Vilis Normanas-Meile nugali viska

Visos teisės saugomos. Jokia šio leidinio dalis negali būti reprodukuojama ir platinama jokiomis elektroninėmis ar mechaninėmis formomis, įskaitant fotokopijavimą, įrašymą ar kitas informacijos kaupimo ir atgaminimo sistemas be leidėjo raštiško sutikimo.

Knygoje panaudotos ištraukos iš knygų:Bronte E., Vėtrų kalnas. Vilnius, ROSMA, 1994. Vertė Č. Rimkus;Goethe J. W., Jaunojo Verterio kančios. Vilnius, Vaga, 1984. Vertė E. Vengrienė;Buninas I., Arsenjevo gyvenimas. Vilnius, Vaga, 1974. Vertė J. Galvydis;Enquist P. O., Blanša ir Marija. Vilnius, Lietuvos RS leidykla, 2005. Vertė Z. Mažeikaitė;Duras M., Meilužis. Vilnius, Alma littera, 1994. Vertė P. Bieliauskas.

Tekstą redagavo Julija KairienėDizainerė Lina Vilniškytė© Vilis Normanas, Raimondas J. Nabus, 2008©Leidykla „CoLibris“, 2009

UDK 888.2-3 No-83

ISBN 978-9955-906-05-6Spausdino UAB „Grafija“

5

Meilė nugali viską

VILIS NORMANAS

RAIMONDAS J. NABUS

MEILė NUGALI VISKą

6


Būk visada su manim...bet kokiu pavidalu...išvesk mane

iš proto! Tik nepalik manęs toje bedugnėje, kur negaliu

tavęs rasti! O, Viešpatie! Neįmanoma apsakyti! Aš negaliu

gyventi be savo gyvybės! Negaliu gyventi be savo sielos!

Emily Bronte Vėtrų kalnas1

1 Bronte E. Vėtrų kalnas. Vilnius: ROSMA, 1994. Iš angl. k. vertė Č. Rimkus.

7


I

VIETA, KURIOJE ESU, KAI MANęS NėRA...........................................................................................................................

Ak jūs, išminčiai! – sušukdavau šypsodamas. – Aistra!

Girtumas! Pamišimas! Jūs tokie ramūs, tokie abejingi, jūs,

dorieji žmonės! Jūs smerkiat girtuoklį, bjauritės pamišėliu,

einate pro šalį kaip tas levitas ir dėkojate Dievui kaip tas

fariziejus, kad jis nepadarė jūsų tokiais kaip vienas iš jų. Aš ne

kartą buvau girtas, mano aistros visada buvo netoli pamišimo,

ir aš nesigraužiau nei dėl vieno, nei dėl kito, nes, kiek leido

mano protas, suvokiau, kodėl visi nepaprasti žmonės, kurie

nuveikia didelius, iš pažiūros neįmanomus darbus, nuo

seniausių laikų apšaukiami girtuokliais ir pamišėliais.

Johann Wolfgang von Goethe Jaunojo Verterio kančios2

8


........1

TAVęS NėRA. ESU TIK Aš...............................................................................

Tu mokėjai atsisveikinti, bet nemokėjai išeiti. Per daug

skubėjai, atrodė, kad bėgi nuo manęs, kad bijai suklupti

ir atsigręžti, kad visąlaik tik tolai, nuo pirmos dienos, kai

priartėjai tiek, jog neįstengiau tavęs paleisti.

Aš neturėjau kito pasirinkimo: stovėjau ir žiūrėjau į tavo

tolstantį siluaetą. Buvau piktas. Nežinojau, kaip išmesti tavo

gyvenimą iš mūsų gyvenimo taip, kad manasis liktų.

Jo neliko. Išmečiau viską.

Jokių emocijų: mes tobulai išlaikėm pažadą neįsipareigoti.

Tu jį sulaužei – atsisveikinti nereikėjo, būtų užtekę telefonu

pasakyti, kad pavargai, kad atsibodau tau. Reikėjo meluoti.

„Atleisk“, - tokia tavo versija. „Nepykstu“, - manoji. Tapau

melagiu. Dėl tavęs.

Skubėjau, kai akyse išbluko tavo siluetas. Turėjau grįžti

namo, nors to nenorėjau. Man patiko skubėti.

Tada suvokiau, kiek daug nežinau apie žmones, kuriuos

kasdien sutinku gatvėse: gal ir jie nenori grįžti namo? Ir eina

tam, kad niekada negrįžtų? Jie bijo susitikti ir pažinti vienas

9


kitą. Jie skuba.

Tik anonimiškumas apsaugo nuo vienatvės. Daugiau

niekam apie save nepasakosiu. Tegul žmonės galvoja, ką

nori. Manęs jie nepažins.

„Tu labai įdomus.“ Pradėjai meluoti pirmoji. Žinojau, kad

toks nesu, bet leidau tuo patikėti: nėra nuobodesnio žmogaus

už mane.

Turėjau prisigerti, kitaip būčiau tapęs neįdomiu

pašnekovu. Žiūrėjai į mane ir juokeisi; kartais išgėrę taurę

pasibučiuodavome, po to dar išgerdavome; ir be perstojo

kalbėjome.

Visą laiką, būdamas su tavimi, daug gėriau, lyg

nujausdamas, kad be tavęs gersiu dar daugiau: treniravausi.

Protas aptemdavo tą pačią akimirką, kai susitikdavom.

Alkoholis tik pagilindavo svaigulį. Jis visą laiką mus lydėjo:

svaiginomės ne tam, kad patirtume didesnį malonumą, bet

tam, kad jį sumažintume, nes jo buvo per daug.

Tas šiltas kūno kvapas. Dėl jo galima išsikraustyti iš proto.

Galima pamiršti, kad nesvarbiame pasaulyje yra dar kažkas

svarbaus.

Dienomis visada dirbai ir svajojai apie karjerą, kuri leistų

tęsti naktis. Neprieštaravau tam. Galėjau pasakyti, kad

10


viskas, ką mes darome, yra absurdiška: taip niekas negyvena,

taip niekas net nesusitinka.

Kai pagalvodavau, kodėl absurdas man toks patrauklus,

matydavau tave: aistra išvaduoja nuo visų nereikalingų

prietarų.

Man apsvaigo galva. Nemačiau, kur eiti. Turėjau grįžti namo.

„Nepykstu“, - pasakiau kažkokiam praeiviui. šis išsigando.

Aš vos nenugriuvau. Neprisimenu, kaip grįžau. Mano atmintis

išnyko. Nepykstu ant jos.

11


........2

Prasidedant dienai, pirmiausia pagalvoju apie tave, Ema.

Ir dienai baigiantis vis dar galvoju.

Kas svarbiau – tu ar mano gyvenimas?

Atsakymo nerandu. Jo turbūt ir nėra. Aplink per daug

suvaidintų jausmų ir netikrų emocijų.

Per daug žmonių, kurie meile vadina viską, kas jiems

teikia naudą.

„Kad ir ką mes mylėtume, tai yra mūsų kančia.“2

Nežinau, kaip be tavęs gyventi. Nežinau, ar yra tikslas

gyventi be meilės.

Mintyse plėšau mudviejų nutapytus paveikslus. Raižau

juos peiliais, išsišovusiais iš mano stiklinių akių. Deginu

kaip svetimais kvepalais kvepiančius drabužius. Užlieju

miegančios pasąmonės tuštuma. Pardavinėju it niūriausias

praeities nuotraukas, pinigų prašydamas tik už suskilusius

rėmus. šedevras, kurį pavadinau „Iliuzija“ – pernelyg aukštai.

Kad ir kiek kilčiau, negaliu jo pasiekti. Tikriausiai pasieksiu

krisdamas. Jame nutapyta nyki tuštuma, su prasmegusios

2 Buninas I. Arsenjevo gyvenimas. Vilnius: Vaga, 1974. Iš rusų kalbos vertė J. Galvydis

12


nakties veidu, ir tyras mėlyno kraujo upokšnis, į kurį vis

įlieju alkoholio.

Privalau savimi tikėti labiau, negu kada nors anksčiau.

Tačiau tai pernelyg didelis žingsnis atgal. Visiškai atsitiktinai,

išgėręs daugiau nei įprasta, pamirštu nuleisti uždangą, ir

spektaklis tampa atvira drama. Kada nors suprasi, ką reiškia

visi šie žodžiai.

Kai mąstau apie meilę, man atrodo, kad storu lynu leidžiuosi

į sausą šulinį, tikėdamasis jame rasti bent lašą vandens.

Manoji esmė laukia manęs kažkur žemai. Užuodžiu tą lašą.

Sunku šypsotis tamsoje. „Nežiūrėk žemyn.“ Aš nežiūriu. Vis

dar leidžiuosi. Iš apačios mane stebinti dievų valdovė Hera

ledu apjuosia mano mylinčią širdį, bet staiga lynas baigiasi.

Nors liko tiek nedaug. Nebeturiu jėgų kilti į viršų. Man skauda

rankas, kojas. Bet sunkiausia pakelti suledėjusią širdį, nes jei

pakilsiu, niekada nebesurasiu to vienintelio, man skirto lašo.

Lieku kyboti, nebyliai šaukdamasis tavo pagalbos. Žinau, kad

viskas veltui. Netikiu tavimi, bet tikiu meile.

13


........3

Pažvelgęs į save veidrodyje, akyse išvydau liūdesį. Jis

užbūrė mane ir tapo mano dalimi. Ar liūdesys - tai viskas,

kas liko iš mudviejų meilės? Per daug gerai tave pažįstu,

todėl žinau, ką man atsakytum. Bet patikėk, aš bandžiau

tave pamiršti. Bandžiau gyventi kitaip, tačiau tai nebebuvo

gyvenimas.

Jaučiu tave, stovinčią man už nugaros, ir bijau atsigręžti.

Bijau, kad ir vėl dingsi. Jaučiu tavo šypsenos kvapą. Girdžiu

tavo ilgas blakstienas. Liečiu tavo veido šilumą. Mano akyse

suvirpa ašara. Kartu su ja rieda viskas, apie ką aš svajojau.

Jei tu tikrai stovi man už nugaros – sugauk ją, neleisk

nukristi ir sudužti. Pameni, klausiau: kas svarbiau, tu ar mano

gyvenimas? Tu ir esi mano gyvenimas. Manai, jog, kaip visada,

esu per daug sentimentalus? Tu neklysti. Tu niekada neklydai,

nes elgeisi taip, kaip naktis atėjus rytui – tiesiog išėjai.

Netrukus po to, kai gatvėje išnyko paskutinis praeivis,

negalėjau atsikvošėti iš nustebimo, kaip greitai tu pakeitei

mano gyvenimą. Išsitiesiau visu ūgiu ir liepiau sau liautis.

Tačiau šis sumanymas man pačiam pasirodė juokingas. Tik

beprotis gali paklusti protui.

14


Atsitraukęs nuo lango, giliai įkvėpiau ir dusliai ištariau

tavo vardą. Tačiau tyla nesuteikė jokios vilties. Mane gąsdino

mano paties baimė. Apkabinęs rankomis kelius, sėdėjau tol,

kol veidas suakmenėjo, o žvilgsnis tapo bejausmis. Visas

kambarys susitraukė į vieną mažytį tašką, iš kurio ištrūkti

neįmanoma. Pro užmerktas akis praslinko geltonai raudonos

dėmės, lydėdamos nepaaiškinamą juoką, kuris taip ir

neišsiveržė iš suledėjusių lūpų.

Mano atmintį užtvindė skaudžiausios akimirkos, dėl kurių

ateitis atrodė nesuvokiama. Ne likimas, o tu nubaudei mane

už meilę. Tik vieną kartą gyvenime buvau taip išsigandęs ir

kartu pajutęs tokį palengvėjimą. Mano vaizduotė sugriovė

tūkstančius tavo atsiprašymų, sudegino šimtus dar

neparašytų laiškų, ir visais įmanomais būdais išsityčiojo iš

bedugnės, į kurią mane įstūmei.

Išsigandau išgirdęs iš savo lūpų sklindančią maldą, kuri

atspindėjo širdies kvaitulį ir aklą aistros alkį. Beviltiškas

bandymas save nutildyti pavirto į skausmingą atodūsį,

nusinešusį duslų širdies sprogimo garsą. Nebeturėjau jėgų

priešintis gyvenimui. Nebeturėjau sielos, kuri atlaikytų

neviltį. Pavirtau į neištartą žodį, įstrigusį tarp dabar ir

niekada. Supratau, kad apie meilę nežinojau nieko.

15


........4

Tu išėjai. Lengvai, tarytum snaigė, nuskriejai gatve. Aš

likau. Vienas. Vienišas. Nors turėčiau sakyti, kad neliko nieko.

Veidrodis nemeluoja: matau liūdesį ir tuštumą. Tuščias savo

akis, kurios sudegė, vos pažvelgusios į tavo žvilgsnį, nes tame

žvilgsnyje buvo viso pasaulio nuoširdumas.

Atsigręžęs nustėrau, nes pasirodė, kad tikrai pamačiau

tave. Tavo akis. Keista, aš vis dar jas sapnuoju. Plačiai

atmerktas meilės akis. Tuomet nebeatskiriu, kas yra tikra,

o kas - išgalvota: mano gyvenimas man pačiam atrodo vien

išgalvota vaikiška pasaka su pabaiga, kurios vis dar nėra, bet

ji turėtų būti, kad atsirastų pradžia.

Tik ar gali būti kita pradžia, kuri pabaigtų šią? Ar gali būti

kita tu? Nežinau. Nieko nebežinau. Nusiritusi ašara pasako

viską apie mane: mano gyvenime liko tik laukimas.

Kaip išmokti tavęs nematyti, nejausti, negeisti? Ar

įmanoma atprasti nuo meilės? Žodis žodin atkartoju savo

mintis, užplūdusias tą dieną, kai tapai mano pabaigos

pranašu. Tikriausiai malonumas daro perpus mažesnį įspūdį

nei skausmas, nes iki šiol net nepagalvojau, kad pateksiu į

tokią nemalonią padėtį. Tegu rausta poetai, savo eilėmis

nepermaldavę kietaširdžių.

16


Įsimylėjėliai brangina tylą, bet apie meilę tylėti jiems

sunku. Brangioji Ema, aš degiau aistra gyvenimui, aš patyriau

beprotišką laimę, protu nesuvokiamą apsvaigimą, kokio iki

šiol man gailėjo likimas, ir nepakankamai įvertinau tas retas

akimirkas, kurių tu atsisakei.

Jaučiausi tarsi nutekėjusiu makiažu klounas, stovintis

vidury cirko arenos, į kurį pažiūrėjus, temo visų žiūrovų akys.

Nebuvo nė vienos juoko raukšlelės, nė vieno šypsenančio

žvilgsnio, nieko, kas galėtų išskirti iš niūrios minios. Jokie

tavo žodžiai nebūtų galėję manęs nuo to apsaugoti.

Užsidengiau veidą drėgnu rankšluosčiu. Nuo ryto

kamavęs galvos skausmas šiek tiek aprimo. Negalėjau nuryti

nė vieno kavos gurkšnio, o į maistą neįstengiau nė pažvelgti.

Nesąmoningai kankindamas savo kūną, leidau sielai ir toliau

nevaržomai tave mylėti.

17


........5

Gatvėje tylu. Žmonės, lyg neperskaityti knygos puslapiai, keičiasi

ir dingsta. Vienintelis dalykas, kuris man grįžta – tai ilgesys.

Dairausi aplink. Bandau rasti tai, dėl ko galėtum

būti laiminga. Ar pameni šį tiltą, ant kurio stovėdavome

savaitgalio vakarais, žvelgdami į tekantį upės vandenį? O

bokšto laikrodį? Visas miestas būdavo pilnas tavo šypsenų.

Dabar, kai tavęs čia nėra, renku kiekvieną tavo laimės

šešėlį. O parką? Prisimeni parką? Kai pirmą kartą tave ten

nusivedžiau, pradėjai šokti. Jaučiausi nedrąsiai, todėl akis

nusukau į šalį. Man atrodė, kad viešose vietose taip elgtis

nedera. Praeivių žvilgsniai apgaubė tavo tobulą kūną, o aš

likau nuošaly. Jie grožėjosi tavimi, o aš nedrįsau to daryti. Jie

plojo, o aš tylėjau. Tu pamilai parką, o aš pamilau tave.

Vaikštinėdami drėgnu nuo lietaus šaligatviu, niekada

nekalbėdavome nei apie praeitį, nei apie ateitį. Gyvenome

šia diena. Iš pradžių nekreipiau dėmesio į nuklystančius

tavo žvilgsnius, dienas, kai būdavai ne su manimi, į mintis,

skirtas ne man. Kartais tu juokdavaisi pati iš savęs, kartais

pašiepdavai mano naivumą, bet niekada neleidai man jaustis

nesaugiai. Net nebandei neigti meilės.

Taip mes žaidėme meilę. Visur ir visada būdami laimingi

18


ir atviri vienas kitam. Tikėjome, kad drugelio sparnų

plazdenimas gali sukelti vėją mūsų širdyse, prilygstantį

audrai. Žodžiai pynėsi it neramūs rankų pirštai, tačiau

mes vienas kitą supratome geriau nei didieji matematikai

supranta skaičius.

Kai nusijuokdavai iš mano tylos, sugaudavau tavo lūpas

bučiniu. O kai uždengdavai delnais akis, žiūrėdamas pro

mažų pirštų tarpelius, mylėdavau visus, ką tik pasiekdavo

mano žvilgsnis. Pripratau prie tavo kvapo. Išmokau akimis

tarti tavo vardą. Tavo laimės ašarų perlus suverdavau

švelniu apkabinimu. Jaučiausi kaip vaikas, ragaujantis ką tik

prinokusius vaisius, saugiai pasislėpęs po šilkine antklode.

Maniau, kad niekas iš manęs to negali atimti.

Dabar jaučiu, jog mano siela išdeginta, o pelenais virtę

prisiminimai daugiau skaudina nei džiugina.

Ir vis dėlto viską pakartočiau iš naujo. Tik kitaip. Būčiau

drąsesnis ir niekuomet nenusukčiau nuo tavęs savo žvilgsnio.

Nei tada, kai tu šokai parke, nei tada, kai ėmei dainuoti vidury

gatvės.

Dabar aš žiūrėčiau į tave be jokios baimės.

Kai sugrįžtu į tas vietas, kur būdavome kartu, mėginu

suprasti, kas buvo ir kas yra meilė. Ieškau atsakymo į

19


klausimą, kuris man gyvybiškai svarbus. Turiu jį rasti. Kitaip

gali išbirti net ir prisiminimų pelenai iš mano išdegintos

sielos kalėjimo.

Žinau, kad turėčiau tave pamiršti. Užmarštis leistų man

gyventi kitaip. Nebijoti pažvelgti į veidrodį. Nebijoti dienos

šviesos ir saulės šypsenos, kuri man primena, kad yra

šypsena, gražesnė už ją. Bet mano pastangos, visos mano

jėgos paneigti amor omnia vincit3, - šią Vergilijaus Bukolikose

užrašytą įdagą nueina perniek.

Vėl matau tave. Meilė tikrai nugali viską. Gražiausius

saulės spindulius, besiskleidžiančius gėlių žiedus, žvaigždžių

okeaną. Ji nugali viską. Joks G. G. Markeso apsakymas

Meilės neišvengiamai tyko mirtis manęs negelbsti, nes meilė

nemiršta. Ji plevena it paauksuota sniego pūga manyje ir

aitrina sielą taip stipriai, kad jokia amžinybė, jokia tuštuma,

jokia nebūtis negalėtų jos įveikti.

Aš nebelaukiu. Stiprybės įveikti šiai jėgai negali suteikti

niekas, nes nė vieno žmogaus širdis nėra tokia kieta, kad jos

negalėtų sudaužyti meilė.

3 Meilė nugali viską lot.

20


........6

Sutikau tave vėlyvą pavasarį. Meilės mieste. Nuostabų

sekmadienio rytą. Prie seno kaštono. Sėdėjai ant spinduliais

nutviekstų medinių laiptų ir skaitei knygą.

„Koks sutapimas. Patricija ...“

„Danker, - tu pirmą kartą pažvelgei į mane savo žydromis

akimis. - Haliucinuojantis Fuko.“

„Malonu“, - pasakei ir nesidrovėdama ištiesei man ranką.

Nuo tos akimirkos tu visada mane taip ir vadinai – Fuko. O

tikrojo vardo niekada nepaklausei. Kai mėginau prisistatyti,

tik priglaudei savo mažytį pirštelį prie mano lūpų ir švelniai

tarei:

„Nereikia ... Tebūnie Fuko. Man taip labiau patinka.“

Nepaisėme įprasto santykių pagreičio (nuobodūs

pasimatymai, apsimestinis abejingumas, nekalti prisilietimai).

Jau tą patį vakarą, nuošalioje kavinėje, kalbėjome apie mirtį.

Pradžioje apie pabaigą. Paklausei manęs, ar aš kada nors

galvojau apie savižudybę? Niekada. „O aš galvojau“, – pasakei

ir kaip niekuomet žavingai nusišypsojai. Tada paklausiau,

kaip norėtum numirti.

„Norėčiau, kad mane jėga išplėštų iš gyvenimo, kaip

gyvenimas kažkada išplėšė iš žavios nebūties rankų. Kai

21


tapau pasmerkta būti, nuolat svajoju apie nebūtį. Bijau net

pagalvoti, kad vieną dieną mirsiu būdama sena, negraži,

niekam nereikalinga, ramiai gulėdama savo lovoje. Svajoju

apie lėktuvo katastrofą. 20 sekundžių, ir viskas baigta.“

„Tikriausiai labai įdomus jausmas žinoti, kad gyventi liko

vos 20 sekundžių.“

„Norėčiau, kad tas 20 sekundžių galvotum apie mane.“

„Nuo ryto iki vakaro galvoju apie tave.“

„Melagis, - pakilusi nuo kėdės, pabučiavai mane į kaktą, -

tu labai įdomus.“

22


........7

Kitą dieną nesusitikome. Tarsi miestas tave būtų prarijęs.

Lijo. Laiptai, ant kurių vakar skaitei knygą, nuogi virpėjo

kaštono šešėlyje. Didžiuliai lašai sproginėjo it balti, pakelėje

išsirikiavusių medžių žiedai.

Nuėjau į kavinę, tačiau jaučiau, kad niekur tavęs

nesutiksiu. Baisiausia prarasti tai, ko niekada neturėjai, ko

niekada nemylėjai. Staiga suvokiau, kad mano gyvenime

trūko ypatingos spalvos.

Jau žinojau, kad norėjai žudytis, mėgai plaukioti laivais,

buvai įsimylėjusi savo dėstytoją, būdama maža mergaitė,

pasiklydai uostamiestyje... bet nežinojau, kuo tu vardu.

Nežinojau nieko, kas padėtų man tave surasti.

Prisiminiau, kaip buvai apsirengusi, prisiminiau, kuo

kvepėjai, bet net nenujaučiau, ką galvojai. Staiga prisiminiau

paskutinius tavo ištartus žodžius, kurie, lyg paskutiniai

knygos puslapiai, pasakė viską, ką norėjau išgirsti:

„Mylėjau tik kartą, bet nežinau...“

„Ko nežinai?“ – kvailai paklausiau.

„Ar tai buvo meilė...“

Mane trikdo neišgirstos mintys. Jaučiau, kad kažką nuo

manęs slepi. Jaučiau, kad bėgi nuo manęs, tarsi srauni upė

nuo savo žiočių.

23


........8

Ema. Turėjau tavo vardą. Kartojau jį milijonus kartų. Aš

jau žinau. Žinau viską.

Tu vėl atėjai į tą pačią vietą skaityti.

„Kuo tu vardu?“ – priėjau, ir lyg apsėstas paklausiau.

Tu nusijuokei. Ir ištarei jį tyliai, tarsi pati būtum bijojusi

išgirsti jį mano širdyje.

Mes kalbėjom... taip lengvai, kaip krintantis krioklio

vanduo, abu vis giliau krisdami, o gal kildami? Dabar jau

nesvarbu.

Tu sakei, kad norėtum, jog paskutinę dieną praleistume

prie jūros. Sakei, kad kiekviena diena gali būti paskutinė.

Sakei, kad visada mane prisiminsi pažvelgusi į jūrą. Sakei,

kad jūra niekada neleis manęs pamiršti... O aš glaudžiau tave

vis arčiau ir kartojau:

„Gerai, prie jūros, prie jūros, prie jūros...“

„Ema“, - ištariau garsiau.

„Tyliau, - pritildei mane. – Nieko nesakyk. Jokių žodžių.“

„Ar tau patinka Vulf?“ – vėl suklydau, nereikėjo to klausti.

Tu suglumai. Trumpam pasijutai lyg apsinuoginusi gatvėje,

bet greitai išgąstį pakeitė klastinga ir švelni šypsena.

„Ne, - atsakei. – Man prie širdies tik Tos valandos.“

24


Tau visada patiko žaisti su laiku. Apgaudinėti jį. Nutrinti

ribas tarp dienos ir nakties. Ryto ir vakaro. Gyventi tik šia

vienintele akimirka, verta visos amžinybės. Tu tikėjai, kad

apgausi laiką. Pavogsi iš jo galią spręsti: nutraukti ar išskirti,

gimti ar mirti.

Tu nepaisei jokių draudimų. Greitai ir aš išmokau jų

nepaisyti. Tiesiog aklai kristi į akimirkos lietų. Į akimirkos

dangų. Į akimirkos saulę. Ir tu, Ema, buvai ta akimirka, kuri

mane apkabino ir sustingdė. Amžiams.

25


........9

Eidamas namo, prisiminiau savo vaikystę. Kai ranka

nevalingai pakilo prie akių, supratau, kad verkiu. Viskas

buvo taip seniai, bet iki šiol jaučiu skausmą ir keistą ramybę.

Ant kairės rankos plaštakos turiu nedidelį randą, kuris, tarsi

raktas į prisiminimų kambarį, saugo mano prabėgusias

dienas. Tuomet meilė buvo tik žodžiai. Ji negalėjo sugriauti

mano širdies. Ji nepažino tavęs.

Užėjau į tuščius namus. Mano atsineštas šaltis pasklido

po prieblandoje skendinčius kambarius. Nedrįsau uždegti

šviesos. Nenorėjau matyti savęs veidrodyje.

šiandien vėl nesusitikome. Pykstu ant tavęs, kad neatėjai,

ir ant savęs, kad laukiau.

Vėjo pajudinta užuolaida užkliudė mano išsiblaškiusį

žvilgsnį. Nebuvau tikras, kad sugebėsiu ištverti staiga

užgriuvusią vienatvę. Visur tavęs ieškojau. Kvailystė,

įsirėžusi į kasdienybę, sudrumstė mano protą. Gėdijausi savo

silpnybės, tačiau negalėjau su ja kovoti. Buvau bejėgis prieš

savo valią. Valia buvo bejėgė prieš meilę. Meilė buvo bejėgė

prieš tave.

Skaudinau save manydamas, kad meilė - tai skausmas.

Tušti kambariai prisipildė ašarų, kurių nedrįsau parodyti.

26


Priėjęs prie lango, veidu atsimušiau į naktį.

Man niekas nedraudė tavęs mylėti. Niekas apie tai

nežinojo. Net tu.

Mano praeitis ir ateitis susipynė. Bet nesvarbu. Svarbi

tik tu. Mylimoji Ema, vakar pirmą kartą pagalvojau apie

savižudybę. Apie greitą mirtį. Apie tas tavo išsvajotas 20

sekundžių. Jei tai būtų vienintelis būdas tavęs netekti, būčiau

laimingiausias žmogus pasaulyje. Tačiau tai tik vienintelis

būdas, tavęs netekus, visiškai ištrinti skausmą.

Kartais, išdrįsęs pažvelgti mirčiai į akis, žmogus randa

savy jėgų pažvelgti į akis ir gyvenimui. Tik liūdna vadinti

gyvenimu beprasmiškai lekiančias dienas; bet nematoma

viltis laiko mane abiem rankomis.

***

„Prašau 50 gramų absento. Noriu jame nuskandinti

50 gramų meilės. Po to atneškite dar tiek pat... Ne, geriau

duokite visą butelį. Manyje per daug meilės.“

Mane prislėgė pats baisiausias jausmas – vienatvė.

Pabandyk jį išplėšti. Pabandyk mane pakęsti. Kaip kažkas

dainavo: pretend that you love me4.

4 Įsivaizduokime, kad mane myli angl.

27


........10

Ilgai bandžiau suprasti, kodėl pamilau būtent tave.

Atmintyje buvo įsirėžę tavo švelnūs bruožai: keista šypsena,

lieknas kūnas, dailus smakras, ilgi tamsūs plaukai, ir

galiausiai - lyg švyturys sužibusios tavo lietaus spalvos akys;

aš supratau, kad jas pamilau pirmiausia. Aš dar nebuvau

matęs tokių akių, kurios žėri pavasario lietumi. Galėčiau

dieną naktį į tave žiūrėti. Jei neišeitum...

Jei sugrįžtum...

Tądien, sėdėdama ant vaikiškų sūpynių, tu pasakei

man tai, ko niekada negalėsiu pamiršti. Kaip norėčiau, kad

mokėtum nutylėti arba meluoti, žiūrėdama į akis (niekada

nemaniau, kad galėsiu norėti tokio absurdiško dalyko). Bet

tu buvai atvira. Pasakei man tai, net nenusukusi žvilgsnio

į šalį, lyg būtum maža mergaitė, kuriai įgriso žaisti smėlio

dėžėje. Privertei ir mane šyptelėti. Sekundę pamaniau, kad

esu visiškas beprotis. šypsojausi degančia iš nevilties širdimi.

Mano reakcija apstulbino mane patį, todėl, lyg neišgirdęs nė

žodžio, paprašiau tavęs pakartoti savo mintį.

„Ema.“

„Ką, Fuko?“

„Neišgirdau, ką pasakei.“

28


„Kvailelis, - nusijuokė, - tu viską kuo puikiausiai girdėjai.

Bet aš pakartosiu...“

„Pakartok. Nekartok ...“

„Sakiau, kad tu man kaip brolis. Mano mielasis Fuko,

nusišypsok ir nesijaudink taip. Nepaisant to, aš būsiu tavo.“

Manyje kažkas įskilo.

29


........11

Mano neviltis didesnė už meilę. Dabar ji – visas mano

pasaulis. Viskas, ką turiu, viskas, ką galiu turėti. Ir šis

skausmas, kurio negaliu ištverti, tik buvusios meilės aidas,

grimztantis ir gramzdinantis mano gyvenimą.

Kuo labiau tave mylėjau, tuo labiau dabar kenčiu.

Gyvenimas ir mirtis čia nieko nereiškia. Man tai tik žodžiai.

Jausmo, kurį išgyvenau ir kurį išgyvenu, neįmanoma

aprašyti. Jausmai per daug stiprūs, kad juos galėtum nusakyti

paprastais žodžiais...

Tu buvai viskas: visos mano svajonės, visos mano

paslaptys, visi mano slapčiausi troškimai, kuriuos surakinęs

ilgus metus laikė drovumas, bet meilė išlaisvino. Tu nuėmei

visas grandines. Tu išlaisvinai mane taip, kaip pats niekada

nebūčiau išsilaisvinęs.

Parodei man saulę, kurios nereikia bijoti, nes ji gali šildyti,

parodei man dangų, kurio nereikia bijoti dėl jo didybės, nes

apsikabinus jis gali tilpti į mažą žodį: myliu...

Kažkada mėgavausi vienišiaus ir palaidūno gyvenimu.

Nevertinau nei žmonių, nei savęs. Bet tada atėjai tu ir atvėrei

mano širdį tam, ką viduramžių pranašai būtų pavadinę

mistiniu išgyvenimu.

Dabar aš neturiu nieko. Mano praeitis be tavęs yra niekas.

Mano ateitis be tavęs yra mirtis.

30


........12

Ant apskrito stalo stovėjo sidabro spalvos vaza, pilna

baltų gvazdikų. Jie man priminė du nelaimingus pavasarius

ir vieną nelaimingą meilę. Aukšta kėdė, panaši į sustingusią

sidabrinę arfą, buvo apkrauta tavo drabužiais. Manieji

netvarkingai mėtėsi ant indiško kilimo, kurį nebrangiai

nusipirkau iš vietinio prekeivio Kiri.

Didžiulis kambarys skendėjo jaukioje prieblandoje, o mano

žvilgsnis saugojo ramų tavo miegą. Tai siaubinga. Siaubinga

pabusti šalia tavęs ir nieko neprisiminti. Norėjau amžinai

saugoti šios nakties akimirkas, bet teįstengiau prisiminti savo

baimę. Absento fėjos paskandino mane užmaršties lašuose.

Matydamas tavo nuogą kūną, negalėjau atsikratyti

minties, jog tai niekada nebepasikartos. Tu sujudėjai. Mano

delnus išpylė šaltas prakaitas. Kambaryje staiga pritrūko oro.

Kiekviena mano ląstelė meldė, kad dar nepabustum, kad dar

pabūtum šalia.

Sutikęs tave, vis dažniau galvoju apie mirtį. Galbūt todėl,

kad tu esi riba. Riba tarp gyvenimo ir mirties. Sutikęs mirtį,

galvočiau apie tave visas 20 sekundžių.

Aš viską palikčiau ir sekčiau paskui tave.

Bijojau pasakoti tau, kas iš tiesų vyksta mano gyvenime.

31


Užsitvėriau tylos siena. Bučiavau kiekvieną akimirką,

praleistą šalia tavęs.

Tu irgi kažką nuo manęs slėpei, todėl abu viską matėme

užrištomis akimis.

šiąnakt tu mylėjaisi su Fuko, o dabar šalia tavęs sėdi kitas,

kurio tu visai nepažįsti ir niekada nepažinsi.

32


........13

Pabudau. Už lango ir toliau švietė nakties veidas. Toks

šaltas, kad bijojau į jį žiūrėti, nes man atrodė, kad visur, kur

tik pažvelgsiu, pamatysiu tave.

„Susitinkam prie jūros“, - trumpas laiškas nuo tavęs. Žinau

vietą ir laiką: kartą tai jau išgyvenau. Bet praėjo tiek metų...

Ką aš tau pasakysiu? Labas, Ema? Sveika gyva... Ne. Kodėl

parašei? Kodėl nori prikelti tai, kas jau mirę? Tai, kas visus tuos

metus mane persekiojo ir neleido užmigti. Kodėl tu grįžai?

Mano mintys susipynė it sprogstančių žvaigždžių

spinduliai. Naktis kvepėjo tavimi. Aš tiek laiko stengiausi tave

pamiršti, tiek daug ištvėriau, kad galėčiau vaidinti gyvąjį, o

tu vėl...netoli, lyg naktis, lyg šaltas jos veido šešėlis, šnarantis

nesuprantamus žodžius.

Prisiekiau niekada tau neatleisti. Niekada. Prisiekiau mirti

su šiuo pažadu.

Bet aš nuvyksiu. Mano gyvenimas jau seniai nebepriklauso

tik man. Jis valdomas jėgos, kurios negalima išvengti, kurią

galima tik slėpti. Slėpti, kol, pažvelgęs į jos akis, sustingsi

amžiams. Vėl pamatysiu tave ir nežinau... nežinau nieko.

Norėčiau išplėšti savo širdį ir išmesti ją nakčiai. Kaip kartą

atidaviau tau.

33


........14

Mes ėjome jūra, kuri lengvai nešė savo bangas, lyg mažas

vaikas vandenį į savo smėlio pilį. Nežiūrėdami vienas į

kitą, tarsi jūra būtų gražesnė už mūsų svajonių gelmę,

vaikščiojome paplūdimiu. Žinojome, kad tai ne paskutinis

mūsų susitikimas. Jis būtų per daug paprastas. Jūra buvo

per daug rami, kad nuslopintų mus kausčiusius jausmus,

neleidusius ištarti nė žodžio. Melsva dangaus liepsna švelniai

irstėsi akyse.

„Fuko, - pasakei šaltai ir su baime, lyg artėtų audra, - aš

noriu tau pasakyti,.. - trumpam nutilai, pažvelgei į mane

tokiomis beprotiškomis akimis, kad aš vos nurijau įpūstas

žarijas gerklėje. – Tai yra meilė.“

„Kas?“ – norėjau paklausti, bet nedrįsau. Nieko

nereikėjo klausti. Viskas buvo taip paprasta, kaip prastame

komerciniame filme. Staiga nuo neįpareigojančio jūros smėlio

mes nėrėme į savo širdžių kraujo vandenyną. Ten susitikę

žvilgsniai sprogo, palikdami ugnį, išsiveržusią karštesnėmis

už saulės žiedus ašaromis.

Apkabinau tave ir tą akimirką troškau su tavimi bristi į

jūrą ir nuskęsti. Norėjau sustabdyti laiką ir apsikabinęs

34


tave stovėti, kol sudžiūvusius mūsų kūnus pagriebs audra ir

sudaužys į savo dugno akmenis.

Bet mes nesudužom. Bučiavau tave taip, kaip niekada

nebuvau bučiavęs. Tu virpėjai, kaip nuo jūros pučiantis

vėjas, ir aš neabejojau, kad pagaliau supratau, kodėl visą

gyvenimą laukiau. Kodėl nė vienos dienos negalėjau nurimti.

Kodėl ieškojau ir tikėjausi rasti kažką, kas būtų taip tikra,

kad paneigtų pačią tikrovę.

Ir radau. Tą vienintelę nušvitusio supratimo akimirką aš

supratau: tai yra meilė. Daugiau nenorėjau žinoti nieko.

Mes sprogom žiūrėdami į savo sielas.

35


........15

„Nusirenk“, - pasakiau šiek tiek suirzusiu balsu. Ji

nepatenkinta ieškojo mano akių, bet aš buvau nugręžęs

veidą į nebylią sieną. Kai ji nusirengė, bučiuodamas gašlų

nepažįstamosios kūną jutau, kaip geismas paslepia visas

mano mintis ir aš apkvaistu nuo jos.

Tikrovė išsitrynė. Mes mylėjomės paskubomis ir

negalvodami apie nieką, išskyrus palaimą, kuri turėjo mus

užlieti.

„Išeik“, - pasakiau, vos tik ji apsirengė. Nepažvelgiau

į ašaromis pasruvusias akis. Nenorėjau jų matyti ir jų

prisiminti.

„Aš taip tave myliu, o tu, - pravirko man svetimos akys. –

Nekenčiu savęs, kad tave myliu...“

Atsiguliau ant šiltos lovos ir įsistebeilijau į baltas, tuštuma

dvelkiančias sienas. Malonumas vis dar vilnijo mano

pavargusiu kūnu.

Dar viena mergina, kurios vardo nenoriu žinoti. Dar viena

gyvuliška laimės akimirka. Dar vienas rytas, kai man užtenka

tik merginos be vardo ir alkoholio, kurio pavadinimo nežinau.

Įsijungiau kompiuterį ir užleidau romantišką dainą: tai

mane nuramina ir užmigdo pabudusias bemieges mintis.

36


Vėl parašysiu laišką direktoriui ir pasakysiu, kad susirgau.

Jis nepatikės, bet palinkės pasveikti. Jis nežino, kad esu

nepagydomas.

Nusijuokiu rašydamas „Labai atsiprašau“, norėjau

parašyti: „Eik velniop, sukriošęs kvaily.“

Parašęs laišką, gurkšteliu svilinančio gėrimo. Tikrovė vėl

išsitrina ir aš nebejaučiu, kad esu jos dalis. Galiu užsimerkti

ir nieko nematyti. Galiu būti laisvas. Galiu būti negyvas ir

nejausti, kad vis dar gyvenu.

Galiu būti, nes jau seniai virtau nebūtim.

37


........16

„Ema, nenoriu, kad nueitum“, - buvau visiškai nuoširdus,

paleidęs tave iš glėbio. Tu nusijuokei. Taip garsiai, kad aš

krūptelėjau, lyg mano svajonė būtų supjaustyta tavo juoko

peiliu.

„Kaip tu nesupranti, kad mes visi nueisim? – ironiškai

pažvelgei į mane. – Nesureikšmink nieko, Fuko. Aš turiu

eiti...“

Sudrebėjau. Manyje pabudo skausmo ugnikalnis ir

nutirpdė kūną. Pykčio lava jau ruošėsi nušluoti visas mūsų

meilės pilis. Vos tvardžiausi... Bet prieš pasiduodamas tau,

dar ištariau: „Prašau...“

Tu surimtėjai. Atsitūpei ir, žarstydama smėlį, ištarei:

„Jei neišeisiu dabar, neišeisiu niekada, ar supranti

mane? Mes neišgelbėsim savo jausmų... Fuko, pažvelk į

jūrą, - aš nusukau žvilgsnį į bangas, - ji tokia, kaip žmogaus

gyvenimas. Ji negali nustoti banguoti. Audros negali išnykti.

Mums skirta būti jūra. Banguoti ir skalauti tuos pačius

krantus. Bet aš noriu, kad mes pakeistume jūrą. Aš noriu,

kad mes gyventume ir mylėtume ne krantus, ne jūrą, bet savo

svajones, savo viltis, savo vienatvę,.. - pažvelgei į mane. – Aš

noriu laisvės. Ne kalėjimo.“

38


Nežinau, ar supratau, ką kalbi. Tu man atrodei taip

pasakiškai, kad pasijutau esąs mitinis personažas, kurio

bučinys gali padaryti stebuklą.

Pabučiavau tave, bet stebuklas neįvyko. Aš bučiavau šaltą

vienatvę. šaltą nakties veidą. Toks pat šaltis nukrėtė mano

kūną. Tada supratau, kad mes jau tapome kažkuo kitu. Tu

nutolai toliau už horizontą, o aš likau stovėti ir žvelgti, kaip

saulė miršta lediniame tamsos glėbyje.

39


........17

Ema žvelgė į nepažįstamą vaikiną ir šypsojosi jam

akivaizdžiai gundančia šypsena. šis, nusimetęs ankštą

neryžtingumo apdarą, priėjo ir paklausė, ar gali prisėsti.

„Taip“, - atsakė mergina, rodydama ranka į šalia stovinčią

kėdę.

Jie nekalbėjo. Sėdėjo vienas priešais kitą, kaip iš akmens

nutašytos chimeros, kaip Kentauras ir Undinė, stebėdamiesi

nesuderinama fiziologija. Iš plačių taurių gėrė raudoną vyną

ir valgė brangius patiekalus, tarsi priimdami juos iš pačios

apsirijimo deivės Adefagijos.

Vėliau pakilo ir nuvyko į artimiausią viešbutį, primenantį

harmoningai suręstą fengšui pilaitę. Ema juokėsi ir vaikiną

vadino Umbertu. Aišku, jis nieko nesuprato. Jam reikėjo tik

merginos kūno. Jai – taip pat.

Rytą pabudęs vaikinas paklausė:

„Kodėl pavadinai mane Umbertu“?

„Nes tu švytuoji kaip Fuko švytuoklė“, - atsakė Ema ir

nusijuokė, išgąsdindama drovų jaunuolį.

Jis nežinojo, ką sakyti, o mergina greitai dingo, tarsi jos

nė nebūtų buvę. Tik Umbertu pavadintas vaikinas gulėjo

lovoje ir galvojo, kad tai buvo pati nuostabiausia mergina,

40


kokią jis kada nors buvo sutikęs. „Net nepaklausiau jos vardo,

telefono... nepaklausiau, kas ji...“

Kiekvieną vakarą, stumiamas nektarinais kvepiančios

vilties, jis ėjo į tą patį restoraną ir tikėjosi sutikti merginą,

kuri pavadino jį Umbertu. Vėliau lėtai žingsniuodavo iki

fengšui pilaitės ir tuo pačiu keliu grįždavo atgal.

Ir niekada daugiau jos nesutiko. Jis skaitė Fuko švytuoklę

ir nieko nesuprato.

„Jei dar kada nors ją pamatysiu, tikrai nebepaleisiu.

Ginsiu ją taip, kaip popiežiai, pagal apaštalų įsakymus, gina

Kristaus nuotaką – Bažnyčią... tarytum Bažnyčia turėtų dar

piktesnių priešų už nedorus popiežius. Laikysiu ją prieš jos

valią taip, kaip prieš savo valią pamilau.“

„Koks mielas vaikinas“, - pagalvojo Ema, prisiminusi jo

glamones, jo baikštų žvilgsnį. Neabejojo, kad jis ieškos jos, o

neradęs, susiras žmoną. Mergina vėl nusijuokė. Pasižiūrėjo į

veidrodį ir, patenkinta savimi, pakėlė galvą aukščiau – visos

pergalės priklauso tik jai.

Tuomet, lyg stipriai įkaitinto metalo virbas, pervėrė mintis

– Fuko. Turiu jį pamatyti. Greitai susidėjusi reikalingiausius

daiktus, Ema jau žinojo, kur vyksta.

Jūra. Fuko. Praeitis. Meilė. Arba – mirtis.

41


........18

Žinojai, kur mane rasti. Žinojai, kad lauksiu tavęs.

Nesuprantu, kodėl tu man visa tai pasakojai, tačiau vienintelis

tavo bučinys ištrynė visas skaudžias išsiskyrimo valandas.

Pasijutau laisvas, kaip lietaus lašas atitrūkęs nuo tamsaus

debesies. Manęs daugiau nekankino klausimai: kur tu? ar

dar tave pamatysiu? ar sužinosiu, koks tavo lūpų skonis

šiandien? Buvai šalia. Man to užteko. O tau?

„Saugok tylą“, – pasakei man, ir, kaip visada, savo mažąjį

pirštelį priglaudei prie mano lūpų.

Nepasakyti žodžiai, it užgesinto laužo dūmai, išsisklaidė

mano galvoje. Paklusau tau, ir tą vakarą daugiau nepratariau

nė žodžio. Ar kalbėjo mūsų akys? Nežinau. Abu žvelgėme į

bekraštės jūros bangas ir klausėmės nebylaus smėlio čežėjimo.

Tu stipriai suspaudei mano ranką ir tavo delne aš pajutau kažką

šalto, tarsi sustingusi ašara įsilietų į mano virpantį kūną.

Nedrįsau laužyti tylos įžadų, todėl klausiamai pažvelgiau

į savo delną. Ten buvo žiedas. Norėjau geriau į jį įsižiūrėti,

tačiau tu paėmei sustingusią ašarą ir įmetei į jūrą. Kodėl taip

padarei? Lyg išgirdusi mano klausimą, pasakei, kad nieko

negalima turėti amžinai. Žinojau, kad tai tiesa, bet vis tiek

puoliau į bangas. Grįžau. Neberadau nei žiedo, nei tavęs.

42


Vėl atsirado klausimai. Kartu su tavimi dingo visi atsakymai.

širdis, lyg indas, iš kurio varvėjo paskutiniai vilties lašai, norėjo

nuskęsti ir amžinai ieškoti sustingusios ašaros.

Tu visada slėpeisi nuo manęs. Iš pradžių motinos

įsčiose, vėliau šiame mažame pasaulyje, kuriame nuolat

prasilenkdavome. O kur tu dabar? Gal tik mano mintyse...

Klausimai niekur nedingo. Jie sukosi aplink, lyg Mėnulis

aplink Žemę, niekada taip ir neparodydamas savo tamsiosios

pusės, slėpusios visus atsakymus.

Bandydamas užgniaužti skausmą, nuėjau į artimiausią

barą. Nieko nelaukdamas, pasistačiau ant stalo butelį ir

įsispoksojau į kitus baro lankytojus. Kodėl jie čia? Ar dėl

manęs? Man jų paguodos nereikia. Tegu rūpinasi savo

reikalais. Nepastebėjau, kaip butelis ištuštėjo. Prie mano

stalelio priėjo daili moteris, kvepianti jazminais. Prisidegusi

cigarilę, ji švelniu balsu paklausė, ar nenorėčiau pakilti su ja

į antrąjį aukštą. „Kodėl gi ne,“ - pasakiau ir sumečiau, kad ji

yra geriausia užkanda prie alkoholio.

Ankštame kambaryje degantis šviestuvas skleidė švelniai

rausvą šviesą, nuo kurios mano akyse vaizdas dar labiau

raibuliavo. Tebūnie, pamaniau sau, juk kekšėms tokia spalva

tinka. Trumpam užsimerkiau. Jutau, kaip ji ėmė atsagstyti

43


mano marškinių sagas. Tebūnie, jei tik už tai nereikės mokėti

papildomai. Atrodo, kad šią frazę ištariau balsu, nes ji nusijuokė

ir pavadino mane keistuoliu. Suvokiau, jog išraudau. Tai

kvaila. Paprašiau nuo stalo paduoti stiklą brendžio. Bevardė

būtybė klusniai ištiesė taurę. Kai pajutau svetimą ranką savo

tarpukojy, nesusivaldžiau ir trenkiau jai į veidą.

Po poros valandų nubudau lauke, šalia baro. Girtumo nebu vo

likę nė ženklo. Gėlė visą kūną. Ant rankų pamačiau sudžiūvusias

kraujo dėmes, o šalia gulėjo mano piniginė. Atsegiau. Kaip ir

numaniau, pinigų ten nebebuvo. Sumokėjau už viską.

Paryčiais grįžęs namo, pamačiau tave, miegančią mano

lovoje. Pasijutau taip, lyg būčiau radęs nuskendusį žiedą.

Panorau sviesti jį atgal ir bėgti, bet stovėjau, kaip įbestas,

ir žiūrėjau į tavo nuogą nugarą. Apklota vien judančiais

šešėliais, per miegus ištarei kito vyro vardą: Umberto.

Kekšė. Panorau atsigulti šalia, tiesiog dėl įdomumo, bet man

neužteko drąsos. Neramiai sujudėjai.

Lėtai nusliūkinau į virtuvę ir atsidariau butelį baltojo

vyno. Išgėriau lyg vandenį. Susipyliau, tarsi norėdamas

išstumti tave, bet man ir vėl nepavyko. Grįžau į kambarį.

Nusirengiau ir priėjau prie lovos. Jėga nustūmęs tave į šalį,

užėmiau nematomo Umberto vietą.

44


........19

Ema sapnavo Umbertą. Kaip žvelgia į jį iš aistros

paklaikusiu žvilgsniu. Lyg maldaudama išganymo nusidėjėlė,

kuri padarytų viską, kad nuodėmė taptų išsigelbėjimu. Jis

nusišypsojo. Paprastai, švelniai, beveik vaikiškai. Mergina

įkvėpė oro ir priėjo arčiau.

„Ar jūs šįvakar vakarieniavote?“ – paklausė ji virpėdama,

bet iš baimės kilo nesuvokiama drąsa. Ema žinojo, kad neturi

ko prarasti, išskyrus šią akimirką, kurią palaidotų bailumas.

„Ne“, - ironiškai atsakė vyras.

Jiedu abu nusišypsojo. Umbertas, kad sutiko gražią, kaip

šviesi naktis, merginą. Ema, kad sutiko jį – savo svajonių ilgesį.

Vakarieniaudami abu daug kalbėjo. Lūpos žodžius žarstė

taip lengvai, tarsi pėdos šiltą smėlį. Ema stengėsi išlikti budri,

bet jautė, kad šį kartą ji nugalėta – meilė nugalėjo viską.

Viešbučio kambarys kvepėjo žydinčiomis alyvomis ir

skaidria vakaro palaima.

Umbertas iš pradžių lėtai žaidė Emos lūpomis. švelniai

bučiavo, bijodamas išgąsdinti jos aistrą. Pajutęs, kad mergina

yra visiškai jo, akimirksniu išlaisvino ją iš plonos suknelės.

Ema svaigo. Vyro kūnas buvo it pasiruošusio šuoliui

jaguaro - ir jai norėjosi kuo arčiau prisiglausti, pajusti

45


plėšrūno kvėpavimą. Pajusti visą jo esybę. Didžiausio

svaigulio akimirką pasiekti jo sielą...

Ji švelniai palietė jį ir pajuto, kaip dega rankos. Kaip akys

nieko nebemato, nes visas vidus, atrodo, sprogo iš laimės.

Jie mylėjosi pamiršę vienas kitą. Tapę vienu kūnu.

Žinodami, kad jiems skirta viena vienintelė naktis. Galbūt –

laukta visą gyvenimą.

„Umbertai, - pasiglemžta aistros, sudejavo Ema. - Aš

niekada nemylėjau ir nemylėsiu jokio kito vyro, tik tave.“

Jis neatsakė. Sunkiai šnopuodamas, atsigulė šalia ir

užsimerkė. O Ema žiūrėjo į jo nuogą kūną ir verkė: laimė, kuri

ateina vienam akimirksniui, yra didesnė už visą gyvenimą.

Už viską. Už paskutiniąsias 20 sekundžių. Nesvarbu, kas

nutiktų po mirties. Ta laimė, kurią gali pasiekti tik meilė, yra

didesnė už pačią amžinybę. Nes ji vienintelė išvaduoja žmogų

iš būties, paversdama jį dvasia, kuri gyvena akimirkoje.

***

„Kelkis!“ - surikau, išgirdęs dar kartą pakartotą Umberto

vardą.

Ema pasimuistė ir nusišypsojo.

„Nešdinkis“, - buvau toks piktas, kad būčiau galėjęs ją

išmesti, kaip ji kartą išmetė mano gyvenimą.

46


........15

Nežinau, iš kur staiga atsirado tas noras niekinti meilę.

Surinkau visus Emos daiktus ir išmečiau pro langą. Į gatvę.

Ir jos vieta gatvėje. Berods, taip ir pasakiau jai pavymui.

Alkoholis iš mano galvos išstūmė paskutiniuosius užuojautos

lašus. Džiaugiausi, kad galiu elgtis neapgalvotai, aistringai ir

įžūliai. Lėtai lenkdamas pirštus suskaičiavau, kad šiąnakt

atsikračiau dviejų kekšių. Gailėjausi tik vieno, kad negalėjau

įsiskverbti į jos sapną ir suspardyti Umberto. Jam velniškai

pasisekė.

Svarstydamas, ką daryti toliau, nustėrau, ant lovos

pamatęs paliktą Emos apyrankę. Pasilenkiau ir pažvelgiau iš

arčiau. Tikriausiai ji pilna susigėrusių Emos akių žvilgsnių.

Taigi – ji vis dar čia. šiame kambaryje. Atsiguliau šalia.

Kodėl tu niekaip negali manęs palikti? Kas tas Umbertas?

Ar tai dėl jo tu negali būti laiminga su manimi? Dabar

tikriausiai manai, kad paklausiu: ką tokio turi jis, ko neturiu

aš? Nė velnio. Aš paklausiu kitaip. Ką tokio turi tu, ko neturi

kitos? Visos jūs vienodos. šiąnakt kekšei iš baro užmokėjau

už meilę, kurios taip ir nepatyriau, o tau... tau moku už

tavo nesėkmes. Moku ne beverčiais pinigais, o savo laime.

Nežinau, ar jos bent kiek dar liko.

47


***

Kai atvažiavai, maniau, kad viskas pasikeis. Į mano delną

įdėjai žiedą. Ta kvailystė trumpam mane apakino. Vėl tave

mylėjau. Vėl nustūmiau į šalį manyje tūnojusią vienatvę. Ar

Umbertas privertė žiedą įmesti į jūrą? Ar tai jis tave... Na,

gerai, bet pasakyk man, kodėl tu čia atėjai? Laukei manęs?

Ar tu kaip ši apyrankė, gali likti bet kur? Atsakyk. Žinau, kad

neatsakysi. Tu bijai žodžių. Bet ne todėl, kad dievini tylą. Tu

bijai manęs...

Persisotinau meilės stebuklais. Meilė nugali viską...

nugalės ir mano pasiryžimą tave pamiršti. Kaip nugalėjo

pasiryžimą pamiršti tėvą, kurio nekenčiau nuo vaikystės.

Prisimenu, kaip, grįžęs namo, radau jį girtą, sėdintį ant

grindų, ir vis dar laikantį tuščią brendžio butelį. Bijojau į jį

net pažvelgti, tačiau tėvas atsistojo ir tarė:

„Žinau, kad nekenti manęs. Visada nekentei. Norėjai, kad

tavo motina mane paliktų. Atėmei ją iš manęs. O dabar nori,

kad ir su šita, - pirštu parodė į antrosios žmonos nuotrauką, -

išsiskirčiau. Tau nesiseka to nuslėpti. Bet žinai ką, - staiga jis

sugriebė mane ir užsimojo kumščiu, - ir aš tavęs nemyliu.“

Susitvardęs nustūmė mane į šalį ir užsidarė savo darbo

kambaryje. Nuo tos akimirkos mūsų bendravimas pasikeitė.

48


Nei aš, nei jis daugiau neapsimetinėjom. Atvira neapykanta

jam netgi patiko. Vieši pažeminimai ir antausiai tapo mano

kasdienybe – tėviškos nemalonės išraiška. Tuomet dar

negalėjau jam pasipriešinti. It klusni avelė kęsdavau jo

brutalią jėgą ir šlykščias kalbas, tačiau mintyse kiekvieną

akimirką jį žudžiau. Tik jis vis prisikeldavo ir su dar didesniu

įsiūčiu akyse grįždavo į mano apgailėtiną gyvenimą.

Vieną dieną sulaikiau jo ranką. Man netgi pavyko ją

nulenkti ir įžūliai stebėti tėvo akyse gimstančią baimę.

Aš suaugau, o jis - paseno. Suvokęs tai, stūmiau jį į sieną.

Tada priėjęs vėl sugriebiau ir sviedžiau, it tuščią cukrinę,

į valgomojo stalą. Jo keiksmai manęs nebetrikdė. Jis

nebepajėgė manęs sustabdyti. Tikriausiai suvokimas, kad

esi galingesnis, aptemdo protą. Grąžinau visus antausius.

Galiausiai tėvas krito ant žemės ir pirmą kartą po daugelio

metų pavadino mane sūnumi. Jis pasakė: sūnau, užteks.

Ema, ir tau užteks.

49


II

IEšKODAMAS TAVęS, RADAU SAVO SKAUSMą............................................................................................................................................

Meilė gimsta tada, kai kas nors pasidalija savo tamsa su

tuo, kurį myli. Negi tuo pačiu metu gimsta ir neapykanta?

Per Olov Enquist Blanša ir Marija5

5 Enquist P. O. Blanša ir Marija. Vilnius: Lietuvos RS leidykla, 2005. Iš švedų k. vertė Z. Mažeikaitė.

50


........21

Ema išėjo. Ramiai, tarsi nė nebūtų atėjusi, o aš vėl

grįšiu gyventi to paties juokingo meilės nudeginto žmogaus

gyvenimo. Grįšiu prie tų pačių merginų, kurios dalija savo

kūną taip pat lengvai, kaip aš vienintelei Emai atidaviau

savo sielą. Tik dabar nežinau, ar tikrai atidaviau? Kai ji išėjo,

mane apėmė keistas džiugesys. Nenoriu jos daugiau matyti.

Prisiminti. Apie ją galvoti...

Ji įkalino mane mano paties troškimuose. Pavertė mane

zombiu, ieškančiu jos žvilgsnio kraujo. Ji išėjo, o aš panorau

grįžti į gyvenimą.

Paskambinau vienai merginai ir paprašiau atvykti. Tačiau

greitai apsigalvojau ir pasakiau: turiu lėkti į darbą, ar kažką

panašaus. O iš tiesų galvojau, kas tas Umbertas? Kodėl ji

mane pavadino Fuko? Ką visa tai reiškia?

Bandžiau susieti išsidraikiusias praeities voratinklio gijas

su dabarties chaosu, tačiau neįstengiau. Manyje buvo per

daug įsiūčio, per daug karštligiškumo, per daug emocijų.

Gal tai net ne meilė, pagalvojau. Tai kas? Aistra,

susižavėjimas, hormonų audros?

Aš visada dvejojau dėl meilės, bet niekada nedvejojau dėl

neapykantos. Skausmas ir neapykanta stipresni: juos jauti

taip tikrai, kaip nejauti jokių kitų jausmų.

51


Susiradau P. Danker Haliucinuojantį Fuko. Skaičiau,

kaip darydavau studijuodamas: varčiau puslapius ir ieškojau

esminių žodžių, kurie leistų suvokti visą tekstą, praleidus

didžiąją jo dalį.

Nieko. Knygoje nebuvo Umberto. Visi veikėjai buvo

pamišę kaip Ema. Visi kažko ieškojo, nors patys nežinojo ko,

kaip ir aš.

Gal tai pavydas? Ko turėčiau pavydėti kažkokiam vyrui?

Įsijungiau kompiuterį. Skaičiau viską, ką radau apie tą

knygą. Apie jos autorę. Vėliau prisiminiau, jog Ema minėjo,

kad jai patinka Tos valandos. Nežinojau, kokia tai knyga, bet

greitai suradau informacijos ir apie ją. Jos autorius - Maiklas

Kaningamas. Už tą knygą jis gavo Pulicerio ir Falknerio

premijas. Pagal ją buvo pastatytas didelės sėkmės sulaukęs

filmas. Joje vaizduojamas paprastų amerikiečių gyvenimas,

kuriame aprašoma meilė, viltis, ilgesys... ir įpinama V. Vulf

gyvenimo istorija.

Ilgai nedvejojęs, nusprendžiau perskaityti tą knygą. Mane

vedė troškimas suprasti: kas buvo Ema? Ir kodėl aš taip ilgai

gyvenau jos prisiminimais.

O giliai mano viduje slapstėsi ir kitas troškimas – surasti

jos nepamirštamą Umbertą.

52


........22

Daugelį metų nebuvęs, nuėjau į bažnyčią. Dėl tavęs.

Mane perpildė sąžinės graužatis ir noras užpildyti netektį.

Keista, bet erdvioje Dievo menėje mane pasitiko tik šventųjų

paveikslai ir ramus nukryžiuotojo veidas. Nebuvo nė vieno

žmogaus, nė gyvos dvasios.

Ar senukai nustojo bijoti mirties? Ar niekam nebereikia

Visagalio pagalbos? Gal šiais laikais Jo globą atstoja

specialiosios tarnybos ir visagalės sektos, paralyžiuojančios

dvasią ir suvedančios į akistatą su pačiu šėtonu?

Neseniai, naršydamas internete, radau straipsnį apie

naują religijos pakraipą – scientologiją – ji labai populiari

Holivude, jos nariais tapusios bene ryškiausios kino

žvaigždės. Mane nukrėtė šiurpas pagalvojus, kaip išsigimė

religija, bandydama atgauti pirminę visiškos laisvės būseną.

Priėjau prie altoriaus. Priklaupiau. Pasveikinau mano

žingsniais nuaidėjusią erdvę ir susimąsčiau apie sielą. Ar ji

vis dar manyje? O gal mano kūnas, it tuščia bažnyčia, ieško

savo žmonių, kurie pripildytų jį meile?

Tėvas po mano smūgių taip ir neatsigavo. Jo kūnas

gyvas iki šiol, bet siela išseko kaip karštų vėjų išdžiovinta

dykumos upė. Paskutinį kartą žvelgdamas jam į akis, vietoj

53


neapykantos mačiau tik baimę. Žiūrėjau į merdintį jo kūną ir

juokiausi tarsi iš eilinės jo nesėkmės. Prie mano kojų gulintis

žmogus inkštė it bejėgis šunytis, atskirtas nuo maitinančios

motinos. Jei būtų radusis bent menkiausia užuojauta, tuoj

pat būčiau ją nužudęs.

Net Dievo namuose negalėjau galvoti apie atleidimą. Tą

pačią dieną, kai palikau tą antžmogį, gulintį ant šaltų grindų,

įvyko dar baisesnė tragedija. Norėdamas paslėpti savo gėdą,

jis nužudė vonioje besimaudančią meilužę. Aptemusi sąmonė

nepaisė nieko. Jis jautėsi visiškai sugniuždytas. Užgesęs.

Sutrūnijęs. Penkiais dūriais, lyg įtūžęs angelas, išrovė jos

gyvybę, savąją pasilikdamas kaip užstatą mano sąžinei.

Pro medines duris, tarsi varnas, pranašaujantis nelaimę,

įėjo senyvas kunigas. Iš jo rūstaus žvilgsnio supratau, kad

atėjau ne laiku. Ar vidurdienį Dievo čia nebūna? Jei taip,

tuomet ir aš, kaip Tomas Kruzas, renkuosi scientologiją. Už

viską reikia mokėti.

Grįžęs namo, užtraukiau visas užuolaidas ir kritau į lovą,

šalia tavo apyrankės, kuri priminė tviskančią bažnyčios

prabangą. Netikėtai mintyse atradau keistą tavęs ir Dievo

sąsają. Prisiminiau, kad Ema – trumpinys iš Emanuelė –

išvertus iš hebrajų kalbos, reiškianti „Dievas su mumis“.

54


Paslėpiau savo veidą po stora antklode. Visuomet taip

darydavau, kai jausdavausi nesaugus. Iš tamsos sukurta

uždanga prabilo į mane vienatve. Vėl ėmiau galvoti apie tave,

kartu stengdamasis nustumti šias mintis į šalį, į tamsiausią

antklodės kampą. Kančia it pelkė traukė mane vis gilyn.

Pasislėpiau net nuo Dievo, netikėtai įgijusio rūstaus bažnyčios

tarno pavidalą.

Norėjau, kad pasaulis liautųsi man melavęs.

Mane slėgė klausimai, prasidedantys nekaltu žodeliu „ar“:

Ar yra Dievas? Ar yra Meilė? Jei taip – ar tėvas kada nors

mane mylėjo? Ar tu mane mylėjai?

55


........23

Man vėl nevilties sezonas. Galėčiau gulėti lovoje visą

gyvenimą, bet tai galėsiu padaryti ir karste, todėl atsikeliu ir

einu. Kažkur. Nežinau, kur. Kodė einu?

Norėjau pasakyti tau, Ema, kad be tavęs viskas man atrodo

tiesiog šlykštu. Norėjau pasakyti, kad meilė galėjo mane

išgelbėti (deja, pražudė). Norėjau pasakyti tau, kad jokie

narkotikai, jokia alkoholio dozė neištrina tavo žvilgsnio. Tokio

svaiginančio, kad turiu tvardytis – kitaip išdaužyčiau visus savo

namus. Gal net užmuščiau ką nors gatvėje. Koks skirtumas?

Po konflikto su tėvu buvau pavargęs nuo neapykantos,

todėl ilgą laiką gyvenau vienas. Be taisyklių. Man reikėjo

laiko, kad vėl išmokčiau mylėti gyvenimą. Jaučiausi kaip

aguonos žiedas, apibertas snaigėmis ir bandantis išgyventi

šalčiausią žiemą.

Tėvą uždarė į beprotnamį. Kartą nuėjau pasižiūrėti į

jį. Skatino smalsumas. Tarsi į pasiutusį gyvulį, laikomą

metaliniame narve. Jo tuščias žvilgsnis man priminė dieną,

kai įsimylėjau tamsą.

Kiekvieną vidurnaktį stebėdavau nematomą kambarį,

bijodamas sulaukti ryto ir išvysti tėvo veidą. Vos tik mudu

susitikdavome, visas mano vidus susitraukdavo į mažytį

56


taškelį. Pastebėdavau, kaip dreba mano rankos. Jis prieidavo

ir kone kiekvieną kartą pasakydavo tą pačią frazę: „Tai ir vėl

drebi... į ką tu toks atsigimei?“

Seselė sakė, kad ir dabar, netikėtai sutikęs užsisklendusį

paauglį, jis prisiartina ir meta į akis tuos pačius žodžius, lyg

vis dar gyventų senąjį, valdžios prisotintą gyvenimą. Nežinau,

ką jam jaučiu. Tikriausiai nieko.

Išmokau gyventi vienas. Vienintelis dalykas, siejęs mane

su praeitimi – angelas, kabantis prie mano lovos. Su juo

dalijausi savo liūdesiu ir menkomis laimės akimirkomis.

Tada atsiradai tu. Viskas, kuo gyvenau iki tavęs, išnyko

tamsioje gelmėje. Kai palikai mane, skausmas ir klaikūs

vaikystės prisiminimai vėl išniro į paviršių.

Nežinau, ar yra Dievas, ar yra meilė, bet žinau, kad esi tu,

ir man to užtenka, kad nekiltų kitų klausimų.

Dar paklausiu: ką, po velnių, aš čia veikiu? Su pigiomis

merginomis, pigiu alumi ir pigiu gyvenimu?

Man reikia išeiti. Per 20 sekundžių. Atsidariau

savo vaistinėlę: atkakliai ieškojau vaistų nuo širdies

nepakankamumo. Jų buvau pavogęs iš vieno draugo.

Išgėriau visą buteliuką. Pridėjau visus rastus migdomuosius

ir užgėriau buteliu degtinės. Viskas turi baigtis. Paprastai ir

57


neskausmingai. Tu turi suprasti, kad tai buvo tikra.

Pakėlęs akis į dangų pamačiau, kad dienos šviesa netikėtai

išblėso. Po kelių sekundžių vaistai ėmė veikti ir aš atsiguliau.

Įsivaizdavau, kaip cementinėmis grindimis iškeliauju iš

šio pasaulio. Ore tvyrojo vandenyno kvapas. Buvo visai

nesunku palikti nenusisekusį gyvenimą, kuris iš čia panašėjo

į apgriuvusią ir belangę molio pilį.

Žinodamas, kad tai, ko ieškau, nepasiekiama net čia,

atsiguliau prie dangaus vartų ir užsimerkiau. Užgesusios

šviesos kvapas tyliai nusėdo po mano kojomis. Netekau

sąmonės.

58


........24

Ema visą naktį negalėjo užmigti. Lyg nujausdama Fuko

nelaimę, atmerktomis akimis sapnavo sielą draskančius

košmarus. Prakaitas susiliejo su vandens lašais – mergina

nepaliaudama šlakstė savo nuogą kūną drėgnu vandeniu ir

dejavo, tarsi ištikta ūmaus baimės priepuolio. Po valandėlės,

pajutusi nenumaldomą troškulį, sunkiais žingsniais nuėjo į

virtuvę. Staiga išdžiūvusi burna prisipildė šauksmo.

Ant kėdės sėdėjo jis - Umbertas.

„Tu tokia graži, kaip neįmanoma meilės istorija.“

Nuoga Emos nugara atsirėmė į šaltą sieną. Ji nežinojo, ką

atsakyti. Įsimylėjusi baimę, priėjo arčiau. Tarsi traukiama

Umberto žvilgsnio, mergina po akimirkos pajuto jo kvėpavimą.

Pamiršusi kamuojantį troškulį, delnu palietė jo veidą.

„Laukiau tavęs“, - nuaidėjo ramus vyriškas balsas.

„Išgąsdinai mane“, - atsisėdusi jam ant kelių, sušnibždėjo

Ema.

Jos virpančiose lūpose susikaupė ašaros. Bučiuodama

Umbertą, mergina nesiliovė verkusi. Maži spindintys

lašai stingo nuo šalčio, akimirksniu virsdami varvekliais,

braižančiais sudaužytą širdį.

59


„Viskas baigta“, - pro ašaras tarė ji.

„Tai niekada nesibaigs“, - tarsi nuramindamas, atsakė

meilės kupinas balsas.

60


........25

Balta šviesa mane trumpam apakino. Kambaryje

viešpatavo saulė ir nevilties nuotrupos. Nesupratau, kur esu.

Girdėjau tik, kaip kažkas pasakė: „Jis išgyvens. Jei pablogėtų,

vėl mane kvieskit.“ Begalybę trunkantis akimirksnis baigėsi.

„Fuko, pabusk.“

„Aš...“, - bandžiau kažką pasakyti.

„Aš tave myliu.“

Sąmonė dar nepajėgė veikti. Mačiau tik neaiškius šešėlius,

besisukančius mano galvoje kaip sugedusi karuselė. Kažkas

švystelėdavo ir užgesdavo, lyg Fuko švytuoklė.

Pro akis bėgo gyvenimo kadrai: vaikystės svajonės, paaug-

lystės ambicijos, pirmosios meilės vizijos ir Ema... Ema buvo

visur. Net tame ore, kurį vos sugebėjau įtraukti į savo plaučius.

Girdėjau, kaip dainuoja HIM:

The funeral of hearts

And a plea for mercy

When love is a gun

Separating me from you6

6 Širdžių laidotuvės Ir ieškojimas malonės, Kai meilė yra ginklas, Atskiriantis mane nuo tavęs.

61


Ir vėl tik tamsa ir tyla. Įžengęs į bauginamai gražų siaubo

kambarį, savo pasąmonę, suvokiau, jog niekada iš ten

nebegrįšiu.

Nežinau, ar taip atrodo mirtis, bet ta tyla buvo nuostabesnė

už visas girdėtas melodijas, o tamsa – gražesnė už visas

matytas spalvas. Jutau, kaip spaudi mano ranką. Įsivaizdavau

mudu abu jau mirusius. Taip norėjau pasakyti tau (argi ne

ironiška?), kad tas 20 sekundžių buvau pamiršęs meilę, o tu

galvojai tik apie mane.

Pasąmonė atsiplėšė nuo tavęs, o sąmonė juto tavo rankų

šilumą. Ar gali taip būti? Ar egzistuoja dvi žmogaus sąmonės,

gyvenančios nepriklausomai viena nuo kitos? Dar niekuomet

nebuvau taip išsigandęs ir įkvėptas.

„Fuko, pabusk, prašau...“

„Aš...“

Buvo taip ramu ir gera. Nežinoti, ar pabusiu, nežinoti,

ar visa tai tik mano prasimanymas. Kol kliedesys atrodė

teisingas, mano protas leido jam būti.

Mes visi gyvename apimti haliucinacijų.

62


........26

Atrodo, kad naktis vilkėjo juodą neperregimą skraistę.

Viskas skendo kosminėje tamsoje – nė lašo šviesos, nė vieno

šešėlio, jokio judesio, nė vieno garso. Mano perregima siela

įgavo tą patį nykų atspalvį. Dulkės, nusėdusios ant galvos,

lėtai byrėjo ant drebančių rankų, o akinamai juoda mantija

sukeldavo vis daugiau regėjimų. Mačiau mažą paukštelį,

tupintį nuogos moters rankose. Jis nesipriešino ir leidosi

glostomas švelnių pirštų.

Tada išvydau krauju aptaškytą kalaviją. Iškart pažvelgiau

į savo rankas, nuo kurių jutau varvant raudonus gyvybės

syvus, bet buvau tarsi nematomas. Kalavijas dingo taip pat

paslaptingai, kaip ir atsiradęs. Pradėjau manyti, kad kraustausi

iš proto. Tai būtų vienintelė išeitis, galinti priversti mano

minties bangas nutolti nuo prakeikto nežinomybės kranto.

Galvoje sukosi daugybė klausimų, bet protas vieną po kito

bėrė vis ne tuos atsakymus. Buvau nepatenkintas tuo, kas

esu, kuo buvau, ką turiu ir tuo, ką už tai gausiu. O gausiu

prakeiktą amžinybę. Lėtą, tarsi vėžlio žingsniu slenkantį

roplį, kuris nepailsdamas per beribį kosmosą temps mano

nesibaigiantį laiką.

63


Juokingiausia, kad dėl viso to kalta meilė. Na, bent jau

chemine prasme. Tik dabar supratau, kaip mokslas susijęs su

mokslui nepavaldžiomis galiomis.

Karstas, kuriame praleidau visą gyvenimą, pagaliau

atsivėrė. Mirtinai bijojau tikrojo žinojimo, kuris, kaip

prižiūrėtojo lazda, visu smarkumu kirto man per šonus,

palikdamas negyjančius gilius randus, įsirėžusius iki pat

sielos gelmių.

Atrodo, pravirkau, nors tą akimirką dėl nieko negalėjau

būti tikras. Lyg paragavęs brangiausio hašišo, kiekvieną savo

dalelę jutau atskirai. Kūnas (jeigu tai kūnas) bandė rasti

geriausią padėtį ir prisitaikyti prie sudužusios sielos formos

(jeigu tai buvo siela).

Medžio gabalėliai, atskilę nuo trūnijančio karsto, buvo

įsirėžę man į pirštus, todėl jutau juos aiškiau nei nesibaigiančią

tamsą. Nejaugi nėra jokios žvakės? Turbūt nėra.

Mielai išgerčiau Žaliosios fėjos. Prasidėtų stiprus

haliucinogeninis poveikis ir aš „atsijungčiau“. Eduardas Manė

galėtų palaikyti man kompaniją ir mudu mielai suvalgytume

pusryčius ant žolės.

Ar sugebėsiu perprasti šios beviltiškos gelmės teoriją?

O gal tai mano asmeninio nuopuolio rezultatas? Ar būtinai

64


turiu jausti kaltę dėl nevykusiai nugyvento gyvenimo? Noriu,

kad tamsa mane išteisintų. Meilė neprisiima atsakomybės.

Nusivyliau jos kūryba, nes ji viską palieka likimo valiai.

Pajutau aukso aušrą ir sąmonė pamažu ėmė gesti. Išgirdau

keistą garsą, lyg kažkas mane uostytų. Tai Anubis savo šuniška

nosimi uostinėjo mano kūną ir sprendė, ar praleisti mane į

Mirusiųjų karalystę. Tikriausiai tai tik dar vienas regėjimas.

Galvoje šmėstelėjo keistas klausimas: kuris dievas galėtų

mane priimti? Nesvarbu, tik nepalikit manęs čia vieno.

Tamsa rijo kiekvieną mano milimetrą, o aš dariausi panašus

į sumaitotą siuntinį, laukiantį savo paskyrimo vietos.

Jaučiausi lyg aukštyn kojomis apvirtęs vabalas. Ar akla

meilė, - tai kelias į amžinąją tamsą? Ar žinote, kas yra

biologinė mirtis? Ji ištinka tada, kai ląstelės nebeatsigauna,

cheminiai procesai vyksta netvarkingai, ląstelės pradeda

virškinti pačios save ir irti. Greičiausiai, sustojus kraujotakai,

apmiršta galvos smegenų žievė, o vėliau negrįžtami procesai

sudarko ir kitus gyvybiškai svarbius organus. Bet aš nieko

panašaus nejaučiu.

Kodėl biologinės mirties ekspertai visai nekalba apie

meilę? Ar ji taip pat suskyla į atomus ir išsibarsto po žemę,

sudarydama vis naujus junginius? O gal meilė, anot jų,

65


nematoma? Bet dėl tokių „nematomų“ dalykų žmonės

labiausiai ir kenčia.

Vėl prasidėjo regėjimas. Dabar mačiau save. Žiūrėjau

į savo kūną iš šalies ir stebėjausi jo nenatūraliu švytėjimu.

Jutau, kad panorėjęs galiu sugrįžti į jį, bet smalsumas mane

sukaustė ir aš bijojau išsivaduoti iš naujos patirties gniaužtų.

Staiga atsidūriau Pragaro vartų tarpeklyje. Srauni Freizerio

upė įtraukė mane ir staiga išvydau, kaip mano kūnas pamažu

prisipildo vandens, lyg tuščias indas raudonojo karalių vyno.

Nugrimzdau į upės dugną. Tai buvo dar viena upės pergalė

ir dar vienas mano pralaimėjimas. Atrodė, kad gelbėtis

beprasmiška, nes, kur tik benueičiau, manęs tyko „išganinga“

mirtis. Ir vėl viskas išnyko. Artinosi kitas regėjimas.

Užėjo ta pati tamsa ir atitvėrė kelią nuo viso pasaulio.

Mane netikėtai apsupo būrys varnų ir karvelių (teisėjo

pasiuntinių). Supratau, kad artėja susitikimas su Jama,

indų mirties valdovu. Vedose jis aprašomas kaip pirmasis

miręs žmogus, atvėręs kelią mirtingumui. Pasvėręs gerus ir

blogus mano darbus, paskirs bausmę. Jis pažvelgė į mane

savo raudonomis akimis ir, nenulipdamas nuo grėsmingai

atrodančio buivolo, rankoje laikydamas vėzdą, papuoštą

kaukole, nusileido atgal į mirusiųjų buveinę.

66


Žinau, kad absurdiška, bet pajutau šaltį. Jis skverbėsi iš tos

vietos, kur kadaise gyveno meilė. Tamsa žadino manyje įniršį

ir pagarbią baimę. Erzino savo užtikrinta pergale. Atspindėjo

mano trūkumus. Neigė mano neigimus.

Tenkinausi vis platėjančia kapo duobe ir laukiau dar vieno

regėjimo, po kurio galbūt nebereikės čia grįžti. Nežinau kaip,

bet supratau, kad taip man laukiant prabėgo trys dienos.

Simboliška, pamaniau sau, nes musulmonas pagal religinius

papročius turi būti palaidotas per tris dienas. Ar dabar jų

dievo eilė? Ar mane vėl aplankys regėjimas?

„šlovė Alachui, Visatos Viešpačiui. Ramybė ir palaima

Mahometui, jo paskutiniam pranašui.“ Arabų kalba islam

reiškia „atsidavimą“. Aš atsiduodu regėjimui, kuris užvaldo

mano pasąmonę. Matau raitelius, vilkinčius baltai, ir

jojančius ant milžiniškų kupranugarių, kurie, priartėję prie

manęs, sustoja ir priklaupia ant karšto dykumos smėlio.

Raiteliai vis dar sėdi ir kažką tarpusavyje kalba.

Kalbos suprasti negaliu, todėl žiūriu jiems tiesiai į akis,

tada vienas jų nušoka nuo kuproto milžino ir priėjęs prie

manęs jėga nulenkia mano galvą prie žemės. Girdžiu, kaip

ore švysteli apnuoginto kalavijo ašmenys, bet jokios baimės

nejaučiu. Žinau, kad esu miręs, bet labai nenoriu keliauti

67


kartu su jais. Kalavijas paliečia mano kaklą ir netrukus

raitelio vietoje pamatau golemą7. Nuo jo varvantis purvas

krinta man ant veido, bet aš nesiliauju žiūrėjęs.

Gerai pamenu, kad golemas atgaivinamas jam ant kaktos

užrašius arba po liežuviu pakišus lentelę su užrašu emet

(tiesa), o išjungiamas ištrynus žodžio emet pirmąją raidę,

tada liks met (negyvas). Pašokau ant kojų ir, delnu pasiekęs

jo kaktą, nutryniau e. Jis virto molio ir purvo kalnu.

Vis dar buvau dykumoje. Pažvelgęs tolyn, pamačiau vėjo

supiltą Dovydo žvaigždę, o šalia, tarsi iš dangaus, nukrito dvi

akmeninės plokštės, ant kurių buvo surašyti Dešimt Dievo

įsakymų. Laukiau pasirodant Mozės, tačiau jis nepasirodė.

Mano Dievas – meilė.

7 Legendinė žydų būtybė golemas buvo formuoja-mas iš molio ar purvo ir atgaivinamas su magijos pagalba. Viduramžiais manyta, kad golemus valdo galingi burti-ninkai, visiškai valdę savo nemąstančius tarnus.

68


........27

Tu mane lepinai. Buvai šalia. Glausteisi ir vis klausei,

kaip jaučiuosi. Aš tylėjau, paniręs į savo minčių upę. Manei,

kad nieko nesuprantu, todėl buvai atvira. Manei, kad nieko

nejaučiu, todėl buvai švelni. Manei, kad nemyliu, todėl

vaidinai meilę.

Ant stalo stovėjo princo Alberto ir karaliaus Edvardo

puodeliai. Tai buvo vieni brangiausių daiktų, kuriuos man

paliko senelė. Juose aušo kava, kurią pamiršai išgerti.

Sujaukei ne tik mano butą, bet ir mano širdį.

Tikriausiai buvau geras pašnekovas, nes mano tyla tave

prajuokino. Paslapčia stebėjau tavo judančius kontūrus,

tarsi mirties šešėlį, bandantį nuraminti mano nenusisekusį

gyvenimą.

Vilkėjai tą pačią vėjo spalvos suknelę, mūvėjai raštais

siuvinėtas pėdkelnes, o ant galvos plaikstėsi saule kvepiantys

plaukai.

Mano abejingas kūnas tau melavo. Geidžiau tavęs kaip

ir tada, kai ežero veidrodyje žvilgsniu prisiliečiau prie tavo

dieviško silueto.

Pasilenkei ir pabučiavai mane į kaktą. Tikriausiai toje vietoje

69


liks išdegintas randas. Tada paglostei plaukus. Buvau pamiršęs

tą jausmą. O tavo gilus atodūsis įkvėpė man naują gyvybę.

„Fuko, aš laukiu tavęs. Mano smėlėtos pėdos nori grįžti

prie jūros. Su tavimi.“

Žinoma, girdėjau kiekvieną tavo žodį, bet supratau, kad

tau dabar labiau reikia mano tylos.

„Aš išvariau jį. Ne, ne tai... Umbertas nebegrįš. Man dabar

tikrai nelengva. Žinau, kad nesuprasi, bet turiu tau pasakyti...

Fuko, aš jį nužudžiau.“

Tavo žodžiai iš minčių upės dugno iškėlė mano suglebusį

kūną, lyg oro burbulą, kuris sprogo tą pačią akimirką. Man

buvo nesvarbu, kodėl? – tik vis dar norėjau sužinoti – kas

jis? Tu beprotė. Tavo vieta šalia mano tėvo. Aš irgi turiu tau

prisipažinti.

Staiga tu verkdama pabėgai iš kambario ir nutraukei

mano nebylią išpažintį. Vėl suakmenėjau. Tu pasiėmei viską.

Net mano mirtį.

Tik mano beprotybė laukė tavęs sugrįžtant, kad galėtų

ištirpti meilės svaiguly.

70


........28

Negalėjau atsikratyti minties, kad tu vis dar čia.

Atsimerkiau ir lėtai apžvelgiau visą kambarį. Buvau

vienas, kaip ir tą vakarą, kai nužudžiau savo tėvą. Tuomet, kai

jį išleido namo, nebegalėjau rasti jokio kito sprendimo. Gal

net neieškojau. Ir dabar prieš akis man iškilo milžiniška tėvo

figūra: šiurkštus veidas, kietai sučiauptos lūpos, už nugaros

sunertos rankos, atgal sušukuoti, šiek tiek žilstelėję plaukai.

Viską mačiau taip aiškiai, lyg jis stovėtų šalia ir šaižiu balsu,

dirbtinai šypsodamasis, linkėtų man geros mirties.

Kūnu perbėgo šalta neapykantos srovė. Niekada jo

nemylėjau. Visą gyvenimą jo nekenčiau.

Jaučiausi taip, tarsi stovėčiau ant nematomų svarstyklių:

viename gale tu, o kitame - tėvas, vienoje pusėje meilė, kitoje

- neapykanta. Kai pasitraukdavai iš mano gyvenimo, tėvas

nusverdavo svarstykles ir aš lėtai slysdavau į jo pusę, kai

sugrįždavai – meilė nusverdavo neapykantą.

Tada kodėl, klausdavau savęs, mane taip paveikė jo mirtis,

jog troškau nužudyti visus, kuriuos tik sutikdavau gatvėje?

Kodėl jį išleido prieš pat Naujuosius metus? Pamenu, kai

dūriau jam peiliu. Peilis jo nepalietė, tačiau jis susmuko ant

grindų ir niekada nebeatsikėlė.

71


Kodėl mane taip drasko prisiminimai? Kodėl net

bėgdamas nuo jų, žvalgausi atgal? Maniau, kad tik tu galėsi

mane suprasti, bet... niekada to nesužinosi.

Sutemo. Girdėjau, kaip užsitrenkė durys. Mano klausą

prikaustė lietaus lašai, barbenantys į uždarytus langus ir

bejėgiškai nuriedantys žemyn. Atmerkęs akis pažvelgiau į

gilią nišą, primenančią bažnyčios vartus, o kairėje stovėjo

florentietiškas stalas, į kurį buvau atrėmęs paveikslą.

Išgėręs vaistų, atsisėdau ant lovos krašto. Prisiminiau

keistą įvykį, kuris iki šiol man neduoda ramybės. Tądien

tu nesiliovei verkusi. Kai paklausiau, kas nutiko, metei į

mane knygą ir sušukai: „štai kas!“ Haliucinuojantis Fuko

sudraskytais puslapiais gulėjo ant grindų, prie mano kojų.

Pasilenkiau norėdamas ją pakelti, tačiau tu nesavu balsu

išrėkei: „Neliesk jos!“ Ir dar pridūrei: „Daugiau niekada

nesiartink prie mano knygos. Mano širdis sudraskyta ne ką

mažiau už tuos prakeiktus puslapius. Tai tu ją sudraskei. Aš

tau visą laiką melavau...“

72


........29

šiandien nusprendžiau pasivaikščioti ištuštėjusio miesto

gatvėmis – visur, kur tik pažvelgsi, nyku. Tarsi miestas būtų

išdegintas karštos, vos pakeliamos vasaros saulės. Visi kažkur

išvykę (turbūt likau tik aš ir mano vienatvė). Nesisieloju: tik

vienatvėje galiu save suprasti, pajusti menkiausią savo sielos

virpesį, visiškai išsilaisvinti ir būti tuo, kas esu, o gal tapti

savimi. Dabar nežinau.

Visiems vasara, o man prasidėjo pats baisiausias sezonas.

Tu netikra. Tu – tik mano iliuzija. Kaip ir visų žmonių

iliuzijos dėl meilės. Mes mylime pačią meilę, o dažniausiai –

vien patys save.

Aš – laisvas. Laisvas nuo pareigų, bet, deja, ne nuo savęs.

Ne nuo savo praeities, ne nuo to, kas mane sukūrė: mes visada

gyvename kažkokiame keistame netikrumo blyksnyje, kuris

pajuntamas tik tuomet, kai skaudžiai atsitrenki į tikrovę.

Nuėjau į kažkokį ne itin geros reputacijos barą. Mane

buvo apėmusi niūri nuotaika, todėl už paskutinius kišenėje

buvusius pinigus nusipirkau degtinės. Išgėriau tarsi vandenį.

Trumpam apsvaigau ir apsnūdau.

Kažkoks vyras, susiraukšlėjusiu veidu ir juodu odiniu švarku,

tarsi pažindamas mane, pasiūlė nebegerti, esą galįs sau pakenkti.

73


Kam dar galėčiau pakenkti? Nusišypsojau. Išvertęs tuščias

kišenes nusikeikiau, bet vienas senas bičiulis – ne draugas –

parašė, kad rengia vakarėlį ir kviečia mane dalyvauti.

Be abejo, neatsisakiau, nes, šiaip ar taip, geriau vakarėlis

su bet kuo nei vakarėlis be nieko. Nors noro gerti visiškai

nebuvo, bet iškęsti neviltį blaiviam – tai beveik prilygsta

Motinos Teresės gyvenimui.

Nepamenu, kaip ten atsidūriau, tarsi kas būtų mano

mintis užliejęs Reino vynu, kuriuo buvo palydėti tostai mano

vienatvei.

„Kodėl tu toks liūdnas?“ – priėjo viena šiek tiek pažįstama

mergina, kuriai aš patinku.

„O kodėl turėčiau toks nebūti?“ – išmaukiau dar vieną

stiklą kažkokio kokteilio.

„Argi ne linksma? Pabandyk atsipalaiduoti,“ – tarsi

užkopusi į viršukalnę, gaudė kvapą pašnekovė.

Ji nuėjo ir, tikiuosi, niekada negrįš. Lėtai žiūrėjau į puotą,

kurioje nemačiau nė vieno nuoširdžiai laimingo žmogaus.

Nė vieno. Vien bandymas sukelti euforiją. Ir aišku – visiškas

fiasko. Nežinau, kuo labiau mėgavausi - ta neviltim ar

pakenčiamais gėrimais. Visiškai neįstengiau atsipalaiduoti.

Tik susierzinau ir tiek.

74


........30

Stačiais laiptais dvi tamsios figūros kopė į gėlėtą gegužės

sodą. Dangus buvo nusidažęs neįprastai mėlynais atspalviais,

kuriuose glūdėjo bauginanti nemiga. šalia jo buvo ji – Ema.

Pažvelgusi į pakeleivį, ji atsiduso: „Umbertai, paskubėk.

Turime tik vieną naktį. Duok man ranką.“

Jųdviejų žvilgsniai susidurdavo iki žvilgesio išgaląstomis

rapyromis. Siauri ašmenys be paliovos smigo į nejautrius

kūnus, palikdami tik sapnui suprantamas mėlynojo kraujo

dėmes.

Ar aš viską sugalvojau, Ema?

Neklausinėk manęs taip kvailai. Juk žinai, kad myliu tave.

Nemyli. Aš net nežinau, kas esi.

Tau ir nereikia žinoti. Svarbiausia, kad esu.

Beprotybė.

Jo vidinė sumaištis ėmė panašėti į ligą. Nei geri, nei blogi

prisiminimai nepajėgė sumažinti širdyje įstrigusio skausmo,

kuris vis didėjo, tarsi daugintųsi agresyviai nusiteikę

mikroorganizmai.

Umbertas susvyravo. Pažvelgęs į apačią, išvydo tuštumą,

75


kurią neseniai regėjo Emos akyse, ir tarė: „Viskas baigta.“ Tada

metėsi į šoną ir šoko žemyn. Praraja vis plėtėsi, lyg didžiojo

sprogimo kuriamas pasaulis. Umbertas lyg krintantis upės

vanduo atsimušė į suvokimą, jog Ema vis dar įsikibusi į jo

ranką. Jie krinta kartu. Viltis ir neviltis - susikibę rankomis.

Mes atsimušime į meilę ir žūsime kartu.

...bet kartu nebūsime.

Umberto, ar aš tau šlykšti?

Tu cinikė, privertusi tave pamilti.

Bet juk širdžiai neįsakysi.

Tu neturi širdies.

Jo pirštai palengva išslydo iš Emos rankų.

Viską užklojo nakties tamsa.

76


........31

Negaliu gyventi be tavęs, - kvailai užrašiau dienoraštyje.

Jame daugiausiai vietos užima mano nevilties nuotrupos.

Tomis dienomis, kai negaliu išeiti iš namų, aš rašau. Kartais

tai visai padrikos mintys... Bet šį kartą norėjau įrašyti

dainininkės Pink dainos žodžius:

Where I can

Run just as fast as I can

To the middle of nowhere

To the middle of my frustrated fears

And I swear you’re just like a pill

Instead of makin’ me better, you keep makin’ me ill8

šie žodžiai man visada primena, kad einu į niekur, į patį

niekur vidurį, kuriame turėsiu gyventi. Troškau mylėti tave.

Troškau gyventi tau. Tačiau mylėjau pačią meilę, pačią idėją,

8 Kur galiu Bėgti taip greitai, kaip tik galiu, Į nieko vidurį, Į vidurį mano nusivylusių baimių. Prisiekiu, tu kaip piliulė, Negydanti manęs, o priverčianti jaustis blogai.

77


esą du žmonės gali būti vienas kitam narkotikas. Ir ką?

Daugiau nieko. Mano iliuzijos žlugo.

Nors kartais, prieš užmigdamas, pagalvoju: o gal yra visai

ne taip, gal iš tiesų myliu Emą ir bijau tai pripažinti, gal esu

kvailys, kurio pavydas didesnis už jį patį?

Noriu pabėgti nuo savęs ir tapti oru, kuriuo kvėpuoji.

Naktimi, kuri tave liečia. Lietumi, kuris tave nuplauna.

O ką aš darau? Leidžiu dienas dvejodamas. Kiek jų man

dar liko? Galbūt ne tiek ir daug.

Užsimerkiau. Turiu tave rasti. Bent pamėginti.

Bandžiau įsivaizduoti, kaip kenčiu girdėdamas, kaip per

miegus tu ištari: Umbertas. Kas jis toks, po velnių? Juk

tu grįžai pas mane. Ko aš bijau? Galėjau sudaryti baimės

sąrašą: gyvenimo be vilties, gyvenimo be meilės, gyvenimo

iš pareigos. Būtent taip ir gyvenu. Gyvenu patį šlykščiausią

gyvenimą, kokį pajėgiu įsivaizduoti. Bet negaliu paneigti,

kad taip gyventi kur kas lengviau... tiesiog plaukti į niekur, į

patį niekur vidurį...

Ne, aš negaliu pasiduoti. Aš rasiu tave.

78


........32

Ema tyliai priėjo prie Umberto. Visą gyvenimą laukė šios

akimirkos. Lyg būtų gimusi ir gyvenusi tik jam. Jame buvo

viskas, ko Ema troško. Net žinodama, kad jis gali neatsakyti

tuo pačiu, geidė jo, nes tai buvo sielos geismas.

Umbertas nežiūrėjo į jos pusę, vis kažką rašė ir atrodė tikrai

neišlįsiąs iš savo popierių. Toks susikaupęs, rimtas... Emai

atrodė, kad šios savybės labiausiai tinkamos vyrui. Tiesa,

kartais jis būdavo liepsningas, liejantis žiežirbas, kaip vėjo

pučiamas sužeistas laužas. Bet čia ir dabar jis buvo ramus.

„Sena biblioteka geriausiai tinka prie Umberto išvaizdos,“

- pagalvojo mergina.

Ir ką jam pasakyti? Laba diena? Ne. Tai kvaila. Ema

įsidrąsino ir, pati nejausdama, kaip kūną svilina įtampa,

eidama pro Umberto stalą jį tyčia užkliudė: pabiro daugybė

lapų, nukrito kelios knygos.

Ema puolė jas rinkti. Umbertas nepadėjo – jis sėdėjo

ir juokėsi iš išsigandusios merginos, manydamas, kad ji

išsigando dėl kelių popieriaus lapų, jai visiškai nerūpėjusių.

„Atsiprašau, labai atsiprašau“, - tarė, surinkusi viską, ką

„išmėtė“.

79


„Nieko tokio, - tarstelėjo Umbertas. Jau ruošiausi eiti.

Atsibodo čia knapsoti.“

Ema nesiruošė praleisti progos. Tai buvo jos proga –

gyvenimo proga.

„Aš irgi ruošiausi eiti, čia taip tvanku, norisi ko nors išgerti

ir atsigaivinti.“ Suvaidino labai ištroškusią ir Umbertas

pasiūlė paėjėti kartu. Tik tiek merginai ir reikėjo. Ji žinojo –

tu būsi mano amžinai.

Ji visiškai pasitikėjo savimi. Galvojo, kad jau žino viską, o

dabar lieka savo žinias pritaikyti gyvenime. Bet tada ji neži-

nojo svarbiausio: meilė – tai ne aistros sukeltas tornadas,

siaučiantis kūne. Tai ne svaigulys, svaiginantis labiau nei

stipriausi narkotikai. Visai ne. Meilė yra riba tarp gyvenimo ir

mirties. Tarsi lynas, kuriuo eini ir nežinai, į kurią pusę nukrisi.

Vienoje pusėje – nuostabus, laimingas gyvenimas. Kitoje – pati

žiauriausia mirtis. Prieš ją atsivėrė tikrovė – ėmė tiksėti laikas.

„Ką veiki?“

Ema tik po daugybės laiko prisimins, kad toks buvo

pirmasis Umberto klausimas. Tik atsakymo niekada

nepamiršo: „Myliu.“

„Neblogas užsiėmimas laisvalaikiu, - nusijuokė Umbertas.

O ką veiki darbe?“

80


Jis plačiai šypsojosi, o Ema atsakė tuo pačiu. Jai buvo taip

gera, taip neapsakomai gera...kartu su juo.

„Myliu dar labiau“, - ramiai atsakė.

Umbertas suprato Emą. Iš to kaip paskendusio dangaus

tolis žvilgsnio. Iš tų tarsi šilkas švelnių lūpų virpėjimo. Iš

lengvo rankų raibuliavimo. Ir širdies ošimo, primenančio

miške artėjančią audrą.

Jie susitiko tam, kad išsiskirtų. Jie žinojo, kad neįstengs

kitaip vienas kito pamilti. Meilė jiems reiškė išsiskyrimą.

81


........33

Brangioji Ema, kartais mūsų mintys susitinka tą pačią

akimirką, ir mes, to nesuvokdami, būname kartu. Vakar,

glostydamas pajūrio smėlį, supyliau tau mažytį Tadž Mahalą

– paminklą meilei, kokį šachas Džahanas pastatė mirusiai

mylimiausiai žmonai. šalia parašiau: „Tavo miręs mylimas

niekas.“

Mokydamasis važiuoti dviračiu, kokius devynis kartus

nugriūni, o dešimtą nuvažiuoji visą mylią. Gal taip yra ir su

meile?

Parašei man ilgiausią laišką:

„Fuko, aš jaučiuosi kalta ir sutrikusi. Tarsi peteliškė

skrendu į tave, tačiau vis atsimušu į nematomą sieną, kurios

nei tu, nei aš negalime nei apeiti, nei sugriauti. Negaliu tau

pasakyti, kodėl esu akla tavo kančiai, kurčia tavo žodžiams.

Mane slegia jausmas, kuris turėjo priklausyti ne tau. Prašau

tavęs, neklausinėk, nesistenk manęs pažinti ir nelauk...

Galbūt prašau neįmanomų dalykų, bet kitaip negaliu.

Neskaityk šio laiško taip, tarsi liestum mano kūną. Perskaityk

tik vieną kartą ir sudegink. Pasitikiu tavimi, todėl jį išsiunčiu,

nedeginu. Jei nori, manyk, kad esu kvaila, pati nežinau, ko

82


noriu, kad nesugebu būti laiminga ar dar blogiau – nemoku

mylėti. Tik žinok, kad meilė mane privertė nusileisti per visus

devynis Dantės Pragaro ratus...

Man baisu vienai vaikščioti gatvėmis. Tarsi dvi didžiulės

rankos nuolat spaustų galvą ir suktų į tą pusę, kurioje

slepiasi visos įsivaizduojamos ir realios mano baimės. Noriu

priklausyti nežiniai ir nė akimirkai nepasilikti su griaunančia

tikrove. Noriu atsiduoti ir tą pačią akimirką būti frigidiška.

Tikriausiai niekada neišsivaduosiu iš kaltės jausmo, kuris...

na, nesvarbu.

Negaliu pakęsti susvetimėjimo ir jausmo, jog didžiulėje

minioje esu visiškai viena, todėl... grįžtu pas tave. O tu lauki.

Visada lauki. Juk ir aš tavęs visai nepažįstu. Gal tai mus ir

sieja? Mudviejų pažintis nėra tik paprastas sutapimas. Tai –

pokštas, slypintis sudraskytų puslapių žodžiuose.

Tavo entuziazmas mylėti mane žavi. Mane žavi tavo

poezija, kurios niekada man neskaitei. Tavo vienišumas ir

noras pavergti mano sielą... Norėčiau būti su tavimi visiškai

atvira, bet pirmiau turiu suprasti, ką reiškia nuoširdumas.

Jei būčiau dailininkė, rašanti dienoraštį, visuose puslapiuose

storu teptuku nubrėžčiau nematomą juostą. Ar perskaitytum

mano mintis? Jei ir taip – tau kiltų tie patys klausimai...

83


O juk prašiau tavęs daugiau neklausinėti ir nerinkti

atsitiktinių atsakymų. Po viso to, ką čia perskaitei, ir ko

nesugebėjai įžvelgti tarp rytinio rūko baltumo eilučių,

pasirašo mano melancholija.

Nežinau, kas bus toliau. Net nenoriu žinoti (kaip ir tavo

vardo). Vienintelis tikras vardas mano gyvenime... tu pats žinai.

Jis yra vienintelė tikra kliūtis, kurios mes negalime įveikti.“

84


........34

Ema susirgo. Visą popietę nesikėlė iš lovos. Nepajėgė.

Apatiškai žvelgdama į lubas, jautė šaltį ir svaigulį, nerimą

ir baimę. Geliančios akys švelniai lytėjo niūrią prieblandą,

sumišusią su vakarėjančio dangaus spalva.

Staiga ji iššoko iš lovos, nusiplėšė drabužius, pribėgo

prie atviro lango ir drebėdama užlipo ant šaltos palangės.

Pažiūrėjo žemyn. Pamačiusi praeivį, garsiai šūktelėjo: „Lovoje

yra vyras, kuris ketina mane nužudyti.“ Tada sugriebė save

už plaukų ir įtraukė atgal į kambarį. Lėtai statydama koją

už kojos, priėjo prie veidrodžio. Pažvelgusi tarė: „Pasamdyti

dailininkai nutapė mane labai liūdną, akrobatai neištobulino

mano kūno lankstumo, o šokėjai nusivylė mano judesiais.“

„Taip ir yra“, – atsakė atvaizdas, kuriame atsispindėjo

paskutinis gyvybės lašas.

Ema plačiai nusišypsojo ir sukikeno. Žengusi dar vieną

žingsnį, sukliko iš siaubo. Staiga jos svyruojančią nuotaiką

pertraukė smarkus beldimas į duris. Mergina susigūžė

ir palindo po lova. Beldimas liovėsi, bet ji vis dar tūnojo

nejudėdama. Įsitempęs kūnas tarsi sustingusi liepsna degino

jos gražius veido bruožus.

85


Kažkoks vyras atidarė duris. Prieš įeidamas į kambarį,

akimirką stabtelėjo. Vyro veidas buvo įsitempęs, o akyse degė

nesutramdomas pyktis. Rankos, lyg griūvančios kolonos,

atsirėmė į sieną. Kvėpavimas sulėtėjo. Ema užsimerkė ir

laukė lyg griaustinio po viską rėžiančio žaibo.

„Ketinau palikti tave ramybėje, bet, kaip matai, aš čia,

prie tavo lovos. Aš tiesiog nebegaliu gyventi savo namuose.

Nemanau, kad yra tokia vieta, kurioje galėčiau būti be tavęs.

Mudu susiję. Gyvenimu ir mirtim. Turiu pripažinti, kad

klydau dėl tavęs. Nejau visai manęs nepasiilgai, negeidi?

Nesvarbu, ar daugelis dalykų buvo, ar ne, vis vien negali

išmesti manęs iš galvos. Negaliu pamiršti isteriškos Hamleto

frazės: „Tai sąžinė visus mus paverčia bailiais.“ Žinoma, tu

manimi netiki. Neturiu ambicijų tave pakeisti, bet man to ir

nereikia. Aš girtas. Jei tau įdomu, kaip tave radau – sekiau

tave kaip maniakas, kamuojamas neurozės. Kiekvieną tavo

žingsnį. Atėjau pasakyti, kad nesudeginau tavo laiško, bet

antram reikalavimui paklusau – skaičiau tik vieną kartą. Juk

neįmanoma nusižudyti dukart. Net iš meilės.“

86


........35

Įžengęs į savo laiptinę, išgirdau skardų juoką. Jis man

pasirodė pažįstamas, todėl atsisukau į tą pusę ir išvydau ją.

Negalėjau patikėti, todėl priėjau arčiau. Amali vis dar juokėsi,

savo balsu užpildydama ankštą pilkos laiptinės erdvę. Delnu

uždengiau jos lūpas, tačiau ji nesiliovė.

„Užteks. Galime ramiai pasikalbėti. Tavo juokas mane

trikdo. Einam pas mane.“

„Patrauk tas prakeiktas rankas. Nesusivaldžiau. Tu taip

kvailai atrodai. Seniai nemačiau tavęs tokio. Gal ir užeisiu.“

„Liaukis. Taip gerai dar niekuomet neatrodžiau. Tiesiog...

per mažai alkoholio. Einam.“

Laiptų aidas liovėsi. Atsivėrusios durys prarijo jų žingsnius

ir užrakino laiptinę spengiančioje tyloje. Jiedu ilgai kalbėjosi.

Iš Amali lūpų nuolat išsprūsdavo žodis savižudybė. Fuko

bandė ją nuraminti, bet viskas buvo veltui. Staiga jos veidas

persimainė. Fuko nepavyko nuslėpti sumišimo, kai mergina

iš juodos odinės rankinės išsitraukė ginklą. Nukreipusi į jį

pistoleto vamzdį, Amali kalbėjo toliau:

„Papasakojau tau viską. Kaip kentėjau po to, kai palikai

87


mane vieną. Kiekvieną dieną troškau numirti. Per akimirką

pakeitei visą mano gyvenimą. Kančia darėsi patraukli ir

ilgainiui mintys apie mirtį tapo vienintele guodžiančia

išeitimi. Vaiduoklių tiek, jog darosi baugu, nes jais atsikratyti

nebėra jėgų.“

Pacitavusi Faustą, Amali sučiaupė lūpas.

„Kodėl nutilai? Negali manęs dėl to kaltinti. Suprantu, ką

išgyveni. Aš pats netekau mylimo žmogaus. Ir vis dėlto tai

ironiška – meilė visada virsta neapykanta. Kaip kvaila buvo

to nesuprasti anksčiau.“

„Tikiuosi, kad kažkur saugai savo portretą, kaip Dorianas

Grėjus, nes ketinu pasinaudoti šiuo ginklu. Nežinau, ar

man palengvės po to, kai nuspausiu gaiduką, bet šįsyk tavo

veide atsiras neišgydoma raukšlė, dovanosianti tau amžiną

jaunystę ir užmarštį.“

„Mirtis ir kiti malonumai manęs nebaugina, todėl

nesivaržyk. Klausiau savo ateities prognozių ir... supratau,

kad tavo negalavimai kur kas rimtesni. Jei paskolinsi man

kelias minutes, papasakosiu tai, ko dar niekam nesakiau. Ar

esi pasiryžusi išgirsti manąją išpažintį?“

„Aš niekur neskubu.“

88


........36

Emai pablogėjo. Po susitikimo su Fuko ji tapo dar

uždaresnė ir irzlesnė. Apsimetusi serganti, dienų dienas

neišeidavo iš namų. Išgirdusi net menkiausią krepštelėjimą,

ji lįsdavo po lova ir tūnodavo ten, kol triukšmas nurimdavo.

Tada lėtai prieidavo prie durų ir užstumdavo jas vis naujais

daiktais. Tik vakarais, įsitikinusi, kad jos niekas nemato,

atsisėdusi ant palangės, gerdavo stiprią kavą ir neapykantos

kupinu žvilgsniu žiūrėdavo į praeivius.

Jai buvo nuobodu, kaip ir daugumai praeivių. Ji troško,

kad kas nors atsitiktų. Tebūnie tai vergystė be meilės, tebūnie

beprasmė auka, kad tik dingtų tos melancholiškos mintys.

Prisileidusi pilną vonią šalto vandens, Ema atsigulė ir su

palengvėjimu pajuto, kaip jos nuogas kūnas lėtai grimzta į

raibuliuojančią tylą. Užsimerkė. Iš tamsos išniro Umberto

veidas. Jis buvo kitoks nei paprastai. šaltas ir ramus kaip

vanduo. „Palik mane vieną, - sušnabždėjo mergina. - Aš

nebenoriu tavęs matyti. Nekenčiu tavęs. Myliu tave.“

Umbertas tylėjo, nors Ema visaip stengėsi jį prašnekinti ir

paklausti: kodėl? Kodėl nebegaliu savęs suprasti? Staiga jai

pasirodė, kad vyro akyse išvydo ašaras.

Nežliumbk kaip mergaitė. Tu neteisingas man.

89


Umbertas išnyko. Ji atsimerkė ir išsigandusi pradėjo jo

ieškoti. Visur. Nuoga. Nuo kūno lašėjo vanduo, o ji bėgiojo po

kam barius ir šaukė jo vardą. Neradusi pribėgo prie lango ir

pažvelgė žemyn, į gatvę. Nieko. Aš viską išsigalvojau. Tavęs čia nė

nebuvo. Tai mano pačios ašaros. Tikriausiai kraustausi iš proto.

Ema, rankomis susiėmusi galvą, šaukė ir be perstojo verkė.

Vadino save pabaisa. Norėjo užmigti ir niekada nepabusti.

Lytėjo savo kūną, lyg tai būtų buvę jo pirštai. Geidė Umberto

nesuprasdama, kad trokšta to, kurį atstūmė. Įsivaizdavo

jaučianti tūkstantį rankų, kurios ją ir glamonėjo, ir smaugė.

Matė Fuko, plėšantį jos knygas, kurių krintantys puslapiai

staiga virsdavo jos drabužiais. Gėdijosi savo nuogo kūno

ir tą pačią akimirką įžūliai troško nuodėmės. Gindamasi

nuo meilės, pildė gašliausius, iš nežinia kur atsiradusių,

nepažįstamų vyrų norus, kartu garsiai rėkdama apie savo

nekaltybę.

Matė besišypsantį Umberto veidą, kuris prasitarė

nepažįstantis meilės ir trokštantis tik vieno – sugriauti jos

gyvenimą. „Tau pavyko,“ - šaukė Ema jausdama, kaip kažkoks

vyras bando į ją įsiskverbti.

Ji juto kaltę, tarsi būtų buvusi nubausta už septynias

mirtinas nuodėmes.

90


........37

Amali vos tvardė pyktį. Nekaltinau jos. Priėjau arčiau ir

paliečiau ranka ginklą, kuriuo ji vis dar taikėsi į mane. Jei

čia slypi mano mirtis, pamaniau sau, vadinasi, mano kančios

gali turėti pabaigą. Nežinau kodėl, tačiau esant tokiai kebliai

situacijai uždaviau patį netinkamiausią klausimą:

„Tau tikriausiai nepatogu?“

„Vienintelis nepatogumas – mano sąžinė”, – atsakė ji,

nuleisdama ginklą ir žvilgsniu pasodindama mane į minkštą

krėslą.

„Amali, aš atėmiau iš tavęs vyrą, kuris...“

„Kuris buvo tavo tėvas.“

Žodį tėvas jau kurį laiką buvau ištrynęs iš atminties, tačiau

sugrįžus jo antrajai žmonai, mano pamotei, sąmonę užtvindė

seniai nugrimzdę prisiminimai. Mačiau save visai jauną, o

šalia – jį, daužantį mano vaikystę į šipulius.

Amali, net po tokių sukrėtimų, sugebėjo išsaugoti savo

jaunystę. Tai ji, o ne aš slėpė savo paveikslą palėpėje. Bet

viduje ši moteris geso.

Man buvo keista, kodėl ji ryžosi čia ateiti. Kodėl kaltino

mane? Juk puikiai žinojo, koks žmogus buvo mano tėvas. Jis

nužudė savo meilužę. Argi to jai neužtenka, kad pasijustų

91


pažeminta? Argi to neužtenka, kad suprastų, jog gyveno

su žvėrimi? Tikriausiai tiesa, kad žmonės ilgainiui linkę

prisiminti tik gerus dalykus.

Kaip visa tai kvaila. Kaip aš pavargau nuo viso to. Smurto

man per akis. Dabar aš nusiteikęs silpnybėms.

Amali pastebėjo mano šypseną, todėl, nieko nesakiusi,

priėjo ir trenkė man antausį. Apkabinau ją ir pajutau, kaip iš

įtūžusios moters akių pasipylė ašaros. Paėmiau ginklą, kurį

vis dar laikė tvirtai suspaudusi. Ji išėjo. Išėjau ir aš.

***

Aplink buvo šimtai žmonių, bet aš jų nemačiau. Nenorėjau

matyti. ėjau pro juos ir visą laiką galvojau apie tave. Man

skaudėjo akis. Po akiniais nuo saulės tvenkėsi ašaros, ir

aš vos pajėgiau jas sulaikyti. Neviltis glūdėjo giliai manyje

ir aš nė sekundės neabejojau, kad galiu subliūkšti kaip oro

pripildytas vandens balionas.

Tyla vengė mano žodžių, bet iš mano lūpų vis išsprūsdavo

tavo vardas. Sukaupęs drąsą, sustojau. Drebančiomis

rankomis atlenkiau pistoleto saugiklį, tačiau ginklas taip ir

liko kišenėje. Žinojau, kad nesugebėsiu. Kvailai nuraminau

save sakydamas, kad vis tiek vieną dieną viskas baigsis.

Pasukau į namų pusę. Plačiais žingsniais perėjau gatvę

92


ir pajutau keistą ramybę. Tikėjau, kad grįžęs rasiu tave. Tu

nusišypsosi ir pasakysi, kad viskas gerai. Apkabinsiu tave

ir, atsakydamas į šypseną, lūpomis priglusiu prie tavo akių.

Kokia graži jų spalva. Kokios liūdnos mano svajonės. Kaip

naivu jomis tikėti. Kaip degina vienatvė.

........38

Jo dėmėtos mintys sutepė mano vaikystę. Maksui reikėjo

pagalbos, o aš niekuo negalėjau padėti. Buvau per jauna.

Man atrodė, kad jis išsikapstys ir subręs. Aš nesuvokiau, kas

vyksta. Jo gyvenimo istorija nutrūko it užlenktas knygos lapas

- per vidurį sakinio, per vidurį meilės. Jis taip ir nepatyrė

laimingos pabaigos, nors vargu ar pabaigos būna laimingos.

Likus vos trims dienoms iki jo aštuonioliktojo gimtadienio,

Maksas iššoko pro langą. Penktajame aukšte glūdėjusi

neviltis baigėsi ant grindinio. Niekas negalėjo patikėti, kad

toks jaunas vaikinas drįstų baigti savo gyvenimą savižudybe.

Įtarinėjo visus, išskyrus mane, nors, be abejonės, buvau pati

kalčiausia. Žinau, kad jis mylėjo mane, o aš elgiausi kaip

pasipūtusi paauglė, kenčianti nuo nuotaikų kaitos.

Man juk buvo tik keturiolika, o pažinau jį nuo tada, kai

man buvo vos devyneri. Visus tuos metus jis buvo didžiausias

93


mano priešas, kol nusižudydamas įrodė esąs tikras draugas.

Tą dieną, kai jis iššoko, įsipjoviau pirštą. Išsigandau kraujo.

Užrišau pirštą ir nedrįsau į jį žvilgtelėti dar tris dienas, iki to

laiko, kol palaidojo Maksą.

„Su gimtadieniu, Maksai“, - pasakiau žiūrėdama į

leidžiamą į duobę karstą. Išgirdusi šiuos žodžius, jo mama

nualpo. O mano skruostu nenuriedėjo nė viena ašara, tik vis

žvilgčiojau į įpjautą pirštą.

Tą vakarą iš stalčiaus išsitraukiau visus Makso rašytus

laiškelius. Sudėjusi juos vieną ant kito, ėmiau garsiai

skaityti:

„Ema, aš myliu tave.“

„Negaliu užmigti. Galvoju apie tave. Nežinau, ar rytą

atiduosiu tau šį laišką, bet... galvodamas apie tave, negaliu

nerašyti. Vakar negalėjau nuleisti nuo tavęs akių. O tu... net

nepažvelgei į mane. Kartais būnu labai įkyrus, bet tokia jau

ta mano meilė.“

„Ema, tavo akys – vienintelis mano dangus. Susitikime

šiandien 18.30 prie knygyno.“

„Dar kartą atleisk man už bučinį. Nenorėjau pasirodyti

grubus. Nesusivaldžiau. Kaltas tavo grožis ir mano

nesutramdoma aistra. Pažadu gerbti tavo norus. Prie laiško į

pašto dėžutę įmesiu rožės žiedlapį.“

94


„Kai buvai išvažiavusi, važinėdavau šalia knygyno ir

prisimindavau akimirkas, kai pamatydavau tave ateinančią.

Labai susijaudindavau pamatęs tave skersgatvyje.

Stengdavausi to neparodyti, tačiau visas mano vidus

paskęsdavo šypsenoje. Ema, žinau tik vieną dalyką – myliu

tave.“

„Tu grįžai pasikeitusi. Ilgai svarsčiau, kas galėjo įvykti

per tas dvi savaites. Tavo atšiaurumas mane skaudina.

Negaliu liautis verkęs. Pasakyk, kad esu neteisus, kad viską

išsigalvoju, kad niekas nepasikeitė.“

„Kas tas Umbertas?“

Ema pajuto, kaip jos veidu nuriedėjo ašara. Tai buvo

paskutinis jo laiškas. Prisiminimai sukaustė jos kūną lyg

tuzinas grandinių. Veidu prigludusi prie šalto stiklo, pajuto

nuovargį. Sekdama savo šešėlį, nuėjo iki lovos. Užmerkusi

akis, nusišypsojo. Labanakt, Maksai...

95


........39

Tą pačią naktį Ema susapnavo baisų sapną: Maksas atsiuntė

dar vieną laišką, kuriame apgailestavo negalėsiąs daugiau su

ja susitikti, nes prieš kelerius metus miręs. Atsiprašė ir už tai,

kad Emos vaikystę pavertė liūdnu prisiminimu.

Mintys šokinėjo tarsi nuo stiklo atsimušantys lietaus lašai.

Į kairę pasvirusios raidės, it sugrįžtantys mirties erdvėlaiviai,

persekiojo judančius Emos akių vyzdžius. Kiekvienas

žodis, kiekvienas sakinys ar raidė virpino prabėgusios

patirties voratinklius, į kuriuos be vargo įkliūdavo kiekviena

paauglystės diena. Vokas, ant kurio nebuvo jokio adreso,

kvepėjo eglėmis.

Staiga laišką suėmė jo rankos. Iš panagių byrantis

juodžemis pripildė visą kambarį. Ema, netyčia palietusi

šaltus ir šiurkščius jo pirštus, pasitraukė į šalį.

Baimė nustūmė ją į patį tamsiausią kambario kampą.

Jame, būdama dar mergaitė, ji praleisdavo ilgas bausmės

valandas, už kurių slėpėsi tėčiui neištikimos mamos tuštybė

ir itin mylima Emos vienatvė.

Tėvas buvo labai ramus ir taikus žmogus. Mamos aistra

jam jau seniai buvo užgesusi, todėl, net neslėpdama to,

96


apgaudinėjo jį su jaunesniu vyru, knygyno savininku, kuris

kiekviena pasitaikiusia proga dovanodavo jai knygas. Pirmoji

Henriko dovanota knyga – Rožės vardas – dar ilgai gulėjo

lentynose, kol galiausiai Ema ryžosi ją atversi ir susipažinti

su ten glūdinčiais likimais.

Baimė ir sutrūkinėjęs Eridės skydas nepajėgė apsaugoti

jos nuo artėjančios akimirkos. Puošni, žemėmis užversta

svetainė virto muziejaus sale, kurioje buvo tvarkingai po

stiklu išdėlioti visi Makso rašyti laiškai.

„Negavau nė vieno atsakymo“, – tarė jis šaltu balsu, lėtai

artėdamas prie sužeistos stirnos.

„Aš rašydavau tau mintyse, kurių tu taip ir neišmokai

skaityti. Bet argi tai svarbu? Dabar vėlu ką nors keisti.“

Maksas šaltomis mirusiojo rankomis sugriebė jos ploną

kaklą ir laikė suspaudęs, kol Ema liovėsi kvėpuoti.

„Man svarbu“, – pasakė jis, ant grindų guldydamas jos

užgesusį kūną.

Tyla, akimirkai užtvindžiusi salę, greitai liovėsi. Ekspozicija

pasikeitė. Vietoj laiškų po stiklu sužibo Makso akys, ir jis,

kratydamas nusvirusią Emos galvą, šaukė: „Kas tas Umbertas?“

Tačiau pro sustingusias lūpas neišsiveržė joks garsas.

Ema pabudo ir, pribėgusi prie lango, įkvėpė gaivaus oro.

97


Sapnas vis dar nepaliko jos sąmonės. Matė save gulinčią be

jokių gyvybės ženklų ir trokštančią atplėšti nuo savęs Makso

rankas. Pajutusi brėkštančio ryto artumą, nuėjo į virtuvę ir

išsivirė stiprios juodos kavos.

Sapno trupiniai subiro į nematomą užmaršties saują.

98


........40

Ema pasimuistė ant minkšto psichoterapeuto fotelio.

Pati nesuprato, ko čia atėjo. Žinojo, kad niekas nepadės, bet

paklausta, kas nutiko, ėmė pasakoti:

„Aš nežinau, kas su manimi darosi. Nežinau, ką myliu ir

ko nekenčiu. Mano jausmai nesuprantami net man pačiai.

Viskas atrodo taip painu, lyg būčiau svetima pati sau. Ir nieko

negaliu pakeisti.

Kartais tikiu, kad myliu tik pačią meilę, o kartais tikrai

žinau, ką myliu. Sunku pasakyti, ar ilgai ištversiu. Kiekvieną

dieną vis blogiau. Aš krintu. Skausmingai mirštu ir pati

nežinau nuo ko.“

Mergina baigė kalbėti. Gydytojas klausėsi susidomėjęs. Dar

vienas atvejis, kai jo pacientė nesupranta, ką jaučia. Negalėjo

pasakyti, kad niekas geriau už ją pačią nesupras jos jausmų.

Niekas nepasakys, ką jai daryti. Niekas ir nieko nepakeis.

Galima tik sušvelninti kritimą, suvokus savo pačios kalbą.

Tamsios kambario sienos susiliejo su pigiais smėlio

spalvos baldais. Ant lentynų tvarkingai išdėliotus meilės

romanus užstojo Froido ir Adlerio veikalai. Neskoningas

paveikslas, kurį paliko netikėtai išgijęs pacientas, apvyniotas

skaidria plėvele, stovėjo kabineto kampe, primindamas

99


blyškų šešėlį. Pro langą veržėsi įkyrūs saulės spinduliai, todėl

Ema nusigręžė į duris.

Tyla.

Psichoterapeutas paklausė:

„Ar daug yra vyrų, dėl kurių dvejojate?“

„Du“, - ramiai atsakė Ema. Ji nežinojo, ką dar sakyti. Suprato,

kad be reikalo atėjo. ėmė galvoti, kad mirtis kur kas geriau už

tokį gyvenimą kaip jos. Tai ne gyvenimas, pagalvojo.

Gydytojas jautė, kokia ji sumišusi, iškankinta, sutrikusi. Bet

padėti niekuo negalėjo. Meilė neišgydoma. Tik paprastiems

žmonėms ji tėra priemonė, paslepianti neviltį. Ema buvo per

daug sudėtinga. Per daug protinga ir dėl to nebuvo įmanoma

jai sumeluoti. „Beprasmiška,“ - mąstė psichoterapeutas.

Mergina atsistojo ir neatsisveikinusi išėjo. Ji jau žinojo,

ką darys.

Dėl to pasijuto lengviau.

Liko tik keli formalumui. Ir viskas.

Krūtinę jai nudiegė ugninis šaltis.

Eidama gatve, ji norėjo juoktis: pati sau atrodė tokia

juokinga. Savo noru pasirinkusi kančią. Atsižadėjusi visko.

Pasmerkusi save amžinai laukti, kol supras, kas yra meilė. O

tada – tada jau niekas jos nesulaikys.

100


III

TAVO MEILėS JūRA VIRTOMANO KANČIOS DyKUMA..................................................................................

O daugiau – daugiau nebežinojo, ką jai sakyti. Paskui

prabilo. Pasakė, kad viskas kaip ir anksčiau, kad myli ją, kad

niekada nesiliaus jos mylėti ir mylės iki pat mirties.

Marguerite Duras Meilužis9

9 Duras M. Meilužis. Vilnius: Alma littera, 1994. Iš pranc. k. vertė P. Bieliauskas.

101


........41

Ema grįžo į gydytojo kabinetą ir, atsisėdusi ant minkšto

krėslo, pravirko.

„Aš nežinau, kas esu. Nežinau, kaip man gyventi. Aš

nežinau, kas man darosi“, - ji nežiūrėjo į žmogų, sėdėjusį

priešais. Verkė ir kalbėjo apie visišką nežinią, sutrikimą,

skausmą, neviltį. Apie savo meilę, kuriai nerado vietos

pasaulyje. Kalbėjo garsiai, kaip tikra beprotė. Atrodė, kad jai

niekas šiame gyvenime nėra svarbu. Ir vis dėlto – ji norėjo

kažką keisti. Ištrūkti iš kalėjimo, kuriame ją uždarė likimas.

„Gydytojau, aš nenoriu mylėti, nenoriu kankintis. Jūs

turėtumėt žinoti, ką man daryt“, - Ema nutilo. Baigė verkti.

„Ema, nėra jokių atsakymų, kurie tiktų visiems. Tavo

problema kur kas didesnė negu manai, - ramiai pradėjo

psichoterapeutas. – Tu nesuvoki, kaip atitolai nuo tikrovės. Kiek

daug metų vaikeisi šešėlius. Ir kaip nevertinai tikrų žmonių...“

To užteko. Ji atsistojo ir išbėgo – visuomet bėgdavo nuo

tikrovės, nuo tiesos, nuo visko, kas tikra.

Užverktomis akimis pažvelgė į gatvę tarsi žvelgtų į savo

mirties veidą. Skausmas perrėžė krūtinę. Jo buvo tiek daug.

Kur kas daugiau negu mergina pajėgė suvaldyti. Jai norėjosi

102


bėgti be galo. Lėkti ir lėkti, kol sprogs širdis, kurią jau buvo

susprogdinusi meilė.

„Kur dabar Fuko?“ – pagalvojo. Bet greitai išmetė šią

mintį iš galvos ir pasileido bėgti.

Bėgo užmiesčio gatvelėmis lyg sportininkė, nors iš tiesų

pati nežinojo, kodėl negali sustoti.

Ji nekentė gydytojo, kuris išjuokė jos susikurtą tikrovę.

Tikresnę už tą, kuri galiojo visiems, tik ne jai. Ema nenorėjo

gyventi, kaip kitos merginos: sukurti šeimą, auginti vaikus.

Jai pasidarydavo bloga vien nuo minties apie tokį gyvenimą.

Ema sustojo supratusi, kad šiame pasaulyje ji jau nebeturi

ką veikti. Kad viską, ką galėjo, padarė. Gal net daugiau nei

pati tikėjosi: tiek kartų krito ir kėlėsi iš bedugnės.

Jos skausmas buvo toks stiprus, kad išnyko bet kokia

baimė. Merginos negąsdino niekas, nors visai neseniai

paniškai bijojo menkiausio garso, šešėlio ar kūno virpesio.

Dabar ji buvo pasirengusi išeiti. Visam laikui palikti

tikrovę, kuri buvo skirta ne jai. Grįžti atgal – atgal į savo

sielos tikrovę.

103


........42

Aš krūptelėjau nuo laikraščio antraštės Jauna mergina

bandė nusižudyti. ėmiau drebėti, pamatęs tavo nuotrauką.

Skaičiau toliau klaikiai parašytą rašliavą ir sužinojau tik tai,

kurioje ligoninėje atsidūrei.

Trumpam nutirpau. Kūnas nepajėgė ištrūkti iš patirto

šoko. 20 sekundžių mirties – tai buvo tavo svajonė. Bet likai

gyva. Išgyvenai tas sekundes. „Kokia būsi dabar?“ – iš kažkur

atklydo keistas klausimas.

Nespėjau į jį atsakyti. Greitai persirengiau ir išlėkiau iš

namų. Į pirmą pasitaikiusį taksi. Pas tave, kad ir kokia būtum,

- svarbu, kad būtum gyva. Turiu tave pamatyti. Turiu viską

pasakyti. Turiu... šis žodis dūzgė mano galvote, lyg padegtas

širšių lizdas.

Aš taip pat degiau. Daug lengviau būčiau išgyvenęs savo mirtį

negu tavąją. Tos vienintelės, kurią pamilau ir visada mylėjau.

Vienintelės, kuri mane išmokė nebijoti mirties. Tik nežinojau,

kokia baisi man bus tavo mirtis. Niekada apie tai negalvojau.

Bijojau tave prarasti labiau nei prarasti visą pasaulį.

„Tu negali mirti,“ - atėjo dar viena kvaila mintis. Juk visi

miršta. Visi mirtingi.

104


„O gal visai ne tavo mirties bijau? – pats išsigandau savo

klausimo. – Gal bijau, kad kartu su tavim mirs ir meilė, ir

kančia, sujungusios ir išskyrusios mus.“ Nors nebuvau tikras,

ar mes kada išsiskyrėm. Greičiausiai bėgom vienas nuo kito

tik dėl to, kad bijojome prarasti mus jungiančią giją.

Mes bijojom vienas kito, nes per daug vienas kitą

mylėjom.

Aš vis dar drebėjau. Baimė stingdė kūną, bandžiau jį

išjudinti, bet nepavyko.

Kaip aš dabar į tave pažvelgsiu? Ką pasakysiu? Ar išdrįsiu

ištarti visus žodžius, kurie ilgus metus degino mano sielą?

„Ema, jei mirsime, mirkime kartu,“ - tarsi iš seniai

užgesusio ugnikalnio išsiveržė lava alsuojantys žodžiai.

O, Dieve, iš karto ėmiau tramdyti save. Aš neištarsiu tokių

žodžių. Niekada jai nepasakysiu.

Abejonės pynėsi su ryžtu įveikti jas. Nebuvau tikras

dėl nieko, ką pasakysiu. Nebuvau tikras, ar apskritai, tave

pamačius, nesustos mano širdis.

105


........43

Ema lėtai grįžo namo. Nusijuokė – šaižiai ir garsiai, tarsi

norėdama išgirsti, kad vis dar yra gyva. Ji juokėsi be perstojo.

Kvatojosi, pagaliau radusi išeitį – išėjimą.

Skubėjo. Žinojo, kad tokia drąsa gali praeiti taip pat

greitai, kaip ir atėjo. Nenorėjo nė akimirkos delsti – buvo

viskam pasirengusi.

Greitai atidarė balkoną: pajuto, kaip darosi šalta – taip

nepakeliamai šalta, iš pačių sielos gelmių. Nedrįso.

Baimės buvo daugiau už skausmą. Baimė išeiti buvo

didesnė už visus kitus potyrius. Supratusi, kad neišdrįs šokti,

mergina grįžo į kambarį ir, susiradusi viskio butelį, dideliais

gurkšniais gėrė deginantį skystį. Nejuto skonio, vien karštą

deginimą gerklėje. Skubėjo.

Visą gyvenimą laukė 20 sekundžių pabaigos.

Išgėrusi pusę butelio, nusijuokė. Taip pat garsiai, kaip

ką tik grįžusi namo. Kvatojosi, apsvaigusi nuo viskio. Kūnas

atsipalaidavo. Baimė kažkur išnyko. Viskas lengvai sukosi.

Buvo taip gera.

Bet delsti negalėjo. Turėjo skubėti. Skubėti išeiti.

Priėjusi prie balkono krašto, sudrebėjo. Įkvėpė didelį

gurkšnį oro, atsistojo ant balkono krašto ir šoko.

106


Laikas sustojo, o ji tikėjosi, kad prasidės 20 sekundžių

mirties. Jos negalėjo prasidėti, nes Ema nusprendė nepaklusti

gyvenimo dėsniams, o pati juos kurti.

Laiko nebuvo. Akys užsimerkė. Kūnas nieko nejautė.

Nebuvo jokių minčių. Tyla. Ramybė. Lengvas svaigulys.

Mergina atsidavė aukščiui, kurį turėjo įveikti kūnas.

Lengvam skrydžiui žemyn.

Sąmonė aptemo.

Smūgis buvo toks stiprus, kad po jo Ema nebejautė nieko.

šalta tarsi kapas, gulėjo savo kraujo baloje.

Nežinojo, kad net ir po jos mirties pasaulis gyvens įprastą

kasdienybės spektaklį.

........44

Ligoninėje tave radau greitai. Visi žinojo apie labai gražią

merginą, bandžiusią nusižudyti. Pasakiau, kad esu tavo

brolis. Keista, bet mane lengvai įleido į palatą.

Vis dar gulėjai be sąmonės. Bet gyvybei pavojus negrėsė.

Nežinau, gal miegojai. Mano sąmonė daug ko tuo metu

negalėjo apdoroti. Daug vaizdų, garsų, pojūčių tiesiog išnyko

nuo šoko, pamačius tavo mylimą veidą ligoninėje.

Buvai graži. Tokia graži, kokią mačiau tave pirmąjį kartą. Tokia,

107


kokią visada sapnuodavau. Tokia, kokios visada trokšdavau. Man

darėsi silpna. Nekenčiau ligoninių. Baltos, kaip kalnų viršūnės,

spalvos. Nekenčiau nevilties, tvyrančios ligoninės sienose.

Visuose jos kampuose. Balta čia yra gedulo spalva.

Pabudai – aš tarsi gavau antrą smūgį. Išsigandau.

Drungnas tavo žvilgsnis buvo klaikus. Lyg visa gyvybė, kurią

pažinojau anksčiau, būtų likusi už bandymo ją užgniaužti,

sunaikinti.

„Labas“, - mačiau, kad vos pastebimai šyptelėjai. Tau kėlė

juoką mano atėjimas.

„Aš tave myliu. Ir mylėsiu amžinai, Ema“, - nieko

nelaukiau.

„Tai nesvarbu, - šypsodama atsakei. – Jau niekas nesvarbu,

Fuko. Aš nenoriu čia būti. Nenoriu mylėti. Nenoriu tavęs

skaudinti.“

„Tu neskaudini“, - nejutau, kaip mano sustingusio veido

skruostais ritasi sunkūs Sizifo akmenys, kurių niekada

nepakelsiu. Kurie vis ritasi ir ritasi.

„Skaudinu, nes myliu, - ištarei gergždžiančiu balsu.

Atrodė, kad tau skauda kalbėti. – Palik mane ir eik. Palik,

kad mirčiau. Aš tai padarysiu. Mes negalėtume gyventi kartu.

Tu žinai.“

108


„Ema“, - bandžiau kvailai prieštarauti.

Nusisukau ir išėjau. Vos sulaikydamas galingą riksmą,

aidėjusį mano sieloje taip garsiai, kad nieko daugiau

negirdėjau – vien jį.

Išėjau. Negalėdamas pakelti skaudžių žodžių.

Nesugebėdamas atsilaikyti prieš tavo šaltą įtūžį. Aš supratau

– viską supratau.

Išėjai. Labai seniai išėjai iš mano gyvenimo, o aš vis tiek

laukiau grįžtančios.

Beviltiškai laukiau tos, kuri bijojo mūsų meilės. Bijojo

pripažinti, kad priklauso šiai Žemei ir nori būti tik mano.

Aš supratau – supratau, kodėl bijojai: sutikdama būti su

manimi, turėtum pripažinti, kad šiame pasaulyje nėra ir

niekada nebuvo nieko nuostabesnio už meilę.

Troškai mylėti mirties laisvę.

109


........45

„Jums viskas gerai“, - pasakė senstelėjęs ir kiek niūrus

gydytojas, apžiūrėjęs Emą. Visą mėnesį praleidusi ligoninėje,

mergina galėjo išeiti. „Pagaliau,“ - kartojo sau.

Netarusi nė žodžio ją visą tą laiką prižiūrėjusiam vyrui,

ji lengvai išlipo iš lovos, apsirengė ir, tarsi nematydama

aplink esančių žmonių, lėtai nužingsniavo slogiais ligoninės

koridoriais. Su klastinga šypsena: pagaliau.

Nuo jos, tarsi nuo statulos, nutrupėjo visas nepakeliamas

ligoninės baltumas. Baltumas, kurį galima palyginti su

graužiančiu šalčiu, kylančiu iš vidaus.

Grįžusi namo, mergina rado tą patį neišgertą viskio butelį.

ėmė kvatoti. Niekas per tą laiką nepasikeitė. Išskyrus ją

pačią. Ji buvo dar niūresnė. Dar daugiau skausmo nusėdo

jos viduje. „Nevykėlė savižudė,“ - kartojo mintyse. Kvailė.

Tikra kvailė. Keikė save, kad, užuot išėjusi iš šio pasaulio,

atsidūrė kažkokių kvailų medikų globoje. Nekentė jų visų.

Visą gyvenimą. Vadino suknistais nevykėliais, gelbėjančiais

tuos, kuriems jau seniai laikas dingti nuo šitos žemės.

Tą akimirką neprisiminė, kad pati kažkada svajojo tapti gydy-

t oja ir padėti žmonėms įveikti skausmą. Su šypsena ir begaliniu

gerumu guosti tuos, kuriems labiausiai reikia paguodos.

110


Nebebuvo jėgų galvoti apie naujus savižudybės būdus.

Pasiėmusi viskio ir pirmą pasitaikiusią knygą, mergina

ėmė skaityti. Vėliau pagalvojo – ką ji čia skaito? šveitė knygą

į sieną.

Iš knygos iškrito nuotrauka, kurioje ji buvo kartu su

Fuko. Apsikabinę ir tokie laimingi besileidžiančios saulės

nuspalvintame paplūdimio horizonte.

Tas vaizdas buvo nepakeliamas. Lyg didžiausias

akibrokštas, kokį tik galėjo sugalvoti atsitiktinumas.

Emą suėmė paniškas pyktis. Prisiminė į ligoninę atėjusio

Fuko veidą. Jo skausmu pripildytas akis. Nedrąsius žodžius,

kurie buvo tikri – nė kiek tuo neabejojo.

Per vėlu, per vėlu, per vėlu, - įtikinėjo save, kol leido

jėgos.

Bet greitai pravirko. Visas mintis nušluojančia ašarų

banga. Ką ji padarė? Kodėl atstūmė Fuko, kai jai labiausiai

reikėjo palaikymo? Kodėl ji nori sugriauti savo gyvenimą?

Kodėl jai taip sunku paprasčiausiai mylėti žmogų, kuris

daugybę kartų įrodė, kaip stipriai ją myli?

Išgėrusi likusį viskį, Ema užmigo. Nežinodama, ar kitą

dieną nepradės gyventi kitaip. Ar nesugrįš pas tą, kuris

gyveno tik dėl to, kad ją myli.

111


........46

Pabudusi Ema vis dar matė baltą ir šaltą gydymo įstaigos

miglą. Aplink ją vis dar zujo medikų šmėklos, bandančios

išgelbėti tai, ko neįmanoma išgelbėti.

Kambariai buvo sujaukti, bet jų šeimininkei dabar

mažiausiai tai rūpėjo. Mintys buvo toli nuo vietos, kurioje ji

gulėjo. Toli nuo pasaulio, kurį buvo nusprendusi palikti.

Net išmėtytos knygos, kurias Ema labai brangino, dabar

nesulaukė savo valdovės dėmesio. Daiktai jai atrodė šalti ir

visiškai nereikalingi. Neprasismelkiantys į jos sielą, kurioje

visą gyvenimą tiksėjo dvidešimties sekundžių ilgesys.

„Turiu išvykti,“ - kartojo sau nevykusi savižudė. „Turiu,

privalau, būtinai, - aidėjo žodžių nuotrupos. - Kuo greičiau.

Palikti, pamiršti, negrįžti...“

Mergina, vos pajutusi šį nevaldomą prigimties postūmį,

puolė rinktis reikalingiausius daiktus. Rinko paniškai, daug

negalvodama.

šis rinkimas geriausiai atspindėjo jos paniką, sutrikimą ir

visišką nežinojimą, kaip gyventi toliau. Kaip išgyventi.

Praeitis šiame košmare nustojo egzistuoti. Net stipriausi

jausmai nublanko, užleisdami vietą tuštumos baimei. Ema

112


jautė ne baimę, sumišimą ar beprotybę, ne, dabar ją persekiojo

juoda ir klampi tuštuma. Ji maišėsi su balta ir šalta ligoninės

migla. Mergina daugiau nebematė jokių spalvų.

Negalėdama ilgiau kęsti, pasiėmusi vos kelis būtiniausius

daiktus, išėjo iš savo namų, užrakino duris ir lėtai nužingsniavo

link taksi.

„Į oro uostą“, - mestelėjo. Taksistas, abejingu ir pavargusiu

veidu, išlemeno: „Gerai.“

Automobilis pajudėjo. Lėkdamas ištuštėjusio miesto

gatvėmis, artėjo link vietos, kurioje Ema galės atsispirti nuo

žemės ir pakilti į dangų tikėdamasi, kad nusileis visiškai

kitokioje – nepažįstamoje ir praeities neprimenančioje

žemėje. Naujame pasaulyje.

Nors pro taksi langą buvo matyti daug ryškiaspalvių

reklamų, parduotuvių vitrinų, žmonių, apsirengusių spalvingais

drabužiais, mergina matė tik juodai baltą košmarą.

Lyg norėdama atsisveikinti, Ema prisiminė Umberto –

vyrą, kurio ji neįstengė nemylėti, ir Fuko – vyrą, kurio meilės

neįstengė suvaldyti.

„Kaip keista, - pagalvojo, - atsidūriau tarp dviejų

kraštutinumų ir galiausiai pasirinkau ne vieną iš jų, o savo

mirtį.“

113


Galbūt tokia yra meilė: nepasotinama ir aklai žmogaus

jausmus daužanti jėga. Svajonė, kuri niekada neišsipildo.

Svajonė, kuri virsta troškimu mirti.

Įlipusi į lėktuvą, Ema atsisėdo prie lango ir, dar nepakilusi

į orą, pravirko.

Lengvos ir šaltos, kaip trapios snaigės, ritosi ilgai nuo

aplinkinių slėptos nevilties ašaros.

Ji neturėjo kelionės tikslo. Žinojo, kad nepabėgs nuo viso

to, kas įvyko. Jog išvyksta tik tam, kad niekada negrįžtų.

Ir vis dėlto labiausiai skaudino tas faktas, kad gyvenime

jai liko vienintelis troškimas – pamiršti gyvenimą. Išnykti

nežinomo pasaulio labirintuose. Amžinai tapti sau pačiai

nematoma bespalve praeive.

114


........47

Mano širdies tvinksniai gaudė vakaro tyloje. Stovėjau

nejudėdamas ir maniau, jog dangus teisus, viską užtvindęs

tokia raminama vėsa. Tikriausiai atrodžiau labai pavargęs,

nes iš nežinia kur pasirodęs senukas pasakė, jog nereikią

pasiduoti. Dar jis pridūrė, kad šiuos žodžius jis taikęs sau,

nes, atrodo, kad bus pasiklydęs. Abejingais rankų judesiais

parodžiau senukui, kaip nueiti iki Piligrimo aikštės, ir, jam

pasitraukus, giliai atsidusau. Nusišluosčiau veidu srūvantį

prakaitą, kuris, lyg nuo didžiojo vandens ateinantis prastas

oras, užliejo visą mano esybę.

Perėjęs paplūdimio link žemėjančią plynaukštę pajutau,

kad mane kažkas seka. Nenorėjau atsisukti, todėl žingsniavau

toliau, kol pasigirdo švelnus moteriškas balsas. Ji paklausė,

ar neturėčiau ugnies. Atsakiau, kad viskas, ką pasiėmiau –

tai apatija.

Ponia, primetusi man savo draugiją, buvo kiek keistoka,

nes vis dar ėjo man įkandin. Po minutėlės ironišku tonu

tarė: „Gerbiu tavo pagrįstą nepasitikėjimą manimi, bet... gal

pagaliau sustotum?“ Stabtelėjau ir atsisukęs pažvelgiau jai

tiesiai į akis. Jos man pasirodė kažkur matytos. Ji paklausė, ar

nepamenu jos? Atsakiau, kad ne, ir toliau akiplėšiškai stebei-

115


lijau į nepažįstamosios veidą. Staiga man tarsi grįžo atmintis:

„Ar tu ta pati kekšė, kuri?..“

Nespėjus baigti klausimo, pajutau stiprų antausį, deginantį

dešinį mano skruostą. Bet vis dėl to ji atsakė:

„Taip, ta pati.“

Tada paklausiau, apie ką mes galėtume kalbėtis, o gal ji

vėl norėsianti nusitempti mane į lovą? Ji atkirto, jog esu labai

irzlus ir viskuo nepatenkintas, tada vėl paklausė:

„Ar nepasirodyčiau labai įkyri, jei palydėčiau tave iki štai

tos kalvos?“ – ir parodė į žalią pievos lopinėlį, kuriame mudu

su tavimi bučiavomės ištisą valandą. Nieko neatsakęs ėjau

toliau.

Jos balsas buvo švelnus ir visiškai netiko prie elgesio.

„Kuo tu vardu?“ – paklausiau neatsigręždamas. Girdėjau,

kaip ji stabtelėjo ir atsakė:

„Argi tai svarbu?“

Atsakiau, kad ne, ir mudu toliau tylėdami ėjome į priekį.

Lydimi besileidžiančios saulės, žingsniavome aptilusiu taku

ir staiga mane suėmė nesutramdomas juokas. Prasitariau,

kad senokai nesu to daręs, ir patikslinau – juokęsis.

„Niekuomet nežinai, kas gali atsitikti“, – tarė balsas iš už

nugaros.

116


Aš turbūt pirmą kartą rimtai pagalvojau, kad prarandu

gyvenimo džiaugsmą. Ketinau paklausti, ar ji vis dar tikinti

meile, bet susivaldžiau. Pamaniau, kad prostitutės ir taip yra

baudžiamos meile už pinigus.

Ji ėjo paskui mane tylėdama, o aš ir vėl neturėjau laiko

pagalvoti, pabūti vienas. Moteris už nugaros šiek tiek priminė

antrąją tėvo žmoną Amali. Nors ir buvo jaunesnė, jos veide

atsispindėjo įniršis ir neišpildyta meilė.

Tyloje išgirdome vos girdimą riksmą. Atsigręžę bangose

pamatėme šokinėjantį ir šūkaujantį nesuprantamus žodžius

jauną vaikiną.

„Dar vienas nelaimėlis“, – samprotavo mano bendrakeleivė.

Pasakiau, kad kiekvienas savaip išlieja savo emocijas. Ji

linktelėjo galvą ir pasiūlė trumpam prisėsti. Sutikau.

Panorau sužinoti, kodėl ji prie manęs pristojo, tačiau tą

akimirką neradęs malonesnio žodžio, nusprendžiau patylėti.

Ji irgi tylėjo. Nutilo ir nelaimėlis. Tik tada pastebėjau, kad

ji visa išbalusi. Oda, lyg nuodingas kraujas, lėtai ardė jos

paveikslą. Artėjanti akimirka išplėšė iš jos gyvastį ir ji

susmuko ant žemės.

Nenorom prisiminiau prie mano kojų gulintį tėvą. Jo

mirtis nusinešė Amali gyvybę. Supratau, kad esu kaltas.

117


Panorau turėti dvi sąžines arba nė vienos. Man norėjosi

pakeisti praeitį, nes nebegalėjau klausytis savo priekaištų.

Puoliau ant kelių ir užčiuopiau mane persekiojusios

moters pulsą. Ji gyva. Dar niekuomet taip nesidžiaugiau

svetimo žmogaus gyvybe. Pasodinau ją ir grąžinau antausį.

Moteris atsipeikėjo.

Ji paklausė, kas nutiko. Tada iš rankinės išsitraukė

nedidelį veidrodį ir, pažvelgusi į jį, ėmė manęs atsiprašinėti.

„Atrodau kaip albinosas“, – vis kartojo tuos pačius

žodžius. Pasakiau, jog dabar visai nesvarbu, kad nežiūriu į ją

kaip į moterį. Ji nuliūdo. Norėjau atsiprašyti už šią repliką,

bet pasakiau, kad ketinu palydėti ją namo. Tikėjausi, kad

įsižeidusi atsisakys tokios paslaugos ir galiausiai paliks mane

ramybėje, bet atsitiko priešingai.

Dabar ji ėjo priekyje, o aš sekiau iš paskos, tarsi prasikaltęs

berniūkštis, nuleidęs galvą ir svarstantis, ar pavyks išvengti

bausmės.

Paklaususi, kodėl ji man nepatinka, ėmė raudoti. Norėjau,

kad liautųsi, bet neišdrįsau to paprašyti. Supratau, kad nieko

nesuprantu ir, paėmęs jos ranką, dar kartą paklausiau vardo.

Ji stabtelėjo ir tarė:

„Marija.“

118


Pamaniau, kad kekšei toks vardas netinkamas, ir lyg,

išgirdusi mano mintis, ji patikslino:

„Bet ten, kur aš dirbu, visi mane vadina Žana.“

Pasakiau, kad nebūtina dėl manęs krimstis, nes galų gale

juk esame visiškai svetimi vienas kitam. Ji pasakė žinanti,

jog esu įsimylėjęs. Pamatė tai tą patį vakarą, kai išvydo mane

sėdintį prie stalelio.

„Prostitutė aiškiaregė“, – vos susitvardžiau neišrėžęs jai

to garsiai.

Saulė beveik vertikaliai smigo į jūrą. Vakaras, it

melancholiškas dienos atokvėpis, privertė grožėtis pasaulio

pabaiga, kuri ir man, ir Žanai atnešė keistą ramybę. Nežinau

kodėl, bet tądien mano viduje kažkas užgeso ir pasinėrė į

besileidžiančią saulę, kuri savo ruožtu nugrimzdo į jūrą.

119


........48

Įžengęs į Žanos butą, pajutau stiprų troškulį, todėl

neatsispyriau pasiūlymui išgerti puodelį arbatos. Baltos

kambarių sienos ir beveik tuščia erdvė man priminė

beprotnamį, kuriame lankiau savo neapykanta sergantį tėvą.

Buvo beveik vidurnaktis, tačiau aš niekur neskubėjau.

Pagaliau jos oda atgavo gyvą atspalvį ir aš pasakiau, jog dabar

ji esanti kur kas patrauklesnė. Abu nusijuokėme. Prisėdusi

šalia, Žana pažvelgė man į akis ir tarė:

„Pamačiusi tave, panorau sužinoti, kas tu. Todėl ir sekiau

paskui... Gali manyti, kad esu kvaila ir įkyri, tačiau tai buvo

tik paprastas moteriškas smalsumas. Nesitikiu, kad kalbėsi

su manimi apie savo nelaimingą meilę, bet noriu tau padėti.

Valanda su manimi tau kainuos tik valandą savojo laiko.“

Ji man siūlė galimybę negalvoti apie tave. Kiek patylėjęs,

atsistojau ir pasakiau, kad norėčiau, jog viskas būtų taip

paprasta, deja, negaliu skirti jai nė valandos, kad ir kokia

kankinanti būtų mano vienatvė. Paprašiau cigaretės. Pasakiau,

kad noriu tave nubausti, tačiau niekas nuo to nepasikeis.

Po jos suknele ryškėjo juodi apatiniai. Būdama tikra savo

kerų galia, šviesius plaukus paleido kristi ant apvalių pečių.

Nuogos kojos apsivijo manąsias, bet aš nė nekrustelėjau.

120


Žana paprašė, kad minutėlę palaukčiau ir grįžo su brendžio

buteliu. Po kelių taurelių man aptemo protas ir sutikau

pasilikti. Tik pasakiau, jog ji manęs daugiau neliestų, nes tokiu

atveju aš už save neatsakysiąs. Marija apsimetė, kad neišgirdo

nė vieno žodžio, kuris laikė surakinęs mano skausmą.

Ji nusimetė suknelę ir, plačiai atvėrusi langą, atsisėdo šalia.

„Leisk man tavimi pasirūpinti. Juk neskaudės.

Atsipalaiduok ir pasistenk mane priimti. Geriausia išvis

negalvok. Paliesk mane. Pasidalyk savo aistra. Numalšink

manąjį geidulį. Nepasitikėk vien laiku – jis ne visada gydo.

Kartais laikas nužudo mumyse viską, ką turėjome geriausio,

ir palieka tuščią, išdarkytą sielą. Tu jaunas. Liaukis gyventi

vien prisiminimais. Nebūk man priešiškas. Aš padėsiu tau

prastumti laiką. Jei nori – tik tiek.“

Ji lyg Cezonija, žavėjusi Kaligulą, aptemdė mano sąmonę.

Leidau įvykti tam, kas įvyko. Buvau per daug pavargęs, todėl

negirdėjau, ką ji toliau kalbėjo. Pamiršau visus klausimus.

Abu pasinėrėme į nuoširdžios nuodėmės žabangas.

Rytą Marijos nebebuvo. Pabudau tuščioje lovoje ir radau

ant pagalvės jos raštelį:

„Nežinau, kas man vakar pasidarė. Nepyk. Tarsi iškritau

iš gyvenimo ratų. Jei nepaimsiu iš tavęs pinigų – įsimylėsiu.

Todėl būk geras, sumokėk. Žana.“

121


........49

Ar, prieš pamildamas tave, kam nors jaučiau tokius

jausmus? Ne. Aš net netikėjau meile. Meilė man buvo tik

žodis, kurį, jei labai reikėdavo, galėdavau ištarti ir po minutės

pamiršti. Bet norėjau, kad mylėtų mane, todėl niekada pats

nenutraukdavau santykių. Jos pačios, galiausiai praradusios

viltį, palikdavo mane. Tik aš niekada dėl to nesisielojau.

„Juk negali visą gyvenimą skaityti tos pačios knygos,“

- manydavau sau. Bet buvau neteisus. Iš tiesų tų knygų

neperskaitydavau. Matydavau tik viršelį. Geriausiu atveju

pasklaidydavau puslapius ir numesdavau į šalį. Galiausiai

man viskas įkyrėdavo ir aš kuriam laikui pasitraukdavau.

Po to vėl sugrįždavau ir tikėdavausi, kad jos nesiliaus manęs

mylėjusios. Tai ne naivumas, tai - egoizmas.

Kamiu rašė, kad lėbautojai galvoja tik apie save, todėl tą

užsiėmimą labiausiai mėgsta žmonės, nepaprastai įsimylėję

savąjį Aš. Bet aš nebuvau toks. Tiesą sakant, net nesijaučiau

laimingas. Ir gerai, nes laimės perteklius skurdina

vaizduotę.

Kad ir kaip norėčiau gailėtis, kad pamilau tave – negaliu.

Neturiu tam jėgų.

Vildamasis nusiraminti, nuėjau į miesto aikštę. Dangus,

122


kaip šaltos rankos, glostė mane švelniais vakaro prisilietimais.

Akimis ieškojau atokios vietos, kur galėčiau, nevaržomas

praeivių, galvoti apie savo tragediją. Pasinerti į eilinį sielos

mūšį ir galbūt šį kartą nugalėti.

Mano gyvenimas prasidėjo nuo mirties. Ir nuo

neapykantos. Mama mirė mane gimdydama. Tėvas niekada

man už tai neatleido. Žinau, kad tai kvaila, bet jis leido manyje

apsigyventi kaltei. Iš pradžių jis nesėkmingai bandė slėpti

savo neapykantą, bet jo kantrybės siūlas buvo per plonas.

Girdėjau, kaip kartą Amali jis pasakė, esą geriau būčiau

miręs aš. Tą vakarą jie susipyko. Tėvo žodžiai išdavė jį vis

dar mylint pirmąją žmoną. Todėl Amali ir apkaltino mane

išskyrus ją su tėvu.

Mano gyvenime visko buvo per daug. Per daug mirčių. Per

daug neapykantos. Per daug neteisybės.

Per mažai gyvenimo.

Per mažai meilės.

123


........50

Mane nukrėtė šiurpas. Negalėjau patikėti, kad taip

pasielgiau. Stovėjau nuleidęs rankas ir virpėjau. Rodos,

mačiau save iš šalies: veidas pabalęs, rankos ištiestos į

priekį, lyg bandyčiau sustabdyti ir grąžinti mane sukrėtusią

akimirką, akys primerktos, o lūpos nesiliauja kartojusios

nieko nelemsiančius žodžius.

It Adomas, išvarytas iš Rojaus, suklupau ties nematomu

slenksčiu, o iš lūpų išsiveržė bevertis riksmas. Lyg būčiau

keturioliktasis Jėzaus brolijos, tarnaujančios velniui, narys,

pajutau baimę ir didybę. Atsigręžęs į nuodėmę, pasijutau

laisvas. Nesupratau savo širdies. Ji džiūgaudama merdėjo.

Negalėjau pakeisti to, kas įvyko. Likimui buvo užginta

grąžinti man ramybę.

Uždariau viešbučio duris ir dairydamasis nulipau stačiais

laiptais. Manęs niekas nepastebėjo. Sutrikau, nes netikėjau

savo sėkme. Kažką tikrai pamiršau. Kažką, kas dar labiau

sutrikdys mano ramybę. Skubėjau. Plačiais žingsniais

perkirtau gatvę ir sustojau apsižvalgyti. Kažkodėl paminėjau

Dievo vardą, bet iškart sutrikau. ėmiau bėgti. Mačiau, kaip

praeiviai nustebę žiūri man įkandin, bet nesilioviau bėgęs,

kol pasiekiau barą.

124


Sustojau. Iškvėpiau orą. Pro langą pamatęs tuščią stalelį,

įėjau į vidų. Prie šiaurinės sienos sėdėjo keturi žmonės.

Jie net neatsisuko, todėl šiek tiek nusiraminau. Užsisakiau

butelį degtinės. širdis vis dar plakė kaip patrakusi. Jei

būčiau perregimas, visi suprastų mano nerimo priežastį ir

pasibaisėtų manimi. Aš ir pats savimi baisėjausi. Gėriau.

Keturis žmones pakeitė kiti. Aš niekur neskubėjau. Vėliau

atėjo dar viena porelė. Pradėjus rinktis žmonėms supratau, kad

atėjo vakaras. Man niekas nerūpėjo. Bandžiau ištrinti šio ryto

prisiminimus, bet jie vis grįždavo, todėl užsisakiau dar vieną

butelį, nors mieliau būčiau užsisakęs dar vieną gyvenimą.

Alkūnėmis atsirėmiau į stalą ir delnais užsidengiau akis.

Girdėjau susiliejusius balsus, užuodžiau sumišusius kvapus

ir nežinia ko laukiau.

Barmenui pasiskundžiau, kad mane kankina nemiga. Jis

nusišypsojo, tarsi tai būtų buvęs pokštas. Pasakiau, kad dingtų

man iš akių. Jis pakluso, prieš tai palikęs sąskaitą. Veltui

bandžiau susikaupti ir prisiminti rytinio įvykio smulkmenas.

Nuo ko viskas prasidėjo? Jokios atgailos, tik smalsumas.

Pamenu telefono skambutį. Jis mane pažadino dar prieš

auštant. Moteriškas balsas susijaudinęs prašė pagalbos.

Neiškart jį pažinau. Atsikratęs įpusėjusio sapno, pažvelgiau

125


į laikrodį. Beprotė, pagalvojau. šalia lovos stovėjo stiklinė

vandens. Trys gurkšniai grąžino mane į realybę. Balsas kartojo

mano vardą ir kažką pasakojo. Paprašiau, kad neskubėtų.

Išlipęs iš lovos atidariau langą ir pajutau, kaip mano oda

pašiurpo. Rytais visuomet drebu. Bijau šalčio.

Padėjęs ragelį, apsirengiau ir nuėjau į viešbutį. Durininkas

liepė palaukti. Įdėmiai nužvelgiau visą pastatą. Stovėjau

atsirėmęs į sieną ir bandžiau suvokti, kas vyksta. Mano mintis

pertraukė staiga maloniu tapęs balsas:

„Užeikite. Jūsų jau laukia.“

Žinau, kvaily, pagalvojau, ir užlipau laiptais į antrą aukštą.

Lipau lengvai ir skubiai, kaip lipa nekantraujanti moteris.

Sugniaužęs kumštį pajutau, kaip subraškėjo sąnariai.

Pabeldžiau į duris. Pasirodė, kad beldimas nuaidėjo per

garsiai, todėl pasukau rankeną.

Ausyse ėmė spengti, o nugara perbėgo šaltas šiurpulys.

126


........51

Vidury kambario gulėjo nuoga moteris. Ji nejudėjo.

šalia pamačiau išsibarsčiusias tabletes. Po akimirkos jau

klūpojau šalia. Mano sutrikęs žvilgsnis užkliuvo už kilniai ir

beveik tragiškai užmerktų akių. Paraudusių vokų raukšlelėse

slypėjo ištisa drama. Ji stipriai karščiavo. Prisiminiau savąjį

bandymą nusižudyti. Baimė apibėrė mane tūkstančiais

klausimų, tačiau delsti nebuvo kada. Pradėjau daryti dirbtinį

kvėpavimą.

Pagaliau užčiuopiau silpną pulsą. Ji atmerkė akis. Pažvelgė

į mane ir nusuko žvilgsnį į šalį. Liepiau nejudėti ir pasakiau,

kad tuoj pakviesiu gydytoją.

„Nereikia“, – iš jos burnos sklido šaltas mirties kvapas, ir

aš truputėlį atsitraukiau.

„Turiu tau pasakyti...“

Liepęs jai nusiraminti, bandžiau išsitraukti telefoną, bet

staiga pajutau jos prisilietimą. Degantys pirštai sulaikė mano

ranką. Tam ji, matyt, atidavė visas jėgas, todėl, bandydama

įsikabinti į mane nagais, jos ranka nuslydo žemyn.

„Nereikia. Neskambink. Man viskas gerai. Nebenoriu

mirti. Nežinau, kas man pasidarė. Nepalik manęs.“

127


Pasakiau, kad ji nemirs. Apsinuodijo dar nespėjusi išgerti

visų vaistų. Nuogas kūnas suvirpėjo.

„Žana, kodėl taip pasielgei? Kodėl nepalaukei manęs?

Nemaniau, kad kalbi rimtai...“

Mačiau, kad bandė kažką pasakyti, bet nepajėgė ištarti

nė žodžio. Bandžiau ją atgaivinti. Pasilenkiau ir vėl pradėjau

daryti dirbtinį kvėpavimą. Pamaniau, kad jos lūpos ne tokios

viliojančios, kaip tą naktį, bet tučtuojau nustūmiau tokias

mintis į šalį ir vėl ėmiausi gelbėti jos gyvybę.

Žana sukosėjo. Sunkiai kvėpuodama, atsisuko į mane ir

prabilo:

„Nepyk, turiu tau pasakyti...“

„Vėliau.“

„Dabar. Aš jai viską papasakojau...“

„Kam? Ką?“

„Keistuolei, apie kurią tą vakarą kalbėjai.“

Pamaniau, kad Žana kliedi, todėl liepiau patylėti. Atnešiau

anglies tablečių.

„Palauk. Aš pasakiau jai, kad... kad buvome kartu.

Nebegalėjau... ji tave skaudino. Aš pažįstu Emą.“

Pastarieji Žanos žodžiai, lyg iki raudonumo įkaitinta

geležis, pervėrė mano kūną. Nesuvokiau, ką darau. Rankos,

128


kurios gaivino, puolė smaugti. Spausdamas Žanos kaklą,

galvojau apie tave. Supratau, kad niekada man to neatleisi.

Nemoku nupasakoti to jausmo. Tą pačią akimirką, kai geso

jos gyvybė, mane prislėgė dešimčių metų našta. Pasijutau

senas. Sukriošęs. Niekam tikęs. Išdaviau tave. Supratau,

kad nekenti manęs, todėl dar labiau suspaudžiau nuodėmės

kaklą. Norėjau, kad viskas baigtųsi.

Staiga už durų išgirdau kažkokį triukšmą. Jis privertė

mane atsitokėti. Išgirdau, kaip Žana sukosėjo. Palikau ją ten

gulėti ir išėjau. Tik tada suvokiau, ką padariau.

129


........52

Pirmą kartą nepažinau savo lango. Jis toks ašarotas.

Mane apėmė liguistas potraukis nulaižyti visus melionais

kvepiančius lašus ir taip suartėti su lietumi. Pažiūrėjau į

laikrodį – devynios. Mano ištikimoji sekundžių rodyklė

pašėlusiai sukosi aplink, bet mintys vis vien sugebėjo įsiterpti

tarp jų ir stabdyti tą prakeiktą lėkimą.

Atpažinau savo širdies dūžius. Ji, lyg pasenęs

pamokslininkas, nenuilsdama beldėsi man į krūtinę. Vieną

dieną beldimas liausis. Įstrigsiu anapus. Bet daugiau

nebegaliu likti tarp sekundžių. Reikia gyventi kartu su kitais

ir sau. Apmaudu, nes nepamenu, kad būčiau prašęs tokios

dovanos.

Viskas susiliejo į viena – lietus, ašaros, gyvenimas, noras

pažinti nebūtį. Jei tik pajėgčiau būti atviras su savimi. Man

nuobodu klausytis netgi savo minčių. Lango atspindy atrodau

apgailėtinai, bet atspindys tik iliuzija, trumpam apnuoginanti

sielą.

Ant stalo tuščias puodelis. Jis man primena ką tik gimusį

kūdikį, pasiruošusį priimti viską, kas kvepia ir yra šilta, tačiau

nesuprantantį, jog didžiausią dalį sudarys nuodai, paruošti

tokių pat kaip jis, tik šiek tiek labiau pažinusių gyvenimą.

130


Mano istorija ne ką įdomesnė už tylą, tačiau ir tyla gali

skambėti: paskutinį kartą, kaip dūžtantis puodelis su

ataušusia arbata.

Nuo lango viršaus tekanti upė staiga išnyksta, pagauta

kantraus vėjo šuoro. Aš apmaudžiai užmerkiu akis ir garsiai

nusikvatoju į delnus. Tai, kas vos prieš akimirką atrodė taip

tikra, dabar klaidžioja siaurais prisiminimų labirintais. Man

šalta. Nežinau kodėl. Niekas nežino, nes aš dabar vienas.

Jei suklysiu, niekas nepastebės. Jei liksiu, pasitenkinsiu

galimybe nepastebėtam suklysti. Viskas atrodė labai

paprasta.

„Tu buvai teisus, - tarė mano balsas, įsėlinęs į tamsą. -

Mūsų beprotnamis – tyriausia vieta pasaulyje.“

Pažvelgęs į veidrodį, pamačiau nedrąsiai į mane

spoksančias akis, bet nepriėjau, nes kiekvienas žingsnis

žlugdė mano pasiryžimą. Siela turėjo likti šalta, kaip ir kūnas,

priklausantis nejudriam mano šešėliui.

Pastebėjau, kad mano rankos dreba, todėl sugniaužiau

pirštus į kumštį.

Žiūrėdamas į savo veidą, kuris tamsoje atrodė it negyvas,

tramdžiau nerimą.

Nieko nekaltinu – kaltiesiems galima atleisti, o man nereikia

131


atleidimo. Nereikia nieko. Jokia nebūtis negalėtų manęs

išvaduoti iš to, ką pats sukūriau, išduodamas save. Ironiška,

bet dabar esu laimingas: neturiu nei praeities, nei ateities. Tik

tuščią dabartį, kuri bet kurią akimirką gali dingti.

Ir kam visa tai? – tie klausimai ir tie atsakymai. Nežinau.

Gal man palengvės, kai rytas atgaivins spalvas, užmigusias

po nakties antklode.

Žana buvo kvaila, kaip ir visos jaunos merginos,

nieko nesuprantančios apie gyvenimą. Kaip visi žmonės,

nesuprantantys, kad vieną dieną mirs, bijodami mirties,

bet taip ir nepažinę gyvenimo. O ar jį galima pažinti? Man

neįdomu. Niekas.

Manęs tarsi ir nėra: bent jau apie tai nerašo spauda.

Turėčiau kreiptis į psichoterapeutą, kad jis išmokytų mane

džiaugtis bet kuo, net tada, kai esi niekas.

Bet aš laimingas. Dar niekada taip nesijaučiau: turbūt

niekada nebuvau visiškai laisvas. Visiškai vienas. Ir visiškai

niekam nereikalingas.

Mano istorija panaši į tylą: joje per daug garsų, todėl jos

neįmanoma išgirsti. Nuo ko turėčiau pradėti? Kur buvo ta

riba, kurią peržengęs pasukau į pragarą galvodamas, kad

pateksiu į rojų?

132


Koks paradoksas – gyvenime visada atsitinka tik tai, ko

niekada nesitiki ir nelauki.

Aš myliu gyvenimą. Myliu jo baisiausius košmarus ir

giliausias bedugnes.

Nusijuokiau prisiminęs magiškojo Daktaro Di žodžius:

„Mus išduoda tik mūsų svajonės.“

Mano skausmas suskilo į mažas, skaidrias ledines ašaras.

133


........53

Antradienį gavau tavo laišką. Paėmiau jį, lyg sunkų

akmenį, prislėgusį mano sąžinę. Delsiau atplėši voką,

užklijuotą neapykantos ašaromis. Girdėjau savo širdies

dūžius ir bandžiau paslėpti meilę po abejingumo šydu. Tik

tada išdrįsau jį atplėšti. Raidės liejosi. Akimis tekdavo grįžti į

sakinių pradžią ir skaityti iš naujo:

„Pradėsiu savąjį laišką viena Balzako mintimi: „Kai meilė

tokia tyra, pakanka tik įtarimo, ir ji sudūžta. šiai skaisčiai

širdžiai, šiai opiai gėlei menkiausias sužeidimas būtų

mirtis.“

„Klausydama Marijos žodžių, apsiverkiau. Fuko, žinau,

kad neturiu teisės tavęs smerkti, bet man labai skaudu

dėl to, ką padarei. Žinau, kad jos nemyli, todėl man dar

sunkiau suprasti tavo poelgį. Mane kankino dvejonės. Jos

ir dabar manęs neapleidžia, tačiau aš pasiilgau tavęs. Buvau

pasižadėjusi niekada tau nerašyti, bet tylėti nebegaliu. Meilė,

kurią jaučiame vienas kitam, it neišsemiamas skriaudų

šaltinis laužo mudviejų gyvenimus. Maniau, kad tavo širdis

yra kurčia svetimai širdžiai ir prigimties šauksmui. O gal tu

nusivylei manimi ir nusprendei manęs nebeieškoti?

134


Pastarasis mano laiškas ir tavo apsilankymas mane labai

sutrikdė. Buvau labai arti tų nelemtų 20 sekundžių. Pajutau,

kad viskas slysta iš rankų. Ne... pasąmonėje aš nenorėjau

mirti. Norėjau gyventi. Bet tu geriau už mane žinai, kad

nugalėti neviltį yra labai sunku. Kada nors atsakysiu į visus

tavo klausimus...

O gal ir ne... gal supratai, kad nesu verta tavo pastangų.

Tik slapta mylintys žmonės žino, kas slypi mylimo žmogaus

balse, žvilgsnyje, atodūsyje. Nė vienas iš mūsų negali visą

laiką būti tik geras arba tik blogas. Nė vienas. Bet mes visi

galime atleisti. Tik nemanyk, kad aš tau atleidžiu. Man nėra

už ką tau atleisti. Bet dabar... nėra ir už ką mylėti.

Argi neatėmei iš manęs visko, ką turėjau brangiausio?

Nutariau padaryti galą savo kančioms. Taip man patarė

manoji Peri (geradarė, tačiau kaprizinga dvasia).

Liūdna tiems, kuriems nieko nelieka. Kadaise buvau graži,

balta ir rausva kaip gėlė, o dabar jau nebe. Nebesu graži, mane

nualino meilė. Iš nuvytusios rožės lieka tik jos vardas.“

Perskaitęs paskutiniąsias eilutes, bejėgiškai susmukau

fotelyje. Jutau, kaip trūkčiojanti širdis gniaužiasi iš skausmo.

šviesos spindulys, įsiskverbęs pro siaurą užuolaidų plyšelį,

krito ant atplėšto voko. Tarsi prasivėrus vartams į pomirtinį

135


gyvenimą, ėmiau ieškoti kelio atgal. Norėjau sugriebti tave už

rankos ir neleisti tau būti mūsų santykių generole. Nesvarbu,

kuris teisus. Mane išsekino nesuprantama meilė. Mūsų

jausmai daro mus groteskiškus. Nepadeda man nei protas,

nei širdis. Bet argi aš pats nesu kaltas?

Aš kaltinau save, kad leidau tau sugriauti mano abejingumą.

Užmiršau, kad net menkiausias kasdienio gyvenimo poelgis

gali viską pakeisti. Galbūt tu paklausi, kaipgi tavo meilė paliko

manyje tiek daug vienatvės, kad net ryžausi tave išduoti?

Nedariau to iš keršto. Norėjau, kad mane mylėtų. Sugėriau į

save visas tavo dvejones. Mūsų jausmai, kaip ir mūsų laikas,

sustingę, be jokio judėjimo. Gal dabar tau atsivers akys? Galų

gale ryžaisi veiksmui, kuris brėžia aiškią liniją.

Meilė griežtesnė už žmonių įstatymus. Gal taip ir geriau.

Neketinau tavęs sulaikyti. Tik norėjau paklausti, ar mano

nuodėmė sunkesnė už tavąją? Argi teisinga teisti mane už

tavo abejingumą?

Tu sužinojai apie Žaną. Aš žinojau apie Umbertą. Buvai

man atvira, bet ne iki galo. Išgelbėjai mano kūną, tačiau

pamiršai, kad ne kūnas kentėjo. Ne gyvenimo, o meilės

aš norėjau atsisakyti. Tu taip pat norėjai save pražudyti.

Likimas negailestingas mudviem abiem. Aistrose neverta

136


ieškoti teisingumo. Visą laiką žvelgei į mane taip, tarsi kažką

žinotum, bet nieko nesakytum. O kai kalbėjai...kalbėjai man

nesuprantama kalba, bet aš stengiausi suprasti. Kiek mažai

apie tave žinau.

Galėčiau priprasti ir prie dar baisesnių dalykų.

Mūsų istorija jau nuo pat pradžių melaginga, absurdiška

ir tragiška. Meilė sugeria į save visus šiuos dalykus ir palieka

tave aklą.

Jaučiuosi kaip poetas, miręs eilėraštyje.

137


........54

Prie kampo susistabdžiau taksi ir nuvažiavau į tavo butą.

Durų niekas neatidarė. Stengiausi nepasiduoti mane

užklupusiai nevilčiai. Išėjęs į gatvę, aplenkiau porą benamių

ir pasukau už kampo, kur žinojau esant mažą suvenyrų

parduotuvėlę. Kvaila mintis aplankė mano protą ir aš

nupirkau tau žiedą, panašų į tą, kurį išmetei į jūrą.

Žmonių srautas nunešė mane į autobusų stotelę. Pažvelgiau

į kabantį laikrodį. „Viskas beprasmiška,“ - pamaniau.

Lyg gindamasis nuo žmonių, puoliau į autobusą.

Žvilgčiodamas pro stiklą, sekiau kiekvieną merginą, kuri

bent kuo nors panaši į tave. Keleiviai, apsišarvavę geležine

kantrybe, stebėjo mano keistą elgesį, kai, pamatęs kitą tave,

veidu priglusdavau prie rasojančio stiklo. Miesto centre

žmones žvilgsniu nustumdavau lyg pilką masę ir stengiausi

tarp jų rasti tave.

šalia stovėjusi senutė maloniai šyptelėjo ir paklausė, ar

tik nebūsiu pasiklydęs.

„Galbūt ir ne“, – atsakiau jai, nenuleisdamas akių nuo

praeivių.

Ji pasakė, jog aš esu labai išsiblaškęs jaunuolis ir pasiūlė

138


man savo pagalbą. Sumurmėjau, kad ieškau gatvės, kurios

nežinau pavadinimo, veido, kuris panašus į nelaimingą

meilę, žmogaus, mane palikusio. Senutė perėjo į kitą pusę,

o aš – keistasis pamišėlis – likau stovėti apsikabinęs šaltą

turėklą.

Pajutau ant kaklo prakaitą. Prieš klausdamas savęs, ką

daryti toliau, išlipau iš autobuso. Iš odinio švarko kišenės

išsitraukiau mažą odinį kortelių dėkliuką. Paskambinau

kolegai architektui ir pasakiau, kad rytoj manęs nelauktų.

Pakėlęs akis, kitoje gatvės pusėje pamačiau jauną merginą.

Gal mane suklaidino viltis, o gal aš tiesiog blogai įsižiūrėjau,

bet staiga šios nelemtos moters veide pastebėjau pragaištingą

panašumą į tave. Kojas pakirto mirtinas silpnumas ir aš

susmukau ant suolo. Ten buvai tu.

Tikriausiai pasirinkai netinkamą valandą ir netinkamą

kryptį, o aš viską padariau gerai. Nebuvo kada svarstyti,

kas tai – atsitiktinumas ar likimas? Pamatęs tave, puoliau

prie pėsčiųjų perėjos ir sekiau iš paskos. Tu, lyg pajutusi

persekiotoją, pradėjai dairytis į šalis, todėl privalėjau būti

atsargus ir šiek tiek atsilikti.

Mano ryžtą stiprino nuojauta, kad šį kartą mums

pavyks ramiai pasikalbėti. Nenorėjau užklupti tavęs vidury

139


šurmuliuojančios minios, todėl neskubėjau.

Užėjai į viešbutį. Pro stiklinę pertvarą mačiau fojė

knibždėte knibždant svečių. Trumpam pamečiau tave iš

akių, bet netrukus vėl pasirodei. Tik jau ne viena. Kažkoks

pagyvenęs vyras, smarkiai gestikuliuodamas, bėrė tau

žodžius. Mane suėmė begalinis noras įeiti į vidų ir paklausyti,

apie ką jūs šnekatės, tačiau laiku sustojau.

Po minutėlės prie viešbučio įėjimo sustojo taksi. Priėjęs

arčiau, pasislėpiau už kolonos. Mačiau, kaip išlaviravę

pro keletą draugijų ir turistų grupių, nusileidote laiptais.

Nekreipdamas dėmesio į durininką, vyras stumtelėjo tave pro

sukamąsias viešbučio duris ir atidarė laukiančio automobilio

dureles.

Nuspėjęs tolesnę įvykių eigą, susistabdžiau taksi ir liepiau

sekti iš paskos. Mačiau, kad bandei jį apkabinti. Užgniaužęs

savyje visas emocijas, sutelkiau dėmesį į sekamą automobilį.

Taksistas, įtariai nužvelgęs mane veidrodėlyje, pasiteiravo,

ar nesu iš policijos. Pasakiau, kad tai ne jo reikalas ir liepiau

nepamesti iš akių savo kolegos. Jis pagrasino sustosiąs.

Numečiau ant priekinės sėdynės keletą banknotų ir

vairuotojas atlyžo.

Gatvės keitė viena kitą, o aš stebėjau kiekvieną tavo judesį.

140


Pagyvenusio vyro gestikuliacija išdavė jo šaltumą. Tai mane

šiek tiek nuramino, bet kartu vertė būti atidesniam.

Sunerimau, kai taksi automobilis staiga sustojo ir, lyg

varžydamasis tuščių gatvių, bandė pasukti atgal. Atsidarė

keleivio durelės, bet niekas neišlipo. Aprimus aistroms,

mašina vėl pajudėjo. Automobilis pasuko link tavo namų.

Liepiau sustoti ir likusią kelio dalį nuėjau pėsčias. Mačiau,

kaip už rankos ištempei vyrą iš taksi ir parodei į savo laiptinės

duris. Jis minutėlę dvejojo, bet galiausiai jųdviejų žingsniai

išdavė jo sutikimą. Laiptinės durys užsidarė. Netrukdomas

perėjau gatvę ir, palaukęs kol nuvažiuos taksi, įėjau į vidų.

Buvau tikras, kad elgiuosi tinkamai. Tačiau mano elgesys

įgijo kažkokį maniakišką atspalvį, privertusį mane dar

labiau gailėtis savo gęstančių jausmų. Privalėjau atsikratyti

dvejonių.

Lipau tarsi ant ešafoto. Stipriai įsikibęs į turėklus, girdėjau

tavo ir to vyro žingsnius. Staiga jie nutilo. Išgirdau balsus:

„Ema, aš grįžtu į viešbutį.“

„Mes juk susitarėm,..“ – tu nusijuokei su trupučiu

kartėlio.

„Tu... viena tareisi. Aš taip negaliu. Tu man per jauna.

Atvirai kalbant tu elgiesi labai keistai...“

141


„Umbertai...“

„Aš einu.“

Išgirdau jį lipant žemyn. Norėjau pasislėpti, tačiau tu

jį sulaikei ir pasakei, kad esi labai nelaiminga. Patylėjęs

jis pasakė, esą prieš miegą mieliau renkąsi romanus, kad

kiekvienai situacijai labai svarbu parinkti tinkamą knygą.

Supratau, kad supykai. Pasiuntusi jį velniop, užsidarei

kambaryje. Po stipraus durų trinktelėjimo laiptinėje stojo

bauginanti tyla.

142


........55

Nežinau, kas mane apsėdo, tačiau bėgau gatvėmis

nesustodamas, kaip ir tą dieną, kai mirė tėvas. Mano

skruostais žliaugė skausmas, virstantis bejausmėmis

ašaromis. Ką tu padarei? Kodėl padarei? Pavargau bėgti.

Rodos, visą savo gyvenimą tik tai ir dariau. Bėgau. Ir nėra

tokio žmogaus, kuris galėtų mane sulaikyti.

Vienintelis gėdingas, nedovanotinas ir gailestį keliantis

mano žingsnis buvo tas, kad aš leidau sau patikėti tavo

nuoširdumu. Tavo meilės prašiau tarsi išmaldos.

Jei būčiau neperskaitęs tavo laiško, būčiau galėjęs sustoti.

Aš taip dažnai sau kartodavau, kad tu žlugdai mano gyvenimą,

jog pamažu ėmiau nebesuprasti ir nebegirdėti šios minties.

Vargu ar reikia priminti tau, kiek neatsakytų klausimų

palikdavai manyje, išeidama ir vėl netikėtai pasirodydama.

Aš juk esu čia tik todėl, kad mėginau išgelbėti mūsų meilę.

Tu atėmei iš manęs gyvenimo prasmę. Tikrą ateitį

paaukojai dėl abejotinos dabarties.

Lėtai pakėliau galvą ir mane apėmė keistas jausmas, tarsi

būčiau stebimas. Negalėjau atsikratyti minties, kad kažkas

aštriu žvilgsniu bado mano nugarą. Nuo to jausmo išpylė

šaltas prakaitas.

143


Per keletą akimirkų pro šalį praėjo dešimtys žmonių, tačiau

jų žingsniai nesugebėjo ištrinti mane apėmusios nuojautos.

It sužeistas žvėris ėmiau svyruoti ir, radęs spūstyje priebėgą,

įsiliejau į jų gretas.

Man rodėsi, kad viskas, kas su manimi darosi, vyksta

kitoje trimatėje erdvėje, paraleliniame pasaulyje, apie kurį

niekuomet anksčiau nebuvau girdėjęs. Begalinėmis valios

pastangomis prisiverčiau nurimti. Susikaupiau ir, giliai

įkvėpęs, patariau sau galvoti objektyviai. Juk tai juokinga –

niekas negali manęs sekti.

Atrodė, kad per miestą prašvilpė uraganas, nes, pasukęs

į siaurą gatvelę, nebesutikau nė vieno žmogaus. Tačiau

jausmas, kad esu sekamas, tik dar labiau sustiprėjo. Iki pat

namų mane sekė mano paties vienatvė.

Pašto dėžutėje radau Amali laišką, tačiau, nepajėgęs

jo perskaityti, griuvau į lovą. Išgertas vynas bemat virto

neišsenkančiais ašarų upeliais.

Dusau nuo šleikštulio, pasibjaurėjimo, pykčio ir

neapykantos pačiam sau. Negalėjau rasti nė vieno tavo meilės

įrodymo. Bet kaip paaiškinti tą beprotišką atkaklumą?

Ilgai negalėjau užmigti. šalia manęs gulėjo neatplėštas

Amali laiškas.

Galvojau tik apie tave.

144


........56

Pabudęs neradau jokio laiško. Pamaniau, kad tai buvo

tik sapnas, kuriame praradau visą savo gyvenimą. Iššokęs iš

lovos, pažvelgiau pro langą ir... ne, tai buvo ne sapnas – grįžęs

prie lovos, po kėde pamačiau neatplėštą voką. Prisiminęs

viską, kas vakar nutiko, pajutau, jog įsiskaudėjo galvą.

Rankose laikydamas Amali mintis, prisėdau prie stalo:

„Aš mirštu. Gyvybės jėgos jau seniai apleido mano kūną, o

noras gyventi dingo dar tuomet, kai buvo gyvas tavo tėvas. Tas

niekšas mylėjo mane tik fizine meile. Kai jam apie tai užsiminiau,

jis atsakė, kad ne tai svarbiausia. Niekada nepamiršdavau, kad

šalia manęs guli mano vyras, o jis pamiršdavo. Pamiršdavo,

kad esu jaučiantis žmogus. Pažeminimas ir apmaudas dar

ne blogiausia, ką gali patirti žmogus. Pati teisindavau jį,

bandydavau suprasti, kartais net jausdavausi laiminga, bet

vieną dieną jis mirė. Už tai dėkoju ir kaltinu tave.

Nebematau prasmės priešintis savo lemčiai. Jau seniai

gyvenimo nebevadinu gyvenimu. Mano sąmonė egzistuoja

atskirai nuo pasaulio, nuo jo būties ir idėjų. Kurį laiką dar

bandžiau pasikeisti, bet jausmas, kad esu sena ir susidėvėjusi,

manęs neapleido. Aš likau viena. Žmonės ir daiktai pradėjo

145


varžyti mano laisvę. Viskas, kas sieja mane su aplinka, –

melas ir iliuzija. Pagaliau ir pati tapau iliuzija. Prieš mane

ant stalo guli krūva banknotų, už kuriuos bandžiau nusipirkti

laimę. Tačiau laimė virto beverčiais daiktais, kurių dabar

pilni namai. O viduje vis vien tuščia. Grįžtančios namo manęs

niekas nepasitinka. Pamažu tapau žmogumi be vardo, be

praeities, be paslapčių ir galiausiai - be ateities.

Nesmerk manęs už šį laišką, už šią išpažintį. Žinau, kad esu

tau niekas. Jei galėčiau tave pamatyti... neištarusi nė žodžio

pasakyčiau kur kas daugiau, nei parašiau šiame laiške. Tu

ir tavo tėvas buvote vienintelė mano šeima. Dar vaikystėje,

lankydama dailės pamokas, aš nupiešiau sūnų. Tik kažkodėl

pamiršau sujungti mūsų rankas. Galėjau tai padaryti tuomet,

kai gyvenome kartu, bet pabūgau. Bijojau, kad atstumsi

mane ir niekada neleisi užimti motinos vietos. Dabar žinau,

kad padariau klaidą. Atstūmiau vienintelį žmogų, kuriam

reikėjo mano pagalbos. Leidau tavo tėvui bjauriai su tavimi

elgtis ir nė karto nesulaikiau jo sunkios rankos. Mes visi trys

po vienu stogu gyvenome atskirus gyvenimus. Užuot mylėję,

nekentėme. Užuot supratę, apsimesdavome, kad tų baisybių

nė nepastebime. O dabar, kai jau per vėlu, kai jaučiu mirtį

alsuojant į nugarą, noriu paprašyti tavęs atleidimo. Tik tiek.

146


Nors jaučiu, kad prašau per daug...

Neprašau tavo užuojautos, tik atleidimo. Nors pati

atleisti niekuomet nemokėjau. Bet čia tik mano problema,

kuri baigsis man išėjus. Noriu prisipažinti, kad man baisu.

Nežinau, kas manęs laukia Ten. Trokštu nebūties. Tuštumos.

Amžinos ramybės.“

„Amen“, – pasakiau, tarsi pavydėdamas ją apgaubusios

ramybės. Man skaudėjo galvą. Nebežinojau, kas svarbu, o

kas ne. Sulankstęs lapą, padėjau jį į stalčių, šalia kitų laiškų.

Ant kaktos užsidėjau šaltą kompresą ir priguliau ant sofos.

Užmerkiau akis.

Ar Amali tikrai nuoširdžiai apgailestavo prisiminusi

santuokos su mano tėvu metus? O kaipgi jos pačios vaikas,

kurį, dar būdama septyniolikos, atidavė auginti savo mamai?

Ar galima pasitikėti jos motiniškais instinktais? Nebūtina

tapti šeima, kad gebėtum atjausti kito skausmą.

Kartą, kai, pusryčiaujant lauke, tėvas nustūmė mane nuo

kėdės, Amali ramiu tonu paklausė, ar nenorėtume daugiau

skrudintų sumuštinių? Mano gausių mėlynių ji visgi dėdavosi

nepastebinti. Ką jau kalbėti apie kasdienius įžeidinėjimus?

Paguodos žodžių sulaukdavau tik tuomet, kai pats netyčia

užsigaudavau.

147


Mano tėvas buvo baisus žmogus. Nenuostabu, kad Amali jo

bijojo, tačiau kita motina būtų pasiryžusi ginti vaiką iki mirties.

Nė vienas žmogus nedrįsta priešintis meilei be priežasties.

yra žmonių, kurių kūnams mirus, nebelieka nieko. Tokie

kaip ji ir mano tėvas neturėjo sielos, kuri galėtų žengti į Dangų.

Tai – suragėjusios sielos, po mirties virstančios artimųjų

skausmu. Bet aš neteisiu jos. Po Amali laiško galėjo sekti

post scriptum, kuris ir turėjo atskleisti tikruosius pamotės

jausmus: „Aš niekada nemokėjau mylėti.“

148


........57

Pagaliau ryžausi su tavimi susitikti. Pasikalbėti. Viską

išsiaiškinti. Nepalikau sau kitos išeities. Netikrumas – visų

žiauriausia kančia. Dar nežinojau, ką tau pasakysiu, bet

širdis panoro palikti alinančią dykumą ir suprasti, kodėl taip

su manimi elgeisi.

Įskilęs veidrodis išdavė susirūpinimą. Pamačiau nekantrų

įsimylėjėlio žvilgsnį, perpildytą baimės ir nepasitikėjimo.

Giliomis sielvarto raukšlėmis tekėjo šaltas prakaitas, kurio

nebuvo galima nei nuplauti, nei užgniaužti.

Tą akimirką man pasirodė, kad kambaryje staiga pritrūko

oro. ėmiau garsiai kvėpuoti, o monotoniškas dilgčiojimas

smilkiniuose varė mane iš proto. Galų gale tu juk pažadėjai

atsakyti į visus mano klausimus. Nebandysiu prievarta

išgauti iš tavęs nė vieno skaudaus prisipažinimo. Paaukosiu

mane žeidžiančią aistrą ir prisiekiu – rasiu tavo akyse visus

nepasakytus žodžius. Neketinu rizikuoti savo meile ir prarasti

viltį, kad ir kokia maža ji man pasirodytų.

Buvo beveik vidudienis. Krintanti saulės šviesa sklaidė

mano judantį šešėlį. ėjau nesižvalgydamas, tarsi pirmoji meilė,

kuri savo kelyje nepastebi jokių kliūčių. Kaip užsispyręs vaikas,

149


sekiau akimis mintyse išmintas savo paties pėdas, ir, pasijutęs

žingsniu arčiau tavęs, girdėjau pritariantį širdies plakimą.

Žinojau, kad galėtum manęs neįsileisti arba abejingai

klausytis atgailaujančių žodžių, bet kažkas stumte stūmė

mane į tavo glėbį. Aš -žmogus, nemokėjęs atleisti – dabar

buvau tas, kuris meldė atleidimo. Mums abiem. Už mūsų

abiejų nuodėmes. Jei pasakysi, kad tavo gyvenime man

nebeliko vietos, aš išeisiu. Tik privalėsiu paklausti – kas tas

Umbertas, kuris nepanoro likti su tavimi? O jei jis būtų įėjęs?

Mane vėl išpylė prakaitas. Ne. Pradėjo lyti.

Užlipau laiptais į viršų ir sustojau prie tavo durų. Mane

sustabdė nerimas. Ranka perbraukiau šlapius plaukus ir

nugara atsirėmiau į sieną. Lyg tigras, suabejojęs savo jėgomis,

nusigręžiau nuo aukos. Žvalgiausi po tuščią laiptinę ir

laukiau. Pasigirdo žingsniai. Pro mane praėjo jauna moteris,

palikdama po savęs gaivų lietaus kvapą.

Atsitokėjau. Nedrąsiai pabeldžiau. Tyla. Palenkiau šaltą

rankeną ir supratau, kad durys neužrakintos. Įėjau. Tavęs

kambaryje nebuvo.

Visur mėtėsi knygos subraižytais viršeliais ir išplėšytais

lapais. Ant lentynų nusėdusios dulkės leido manyti, kad

namuose nebuvai jau kelias dienas.

150


Atsisėdau ant lovos krašto ir, negalėdamas pajudėti,

pažvelgiau į baltas lubas. Tuštuma mane gąsdino, todėl,

sulaikęs kvapą, žnektelėjau ant nugaros ir užsimerkiau.

Pajutau skausmą. Nė viena mano kūno ląstelė nemokėjo

susitaikyti su tavo netektimi. Man reikėjo nusiraminti. Krėtė

nežinia iš kur atklydęs drebulys.

Ant vieno supjaustyto viršelio pamačiau Umberto

vardą. Paėmęs knygą į rankas, perskaičiau: Umberto Eko

Paslaptingoji karalienės Loanos liepsna. šalia gulėjo dar

viena: Umberto Eko Rožės vardas. Prisiminiau, kad savo

laiške pacitavai vieną šio romano eilutę: „Iš nuvytusios rožės

lieka tik jos vardas.“

Su siaubu akyse pradėjau skaityti kitų knygų pavadinimus:

Umberto Eko Baudolinas, Umberto Eko Vakarykštės dienos

sala ir Umberto Eko Fuko švytuoklė...

Ką tu iš tiesų mylėjai, Ema, seną, sukriošusį Eko ar jo

genialią vaizduotę? Dar niekada nebuvau pajutęs, kaip

paslaptis, kurios negali atskleisti, įkaitina mintis iki veik

transo būsenos karščio. Apsvaigau.

151


........58

Fuko lėtai įėjo į restoraną, kuriame turėjo susitikti su

Umbertu, ir, atsisėdęs prie staliuko, abejingai ėmė vartyti

meniu. Smalsumas ir nekantrumas, kurie šiek tiek anksčiau

nei reikėjo, atginė jį čia, dabar dar labiau sustiprėjo. Norėjosi

kuo greičiau išvysti tą keistą vyrą, visam pasauliui žinomą

rašytoją – euroromano pradininką, semiotikos profesorių,

Emos mylimąjį...

Kūnas jau seniai neklausė proto. Norai visiškai užkariavo

šaltą logikos sieną.

Greičiau ateik – tai buvo vienintelis troškimas pasaulyje.

Umbertas atėjo. Užtikrintais ir tvirtais žingsniais

neskubėdamas priarėjo prie stiklinių durų. Fuko giliai įkvėpė.

Atidarė duris, nusiėmė skrybėlę, nusišypsojo padavėjai ir

žengė prie jo laukiančio jaunuolio.

„Laba diena“, - nesugebėjęs nuslėpti sumišimo,

pasisveikino Fuko.

„Labas“, - trumpai ir kiek atsainiai mestelėjo Umbertas.

Fuko galėjo pajusti, koks pasitikintis savimi ir savo

padėtimi yra jo įsivaizduojamas varžovas. Tarsi brangus

šveicariškas laikrodis, rašytojas kiekvieną akimirką žymėjo

neklystamu savo pranašumu.

152


Užsisakę pietus, kurių nė vienas nenorėjo, abu pašnekovai

kelias minutes kalbėjosi apie maistą, restorano aplinką,

muziką ir kitus visiškai nesvarbius dalykus. Nė vienas

nenorėjo pradėti pokalbio, kurio tema buvo daugiau nei

aiški: Ema.

„Ar jūs ją mylite?“ – staiga paklausė Fuko. Negalėjo ilgiau

laukti. Reikėjo išgirsti atsakymą.

Umbertas nesutriko. Sėdėjo taip pat pasitikėdamas savimi,

kaip ir visą laiką.

„Ne“, - šaltai atsakė.

„Ar jai tai sakėte?“

„Taip.“

Atrodo, į visus klausimus buvo atsakyta. Daugiau nebėra

apie ką kalbėti.

„Ar bijote jos?“ – Fuko pats nusistebėjo savo drąsa.

„Ne... galbūt bijau tik dėl jos pačios“, - rašytojo žodžiai

nuskambėjo neužtikrintai, bet nuoširdžiai.

Fuko viską suprato: Umbertas myli Emą taip pat, kaip

myli ir jis. Myli nesuprasdamas, kodėl myli, ir bijodamas,

kad gali suprasti.

Jie abu mylėjo Emą ir abu nežinojo, kaip nesužeisti

mylimosios savo žvėrišku troškimu sustabdyti jos dvidešimt

153


sekundžių, iškeičiant jas į savo gyvenimus.

„Jūs meluojate. Jei nemylėtumėte Emos, dabar čia

nesėdėtumėte.“

Rašytojas šiek tiek paniuro. Jautė, lyg staiga kažkoks

nepažįstamasis būtų nuėmęs nuo jo veido abejingumo kaukę

ir apkaltinęs jos nešiojimu.

„Joks žmogus negali būti tikras, kad myli. Mes tik

įsivaizduojame, kad žinome ir bandome suvaidinti šitą komediją.

Mano jausmai Emai niekada nebuvo nei aiškūs, nei tvirti... Be

to, turiu žmoną, kuriai jaučiu šį tą daugiau už hormonų sukurtą

aistrą. Jūs dar per jaunas, kad tai suprastumėte.“

„Jūs netikite meile, kuri nugali viską. Netikite savo jausmų

turtingumu ir dvasios galia, - Fuko kalbėjo laisvai, tarsi tik

dabar supratęs, kad prieš jį sėdi toks pat mirtingas ir sutrikęs

žmogus, - dėl to niekada ir nebūsite tikras, mylite ar ne. Tokia

jau protingų žmonių kaina už savo kvailumą. Jūs norėtumėte

nemylėti Emos, bet, deja, tai nuo jūsų nepriklauso.“

Rašytojas ramiai išklausė jaunuolio žodžius. Nežinojo, ar

ironiškai nusišypsoti, ar bandyti rimtai atsikirsti.

Pokalbį ištirpdė abiem nemaloni tyla. Fuko atsistojo ir,

nieko nepasakęs, nuėjo: daugiau jo nedomino šis meilės

išsigandęs vyras.

154


Prieš nenugalimo svajotojo akis dabar švytėjo sudužę

Emos prisiminimai.

Kaip niekada anksčiau, Fuko buvo tikras – meilė nugali

viską.

155


........59

Pamačiau tave išblyškusią, nusiminusią, bet ramią.

Rankose laikei knygą ir... mano širdį. Tavo akys liko ištikimos

mano žvilgsniui. Priėjau taip arti, kad galėjau justi ilgesio

kvapą, ir pabučiavau tave į skruostą. Nusišypsojai. Mane

užplūdusią laimę buvo galima prilyginti staiga pražydusiai

gėlei. Pamaniau, kad galiu tave apkabinti, bet tu žengei

žingsnį atgal ir ištiesei man knygą:

„Čia tau. Dovana.“

Nebyliai padėkojau ir žvilgtelėjau į viršelį: Marselis Prustas

Dingusi Albertina. Kažkas naujo, pamaniau. Trumpam

nusisukau, bandydamas paslėpti ištryškusią ašarą. Tavo

akyse taip pat kažkas sublizgėjo.

„Ema, tiek daug visko įvyko. Bet svarbiausia... kad tu

sugrįžai. Neteisybės deivė Adikija sudėjo ginklus. Ar pasiliksi?

Palikdama tu nežudai, tu vykdai mirties bausmę.“

„Kalbi padrikai. Ką nori man pasakyti?“

„Noriu pateisinti mūsų meilę, o ne jos pabaigą. Tikiuosi,

atstumas mus suartino.“

„Fuko, to laiko, kai mylėjai, pamiršti neįmanoma.“

„Taip. Aš myliu tave. Daugiau man nieko nereikia.“

„Nejaugi nebeliko jokių klausimų?“

„Neliko.“

156


........60

Kitoje gatvės pusėje sustojo kraustytojų sunkvežimis.

Jo pilką brezentinį stogą dengė sniegas, gainiojamas šalto

šiaurės vėjo. Priėjęs prie pat lango, pamačiau du juodai

apsirengusius vyrus.

Sunkvežimio šešėlyje jiedu labiau panašėjo į samdytus

žudikus, nei į gerai žinomos firmos darbuotojus. Aukštesnysis

iš kišenės išsitraukė rankinį žibintą ir pašvietė į furgono

vidų. Neilgai trukus prie jų privažiavo lengvasis automobilis,

iš kurio išlipo jauna dama. Man ji pasirodė labai pretenzinga.

Ne vien savo išvaizda. Trumpi karakulio kailinukai apnuogino

šios lieknos gazelės blauzdas, o balti garbanoti plaukai,

it nesibaigiantys rudenio lietūs, krito ant tamsaus šalio,

juosiančio gundantį kaklą.

Rankos mostais ji sutramdė stoviniuojančius „žudikus“

ir parodė į atviras laiptinės duris. Pastarieji klusniai sulipo

į furgoną ir pradėjo nešti didžiules dėžes. Jaunoji dama

nė akimirkai nepaleido jų iš akių. Stebėdama kiekvieną

kraustytojų žingsnį, ji staiga atsisuko į mano langą ir pažvelgė

į mano juoduojantį siluetą.

Pritūpiau. Tačiau smalsumas vėl iškėlė mano galvą. Gatvėje

jos nebebuvo. Spėjau pamatyti tik nuvažiuojantį sunkvežimį.

157


ėmiau dairytis į priešais esančius langus. Mano prikaustytas

žvilgsnis tikėjosi, kad netrukus įsižiebsianti šviesa grąžins

akims nepažįstamosios siluetą. Laukiau visą valandą, taip ir

nesupratęs, ar visa tai buvo tik mano išvargusios vaizduotės

chimeros, ar niūri realybė, iš kurios nebesitikėjau nieko.

***

„Brangusis Fuko, tu nė neįsivaizduoji, kaip čia šalta.

Rusija man labai nesvetinga. Mane apniko keista nuojauta,

kad ši šalis pasiglemš mane visą ir aš niekada nebegalėsiu iš

čia ištrūkti.

Ana manimi labai rūpinasi. Tikriausiai bijo, kad

neatgulčiau į patalą. Jaučiuosi sugniuždyta ir išsekinta viso to

šurmulio ir nereikalingos pompastikos. Miegu teatro ložėse

per pertraukas, apie maistą negaliu nė pagalvoti. Po repeticijų

Aleksandros teatre, grįžtu į Anos butą ir krintu į lovą. Tokios

rutinos lydimi, prabėgo ištisi mėnesiai, o aš nesulaukiau iš

tavęs nė vieno laiško. Čia ne priekaištas. Ne... tos aikštingos

merginos, kurią taip mylėjai, jau seniai nebėra. Dabar aš net

bijau pažvelgti į veidrodį. Pamanysi, kad perdedu, tačiau taip

nėra. Gyvybė, kuria kažkada taip norėjau atsikratyti, dabar

pati mane apleidžia. Man lieka tik laukti ir užjausti save. Ir

tave.

158


šiandien Ana padovanojo man rusišką žaislą – matriošką.

Išiminėdama vieną lėlę iš kitos, pamaniau, kad jos primena

mano širdį, kuri vis mažėja ir mažėja... nenustodama dalytis...

nenustodama plakti... nenustodama mylėti.

Ana sako, kad pamažu priprasiu prie klimato ir prie

žmonių, tačiau aš nenoriu jos klausytis. Noriu pabėgti iš čia.

Pas tave, Fuko. Tegu į tą pačią žiemą, bet su tavim. Jaučiu,

kaip gęsta mano akys, kuriomis tu taip žavėjaisi. Svajonė virto

prakeiksmu. Dostojevskio gimtinė mane slegia, it dešimtys

jo romanų, kuriuos perskaičiusi, pasijutau esanti tikra idiotė.

Mano siela tapo šio naujojo gyvenimo auka.

Ana, kuri vadina mane dukrele, taip ir nesusilaukė vaikų.

Jos vyras pasikorė pirmaisiais vedybinio gyvenimo metais.

Jis sirgo ūmia šizofrenija. Po šios tragedijos jaunoji moteris

paliko aktorystę ir tik po dvidešimties metų ryžosi gyvenimą

pradėti iš naujo. Apie šį jos gyvenimo tarpsnį papasakojau

ne veltui. Nenoriu, kad ir mums taip atsitiktų. Nenoriu

tavęs prarasti, nors nežinau, ar įstengsiu sulaikyti į pakalnę

riedantį akmenį. Viskas, ko čia išmokau – tai tramdyti alkį,

kad ir koks jis būtų. Žinau, kad prašei, jog pasilikčiau, bet net

jei viską tektų pakartoti iš naujo, pasirinkčiau tą patį kelią.

Gali mane mylėt, gali nekęst, tik niekad nebandyk suprast.

159


Kišenėje nešiojuosi tavo dovanotą žiedą. Nežinau, kodėl

nedrįstu užsimauti jo ant piršto. Panašūs dalykai reiškia

laimę, o aš nesu laiminga! Esu? Gal būsiu. Kai pasakiau, kad

esi įdomus, nemelavau. Antraip argi būčiau pasmerkusi save

tokioms kančioms? Iki šiol nežinau tavo tikrojo vardo. Iki

šiol man tai visai nesvarbu. Ir tau neturėtų rūpėti...

Būna naktų, kai Umbertas, apsimetęs kitu žmogumi, ima

persekioti mane. Aš pykstu ant jo, bet viskas veltui. Prašau,

kad paliktų mane ramybėje, sakau, kad noriu pasveikti, bet

jis negirdi manęs. O tu smerki mane už tai. Fuko, nereikia...

Nenoriu, kad laišką užbaigtų kitas, manyje tūnantis žmogus,

todėl dedu tašką. Myliu tave. Ema.“

Pakėlęs galvą pamačiau nepažįstamąją. Ji stovėjo prie

lango ir žiūrėjo į mane. Sutrikęs nuleidau akis, bet jau

po akimirkos, kupinas kvailos drąsos, jai pamojau. Jos

kambaryje degė ryški šviesa, o užuolaidomis nepridengti

langai leido matyti kiekvieną nepažįstamosios judesį. Tačiau

ji nepajudėjo. Neatsakiusi į mano mostą, kažką išsitraukė

iš kišenės ir užsimovė ant piršto. Tada šviesa užgeso. Aš

nušvitau.

ISBN 978-9955-906-05-6

Knygoje kiekvienas žodis kupinas meilės. Ta meilė - skausminga, todėl dar labiau įtikinanti. Jis myli Ją. O Ji gyvena kitokiame, tik savo pasaulyje, kurio kūrėjas - rašytojas Umbertas Eco. Todėl ir myli savaip - Eco knygos personažus, kuriais paverčia sutiktus žmones. Ji blaškosi, bėga, kenčia, nori kurti naują gyvenimą, tačiau... nepajėgia. Jis išgyvena tokią meilę, kuriai norisi statyti paminklą, dėl kurios verta eiti siūbuojančiu lynu, dėl kurios verta verkti saulės spinduliuose. „Noriu pabėgti nuo savęs ir tapti oru, kuriuo kvėpuoji. Naktimi, kuri tave liečia. Lietumi, kuris tave nuplauna“. Kiekvienas Jo jausmas prilygsta poezijos žodžiams, kurie skamba verkiant širdžiai, nes ji negali nemylėti. Tačiau negali ir mylėti Jos.Nelaiminga šeima, besižudanti prostitutė, pamotės išpažintis - visa tai tik mažos detalės šalia meilės jausmų, kurie įkvepia, bet ir nepaleidžia. Nes meilė Jai tokia stipri ir niekam neprilygstanti. Knygos autoriai - du jauni, talentingi rašytojai, kartu jau išleidę knygą „Nostradamo kapas“.

UDK 888.2-3

Vilis Normanas, Raimondas J. NabusMeilė nugali viską

Leidykla „CoLibris“(„CoLibris“ yra registruotas UAB „Miesto investicijos“ prekinis ženklas)Gedimino pr. 46-13, VilniusTel., faks.: 852 48 33 77El. paštas: [email protected]

Normanas Vilis, Nabus Raimondas J.No – 83 Meilė nugali viską: romanas / Vilis Normanas, Raimondas J. Nabus ; - Vilnius: CoLibris,

2009. – XXX p.

Documents

Vilis Normanas-Meile nugali viska