Vilma Brakauskaitė ŠALUTINIO BIODUJŲ GAMYBOS PRODUKTO …dspace.lzuu.lt/bitstream/1/3712/3/BRAKAUSKAITES_MAGISTRINIS.d… · gamybos pirminis produktas ± žuvies pramonės baltyminės

6

ALEKSANDRO STULGINSKIO UNIVERSITETAS

AGRONOMIJOS FAKULTETAS

Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institutas

Vilma Brakauskaitė

ŠALUTINIO BIODUJŲ GAMYBOS PRODUKTO POVEIKIS

VASARINIAMS KVIEČIAMS

Magistro baigiamasis darbas

Studijų sritis: Biomedicinos mokslai

Studijų kryptis: Žemės ūkio mokslai

Studijų programa: Agronomija

Akademija, 2015

7

Magistro baigiamojo darbo valstybinė kvalifikacinė komisija:

(Patvirtinta Rektoriaus įsakymu Nr. ........................)

Agronomijos fakulteto studentų baigiamųjų darbų vertinimo komisijos įvertinimas:

.......................................................................................................................................................

Pirmininkas: Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) direktorius,

profesorius habil. dr. Zenonas Dabkevičius

Nariai: Agronomijos fakulteto dekanas, Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto

docentas dr. Viktoras Pranckietis (mokslininkas–praktikas)

Žemės ūkio ir maisto mokslų instituto direktorius, docentas dr. Evaldas

Klimas (mokslininkas–praktikas)

Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto profesorius habil. dr.

Rimantas Velička (mokslininkas–praktikas)

Agroekosistemų ir dirvožemio mokslų instituto docentė dr. Darija

Jodaugienė (mokslininkas)

UAB ,,Dotnuvos projektai“ vadovas dr. Rimantas Dapkus (socialinis

partneris–praktikas)

Vadovė: doc. dr. Irena Pranckietienė, Aleksandro Stulginskio universitetas,


Recenzentė: lekt. dr. Rūta Dromantienė, Aleksandro Stulginskio universitetas,


Oponentė: doc. dr. Regina Malinauskaitė, Aleksandro Stulginskio universitetas,

Biologijos ir augalų biotechnologijos institutas

8

Užduotis

9

Brakauskaitė V. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis vasariniams kviečiams.

Agronimijos studijų programos magistro darbas / Vadovė doc. dr. I. Pranckietienė; ASU.

Akademija, 2015, 47 p.: 18 pav., 4 lentelės. Bibliogr.: 76 pavad.

SANTRAUKA

Magistrantūros studijų baigiamajame darbe pateikiama šalutinio biodujų gamybos

produkto panaudojimo vasariniams kviečiams tyrimo duomenys.

Darbo objektas – Šalutinis biodujų gamybos produktas (žuvies pramonės baltyminis

ir riebalinis produktas su mėšlu po biodujų gavybos).

Darbo metodai – Eksperimentas buvo atliekamas 2014 m. Aleksandro Stulginskio

universitete. Pasirinktas dirvožemis – vidutinio sunkumo priemolis, kurio pH 6,8–7,0,

visuminio azoto 0,15 %, mineralinio azoto 67,7 kg ha-1, judriojo fosforo – 88–110 mg kg-1,

judriojo kalio – 51–68 mg kg-1, kalcio – 7748 mg kg-1, magnio – 652 mg kg-1. Biodujų

gamybos pirminis produktas – žuvies pramonės baltyminės ir riebalinės atliekos ir kraikinis

galvijų mėšlas. Eksperimente naudotas produktas, kurio sudėtyje yra 57,31 % organinės

medžiagos, bendrojo azoto 135472 mg kg-1 (13,5 %), bendrojo fosforo ir kalio atitinkamai

37687 (3,7 %) ir 45100 mg kg-1 (4,5 %), pH 9,2.

Augalai auginti 5 l talpos vegetaciniuose induose 4 variantais, 6 pakartojimais.

Dirvožemio (substrato) drėgnis – 70 % nuo pilno drėgmės imlumo.

Tyrimas buvo atliekamas siekiant įvertinti skirtingų šalutinio biodujų gamybos

produkto normų (18, 24 ir 30 t ha-1) panaudojimo galimybes augalų biologinio potencialo

didinimui ir dirvožemio gerinimui.

Darbo rezultatai. Šalutinis biodujų gamybos produktas teigiamai įtakoja vasarinių

kviečių biologinį potencialą ir gerino dirvožemio agrochemines savybes. Didžiausi ir

esmingai didesni augalų fotosintetinių pigmentų kiekiai gauti vasarinius kviečius auginant

dirvožemyje, su didžiausia, t.y. 30 t ha-1 šalutinio biodujų gamybos produkto norma.

Vasarinių kviečių aukštis BBCH 9–37 augimo tarpsniais kito nepriklausomai nuo produkto

normų. Tačiau kviečių aukštis BBCH 39–49 augimo tarpsniu kito priklausomai nuo tręšimo

normos. Visuminio azoto, judriojo fosforo ir kalio, kalcio, magnio ir sieros ir pH kiekiai

dirvožemyje didėjo nepriklausomai nuo naudotų šalutinio biodujų gamybos produkto normų.

Reikšminiai žodžiai: vasariniai kviečiai, šalutinis biodujų gamybos produktas,

biologinis potencialas.

10

Brakauskaitė V. The influence of digestate on spring wheat. Master thesis of Agronomy

study program / Supervisor doc. dr. I. Pranckietienė; ASU. Akademija, 2015, 47 p.: 18

figures, 4 tables. References: 76 titles.

SUMMARY

The overall aim of the Master’s thesis is to present the findings of the research

on the use of digestate as fertilizer in spring wheat.

Object of the research: digestate (available after the production of biogas from

fishery generated protein and fat, and manure).

Research methods: the experiment was carried out at Aleksandras Stulginskis

University in 2014. Experimental soil type is medium loam soil with the following

characteristics: pH 6,8–7,0, gross nitrogen 0,15 %, mineral nitrogen 67,7 kg ha-1, available

phosphorus – 88–110 mg kg-1, available potassium – 51–68 mg kg-1, calcium – 7748 mg kg-1,

magnesium – 652 mg kg-1. The primary digestate is protein and fat waste derived from fishing

industry and cattle manure. The product used in the experiment contains 57.31 % organic

matter, total nitrogen 135472 mg kg-1 (13,5%), total phosphorus and potassium 37687 (3,7%)

and 45100 mg kg-1 (4,5%) respectively, pH 9,2.

The plants were grown in 5 litre receptacles in 4 variations and 6 repetitions.

The target moisture content of the soil (substratum) was 70% of its water holding capacity.

The research aimed at evaluating the possible use of different application rates

of biogas digestate (18.24 and 30 t ha-1) for increasing biological potential of plants and

improving soil.

Research results: the application of digestate showed positive effects on

biological potential in spring wheat and resulted in improved agrochemical soil properties.

The greatest and substantially greater amount of photosynthetic pigments was observed for

spring wheat which was grown in soil fertilised with the largest, i.e. 30 t ha-1 application rate

of digestate. During BBCH growth stages 9–37 the height of spring wheat was independent of

the application rates of digestate. However, fertilisation rates directly affected the height of

spring wheat during BBCH growth stages 39–49. The amount of gross nitrogen, available

phosphorus and potassium, calcium, magnesium, sulphur and pH in soil increased

independently of the application rates of digestate.

Key words: spring wheat, digestate, biological potential.

11

TURINYS

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS ................................................................................ 12

TERMINŲ IR SĄVOKŲ PAAIŠKINIMAI BEI SANTRUMPOS ......................................... 14

ĮVADAS ................................................................................................................................... 15

1. LITERATŪROS ANALIZĖ ................................................................................................ 17

1.1. Vasarinių kviečių biologinės savybės ir agrotechnika .................................................. 17

1.2. Makro- ir mikroelementų bei organinių trąšų svarba javams ....................................... 20

1.3. Žuvų atliekos ir jų panaudojimas .................................................................................. 26

2. TYRIMŲ METODAI IR SĄLYGOS .................................................................................. 28

2.1. Tyrimų atlikimo vieta, laikas ........................................................................................ 28

2.2. Eksperimento variantai ................................................................................................. 28

2.3. Tyrimų ir analizių metodai ........................................................................................... 29

2.4. Naudotos priemonės aprašymas ................................................................................... 30

3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ ....................................................................... 31

3.1. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis vasarinių kviečių fotosintetiniams

pigmentams ........................................................................................................................... 31

3.2. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis vasarinių kviečių asimiliaciniam lapų

plotui ..................................................................................................................................... 35

3.3. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis vasarinių kviečių aukščiui .................. 36

3.4. Šalutinio biodųjų gamybos produkto poveikis dirvožemio agrocheminėms

savybėms...............................................................................................................................40

IŠVADOS ................................................................................................................................. 44

LITERATŪROS SĄRAŠAS .................................................................................................... 45

PUBLIKACIJOS ...................................................................................................................... 51

PRIEDAI .................................................................................................................................. 52

12

LENTELIŲ IR PAVEIKSLŲ SĄRAŠAS

Lentelės:

1. 2.1.1 lentelė. Dirvožemio agrocheminė charakteristika

2. 2.4.1 lentelė. Žuvies miltų cheminė sudėtis

3. 3.4.1 lentelė. Šalutinio biodųjų gamybos produkto poveikis visuminio ir mineralinio

azoto kiekiui

4. 3.4.2 lentelė. Šalutinio biodųjų gamybos produkto poveikis judriųjų fosforo ir kalio

kiekiams

Paveikslai:

1. 3.1.1 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis chlorofilo a kiekiui vasarinių

kviečių lapuose

2. 3.1.2 pav. Vasarinių kviečių chlorofilo a kiekio (y, mg g-1) priklausomumas nuo

šalutinio biodujų gamybos produkto normų (x, t ha-1)

3. 3.1.3 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis chlorofilo b kiekiui vasarinių

kviečių lapuose

4. 3.1.4 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis chlorofilo a/b santykiui

vasarinių kviečių lapuose

5. 3.1.5 pav. Vasarinių kviečių chlorofilo a/b santykio (y) priklausomumas nuo šalutinio

biodujų gamybos produkto normų (x, t ha-1)

6. 3.1.6 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis karotinoidų kiekiui vasarinių

kviečių lapuose

7. 3.2.1 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis vasarinių kviečių

asimiliaciniam lapų plotui

8. 3.2.2 pav. Vasarinių kviečių asimiliacinio lapų ploto (y, cm-2) priklausomumas nuo

šalutinio biodujų gamybos produkto normų (x, t ha-1)

9. 3.3.1 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis vasarinių kviečių aukščiui

BBCH 9–12 tarpsniu







13


BBCH 39 – 49 tarpsniu

14. 3.3.6 pav. Vasarinių kviečių aukščio (y, cm) priklausomumas nuo šalutinio biodujų

gamybos produkto normų (x, t ha-1)

15. 3.4.1 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis kalcio kiekiui dirvožemyje

16. 3.4.2 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis magnio kiekiui dirvožemyje

17. 3.4.3 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis sieros kiekiui dirvožemyje

18. 3.4.4 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis dirvožemio pHKCl

14

TERMINŲ IR SĄVOKŲ PAAIŠKINIMAI BEI SANTRUMPOS

pH – dirvožemio rūgštumas;

pHKCl – dirvožemio rūgštumas,

nustatytas kalio chlorido tirpale;

N-NO3+N-NH4 – mineralinis azotas;

1 N KCl – viennormalinis kalio

chlorido tirpalas;

BBCH – augalų augimo ir vystymosi

tarpsniai;

R05 – patikimo skirtumo riba esant 95

tikimybės lygiui;

r ir η – korelecijos koeficientas;

g – gramai;

mg g-1 – miligramai grame;

mg kg-1 – miligramai kilograme;

kg ha-1 – kilogramai į hektarą;

t – tona;

t ha-1 – tonos į hektarą;

ml – mililitrai;

nm – nano metrai;

mm – milimetrai;

cm – centimetrai;

cm-2 – kvadratiniai centimetrai;

m2 – kvadratiniai metrai;

proc., % – procentai;

°C – Celsijai;

pav. – paveikslas;

pvz. – pavyzdys.

15

ĮVADAS

Maisto produktų gamybos metu visada lieka atliekų, tai – maisto pramonės specifika.

Susidarantis atliekų kiekis yra labai įvairus, kartais siekia 50 proc. ir daugiau nuo perdirbamos

žaliavos. Maisto pramonėje susidarančios biologiškai skaidžios atliekos, veikiamos

mikroorganizmų, suyra išsiskiriant dujoms: metanui, anglies dvideginiui, sieros vandeniliui,

merkaptanams ir kt. Šie junginiai teršia vandenį, dirvožemį, atmosferą sukeldami šiltnamio

efektą. Maisto pramonės atliekos (tame tarpe ir antrinės žaliavos) pasaulyje tvarkomos šiais

būdais: produkto gamyba, naudojimas pašarams, biodujoms, kompostui, energijos gamybai

(deginant). Vadovaujantis pasauline ir Europos Sąjungos valstybių patirtimi, ekonominiu ir

aplinkosaugos požiūriais, efektyviausias biologiškai skaidžių atliekų tvarkymas – biodujų

gamyba ir likutinių substratų naudojimas. Naujausiais mokslo duomenis, iš antrinių žuvų

pramonės žaliavų galima išgauti biologiškai vertingas maisto sudedamąsias dalis (aukštos

mitybinės vertės baltymus bei riebalus) tinkamas žmonių mitybai (Koscelkovskienė, 2012).

Lietuvos žuvininkystės veiklos grupių tinklas ir partneriai KTU Maisto institutas,

Kauno kolegija, Norvegijos mokslinių tyrimų institutas ,,SINTEF Fisheries and Aquaculture”

įgyvendino projektą (,,Biologiškai vertingų žuvų produktų gamybos iš antrinių žuvų žaliavų

technologijos sukūrimas”) ir sukūrė beatliekinę žuvų perdirbimo technologiją. Projekto vizija

šią technologiją bandyti diegti Lietuvos žuvininkystės įmonėse. Manoma, kad tai Lietuvai

padės išsaugoti aplinką, tausos, gerins ir atstatys maisto gamybos išteklius. Projektui

baigiantis buvo surengta mokslinė konferencija ,,Inovatyvūs sprendimai antrinių žuvų žaliavų

perdirbime”. Konferencijoje buvo akcentuota, kad perdirbti produktai domina farmacijos

pramonę, kurie mažomis sąnaudomis gamintų riebalų rūgštis, baltymus ir kitus produktus.

Osle, tarptautinio simpoziumo metu buvo akcentuota, kad kartu su FAO (Food and

Agriculture Organization) ir kitomis įmonėmis būtina siekti, kad žuvies apdirbimas nebūtų

nuostolingas, o atliekos panaudojamos tinkamai. Tuo tikslu įvestas aplinkosauginis

apribojimas dėl žuvų subproduktų ir biologinės kilmės atliekų utilizavimo.

Jau XIV amžiuje buvo žinoma, kad žuvų atliekas galima panaudoti kaip pašarą

gyvuliams, todėl ilgą laiką buvo manoma, kad žuvų liekanos tinka tik pašarams. Tačiau

daugybės atliktų tyrimų duomenimis, buvo nustatyta, kad žuvų atliekos turi nemažai

organinių medžiagų ir tinka žemės ūkyje kaip organinė trąša.

Tyrimų hipotezė – Tikėtina, kad šalutinis biodujų gamybos produktas pagerins

dirvožemio agrochemines savybes, suintensyvins fotosintetinių pigmentų kaupimąsi augale,

sąlygos asimiliacinio lapų ploto padidėjimą ir todėl augalai išaugins gausesnį grūdų

derlingumą.

16

Tyrimų objektas – Šalutinis biodujų gamybos produktas (žuvies pramonės

baltyminis ir riebalinis produktas su mėšlu po biodujų gavybos).

Tyrimų tikslas – įvertinti šalutinio biodujų gamybos produkto panaudojimo

galimybes augalų biologinio potencialo didinimui ir dirvožemio agrocheminių savybių

gerinimui.

Tyrimų uždaviniai: įvertinti šalutinio biodujų gamybos produkto poveikį:

fotosintetiniams pigmentams (chlorofilui a; chlorofilui b ir karotinoidams);

vasarinių kviečių asimiliaciniam lapų plotui;

vasarinių kviečių augalų aukščiui;

dirvožemio agrocheminėms savybėms.

17

1. LITERATŪROS ANALIZĖ

1.1. Vasarinių kviečių biologinės savybės ir agrotechnika

Vieni iš labiausiai paplitusių žemės ūkio augalų yra kviečiai. Jie priklauso miglinių

(Poaceae) augalų šeimai. Vasarinių kviečių plotai Lietuvoje nedideli (7,8%). Vidutinis

vasarinių kviečių derlingumas – 2,4 t ha-1 (Kadžienė ir kt., 2006). Vasariniai kviečiai visomis

savo biologinėmis savybėmis panašūs į žieminius kviečius. Jie žieminiams kviečiams

nenusileidžia baltymingumu, glitimo kiekiu, sedimentacijos vertėmis (Petrulis, 1997).

Iš vasarinių javų, vasariniai kviečiai yra patys reikliausi augimo sąlygoms dėl silpnos

šaknų sistemos. Todėl kviečiams skirtos dirvos turi būti gerai sukultūrintos, gerai įdirbtos,

patręštos, turi turėti pakankamą kiekį mineralinių medžiagų, svarbiausia azoto (Petraitis,

Semaškienė, 2005). Tinkamiausiomis dirvomis vasariniams kviečiams įvardijami lengvesni

puveningi priemoliai ir priesmėliai, tačiau netinka labai lengvos arba labai sunkios dirvos.

Vasarinius kviečius auginant priesmėlio dirvožemiuose, gaunami didesni derliai net už

žieminius javus. Vasariniams kviečiams netinka rūgščios dirvos, optimalus dirvos pH 6–7

(Petraitis, Semaškienė, 2005).

Vanduo augalams reikalingas, kad vyktų normalus vystymosi ir mitybos procesas.

Sėklų sudygimui reikalingas drėgmės kiekis – 45% jų grūdų masės. Drėgmės daugiausiai

reikia krūmijimosi, bamblėjimo ir plaukėjimo tarpsniuose. Plaukėjimo metu esant per mažai

drėgmei prastai vystosi varpos, dėl to ir grūdai būna smulkūs. Bet žydėjimo metu ir

peržydėjus reikalingas sausas oras. Esant lietingiems orams vasaros antroje pusėje, pablogėja

grūdų brendimo sąlygos, dėl ko vėliau suprastėja grūdų kokybė. Maisto medžiagas kviečiai,

kaip ir kiti augalai, pasisavina iš dirvožemio ištirpusias dirvožemio tirpale. Kviečiai išgarinę

didelius kiekius vandens per lapus gali pasisavinti reikiamus kiekius azoto ir mineralinių

medžiagų (Šlapakauskas, Kučinskas, 2008; Židonienė, 2011).

Vasariniai kviečiai pradeda dygti prie 3–4 oC temperatūros. Optimali dygimo

temperatūra yra 12–15 oC. Augalai ištveria nestiprius pavasarinius atšalimus (–4 oC), bet

žydintiems kenkia net ir 1–2 oC šalnos. Vasarinių kviečių augimui ir vystymuisi palankiausiai

18–22 oC dienos temperatūra.

Vasarinius kviečius rekomenduojama sėti po organinėmis trąšomis tręštų kaupiamųjų

augalų (bulvių, kukurūzų ir kt.). Tinkamiausi priešsėliai: kaupiamieji augalai, ankštiniai

augalai, daugiametės žolės su dobilais. Šie augalai tinkamiausi, nes po jų dirvožemyje būna

gausu azoto (Petrulis, 1997).

18

Žemės dirbimas vasariniams kviečiams yra labai panašus kaip ir kitiems vasarojams,

t. y. pagrindinis (rudeninis) ir priešsėjinis (pavasarinis) dirbimai. Vasariniai kviečiai mūsų

šalyje dažnai sėjami po kaupiamųjų augalų. Po jų derliaus nuėmimo žemė būna supuolusi,

piktžolėta ir suslėgta, todėl reikia suarti plūgais su sraigtinėmis ar pusiau sraigtinėmis

verstuvėmis. Jei dirvos nėra supuolusios tuomet rudenį užtenka supurenti kultivatoriumi arba

skutiku. Kai vasariniai kviečiai sėjami po žieminių ar vasarinių miglinių ar ankštinių javų,

dirva skutama. Dirvas nuskutus, akėjama, tam kad sudygtų ir atželtų piktžolės. Praėjus 2–3

savaitėms apariama plūgais. Pavasarį priešsėjiniam žemės dirbimui naudojami kombinuoti

priešsėjiniai dirbimo agregatai (kitaip dar vadinai „germinatoriais“). Sukultūrintas, lengvas ir

nepiktžolėtas dirvas sėjai galima paruošti vienu važiavimu, o sunkias ir rudenį blogai išdirbtas

reikia dirbti dviem etapais. Pirmasis etapas tik pradžiuvus dirvai, ją voluoti, antrasis – dirbti

kombinuotais priešsėjinio dirbimo agregatais (Petraitis, Semaškienė, 2005).

Trąšos norma visada pasirenkama atsižvelgiant į tai kokie yra azoto, fosforo ir kalio

kiekiai dirvožemyje, kokia granuliometrinė sudėtis, rūgštumas ir humusingumas. Geras

kviečių derlius gaunamas, kai priešsėlis patręštas mėšlu. Vasariniai kviečiai dažniausiai

tręšiami tik mineralinėmis trąšomis. Azotu vasariniai kviečiai tręšiami prieš sėją (N90), galima

ir po sėjos, tik svarbu suspėti iki augalų krūmijimosi tarpsnio. Planuojant didesnį nei vidutinis

derlius, trąšų norma skaičiuojama pagal tai, kiek išnešama maisto medžiagų su derliumi ir

atsižvelgiama į siekiamą kokybę. Vienai tonai grūdų išauginti reikia N22P10K20 trąšų. Trąšų

norma tiksliau skaičiuojama atsižvelgiant į dirvožemio rūgštumą, granuliometrinę sudėtį.

Azoto norma tikslinama pagal humuso kiekį, fosforo ir kalio normos koreguojamos pagal tai

kiek šių elementų yra dirvožemyje (). Trąšų efektyvumas priklauso nuo meteorologinių

sąlygų, trąšų formos, dirvožemio turtingumo, tręšimo laiko ir kokybės (Janušauskaitė,

Mašauskas, 2004; Petraitis, Semaškienė, 2005).

Sėjai naudojama tik veislinė sertifikuota, daigi ir švari sėkla. Sėklos pasirinkimas ir

pasėjimas yra pirmas etapas, jis nulemia visą pasėlio produktyvumą. Lauko daigumas būna

15–20 proc. mažesnis negu, laboratorinis daigumas. Teigiama, kad norint gauti gerą derlių,

reikia siekti, kad 1 m2 vasariniai kviečiai išaugintų 600 produktyvių stiebų (Petrulis, 1997).

Sėklos kokybė nulemia jos daigumas, stambumas, švarumas ir sveikumas. Literatūroje

rašoma, kad nuo senų laikų Lietuvoje, vasariniai kviečiai buvo sėjami anksti, tokiu pat laiku

kaip ir avižos. Vasarinių kviečių sėjos optimalus laikas baigiasi balandžio 20–25 d.

(Lazauskas, 1998). Vasarinių kviečių sėklos norma svyruoja nuo 180 kg ha-1 iki 230 kg ha-1.

Sėklos norma priklauso nuo to, kokiame Lietuvos regione sėjama: Vakarų zonoje – 180–220

kg ha-1, Vidurio – 180–220 kg ha-1, Rytų – 190–230 kg ha-1 (Petraitis, Semaškienė, 2005;

Šlapakauskas, Duchovskis, 2008). Sėjos gylis turi labai svarbią reikšmę – sėklos geriau

19

sudygsta, pasėtos negiliai. Nors teigiama, kad lengvesnėse ar su perdžiūvusiu paviršiumi

dirvose reikėtų sėti giliau, sunkesnėse – sekliau. Literatūros duomenimis, Lietuvos

lengvesnėse dirvose reikia sėti 4–5 cm gyliu, o kitokiose – 3–5 cm gyliu (Petrulis, 1997;

Lazauskas, 1998).

Dėl piktžolių, ligų ir kenkėjų Lietuvoje patiriami nuostoliai siekia 20–30 proc.

potencialaus vasarinių kviečių derliaus, kartais net iki 50 proc. Nuostoliai dėl piktžolių

patiriami todėl, kad vasariniai kviečiai piktžoles stelbia prasčiausiai nei kiti vasariniai javai.

Vasarinius pasėlius daugiausiai užteršia ankstyvos pavasarinės piktžolės: balanda, garstukas,

svėrė, vijoklinis pelėvirkštis, daržinė žliūgė, tuščioji aviža ir kt. Dar vasarojuje dažnai

randama kibiojo lipiko, usnies ir aklės. Kaip ir žieminius pasėlius taip ir vasarinius svarbu

apsaugoti nuo piktžolių laiku, kol jos nedidelės, nesubrandinę sėklų. Herbicidai parenkami

pagal tai, kokios piktžolės vyrauja labiausiai. Purkšti rekomenduojama trijų lapelių tarpsniu, t.

y. kai piktžolės turi 2–3 lapelius (Petrulis, 1997; Petraitis, Semaškienė, 2005; Židonienė,

2011).

Be piktžolių pasėlius dar svarbu apsaugoti ir nuo ligų bei kenkėjų. Pagrindinės

kviečių ligos yra miltligė (Blumeria graminis), lapų septoriozė (Stagonospora nodorum),

dryžligė (Drechslera tritici-repentis), rudosios rūdys (Puccinia recondita) ir varpų fuzariozė

(Fusarium sp.). Ligos plinta esant nepalankiems veiksniams ir meterologinėms sąlygoms

augimo metu. Todėl dažnai tenka naudoti fungicidus. Jie naudojami bamblėjimo pradžioje,

pasirinkimas ir purškimo dažnumas priklauso nuo ligų plitimo (Petrulis, 1997; Petraitis,

Semaškienė, 2005; Židonienė, 2011).

Dažniausiai paplitę kenkėjai ieviniai amarai (Rhopalosiphum padi), tripsai

(Limothrips denticornis, Haplothrips aculeatus), lemai (Lema malanopus, L. cyanella). Po

vasarinių kviečių plaukėjimo jų varpų sultimis maitinasi javiniai amarai (Macrosiphum

avenae). Kenkėjai naikinami insekticidais, geriausiai veikiantys insekticidai yra kontaktiniai ir

sisteminiai. Insekticidus reikia naudoti, kai kenkėjų kiekis pasiekia žalingumo ribą.

Pavyzdžiui, krūmijimosi metu ant 50 proc. apniktų augalų randama 1–2 amarai, o bamblėjimo

metu būna daugiau nei 10. Purškimai insekticidais derinami su mikroelementų, kompleksinių

trąšų ar skysto azoto purškimais (Petrulis, 1997; Petraitis, Semaškienė, 2005; Židonienė,

2011).

Vasariniai kviečiai yra atsparūs išgulimui. Tačiau kartais pasitaiko išgulimo rizika,

jeigu pasėliai gausiai tręšti azotu ir vyrauja nepalankios meteorologinės sąlygos. Išgulimo

rizika iškyla lietingais metais. Nuo išgulimo galima naudoti Lietuvoje registruotas veiklias

medžiagas (Petraitis, Semaškienė, 2005).

20

Vasariniai kviečiai subręsta vieni iš paskutiniųjų varpinių javų (Petrulis, 1997;

Židonienė, 2011). Bet pasiekę kietosios brandos pradžią, dar nebūna tinkami nupjauti.

Visiškai subręsta dar po 5–6 dienų ar ilgiau. Tačiau suvėlinti pjūties negalima, nes tuomet

galima patirti derliaus nuostolius, leistinas derliaus nuostolis yra iki 1,5 proc. Kviečiai

pjaunami visiškai subrendę, pasiekę kietąją brandą. Geros kokybės grūdai būna, kai jų drėgnis

pjūties metu būna nuo 14 iki 19 proc., o optimaliausias grūdų drėgnis sėkliniuose pasėliuose –

16–17 proc. Per drėgni grūdai yra labiau pažeidžiami, prasčiau laikosi sandėliuose ir puola

įvairūs mikroorganizmai.

Taigi, kai nupjautų grūdų drėgnis yra didesnis nei 16 proc., juos reikia džiovinti.

Dažnai drėgnumą didina kartu esančios piktžolės. Todėl, labai svarbu pirmiausia grūdus

išvalyti ir tada džiovinti (Petraitis, Semaškienė, 2005).

1.2. Makro- ir mikroelementų bei organinių trąšų svarba javams

Augalų augimas, vystymasis, derliaus kiekis ir kokybė priklauso nuo mineralinės

mitybos elementų gaunamų iš dirvožemio arba iš trąšų. Kai kurių elementų augalams reikia

daug didesnių kiekių nei kitų. Elementai yra suskirstyti į dvi pagrindines grupes:

makroelementai (azotas, fosforas, kalis, kalcis, magnis ir siera) ir mikroelementai (boras,

molibdenas, manganas, varis, cinkas, kobaltas ir geležis. Pagrindiniai elementai, kurių

augalams reikia daugiausiai, yra trys: azotas (N), fosforas (P) ir kalis (K). Žinoma augalai

negali augti be kitų makro- (antrinių) elementų, kurių reikia mažesnių kiekių. Antriniai

elementai: kalcis (Ca), magnis (Mg) ir siera (S) (Darwish et al., 1995; Legreid, 1999; Imran,

Garmani, 2011).

Azotas (N). Lietuvoje ir užsienyje atliktų tyrimų duomenimis nustatyta, kad azotas

yra vienas iš svarbiausių elementų, kuris padeda formuoti, padidinti ir pagerinti derliaus

kokybę (Demotes – Mainard et al., 1999). Tačiau Perrenoud (1990) ataskaitoje, pateikti

duomenys rodo kad azotas padidina augalų neatsparumą kenkėjams ir ligoms, tai patvirtina ir

kiti tyrėjai (Hebbar et al., 2004). Azoto trūkumą galima pamatyti jau augalo krūmijimosi

pradžioje. Esant nepakankamam azoto kiekiui, varpiniai augalai prastai arba net visai nustoja

formuoti ūglius, augalai tampa ligoti (Imran, Gurmani, 2011).

Taigi, azotas dalyvauja visuose augalo medžiagų apykaitos procesuose. Taip pat jis

yra kaip sudedamoji dalis tokių cheminių junginių kaip: aminorūgštys, chlorofilas, alkaloidai,

gliukozinolatai, fosfatidai, fermentai, vitaminai ir kt. (Danill, Triboi, 1999). Vokietijoje buvo

atlikti tyrimai, kurių metu buvo nustatyta, kokį kiekį azoto augalai įsisavina skirtingais

augimo tarpsniais. Dygimo metu ir vystantis pirmiems lapeliams, kviečiai dažniausiai

21

įsisavina iki 8% azoto, krūmijimosi metu iki 28%, bamblėjimo – iki 36%, plaukėjimo ir

žydėjimo – iki 12%, o grūdų brendimo metu – iki 16% viso pasisavinamo kiekio (Schiling,

2000). Tyrimais nustatyta, kad azoto trąšos panaudotos vėlesniais augalų vystymosi

tarpsniais, pagerina kviečių kokybinius rodiklius (Sylvester-Bradley et al., 1997; Daniel,

Tribol, 1999; Janušauskaitė, Mašauskienė, 2001). D. Janušauskaitė ir V. Mašauskas (2004)

apibendrinę savo tyrimų rezultatus nurodo, kad azoto trąšos didina kviečių baltymingumą

glitimo kiekį, sedimentaciją, tačiau mažina glitimo kokybę bei didinao glitimo deformacijos

indeksą. Tyrimo duomenis, azoto trąšos azoto kiekį vasarinių kviečių derliuje padidina nuo 51

iki 83%, o jei tręšiama papildomai, tada vasariniai kviečiai bendrojo azoto sukaupia net 5%

daugiau.

Fosforas (P). Tai dar vienas iš pagrindinių mineralinės mitybos elementų, kuris

reikalingas visuose augalų augimo tarpsniuose (Havlin et al., 1999). Esant fosforo trūkumui

lapai susmulkėja, pasidaro tamsiai žali su violetiniu arba rausvu atspalviu, apatinių lapų

kraštai būna tamsiai rudi ir užsiriečia, derlius ilgiau bręsta, pakinta derliaus kokybė (Vaišvila

ir kt., 2001; Imran, Gurmani, 2011).

Kai fosforo pakanka, augalai turi išsivysčiusią šaknų sistemą, iš dirvožemio geriau

pasiima drėgmę ir maisto medžiagas (Bundinienė, 2001; Vaišvila, 2001). Kad augalai

normaliai augtų, o vėliau duotų gerą derlių, augalams pakanka mažos fosforo koncentracijos

(0,5 mg-1 P2O5) dirvožemio tirpale. Kenksmingo fosforo kiekio augalams nebūna

(Vaizgirdaitė, 1999).

Kaip žinoma augalus galima tręšti ne tik per šaknis, bet ir per lapus. Tačiau, atliktų

tyrimų duomenimis, nustatyta, kad tręšimas per lapus nėra pagrindinis tręšimo būdas.

Nepaisant to, kad fosforas greit pasklinda visame augale, per lapus gaunamas fosforas gali tik

sumažinti jo trūkumą tam tikru momentu, bet neužtikrina normalios augalų mitybos. Tręšimas

per lapus naudingas tik, kai reikia pagreitinti pagrindinės produkcijos brendimą

(Šlapakauskas, Kučinskas, 2008).

Per didelis tręšimas fosforo trąšomis dirvožemiui kenkia. Jame susidaro netirpūs

fosforo junginiai, todėl blogėja dirvožemio kokybė ir kinta pH (Omar, 1998).

Kalis (K). Kalis vaidina svarbų vaidmenį fotosintezės, kvėpavimo, angliavandenių

transportavimo procesuose. Kalis reguliuoja vandens kiekį augaluose, sumažina neigiamą

druskų poveikį augalams, dalyvauja transpiracijos procese (Kučinskas ir kt., 1999; Imar,

Gurmani 2011). Kalio trąšos padidina atsparumą: šalnoms, sausroms, ligoms ir išgulimui

(Hebbar et al., 2004),

Kai kviečiams trūksta kalio, pirmiausia pagelsta apatinių lapų viršūnės, vėliau jos

paruduoja ir apmiršta, o patys augalai būna žemi ir silpni. Todėl jie dažnai išgula (Kučinskas

22

ir kt., 1999). Trūkumas dažniausiai pastebimas tokiuose dirvožemiuose kaip: velėniniuose

jauriniuose, miškų pilkžemiuose, raudonžemiuose, durpynuose, smėlio ir priesmėlio

dirvožemiuose (Vaišvila, 2001).

Tręšimui dažniausiai naudojamos kalio chloridas (KCl) ir kalio druska

(KCl+mKCK·nNaCl). Kalio trąšos turi chloro, o kai kurie augalai jautrūs šiam elementui,

todėl dažniau naudojamas kalio sulfatas (K2SO4). Kalio trąšomis rekomenduojama tręšti iš

rudens arba anksti pavasarį. Kalio sulfatas turi 45 – 52% kalio ir naudojamos tręšti augalams,

kurie jautrūs chlorui. Kalio chloridas turi 60% kalio, o kalio druska turi apie 40% kalio. Javai

yra vieni iš tų augalų kurie pakenčia chlorą, todėl jie gali būti tręšiami kalio chloridu. Jei kalio

chlorido trąšos įterpiamos rudenį tai iki pavasario chloras išsiplauna (Gatulienė, Krepšienė,

2006).

Kalcis (Ca). Kalcis yra sudedamoji augalų ląstelių sienelės dalis, skatina šaknų

augimą ir vystymąsi, didina augalų atsparumą išgulimui ir nepalankioms augimo sąlygoms.

Kalcio koncentracija augaluose svyruoja 0,2–1,0%. Dirvožemyje kalcio randama kalcio

karbonato pavidalu (CaCO3). Kalcis skatina šaknų vystymąsi ir sveikatingumą. Esant kalcio

trūkumui augalų viršūniniai pumpurai nustoja augti arba apmiršta, augalai pasidaro tamsesnės

spalvos ir atsiranda stiebo susilpnėjimas (Imran, Gurmani, 2011).

Magnis (Mg). Magnis yra chlorofilo sudedamoji dalis, dalyvauja fotosintezės

procesuose, pernešant augale fosforą, cukrų ir krakmolą, taip pat dalyvauja kituose

fiziologiniuose ir biocheminiuose procesuose (Carmak, Kirby, 2007; Roemheld, Kirkby,

2007; Imran, Gurmani, 2011).

Pastebėta, kad požiūris į tręšimą magniu ir magnio poreikį augalams, skirtingose

šalyse skiriasi. Tai patvirtina 2006 – 2007 metais atlikti vokiečių organizacijos VDLUFA

dešimties šalių tarplabaratoriniai tyrimai. Šių tyrimų metu įvairiose Vidurio ir Rytų Europos

šalyse buvo paskaičiuota magnio trąšų norma vienai tonai derliaus, kartu įvertinus šalutinę

produkciją, vasarinių kviečių intervalo ribos svyravo nuo 1,2 iki 3,2 kg t-1 (Fotyma, Dobers,

2008).

Esant magnio trūkumui, sulėtėja fotosintezės procesas, lapai pažeidžiami chlorozės.

Jo trūkumas pastebimas rūgčiuose ir lengvuose dirvožemiuose. Kai magnio pakanka, augalai

lengviau ištveria sausras, karščio ir šviesos intensyvumą (Rosen, 2000; Imran, Gurmani,

2011). Pastebėta, kad Baltijos šalyse magnio naudojimas nėra populiarus (Fotyma, Dobers,

2008). Lietuvoje net nėra rekomendacijų kaip tręšti magnio trąšomis (Staugaitis,

Rutkauskienė, 2012).

23

Siera (S). Siera skatina fotosintezę, kvėpavimą, chlorofilo gamybą, azoto ir anglies

apytaką, fermentų ir eterinių aliejų susidarymą, maisto medžiagų pasisavinimą (Imran,

Gurmani, 2011).

Sieros kitimai dirvožemyje neigiamai veikia kviečių kokybę ir taip pat apsunkina

kviečių panaudojimo procesus. Pvz.: tešla pagaminta iš kvietinių miltų, kuriems buvo

naudojami kviečiai su mažu sieros kiekiu, minkosi daug prasčiau. Todėl tinkamas tręšimas

siera užtikrina didelį ir kartu geros kokybės derlių (Guzys, Aksomaitienė, 2005; Imran,

Gurmani 2011).

Literatūroje teigiama, kad į kviečių grūdus iš lapų pereina apie 33% sieros, o azoto –

75%. Todėl svarbu, viso augimo metu išlaikyti sieros prieinamumą, kad vėliau jos susikauptų

grūduose. Norvegijoje atlikto bandymo metu pastebėta, kad sieros normą didinant nuo

vidutinės iki didelės, derliaus kiekis kinta mažai, o kokybė – kinta. Todėl manoma, kad tai

ateityje bus svarbu ir nulems produkcijos kokybę (Staugaitienė ir kt., 2013).

Be makroelementų augalams vystytis ir augi reikia ir mikroelementų, tačiau

mažesniais kiekiais, nei makroelementų. Reikalingi mikroelementai yra: boras (B),

molibdenas (Mo), manganas (Mn), varis (Cu), cinkas (Zn), kobaltas (Co) ir geležis (Fe)

(Legreid, 1999).

Boras (B). Boras skatina šaknų augimą ir vystymąsi, fermentų aktyvumą ir

kvėpavimą, didina atsparumą ligoms. Jis reguliuoja azoto, kalio ir kalcio santykį augaluose.

Todėl jo trūkumai pastebimi dirvožemiuose, kuriuose yra nemažai azoto, kalio ir kalcio. Tiek

boro trūkumas, tiek perteklius kenkia augalo augimui ir vystymuisi. Trūkumai pasireiškia

esant šaltam, drėgnam ir sausringam orui (Imran, Gurmani, 2011). Tuomet sulėtėja šaknų ir

antžeminių ūglių augimas, prasideda augimo kūgelių nekrozė, viršūnės nustoja augti, augalai

gelsta ir sunkiau pasisavina kalcį (Барбер, 1988).

Boro įsisavinimui įtakos turi dirvožemyje esančios organinės medžiagos,

sukultūrinimo laipsnis, tręšimas kalio, kalcio ir azoto trąšomis, dirvožemio kalkinimas ir t.t.

Taigi reikalingas papildomas tręšimas boru, išberiant trąšas ant dirvos arba tręšiant per lapus,

nes jis sunkiai pasisavinamas (Shorrocks, 1997; Dordas, 2006).

Molibdenas (Mo). Jis yra reikalingas visiems pasėliams, bet jis vaidina svarbesnį

vaidmenį ankštinių augalų ir gumbelinių bakterijų azoto fiksacijoje. Šis elementas dar skatina

chlorofilo sintezę, stiprina fotosintezę ir padidina krakmolingumą. Molibdeno augalams

pritrūksta, kai dirvožemiai yra rūgštūs arba juose mažai organinių medžiagų. Esant molibdeno

trūkumui augalai sukaupia daugiau nitratinio azoto (Kučinskas ir kt., 1999; Šlapakauskas,

Kučinskas, 2008; Imran, Gurmani, 2011). Lyginant su varpiniais javais, daugiausiai (5–6

kartus) molibdeno sukaupia ankštiniai augalai. Tokie augalai kaip dobilai, liucerna ir kiti

24

pašalina didžiausius molibdeno kiekius (Kučinskas ir kt., 1999). Šio elemento prieinamumą

augalams gerina kalkinimas, humusingumo didinimas, tręšimas organinėmis trąšomis

(Барбер, 1988).

Manganas (Mn). Mangano veikimas padidina cukraus ir vitamino C kaupimąsi

augaluose. Augalams trūkstant mangano, kaupiasi geležis ir pabąla lapai, nes sumažėja

chlorofilo kiekis t.y. susergam chloroze. Jo trūkumas pastebimas lengvos sudėties

dirvožemiuose. Šis elementas dalyvauja augalo fiziologiniuose procesuose, augalo ląstelių

apykaitos reakcijose, didina ir gerina jo kokybę (Humphries ir kt., 2007; Šlapakauskas,

Kučinskas, 2008).

Varis (Cu). Jis dalyvauja lignino formavime, baltymų ir angliavandenių apykaitoje.

Jis veikia kaip daugelio skirtingų metabolinių veiklų katalizatorius augale (Imran, Gurmani,

2011). Šio elemento prieinamumas ir judrumas priklauso nuo kritulių kieko. Drėgname

dirvožemyje jo judrumas padidėja, o džiūstant – mažėja. Atsiradus vario trūkumui atsiranda

tikimybė, kad augalai pradės kaupti geležį (Томсон,Троу, 1982). Trūkumas turi įtakos

chlorofilo gamybai, augalų augimui, lapų spalvai (pagelsta). Grūdinių augalų jauni lapai

pakeičia spalvą, stiebai lieka trumpi (Imram, Gurmani, 2011). Vario perteklius turi toksinį

poveikį ir atsiranda tikimybė augalams susirgti chloroze (Kopsel, Kopsell, 2007).

Cinkas (Zn). Cinkas įeina daugiau nei į 30 fermentų sudėtį, dalyvauja azoto

apykaitoje ir fosfatų mainuose augale. Esant šio elemento trūkumui mažėja cukringumas,

padidėja organinių rūgščių kiekiai, sutrinka baltymų sintezė. Požymiai: dėmėti viršutiniai

lapai, lapai įgauna tamsiai gelsvą ir bronzinį atspalvį (Storey, 2007; Imran, Gurmani, 2011).

Cinko kiekiai augaluose priklauso nuo dirvožemio, o patekimas į augalą kinta nuo augalo

biologinių ypatybių (Šlapakauskas, Kučinskas, 2008).

Kobaltas (Co). Šis elementas turi įtakos cukrų, vitamino C ir B12 bei riebalų

kaupimuisi augale, taip pat turi įtakos chlorofilo sintezei (Talukder, Sharma, 2007). Kobalto

daugiausiai turi pupiniai (ankštiniai) augalai, o mažiausiai javai. Jo patekimui į augalus turi

reikšmės ir dirvožemio rūgštumas (Šlapakauskas, Kučinskas, 2008). Kobalto dėka padidėja

miežių, rugių, ankštinių augalų, cukrinių runkelių ir kitų augalų derlingumas (Kučinskas,

1999).

Geležis (Fe). Geležis svarbi oksidacijos-redukcijos reakcijose. Taip pat įeina į

fermentų, skatinančių chlorofilo susidarymą, yra katalazės, peroksidazės, citochromoksidazės

dalis. Esant jos trūkumui lapuose sumažėja chlorofilo (lapai pabala) ir auksinų kiekiai,

sulėtėja augalų augimas, ant jaunų lapų pasireiškia chlorozė. Varpiniai augalai iš dirvos paima

1,5 kg ha-1. Geležies toksiškumas įprastas daugeliui augalų. Atsiradus geležies pertekliui lapai

paruduoja, o senesni net žūsta (Römheld, Nikolic, 2007; Imran, Gurmani, 2011).

25

Mėšlu vadinamos įvairių gyvulių ir paukščių išmatos arba jų mišinys su kraiku.

Išmatos būna skystosios ir kietosios. Mėšlas gali būti dviejų rūšių: kraikinis ir bekraikis. Tai

priklauso nuo tvarto konstrukcijos ir gyvulių laikymo būdo. Mėšlas gali būti tirštas, pusiau

skystasis ir skystasis, tai priklauso nuo mėšle esančių sausųjų medžiagų. Pagal gyvulių rūšį

mėšlas skirstomas į galvijų, kiaulių, arklių, avių, vištų, ančių, kalakutų ir kt. (Šlapakakauskas,

Kučinskas, 2008). Mėšle yra azoto, fosforo, kalio, kalcio, magnio, taip pat yra ir

mikroelementų, fermentų, augimo stimuliatorių, bei vitaminų. Jame gausu įvairiausių

mikroorganizmų, aktyvinančių dirvožemio mikrofaunos veiklą. Mėšlas yra organinė trąša,

kurios poveikis juntamas ne vienus metus. Per visą veikimo laikotarpį iš mėšlo paimama apie

50–60% jame esančio azoto, iki 50% fosforo ir iki 80% kalio (Žekonienė, 2002). Nuolatos

tręšiant mėšlu, sumažėja dirvožemio rūgštumas, padidėja jo sorbuojamoji geba, taip pat kaip

jau minėta, įterpiama įvairių makro- ir mikroelementų, fiziologiškai aktyvių medžiagų,

mikroorganizmų. Mėšlas turi įtakos agrocheminėms dirvožemio savybėms, fizikinėms

dirvožemio savybėms, mikrobiologinėms dirvožemio savybėms, dirvožemio drėgmei ir

dirvožemio oro režimui. Tręšimo mėšlu trūkumas – padidėja pasėlių piktžolėtumas, t.y.

dirvožemyje gali padidėti piktžolių sėklų atsargos, o pasėliuose – piktžolių skaičius ir rūšinė

sudėtis (Čiuberkis, 1995, 1996). Kaip jau minėta, mėšle yra visi pagrindiniai maisto

elementai, tačiau jų nėra tiek, kad pilnai užtektų augalų mitybai, todėl dar reikalingas ir

mineralinis tręšimas. Naudojant mišrią tręšimo sistemą, organinėse trąšose esančios huminės

medžiagos sušvelnina dirvožemio tirpalo reakcijos pokyčius, sumažina druskų koncentraciją

ir apsaugo jautrius augalus nuo nepalankių veiksnių (Repšienė ir kt., 2005). Atliktų tyrimų

Lietuvos agrarinių ir miškų mokslų centro (LAMMC) Vėžaičių filiale, duomenimis nustatyta,

kad kasmet sistemingai tręšiant mineralinėmis trąšomis, mėšlo fone, pagerėjo nepasotintųjų

balkšvažemių (Albeluvisols) agrocheminės savybės, padidėjo humusingumas, sumažėjo

mainų ir hidrolizinis rūgštumai, padidėjo sorbuotų bazių suma (Čiuberkienė, 1997). Kiti

tyrimai atlikti LAMMC Perlojos bandymų stotyje ir Vokės filiale, parodė, kad taip pat

sistemingai tręšiant didelėmis mėšlo normomis automorfinį smėlžemį (Arenosols), jame

pagausėjo organinės medžiagos. Užsienyje (Latvijoje, Čekijoje) atliktų tyrimų duomenimis,

nustatyta, kad geriausius rezultatus duoda mėšlo, mineralinių trąšų ir kalkinimo derinimas

(Repšienė ir kt., 2005).

Vasariniai kviečiai geriau dera ir subrandina geresnį grūdų derlių, kai sėjami po

mėšlu tręštų priešsėlių (Petraitis, Semaškienė, 2005).

26

1.3. Žuvų atliekos ir jų panaudojimas

Žuvies pramonė yra plačiai besivystanti šaka. Per metus pagaunama apie 100

milijonų tonų žuvų. Žuvų atliekos – tai aukštos biologinės vertės antrinės žaliavos, kurios

susidaro perdirbimo metu. Tokios atliekos vidutiniškai sudaro apie 50–60% žuvies kūno

masės (Shahidi, 2007). Kaip antrinė žaliava panaudojama tik apie 15% žuvų atliekų. Ta maža

antrinės žaliavos dalis naudojama: pašarams, farmacijoje, žemės ūkyje ir kt.

(Koscelkovskienė, 2012).

Žuvų emulsija ir tirpiais žuvies miltais prekiaujama tarptautiniu mastu. Tačiau

nepaisant to, kad šie atliekų produktai pripažinti, kaip azoto ir fosforo trąša ar kitų trąšų

komponentas, vis dar nėra pakankamai daug informacijos apie poveikį augalų augimui ir

vystymuisi (Novelo et al., 1998; Jeng et al., 2006). Kadangi nežinoma apie jų poveikį augalų

auginimui ir vystymuisi, tai kartu mažai informacijos ir apie tai kaip žuvų kaulų emulsija ar

miltai veikia konkrečių pasėlių mikroorganizmus (Khaled, 2003).

Žuvų miltai – tai produktas, kuris gaunamas džiovinant, malant ar kaip kitaip

apdirbant žuvį ir žuvies atliekas, be kitų papildomų priedų. Šie miltai naudojami miltelių

pavidalu, kaip maistinių medžiagų turinti pašarų sudedamoji dalis (Simon, 2001) ir aukštos

kokybės organinės trąšos. Šį produktą galima pagaminti iš beveik bet kokio tipo jūrų gėrybių,

kurios yra netinkamos vartoti žmonėms (Miles, Chapman, 2006).

Gyvulių šėrimas produktais, kurie gaunami iš žuvies nėra naujiena. Apie tai buvo

minima jau XIV amžiuje, Marco Polo kelioniniuose užrašuose. Šiuo metu žuvų miltai

naudojami ruošiant pašarus gyvuliams, naminiams gyvūnams bei kailiniams žvėreliams. Nuo

1994 metų pašaras galvijams su žuvų miltais buvo uždraustas. Buvo nustatyta, kad toks

pašaras gali sukelti virusinę spongiforminę encefalopatiją (karvių pasiutligė). Šiuo metu

draudimas atšauktas (Rolfe, 2000; Kamphues, 2002).

Iki 1910 metų žuvų kaulai buvo naudojami kaip trąša. Atlikus įvairiausias chemines

analizes, nustatyta, kad kaulų miltuose yra nemažai organinių medžiagų, azoto, fosforo bei

kalcio. Žuvų miltai naudojami kaip lėto veikimo trąšą (Rolfe, 2000).

Žuvų miltuose yra dideli kiekiai azoto ir fosforo, organinių medžiagų ir įvairių

mikroelementų, todėl, kad jie buvo ir šiuo metu naudojami kaip alternatyvi trąša (Cayuela et

al., 2008). Žuvų miltai naudojami dirvožemio gerinimui ir daržovių produkcijos didinimui

(Blatt, McRae, 1998). Yra žinoma, kad žuvies atliekos sumažina tikimybę plisti augalų

parazitiniams nematodams (Abbasi et al., 2002). Žuvų miltuose yra azoto (N 8%), fosforo (P

7%), todėl žuvų miltai pradėti naudoti, kaip ekologinė organinė trąša (Jeng et al., 2006;

Wilcox, 2011).

27

Beikeris ir kt. (1989) atliko nemažai įvairiausių laboratorinių tyrimų, dėl fosforo

prieinamumo iš kaulų miltų. Tai įrodė, kad žuvų miltai yra geresnis fosforo šaltinis negu iš

fosfatinės uolienos. Kituose tyrimuose buvo nustatyta, kad kaulų miltai ištirpsta, todėl jų

veiksmingumas kaip trąšos sustiprėja, o taip pat praturtina dirvą azotu ir fosforu, skatina

mikroorganizmų veiklą. Kaip trąša tinkama naudoti rūgščiose (pH>6) dirvose, dėl augalams

lengviau prieinamo fosforo (Bekele, Höfner, 1993; Surendra et al., 1993).

Tyrimai su pomidorais parodė, kad pomidorų derlius, kurie buvo auginti patręšus

organinėmis azoto trąšomis (kaulų miltais) buvo toks pat kaip patręšus neorganinėmis azoto

trąšomis (Montagu, Goh, 1990).

Pastebėta, kad į dirvožemį įmaišius kaulų miltų, sumažėja sergamumas bulvių šašais,

ir parazitinių nematodų populiacijos (Lazarovits et al., 1999).

L. Salomonsono ir kitų (1994, 1995) atliktų tyrimų duomenimis, vasariniai kviečiai

geriau pasisavina azotą patręšus kaulų miltais nei kiaulių srutomis, o azoto kiekis trąšose

veikia taip pat kaip ir azotas esantis karbamido trąšose. Taip patręšti kviečiai duoda kokybišką

derlių (Fredriksson et al., 1997, 1998).

Žuvies emulsija nuo kaulų miltų skiriasi savo turimomis medžiagomis ir jų kiekiais.

Emulsija gaminama iš sudžiovintų sumaltų žuvų atliekų, turi nemalonų kvapą. Azoto yra nuo

4 iki 10%, fosforo – 1–9%,o kalcio – 0,3–1,9%. Žuvų emulsija naudojama kaip augalų

auginimo terpė, maisto medžiagų didintoje ir apsauga nuo bakterijų ir aktomicetų (Wilcox,

2011).

Žuvų atliekos su bakterijomis ir grybeliais skatina uolinio fosfato tirpimą, taip

padidėja galimybės augalams pasisavinti fosfatą. Kadangi bakterijos su grybais minta žuvies

mitybos medžiagomis ir tuo pačiu gamina rūgštį, ji tirpdo uolinį fosforą, todėl jis pasidaro

prieinamas augalams. Visas šis procesas vyksta dirvožemyje, tačiau jis yra gana lėtas

(Chitralekha et. al, 2000).

Atlikus tyrimą su ridikėliais, nustatyta, kad ridikėlių augimą skatina augimo

bakterijos kurios yra naudojamos kartu su žuvų emulsija. Pastebėta, kad žuvų emulsija veikia

ne tik kaip neorganinės maisto medžiagos, bet ir kaip mikrobiologijoje gaminamas augalų

augimo reguliatorius (Aung, Flick, 1980; Emino 1981).

28

2. TYRIMŲ METODAI IR SĄLYGOS

2.1. Tyrimų atlikimo vieta, laikas

Aleksandro Stulginskio universitete, agroekosistemų ir dirvožemio mokslų institute

2014 m. atliktas vegetacinis eksperimentas, siekiant įvertinti šalutinio biodujų gamybos

produkto – žuvų kaulų miltų su mėšlu po biodujų gavybos (toliau šalutinis biodujų gamybos

produktas) – poveikį vasariniams kviečiams 'Nawra'.

Vegetaciniai indai užpildyti substratu paruoštu iš vidutinio sunkumo priemolio.

Substrato paruošimui naudotas 0–25 cm dirvožemio armens sluoksnis. Substratas įvertintas

pagal pH, visuminio ir mineralinio azoto, judriųjų fosforo ir kalio, kalcio ir magnio kiekius

(2.1.1 lentelė). Eksperimentui skirtas substratas buvo artimas neutraliam, mažo azotingumo,

mažo ir vidutinio fosforingumo, mažo kalingumo, turintis pakankamą kalcio kiekį ir didelį

magnio kiekį. Mineralinės mitybos elementų kiekis ir tikslus substrato pH įvertintas paruošus

substratą. Pagal eksperimento variantus, šalutinis biodujų gamybos produktas įterptas į

paruoštą substratą. Substrato drėgnis – 28%, t.y. 60% nuo pilno drėgmės imlumo.

2.1.1 lentelė. Dirvožemio agrocheminė charakteristika

ASU, 2014 m.

Rodikliai Matavimo vienetai Svyravimo ribos

Visuminis azotas % 0,15

Mineralinis azotas kg ha-1 67,7

Judrusis fosforas (P2O5) mg kg-1 88–110

Judrusis kalis (K2O) mg kg-1 51–68

Kalcis mg kg-1 7748

Magnis mg kg-1 652

2.2. Eksperimento variantai

Eksperimento variantai:

1. Kontrolė (netręšta).

2. 18 t ha-1 šalutinio biodujų gamybos produkto (504 g vegetaciniam indui).



Vasariniai kviečiai 'Nawra' auginti 5 l talpos vegetaciniuose induose po 25 augalus

kiekviename. Eksperimento variantai – 4, pakartojimai – 6. Vasariniai kviečiai vegetaciniuose

induose auginti nuo sudygimo (BBCH 00) iki bamblėjimo (BBCH 39–49) tarpsnio pabaigos.

29

2.3. Tyrimų ir analizių metodai

Pirminiam agrocheminiam substrato įvertinimui (prieš eksperimentą) jungtinis

dirvožemio mėginys sudarytas iš keturių ėminių.

Dirvožemio analizės atliktos naudojantis norminiais aktais šiais metodais:

pHKCl – 1N KCl ištraukoje – potenciometriniu (ISO 10390:2005);

judrieji fosforas ir kalis – (GOST 26208-84);

mineralinis azotas (N–NO3+N– NH4) – kolorimetriniu, 1N KCl ištraukoje (ISO/ TS

14256-1: 2003);

visuminis azotas – Kjeldalio (ISO 11261: 1995).

kalcis (Ca) – atominės absorbcijos spektrometriniu metodu;

magnis – kalcio chlorido arba Schachtschabel metodu (sutrumpintai CaCl2 ); ėminys

ekstrahuotas 0,0125 M kalcio chlorido tirpalu, dirvožemio ir tirpiklio santykis 1:20,

plakta 1 valandą.

Substrato drėgnis matuotas HH2 drėgnumo matuokliu su SM 200 sensoriumi.

Dirvožemio ėminiai cheminei analizei paruošti pagal ISO 11464 reikalavimus.

Augalų analizės atliktos šiais metodais:

augalų augimo dinamika vertinta kas 7 dienos iki vasariniai kviečiai pasiekė BBCH

39–49 tarpsnį, buvo naudojama matavimo juosta;

asimiliacinis lapų plotas matuotas lapų ploto matuokliu Win Dias;

chlorofilų ir karotinoidų kiekis lapuose nustatytas pagal Wettstein metodiką

(Гавриленко и др., 1975) spektrofotometru (100% acetono ištraukoje) prie tokių

bangos ilgių: chlorofilas a – 622 nm; chlorofilas b – 644 nm; karotinoidai 440 nm).

Pigmentų koncentracija (mg l-1) skaičiuota pagal formules:

Ca = 9,784 D662 – 0,99 D644; Cb = 21,426 D644 – 4,650 D662;

Ca + Cb = 5,134 D622 + 20,436 D644; Ckar = 4,695 D440,5 – 0,268 (Ca + Cb);

kur, Ca – chlorofilo a koncentracija: Cb – chlorofilo b koncentracija mg l-1; Ckar karotinoidų

koncentracija mg l-1; D – eksperimento būdu gauti optinio tankio duomenys, esant

nurodytiems bangos ilgiams; koeficientai – chlorofilo sugėrimo koeficientai prie tam tikro

bangos ilgio.

Pigmentų kiekis (mg 100 g-1) apskaičiuotas pagal formulę:

X = CV 100/n* 1000, kur, C – pigmentų koncentracija mg l-1;

V – pigmentų ištraukos tūris ml (ekstrakto kiekis ml);

n – analizuojamo bandinio masė.

Žuvies kaulų miltų ir mėšlo analizės atliktos šiais metodais:

30

organinė anglis (C) % – anglies analizatoriumi TOC II;

visuminis azotas (N) mg kg-1 – Kjeldalio metodu (ISO 11261);

visuminis fosforas (P) mg kg-1 – kolorimetriniu su amonio molibdatu;

visuminis kalis (K) mg kg-1 – liepsnos emisijos spektrometriniu;

kalcis (Ca) % – ACP-AES (indukciškai palaikomos atominės spinduliuotės spektrą);

magnis (Mg) % – ACP-AES (indukciškai palaikomos atominės spinduliuotės spektrą);

varis (Cu), cinkas (Zn), manganas (Mn), geležis (Fe), boras (B), siera (S) mg kg-1 –

ACP-AES (indukciškai palaikomos atominės spinduliuotės spektrą);

Asimiliacinis lapų ploto matavimai atlikti ASU Bandymų stotyje. Fotosintetinių

pigmentų kiekiai lapuose nustatyti ASU „Maisto žaliavų, agronominių ir zootechninių

tyrimų“ laboratorijoje, augimo dinamika vertinta eksperimento vietoje.

Tyrimų duomenys įvertinti dispersinės analizės metodu naudojantis programų paketu

SELEKCIJA (Tarakanovas, Raudonius, 2003). Duomenys vertinti naudojant vieno veiksnio

duomenų dispersinę analizę. Bandymų duomenų statistinis patikimumas įvertintas mažiausia

esminio skirtumo riba (R05) pagal Fišerio kriterijų. Koreliacija ir regresija atlikta naudojant

kompiuterinę programą STATISTICA 7 (Čekanavičius, Murauskas, 2006; Hill, Levicki, 2005).

Koreliacijos koeficientams ir santykiams nusakyti bei ryšiui tarp tiriamų rodiklių atvaizduoti,

naudotasi programos STATISTICA paketu Nonlinear Estimation (Hill, Levicki, 2005).

2.4. Naudotos priemonės aprašymas

Žuvų kaulų miltų ir šalutinio biodujų gavybos produkto cheminė sudėtis pateikta

2.4.1 lentelėje.

2.4.1 lentelė. Žuvies miltų cheminė sudėtis

Trąša

Visumi-

nis

azotas

Visumi-

nis

fosforas

Visumi-

nis kalis Ca Mg Cu Zn Mn B S

mg kg-1 % mg kg-1

Žuvies

miltai 64040 100223 1750 12 0,29 0,57 93,7 34,6 42,7 2,93

Biodujų gamybos pirminis produktas – žuvies pramonės baltymynės ir riebalinės

atliekos ir kraikinis galvijų mėšlas. Eksperimente naudotas produktas, kurio sudėtyje yra

57,31 % organinės medžiagos, visuminio azoto 135472 (13,5 %) mg kg-1, visuminių fosforo

ir kalio atitinkamai 37687 (3,7 %) ir 45100 (4,5 %) mg kg-1, pH 9,2.

31

3. TYRIMŲ REZULTATAI IR JŲ ANALIZĖ

3.1. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis vasarinių kviečių

fotosintetiniams pigmentams

Fotosintezė yra vienas pagrindinių augalo fiziologinių procesų, lemiančių augalų

derlingumą. Optimalią fotosintezės veiklą užtikrina reikiamas fotosintetinių pigmentų kiekis

ir jų santykis augale (Scebba et al., 2003). Fotosintezės pigmentų sudėtis didele dalimi

priklauso ir nuo aplinkos sąlygų ir veiksnių, augalų augimo ir vystymosi metu (Merzlyak,

Solovchenko, 2002). Ypatingai jautriai chlorofilai reaguoja į mineralinės mitybos elementų

pokyčius, ypač azoto, nes didelė dalis azoto yra šių pigmentų sudėtyje (Kopsell et al., 2004).

Subalansuotas tręšimas – skatina fotosintetinio aparato formavimą, palaiko tinkamą chlorofilų

a ir b santykį (Šlapakauskas, Duchovskis, 2008; Taranavičienė ir kt., 2007).

Chlorofilas a. Analizuojant šio tyrimo duomenis (3.1.1 pav.) nustatyta, kad

didžiausias chlorofilo a kiekis (1,58 mg g-1) ir esminis jo padidėjimas (0,39 mg g-1) buvo

vasarinių kviečių lapuose, tręštų 30 t ha-1 šalutinio biodujų gamybos produkto. Esminis

chlorofilo a kiekio padidėjimas nustatytas ir vasariniuose kviečiuose tręštuose 24 t ha-1

norma. Mažiausi (1,18 mg g-1 ir 1,19 mg g-1) chlorofilo a kiekiai susikaupė netręštuose

(kontrolė) kviečiuose ir kviečiuose tręštuose 18 t ha-1 norma.

3.1.1 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis chlorofilo a kiekiui vasarinių kviečių

lapuose

ASU, 2014 m.

Koreliacinė ir regresinė analizė parodė, kad chlorofilo a kiekis kito priklausomai nuo

šalutinio biodujų gamybos produkto normų pagal kvadratinę lygtį (3.1.2 pav.). Priklausomybė

tarp minėtų rodiklių buvo labai stipri (η = 0,994) ir patikima.

-0,50

0,00

0,50

1,00

1,50

2,00

Kontrolė 18 t ha-1 24 t ha-1 30 t ha-1

1,19 1,181,39

1,58

-0,01

0,200,39

mg g-1

Tręšimo variantaiR05 = 0,15

Chlorofilas a mg g-1 ± nuokrypis nuo kontrolės

32

-5 0 5 10 15 20 25 30 35

Produkto norma t ha-1

1,0

1,1

1,2

1,3

1,4

1,5

1,6

1,7

Chlo

rofilo

a k

iek

is m

g g

-1

3.1.2 pav. Vasarinių kviečių chlorofilo a kiekio (y, mg g-1) priklausomumas nuo šalutinio


ASU, 2014 m.

Chlorofilas b. Įvertinus chlorofilo b kiekio duomenis (3.1.3 pav.) nustatyta, kad

didžiausias jo kiekis (0,47 mg g-1) ir esminis (0,11 mg g-1) padidėjimas buvo vasarinių kviečių

lapuose, tręštų 30 t ha-1 šalutinio biodujų gamybos produkto. Ženkliai mažesnis chlorofilo b

kiekis nustatytas vasariniuose kviečiuose tręštuose 24 t ha-1 norma, palyginti su didžiausiu

kiekiu. 18 t ha-1 šalutinio biodujų gamybos produkto norma esminio poveikio šio rodiklio

pokyčiams neturėjo.

3.1.3 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis chlorofilo b kiekiui vasarinių kviečių

lapuose

ASU, 2014 m.

0,00

0,10

0,20

0,30

0,40

0,50


0,360,39 0,41

0,47

0,030,05

0,11

mg g-1

Tręšimo variantai R05 = 0,08

Chlorofilas b mg g-1 ± nuokrypis nuo kontrolės

y= 1,1782-0,0165x+0,001x2;

η =0,994, P ≤ 0,05; kur 0≤x ≤30,

33

Chlorofilų a/b santykis. Fotosintezės pigmentų chlorofilo a ir b santykis (a/b)

parodo lapo ir viso augalo fiziologinę būklę. Šis santykis miglinių augalų lapuose turėtų būti,

ne mažesnis nei 3:1. Optimalų chlorofilų a/b santykį augaluose palaiko tinkama augalų

mityba (Bluzmanas ir kt., 1991; Datt, 1998; Šlapakauskas, Duchovskis, 2008).

Šio eksperimento duomenimis, esminiai didesnis chlorofilų a/b santykis nustatytas

augalus tręšiant 24 ir 30 t ha-1 šalutinio biodujų produkto normomis. Šiuose augaluose

chlorofilo a/b santykis buvo esminiai didesnis, palyginti ir su augalais tręštais 18 t ha-1 norma.

Didžiausias (2,05 mg g-1) chlorofilo a/b santykis, lyginant su kontrole, buvo augaluose, kurie

augo dirvožemyje su 30 t ha-1 šalutinio biodujų gamybos produkto kiekiu (3.1.4 pav.).

18 t ha-1 šalutinio biodujų gamybos produkto norma esminio poveikio neturėjo.

3.1.4 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis chlorofilo a/b santykiui vasarinių

kviečių lapuose

ASU, 2014 m.

Atliktos koreliacinės ir regresinės analizės duomenimis, chlorofilo a/b santykis

priklausomai nuo šalutinio biodujų gamybos produkto normų kito pagal kvadratinę lygtį

(3.1.5 pav.).

0,00

0,50

1,00

1,50

2,00

2,50


1,55 1,571,80

2,05

0,03 0,05 0,11

mg g-1

Tręšimo variantaiR05 = 0,20

Chlorofilas a/b mg g-1 ± nuokrypis nuo kontrolės

34

-5 0 5 10 15 20 25 30 35

Produkto norma t ha -1

1,4

1,5

1,6

1,7

1,8

1,9

2,0

2,1

Ch

loro

filų

a/b

sa

nty

kis

3.1.5 pav. Vasarinių kviečių chlorofilo a/b santykio (y) priklausomumas nuo šalutinio biodujų

gamybos produkto normų (x, t ha-1)

ASU, 2014 m.

Karotinoidai. Įvertinus gautus karotinoidų kiekio duomenis (3.1.6 pav.) nustatyta,

kad didžiausi esminiai (0,12 mg g-1 ir 0,16 mg g-1) karotinoidų kiekio padidėjimai buvo

vasarinių kviečių lapuose, kurie buvo patręšti 24 t ha-1 ir 30 t ha-1 šalutinio biodujų gamybos

produkto normomis. Lyginant su kontrole, neesminis padidėjimas – 0,04 mg g-1 nustatytas

augaluose, kurie augo dirvožemyje su 18 t ha-1 šalutinio biodujų gamybos produkto.

3.1.6 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis karotinoidų kiekiui vasarinių kviečių

lapuose

ASU, 2014 m.

0,00

0,20

0,40

0,60

0,80


0,570,61

0,69 0,73

0,04

0,12 0,16

mg g-1


Karotinoidai mg g-1 ± nuokrypis nuo kontrolės

y= 1,5485-0,0204x+0,0012x2;

ή =0,997; P ≤ 0,05, kur 0≤x ≤30

35

3.2. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis vasarinių kviečių

asimiliaciniam lapų plotui

Asimiliacinis lapų plotas yra pagrindinis augalo augimo rodiklis, fotosintezės

produktyvumo elementas, nulemiantis bendrą augalo fotosintetinį potencialą. Lapų plotą

dažniausiai apsprendžia genetinės augalo savybės, tačiau jis didele dalimi priklauso nuo

augalų būklės ir jų mitybos ankstyvuose augalų vystymosi tarpsniuose (Spano et al., 2003;

Inoue et al., 2004).

Atlikus tyrimus nustatyta kad, visais atvejais, asimiliacinis lapų plotas esmingai

didėjo, didinant šalutinio biodujų gamybos produkto normas (3.2.1 pav.). Didžiausias

asimiliacinis lapų plotas ir esminis jo padidėjimas (113,28 cm2) buvo vasarinių kviečių,

augintų dirvožemyje su 30 t ha-1 šalutinio biodujų gamybos produkto. Esmingai mažesnis

asimiliacinis lapų plotas buvo vasarinių kviečių, patręštų 18 ir 24 t ha-1 trąšų normomis,

palyginti su didžiausiu asimiliaciniu lapų plotu. Palyginus su kontrole, 18 t ha-1 ir 24 t ha-1

trąšų normos esmingai didino asimiliacinį lapų plotą, padidėjimas – 97,24 cm2 ir 98,33 cm2.

3.2.1 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis vasarinių kviečių asimiliaciniam lapų

plotui

ASU, 2014 m.

Koreliacinės ir regresinės analizės duomenimis (3.2.2 pav.), asimiliacinis lapų plotas

priklausomai nuo šalutinio biodujų gamybos produkto normų kito pagal tiesinę lygtį: y =

49,0132+3,8677x. Tarp minėtų rodiklių priklausomumas buvo labai stiprus (r = 0,964) ir

patikimas (P ≤ 0,05).

0

50

100

150

200


41,42

138,66 139,75154,70

97,24 98,33113,28

cm2


Asimiliacinis lapų plotas ± nuokrypis nuo kontrolės

36

-5 0 5 10 15 20 25 30 35


20

40

60

80

100

120

140

160

Asi

mili

aci

nis

lapų p

lota

s cm

2

3.2.2 pav. Vasarinių kviečių asimiliacinio lapų ploto (y, cm2) priklausomumas nuo šalutinio


ASU, 2014 m.

3.3. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis vasarinių kviečių aukščiui

Siekiant įvertinti šalutinio biodujų gamybos produkto poveikį vasarinių kviečių

augimui, buvo vertintas augalų aukštis kas 7 dienos. Nustatyta, kad aukščiausi vasariniai

kviečiai daigų tarpsniu (BBCH 9–12) buvo kontroliniame laukelyje (3.3.1 pav.). Šiuo

laikotarpiu neesminiai žemesni (atitinkamai 0,83 ir 0,40 cm) augalai išaugo patręšti 18 ir 30 t

ha-1 šalutinio biodujų gamybos produkto norma. Žemiausi (4,63 cm) augalai išaugo patręšti

24 t ha-1 šalutinio biodujų gamybos produkto norma. Lyginant su kontrole, šie augalai buvo

esminiai žemesni už kontrolinius vasarinius kviečius ir kviečius patręštus 18 ir 30 t ha-1

šalutinio biodujų gamybos produktu. Priežastis tikėtina nesusijusi su trąšų norma.

3.3.1 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis vasarinių kviečių aukščiui BBCH 9–

12 tarpsniu

ASU, 2014 m

-4

-2

0

2

4

6

8


7,756,92

4,62

7,35

-0,83-3,13 -0,40

cm


Vidutinis augalų aukštis ± nuokrypis nuo kontrolės

y = 49,0132 + 3,8677x,

r = 0,964, P ≤ 0,05, kur 0≤x ≤30

37

Augalų aukščio matavimai atlikti BBCH 16–19 tarpsniu parodė, kad aukščiausi

(14,82 cm ir 14,72 cm) vasariniai kviečiai išaugo patręšti šalutiniu biodujų gamybos

produktu, trąšų normos – 18 ir 30 t ha-1 (3.3.2 pav.). Palyginti su kontrole, tai neesminiai

padidėjimai – 1,11 cm ir 1,02 cm. Žemiausi (11,68 cm) vasariniai kviečiai buvo varianto

laukelyje, kuriame į dirvožemį buvo įterpta 24 t ha-1 šalutinio biodujų gamybos produkto.

Palyginus su kontroliniais augalais, tai esminis (2,02 cm) aukščio skirtumas.

3.3.2 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis vasarinių kviečių aukščiui BBCH

16–19 tarpsniu

ASU, 2014 m.

Vasarinių kviečių aukštį krūmijimosi tarpsniu (BBCH 25–29) esmingai didino visos

eksperimente naudotos šalutinio biodujų gamybos produkto normos (3.3.3 pav.). Atlikus

augalų aukščio matavimus birželio 26 d. nustatyta, kad aukščiausi (24,28 cm) augalai išaugo

patręšti 30 t ha-1 šalutinio biodujų gamybos produkto norma. Vasariniai kviečiai patręšti 18 t

ha-1 trąšų norma taip pat buvo ženkliai (4,27 cm) aukštesni, palyginti su kontroliniais augalais.

Mažiausią poveikį vasarinių kviečių augalų aukščiui turėjo 24 t ha-1 trąšų norma, tačiau

palyginti su kontrole, padidėjimas esminis – 2,05 cm.

-5

0

5

10

15


13,7014,82

11,68

14,72

1,11

-2,02

1,02

cm



38


25–29 tarpsniu

ASU, 2014 m.

Šalutinio biodujų gamybos produktas, įterptas prieš vasarinių kviečių sėją ženkliai

didino augalų aukštį bamblėjimo tarpsnio pradžioje (BBCH 31–37) ir bamblėjimo tarpsnio

pabaigoje (BBCH 39–49). Augalų aukščiai bamblėjimo pradžioje (BBCH 31–37) (3.1.4 pav.)

kito priklausomai nuo šalutinio biodujų gamybos produkto normos, analogiškai kaip ir

ankstesniuose tarpsniuose (3.3.4 pav.). Aukščiausi (35,95 cm) augalai išaugo patręšti

didžiausia (30 t ha-1) šalutinio biodujų gamybos produkto norma, tai esminis – 10,28 cm –

skirtumas palyginus su kontrole. Neesminiai mažesni augalai, palyginus su aukščiausiais,

išaugo patręšti 18 t ha-1 trąšų norma. Mažiausią poveikį augalų aukščiui turėjo 24 t ha-1 trąšų

norma, tačiau palyginus su kontrole, poveikis esminis.


31–37 tarpsniu

ASU, 2014 m.

0

5

10

15

20

25


18,92

23,1820,97

24,28

4,272,05

5,37

cm

Tręšimo variantai R05 =1,84


0

10

20

30

40


25,67

34,6032,13

35,95

8,936,47

10,28

cm



39

Atlikti augalų aukščio matavimai bamblėjimo tarpsnio (BBCH 39–49) pabaigoje

(3.3.5 pav.) parodė, kad augalų aukštis vegetacijos antroje pusėje tendencingai didėjo didėjant

šalutinio biodujų gamybos produkto normoms. Aukščiausi (45,67 cm) augalai išaugo įterpus

30 t ha-1 šalutinio biodujų gamybos produkto, žemiausi (33,02 cm) buvo kontroliniai augalai.

Esminiu poveikiu išsiskyrė didžiausia trąšų norma, palyginti su kitomis trąšų normomis.


39–49 tarpsniu

ASU, 2014 m.

Atlikta koreliacinė ir regresinė analizė parodė, kad vasarinių kviečių augalų aukštis

BBCH 39–49 tarpsniu kito priklausomai nuo trąšų normos pagal tiesinę lygtį. Priklausomybė

tarp augalų aukščio ir trąšų normų buvo labai stipri ir patikima (3.3.6 pav.).

-5 0 5 10 15 20 25 30 35


32

34

36

38

40

42

44

46

48

Auga

lo a

ukš

tis

cm

3.3.6 pav. Vasarinių kviečių aukščio (y, cm) priklausomumas nuo šalutinio biodujų gamybos

produkto normų (x, t ha-1)

ASU, 2014 m.

0

10

20

30

40

50


33,02

40,98 41,4045,67

7,97 8,3812,65

cm

Tręšimo variantai R05 =4,11


y = 33,0504 + 0,401x,

r = 0,985, P ≤ 0,05; kur 0≤x≤30

≤30

40

3.4. Šalutinio biodųjų gamybos produkto poveikis dirvožemio agrocheminėms

savybėms

Kalcis gerina dirvožemio fizikines savybes, jis turi įtakos augalų augimui ir

vystymuisi ir, žinoma, mikroorganizmų veiklai. Kalcis yra daugelio katijonų antagonistas, jis

svarbus tirpalų balansavimui ir taip pat augalų apsaugai nuo nepalankių sąlygų. Šis elementas

panaikina įvairaus valentingumo, žalingus jonus (pvz.: H+, Na+, AL3+, Fe3+) ir taip

neutralizuoja dirvožemio rūgštumą (Šlapakauskas, Kučinskas, 2008).

Atlikti dirvožemio tyrimai parodė, kad kalcio kiekis tendencingai didėjo, didėjant

šalutinio biodujų gamybos produkto normoms (3.4.1 pav.). Lyginant su kontrole, didžiausi

kalcio kiekiai (2367 mg kg-1 ir 2815 mg kg-1) nustatyti dirvožemiuose su 24 ir 30 t ha-1

šalutinio biodujų produkto, o kiek mažesnis (1762,50 mg kg-1) kiekis, bet taip pat esmingai

didesnis, palyginus su kontrole, dirvožemyje su 18 t ha-1 trąšų norma.

3.4.1 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis kalcio kiekiui dirvožemyje

ASU, 2014 m.

Magnis pasotina dirvožemio mainų imlumą iki tam tikros ribos, pagerina fiziologines

savybes ir pagerina dirvožemio pH. Tačiau per didelis magnio kiekis sumažina dirvožemio

filtraciją, trukdo kilti kapiliariniam vandeniui, didina vandens imlumą ir brinkimą, taip pat ir

dispersiškumą (Šlapakauskas, Kučinskas, 2008).

Atlikus tyrimus nustatyta, kad, visais atvejais, magnio kiekis esmingai didėjo

didinant šalutinio biodujų gamybos produkto normas (3.4.2 pav.). Patys didžiausi (289 mg kg-

1 ir 310 mg kg-1) kiekiai užfiksuoti dirvožemiuose, kurie buvo tręšti 24 ir 30 t ha-1 trąšų

normomis. Neženkliai mažesnis (231 mg kg-1), nuo pastarųjų, magnio kiekis buvo

dirvožemyje tręštame su 18 t ha-1 šalutinio biodujų produkto norma.

0

500

1000

1500

2000

2500

3000


783,50

1762,50

2367

2815

979

1583,50

2031,50

mg kg-1


Ca mg kg-1 ± nuokrypis nuo kontrolės

41

3.4.2 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis magnio kiekiui dirvožemyje

ASU, 2014 m.

Sieros didžiausi kiekiai yra viršutiniame (humusingame) sluoksnyje. Tačiau sieros

kiekis augalams dažniausiai būna per mažas planuojamam derliui išauginti. Taip yra todėl,

kad dirvožemis jos nesorbuoja ir visi kiekiai lengvai ir greitai išsiplauna (Mažvila, 1998).

Sieros kiekis dirvožemyje taip pat kaip ir kalcio bei magnio kiekiai didėjo, didinant

šalutinio biodujų produkto normą (3.4.3 pav.). Didžiausias (54,55 mg kg-1) ir esminis (50,50

mg kg-1) sieros padidėjimas nustatytas dirvožemyje su 30 t ha-1 trąšų norma. Sieros kiekio

esminiai padidėjimai buvo nustatyti ir dirvožemiuose, kurie buvo tręšti 18 ir 24 t ha-1 šalutinio

biodujų produkto normomis.

3.4.3 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis sieros kiekiui dirvožemyje

ASU, 2014 m.

0

50

100

150

200

250

300

350


144,50

231

289310

86,50

144,50165,50

mg kg-1

Tręšimo variantai R05 = 40,76Mg mg kg-1 ± nuokrypis nuo kontrolės

0

10

20

30

40

50

60


4,05

37,3541,25

54,55

33,3037,20

50,50

mg kg-1


S mg kg-1 ± nuokrypis nuo kontrolės

42

Atlikus tyrimus nustatyta, kad dirvožemio rūgštumas mažėjo didėjant šalutinio

biodujų produkto normoms (18, 24 ir 30 t ha-1) (3.4.1 lentelė).

3.4.4 pav. Šalutinio biodujų gamybos produkto poveikis dirvožemio pHKCl

ASU, 2014 m.

Atliktų dirvožemio tyrimų duomenimis (3.4.1 lentelė), visuminio azoto kiekis

dirvožemyje didėjo, didėjant šalutinio biodujų produkto normai. Lyginant su kontrole,

visuminio azoto kiekis dirvožemyje, didėjo esminiai – 0,04, 0,07 ir 0,08 proc.

Įvertinus mineralinio azoto duomenis (3.4.1 lentelė), nustatyta, kad didžiausias

(718,42 mg kg-1) ir esminis (666,73 mg kg-1) padidėjimas buvo dirvožemyje su 24 t ha-1

šalutinio biodujų produkto. Taip pat esminis (633,32 mg kg-1) mineralinio azoto kiekio

padidėjimas nustatytas dirvožemyje su 30 t ha-1 šalutinio biodujų produkto. Lyginant su

kontrole, mažiausias (472,08 mg kg-1), bet taip pat esminis mineralinio azoto padidėjimas

(420,39 mg kg-1) buvo dirvožemyje su 18 t ha-1 trąšų.

3.4.1 lentelė. Šalutinio biodųjų gamybos produkto poveikis visuminio ir mineralinio azoto

kiekiui

ASU, 2014 m.

Tręšimo

norma

Visuminis azotas,

%

± nuokrypis nuo

kontrolės

Mineralinis

azotas mg kg-1

± nuokrypis nuo

kontrolės

Kontrolė 0,18 51,69

18 t ha-1 0,22 0,04 472,08 420,39

24 t ha-1 0,25 0,07 718,42 666,73

30 t ha-1 0,26 0,08 685,01 633,32

R05 0,03 71,17

0

1

2

3

4

5

6

7


4,65,3

5,96,1

0,71,3 1,5

pH

Tręšimo variantai

R05=0,16pHKCl ± nuokrypis nuo kontrolės

43

Judriojo fosforo kiekis dirvožemyje esmingai didėjo didinant šalutinio biodujų

produkto normą (3.4.2 lentelė). Didžiausias (1506,50 mg kg-1) fosforo kiekis buvo

dirvožemyje su 30 t ha-1 trąšų norma. Kituose dirvožemiuose, tręštuose su 18 ir 24 t ha-1 trąšų

norma, fosforo kiekiai, lyginant su kontrole, padidėjo esmingai.

Tyrimų duomenimis (3.4.2 lentelė), nustatyta, kad didžiausias (642 mg kg-1) ir

esminis (469 mg kg-1) kalio kiekio padidėjimas nustatytas dirvožemyje, kuriame buvo įterpta

30 t ha-1 šalutinio biodujų produkto. Taip pat esminiai (216 mg kg-1ir 282 mg kg-1) kalio

kiekio padidėjimai nustatyti dirvožemiuose, kuriuose buvo įterpta 18 ir 24 t ha-1 trąšų.

3.4.2 lentelė. Šalutinio biodųjų gamybos produkto poveikis judriųjų fosforo ir kalio kiekiams

ASU, 2014 m.

Tręšimo norma P2O5

mg kg-1

± nuokrypis nuo

kontrolės

K2O

mg kg-1

± nuokrypis nuo

kontrolės

Kontrolė 121 173

18 t ha-1 1086 965 389 216

24 t ha-1 1280,50 1159,50 455 282

30 t ha-1 1506,50 1385,50 642 469

R05 324,95 41,38

44

IŠVADOS

• Šalutinio biodujų gamybos produkto įtaka vasarinių kviečių chlorofilų a ir b bei

chlorofilo a/b santykio ir karotinoidų kiekio pokyčiams lapuose priklausė nuo tręšimo

normos. Didinant šio produkto normą, chlorofilo a ir b kiekiai, chlorofilo a/b santykis

ir karotinoidų kiekis didėjo.

• Didžiausias asimiliacinis lapų plotas ir esminis jo padidėjimas nustatytas vasarinius

kviečius tręšiant didžiausia – 30 t ha-1 – šalutinio biodujų gamybos produkto norma.

Priklausomumas tarp asimiliacinio lapų ploto ir šalutinio biodujų gamybos produkto

normų buvo labai stiprus ir patikimas (r=0,964; P<0,05).

• Vasarinių kviečių aukštis BBCH 9–37 augimo tarpsniais kito nepriklausomai nuo

naudoto šalutinio biodujų gamybos produkto normų. Aukščio kitimo patikimas ir labai

stiprus (r=0,985; P<0,05) priklausomumas nuo naudotų tręšimo normų nustatytas tik

BBCH 39–49 tarpsniu.

• Šalutinis biodujų gamybos produktas, nepriklausomai nuo naudotų normų, didino

visuminio azoto, judriųjų fosforo ir kalio, kalcio, magnio ir sieros kiekius dirvožemyje

bei dirvožemio armens sluoksnio pH.

45

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. ABBASI, P. A.; CUPPELS, D. A. and LAZAROVITS, G. 2003. Effect of foliar

applications of neem oil and fish emulsion on bacterial spot and yield of tomatoes and

peppers. Canadian Journal of Plant Patholog. 25, p. 41–48.

2. AUNG L. H. and FLICK, G. J. 1980. The influence of fish solubles on grown and fruiting

of tomato. HortSience 15, p. 32–33.

3. BEKELE, T.; AND HOFNER, W. 1993. Effect of different phosphate fertilizers on yield

of barley and rape seed on reddish brown soils of the Ethiopian highlands. Fert. Res, 34,

p. 243–250.

4. BLATT, C. R. and MCRAE, K. B. 1998. Comparison of four organic amendments with a

chemical fertilizer applied to three vegetables in rotation. Canadian Journal of Plant

Science. 78, p. 641–646.

5. BLUZMANAS, P. ir kt. 1991. Augalų fiziologija. Vilnius, 156–201 p.

6. BUNDINIENĖ, O. ir kt. 2011. Koncentruotų kristalinių fosforo ir kalio trąšų naudojimo

būdų įtaka morkų derliui ir kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, t. 30, p. 43–54.

7. CARMAK, I.; KIRKBY, E. 2007. Koncentruotų kristalinių fosforo ir kalio trąšų

naudojimo būdų įtaka morkų derliui ir kokybei. Sodininkystė ir daržininkystė, t. 30, p. 43–

54.

8. CAYUELA, M. L.; SINICCO, T.; MONDINI, C. 2008. Mineralization dynamics and

biochemical properties during initial decomposition of plant and animal residues in soil.

Applied Soil Ecology. 41. p. 118–127.

9. CHITRALEKHA, R.; RAJAM, S. S. S. and MCLAY, C. D. 2000. Influence of

Superphoshate and Microbial phosphate fertilizers on adsorbed and solution P in

Allophanic soil. Department of Earth Sciences, University of Waikato, New Zealand.

10. ČEKANAVIČIUS, V.; MURAUSKAS, G. 2006. Statistika ir jos taikymai. Vilnius, 239 p.

11. ČIUBERKIS, S. 1995. Piktžolių ir jų sėklų plitimas sėjomainos laukuose. Žemdirbystė, t.

45, p. 3–10.

12. ČIUBERKIS, S. 1996. Changes of Weed Flora Depending on Soil Reaction and

Fertilization. Flakkebjerk, Denmark, vol.1, p. 221–226.

13. DANIEL, C. AND TRIBOI. E. 1999. Effects of temperature and nitrogen nutrition on the

grain composition of winter wheat: effects on gliading content and composition. Jaurnal

of Cereal Science, no. 32, p. 45–56.

https://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=1&ved=0CB8QFjAA&url=http%3A%2F%2Fwww.esc.cam.ac.uk%2F&ei=DFZkVdOJCsf4ywOC1ILoDw&usg=AFQjCNFHIalEfNpo3PcjI5uomIkYZ63Yqg

46

14. DARWISH, O. H.; PERSAUD, N. and MARTENS, D. C. 1995. Effect of long-team

application of animal manure on physical properties of three soils. Plant Soil 179, p. 289–

295.

15. DATT, B. 1998. Remote sensing of chlorophyll a, chlorophyll b, chlorophyll a/b, and total

carotenoid content in eucalyptus leaves. Remote Sens. Environ., vol. 66, p.111–121.

16. DEMOTES – MAINARD, S.; JEUFFROY, M. H. AND ROBIN, S. 1999. Spike dry

matter ant nitrogen accumulation before anthesis in wheat as affected by nitrogen

fertilizer: relationship to kernel per spike. Field Crops Research, vol. 64, p. 249–259.

17. DORDAS C. 2006. Foliar boron application improves seed set, seed yield, and seed

quality of alfalfa. Agronomy Journal, 98, p. 907–913.

18. EMINO, E. R. 1981. Effectives of fish soluble nutrients as fertilizers on container–grown

plants. HortScience, 16, p. 338.

19. FAO CORPORATE DOCUMENT REPOSITORY. [interaktyvus]. [žiūrėta 2015 m. vasario

12 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.fao.org/wairdocs/tan/x5926e/x5926e01.htm>

20. FOTYMA, M.; DOBERS, E. S. 2008. Soil testing methods and fertilizer

recommendations in Central-Eastern European countries. Fertilizer and Fertilization, no.

30, p. 6–93.

21. FREDRIKSSON, H.; SALOMONSSON, L. and SALOMONSSON, A. C. 1997. Wheat

cultivated with organic fertilizers and urea: baking performance and dough properties.

Acta Agriculturae Scandinavica, Section B — Soil & Plant Science. 47, p. 35–42.

22. GATULIENĖ, M.; KREPŠIENĖ, O. 2006. Augalininkystės pagrindai. Vilnius. Vol. 4

(88), p. 48–64.

23. GUZYS, S.; AKSOMAITIENĖ, R. 2005. Migration of sulphur in limed soils differing in

agricultural management. Nutrient Cycling in Agroecosystems, vol. 71, p. 191–201.

24. HALVIN, J. L. et al. 1999. Soil fertility and fertilizers: An introduction to nutrient

management. 6th ed. Prentice Hall, Upper Saddle River, NJ.

25. HEBBAR, S. S.; RAMACHANDRAPPA, B. K.; NANJAPPA, H. V. and PRABHAKAR,

M. 2004. Studies on NPK drip fertigation in field grown tomato (Lycopersicon esculentum

Mill.). Eupropean Journal of Agronomy 21, p.117–127.

26. HILL, T.; LEVICKI, P. 2005. Statistics methods and applications. USA. 800 p.

27. HUMPHRIES, J. M.; STANGOULIS, J. C. R.; MANGANESE, G. R. D. 2007. In:

Handbook of Plant Nutrition. A. V. Barker, D. J. Pilbeam (eds). CRC Press, New York, p.

351–374.

47

28. IMRAN, M. AND GURMANI, Z. A. 2011. Role of macro and micro nutrients in plant

growth and development. Science, Technology & Development, vol. 30, no. 3, p. 36–40.

29. INOUE, Y., OLIOSO, A., CHOI, W. 2004. Dynamic change of CO2 flux over bare soil

fied and its relationship with remotely sensed surface temperature. International Journal

of Remote Sensing 25, p. 1881–1892.

30. JANUŠAUSKAITĖ, D. IR MAŠAUSKAS, V. 2004. Žieminių ir vasarinių kviečių

derliaus ir grūdų kokybės ppriklausomumas nuo azoto trąšų normų. Žemdirbystė, nr. 4,

(88), p. 48–64.

31. JENG, A.S.; HARALDSEN T.K.; GRØNLUND, A. and PEDERSEN, P. A. 2006. Meat

and bone meal as nitrogen and phosphorus fertilizer to cereals and rye grass. Nutrient

Cycling in Agroecosystems, 76, p. 183–191.

32. KADŽIENĖ, G.; FEIZIENĖ, D.; FEIZA, V. 2006. Skirtingų žemės dirbimo ir tręšimo

sistemų įtakos vasarinių kviečių derliui jo kompnentams biometrinė analizė. Žemės ūkio

mokslai, nr. 1, p. 3–13.

33. KAMPHUES, J. 2002. Feeding and feed legislation after the detection of the first

indigenous BSE cases in Germany. Deutsche Tierarztliche Wochenschrift 109, p. 362–

367.

34. KHALED A. EL-TARABILY, AMR H. NASSAR, GILES E. ST. J. HARDY AND

KRISHNAPILLAI SIVASITHAMPARAM. 2003. Fish emulsion as a food base for

rhizobacteria promoting growth (Raphanus sativus L. var. Saitvus) in sandy soil. Plant

and Soil 252, p. 397–411

35. KOPSELL D. E; KOPSEL D. A, 2007. Copper. In: Handbook of Plant Nutrition. A. V.

Barker, D. J. Pilbeam (eds). CRC Press, p. 293–328.

36. KOSCELKOVSKIENĖ, I. 2012. Žuvų vertingų antrinių žaliavų panaudojimas siekiant

sveikatinti Lietuvos vartotoją ir racionaliai naudoti žaliavas. [interaktyvus]. Kaunas:

Kauno kolegija. [žiūrėta 2015 m. vasario 10 d.]. Prieiga per internetą:

<http://www.vartotojai.lt/index.php?id=7643>

37. KUČINSKAS, J. ir kt. 1999. Agrochemija: vadovėlis aukštųjų mokyklų studentams.

Kaunas, 336 p.

38. LAZAUSKAS, J. 1989. Vasariniai kviečiai//Augalininkystė Lietuvoje 1895 – 1995 m.

Dotnuva, Akademija, p. 93 – 100.

39. LAZATROVITS, G.; CONN, K.L. and POTTER, J. 1999. Reduction of potato scab.

Verticillium wilt. and nematodes by soymeal and meat and bone meal in two Ontario

potato fields. Canadian Journal of Plant Pathology. – Revue Canadienne De

Phytopathologie 21, p. 345–353.

48

40. LEGREID M., BOCKMAN O.C., KAARSTAD O. 1999. Agriculture, fertilizers and the

environment. CABI publishing, Oxon. 294 p.

41. MAŽVILA, J.1998. Lietuvos dirvožemių agrocheminės savybės ir jų kaita: morfologija.

Kaunas, 195 p.

42. MERZLYAK, M.N., SOLOVCHENKO, A.E., 2002. Photostability of pigments in

ripening apple fruit: a possible photoprotective role of carotenoids during plant

senescence. Plant Science,. 163, p. 881–888.

43. MILES, R.D. and CHAPMAN, F.A. 2006. The Benefits of Fish Meal in Aquaculture

Diets. University of Florida, 122, p. 6.

44. MONTAGU, K. D. and GOH, K. M. 1990. Effects of forms and rates of organic and

inorganic itrizogen fertilizers on the yield and some quality indices of tomatoes

(Lycopersicon esculentum Miller). NZ. J. Crop. Horticultural Science, 18, p. 31–37.

45. NOVELO, L.P.; MARTINEZ, N.S.L. and GARZA, V.P. 1998. Bone meal applied to soils

of the coffee plantation area in Los Altos de Chipas, Mexico (in Spanish, English

summary). Terra, 16, p. 71–77.

46. OMAR, S. A. 1998. The role of rock-phosphate-solubilizing fungi and versicular-

arbuscularmycorrhiza (VAM) in growth of weat plants fertilized with rock phosphate.

World journal of Microbiology and Biotechnology 14, p. 211–218.

47. PETRAITIS, V.; SEMAŠKIENĖ, R. 2005. Vasariniai kviečiai: tyrimų rezultatai ir

auginimo patirtis. Kėdainia, Akademija. 79 p.

48. PETRULIS, J. 1997. Kviečiai: monografija. Vilnius, 227 p.

49. REPŠIENĖ, R.; PLESEVIČIENĖ, A. K.; ČIUBERKIS, S. 2005. Mėšlo normų įtaka

dirvožemio savybėms ir agrocenozėms produktyvumui. Žemdirbystė: Mokslo darbai, nr. 1

(89), p. 18–30.

50. ROEMHELD, V.; KIRKBY, E. A. 2007. Magnesium Functions in Crop Nutrition and

Yield. UK: The International Fertilizer Society. p. 24.

51. ROLFE, R. D. 2000. How to feed effectively piglets with fish meal. Journal of Nutrition,

vol. 130, no. 2, p. 396–402.

52. RÖMHELD V., NIKOLIC M. 2007. Iron. In: Handbook of Plant Nutrition. A. V. Barker,

D. J. Pilbeam (eds). CRC Press, p. 329–350.

53. ROSEN, C. J. 2000. Calcium and magnesium management. MN vegetable IPM

newsletter, vol. 2, no. 4.

54. SCEBBA F., SOLDATINI G., RANIERI A. 2003. Ozone differentially affects

physiological and biochemical responses of two clover species; Trifolium repens and

Trifolium pretense. Environmental Pollution, vol. 123, p. 209–216.

http://edis.ifas.ufl.edu/pdffiles/FA/FA12200.pdf

http://edis.ifas.ufl.edu/pdffiles/FA/FA12200.pdf

49

55. SHAHIDI, F. 2007. Maximising the value of marine by-products. CRC, USA. 516 p.

56. SHORROCKS V. M. 1997. The occurrence and correction of boron deficiency. Plant and

soil, 193(1–2), p. 121–148.

57. SYLVESTER-BRADLEY; DAVIES, D. B.; DYER, C. ET AL. 1997. The value of

nitrogen applied to wheat during early development. Nutrient Cycling in Agroecosystems,

vol. 47, no. 2, p. 173–180.

58. SIMON, O. 2011. Probiotika aus der Sicht der Tierernährung. Vitamine und Zusatzstoffe

in der Ernährung von Mensch und Tier. Jena/Thüringen, 8, p. 118–127.

59. SPANO G., DI FONZO N., PERROTTA C., PLATANI C., RONGA G., LAWLOR D.

W., NAPIER J.A. AND SHEWRY P.R. 2003. Physiological characterization of `stay

green' mutants in durum wheat. Journal of Experimental Botany, 54, p. 1415–1420.

60. STAUGAITIENĖ, R.; ŠLEPETIENĖ, A.; ŽIČKIENĖ, L. 2013. Tręšimo siera poveikis

vasarinių kviečių derlingumui ir kokybei. Žemės ūkio mokslai, t. 20, nr. 4, p. 266–275.

61. STAUGAITIS, G.; RUTKAUSKIENĖ, R. 2012. Magnio trąšų įtaka vasariniams

miežiams skirtinguose dirvožemiuose. Žemės ūkio mokslai, t. 19, nr. 4, p. 257–267.

62. STOREY B. J. Zinc. 2007. In: Handbook of Plant Nutrition. A. V. Barker, D. J. Pilbeam

(eds). CRC Press, p. 411–430.

63. SURENDRA, S.; SINGH, K.P.; SARKHAR, A.K.; SINGH, B.P. and GUPTA, B.P. 1993.

Release pattern of phosphorus for indigenous phosphatic sources on acid soil. J. Indian

Society of Soil Science, 41, p. 775–775.

64. ŠLAPAKAUSKAS, V.; DUCHOVSKIS, P. 2008. Augalų produktyvumas. LŽŪU, 253 p.

65. ŠLAPAKAUSKAS, V.; KUČINSKAS, J. 2008. Augalų mityba. 298 p.

66. TALUKDER G., SHARMA A. Cobalt. 2007. In: Handbook of Plant Nutrition. A. V.

Barker, D. J. Pilbeam (eds). CRC Press, p. 499–511.

67. TARAKANOVAS, P.; RAUDONIUS, S. 2003. Agronominių tyrimų duomenų statistinė

analizė taikant kompiuterines programas Anova, Stat, Split-plot iš paketo SELEKCIJA ir

IRRISTAT. Akademija (Kėdainių r.), 58 p.

68. TARANAVIČIENĖ, T. ir kt. 2007. Effects of fertilizers on wheat photosynthetic pigment

and carbohydrate contens. Biologija, 53(4), p. 80–84.

69. VAIŠVILA, Z.; MAŽVILA, J.; ADOMAITIS, T. 2001. Azoto, fosforo ir kalio trąšų

santykio ir normų optimizavimas lauko sėjomainos augalams. Žemdirbystė, t.73, p. 18–27.

70. VAIZGIRDAITĖ, I.; ŠIULIAUSKAS, A. 1999. Papildomas tręšimas per lapus įtaka

žieminių ir vasarinių kviečių derliui bei grūdų kokybei. Žemdirbystė, t.65, p. 35–49.

https://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=1&cad=rja&uact=8&ved=0CB8QFjAA&url=http%3A%2F%2Fwww.isss-india.org%2F&ei=BFhkVYfTC-T8ywP4woL4DQ&usg=AFQjCNHuNwmMnTQ6f2cjdNeCXUgAvCWOMg

https://www.google.lt/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=1&cad=rja&uact=8&ved=0CB8QFjAA&url=http%3A%2F%2Fwww.isss-india.org%2F&ei=BFhkVYfTC-T8ywP4woL4DQ&usg=AFQjCNHuNwmMnTQ6f2cjdNeCXUgAvCWOMg

50

71. WILCOX, T. M. 2011. Soil Amendments of Organic Gardening. Compost and Organic

Soil Amendments. [interaktyvus]. [žiūrėta 2015 m. vasario 10 d.]. Prieiga per internetą:

<http://tinamariewilcox.com/docs/compost_feb_2011.pdf>

72. WINDSOR, M. L. 2001. Fish Meal. Department of Trade and Industry Torry Research.

Torry advisorynote, no. 49.

73. ŽEKONIENĖ V. 2002. Tausojamoji žemdirbystė. Lietuvos žemės ūkio ministerija, p. 24–

78.

74. ŽIDONIENĖ, L. 2011-06-29 Vasarinių kviečių auginimo technologija. [interaktyvus].

Kėdainiai: Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnyba. [žiūrėta 20015 m. vasario 15 d.].

Prieiga per internetą:

<http://www.agroakademija.lt/augalininkyste/technologijos/?SId=282>

75. БАРБЕР С. А. 1988. Биологическая доступность питательных веществ в почве.

Москва.

76. ТОМСОН Л. М., Троу Ф. Р.1982. Почвы и их плодородие. Москва.

51

PUBLIKACIJOS

Pagrindiniai magistrinio baigiamojo darbo rezultatai pateikti studentų mokslinės

konferencijos „Jaunasis mokslininkas 2015“ medžiagoje (ISSN 9986-948-68-1).

Konferencijos „Jaunasis mokslininkas 2015“ metu skaitytas pranešimas: „Šalutinio biodujų

gamybos produkto poveikis vasarinių kviečių fotosintetiniams rodikliams“ (žr. priedus).

52

PRIEDAI

Documents

Vilma Brakauskaitė ŠALUTINIO BIODUJŲ GAMYBOS PRODUKTO …dspace.lzuu.lt/bitstream/1/3712/3/BRAKAUSKAITES_MAGISTRINIS.d… · gamybos pirminis produktas ± žuvies pramonės baltyminės