1

KAUNO MEDICINOS UNIVERSITETAS

Jurgita Daukšienė

VISUOMENĖS VAISTINĖS PACIENTŲ GAUNAMOS

FARMACINĖS IR SVEIKATINIMO INFORMACIJOS TYRIMAS

IR VERTINIMAS

Daktaro disertacija Biomedicinos mokslai, farmacija (09 B)

Kaunas, 2010

2

Disertacija rengta 2002–2009 metais Kauno medicinos universitete, Farma-cijos fakulteto Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedroje.

Moksliniai vadovai:

2005–2009 m. doc. dr. Raimondas Radžiūnas (Kauno medicinos universi-tetas, biomedicinos mokslai, farmacija – 09 B)

2002–2005 m. prof. habil. dr. Arūnas Savickas (Kauno medicinos univer-sitetas, biomedicinos mokslai, farmacija – 09 B)

Moksliniai konsultantai:

prof. habil. dr. Gediminas Merkys (Kauno technologijos universitetas, socialiniai mokslai, sociologija – 05 S) prof. habil. dr. Žilvinas Padaiga (Kauno medicinos universitetas, biome-dicinos mokslai, visuomenės sveikata – 10 B) doc. dr. Romaldas Mačiulaitis (Kauno medicinos universitetas, biomedi-cinos mokslai, medicina – 07 B)

3

TURINYS

SANTRUMPOS ....................................................................................... 5

ĮVADAS.................................................................................................... 6 Darbo mokslinis naujumas ir praktinė reikšmė .................................. 7 Darbo tikslas ir uždaviniai................................................................. 8

1. TYRIMŲ APŽVALGA................................................................... 9 1.1. Informacijos suteikimo svarba vaistininko darbe...................... 9 1.2. Informacijos svarba savigydos atveju..................................... 11 1.3. Informacijos svarba tinkamam vaistų vartojimui .................... 13 1.4. Pacientams svarbi su vaistais ir jų pasirinkimu susijusi

informacija ............................................................................ 16 1.4.1. Informacijos suteikimo svarba medicinoje: nuo

paternalizmo iki partnerystės ........................................ 16 1.4.2. Būtinoji informacija apie vaistus ir jos patikimi

šaltiniai ......................................................................... 18 1.4.3. Pacientams suteikiama sveikatos priežiūros specialistų

farmacinė informacija ................................................... 20 1.4.4. Vaistų pasirinkimą ir tinkamą vartojimą lemiantys

informacijos šaltiniai..................................................... 22 1.5. Sveikatos stiprinimo svarba ir vaistininkų indėlis ..................... 25

1.5.1. Sveikatos stiprinimo svarba .......................................... 25 1.5.2. Vaistininkų indėlis į sveikatos stiprinimo programas..... 26 1.5.3. Vaistininkų dalyvavimas širdies ir kraujagyslių ligų

profilaktikos programose .............................................. 30

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI............................................. 33 2.1. Bendra tyrimo dizaino schema ............................................... 33 2.2. Visuomenės vaistinės pacientų apklausos tyrimo metodika

ir tyrimo kontingentas ............................................................ 34 2.3. Visuomenės vaistinės pacientų elgsenos stebėjimo metodika

ir tyrimo kontingentas ............................................................ 37 2.4. Slapto pirkėjo tyrimas ............................................................ 39

4

3. TYRIMŲ REZULTATAI............................................................. 43 3.1. Visuomenės vaistinės pacientų apklausos rezultatai ............... 44

3.1.1. Vaistų vartojimo įpročiai .............................................. 44 3.1.2. Su vaistais susijusios informacijos šaltiniai ................... 47 3.1.3. Gydytojo ir vaistininko teikiamos informacijos

lyginimas ...................................................................... 49 3.2. Visuomenės vaistinės pacientų elgsenos stebėjimo tyrimo

rezultatai................................................................................ 51 3.2.1. Prekių krepšelio struktūra ............................................. 51 3.2.2. Pacientų ir vaistininkų aptariama informacij ................. 55

3.3. Slapto pirkėjo tyrimas vertinant vaistininko konsultaciją teikiant kraujospūdžio matavimo paslaugą ............................. 69

4. REZULTATŲ APTARIMAS ....................................................... 81

IŠVADOS ............................................................................................... 90

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS.................................................... 91

BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS............................................................. 93

DISERTACIJOS TEMA SPAUSDINTŲ DARBŲ SĄRAŠAS........... 114

PRIEDAI .............................................................................................. 115 1 priedas ....................................................................................... 115 2 priedas ....................................................................................... 119 3 priedas ....................................................................................... 120

PADĖKA .............................................................................................. 121

5

SANTRUMPOS

AH – arterinė hipertenzija AKS – arterinis kraujo spaudimas FI – farmacinė informacija FIP – Tarptautinė vaistininkų federacija FR – farmacinė rūpyba GSI – galvos smegenų insultas GVP – gera vaistinių praktika IŠL – Išeminė širdies liga KMI – kūno masės indeksas lls – laisvės laipsnių skaičius NRV – nepageidaujama reakcija į vaistą PSO – Pasaulio sveikatos organizacija PIL – pakuotės informacinis lapelis p – pasikliautinumo lygmuo SN – standartinis nuokrypis sn statistiškai nereikšmingas skirtumas SI – sveikatinimo informacija ŪMI – ūmus miokardo infarktas χ2 – chi-kvadrato kriterijus

6

„Patys savaime vaistai yra niekas, bet protingai, apgalvotai, laiku ir teisingai panaudoti jie tampa dievo rankomis“

Herophilus, graikų gydytojas,

Aleksandrijos medicinos mokyklos įkūrėjas (335–280 m. pr. Kr.)

ĮVADAS

Tiksli, teisinga ir savalaikė informacija apie vaistus ir sveikatos stipri-nimą yra svarbus sveikatos priežiūros ir saugaus vaistų vartojimo kompo-nentas [266, 122]. Vaistai – ypatinga prekė. Juos vartojant ne pagal paskirtį ar nepaisant tinkamo vaistų vartojimo nuorodų, galima ne tik nepasiekti norimų tikslų (išgyti, stabilizuoti būklę, sumažinti ligos progresavimą ar pagerinti gyvenimo kokybę), bet ir pabloginti esamą paciento sveikatos būklę. Pasaulio sveikatos organizacijos (PSO) teigimu išlaidos vaistams kasmet didėja, tačiau žymi jų dalis (įvairių šaltinių teigimu beveik 50 proc.) naudojamos netinkamai: pacientai vartoja nebūtinus, neįsigyja būtinų vaistų, įsigytus vaistus vartoja netinkamai, vaistai vartojami per didelėmis ar sub-optimaliomis dozėmis, nepaisoma optimalios gydymo trukmės [283, 276, 221]. Ne mažiau aktuali problema – informacijos apie nepageidaujamas vaistų reakcijas trūkumas bei pavėluotas šių reakcijų pasireiškimo nusta-tymas. Netinkamas vaistų vartojimas ir nepageidaujamų vaistų reakcijų pasireiškimas sąlygoja sumažėjusį darbingumą, nesavalaikį mirtingumą bei padidėjusias išlaidas sveikatos apsaugai. Dauguma netinkamų vaistų vartojimo atvejų yra dėl paciento nežinojimo kam skirti vaistai, koks bus jų poveikis, kaip tinkamai juos vartoti.

Šiandien pacientams yra prieinama daug rašytinių, vaizdinių ir interak-tyvių informacijos šaltinių. Dalis pacientus pasiekiančios informacijos gali būti dviprasmiška ar netgi klaidinanti [85]. Itin svarbu, kad prieš priimdami svarbus gydymosi sprendimus pacientai pasikonsultuotų su atitinkamą išsilavinimą turinčiu sveikatos priežiūros specialistu – gydytoju, vaistininku ar slaugytoju.

Įvairiose šalyse atlikti tyrimai liudija, jog vaistininkai – lengviausiai pa-siekiami sveikatos priežiūros specialistai [246, 27, 181, 54]. Jie yra vaistų ekspertai, galintys pakonsultuoti ne tik pacientus, bet ir kitus sveikatos priežiūros specialistus. Vis populiarėjant savigydai bei didėjant be recepto parduodamų vaistų [115, 25], vaistininkas dažnai yra vienintelis sveikatos priežiūros specialistas, su kuriuo konsultuojasi nereceptinius vaistus įsigy-

7

jantis pacientas. Lietuvoje yra daugiau kaip 1500 vaistinių, bei dirba daugiau kaip 2700 vaistininkų [160].

Vaistininkų profesinių ir akademinių bendruomenių keliama misija – padėti pacientams saugiai pasirinkti ir vartoti vaistus, o ne tik teikti vaistų gamybos ar logistikos paslaugas. LR Farmacijos įstatyme [167] numatyta, jog farmacinė paslauga – tai vaistininko praktika vaistinėje, apimanti gydytojo išrašytų receptų kontrolę, vertinimą, nereceptinių vaistinių prepa-ratų parinkimą, farmacinės informacijos apie vaistinius preparatus teikimą gyventojams, sveikatos priežiūros ir farmacijos specialistams, taip pat jų konsultavimą. O Geros vaistinių praktikos nuostatai numato būtinybę ateity-je teikti ir farmacinės rūpybos paslaugas ir dar labiau skatinti saugų ir racionalų vaistų pasirinkimą bei vartojimą. Farmacinė rūpyba – gyventojo gydymui reikalingų vaistinių preparatų parinkimas, leidžiantis gauti rezulta-tus, maksimaliai pagerinančius gyventojo gyvenimo kokybę. Tai gydytojo, vaistininko ir gyventojo bendradarbiavimas siekiant nustatyti ir išspręsti visas su vaistinių preparatų vartojimu susijusias sveikatos problemas. Tai nuolatinis vaistinių preparatų vartojimo kokybės gerinimo procesas [168].

Tinkamos ir savalaikės informacijos pacientui suteikimas yra vienas iš esminių vaistininkų intelektualinio produkto – farmacinės paslaugos – sudėtinių dalių [167, 103].

Reikia pažymėti, kad Lietuvoje nėra gausu farmacijos ir medicinos socia-lines problemas nagrinėjančių tyrimų. Literatūros apžvalgos dalyje daugiau-sia cituojami užsienio autorių tyrimai ir veikalai, todėl dažnai darbe patei-kiama ne tik lietuviškoji, bet ir anglų kalbos terminija, kad besidomintieji išdėstytomis problemos, galėtų lengviau susipažinti su aptartomis proble-momis orginaliuose šaltiniuose.

Darbo mokslinis naujumas ir praktinė reikšmė

Pirmą kartą Lietuvoje buvo vykdomas trijų skirtingų pakopų detalus vi-suomenės vaistinės pacientų gaunamos su vaistais susijusios ir sveikatinimo informacijos trianguliacinis tyrimas. T. y. apie tą patį diagnostinį konstruktą (dominantį klausimą) informacija renkama pasitelkiant įvairius metodus. Tyrimo metu buvo naudojami diversifikuoti tyrimo metodai – apklausa, stebėjimas ir slapto pirkėjo tyrimas – siekiant kuo geriau atskleisti šiuo metu visuomenės vaistinių pacientų požiūrį į vaistininkų jiems teikiamą infor-maciją ir įvertinti jos pobūdį. Pirmą kartą atlikti detalūs faktinės vaistinės pacientų elgsenos bei aktyvaus domėjimosi įsigyjamais vaistais tyrimai; be to, patikrinta, ar vaistininkai, teikdami papildomas paslaugas (matuodami

8

kraujospūdį), išnaudoja savo galimybes dalytis sveikatos priežiūros bei lėtinių ligų profilaktikos žiniomis su tuo besidominčiais vaistinės pacientais.

Šis darbas ir jame pateiktos rekomendacijos turėtų sudominti ne tik mokslininkus, atliekančius panašius tyrimus, bet ir sveikatos sistemos politi-kus, vaistinių vadovus, kuriems ši medžiaga gali padėti geriau suvokti pacientų sveikatos elgsenos ir informacijos paieškos bei lūkesčių dėsningu-mus.

Darbo tikslas ir uždaviniai

Darbo tikslas – ištirti ir įvertinti visuomenės vaistinės pacientų gaunamą farmacinę ir sveikatinimo informaciją.

Tyrimo uždaviniai: 1. Atskleisti visuomenės vaistinės pacientų požiūrį į vaistininką – in-

formacijos apie vaistus ir sveikatos priežiūrą šaltinį. 2. Palyginti sveikatos priežiūros specialistų, gydytojų ir vaistininkų

suteikiamos farmacinės informacijos pobūdį bei šių specialistų pri-einamumą.

3. Nustatyti netinkamo vaistų vartojimo dažnį tarp visuomenės vais-tinės pacientų bei jo priklausomybę nuo pacientų informuotumo.

4. Išanalizuoti visuomenės vaistinės pacientų gaunamą farmacinę in-formaciją.

5. Nustatyti veiksnius įtakojančius vaistinėje suteikiamą informaciją pacientams.

6. Įvertinti, kokia visuomenės vaistinės pacientų dalis aktyviai domisi įsigyjamais vaistais.

7. Įvertinti visuomenės vaistinės pacientų pasitenkinimą suteikta kon-sultacija ir jį įtakojančius aspektus.

8. Atskleisti, ar vaistininkai, teikdami papildomas sveikatos priežiūros paslaugas, išnaudoja galimybes skleisti sveikos gyvensenos žinias.

9

1. TYRIMŲ APŽVALGA

1.1. Informacijos suteikimo svarba vaistininko darbe

Pastaruoju metu visame pasaulyje vaistininkai vis aktyviau įsitraukia į racionalaus vaistų vartojimo idėjų skleidimą. Galima įvardyti du veiksnius, sąlygojančius didėjančią vaistininko svarbą racionaliai vartojant vaistus. Tai yra: 1) didėjantys savigydos mastai ir galimybės, kai vaistininkas dažnai yra vienintelis sveikatos priežiūros specialistas, galintis pakonsultuoti ir padėti pasirinkti vaistinį preparatą; 2) vaistininko profesinių vertybių pasikeitimas į pirmą vietą iškeliant paciento poreikius, t. y. patarti pacientui dėl vaistų vartojimo bei suteikti atitinkamos informacijos gydant lėtines ligas (farmacinės rūpybos projektai).

XX amžius buvo kupinas iššūkių ir permainų vaistininko profesijai: vaistų pramonės perversmas bei gausybė rinką užplūdusių masinės gamybos vaistų išstūmė individualią vaistų gamybą, todėl keitėsi ir vaistininko vaidmuo. Vaistininkai, vis dar būdami pagrindiniai vaistų išdavėjai, ieškojo naujų veiklos galimybių bei savo turimų žinių pritaikymo nišų [114]. Jungti-nėse Amerikos Valstijose, kur vaistų pramonės ekspansija prasidėjo pirmiausiai, pirmiausiai ir buvo pradėta ieškoti atsakymo į klausimą, koks yra naujas vaistininko vaidmuo pasikeitusioje visuomenėje. Čia jau 1969 metais buvo oficialiai panaikinta Vaistininkų etikos kodekso (American Pharmaceutical Association (APhA) code of ethics) nuostata, draudžianti vaistininkams ne tik keisti paskirtą gydymą, bet netgi „diskutuoti su pacien-tais apie paskirtų vaistų sudėtį ar laukiamą efektą“, o 1975 metais pasirodė ir pirmieji farmacinės rūpybos, naujausios vaistininkų veiklos vizijos, api-brėžimai [190].

Vaistininkas turi suteikti ne tik tas paslaugas, kurios tiesiogiai susijusios su vaisto vartojimu ar pomedikamentine terapijos pabaiga, bet ir optimizuoti saugią ir efektyvią terapijos eigą [32]. Farmacinė rūpyba yra gydymo pro-ceso valdymas, kuris reikalauja keisti tradicinį vaistininko požiūrį bei tradi-cinį vaistinės išplanavimą. Praktikuodamas farmacinę rūpybą, vaistininkas yra atsakingas už paciento poreikių, susijusių su vartojamais vaistais, patenkinimą [241]. Profesionaliam farmacinės rūpybos teikimui reikia pasi-naudoti savo žiniomis, bendravimo ir profesiniais įgūdžiais, vaistinės perso-nalo pagalba, duomenų rinkimo sistemomis, dokumentacija, informacijos perdavimu, tinkamu darbo našumo organizavimu, resursais, įranga, užtikrin-ti kokybės ir procedūrų įgyvendinimą. Vaistininkas turi dalyvauti ne tik ligos gydymo procese, bet ir jų prevencijoje [292]. Vienas iš esminių sėkmingo farmacinės rūpybos projekto komponentų – savalaikės ir paciento

10

poreikius atitinkančios farmacinės ir sveikatos stiprinimo informacijos suteikimas aiškiai ir pacientui suprantamu bei priimtinu būdu.

Šiuo metu populiariausias yra JAV mokslininkų Čarlzo Heplerio ir Lindos Strand 1990 metais pateiktas apibrėžimas [26], jog farmacinė rūpy-ba – tai atsakingas gydymas vaistais, kurios tikslas – pasiekti neabejotinų rezultatų, gerinančių paciento gyvenimo kokybę. Paciento sveikata ir pasi-tenkinimas suteiktomis paslaugomis yra galutinis ir neapskundžiamas farmacinės rūpybos tikslas.

Čarlzas Hepleris išskiria XX amžiaus vaistininko 3 profesinės raidos etapus: 1. Tradicinis, kai pagrindinė vaistininko funkcija – vaistų gamyba,

kuri vadinama „secundum artem“ (lot. antrasis menas). Pacientų konsultavimas tik antrinis, griežtai apribotas nereceptiniais vaistais.

2. Tranzitinis – vaistininko profesinio tobulėjimo etapas, kai indivi-duali vaistų gamyba lieka nuošalyje ir vis reikšmingesnės tampa vaistininko profesinės žinios apie vaistus, o ne sugebėjimas juos tobulai pagaminti.

3. Pacientų priežiūros – aukščiausias etapas, kai turintys profesinių žinių vaistininkai siekia jas pritaikyti kiekvieno paciento porei-kiams. Pacientų priežiūros etapo galutinis tikslas – kiekvienoje vaistinėje teikiamos farmacinės rūpybos paslaugos.

Naują kryptį vaistininkams padiktavo aktualios sveikatos priežiūros prob-lemos: neracionalus vaistų vartojimas ir pacientų sauga [215, 278, 53]. Dėl netinkamo vaistų vartojimo ir pasireiškusių nepageidaujamų vaistų reakcijų kasmet tūkstančiams vaistų vartotojų tenka gydytis stacionare [66, 15]. Nepakankamas kitų sveikatos priežiūros specialistų indėlis į nepageidau-jamų vaistų reakcijų stebėseną suteikia dideles galimybes vaistininkams [114, 249, 278, 147, 293].

Remiantis daugelio tyrimų rezultatais, galima teigti, jog vaistininkai – lengviausiai pasiekiami sveikatos priežiūros specialistai [246, 27, 181, 54]. Didžiojoje Britanijoje atliki tyrimai teigia, jog per metus bent vieną kartą vaistinėje apsilanko net 94 proc. Didžiosios Britanijos gyventojų [27], Šiau-rės Airijos – 92 proc. [181]; Maltoje beveik 1000 respondentų apklausa paliudijo, jog 70,8 proc. jų apsilanko vaistinėje bent kartą per mėnesį [54]. Daugelyje šalių visi vaistai – receptiniai ir nereceptiniai – legaliai įsigyjami tik vaistinėse, todėl vaistininkas yra lyg privalomasis barjeras, t. y. tas sveikatos priežiūros specialistas, kurio galima klausti ir sulaukti atsakymo. Net tose šalyse, kur nereceptinių vaistų galima įsigyti ir kitose prekybos vietose (pvz., JAV ar Didžiojojoje Britanijoje) pamažu atsiranda speciali-zuoti vaistų, kurių galima įsigyti be gydytojo recepto, tačiau tik vaistinėse po kvalifikuotos vaistininko konsultacijos (JAV šis sąrašas vatinamas BHC (angl. Behind-the-counter) [58, 86], Jungtinėje Karalystėje – „P-medicine“

11

(angl. Pharmacy medicine) [28]). Tokio sarašo atsiradimas pabrėžia vaisti-ninko – svarbaus ir patikimo patariamojo sveikatos priežiūros specialisto – svarbą [16].Vaistininkų dalyvavimas kitų sveikatos priežiūros specialistų komandoje gali žymiai sumažinti išlaidas sveikatos apsaugai [156].

Vaistininkai pripažįstami kaip vaistų ekspertai, galintys konsultuoti ne tik pacientus, bet ir kitus sveikatos priežiūros specialistus vaistų sudėties, farmakologinių savybių bei tinkamo vaistų vartojimo klausimais [215, 278]. Vaistininkas dažnai yra pirmas sveikatos priežiūros specialistas, į kurį krei-piasi pacientas ir kuris pagal situaciją gali siųsti konsultuotis pas gydytoją [111]. Vaistininkai vertinami už gebėjimą laiku suteikti kokybišką informa-ciją ir paskatinti pacientus tinkamai vartoti vaistus. Farmacinės rūpybos projektai, kai pacientai ne tik gauna tikslią vaisto vartojimo informaciją, bet ir nuolat bendrauja su vaistininku, atsakančiu į jo klausimus bei patariančiu dėl vaistų vartojimo, duoda teigiamą efektą [109, 229, 136, 268]. Net ir nedalyvaujantys projektuose pacientai vaistininką laiko patikimu ir priimti-nu informacijos šaltiniu [292, 202].

Optimizuojant vaistų vartojimą, vaistininkų reikšmę pabrėžia ir draudimo fondai (angl. third-part payers), padengiantys dalį gydymo išlaidų [264].

1.2. Informacijos svarba savigydos atveju

Nuo neatmenamų laikų savigyda (angl. self-medication) yra neatsiejama rūpesčio savimi (angl. self-care) dalis. Savigyda, derinama su tinkama hi-giena, mityba, gyvenimo būdu ir sąlygomis, kultūriniais, socialiniais ir eko-nominiais veiksniais, padeda išvengti ligų ir išlikti sveikam [280, 77, 285]. Šiandien pacientai yra atsakingi už savo sveikatą ir stengiasi gauti kuo dau-giau informacijos iš sveikatos ekspertų, kad galėtų priimti tinkamus gydy-mosi sprendimus [280].

Savigyda, tai negalavimų (angl. minor illness) šalinimas ar lėtinių ligų (angl. major disease) prevencija tradiciniais, žoliniais bei kitais nerecepti-niais vaistais. (Lietuvių kalboje terminai „liga“ ir „negalavimas“ įvardijami kaip sinonimai, pasižymintys skirtingu emociniu svoriu bei svarba, tačiau angliškuose straipsniuose „minor illness“ ir „major disease“ yra du griežtai apriboti terminai: pirmasis žymi lengvą negalavimą, sukeliantį nemalonius pojūčius, trikdantį darbingumą, bet nekeliantį grėsmės gyvybei, tuo tarpu „major disease“ žymi rimtą, dažnai lėtinę ligą, kurios laiku nepradėjus gydy-ti gresia rimtos komplikacijos ar net letalinė baigtis). Pastaruoju metu labai padidėjo nereceptinių vaistų vartojimas [115, 180, 110, 25, 29]. Vaistai, atitinkantys saugumo, kokybės ir veiksmingumo kriterijus, pakankamai daž-nai ir greitai tampa nereceptiniais [71, 132, 19]. Pastebėta, jog pakeitus vaisto statusą, padidėja vaisto paklausa, nes palengvėja vaisto įsigijimas ir

12

sumažėja vaisto kaina [207]. Savigyda būdinga visų socialinių ir ekonomi-nių grupių atstovams [74]. Dažniausiai nereceptiniais vaistais gydomi spuo-gai, alerginis konjunktyvitas, artritiniai, dantų ir galvos skausmai, padidėjęs cholesterolis, peršalimas, vidurių užkietėjimas, kosulys, dermatitas, egzema, viduriavimas, erekcijos sutrikimai, karščiavimas, gripas, nevirškinimas, rėmuo, nemiga, nuplikimas, smulkūs įpjovimai, burnos opos, pykinimas, priklausomybė nuo rūkymo, perštinti gerklė, priešmenstruacinio sindromo simptomai (PMS), nedidelės bakterinės infekcijos, svorio kontrolė, šienligė, hemorojus [4, 290]. Tarp šių negalavimų gausu ir tokių, kurie gali būti požymis rimtesnių negalavimų arba tokių, kuriems gydyti nepakanka vien tik vartoti vieną ar kitą vaistą, bet būtina keisti gyvenimo būdą (pvz., prepa-ratai, skirti svorio kontrolei ar priklausomybei nuo nikotino palenkvinti). Daug apžvalginių straipsnių pabrėžia, kad teigiamai vertinama tik tinkama savigyda, t. y. atsakingas nereceptinių vaistų vartojimas vadovaujantis pa-tvirtintomis indikacijomis bei vaistų vartojimo nuorodomis [30, 125, 127]. Tinkama savigyda padeda pašalinti simptomus bei negalavimus, kuriuos galima gydyti be gydytojo; dėl to sumažėja sveikatos priežiūros išlaidos, padidėja vaistų prieinamumas nuošalių vietovių gyventojams bei atliekama kai kurių lėtinių ligų prevencija. Tačiau netinkama savigyda ne tik nepadės išvengti negalavimo, bet galbūt sukels rimtų nepageidautinų pasekmių ir taip padidins sveikatos priežiūros išlaidas [242, 146]. Pavyzdžiui, net para-cetamolio ar nesteroidinių vaistų nuo uždegimo netinkamas vartojimas ar perdozavimas gali būti kepenų komos ar letalios baigties priežastis [61, 152]. Be to, nereceptiniais vaistais gydant simptomus, per vėlai nustatomos gyvybei pavojingos ligos (angl. major disease).

Gydydamiesi patys pacientai pirmiausia yra atsakingi už savigydai įsigytų medikamentų vartojimą. Jeigu asmuo renkasi savigydą, jis turėtų sugebėti atpažinti gydomus simptomus, įvertinti, ar juos galima gydyti pačiam, pasirinkti tinkamą vaistą ir laikytis vaisto pakuotės informaciniame lapelyje esančių nuorodų [280, 77, 166].

Tinkamos, kokybiškos ir laiku pateikiamos informacijos svarbą pabrėžia PSO, sveikatos priežiūros specialistus – gydytojus, vaistininkus, slaugyto-jus – vienijančios organizacijos ir savigydos pramonės atstovai [280, 77, 285, 78, 4, 290].

Savigydos procese svarbią vietą užimą vaistininkas [77]. Dažnai vaisti-ninkas yra svarbiausias, o kartais ir vienintelis sveikatos priežiūros specia-listas, į kurį kreipiasi pacientai, nusistatydami diagnozę bei pasirinkdami ne-receptinius vaistus [77, 285, 43, 118]. Todėl labai svarbu, jog pacientai gautų tinkamą, kokybišką ir laiku teikiamą informaciją apie negalavimą ir pasirinktą medikamentą. Farmacininkai turi atitinkamų žinių ir gali padėti

13

pacientams – įvertinę situaciją patarti, o jei reikia, nusiųsti pas kitus svei-katos priežiūros specialistus [78, 150, 271].

1.3. Informacijos svarba tinkamam vaistų vartojimui

Jei pacientui laiku nustatyta negalavimo priežastis ir paskirtas veiksmin-gas gydymas, tai dar nereiškia, jog jis visuomet laikosi gydymo nuorodų bei tinkamai vartoja vaistus. Hipokratas savo mokiniams sakydavęs, jog pacien-tai ne visuomet linkę klausyti patarimų [277, 210, 262].

Pastaraisiais dešimtmečiais itin pagausėjo šios srities tyrimų įvairiose šalyse [277, 210]. Klinikinių tyrimų metu tinkamai suvartojama 80 proc. ir daugiau vaisto dozių, tačiau klinikinėje praktikoje nustatomi rodikliai yra prastesni: vadovavimosi vaistų vartojimo nuorodomis dažnis – apie 50 proc. [277, 210, 262].

Tyrėjai, vertindami netinkamo vaistų vartojimo mastus, diskutuoja ir dėl šio reiškinio terminologijos [277, 210]. Mano apžvelgtuose, anglų kalba pateiktuose, tyrimuose minimi net trys skirtingo emocinio pagrindo termi-nai – „compliance“, „adherence“ bei „concordance“. „Compliance“ – anks-čiau vyravęs terminas, reiškiniantis paciento besąlyginį paklusnumą nuoro-doms. Šis terminas vartojamas vis rečiau ir rečiau, nes įsitvirtina ir pastarai-siais metais vyraujančiu tampa terminas „adherence“ – anglakalbių tyrėjų vertinamas dėl liberalesnio emocinio atspalvio. Pats naujausias terminas „concordance“ (liet. sutikimas, susitarimas) – žymimas kaip ateities siekia-mybė: žymi procesą, kai pacientas vadovaujasi rekomendacijomis, kurias supranta ir sąmoningai pasirenka. Lietuvių mokslinėje literatūroje tyrimų šia tema nėra gausu, todėl ir oficiali terminija dar yra tobulintina: pirmiausia buvo siūloma šį reiškinį įvardyti kaip „gydytojo nurodymų/rekomendacijų vykdymas/sekimas“, tačiau dera pastebėti, kad šiandienos pacientai gali patys pasirinkti, įsigyti vaistus net nesusitikę su gydytoju. Tokiu atveju su tinkamo vaistų vartojimo nuorodomis jie gali susipažinti vaisto informa-ciniame lapelyje arba vaistininko konsultacijos metu. Šiame skyrelyje varto-siu apibendrinančius terminus „tinkamas vaistų vartojimas“, „nuorodų vyk-dymas/sekimas“, „vadovavimasis vaistų tinkamo vartojimo nuorodomis“ ir kitais, bei vengsiu vienpusiško „gydytojo nurodymų vykdymo“, atspindin-čio tik gydytojo konsultaciją gavusių pacientų veiksmus.

Išskiriamos 4 pagrindinės tinkamo vaistų vartojimo nuorodų (gautų iš sveikatos priežiūros specialisto ar kitų patikimų informacijos šaltinių, pvz., pakuotės informacinio lapelio ar vaisto charakteristikų santraukos) nepai-sančių pacientų grupės [223, 164]:

1. Pacientai, kurie neįsigyja paskirtų vaistų; 2. Pacientai, kurie įsigyja vaistus, tačiau vartoja netinkamu dažniu,

14

netinkama dozę, netinkamu laiku, netinkama seka, netinkamu būdu ar vartojimo technika.

3. Pacientai, kurie per anksti nustoja vartoti vaistus. 4. Pacientai, kurie vartoja netinkamus vaistus, pvz., draugo paskolintus. Visus netinkamo vaistų vartojimo atvejus galima skirti į dvi grupes [26]:

a) tyčinis netinkamas vaistų vartojimas, o kai kuriais atvejais visiškas jų atsisakymas ar neįsigijimas (angl. intentional non-compliance), nes pacien-tai netiki nustatyta diagnoze ar vaisto veiksmingumu; mano, jog rekomen-duotas vaistas sukels daugiau žalos nei atneš naudos; bijo, jog vaistas gali sukelti pripratimą; tiki, jog visas problemas galima išspręsti be vaistų (nors ir nesako to); nerimauja, jog rekomenduoti vaistai sukels ilgalaikių neigia-mų pasekmių ar sąlygos priklausomybę; b) netyčinis netinkamas vaistų vartojimas (angl. unintentential non-compliance), kai pacientas tiki vaisto veiksmingumu, tačiau netinkamai vartoja vaistą dėl pačių įvairiausių prie-žasčių: neteisingai suprato kaip ilgai ir kokiu būdu, kokią dozę medika-mento reikia vartoti; nepatogus vartojimo būdas (pvz., sunkiai praryjama tabletė) ar užuomaršumas.

Pastebėta, jog nuorodomis besivadovaujantys pacientai dažniau renkasi paprastesnio dozavimo vaistus [44, 69, 223]. A. J. Claxon su kolegomis [44] pateikė klinikinio tyrimo rezultatus, kur nurodyta, jog pacientai, turėję var-toti vaistus 1 kartą per dieną, nuorodas vykdė 78,1 proc., o turėjusieji vartoti vaistus 4 kartus per dieną, jas vykdė tik 47,5 proc. R. R. Recker su kole-gomis [223] vertino daugiau nei 200 000 moterų, įsigyjančių joms paskirtus bifosfonatų grupės preparatus, ir nustatė, jog dažniau moterys renkasi vais-tus, vartojamus kartą per savaitę; be to, šios grupės moterys rečiau pamiršta įsigyti vaistų. R. Emkey su kolegomis [69] teigia, jog kartą per mėnesį vartojama terapija būtų dar labiau vartojama.

Pacientui galima padėti tinkamai vartoti vaistus, tik išsiaiškinus priežas-tis, nulemiančias netinkamą vaistų vartojimą. Itin svarbu kalbėtis su pacien-tu, sužimoti jo nuomonę bei turimas žinias apie savo ligą ir vartojamus vaistus. Dauguma netinkamo vaistų vartojimo (tyčinio, ir netyčinio) atvejų yra dėl paciento nežinojimo, kam skirti vaistai, koks bus jų poveikis, kaip tinkamai juos vartoti. Taip atsitinka ne tik dėl to, jog pacientai nebendrauja su sveikatos priežiūros specialistais [142, 224], neskaito ar nesuvokia pakuotės informacinio lapelio turinio [145], pasimeta tarp kontraversiškos ar viena kitai prieštaraujančios informacijos [85]. Kartais pacientai gautas nuorodas tiesiog pamiršta ar jų nesupranta [200, 143, 58, 182, 129]. Teigiama, kad pacientai pamiršta apie 40–80 proc. informacijos vos tik ją gavę [143, 158, 93]; ši problema aktuali net rimtų sveikatos padeda pacien-tams suprasti informaciją ir atidžiau vartoti vaistus. Paveikslėliai [62], schemos (piktogramos) [120, 121] padeda pacientams suprasti informaciją ir

15

atidžiau vartoti vaistus. Tai itin veiksminga konsultuojant mažiau išsilavi-nusius pacientus [135]. Keletas studijų pabrėže ir aiškios, suprantamos asmeniškai pacientui taikomos konsultacijos veiksmingumą [183, 194, 46]. O. N. Goul ir R. A. Dexon tyrė, kaip pacientai supranta ir įsimena vaizda-juostėje pateiktas medicinines instrukcijas ir padarė išvadą, jog ypač vyres-nio amžiaus pacientams buvo svarbi raiški kalba, o jaunesni pacientai dau-giau dėmesio skyrė kalbėtojo asmenybei [97]. Gal todėl neasmeninė, unifi-kuota, visiems pacientams vienodai pateikiama žodinė informacija dėl vaisto nuorodų nebuvo tokia veiksminga [143, 81]. S. Ford [81] su kolego-mis tyrimas atskleidė, jog pacientams priimtinesnės asmeninės instrukcijos nei vaizdajuostėje įrašyti patarimai; vaizdinė informacija veiksmingiausia – derinant ją su kitais informacijos šaltiniais [250].

Įsigydami receptinius vaistus, pacientai asmeniškai konsultuojasi su gy-dytoju ir vaistininku, gauna pakuotės informacinį lapelį. Atlikti tyrimai liudija, kad suteikti savalaikę informaciją, identifikuoti vaistų vartojimo problemas ir padėti tinkamai vartoti vaistus gali ir slaugytojai [113, 291]. Taip pat pacientų gerai vertinami vaistininko užrašai ant pakuotės, išplės-tinės vaistų vartojimo schemos, vaistinėje ar pas gydytoją dalijami informa-ciniai lankstinukai. Naudingos yra vaistininko konsultacijos telefonu [67, 231] ar informacinės vaistų vartojimą primenančios žinutės [177]. Raštiška informacija išlieka ilgiau nei žodinė [143, 269, 193], o veiksmangiausia, kai derinami keli informacijos šaltiniai ir pateikimo būdai [131, 106].

Vaistų vartojimo nuorodų nesilaikymas – aktuali problema visų socia-linių ir demografinių grupių atstovams; yra studijų, skirtų vaikų, paauglių [82], suaugusiųjų [288] ar vyresnio amžiaus pacientų [261] netinkamo vais-tų vartojimo problemoms. Nurodoma daugiau kaip 200 turinčių įtakos tin-kamam vaistų vartojimui veiksnių, susijusių su įvairiomis sveikatos prie-žiūros specialistų, pacientų ar pačių medikamentų savybėmis, tačiau nė vienas veiksnys nėra dominuojantis (predisponuojantis) [262, 163, 187], o netinkamą vaistų vartojimą dažniausiai lemia daugelis priežasčių.

Pacientai, kuriems pasireiškė netikėtos nepageidaujamos reakcijos, daug dažniau nutraukia gydymą nei tie, kuriems šių reakcijų pavyksta išvengti. Laiku informuotas apie galimas nepageidaujamas reakcijas pacientas bus budrus, o joms atsiradus, informuos sveikatos priežiūros specialistą; todėl bus galima paskirti kitą gydymą arba parinkti tokias priemones, kad šios reakcijos nevargintų [210, 64, 105]. Nors kai kurioms ligoms, pvz., reuma-toidiniam artritui [2], žmogaus imunodeficito virusui [14] ar vėžiui [155, 31] gydyti skirtų vaistų ilgalaikis efektyvumas įrodytas, tačiau gydymas jais dažnai sukelia nemalonių pojūčių. Iš anksto aptarus šias aplinkybes su pacientu, būtų galima pagerinti jo savijautą ir nenutraukti pagrindinio gydy-mo. Pavyzdžiui, daug vėžiui gydyti skirtų preparatų sukelia burnos gleivinės

16

sausėjimą, pykinimą, vėmimą ar diarėją, tačiau šie požymiai palengvėja paskyrus adityvinę (pagalbinę) terapiją [230]. Kartais nepageidaujamoms reakcijoms išvengti pakanka sumažinti kasdienę vaisto dozę [49]; prieš tai būtina patikslinti informaciją apie mažiausią efektyvią vaisto dozę ir sužinoti, ar nepageidaujamos reakcijos priklauso nuo dozės. Tokiu atveju tikslią informaciją bei pagalbą gali suteikti tik specialistas, nes pacientų pastangos ne visuomet pasieks teigiamų rezultatų.

Pastebėta, jog po staigaus sveikatos būklės pablogėjimo pacientai daug pareigingiau vartoja vaistus nei lėtinėmis ligomis sergantieji [277, 210]. Nustatyta, jog nuo 16 iki 50 proc. pacientų, kuriems paskirtas hipertenzinis gydymas, nustoja gydytis per pirmus metus, o vėliau didelė dalis tebesigy-dančių periodiškai praleidinėja vaisto dozes [275]. Pažangiomis technolo-gijomis fiksuojant pacientų kasdienį vaistų vartojimą, nustatyta, jog itin pareigingai pacientai elgiasi 5 dienas prieš ir 5 dienas po vizito pas sveika-tos priežiūros specialistą. Šis fenomenas vadinamas „balto chalato sindro-mu“ (angl. white-coat adherence) [73, 59].

Vaistininkų vykdomi FR projektai bei tinkamai suteikta informacija gali paskatinti pacientus tinkamai vartoti vaistus [197, 157, 260, 236, 222, 116, 154, 79, 231].

Netinkamas vaistų vartojimas sąlygoja padidėjusias išlaidas sveikatos apsaugai, hospitalizaciją ir mažina išgyvenamumą [236, 222, 116, 154], t. y. geresnis poveikis pasireiškia pacientams, tinkamai vartojantiems vaistus [79]. Pastebėta, jog klinikinių tyrimų metu pacientai daug atidžiau vartoja vaistus nei klinikinėje praktikoje [210, 163]. Klinikinių tyrimų metu, kai tyrimo dalyviai gauna nemokamus medikamentus, reguliariai ir atvirai bendrauja su sveikatos priežiūros specialistais, gauna išsamią informaciją, tada gydymo rezultatai būna daug geresni.

1.4. Pacientams svarbi su vaistais ir jų pasirinkimu susijusi informacija

1.4.1. Informacijos suteikimo svarba medicinoje: nuo paternalizmo iki partnerystės Pacientui skirtos būtinosios informacijos esmę, kiekį ir pobūdį visais

laikais lėmė sveikatos priežiūros specialisto ir paciento santykių modelis. Ilgus amžius vyravo paternalistiniai santykiai: kai žinios apie sveikatą, ligas ir jų gydymą buvo perduodamos „iš viršaus į apačią“ (lot. paternus – tėviškas); tai visuma santykių, kurių pagrindą sudaro tėviškumo principas [259]). T. y. sveikatos priežiūros specialistai, dažniausiai gydytojai, nuspręs-davo, kokia su vaistais ir gydymu susijusi informacija yra svarbi ir reika-

17

linga pacientui. Gydytojas, žinodamas kam skirti vaistai ir kaip jie veikia, prisiimdavo atsakomybę už pacientą. Talcott’as Parsons’as, garsus XX amžiaus amerikiečių sociologas struktūrinio funkcionalizmo mokyklos atstovas, vienas šiuolaikinės teorinės sociologijos ir socialinės antropolo-gijos krypties įkūrėjų, pabrėžė [211], jog svarbu pažvelgti į socialinius gydytojo ir paciento santykius.

Klasikinių gydytojo ir paciento santykių kūrėjai Thom S Szasz ir Marc Hollender [245] išskiria 3 pamatinius sveikatos priežiūros specialisto ir pa-ciento santykių modelius. Jie pateikiami 1.4.1 lentelėje.

1.4.1. lentelė. Trys gydytojo ir paciento santykių modeliai

Modeliai Gydytojo vaidmuo Paciento vaidmuo

1. Aktyvaus gydytojo ir pasyvaus paciento santykių modelis

Ką nors daryti pacientui (Sveikatos teikėjas)

Sveikatos vartotojas

2. Gydytojo vadovavimo ir paciento bendradarbiavimo modelis

Pasako pacientui, ką daryti Bendradarbiavimas paklūstant

3. Abipusio dalyvavimo modelis.

Padeda pacientui, kad jis padėtų pats sau

Aktyvus sprendimų priėmėjas, besinaudojantis specialistų pagalba

Pirmas ir antras modeliai yra paternalistiniai ir pabrėžia sveikatos priežiūros specialisto aktyvų vaidmenį (angl. doctor-centred). Keičiantis sveikatos priežiūros specialisto ir paciento santykių modeliui, matyti ir atsakomybės už galutinį rezultatą pokytis Iš lentelės matyti, jog pacientas gali būti aktyvus gydymo proceso dalyvis ir sprendimų priėmėjas tik į pa-cientą orientuotame (angl. patient-centred) sveikatos priežiūros specialisto ir paciento santykių modelyje. Pacientas turėtų aktyviai dalyvauti gydymo procese ir būti suinteresuotas sėkme. Šis santykių modelis yra ateities medicinos modelis įsitikinę daugelis socialinės medicinos medicinos tyrėjų [57, 40, 104, 247, 41, 16]. Angelos Coulter [57] teigimu – šiuolaikiniame pasaulyje tai vienintelis modelis, padedantis pasiekti efektyvią gydymo baigtį. Keičiantis santykių modeliui nuo paternalizmo iki bendradarbiavimo, didėjo pacientui būtinos informacijos kiekis [266, 122, 56]. Tik išsamia ir patikima informacija disponuojantis pacientas gali dalyvauti priimant sprendimus kaip lygiavertis partneris [56].

Šių dienų visuomenė skambiai vadinama informacijos arba žinių visuo-mene [38, 128], o visuomenės nariai visose gyvenimo sferose įpratę priimti informuotus sprendimus [165]. Informacija, tai žinios, reikalingos priimti

18

sprendimą [79]. Šių dienų medicinos vertintojai nurodo, jog pacientai nori dalyvauti priimant gydymo sprendimus [104, 57, 247]. Ir nesvarbu, ar pripa-žįstama ši pacientų teisė, ar ne, pacientai savarankiškai priima sprendimus, įsigyja ar neįsigyja rekomenduotų vaistų, o įsigiję, ne visuomet vaistus vartoja tinkamai [277, 256]. Kad pacientas galėtų priimti tinkamą sprendimą įvertinęs žalos ir naudos santykį, jis turi turėti pakankamai informacijos apie savo būklę, gydymo tikslus ir kaip juos pasiekti, galimas alternatyvas bei pasekmes ir žinoti, kaip tinkamai vartoti pasirinktą vaistą [57, 122, 266]. Kanadoje atlikta vėžiu sergančių pacientų apklausa [244] patvirtino, jog pa-cientų pasitenkinimą gydymu nulemia išsami ir laiku pateikta informacija bei atsakymai į jam kylančius klausimus. J. Ulvarson su kolegomis [256] atliktas tyrimas parodė, jog pacientai labiau linkę tinkamai vartoti vaistus tuomet, kai tiksliai žino, kaip juos vartoti, kokie yra gydymo tikslai ir alter-natyvos.

Įvairiose šalyse atlikti tyrimai patvirtino, jog paciento ir sveikatos prie-žiūros specialisto požiūris į pacientui būtinos informacijos kiekį labai ski-riasi [244, 21, 200]. Negavęs pakankamos informacijos, pacientas negali tinkamai suvokti rekomenduojamos terapijos svarbos ir nėra motyvuotas siekti maksimalaus rezultato; kartais jis net nežino, kaip tą atlikti tinkamai, todėl nepasiekiama maksimalaus terapinio efekto.

Pacientai dažnai siekia gauti daugiau informacijos iš juos gydančių specialistų [57, 16]. Net ir patenkinus šį jų siekį, kartais dėl skirtingo išsila-vinimo ir nepakankamų medicininių žinių pacientai nesupranta gydytojų paaiškinimų [227], todėl netiki gydymo veiksmingumu [256] ar ieško infor-macijos iš kitų šaltinių [128, 256].

1.4.2. Būtinoji informacija apie vaistus ir jos patikimi šaltiniai Informacija apie vartoti pasirinktą vaistą yra svarbi efektyvaus gydymo/si

dalis [266]. Pasaulio sveikatos organizacija pabrėžia, jog vienas iš esminių sėkmingo gydymo sudėtinių dalių be paciento problemos nustatymo, tera-pinių tikslų išskyrimo, tinkamo vaisto parinkimo bei recepto išrašymo, yra informacijos pacientui suteikimas bei stebėsenos parametrų nustatymas [279]. Minimali rekomenduojama pacientui suteikti informacija yra:

1. Vaisto poveikis (kokie simptomai išnyks ir kada, kodėl svarbu vartoti vaistą, kas įvyks, jei vaisto nevartos).

2. Nepageidaujamos reakcijos (kokios nepageidaujamos reakcijos gali pasireikšti, kaip jas atpažinti, kaip ilgai tai tęsis, ar tai rimti sutri-kimai, ką daryti, jei tai įvyks).

19

3. Instrukcijos (kada ir kaip vartoti vaistą, kaip jį saugoti, kiek ilgai tęsis gydymo kursas, kaip elgtis, jei iškils vaisto vartojimo proble-mų).

4. Perspėjimai (ko negalima daryti vartojant vaistą (pvz., vairuoti), maksimali (toksinė) vaisto dozė, gydymo trukmės būtinybė (varto-jant antibiotikus).

5. Kitas susitikimas (kada atvykti kito vizito (ar neatvykti), kokiu atveju atvykti anksčiau nei susitarta, kaip elgtis su vaisto likučiais, kokios papildomos informacijos gali prireikti).

6. Aiški informacija (įsitikinti, ar informacija buvo suprasta, pakartoti informaciją, nustatyti, ar nėra papildomų klausimų).

Ši informacija yra itin svarbi pacientui, siekiančiam maksimalaus gydy-mo rezultatų. Gydytojas yra pirmas šios informacijos šaltinis. Pacientas, įsi-gyjantis receptinius vaistus visuomet bendrauja ir gali užduoti rūpimus klau-simus dar ir vaistininkui: Lietuvoje, kaip ir daugelyje kitų šalių, vaistinė – pagrindinė vieta, kur galima legaliai įsigyti medicininius preparatus [167]. Išduodamas vaistą, vaistininkas apie jį turi suteikti būtiną informaciją [168. T. y. paaiškinti:

1. Kaip veiksmingai ir saugiai vartoti vaistą (prieš valgį, po valgio, valgant ar kitu gydytojo ar vaisto charakteristikų santraukoje nuro-dytu metu)?

2. Kaip dažnai jį vartoti. 3. Kiek laiko vartoti vaistą. 4. Kokia galima nepageidaujama reakcija (perspėti, su kokiais

vaistiniais preparatais negalima vartoti šio vaisto ir kada būtina apie tai informuoti gydytoją).

5. Kokios galimos šio vaisto kontraindikacijos. Padėdamas išsirinkti savigydai skirtą preparatą, vaistininkas turi ne tik

informuoti pacientą, kaip tinkamai vartoti vaistą, bet ir įspėti apie savigydos rizikos veiksnius ir kaip jų išvengti [89]. Savigydos rizikos veiksniai yra:

1. Per ilgas vartojimo laikas. 2. Atsitiktinis panašių vaistinių preparatų vartojimas. 3. Neteisingas dozavimas ar vartojimo būdas. 4. Galima sąveika su kitais vaistiniais preparatais ir maistu. 5. Galimas neteisingas simptomų įvertinimas. 6. Neteisingo gydymo pasirinkimas. 7. Būklės, dėl kurių nedelsiant reikia kreiptis į gydytoją. Tarptautinė vaistininkų federacija (FIP) teigia, jog svarbiausias būtinos

informacijos apie vaistus tikslas – padėti pacientui ir sveikatos priežiūros specialistui siekti saugaus ir veiksmingo vaistų vartojimo. Būtina informa-cija apie vaistus turi apimti visus informacijos apie vaistus aspektus, būtinus

20

atsakingai priimant sprendimus (angl. informed decision) renkantis ir vartojant vaistus [76]. Vaistininko suteikiama informacija turi būti objekty-vi, suprantama, nesiekianti reklamos, tiksli ir tikslinga [76, 278]. Sveikatos priežiūros specialistų pastangos yra reikšmingos siekiant užtikrinti teisingą ir adekvatų farmakoterapijos vartojimą bei pacientų saugumą [214].

Pakuotės informacinis lapelis tapo neatskiriama vaisto pakuotės dalimi jau nuo XX amžiaus vidurio [71, 72]. Vaisto charakteristikų santraukos pa-grindu parengta informacija turi būti pateikiama vartotojui suprantama kalba. Joje turi būti šie duomenys [169]:

1. Vaisto identifikavimo duomenys (prekinis vaisto pavadinimas, veik-liųjų medžiagų sąrašas ir kiekis, visų pagalbinių medžiagų sąrašas, vaisto forma ir kiekis pakuotėje, farmakoterapinė vaisto grupė (klasė) arba veikimo pobūdis (pacientui suprantamais žodžiais), pre-kybos leidimo savininkas ir jo adresas.

2. Vaisto vartojimo indikacijos, patvirtintos registravimo metu. 3. Informacija, būtina žinoti prieš vaisto vartojimą (kontraindikacijos,

informacija apie galimą sąveiką su alkoholiu ar kitais vartojamais vaistais, įtaka gebėjimui vairuoti transportą).

4. Vartojimo instrukcija (dozavimas, vartojimo būdas, vartojimo dažnis, vartojimo trukmė, perdozavimas, nurodymai, kaip elgtis nesuvartojus vienos ar kelių dozių, nepageidaujamas poveikis, kuris gali atsirasti staiga nustojus vartoti vaistus).

5. Šalutiniai poveikiai, galintys atsirasti net vartojant gydomąsias vaisto dozes.

6. Informacija apie tinkamumo vartoti laiką ir vaisto laikymo sąlygas. Lietuvos teisės aktai numato, kad Pakuotės informacinis lapelis (PIL) yra

svarbus paciento informacijos šaltinis ir pacientui turi būti pateiktas privalo-mąja tvarka: t. y. net įsigyjant tik dalį pakuotės, vaistininkai turi kartu pa-teikti ir pakuotės informacinio lapelio kopiją.

Nors PIL ir yra patikimas informacijos šaltinis, tačiau jis neatsako į klausimus, kodėl derėtų pasirinkti nurodytą medikamentą ir kokios šio pasirinkimo alternatyvos.

1.4.3. Pacientams suteikiama sveikatos priežiūros specialistų farmacinė informacija Reikia pripažinti, jog ne visos PSO, FIP ir kitų garsių tarptautinių ir na-

cionalinių organizacijų skelbiamos rekomendacijos sveikatos priežiūros specialistams dėl informacijos pacientams įgyvendinamos praktiškai. Tyri-mai, atlikti Kanadoje [200], Jungtinėse Amerikos Valstijose [185], Izraelyje [141], Irane [199], Jungtinėje Karalystėje [252], Australijoje [251, 205] bei

21

kitose šalyse, patvirtina, jog konsultacijų metu sveikatos priežiūros specia-listai dažnai kitaip nei pacientai supranta perduodamos informacijos svarbą ir ne visuomet patenkina pacientų poreikius ir lūkesčius. D. C. Berry ir kiti [21] apklausę grupę gydytojų ir pacientų dėl informacijos pacientams, varto-jantiems receptinius vaistus, suformavo 4 skirtingus informacijos pateikimo modelius ir nustatė, kad pacientams ir sveikatos priežiūros specialistams priimtini skirtingi modeliai. K. Nair su kolegomis [200] atliko tyrimą siek-dami išsiaiškinti, kaip gydytojai, vaistininkai ir pacientai supranta būtinos informacijos poreikį ir svarbą. Interviu būdu buvo siekiama išsiaiškinti, kokią informaciją sveikatos priežiūros specialistai yra linkę suteikti pacien-tams ir kokios informacijos pacientai iš tiesų norėtų gauti. Dauguma pacientų nurodė, jog jiems iš dalies buvo nesuprantama informacija dėl diagnozės, todėl jie papildomai ieškojo rašytinės informacijos. Labiausiai juos domino tokia informacija: galimos nepageidaujamos reakcijos į vaistą (NRV), gydymo alternatyvos, vaistų vartojimo trukmė, vaistų kaina ir pasi-rinkimas, būtinybė vartoti jiems skirtus vaistus. Gydytojai ir vaistininkai nu-rodė suprantą, ko tikisi pacientai, tačiau jie abejojo, ar visą šią informaciją, ypač susijusią su NRV, reikia teikti pacientui pirminio vizito metu. Daugu-ma specialistų pažymėjo, jog tokią informaciją reikia teikti tik tais atvejais, kai atsiranda kokių problemų. Be to, gydytojai nemanė, jog pacientai pagei-dautų asmeniškai jiems pritaikytos informacijos apie ligą ir paaiškinimo, ko-dėl iš visų alternatyvų jiems yra siūlomas būtent šis gydymo būdas. Vais-tininkams daugiausia nepatogumų kelia tai, jog jie nežino paciento diagno-zės, pagal kurią išrašytas receptas.

Tyrimai rodo [251, 265], jog vaistininkai labiau linkę konsultuoti nereceptinių vaistų pasirinkimo ir vartosenos klausimais nei receptinių. To priežastis – vaistininkai neturi pakankamai žinių apie paciento ligą. Be to, atlikus tyrimą, nustatyta, jog receptinius vaistus vartojantys pacientai dažnai vartoja ir kitus vaistus tuo pačiu metu. Dėl to yra didesnė rizika patirti NRV, vaistų sąveiką arba netinkamai derinti vaistus. Pacientai, kurių netenkina sveikatos priežiūros specialisto suteikta informacija, ieško atsakymų kitur [200].

22

1.4.4. Vaistų pasirinkimą ir tinkamą vartojimą lemiantys informacijos šaltiniai Įvairiose šalyse atlikti tyrimai rodo, jog pacientai, ieškodami juos domi-

nančios su vaistais susijusios informacijos, naudojasi daugeliu žodinių, rašy-tinių ir interaktyvių šaltinių [206, 254, 51, 258, 234, 252, 251, 202]. Tai yra sveikatos priežiūros specialistų (gydytojų, vaistininkų, slaugytojų) suteikia-ma informacija, žinios, gautos iš draugų, pažįstamų, perskaitytos žurnaluo-se, laikraščiuose, knygose, išgirstos per radiją, pamatytos per televiziją ar perskaitytos internete. Dažnai pacientas kaupia informaciją ne iš vieno šal-tinio. Tai labai svarbu gautą informaciją dar kartą aptarti su gydytoju ar vaistinibnku..

1.4.4 lentelėje pateiktas 8 studijų, atliktų 2001–2007 m. JAV [254, 234], Australijoje [206, 251], Jungtinėje karalystėje [51, 252], Suomijoje [202, 258], rezultatų apibendrinimas. Tyrimuose dalyvavo nuo 25 [51] iki 1800 [254] respondentų, sutikusių nurodyti šaltinius, kuriais naudojasi informa-cijai apie vartojamus vaistus gauti.

Apibendrinus lentelėje pateiktų tyrimų rezultatus galima konstatuoti, jog vaistininkai yra antras pagal svarbą informacijos šaltinis [254, 206, 251, 202], o kartais – ir pirmas [258, 234, 252]. Tik viename iš apžvelgtų tyrimų vaistininko suteikiama informacija nurodoma tik po gydytojo ir pakuotės informacinio lapelio [254]. Reikia pažymėti, jog šis tyrimas yra pakankamai nedidelės imties (25 respondentai), o jo tikslas – įvertinti pakuotės informa-cinio lapelio patikimumą.

V. Trewin ir kt. (Didžioji Britanija) [252] interviu būdu apklausę 101 pa-cientą, vartojantį receptinius peroralinius kortikosteroidus, nustatė, jog ne-paisant to, kokią informaciją apie vaistus buvo suteikęs gydytojas, net pusė respondentų norėtų ją dar kartą aptarti su vaistininku ar slaugytoju, o 43 proc. respondentų norėtų, kad šią informaciją suteiktų visi trys šaltiniai.

Remiantis 1.4.4 lentelėje pateiktų tyrimų rezultatais matyti, jog patikimas ir įvairių šalių pacientų plačiai naudojamas informacijos šaltinis yra vaisto pakuotės informacinis lapelis (PIL) [83]. Pakuotės informacinis lapelis – tai pacientui suprantama kalba pateikiami esminiai faktai remiantis vaisto charakteristikų santrauka (informacijos pateikiamos valstybinėms atsakin-goms institucijoms siekiant įtraukti preparatą į vaistų registrą). Ekspertų manymu oficiali, rašytinė ir išsami vaisto informacija yra svarbi pacientui, tačiau ne visuomet pakuotės informaciniame lapelyje informacija pateikia-ma pacientams suprantama kalba, o kartais pacientus glumina ten vartojami medicinos terminai ar be jokių paaiškinimų išvardytos nepageidaujamos reakcijos [140, 238, 220]. Savigydai skirtų vaistų informaciniuose lapeliuo-se ne visuomet aišku, kada vaistas tinka esant negalavimui, o kada jo vartoti

23

nebereikėtų, bet reikėtų kreiptis į sveikatos priežiūros įstaigą. Pakuotės informacinis lapelis tegali informuoti, kaip tinkamai vartoti vaistą, bet nie-kuomet nepadės pasirinkti vaisto, nes tada reikėtų įvertinti paciento indini-dualią būklę ir palyginti keletą medikamentų, jų aprašymus, pastudijuoti specializuotą literatūrą, žinynus, mokslinius straipsnius [200].

1.4.4. lentelė. Pacientų naudojami farmacinės informacijos šaltiniai

Studijos autoriai,

metai

Gyd

ytoj

as

Vai

stin

inka

s

Slau

gyto

jas

Dra

ugai

, gim

inai

čiai

Inte

rnet

as

PIL

Lai

kraš

čiai

, žur

nala

i

TV

/ rad

ijas

Kny

gos/V

aist

ų ži

nyna

i

Rek

lam

a

Nep

riei

nam

a/ne

gaut

a jo

kia

info

rmac

ija

Studijos imtis, šalis

Trip, Straub, 2001 [254] 50 24 <1 <1 <1 N=1700, JAV

Newby ir kiti, 2001 [206] 46 23 1 3 2 10 4 N=455,

Australija,

Coleman, 2003 [51] 76 32 24 24 20 37 16 8 6 23

N=25, Jungtinė Karalystė

Vainio, 2004 [258] 97 99 77 73 68 78 6 N=301,

Suomija

Sleath ir kiti, 2003 [234] 51 58 7 32 18 4 5 5 N=81, JAV

Trewin ir kiti, 2003 [252] 18 22 10 8 6 18

N=101, Jungtinė Karalystė,

Tio ir kiti, 2006 [251] 83 78 38 25 23 20 20 N=110,

Australijos

Narhi, 2007 [202] 68 60 28 24 20 74 40 40 22 32 N=714,

Suomija

Vienas iš naujesnių sveikatos informacijos šaltinių – reklama. Pacientus pasiekia reklama per radiją, televiziją, laikraščius, žurnalus, specializuotus bukletus (angl. pamphlets) bei internetą. Reklama – tai užsakovo apmoka-ma, vienpusiška informacija apie produktą, dažniausiai tik teigiama [218]. Reklama pasiekia ne tik tuos pacientus, kuriems iš tiesų minimas vaistinis preparatas gali būti naudingas, bet ir tuos, kuriems reklamuojamas prepa-

24

ratas visai nepadėtų, bar net atvirkščiai – galėtų pakenkti. Labai svarbu, jog pacientas, prieš įsigydamas reklamuojamą produktą, sužinotų išsamią infor-maciją iš sveikatos priežiūros specialistų apie gydymosi alternatyvas, pa-cientų grupes, kurioms vaistas tinka [91]. Jau seniai diskutuojama, ar vaistų reklama suteikia naudingos informacijos apie vaistus bei gydymosi gali-mybes [240, 117]. Nors kai kuriose šalyse leidžiama reklamuoti net recep-tinius vaistus [226], tačiau gydytojų apklausos parodė, jog pacientai prašo ir tų vaistų, kuriuos vartoti jiems netikslinga. [225, 298]. Vadinasi, reklama gali ne tik paskatinti pacientą domėtis savo liga ar gydymosi galimybėmis, bet ir skatinti neracionalų vaistų vartojimą [91]. Vaistų reklama dažnai sukelia pacientams nepamatuotus lūkesčius ir negali būti objektyvus sveika-tos informacijos šaltinis. Tačiau reikia pažymėti, kad ši informacija yra lengvai prieinama pacientui, pateikiama labai patraukliai ir todėl priimtina didelei daliai pacientų. Daugelyje šalių priimami specialūs teisės aktai, reglamentuojantys vaistų reklamavimo taisykles. Lietuvos vaistų reklamos taisykles reglamentuoja LR Sveikatos apsaugos ministro įsakymas V-1125 [170].

Atsakingos valstybinės institucijos ir visuomeniniai fondai stengiasi kurti nepriklausomus vaistų informacijos centrus ir pateikti objektyvią visapu-sišką pacientams prieinamą informaciją. H. Mullerova ir J. Vlček‘as [196], surinkę informaciją iš 74 skirtingose Europos šalyse esančių vaistų infor-macijos centrų (angl. drug information centres), konstatavo, jog beveik pusė šių centrų (43 proc.) teikia aktualią su vaistais susijusią informaciją ne tik sveikatos priežiūros specialistams, bet ir visuomenei. Daugiausia klausimų sulaukiama dėl NRV, indikacijų, dozavimo bei vaisto sudėties (atitinkamai 27 proc., 15 proc., 12 proc. bei 11 proc. M. Huber ir kt. [125] konstatavo, jog vaistų informacijos centras Drezdene (Vokietija) sulaukia vidutiniškai 85 pacientų užklausų per metus dėl įvairausių indikacijų ir amžiaus grupių.

Didėjant interneto prieinamumui, vis daugiau pacientų siekia pasitikrinti savo žinias bei rasti atsakymus į rūpimus klausimus virtualioje erdvėje [176]. Pastaruoju metu vis daugiau pacientų naudojasi internetu ieškodami informacijos įvairiais sveikatos bei vaistų vartojimo klausimais [176, 63]. Kadangi ten galima rasti ir oficialios, ir reklaminės, ir iškreiptos informacijos, todėl būtina, jog pacientai savo turima informacija pasidalytų su sveikatos priežiūros profesionalais, kurie padėtų tinkamai įvertinti turimą informaciją [47, 160].

25

1.5. Sveikatos stiprinimo svarba ir vaistininkų indėlis

1.5.1. Sveikatos stiprinimo svarba XX amžiaus antroje pusėje ėmė ilgėti vidutinė žmogaus gyvenimo truk-

mė, buvo sukurta daug infekcinėms ligoms gydyti skirtų vaistų, todėl mir-ties priežasčių pirmame penketuke ėmė dominuoti lėtinės gyvenimo būdo ligos.

Per paskutinius du šimtmečius plėtojosi industrializacija, gerokai pakito žmonijos gyvenimo sąlygos ir gyvensena. Socialinius pokyčius lydėjo vis kitokios plintančios ligos. Mažėjo sergančiųjų infekcinėmis ligoms, bet dau-gėjo sergančiųjų lėtinėmis ligomis, priklausančiomis nuo gyvensenos, pvz., širdies bei kraujagyslių sistemos ar piktybiniais navikais. Ilgėjanti vidutinė gyvenimo trukmė lemia senų žmonių daugėjimą ir šio amžiaus žmonėms būdingų sveikatos problemų plitimą. Lėtinių ligų atvejais itin svarbus ne tik laiku paskirtas gydymas, bet ir informacija apie rizikos veiksnius. Daugumą šių civilizacijos ligų lemia ne tik genetinis polinkis ar nenumatyti nelaimingi atsitikimai, bet ir gyvenimo būdas ar žalingi įpročiai [133, 26, 281].

Daugelio diskusijų objektas yra visuomenės sveikatos (angl. public health) koncepcija. Dažniausiai vartojamas 1951 m. C. E. A. Winslow pasiūlytas apibrėžimas, jog visuomenės sveikata – tai mokslas ir menas organizuo-tomis visuomenės pastangomis išvengti ligų, pailginti gyvenimą bei sustip-rinti fizinę ir psichinę sveikatą rūpinantis aplinkos sauga, kontroliuojant infekcines ligas, mokant individualios higienos, organizuojant medicinos bei slaugos tarnybas, anksti diagnozuojant ir gydant ligas, plečiant, tobulinant socialines tarnybas, garantuojančias, kad kiekvieno individo gyvenimo standartai sudarytų jam galimybes palaikyti sveikatą, t. y. suteiktų teisę į sveikatą ir ilgą gyvenimą. C. E. A. Winslow pabrėžė, kad šis visuomenės sveikatos apibrėžimas labai platus, jis apima gydomosios ir profilaktinės medicinos, sveikatos stiprinimo ir gyvenimo standartų gerinimo sritis. Vė-liau vis labiau imta pabrėžti individualią asmens atsakomybę už savo veiks-mus, lemiančius ne tik individualią, bet ir aplinkinių sveikatą [289].

1986 m. Otavos sveikatos stiprinimo konferencijoje priimtame dokumente pavadintame „Otavos chartija“ įtvirtinama sveikatos stiprinimo (angl. health promotion) reikšmė. Sveikatos stiprinimas, kaip teigiama PSO (1986 m.) apibrėžime, yra procesas, suteikiantis žmonėms daugiau galimybių rūpintis savo sveikata ir ją gerinti. Sveikatos stiprinimo veikla nuo savo pirmtakų – sveikatos mokymo ir bendruomenės medicinos – skiriasi dviem aspektais. Pirma – pabrėžiama, jog sveikata yra daugiau nei ligų ir negalios išven-gimas. Antra – pripažįstama, kad žmonės už savo sveikatą atsakingi patys;

26

be to, akcentuojamas visuomenės vaidmuo kuriant sveikatą stiprinančią aplinką [284].

Praktinę sveikatos stiprinimo veiklą populiariai iliustruoja Andrew Tannahill (1985 m.) pasiūlytas modelis [248]. Jis jungia tris susijusias veiklos sferas:

sveikatos mokymą (angl. health education); ligų profilaktiką (angl. disease prevention); sveikatos saugą (angl. health protection), apimančią įstatyminę ir

finansinę sveikatos stiprinimo kontrolę. Otavos sveikatos stiprinimo chartijoje akcentuojama, kad sveikata yra

vienas svarbiausių socialinių ir asmeninių gyvenimo išteklių. Labai pakito ir pačių žmonių galimybės stiprinti sveikatą; jos stiprinimo veikla suprantama kaip galimybių kontroliuoti ir stiprinti savo sveikatą suteikimas pačiam žmogui, o sveikatos priežiūros darbuotojams atliekant tik konsultantų vaid-menį. Pačiam žmogui paliekama spręsti, ar jis vadovausis medikų patair-mais. 1998 m. priimtame dokumente „Sveikata visiems XXI amžiuje“ nu-matyta per pirmuosius du XXI amžiaus dešimtmečius sudaryti žmonėms sąlygas siekti ir palaikyti aukščiausią įmanomą sveikatos lygį. T. y. visuo-menė aktyviai įtraukiama į sveikatos stiprinimo veiklą, sveikatos priežiūros įstaigos prieinamos visiems vienodai, jose ne tik gydomi ligoniai, bet ir stiprinama gyventojų sveikata.

1.5.2. Vaistininkų indėlis į sveikatos stiprinimo programas Vaistininkai yra sveikatos priežiūros sistemos darbuotojai ir prisideda

prie visuomenės sveikatos bei sveikatos stiprinimo tikslų. Jau 1972 m. atsi-rado studijų, nurodančių, kaip vaistininkai galėtų prisidėti prie ligų ir prie li-gų prevencijos programų [235, 89, 90]. Vaistininkų pasiryžimas dalyvauti visuomenės sveikatos programose auga [75, 34, 33]. Vaistininkai, turėdami profesinių žinių bei glaudų ryšį su bendruomenės pacientais, galėtų prisidėti prie pacientų mokymo atrankos programų bei žinių perdavimo kartu su medikamentais, tolesnės vaistų vartojimo stebėsenos bei darbo su pacientų artimaisiais [87].

Vaistininkai gali prisidėti prie daugelio visuomenės sveikatai aktualių programų. JAV vyriausybė (Department of Health and Human Services) jau nuo 1979 m. skelbia ateities sveikatos viziją pavadinimu „Healthy People“ (liet. „Sveiki žmonės“). 1990 m. buvo paskelbtas dokumentas „Healthy People 2000“, o 2000 m. – „Healthy People 2010“. Šiuose koncepciniuose dokumentuose pateikiamos sveikatos stiprinimo sritys ir ligų prevencijos tikslai, kuriuos galima būtų pasiekti iki 2010 metų. Tikslai apima fizinį aktyvumą, antsvorio ir nutukimo mažinimą, alkoholio, rūkalų ir kitokią priklausomybę sukeliančių medžiagų nevartojimą, atsakingą seksualinį elge-

27

sį, psichinę sveikatą, vakcinaciją ir kitas sferas [257]. Amerikos mokslinin-kai Viktorija Babb ir Džonas Babbas, išanalizavę viziją ,,Healthy People 2010“, nusatė, jog iš užsibrėžtų 467 tikslų (angl. objectives) vaistininkai gali prisidėti prie 256 tikslų įgyvendinimo [13].

Alison Blenkinsopp, Claire Anderson ir Miriam Armstrong savo publika-cijose [7, 24, 9, 8] pabrėžė vaistininkų indėlį visuomenės sveikatos programose. Apžvelgus [7] 1990–2002 m. publikuotus straipsnius apie vais-tininkų indėlį į visuomenės sveikatos projektus Didžiojoje Britanijoje, buvo nustatyta, jog: 1) dauguma vaistinės pacientų vaistinėje gautus sveikatos patarimus vertina teigiamai; 2) pacientai gali kalbėtis su vaistininkais ir itin jautriomis temomis; 3) vaistinėse platinamais sveiką gyvenseną propa-guojančiais lankstinukais dažniausiai susidomi receptinius vaistus varto-jantys pacientai. Daug studijų paliudijo, jog į vaistinę pacientai dažniausiai kreipiasi įsigyti receptinių ar nereceptinių vaistų, o sveikatos patarimų joje tikisi nuo 10 iki 30 proc. vaistinės pacientų. C. Anderson [9] teigimu net 90 proc. visų Didžiosios Britanijos gyventojų bent kartą per metus apsilanko vaistinėje, todėl vaistinė puikiai tinka sveikatinimo informacijos sklaidai ir sergantiems lėtinėmis ligomis, ir sveikiems, ir tik retkarčiais sunegaluojan-tiems pacientams. Iš šešiose vaistinėse apklaustų 592 pacientų net 40 proc. pripažino, jog vaistininko darbas yra teikti sveikatos patarimus, 19 proc. šiam teiginiui prieštaravo, o 41 proc. sakė neturintys nuomonės šiuo klausi-mu. Pacientai, kurie buvo gavę vaistinėje lankstinukų, daug dažniau teigė laukiantys iš vaistininkų sveikatos patarimų ir ateityje; be to, jie buvo linkę dažniau lankytis vaistinėje bei drįstantys konsultuotis su vaistininkais ne tik vaistų, bet ir sveikos gyvensenos klausimais [8]. Vaistinėje dalijamų lankstinukų naudą nurodė ir kiti tyrimai [130]: iš 427 apklaustų vaistinės pacientų net 358 teigė pastebėję vaistinėse dalijamus sveikos gyvensenos lankstinukus. Sergantieji lėtinėmis ligomis jais domėdovosi dažniau nei sveiki vaistinės pacientai, tačiau ir rečiau vartojančių vaistus pacientų gru-pėje susidomėjusių jais buvo 23 proc.

Škotijoje [48] 30-yje visuomenės vaistinių atlikta 600 pacientų apklausa paliudijo, jog geidžiamiausia informacija yra dėl receptinių vaistų (86 proc.) ir konsultacijos dėl nereceptiniais vaistais gydomų negalavimų (84 proc.), tačiau daugelis su vaistininku konsultuotųsi norėdamas mesti rūkyti (66 proc.), lytinės sveikatos (33 proc.), sveikos mitybos (32 proc.) ar fizinio ak-tyvumo (20 proc.) klausimais.Nelinkę šiais klausimais su vaistininku kon-sultuotis pacientai dažniausiai nurodė turintys pakankamai tokios informa-cijos. Tik 22 proc. vaistinės pacientų teigė nemaną, jog vaistininkai turėtų teikti konsultacijas šiomis temomis. A. Hamilton [107] atliktame tyrime 72 proc. apklaustųjų teigė, jog vaistininkų kompetencija yra pakankama teikti konsultacijas sveikatos stiprinimo klausimais; 18 proc. apklaustųjų vaisti-

28

ninkus įvardijo kaip pagrindinį sveikatos informacijos šaltinį, ir tik 12 proc. nesutiko su šiuo teiginiu. H. Ghalamkari [98] atliktame tyrime iš 390 vais-tinės apklaustų pacientų net 69 proc. nurodė ieškantys ten sveikatos patari-mų, iš jų 23 proc. teigė, ėję į vaistinę tik dėl sveikatinimo patarimų. Daž-niausiai [17] sveikatinimo informaciją norėtų gauti vyresnio amžiaus (vyresni nei 60 metų) vaistinės pacientai; iš daugiau kaip 1000 apklaustųjų 40 proc. norėtų individualios konsultacijos ir linkę iš anksto dėl jos susitarti. Australijoje [243] 483 nuolatinių vaistinės pacientų apklausa paliudijo, jog pacientai dažniau gauna bendrų sveikatos profilaktikos patarimų (35 proc. apklaustųjų), o fizinio aktyvumo ar sveikos mitybos klausimais su vaistinin-ku bent kartą konsultavosi 17 proc. apklaustųjų.

Lietuvoje atliekamų FINBALT HEALTH MONITOR [98, 99] tyrimų duomenimis gyventojai sveikatinimo patarimų dėl mitybos, fizinio aktyvu-mo, nesaikingo alkoholio ar rūkalų vartojimo iš gydytojų ir kitų sveikatos priežiūros specialistų gauna rečiau nei iš šeimos narių ar kitų asmenų. Pvz., pasiūlymo keisti mitybos įpročius iš gydytojo sulaukė 16,9 proc. responden-tų (iš 1739 apklaustųjų), tokį patarimą iš šeimos narių išgirdo 25,7 proc., o 2,5 proc. apklaustųjų tokių patarimų sulaukė iš kitų sveikatos priežiūros specialistų, tarp jų ir vaistininkų – pagrindinė tokių pasiūlymų priežastis buvo paciento sveikatos būklė (22,3 proc.) [99].

Sveikos gyvensenos patarimai labai pamažu tampa rutinine sveikatos priežiūros specialistų teikiamų konsultacijų dalimi. Amerikietė Heaton su kolegomis [112] įvertino 184 668 007 pacientų vizitus pas gydytoją dėl di-delio kraujo spaudimo ir padidėjusio cholesterolio kiekio kraujyje ir nustatė, jog mažiau nei kas antras iš jų gavo sveikatos patarimų; iš 82 317 640 rūkančių pacientų, apsilankiusių pas gydytojus, 78,6 proc. net nebuvo pa-skatinti mesti rūkyti.

Prie sveikos gyvensenos propagavimo galėtų daug prisidėti visi sveikatos priežiūros specialistai, tarp jų ir vaistininkai. J. E. Kotecki [149] ir kt. atlikta Indijanos valstijoje (JAV) 522 vaistininkų apklausa paliudijo, jog dauguma jų mano, jog sveikos gyvensenos patarimai turėtų būti teikiami vaistinės pacientams ir tapti neatsiejama farmacinės rūpybos dalimi. Švedų [23] kokybinis tyrimas atskleidė, jog suvokdami savo naują vaidmenį pacientų rūpybos grandinėje, vaistininkai vis labiau norėtų aktyviai teikti sveikos gy-vensenos patarimus. Nors Didžiojoje Britanijoje atlikta studija [192] teigia, jog kol kas sveikatos patarimai vaistinėje 2,5 karto dažniau yra inspiruoti pacientų klausimų, o ne suteikti pačių vaistininkų iniciatyva. Bendrauti su pacientais apie sveiką gyvenimo būdą padeda visuomenės vaistinėse vykdomi įvairūs projektai [32, 242, 15, 249, 147, 53, 293, 156, 109, 229, 136].

29

Vokietijoje [65] be įprastos su vaistais sietinos veiklos, vaistininkai daly-vauja ir farmacinės rūpybos projektuose, skirtuose astma, diabetu ar hiper-tenzija sergantiems pacientams, kur didelis dėmesys skiriamas ir sveikos gy-vensenos propagavimui; tam tikri projektai būna skirti pacientams dėl me-tabolinio sindromo, yra dispepsijos bei mesti rūkymą skatinančių programų.

Pagalbos metant rūkyti projektai vykdomi ir kitose šalyse [212, 216, 232]. Australijoje C. L. Paul ir kt. [212], apklausę 215 esamų ir buvusių Australijos rūkalių, naudojusių pakaitinius nikotino pleistrus, nustatė, jog tik 41,8 proc. apklaustųjų šią terapiją rekomendavo gydytojas, kitais atvejais jie kreipėsi į vaistinę patys. Taigi vaistininkas buvo vienintelis sveikatos prie-žiūros specialistas, padedantis jiems mesti šį žalingą įprotį. JAV A. Phil-brick ir kt. [216] atliktas tyrimas parodė, jog vaistininkų pagalba metantiems rūkyti yra gana efektyvi. Jungtinėje Karalystėje H. K. Sinclair su kolegėmis [232], peržvelgusios Chochrane Tobacco Addiction Group duomenų bazėje iki 2007 m. esančius intervencinius tyrimus su 976 norinčiais mesti rūkyti pacientais, kuriems teikiant pagalbą dalyvavo vaistininkai, konstatavo, jog apmokytų specialistų individualios konsultacijos su paliekamais įrašais vaistinės duomenų bazėje duoda geresnį efektą, nei nikotino pakaitinę terapiją įsigyjančių pacientų konsultacija vaistinėje.

Vaistininkai dalyvauja ir pagalbos diabetu sergančių pacientų programo-se [195, 20, 45]. Australijoje [45] 198 visuomenės vaistinės pacientai buvo pasirinktinai įtraukti į įprastinės farmacinės priežiūros grupę ir į diabeto programos farmacinės rūpybos (FR) grupę. Abiejų grupių pacientų klini-kinių ir biocheminių analizių duomenys buvo reguliariai siunčiami gydan-čiam gydytojui; be to, FR grupės pacientai kas 6 mėn. buvo konsultuojami individualiai, kas 6 savaites bendraudavo su vaistininku telefonu ir gaudavo edukacinę medžiagą apie sveikos gyvensenos svarbą. Tyrimui pasibaigus, po 12 mėn. buvo nustatyta, jog FR grupės pacientų glikolizuoto hemoglo-bino (HbA(1c) rodikliai buvo žymiai geresni nei kitos grupės pacientų. JAV vykdomas FR projektas taip pat davė teigiamų rezultatų [20]. Vokietijoje [195] vykdytas 383 diabetu sergančių pacientų tyrimas parodė, jog pacientai ne tik pamiršta sveikos gyvensenos patarimus, bet ir nemoka naudotis individualiais gliukozės kiekio kraujyje matuokliais; periodiška vaistininkų pagalba gali padėti šiems pacientams.

Įvairiose šalyse vaistininkai prisideda prie osteoporozės [94], krūties vėžio [92], odos [174] vėžio, gripo profilaktikos (vakcinacijos) [239, 173, 204, 270] bei kitų programų.

30

1.5.3. Vaistininkų dalyvavimas širdies ir kraujagyslių ligų profilaktikos programose Sergančiųjų širdies ir kraujagyslių ligomis pasaulyje nuolat daugėja [286,

287]. Šios ligos yra pagrindinė suaugusių vyrų ir moterų mirtingumo prie-žastis, jos sukelia daugiau nei trečdalį visų mirčių pasaulyje [287]. Lietuvoje šie skaičiai dar įspūdingesni: 2007 m. duomenimis [161] net 53,3 proc. visų mirčių priežastis – kraujotakos sistemos ligos, o dažniausios – išeminė šir-dies liga ir galvos smegenų insultas [161, 219, 134]. Šios ligos yra vienos svarbiausių ne tik medicinos, bet ir socialinių problemų. Jos sukelia apie pusę visų mirčių, vieną trečdalį invalidumo bei nulemia 15-20 proc. apsilan-kymų sveikatos priežiūros įstaigose [162].

Širdies ir kraujagyslių ligų, tarp jų ir išeminės širdies ligos, dažnis tarp įvairių populiacijų yra nevienodas, jį lemia daugelis priežasčių. Didžiausią reikšmę šioms ligoms atsirasti turi fiziologiniai ir biocheminiai veiksniai: arterinė hipertenzija, lipidų ir angliavandenių apytakos sutrikimai, kraujo krešėjimas. Nemažai įtakos turi su gyvensenos įpročiais susiję elgesio veiks-niai – nesaikinga mityba, rūkymas, fizinis pasyvumas, nesaikingas alkoholio vartojimas [85, 201, 137, 95]. Rizikos veiksnių pokyčius lemia ryškūs teigiami gyvensenos, mitybos, fizinio aktyvumo, alkoholio vartojimo pokyčiai, pagerėjusi diagnostika ir gydymas [85, 275].

Nuo 1981 m. PSO vykdomuose Lėtinių neinfekcinių ligų integruotos profilaktikos programos (CINDI – Countrywide Integrated Noncommuni-cable Disease Intervention) projektuose, kuriuose sėkmingai dalyvavo dau-giau kaip 20 šalių, didelis dėmesys buvo skiriamas širdies ir kraujagyslių li-gų prevencijai [274, 272]. Kai kuriose šalyse pagal specialiai parengtą pro-tokolą [273] hipertenzijos programose dalyvavo ir vaistininkai [273, 272].

Hipertenzija – liga, kai kraujo spaudimas į kraujagyslių sieneles yra di-desnis nei 140 mm Hg/90 mm Hg [275]. Jis yra vienas iš pagrindinių etiolo-ginių širdies ir kraujagyslių ligų rizikos veiksnių [52, 138]. Sėkmingas hi-pertenzijos gydymas 40 proc. sumažina insulto ir 15 proc. miokardo infarkto riziką [52], todėl itin svarbu laiku nustatyti hipertenziją ir skirti tinkamą gydymą. [275]. Studija TOMHS [203] patvirtino, jog svarbu tinkamai gydy-ti net nedidelę (iki 160/95 mm Hg) hipertenziją. Nedidelio kraujospūdžio padidėjimo atveju veiksmingas yra ir gyvenimo būdo pakeitimas [68]. Tačiau praktika rodo, kad tik maždaug pusė asmenų, kuriems nustatytas padidėjęs arterinis kraujospūdis, apie tai žinojo ir tik pusė visų besi-gydžiusiųjų gydėsi efektyviai [253, 148, 1].

Lietuvoje, kaip kitose Rytų Europos šalyse, pastaraisiais dešimtmečiais sergamumas ūminiu miokardo infarktu (ŪMI) ir galvos smegenų insultu (GSI) – svarbiausiomis širdies ir kraujagyslių sistemos ligomis – didėjo

31

[219, 134]. Sergamumo ŪMI ir GSI bei mirtingumo nuo IŠL bei GSI reikš-mingas mažėjimas nustatytas Suomijoje, Švedijoje, Prancūzijoje ir JAV. Tai siejama su svarbiausių rizikos veiksnių mažėjimu tarp tų šalių populiacijos [12, 255].

Įvairių pasaulio šalių vaistininkai stengiasi aktyviai dalyvauti širdies ir kraujagyslių ligų prevencijos programose; jie skleidžia informaciją apie šias ligas bei sveikos gyvensenos reikšmę, matuoja kraujo spaudimą ar lipidų kiekį kraujyje, siunčia rizikos grupės pacientus pas gydytojus, pacientams, kuriems nustatyta hipertenzija ar padidėjęs lipidų kiekis kraujyje, pataria efektyviai vartoti paskirtus vaistus bei keisti gyvenimo būdą. Daugelis projektų [186, 189, 70, 37, 35, 36, 295, 101, 55, 39, 119] patvirtino, jog vaistininkų intervencijos yra veiksmingos ir pateisinančios išlaidas (angl. cost-effective).

Vaistininko intervencijos svarbiausias tikslas – skleisti sveikatos moky-mą, t. y. teikti informaciją apie sveiką mitybą, adekvataus fizinio aktyvumo svarbą bei rūkymo žalą. Antra užduotis – prisidėti prie ankstyvos hiperten-zijos diagnostikos matuojant kraujo spaudimą, ar esant galimybei ir kitus veiksnius, vaistinėje (pvz., kūno masės indeksą, lipidų kiekį kraujyje, plati-nant gyvenimo būdo klausimynus). Trečias uždavinys – hipertenzijos kont-rolė (angl. management of hypertensive patients on treatment). Šis punktas labai platus. Tai yra:

reguliarus kraujo spaudimo matavimas; pacientų konsultavimas ir informacija apie tinkamą vaistų varto-

jimą ir galimas nepageidaujamas reakcijas ar sąveikas su kitais vartojamas medikamentais;

kitų paciento sveikatos problemų stebėsena, paciento prioritetų bei įsitikinimų apie vaistus ar sveiką gyvenseną reikšmė;

keitimasis informacijos apie galimas problemas su paciento šeimos gydytoju;

tinkamo vaistų vartojimo stebėsena (angl. medication adherence); gyvenimo būdo konsultacijos; pacientų mokymas ir skatinimas vesti asmeninį kraujo spaudimo

stebėsenos dienoraštį [273]. 1.5.3 lentelėje pateikti nemedikamentiniai veiksniai, padedantys mažinti

kraujo spaudimą [273, 39].

32

1.5.3 lentelė. Nemedikamentiniai veiksniai, padedantys sureguliuoti aukštą kraujo spaudimą

Svorio mažinimas

Kūno masės indeksas turėtų būti mažesnis nei 25 kg/m2. Stambesniems pacientams derėtų pasirinkti ilgalaikę svorio kontrolės strategiją, o nutukusiems (KMI>37 kg/m2) rekomenduotina nuolatinė specialisto priežiūra ir pagalba.

Sveika mityba

1. Druskos kiekio mažinimas (iki 6g/d), praktinės rekomendacijos mažinti sūdyto, marinuoto ar rūkyto maisto kiekį, vengti papildomai sūdyti jau paruoštą maistą. 2. Alkoholio vartosenos mažinimas (per dieną ne daugiau kaip 10 g gryno alkoholio, t. y. 2 mažos taurės vyno, bokalas alaus ar du stikliukai stipriųjų gėrimų). 3. Kontroliuoti vartojamų riebalų kiekį – riebalai negali sudaryti daugiau nei 30 proc. maisto energinės vertės, o didelį sočiųjų riebalų rūgščių kiekį turinčius produktus keisti augaliniais riebalais. 4. Didinti vaisių ir daržovių kiekį maisto racione – rekomenduojama plėsti vaisių ir daržovių įvairovę, vartoti juos ne rečiau kaip keletą kartų per dieną ir siekti, kad jų kiekis būtų ne mažesnis nei 400g per dieną.

Reguliarus fizinis aktyvumas

1. Reguliarūs dinaminiai izotoniniai pratimai (greitas ėjimas, plaukimas, bėgimas, pasivaikščiojimas) ne mažiau kaip 3-4 kartus per savaitę po 30-45 min. priklausomai nuo pradinio individualaus pasirengimo. 2. Vengti izometrinių pratimų, pvz., didelių svorių kėlimo. 3. Itin sėslūs ar rimtų sveikatos problemų turintys pacientai dėl fizinio aktyvumo turėtų pirmiausia pasikonsultuoti su gydytoju. 4. Veiksmingiausia žodinė informacija, papildyta raštu, t. y. sveikos gyvensenos lankstinukai ar straipsniai, skirti plačiajai visuomenei.

Atsisakymas rūkyti

Rūkantiems pacientams reikėtų rekomenduoti mesti rūkyti ir suteikti atitinkamas konsultacijas, kai šios priemonės nepadeda – siūlyti medikamentinį gydymą, pvz., pakaitinę nikotino terapiją ar bupropiono preparatus. Atsisakymas rūkyti – labai efektyvus gyvenimo būdo pakeitimas, saugantis padidėjusį kraujo spaudimą turinčius pacientus nuo širdies ir kraujagyslių sistemos bei nuo kitų ligų (pvz., vėžio).

Diabeto kontrolė

Sergantiems diabetu pacientams reikalinga ypatinga sveikatos priežiūros specialistų globa. Efektyviai gydant diabetą – ilgainiui susireguliuoja ir aukštas kraujo spaudimas.

33

2. TYRIMO MEDŽIAGA IR METODAI

2.1. Bendra tyrimo dizaino schema

Siekiant išsiaiškinti farmacinės ir sveikatinimo informacijos šaltinio – visuomenės vaistinės – svarbą pacientams, buvo taikyti teoriniai, empiriniai ir statistiniai tyrimo metodai.

Pasirengimo tyrimui etapo metu buvo atlikta išsami mokslinės ir dalyki-nės literatūros analizė, išstudijuota daugiau kaip 300 pastarųjų recenzuo-jamų mokslinių straipsnių, LR ir ES teisės aktais, FIP, PSO ir kitų tarptau-tinių organizacijų dokumentais bei interneto puslapiuose pateikiama me-džiaga.

Tyrimas pagrįstas trianguliacijos principu. Tai reiškia, jog apie vieną ir tą patį diagnostinį konstruktą (dominantį klausimą) informacija buvo renkama pasitelkiant įvairius metodus, nes vieno metodo taikymas socialiniuose tyrimuose yra vienpusis ir ne visa apimantis. Trianguliacinė prieiga padeda išvengti sisteminių tyrimo klaidų [296].

Tyrimo procese taikyti skirtingos prigimties mokslinės informacijos rinkimo kiekybiniai metodai – apklausa, stebėjimas ir eksperimentas (slapto pirkėjo tyrimas). Didelis dėmesys buvo skirtas tyrimo diagnostiniams konst-ruktams ir indikatoriams, tyrimo instrumentų kūrimui ir atskirų metodų pri-taikymui. Kiekvienam tyrimui buvo parengti atskiri diagnostiniai instrumen-tai. Sukurta ir išbandyta tokia stebėsenos metodika, kuri leidžia tyrimą kartoti, o tirtas dimensijas vertinti periodiškai.

Kiekybinė tyrimų metodologija pasirinkta siekiant atskleisti statistinius vaistų vartotojų (visuomenės vaistinės pacientų) nuostatų ir patirties dėsningumus. Kiekybinis tyrimas apima sisteminį skaitmeninės informa-cijos rinkimą bei statistinę jos analizę. Kiekybiniam tyrimui būdinga tai, kad siekiant kuo didesnio objektyvumo jis operuoja griežtai iš anksto nagrinė-jamų požymių struktūra [296, 139, 22].

Lyginant du santykinius dydžius ir norint nustatyti, ar jų skirtumas esminis buvo apskaičiuojamas z-koeficientas. Duomenys apdoroti taikant procentinių dažnių metodą, vidurkių metodą, įvertinimo pasikliautinuoju intervalu metodą, Chi-kvadrato, Stjudento kriterijų. Lyginant du santykinius dydžius ir norint nustatyti, ar jų skirtumas esminis buvo apskaičiuojamas z-koeficientas. Rezultatai laikyti statistiškai reikšmingais, jei klaidos tikimybė mažesnė už 0,05. Statistinė duomenų analizė atlikta, naudojant SPSS for Windows programos 17.00 versiją, diagramos sudarytos naudojantis SPSS bei Microsoft Exel programomis.

34

Bendra detali panaudotų instrumentarijų schema pateikiama 2.1.1 lente-lėje. 2.1.1 lentelė. Atliktų tyrimų suvestinė

Etapas Tikslinė populiacija

Tiriamųjų skaičius Metodai Dimensijos

Bendras pirminių požymių skaičius

Sociodemografinės charakteristikos 8

Vaistų vartojimo įpročių ypatumai 6

Informacijos apie vaistus ir sveikatą šaltiniai 14

Informacijos gaunamos iš gydytojo pobūdis 9

I Visuomenės vaistinės pacientai

N = 162 • Pacientų apklausa;

• Turinio analizė;

• Statistinė analizė.

Informacijos gaunamos iš vaistininko pobūdis 9

Sociodemografinės charakteristikos 2

Vizito charakteristikos 3

Elgsenos charakteristikos 3

Pirkinio charakteristikos 7

II Visuomenės vaistinės pacientai, visuomenės vaistininkai

N = 1024 • Stebėjimo tyrimas;

• Turinio analizė;

• Statistinė analizė.

Informuotumas 10

Vaistinės charakteristikos 4

Momento charakteristikos 2

Spaudimo matavimas 5

III Visuomenės vaistinės, visuomenės vaistininkai

N = 225 • Slapto pirkėjo tyrimas;

• Turinio analizė;

• Statistinė analizė.

Suteikiama informacija ir rekomendacijos 11

2.2. Visuomenės vaistinės pacientų apklausos tyrimo metodika ir tyrimo kontingentas

Pirmasis empirinis tyrimas – pacientų apklausa buvo atlikta 2004–2005 metais.

Apklausa – vienas populiariausių socialinių ir elgsenos mokslų metodų [296, 139, 171, 188]. Metodo neblėstantį populiarumą lemia santykinis ap-klausos atlikimo paprastumas. Šis būdas pakankamai nedidelėmis sąnaudo-

35

mis padeda surinkti visą eilę duomenų apie atskirtų subjektų elgesio nuo-statas, nuomonę, ar žinias [171, 188]. Pirmajam tyrimų etapui buvo pasi-rinktas būtent šis metodas.

Taikant anketavimą, kaip sociologinės informacijos rinkimo būdą, res-pondentai patys (raštu) atsako į tyrėjo pateiktus klausimus. Anketa – tai vi-suma klausimų, kuriais tyrėjas siekia ištirti ištirti kokį nors socialinį reiškinį ar procesą [171]. Apžvelgus mokslinę ir dalykinę literatūra buvo parengta 45 klausimų tyrimo instrumentas – anketa (1 priedas). Siekiant patogumo, anketos klausimai buvo suskirstyti į 5 dalis. T. y.:

1. Socialinės ir demografinės charakteristikos (amžius, lytis, išsilavi-nimas, darbas);

2. Respondentų vaistų vartojimo įpročių ypatumai (kaip dažnai varto-ja vaistus, ar visuomet įsigyja paskirtus vaistus, ar įsigiję vado-vaujasi gydymo nuorodomis, kas lemia vaistų pasirinkimą);

3. Pacientų naudojami informacijos apie vaistus ir sveikatą šaltiniai (kokiais informacijos šaltiniais naudojasi, kurie iš jų, jų nuomone, yra patikimi);

4. Klausimai apie iš gydytojo gaunamos informacijos pobūdį; 5. Klausimai apie iš vaistininko gaunamos informacijos pobūdį. Tyrimo metu pasirinktose vaistinėse lankėsi tyrėjų komanda, kurie vi-

siems tyrimo dieną vaistinėje apsilankiusiems respondentams siūlė dalyvauti apklausoje ir užpildyti klausimyną. Kad anketą galėtų užpildyti visi norin-tieji, vyresniems pacientams buvo siūloma pagalba: klausimai perskaitomi garsiai, o pacientų atsakymai kruopščiai žymimi anketoje. Tyrimo klausimų formuluotės parinktos gavus atgalinį ryšį (angl. feedback interview) apklau-sus 17 pacientų, kurių atsakymai neįtraukti į tyrimo rezultatus.

Vaistinės, kuriose buvo nuspręsta apklausti pacientus parinktos, atsižvelgiant į tris kriterijus:

1. Vaistinės patalpos ir jų išdėstymas. Tyrimas buvo atliekamas tose vaistinėse, kurių dydis buvo pakankamas,

kad tyrimo dalyviai netrukdytų į vaistinę atėjusiems pacientams įsigyti vais-tų ir bendrauti su vaistininku, o sutikusiems dalyvauti tyrime būtų galimybė užpildyti klausimyną ir atsakyti į tyrėjų klausimus sąlyginai atskiroje patal-pos dalyje.

2. Artima pirminės sveikatos priežiūros įstaigos kaiminystė ir vaisti-nės apyvartos receptinių vaistų dalis.

Viena iš apklausos dalių buvo ir apie gydytojų suteikiamą informaciją, todėl buvo pasirinktos tos vaistinės, kurios nėra labai nutolusios nuo gydy-mo įstaigų (iki 100 metrų) ir bent pusę visos vaistinės apyvartos sudarė receptiniai vaistai.

3. Vaistinės vadovo sutikimas.

36

Tyrime dalyvavo tik tos vaistinės, kurių vadovai sutiko, kad jų vadovau-jamoje vaistinėje būtų atliekamas šis tyrimas.

Atsakymui į klausimus pacientai sugaišdavo nuo 10 iki 30 minučių, dažniausiai apie 15 minučių. Iš 181 tyrimo metu vaistinėje apsilankiusių pa-cientų net 162 sutiko atsakyti į klausimus. Respondentų demografinės cha-rakteristikos pateiktos 2.2.1 lentelėje.

2.2.1 lentelė. Pacientų socialinės ir demografinės charakteristikos (N=162)

Analizuojami pacientų požymiai Proc.

Vyrai 28 Lytis

Moterys 72

Jaunesni nei 48 metai 53 Amžius

Vyresni, nei 48 metai 47

Vieniši 15

Gyvenantys su partneriu ar sutuoktiniu 24

Šeimyninė padėtis

Gyvenantys su šeima (3 ir daugiau ) 61

Nebaigtas vidurinis 36

Vidurinis 16

Profesinis 37

Išsimokslinimas

Aukštasis ar universitetinis aukštasis 11

Dirbantieji 32

Pensininkai 30

Veiklos pobūdis

Kita 38

Iš viso 100 Nors apklausa ir yra vienas populiariausių socialinių mokslų tyrimų, ta-

čiau kartais respondentai linkę idealizuoti situaciją ir gali pateikti atsaky-mus, orientuotus į socialinius lūkesčius [267, 265]. Todėl siekiant įvertinti visuomenės vaistinės pacientų gaunamą farmacinę ir sveikatinimo infor-maciją, buvo nuspręsta tyrimo rezultatus pagrįsti ir kitomis metodikomis parenmtais tyrinėjimais.

37

2.3. Visuomenės vaistinės pacientų elgsenos stebėjimo metodika ir tyrimo kontingentas

Antrasis empirinis visuomenės vaistinės pacientų tyrimas – faktinės vi-suomenės vaistinės pacientų elgsenos stebėjimo tyrimas, atliktas 2007–2008 metais.

Stebėjimas – tai informacijos rinkimo metodas, pagrįstas žmonių elgse-nos, objektų kaitos, įvykių ar procesų raidos fiksavimu. Tai tyrimas, kai specialiai nemanipuliuojame kintamaisiais, bet dominančių kintamųjų reikš-mės yra užrašomos ar kitaip fiksuojamos pasinaudojus žmogiškaisiais (ste-bėtojas – asmuo), ar techninėmis priemonėmis (filmavimo, fotografavimo, garso įrašymo technika) [217, 171, 188, 42]. Struktūrizuoto stebėjimo metu iš anksto numatomi veiklos tipai ir charakteristikos, kurios bus stebimos. Šis metodas padeda išvengti ar pakeisti išankstines nuostatas, taip pat ridentifi-kuoti problemas, kurios galbūt iš anksto nebuvo žinomos [217]. Stebėjimo metu fiksuojama faktinė subjektų elgsena bei išvengiama apklausos metu galimo orientavimosi į socialinius lūkesčius [188]. Stebint realų elgesį, ope-ruojama konkretesniais faktais nei tiriant verbalinę (žodinę) nuomonę, nes tarp šių dviejų elgesio vertinimo būdų neretai būna didelių prieštaravimų [139].

Antram tyrimų etapui buvo pasirinkta ši tyrimo metodika, siekiant patikrinti, ar pacientai, pareiškę, jog ne visuomet gauna atitinkamą infor-maciją vaistinėje iš tiesų nori ją gauti; kokius klausimus pacientai užduoda vaistininkui, bei kaip šis informacijos poreikis kinta priklausomai nuo to, kokius vaistus įsigyja pacientai.

Struktūrizuotos stebėjimo formos galutinis variantas parengtas atlikus kelis bandomuosius stebėjimus. Buvo pasirinktos šios matavimo dimensijos:

1. Socialinės ir demografinės visuomenės vaistinės paciento charak-teristikos (lytis, amžius).

2. Vizito charakteristikos (laikas, eilė vaistinėje, konsultacijos trukmė). 3. Elgsenos charakteristikos (pasisveikinimas, padėka, aktyvus domė-

jimasis). 4. Pirkinio charakteristikos (įsigyjamų prekių pobūdis, užklausimo

būdas, įsigyjamų prekių kiekis). 5. Informuotumas (kokią informaciją gauna pacientas, kokiu būdu,

paciento klausimai vaistininkui, vaistininko klausimai pacientui). Struktūrizuotoje visuomenės vaistinės paciento stebėjimo formoje

(2 priedas) buvo palikta vieta konkretiems paciento klausimams ar persona-lizuotiems vaistininko atsakymams, taip buvo užfiksuota daug autentiškų informacijos pateikimo pavyzdžių.

38

Visuomenės vaistinės pacientai nežinojo, jog yra stebimi. Tyrėjas tyrimo metu paprastai buvo oficinoje ir vilkėjo baltą chalatą kaip ir kiti vaistinės darbuotojai. Vaistininkai buvo informuoti, jog mūsų tikslas – ištirti, kaip paprastai visuomenės vaistinės pacientai elgiasi vaistinėje, kokius pateikia klausimus. Vaistininkų prašėme elgtis įprastai. Be to, kiekvienoje vaistinėje stebėjimas vyko visą darbo dieną: nuo pat vaistinės atidarymo (8–9 val.) iki uždarymo (16–22 val.). Stebėjimo duomenų anketose buvo fiksuojami visi tyrimo dieną vaistinėje apsilankę pacientai, nepriklausomai nuo įsigyjamų prekių bei paslaugų kiekio ar pobūdžio. Kiekvienoje vaistinėje buvo užfik-suota nuo 140 iki 370 pacientų. 2.3.1 lentelėje pateiktos vaistinių, kuriose buvo atliekamas stebėjimas charakteristikos.

2.3.1 lentelė. Tyrime dalyvavusių vaistinių charakteristikos

Vaistinės Nr.

Pacientų skaičius Apibūdinimas

1. 185 Gyvenamųjų namų kvartale, tinklui priklausanti vaistinė, šalia prekybos centro, 1 kasa

2. 209 Gyvenamųjų namų kvartale, tinklui priklausanti vaistinė, šalia prekybos centro, 1 kasa

3. 370 Šalia gydymo įstaigos, mažo tinklo vaistinė, 2 kasos

4. 140 Gyvenamųjų namų kvartale, tinklui priklausanti vaistinė, nedidelio miestelio centre

5. 202 Gyvenamųjų namų kvartale, nepriklausoma vaistinė.

Stengėmės pasirinkti kuo įvairesnių tipų vaistines. Visos jos atitiko kelis tuos pačius kriterijus:

1. Vaistinės patalpos ir jų išdėstymas. Tyrimas vyko vaistinėse, kur buvo sudarytos techninės sąlygos atlikti

tyrimą, t.y. galimybė tyrėjui įsikurti oficinoje, netoli kasų, kur girdimas paciento ir vaistininko pokalbis.

2. Vaistinės vadovo sutikimas. Tyrime dalyvavo tik tos vaistinės, kurių vadovai sutiko, kad jų vadovau-

jamoje vaistinėje būtų atliekamas šis tyrimas. Tyrimo diena buvo parenkama ir su konkrečiu vaistininku suderinama

1 diena prieš tyrimą.

39

2.3.2 lentelė. Visuomenės vaistinės pacientų elgsenos stebėjimo tyrimo pacientų socialinės ir demografinės charakteristikos (N = 1024)

Analizuojami pacientų požymiai Proc.

Vyrai 24 Lytis

Moterys 76

Jaunesni (iki 30) 21

Vidutinio amžiaus (30–55) 47

Amžius (m.)

Vyresnio amžiaus (55 ir daugiau) 32

Iš viso 100

2.3.3 lentelė. Vizito charakteristikos (N = 1024)

Vizito charakteristikos Proc.

Nebuvo eilės 62 Eilė

Teko laukti eilėje 38

Pasisveikina pacientas 46

Pasisveikina vaistininkas 6

Pasisveikinimas

Niekas nesisveikina 48

Pacientas padėkojo 46 Padėka

Padėkos nebuvo 54

Iš viso 100

Tyrimo rezultatai (aptarti 3 dalyje) atskleidė, jog pacientai ne visuomet aktyviai domisi įsigyjamais vaistai, o informacija apie lėtinių ligų prevenciją aptariama su mažai pacientų, todėl buvo nuspręsta trečiame tyrimo etape pasinaudoti slapto pirkėjo tyrimo metodika (scenarijaus ašis – aktyvus, svei-ka gyvensena besidomintis, širdies ir kraujagyslių ligų rizikos grupės pa-cientas).

2.4. Slapto pirkėjo tyrimas

Paskutinis tyrimų etapas – slapto pirkėjo tyrimas, atliktas 2008 m. lapk-ričio – 2009 m. sausio mėnesiais.

Slapto pirkėjo (angl. „mistery shopper“, „secret shopper“, „pseudo custo-mer“) tyrimo metodika pradėta naudoti JAV, maždaug prieš 70 metų. Tai vienas naujausių socialinių tyrimų metodikų [42, 3]. Tyrimo metu pasi-

40

telkiami atrinkti ir apmokyti anoniminiai asmenys ir atliekamas klientų aptarnavimo kokybės tyrimas. Jo metu slapti pirkėjai imituoja įprastą klien-to apsilankymą sutartose prekybos ar klientų aptarnavimo vietose, tiesiogiai dalyvauja klientų aptarnavimo procese, stebi tyrimo tiksluose nustatytus dalykus ir vėliau pateikia objektyvią ir išsamią ataskaitą apie šią patirtį. Šiuo tyrimu paprastai nustatoma, kaip personalas elgiasi pagal iš anksto nusta-tytus standartus tais atvejais, kai bendraujant su klientu jam tenka pagris-dinis vaidmuo [42, 3, 192].

Pirmiausia ši metodika buvo skirta rinkodaros (marketingo) tikslams, vertinant įvairias verslo teikiamas paslaugas. Vėliau šią metodiką ėmė nau-doti ir kitų socialinių mokslų, o taip pat ir medicinos ar farmacijos sekto-riaus teikiamų paslaugų vertintojai [172, 6, 267, 189, 208, 50, 100].

Imitacinė paciento elgsena (angl. „simulated patient“, „stantartized pa-tient“) pradedama taikyti ne tik vertinant medikų ar vaistininkų teikiamas paslaugas [172, 6, 208, 50, 100, 18], tačiau jau ir mokymosi procese [267, 123], pasitelkiant ne tik gyvus, bet ir virtualius „pacientus“ [123].

Šį metodą taikė M. M. Cohen su kolegomis (Kanada) tirdami vaistininkų teikiamas konsultacijas pacientėms, įsigyjančioms skubios kontracepcijos priemonės [50], P.T. Norris (Naujoji Zelandija) tyrė, ar vaistininkai ryžtasi išduoti be recepto draudžiamus preparatus [208], A.G. Granas su kolegomis (Norvegija) analizavo vaistininkų konsultacijas pacientams įsigyjantiems nikotino pakaitinės terapijos preparatus [100]. Vertinant standartines vaisti-ninko teikiamas konsultacijas vaistus įsigyjantiems pacientams, slapto pir-kėjo metodika naudota ir kitose šalyse [172, 6, 267, 18].

Šiame tyrime buvo nuspręsta sumodeliuoti situaciją, kai pacientas yra aktyvus, besidomintis savo būkle, atviras vaistininko konsultacijai. Norėta gauti daugiau informacijos ne tik dėl informacijos apie konkretų vaistinį preparatą, bet ir įvertinti visuomenės vaistininkų suteikiamą sveikatinimo informaciją, todėl buvo pasirinktas pacientas, turintis padidintą arterinį kraujo spaudimą. Širdies ir kraujagyslių ligos yra vienas iš svarbiausių letalinę išeitį lemiančių priežasčių Lietuvoje ir pasaulyje [287, 161]. Be to žinoma, kad savalaikė diagnostika bei gyvenimo būdo pokyčiai, padeda sureguliuoti arterinį kraujo spaudimą bei išvengti galimų komplikacijų [10, 275].

Tyrimu buvo siekiama dviejų tikslų: 1) pažiūrėti, kaip plačiai Lietuvos vaistinėse teikiamos sąlyginai naujos paslaugos, tokios kaip kraujospūdžio matavimas; 2) patikrinti, ar vaistininkai, teikdami šias pakankamai naujas paslaugas, pasinaudoja galimybe, nustatyti ir konsultuoti ir rizikos grupės pacientus, galinčius turėti problemų dėl širdies ir kraujagyslių ligų; ar tinkamai juos konsultuoja ir padeda suvokti ligos grėsmę ir suprasti, kad

41

nebūtina ilgai laukti, bet iš pat pradžių imtis gyvenimo būdo pakyčių, galinčių užkirsti kelią tragiškoms pasekmėms.

Buvo nuspręsta ištirti, kokią informaciją gauna konkretus besidomintis savo liga pacientas, ar vaistininkai noriai konsultuoja vaistinės pacientus sveikos gyvensenos klausimais. Tyrimas buvo atliekamas Kauno mieste nuo seno garsėjančiame vaistinių gausa (čia įsikūręs ir vienintelis Lietuvoje universitetas rengiantis vaistininkus, ir aukštąjį neuniversitetinį išsilavinimą teikianti įstaiga, ruošianti vaistininkų padėjėjus). Buvo iškelta hipotezė, kad mieste garsėjančiame senomis vaistininkystės tradicijomis, o taip pat didele vaistinių konkurencija, pacientams bus suteikiamos aukščiausios kokybės konsultacijos. Gauti rezultatai gali būti tik aukštesni nei Lietuvos vidurkis, bet jokiu būdu ne žemesni.

Tyrimas buvo atliekamas dviem etapais: 1. Tiriamųjų vaistinių parinkimas. Gavus bendrą vaistinės vaiklai išduotų licenzijų Kauno mieste turėtojų

skaičius, telefonus buvo susisiekta su visomis vaistinėmis siekiant sužinoti, ar vaistinė teikia kraujo spaudimo matavimo paslaugą. Po to buvo sudarytas tikslinis šią paslaugą teikiančių vaistinių sąrašas.

2. Slapto pirkėjo tyrimas. Vaistinėse, kuriose teikiama. teikiančiose kraujospūdžio matavimo pa-

slauga, apsilankė slaptas pirkėjas – 30 metų vyriškis, kurio kraujospūdis yra apie 140/90 mm Hg (remiantis 2.4.3 lentelėje pateiktais įverčiais toks krau-jospūdis priskiriamas AH1 grupei – 1 lapsnio hipertenzija). Pagal tyrimo protokolą visose aplankytose vaistinėse jis paprašydavo pamatuoti spaudi-mą, pakomentuoti rezultatus ir teiravosi, ar ši būklė yra pavojinga, ką reikia daryti toliau. Po konsultacijos slaptasis pirkėjas užpildydavo parengtą ataskaitos formą (3 priedas) ir taip pateikdavo objektyvią ir išsamią ataskaitą iš kiekvienos vaistinės, apibūdindamas tyrimo numatytus indikatorius.

Tyrimo schema pateikta 2.4.1 paveiksle.

42

2.4.1 pav. Slapto pirkėjo tyrimo apibendrinimas

Ataskaitos formoje slapto pirkėjo buvo prašoma pateikti šią informaciją: 1. Vaistinės charakteristikos (vaistinės plotas, kasų skaičius, perso-

nalo skaičius vaistinės bendrojoje patalpoje); 2. Momento sąlygos ( laikas, kai buvo kreiptasi, ar teko laukti eilėje); 3. Paslaugos – kraujospūdžio matavimo įvertinimas (techninės sąly-

gos, ar mokama paslauga, ar siūloma pagalba, ar komentuojami re-zultatai, ar pacientui suteikiamas išrašas);

4. Suteikiama informacija ir patarimai (informacija apie padidinto AKS žalą, gyvenimo būdo reikšmę, būtinybę nuolat matuotis AKS bei kita).

Aplankytųjų vaistinių charakteristikos pateikiamos 2.4.1 lentelėje.

43

2.4.1 lentelė. Visuomenės vaistinių, teikiančių kraujospūdžio matavimo pas-laugas, charakteristikos (N = 83)

Analizuojami visuomenės vaistinių požymiai Proc. Nėbuvo nei gydymo įstaigos, nei prekybos centro 17 Gydymo įstaiga 12

Prekybos centras 63

Kaiminystėje* esantys objektai

Gydymo įstaiga ir prekybos centras 8

Iki 30 m2 42 30–60 m2 47

Plotas

60 m2 ir daugiau 11

1 kasa 63 Kasų skaičius

2 ir daugiau 37 1 darbuotojas 70 Darbuotojų skaičius

oficinoje 2 ir daugiau 30

Iš viso 100 *ne daugiau 200 m

Arterinio spaudimo reikšmė nėra pastovus dydis – tai nuolat, priklau-somai nuo įvairių faktorių (biologinių, emocinių ir aplinkos veiksnių) kin-tantis rodiklis. Kai kurių matavimų metu (17-oje iš 83-ų) slapto paciento kraujo spaudimas buvo ne 140/90 ar daugiau (1 laipsnio AH) bet 130/85–139/89 („aukštas normalus“) remiantis PSO ir Tarptautinės hipertenzijos draugijos [275] klasifikacija (2.4.2 lentelė).

2.4.2 lentelė. AKS rodiklių vertinimo lentelė [275] Arterinio kraujo spaudimo kategorijų klasifikacija

Kategorija Sistolinis AKS (mm Hg) Diastolinis (mm Hg) Optimalus <120 <80

Normalus 120–129 80–84

Aukštas normalus 130–139* 85–89 1 laipsnio AH (maža) 140–159 90–99 2 laipsnio AH (vidutinė) 160–179 100–109

3 laipsnio AH (didelė) >180 >110

Izoliuota sistolinė hipertenzija >140 <90 Žemas normalus 90–100 60–65

Hipotenzija <90 <60 *Paryškinti įverčiai, kurie buvo užfiksuoti slapto pirkėjo tyrimo metu.

44

3. TYRIMŲ REZULTATAI

3.1 Visuomenės vaistinės pacientų apklausos rezultatai

3.1.1. Vaistų vartojimo įpročiai Buvo išanalizuoti vaistų vartojimo įpročiai visuomenės vaistinės pacientų

nuo 18 iki 85 metų. Paaiškėjo, jog jie vartoja 0–5 skirtingus medikamentus per dieną. Visi vaistus vartojantys pacientai buvo suskirstyti į dvi grupes: 1) sergantieji lėtinėmis ligomis ir kasdien vartojantieji vaistinius preparatus ir 2) retai vartojantieji vaistinius preparatus, t. y. tik staiga pablogėjus svei-katos būklei. 3.1.1.1 lentelėje pateikti skirtingų socialinių ir demografinių grupių duomenys.

3.1.1.1 lentelė. Kasdienio vaistų vartojimo priklausomybė nuo socialinių ir demografinių veiksnių (N=162)

Požymis Kasdien vartojantys vaistus, proc. (N)

Statistinis patikimumas

Moterys 53 (117) Lytis

Vyrai 49 (45)

χ2=0,219, lls=0, (p>0,05) sn

Iki 48 metų 20 (86) Amžiaus grupė 48 metai ir daugiau 80 (76)

χ2=7,586, lls=0, (p<0.,001)

Vieniši 67 (24)

Partnerystė/Santuoka (gyvenantys dviese) 74 (39)

Šeima

Šeima (tėvai, vaikai) 39 (99)

χ2=16,178, lls=2, (p<0,001)

Nebaigtas vidurinis 73 (59)

Vidurinis 40 (25)

Profesinis 40 (60)

Išsilavinimas

Aukštasis 39 (18)

χ2=16,445, lls=3, (p<0,001)

Dirbantieji 35 (51)

Pensininkai 94 (49)

Veiklos pobūdis

Kita 32 (62)

χ2=49,799, lls=2, (p<0,001)

Iš viso 52 (162)

sn – statistiškai nereikšmingas skirtumas, lls- laisvės laispsnių skaičius, p – patikimumo lygmuo, χ2 – chi-kvadrato kriterijus.

45

Iš 3.1.1.1 lentelėje pateiktų duomenų matyti, jog kasdien vartoti vaistus labiau linkę vyresni nei 48 m. amžiaus, pensininkai, žemesnio išsilavinimo visuomenės vaistinės pacientai; dauguma jų pensininkai, neturintys nė vidurinio išsilavinimo. Statistinio skirtumo vyrų ir moterų grupėse nenu-statyta. (Proporcijų lygybė tikrinta naudojant χ2 (chi-kvadrato) kriterijų. Jo taikymui nebuvo jokių kliūčių, nes buvo išpildytos abi būtinos sąlygos: 1) mažiausia lauktine reikšmė ne mažesnė nei 1; 2) langelių skaičius, kuriuose reikšmės yra mažesnės nei 5 būtų ne daugiau 20 proc. [205]).

Svarbi paciento vaistų vartojimo charakteristika yra atidumas vaistų vartojimo nuorodoms (3.1.1.2 lentelė).

3.1.1.2 lentelė. Atidumas vaistų vartojimo nuorodoms pagal socialinius ir demografinius veiksnius (N=162)

Požymis Nesilaikantys

vaistų vartojimo nuorodų, proc. (N)

Statistinis patikimumas

Moterys 36 (117) Lytis

Vyrai 37 (45)

χ2=0,050, lls=0, (p>0,05) sn

Iki 48 metų 48 (86) Amžiaus grupė 48 metai ir daugiau 26 (76)

χ2=10,028, lls=0, (p<0,01)

Vieniši 37 (24)

Partnerystė/Santuoka (gyvenantys dviese) 26 (39)

Šeima

Šeima (tėvai, vaikai) 40 (99)

χ2=2,264, lls=2, (p>0,05) sn

Nebaigtas vidurinis 27 (59)

Vidurinis 32 (25)

Profesinis 50 (60)

Išsilavinimas

Aukštasis 27(18)

χ2=36,272, lls=3, (p<0,001)

Dirbantieji 41 (51)

Pensininkai 24 (49)

Veiklos pobūdis

Kita 41 (62)

χ2=4,325, lls=2, (p>0,05) sn

Iš viso 36 (162)

*sn – statistiškai nereikšmingas skirtumas, lls- laisvės laispsnių skaičius, p – patikimumo lygmuo, χ2 – chi-kvadrato kriterijus

46

Iš 3.1.1.2 lentelėje pateiktų duomenų matyti, jog ne visuomet esantys atidūs vaistų vartojimo nuorodoms pripažino 36 proc. apklaustųjų. Dažniau šį faktą tvirtino jaunesni nei 48 metų, profesinio išsilavinimo pacientai. Nustatyta, jog nėra patikimo skirtumo vyrų ir moterų grupėse vertinant po-linkį netinkamai vartoti vaistus. Statistinis skirtumų reikšmingumas vertin-tas remiantis Chi-kvadrato kriterijumi.

Pacientų, pripažinusių, kad ne visuomet vadovaujasi vaistų tinkamo var-tojimo nuorodomis, buvo klausta apie tai nulemiančias priežastis. Rezultatai pateikti 3.1.1.1 paveiksle. Daugiausia respondentų teigė vaistus vartojantys tik tol, kol jaučiasi blogiau, o savijautai pagerėjus, nevartojantys vaistų. Ket-virtadalis jų prisipažino kartais pamirštantys vartoti vaistus taip, kaip nuro-dyta instrukcijoje.

3.1.1.1 pav. Vaistų vartojimo nuorodų nesilaikymo priežastys (N=59)

Kas penktas pacientas negalėjo aiškiai įvardyti netinkamo vaistų vartoji-mo priežasties. Pinigų trūkumą nuorodų nesilaikantys pacientai minėjo ne-dažnai – tik 3 proc. apklaustųjų.

Kitoje anketos dalyje (klausimų apie gydytoją bloke) net 20 proc. pacientų teigė, jog ne visuomet įsigyja gydytojo paskirtus vaistus, nors į klausimą „Ar esate atidūs vaistų vartojimo nuorodoms?“ atsakė teigiamai.

Apklaustųjų buvo prašyta nurodyti, kur pirmiausia jie kreipiasi sunega-lavę. 3.1.1.2 pav. pateikiami atsakymų rezultatai. Vertindami pateiktus duo-menis, galime teigti, jog beveik pusė visų respondentų sunegalavę pirmiau-sia stengiasi gydytis patys ar pasitardami su namiškiais. Vaistininko patarimo tikisi 19 proc. - vienas iš penkių apklaustųjų, o dar trečdalis jų linkę pirmiau paklausyti gydytojo nuomonės.

47

3.1.1.2. pav. Savigydos paplitimas (N=162)

3.1.2 Su vaistais susijusios informacijos šaltiniai Išanalizavus 162 visuomenės vaistinės pacientų anketas paaiškėjo, jog

informaciją, kaip tinkamai pasirinkti bei vartoti vaistus, pacientai kaupia nau-dodamiesi daugeliu šaltinių. 3.1.2.1 pav. matyti populiariausi tokios infor-macijos šaltiniai.

3.1.2.1 pav. Pacientų naudojami informacijos apie vaistus šaltiniai

Iš 3.1.2.1 pav. pateiktos informacijos matyti, jog dauguma respondentų vaistų informacijos šaltiniais laiko sveikatos priežiūros specialistus –gydy-tojus ir vaistininkus. Kiti dažnai minėti šaltiniai – pakuotės informacinis la-

48

pelis, televizija, spauda bei reklama. Kai kurie respondentai, nurodę spaudą, ją detalizavo: dalykinės knygos, enciklopedijos, žinynai. Rečiausi šaltiniai – draugai, šeima ir internetas. Internetą, kaip farmacinės informacijos šaltinį, paminėjo 3 respondentai – jaunesni nei 35 m. amžiaus, įgiję aukštąjį ar vidurinį išsilavinimą, 2 moterys ir vienas vyras. Visi jie nurodė nuolat vaistų nevartojantys.

Respondentai galėjo nurodyti kelis informacinius šaltinius arba galėjo ne-nurodyti nė vieno (tokių nebuvo). Vidutiniškai respondentai minėjo 3,35 šal-tinio (minimali rekšmė – 1; maksimali – 7, mediana – 3, standartinis nuokry-pis (SD) = 1,903). (Didelės SN reikšmė parodo, kad kintamojo reikšmės yra plačiai išsibarščiusios apie vidurrkį) 3.1.2.2 pav. nurodytas pasiskirstymas tarp naudojamų vaistų informacijos šaltinių.

Iš 3.1.2.2 pav. pateiktos informacijos matyti, jog dažniausiai visuomenės vaistinės pacientai mini 2 farmacinės informacijos (FI) šaltinius. Mažiausiai nurodė, jog naudojasi 7 informacijos šaltiniais. Maksimalaus siūlyto farma-cinės informacijos šaltinių skaičiaus (N=8) nepaminėjo nė vienas apklaus-tųjų.

3.1.2.2 pav. Pacientų naudojamų FI šaltinių skaičius (N=162)

Palyginus kelias informacijos šaltiniais besinaudojančių tinkamai ir netin-kamai vaistus vartojančių bei kasdien ir retai vaistus vartojančių pacientų grupes, nustatyta (3.1.2.1 lentelėje pateikta informacija)., jog tinkamai var-tojantys vaistus ir kasdien juos vartojantys siekia gauti farmacinės informa-

49

cijos ir ją palyginti su kitų šaltinių informacija (p<0,05). (Skirtumo tarp šių dydžių patikimumo įvertinimui buvo naudojamas Stjudento (t) kriterijus).

3.1.2.1 lentelė. Naudojamų informacijos šaltinių skaičiaus priklausomybė nuo įvairių veiksnių (N=162)

Požymis Naudojamų FI šaltinių skaičius (N) SN Statistinis

patikimumas

Kasdien 3,90 1,934 Vaistų vartojimo dažnis Retai 2,98 1,902

t = 3,05 (p<0,01)

Tinkamai vartojantys 3,52 1,994 Tinkamas vaistų vartojimas Netinkamai 2,72 2,788

t = 2,49 (p<0,05)

3.1.3 Gydytojo ir vaistininko teikiamos informacijos lyginimas Respondentai pateiktoje anketoje turėjo pažymėti, kaip dažnai jie lankosi

pas nurodytus sveikatos priežiūros specialistus. Vidutinis konsultacijų skai-čius pas kiekvieną šių specialistų pavaizduotas 3.1.3.1 pav. Iš pateikto paveiklo matyti, jog pacientai dažniau (p<0,001) lankosi vaistinėje, o ne pas gydytoją.

3.1.3.1 pav. Vidutinis metinis vizitų skaičius

pas gydytoją ar vaistininką (N=162)

50

Iš 162 apklaustųjų, pas gydytoją lankėsi 158 respondentai (minimalus apsilankymų kiekis – 1 kartas per 3 metus (0,33 karto per metus), maksima-lus – 36 kartai per metus (3 kartus per mėnesį), SN = 6,48).

Pas vaistininką lankėsi visi 162 respondentai (minimalus vizitų skaičius – 1 kartas per metus, maksimalus – 120 (10 kartų per mėnesį), SN = 18,63).

Informacijos aspektai, kurie buvo aptarti su šiais sveikatos priežiūros specialistais, nurodyti 3.1.3.1 ir 3.1.3.2 lentelėse. Dažnai buvo aptariama, kaip vartoti vaistą ir laukiamas vaisto poveikis, be to, jie sulaukdavo perspė-jimų, jei vaistą vartojant reikėjo imtis ypatingų atsargumo priemonių. Daug rečiau sveikatos priežiūros specialistai buvo linkę diskutuoti apie galimas nepageidaujamas reakcijas; ypač šios temos vengė vaistininkai (p<0,01). Respondentai pripažino (p<0,001), jog vaistininko, o ne gydytojo jie drįsta klausti, jei kas neaišku. Lyginant du santykinius dydžius ir norint nustatyti, ar jų skirtumas esminis buvo apskaičiuojamas z-koeficientas.

3.1.3.1 lentelė. Gydytojų ir vaistininkų konsultacijos charakteristikos ir suteikiama informacija.

Aspektas Gydytojas (N=158), proc.

Vaistininkas (N=162), proc.

Statistinis patikimumas

(z)

Koks laukiamas vaisto poveikis* 90,91 86,88 1,14

(p>0,05) ns**

Kaip vaistą vartoti 95,45 92,50 1,10 (p>0,05) ns

Kokios galimos nepageidaujamos reakcijos į vaistą?

66,23 48,75 3,18 (p<0,01)

Ypatingi perspėjimai 92,86 86,88 1,77 (p>0,05) ns

Ar drįstate paklausti jei, kas neaišku? 87,66 67,50 4,43

(p<0,001)

Ar pakanka konsultacijos laiko? 91,14 91,36 0,07 (p>0,05) ns**

*Klausimų išsamus paaiškinimas pateiktas 3.1.3.2 lentelėje. **ns – nėra reikšmingo skirtumo.

51

3.1.3.2 lentelė. Išplėstinė farmacinės informacijos aspektų lentelė [279]

Informacijos struktūra ir respondentams pateikti klausimai Informacijos pavyzdžiai

1. Vaisto poveikis Koks laukiamas vaisto poveikis?

Kodėl reikia vartoti vaistą? Kurie požymiai išnyks, o kurie ne? Kada reikia laukti vaisto poveikio pradžios? Kas bus, jei vaistas nebus vartojamas?

2. Vartojimo nuorodos Kaip vaistą vartoti?

Kaip turi būti vartojamas šis vaistas? Kada jis turi būti vartojamas? Kaip ilgai šis gydymas turėtų būti tęsiamas? Kaip šis vaistas turėtų būti saugomas? Ką daryti su nesuvartotais vaistais?

3. Nepageidaujama reakcija į vaistą Koks galimas nepageidaujamas vaisto poveikis?

Kokios gali atsirasti nepageidaujamos reakcijos į vaistą? Kaip jas atpažinti? Kiek ilgai jos tęsis? Ar tai rimta? Ką daryti?

4. Perspėjimai Kada šis vaistas neturėtų būti vartojamas? Kokia yra jo maksimali dozė? Kodėl turi būti suvartotas visas gydymo kursas? Ar galima vaistus vartoti nėščiosioms ar žindančioms motinoms?

3.2. Visuomenės vaistinės pacientų elgsenos stebėjimo tyrimo rezultatai

3.2.1 Prekių krepšelio struktūra Visuomenės vaistinės pacientų elgsenos faktinio stebėjimo tyrimas

patvirtino, jog vaistinė – ne tik vaistinių preparatų įsigijimo vieta. 3.2.1.1 ir 3.2.1.2 lentelėse pateikta informacija atskleidžia, jog vaistai sudaro esminę vaistinės asortimento dalį (atskirose vaistinėse vaistus įsigijo nuo 65 proc. iki 79 proc. visų pacientų) t.y. apie 3/4 visų pacientų. Dalis pacientų užsuka įsigyti higienos priekių (tame tarpe ir pleistrų, bintų, muilo, dantų priežiūros priemonės ir kita), kitų paslaugų (pasimatuoti kraujospūdį, sužinoti savo kūno masės indeksą, paklausti patarimo apie neperkamus ar namie laikomus vaistus ir pan.), o taip pat „kitų prekių“ (kraujospūdžio matavimo aparatų, insulinų pompų, nėštumo ar ureazės testų ir pan.).

52

3.2.1.1. lentelė. Pacientų vaistinėje įsigyjamų prekių struktūra (N=1024)

Prekės Proc.

Vaistai 74

Higienos prekės 13

Įvairios prekės/paslaugos 7

Paslaugos 4

Kitos prekės 2

Iš viso 100

Paslaugas vaistinėje įsigijo 9 proc. visų pacientų (bendrai skaičiuojanti ir tuos kurie atėjo tik paslaugos, ir tuos kurie gavo paslaugas šalia savo pirkinio (vaistų ir kitų prekių). Didesnioji dalis (58 proc) siekė gauti paslaugas šalia įsigyjamų kitų prekių. Informacijos suteikimas apie įsigyjamą vaistą ar kitą prekę kaip atskira paslauga skaičiuojama nebuvo. Iš 3.2.1.2 lentelėje pateikto informacija matome, kad dalis (šiek tiek mažiau kaip pusė) suteikiamų paslaugų yra techninio pobūdžio (nuolaidų kortelės, vaistų užsisakymas, klausimai apie kainas), tuo tarpu apie 54 proc. visų pacientų gauna nemokamas adityvines sveikatos priežiūros specialisto teikiamas paslaugas, tokias kaip konsultacijos apie namie turimų vaistų vartojimą, tinkamą negalavimų diagnozavimą, ar kraujospūdžio, kūno masės indekso matavimas (šios abi paslaugos užfiksuotos grafoje „Kraujospūdžio matavimas“ nes Kūno masės indekso apskaičiavimo paslauga suteiktas 1 kartą per visų stebimųjų srautą).

3.2.1.2 lentelė. Pacientų vaistinėje įsigyjamų paslaugų struktūra (N=95)

Paslaugos Proc.

Informacija apie neįsigyjamus vaistus/ligas 46

Nuolaidų kortelių išdavimas 36

Vaistų užsisakymas/Klausimai apie kainą 10

Kraujospūdžio matavimas 8

Iš viso 100

Atidžiau nagrinėjant įsigyjamų vaistų struktūrą pateikiamas 3.2.1.3 pav., kuriame pateikta kokius vaistus dažniausiai įsigijo mūsų stebėtieji pacientai. Čia pateikti visų vaistus įsigijusių pacientų krepšelių duomenys: ir tų kurie įsigijo tik vaistus, ir tų kurie kartu įsigijo ir kitų prekių.

53

3.2.1.3 lentelė. Visuomenės vaistinės pacientų įsigyjamų vaistų pasiskirsty-mas pagal jų tipą (N=789)

Vaistų tipai Proc.

Nereceptiniai vaistai 70

Receptiniai vaistai 25

Įvairūs 5

Iš viso 100

Iš 3.2.1.3 pav. matome, jog nereceptinius vaistus vaistinėse įsigyja apie 7 iš 10 vaistus įsigyjančių visuomenės vaistinės pacientų. Skirtingose vaistinė-se šis kiekis svyruoja nuo 82 proc. (gyvenamųjų namų rajone esanti privati netinkline vaistinė) iki 53 proc.(šalia gydymo įstaigos esanti vaistinė).

3.2.1.4 lentelė. Būdai, kuriais pacientai vaistinėje teiraujasi nereceptinių vaistų (N=789)

Nereceptinio vaisto užklausimo būdas Proc.

Firminis pavadinimas 42

Išsakoma problema 28

Bendrinis pavadinimas 15

Įvairūs būdai, ilgas sarašas 8

Lapelis su pavadinimu 4

Tuščia pakuotė 3

Iš viso 100

3.2.4 pav. pavaizduota, kokiais būdais pacientai išreiškė norą įsigyti vaisti-nius nereceptinius preparatus. Kaip matome, dažniausiai siekdami įsigyti receptinius vaistus pacientai norą išreikšdavo įvardindami vaistinio preparato firminį pavadinimą, o maždaug 3 iš 10-ties išsakydavo vaistininkui kamuo-jančią problemą, prašydami patarimo, ko pasėkoje vaistininkas pasiūlydavo nereceptinį preparatą, galintį palengvinti ar išgydyti paciento būklę. Reikia pažymėti jog dalis pacientų (N=47) derino kelis užklausimo būdus (ši dalis diagramoje pažymėta „įvairūs būdai“): pateikdavo vaistininkui pageidaujamų vaistų sąrašą, ar derino kelis iš nurodytų būdų: pavyzdžiui, išsakydavo prob-lemą ir įsigydavo vaistininko pasiūlytuosius, bei dar savo žinomus vaistus, arba pateikdavo tuščia pakuote vieno vaisto, o kito ištardavo bendrinį pavadinimą.

54

Beveik 3 iš 10 visuomenės vaistinės pacientai norėjo pasitarti su vaisti-ninku ir išgirsti vaistininko – sveikatos priežiūros profesionalo patarimą. Dėžutėje 3.2.1.5 pateikti vaistininkui išsakytų problemų pavyzdžiai. Kai kuriais atvejais skliausteliuose pažymėti ir vaistininko užduoti tikslinamieji klausimai.

3.2.1.5 lentelė. Vaistininkui išsakomų problemų pavyzdžiai (N=167)

Vaistininkui išsakomų problemų pavyzdžiai

„Kūdikiui nuplikiau ranką…“ ;“Nuo plaučių uždegimo“; „Nuo kosulio vaikui“ „Mane paralyžius nesenai suėmė, tai va… perku vaistų…“; „Nuo galvos skausmo“; „Patarkite, vartoju receptinius vaistus, bet vis vien…“; „Nosis po nakties užgulusi… (V.: sloga?… alergija? spaudimas?…)“; „Ką nors nuo kosulio, jau 5-ta para…“; „Man pleiskanoja veidas…“; „11 metų vaikui skauda gerklę 5 diena, temperatūros nėra“, „Nuo spaudimo, širdies skausmo“; „Ką patarsite nuo temperatūros?“ „Blogai jaučiuosi, skauda galvą. (pykina?… ar pakilęs spaudimas?“; „Turiu problemų su skandžiu.“; „Kosėja, nėra temperatūros (V.:ar buvo sloga?)“; „Skrandžio apsinuodijimas“; „Nusilpusi širdis“; „Buvo lūžusi koja“; „Nagas įaugo į audinį“ „Peršalusi pūslė, skausmas…“; „Dažnai sergu peršalimo ligomis“; „Turiu problemų su skrandžiu“; „Nuo skausmo, uždegimo.“, „Sąnariams ką nors“; „Kosulys, drėgna gerklė“; „Sloga, gerklė, persišaldymas“: „Nuo parodontozės“; „Neužmiegu“.

Reikia pažymėti, jog skyrėsi ne tik įsigyjamų prekių tipas, bet ir jų kiekiai. 3.2.1.6 lentelėje pateikta kiek vidutiniškai prekių ar vaistų įsigydavo mūsų stebėtų visuomenės vaistinių pacientai. Matome, jog absoliuti daugu-ma pacientų įsigydavo po 1 prekę ar paslaugą.

3.2.1.6 lentelė. Vaistinėje įsigyjamų prekių kiekybinės charakteristikos

Požymis Matmuo Vertė

Vidurkis 1,63

Minimalus 0

Maksimalus 31

Mediana 1

Įsigyjamų prekių skaičius (vnt.) N=1024

Standartinis nuokrypis (SN) 1,59

Vidurkis 1,60

Minimalus 1

Maksimalus 15

Mediana 1

Įsigyjamų vaistų skaičius (vnt.) N=789

Standartinis nuokrypis (SN) 1,07

55

Atlikus palyginimą skirtingų amžiaus grupių bei lyčių pacientų tarpe (3.2.1.7 lentelė) galime teigti jog vidutiniškai perkamų vaistų kiekio skirtumai skirtingų lyčių pacientų tarpe nėra reikšmingi (p>0,05), o tuo tarpu vyresni pacientai dažnai įsigyja daugiau vaistų (p<0,05). (Skirtumo tarp šių dydžių patikimumo įvertinimui buvo naudojamas Stjudento (t) kriterijus).

3.2.1.7 lentelė. Įsigyjamų vaistų skaičiaus priklausomybė nuo amžiaus ir lyties (N=789)

Požymis Vidutinis įsigyjamų vaistų skaičius SN Statistinis

patikimumas

Moterys 1,59 0,997 Lytis

Vyrai 1,62 1,263

t = 0,31 (p>0,05) sn*

Jaunesni ir vidutinio amžiaus 1,54 1,027 Amžiaus grupė Vyresnio amžiaus 1,73 1,144

t = 2,38 (p<0,05) sn

sn – statistiškai nereikšmingas skirtumas.

3.2.2 Pacientų ir vaistininkų aptariama informacija Pacientų įsigyjančių vaistus konsultacijos su vaistininku buvo nelygiaver-

tės: vienais atvejais pokalbiai apsiribodavo aptarta technine informacija (kaina, pavadinimas, pakuotės dydis ar vaisto forma), kitais atvejais būdavo aptariamas tinkamas įsigyjamo vaisto vartojimas, o kartais ne tik konkretaus vaistinio preparato vartojimas bet palyginimas kelių preparatų patikslinant kokią reikšmę viena ar kita alternatyva turi gydymo eigai ir tikslams o taip pat ir liga ar gydymo alternatyvos. 3.2.2.1 lentelėje pateikti tokių pokalbių duomenys. Iš pateiktų duomenų matyti jog tik techninė informacija buvo aptariama kas 4 pokalbyje.

3.2.2.1 lentelė. Pokalbio su vaistininku turinys (N=789)

Aptariama informacija Proc.

Kalbama tik apie įsigyjamą vaistą 58

Kalbama apie vaistus, bei ligą, gydymo alternatyvas 18

Aptariama tik vaisto pavadinimas ir kaina 24

Iš viso 100 Kiekvienos vaistininko konsultacijos metu stebėtojo formojo žymėjome

ne tik įsigyjamų vaistų ir paciento charakteristikas, bet kitas konsultacijos

56

charakteristikas: pokalbio turinį, aptartus informacijos aspektus ir paciento bei vaistininko užduodamus klausimus. Konsultacijas, kuriose pacientas užduodavo bent vieną klausimą, žymėdavome „Pacientas aktyviai domisi įsigyjamais vaistais“ , konsultacijos, kuriose buvo su teikiama tam tikra susvaistais susijusi informacija, bet pacientas neužduodavo nei vieno klausimo buvo įvardintas „Informacija suteikiama vaistininko iniciatyva“. Konsultacijų pasiskirstymas pagal šį parametrą pateikta 3.2.2.2 lentelėje.

3.2.2.2 lentelė. Konsultacijų skirstymas, pagal iniciatyvą rodantyjį subjektą (N=789)

Aktyvieji konsultacijos subjektai Proc.

Informacija suteikiama vaistininko iniciatyva 45

Pacientas aktyviai domisi įsigyjamais vaistais 32

Informacija nesuteikiama, neužduodami tikslinamieji klausimai 17

Informacija nesuteikiama, tačiau užduodami tikslinamieji klausimai 6

Iš viso 100 Konsultacijas, kai informacija apie vaistus nesuteikia skyrėme į dvi dalis a) kai vaistininkas tiesiog paduoda vaistinį preparatą ir nesuteikia jokios

informacijos; b) kai vaistininkas nesuteikia jokios informacijos, bet pasitikslina paciento, ar šis šią informaciją žinąs.

17 proc. visų vaistinės pacientų, įsigyjančių vaistinius preparatus, negavo jokios vaistininko konsultacijos ir vaistininkas net nepasiteiravo jų, ar jie žino kam skirtas įsigyjamas vaistas bei kaip jį vartoti.

Vaistininko tikslinamieji klausimai, padedantys įvertinti paciento turimas žinias ir bei sužinoti, kokios informacijos pacientui reikia, norint padėti jam tinkamai vartoti vaistus. Šiuos klausimai buvo užduoti 50,32 proc. visų vaistus įsigijusių pacientų. 4.2.2.3 lentelėje pateikti vaistininko užduodamų tikslinamųjų klausimų pavyzdžiai.

3.2.2.3 lentelė. Vaistininko užduotų tikslinamųjų klausimų pavyzdžiai (N=397)

Vaistininko užduodamų tikslinamųjų klausimų pavyzdžiai

„Jums turbūt gydytojas paaiškino?..“; „Ar gydytoja sakė kaip vartoti?“; „Ar anksčiau jau vartojote šiuos vaistus?“; „Ar pirmą kart vartosite?“; „Ar seniai vartojate?“; „Ar žinote gėrimo schemą?“; „Ką dar vartojate?“; „Ką naudojate?“; „Ar negeriate kitų A grupės vitaminų?“; „Koks Jūsų kraujo spaudimas?“; „Kokie simptomai?“; „Ar padėjo anksčiau vartoti vaistai?“; „Ar sau perkate?“; „Ar ne vaikui?“; „Kiek metų Jūsų vaikui?“; „Ką skauda? Kiek laiko? Koks amžius?“; „Ko norėtumėte dar paklausti?“

57

Iš 3.2.2.2 lentelėje pateiktos informacijos matome, kad aktyviai savo vaistais domėjosi ir bent vieną klausimą, apie įsigyjamus vaistus, uždavė tik trečdalis (32 proc.) visų visuomenės vaistinės pacientų.

3.2.2.4 lentelėje pateiktas sąryšis tarp aktyviai savo vaistais besidominčių

pacientų ir įvairių veiksnių. Lyginant du santykinius dydžius ir norint nustatyti, ar jų skirtumas esminis buvo apskaičiuojamas z-koeficientas. Skirtumas laikomas statististiškai reikšmingu, jei z reikšmė didesnė nei 1.96. Kaip matome iš 3.2.3 lentelėje pateiktos informacijos – nėra statistiškai patikimo skirtumo tarp vyrų ir moterų, tačiau vyresni ir daugiau vaistų įsigy-jantys pacientai aktyviau domisi įsigyjamais vaistiniais preparatais (p<0,001).

3.2.2.4 lentelė. Pacientų aktyvaus domėjimosi įsigyjamais vaistais priklauso-mybė nuo įvairių veiksnių (N=253)

Aktyviai savo susidomėjimą reiškusieji pacientai dažnai prašydavo vais-

tininko suteikti ne tik bazinę, kituose rašytiniuose šaltiniuose randamą infor-maciją (pavyzdžiui, kaip tinkamai vartoti vaistą) bet taip pat ir prašydavo palyginti kelis vaistinius preparatus ar gydymosi strategijas. 3.2.2.5 lentelėje pateikti pacientų užduodamų klausimų pavyzdžiai.

Požymis Aktyviai besidomintieji, proc. (N)

Statistinis patikimumas

(didėjimo kryptim)

Teko laukti eilėje 32 (484) Eilė vaistinėje

Nebuvo eilės 33 (305) z = 0,29 (p>0,05) sn

Moterys 32 (589) Lytis

Vyrai 33 (200) z = 0,33 (p>0,05) sn

Jaunesni ir vidutinio amžiaus 28 (532)

Amžiaus grupė Vyresnio amžiaus 41 (257)

z = 3,75 (p<0,001)

1 21 (490) Įsigyjamų vaistų skaičius 2 ir daugiau 51 (299)

z = 8,84 (p<0,001)

58

3.2.2.5 lentelė. Klausimų vaistininkui pavyzdžiai apie vaistų pasirinkimo al-ternatyvas (N=112)

Klausimai vaistininkui apie vaistų pasirinkimo alternatyvas „Kas geriau: ar gerti vaistus, ar su druska skalauti?“; „Nenoriu sirgti, skubu į darbą: duosite vitamino C ar ką efektyvesnio?“; „Ar reikia eiti pas gydytoją?“; „Ar vaistas X, geresnis už Y?“; „Ar vaistas X, panašus į Y?“; „Ar vaistas X geras?“; „Nuo ko yra Y? Yra geresnių/piges-nių/ilgiau veikiančių?“; „Kurie stipresni?“; „Kurio sudėtyje yra Z?“; „Nuo ko vaistai W?“; „Ką galite pasakyti apie X?“; „Čia paskirti migdomieji ar raminantieji?“; „Ar jie būtini“; „O kodėl man paskirti vaistai?“; „Patarkite, vartoju receptinius vaistus, bet vis vien…“.

3.2.2.1 pav. Pokalbių turinio priklausomybė nuo to, kas (vaistininkas ar

pacientas) inicijuoja pokalbį (N=602)

Kai pacientas aktyviai nesidomi įsigyjamais vaistais ar savo būkle vaisti-ninkai linkę (p<0,001) suteikti informaciją tik apie vaistą, o ne apie galimas alternatyvas ar ligos etiologiją.

3.2.2.2 pav. pateikti dažniausiai aptarti aspektai. Dažniausiai suteikiama informacija kada vartoti vaistus (74 proc. visų vaistus įsigyjusių pacientų). Jei vertintume tin pacientus, kur jei vertintume kokia dalis iš aptarusių savo įsigyjamus vaistus su vaistininku gavo informaciją apie šį aspektą (t. y. nevertinant tų 187 pacientų išgirdusių tik techninę informaciją – vaisto kainą ar pavadinimą) skaičius būtų pakankamai įspūdingas – 96 proc. visų aptarusių įsigyjamą vaistą su vaistininkų (N=789) gavo informaciją kada vartoti vaistą. Rečiausiai – vaisto nepageidaujamos reakcijos ir kiti įspėjimai (po 2 proc. – t. y. atitinkamai 13 ir 14 iš 789 vaisto įsigijimo atvejų).

59

3.2.2.2 pav. Konsultacijos tematiniai probleminiai aspektai (N = 789)

*p<0,001; ** p<0,05; ns – statistiškai nereikšmingas skirtumas

3.2.2.3 pav. Vaistininkų su aktyviais ir pasyviais pacientais aptarti informacijos aspektai (N = 789)

60

Pacientai, kurie aktyviai domisi savo įsigyjamais vaistais, paprastai aptaria daugiau informacijos aspektų (p<0.001). 3.2.2.3 pav. palyginta, kokie informacijos aspektus dažniau yra aptariami vaistininkų iniciatyva, o kurie pacientų. Kaip matome iš pateiktos medžiagos – vaistininkai savo iniciatyva dažniausiai pataria kada ir kaip vartoti vaistą. Statistiskai reikš-mingi skirtumai užregistruoti beveik visose grupėse (išskyrus rečiausiai aptartų aspektų grupes: „laikymo sąlygos“, „įspėjimai“ bei galimas NRV pasireiškimas).

Informacija buvo pateikiama kiekvienu atveju pritaikant pacientui skiria-mą informaciją ją suasmeninant (personalizuojant) – t. y. suteikiama infor-macija atskiram pacientui skirtingai: išdėstant informacijos aspektus skir-tinga tvarka, kartais pabrėžiant skirtumus tarp kelių vartojamų preparatų, o taip pat išklausiant informaciją apie ankstesnę vaistinių preparatų vartojimo patirtį. 3.2.2.6 lentelėje pateikti kai kurių atskirų konsultacijų fragmentai pateikiant pacientų klausimų užduotų klausimų formuluotes teiraujantis apie skirtingus su vaistu susijusios informacijos aspektus, o taip pat ir visuo-menės vaistinės vaistininkų pateiktos informacijos pavyzdžius.

3.2.2.6 lentelė. Aptartųjų su informacijos aspektų pavyzdžiai (N=602)

Informacijos aspektas

Pacientų užduotų klausimų pavyzdžiai

Vaistininkų pateiktų atsakymų pavyzdžiai

Kaip vartoti vaistus?

Kaip sugirdyti vaikui? Kuria puse naudoti? Kiek kartų galima vartoti? Ar bus instrukcija? Kaip vartoti? Po kiek gerti? Ar užtenka viena kart per parą? Kaip įpilti?

„po vieną tabletę“, „trinsite kojas“, „ištirpdysite ir sugirdysite (vaikui)“, „užsigerkite vandeniu“ ir pan.

Kada vartoti vaistus?

Kada gerti? Iš ryto ar vakare? „ryte/vakare“; „3 kartus per dieną“

Sąveika su maistu Prieš ar po valgo? Valgio metu, po valgio

Kaip veikia vaistai? Kam šie vaistai skirti? Nuo ko šie vaistai? Ar šie vaistai pagerins atmintį?

„Vaistukai suskystins kosulį“; „miegui“ „nuo skrandžio“; „čia toks purškalas nuo..“

Kaip ilgai teks vartoti vaistą?

Kiek mėnesių galima juos vartoti? Kiek galima vaistus vartoti, kad nepakenktų?

„Gerkite griežtai pagal schemą“; „netrumpiau 3 mėn.“, „Reik gerti bent 4 dienas.“

61

3.2.2.6 lentelės tęsinys.

Informacijos aspektas

Pacientų užduotų klausimų pavyzdžiai

Vaistininkų pateiktų atsakymų pavyzdžiai

Galimos NRV Ar nekenksmingas vaistas? Ar širdžiai nepakenks?

„Gali būti permušimai“, „gali išberti odą“, „Ar ankščiau Jums nepasireiškė alergija?“

Sąveika su kitais vaistais

Ar nebus šalutinio poveikio kartu vartojant X ir Y?

„Tik kartu negerkite..“

Įspėjimai Esu alergiškas. „Vengti tiesioginių saulės spindulių“, „Vairuosite?“

Laikymo sąlygos Privalau laikyti šaldytuve? „Laikykite šaldytuve“, „vėsiai“

Sveikos gyvensenos patarimai

Ar galima sportuoti? Ko negalima valgyti? Kas man kenkia? Ar reikia šildytis?..

„Stenkitės atsipalaiduoti“, „atlikite kvėpavimo prati-mus“, venkite riebaus maisto“

Dažnai su vienu pacientu būdavo aptariama daugiau nei vienas informa-

cijos aspektas. Vidutiniškai 2,12 (mediana 2, mažiausia reikšmė – nei vieno (N=189), didžiausia reikšmė – 8 (viso tyrimo metu užfiksuota 10 skirtingų informacijos aspektų). 3.2.2.4 paveiksle pateikiami rezultatai, kiek iš viso aptariama informacijos aspektų vieno vizito metu.

3.2.2.4 pav. Su pacientais aptariamų skirtingų probleminių tematinių

aspektų kiekiai

62

Lyginant skirtingų tipų vaistus bei jų klausimo būdus ir aptariamų infor-macijos aspektų kiekį (konsultacijos trukmę (3.2.2.5 pav.) galime konstatuo-ti, jog daugiausia informacijos aspektų aptariama, kai pacientas įvardina jį kamuojančią problemą, ar renkasi kelis vaistinius preparatus, o mažiausiai – kai prašo nereceptinio vaisto firminiu pavadinimu.

3.2.2.5 pav. Aptartų informacijos aspektų kiekio priklausomybė nuo būdo,

kuriuo teiraujamasi vaisto.

3.2.2.7 lentelėje parodyta, jog dauguma konsultacijų buvo atliekama žodžiu. Kas penktam iš informaciją gavusių pacientų ji buvo suteikta ir žo-džių ir raštu. Itin maža daliai buvo patarta perskaityti instrukcijas. Reikia pa-žymėti, jog šių pacientų tarpe yra 3 pacientai (iš 7 kuriems patarta perskaityti instrukcija) kurie uždavė klausimus apie vaisto vartojimą vaistininkui. Taigi galima teigti, jog tik 1,18 proc. (3 iš 253) pacientų, aktyviai besidomėjusių savo vaistais, vaistininkas į juos neatsakė, o patarė pasidomėti kituose šalti-niuose.

63

3.2.2.7 lentelė. Informacijos suteikimo būdas (N=602)

Aptariama informacija Proc.

Žodžiu 61

Raštu 20

Žodžiu+raštu 18

Rekomenduojama perskaityti informacinį lapelį 1

Iš viso 100

3.2.2.8 lentelė. informacijos tematinę įvairovę įtakojantus veiksniai.

Požymis Informacijos

aspektų skaičius

SN Statistinis

patikimumas (didėjimo kryptim)

Tenka laukti eilėje 2,14 1,933 Eilė vaistinėje Nėra eilės 2,08 1,927

t = 0,43 (p>0,05) sn

Moterys 2,05 1,923 Lytis

Vyrai 2,32 1,941 t = 1.70 (p>0,05) sn

Jaunesni ir vidutinio amžiaus 1,97 1,875 Amžiaus

grupė Vyresnio amžiaus 2,43 2,007

t = 3,08 (p<0,05)

1 vaistas 1,66 1,612 Įsigyjamų vaistų kiekis 2 ir daugiau 2,88 2,159

t = 8,44 (p<0,001)

Buvo 2,66 1,580 Padėka

Nebuvo 1,33 1,964 t = 10,11 (p<0,001)

Apie vaistą 2,34 1,538 Apie ką kalbamą Apie vaistą ir

alternatyvas, problemas 4,21 1,626

t = 12,07 (p<0,001)

Užduodami 2,93 2,011 Vaistininko tikslinamieji klausimai Neužduodami 1,30 1,435

t = 13,02 (p<0,001)

Pacientai aktyviai besidomintieji 3,82 1,797

Pacientų aktyvumas Pacientai, kuriems

informacija suteikiama vaistininko iniciatyva

2,01 1,263

t = 13,76 (p<0,001)

64

Informacijos aspektų aptariamų visuomenės vaistinėje per vaistininko- paciento konsultaciją kiekis sietinas su visa eile veiksnių. Iš lentelėje 3.2.2.8 matome, jog vyresni, įsigyjantieji daugiau vaistinių preparatų, aktyviai besidomintieji vaistais, bei aptariantieji su vaistininku ne tik konkretų vaistą, bet ir alternatyvas – aptaria daugiau su vaistais sietinos informacijos aspektų (p<0,001). (Skirtumo tarp šių dydžių patikimumo įvertinimui buvo naudo-jamas Stjudento (t) kriterijus).

Reikia pažymeti, kad imant vertinat skirtumą tarp vyrų ir moterų grupių, statistiškai patikimo skirtumo negauta (p>0.05), tačiau palyginus duomenis skirtingose vyrų ir moterų amžiaus grupėse (3.2.2.6 pav.), matome, jog visose amžiaus grupėse vyrai su vaistininku aptaria daugiau informacijos aspektų. Ryškiausias skirtumas stebimas jauniausių vaistinės pacientų (iki 30 metų) grupėje. (Paveiksle pavaizduota standartinio normaliojo skirstinio Z skalė, kurios vidurkis yra lygus nuliui, o standartinis nuokrypis lygus vienetui. Skirtumas didesnis nei 0.20 yra statistiškai reikšmingas).

3.2.2.6 pav. Suteiktos informacijos tematinės įvairovės pasiskirstymas

įvairiose amžiaus grupėse

65

Teoriškai samprotaujant yra akivaizdu, kad paciento konsultavimo truk-

me ir konsultavimo tematine įvairovė (daugiaaspektiškumas) yra tarpusavy-je susiję dydžiai daugelio turinio aspektų išaiškinimas pacientui, įvairių tematinių siužetinių konsultavimo linijų plėtojimas natūraliai pareikalauja laiko. Pagrįstai galima tikėtis, jog, kuo išsamesnė konsultacija, tuo ilgesnė paciento konsultavimo trukmė. Šią teorinę prielaidą patvirtino ir turimi sta-tistiniai duomenys, gauti stebint vaistininko ir paciento interakciją. Kore-liacijos koeficientas (r) tarp trukmės ir išsamumo sudaro 0,39 ir yra statistiš-kai labai patikimas (p = 0,000)

3.2.2.7 pav. Paciento konsultavimo trukmes ir tematinės įvairovės

priklausomybė

Atsižvelgiant į šį faktą, buvo nuspręsta iš abiejų minėtų dydžių sudaryti jungtinį indeksą. Indeksui sudaryti buvo panaudota faktorinė analizė (pa-grindinių komponenčių metodas). Buvo gauti statistiškai „gryni“ (angl. mo-del-fit) faktorinio modelio rodikliai: paaiškinta modelio sklaida 69,6 proc., kintamųjų faktorinis svoris po 0,83. Gautas faktorinis įvertis ir buvo laiko-mas jungtiniu indeksu. Aukštas indekso įvertis rodo, kad paciento konsulta-cijos metu buvo aptarta daugelis tematinių aspektų, o pati konsultacija už-truko santykinai ilgai. Žemas indekso įvertis rodo, kad paciento konsulta-

66

vimas užtruko santykinai trumpai, o įvairesnės tematinės siužetinės linijos išplėtotos nebuvo. Kaip žinoma faktoriniai įverčiai atitinka standartinio nor-maliojo skirstinio Z skalę, kurios vidurkis yra lygus nuliui, o standartinis nuokrypis lygus vienetui. Sudarytam indeksui buvo suteiktas darbinis pava-dinimas: „konsultavimo trukmės ir tematinės įvairovės indeksas“.

Stebėtų visuomenės vaistinės pacientų konsultacijos trukmės buvo skir-tingos. 3.2.2.9 lentelėje pateiktos bendrosios visuomenės vaistinės pacientų konsultacijos trukmės charakteristikos.

3.2.2.9 lentelė. Bendrosios konsultacijų trukmės charakteristikos

Požymis Matmuo Vertė

Vidurkis 2,24 min.

Minimali 10 s.

Maksimali 20 min.

Mediana 2 min.

Suteikiamos konsultacijos trukmė (N=1024)

Standartinis nuokrypis (SN) 2,12

3.2.2.8 pav. Konsultacijos trukmės sukauptieji dažniai

67

Pažvelgus į 3.2.2.8 paveikslą galime konstatuoti, kad konsultacijų trukmė yra labai įvairi (tai byloja ir didelis standartinis nuokrypis), tačiau net 70 proc. visų konsultacijų nesiekia 2 minučių, o 95 proc. konsultacijų yra trumpesnės nei 5 minutės. Vidurkį „iškelia“ kelios itin ilgos konsultacijos.

3.2.2.9 pav. Suteiktos informacijos tematinės įvairovė ir konsultavimo

trukmės indekso dinamika įvairiu darbo dienos metu

3.2.2.9 pavekslas atksleidžia, kad konsultavimo trukmės ir tematinės įvairovės indekso reikšmės kinta skirtingu darbo dienos metu. Atkreiptinas dėmesys į rytines (vos tik atsidarius vaistinei – pirmas pusvalandis po 8 val.), pietų meto (apie 12:00–13:00) bei valandas prieš užsidarant vaistinei – tuo metu konsultacijos yra trumpesnės, jose aptariama mažiaus tematinių aspektų. Gali būti, jog dėl paciento (ar vaistininko) skubos svarbi informacija bus neaptarta su pacientu.

68

Skirtumai atskirose vaistinėse grafiškai pavaizduoti 3.2.2.10 ir 3.2.2.11 paveiksluose. 3.2.2.10 paveikslas atskleidžia, kad turtose A, D, E vaistinėse buvo aptariama daugiau informacijos aspektų su pacientais, bei pačios konsultacijos trukdavo ilgiau nei vaistinėse B ir C. 3.2.2.11 matome kad šiose vaistinėse (B ir C) taip pat rečiau buvo užduodami tikslinamieji klausimai. E vaistinėje tiksliniamieji klausimai buvo užduodami šiek tiek dažniau, o dažniausiai – A ir D vaistinėse. Visais atvejais stebimas statis-tiškai patikimas skirtumas, kad konsultacija trunka ilgiau bei jos metu aptariama daugiau tematinių informacijos aspektų, kai vaistininkas užduoda tikslinamuosius klausimus pacientui, t.y. kai vaistininkas siekia įtraukti pacientą į pokalbį ir pateikti konkrečiai būtent tam pacientui pritaikytą informaciją.

3.2.2.10 pav. Suteiktos informacijos tematinė įvairovė

atskirose vaistininėse

69

3.2.2.11 pav. Vaistininko užduodamų tikslinamųjų klausymų įtaka

knsultavimo trukmės ir tematinės įvairovės indeksui

3.3 Slapto pirkėjo tyrimas vertinant vaistininko konsultaciją teikiant kraujospūdžio matavimo paslaugą

Slapto pirkėjo tyrimas,siekiant įvertinti visuomenės vaistinėse teikiamas papildomas paslaugas, tokias kaip kraujospūdžio matavimas, atskleidė, kad visuomenės vaistinėse dažnai teikiamos papildomos paslaugos teikia dažna vaistinė. Iš 3.3.1 ir 3.3.2 paveikslų pateiktos informacijos galime spręsti, kad papildomas kraujospūdžio matavimo paslaugas teikia 38 proc. visų Kauno miesto ir rajono vaistinių (Duomenų nepavyko gauti tik 9 iš 216 atvejų: Tiek vaistinių faktiškai savo veiklos nevykdė ir jokių paslaugų pacientams neteikė, nors ir turėjo licencijas)

Didesnioji vaistinių dalis šias paslaugas teikia nemokamai. Tais atvejais, kai paslauga yra apmokestinta – mokestis svyruoja nuo 1 Lt. iki 20 cnt., o dažniausiai pasitaikanti reikšmė 50 cnt.

70

3.3.1 pav. Vaistinių pasiskirstymas pagal tai, ar jose teikiama AKS

matavimo paslaugos (N=216)

3.3.2 pav. Vaistinių pasiskirstymas pagal tai, ar teikiama AKS matavimo

paslauga yra mokama (N=83)

Šia paslaugą apmokestina daugiausia (96 roc.) vaistinių turinčių stačiona-rius matavimo prietaisus (nustatyti tik 7 atvejai, kai buvo teikiama stacionariais prietaisais neimant už tai mokesčio), o matuojantieji spaudimą nešiojamaisiais pritaikytais matuoti spaudimą namų sąlygomis mokestį ima retai (4 proc.): buvo užfiksuotas tik vienas atvejis, kai buvo imamas mokestis už kraujospūdžio matavimą nešiojamu prietaisu. Tiesa, kaina irgi buvo mažiausia – 20 cnt. ir imama tik iš neperkančiųjų vaistus. Perkan-tiesiems vaistus ši paslauga nemokama.

Visose mūsų aplankytose vaistinėse kraujo spaudimas buvo matuojamas elektroniniais kraujospūdžio nustatymo prietaisais, kurių veikimas pagrįstas oscilometriniu metodu (į manžetę pripumpuojamas oras ir visiškai sustabdoma kraujotaka arterijoje, tada po truputį išleidžiamas oras. Kai spaudimas manžetėje susilygina su spaudimu arterijoje, kraujo srovė, tekėdama per suspaudimo zoną, sukelia manžetėje oro pulsaciją, kurią registruoja skaitme-

71

ninis aparatas [263]). Tuo tarpu etaloniniu Korotkovo metodu, kai reikalingi specialūs stetostoskopo ir specialaus prietaiso naudojamosi įgūdžiai [263] nebuvo imtasi nei vienoje kraujospūdžio paslaugas teikiančioje vaistinėje.

Pagalba bei nuorodos kaip tinkamai pasiruošti kraujospūdžio matavimo procedūrai ne visuomet buvo pateikti pacientui, arba suteikti tik užklausus. (3.3.1 lentelė) Iš pateiktų duomenų matėme, jog daugumoje atveju pagalba bei instrukcijos, kokiu būdu matuotis spaudimą (prieš matuojant AKS, kele-tą minučių tiriamasis neturi keisti kūno pozos, matavimo metu negalima ju-dėti, judinti rankų, kalbėti, tiriamasis turi sėdėti patogiai atsirėmęs į kėdės atlošą, atsmaukta rankovė neturi veržti žasto, dilbis turi būti padėtas ant ho-rizontalaus paviršiaus delnu į viršų, ranka šiek tiek sulenkta per alkūnę, rau-menys atpalaiduoti. Matuojant skaitmeniniu matuokliu, manžetės vamzdelis turi būti žasto arterijos protekcijoje. Manžetė vyniojama tampriai, tačiau neveržiant žasto [263, 237]).

3.3.1 lentelė. Pagalbos, kaip tinkamai išsimatuoti kraujospūdį suteikimas (N=83)

Pagalba matuojant kraujospūdį Proc.

Pagalba suteikta vaistininko iniciatyva 55

Pagalba suteikta paprašius 13

Pagalba nesuteikta 7

Iš viso 100

3.3.3 pav. Vaistinių pasiskirstymas pagal tai, ar rodmenys buvo komentuoti

žodžiu (N=83)

Antra ne mažiau svarbi kokybiškos paslaugos suteikimo dalis – kraujo-spūdžio reikšmių lentelės prieinamumas, rezultatų komentaras žodžiu (3.3.3 pav.). Reikšmių lentelė [239], kaip tinkamai įvertinti savo kraujospūdį buvo

72

prieinama tik tais atvejais, kai kraujo spaudimas buvo matuotas stacionariu prietaisu, kitais atvejais pacientui tokia galimybė pasiūlyta nebuvo, tik vienu atveju vaistininkė kalbėdama apie AKS žalą rekomendavo panaršyti in-ternete ir susirasti reikšmių lentelę.

Siekiant įvertinti kraujospūdžio rezultatų pateikimą išvedėme „Jungtinį AKS matavimo kokybės indeksą“. Jį gavome susumavę 3 veiksnius: 1) pa-galbos suteikimą; 2) rezultatų komentarą žodžiu; 3) Pateiktą reikšmių lente-lę [239] (maksimali indekso reikšmė lygi 3, minimali – 0, vidurkis – 1,78, mediana – 2, standartinis nuokrypis – 0,87).

3.3.2 lentelė. Jungtinio AKS matavimo indekso priklausomybė nuo įvairių veiksnių

sn – statistiškai nereikšmingas skirtumas.

Požymiai (atvejų skaičius)

Jungtinio AKS matavimo kokybės indeksas

SN

Statistinis patikimumas

(didėjimo kryptim)

Įmonė (22) 1,90 0,683 Ar tinklinė vaistinė? Filialas (61) 1,74 0,929

t = 0,85 (p>0,05) sn

1 (58) 1,71 0,817 Darbuotojų skaičius oficinoje 2 ir daugiau (25) 1,96 0,978

t = 1,12 (p>0,05) sn

Miestas (72) 1,74 0,856 Vaistinės vieta

Rajonas (11) 2,09 0,943 t = 1,16

(p>0,05) sn

Nebuvo eilės (52) 1,88 0,808 Eilė vaistinėje

Teko laukti eilėje (31) 1,61 0,955 t = 1,32

(p>0,05) sn

1 (52) 1,67 0,833 Kasų skaičius oficinoje 2 ir daugiau (31) 1,96 0,912

t = 1,45 (p>0,05) sn

Iki 140/90 mm Hg (17) 2,23 0,903 Kraujospūdžio rodiklis Virš 140/90 mm Hg (66) 1,67 0,829

t = 2,32 (p<0,05)

Mažas (iki 30 m2) (35) 1,51 0,742 Vaistinės oficinos plotas Didelis (virš 30 m2) (48) 1,97 0,911

t = 2,53 (p<0,05)

Mokama (26) 2,31 0,788 Ar paslauga mokama? Nemokama (57) 1,54 0,803

t = 4,10 (p<0,001)

Stacionarus (32) 2,41 0,756 Kraujospūdžio matavimo prietaisų pobūdis Nešiojamas (51) 1,39 0,695

t = 6,17 (p<0,001)

73

3.3.2 lentelėje pateikiama įvairių vaistinės ir vizito požymių sąryšį su vi-dutine AKS matavimo kokybinį indekso reikšme. Vidurkių skirtumo statisti-nis patikimumas vertintas Stjudento kriterijaus pagalba. Iš pateiktų rezultatų matome, kad matavimo kokybės įverčiai yra didesni vaistinėse, teikiančiose mokamas paslaugas stacionariais matavimo aparatais. Paprastai tokius prie-taisus esti įsigijusios didesnio ploto vaistinės. Vienas iš esminių šiuos rezultatus lėmusių faktorių – prie stacionarių aparatų esančios kraujospūdžio reikšmių lentelės. Tuo tarpu kasų ar darbuotojų skaičius oficinoje, ir kiti laukiantys pacientai didesnės reikšmės rezultatų pateikimui neturėjo. Vaisti-ninkai daug mieliau žodžiu komentavo rezultatus tais atvejais, kai kraujo-spūdis buvo iki 140/90 mm Hg, ir atvirkščiai – esant didesnėms kraujospū-džio reikšmėms ne visuomet drįsdavo komentuoti rezultatus.

Vienas iš esminių tinkamos ir kokybiškos konsultacijos komponenčių - pasiruošimas rekomendacijų teikimui – yra ne tik tinkamas kraujospūdžio pamatavimas bei komentaras pacientui, bet ir paciento anamnezės surinkimas. Tikslinamieji klausimai yra pati geriausia priemonė išsiaiškinti, ar į vaistinę kreipėsi pacientas, galintis turėti širdies ir kraujagyslių ligų problemų, bei galimybė sužinoti, ką šis pacientas jau žino apie širdies ir kraujagyslių ligų riziką bei galimybes jų išvengti (3.3.4 pav.).

3.3.4 pav. Vaistinių pasiskirstymas pagal tai, ar vaistininkas uždavė

tikslinamuosius klausimus (N=83)

Užduotus tikslinamuosius klausimus galima būtų suskirstyti į kelias grupes. 3.3.3 lentelėje matome esmines pateiktų tikslinamųjų klausimų gru-pes bei kiek kartų buvo pateiktas vienas ar kitas konkretus klausimas.

74

3.3.3 lentelė. Tikslinamųjų klausimų pobūdis (N=42) Klausimas Atvejų skaičius

Kaip jaučiatės? 2 Bendro pobūdžio klausimai Ar blogai jaučiatės? 4

Iš viso 6 (14 proc.)* Gal įtemptas darbas? 2

„Gal turėjote kokį stresą?“/„Gal turėjote didelį stresą?“ 3

Klausimai, siekiant išsiaiškinti, ar priežastis ne staigus emocinis sutrikimas Gal yra kokių problemų? 1

Iš viso 6 (14 proc.) „Ar skauda širdies plote?“ 7

„Ar nesvaigsta galva?“; 12

„Ar skauda galvą?“/ „Ar neskauda galvos?“ 4 Klausimai būklės kritiškumui nustatyti

„Ar niekur neskauda?“ 2

Iš viso 25 (60 proc.) Ar buvote pas gydytoją, ką rekomendavo? 2

Ar lankėtės pas daktarus? 1

Ar vartojate vaistus? 2

Klausimai, apie paciento kontaktus su kitais sveikatos priežiūros specialistais ir vartojamus vaistus Ką vartojate? 1

Iš viso 6 (45 proc.) Ar tankiai būna padidėjęs spaudimas? 4 Ar dažnai būna toks spaudimas? 3

Ar sekate spaudimą? 10

Klausimai būklės periodiškumui nustatyti?

Ar dažnai matuojatės? 2

Iš viso 19 (14 proc.) *Procentinis vertinimas skaičiuotas nuo bendros sumos (N= 42). atsižvelgiant į tai, jog kai kuriais atvejaus buvo teikta daugiau nei vienas tikslinamasis klausimas– bendra procentų suma nėra skaičiuotina – ji yra didesnė nei 100 proc.

Dažniausiai buvo pateikiama pacientui po 1–2 klausimai, retesniais atvejais po 3. Daugiau 3-ų klausimų nebuvo pateikta nei vienoje vaistinėje. Daugiausia nerimo vaistininkams kėlęs aspektas buvo galimos kritinės širdies ir kraujagyslių ligų būklės, tokios kaip insultas ar infarktas. Būtent šiems aspektams buvo skirta didesnioji dalis klausimų, antrasis pagal dažnumą blokas – klausimai apie padidėjusio kraujospūdžio periodiškumo sumišę su pasiūlymais ilgainiui sekti savo spaudimą.

75

3.3.4 lenetlėje pateiktas 3 įvairių vaistinės ir vizito požymių sąryšis su vaistininko sprendimu užduoti tikslinamuosius klausimus.

3.3.4 lentelė. Vaistininko sprendimo užduoti tikslinamuosius klausimus są-ryšis su įvairiais veiksniais (N=83)

Požymiai (atvejų skaičius)

Vaistininkas už-duodavo tikslina-muosius klausi-mus, proc. (N)

Statistinis patiki-mumas (didėjimo

kryptim)

Įmonė 50 (22) Ar tinklinė vaistinė? Filialas 51 (61)

z = 0,08 (p>0,05) sn

Mažas (iki 30 m2) 48 (35) Vaistinės oficinos plotas Didelis (virš 30 m2) 52 (48)

z = 0,36 (p>0,05) sn

1 51 (55) Kasų skaičius oficinoje 2 ir daugiau 45 (31)

z = 0,54 (p>0,05) sn

Teko laukti eilėje 54 (52) Eilė vaistinėje

Nebuvo eilės 45 (31) z = 0.80 (p>0,05) sn

Stacionarus 44 (32) Kraujospūdžio matavimo prietaisų pobūdis Nešiojamas 55 (51)

z = 0,98 (p>0,05) sn

1 44 (58) Darbuotojų skaičius oficinoje 2 ir daugiau 60 (25)

z = 1,36 (p>0,05) sn

Mokama 39 (26) Ar paslauga mokama? Nemokama 56 (57)

z = 1,46 (p>0,05) sn

Iki 140/90 mmHg 35 (17) Kraujospūdžio rodiklis

Virš 140/90 mmHg 55 (66)

z = 1.53 (p>0,05) sn

Miestas 47 (72) Vaistinės vieta

Rajonas 73 (11) z = 1,78 (p>0,05) sn

Iš viso 51 (83)

76

Lyginant du santykinius dydžius ir norint nustatyti, ar jų skirtumas esminis buvo apskaičiuojamas z-koeficientas. (Skirtumas įvartintas, kaip statistiškai reikšmingu, jei z >1.96 (p<0.05)).

Iš pateiktų duomenų matome, jog vaistininkai mažiau linkę užduoti patikslinamuosius klausimus rajone esančiose vaistinėse, jei paciento kraujospūdžio rodiklis yra vertintinas, kaip „aukštas normalus“ (virš 120/80 mm Hg iki 140/90 mm Hg) nei tada kai fiksuojami aukštesni nei 140/90 mm Hg rodikliai. Dėl santykinai nedidelės tyrimo imties statistiškai patikimo skirtumo (p<0.05) negauta nei vienu atveju. Tačiau pastaruosiu 2 rezultatus galima įvardinti, kaip turinčius tendenciją į patikimumą (praplėtus imtį, šis skirtumas galėtų būti statistiškai patikimas).

Galutinis sėkmingos konsultacijos aspektų – rekomendacijų teikimas bei veiksmų planas pacientui. Pasirinktųjų konsultacijos metu suteiktos infor-macijos ir rekomendacijų vertinimo komponenčių pasiskirstymas paslaugą slaptajam pirkėjui suteikusiose vaistinėse pateiktas 3.3.5 lentelėje. Iš pateik-tų rezultatų galime vienareikšmiškai teigti jog vaistininkai labiau linkę siū-lyti prekės (vaistus, maisto papildus) nei pateikti informaciją apie AKS žalą. AKS keliama žala ir rizikos aptarti tik 5-iose iš 83 konsultacijų. Vaistininkai sunkiai randa tinkamus žodžius kalbėti apie šį svarbų aspektą. Vienas iš pa-čių originaliausių ir privertusių susimastyti bandymų buvo: „Ar neturite problemų su inkstais? Turėsite... Jūsų kraujo spaudimas aukštas!“. Visi kiti bandymai dažniausiai apsiribodavo žodžiais „aukštas AKS kenkia“, „aukš-tas AKS blogai“, „aukštas AKS žalinga“. Paprašius pakomentuoti plačiau liepdavo kreiptis į gydytoją.

3.3.5 lentelė. Suteikiamos informacijos ir rekomendacijų pobūdis bei turinys (N=83)

Konsultacijos baigiamasis akcentas Proc.

Informuojama apie AKS žalą 6

Rekomendacijos nuolat sekti kraujospūdžio rodiklius 27,7

Informuojama apie rizikos veiksnius, bei galimybes jų išvengti 24,1

Patarimas kreiptis į gydytoją 15

Nemedikamentinė informacija ir rekomendacijos (galimi keli atsakymai)

Bent vienas iš šių aspektų 50

Maisto papildus 51,8

Kraujospūdį mažinančius vaistus 14,5

Vaistus ir maisto papildus 7,2

Siūlymas įsigyti prekes (galimas 1 atsakymas)

Bent vienas iš šių aspektų 73,5

77

Didesnioji dalis vaistininkų pateikė tik kurį vieną iš būtinų gyvenimo būdo pokyčių sarašo. Konsultacijų kur pacientui buvo rekomenduojama keli aspektai (pvz., paaiškinimas, kodėl svarbu kontroliuoti AKS, nuolat sekti spaudimą, keisti gyvenimo būdą) buvo mažuma. 3.3.6 lentelėje dažniausiai minėti sveikos gyvensenos aspektai.

3.3.5 pav. Konsultacijų pasiskirstymas pagal rekomenduotų gyvenimo būdo

pokyčių skaičių (N=83)

Rekomenduotų gyvenimo būdo pokyčių vidurkis siekia 0,83 (minimali reikšme – 0, maksimali – 4, SN = 1,08). 3.3.5 paveiksle pavaizduota konsul-tacijų pasiskirstymas pagal rekomenduotų gyvenimo būdo pokyčių skaičių. Galima apibendrinti, jog tik 9 proc. konsultacijų buvo aptarta daugiau nei 3 rekomenduojami gyvenimo būdo pokyčiai, o daugiau nei puse atvejų galima nebuvo pateikta nei vienos nemedikamentinės rekomendacijos.

Apibendrinant reikia pasakyti, kad vaistininkai nenoriai šnekėjo šiomis temomis, labai dažnai po paciento užduotų klausimų jie rekomenduodavo pacientui kreiptis pas gydytoją ir ten užduoti šiuos klausimus. 3.3.6 lentelėje pateiktos dažniausios gyvenimo būdo pokyčių rekomendacijos.

78

3.3.6 lentelė. Dažniausiai siūlyti gyvenimo būdo pokyčiai (N=41)

Aspektai Atvejų skaičius

„Reikia naikinti priežastis, vaistai nepadės reikia sveikai gyventi“ 1

„Žiūrėti gyvenimo būdą“, „Keisti gyvenimo būdą“ 5 Bendro pobūdžio rekomendacijos

„Vengti streso“, „Mažinti stresą“ 3

Iš viso 9 (22 proc.)

„Reguliuoti maistą“, „Sekti maistą“, „Sveikai maitintis“, „Sveikai valgyti“, „Žiūrėti mitybą“ 17

Mitybos įpročiai „Vengti sūraus maisto“, „Nevalgyti sūriai“ 6

Iš viso 21 (51 proc.)

„Sportuoti“ 3 Fizinio aktyvumo patarimai „Pratimus daryti reikia“ 1

Iš viso 4 (10 proc.)

„Atlikti cholesterolio kraujyje tyrimą“, „Žiūrėti cholesterolį“ 6 Kita

Nerūkyti 1

Iš viso 7 (17 proc.)

Dažniausiai rekomenduota keisti mitybos įpročius arba gyvenimo būdą bendrąja prasme. Tik 1 iš aplankytųjų vaistinių buvo pasiteirauta, ar pacientas rūko ir rekomenduota mesti rūkyti. Pasiūlymai sportuoti buvo labai aptakūs ir nekonkretūs. Paprašius pakomentuoti plačiau liepdavo kreiptis į gydytoją.

Nei vienoje iš aplankytųjų vaistinių pacientui nebuvo pasiūlytas lankstinukas, ar kiti šaltiniai, kur galima gauti daugiau informacijos apie aukšto arterinio kraujospūdžio žalą bei būtinus gyvenimo būdo pokyčius.

3.3.7 lentelėje pateikta rekomenduotų gyvenimo būdo pokyčių skaičiaus priklausomybė nuo įvairių veiksnių. Statistinis vidurkių skirtumo patikimu-mas buvo tikrinamas remiantis Stjudento kriterijumis (t). Kaip matome daugiau rekomendacijų buvo teikiama mažose vaistinėse, kai nebūdavo eilės (p<0,05). Galima būtų išskirti ir vaistines nepriklausančias tinklams (įmo-nes, o ne filialus), bei situacijas, kai vaistininkas vaistinėje būdavo vienas, be kolegų. Dėl santykinai nedidelės tyrimo imties statistiškai patikimo skirtumo (p<0,05) šiais atvejais. Tačiau pastaruosius 2 rezultatus galima įvardinti, kaip turinčius tendenciją į patikimumą (praplėtus imtį, šis skirtumas galėtų būti statistiškai patikimas).

79

3.3.7 lentelė. Rekomenduotų gyvenimo būdo pokyčių skaičiaus priklausomy-bė nuo įvairių veiksnių (N=83)

Požymiai (atvejų skaičius) Rekomen-

dacijų vidurkis

SN Statistinis patiki-mumas (didėjimo

kryptimi)

Mokama (26) 0,770 1,070 Ar paslauga mokama? Nemokama (57) 0,860 1,093

t = 0,35 (p>0,05) sn

Iki 140/90 mm Hg (17) 0,942 1,197 Kraujospūdžio rodiklis Virš 140/90 mm Hg (66) 0,803 1,055

t = 0,43 (p>0,05) sn

Miestas (72) 0,791 1,047 Vaistinės vieta

Rajonas (11) 1,091 1,300 t = 0,73 (p>0,05) sn

Stacionarus (32) 0,969 1,177 Kraujospūdžio ma-tavimo prietaisas Nešiojamas (51) 0,745 1,017

t = 0,89 (p>0,05) sn

1 (52) 0,942 1,127 Kasų skaičius

2 ir daugiau (31) 0,645 0,984

t = 1,26 (p>0,05) sn

Įmonė (22) 1,136 1,320 Ar tinklinė vaistinė

Filialas (61) 0,721 0,968 t = 1,35 (p>0,05) sn

1 (58) 0,948 1,161 Darbuotojų skaičius oficinoje 2 ir daugiau (25) 0,560 0,821

t = 1,77 (p>0,05) sn

Nebuvo eilės (52) 1,000 1,206 Eilė vaistinėje

Teko laukti eilėje (31) 0,548 0,768 t = 2,08 (p<0,05)

Mažas (iki 30 m2) (35) 0,829 1,014 Vaistinės oficinos plotas Didelis (virš 30 m2) (48) 0,333 1,136

t = 2,09 (p<0,05)

Daug dažniau pacientams buvo siūloma įsigyti įvairių prekių: 3.3.6 ir

3.3.7 paveiksluose, kokios prekės buvo siūloma pacientui. Tik 27 proc. vaistinių pacientui nebuvo pasiūlyta jokių prekių (3.3.6 paveikslo duome-nys), 21 proc. vaistininkų siūlė įsigyti ir pradėti vartoti receptinius vaistus (atskirai arba kartu su maisto papildais).

80

3.3.6 pav. Siūlomų prekių tipai (N=83)

3.3.7 pav. pateikti dažniausiai siūlyti įsigyti vaistai ir maisto papildai (kai kuriuos vaistinėse siūle po kelias prekes, dažniausiai vaistą ir maisto papildą, vienu atveju pasiūlė dviejų rūšių arbatas „nuo aukšto kraujo spaudimo“ ir „nuo streso“).

3.3.7 pav. Dažniausiai rekomenduotos prekės (N=61)

81

4. REZULTATŲ APTARIMAS

PSO teigimu netinkamas vaistų vartojimas sąlygoja padidėjusias išlaidas sveikatos apsaugai, didina hospitalizacijos riziką ir mažina išgyvenamumą [236, 222, 116, 154].

Netinkamo vaistų vartojimo problema aktuali ir Lietuvos visuomenės vaistinių pacientams. Vaistinės pacientų apklausa atskleidė, jog beveik 37 proc. pacientų ne visuomet vykdo vaistų tinkamo vartojimo nuorodas. Atlikto tyrimo rezultatai panašūs į V. Petkovos Bulgarijoje atlikto tyrimo rezultatus [218], kur ne visuomet vaistų tinkamo vartojimo nuorodų paiso 40 proc. apklaustų visuomenės vaistinės pacientų. A.C.Marby ir kt. studija (Švedija) [178], nurodo, jog atidūs vaistų vartojimo nuorodoms 46 proc. pacientų. Pasaulio sveikatos organizacija pažymi, jog vaistus dažnai vartoja netinkamai lėtinėmis ligomis sergantys pacientai [277]. Tinkamai vaistus vartojančių pacientų dalis skirtinguose tyrimuose svyruoja nuo 30 iki 50 proc. [277, 210, 162]. Klinikiniuose tyrimuose žymimi geresni rodikliai [210, 163, 60]. Dėl to netinkamai vaistus vartojantys pacientai gali nesu-laukti teigiamo vaistinio preparato poveikio, kuris buvo patvirtintas kliniki-nių tyrimų metu [277, 163].

Mūsų apklaustųjų grupėje tarp vyrų ir moterų nebuvo patikimo skirtumo (p>0,05) dėl netinkamo vaistų vartojimo. Nors ankstesni (1978 m.) tyrimai [261] teigė, jog moterys atidžiau laikosi vaistų vartojimo nuorodų nei vyrai, tačiau mūsų gauti rezultatai patvirtino pastarųjų dešimtmečių autorių [144, 153] teiginius, jog šiais laikais lytis nėra tinkamą vaistų vartojimą lemiantis veiksnys. Daug reikšmingesni gali būti kultūriniai skirtumai, išsilavinimas ar savo būklės rimtumo supratimas [153]. E. Vermeire straipsnyje apžvel-giančiame netinkamo vaistų vartojimo tyrimus per pastaruosius trisdešimties metų [263] teigia, jog įvairūs autoriai yra tyrę daugiau kaip 200 įvairių socialinių ir ekonominių veiksnių, tačiau nei vienas jų nėra predisponuo-jantis (lemtingas) – paciento nusiteikimą tinkamai (ar netinkamai) vartoti vaistus lemia kompleksas aplinkybių.

Mūsų tyrimo respondentai tarp netinkamo vaistų vartojimo priežasčių dažniausiai minėjo – užuomaršumą (25 proc.) ir vaistų nevartojimą, nes pradėjo jaustis geriau (47 proc.); 20 proc. respondentų negalėjo nurodyti ne-tinkamą vaistų vartojimą lėmusios priežasties; 5 proc. nurodė, jog „nėra kada sirgti“ (laiko trūkumas, ar įsitikinimas, jog liga nėra rimta), o 3 proc. teigė ne visuomet turintys pinigų vaistams įsigyti. Suomių autorius J. Lilja su kolegomis [163] užuomaršumą nurodo esant dažniausia netinkamą vaistų vartojimą lemiančia priežastimi. Vaistų nevartojimą, nes pacientas pradėjo jaustis geriau, jis laiko tinkamos vaisto vartojimo informacijos stoka. J.A.

82

Cramer [60] tyrimuose užuomaršumas yra pagrindinė netinkamo vaistų vartojimo priežastis (30 proc.); kitos priežastys yra: kiti prioritetai (16 proc.), sprendimas taupyti vaistą (11 proc.), informacijos trūkumas (9 proc.) ir emociniai veiksniai (7 proc.). Dalis mūsų tyrimo respondentų (19 proc.), teigusių, jog vaistus vartoja kruopščiai pagal nuorodas, kitoje anketos dalyje aptardami bendravimo su gydytoju ypatumus pripažino, kad ne visuomet įsigyją gydytojo paskirtus vaistus. Vaistus ne visuomet įsigyja ir neatidūs vaisto vartojimo nuorodoms pacientai (21 proc.), tačiau pirmoje dalyje „pinigus“ kaip priežastį lemiantį netinkamą vaistų vartojimą nurodė tik maža apklaustųjų dalis (3 proc.). Mūsų rezultatai patvirtina J. Liljos [163] teiginius, jog dauguma pacientų neįsigyja sveikatos priežiūros specialistų paskirtų vaistų todėl, kad netiki paskirto vaisto veiksmingumu arba nustatyta diagnoze: vaistų neįsigijimas dėl lėšų trūkumo J. Liljos tyrimų duomenimis sudaro tik 4 proc. visų vaistų neįsigijimo atvejų. A. Blekinsopp su kolegomis [131] pastebėjo, jog pacientai iš anksto dėl įvairių priežasčių nusprendę nevartoti vaisto, nelaiko to nusižengimu vaistų vartojimo re-žimui.

Vaistinės pacientų apklausa patvirtino, jog pacientai, siekdami gauti kuo tikslesnės su vaistais susijusios informacijos, naudojasi daugeliu žodinių, rašytinių ir interaktyvių šaltinių. Informacijos šaltiniais jie įvardina (galėdami minėti daugiau nei vieną šaltinį) gydytoją (87 proc.), vaistininką (64 proc.), pakuotės informacinį lapelį (46 proc.), televiziją (45 proc.), spau-dą (36 proc.), reklamą (35 proc.), šeimą ir draugus (15 proc.) bei internetą (2 proc.).

Tie patys informacijos šaltiniai vyrauja ir kitose šalyse atliktuose tyrimuose [202, 251, 252, 234, 258, 51, 206, 254]. Gydytojus, kaip su vaistais susijusios informacijos šaltinį įvardina nuo 18 proc.[252] iki 97 proc. [104] respondentų. Mūsų tyrimo rezultatais – juos nurodė 87 proc. re-spondentų., t.y. panašiai, kaip J. Tio su kolegomis (Australija) [251] atlik-tame tyrime 83 proc. ir B. Coleman (Jungtinė karalystė [51] tyrime (76 proc.). Didesnius rodiklius gavo tik K. Vainio (Suomija) [258], tyręs specia-lizuotą, tėvų, kurių vaikams paskirti antimikrobiniai vaistai, grupę.

Daugelio tyrimų duomenimis vaistininkas yra gana svarbus informacijos šaltinis: 58 proc. (B. Sleath, JAV) [234]), 60 proc. (U. Narhi, Suomija) [202], 78 proc. (J. Tio, Australija) [251]. Mūsų tyrimo rezultatais – vaistininkus nurodė 64 proc.respondentų,

Gydytojai ir vaistininkai dažniausiai minimi, kaip su vaistais susijusios informacijos šaltiniai. J. Tio (Australija) [251] vykdytas tyrimas atskleidė, jog vaistininkas (19 proc.) ir gydytojas (17 proc.) yra svarbūs informacijos šaltiniai, net tuomet, kai pacientai vaistus įsigyja prekybos centre. kalbant apie vaistus, kuriuos galima laisvai įsigyti prekybos centruose. Estų [265]

83

tyrimo duomenimis daugiausia respondentų (69 proc.) norėtų gauti informa-ciją vaistinėje apie nereceptinius preparatus, o apie receptinius vaistus išsamios informacijos tikisi 43 proc. respondentų. V. Trewin su kolegomis (Didžioji Britanija) [252] interviu būdu apklaususi 101 receptinius perora-linius kortikosteroidus vartojantį pacientą, pastebėjo, jog nesvarbu, kokią informaciją apie vaistus buvo suteikęs gydytojas, tačiau net pusė respon-dentų norėtų ją dar kartą aptarti su vaistininku ar slaugytoju, o geriausia, jei šią informaciją suteiktų visi šie trys minimi šaltiniai (tokį pageidavimą išreiškė net 43 proc. respondentų). Vaistininkas buvo dažniausias minimas (22 proc.), kaip asmuo į kurį telefonu kreiptųsi pacientai kilus neaiškumams dėl vaisto vartojimo ar jo poveikio.

Mūsų tyrimo respondentai dažnai minėjo reklamą (35 proc.), kaip farmacinės informacijos šaltinį. Šis įvertis yra pakankamai aukštas lyginant su kitose šalyse atliktų tyrimų rezultatais: D. A. Newby (Australija) 4 proc. [205], B. Coleman (Jungtinė karalystė) 6 proc. [51]. Šiek tiek panašus tėra U. Narhi (Suomija) [202] įvertinimas: 32 proc. Dažnai sveikatos informa-cijos tyrėjai reklamą laiko vienu kontraversiškiausių informacijos šaltinių, pateikiančiu vartotojui vienpusišką informaciją tik apie geras reklamuojamo produkto savybes bei nutylinčiu blogąsias [240, 91]. Nepilna informacija gali sąlygoti netinkamą savigydą [115, 25], todėl itin svarbu, kad pacientai gavę žinių apie vaistus reklaminiais kanalais, nebijotų pasitarti su gydytoju, vaistininku, ar su kitais patikimais su vaistais susijusios informacijos šaltiniais [200].

2005 metais mūsų atliktos apklausos metu tik itin maža pacientų dalis (1,9 proc.) pažymėjo, jog naudojasi internetu su vaistais susijusiai infor-macijai gauti. Daugelio tyrėjų nuomone, internetui tampus prieinamu vis daugiau vartotojų, ateityje internetu besinaudojančių pacientų dalis sparčiai didės [176, 63, 47].

Dažniausiai minimi su vaistais susijusios informacijos šaltiniai yra sveikatos priežiūros specialistai – gydytojai ir vaistininkai. Dauguma mūsų tyrimo respondentų nurodė, jog teko bendrauti bent su vienu iš šių specia-listų. Tyrimo respondentai daug dažniau teigė besikreipiantys į vaistininką nei į gydytoją. (p<0,001). Tai patvirtina teiginį, jog vaistininkai yra lengviausiai pasiekiami ir populiariausi sveikatos priežiūros specialistai [202, 200]. Dauguma pacientų pažymėjo, jog gydytojui dažniau nei vaisti-ninkui drįsta užduoti klausimus, susijusius su vaistų vartojimu (p<0,001). Tai pastebi ir amerikietė F. Keshishian su kolegomis [142], apklaususi 102 vyresnius nei 65 m. amžiaus senjorus, vartojančius receptinius vaistus..

Tiek iš gydytojo (96 proc.), tiek iš vaistininko (93 proc.) mūsų apklausos respondentai teigė gavę apie tai, kaip tinkamai vartoti vaistus. Tai atitinka užsienio tyrimų rezultatus: Didžiojoje Britanijoje atlikto tyrimo [185] duo-

84

menimis – dažniausiai sveikatos priežiūros specialistų specialistų pateikia-ma informacija yra apie vaisto vartojimo būdą (94 proc.) bei vaisto dozę (93 proc.). Būtent šiuos informacijos apie vaistą aspektus minėjo ir Izraelio [141] pacientai. S. A. Al-Rashed su kolegomis [5] pažymėjo, jog gydytojai daugiau dėmesio skiria vaisto paskyrimo priežasčiai (97,8 proc. gydytojų ir 54,3 proc. vaistininkų).

F. Nader ir kt. Irane [96] atliktas tyrimas atskleidė, jog gydytojo ir vaistininko informacija dažnai dubliuoja viena kitą, tačiau dauguma pacientų teigė negavę informacijos nė iš vieno šių specialistų. Informaciją, kaip dažnai vartoti preparatą gavo 46 proc.; 43 proc. pacientų teigė gavę tą pačią informaciją iš abiejų šaltinių; informaciją dėl vienkartinės paskirtos vaisto dozės gavo 45 proc. visų apklaustųjų, tačiau tik dalis jų teigė gavę ta pačią informaciją ir iš gydytojo ir iš vaistininko. Kitus informacijos aspektus su sveikatos priežiūros specialistais aptarė dar mažiau pacientų: "apie optimaliausią vaisto vartojimo būdą“ informaciją bent iš vieno sveikatos priežiūros specialisto išgirdo vos 11 proc. apklaustųjų, iš abiejų – 3 proc. respondentų; informaciją apie gydymo trukmę bent iš vieno sveikatos priežiūros specialisto sužinojo 7 proc. pacientų, apie galimas alergijas ar galimas vaistų sąveikas aptarė atitinkamai 1 bei 2 proc. Vis dėlto dauguma pacientų nebuvo visiškai tikri, kaip vartoti vaistą, net 41 proc. jų teigė, jog to dažnai teiraujasi giminaičių ar draugų.

Mūsų tyrimo rezultatai kaip ir užsienyje atliktų tyrimų [5, 185, 141], patvirtino, jog sveikatos priežiūros specialistai dažnai linkę nevertinti informacijos apie galimus vaisto nepageidaujamus poveikius svarbos. Gy-dytojai ir vaistininkai stengiasi išsamiai pateikti informaciją tik tais klau-simais, kuriuos jie laiko svarbiais [175]. Tarp mūsų respondentų net 34 proc. gydytojų pacientų ir 52 proc. vaistinės pacientų teigė negavę jokios informacijos apie nepageidaujamus vaisto poveikius. Tiesa, šie duomenys yra šiek tiek geresni nei Jungtinėje Karalystėje [122] atlikto tyrimo. Ten šią informaciją buvo linkę suteikti 32,6 proc. gydytojų ir 17,1 proc. vaistininkų.

Stebėjimo tyrimo metu konstatuoti rezultatai buvo kuklesni: tik 3 proc. konsultacijų buvo kalbama apie nepageidaujamas vaisto reakcijas. Šį didelį skirtumą (tarp apklausos metu beveik 50 proc. ir faktinės elgsenos stebėjimo 3 proc.) galima paaiškinti tuo, kad atsakydami į apklausos klausimus pacientai gali demonstruoti socialiai pageidautiną elgseną ar apibendrina visą savo patirtį (tarkim, pacientas gavęs išsamią konsultaciją apie NVR vienos iš 10 konsultacijų metu gali teigti, kad vaistininkas teikia šią informaciją). Stebėjimo tyrimo metu mes fiksuojame momentinį faktą, todėl neturime žinių, ar pacientai, šiandien nediskutavę su vaistininku apie NVR, neaptarė to vakar. Tačiau, dera pripažinti, kad diskusijos apie nepageidauja-

85

mas vaisto reakcijas yra greičiau malonios išimtys, nei rutininė konsulta-cijos dalis.

Nors stebėjimo tyrimo metu pacientai ir retai uždavė klausimus apie nepageidaujamas vaisto reakcijas, tačiau beveik visos stebėtos konsultacijos, kuriose buvo aptartos NVR vyko paciento iniciatyva. Užsienyje atlikti tyrimai tvirtina, kad tiksli, savalaikė ir objektyvi informaciją apie galimas nepageidaujamas vaisto reakcijas yra labai vertinama pacientų [122, 194]. Todėl įvairių šalių farmacijos profesinių organizacijų atstovai ir mokslinin-kai ieško būdų, kaip paskatinti vaistininkus kalbėti su pacientais šia jautria tema. A. Dyck su kolegomis (Kanada) [183] tyrė, ar vaistininkai turi suge-bėjimų ir galimybių vaistinėje diskutuoti su pacientais apie galimas NVR ir būtinas atsargumo priemones. Tyrimo metu atrinkti vaistininkais po specia-lių apmokymų diskutavo apie NRV su visais į vaistinę užsukusiais ir tam tikrų grupių vaistus įsigijusiais pacientams. Studijos rezultatai patvirtino, kad vaistininkai turi sugebėjimų ir galimybių diskutuoti su pacientais apie galimas NVR ir būtinas atsargumo priemones, tačiau tam būtina sąlyga – vaistininkų motyvacija ir atitinkamos žinios.

Neaptartos ir netikėtai pasireiškusios NVR yra viena iš svarbių gydymo nurodymų nesilaikymo priežasčių [262]. Jungtinėse Amerikos Valstijose atliktas tyrimas patvirtino, jog 76 proc. pacientų tikisi išsamios informacijos apie galimus nepageidaujamus poveikius, net, jei jie yra itin reti [294]. Australijoje [206] pacientų apklausa telefonu atskleidė, jog būtent apie nepageidaujamus poveikius užduodama daugiausia klausimų. Šie klausimai sudarė net 31 proc. visų klausimų, skirtų sveikatos priežiūros specialistams, o tarp pacientų, kurie nebuvo patenkinti suteikta medicinine informacija, siekė net 45 proc. Informacijos atitikimas lūkesčiu – vienas esminių pasitenkinimo konsultacija sričių [102].

Vaistininkai bendrauja su pacientais ir suteikia informaciją ne tik apie vaistus, bet ir apie ligas, bei sveiką gyvenimo būdą. Daug studijų [88, 17, 243, 130, 8] liudija, jog pacientai į visuomenės vaistines eina ne tik įsigyti receptinių ar nereceptinių vaistų, bet ir gauti sveikatos patarimų. Jų tikisi nuo 10 iki 30 proc. vaistinės pacientų. Mūsų tyrimo metu 16 proc. visų pacientų, kurie įsigijo receptinius ar nereceptinius vaistus kartu gavo ir sveikos gyvensenos patarimų. Tai yra pakankamai mažai, jei lyginsime su užsienyje atliktų tyrimų rezultatais [7, 8, 9, 17, 24, 48, 107, 243]. Viena iš priežasčių galėtų būti tai, kad pacientai dar neįpratę į vaistininką kreiptis sveikos gyvensenos klausimais, antroji – vaistininkai neturi pakankamai žinių apie būtinus gyvenimo būdo pokyčius lėtinėmis ligomis sergantiems pacientams.

Hipertenzija – kraujo spaudimas į kraujagyslių sieneles yra didesnis nei 140 mm Hg/90 mm Hg [275] – vienas iš pagrindinių etiologinių širdies ir

86

kraujagyslių ligų rizikos veiksnių [52, 138]. Todėl labai svarbu, jog pacien-tai turėtų galimybę šį rodiklį sužinoti. Daugelyje šalių vaistinės laikomos vieta, kur galima pamatuoti kraujospūdį ir gauti patarimų [11].

Slapto pirkėjo tyrimas tiriant kraujospūdžio matavimo paslaugą Kauno miesto ir rajono visuomenės vaistinėse atskleidė, jog net 38 proc. vaistinių galima sužinoti savo kraujospūdžio rodiklius. Šis skaičius yra mažesnis, nei duomenys gauti V. Skyriaus [233], bei J. Grincevičiaus [103] studijose. V. Skyriaus studijoje (2003 m.) [233], vaistinės vadovų apklausoje pažymi-ma, jog kraujospūdžio matavimo paslaugos teikiamos 50 proc. visų vaisti-nių. J. Grincevičiaus vaistinės darbuotojų apklausos (2006 m.) [103] duome-nys byloja, jog kraujospūdžio matavimo paslaugas teikia 63,8 proc. vaistinių. Visais atvejais – kraujospūdžio matavimas – populiariausia papil-domai teikiama paslauga Kauno m. ir rajono vaistinėse lyginant su kitomis: ūgio, svorio, KMI matavimu, cholesterolio koncentracijos, gliukozės kiekio kraujyje ir kaulų tankio nustatymu.

Nepaisant gausių skirtingose šalyse vykdytų farmacinės rūpybos projektų [55, 39, 37, 295, 101], patvirtinusių vaistininkų galimybę įtakoti širdies ir kraujagyslių ligomis sergančių pacientų būklę bei atlikti prevencinę ir skryningo veiklą [219, 108, 80], ši paslauga dar nėra teikiama visuotinai [151].

Kitose šalyse atlikti atsitiktinės atrankos tyrimai ar apklausos rodo, jog kraujospūdžio matavimo paslaugą teikia nuo 39 proc. [184] iki 57 proc. [80] vaistinių. Šie rodikliai panašūs į mūsų tyrimų Lietuvoje rezultatus. Kai kuriose šalyse šis rodiklis yra dar mažesnis. Pavyzdžiui, Škotijos vaistininkų apklausa paliudijo, jog kraujospūdžio matavimo paslaugas teikė tik 7 proc. Škotijos visuomenės vaistinių [151].

To pagrindines problemas yra laiko bei žinių trūkumas [209, 23] ir apmokėjimo problema [55]. I. Cote ir kt. [55] tyrime vaistininko teikiamą pagalbą teigiamai įvertino dauguma projekte dalyvavusių pacientų, tačiau tik 2 iš 111 teigė sutinkantys mokėti už šią paslaugą.

Reikia pažymėti, jog ne farmacinės rūpybos projektuose dalyvaujančių vaistinių ir vaistininkų tyrimai atskleidžia, jog vaistininkai ne visuomet drįsta ir žino, kaip pradėti pokalbį su pacientais apie gyvenimo būdo pasikeitimus (angl.„…insecure about how to iniciate the discussion with customers about their lifestyle…“) [23] bei pažymi, jog padėti pacientams jiems trūksta laiko ar jie nepasitiki savo žiniomis [209, 23, 55].

Mūsų tyrimo rezultatai parodė, jog pagalba pacientui vaistininkų iniciatyva buvo suteikta tik 55 proc. atvejų, ir tik 51 proc. vaistininkų uždavė patikslinamuosius klausimus. D.L. McLean (Kanada) [184] studijoje pagalba nustatant kraujo spaudimą buvo suteikta 39 proc. pacientų, tačiau dar 53 proc. pacientų buvo apklausti apie tai, ar jie moka matuotis kraujo-

87

spūdį. Šio tyrimo metu 7 proc. vaistininkų uždavė klausimus apie ankstesnę medikamentų vartojimo patirtį, 16 proc. – apie šiuo metu vartojamus vaistus, 19 proc. – apie šeimos narius, sergančius širdies ir kraujagyslių ligomis bei 22 proc. aiškinosi ar ankščiau pacientai kreipėsi į sveikatos priežiūros specialistus dėl hipertenzijos. Mūsų tyrimo metu užduodami klausimai buvo orientuoti į skubios ir neskubios pagalbos būtinybės diferenciaciją, bet ne į ilgalaikių prevencijos priemonių numatymą (49 proc. nebuvo užduoti jokie klausimai, 30 proc. – klausimai būklės kritiškumui nustatyti, 23 proc. – klausimai apie kraujospūdžio matavimosi dažnį ir po 7 proc. bendro pobūdžio klausimai, klausimai apie galimą stresą bei klausimai apie gydytojo rekomendacijas ir vartojamus vaistus).

Mūsų tyrimo rezultatai parodė, jog vaistininkai rečiau komentuoja rezultatus žodžiu ar užduoda patikslinamuosius klausimus, kai vaistinėje laukia pacientų eilė (p<0,05). Apklausų rezultatai [209, 55] patvirtina, jog vaistininkams didžiausias trukdis yra: laiko trūkumas (37,1 proc.), personalo trūkumas (42,5 proc.), vietos trūkumas (31,6 proc.), ar su vaistininkais susiję veiksniai: įgūdžių trūkumas (42,5 proc.) bei nepakankamos žinios (24,6 proc.).

Konsultacijos metu vaistininkai daug dažniau (p<0,05) buvo linkę siūlyti vaistus nei nemedikamentines priemones. Mūsų tyrimo rezultatai dėl būtinų gyvenimo būdo pokyčių yra daug kuklesni nei užjūrio kolegų. Informacija apie padidėjusio AKS žalą buvo aptarta su 6 proc. besikreipusiųjų, reko-mendacija nuolat stebėti AKS – 28 proc., informaciją apie rizikos veiksnius – 24 proc., patarimas kreiptis į gydytoją – 15 proc. Tuo tarpu kanadiečių tyrime 46 proc. atvejų buvo aptarta padidėjusio AKS žala, 60 proc. buvo pateikta informacija apie rizikos veiksnius, net 83 proc. buvo rekomenduota konsultuotis su gydytoju dėl padidėjusio AKS ir vartoti rekomenduotus vaistus. Reikia pažymėti, jog mūsų tyrime ne tik itin mažas kiekis vizitų baigėsi gyvenimo būdo rekomendacijomis 50 proc. bet ir pačios rekomendacijos buvo trumpos, dažnai apsiribojančios tik vienu aspektu. Nei vienoje iš lankytų vaistinių nebuvo įteikta informacijos raštu (lankstinukų) ar nurodyta, kur būtų galima rasti daugiau medžiagos, apie padidinto kraujospūdžio žalą bei būtinus gyvenimo būdo pokyčius.

88

Tyrimo ribotumai Atlikti skirtingų metodikų tyrimai padėjo pasiekti tyrimo tikslus ir

įvykdyti uždavinius, tačiau norėčiau pateikti keletą pastebėjimų apie atliktų tyrimų ribotumus:

1. Pasirinkta visuomenės vaistinės pacientų srauto apklausa leido mums suprasti, kokia yra visuomenės vaistinės pacientų bendroji nuomonė apie tinkamą vaistų vartojimą, savigydą, farmacinės informacijos šaltinius. Panašaus dizaino tyrimai atliekami ir kitose šalyse [178, 213], tačiau apklausdami pacientų srautus mes nefiksavome skirtumų tarp skirtingų diagnozių, įvairius vaistus vartojančių pacientų, todėl ateityje būtų įdomu apklausti atskiromis ligomis sergančių pacientų grupes (pavyzdžiui: astma, diabetas, hipertenzija) tokių apklausų rezultatai būtų įdomūs ir naudingi ne tik visuomenės vaistinėse bei mokslo įstaigose dirbantiems vaistininkystės praktikams, bet ir atskirų sričių gydytojams ir kitiems sveikatos priežiūros specialistams.

2. Visuomenės vaistinės pacientų elgsenos stebėjimo metu, kiekvienu atveju buvo fiksuoti paciento ir vaistininko komunikacijos indikatoriai, tačiau reikia pažymėti, jog vaistininkai, skirtingai nei visuomenės vaistinės pacientai žinojo, jog yra stebimi. Darbuotojai buvo informuoti, kad bus stebima ne jų, o pacientų elgsenos parametrai. Buvo atliekami ne keleto pacientų, o didelio pacientų srauto stebėjimai (fiksuota daugiau nei 100 pokalbių kiekvieno visuomenės vaistininko pamainos metu.) Didelis stebimų konsultacijų kiekis mažina nenatūralios elgsenos tikimybę, tačiau visiškai atmesti galimybės, jog vaistininkų elgesys galėjo šiek tiek skirtis, nuo įprastinės praktikos negalima. Šio tyrimo stiprioji pusė – pacientų elgsenos duomenys, o norint patikrinti, ar vaistininkų elgesys atitinka realią praktiką, ateityje galima būtų atlikti tyrimą su didesne vaistinių imtimi ir stebėti kiekvieno vaistininko darbą ilgesnį laiką, pasinaudojant tokiomis techninėmis galimybėmis kaip veidrodinio stiklo siena, ar filmavimo kameros.

3. Slapto pirkėjo tyrime vertinant visuomenės vaistinėse teikiamą kraujo-spūdžio matavimo paslaugą, yra svarbu jog visose tariamose vaistinėse slaptas pirkėjas veiktų pagal standartinį protokolą. Mūsų tyrimo metu nors pacientas visose vaistinėse, kur įsigijo teikiamą paslaugą, pateikė vienodą informaciją apie save, esant galimybei uždavė vienodus klausimus, tačiau visiško identiškumo pasiekti nepavyko, nes biologinio žymens - arterinio spaudimo reikšmė - nėra pastovus dydis (tai nuolat, priklausomai nuo įvairių faktorių (biologinių, emocinių ir aplinkos veiksnių) kintantis rodiklis, jis gali skirtis net atliekant du viens po kito sekančius matavimus tuo pačiu prietaisu [263]), todėl neturėjome galimybės kontroliuoti šio veiksnio. 17-

89

oje iš 83 vaistinių kraujospūdžio bei būtų buvo užfiksuotas mažesnis nei 140/90 mmHg (atitinkamai 136/87 mmHg, 138/86 mmHg ir pan.), o tai jau remiantis Pasaulinė sveikatos organizacijos ir Tarptautinė hipertenzijos draugijos [275] pripažinta klasifikacija priskiriama ne „1 laipsnio Arterinės hipertenzijos kategorijai“, bet „Aukšto normalaus“ spaudimo kategorijai. Rekomendacijos [275] vienareikšmiškai teigia, jog nemedikamentinės rekomendacijos aktualios visiems pacientams, tarp jų ir tiems, kurių kraujo spaudimas yra „aukštas normalus“ [275], ir tiems, kurie vartoja vaistus nuo hipertenzijos (1 laipsnio ir aukštesnė arterinės hipertenzijos kategorija [275]), tačiau gali būti, jog mažesnis nei 140/90 mm Hg įtakojo vaistininkų motyvaciją teikti atitinkamą informaciją. Ir nors visais šiais atvejais pacien-tas (jei turėjo galimybę galimybė bendrauti su sveikatos priežiūros specia-listu) teigė, kad paprastai jo spaudimas būna 140/90 mm Hg ar didesnis. Vizitas šiais atvejais vizitas nebuvo atliktas pakartotinai. Atskirais atvejais pristatydami rezultatus mes pateikiame ir skirtumus tarp atvejų kai spaudimas buvo didesnis nei 140/90 mm Hg, ir kai nesiekė šios reikšmės.

90

IŠVADOS

1. Vaistininko teikiamos konsultacijos visuomenės vaistinės pacientams yra svarbus farmacinės ir sveikatinimo informacijos šaltinis. Dauguma pacientų vaistininkus įvardija kaip antrą pagal svarbą šaltinį po gydytojo.

2. Vaistininkai lankomi dažniau nei gydytojai (p<0,001) ir vienodai dažnai suteikia informacija apie svarbiausius vaisto vartojimo aspektus – vaisto vartojimo būdą ir laukiamą efektą (p>0,05), tačiau su vaistininku rečiau pacientai diskutuoja apie nepageidaujamas vaisto sukeliamas reakcijas ir dažniau nedrįsta (p<0,05) užduoti juos dominančių klausimų.

3. Pacientai, naudojantys daugiau sveikatos informacijos šaltinių, pareigin-giau seka gydymo nuorodas (p<0,05). Netinkamo vaistų vartojimo problema yra aktuali tarp visuomenės vaistinės pacientų – net trečdalis (36,42 proc.) visų vaistinės pacientų ne visuomet tinkamai vartoja vaistus.

4. Visuomenės vaistinės pacientams informacija pateikiama dažniausiai vaistininko iniciatyva taikant diversifikuotus informacijos pateikimo būdus. Pacientams ne tik suteikiama informacija apie įsigyjamus vaistus, bet taip pat ir atsakoma į jų klausimus apie ligas bei gydymosi alterna-tyvas.

5. Visuomenės vaistinėms pacientams vaistinėje suteikiamos konsultacijos apimtis ir trukmė priklauso nuo įsigyjamo vaisto tipo, vaistų kiekio, paciento amžiaus, lyties, aktyvumo, jų užduodamų klausimų.

6. Stebėjimo tyrimas parodė, kad aktyviai savo įsigyjamais vaistais domisi ir užduoda klausimus tik nedidelė dalis visuomenės vaistinės pacientų.

7. Pacientai dažniau yra patenkinti konsultacija ir dėkoja vaistininkui, kai: vaistininkas, prieš suteikdamas informaciją, užduoda tikslinamuosius klausimus bei ilgiau trunkančios konsultacijos metu aptaria daugiau farmacinės informacijos aspektų.

8. Vaistininkai, teikdami papildomas kraujospūdžio matavimo paslaugas, neišnaudoja galimybės rizikos grupės pacientui suteikti žinių apie sveikos gyvensenos reikšmę lėtinių širdies ir kraujagyslių ligų etiologijai. Tyrimas atskleidė, jog tik 6 proc. vaistinių atliekant AKS matavimus buvo kalbėta su pacientu apie didelio kraujospūdžio žalą ir tik kas antroje vaistinėje.

91

PRAKTINĖS REKOMENDACIJOS

Atsižvelgiant į tyrimo rezultatų apibendrinimus, suformuotas išvadas yra siūlomos šios rekomendacijos:

Visuomenės vaistinėse dirbantys vaistininkai konsultuodami vais-tus įsigyjančius (ir klausiantiems apie namuose laikomus vaistus) pacientus, turėtų atsižvelgti į tai, kad kiekvieno paciento ankstesnė patirtis, žinios apie įsigyjamą vaistą ir savo ligą yra skirtinga, todėl itin svarbu pirmiausia išsiaiškinti paciento turimas žinias ir ankstesnę patirtį. Tai galima atlikti tikslinamųjų klausimų pagalba. Rekomenduojame vaistininkams teikti tikslinamuosius klausimus visiems pacientams, tiek klausiant apie paciento būklę, tiek apie pa-ciento žinias ir ankstesnę patirtį. (Pavyzdžiui, ar jau vartojote šį vaistą? Ar žinote kaip jį vartoti? Ir pan.)

Pacientams, kurie teiraujasi vaisto, minėdami jo firminį pavadinimą ne tik suteikti informaciją apie tinkamą vaisto vartojimą, bet ir pasiteirauti, ar pacientas žino, kam skirtas vaistas. Tyrimai parodė, kad vaistininkai pacientams, kurie teiraujasi vaisto, minėdami jo firminį pavadinimą, teikia trumpesnes konsultacijas. Dera atminti, kad toks prašymo būdas negarantuoja, kad pacientas pasirinko vaistą teisingai, bei žino, kaip jį tinkamai vartoti.

Itin svarbu pateikti poreikius atitinkančią informaciją pacientui suprantama kalba, pageidautina raštu ir žodžiu.

Vaistininkai turėtų labiau išnaudoti savo, kaip lengviausiai prieina-mo sveikatos priežiūros specialisto poziciją, skleisdami sveikatini-mo informaciją.

Kokybiška konsultacija ne tik skatina tinkamą vaistų vartojimą bet ir didina pasitikėjimą vaistininku bei suteikia vaistinei konkurenci-nį pranašumą. Vaistinės vadovai turėtų užtikrinti tinkamą vaistinės mikroklimatą, motyvuoti darbuotojus teikti išsamias konsultacijas ir. sudaryti galimybes ir skatinti vaistininkus kelti kvalifikaciją. Vaistinių savininkai turėtų skirti lėšų personalo mokymo ir procesų kokybės kontrolei.

Reikėtų atkreipti dėmesį į vaistinės išplanavimą ir vidaus aplinką: sąlyginai atskira erdvė konsultuojamam pacientui yra būtina konfi-dencialios konsultacijos sąlyga. Pacientui sudaryta galimybė bend-rauti konfidencialiai, negirdint kitiems eilėje stovintiems pacien-tams ir bei nestebint monitoriuje pateiktų duomenų, galėtų paska-tinti pacientą ilgiau bendrauti su vaistininku bei užduoti visus rū-pimus klausimus.

92

Papildomos vaistinėje teikiamos paslaugos didina vaistinės pa-trauklumą pacientų akyse, tačiau itin svarbu užtikrinti, jog papil-domos paslaugos būtų teikiamos su atitinkama kvalifikuota konsul-tacija.

Visuotinis papildomų paslaugų teikimas – kraujospūdžio, KMI, gliukozės kiekio kraujyje, kaulų tankio matavimo ir kt. – padidintų šių paslaugų prieinamumą gyventojams ir pagreitintų lėtinių ligų (pvz., širdies ir kraujagyslių, cukrinio diabeto, osteoporozės ir kt.) prevenciją ir diagnostiką. Visuotinį papildomų paslaugų teikimą visuomenės vaistinėse galima būtų sieti su vaistinių veiklos licen-cijavimu, tačiau tuo pačiu reikėtų išspręsti finansavimo klausimą, nes kaip rodo kitų šalių patirtis, nors galimybė pasinaudoti šiomis paslaugomis gyventojams yra patraukli, tačiau pacientai nėra linkę mokėti už šias paslaugas. Visuotinumo principą galima būtų įgy-vendinti tik užtikrinus projektinį ar valstybinį finansavimą.

Profesinės vaistininkus vienijančios organizacijos turėtų inicijuoti diskusiją su vaistininkais praktikais, vaistinių vadovais ir savininkais bei atsakingom valstybinėmis institucijomis apie Lietuvos vaisti-ninko vietą sveikatos priežiūros sistemoje. Reikėtų kelti vaistininkų motyvaciją ne tik atlikti vaisto išdavimo funkciją, bet ir aktyviau aiškinti pacientams apie saugų vaistų vartojimą bei sveiką gyven-seną. Šiais klausimais reikėtų diskutuoti ir su plačiąja su visuomene, bei pacientus vienijančiomis organizacijomis, pabrėžiant vaistinin-kų galimybes teikti visapusišką pacientų poreikius atitinkančią in-formaciją. Šios diskusijos tikslas – skatinti pacientus aktyviau do-mėtis įsigyjamais vaistais (tyrimai parodė, kad pacientai retai už-duoda klausimus vaistininkui). Pagalbinės priemonės (pvz.: lanksti-nukai) palengvintų vaistininkų pokalbių su rizikos grupių pacientais pradžią.

Mokymo programų ir podiplominių studijų bei kvalifikacijos kursų dalis rekomenduojama papildyti tinkamo vaistų vartojimo, farmakologinio budrumo (informacija apie NRV) ir sveikos gyven-senos reikšmingumo lėtinių neinfekcinių ligų prevencijai problemų nagrinėjimui ir praktiniu įgūdžių. Ugdyti sugebėjimą rasti naujausią sveikatos informaciją ir ją pateikti pacientams jų suprantama kalba ar kitomis sveikatos ugdymo priemonėmis.

93

BIBLIOGRAFIJOS SĄRAŠAS

1. Abdulle AM, Nagelkerke NJ, Abouchacra S, Pathan JY, Adem A, Obineche EN. Under-treatment and under diagnosis of hypertension: a serious problem in the United Arab Emirates. BMCCardiovasc Disord 2006;6:24.

2. ACR Ad Hoc Committee on Clinical Guidelines. Guidelines for moni-toring drug therapy in rheumatoid arthritis. Arthritis Rheum1996; 39:723–31.

3. Adomaitytė J. Slapto pirkėjo tyrimas. Vadovo pasaulis 2006; 10: 42-46. 4. AESGP (Association Européenne des Spécialités Pharmaceutiques

Grand Public, Association of the European Self-Medication Industry). Elektroninė prieiga: http://www.aesgp.be/index.asp.

5. Al-Rashed SA, Wright DJ, Roebuck, N, Sunter W, Chrystyn H. The value of inpatient pharmaceutical counseling to elderly patients prior to discharge. Br J Clin Pharmacol 2002; 54:657-664.

6. Alte D, Weitschies W, Ritter CA. Evaluation of consultation in com-munity pharmacies with mystery shoppers. Ann Pharmacother 2007; 41(6):1023-30.

7. Anderson C, Blenkinsopp A, Armstrong M. Feedback from com-munity pharmacy users on the contribution of community pharmacy to improving the public’s health: a systematic review of the peer reviewed and non-peer reviewed literature 1990-2002. Health Expect 2004; 7:191-202.

8. Anderson C. Health Promotion by community pharmacies: consumer views. Int J Pharm Pract 1998:6:2-11.

9. Anderson C. Health promotion in community pharmacy: the UK situation. Patient Educ Couns 2000;39(2-3):285-91.

10. Anderson KM, Odell PM, Wilson PWF, Kannel WB. Cardiovascular disease risk profiles. Am Heart J 1991;121:293–298.

11. Appel LJ, Stason WB. Ambulatory blood pressure monitoring and blood pressure self-measurement in the diagnosis and management of hypertension. Ann Intern Med 1993; 118 (11):867-82.

12. Asplund K. Stroke in Europe: widening gap between East and West. Cerebrovasc Dis 1996;6:3-6.

13. Babb JV, Babb J. Pharmacist Involvement in Healthy People 2010. Journal of the American Pharmaceutical Association, 2003; 43 (1):56-60.

94

14. Bangsberg DR, Perry S, Charlebois ED, Clark RA, Roberston M, Zolopa AR, Moss A. Non-adherence to highly active antiretroviral therapy predicts progression to AIDS. AIDS. 2001;15(9):1181-3.

15. Beijer HJ, de Blaey CJ. Hospitalisations caused by adverse drug reactions (ADR): a meta-analysis of observational studies. Pharm World Sci 2002; 24(2):46-54.

16. Beisecker AE, Beisecker TD. Patient information-seeking behaviors when communicating with doctors. Med Care 1990 ;28(1):19-28.

17. Bell HM, McElnay JC, Hughes CM.Societal perspectives on the role of the community pharmacist and community base Pharmaceutical services. J Soc Adm Pharm 2000; 17:119-128.

18. Berger K, Eickhoff C, Schulz M. Counselling quality in community pharmacies: implementation of the pseudo customer methodology in Germany. J Clin Pharm Ther 2005; 30:45–57.

19. Bergmann JF. Self-medication: from European regulatory directives to therapeutic strategy. Fundam Clin Pharmacol 2003;17(3):275-80.

20. Berringer R, Shibley MC, Cary CC, Pugh CB, Powers PA, Rafi JA. Outcomes of a community pharmacy-based diabetes monitoring program. J Am Pharm Assoc 1999; 39(6):791-7.

21. Berry DC; Michas IC; Gillie T; Forster M. What do patients want to know about their medicines, and what do doctors want to tell them?: A comparative study. Psychol Health 1997; 12(4):467 – 480.

22. Bitinas B. Statistiniai metodai pedagogijoje ir psichologijoje. Kaunas; Šviesa, 1974.

23. Bjorkman I, Viberg N, Rydberg L. Health promotion at Swedish pharmacies – views of the staff. Pharm Pract (Internet) 2008; 6(4): 211-218.

24. Blenkinsopp A, Anderson C, Armstrong M. Systematic review of the effectiveness of community pharmacy-based interventions to reduce risk behaviours and risk factors for coronary heart disease. J Public Health Med 2003, 25 (2):144–153.

25. Blenkinsopp A, Bradley C. Patiens, Society, and the increase in self-medication. Br Med J 1996; 312:629-32.

26. Blenkinsopp A, Panton R, Anderson C. Health Promotion for Pharmacist. University Press, Oxford, 2nd ed. 2000.

27. BMRB. Baseline Mapping Study to Define Access to and Usage of Community Pharmacy. Report commissioned by Royal Pharmaceu-tical Society of Great Britain. London: Royal Pharmaceutical Society of Great Britain. 1996.

28. Bond C. POM to P-implication for practice pharmacists. Prim Care Pharm 2001, 2:5-7.

95

29. Bradley C, Blenkinsopp A. Over the counter drugs. The future for self medication. Br Med J 1996; 312 (7034):835-7.

30. Bradley CP, Bond C. Increasing the number of drugs available over the counter: arguments for and against. Br J Gen Pract 1995 ;45(399):553-6.

31. Bremberg ER, Hising C, Nylen U, Ehrsson H, Eksborg S. An evaluation of pharmacist contribution to an oncology ward in a Swedish hospital. J Oncol Pharm Pract 2006;12:75–81.

32. Brodie D.C., Parish P.A., Poston J.W. Societal needs for drugs and drug - related services.Am J Pharm Ed, 1980; 32:567 – 74;

33. Bush PJ, editor. The pharmacist Role in Disease Prevention and Health Promotion. ASHP Research & Education Foundation, 1983. Elektroninė prieiga:

http://www.usphs.gov/corpslinks/pharmacy/phpharm/pub3.html 34. Bush PJ, Johnson KW. Where Is the Public Health Pharmacist? Am J

Pharm Educ 1979; 43 (3); 249-52. 35. Carter BL, Elliott WJ. The Role of Pharmacists in the Detection,

Management, and Control of Hypertension: A National Call to Action. Pharmacotherapy 2000, 20:119–122.

36. Carter BL, Zillich AJ, Elliott WJ. How pharmacists can assist physicians with controlling blood pressure, J Clin Hypertens 2003;5(1):31-7.

37. Carter BL. Interpreting the Findings of the IMPROVE Study. Am J Health-Syst Pharm 2001, 58:1330–1337.

38. Castells, M End of Millennium. The Information Age: Economy, Society and Culture Vol. III. Blackwell, 2000.

39. Chabot I, Moisan J, Grégoire JP, Milot A. Pharmacist intervention program for control of hypertension. Ann Pharmacother 2003;37(9): 1186-93.

40. Charles C, Gafni A, Whelan T. Shared decision-making in the medical encounter: what does it mean? (or it takes at least two to tango). Soc Sci Med 1997;44(5):681-92.

41. Charles C, Whelan T, Gafni A. What do we mean by partnership in making decisions about treatment? Br Med J 1999; 319:780-782.

42. Cherchill GA. Nielsen AC. Basic Marketing Research. 3rd ed. Sankt-Peterburgas, 2002.

43. Chui WK, Li SC. Advice-giving on self-medication: perspectives of community pharmacists and consumers in Singapore. J Clin Pharm Ther 2005; 30(3):225-31.

96

44. Claxon AJ, Cramer J, Pierce C. A systematic review of the associa-tions between dose regimens and medication compliance. Clin Ther 2001;23:1296-310.

45. Clifford RM, Davis WA, Batty KT, Davis TM, Effect of a pharma-ceutical care program on vascular risk factors in type 2 diabetes: the Fremantle Diabetes Study. Diabetes Care. 2005; 28 (4):771-6.

46. Clifford S, Barber N, Elliott R, Hartley E, Horne R. Patient-centred advice is effective in improving adherence to medicines. Pharm World Sci 2006;28(3):165-70.

47. Cline RJW, Haynes KM. Consumer health information seeking on the internet: the state of art. Health Educ Res 2001; 16(6):671-692.

48. Coggans N, Johnson I, Mckellar S, Grant L, Parr PM. Health Promotion in Community Pharmacy: perceptions and Expectations of Consumers and Health Professionals. Glasgow: Department of Phar-maceutical Studies, University of Strahtclyde. Report commissioned by the Scotish Office, 2000.

49. Cohen JS. Adverse drug effects, compliance, and initial doses of anti-hypertensive drugs recommended by the Joint National Committee vs the Physicians' Desk Reference. Arch Intern Med 2001;161(6):880-5.

50. Cohen MM, Dunn S, Cockerill R, Brown ER. Using a secret shopper to evaluate pharmacist provision of emergency contraception-Satisfac-tion levels high, with privacy a concern. Can Pharm J 2004; 137(1): 28-33.

51. Coleman B. Produsing an information leaflet to help patients access high quality drug information on the internet: a local study. Health Info Libr J 2003;20:160-171.

52. Collins R, Peto R, MacMahon S, Hebert P,Fiebach NH, Eberlein KA. Blood pressure, stroke, and coronary heart disease. Part 2: Short-term reductions in Blood pressure: overview of randomized drug trials in their epidemiological context. Lancet 1990; 335:827-838.

53. Cooksey JA,. Knapp KK, Walton SM, Cultice JM. Challenges To The Pharmacist Profession From Escalating Pharmaceutical Demand: For forty years the pharmacy profession has been moving from dispensing medications to providing certain clinical services. Health Aff 2002; 21(5):182-188.

54. Cordina M, McElnay JC, Hughes CM. Societal perceptions of community pharmaceutical services in Malta. J Clin Pharm Ther 1998; 23:115-126.

97

55. Cote I, Gregoire JP, Moisan J, Chabot I, Lacroix G. A Pharmacy- Based Health Promotion Programme in Hypertension. Pharmacoeconomics 2003;21(6):415-28.

56. Coulter A, Entwistle V, Gilbert D. Sharing decisions with patients: is the information good enough? Br Med J 1999;318:318-322.

57. Coulter A. Paternalism or partnership? Patients have grown up – and there’s no going back. Br Med J 1999; 319:719-720.

58. Counseling behind-the-counter. Pharm Pract 1993; 9(12):10; 59. Cramer JA, Scheyer RD, Mattson RH. Compliace declines between

clinic visits. Arch Intern Med 1990;150:1509-10. 60. Cramer JA, Spilker B, eds. Patient compliance in medical practice and

clinical trials. New York: Rawen Press 1991. 61. Čičinskaitė I, Adukauskienė D, Kupčinskas L, Pilvinis V. Ūminis

kepenų funkcijos nepakankamumas. (Acute liver failure). Medicinos teorija ir praktika 2004, 38(2):143-148.

62. Delp C, Jones J. Communicating information to patients: the use of cartoon illustrations to improve comprehension of instructions. Acad Emerg Med 1996; 3:264-70.

63. Diaz JA, Griffin RA, Ng JJ, Reinert SE, Friedmann PD, Moulton AW. Patients Use of the Internet for Medical Information. J Gen Intern Med 2002; 17:180-5.

64. Edwards IR, Aronson JK. Adverse drug reactions: definitions, diagnosis, and management. Lancet 2000;356(9237):1255-9.

65. Eickhoff Ch, Verheyen F, Schultz M. Health promotion in community pharmacy: experiences and perspectives in Germany. Eschborn: Center for Drug Information and Pharmacy Practice; 2001.

66. Einarson TR. Drug-related hospital admissions. Ann Pharmacother 1993; 27(7-8):832-40.

67. Elliott RA, Barber N, Clifford S, Horne R, Hartley E. The cost effectiveness of a telephone-based pharmacy advisory service to improve adherence to newly prescribed medicines. Pharm World Sci 2008;30(1):17-23.

68. Elmer PJ, Grimm R Jr, Laing B, Grandits G, Svendsen K, Van Heel N, Betz E, Raines J, Link M, Stamler J, et al. Lifestyle intervention: results of the Treatment of Mild Hypertension Study (TOMHS). Prev Med 1995;24(4):378-88.

69. Emkey R, Koltun W, Beusterien K, Seidman L, Kivitz A, V, Devas V, Masanauskaite D. Patient preference for once-monthly ibandronate versus once-weekly alendronate in a randomized, open-label, cross-over trial: the Boniva Alendronate Trial in Osteoporosis (BALTO). Curr Med Res Opin 2005 ;21(12):1895-903.

98

70. Erickson SR, Slaughter R, Halapy H. Pharmacists ability to influence outcomes of hypertension therapy. Pharmacotherapy 1997, 17(1): 140–147.

71. Europos Parlamento ir Tarybos 2001 m. direktyva 2001/83/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus.

72. Europos Parlamento ir Tarybos 1965 m. direktyva 65/65/EB dėl Bendrijos kodekso, reglamentuojančio žmonėms skirtus vaistus.

73. Feinsten Ar. On white-coat effects and the electronic monitoringo f compliance. Arch Intern Med 1990;150:1377-9.

74. Figueiras A, Caamaño F, Gestal-Otero JJ. Sociodemographic factors related to self-medication in Spain. Eur J Epidemiol 2000;16(1):19-26.

75. Fincham JE, Mickey CS. Pharmacists’ views about health promotion practices. J Community Health 1988;13 (2): 115-119.

76. FIP statement of policy. Medicines information for patients. Basel, 2008.

77. FIP, WSMI. Joint Statement by the international Pharmaceutical Federation and the World Self-Medication Industry on Responsible Self-Medication, Basel,1999.

78. FIP. Statement of principles Selfcare including self-medication. Basel 1996.

79. Flack JM, Novikov SV, Ferrario CM. Benefits of adherence to anti-hypertensive drug therapy. Eur Heart J 1996;17 (Suppl A):16-20.

80. Flobbe K, Ijsselmuiden CB, Rheeder P, Gerber JJ, Lubbe M. The pharmacy screening project--an evaluation of pharmacy-based screening programmes. S Afr Med J. 1999;89(9):980-6.

81. Ford S, Fallowfield L, Hall A, Lewis S. The influence of audiotapes on patient participation in the cancer consultation. Eur J Cancer 1995;31A:2264 -9.

82. Fotheringham MJ, Sawyer MG. Adherence to recommended medical regimens in childhood and adolescence. J Paediatr Child Health 1995;31(2):72-8.

83. Gal I, Prigat A. Why organizations continue to create patient infor-mation leaflets with readability and usability problems: an exploratory study. Health Educ Res 2005;20(4):485-93.

84. Gastelurrutia MA, Benrimoj SI, Castrillon CC, de Amezua MJ, Fernandez-Llimos F, Faus MJ. Facilitators for practice change in Spanish community pharmacy. Pharm World Sci. 2009 ;31(1):32-9.

85. Gauld VA. Written advice: compliance and recall. J R Coll Gen Pract 1981; 31:553-556.

99

86. Gee RE, Shacter HE, Kaufman EJ, Long JA. Behind-the-counter sta-tus and availability of emergency contraception. Am J Obstet Gynecol 2008;199(5):478-83.

87. Gennaro AR, editor. Remington: The Science and Practice of Pharma-cy. 20 ed. Lippincott Williams & Wilkins, 2000.

88. Ghalamkari H. Rees J, Saltrese-Taylor A. An evaluation of a pilot health promotion project in pharmacies: (2) Client’s initial views on Pharmacist’s advice. Pharm J 1997; 258:314-317.

89. Gibson JT, Smith MC. Pharmacists’ attitudes toward government medical programs. J Am Pharm Assoc 1973;13(5):257-9.

90. Gibson MR, Lott RS. Suicide and the role of the pharmacist. J Am Pharm Assoc. 1972; 12(9):457-61.

91. Gilbody, S, Wilson, P, Watt, I . Benefits and harms of direct to consu-mer advertising: a systematic review. Qual Saf Health Care 2005; 14: 246-250.

92. Giles JT, Kennedy DT, Dunn EC, Wallace WL, Meadows SL, Cafiero AC. Results of a community pharmacy-based breast cancer risk-assessment and education program. Pharmacotherapy 2001; 21(2): 243-53.

93. Godwin Y. Do they listen? A review of information retained by pa-tients following consent for reduction mammoplasty. Br J Plast Surg 2000;53:121 -5.

94. Goode JV, Swiger K, Bluml BM. Regional Osteoporosis Screening, Referral, and Monitoring Program in Community Pharmacies: Fin-dings from Project ImPACT: Osteoporosis. J Am Pharm Assoc 2004; 44(2):152-60.

95. Gordon T, Castelli WP, Hjortland MC, Kannel WB, Dawber TR. Diabetes, blood lipids, and the role of obesity in coronary heart disease risk for women. Ann Intern Med 1977;87:393–397.

96. Gordon T, Kannel WB. Multiple risk functions for predicting corona-ry heart disease: the concept, accuracy, and application. Am Heart J 1982;103:1031–1039.

97. Gould ON, Dexon RA. Recall of Medication Instructions by Young and Elderly Adult Women. J Lang Soc Psychol 1997;16 (1):50-69.

98. Grabauskas V, Klumbienė J, Petkevičienė J, Kinderytė G, Šačkutė A, Helasoja V, Vähäsarja K, Prättälä R. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos tyrimas, 2002. (Health behaviour among Lithuanian adult population, 2002). Helsinki, 2003.

99. Grabauskas V, Klumbienė J, Petkevičienė J, Šakytė E, Kriaučionienė V, Paalanen L, Prättälä R. Suaugusių Lietuvos žmonių gyvensenos

100

tyrimas, 2006. (Health behaviour among Lithuanian adult population, 2006) Helsinki, 2007.

100. Granas AG, Haugli A, Horn AM. Smoking cessation advice provided in 53 Norwegian pharmacies. Int J Pharm Pract 2010; 12(4):179-184.

101. Green BB, Cook AJ, Ralston JD, Fishman PA, Catz SL, Carlson J, Carrell D, Tyll L, Larson EB, Thompson RS. Effectiveness of home blood pressure monitoring, Web communication, and pharmacist care on hypertension control: a randomized controlled trial. JAMA 2008 25;299(24):2857-67.

102. Greenhow D, Howitt AJ, Kinnersley P. Patient satisfaction with refer-ral to hospital: relationship to expectations, involvement, and informa-tion-giving in the consultation. Br J Gen Pract 1998;48(426):911-2.

103. Grincevičius J. Visuomenės vaistinėse teikiamos farmacinės paslau-gos tyrimas ir vertinimas. Daktaro disertacija: biomedicinos mokslai, farmacija (09 B). Kaunas: Kauno Medicinos universitetas; 2007.

104. Guadagnoli E, Ward P. Patient participation in decision-making. Soc Sci Med 1998;47:329-397.

105. Gurwitz JH, Field TS, Harrold LR, Rothschild J, Debellis K, Seger AC, Cadoret C, Fish LS, Garber L, Kelleher M, Bates DW. Incidence and preventability of adverse drug events among older persons in the ambulatory setting. JAMA 2003;5;289(9):1107-16.

106. Haynes RB, McKibbon KA, Kanani R. Systematic review of randomised trials of interventions to assist patients to follow prescrip-tions for medications. Lancet 1996; 10;348(9024):383-6.

107. Hamilton A. An evaluation of the extended role of the community pharmacy in rural areas of West Ireland. J Soc Adm Pharm 1998; 15:42-49.

108. Hampton A, Wilson A, Hussain M. Measuring blood pressure in an inner city pharmacy: an attempt at coordination with general practice. Fam Pract 1990;7(1):52-5.

109. Hanlon JT, Weinberger M, Samsa GP, Schmader KE, Uttech KM, Lewis IK, Cowper PA, Landsman PB, Cohen HJ, Feussner JR. A randomized, controlled trial of a clinical pharmacist intervention to improve inappropriate prescribing in elderly outpatients with polypharmacy. Am J Med 1996; 100(4):428-37.

110. Harrington P, Shepherd MD. Analysis of the movement of prescription drugs to over-the-counter status. J Manag Care Pharm 2002;8(6):499-508.

111. Hasell K, Noyce PR, Rogers A, Harris J, Wilkinson J. A pathway to the GP: the pharmaceutical 'consultation' as a first port of call in primary health care. Fam Pract 1997; 4(6):498-502.

101

112. Heaton PC, Frede SM.Patients’ Need for More Counseling on Diet, Exercise, and Smoking Cessation: Results from the National Ambula-tory Medical Care Survey. J Am Pharm Assoc 2006;46(3): 364-9.

113. Hellesø R, Lorensen M, Sorensen L. Challenging the information gap--the patients transfer from hospital to home health care. Int J Med Inform 2004;73(7-8):569-80.

114. Hepler CD, Strand LM. Opportunities and responsibilities in pharmaceutical care. Am J Hosp Pharm 1990; 47:533-543.

115. Herxheimer A. Self-medication industry is determined to expand. Lancet 1999; 353:2136.

116. Ho PM, Rumsfeld JS, Masoudi FA, McClure DL, Plomondon ME, Steiner JF, Magid DJ. Effect of medication nonadherence on hospitalization and mortality among patients with diabetes mellitus. Arch Intern Med 2006;166(17):1836-41.

117. Hoen E. Direct-to-consumer advertising: for better profits or for better health? Am J Health Syst Pharm 1998;55(6):594-7.

118. Hong SH, Spadaro D, West D, Tak SH. Patient valuation of pharma-cist services for self care with OTC medications. J Clin Pharm Ther 2005;30(3):193-9.

119. Hourihan F, Krass I, Chen T. Rural Community Pharmacy: A Feasible Site for a Health Promotion and Screening Service for Cardiovascular Risk Factors. Aust J Rural Health 2003, 11:28-35.

120. Houts PS, Bachrach R, Witmer JT, et al. Using pictographs to enhance recall of spoken medical instructions. Patient Educ Couns 1998;35: 83-8.

121. Houts PS, Witmer JT, Egeth HE, Loscalzo MJ, Zabora JR. Using pictographs to enhance recall of spoken medical instructions II. Patient Educ Couns 2001; 43:231 -42.

122. Howard J, Wildman K, Blain J, Wills S, Brown D. The importance of drug information from patient perspective. J Soc Admin Pharm 199;16:115-26.

123. Hubal RC, Kizakevich PN, Guinn CI, Merino KD, West SL. The vir-tual standardized patient. Simulated patient-practitioner dialog for pa-tient interview training. Stud Health Technol Inform. 2000;70:133-8.

124. Huber M, Kullack-Ublick GA, Kirch W. Drug information for patients – an update of long-term results: type of enquiries and patient characteristics. Pharmacoepidemiol Drug Saf 2009;18: 111-119.

125. Hughes CM. McElnay JC, Fleming CF. Benefits and Risks of Self Medication. Drug Saf 2001;24 (14):1027-1037.

126. Hughes CM. Medication non-adherence in the elderly: how big is the problem? Drugs Aging 2004;21(12):793-811.

102

127. Hughes CM. Monitoring self-medication. Expert Opin Drug Saf. 2003;2(1):1-5.

128. Jadad AR. Promoting partnerships: challenges for the internet age. Br Med J 1999;319(7212):761-4.

129. Jansen J, van Weert J, van der Meulen N, van Dulmen S, Heeren T, Bensing J. Recall in older cancer patients: measuring memory for medical information Gerontologist 2008; 48(2):149-57.

130. Jesson J, Pocock R, Jepson M, Kendall H. Consumer readership and views on pharmacy health education literature: a market research survey. J Soc Adm Pharm 1994; 11:29-36.

131. Johnson A, Sandford J, Tyndall J. Written and verbal information versus verbal information only for patients being discharged from acute hospital settings to home. Cochrane Database Syst Rev 2003;(4):CD003716.

132. Juhl RP. Prescription to over-the-counter switch: a regulatory perspective. Clin Ther 1998;20 Suppl C:C111-7.

133. Kalėdienė R, Petrauskiene J, Rimpela A. Šiuolaikinio visuomenės sveikatos mokslo teorija ir praktika. Kaunas, Šviesa, 1999.

134. Kalėdienė R, Petrauskienė J. Coronary heart disease mortality in Lithuania: Trends in time and space. Lithuan J Cardiol 1995;2:2-8.

135. Kalichman SC, Cain D, Fuhrel A, Eaton L, Di Fonzo K, Ertl T. Assessing medication adherence self-efficacy among low-literacy patients: development of a pictographic visual analogue scale. Health Educ Res 2005; 20(1):24-35.

136. Kane SL, Weber RJ, Dasta JF. The impact of critical care pharmacists on enhancing patient outcomes. Intensive Care Med 2003; 29 (5):691-8.

137. Kannel WB, McGee DL. Diabetes and glucose tolerance as risk factors for cardiovascular disease: the Framingham Study. Diabetes Care 1979;2:120–126.

138. Kannel WB. Blood pressure as a cardiovascular risk factor: prevention and treatment. JAMA 1996;275(20):1571-6.

139. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai.Kaunas, 2002. 140. Kenny T, Wilson RG, Purves IN, Clark J Sr, Newton LD, Newton DP,

Moseley DV. A PIL for every ill? Patient information leaflets (PILs): a review of past, present and future use. Fam Pract. 1998;15(5):471-9;

141. Kerzman H, Baron-Epel O, Toren O. What do discharged patients know about their medication? Patient Educ Couns 2005; 56(3):276-82.

103

142. Keshishian F, Colodny N, Boone RT. Physician-patient and pharmacist-patient communication: Geriatrics perception and opinions. Patient Educ Couns 2008;71(2):265-284.

143. Kessels RPC. Patients memory for medical information. Journal of the Royal Society of Medicine 2003;96:219-222.

144. Kevin T, Nettleton S, Harding G. Sociology for pharmacists. 2nd ed. Taylor&Francis: Taylor London and New York; 2003. p. 92-113.

145. Kitching JB. Patient information leaflets – the stae of art. J R Soc Med 1990;83:290-300.

146. Kleinke JD. Just what the HMO ordered: the paradox of increasing drug costs. Health Aff (Millwood) 2000;19:78-91.

147. Klem C, Dasta JF. Efforts of pharmacy to reduce antibiotic resistance. New Horiz 1996; 4(3):377-84.

148. Klugel OH, de Boer A, Paes AH, Seidel JC, Nagelkerke NJ, Bakker A. Under treatment of hypertension in a population-based study in the Nederlands. J Hypertens 1998; 16:1371-1378.

149. Kotecki JE, Elanjian SI, Torabi MR. Health promotion beliefs and practices among pharmacists. J Am Pharm Assoc (Wash) 2000;40(6): 773-9.

150. Krishnan HS, Schaefer M. Evaluation of the impact of pharmacist's advice giving on the outcomes of self-medication in patients suffering from dyspepsia. Pharm World Sci 2000; 22(3):102-8.

151. Krska J, Veitch GBA. Providing pharmaceutical care – the views of Scottish pharmacist. Pharm J 2001, 267:549-555.

152. García Rodríguez LA, R Williams, L E Derby, A D Dean, H Jick; Acute liver injury associated with nonsteroidal anti-inflammatory drugs and the role of risk factors. Arch Intern Med 1994; 154(3):311-316.

153. Lahelma E, Arber S, Martinkainen P, Rahkonen O, Silventoinen K. The myth of gender differences in health: social structural determinants across adult ages in Britain and Finland. Curr Sociol 2001;49:31-54.

154. Lau DT, Nau DP. Oral antihyperglycemic medication nonadherence and subsequent hospitalization among individuals with type 2 diabetes. Diabetes Care 2004;27(9):2149-53.

155. Lau PM, Stewart K, Dooley M. The ten most common adverse drug reactions (ADRs) in oncology patients: do they matter to you? Support Care Cancer 2004;12:626–33.

156. Leape LL, Cullen DJ, Clapp MD, et al. Pharmacist participation on physician rounds and adverse drug events in the intensive care unit. JAMA 1999;282:267-270.

104

157. Lee JK, Grace KA, Taylor AJ. Effect of a pharmacy care program on medication adherence and persistence, blood pressure, and low-density lipoprotein cholesterol: a randomized controlled trial. JAMA 2006;296(21):2563-71.

158. Ley P. Memory for medical information. Br J Soc Clin Psychol 1979;18:245 -55.

159. Libby EA, Laub JJ. Economic and clinical impact of a pharmacy-based antihypertensive replacement program in primary care. Am J Health-Syst Pharm 1997, 54:2079–2083.

160. Lietuvos statistikos departamentas. Elektroninė prieiga: www.stat.gov.lt. 161. Lietuvos sveikatos informacijos centras. Lietuvos gyventojų mirtingu-

mas pagal priežastis ir amžiaus grupes 2007 m. Elektroninė prieiga: http://www.lsic.lt/

162. Lietuvos sveikatos programa 1997-2010. Vilnius, 1996. 163. Lilja J, Larsson S, Hamilton D. Drug communication. How cognitive

science can help the health professionals. Kuopio, Kuopio University, 1996.

164. Lofholm PW, Katzung B. Racionalus vaistų skyrimas ir receptų rašymas In: Katzung B, editor. Bendroji ir klinikinė farmakologija. Vilnius: Charibdė 2007, p1075-1084.

165. Losee RM. A discipline independent definition of information. J Am Soc Inform Sci 1996; 48 (3):254 – 269.

166. Lowe CJ, Raynor DK, Courney EA, Purvis J, Teale C. Effects of self medication programme on knowledge of drugs and compliance with treatment in elderly patients. Br Med J 1995; 310:1229-1231.

167. LR FARMACIJOS ĮSTATYMAS. X-709. 168. LR SAM ministro įsakymas V-494. Dėl geros vaistinių praktikos

nuostatų patvirtinimo. 2007 m.birželio 15 d. 169. LR SAM ministro įsakymas 2001 m. gegužės 29 d Nr. 308. „Dėl

reikalavimų vaistų pakuotės ženklinimui ir informaciniam lapeliui Lietuvos respublikoje patvirtinimo"

170. LR SAM įsakymas „Dėl vaistinių preparatų reklamos taisyklių patvir-tinimo“ 2006 m. gruodžio 28 d. Nr. V-1128.

171. Luobikienė, I. Sociologinių tyrimų metodika. Kaunas, 2003. 172. Madden JM, Quick JD, Ross-Degnan D, Kafle KK. Undercover

careseekers: simulated clients in the study of health provider behavior in developing countries. Soc Sci Med 1997; 45(10):1465-82.

173. Madhavan SS, Rosenbluth SA, Amonkar M, Borker RD, Richards T. Pharmacists and immunizations: a national survey. J Am Pharm Assoc . 2001; 41(1):32-45.

105

174. Mayer JA, Eckhardt L, Stepanski BM, Sallis JF, Elder JP, Slymen DJ, Creech L, Graf G, Palmer RC, Rosenberg C, Souvigniern ST. Promoting Skin Cancer Prevention Counseling by Pharmacist. Am J Public Health 1998, 88 (7):1096-1099.

175. Makoul G, Arntson P, Schofield T. Health promotion in primary care: physician-patient communication and decision making about prescrip-tion medications Soc Sci Med 1995; 41(9):1241-54.

176. Mandl KD, Feit S, Peña BM, Kohane IS. Growth and determinants of access in patient e-mail and Internet use. Arch Pediatr Adolesc Med 2000;154(5):508-11.

177. Mao Y, Zhang Y, Zhai S. Mobile phone text messaging for pharmaceu-tical care in a hospital in China. J Telemed Telecare 2008; 14:410-414.

178. Mardby AC, Akeelind I, Jorgensen T. Beliefs about medicines and self-reported adherence among pharmacy clients. Patient Educ Couns 2007;69:158-64.

179. Martin S. Is a third class of drugs in pharmacy's future? Am Pharm 1991;NS31: 284-88.

180. Marwick C. From Rx to OTC: more drugs make the switch. JAMA 1997;9;278(2):103.

181. McElnay J, Nicholl A, Grainger-Pousseau T. The role of community pharmacist – a survey of public opinion in N. Ireland. Int J Pharm Pract 1993; 2:95-100.

182. McGuire LC. Remembering what the doctor said: organization and older adults' memory for medical information. Exp Aging Res 1996; 22:403 -28.

183. Dyck A, Deschamps M, Taylor J. Pharmacists' discussions of medication side effects: a descriptive study. Patient Educ Couns. 2005; 56(1):21-7.

184. McLean DL; Bungard TJ, Jui C, Tsuyuki RT. Community pharmacist practices in hypertension management. Can Pharm J 2006, 139 (5):38-44.

185. McMahon T, Clark CM, Baile GR. Who provides patients with drug information. Br Med J 1987; 294: 355-6.

186. Mehos BM, Saseen JJ, MacLaughlin EJ. Effect of pharmacist inter-vention and initiation of home blood pressure monitoring in patients with uncontrolled hypertension. Pharmacotherapy 2000;20(11):1384-9.

187. Melnikow J. Kiefe C. Patient compliance and medical research: issues in metodology. J Gen Intern Med 1994; 9:96-105.

188. Merkys G. Pedagoginio tyrimo metodologijos pradmenys. Šiauliai, 1995.

106

189. Mesquita AR, Lyra DP Jr, Brito GC, Balisa-Rocha BJ, Aguiar PM, de Almeida Neto AC. Developing communication skills in pharmacy: a systematic review of the use of simulated patient methods. Patient Educ Couns.2010; 78(2):143-8.

190. Mikeal, R.L., Brown, T.P., Lazarus, H.L., et. al. Quality of pharmaceutical care in hospitals.Am. J Hosp Pharm 1975; 32:567 – 574.

191. Mystery Shopping Providers Association (MSPA). Elektroninė prieiga: http://www.mysteryshop.org/.

192. Moore S. Health promotion in the high street: a study of community pharmacy. Health Educ J 1995; 54(3):275-284.

193. Morris LA, Halperin JA. Effects of written drug information on patient knowledge and compliance: a literature review. Am J Public Health 1979;69(1):47-52.

194. Morrow DG, Weiner M, Deer MM, Young JM, Dunn S, McGuire P, Murray MD. Patient-centered instructions for medications prescribed for the treatment of heart failure. Am J Geriatr Pharmacother. 2004;2(1):44-52.

195. Muller U, Hammerlein A, Casper A, Schulz M. Community Pharmacy-Based intervention to Improve Self-Monitoring of Blood Glucose in Type 2 Diabetic patients. Pharm Pract (Internet) 2006; 4 (4): 195-203.

196. Mullerova H, Vlček J. European drug information centres – survey of activities. Pharm World Sci 1998;20 (3):131-135.

197. Murray MD, Young J, Hoke S, Tu W, Weiner M, Morrow D et al. Pharmacist intervention to improve medication adherence in heart failure: a randomized trial. Ann Intern Med 2007;146(10):714-25.

198. Murray, E., Lo, B., Pollack, L., Donelan, K., Lee, K. Direct-to-Consumer Advertising: Physicians' Views of Its Effects on Quality of Care and the Doctor-Patient Relationship. J Am Board Fam Med 2003;16: 513-524.

199. Nader F, Mousavizadeh K, Ghafourifar P. Patient sources for drug information in Iran: a questionnaire-based survey. Pharm World Sci 2008;30(6):764-7.

200. Nair K, Dolovich L, Cassels A, McCormack J, Levine M, Gray J, Mann K, Burns S. What patients want to know about their medica-tions. Can Fam Physician 2002; 48:104-110.

202. Narhi U,. Sources of medicine information and their reliability evaluated by medicine users. Pharm World Sci 2007; 29: 688-694.

107

203. Neaton JD, Grimm RH Jr, Prineas RJ et al. Treatment of Mild Hyper-tension Study (TOMHS) final results. J Am Med Assoc 1993; 270: 713-24.

204. Neuhauser MM, Wiley D, Simpson L, Garey KW. Involvement of immunization-certified pharmacists with immunization activities. Ann Pharmacother 2004;38(2):226-31.

205. Vaitkevičius R, Saudargienė A. Statistika su SPSS Psichologiniuose tyrimuose. Kaunas: VDU leidykla, 2006.

206. Newby DA, Hill SR, Barker BJ. Drug information for consumers: should it be disease or medication specific? Results of a community survey. Aust N Z J Public Health 2001;25:564-70.

207. Newton G, Popovich NG, Pray WS. Rx-to-OTC switches: from presc-ription to self-care. J Am Pharm Assoc (Wash) 1996;NS36(8):488-95;

208. Norris PT. Purchasing restricted medicines in New Zealand phar-macies: results from a “mystery shopper” study. Pharm World Sci 2002;24(4):149-53.

209. O'Loughlin J, Masson P, Déry V, Fagnan D. The Role of Community Pharmacists in Health Education and Disease Prevention: A Survey of Their Interests and Needs in Relation to Cardiovascular Disease. Prev Med 1999, 28:324-331.

210. Ostemberg L, Blansche T. Adherence to Medication. N Engl J Med 2005;353:487-97.

211. Parsons T. The social system. New York: The free Press, 1951. 212. Paul CL, Walsh RA, Girgis A. Nicotine replacement therapy products

over the counter: real-life use in the Australian community. Aust N Z J Public Health. 2003t;27(5):491-5.

213. Petkova V. Physician, pharmacists and patients compliance with chro-nic treatment in Bulgaria. Pharmacoepidemiol Drug Saf 2006;15:607-12.

214. PGEU GPUE. Patient safety: maximizing Patient Safety in Europe through the safe use of medicines. Brussels, 2007.

215. PGEU. Elektroninė prieiga: http://www.pgeu.org/. 216. Philbrick AM, Newkirk ER, Farris KB, McDanel DL, Horner. Effect

of a pharmacist managed smoking cessation clinic on quit rates. Pharm Pract (Internet)2009; 7(3):150-156.

217. Pranckevičienė A, Endriulaitienė A. Psichologinės diagnostikos pagrindai. Kaunas, 2009.

218. Pranulis V, Pajuodis A, Urbonavičius S, Virvilaitė R. Marketingas. Garnelis, 2008.

219. Radišauskas R, Rastenytė D. Vidutinio amžiaus Kauno gyventojų mir-čių nuo širdies ir kraujagyslių ligų struktūros dinamika (1971–1997).

108

(Cardiovascular deaths among the Kaunas population aged 25–64 years during 1971–1997.) Lithuan J Cardiol 1999;6:307-11.

220. Raynor DK, Knapp O, Moody A, Young R. Patient information leaflets – impact of European regulations on safe and effective use of medicines. Pharm J 2005; 275:609-11.

221. Ramanauskas J. Kokybiška informacija – racionalus vaistų vartojimo laidas. VVKT prie SAM, 2002. Elektroninė prieiga:

http://www.vvkt.lt/index.php?3546232871 paieška atlikta 2009 12 07. 222. Rasmussen JN, Chong A, Alter DA. Relationship between adherence

to evidence-based pharmacotherapy and long-term mortality after acute myocardial infarction. JAMA 2007;297(2):177-86.

223. Recker RR, Gallagher R, MacCosbe PE. Effect of dosing frequency on bisphosphonate medication adherence in a large longitudinal cohort of women. Mayo Clin Proc 2005; 80(7):856-61.

224. Robinson G. Effective doctor-patient communication: building bridges and bridging barriers. Can J Neurol Sci 2002; 29(suppl 2):S30 -2.

225. Rollason V, Vogt N. Reduction of polypharmacy in the elderly: a systematic review of the role of the pharmacist. Drugs Aging 2003;20(11):817-32.

226. Rosenthal MB, Berndt ER, Donohue JM, Frank RG, Epstein AM. Promotion of prescription drugs to consumers. N Engl J Med 2002;346(7):498-505.

227. Safeer RS, Keenan J. Health literacy: the gap between physicians and patients. Am Fam Physician 2005;72(3):463-8.

228. Savolainen R. Everyday Information Practices: A Social Phenomenological Perspective. The Scarecrow Press, Inc, 2008.

229. Schulz M, Verheyen F, Mühlig S, Müller JM, Mühlbauer K, Knop-Schneickert E, Petermann F, Bergmann KC. Pharmaceutical care services for asthma patients: a controlled intervention study. J Clin Pharmacol 2001; 41(6):668-76.

230. Sharma R, Tobin P, Clarke SJ. Management of chemotherapyinduced nausea, vomiting, oral mucositis, and diarrhoea. Lancet Oncol 2005;6:93–102.

231. Sherman J, Hutson A, Baumstein S, Hendeles L. Telephoning the patient's pharmacy to assess adherence with asthma medications by measuring refill rate for prescriptions. J Pediatr. 2000; 136(4):532-6;

232. Sinclair HK, Bond CM, Stead LF.Community pharmacy personnel interventions for smoking cessation. Cochrane Database Syst Rev 2004;(1):CD003698.

109

233. Skyrius V. Farmacinių paslaugų kokybės sistemos tyrimas ir įdiegimas Lietuvoje: daktaro disertacija: biomedicinos mokslai, farmacija, (09B). Kaunas: Kauno medicinos universitetas; 2003.

234. Sleath B, Wurst K, Lowery T. Drug information sources and antidepressant adherence. Community Ment Health J 2003;39(4):359-68.

235. Smith MC, Gibson JT. The pharmacist and preventive medicine. J Am Pharm Assoc 1975;15(2):79-83.

236. Sokol MC, McGuigan KA, Verbrugge RR, Epstein RS. Impact of medication adherence on hospitalization risk and healthcare cost. Med Care 2005; 43(6):521-30.

237. Staessen JA, O‘Brien ET, Thijs L, Fagard RH. Modern approaches to blood pressure measurement. Occup Environ Med 2000;57:510-520.

238. Stahl C, Brauer S, Zeitler HP, Gulich M. How important is a package insert for drug therapy in ambulatory care? J Public Health, 2006; 14:174-177.

239. Steyer TE, Ragucci KR, Pearson WS, Mainous AG 3rd. The role of pharmacists in the delivery of influenza vaccinations. Vaccine 2004; 22(8):1001-6.

240. Stimson GV.Do drug advertisements provide therapeutic information? J Med Ethics 1977;3:7-13.

241. Strand, L.M. Re – visioning the professions. J Am Pharm Assoc, 1997, NS 37; 4:474-78.

242. Stuart B, Grana J. Are prescribed and over-the-counter medications economic substitutes? A study of the effects of health insurance on medicine choices by the elderly. Med Care. 1995; 33: 487-501.

243. Sunderland B, Burrows S, Joyce A, McManus A, Maycock B. Rural pharmacy not delivering on its health promotion potential. Aust J Rural Health. 2006;14(3):116-9.

244. Sutherland HJ, Uewellyn-Thomas HA, Lockwood GA, Tritchler DL, Till JE, Cancer patients: their desire for information and participation in treatment decisions. J R Soc Med 1989, 82: 260-3.

245. Szasz T, Hollender M. A contribution to the phylosophy of medicine: the basic model of the doctor-patient relationship. Arc Int Med 1956; 97:585-592.

246. Taylor J. Greer M. NPM Consultations: An analysis of pharmacist availibility, accessibility and approachability. J Soc. Admin Pharm 1993; 10:101-108.

247. Taylor K. Paternalism, participation and partnership - the evolution of patient centeredness in the consultation. Patient Educ Couns 2009;74(2):150-5.

110

248. Tannahill, A. What is health promotion? Health Educ J 1985; 44: 167-171.

249. The role of the pharmacist in the health care system. Preparing the future pharmacist: Curricular development. Report of a third WHO Consultative Group on the role of the pharmacist, Vancouver, Canada, 27–29 August 1997. Geneva: World Health Organization; 1997. WHO/PHARM/97/599. Available at: http://www.who.int/medicinedocs/.

250. Thomas R, Daly M, Perryman B, Stockton D. Forewarned is forear-med--benefits of preparatory information on video cassette for patients receiving chemotherapy or radiotherapy--a randomised controlled trial. Eur J Cancer 2000;36(12):1536-43.

251. Tio J, LaCaze A, Cottrell WN. Ascertaining consumer perspectives of medication information sources using a modified repertory grid technique Pharm World Sci 2007;29(2):73-80.

252. Trewin VF, Veitch GB. Patient sources of drug information and attitudes to their provision: a corticosteroid model. Pharm World Sci 2003;25(5):191-6.

253. Trilling JS, Froom J: The urgent need to improve hypertension care. Arch Fam Med 2000, 9(9):794-801.

254. Tripp C, Straub L. Search for drug information: technology implications for rural consumers and pharmacists. Health Mark Quatr 2001; 18: 103-117.

255. Tuomilehto J, Rastenytė D, Sivenius J, Sarti C, Immonen-Raiha P, Kaarsalo E, et al. Ten-year trends in stroke incidence and mortality in the FINMONICA stroke study. Stroke 1996; 27:825-32.

256. Ulfvarson J, Bardage C, Wredling RA, von Bahr C, Adami J. Adhe-rence to drug treatment in association with how the patient perceives care and information on drugs. J Clin Nurs 2007;16(1):141-8.

257. USA Department of Health and Human Services. A Systematic Approach to Health Improvement: Healthy People 2010. Washington, 2000. Elektroninė prieiga: http://www.healthypeople.gov/Document/HTML/uih/uih_2.htm.

258. Vainio K, Airaksinen M, Vaisanen T, Enlund H. Assesing the importance of community pharmacy providers of drug information. J Appl Ther Res 2004;5:24-29.

259. Vaitkevičiūtė V. Tarptautinių žodžių žodynas. Vilnius, 2002. 260. Van Wijk BL, Klungel OH, Heerdink ER, de Boer A. Effectiveness of

interventions by community pharmacists to improve patient adherence to chronic medication: a systematic review. Ann Pharmacother 2005; 39(2):319-28.

111

261. Verbrugge LM. Gender and health: an update on hypothesis and evidence. J Health Soc Behav 1985;26:156-82.

262 Vermeire E, Hearnshow H, Van Royen P, Denekens J Patient adherence to treatment: three decades of research. A comprehensive review. J Clin Pharm Ther 2001, 26:331-342.

263. Verseckaitė R. Arterinė hiperenzija. Praktinės rekomendacijos. Vitae Litera, 2009.

264. Vogenberg FR, Dhir S. Have consultant pharmacists provided value to long-term care payers? Consult Pharm 2006; 21(1):72-5.

265. Volmer D, Lilja J, Hamilton D. How well informed are pharmacy customers in Estonia about minor illnesses and over-the-counter medi-cines. Medicina (Kaunas). 2007;43(1):70-8.

266. Waitzkin H. Information giving in medical care. J Health Soc Behav 1985;26:81-101.

267. Watson MC, Skelton JR, Bond CM, Croft P, Wiskin CM, Grimshaw JM, Mollison J. Simulated patients in the community pharmacy setting. Using simulated patients to measure practice in the community pharmacy setting. Pharm World Sci 2004;26(1):32-7.

268. Weinberger M, Murray MD, Marrero DG, Brewer N, Lykens M, Harris LE, Seshadri R, Caffrey H, Roesner JF, Smith F, Newell AJ, Collins JC, McDonald CJ, Tierney WM. Effectiveness of pharmacist care for patients with reactive airways disease: a randomized controlled trial. JAMA 2002; 288(13):1594-602.

269. Weinman J. Providing written information for patients: psychological considerations. J R Soc Med 1990;83(5):303-5.

270. Weitzel KW, Goode JV. Implementation of a pharmacy-based immunization program in a supermarket chain. J Am Pharm Assoc (Wash) 2000;40(2):252-6.

271. Westerlund LT, Marklund BR, Handl WH, Thunberg ME, Allebeck P. Nonprescription drug-related problems and pharmacy interventions. Ann Pharmacother 2001; 35(11):1343-9.

272. WHO Regional Office for Europe. Survey about hypertension control policies in CINDI countries. Copenhagen, 2001.

273. WHO, EuroPharm Forum. Pharmacy-Based Hypertension Manage-ment Model: Protocol and Guidelines. A joint CINDI/EuroPharm Forum project. Copenhagen, 2005.

274. WHO, Health Promotion Agency.CINDI Highlights 2005. Copen-hagen, 2006.

275. WHO, International Society of Hypertension Writing Group (Kaplan N, Mendis S, Poulter N, Whitworth). 2003 WHO/International Society

112

of Hypertension stateman on management of hypertension. J Hyper-tens 2003, 21:1983-1992.

276. WHO. 60th World Health Assembly. Progress in the rational use of medicines. Geneva, 2007.

277. WHO. Adherence to long-term therapies: evidence for action. Geneva, 2003.

278. WHO. Developing of pharmacy practice: A focus on patient care. Geneva, 2006.

279. WHO. Guide to Good Prescribing. Geneva, 1994. 280. WHO. Guidelines for the regulatory assessment of medical products

for use in self medication. Geneva, 2002. 281. WHO. Health promotion: a WHO discussion document, the concept

and the principles. WHO regional office for Europe, Copenhagen, 1984. 282. WHO. Sveikata visiems XXI amžiuje: Pagrindiniai PSO visuomenės

sveikatos priežiūros principai Europos regione. SAM, 1999. 283. WHO. The Medicines Situation. Geneva, 2004. 284. WHO. The Otawa Charter for Health Promotion. Geneva, 1986. 285. WHO. The role of the pharmacist in self- care and self-medication.

Geneva; 1998. Document No. WHO/DAP/ 98.13. Available at: http://www.who.int/medicines/.

286. WHO. The World Health Report, 2002: Risks to Health 2002. Gene-va, 2003.

287. WHO. The World Health Report, 2007. Geneva, 2008. 288. Windsor RA, Bailey WC, Richards JM Jr, Manzella B, Soong SJ,

Brooks M. Evaluation of the efficacy and cost effectiveness of health education methods to increase medication adherence among adults with asthma. Am J Public Health 1990;80(12):1519-21.

289. Winslow CEA. The Cost of Sickness and the Price of Health: WHO Monogr. No7. Geneve, 1951.

290. WSMI (World of Self Medication Industry). Elektroninė prieiga: http://www.wsmi.org/index.htm.

291. Zagurskienė D, Misevičienė I. Pacientų sveikatos raštingumo ir slaugytojų jiems teikiamos informacijos vertinimas. Sveikatos mokslai 2008, 3:1595-1599.

292. Zeind CS, McCloskey WW. Pharmacist Role in the Health Care System. Harv Health Policy Rev 2006; 7 (1):147-154;

293. Zellmer WA. The Role of Pharmacy Organizations in Transforming the Profession: The Case of Pharmaceutical Care. Am J Health Syst Pharm 2001; 56(21): 2041–2049.

113

294. Ziegler DK; Mosier MC, Buenaver M; Okuyemi K. How Much Information About Adverse Effects of Medication Do Patients Want From Physicians? Arch Intern Med 2001; 161: 706-713.

295. Zillich AJ, Sutherland JM, Kumbera PA, Carter BL. Hypertension outcomes through blood pressure monitoring and evaluation by pharmacists (HOME study). J Gen Intern Med 2005; 20(12):1091-6.

296. Žydžiūnaitė V. Taikomųjų tyrimų metodologijos charakteristikos. Vilnius, 2006.

114

DISERTACIJOS TEMA SPAUSDINTŲ DARBŲ SĄRAŠAS

Straipsniai recenzuojamuose žurnaluose: 1. Dauksiene J, Radziunas R. Nonadherence to medications among

pharmacy clients and their attitude toward medications kept a medicine cabinet at home (Gydymo nurodymų nesilaikymas vaistinės pacientų tarpe. Medicina (Kaunas) 2009; 45 (12): 1013-1018;

2. Dauksiene J, Radziunas R, Grincevičius J. Pacientų iš gydytojo ir vaistininko gaunama su vaistais susijusi informacija. Sveikatos mokslai. 2009; 5; 2485-8.

Konferencijų tezės: 1. Šaškovaitė J, Mačiulaitis R. Risk of non-complaince in rural areas.

33rd European Symposium on Clinical Pharmacy. Prague (Czech Republic), 2004;

2. Daukšienė J. Radžiūnas R. Providing the blood pressure measure-ment services in Kaunas community pharmacies and consultation of the patients with high blood pressure level. The 6th Working Conference of the Pharmaceutical Care Network Europe. “Inova-tion in Pharmaceutical Care Research” Vimeiro (Portugal), 2009;

3. Daukšienė J. Radžiūnas R, Grincevičius J. Medication Adherence and the Use of different Sources of Medicine Information. 2009 ACCP/ESCP International Congress on Clinical Pharmacy. Orlan-do (Florida, USA), 2009.

115

PRIEDAI

1 priedas

VISUOMENĖS VAISTINĖS PACIENTŲ APKLAUSOS ANKETA

Gerbiamas Paciente, Lietuvoje vis dar bandoma rasti savitą kelią į kiekvienam prieinamą ir tinkamą Sveikatos apsaugos sistemą. Kreipdamiesi į daktarą ar vaistininką, vartodami vaistus, Jūs kas-dien ir pats priimate sprendimą/-us galinčius turėti įtakos Jūsų sveikatai. Tik Jūs geriausiai žinote, su kokiomis problemomis tenka susidurti. Tad kviečiame Jus dalyvauti apklausoje, kuri padės suprasti dažniausiai kylančias vaistų vartojimo problemas, o vėliau ir jas spręsti. Iš anksto dėkojame už Jūsų atvirus ir sąžiningus atsakymus, nuo kurių priklausys šio darbo sėkmė.

KMU Farmacijos fakulteto vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros doktorantė

Jurgita Daukšienė, tel. (8-37) 38-79-27

Keletas klausimų apie VAISTUS

Jums tinkantį atsakymą žymėkite taip

Sunegalavę dažniausiai:

Užsiimate savigyda Klausote namiškų patarimų Klausiate vaistininko patarimo Kreipiatės į gydytoją Kita..............................

A r k a s d i e n v a r t o j a t e v a i s t u s ? TAIP NE

1–2 k. per dieną

2–3k. per diena

3–4 k. per dieną

1 sav. per metus 2–4 sav. per metus 2–4 mėn. per metus dažniau

116

Ar esate atidūs vaistų vartojimo

nuorodoms?

Vaistus vartojate: Stropiai sekdami instrukcijas; Kartais praleidžiate vieną/kitą dozę; Kartais praleidžiate padidinate dozę; Nustojate vartoti anksčiau laiko, jei pasijaučiate geriau.

Kokia dažniausia instrukcijų nesilaikymo priežastis?

Vartojate, kol jaučiatės blogiau; Išgeriate, jei nepamirštate; Pinigų vaistams trūkumas; Sunku pasakyti; Kita..........................................................

Ar pritariate teiginiams? APIBRAUKITE Jums tinkantį atsakymą

PAVYZDYS: mėgstu ir dažnai geriu arbatą TAIP kartais NE

Ar visada galite skirti reikalingą sumą vaistų pirkimui? TAIP NE VISADA NE

Kokią sumą paprastai skiriate vaistams per mėnesį? ………..lt/mėn

Pažymėkite tuos punktus, kuriais pasitikite, o šone įvertinkite gaunamos informacijos kiekį:

Atsakymų variantai: 0 – visai negaunate, 1 – gaunate, bet nelabai pasitikite; 2 – gaunate pakankamai, bei pakankamai patikimą informaciją 3 – visiškai pasitikite gaunama informacija ir dažnai ja naudojatės

Gydytojas 0...1...2...3

Vaistininkas 0...1...2...3

Vaistų informaciniai lankstinukai 0...1...2...3

Spauda, televizija 0...1...2...3

Draugai, pažįstami 0...1...2...3

Internetas 0...1...2...3

Iš kur gaunama informacija Jūs labiausiai pasitikite?

Kita.............................. 0...1...2...3

117

Keletas klausimų apie GYDYTOJUS

Kaip dažnai lankotės pas gydytojus? ……../mėn

Ar gydytojas paskirdamas vaistus paaiškina apie laukiamą efektą (kada ir ko tikėtis)?

TAIP NE VISADA NE

Ar įsigyjate daktaro paskirtus vaistus? TAIP NE VISADA NE

Jei NE – kokios dažniausios priežastys? (įrašykite) ……………………………………………………………………………

Ar gydytojas paskirdamas jums vaistus paaiškina galimas nepageidaujamas reakcijas?

TAIP NE VISADA NE

Ar gydytojas paskirdamas jums vaistus paaiškina kaip vartoti vaistus?

TAIP NE VISADA NE

KOKIĄ DAR INFORMACIJĄ DAŽNIAUSIAI GAUNATE IŠ GYDYTOJO? ……………………………………………………………………………………

Ar drįstate paklausti, jei ne viską supratote? TAIP NE VISADA NE

Ar jums gydytojas skiria pakankamai laiko? TAIP NE VISADA NE

Keletas klausimų apie VAISTININKUS

Kaip dažnai užeinate į vaistinę? ……../mėn.

Ar vaistininkas visada paaiškina kaip vartoti perkamus vaistus?

TAIP NE VISADA NE

Ar vaistininkas išduodamas jums vaistus pasako apie laukiamą efektą (kada ir ko tikėtis)?

TAIP NE VISADA NE

Ar vaistininkas parduodamas vaistus pamini galimas nepageidaujamas reakcijas?

TAIP KARTAIS NE

KOKIĄ DAR INFORMACIJĄ DAŽNIAUSIAI GAUNATE VAISTINĖJE? ………………………………………………………………………………………………

118

Ar pasakojate vaistininkui viską dėl ko sunerimstate pradėję vartoti vaistus?

TAIP NE VISADA NE

Ar drįstate paklausti, jei ne viską supratote? TAIP NE VISADA NE

Ar jums vaistinėje skiriama pakankamai laiko? TAIP NE VISADA NE

Keletas klausimų apie JUS

/Jei su šeima/

Koks jūsų išsimokslinimas?

nebaigtas vidurinis vidurinis (bendrojom lavinimo mokykla) profesinė technikos mokykla aukštasis aukštosios studijos (magistrantūra ir pan.)

Ačiū! Dėkojame už pagalbą!

Jūs esate:

vyras moteris

Kiek Jums metų? …………. (įrašykite)

Kur gyvenate?

Mieste (rajono centre)

Miestelyje Kaime

Ar turite darbą?

Turiu NUOLATINĮ darbą

� Dirbu LAIKINAI Esu BEDARBIS

Dirbate: PILNĄ darbo dieną NEPILNĄ darbo dieną

Ar esate: � Pensininkas; Studentas Namų šeimininkė � Neįgalus

Gyvenate:

Vienas Su šeima

Kelių asmenų?

2 3 4 5

Surašykite amžius: ……….. ……….. ……….. ………...

119

2 priedas

VISUOMENĖS VAISTINĖS PACIENTO ELGSENOS STEBĖJIMO FORMA V-7

120

3 priedas

KRAUJOSPŪDŽIO MATAVIMO PASLAUGOS TEIKIMO VISUOMENĖS VAISTINĖJE STEBĖTOJO FORMA V-5

121

PADĖKA

Visų pirma nuoširdžiai dėkoju moksliniams vadovams docentui Raimon-dui Radžiūnui ir profesoriui Arūnui Savickui. Noriu padėkoti už puikų va-dovavimą, reiklumą, nuoširdžią pagalbą bei patarimus planuojant ir rengiant daktaro disertaciją. Ačiū už palaikymą ir padrąsinimą, pakantumą ir atlai-dumą mano klaidoms. Tai man suteikė galimybę mokytis ir tobulėti.

Dėkoju mokslinio darbo konsultantams: profesoriui Gediminui Merkiui už naudingus patarimus ir ilgas kartu praleistas valandas, išsamias konsul-tacijas metodologiniais klausimai; profesoriui Žilvinui Padaigai ir docentui Romaldui Mačiulaičiui už naudingus patarimus ir skatinimą žengti pirmyn.

Nuoširdžiai dėkoju visuomenės vaistinių vadovams, kurie sudarė sąlygas atlikti tyrimą jų vadovaujamose įstaigose, taip pat šių vaistinių darbuoto-jams ir pacientams, kurie apklausos dieną sutiko užpildyti anketas.

Noriu padėkoti Vaistų technologijos ir socialinės farmacijos katedros kolektyvui už pagalbą, dalykinius patarimus ir man paskirtą laiką.

Rengti šią disertaciją man padėjo daug puikių žmonių. Jų indėliai nėra vienodi, tačiau nepaprastai svarbūs. Tariu nuoširdžius dėkui Birutei Briau-kienei ir Aidai Jakimavičienei.

Nuoširdžiai dėkoju savo ŠEIMAI – tėvui Viktorui, paskatinusiam rinktis vaistininko profesiją, mamai Genutei savo gyvenimo pavyzdžiu mokiusiai tvirtybės, vyrui Gediminui ir sūnui Mantvydui, kurie tikėjo mano jėgomis ir palaikė sunkiomis akimirkomis.