VISUOMENĖS SVEIKATA sveikata/VS 2013 4(63).pdf · Gintarė Šakalytė, Rūta Marija Babarskienė, Kristina Baronaitė-Dūdonienė, Rasa Karaliūtė Employees’ response to workplace

Lietuvos Respublikossveikatos apsaugos ministerijos

HIGIENOS INSTITUTAS

Lithuanian RepublicMinistry of Health

INSTITUTE OF HYGIENE

2013/4(63)

VISUOMENĖS SVEIKATAPublic Health

UDK 613 ISSN 1392-2696 Vi 295

Redaktorių taryba

Tarybos pirmininkas:dr. Remigijus Jankauskas, Higienos institutas;

nariai:dr. Jonas Bunikis, Europos Komisijos Mokslinių tyrimų generalinis direktoratas;prof. Göran Bondjers, Nordic School of Public Health, Švedija;doc. dr. Saulius Čaplinskas, Užkrečiamųjų ligų ir AIDS centras; Mykolo Romerio universitetas;prof. habil. dr. Rūta Dubakienė, Vilniaus universitetas;doc. dr. Aldona Gaižauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Boguslavas Gruževskis, Lietuvos socialinių tyrimų centro Darbo ir socialinių tyrimų institutas;doc. dr. Eugenijus Gefenas, Vilniaus universitetas;prof. habil. dr. Vilius Grabauskas, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. Nikolaj Izmerov, Research Institute of Occupational Health, Rusija;prof. habil. dr. Jonas Jankauskas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Danguolė Jankauskienė, Mykolo Romerio universitetas;prof. dr. Arnoldas Jurgutis, Klaipėdos universitetas;prof. habil. dr. Algirdas Juozulynas, Valstybinis mokslinių tyrimų institutas Inovatyvios medicinos centras;prof. habil. dr. Ramunė Kalėdienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Algimantas Kirkutis, Klaipėdos universitetas;associate prof. Eda Marisalu, University of Tartu, Estija;prof. habil. dr. Irena Misevičienė, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. habil. dr. Alvydas Povilonis, Lietuvos sveikatos mokslų universitetas;prof. dr. Dainius Pūras, Vilniaus universitetas;associate prof. Johan Struvve, Swedish Institute for Infectious Disease Control, Švedija;prof. dr. Rimantas Stukas, Vilniaus universitetas;prof. dr. Janina Tutkuvienė, Vilniaus universitetas;prof. Harri Vainio, Finnish Institute of Occupational Health, Suomija;associate prof. Anita Villerusa, Riga Stradins University, Latvija.

Redaktorių kolegija

Kolegijos pirmininkas: dr. Vytautas Jurkuvėnas, Higienos institutas;

atsakingoji redaktorė: dr. Virginija Kanapeckienė, Higienos institutas;

nariai: doc. dr. Arūnas Germanavičius, Vilniaus universitetas; dr. Romualdas Gurevičius, Higienos institutas; doc. dr. Vida Juškelienė, Lietuvos edukologijos universitetas; dr. Birutė Pajarskienė, Higienos institutas;dr. Rūta Petrauskaitė-Everatt, Vilniaus universiteto Onkologijos institutas; prof. dr. Genovaitė Šurkienė, Vilniaus universitetas; dr. Rolanda Valintėlienė, Higienos institutas; prof. dr. Kęstutis Žagminas, Vilniaus universitetas.

© Leido Higienos institutas Didžioji g. 22, LT-01128 Vilnius SL 2211. 11,6 leidyb. apsk. l. Pasirašyta spaudai 2013-12-17 Tiražas 150 vnt. Už anglų kalbos kokybę redakcija neatsako.

© Spaudai parengė LĮ „Kriventa“ V. Pietario g. 5-3, LT-03122 Vilnius www.kriventa.lt. Kalbos redaktorė A. Pletkuvienė Dizaineris S. Barščiauskas

TURINyS

Redakcijos skiltis

„Sveikata 2020“ – siekiame sveikatos ir vystymosi dabartinėje Europoje . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 5

Literatūros apžvaLga

Vyresnio amžiaus asmenų sveikatos netolygumai . Literatūros apžvalga . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 13Vaida Aguonytė, Jolanta Valentienė, Laura Nedzinskienė, Aušra Beržanskytė, Eimantė Zolubienė

Patyčios darbe: sampratos, paplitimo, pasekmių ir priežasčių analizė . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 20Milda Astrauskaitė, Roy M. Kern

originaLūs straipsniai

Išvengiamas mirtingumas ir vidutinė gyvenimo trukmė Lietuvoje 1967–2011 m .: sekuliariniai pokyčiai pagal lytį ir gyvenamąją vietą . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 31Romualdas Gurevičius, Sandra Mekšriūnaitė

Suaugusių Lietuvos gyventojų sveikatos raštingumas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 38Zenonas Javtokas, Romualdas Sabaliauskas, Kęstutis Žagminas, Jolanta Umbrasaitė

Lietuvos gydytojų ir pacientų žinios apie arterinę hipertenziją . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 47Gintarė Šakalytė, Rūta Marija Babarskienė, Kristina Baronaitė-Dūdonienė, Rasa Karaliūtė

Psichologinį vadovo, kolegos ar įstaigoje nedirbančių asmenų smurtą patyrusių darbuotojų atsakas į smurtą . . . . . . . . 53Ieva Vėbraitė, Birutė Pajarskienė, Jurgita Andruškienė, Arnoldas Jurgutis

7–9 Klasių berniukų ir mergaičių rūkymo kitimai Kaune nuo 2002 m . iki 2012–2013 mokslo metų . . . . . . . . . . . . . . . . . . 60Antanas Goštautas, Tomas Vaičiūnas, Asta Gricienė, Rasa Vaitkienė, Robertas Petkevičius

Vilniaus miesto 6–23 mėnesių vaikų mitybos būklė, sąsajos su vaikų ir motinų socialiniais, demografiniais IR kitais veiksniais . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 67Rasa Stundžienė, Danutė Kalibatienė, Kęstutis Žagminas

Kai kurie Šiaulių apskrities vyresniųjų klasių moksleivių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo 2006 ir 2012 m . rodikliai . . . . .80Dalia Miniauskienė, Dalia Jurgaitienė

Subjektyviai vertinamos sveikatos, sirgimo lėtine liga ir psichologinės gerovės ryšiai . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 87Vilmantė Pakalniškienė, Antanas Kairys, Albinas Bagdonas, Audronė Liniauskaitė

Psichologinės gerovės sąsajos su patirtais stresoriais, subjektyviai vertinama sveikata ir sociodemografiniais veiksniais . . . . . .96Evaldas Kazlauskas, Paulina Želvienė

visuomenės sveikatos praktikai

Visuomenės sveikatos priežiūros kokybės gerinimas, diegiant visuomenės sveikatos technologijų vertinimo ir nepageidaujamų įvykių registravimo sistemas . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 104

Informacija straipsnių autoriams . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 106

CONTENTS

editoRial

Health 2020 – achieving health and development in today’s Europe . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 12

review

Inequalities in health among the elderly . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 19Vaida Aguonytė, Jolanta Valentienė, Laura Nedzinskienė, Aušra Beržanskytė, Eimantė Zolubienė

Workplace bullying: analysis of conception, prevalence, consequences and causes . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 30Milda Astrauskaitė, Roy M. Kern

originaL articLes

Avoidable mortality and life expectancy in Lithuania 1967-2011: secular trends by gender and place of residence . . . . . 37Romualdas Gurevičius, Sandra Mekšriūnaitė

Health literacy in Lithuanian adults . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 46Zenonas Javtokas, Romualdas Sabaliauskas, Kęstutis Žagminas, Jolanta Umbrasaitė

Knowledge about arterial hypertension in Lithuanian doctors and patients . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 52Gintarė Šakalytė, Rūta Marija Babarskienė, Kristina Baronaitė-Dūdonienė, Rasa Karaliūtė

Employees’ response to workplace psychological violence caused by the manager, colleague or people from outside the workplace . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 59Ieva Vėbraitė¹, Birutė Pajarskienė¹, Jurgita Andruškienė², Arnoldas Jurgutis

Smoking changes of the 7–9th grade boys and girls in Kaunas 2002–2012/2013 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 66Antanas Goštautas, Tomas Vaičiūnas, Asta Gricienė, Rasa Vaitkienė, Robertas Petkevičius

Nutritional status of children of 6-23 months, in the city of Vilnius, in relation to social, demographic, and other factors of mothers and children . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 79Rasa Stundžienė, Danutė Kalibatienė, Kęstutis Žagminas

Psychoactive substance use among Šiauliai county senior students in 2006 and 2012 . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 86Dalia Miniauskienė, Dalia Jurgaitienė

Relations between subjective evaluation of health, chronic disease, and psychological well-being . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 95Vilmantė Pakalniškienė, Antanas Kairys, Albinas Bagdonas, Audronė Liniauskaitė

Relationship between stressor exposure, subjective health, sociodemographic factors and psychological well-being . . . . . .103Evaldas Kazlauskas, Paulina Želvienė

For pubLic HeaLtH practice

Public health quality assurance through the development of public health technology assessment system and adverse events registration system . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 104

Information to authors . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . . 107

2013/4(63) 5

„V isuomenė s s V eik ata” Redakcijos skiltis

ĮvadasSveikata ir gerovė yra visuotiniai tikslai, kurie šiuo metu priskiriami prie pagrindinių žmogaus teisių ir yra svarbūs tolygaus ekonominio ir socialinio vystymosi komponentai bei kasdienio gyvenimo ištek lius. Šie tiks-lai vis dažniau pripažįstami kaip itin reikšmingi žmo-gaus vystymuisi ir saugumui. Sveikata nebelaikoma tik paprasta vartojimo preke, kurią reikia finansuoti. Ji lai-koma turtu, kurį reikia puoselėti ir tolygiai gerinti, be to, sveikata yra teigiama sąvoka, pabrėžianti socialinius ir asmeninius išteklius bei fizinį pajėgumą.

Dėmesio centre – visų 900 milijonų gyventojų penkiasdešimt trijose Europos regiono valstybėse gyvenimai, todėl dabartinis mūsų iššūkis – siekti šių tikslų, gerinant sveikatą tolygiai visose Pasaulio svei-katos organizacijos (PSO) Europos regiono šalyse. Atsižvelgdami į sukauptas žinias ir turimas techno-logijas galime ir privalome siekti geresnių rezultatų.

Šiandien, kaip niekada anksčiau, sveikata yra svar-bus prioritetas dėl įvairių priežasčių, pavyzdžiui, glo-balizacijos reiškinių poveikio ir spartaus užkrečiamųjų ligų plitimo. Sveikata yra aktuali prekybos, diplomati-jos ir saugumo diskusijų tema. Tai reikšmingas atski-ras ekonomikos sektorius, labai svarbus darbdavys ir mokslo, tyrimų bei technologijų varomoji jėga. Žmo-gaus teisių aspektai sveikatos srityje turi didelę reikšmę, tačiau dažnai jų nepaisoma, panašiai kaip rūpestis dėl mobilumo ir migracijos poveikio pavirsta priešišku nu-sistatymu ir stigma. Tai tik keletas priežasčių, dėl kurių sveikata yra tokia svarbi.

Žmonės tikisi ir nori daryti įtaką sveikatai ir ją le-miantiems veiksniams savo politinėje, socialinėje, ekonominėje ir fizinėje aplinkoje. Ši įtaka kuria ben-druomenes ir gerina jų narių sveikatą. Taigi sveikatą lemiančių veiksnių įvairovė reiškia, kad sveikata negali būti vien tik sveikatos sektoriaus atsakomybė, nors šis sektorius ir sveikatos priežiūros sistemos gali atlikti itin svarbų vaidmenį. Todėl reikia bendradarbiavimo mo-delių, pagrįstų bendrais su kitais sektoriais prioritetais. Veiksmai, susiję su sveikatą lemiančiais veiksniais, ati-tinkančiais šių sektorių rezultatus, duoda didesnę naudą visuomenei, įskaitant ir ekonominę gerovę.

Veiksniai, didinantys šiandienos ligų naštą, yra labai sudėtingi ir glaudžiai susiję. Tai visuomenės senėjimas, migracija, neužkrečiamųjų ligų vyravimas ir psichikos

„SVEIKATA 2020“ – SIEKIAME SVEIKATOS IR VySTyMOSI DABARTINėJE EUROPOJE

sveikatos problemos, neišspręstos užkrečiamųjų ligų problemos, veiksmingumo ir finansinės problemos, darančios neigiamą poveikį sveikatos sistemoms, ir daugelyje vietų netinkamai plėtojamos visuomenės sveikatos paslaugos. Tačiau įrodyta, kad galima išskir-ti ekonomiškai efektyvios politikos kryptis, tiesiogiai padedančias gerinti gyventojų sveikatą ir gerovę pasi-telkiant metodus, apimančius vyriausybės vadovavimą ir palankią aplinką bei skatinančius situacijos valdymo jausmą ir visuomenės įgalinimą. XXI a. sveikatos sri-tyje būtinas naujas valdymas, pagrįstas supratimu apie socialinius sveikatą lemiančius veiksnius, teisumu ir tvarumu, siekiantis pasaulinių ir visuomenės tikslų pasitelkiant naujus formalaus ir neformalaus valdymo būdus ir naujus strateginius ryšius, grindžiamas aktyviu visuomenės dalyvavimu. Taip mes susiduriame ne tik su iššūkiais, bet ir su galimybėmis.

„Sveikata 2020“Penkiasdešimt trys Europos regiono šalys labai skiria-si savo kultūra, istorija, vystymusi, gerove ir ištekliais. Nepaisydamos šios įvairovės 2012 m. rugsėjo mėnesį šalys susirinko į PSO Europos regiono komiteto me-tinę sesiją, kad patvirtintų ir įsipareigotų įgyvendinti naują Europos sveikatos politikos strategiją – „Svei-kata 2020“. Ši strategija buvo paremta išsamiomis vidinėmis ir išorinėmis konsultacijomis PSO Europos regiono biure, taip pat keletu naujų tyrimų.

Siekiant parengti įrodymais pagrįstas politines re-komendacijas, kaip sumažinti netolygumus sveikatos srityje visame regione, ir būsimų veiksmų strategiją1, buvo parengta išsami apžvalga apie sveikatą lemian-čius socialinius veiksnius ir skirtumus sveikatos srity-je PSO Europos regione. Šios apžvalgos parengimas buvo dviejų etapų ir dvejų metų trukmės projektas, kuriam vadovavo Michael Marmot. Išsami ataskaita paskelbta 2013 m. rugsėjo mėnesį. Apžvalgoje anali-zuojami netolygumai sveikatos srityje tarp Europos re-giono šalių ir pačiose šalyse ir apžvelgiamos politinės priemonės, kurių imamasi šiems netolygumams paša-linti. Apžvalga rėmėsi trylikos darbo grupių indėliu, ir

1 Marmot Review Team. European review of social determinants of health and the health divide. Copenhagen, WHO Regional Office for Europe, 2013.

6 2013/4(63)

Redakcijos skiltis „V isuomenėssVeikata”

ji buvo pagrįsta Socialinių sveikatą lemiančių veiksnių komisijos išvadomis ir rekomendacijomis: svarbiau-sia, kad netolygumų sveikatos srityje atsiranda dėl sąlygų, kuriomis žmonės gimsta, auga, gyvena, dirba ir sensta, taip pat dėl valdžios, pinigų ir išteklių ne-tolygumų, nulemiančių šias kasdienio gyvenimo są-lygas. Remiantis šiais įrodymais ir analize apžvalgoje pateikiamos konkrečios praktinės rekomendacijos dėl politinių priemonių, kuriomis siekiama visoms kar-toms ir visais gyvenimo etapais sumažinti sveikatos netolygumus.

Ilona Kickbusch vadovavo tyrimui, kurio metu iš-samiai apžvelgti geresnio valdymo sveikatos srityje principai ir jų įgyvendinimas, padėsiantys siekti strate-gijos „Sveikata 2020“ tikslų2. Tyrimo metu išnagrinėti nauji valdymo metodai, paremti kintančiu XXI a. iššū-kių pobūdžiu. Tyrimas buvo pagrįstas informaciniais dokumentais, leidusiais papildomai nuodugniai ap-žvelgti iškilusius klausimus. Tyrimas parodė, kad pa-mažu pereinama prie bendradarbiavimo modelio, kai valdymas paskirstomas įvairiems valstybės veikėjams (ministerijoms, parlamentams, agentūroms, valdžios institucijoms, komisijoms ir kt.), visuomenės veikė-jams (įmonėms, piliečiams, bendruomenių grupėms, pasaulinei žiniasklaidai, įskaitant socialinės žiniasklai-dos tinklus, fondams ir kt.) ir viršvalstybiniams veikė-jams (Europos Sąjungai, Jungtinėms Tautoms ir kt.).

Šiomis apžvalgomis taip pat buvo remiamasi apibrėžiant Europos socialinių veiksnių ir skirtumų sveikatos srityje apžvalgos valdymo aspektus.

Rezoliucijų, kurias per praėjusį dešimtmetį priė-mė PSO Europos regioninis komitetas, taip pat Pa-saulio sveikatos asamblėjos nutarimų ir deklaracijų, priimtų ministrų konferencijose, analizė buvo pa-skelbta 2012 m. rugsėjo mėnesį3. Ši įsipareigojimų apžvalga rodo, kad strategiją „Sveikata 2020“ galima laikyti daugelio šių įsipareigojimų performulavimu pagal nuoseklų ir aiškų metodą, pašalinant susiskai-dymą ir palengvinant jų įgyvendinimą. Tačiau kai kuriems klausimams derėtų skirti daugiau dėmesio, pavyzdžiui, pagyvenusių žmonių sveikatai, kai ku-rių neužkrečiamųjų ligų kontrolei ir ekonominiams

2 Kickbusch I, Gleicher D. Governance for health in the 21st century. Copenhagen, WHO Regional Office for Europe, 2012 (http://www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0019/171334/RC62BD01-Gov-ernance-for-Health-Web.pdf, accessed 16 September 2013).

3 Bertollini R, Brassart C, Galanaki C. Review of the commitments of WHO European Member States and the WHO Regional Office for Europe between 1990 and 2010. Analysis in the light of the Health 2020 strategy. Copenhagen, WHO Regional Office for Europe, 2012 (http://www.euro.who.int/__data/assets/pdf_file/0020/171902/Review-ofthe-commitments-of-WHO-European-Member-States-and-the-WHO-Regional-Officefor-Europe-between-1990-and-2010.pdf, accessed 16 September 2013).

sveikatos ir ligos padariniams. Taip pat analizės duo-menys rodo, kad sudėtingų strategijų įgyvendinimo mechanizmai ir principai turėtų būti tiksliau apibrėžti ir geriau parengti. Be to, remiantis tyrimo duomeni-mis siūloma, kad nauji PSO Europos regiono komi-teto nutarimai apimtų trumpą pažangos, padarytos įgyvendinant ankstesnius įsipareigojimus, apžvalgą.

Patirties, įgytos vykdant tarpsektorinį darbą, apžvalga buvo paskelbta 2012 m.4 Joje apibendrin-ta „sveikatos visose politikose“ patirtis ir įvertinta, ar (ir kiek) veiksmingos įvairios valdymo struktūros imantis veik los, susijusios su socialiniais sveikatos veiksniais ir padariniais gyventojų sveikatai. Leidi-nyje aptartas tyrimas, rodantis tarpsektorinio valdy-mo struktūrų sėkmingą sukūrimą, naudojimą ir palai-kymą. Be to, politikams pateikta prieinamų ir aktua-lių turimų valdymo priemonių pavyzdžių.

Taip pat rengiamasi paskelbti ligų prevencijos eko-nomikos analizę. Joje bus aptarti patikimi įrodymai, patvirtinantys, kad kalbant apie efektyvumą kaštų ir rezultatų prasme verta daugiau investuoti į sveikatos stiprinimo ir ligų prevencijos priemones.

PSO Europos regiono valstybės narės patvirtino du strategijos „Sveikata 2020“ variantus. Pirmajame varian-te – „Europos bendroji politika, padedanti vyriausybei ir visuomenei siekti sveikatos ir gerovės“ (angl. The European policy framework for supporting government and society for health and well-being5) – politikams ir pagrindiniams politikos įgyvendintojams pateiktos es-minės vertybės ir principai, kaip svarbiausios politikos rekomendacijos dėl strategijos „Sveikata 2020“ įgy-vendinimo. Antrajame ilgesniame variante – „Bendro-ji politika ir strategija „Sveikata 2020“ (angl. Health 2020 policy framework and strategy6) – pateikiama kur kas daugiau informacijos apie įrodymus ir praktinę vei-klą, susijusius su sveikata ir gerove. Šis variantas skirtas tiems, kurie kuria ir praktiškai įgyvendina politiką. Stra-tegija „Sveikata 2020“ yra laikoma politikos ir strategi-jos gairėmis, pažyminčiomis praktinių pokyčių poreikį pasikeitus įrodymams. Tai ne nurodymas, o praktinė sistema, kurios naudojimas ir įgyvendinimas priklausys nuo kiekvienos šalies aplinkybių, poreikių ir siekių.

4 McQueen DV, Wismar M, Lin V, Jones CM, Davies M, eds. Inter-sectoral governance for health in all policies: structures, actions and experiences. Copenhagen, WHO Regional Office for Europe, 2012 (Observatory Studies Series, No. 26).

5 Health 2020: a European policy framework supporting action across government and society for health and well-being. Copenhagen, WHO Regional Office for Europe, 2012.

6 Health 2020: a European policy framework and strategy for the 21st century. Copenhagen, WHO Regional Office for Europe, 2013.

2013/4(63) 7


Strategija „Sveikata 2020“ pagrįsta skirtinga šalių sukaupta patirtimi sveikatos srityje visame PSO Euro-pos regione. Sveikatos būklė pamažu gerėja, bet neto-lygumai sveikatos srityje vis dar išlieka dideli. 1 pav. kvintiliais pavaizduota tikėtina gyvenimo trukmė Euro-pos valstybėse. Matomi dideli skirtumai tarp šalių, dau-giausia išsidėsčiusių iš vakarų į rytus. Kitos iliustracijos rodo, kad tikimybė, jog vaikas, gimęs Nepriklausomų valstybių sandraugos šalyje, mirs nesulaukęs penkerių metų, yra tris kartus didesnė negu vaikui, gimusiam ES valstybėje, o gimdyvių mirtingumo rodikliai kai kurio-se regiono šalyse yra iki 43 kartų didesni negu kitose šalyse.

Akivaizdu, kad sveikatos priežiūros paslaugų kokybė ir jų prieinamumas šiose šalyse skiriasi. Ta-čiau visi turimi duomenys rodo, kad šiuos skirtumus daugiausia lemia skirtingos socialinės ir ekonominės aplinkybės. Taip pat šie skirtumai atsirado dėl sveika-tą lėmusio elgesio, įskaitant tabako ir alkoholio var-tojimą, mitybą ir fizinį aktyvumą, psichikos sutriki-mus, kuriuos savo ruožtu lemia socialiniai veiksniai, atspindintys patiriamą įtampą bei prastas žmonių gy-venimo sąlygas.

Strategija „Sveikata 2020“ yra atsakas į šiuos iš-šūkius. Šios strategijos tikslas yra „reikšmingai page-rinti žmonių sveikatą ir gerovę, sumažinti netolygu-mus sveikatos srityje, stiprinti visuomenės sveikatą bei užtikrinti, kad sveikatos priežiūros sistemos būtų orientuotos į žmogų – universalios, teisingos, tva-rios ir kokybiškos.“ Ši strategija pagrįsta vertybėmis,

įtvirtintomis PSO konstitucijoje: pagrindinė kiek-vieno žmogaus teisė – teisė į aukščiausią pasiekia-mą sveikatos lygį, nepriklausomai nuo rasės, lyties, amžiaus, socialinės ir ekonominės padėties. Taip pat svarbūs yra teisingumo, tvarumo, kokybės, skaidru-mo, atsiskaitomumo, teisės dalyvauti priimant spren-dimus ir orumo principai.

Apibendrinant galima teigti, kad šioje politikoje numatyta:

• skirti dėmesį sveikatai ir gerovei kaip vystymosi rodikliams;

• taikyti visapusišką požiūrį į visus sveikatą le-miančius veiksnius;

• atsižvelgti į pagrindinius regiono visuomenės sveikatos prioritetus, taip pat į veiksmingus prak-tinius sprendimus;

• imtis naujų ir sudėtingų vadovavimo bendradarbiau-jant metodų, padedančių suvienyti daugybę partnerių ir sutelkti plačią politinę bei kultūrinę paramą sveika-tai gerinti, kad būtų galima rasti bendrus sprendimus;

• išsiaiškinti išankstines pokyčiams reikalingas są-lygas ir į jas atsižvelgti;

• ieškoti būdų, kaip ekonomiškai įvertinti investici-jas į sveikatą, įskaitant informaciją apie sveikatos naudą ir veiksmingus sveikatos klausimų sprendi-mo būdus visose politikos srityse;

• išsiaiškinti būdus, kaip geriau piliečiams ir pacien-tams užtikrinti jų teises, ir šiais būdais siekti pa-gerinti sveikatos rodiklius ir sveikatos priežiūros sistemų veiksmingumą bei pasitenkinimą jomis;

1 pav. Kvintiliais pavaizduota tikėtina gyvenimo trukmė PSO Europos regiono šalyse, 2010 m. (arba naujausi turimi duomenys)

Šaltinis PSO, Europos duomenų bazė „Sveikata visiems“.

8 2013/4(63)


• įgyvendinti efektyvius ir veiksmingus būdus sie-kiant pasinaudoti naujomis ryšių, partnerystės, ko-munikacijos ir technologijų galimybėmis;

• įgyvendinti bendrą mechanizmą PSO Europos regio-ne, siekiant kurti, remti ir palaikyti pranešimų vieno-vę ir darną visuomenės sveikatos bendruomenėje;

• nustatyti žinių spragas ir naujų tyrimų prioritetus; ir• suteikti nuolatinio bendradarbiavimo galimybę,

kad būtų galima keistis praktine politikų ir visuo-menės sveikatos rėmėjų patirtimi visame regione.

Strategijos „Sveikata 2020“ vertybės ir temosNeužkrečiamosios ligos ir psichikos sveikatos proble-mos yra susijusios su žmonių socialinėmis ir ekonomi-nėmis sąlygomis bei gyvensena, kurią veikia socialiniai veiksniai, ir šiandien sudaro didžiąją dalį ligų naštos. Šias ligas lemia visą gyvenimą žmogų veikiantys įvai-rūs sveikatą lemiantys veiksniai. Surinkti pagrįsti faktai rodo, kad prie sveikatos prisideda vienodos ir lygios ga-limybės ankstyvoje vaikystėje, taip pat galimybės gauti gerą išsilavinimą, darbą, tinkamą būstą ir pajamas.

Strategijoje „Sveikata 2020“ pabrėžiama, kad reikia įveikti pagrindines priežastis. Šių dienų ekonomikos ty-rimai parodo ne vien tik ekonominę šiandienos ligų naš-tą, bet ir tai, kad šias problemas galima išspręsti, jeigu būtų skiriama kur kas daugiau dėmesio sveikatos stipri-nimui, ligų prevencijai ir visuomenės sveikatai, iman-tis veiksmų, padedančių šalinti netolygumus sveikatos srityje visuose visuomenės sluoksniuose ir remiančių pažeidžiamiausius bei atskirtį patiriančius asmenis. Vis dėlto šiandien daugelio šalių politikoje, vykdomoje ki-tuose (ne sveikatos) sektoriuose, per mažai dėmesio ski-riama sveikatos arba teisumo aspektams.

Dabartinė daugelio šalių padėtis yra tokia, kad vals-tybės biudžeto dalis, skiriama sveikatos sistemoms, yra didelė, o sveikatos priežiūros išlaidos auga sparčiau nei nacionalinės pajamos. Didelę dalį išlaidų lemia pasiūla, pavyzdžiui, nauji gydymo būdai ir technologijos, taip pat didėjantys žmonių lūkesčiai dėl apsaugos nuo pavojų sveikatai ir aukštos kokybės sveikatos priežiūros priemo-nių taikymo. Sveikatos priežiūros sistemoms, kaip ir ki-tiems sektoriams, reikia prisitaikyti ir keistis, o keičiantis skirti dėmesį pirminei priežiūrai, sveikatos stiprinimui ir ligų prevencijai, o dar daugiau dėmesio skirti į žmones orientuotai ir visuminei priežiūrai, pavyzdžiui, susiejant pirminę ir antrinę arba sveikatos ir socialinę priežiūrą. Permainų būtinybę įrodo tas faktas, kad sveikatos sti-prinimo ir rizikos mažinimo priemonės akivaizdžiai sie-tinos su daugiau nei 50 proc. pastaruoju metu sumažė-jusiu bendru mirtingumu nuo koronarinės širdies ligos. Tačiau, EBPO duomenimis, PSO Europos regiono šalys

sveikatai stiprinti ir ligų prevencijai plėtoti išleidžia vi-dutiniškai tik 3 proc. sveikatos apsaugai skirto biudžeto.

Strategijos „Sveikata 2020“ pagrindiniai strateginiai tikslai, uždaviniai ir turinys

Strategija „Sveikata 2020“ kelia du susijusius tikslus:

• gerinti visų asmenų sveikatą ir mažinti sveikatos netolygumus; ir

• gerinti lyderystę ir dalyvaujamąjį valdymą svei-katos srityje.Be šių dviejų tikslų, strategija „Sveikata 2020“

pagrįsta keturiomis prioritetinėmis politinės veiklos sritimis, kurios tarpusavyje susijusios, viena nuo ki-tos priklausomos ir viena kitą papildančios:

• investuoti į žmonių sveikatą, taikant gyveni-mo ciklo modelį ir suteikiant žmonėms daugiau galimybių;

• spręsti pagrindines regiono žmonių sveikatos pro-blemas, susijusias su neužkrečiamosiomis ir už-krečiamosiomis ligomis;

• stiprinti į žmones orientuotas sveikatos priežiūros sistemas, visuomenės sveikatos gebėjimus ir pasi-rengimą nenumatytiems atvejams; ir

• kurti atsparias bendruomenes ir palankią aplinką.Visos keturios prioritetinės sritys reikalauja imtis

veiksmų, kad būtų išspręsta daugelis bendrųjų klau-simų. Būtinas naujas sveikatos srities valdymas turi būti pagrįstas socialiniais sveikatą lemiančiais veiks-niais, teisumu ir tvarumu, siekiantis pasaulinių ir vi-suomenės tikslų. Tam pasitelkiami nauji formalaus ir neformalaus valdymo būdai ir nauji strateginiai ry-šiai, paremti aktyviu visuomenės dalyvavimu.

Vyriausybės užtikrina didesnį poveikį sveikatai, kai susieja politiką, investicijas ir paslaugas bei ski-ria daugiau dėmesio netolygumams mažinti. Jos yra aiškiai įpareigojamos kurti tarpsektorines naciona-lines strategijas, aprėpiančias planavimą, priežiūrą, bendruosius ir konkrečius tikslus ir siekinius, spren-džiant pagrindinius uždavinius, kaip antai gyveni-mo ciklo modelis, sveikatos sistemų ir visuomenės sveikatos stiprinimas bei žmonių įgalinimas. Tokioje tarpsektorinėje strategijoje derėtų pasitelkti fiskali-nės politikos priemones ir reguliavimą, skirti dėme-sio veiksmams tokioje aplinkoje, kaip mokyklos ir darbovietės, bei skatinti antrinę prevenciją, įskaitant rizikos vertinimą ir atrankinius tyrimus.

Atskirai reikia paminėti psichikos sveikatos proble-mas. Jos yra pagrindinė ilgalaikės įtampos ir negalios priežastis. Apie ketvirtadalis Europos regiono gyventojų per gyvenimą susiduria su vienokio ar kitokio pobūdžio

2013/4(63) 9


psichikos sveikatos problemomis. Tyrimai padeda ge-riau suprasti žalingą ryšį tarp psichikos sveikatos pro-blemų ir socialinės atskirties, nedarbo, benamystės ir piktnaudžiavimo alkoholiu bei kitomis psichiką vei-kiančiomis medžiagomis. Ypač svarbus uždavinys yra skatinti ankstyvą depresijos diagnozavimą ir vykdyti savižudybių prevenciją, inicijuojant bendruomenines intervencijos programas. Tai buvo ypač svarbu per pas-tarąją ekonomikos krizę, kurios metu savižudybių skai-čius, pavyzdžiui, Graikijoje išaugo 17 proc., o Airijoje – 13 proc. Duomenys rodo, kad tokį rodiklio padidėjimą, kaip ir bet kokį kitą neigiamą ekonominio nuosmukio poveikį sveikatai, galima gerokai sušvelninti imantis tinkamų socialinės apsaugos priemonių ir vykdant ak-tyvią darbo rinkos politiką.

Strategija „Sveikata 2020“ visiškai atitinka PSO bendrąją darbo programą ir kitus tarptautinius doku-mentus bei priemones. Ji prisideda prie visame pasau-lyje skatinamų iniciatyvų, kuriomis siekiama kontro-liuoti neužkrečiamąsias ligas, kaip antai Jungtinių Tautų 2011 m. politinė deklaracija dėl neužkrečiamųjų ligų prevencijos ir kontrolės, PSO tabako kontrolės pagrin-dų konvencija ir Pasaulinė mitybos, fizinio aktyvumo ir sveikatos strategija. Būtina ir toliau dėti visas pastangas kovai su užkrečiamosiomis ligomis, įgyvendinant Tarp-tautines sveikatos priežiūros taisykles, gerinant infor-macijos mainus, stebėseną bei ligų kontrolę.

Sprendžiant su sudėtingais ir tarpusavyje susi-jusiais šiandienos ligas lemiančiais veiksniais susi-jusias problemas, kai politinius sprendimus reikia priimti remiantis vis dar neapibrėžta ir nepakankama informacija, viena linkme nukreiptu racionaliu mąs-tymu pagrįsti metodai netinka. Tokiais atvejais, kai negalima tiksliai numatyti platesnės sistemos inter-vencinių priemonių poveikio, reikalingos visapusiš-kos žinios ir sisteminis mąstymas. Prisitaikant prie šių neapibrėžtumų vis svarbesnės tampa mažesnio masto intervencinės priemonės, kuriomis skatinama mokytis ir prisitaikyti.

Įgyvendinant strategiją „Sveikata 2020“ siekiama sustiprinti į pacientą orientuotas sveikatos sistemas ir jų gebėjimą užtikrinti aukštos kokybės sveikatos prie-žiūrą bei gerinti rezultatus. Sveikatos sistemos turi būti finansiškai tvarios, atitinkančios tikslus ir pagrįstos įrodymais. Tam reikalingas perorientavimas, prioritetą suteikiant ligų prevencijai, integruotai teikiamoms pas-laugoms, nepertraukiamai priežiūrai, nuolatiniam ko-kybės gerinimui ir ligonių savarankiškumo skatinimui, priežiūrą perkeliant kuo arčiau namų, jei tik užtikrina-mas saugumas ir ekonominis naudingumas. Visuoti-nis paslaugų prieinamumas išlieka ir pasaulinis PSO

įsipareigojimas, ir strategijos „Sveikata 2020“ siekis, kaip ir įsipareigojimas rūpintis pirmine sveikatos prie-žiūra, kuri XXI a. yra kertinis visos sveikatos priežiūros sistemos akmuo. Šios permainos sveikatos sistemų ir visuomenės sveikatos srityje reikalauja lankstesnių, ke-letą kvalifikacijų turinčių ir komandoje gebančių dirbti darbuotojų.

Strategija „Sveikata 2020“ papildyta Europos visuo-menės sveikatos pajėgumų ir paslaugų stiprinimo veiks-mų planu, kurį taip pat 2012 m. patvirtino PSO Europos regioninis komitetas. Tai svarbus strategijos „Sveikata 2020“ įgyvendinimo etapas. Šio veiksmų plano tikslas yra gerinti visuomenės sveikatos paslaugas ir infras-truktūrą, įskaitant su visuomenės sveikata susijusius sveikatos priežiūros paslaugų aspektus. Veiksmų plane numatyta dešimt svarbiausių bendrųjų visuomenės svei-katos veiklų, pagal kurias Europos sveikatos priežiūros institucijos galės stebėti, vertinti ir formuluoti politiką, strategiją bei veiksmus reformoms vykdyti ir visuome-nės sveikatai gerinti. Rezultatams gerinti reikia gerokai sustiprinti visuomenės sveikatos funkcijas ir gebėjimus, investuoti į visuomenės sveikatos institucijas, stiprinti sveikatos priežiūrą ir ligų prevenciją.

Atsparumo didinimas yra pagrindinis sveikatos ap-saugos ir stiprinimo bei gerovės veiksnys ir individua-liu, ir bendruomenės lygmenimis. Atsparios bendruo-menės turi (arba gali susikurti) priemones, leidžiančias joms aktyviai reaguoti į naujas ar neigiamas pasekmes sukeliančias situacijas. Taip pat jos geba pasirengti ekonominiams, socialiniams ir aplinkos pokyčiams ir tinkamai įveikti krizes ar sunkius išmėginimus.

Aplinkoje slypintys pavojai yra pagrindiniai svei-katą lemiantys veiksniai: daugybė susirgimų yra susiję su tokiais veiksniais kaip oro užterštumas ir klimato kaitos poveikis. Prie šių veiksnių prisideda socialiniai sveikatos veiksniai. Jungtinių Tautų kon-ferencijoje darnaus vystymosi klausimais „Rio+20“ buvo svarstoma mažai anglies dioksido išskiriančių technologijų ekonominis naudingumas sveikatai ir bendra aplinkosaugos politikos nauda sveikatai.

Įgyvendinimo procesas ir tai, ko šalys turėtų imtis toliauPripažįstama, kad spręsdamos sveikatos gerinimo klausimą šalys prisidės prie strategijos „Sveikata 2020“ įgyvendinimo būdamos skirtingos aplinkos ir įvairių gebėjimų. Tačiau nepaisant nevienodos pradi-nės šalių padėties ši politikos sistema turi būti suderin-ta ir praktiška. Konkretūs tikslai būtų tvirtas politinis įsipareigojimas sveikatos srityje ir sveikatos klausimo perkėlimas į svarbias politikos darbotvarkes, sveikatos

10 2013/4(63)


aspekto įtraukimo į visų sričių politiką principas, po-litinio dialogo apie sveikatą ir ją lemiančius veiksnius stiprinimas ir atsiskaitomybės už sveikatos rezultatus didinimas.

Strategija „Sveikata 2020“ siekiama pateikti įrody-mais pagrįstus visų šių uždavinių sprendimus. Kad pa-lengvintų bendradarbiavimą su šalimis ir paremtų stra-tegiją „Sveikata 2020“, PSO Europos regiono biuras rengia paslaugų ir priemonių rinkinį, kuriuo šalims bus pasiūlyta sisteminga pagalba nagrinėjant pagrindinius strategijos „Sveikata 2020“ klausimus (2 pav. pavaiz-duoti devyni rinkinio komponentai) ir programines nuorodas bei ieškant priėjimo prie išsamesnių šios po-litikos sistemos aspektų. Prie kiekvieno rinkinio kom-ponento bus nurodytas ribotas prioritetinių ir didelę naudą duodančių paslaugų sąrašas, gairės ir priemo-nės. Rinkinys bus reguliariai atnaujinamas, įtraukiant įgytas šalių žinias, pažangią praktinę veiklą ir patirtį.

Iš pradžių šalys turi sukurti nacionalinę sveikatos politiką ir papildyti ją strategijomis bei planais, rem-damosi patikimu poreikių vertinimu: kokių rezultatų šalis tikisi iš tolygaus sveikatos gerinimo ir kokią dau-giasektorinę politiką ir strategiją ji taikys, pavyzdžiui, neužkrečiamosioms ligoms? Čia turėtų padėti strate-gijos „Sveikata 2020“ priemonių ir dokumentų rinki-nys. Kalbant apie visuomenės sveikatą aiškias gaires pateiks Europos visuomenės sveikatos gebėjimų ir paslaugų stiprinimo veiksmų planas ir su juo susiju-si įsivertinimo priemonė. Strategija „Sveikata 2020“ kurta ne dėl mokslinių tyrimų ir ne tam, kad dulkėtų lentynose, ji yra praktinio įgyvendinimo vadovas.

Poveikio sveikatai vertinimas ir ekonominis verti-nimas taip pat yra naudinga priemonė norint pasverti galimą politikos poveikį. Jos gali būti naudojamos

politikos poveikiui teisumui įvertinti, o norint ap-žvelgti politikos poveikį sveikatai gali būti naudoja-mi kokybiniai ir kiekybiniai sveikatos duomenys.

Daugiausia vilčių teikia tai, kad keletas šalių jau ku-ria visa apimančias politikas „Sveikata 2020“ ir jas pa-pildančias strategijas bei planus, atitinkančius bendrąją sveikatos politiką. Kitos ėmėsi konkrečių strategijos „Sveikata 2020“ dalių pagal joje nurodomas vertybes ir principus. 2014–2015 m. PSO Europos regiono biuras sistemingai padės šalims įgyvendinti strategiją „Svei-kata 2020“. Be to, PSO Europos regiono biuras padės užmegzti ir plėtoti naujus ryšius tarp šalių, institucijų ir žmonių, įskaitant bendradarbiavimą internetu.

Prie strategijos „Sveikata 2020“ įgyvendinimo tu-rės aktyviai prisidėti daugelis organizacijų ir subjek-tų, suinteresuotų sveikatos gerinimu ir visuomenės sveikatos apsauga visoje Europoje. Bendradarbiavi-mas su ES suteiks tvirtą pagrindą, didelių galimybių ir papildomos naudos. Lygiai taip pat turi būti įtrauk-ta ir daugybė kitų organizacijų bei tinklų, kurių yra pernelyg daug, kad juos būtų galima visus paminėti. Nors nuomonės dėl privačiojo sektoriaus nesutampa, jo etiškas prisidėjimas būtų itin vertingas indėlis įgy-vendinant strategiją „Sveikata 2020“.

PSO Europos sveikų miestų tinklas yra sektinas pavyzdys, įrodantis, kiek daug galima nuveikti pa-dedant įgyvendinti strategiją „Sveikata 2020“. Apie 69 proc. Europos regiono gyventojų gyvena mies-tuose, o miestų zonos gali suteikti puikių galimybių atskiriems asmenims ir šeimoms klestėti. Miestai gali būti varomoji ekonominės gerovės jėga ir gerinant žmonių sveikatą, suteikdami geresnį prieinamumą prie paslaugų ir sudarydami geresnes kultūros ir po-ilsio sąlygas. Tačiau miestuose gali telktis ir neturtas

Padėties šalyje išanalizavimas atsižvelgiant į strategiją „Sveikata 2020“

Integruotas požiūris į strategijos „Sveikata 2020“

keturių prioritetinių politikos sričių įgyvendinimą

Principų „visa vykdomoji valdžia“ ir „visa

visuomenė“ įgyvendinimas

Visuomenės sveikatos gebėjimų ir paslaugų

stiprinimas

ms šalims

Strategijos „Sveikata 2020“ pristatymas įvairioms

suinteresuotosiovisuose sektoriuose

Socialinių sveikatą lemiančių veiksnių,

teisumo, lyčių ir žmogaus teisių klausimų sprendimas

Stebėsenos ir vertinimo stiprinimas

Strategija „Sveikata 2020“ paremtos nacionalinės ir

subnacionalinės sveikatos politikos, strategijos ir planų

parengimas

Naujų koncepcijų ir įrodymų naudojimas

2 pav. Devyni strategijos „Sveikata 2020“ įgyvendinimo komponentai

2013/4(63) 11


bei ligos. Kai kurios miesto gyvenimo aplinkybės, ypač atskirtis ir skurdas, prisideda prie šių skirtumų ir juos didina, skatindamos neadekvačius, sveikatai žalingus ir socialiai nepageidaujamus atsako į ekono-minius ir socialinius nepriteklius būdus.

Miestai ir jų valdžia gali daryti poveikį žmonių sveikatai ir gerovei, pasitelkdami įvairias politikos ir intervencijos priemones, įskaitant ir tas, kurios tinka-mos spręsti šiems klausimams: socialinė atskirtis ir pa-rama, sveika ir aktyvi gyvensena, sauga ir aplinkosau-ga, darbo sąlygos, pasirengimas įveikti klimato kaitos padarinius, pavojingų ir trukdančių veiksnių poveikis, sveikų miestų planavimas ir projektavimas bei mies-tiečių dalyvavimas ir įsitraukimas. PSO Europos svei-kų miestų tinklas turi daugybę geros praktinės veiklos pavyzdžių visame PSO Europos regione ir bus vienas pagrindinių strateginių veikėjų įgyvendinant strategiją „Sveikata 2020“ vietos lygmeniu.

PSO Europos regiono biuras užmegs ir palaikys veiksmingo bendradarbiavimo ryšius su visais panašiais partneriais ir tinklais visame regione, siekdamas įtraukti kuo daugiau dalyvių, padėti užtikrinti politikos nuose-klumą, dalytis duomenimis apie sveikatą, suvienyti ste-bėsenos pajėgas, padėti kurti bendras politikos platfor-mas, vykdyti vertinimo misijas, organizuoti seminarus ir teikti individualias konsultacijas, taip pat palaikyti techninius dialogus ir atlikti konkrečių atvejų tyrimus.

Atsiskaitomybė ir tikslaiŠiame įgyvendinimo procese politinis įsipareigoji-mas yra itin svarbus pasauliniu, regioniniu, naciona-liniu ir subnacionaliniu mastu. Šalys siūlo nustatyti regioninius tikslus šiam procesui apibrėžti, pažangai įvertinti ir atsiskaitomybei didinti. Pasiūlyti šie pa-grindiniai tikslai, kuriuos 2013 m. apsvarstė PSO Eu-ropos regiono komitetas7:1. Iki 2020 m. sumažinti priešlaikinį mirtingumą

Europoje;2. Pailginti gyvenimo trukmę Europoje;3. Sumažinti netolygumus Europoje (socialiniai

sveikatą lemiantys veiksniai);4. Pagerinti Europos gyventojų gerovę;5. Užtikrinti visuotinį paslaugų prieinamumą ir teisę

į sveikatą;6. Siekti, kad valstybės narės nustatytų nacionali-

nius tikslus ar uždavinius.

7 Health 2020 targets, indicators and monitoring framework. Co-penhagen, WHO Regional Office for Europe, 2013 (EUR/RC63/8). Health 2020 targets. Copenhagen, WHO Regional Office for Europe, 2013 (EUR/RC63/Conf.Doc./7).

IšvadosDabartiniame pasaulyje sveikatos gerinimas turi ap-imti daugybę sudėtingų sveikatą lemiančių veiksnių ir poveikių, o politinės ir intervencinės priemonės turi būti daugiasektorinės ir daugiaaspektės. Ši padėtis at-sispindi strategijoje „Sveikata 2020“, kuria siekiama, kad būtų iš esmės pakeisti prioritetai ir investuojama į socialinius sveikatos veiksnius, sveikatos stiprinimą ir ligų prevenciją. Reikia sukurti „visos vykdomosios valdžios“ ir „visos visuomenės“ politiką, aprėpiančią sudėtingus sveikatą lemiančius veiksnius šiandienos bendruomenėse, kur vyrauja įvairovė, išplėtoti hori-zontalūs tarpusavio ryšiai bei informacijos poreikis.

Norint pagerinti sveikatą ir sumažinti netolygumus žinių pakanka. PSO įsivaizduoja tokį pasaulį, kuriame sumažintas atotrūkis tarp sveikatos rodiklių, užtikrin-tos visuotinės galimybės naudotis sveikatos priežiūros paslaugomis, šalys turi patikimas sveikatos sistemas, pagrįstas pirmine sveikatos priežiūra, galinčias pa-tenkinti gyventojų lūkesčius ir poreikius, taip pat yra pasiekti tarptautiniu mastu suderinti tikslai sveikatos srityje, kontroliuojamos neužkrečiamosios ligos ir ša-lys geba įveikti ligų protrūkius bei stichines nelaimes.

Strategija „Sveikata 2020“ gali padėti pasiekti šiuos tikslus. Tai stiprus bendrų veiksmų visame PSO Europos regione variklis, leidžiantis pasinaudoti nau-jomis galimybėmis, kad būtų pagerinta dabartinės ir būsimų kartų sveikata ir gerovė.

PSO generalinė direktorė strategijos „Sveikata 2020“ leidinio pratarmėje teigia8: „Pasaulio svei-katos organizacija gyvuoja tam, kad padėtų savo valstybėms narėms visiškai įgyvendinti sveikatos potencialą, lygiateisiškai visų savo piliečių vardu... Mano vizija – tai organizacija, daranti poveikį, ben-dradarbiaujanti su valstybėmis narėmis, suvienijusi pastangas su šalių ir regioniniais biurais bei centrine būstine. Būtent dėl to labai pritariu naujajai Europos sveikatos politikai „Sveikata 2020“.

Zsuzsanna JakabPasaulio sveikatos organizacijos Europos regiono biuro direktorė

Agis D. TsourosPasaulio sveikatos organizacijos

Europos regiono biuro Sveikatos ir gerovės politikos ir valdymo departamento direktorius

El. p. [email protected]

8 Health 2020: a European policy framework and strategy for the 21st century. Copenhagen, WHO Regional Office for Europe, 2013.

12 2013/4(63)


Health 2020 – achieving health and development in today’s EuropeZsuzsanna Jakab and Agis D. TsourosZsuzsanna Jakab, Director, Regional Office for Europe, World Health OrganizationAgis D. Tsouros, Director, Division of Policy and Governance for Health and Well-being, Regional Office for Europe, World Health Organization, e-mail: [email protected]

The factors underpinning the present-day burden of disease are highly complex and interconnected strong evidence indicates that cost-effective policy pathways can be identified to directly enhance population health and well-being through approaches combining government leadership, supportive environments and promoting a sense of control and empowerment.

Health 2020 was supported by an extensive consultation process both within and external to the WHO Regional Office for Europe and several new reviews and studies. The background to Health 2020 is the divergent health experience across the WHO European Region. The major review of the social determinants and the health divide in the WHO European Region has provided evidence-based policy recommendations to reduce inequality in health across the Region. The study on improved governance for health highlights the on-going diffusion of governance to a collaborative model in which governance is co-produced between a wide range of state, society, and supranational actors.

The Member States of the WHO European Region approved Health 2020 in two forms. The European policy framework for supporting government and society for health and well-being provides politicians and key policy practitioners with the main values and principles, as key strategic policy advice for putting Health 2020 into practice. The longer Health 2020 policy framework and strategy provides much more detail in terms of evidence and practice related to health and well-being.

Health 2020 has two linked objectives:• improving health for all and reducing health

inequalities; and• improving leadership and participatory gover-

nance for health.In addition to these two objectives, the Health 2020

policy framework is based on four priority areas for policy action, which are interlinked, interdependent and mutually supportive:

• investing in health through a life-course approach and empowering people;

• tackling the Region’s major health challenges of noncommunicable and communicable diseases;

• strengthening people-centred health systems, public health capacity and emergency prepared-ness, surveillance and response; and

• creating resilient communities and supportive environments.To successfully implement Health 2020 with

countries the WHO Regional Office for Europe is constructing a package of services and tools. Health impact assessment and economic valuation are also valuable tools as well as, for example, the WHO European Healthy Cities Network that can do much to facilitate the implementation of Health 2020.

Health 2020 is seeking a step-change in priority and investment to be given to social determinants of health and to health promotion and disease prevention. Whole-of-government and whole-of-society policies need to be developed to reflect the complexity of determinants of health in today’s diverse and horizontally networked, information-based societies.

2013/4(63) 13

„V isuomenė s s V eik ata” Lit er at ūros apž vaLga

SantraukaVisame Europos regione kasmet daugėja vyresnio amžiaus asmenų, todėl susiduriama su dideliais iššūkiais – ilgas

gyvenimas nebūtinai reiškia sveiką gyvenimą, dažnai atvirkščiai – ilga gyvenimo trukmė susijusi su didesniu sergamu-mu, neįgalumu bei mirtingumu. Socialiniai ir ekonominiai veiksniai turi įtakos vyresnio amžiaus asmenų gyvensenai, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumui bei kokybei. Mokslinių tyrimų duomenimis, žemesnę socialinę ir ekonominę padėtį užimantys asmenys gyvena nuo 2 iki 8 metų trumpiau negu tie žmonės, kurių socialinė ir ekonominė pozicija yra aukštesnė. Lietuvoje atlikto tyrimo rezultatai patvirtina, kad egzistuoja skirtumai tarp miesto ir kaimo gyventojų.

Dėl sumažėjusio vyresnio amžiaus asmenų mobilumo ir prastos ekonominės padėties vis aktualesnė tampa sveikatos priežiūros paslaugų komunikacinio bei ekonominio prieinamumo problema. Pagrindinės kliūtys gauti sveikatos priežiū-ros paslaugas yra gydytojų jautrumo trūkumas, didelės sąskaitos už gydymą, aukšta kelionės į gydymo įstaigą kaina.

Šiame straipsnyje remiantis Lietuvos ir užsienio moksliniais straipsniais apžvelgiami vyresnio amžiaus asmenų socia-liniai sveikatos netolygumai, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo problemos bei sveikatos netolygumų mažinimo iniciatyvos ir galimybės.

Reikšminiai žodžiai: vyresnio amžiaus asmenys, sveikatos netolygumai, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamu-mas, vyresnio amžiaus asmenų sveikatos netolygumų mažinimas.

VYRESNIO AMŽIAUS ASMENŲ SVEIKATOS NETOLYGUMAI . LITERATŪROS APŽVALGA

Vaida Aguonytė1, Jolanta Valentienė1, Laura Nedzinskienė1, Aušra Beržanskytė1, 2, Eimantė Zolubienė1

1 Higienos inst i tutas2 Vi lniaus univers i te to Medicinos fakul te to Visuomenės sveikatos inst i tutas

Adresas susirašinėti: Vaida AguonytėHigienos instituto Visuomenės sveikatos technologijų centrasDidžioji g. 22, 01128 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASŽemesnį išsilavinimo lygį įgijusiems, mažesnes pa-jamas gaunantiems bei mažiau kvalifikuotą darbą dirbantiems asmenims būdingas didesnis sergamu-mas ir neįgalumas, lyginant su geresnę socialinę ir ekonominę padėtį užimančiais žmonėmis. Pastebima tendencija, kad tokie asmenys miršta jaunesni. Svei-katos netolygumai – tai išvengiami sveikatos būklės skirtumai tarp gyventojų šalyse ir tarp šalių [1]. Ne-paisant visuotinės gyventojų teisės į gerą sveikatą, sveikatos netolygumai – visame pasaulyje plačiai paplitęs reiškinys [2]. Būtina pažymėti, kad sveika-tos netolygumų terminas apima socialinius sveikatos netolygumus (angl. health inequalities) ir neteisumą (angl. inequity). Socialiniai sveikatos netolygumai suprantami kaip sveikatos netolygumai tarp skirtin-gų socialinių ir ekonominių grupių, t. y. sveikatos

skirtumai tarp skirtingas pajamas, išsilavinimą ir už-imtumą turinčių socialinių ir ekonominių grupių [3]. Moderniojoje visuomenės sveikatoje netolygumai apima ne tik sergamumo, ligotumo, mirtingumo skir-tumus, bet ir paslaugų prieinamumo, pasitenkinimo gautomis paslaugomis ir jų kokybės skirtumus [4]. Sveikatos neteisumas yra tokie netolygumai, ku-rie teisiškai neobjektyvūs ir neteisingi, jų neįmano-ma pakeisti politiniais, socialiniais ar ekonominiais sprendimais [3].

Europos regione siekiama mažinti sveikatos ne-tolygumus ir pailginti žmonių gyvenimo trukmę bei pagerinti jų gyvenimo kokybę. Sveikatos netolygu-mai būdingi visoms gyventojų amžiaus grupėms [5], tačiau vyresnio amžiaus asmenys priskiriami prie pažeidžiamų visuomenės grupių [6], todėl jie turi potencialiai didesnę tikimybę patirti neigiamas sveikatos netolygumų pasekmes. Senėjanti visuome-nė yra daugiau išsivysčiusių šalių problema, tačiau ši tendencija per artimiausią šimtmetį bus būdinga visoms pasaulio šalims [7]. Populiacijos senėjimas vadinamas viena dramatiškiausių problemų, kadangi senstančioje visuomenėje susiduriama su vis naujais iššūkiais – ilgas gyvenimas nebūtinai reiškia sveiką

14 2013/4(63)

Lit er at ūros apž vaLga „V isuomenė s s V eik ata”

gyvenimą, dažnai atvirkščiai – ilgesnė gyvenimo truk mė susijusi su dideliu sergamumu bei neįgalu-mu, kadangi ligų ir neįgalumo rizika didėja su am-žiumi. Dėl šių priežasčių vyresnio amžiaus asmenims būdingas aukštesnis sveikatos paslaugų poreikis ir naudojimasis jomis tiek dažnumo, tiek įvairovės at-žvilgiu, taip pat jiems didesnė tikimybė susidurti su potencialiai reikšmingesniais sveikatos paslaugų pri-einamumo sunkumais. Nors mažiau išsivysčiusiose valstybėse senėjimo tendencijos ne tokios ryškios, tačiau šiose šalyse vyresnio amžiaus asmenys taip pat susiduria su nelengvais iššūkiais – pensijas gauna mažuma gyventojų, sveikatos paslaugas taip pat gau-na ne visi, nes skurdžiose valstybėse prioritetu laiko-mi kūdikiai, vaikai, užsikrėtę ŽIV / sergantys AIDS, reprodukcinio amžiaus moterys [8].

Lietuvoje, kaip ir visame Europos regione, kasmet daugėja vyresnio amžiaus asmenų. Lietuvos statisti-kos departamento duomenimis, per dešimtmetį vy-resnio amžiaus asmenų padaugėjo 3,3 proc. Šių metų pradžioje šalyje gyveno 542 200 žmonių, kuriems buvo 65 ir daugiau metų. Jie sudarė 18,2 proc. visų šalies gyventojų. 2012 m. vyresnio amžiaus gyvento-jų buvo 512 200 (14,9 proc.) [9]. Didėjant vyresnio amžiaus asmenų skaičiui imamasi iniciatyvų, kurio-mis siekiama, kad sveikatos sistema būtų palanki vy-resnio amžiaus žmonėms. Šešioliktosios vyriausybės 2012–2016 m. programoje pažymėta, kad reikia ma-žinti sveikatos paslaugų teikimo netolygumus, ypač kaimo gyventojams, bei išskirtinį dėmesį skirti pagy-venusiems žmonėms, diegti specialias programas jų sveikatai stiprinti, gyvenimo kokybei gerinti ir oriai senatvei užtikrinti [10]. Nacionaliniame sveikatos tarybos pranešime (2012 m.) teigiama, kad pagrindi-nis sveikatos priežiūros įstaigų, teikiančių paslaugas vyresnio amžiaus žmonėms, tikslas turėtų būti kuo ankstesnė kvalifikuota diagnostika, gydymas ir prie-žiūra, kad būtų kuo labiau sumažintas priklausomu-mas nuo kitų asmenų ir kartu pagerinta jų gyvenimo kokybė. Labai svarbu didinti vyresnio amžiaus žmo-nių informuotumą apie sveiką gyvenseną, ligų profi-laktiką bei senatvines psichikos ligas, taip pat šviesti ir visą visuomenę siekiant mažinti vyresnio amžiaus asmenų stigmatizaciją [5].

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti mokslinės litera-tūros duomenis apie vyresnio amžiaus asmenų socia-linius sveikatos netolygumus, jų mažinimą bei svei-katos priežiūros paslaugų prieinamumo problemas.

Metodologija. Straipsnis parengtas remiantis mokslinės literatūros sisteminės analizės rezultatais, kurie leidžia sisteminti ir vertinti sukauptus faktinius

duomenis. Anglų kalba publikuotų mokslinės lite-ratūros šaltinių paieška buvo vykdoma „PubMed“, „EBSCO“, „BMJ Publishing Group“, „The Lancet“ mokslinės literatūros visatekstėse (angl. full – text) duomenų bazėse. Paieškai anglų kalba naudoti šie raktažodžiai: „health inequlities“ and/or „reasons of health inequalities“ and/or „health care access among the elderly“ and/or „elderly people health inequeli-ties in urban-rural population“ and/or „reducing inequalities in health among the elderly“. Literatūros lietuvių kalba ieškota recenzuojamuose moksliniuo-se žurnaluose: „Visuomenės sveikata“, „Medicina“, „Gerontologija“. Apžvelgti 2002–2013 m. moksli-niai straipsniai.

SOCIALINIAI SVEIKATOS NETOLYGUMAISocialiniams sveikatos netolygumams atsirasti įtakos turi įvairūs socialiniai ir ekonominiai veiksniai, api-mantys gyvenamąją bei darbo aplinką (1 pav.) [11]. Šie veiksniai turi didelės įtakos gyventojų sveikatai, kadangi socialinė ir ekonominė aplinka veikia gy-venseną, sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumą bei kokybę. Tyrimų duomenimis, daugelyje Europos valstybių aukštesnę socialinę ir ekonominę padėtį už-imantys asmenys gali tikėtis gyventi šešeriais metais ilgiau negu žemesnės socialinės ir ekonominės pa-dėties gyventojai [12]. Rizikingas elgesys (rūkymas, alkoholio vartojimas, sveikatai nepalanki mityba, mažas fizinis aktyvumas) susijęs su socialine ir eko-nomine padėtimi [13]. Išsilavinimo lygis bei šeimos ar namų ūkio pajamos yra du dažniausiai naudojami rodikliai, rodantys socialinių ir ekonominių veiksnių įtaką sveikatai [14].

Užsienio šalių tyrimai parodė, kad prasčiau savo sveikatą vertina asmenys iš žemesnio visuomenės sluoksnio [15]. Pažymėtina, kad sveikatos sutrikimai labiau paplitę tarp vyresnio amžiaus žemesnės profe-sinės grandies darbuotojų, lyginant su vadovaujamas pareigas einančiais asmenimis [16]. 65 m. ir vyresnių asmenų grupėje dažniausiai pasitaikantys sveikatos sutrikimai: cukrinis diabetas, onkologinės ligos, lė-tinė obstrukcinė plaučių liga, širdies ir kraujagyslių ligos. Šios amžiaus grupės atstovai imlesni gripo vi-rusui negu jauni žmonės [17].

Turtingiems vyresnių nei 65 m. amžiaus asmenų populiacijos atstovams būdinga du kartus didesnė ti-kėtina sveiko gyvenimo trukmė negu vargingiau gy-venantiems žmonėms [18]. 65 m. amžiaus ir vyresnių asmenų grupėje žemesnis išsilavinimo lygis, mažiau kvalifikuotas darbas iki pensijos, vargingesnis namų

2013/4(63) 15


ūkis, maisto nepakankamumas bei pensijos negavi-mas susiję su didesniu mirtingumu [19]. Ypač didelę reikšmę sveikatos būklei turi išsilavinimas – rūkymo paplitimas didesnis tarp asmenų, turinčių žemesnį negu aukštąjį išsilavinimą. Asmenys, įgiję žemesnį nei aukštasis išsilavinimą, mažiau vartoja daržovių ir vaisių. Viso to pasekmė – aukštesnį išsilavinimą turinčių asmenų grupėje mažiau paplitęs nutukimas, hipertenzija ir diabetas [20].

Teigiama, kad žemesnę socialinę ir ekonominę padėtį užimantys asmenys gyvena nuo 2 iki 8 metų trumpiau negu aukštesnės socialinės ir ekonominės padėties žmonės. Plaučių, gerklų, burnos ir ryklės, stemplės, skrandžio piktybiniai navikai labiau paplitę žemesnę socialinę ir ekonominę padėtį užimančių vyrų grupėje, o aukštesnės socialinės ir ekonominės padė-ties vyrai dažniau serga gaubtinės žarnos, smegenų piktybiniais navikais, melanoma. Stemplės, skrandžio, gimdos kaklelio piktybiniais navikais sirgti labiau lin-kusios žemesnės socialinės ir ekonominės padėties moterys. Ir priešingai – aukštesnę padėtį užimančios respondentės dažniau serga gaubtinės žarnos, krūties, kiaušidžių piktybiniais navikais, melanoma. Psichikos sutrikimai, negalia būdingesni žemesnę socialinę ir ekonominę padėtį užimantiems asmenims [5].

Lyginant miesto ir kaimo gyventojų sveikatos ne-tolygumus Lietuvoje G. Jevaltienės 2011 m. atlikta-me tyrime teigiama, kad kaime gyvenančių pagyve-nusio amžiaus moterų, besikreipiančių į bendrosios praktikos gydytoją, fizinė ir psichikos sveikata geres-nė negu miesto gyventojų (p < 0,05) [21]. Tyrimai rodo, kad vyresni asmenys, kurie ilgesnį laiką buvo bedarbiai, sudarė santuoką ankstesniame amžiuje,

susilaukė daugiau vaikų, turi didesnę prastesnės svei-katos ir lėtinių ligų riziką. Nepalankūs gyvenimo įvy-kiai, kaip vaiko mirtis ar atleidimas iš darbo, taip pat buvo prastesnės sveikatos rizikos veiksniai [22].

Pajamų tarp namų ūkių pasiskirstymo netolygu-mams šalyje atspindėti dažniausiai naudojamas Gini koeficientas1. Šis koeficientas 2010 m. Lietuvoje buvo 36,9 proc., Norvegijoje – 23,6 proc., Švedijo-je – 24,1 proc., Olandijoje – 25,5 proc. [24]. Gini koe ficientas dažnai naudojamas populiacijų sveika-tos netolygumams matuoti. Pajamos susijusios su sveikata – jei neužtikrinama tinkama finansinė para-ma, atsiranda didesnė prastesnės sveikatos tikimybė [23]. Turtinė diferenciacija lemia sveikatos netolygu-mus, taigi galima teigti, kad skurdas yra vienas pa-grindinių veiksnių, sąlygojančių aukštus sergamumo, ligotumo bei ankstyvo mirtingumo rodiklius [24].

Lietuvos sveikatos netolygumų tema atliktų ty-rimų daugėja, tačiau atsakyti dar ne visi klausimai. Sveikatos netolygumų raišką nagrinėjusių mokslinin-kų (Kalėdienė, 1999, 2010; Padaiga, Gaižauskienė, Grabauskas ir kt. 1998; Bankauskaitė, 1999; Petraus-kienė ir kt., 2000; kt.) tyrimų rezultatai tik dar kartą patvirtina, kad socialiniai ir demografiniai veiksniai sąlygoja gyventojų sergamumo, mirtingumo rodik-lius. Pavyzdžiui, Kalėdienė (2010), nagrinėdama Lietuvos gyventojų sveikatos raidą, pastebi, jog kai-mo gyventojams bei asmenims, įgijusiems žemiau-sią išsilavinimo lygį, būdingas didesnis mirtingumas

1 Gini koeficiento reikšmė 1 rodo visišką šalies namų ūkių nelygybę, 0 – visi namų ūkiai turi vienodą pajamų dydį. Koeficientą padauginę iš 100, gausime Gini koeficiento išraišką procentais.

Socialinis, ekonominis ir

politinis turinys

Valdžia

Politika (makroekonomika,

socialinis, sveikatos sektorius)

Kultūrinės ir socialinės normos

bei vertybės

Socialinė padėtis

Išsilavinimas

Darbas

Pajamos

Lytis

Etninė grupė /

rasė

Materialinės sąlygos

Socialiniai ryšiai

Psichosocialiniai

veiksniai

Elgesys

Biologiniai veiksniai

Sveikatos ir geros savijautos

pasiskirstymas

Sveikatos priežiūros sistema

1 pav. Sveikatos netolygumų socialiniai faktoriai

16 2013/4(63)


[26]. Ilgalaikius mirštamumo pokyčius analizavusi Petrauskienė su bendraautoriais (1997, 1999) nusta-tė, kad kai kurių vėžio formų paplitimo regioniniai netolygumai sąlygojami geriamajame vandenyje esančio magnio kiekio [27]. Taigi nors sveikatos ne-tolygumų tyrimai Lietuvoje pamažu įgauna pagreitį, naujų tyrimų poreikis išlieka.

SVEIKATOS PRIEŽIŪROS PASLAUGŲ PRIEINAMUMASKokybiškų sveikatos priežiūros paslaugų prieinamu-mas – svarbus veiksnys siekiant sveiko ir kokybiško gyvenimo. 2005–2010 m. Lietuvos sveikatos prie-žiūros kokybės užtikrinimo programoje medicinos paslaugų prieinamumas apibrėžiamas kaip valstybės nustatyta tvarka pripažįstamos sveikatos priežiūros sąlygos, užtikrinančios sveikatos priežiūros paslaugų ekonominį, komunikacinį ir organizacinį priimtinu-mą asmeniui ir visuomenei [28]. Šiuo atveju skirtingi prieinamumo barjerai yra analizuojami žvelgiant iš ekonominės, organizacinės bei komunikacinės pers-pektyvų, įvertinant tai, kiek asmuo turi mokėti už sveikatos priežiūros paslaugas, nustatant, kiek ilgai reikia laukti, kol bus suteiktos paslaugos, ir pan., bei analizuojant, kaip (ne)sunkiai asmuo pasiekia reikia-mas paslaugas teikiančią įstaigą, ir kt.

Dėl Europos regione ilgėjančios gyventojų gyve-nimo trukmės sveikatos apsaugos sistema susiduria su rimtais tolydaus finansavimo, ligų prevencijos, ilgalaikės globos ir slaugos paslaugų plėtros bei ko-kybiškų paslaugų prieinamumo užtikrinimo iššūkiais [29, 30]. Nors dedamos pastangos didinant sveika-tos priežiūros paslaugų prieinamumą, tačiau, atliktų tyrimų duomenimis, kai kurios visuomenės grupės susiduria su sveikatos priežiūros paslaugų prieina-mumo sunkumais [31, 32]. Vyresnio amžiaus žmo-nės dažniau negu kitų amžiaus grupių asmenys turi problemų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumu. Pastebima, kad sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas geresnis vyresnio amžiaus asmenims, gyvenantiems priemiesčiuose negu kai-mo vietovėse, taip pat asmenims, turintiems nuosavą transportą. Dėl sumažėjusio vyresnio amžiaus asme-nų mobilumo aktualiausia yra komunikacinio sveika-tos priežiūros paslaugų prieinamumo problema [33]. Pagrindinė kliūtis gauti sveikatos priežiūros paslau-gas žemesnes pajamas turintiems asmenims – svei-katos priežiūros paslaugų kaina. Didesnes pajamas gaunantys asmenys teigia esantys per daug užimti ar, jų nuomone, jų sveikatos problemos nėra pakanka-mai rimtos, kad kreiptųsi į gydytoją [34].

JAV atlikto tyrimo2, kuriame dalyvavo 5 888 as-menys, vyresni nei 65 m. amžiaus, rezultatai parodė, kad 99 proc. tyrimo dalyvių teigė patyrę bent vieną iš 9 klausimyne pateiktų kliūčių norėdami gauti svei-katos paslaugas. Dažniausia kliūtis, su kuria susidūrė trečdalis pagyvenusio amžiaus respondentų, – gydyto-jo jautrumo pacientų rūpesčiams trūkumas. Kitos labai svarbios kliūtys – didelės sąskaitos už gydymą, aukšta kelionės iki gydymo įstaigos kaina, respondentai nesi-jaučia saugūs gatvėje, bijo, jog gydytojas diagnozuos rimtą ligą, jaučia nereikalingų tyrimų baimę. Šio ty-rimo metu nustatyta, kad didesnių sveikatos paslaugų prieinamumo problemų statistiškai reikšmingai turėjo vyresni nei 85 m. amžiaus, moteriškos lyties, mažes-nes pajamas gaunantys, papildomo sveikatos draudi-mo neturintys, nebaltaodžių rasės asmenys [35].

Lietuvoje sveikatos priežiūros paslaugų prieina-mumą nagrinėjusių mokslininkų duomenimis, prieina-mumo skirtumų pagal gyvenamąją vietą nenustatyta. Tyrimo dalyvių teigimu, jie nesusiduria su komuni-kacinio prieinamumo problemomis. Pastebėta orga-nizacinio sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo trūkumų, tačiau apskritai ambulatorinė pagalba šalies gyventojams prieinama [36]. Tyrimų, kuriuose nagri-nėjama vyresnio amžiaus asmenų sveikatos priežiūros paslaugų problematika Lietuvoje, duomenimis, 71 m. ir vyresni asmenys gydymo įstaigose lankosi dažniau nei 65–70 m. sulaukę šalies gyventojai. Dauguma vyresnio amžiaus asmenų, nors ir nesunkiai susir-gę, prioritetą teikia stacionariniam gydymui, nes ten, jų manymu, bus suteikta geresnė pagalba, taip pat ši pacientų grupė pageidauja kreiptis iškart į gydytoją specialistą, o ne į šeimos gydytoją siuntimo. Vyresnių asmenų nuomone, per didelės vaistų kainos, per mažai jų kompensuojama, turėtų būti greičiau ir operatyviau organizuojamas darbas sveikatos priežiūros įstaigose, kad nebūtų eilių pas gydytojus. Kaip nurodo tyrėjai, šios socialinės grupės sveikatos priežiūros paslaugas riboja asmenų sveikatos būklė, jiems sunkiau laukti eilėse ir fiziškai pasiekti įstaigą, kurioje galėtų gauti sveikatos priežiūros paslaugas [37]. Užsienio autorių teigimu, pagrindiniai vyresnių žmonių sveikatos prie-žiūros veiksmingumo kriterijai yra jos prieinamumas, sveikatos priežiūros tęstinumas, gydymo išlaidų ap-mokėjimas, kokybė ir lankstumas. Sveikatos sistema turi būti pritaikyta vyresnių žmonių poreikiams, o ne atvirkščiai [38, 39].

2 Tyrimo duomenys buvo renkami dviem etapais. Pirmasis etapas vyko 1989–1990 m., jo metu apklaustas 5 201 respondentas. 1992–1993 m. tyrimo imtis buvo papildyta dar 687 tiriamų asmenų nuomonėmis.

2013/4(63) 17


SVEIKATOS NETOLYGUMŲ MAŽINIMASSveikatos netolygumų mažinimas yra vienas iš Tūks-tantmečio vystymosi tikslų [40]. Siekiant sumažin-ti sveikatos netolygumus šalyse ir tarp šalių vienas svarbiausių vaidmenų tenka vyriausybėms. Šalyse turėtų būti priimami tokie politiniai sprendimai, ku-rie užtikrintų gerą gyventojų sveikatą. Socialinių ir ekonominių sveikatos netolygumų mažinimas turėtų tapti valstybinės politikos prioritetu. Tačiau visuo-menės gerovės kūrimas nėra vien tik valdžios reika-las – pritrūkus kompetencijos ar politinio ryžto bū-tinas palaikymas iš šalies. Svarbus pačių gyventojų įsitraukimas kuriant politiką – trūkumų įvardijimas, bendradarbiavimas priimant sprendimus, finansinė parama.

Kadangi vyresnio amžiaus asmenys yra pažei-džiamesni, pasauliniu lygiu imamasi iniciatyvų, skatinančių sveiką senėjimą. PSO Europos regiono biuras siekia skatinti politiką ir intervencijas šiose vyresnio amžiaus asmenims aktualiose srityse:

• nukritimų prevencija;• fizinio aktyvumo skatinimas;• vyresnio amžiaus asmenų vakcinacija ir užkrečia-

mųjų ligų profilaktika;• visuomenės informavimas apie senų žmonių glo-

bą namuose;• sveikatos ir socialinės priežiūros darbuotojų pajėgu-

mų geriatrijos ir gerontologijos srityse didinimas;• vyresnio amžiaus asmenų socialinės izoliacijos

mažinimas;• lygybės sveikatos priežiūros srityje užtikrinimas;• blogo elgesio su vyresnio amžiaus asmenimis pre-

vencija [41].Mažinant vyresnio amžiaus asmenų patiriamus

sveikatos netolygumus taip pat svarbu:• teikti į pacientą orientuotą priežiūrą, kuri užtikrin-

tų tinkamą vyresnių asmenų sveikatos priežiūrą;• teikti integruotas paslaugas siekiant didinti greitesnį

išgijimą bei ilgesnį savarankiško gyvenimo laiką, mažinti išvengiamos hospitalizacijos skaičių [42].Be minėtų reikšmingų aspektų, svarbu tai, kad

socialinius sveikatos netolygumus sumažinti gali ir paties asmens pasirinkimas elgtis sveikiau [43].

Nors vyresniame amžiuje didėja sveikatos sutri-kimų bei neįgalumo paplitimas, tačiau didelė dalis vyresnio amžiaus asmenų yra darbingi, todėl bū-tina suteikti jiems galimybę dalyvauti darbo rinko-je, dalytis savo turimomis žiniomis bei tobulinti jų įgūdžius [12]. Reikšmingas aspektas – vyresnio am-žiaus asmenų sveikatos stiprinimas, nes svarbu, kad

gyventojai ne tik ilgai gyventų, bet ir jų gyvenimas būtų kokybiškas. Pastaruoju metu Europos regione daug dėmesio skiriama sveiko senėjimo tematikai. Sveikas senėjimas apibrėžiamas kaip galimybių užtik rinti fizinę, socialinę ir psichikos sveikatą op-timizavimo procesas, kuriuo siekiama įgalinti pa-gyvenusius žmones aktyviai dalyvauti visuomenės gyvenime nepatiriant diskriminacijos ir džiaugtis sa-varankiškumu bei gyvenimo kokybe. Pažymima, kad investavimas į sveiką senėjimą prisideda prie ekono-minio augimo, kadangi tokiu būdu didėja darbo jėgos pasiūla, mažinamas ankstyvas išėjimas į pensiją [44].

Sėkmingos sveikatos netolygumų strategijos re-miasi holistiniu požiūriu, jų poveikis turėtų būti il-galaikis. Sudėtinga išskirti vyresnio amžiaus asmenų netolygumų mažinimo strategijas, kadangi siekiant gerų rezultatų sveikatos netolygumų mažinimas tu-rėtų prasidėti dar negimus kūdikiui ir tęstis visą gy-venimą (prenatalinės priežiūros gerinimas, geresnio išsilavinimo bei darbo galimybės, visuomenės svei-katos ir asmens sveikatos priežiūros paslaugų priei-namumas viso gyvenimo laikotarpiu). Užsienio šalių mokslininkai išskiria šiuos sėkmingų socialinių svei-katos netolygumų mažinimo strategijų komponentus:

• stipri politinė valia yra būtina sąlyga norint su-mažinti sveikatos netolygumus. Valstybės politi-ka turi būti vykdoma taip, kad būtų saugoma ir stiprinama visuomenės sveikata. Vyriausybė, at-sižvelgdama į epidemiologinių tyrimų rezultatus, turėtų organizuoti ir finansuoti programas, sau-gančias ir stiprinančias gyventojų sveikatą;

• kitų sektorių įtraukimas į sveikatos netolygumų mažinimo veiklą. Sveikatos sektorius vaidina svarbų vaidmenį sveikatos netolygumų mažinimo politikoje, tačiau siekiant sėkmingo rezultato bū-tina įtraukti ir kitus sektorius;

• visą gyvenimą trunkantis mokymas ir švietimas. Gyventojams svarbu ne tik įgyti išsilavinimą, bet ir viso gyvenimo laikotarpiu turėti galimybę kelti kvalifikaciją, atnaujinti savo žinias ir prisitaikyti prie nuolat besikeičiančių sąlygų darbo vietoje;

• moksliniai tyrimai. PSO pabrėžia mokslinių tyrimų svarbą sveikatos netolygumų srityje, nes jie padidina supratimą apie tai, kas galėtų padėti išlaikyti ir sustip-rinti sveikatą, kuria linkme kreipti intervencijas;

• sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas. Ko-kybiškos sveikatos priežiūros paslaugos turi būti prieinamos vienodai visiems žmonėms neatsi-žvelgiant į jų ekonominius ar kitus išteklius;

• gyventojai neturėtų būti diskriminuojami dėl savo vertybių, papročių ar religijos;

18 2013/4(63)


• sveikatos ugdymas – tai intervencija, kuria siekia-ma skatinti sveikatai palankų elgesį;

• pažangių technologijų taikymas asmens ir visuo-menės sveikatos priežiūros srityje [44].

APIBENDRINIMASSocialinė ir ekonominė aplinka veikia gyvenseną, turi įtakos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamu-mui ir kokybei. Vyresnio amžiaus žmonės priskiriami prie pažeidžiamų visuomenės grupių, nes jų sveikata prastesnė, jie dažniau serga, todėl socialiniai ir eko-nominiai veiksniai turi didesnės įtakos negu jaunes-niems asmenims. Tyrimai rodo, jog sergamumo, neį-galumo bei mirtingumo rodiklių skirtumai yra paste-bimi tarp lyčių, kaimo ir miesto gyventojų, skirtingą išsilavinimą įgijusių, praeityje skirtingas pozicijas darbo rinkoje užėmusių asmenų.

Vyresnio amžiaus asmenims būdingas mažesnis mobilumas, prastesnė ekonominė padėtis, todėl itin aktuali organizacinio ir ekonominio sveikatos prie-žiūros paslaugų prieinamumo problema. Be šių pro-blemų, vyresnio amžiaus pacientai pastebi, kad gy-dytojams trūksta jautrumo jų problemoms.

Sveikatos netolygumų mažinimas yra būtinas visuomenės gerovės didinimo uždavinys. Pabrėž-tina, kad į sveikatos politikos formavimo procesą turi įsitraukti visos suinteresuotos grupės: spren-dimus priimantys politikai, sveikatos paslaugų teikėjai ir patys gyventojai, galintys padėti identi-fikuoti sveikatos sistemos spragas, numatyti jos to-bulinimo kryptis bei savo pačių pasirinkimu elgtis sveikiau.

Straipsnis gautas 2013-11-12, priimtas 2013-12-10

Literatūra1. Andresen E, Bouldin AD. Public Health Foundations. San Francisco:

Jossey-Bass, 2010.2. Killoran A, Swann C, Kelly MP. Public Healt Evidence: Tackling

Health Inequalities. New York: Oxford University Press, 2006. 3. Killoran A, Kelly MP. Evidence-Based Public Health. New York:

Oxford University Press, 2010.4. Mokslas – visuomenės sveikatos praktikai. Higienos instituto

informacinis biuletenis. 2007 m. gruodžio 1–15 d., Nr. 16.5. Mackenbach JP. Health Inequalities: Europe in Profile. An

independent, expert report commissioned by the UK. Presidency of the EU, 2006.

6. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas 2012. Sveikas senėjimas – nauji iššūkiai Lietuvai. Vilnius, 2012.

7. Murtagh MJ, Cresswell T, Bailey K. Ageing and Inequalities: Tackling Inequalities in Older People’s Health in the North East of England, 2003. ISBN 1-903945-19-9.

8. Heslop A, Gorman M. Chronic poverty and older people in the developing world. Manchester, UK: Chronic Poverty Research Centre, 2002. Working paper no. 10.

9. Oficialiosios statistikos portalas. Gyventojų skaičius metų pradžioje. Prieiga per internetą: <http://osp.stat.gov.lt/statistiniu-rodikliu-analize?id=1353&status=A>.

10. LR Seimo 2012 m. gruodžio 13 d. nutarimas Nr. XII-51 „Dėl Lietuvos Respublikos Vyriausybės programos“. Valstybės žinios. 2012; Nr. 149-7630.

11. Marek M, Dominszak AC, Kaleta D, Mazur J, Miskewicz, Poznanska D et al. Social inequalities in Poland. World Health Organization Regional Office for Europe, 2012.

12. Healthy and active ageing. EuroHealthNet. Brussels, January 2012. 13. Craig J. Reducing health inequalities. British council, 2013.14. Krieger N, Williams DR, Moss NE. Measuring social class in public

health research: concepts, methodologies, and guidelines. Annu Rev Public Health. 1997;18:341-78.

15. Mackenbach JP, Stirbu I, Roskam AJ, Schaap MM, Menvielle G, Leinsalu M et al. European Union Working Group on Socioeconomic Inequalities in Health Socioeconomic inequalities in health in 22 European countries. N Engl J Med. 2008;358:2468-81.

16. Chandola T, Ferrie J, Sacker A, Marmot M. Social inequalities in self reported health in early old age: follow-up of prospective cohort study. BMJ. 2007;334:990.

17. Grøtvedt L, Hånes H, Trewin C, Berg C. Facts about elderly over 65 years. Norwegian Institute of Public Health, 2012.

18. Szwarcwald CL, da Mota JC, Damacena GN, Pereira TGS. Health inequalities in Rio de Janeiro, Brazil: Lower Healthy Life Expectancy in Socioeconomically Disadvantaged Areas. Am J Public Health. 2011 March;101(3):517-523. doi: 10.2105/AJPH.2010.195453. PMCID: PMC3036699 PubMed PMID:21233437.

19. Ferri CP, Acosta D, Guerra M, Hang Y, Libre-Rodrigeuz JJ et al. Socioeconomic Factors and All Cause and Cause-Specifc Mortality among Older People in Latin America, India and China: A population-Based Study. PLoS Med. 2012 February;9(2):e1001179. doi: 10.1371/journal.pmed.1001179 PubMed PMID:22389633; PubMed Central PMCID:PMC3289608.

20. Bleich SN, Jarlenski MP, Bell CN, LaVeist TA. Health Inequalities: Trends, Progress and Policy. Annu Rev Public Health. 2012 April;33:7-40. 10.1146/annurev-publhealth-031811-124658. PubMed Central PMCID: PMC3745020.

21. Jievaltienė G, Lesauskaitė V, Šmigelskas K, Aniulis P. Pagyvenusių miesto ir kaimo moterų, besikreipiančių į bendrosios praktikos gydytoją, sveikata ir gyvenimo kokybė. Gerontologija. 2011;12(4):207-214

22. Grundy E, Holt G. Health inequalities in the older population. Health variations: the official newsletter of the ESRC Health Variations Programme (7), pp. 4-5.

23. Grundy E, Sloggett A. Health inequalities in the older population: the role of personal capital, social resources and socio-economic circumstances. Soc Sci Med. 2003 Mar;56(5):935-47.

24. Gini coefficient of equalised disposable income. Eurostat, 2013. 25. Gurevičius R. Sveikatos profilaktikos dilemos ir iššūkiai šiuolaikinei

visuomenei. Visuomenės sveikata. 2011;4(55):5-7.26. Kalėdienė R. Lietuvos gyventojų sveikatos raida. Sveikatos politika

ir valdymas. 2010;1(2).27. Petrauskienė J, Kalėdienė R. Galimos teritorinių vidutinės būsimo

gyvenimo trukmės skirtumų priežastys Lietuvoje. Visuomenės sveikata. 1999;1(7):3-8.

28. Bubnienė D, Ruževičius J. Kokybės valdymo sveikatos priežiūros institucijose ypatumai. Verslo ir teisės aktualijos. 2010;5:22-40.

29. Kanopienė V, Mikulionienė S. Gyventojų senėjimas ir jo iššūkiai sveikatos apsaugos sistemai. Gerontologija. 2006;7(4):188-200.

30. Supporting national strategies for the future of health care and care for the elderly. Council of the European Union, Brussels, 10 March 2003. Council of the European Union.

31. Narkauskaitė L, Varvuolienė R, Valentienė J, Aguonytė V, Beržanskytė A. Odontologų paslaugų prieinamumas pacientams su judėjimo negalia Lietuvoje. Visuomenės sveikata. 2013;2(61):38-45.

2013/4(63) 19


32. Narkauskaitė L, Varvuolienė R, Beržanskytė A. Psichikos sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumas vaikams, turintiems psichikos, elgesio ir emocijų sutrikimų, Lietuvoje. Visuomenės sveikata. 2012;2(57):78-83.

33. Poez A, Mercado R, Farber S, Morency C, Roorda M. Accessibility to health care facilities in Montreal Islan: an application of realative accessibility indicators from the perspective of senior and non-senior residents. Int J Health Georg. 2010;9:52 October 25. doi 10.1186/1476-072X-9-52. PubMed PMCID:PMC 2987784.

34. Murata C, Yamada T, Chen CC, Ojima T, Hirai H, Kondo K. Barriers to Health Care among Elderly in Japan. Int J Environ Res Public Health. 2010 April;7(4):1330-1341. doi 10.3390/ijerph7041330. PubMed PMCID:PMC 2872331.

35. Fitzpatrick AL, Powe NR, Cooper LS, Ives DG, Robbins JA. Barriers to Health Care Access Among the Elderly and Who Perceives Them. Am J Public Health. 2004 October;94(10): 1788-1794. [PubMed] PMCID: PMC 1448535.

36. Kairys J, Žėbienė E, Rutkys BA, Zokas I. Evaluation of patient needs and quality of outpatient health care services in large cities, district centers, villages and townships of Lithuania. Medicina. 2004;40(2):78-191.

37. Brogaitė J, Kairys J, Gaižauskienė A. Vyresnio amžiaus žmonių sveikatos priežiūra: situacija ir perspektyvos. Gerontologija. 2007;8(4):230-235.

38. Kucharka E. The healthcare system and the complexity of social work. Przegl Lek. 2012;69(9):698-702.

39. Arai H, Ouchi Y, Yokode M, Ito H, Uematsu H, Eto F, Oshima S, Ota K, Saito Y, Sasaki H, Tsubota K, Fukuyama H, Honda Y, Iguchi A, Toba K, Hosoi T, Kita T. Toward the realization of a better aged society: messages from gerontology and geriatrics. Geriatr Gerontol Int. 2012 Jan;12(1):16-22.

40. Millennium Development Goals Report 2013. United Nations, New York, 2013.

41. World Health Organization, Commission on Social Determinants of Health. Closing the gap in a generation. World Heath Organization, 2008.

42. Davies N. Reducing inequalities in healthcare provision for older adults. Nursing Standard. 25:41,49-55.

43. Babones SJ. Social inequalities and public health. 2009;71-73.44. Sveikas senėjimas – Europos siekis. Sutrumpinta versija. Švedijos

nacionalinis visuomenės sveikatos institutas, 2007. 45. Zyga S, Kanellopoulos V, Bakola H. Strategies on Reducing Social

Inequalities in Health Care. SMIJ. 2010;6(1). doi.org/10.4127/ch.2010.0045.

SummaryAll over the Europe number of the elderly population

is increasing annually therefore it is a very big challenge – long life not always is a healthy life, often conversely – long life is associated with a high morbidity, disability and mortality rates. Social and economical factors also influen-ce lifestyle of the elderly, quality of health care and access. According to scientific researches results, those with lower social and economical position live from 2 till 8 years less than people who social and economic position is higher. National research data also stated that there are inequali-ties among urban and rural areas in Lithuania.

Communicational and economical accessibility to he-alth services is becoming more and more important pro-blem because of low mobility and poor economic situation of the elderly. The main difficulties that limit health care services accessibility are the doctor’s lack of responsive-ness to patient concerns, high medical bills and transpor-tation costs.

This article provides an overview of Lithuanian and fo-reign scientific publications on social health inequalities of the elderly, problems of accessibility to health care and ini-tiatives and opportunities of health inequalities reduction.

Keywords: the elderly, health inequalities, health care accessibility, reduction of elderly health inequalities.

Correspondence to Vaida AguonytėInstitute of Hygiene,Center of Public Health TechnologyDidžioji 22, LT-001128 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 12 November 2013, accepted 10 December 2013

Inequalities in health among the elderly

Vaida Aguonytė1, Jolanta Valentienė1, Laura Nedzinskienė1, Aušra Beržanskytė1, 2, Eimantė Zolubienė1

1 Institute of Hygiene2 Vilniaus University, Faculty of Medicine, Institute of Public Health

20 2013/4(63)


SantraukaPatyčių darbe reiškiniu pradėta domėtis prieš daugiau kaip trisdešimt metų, tačiau šioje tyrimų srityje vis dar egzistuo-

ja keletas esminių problemų ir tyrimais neatsakytų klausimų. Pavyzdžiui, iki šiol nėra identifikuotas tiksliausias reiškinio apibrėžimas, mokslinėje literatūroje vartojami skirtingi terminai, apibūdinantys panašų ar net tą patį reiškinį, nėra bendrų reiškinio įvertinimo kriterijų ir metodų. Be to, patyčių darbe reiškinys, būdamas vienas svarbiausių stresą darbe kelian-čių veiksnių, veikiančių darbuotojų sveikatą ir organizacijų efektyvumą, nusipelnė išskirtinio tyrėjų ir praktikų dėmesio analizuojant priežastis (t. y. rizikos ir saugos veiksnius), kurių supratimas gali būti naudingas patyčių darbe prevencijai. Straipsnio tikslas – išanalizuoti patyčių darbe sampratą, paplitimą, pasekmes ir priežastis. Straipsnio tikslas pasiekiamas nagrinėjant reiškinio elementus, aptariant vystymosi etapus, skirtumus ir panašumus su artimais reiškiniais, reiškinio įvertinimo galimybes, patyčių darbe paplitimo ir rizikos grupes, pasekmes asmeniui ir organizacijai bei identifikuojant pagrindines reiškinio priežastis.

Reikšminiai žodžiai: patyčios darbe, samprata, paplitimas, pasekmės, priežastys.

PATYČIOS DARBE: SAMPRATOS, PAPLITIMO, PASEKMIŲ IR PRIEŽASČIŲ ANALIZĖ

Milda Astrauskaitė1, Roy M. Kern2

1Kauno technologi jos univers i te tas , 2Vytauto Didžiojo univers i te tas

Adresas susirašinėti: Milda Astrauskaitė Kauno technologijos universiteto Psichologijos katedraK. Donelaičio g. 20-313, 44239 KaunasEl. p. [email protected]

ĮVADASPatyčių darbe (angl. workplace bullying) reiški-nys pradėtas analizuoti apie 1980-uosius metus, kai Brodsky (JAV) [1] ir Leymann (Europoje) [2] pradė-jo pirmuosius tyrimus. Nors praėjo daugiau kaip tris-dešimt metų, iki šiol nėra bendros patyčių darbe sam-pratos [3]. Reiškinio supratimą ir tyrimų rezultatų palyginamumą apsunkina tai, jog 1) įvairūs autoriai skirtingai aprašo patyčių darbe reiškinį; 2) literatūro-je vartojami skirtingi terminai, pvz., priekabiavimas darbe (angl. workplace harassment), psichologinis smurtas / mobingas, šiurkštus elgesys (angl. incivili-ty), apibūdinantys panašų ar tą patį reiškinį, klaidina tyrėjus ir praktikus; 3) skirtingos reiškinio įvertini-mo metodikos ir kriterijai priverčia abejoti rezultatų tikslumu ir didina reiškinio sampratos bei įvertinimo atotrūkį. Be to, patyčių darbe reiškinys, būdamas vienas svarbiausių stresą darbe keliančių veiksnių, darančių įtaką darbuotojų sveikatai ir organizacijų efektyvumui, nusipelnė išskirtinio tyrėjų ir praktikų dėmesio analizuojant priežastis (t. y. rizikos ir saugos

veiksnius), kurių supratimas gali būti naudingas paty-čių darbe prevencijai. Taigi straipsnio tikslas – išana-lizuoti patyčių darbe sampratą, paplitimą, pasekmes ir priežastis. Siekiant tikslo keliami 5 uždaviniai: 1) nagrinėjant literatūrą įvertinti pagrindinius ele-

mentus, apibūdinančius patyčių darbe reiškinį, aprašyti patyčių reiškinio vystymosi etapus ir pateikti šio straipsnio autorių siūlomą reiškinio apibrėžimą;

2) palyginti literatūroje analizuojamus patyčių dar-be, priekabiavimo (darbe), psichologinio smurto / mobingo ir šiurkštaus elgesio reiškinius įvardijant jų skirtumus ir panašumus bei aptarti patyčių dar-be reiškinį žvelgiant iš teorinių konfliktų, streso ir agresijos perspektyvų;

3) apibūdinti įvairius patyčių vertinimo metodus, ap-tarti jų privalumus ir trūkumus;

4) pateikti reiškinio paplitimo rodiklius kelių šalių įvairaus tipo organizacijų ir demografinių charak-teristikų kontekste;

5) įvardyti pagrindines reiškinio pasekmes ir prie-žastis, kurių identifikavimas gali būti naudingas formuluojant prevencines gaires organizacijose.

PATYČIŲ DARBE APIBRĖŽIMASLiteratūroje aptinkama keletas skirtingų patyčių darbe apibrėžimų [4], todėl norint suprasti reiškinį

2013/4(63) 21


svarbu identifikuoti pagrindinius jį apibūdinančius elementus. Pagrindinių patyčių darbe elementų san-trauka pateikiama 1 paveiksle.

Patyčios darbe kyla darbo vietoje (nr. 1, 1 pav.) [5, 6], pasireiškia neigiamu elgesiu (nr. 2, 1 pav.), nukreiptu į asmenį (-is) [7], turinčiu žalingas pasek-mes asmenims ir organizacijoms [8]. Neigiamas elgesys dažniausiai yra psichologinės prigimties (nr. 3, 1 pav.) [9, 10], todėl seksualinis priekabia-vimas ir fizinė agresija dažniausiai nėra priskiriami šiam reiškiniui. Tam, kad reiškinį būtų galima va-dinti patyčiomis darbe, neigiamas elgesys turi būti pasikartojantis (nr. 4, 1 pav.) [8, 11] ir tęstis ilgesnį laiką (nr. 5, 1 pav.) (dažniausiai bent 6 mėnesius) [7, 10, 11]. Reiškiniui būdingas jėgų disbalansas (nr. 6, 1 pav.), kai asmuo, patiriantis neigiamą kolegų elgesį, nesijaučia galįs apsiginti [7]. Kai kuriuose literatūros šaltiniuose tyčinis elgesys (nr. 7, 1 pav.) laikomas esminiu patyčių darbe elementu [12]. Kita vertus, tyrėjai tvirtina, jog kai kurie anksčiau įvar-dyti aspektai nėra esminiai. Pavyzdžiui, jėgų disba-lansą sunku įvertinti empiriniuose tyrimuose, todėl jis laikomas mažiau svarbiu aspektu [13]. Tyčinis elgesys, kaip privaloma patyčių darbe sąlyga, taip pat buvo kritikuojamas. Pavyzdžiui, Agervold teigė, kad asmenys jaučiasi užgauliojami net ir tada, kai elgesys nėra tikslingas [14]. Be to, elgesio tikslin-gumą sunku įvertinti, nes į šį klausimą gali atsakyti tik patys patyčių kurstytojai [4]. Nors tyrėjai tvirti-no, kad patyčių darbe trukmė yra bent 6 mėnesiai (ar daugiau) [7, 10, 11], patyčias ir priekabiavimą ti-riančiais instrumentais vertinamas patyčių ir prieka-biavimo patyrimas per pastaruosius šešis mėnesius (ar trumpiau). Kai kurie tyrėjai nurodė, kad žmogus gali jausti patyčias ir trumpesnį nei 6 mėnesių lai-kotarpį [4]. Taigi, patyčių darbe reiškinį apibūdina

tokie esminiai elementai: neigiamas, psichologinės prigimties [9, 10], pasikartojantis ir ilgesnį laiką trunkantis [15] elgesys darbe. Mažiau svarbūs pa-tyčių darbe elementai: tyčinis elgesys ir jėgų dis-balansas. Remdamiesi literatūros analize straipsnio autoriai siūlo patyčias darbe apibūdinti kaip neigia-mą, dažniausiai psichologinės prigimties, per pasta-ruosius 6 mėnesius pasikartojantį kolegų (ir vado-vų) elgesį darbe [7, 10, 11, 16].

Patyčių darbe etapai. Zapf ir Gross kokybinio tyrimo rezultatai įrodė, kad patyčios vystosi laikui bėgant [11]. Kiti tyrėjai taip pat tvirtino, kad egzis-tuoja tam tikri reiškinio vystymosi etapai [2, 17, 18]. Leymann išskyrė 4 etapus, pirmąjį pavadino „Origi-naliuoju esminiu įvykiu“ (angl. the original critical incident). Šiame etape, pasak tyrėjo, reiškinys pra-sideda nuo konflikto [2]. Antrajame etape, kurį pa-vadino „Psichologinis smurtas ir niekinimas“ (angl. mobbing and stigmatizing), asmuo dažnai (kasdien) ir ilgą laiką patiria neigiamus veiksmus, kuriais sie-kiama jį palaužti. Trečiajame etape – „Personalo val-dymas“ (angl. personnel administration) – įsikiša vadovybė ir, pasak tyrėjo, dažniausiai yra linkusi pri-imti klaidingas išvadas, kad problemų organizacijoje kyla dėl patyčių aukos asmenybės [2]. Ketvirtajame „Pašalinimo“ etape (angl. expulsion) asmuo atlei-džiamas arba savo noru išeina iš darbo [2].

Björkqvist pristatė tris pagrindines reiškinio vys-tymosi stadijas. Iš jų pirmojoje pasireiškia užslėpta agresija. Šioje stadijoje neigiamą elgesį sunku įvar-dyti ir pastebėti (pvz., paskalos, gandai). Antrojoje stadijoje agresyvūs veiksmai tampa stipriau išreikšti (pvz., asmens izoliacija) [17]. Galiausiai trečiojoje stadijoje asmuo yra kaltinamas, jog turi psichologi-nių sutrikimų, jam siūloma išeiti iš darbo [17].

Panašiai kaip Leymann [2], Einarsen išskyrė ketu-ris patyčių darbe etapus: 1) agresyvus elgesys, 2) pa-tyčios, 3) niekinimas ir 4) sunki trauma. Pirmajame etape prieš asmenį naudojama subtili agresija [18]. Antrajame etape agresyvus elgesys tampa aiškesnis ir stipresnis, patyčių darbe auka gindamasi susiduria su sunkumais. Trečiajame etape asmuo niekinamas, kiti pradeda abejoti jo psichologine sveikata. Pas-kutiniajame etape patyčias darbe patiriantis asmuo kenčia dėl stiprių psichologinių ir fizinių sveikatos sutrikimų [18].

Apžvelgus tyrėjų pateiktas patyčių vystymosi stadijas galima teigti, kad laikui bėgant reiškinys in-tensyvėja ir tampa žalingesnis. Taigi, siekiant užkirs-ti kelią rimtoms psichologinėms traumoms, svarbu imtis aktyvių veiksmų pirmosiose reiškinio stadijose.

7. Tikslingumas

1. Neigiamas elgesys

2. Neigiamos pasekmės

3. Psichologinė prigimtis

4. Pasikartojantis

5. Tęstinis (trunkantis

ilgesnį laiko tarpą)

6. Jėgų disbalansas

1 pav. Pagrindiniai patyčių darbe reiškinio elementai

22 2013/4(63)


Patyčių darbe palyginimas su priekabiavimo (darbe), mobingo ir šiurkštaus elgesio reiškiniais. Literatūroje vartojami skirtingi terminai, apibūdinan-tys labai panašų ar net tą patį reiškinį, pvz., patyčios darbe [4, 5, 10], psichologinis smurtas / mobingas [2], priekabiavimas [1], priekabiavimas darbe [19], šiurkštus elgesys [20]. Visų pirma tokie terminai vartojami dėl kultūrinių ir geografinių skirtumų [4]. Pavyzdžiui, pasak Einarsen ir kolegų, patyčių termi-nas dažniausiai vartojamas anglų kalba kalbančiose šalyse, priekabiavimo darbe – Prancūzijoje, o Skan-dinavijoje vartojamas mobingo terminas [4]. Egzis-tuoja ir kitų minėtų reiškinių skirtumų, o patyčių dar-be reiškinio palyginimas su priekabiavimo (darbe), mobingo ir šiurkštaus elgesio reiškiniais pateiktas 1 lentelėje.

Kaip nurodoma literatūroje [4], Brodsky pirma-sis pradėjo analizuoti neigiamą elgesį darbe, kurį pavadino priekabiavimu (angl. harassment) [1]. Jis tvirtino, kad priekabiavimas „integruoja pakartoti-nius ir ilgalaikius vieno asmens bandymus kankinti, nuvarginti, suerzinti ar priversti kokiu nors kitu būdu reaguoti kitą asmenį“ (2 p.). Pasak tyrėjo, priekabia-vimas turi neigiamą poveikį žmogui, be to, asmuo su-siduria su sunkumais gindamasis [1]. Šie elementai būdingi ir patyčių darbe atveju. Kitaip nei Brodsky, kuris tikėjo, kad aukos pažeidžiamumas ir asmenybė yra pagrindinės priekabiavimo priežastys, patyčias tyrinėjantys mokslininkai nurodė įvairius individua-lius ir situacinius veiksnius, kaip potencialias patyčių priežastis [21, 22]. Be to, Brodsky teigimu, prieka-biavimas gali tęstis tik savaitę [1], o patyčios darbe,

pasak tyrėjų, trunka bent 6 mėnesius [15]. Taip pat Brodsky laikė priekabiavimą santykių darbe (tarp bendradarbių) ir už jo ribų (pvz., su klientais) išdava [1], o patyčios darbe yra susijusios su neigiamais ko-legų veiksmais [10]. Galiausiai Brodsky nurodė, jog seksualinis priekabiavimas ir fizinė agresija yra prie-kabiavimo reiškinio dalis [1], o patyčių atveju šios agresyvaus elgesio formos yra dažniau atskiriamos. Taigi, remiantis Brodsky apibrėžimu, priekabiavimas yra platesnis, daugiau apimantis reiškinys nei paty-čios darbe.

Mobingas (arba psichologinis teroras) (angl. mobbing / psychological terror) [2, 23] atsiskleidžia kaip intensyvesnis reiškinys, lyginant su patyčiomis darbe. Pavyzdžiui, mobingo atveju neigiami veiks-mai pasikartoja kasdien [2], o patyčios gali kartotis kasdien, kas mėnesį, kas savaitę ar retkarčiais [4, 15]. Leymann tvirtino, kad mobingas dažnai kursto-mas 2–4 asmenų grupės [2], patyčių atveju kurstyto-ju dažniau tampa vienas asmuo. Mobingo reiškinio trukmė yra ilgesnė (daugiau kaip 6 mėnesiai) [2] ir pasekmės taip pat sunkesnės nei patyčių darbe atveju [2, 23]. Be to, tyčinį kurstytojo elgesį Leymann iš-ryškino kaip svarbų elementą mobingo procese [2], o patyčių darbe atveju tikslingumas nėra esminis reiš-kinio elementas.

Priekabiavimas darbe (angl. work harassment), pristatytas tyrėjų Björkqvist, Österman ir Hjelt-Bäck, yra neigiamas, dažniausiai psichologinės prigimties pasikartojantis reiškinys, apimantis galių disbalansą ir labai panašus į patyčias darbe [19]. Vis dėlto tyrė-jai priekabiavimą darbe apibrėžė kaip agresiją, kuri

1 lentelė. Patyčių darbe reiškinio skirtumų palyginimas su priekabiavimo (darbe), mobingo ir šiurkštaus elgesio reiškiniais

Požymiai Patyčios darbe Priekabiavimas Mobingas Priekabiavimas darbe Šiurkštus elgesys

TrukmėPer pastaruosius 6 mėn. [7, 10]

≥ 1 sav. [1] ≥ 6–12 mėn. [2]Per pastaruosius

6 mėn. [19]Gali būti vienkartinis

atvejis [20, 24]

PrigimtisDažniausiai

psichologinė [10]Psichologinė, fizinė /

seksualinė [1]Psichologinė (gali būti fizinė / seksualinė) [2]

Dažniausiai psichologinė [19]

Psichologinė [20, 24]

KurstytojaiAsmuo

(ar grupė asmenų), bendradarbiai [7, 10]

Asmuo (ar grupė asmenų), bendradarbiai

ir klientai [1]

Dažniausiai grupė asmenų (2–4 asmenys),

bendradarbiai [2]

Asmuo (ar grupė asmenų), bendradarbiai [19]

Asmuo, bendradarbis [20, 24]

Dažniausia priežastis

Asmenybė (aukos ir kurstytojo), darbo

pobūdis ir jo elementai, vadovavimas [21, 22]

Užgauliojamo asmens pažeidžiamumas [1]

Konfliktas, vadovavimas /

lyderystė, prastos darbo sąlygos [2]

Kurstytojo asmenybė, pavydas, konkurencija

[19]

Vadovavimas, organiza-cijos kultūra, pokyčiai, taisyklių ir nuostatų trūkumas [20, 24]

Kada reiškinys identifikuojamas organizacijoje?

Reiškinys yra pasikar-tojantis ir gali varijuoti nuo pavienių neigiamų veiksmų iki aukšto išreikštumo [4, 7, 10]

Reiškinys yra pasikar-tojantis ir gali varijuoti nuo pavienių neigiamų veiksmų iki aukšto išreikštumo [1]

Reiškinys yra pasikar-tojantis, identifikuoja-mas įvertinus psicholo-ginę ir psichosomatinę

patologiją [2]

Reiškinys yra pasikar-tojantis ir gali varijuoti nuo pavienių neigiamų veiksmų iki aukšto išreikštumo [19]

Gali būti vienkartinis nemandagus poelgis

[20, 24]

2013/4(63) 23


gali trukti trumpai ir būti labai intensyvi arba užsitę-susi [19]. Lankstesnis reiškinio trukmės vertinimas leidžia manyti, kad priekabiavimas darbe yra plates-nis reiškinys nei patyčios. Kita vertus, tyrėjai taip pat teigė, kad ir patyčios gali būti patiriamos trumpesnį laikotarpį nei 6 mėnesius [4].

Šiurkštus elgesys (angl. incivility) [20], kylantis darbe ir turintis žalingas pasekmes asmeniui [24], atrodo panašus į patyčias darbe. Tačiau šiurkštus el-gesys nėra intensyvus ir dažniausiai apibūdinamas kaip patyčių reiškinio pirmtakas [20, 25]. Šiuo atveju reiškiamas nemandagus, nepagarbus elgesys, kuris dažnai nelaikomas tyčiniu net ir paties užgauliojamo asmens [24].

Taigi šalia reiškinių skirtumų egzistuoja ir keletas esminių panašumų, leidžiančių palyginti reiškinius ar kai kuriais atvejais sinonimiškai vartoti terminus. Pa-vyzdžiui, 1) visose sampratose (išskyrus šiurkštaus elgesio) pabrėžiami pasikartojantys ir 2) ilgesnį lai-ką besitęsiantys veiksmai, 3) veiksmai yra neigiami, 4) dalyvauja dvi šalys, 5) atakuojamas žmogus užima silpnesnę padėtį, 6) reiškinys pastebimas darbo aplin-koje. Nors Leymann siūlė terminus ir reiškinius dife-rencijuoti [2], dauguma tyrimų vis dar remiasi kom-pleksine literatūros analize, įtraukiančia visus anks-čiau minėtus reiškinius [26]. Siekiant išvengti tyrėjų ir praktikų nesusipratimų, vertėtų reiškinius atskirti arba, juos susiejus, vartoti vieną sąvoką neigiamam reiškiniui darbo vietoje apibūdinti. Atsižvelgiant į tai, kad patyčių darbe samprata yra išsamiausiai ana-lizuota ir daugiausia taikyta moksliniuose tyrimuose [27], dėl bendro sutarimo tolesniuose tyrimuose tiks-linga vartoti patyčių darbe sąvoką.

Patyčios darbe kaip konfliktas. Kai kurie ty-rėjai tvirtina, kad patyčios darbe yra kraštutinė tarpasmeninių konfliktų forma. Pavyzdžiui, Zapf ir Gross teigė, kad patyčios darbe yra ilgai užsitę-sęs ir neefektyviai suvaldytas konfliktas [11]. Kiti mokslininkai [9, 19] pabrėžė būtinybę atskirti šiuos du reiškinius, nes patyčių darbe atveju auka dažnai užima silpnesnę poziciją nei kurstytojas [10, 28], o konflikto šalys dažniausiai turi vienodą galią [29]. Be to, patyčios kartojasi ir trunka bent 6 mėnesius, konfliktas gali trukti trumpai ir tik vieną kartą [10, 23]. Taip pat patyčių darbe reiškinys laikomas des-truktyviu, žalingu aukos atžvilgiu, o konfliktinėse situacijose šalys dažniausiai veikiamos vienodai, konfliktai gali būti teigiami ir naudingi [30]. Nors ir pastebima reiškinių panašumų, pavyzdžiui, daly-vauja dvi ar daugiau šalių, abi situacijos pasireiškia veikiant stresui, tačiau reiškinius asimiliavus kyla

grėsmė patyčių reiškinį sušvelninti ir vertinti jį kaip mažiau žalingą, panašiai kaip konfliktą, kuris gali būti teigiamas [29].

Patyčios darbe, kaip stresą keliantis veiksnys. Kai kurie mokslininkai tikina, kad patyčios darbe yra sunki socialinio streso darbe forma [11]. Leymann pateikė dvilypį požiūrį teigdamas, kad patyčios gali būti sukeltos streso, tačiau gali būti ir streso šaltinis [23]. Pavyzdžiui, stresą kelianti darbo aplinka gali paskatinti priešiškas reakcijas, nuo kurių prasideda patyčios [6]. Taip pat patyčios darbe kelia stresą au-kai ir reiškinio liudininkams [31, 32]. Nors Einarsen ir kt. teigė, kad stresas, skirtingai nuo patyčių, darbe veikia visus darbuotojus, o patyčių darbe atveju tik tam tikri asmenys patiria žalingas pasekmes [4], tyri-mai rodo, jog patyčios kelia stresą ir siejasi su emoci-niu ir tų asmenų, kurie tiesiogiai nedalyvauja patyčių procese (liudininkų), išsekimu [31, 33]. Taigi patyčių darbe reiškinys gali būti paskatintas stresą keliančių aplinkybių ir įvardijamas kaip vienas iš stresą darbe keliančių veiksnių.

Patyčios darbe ir agresija. Pagal Björkqvist ir kolegas, patyčios darbe – tai ilgalaikė tarpasmeninė agresija [19]. Kiti tyrėjai teigė, kad agresija pasižy-mi tikslingumu, o tikslingumas nėra esminis patyčių darbe elementas [3]. Be to, agresija gali pasireikšti vieną kartą, o patyčios privalo būti pasikartojantis ir tęstinis reiškinys [8]. Galiausiai patyčios pasireiškia darbe tarp vienas kitą pažįstančių žmonių, o agresija gali kilti įvairiose žmonių santykių situacijose [8]. Apibendrinant galima teigti, kad egzistuoja patyčias darbe, konfliktą, stresorius ir agresiją vienijantys as-pektai, tačiau dauguma mokslininkų siūlo į patyčias darbe žvelgti kaip į unikalų reiškinį, pasižymintį iš-skirtiniais elementais, į kuriuos būtina atkreipti dė-mesį vykdant tyrimus.

Patyčių darbe vertinimas. Kai kurie moksli-ninkai tvirtina, kad reikia integruoti tiek subjekty-vius, tiek objektyvius reiškinio vertinimo metodus [1]. Björkqvist ir kt. teigia, kad trečiųjų asmenų apklausos yra tinkamesnis ir objektyvesnis verti-nimo būdas nei subjektyvūs potencialių aukų ver-tinimai, nes patyčias patiriantys asmenys yra lin-kę pervertinti savo patirtį [19]. Kiti mokslininkai abejoja trečiųjų asmenų objektyvumu tvirtindami, kad asmeniui gali būti sunku pastebėti neigiamą psichologinės prigimties elgesį su kitu asmeniu [4]. Be to, organizacijai pavaldus asmuo gali bijoti pranešti apie neigiamą reiškinį. Galiausiai asme-niui, dirbančiam organizacijoje, sunku išlikti ne-šališkam, nes laikui bėgant ir patyčioms vystantis

24 2013/4(63)


sunku įvertinti asmenų vaidmenis patyčių reiški-nyje ir identifikuoti, ar konkretus asmuo yra paty-čių darbe auka, ar tiesiog yra „sunkaus būdo“ [4]. Taigi mokslininkai linkę palankiau vertinti subjek-tyvios patirties analizę tvirtindami, kad pats asmuo gali tiksliau įvardyti patiriamus neigiamus veiks-mus [15].

Kiekybiniuose tyrimuose vertinant subjektyviai suvokiamas patyčias darbe dažniausiai naudojami du metodai: 1) patiriamo elgesio formų vertinimas ir 2) savęs, kaip patyčių aukos, suvokimas [34]. Savęs, kaip patyčių aukos, suvokimas atliekamas respondentui pateikus patyčių darbe apibrėžimą, klausiant, ar asmuo patyrė patyčias [15, 35]. Nors savęs, kaip aukos, suvokimo vertinimas yra trumpas ir paprastai administruojamas metodas, jis kritikuo-jamas dėl per didelio subjektyvumo, priklausančio nuo respondento viešumo baimės, asmenybės ir emocijų [34].

Patiriamo elgesio formų vertinimas laikomas objektyvesniu metodu [34]. Taikant šį metodą res-pondentams pateikiamas elgesio formų, apibūdi-nančių patyčias darbe, sąrašas ir prašoma atsakyti, ar per tam tikrą laiką (pvz., 6 mėnesius) jie patyrė pasikartojantį neigiamą elgesį darbe. Nielsen ir kt. identifikavo, jog egzistuoja apie 27 skirtingus ins-trumentus, vertinančius patyčias darbe (ar artimą reiškinį) [34]. Tačiau, pasak Nielsen ir kt., Neigiamų poelgių klausimynas-patikslinta versija (NAQ-R) (angl. Negative Acts Quationnaire-Revised [15]) yra dažniausiai naudojamas, įvairiose valstybėse validi-zuotas, puikius kriterijaus ir konstrukto validumo įvertinimus demonstruojantis instrumentas [34]. Vis dėlto visos patyčių darbe vertinimo metodikos (taip pat ir NAQ-R) pasižymi trūkumu, nes nematuoja kai kurių reiškinio sampratoje įvardijamų elementų [34], pvz., galių disbalanso, tikslingumo ir žalingo poveikio aukai. Todėl tolesnių tyrimų tikslas galėtų būti metodikų, padedančių identifikuoti visus (net ir mažiau esminius) patyčių darbe reiškinio elemen-tus, parengimas.

Kalbant apie kriterijus, nusakančius patyčių reiš-kinio egzistavimą, bendros nuomonės nėra. Kai kurie mokslininkai teigia, kad patyčios darbe yra identifi-kuojamos, kai neigiamas, jas apibūdinantis elgesys kartojasi bent kartą per savaitę ir tęsiasi bent 6 mėne-sius [8, 11]. Kiti tyrėjai tvirtina, jog toks vertinimas užkerta kelią skirtingoms reiškinio vystymosi fazėms identifikuoti [34]. Notelaers ir Einarsen reikšmingai prisidėjo prie patyčių darbe kriterijų vertinimo, kai atliekant tyrimus naudojamas NAQ-R instrumentas

[36]. Autoriai identifikavo konkrečius suminės skalės įverčius, kurie rodo vidutinio lygio (angl. occasio-nal bullying) (≥ 33–44) ir aukšto lygio (angl. severe bullying) (≥ 45) patyčias [36].

Apibendrinant galima teigti, jog egzistuoja įvai-rios metodikos, vertinančios patyčias darbe, ir kri-terijai, identifikuojantys jų egzistavimą. Tačiau skir-tingų metodikų ir kriterijų naudojimas apsunkina re-zultatų palyginimą. Todėl ateityje svarbu sutarti dėl visuotinai priimtų kriterijų ir metodikų, kurie leistų adekvačiai lyginti įvairių tyrimų rezultatus.

PATYČIŲ DARBE PAPLITIMASPatyčių darbe paplitimo rodikliai įvairiose šalyse skiriasi. Leymann nurodo, kad 3,5 proc. Švedijos darbuotojų patiria psichologinį smurtą darbe [23]. Einarsen ir Skogstad teigia, kad Norvegijoje nuo patyčių kenčia apie 8,6 proc. darbuotojų [28]. Lietu-voje, Vilniuje ir Klaipėdoje, atliktas reprezentatyvus darbuotojų populiacijos tyrimas atskleidė, kad net 25,4 proc. tyrimo respondentų patiria patyčias darbe (ujimą) [37]. Kitas Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad daugiau kaip 20 proc. mokytojų patiria patyčias darbe [38]. Remiantis 2005 m. Europos darbo sąly-gų apklausos duomenimis Lietuva yra tarp valstybių, pasižyminčių aukščiausiu patyčių ir priekabiavimo darbe lygiu [12].

Svarbu atkreipti dėmesį, kad organizacijos tipas (privati arba viešoji) taip pat yra svarbus veiksnys vertinant patyčių darbe paplitimą. Kai kuriuose ty-rimuose nurodoma, jog patyčių darbe paplitimas yra mažesnis privačiame sektoriuje, lyginant su viešuoju [23, 40]. Kituose tyrimuose aukštesnis patyčių darbe paplitimo rodiklis stebimas privačiajame sektoriuje [28, 32, 39].

Sprendžiant iš tyrimų rezultatų didelėse orga-nizacijose dažnai aukštesni patyčių darbe rodikliai [12]. Pavyzdžiui, tyrėjai nurodo, kad organizacijose, kuriose dirba daugiau kaip 50 darbuotojų, stebimas 11 proc. patyčių darbe paplitimas, o institucijose, kur 10 ir mažiau darbuotojų, patyčių paplitimas tesiekia 5,1 proc. [28]. Anot mokslininkų, didelėse organiza-cijose daugiau galimybių sukurti mažas, atsiskyru-sias „patyčių kultūras“, todėl patyčios čia labiau pa-plitusios [9]. Be to, didesnis patyčių darbe paplitimas pastebimas tose didelėse organizacijose, kuriose or-ganizacinė struktūra sudaryta iš hierarchinių lygme-nų [19, 26, 41].

Skirtingo pobūdžio organizacijose patyčių darbe paplitimo lygis taip pat skiriasi. Pavyzdžiui, patyčios darbe labiau paplitusios tarp viešbučių ir restoranų

2013/4(63) 25


darbuotojų, mokytojų, asmenų, dirbančių sveikatos ir ugdymo, transporto ir bendravimo srityse. Rizikos grupei priklauso ir kalėjimų, pašto bei telekomuni-kacijų bendrovių darbuotojai [37, 39, 42, 43]. Ap-žvelgus šiuos tyrimo duomenis tampa akivaizdu, kad patyčios darbe kyla organizacijose, kurios pasižymi aukštesniu streso lygiu.

Vertindami patyčių paplitimo rodiklius lyčių gru-pėse vieni tyrėjai nurodo didesnį patyčių paplitimą tarp moterų [19], kiti tvirtina, kad iš 15-os analizuo-tų tyrimų tik keturiuose įrodytas skirtumas tarp ly-čių, kai patyčios darbe buvo labiau paplitusios tarp moterų [44]. Tyrimų rezultatai, vertinantys amžiaus skirtumus patyčių darbe paplitimo požiūriu, taip pat prieštaringi. Pavyzdžiui, Einarsen ir Skogstad tvirti-na, kad vyresni darbuotojai patiria daugiau patyčių [28]. Notelaers ir kolegos teigia, kad didesnė tikimy-bė patirti patyčias gali būti ir jauniems darbuotojams, nes jie turi mažai formalios ir neformalios galios ir dažnai yra įmonės naujokai [44].

Apibendrinant patyčių darbe paplitimo duomenis matyti, kad tyrimų rezultatai gana prieštaringi. Nuo patyčių darbe kenčia tiek viešosios, tiek ir privačios organizacijos. Taip pat patyčias darbe patiria įvai-raus amžiaus ir lyties darbuotojai. Vis dėlto didelėse, hie rarchine struktūra ir aukštesniu streso lygiu pasi-žyminčiose organizacijose patyčių paplitimo lygis aukštesnis. Tyrimai Lietuvoje atskleidžia aukštą pa-tyčių darbe paplitimo lygį ir rodo poreikį atlikti pa-pildomus tyrimus.

PATYČIŲ DARBE PASEKMĖSEmpirinių tyrimų rezultatai atskleidžia, jog paty-čios darbe siejasi su neigiamomis pasekmėmis as-menims, organizacijoms ir visuomenei [45]. Moks-lininkai tvirtina, jog asmenys, susiduriantys su patyčiomis darbe, patiria stresą, jiems pasireiškia psichosomatinių sutrikimų simptomų [32], nerimas [2, 23], depresija [19], potrauminio streso sindro-mas [46], nuovargis, būdingas pasitikėjimo savimi praradimas [47, 48], savigarbos praradimas, agre-sija, nemiga, apatija [19]. Patyčios darbe, lyginant su kitais stresą darbe keliančiais veiksniais, buvo pripažintos reikšmingiausia nerimo ir depresijos priežastimi [49]. Be to, Leymann tvirtina, kad sun-kiausiais patyčių atvejais asmenims gali būti sunku grįžti į darbo rinką [23], o dėl neigiamos patirties darbo aplinkoje asmuo net gali pasirinkti savižu-dybę [2]. Žalingas patyčių darbe poveikis pagrįstas atlikus metaanalizę, kuri atskleidė, kad pasitenki-nimas darbu yra žemesnis patyčių darbe atvejais

lyginant su seksualiniu priekabiavimu [50]. Patyčių reiškinio sunkumą įrodo ir tai, jog tiesiogiai paty-čias darbe patiriantys asmenys yra ne vieninteliai, susiduriantys su neigiamomis pasekmėmis. Tyrimai atskleidė, kad reiškinio liudininkai taip pat jaučia didesnį emocinį išsekimą [33], mažesnį pasitenkini-mą darbu [51] ir didesnį nerimą [31].

Įrodyta, kad patyčios darbe reikšmingai prisideda prie realių finansinių organizacijos nuostolių, susiju-sių su darbuotojų kaita, darbo dienų praleidimu dėl ligos [49], sumažėjusia darbo motyvacija [47], ma-žesniu produktyvumu, įsipareigojimu organizacijai [24] ir intervencijomis sprendžiant šią problemą [2]. Hoel, Sheehan, Cooper ir Einarsen tvirtina, kad vidu-tinės vieno patyčių atvejo išlaidos yra 28 109 svarai (apie 114 915 litų) [52]. Į šią sumą įskaičiuojamos darbuotojo neatvykimo į darbą, darbuotojo pakeiti-mo jam palikus darbo vietą, tyrėjo laiko, liudininkų apklausos ir pan. išlaidos. Dėl ankstesnio darbuotojų išėjimo į pensiją [23] ar savanoriško nedarbo [46] pa-tyčių reiškinys daro neigiamą poveikį visuomenei ir valstybei.

Tyrimai Lietuvoje parodė, kad patyčios darbe sie-jasi su mažesniu pasitenkinimu darbu [53], padidėju-siu emociniu išsekimu, dėl ligos praleistomis darbo dienomis [33], aukštesniu streso lygiu ir širdies bei kraujagyslių ligomis [54], prastesne fizine ir psicho-logine sveikata [55]. Taigi, siekiant sumažinti orga-nizacijos patiriamas išlaidas ir pasirūpinti darbuotojų psichologine ir fiziologine sveikata, būtina užtikrinti patyčių darbe reiškinio prevenciją. Galimų rizikos ir saugos veiksnių analizė šiuo atveju tampa ypač aktu-ali, nes gali prisidėti prie prevencinių gairių formula-vimo [16, 56].

PATYČIŲ DARBE PRIEŽASTYSŽalingos patyčių darbe pasekmės atkreipė mokslinin-kų dėmesį į sąlygas, kuriomis kyla ir vystosi patyčios. JAV atlikti tyrimai rodo, kad patyčios pasireiškia dėl trijų pagrindinių priežasčių: kurstytojo asmenybės (56 proc. atvejų), patyčias patiriančio žmogaus asme-nybės (20 proc. atvejų) ir darbinės aplinkos, įskaitant vadovybę (14 proc. atvejų) [57]. Tyrimai Europoje patvirtina tokių rezultatų patikimumą [21].

Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, jog patyčių darbe rizika didėja dėl asmenybės veiksnių [58], netinka-mo vadovavimo [59]. Pajarskienė ir kolegos nusta-tė, kad patyčios tarp gydytojų ir mokytojų siejasi su tarpusavio nesutarimais ir neskaidriai skirstomais ištekliais [60]. Be to, gydytojų rizika patirti paty-čias didėja dėl nevienodai vertinamų darbuotojų

26 2013/4(63)


galimybių, konfliktų, prieštaringų darbo reikala-vimų ir tiesioginio vadovo naudojimosi tarnybine padėtimi. 2012 m. Lietuvoje paslaugų sektoriui priklausančioje organizacijoje atliktas tyrimas pa-rodė, kad patyčių priežastys turėtų būti vertinamos kompleksiškai [62], t. y. įvertinant mediacinius / tarpinius ir moderacinius / sąlyginius ryšius. Pavyz-džiui, minimo tyrimo duomenų analizė atskleidė, kad transformacinio vadovavimo ir patyčių darbe ryšį iš dalies paaiškina tokie tarpininkai, kaip gali-mybės mokytis ir darbuotojų dalyvavimas. Tačiau potencia liai prevencinis galimybių mokytis povei-kis patyčioms darbe yra silpnesnis tarp jautresnių, įtaresnių, neurotiškesnių asmenų [62]. Galima pasi-džiaugti, kad remiantis Higienos instituto Lietuvoje vykdyto tyrimo rezultatais buvo parengtos metodi-nės rekomendacijos dėl konfliktų prevencijos mažo-se ir vidutinėse organizacijose [61].

Asmenybiniai veiksniai, kaip patyčių darbe priežastys. Mokslininkai identifikavo įvairius indi-vidualius veiksnius, susijusius su patyčiomis darbe. Pasak Björkqvist ir kt., pavydas ir konkurencija gali paskatinti patyčias [19]. Kiti tyrėjai nurodo paty-čių kurstytojo socialinės kompetencijos trūkumą ir žemą savivertę, kaip galimas patyčių darbe priežas-tis [22]. Tyrimai, analizavę asmenybės reikšmę pa-tyčioms darbe, atskleidė, kad dalis patyčių kurstyto-jų gali būti apibūdinti, kaip pasižymintys aukštesniu agresijos lygiu, žemesniu savęs vertinimu ir pras-tesniais socialiniais įgūdžiais [63]. Tyrėjai pagrindė, kad A tipo asmenybės žmonės turi didesnę tikimybę patirti patyčias darbe [47]. Taip pat kai kurios pa-tyčių darbe aukos pasižymi didesniu neurotiškumu, jautrumu, yra įtaresnės, demonstruoja didesnį pyk-čio išreikštumą [64–66], labiau nepasitiki savimi ir yra linkusios jausti nerimą socialinėse situacijose [6]. Astrauskaitė ir Kern atskleidė, kad aukštesnis patiriamų patyčių darbe lygis yra susijęs su didesniu patyčias patiriančių asmenų jautrumu ir atsargumu, prastesniu gebėjimu konfrontuoti ir didesniu pripa-žinimo poreikiu [58]. Matthiesen ir Einarsen išskyrė „provokuojančių aukų“ grupę, pasižyminčią dides-ne agresija [63]. Matthiesen ir Einarsen pagrindė, kad egzistuoja žmonės, patiriantys patyčias, tačiau asmenybės savybėmis nesiskiria nuo bendros popu-liacijos [67].

Nagrinėjant literatūrą galima pastebėti, kad anks-tesniuosiuose tyrimuose labiau domėtasi neigiamo-mis aukų ir kurstytojų savybėmis, mažai dėmesio skirta asmenybės charakteristikoms, saugančioms nuo neigiamo reiškinio. Tik keliuose tyrimuose

nagrinėtas vidinės darnos prevencinis poveikis paty-čių darbe atžvilgiu [68] ir visuomeniškumo sąsajos su patyčiomis darbe [62]. Siekiant organizacijas ir as-menis skatinti imtis pozityvių pokyčių, ateityje reikia daugiau orientuotis į teigiamus asmenybės veiksnius, galimai užkertančius kelią patyčioms.

Konfliktų sprendimo stiliai, kaip potencialios patyčių darbe priežastys. Patyčių darbe gali kil-ti ir dėl neišspręstų, užsitęsusių ar prastai valdomų konfliktų [1, 2, 9, 23]. Problemų sprendimas (lite-ratūroje dar vadinamas bendradarbiavimu) dažnai minimas kaip efektyviausias konfliktų sprendimo būdas, tačiau patyčių tyrimuose kai kada kvestio-nuojamas. Nors kai kurie tyrimai atskleidė, kad pro-blemų sprendimas neigiamai siejasi su patyčiomis darbe [69], tyrėjai tvirtina, jog atvira diskusija su patyčių kurstytoju gali turėti neigiamų padarinių ir paskatinti patyčias, o ne jas slopinti [29, 70]. Be to, problemų sprendimo pozityvumu abejojama, kai konfliktai sprendžiami tarp skirtingus hierarchinius lygius užimančių asmenų (pvz., vadovo ir pavaldi-nio). Pasak mokslininkų, kai pusės negali bendrauti atvirai, t. y. nepaisydamos užimamų pozicijų, pro-blemų sprendimas / bendradarbiavimas gali būti netinkamas [11, 29]. Vis dėlto 2012 m. Lietuvoje atliktas tyrimas parodė, kad problemų sprendimas yra saugos veiksnys patyčių darbe atžvilgiu, tačiau tik tuo atveju, jei patyčios darbe nėra dažnos [62]. Esant aukštesniam patyčių darbe lygiui, konfliktų sprendimo stiliai tampa nereikšmingi [62].

Organizaciniai veiksniai, kaip patyčių darbe priežastys. Be individualių veiksnių, skatinančių patyčias darbe, mokslininkai taip pat įrodė situacinių veiksnių svarbą [12, 71]. Leymann tvirtino, kad pras-tos darbo sąlygos ir vadovavimas yra vienos reikš-mingiausių patyčių darbe priežasčių [23]. Tyrėjas teigė, kad individualūs veiksniai nėra tokie svarbūs, kaip su darbu susiję elementai, ir neurotiškumas, jaut rumas bei kitos savybės pasireiškia dėl neigiamos patirties darbo vietoje [23].

Per pastaruosius kelerius metus nemažai tyrimų orientuota į patyčių darbe sąsajas su prasta darbo aplinka. Agervold atskleidė, kad aukštesnis patyčių darbe lygis yra susijęs su spaudimu ir aukštais reika-lavimais darbe, vaidmenų konfliktu ir prastu sociali-niu klimatu [72]. Kiti tyrėjai taip pat įrodė vaidmenų konfliktų svarbą patyčioms darbe [73]. De Cuyper, Baillien ir De Witte pademonstravo nesaugumo dėl darbo įtaką patyčių darbe kilimui [74]. Notelaers, De Witte ir Einarsen atskleidė dalyvavimo priimant sprendimus trūkumą, didelį darbo krūvį, kognityvius

2013/4(63) 27


reikalavimus darbe, nesaugumą dėl darbo ir atgalinio ryšio trūkumą, kaip reikšmingas organizacines pa-tyčių darbe priežastis [75]. Lietuvoje atlikus tyrimą iš dalies patvirtinta Leymann hipotezė, teigianti, jog situaciniai (organizaciniai) veiksniai paaiškina dau-giau patyčių darbe sklaidos lyginant su individualiais veiksniais [62].

Pasak mokslininkų, prasta darbo aplinka susiju-si su patyčiomis darbe, nes kelia stresą. Pavyzdžiui, Einarsen ir kt. teigė, kad prasta darbo aplinka skati-na stresą, kuris verčia darbuotojus elgtis agresyviai [6]. Stresą keliančiose situacijose darbuotojai gali pradėti pažeidinėti komandos ar organizacijos priim-tas normas ir įpročius (pvz., mažindami pastangas, nesirodydami darbe). Dėl to kolegos ir vadovai gali skirti bausmes ar demonstruoti kitus neigiamus at-sakomuosius signalus, kurie gali būti vertinami kaip patyčios [76, 77]. Stresą kelianti darbo aplinka gali skatinti bejėgiškumo jausmą ir neigiamas darbuotojų reakcijas, dėl kurių kyla konfliktų, o visa tai didina patyčių darbe tikimybę [12, 69].

Vadovavimas / lyderystė, kaip potenciali paty-čių darbe priežastis. Patyčių darbe tyrimuose esmi-niu veiksniu nurodomas vadovavimas [13]. Vadovo vaidmuo patyčių darbe atveju gali skirtis: 1) vadovas gali inicijuoti patyčias; kai kurių tyrėjų nuomone, tiesioginis darbuotojo vadovas dažnai tampa patyčių darbe kurstytoju [13]; 2) vadovas gali nekreipti dė-mesio į neigiamus veiksmus ir vengti valdyti stresinę situaciją [78]; pavyzdžiui, JAV mokslininkai nusta-tė, kad apie 62 proc. atvejų, susijusių su patyčiomis, darbdaviai buvo linkę ignoruoti esamą problemą [57]; 3) vadovas gali imtis aktyvių veiksmų ir užkirs-ti kelią patyčioms darbe [79].

Ankstesniuose tyrimuose daugiau dėmesio skir-ta destruktyviems ir prastai funkcionuojantiems valdymo stiliams. Pavyzdžiui, tyrėjai nustatė, kad pasyvus lyderystės stilius (angl. laissez-faire) didi-na patyčių darbe tikimybę [80]. Tyrimai atskleidė, kad patyčios darbe siejasi su autokratiška, tironiš-ka, neteisingai baudžiančia lyderyste [81]. Vos keli ankstesni tyrimai vertino konstruktyvius lyderystės stilius ir jų prevencinį poveikį patyčių reiškinio at-žvilgiu [59, 79, 82]. Lietuvoje atlikti tyrimai rodo, kad žemesnes patyčias darbe reikšmingai paaiški-na tiesioginio vadovo transformacinis vadovavimo stilius [59, 62]. Apibendrinant verta pastebėti, kad konstruktyvių lyderystės stilių tyrimai galėtų prisi-dėti prie prevencinių patyčių darbe gairių formula-vimo, todėl tokio pobūdžio tyrimai turėtų tapti aktu-alia patyčių darbe tyrimų sritimi.

APIBENDRINIMASSiekiant išvengti nesusipratimų tarp tyrėjų ir prak-tikų, vertėtų atskirti patyčių darbe, priekabiavimo (darbe), mobingo, priešiško elgesio reiškinius arba, juos susiejus, vartoti vieną sąvoką neigiamam reiški-niui apibūdinti. Atsižvelgiant į tai, kad patyčių darbe samprata yra išsamiausiai analizuota ir daugiausia taikyta moksliniuose tyrimuose, rekomenduojama patyčių darbe sąvoką vartoti ir tolesniuose tyrimuo-se. Be to, nors ir egzistuoja patyčias darbe, konfliktą, stresorius ir agresiją vienijantys aspektai, straipsnio autoriai rekomenduoja į patyčias darbe žvelgti kaip į unikalų reiškinį, pasižymintį išskirtiniais elemen-tais, į kuriuos būtina kreipti dėmesį atliekant tyrimus. Apibendrindami straipsnio autoriai siūlo patyčias darbe apibrėžti kaip neigiamą, dažniausiai psicholo-ginės prigimties, per pastaruosius 6 mėnesius pasi-kartojantį kolegų (ir vadovų) elgesį darbe.

Apžvelgus tyrėjų aprašytas patyčių vystymosi sta-dijas galima pastebėti, kad laikui bėgant reiškinys kin-ta, tampa labiau išreikštas, žalingesnis. Taigi siekiant užkirsti kelią rimtoms psichologinėms traumoms re-komenduotina imtis aktyvių veiksmų pirmosiose reiš-kinio stadijose. Kalbant apie patyčių darbe įvertinimą svarbu pažymėti, kad visos patyčių darbe vertinimo metodikos turi bendrą trūkumą, nes neįvertina kai ku-rių reiškinio sampratoje įvardijamų elementų, pvz., ga-lių disbalanso, tikslingumo ir žalingo poveikio aukai. Todėl, straipsnio autorių nuomone, tolesnių tyrimų tikslas galėtų būti metodikų, padedančių identifikuoti visus patyčių darbe reiškinio elementus, parengimas. Ateityje taip pat svarbu sutarti dėl visuotinai priimtų kriterijų bei metodikų patyčių darbe reiškiniui vertin-ti, nes tai leistų adekvačiai palyginti skirtingų tyrimų rezultatus.

Tyrimai Lietuvoje atskleidžia aukštą patyčių dar-be paplitimo lygį ir rodo papildomų tyrimų ir orien-tacijos į patyčių darbe prevenciją poreikį. Straipsnio autorių nuomone, siekiant sumažinti organizacijos patiriamas išlaidas ir pasirūpinti darbuotojų psicho-logine ir fiziologine sveikata, svarbu įvertinti galimus rizikos ir saugos veiksnius, kurių identifikavimas prisidėtų prie prevencinių gairių formulavimo. Atsi-žvelgdami į tai, kad ankstesni tyrimai daugiau dėme-sio skyrė neigiamoms aukų ir kurstytojų savybėms, autoriai siūlo orientuotis ir į teigiamus asmenybės ir situacinius veiksnius, užkertančius kelią patyčių reiš-kiniui ir skatinančius organizacijas imtis pozityvių pokyčių.


28 2013/4(63)


Literatūra1. Brodsky CM. The harassed worker. Toronto, Canada: Lexington

Books, 1976.2. Leymann H. Mobbing and psychological terror at workplaces.

Violence and Victims. 1990;5(2):119-126.3. Crawshaw L. Workplace bullying? Mobbing? Harassment?

Distraction by a thousand definitions. Consulting Psychology Journal: Practice and Research. 2009;61(3):263-267.

4. Einarsen S, Hoel H, Zapf D, Cooper CL. The concept of bullying at work: The European tradition. In S Einarsen, H Hoel, D Zapf, CL Cooper (Eds.), Bullying and Harassment in the Workplace. Developments in Theory, Research and Practice (pp. 3-39). London: Taylor & Francis, 2011.

5. Einarsen S, Hoel H, Zapf D, Cooper CL. The concept of bullying at work. In S Einarsen, H Hoel, D Zapf, CL Cooper (Eds.), Bullying and emotional abuse in the workplace: International perspectives in research and practice (pp. 3-30). London: Taylor & Francis, 2003.

6. Einarsen S, Raknes IB, Matthiesen BS. Bullying and harassment at work and their relationships to work environment quality: an exploratory study. European Journal of Work and Organizational Psychology. 1994;2(4):381-401.

7. Einarsen S. Harassment and bullying at work: A review of the Scandinavian approach. Aggression and Violent Behavior. 2000;5(4):379-401.

8. Rayner C, Hoel H. A Summary Review of Literature Relating to Workplace Bullying. Journal of Community & Applied Social Psychology. 1997;7:181-191.

9. Baillien E, Neyens I, De Witte H, De Cuyper N. A Qualitative Study on the Development of Workplace Bullying: Towards a Three Way Model. Journal of Community & Applied Social Psychology. 2009;19:1-16.

10. Einarsen S. The nature, causes and consequences of bullying at work: The Norwegian experience. Pistes. 2005;7(3):1-14.

11. Zapf D, Gross C. Conflict escalation and coping with workplace bullying: A replication and extension. Conflict Escalation and European Journal of Work and Organizational Psychology. 2001;10(4):497-522.

12. European working conditions survey: violence, harassment and discrimination in the workplace. Dublin: European Foundation for the Improvement of Living and Working Conditions, 2005. Prieiga per internetą: <http://www.eurofound.europa.eu/docs/ewco/4EWCS/ef0698/chapter4.pdf>.

13. Fox S, Stallworth LE. Building a framework for two internal organizational approaches to resolving and preventing workplace bullying: Alternative dispute resolution and training. Consulting Psychology Journal: Practice and Research. 2009;61(3):220-241.

14. Agervold M. Bullying at work: A discussion of definitions and prevalence, based on empirical study. Scandinavian Journal of Psychology. 2007;48:161-172.

15. Einarsen S, Hoel H, Notelaers G. Measuring exposure to bullying and harassment at work: Validity, factor structure and psychometric properties of the Negative Acts Questionnaire-Revised. Work & Stress. 2009;23(1):24-44.

16. Notelaers G. Workplace Bullying: a risk control perspective. Unpublished Ph.D Dissertation, University of Bergen, Bergen, 2011.

17. Björkqvist K. Trakassering förekommer bland anställda vid ÅA (Harassment among employees at Åbo Akademi). Meddelanda från Åbo Akademi. 1992;9:14-17.

18. Einarsen S. The nature and causes of bullying at work. International Journal of Manpower. 1999;20(1/2):16-27.

19. Björkqvist K, Österman K, Hjelt-Bäck M. Aggression among university employees. Aggressive Behavior. 1994;20:173-184.

20. Andersson LM, Pearson CM. Tit for tat? The spiraling effect of incivility in the workplace. Academy of Management Review. 1999;24:452-471.

21. Salin D, Hoel H. Organizational causes of workplace bullying. In S Einarsen, H Hoel, D Zapf, CL Cooper (Eds.), Bullying and harassment in the workplace: Developments in theory, research, and practice (pp. 227-244). New York: Taylor & Francis Group, 2011.

22. Zapf D, Einarsen S. Individual antecedents of bullying: Victims and perpetrators. In S Einarsen, H Hoel, D Zapf, CL Cooper (Eds.), Bullying and harassment in the workplace: Developments in theory, research, and practice (pp. 177-200). New York: Taylor & Francis Group, 2011.

23. Leymann H. The content and development of mobbing at work. European Journal of Work and Organizational Psychology. 1996;5(2):165-184.

24. Pearson ChM, Andersson LM, Porath ChL. Assessing and attacking workplace incinility. Organizational Dynamics. 2000;29(2):123-137.

25. Felblinger DM. Incivility and Bullying in the Workplace and Nurses ’Shame Responses. JOGNN. 2008;37(2):234-242.

26. Sperry L. Mobbing and Bullying: The Influence of Individual, Work Group, and Organizational Dynamics on Abusive Workplace Dynamics. Consulting Psychology Journal. 2009;61(3):190-201.

27. Matthiesen SB, Einarsen S. Bullying in the workplace: Definition, prevalence, antecedents and consequences. International Journal of Organizational Theory and Behavior. 2010;13(2):202-248.

28. Einarsen S, Skogstad A. Bullying at work: Epidemiological findings in public and private organizations. European Journal of Work and Organizational Psychology. 1996;5(2):185-201.

29. Keashly L, Nowell BL. Conflict, conflict resolution, and bullying. In S Einarsen, H Hoel, D Zapf, CL Cooper (Eds.), Bullying and harassment in the workplace: Developments in theory, research, and practice (pp. 423-445). Boca Raton: CRC Press, 2011.

30. Van de Vliert E. Complex interpersonal conflict behavior: Theoretical frontiers. New York: Taylor & Francis Group, 2004.

31. Hansen AM, Hogh A, Persson R, Karlson B, Garde AH, Orbaek P. Bullying at work, health outcomes, and physiological stress response. Journal of Psychosomatic Research. 2006;60:63-72.

32. Mikkelsen EG. Einarsen S. Bullying in Danish work-life: Prevalence and health correlates. European Journal of Work and Organizational Psychology. 2001;10(4):393-413.

33. Astrauskaite M, Perminas A, Kern RM. Sickness, colleagues’ harassment in teachers’ work and emotional exhaustion. Medicina (Kaunas). 2010;46(9):628-634.

34. Nielsen MB, Notelaers G, Einarsen S. Measuring Exposure to Workplace Bullying. In S Einarsen, H Hoel, D Zapf, CL Cooper (Eds.), Bullying and Harassment in the Workplace. Developments in Theory, Research and Practice (pp. 149-175). London: Taylor & Francis, 2011.

35. Björkqvist K, Österman K. Psychosocial workplace Inventory. Vaasa, Finland: Department of Psychology, Åbo Akademi University, 1996.

36. Notelaers G, Einarsen S. The world turns at 33 and 45. Defining simple cut-off scores for the Revised Negative Acts Questionnaire among a representative sample. European Journal of Work and Organizational Psychology (priimta spaudai), 2013.

37. Pajarskienė B, Vėbraitė I, Andruškienė J, Jurgutis A. Uji-mo / priekabiavimo dažnis Vilniaus ir Klaipėdos darbo vietose pagal ekonomines veiklas ir profesijas. Visuomenės sveikata. 2012;5(57):57-67.

38. Malinauskienė V, Obelenis V, Šopagienė D, Mačionytė V. The Associations between Workplace Harassment and Self-Rated Health among Teachers. Sveikatos mokslai. 2007;3:908-911.

39. Vartia M. Workplace bullying – A study on the work environment, well-being and health. Academic dissertation, University of Helsinki, Department of Psychology, 2002.

40. Jones T, Robinson A, Fevre R, Lewis D. Workplace assaults in Britain. British Journal of Criminology. 2011;51:159-178.

41. De Wet C. The reasons for and the impact of principal on teacher bullying on the victims‘ private and professional lives. Teaching and Teacher Education. 2010;26:1450-1459.

42. Zapf D. Organisational, work group related and personal causes of mobbing / bullying at work. International Journal of Manpower. 1999;20(1/2):70-85.

43. Pajarskienė B, Mikutytė I. Vienos Lietuvos ligoninės slaugytojų rizika darbe patirti įžeidinėjimą / žeminimą ir ujimą. 2009;3(46):64-72.

44. Notelaers G, Vermunt JK, Baillien E, Einarsen S, De Witte H. Exploring risk groups and risk factors for workplace bullying. Industrial Health. 2011;49(1):73-88.

2013/4(63) 29


45. McCarthy P, Mayhew C. Safeguarding the organization against violence and bullying: An international perspective. Hampshire, United Kingdom: Palgrave Macmillan, 2004.

46. Leymann H, Gustafson A. Mobbing at work and the development of post-traumatic stress disorders. European Journal of Work and Organizational Psychology. 1996;5(2):251-275.

47. Pranjic N, Males-Bilic L, Beganlic A, Mustajbegovic J. Mobbing, stress, and work ability index among physicians in Bosnia and Herzegovina: Survey Study. Croatian Medical Journal. 2006;47(5):750-758.

48. Vartia M. Consequences of workplace bullying with respect to the well-being of its targets and the observers of bullying. Scandinavian Journal of Environmental Health. 2001;27(1):63-69.

49. Hauge LJ, Skogstad A, Einarsen S. The relative impact of workplace bullying as a social stressor at work. Scandinavian Journal of Psychology. 2010;51(5):426-433.

50. Lapierre LM, Spector PE, Leck JD. Sexual Versus Nonsexual Workplace Aggression and Victims’ Overall Job Satisfaction: A Meta-Analysis. Journal of Occupational Health Psychology. 2005;10(2):155-169.

51. Mathisen GE, Einarsen S, Mykletun R. The relationship between supervisor personality, supervisors’ perceived stress and workplace bullying. Journal of Business Ethics. 2011;99:637-651.

52. Hoel H, Sheehan C, Einarsen S. Organizational effects of workplace bullying. In S Einarsen, H Hoel, D Zapf, CL Cooper (Eds.), Bullying and Harassment in the Workplace. Developments in Theory, Research and Practice. (pp. 128-148). London: Taylor & Francis, 2011.

53. Astrauskaite M. Relationship between colleagues‘harassment and teachers‘job satisfaction (A Pilot Research). International Journal of Psychology: A Biopsychosocial Approach. 2009;3:97-112.

54. Malinauskienė V, Obelenis V, Šopagienė D. Psychological terror at work and cardiovascular diseases among teachers. Alta Medica Lituanica. 2005;12(2):20-25.

55. Vasilavičius P. Kauno apskrities gydymo įstaigų slaugytojų patiriamas negatyvus elgesys darbe ir jo sąsajos su subjektyviu savo sveikatos vertinimu. Daktaro disertacija, Kauno medicinos universitetas, Kaunas, 2008.

56. Salin D. The prevention of workplace bullying as a question of human resource management: Measures adopted and underlying organizational factors. Scandinavian Journal of Management. 2008;24:221-231.

57. Zogby International. U.S. Workplace Bullying Survey, September, 2007. Prieiga per internetą: <www.bullyinginstitue.org>.

58. Astrauskaite M, Kern RM. A lifestyle perspective on potential victims of workplace harassment. Journal of Individual Psychology. 2011;67(4):420-431.

59. Astrauskaite M, Notelaers G, Medisauskaite A, Kern RM. Deterring role of transformational leadership and core job characteristics on workplace harassment. Straipsnis pateiktas recenzuoti, 2013.

60. Pajarskienė B, Jankauskas R, Venckienė R, Žalnieraitienė K. Psichologinio smurto ir socialinės darbo aplinkos veiksnių sąsajos Lietuvos ligoninėse dirbančių gydytojų ir bendrojo ugdymo mokyklų mokytojų darbo vietose. 2012;4(59):47-58.

61. Konfliktų prevencija: rekomendacijos mažoms įmonėms, 2012. Prieiga per internetą: <http://www.hi.lt/images/bukletas(1).pdf>.

62. Astrauskaite M. Individual and situational factors as potential risks and deterrents of perceived exposure to workplace bullying. Daktaro disertacija, Vytauto Didžiojo universitetas, Kaunas, 2013.

63. Matthiesen SB, Einarsen S. Perpetrators and targets of bullying at work: Role stress and individual differences. Violence and Victims. 2007;22(6):735-753.

64. Balducci C, Alfano V, Fraccaroli F. Relationships between mobbing at work and MMPI-2 personality profile, posttraumatic stress symptoms, and suicidal ideation and behavior. Violence and Victims. 2009;24(1):52-66.

65. Gandolfo R. MMPI-2 profiles of worker’s compensations claimants who present with complaints of harassment. Journal of Clinical Psychology. 1995;51:711-715.

66. Vartia M. The sources of bullying - Psychological work environment and organizational climate. European Journal of Work and Organizational Psychology. 1996;5(2):203-214.

67. Matthiesen SB, Einarsen S. MMPI-2 configurations after persistent bullying at work. European Journal of Work and Organizational Psychology. 2001;10(4):467-484.

68. Nielsen MB, Matthiesen SB, Einarsen S. Sense of coherence as a protective mechanism among targets of workplace bullying. Journal of Occupational Health Psychology. 2008;13(2):128-136.

69. Baillien E, Bollen K, De Witte H. Conflicts and conflict management styles as precursors of workplace bullying: A two-wave longitudinal study. Hub research papers 2011/39 economics & management, December, 2011.

70. Rayner C. From research to implementation: finding leverage for prevention. International Journal of Manpower. 1999;20(1/2):28-38.

71. O’Moore M, Lynch J. Leadership, Working Environment and workplace bullying. International Journal of Organization Theory and Behavior. 2007;10(1):95-117.

72. Agervold M. The significance of organizational factors for the incidence of bullying. Scandinavian Journal of Psychology. 2009;50:267-276.

73. Hauge LJ, Skogstad A, Einarsen S. Relationships between stressful work environments and bullying: Results of a large representative study. Work and Stress. 2007;21(3):220-242.

74. De Cuyper N, Baillien E, De Witte H. Job Insecurity, Perceived Employability and Targets’ and Perpetrators’ Experiences of Workplace Bullying. Work & Stress. 2009;23(3):206-224.

75. Notelaers G, De Witte H, Einarsen S. A job characteristics approach to explain workplace bullying. European Journal of Work and Organizational Psychology. 2010;19(4):487-504.

76. Felson RB. Kick’em when they’re down: Explanations of the relationships between stress and interpersonal aggression and violence. The Sociological Quarterly. 1992;33:1-16.

77. Neuman JH, Baron RA. Social antecedents of bullying. In S Einarsen, H Hoel, D Zapf, CL Cooper (Eds.), Bullying and emotional abuse in the workplace (pp. 185-202). London: Taylor & Francis, 2003.

78. Keashly L, Harvey S. Lowered trust in management as a mediating state between abusive supervision, work attitudes and intention to leave, 1-9, 2006. Prieiga per internetą: <http://www.asbbs.org/files/2006/ASBBS%20E-Journal%202006%20HTM%20Files/lowered%20trust%20asbbs%20e-journal%202006.pdf>.

79. Lee J. The Effects of Leadership Behavior on Workplace Harassment, Employee Outcomes, and Organziational Effectiveness in Small Businesses, 2011. Prieiga per internetą: <http://gradworks.umi.com/3489453.pdf>.

80. Skogstad A, Einarsen S, Torsheim T, Aasland MS, Hetland H. The destructiveness of Laissez-Faire leadership behavior. Journal of Occupational Health Psychology. 2007;12(1):80-92.

81. Hoel H, Glaso L, Hetland J, Cooper CL, Einarsen S. Leadership Styles as Predictors of Self-reported and Observed Workplace Bullying. British Journal of Management. 2010;21(2):453-468.

82. Cemaloğlu N. Primary principals’ leadership styles, school organizational health and workplace bullying. Journal of Educational Administration. 2011;49(5):495-512.

30 2013/4(63)


SummaryThe phenomenon of workplace bullying has gained

attention more than thirty years ago; however, several es-sential problems and questions still exist in this area of research. For example, the most accurate concept of wor-kplace bullying is still lacking, different terms are still used to describe similar or even the same phenomenon, different measurement instruments and criterions are used to identify the phenomenon. Besides, by being one of the most severe stressors that impact employees’ health and organizational effectiveness, workplace bullying deserves attention from researchers and practitioners. The analysis of its potential causes (e.g. risk and deterring factors) may be useful in designing prevention. The goal of a manus-cript is to analyze conception, prevalence, consequences and causes of workplace bullying. The goal of the present manuscript was reached through the analysis of the main elements of workplace bullying phenomenon, through

description of its development stages, discussion of simi-larities and differences with other phenomena, discussion of ways of measuring bullying, presenting of prevalence rates and potential risk groups, and identification of the main consequences and causes of the phenomenon.

Keywords: workplace bullying, conception, prevalen-ce, consequences, causes.

Correspondence to Milda Astrauskaitė Kaunas University of Technology, Department of Psychology K. Donelaičio 20-313, LT-44239 Kaunas, Lithuania E-mail: [email protected]

Received 9 September 2013, accepted 31 October 2013

Workplace bullying: analysis of conception, prevalence, consequences and causes

Milda Astrauskaitė1, Roy M. Kern2

1Kaunas University of Technology, 2Vytautas Magnus University

2013/4(63) 31

„V isuomenė s s V eik ata” ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I

Santrauka Tikslas. Šio darbo tikslas buvo ištirti skirtingų gyventojų grupių išvengiamų mirčių tendencijas ir pakitimus mirčių

struktūroje per 45 metų laikotarpį bei nustatyti jų įtakos vidutinei tikėtinai gyvenimo trukmei lygį ir pokyčius laikui bėgant.Tyrimo medžiaga ir metodai. Darbe naudota 1967–2011 m. oficialiose mirtingumo ataskaitose ir Statistikos departa-

mento prie LRV leidiniuose esanti pirminė informacija. Nagrinėta 14 mirties priežasčių 0–64 m. amžiaus grupėje. Rezultatai. Lietuvoje 1967–2011 m. nuo išvengiamų mirties priežasčių mirė 136 947 gyventojai, tai sudarė 22,79 proc.

nuo bendro mirčių 0–64 m. amžiuje skaičiaus. 48,03 proc. išvengiamų mirčių sudarė mirtys nuo 3 priežasčių, kurioms galima užkirsti kelią efektyviomis profilaktinėmis priemonėmis, 51,97 proc. – nuo 11 pagydomų ligų (būklių).

Visą 1967–2011 m. laikotarpį didžiausias mirtingumas (standartizuotas rodiklis) pagal lytį ir gyvenamąją vietovę buvo kaimo vyrų: mažiausias – 140,7 / 100 000 gyv. (2011 m.), didžiausias – 222,4 / 100 000 gyv. (1993 m.). Mažes-nis mirtingumas buvo miesto vyrų: mažiausias – 117,1 / 100 000 gyv. (2010 m.), didžiausias – 169,1 / 100 000 gyv. (1991 m.). 45 metų laikotarpiu vyko gana intensyvūs išvengiamo mirtingumo struktūros pokyčiai, išskyrus tai, kad vyrų ir moterų mirtingumo mieste struktūroje per visą laikotarpį vyravo hipertenzinės ligos ir smegenų kraujotakos sutrikimai. Tarp kaime gyvenusių vyrų ir moterų ši mirties priežastis periodo pradžioje (1967–1976 m.) užėmė antrąją vietą mirties priežasčių struktūroje, o vėliau – pirmąją.

Pagal lytį dėl išvengiamų mirčių labiausiai sutrumpėjo vyrų VTGT, pagal gyvenamąją vietovę – kaime, tad didžiausi bendros VTGT ir VTGT atmetus išvengiamas mirtis skirtumai per visą tiriamąjį laikotarpį buvo tarp kaimo vyrų (vidu-tiniškai 2,8 m.).

Išvados. Įvertinus išvengiamo mirtingumo duomenis per 1967–2011 m. laikotarpį galima teigti, jog išvengiamų mirties priežasčių rizikos grupė pagal lytį yra labiau vyrai nei moterys, o pagal gyvenamąją vietą – labiau kaimo gyventojai nei miesto. Lytis yra didesnę reikšmę turintis veiksnys nei gyvenamoji vieta, nes mirtingumo skirtumai didesni analizuojant rodiklius pagal lytį nei pagal gyvenamąją vietą. Labiausiai dėl išvengiamų mirčių VTGT sutrumpėjo vyrų populiacijoje kai-me (vidutiniškai 2,8 m. per tiriamąjį laikotarpį), mažiausiai – moterų populiacijoje mieste (vidutiniškai 1,3 m. per tiriamąjį laikotarpį). Vis dėlto vyrų bendros VTGT skirtumas nuo VTGT atmetus išvengiamas priežastis mažėjo sparčiau nei moterų.

Reikšminiai žodžiai: išvengiamas mirtingumas, Lietuva, pokyčiai, vidutinė gyvenimo trukmė.

IŠVENGIAMAS MIRTINGUMAS IR VIDUTINĖ GYVENIMO TRUKMĖ LIETUVOJE 1967–2011 M .: SEKULIARINIAI POKYČIAI PAGAL LYTĮ IR GYVENAMĄJĄ VIETĄ

Romualdas Gurevičius, Sandra Mekšriūnaitė Higienos inst i tutas

Adresas susirašinėti: Romualdas GurevičiusHigienos institutasDidžioji g. 22, 01128 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASIšvengiamas mirtingumas (angl. amenable mortali-ty, avoidable mortality) – tai mirtingumas nuo ligų, kurias sąlygoja nesamos ar neveiksmingos preven-cinės priemonės ir (ar) ne laiku atlikta diagnosti-ka, ir (ar) neadekvatus gydymas [1]. Į išvengiamų mirties priežasčių sąvoką patenka tokios priežastys, kaip hipertenzija (jai išvengti egzistuoja žinomos in-tervencijos), taip pat tokios priežastys, kurių galima išvengti anksti diagnozavus ir pritaikius efektyvų

gydymą (antrinė profilaktika), pavyzdžiui, gimdos kaklelio vėžys (jam numatyti žinomos efektyvios patikros programos), tuberkuliozė (susirgimas šia liga labiausiai priklauso nuo socialinių ir ekonomi-nių sąlygų) [2]. Suprantama, jog daugelį tyrėjų bei sveikatos politikų domina, kokią įtaką išvengiamas mirtingumas gali turėti vadinamajam suminiam ša-lies gerovės rodikliui – vidutinei tikėtinai gyvenimo trukmei (VTGT). Nenorėdami pervertinti šio indi-katoriaus svarbos pažymėsime, jog tikrovėje VTGT yra tam tikro periodo mirtingumo suminis rodiklis, suskaičiuotas darant prielaidą, jog gyventojų mir-tingumas nekinta, ir praktiškai ignoruojant populia-cijos pasiskirstymą pagal amžių. Dvi populiacijos, kurių ta pati VTGT, tačiau skirtingi mirtingumo

32 2013/4(63)

ORIGIN ALŪS S T R AIP SNIA I „V isuomenė s s V eik ata”

rodiklių profiliai pagal amžių, diktuos visiškai ki-tokius sveikatos politikos scenarijus norint ilginti VTGT [3].

Lietuvoje išvengiamų mirčių mastas pirmą kar-tą nustatytas 1995 m. [4]. Vėliau tyrimai įvairiais mirtingumo laikotarpiais pakartoti 2004 m. [5, 6] ir 2011 m. [7]. Tačiau išsami miesto ir kaimo gyven-tojų išvengiamo mirtingumo analizė, kuri apimtų keletą dešimtmečių, neatlikta. Todėl šio darbo tiks-las buvo parodyti išvengiamų mirčių tendencijas bei pakitimus mirčių struktūroje per 45 metų laikotarpį skirtingose gyventojų grupėse bei nustatyti jų įtakos vidutinei tikėtinai gyvenimo trukmei lygį ir poky-čius laikui bėgant.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODIKADėl galimybės palyginti tyrimo rezultatus su kitais Lietuvoje atliktais tyrimais pasirinktos tos pačios 14 išvengiamų mirties priežasčių, kurias savo dar-buose pritaikė anksčiau minėti autoriai. Kadangi tyri-mo periodas apėmė 45 metus, pirminės informacijos šaltiniai buvo labai įvairūs:

mirčių skaičius:• 1967–1992 m. – Lietuvos Tarybų Socialistinės

Respublikos centrinės statistikos valdybos mirties ataskaitos (forma Nr. 5);

• 1993–2002 m. – Lietuvos statistikos departamen-to kasmetinės mirties ataskaitos;

• 2003–2009 m. – Lietuvos statistikos departamen-to kasmetinis leidinys „Mirties priežastys“;

• 2010–2011 m. – Mirties atvejų ir jų priežasčių valstybės registras;

• gyventojų skaičius 1967–2011 m. – Lietuvos sta-tistikos departamento oficialioji statistika;gyvų gimusių kūdikių ir negyvagimių skaičius:

• 1967–1992 m. – Lietuvos Tarybų Socialistinės Respublikos centrinės valdybos ataskaitos (forma Nr. 1a);

• 1993–2011 m. – Lietuvos statistikos departamen-to kasmetinis leidinys „Demografijos metraštis“.Mirtingumas, vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė

analizuoti pagal šiuos požymius:• gyvenamąją vietą – miestas, kaimas;• lytį – vyrai, moterys;• 13 penkerių metų trukmės amžiaus grupių: 0–4,

5–9, 10–14, 15–19, 20–24, 25–29, 30–34, 35–39, 40–44, 45–49, 50–54, 55–59, 60–64;

• mirties priežastys – Holland‘o 14 išvengiamų mirties priežasčių sąrašas;

• keturiasdešimt penkerių metų laikotarpis – nuo 1967 iki 2011-ųjų,

išskyrus:• mirtis dėl piktybinių gimdos kaklelio navikų ir

nėščiųjų bei gimdyvių mirtis, kurios skaičiuoja-mos tik moterims;

• neonatalinį mirtingumą, kuris skaičiuojamas tik vienai amžiaus grupei (0–27 d.).Apskaičiuoti visi vyrų mieste, moterų mieste,

vyrų kaime, moterų kaime rodikliai, rodiklių stan-dartizacijai taikytas tiesioginis metodas, panaudojant Europos standartą.

Vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė (VTGT) – ti-kimybinis rodiklis, rodantis, kiek vidutiniškai metų gyvens kiekvienas gimęs arba tam tikro amžiaus sulaukęs žmogus, jeigu visą būsimą tiriamosios kartos gyvenimą mirtingumo lygis kiekvienoje gy-ventojų amžiaus grupėje nekis [8]. Šis rodiklis gali būti skaičiuojamas nuo gimimo (angl. life expectan-cy at birth) arba nuo tam tikro amžiaus (angl. life expectancy at selected age). VTGT skaičiuoti pa-naudotas mirusių asmenų skaičius pagal amžių ir vidutinis metinis gyventojų skaičius pagal amžių. Amžiaus grupių VTGT suskaičiuota „Lifetables“ statistine programine įranga [9] atskirai kiekvie-niems metams ir kiekvieno amžiaus penkmečio pa-gal lytį ir gyvenamąją vietovę.

Pokyčiams struktūroje nustatyti išvengiamo mir-tingumo rodikliai buvo agreguoti į 9 penkerių metų periodus: 1967–1971, 1972–1976, 1977–1981, 1982–1986, 1987–1991, 1992–1996, 1997–2001, 2002–2006 ir 2007–2011 metai.

VTGT skaičiuoti panaudotos visos išvengiamos mirties priežastys (ir piktybiniai gimdos kaklelio na-vikai, nėščiųjų ir gimdyvių bei neonatalinės mirtys). Atėmus visas išvengiamas mirtis iš kiekvienų metų mirusiųjų skaičiaus, apskaičiuota atitinkamos popu-liacijos grupės VTGT. Iš bendrosios VTGT atėmus VTGT be išvengiamų mirčių gautas skirtumas me-tais, rodantis hipotetinę situaciją: kiek metų prie ben-drosios VTGT prisidėtų, sėkmingai kovojant su žmo-nių iki 65 metų amžiaus išvengiamomis mirtimis.

REZULTATAILietuvoje 1967–2011 m. nuo išvengiamų mir-ties priežasčių mirė 136 947 gyventojai, tai sudarė 22,79 proc. nuo bendro mirčių 0–64 m. amžiuje skai-čiaus. 48,03 proc. išvengiamų mirčių sudarė mirtys nuo 3 priežasčių, kurioms galima užkirsti kelią efek-tyviomis profilaktinėmis priemonėmis, 51,97 proc. – nuo 11 pagydomų ligų (būklių).

Visą 1967–2011 m. laikotarpį didžiausias mirtingu-mas (standartizuotas rodiklis) pagal lytį ir gyvenamąją

2013/4(63) 33


vietovę (1 pav.) buvo kaimo vyrų: mažiausias – 140,7 / 100 000 gyv. (2011 m.), didžiausias – 222,4 / 100 000 gyv. (1993 m.). Mažesnis miesto vyrų mirtin-gumas: mažiausias – 117,1 / 100 000 gyv. (2010 m.), didžiausias – 169,1 / 100 000 gyv. (1991 m.).

Miesto ir kaimo moterų mirtingumo kreivė 1967–1982 m. laikotarpiu nuolat keitėsi – kartais mote-rų mirtingumas mieste buvo didesnis nei kaime, ir atvirkščiai. Tik vėliau, nuo 1983 m. iki 2011 m., mo-terų mirtingumas mieste buvo mažesnis nei kaime. Mažiausias moterų mirtingumas kaime buvo 45,2 / 100 000 gyv. (2010 m.), mieste – 34,5 / 100 000 gyv. (2000 m.). Didžiausias moterų mirtingumas kaime buvo 66,8 / 100 000 gyv. (2006 m.), mieste – 61,7 / 100 000 gyv. (1969 m.).

Per tiriamąjį laikotarpį kaimo vyrų mirtingu-mo svyravimai (skirtumas tarp didžiausio ir ma-žiausio mirtingumo rodiklių) buvo didžiausi (81,7 / 100 000 gyv.), miesto vyrų – mažesni svyravimai (52,0 / 100 000 gyv.).

Išvengiamo mirtingumo struktūros pokyčiai pagal mirties priežastisVyrų ir moterų mirtingumo mieste struktūroje per visą laikotarpį vyravo hipertenzinės ligos ir sme-genų kraujotakos sutrikimai. Ši kaime gyvenusių vyrų ir moterų mirties priežastis periodo pradžioje (1967–1976 m.) užėmė antrąją vietą mirties priežas-čių struktūroje, o vėliau – pirmąją. Pirmu tiriamo-jo laikotarpio penkmečiu reikšmingą vietą mirties priežasčių struktūroje užėmė kvėpavimo organų ligos (mieste buvusios antroje vietoje, kaime – pir-moje, šios mirties priežastys galiausiai nusileido iki 6–7 vietos mirties priežasčių struktūroje). Vyrų mir-tingumas dėl motorinio transporto eismo įvykių per

visą tiriamąjį laikotarpį buvo didesnis nei moterų, tačiau mirties priežasčių struktūroje šios mirtys už-ėmė panašią vietą (3–4 vieta vyrų mirtingumo mies-te struktūroje, 2–5 vieta moterų mirtingumo mieste struktūroje, 1–4 vieta vyrų mirtingumo kaime struk-tūroje, 2–4 vieta moterų mirtingumo kaime struk-tūroje). Piktybinių gimdos kaklelio navikų vieta mirties priežasčių struktūroje per tiriamąjį laikotar-pį nepakito (pirmu ir paskutiniu penkmečiais buvo 3 vietoje), nors per tiriamąjį laikotarpį šios mirties priežasties reikšmė mirčių struktūroje kito (tarp 2–5 vietos). Mirtys nuo piktybinių plaučių navikų mirties priežasčių struktūroje paskutiniais penkme-čiais užima aukštesnę vietą nei pirmaisiais tiriamojo periodo metais visose tiriamosiose grupėse (pakilo per 1–3 pozicijas). Vyrų mirtys dėl piktybinių tra-chėjos, bronchų ir plaučių navikų buvo dažnesnės (užėmė 2–4 vietas per tiriamąjį laikotarpį); ši mo-terų mirties priežastis užėmė 5–8 vietas. Padidėjo kepenų cirozės reikšmingumas mirties priežasčių struktūroje: iš 6–8 vietų ši mirties priežastis pakilo į antrąją vietą visose tiriamosiose grupėse. Lėtinės reumatinės širdies ligos periodo pradžioje užėmė aukštesnę ranginę vietą (6–7) nei kepenų cirozė vi-sose tiriamosiose grupėse, išskyrus vyrus mieste, ta-čiau periodo pabaigoje ši mirties priežastis jau buvo mažiau reikšminga mirties priežasčių struktūroje (7–10 pozicijos). Mirtys nuo tuberkuliozės mirties priežasčių struktūroje per visą tiriamąjį periodą svy-ravo nuo 4 iki 6 vietos tarp vyrų mirties priežasčių ir nuo 5 iki 7 vietos tarp moterų mirties priežasčių. Kitos mirties priežastys (apendicitas, tulžies pūs-lės akmenligė ir cholecistitas, pilvo ertmės išvarža, astma ir neonatalinis mirtingumas, nėščiųjų ir gim-dyvių mirtys) išvengiamo mirtingumo struktūroje

201120072003199919951991198719831979197519711967

200

1

501

00908070

60

50

40

Metai

100

000

gyv.

Vyrai kaimeVyrai miesteMoterys kaimeMoterys mieste

gyvenamoji vieta:Lytis ir

1 pav. Miesto ir kaimo gyventojų mirtingumas nuo visų išvengiamų priežasčių pagal lytį 1967–2011 m. Lietuvoje (standartizuotas mirtingumo rodiklis)

34 2013/4(63)


nuolat užėmė 7–12 vietas, mirtingumas dėl jų ne-siekė 2,00 / 100 000 gyv., todėl atskirai jų vietos mirties priežasčių struktūroje neaptarsime.

Išvengiamų mirčių įtaka vidutinei tikėtinai gyvenimo trukmeiVTGT yra universalus rodiklis, parodantis šalies gy-ventojų gerovės mastą, jos pasididžiavimą, dėmesį savo piliečiams. Šiuo metu Lietuvos vyrų VTGT yra trumpiausia tarp visų ES šalių, o moterų – penkta nuo galo. Nerimą kelia didėjantis vyrų VTGT atotrūkis nuo Vidurio Europos šalių, ypač – nuo Čekijos, Lenkijos ir Slovakijos. Pavyzdžiui, 2011 m. duomenimis, Čekijos vyrų VTGT buvo 74,8 metų (t. y. daugiau nei 6 metais ilgesnė nei Lietuvos vyrų), o Lenkijos ir Slovakijos – 72,6 ir 72,3 metų. Ilgą laiką turėję pranašumą, jau ke-lerius metus atsiliekame ir nuo Estijos bei Latvijos.

Vertinant 45 metų dinamiką išryškėja, jog tiek bendra VTGT, tiek VTGT atmetus išvengiamas mir-tis nuo 1967 m. tarp Lietuvos miesto vyrų nuosekliai mažėjo ir 1985 m. pasiekė žemiausią lygį – 64,4 metų.

2009200219951988198119741967

90

80

70

60

50

Metai

Met

ai

VTGTVTGT be išvengiamų

Rodiklis:

2 pav. Lietuvos miesto vyrų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės (VTGT) ir šio rodiklio reikšmės atmetus išvengiamas mirtis dinamika 1967–2011 m.

1985–1986 m. buvo ryškus VTGT šuolis, galimai sieti-nas su tuometine itin griežta antialkoholine kampanija, tačiau po to VTGT vėl nuosekliai mažėjo iki 1994 m., beveik sugrįždama į buvusį kritinį 1985 m. lygį. Toliau nuo 1994 iki 1997 m. stebimas ryškus VTGT pakili-mas iki 67,8 metų, tada 8 metus (iki 2004 m.) žymes-nių VTGT pokyčių nefiksuota. Nuo 2004 iki 2007 m. vėl stebima VTGT krizė, kurios metu šis rodiklis nu-krenta iki 66 metų. Po 2007 m. stebimas VTGT kili-mas iki 2010 m. ir jo stabilizacija 2011 m. (2 pav.).

Mūsų tyrimo rezultatai rodo, jog Lietuvos miesto vyrų VTGT atmetus išvengiamas mirtis nuo bendros VTGT labiausiai skyrėsi 1969 m. (VTGT buvo trum-pesnė trejais metais), mažiausiai skyrėsi 2010 m. (1,6 metų). Vidutinis per visą tiriamąjį laikotarpį VTGT skirtumas buvo 2,3 metų.

Lietuvos miesto moterų VTGT dinamika atitinka anksčiau aprašytą vyrų VTGT dinamiką, išskyrus tai, jog šio rodiklio kriziniai „kryčiai“ buvo gero-kai „švelnesni“, o nuo 1995 m. stebimas nuolatinis VTGT augimas.

2009200219951988198119741967

90

80

70

60

50

Metai

Met

ai


Rodiklis:

3 pav. Lietuvos miesto moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės (VTGT) ir šio rodiklio reikšmės atmetus išvengiamas mirtis dinamika 1967–2011 m.

2013/4(63) 35


Miesto moterų VTGT atmetus išvengiamas mir-tis nuo absoliučios VTGT labiausiai skyrėsi taip pat 1969 m. (VTGT buvo trumpesnė 1,9 metų), mažiau-siai skyrėsi 6 kartus per tiriamąjį laikotarpį (vieneriais metais trumpesnė VTGT buvo 2000 m., 2001 m., 2004 m., 2009 m., 2010 m., 2011 m.). Vidutinis per visą laikotarpį VTGT skirtumas buvo 1,3 metų (3 pav.).

Lietuvos kaimo vyrų VTGT 45 metų pokyčių di-namika panaši į miesto vyrų, tačiau VTGT kritimas iki 1985 m. yra dar staigesnis. Ryškesnis VTGT kri-timas užfiksuotas ir 1986–1994 m. periodu. Kaimo vyrų VTGT skirtumai buvo didžiausi. VTGT atme-tus išvengiamas mirtis nuo bendros VTGT labiausiai skyrėsi 1975 m. (3,8 metų), mažiausiai – 2001 m. ir 2011 m. (1,9 metų). Vidutinis per visą tiriamąjį laiko-tarpį VTGT skirtumas buvo 2,8 metų (4 pav.).

Lietuvos kaimo moterų VTGT santykinai nedaug skyrėsi nuo miesto moterų ir bendra tendencija laikui bėgant buvo gerokai palankesnė už vyrų VTGT. Kai-mo moterų VTGT atmetus išvengiamas mirtis nuo bendrosios VTGT labiausiai skyrėsi 1969 m. (2 metų

2009200219951988198119741967

90

80

70

60

50

Metai

Met

ai


Rodiklis:

4 pav. Lietuvos kaimo vyrų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės (VTGT) ir šio rodiklio reikšmės atmetus išvengiamas mirtis dinamika 1967–2011 m.

skirtumas), mažiausiai – 2010 m. (1,1 metų skirtu-mas). Vidutinis per visą tiriamąjį laikotarpį VTGT skirtumas buvo 1,5 metai (5 pav.).

REZULTATŲ APTARIMASMūsų gauti rezultatai buvo panašūs į tyrimo, ku-riame nagrinėtas išvengiamas mirtingumas 1970–1990 m., rezultatus [4]. Tačiau mūsų tyrime atliktas miesto ir kaimo gyventojų duomenų stratifikavimas atskleidė svarbius, anksčiau neaprašytus dėsningu-mus. Išanalizavus 45 metų laikotarpį išryškėjo šiek tiek kitokios tendencijos nei aptiktos 1970–1990 m. [5]. Mieste sumažėjo mirtingumas nuo piktybinių gimdos kaklelio navikų, o kaime liko nepakitęs, priešingai nei minėtame tyrime, kurio duomenys rodo, jog mirtingumas nuo piktybinių gimdos kak-lelio navikų 1990–2001 m. padidėjo. Visose ketu-riose tiriamosiose grupėse mirtingumas nuo kepenų cirozės padidėjo, nors tarp vyrų mieste šis padidė-jimas nebuvo statistiškai reikšmingas. Mūsų tyrimo duomenimis, vyrų ir moterų mirtingumas kaime

2009200219951988198119741967

90

80

70

60

50

Metai

Met

ai


Rodiklis:

5 pav. Lietuvos kaimo moterų vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės (VTGT) ir šio rodiklio reikšmės atmetus išvengiamas mirtis dinamika 1967–2011 m.

36 2013/4(63)


dėl piktybinių plaučių navikų padidėjo, o mieste išliko stabilus, nors minėto tyrimo rezultatai rodė, jog mirtingumas dėl šios ligos sumažėjo. Įdomu tai, jog ši plaučių vėžio tendencija Lietuvoje buvo sėk-mingai prognozuota prieš ketvirtį amžiaus linijinio trendo ekstrapoliacijos metodu [10, 74 p.]. Aptikti rezultatų skirtumai parodė, jog bendras išvengiamo mirtingumo rodiklis gali „maskuoti“ mirtingumo netolygumus tarp atskirtų gyventojų grupių pagal lytį ir gyvenamąją vietovę, todėl prarandama svarbi informacija, kurią būtų galima panaudoti nustatant tikslines visuomenės sveikatos intervencijų grupes. Kitų autorių atlikto mirtingumo dėl transporto eismo įvykių 1990–2000 m. tyrimo [11] ir mūsų nustatytos tendencijos 1967–2011 m. buvo panašios nepaisant įvairių svyravimų per 45 metų laikotarpį. Mūsų tyri-me išvengiamas mirtingumas mažėjo visose gyven-tojų grupėse, bet statistiškai nereikšmingai. Mieste šis mirtingumas mažėjo sparčiau nei kaime. Lietu-vos kaimo gyventojams ne tik šiuo aspektu, bet ir kitais sveikatos klausimais visose sveikatos progra-mose turi būti teikiamas prioritetas [12].

Nagrinėjant mirtingumo rodiklius išsiskyrė „kri-zinis“ 2001–2006 m. laikotarpis, kai išvengiamas mirtingumas nustojo mažėti arba netgi didėjo, o vė-liau išryškėjo staigus mirtingumo rodiklių mažėjimas visose grupėse. Santykinai nedidelė išvengiamo mir-tingumo įtaka VTGT gali būti dėl to, jog išvengiamas mirtingumas skaičiuojamas tik iki 65 metų amžiaus. Visiškai neseniai Nyderlanduose atliktas tyrimas [13] parodė, kas apsprendė įspūdingą šio rodiklio didėji-mą šioje šalyje nuo 2002 m. Nustatyta, jog tai pasiek-ta smarkiai sumažinant mirtingumą 65 metų ir vyres-nio amžiaus asmenų grupėje. Neginčijamai įrodyta, jog tai pavyko 2001 m. valstybei papildomai inves-tavus į sveikatos priežiūros tarnybas, kurios padidino dėmesį šios gyventojų grupės sveikatos būklei: pa-didėjo specialistų vizitų skaičius, šiuolaikinių vaistų skyrimas, hospitalizacijų ir chirurginių intervencijų

skaičius. Kitaip tariant, lemiamas veiksnys buvo in-tensyvi tikslinė sveikatos priežiūros pagalba gyven-tojams, kuriems daugiau nei 65 m.

IŠVADOS1. 1967–2011 m. laikotarpiu Lietuvoje nuo išvengia-

mų priežasčių mirė daugiau nei 136 tūkst. gyven-tojų ir tai sudarė 22,79 proc. visų mirčių 0–64 metų amžiuje per tiriamąjį laikotarpį. 51,97 proc. visų išvengiamų mirčių sudarė mirtys nuo 11 pagydo-mų ligų ir 48,03 proc. – nuo 3 priežasčių, kurioms galima užkirsti kelią.

2. Nustatyta, jog mirtys dėl išvengiamų priežasčių labiausiai paliečia vyrus, ypač gyvenančius kaime. Ši tendencija buvo stebima visą 45 metų laikotarpį. Šios moterų mirtys pirmą dvidešimties metų laiko-tarpį (nuo 1967 iki 1987 m.) mieste ir kaime beveik nesiskyrė, vėliau skirtumai pradeda ryškėti.

3. Nagrinėjamu periodu išvengiamo mirtingumo struktūra keitėsi. Vyrų ir moterų mirtingumo mieste struktūroje per visą laikotarpį vyravo hipertenzinės ligos ir smegenų kraujotakos sutrikimai. Kaime gy-venusių vyrų ir moterų ši mirties priežastis periodo pradžioje (1967–1976 m.) užėmė antrąją vietą mir-ties priežasčių struktūroje, o vėliau – pirmąją.

4. Išvengiamo mirtingumo įtaka VTGT nebuvo di-delė. Labiausiai dėl išvengiamų mirčių VTGT sutrumpėjo vyrų populiacijoje kaime (vidutiniš-kai 2,8 metų per tiriamąjį laikotarpį), mažiau-siai – moterų populiacijoje mieste (vidutiniškai 1,3 metų per tiriamąjį laikotarpį). Vis dėlto ben-dros vyrų VTGT skirtumas nuo VTGT atmetus iš-vengiamas priežastis mažėjo sparčiau nei moterų. Todėl tikėtina, jog išliekant tokiai pačiai tenden-cijai bendros VTGT skirtumo nuo VTGT atmetus išvengiamas mirties priežastis netolygumai tarp lyčių tik sumažės.


Literatūra1. Rutstein DD, Berenberg W, Chalmers TC, Child CG 3rd, Fishman

AP, Perrin EB. Measuring the quality of medical care. A clinical method. N Engl J Med. 1976 Mar 11;294(11):582-8.

2. Holland W. Avoidable deaths as a measure of quality. International Journal for Quality in Health Care. 1990;2(3-4):227-233.

3. Chakraborty A, Mishra US. Making inter-country comparison of life expec-tancy inequality sensitive. Social Indicators research. 2003;64:191-208.

4. Gaižauskienė A, Gurevičius R. Avoidable mortality in Lithuania. J Epidemiol Community Health. 1995;49:281-4.

5. Gaižauskienė A, Senkuvienė R. Išvengiamo mirtingumo Lietuvoje pokyčiai ir jų įtaka vidutinei gyvenimo trukmei. Visuomenės sveikata. 2004;3(26):18-22.

6. Logminienė Ž, Nolte E, McKee M, Valius L, Gaižauskienė A. Avoidable mortality in Lithuania: 1991-1999 compared with 1970-1990. Public Health. 2004;118:201-210.

7. Grabauskas V, Gaižauskienė A, Sauliūnė S, Mišeikytė R. Trends in avoidable mortality in Lithuania During 2001-2008 and their impact on life expectancy. Medicina. 2011;47(9).

8. Pagrindinės sveikatos statistikos sąvokos, jų apibrėžimai ir skaičiavimas. Higienos instituto Sveikatos informacijos centras. Vilnius, 2010.

9. SISA – Simple Interactive Statistical Analysis. Available from: <http://www.quantitativeskills.com/downloads/#Lifetab> [žiūrėta 2012-04-30].

2013/4(63) 37


10. Gurevičius R. Plaučių vėžio aprašomosios epidemiologijos metodiniai aspektai ir pagrindiniai dėsningumai, medicinos kandidato disertacija, 14.00.14 – Onkologija, UDK 61.002-616.24-006:312.26:474.5, Onkologijos m. t. institutas, Vilnius, 1987, 179 p.

11. Kalėdienė R, Starkuvienė S, Petrauskienė J. Mortality from external causes in Lithuania: looking for critical points in time and place. Scand J Public Health. 2004;32:374-380.

12. Gurevičius R, Jankauskienė D. Sveikatos priežiūros paslaugų prieinamumo pokyčiai Lietuvoje: prioritetas – kaimo gyventojai. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas. 2006. Žmonių ištekliai sveikatos priežiūroje. Valstybės žinios. 2006;70-72.

13. Makenbach JP, Slobbe L, Looman CWN, van der Heide A, Polder J, Garssen J. Sharp upturn of life expectancy in the Netherlands: effect of more health care for the elderly? Eur J Epidemiol. 2011 December;26(12):903-914.

Summary The aim of the study. The main objective of the study

was to analyze long term trends in avoidable mortality as indirect indicator of outcome of health care system in Lithuania during 1967-2011 and to assess the impact of avoidable mortality on life expectancy at birth.

Material and methods. Using primary information on cause of death and midyear population denominators, time trends in age-standardized death rates were investigated, and possible reduction of life expectancy (LE) due to avoidable mortality was calculated.

Results. In Lithuania in 1967-2011 from avoidable causes of death died 136,947 population, which accounted for 22.79 % of the total deaths in the 0-64 year age group. 48.03 % of avoidable deaths accounted for the deaths from three preventable causes, 51.97 % - 11 from treatable diseases. Standardized mortality rate by gender (male/female) and place of residence (urban/rural) the entire 1967-2011 year period was highest among rural men. The lowest was 140.7 / 100,000 population (2011), the highest 222.4 / 100,000 population (1993). The lowest mortality rate among urban men (minimum - 117.1 / 100,000 population (2010), the highest - 169.1 / 100,000 population (1991). During 45 years was quite intense changes in the structure of avoidable mortality, except male and female mortality from cardiovascular and cerebrovascular disorders. By

gender most of avoidable deaths impacted LE among men in rural areas, and reached on average of 2.8 years.

Conclusions. The risk of avoidable mortality by gender group are more evident for men than for women, and according place of residence - more for rural than urban residents. Gender is more important factor than place of residence, because the mortality differences are larger by gender than by place of residence. Avoidable deaths mostly impacting LE of male population in rural areas (an average of 2.8 m. during the 45 y. period), much less - women (approximately 1.3 m. during the period).

Keywords: avoidable mortality, Lithuania, trends, life expectancy.

Correspondence to Romualdas GurevičiusInstitute of HygieneDidžioji 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]


Avoidable mortality and life expectancy in Lithuania 1967-2011: secular trends by gender and place of residence

Romualdas Gurevičius, Sandra MekšriūnaitėInstitute of Hygiene

38 2013/4(63)


SantraukaTyrimo tikslas – įvertinti suaugusių Lietuvos gyventojų gebėjimus ieškoti ir suprasti perduodamą sveikatos informa-

ciją ir jos įtaką pozityviems sveikatos elgsenos pokyčiams.Medžiaga ir metodai. Atlikta anketinė 6 172 pirminės sveikatos priežiūros centrų lankytojų ir sveikatos mokymo

renginių dalyvių apklausa 18-oje Lietuvos savivaldybių. Vertinant, ar gauta informacija paveikė respondentų sveikatos elgseną, buvo panaudotas dvinarės logistinės regresijos metodas.

Rezultatai. Tyrimas parodė, kad vienas respondentas naudojosi vidutiniškai 3 sveikatos informacijos šaltiniais. Pa-grindiniais gyventojų sveikatos informacijos šaltiniais išlieka televizija (64,1 proc.), gydytojai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai (54,1 proc.), laikraščiai ir žurnalai (52 proc.), internetas (48,2 proc.). Tyrimas patvirtino prielaidą, kad vyres-nio amžiaus žmonės dažniau sveikatos patarimų gauna iš gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų, klausosi radijo sveikatos laidų, o internetas tapo pagrindiniu jaunesnio amžiaus žmonių sveikatos informacijos šaltiniu. Beveik pusei respondentų (46,8 proc.) kartais būna sudėtinga suprasti sveikatos priežiūros specialistų sveikatos patarimus, trečdaliui (28,5 proc.) – televizijos ir radijo laidas, sveikatos priežiūros įstaigų platinamas atmintines. 43,5 proc. respondentų nu-rodė, kad jų gauta sveikatos informacija nulėmė pozityvius jų sveikatos elgsenos pokyčius. Moterys, vyresnio amžiaus, dirbantys, blogiau savo sveikatą įvertinę respondentai dažniau pasinaudojo gauta sveikatos informacija pozityviems svei-katos elgsenos pokyčiams pasiekti (ėmė sveikiau maitintis, mankštintis, metė rūkyti ir kt.). Respondentai, įvertinę savo sveikatą kaip blogesnę nei vidutinė, turi 2,3 karto didesnį šansą pasiekti pozityvių elgesio pokyčių nei asmenys, įvertinę savo sveikatą kaip geresnę nei vidutinė. Tai patvirtina iki šiol vyraujančią tendenciją, kad savo sveikata pradedame rū-pintis, kai ji pablogėja.

Reikšminiai žodžiai: sveikatos raštingumas, sveikatos informacijos šaltiniai, sveikatos mokymas, sveikatos stiprinimas.

SUAUGUSIŲ LIETUVOS GYVENTOJŲ SVEIKATOS RAŠTINGUMAS

Zenonas Javtokas1, Romualdas Sabaliauskas1, Kęstutis Žagminas2, Jolanta Umbrasaitė2

1Sveikatos mokymo ir l igų prevenci jos centras , 2Vilniaus univers i te to Medicinos fakul te to Visuomenės sveikatos inst i tutas

Adresas susirašinėti: Zenonas JavtokasSveikatos mokymo ir ligų prevencijos centrasKalvarijų g. 153, 08221 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASRaštingumo terminu apibrėžiamas gebėjimas skaity-ti ir rašyti. Vartojama ir platesnė raštingumo sąvoka, reiškianti nusimanymą tam tikroje srityje, todėl pa-plitę tokie terminai kaip kompiuterinis raštingumas, informacinis raštingumas ir kt. [1]. Sveikatos raš-tingumas suprantamas kaip gebėjimas ieškoti ir su-prasti įvairiais informacijos kanalais perduodamą in-formaciją apie sveikatą [2, 3]. Pirmą kartą sveikatos raštingumo koncepcija sveikatos mokymo kontekste pasirodė 1970-aisiais Jungtinėse Amerikos Valstijo-se. Nuo 1990-ųjų susidomėjimas sveikatos raštin-gumu smarkiai išaugo visame pasaulyje. Pateikiama

dešimtys įvairių sveikatos raštingumo apibrėžimų variantų ir konceptualių sveikatos raštingumo mo-delių [4]. Skiriami trys sveikatos raštingumo lygiai: funkcinis, interaktyvusis ir kritinis [3].

Funkcinis sveikatos raštingumas – tai pakankami skaitymo ir rašymo įgūdžiai, reikalingi kasdieniame gyvenime. Jie atspindi tradicinio sveikatos mokymo rezultatus ir remiasi faktine informacija apie sveika-tos veiksnius ir sveikatos sistemos paslaugas (infor-macinių atmintinių leidimas, tradicinis visuomenės švietimas, pacientų mokymas).

Interaktyvusis sveikatos raštingumas – aukštesnio laipsnio raštingumo įgūdžiai, įgalinantys veikti nepri-klausomai, remiantis įgytomis žiniomis ir patarimais (šiuolaikinių mokyklų sveikatos mokymo progra-mos, ugdančios asmeninius ir socialinius įgūdžius).

Kritinis sveikatos raštingumas – aukščiausio laipsnio pažinimo ir socialiniai įgūdžiai, leidžiantys kritiškai vertinti ir kūrybiškai panaudoti sveikatos

2013/4(63) 39


informaciją asmens ir bendruomenės pajėgumams didinti, veikiant socialinius, ekonominius ir aplinkos sveikatos determinantus.

Koncepcinis sveikatos raštingumo modelis suda-rytas iš trijų sveikatos raštingumo sudedamųjų dalių: sveikatos priežiūros, ligų prevencijos ir sveikatos stiprinimo, bei iš keturių aktualios informacijos ap-dorojimo etapų: gauti, suprasti, įvertinti ir pritaikyti (1 lentelė). Derinant tris sudedamąsias dalis su ketu-riais informacijos apdorojimo etapais 3 x 4 lentelėje gaunama dvylika langelių, kurių kiekvienas gali būti interpretuojamas kaip vienas iš 12 teorinių sveikatos raštingumo submodelių [2, 4].

1 lentelė. Sveikatos raštingumo tikslai (submodeliai) [2, 4]

Sveikatos raštingu-mas

Pasiekti, gauti

aktualią sveikatos informaciją

Suprasti aktualią sveikatos informaciją

Kritiškai įvertinti, atsi-rinkti aktualią sveikatos informaciją

Panaudoti, pritaikyti aktualią sveikatos informaciją

Sveikatos priežiūra

1) gebėji-mas rasti informaciją

medici-niniuose

leidiniuose

2) gebėji-mas supras-ti medicininę informaciją ir suvokti jos prasmę

3) gebėjimas interpretuoti ir įvertinti medicininę informaciją

4) gebėjimas priimti infor-macija pagrįs-tą sprendimą medicininiu klausimu

Ligų prevencija

5) gebėji-mas pasiekti informaciją apie rizikos veiksnius

6) gebėjimas suprasti

informaciją apie rizikos veiksnius ir suvokti jos prasmę

7) gebėjimas interpretuoti ir įvertinti informaciją apie rizikos veiksnius

8) gebėjimas kritiškai

vertinti infor-macijos apie rizikos veiks-nius svarbą ir aktualumą

Sveikatos stiprini-mas

9) gebėjimas atnaujinti savo žinias sveikatos

klausimais

10) gebėji-mas suprasti su sveikata susijusią in-formaciją ir jos reikšmę

11) gebėjimas interpretuoti ir įvertinti informaciją sveikatos

klausimais

12) gebėjimas suformuoti apgalvotą nuomonę sveikatos

klausimais

Asmuo, pasiekęs funkcinį sveikatos raštingumo lygį, turi pagrindinius gebėjimus, be kurių neapsiei-na ir aukštesnio sveikatos raštingumo lygio individai. Aukštesnio sveikatos raštingumo lygio žmonės turi gebėjimų ne tik stiprinti savo sveikatą, bet ir daryti įtaką aplinkiniams [5]. Sveikatos raštingumo procesas gali būti traktuojamas kaip asmens tobulėjimas geres-nės gyvenimo kokybės link, lemiantis daugiau teisin-gų ir tvarių visuomenės sveikatos pasikeitimų [4].

Atlikta daug tyrimų siekiant įvertinti pacientų ge-bėjimą skaityti medicininę literatūrą, tyrimų ir vaistų instrukcijas, atpažinti medicininius terminus, užpil-dyti gydymo įstaigų dokumentus [3]. Iki šiol paly-ginti mažai yra tyrimų ir žinių apie populiacijos svei-katos raštingumą. 2012 m. atliktas pirmasis Europoje

tarptautinis sveikatos raštingumo tyrimas parodė, kad beveik pusė Europos gyventojų (47 proc.) yra nepakankamo sveikatos raštingumo [2].

Lietuvoje atlikta daug tyrimų, analizuojančių žmonių gyvensenos ypatumus, tačiau sveikatos raš-tingumo reikšmė išsaugant ir stiprinant sveikatą – kol kas mažai tyrinėta sritis [6]. Lietuvoje pirmieji sveikatos raštingumo tyrimai pasirodė 2005 m., kai išanalizavus literatūrą buvo aprašytos sveikatos raš-tingumo ugdymo sistemos ypatybės [7]. Pastaraisiais metais daugiau dėmesio skiriama ligoninėse besigy-dančių pacientų sveikatos raštingumo, slaugytojų pa-cientams teikiamos sveikatos informacijos tyrimams [6]. Šiame straipsnyje aprašytas pirmasis tokios ap-imties Lietuvos gyventojų sveikatos raštingumo ty-rimas, kuriuo buvo siekiama atsižvelgti į praktinius sveikatos mokymo poreikius.

Tyrimo tikslas ‒ įvertinti suaugusių Lietuvos gy-ventojų gebėjimus ieškoti ir suprasti perduodamą sveikatos informaciją ir jos įtaką pozityviems sveika-tos elgsenos pokyčiams.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITiriamąjį kontingentą sudarė suaugę visų dešimties Lie-tuvos apskričių 18-os savivaldybių (Lazdijų, Varėnos, Kauno, Prienų, Šilutės, Šakių, Vilkaviškio, Panevėžio, Biržų, Pasvalio, Kelmės, Pakruojo, Pagėgių, Šilalės, Plungės, Ignalinos, Ukmergės rajonų ir Alytaus miesto) gyventojai. Atlikta anoniminė pirminės sveikatos prie-žiūros centrų lankytojų ir sveikatos mokymo renginių dalyvių, sutikusių užpildyti anketas, apklausa.

Anketa parengta atsižvelgiant į praktinius sveikatos mokymo poreikius, susipažinus su mokslinės literatū-ros šaltiniuose aprašytais tyrimais. Anketoje pateikta 18 klausimų, iš jų 4 – atviri. Respondentų buvo tei-raujamasi, kokiais informacijos šaltiniais jie naudojasi gilindami savo žinias apie sveikatą, ar jiems paprasta suprasti įvairiais informacijos kanalais perduodamą sveikatos informaciją (jei sudėtinga, tai dėl ko), ar gau-ta informacija, jų nuomone, paveikė ir kaip paveikė jų sveikatos elgseną. Atsakydami į klausimą apie naudo-jamus informacijos šaltinius respondentai galėjo nuro-dyti keletą iš pateiktų atsakymų variantų ar įrašyti kitą. Siekiant įvertinti perduodamos informacijos supratimą buvo pateikti atsakymų variantai: „paprasta“, „kartais būna sudėtinga“, „dažnai būna sudėtinga“, „nežinau, nes neteko žiūrėti, girdėti, skaityti ar kreiptis į sveikatos specialistą“. Siekiant įvertinti, ar gauta sveikatos infor-macija paveikė respondentų elgesį, pateikti atsakymų variantai: „taip“, „iš dalies“, „ne“, „nežinau, nes tokios informacijos negavau“. Respondentų, kurie pažymėjo,

40 2013/4(63)


kad gauta sveikatos informacija paveikė jų sveikatos elgseną, buvo prašyta įrašyti, kaip paveikė. Apibendri-nus gauti atsakymai suskirstyti į 5 grupes: „pakeitė mi-tybos įpročius (ėmė sveikiau maitintis, vartoti mažiau druskos, riebalų, cukraus)“, „padidino fizinį aktyvumą“, „pasiskiepijo“, „metė rūkyti“, „kiti pokyčiai (ėmė ben-drai daugiau rūpintis savo sveikata, pagerėjo savijauta, sumažėjo arterinis kraujospūdis ir kita)“. Anketoje taip pat buvo prašoma nurodyti savo sveikatos būklę (gera, vidutinė, bloga), gyvenamąją vietą (miestą, rajoną), lytį, amžių, išsimokslinimą, užimtumą.

Tyrimo imtis apskaičiuota pagal šias prielaidas: hipotetinis tiriamojo veiksnio dažnis 50 proc., ab-soliutinis tikslumas 5 proc., pasikliautinis intervalas 95 proc. Tyrimo dalyviams buvo išdalytos 6 823 an-ketos. Jas užpildė 6 282 respondentai (92,1 proc.). Tyrimo duomenų analizei panaudotos 6 172 anketos (98,2 proc.). Neanalizuotos anketos, kuriose respon-dentai nenurodė savo lyties, amžiaus, išsimokslini-mo, užsiėmimo, gyvenamosios vietovės ar neatsakė į daugiau kaip pusę anketos klausimų.

Kai kuriose pateiktose lentelėse bendra eilutės procentų suma yra didesnė už 100, nes vienas respon-dentas galėjo pažymėti keletą jam tinkamų atsakymų. Ne visi respondentai atsakė į visus anketos klausimus, todėl bendras atsakiusių į tam tikrą anketos klausimą asmenų skaičius gali būti mažesnis už bendrą tyrime dalyvavusių respondentų skaičių. Praleistų atsakymų dalis neviršijo 5,5 proc. ir esminės įtakos apklausos rezultatams neturėjo.

Duomenims tvarkyti naudota EpiData v 3.1. pro-grama. Statistinė duomenų analizė atlikta naudojant statistinių duomenų apdorojimo programos SPSS v. 19.0 paketą.

Kolmogorovo ir Smirnovo testu įvertintas res-pondentų amžiaus pasiskirstymas. Jam apibūdinti pasirinktas vidurkis ir standartinis nuokrypis. Kate-gorinių požymių tarpusavio priklausomumui vertinti pasirinktas chi kvadrato testas. Kai tikėtina reikšmė buvo mažesnė nei 5, duomenų analizei naudotas tiks-lusis Fišerio testas. Tendencijai tirti taikytas Mantelio ir Henzelio chi kvadrato testas. Vertinant, ar gauta su sveikata susijusi informacija nulėmė respondentų sveikatos elgsenos pokyčius, naudotasi dvinarės lo-gistinės regresijos metodu. Daugialypiam logistinės regresijos modeliui sudaryti pasirinktas tiesioginis būdas (kintamuosius atrenka, šalina, keičia patys tyrė-jai). Daugialypio regresijos modelio tinkamumas buvo vertinamas pagal didžiausio tikėtumo chi kvadrato statistiką, Hosmerio ir Lemešou metodu, klasifikacine lentele, Kokso ir Snelo (Cox & Snell) bei Nagelkerkės

(Negelkerke) determinacijos koeficientais. Logistinės regresijos diagnostikai buvo naudojamas Kuko atstu-mas (Cook‘s distance), stebėjimo poveikio indeksas (leverage). Siekiant atlikti multikolinearumo įvertini-mą buvo apskaičiuotas dispersijos mažėjimo daugiklis (VIF, angl. variance inflation factor).

Tikrinant statistines hipotezes pasirinktas 0,05 reikšmingumo lygmuo. Rezultatai buvo vertina-mi kaip statistiškai reikšmingi, kai p ≤ 0,05.

REZULTATAIRespondentų demografinės charakteristikos. 75,3 proc. respondentų sudarė moterys, 24,7 proc. – vyrai. Amžiaus vidurkis – 42,5 m. (SD – 14,2). Dau-giausia respondentų (69,7 proc.) buvo vidutinio (30–59 m.) amžiaus, 18,1 proc. respondentų buvo jau-nesnio (18–29 m.) ir 12,2 proc. – vyresnio amžiaus (≥ 60 m.) žmonės (2 lentelė).

2 lentelė. Socialiniai ir demografiniai respondentų rodikliai

Požymis Abs. skč. Proc.Lytis (n = 6 076)Vyras 1 498 24,7Moteris 4 578 75,3Amžius (n = 5 832)≤ 29 m. 1 054 18,130–59 m. 4 064 69,7≥ 60 m. 714 12,2Gyvenamoji vieta (n = 6 172)Alytaus apskritis (Alytaus m., Lazdijų r., Varėnos r.) 1 143 18,5Kauno apskritis (Kauno r., Prienų r.) 580 9,4Klaipėdos apskritis (Šilutės r.) 239 3,9Marijampolės apskritis (Šakių r.) 740 12,0Panevėžio apskritis (Panevėžio r., Biržų r., Pasvalio r.) 1 264 20,5Šiaulių apskritis (Kelmės r., Pakruojo r.) 772 12,5Tauragės apskritis (Pagėgių r., Šilalės r.) 512 8,3Telšių apskritis (Plungės r.) 263 4,3Utenos apskritis (Ignalinos r.) 317 5,1Vilniaus apskritis (Ukmergės r.) 342 5,5Išsimokslinimas (n = 6 135)Pagrindinis 667 10,9Vidurinis 1 814 29,6Aukštesnysis 1 229 20,0Aukštasis 2 425 39,5Užimtumas (n = 6 107)Studentas 484 7,9Samdomas 4 102 67,2Verslininkas 477 7,8Bedarbis 476 7,8Nedirbantis* 568 9,3

* Nedirbantis – tai ne bedarbis, o namų šeimininkė, pensininkas ar dėl sveikatos būklės nedarbingas asmuo.

2013/4(63) 41


Naudojimasis įvairiais sveikatos informacijos šaltiniais. Dažniausiai gyventojai sveikatos informa-cijos šaltiniu nurodė televizijos laidas (64,1 proc.),

3 lentelė. Naudojimasis įvairiais sveikatos informacijos šaltiniais (proc.)

RodikliaiNaudoti informacijos šaltiniai (proc.)

Nesinaudojoradijas televizija spauda atmintinės

sveikatosspecialistai

internetas renginiai draugai

Visi (n = 5 832) 36,1 64,1 52,0 36,8 54,1 48,2 0,5 0,7 4,9≤ 29 m. 20,6 49,7 38,9 26,0 45,5 54,6 0,3 0,8 8,730–59 m. 36,0 65,6 54,7 38,9 55,4 51,1 0,6 0,7 4,0≥ 60 m. 59,2 77,5 55,6 40,8 59,2 22,8 0,3 0,4 4,5Vyrai (n = 1 439)Visi 35,2 53,6 38,4 25,8 46,3 35,6 0,2 0,4 12,6≤ 29 m. 23,0 39,8 25,8 18,6 36,7 44,6 0,8 0,3 18,430–59 m. 34,5 52,2 39,9 26,2 47,0 34,2 – 0,3 10,5≥ 60 m. 54,3 68,6 47,3 29,8 48,9 14,9 – 0,5 8,0Moterys (n = 4 301)Visos 38,6 72,6 60,6 43,2 60,8 56,7 0,6 0,8 2,6≤ 29 m. 19,0 55,6 46,7 30,2 50,5 60,6 – 0,9 2,930–59 m. 36,2 69,2 58,9 42,4 57,7 56,1 0,7 0,9 2,2≥ 60 m. 60,8 80,7 58,7 45,6 63,9 26,1 0,4 0,4 3,1Išsimokslinimas (n = 6 097)Pagrindinis 39,1 57,1 35,4 26,5 49,2 28,6 0,3 0,9 7,9Vidurinis 36,0 63,9 46,2 31,4 49,0 34,5 0,3 0,2 6,9Aukštesnysis 38,6 67,6 52,9 37,8 52,1 47,5 0,6 0,9 3,6Aukštasis 33,5 64,6 60,6 42,8 59,9 64,7 0,7 0,7 3,0Užimtumas (n = 6 069)Studentas 18,0 47,5 35,3 21,1 47,7 51,4 0,2 0,8 10,5Samdomas 34,9 66,4 57,0 39,4 56,1 55,2 0,6 0,7 3,5Verslininkas 33,8 53,2 40,3 31,0 45,1 40,9 0,6 0,4 6,1Bedarbis 34,2) 61,3 37,2 31,3 48,3 31,5 – 0,4 8,8Nedirbantis 61,4 73,2 52,6 38,7 56,0 16,4 0,2 0,7 5,3Sveikatos būklė (n = 6 074)Gera 29,7 56,9 48,3 33,0 50,1 53,3 0,6 0,7 6,1Vidutinė 38,8 69,1 54,7 31,1 56,1 46,7 0,5 0,6 3,8Bloga 47,4 65,4 48,9 37,4 56,6 31,4 – 1,4 4,9

sveikatos priežiūros specialistų patarimus (54,1 proc.), spaudą (52 proc.) ir internetą (48,2 proc.) (1 pav.).

Informacija apie respondentų naudojimąsi sveika-tos informacijos šaltiniais, priklausomai nuo jų am-žiaus, lyties, išsimokslinimo, užimtumo bei sveikatos būklės, pateikta 3 lentelėje.

95,1 proc. respondentų geba naudotis nors vienu sveikatos informacijos šaltiniu. Daugelis responden-tų naudojasi keletu sveikatos informacijos šaltinių (vienas respondentas vidutiniškai naudojosi 3 infor-macijos šaltiniais).

Vyrų ir moterų pagrindiniai informacijos šalti-niai nesiskyrė, tik moterys jais naudojosi dažniau nei vyrai. Vyresnio amžiaus žmonės (≥ 60 m.) daž-niau naudojosi gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specia listų patarimais (59,2 proc.), klausėsi radijo sveikatos laidų (59,2 proc.), o jaunesni (≤ 29 m.) – dažniau informacijos ieškojo internete (54,6 proc.).

64,1

1,1

54,1 5248,2

36,8 36,1

0

10

20

30

40

50

60

70

%

1 pav. Pagrindiniai gyventojų naudoti sveikatos informa-cijos šaltiniai (proc.)

42 2013/4(63)


Geros sveikatos, dirbantys, aukštąjį išsilavinimą įgiję respondentai dažniau naudojosi internetu, o nedir-bantys, blogesnės sveikatos, turintys žemesnį išsila-vinimą dažniau žiūrėjo televizijos ir klausėsi radijo laidų, kreipdavosi patarimų į gydytojus ir kitus svei-katos priežiūros specialistus (p < 0,05).

Sveikatos informacijos supratimas. Duomenys apie iš įvairių šaltinių gautos sveikatos informacijos supratimą, priklausomai nuo respondentų amžiaus, lyties, išsimokslinimo, užimtumo ir sveikatos būklės, pateikti 4 lentelėje.

71,5 proc. respondentų nurodė, kad jiems pa-prasta suprasti televizijos ir radijo sveikatos laidas, 64,9 proc. – sveikatos priežiūros įstaigų platinamus leidinius, 53,2 proc. – gydytojo ar kito sveikatos prie-žiūros specialisto teikiamą sveikatos informaciją ar

patarimus. Šios informacijos dažniau nesuprato vy-resnio amžiaus, žemesnio išsilavinimo, nedirbantys, blogesnės sveikatos būklės respondentai (p < 0,05).

Vyresnio amžiaus (≥ 60 m.) vyrams, žemesnio išsilavinimo, nedirbantiems, blogesnės sveikatos respondentams sudėtingiau suprasti informaciją apie sveikatos stiprinimą ir ligų prevenciją skaitant sveikatos priežiūros įstaigų platinamus leidinius (brošiūras, atmintines, skrajutes), klausantis radijo bei žiūrint televizijos laidas, klausantis gydytojo ar kito sveikatos priežiūros specialisto patarimų nei mo-terims, jaunesnio (≤ 29 m.) ir vidutinio (30‒59 m.) amžiaus, aukštesnio išsilavinimo, dirbantiems, geros sveikatos būklės respondentams (p < 0,05).

76 proc. respondentų, kuriems buvo sudėtin-ga suprasti sveikatos priežiūros įstaigų platinamus

4 lentelė. Sveikatos informacijos supratimas (proc.)

Rodikliain = 5 832

Respondentų, kuriems buvo paprasta suprasti sveikatos informaciją, skaičius (proc.)

TV ir radijo laidas

sveikatos įstaigų

leidinius

sveikatos prie-žiūros specialistų

patarimusVisi (n = 5 730) 71,5 64,9 53,2≤ 29 m. 64,2 57,9 48,630–59 m. 75,6 69,0 55,1≥ 60 m. 58,6 51,7 49,2Vyrai (n = 1 406)Visi 62,6 55,2 50,4≤ 29 m. 56,6 55,3 49,230–59 m. 67,3 58,1 52,3≥ 60 m. 50,5 40,3 42,2Moterys (n = 4 232)Visos 74,4 68,1 54,1≤ 29 m. 68,4 59,2 47,930–59 m. 77,8 72,0 55,9≥ 60 m. 61,5 55,6 51,6IšsimokslinimasPagrindinis 56,9 45,0 44,3Vidurinis 63,4 55,9 46,4Aukštesnysis 72,4 67,6 54,9Aukštasis 81,2 75,8 59,8UžimtumasStudentas 64,2 56,1 48,1Samdomas 76,0 70,1 55,4Verslininkas 68,0 62,0 51,8Bedarbis 65,9 57,2 50,2Nedirbantis 54,0 45,0 45,1Sveikatos būklėGera 75,9 71,0 58,6Vidutinė 70,5 63,0 51,0Bloga 53,1 45,3 39,4

5 lentelė. Kreipimasis dėl pagalbos suprasti sveika-tos informaciją (proc.)

Rodikliai

Tenka kreiptis pagalbos (proc.) Nesikreipė, nes nebuvo

poreikio(proc.)

labai retai kartais dažnai

Visi (n = 5 796) 36,7 33,8 7,3 22,2≤ 29 m. 35,7 35,9 7,6 20,830–59 m. 38,7 32,6 5,1 23,5≥ 60 m. 26,3 37,4 19,5 16,7Vyrai (n = 1 432)Visi 33,1 35,0 9,7 22,3≤ 29 m. 28,1 36,1 8,2 27,630–59 m. 35,8 33,6 7,8 22,8≥ 60 m. 31,2 37,6 21,0 10,2Moterys (n = 4 272)Visos 37,6 33,6 6,5 22,4≤ 29 m. 39,9 36,2 7,3 16,630–59 m. 39,3 32,3 4,4 23,9≥ 60 m. 24,9 37,3 18,5 19,3IšsimokslinimasPagrindinis 29,3 37,6 17,7 15,3Vidurinis 33,2 37,8 8,8 20,2Aukštesnysis 36,6 34,8 5,6 23,0Aukštasis 40,9 29,7 4,0 25,4UžimtumasStudentas 35,4 36,0 7,7 20,9Samdomas 38,9 32,7 4,3 24,1Verslininkas 35,3 36,1 6,3 22,3Bedarbis 33,1 34,7 13,3 18,9Nedirbantis* 23,6 39,8 24,3 12,3Sveikatos būklėGera 41,3 28,6 4,1 25,9Vidutinė 34,7 37,5 7,3 20,5Bloga 23,5 33,8 26,6 16,0

2013/4(63) 43


leidinius, turėjo pastabų dėl jų turinio (daug terminų, tarptautinių žodžių, neaiškiai dėstomos mintys ir kt.), 23,2 proc. – dėl šių leidinių apipavidalinimo (mažos ir įmantrios raidės, blyškios spalvos, nesuprantamos iliustracijos ir kt.). 74,7 proc. respondentų, kuriems buvo sudėtinga suprasti televizijos ir radijo laidas apie sveikatą, turėjo pastabų dėl šių laidų turinio (daug terminų, nesuprantama minčių dėstymo logi-ka ir kt.), 27,7 proc. – dėl pateikimo (neaiški, nerišli kalba, nesuprantami demonstruojami vaizdai ir kt.).

41,1 proc. respondentų pažymėjo, kad tenka kreiptis pagalbos į šeimos narius, draugus ar medi-cinos darbuotojus, kad padėtų suprasti gautą svei-katos informaciją (5 lentelė). Jaunesnio (≤ 29 m.) ir vyresnio amžiaus (≥ 60 m.), žemesnio išsilavinimo, nedirbantys, blogesnės sveikatos respondentai, pa-lyginti su vidutinio amžiaus (30–59 m.), aukštesnio

6 lentelė. Sveikatos informacijos nulemtų elgsenos ir sveikatos būklės pokyčių dažnumas (proc.)

Rodikliai

Respondentų nurodyti sveikatos informacijos nulemti elgsenos ir sveikatos būklės pokyčiai (proc. nuo deklaravusiųjų pokyčius)

keitė mitybos įpročiuspadidino

fizinį aktyvumą

pasiskiepijometė rūkyti

kita

iš viso

iš jųiš

viso

iš jųmažiau druskos

mažiau cukraus

mažiau riebalų

sumažėjo AKS

susirūpino sveikata

pagerėjo savijauta

Visi (n = 2 189) 46,8 19,4 4,0 2,1 24,0 8,6 6,3 14,3 7,1 5,7 1,5Iš jų: ≤ 29 m. 45,4 13,3 4,1 0,7 25,1 7,4 7,7 14,4 0,4 11,4 2,6 30–59 m. 46,7 18,2 4,1 2,1 24,8 8,4 5,5 14,5 7,5 5,7 1,3 ≥ 60 m. 48,6 29,9 3,6 3,3 19,0 10,6 8,8 13,0 10,9 1,2 0,9Visi vyrai (n = 394) 32,5 17,0 2,3 1,5 25,6 9,9 18,8 13,2 7,4 4,6 1,2Iš jų: ≤ 29 m. 23,8 11,9 1,5 0 35,8 7,5 20,9 12,0 1,5 9,0 1,5 30–59 m. 35,4 18,8 2,4 2,0 25,7 8,6 15,6 14,3 9,0 4,5 0,8 ≥ 60 m. 31,8 17,0 2,3 1,5 17,1 15,9 25,6 10,9 7,3 1,2 2,4Visos moterys (n = 1 788) 50,1 19,9 4,4 2,3 23,7 8,4 3,4 14,4 7,0 6,0 1,4Iš jų: ≤ 29 m. 52,2 13,8 4,9 1,0 21,7 7,4 3,4 15,3 0 12,3 3,0 30–59 m. 48,9 18,1 4,4 2,2 24,7 8,5 3,5 14,4 7,1 5,9 1,4 ≥ 60 m. 54,8 34,7 4,0 4,0 19,8 8,9 2,8 13,7 12,1 1,2 0,4IšsimokslinimasPagrindinis 21,3 2,6 4,8 3,6 18,8 13,3 8,5 14,5 9,7 3,0 1,8Vidurinis 42,3 22,2 3,6 1,9 20,5 10,6 9,7 17,0 10,6 5,1 1,3Aukštesnysis 46,2 22,4 3,2 1,2 24,1 7,5 8,5 13,7 8,2 4,5 1,0Aukštasis 48,6 16,2 4,3 2,0 26,4 7,8 3,9 13,2 5,0 6,7 1,5UžimtumasStudentas 41,7 11,8 4,5 1,8 31,8 8,2 7,3 10,9 0 9,1 1,8Samdomas 51,3 19,8 4,8 2,2 25,8 8,5 4,9 9,5 7,2 0,6 1,7Verslininkas 35,2 15,2 2,4 0 31,2 11,2 13,6 8,8 5,6 3,2 0Bedarbis 33,2 18,6 2,9 0,9 19,6 8,8 18,6 19,6 13,7 5,9 0Nedirbantis 47,7 29,1 1,3 3,8 18,6 12,2 8,0 13,5 11,0 1,7 0,8Sveikatos būklėGera 45,2 13,5 4,1 1,3 29,5 7,6 5,8 12,1 2,7 7,7 1,7Vidutinė 47,8 21,7 4,2 2,6 22,1 9,0 6,0 15,0 8,7 5,1 1,2Bloga 43,4 24,0 1,7 1,7 18,9 11,4 8,6 17,7 13,7 2,3 1,7

išsilavinimo, dirbančiais, geros sveikatos būklės res-pondentais, dažniau kreipėsi pagalbos į šeimos na-rius, draugus ar medicinos darbuotojus, kad jiems pa-dėtų suprasti gautą sveikatos informaciją (p < 0,05).

Gautos sveikatos informacijos poveikis respon-dentų elgsenai ir sveikatai. Duomenys apie gautos

57,5

2,73,7

10,4

20,4

6,3

43,5NepaveikėPaveikė

Pakeitė mitybą

Kiti pokyčiai

Metė rūkyti

Padidino fizinįaktyvumą

Pasiskiepijo

2 pav. Gautos sveikatos informacijos poveikis respon-dentų elgsenai ir sveikatai (proc.)

44 2013/4(63)


sveikatos informacijos poveikį respondentų elgsenai, jų nurodytus elgsenos bei sveikatos būklės pokyčius pateikti 2 pav.

Kaip gauta su sveikata susijusi informacija pavei-kė jų elgesį ir sveikatos būklę, respondentai nurodė atsakydami į atvirą anketos klausimą. Apibendrinti atsakymų variantai pateikti 6 lentelėje.

Sveikesnė mityba ir didesnis fizinis aktyvumas – dažniausi respondentų nurodyti sveikatos elgsenos pokyčiai. Jaunesni respondentai dažniau didino fizi-nį aktyvumą, pradėjo daugiau rūpintis savo sveikata, vyresnieji keitė mitybos įpročius, skiepijosi, sumaži-no arterinį kraujo spaudimą (AKS).

Tyrimo klausimui, ar gauta su sveikata susijusi informacija paveikė jūsų elgesį savo sveikatos atžvil-giu, buvo panaudotas dvinarės logistinės regresijos metodas. Galutinio modelio regresoriai (sveikatos pokyčio determinantai) pateikti 7 lentelėje.

7 lentelė. Sveikatos pokyčio determinantai (lytis, amžius, išsilavinimas, užimtumas, informacijos apie sveikatą šal-tiniai, sveikata)

Kintamoji ŠSb ŠSp 95 proc. PI pLytisVyrasMoteris

1,001,81 1,30 1,06–1,67 0,014

Amžiaus grupė≤ 29 metai30–59≥ 60

1,001,422,24

1,001,121,89

0,86–1,451,21–2,95

0,3950,005

IšsilavinimasŽemesnis (pagrindinis, vidurinis)Aukštesnis (aukštesnysis, aukštasis)

1,001,66

1,001,46 1,16–1,84 0,001

UžimtumasNedirbantisDirbantis

1,001,25

1,001,51 1,10–2,07 0,011

Informacijos apie sveikatą šaltiniaiTelevizijos sveikatos laidosRadijo sveikatos laidosSpaudaAtmintinėsSveikatos priežiūros darbuotojaiInternetas

1,611,461,721,791,631,73

1,271,061,191,251,321,57

1,04–1,560,86–1,310,97–1,461,01–1,551,09–1,601,29–1,92

0,0260,5770,1010,0400,005

< 0,0005Sveikatos vertinimasGeresnė nei vidutinėBlogesnė nei vidutinė

1,001,93 2,30 1,69–3,12 < 0,0005

ŠSb – bendras šansų santykis, apskaičiuotas pagal vienmatės logis-tinės regresijos modelį.

ŠSp – pakoreguotas šansų santykis, gautas pagal daugialypės regre-sijos modelį.

95 proc. PI – 95 proc. pasikliautinis intervalas.

Pritaikytas dvinarės logistinės regresijos modelis palyginti gerai tiko turimiems duomenims. Modelis teisingai klasifikavo 65 proc. respondentų, chi kvadrato

statistika χ2 = 175,06, l. l. sk. = 12, p < 0,0005, Hosme-rio ir Lemešou chi kvadratas = 7,117, l. l. sk. = 8, p = 0,524, Kokso ir Šelo R2 = 0,08, Nagelkerkės R2 = 0,11.

Sudarytas toks galutinis logistinės regresijos modelis:

=∧

∧

)elgesio) (Pelgesį) (ln(

nepaveikėpaveikėP

–2,317 + 0,285 lytis +

0,113 amžius (30–59) + 0,634 amžius (≥ 60) + 0,380 išsilavinimas + 0,409 užimtumas + 0,242 te-levizija + 0,060 radijas + 0,171 spauda + 0,224 at-mintinės + 0,276 sveikatos priežiūros darbuotojai + 0,452 internetas + 0,831 sveikata.

Voldo kriterijus parodė, kad visi tirti determinan-tai, išskyrus spaudą ir radijo sveikatos laidas, yra sta-tistiškai reikšmingi.

Priklausomybė moteriškai lyčiai didina teigiamų sveikatos pokyčių tikimybę, ŠS = 1,30 (95 proc. PI 1,06–1,67). Nustatyta informacijos poveikio svei-katos pokyčiui priklausomybė nuo amžiaus. Didė-jant amžiui pastebima informacijos poveikio didė-jimo tendencija (χ2

MH tendencija = 18,89, p < 0,0005). Vyresnis nei 60 metų amžius, palyginti su jaunesniu nei 29 metų amžiumi, 1,89 karto padidina informa-cijos poveikio šansą. Nustatytas tiesioginis ryšys tarp aukštesnio išsilavinimo ir informacijos povei-kio, ŠS = 1,46 (95 proc. PI 1,16–1,84). Aukštesnis išsilavinimas, palyginti su žemesniu išsilavinimu, 1,46 karto padidina informacijos poveikio šansą. Dir-bantys asmenys turi 1,51 karto didesnį informacijos poveikio šansą nei nedirbantys asmenys.

Nenustatyta statistiškai reikšmingo informacijos šaltinių, tokių kaip spauda, radijo sveikatos laidos, poveikio elgesio pokyčiui (ŠS = 1,19, 95 proc. PI 0,97–1,45; ŠS = 1,06, 95 proc. PI 0,86–1,31).

Pagrindiniai informacijos šaltiniai, turėję reikš-mingą įtaką respondentų sveikatos elgsenai, buvo šie: interneto svetainės, kuriose skelbiama informa-cijos sveikatos klausimais (ŠS = 1,57, 95 proc. PI 1,29–1,92), sveikatos priežiūros darbuotojų patarimai (ŠS = 1,32, 95 proc. PI 1,09–1,60), televizijos sveika-tos laidos (ŠS = 1,27, 95 proc. PI 1,04–1,56) ir atminti-nės (ŠS = 1,25, 95 proc. PI 1,01–1,55). Respondentai, įvertinę savo sveikatą kaip blogesnę nei vidutinė, turi 2,3 karto didesnį elgesio pokyčio šansą nei asmenys, įvertinę savo sveikatą kaip geresnę nei vidutinė.

REZULTATŲ APTARIMASTyrimas parodė, kad absoliuti dauguma responden-tų naudojasi bent vienu informacijos šaltiniu svei-katos žinioms įgyti (t. y. turi funkcinio sveikatos

2013/4(63) 45


raštingumo įgūdžių). Kaip rodo ir ankstesnių tyrimų duomenys [8], pagrindiniu gyventojų sveikatos in-formacijos šaltiniu išlieka televizija, gydytojai ir kiti sveikatos priežiūros specialistai, spauda.

Tyrimas patvirtino prielaidą, kad vyresnio am-žiaus žmonės dažniau gauna gydytojų ir kitų svei-katos priežiūros specialistų sveikatos patarimų, klausosi radijo sveikatos laidų, o jaunesni asmenys dažniau informacijos apie sveikatą ieško internete. Internetas jau tapo pagrindiniu sveikatos informa-cijos šaltiniu jaunesnio amžiaus žmonėms ir lenkia televiziją bei kitus populiariausius sveikatos infor-macijos šaltinius.

Moterys, vidutinio amžiaus, aukštesnio išsila-vinimo, dirbantys, geresnės sveikatos respondentai geriau supranta gaunamą sveikatos informaciją ir re-čiau kreipiasi pagalbos į šeimos narius, draugus ar medicinos darbuotojus.

Beveik pusei respondentų būna sudėtinga su-prasti sveikatos priežiūros specialistų sveikatos pa-tarimus, trečdaliui respondentų sudėtinga suprasti televizijos ir radijo laidas, sveikatos priežiūros įstai-gų platinamas atmintines, todėl jie priversti kreip-tis pagalbos į šeimos narius, draugus ar medicinos darbuotojus.

Moterys, vyresnio amžiaus, dirbantys, blogiau savo sveikatą įvertinę respondentai dažniau pasinau-dojo gauta sveikatos informacija pozityviems sveika-tos elgsenos pokyčiams pasiekti. Pasitvirtino žinoma tiesa, kad dauguma žmonių savo sveikata rimtai su-sirūpina, kai ji pablogėja. Tuomet atsiranda motyvas ieškoti ir pasinaudoti sveikatos informacija, siekti pozityvių sveikatos elgsenos ir būklės pokyčių.

Tyrimas parodė, kad tie, kurie dažniau naudojasi sveikatos informacijos šaltiniais (yra raštingi sveika-tos žinių ir gebėjimų požiūriu), dažniau buvo linkę ir keisti savo sveikatos elgseną (keitė mitybos įpročius, padidino fizinį aktyvumą, metė rūkyti, sumažino ar-terinį kraujo spaudimą ir kt.), t. y. pradėjo sveikiau gyventi.

Tyrimas taip pat parodė, kad žurnalistai, sveikatos laidų dalyviai, sveikatos leidinių ir straipsnių auto-riai, sveikatos patarimus teikiantys sveikatos priežiū-ros specialistai turėtų skirti daugiau dėmesio perduo-damos sveikatos informacijos kokybei, nes beveik pusei gaunančiųjų patarimus, trečdaliui skaitytojų, žiūrovų ar klausytojų yra sudėtinga šią informaciją suprasti ir panaudoti ją sveikatai stiprinti.

Tyrimo rezultatams įtakos galėjo turėti tai, kad respondentai buvo pirminės sveikatos priežiūros centrų lankytojai ir visuomenės sveikatos biurų

organizuotų renginių dalyviai, kurie, galima daryti prielaidą, yra dažnesni sveikatos informacijos var-totojai ir labiau motyvuoti imtis pozityvių sveikatos elgsenos pokyčių.

APIBENDRINIMASPagrindiniai Lietuvos gyventojų sveikatos informaci-jos šaltiniai – televizija, sveikatos priežiūros specia-listai ir spauda. Juos sparčiai vejasi internetas, kuris yra pagrindinis jaunesnio amžiaus asmenų sveikatos informacijos šaltinis.

Daugelis respondentų naudojasi keletu informaci-jos šaltinių (vienas respondentas vidutiniškai naudo-josi 3 informacijos šaltiniais).

Beveik pusei respondentų būna sudėtinga suprasti sveikatos priežiūros specialistų sveikatos patarimus, trečdaliui apklausos dalyvių sudėtinga suprasti tele-vizijos ir radijo laidas, sveikatos priežiūros įstaigų platinamas atmintines, todėl jie priversti kreiptis pa-galbos į šeimos narius, draugus ar medicinos darbuo-tojus. Dažniau sveikatos informacijos nesupranta vy-rai, vyresnio amžiaus, žemesnio išsilavinimo, nedir-bantys, blogiau savo sveikatą įvertinę respondentai.

Beveik pusė respondentų nurodė, kad gauta svei-katos informacija nulėmė pozityvius jų sveikatos elgsenos pokyčius. Moterys, vyresnio amžiaus, dir-bantys, blogiau savo sveikatą įvertinę respondentai dažniau pasinaudojo gauta sveikatos informacija pozityviems sveikatos elgsenos pokyčiams pasiekti (ėmė sveikiau maitintis, mankštintis, metė rūkyti ir kt.). Respondentai, įvertinę savo sveikatą kaip blo-gesnę nei vidutinė, turi 2,3 karto didesnį pozityvių elgesio pokyčių šansą nei asmenys, įvertinę savo sveikatą kaip geresnę nei vidutinė.

Siekiant pagerinti gyventojams teikiamos sveika-tos informacijos efektyvumą reikia daugiau dėmesio skirti šios perduodamos informacijos turinio supran-tamumui, tinkamo informacijos šaltinio pasirinki-mui, priklausomai nuo gyventojų, kuriems ši infor-macija skirta, amžiaus, išsilavinimo, užimtumo bei sveikatos būklės.

PADĖKAStraipsnio autoriai nuoširdžiai dėkoja Alytaus miesto, Biržų, Ignalinos, Kauno, Kelmės, Lazdijų, Pakruojo, Pasvalio, Panevėžio, Plungės, Prienų, Šakių, Šilalės, Šilutės, Ukmergės ir Varėnos rajonų savivaldybių visuomenės sveikatos biurams už pagalbą atliekant anketinę gyventojų apklausą.


46 2013/4(63)


Literatūra1. Intervention Research on Health Literacy among Ageing population.

Prieiga per internetą: <http://www.irohla.eu/about/background-info/>.2. HLS-EU Consortium: Comparative Report of Health Literacy in

Eight EU Member States. The European Health Literacy Survey LLS-EU. 2012. Prieiga per internetą: <http://www.health-literacy.eu>.

3. Nutbeam D. Health literacy as public health goal: a challenge for contemporary health education and communication strategies into the 21st century. Health Promotion International. 2000;15(3):259-67.

4. Sørensen K et al. Health literacy and public health: a systematic review and integration of definitions and models. BMC Public Health. 2012;12(80).

5. Nutbeam D. The evolving concept of health literacy. Social Science and Medicine. 2008;(67):2072-2078.

6. Zagurskienė D, Misevičienė I. Skirtingų sveikatos raštingumo lygių pacientų nuomonė apie slaugytojų teikiamą sveikatos informaciją. Medicina (Kaunas). 2010;46(1):27-34.

7. Šveikauskas V. Sveikatos raštingumo ugdymo sistemos ypatybės (Peculiarities of the health literacy education system). Medicina (Kaunas). 2005;4(12):1061-6.

8. Javtokas Z, Goštautas A, Žagminas K. Suaugusių Lietuvos gyventojų sveikatos žinių, elgsenos ir įpročių tyrimas. Visuomenės sveikatos ugdymo centro leidykla „Sveikata“. Vilnius, 2002.

SummaryObjective. The study was focused on three issues: to

investigate the main sources of health information used of different social groups of population, understanding of received health information, and its impact on their health behavior and health status.

Methods. Questionnaire data were collected from 6172 outpatients and participants of health education events in 18 Lithuanian municipalities.

Results. The study showed that 95.1 % respondents used at least one source of health information (the average respondent used three sources of information). TV (64.1 %), health care professionals (54.1 %), publications (52.0 %) and internet (48.2 %) were indicated as main sources of health information. Older people significantly more information received from health care professionals and radio, younger age groups from the internet. 43.1 % of respondents reported about difficulties to understand advices of health care professionals, 38.1 % – medication instructions, 25.6 % – health publications, 21.0 % – radio and TV broadcasts. 43.5 % of respondents filling an open-ended questionnaire item indicated that obtained health information they used to make appropriate health decisions. Younger respondents more often changed the

eating habits, middle age group – increased physical activity, elderly – more often reported about reducing salt intake. Respondents assessed their health as poor have 2.3 times more chance of a positive change of health behavior, nor to assess their health as good or average.

Conclusions. Study findings show, that health professionals and journalists in order to improve accessibility and effectiveness of transmitted health information must pay more attention to the age, gender, education, health and social status of the people whom health information is addressed.

Keywords: health literacy, health information sources, health education, health promotion.

Correspondence to Zenonas JavtokasCenter for Health Education and Disease PreventionKalvarijų 153, LT-08221 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 13 August 2013, accepted 15 October 2013

Health literacy in Lithuanian adults

Zenonas Javtokas1, Romualdas Sabaliauskas1, Kęstutis Žagminas2, Jolanta Umbrasaitė2

1Center for Health Education and Disease Prevention, 2Institute of Public Health, Vilnius University

2013/4(63) 47


Santrauka Tikslas – įvertinti gydytojų ir pacientų žinias apie arterinę hipertenziją (AH) bei nustatyti veiksnius, darančius įtaką

AH gydymo kokybei ir vaistų vartojamumui.Tyrimo medžiaga ir metodai. Moksliniai projektai: „Visuomenės žinios apie AH“ (2009 m. lapkričio–2010 m. vasario

mėn., dalyvavo 534 pacientai), „AH gydymo ypatybės Lietuvoje“ (2011 m., dalyvavo 235 gydytojai ir 764 jų pacientai, sergantys AH). Vienmomenčiai analitiniai anketiniai tyrimai. Vertinant žinias apie AH apskaičiuotas suminio balo vidur-kis (SBV). Vaistų vartojamumo ir gydymo rekomendacijų laikymasis vertintas remiantis Hill-Bone skale.

Rezultatai. Vidurinį išsilavinimą įgijusių respondentų (n = 192) SBV buvo 6,69 ± 2,14, aukštesnįjį (n = 160) – 7,21 ± 2,14, aukštąjį (n = 180) – 7,94 ± 2,04 (p = 0,034). Moterų SBV buvo didesnis nei vyrų (7,51 ± 2,19 vs 6,91 ± 2,08; p = 0,002). AH sergančių > 10 metų asmenų (n = 119) SBV didesnis nei sergančiųjų < 10 metų (n = 193) (7,77 ± 1,76 vs 7,13 ± 2,03; p = 0,005). Tyrimo dalyvių, kurie vienu iš informacijos apie AH šaltinių pasirinko gydytoją (n = 278), SBV buvo didesnis, lyginant su tais pacientais, kurie gydytojo, kaip informacijos apie AH šaltinio, nenurodė (7,47 ± 1,94 vs 7,10 ± 2,38; p = 0,048). Nekontroliuojamos AH priežastimi nenuoseklų vaistų vartojimą nurodė 71,1 proc. gydytojų (n = 167) ir 40,5 proc. pacientų (n = 309), antsvorį ir nutukimą – atitinkamai 51,5 proc. (n = 121) ir 54,9 proc. (n = 419), prastą nemedikamentinio gydymo rekomendacijų laikymąsi – 68,5 proc. (n = 161) ir 37,6 proc. (n = 287).

336 pacientai (44,8 proc.) teigė, kad kyla sunkumų vartojant didelį paskirtų tablečių skaičių. AH trukmė koreliavo su gydymo rekomendacijų laikymusi (Pirsono (Pearson) koreliacijos koeficientas – 0,09, p = 0,014). Geriau vaistus vartoja pacientai, pasirinkę mažesnį pageidaujamų tablečių skaičių (p = 0,014).

Išvados. Pacientų žinios apie AH tiesiogiai priklauso nuo išsilavinimo, lyties ir ligos trukmės. Asmenys, gaunantys informaciją iš gydytojo, žinių turi daugiau nei tie, kurie informacijos gauna iš kitų šaltinių.

Ilgesnė AH trukmė ir didesnis vartojamų tablečių skaičius – veiksniai, lemiantys blogesnį gydymo rekomendacijų laikymąsi.

Reikšminiai žodžiai: arterinė hipertenzija, pacientų ir gydytojų žinios, vaistų vartojamumas.

LIETUVOS GYDYTOJŲ IR PAcIENTŲ ŽINIOS APIE ARTERINę HIPERTENZIJĄ

Gintarė Šakalytė, Rūta Marija Babarskienė, Kristina Baronaitė-Dūdonienė, Rasa KaraliūtėLietuvos sveikatos mokslų univers i te to Kardiologi jos kl inika

Adresas susirašinėti: Gintarė Šakalytė Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Kardiologijos klinikaEivenių g. 2, 50009 KaunasEl. p. [email protected]

ĮVADASPirminė arterinė hipertenzija (AH) – tai liga, kuriai būdingas nežinomos kilmės ilgalaikis arterinio krau-jospūdžio (AKS) padidėjimas, ilgainiui pažeidžian-tis organus taikinius – širdį, smegenis, kraujagysles ir inkstus, didėja širdies ir kraujagyslių ligų rizika. AH taip pat yra ir vienas iš svarbiausių koreguojamų širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių – Lietu-voje net 33 proc. mirčių yra nulemtos pirminės AH komplikacijų. Ryšys tarp AKS dydžio ir širdies ir kraujagyslių ligų yra tiesioginis – tiek sistolinio, tiek

diastolinio AKS padidėjimas didina širdies ir krau-jagyslių ligų riziką (nuo 115/75 mmHg širdies ir kraujagyslių ligų rizika dvigubėja kas 20/10 mmHg). Negydant pirminės AH pusė ligonių numirtų nuo išeminės širdies ligos ir širdies nepakankamumo, trečdalis – nuo insulto ir 10–15 proc. – nuo inkstų funkcijos nepakankamumo [1]. 2002 m. tiriant 35–64 m. Kauno m. gyventojus pirminė AH nustatyta 49,8 proc. vyrų ir 39,4 proc. moterų. Iš jų 67,2 proc. respondentų žinojo, kad kraujospūdis yra padidėjęs, 41,2 proc. – gydėsi ir, deja, tik 8 proc. – gydėsi efek-tyviai [2]. AH gydymas trunka visą likusį gyvenimą, todėl glaudus paciento, jo artimųjų, slaugytojos ir gydytojo bendradarbiavimas yra ypač svarbus. Ne-paisant naujų efektyvių vaistų ir optimalių gydymo rekomendacijų, pasaulyje 2003–2008 m. nekontro-liuojamos AH atvejų skaičius nekinta (37,8 proc. ir 36,6 proc.), o nuo 1996 m. iki 2006 m. AH sąlygotas

48 2013/4(63)


mirtingumas padidėjo 19,5 proc. Vienas iš galimų šių tendencijų paaiškinimų – ne visada kasdienėje kli-nikinėje praktikoje nuosekliai laikomasi mokslinin-kų rekomendacijų [3, 4], pacientų ir gydytojų žinios nėra pakankamos. Pagrindiniai AH kontrolės būklės vertinimo rodikliai: žinojimas (asmenų, kuriems gy-dytojas yra sakęs, kad jų AKS padidėjęs, dalis), gy-dymo apimtis (dalis asmenų, kuriems nustatyta AH, ir vartojančių vaistus) ir gydymo efektyvumas (dalis asmenų, kuriems nustatyta AH, vartojančių vaistus ir kurių AKS < 140/90 mm Hg).

Darbo tikslas – įvertinti gydytojų ir pacientų ži-nias apie AH bei nustatyti veiksnius, darančius įtaką AH gydymo kokybei ir vaistų vartojamumui.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAIGydytojų ir pacientų žinias ir įpročius, siejamus su arterinio kraujospūdžio (AKS) didėjimu, aiškinomės moksliniuose projektuose „Visuomenės žinios apie arterinę hipertenziją“ ir „Arterinės hipertenzijos gy-dymo ypatybės Lietuvoje“.

Projektas „Visuomenės žinios apie arterinę hiper-tenziją“ vykdytas LSMUL Kardiologijos ir Šeimos medicinos klinikose 2009 m. lapkričio–2010 m. va-sario mėn. Projekte dalyvavo į šeimos gydytojo ar kardiologo konsultaciją atvykę pacientai, kuriems jau diagnozuota AH ir kurie sutiko užpildyti klausimy-ną. Apklausai naudotas originalus autorių parengtas klausimynas, kurį sudarė bendrieji klausimai (lytis, amžius, AH trukmė, kraujospūdžio dydžiai) ir klausi-mai su pateiktais atsakymų variantais apie pagrindi-nes AH sąvokas, simptomus, vaistų vartojimą, kom-plikacijas bei profilaktiką. Iš viso išdalyta 700 an-ketų. Gauta 620 anketų, atsakomumas – 88,6 proc. Statistinei analizei naudotos 534 tinkamai užpildytos anketos. Iš 534 respondentų vyrai sudarė 37,5 proc. (n = 200), o moterys – 62,5 proc. (n = 334). Tiriamųjų amžiaus vidurkis buvo 56 ± 14 m.

Projektas „Arterinės hipertenzijos gydymo ypa-tybės Lietuvoje“ vykdytas atsitiktinės atrankos būdu pasirinktose dvylikos Lietuvos miestų ir miestelių sveikatos priežiūros įstaigose (Alytus, Akmenė, Kau-nas, Klaipėda, Mažeikiai, Panevėžys, Plungė, Šiau-liai, Tauragė, Telšiai, Varėna, Vilnius) 2011 m. sau-sio–lapkričio mėn. Į tyrimą įtraukti dalyvauti sutikę šeimos gydytojai ir kardiologai bei 3–5 į kiekvieno gydytojo konsultaciją atvykę AH sergantys pacientai. Apklausai sudaryti originalūs klausimynai, atskirai gydytojams ir pacientams. Pacientų klausimyną su-darė bendrieji klausimai (amžius, lytis, AH trukmė, paskutinio matuoto AKS dydžiai), klausimai rizikos

veiksniams išaiškinti (fizinio aktyvumo lygis, rūky-mas, ūgis, svoris, cukrinis diabetas, miokardo in-farktas), taip pat buvo pateikta teiginių apie neefek-tyviai gydomos AH priežastis ir prašyta pažymėti, respondentų nuomone, iš jų svarbiausiuosius. Vaistų vartojamumo ir gydymo rekomendacijų laikymasis vertintas pateikiant Hill-Bone antihipertenzinės tera-pijos laikymosi skalę, kurios klausimų galimi atsaky-mai įvertinti balais nuo 1 (laikosi) iki 4 (nesilaiko), o atliekant statistinę analizę remtasi vidutiniu balu, tenkančiu vienam klausimui [5]. Gydytojų klausimy-ną sudarė bendrieji klausimai (amžius, lytis, kliniki-nės praktikos trukmė) ir pateikti teiginiai apie nee-fektyviai gydomos AH priežastis prašant pažymėti teiginius, atitinkančius jų nuomonę. Iš viso išdalyta 250 klausimynų gydytojams ir 800 klausimynų pa-cientams. Surinktos 235 gydytojų (atsakomumas – 94 proc.) ir 764 pacientų anketos (atsakomumas – 95 proc.). Iš 235 gydytojų vyrai sudarė 14,5 proc. (n = 34), o moterys – 85,5 proc. (n = 201). Jų bendras amžiaus vidurkis – 51,4 ± 8,5 m., vidutinė klinikinės praktikos trukmė – 25,2 ± 8,9 m. Analizuotos 764 AH sergančių pacientų anketos, tarp jų buvo 31,9 proc. (n = 244) vyrų ir 68,1 proc. (n = 520) moterų. Jų ben-dras amžiaus vidurkis – 57,6 ± 11,69 m.

Statistinė duomenų analizė atlikta standartiniu programinės įrangos paketu SPSS v. 18.0 (Statistical Package for Social Sciences). Taikyta aprašomoji statistika (kokybiniams kintamiesiems skaičiuoti – procentai, kiekybiniams – vidurkis ± standartinis nuokrypis). Tikrinant, ar kintamieji pasiskirstę pagal normalųjį skirstinį, naudotas Šapiro ir Vilko (Shapi-ro-Wilk) bei Kolmogorovo ir Smirnovo testai. Dviejų nepriklausomų grupių duomenų vidurkiams lyginti taikytas Stjudento t (Student) kriterijus bei Mano ir Vitnio (Mann-Whitney) testas. Kokybinių požymių tarpusavio priklausomybę vertinome chi kvadrato (χ2) kriterijumi. Kiekybinių kintamųjų ryšio stipru-mui įvertinti naudotas Spirmeno (Sprearman) kore-liacijos koeficientas. Skirtumas laikytas statistiškai reikšmingu, kai p reikšmė < 0,05. Norėdami įvertinti teisingo pacientų AKS vertinimo tikimybę, naudo-jome kappa koeficientą, parodantį dviejų vertintojų nuomonių suderinamumą.

REZULTATAIPacientų žinios apie arterinę hipertenzijąApklaustų asmenų nurodyto paskutinio matuoto AKS vidurkis: sistolinis 140,6 ± 24,2 mmHg, dias-tolinis 84,95 ± 12,96 mmHg. Siekdami įvertinti, ar pacientai teisingai supranta norminius AKS dydžius,

2013/4(63) 49


klausėme, kaip jie vertina pamatuotą AKS (normalus ar didelis). Pacientų pateiktą atsakymą palyginome su nustatyta AKS norma. Teisingai savo kraujospūdį įvertino 56,53 proc. pacientų (n = 301) (kappa ko-eficientas – 0,347, p = 0,005). Sistolinio AKS nor-mos ribą žinojo tik 117 (21,9 proc.), diastolinio – 101 (18,9 proc.) apklaustas asmuo.

AH žinios įvertintos apskaičiuojant suminio balo vidurkį (SBV), kurio galima vertė – 0–13. Visų ti-riamųjų bendrai SBV buvo 7,3 ± 2,17. Moterų SBV buvo didesnis nei vyrų (7,51 ± 2,19 vs 6,91 ± 2,08; p = 0,002). Vertinant žinias apie AH pagal amžiaus grupes (I gr. < 45 m. (n = 114); II gr. 45–65 m. (n = 264); III gr. > 65 m. (n = 156)), SBV I gr. buvo 7,45 ± 2,0, II gr. – 7,20 ± 2,18, III gr. – 7,30 ± 2,26 (p = 0,09). AH > 10 metų sergančių responden-tų (n = 119) SBV didesnis nei sergančių < 10 metų (n = 193) (7,77 ± 1,76 vs 7,13 ± 2,03; p = 0,005). Nerūkančių (n = 432) SBV buvo geresnis nei rūkan-čių asmenų (n = 101) (7,58 ± 2,03 vs 6,01 ± 2,28; p < 0,0001). Apklausos dalyvių, turinčių vidurinį išsila-vinimą (n = 192), SBV buvo 6,69 ± 2,14, aukštesnįjį (n = 160) – 7,21 ± 2,14, aukštąjį (n = 180) – 7,94 ± 2,04 (p = 0,038). Respondentų, kurie informacijos apie AH šaltiniu nurodė gydytoją (n = 278), SBV buvo didesnis, lyginant su tais, kurie gydytojo, kaip informacijos apie AH šaltinio, nepasirinko (n = 256) (7,47 ± 1,94 vs 7,10 ± 2,38; p = 0,048). Informacijos apie AH šaltinių dažnis tarp apklaustų pacientų pa-vaizduotas 1 paveiksle.

Hipertenzijos gydymo kokybės vertinimas AH sergančių pacientų rizikos veiksniai: 39,7 proc. (n = 303) jų buvo nutukę (KMI ≥ 30 kg/m2), 17,3 proc. (n = 132) – rūkė, 81,3 proc. (n = 621) – savo fizinį

aktyvumą nurodė kaip lengvą, 12,2 proc. (n = 93) respondentų sirgo cukriniu diabetu, 6 proc. (n = 46) apklausos dalyvių jau buvo persirgę miokardo infark-tu. Pacientai nurodė paskutinį matuotą kraujospūdžio dydį (sistolinis AKS 146,9 ± 16,81 mmHg, diastoli-nis – 87,96 ± 9,84 mmHg). Duomenys rodo, kad tiks-linis AKS (mažiau nei 140/90 mmHg) buvo pasiektas 21,3 proc. (n = 162) atvejų.

Neefektyviai gydomos AH priežastis gydytojai ir pacientai supranta skirtingai (1 lentelė). Dažniau-siomis neefektyvaus AH gydymo priežastimis gydy-tojai įvardija nuo paciento priklausančius veiksnius: pacientai nevartoja vaistų (71,1 proc., n = 167) ir nesilaiko nemedikamentinių gydymo rekomenda-cijų (68,5 proc., n = 161), rečiau pastebi asmeni-nes klaidas – gydoma per mažomis vaistų dozėmis (24,7 proc., n = 58) ar neracionaliais vaistų deriniais (20,9 proc., n = 49), skiriami kiti, galimai AKS di-dinantys vaistai (21,3 proc., n = 50). Pacientai yra labiau savikritiški. Dažniausiomis neefektyvaus AH gydymo priežastimis jie įvardija asmenines klaidas: nemedikamentinių gydymo rekomendacijų nesi-laikymą (54,9 proc., n = 419) ir nenuoseklų vaistų vartojimą (40,5 proc., n = 309). Mažiau nei 10 proc. sudaro nuo gydytojų priklausančios priežastys: ski-riamos per mažos vaistų dozės, netinkami vaistai ar (paciento nuomone) gydoma ne ta liga.

Siekdami išsiaiškinti gydytojų žinias apie AH ne-medikamentinį gydymą, klausėme, koks valgomosios druskos kiekis rekomenduotinas AH sergančiajam pacientui. Dauguma Lietuvos gydytojų žino kritinę

Reklaminiai lankstinukai

Radijas

9,5

15,2

19,5

21,3

21,7

23,4

23,4

25,9

43,2

83,9

0 20 40 60 80 100

Vaistininkas

Populiarioji spauda

Internetas

Slaugytoja

Medicininė literatūra

Šeimos nariai bei draugai

Televizija

Gydytojas

1 pav. Pacientų (n = 534) informacijos šaltiniai apie arte-rinę hipertenziją (%)

1 lentelė. Neefektyvaus AH gydymo priežastys: gydytojai, n = 235, pacientai, n = 764

Gydytojų nuomonė Pacientų nuomonė

• Pacientai nevartoja vaistų, 71,1 proc. (n = 167)

• Pacientai nesilaiko nemedika-mentinio gydymo rekomendaci-jų, 68,5 proc. (n = 161)

• Pacientai yra nutukę, 51,5 proc. (n = 121)

• Pacientai neriboja druskos kiekio, 47,2 proc. (n = 110)

• Skiriamos per mažos vaistų dozės, 24,7 proc. (n = 58)

• Skiriami neracionalūs vaistų deriniai, 20,9 proc. (n = 49)

• AKS korekciją sunkina kiti vartojami vaistai, 21,3 proc. (n = 50)

• Daug pacientų serga antrine hipertenzija, 12,3 proc. (n = 29)

• Antsvoris ar nutukimas, 54,9 proc. (n = 419)

• Nenuoseklus vaistų vartojimas, 40,5 proc. (n = 309)

• Per sūrus maistas, 37,6 proc. (n = 287)

• Kraujospūdį sumažinti sudė-tinga dėl kitų ligų, 22,1 proc. (n = 168)

• Skiriamos per mažos vaistų dozės, 4,4 proc. (n = 34)

• Skiriami netinkami vaistai, 4 proc. (n = 30)

• Mano, kad gydoma ne ta liga, 3,1 proc. (n = 24)

50 2013/4(63)


NaCl ribą (teisingai ją nurodė 84,3 proc. (n = 198) gydytojų), bet 6 proc. (n = 14) rekomendavo druskos vartoti daugiau, 9,7 proc. (n = 23) tiriamų medikų į šį klausimą neatsakė, o absoliutūs rekomenduojamos vartoti druskos kiekiai svyravo nuo 0 iki 15 g. Tai rodo, jog gydytojai nepakankamai dėmesio skiria ne-medikamentiniam AH gydymui, nežino, kaip patarti pacientui, nors nemedikamentinio gydymo svarbą supranta tiek pacientai, tiek gydytojai.

Vaistų nuo hipertenzijos vartojamumas336 (44,8 proc.) pacientai į klausimą apie sunkumus vartojant didelį paskirtų tablečių skaičių atsakė tei-giamai, neigiamai – 233 (31,1 proc.), nuomonės ne-turėjo – 181 (24,1 proc.) asmuo. Teigiamai atsakę respondentai turėjo statistiškai patikimai didesnį vi-dutinį balą, tenkantį vienam klausimui vertinant, kaip laikomasi gydymo rekomendacijų (1,73 ± 0,02 balo), o neigiamai atsakiusieji – mažesnį (1,57 ± 0,02 balo), p < 0,001. Statistiškai patikimas ryšys nustatytas tarp vidutinio balo, tenkančio vienam klausimui verti-nant, kaip laikomasi gydymo rekomendacijų, ir pa-cientų pageidaujamo didžiausio tablečių skaičiaus, nesukelsiančio sunkumų jas vartojant: didesnį balą turėjo pacientai, pasirinkę mažesnį tablečių skaičių (p = 0,014). AH trukmė koreliavo su gydymo reko-mendacijų laikymusi (Pirsono koreliacijos koeficien-tas – 0,09, p = 0,014). Ilgiau AH sergantys pacientai blogiau laikosi gydymo rekomendacijų.

REZULTATŲ APTARIMASPaskutiniai epidemiologiniai duomenys apie AH pa-plitimą paskelbti JAV. Nacionalinio registro duome-nimis, šioje šalyje AH sirgo 66,9 mln. (30,4 proc.) su-augusių asmenų. AH gerai gydoma 46,5 proc. atvejų. Vertinant pacientus, kurie nepasiekė tikslinio AKS (53,5 proc.), nustatyta, kad iš jų net 39,4 proc. asme-nų nežinojo, jog serga [6]. Apibendrintais 21 tyrimo duomenimis, Europoje 30–45 proc. suaugusiųjų ser-ga AH [7]. Lietuvoje nėra registro, kuris leistų įver-tinti AH dažnį, tačiau neabejotinai ligos paplitimo tendencijos yra artimos minėtosioms.

Išanalizavę 764 apklaustų pacientų duomenis nu-statėme, kad tikslinis AKS buvo pasiektas 21,3 proc. atvejų. Palyginus su 2002 m. Kauno m. gyventojų duomenimis, kai efektyviai gydyti tik 8 proc. pacien-tų, galima pastebėti gerėjančias AH diagnostikos ir gydymo tendencijas [2].

Daugiau nei trečdalis nekontroliuojamą AKS tu-rinčių asmenų nežino savo kraujospūdžio [7]. Įver-tinę pacientų apklausos duomenis galime teigti, kad

pacientų žinios apie AH yra vidutinės. Moterys apie AH žinojo daugiau nei vyrai, nerūkantieji – daugiau nei rūkantys asmenys. Bjelland su bendraautoriais taip pat nustatė geresnes moterų žinias apie arteri-nę hipertenziją [8, 9]. Geresnes nerūkančių asmenų žinias galima būtų paaiškinti pacientų dėmesiu svei-katai: vengdami vieno iš svarbiausių širdies ir krau-jagyslių ligų rizikos veiksnių – rūkymo, domėjosi ir kito rizikos veiksnio – AH – svarba [10, 11]. Pacientų žinios apie AH tiesiogiai priklauso nuo išsilavinimo ir tai galima sieti su didesniu išprusimu sveikatos mokslų srityje. Mūsų duomenimis, nėra ryšio tarp amžiaus ir AH išmanymo. Kiti tyrėjai teigia, kad ma-žiau žinių apie AH turi vyresni nei 60–65 m. pacien-tai [12, 13]. Asmenys, sergantys AH ilgiau nei 10 m., apie savo ligą žinojo daugiau nei trumpiau sergantys pacientai. Asmenys, gaunantys informacijos apie AH iš gydytojo, žinių turi daugiau nei tie respondentai, kurie informacijos gauna iš kitų šaltinių. Nepaisant to, kad didžioji dalis apklaustų asmenų žinojo nor-malaus kraujospūdžio ribas, vis dėlto jie nesugebėjo teisingai įvertinti savo kraujospūdžio.

Svarbu šio tyrimo rezultatus įdiegti į kasdienę kli-nikinę praktiką – gydytojas turi įvertinti ir kuo geriau išnaudoti savo, kaip pagrindinio paciento informa-cijos šaltinio, funkciją ir nepamiršti kasdienio darbo metu stengtis suteikti pacientui kuo daugiau informa-cijos apie AH, jos gydymo svarbą ir galimybes (tiek gydytojo kabinete, tiek ir visomis galimomis infor-mavimo priemonėmis).

Sveika gyvensena ir rizikos veiksnių korekcija yra ypač svarbu gydant lėtines ligas, taip pat ir AH. Kom-pleksinis nemedikamentinių priemonių taikymas yra itin svarbus šiai pacientų grupei, nes net 39,7 proc. apklaustų asmenų buvo nutukę, 17,3 proc. – rūkė, 81,3 proc. – savo fizinį aktyvumą nurodė kaip leng-vą, 12,2 proc. respondentų sirgo cukriniu diabetu. Optimaliai naudojamos nemedikamentinės priemo-nės gali sumažinti AKS tiek, kiek viena tabletė hiper-tenzijai gydyti. Vien tik saikus valgomosios druskos vartojimas (Na vartojant iki 2,4 g arba iki 6 g NaCl) gali padėti AKS sumažinti 2–8 mm Hg [14, 15]. PSO MONICOS projekto duomenimis, Lietuvoje neme-dikamentinių AH gydymo rekomendacijų laikėsi tik 27,5 proc. vyrų ir 37,8 proc. moterų [2]. Vienas iš galimų paaiškinimų – teisingų nuorodų pacientui sto-ka. Mūsų tyrimo duomenimis, net 20 proc. Lietuvos gydytojų nesugebėtų kompetentingai patarti AH ser-gančiam pacientui druskos ribojimo klausimu.

Vaistų vartojamumas sergant lėtinėmis ligomis yra opi problema. Įrodyta, kad blogas vaistų vartojamumas

2013/4(63) 51


yra viena iš svarbiausių gydymui atsparios AH prie-žasčių – vaistus netinkamai vartoja net 2/3 pacientų, kuriems nustatyta rezistentinė AH [16]. Nustatėme, kad ilgiau AH sergantys ir didesnį tablečių skaičių vartojantys pacientai blogiau laikosi gydymo reko-mendacijų. Tai patvirtina ir kitų autorių duomenys. Bloom su bendraautoriais ir Cohen su bendraautoriais nustatė, kad visų AH vaistų vartojamumas priklauso nuo ligos trukmės. Po 12 mėn. (n = 21 723) ir 4 m. (n = 15 000) angiotenzino receptorių antagonistus var-tojo atitinkamai 64 ir 58 proc. pacientų, angiotenzino konvertuojančio fermento inhibitorius – 58 ir 48 proc., kalcio kanalų blokatorius – 50 ir 40 proc., beta adreno-blokatorius – 48 ir 38 proc., diuretikus – 38 ir 17 proc. atitinkamai [17, 18]. Kitų autorių duomenimis, vaistų vartojamumą dažniausiai lemia didelis tablečių skai-čius, nepatogus ar komplikuotas gydymo režimas (vaistų skyrimas dažnai, skirtingu laiku), sudėtingos, tik žodinės gydymo instrukcijos, gretutinės ligos (pvz., atminties susilpnėjimas) ir t. t. [19].

IŠVADOS • Pacientų žinios apie arterinę hipertenziją tiesio-

giai priklauso nuo išsilavinimo, lyties ir ligos truk mės. Asmenys, gaunantys informacijos iš gy-dytojo, žinių turi daugiau nei tie, kurie informaci-jos gauna iš kitų šaltinių.

• 56 proc. iš apklaustų arterine hipertenzija sergan-čių pacientų teisingai įvertino savo kraujospūdžio dydį, tačiau tik penktadalis teisingai nurodė nor-minius AKS dydžius.

• Gydytojai ir pacientai supranta rizikos veiksnių korekcijos įtaką, tačiau net 20 proc. Lietuvos gydytojų nesugebėtų kompetentingai patarti AH sergančiam pacientui druskos ribojimo klausimu.

• Du trečdaliai gydytojų ir pusė pacientų supranta, kad nekontroliuojamos arterinės hipertenzijos prie-žastis yra neteisingas vaistų vartojimas. Pacientai, kurie AH serga ilgiau ir vartoja didesnį tablečių skaičių, blogiau laikosi gydymo rekomendacijų.

PRAKTINĖS REKOMENDACIjOS1. Pacientai, gaunantys informacijos iš gydytojo, žinių

turi daugiau nei tie, kurie informacijos gauna iš kitų šaltinių, todėl gydytojas turi ne tik suprasti savo, kaip pagrindinio paciento informacijos šaltinio, funkciją, bet ir nepamiršti tai daryti kasdienio darbo metu.

2. Medikų (gydytojų ir slaugytojų) arterinės hiper-tenzijos žinios nėra pakankamos, todėl reikalin-gos kartotinės tęstinės universitetinės studijos, interaktyvios mokymo programos ir periodinės mokslinės konferencijos.


Literatūra1. 2007 Guidelines for the Management of Arterial Hypertension.

European Society of Hypertension, European Society of Cardiology. Journal of Hypertension. 2007;25:1105-1187.

2. Domarkiene S, Tamosiūnas A, Reklaitiene R, Sidlauskiene D, Jureniene K, Margeviciene L, Buivydaite K, Kazlauskaite M. Trends in main cardiovascular risk factors among middle-aged Kaunas population between 1983 and 2002. Medicina (Kaunas). 2003;39(12):1193-9.

3. Kearney PM, Whelton M, Reynolds K, Muntner P, Whelton PK, He J. Global burden of hypertension: analysis of worldwide data. Lancet. 2005;365:217-23.

4. Chockalingam A, Campbell NR, Fodor JG. Worldwide epidemic of hypertension. Can J Cardiol. 2006;22:553-5.

5. Kim MT, Hill MN et al. Development and testing of the Hill-Bone Compliance to High Blood Pressure Therapy Scale. Prog Cardiovasc Nurs. 2000 Summer;15(3):90-6.

6. Matsumura K, Arima H et al. Impact of antihypertensive medication adherence on blood pressure control in hypertension: the COMFORT study. QJM. 2013 Oct;106(10):909-14.

7. Centers for Disease Control and Prevention (CDC). Vital signs: awareness and treatment of uncontrolled hypertension among adults-United States, 2003-2010. MMWR Morb Mortal Wkly Rep. 2012 Sep 7;61:703-9.

8. Bjelland I, Dahl AA, Haug TT, Neckelmann D. The validity of the Hospital Anxiety and Depression Scale. An updated literature review. J Psychosom Res. 2002;52:69-77.

9. Scherrer JF, Xian H, Bucholz KK, Eisen SA, Lyons MJ, Goldberg J, Tsuang M, True WR. A twin study of depression symptoms, hypertension, and heart disease in middle-aged men. Psychosom Med. 2003;65:548-57.

10. Wei TM, Wang L. Anxiety symptoms in patients with hypertension: a community-based study. Int J Psychiatry Med. 2006;36:315-22.

11. Must A, Spadano J, Coakley EH, Field AE, Colditz G, Dietz WH. The disease burden associated with overweight and obesity. JAMA. 1999;282:1523-9.

12. Han J, Yin XM, Xu F, Hong X, Liang YQ, Wang ZY. [A case-control study on depression and anxiety in hypertensive patients]. Zhonghua Liu Xing Bing Xue Za Zhi. 2008;29:125-7.

13. Ebbeling CB, Pawlak DB, Ludwig DS. Childhood obesity: public-health crisis,common sense cure. Lancet. 2002;360:473-82.

14. Wang G, Bowman BA. Recent economic evaluations of interventions to prevent cardiovascular disease by reducing sodium intake. Curr Atheroscler Rep. 2013;15(9):349.

15. 2013 ESH/ESC Guidelines for the management of arterial hypertension. The Task Force for the management of arterial hypertension of the European Society of Hypertension (ESH) and of the European Society of Cardiology (ESC). European Heart Journal. 2013;34:2159-2219.

16. Waeber B, Feihl F. Assessment of drug compliance in patients with high blood pressure resistant to antihypertensive therapy. EuroIntervention. 2013 May 9.

17. Bloom BS. Continuation of initial antihypertensive medication after 1 year of therapy. Clin Ther. 1998 Jul-Aug;20(4):671-81.

18. Stockwell DM, Madhaven S, Cohen H et al. The determinants of hypertension, awareness, treatment and control in an insured population. Am J Public Health. 1994;84.

19. Krista A, Payne ME, Sahra EW. Observational studies of antihypertensive medication use and compliance: Is drug choice a factor in treatment adherence? Current Hypertension Reports. 2000;2(6):515-524.

52 2013/4(63)


SummaryObjective. To evaluate patients and physicians

knowledge about arterial hypertension (AH) and to determine factors that influence treatment adherence.

Materials and methods. In this cross-sectional survey participants were enrolled from two separate studies that included 534 patients with arterial hypertension (project “Knowledge about arterial hypertension in society”, 2009 November – 2010 February) and 235 doctors and 764 patients (project “Arterial hypertension treatment features in Lithuania“), respectively. Knowledge on arterial hypertension was quantified using mean cumulative score (MCS). Treatment adherence and compliance with treatment recommendations was evaluated by means of Hill-Bone scale.

Results. Patients with secondary educational level (n=192) achieved MCS of 6.69±2.14 (means ± SD), compared with 7.21±2.14 and 8.94±2.04 in patients with college education (n=160) or university degree (n=180), respectively (p=0.038). MCS was significantly higher in women vs. men (7.51 ±2.19 vs. 6.91±2.08; p=0.002). Higher MCS was reported in patients with long-standing AH (n=119), compared to respondents with less than 10 year history of AH (n=193) (7.77±1.76 vs. 7.13±2.03, p=0.005). MCS was higher if doctors were chosen as one of the primary information source (n=278) compared to individuals who did not list doctor as primary information source (7.47±1.94 vs. 7.10±2.38; p=0.048). 71.1 % of doctors (n=167) and 40.5 % of patients (309) agreed that poor arterial hypertension control was caused by non-adherence to medication use. Overweight and obesity were

listed as the cause for uncontrolled AH by 51.5 % (n=121) and 54.9 % (n=419) of doctors and patients respectively. 68.5 % of doctors (n=161) and 37.6 % of patients (n=287) indicated that poor hypertension control was associated with non-adherence to treatment recommendations. 336 (44.8 %) of surveyed patients indicated that they had difficulties taking several types of medications. Duration of AH correlated with adherence to treatment recommendations (Pearson correlation coefficient – 0.09, p=0.014). The number of tablets was adversely associated with adherence to treatment (p=0.014)

Conclusions. Knowledge about AH is associated with educational attainment, sex and AH duration. Patients who got information directly from the doctor knew more compared to those who chose other sources. Long-standing AH and multiple medication use were associated with worse adherence to treatment recommendations.

Keywords: arterial hypertension, doctors and patients knowledge, compliance with medications.

Correspondence to Gintarė ŠakalytėLithuanian University of Health Sciences Department of CardiologyEivenių 2, LT-50009 Kaunas, LithuaniaE-mail: [email protected]

.Received 7 October 2013, accepted 10 December 2013

Knowledge about arterial hypertension in Lithuanian doctors and patients

Gintarė Šakalytė, Rūta Marija Babarskienė, Kristina Baronaitė-Dūdonienė, Rasa KaraliūtėLithuanian University of Health Sciences Department of Cardiology

2013/4(63) 53


Santrauka Tyrimo tikslas – nustatyti darbuotojų atsako į darbe patirtą psichologinį smurtą dažnį, kai smurtauja vadovas, kolega

ar įstaigoje nedirbantys asmenys.Medžiaga ir metodai. Straipsnyje pateikiami Vilniuje ir Klaipėdoje atlikto tyrimo, kuriame dalyvavo atsitiktinai at-

rinktas 591 darbuotojas, rezultatai. Duomenims rinkti naudota anoniminė anketa, kuri parengta pagal prievartos darbe klausimyną. Analizuoti 258 darbuotojų, kurie per 12 mėnesių laikotarpį darbe patyrė bent vieną psichologinio smurto apraišką, atsakymai į klausimus apie darbe smurtavusius asmenis ir savo reakciją į patirtą smurtą. Išskirtos 5 atsako į darbe patirtą psichologinį smurtą grupės: socialinės paramos ieškojimas, pasyvūs veiksmai, liepimas liautis, pranešimas personalo vadovui ir kiti aktyvūs veiksmai. Nustatytas darbuotojų atsako į psichologinio smurto darbe apraiškas dažnis, esant skirtingiems smurtautojams – vadovui, kolegai ar įstaigoje nedirbantiems asmenims.

Rezultatai ir išvados. Pranešimas personalo vadovui apie darbe patirtą smurtą – vienas iš rečiausių darbuotojų vyrų ir moterų veiksmų. Nenustatyta nė vieno vyrų, patyrusių vadovo, kolegos ar įstaigoje nedirbančių asmenų ujimą arba prie-kabiavimą ir pranešusių apie įvykį personalo vadovui, atvejo. Nepriklausomai nuo smurtautojo ir darbe patirtos smurto apraiškos, moterų reikšmingai dažniausias atsakas į smurtinį įvykį yra socialinės paramos ieškojimas. Jos dažniau pranešė personalo vadovui apie kolegos ujimą nei apie vadovo ujimą ir kolegos žeminimą. Reikšmingai dažniausias vyrų atsakas į vadovo grasinimą – socialinės paramos ieškojimas, o atsakas į vadovo žeminimą – socialinės paramos ieškojimas ir pasyvūs veiksmai. Jie grasinusiam vadovui liepė liautis reikšmingai rečiau nei grasinusiam kolegai. Moterys, patyrusios vadovo žeminimą, dažniau ieškojo socialinės paramos, palyginti su darbe vadovo žeminimą patyrusiais vyrais.

Reikšminiai žodžiai: psichologinis smurtas darbe, atsakas į smurtą, smurtautojai.

PSIcHOLOGINĮ VADOVO, KOLEGOS AR ĮSTAIGOJE NEDIRBANČIŲ ASMENŲ SMURTĄ PATYRUSIŲ DARBUOTOJŲ ATSAKAS Į SMURTĄ

Ieva Vėbraitė¹, Birutė Pajarskienė¹, Jurgita Andruškienė², Arnoldas Jurgutis²¹Higienos instituto Profesinės sveikatos centras, ²Klaipėdos universiteto Sveikatos mokslų fakultetas

Adresas susirašinėti: Ieva VėbraitėHigienos instituto Profesinės sveikatos centrasEtmonų g. 3/6, 01129 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASPsichologinio smurto darbe suvokimas įvairiose kul-tūrose skiriasi. Nors konfliktai darbe yra neišvengia-mi, tačiau ne kiekvienas konfliktas darbe tampa psi-chologiniu smurtu. Tinkamai valdomi idėjiniai ir už-duočių konfliktai netgi naudingi organizacijai. Tačiau dideliu negatyvumu, frustracija ir trintimi pasižymin-tys emociniai konfliktai gresia negatyviu asmenybių susidūrimu – psichologiniu smurtu [1]. Psichologinis smurtas gali pasireikšti viešu darbuotojo pažemini-mu, jo nuomonės menkinimu, per dideliu kontrolia-vimu ar neracionaliu darbo krūvio paskirstymu, taip pat asmens plūdimu, užgauliojimu dėl jo asmeninių

savybių, grasinimu ir darbuotojo izoliavimu, apribo-jant jo galimybes, ignoruojant nuomonę, nebendrau-jant ar demonstruojant priešiškumą. Lietuvoje, kaip ir daugelyje pasaulio šalių, pasigendama bendrų tyrė-jų ir praktikų vartojamų psichologinio smurto darbe apraiškų sąvokų ir jų apibrėžimų, tačiau sutariama, kad smurto darbe atveju būtini bent du dalyviai – smurtautojas ir smurto auka [1–6].

Smurto darbe auka šias patirtis išgyvena kaip so-cialiai, psichologiškai ir psichosomatiškai traumuo-jančius įvykius. Darbe patirtas pasikartojantis ir ilgą laiką trunkantis užgaulus elgesys, priekabiavimas darbuotojui sukelia stipresnį stresą, palyginti su vi-somis kitomis galimai stresą darbe sukeliančiomis priežastimis kartu sudėjus [1]. Dėl patirtos traumos smurto aukų gynyba susilpnėja ir tai lemia sustin-gimo atsaką. Smurtą patyrusiems asmenims sunku rišliai, nuosekliai, įtikinamai nupasakoti incidentą, dažnai jie save kaltina dėl patirto smurto. Tad smurtą

54 2013/4(63)


patyrusių žmonių atsakas į smurtą dažnai būna tylus ir neveiksmingas [7]. Kita vertus, yra įrodymų, kad jokios asmeninės strategijos nėra veiksmingos [1]. Dėl konflikto eskalavimo kovojimas su smurtauto-jais tomis pačiomis priemonėmis dažnai padėtį tik pablogina [8, 9]. Atvirai diskutuojant ir keičiantis in-formacija su smurtautoju gali padidėti tikimybė, kad smurtautojas imsis keršto veiksmų [1]. Tada aukai lieka vienintelė strategija − vengimas, t. y. pasitrau-kimas iš nepalankios situacijos arba išėjimas iš darbo [1, 8, 9]. Literatūros šaltiniuose teigiama, kad smur-to aukos išbando įvairias elgesio strategijas. Taikant M. A. Rahim ir N. R. Magner (1995) bei M. J. Withey ir W. H. Cooper (1989) konfliktų valdymo modelius nustatyta, kad smurto aukos iš pradžių aktyviu, kons-truktyviu būdu stengiasi pakeisti situaciją bendradar-biaudamos su smurtautoju, išreikšdamos savo nuo-monę, tačiau šiai strategijai nepasiteisinus galiausiai išeina iš darbo [8]. Darbdaviui psichologinio smurto toleravimas nuostolingas, nes didelė dalis smurtą pa-tyrusių darbuotojų palieka savo darbovietes, pereina į kitą darbo vietą toje pačioje organizacijoje ar bent jau svarsto apie išėjimą iš darbo [1, 10–13].

2008−2010 m. Vilniuje ir Klaipėdoje atlikę tyri-mą „Psichologinio smurto darbo vietose paplitimas, pasireiškimo formos ir rizikos veiksniai“ nustatėme, kad daugiau nei pusė žeminimą, ujimą ir grasinimą patyrusių darbuotojų vyrų ir daugiau nei trečdalis šias smurto apraiškas patyrusių moterų nurodė, jog prieš juos psichologiškai smurtavo vadovas [14]. Šia-me straipsnyje aptariamas darbuotojų atsakas į vado-vų, kolegų ir įstaigoje nedirbančių asmenų taikytas psichologinio smurto apraiškas.

Tyrimo tikslas – nustatyti darbuotojų atsako į darbe patirtą psichologinį smurtą dažnį, kai smurtau-ja vadovas, kolega ar įstaigoje nedirbantys asmenys.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITyrime dalyvavo Vilniuje ir Klaipėdoje atsitiktinai at-rinktas 591 darbuotojas. Pateikiami 258 darbuotojų, ku-rie per 12 mėnesių laikotarpį darbe patyrė nors vieną iš tirtų psichologinio smurto apraiškų – žeminimą, ujimą, priekabiavimą ar grasinimą, – apklausos rezultatai [6].

Duomenys buvo renkami respondentams namuose pildant anoniminę anketą, parengtą pagal tarptautinių organizacijų rekomenduojamą prievartos darbe klausi-myną [15]. Anketoje nurodytos Pasaulio sveikatos orga-nizacijos ir Tarptautinės darbo organizacijos vartojamos žeminimo, ujimo, priekabiavimo ir grasinimo darbe są-vokos. Žeminimas apibrėžtas kaip žeminantis elgesys, kuris menkina žmogų arba dėl kurio darbuotojas gali

pasijusti negerbiamas ir nevertinamas. Ujimas – pasi-kartojantis užgaulus elgesys, siekiant kerštingai, pik-tybiškai pažeminti, pakenkti darbuotojui ar darbuotojų grupei. Priekabiavimas – bet koks nepageidautinas el-gesys darbe, žeidžiantis žmogaus orumą dėl amžiaus, negalios, ŽIV būklės, šeiminės padėties, lyties, seksua-linės orientacijos, rasės, kalbos, religijos, politikos, profesinių sąjungų, kitos nuomonės ar įsitikinimų, na-cionalinės ar socialinės kilmės, dėl sąsajų su mažuma, turtu, kilme ar kita padėtimi. Grasinimas – žadėjimo pa-naudoti fizinę jėgą ar valdžią prieš darbuotoją (darbuo-tojų grupes) sukelta fizinės, seksualinės, psichologinės skriaudos baimė arba kitos neigiamos pasekmės [15].

Psichologinio smurto apraiškas darbe patyrę tyrimo dalyviai anketoje nurodė smurtavusius asmenis (vado-vas, kolega, įstaigoje nedirbantys asmenys) ir pažymėjo reagavimo į patirtą smurtą variantus (liepė liautis, pa-pasakojo kolegai, draugams, šeimai, ieškojo patarimo, pagalbos profesinėje sąjungoje, siekė žalos atlyginimo, pranešė personalo vadovui, nesiėmė jokių priemonių, stengėsi apsimesti, kad nieko neįvyko). Suformuotos 5 atsako į darbe patirtą psichologinį smurtą grupės:

• socialinės paramos ieškojimas (pasakojimas ko-legai, draugams, šeimai ir patarimo ieškojimas);

• pasyvūs veiksmai (jokių priemonių nesiėmimas ir pastangos apsimesti, kad nieko neįvyko);

• liepimas liautis;• pranešimas personalo vadovui; • kiti aktyvūs veiksmai (pagalbos profesinėje są-

jungoje ieškojimas ir žalos atlyginimo siekimas).Duomenų analizei naudotos SPSS 13.0 ir WinPepi

9.7 statistinės programos. Apskaičiuotas darbuotojų atsako į psichologinio smurto darbe apraiškas dažnis ir 95 proc. pasikliautinieji intervalai atsižvelgiant į tai, ar darbe smurtavo vadovas, kolega ar įstaigoje nedirbantys asmenys. Skirtumų reikšmingumui įver-tinti taikytas χ² arba Fišerio (kai nors vienas tikėtinas stebėjimų skaičius mažesnis už penkis) testas. Taiky-tas p ≤ 0,05 reikšmingumo lygmuo.

REZULTATAI180 moterų ir 78 vyrų, per 12 mėnesių laikotarpį dar-be patyrusių nors vieną iš tirtų psichologinio smurto apraiškų, demografiniai ir darbo vietos duomenys pa-teikti ankstesnėje mūsų publikacijoje [14].

Palyginę atsako į smurto apraiškas dažnį priklau-somai nuo smurtautojo nustatėme, kad moterys reikš-mingai dažniau (p < 0,05) pranešė personalo vado-vui reaguodamos į kolegos ujimą (16,2 proc.) negu į vadovo ujimą (1,8 proc.) ir dažniau (p < 0,05), nei reaguodamos į kolegos žeminimą (3,4 proc.).

2013/4(63) 55


Statistiškai reikšmingi vyrų atsako į smurto ap-raiškas dažnio skirtumai nustatyti tik tais atvejais, kai grasino ar žemino vadovas. Vyrai grasinusiam vadovui liepė liautis (5,7 proc.) rečiau (p = 0,05) nei grasinusiam kolegai (33,3 proc.).

Atsakas į vadovo smurtąPalyginę vyrų ir moterų atsako į vadovo smur-tą (1 lentelė) dažnius nustatėme, kad darbe vadovo žemintos moterys reikšmingai (p < 0,05) dažniau (57,3 proc.) ieškojo socialinės paramos, palyginti su vyrais (36,6 proc.).

Nustatėme, kad vadovo grasinimą ar žeminimą patyrę vyrai reikšmingai dažniau ieškojo socialinės paramos, nei pranešė apie įvykį personalo vadovui (p < 0,001) ar liepė smurtautojui liautis (p < 0,001 ir p < 0,05). Vadovo žeminami darbuotojai dažniau (p < 0,001) ieškojo socialinės paramos, nei taikė kitus aktyvius veiksmus, dažniau (p < 0,01) nurodė ėmęsi pasyvių veiksmų, nei pranešę personalo vadovui ar ėmęsi kitų aktyvių veiksmų (p < 0,01).

Vadovo žeminimą patyrusios moterys taip pat reikš-mingai dažniau ieškojo socialinės paramos, palyginti su liepimu smurtautojui liautis (p < 0,001), pranešimu personalo vadovui (p < 0,001), ėmimusi kitų aktyvių (p < 0,001) ir pasyvių (p < 0,001) veiksmų. Moterys, patyrusios vadovo ujimą ar grasinimą, dažniau ieško-jo socialinės paramos, nei pranešė personalo vadovui (p < 0,001), ėmėsi kitų aktyvių (p < 0,001) ar pasyvių (p < 0,01) veiksmų. Socialinės paramos ieškojimas – taip pat reikšmingai dažnesnis atsakas į vadovo priekabiavi-mą, palyginti su pranešimu personalo vadovui (p < 0,01), liepimu smurtautojui liautis (p < 0,05) ir pasyvių veiksmų ėmimusi (p < 0,05).

Taip pat nustatėme, kad vadovo priekabiavimą pa-tyrusios moterys dažniau taikė kitus aktyvius veiksmus (p < 0,01), palyginti su atvejais, kai vadovas jas žemino.

Atsakas į kolegos smurtąDarbe smurtaujant kolegai bet kurią tirtą psicholo-ginio smurto apraišką patyrusios moterys socialinės paramos ieškojo reikšmingai dažniau (2 lentelė),

1 lentelė. Darbuotojų atsako į vadovo smurtą dažnis

Atsakas į psichologinio smurto apraiškas

Vyrai Moterys

NAbs. skč.

(%)95 % PI N

Abs. skč. (%)

95 % PI

Soci

alin

ės p

ara-

mos

iešk

ojim

as Žeminimas 41 15 (36,6) 22,1–53,1 103 59 (57,3) 47,2–67,0Ujimas 29 11 (37,9) 20,7–57,7 56 32 (57,1) 43,2–70,3Priekabia-vimas

8 1 (12,5) 0,3–52,7 22 11 (50,0) 28,2–71,8

Grasinimas 35 16 (45,7) 28,8–63,4 35 20 (57,1) 39,4–73,7

Pasy

vūs

vei

ksm

ai

Žeminimas 41 13 (31,7) 18,1–48,1 103 22 (21,4) 13,9–30,5Ujimas 29 9 (31,0) 15,3–50,8 56 13 (23,2) 13,0–36,4Priekabia-vimas

8 4 (50,0) 15,7–84,3 22 3 (13,6) 2,9–34,9

Grasinimas 35 9 (25,7) 12,5–43,3 35 8 (22,9) 10,4–40,1

Liep

imas

liau

tis

Žeminimas 41 6 (14,6) 5,6–29,2 103 5 (4,9) 1,6–11,0Ujimas 29 5 (17,2) 5,9–35,8 56 – –Priekabia-vimas

8 1 (12,5) 0,3–52,7 22 3 (13,6) 2,9–34,9

Grasinimas 35 2 (5,7) 0,7–19,2 35 2 (5,7) 0,7–19,2

Pran

ešim

as p

er-

sona

lo v

adov

ui Žeminimas 41 1 (2,4) 0,1–12,9 103 7 (6,8) 2,8–13,5Ujimas 29 – – 56 1 (1,8) 0,1–9,6Priekabia-vimas

8 – – 22 1 (4,5) 0,1–22,8

Grasinimas 35 1 (2,9) 0,1–14,9 35 1 (2,9) 0,1–14,9

Kiti

akt

yvūs

ve

iksm

ai

Žeminimas 41 1 (2,4) 0,1–12,9 103 1 (1,0) 0,0–5,3Ujimas 29 – – 56 3 (5,4) 1,1–14,9Priekabia-vimas

8 – – 22 4 (18,2) 5,2–40,3

Grasinimas 35 – – 35 1 (2,9) 0,1–14,9

2 lentelė. Darbuotojų atsako į kolegos smurtą dažnis

Atsakas į psicho-loginio smurto apraiškas

Vyrai Moterys

NAbs. skč.

(%)95 % PI N

Abs. skč. (%)

95 % PI

Soci

alin

ės p

ara-

mos

iešk

ojim

as Žeminimas 17 6 (35,3) 14,2–61,7 87 45 (51,7) 40,8–62,6

Ujimas 8 1 (12,5) 0,3–52,7 37 18 (48,6) 31,9–65,6

Priekabia-vimas

15 6 (40,0) 16,3–67,7 26 12 (46,2) 26,6–66,6

Grasinimas 9 5 (55,6) 21,2–86,3 32 16 (50,0) 31,9–68,1

Pasy

vūs

vei

ksm

ai

Žeminimas 17 5 (29,4) 10,3–56,0 87 21 (24,1) 15,6–34,5Ujimas 8 4 (50,0) 15,7–84,3 37 7 (18,9) 8,0–35,2

Priekabia-vimas

15 6 (40,0) 16,3–67,7 26 5 (19,2) 6,6–39,4

Grasinimas 9 – – 32 6 (18,8) 7,2–36,4

Liep

imas

liau

tis

Žeminimas 17 1 (5,9) 0,2–28,7 87 10 (11,5) 5,7–20,1

Ujimas 8 2 (25,0) 3,2–65,1 37 4 (10,8) 3,0–25,4

Priekabia-vimas

15 3 (20,0) 4,3–48,1 26 5 (19,2) 6,6–39,4

Grasinimas 9 3 (33,3) 7,5–70,1 32 5 (15,6) 5,3–32,8

Pran

ešim

as p

er-

sona

lo v

adov

ui Žeminimas 17 1 (5,9) 0,2–28,7 87 3 (3,4) 0,7–9,8

Ujimas 8 – – 37 6 (16,2) 6,2–32,0

Priekabia-vimas

15 – – 26 1 (3,8) 0,1–19,6

Grasinimas 9 1 (11,1) 0,3–48,2 32 3 (9,4) 2,0–25,0

Kiti

akt

yvūs

ve

iksm

ai

Žeminimas 17 – – 87 1 (1,1) 0,0–6,2

Ujimas 8 – – 37 – –

Priekabia-vimas

15 – – 26 – –

Grasinimas 9 – – 32 – –

56 2013/4(63)


palyginti su pranešimu personalo vadovui apie įvykį (žeminimo atveju p < 0,001, grasinimo, ujimo ir prie-kabiavimo – p < 0,01). Kolegos žemintos, grasinimą patyrusios ir uitos moterys dažniau ieškojo socialinės paramos, nei liepė kolegai liautis (žeminimo atveju p < 0,001, ujimo ir grasinimo – p < 0,01). Žemina-mos darbuotojos dažniau ieškojo socialinės paramos, palyginti su kitais aktyviais (p < 0,001) ir pasyviais (p < 0,01) veiksmais. Taip pat nustatėme, kad kolegos grasinimo ir ujimo atvejais socialinės paramos buvo ieškoma reikšmingai dažniau, palyginti su pasyviais veiksmais (p < 0,05).

Atsakas į įstaigoje nedirbančių asmenų smurtąMoterų, kurios patyrė įstaigoje nedirbančių asmenų žeminimą, grasinimą, ujimą ar priekabiavimą, so-cialinės paramos ieškojimas reikšmingai dažnesnis (3 lentelė), palyginti su pranešimu personalo vado-vui apie įvykį (žeminimo ir priekabiavimo atveju p < 0,001, ujimo – p < 0,01, grasinimo – p < 0,05) ir su liepimu smurtautojui liautis (žeminimo atveju

p < 0,001, grasinimo, priekabiavimo – p < 0,05, ujimo – p < 0,01). Nustatėme, kad jos dažniau ieš-kojo socialinės paramos, nei ėmėsi pasyvių veiks-mų, kai darbe patyrė nedirbančių asmenų žemi-nimą (p < 0,01) ir grasinimą (p < 0,05). Dažniau ieškojo socialinės paramos, nei ėmėsi kitų aktyvių veiksmų, kai buvo žeminamos (p < 0,001) ir ujamos (p < 0,001).

REZULTATŲ APTARIMASŠiuo tyrimu nustatėme, kad moterys, Vilniaus ir Klai-pėdos darbo vietose patyrusios vadovo, kolegos ar įs-taigoje nedirbančių asmenų psichologinį smurtą, daž-niausiai ieško socialinės paramos kolegai, draugams, šeimai pasakodamos apie patirtą smurtą ir ieškoda-mos patarimo. Vadovo grasinimą ir žeminimą patyrę vyrai taip pat reikšmingai dažniausiai pasakoja apie smurtą ir ieško patarimo. Nors šio tyrimo rezultatų palyginimą su kitų tyrėjų rezultatais apsunkina skir-tingos tyrimo metodikos, tačiau yra duomenų, kad su kolegomis, šeima, draugais ar kitais asmenimis apie darbe patirtą psichologinį smurtą kalbasi dauguma Turkijos sveikatos apsaugos ir švietimo sektoriuose dirbančių darbuotojų, Honkongo ir JAV slaugytojų [10, 16–18].

Mokslinėje literatūroje akcentuojama socialinės paramos svarba smurto darbe aukoms [18]. Mūsų tyrimu nustatytas reikšmingai dažnesnis žeminimą patyrusių moterų pasipasakojimas apie smurtą ir pa-tarimo ieškojimas, palyginti su vyrais, neprieštarauja R. F. O´lafsson tyrimo rezultatams, rodantiems, kad smurtą patyrę darbuotojai vyrai rečiau ieško pagal-bos, palyginti su moterimis [19]. Tačiau esama įrody-mų, kad žodinę prievartą patyrę vyrai, kai asmuo yra dar ir menkinamas bei kenkiama jo darbui, užima ak-tyvią poziciją, o moterys, priešingai, – pasyvią [20]. Reikšmingų skirtumų dėl mažesnės smurtą darbe pa-tyrusių vyrų imties nustatyti nepavyko, tačiau mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad vadovų, kolegų ar įstaigo-je nedirbančių asmenų smurto apraiškas patyrę vyrai, išskyrus atvejus, kai darbe jiems grasino kolega, daž-niau už moteris užėmė pasyvią poziciją nesiimdami jokių priemonių ir stengdamiesi apsimesti, kad nieko neįvyko.

Moterų, kurios darbe patyrė kolegos ujimą, reikš-mingai dažnesniam atsakui pranešant personalo vado-vui apie patirtą smurtą, lyginant su kolegų žeminimo atvejais, galėjo turėti įtakos tai, kad žeminimas gali pasireikšti vienkartiniais veiksmais, o ujimui būdingas prieš negalinčią apsiginti smurto auką nukreiptų nega-tyvių veiksmų pasikartojimas ilgesnį laiką [1].

3 lentelė. Darbuotojų atsako į įstaigoje nedirbančių as-menų smurtą dažnis

Atsakas į psicho-loginio smurto apraiškas

Vyrai Moterys

NAbs. skč.

(%)95 % PI N

Abs. skč. (%)

95 % PI

Soci

alin

ės p

ara-

mos

iešk

ojim

as Žeminimas 16 4 (25,0) 7,3–52,4 82 40 (48,8) 37,6–60,1Ujimas 12 3 (25,0) 5,5–57,2 44 17 (38,6) 24,4–54,5Priekabia-vimas

10 5 (50,0) 18,7–81,3 56 21 (37,5) 24,9–51,5

Grasinimas 18 5 (27,8) 9,7–53,5 41 16 (39,0) 24,2–55,5

Pasy

vūs

veik

smai

Žeminimas 16 5 (31,3) 11,0–58,7 82 18 (22,0) 13,6–32,5Ujimas 12 6 (50,0) 21,1–78,9 44 12 (27,3) 15,0–42,8Priekabia-vimas

10 4 (40,0) 12,2–73,8 56 19 (33,9) 21,8–47,8

Grasinimas 18 5 (27,8) 9,7–53,5 41 6 (14,6) 5,6–29,2

Liep

imas

liau

tis Žeminimas 16 2 (12,5) 1,6–38,3 82 6 (7,3) 2,7–15,3Ujimas 12 1 (8,3) 0,2–38,5 44 5 (11,4) 3,8–24,6Priekabia-vimas

10 1 (10,0) 0,3–44,5 56 9 (16,1) 7,6–28,3

Grasinimas 18 3 (16,7) 3,6–41,4 41 7 (17,1) 7,2–32,1

Pran

ešim

as p

er-

sona

lo v

adov

ui Žeminimas 16 1 (6,3) 0,2–30,2 82 6 (7,3) 2,7–15,3Ujimas 12 – – 44 5 (11,4) 3,8–24,6Priekabia-vimas

10 – – 56 3 (5,4) 1,1–14,9

Grasinimas 18 1 (5,6) 0,1–27,3 41 7 (17,1) 7,2–32,1

Kiti

akty

vūs

vei

ksm

ai

Žeminimas 16 – – 82 1 (1,2) 0,0–6,6Ujimas 12 1 (8,3) 0,2–38,5 44 1 (2,3) 0,1–12,0Priekabia-vimas

10 – – 56 – –

Grasinimas 18 – – 41 – –

2013/4(63) 57


Atkreiptinas dėmesys į tai, kad smurtą patyrę Vil-niaus ir Klaipėdos darbuotojai, palyginti su kitų šalių darbuotojais, retai pranešė personalo vadovui apie smurtinius įvykius. Nenustatyta nė vieno atvejo, kai darbe ujimą ar priekabiavimą patyrę vyrai būtų pra-nešę apie tai personalo vadovui. Tyrimų duomenimis, Vokietijoje 65 proc. ujimo aukų apie patirtą smurtą informavo vadovą, 64 proc. − darbuotojų atstovą [8], Turkijoje vadovams apie patirtą smurtą pranešė 54,9 proc. ujimą patyrusių slaugytojų [11]. Tai, kad vyrai grasinusiam kolegai liepė liautis reikšmingai dažniau nei grasinusiam vadovui, o moterys reikš-mingai dažniau pranešė personalo vadovui apie pa-tirtą kolegos ujimą nei apie vadovo ujimą, galima pri-skirti bandymui išvengti į juos nukreiptų nepalankių vadovo veiksmų. Ir kiti tyrėjai nurodo psichologinio smurto aukų baimę sulaukti smurtavusio vadovo kerš-to [1]. Atvejai, kai darbuotojai nepraneša apie darbe patirtą ujimą, aiškinami darbuotojų baime sulaukti smurtautojo keršto, sumažėjusia aukų saviverte, pa-sitikėjimu ir smurtą pateisinančia darbovietės kultūra. Taip pat auka gali bijoti kolegų akyse tapti „skundi-ku“. Todėl informacijos apie smurtą organizacijoje nebuvimas nerodo, kad nėra konflikto židinių. Įgali-nant darbuotojus pranešti apie smurtą būtina sąlyga – organizacijoje netoleruoti smurtinio elgesio, nustatyti smurto mažinimo procedūras, apie jas informuoti dar-buotojus bei užtikrinti, kad būtų tinkamai reaguojama į pranešimus apie smurtinius įvykius [21, 22].

Kalbėjimas su smurtautoju buvo dažniausia Vo-kietijos darbuotojų (77 proc.) arba viena dažniausių Turkijos slaugytojų (67,3 proc.), patyrusių ujimą dar-be, naudotų strategijų [8, 11]. Tik maža dalis ujimo ir priekabiavimo darbe aukų reaguoja tiesiogiai konf-rontuodami su smurtautoju [1]. Mūsų tyrime liepi-mas kolegai liautis priekabiauti prie darbuotojų siekė apie 20 proc., vyrų liepimas kolegai liautis darbe tai-kyti ujimo veiksmus sudarė 25 procentus.

Nustatėme, kad pagalbos profesinėje sąjungoje ieš-kota ir žalos atlyginimo siekta tik pavieniais atvejais arba jų apskritai nebūta. Dalis užsienio tyrimų rodo pa-našią situaciją. Tik keli procentai psichologinį smurtą darbovietėje patyrusių Honkongo ir JAV slaugytojų ieš-kojo pagalbos profesinėje sąjungoje [10, 17]. Tačiau yra įrodymų, kad net 45 proc. respondentų kreipėsi į pro-fesinę sąjungą dėl smurto darbe [8]. Smurto aukų atsa-kui į smurtą taip pat priskiriamos pravaikštos, ilgalaikis nedarbingumas, ketinimas pateikti teisinius kaltinimus smurtautojams, net svarstymas apie savižudybę [8, 11].

Remiantis tyrimo duomenimis galima teigti, kad darbe psichologinį smurtą patyrę darbuotojai, ypač

moterys, jaučia poreikį apie šią patirtį papasakoti ko-legai, draugams, šeimai ir gauti patarimą, kaip elgtis tokioje situacijoje. Ankstesnėje savo publikacijoje pateikėme veiksmų, kuriais siekiama mažinti psicho-loginį smurtą darbo vietose, tyrimo rezultatus, kad respondentų neįvardytas asmuo reikšmingai dažniau ėmėsi prieš psichologinį smurtą nukreiptų priemonių, palyginti su vadovu ir darbo kolektyvu, nepriklauso-mai nuo prieš moteris darbe smurtavusio asmens [14]. Todėl tikėtina, kad smurtą darbe patyrę asmenys ne tik tikėjosi sulaukti socialinės paramos, bet ją ir gavo. Li-teratūros šaltiniuose teigiama, kad dažnai kolegos, ži-nodami apie smurto atvejus, nepalaiko smurto aukos, nes bijo smurtautojo. Netgi gali palaikyti smurtautoją siekdami savo saugumo [7]. Turima įrodymų, kad or-ganizacijos, vadovų ir kolegų parama aukoms reikš-mingai susijusi su mažesne jų jaučiama įtampa darbe, geresne savijauta, didesniu atsidavimu organizacijai ir geriau atliekamu darbu [23]. Kai ujimą patyrę asme-nys ir jų kolegos veikia išvien, pasiekiamas geresnis rezultatas. P. Lutgen-Sandvik duomenimis, darbuotojų grupei panaudojus įvairias pasipriešinimo ujimui dar-be taktikas, 58 proc. atvejų vadovybė skyrė sankcijas smurtautojui ir nė vienos ujimo aukos neatleido iš dar-bo. Tais atvejais, kai ujimo aukos priešinosi pavieniui, 27 proc. smurtautojų sulaukė sankcijų ir 20 proc. uji-mą patyrusių darbuotojų buvo atleisti iš darbo [12].

Smurto problema neturėtų būti paliekama spręsti pačioms aukoms. Šią atsakomybę turi prisiimti va-dovai [23]. Pirmas smurto aukos žingsnis turėtų būti pranešimas apie patirtą smurtą darbdaviui, kuris yra atsakingas už darbuotojo saugą ir sveikatą ir privalo imtis prevencinių veiksmų [24–26].

IŠVADOS1. Nepriklausomai nuo smurtautojo ir darbe patirtos

smurto apraiškos, moterų reikšmingai dažniausias atsakas į smurtinį įvykį yra socialinės paramos ieškojimas. Jos dažniau pranešė personalo vado-vui apie kolegos ujimą nei apie vadovo ujimą ir kolegos žeminimą.

2. Reikšmingai dažniausias vyrų atsakas į vadovo gra-sinimą – socialinės paramos ieškojimas, o atsakas į vadovo žeminimą – socialinės paramos ieškojimas ir pasyvūs veiksmai. Jie grasinusiam vadovui liepė liautis reikšmingai rečiau nei grasinusiam kolegai.

3. Vadovo žemintos darbuotojos dažniau ieškojo so-cialinės paramos, palyginti su vadovo žemintais darbuotojais.


58 2013/4(63)


Literatūra1. Einarsen S, Hoel H, Zapf D, Cooper CL. Bullying and Harassment

in the Workplace. Developments in Theory, Research, and Practice. 2th ed. Boca Raton (USA): CRC Press, 2011.

2. Vartia-Vaananen M. Workplace bullying – a study on the work environment, well-being and health. Academic dissertation. University of Helsinki, Departament of Psychology, 2002;8.

3. Leymann H. The mobbing Encyclopaedia. Prieiga per internetą: <http://www.leymann.se/English/frame.html>.

4. Rayner Ch, Hoel H. A summary review of literature relating to workplace bullying. Journal of community & applied social psychology. 1997;7:181-191.

5. Beswick J, Gore J, Palerman D. Bullying at work: a review of the literature WPS/06/04. Health and safety laboratory. 2006;14.

6. Pajarskienė B, Vėbraitė I, Andruškienė J, Jurgutis A. Ujimo / priekabiavimo dažnis Vilniaus ir Klaipėdos darbo vietose pagal ekonomines veiklas ir profesijas. Visuomenės sveikata. 2012;2(57):57-69.

7. Lutgen-Sandvik P, Tracy SJ. Answering Five Key Questions About Workplace Bullying: How Communication Scholarship Provides Thought Leadership for Transforming Abuse at Work. Management Communication Quarterly. 2012;26(1):3-47.

8. Zapf D, Gross C. Conflict escalation and coping with workplace bullying: A replication and extension. European Journal of Work and Organizational Psychology. 2001;10(4):497-522.

9. Aquino K, Thau S. Workplace Victimization: Aggression from the Target’s Perspective. Annu Rev Psychol. 2009;60:717-41.

10. Gaffney DA, DeMarco RF, Hofmeyer A, Vessey JA, Budin WC. Making Things Right: Nurses’ Experiences with Workplace Bullying – A Grounded Theory. Nursing Research and Practice. 2012; Article ID 243210.

11. Yildirim A, Yildirim D. Mobbing in the workplace by peers and managers: mobbing experienced by nurses working in healthcare facilities in Turkey and its effect on nurses. J Clin Nurs. 2007;16(8):1444-53.

12. Lutgen-Sandvik P. Take this job and: Quitting and other forms of resistance to workplace bullying. Communication Monographs. 2006;73(4):406-433.

13. Berthelsen M, Skogstad A, Lau B, Einarsen S. Do they stay or do they go? A longitudinal study of intentions to leave and exclusion from working life among targets of workplace bullying. International Journal of Manpower. 2011;32(2):178-193.

14. Vėbraitė I, Pajarskienė B, Andruškienė J, Jurgutis A. Veiksmų, kuriais siekiama mažinti psichologinį smurtą Vilniaus ir Klaipėdos darbo vietose, dažnis. Visuomenės sveikata. 2013;priedas(1):91-97.

15. Workplace violence in the health sector. Country case studies research instruments. Survey questionnaire. Geneva, 2003.

16. Bilgel N, Aytac S, Bayram N. Bullying in Turkish white-collar workers. Occupational Medicine. 2006;56:226-231.

17. Kwok RPW, Law YK, Li KE, Ng YC, Cheung MH, Fung VKP, Kwok KTT, Tong JMK, Yen PF, Leung WC. Prevalence of workplace violence against nurses in Hong Kong. Hong Kong Med J. 2006;12:6-9.

18. Lim J, Bogossian F, Ahern K. Stress and coping in Australian nurses: a systematic review. International Nursing Review. 2010;57:22-31.

19. O´lafsson RF. Coping with bullying in the workplace: the effect of gender, age and type of bullying. British Journal of Guidance & Counselling. 2004;32(3):319-333.

20. Brotheridge CM, Lee RT. Restless and confused: Emotional responses to workplace bullying in men and women. Career Development International. 2010;15(7):687-707.

21. Preventing workplace bullying. A practical guide for employers. Government of South Australia. 2012. Prieiga per internetą: <http://www.stopbullyingsa.com.au/documents/bullying_employers.pdf>.

22. Vveinhardt J, Žukauskas P. Mobingo specifiškumas: lietuviškojo mentaliteto bruožai. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. 2010;20(1):173-181.

23. O‘Driscoll MP, Cooper-Thomas HD, Bentley T, Catley BE, Gardner DH, Trenberth L. Workplace bullying in New Zealand: A survey of employee perceptions and attitudes. Asia Pacific Journal of Human Resources. 2011;49(4):390-408.

24. Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas. Valstybės žinios. 2003;70-3170.25. Profesinės rizikos vertinimo bendrieji nuostatai. Valstybės žinios.

2012;126-6350.26. Pajarskienė B, Vėbraitė I, Jasiukevičiūtė T. Rekomendacijos, kaip

valdyti psichologinį smurtą darbo vietose. Visuomenės sveikata. 2011;1(52):128-134.

2013/4(63) 59


SummaryAim of study was to estimate the frequency of response

by employees to workplace psychological violence caused by the manager, colleague or people from outside the workplace.

Methods. The findings of research carried out in Vilnius and Klaipeda with 591 randomly selected employees are presented in this article. The anonymous questionnaire prepared according to workplace violence questionnaire was used to select data. Answers of 258 employees who experienced at least one form of psychological violence at work during 12 months period were analysed. Questions were about the perpetrators and their reaction to violence experience. 5 groups of response to workplace psychological violence - seeking for social support, passive actions, telling the perpetrator to stop, reporting violence to the manager and other active actions - were formed. The frequency of response to the forms of workplace psychological violence when perpetrators were the manager, colleague or people from outside the workplace was calculated.

Results and conclusions. Reporting violence to the manager was one of the most uncommon actions of male and female employees. There was no case of males reporting the incident to the manager when experienced bullying or harassment by the manager, colleague or people from outside the workplace. Seeking for social support

was significantly the most frequent response to violent incident of females, independently of the perpetrator and the form of psychological violence. They reported bullying by the colleague to the manager more often than bullying by the manager and abuse by the colleague. Seeking for social support is significantly the most frequent response of males to threat by the manager. Seeking for social support and passive actions are most frequent responses of males to abuse by the manager. They told the manager to stop threatening them significantly less often than the colleague. Females were seeking for social support more often than males when they were abused by the manager.

Keywords: psychological violence at work, response to violence, perpetrators.

Correspondence to Ieva VėbraitėInstitute of Hygiene,Occupational Health CentreEtmonų 3/6, LT-01129 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]

Employees’ response to workplace psychological violence caused by the manager, colleague or people from outside the workplace

Ieva Vėbraitė¹, Birutė Pajarskienė¹, Jurgita Andruškienė², Arnoldas Jurgutis²¹Institute of Hygiene, ²Faculty of Health Sciences, Klaipėda University


60 2013/4(63)


SantraukaTyrimo tikslas. Nustatyti psichologines elgesio bei socialines aplinkybes, susijusias su 7–9 klasių berniukų ir mergai-

čių rūkymu Kaune, bei jų kitimus nuo 2002 metų iki 2012–2013 mokslo metų. Tyrimo medžiaga ir metodai. Apklausoje 2012–2013 m. m. dalyvavo 2 216 berniukų ir 1 931 mergaitė. Tai 7–9 klasių

mokiniai iš 28 Kauno mokyklų. Lyginamoji grupė – 1 157 berniukai ir 1 299 mergaitės, 7–9 klasių mokiniai, apklausti 2002 m. 10 Kauno mokyklų. Apklausai naudotas išplėstas GYTS tyrimo, vykdomo Lietuvoje nuo 2001 m., klausimynas.

Rezultatai. Nustatyta, jog 2012–2013 m. m. bandžiusių rūkyti berniukų ir mergaičių buvo atitinkamai 54,5 proc. ir 52 proc. Lyginant su 2002 m., 2012–2013 m. m. gerokai sumažėjo rūkyti bandžiusių 7–9 klasių mokinių: berniukų 24,2 proc., mergaičių – 10,6 proc. Per pastarąjį mėnesį rūkė 18 proc. berniukų ir 18,7 proc. mergaičių, namuose rūko 11,8 proc. berniukų ir 11,9 proc. mergaičių, iš rūkančių mokinių cigarečių parduotuvėje perka 52,7 proc. berniukų ir 46,3 proc. mergaičių – tai mažiau nei 2002 m. (p < 0,05). Bent vienas iš tėvų rūko atitinkamai 51,2 proc. ir 51,1 proc. Iš rūkančių respondentų 57,5 proc. berniukų ir 59,1 proc. mergaičių norėtų mesti rūkyti, 52,6 proc. berniukų ir 55,6 proc. mergaičių yra gavę aplinkinių žmonių pagalbą. Atitinkamai 14,7 proc. ir 16,9 proc. respondentų planuoja kitais metais pradėti rūkyti. Mokykloje 32–44 proc. berniukų ir 29–36 proc. mergaičių per mokslo metus buvo mokomi, informuojami apie rūkymo keliamus pavojus. Šias priemones 2012–2013 m. m. nurodė didesnis berniukų skaičius nei 2002 m.

Šio tyrimo duomenys bus panaudoti planuojant rūkymo profilaktikos priemones Kauno miesto mokyklose ir vertinant jų efektyvumą.

Reikšminiai žodžiai: 7–9 klasių mokinių rūkymas, su rūkymu susijęs elgesys, rūkymo kitimas.

7–9 KLASIŲ BERNIUKŲ IR MERGAIČIŲ RŪKYMO KITIMAI KAUNE NUO 2002 M . IKI 2012–2013 MOKSLO METŲ

Antanas Goštautas1, Tomas Vaičiūnas2, 3, Asta Gricienė2, Rasa Vaitkienė2, Robertas Petkevičius4

1Vytauto Didžiojo univers i te tas , 2Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuras , 3Lietuvos sveikatos mokslų univers i te to Medicinos akademija , 4PSO biuras Lietuvoje

Adresas susirašinėti: Antanas GoštautasVytauto Didžiojo universitetasK. Donelaičio g. 52-315, 44244 KaunasEl. p. [email protected]

ĮVADASTarptautiniai PSO dokumentai patvirtina, jog ir toliau aktualus rūkymo keliamų sveikatos problemų spren-dimas [1]. Ieškant efektyviausių rūkymo profilakti-kos modelių skatinami mokslo tyrimai. Specialus dėmesys skiriamas rūkymo prevencijos priemonėms vaikystėje ir paauglystėje bei mokymosi mokykloje laikotarpiu neatsiejant jų nuo psichikos sveikatos [2, 3]. Žinoma, kad maždaug 80 proc. rūkančių žmonių rūkyti pradeda mokydamiesi mokykloje, o lėtinių ligų rizika smarkiai padidėja asmenims, rūkyti pradė-jusiems iki 18 metų [4].

Sistemingi, vertinamieji epidemiologinio pobū-džio mokinių rūkymo tyrimai Kaune, tuometiniame Kardiologijos institute, pradėti 1979 m. rengiantis

įgyvendinti PSO integruotos lėtinių ligų profilaktikos programą [5] ir jos komponentą mokyklose. Šie tyri-mai sudarė pamatą didelės apimties prevenciniams, tęstiniams mokinių rūkymo projektams pradinėse klasėse ir visu mokymosi mokyklose laikotarpiu – Nacionalinei dvylikos metų mokinių rūkymo profi-laktikos programai (1992 m.) [6].

Dėl lėšų stokos jau po kelerių metų ši programa buvo įšaldyta, tačiau Kaune ir Kauno rajone frag-mentiškai buvo tęsiami mokinių rūkymo profilakti-kos darbai. Šiuo laikotarpiu buvo patvirtintos ir kitos respublikinio lygmens mokinių rūkymo profilaktikos programos, tačiau jos taip pat nebuvo visiškai įgy-vendintos. Dešimtys smulkių, trumpalaikių, situa-cinių projektų, neretai metodologiškai nepagrįstų, nepadėjo spręsti rūkymo problemos Lietuvos mo-kyklose. Liko neįgyvendintas ir Lietuvos sveikatos programos siekinys – iki 2010-ųjų metų 15 proc. sumažinti mokinių rūkymo paplitimą [7–11]. Tai pa-tvirtina ne tik Sveikatos apsaugos ministerijos atlikti tyrimai bei kompleksiniai vertinimai, bet ir tęstinių

2013/4(63) 61


PSO projektų – ESPAD, HBSC ir kitų duomenys. Šiuose tyrimuose po kelis klausimus buvo skirta mo-kinių rūkymo paplitimui nustatyti ir vertinti [12, 13].

Lietuvoje atlikti trys pasaulio jaunimo rūkymo tyrimo (angl. Global Youth Tobacco Survey, GYTS) projektai pagal Atlantoje (JAV) atliktas Lietuvos mo-kyklų ir 7–9 klasių mokinių atrankas, remiantis Švie-timo ir mokslo ministerijos pateiktais mokyklų sta-tistikos duomenimis. GYTS projektas [14, 15], inici-juotas JAV ligų kontrolės ir profilaktikos centrų (angl. Centers for Disease Control and Prevention) kartu su PSO, Lietuvoje pradėtas vykdyti 2001 m. Jis koordi-nuojamas vieno iš šio straipsnio autorių [16]. 2001 ir 2009 m. laikotarpiu rūkančių 7–9 klasių moksleivių skaičius iš esmės nepasikeitė [8]. Tačiau pastaraisiais metais Lietuvoje aktyviau taikomos bendros įstatymų numatytos priemonės, ribojančios mokinių rūkymą ir kitų psichotropinių medžiagų vartojimą. Nemažai pastangų įdėta ir rengiant bei diegiant rūkymo rekla-mos ribojimus, reguliuojant kainas, didinant akcizus. Tai turėjo pakeisti rūkymo paplitimą visuomenėje ir tarp mokinių. Todėl 2013 m. atnaujinamame GYTS projekte [16] Lietuvą reprezentuojančioje atrankoje numatoma įvertinti mokinių rūkymo rodiklių, atitin-kančių kompleksinės profilaktikos kryptis, kitimus. Šiame tyrime bus vertinamas ne tik mokinių rūky-mo paplitimas, tačiau ir pasyvaus rūkymo aplinka mokinio namuose bei kitoje aplinkoje, galimas re-klamos ir antireklamos poveikis, prevencijos prie-monių taikymas mokykloje. Tyrimas turėtų atsakyti į klausimą apie mokinių su rūkymu susijusio elgesio pokyčius Kaune.

Tokie duomenys yra svarbūs planuojant ir įgy-vendinant kompleksines mokinių rūkymo profilakti-kos programas bei vertinant jų efektyvumą. Tačiau visoje šalyje atnaujinti unifikuotą mokinių rūkymo programą nėra lengva tiek dėl finansinių, tiek ir dėl biurokratinių, tarpžinybinių ir net atskirų valdininkų nesuderintų veiksmų. Todėl pasinaudodami ankstes-niu profilaktinio darbo patyrimu [6, 8, 10, 17] numa-tėme suintensyvinti didelės apimties mokinių rūky-mo profilaktikos darbus Kauno miesto mokyklose. Tinkamą pamatą tokiam darbui sudaro savivaldybės biudžetinių įstaigų, visuomenės sveikatos biurų įkū-rimas. Jų darbo kryptis – profilaktika, o nemaža dalis darbuotojų dirba mokyklose. Vykdant ir vertinant rū-kymo profilaktikos programas nepakanka pasiremti mokinių rūkymo paplitimo rodikliais Lietuvos Res-publikoje. Dera nustatyti profilaktinėje programoje numatomos mokinių rūkymo populiacijos foninius rodiklius. Svarbu nustatyti ne tik įprastus rūkymo

paplitimo rodiklius, bet ir įvertinti, kaip keičiasi su rūkymu susijęs pradedančių rūkyti mokinių požiūris ir elgesys. Šio tyrimo tikslas – nustatyti psicholo-gines elgesio ir socialines aplinkybes, susijusias su 7–9 klasių berniukų ir mergaičių rūkymu Kaune, bei jų kitimus nuo 2002 m. iki 2012–2013 m. m.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAIMokinių rūkymo kitimo tyrimas atliktas 2012–2013 m. m. vykdant Kauno miesto savivaldybės visuomenės sveikatos biuro ir Lietuvos sveikatos psichologų sąjungos bendradarbiavimo projektą. Tyrime dalyvavo 28 Kauno miesto ugdymo įstai-gos iš 32, apklausta 87,1 proc. sąraše esančių moki-nių (N = 4 147) – 2 216 berniukų ir 1 931 mergaitė. Vertinant pagal atskirus klausimus dalyvių skaičius skiriasi dėl nepateiktų atsakymų, todėl nurodomas procentas nuo atsakiusiųjų skaičiaus. Rezultatams palyginti panaudojome 2002 m. atlikto analoginio iniciatyvinio projekto, vykdyto 10 Kauno mokyklų, rezultatus (7–9 klasių mokiniai, respondentų skai-čius: 1 299 mergaitės ir 1157 berniukai). Tyrimui at-likti taikyta išplėstinė GYTS metodika, apimanti ne tik rūkymo paplitimą, bet ir mokinių požiūrį į rūkymą bei su rūkymu susijusį elgesį, aplinkinių įtaką mo-kinių rūkymo elgesiui, taip pat ir rūkymo profilak-tikos priemonių mokykloje taikymą. Analizė atlikta ir straipsnyje pateikiami duomenys įprastiniu GYTS formatu, procentais, palyginami su Lietuvoje publi-kuotais GYTS projekto duomenimis [8, 18]. Ber-niukų ir mergaičių statistinė duomenų analizė buvo atliekama naudojant SPSS programinę įrangą, skai-čiuotos kontingencijos lentelės, χ2 kriterijus; patiki-mumo lygmuo p < 0,05.

REZULTATAI1–6 lentelėse pateikti Kauno bendrojo lavinimo mo-kyklų 7–9 klasių mokinių tyrimo rezultatai. 7 len-telėje šie Kauno miesto mokinių tyrimo duomenys palyginami su pasaulio jaunimo tyrimo (GYTS) Lie-tuvoje 7–9 klasių mokinių duomenimis. Darbe inter-pretuojami duomenys, kurių statistinis patikimumas yra p < 0,05. Tai pažymėta lentelėse.

Iš 1 lentelės matyti, kad 2012–2013 m. m. tyrime kas antras 7–9 klasių berniukas ir mergaitė (atitin-kamai 54,5 proc. ir 52 proc.) yra bandę rūkyti, maž-daug kas penktas mokinys (18 / 18,7 proc.) rūkė kartą per pastarąjį mėnesį, kas dešimtas mokinys, dažniau berniukai (12,3 / 9,1 proc.), rūkė ką nors kitą – kito-kį tabako produktą (ne cigaretes). Maždaug kas sep-tintas mokinys (14,7 / 16,9 proc.) planuoja rūkyti per

62 2013/4(63)


ateinančius 12 mėnesių. Berniukai dažniau negu mer-gaitės (p < 0,05) rūkė kitą negu cigaretės tabako ga-minį. Mergaitės dažniau mano, jog rūkantys berniukai turi daugiau draugų, tačiau rečiau nurodo, jog jie yra patrauklesni. Lyginant šiuos duomenis su ankstesniu tyrimu, 2012–2013 m. m. Kaune sumažėjo 7–9 klasių mokinių, bandžiusių rūkyti ir rūkiusių cigaretes per pastarąjį mėnesį. Padaugėjo mergaičių, per pastarąjį mėnesį rūkiusių kitą nei cigaretės tabako gaminį, ir planuojančių pradėti rūkyti ateinančiais metais.

2012–2013 m. m., lyginant su 2002 m., sumažėjo mokinių, perkančių cigaretes parduotuvėje, mergai-čių grupėje stebima mažėjimo tendencija (p < 0,09), tačiau statistiškai patikimai nepasikeitė skaičius mo-kinių, kuriems parduotuvėje cigaretės buvo parduo-tos neatsižvelgiant į jų amžių (2 lentelė). Iki 12 proc. rūkančių mokinių paprastai rūko namuose.

Tyrimo rezultatai atskleidė, jog 2012–2013 m. m. bent vienas iš 51 proc. 7–9 klasių mokinių tėvų rūko ir trečdaliu atvejų (29,3 / 33,6 proc.) per septynias dienas šalia respondentų (prie jų) namuose buvo rū-koma (3 lentelė). Daugiau mokinių (47,8 / 54,4 proc.) nurodė, kad šalia jų per septynias dienas buvo rūko-ma kitoje juos supančioje aplinkoje (ne namuose). Apie 17 proc. mokinių visi arba beveik visi artimiau-si draugai rūko. Daugelis mokinių (beveik 76 proc.) mano, kad rūkyti viešosiose vietose turėtų būti drau-džiama, o aplinkinių žmonių rūkymas jiems kenkia (79,0 / 85,3 proc.) – šitaip dažniau teigė mergaitės. Per dešimt metų visi šie rodikliai pasikeitė teigiama – mažesnio palankumo rūkymui – kryptimi, išskyrus nuomonę apie kitų žmonių rūkymo kenksmingumą. Mokinių, manančių, jog kitų asmenų rūkymas jiems kenkia, skaičius 2012–2013 m. m. išliko aukštas – ši-taip mano 79 proc. berniukų ir 85,3 proc. mergaičių, tačiau, lyginant su 2002 m. duomenimis, tokių moki-nių sumažėjo.

1 lentelė. Mokinių rūkymo paplitimas ir požiūris į rūkymą

Klausimai (teiginiai) Tyrimo metai, atsakymai (abs. skč., proc.)

2002 m. 2012–2013 m. m.Berniukai Mergaitės Berniukai Mergaitės

Bent kartą rūkė cigaretes

91178,7

813*62,6

1 056x

54,5942x

52Pastarąjį mėnesį rūkė kitą nei cigaretės tabako gaminį

13111,3

64*4,9

23712,3

164*x

9,1

Pastarąjį mėnesį rūkė cigaretes

43938,1

330*25,5

344x

18,0337x

18,7Mano pradėti rūkyti ateinančiais metais

10614,8

12612,1

28414,7

306x

16,9Mano, kad rūkantys berniukai turi daugiau draugų

42136,5

48737,5

65934,2

697*38,6

Mano, kad rūkantys berniukai atrodo patrauklesni

12610,9

77*5,9

1869,5

141*7,6

Pastaba: ženklas x rodo statistiškai patikimą (p < 0,05) skirtumą tarp pirmo (2002 m.) ir kartotinio (2013 m.) tyrimų rezultatų tos pačios lyties respondentų grupėse. Ženklas * reiškia, kad skirtumas statistiškai patiki-mas (p < 0,05) tarp respondentų, berniukų ir mergaičių, tirtų tais pačiais metais. Ženklo nebuvimas reiškia, kad p > 0,05.

2 lentelė. Cigarečių prieinamumas

Klausimai (teiginiai)Tyrimo metai, atsakymai (abs. skč., proc.)


Paprastai rūko namuose

337,9

3611,1

65x

11,868

11,9

Perka cigaretes parduotuvėje

26560,4

174*52,7

201x

52,7170*46,3

Nusipirko tabako produktą neatsižvelgus į amžių

19559,1

14667,0

16362,9

170*71,4


3 lentelė. Rūkymas aplinkoje ir požiūris į kitų rūkymą



Gyvena namuose, kur rūkoma šalia jų bent vieną dieną iš septynių

47941,5

55943,1

576x

29,3626* x

33,6

Būna šalia kitų rūkančių žmonių bent vieną dieną iš septynių (ne namuose)

78667,9

85365,7

934x

47,81 015* x

54,4

Mano, kad rūkyti viešosiose vietose turėtų būti draudžiama

70560,9

877*67,5

148x

75,91 406x

75,8

Mano, kad kitų rūkymas jiems kenkia

1 00586,9

1 192*91,7

1 549x

79,01 599* x

85,3Rūko bent vienas iš tėvų

65858,3

78060,8

967x

51,2924x

51,1Rūko beveik visi ar visi draugai

42937,2

367*28,4

332x

17,1316x

17,4


2013/4(63) 63


4 lentelė. Metimas rūkyti



Norėtų mesti rūkyti dabar

18365,6

12564,8

11857,5

10759,1

Bandė mesti per 12 mėnesių

23067,4

17564,6

195x

53,5239*66,5

Yra gavę pagalbą norėdami mesti rūkyti

24555,9

19960,3

33752,6

34955,6


5 lentelė. Informacinės priemonės ir cigarečių reklama



Matė bent keletą prieš rūkymą nukreiptų prane-šimų žiniasklaidoje per praėjusias 30 dienų

94882,8

1 111*86,1

2 33280,8

2 378*x

83,4

Matė cigarečių reklamą bent viename reklami-niame stende ar pan. per praėjusias 30 dienų

85974,8

1 022*79,0

1 291x

68,31 217x

68,7

Matė bent vieną cigare-čių reklamą laikraščiuo-se ar žurnaluose per praėjusias 30 dienų

73664,2

921*71,2

933x

49,4878x

49,8

Turi kokį nors daiktą su cigarečių firmos logotipu

39334,0

332*25,6

297x

12,0119* x

6,8Buvo pasiūlyta nemo-kamai cigarečių tabako kompanijos atstovo

887,6

43*3,3

1819,5

104* x

5,9


Iš 4 lentelės matyti, kad daugiau nei pusė rūkan-čių mokinių (beveik 60 proc.) norėtų mesti rūkyti, bandė mesti rūkyti arba yra gavę kitų žmonių pa-galbą (paskatinimą) mesti rūkyti per 12 mėnesių, dažniau mergaitės (53,5 / 66,5 proc.). Tačiau šie rodik liai, lyginant su ankstesniojo tyrimo duome-nimis, statistiškai patikimai nepagerėjo, tik 2012–2013 m. m. statistiškai patikimai sumažėjo berniu-kų, gavusių su rūkymo metimu susijusią pagalbą.

5 lentelėje pateikiami duomenys rodo, jog dau-gelis mokinių (80,8 / 83,4 proc.) matė prieš rūkymą

6 lentelė. Profilaktinis rūkymo mokymas mokykloje



Praėjusiais metais pamokų metu buvo kalbėta apie rūkymo pavojus

44738,6

46135,5

329x

43,8631*35,6

Praėjusiais metais diskutavo pamokose apie jų amžiaus žmonių rūkymo priežastis

31927,6

38229,4

601x

32,0508*28,7

Praėjusiais metais pamokų metu buvo mokomi apie tabako vartojimo poveikį

41435,8

44334,1

74139,2

589*33,3

Pastaba: ženklas x rodo statistiškai patikimą (p < 0,05) skirtumą tarp pirmo (2002 m.) ir kartotinio (2013 m.) tyrimų rezultatų tos pačios lyties respondentų grupėse. Ženklas * reiškia, kad skirtumas statistiškai pati-kimas (p < 0,05) tarp respondentų, berniukų ir mergaičių, tirtų tais pačiais metais. Ženklo nebuvimas reiškia, kad p > 0,05.

7 lentelė. Mokinių rūkymo ypatybės GYTS Lietuvą repre-zentuojančiose atrankose (2001, 2005, 2009 m.) ir Kaune (2012–2013 m. m.)

Klausimai (teiginiai)

Lytis

Tyrimo metai, atsakymai (proc.)GYTS tyrimas

LietuvojeTyrimas Kaune

2001 2005 2009 2012–2013 Bent kartą rūkė cigaretes

Berniukai 82,8 80,0 80,4 54,5Mergaitės 68,1 65,6 67,6 52,0

Pastarąjį mėnesį rūkė cigaretes


Rūko bent vienas iš tėvų


Būna šalia kitų rūkančių žmonių bent vieną dieną iš septynių (ne namuose)

Berniukai 69,2 63,8 66,5 47,8

Mergaitės 64,2 65,1 63,3 54,4

Nusipirko tabako produktą neatsi-žvelgus į amžių

Berniukai 58,2 50,7 53,5 62,9

Mergaitės 77,6 61,0 64,8 71,4

Praėjusiais metais diskutavo pamokose apie jų amžiaus žmonių rūkymo priežastis

Berniukai 38,4 34,3 51,3 32,0

Mergaitės 35,7 35,5 56,5 28,7

nukreiptų žinučių žiniasklaidoje. Cigarečių reklamą bent viename reklaminiame stende ar pan. per 30 die-nų matė 68,3 proc. berniukų ir 68,7 proc. mergaičių; apie 50 proc. mokinių matė bent vieną cigarečių reklamą laikraščiuose ar žurnaluose per praėjusias

64 2013/4(63)


30 dienų. Kokį nors daiktą su cigarečių firmos lo-gotipu turi 12 proc. berniukų ir 6,8 proc. mergaičių, buvo pasiūlyta nemokamai cigarečių tabako kompa-nijos atstovo – 9,5 / 5,9 proc. atvejų, dažniau ber-niukams negu mergaitėms. 2012–2013 m. m. gero-kai sumažėjo mokinių, mačiusių cigarečių reklamą stenduose, žiniasklaidoje, turinčių kokį nors daiktą su rūkymą reklamuojančios cigarečių firmos logo-tipu, pvz., marškinėlius. Tačiau tabako kompanijos atstovo pasiūlymų išbandyti cigaretes nemokamai 2012–2013 m. m. sulaukta daugiau nei prieš dešimt metų, ypač tarp mergaičių.

2012–2013 m. m. mažiau nei 50 proc. respon-dentų, dažniau berniukai negu mergaitės, (6 lente-lė) nurodė, jog mokyklose pamokų metu vykdomas profilaktinis mokymas apie rūkymo pavojus, rūkymo priežastis ir tabako vartojimo pasekmes. Lyginant su prieš dešimt metų atliktu tyrimu, 2012–2013 m. m. daugiau berniukų nurodė dalyvavę diskusijose apie rūkymo pavojus ir rūkymo priežastis pamokų metu.

Iš 7 lentelės matyti, kad palyginus Kaune 2013 m. atlikto 7–9 klasių mokinių tyrimo rezultatus su tarp-tautinio GYTS tyrimo Lietuvos mokinius reprezen-tuojančių atrankų 2001, 2005, 2009 m. duomenimis matyti, jog rūkymo paplitimo ir su rūkymu susijusios aplinkos rodikliai yra palankesni Kauno mokyklose besimokančių mokinių sveikatai. Kita vertus, rūkan-tys mokiniai Kaune turi didesnę galimybę nusipirkti cigarečių nepriklausomai nuo jų amžiaus, o Kauno mokyklose vykdomos prevencinės priemonės (dis-kusijos apie rūkymo priežastis) apima iki 32 proc. mokinių.

REZULTATŲ APTARIMASAnksčiau atliktais mokinių tyrimais visoje Lietuvo-je ir Kauno mieste nustatytas visuomenės sveika-tai pavojingas rūkymo paplitimas [6]. Kita vertus, pastaraisiais metais Lietuvoje taikoma vis daugiau priemonių, ribojančių tabako ir kitų psichotropinių medžiagų platinimą ir prieinamumą. Tikėtina, kad šiame tyrime nustatyti rūkymo ir su rūkymu susijusių aplinkybių pokyčiai dešimties metų laikotarpiu yra didesnio profilaktinio aktyvumo pasekmė.

Kaune 7–9 klasių mokinių, bandžiusių rūky-ti ar rūkiusių per pastarąjį mėnesį, laikotarpiu nuo 2002 m. iki 2012–2013 m. m. gerokai sumažėjo – la-biau berniukų grupėje negu mergaičių. Per dešimties metų laikotarpį pasikeitė rūkymas aplinkoje – ma-žiau mokinių nurodė, jog šalia jų rūkoma namuo-se, visuomenėje (būnant kitų žmonių aplinkoje) ar kad visi arba beveik visi artimiausi draugai rūko.

Sumažėjo rūkančių tėvų skaičius. Taigi po dešimties metų 7–9 klasių mokinių karta gyvena kitokioje, t. y. mažiau rūkymą skatinančioje, aplinkoje. Galima ma-nyti, kad rūkymo paplitimą ir kai kuriuos kitus rū-kymą skatinančius aplinkos veiksnius pakeitė inten-syvesnis profilaktinių priemonių taikymas ir rūkymą ribojantys įstatymai. Sumažėjo ir mokinių, mačiusių cigarečių reklamą stenduose, laikraščiuose ar žurna-luose. Daugiau mokinių mano, kad reikia drausti rū-kyti viešosiose vietose, taip pat mažiau mokinių turi tabaką reklamuojančių marškinėlių ar kitokių daiktų su firmos logotipu. Šie pokyčiai gali būti kompleksi-nių prieš rūkymą nukreiptų priemonių, įdiegtų pasta-raisiais metais Lietuvoje Vyriausybės lygmeniu, išda-va. Kita vertus, padaugėjo mergaičių, kurioms buvo siūlyta cigarečių dovanai, o mokinių, mačiusių prieš tabaką ir rūkymą nukreiptų žinučių ar informacijos, skaičius stipriau pasikeitė (sumažėjo) mergaičių gru-pėje. Kad mokyklose pamokų metu vyksta profilak-tinis mokymas – diskusijos apie rūkymo pavojus, pasekmes ar jauno amžiaus žmonių rūkymo priežas-tis, 2012 m. dažniau negu prieš dešimt metų nurodė berniukai. Kita vertus, padaugėjo jau įpratusių rūkyti mokinių – mažiau rūkančių mokinių nurodė, jog jie nori mesti rūkyti ar gavo kitų žmonių pagalbą (palai-kymą), skatinančią atsisakyti šio žalingo įpročio. Dėl sustiprintų rūkymo profilaktikos priemonių Kaune [19] sumažėjo rūkančių mokinių, perkančių cigare-tes parduotuvėje. Tačiau tie rūkantys mokiniai, kurie perka cigaretes, nusiperka jų (jiems parduodama ne-atsižvelgiant į jų amžių) taip pat, kaip ir prieš dešimt metų (p > 0,05). Kita vertus, padaugėjo berniukų, rū-kančių namuose.

Galima manyti, kad teigiami elgesio ir požiūrio į rūkymą pokyčiai dažniau įvyko tam tikrose pa-lankesnėje aplinkoje gyvenančių mokinių grupėse. Akivaizdu, kad mokinių rūkymo ir su juo susijusio elgesio kitimus sukelia sveikatai palankios aplinkos pokyčiai, mokymo ir socialinių profilaktikos priemo-nių taikymas. Tačiau akivaizdūs mokinių elgesio, su-sijusio su rūkymu, teigiami pokyčiai iki šios dienos nepašalina rūkymo sukeliamų problemų. Kas antras 7–9 klasių mokinys yra išbandęs cigaretes, kas penk-tas rūkė per pastarąsias 30 dienų, o 50 proc. apklau-sos dalyvių nurodė, jog jų tėvai rūko.

Šis tyrimas patvirtina, kad rūkymo profilaktikos priemonėms planuoti ir kitimams (efektui) įvertinti reikalingi kompleksiniai rodikliai, atspindintys rūky-mo paplitimą, mokinių požiūrį į rūkymą, artimiau-sios aplinkos ypatybes rūkymo atžvilgiu, reklamos vertinimą, profilaktines priemones mokykloje ir kitus

2013/4(63) 65


su rūkymu susijusius veiksnius. GYTS metodika yra tinkama siekiant šių tikslų. Tačiau mokinių rūkymo ir su juo susijusio elgesio paplitimo ir pokyčių tyrimai daugiausia tinka kontroliuojamų profilaktikos pro-gramų efektyvumui įvertinti. Didelės apimties pro-filaktinei programai įgyvendinti miesto, regiono ar šalies mastu reikalingi ištekliai. Lietuvoje prieš kele-rius metus įsteigti visuomenės sveikatos biurai, kurių darbuotojai dirba mokyklose. Tai atveria galimybes atnaujinti dar 1992 m. pradėtą vykdyti Nacionalinę 12-os metų mokinių rūkymo profilaktikos programą. Ilgalaikė, tęstinė, kompleksinė ir koordinuojama mo-kinių rūkymo profilaktikos programa visu mokymosi mokykloje laikotarpiu kartu su kitomis kompleksi-nėmis mokymo ir sveikatinimo priemonėmis Kauno mieste galėtų sudaryti tinkamesnę aplinką mokinių sveikatai ugdyti.

IŠVADOS1. Nuo 2002 m. Kaune bandžiusių rūkyti 7–9 klasių

mokinių berniukų 2012–2013 m. m. sumažėjo 24,2 proc., o mergaičių – 10,6 proc.

2. Sumažėjo rūkančių mokinių (nuo 2002 m. iki 2012–2013 m. m.), cigaretes perkančių parduo-tuvėje: berniukų – nuo 60,4 iki 52,7 proc., mer-gaičių – nuo 52,7 iki 46,3 proc. Tačiau cigaretes

perkančių mokinių, kuriems jos buvo parduotos neatsižvelgiant į jų amžių, 2012–2013 m. m. skaičius liko aukštas – 62,9 proc. berniukų ir 71,4 proc. mergaičių.

3. Nuo 2002 m. pasikeitė artimiausia 7–9 klasių mo-kinių aplinka ir supančių žmonių elgesys: suma-žėjo rūkymo atvejų šalia mokinių namuose ir ki-toje juos supančioje aplinkoje, taip pat sumažėjo ir rūkančių tėvų bei artimiausių draugų.

4. Rūkančių berniukų, bandžiusių mesti rūkyti, ly-ginamuoju dešimties metų laikotarpiu sumažėjo nuo 67,4 proc. iki 53,5 proc. Rūkančių mergaičių, bandžiusių mesti rūkyti, skaičius statistiškai pati-kimai nepasikeitė lyginant su 2002 m. duomeni-mis, tačiau 2012–2013 m. m. bandžiusių mesti rū-kyti mergaičių buvo daugiau nei berniukų (53,5 / 66,5 proc.).

5. Gerokai mažiau mokinių per 30 dienų matė ciga-rečių reklamą stenduose, laikraščiuose ar žurna-luose ar turėjo kokį nors daiktą su cigarečių fir-mos logotipu.

6. Daugiau berniukų nurodė, jog su jais mokykloje buvo kalbėta apie rūkymo pavojus ar bendraam-žių rūkymo priežastis.


Literatūra1. The European health report 2012: charting the way to well-being.

World Health Organization. Regional Office for Europe. Copenhagen. 2013;40-41.

2. Pasaulio sveikatos organizacijos tabako kontrolės konvencija. PSO, Ženeva, 2003 m. Europos Komiteto prie LR Vyriausybės Vertimo, dokumentacijos ir informacijos centras.

3. Social cohesion for mental well-being among adolescents WHO/HBSC Forum 2007. Copenhagen, WHO Regional Office for Europe. 2008;268.

4. Robinson S, Bugler C. Smoking and drinking among adults, 2008. General Lifestyle Survey 2008. Office for National Statistics. Newport, UK, 2010.

5. Petkevičius R. Kauno miesto mokinių eksperimentinis profilaktinis aterosklerozės ir išeminės širdies ligos rizikos faktorių tyrimas. Autoref. kand. dis. Kaunas. KMI, 1981 (rus.).

6. Goštautas A. National smoking prevention program in Lithuanian schools. Annals of the Kaunas institute of Cardiology. 1994;1(1):23-36.

7. Gurevičius R, Jaselionienė J. Pirmosios Lietuvos sveikatos programos (1998–2010) rezultatai skaičiais. Nacionalinės sveikatos tarybos (NST) metinis pranešimas. Vilnius, 2011.

8. Goštautas A. Mokinių rūkymas Lietuvoje 30 metų laikotarpiu. Lietuvos sveikatos programa: rezultatai ir išvados. Nacionalinės sveikatos tarybos metinis pranešimas. Nacionalinė sveikatos taryba. 2011;68-70.

9. Lietuvos sveikatos programa 1998–2010 m. Lietuvos Respublikos Seimas, 1998 m. Nr. VIII-833.

10. Pilkauskienė I, Goštautas A. Moksleivių rūkymas ir jo profilaktika Kaune. Kauno sveiko miesto projekto konferencija, 1996 m. Aplinka ir sveikata. Kaunas, 1996.

11. Lietuvos sveikatos programos įgyvendinimo tarpinio vertinimo ataskaita. Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministerija, 2012. Prieiga per internetą: <http://sam.lt/index.php?1375066175>.

12. Davidavičienė AG. Alkoholį ir kitus narkotikus vartojantys moksleiviai. Tyrimo duomenys (ESPAD 03), 2003.

13. Jociutė A. Sveikatos stiprinimo ir ugdymo veiklos veiksmingumo Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklose įvertinimas. Daktaro disertacijos santrauka. KMU, 2002.

14. Warren CW, Lee J, Lea V, Goding A, O‘Hara B, Carlberg M et al. Global Tobacco Surveillance System (GTSS) 1998–2008. Global Health Promotion. Suppl. 2, 2009 IUHPE. Prieiga per internetą: <http://ghp.sagepub.com>.

15. Tobacco use among youth: a cross country comparison. The Global Youth Tobacco Survey Collaborative Group. Tobacco control. 2002;252-270.

16. Global Tobacco Surveillance System. Centers for Disease Control and prevention (CDC). Prieiga per internetą: <http://nccd.cdc.gov/GTSSData/default/default.aspx>.

17. Goštautas A, Pilkauskienė I, Žekas R, Žardeckaitė-Matulaitienė K. Mokinių rūkymo profilaktikos efektyvumas Kauno rajone 2002–2005 metais. Visuomenės sveikata. 2006;3(34):19-25.

18. Stankevičienė E. Tabako, alkoholio ir kitų psichiką veikiančių medžiagų prevencija Kauno miesto ugdymo įstaigose. Pranešimas konferencijoje „Mokinių rūkymo profilaktika Kaune. Dabartis ir perspektyva“. Kaunas, 2013.

19. Goštautas A. Global Youth Tobacco Survey in Lithuania. Visuomenės sveikata. 2003;3(22):24-28.

66 2013/4(63)


SummaryThe aim of the survey. To determine the psychologi-

cal-behaviour and social circumstances related to the smo-king habit and its changes of the 7-9th grade boys and girls in Kaunas in 2002-2012/2013.

The materials and methods of the survey. 2216 boys and 1931 girls, the 7-9th grade students from 28 schools in Kaunas, participated in the survey in 2012/2013. The comparison group of 1157 boys and 1299 girls, students of the 7-9th grades were interviewed in ten Kaunas’ schools in 2002. An extended questionnaire of GYTS survey, con-ducted in Lithuania since 2001, was used.

The results. It was found that 54.5 % of boys and 52.0 % of girls had tried to smoke in 2012/2013; in com-parison with 2002 there was a significant decrease in the number of 7-9th grade students who tried to smoke: 24.2 % decrease in boys and 10.6 % in girls. During the last month smoked 18.0 % of boys and 18.7 % of girls; smoke at home – 11.8 % of boys and 11.9 % of girls; out of smoking students buy cigarettes in the shop – 52.7 % of boys and 46.3 % of girls – that is a smaller percent than in 2002 (p<0.05). 51.2 % of boys and 51.1 % of girls in-dicated that at least one of the parents is a smoker. Out of smoking students, 57.5 % of boys and 59.1 % of girls

wish to quit smoking, more than a half (52.6 % of boys and 55.6 % of girls), wishing to quit smoking, had recei-ved help from people around. Respectively 14.7 % and 16.9 % of the respondents plan to start smoking next year. At school, 32-44 % of boys and 29-36 % of girls were taught, informed about the dangers caused by smoking, during the school year. In 2012/2013 these measures were mentioned by a larger percent of boys than in 2002. The data of this survey will be used as a baseline for planning smoking prevention interventions in Kaunas’ schools and evaluation of their effectiveness.

Keywords: smoking of the 7–9th grade students, smo-king related behaviour, changes in smoking.

Correspondence to Antanas GoštautasVytautas Magnus UniversityK. Donelaičio 52-315, LT-44244 Kaunas, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 29 May 2013, accepted 30 September 2013

Smoking changes of the 7–9th grade boys and girls in Kaunas 2002–2012/2013

Antanas Goštautas1, Tomas Vaičiūnas2, 3, Asta Gricienė2, Rasa Vaitkienė2, Robertas Petkevičius4

1Vytautas Magnus University, 2Kaunas Municipality Public Health Bureau, 3Lithuanian University of Health Sciences, Medicine academy, 4WHO office in Lithuania

2013/4(63) 67


SantraukaSveika mityba yra vienas svarbiausių veiksnių, lemiančių sėkmingą naujagimio adaptaciją bei gerą kūdikio augimą,

vystymąsi ir sveikatos būklę. Specialistų manymu, nuo pat pirmųjų gimimo dienų mityba turi būti visavertė ir užtikrinti visus augančio ir besivystančio mažojo individo poreikius, sąlygoti kokybišką imuninės sistemos brandą.

Darbo tikslas – įvertinti 6–23 mėnesių vaikų mitybos būklę Vilniaus mieste bei žindymo trukmės, laiku pradėto papil-domo maitinimo, maisto įvairovės, maitinimo režimo sąsajas su vaikų ir motinų amžiumi, išsilavinimu, finansine šeimos padėtimi ir patirtimi auginant vaikus.

Tyrimo medžiaga ir metodai. Kompleksiškai tirta 6–23 mėn. vaikų mityba panaudojant klausimynus: pagal PSO do-kumentą „Indicators for assessing infant and young child feeding practices. Part II: Measurement“ parengtą klausimyną „Kūdikių ir mažų vaikų maitinimas“ bei tyrėjų sudarytą anketą. Tyrimas vykdytas Vilniaus miesto viešojoje įstaigoje Šeškinės poliklinikoje 2011 m. lapkričio–2013 m. kovo mėn. Apklaustos vienoje iš Vilniaus poliklinikų besilankančios motinos, auginančios 6–23 mėnesių vaikus. Išdalyta 1 200, surinkta 980 (81,6 proc.) anketų, iš jų 878 – panaudotos anali-zei. Analizuoti žindymo ir papildomo maitinimo rodikliai bei jų skirtumai ir ryšys su respondentų (amžius, išsilavinimas, šeiminė padėtis, patirtis auginant vaikus, finansinė padėtis, nėštumas, gimdymo būdas) ir vaikų (amžius, išnešiotumo laipsnis) veiksniais. Duomenims tvarkyti ir analizei naudoti statistiniai paketai SPSS (v. 20.00), WinPepi (v. 11.19).

Rezultatai ir išvados. Išimtinai iki 3 mėn. žindyti 73,9 proc., iki 6 mėn. – 48,2 proc. kūdikių. Gimusį naujagimį per pirmą valandą žindyti pradėjo daugiau nei du trečdaliai (72,2 proc.) apklaustų motinų. Trečdalis tiriamų moterų savo vai-ką žindė iki vienerių metų. Nustatyti papildomo maitinimo rodikliai: 97,9 proc. motinų laiku pradėjo papildomai maitinti kūdikius, tinkamos įvairovės maisto (keturios ir daugiau maisto produktų rūšių) skirta 94 proc. vaikų, teisingas valgymų per dieną dažnis buvo 95,7 proc. žindomų ir 82,7 proc. nežindomų 6–23 mėn. vaikų, tinkamas maitinimo režimas taikytas 83,6 proc. vaikų. Vyresnio amžiaus motinos, turinčios aukštesnį išsilavinimą ir gyvenančios registruotoje santuokoje, daž-niau žindė išimtinai iki 6 mėnesių ir tęsė žindymą toliau iki vienerių ar dvejų metų. Moters sveikatos sutrikimai nėštumo metu, cezario operacija ir naujagimio neišnešiotumas turėjo įtakos vėlyvam kūdikio pridėjimui prie krūties pagimdžius. Laiku skirtą papildomą maitinimą lėmė patirtis auginant vaikus, maisto įvairovei teigiamą poveikį turėjo vyresnis vaikų amžius ir geresnės šeimos pajamos, o teisingas vaikų maitinimo režimas buvo reikšmingai susijęs su vyresniu motinų amžiumi, aukštesniu išsilavinimu bei vyresniu nei 9 mėn. vaikų amžiumi.

Reikšminiai žodžiai: 6–23 mėnesių vaikų mityba, išimtinis žindymas, papildomas maitinimas, maitinimo dažnis, maisto įvairovė.

VILNIAUS MIESTO 6–23 MĖNESIŲ VAIKŲ MITYBOS BŪKLĖ, SĄSAJOS SU VAIKŲ IR MOTINŲ SOcIALINIAIS, DEMOGRAfINIAIS IR KITAIS VEIKSNIAIS

Rasa Stundžienė1, Danutė Kalibatienė1, Kęstutis Žagminas2

1Vilniaus univers i te to Medicinos fakul te to Slaugos i r vidaus l igų pagrindų katedra, 2 Vilniaus univers i te to Medicinos fakul te to Visuomenės sveikatos inst i tutas

Adresas susirašinėti: Rasa StundžienėVilniaus universiteto Medicinos fakulteto Slaugos studijų centras J. Kairiūkščio g. 2, 08411 Vilnius El. p. [email protected]

ĮVADASVisavertė ir sveika mityba yra vienas svarbiau-sių veiksnių, nulemiančių sėkmingą naujagimio adaptaciją bei gerą kūdikio augimą, vystymąsi ir

sveikatos būklę. Specialistų manymu, nuo pat pir-mųjų gimimo dienų mityba turi būti visavertė, už-tikrinti visus augančio ir besivystančio mažojo in-divido poreikius bei sąlygoti kokybišką imuninės sistemos brandą [1, 2].

Kūdikių žindymo praktika nyksta visame pasau-lyje – tiek turtingose, tiek neturtingose šalyse. Pasau-lyje vis dažniau motinos pienas keičiamas įvairiais dirbtiniais mišiniais. PSO duomenimis, kiekvienais metais pasaulyje 1,5 mln. vaikų miršta ir milijonai nukenčia, nes yra netinkamai maitinami. Tai vyksta

68 2013/4(63)


nepaisant mokslininkų įrodinėjimų, kad motinos pie-nas yra tinkamiausias maistas kūdikiui [3].

Lietuvoje daugėja žindomų kūdikių, tačiau, pa-lyginti su kitomis Europos šalimis (Švedija, Norve-gija), kur mažiausi vaikų mirtingumo ir sergamumo rodikliai, vis dar tebėra mažai žindomų kūdikių: Šve-dijoje iki 6 mėn. žindoma 70–80 proc. kūdikių, Nor-vegijoje – 80 proc., Lietuvoje – 31 proc. [4, 5].

Ribota kūdikių bei mažų vaikų maitinimo prak-tika ir mikroelementų stygius yra pagrindinės vaikų neprievalgio, sergamumo ir mirtingumo priežastys [6]. Nepakankamo vaikų maitinimo lygis išlieka ne-priimtinas visame pasaulyje. Šiuo metu daugiau nei 195 mln. vaikų besivystančiose šalyse yra sutrikusio vystymosi – per mažo ūgio pagal savo amžių [7, 8]. Tinkamas kūdikių ir mažų vaikų maitinimas – tai de-rinys, kaip, kada ir ką reikėtų maitinti [9]. Dėl tokios situacijos PSO, UNICEF, įvairios visuomeninės or-ganizacijos pradėjo aktyvią veiklą propaguodamos ir skatindamos kūdikių žindymą. Žindymo rėmimas tapo daugelio tarptautinių ir nacionalinių mitybos ge-rinimo programų dalimi [10, 11]. PSO valstybės na-rės Pasaulio sveikatos asamblėjoje patvirtino globalią kūdikių ir mažų vaikų mitybos strategiją, o UNICEF vykdomoji valdyba pateikė visuotinę sistemą, pagal kurią bus vykdomi programos veiksmai [12].

Žindomų vaikų papildomo maitinimo svarbiau-siuose principuose [13], nežindomų 6–24 mėn. vai-kų papildomo maitinimo svarbiausiuose principuose [14] bei Lietuvos kūdikių ir mažų vaikų žindymo me-todiniuose nurodymuose sveikatos priežiūros specia-listams [15] pateiktos svarbios naujos gairės, kaip tin-kamai maitinti 6–23 mėn. vaikus. Kūdikiai, maitina-mi laikantis šių gairių, greičiau pasiekia reikiamą ūgį ir svorį [16]. Žindomų vaikų papildomo maitinimo svarbiausios gairės: 1. Išimtinai žindyti iki 6 mėn., pradėti papildomai maitinti. Papildomo maisto duo-dama sukakus 6 mėn. (180 dienų) tęsiant žindymą; 2. Priklausomai nuo poreikio žindymą galima tęsti iki 2 metų ir ilgiau; 3. Maitinama atsižvelgiant į porei-kius ir taikant psichosocialinės priežiūros principus: maitinama tiesiogiai, kai kūdikis ar vaikas valgo pats, jam padedama, jautriai reaguojama į alkio ir sotumo apraiškas, maitinama lėtai ir kantriai, skatinama val-gyti be žodinės ir fizinės prievartos. Jei vaikas atsi-sako valgyti skirtingą maistą, jis įvairiai maišomas, keičiamas skonis, tirštumas, konsistencija, taikomi skatinimo, drąsinimo metodai; 4. Papildomas mais-tas saugiai paruošiamas. Paisoma higienos ir tinka-mo produktų laikymo, maisto ruošimo ir vartojimo taisyklių; 5. Sukakus 6 mėnesiams mažais kiekiais

pradedama duoti papildomo maisto, porcijos pamažu didinamos. Vaikui augant, maisto kiekis didinamas tiek, kad būtų išlaikytas dažnas žindymas; 6. Pagal vaiko poreikį ir gebėjimą valgyti maistas pamažu tirš-tinamas ir įvairinamas; 7. Maitinimo dažnis ir mais-to maistinė (energinė) vertė vaikui augant keičiama: didinamas papildomų maitinimų skaičius: sveikiems žindomiems 6–8 mėn. kūdikiams papildomo maisto duodama 2–3 kartus per parą, 9–11 mėn. – 3–4 kar-tus, 12–24 mėn. – 3–4 kartus ir pagal pageidavimą užkandžių tarp maitinimų. Tinkamo papildomo mai-tinimo dažnis priklauso nuo duodamo maisto maisti-nės (energinės) vertės kiekvieno maitinimo metu. Kai motinos pieno trūksta arba patiekalo maistinė vertė maža, papildomo maisto duodama dažniau; 8. Vaiką maitinti įvairesniu maistu, kad būtų patenkinti jo mi-tybos poreikiai; 9. Vitaminų ir mineralinių medžiagų papildų vartojama, kai abejojama, ar papildomame maiste yra pakankamai vitaminų ir mineralinių me-džiagų; siekiant užtikrinti jų reikiamą kiekį motinos piene, kai įtariama, kad maitinimasis nėra tinkamas; 10. Sergančio kūdikio, mažo vaiko maitinimas yra racionalus, kai žindoma dažniau, užtikrinamas di-desnio skysčio kiekio patekimas į organizmą; vaikas skatinamas valgyti skystus, smulkiai pertrintus (švel-nius, minkštus), įvairius apetitą sukeliančius ir mėgs-tamus patiekalus; po ligos maisto duodama daugiau nei įprasta ir vaikas skatinamas daugiau suvalgyti.

Pagrindiniai nežindomų 6–24 mėn. vaikų papil-domo maitinimo principai: 1. Patikrinti, ar patenki-namas energijos poreikis; 2. Maitinama atsižvelgiant į poreikius ir taikant psichosocialinės priežiūros prin-cipus; 3. Maitinimo dažnis ir maisto maistinė (ener-ginė) vertė: reikėtų maitinti 4–5 kartus per dieną, jei vaikas nori, 1–2 kartus per dieną pasiūlyti užkandžių tarp maitinimų. Tinkamo papildomo maitinimo daž-nis priklauso nuo duodamo maisto maistinės (ener-ginės) vertės kiekvieno maitinimo metu; 4. Vaiką maitinti įvairesniu maistu, kad būtų patenkinti jo mi-tybos poreikiai; 5. Vitaminų ir mineralinių medžiagų papildų vartojama, kai abejojama, ar papildomame maiste yra pakankamai vitaminų ir mineralinių me-džiagų; kai įtariama, kad maitinimasis nėra tinkamas; 6. Nežindomiems kūdikiams ir vaikams reikia ma-žiausiai 400–600 ml daugiau skysčių per dieną, esant įprastam klimatui, ir 800–1 200 ml daugiau skysčių per dieną, jei klimatas karštas; 7. Sergančio kūdikio, mažo vaiko maitinimas yra racionalus, kai užtikrina-mas didesnio skysčių kiekio patekimas į organizmą; vaikas skatinamas valgyti skystus, smulkiai pertrin-tus (švelnius, minkštus), įvairius apetitą sukeliančius

2013/4(63) 69


ir mėgstamus patiekalus; po ligos maisto duodama daugiau nei įprasta ir vaikas skatinamas daugiau suvalgyti.

Neseniai paskelbta efektyvių intervencinių veiks-mų peržiūra parodė, kad rūpestingai parengtos maiti-nimo praktikos programos gali padėti pagerinti su kū-dikių ir mažų vaikų mityba susijusius rodiklius [17]. Nepaisant to, nėra vieno universalaus ir „geriausio“ intervencinių veiksmų paketo, kuriuo būtų galima pa-gerinti papildomą vaikų maitinimą [18]. Siekiant ge-rinti kūdikių maitinimo praktiką svarbu apibrėžti da-bartinę kūdikių maitinimo būklę šalyje. Ši informacija yra naudinga siekiant suprasti, kokie turi būti pirmieji veiksmai ir į kokias šalis jie turi būti nukreipti. Taip pat būtų lengviau stebėti tinkamos maitinimo prakti-kos įvairių rodiklių progresą populiacijos lygmeniu. Remiantis neseniai sukurtais kūdikių ir mažų vaikų maitinimo populiacijos lygmens rodikliais galima pa-lyginti situaciją įvairiose šalyse [19].

Nepakankamai nuoseklią sveikatos politiką ir jos įgyvendinimą lemia per mažas dėmesys vaiko, kaip paties pažeidžiamiausio visuomenės nario, sveikatos politikos formavimui ir įgyvendinimui. Siekiant ge-rinti sveikatos politiką turi būti patvirtinti ir valstybės mastu įdiegti sveikatos priežiūros įstaigų veiklos ko-kybės ir efektyvumo vertinimo kriterijai ir rodiklių sistema, atlikta reguliari sveikatos priežiūros įstaigų veiklos kokybės ir efektyvumo lyginamoji analizė, sveikatos priežiūros įstaigų finansavimą dera labiau sieti su jų veiklos kokybe, efektyvumu ir rezultatyvu-mu, plėtoti visuomenės ir atskirų jos grupių sveikatos stebėsenos sistemą, norint gerinti gyventojų sveikatą ir informuotumą sveikatos klausimais [20].

Daugelio šalių tyrimo duomenimis, tinkama ir ra-cionali kūdikių ir mažų vaikų mityba yra vienas iš rodiklių, užtikrinančių jų tolesnę sveikatą, todėl labai svarbu žinoti, kaip keičiasi Lietuvos kūdikių maiti-nimas, kokie yra kūdikių ir mažų vaikų maitinimo įpročiai, kokie veiksniai turi didžiausią įtaką natū-ralaus maitinimo sėkmei ir laiku pradėtam papildo-mam maitinimui. Siekiant, kad sveikatos priežiūros įstaigose būtų teikiama teisinga ir visapusiška infor-macija apie žindymą ir alternatyvius kūdikių ir mažų vaikų maitinimo būdus, sveikatos priežiūros darbuo-tojams (neonatologams, vaikų ligų gydytojams, šei-mos gydytojams, slaugos specialistams, akušerėms), prižiūrintiems kūdikių, vaikų bei motinų sveikatą, reikia peržiūrėti ir atnaujinti kūdikių ir mažų vaikų maitinimo rekomendacijas.

Darbo tikslas − įvertinti 6–23 mėnesių vaikų mi-tybos būklę Vilniaus mieste bei žindymo trukmės,

laiku taikomo papildomo maitinimo, mitybos įvai-rovės, maitinimo režimo sąsajas su vaikų ir motinų amžiumi, išsilavinimu, finansine šeimos padėtimi ir patirtimi auginant vaikus.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITyrimas vykdytas Vilniaus miesto viešojoje įstaigoje Šeškinės poliklinikoje 2011 m. lapkričio–2013 m. kovo mėn. Biomedicininiam tyrimui atlikti 2011-10-04 iš-duotas Vilniaus regioninio biomedicininių tyrimų eti-kos komiteto leidimas Nr. 158200-10-408-112. Išdalyta 1 200, surinkta 980 (81,6 proc.) anketų, iš jų 102 už-pildytos netinkamai, likusios 878 – panaudotos tyrime.

Pirmą kartą Lietuvoje kompleksiškai tirta 6–23 mėn. vaikų mityba panaudojant Kūdikių ir mažų vaikų maitinimo klausimyną (angl. Infant and young child feeding, IYCF) ir tyrėjų sudarytą anketą.

Kūdikių ir mažų vaikų maitinimo klausimynas parengtas vadovaujantis PSO dokumentais [21–22]. Jį sudaro 27 klausimai, suskirstyti į keturis pogru-pius. Pirmasis pogrupis – demografiniai duomenys: amžius, lytis, vaikų skaičius. Antrasis pogrupis – žin-dymo modulis (angl. Infant breastfeeding, IFB), ku-riuo siekiama nustatyti ankstyvo žindymo pradžios paplitimą. Trečiasis pogrupis – kūdikių ir mažų vai-kų maitinimo modulis (angl. Infant and young child feeding, IYCF), atspindintis žindymo paplitimą, pa-pildomą maitinimą, maisto įvairovę, valgymų dažnį. Ketvirtas pogrupis – papildomi klausimai apie gele-žimi papildytą, praturtintą maistą (angl. Iron-fortified foods, IFF).

Tyrėjų sudarytoje anketoje pateikiama 30 klausi-mų, kurie atspindi nėštumo eigą, gimdymo būdą, iš-imtinio žindymo paplitimą, kūdikių žindymo trukmę, žindymo nutraukimo priežastis, tinkamos papildomo maitinimo pradžios principus, pieno mišinių, karvės pieno vartojimo paplitimą, žinių, informacijos kū-dikių ir mažų vaikų maitinimo klausimais teikimą. Sociodemografinių požymių dalį sudarė respondentų amžius, šeiminė sudėtis (gyvena registruotoje san-tuokoje, gyvena su draugu / partneriu, gyvena viena, gyvena atskirai nuo savo ar vyro tėvų, gyvena kar-tu su savo ar vyro tėvais), išsilavinimas (žemesnis už vidurinį, vidurinis (įskaitant profesinį), aukštasis neuniversitetinis (įskaitant aukštesnįjį – techniku-mai, kolegijos), universitetinis), socialinė padėtis (šiuo metu dirba ar ne), finansinė padėtis (vidutinės šeimos pajamos: iki 1 500 Lt, 1 501–2 500 Lt, 2 501–3 500 Lt, 3 501 Lt ir daugiau, geresnė nei daugumos gyventojų, vidutinė, prastesne nei daugumos gyven-tojų), vaikų amžius.

70 2013/4(63)


Klausimynai buvo patikrinti atliekant bandomąjį tyrimą, kurio metu apklausta 50 motinų, auginančių 6–23 mėn. vaikus. Bandomosios grupės apklausa atlikta du kartus darant vienos savaitės pertrauką. Tyrėjų sudaryto klausimyno patikimumui patikrin-ti apskaičiuotas Kappa koeficientas svyravo nuo 0,8307 iki 1,00 (p < 0,005).

Duomenims tvarkyti ir analizei naudotos statisti-nės programos SPSS (v. 20.00), WinPepi (v. 11.19). Bendrosioms tolydžių duomenų charakteristikoms apibūdinti apskaičiuoti vidurkiai, mediana, standar-tinis nuokrypis (SN). Kategorinių duomenų dažnis vertintas absoliučiais skaičiais ir procentais, įverčio intervaliniam vertinimui apskaičiuotas 95 proc. pasi-kliautinis intervalas. Žindymo ir papildomo maitini-mo rodiklių ryšiui su respondenčių amžiumi, išsila-vinimu, šeimine padėtimi, patirtimi auginant vaikus, finansine padėtimi, nėštumo eiga, gimdymo būdu ir vaikų amžiumi, lytimi, išnešiotumo laipsniu įvertinti panaudotas chi kvadrato ir tikslusis Fišerio metodai, Mantelio ir Henzelio chi kvadrato testas tendencijai numatyti ir dvinarės logistinės regresijos metodas.

Išvadoms dėl nepriklausomų kintamųjų ryšio su priklausoma kintamąja įvertinti naudotas daugiamate logistine regresija apskaičiuotas pakoreguotas šansų santykis (ŠSp) ir jo 95 proc. pasikliautini intervalai. Nepriklausomo kintamojo ryšiui su priklausoma kin-tamąja interpretuoti rezultatai pateikti nurodant ben-drąjį (ŠSb) ir pakoreguotą (ŠSp) šansų santykius.

Daugiamačio regresijos modelio tinkamumas buvo vertinamas remiantis didžiausio tikėtinumo chi kvadrato statistika, klasifikacine lentele, Kokso ir Snelo (Cox & Snell) bei Nagelkerkės (Negelkerke) determinacijos koeficientais. Statistinio reikšmingu-mo lygmuo buvo pasirinktas α = 0,05, rezultatai ver-tinami kaip statistiškai reikšmingi, kai p ≤ 0,05.

REZULTATAIĮ kūdikių ir antrų metų vaikų mitybos būklės ty-rimą Vilniaus mieste buvo įtrauktos 878 motinos, kurios augino 6–23 mėn. amžiaus vaikus. Tiriamų asmenų amžius svyravo nuo 19 metų iki 43 metų, amžiaus vidurkis – 30,1 metų (SN – 4,06), media-na (Md) – 30 metų, daugiau nei pusei responden-čių (481; 54,8 proc.). buvo 28–33 metai. Nustatyta, kad didesnė moterų dalis buvo susituokusios (783; 89,2 proc.), įgijusios universitetinį išsilavinimą (499; 56,8 proc.), gyveno atskirai nuo savo ar vyro tėvų (752; 85,6 proc.) ir priklausė 3 501 Lt ir daugiau vi-dutiniškai per mėnesį gaunančių pajamų tiriamųjų grupei (291; 33,1 proc.) (1 lentelė).

Tyrime dalyvavusių respondenčių vaikų amžius buvo nuo 6 iki 23 mėnesių, vidurkis – 15,5 mė-nesio (SN – 5,5), Md – 16,5 mėnesio. Beveik visi naujagimiai gimė išnešioti (844; 96,1 proc.). Mer-gaičių ir berniukų buvo apylygiai (1 lentelė). Vaikui gimus iš karto per 1 val. žindyti pradėjo dauguma

1 lentelė. Motinų ir vaikų demografiniai požymiai

Motinų socialiniai de-mografiniai požymiai

Tiriamoji grupėN %

Respondentųamžius

< 27 metų 225 25,628–33 metų 481 54,834 metai ir daugiau 172 19,6

Išsilavinimas

vidurinis (profesinis) 97 11,0aukštasis neuniversitetinis (technikumas, kolegija) 282 32,1

universitetinis 499 56,8

Šeiminė padėtisregistruota santuoka 783 89,2neregistruota santuoka 67 7,6vieniša 28 3,2

Gyvena su tėvaisatskirai nuo savo ar vyro tėvų 752 85,6kartu su savo ar vyro tėvais 126 14,4

Vaikų skaičius šeimoje vienas 476 54,2du ir daugiau 402 45,8

Vidutinės šeimos pajamos per mėn.

iki 1 500 Lt 105 12,01 501–2 500 Lt 250 28,52 501–3 500 Lt 232 26,43 501 Lt ir daugiau 291 33,1

Ar šiuo metu dirba ne 841 95,8taip 37 4,2

Vaikų demografiniai požymiai

Tiriamoji grupėN %

Vaikų amžius

6–8 mėn. 142 16,29–11 mėn. 122 13,912–17 mėn. 203 23,118–23 mėn. 411 46,8vaikai iki vienerių metų 260 29,6vaikai iki dvejų metų 618 70,4

Lytisberniukas 438 49,9mergaitė 440 50,1

Naujagimis gimėišnešiotas 844 96,1neišnešiotas 25 2,9pernešiotas 9 1,0

2 lentelė. Vėlyvą žindymo pradžią lemiantys veiksniai

KintamiejiVėlyva žindymo pradžia

ŠSb ŠSp 95 % PI pMotinos sveikatos sutrikimai 1,17 1,52 0,96–2,39 0,074Gimė nenatūraliai (cezario op.) 14,78 16,04 11,05–23,27 < 0,001Gimė neišnešiotas / pernešiotas 3,49 6,38 2,95–13,79 < 0,001

N = 878, modelio χ2 = 271,192, l. l. sk. = 3, p < 0,001, Kokso ir Snelo R2 = 0,266, Nagelkerkės R2 = 0,383; ŠSb – bendras šansų santykis, ŠSp – pakoreguotas šansų santykis.

2013/4(63) 71


respondenčių (634; 72,2 proc.). Likusi dalis moterų (244; 27,8 proc.) naujagimius pirmą kartą prie krūties pridėjo vėliau nei po 1 val.

Daugiamatės logistinės regresijos metodu verti-nome vėlyvo žindymo pradžią sąlygojančius motinų veiksnius. Gauti tyrimo rezultatai rodo, kad svarbiau-si vėlyvą žindymą lemiantys veiksniai buvo gimimo būdas ir išnešiotumas. Nustatytas stiprus tiesioginis ryšys tarp gimimo nenatūraliai ir neišnešiotumo su vėlyvo žindymo pradžia. Gimimas nenatūraliai (ce-zario pjūvis) 16 kartų padidino vėlyvo žindymo šansą lyginant su gimusiais natūraliai (ŠSp = 16,04; 95 proc. PI 11,05–23,27; p < 0,001), o gimus neišnešiotam arba pernešiotam naujagimiui vėlyvo žindymo šan-sas padidėja 6,4 karto (ŠSp = 6,38; 95 proc. PI 2,95–13,49; p < 0,001). Nenustatyta statistiškai reikšmingo motinos sveikatos sutrikimų ryšio su vėlyvo žindymo pradžia (ŠSp = 1,52; 95 proc. PI 0,96–2,39; p = 0,074) (2 lentelė).

Išimtinio žindymo, neduodant jokių kitų papil-domų skysčių (arbatos, vandens), išskyrus vaistus ir vitaminus, iki 1 mėn. paplitimas sudarė 87,7 proc. (n = 770; 95 proc. PI 85,36–89,71), iki 3 mėn. – 73,9 proc. (n = 649; 95 proc. PI 70,91–76,71), iki 6 mėn. – 48,2 proc. (n = 423; 95 proc. PI 44,89–51,48) (1 pav.).

Amžius ir išsilavinimas turėjo stiprų tiesioginį ryšį su išimtiniu žindymu. Motinos, kurių amžius yra 28 metai ir daugiau, turi 2–3 kartus didesnį šan-są išimtinai žindyti iki 6 mėn. nei 27 metų ir jaunes-nės motinos. Aukštesnio išsilavinimo moterų 1,8–3,3 karto didesnis šansas išimtinai žindyti iki 6 mėn. nei žemesnio išsilavinimo moterų. Nenustatyta reikš-mingo ryšio tarp santuokos, pajamų ir išimtinio žin-dymo (3 lentelė).

Logistinės regresijos modeliu nustatytas statistiš-kai reikšmingas atvirkštinis ryšys tarp išimtinio žin-dymo ir cezario operacijos (ŠSp = 0,62; 95 proc. PI 0,40–0,96; p = 0,033), žinduko davimo (ŠSp = 0,29; 95 proc. PI 0,21–0,40; p < 0,0005) ir žindymo pobū-džio (ŠSp = 0,57; 95 proc. PI 0,37–0,88; p = 0,010) (3 lentelė).

Trečdalis kūdikių (28,9 proc.) (95 proc. PI 21,9–37,03) tyrimo metu buvo žindomi iki vienerių metų. Analizuotas žindymo iki vienerių metų ryšys su demografiniais ir socialiniais (amžius, išsilavini-mas, santuoka), motinos (žinduko davimas, nėštu-mo planavimas) veiksniais. Svarbiausi žindymą iki vienerių metų lemiantys veiksniai buvo motinų am-žius ir išsilavinimas. Nustatytas stiprus ryšys tarp kūdikių žindymo iki vienerių metų amžiaus ir tokių veiksnių, kaip motinų amžius – 34 metai ir daugiau (ŠSp = 15,15; 95 proc. PI 3,50–65,56; p < 0,0005) ir universitetinis išsilavinimas (ŠSp = 10,14; 95 proc. PI 3,43–29,93; p < 0,0005). Vyresnis amžius (34 metai

2013/4(63) 39


respondenčių (634; 72,2 proc.). Likusi dalis moterų (244; 27,8 proc.) naujagimius pirmą kartą prie krūties pridėjo vėliau nei po 1 val.

Daugiamatės logistinės regresijos metodu verti-nome vėlyvo žindymo pradžią sąlygojančius motinų veiksnius. Gauti tyrimo rezultatai rodo, kad svarbiau-si vėlyvą žindymą lemiantys veiksniai buvo gimimo būdas ir išnešiotumas. Nustatytas stiprus tiesioginis ryšys tarp gimimo nenatūraliai ir neišnešiotumo su vėlyvo žindymo pradžia. Gimimas nenatūraliai (ce-zario pjūvis) 16 kartų padidino vėlyvo žindymo šansą lyginant su gimusiais natūraliai (ŠSp = 16,04; 95 proc. PI 11,05–23,27; p < 0,001), o gimus neišnešiotam arba pernešiotam naujagimiui vėlyvo žindymo šan-sas padidėja 6,4 karto (ŠSp = 6,38; 95 proc. PI 2,95–13,49; p < 0,001). Nenustatyta statistiškai reikšmingo motinos sveikatos sutrikimų ryšio su vėlyvo žindymo pradžia (ŠSp = 1,52; 95 proc. PI 0,96–2,39; p = 0,074) (2 lentelė).

Išimtinio žindymo, neduodant jokių kitų papil-domų skysčių (arbatos, vandens), išskyrus vaistus ir vitaminus, iki 1 mėn. paplitimas sudarė 87,7 proc. (n = 770; 95 proc. PI 85,36–89,71), iki 3 mėn. – 73,9 proc. (n = 649; 95 proc. PI 70,91–76,71), iki 6 mėn. – 48,2 proc. (n = 423; 95 proc. PI 44,89–51,48) (1 pav.).

Amžius ir išsilavinimas turėjo stiprų tiesioginį ryšį su išimtiniu žindymu. Motinos, kurių amžius yra 28 metai ir daugiau, turi 2–3 kartus didesnį šan-są išimtinai žindyti iki 6 mėn. nei 27 metų ir jaunes-nės motinos. Aukštesnio išsilavinimo moterų 1,8–3,3 karto didesnis šansas išimtinai žindyti iki 6 mėn. nei žemesnio išsilavinimo moterų. Nenustatyta reikš-mingo ryšio tarp santuokos, pajamų ir išimtinio žin-dymo (3 lentelė).

Logistinės regresijos modeliu nustatytas statistiš-kai reikšmingas atvirkštinis ryšys tarp išimtinio žin-dymo ir cezario operacijos (ŠSp = 0,62; 95 proc. PI 0,40–0,96; p = 0,033), žinduko davimo (ŠSp = 0,29; 95 proc. PI 0,21–0,40; p < 0,0005) ir žindymo pobū-džio (ŠSp = 0,57; 95 proc. PI 0,37–0,88; p = 0,010) (3 lentelė).

Trečdalis kūdikių (28,9 proc.) (95 proc. PI 21,9–37,03) tyrimo metu buvo žindomi iki vienerių metų. Analizuotas žindymo iki vienerių metų ryšys su demografiniais ir socialiniais (amžius, išsilavini-mas, santuoka), motinos (žinduko davimas, nėštu-mo planavimas) veiksniais. Svarbiausi žindymą iki vienerių metų lemiantys veiksniai buvo motinų am-žius ir išsilavinimas. Nustatytas stiprus ryšys tarp kūdikių žindymo iki vienerių metų amžiaus ir tokių veiksnių, kaip motinų amžius – 34 metai ir daugiau (ŠSp = 15,15; 95 proc. PI 3,50–65,56; p < 0,0005) ir universitetinis išsilavinimas (ŠSp = 10,14; 95 proc. PI 3,43–29,93; p < 0,0005). Vyresnis amžius (34 metai

5,5 6,8

87,779,7

73,967,5

61,6

48,2

0

10

20

30

40

50

60

70

80

90

100

Nežindė mažiau nei1 mėn.

1 mėn. 2 mėn. 3 mėn. 4 mėn. 5 mėn. 6 mėn.

proc

.

Išimtinio žindymo trukmė

1 pav. Išimtinio žindymo paplitimas

3 lentelė. Išimtinį žindymą iki 6 mėn. lemiantys veiksniai

KintamojiIšimtinis žindymas

ŠSb ŠSp 95 % PI pAmžius< 27 metai28–33 metai≥ 34 metai

1,002,873,34

1,002,063,04

–1,64–3,341,86–4,97

< 0,0005–

< 0,0005< 0,0005

IšsilavinimasVidurinisAukštesnysis / aukštasis neuniversitetinisAukštasis universitetinis

1,00

3,045,42

1,00

1,773,31

–

0,96–3,271,81–6,04

< 0,0005–

0,067< 0,0005

Santuokaregistruota santuokaneregistruota / vieniša

1,000,33

1,000,73

–0,42–1,27

–0,265

Pajamos< 1 500 Lt1 501–2 500 Lt2 501–3 500 Lt> 3 501 Lt

1,001,342,052,48

1,000,950,801,10

–0,55–1,670,45–1,430,64–1,94

0,4600,8700,4570,713

Ankstyvo žindymo pradžiaPradėjo žindyti per 1 val.Pradėjo žindyti po > 1 val.

1,000,53

1,000,75

–0,50–1,12

–0,162

Gimdė natūraliaiNatūraliaiCezario operacija

1,000,62

1,000,62

–0,40–0,96

–0,033

Žinduko davimasNedavė žindukoDavė žinduką

1,000,21

1,000,29

–0,21–0,40

–< 0,0005

Žindymo pobūdisPagal poreikįPagal režimą

1,000,33

1,000,57

0,37–0,88 –0,010

Modelio χ2 = 202,85, l. l. sk. = 13, p < 0,0005, Kokso ir Snelo R2 = 0,206, Nagelkerkės R2 = 0,275.1 pav. Išimtinio žindymo paplitimas

3 lentelė. Išimtinį žindymą iki 6 mėn. lemiantys veiksniai

KintamojiIšimtinis žindymas

ŠSb ŠSp 95 % PI pAmžius< 27 metai28–33 metai≥ 34 metai

1,002,873,34

1,002,063,04

–1,64–3,341,86–4,97

< 0,0005–

< 0,0005< 0,0005


1,00

3,045,42

1,00

1,773,31

–

0,96–3,271,81–6,04

< 0,0005–

0,067< 0,0005

SantuokaRegistruota santuokaNeregistruota / vieniša

1,000,33

1,000,73

–0,42–1,27

–0,265

Pajamos< 1 500 Lt1 501–2 500 Lt2 501–3 500 Lt> 3 501 Lt

1,001,342,052,48

1,000,950,801,10

–0,55–1,670,45–1,430,64–1,94

0,460

0,8700,4570,713

Ankstyvo žindymo pradžiaPradėjo žindyti per 1 val.Pradėjo žindyti po > 1 val.

1,000,53

1,000,75

–0,50–1,12

–0,162

Gimdė natūraliaiNatūraliaiCezario operacija

1,000,62

1,000,62

–0,40–0,96

–0,033


1,000,21

1,000,29

–0,21–0,40

–< 0,0005

Žindymo pobūdisPagal poreikįPagal režimą

1,000,33

1,000,57

–0,37–0,88

–0,010

Modelio χ2 = 202,85, l. l. sk. = 13, p < 0,0005, Kokso ir Snelo R2 = 0,206, Nagelkerkės R2 = 0,275.

72 2013/4(63)


ir daugiau) 15 kartų padidino žindymo iki vienerių metų amžiaus šansą lyginant su jaunesnio amžiaus tiriamomis moterimis. Universitetinį išsilavinimą įgijusių moterų 10 kartų didesnis šansas žindyti savo kūdikius iki vienerių metų nei žemesnį išsilavinimą turinčių respondenčių (4 lentelė).

7 proc. vaikų (95 proc. PI 4,60–10,6) tyrimo metu buvo žindomi iki dvejų metų. Svarbiausias žindy-mą iki dvejų metų lemiantis veiksnys buvo motinų išsilavinimas. Universitetinį išsilavinimą įgijusių moterų 4,5 karto didesnis šansas žindyti savo vaikus iki dvejų metų nei žemesnį išsilavinimą turinčių ap-klausos dalyvių (ŠSp = 4,54; 95 proc. PI 1,25–16,53; p < 0,022) (4 lentelė).

Beveik visos respondentės (860; 97,9 proc.) pa-pildomai maitinti pradėjo ne anksčiau kaip 17 savai-čių, kitos – anksčiau nei 17 savaičių (18; 2,1 proc.) kūdikius. Pagal logistinės regresijos modelį laiku pradėto papildomo maitinimo paplitimas skiriasi tir-tose amžiaus grupėse (p < 0,013). Tačiau vyresnio amžiaus grupes lyginant su jaunesnio amžiaus grupe (< 27 metai) reikšmingos priklausomybės nenustaty-ta. Tiriamų moterų išsilavinimas neturėjo reikšmingo poveikio papildomo maitinimo pradžios laikui.

Minimali 6–23 mėn. vaikų maisto įvairovė – tai maistas, kuriame yra keturios ar daugiau iš septynių maisto grupių. Septynių maisto produktų grupę suda-rė: 1) grūdiniai produktai, šaknys ir šakniagumbiai; 2) ankštiniai ir riešutai; 3) pieno produktai; 4) mėsiškas maistas; 5) kiaušiniai; 6) vaisiai ir daržovės, kuriuose gausu vitamino A; 7) kiti vaisiai ir daržovės. Tyrimo metu dauguma respondenčių iš septynių maisto pro-duktų grupių dažniausiai savo vaikui į maisto racioną įtraukdavo penkių grupių maisto produktų: grūdinių produktų ir šakniagumbių, pieno produktų, mėsiško maisto, vaisių ir daržovių, kuriuose gausu vitamino A, bei kitų vaisių ir daržovių. Nustatyta, kad keturių ir daugiau rūšių maisto produktais buvo maitinta di-džioji vaikų dalis (825; 94 proc.), netinkama mitybos įvairovė nustatyta tik 53 (6 proc.) vaikams.

Tirtas maisto įvairovės ryšys (mažiau nei keturios maisto produktų rūšys) su demografiniais ir sociali-niais (amžius, išsilavinimas, pajamos) bei motinos (vaikų skaičius, amžius, nėščiųjų mokyklos lanky-mas, namuose informacijos teikimas mitybos klau-simais) veiksniais. Daugiamatės logistinės regresijos rezultatai (atsižvelgiant į iškraipančius veiksnius – iš-silavinimą, patirtį, motinos amžių) parodė, kad mais-to įvairovei teigiamos įtakos turėjo nėščiosioms skir-tų kursų lankymas (ŠSp = 0,20; 95 proc. PI 0,09–0,42; p < 0,0005), 18–23 mėn. vaikų amžius (ŠSp = 0,05;

4 lentelė. Kūdikių žindymą iki vienerių ir dvejų metų le-miantys veiksniai

KintamojiVaikų žindymas iki vienerių metų*ŠSb ŠSp 95 % PI p

Amžius< 27 metai28–33 metai≥ 34 metai

1,001,6810,83

1,001,4315,15

–0,40–5,143,50–65,56

0,585< 0,0005

IšsilavinimasVidurinis / aukštesnysis (kolegija)Aukštasis universitetinis

1,006,75

1,0010,14

–3,43–29,93 < 0,0005

KintamojiVaikų žindymas iki dvejų metų**

ŠSb ŠSp 95 % PI pAmžiaus grupė< 27 metai28–33 metai> 34 metai

1,002,631,43

1,001,461,03

–0,38–5,680,19–5,68

0,5830,975

IšsilavinimasVidurinis / aukštesnysis (kolegija)Aukštasis universitetinis

1,005,75

1,004,54

–1,25–16,53 0,022


1,000,37

1,000,50

–0,18–1,36 0,173

* Modelio χ2 = 45,85, l. l. sk. = 3, p < 0,0005, teisingai klasifikuotų atvejų – 82,2 proc., Kokso ir Snelo R2 = 0,29, Nagelkerkės R2 = 0,40.

** Modelio χ2 = 13,19, l. l. sk. = 4, p < 0,010, teisingai klasifikuotų atvejų – 93 proc., Kokso ir Snelo R2 = 0,045, Nagelkerkės R2 = 0,114.

5 lentelė. Maisto įvairovę (< nei 4 maisto produktų rūšys) lemiantys veiksniai 6–23 mėnesių amžiaus vaikams

Kintamoji ŠSb ŠSp 95 % PI p

Amžius< 27 metai28–33 metai≥ 34 metai

1,000,960,31

1,001,570,54

–0,707–3,4810,15–1,89

0,1270,2680,332


1,00

0,490,52

1,00

0,570,63

–

0,18–1,790,22–1,84

0,620

0,3350,398

Nėščiųjų mokyklos lankymasNelankėLankė

1,000,34

1,000,20

–0,09–0,42

–< 0,0005

PajamosIki 1 500 Lt1 501–2 500 Lt2 501–3 500 Lt3 501 Lt ir daugiau

1,000,300,110,49

1,000,410,200,55

–0,15–1,120,05–0,750,22–1,37

0,097–

0,0800,0170,199

Vaiko amžiaus grupė6–11 mėn.12–17 mėn.18–23 mėn.

1,000,070,05

1,000,070,05

–0,02–0,250,02–0,14

< 0,0005–

< 0,0005< 0,0005

Patirtis auginti vaikusVienas vaikasDu ir daugiau vaikų

1,000,83

1,001,04

–0,45–2,26

–0,92


2013/4(63) 73


95 proc. PI 0,02–0,14; p < 0,0005) ir didesnės nei 3 500 Lt per mėnesį šeimos pajamos (ŠSp = 0,55; 95 proc. PI 0,05–0,75; p < 0,017). Nėščiųjų moky-klos lankymas 80 proc. sumažino netinkamos maisto įvairovės šansą lyginant su nelankiusiomis nėščiųjų mokyklos. 18–23 mėn. amžiaus 95 proc. vaikų turė-jo didesnį šansą būti maitinami keturiais ir daugiau maisto produktų nei jaunesni nei 18 mėn. vaikai. 3 500 Lt ir didesnes pajamas per mėnesį gaunančios šeimos turėjo 45 proc. didesnį šansą savo vaikams teikti įvairesnį maistą nei šeimos, kurių pajamos buvo iki 3 000 Lt (5 lentelė).

Žindomų vaikų mažiausias valgymų skaičius priklauso nuo jų amžiaus: du kartai ir daugiau, jei vaikas yra 6–8 mėn., trys kartai ir daugiau, jei

6 lentelė. Valgymų skaičiaus paplitimas atsižvelgiant į nežindytų vaikų amžių

Vaikų amžius Valgymų skaičius

pTyrimo metu nežindyti

Mažiau kaip 4 kartus

4 kartus ir daugiau

N (%) N (%)6–8 mėn., n = 669–11 mėn., n = 6712–17 mėn., n = 14618–23 mėn., n = 368

24 (36,4)10 (14,9)57 (39,0)21 (5,7)

42 (63,6)57 (85,1)89 (61,0)347 (94,3)

< 0,0005

7 lentelė. Nežindytų 6–23 mėnesių amžiaus vaikų valgy-mų skaičių lemiantys veiksniai

Kintamoji ŠSb ŠSp 95 % PI pIšsilavinimasVidurinisAukštesnysis / aukštasis neuniversitetinisAukštasis universitetinis

1,00

4,281,56

1,00

4,921,28

–

1,74–13,920,50–3,26

0,002

Nėščiųjų mokyklos lankymasNelankėLankė

1,000,38

1,000,41

–0,19–0,85

0,017

Vaiko amžiaus grupė (mėn.)6–8 mėn.9–11 mėn.12–17 mėn.18–23 mėn.

1,001,115,9910,29

1,000,726,898,36

–0,29–1,752,64–17,953,45–20,24

< 0,0005


1,001,662,521,60

1,000,761,241,25

–0,28–2,020,40–3,910,43–3,67

0,656

Patirtis auginant vaikusVienas vaikasDu ir daugiau vaikų

1,000,46

1,000,77

–0,39–1,54

0,466


vaikas yra 9–23 mėn. amžiaus. Nustatyta, kad žin-domi 6–8 mėn. kūdikiai dažniau buvo maitinami du ir daugiau kartų pusiau kietu ar kietu maistu (72; 94,7 proc.), o 9–23 mėn. vaikai – tris ir daugiau kartų per parą (155; 96,1 proc.) (p < 0,0005). Nežindomų vaikų mažiausias valgymų skaičius turėtų būti keturi kartai ir daugiau visiems vaikams nuo 6 iki 23 mėn. Tyrimu nustatėme, jog valgymų skaičiaus paplitimo tendencija vaikų amžiaus grupėje buvo statistiškai reikšmingai didėjanti (p < 0,0005) (6 lentelė).

Svarbiausi nežindytų vaikų tinkamą valgymų skaičių lemiantys veiksniai buvo motinų išsilavi-nimas, vaikų amžius ir nėščiųjų mokyklos lanky-mas (7 lentelė). Aukštesnio išsilavinimo mamos (ŠSp = 4,92; 95 proc. PI 1,74–13,92; p = 0,002)

8 lentelė. 6–23 mėnesių amžiaus žindytų vaikų tinkamo maitinimo įvairiose grupėse veiksniai

Kintamoji

Tinkamas maiti-nimosi

režimas

Netinka-mas mai-tinimosi režimas

ŠS 95 % PI p

N (%) N (%)Amžius< 27 metai28–33 metai≥ 34 metai

32 (72,7)88 (75,2)63 (90,0)

12 (27,3)29 (24,8)7 (10,0)

1,001,143,38

–0,47–2,641,09–11,05

0,015*


4 (28,6)

34 (75,6)

145 (84,3)

10 (71,4)

11 (24,4)

27 (15,7)

1,00

7,73

13,43

–

1,72–39,23

3,48–61,66

< 0,0005*

Nėščiųjų moky-klos lankymasNelankėLankė

103 (78,0)80 (80,8)

29 (22,0)19 (19,2)

1,001,19

–0,59–2,41

0,607


26 (70,3)40 (83,3)32 (82,1)

85 (79,4)

11 (29,7)8 (16,7)7 (17,9)

22 (20,6)

1,002,121,93

1,63

–0,67–6,890,58–6,73

0,63–4,08

0,490*

Patirtis auginti vaikusVienas vaikasDu ir daugiau vaikų

90 (76,9)

93 (81,6)

27 (23,1)

21 (18,4)

1,00

1,33

–

0,67–2,66

0,383

Vaiko amžiaus grupė 6–8 mėn.9–11 mėn.12–17 mėn.18–23 mėn.

47 (61,8)43 (78,2)51 (94,4)42 (91,3)

29 (38,2)12 (21,8)3 (5,6)4 (8,7)

1,002,2110,496,48

–0,95–5,362,91–56,432,01–27,09

< 0,0005*

* Mantelio ir Henzelio chi kvadratas tendencijai nustatyti.

74 2013/4(63)


Tyrime laikyta, kad žindomų vaikų maitinimosi režimas yra tinkamas, jei vaikas vakar buvo žindo-mas, maitinamas keturiomis maisto produktų grupė-mis iš septynių ir valgydinamas du ir daugiau kartų (6–8 mėn.) ar tris ir daugiau kartų (9–23 mėn.) per die-ną. Tiriant tinkamą maitinimosi režimą ir responden-čių išsilavinimą paaiškėjo, kad moterys, kurios buvo įgijusios universitetinį išsilavinimą (145; 84,3 proc.), reikšmingai dažniau maitino vaikus tinkamu jiems re-žimu lyginant su tomis respondentėmis, kurios turėjo aukštąjį neuniversitetinį (34; 75,6 proc.) ir vidurinį (profesinį) išsilavinimą (4; 28,6 proc.) (p < 0,0005) (8 lentelė). Nustatyta, kad didėjant vaikų amžiui tiesiogiai didėja šansas vaikams būti maitinamiems jiems tinkamiausiu režimu (p < 0,0005). Reikšmingo ryšio tarp nėščiųjų mokyklos lankymo, šeimos paja-mų, patirties auginant vaikus ir tinkamo maitinimo režimo nenustatyta.

Nežindomų vaikų tinkamas maitinimosi režimas buvo tada, kai vaikas vakar buvo nežindomas, mai-tinamas keturiomis maisto produktų grupėmis iš še-šių, papildomų skysčių (pieno mišinio, karvės pieno ar geriamojo jogurto) duodama du ir daugiau kartų per dieną bei valgydinamas keturis ir daugiau kartų (6–23 mėn.) per dieną. Pastebėta, kad esant moti-nų universitetiniam išsilavinimui didėja tendencija, jog nežindyti 6–23 mėn. vaikai bus maitinami jiems tinkamu režimu (9 lentelė). Universitetinį išsilavini-mą įgijusios motinos turėjo 95 proc. didesnį šansą 6–8 mėn. amžiaus kūdikius maitinti jiems tinkamu režimu lyginant su respondentėmis, turėjusiomis vidurinį išsilavinimą (ŠSp = 0,05; 95 proc. PI 0,01–0,44; p = 0,005). Nenustatyta reikšmingo ryšio tarp nėščiųjų mokyklos lankymo, patirties auginant vai-kus, mokymo namuose vaikų maitinimo klausimais ir tinkamo maitinimo režimo.

REZULTATŲ APTARIMASNepaisant žindymo privalumų motinoms ir jų vai-kams, daugelis moterų ilgai nežindo ir išsivysčiu-siose šalyse. Belgijoje ir Jungtinėje Karalystėje tik apie 25 proc. vaikų žindomi pirmuosius 6 mėnesius. Australijoje, Kanadoje, Suomijoje, Italijoje, JAV ir kai kuriose kitose šalyse apie 15 proc. kūdikių iš-imtinai žindoma 6 mėnesius [23–24]. Savo tyrimu nustatėme, kad gimusį naujagimį per pirmą valandą žindyti pradėjo daugiau nei du trečdaliai (72,2 proc.) motinų, išimtinai iki 1 mėn. žindė 87,7 proc., išim-tinai iki 3 mėn. – 73,9 proc., išimtinai iki 6 mėn. – 48,2 proc. apklausos dalyvių. Iki vienerių metų žindė 28,9 proc., iki dvejų – 7 proc. motinų.

9 lentelė. 6–23 mėnesių amžiaus nežindytų vaikų tinka-mo maitinimo režimas įvairiose grupėse

Kintamoji

Tinkamas maiti-nimosi

režimas

Netinka-mas mai-tinimosi režimas

ŠS 95 % PI p

N (%) N (%)Amžius< 27 metai28–33 metai≥ 34 metai

143 (79,0)314 (86,3)94 (92,2)

38 (21,0)50 (13,7)8 (7,8)

1,001,673,12

–1,01–2,721,35–8,07

0,002*

Nėščiųjų mo kyklos lankymasNelankėLankė

290 (87,3)261 (82,9)

42 (12,7)54 (17,1)

1,000,70

–0,44–1,11

0,108

IšsilavinimasVidurinisAukštesnysis / aukštasis neu-niversitetinisAukštasis universitetinis

62 (74,7)

210 (88,6)

279 (85,3)

21 (25,3)

27 (11,4)

48 (14,7)

1,00

2,63

1,97

–

1,31–5,20

1,04–3,63

0,009


43 (63,3)175 (86,6)169 (87,6)

164 (89,1)

25 (36,7)27 (13,4)24 (12,4)

20 (10,9)

1,003,774,09

4,77

–1,88–7,472,02–8,26

2,29–9,93

< 0,0005*

Vaiko amžiaus grupė 6–8 mėn.9–11 mėn.12–17 mėn.18–23 mėn.

47 (71,2)57 (85,1)107 (73,3)340 (92,4)

19 (28,8)10 (14,9)39 (26,7)28 (7,6)

1,002,301,114,91

–0,91–6,090,55–2,212,38–9,89

< 0,0005*

Patirtis au-ginti vaikusVienas vaikasDu ir daugiau vaikų

304 (84,7)

247 (85,8)

55 (15,3)

41 (14,2)

1,00

1,09

–

0,69–1,74

0,700

Namuose buvo mokoma maitinti kūdikįNeTaip

357 (85,0)194 (85,5)

63 (15,0)33 (14,5)

1,001,04

–0,64–1,69

0,874

* Mantelio ir Henzelio chi kvadratas tendencijai nustatyti.

turėjo 4,9 karto didesnį šansą maitinti vaikus keturis ir daugiau kartų per dieną nei vidurinį ar universi-tetinį išsilavinimą įgijusios moterys. Nerasta reikš-mingo ryšio tarp pajamų, patirties auginant vaikus ir valgymų skaičiaus.

Pagal maisto įvairovę ir mažiausiai tinkamą val-gymų skaičių vaikai buvo sugrupuoti į dvi grupes: pirma grupė – žindomi vaikai ir maitinami jiems tinkamu režimu ir antra grupė – nežindomi vaikai ir maitinami jiems tinkamu režimu.

2013/4(63) 75


Lyginant žindymo pradžios rodiklius kitose Bal-tijos šalyse (Estijoje – 82 proc., Latvijoje – 92 proc.) mūsų gautas žindymo pradžios dažnis (94,5 proc.) yra nežymiai didesnis, tačiau tokios šalys, kaip Nor-vegija, Švedija, Vokietija, šiuo atžvilgiu pirmauja (daugiau nei 96 proc.). Rekomendacijose dėl 2011–2020 m. Lietuvos sveikatos programos tikslų ir užda-vinių įgyvendinimo vienas iš siektinų motinos ir vai-ko sveikatos rodiklių – pagal iki 3 mėn. (bent iš da-lies) žindytų kūdikių skaičių pasiekti 2015–2020 m. Europos Sąjungos (ES) šalių vidurkį – 70 proc., o pagal kūdikių, žindytų (bent iš dalies) iki 6 mėn., skaičių pasiekti 2015–2020 m. ES šalių vidurkį – 48 proc. [25]. Mūsų tyrimo duomenimis, bent iš da-lies iki 3 mėn. žindė 77,8 proc. motinų, bent iš dalies iki 6 mėn. – 57,6 proc. Tai rodo, kad yra galimybė iki 2015–2020 m. pasiekti ES šalių vidurkį.

Žindymo paplitimas labai skiriasi priklausomai nuo rasės, etninės kilmės, išsilavinimo ir pajamų. Jungtinėse Amerikos Valstijose pradeda žindyti dau-giau nei 70 proc. baltosios rasės moterų, o juodao-džių – 54 proc. motinų [26]. Geografiniai skirtumai rodo, jog daugelis kūdikių šalies pietryčiuose išimti-nai žindomi bent 6 mėn. – iki 10 proc. [27].

Daugelio autorių tirti socialiniai ir demografiniai veiksniai, galintys sąlygoti žindymo trukmę, buvo reikšmingai, bet prieštaringai susiję su žindymu skir-tingose kultūrose. Nors Vakarų kultūrose ilgiau žindo aukštesnį išsilavinimą įgijusios ir santuokoje gyve-nančios moterys, kai kuriose Rytų kultūrose ir beveik visose Pietų Azijos šalyse dažniau ir ilgiau žindo že-mesnio išsilavinimo ir netekėjusios moterys [28–36].

Australijoje 2009 m. atliekant kohortinį tyrimą buvo stebėta 9 773 vaikų žindymo trukmė 6 mėn., 12 mėn. ir 24 mėn. amžiaus laikotarpiais. Nustatyta, kad 59 proc. (5 813) vaikų buvo žindyti iki 6 mėnesių, 27 proc. (2 596) – iki 12 mėnesių ir tik 3 proc. (241) – iki dvejų ir daugiau metų. Jaunesnio amžiaus moti-nos buvo linkusios žindyti trumpiau lyginant su vy-resnio amžiaus mamomis (20–24 metų – 51,5 proc., o 30–36 metų – 65 proc., p < 0,01). Moterys, kurios pa-gimdė pirmąkart ar neišnešiotą naujagimį bei gyveno nesusituokusios, taip pat buvo linkusios žindyti trum-piau nei 6 mėn. ar 12 mėn. (p < 0,01). Respondentės, turėjusios universitetinį išsilavinimą (63 proc.), buvo linkusios du kartus dažniau žindyti savo vaikus iki 6 mėn. nei baigusios vidurinę mokyklą (33,2 proc., p < 0,01) [37].

Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad amžius ir išsila-vinimas turėjo stiprų tiesioginį ryšį su žindymo truk-me. Motinos, kurių amžius buvo 28 metai ir daugiau,

turėjo 2–3 kartus didesnį šansą išimtinai žindyti iki 6 mėn. nei 27 metų ir jaunesnės motinos. Aukštesnio išsilavinimo moterims nustatytas 1,8–3,3 karto di-desnis šansas išimtinai žindyti iki 6 mėn. nei žemes-nio išsilavinimo moterims. Vyresnio amžiaus mamų (34 metai ir daugiau) 15 kartų didesnis šansas žindyti vaikus iki vienerių metų amžiaus, lyginant su jaunes-nio amžiaus tiriamosiomis (p < 0,0005). Universi-tetinį išsilavinimą turinčios moterys turėjo 10 kartų didesnį šansą žindyti savo kūdikius iki vienerių metų nei įgijusios žemesnį išsilavinimą (p < 0,0005).

Žindymą iki dvejų metų lėmė taip pat motinų iš-silavinimas: universitetinį išsilavinimą įgijusioms moterims nustatytas 4,5 karto didesnis šansas žindyti savo vaikus iki dvejų metų nei žemesnio išsilavinimo respondentėms (p < 0,022). Tokie veiksniai, kaip mo-tinų amžius ir šeiminė padėtis, neturėjo įtakos žindy-mo iki dvejų metų trukmei.

Lietuvoje atlikti tyrimai patvirtino mūsų ir kitų autorių tyrimų duomenis – kūdikių žindymo trukmė priklausė nuo motinų amžiaus ir išsilavinimo. Įrody-ta, kad aukštąjį išsilavinimą turinčios respondentės išimtinai kūdikius žindė ilgiau nei motinos, įgijusios vidurinį išsilavinimą (p < 0,0005). Motinos, kurių amžius buvo iki 20 metų, pirmus du mėnesius kū-dikius žindė trumpiau nei vyresnio amžiaus moterys (p < 0,0005) [38–39]. Tai rodo, kad sociodemogra-finių veiksnių įvairiose šalyse ir kultūrose tyrimai svarbūs norint atskleisti didesnes rizikos grupes.

Neseniai atliktas JAV tyrimas nustatė, kad mažas pajamas turinčios šeimos, susidūrusios su žindymo problemomis, dažniau nustoja žindyti anksčiau nei planavo. Todėl medikų parama reikalinga toms mote-rims, kurių pajamos mažesnės [40]. Savo tyrimu taip pat patvirtinome, kad išimtinio žindymo iki 6 mėn. paplitimo tendencija yra statistiškai reikšmingai di-dėjanti kartu didėjant pajamoms (p < 0,0005).

Nustatėme, kad tokie veiksniai, kaip žinduko da-vimas, taip pat lėmė žindymo trukmę. Mamų, davu-sių kūdikiams žinduką / čiulptuką, 63 proc. mažesnis šansas žindyti vaikus iki dvejų metų (p = 0,033).

Australijoje J. Briggs tyrimas atskleidė, jog žindu-ko / čiulptuko naudojimas yra susijęs su trumpesniu žindymu ar ankstesniu papildomo maisto davimu. Tyrėja daro išvadą, kad motinos, kurios nori žindy-ti savo vaikus, pirmosiomis savaitėmis turėtų vengti duoti žinduką [41].

Italijoje 2010 m. buvo tirta 198 vaikų žindymo trukmė, išimtinio žindymo paplitimas bei veiks-niai, galintys turėti reikšmingos įtakos žindymo ro-dikliams. Rezultatai atskleidė, kad po 3 mėn. žindė

76 2013/4(63)


65,5 proc. motinų (išimtinai žindė – 39,7 proc.), o po 5 mėn. – 51,7 proc. (išimtinai žindė – 18,5 proc.). Kūdikiui augant trumpėja išimtinis žindymas ir daž-nėja mišrus maitinimas. Veiksniai, lemiantys trum-pesnę žindymo trukmę, buvo vėlyvas naujagimio pridėjimas prie krūties ir pirmas gimdymas. Vienas iš rizikos veiksnių, sąlygojančių trumpesnį žindymą bei vėlyvą naujagimio pridėjimą prie krūties, buvo cezario operacija, todėl sveikatos priežiūros specia-listai turi į tai atsižvelgti, siekdami geresnių žindymo rodiklių [42].

2005 m. Lietuvoje [43] atlikto tyrimo duomeni-mis, respondentės, kurios nedavė žinduko kūdikiams, beveik 3 kartus ilgiau žindė (72,4 proc.) nei tos moti-nos, kurios davė žinduką (27,6 proc., p < 0,002).

Mūsų ir kitų autorių buvo analizuotas ankstyvas naujagimio pridėjimas prie krūties. 2007 m. Nepa-le atlikto tyrimo duomenimis, beveik visos motinos (99,7 proc., n = 324) žindė savo kūdikius, tačiau per vieną valandą po gimdymo pradėjo žindyti tik 185 (57 proc.) respondentės, išimtinis žindymas iki 6 mėn. buvo labai žemas (iki 1 mėn. – 240 (74 proc.), iki 3 mėn. – 78 (24 proc.) ir 6 mėn. – 29 (9 proc.)) [44].

Mūsų tyrimo duomenimis, anksti (iškart per 1 val. po gimdymo) žindyti pradėjo dauguma motinų – 634 (72,2 proc.). Vėlyvą žindymą sąlygojo moters sveikatos sutrikimai nėštumo metu, cezario opera-cija ir naujagimio neišnešiotumas. Moterų, turėjusių sveikatos sutrikimų, grupėje ankstyvo žindymo šan-sas buvo 41 proc. mažesnis nei sveikatos sutrikimų neturėjusių moterų grupėje (p = 0,005). Nustatytas stiprus tiesioginis gimimo nenatūraliai ir neišnešio-tumo ryšys su vėlyvo žindymo pradžia. Gimimas nenatūraliai (cezario pjūvis) 16 kartų padidino vė-lyvo žindymo šansą lyginant su gimusiais natūraliai (ŠSp = 16,04), o gimus neišnešiotam arba pernešio-tam naujagimiui vėlyvo žindymo šansas padidėja 6,38 karto (ŠSp = 6,38).

Laiku pradedami duoti tinkamai parinkti maisto produktai sudaro palankias sąlygas kūdikių ir mažų vaikų sveikatos būklei ir fiziologinei raidai gerinti būtent spartesniu augimo laikotarpiu. Per anksti pra-dėtas papildomas maitinimas gali lemti dažnas kū-dikių mirtis ir padidinti virškinimo trakto infekcijų riziką [45].

Apžvelgus 2004 ir 2010 m. Tanzanijos demogra-finius ir sveikatos rodiklius, susijusius su papildomu maitinimu, nustatyta, kad laiku pradėto papildomo kūdikių maitinimo rezultatai pagerėjo nuo 79,6 proc. 2004 m. iki 92,3 proc. 2010 m. Tačiau kiti papildomo maitinimo rodikliai nepagerėjo: mitybos įvairovės,

kurią turi sudaryti mažiausiai keturios maisto pro-duktų rūšys, rodiklis sumažėjo 1,5 proc. (39,5 proc. 2004 m., o 2010 m. – 38 proc.); minimalaus valgy-mų dažnio priklausomai nuo vaiko amžiaus ir nuo to, ar vaikas yra žindomas, taip pat mažiausiai tinkamo mitybos režimo rodikliai smarkiai sumažėjo: mais-to įvairovės – nuo 45 proc. 2004 m. iki 18,5 proc. 2010 m., mažiausiai tinkamo mitybos režimo – nuo 34,7 proc. 2004 m. iki 13,4 proc. 2010 m. Veiksniai, lemiantys tokią pablogėjusią 6–23 mėn. vaikų mity-bą, buvo žemas tėvų išsilavinimas, prasta socialinė ir ekonominė padėtis, prasta vaiko ir motinos priežiūra po gimdymo bei kaimo vietovė [46].

Kitas tyrimas, kuriame apžvelgti 28 besivystančių šalių papildomo maitinimo rodikliai, parodė, jog papil-domo maitinimo rodiklis svyravo nuo 15 proc. Soma-lyje iki 95 proc. Baltarusijoje. Geri 6 mėn. ir vyresnių vaikų papildomo maitinimo rodiklių duomenys buvo teigiamas požymis, rodantis didesnes maisto pasirin-kimo galimybes, maisto įvairovę. Tačiau jaunesniems nei 6 mėn. vaikams šis rezultatas gali reikšti galimai neigiamą poveikį, nes gali būti, kad papildomo maisto duodama per anksti. Jaunesnių nei 6 mėn. vaikų san-tykinai maži žindymo rodikliai aukšto išsivystymo in-dekso šalyse taip pat rodo neigiamą padėtį [47].

Beveik visos mūsų tyrime dalyvavusios respon-dentės (860; 97,9 proc.) pradėjo papildomai maitinti ne anksčiau kaip 17 savaičių kūdikius. Laiku pradėto papildomo maitinimo paplitimas skyrėsi amžiaus gru-pėse (p < 0,013). Tačiau lyginant vyresnio ir jaunes-nio amžiaus (< 27 metai) respondenčių grupes reikš-mingos priklausomybės nenustatyta. Tiriamų moterų išsilavinimas taip pat neturėjo reikšmingo poveikio papildomo maitinimo pradžiai. Gautas statistiškai stip-rus atvirkštinis ryšys tarp patirties auginant vaikus ir papildomo maitinimo pradžios (ŠS = 0,03). Motinos, auginusios vieną vaiką, turėjo 97 proc. mažesnį šan-są pradėti papildomai maitinti laiku, lyginant su du ir daugiau vaikų auginusiomis respondentėmis.

Šveicarijoje 2006 m. atliktas tyrimas atskleidė, kad laiku pradėtam papildomam maitinimui įtakos turėjo motinų amžius, jų kūno masės indeksas ir žalingi įpročiai. Nustatyta, kad jaunesnio amžiaus, antsvorio turinčios bei rūkančios respondentės buvo dažniau linkusios pradėti papildomai maitinti anks-čiau nei 6 kūdikio gyvenimo mėnesį [48].

Nustatėme, kad dauguma respondenčių iš septy-nių maisto produktų grupių dažniausiai savo vaikui į maisto racioną įtraukdavo šias penkias maisto pro-duktų grupes: grūdiniai produktai ir šakniagumbiai (870; 99,1 proc.), pieno produktai (776; 88,4 proc.),

2013/4(63) 77


mėsiškas maistas (821; 93,5 proc.), vaisiai ir daržo-vės, kuriuose gausu vitamino A (morkos, moliūgai ir kt.) (800; 91,1 proc.) bei kiti vaisiai ir daržovės (856; 97,5 proc.). Nustatyta, kad keturiomis ir daugiau maisto produktų rūšimis buvo maitinta labai didelė vaikų dalis – 825 (94 proc.), netinkamos įvairovės maistu – tik 53 (6 proc.) vaikai.

Iš savo tyrimo duomenų galime spręsti, kad mi-tybos įvairovė buvo užtikrinta didžiajai vaikų daliai. Svarbiausi mitybos įvairovę sąlygojantys veiksniai buvo nėščiosioms skirtų kursų lankymas, vaikų am-žius ir šeimos pajamos. Maisto įvairovei teigiamą poveikį turėjo nėščiosioms skirtų kursų lankymas (p < 0,0005), 18–23 mėn. vaikų amžius (p < 0,0005) ir didesnės nei 3 500 Lt šeimos pajamos (p < 0,017).

2012 m. palyginti penkių Pietų Azijos šalių – Bangladešo, Indijos, Nepalo, Pakistano ir Šri Lan-kos – 6–23 mėn. amžiaus vaikų papildomo maitini-mo pagrindiniai rodikliai ir juos lemiantys veiksniai. Nustatyta, kad papildomo maitinimo pradžios rodik-lis Pakistane buvo žemas (39,2 proc.; 95 proc. PI 33,8–44,9), Indijoje – vidutinis (54,6 proc.; 95 proc. PI 52,0–57,1), o Nepale (69,7 proc.; 95 proc. PI 62,4–76,2), Bangladeše (71,1 proc.; 95 proc. PI 64,5–76,9) ir Šri Lankoje (83,9 proc.; 95 proc. PI 78,8–87,9) – didesnis. 6–23 mėn. amžiaus vaikų mažiausia mity-bos įvairovė buvo užtikrinta nuo 15,2 proc. (95 proc. PI 14,4–16,1) tiriamųjų Indijoje iki 71,1 proc. (95 proc. PI 68,4–73,7) Šri Lankoje, tarp jų – Nepalas (34,2 proc.) ir Bangladešas (41,9 proc.). Mažiausio patiekalų dažnio rodiklis buvo daugiau nei 80 proc. visose šalyse, išskyrus Indiją (41,5 proc.). Žindo-mų vaikų mažiausiai priimtina dieta buvo užtik-rinta 9,2 proc. tiriamųjų Indijoje, 31,8 proc. Nepale, 39,6 proc. Bangladeše ir 67,9 proc. Šri Lankoje [49].

Netinkamą maitinimo praktiką visose šiose šaly-se dažniausiai lėmė tai, kad motinos buvo įgijusios žemą išsilavinimą ir vargingai gyveno. Kiti požymiai, lemiantys netinkamą maitinimą, buvo ribota prieiga prie žiniasklaidos priemonių, nepakankama nėščio-sios priežiūra prieš gimdymą ir nebendradarbiavimas su sveikatos priežiūros specialistais po gimdymo.

Nustatyta, kad papildomo maitinimo rodiklis augo didėjant vaiko amžiui Bangladeše, Indijoje ir Nepa-le, žemesnio išsilavinimo mamos vėliau pradėdavo papildomai maitinti, Indijoje ir Šri Lankoje vėlyva papildomo maitinimo pradžia buvo susijusi su ma-žesniu vizitų pas gydytoją skaičiumi. Nepakankamas valgymų dažnis susijęs su mažesniu vaiko amžiumi (6–11 mėn. amžiaus grupėje) ir žemu respondenčių išsilavinimu [49].

IŠVADOS1. Kūdikių iki 3 mėn. išimtinio žindymo paplitimas

sudarė 73,9 proc., iki 6 mėn. – 48,2 proc. Gimusį naujagimį per pirmą valandą žindyti pradėjo dau-giau nei du trečdaliai (72,2 proc.) apklaustų moti-nų. Trečdalis tiriamų moterų žindė savo vaiką iki vienerių metų.

2. Nustatyti papildomo maitinimo rodikliai: 97,9 proc. motinų laiku pradėjo papildomai mai-tinti; tinkamos įvairovės maisto (keturios ir dau-giau maisto produktų rūšių) skirta 94 proc. vai-kų; teisingas valgymų dažnis per dieną sudarė 95,7 proc. žindomų 6–23 mėn. vaikų, nežindomų vaikų – 82,7 proc.; priimtinas maitinimo režimas buvo taikytas 83,6 proc. vaikų.

3. Vyresnio amžiaus motinos, turinčios aukštesnį išsilavinimą ir gyvenančios registruotoje santuo-koje, dažniau žindė išimtinai iki 6 mėnesių ir tęsė žindymą toliau iki vienerių ar dvejų metų.

4. Moters sveikatos sutrikimai nėštumo metu, ceza-rio operacija ir naujagimio neišnešiotumas turėjo įtakos vėlyvam kūdikio pridėjimui prie krūties pagimdžius.

5. Laiku pradėtą papildomą maitinimą lėmė patirtis auginant vaikus; esant vyresniam vaikų amžiui (12 mėn. ir vyresni) ir geresnėms šeimos paja-moms buvo siūloma įvairesnio maisto, o tinkamas vaikų maitinimo režimas reikšmingai susijęs su vyresniu motinų amžiumi, aukštesniu išsilavini-mu bei vyresniu (9 mėn. ir vyresni) vaikų amžiumi


Literatūra1. ES PHARE reformos ir pirminės sveikatos priežiūros plėtros

projektas „Kūdikių žindymas“.2. World Health Organization Regional Office for Europe. Prieiga per

internetą: <http://www.who.dk/> [žiūrėta 2012-08-21].3. United Nations Children’s Fund. Young child survival and

development 2009. Prieiga per internetą: <http://www.unicef.org/childsurvival/ index_51095.html> [žiūrėta 2013-01-10].

4. Nutrition in the First 1,000 Days. Breastfeeding Policy Scorecard. State of the World’s Mothers. 2012;42-43.

5. Gudanavičienė I, Bartkevičiūtė R, Banienė A, Švelnienė D. Gyventojų svei-katos gerinimas ir maisto saugos užtikrinimas. Įgyvendinant maisto ir mity-bos strategijos priemones. Nacionalinis sveikatos tarybos metinis praneši-mas 2011. Lietuvos sveikatos programa: rezultatai ir išvados. Vilnius, 2011.

6. Black RE, Morris SS, Bryce J. Where and why are 10 million children dying every year? Lancet. 2003;361:2226-2234.

78 2013/4(63)


7. Black RE, Allen LH, Bhutta ZA, Caulfield LE, de Onis M, Ezzati M et al. Maternal and child undernutrition: Global and regional exposures and health consequences. Lancet. 2008;371:243-260.

8. United Nations Children’s Fund. Tracking progress on child and maternal nutrition: A survival and development priority 2009a. Prieiga per internetą: <http://www.unicef.org/nutrition/index_51688.html> [žiūrėta 2013-01-10].

9. Pelto GH, Levitt E, Thairu L. Improving feeding practices: Current patterns, common constraints, and the design of interventions. Food and Nutrition Bulletin. 2003;24:45-82.

10. EU Project on Promotion of Breastfeeding in Europe. Protection, promotion and support of breastfeeding in Europe: a VPP for action. European Commission, Directorate Public Health and Risk Assessment, Luxembourg, 2004.

11. World Health Organization collaborative study team on the role of breastfeeding on the prevention of infant mortality. Effect of breastfeeding on infant and child mortality due to infectious diseases in less developed countries: A pooled analysis. Lancet. 2000;355:451-455.

12. World Health Organization and United Nations Childrens’ Fund. Global strategy for infant and young child feeding. Geneva, 2003.

13. Pan American Health Organization. Guiding principles for comple-mentary feeding of the breastfed child. 2008. Prieiga per internetą: <http://whqlibdoc.who.int/paho/2003/a85622.pdf> [žiūrėta 2013-01-10].

14. World Health Organization. Guiding Principles for feeding non-breastfed children 6–24 months of age. Geneva, 2005.

15. Vingras A, Markūnienė E, Vingraitė J ir kt. Kūdikių ir mažų vaikų žindymas: metodiniai nurodymai sveikatos priežiūros specialistams. Respublikinis mitybos centras, Vilnius, 2005;39.

16. Saha KK, Frongillo EA, Alam DS, Arifeen SE, Persson LA, Rasmussen KM. Appropriate infant feeding practices result in better growth of infants and young children in rural Bangladesh. American Journal of Clinical Nutrition. 2008;87:1852-1859.

17. Dewey K, Adu-Afarwuah S. Systematic review of the efficacy and effectiveness of complementary feeding interventions in developing countries. Maternal and Child Nutrition. 2008;4:24-85.

18. Daelmans B, Mangasaryan N, Martines J, Saadeh R, Casanovas C, Arabi M. Strengthening actions to improve feeding of infants and young children 6 to 23 months of age: Summary of a recent World Health Organization and UNICEF technical meeting, Geneva, 6–9 October 2008. Food and Nutrition Bulletin. 2009;30(2):236-238.

19. World Health Organization and United Nations Children’s Fund. Indicators for assessing infant and young child feeding practices part I. Geneva: 2008a WHO. Prieiga per internetą <http://www.who.int/child_adolescent_health/documents/9789241596664/en/index.html> [žiūrėta 2013-01-10].

20. Lietuvos sveikatos sistemos 2011–2020 metų plėtros metmenys. Lietuvos Respublikos Seimo 2011-06-07 nutarimas Nr. XI-1430.

21. World Health Organization, United Nations Children’s Fund and partners. Indicators for assessing infant and young child practices part III Country Profiles. Geneva: 2010b WHO. Prieiga per internetą: <http://www.who.int/nutrition/publications/infantfeeding/9789241599757/en/index.html> [žiūrėta 2012-10-10].

22. World Health Organization. Indicators for assessing infant and young child feeding practices - Part II Measurement. Geneva: 2010 WHO. Prieiga per internetą: <http://www.who.int/nutrition/publications/infantfeeding.html> [žiūrėta 2012-10-10].

23. WHO Global Data Bank on Infant and Young Child Feeding (Accessed March 2012).

24. Adriano C, Yngve A, Koletzko B, Guzman LR. Protection, Promotionand Support of Breast-Feeding in Europe:Progress from 2002 to 2007. Public Health Nutrition. 2009; OECD Family Data base and other recent national surveys.

25. Rekomendacijos dėl 2011–2020 metų Lietuvos sveikatos programos tikslų ir uždavinių įgyvendinimo. Prieiga per internetą: <http://www.sveikatosprojektai.org/node/41> [žiūrėta 2012-08-21].

26. Centers for Disease Control and Prevention. Racial and Ethnic Differencesin Breastfeeding Initiation and Duration by State – National Immunization Survey, United States, 2004-2008, Morbidity and Mortality Weekly Report. 2010;59(11):327-334.

27. U.S. Department of Health and Human Services. The Surgeon General’s Call to Action to Support Breastfeeding. U.S. Department of Health and Human Services, Office of the Surgeon General: Washington DC, 2011.

28. Keith B, Grant C, Hamlyn B, Thornton A. Infant Feeding Survey 2005. NHS Information Centre. 2007;34-47.

29. Barria MR, Santander G, Victoriano T. Factors Associated with Exclusive Breastfeeding at 3 Months Postpartum in Valdivia, Chile. Journal of Human Lactation. 2008;24(4):439-445.

30. Bosnjak AP, Grguric J, Stanojevic M, Sonicki Z. Influence of Sociodemographic and Psychosocial Characteristics on Breastfeeding Duration of Mothers Attending Support Groups. Journal of Perinatal Medicine. 2009;3(2):185-192.

31. Flacking R, Nyqvist KH, Ewald U. Effects of Socioeconomic Status on Breastfeeding Duration in Mothers of Preterm and Term Infants. European Journal of Public Health. 2007;17(6):579-584.

32. Kronborg H, Væth M. The Influence of Psychosocial Factors on the Duration of Breastfeeding. Scandinavian Journal of Public Health. 2004;32:210-216.

33. Kuo S, Hsu C, Li C, Lin K, Chen C, Gau M, Chou Y. Community-based Epidemiologic Study on Breastfeeding and Associated Factors with Respect to Postpartum Periods in Taiwan. Journal of Clinical Nursing. 2008;17(7):967-975.

34. Peters E, Wehkamp KH, Felberbaum RE, Kruger D, Linder R. Breastfeeding Duration Is Determined by Only Few Factors. European Journal of Public Health. 2005;16(2):162-167.

35. Perez-Rios N, Ramos-Valencia G, Ortiz AP. Cesarean Delivery as a Barrier for Breastfeeding Initiation: The Puerto Rican Experience. Journal of Human Lactation. 2008;24(3):293-302.

36. Senarath U, Dibley MJ, Agho KE. Breastfeeding Practices and Associated Factors among Children under 24, Months of Age in Timor-Leste. European Journal of Clinical Nutrition. 2007;61:387-397.

37. Hure AJ, Powers JR, Chojenta CL, Byles JE, Loxton D. Poor Adherence to National and International Breastfeeding Duration Targets in an Australian Longitudinal Cohort. PLoS ONE. 2013;8(1).

38. Bartkevičiūtė R, Barzda A, Stukas R, Vingras A, Abaravičius A. Kūdikių išimtinio žindymo trukmės ir ją įtakojančių veiksnių tyrimas. Visuomenės sveikata. 2007;1:21-25. ISSN 1392-2696.

39. Stundžienė R, Kalibatienė D, Vingras A. Kūdikių mitybos ypatumai pirmaisiais gyvenimo metais. Medicinos teorija ir praktika. 2010;16(4):379-386. ISSN 1392-1312.

40. Jennifer H, Douma M. Barriers to Breastfeeding in Women of Lower Socioeconomic Status, Michigan State University, 2012.

41. Joanna Briggs Institute. Early childhood pacifier use in relation to breastfeeding, SIDS, infection and dental malocclusion, Best Practice. 2005;9(3):1-6. Prieiga per internetą: <http://uk.reuters.com/article/idUKTRE52F51N20090316> [žiūrėta 2013-03-11].

42. Sbarbati MM, Mattei A, Scacciafratte P, Marci S, Troiano MG, Battisti E, Patacchiola A, Angelone AM, Baldi G. Survey on the prevalence, duration and exclusivity of breastfeeding in the province of Rieti, Italy. Medicina Preventiva e di Comunita. 2013;25(4):317-327. Prieiga per internetą: <http://europepmc.org/abstract/MED/23703306/reload=0;jsessionid=LV> [žiūrėta 2013-01-11].

43. Stundžienė R, Vingras A, Drazdienė N. Žindymui atsiliepiantys veiksniai. Medicinos teorija ir praktika. 2005;2(42).

44. Ulak M, Chandyo RK, Mellander L, Shrestha PS, Strand TA. Infant feeding practices in Bhaktapur, Nepal: across-sectional, health facility based survey. International Breastfeeding Journal. 2012;7:1.

45. Hancıoğlu A & Alyanak ÍY Babies and children mortality. In Turkey Demographic and Health Survey 2003 (Hacettepe Üniversitesi Nüfus etütleri Enstitüsü ed.). Saglık Bakanlıgı Ana Çocuk Sagligi ve Aile Planlaması Genel Müdürlügü, Devlet Planlama Teskilatı ve Avrupa Birligi, Ankara, Turkey. 2004;109-118.

46. Rose V. Infant and young child feeding practices among children aged 0-23 months in Tanzania Institution, 2013. Prieiga per internetą: <http://ogma.newcastle.edu.au/vital/access/manager/> [žiūrėta 2013-03-11].

2013/4(63) 79


49. Senarath U, Agho KE, Akram DS, Godakandage SSP, Hazir T, Jayawickrama H, Joshi N, Kabir I, Khanam M, Patel A, Pusdekar Y, Roy SK, Siriwarden I, Tiwari K, Dibley MJ. Comparisons of complementary feeding indicators and associated factors in children aged 6–23 months across five South Asian countries. Maternal and Child Nutrition. 2012;8(1):89-106.

47. Arabi M, Mangasaryan N, Frongillo EA, Avula R. Infant and Young Child Feeding in Developing Countries. Child Development. 2012;83:32-45.

48. Dratva J, Merten S, Ackermann-Liebrich U. The timing of complementary feeding of infants in Switzerland: Compliance with the Swiss and the WHO guidelines. Acta Pædiatrica. 2006;95:818-825.

SummaryHealthy diet is one of the most important factors

influencing successful adaptation of a new-born, as well as a good growth, development and health condition of a baby. According to the specialists, from the very first days of being born, the diet must be efficient and ensure all the demands of growing and developing little individual, as well as determining qualitative maturity of immune system.

Aim of this work is to evaluate nutritional status of children of 6-23 months in Vilnius city and nursing duration, timelessness of additional feeding, variety of diet, schedule of feeding in relation to age of children, age of mother, education, financial condition of a family, and experience in raising children.

Research material and methods. Diet of children of 6-23 months was researched in a complex way, using questionnaires: we have prepared a questionnaire Infant and young child feeding according to the WHO document: „Indicators for assessing infant and young child feeding practices. Part II: Measurement“ and form composed by the researchers. Mothers raising children of 6-23 months and visiting one of the clinics in Vilnius were surveyed. 1200 forms were distributed, 980 (81,6 percent) collected, and 878 were used for the analysis. Factors of breastfeeding and complementary feeding were analysed together with their differences and relation to factors of respondents (age, education, marital status, experience in raising children, financial status, pregnancy, mode of delivery) and of children (age, gender, the degree of the child being full-term). Statistical packets SPSS (v. 20.00), WinPepi (v. 11.19) were used for management and analysis of data.

Results and conclusions. Prevalence of exclusive breastfeeding consisted of 73,9 percent for babies under 3 months and 48,2 percent for babies under 6 months. After the new-born is delivered, more than two thirds (72,2 percent) of surveyed women began breastfeeding within the first hour.

Third of the researched ones nursed their child up until he was one year old. Established indicators of complementary feeding: 97,9 percent of mothers started their complementary feeding on time; sufficient variety of food (four or more kinds of food products) was intended to 94,0 percent of children; correct frequency of meals within one day for breastfeeded children of 6-23 months, consisted of 95,7 percent, and for children that were not breastfeeded, 82,7 percent; acceptable schedule of feeding was practised for 83,6 percent of children. Elderly women, who have higher education and live in a registered marriage, more frequently breastfeeded exclusively up until 6 months and continued breastfeeding up until one or two years. Health disorders during the pregnancy of a women, Caesarean section, and new-born being premature had influence for the baby, after being delivered, being attached to the breast later. Timelessness of complementary feeding was conditioned by the experience of raising children; older age of children and better income of a family had positive effect on variety of food, and correct acceptable schedule of feeding children was importantly related with older age of the mother, higher education, and older age of children.

Keywords: nutritional status of children of 6-23 months, exclusive breastfeeding, complementary feeding, frequency of feeding, variety of diet.

Correspondence to Rasa StundžienėVilnius University, Faculty of Medicine Department of Nursing and Fundamentals of Internal Medicine J. Kairiūkščio 2, Vilnius, LT-08411 LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 26 September 2013, accepted 31 October 2013

Nutritional status of children of 6-23 months, in the city of Vilnius, in relation to social, demographic, and other factors of mothers and children

Rasa Stundžienė1, Danutė Kalibatienė1, Kęstutis Žagminas2

1Vilnius University, Faculty of Medicine, Department of Nursing and Fundamentals of Internal Medicine2Vilnius University, Faculty of Medicine, Institute of Public Health

80 2013/4(63)


SantraukaTyrimo tikslas – nustatyti ir palyginti Šiaulių apskrities vyresniųjų klasių moksleivių alkoholio, narkotikų vartojimo

ir rūkymo rodiklius 2006 ir 2012 m.Tyrimo metodika ir kontingentas. 2006 ir 2012 m. Šiaulių apskrities mokyklose atlikta vyresniųjų klasių moksleivių

(16–19 m. amžiaus) anoniminė anketinė apklausa dėl psichoaktyviųjų medžiagų, t. y. tabako gaminių, alkoholio ir netei-sėtai vartojamų psichoaktyviųjų medžiagų (toliau sutrumpintai „narkotikų“), vartojimo. Joje dalyvavo 3 447 moksleiviai, iš jų 1 585 vaikinai ir 1 862 merginos. Apdorojant duomenis taikyta SPSS programa (SPSS 17.0 for Windows).

Rezultatai ir išvados. 2006 m. per paskutiniąsias 30 dienų rūkė 45,6 proc. vaikinų ir 33,6 proc. merginų, o 2012 m. – 43,8 proc. vaikinų ir 36,8 proc. merginų. Per 6 metus amžius, kada surūkoma pirma cigaretė, beveik nepasikeitė: 2006 m. – 16,1 proc., 2012 m. – 15,8 proc. visų apklaustų moksleivių pirmą cigaretę surūkė būdami 11 metų ir jaunesni. 2012 m. daugiau moksleivių (64 proc.) nei 2006 m. (62,8 proc.) atsakė, kad daugelis arba visi jų draugai rūko. 2006 m. 12,9 proc., o 2012 m. 17,6 proc. moksleivių per savo gyvenimą niekada nebuvo girti. Tačiau 2006 m. 87,1 proc. ir 2012 m. 82,4 proc. apklausos dalyvių buvo girti nors kartą gyvenime. Be to, 2006 m. 38,1 proc. ir 2012 m. 39,6 proc. moksleivių buvo girti per paskutiniąsias 30 dienų. Stebint moksleivių girtavimą reikšmingų pokyčių per 6 metus nepastebėta. 2006 ir 2012 m. dauguma moksleivių narkotikų vartojimo dažnumo rodiklių buvo to paties lygio, o kanapių produktų (marihuanos) bei alkoholio su marihuana vienu metu vartojimas per 6 metus statistiškai reikšmingai išaugo beveik dvigubai. Populiarūs tarp moksleivių liko klubiniai narkotikai – amfetaminai ir ekstazis. Beveik to paties lygio 2012 m. išliko alkoholio su tab-letėmis vartojimas. Kitų narkotikų vartojimas per gyvenimą (kokaino, kreko, LSD, heroino, adatiniu švirkštu leidžiamų narkotikų, GHB) nesiekė 1 procento. Narkotikus išbandžiusių moksleivių amžius 2012 m. buvo jaunesnis nei 2006 m. Iki 13 m. amžiaus marihuaną 2006 m. buvo išbandę 0,3 proc. moksleivių, o 2012 m. – 1,3 proc. respondentų.

Reikšminiai žodžiai: vyresniųjų klasių moksleiviai, alkoholis, rūkymas, narkotikai.

KAI KURIE ŠIAULIŲ APSKRITIES VYRESNIŲJŲ KLASIŲ MOKSLEIVIŲ PSIcHOAKTYVIŲJŲ MEDŽIAGŲ VARTOJIMO 2006 IR 2012 M . RODIKLIAI

Dalia Miniauskienė1, Dalia Jurgaitienė2

1Šiaul ių univers i te tas , 2Klaipėdos univers i te tas

Adresas susirašinėti: Dalia MiniauskienėŠiaulių universitetas P. Višinskio g. 25, 76351 ŠiauliaiEl. p. [email protected]

ĮVADASDidžiausi visuomenės sveikatos nuostoliai susiję su psichoaktyviųjų (priklausomybę sukeliančių) me-džiagų vartojimu. Kuo daugiau šių medžiagų varto-tojų, tuo skaudesnės pasekmės visuomenei: daugėja lėtinių somatinių ir psichikos ligų, daugiau mirčių, tarp jų ir savižudybių, prastesnė visuomenės sveikata bei su materialine ir moraline būkle susijusi gyveni-mo kokybė [1, 2, 3]. Lietuvoje, kaip ir kitose Europos valstybėse, nenustatyta priklausomybę sukeliančių medžiagų – alkoholio, tabako ir neteisėtai vartoja-mų psichoaktyviųjų medžiagų (toliau sutrumpintai

„narkotikų“) – vartojimo mažėjimo tendencijų [4, 5, 6, 7]. Visuomenė patiria dar skaudesnių padarinių, kai priklausomybę sukeliančių medžiagų vartoti pra-deda jauno amžiaus asmenys [8, 9].

Šiandien Lietuvoje mažai moksleivių visiškai ne-vartoja alkoholio. Tai tampa reta išimtimi [3]. Šiuo-laikinis jaunimas ne tik nevengia vartoti alkoholinių gėrimų, bet ir vartoja juos gana intensyviai [3, 4, 10]. Nerimą kelia merginų siekis neatsilikti nuo vaikinų ir ypač tose srityse, kurios prieš keletą dešimtmečių tikrai nebuvo aktualios merginoms. Tai alkoholio, tabako, narkotikų vartojimas [1–4]. Šie faktai negali nekelti susirūpinimo, nes merginos yra gyvybės ne-šėjos, būsimos motinos, nuo kurių sveikatos priklau-so ateinančių kartų sveikata. Narkotikų, tabako ir al-koholio kontrolės departamento duomenimis, Lietu-voje priklausomybę sukeliančių medžiagų vartojimas pavojingai paplitęs tarp jaunų žmonių [1, 2]. Siekiant

2013/4(63) 81


pagerinti ateities kartų gyvenimo kokybę svarbu įvertinti priklausomybę sukeliančių medžiagų varto-jimo paplitimo kitimą tam tikrose amžiaus, lyties ir gyvenamosios vietos socialinėse grupėse. Todėl šia-me straipsnyje aptarsime esamą situaciją remdamiesi vieno Lietuvos regiono vyresniųjų klasių moksleivių apklausos duomenimis.

Tyrimo tikslas – nustatyti ir palyginti Šiaulių aps-krities vyresniųjų klasių moksleivių alkoholio, nar-kotikų vartojimo ir rūkymo 2006 ir 2012 m. rodiklius.

TYRIMO OBjEKTAS IR METODAI2006 ir 2012 m. buvo gautas savivaldybių adminis-tracijų švietimo skyrių ir mokyklų vadovų sutikimas atlikti Šiaulių apskrities vyresniųjų klasių moksleivių (16–19 m. amžiaus) anoniminę anketinę apklausą dėl psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo. Klasės daly-vauti tyrime atrinktos atsitiktiniu būdu.

2006 m., pasirinkus 97 proc. patikimumą ir 3 proc. leistiną duomenų netikslumą, apskaičiuota, kad im-ties dydis turėtų būti 2 310 moksleivių (populiacijos dydis 12 585 moksleiviai). Išdalyta 2 770 anketų, tinkamų analizei – 2 270, atsako dydis – 82 proc. 2012 m., laikantis ne tokių griežtų imties dydžio skaičiavimo reikalavimų (95 proc. patikimumas ir 5 proc. leistinas duomenų netikslumas), apskaičiuo-ta, kad imties dydis turėtų būti 1 050 moksleivių. Iš-dalyta 1 250 anketų, tinkamų analizei – 1 177, atsako dydis – 94,2 proc.

Tiek 2006 m., tiek 2012 m. apklausai naudotas ESPAD moksleivio klausimynas, taikomas Europo-je vykdant psichoaktyviųjų medžiagų paplitimo ap-klausas pagal Alkoholio ir kitų narkotikų vartojimo Europos mokyklose tyrimo projektą (angl. European School Survey Project on Alcohol and Other Drugs, ESPAD). Analizei iš viso panaudotos 3 447 anketos, iš jų 1 585 vaikinų ir 1 862 merginų.

Apdorojant duomenis atlikta statistinė duomenų analizė naudojant SPSS programą (SPSS 17.0 for Windows). Skirtumui tarp kelių kintamųjų įvertin-ti pasirinktas χ2 (Chi – Square) testas arba z kriteri-jaus testas. Tikrinant statistines hipotezes pasirinktas 0,05 reikšmingumo lygmuo. Kadangi pirmojo tyrimo (2006 m.) metu buvo apklausta 2 270 moksleivių, o antrojo 2012 m. tyrimo metu – 1 177 moksleiviai ir statistiškai reikšmingai skyrėsi respondentų skaičius pagal kai kuriuos demografinius rodiklius, duomenys standartizuoti naudojant tiesioginės standartizacijos metodą pagal lytį, amžių ir apklausos metus.

1 lentelėje pateikiami respondentų, dalyvavusių tyrime, sociodemografiniai duomenys.

1 lentelė. Respondentų sociodemografiniai rodikliai

Požymis2006 m.,

n = 2 270 / proc.2012 m.,

n = 1 177 / proc.p

Lytis Vaikinai 1 053 / 46,4 532 / 45,2

snMerginos 1 217 / 53,6 645 / 54,8Amžiaus grupės Vaikinų16–17 m. 482 / 45,8 305 / 57,3

< 0,00118 m. 298 / 28,3 156 / 29,419 m. 273 / 25,9 71 / 13,4 Merginų16–17 m. 468 / 38,5 347 / 53,8

< 0,00118 m. 393 / 32,3 204 / 31,619 m. 356 / 29,3 94 / 14,6Gyvenamoji vieta Miestas 1 530 / 67,8 703 / 60,0

< 0,001Kaimas 726 / 32,2 469 / 40,0

REZULTATAI Moksleivių rūkymas – skaudi iki šiol neišspręsta pro-blema. Iš 2 lentelės matyti, koks buvo respondentų pasiskirstymas pagal apklausos metus ir rūkymo daž-numą kartais per visą gyvenimą bei per paskutinią-sias 30 dienų.

2 lentelė. Moksleivių tabako gaminių rūkymo rodik-lių 2006 ir 2012 m. palyginimas (rodiklio dažnis, abs. skč. / proc.)

Apklausos metai

Lytis

Rūkė nors kartą tabako gaminius (skč. / proc.)

Per gyvenimą

Per paskutiniąsias 30 dienų

2006

Vaikinai 901 / 86,5 479 / 45,6Merginos 941 / 78,5 407 / 33,6Iš viso 1 842 / 82,2 886 / 39,2P reikšmė tarp lyčių < 0,001 < 0,001

2012

Vaikinai 416 / 79,8 232 / 43,8Merginos 482 / 75,5 237 / 36,8Iš viso 898 / 77,5 469 / 39,9P reikšmė tarp lyčių < 0,001 < 0,001

P reikšmė, lyginant apklausos metus 0,014 < 0,001

Pastaba: procentai, esantys lentelėje, skaičiuojami tik nuo atsakiu-siųjų į konkretų klausimą skaičiaus.

Iš visų respondentų, atsakiusių į klausimą apie rū-kymą, 2006 m. nė karto gyvenime nerūkė 17,8 proc., o 2012 m. – 22,5 proc. vyresniųjų klasių moksleivių. 2006 m. per paskutiniąsias 30 dienų rūkė 45,6 proc. vai-kinų ir 33,6 proc. merginų, o 2012 m. – 43,8 proc. vai-kinų ir 36,8 proc. merginų. Taigi merginų sąskaita per šešerius metus moksleivių rūkymas per paskutiniąsias

82 2013/4(63)


30 dienų reikšmingai patikimai išaugo nuo 39,2 proc. iki 39,9 proc., nors bent kartą per gyvenimą rūkiusių moksleivių skaičius per šešerius metus statistiškai reikš-mingai sumažėjo nuo 82,2 proc. iki 77,5 proc.

Kad įsitikintume, ar paauglių rūkymo problema mažėja ar didėja, pateiksime kai kuriuos kitus rodik-lius, kurie nėra atskirai nurodomi lentelėse. 2012 m., lyginant su 2006 m., statistiškai reikšmingai nuo 6,8 proc. iki 10,9 proc. padaugėjo moksleivių, surū-kiusių mažiau nei vieną cigaretę per savaitę, ir nuo 2,8 proc. iki 2,6 proc. sumažėjo moksleivių, surūkiu-sių daugiau nei 20 cigarečių per dieną. Kadangi šiuo atveju skirtumas tik 0,2 proc. (z kriterijus, p = 0,730), reikia manyti, kad moksleivių rūkymo problema lieka neišspręsta ir nerasta efektyvių šios problemos spren-dimo būdų. Per šešerius metus amžius, kada surūko-ma pirma cigaretė, beveik nepasikeitė. Nerimą ypač kelia tai, kad 2006 m. 16,1 proc., 2012 m. 15,8 proc. (z kriterijus, p = 0,820) visų apklaustų moksleivių pirmą cigaretę surūkė būdami 11 metų ir jaunesni. 2012 m. kasdien rūkyti pradėjo būdami nuo 11 iki 13 metų šiek tiek daugiau moksleivių (6,1 proc.) nei 2006 m. (5 proc.) (z kriterijus, p = 0,820). Tai patvir-tina ir respondentų atsakymai į klausimą, kiek tavo draugų rūko. 2012 m. didesnis moksleivių skaičius (64 proc.) nei 2006 m. (62,8 proc.) atsakė, kad dau-gelis arba visi jų draugai rūko.

Iš 3 lentelės matome, kad iš 3 447 respondentų tik 12,9 proc. moksleivių 2006 m. ir tik 17,6 proc. moks-leivių 2012 m. per savo gyvenimą nebuvo nė karto

girti. Atitinkamai 87,1 proc. 2006 m. ir 82,4 proc. moksleivių 2012 m. buvo girti nors kartą gyvenime.

2006 m. 68,1 proc. ir 2012 m. 64,4 proc. apklausos dalyvių buvo girti nors kartą per pastaruosius 12 mėn., atitinkamai 38,1 proc. ir 39,6 proc. moksleivių buvo girti per paskutiniąsias 30 dienų. Stebint moksleivių girtavimą reikšmingų pokyčių per šešerius metus ne-pastebėta, nors iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad abstinen-tų skaičius 2012 m. statistiškai reikšmingai didesnis. Tačiau per paskutiniąsias 30 dienų girtavusių ir girtais pasijutusių moksleivių skaičius 2012 m. (39,6 proc.) didesnis nei 2006 m. (38,1 proc.) (p = 0,075). Lyginant vaikinų ir merginų rezultatus matyti, kad vaikinai girti būna dažniau nei merginos, bet vaikinų ir merginų ro-dikliai skiriasi tik keliais procentais, o ne dešimtimis, kaip buvo tikėtasi.

Analizuojant kitus paauglių girtumo duomenis, kurie gauti atliekant šį tyrimą (jie atskirai lentelėse nėra pateikiami), galima pažymėti, kad apie 20 proc. respondentų per savo gyvenimą girti buvo tik 1–2 kartus, tačiau maždaug toks pat skaičius respon-dentų nurodė, jog per savo gyvenimą girti buvo 40 ir daugiau kartų. Lyginant 2006 m. ir 2012 m. rezulta-tus, 2012 m. moksleiviai statistiškai reikšmingai dau-giau ir dažniau gėrė alaus, alkoholinių mišinių (pvz., „Mix“), vyno, šampano, stipriųjų alkoholinių gėrimų

3 lentelė. Moksleivių girtumo atvejų dažnumo 2006 ir 2012 m. palyginimas (rodiklio dažnis, abs. skč. / proc.)

Apklausos metai

Lytis

Buvo girtas nuo alkoholinių gėrimų (skč. / proc.)

Per gyvenimą

Per pasku-tiniuosius 12 mėn.

Per pas-kutiniąsias 30 dienų

2006

Vaikinai 907 / 89,0 707 / 76,3 465 / 49,9Merginos 1 019 / 85,4 677 / 61,3 309 / 28,1Iš viso 1 926 / 87,1 1 384 / 68,1 774 / 38,1P reikšmė tarp lyčių

< 0,001 < 0,001 < 0,001

2012

Vaikinai 434 / 84,3 340 / 71,4 229 / 48,2Merginos 513 / 80,9 349 / 59,3 191 / 32,6Iš viso 947 / 82,4 689 / 64,6 420 / 39,6P reikšmė tarp lyčių

< 0,001 < 0,001 < 0,001

P reikšmė, lyginant apklausos metus

0,001 0,296 0,075

Pastaba: procentai, esantys lentelėje, skaičiuojami tik nuo atsakiu-siųjų į konkretų klausimą skaičiaus.

4 lentelė. Moksleivių narkotikų vartojimo 2006 ir 2012 m. rodiklių palyginimas (rodiklio dažnis, abs. skč. / proc.)

Narkotikų pavadinimas

Apklausos metai

Nors kartą vartojo narkotikų (skč. / proc.)

Per gyvenimą

Per pasku-tiniuosius 12 mėn.

Per pas-kutiniąsias 30 dienų

Kanapės (marihuana)

2006 371 / 16,7 191 / 9,5 63 / 3,12012 279 / 24,0 164 / 14,3 60 / 5,3

P reikšmė < 0,001 0,001 0,009

Amfetaminai2006 34 / 1,5 17 / 0,8 11 / 0,52012 17 / 1,5 5 / 0,4 4 / 0,3

χ2 = 1,73; lls = 3; p = 0,630

Ekstazis2006 37 / 1,7 17 / 0,8 7 / 0,32012 11 / 0,9 4 / 0,3 4 / 0,3

χ2 = 5,03; lls = 3; p = 0,170

Alkoholis su tabletėmis

2006 61 / 2,7 21 / 0,9 8 / 0,42012 32 / 2,7 13 / 1,1 9 / 0,8

χ2 = 2,87; lls = 3; p = 0,411

Alkoholis su marihuana

2006 94 / 4,2 57 / 2,5 20 / 0,92012 99 / 8,5 40 / 3,4 28 / 2,4

χ2 = 43,37; lls = 3; p < 0,001

χ2 testas apskaičiuotas lyginant 2006 m. ir 2012 m. duomenis. Pastaba: procentai, esantys lentelėje, skaičiuojami tik nuo atsakiu-

siųjų į konkretų klausimą skaičiaus.

2013/4(63) 83


(viskio, likerio ir pan.). Šiek tiek sumažėjo tik sidro vartojimas. Lyginant respondentus pagal amžių, daž-niau ir daugiau visų išvardytų gėrimų vartojo vyres-ni moksleiviai, t. y. 19 metų, lyginant su 18 metų ar 16–17 metų respondentais (p < 0,001).

Analizuojant narkotikų vartojimo paplitimą tarp moksleivių 2006 m. ir 2012 m. (4 lentelė) teigiamų poslinkių taip pat nenustatyta, nes daugumos narko-tikų vartojimo dažnumo rodikliai yra to paties lygio, o kanapių produktų (marihuanos) bei alkoholio su marihuana vienu metu vartojimas per šešerius metus statistiškai reikšmingai beveik dvigubai išaugo.

Be marihuanos, tarp moksleivių populiarūs lieka klubiniai narkotikai – amfetaminai ir ekstazis. Nors iš pirmo žvilgsnio atrodytų, kad jų vartojimas mažė-ja, reikšmingo skirtumo 2006 ir 2012 m. nenustatyta.

Beveik to paties lygio 2012 m. išliko alkoholio su tabletėmis vartojimas, bet, kaip minėta, dvigubai iš-augo alkoholio su marihuana vartojimas vienu metu (p < 0,001).

Kitų narkotikų vartojimas per gyvenimą (kokai-no, kreko, LSD, heroino, adatiniu švirkštu leidžiamų narkotikų, GHB) nesiekė 1 proc., todėl jų vartojimo dažnumo atskirai lentelėse nepateikiame. Statistiškai reikšmingų skirtumų lyginant šių narkotikų papliti-mą 2006 ir 2012 m. taip pat nenustatyta, išskyrus ha-liucinogeninius grybus, kurių vartojimas statistiškai reikšmingai padidėjo, nors 1 proc. taip pat nesiekia.

Narkotikų išbandžiusių moksleivių amžius 2012 m. statistiškai reikšmingai buvo jaunesnis nei 2006 m. Iki 13 m. amžiaus 2006 m. marihuaną buvo išbandę 0,3 proc. moksleivių, o 2012 m. – jau 1,3 proc. res-pondentų (p < 0,001). 2012 m. kitų narkotikų iki 13 m. amžiaus taip pat buvo išbandęs didesnis moksleivių skaičius nei 2006 m., nors statistiškai reikšmingo skir-tumo nepastebėta.

Pirmasis narkotikas, kurį tiek 2006 m., tiek 2012 m. moksleiviai išmėgino pirmiausiai, buvo ma-rihuana, antroje vietoje – ekstazis, trečioje – amfe-taminai. Taigi moksleivių psichoaktyviųjų medžiagų vartojimo problema lieka labai aktuali.

REZULTATŲ APTARIMASMūsų tyrimo duomenis patogiausia lyginti su ESPAD tyrimu, atliktu paskutinį kartą 2011 m. 36 Europos šalyse, nes ir mes naudojome ESPAD tyrimui sukur-tą klausimyną. Be abejo, lyginant duomenis būtina atsižvelgti į skirtingą respondentų amžių. 2011 m. ESPAD tyrimo respondentai buvo 15–16 m. Euro-pos šalių moksleiviai, o mūsų tyrime dalyvavo 9, 10, 11 ir 12 klasių moksleiviai, t. y. jaunuoliai nuo 16 iki

19 m. amžiaus. Dėl šios priežasties kategoriškai tvir-tinti, kad Šiaulių apskrities moksleiviai dažniau ir daugiau vartoja psichoaktyviųjų medžiagų nei vidu-tiniškai Europoje, negalima, nors tokios tendencijos ryškėja. Kiekvienu atveju reikia prisiminti, kad mūsų tyrime dalyvavę respondentai yra keleriais metais vyresni. Be to, paskutinis ESPAD tyrimas buvo atlik-tas 2011 m., o mūsų antrasis tyrimas – 2012 m.

2011 m. ESPAD tyrime dalyvavusių šalių 54 proc. moksleivių pasisakė, kad jie yra rūkę cigaretes bent kartą, 28 proc. – rūkė per pastarąsias 30 dienų [4]. Tai daug mažiau nei nurodė mūsų respondentai, nes šie Šiaulių apskrities moksleivių rodikliai 2012 m. yra atitinkamai 77,5 proc. ir 39,9 proc. Aukšti rūkymo per pastarąsias 30 dienų rodikliai 2011 m. buvo Bul-garijoje, Kroatijoje, Čekijoje, Prancūzijoje, Latvijo-je, Monake ir Slovakijoje (apie 40 proc.) [4], taigi nuo šių šalių neatsilieka ir Šiaulių apskrities moks-leiviai. Vidutiniškai 7 proc. moksleivių Europos ša-lyse teigė, kad jie cigaretes kasdien rūkyti pradėjo būdami 13 metų ar jaunesni [4]. Mūsų duomenimis, 16,1 proc. moksleivių 2006 m. ir 15,8 proc. mokslei-vių 2012 m. pirmą cigaretę surūkė būdami 11 metų ir jaunesni. Mūsų duomenis lyginant su 2011 m. ESPAD tyrimo metu nustatytu Lietuvos vidurkiu matyti, kad visi Šiaulių apskrities moksleivių rūky-mo rodikliai yra statistiškai reikšmingai didesni nei šalies vidurkis. Lietuva pagal rūkymo per paskutinią-sias 30 dienų rodiklį tarp Europos šalių, dalyvavusių 2011 m. ESPAD tyrime, yra devintoje vietoje [4].

Visose ESPAD tyrime dalyvavusiose šalyse, iš-skyrus Islandiją, ne mažiau kaip 70 proc. moksleivių vartojo alkoholį bent kartą per savo gyvenimą, o per pastaruosius 12 mėnesių ir per pastarąsias 30 die-nų – atitinkamai 79 proc. ir 57 proc. respondentų. 2012 m. Šiaulių apskrityje 95,6 proc. moksleivių vartojo alkoholį nors kartą gyvenime, 90,6 proc. – per paskutiniuosius 12 mėn. ir 71,9 proc. – per pas-kutiniąsias 30 dienų. Tai daug daugiau nei Europos šalių vidurkis ir statistiškai reikšmingai daugiau nei Lietuvos vidurkis. Tiek Europos šalyse, tiek tarp Lietuvos ir Šiaulių apskrities moksleivių, vartojan-čių alkoholį, berniukų visuomet buvo daugiau nei mergaičių. Apibendrinant galima sakyti, kad moks-leivių alkoholio vartojimo tendencijos beveik visose Europos šalyse yra panašios. Daugiausia alkoholio suvartoja moksleiviai Čekijoje, Slovakijoje, Dani-joje, Bulgarijoje, Latvijoje. Lietuva pagal alkoholio vartojimo nors kartą gyvenime rodiklį tarp Europos šalių, dalyvavusių 2011 m. ESPAD tyrime, yra pen-kioliktoje vietoje [4].

84 2013/4(63)


2011 m. ESPAD tyrimo duomenimis, Europoje vi-dutiniškai 21 proc. berniukų ir 15 proc. mergaičių yra bandę narkotikų bent kartą gyvenime. Tai dariusių ber-niukų gerokai daugiau nei mergaičių. Didžioji dalis Eu-ropos moksleivių teigė bandę vartoti kanapes. 2011 m. ESPAD tyrime nustatyta, kad bent kartą gyvenime kanapių buvo vartoję 17 proc. moksleivių, o 6 proc. respondentų buvo bandę vieno ar kelių kitų narkotikų, įrašytų į kitų narkotikų sąrašą. Ekstazis ir amfetaminai užima antrą vietą (po 3 proc.), o kokainas, krekas, LSD ir heroinas nurodomi rečiau (1–2 proc.) [4].

Mūsų tyrimo duomenimis, kanapių (marihuanos) 2012 m. nors kartą per gyvenimą vartojo 24 proc. Šiaulių apskrities moksleivių, per paskutiniuosius 12 mėn. – 14,3 proc., o per paskutiniąsias 30 dienų – 5,3 proc. Tai daugiau nei Europos šalių vidurkis.

Nors kartą gyvenime kitų narkotikų pavartojusių Šiaulių apskrities moksleivių buvo mažiau nei Euro-pos šalių vidurkis, pvz., amfetaminų vartojo 1,5 proc. apklausos dalyvių, ekstazio – 1,7 proc., likusių nar-kotikų (LSD, kokaino, kreko, heroino, GHB ir kt.) – mažiau nei 1 proc. moksleivių. Europos šalyse šių narkotikų vartojo nuo 1 iki 2 proc. moksleivių. Euro-poje kanapių vartoję per paskutiniuosius 12 mėnesių nurodė 13 proc. visų moksleivių, 15 proc. berniukų ir 11 proc. mergaičių, o per paskutiniąsias 30 dienų kanapių vartojo 8 proc. berniukų ir 5 proc. mergaičių (vidurkis 7 proc.) [4].

Šiaulių apskrityje 2012 m. atliktos apklausos re-zultatai labai panašūs: per 12 mėn. – 14,3 proc., o per paskutiniąsias 30 dienų – 5,3 proc. moksleivių buvo vartoję kanapių. Europoje daugiausia tokių moksleivių buvo Čekijoje, Prancūzijoje, mažiausiai – Norvegijoje, Švedijoje, Albanijoje, Bosnijoje ir Hercegovinoje [4].

Gydytojo nepaskirtų raminamųjų ir migdomųjų vaistų vartojimas labiausiai paplitęs Lietuvoje, Mo-nake ir Lenkijoje. Šiose šalyse 2011 m. atliekant ESPAD tyrimą jų vartoję nurodė apie 14 proc. moks-leivių [4]. Šiaulių apskrityje šis rodiklis dar dides-nis – 15,9 proc. apklausos dalyvių.

Pagal 2011 m. ESPAD tyrimą moksleivių, kurie nors kartą svaiginosi alkoholiu kartu su tabletėmis, mažiau nei 6 proc. Šis skaičius Šiaulių apskrityje tiek 2006 m., tiek 2012 m. yra 2,7 proc.

Pagal ESPAD duomenis nuo pirmojo tyrimo 1995 m. iki 2007 m. inhaliantų vartojimas nors kartą gyvenime smarkiai nesikeitė ir bendras visų šalių ly-gis buvo 8–9 proc. Tačiau lyginant dviejų paskutinių-jų tyrimų rezultatus pastebėtas nežymus padidėjimas nuo 8 proc. iki 10 proc. [4]. Ta pati tendencija stebima ir Šiaulių apskrityje, nors skaičiai kur kas mažesni:

2006 m. – 2,1 proc., o 2012 m. – 6,9 proc. Anksčiau Europos berniukai 1–2 proc. lenkė mergaites, bet 2011 m. inhaliantus vartojusių abiejų lyčių atstovų dalis buvo tokia pat (10 proc.). Tačiau vienas Šiaulių apskrities moksleivių rodiklis nuo 2006 m. iki 2012 m. išaugo beveik dvigubai. Tai alkoholio vartojimas kartu su marihuana, kuris 2012 m. siekė net 8,5 proc.

Kad ES šalyse šie trys jaunų žmonių svaiginimosi būdai (rūkymas, alkoholio bei narkotikų vartojimas) yra labai paplitę, rašė daug užsienio autorių [4, 6–8, 11, 14, 15]. Kai kurių iš jų darbuose [11, 14] pažymima, kad vis dažniau narkotikai yra „maišomi“, t. y. narkotikai, alkoholis ir tabakas vartojami tuo pačiu metu.

Apie alkoholį ir tabako gaminius, kaip apie „star-tinius“ narkotikus, atveriančius kelią kitų narkotikų vartojimui, rašė daug užsienio ir Lietuvos mokslinin-kų [11–13]. Kaip rodo Lietuvos ir užsienio autorių darbai, moksleivių amžius, kai pradedama rūkyti, vartoti alkoholį ir kitus narkotikus, jaunėja, o narko-tikus, kaip prekę, pasiūlo vis jaunesnio amžiaus vai-kams [6, 8, 9, 15]. Be to, daugėja besaikio gėrimo atvejų [7], o berniukų ir mergaičių išgerto alkoholio kiekis darosi panašus [3, 5, 15].

IŠVADOS1. 2006 m. per paskutiniąsias 30 dienų rūkė 45,6 proc.

vaikinų ir 33,6 proc. merginų, o 2012 m. – 43,8 proc. vaikinų ir 36,8 proc. merginų. Per šeše-rius metus merginų sąskaita moksleivių rūkymas per paskutiniąsias 30 dienų reikšmingai patikimai išaugo nuo 39,2 proc. iki 39,9 proc. Nors bent kar-tą per gyvenimą rūkiusių moksleivių skaičius per šešerius metus statistiškai reikšmingai sumažėjo nuo 82,2 proc. iki 77,5 proc., paauglių rūkymo problema dar neišspręsta.

2. Per savo gyvenimą nė karto girti nebuvo 2006 m. – 12,9 proc., 2012 m. – 17,6 proc. moksleivių, ati-tinkamai 87,1 proc. 2006 m. ir 82,4 proc. 2012 m. buvo girti nors kartą gyvenime. Per pastaruosius 12 mėn. 2006 m. nors kartą girti buvo 68,1 proc., 2012 m. – 64,6 proc. moksleivių. Per paskuti-niąsias 30 dienų 2006 m. girti buvo 38,1 proc., 2012 m. – 39,6 proc. moksleivių. Stebint moks-leivių girtavimą reikšmingų teigiamų pokyčių per šešerius metus nepasiekta.

3. 2006 ir 2012 m. daugumos narkotikų vartojimo dažnumo rodikliai buvo to paties lygio, o kana-pių produktų (marihuanos) bei alkoholio su ma-rihuana vienu metu vartojimas per šešerius metus statistiškai reikšmingai išaugo beveik dvigubai. Tarp moksleivių populiarūs buvo ir klubiniai

2013/4(63) 85


narkotikai – amfetaminai ir ekstazis. Beveik to paties lygio 2012 m. buvo alkoholio su tabletė-mis vartojimas. Kitų narkotikų vartojimas per gyvenimą (kokaino, kreko, LSD, heroino, adati-niu švirkštu leidžiamų narkotikų, GHB) nesiekė

1 proc., tačiau Šiaulių apskrities 16–19 m. amžiaus moksleivių narkotikų vartojimo problema išlieka labai aktuali ir nematyti tendencijos mažėti.


Literatūra1. Narkotikų kontrolės departamento prie Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 2008, 2009 ir 2010 m. metiniai pranešimai. Narkotikų kontrolės departamentas. 2008, 2009, 2010.

2. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamento 2011 ir 2012 m. metiniai pranešimai. Narkotikų, tabako ir alkoholio kontrolės departamentas. 2011, 2012.

3. Goštautas A, Povilaitis R, Pilkauskienė I, Jakušovaitė I, Statkevičie-nė S. Psichoaktyvių medžiagų vartojimo paplitimas tarp studentų 2005–2006 m. Medicina (Kaunas). 2009;45(7):522-29.

4. 2011 m. ESPAD ataskaita. Narkotinių medžiagų vartojimas tarp moksleivių 36 Europos šalyse: santrauka. Europos narkotikų ir narkomanijos stebėsenos centras, 2012.

5. Heimisdottir J, Vilhjalmsson R, Kristjansdottir G, Meyrowitsch DW. The social context of drunkenness in mid-adolescence. Scand J Public Health. 2010 May;38(3):291-8.

6. Beck F, Legleye S. Sociology and epidemiology of consumption of psy choactive substances in adolescents. Encephale. 2009 Dec; 35(6):S190-201.

7. Huurre T, Lintonen T, Kaprio J, Pelkonen M, Marttunen M, Aro H. Adolescent risk factors for excessive alcohol use at age 32 years. A 16-year prospective follow-up study. Soc Psychiatry Psychiatr Epidemiol. 2010 Jan;45(1):125-34.

8. Thomas RE, Baker PRA, Lorenzetti D. Family-based programmes for preventing smoking by children and adolescents. Cochrane

Database Syst Rev. 2007 Jan [cited 2013 May]. Available from: http://www.ncbi.nlm.nih.gov/pubmed/?term=CD004493.

9. Palanci Y, Saka G, Tanrikulu AC, Acemoğlu H. Cigarette use frequency and the affecting factors in primary and high school students in Diyarbakir. Tuberk Toraks. 2009;57(2):136-44.

10. Zaborskis A, Žemaitienė N, Šumskas L, Grabauskas V, Veryga A, Petke-vičius R. Lietuvos moksleivių alkoholinių gėrimų vartojimo kaita 1994–2006 m. ir nauji iššūkiai. Medicina (Kaunas). 2008;44(8):623-32.

11. Barra S, Gaeta G, Del Castello E, Capozzi G, Cuomo V, Effuso L, Madrid A, Stornaiuolo V. Age-related differences in factors associated with cigarette smoking among Italian high school students. J Cardiovasc Med (Hagerstown). 2009 Jul;10(7):529-34.

12. Šumskas L, Zaborskis A, Grabauskas V. Social Determinants of Smoking, Alcohol and Drug Use Among Lithuanian School-Aged Children: Results From 5 Consecutive HBSC Surveys, 1994–2010. Medicina (Kaunas). 2012;48(11):595-604.

13. Jurgaitienė D, Zaborskis A, Šumskas L. Narkotikų vartojimas tarp Klaipėdos profesinių mokyklų moksleivių 2004–2006. Medicina (Kaunas). 2009;45(4):843-51.

14. Eaton DK, Kann L, Kinchen S, Shanklin S, Ross J, Hawkins J, Harris WA at al. Youth risk behavior surveillance - United States, 2009. MMWR Surveill Summ. 2010 Jun 4;59(5):1-142.

15. Miller J, Naimi T, Brewer R, Everett Jones S. Binge drinking and associated health risk behaviors among high school students. Pediatrics. 2007;119(1):76-84.

86 2013/4(63)


SummaryThe aim – to identify and analyze the alcohol, drug

use and smoking prevalence in Siauliai city and county districts of senior students in 2006 and 2012.

Methods. Anonymous questionnaire survey on the use of psychoactive substances among 16-19 year old senior students (1585 boys and 1862 girls) Siauliai city and region in 2006 and 2012 was performed. Classes were selected randomly. The statistical analysis of data using SPSS 17.0 for Windows.

Results and conclusions. In 2006, during the last 30 days, 45.6 percent of boys and 33.6 percent girls, and in 2012 – 43.8 percent males and 36.8 percent of females smoked tobacco products. During the 6-year period, students‘ age when first smoked a cigarette, almost unchanged. In 2006. – 16.1 per cent, and in 2012 – 15.8 percent of the surveyed students smoked their first cigarette at age 11 or even younger. Moreover, in 2012. larger number of students (64.0 percent) than in 2006. (62.8 percent) said that most or all of their friends smoke tobacco products. 12.9 percent of students in 2006, and 17.6 percent of students in 2012, during his life has never been drunk. However, 87.1 percent in 2006 and 82.4 percent in 2012 have been drunk at least once in life. In addition, 38.1 percent in 2006 and 39.6 percent. 2012 have been drunk in the last 30 days. No significant changes in monitoring students’ drinking during the 6-year period were observed. In 2006 and 2012, the majority of

illegal drug use indicators maintained at the same level. Cannabis products (marijuana) and alcohol with marijuana at the same time use a 6-year period significantly increased by almost double. Club drugs – amphetamines and ecstasy remained popular among students. Almost at the same level in 2012 remained at the same time alcohol use with tablets. Other illicit drugs at least once during their lifetime (cocaine, crack, LSD, heroin, GHB) in 2012 less than one per cent. Age of pupils who have tried illegal drugs for the first time in 2012 was lower than in 2006. In 2006 to 13 years of marijuana tested by 0.3 percent, and in 2012 – 1.3 percent of the respondents. And other illicit drugs in 2012 to 13 years of age tested more students than in 2006. Summarizing, alcohol, illegal drugs, and tobacco use problem among senior students’ remains very relevant.

Keywords: senior students, alcohol, illegal drugs, smoking.

Correspondence to Dalia MiniauskienėŠiauliai UniversityP. Višinskio 25, LT-76351 Šiauliai, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 21 August 2013, accepted 30 September 2013

Psychoactive substance use among Šiauliai county senior students in 2006 and 2012

Dalia Miniauskienė1, Dalia Jurgaitienė2

1Šiauliai University, 2Klaipėda University

2013/4(63) 87


SantraukaTyrimo tikslas – įvertinti sirgimo lėtine liga ir subjektyviai vertinamos sveikatos, psichologinės gerovės ryšius, kon-

troliuojant amžiaus poveikį. Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrime dalyvavo 1 202 Lietuvos gyventojai nuo 16 iki 89 metų (M = 45,5 metų,

SD = 18,7 metų), apklausa vyko 36 miestuose ir 62 kaimuose. Šiame tyrime dalyvaujančių asmenų buvo prašoma subjek-tyviai įvertinti savo sveikatą ir taip pat nurodyti, ar serga lėtine liga. Visi tyrimo dalyviai pildė Lietuviškąją psichologinės gerovės skalę.

Tyrimo rezultatai. Atliekant struktūrinių lygčių modeliavimą nustatyta, kad pasitenkinimas gyvenimo lygiu negali būti nuspėjamas remiantis sergama lėtine liga, jį padeda nuspėti tik subjektyvus sveikatos vertinimas. Visus kitus gerovės komponentus – optimizmą, negatyvų emocingumą, pasitenkinimą santykiais su artimaisiais ir tarpasmeniniais santykiais, pasitenkinimą darbu ir gyvenimu Lietuvoje – gali padėti nuspėti tiek subjektyviai vertinama sveikata, tiek sirgimas lėtine liga (tiesiogiai ir remiantis subjektyviai vertinama sveikata). Literatūroje nurodoma, kad subjektyviai vertinama sveikata gali būti ne tik sirgimo lėtine liga, bet ir kai kurių kitų kintamųjų (pvz., amžiaus) išdava, tad į modelį įtraukėme amžių, kaip kontroliuojantį veiksnį. Rezultatai liudija, kad tokiame modelyje sirgimas lėtine liga gali būti nuspėjamas amžiaus, taip pat amžius, kaip ir sirgimas lėtine liga ar subjektyviai vertinama sveikata, padeda nuspėti daugelį gerovės komponen-tų. Sirgimas lėtine liga padeda nuspėti subjektyviai vertinamą sveikatą.

Išvados. Nustatytas stiprus sirgimo lėtine liga ir subjektyvaus sveikatos vertinimo ryšys. Tiek sirgimas lėtine liga, tiek subjektyviai vertinama sveikata gali padėti nuspėti atskirus gerovės komponentus. Amžius – svarbus sirgimo lėtine liga, subjektyviai vertinamos sveikatos ir atskirų psichologinės gerovės komponentų prediktorius.

Reikšminiai žodžiai: psichologinė gerovė, Lietuviškoji psichologinės gerovės skalė, sirgimas lėtine liga, subjektyviai vertinama sveikata.

SUBJEKTYVIAI VERTINAMOS SVEIKATOS, SIRGIMO LĖTINE LIGA IR PSIcHOLOGINĖS GEROVĖS RYŠIAI

Vilmantė Pakalniškienė1, Antanas Kairys1, Albinas Bagdonas1, Audronė Liniauskaitė2

1Vilniaus univers i te to Special iosios psichologi jos laborator i ja2Klaipėdos univers i te to Psichologi jos katedra

Adresas susirašinėti: Antanas KairysVilniaus universiteto Specialiosios psichologijos laboratorijaUniversiteto g. 9/1, 01513 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASVienas dažniausių žmonių kasdienio gyvenimo tei-ginių – svarbiausia būti sveikam, o visa kita galima susikurti ir pasiekti. Kad sveikata gali nulemti ne-mažai dalykų kiekvieno asmens gyvenime, žmonės nujaučia tiek intuityviai, tiek ir iš savo patirties. Svei-kata gali pagerinti ar pabloginti mūsų nuotaiką, keis-ti emocijas [1], padidinti ar sumažinti aktyvumą [2] ir darbingumą [3] bei įvairius kitus mūsų gyvenimo aspektus. Gal todėl ir įvairiuose tyrimuose sveikata yra viena iš sričių, kuriai skiriamas santykinai didelis dėmesys. Viena iš sveikatos paribio tyrimo krypčių

yra psichologinės arba subjektyvios gerovės tyrimai. Šie du terminai nurodo šiek tiek skirtingus gerovės aspektus: subjektyvi gerovė labiau siejasi su laimin-gumu, o psichologinė – su augimu [4, 5], tačiau šiuo metu imama pritarti tam, kad greičiausiai tai tiesiog vieno reiškinio du aspektai [4]. Mes psichologinę gerovę suprantame kaip asmens pasitenkinimą sa-vimi ir įvairiomis gyvenimo sritimis, laimingumą, teigiamų emocijų patyrimą, žemą neigiamų emocijų lygį, kontrolę, pozityvius santykius su kitais ir pan. Nurodoma, kad asmenų, kurie neturi sveikatos nu-siskundimų ir kurių sveikata yra gera, psichologinės gerovės vertinimai visuomet aukštesni nei asmenų, kurių sveikatos vertinimai prasti ar jie serga soma-tinėmis ir psichikos ligomis [6, 7]. Moksliniuose tyrimuose daugelis autorių nurodo, kad egzistuoja fizinės ir psichikos sveikatos bei psichologinės ge-rovės, atskirų gerovės komponentų ryšys [8–11]. Tokiuose tyrimuose dažnai nurodoma, kad sveiki

88 2013/4(63)


asmenys laimingesni, labiau patenkinti įvairiais da-lykais, optimistiškiau nusiteikę, geriau vertina atski-rus gerovės komponentus [12–15]. Lietuvoje taip pat atlikta tyrimų, kuriuose minimas mokinių, studentų ar suaugusių žmonių sveikatos ir gerovės ryšys [4, 16, 17]. Kaip ir kituose, taip ir šiuose tyrimuose nu-statoma, kad geresnis sveikatos vertinimas susijęs su aukštesniu gerovės vertinimu. Tad dauguma tyrėjų, besidominčių gerove, sutaria, kad sveikata susijusi su psichologine gerove ar jos komponentais net ir tada, kai kontroliuojami kiti aspektai, kurie taip pat gali sietis su gerove.

Sveikatos ir psichologinės gerovės ryšys nekelia abejonių, tačiau kyla klausimas, ar gerovė gali lemti sveikatos vertinimus ir, atvirkščiai, – ar sveikata (su-vokiama ir reali) gali veikti gerovės vertinimus. Ne-abejotina, kad objektyvi sveikata turėtų nulemti sub-jektyvius gerovės vertinimus. Tačiau reali sveikatos būklė ir subjektyvus jos vertinimas nėra tapatūs da-lykai. Tyrėjai buvo linkę manyti, kad sveikata lemia psichologinę gerovę [18], o subjektyviai vertinama sveikata yra stiprus gerovės prediktorius. Tačiau daž-nai gana sunku nustatyti, kuris kintamasis yra prie-žastis, kuris – pasekmė, nes priežastinis ryšys tiek koreliaciniuose, tiek trumpalaikiuose longitudiniuose tyrimuose stebimas abiem kryptimis: aukšti gerovės vertinimai gali rodyti geresnius sveikatos rodiklius, o sveikatos pagerėjimai – geresnius gerovės vertinimus [10, 19]. Tyrėjai teigia, kad abi kryptys galimos tiek sveikatą vertinant objektyviai, tiek subjektyviai. Vis dėlto stipresni ryšiai stebimi, kai sveikata padeda nu-spėti gerovę, tiksliau laimingumą (angl. happiness). Tyrimai parodė, kad sveiki asmenys yra laiminges-ni. Tokiuose tyrimuose buvo analizuojami individo subjektyvaus sveikatos vertinimo ir subjektyvios ge-rovės ryšiai [12, 13] arba kaip liga ar neįgalumas pa-keičia subjektyvios gerovės vertinimus [14, 15, 20]. Tad galima manyti, kad yra toks priežastinis ryšys: sveikata (tiek reali jos būklė, tiek suvokiama) lemia gerovę. Savaime suprantama, kad tiksliau įvertinti abi kryptis galime tik turėdami ilgos trukmės longi-tudinių ar eksperimentinių tyrimų duomenis.

Psichologinės gerovės sąsajos su sveikata labai priklauso nuo to, kaip vertinama sveikata: ar tai sub-jektyvus, ar objektyvus sveikatos vertinimas, t. y. ar tiriamieji patys subjektyviai vertina savo sveikatą (pvz., kokia jų sveikata), ar sveikata vertinama re-miantis objektyviais (pvz., medicininiais) kriterijais. Dažnai tyrimuose tiriamieji patys, t. y. subjektyviai, vertina savo sveikatą. Tokiuose tyrimuose nustatoma, kad sveikatos ryšys su gerove yra stiprus ir jis išlieka

net tada, kai kontroliuojama asmenybės ar demogra-finių kintamųjų įtaka. Kai sveikata tiriama objekty-viai (tą atlieka gydytojas ar surenkami duomenys iš medicininių įrašų), ryšys su gerove silpnesnis, o kartais jo visai nenustatoma [21]. Kodėl atsiranda tokie skirtumai? Šie skirtumai gali būti paaiškinami tuo, jog tiriamieji, vertindami savo sveikatą, dažnai kartu vertina ir emocinę būseną [22]. Subjektyviuo-se vertinimuose visada rasime asmenybinį, emocinį, interpretacinį ir kitus komponentus. Liga dažniausiai susijusi su įvairiomis neigiamomis emocijomis [5]: ji neatsiejama nuo skausmo ir diskomforto, nepatogu-mo jausmo. Gydytojai, atsiriboję nuo tokių emocijų ar jausmų, gali vertinti, ar medicininiuose įrašuose fiksuoti sveikatos būklę kitaip, nei tai padarytų pa-tys pacientai. Šio tyrimo metu neturėjome išrašų ar patvirtinimų iš medicinos įstaigų, tačiau objektyviu sveikatos vertinimu laikėme asmens atsakymą į klau-simą, ar serga lėtine liga (jei serga, prašėme nurodyti kokia).

Žinoma nedaug tyrimų, kuriuose autoriai anali-zuoja objektyvius sveikatos duomenis ar pateikia iš-samias tiriamų asmenų sveikatos analizes [6, 23–25]. Tačiau ir tokie tyrimai nurodo, kad yra objektyviai vertintos sveikatos ir psichologinės gerovės ryšys. Pavyzdžiui, viename tyrime nustatyta, kad psicholo-ginė gerovė gerokai žemesnė asmenų, kurie serga ar-tritu, reumatu, turi skrandžio ar kvėpavimo sistemos problemų, tačiau šiame tyrime kai kurios kitos ligos (vėžys ar diabetas) nebuvo susijusios su psichologi-ne gerove [25]. Kiti autoriai nurodo, kad objektyviai įvertintos sveikatos problemos siejasi su pasitenkini-mu gyvenimu [6]. Skausmas, nerimas ir sunkumai, susiję su kasdiene veikla, neigiamai siejasi su pasi-tenkinimu gyvenimu apskritai. Tačiau nurodoma, kad sirgimas viena ar kita liga, negalėjimas prižiūrėti savęs ar judėjimo problemos nėra glaudžiai susiję su pasitenkinimu gyvenimu. Tai tarsi įrodymas, kad su gerove gali mažiau sietis fiziniai ligos aspektai, ta-čiau emociniai aspektai turėtų būti glaudžiai susiję. Tą patvirtina ir tyrimo [13] rezultatai, rodantys, kad psichikos būklė stipriau lemia gerovės vertinimus, palyginti su fizine būkle, nors žmonės labiau linkę vertinti savo fizinę sveikatą ir būklę nei psichinę [26]. Gali būti, kad objektyvūs psichikos ar fizinės sveika-tos vertinimai šiek tiek skiriasi nuo tų, kurie gaunami tiriant subjektyviai. Tai svarbu turėti omenyje verti-nant kitų tyrimų duomenis. Be to, reikia atminti, kad gerovė gali būti matuota skirtingais instrumentais, kitokiu ligos metu ir pan., todėl rezultatai gali šiek tiek skirtis.

2013/4(63) 89


Keletas tyrimų rodo, kad vis dėlto galime pasitikė-ti subjektyviai vertinama sveikata, nes jos vertinimai validūs ir siejasi su medikų sveikatos vertinimais [27, 28]. Šiuose tyrimuose nurodoma, kad koreliacijos tarp subjektyviai ir objektyviai vertinamos sveikatos būklės koeficientai yra vidutinio dydžio ir reikšmin-gi. Tačiau kai kurie autoriai jau senokai nurodė, kad subjektyviai vertinama sveikata turi taip pat stiprius ryšius su įvairiais kitais kintamaisiais ir jie kartais gali būti geras prognostinis veiksnys [29–31]. Nema-žai tyrimų asmens amžių nurodo kaip psichologinės gerovės [32] arba svarbų sirgimo lėtinėmis ligomis veiksnį [33]. Tiriant gerovės sąsajas su amžiumi, daž-nai nustatomas U formos ryšys [32], rodantis, kad iki tam tikro amžiaus gerovė mažėja, o vėliau jos verti-nimai pradeda didėti. Autoriai kelia prielaidas, kad tokie gerovės raidos dėsningumai gali būti nulemti to, jog vidutinio amžiaus asmenų grupėje susirūpina-ma nerealizuotomis aspiracijomis, galbūt dalis efekto yra nulemta ir galimybės, kad labiau patenkinti žmo-nės išgyvena ilgiau. Vyresniame amžiuje galbūt vei-kia ir palyginimo procesai – vyresnio amžiaus žmo-nės susiduria su bendraamžių mirtimis ir labiau verti-na likusias akimirkas. Tačiau kiti tyrimai tokio ryšio nepatvirtina [34] arba nustato, kad skirtingi gerovės komponentai su amžiumi siejasi skirtingai [35]. Taigi amžiaus ryšys su psichologine gerove nėra iki galo aiškus. Tiek užsienyje [33], tiek Lietuvoje [36, 37] atliktuose tyrimuose nustatomas gana aiškus lėtinių ligų ryšys su amžiumi. Teigiama, kad su amžiumi sergamumas lėtinėmis ligomis dažnėja [37]. Remda-miesi ankstesnių tyrimų duomenimis keliame prielai-dą, kad amžius padeda nuspėti sergamumą lėtinėmis ligomis ir psichologinės gerovės komponentus.

Planuodami šį tyrimą mes ir kėlėme klausimą: kaip subjektyviai ir objektyviai vertinama sveikata siejasi su psichologinės gerovės komponentais? Mė-gindami atsakyti į šį klausimą formulavome tyrimo tikslą – įvertinti subjektyviai vertinamos sveikatos, sirgimo lėtine liga ir psichologinės gerovės ryšius, kai kontroliuojamas amžius.

TYRIMO OBjEKTAS IR METODAIApklausti 1 202 Lietuvos gyventojai nuo 16 iki 89 metų (M = 45,5 metų, SD = 18,7 metų), apklau-sa vyko 36 miestuose ir 62 kaimuose. Apklaustų as-menų sudėtis atitinka 16–89 m. Lietuvos gyventojų sudėtį pagal lytį, amžių, išsimokslinimą, tautybę, gy-venvietės tipą, apskritis. Tyrime dalyvavo 544 vyrai ir 658 moterys. 1 058 tyrimo dalyviai buvo lietuvių tautybės, 72 – lenkų, 60 – rusų ir 12 – kitų tautybių.

42 proc. (504) tiriamų asmenų buvo iš didmiesčių, 26 proc. (309) – iš kitų miestų ir 32 proc. (389) – iš kaimų ar vienkiemių. 219 tyrimo dalyvių buvo neve-dę ar netekėjusios, 634 – vedę ar ištekėjusios, 111 res-pondentų gyveno su partneriu (-e), 98 – išsiskyrę ir 139 – našliai. Imties tiriamųjų pasiskirstymas pagal amžių, išsilavinimą pateiktas 1 lentelėje. 67 proc. apklaustų asmenų (807) skalę pildė patys, 33 proc. (395) – apklausė apklausos atlikėjai. Tyrimas vyko 2011 m. lapkričio–2012 m. kovo mėnesiais.

Tyrime naudota Lietuviškoji psichologinės gero-vės skalė suaugusiems asmenims (LPGS-S), sukurta VU Specialiosios psichologijos laboratorijoje [38]. LPGS-S skirta suaugusių asmenų (nuo 16 m.) psicho-loginės gerovės matmenims vertinti. LPGS-S versija buvo sukurta vadovaujantis vadinamuoju „iš apačios į viršų“ principu, kai atrinkti 59 teiginiai (vertinti 5 balų Likerto skale nuo Tikrai ne iki Tikrai taip), su-darantys aiškią ir geromis psichometrinėmis savybė-mis pasižyminčią struktūrą. Atlikus galutinę faktori-nę analizę suaugusiems asmenims nustatyta aštuonių gerovės subskalių struktūra: optimizmo / kontrolės,

1 lentelė. Reprezentatyvios imties tiriamų asmenų am-žius ir išsilavinimas

Tiriamų asmenų charakteristika

Amžius Išsilavinimas

MetaiProcentas (absoliutus skaičius)

IšsilavinimasProcentas (absoliutus skaičius)

16–19 7,8 (94) Pradinis 4,1 (49)

20–24 9,4 (113) Pagrindinis (nebaigtas vidurinis) 12,6 (151)

25–29 8,6 (103) Vidurinis 17,2 (207)

30–34 7,5 (90)Profesinis (profesinė mokykla, vidurinis su profesine kvalifikacija)

21,5 (259)

35–39 8,0 (96)Aukštesnysis (technikumas, aukštesnioji mokykla)

17,6 (212)

40–44 7,6 (91)Neuniversitetinis aukštasis (kolegija)

6,7 (80)

45–49 10 (122)Universitetinis aukštasis – baka-lauro laipsnis

10,1 (121)

50-54 8,5 (102)Universitetinis aukštasis – magis-tro laipsnis ar jam prilygintas

9,8 (118)

55–59 7,3 (88)Universitetinis aukštasis – mokslų daktaras

0,4 (5)

60–64 5,6 (67)

65–69 6,2 (74)

70–74 6,2 (74)

75–79 4,2 (50)

80–84 2,0 (24)

85–90 1,2 (14)

90 2013/4(63)


pasitenkinimo pragyvenimo lygiu, pasitenkinimo šeima ir artimaisiais, pasitenkinimo tarpasmeniniais santykiais, pasitenkinimo fizine sveikata, pasitenki-nimo darbu, neigiamo emocingumo bei pasitenkini-mo gyvenimu Lietuvoje. Detaliau visa skalės kūrimo procedūra, psichometrinės charakteristikos, naudo-jimo instrukcija ir normos pristatyta LPGS vadove [38]. Subskalių vidinis suderinamumas pateiktas 2 lentelėje, visos skalės laikytinos pakankamai pa-tikimomis. Pasitenkinimo fizine sveikata skalė bus naudojama subjektyviai vertinant sveikatą.

Tyrimo metu visiems apklausos dalyviams buvo pateikta keletas klausimų, atspindinčių objektyvų sveikatos vertinimą (tai nebuvo medikų patikslin-ta informacija, bet pasitikėjome asmens atsakymais apie lėtines ligas). Dalyvių klausta, ar jie serga lėtine liga. Pateikti du atsakymo variantai: (1) ne ir (2) taip. Jei tiriami asmenys nurodė, kad serga lėtine liga, jų buvo prašoma įvardyti, kokia liga serga (responden-tai turėjo įrašyti patys, atsakymo variantų nepateikta). Taip pat buvo prašoma nurodyti, kiek metų jie serga nurodyta lėtine liga (įrašyti skaičių). Respondentams buvo pateiktas ir platus sociodemografinis klausimy-nas (pvz., prašyta nurodyti lytį, amžių, užsiėmimą, tikėjimą ir pan.). Šioje analizėje panaudojamas tik amžiaus kintamasis.

Duomenų apdorojimas. Statistinė duomenų ana-lizė atlikta naudojantis Mplus 6.0 programiniu pa-ketu [39]. Norėjome struktūrinių lygčių būdu įver-tinti du modelius: pirma, kai sirgimas lėtine liga padeda nuspėti subjektyviai vertinamą sveikatą, o jie abu – atskirus psichologinės gerovės komponen-tus: optimizmą, pasitenkinimą pragyvenimo lygiu, negatyvų emocingumą, pasitenkinimą santykiais su artimaisiais ir tarpasmeniniais santykiais, pasitenki-nimą darbu ir gyvenimu Lietuvoje, antra, kai amžius

padeda nuspėti sirgimą lėtine liga, subjektyviai verti-namą sveikatą, o sirgimas lėtine liga bei subjektyviai vertinama sveikata – atskirus psichologinės gerovės komponentus. Testuojami modeliai buvo įvertinti re-miantis chi kvadratu ir trimis tinkamumo kriterijais: CFI (palyginimo indeksas) [40], RMSEA (aproksi-macijos liekanos kvadrato šaknies paklaida) [41] ir TLI (Tucker-Lewis indeksas) [42]. CFI ir TLI indek-sų reikšmės, didesnės už 0,90, liudija apie adekvačią modelio atitiktį duomenims [43]; reikšmės, didesnės už 0,95, liudija apie gerą atitiktį [44]. RMSEA reikš-mės, mažesnės už 0,08, reprezentuoja pakankamą aproksimacijos liekanos kvadrato šaknies paklaidą; reikšmės, mažesnės už 0,05, liudija apie gerą mode-lio atitiktį duomenims [41].

REZULTATAI82 proc. (983) tiriamų asmenų nurodė, kad neserga jokia lėtine liga, 18 proc. (218) – serga vienokia ar kitokia lėtine liga. Prieš vertindami norimą mode-lį nustatėme, kad sirgimas lėtine liga ir subjektyvus sveikatos vertinimas tarpusavyje siejasi (rs = –0,47, p < 0,001).

Modelyje kėlėme prielaidą, kad sirgimas lėtinė-mis ligomis gali lemti subjektyvų gerovės vertini-mą. Todėl ir tikrinome modelį, kai sirgimas lėtine liga padeda nuspėti subjektyviai vertinamą sveikatą, o jie abu – atskirus gerovės komponentus. Mode-lio tinkamumo rodikliai liudija apie ganėtinai gerą modelio atitiktį duomenims, tačiau vis dėlto tikrojo modelio tikimo įvertinti negalime, nes jis visiškai identifikuotas. Chi kvadratas lygus 0,000 ir df = 0, TLI = 1,000 (TLI reikšmės > 0,95 liudija apie gerą modelį), CFI = 1,000 (CFI reikšmės > 0,95 liudija apie gerą modelį), RMSEA = 0,0001 (RMSEA reikš-mė, mažesnė negu 0,05, liudija apie gerą modelį). Modelio rezultatai pateikti 1 pav.

Modelyje stebima, kad pasitenkinimas pragyveni-mo lygiu negali būti nuspėjamas remiantis sirgimu lėtine liga, jį padeda nuspėti tik subjektyvus sveika-tos vertinimas. Visus kitus gerovės komponentus – optimizmą, negatyvų emocingumą, pasitenkinimą santykiais su artimaisiais ir tarpasmeniniais santy-kiais, pasitenkinimą darbu ir gyvenimu Lietuvoje – gali padėti nuspėti tiek subjektyviai vertinama, tiek objektyviai vertinama tiesiogiai ir per subjektyviai vertinamą sveikatą.

Vadinasi, kuo subjektyviai geriau asmuo vertina savo sveikatą, tuo jis optimistiškesnis, mažiau patiria neigiamų emocijų, labiau patenkintas pragyvenimo lygiu, santykiais su artimaisiais ir tarpasmeniniais

2 lentelė. LPGS-S subskalių vidinis suderinamumas

Subskalė αOptimizmas 0,860Pasitenkinimas pragyvenimo lygiu 0,896Negatyvus emocingumas 0,852Pasitenkinimas santykiais su artimaisiais 0,840Pasitenkinimas tarpasmeniniais santykiais 0,797Subjektyvus sveikatos vertinimas 0,927 Pasitenkinimas darbu 0,819Pasitenkinimas gyvenimu Lietuvoje 0,667*

Pastaba. *Kadangi pasitenkinimo gyvenimu Lietuvoje subskalę suda-ro tik du klausimai, pateiktas ne Kronbacho alfa koeficientas, o Pirsono koreliacijos koeficientas tarp šių klausimų.

2013/4(63) 91


santykiais, darbu ir gyvenimu Lietuvoje. Taip pat modelis liudija, kad asmuo, sergantis viena ar kita lėtine liga, yra mažiau optimistiškas, daugiau pati-ria neigiamų emocijų, mažiau patenkintas savo san-tykiais su artimaisiais ir tarpasmeniniais santykiais, taip pat ir darbu, tačiau jis labiau patenkintas gyveni-mu Lietuvoje. Subjektyviai vertinamos sveikatos ry-šių su psichologine gerove koeficientai didesni, paly-ginti su objektyvios sveikatos koeficientais. Kadangi modelis visiškai identifikuotas, tai negalime pasakyti tikrojo modelio tikimo duomenims, todėl iš modelio pašalinome variantą, kai sirgimas lėtine liga pade-da nuspėti pasitenkinimą pragyvenimo lygiu. Tokio modelio tinkamumo rodikliai liudija apie gerą mode-lio atitiktį duomenims. Chi kvadratas lygus 3,113 ir df = 1, TLI = 1,000, CFI = 0,983, RMSEA = 0,042. Tad galime sakyti, kad toks modelis tinkamas mūsų turimiems duomenims. Visi likę keliai modelyje liko reikšmingi, tik šiek tiek pasikeitė koeficientai.

Kadangi tyrėjai nurodo, kad tiek sirgimas lėti-ne liga, subjektyviai vertinama sveikata, tiek atskiri psichologinės gerovės komponentai gali būti kai ku-rių kitų kintamųjų (pvz., amžiaus) išdava [32–37], į modelį įtraukėme amžiaus kintamąjį, kuris pade-da nuspėti sirgimą lėtine liga, subjektyviai vertina-mą sveikatą ir visus atskirus psichologinės gerovės komponentus. Modelio tinkamumo rodikliai liudija apie gerą modelio atitiktį duomenims, tačiau vis dėl-to tikrojo modelio tikimo įvertinti negalime, nes jis visiškai identifikuotas. Chi kvadratas lygus 0,000 ir df = 0, TLI = 1,000, CFI = 1,000, RMSEA = 0,0001.

Modelio rezultatai pateikti 3 lentelėje. Modelyje ste-bima, kad pasitenkinimas pragyvenimo lygiu negali būti nuspėjamas remiantis sirgimu lėtine liga, jį nu-spėti padeda tik subjektyvus sveikatos vertinimas ir amžius. Visus kitus gerovės komponentus – optimiz-mą, negatyvų emocingumą, pasitenkinimą santykiais su artimaisiais ir tarpasmeniniais santykiais, pasiten-kinimą darbu ir gyvenimu Lietuvoje – padeda nu-spėti subjektyviai vertinama sveikata, sirgimas lėtine

Optimizmas / kontrolė

Pasitenkinimas pragyvenimo lygiu

Neigiamas emocingumas

Pasitenkinimas santykiais su artimaisiais

Pasitenkinimas tarpasmeniniais santykiais

Subjektyvus sveikatos vertinimas

Pasitenkinimas gyvenimu Lietuvoje

Pasitenkinimas darbu

Sirgimas lėtine liga

– 0,51***

– 0,15***

– 0,06

0,64***

0,43***

– 0,10**

0,66***

– 0,13***

0,52***

– 0,08*

0,52***

–0,14***

0,53***

0,14***

0,19***

1 pav. Modelis, kuriame sirgimas lėtine liga ir subjektyviai vertinama sveikata padeda nuspėti atskirus psichologinės gerovės komponentus

Pastaba: *** p < 0,001, ** p < 0,01, * p < 0,05.

3 lentelė. Psichologinės gerovės komponentų prognos-tiniai veiksniai (amžius, sirgimas lėtine liga ir subjekty-viai vertinama sveikata), nustatant struktūrinių lygčių modeliavimu

Nuspėjamieji veiksniai

AmžiusSirgimas lėtine liga

Subjekty-viai vertinta

sveikataSirgimas lėtine liga 0,41*** – –Subjektyviai vertinta sveikata –0,38*** –0,36*** –Optimizmas / kontrolė –0,14*** –0,13*** 0,69***Pasitenkinimas pragyvenimo lygiu –0,10** –0,04 0,47***Neigiamas emocingumas –0,17*** –0,07* 0,74***Pasitenkinimas santykiais su artimaisiais

–0,17*** –0,10** 0,49***

Pasitenkinimas tarpasmeniniais santykiais

–0,11*** –0,06* 0,57***

Pasitenkinimas darbu –0,20*** –0,10** 0,61***Pasitenkinimas gyvenimu Lietuvoje

0,27*** 0,09* 0,31***

Pastaba: *** p < 0,001, ** p < 0,01, * p < 0,05.

92 2013/4(63)


liga ir amžius tiesiogiai ir per subjektyviai vertinamą sveikatą. Kadangi ir šis modelis visiškai identifikuo-tas, tai iš modelio pašalinome variantą, kai sirgimas lėtine liga padeda nuspėti pasitenkinimą pragyveni-mo lygiu. Tokio modelio tinkamumo rodikliai liudija apie gerą modelio atitiktį duomenims. Chi kvadratas lygus 1,341 ir df = 1, TLI = 0,997, CFI = 1,000, RM-SEA = 0,017. Tad galime sakyti, kad toks modelis tinkamas mūsų turimiems duomenims. Visi likę ke-liai modelyje išliko reikšmingi, tik šiek tiek pasikeitė koeficientai.

REZULTATŲ APTARIMASTyrėjai vienaip ar kitaip domisi asmens fizine ir psi-chikos sveikata, jo psichologine savijauta arba psi-chologine gerove. Nemažai tyrimų liudija, kad tarp psichologinės gerovės ir sveikatos yra ryšys. Šis ryšys intuityviai suprantamas taip: sergant tam tikra liga gali pasikeisti emocinė asmens būklė. Juk net peršalęs dažnas iš mūsų jaučiasi pavargęs, nori mie-go, mažiau bendrauja, galbūt tampa irzlesnis ir pan. Tad ir šiame tyrime stebime, kad gerovė siejasi su sveikatos vertinimais. Sirgdamas ar prasčiau vertin-damas savo sveikatos būklę asmuo gali būti ne toks optimistiškas, mažiau patenkintas. Tačiau tyrėjai lin-kę pabrėžti, kad šis ryšys gali priklausyti nuo to, kaip sveikata vertinama. Šiame tyrime mes tikrinome, ar sirgimas lėtine liga ir subjektyviai vertinama svei-kata padeda nuspėti atskirus gerovės komponentus ir kaip šis ryšys gali pasikeisti atsižvelgus į amžių. Tyrimo rezultatai liudija, kad subjektyviai vertinama sveikata yra stiprus veiksnys, kuris padeda nuspėti psichologinės gerovės komponentus net ir tada, kai kontroliuojamas amžius. Gauti rezultatai patvirtina ankstesnių tyrimų duomenis. Klasikinė [18] 34 tyri-mų metaanalizė parodė, kad geriausiai gerovę nuspėti padeda subjektyviai vertinama sveikata, ir šis predik-torius paaiškina nuo 4 iki 15 proc. dispersijos. Tačiau ne visi analizėje apžvelgti tyrimai turėjo objektyvius sveikatos vertinimus, tad pasakyti, ar subjektyviai vertinama sveikata labiau padeda nuspėti už objek-tyviai vertinamą sveikatą, būtų gana sunku. Kaip ir Larson (1978) tyrime, panašūs rezultatai pateikiami ir kitose metaanalizėse [18]. Okun su kolegomis (1984) nurodo, kad nemažai tyrimų nustatomas subjekty-viai vertinamos sveikatos ir gerovės ryšys (vidutinis koreliacijos koeficientas 0,32) [30]. Okun ir George (1984) teigia, kad ryšys tarp subjektyviai vertinamos sveikatos ir gerovės išlieka net ir tuomet, kai kon-troliuojami kiti kintamieji [30]. Tad ankstesni tyrimai tarsi nurodo, kad subjektyviai vertinama sveikata turi

būti stiprus veiksnys, padedantis nuspėti gerovę. Tai buvo nustatyta ir mūsų tyrimu.

Kalbant apie sirgimą lėtine liga, kas galėtų bent iš dalies atspindėti objektyvų sveikatos vertinimą, negalima pasakyti to paties, kaip ir apie subjektyviai vertinamą sveikatą. Sirgimas lėtine liga gali padėti nuspėti psichologinės gerovės komponentus, tačiau gerokai silpniau. Tai iš dalies patvirtina ankstesnių tyrimų rezultatus, rodančius, kad egzistuoja gerovės ir objektyviai vertinamos sveikatos ryšys [6, 23–25]. Šiuose tyrimuose kai kurios sveikatos būklės nesusi-jusios su gerovės vertinimais. Mūsų tyrime sirgimo lėtine liga ir gerovės ryšys nėra toks stiprus, kaip sub-jektyviai vertinamos sveikatos su gerove. Kodėl šis ryšys nėra stiprus, literatūroje galima rasti bent kelias nuomones: objektyvumas nesusijęs su emocingumu, tai būdinga subjektyviam gerovės vertinimui ir sub-jektyviai vertinama sveikata gali būti objektyvaus vertinimo išdava [30]. Kai kurie autoriai pažymi, kad subjektyviai vertinama sveikata yra gana individua-lus procesas ir gali būti lemiama ir paties individo tuo metu išgyvenamos gerovės, todėl ir labiau siejasi su gerove [45]. Mūsų tyrimas paliudija, kad sirgimas lė-tine liga, kuris atspindi objektyvią pusę, nuspėja sub-jektyviai vertinamą sveikatą. Gali būti, kad subjekty-viai vertinama sveikata stipriau veikia, nes ji yra tarsi objektyviau vertinamos sveikatos mediatorius.

Tyrėjai mini dar vieną idėją: subjektyviai verti-nama sveikata gali būti veikiama ne tik objektyviai vertinamos sveikatos, bet ir kitų kintamųjų, pavyz-džiui, amžiaus [32] ir įvairių kitų konteksto, aplin-kos veiksnių [45]. Nedaug tyrimų kartu su sveikatos aspektu integravo ir kitus kintamuosius, tokius kaip socioekonominiai, emociniai ar kognityvieji kinta-mieji [46]. Amžius, kaip kintamasis, retai tyrinėtas kartu su sveikatos kintamaisiais, vertinant gerovės komponentus. Daug dažniau tyrinėtas amžiaus ir gerovės ryšys. Kodėl amžius siejasi su gerove? Kai kurių Lietuvoje ir užsienyje atliktų gerovės ir am-žiaus sąsajų tyrimų analizė parodė, kad kalbėti apie visiems vienodą žmogaus gerovės raidos trajekto-riją per gyvenimą sudėtinga, nes tyrimų duomenys prieštaringi. Kai kurie tyrėjai [48] apskritai nenu-statė asmens amžiaus sąsajų su pasitenkinimu gyve-nimu. Kitų tyrimų rezultatai duoda pagrindą kalbėti apie amžiaus ir gerovės sąsajas, nors dažniausiai silpnas ir skirtingas. Panašu, kad gaunamų sąsajų skirtumus gali lemti daug dalykų, pavyzdžiui, pa-sirinktas gerovės apibūdinimas, imtis, tyrimo ins-trumento specifika, išskirti gerovės komponentai ir kiti aspektai. Silpną amžiaus ir gerovės komponentų

2013/4(63) 93


ryšį linkstama aiškinti tuo, kad galbūt netiesinis am-žiaus ir gerovės sąsajų pobūdis yra priežastis, dėl kurios tyrėjai, taikantys tiesinius sąsajų analizės metodus, paprastai jas gauna silpnas, kaip ir šio ty-rimo metu [49–51]. Kai kuriuose kituose tyrimuose nurodomos aiškios su amžiumi sietinos gerovės kai-tos tendencijos. Pavyzdžiui, Pawlovski, Downward ir Rasciute (2011) pristato tyrimo, atlikto devynio-likoje Europos šalių, rezultatus, iš kurių matyti, kad metams bėgant laimingumas (tyrėjų pasirink-tas subjektyvios gerovės rodiklis) mažėja [52]. Tad gerovės ir amžiaus sąsajos gali būti įvairios. Mūsų tyrimas liudija, kad amžius išlieka nuspėjamuoju veiksniu ne tik kalbant apie lėtines ligas, bet ir apie subjektyviai vertinamą sveikatą ir atskirus psicho-loginės gerovės komponentus. Tačiau net ir pagal amžių nuspėjant psichologinę gerovę, subjektyviai vertinamos sveikatos svarba spėjimuose nepakinta.

Kalbant apie tyrimo ribotumus svarbu paminėti, kad tyrimo duomenys rinkti vienu matavimu, nors modelyje ir numatome spėjimus, tačiau jie ir jų kryp-tis remiasi teorinėmis idėjomis, apžvelgus literatūro-je esančius tyrimus. Pristatyti tyrimai rodo galimas įvairias kryptis. Gilinantis į šią temą svarbu pasitelkti ilgalaikius matavimus, longitudinius duomenis, kurie padėtų geriau įvertinti kintamųjų ryšius ir jų kryptį. Nors duomenys ir atitinka ankstesnių tyrimų rezul-tatus, tačiau tiek subjektyviai, tiek objektyviai verti-namos sveikatos kintamieji gali būti tobulesni. Mes kliovėmės asmenų atsakymais apie ligas, bet neturė-jome medicininių duomenų informacijai patikrinti, o kartu ir gauti išsamesnės informacijos apie asmens sveikatą ir sergamas ligas. Subjektyvus sveikatos vertinimas paimtas iš Lietuviškosios psichologinės gerovės skalės. Šis kintamasis siejasi su kitais ge-rovės komponentais, nes sudarant skalę remtasi to-mis pačiomis idėjomis. Naudojant kitokį subjektyvų sveikatos vertinimo kriterijų gali būti koreguojami gauti rezultatai. Svarbu patikrinti, ar tikrai viskas pa-našu, naudojant ir kitokius matavimo instrumentus sveikatos vertinimams.

Šis tyrimas buvo vienas iš bandymų pažvelgti į veiksnius, kurie gali padėti nuspėti asmens gerovę. Kodėl tai svarbu? Vienas išryškėjęs aspektas – sub-jektyvus sveikatos vertinimas tikrai svarbus. Faktas,

kad asmuo serga ar neserga, nepakeis gerovės vertini-mų, tačiau tai, kaip asmuo jaučiasi sirgdamas, kokias emocijas jam tai sukelia, kiek išgyvena ir susigyvena su liga, kiek skausmo jaučia, gali paaiškinti, kodėl jo gerovės vertinimai yra vienokie, o ne kitokie. Kon-sultuojant ar įvertinant asmenį svarbu atsižvelgti ir į subjektyvius jo išgyvenimus, nes jei asmuo blogai jausis, tai dauguma, nebūtinai tik gerovės, vertinimų gali taip pat keistis. Tikėtina, kad pakeitę subjektyvų sveikatos vertinimą, t. y. asmuo būtų psichologiškai, moraliai stiprinamas, suteikiama pagalba, siekiant mažinti susitelkimą į savo neigiamą sveikatos būklę, kartu galbūt galėtume gerinti ir asmens gerovės išgy-venimus. Taip pat tyrimo rezultatams atskleidus sub-jektyvaus sveikatos vertinimo svarbą prognozuojant šį kintamąjį rekomenduotume jį įtraukti į tyrimus, kuriuose bandoma analizuoti asmenų psichologinė gerovė ir yra prielaidų, kad sveikatos kintamieji gali būti svarbūs tyrime.

IŠVADOS1. Nustatytas stiprus ryšys tarp sirgimo lėtine liga ir

subjektyvaus sveikatos vertinimo – svarbaus psi-chologinės gerovės komponento. Jei asmuo serga lėtine liga, tikėtina, kad jis subjektyviai sveikatą vertins žemesniu įverčiu.

2. Tiek sirgimas / nesirgimas lėtine liga, tiek subjek-tyviai vertinama sveikata gali padėti nuspėti ats-kirus gerovės komponentus. Kuo geriau asmuo subjektyviai vertina sveikatą, tuo aukščiau įver-tina atskirus psichologinės gerovės komponentus, tačiau jei asmuo serga lėtine liga, jo psichologinės gerovės komponentų vertinimai prastėja.

3. Amžius – svarbus sirgimo lėtine liga, subjektyviai vertinamos sveikatos ir atskirų psichologinės ge-rovės komponentų prediktorius. Vyresni asmenys dažniau serga lėtinėmis ligomis ir jų subjektyviai vertinamos sveikatos rodikliai žemesni, taip pat žemesni ir atskirų psichologinės gerovės kompo-nentų vertinimai.

Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutar-ties Nr. SIN-11/2010).


94 2013/4(63)


Literatūra1. Graham C. Happiness and health: lessons- and questions for public

policy. Health Aff. 2008;(1):72-87.2. Gardner J, Oswald A. How is mortality affected by money, marriage,

and stress? J Health Econ. 2004;23(6):1181-1207.3. Arrow J. Estimating the influence of health as a risk factor on

unemployment: a survival analysis of employment durations for workers surveyed in the German Socio-Economic Panel (1984-1990). Soc Sci Med. 1996;42(12):1651-1659.

4. Šarakauskienė Ž. Mokinių psichologinė gerovė: struktūra ir sociodemografiniai bei asmenybės veiksniai [Daktaro disertacija]. Socialiniai mokslai, psichologija (06 S). Vilnius, 2012.

5. Ryan RM, Deci EL. On happiness and human potentials: A review of research on hedonic and eudaimonic well-being. Annu Rev Psychol. 2001;52(1):141-166.

6. Graham C, Higuera L, Lora E. Which health conditions cause the most unhappiness? Health Econ. 2011;20(12):1431-1447.

7. Veenhoven R. Healthy happiness: effects of happiness on physical health and the consequences for preventive health care. J Happiness Stud. 2008;9:449-469.

8. Diener E, Chan MY. Happy people live longer: Subjective well-being contributes to health and longevity. Appl Psychol Health Well Being. 2011;3(1):1-43.

9. Howell RT, Kern ML, Lyubomirsky S. Health benefits: Meta-analytically determining the impact of well-being on objective health outcomes. Health Psychol Rev. 2007;1(1):83-136.

10. Lyubomirsky S, King L, Diener E. The benefits of frequent positive affect: Does happiness lead to success? Psychol Bull. 2005;131(6):803-855.

11. Pressman SD, Cohen S. Does positive affect influence health? Psychol Bull. 2005;131(6):925-971.

12. Dolan P, Peasgood T, White M. Do we really know what makes us happy? A review of the economic literature on the factors associated with subjective well-being. J Econ Psychol. 2008;29(1):94-122.

13. Easterlin R. Explaining happiness. Proceedings of the National Academy of Sciences. 2003;100(19):11176-11183.

14. Oswald A, Powdthavee N. Does happiness adapt? A longitudinal study of disability with implications for economists and judges. J Public Econ. 2008;92(5/6):1061-1077.

15. Uppal S. Impact of the timing, type and severity of disability on the subjective well-being of individuals with disabilities. Soc Sci Med. 2006;63(2):525-539.

16. Bulotaitė L, Pociūtė B, Bliumas R, Dovydaitienė M. Socialinių mokslų studentų psichologinės gerovės, patiriamo streso ir subjektyvaus sveikatos vertinimo sąsajos. Visuomenės sveikata. 2012;3(58):85-92.

17. Šilinskas G, Žukauskienė R. Subjektyvios gerovės išgyvenimas ir su juo susiję veiksniai vyrų imtyje. Psichologija. 2004;30:47-58.

18. Larson R. Thirty years of research on the subjective well-being of older Americans. J Gerontol. 1978;33(1):109-125.

19. Binder M, Coad A. An examination of the dynamics of well-being and life events using vector autoregressions. J Econ Behav Organ. 2010;76(2):352-371.

20. Brickman P, Coates D, Janoff-Bulman R. Lottery winners and accident victims: is happiness relative? J Pers Soc Psychol. 1978;36(8):917-927.

21. Judge TA, Illies R, Dimotakis N. Are health and happiness the product of wisdom? The relationship of general mental ability to educational and occupational attainment, health, and well-Being. J Appl Psychol. 2010;95(3):454-468.

22. Daukantaitė D. Subjective Well-Being in Swedish Women [Doctoral thesis]. Department of Psychology. Stockholm University, 2006.

23. Dolan P. Using happiness to value health. Office of Health Economics Report, 2011.

24. Mukuria C, Brazier J. Valuing the EQ-5D and the SF-6D health states using subjective well-being: a secondary analysis of patient data. Soc Sci Med. 2013;77(1):97-105.

25. Shields M, Wheatley Price S. Exploring the economic and social determinants of psychological well-being and perceived social support in England. Journal of the Royal Statistical Society. 2005;168(3):513-537.

26. Wilson T, Gilbert D. Affective forecasting knowing what to want. Curr Dir Psychol Sci. 2005;14(3):131-134.

27. Friedsam HJ, Martin HW. A comparison of self and physicians health ratings in an older population. J Health Hum Behav. 1963;4(3):179-183.

28. Maddox GL, Dounlass EB. Self-assessment of health: a longitudinal study of elderly subjects. J Health Soc Behav. 1973;14(1):87-93.

29. Blazer DG, Houpt JL. Perception of poor health in the healthy older adult. Journal of American Gerantology Society. 1979;27:330-334.

30. Okun MA, George LK. Physician- and self-rating of health, neurotiscism and subjective well-being among men and women. Pers Individ Dif. 1984;5(5):533-539.

31. Verghese A. Relationship between the Eysenck Personality Inventory N score, the Cornell Medical Index M-R score, and the psychogalvanic response. Br J Psychiatry. 1970;116(530):27-32.

32. Blanchflower DG, Oswald AJ. Is well-being U-shaped over the life cycle? Soc Sci Med. 2008;8(66):1733-1749.

33. Kuri-Moralez P, Emberson J, Alegre-Diaz J, Tapia-Coneyer R, Collins R, Peto R, Whitlock G. The prevalence of chronic disease and major disease risk factors at different ages among 150 000 men and women living in Mexico City: cross-sectional analyses of a prospective study. BMS Public Health. 2009;9(9):1-9.

34. Huppert FA. Psychological Well-being: Evidence Regarding its Causes and Consequences. Appl Psychol Health Well Being. 2009;1(2):137-164.

35. Ryff CD. Psychological well-being in adult life. Curr Dir Psychol Sci. 1995;4:99-104.

36. Juozulynas, Jasevičienė ir Noreikienė, 2003. 37. Filipavičiūtė R, Gaigalienė B, Čeremnych J, Butkienė B,

Jurgelėnas A, Alekna V. Ilgaamžių žmonių sergamumas lėtinėmis ligomis. Gerontologija. 2010;11(1):14-20.

38. Kairys A, Bagdonas A, Liniauskaitė A, Pakalniškienė V. LPGS. Lietuviškoji psichologinės gerovės skalė: metodikos naudojimo vadovas. Vilnius, 2013.

39. Muthén LK, Muthén BO. Mplus users guide. Los Angeles, CA: Muthén and Muthén, 2006.

40. Bentler PM. Comparative fit indexes in structural models. Psychol Bull. 1990;107(2):238-246.

41. Bollen KA, Long JS. Testing structural equation models. London: Sage. Alternative ways of assessing model fit. 1993;136-162.

42. Tucker LR, Lewis C. The reliability coefficients for maximum likelihood factor analysis. Psychometrica. 1973;3(1):1-10.

43. Bentler PM, Bonnett DG. Significance tests and goodness-of-fit in the analysis of covariance structures. Psychol Bull. 1980;88(3):588-606.

44. Hu L, Bentler PM. Fit indices in covariance structure modeling: Sensitivity to underparameterized model misspecification. Psychol Methods. 1998;3(4):424-453.

45. Temane QM, Wissing MP. The roleof subjective perception of health in teh Dynamics of context and psychological well- being. S Afr J Psychol. 2006;36(3):564-581.

46. Gallo LC, Matthews KA. Understanding the association between socio-ecomomic status and physical health: Do negatyve emotions play a role? Psychol Bull. 2003;129(1):10-51.

47. Robins L, Perwin A. Handbook of Personality. Theory and Research. New York: The Guilfodr Press. Personality and Subjective Well-Being. 2008;795-814.

48. Diener E, Suh EM. Subjective well-being and age: an international analysis. Annual review of gerontology & geriatrics. 1998;17:304-24.

49. Momtaz YA, Ibrahim R, Hamid TA, Yahaya N. Sociodemographic predictors of elderly‘s psychological well-being in Malaysia. Aging Ment Health. 2011;15(4):437-445.

50. Siedlecki KL, Tucker-Drob EM, Oishi S, Salthouse TA. Life satisfaction across adulthood: different determinants at different ages? J Posit Psychol. 2008;3(3):153-164.

51. Uskul AK, Greenglass E. Psychological wellbeing in a Turkish-Canadian sample. Anxiety Stress Coping. 2005;18(3):269-278.

52. Pawlowski T, Downward P, Rasciute S. Subjective well-being in European countries – on the age-specific impact of physical activity. Eur Rev Aging Phys Act. 2011;8:93-102.

2013/4(63) 95


SummaryThe aim. Evaluate relationships between being ill

with chronic disease, subjectively assessed health and psychological well-being, while controlling age.

Methods. The study participated 1202 Lithuanian residents aged 16 to 89 years (M = 45.5 years, SD = 18.7 years). The survey was conducted in 36 cities and 62 villages. In this study, participants were asked to subjectively assess their health and also to indicate whether they have a chronic disease. All participants filled in Lithuanian psychological well-being scale.

Results. The structural equation modeling revealed that satisfaction with living standards cannot be predicted by illness or chronic disease; it predicts only subjective assessment of health. All other components of well-being - optimism, negative emotions, satisfaction with relationships with family members and personal relationships, job satisfaction and life satisfaction in Lithuania - can predict both subjectively assessed health, illness (chronic disease) directly and via the subjective evaluation of health. The literature indicates that the subjective evaluation of health cannot be only the reflection of being ill or not, but also result of some other variables (e.g., age). Thus, in the model we included sage as a control variable. Results show that in this model chronicle illness could be predicted by age, age in similar way as chronicle illness or subjectively assessed health could predict components of psychological

well-being. Also chronicle illness predicts the subjectively assessed health.

Conclusions. We found a strong relationship between the signs of the chronic disease and subjective health evaluation. Both chronic disease and subjective evaluation of health can predict components of psychological well being. Age is an important predictor of the chronic disease, subjectively assessed health and components of psychological well-being.

Keywords: psychological well-being, Lithuanian psychological well-being scale, chronic disease, subjective evaluation of health.

This research was funded by a grant (No. SIN-11/11/2010) from the Research Council of Lithuania.

Correspondence to Antanas KairysLaboratory of Special Psychology, Vilnius UniversityUniversiteto 9/1, LT-01513 Vilnius, Lithuania E-mail: [email protected]

Received 8 October 2013, accepted 29 November 2013

Relations between subjective evaluation of health, chronic disease, and psychological well-being

Vilmantė Pakalniškienė1, Antanas Kairys1, Albinas Bagdonas1, Audronė Liniauskaitė2

1Laboratory of Special Psychology, Vilnius University2Klaipėda University

96 2013/4(63)


SantraukaTyrimo tikslas – įvertinti psichologinės gerovės sąsajas su stresine patirtimi, potrauminio streso reakcijomis, subjek-

tyviai vertinama sveikata ir sociodemografiniais veiksniais.Tyrimo medžiaga ir metodai. Tyrime dalyvavo 487 respondentai iš Lietuvos didžiųjų miestų ir miestelių, tiriamie-

siems asmenims buvo 18–80 m., amžiaus vidurkis – 36,2 m. Tyrimo dalyvių stresinė patirtis buvo vertinama remiantis Trumpu traumos klausimynu (BTQ) ir Adaptacijos sutrikimų subjektyvaus vertinimo klausimyno stresorių skale (AjD-S). Psichologinė gerovė įvertinta naudojantis straipsnio autorių sudaryta dešimties teiginių trumpąja psichologinės gerovės skale (PG10). Subjektyvi sveikata ir sociodemografiniai duomenys įvertinti remiantis straipsnio autorių sudaryta anketa.

Rezultatai ir išvados. Nustatyta, kad trauminių stresorių poveikį per gyvenimą patyrė 70,2 proc. tyrimo dalyvių. Psi-chologinė gerovė nėra susijusi su bendru per gyvenimą patirtų stresinių įvykių kiekiu ir potrauminio streso reakcijomis į stresorius, tačiau ji reikšmingai siejasi su subjektyviai vertinama sveikata ir kai kurių ligų patirtimi, pavyzdžiui, širdies ar kitomis pavojingomis ligomis. Psichologinė gerovė reikšmingai susijusi su demografiniais veiksniais: amžiumi, iš-simokslinimu. Jaunesnio amžiaus ir aukštesnio išsimokslinimo asmenų psichologinė gerovė yra didesnė. Psichologinė gerovė susijusi su pajamomis ir pasitenkinimu finansine situacija. Subjektyviai vertinama sveikata buvo labiausiai su psichologine gerove susijęs veiksnys šiame tyrime: kuo geresnė subjektyviai vertinama sveikata, tuo ir psichologinė gerovė yra didesnė.

Reikšminiai žodžiai: psichologinė gerovė, stresoriai, subjektyvi sveikata, potrauminis stresas.

PSIcHOLOGINĖS GEROVĖS SĄSAJOS SU PATIRTAIS STRESORIAIS, SUBJEKTYVIAI VERTINAMA SVEIKATA IR SOcIODEMOGRAfINIAIS VEIKSNIAIS

Evaldas Kazlauskas, Paulina ŽelvienėVilniaus univers i te to Klinikinės i r organizacinės psichologi jos katedra

Adresas susirašinėti: Evaldas KazlauskasVilniaus universiteto Klinikinės ir organizacinės psichologijos katedraUniversiteto g. 9/1-202, 01513 VilniusEl. p. [email protected]

ĮVADASPsichologinė gerovė, kaip visuomenei aktualus as-mens savijautos aspektas, vis plačiau analizuojama jau apie penkiasdešimt metų [1]. Mokslinėje literatū-roje apibūdinant asmens gerovę ir pabrėžiant įvairius jos aspektus vartojamos kelios sąvokos: psichologinė gerovė [2], subjektyvi gerovė [3], gyvenimo kokybė. Psichologinės gerovės tyrinėjimai yra svarbūs tiek norint geriau suprasti psichologinės gerovės sąsajas su įvairiais psichosocialiniais, demografiniais ir svei-katos veiksniais, tiek ir iš praktinių paskatų, t. y. sie-kiant kurti veiksmingas prevencijos ar intervencijos priemones. Per pastaruosius penkerius metus psicho-loginė gerovė sulaukia vis didesnio mokslininkų dė-mesio Lietuvoje, atliekami populiaciniai moksleivių,

studentų psichologinės gerovės tyrimai [4–6]. Šiame straipsnyje vertindami pozityvią asmens savijau-tą mes vartojame psichologinės gerovės terminą ir analizuojame psichologinės gerovės sąsajas su stre-soriais, demografiniais veiksniais bei subjektyviai vertinama sveikata.

Psichologinės gerovės vertinimo problemos. Di-delę įtaką šiuolaikinei psichologinės gerovės sampra-tai padarė C. D. Ryff 1989 m. pasiūlyta psichologinės gerovės teorinė koncepcija [7], pagal kurią išskiriami šeši psichologinės gerovės matmenys: autonomija, aplinkos valdymas, asmeninis augimas, teigiami san-tykiai su kitais, gyvenimo tikslas, savęs priėmimas [1, 7]. C. D. Ryff teorinio modelio pagrindu sukurtos psichologinės gerovės skalės [2] plačiai naudojamos psichologinei gerovei, kaip daugiamačiam konstruk-tui, vertinti [4, 5, 7]. Nors C. D. Ryff šešių faktorių psichologinės gerovės struktūra susilaukė pripažini-mo, tačiau pastarojo dešimtmečio tyrimai atskleidė, kad šešių dimensijų psichologinės gerovės įverti-nimo instrumento struktūrinis validumas turi rimtų

2013/4(63) 97


trūkumų [9, 10]. Tyrimuose nustatoma, kad šešių faktorių psichologinės gerovės struktūra nėra pagrin-džiama empirinių duomenų statistine analize, psicho-loginės gerovės matmenys persidengia, todėl kyla abejonių, ar tyrimuose galima naudoti C. D. Ryff psi-chologinės gerovės skales [9, 10].

Viena iš psichologinės gerovės įvertinimo pro-blemų yra tai, kad psichologinė gerovė yra glau-džiai susijusi su sociokultūriniu asmens kontekstu, todėl sukurti patikimą ir validų psichologinės gero-vės įvertinimo instrumentą, kuris tiktų įvairiose kul-tūrose, labai sudėtinga. Atsižvelgdami į tai įvairūs autoriai kuria naujus psichologinės gerovės įverti-nimo instrumentus, kurie tiktų tam tikroje kultūroje ar populiacijoje. Siekiant geriau suprasti psicholo-ginės gerovės matmenis Lietuvos populiacijoje pas-taruoju metu daugėja psichologinės gerovės moks-linių tyrimų, pradėti kurti psichologinės gerovės įvertinimo instrumentai. Lietuvoje parengtas 91 tei-ginio psichologinės gerovės klausimynas [6, 8], ku-rio validumas ir patikimumas pagrįsti mūsų šalies populiacijoje. Šio naujojo instrumento psichomet-rinės savybės yra tinkamos naudoti Lietuvoje, kita vertus, šios psichologinės gerovės vertinimo skalės turi ribotumų. Kaip nurodo šio lietuviško psicho-loginės gerovės vertinimo instrumento autoriai, jis yra kiek per didelis ir jame yra panašių teiginių [8], todėl ribotai taikomas praktiniams poreikiams. Op-timizavus psichologinės gerovės įvertinimo instru-mento dydį būtų galima dažniau ir patogiau jį taiky-ti praktiškai ar platesnio masto epidemiologiniuose tyrimuose, todėl vykdant šį tyrimą buvo sudaryta ir validuota trumpoji 10 teiginių psichologinės gero-vės įvertinimo metodika, tinkama naudoti Lietuvos populiacijoje.

Psichologinės gerovės ir patirtų stresorių sąsa-jos. Tyrimuose nustatoma, kad psichologinė gerovė susijusi su daugeliu veiksnių: pajamomis, įsidarbi-nimu, fizine sveikata, gyvenimo sąlygomis, pasieki-mais mokslo srityje, streso įveika, stresorių patyrimu ir kt. [4–6, 8, 11, 12]. Nepaisant vis platesnio susido-mėjimo psichologinės gerovės mokslinėmis studijo-mis, nėra daug tyrimų, kuriuose analizuojamos sąsa-jos su stresoriais. Lietuvoje tirtos studentų psicholo-ginės gerovės ir streso sąsajos [4], tačiau išsamesnių ir platesnių populiacijos tyrimų nėra. Kai kuriuose tyrimuose nagrinėjamos vidinės darnos sąsajos su potrauminiu stresu [14], traumos įprasminimas ir po-zityvūs pokyčiai po traumų, kurie dažniausiai vadi-nami „potrauminiu augimu“ [15], tačiau potrauminio augimo teorinė samprata yra specifiškai su trauminiu

patyrimu susijęs fenomenas ir nėra tapatus psicholo-ginei gerovei, nors ir turi panašumų.

Nuo 2001 iki 2003 m. šešiose Europos valsty-bėse vykdytas epidemiologinis sveikatos tyrimas „ESEMeD“ atskleidė, koks stresorių paplitimas Eu-ropoje [16]. Ištyrus 21 425 suaugusius asmenis nu-statyta, kad per gyvenimą bent vieno psichiškai trau-muojančio stresoriaus poveikį, kurio metu kilo grės-mė žmogaus sveikatai ar gyvybei, patyrė 63,6 proc. asmenų (60,5 proc. moterų ir 67 proc. vyrų) [16]. Lietuvoje atlikto 179 jaunų asmenų tyrimo duome-nimis, potencialiai trauminių stresorių paplitimas buvo 58,1 proc. [15]. Reprezentatyvus Lietuvos pa-auglių tyrimas parodė, kad 80,2 proc. paauglių buvo patyrę bent vieno potencialiai trauminio stresoriaus poveikį [17]. Šie duomenys patvirtina, kad stresinės patirtys, net ir grėsmingai susijusios su pavojumi as-mens sveikatai ar gyvybei, yra dažnos ir neabejotinai veikia psichologinę žmogaus savijautą, taip pat gali turėti poveikį sveikatai. Patirti stresoriai gali sukel-ti potrauminio streso reakcijas [16] ar adaptacijos sutrikimų [18], sutrikdyti asmens savijautą ir turėti įtakos psichologinei gerovei. Tyrimų, kuriuose ana-lizuojamos stresorių sąsajos su psichologine gerove, rezultatai prieštaringi, pavyzdžiui, viename Lietuvo-je atliktame tyrime nenustatyta reikšmingos patirtų stresorių sąsajos su psichologine gerove [19]. Taigi būtini tolesni tyrimai, kuriuose būtų plačiau ana-lizuojamos patirtų stresorių, taip pat ir susijusių su sveikata, ir psichologinės gerovės sąsajos.

Tyrimo tikslas – įvertinti psichologinės gerovės sąsajas su stresine patirtimi, potrauminio streso reak-cijomis, subjektyviai vertinama sveikata ir sociode-mografiniais veiksniais.

TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAITyrimo dalyviai. Tyrime dalyvavo 487 respon-dentai, kurių amžius – nuo 18 iki 80 m., amžiaus vidurkis – 36,16 m. (SD = 17,59). Tyrimo dalyviai buvo atrenkami patogiosios atrankos būdu, tačiau siekiant didesnės tyrimo dalyvių įvairovės apklausti ir įvairaus amžiaus asmenys iš kitų Lietuvos mies-tų ir miestelių. 74,7 proc. tyrimo dalyvių buvo iš di-džiųjų Lietuvos miestų (Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių), kiti – iš kitų Lietuvos miestų ir miestelių. Tyrime dalyvavo 41 moteris (70 proc.) ir 146 vy-rai (30 proc.). Aukštąjį išsimokslinimą buvo įgiję 218 (44,9 proc.) tiriamų asmenų. 155 (32,1 proc.) tyrimo dalyviai buvo susituokę, 224 (46,4 proc.) – nevedę / nesusituokę. 435 (89,3 proc.) tyrimo daly-viai dirbo visą ar nevisą darbo dieną arba studijavo.

98 2013/4(63)


23 (4,7 proc.) respondentai tyrimo metu buvo bedar-biai, 64 (13,1 proc.) asmenys – pensininkai. Vertinant pajamas vienam šeimos nariui (arba tėvų šeimoje, jeigu asmuo mokosi ar studijuoja ir neturi savo paja-mų) nustatyta, kad 9,3 proc. tyrimo dalyvių gaudavo iki 500 Lt, 36,3 proc. respondentų – 501–1 000 Lt, 20,1 proc. – 1 001–1 500 Lt, 13,7 proc. tyrimo da-lyvių – 1 501–2 000 Lt asmeniui. Didžioji dalis ty-rimo dalyvių savo finansinę padėtį vertino nei labai blogai, nei labai gerai (50,1 proc.), gerai – 39,2 proc. respondentų.

Įvertinimo būdai. Trumpas psichologinės ge-rovės klausimynas (PG10) yra skirtas asmens psi-chologinei gerovei įvertinti ir sudarytas remiantis C. D. Ryff ir B. H. Singer [1] teorija. Galutinę klau-simyno versiją, kuri naudojama šiame tyrime, sudarė 10 teiginių. Metodika sukurta remiantis C. D. Ryff psichologinės gerovės koncepcija [2, 7] šešiems psi-chologinės gerovės veiksniams – autonomijai, aplin-kos valdymui, asmeniniam augimui, teigiamiems santykiams su kitais, gyvenimo tikslui, savęs priė-mimui – pasiūlius po tris teiginius. Tyrimą vykdžiu-sios mokslininkų grupės nariai pradinėje metodikos versijoje kiekvienam veiksniui pasiūlė teiginius, iš jų mokslinės diskusijos metu buvo išrinkta po tris teigi-nius, geriausiai tinkančius Lietuvos sociokultūriniam kontekstui. Pradinę psichologinės gerovės versiją, kuri buvo naudojama žvalgomajame tyrime, sudarė 18 teiginių.

Šiame tyrime atlikus psichologinės gerovės me-todikos faktorinę analizę buvo išskirtas vienas veiks-nys, geriausiai paaiškinantis faktorinę metodikos struktūrą, ir palikta 10 teiginių, kurių faktorinės ap-krovos buvo didžiausios. Vieno faktoriaus modelis buvo tinkamas (KMO = 0,85) ir paaiškino 42,6 proc. duomenų variacijos. Visų dešimties metodikos ga-lutinės versijos teiginių faktorinės apkrovos, naudo-jant Varimax sukinį, buvo aukštos: nuo 0,50 iki 0,78. Klausimyno patikimumas įvertinant Cronbacho alpha = 0,85.

Straipsnio autorių dešimties teiginių psichologinės gerovės metodiką (PG10) sudaro teiginiai, apimantys įvairius psichologinės gerovės konstrukto aspektus: autonomijos, gyvenimo tikslų, savęs priėmimo, as-meninio augimo, aplinkos valdymo. Metodiką suda-ro tokie teiginiai: „esu patenkintas savo gyvenimu“, „mano gyvenimas yra prasmingas“, „jaučiu, kad tu-riu galimybę nuolat tobulėti“ ir kt. Tyrimo dalyviai pagal 5 balų skalę įvertino, kiek jie asmeniškai sutin-ka arba nesutinka su kiekvienu iš metodikos teiginių skalėje nuo 1 („Visiškai nesutinku“) iki 5 („Visiškai

sutinku“). Šių teiginių įverčių suma sudaro bendrą PG10 metodikos įvertį.

Trumpas traumos klausimynas (BTQ) – lietuviška versija. Klausimynas skirtas asmens trauminei patir-čiai išsiaiškinti [20] ir nustatyti, kokių sukrečiančių įvykių jis patyrė per savo gyvenimą. Šis klausimy-nas skirtas asmenims nuo 18 metų. BTQ autoriai P. Schnurr ir kolegos [21] šį instrumentą sukūrė rem-damiesi DSM-IV esančiu potrauminio streso sutri-kimo trauminio įvykio apibrėžimu. Šalia kiekvieno patirto trauminio įvykio asmuo turi pažymėti, ar (1) galvojo, kad buvo grėsmė jo gyvybei arba apie tai, kad jis galėjo būti rimtai sužeistas, (2) ar jis buvo sužeistas. Klausimyną sudaro 10 potencialiai trau-muojančių įvykių, tokių kaip eismo įvykis, stichinės ir technologinės nelaimės, gyvybei pavojinga liga, užpuolimas ir kita. Klausimyno įvertinimas yra jį sudarančių teiginių teigiamų atsakymų suma. 2010–2012 m. BTQ metodika buvo adaptuota Lietuvos po-puliacijoje [20].

Adaptacijos sutrikimų subjektyvaus vertinimo klausimyno stresorių skalė (AjD-S). Ši metodika su-kurta siekiant įvertinti adaptacijos sunkumus suke-liančių stresorių sąrašą [18]. Stresinių patyrimų skalę sudaro penkiolikos ūmių ir lėtinių stresorių, kurie turi įtakos asmens savijautai, sąrašas. Asmenys turi pažy-mėti, ar jie yra patyrę kiekvieno sąraše nurodyto stre-soriaus poveikį nenurodydami, kiek streso jie patyrė dėl kiekvieno iš šių įvykių. AjD-S bendras įvertis yra pažymėtų stresorių suma.

Įvykio poveikio skalė – revizuota (IES-R). Tai plačiai trauminio streso tyrimuose naudojama me-todika, skirta potrauminio streso sutrikimo reakcijų intensyvumui įvertinti [23]. IES-R susideda iš trijų skalių: pasikartojančių traumuojančio įvykio išgyve-nimų simptomų (invazijos), vengimo ir padidėjusio dirglumo subskalių. IES-R skalė Lietuvoje adaptuota 2005 m. [22]. Metodikos Cronbacho alpha = 0,93, subskalių Cronbacho alpha = 0,82–0,88.

Sociodemografinių ir subjektyvios sveikatos veiksnių anketa. Tyrime naudota šio mokslinio ty-rimo autorių sudaryta 18 klausimų anketa, kurioje įvertinti demografiniai duomenys: amžius, lytis, šei-minė padėtis, pajamos, profesinė veikla, tautybė, taip pat subjektyvus sveikatos vertinimas.

Tyrimo eiga. Duomenis rinko tyrėjų grupė, ku-rios nariai buvo apmokyti vykdyti tyrimą. Tyrimas vyko individualiai su kiekvienu tiriamuoju arba mažomis grupėmis, pateikiant parengtą klausimynų paketą, kurį tiriamieji pildė patys. Kiekvienas ty-rimo dalyvis buvo informuotas apie tyrimo tikslus,

2013/4(63) 99


konfidencialumo ribas ir informuoto sutikimo formo-je turėjo parašu patvirtinti sutikimą arba nesutikimą dalyvauti tyrime. Tyrimo dalyviai buvo informuoti apie galimybę bet kuriuo metu nutraukti tyrimą. Ty-rime sutiko dalyvauti ir tyrimo instrumentų pake-tą tinkamai užpildė 92,5 proc. pakviestų dalyvauti asmenų.

REZULTATAIBent vieną potencialiai traumuojantį, su grėsme gy-vybei ir sveikatai susijusį stresinį įvykį (BTQ duome-nimis) per visą gyvenimą patyrė 70,2 proc. tyrimo da-lyvių, 85,6 proc. vyrų ir 63,6 proc. moterų. Vidutiniš-kai per gyvenimą potencialiai traumuojančių streso-rių tyrimo imtyje paplitimas buvo 1,46 (SD = 1,49). Bent vieną stresinį įvykį, galintį sukelti adaptacijos sunkumų (AjD-S duomenimis), per gyvenimą pa-tyrė 86,2 proc. tyrimo dalyvių, 84,9 proc. moterų ir 86,8 proc. vyrų. 1 lentelėje pateiktas per gyveni-mą patirtų stresorių paplitimas tyrimo imtyje. Ty-rimo dalyviai dažniausiai susidūrė su tokiais išori-niais stresiniais įvykiais: užpuolimai / apiplėšimai (30,1 proc.), pavojingas eismo įvykis (27,7 proc.), fizinės bausmės ir su tuo susiję sužeidimai vaikystėje (20,5 proc.). Rimtų sužalojimų ar grėsmių gyvybei patyrė 19,3 proc. tirtų asmenų. Nemažai tyrimo da-lyvių nurodė su sveikatos problemomis susijusius stresorius: širdies ligos (11,3 proc.), lėtinės ligos (15,6 proc.), gyvybei pavojinga liga (8,9 proc.), ar-timojo liga (22,6 proc.). Gana dažni stresoriai susiję su profesinės veiklos lauku: per daug ar per mažai darbo (26,3 proc.), bent kartą gyvenime patirtas ne-darbas (9 proc.), konfliktai su kolegomis (8,8 proc.) ir viršininkais (7,8 proc.), netikėtas darbo praradimas (5,4 proc.). Tiriamojoje imtyje reikšmingas stresorius buvo finansiniai sunkumai, kuriuos nurodė 26,3 proc. tyrimo dalyvių. 30 proc. respondentų nurodė per savo gyvenimą turėję suicidinių minčių. Moterys, palygin-ti su vyrais, statistiškai reikšmingai daugiau patiria konfliktų su kolegomis darbe. Vyrai dažniau už mote-ris patiria užpuolimus, eismo įvykius, būna grėsmin-gų situacijų liudininkai.

Pagal septynių balų skalę nuo 1 (labai bloga) iki 7 (labai gera) subjektyvus tyrimo dalyvių sveika-tos vertinimas – 5,30 (SD = 1,27). Blogai sveikatą (1–3 balai) vertino 9,4 proc. respondentų, vidutiniš-kai – 14,2 proc., o gerai ir labai gerai savo sveika-tą vertino 76,4 proc. tyrimo dalyvių. Tyrimo imtyje psichologinės gerovės bendras įvertis, vertinant pa-gal tyrimo autorių sukurtą psichologinės gerovės klausimyną, buvo 35,63 (SD = 4,90) – nuo 15 iki 45.

1 lentelė. Tyrimo dalyvių per gyvenimą patirti stresoriai (N = 487)

Stresorius Vyrai Moterys Iš viso Chi kvadratasProc. Proc. Proc.

AjD-SŠirdies ligos 12,3 10,9 11,3 0,22Kitos pavojingos ligos 8,2 10,3 9,7 0,49Lėtinės ligos 16,4 15,2 15,6 0,11Netikėtas darbo praradimas 3,4 5,0 4,5 FPrisitaikymas prie išėjimo į pensiją

0,7 1,8 1,4 F

Sunkumai dėl riboto laiko / terminų

26,7 32,8 31,0 1,80

Konfliktai su kolegomis 4,8 10,6 8,8 4,22*Konfliktai su viršininkais 8,2 7,6 7,8 0,05Nedarbas 9,6 8,8 9,0 0,08Per daug arba per mažai darbo

26,0 26,4 26,3 0,01

Konfliktai šeimoje 17,1 22,9 21,1 2,03Skyrybos / išsiskyrimas 8,9 9,1 9,0 0,00Artimojo liga 13,0 26,7 22,6 10,93**Artimojo mirtis 21,9 19,4 20,1 0,42Finansiniai sunkumai 25,3 26,7 26,3 0,10Kitas stresinis įvykis 8,2 10,3 9,7 0,49

BTQSusidūrimas su karo auko-mis arba tarnyba karo zonoje

4,2 1,5 2,3 F

Pavojingas eismo įvykis 38,2 23,1 27,7 11,42**Stichinė nelaimė ar techno-loginė avarija

13,9 8,3 10,0 3,50

Gyvybei pavojinga liga 11,1 8,0 8,9 1,21Fizinės bausmės vaikystėje ir dėl to patirti sužeidimai

30,1 16,4 20,5 11,57**

Užpuolimai / apiplėšimai 48,6 22,3 30,1 33,28***Seksualinė prievarta 2,8 6,3 5,2 2,50Buvo rimtai sužeistas ar sužalotas

31,7 14,0 19,3 19,89***

Smurtinė artimojo mirtis 16,0 11,6 12,9 1,74Liudininkas situacijos, kai buvo rimtai sužeistas ar sužalotas asmuo

25,2 12,7 16,4 10,75**

Suicidinės tendencijosMintys apie savižudybę 30,1 30,0 30,0 0,00Mėginimai žudytis 0,0 3,3 2,3 F*

Pastabos. AjD-S adaptacijos sutrikimų klausimyno stresorių dalis, BTQ – trumpas traumos klausimynas, * p < 0,05, ** p < 0,01, *** p < 0,001.

Psichologinės gerovės lyčių skirtumų nenustatyta. Bendras potrauminio streso reakcijų išreikštumas ty-rimo imtyje, matuojant pagal IES-R metodikos bendrą įvertį, – 0,48 (SD = 0,67), IES-R metodikos vengimo subskalės įvertis – 0,61 (SD = 0,76), IES-R invazijos

100 2013/4(63)


subskalės vidurkis – 0,51 (SD = 0,76), IES-R padidė-jęs dirglumas – 0,45 (SD = 0,75).

Bendras per gyvenimą patirtas potencialiai psi-chologiškai traumuojančių įvykių (BTQ) ar stresorių kiekis (AjD-S) nėra susijęs su psichologine gerove (2 lentelė). Nenustatyta statistiškai reikšmingų psi-chologinės gerovės skirtumų tarp asmenų, patyrusių (PG10 = 35,54) ir nepatyrusių bent vieno stresoriaus (PG10 = 36,11) poveikio per gyvenimą (t = 0,89, p > 0,05). Taip pat nenustatyta psichologinės gerovės skirtumų tarp asmenų, patyrusių bent vieną potencia-liai traumuojantį įvykį (PG10 = 35,57) ir nepatyrusių trauminių įvykių per gyvenimą (PG10 = 35,73), ver-tinant pagal BTQ metodiką (t = 0,37, p > 0,05).

Nustatytos neigiamos per gyvenimą patirtos šir-dies ar pavojingos ligos ir psichologinės gerovės są-sajos (2 lentelė). Taip pat psichologinė gerovė susiju-si su bandymais žudytis. Asmenų, mėginusių žudytis, psichologinė gerovė (PG10 = 31,2), palyginti su ki-tais tyrimo dalyviais (PG10 = 35,6), buvo mažesnė (t = 3,15, p < 0,05), o asmenų, turėjusių suicidinių

minčių per gyvenimą, gerovė nesiskyrė nuo asmenų, kurie neturėjo minčių apie savižudybę.

Psichologinė gerovė reikšmingai siejasi su de-mografiniais kintamaisiais: amžiumi (r = –0,26), iš-simokslinimo lygiu (r = 0,15). Kuo asmuo vyresnis, tuo mažesnė psichologinė gerovė, tačiau kuo išsi-mokslinimo lygis aukštesnis, tuo psichologinė gero-vė didesnė. Asmenų gerovei reikšmingas profesinis užimtumas: psichologinė studentų gerovė aukštes-nė (PG10 = 36,4) nei kitų tyrimo dalyvių (t = 2,78, p < 0,01), o pensinio amžiaus asmenų psichologinė gerovė (PG10 = 32,81) reikšmingai žemesnė, paly-ginti su kitais tyrimo dalyviais (t = 4,54, p < 0,01). Gerovė taip pat siejasi su bent kartą gyvenime patirtu nedarbu (r = 0,1) (2 lentelė). Reikšmingiausias iš de-mografinių kintamųjų, kuris siejosi su psichologine gerove, be amžiaus, buvo subjektyviai vertinamas pasitenkinimas savo finansine situacija (r = 0,35). Pasitenkinimas finansine situacija yra labiau susijęs su psichologine gerove nei pajamos vienam šeimos nariui (r = 0,14).

Reikšmingiausias kintamasis, kurio sąsajos su psichologine gerove tyrimo imtyje buvo didžiau-sios, – subjektyvus sveikatos vertinimas (r = 0,41). Nors potencialiai traumuojančių stresorių poveikį per gyvenimą patyrė apie 70 proc. tiriamų asmenų, reikšmingų psichologinės gerovės ir bendro potrau-minio streso reakcijų intensyvumo sąsajų nenustatė-me. Prognozavome, kad asmenų, kurių potrauminio streso reakcijos yra labiau išreikštos, psichologinė gerovė bus mažesnė, tačiau tik su viena iš IES-R subskalių, IES-R invazija, buvo statistiškai reikšmin-gas ryšys tarp psichologinės gerovės ir potrauminio streso reakcijų (r = –0,14).

REZULTATŲ APTARIMASSubjektyvūs sveikatos vertinimai šio tyrimo imtyje buvo panašūs į Lietuvoje vykdytų jaunų asmenų su-bjektyvaus sveikatos vertinimo tyrimus, kurių metu nustatyta, kad apie du trečdaliai asmenų savo sveika-tą gerai vertina [24].

Stresinės patirties įvertinimo rezultatai panašūs į Europoje atliktų epidemiologinių tyrimų duome-nis, rodančius, kad daugiau kaip pusė populiacijos per gyvenimą patiria reikšmingų stresorių, kurie yra potencialiai psichiškai traumuojantys, susiję su grės-me žmogaus gyvybei ir sveikatai ar gali sutrikdyti asmens adaptaciją [16, 17, 18]. Tiriamojoje imtyje trauminių stresorių paplitimas (70 proc.) buvo di-desnis nei europiniame epidemiologiniame tyrime (63,6 proc.), taip pat Lietuvoje didesnis skirtumas

2 lentelė. Psichologinės gerovės ir stresorių, sociode-mografinių ir sveikatos veiksnių sąsajos (N = 487)

Psichologinė gerovė

rDemografiniai veiksniaiIšsimokslinimas 0,15**Amžius –0,26***Studijuoja / mokosi 0,13**Pensija –0,18***Pajamos 0,14**Subjektyvus finansinės padėties vertinimas 0,35***

StresoriaiBTQ –0,08AjD-S –0,03Širdies ligos –0,12*Nedarbas –0,10*Pavojinga liga –0,13**Mėginimai žudytis –0,13**

Sveikatos veiksniaiSubjektyvus sveikatos vertinimas 0,41***IES-R bendras įvertis –0,05IES-R invazija –0,14*IES-R vengimas –0,01IES-R dirglumas –0,08

Pastabos. BTQ – trumpas traumos klausimynas, AjD-S – adaptacijos sutrikimų klausimyno stresorių dalis, IES-R – įvykio poveikio skalė, revi-zuota, * p < 0,05, ** p < 0,01, *** p < 0,001.

2013/4(63) 101


tarp vyrų ir moterų stresorių patirties [16]. Stresorių, turinčių įtakos asmens adaptacijos sunkumams, pa-plitimas šiame tyrime buvo reikšmingai didesnis už stresorių paplitimą 2011 m. Vokietijos vykdytame re-prezentaciniame tyrime [18]. Vokiečių tyrėjai nustatė, kad bent vieno stresoriaus poveikį patyrė 53,9 proc. populiacijos, mūsų tyrime – 86,2 proc. respondentų.

Analizuojant psichologinės gerovės sąsajas su stresoriais nustatyta, kad stresorių kiekis, patirtas per gyvenimą, nėra susijęs su psichologine gerove. Ty-rimo rezultatai leidžia teigti, kad įvertinant stresorių sąsajas su psichologine gerove svarbiau atsižvelgti į atskirų stresorių patyrimą, o ne į bendrą suminį stre-sorių kiekį. Individualios reakcijos į stresorius yra įvairios ir negalime teigti, kad didesnis patirtų streso-rių kiekis reikšmingai susijęs su psichologine gerove. Reikšmingiausi tyrimo imties stresoriai buvo susiję su sveikatos sutrikimais – širdies ir kitomis pavojin-gomis ligomis. Taip pat nustatyta, kad iš visų įver-tintų veiksnių subjektyviai vertinama sveikata buvo labiausiai susijusi su psichologine gerove. Šie duo-menys patvirtina sveikatos veiksnių svarbą asmens psichologinei gerovei ir atitinka kitų tyrimų rezulta-tus [4, 11].

Tyrimo rezultatai patvirtino kitų tyrimų duomenis, kad aukštesnis išsimokslinimas ir didesnės pajamos susijusios su didesne psichologine gerove [1, 13]. Nustatytos pajamų ir psichologinės gerovės sąsajos gali būti paaiškinamos ne tik tuo, kad aukštesnės pajamos užtikrina geresnę gyvenimo kokybę [3] ir atitinkamai didesnę psichologinę gerovę, bet ir aukš-tesnis išsimokslinimo lygis susijęs su didesnėmis pa-jamomis. Įdomu tai, jog mūsų tyrime su psichologine gerove daug reikšmingiau susijęs ne objek tyvus pa-jamų lygis, bet subjektyvus pasitenkinimas finansine padėtimi.

Mūsų tyrimo rezultatai rodo, kad aukštesnė psi-chologinė gerovė būdinga jauniems asmenims. Tyri-mas yra koreliacinio pobūdžio ir gali būti daug tar-pinių veiksnių, turinčių įtakos rezultatams. Vienas iš paaiškinimų galėtų būti C. D. Ryff teorijos pagrindu sukurtų psichologinės gerovės matavimo instrumen-tų rezultatai skirtingais amžiaus tarpsniais. Nustato-ma, kad asmens augimo ir gyvenimo tikslo dimensijų įverčiai yra mažesni vyresniame amžiuje, palyginti su jaunais asmenimis [1, 2]. Lietuvoje vykdytas ty-rimas kelia prielaidas, kad psichologinės gerovės konstrukto struktūra studentų ir kitų suaugusiųjų grupėse gali skirtis [6]. Aiškinant šių sociodemogra-finių veiksnių sąsajas su psichologine gerove gali-ma manyti, kad jaunų asmenų grupėje, palyginti su

pagyvenusiais žmonėmis, sveikatos skundų yra ma-žiau, todėl sveikata, vienas reikšmingiausių psicholo-ginės gerovės veiksnių, gali turėti įtakos nustatytoms aukštesnės psichologinės gerovės ir jaunesnio am-žiaus sąsajoms. Tyrimais įrodyta, kad vertinant so-ciodemografinių kintamųjų ir psichologinės gerovės sąsajas reikėtų atsižvelgti ir į asmenybės veiksnius, nes yra reikšmingų sąsajų tarp asmenybės bruožų ir psichologinės gerovės [1, 5]. Šiame tyrime mes ne-vertinome asmenybės veiksnių, ir ateityje asmenybės ir psichologinės gerovės sąsajų tyrimai galėtų padėti aiškiau suprasti nustatytas sociodemografinių veiks-nių ir psichologinės gerovės sąsajų priežastis.

Netikėtas tyrimo rezultatas yra tai, kad potraumi-nio streso reakcijų į patirtus stresorius intensyvumas nebuvo susijęs su psichologine gerove. Nors tyrimo imtyje stresorių paplitimas buvo pakankamai didelis, reakcijos į stresorius nesusijusios su psichologine gerove. Rezultatus galima paaiškinti remiantis asme-nų atsparumu ir potrauminio augimo fenomenu [1, 15]. Moksliniai tyrimai patvirtina, kad asmenys, su-sidūrę su trauminiais stresoriais, gali sėkmingai juos įveikti ir nemažai daliai trauminių stresorių poveikį patyrusių asmenų gali būti nustatomas potrauminis augimas [15]. Socialinė parama ir psichologinė gero-vė yra labai susijusi [11], tuo pačiu socialinė parama yra reikšmingas stresorių įveikos veiksnys, todėl ki-tuose tyrimuose analizuojant streso ir psichologinės gerovės sąsajas svarbu atsižvelgti į asmenų gaunamą socialinę paramą.

Nepaisant įdomių tyrimo rezultatų juos reikia ver-tinti atsargiai, nes nebuvo apklausta reprezentacinė Lietuvos gyventojų imtis. Siekiant tyrimo rezultatus apibendrinti visos Lietuvos populiacijos mastu rei-kėtų išsamesnių reprezentacinių tyrimų. Kita vertus, gauti rezultatai papildo iki šiol Lietuvoje vykdytus tyrimus apie psichologinės gerovės veiksnius ir pra-plečia mūsų supratimą apie stresorių ir sveikatos są-sajas su asmens psichologine gerove.

IŠVADOS1. Daugiau kaip pusė asmenų per gyvenimą patiria

reikšmingų stresorių. 70,2 proc. tyrimo dalyvių per gyvenimą yra patyrę arba buvo bent vieno trauminio stresoriaus, kuris susijęs su grėsme žmogaus sveikatai ar gyvybei, liudininkai.

2. Psichologinė gerovė nėra susijusi su bendru per gyvenimą patirtų stresinių įvykių kiekiu ir potrau-minio streso reakcijomis į stresorius, tačiau psi-chologinė gerovė reikšmingai siejasi su subjekty-viai vertinama sveikata ir kai kurių ligų patirtimi,

102 2013/4(63)


pavyzdžiui, širdies ar kitomis pavojingomis ligo-mis. Subjektyviai vertinama sveikata šiame tyri-me buvo labiausiai su psichologine gerove susijęs veiksnys: kuo geriau subjektyviai vertinama svei-kata, tuo aukštesnė ir psichologinė gerovė.

3. Psichologinė gerovė yra reikšmingai susiju-si su demografiniais veiksniais: amžiumi, išsi-mokslinimu. Jaunesnio amžiaus ir aukštesnio

išsimokslinimo asmenų psichologinė gerovė yra didesnė. Psichologinė gerovė yra susijusi su paja-momis ir pasitenkinimu finansine situacija.

Tyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutar-ties Nr. SIN-01/2012).


Literatūra1. Ryff CD, Singer B. Know thyself and become what you are:

A eudaimonic approach to psychological well-being. Journal of Happiness Studies. 2008;9(1):13-39.

2. Ryff CD, Keyes CLM. The structure of psychological well-being revisited. Journal of Personality and Social Psychology. 1995;69:719-727.

3. Diener E. Subjective well-being: The science of happiness and a proposal for a national index. American Psychologist. 2000;55:34-43.

4. Bulotaitė L, Pociūtė B, Bliumas R, Dovydaitienė M. Socialinių mokslų studentų psichologinės gerovės, patiriamo streso ir subjektyvaus sveikatos vertinimo sąsajos. Visuomenės sveikata. 2012;3(58):85-92.

5. Šarakauskienė Ž, Bagdonas A. Vyresnių klasių mokinių psichologinės gerovės prognostiniai kintamieji. Psichologija. Mokslo darbai. 2011;44:7-20.

6. Bagdonas A, Liniauskaitė A, Kairys A, Pakalniškienė V. Lietuviš-kosios psichologinės gerovės skalės struktūra: suaugusiųjų imties analizė. Visuomenės sveikata. 2013;23(2):58-65.

7. Ryff CD. Happiness is everything, or is it? Explorations on the meaning of psychological well-being. Journal of Personality and Social Psychology. 1989;57:1069-1081.

8. Bagdonas A, Urbonavičiūtė I, Kairys A, Liniauskaitė A, Girdzijauskienė S. Lietuviškoji psichologinės gerovės skalė: struktūros paieškos studentų imtyje. Psichologija. Mokslo darbai. 2012;45:22-39.

9. Springer KW, Hauser RM. An assessment of the construct validity of Ryff ’s Scales of Psychological Well-Being: Method, mode, and measurement effects. Social Science Research. 2006;35:1080-1102.

10. Burns RA, Machin MA. Investigating the Structural Validity of Ryff ’s Psychological Well-Being Scales across Two Samples. Social Indicators Research. 2009;93:359-375.

11. Shields MA. Exploring the economic and social determinants of psychological well-being and perceived social support in England. Journal of the Royal Statistical Society: Series A (Statistics in Society). 2005;168:513-537.

12. Kaniasty K. Predicting Social Psychological Well-being following Trauma: the Role of Postdisaster Social Support. Psychological Trauma: theory, research, practice, and policy. 2011;4:22-33.

13. Daraei M. Social Correlates of Psychological Well-Being Among Undergraduate Students in Mysore City. Social Indicators Research. 2012;1-24.

14. Kazlauskas E, Gailienė D. Išgyvenusiųjų politines represijas potrauminės simptomatikos ir trauminės patirties, demografinių, somatinių veiksnių bei vidinės darnos sąsajos. Psichologija. Mokslo darbai. 2005;32:46-59.

15. Kazlauskas E, Šimėnaitė I, Gailienė D. Subjektyvaus trauminio patyrimo, potrauminio augimo ir potrauminio streso sutrikimo sąsajos. Psichologija. Mokslo darbai. 2007;35:7-18.

16. Darves-Bornoz JM, Alonso J, de Girolamo G, Graaf RD, Haro JM, Kovess-Masfety V, Lepine JP, Nachbaur G, Negre-Pages L, Vilagut G, Gasquet I. Main traumatic events in Europe: PTSD in the European study of the epidemiology of mental disorders survey. Journal of traumatic stress. 2008;21:455-462.

17. Domanskaitė-Gota V, Elklit A, Christiansen DM. Victimization and PTSD in a Lithuanian national youth probability sample. Nordic psychology. 2009;61:66-81.

18. Maercker A, Forstmeier S, Pielmaier L, Spangenberg L, Brahler E, Glaesmer H. Adjustment Disorders: Prevalence in a Representative Nationwide Survey in Germany. Social Psychiatry and Psychiatric Epidemiology. 2012;47(11).

19. Želvienė P, Kazlauskas E, Naujokaitė A. Psichologinės gerovės ir psichologinės traumos sąsajos. Jaunųjų mokslininkų psichologų darbai. 2013;2 (pateikta spaudai).

20. Kazlauskas E. Trumpo traumos klausimyno (BTQ) lietuviškos versijos vadovas. Vilniaus universitetas, 2012.

21. Schnurr P, Vielhauer M, Weathers F, Findler M. The Brief Trauma Questionnaire. White River Junction, VT: National Center for PTSD. 1999.

22. Kazlauskas E, Gailienė D, Domanskaitė-Gota V, Trofimova J. Įvykio poveikio skalės – revizuotos (IES-R) lietuviškos versijos psichometrinės savybės. Psichologija. Mokslo darbai. 2006;33:22-30.

23. Weiss DS, Marmar CR. The impact of event scale – revised. In: J. P. Wilson, T. M. Keane (Eds.) Assessing psychological trauma and PTSD: A Practitioner’s Handbook. New York: Guilford Press. 1997;399-411.

24. Kriaučionienė V, Barkauskienė A, Petkevičienė J. Kauno universitetų studentų subjektyvi sveikata ir jos pokyčiai 2000–2010 m. Visuomenės sveikata. 2013;2(61):82-88.

2013/4(63) 103


SummaryAim of present study was to evaluate relationship

between psychological well-being and live-time stres-sor exposure, subjective health and sociodemographic variables.

Methods. 487 participants aged 18–80 years, 36.2 ye-ars on average from different Lithuanian cities and towns participated in this study. Exposure to stressors was as-sessed using Brief trauma questionnaire (BTQ) and Adjustment disorders questionnaire stressor list (AjD-S). Psychological well-being was measured using 10 item brief Psychological Well-Being scale (PG10) developed by the authors of the study. Sociodemographic data and subjective health was measured using a questionnaire de-veloped by the authors of the study.

Results. 70.2 percent of participants experienced at least one traumatic stressor during their life. Psychologi-cal well-being was not related with total number of life-time traumatic stressors and posttraumatic reactions, but psychological well-being was significantly correlated with subjective health ratings and experiences of particular he-alth issues, including heart diseases and other dangerous diseases. Psychological well-being was significantly corre-lated with sociodemographic variables: age and education

level. Young age and higher education levels were correla-ted with significantly higher psychological well-being sco-res. Psychological well-being is related with income, and perceived satisfaction with personal financial situation. Subjective health ratings were the most important factor of psychological well-being in our study.

Keywords: psychological well-being, stressors, su-bjective health, posttraumatic stress.

This research was funded by a grant (No. SIN-01/2012) from the Research Council of Lithuania.

Correspondence to Evaldas KazlauskasVilnius University, Department of Clinical and Organizational PsychologyUniversiteto 9/1-202, LT-01513 Vilnius, LithuaniaE-mail: [email protected]

Received 23 September 2013, accepted 30 November 2013

Relationship between stressor exposure, subjective health, sociodemographic factors and psychological well-being

Evaldas Kazlauskas, Paulina ŽelvienėDepartment of Clinical and Organizational Psychology, Vilnius University

104 2013/4(63)

V isuomenė s s V eik atos pr ak tik ai „V isuomenė s s V eik ata”

Dėl nuolatinių ekonomikos pokyčių, visuome-nės senėjimo ir išteklių ribotumo kylančios sveika-tos apsaugos sistemų ilgalaikio tvarumo problemos daugelį ES šalių paskatino didesnį dėmesį skirti į rezultatus orientuotos sveikatos politikos sklaidai. ES ir nacionaliniuose sveikatos sektoriaus prioritetų 2014–2020 m. laikotarpiui strateginiuose dokumen-tuose įvardyti siekiai pagerinti gyventojų sveikatą ir gerovę įpareigoja prioritetą teikti veiksmingai svei-katos politikai. Sveikatos politikos ekspertų nuomo-ne, vienintelis būdas, kaip užtikrinti sveikatos politi-kos veiksmingumą, – siekti, kad sveikatos politikos sprendimai būtų pagrįsti moksliniais įrodymais.

Higienos institutas, siekdamas prisidėti prie veiksmingos, į rezultatus orientuotos sveikatos po-litikos formavimo Lietuvoje, parengė projektą „Vi-suomenės sveikatos priežiūros kokybės gerinimas, diegiant visuomenės sveikatos technologijų vertini-mo sistemą ir nepageidaujamų įvykių registravimo sistemą“. 2013 m. liepos 31 d. Higienos institutas ir Europos socialinio fondo agentūra pasirašė projekto finansavimo ir administravimo sutartį Nr. VP1-4.3-VRM-02-V-05-012. Projektui įgyvendinti skirtos ES fondų ir valstybės biudžeto lėšos.

Projekto tikslas – sukurti ir įdiegti visuomenės sveikatos technologijų vertinimo ir nepageidaujamų įvykių registravimo, stebėsenos ir prevencijos siste-mas Lietuvoje. Svarbiausias visuomenės sveikatos technologijų (toliau – VST) vertinimo vaidmuo yra su-stiprinti visuomenės sveikatos politikos poveikį spren-dimus grindžiant objektyvia informacija apie galimas visuomenės sveikatos intervencijų alternatyvas ir ti-kėtinas jų pasekmes visuomenės sveikatai. Šiuo metu didelė dalis visuomenės sveikatos iniciatyvų šalyje yra vykdomos vadovaujantis intuicija arba kitų šalių pa-vyzdžiais. Įdiegus VST vertinimo sistemą bus sudary-tos sąlygos sveikatos politikams ir specialistams gauti išsamią, moksliniais įrodymais pagrįstą informaciją

VISUOMENĖS SVEIKATOS PRIEŽIŪROS KOKYBĖS GERINIMAS, DIEGIANT VISUOMENĖS SVEIKATOS TECHNOLOGIJŲ VERTINIMO IR NEPAGEIDAUJAMŲ ĮVYKIŲ REGISTRAVIMO SISTEMAS

apie veiksmingas ir efektyvias intervencijas, skirtas visuomenės sveikatai stiprinti ir ligų prevencijai.

Svarbiausias nepageidaujamų įvykių (toliau – NĮ) registravimo sistemos vaidmuo yra sustiprinti pacientų saugą mokantis iš sveikatos priežiūros ne-sėkmių. Žinoma, kad dauguma problemų nėra vien atsitiktiniai, vienas su kitu nesusiję įvykiai. Tikėtina, kad sveikatos priežiūros nesėkmių rizikos atsiradimo šaltiniai gali būti panašūs ir likti nepastebėti, jei apie NĮ nebus pranešta ir jie nebus analizuojami. Įdiegus NĮ registravimo sistemą bus sudarytos sąlygos vi-soms asmens sveikatos priežiūros įstaigoms (toliau – ASPĮ) vadovaujantis vienodais kriterijais registruoti NĮ, stebėti jų kitimo dinamiką. Sistemiškai renkama informacija bus naudinga rengiant ir įgyvendinant bendras NĮ rizikos mažinimo priemones ASPĮ.

Projektas pradėtas įgyvendinti 2013 m. rugpjūtį. Projekto įgyvendinimo trukmė – 26 mėn.

Kuriant VST sistemą projekto metu bus surink-ta ir apibendrinta informacija apie užsienio šalyse veikiančias sveikatos technologijų vertinimo siste-mas. Surinkta informacija bus panaudota rengiant vertintinų VST atrankos metodiką ir VST vertinimo organizavimo tvarką, siūlytiną taikyti Lietuvoje. Di-delis dėmesys projekto metu bus skiriamas kompe-tencijoms VST srityje ugdyti: 11 specialistų ugdys administracinius VST organizavimo ir valdymo ge-bėjimus. Dar 11 specialistų įgis specialiuosius VST gebėjimus, kuriuos įtvirtins praktikoje atlikdami 4 pasirinktų visuomenės sveikatos technologijų ver-tinimą. Vertinimo rezultatų ir informacijos apie VST sklaidai bus sukurta internetinė prieiga.

Kuriant NĮ sistemą projekto metu bus parengta iš-sami apžvalga apie ES šalyse funkcionuojančias NĮ registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemas. Taip pat bus atlikti kokybinis ir kiekybinis tyrimai, padė-siantys įvertinti NĮ registravimo, stebėsenos ir pre-vencijos sistemos galimybes Lietuvos ASPĮ. Surinka

2013/4(63) 105

„V isuomenė s s V eik ata” V isuomenė s s V eik atos pr ak tik ai

informacija bus panaudota rengiant Lietuvoje tinka-mą NĮ registravimo, stebėsenos ir prevencijos mo-delį, kuris projekto metu bus išbandytas 4-iose pasi-rinktose ASPĮ. Šioje veikloje taip pat didelis dėmesys bus skiriamas kompetencijoms ugdyti: 80 Lietuvos specialistų gilins žinias NĮ stebėsenos ir prevencijos srityse, 20 specialistų – NĮ registravimo ir duome-nų analizavimo srityse. Projekto metu bus parengtas rekomenduojamų registruoti nepageidaujamų įvykių sąrašas ir NĮ registravimo tvarkos projektas.

Tikimasi, kad sklandus VST vertinimo sistemos ir NĮ registravimo, stebėsenos ir prevencijos sistemos

funkcionavimas ženkliai prisidės prie geresnio Lietu-vos gyventojų sveikatos priežiūros poreikių tenkini-mo, visuomenės ir asmens sveikatos priežiūros pas-laugų kokybės gerinimo ir racionalesnio sveikatos sektoriaus išteklių naudojimo.

Informacijos apie projektą, vykdomas veiklas ir rezultatus rasite http://www.hi.lt/content/technologi-jos.html.

Raimonda JanonienėHigienos instituto

Visuomenės sveikatos technologijų centras

106 2013/4(63)

„V isuomenė s s V eik ata”

INfORMAcIJA STRAIPSNIŲ AUTORIAMS

„Visuomenės sveikata“ yra periodinis mokslinis žurnalas, leidžiamas keturis kartus per metus nuo 1996 m. Žurnalo steigėjas ir leidėjas – Higienos institutas.

1997-11-10 Lietuvos mokslo tarybos nutarimu žurnalas įtrauktas į Lietuvos mokslo tarybos patvirtintą recenzuo-jamų mokslo žurnalų sąrašą.

Nuo 2005 m. žurnalas indeksuojamas tarptautinėje In-dex Copernicus duomenų bazėje (http://www.indexcoper-nicus.com/).

Žurnalas skirtas mokslininkams, studentams, sveika-tos apsaugos organizatoriams ir administratoriams, visuo-menės sveikatos specialistams, edukologams, gydytojams ir kitiems skaitytojams, besidomintiems visų šalies gyven-tojų ar atskirų jos grupių sveikatos ir ją veikiančių veiksnių problemomis.

Žurnale lietuvių ir anglų kalbomis spausdinami re-cenzuojami originalūs biomedicinos mokslų srities visuo-menės sveikatos krypties ir artimų jai krypčių straipsniai. Taip pat spausdinami nerecenzuojami trumpi pranešimai (tezės), atvejų aprašymai, mokslinės diskusijos. Ne moks-linėse žurnalo rubrikose („Aktualijos“, „Visuomenės svei-katos praktikai“, „Metodinė medžiaga“) pristatoma in-formacija apie svarbiausius politinius įvykius visuomenės sveikatos srityje, geros praktikos pavyzdžius, išleistas me-todines ir praktines rekomendacijas.

Už straipsnių spausdinimą iš kiekvieno autoriaus ima-mas 50 Lt mokestis.

ReiKaLavimai RanKRaščiuiRedakcijai pristatomi 2 straipsnio egzemplioriai, vienas jų – pasirašytas visų autorių, arba turi būti atskiras raštiš-kas visų autorių leidimas jį spausdinti. Pasirašydami au-toriai garantuoja, kad straipsnis yra originalus, nepažei-džia kitų asmenų autorinių teisių ir nėra anksčiau skelbtas spaudoje, o autoriai perduoda visas straipsnio autorines teises leidėjui, jeigu straipsnis bus spausdinamas. Straips-nio elektroninė versija pateikiama kompaktiniame diske arba atsiunčiama elektroniniu paštu.

Tituliniame lape turi būti nurodyti visi straipsnio au-toriai. Atskirai lietuvių ir anglų kalbomis nurodomas at-sakingas autorius (kontaktinis asmuo), jo įstaiga, įstaigos adresas, miestas, pašto kodas, el. paštas ir telefonas.

Straipsnio tekstas turi būti išspausdintas vienoje A4 formato popieriaus lapo pusėje 12 raidžių dydžiu, pla-čiomis paraštėmis (3 cm), tarp eilučių paliekami dvigubi tarpai. Bendroji (su visais priedais) straipsnio apimtis – ne daugiau kaip 30 puslapių. Puslapiai turi būti numeruoti.

STRaipSnio STRuKTūRa: • straipsnio pavadinimas (iki 150 ženklų, įskaitant tarpus

ir skyrybos ženklus),• autorių vardai ir pavardės, • įstaigų, kuriose atliktas darbas, pavadinimai.

STRaipSnio TeKSTo SKyRiai:• struktūruota santrauka lietuvių kalba (straipsnio pava-

dinimas, autoriai, jų įstaigos, tikslas, tyrimo medžiaga ir metodai, tyrimo rezultatai, išvados, reikšminiai žo-džiai, iš viso 300 žodžių),

• 1–6 reikšminiai žodžiai (paminėti santraukoje), • įvadas, kuris baigiasi darbo tikslo suformulavimu, • tyrimo medžiaga ir metodai, • rezultatai, • rezultatų aptarimas, • išvados arba apibendrinimas, • literatūra, • struktūruota santrauka anglų kalba (straipsnio pavadi-

nimas, autoriai, jų įstaigos, tikslas, tyrimo medžiaga ir metodai, rezultatai, išvados, reikšminiai žodžiai, iš viso iki 300 žodžių).

infoRmuojameLentelės, schemos, brėžiniai ir pan., pateikiami tekste, turi turėti atskirą numeraciją. Iliustracijos ir paveikslai turi būti nespalvoti, kompaktiški, ryškūs, tekstas juose aiškiai įskaitomas; grafikus ir paveikslus pageidautina pateikti Excel formatu.

Pirmą kartą tekste minimi sutrumpinimai turi būti paaiškinti.

Skaičių trupmeninė dalis skiriama kableliu (pavyz-džiui, 2,15, ne 2.15).

Literatūros šaltiniai sąraše pateikiami ta kalba, kuria buvo išspausdinti, straipsnyje jie nurodomi laužtiniuose skliaustuose, pradedant citavimą nuo [1]. Literatūros sąra-šas sudaromas remiantis Vankuverio sistema ir vienodais reikalavimais biomedicinos mokslo žurnalų rankraščiams („Uniform requirements for manuscripts submitted to bio-medical journals“ JAMA. 1997;277:927-34).

Straipsniai, parengti neatsižvelgus į minėtus reikalavi-mus, nepriimami.

Rankraščiai siunčiami adresu: Higienos institutas, Di-džioji g. 22, LT-01128 Vilnius.

Rankraščiai negrąžinami.

Informacija teikiama: tel. (8 ~ 5) 262 5479, faks. (8 ~ 5) 262 4663, el. paštas [email protected].Žurnalo svetainė internete www.hi.lt

Žurnalą „Visuomenės sveikata“ įsigyti arba užsiprenu-meruoti galima žurnalo redakcijoje. Vieno numerio kai-na – 20 Lt. Metinės prenumeratos kaina – 80 Lt. Kaina su pristatymu – 100 Lt. Apmokėti už prenumeratą galima in-ternetu arba siunčiant čekį į redakciją (smulkesnė infor-macija apie prenumeratą interneto svetainėje www.hi.lt).

2013/4(63) 107

„V isuomenė s s V eik ata”

INfORMATION TO AUTHORS

The journal “Public Health” was established by the Insti-tute of Hygiene, Lithuania in 1996. It is a unique scientif-ic journal in the country, specialized purely in the public health. It is intended for researchers, public health man-agers and administrators, experts working in the field of epidemiology, biostatistics, occupational health, health promotion, environmental health as well as other readers interested in health status of population and factors effect-ing. The journal is published quarterly. Electronic version of each issue is placed on the website http://www.hi.lt/

Each issue includes pier-reviewed section with origi-nal papers, including topic related reviews, and non- pier-reviewed sections: editorial and information for public health practice, presenting important health policy news, good practice examples, guidelines and recommendations.

Since 1996 the journal is on the official list of scien-tific journals recognized by the Academy of Science of Lithuania and it is in Index Copernicus database since 2005 (http://journals.indexcopernicus.com).

A fee of 50 Lt (14,5 Eur) is taken from each author of the accepted article since 2002.

manuScRipT pRepaRaTionThe text must be typed with doubled line spacing and wide margins on the one side numbered sheets. The size of the original papers must be restricted to 22 pages (includ-ing all the supplements), review articles – up to 24 pages, guideliness and recommendations - 4 pages, other - no more than 2 pages,

Manuscript and one copy should be sent to the edito-rial office (address is given below). Electronic copy of man-uscript on CD shoud be attached or sent by e-mail.The original article must be signed by all the authors or the separate permission signed by all authors must be attached. Authors’ signatures should guarantee that their article is original, does not interfere with copyright regulations and is not previously published, handed or planed for handing to other journals, except in form of thesis or presentation.

Postal and e-mail addresses, telephone and fax num-bers of the corresponding author must be enclosed.

STRucTuRe of The aRTicLeTitle (up to 150 marks, including interval and punc tua tion);

Authors;Institution(s) to which the work should be attributed.

The TexT muST be divided inTo The foLLowing SecTionS:• Summary in the same language as the article should not

exceed 300 words),• Keywords (mentioned in the summary),• Introduction, where the purpose of the work is stated,

• Objectives and methods of the study,• Results,• Discussion,• Conclusions • References,• Summary in the other language up to 300 words

(Lithuanian, if the article is in English) including the title, authors, institutions, objective, methods, short presentation of the findings, main conclu-sions, keywords.

addiTionaL infoRmaTion • tables, figures, diagrams, etc, presented in the text

must have a separate enumeration. Illustrations must be of good quality, text of the illustrations should be clear;

• abbreviations mentioned in the text for the first time must be explained;

• the fractional part of the number in Lithuanian is separated by a comma (i. e. 2,16 instead of 2.16);

• references to other works should be consecutive-ly numbered in the text using square brackets and listed in the original language by number in the reference list. List of references should be based on Vancouver system and on “Uniform requirements for manuscripts submitted to biomedical journals” (JAMA 1997; 277:927-34).

Papers not meeting these requirements are not accepted.All the manuscripts (accepted or rejected) are not

returned.

The manuscripts should be sent to the following ad-dress: Institute of Hygiene, Didzioji str. 22, LT-11028 Vil-nius, Lithuania; e-mail: [email protected].

For more information: Phone +370 5 262 4583; Fax +370 5 262 4663.

Subscription rate for subscribers in Europe (postage in-cluded): 1 year – 60 Eur.

Payments shoud me made by transfer to bank account:

AB SWEDBANKSWIFT code HABALT22for Institute of Hygiene,Didzioji str. 22, LT-01128 Vilnius, LithuaniaAccount number: LT427300010002458929IBAN LT427300010002458929

108 2013/4(63)

uŽ R a Š a m s

Documents

VISUOMENĖS SVEIKATA sveikata/VS 2013 4(63).pdf · Gintarė Šakalytė, Rūta Marija Babarskienė, Kristina Baronaitė-Dūdonienė, Rasa Karaliūtė Employees’ response to workplace