1

Lietuvos žemės ūkio universitetas Kaimo kultūros institutas

Kultūrologijos ir filosofijos katedra

Romualdas Povilaitis, Raimundas Kaminskas

Visuomenės raida: socialiniai, politiniai ir filosofiniai aspektai

Mokomoji knyga

AKADEMIJA

2010

2

UDK 32.(076)(0.034)

Romualdas Povilaitis, Raimundas Kaminskas Visuomenės raida: socialiniai, politiniai ir filosofiniai aspektai Recenzentai: doc. Aldona Palujanskienė, Kaimo kultūros institutas doc. Juozas Mikelaitis, Inžinerijos fakultetas doc. Rimantas Vaisvalavičius, Agronomijos fakultetas dr. Bernardas Vaznonis, Ekonomikos ir vadybos fakultetas lekt. Asta Steikūnienė, Kaimo kultūros institutas asist. Marius Kavaliauskas, Miškų ir ekologijos fakultetas Leidinys aprobuotas: Kultūrologijos ir filosofijos katedros posėdyje 2009-12-22 d., protokolas Nr. 2. Kaimo kultūros instituto metodinės komisijos posėdyje 2009-12-29 d., protokolas Nr. 15 Redaktorė M. Židonienė ISBN 978-9955-896-90-6

3

Turinys

Įvadas 1. Valstybės esmė ir paskirtis.

1.1. Valstybės sampratos. 1.2.Valstybės kilmės teorijos.

1.3. Vakarų ir Rytų valstybių skirtumai. 1.4. Valstybės požymiai. 1.5. Valstybės funkcijos.

1.6. Svarbiausi valstybės raidos etapai.

2. Valstybės struktūra, sandara, valdymo formos ir politiniai režimai. 2.1. Teritorinė valstybių sandara. 2.2. Valstybių valdymo formos. 2.3. Valstybių politiniai režimai.

3. Politinė valdžia.

3.1. Valdžios samprata. 3.2. Politinė valdžia.

4. Politinis elitas ir politinis lyderis.

4.1. Politinis elitas. 4.2. Politinis lyderis.

4.3. Biurokratija.

5. Teisinė ir socialinė valstybė. 5.1. Teisinė valstybė.

5.2. Socialinė valstybė.

6. Valstybė ir korupcija . 6.1. Korupcijos ir klientelizmo samprata. 6.2. Klientelizmas ir korupcija Lietuvoje.

6.3. Klientelizmo ir korupcijos mažinimo keliai.

7. Interesų grupės.

8. Pilietinė visuomenė.

9. Valstybė globalizacijos ir Europos integracijos sąlygomis

10. Valstybė ir žmogus.

Pabaiga.

Literat ūra.

4

ĮVADAS Šiuolaikinėje visuomenėje spartėja gyvenimo tempai, nuolat didėja informacijos srautas, ryškėja nauji,

dar mažai pažinti procesai. Tai pasakytina ir apie politinį gyvenimą, kurio praktiniai dalyviai esame mes visi. Modernizacija Lietuvoje apima visas gyvenimo sferas ir iškelia daug naujų klausimų. Kas vyksta mūsų šalyje-demokratizacija ar liberalizacija? Demokratizacijai būdinga tokia sistema, kada vieno žmogaus laisvė padidina kitų laisvę. Liberalizacija dažnai pasireiškia atvirkščiai. Valstybės, šio svarbiausio politinės sistemos elemento, raidos problema iki šiol kelia daug diskusijų. Kaip vertinti pokyčius mūsų valstybėje apskritai? Kiek jie suderinami su pažanga ir, atskirai kalbant, su visos visuomenės pažanga, o ne tik su tam tikrų žmonių grupių sėkme? Pagaliau, kas yra toji pažanga? Vienų manymu pažanga objektyviai neišvengiama, kitų - sąmoningai valdomas, daugiau nuo subjektyvių veiksnių priklausantis procesas. Gebėti orientuotis tiek gyvenimo įvairovėje, tiek informacijos apie ją sraute vis aktualiau. Verta prisiminti, kad nemaža ideologų laikė valstybę pavojinga liaudžiai. Visų pirma taip buvo manoma dėl to, kad valstybė tradiciškai buvo atskirta nuo žmonių, dažnai būdavo susvetimėjusi jų atžvilgiu. Galima nesutikti su jais, tačiau akivaizdu, kad nūdienos Lietuvoje daugelis piliečių nepasitiki savo valstybės institucijomis. Šį susvetimėjimą panaikinti yra labai svarbu.

Ši mokomoji knyga skirta studentams, studijuojantiems modulį „Visuomenės raida“. Visuomenė yra sudėtingas ir daugiabriaunis reiškinys, kurio labai svarbi dalis yra valstybė. Neatsitiktinai šioje knygoje valstybei skiriama labai daug dėmesio. Ji, tikimės, bus naudinga ir tiems studentams, kurie savo karjerą sieja su atsakingu darbu valstybės ar savivaldos institucijose, verslo arba kitose privačiose struktūrose. Kolektyvų vadovams gerai orientuotis politiniame gyvenime yra labai svarbu. Pagaliau ši knyga gali tapti pagalbininke ketinantiems studijuoti įvairių universitetų magistrantūroje arba tiems, kuriems apskritai yra įdomus politinis gyvenimas.

Šioje knygoje, pasiremiant šiuolaikinėmis bei klasikinėmis politinėmis ir socialinėmis teorijomis ir filosofų mintimis, pateikiama svarbi medžiaga apie valstybę ir jos sąsajas su visuomene, su kuria studentai vargu ar turėjo galimybę susipažinti bendrojo lavinimo mokykloje. Skaitytojas šioje knygoje ras tokių temų kaip valstybės samprata ir funkcijos, politinė valdžia, interesų grupės, politinis elitas ir politinis lyderis, biurokratija, demokratija, teisinė ir socialinė valstybė, pilietinė visuomenė. Daugiausia dėmesio knygoje skirta demokratijai, kurios vystymas Lietuvoje šiuo metu yra ypač aktualus. Visos šios temos yra tiesiogiai susijusios su mūsų šalies gyvenimu ir jos institucijų veikla. Dėl ribotos knygos apimties joje labai mažai kalbama apie valstybių užsienio politiką ir valstybių vietą tarptautiniuose santykiuose. Tikimės, kad tai bus nušviesta kituose leidiniuose.

Visuomenė ir valstybė laikui bėgant keitėsi, nors jos esmė ir paskirtis išliko ta pati. Šioje knygoje skiriama dėmesio šiems pokyčiams, šiuolaikinė valstybė joje palyginama su tradicine, parodomos naujos tendencijos politiniame visuomenės gyvenime, išryškėjusios pastaruoju metu.

Knygoje pateikiami kontroliniai savarankiško studentų darbo klausimai, nurodyta rekomenduojama literatūra, labiausiai prieinama studentams, paaiškinamos svarbiausios sąvokos ir kategorijos, susijusios su valstybe ir jos raida.

Knygos autoriai: doc., hum. m. dr. Romualdas Povilaitis (įvadas, 1-5, 8-10 skyriai, pabaiga) ir doc., soc. m. dr. Raimundas Kaminskas (KMU) (6,7 skyriai).

5

1. VALSTYBĖS ESMĖ IR PASKIRTIS Valstybė suvokiama gana įvairiai. Plačiąja prasme - tai šalis su savo teritorija, gamta, šioje teritorijoje

gyvenančiais žmonėmis, jų sukurta ekonomika, kultūra. Siauresne prasme valstybė yra tam tikra politinė organizacija, turinti aukščiausią valdžią konkrečioje teritorijoje. Įdomu, kad net iki 16 - 18 amžiaus, visų pirma Antikoje ir Viduramžiais, valstybė buvo suprantama tik plačiąja prasme o visuomenė ir valstybė būdavo iš esmės sutapatinamos. Tik Renesanso laikų italų mąstytojas Nikolas Makjavelis (Niccolo Machiaveli, 1469-1527) valstybę apibūdino ne kaip konkrečią šalį ar konkrečią valdymo formą-respubliką ar monarchiją, o kaip abstraktų „stato“. Dar daugiau valstybę nuo visuomenės ir ją sudarančių individų atskyrė Tomas Hobsas (Thomas Hobbes, 1588-1679), Džonas Lokas (John Locke, 1632-1704) ir kiti liberalizmo pradininkai bei kolektyvizmo ideologas Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacguer Rousseau, 1712-1778). Jie visi teigė, kad visų pirma egzistavo laisvi individai, sukūrę visuomenę, ir tik vėliau šių individų pastangomis buvo sukurta valstybė. Valstybės prireikė individų saugumui ir jų prigimtinių teisių apsaugai.

1.1. Valstybės sampratos ir jų raida Istorijos mokslas įvairiai apibrėžia valstybę. Seniausia jų yra paternalistinė valstybės teorija, kuri ir

šiuo metu daro nemažą poveikį silpnai išsivysčiusių šalių žmonių sąmonei. Jos pradininku laikomas 6 - 5 a. prieš m. e. gyvenęs įžymus kinų filosofas, politinis veikėjas ir pedagogas Konfucijus, 551-479). Panašus požiūris daugelį amžių vyravo ir Europoje. Jo šalininkai teigia, kad žmonių politinis statusas nėra ir negali būti lygus. Valstybė yra tarsi patriarchalinė šeima, kurioje valdovas atlieka tėvo vaidmenį ir jam turi priklausyti visa valdžia. Valstybėje-„šeimoje“ yra vyresnieji vaikai-aristokratai ir „jaunesnieji“-paprasti žmonės. Vyresnieji rūpinasi vyresniaisiais, „tėvas“ (valdovas) rūpinasi visais. Jaunesnieji privalo klausyti vyresnių, o visi turi klausyti valdovo ir vykdyti jo paliepimus. Valstybėje akcentuojama išmintis, humanizmas, teisingumas, priklausomybė nuo aukštesniųjų, pagarba vyresniesiems, mandagumas. Šioje teorijoje žmonės yra visuomeninio politinio gyvenimo dalyviai (vykdytojai), tačiau sąmoningas dalyvis yra tik vienas - valdovas. Aukštutiniai sluoksniai yra pusiau sąmoningi, visi kiti apskritai nesąmoningi. Tokios pažiūros ir šiandien neretai atgimsta atsilikusiose agrarinėse šalyse arba totalitarinėse ir autoritarinėse valstybėse.

Senovės graikų filosofas Platonas (427-347) sukūrė „idealios valstybės“ teoriją. Jis teigė, kad valstybė yra visuma, kuri turi viešpatauti daliai (žmogui). Valstybę valdo išmintingiausias valdovas arba išmintingi, specialiai tam valdymui parengti aristokratai, smulkmeniškai nustatantys valstybės piliečių gyvenimą reglamentuojančią tvarką. Valstybėje viešpatauja kolektyviškumas, žmonių vienybė. Turtas, žmonos ir vaikai turi būti bendri. Paprastas žmogus yra tik visumos dalis, valdžios objektas. Ši valstybės teorija yra totalitarinė.

Platono mokinys Aristotelis (384-322) žmogų pavadino politiniu gyvuliu, nes jis iš savo prigimties yra linkęs gyventi kolektyve. Dėl tos pačios priežasties poreikis turėti valdžią yra įgimtas, išplaukiantis iš žmogaus prigimties, nes bet koks kolektyvas turi būti valdomas. Pirminis kolektyvas, kurį sukūrė žmonės buvo šeima ir kaimas (gyvenvietė), vėliau buvo sukurta valstybė. Ji yra aukščiausia ir tobuliausia žmonių bendrumo forma. Šeimoje žmonės nėra lygūs, bet valstybėje visi piliečiai turi būti lygūs ir laisvi (Aristotelis to netaikė vergams). Kiekvienas individas yra politinio gyvenimo dalyvis, valstybės atžvilgiu jis turi turėti autonomiją, bet reikšmingesnis yra ne žmogus, o valstybė, išreiškianti individų visumą. Jeigu žmonės nesukuria valstybės arba, gyvendami valstybėje, jie yra apolitiški, jie yra barbarai. Ši teorija yra demokratiškesnė už Platono teoriją, nes žmonės (išskyrus vergus), laikomi ne tik valdžios objektu (pavaldiniais) bet ir subjektu (valdančiaisiais).

Klasikinio liberalizmo teorijoje individas atskiriamas nuo valstybės ir visuomenės, jis laikomas svarbiausiu valdžios šaltiniu. Individas yra svarbiausias politikos dalyvis. Ši teorija akcentuoja visų žmonių politinę lygybę, prigimtines teises. Valstybės galia apribojama, ji atlieka tik tas funkcijas, kurias

6

jai suteikia piliečiai. Valstybė yra piliečių kontroliuojama. Nors visi žmonės yra politikos subjektai, tačiau jie politikoje reiškiasi nedaug, nes svarbiausia gyvenimo sfera individui, anot liberalizmo, yra ne politika o pilietinė visuomenė (apie ją bus kalbama vėliau). Ten jis gali geriausiai išreikšti savo energiją, sumanumą, iniciatyvą. Politikoje žmogus daugiausia pasireiškia tik kaip valstybės kontrolierius.

Totalitarizmo teorijos yra visiškai priešingos liberalizmui. Jos teigia, kad jeigu visuma turi viešpatauti daliai, tai ir valstybė turi pajungti žmogų. Valdžiai leistina viskas, atskiras žmogus, jeigu jis nėra vadas, yra bejėgis. Vadas yra visagalis, žmogus tėra tik sraigtelis didžiulėje valdžios mašinoje, tarp vado ir eilinio žmogaus yra praraja. Politikos sfera šiose teorijose nepaprastai išplečiama, visas gyvenimas politizuojamas. Tai reiškia, kad išplečiama individo ir valdžios santykių sfera, tačiau žmogus čia yra tik politikos objektas, pavaldinys, valdžia kontroliuoja visą jo gyvenimą.

Krikščionių demokratų (į jas panašios ir socialdemokratų) teorijos mėgina sujungti liberalias ir kolektyvines teorijas. Kiekvienas žmogus yra laikomas vertingu ir unikaliu, nes jis turi sielą, akcentuojama žmogaus atsakomybė už save, bet kartu pabrėžiamas solidarumas (visi turi rūpintis kiekvienu, o kiekvienas - visais).

Šiuolaikinės demokratinės teorijos sujungia naujojo liberalizmo, socialdemokratijos ir krikščionių demokratų pažiūras. Jos atmeta klasikinio liberalizmo požiūrį, kad valstybė neturi kištis į daugelį visuomenės ir individo gyvenimo sričių, nes paaiškėjo, kad šiuo metu tai nerealu ir nenaudinga žmonėms. Teigiama, kad valstybė neturi apsiriboti politine sfera, ji turi aktyviai veikti socialinėje sferoje - tam būtina socialinė politika. Žmogus yra laisvas ir kartu priklausomas nuo valstybės. Valstybė valdo individą, bet kartu jam ir paklūsta. Vienas iš tokių valstybės modelių yra„visuotinės gerovės valstybė“.

1.2. Valstybės kilmės teorijos Valstybės kilmės teorijų yra gana daug. Galima paminėti deistinę teoriją (jos žymūs atstovai buvo

viduramžių filosofai Augustinas (Augustinas Aurelijus arba Šv. Augustinas, 354 - 430), Tomas Akvinietis (1224 - 1274), kuri valstybę ir valstybinę valdžią laikė Dievo valios kūriniu, patriarchalinę (Eugenijus Diuringas (Eugen Karl Duhring, 1833-1921) ir kt.), teigiančią, kad valstybė atsirado stipresnėms ir geriau organizuotoms gentims užkariavus silpnesnes ir joms primetus savo tvarką, be kurios jas valdyti būtų neįmanoma. Visuomeninės sutarties teorija (Žanas Žakas Ruso (Jean-Jacguer Rousseau, 1712 - 1778) teigė, kad valstybė atsirado laisvai susitarus žmonėms ir iš jų tarpo iškėlus valdžią bei pavedus jai atlikti tam tikras funkcijas, visų pirma įpareigojus ją ginti individą ir jo nuosavybę. Marksistinė teorija (K. Marksas (Karl Marx, 1818 - 1883), F. Engelsas (Friedrich Engels, 1820 - 1895) valstybės atsiradimo priežastimi laikė privatinės nuosavybės atsiradimą, klasių susidarymą ir klasių kovą.

Analizuojant svarbiausias valstybės atsiradimo priežastis, išskiriami įvairūs veiksniai: demografiniai, antropologiniai, geopolitiniai, psichologiniai, ekonominiai, politiniai.

Demografiniai veiksniai reiškia, kad valstybei atsirasti buvo būtinas pakankamai didelis žmonių skaičius ir jų tankumas. Gyventojai turėjo gyventi sėsliai ir neleisti kraujomaišos-santuokų tarp artimų giminaičių. Esant šioms sąlygoms buvo būtinas tobulesnis visuomenės gyvenimo reguliavimas, kurį ir davė žmonėms valstybė.

Antropologiniai veiksniai reiškia, kad valstybės poreikis yra natūralus, kad jis išplaukia iš pačios žmogaus prigimties, žmonija besivystydama pasiekia tokį brandos lygį, kada ima suvokti, jog valstybė yra būtina. Be valstybės žmonių bendruomenė degraduotų.

Geopolitiniai veiksniai reiškia, kad valstybei atsirasti labai svarbi yra palanki geografinė padėtis, tinkamos klimato sąlygos (geriausias yra vidutinis klimatas), pakankamas žemės derlingumas ir t.t.

Psichologiniai veiksniai yra susiję su žmogaus mąstymo ir emocijų ypatumais. Valstybę sukuria racionali žmonių veikla, tačiau žmonių emocijos šią veiklą skatina, nes žmonėms būdingas saugumo poreikis (noras apsaugoti savo gyvybę, turtą, laisvę), baimė (dėl kitų žmonių agresijos) ir kt. Kurie veiksniai -emociniai ar racionalūs yra svarbesni kuriant valstybę, vieningos nuomonės nėra.

Ekonominiai veiksniai yra labai reikšmingi. Vystantis materialinei gamybai, didėjant darbo našumui, atsirado darbo pasidalijimas bei tokia darbo rūšis kaip valdytojų (vadybinis) darbas. Šis darbas (reguliavimas) buvo reikalingas dėl padidėjusios gamybos, išsivysčiusių visuomeninių santykių, padidėjusio žmonių skaičiaus, išsiplėtojusių ūkinių ryšių, padažnėjusių ginkluotų susidūrimų tarp žmonių

7

grupių ir kt. Taip atsirado pirmieji valdantieji - genčių vadai ir jiems artimi žmonės. Jų rankose susitelkė valdžios resursai, socialinės privilegijos, jie perėmė vis daugiau valdymo funkcijų. Savo galią jie pagrindė ekonomine įtaka (tuo metu atsirado privatinė nuosavybė), religine įtaka (dažnai vadams būdavo priskiriama antgamtinė galia) bei psichologine įtaka kitiems žmonėms.

Politiniai veiksniai yra susiję su išoriniais veiksniais - vienos tautos užkariaudavo kitas, dėl to didėdavo socialiniai skirtumai ir socialinė nelygybė tarp žmonių. Svetimus buvo lengviau išnaudoti negu savus. Užkariautų nepasitenkinimui neutralizuoti buvo reikalinga valstybinė valdžia.

Minėti veiksniai buvo labai reikšmingi pirmosioms valstybėms atsirasti. Ten, kur šie veiksniai egzistavo, valstybės atsirado anksčiausiai. Šiandien valstybės egzistuoja ir ten, kur geopolitinės bei kitos sąlygos joms nėra palankios.

1.3. Rytų ir Vakar ų valstybių skirtumai Kiekviena valstybė atsirado ir vystėsi daugiau ar mažiau skirtingai negu kitos. Didžiausius skirtumus

matome lygindami Rytų ir Vakarų valstybes. Visų pirma tai pasakytina apie visuomenės ir valstybės santykį. Vakaruose visuomenė buvo ir yra svarbesnė, reikšmingesnė ir lemianti valstybę struktūra, Rytuose buvo ir, iš dalies, tebėra atvirkščiai. Vakaruose visuomenė pati save reguliuoja (reglamentuoja), ir tas reguliavimas eina „iš apačios į viršų“, iš žmonių, apimdamas ir valstybę, Rytuose visuomenė yra reguliuojama „iš viršaus“ - t.y. iš valstybės. Kitas skirtumas - nuosavybė. Vakaruose valdžia išplaukia iš nuosavybės. Tie, kurie turi daugiau nuosavybės turi daugiau valdžios. Rytuose yra atvirkščiai. Ten ne valdžia kyla iš nuosavybės, o nuosavybė atsiranda iš valdžios, žmogaus materialinė padėtis priklauso nuo vietos visuomenės hierarchijoje. Stovintieji ant aukštesnių valdžios piramidės laiptelių valdo daugiau nuosavybės. Tačiau ši nuosavybė nėra privatinė tikrąja (vakarietiška) prasme. Rytuose nuosavybę žmogus turi tol, kol jis užima tam tikrą vietą valstybėje, jos netekęs, jis netenka ir nuosavybės, kuri atitenka kitam. Tai išplaukia iš skirtingos istorinės Rytų ir Vakarų šalių raidos - Rytuose nebuvo vakarietiško feodalizmo, valstybę ir svarbiausią jos turtą žemę valdė ne feodalai, o valdininkai. Valstybė Rytuose atsirado anksčiau negu privatinė nuosavybė, žemė feodalams nepriklausė, ji buvo bendruomenės nuosavybė, daug šios nuosavybės turėjo ir pati valstybė.

Lyginant su Vakarais (Europa), dideliu savitumu išsiskyrė ne tik Azijos (visų pirma Kinija), bet ir Amerikos valstybės iki Kolumbo bei Rusija. Manoma, kad Rusiją iš vakarietiško raidos kelio išstūmė totorių-mongolų jungas, kurį Rusija nuo 13 amžiaus kentė keletą šimtmečių. Tą prielaidą patvirtina tai, kad šiaurės Rusijoje, Novgorodo ir Pskovo kunigaikštystėse, kurių mongolų-totorių valdžia nepasiekė, susiformavo kiti visuomeniniai politiniai santykiai, ten susidarė bajoriškos Didžiojo Novgorodo ir Pskovo respublikos. Šių santykių raida buvo nutraukta Maskvos carui Ivanui Rūsčiajam sunaikinus šių kunigaikštysčių savivaldą. Nuo to laiko visa Rusija pasuko rytietišku raidos keliu. Vėliau šį kelią pakartojo TSRS, padarydama įtaką ir Lietuvai.

Manoma, kad Rytų valstybių raidą lėmė objektyvūs veiksniai - geografinės sąlygos, klimatas, žmonių skaičius, gamtinės aplinkos ypatumai. Azijos valstybės formavosi teritorijose, kuriose buvo didelis gyventojų tankumas, riboti gamtiniai ištekliai (visų pirma maisto ir geriamojo vandens), grėsė sausra (Egiptas), didžiųjų upių potvyniai (Kinija), teko nuolat kovoti su džiunglėmis (Indija, Amerikos valstybės iki Kolumbo), dykuma (šiaurės Afrika), grėsmę kėlė karingos klajoklių gentys (Kinija). Visa tai reikalavo gerai organizuoti visuomenės gyvenimą, sukurti ir palaikyti sudėtingą drėkinimo, apsaugos nuo potvynių ir kitas sistemas. Geriausiai tai atlikti galėjo centralizuota valstybė.

Klausimai ir užduotys

1. Kuo skiriasi požiūriai į valstybę? 2. Kuo skiriasi valstybės kilmės teorijos ir valstybių susikūrimą lemiantys veiksniai?

3. Kuo galima paaiškinti Vakarų ir Rytų valstybių raidos skirtumus?

Pagrindinės sąvokos Valstybė, visuotinės gerovės valstybė, patriarchatas.

8

1.4. Valstybės požymiai Valstybė, jeigu ją suvoksime siaurąja prasme, tai valstybinė (politinė) valdžia. Kalbėdami apie

valstybę kaip politinę organizaciją turime galvoje šalies valdžią. Valstybė turi keletą svarbių požymių, kurių svarbiausi yra susiję su valdžia. Valstybės požymiai yra šie.

Pirmas: vieša valdžia, atskirta nuo visuomenės ir jos organizacijos. Šią valdžią sudaro profesionalių valdytojų (vartojant šiuolaikinę terminiją galima vartoti terminą vadybininkų, bet jis šiuo atveju dar nėra įprastas) sluoksnis, kuris nesusilieja su kitais žmonėmis (pavaldiniais). Profesionalūs valdytojai nedirba kitokio darbo, be to, jie turi tokių žinių bei patyrimo, kuris būtinas valdyti žmones.

Antras: teritorija, arba daugiau ar mažiau aiškios ribos, kurios skiria valstybę nuo kitų valstybių. Šios ribos yra saugomos. Tam egzistuoja pasienio apsauga, muitai, vizos ir kt. Iki valstybės susidarymo (gentinėje santvarkoje) aiškių genčių ribų dažniausiai nebuvo, tam tikroje teritorijoje gyvenančius žmones vienijo ne teritorija, o kraujo giminystė. Sukūrus valstybę, žmones ima vienyti gyvenimas vienoje teritorijoje, „šiapus sienos“. Turėdama teisę tvarkytis savo teritorijoje kaip tinkama, valstybė yra suvereni (nepriklausoma) nuo kitų valstybių.

Trečias: valstybinė (politinė) valdžia savo teritorijoje turi aukščiausią valdžią. Ji yra privaloma visiems valstybės gyventojams, jai paklūsta visos kitos valdžios rūšys, reguliuojančios skirtingas gyvenimo sferas (materialinę-gamybinę, politinę, socialinę, dvasinę).

Ketvirtas: teisė legaliai panaudoti jėgą, fizinę prievartą. Šią teisę valstybinė valdžia naudoja kaip monopolistė, jokia kita valdžia tokios teisės neturi. Tam, kad ši teisė būtų efektyviau panaudojama, yra sukurtas specialus valstybinės prievartos aparatas (kariuomenė, policija, saugumo organai, kalėjimai, prokuratūra ir kt.). Galėdama legaliai (teisėtai) naudoti prievartą, valstybinė valdžia tampa ypač įtakinga ir svarbi.

Penktas: valstybinė valdžia turi išimtinę teisę leisti įstatymus ir kitus teisės aktus, privalomus valstybės gyventojams. Niekas kitas tokios teisės neturi.

Šeštas: valstybinė valdžia turi teisę imti mokesčius ir duokles iš savo šalies gyventojų. Tai būtina tam, kad valstybė galėtų išlaikyti savo valdžią, prievartos aparatą ir sėkmingai vykdytų savo funkcijas (vykdytų savo politiką).

1.5. Valstybės funkcijos Galima išskirti tris svarbiausius šiuolaikinius požiūrius į tai, kokia yra būti valstybės paskirtis ir koks

jos santykis su jos piliečiais. Liberalus požiūris valstybę iki šiol tebelaiko neutraliu arbitru, kuris turi suderinti individų ir grupių interesus bei užtikrinti tvarką visuomenėje. Konservatyvus požiūris valstybę laiko garantu tvarkai palaikyti ir apsaugai nuo anarchijos visuomenėje. Socialdemokratinis požiūris valstybę suvokia kaip priemonę siekti socialinės lygybės ir kurti „bendrą gėrį“.

Valstybės funkcijos laikui bėgant keičiasi, kai kurios iš jų yra būdingos tik šiuolaikinei valstybei, kitos valstybei buvo ir yra būdingos visada. Visos šios funkcijos yra skirstomos į vidines ir išorines.

Svarbiausios vidinės valstybės funkcijos

1. Užtikrinti teisėtvarką (įstatymų laikymąsi), ginti ir saugoti atskirų piliečių ir visuomenės teises. 2. Apsaugoti piliečių nuosavybę, kuri yra ekonominis valstybės pagrindas 3. Vykdyti piliečių politinę socializaciją, kuri reiškia išmokyti juos pripažinti bei gerbti politinę

sistemą ir priklausomai nuo valstybės tipo bei formos daugiau ar mažiau aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime.

4. Reguliuoti santykius tarp žmonių, spręsti socialinius konfliktus, švelninti prieštaravimus, suderinti įvairių socialinių grupių interesus, sutelkti visuomenę bendriems tikslams pasiekti.

5. Sudaryti palankias sąlygas tautos (nacijos) raidai. Ši funkcija buvo ypač aktuali kuriantis tautinėms valstybėms. Šiuo metu, pasaulyje vykstant aktyviems integracijos tarp tautų procesams, valstybė atlieka

9

pagrindinės (dominuojančios valstybėje) tautos tautiškumo išsaugojimo funkciją. Pvz., saugoma šios tautos kalba (tam yra įvestas valstybinės kalbos statusas), nacionalinė kultūra ir kt.

6. Spręsti demografines problemas. Šiuolaikinė valstybė rūpinasi, kad jos gyventojų skaičius pernelyg nesumažėtų ir, kartu netaptų pernelyg didelis. Tam yra skatinamas arba ribojamas gimstamumas, ribojama arba skatinama imigracija, įvairiomis priemonėmis stengiamasi sumažinti emigraciją ir kt.

7. Ūkinė organizacinė, socialinė ir kultūrinė veikla. Labai svarbi šiuolaikinės valstybės funkcija yra gyventojų socialinė sauga, rūpyba, globa. Valstybė rūpinasi piliečių kultūrinių poreikių tenkinimu, aktyviau arba ne taip aktyviai vykdo ūkinę ekonominę veiklą. Valstybė kontroliuoja tam tikras visuomenės veiklos šakas, jos nuosavybėje yra kai kurios gamybos priemonės, mokslo, švietimo, kultūros ir kitos įstaigos.

Išorinės valstybės funkcijos 1. Ginti valstybės suverenitetą (šalies nepriklausomybę nuo kitų šalių). 2. Didinti savo potencialą (ekonominį, kultūrinį, karinį ir kt.) tarptautinėje erdvėje. 3. Kelti savo šalies prestižą kitų šalių akyse. 1.6. Svarbiausi valstybės raidos etapai Valstybė, kaip ir visuomenė, istorijos raidoje kinta. Tai akivaizdu, ištyrus valstybės sandaros raidą,

stebint žmonių teisių ir laisvių apimties pokyčius, išanalizavus valstybės ir individo santykį. Svarbiausi valstybės raidos etapai: tradicinė valstybė ir moderni (konstitucinė) valstybė.

Tradicinės valstybės požymiai

- ši valstybė atsirado ir egzistavo stichiškai, remdamasi nuo seniausių laikų egzistavusiais papročiais ir

normomis, - valstybinės valdžios įtaka pavaldiniams neribota, - valstybėje įteisinta žmonių nelygybė, - valdžia priklauso tik grupei kilmingų asmenų ir kitai aukštuomenei.

Modernios (konstitucinės) valstybės požymiai Moderni valstybė nuo tradicinės skiriasi tuo, kad joje: - garantuojamos (arba bent deklaruojamos) asmens teisės ir laisvės, - valstybės, visuomenės ir individo santykiuose prioritetas teikiamas ne valstybei arba visuomenei, o

individui, - valstybė veikia pagal konstituciją ir įstatymus.

Tautinė (nacionalinė) valstybė Tautinė (nacionalinė) valstybė yra tipiška moderni valstybė, egzistuojanti nuo 19 a. iki mūsų dienų.

Jos skirtybė nuo seniau egzistavusių valstybių (tiek tradicinių, tiek kai kurių modernių)-ryšys su tauta, kuri ją sukūrė ir laiko sava. Tautinės valstybės požymiai:

- tautinė (nacionalinė) kultūra. Valstybė gina ir atstovauja nacionalinei (tautos) kultūrai, visų pirma gina jos kalbą ir raštą. Nacionalinė kalba šioje valstybėje užėmė tarmių ir dialektų („regioninių kalbų“, pvz. Lietuvoje žemaičių, aukštaičių, dzūkų ir kt.) vietą,

- valstybės idėja. Tautos sąmonėje tauta ir valstybė sutapatinamos. Valstybė suvokiama kaip „tautos namai“, tauta be savo valstybės ir valstybė be šios tautos neįsivaizduojamos,

- politinis identitetas. Pilietybė nacionalinėje (tautinėje) valstybėje yra susijusi su šalies teritorija (dabar Lietuvos pilietis yra tas, kuris gyvena Lietuvoje. Seniau pilietybė buvo siejama ne su teritorija, o su luomu, kuriam žmogus priklausė),

10

- nacionalinė valiuta. Valstybė turi savo valiutą, kurią laiko ne tik atsiskaitymo vienetu, bet ir gerbia kaip savo šalies ir savo tautos simbolį (pvz., Lietuvos piniginio vieneto lito simbolikoje yra pavaizduoti svarbiausi valstybės simboliai),

- nacionalinės karinės pajėgos ir nacionalinė policija. Nacionalinė valstybė turi savo sienas, valiutą, vėliavą, himną, herbą ir kitus simbolius. Nacionalinėje

valstybėje gyvenančios nacionalinės mažumos (kitataučiai) taip pat gali būti tos valstybės piliečiais, tačiau jų padėtis visų pirma psichologiškai, yra kiek kitokia negu pagrindinės tautos atstovų (pvz., lietuvių, gyvenančių JAV arba Airijoje, padėtis apskritai (visų pirma kultūrine prasme) nėra tokia pati kaip senųjų amerikiečių arba airių. Dar savitesnė padėtis lietuvių, gyvenančių savo etninėje teritorijoje, kuri šiuo metu nepriklauso Lietuvai (Lenkijoje ir Baltarusijoje). Be nacionalinių valstybių, egzistuoja ir daugianacionalinės valstybės (Rusija, JAV ir kt.), tačiau rusų tauta Rusijos valstybę dažnai vertina kaip savo, nacionalinę valstybę o amerikiečiai akcentuoja ne tautiškumą, o pilietiškumą („amerikietiškumą“).

Klausimai ir užduotys

1. Kokius žinote valstybės požymius? 2. Kokios yra svarbiausios valstybės funkcijos?

3. Kurios iš Jums žinomų valstybės funkcijų yra būdingos šiuolaikinei valstybei? 4. Kuo skiriasi tradicinė ir moderni valstybė?

5. Kokie yra tautinės (nacionalinės) valstybės požymiai?

Svarbiausios sąvokos Suverenumas, šiuolaikinė valstybė, tradicinė valstybė, moderni valstybė, tautinė (nacionalinė)

valstybė 2. Valstybės sandara, struktūra, valdymo formos ir politiniai režimai Valstybės sandarą sudaro: teritorinė sandara, valdymo formos ir politinis režimas. 2.1. Teritorinė valstybių sandara Teritorinė sandara parodo, kokia yra valstybės teritorinė struktūra bei centrinės ir vietinės valdžios

organų santykis. Pagal teritorinę sandarą valstybės yra skirstomos į unitarines, federacines ir konfederacines.

Unitarinė valstybė savyje neturi valstybinių administracinių – teritorinių darinių, ji yra vientisa. Visoje šalyje galioja ta pati konstitucija, teisės ir teismų sistema, yra viena pilietybė. Visus svarbiausius šalies gyvenimo klausimus sprendžia centrinė valdžia. Valdžios šaltinis ir valstybinio suvereniteto subjektas modernioje valstybėje yra visa tauta. Tokia valstybė yra Lietuva. Unitarinės valstybės gali būti:

- centralizuotos, kuriose žemutiniai valdžios organai gali turėti (plačią arba siauresnę) savivaldą, o vidurinio lygmens organai yra pavaldūs centrinei valdžiai. Taip yra ir Lietuvoje.

- decentralizuotos, kuriose stambūs regionai turi plačią autonomiją. Juose gali būti regioniniai įstatymų leidybos organai, savos vyriausybės, sava administracija, jie patys gali spręsti daug klausimų bet tik tada, jeigu tai daryti juos įgalioja centrinė valdžia. Kai kurias vidines valstybės tvarkymo funkcijas centras pasilieka sau (pvz., nustato mokesčių politiką). Užsienio politika priklauso išimtinai tik centrinei valžiai.

Federacinėse valstybėse egzistuoja stambūs teritoriniai susivienijimai-valstybiniai dariniai (federacijos subjektai). Valdžios šaltinis ir valstybinio suvereniteto subjektas modernioje valstybėje yra tiek visa tauta, tiek šie stambūs teritoriniai susivienijimai. Šie susivienijimai yra tarsi valstybės valstybėje. Jie turi savo konstitucijas, parlamentus, įstatymus, vykdomąją ir teisminę valdžią, jos gyventoji gali turėti dar vieną (dvigubą) pilietybę. Tačiau šių darinių savarankiškumas yra toks, dėl kurio yra susitarta su centrine valstybės valdžia. Valstybės konstitucija nustato, kuriuos klausimus sprendžia centriniai šalies organai, kuriuos federacijos subjektai, kurie sprendžiami bendrai. Derinant centrinės valdžios ir

11

federacijos subjektų interesus, svarbus nepriklausomas teismas. Federacinės valstybės paprastai yra tos, kurių gyventojai labai skiriasi tarpusavyje (rasiniu, etniniu, religiniu, istoriniu kultūriniu kalbiniu ar kitais požymiais (Rusija) arba kurios kūrėsi savitai (JAV). Federacijoje kiekviena iš savitų gyventojų grupių gali užsitikrinti galimybę išreikšti savo interesus. Federacija nėra tokia stabili kaip unitarinė valstybė, tačiau jos subjektai dažniausiai neturi teisės išeiti iš federacijos ir sukurti savo atskirą valstybę, tačiau taip kartais gali atsitikti, jeigu centrinės valdžios ir federacijos subjektų valdžios organų funkcijos yra neaiškiai atskirtos ir tarp jų atsiranda įtampa.

Konfederacinės valstybės iš esmės yra ne kas kita kaip pastovi savarankiškų valstybių sąjunga. Kiekvienas konfederacijos narys turi visišką valstybės suverenitetą. Tarp šių narių yra maža bendro -dažniausiai juos vienija užsienio politika, gynyba, transportas, ryšiai. Nuo federacijos konfederacija skiriasi tuo, kad ji neturi vientisos teritorijos, pilietybės, bendros įstatymų leidybos, vienos konstitucijos, bendrų ginkluotųjų pajėgų, dažnai neturi ir vienos valstybinių organų sistemos. Konfederacija yra nestabili valstybinė forma, po kurio laiko ji arba perauga į federaciją arba suyra. Tokių valstybių tiek praeityje, tiek šiuo metu reta. Tradicinės valstybės laikais konfederacijos pavyzdys yra Dviejų Tautų Respublika 16-18 a. (Lietuvos ir Lenkijos valstybė). Šių dienų konfederacijos pavyzdys yra Europos Sąjunga.

2. 2. Valstybės valdymo formos

Valstybės valdymo forma parodo, kaip valstybėje yra organizuota aukščiausia valdžia, kokie organai ją

sudaro ir kokie santykiai tarp jų. Svarbiausios valstybės valdymo formos yra monarchija ir respublika - skiriasi jų valdžios šaltinis.

Monarchijos valdžios šaltinis, iš kurio išplaukia valdžia, yra vienas žmogus, o respublikoje - visa liaudis (tauta). Valdžia monarchijoje paveldima, respublikoje ji renkama. Monarchijos būna: absoliučios arba konstitucinės (apribotos konstitucijos). Absoliučios monarchijos monarchas turi visą (neribotą) valdžią. Konstitucinės monarchijos monarcho galias apibrėžia (riboja) konstitucija. Konstitucinės monarchijos skirstomos į dualistines (jose yra parlamentas, tačiau monarchas gana stiprus, nes jis turi vykdomąją valdžią) ir parlamentines. Šiose valstybėse monarcho galios nedidelės, nes tiek įstatymų leidybos organas (parlamentas), tiek vyriausybė nėra jam pavaldūs. Šiandien pasaulyje monarchijų dar yra gana daug, bet beveik visos jos yra parlamentinės ir mažai skiriasi nuo respublikos.

Respublikos, kuriose valdžios šaltinis yra visi šalies gyventojai (piliečiai), būna parlamentinės, prezidentinės ir pusiau prezidentinės. Parlamentinėse respublikose parlamentas turi aukštesnę valdžią negu vyriausybė. Vyriausybę sudaro parlamentas, ji jam atsiskaito už savo veiklą. Šioje respublikoje gali būti ir prezidentas, tačiau jis mažai reikšmingas, nes jis daugiau atstovauja ir reprezentuoja šalį santykiuose su užsienio valstybėmis. Prezidentą renka arba parlamentas, arba visa tauta. Prezidentinėje respublikoje prezidento galios didelės. Jis yra ir vyriausybės vadovas ir valstybės galva. Paprastai prezidentas vadovauja kariuomenei, vidaus ir užsienio politikai. Jam dažniausiai atsakinga vyriausybė, kurią jis pats paskiria. Prezidentą kaip ir parlamentą prezidentinėse respublikose, paprastai renka visi gyventojai. Būdamas labai įtakingas, turėdamas teisę vetuoti parlamento sprendimus, prezidentas, tačiau, tam tikra prasme yra kontroliuojamas parlamento (tiek, kiek tai daryti parlamentui leidžia įstatymai). Ypatingu atveju parlamentas prezidentą gali nušalinti („impičmentas“). Taip yra atsitikę JAV prezidentui Ričardui Niksonui (Richard Milhous Nixon, 1913-1994) ir Lietuvos prezidentui Rolandui Paksui. Pusiau prezidentinės respublikos turi daug galių turintį prezidentą, tačiau vyriausybę skiria ir kontroliuoja ne jis o parlamentas. Tokia yra Lietuva.

Pasaulyje egzistavo ir dar tebeegzistuoja ir kitokių respublikų tipų - vergovinių (Antikinė Graikija), aristokratinių (Dviejų tautų respublika, Didžiojo Novgorodo kunigaikštystė Rusijoje, viduramžių Italijos miestai-respublikos Florencijoje, Genujoje), teokratinių (kryžiuočių ordino valstybė, talibų režimas Afganistane ir ajatolų režimas Irane, šiuolaikinis Vatikanas) ir kt.

Klausimai ir užduotys 1. Kokie yra esminiai unitarinių, federacinių ir konfederacinių valstybių skirtumai?

12

2. Kuo skiriasi respublikinė valstybės valdymo forma nuo monarchijos? 3. Kokios yra valstybių teritorinės formos?

Pagrindinės sąvokos

Unitarinė valstybė, federacinė valstybė, konfederacinė valstybė. 3.3. Politinis režimai Politinis režimas - tai valstybės valdymo metodų ir priemonių visuma, arba valdžios vykdymo stilius.

Valstybių politiniai režimai yra labai įvairūs, jie skirstomi į tris pagrindines grupes: demokratinius, totalitarinius ir autoritarinius. Jie atitinka šiuos svarbiausius valstybės valdymo būdus:

- demokratinį (jame sprendimų vykdytojai dalyvauja juos priimant), - autoritarinį (vieno asmens, tačiau neabsoliutus valdymas), - totalitarinį (valdantieji visiškai kontroliuoja pavaldinius), - konstitucinį (valdoma prisilaikant įstatymų), - despotišką (visavaldystė, naudojanti prievartą ir savivalę), - liberalų (kiekvieno asmens laisvės ir teisės yra gerbiamos). Demokratija Demokratija (pasak JAV prezidento Abraomo Linkolno (Abraham Lincoln, 1809 - 1865) tai liaudies

valdžia, išrinkta liaudies ir tarnaujanti liaudžiai) suvokiama ne tik kaip tam tikras valstybės tipas, bet ir kaip politinė sistema. Kalbėdami apie demokratiją, kaip apie vieną iš valstybės formų suprantame, kad be valstybės negali būti ir demokratijos. Demokratijos analizė rodo, kad reali demokratija geriausiu atveju yra daugumos valdžia o blogiausiu atveju - mažumos valdymas, daugumai tam pritariant.

Svarbiausios demokratijos sampratos Demokratija yra labai senas reiškinys, nors jos klestėjimo laikai yra tik šiuolaikinė visuomenė.

Keičiantis demokratijos praktikai, keitėsi ir jos sampratos. Žinomos šios svarbiausios demokratijos sampratos: kolektyvinė, liberali ir pliuralistinė.

Kolektyvinė demokratijos samprata atsirado Antikos laikais. Ji reiškė daugumos valdžią. Dauguma priversdavo klausyti mažumą, dažnai ši demokratija virsdavo ochlokratija (masių valdžia). Šį kolektyvinės demokratijos trūkumą gerai suprato žymiausi to meto mąstytojai (Platonas, Aristotelis) laikydami ją netobula valstybės valdymo forma ir siūlydami, jų manymu, geresnes. 20 a. ši demokratija buvo mėginta taikyti „realaus socializmo“ šalyse (TSRS ir pan.), kurios sekė K. Markso ir V. Lenino (Vladimir Lenin, 1870-1924) mokymais. Kolektyvinės demokratijos trūkumas buvo ne tik tas, kad mažuma neturėjo jokių teisių, bet ir tas, kad, viešai akcentuojant „liaudies valdžią“, nebuvo pripažįstama asmenybės autonomija, buvo neatsižvelgiama į smulkesnių visuomenės darinių (tautų, sluoksnių, grupių) nuomonę, o „socialistinė demokratija“ (TSRS, Kinijoje ir kitur) draudė bet kokią privačią nuosavybę. Realiai ji vedė ne į demokratiją, o į totalitarizmą.

Liberali demokratijos samprata. Ši samprata atsirado kartu su liberalizmo teorija ir išreiškė naują požiūrį į individą bei jo teises. Asmenybė laikoma svarbiausiu valdžios šaltiniu, visuomenė nėra aukščiau žmogaus, individą nuo valstybės saugo įstatymai. Valstybės veikla apribota. Mažumos teisės garantuotos, sprendžiant lemia dauguma, tačiau ji negali visiškai „pajungti“ mažumos.

Pliuralistinė demokratijos samprata. Šioje sampratoje akcentuojama ne liaudis ir ne atskira asmenybė, o grupė. Pasisakoma už „grupinę demokratiją“, grindžiamą teiginiu, kad asmenybė geriausiai gali išreikšti save ne per valstybę ir ne individualiai, o per grupę. Propaguojamas protingas asmeninių ir grupinių interesų suderinimas. Valstybei priskiriama daug didesnė galia negu liberaliose demokratijose, bet nepalyginamai mažesnė negu kolektyvinėse demokratijose.

Demokratinio režimo požymiai

13

Liaudis (tauta) valstybėje yra svarbiausias (pirminis) valdžios šaltinis, suverenas. Piliečių lygybė (bent rinkimų į valdžios organus metu). Mažumos paklusnumas daugumai (tiek priimant politinius sprendimus, tiek juos vykdant). Svarbiausi valstybės organai yra renkami.

Demokratijos principai Šiuolaikinės demokratijos, pagrįstos liberaliomis vertybėmis, svarbiausi principai yra šie: 1. Neprilygstama žmogaus vertė. Tai reiškia, kad žmogus yra didžiausia vertybė iš visų, kurios

apskritai gali būti. Jo gyvenimas yra didžiausias turtas, todėl reikia padėti žmogui gyventi žmogiškai tiek fizine, tiek dvasine prasme. Tai garantuoja žmogaus teisės.

2. Žmogaus teisės yra aukščiau už valstybės teises. 2. Daugumos valdžia mažumai yra ribota. 3. Yra gerbiamos mažumos teisės ir mažumos teisė jas realizuoti. 4. Įstatymo viršenybė (konstitucionalizmas). 5. Valdžios padalijimas (atskyrimas) valstybėje. 6. Laisvi rinkimai. 7. Visų lygybė prieš įstatymus. 8. Teisminė asmens teisių apsauga. 9. Vyriausybės galia yra apribota Konstitucijos. 10. Laisvės principas. Demokratija siekia realizuoti aukščiausią laisvės lygį visiems žmonėms,

pasirinkti jiems tai, kas jiems svarbiausia (tačiau tai nereiškia absoliučios laisvės, nes ji reikštų nelaisvę kitiems).

11. Pliuralizmas tiek politiniame gyvenime, tiek kitose gyvenimo sferose. (Veikia daugybė laisvų nuo vyriausybės partijų, organizacijų, asociacijų, kitų institucijų, kurios visos yra teisėtos ir visos daro didesnę ar mažesnę įtaką vyriausybei).

12. Vyriausybė atsakinga už savo piliečius. 13. Žmogaus teisė turėti nuosavybę ir ja laisvai naudotis. 14. Svarbiausiomis vertybėmis tiek politinėje, tiek kitose gyvenimo srityse yra tolerancija,

kompromisai, bendradarbiavimas, pragmatizmas.

Atstovaujamoji ir tiesioginė demokratija Valstybės gali nevienodai remtis atstovaujamąja ir tiesiogine demokratija. Atstovaujamoji demokratija reiškia, kad liaudis dalyvauja valstybės valdyme ne tiesiogiai o per savo

išrinktus atstovus, kuriuos ji kontroliuoja. Šios demokratijos pranašumai yra visų pirma tai, kad šalį valdo profesionalai, dėl to valdymo efektyvumo lygis yra aukštas, šalyje būna didelis stabilumas, didelė tvarkos tikimybė, valstybės politikos neveikia masių emocijos ir nuotaikos. Didžiausi šios demokratijos trūkumai yra tie, kad liaudis savo valią reiškia tik per rinkimus, valdantieji atitrūksta nuo žmonių, atsiranda korupcijos galimybė bei galimybė manipuliuoti visuomenės nuomone. Atstovaujamoji demokratija iš esmės reiškia, kad valdo elitas, o masės jį renka ir kontroliuoja.

Tiesioginė demokratija reiškia piliečių dalyvavimą valstybės valdyme be tarpininkų (per referendumus, plebiscitus, politinių sprendimų siūlymą, elektroninį balsavimą už įstatymų projektus arba pačius įstatymus ir kt.). 20 a. antroje pusėje ji neretai vadinama „dalyvavimo demokratija“. Tai reiškia, kad gyventojai gali ne tik dalyvauti referendumuose ir pan., bet ir patys rengti politinius sprendimus, juos priimti ir kontroliuoti jų įgyvendinimą. Tiesioginę demokratiją papildo išvystyta savivalda. Šios demokratijos pranašumas yra tas, kad ji suteikia daugiau galimybių pasireikšti piliečiams, piliečiai yra politiškai aktyvūs, išugdo savo gebėjimus valdyti, nėra atotrūkio tarp valdžios ir žmonių bei valdžios piktnaudžiavimo, valdžia turi didelį piliečių pasitikėjimą. Kita vertus, sprendimai, kurie priimami esant tiesioginei demokratijai, yra mažiau patikimi, nes juos priima ne profesionalai, už juos nėra tikrai atsakingų žmonių, kyla pavojus, kad piliečių laisvė bus paaukota dėl jų lygybės, be to, valdymas dėl to,

14

kad į jį įtraukiama daugybė žmonių, yra sudėtingas ir brangus. Svarbu ir tai, kad dauguma gyventojų nenori atsakingai dalyvauti valstybės valdyme, nes tam reikia daug pastangų ir laiko, todėl įtraukti žmones į valdymą yra sunku.

Šiuolaikinės demokratinės valstybės dažniausiai derina tiek tiesioginę tiek atstovaujamąją demokratiją.

Užduotys ir klausimai 1. Kokie yra pagrindiniai politinių režimų tipai ir kokie jų skirtumai? 2. Kuo skiriasi demokratinis, totalitarinis ir autoritarinis režimai?

3. Kuo skiriasi demokratijos sampratos?

Pagrindinės sąvokos Politinis režimas, demokratija, autoritarizmas, totalitarizmas, kolektyvinė demokratija, liberali demokratija, pliuralistinė demokratija, tiesioginė demokratija, atstovaujamoji demokratija.

Demokratijos raidos etapai

Istorikai pastebėjo, kad demokratija pasaulyje kyla tam tikromis „bangomis“. Demokratijos ištakos

siekė Antikos laikus, Graikijos miestus valstybes. Viduramžiais ir pereinant į Naujuosius amžius demokratija kaip išimtis egzistavo tik Italijos miestuose-respublikose, Rusijos Didžiojo Novgorodo ir Pskovo kunigaikštystėse, Dviejų Tautų Respublikoje ir kt. Ši demokratija nebuvo šiuolaikinė, nes ji buvo demokratija ne visiems, o tik kilmingiems luomams.

1789 m. rugpjūčio mėn. revoliucijos metu Prancūzijoje buvo paskelbta „Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija“. Tų pačių metų rugsėjį Amerikoje buvo paskelbtas „Teisių bilis“. Tai buvo naujos demokratijos bangos, kuri visus šalies gyventojus ėmė traktuoti kaip lygiateisius piliečius, pradžia. 1791 m. gegužės 3 d. buvo priimta Dviejų Tautų Respublikos konstitucija. Tai buvo pirmoji konstitucija Europoje, nors ji suteikė plačias teises tik bajorų kilmės žmonėms. Ši Konstitucija nebuvo įgyvendinta, nes 1795 metais Lietuvos ir Lenkijos valstybė buvo padalinta tarp Rusijos, Prūsijos ir Austrijos.

19 a. pradžioje pasaulyje buvo tik viena demokratiškai valdoma valstybė - JAV. Tarp Pirmojo ir Antrojo pasaulinio karo demokratinės buvo jau 29 šalys (Lietuvoje demokratija egzistavo 1918 - 1926 m.), 1962 m. pasaulyje buvo 36 demokratinės valstybės, 1970 m. tokių būta jau apie 60, o 1990 m. egzistavo 61 demokratinė šalis, jose gyveno 39 proc. pasaulio gyventojų. Subyrėjus TSRS, jų gretas papildė dar keliolika Rytų bei Vidurio Europos valstybių, tarp jų ir Lietuva. Tačiau tolydi demokratijos plėtra nėra garantuota, nes demokratijos sąlygomis gyventi nėra paprasta. Demokratija turi būti pagrįsta piliečių atsakomybe, ji suteikia ne tik laisvę, bet ir pareigas.

Demokratijos mechanizmas

Svarbiausias demokratijos mechanizmas yra valstybinės valdžios rinkimai. Per juos piliečiai

realizuoja savo valią turėti vienokią ar kitokią valdžią. Pagrindinė dalyvavimo rinkimuose forma šiuo metu yra balsavimas. Tačiau ne visi rinkimai yra demokratiniai.

Demokratinių rinkimų požymiai

1. Alternatyvūs (konkurenciniai). Piliečiai jų metu turi teisę pasirinkti kandidatus. 2. Reguliarūs. Rinkimai vyksta tiksliai nustatytu laiku ir pakankamai dažnai, be to numatoma tvarka,

kaip išrinkti politikai turi bendrauti su rinkėjais ir kaip jiems atsiskaito. 3. Visuotiniai. Visi piliečiai, sulaukę tam tikro amžiaus, nepaisant lyties, tautybės, rasės, tikėjimo,

turto, išsilavinimo ir kitų skirtumų, gali juose dalyvauti. 4. Aiškiai apibrėžti. Rinkėjui yra žinoma, ką jis renka ir kokios bus jo išrinkto asmens arba valdžios

organo galios.

15

5. Slaptas balsavimas. Balsavimo procedūra yra slapta, rinkimų urna apsaugota, biuletenių apskaita ir balsavimo organizavimas viešas.

Visuotinė rinkimų teisė yra šiuolaikinės valstybės požymis. Pirmą kartą ji buvo suteikta žmonėms

Prancūzijos didžiosios revoliucijos metu 1793 metais, kada balsuoti galėjo visi vyrai, sulaukę 21 metų amžiaus. Pagal 1787 m. JAV Konstitucijos suteiktą rinkimų teisę, jos neturėjo juodaodžiai, moterys, žmonės, neturintys nuosavybės. Moterys demokratinėse šalyse rinkimų teises gavo tik 20 a. pradžioje. Rinkimų apribojimai (cenzai) pagal rasę, lytį, turtą, sėslumą, išsilavinimą ir kitus požymius šiuo metu jau yra išnykę. Liko tik vienas - amžiaus cenzas, tačiau ir jis turi tendenciją mažėti, suteikiant rinkimų teisę jaunesniems žmonėms.

Valstybinę valdžią demokratinėje visuomenėje sudaro šios pagrindinės dalys: parlamentas, vyriausybė ir prezidentas (jo vietoje gali būti konstitucinis monarchas (D. Britanija, Skandinavijos šalys ir kt.) arba parlamentas (Austrija ir kt.). Parlamentas ir prezidentas yra renkami. Vyriausybė nėra renkama, tačiau ji formuojama iš išrinktų parlamento narių arba kitų piliečių, išrinktų į parlamentą partijų atstovų.

Parlamentas yra bendrinė sąvoka. Jis dar vadinamas kongresu (JAV), nacionaliniu susirinkimu (Prancūzija), Seimu (Lietuva, Latvija, Lenkija), parlamentu (D. Britanija) ir kt. Pirmas parlamentas atsirado Anglijoje dar 1265 m. Parlamento narių skaičius šalyse yra labai skirtingas ir priklauso visų pirma nuo šalies gyventojų skaičiaus. Šiuo metu maksimalus parlamento narių skaičius yra 2970 nariai (Kinijos nacionalinis kongresas), o minimalus - 12 narių (Tuvalu respublika Ramiojo vandenyno saloje).

Prezidentas (lot. praesidens-„sėdintis priekyje“) pirmą kartą buvo išrinktas JAV 1787 metais, vadovaujantis priimta šalies konstitucija. Prezidento kadencija (valdymo trukmė) paprastai būna nuo 4 iki 7 metų, prezidento nušalinimas (apkaltos būdu) yra ypatingas atvejis.

Vyriausybė (ji dar vadinama ministrų kabinetu, ministrų taryba ir kt.) nėra gausi, nes ministerijų skaičius siekia nuo kelių iki kelių dešimčių, tačiau vyriausybėje ministrus supa jų patarėjai, padėjėjai ir kiti specialistai. Patarėjai ir padėjėjai dažniausiai pasikeičia atsistatydinus ministrui. Vyriausybės, skirtingai negu parlamentas arba prezidentas, gali keistis gana dažnai. Pvz., Italijoje nuo 1945 m. iki 1996 m. pasikeitė 52 vyriausybės, Lietuvoje nuo 1918 m. pabaigos iki 1926 m. pabaigos (per 8 metus) pasikeitė 13 Lietuvos vyriausybių, o iki 1940 m. birželio mėnesio (iki TSRS invazijos į Lietuvą) - 21 vyriausybė.

Referendumai ir plebiscitai

Demokratijos mechanizmą, be rinkimų, sudaro taip pat tiesioginės demokratijos instrumentai-

referendumai ir plebiscitai, protesto akcijos bei iš dalies žiniasklaida. Referendumas. Pirmasis referendumas buvo surengtas 1439 m. Šveicarijoje. Iki 20 a. referendumai

buvo rengiami tik šioje šalyje, JAV ir Australijoje o dabar jie rengiami gana dažnai įvairiose šalyse. Pvz., JAV valstijų ir vietos valdžios lygmenyse gyventojai savo nuomonę kasmet reiškia net 12 000-15 000 kartų. Referendumų būdu žmonės gali kurti įstatymus, būti arbitru, nesutariant valstybės institucijoms. Referendumu sprendžiami esminiai arba kiti svarbūs valstybės politinės raidos klausimai. Pvz., referendume, įvykusiame 1992 m. spalio 25 d., buvo priimta Lietuvos Respublikos Konstitucija. Referendumo sprendimai vyriausybei yra privalomi.

Plebiscitas. Tai referendumas, kuris turi tik patariamąją galią. Jis išaiškina visuomenės nuomonę, į kurią demokratinė vyriausybė paprastai atsižvelgia. Galimos ir išimtys (pvz., 1955 m. Švedijoje buvo surengtas plebiscitas ar autotransportui judėti nebe kairiąja eismo puse, o dešiniąja. Nors apie 80 proc. dalyvavusių plebiscite buvo prieš tokį pakeitimą, tačiau eismo kryptis buvo pekeista). Plebiscitas kai kuriais atvejais gali būti ne mažiau svarbus negu referendumas. 1991 m. vasario 9 d. daugiau kaip ¾ Lietuvos gyventojų, turinčių aktyviąją rinkimų teisę, plebiscito metu slaptu balsavimu pasisakė už tai, kad Lietuvos valstybė taptų nepriklausoma demokratine respublika. Mūsų šalies Konstitucijoje numatyta, kad šią nuostatą pakeisti gali tik referendumas, kuriame dalyvautų ne mažiau kaip ¾ Lietuvos piliečių.

Nors referendumai ir plebiscitai yra labai svarbi tiesioginio piliečių dalyvavimo politinio gyvenime forma, tačiau jais, ypač referendumais, negalima piktnaudžiauti. Netinkamu laiku arba netinkama proga surengti referendumai gali suskaldyti visuomenę (priešpastatydami pasisakančius „už“ ir pasisakančius

16

„prieš“) ir destabilizuoti visuomenę. Be to, manoma, kad politika visų pirma yra profesionalų o ne mėgėjų reikalas, kad daugeliui žmonių trūksta nusimanymo tvarkant valstybės reikalus. Referendumų rezultatams gali padaryti didelę įtaką (per reklamą ir kitais būdais) turtingiausi žmonės, tuo atveju referendumo rezultatai bus naudingi jiems, o ne visuomenei. Be to, referendumai ir plebiscitai brangiai kainuoja.

Protesto akcijos

Paprastai jos organizuojamos tuo metu, kai gyventojai nepatenkinti valstybinės valdžios veiksmais ir

kitais būdais negali jos paveikti. Tai demonstracijos, maršai, boikotas, streikai, peticijos ir kt. Šios akcijos demokratinėje visuomenėje yra taikios, neretai jų tikslas nėra priversti vyriausybę imtis konkrečių veiksmų, o tik atkreipti dėmesį į esamas problemas.

Žiniasklaida

Šiuolaikinė žiniasklaida atsirado Johanui Gutenbergui 1450 metais išradus spaudą. Jau 17 a. pasirodė

pirmieji laikraščiai, kurie greitai buvo pradėti naudoti politiniams tikslams. 1952 m. prezidento rinkimų metu JAV pirmą kartą politiniams tikslams buvo panaudota televizija, greitai tapusi įtakingiausia visuomenės nuomonės formavimo priemone. Demokratinėje visuomenėje žiniasklaida atlieka svarbias funkcijas, darančias didelę įtaką valstybės politikai. Ji:

- informuoja visuomenę apie valdžios, opozicijos, politinių partijų ir kitų politikos dalyvių veiksmus, situaciją šalyje, atskleidžia esamas problemas.

- kelia visuomenės politinio išprusimo lygį, - suteikia galimybę eiliniams visuomenės nariams dalyvauti viešose diskusijose. Dėl savo įtakos žiniasklaida šiandien vadinama „ketvirtąja valdžia“.

Demokratijos vertinimas Demokratijos kaip valstybės valdymo būdo, teigiamas savybes galima įvertinti dviem požiūriais.

Vienas iš jų vertybinis. Pagal jį, demokratija atitinka svarbias žmogiškąsias savybes, kurios yra daugelio šiuolaikinių individų vertybių sistemos centre. Tai laisvė, socialinis teisingumas, lygybė. Šių vertybių reikšmė mūsų dienomis didėja. Tai reiškia, kad pati demokratija tampa pripažinta vertybe, nors žmonės, net ir priklausydami tai pačiai visuomenei, skirtingai ją suvokia. Šiuolaikinės visuomenės, ypač išsivysčiusiose šalyse, tampa vis įvairesnės etniniu, religiniu, kultūriniu ir kitais požiūriais. Tai lemia vertybių ir pažiūrų skirtumus.

Racionalus požiūris pagrįstas tuo, kad demokratija yra išmintingiausia ir naudingiausia valdymo forma, nes ji leidžia geriausiai išreikšti įvairių gyventojų grupių poreikius, geriausiai padeda išvengti klaidų, visuomenė tolerantiškiausiai vertina šį valdymo būdą, nes ji pati yra į jį įtraukta. Reikia atsižvelgti į tai, kad demokratijai reikia pribręsti, toli gražu ne visi žmonės yra pasirengę gyventi demokratiškai valdomi. Demokratija suteikia daug laisvės, tačiau tiek pat padidina atsakomybę už savo veiksmus. Ji reikalauja žmonių aktyvumo, informuotumo, gebėjimo susitarti, būti tolerantiškiems. Šias savybes žmonėse dažnai nelengva suformuoti. Tai pasakytina ir apie šiuolaikinę Lietuvą. Nemaža jos gyventojų dalis išeitį iš susidariusių socialinių prieštaravimų bei ekonominių sunkumų mato tvirtos rankos“ valdžioje. Svarbu ir tai, kad ekstremaliose sąlygose (pvz., katastrofų, karų, aršios pilietinės kovos atvejais) demokratija negali būti sėkmingai taikoma.

Demokratijos lygį parodo ne tiek institucijų, kurios ją įgyvendina (pvz., politinių partijų) skaičius, o asmenybės padėtis valstybėje. Geriausiai demokratiją galima įvertinti ją palyginus su totalitarizmu ir autoritarizmu.

Užduotys ir klausimai

1. Kas sudaro demokratijos mechanizmą? 2. Kas sudaro valstybės valdžią?

3. Kuo skiriasi referendumai ir plebiscitai?

17

4. Kuo skiriasi vertybinis ir racionalus požiūriai į demokratiją? 5. Ką reiškia valdžių padalijimo principas?

Svarbiausios sąvokos

Parlamentas, prezidentas, kadencija, referendumas, plebiscitas. Totalitarizmas ir autoritarizmas Autoritarizmas yra seniausia valstybės valdymo forma, išlikusi iki mūsų dienų. Nors šiandien

autoritariniai režimai yra labai įvairūs, bet visi jie turi šiuos bendrus bruožus: - valstybėje nėra valdžių padalijimo. Įstatymų leidžiamoji ir vykdomoji valdžia yra sutelkta vienose

rankose, - rinkimų nėra arba jie formalūs, - konstitucinės piliečių teisės ir laisvės neegzistuoja arba ribojamos. Autoritarinis politinis režimas remiasi autoriteto valdžia. Juo gali būti monarchas, diktatorius,

prezidentas, pamynęs demokratijos principus, ir kt. Totalitarizmas atsirado tik 20 amžiuje kaip italų fašistų kūrinys. Totalitarizmo terminas pirmą kartą

buvo panaudotas 1929 m. Londono laikraštyje „Time“ ryšium su nacionalsocializmu Vokietijoje ir stalinizmu - TSRS. Svarbiausi totalitarizmo požymiai yra šie:

- šalyje tėra viena politinė partija, - partija yra nedemokratinė, - egzistuoja viena oficiali ideologija, - valstybė, panaudodama partiją, siekia kontroliuoti visas gyvenimo sferas, - piliečių atžvilgiu taikomas politinis terorizmas. Tai politinis režimas, kai valstybės valdžia siekia visiškai (totaliai) savo poreikiams palenkti

asmenybę. Totalitarizmas yra visiška demokratijos priešybė, nors jis gali skelbtis liaudies gynėju. Įvedus totalitarinį režimą, valstybės konstitucija gali iš esmės nesikeisti, gali išlikti seni demokratinės politinės sistemos institutai, tačiau pasikeičia piliečių politinės laisvės (žmonių galimybė dalyvauti valstybės valdyme, tvarkant svarbiausius jos reikalus) lygmuo. Totalitarinėje valstybėje valdoma tik „iš viršaus“. Visuomenei iškeliami tik 2 - 3 svarbiausi tikslai, tačiau jie nepaprastai sureikšminami, visi piliečiai verčiami jiems pritarti ir juos įgyvendinti. Išnyksta riba tarp visuomeninio ir asmeninio gyvenimo (nelieka privatumo, kuris reiškia, kad į kai kurias žmogaus gyvenimo sferas niekas neturi teisės kištis ir kad šią žmogaus teisę gina valstybės įstatymai). Įvedama griežta hierarchija - visi yra pavaldūs aukštesniesiems, valdžios piramidės viršūnėje yra tik vienas ypatingas žmogus - vadas („mokytojas“, „šeimininkas“). Visos organizacijos praranda savo savarankiškumą ir tampa valstybės priedėliu, valstybė reguliuoja jų visų veiklą. Totalitarinėje valstybėje labai didelę reikšmę turi valstybinė (politinė) ideologija, kurios autoritarinėje valstybėje gali ir nebūti. Ši ideologija skelbia „didžiuosius tikslus“, nurodo draugus, priešus, kviečia į kovą su jais. Reikalaujama nuolat patvirtinti savo žmogaus ištikimybę režimui. Visas gyvenimas šalyje yra politizuojamas, viskas (net žmonių jausmai) vertinama per politinę prizmę. Totalitarinėje visuomenėje išnyksta „dauguma“ ir „mažuma“ bei jų nesutarimai, visi padaromi vieningais. Dvasinis gyvenimas transformuojasi į propagandinį, dėl to labai sumenkėja jo įvairovė. Veša konformizmas, prisitaikymas, skundimas, baimė. Tai reiškia kultūros degradaciją. Propaganda sukuria „apgultos tvirtovės“, kurią pavojingi priešai nori užpulti ir sunaikinti, įvaizdį. Tuo pateisinamos represijos, laisvės suvaržymai, materialiniai nepritekliai, didžiulės (dažnai) išlaidos valstybės gynybai, agresija, nukreipta į kitas šalis ir kt. (pvz., „kapitalizmo apsuptis“ (tai skelbė TSRS, Šiaurės Korėja, Kinija), Amerikos imperializmo kėslai (Kuba), plutokratinio imperializmo sąmokslas (fašistinė Vokietija) ir kt. Totalitarinis režimas remiasi totaline prievarta. Prieš pat TSRS žlugimą iki 1/3 šios šalies piliečių ilgesnį ar trumpesnį laiką buvo pabuvoję įkalinimo vietose. Klasikiniu totalitarizmo pavyzdžiu yra TSRS Stalino (Josif Stalin-Džugašvili, 1879-1953) kulto klestėjimo metais, tačiau kiek pasikeitusio pavidalo totalitarizmas šioje šalyje egzistavo iki pat jos žlugimo.

18

Totalitarinį režimą ištinka didžiulė krizė mirus vadui, kuris būna tiek sudievinamas, kad jo fizinė mirtis masėms tampa sunkiai įsivaizduojama. Dažnai vado (Stalino, Mao (Mao Dzeduno, 1893-1976), Franko (Francisko Franko, 1892-1975), Salazaro (Antonio de Oliveira Salazar, 1889-1970) mirtis reikšdavo greitą arba lėtesnę totalitarinio režimo pabaigą.

Totalitarinis režimas negalėjo atsirasti tol, kol nebuvo tam tinkamų techninių ir kitų sąlygų visuomenei kontroliuoti. Todėl iki mokslo ir technikos revoliucijos jo nebuvo.

Reikia pažymėti, kad totalitarizmas ir autoritarizmas yra ne tik valstybinės valdžios ir valstybės institucijų, bet ir visos visuomenės būvio charakteristika. Prasminga kalbėti ne tik apie totalitarinį ir autoritarinį politinius režimus, bet ir apie totalitarinį ir autoritarinį mąstymą, totalitarinę kultūrą, totalitarinį žmogų ir pan.

Klausimai ir užduotys

1. Kuo skiriasi autoritarinis ir totalitarinis režimai? 2. Kuo galima paaiškinti totalitarinio režimo atsiradimą ir egzistavimą? 3. Kokiose šalyse yra didesnė tikimybė atsirasti totalitariniam režimui?

3. POLITINĖ VALDŽIA

3.1. Valdžios samprata

Valdžios vykdymo santykiai Valstybė dažnai sutapatinama su politine valdžia o politinė valdžia - su politika apskritai nes politiniai

santykiai yra valdžios vykdymo santykiai. Tiek politinės valdžios, tiek valdžios sampratos apskritai, yra įvairios.

Biologiniu požiūriu valdžia yra būdinga visoms gyvoms būtybėms, esą tai nulemia jų prigimtis. To požiūrio ištakų galime aptikti dar antikinės Graikijos mąstytojų Platono bei Aristotelio, kurie valdžią laikė natūraliu visuomenės būviu, veikaluose.

Antropologiniu požiūriu valdžia būdinga tik žmonėms, tačiau jau nuo pačių seniausių laikų - toli gražu iki valstybių susidarymo. Šio požiūrio atstovai valdžią siejo su autoritetu ir manė, kad genčių vadų, žynių, šeimos galvų valdžia iš esmės yra tokia pati, kaip valstybės politinių lyderių valdžia.

Socialiniu požiūriu valdžia yra jėgos santykiai, išreiškiantys tam tikrų žmonių arba grupių dominavimą.

Politiniu požiūriu valdžia yra būdas daryti įtaką kitiems žmonėms, priversti juos daryti tai, ko norima, pajungti juos savo valiai.

Teleologiniu požiūriu (teleos gr. - tikslas, rezultatas) valdžia yra gebėjimas pasiekti kokių nors konkrečių tikslų, rezultatų. Šis požiūris teigia, kad gamtoje viskas sutvarkyta tikslingai ir jos (taip pat ir visuomenės) raida veda prie tikslų, kuriuos iškelia ne žmogus, o kažkas aukštesnis už jį, realizavimo.

Sisteminiu požiūriu valdžia yra bet kurios sudėtingos sistemos savybė, nes sistema privalo save reguliuoti. Visuomenė taip pat yra sistema. Reguliavimo funkciją visuomenėje atlieka tam tikra jos dalis, užimanti jos hierarchijoje aukščiausią vietą. Ji vadinama valdžia.

Konfliktiniu požiūriu valdžia yra prievartos taikymas silpnesniems, arba išnaudojamiesiems, siekiant gauti tam tikrą, dažniausiai materialinę naudą. Šis požiūris išplaukia iš įsitikinimo, kad visuomenės vystimąsi lemia nuolatiniai, nesutaikomi konfliktai, kova tarp žmonių grupių. Stipresnės grupės naudoja valdžią savo interesams tenkinti.

Psichologiniu požiūriu valdžia yra lyderystės santykiai, būdingi nelygiems žmonėms. Vieni iš jų yra silpni ir linkę paklūsti, kiti - stiprūs ir siekia juos valdyti. Siekis valdyti („politinė energija“, „valia valdyti“ ir pan.) kyla iš to, kad valdžia žmogui suteikia turto, prestižo, saugumo, laisvės ir kitų jam svarbių vertybių. Noras paklusti išplaukia iš siekio būti saugiam, globojamam, stabiliam, o kartais iš susižavėjimo arba netgi iš meilės valdžiai arba konkrečiai asmenybei - vadui.

19

Z. Froidas (Sigmund Freud, 1856 - 1936) įgimtą individams „norą valdyti“ ir ‚norą paklusti“ siejo su savo psichoanalizės teorija. Jo manymu, valdžia išplaukia iš nuslopinto libido (lytinio potraukio, seksualinės energijos) kuris realizuojamas netiesiogiai, o sublimuojamas (perkeliamas) į kitą, šiuo į atveju politinę veiklą.

Įžymus vokiečių sociologas, istorikas, ekonomistas ir politologas Maksas Vėberis (Max Weber, 1864-1920) politinę valdžią apibūdino kaip galimybę vieniems žmonėms bet kokiu (nesvarbu kokiu) būdu savo valiai pajungti kitus žmones, nepaisant pastarųjų pasipriešinimo. Valdžiai spaudžiant, pavaldiniai pakeičia savo elgesį, nors to daryti nenori.

Valdžios kilmė

Valdžios kilmės aiškinimų yra labai daug. Jie panašūs į valstybės kilmės teorijas (žr. skyrių

„Valstybės kilmė“). Manoma, kad valdžia kyla iš nevienodos žmonių socialinės padėties, nes, jeigu žmonės visuomenėje būtų visiškai lygūs, valdžios būti negalėtų. Taigi, valdžios atsiradimą lemia visuomeninių santykių raida. Pirmykštėje visuomenėje žmonės skyrėsi tik pagal lytį ir amžių. Kita vertus, kaip buvo minėta, psichologiniu požiūriu visada yra linkusių valdyti ir linkusių paklusti žmonių. Tačiau, nesant tarp jų socialinių skirtumų, šis siekis vargu ar gali tapti tikrais valdžios santykiais. Pvz., pirmykštėje visuomenėje valdžia negali suteikti turto, nes viskas yra bendra.

Valdžios komponentai

Valdžios subjektas. Juo gali būti vienas žmogus, valdžios organas, žmonių grupė, partija, judėjimas,

platus socialinis sluoksnis. Subjektas tampa juo tik tuo atveju, jeigu jis turi noro (valios) valdyti ir reikiamos kompetencijos (žinių, gebėjimų, yra autoritetas ir kt.).

Valdžios objektas. Tai žmonės ir jų grupė, kurie yra valdomi. Objektu gali būti visos tautos arba net valstybės, jeigu jos yra valdomos kitų. Objektas turi paklusti valdžios subjektui, kitaip jis nebus valdžios objektu (subjektas be objekto nebus subjektu). Objekto paklusnumo lygis gali būti skirtingas: nuo savanoriško paklusnumo, galbūt netgi meilės valdžiai iki paklusnumo, kuris atsiranda tik panaudojus griežtas represijas. Paklusnumo motyvai taip pat įvairūs. Tai baimė, įprotis paklusti, suinteresuotumas, tikėjimas valdžios veiklos teisingumu, valdžios autoritetas, netgi savęs sutapatinimas su valdžios subjektu. Skirtingi paklusnumo motyvai lemia nevienodą paklusnumo lygmens. Įvairūs žmonės esant toms pačioms sąlygoms, gali turėti labai skirtingus motyvus paklusti (pvz., gyventojų požiūris į Stalino režimą buvo labai skirtingas, bet paklusti jam privalėjo iš esmės visi).

Valdžios resursai. Valdžios resursais vadinama viskas, kas leidžia valdžios subjektui daryti įtaką valdžios objektui ir realizuoti savo tikslus. Resursais gali būti vertybės, instrumentai, kuriais galima žmonėms suteikti vertybes arba jas atimti (įskaitant aukščiausią vertybę - gyvybę), priemonės (pvz., žiniasklaida). „Resursų deficito pasaulyje teorija“ teigia, kad valdžia egzistuoja tik dėl to, kad pasaulyje visada yra ir bus tam tikrų resursų deficitas, kuris reiškia jų netolygų pasiskirstymą tarp žmonių. Turintieji daugiau jais gali naudotis siekdami pajungti sau kitus.

Valdžios resursų tipai pagal populiarią tipologiją yra tokie: - ekonominiai (materialinės vertybės, pinigai ir kt., kas būtina gamybai ir vartojimui visuomenėje), - socialiniai (pareigos, prestižas, socialinis aprūpinimas, išsilavinimas, sveikatos apsauga ir kt.), - kultūriniai-informaciniai (informacija, mokslo žinios ir jų platinimo priemonės), - jėgos (ginklai, fizinės prievartos aparatas - armija, policija, saugumas, kitos represinės struktūros), - demografiniai resursai (žmonės). Šie resursai sukuria kitus resursus (gamina, išranda, konstruoja,

kariauja, balsuoja (renka), gimdo ir t.t.) - valdžios įrankiai, arba valdžios realizavimo būdai. Jie yra panašūs į valdžios resursus. Valstybinė

valdžia naudoja įvairius būdus: įtikinimą, paskatinimus, koordinaciją, tradiciją, teisę, kontrolę, autoritetą, valią, jėgą, represijas. Kuo daugiau būdų yra valdžios arsenale ir kuo sumaniau jie yra taikomi, tuo didesnis valdžios efektyvumas.

- valdžios procesas. Jis apima, sujungia ir tarsi išjudina valdžios subjektą, objektą ir resursus, sukurdamas politinį gyvenimą.

20

Valdžios rūšys Priklausomai nuo to, kokiais resursais valdžia disponuoja, išskiriamos valdžios rūšys: - ekonominė valdžia (ji valdo gamybos priemones, išteklius ir kt., reguliuoja materialinių gėrybių

paskirstymą visuomenėje). Šios valdžios reikšmė ir įtaka paprastai būna labai didelė, tačiau mūsų dienomis yra mažesnė negu anksčiau, nes ją stelbia kitos valdžios rūšys.

- socialinė valdžia (ji gali pakeisti žmonių socialinę padėtį, skirstydama pareigas, privilegijas, lengvatas ir kt.). Seniau šios valdžios reikšmė nebuvo labai svarbi, nes ji turėjo įtakos nedidelei (privilegijuotų) žmonių grupei. Šiuo metu, išplėtojus socialinę politiką, jos reikšmė labai padidėjo. Kai kuriose šalyse (Vokietija, Švedija, Italija ir kt.) socialinė valdžia labai riboja ekonominę valdžią (pvz., savininko galios jo santykiuose su dirbančiaisiais yra apribotos darbo įstatymais ir kitais teisės aktais).

- dvasinė-informacinė valdžia. Seniau ji dažnai būdavo tapatinama su aukštąja dvasininkija, o šiuo metu vis daugiau su mokslu ir informacija. Jos subjektais yra įtakinga žiniasklaida, mokslo centrai, universitetai, privatūs analitikai, ekspertai ir pan. Šios valdžios rūšies galia sparčiai auga, nes, visuomenei tapus aktyvia informacijos vartotoja, galimybė daryti įtaką viešai nuomonei ir manipuliuoti žmonėmis, pateikiant jiems objektyvią arba iškraipytą informaciją, kasdien didėja.

- politinė (siaurąja prasme). 3.2. Politinė valdžia Politinės valdžios požymiai Politinė valdžia skiriasi nuo kitų valdžios rūšių tuo, kad ji yra: - universali (reguliuoja ir tvarko visą visuomenę o ne jos dalį), - aukščiausia (jai pavaldžios visos kitos valdžios), - taikoma visiems žmonėms (kitos valdžios rūšys šios savybės neturi.), - gali naudoti prievartą (ji vienintelė tai daro legaliai, tačiau tik savo valstybėje), - centralizuota, arba monocentrinė, (kitos valdžios rūšys yra įvairiu laipsniu decentralizuotos

(policentrinės). Politinė valdžia turi vieną centrą (centrinius valdžios organus, sutelktus paprastai šalies sostinėje),

- naudoja įvairius resursus. Kitos valdžios rūšys dažniausiai naudoja tik savus, vienos rūšies resursus. Politinė valdžia disponuoja valstybės gamybos priemonių nuosavybe (ekonomikoje egzistuoja valstybės sektorius), socialinės politikos dėka ji gali pagerinti arba pabloginti atskirų socialinių grupių arba individų padėtį, valdo žymią dalį informacijos šaltinių ir jų sklaidos kanalų, valdo arba daro įtaką švietimo ir kultūros įstaigoms, disponuoja demografiniais resursais (pvz., šaukdama jaunus vyrus į karinę tarnybą arba mobilizuodama žmones kokiai nors veiklai), valdo jėgos struktūras. Politinė valdžia siekia, kad jokia kita valdžia nesukauptų savo rankose įvairių resursų („valdžios kaupimas“), nes tada kyla grėsmė jai pačiai. Pvz., niekam kitam, be valstybės, neleidžiama turėti savo jėgos resursų - policijos, kariuomenės, saugumo organų ir kt. Kita vertus, politinė valdžia dažnai sukaupia tiek daug valdžios, kad tai ima grėsti demokratijai.

Įtakingiausia ir galingiausia politinės valdžios dalis yra valstybės valdžia (politinė valdžia yra taip pat politinių partijų ir politinių organizacijų valdžia, taikoma savo nariams). Jos galią ir įtaką lemia labai svarbios funkcijos visuomenėje (žr. valstybės funkcijas). Iš dalies valstybinės valdžios galią nulemia galimybė naudoti jėgos resursus, prievartą, ne tik suteikti gyventojams įvairias materialines ir dvasines vertybes, bet ir jas atimti. Tai pasakytina ir apie pačią aukščiausią vertybę - žmogaus gyvybę.

Prieš susiformuojant rinkos ekonomikai, Europoje politinė valdžia sutapo su ekonomine, nes valstybę valdė turtingiausi žmonės. Šios valdžios išsiskyrė, nors ir ne visiškai, tik kapitalizmo epochoje (to neįvyko Rusijoje). Šiandien ekonominė valdžia daro didelę įtaką politinei valdžiai, tačiau demokratinėje visuomenėje jos galia yra ribota. Pastaraisiais dešimtmečiais nuolat didėja informacinės valdžios reikšmė, tačiau ši valdžia taip pat priklauso nuo ekonominės ir politinės valdžios. Politinė valdžia skirtingas galias

21

turi įvairiose visuomenėse. Demokratinėse jos vaidmuo labai svarbus, tačiau jos galias apriboja piliečių laisvės, totalitarinio režimo šalyse politinė valdžia gali visiškai pajungti sau visas kitas valdžios rūšis (pvz., TSRS, Šiaurės Korėjoje ir kt.).

Politinės valdžios funkcijos

Keičiantis visuomenei keitėsi jos socialiniai santykiai, todėl kito ir valdžios reguliavimo sferos bei

funkcijos tačiau svarbiausios funkcijos liko tos pačios: - konfliktinė. Politinė valdžia turi spręsti konfliktus, kylančius visuomenėje, kurie yra neišvengiami

dėl to, kad socialinių grupių interesai yra skirtingi. Totalitarinė valdžia siekia juos išspręsti pati ir visiškai, demokratinė apsiriboja tik svarbesnių konfliktų sprendimu, likusius palikdama spręsti patiems žmonėms;

- tikslinė. Ji reiškia visuomenės sutelkimą kokiems nors svarbiems bendriems tikslams pasiekti. Šie tikslai gali būti realūs ir gyvybiškai būtini šaliai (pvz., šalies gynyba nuo pavojingo agresoriaus, esminis ekonomikos pertvarkymas, grėsmingų gamtos jėgų padarinių likvidavimas) arba nerealūs (komunizmo sukūrimas, pasaulinė revoliucija, arijų rasės įsiviešpatavimas (hitlerinėje Vokietijoje), Romos imperijos galios atkūrimas (fašistinėje Musolinio Italijoje) ir kt.);

- stabilumo palaikymo. Tai reiškia visuomenės socialinės organizacijos plačiąja prasme, be kurios ji negalėtų funkcionuoti ir vystytis, išsaugojimą. Visuomenė yra gyvybiškai suinteresuota, kad jos ekonomika, politika, dvasinė sfera būtų stabili ir nuosekliai vystytųsi;

- valstybės nepriklausomybės (politinės, ekonominės, kultūrinės) užtikrinimas. Apibendrinant galima pasakyti, kad valdžios funkcija, trumpai tariant, yra organizuoti, reguliuoti ir

kontroliuoti visuomenės gyvenimą. .

Politinės valdžios tipai Tradicinės valdžios teorijos apibūdina tam tikrus, daugiau ar mažiau paplitusius valstybės valdžios

tipus. Tai: - monarchija (vieno žmogaus, monarcho valdžia), - demokratija ( visų arba daugumos valdžia), - aristokratija („geriausių“, kilmingų valdžia), - ochlokratija („minios“, masių valdžia), - plutokratija (turtingiausių valdžia), - teokratija (dvasiškių valdžia), - technokratija (technines priemones ir technologijas įvaldžiusiųjų valdžia), - biurokratija (valdininkų, administratorių valdžia), - oligarchija (įtakingiausios mažumos valdžia), - meritokratija (gabiausių valdžia), - anarchija (bevaldystė). Tradiciniai (seniausi) valdžios tipai buvo monarchija, aristokratija, teokratija, kai kur-senovės

demokratija, kartais perauganti į ochlokratiją. Rinkos ekonomika pagimdė šiuolaikinę demokratiją, biurokratiją, technokratiją, oligarchiją. Mūsų dienomis šie valdžios tipai išliko, tačiau pasikeitė santykis tarp jų. Technokratija turi neryškią tendenciją mažėti, biurokratija – didėti, kai kuriose šalyse stiprėja demokratija, tačiau jos plėtrai kliudo oligarchija ir plutokratija. Silpniau išsivysčiusiose šalyse įtaką tebeturi aristokratija, monarchija, kai kur dar tebėra stipri teokratija (pvz., Irane, Saudo Arabijoje). Anarchijos įtaka nedidelė, tačiau ji dar nėra užmiršta.

Maksas Vėberis išskyrė šiuos valdžios tipus: tradicinį, charizmatinį, legalų-racionalų. Istorijos raidoje keitėsi tiek šie valdžios tipai, tiek jų santykis. Iki rinkos santykių susiformavimo egzistavo tik tradicinė ir charizmatinė valdžia, kurios dažnai sutapdavo. Rinkos santykių etapui (demokratijos periodui) būdinga legali-racionali valdžia, tačiau neretai pasireiškia charizmatinės valdžios tipas, o kartais atsiranda ir tradicinės valdžios elementų.

22

Valstybinės valdžios raidos tendencijos šiuolaikiniame pasaulyje

Istorijos raidoje išryškėjo du svarbiausi politinės valdžios etapai: tradicinė valdžia ir šiuolaikinė

valdžia. Šiuolaikinė valstybės valdžia ne tik panaši į seniau egzistavusią valdžią, bet turi ir nemažų skirtumų.

Juos lemia pakitusi visuomenė, jos ekonomika, socialiniai ir politiniai santykiai, dvasinė sfera, taip pat nauji tarptautiniai santykiai. Šiuolaikinės valdžios pradžia yra laikomi Renesanso laikai (15 - 16 a.), išsivysčius industrijai (19 - 20 a.) ji tapo visuotinai paplitusi. Kita vertus, ne visose šalyse šiuolaikinė valdžia vystėsi vienodais tempais, ir šiandien ne visoms šalims būdingi šiuolaikinės valdžios požymiai.

Šiuolaikinės valdžios požymiai

-Viešumas. -Valdžios galios yra apribotos įstatymais. -Valdžia yra atskirta (padalinta į įstatymų leidybos, vykdomąją ir teisminę valdžią). -Profesionalumas. Tai reiškia ne tik tai, kad politinės valdžios atstovai daugiausiai atlieka savo

funkcijas kaip tos profesijos atstovai, kuriems valdymas yra jų tiesioginis ir svarbiausias darbas, bet ir tai, kad valdant reikia vis daugiau specialių, profesinių žinių. Profesionali valdžia gali būti pavadinta biurokratine valdžia.

Šiuolaikinės valdžios raidos tendencijas

Galima išskirti tokias mūsų dienomis pasireiškiančias politinės valdžios raidos tendencijas: - demokratėjimas. Valdžiai vis didesnę įtaką daro gyventojų masės. Dažnai valdžia yra renkama visų

suaugusių gyventojų ir yra kontroliuojama (žiniasklaidos ir kt.). Valdžia yra padalinta, viena jos dalis (teisminė, vykdomoji, įstatymų leidybos bei smulkesnės dalys - prezidentas, Konstitucinis teismas ir kt.) kontroliuoja kitą, šalia politinės valdžios egzistuoja kitos valdžios rūšys (ekonominė, socialinė, dvasinė-informacinė),

- legitimumas. Legitimumas reiškia pavaldinių pripažinimą valdžiai teisę valdyti, pagarbą arba net meilę valdžiai, pritarimą jos veiksmams. Šiuolaikinė valdžia yra ne tik legali (teisėta) bet ir legitimi (pripažinta pavaldinių). Ji remiasi ne tiek jėga, tradicija ar charizma kaip ankstesnės (nors taip gali būti), bet sąmoningu plačiųjų gyventojų sluoksnių pripažinimu bei palaikymu, todėl jos legitimumas dažniausiai yra racionalus legalus. Minėti valdžios legitimumo tipai sutampa su politinių lyderių legatimumo tipais (žr. lyderių legatimumą),

- valdžios aparato biurokratijos didėjimas. Visų pirma tai atsitinka dėl to, kad valstybės reguliavimo sfera plečiasi, valdymas tampa sudėtingesnis, reikia specialaus pasirengimo, daugėja teisinių aktų, reglamentuojančių valdymo procesą ir kt. (žr. „biurokratija“),

- valdžios beasmeniškumas. Dėl didesnio žmonių rato įtraukimo į valdymo procesą ir, visų pirma, dėl jo biurokratizavimo, asmeninė valdančiųjų atsakomybė mažėja. Dažnai neaišku, kas yra atsakingas už vienokius ar kitokius valdžios veiksmus arba jų pasekmes. Tai sudaro valdantiesiems galimybę „slėptis už kitų nugaros“ ir piktnaudžiauti valdžia.

Amerikietiškoji valstybės valdymo filosofija

Amerikiečių pažiūros bei įsitikinimai yra akivaizdžiai demokratiniai. Jie susiformavo istoriškai dar

Anglijoje ir įsitvirtino Amerikoje, liaudžiai kovojant prieš valstybinę valdžią. Dar 1215 m. sukilę prieš karalių Joną Bežemį, Anglijos baronai kartu su riteriais ir miestiečiais, palaikomi liaudies, pasiekė to, kad buvo priimta „Didžioji laisvių chartija“, užtikrinusi, kad karaliaus valdžia laikysis to meto įstatymų ir gerbs teises (visų pirma feodalų, bet ne tik jų). Laisvės ir lygybės idėjas XVIII a. iškėlė amerikiečių kolonistai, pasipiktinę metropolijos - Didžiosios Britanijos karaliaus valdžios piktnaudžiavimais ir įstatymų pažeidimais. Turintiems aukščiausią valdžią liaudis priešintis buvo nepajėgi, nes paprasti

23

žmonės neturėjo galios, įtakos, lyderių, todėl demokratines idėjas formulavo ir skelbė privilegijuotų socialinių grupių atstovai, gindami savo turimą valdžią, į kurią buvo kėsinamasi. Šioje kovoje gimusi filosofija atspindėjo vidutinės klasės interesus ir tapo jų filosofija. Paskelbus nepriklausomybę (nuo Anglijos) ir gimus naujai valstybei - JAV, naujos valstybės konstitucija garantavo amerikiečiams demokratinę (respublikinę) valstybės valdymo formą. Konstitucija atspindėjo amerikiečių pažiūras, kad bet kuri centrinė valdžia yra pavojinga laisvei, nes yra linkusi į tironiją, tačiau tam gali efektyviai pasipriešinti vietinė valdžia. Vienas iš naujos valstybės architektų ir amerikietiškos valstybės valdymo filosofijos kūrėjų Tomas Džefersonas (Thomas Jefferson, 1743 - 1826) teigė, kad geriausia yra ta vyriausybė, kuri valdo kuo mažiau. Šis įsitikinimas nulėmė federacinę valstybės formą (pradžioje trumpą laiką JAV buvo netgi konfederacija).

Tol, kol tipiškas amerikietis buvo laisvas fermeris, vyriausybė jam buvo mažai reikalinga. Dar 19 a. pradžioje fermeriai-kolonistai susitvarkydavo patys, be centrinės valdžios. Laikui bėgant paaiškėjo, kad centrinės valdžios reikšmė yra svarbi ir nepakeičiama. Ji ne tik turi apsaugoti liaudį panaudodama policiją ir armiją, bet privalo tvarkyti finansus, ekonomiką, prekybą, pašto reikalus ir kt. Dar vėliau centrinė valstybinė valdžia žmonėms tapo reikalinga kaip atsiradusių monopolijų tramdytoja. Šį jos vaidmenį ėmė suvokti tiek eiliniai žmonės, tiek jų ideologai, visų pirma Aleksandras Hamiltonas (Alexander Hamilton, 1755 - 1804), kurio poziciją perėmė ir Tomas Džefersonas. Nuo to laiko tiek amerikiečiai apskritai, tiek svarbiausių JAV politinių partijų ideologijos mėgina suderinti du požiūrius: centrinės valdžios reikšmės sumenkinimą ir jos pripažinimą. Centrinės valdžios šalininkų ypač pagausėjo 1933 metais, prasidėjus didžiausiai visų laikų pasaulinei ekonominei krizei, kuri privertė apriboti rinkos laisvę ir ją reguliuoti. Tai efektyviai galėjo padaryti tik centrinė valstybės valdžia. Dabartiniu metu valstybė kišasi ir padeda vystytis įvairioms JAV sritims, pvz., šalyje yra organizuota plati valstybinė pagalba agrariniam sektoriui, egzistuoja valstybiniai sveikatos apsaugos organai ir kt.

Amerikiečių valstybės valdymo filosofijai įtaką daro ir kitos srovės, netgi kraštutinės, nuo socialistų, kurie pasisako prieš privačią nuosavybę ir labai sureikšmina valstybinę valdžią, iki anarchistų, neigiančių bet kokią valstybinę valdžią apskritai. Tačiau dominuoja vidutinės klasės pažiūros, kurių svarbiausias bruožas yra individualizmas, kuris teigia, kad kiekvienas žmogus pats pajėgus sukurti sau laisvą ir pasiturimą gyvenimą, jeigu tam nekliudys valdžia arba nusikaltėliai. Nuo jų piliečius ir turi ginti valdžia. Be tvarkos palaikymo šalies viduje, valdžia privalo ginti šalį nuo užpuolimo iš išorės. Amerikiečiai mano, kad žmonės yra pajėgūs sukurti pusiausvyrą visuomenėje tarpusavyje bendradarbiaudami, konkuruodami, duodami atkirtį priešininkams. Į bankrotus ir ekonomines krizes jie žvelgia kaip į natūralų dalyką, kaip į ekonominių dėsnių, į kuriuos kištis yra pavojinga ir beprasmiška, išdavą. Jeigu kai kurie žmonės nesugebės užtikrinti savo gerovės patys (amerikiečiai yra įsitikinę, kad tokių negali būti daug), jie yra arba jos neverti, arba juos nuskriaudė likimas. Pirmu atveju belieka kaltinti save, antru - į pagalbą ateis privačios labdaringos organizacijos. Amerikiečiai neigiamai vertina pagalbą iš vyriausybės pusės, nes dėl to teks mokėti papildomus mokesčius.

Valdžios efektyvumo ir moralumo problema

Valstybės valdžios veiklos efektyvumas išreiškiamas sąnaudų ir pasiekto rezultato santykiu. Kuo

mažiau sunaudota sąnaudų ir resursų (laiko, materialinių, dvasinių, jėgos) ir kuo geresni rezultatai, tuo valdžios veikla efektyvesnė. Kita vertus, labai svarbus yra moralumo kriterijus. Valdžia gali labai daug atskirų piliečių, tiek visos visuomenės atžvilgiu, todėl jos veiksmai turi būti labai atsakingi ir moralūs. Šiandien labai aktuali yra politinio vadovavimo visuomenei ribų problema - kiek valdžiai leistina kištis į piliečių gyvenimą? Valdymo efektyvumas gali lemti, kad tas ribas reiktų išplėsti, tačiau moralė, - priešingai. Su tuo susijusi ir aktuali yra pilietinio nepaklusnumo valdžiai problema.

Galima kelti dar gilesnę problemą: ar apskritai valdžia gali būti morali, jeigu jos esmė yra priversti žmones daryti tai, ko jie daryti savo valia nenori? Šiuo atveju valdžia sukelia žmonėms kančią. Kita vertus, nedera pamiršti, kad valdymas yra būtinas žmonių labui.

Klausimai ir užduotys

1. Kokios yra valdžios rūšys?

24

2. Kaip traktuojama politinė valdžia šiuolaikiniame moksle? 2. Kokie yra politinės valdžios požymiai ir kuo ji skiriasi nuo kitų valdžios rūšių?

3.Kokios yra politinės valdžios funkcijos? 4. Kokie yra politinės valdžios resursai? Kokie yra jų tipai?

5. Kas yra politinės valdžios legalumas ir legitimumas? 6. Kokie yra šiuolaikinės valdžios požymiai?

7. Kokie yra valdžios komponentai? 8. Kokios yra šiuolaikinės valdžios raidos tendencijos?

Pagrindinės sąvokos

Valdžia, politika, valdžios subjektas, valdžios objektas, valdžios resursai, valdžios įrankiai, politinė valdžia, technokratija, aristokratija, monarchija, oligarchija, anarchija, šiuolaikinė valdžia, valdžios

legitimumas.

4. POLITINIS ELITAS IR POLITINIS LYDERIS

1. Politinis elitas

Elito samprata Terminą „elitas“ pirmą kartą panaudojo italas Vilfredas Paretas (Vilfredo Frederiko Pareto, 1848 -

1923), turėdamas galvoje kelis asmenis, kurie valdo daugelį. Iš tiesų, valstybę, net ir demokratinę, tiesiogiai valdo politinis elitas, kurio egzistavimą galima paaiškinti keliomis priežastimis. Visų pirma žmonės, nebūdami lygūs tiek dėl savo prigimties, tiek dėl visuomenėje užimamos socialinės padėties, neturi vienodų galimybių dalyvauti valstybės valdyme. Kita priežastis išplaukia iš valdymo specifikos. Reikia vis daugiau žinių, profesionalumo, susitelkimo, užkrauna didelę atsakomybę. Pagaliau, daugeliui žmonių politika mažai rūpi. Tai galima paaiškinti poreikių hierarchijos ir priklausomybės dėsniu. Pasak A. Maslou (Abraham Maslow, 1908 – 1970,) žmonės visų pirma turi ir siekia patenkinti pirminius, fiziologinius poreikius, užsitikrinti saugumą, patenkinti poreikį bendrauti ir tik po to imti tenkinti aukščiausius - pripažinimo ir saviraiškos poreikius, kurie yra susiję su politine veikla. Daugeliui gyvenime svarbiau yra darbas, pajamos, šeima, meilė. Be to, dalis žmonių pripažinimo ir saviraiškos ieško ne valstybės valdyme, o meno, mokslo, religijos sferose.

Elitu yra vadinama žmonių grupė, kuri dėl savo išskirtinių savybių arba kitų priežasčių kitų visuomenės narių (masių) atžvilgiu užima išskirtinę, aukščiausią padėtį. Toks elitas egzistavo nuo seniausių laikų ir rėmėsi tradicijomis, papročiais, religija, šeima, žeme. Tradicinį elitą iš pradžių sudarė gimininis - gentinis elitas (nuo genties vadų - iki karaliaus šeimos), vėliau - viduramžių aristokratai, kilmingieji. Naujaisiais laikais elito eiles papildė žymiausi teisininkai, mokslinės ir kūrybinės inteligentijos atstovai. Visą laiką elito atstovai buvo aukštieji dvasininkai, žymūs kariškiai. Iki Naujųjų laikų visas elitas buvo menkai diferencijuotas pagal rūšis ir gali būti laikomas politiniu elitu apskritai. Vėliau elitas tapo labiau diferencijuotas pagal savo veiklos rūšis, politikos elitas išsiskyrė iš elito apskritai ir tapo pats įtakingiausias. Šiuolaikinėje visuomenėje yra daug elito rūšių, tačiau neretai jo atstovus sunku priskirti vienai iš jų, nes jų veiklos rūšys yra glaudžiai susijusios.

Šiuolaikinio elito rūšys

- mokslo elitas, - verslo elitas, - sporto elitas, - meno elitas, - dvasininkų elitas, - karinis elitas, - teisininkų elitas,

25

- administracinis (valstybės tarnautojų) elitas, - žiniasklaidos atstovų elitas, - pramogų sferos elitas. - politinis elitas. Informacinėje visuomenėje susiformavo ir didžiulę įtaką įgijo žiniasklaidos ir pramogų sferos elitas

(populiarūs laidų vedėjai, komentatoriai, apžvalgininkai, pramogų („šou biznio“) organizatoriai ir kt.). Žiniasklaidos elito ir pramogų sferos elito atstovai yra labai glaudžiai susiję, nes juos į elitą iškėlė žiniasklaidos priemonės, kuriomis šis elitas dažnai manipuliuoja. Kaip minėta, elito rūšys gali sutapti (pvz., įtakingo laikraščio savininku gali būti žinomas žurnalistas) arba nesutapti.

Į politinį elitą šiuo metu įeina ne tik įtakingiausi politikai, bet ir asmenys, susiję su informaciniu bei ideologiniu politikos pagrindimu (įtakingi žurnalistai, intelektualai, dvasininkai, menininkai ir kt.), aukšto lygio administratoriai-biurokratai, tiesiogiai susiję su valstybės valdymu, verslininkai, vienaip ar kitaip darantys įtaką politiniam gyvenimui, bei jiems visiems artimi žmonės-šeimų nariai, giminės, draugai. JAV 100-ojo šaukimo kongrese (1987 - 1988 m.) buvo 247 teisininkai, 170 bankininkai ir verslininkai, 25 žemės ūkio specialistai, 50 švietimo sferos darbuotojų, 28 buvę žurnalistai, 5 buvę inžinieriai, 16 buvusių valstijų gubernatorių, 60 buvusių kongreso aparato darbuotojų, 6 buvę profesionalai sportininkai, 2 buvę civilinės aviacijos lakūnai, aktorius, veterinaras, akių specialistas ir buvęs astronautas.

Politinio elito tipai

Tradicinis ir šiuolaikinis elitas. Tradicinis elitas iškilo remdamasis ir tradicijomis, papročiais, religija,

šeima ir kt. Iki Naujausiųjų laikų šis elitas buvo vienintelis, tradicinio elito atstovų dabar dar esama, tačiau tik kai kuriose šalyse jis yra reikšmingas. Tai įtakingi bažnyčių hierarchai, vienuolių lyderiai Pietryčių Azijos šalyse, karališkųjų šeimų atstovai, genčių vadai (pvz. Afrikoje) ir kt. Šiuolaikinį elitą sudaro verslo lyderiai, įtakingi politikai, mokslo, meno, žiniasklaidos atstovai, technokratai ir kt.

Aukštasis ir žemasis elitas. Kartais išskiriamas ir vidutinis elitas. Šios elito grupės skiriasi pagal savo įtaką valstybės politikai, nes ne visi elito atstovai yra vienodai įtakingi. Aukštojo elito narių įtaka yra didžiausia, tačiau jis yra negausiausias. Gausiausias yra žemutinis elitas. Visi elito atstovai išsiskiria tuo, kad jie turi didesnes pajamas, geresnį išsilavinimą, aukštesnį statusą, užima svarbesnius postus valstybėje negu kiti visuomenės nariai.

Valdžios, opozicinis ir administracinis elitas. Valdžios elitą sudaro valdantieji politikai ir jų aplinkos žmonės, opozicinį - ilgesnį ar trumpesnį laiką opozicijoje esantys politiniai veikėjai. Administracinį elitą sudaro valdininkai (biurokratai), įvairių sričių profesionalai, esantys šalia valdžios elito.

Uždaras ir atviras elitas. Tai pasakytina visų pirma apie valdžios elitą. Uždaras elitas atsinaujina tik iš savo aplinkos ir neįsileidžia kitų žmonių. Pvz., carinėje Rusijoje iki 1905 m. privilegijuoti sluoksniai (elitas) sudarė tik 2,5 proc. visų šalies gyventojų, tačiau iš šių sluoksnių kilusių studentų buvo 50 - 100 kartų daugiau negu kilusių iš visų kitų sluoksnių kartu paėmus. Žmogaus padėtį tuometinėje Rusijoje (ir jos valdomoje Lietuvoje) visų pirma lėmė ne gabumai, dorovė ir netgi ne turtas, o bajoriška kilmė. Uždarumas buvo būdingas ir TSRS elitui. Pvz. 20 a. 9 dešimtmečio pradžioje vienoje iš ypač prestižinių Maskvos aukštųjų mokyklų - Azijos ir Afrikos institute, ruošiančiame diplomatus ir užsienio reikalų ministerijos valdininkus, 2/3 studentų buvo kariškių ir saugumo darbuotojų vaikai, ¾ jų buvo susiję su saugumu, visi studentai buvo maskviečiai. Atviras elitas į savo tarpą priima gabiausius atstovus iš kitų visuomenės sluoksnių ir taip maksimaliai padidina savo galimybes veikti visuomenę. Tą suprato ir naudojo dar viduramžių Kinijos imperatoriai, kurie buvo sukūrę racionalią valdininkų kilimo tarnybos laiptais sistemą, pagrįstą pretendentų gabumais. Aukščiausi ir kartu gabiausi valdininkai, laimėję konkursus, tapdavo imperatoriaus žentais. 20 a. antroje pusėje Japonijoje geriausią išsilavinimą galėjo gauti gabiausi jauni žmonės, nesvarbu kokiam visuomenės sluoksniui jie priklausytų.

„Lapės“ ir „li ūtai“. Šį terminą naudojo italas V. Paretas. „Liūtais“ jis vadino tokį elitą, kuris yra konservatyvus, valdo pasiremdamas jėga. „Lapės“ yra kitokios. Jos linkusios į kompromisus, kombinacijas, naudoja apgaulę, klastą, demagogiją, manipuliuoja žmonėmis. Jeigu padėtis visuomenėje yra stabili, valdyti tinkamesni yra „liūtai“. Jeigu visuomenė susiduria su krizėmis, o šalyje yra stipri

26

politinė opozicija, geriau tinka „lapės“. V. Paretas manė, kad šie elito tipai turi keisti vienas kitą, kitaip valdantieji išsigimsta ir gali prarasti valdžią.

Paprastai politinis elitas atstovauja ne visai visuomenei, tačiau tam tikrai jos daliai (pramonininkams, žemvaldžiams, vidutiniesiems sluoksniams, darbininkams ir t.t.). Tapęs valdžios elitu, politinis elitas valstybės vidaus politikoje ir tarptautiniuose santykiuose atstovauja visai šaliai, nors dažnai lieka tos gyventojų grupės, kuri jam artimiausia, proteguotoju.

Politinio elito funkcijos

Politinis elitas yra reikšmingas visuomenei dėl savo funkcijų. Jis privalo: 1) išreikšti savo atstovaujamų gyventojų grupių (arba, jeigu tai valdantysis elitas, - visos visuomenės)

interesus; 2) sukurti šių interesų realizavimo mechanizmus; 3) palaikyti ryšį tarp savo atstovaujamos grupės ir aukščiausios valstybinės valdžios, remti šią valdžią

arba ( jeigu politinis elitas yra opozicinis) jai daryti spaudimą; 4) paruošti arba atrinkti vadovaujančius kadrus valstybės tarnybai; 5) koordinuoti įvairių savo atstovaujamos grupės dalių veiksmus.

Elito kilmės teorijos 1. Elito psichologinio išskirtinumo teorija. Ji siejama su italų politiku, rašytoju, filosofu Nikolu

Makiaveliu ir jo pasekėjais. Pasak jų, elitas turi įgimtas arba auklėjimo metu suformuotas išskirtines savybes: valią, energiją, gebėjimą daryti įtaką kitiems ir kt. Tai padeda jam susitelkti ir kovoti dėl valdžios. Dėl savo savybių elitas yra vertingiausia visuomenės dalis.

2. Vertybinė teorija yra modernesnė ir demokratiškesnė. Ji teigia, kad elitas ne tik turi minėtas vertingas savybes, bet yra ir pati doriausia visuomenės dalis. Jis susiformuoja ne tiek kovodamas dėl valdžios, kiek dėl natūralios vertingiausių žmonių atrankos. Šiai atrankai labai patogi demokratija, nes jos metu visi žmonės turi vienodas „startines pozicijas“, o „finišą“ pasiekia vertingiausi iš jų.

3. Demokratinio elito teorija teigia, kad elitas turi ne tik visas minėtas vertingas savybes, bet dar yra ir demokratijos gynėjas. Masės elgiasi nepakankamai racionaliai, vadovaujasi emocijomis, linkusios tikėti kokiu nors autoritetu, sekti kokiu nors vadu, todėl negali išsaugoti demokratijos. Demokratijos likimas yra elito rankose.

4. Elitų pliuralizmo teorija aiškina, kad realiai šiuolaikinėje visuomenėje egzistuoja ne vienas politinis elitas, o daug elitų, kiekvienas iš jų yra įtakingas savo sferoje ir atstovauja savo socialinei grupei politikoje. Kiekviena socialinė grupė kontroliuoja savo elitą ir neleidžia jam atitrūkti nuo jos ir užsisklęsti savo interesų rate. Visi elitai konkuruoja tarpusavyje, pateikdami „prekę“ - programas, kurias rinkėjai „perka“ balsuodami per rinkimus. Tokia tvarka neleidžia įsigalėti vienam kuriam elitui ir įsiūlyti netinkamą valstybės veiklos programą, nes jas vertina visi rinkėjai.

5. Kritinio požiūrio į elitą (kairiųjų liberalų) teorija visai kitaip negu visos minėtos teorijos aiškina elito sąvoką. „Kritikai“ teigia, kad yra tik vienas privilegijuotas valdžios elitas, į kurį įeina ne tik politinis elitas bet ir kitų elito grupių atstovai - aukštieji kariškiai ir dvasininkai, korporacijų vadovai, dalis intelektualų. Šis elitas yra vieningas, susitelkęs, bet jį sudaro toli gražu ne patys gabiausi, moraliausi ar demokratiškiausi žmonės. Elito nariai palaiko vienas kitą, remia, svetimų, net ir labai išskirtinių asmenybių, į savo tarpą įsileisti nenori. Elitui rasti sutarimą tarpusavyje lengva ne tik dėl to, kad jo narius sutelkia valdžios troškimas, bet ir dėl to, kad jie apskritai yra artimi vienas kitam žmonės. Nors elito atstovai gali priklausyti skirtingoms elito rūšims (politikos, meno, verslo ir kt.), bet jie visi yra kilę iš panašių, turinčių visuomenėje privilegijuotą padėtį, šeimų, baigę tuos pačius prestižinius universitetus, gyvena panašų gyvenimo būdą, turi panašių interesų, laisvalaikiu lanko tuos pačius klubus, ilsisi tuose pačiuose kurortuose, daugelis vienas kitą asmeniškai pažįsta arba net yra susigiminiavę.

6. Partinio elito teorija yra savotiška. Jos teoretikai (V. Leninas ir jo pasekėjai), sekdami K. Marksu ir žodžiais aukštindami darbo žmones, apskritai neigė objektyvią elito būtinybę. Kita vertus, jų mintys apie tai, kad darbininkų klasė yra svarbesnė už kitas socialines grupes, kad komunistų partija yra šios klasės

27

avangardas rodo, kad buvo pripažįstama žmonių nelygybė. TSRS ir kitose komunistine ideologija besivadovaujančiose šalyse senasis feodalinis arba buržuazinis elitas buvo išstumtas arba fiziškai sunaikintas, jo vietą užėmė naujasis iš žemutinių sluoksnių kilęs elitas. Tačiau dalis naujojo elito, ypač jo lyderiai, buvo kilę iš labina privilegijuotų sluoksnių negu tie, kuriems jie atstovavo. V. Lenino tėvai buvo inteligentai, F. Kastro (Fidel Alejandro Castro Ruz, 1926) turtingi žemvaldžiai, o Mao Dzeduno (Mao Dzedunas, 1893 - 1976) - pasiturintys valstiečiai.

Įdomus klausimas koks turi būti elito ir masių kiekybinis klausimas. Rusų filosofas Nikolajus Berdiajevas (Nikolaj Berdiajev, 1874 - 1948) teigė, kad jeigu elitas sudaro mažiau negu 1 proc. visų šalies gyventojų, jis tampa „žynių kasta“, ir valstybei gresia žūtis. Jo manymu, carinėje Rusijoje iki jos žlugimo elitas sudarė 6 proc. visų gyventojų.

Įtakos darymo būdai politikos elitui

Tradicinėje visuomenėje elitas naudojosi tuo, kad gyventojai politiniame gyvenime nedalyvavo ir

laikė tai normaliu reiškiniu. Šiuolaikinėje visuomenėje, kuriai būdinga daugiau ar mažiau išvystyta demokratija, politinis elitas dažnai sukelia kitų gyventojų sluoksnių nepasitikėjimą. Jie suvokia, kad elitas gali atitrūkti tiek nuo visuomenės, tiek nuo jį iškėlusios grupės ir pradėti rūpintis tik savo interesais. Disponuodamas išskirtiniais materialiniais, informaciniais, techniniais, jėgos, organizaciniais ištekliais, jis turi tam nemažai galimybių. Kad elitas atliktų savo funkcijas, tarnaudamas savo grupės arba visos visuomenės interesams, naudojami šie įtakos jam būdai:

- elito kontroliavimas. Kontroliuojant elitą, jo savanaudiškumą arba abejingumą visuomenės reikalams bei uždarumą galima žymiai sumažinti. Tam panaudojami visų pirma demokratiniai rinkimai (jų metu elitas reguliariai atnaujinamas), be to, elitas gali būti kontroliuojamas per nepriklausomą žiniasklaidą, įvairias interesų grupes ir spaudimo grupes bei kitais būdais, taip pat plečiant šalyje savivaldą.

- elito atranka. Tinkamai parinkus elitą, galima tikėtis, kad jis efektyviai veiks visuomenės labui, tačiau jį parinkti yra labai sudėtinga. Ilgą laiką istorijoje elitas buvo formuojamas naudojant tik gildij ų, o palyginti neseniai - taip pat ir antreprenerių (vadybininkų) sistemą.

a) gildijų sistema reiškia, kad elitas yra uždaras, jis formuojamas iš jo paties žemesnių pakopų. Kandidatai į aukštesnes elito pakopas yra kruopščiai tikrinami (domimasi ne tik jų gebėjimais, išsilavinimu, bet ir kilme (ypač feodalinėje visuomenėje), darbo rezultatais, lojalumu elitui). Atranka trunka ilgai, kandidatas negali pasiekti aukštesnės pakopos, nepabuvęs visose žemesnėse. Atranką vykdo nedidelė, uždara grupelė žmonių, užimančių aukštesnę padėtį negu kandidatas. Ši sistema padeda išvengti netikėtumų parenkant žmones į atsakingas pareigas, apsaugo elitą nuo vidaus konfliktų, valdymą daro stabilesnį bet pagimdo konservatyvumą, biurokratizmą, neleidžia pasireikšti energingiems, jauniems, novatoriškai mąstantiems ir veikiantiems žmonėms. Ši sistema būdinga totalitarinėms šalims, nors jos elementų esama ir kitose valstybėse;

b) antreprenerių sistema yra būdinga demokratinėms šalims. Jos svarbiausi bruožai yra šie: elitas yra atviras, jis formuojamas iš įvairių visuomenės sluoksnių atstovų, formalių (lyties, rasės, kilmės, tautybės, amžiaus, religijos, politinių pažiūrų ir kt.) reikalavimų kandidatams yra nedaug, galimybę patekti į elitą lemia individualios jų savybės, tarp kandidatų vyksta atvira konkurencija, atranką vykdo platus kompetentingų žmonių ratas,

Ši sistema patogi jaunimui, skatina naujoves, yra dinamiška, tačiau ją taikant padidėja atsitiktinumų galimybė ir rizika politinėje veikloje.

Klausimai ir užduotys

1. Kokios yra elito rūšys ir tipai? 2. Kokios yra elito funkcijos?

3. Kokius žinote požiūrius į elito kilmę? 4. Kokie yra įtakos elitui būdai?

28

Svarbiausios sąvokos Elitas, tradicinis elitas, šiuolaikinis elitas, politinis elitas, atviras elitas, uždaras elitas, pliuralizmas.

2. Politinis lyderis Politinis elitas visada iškelia savo politinį lyderį, kuris turi aukštesnę valdžią ir didesnį autoritetą. Iki

šiol nesutariama, kodėl vieni žmonės tampa lyderiais, nors lyderio problema žmones domino nuo seniausių laikų. Egzistuoja įvairių nuomonių ir aiškinant lyderio fenomeną. Žinomi šie požiūriai į lyderystę: lyderystė - tai formalus valdančiojo statusas, pareigos. Jas užimantis žmogus savaime tampa lyderiu, lyderystė yra gebėjimas savo autoritetu daryti įtaką kitiems žmonėms, kurie savanoriškai leidžia autoritetingam asmeniui save valdyti. Lyderystė neišplaukia iš užimamų pareigų, lyderystė yra savotiškas politinis biznis. Lyderiai, konkuruodami tarpusavyje, parduoda visuomenei savo „prekę“ - politines programas, kuriose siūlomi aktualių visuomenės problemų sprendimo keliai. Žmonės „perka“ šį produktą (pvz., balsuodami rinkimuose už konkretų kandidatą ir jo programą). „Pardavę“ šią „prekę“ lyderiai gauna postus valstybės aparate.

Lyderių atsiradimo teorijos

Egzistuoja kelios teorijos, skirtingai aiškinančios, kodėl tampama lyderiu. Tai savybių, situacijų,

pasekėjų ir psichologinė (psichoanalizės) teorijos. 1. Savybių teorija teigia, kad lyderiu tampama dėl tam tikrų, išskirtinių žmonių savybių. Tai protas,

valia, energija, organizaciniai sugebėjimai, atsakomybės jausmas, kompetencija, savarankiškumas, politinė intuicija, gera reputacija, mokėjimas bendrauti ir kt. Vieni tyrėjai labiau pabrėžia vienas, o kiti - kitas lyderių savybės. Sutariama, tačiau, kad šiuo metu, visų pirma demokratinėje visuomenėje, labai pagausėjo tokių lyderio savybių, kaip išorinis patrauklumas, fotogeniškumas, oratoriniai gebėjimai, reikšmė. Lyderiui labai svarbu gerai atrodyti televizijos ekrane, kadangi daugeliui žmonių televizija yra svarbiausias politinės ir apskritai bet kokios informacijos šaltinis. Svarbu, kaip lyderis reaguoja į stresines situacijas, kurių kiekvieno politiko gyvenime yra apstu. Nustatyta, kad vieniems lyderiams stresas padidina energiją veikti, kitus apima prislėgta nuotaika, treti ieško paramos iš šalies, užuot patys imasi iniciatyvos, dar kiti tampa pernelyg atsargūs ir dėl to neveiklūs. Atidžiau pažvelgus matyti, kad daugelis politinių lyderių kai kuriomis savybėmis ne tik neišsisiskiria iš daugelio už juos žemesniųjų žmonių, bet kartais jiems neprilygsta nei išmintimi, nei dorove, nei asmeniniu patrauklumu. Nepaisant to, jie lieka lyderiais, todėl manoma, kad svarbiausios lyderiui yra ne asmenybės savybės apskritai o tos, kurios konkrečioje situacijoje, tam tikru momentu juos teigiamai išskiria iš kitų žmonių ir gali būti sėkmingai panaudotos politinėje kovoje.

2. Situacijų teorija mažai vertina asmeninių savybių ir lyderystės ryšį. Ji teigia, kad priklausomai nuo situacijos (organizuojant darbą, kalbant mitinge, bendraujat su užsienio delegacijomis ir kt.) politikui reikalingos įvairios savybės, kurių visų vienas žmogus negali turėti. Reikia tik atsakomybės, kompetencijos bei mokėjimo jausti situaciją. Lyderiu asmenybę padaro palanki situacija bei mokėjimas ja tinkamai pasinaudoti. Kartais principingus politikus kovojant dėl lyderystės įveikia neprincipingi, nes jie sugeba geriau prisitaikyti prie besikeičiančios situacijos.

3. Dar mažiau lyderio asmenines savybes vertina pasekėjų teorija. Ji teigia, kad lyderystė yra ne kas kita kaip tam tikri santykiai tarp lyderio ir pasekėjų. Pasekėjai lemia lyderio likimą, nes be jų vienas lyderis yra nepajėgus daryti įtaką žmonėms. Lyderis tampa juo tik tada, jeigu atitinka pasekėjų lūkesčius ir viltis. Pasekėjai yra skirstomi į: a) lyderio komandą (artimiausius bendražygius), b) politinį aktyvą (lyderio partijos narius ir kitus jį aktyviai palaikančius), c) rinkėjus (balsuojančius už jį žmones). Lyderis turi atitikti visų jų lūkesčius. Jeigu politikas nenorės tinkamai atstovauti savo artimiausių pasekėjų

29

(komandos) interesams arba nesugebės to atlikti, komanda jį pakeis. Jeigu jis tiks komandai ir aktyvui bet netiks masėms, bus pakeistas arba jis, arba jo įvaizdis.

Šiuolaikinėje politikoje politiko įvaizdis labai svarbus, nes politikai su žmonėmis bendrauja, daugiausia virtualiai, ir rinkėjai susidaro savo nuomonę apie politikus iš žiniasklaidos bei kitų šaltinių. Įvaizdis gali „suteikti“ lyderiui tokių savybių, kurių jis visiškai neturi. Tai lyderį paverčia emocionaliai patrauklesnį, padidina jo autoritetą ir pasekėjų skaičių. Emocinis ryšys tarp masių ir lyderių šiandien apskritai yra labai svarbus, nes nuo jo priklauso tai, kaip piliečiai vertina lyderio veiksmus. Šis vertinimas gali būti visiškai priešingas. Jeigu pasekėjams gali atrodyti, kad lyderis yra pragmatikas ir konkretus, jo priešininkai gali įvertinti kaip programos nežinojimą ir plaukimą pasroviui. Politiko lankstumą pasekėjai gali vertinti kaip pranašumą ir diplomatiškumą, o oponentai gali manyti, kad politikas blaškosi nuo vienos problemos prie kitos, nesugebėdamas jų spręsti. Pasekėjams gali imponuoti politiko gebėjimas kalbėti paprastai ir aiškiai, jo oponentai tai gali vadinti primityvumu, populizmu ir t.t. Šiuolaikinėje politikoje lyderio įvaizdžiu rūpinasi pasekėjai (visų pirma jo komanda), tam skiriamos didžiulės lėšos, pasitelkiamos profesionalų („viešųjų ryšių“ specialistų, PR žinovų ir kt.) pajėgos. Ypatingas dėmesys skiriamas žiniasklaidai, visų pirma televizijai.

4. Psichologinė (psichoanalizės) teorija remiasi Z. Froidu, teigusiu, kad asmenybę tapti lyderiu skatina nerealizuotas ir sublimuotas „libido“. Lyderystė, anot Z. Freudo, yra ne tik nerealizuoto lytinio potraukio, bet ir kitų kompleksų kompensavimas. Mases veikia kitas - „tėvo kompleksas“ - noras rasti globėją ir užtarėją, todėl jie ieško lyderio ir laukia jo globos. Psichologines lyderystės priežastis akcentuoja ir Z. Froido pasekėjų (Ericho Fromo (Erich From, 1890 - 1980), Teodoro Adorno (Theodor Adorno, 1903 - 1969), Herberto Markūzės (Herbert Marcuse, 1898 - 1979) autoritarinės asmenybės teorija, teigianti, kad dėl nepalankių visuomeninių santykių žmonės įgyja neurozių, kurių siekia atsikratyti arba vergiškai paklusdami valdžiai, arba siekdami įgyti kuo daugiau ir kuo despotiškesnės valdžios. Tokie žmonės, tapę politiniais lyderiais, nepripažįsta demokratijos, yra neracionalūs, linkę į mistiką, vadovaujasi emocijomis. Jie garbina stipresnius ir niekina silpnesnius už save. Nepaisant to, tokie lyderiai gali sutelkti savo rankose didžiulę valdžią ir turėti daugybę fanatiškų pasekėjų. Prie tokių lyderių yra dažnai priskiriami Stalinas ir Hitleris (Adolf Hitler-Šiklgruber, 1889 - 1945).

Lyderio funkcijos

Lyderis atlieka labai svarbias funkcijas tų, kuriems jis atstovauja (visuomenės, socialinės grupės)

atžvilgiu. Pagal funkcijų turinį lyderis atsakingas ne tik už politinius sprendimus bet ir už savo grupės (arba

visos visuomenės) sutelkimą, jis turi ginti piliečius nuo skriaudėjų, užtikrinti tvarką ir teisingumą, palaikyti politinį ir emocinį ryšį tarp valdžios ir masių. Šis emocinis ryšys šiuo metu yra labai svarbus, nes dėl biurokratijos įsigalėjimo žmonių santykiai su valdžia susvetimėjo. Valdžia žmonėms tapo abstrakti, nutolusi ir nesava. Emocinis ryšys gali virsti meile lyderiui net ir tuo atveju, jeigu jis to visiškai nenusipelno (pvz., Stalino, Hitlerio. Kim Ir Seno (Kim Ir Senas, 1948 - 1994) arba Mao Dzeduno atvejai). Lyderis turi mobilizuoti piliečius politinei veiklai, sukelti jų norą dalyvauti politiniame gyvenime, paskatinti kūrybiškumą, saugoti tradicijas bei vertybes, kartu diegti naujas. Lyderis taip pat privalo rūpintis savo pamaina, parengti naujus politinius veikėjus. Jeigu lyderio veikla sėkminga, politinis režimas tampa legitimus, jo veikla yra efektyvesnė, iškelti tikslai pasiekiami.

Pagal funkcijų seką lyderis turi visų pirma laiku įvertinti visuomenės poreikius, po to iš jų sugebėti išskirti esminius, aiškiai ir suprantamai suformuluoti tikslus, kurie atspindėtų žmonių poreikius bei organizuoti jų įgyvendinimą. Visuose šiuose veiklos etapuose lyderis turi imtis asmeninės atsakomybės.

Įvairių lyderių (pvz., valdžios ir opozicijos) funkcijos yra ne tik panašios, bet ir skirtingos. Nevienodos jos ir istorijoje. Senovės Antikoje ypač svarbu buvo lyderio moralinis autoritetas, o dabar labiausiai vertinamas lyderio sugebėjimas pragmatiškai mąstyti ir integruoti žmones savo parengtai programai įgyvendinti.

Lyderių tipai

30

Lyderio fenomeną galima geriau suprasti išsiaiškinus lyderių tipus. Pagal veiklos stilių yra skiriami demokratiniai, autoritariniai (autokratiniai), liberalūs lyderiai. Demokratiniai lyderiai pasitiki žmonėmis, neprimeta jiems savo valios, įvertina jų interesus ir įtraukia

į valdymą. Šių lyderių valdymas nėra centralizuotas. Autoritariniai lyderiai nepasitiki pavaldiniais, todėl siekia savo rankose turėti kuo daugiau valdžios,

yra linkę diegti jiems baimę, naudoti jėgą, pavaldiniams nesuteikia laisvės priimant sprendimus. Liberalūs lyderiai minimaliai dalyvauja valdyme, suteikdami maksimalią laisvę pavaldiniams

priimant ir įgyvendinant sprendimus. Pagal santykio su visuomene pobūdį lyderiai yra skirstomi į formalius ir neformalius.

Formalūs lyderiai (šiuo metu jie paprastai būna biurokratiniai) atstovauja ne sau, bet tam tikrai grupei, savo aplinkai. Jie priversti prisitaikyti prie šios aplinkos, atitikti jos interesus, tačiau tuo pačiu metu turi laviruoti tarp atstovaujamos grupės ir visuomenės. Formaliais lyderiais sėkmingai gali būti mažiau principingi ir ambicingi, atsargūs, gebantys prisitaikyti prie aplinkos, žinantys, ko ji nori iš jų ir jai tarnaujantys politikai. Biurokratija susidoroja su tokiais savo iškeltais lyderiais, jeigu jie yra originalūs ir nori išreikšti ne tiek savo aplinką, bet save. (N. Chruščiovas (Nikita Chruščiov, 1894 - 1971), Džonas Kenedis (John Fitzgerald Kenedy, 1917 - 1963).

Neformalūs (individualūs) lyderiai pasižymi ryškiomis asmeninėmis savybėmis yra savarankiški ir nori būti nepriklausomi nuo savo aplinkos. Jų autoritetas remiasi ne užimamu postu, o asmeninėmis savybėmis.

Pagal lygį yra skiriami nacionaliniai (visos šalies), didelių socialinių grupių arba kolektyvų (įtakingų politinių partijų, judėjimų) ir mažų grupių (politinių klubų, nedidelių politinių partijų ir pan.) lyderiai. Mažų grupių lyderiai gali būti neformalūs, tačiau jie dažnai turi didžiausią valdžią (savo grupei), kurią jie įgyja dėl asmeninių savybių. Kitiems lyderiams, ypač nacionaliniams, šios savybės yra mažiau svarbios, nes jas kompensuoja sukurtas jų įvaizdis.

Pagal politinės veiklos turinį, požiūrį į tikslus ir naudojamas priemones yra išskiriami „lyderiai-įkvėpėjai“, „ lyderiai-vykdytojai“, „lyderiai įkvėpėjai-vykdytojai“, „Lyderiai romantikai“, „Lyderiai pragmatikai“ (realistai). Pragmatikai tenkinasi tais tikslais, kuriuos galima pasiekti, romantikai (maksimalistai) siekia įgyvendinti visus tikslus. „Lyderiai-radikalai“ naudoja visas priemones savo tikslams pasiekti kokias tik įmanoma, kad šie tikslai būtų pasiekti, „lyderiai-reformatoriai“ tikslų siekia atsargiai, jų naudojamos priemonės ribotos.

Pagal santykį su pasekėjais išskiriami: „lyderiai-atstovai“ (link ę daugiau atstovauti pasekėjams negu išreikšti save) ir „lyderiai-globėjai“ („t ėvai“), įsitikinę, kad patys geriau už savo pasekėjus žino, kaip patenkinti jų interesus.

Pagal pavaldinių požiūrį į politinius lyderius Maksas Vėberis lyderius suskirstė į tradicinius, charizmatinius ir racionalius lyderius.

Tradiciniai lyderiai, pavaldinių nuomone, yra verti pagarbos ir paklusnumo vien dėl to, kad jie tą padėtį yra paveldėję. Tai genčių vadai, monarchai, žyniai ir kiti nusistovėjusių ritualų ir tradicijų žinovai bei saugotojai. Savo lyderystę jie palaiko tradicijomis. Jie gerbiami dėl įpročio.

Charizmatiniai lyderiai yra tie, kurie, pavaldinių manymu, turi ypatingų, neretai antgamtinių savybių. Senovės Egipte faraonai buvo ne tik valstybės valdovai, bet ir buvo laikomi saulės dievo Ra sūnumis. Babilone karalius buvo ir vyriausias religinių apeigų atlikėjas. Charizmatinių lyderių pasekėjai laiko juos vos ne dievais ar dievų pasiuntiniais - išminčiais, genialiais karvedžiais, puikiais politikais, didvyriais ir pan. ir jaučia jiems stiprius jausmus (emocinis ryšys - tai meilė ir susižavėjimas). Šių lyderių įtaka priklauso nuo to, kiek jais yra tikima. Tikėjimas yra jų pripažinimo lyderiais motyvas. Charizmatiniai lyderiai paprastai neturi tokių savybių, kuriomis juos apdovanoja jų pasekėjai, tačiau nuo to jų charizma nesusilpnėja, nes žmonės jų nevertina objektyviai. Pasinaudodami ypatingu savo pasekėjų požiūriu į juos, charizmatiniai lyderiai bendraudami naudoja ne racionalius, bet emocinius argumentus, kalba tai, ką žmonės nori išgirsti. Kartais jie naudoja tokius poveikio žmonėms būdus, kurie nukreipti netgi ne į jų emocijas, o į pasąmonę (pvz., A. Hitleris mėgdavo kalbas sakyti pritemdytose salėse, po darbo, kada žmonės būdavo pavargę, jo kalbos trukdavo labai ilgai, kartais kelias valandas, kalbas jis pradėdavo tyliu balsu, po to jo balsas tapdavo vis garsesnis, kol virsdavo beveik riksmu, galų gale egzaltuota minia pašokdavo iš savo vietų ir kartu su lyderiu skanduodavo „Sieg heil“ arba kitus fašistinius lozungus).

31

Charizmatiniai lyderiai labiausiai parodo savo galią tuo metu, kada visuomenę ištinka gilios krizės, kada labai smunka žmonių pasitikėjimas valdžia ir juos reikia mobilizuoti.

Racionalūs lyderiai labai skiriasi nuo kitų lyderių tipų. Jie yra išrenkami pačių gyventojų laikantis tam tikrų (biurokratinių) procedūrų. Pasitikėjimo jais motyvas yra jų kompetencija, žinios ir kitos savybės, kurios leidžia tikėtis, kad jie geriau už kitus atliks savo funkcijas ir išreikš rinkėjų interesus. Racionalūs lyderiai yra geri įstatymų, procedūrų, taisyklių žinovai, jie jų laikosi. Žmonės juos pripažįsta, vadovaudamiesi blaiviu apskaičiavimu. Racionalūs lyderiai, kitaip negu tradiciniai ar charizmatiniai, gali būti lengvai pakeičiami kitais laikantis tam tikrų biurokratinių procedūrų (pvz., rinkimų metu).

Valstybėje retai yra aptinkami „grynieji“ lyderių tipai, paprastai konkretus lyderis suderina įvairių tipų lyderių savybes.

Asmenybės kultas

Jeigu valstybėje politinio lyderio vaidmuo maksimaliai išryškinamas, susiformuoja jo asmenybės

kultas (vado kultas). Toks lyderis tampa vienvaldis, todėl šis reiškinys nėra būdingas demokratijai, bet dažnai pasitaiko autoritariniuose ir totalitariniuose režimuose. Asmenybės kulto atsiradimo sąlygos yra šios:

- demokratinių tradicijų, brandžios politinės kultūros ir pilietinės visuomenės nebuvimas, - valdžios (ekonominės, politinės, informacinės, socialinės ir kt.) sublimacija (sukoncentravimas)

vienose rankose, - valstybinės valdžios vaidmens iškėlimas iki pat jos sudievinimo (dažnai tą daro pati valdžia,

panaudodama ideologines priemones), - visų šalies gyventojų visiška priklausomybė nuo valstybinės valdžios ir jos lyderių. Tokia situacija

buvo TSRS, Kinijoje, Šiaurės Korėjoje (ten ji išliko iki mūsų dienų), nacistinėje Vokietijoje ir kai kuriose kitose šalyse. Ryškiausi asmenybės kultai šiuolaikinėje visuomenėje buvo Stalino, Hitlerio, Mao Dzeduno, Kim Ir Seno. Šių asmenų aukštinimas, ypač Rytų šalyse, buvo iškeltas iki absurdo. Pvz., maoizmo klestėjimo apogėjuje 20 a. 8-ame dešimtmetyje Kinijoje jau nebuvo sakoma, kad „Mao Dzedunas šviečia kaip saulė“. Buvo sakoma, kad „saulė šviečia kaip Mao Dzedunas“.

Tose šalyse, kuriose egzistuoja stiprios demokratinės tradicijos, žodžio laisvė, pakankamai brandus piliečių politinės kultūros lygis, kur egzistuoja politinė ir intelektualinė opozicija valdantiesiems, asmenybės kultui atsirasti sąlygos yra minimalios.

Svarbia asmenybės kulto atsiradimo priežastimi, ypač Vakaruose, buvo esminiai socialiniai ekonominiai pokyčiai, įvykę pasaulyje 19 amžiuje. Spartus rinkos ekonomikos vystymasis iš esmės pakeitė socialinę gyventojų struktūrą - agrarinės šalys perėjo į industrinį raidos etapą, augo miestai, nyko tradiciniai bendruomeniniai santykiai, keitėsi žmonių vertybės. Neregėta mokslo ir technikos pažanga pagimdė iliuzijas apie artėjantį humanizmo, progreso ir taikos amžių. Tačiau Pirmasis pasaulinis karas, pareikalavęs iki tol neregėtų aukų ir atnešęs pokario ekonomikos nuosmukį, sukrėtė Vakarų šalių žmones, tikėjusius mokslo ir technikos pažanga. „Vadų“ (Musolinio (Benito Mussolini, 1883-1945), Hitlerio, Stalino) kultas, fašizmo ir komunizmo ideologijos buvo mėginimas išspręsti tarp civilizacijos prieštaravimų pasiklydusio žmogaus problemą.

Klausimai ir užduotys

1. Kaip suprantame charizmatinę asmenybę? 2. Kokios yra Jums žinomos lyderių atsiradimo teorijos?

3. Palyginkite elito ir lyderio funkcijas. Kuo jos skiriasi ir kas tarp jų yra bendro? 4. Kokie yra lyderių tipai?

5.Kaip susiformuoja asmens kultas?

Pagrindinės sąvokos Lyderis, asmenybės kultas, charizma, įvaizdis, autoritarinė asmenybė, valdžios sublimacija.

32

3. Biurokratija Šiuolaikinėje valstybėje labai svarbi biurokratija. Dažnai šis terminas naudojamas ne pačia tiksliausia,

o emocine prasme, biurokratais vadinami tarnautojai, užsiimantieji tarsi nereikalingu formalizmu ir kliudantys spręsti įvairius reikalus. Terminas „biurokratija“ yra kilęs iš prancūzų kalbos žodžio „burel“ (žalios spalvos stalo audeklas, kuris buvo naudojamas valstybės įstaigose (iš to kilo ir žodis „biuras“). Biurokratija - tai formali, racionaliai organizuota socialinė struktūra, atitinkanti šiuolaikinėje visuomenėje vyraujantį formalų valdymo tipą. Per juos politinė valdžia valdo visus žmones. Biurokratija remiasi ne kilme, ne jėga ir ne pinigais, o žiniomis, informacija, mokėjimu panaudoti įstatymus ir kitus visuomenės gyvenimą reglamentuojančius dokumentus.

Biurokratijos požymiai

Maksas Vėberis yra pateikęs šiuos biurokratijos požymius. 1. Darbo pasidalijimas (horizontalus). Kiekvienas biurokratas tiksliai žino savo funkcijas. Už jų

įgaliojimų viršijimą baudžiama. Joks biurokratas nesikiša į tą sritį, kuri nėra skirta reguliuoti jam. Tai leidžia tiksliai organizuoti sudėtingo valstybės aparato veiklą.

2. Valdžios hierarchija. Biurokratija yra griežtai „susluoksniuota“ vertikaliai. Visi biurokratai gerai žino savo pavaldinius ir savo vadovus. Biurokratas negali viršyti savo galių, nes tai yra ne jo, o jo viršininko kompetencija, ir už tai jam gresia sankcijos. Paklusnumas aukštesniam viršininkui yra griežta biurokratijos taisyklė.

3. Taisyklės ir darbotvarkė. Biurokratija laikosi aiškiai nustatytų taisyklių ir darbotvarkės (reglamento). Tai padeda organizuoti jų darbą.

4. Beasmeniškumas. Savo darbo vietoje biurokratas atlieka konkrečią jam skirtą rolę (funkciją) privalėdamas būti beasmeniškumu - atsiribodamas nuo savo asmeninių ir grupinių ryšių su kitais žmonėmis. Iš visų šių ryšių gausybės darbo metu jam egzistuoja tik ryšiai su kitais biurokratinio aparato nariais (viršininkais arba pavaldiniais, taip pat su kitų horizontalių struktūrų atstovais) ir, jeigu tai įeina į jo funkcijas, ryšiai su klientais. Biurokratas tampa panašus į didesnį ar mažesnį sudėtingos valstybinės mašinos sraigtelį.

Kiti biurokratijos tyrėjai (pvz., žymus JAV sociologas Neilas Smelseris (Neil Smelser, 1930) šiuos požymius papildo. Jie išskiria tokius:

- lojalumas, - viešas ofisas, - oficialios procedūros, parengiant darbuotojus organizacijai.

Biurokratijos struktūra Biurokratijos struktūra yra nepaprastai įvairi. Vienas iš svarbiausių jos struktūros aspektų yra

pasidalijimas pagal turimą įtaką valstybėje. 1. Valdantysis biurokratijos elitas. Ši biurokratijos grupė sprendžia svarbiausius valstybės klausimus,

patarinėja politikams, todėl yra įtakinga. Jos galia didžiausia totalitarinėse, ypač komunistinėse šalyse. 2. Žemesnio lygio valdininkai. 3. Eiliniai tarnautojai. Jie yra aukščiau esančių biurokratų nurodymų vykdytojai. Visi šie trys biurokratijos sluoksniai nėra griežtai atskirti vieni nuo kitų, kartais jų ribos neapibrėžtos.

Biurokratijos tipai

Pagal veiklos sritį biurokratija skirstoma į politinę, gamybos, mokslo, švietimo, sveikatos apsaugos ir

t.t. Biurokratija egzistuoja visur, kur yra valstybės reguliuojamos sferos. Tačiau biurokratija pastebima ne

33

tik valstybiniame sektoriuje. Egzistuoja partinė (politinių partijų vidaus), profsąjungų, privataus sektoriaus, bažnytinė ir kitokia biurokratija. Iš visų biurokratijos rūšių galingiausia yra politinė biurokratija. Esant tam tikroms sąlygoms, ji gali tapti totalitarine biurokratija. Totalitarinės biurokratijos pavyzdys buvo TSRS.

TSRS totalitarinė biurokratija susiformavo ne tik dėl išlikusių carinės Rusijos biurokratinių tradicijų ir žemo piliečių kultūros lygio, bet ir kaip kompensuojantis mechanizmas likvidavus rinkos santykius ir totaliai suvalstybinus visas gyvenimo sritis. Nelikus piliečių-savininkų ir įsiviešpatavus valstybinei nuosavybei, reikėjo turėti gausų ją valdančiųjų ir tvarkančiųjų sluoksnį. Biurokratija užėmė tą vietą, kurią anksčiau užėmė privatūs savininkai.

Vienu iš Stalino „atradimų“ yra nomenklatūra. Tai biurokratijos atmaina, būdinga TSRS. Vienas iš biurokratijos požymių - maksimali biurokratinės valdžios centralizacija tarybinėje nomenklatūroje įgijo ypatingą raišką. Pvz., TSRS ekonomikos valdyme dominavo bendram valstybiniam interesui atstovaujančios sąjunginės ir sąjunginės - respublikinės ministerijos, o respublikinių ministerijų, atstovaujančių vietiniams interesams, vaidmuo buvo žymiai menkesnis. Pvz. 1988 m. Estijoje respublikinės (Estijos) ministerijos valdė tik 10 proc. respublikos ekonominio potencialo. Tarybinė nomenklatūra formaliai, kaip ir visa šalies biurokratija, vadinama „liaudies tarnu“, iš tikrųjų pasisavino gamybos priemones ir tapo valdančiąja klase. Siekis valdyti valstybės turtą būdingas ne tik tarybinei biurokratijai. Silpnai išsivysčiusioms Azijos, Afrikos ir Lotynų Amerikos šalims būdinga, tai, kad jų biurokratija per valstybės biudžetą ir kitais būdais sugeba pasisavinti žymią nacionalinio turto dalį.

Šiuolaikinės valstybės tikslas yra sukurti „racionalią biurokratiją“. Racionali biurokratija yra kompetencija ir atsakomybės jausmu pasižymintys darbuotojai, pasiryžę tarnauti demokratinei valdžiai, kartu ir visiems valstybės piliečiams. Racionalios buržuazijos priešybė – biurokratija, siekianti ne tarnauti o pretenduojanti uzurpuoti politinę valdžią. Tam ji turi daug galimybių - pirma, ji valdo informaciją, turi daug žinių valdymo srityse, antra, ji turi stiprų savisaugos ir kolektyviškumo savo grupės viduje jausmą, trečia, biurokratija pripratusi nesusimąstydama vykdyti aukštesnių organų ir asmenų nurodymus, todėl aukštesnieji biurokratai gali mobilizuoti žemesnius išstodami prieš demokratinę tvarką, ketvirta, dėl savo prigimties biurokratijai būdinga tam tikra panieka demokratijai, ji jos nesupranta ir nevertina. Ryškiausias neracionalios biurokratijos pavyzdys buvo Stalinas.

Klausimai ir užduotys

1. Kokie yra biurokratijos požymiai? 2. Kodėl šiuolaikinėje visuomenėje biurokratijos vaidmuo didėja?

3. Kokie yra biurokratijos tipai? 4. Kokia yra biurokratijos struktūra? 5.Kas yra totalitarinė biurokratija? 6. Kas yra racionali biurokratija?

Svarbiausios sąvokos

Biurokratija, totalitarinė biurokratija, politinė biurokratija, racionali biurokratija.

V. TEISINĖ IR SOCIALIN Ė VALSTYB Ė

1. Teisinės valstybės samprata ir požymiai Teisinė valstybė yra šiuolaikinis reiškinys. Tai tokia valstybė, kurioje žmogus yra apsaugotas nuo

valstybės teroro, prievartos ir smulkmeniškos globos, kurioje gerbiamos jo laisvės ir teisės. Šioje valstybėje yra laikomasi nuostatos, kad valstybės valdžia žmogui teisių nesuteikia, ji jas tik gina. Manoma, kad žmogaus teisės yra įgimtos. Teisinė valstybė vadovaujasi įstatymais, vienodai privalomais visiems piliečiams, valstybė veikia remdamasi konstitucija. Žmogaus teisės tokio tipo valstybėje yra svarbesnės negu kiti valstybės įstatymai. Teisinėje valstybėje valdžia atskirta ir susideda iš trijų viena kitą atsveriančių (turinčių lygiavertę galią ir viena kitą kontroliuojančių) valdžių: įstatymų leidžiamosios,

34

vykdomosios ir teisminės. Kiek viršesnė yra įstatymų leidžiamoji valdžia. Piliečiai turi teisę apskųsti visų valdžios organų veiksmus.

Teisinės valstybės terminas buvo pradėtas naudoti tik 19 amžiuje, tačiau teisinės valstybės ištakos aptinkamos dar senovės Romoje, kurioje gimė posakis „Ne valdovas yra įstatymas, bet įstatymas yra valdovas“. Antikinėje Romoje atsirado valdžių atskyrimas, vėliau tapęs vienu iš kertinių demokratijos princijų. Teisinės valstybės koncepciją parengė liberalūs mąstytojai: Džonas Lokas, Monteskje (Charles Louis de Montesguieu, 1689 - 1755), Kantas (Immanuel Kant, 1724-1804), Tomas Džefersonas, Medisonas (James Madison, 1751 - 1836). Ši valstybė tapo realybe 19-20 a., po buržuazinių revoliucijų Europoje, ir išreiškė liberalizmo ideologiją, tačiau jos raida tam tikrose šalyse nebuvo tolygi. Teisinės valstybės elementai jose brendo nevienodai, o tam tikruose istorijos etapuose jau egzistavę teisinės valstybės principai buvo atmesti (pvz. 20 amžiuje Europoje, įvedus totalitarinius arba autoritarinius režimus nacistinėje Vokietijoje, fašistinėje Italijoje, Franko Ispanijoje, Salazaro Portugalijoje, karinių režimų valdomoje Graikijoje). Lietuvoje teisinės valstybės pradžią galima sieti su nepriklausomybės paskelbimu 1918 m., tačiau 1926 m. autoritarinis perversmas šalį ženkliai nubloškė atgal. Visiškas teisinės valstybės principų ignoravimas truko nuo 1940 iki 1990 metų, Lietuvą inkorporavus į teisinės valstybės patirties apskritai neturėjusią TSRS. Lietuvoje iki nepriklausomybės paskelbimo 1990 metais, kaip ir visoje TSRS, teisinės valstybės nebuvo, nors tai buvo skelbiama. Šioje šalyje niekas negalėjo patraukti aukšto valstybės pareigūno atsakomybėn tol, kol jis ėjo savo pareigas. Bausti ir nušalinti tokius pareigūnus galėjo tik partiniai organai. 1988 m. prokuratūrai ėmus tirti JAV viceprezidento Spiro Agniu (Spiro Agniu, 1918 - 1996) ir Vokietijos ekonomikos ministro Lambsdorfo (Otto Lambsdorff, -1988) veiklą, tuometinė TSRS pertvarkos metų (1985 - 1990 m.) spauda rašė, kad TSRS tai buvo neįsivaizduojama. Pvz., 1980 - 1986 m. Rusijos federacijos teismuose nebuvo ištirta nė vieno įstatymo dėl istorijos ir kultūros paminklų naudojimo ir saugojimo pažeidimo atvejo, nors toks tyrimas būtų palietęs tik žemutinius administracijos darbuotojus, o pažeidimų, be abejonės, būta.

Teisinės valstybės požymiai

Piliečių tarpusavio santykius reguliuoja teisės normos. Valstybė yra apribota, ji saugo piliečių teises ir laisves, palaiko tvarką visuomenėje, sudaro palankias

teisines sąlygas ūkinei veiklai. Svarbiausias valdžios šaltinis yra ne valstybė, o jos piliečiai, tautos suverenitetas. Valstybėje įgyvendintas principas „piliečiams yra leidžiama viskas, kas nėra uždrausta“ (neteisinėje

valstybėje gyventojams yra draudžiama daryti visa, kas nėra leidžiama), o valstybės pareigūnai gali daryti tik tai, kas jiems yra leidžiama.

Individo laisvės riba yra tik kito individo laisvės ir teisės. Pažeisti kitų žmonių teises ir laisves neleidžiama.

Visi piliečiai yra lygūs prieš įstatymą, nepaisant jų padėties valdžios hierarchijoje, turto, išsilavinimo, kilmės, lyties, religijos, rasės ir kt. Kitos skirtybės apskritai yra nesvarbios, svarbi yra tik žmogaus pilietybė. Pilietybė yra laisvas žmogaus apsisprendimas- piliečiu galima būti arba ne. Kaip žinoma, rasė, tautybė, luomas ir kt. nuo žmogaus apsisprendimo nepriklauso (pastaruoju metu liberalios pažiūros leidžia ne tik keisti religiją, papročius bet ir tautybę).

Valstybės veikla vieša. Ši veikla kontroliuojama visuomenės, galima patikrinti bet kurio pareigūno ar institucijos veiklą.

Teismas (teisėjai) nuo nieko nepriklauso. Šią nepriklausomybę užtikrina tiek įstatymas, tiek pakankamai dideli teisėjų atlyginimai.

Visiems prieinamo kokybiško teisinės paslaugos ir aukšta teisinė piliečių kultūra. Išvystyta pilietinė visuomenė. Šiuolaikinei demokratijai ypatingą reikšmę turi įstatymai, ribojantys valdžią ir ginantys žmogaus

teises. Visų pirma tai Konstitucija, kuri yra ne valdžios įstatymai žmonėms, o žmonių įstatymas valdžiai. Konstitucija yra pagrindinis ir svarbiausias teisinės valstybės (formaliai ir kiekvienos kitos demokratinės valstybės) įstatymas. Pagal teisinės valstybės konstitucinius principus:

35

- suimti žmogų galima tik pateikus pakankamai rimtą kaltinimą, - patekti į privataus asmens patalpas policija gali tik turėdama teismo sprendimą, - kalėjime žmogus negali būti ilgai laikomas be teismo sprendimo, - teismui nusprendus, kalinys iš karto turi būti paleidžiamas, - suimtasis gali būti išleistas iš kalėjimo už užstatą, - žiaurios bausmės yra uždraustos, - draudžiama versti kaltinamąjį liudyti prieš save, - kankinimai yra uždrausti, - negalima apkaltinti ir bausti už tą patį nusikaltimą kelis kartus, - teisiamieji turi teisę į gynybą ir kt. Juridinis teisinės valstybės pagrindas yra konstitucija. Pirmoji nerašytinė konstitucija atsirado

Didžiojoje Britanijoje, kurios dalis - „Didžioji laisvių chartija“ feodalams buvo suteikta karaliaus Džono dar iki atsirandant parlamentui. Iki šių dienų D. Britanija, vienintelė iš šių dienų valstybių, vadovaujasi nerašytine konstitucija. Pirmoji rašytinė konstitucija buvo paskelbta JAV (18 a. pab.) pirmoji rašytinė konstitucija Europoje buvo Lietuvos ir Lenkijos valstybės (Dviejų Tautų Respublikos) 1791 m. gegužės 3 dienos konstitucija, kuri nebuvo realizuota dėl Rusijos imperijos kartu su Austrijos-Vengrijos imperija ir Prūsija įvykdyto valstybės pasidalijimo. Po to labai greitai konstitucija buvo priimta Prancūzijoje.

Teisinės valstybės atsiradimas yra labai didelis šuolis valstybės raidoje apskritai, tačiau paaiškėjo, kad ji, nors jos kūrėjai to tikėjosi, nesukuria palankiausių sąlygų žmogaus socialinei raidai, neužtikrina žmonių ekonominės lygybės, nelikviduoja skurdo, nepanaikina prieštaravimų tarp žmonių grupių, nepadaro jų santykių humaniškų. Teisinėje valstybėje žmonės, būdami lygūs teisiškai, turi skirtingas materialines galimybes, skiriasi savo išsilavinimu ir pan., todėl ne visi vienodai gali pasinaudoti savo politinėmis ir kitomis teisėmis. Dėl minėtų priežasčių aktuali problema yra paklusnumo teisinei valstybei ribos. Formaliai yra būtina paklusti visiems įstatymams, tačiau jie gali būti neteisingi, prieštarauti dorovei arba net sveikam protui. Be to, valdantieji turi savo interesų, tikslų, gali įstatymus panaudoti savo naudai. Iš piliečių laisvių ir teisių sampratos pilietinis nepaklusnumas valdžiai gali būti pateisinamas tačiau, aktualu žinoti, kada ir iki kokios ribos tai galima pateisinti

2. Socialinė valstybė Socialinė valstybė taip pat yra teisinė valstybė, tačiau ji skiriasi nuo pirmosios tuo, kad socialinėje

valstybėje yra labai išplėtotos ne tik politinės, bet ir socialinės piliečių teisės (teisė į darbą, teisingą ir lygų apmokėjimą už lygų darbą, į sveikatos apsaugą, į mokslą, kultūros vertybes, socialinę saugą ligos, nedarbo ir kitais atvejais ir kt.). Socialinės valstybės tikslas likviduoti esminius socialinius skirtumus tarp šalies gyventojų, kurie egzistuoja teisinėje valstybėje, kiekvienam žmogui suteikti tinkamas gyvenimo sąlygas, užtikrintų socialinį saugumą, sudaryti galimybes visiems dalyvauti gamybos procese, suteikti visiems kuo lygesnes galimybes vystytis ir išreikšti save. Tam skirta valstybės socialinė politika.

Socialinės valstybės ištakos yra dar senovės Romoje, kur varguomenei buvo nemokamai duodama „duona ir žaidimai“. Ši valstybė tapo realybe 20 amžiaus 7-ame dešimtmetyje, kada ekonomiškai stipriose šalyse buvo išvystyta socialinė politika. Labiausiai socialinė valstybė, visų pirma įtakojant kairiosioms politinėms partijoms, buvo išplėtota Skandinavijos šalyse. Ten valstybė vis daugiau dėmesio ėmė skirti kultūros, švietimo, sveikatos apsaugos vystymui, bedarbių, senų žmonių, jaunimo, šeimos ir motinystės globai, užimtumo politikai, socialiniam draudimui. Socialinė valstybė neliečia rinkos santykių iš esmės, palaiko privačią nuosavybę, skatina verslo aktyvumą, individualią atsakomybę, tačiau jos socialinė politika perskirsto gyventojų pajamas, paimdama dalį pajamų iš tų, kurie jų gauna daugiau, atiduodama jas gaunantiesiems mažiau. Tuo ji skiriasi nuo teisinės valstybės, kuri neturėtų kištis į ekonominius santykius, į piliečių gerovę, neturėtų dalinti visuomeninio turto. Socialinė valstybė nėra patraukli liberaliems ar konservatyviems politikams, šį valstybės modelį jie dažnai kritikuoja dėl to, kad jis, jų manymu, skatina išlaikytinių nuotaikas ir mažina privačią iniciatyvą. Socialdemokratai ir centristinės politinės jėgos, priešingai, socialinės valstybės modelį propaguoja. Akivaizdu, kad valstybė pajėgi efektyviai vykdyti socialinę politiką tik tada, kada jos ekonominis lygis yra pakankamai aukštas. Kita vertus, šiandien visos šalys vykdo daugiau arba mažiau išplėtotą socialinę politiką, nes priešingu

36

atveju gresia didelės socialinės problemos ir socialiniai konfliktai. Literatūroje naudojama „visuotinės gerovės valstybės“ samprata yra vienas iš socialinės valstybės variantų.

Klausimai ir užduotys

1. Kokie yra teisinės valstybės požymiai? 2. Kokia yra teisinės valstybės esmė?

3. Kokia yra konstitucijos paskirtis ir esmė? 4. Kokie yra socialinės valstybės požymiai?

5. Kuo socialinė valstybė skiriasi nuo teisinės valstybės ir kas tarp jų yra bendro?

Svarbiausios sąvokos Teisinė valstybė, socialinė valstybė, konstitucija, žmogaus teisės, visuotinės gerovės valstybė.

VI. VALSTYB Ė IR KORUPCIJA

1. Korupcijos ir klientelizmo sampratos

Tyrinėtojai pabrėžia svarbų uždarų neformalių grupių ir tinklų vaidmenį formuojant viešąją politiką įvairaus lygmens viešosios valdžios institucijose. Įvairiose šalyse kalbama apie šias neformalias grupes (Rumunijoje - apie „nesuvaldomas koalicijas“, Lenkijoje - apie „socialinius ratelius“, Rusijoje - apie „klanus“, „oligarchus“, „finansines-pramonines grupes“). Svarbu išsiaiškinti klientelizmo (patrono-kliento santykių) sampratą, pagrindinius šio reiškinio aspektus, apžvelgti klientelistinės kultūros plėtrą Lietuvoje bei pateikti šios kultūros eliminavimo mūsų visuomenėje prielaidas.

Šiuo metu žurnalistai, politikai, tarnautojai, visuomenininkai ir mokslininkai pastebi, kad Rytų ir Vidurio Europos šalys (tarp jų ir Lietuva) yra labai dažnai siejamos su korupcija, kuri yra dalis klientelistinės socialinės struktūros. Korupcija yra endeminė bacila, priklausanti socialinių sąveikų tipui, todėl korupcijos analizė negali būti atskirta nuo klientelizmo tyrinėjimų. Pavyzdžiui, galime ieškoti atsakymų į šiuos klausimus, kurie kartu įvardija ir problemas:

- kokie individai, grupės, organizacijos, darančios poveikį įvairaus lygmens viešosios valdžios institucijoms, yra susiję klientelistiniais ryšiais? Ar daug yra tokių individų, grupių, organizacijų?

- koks yra individų, grupių, organizacijų, susijusių klientelistiniais ryšiais su įvairaus viešosios valdžios institucijomis, geografinis paplitimas ir kiek laiko jos egzistuoja?

- kokiais ištekliais disponuoja individai, grupės, organizacijos, susijusios klientelistiniais ryšiais su įvairiomis viešosios valdžios institucijomis?

- kokios labiausiai tikėtinos jų veiksmų strategijos darant įtaką priimant sprendimus? Kokios aplinkybės lemia sprendimų priėmimą? Kas buvo įtrauktas į sprendimų priėmimą?

- kokių rezultatų siekia individai, grupės, organizacijos, susijusios klientelistiniais ryšiais su įvairaus viešosios valdžios institucijomis?

- kokia yra individų, grupių, organizacijų, susijusių klientelistiniais ryšiais su įvairiomis viešosios valdžios institucijomis, reali dalyvavimo politikoje vertė ir kokie yra galimi sociopolitiniai ir sociokultūriniai padariniai ateityje?

- kiek paplitę viešosios valdžios institucijose tokie neformalūs korupciniai santykiai kaip: šeimyniniai – giminystės ryšiai; kraštiečių (žemiečių) ryšiai; bendramokslių ryšiai, asmeninio lojalumo, ištikimumo, protegavimo ryšiai; glaudūs ekonominių organizacijų, formalių ir neformalių grupių ir asmenų ryšiai?

Socialiniuose moksluose į klientelizmą didesnis dėmesys atkreiptas apie 1950 – 1960 m., kai buvo pradėti nagrinėti klientelizmo istoriniai aspektai, jo apraiškų besivystančiose šalyse dėsningumai, kurie, kaip buvo manoma, yra didelė kliūtis šioms visuomenėms modernizuoti, bei tam tikros jų sąveikos su išsivysčiusiomis industrinėmis valstybėmis. Esminis klientelistinės sąveikos bruožas yra tas, jog egzistuoja du veikėjai: patronas ir klientas, iš kurių pirmasis užima santykinai aukštesnę dominuojančią padėtį šioje individų tarpusavio sąveikos struktūroje. Iki šiol beveik neturime išsamių klientelizmo empirinių studijų Lietuvoje, nors ši problema yra menkai išanalizuota ir kitose šalyse.

37

2. Klientelizmo ir korupcijos apraiškos Lietuvoje Istoriniame kontekste biografijų, dienoraščių, laiškų, grožinės literatūros tekstų ir pan. šaltinių analizė

gali suteikti išsamų patrono ir kliento santykių raidos Lietuvos sociopolitinėje bei socioekonominėje istorijoje vaizdą. Elementariausias pavyzdys šiuo atveju galėtų būti Carinės Rusijos valdymo Lietuvoje laikotarpiu vyravusi socialinė struktūra, daugelį gyventojų įrėminusi pagrindinėse – ponų ir kumečių stratose. Pirmuosius sąlyginai įvardintume patronais, o antruosius – klientais, klientelistinis socialinių santykių struktūros pobūdis atsiskleistų per tiesioginę pirmųjų priklausomybę nuo antrųjų ir mainus – už (pono-patrono) globą teikiamoms (kliento-kumečio) paslaugoms (darbu ir lojalumu). Klientelistiniai pavyzdžiai labai ryškiai pasikartoja tarpukario Lietuvos agrarinės visuomenės kasdieniuose buitiniuose santykiuose patroną(-us) vadinant „gailestingu globėju“, „geradariu“, „tėvu-maitintoju“, „užtarėju“ ir pan. Sovietmečio laikotarpiu Lietuvoje įsitvirtino daug mūsų visuomenei (santykinai) naujų klientelizmo elementų. Santykiai tarp patrono ir kliento su savo hierarchija, tam tikromis kompetencijų ir lojalumo normomis tapo integralia visuomenės dalimi. Geriausių tai pavirtinančių pavyzdžių pasitaiko kasdienybėje. Tai – blato sąvoka, kuri buvo taikoma apibrėžiant asmeninius ryšius bei neformalius kontaktus, leidžiančius pasiekti deficitinių išteklių šaltinius. Tai reiškė, kad artimi asmeniniai ryšiai su tuometinės valdžios ir komunistų partijos elitu ar nomenklatūra lėmė priėjimą prie valstybinės socialinių bei materialinių išteklių paskirstymo sistemos (nuo protekcijų tam tikroms pareigoms užimti ir įgyti tam tikrą profesiją iki paskyrų butams bei automobiliams ar net tam tikriems maisto produktams pirkti). Vakarų šalių mokslininkai, aprašydami komunistinio režimo įsitvirtinimo, raidos ir iširimo ypatumus, analizuodami sovietinius politinius procesus dažnai pabrėžia asmeninių klikų ir ‚kunigaikštysčių” (dalinių) ypatingą asmeninių patronato ir klientų ryšių vaidmenį sovietinių biurokratų karjeroje.

Nuo 1988 - 1989 m., prasidėjus privataus verslo organizacijų kūrimuisi, spontaniškai ir masinei privatizacijai, naujų valstybinių institucijų formavimuisi, žemės ūkio dekolektyvizacijai bei kitiems socioekonominiams bei politiniams procesams, patrono – kliento santykiais paremtos sąveikos Lietuvoje nenustojo gyvuoti. Jų egzistavimą ir plėtotę posovietinėje Lietuvoje ypač lengvino dar sovietmetyje nusistovėjusi pastovių (kartais paveldimų) asmeninių ryšių ir neformalių susitarimų kultūra. Tai atspindi dar ir šiandien kasdienybėje dažnai vartojami tokie posakiai kaip „savas (mūsų) žmogus“, „mes geriam kartu“, kurie nurodo asmeninį pasitikėjimą arba „mūsų stogas“, „turėti gerą dėdę“, kurie žymi asmeninę globą, atsirandančią tiek asmeninės simpatijos ar požiūrio į tam tikrą asmenį, tiek konkretaus pageidavimo ar privilegijų ir pažadų, tiek giminystės ryšių pagrindu. Viešojoje plotmėje politikų, bankininkų, pramonininkų, masinės informacijos priemonių savininkų, privataus ir viešojo saugumo specialistų asmeninių sąveikų pagrindu suformuoja uždaros finansinių-pramoninių grupių sistemos – klanų tinklai, kuriuos neretai sudaro, vaizdžiai tariant, „draugų draugai“. Esminis šių grupuočių bruožas yra tas, jog jos dažniausiai yra tik iš dalies legalios struktūros, persipynusios su kriminaliniais tinklais. Be(per)siformuojančių patrono ir kliento santykių struktūrų reali riba tarp teisėtumo ir legalumo tampa labai miglota. Nepaisant to, kad tokių struktūrų gausą tiesiogiai sąlygoja dar sovietmetyje nusistovėjusi pastovių (kartais paveldimų) asmeninių ryšių ir neformalių susitarimų kultūra, šis pavyzdys (bent iš dalies) paaiškina, kodėl Rytų ir Vidurio Europos pokomunistinėje visuomenėje vykusi ekonominė transformacija kartais yra įvardijama ne kaip kaita „nuo planinės ekonomikos - į rinkos ekonomiką”, bet kaip kaita „nuo plano - į klaną“.

Manoma, kad klientelizmo, kaip tam tikro „neformalaus” formaliosios biurokratinės sistemos adaptacinio mechanizmo pasireiškimų neišvengia nė viena moderni industrinė visuomenė. Tai, kad klientelistinės struktūros Rytų Europoje yra susijusios su ankstesne komunistine nomenklatūra yra realus socioekonominių šiandieninio gyvenimo realijų apskritai būvis. Atsižvelgiant į tai, jog klientelistinės kultūros intensyvumas konkrečioje visuomenėje priklauso nuo tos visuomenės kultūrinio paveldo, galima manyti, kad Lietuvoje klientelizmas gali turėti savitą pobūdį ir plėtotis sekant specifines, Vakarų moderniose valstybėse jau nebeatsekamas, tendencijas, būdingas ne tik kitoms posovietinėms valstybėms, bet išskirtinai Lietuvai. Taigi būtų daugiau negu naivu klientelizmą ir korupciją traktuoti kaip naują Lietuvos visuomenės reiškinį, atsiradusį tik šiandieniniuose integracijos į pasaulio bendruomenę

38

kontekstuose. Priešingai, patrono – kliento santykių ir korupcijos formos ir turinio aspektai Lietuvoje (kaip ir kitose pasaulio valstybėse) yra istorinės tradicijos, sąlygojančios individualių sąveikų struktūras, reliktas, kuris turi ne tik būdingus visam pasauliui ar išskirtinai tik sovietinio bloko šalims bruožus, bet ir pasižymi galbūt savitu „nacionaliniu” charakteriu.

3. Klientelizmo ir korupcijos mažinimas Lietuvoje

Klientelizmas atlieka neformalios gėrybių paskirstymo sistemos funkcijas ir taip užpildo formaliosios

biurokratinės struktūros spragas, todėl egzistuos tol, kol tų spragų bus. Be to, klientelistiniai tinklai patys savaime pateikia reikšmingas (žmogiškąsias) paskatas tam, kad juos sudarantys individai aktyviai siektų išsaugoti klientelizmą. Galima išskirti kelias pagrindines tokias paskatas.

Pirma, klientelizmas telkiasi į padalijamas ir išskirtines gėrybes, t. y. klientelistiniai mainai pateikia tokias materialines gėrybes, kurios yra dalomos ir asmeninamos, ir taip atsiranda galimybė jas dalinant išstumti tuos asmenis, kurie klientelistiniam tinklui nepriklauso.

Antra, patronas turi savo rankose gyvybiškai reikšmingus šaltinius, ir klientas nori nenori turi paklusti, kitaip bus išstumtas.

Apibendrinant galima teigti, kad klientelistiniai tinklai egzistuos tol, kol patys klientai bus suinteresuoti juos palaikyti. Būtina atkreipti dėmesį ir į tokius veiksnius, kurie nėra susiję su kultūrinėmis tarpusavio mainų ar bendravimo tradicijomis ir gali silpninti arba stiprinti klientelizmą.

Besikuriančioje, todėl nestabilioje Lietuvos rinkos ekonomikoje egzistuoja didelė greitos kaitos tikimybė, kuri kartu su reguliariais politikų rinkimais sąlygoja ūmų neprognozuotumą. Šitai galima traktuoti kaip kovą tarp (potencialių) patronų. Kadangi biurokratija šalyje nėra stipriai centralizuota, tikėtina, kad dėl šios priežasties tinklai turėtų nykti. Kita vertus, Lietuvos gyventojai demonstruoja santykinai žemą pasitikėjimo viešosios valdžios institucijomis lygį . Kaip teigia kai kurie autoriai, šitai yra viena iš pagrindinių ir stipriausių priežasčių, skatinančių plėtotis klientelistinėms sąveikų struktūroms. Apibūdinant dalyvavimą visuomeninėse organizacijose ir politinėse partijose Lietuvoje, pastebėtina, kad mūsų šalyje nepakankamai išplėtoti interesai, kurie silpnina pilietinę visuomenę. Galime pastebėti, kad Lietuvoje egzistuojantys interesai atspindi sovietines valstybės valdymo struktūras, kurios visas visuomeninio pobūdžio organizacijas (interesų grupes) vertė tapti priklausomomis nuo valstybės. Šiandien interesų organizacijos (pvz., profsąjungos, kai kurios draugijos ir kt.) dėl senosios santvarkos palikimo buvo žmonių akyse diskredituotos ir iki šiol yra silpnos. Pavyzdžiui, profsąjungų nariai dabar sudaro tik apie 20 - 25 proc. visų Lietuvos darbuotojų. Be to, dauguma socialinių grupių vis dar neturi aiškaus suvokimo, kas yra jų interesai.

Taigi, siekiant mažinti patrono ir kliento santykių bei korupcijos dominavimo elementus sociopolitinėje srityje pirmiausiai tikslinga skatinti pilietiškumo apraiškas mūsų visuomenėje, kadangi individus į pilietinę visuomenę sujungia pilietiškumas, susijęs su sociopolitine lygybe ir pilietiniu suinteresuotumu. Pilietinė visuomenė paprastai suprantama kaip horizontalūs pilietinio bendradarbiavimo tinklai, pagrįsti savanoriškumu, sudaryti iš įvairių, bet aktyviai ir visaip organizuotų grupių. Tai, anot V. Kavolio (Vytautas Kavolis, 1930 - 1996), yra „save aktyvuojanti visuomenė“. Piliečių dalyvavimas klubų, socialinių judėjimų organizacijų, profesinių draugijų, verslo asociacijų, žmogaus teisių gynimo sąjungų, tautinių bendrijų ir kitų savanoriškų asociacijų veikloje, tarpininkauja tarp asmens ir valstybės, keičia socialinių ryšių pobūdį, palaiko pusiausvyrą tarp privačių ir viešųjų interesų, skatina pasitikėjimą vieni kitais ir kontroliuoja įvairaus lygmens viešosios valdžios institucijas. Gausių savanoriškų asociacijų, turinčių socialinį kapitalą, socialinės organizacijos bruožai, tokiem kaip pasitikėjimas, normos ir tinklai, padidina pilietinės visuomenės veiksmingumą ir paremia valstybės ir ekonomikos plėtotę .

Lietuvos integracija į Europos Sąjungą ir NATO yra vienas iš pagrindinių procesų, tiesiogiai skatinančių ir formuojančių pilietiškumo sąmoningumą mūsų visuomenėje. Tikėtina, kad gaunant tikslinę materialinę bei informacinę paramą, galima iš esmės sustiprinti pilietines institucijas. Tai leidžia tikėtis, kad Lietuvai esant ES ir NATO, sumažės patronažo politikos poveikis įvairaus lygmens viešosios valdžios institucijoms, kadangi ES ir NATO institucijos rems pilietines iniciatyvas, sustiprės viešosios valdžios atskaitomybė, individams reikės nuolat garantuoti socialines, politines ir pilietines teises ir pan.

39

Klausimai ir užduotys 1. Kaip suprantate korupcijos esmę ir jos atsiradimo priežastis?

2. Kaip suprantate klientelizmą? 3. Kokios klientelizmo egzistavimo priežastys?

4. Kokios yra klientelizmo ir korupcijos nykimo prielaidos? Svarbiausios sąvokos:

Klientelizmas, korupcija, viešoji politika, viešoji valdžia, stratas, patronas.

VII. INTERES Ų GRUPĖS Kas yra interesų grupės? Interesų grupės kartais yra tapatinamos tiek su politinėmis partijomis, tiek su

socialiniais judėjimais. Pagrindinius interesų grupių ir politinių partijų skirtumus išskiria Tomas Klivas (Clive Thomas): pirma, politinių partijų pagrindinis tikslas – laimėti formalią valdžios kontrolę, įgyvendinant savo programą, o interesų grupė nesiekia laimėti formalios valdžios kontrolės, bet nori daryti įtaką viešajai politikai jai aktualiose srityse. Antra, politinės partijos kelia tikslą sudaryti koalicijas, kurios palengvintų kompromisus ir visuomenės, kaip visumos, valdymą, o interesų grupės turi mažos apimties rūpestį, kuris agreguoja narių interesus ir pateikia juos valdžiai. Trečia, politinės partijos iškelia kandidatus rinkimuose, o interesų grupės – ne. Tačiau pastebėtina, kad šie skirtumai sociopolitinėje tikrovėje iš tikrųjų neegzistuoja. Todėl kartais vartojamas terminas „interesų partija“, apibrėžiamas kaip interesų grupė, dalyvaujanti rinkimuose, keldama savo kandidatus į įstatymų leidžiamosios valdžios institucijas.

Interesų grupės yra individų arba organizacijų formalios organizacijos, turinčios autonomiją nuo viešosios valdžios ir politinių partijų, siekiančios atstovauti visuomenės interesų konkrečioms sritims ir bandančios paveikti viešąją nuomonę, politinės partijos narius arba viešosios valdžios pareigūnus darant įtaką viešajai politikai. Socialinis judėjimas yra neformalių sąveikų tarp individų, grupių ir/ar organizacijų daugumos tinklas, dalyvaujantis politiniame arba kultūriniame konflikte, kuris remiasi bendra kolektyvine tapatybe. Būdingi socialinių judėjimų bruožai yra šie: jie atstovauja žmonėms; siekia pakeisti socioekonominės, politinės struktūros elementus ir kelia aktualius viešuosius reikalavimus dėl pokyčių arba galios pasiskirstymo visuomenėje; naudoja kolektyvinius politinius veiksmus, dažniausiai neinstituciniais kanalais, kaip antai: protestai, streikai ir pan.; laikosi stiprios antipolitinės pozicijos, ypač tai pasireiškia jų formavimosi periodu; turi silpną organizacinę struktūrą.

Taigi, egzistuoja tokie pagrindiniai partijų, socialinių judėjimų ir interesų grupių skirtumai: politinės partijos mėgina laimėti valdžios galią ir kontrolę, socialiniai judėjimai, dalyvaujantys politiniame arba kultūriniame konflikte, siekia pakeisti pasaulį, o interesų grupės bando daryti įtaką priimant valdžios sprendimus.

Įvardijimo problema kyla todėl, kad galima rasti nemažai sąvokų, apibūdinančių tokias organizacijas, kurios mėgina daryti įtaką viešajai politikai, kaip antai – organizuotos grupės, lobistų grupės, privačios organizacijos, organizuoti interesai, įtakos grupės, specialaus intereso, politinio intereso, viešojo intereso, interesų organizacijos, interesų asociacijos ir pan.

Interesų grupė ir spaudimo grupė - panašios sąvokos Interesų grupė, arba spaudimo grupė, yra labiausiai vartojamos sąvokos politologijoje ir sociologijoje.

Tačiau nėra sutarimo, ar šios sąvokos aprašo skirtingus reiškinius, ar jos yra panašios. Pavyzdžiui, G. Marshalas „Sociologijos žodyne“ interesų grupės sąvokai pateikia tokius sinonimus kaip spaudimo grupė, lobistų grupės partija, politinio veikimo komitetas ir socialinis judėjimas. JAV literatūroje dažniau vartojama sąvoka „interesų grupė“, o Didžiosios Britanijos mokslininkai daugiau linkę vartoti terminą „spaudimo grupės“.

40

Interesų grupės apibrėžimai „Interesų grupė – tai paprastai formaliai organizuota individų arba organizacijų asociacija, kuri

mėginanti daryti įtaką viešajai politikai“. „Interesų grupė – organizuota individų, pripažįstančių tuos pačius tikslus ir siekiančių daryti įtaką

įvairių lygių valdžios politikai, struktūra, kuri nesiekia laimėti daugumos vietų atstovaujamoje valdžioje tiesiogiai“.

„Interesų grupė yra bet koks veikiančių individų susibūrimas, išreiškiantis sąmoningus norus, susijusius su patikimu vertybių paskirstymu“.

„Interesų grupės yra organizacijos, kurios yra tiek pat nepriklausomos nuo valdžios ar nuo politinės partijos ir mėgina veikti viešąją politiką“.

„Interesų grupės yra formalios organizacijos, kurios stengiasi daryti įtaką viešajai politikai demokratinėje santvarkoje“.

„Interesų grupė yra organizuota individų struktūra, kuriuos sieja tokie pat tikslai ir kurie mėgina veikti viešąją politiką“.

Įvairūs spaudimo grupių apibrėžimai „Spaudimo grupės yra organizacijos, kurios siekia atstovauti konkrečioms visuomenės interesų

sritims, kad galėtų daryti įtaką viešajai politikai“. „Organizuotos grupės, turinčios ir formalią struktūrą, ir bendrus interesus bei siekiančios paveikti

vyriausybės darbą“. „Bet kokia grupė, kurios tikslas sukelti politinius pokyčius per vyriausybės ir ne per vyriausybės

veiklą ir kuri nėra politinė partija atstovavimo parlamente prasme“. „Bet kokia grupė, kuri bando veikti viešąją politiką, nesiekdama vyriausybės atsakomybės“. „Bet kokia grupė, kurios nariai veikia kartu darydami poveikį viešajai politikai, kad paremtų savo

interesus“. „Organizacija, kurios vienas iš tikslų yra veikti viešosios politikos formavimą ir įdiegimą: viešoji

politika – tai tokia politika, kurią sudaro vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės valdžios sprendimai bei vietos savivaldos ir Europos bendrijos nutarimai“.

Jeigu būtų bandoma perklasifikuoti apibrėžimus, būtų nepaprastai sunku nuspėti, kurie iš jų susiję su spaudimo grupėmis, kurie - su interesų grupėmis. Tačiau kol kas nėra apibrėžtų kriterijų, leidžiančių atskirti šias dvi sąvokas. Gal jos sinonimai? Daugelis mokslininkų su tuo nesutinka ir pasisako labiau už vieną sąvoką negu už kitą, bet nelaiko jų sinonimais.

Spaudimo grupių santykis su viešąja valdžia

Nemaža interesų grupių dalis tik potencialiai linkusi daryti poveikį viešosios valdžios institucijų sprendimams. Jos suaktyvėja tik tada, kai paliečiami jų interesai. Spaudimas reiškia, kad grupė, pateikdama reikalavimus kokiai nors valstybinei institucijai ar politinei partijai, kartu netiesiogiai nurodo, kad to reikalavimo nevykdymas turėtų tam tikrų socialinių padarinių tokiomis formomis kaip atsisakymas paremti rinkimų metu, finansinių subsidijų nutraukimas, streikų organizavimas arba kreipimasis į viešąją nuomonę per žiniasklaidos priemones, kuri galėtų sukompromituoti tam tikrą politinės struktūros branduolį, nenorintį pasiduoti spaudimui.

Spaudimas nebūtinai turi būti pastovus grupės veiklos bruožas. Jis apibūdina jos neformalų, o kartais ir nelegalų pobūdį. Ypač dažnai šia spaudimo forma pasinaudoja ekonominės grupės, atstovaujančios monopolinio kapitalo interesams. Tai gali būti elgsenos metodas – poveikio technika, kurios tam tikra grupė imasi esant kritinėms situacijoms, kai kyla grėsmė jos pagrindiniams interesams, tačiau tos elgsenos atsisako, kai nesaugumas praeina ar sumažėja. Tai būtų dvipolis metodas, kurio nuolatinis taikymas lengvai atsisuktų prieš tą, kuris jį taiko. Tačiau yra grupių, nenaudojančių spaudimo pagal savo orientacijas, o kai kurios kitos juo pasinaudoja tik kovos dėl savo tikslų pabaigoje.

Yra organizacijų, kurios telkiasi tam, kad jų nariai gautų pramogų (pavyzdžiui, žvejų draugija, golfo klubai), jos nesuinteresuotos nuolat daryti spaudimą. Šiuo atveju terminas spaudimo grupės būtų per platus tokiai grupei apibūdinti, o terminas interesų grupės atrodo per siauras, nes netinka apibūdinti kai kurių grupių tapatybei, pavyzdžiui, kovotojų už taiką draugijai ar lygai, kurios tikslas yra teisėsaugos institucijų galios apribojimas. Žvejų ir medžiotojų draugijos gali ilgą laiką daryti spaudimą viešajai

41

valdžiai dėl upių ir miškų ekologinio užterštumo; o muzikų draugijos gali imtis spaudimo taktikos, kovodamos su kokio nors miesto savivaldybe dėl filharmonijos statybos. Tačiau pasiekusi tikslą muzikų draugija nustos būti suinteresuota daryti poveikį viešajai valdžiai.

„Organizuotas interesas“ ir „lobistų grupė“

Kai kurie tyrinėtojai atmeta terminą „spaudimo grupė“ pakeisdami jį terminu „organizuotas interesas“ arba „organizuotos grupės“, atskleidžiančius platesnį organizacijų spektrą. Organizuotos grupės dažniausiai yra suburtos siekti politinių tikslų, išskyrus vyriausybines institucijas ir partines grupes valstybės politikoje. Šis apibrėžimas neapima tokių organizacijų kaip verslo žmonės, socialiniai klubai, universitetai ir religinės organizacijos. Organizuotos grupės taip pat gali įsitraukti ir į nepolitinę veiklą. Dar kiti (S. E. Fineris) atmeta ir interesų grupės, ir spaudimo grupės sąvokas ir siūlo sąvoką „ lobistų grupės“, nes grupės poreikiai derinami su grasinimu sankcijomis, tačiau netgi tos grupės, kurios taip daro, to nedaro visą laiką. Kol vienos grupės gali egzistuoti savo tikslams siekti ir gali būti matomos kaip darančios spaudimą, kitos savo ruožtu gali egzistuoti dėl savo narių vidaus patogumo. Taigi tam tikrais atvejais nariai reikalauja, kad tokios organizacijos ieškotų kontaktų su vyriausybe ir netgi retkarčiais darytų jai spaudimą, tik tuo momentu jos būna spaudimo grupės. Konkreti grupė, kaip spaudimo grupė, gali būti traktuojama daugių daugiausia tik tam tikro laiko tarpais. Kita vertus, kiekviena interesų grupė yra potenciali spaudimo grupė.

Tad, tarp interesų grupių ir spaudimo grupių sąvokų esminių skirtumų nėra, tačiau vieni autoriai vartoja vieną terminą, o kiti – kitą. Išanalizavus lietuvišką literatūrą, galima išskirti neseniai atsiradusius ir dažniausiai vartojamus terminus: interesų grupės, lobistų grupės, lobiai. Reikia pastebėti, kad šių terminų išskyrimas gali sukelti painiavą apibrėžiant organizacijas, kurios mėgina daryti įtaką viešajai valdžiai.

Klausimai ir užduotys 1. Kas yra bendro tarp politinių partijų, politinių judėjimų, interesų grupių ir spaudimo grupių ir kuo

jos skiriasi? 2. Kokie yra bendrumai ir skirtumai tarp spaudimo grupių ir interesų grupių?

3. Kas yra lobizmas? Svarbiausios sąvokos

Interesų grupės, politiniai judėjimai, politinės partijos, spaudimo grupės, lobistų grupės

VIII. PILIETIN Ė VISUOMENĖ Nuo senovės valstybė buvo tapatinama su visuomene, tačiau valstybė buvo laikoma svarbesnė už

visuomenę. Visuomenė buvo pastebima tik tada, kada ji buvo susijusi su valstybe. Tai galima paaiškinti tuo, kad:

a) valstybė visada yra tarsi daugiau pastebima negu kitos visuomenės dalys, b) seniau visuomenė save reguliavo labai silpnai, pagrindinis jos reguliavimas vyko per valstybę,

valstybė saugojo visuomenę nuo dezintegracijos (suirimo). Ši padėtis pasikeitė tik susiformavus pilietinei visuomenei.

Pilietinė visuomenė yra tam tikras valstybės, suvokiamos kaip politinis mechanizmas, antipodas. Jeigu valstybės struktūrų tiesiogiai reguliuojamas gyvenimo sferas pavadinsime politine visuomene, tai likusioji dalis bus pilietinė visuomenė. Pilietinę visuomenę galima suvokti ir kitaip, siauriau - kaip santykių tarp individų, kurie susiformuoja patys savaime rinkos sąlygomis, esant teisinei valstybei, visumą. Šių santykių sistemą sudaro:

-ekonominiai santykiai, -ūkiniai santykiai, -etniniai (nacionaliniai, tautiniai, gentiniai) santykiai, -religiniai santykiai, -teisiniai santykiai, -doroviniai santykiai, papročiai, -šeimyniniai ir giminystės santykiai, privatus gyvenimas,

42

-politiniai santykiai tarp individų, jeigu jie nėra vykdomi per valstybės institucijas (santykiai tarp partijų, interesų grupių, pilietinių judėjimų, sąjūdžių, aktyvistų grupių ir pan.).

Visi šie santykiai sudaro pilietinės visuomenės struktūrą. Politinė visuomenė (valstybė) apima tik likusią dalį politinių santykių, tačiau jie yra patys svarbiausi.

Antikos filosofas Aristotelis pilietinę visuomenę įsivaizdavo kaip valstybės funkciją. Nikolas Makiavelis dar 16 a. pateikė pirmąsias užuominas apie pilietinę visuomenę, tačiau jos skirtumo nuo valstybės neišryškino. 17 - 18 a. Tomas Hobsas jau plačiai vartojo šį terminą, tačiau jį sutapatino su valstybe, Džonas Lokas pilietinę visuomenę atskyrė nuo valstybės ir laikė pirmąją kiek vertingesne už antrąją. Monteskjė pateikė tokią istorijos raidos schemą: visų pirma egzistavo „natūrali būsena“, vėliau atsirado šeima, po to - herojų laikų visuomenė, po jos - pilietinė visuomenė ir pagaliau valstybė. Jis skyrė valstybinius (politinius) įstatymus ir pilietinės visuomenės įstatymus. Pastarieji yra nuosavybės įstatymai. Ir vieni ir kiti yra reikalingi. Išnykus politiniams įstatymams gresia karas, išnykus pilietiniams, einama link despotijos, kareivinių komunizmo. Ž. Ž. Ruso manė, kad sudarius visuomeninę sutartį ir susitarus, kad žmonės paklus savo pasirinktai valdžiai, pilietinė visuomenė persiformuoja į valstybę. I. Kantas nurodė šiuos svarbiausius pilietinės visuomenės principus:

-kiekvieno visuomenės nario, kaip žmogaus, laisvė, -visų žmonių, kaip valstybės pavaldinių lygybė, -kiekvieno žmogaus, kaip piliečio, savarankiškumas. Tos mintys atspindėjo pasikeitusią situaciją - kapitalizmo epochoje valstybė atsiskyrė nuo pilietinės

visuomenės, o privatus gyvenimas - nuo viešojo. Tai leido susiformuoti asmenybei. Hegelis (Georg Wilhelm Friedrich Hegel, 1770 - 1931) pilietinę visuomenę apibūdino kaip privataus

intereso sistemą, tokią žmonių bendriją kur „visi už save“. Čia pasireiškia įvairūs žmonių interesai ir poreikiai, o valstybė yra visuotinio intereso sistema. Jeigu pilietinės visuomenės ir valstybės (politinės visuomenės) interesai susikerta, viršesni ima valstybės interesai, nes ji turi didesnę valdžią. Pilietinėje visuomenėje nuosekliai įgyvendinamas individualizmo principas. Pilietinę visuomenę taip pat galima apibūdinti kaip tokį visuomenės būvį, kur valstybė tarnauja žmogui, o ne žmogus - valstybei. Pilietinė visuomenė yra ne valstybėje (čia neturime galvoje valstybės teritorijos) o greta jos. Ji kartu su šeima sudaro valstybės bazę. K. Marksas tapatino pilietinę visuomenę su buržuazija ir manė, kad socialistinės revoliucijos metu, proletariatui perėmus valdžią iš buržuazijos, radikaliai keisis ne valstybė, o pilietinė visuomenė, nes bus panaikinta privati nuosavybė, keisis socialinė visuomenės struktūra ir kt. Pilietinė visuomenė augs, jos reikšmė didės, valstybės reikšmė mažės, galiausiai ji visiškai nunyks. Liaudis valdys save pati tiesiogiai, o ne per valstybę. Tačiau, kol valstybė lieka, liaudis turi aktyviai dalyvauti politiniame gyvenime, valdymo procese, kontroliuoti valstybinės valdžios veiklą. Žmonės turi turėti teisę kritikuoti valdžią net ir tada, kada kritikai sudaro mažumą, o visuomenė turi būti informuota apie šią kritiką.

Šiuolaikinis filosofas ir kultūrologas V. Bibleris (Vladimir Bibler, 1918 - 2000) pateikia tokius pilietinės visuomenės bruožus:

- žmogus pilietinėje visuomenėje reiškiasi ne kaip darbuotojas (pareigūnas, darbininkas, inžinierius ir t.t.) bet tiesiog kaip žmogus. Žmonės bendrauja kaip piliečiai, kiek įmanoma atitrūkę nuo ekonomikos,

- pilietinė visuomenė yra struktūrizuota. Joje veikia daugybė didesnių ar mažesnių grupių, susivienijimų, asociacijų, kurios turi savo interesus. Socialinė struktūra atspindi interesų įvairovę. Pilietinėje visuomenėje interesų įvairovė yra didžiulė,

- pilietinėje visuomenėje individai yra labai diferencijuoti. Jie laisvi, turi pasirinkimo laisvę, gali daryti ne tik tai, ko iš jų reikalauja darbas. Jie bendrauja tarpusavyje ne kaip darbuotojai. Individai joje yra išsivystę kaip asmenybės,

- privatinė nuosavybė, kuria laisvai disponuoja individai kaip savo individualia nuosavybe. Šią nuosavybę turi turėti visi individai ir galėti laisvai ja naudotis. Ši nuosavybė yra individų diferenciacijos, laisvės ir išsivystymo sąlyga.

Pilietinės visuomenės tyrėjai pažymi, kad asmenybė išsivysto būtent pilietinėje visuomenėje. Joje geriausiai tenkinami visuomenės narių poreikiai. Jos buvimas leidžia piliečiams būti saugesniems tiek visuomenėje, tiek valstybėjė.

43

Istorija parodė, kad valstybės vaidmuo rinkos ekonomikos santykių (kapitalizmo) metu nesumažėjo. Gyvenimas tapo sudėtingesnis, pagausėjo socialinių prieštaravimų, kai kurios (negausios, neįtakingos) socialinės grupės be valstybės paramos ir gynimo nebegalėjo realizuoti savo interesų. Visa tai reikalavo didinti valstybinį reguliavimą. Šiandien sunku nubrėžti ribą, kur baigiasi pilietinė visuomenė ir prasideda valstybė (politinė visuomenė), nes valstybė, kitaip negu ankstyvojo liberalizmo laikais (18 - 19 a.), kišasi į daugelį gyvenimo sferų. Problema yra ta, kad, padidėjus valstybės kaip visuomenės gyvenimo reguliuotojo vaidmeniui, ji biurokratizavosi, gyventojai nebepajėgė jos kontroliuoti. Valstybė reikalinga, tačiau svarbu kiek galima daugiau apriboti jos kišimąsi į visuomenės gyvenimo ir individualią sferą, paliekant jas tvarkytis patiems žmonėms.

Žmonių tarpusavio santykiai valstybėje ir pilietinėje visuomenėje yra skirtingi. Valstybei būdingi pavaldumo (vertikalūs) ryšiai tarp žmonių. Žmonės užima skirtingą vietą politinėje hierarchijoje. Aukščiau esantieji įsakinėja pavaldiniams, kurie privalo jiems paklusti. Pilietinėje visuomenėje egzistuoja horizontalūs solidarumo ir konkurencijos ryšiai. Čia žmonės lygiateisiai ir laisvi.

Pilietinės visuomenės stiprėjimas nereiškia, kad politinė valdžia silpnėja. Pilietinė visuomenė demokratizuoja politinę valdžią, tačiau jos nepašalina. Politinė valdžia tik „atsitraukia“ iš tam tikrų visuomenės gyvenimo sferų, atsisako kai kurių funkcijų, bet ir toliau yra svarbi. Ji glaudžiai bendrauja su pilietine visuomene. Valstybės (politinės visuomenės) ir pilietinės visuomenės santykis gali būti:

- draugiškas bendradarbiavimas (taip būna, jeigu šalyje egzistuoja demokratinis režimas), - „karo būklė“(esant totalitariniam režimui), - viena pusė pralaimi kitai, ir pralaimėjusioji panaikinama (tai įvyko TSRS Stalino valdymo metais,

kada iš esmės buvo sunaikintos pilietinės visuomenės užuomazgos). Pilietinė visuomenė atsirado tada, kada susiformavo rinkos santykiai, atsirado demokratinė valstybės

valdymo forma, o valstybės ėmė vadovautis teise. Tačiau jos santykis su valstybe įvairiose šalyse yra nevienodas. Anglijoje ir JAV pilietinės visuomenės vaidmuo buvo ir šiuo metu tebėra didžiausias. Carinėje Rusijoje, kaip minėta, egzistavo tik pilietinės visuomenės pradmenys, Lietuvoje pilietinė visuomenė aktyviau formuotis ėmė tik po 1918 m., atkūrus nepriklausomybę. Autoritarinis režimas, įvestas Lietuvoje 1926 m., nebuvo palankus pilietinei visuomenei. Tačiau didžiausią žalą pilietinei visuomenei padarė prievartinis šalies inkorporavimas į TSRS 1940 m., nes pilietinė visuomenė TSRS buvo tikslingai sunaikinta. Tai buvo padaryta likviduojant pilietinės visuomenės pagrindus šiuo būdu:

- sunaikinant ankstesnę socialinę struktūrą, visų pirma valstiečių klasę. Komunistų partijai oficialiai paskelbus, kad turi būti likviduota „buožių klasė“ (turtingieji valstiečiai), kuri, esą, išnaudoja valstietiją, buvo išbuožinta 4 kartus daugiau valstiečių (iki 15 proc. jų visų) negu buvo turtingų valstiečių apskritai. Taip buvo sunaikintas ne tik stambių, bet ir vidutinių valstiečių sluoksnis. Išnykusių valstiečių ir kitų smulkių, vidutinių ir stambių kaimo ir miesto savininkų vietoje susiformavo esminių skirtumų neturinti pramonės, žemės ūkio ir protinio darbo darbininkų visuomenė, pavaldi partinei nomenklatūrai. Kai kurie teoeretikai ją vadino liumpenais, kurie nieko doro sukurti nesugeba;

- panaikinant privatinę nuosavybę, kurią daugelis tapatina su laisve. Turtingesnis žmogus yra laisvesnis. TSRS egzistavusi kolūkinė-kooperatinė nuosavybė iš esmės buvo ne kooperatinė, o valstybinė nuosavybė, kitų nuosavybės formų nebuvo apskritai. Asmeninė piliečių nuosavybė buvo tokia ribota, kad iš esmės ji tebuvo tik anksčiau egzistavusios privatinės nuosavybės pėdsakas. Nors TSRS buvo labai akcentuojama liaudies valdžia, bet iš esmės liaudis buvo nušalinta nuo valdžios, jos vietą uzurpavo komunistų partija. Susiformavo ne tik tarybinė (valstybinė), bet ir galinga partinė (komunistų partijos) biurokratija, kurios persipynė tarpusavyje ir didėjo iki pat TSRS žlugimo. Jeigu po 1917 m. spalio perversmo tarybų Rusijoje egzistavo 17 komisariatų (ministerijų), tai 1987 m. jų buvo jau 100. Vien valstybiniame aparate (be partinio) dirbo 17 mln. žmonių ir 1 mln. pagalbinio personalo. Tokią situaciją buvo numatęs prancūzų politikas ir istorikas, liberalas A. Tokvilis (Aleksis Klarelis Tocgueville, 1805 - 1859), spėdamas, kad ateityje gal būt „visi žmonės gali būti lygūs ir visi vienodai bejėgiai prieš valstybinę valdžią“. Jis perspėjo, kad iš stiprios valdžios gali kilti tironija (taip pat ir daugumos tironija mažumai), kuriai užkirsti kelią gali tik aktyvi piliečių savivalda, jų organizacijos (nevyriausybinės organizacijos (NVO), neformalūs susivienijimai ir kt.). Įvesti tironišką režimą TSRS buvo palyginti lengva, nes šios šalies tautos neturėjo pilietinės visuomenės pagrindų: privatinės nuosavybės ir laisvės tradicijų.

44

-sunaikinant pasaulėžiūrų įvairovę. TSRS viešpatavo viena ideologija, religijos ir bažnyčios vaidmuo buvo kiek įmanoma sumenkintas.

Pokomunistinėse šalyse pilietinės visuomenės atkūrimas (sukūrimas) yra sudėtinga problema. Kol pilietinė visuomenė yra labai silpna, peršasi mintis, kad aktualias visuomenės problemas turi spręsti valstybė, nes daugiau, be jos, nėra kam jų spręsti. Taip gali manyti ne tik valstybės aparato atstovai bet ir eiliniai žmonės, neturintys gyvenimo pilietinėje visuomenėje patyrimo. Tokiu atveju tenka mokėti brangiai - piliečių laive. Valstybė tampa visagalė, skverbiasi į visas gyvenimo sferas, pakirsdama liaudies iniciatyvą, be to, klausimus ji sprendžia biurokratiškai o tai dažnai nėra geriausias jų sprendimo būdas, jeigu kalbame apie sferas, kurias iš esmės yra pajėgūs reguliuoti patys piliečiai. Šiai problemai išspręsti lieka tik vienas kelias - pati valstybė turi stengtis sustiprinti pilietinę visuomenę, palaipsniui atsisakydama sau nebūtinų funkcijų ir apribodama save. Tai nėra paprasta, nes valstybinė biurokratija nėra linkusi savęs riboti, priešingai, ji siekia plėtotis ir augti iki begalybės.

Dažnai manoma, kad stipri pilietinė visuomenė yra patikimiausias demokratijos garantas ir atspara tironijai. Kita vertus, reikia nepamiršti, kad įvairios profašistinės organizacijos taip pat yra pilietinės visuomenės dalis. Jeigu jos bus stiprios, o valstybė silpna, demokratija gali virsti diktatūra. Taip ivyko Vokietijoje 19 a. 4-ame dešimtmetyje.

Fašistinėje Vokietijoje pilietinė visuomenė taip pat patyrė didžiulę žalą, tačiau A.Hitlerio režimo smūgis buvo nukreiptas daugiausia į pasaulėžiūros įvairovės naikinimą, o socialinė struktūra ir privatinė nuosavybė šalyje buvo mažai paliesta. Padedant demokratinėms antihitlerinės koalicijos šalims, visų pirma JAV, po karo ir fašizmo žlugimo Vokietijos Federacinėje Respublikoje pilietinė visuomenė buvo greitai atkurta. To neįvyko Rytų Vokietijoje (Vokietijos demokratinėje respublikoje), kurioje buvo įvestas totalitarinis komunistinis režimas.

Šiuo metu pilietinėse visuomenėse gyvena daugiau kaip 9/10 Vakarų valstybių gyventojų. Ten pilietinė visuomenė tvirta ne tiek įstatymais, kiek tradicijomis, politine tų šalių gyventojų kultūra, „asmenybės kokybe“. Tačiau pokomunistinėms šalims (kaip pokario metų Vokietijai) uždavinys atkurti pilietinę visuomenę tebėra aktualus. Pagrindinės prielaidos tam yra šios:

1. Pakankamai išsivystęs gamybinių jėgų, materialinės techninės bazės, atitinkančios industrinį arba poindustrinį visuomenės raidos etapą, lygis. Išsivysčiusioms šalims šis uždavinys žymiai lengvesnis.

2. Politinė valia šią visuomenę atkurti. Ypač svarbu, kad politinės jėgos netrukdytų šiam procesui, kuris, apskritai yra savaiminis, natūralus.

Pilietinės visuomenės atkūrimas Lietuvoje ir kitose pokomunistinėse šalyse šiuo metu yra susijęs su socialinės atskirties likvidavimu, nes socialinė atskirtis reiškia dalies šalies gyventojų atskyrimą nuo galimybės dalyvauti visuomenės gyvenime. Šios atskirties priežastys visų pirma yra skurdas, taip pat žemas išsilavinimo lygis. Lietuvai šiuo metu aktualiausia įveikti gana plačiai paplitusį skurdą, ypač kaimo vietovėse. Tam tikrų grupių socialinę atskirtį gali įtvirtinti diskriminaciniai įstatymai, tačiau Lietuvoje tokių nėra. Socialinę atskirtį kai kurie žmonės gali pasirinkti savanoriškai (dėl religinių įsitikinimų (sektos), specifinių interesų (pvz., priklausymo įvairioms subkultūroms - pankų, metalistų ir kt.), dėl apolitiškumo, narkotikų arba alkoholio vartojimo ir t.t.). Kuo didesnė gyventojų dalis yra socialinėje atskirtyje, tuo silpnesnės pilietinės visuomenės pozicijos.

Pilietinė visuomenė istoriškai yra laikinas visuomenės raidos etapas. Manoma, kad ją ateityje turėtų pakeisti nauja, poindustrinė civilizacija.

Klausimai ir užduotys

1. Kokie yra pilietinės visuomenės bruožai? 2. Koks yra pilietinės visuomenės ir valstybės santykis?

3. Kaip susiformuoja pilietinė visuomenė? 4. Kokiu būdu pilietinė visuomenė buvo likviduota TSRS?

5. Kokios sąlygos būtinos, kad būtų atkurta anksčiau egzistavusi pilietinė visuomenė?

Pagrindinės sąvokos Pilietinė visuomenė, liumpenai, socialinė atskirtis, Nevyriausybinės organizacijos, subkultūra,

apolitiškumas.

45

IX. VALSTYB Ė GLOBALIZACIJOS IR EUROPOS INTEGRACIJOS S ĄLYGOMIS

Šiuolaikinė globalizacija ir Europos integracija ženkliai keičia daugelio valstybių, taip pat Lietuvos

užsienio ir vidaus politiką, daro poveikį šalių institucinei struktūrai, valstybių ideologijai, veiklos principams ir kitoms sritims. Apskritai valstybė palaipsniui tampa kitokia iš esmės.

Karinės konfrontacijos grėsmės didėjimas vertė ieškoti būdų išvengti karų ir valstybių interesams realizuoti. Politinis elitas ir jam artima aplinka suvokė, kad būtina sukurti mechanizmus, stiprinančius šalių ryšius. Svarbi tapo Tautų lyga, sukurta po Pirmojo pasaulinio karo, ypač svarbi – Jungtinių Tautų organizacija, suformuota po Antrojo pasaulinio karo. Šiuolaikiniam tarptautinių santykių etapui, kuris vadinamas globalizmu arba pliuralizmu, būdinga didėjanti valstybių tarpusavio priklausomybė ir glaudesni jų ryšiai. Aštrėjant globalioms problemoms tai tapo būtinybe. Valstybių užsienio ir vidaus politika visada yra susijusios ir sąlygoja viena kitą, todėl tarptautiniuose santykiuose įsigalint naujiems principams: demokratiškumui, demilitarizavimui, humanizmui – ta pačia kryptimi keitėsi ir valstybių vidaus politika.

Integracijos procesai labiausiai pasireiškė regionų lygmenyje. Akivaizdus to pavyzdys yra Europos integracija, kurios pradžia yra laikomas periodas po antrojo pasaulinio karo. 1948 m. JAV parengtam Maršalo planui (skirtam karo sugriautos Europos ekonominiam atkūrimui bei demokratijos žemyne plėtrai) administruoti buvo įkurta Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija. 1949 m., pasirašius Šiaurės Atlanto sutartį, buvo įkurta NATO karinė organizacija. 1948 m. buvo sudaryta Beniliukso (Belgijos, Nyderlandų ir Liuksemburgo) muitų sąjunga, o 1951 m. šešioms Vakarų Europos šalims pasirašius atitinkamą sutartį, Europos anglies ir plieno bendrija. Pastarasis įvykis laikomas šiuolaikinės Europos Sąjungos pirmtaku. Pradėta įgyvendinti įžymaus vokiečių filosofo humanisto I. Kanto svajonė apie suvienytą ir sutaikytą pasaulį. 1957 m. buvo pasirašyta Romos sutartis dėl Europos ekonominės bendrijos ir Sutartis dėl atominės energetikos, o 1967 m. tos pačios 6 šalys (Prancūzija, Vokietija, Italija ir Beniliukso valstybės) įkūrė Europos Bendriją. Pasirašius Europos Sąjungos (Mastrichto) (1992 m), Šengeno (1995 m.), Amsterdamo (1997 m.) sutartis, Europos integracija žengė naują didelį žingsnį į priekį. Europos integraciją charakterizuoja ne tik plėtra „gilyn” bet ir naujų narių valstybių įsijungimas į šį procesą. 1973 m. besivienijančią Europą sudarė 9, 1986 m. - 12, 1995 m. 15, o 2004 m. - jau 25 šalys. Tarp priimtų į ES tais metais šalių buvo ir Lietuva. Verta nepamiršti, kad mūsų šaliai galimybės dalyvauti visos Europos integraciniuose procesuose atsivėrė tik nuo 1990 metų, po šalies nepriklausomybės atkūrimo, iki to, būdama TSRS ir Rytų bloko dalimi, Lietuva nuo šių procesų buvo izoliuota.

Europos integracija sukūrė naujus svarbius ryšius tarp valstybių, apimančius laisvą prekių, paslaugų, kapitalo ir žmonių judėjimą, bendrą socialinių-ekonominių procesų Europoje reguliavimą, finansų integraciją, vieną gynybinę politiką ir kt. Tai labai pakeitė Europos valstybių statusą. Dalis svarbių vidaus, ypač užsienio politikos funkcijų, kurias anksčiau atliko nacionalinės valstybės, perėjo į ES (tarptautinių) institucijų kompetenciją. ES šalys narės turi užtikrinti, kad jų įstatymai ir kiti teisės aktai atitiktų ES įstatų bazę, ES viduje nėra muitų, sienų, baigiama kurti vieninga finansinė sistema su bendra valiuta - euru, egzistuoja bendra mokslo ir studijų erdvė, veikia Europos parlamentas, kitos institucijos ir t.t. Regioninė ES politika skatina regionų plėtrą ne tik kiekvienos valstybės viduje, bet ir tarp valstybių. Regionai įgyja daugiau galių tvarkytis savo reikalus patys, tačiau atitinkamai sumažėja valstybių centrinių organų galia. Apskritai ES stiprėjimas reiškia šalių narių centrinės valdžios savo teritorijoje silpnėjimą. Šis neišvengiamas integracijos sąlygomis procesas ne visada yra sklandus ir neretai būna prieštaringai vertinamas pačiose šalyse - Europos integracijos iniciatorėse. ES šalių visuomenė kartais jį laiko skubotu ir pasisako prieš tolesnę integraciją kai kuriomis kryptimis.

Klausimai ir užduotys

1. Kokie pokyčiai įvyko valstybėje dėl globalizacijos ir integracijos įtakos? 2. Kuo pasireiškė Europos integracijos procesai?

3. Kaip suprantate ES regionų politiką?

46

Svarbiausios sąvokos

Integracija, globalizacija, regionai.

X. VALSTYB Ė IR ŽMOGUS Žmogaus ir valstybės santykiai yra labai glaudūs. Šie santykiai jau nuo senovės domino filosofus ir

kitus mąstytojus. Dar Konfucijus suformulavo paternalistinę valstybės koncepciją, kuri daugelį šimtmečių viešpatavo ne tik Rytuose, bet ir Vakaruose. Valstybė buvo įsivaizduojama kaip didelė patriarchalinė šeima, kur visa valdžia priklauso valdovui („tėvui“). Šalia jo buvo aristokratija („vyresnieji broliai“) ir paprasti žmonės („jaunesnieji broliai“). Vyresnieji privalo rūpintis jaunesniaisiais. Pagal šią sampratą visiškai sąmoningas visuomeninio proceso dalyvis yra tik vienas žmogus-valdovas. Labai panašią vietą žmonėms valstybėje skyrė Platonas. Visa atsakomybė už valstybės valdymą jo valstybės vaizdiniuose tenka valdovui ir aristokratijai, kiti žmonės yra tik masė, vienas žmogus tėra šios masės dalis, vienas pats jis nieko nereiškia. Aristotelis valstybę taip pat įsivaizdavo kaip šeimą, tačiau šeimoje bendrauja nelygūs žmonės, i valstybėje visi piliečiai yra lygūs ir laisvi. Tačiau tiek Platonas, tiek Aristotelis manė, kad valstybė yra visuma, o individas yra jos dalis, todėl vyrauja ne jis, o valstybė. Kita vertus, ir Aristotelis, ir Platonas teigė, kad žmogaus ir valstybės santykiai yra harmoningi, nes žmogaus prigimtis yra visuomeninė, o valstybė geriausiai išreiškia visuomeniškumą ir labiausiai tinkama atstovauti visuomenės interesams. Liberalios Naujųjų laikų pažiūros individą atskyrė nuo valstybės ir visuomenės ir iškėlė aukščiau jų. Tuo metu iškeliama problema: kaip apginti žmogų nuo valstybės? Manyta, kad valstybės galios ir vaidmuo turi būti apriboti, svarbiausia, ką valstybė turi daryti - ginti piliečių teises. Žmonės turi turėti galimybę kontroliuoti valstybę. Visiškai kitaip asmenybės ir valstybės santykį pateikė totalitarizmas. Teigta, kad žmogus turi būti pavaldus visuomenei arba jos daliai o valstybė yra aukščiau visų. Vienas žmogus neturi jokių galių, valstybė gali viską. Šiuolaikinis demokratų požiūris teigia, kad žmogus yra labai svarbus, tačiau valstybės vaidmuo mūsų dienomis išaugo, todėl jos menkinti negalima.

Žmogaus ir valstybės santykis istorijos raidoje reiškėsi labai nevienodai. Jis priklausė nuo to kas buvo žmonės - valdantieji ar pavaldiniai. Valstybė rūpinosi visų pirma valdančiaisiais, įteisindama jų išskirtinę padėtį. Žmonių suskirstymas į aukštesnius ir žemesnius nuo senovės buvo laikomas normaliu ir natūraliu. Valstybė reguliavo, visų pirma, valdančios grupės žmonių tarpusavio santykius. Visus kitus valstybė laikė mažai vertingais, tačiau juos taip pat, nors ir minimaliai (pvz., vergus, valstiečius) reguliavo. Dirbančius fizinį darbą valstybė vertino kaip antrarūšius žmones ir įteisino jų (vergų, valstiečių, ankstyvojoje kapitalizmo stadijoje - darbininkų) išnaudojimą.

Patys valstybės gyventojai taip pat labai nevienodai rūpinosi valstybe ir jos likimu. Valdantieji, ypač pats aukščiausias jų sluoksnis (elitas), buvo suinteresuoti valstybės stiprėjimu ir tobulėjimu, kitiems tai mažai rūpėjo arba nerūpėjo visiškai. Eiliniai valstybės gyventojai menkai domėjosi valstybės reikalais arba jais nesidomėjo apskritai. Pvz., Dviejų Tautų Respublikoje piliečiais buvo tik bajorai. Strateginiais Lietuvos reikalais rūpinosi bajorai - didikai (Radvilos, Pacai, Tiškevičiai, 0ginskiai ir kitos įtakingos šeimos), vidutiniai ir smulkūs bajorai labiausiai rūpinosi savo teisėmis ir laisvėmis, valstiečiams terūpėjo jų santykiai su savo ponais. Tai leido kai kuriems mąstytojams (pvz., K. Marksui) teigti, kad valstybė yra pačių valdančiųjų kūrinys, reikalingas tam, kad jie išsaugotų ir sustiprintų savo privilegijuotą padėtį. Tačiau kartais plačiosios masės įsijungdavo į politinį gyvenimą ir tardavo svarų žodį sprendžiant valstybės likimą. Lietuvos ir Lenkijos eiliniai bajorai ir valstiečiai dalyvavo 1830 m. ir 1863 m. sukilimuose prieš caro valdžią už šalies nepriklausomybę, inteligentija ir valstiečiai buvo tautinio atgimimo Lietuvoje 19 a. 8 - 10 dešimtmečiais varomoji jėga, jų pastangomis 1918 m. buvo atkurta Lietuvos nepriklausomybė.

Kokybiškai naujas valstybės ir žmogaus santykių etapas prasidėjo atsiradus rinkos santykiams. Naujaisiais laikais susiformavęs III luomas - būsimieji buržua, darbininkai, valstiečiai, vidurinio sluoksnio žmonės valstybei iškėlė naujus reikalavimus. Šis luomas, pagimdytas rinkos ekonomikos ir manufaktūrinės gamybos, turėjo savo nuosavybę, buvo iniciatyvus ir tapo nauju politikos subjektu. Jam valstybė buvo reikalinga kaip laisvo jų vystymosi ir gimstančios pilietinės visuomenės garantas. Iš valstybės buvo laukiama laisvės ir lygybės (politinės) kiekvienam žmogui. Anksčiau valdantieji valstybę

47

traktavo tik kaip savo sluoksnio, o ne visų „tarnaitę“, o iškilusi buržuazija pirmąkart pareiškė, kad valstybė turi tarnauti visiems. Priežastis ta, kad naujiems, rinkos ekonomikos prekiniams-piniginiams santykiams jau nepakako fiziškai tvirto, profesinių įgūdžių turinčio darbuotojo. Reikėjo aukštesnės socialinės kokybės darbininko, galinčio laisvai keisti darbo vietą ir šeimininką - darbdavį. Ši laisvė suteikė darbininkui motyvą geriau dirbti, ir tai buvo naudinga buržuazijai. Dar viena priežastis, privertusi valstybę keistis, buvo išaugęs piliečių visuomeninis aktyvumas apskritai, socialinių ryšių išsiplėtimas ir sutvirtėjimas (žmonių socialumo padidėjimas). Tai labai skatino didėjantis gyventojų mobilumas, miestų augimas, industrinio darbo atsiradimas. Stiprėjo piliečių vienybė, žmonės ėmė jaustis esantys vienos nacijos ir valstybės nariai. Buržuazinė valstybė ėmė orientuotis į visus socialinius sluoksnius, pradėjo atsižvelgti į visų jų interesus, nors tai įvyko ne iš karto. Ši nauja valstybės orientacija labiausiai išryškėjo palyginti neseniai, pasiekus socialinės valstybės stadiją.

Nors valstybę mes suvokiame pirmiausiai kaip politinį reiškinį, tapatindami ją su valdžia, valstybė žmonėms niekada nebuvo tik politinis dalykas. Politinė valstybės dalis visada buvo susijusi su ideologija ir kitais dvasiniais reiškiniais. Dvasiniame žmogaus gyvenime valstybė reiškė labai daug. Ji tapatinama su tėvyne, su savo tautos istorija, įstatymais, gamtine aplinka. Visa tai veikė ne tik žmonių mąstymą, bet ir prisiminimus, jausmus, emocijas. Valstybei buvo ir yra labai svarbu suformuoti teigiamą ir ryškų savo įvaizdį piliečių sąmonėje ir emocijų lygmenyje. Tuo atveju ji gali tikėtis patriotizmo, pasiryžimo ginti šalį, piliečių vienybės, vyriausybės palaikymo. Valstybės įvaizdžio sudėtinės dalys yra šios:

- valstybė, kaip tėvynė, šalis, piliečių bendruomenė, - valstybė, kaip visuomenės ir visos tautos vienybės bei jėgos simbolis, -valstybė, kaip piliečių žmogaus teisių ir laisvių garantas, patikimas pagalbininkas iškilus

problemoms, - valstybė, kaip pati aukščiausia visuomenės vertybė, - valstybė, kaip simboliai, tradicijos, ritualai. (pvz. Gedimino ir Trakų pilys, Kernavė, Laisvės statula

ir Karo muziejus Kaune ir t.t.)

Klausimai ir užduotys

1. Kokios problemos iškyla valstybės ir individo santykių srityje? 2. Kokios priežastys istorijos eigoje keitė žmogaus ir valstybės santykį? Kokia linkme tai vyko?

3. Kaip galima apibūdinti šiuolaikinius santykius tarp valstybės ir žmogaus? Kuo jie skiriasi nuo anksčiau egzistavusių?

Svarbiausios sąvokos

III luomas, laisvės problema, luomas, socialiniai ryšiai. PABAIGA Valstybės raidoje matome tam tikrų paradoksalių raidos tendencijų, kurios rodo, kad jos ateitį

prognozuoti sudėtinga. 1. Valstybės vietą palaipsniui užima pilietinė visuomenė. Per interesų grupes, politines partijas,

spaudimo grupes ji vis daugiau kontroliuoja valstybę. Valstybė tarsi praranda savo ankstesnį vaidmenį. 2. Šiuolaikinė valstybė vis aktyviau daro įtaką procesams, vykstantiems daugelyje visuomenės

gyvenimo sričių, visų pirma ekonomikos. Didėja valstybės vaidmuo integruojant ir reguliuojant visuomenę, sprendžiant naujas globalias problemas. Tai rodo didėjančią valstybės galią.

3. Vyksta valstybių integracijos procesas, nacionalinės valstybės jungiasi į didesnius darinius. Ryškiausias pavyzdys yra Europos Sąjunga. Tai veda prie nacionalinių valstybių reikšmės mažėjimo.

4. Valstybė vis daugiau atlieka kooperacijos funkcijų, o prievartos funkcijų dalis mažėja. Tačiau iškilus naujų grėsmių (tarptautinis terorizmas, pasauliniai narkotikų prekybos, prostitucijos, kitų nusikalstamų veiklų tinklai) valstybės priverstos stiprinti piliečių kontroliavimo ir represines funkcijas.

48

Pabaigoje galima iškelti klausimą apie laisvės problemą valstybėje. Valstybės ir žmogaus apskritai santykį šiandien galima išreikšti klausimu: ar valstybė tarnauja žmogui, ar žmogus - valstybei? Totalitarinė valstybė (komunistinė, fašistinė, nacionalsocialistinė ar kitokia) skiepijo piliečiams pareigą rūpintis savo valstybe, tarnauti jai. Realiai tai tapdavo liaudies paklusnumu ne valstybei, o valstybinei valdžiai. Centralizuotoje totatalitarinėje valstybėje, turinčioje daugybę reguliuojančių, reglamentuojančių, ribojančių, varžančių institucijų ir įstaigų, žmonės, ypač menininkai, neturėjo laisvės, nes menas neįsivaizduojamas be kūrybos laisvės. Iki šių dienų aktualus klausimas yra politinio vadovavimo visuomenei ribos (kiek valstybė gali leisti sau valdyti žmones. Valstybė nesikiša į tas sritis, kurias reguliuoja papročiai ir dorovė (pvz., nedraudžia rūkyti lovoje). Jeigu valstybė išlaisvins save nuo jai nebūdingų ir nebūtinų funkcijų, ji galės geriau atlikti tai, kas jai iš tiesų priklauso. Kita vertus, įstatymai visada riboja žmogaus laisvę. Jeigu valstybėje viešpatauja įstatymai, ji yra teisinė, tačiau ar gali joje žmogus būti laisvas? Ar gali būti žmogus laisvas, jeigu valstybėje egzistuoja skurdas?

LITERAT ŪRA

1. Beniton Philippe. (2010). Politikos mokslo įvadas. Mintis. 2. Bielinis L. (2005). Visuomenė, valdžia ir žiniasklaida: prieštaringa komunikacinė simbiozė.

Eugrimas. 3. Demokratija Lietuvoje: elitas ir masės. (1996). Lietuvos istorijos instituto leidykla. 4 Europos Sąjunga. Enciklopedinis žinynas. Trečiasis ištaisytas ir atnaujintas leidimas. Sudarė

Gediminas Vitkus. (2008). Eugrimas. 5. George H. Sabine, Thomas L. Thorson. (2008). Politinių teorijų istorija. Margi raštai. 6. Gumuliauskas A. (2010). Lietuvos istorija (1795 - 2009 m.). Studijų knyga. Lucilijus. 7. Interesų grupės, valdžia ir politika. (1998). Pradai. 8. Jasiulevičienė R. (2006) Politikos mokslai. Mokomoji knyga. VDU leidykla. 9. Kečiorytė V. Politologijos įvadas. (2005). VGTU. 10. Krupavičius A., Lukošaitis A., (2004). Lietuvos politinė sistema: sąranga ir raida. Poligrafija ir

informatika. 11. Lamentowicz W. (1998). Šių laikų valstybė. Alma littera. 12. Matakas J. (sud.) (1999) Šiuolaikinė valstybė. Vadovėlis. Technologija. 13. Novagrockienė J. (2001). Politikos mokslo pagrindai. Paskaitų konspektai. Vilniaus universiteto

leidykla. 14. Platonas. (1981). Valstybė. Mintis. 15. Politikos mokslų enciklopedinis žodynas. (2007) Vilniaus universiteto leidykla. 16. Politinės partijos Lietuvoje. Atgimimas ir veikla. (1996) Litterae Universitatis. 17. Povilaitis R. (2000). Politinis gyvenimas. Paskaita. Kaunas-Akademija. 18. Steger Manfred B. (2008) Globalizacija. Labai trumpas įvadas. Vilnius. 19. Vitkus G. Politologija. (2001) III leidimas. Danielius. 20. Zeigler H. (1993) Politinė bendruomenė. Įvadas į politinių sistemų ir visuomenės lyginamąją

analizę. Littera Universitati Vytauti Magni.