IUS QUOD AD PERSONAS PERTINET – TEISĖ, SUSIJUSI SU ASMENIMIS

1

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.1 str.:

• Galėjimas turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas) pripažįstamas visiems fiziniams asmenims.

Romėnų teisėje:• HOMO ≠ PERSONA• ŽMOGUS ≠ ASMUO

2

• Homo – tai bet kuris žmogus, taip pat ir vergas.

• Persona – lotynų kalboje inter alia reiškia kaukę, kurią aktorius dėvi teatre, spektaklio metu. Juridinėje leksikoje persona apibūdina žmogų kaip teisinę asmenybę, teisės subjektą, galintį turėti tam tikrų subjektinių teisių ir pareigų.

3

Asmens teisinio subjektiškumo atsiradimas ir pasibaigimas

• Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.2 str. 1 d.:

• Fizinio asmens civilinis teisnumas atsiranda asmens gimimo momentu ir išnyksta jam mirus.

• Romėnų teisė gimimo momentą taip pat laikė teisinio subjektiškumo atsiradimo momentu.

4

• Asmens teisinis subjektiškumas Romoje galėjo pasibaigti ne tik dėl fizinės asmens mirties. Jo, kaip savarankiško teisės subjekto išnykimą, taip pat reiškė laisvės netekimas, kuris gali būti įvardinamas kaip mors civilis – civilinė mirtis. Kaip romėnų piliečių teisės (ius civile) subjektas asmuo nustodavo egzistuoti, jei netekdavo Romos pilietybės (pavyzdžiui, dėl interdictio aquae et ignis).

5

• Romėnų teisėje buvo galimi ir tokie išimtiniai atvejai, kai įvykus fizinei asmens mirčiai, dar kurį laiką tęsdavosi asmens teisinis subjektiškumas. Tai gali būti iliustruojama konkrečia atsiradusio, tačiau dar įpėdinių nepriimto – vadinamojo „gulinčio palikimo“ (hereditas iacens) situacija.

6

Pradėtas kūdikis – nasciturus kaip teisės subjektas

• Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2. 2 str. 2 d.:

• Teisių, kurias įstatymai pripažįsta pradėtam, bet dar negimusiam vaikui, atsiradimas priklauso nuo jo gimimo.

7

• Romėnų teisė taip pat pripažino galimybę pradėtam kūdikiui įgyti turtinių teisių su būtinąja sąlyga (condicio sine qua non), kad toks kūdikis gims gyvas.

• Viduramžių teisė, remdamasi romėnų teisės šaltiniais, suformuluoja paremiją:

• Nasciturus pro iam nato habetur, quotiens de commodis eius agitur. – „Laikoma, kad pradėtas kūdikis jau yra gimęs, jei tai atitinka jo interesus, t. y. sudaro galimybę įgyti turtinių teisių, gauti turtinės naudos.

8

• Kaip Romoje spręstas klausimas, ar kūdikis gimė gyvas?

Buvo vertinama, ar:•  Kūdikis yra gyvybingas. Prokuliečiai

gyvybingumo požymiu laikė kūdikio verksmą, o Sabiniečiai – bet kokį kūdikio kūno judesį, ypač kvėpavimo funkcijos atsiradimą (jų požiūrį akceptavo imperatoriaus Justiniano teisė);

9

• Kūdikis pajėgus egzistuoti savarankiškai (atskirai nuo motinos organizmo). Remdamiesi graikų medicinos mokslo kūrėjų – Pitagoro ir Hipokrato stebėjimais, romėnų teisės šaltiniai savarankiškai egzistuoti galinčiu laikė kūdikį, kuris gimė tarp 182-300 dienos nuo jo pradėjimo momento.

10

Teisinio subjektiškumo pasibaigimas

• Ius postiliminii (lot. limen – slenkstis, ribas) – „grįžimas iš už slenksčio“. Jeigu Romos pilietis, patekęs į karo nelaisvę, grįžta į Romą, atsinaujina jam priklausiusios turtinės teisės (išskyrus faktinio pobūdžio santykius – faktinį daikto valdymą, santuoką);

11

• Fictio legis Corneliae – Kornelijaus įstatymo fikcija, kurią įtvirtino 80 m. pr. Kristų išleistas lex Cornelia de captivis. Jeigu į karo nelaisvę patekęs Romos pilietis miršta būdamas karo belaisvis, teisė laikosi fikcijos ir teigia, kad jis mirė tuo momentu, kai pateko į nelaisvę, t. y. kaip laisvas žmogus, todėl po jo mirties galimas paveldėjimas.

12

• Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.2 str. 4 d.:

Jeigu tam tikrų civilinių teisinių pasekmių atsiradimas priklauso nuo to, kuris iš fizinių asmenų mirė anksčiau, o nustatyti kiekvieno iš jų mirties momento negalima, preziumuojama, kad tie fiziniai asmenys mirė vienu metu.

13

• Romėnų teisė laikėsi prezumpcijų tais atvejais, kai vieno nelaimingo atsitikimo metu žūdavo tėvai ir vaikai ir tikslaus momento, kuris iš asmenų mirė anksčiau, nustatyti nebuvo įmanoma. Tokiais atvejais:– jei vieno nelaimingo atsitikimo metu

žuvo tėvas ir pilnametis vaikas, laikoma, kad tėvas žuvo pirmiau, o vaikas – vėliau;

– jei vieno nelaimingo atsitikimo metu žuvo tėvas ir nepilnametis vaikas, laikoma, kad vaikas žuvo pirmiau, o tėvas – vėliau.

14

TEISINIS SUBJEKTIŠKUMAS (TEISNUMAS + VEIKSNUMAS) –

CAPUT

• Bendrinėje lotynų kalboje caput – „galva“.

• Juridinėje leksikoje caput habere – būti teisių ir pareigų subjektu, teisinių santykių dalyviu.

15

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.1 str.:

• Galėjimas turėti civilines teises ir pareigas (civilinis teisnumas) pripažįstamas visiems fiziniams asmenims.

16

Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 2.5 str. 1 d.:

• Fizinio asmens galėjimas savo veiksmais įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas (civilinis veiksnumas) atsiranda visiškai, kai asmuo sulaukia pilnametystės, t. y. kai jam sueina aštuoniolika metų.

17

• Teisnumas ir veiksnumas – XIX a. Vokietijoje veikusios pandektinės teisės mokyklos sukurtos teisinės kategorijos, kurias pandektistai generavo studijuodami romėnų teisės šaltinius. Romėnų teisė teisnumo ir veiksnumo taip griežtai neatskyrė ir šias sąvokas joje apima caput (teisinis subjektiškumas).

18

Kas apsprendžia asmens caput?• Pasak Gajaus, tria sunt enim quae

habemus – libertatem, civitatem, familiam. – „Mums priklauso šis trejetas: laisvė, pilietybė, šeima“.

Caput apsprendžia trys padėtys (status):• Status libertatis – laisvės statusas;• Status civitatis – pilietybės statusas;• Status familiae – padėtis, kurią

asmuo užima šeimoje.

19

Teisinio subjektiškumo apimties kitimas (sumažėjimas) – capitis

deminutio

• Romanistikos mokslas skiria tris teisinio subjektiškumo sumažėjimo (pasikeitimo) laipsnius:

1.Capitis deminutio maxima (aukščiausias) – asmuo netenka laisvės. Tai mors civilis – civilinė mirtis;

20

2. Capitis deminutio media (vidurinysis) – Romos pilietybės netekimas. Nutrūksta teisiniai santykiai, kurie yra reglamentuojami ius civile;

3. Capitis deminutio minima (žemiausias) – tai bet koks asmens padėties šeimoje pasikeitimas.Capitis deminutio minima laikomi ir tokie atvejai, kai asmens teisių visuma išsiplečia, pavyzdžiui, emancipatio (išlaisvinimas iš tėvo valdžios).

21

Status libertatis – laisvės statusas• Gaius, Institutiones, 1.9:• Et quidem summa divisio de iure

personarum haec est, quod homines liberi sunt, aut servi.

• Svarbiausias skirstymas asmenų teisėje: laisvieji (liberi) ir vergai (servi).

• Be šių kategorijų laisvės požiūriu dar išskirtini libertinai arba atleistiniai (iš vergovės paleisti asmenys) ir pusiau laisvi asmenys (turintys juridinę laisvę, tačiau faktiškai esantys vergo padėtyje).

22

Vergovės šaltiniaiPagal ius civile Pagal ius gentium

Nemokių skolininkų pardavimas į vergovę už Romos ribų (trans Tiberim)

Karo nelaisvė (captivitas)

„Bausmės vergai“ (servi poenae), t. y. nubaudimas tam tikromis bausmėmis baudžiamajame procese (damnatio ad metallum, damnatio ad bestias)

Gimimas iš motinos vergės:Ikiklasikiniu laikotarpiu jeigu moteris pagimdė kūdikį būdama vergė, jis gimsta vergas;Klasikinėje teisėje – favor libertatis („palankumo laisvei“) principas, t. y., jei kurį nors laiką per visą nėštumo laikotarpį moteris buvo laisva, jos pagimdytas kūdikis yra laisvasis

laisvos moters gyvenimas su vergu (52 m. senatusconsultum Claudianum)savanoriškas apsimestinis parsidavimas į vergovę (ad pretium participandum)

23

Vergų padėtis• Vergas yra ne teisės subjektas (persona),

o jos objektas (daiktas, res).• Šeimininkas vergo atžvilgiu turi valdžią –

dominica potestas, į kurią įeina vergo gyvybė ir mirtis, teisė jį parduoti, dovanoti, įkeisti, nustatyti į jį uzufrukto teisę, sudaryti dėl vergo pačius įvairiausius sandorius.

• Vergų bendras gyvenimas – contubernium niekuomet nebuvo laikomas santuoka, nesukeldavo jokių teisinių pasekmių, iš contubernium gimę vaikai tapdavo motinos šeimininko nuosavybe.

24

Vergų dalyvavimas civilinėje apyvartoje (sandorių sudarymas)

• Atlikdamas juridinius veiksmus (sudarydamas sandorius) vergas gali tik pagerinti, bet ne pabloginti savo šeimininko teisinę padėtį: Melior condicio nostra per servos fieri potest, deterior non potest.

• Jeigu iš sandorio įgyjamas turtas (turtinės teisės), jis tampa vergo šeimininko nuosavybe.

• Jeigu iš vergo sudaryto sandorio atsirasdavo turtinės pareigos (prievolės), jų vykdymas pradžioje priklausė tik nuo geros valios, todėl šios prievolės vadinamos prigimtinėmis (obligationes naturales). Tokių prievolių įvykdymo negalima buvo išsireikalauti pareiškiant teisme ieškinį dėl sandorio, prievolių įvykdymo vergo šeimininkui.

25

Vergo šeimininko civilinė atsakomybė už prievolių,

atsiradusių iš vergo sudaryto sandorio, įvykdymą. Actiones

adiecticiae qualitatis• Prigimtinės vergų atsakomybės už

prievoles, kylančias iš jų sudarytų sandorių, nepakako; tai stabdė civilinę apyvartą.

• Romėnų teisė nustato, kad esant tam tikroms sąlygoms, būtina sudaryti galimybę pareikšti civilinį ieškinį vergo šeimininkui ir pareikalauti, kad jis įvykdytų tokį sandorį.

26

• Actiones adiecticiae qualitatis – šiuo tikslu reiškiamų ieškinių grupė.

Adiectio – prijungimas, papildymas, t. y. suteikus kontrahentams teisę pareikšti šiuos ieškinius, prigimtinė vergo atsakomybė už sandorio įvykdymą buvo papildyta civiline jo šeimininko atsakomybe.

27

Actiones adiecticiae qualitatis rūšys

actio exercitoria – reiškiamas, kai vergas paskiriamas laivo kapitonu (magister navis);

actio institoria – reiškiamas, kai vergas paskiriamas įmonės vadovu (institor);

28

actio de peculio – reiškiamas, kai šeimininkas vergui patikėjo savarankiškai administruoti tam tikrą turtą – pekulijų (žodis peculium kildinamas iš lotyniškų žodžių: pecus – galvijai ir pecunia – pinigai). Šiuo atveju iš šeimininko buvo galima pareikalauti tiek, kiek vertas pekulijus;

29

actio quod iussu – reiškiamas, kai sandorį vergas sudarė vykdydamas šeimininko pavedimą (įgaliojimą; iussus – lot. įgaliojimas) arba sandoris buvo sudarytas pagal išankstinį kontrahento ir šeimininko, kurį sudarant sandorį atstovavo vergas, susitarimą;

30

actio de in rem verso – reiškiamas, kai iš vergo sudaryto sandorio šeimininkas turėjo turtinės naudos (sandoris šeimininkui buvo pelningas; versio in rem domini- šeimininko turto pagausėjimas). Šiuo atveju ieškinio suma negali viršyti šeimininko gautos turtinės naudos.

31

Šeimininko atsakomybė už vergo sukeltą žalą. Noksalinė

atsakomybė

• Šeimininkas privalo atlyginti žalą, kurią vergas padarė kito asmens turtui, asmenybei.

• Šeimininko pareiga pasireiškia kaip fakultatyvioji prievolė (facultas alternativa), t. y. nuo prievolės jis gali tapti laisvas sumokėdamas žalą patyrusiam asmeniui piniginę kompensaciją (noxam sarcire) arba perdavęs žalos sukėlėją, kad šis atidirbtų (padengtų nuostolius savo darbu) (noxam dare).

32

• Principas: Noxa caput sequitur. - „Žala seka paskui galvą“. Tai reiškia, kad ieškinys dėl žalos atlyginimo turi būti reiškiamas ne tam asmeniui, kuris buvo vergo šeimininkas žalos padarymo metu, bet tam, kuris valdo vergą tuo metu, kai reiškiamas reikalavimas teisme. Jeigu iki pareiškiant ieškinį (actio noxalis), vergas yra paleidžiamas į laisvę, tai ieškinys privalo būti pareiškiamas pačiam išlaisvintajam.

33

NOTA BENE: IR ACTIONES ADIECTITIAE QUALITATIS, IR NOKSALINĖ ATSAKOMYBĖ TAIKOMI NE TIK VERGŲ ŠEIMININKAMS, BET IR ŠEIMOS TĖVUI, KURIO VALDŽIOJE YRA VAIKAI, ŽMONA: JIS TAIP PAT ATSAKINGAS UŽ ŠIŲ ASMENŲ SUDARYTŲ SANDORIŲ VYKDYMĄ IR PRIVALO ATLYGINTI JŲ SUKELTĄ ŽALĄ.

34

Vergovės pabaiga. Manumissio – vergo paleidimas į laisvę

• Manumissio (manus + mittere – „paleisti iš rankų“).

• Manumisija – tai vienašalis sandoris. Tai reiškia, kad teisinių padarinių (vergas tampa laisvas) atsiradimas priklauso nuo vieno asmens (šeimininko) valios išreiškimo.

35

• Išmokime atskirti šias sąvokas: sandoris ir sutartis. Tai nėra tas pats.

• Sandoris - platesnė sąvoka nei sutartis: visos sutartys yra sandoriai (dvišaliai, daugiašaliai), bet ne visi sandoriai yra sutartys (nes yra ir vienašalių sandorių kaip, pavyzdžiui, manumisija, testamentas, palikimo priėmimas, vekselis ir pan.).

36

Manumissio būdai Formalieji (nustatyti ius civile) Neformalūs (pretoriniai, pagal ius

praetorium)

Manumissio vindicta (procesinė tvarka, dalyvaujant magistratui)

Manumissio inter amicos (dalyvaujant 5 liudytojams)

Manumissio censu (įrašant į piliečių sąrašą kaip laisvą asmenį)

Manumissio per epistulam (išlaisvinamuoju raštu)

Manumissio testamento (testamentu):

manumissio testamento directa (tiesioginis būdas)

manumissio testamento fideicommissaria (netiesioginis, įpareigojant testamentinį įpėdinį

išlaisvinti vergą)

Manumissio per mensam (convivii adhibitionem) (pokylio metu,

leidžiant vergui valgyti kartu su laisvaisiais)

Manumissio in ecclesia (religinės bendruomenės akivaizdoje)

37

Manumissio sukeliamos teisinės pasekmės

Išlaisvinus formaliuoju būdu

Išlaisvinus neformaliuoju būdu

1. Vergas juridiškai tampa laisvas

1. Vergas tampa faktiškai laisvas, o ius civile jį ir toliau laiko vergu, o šeimininkas pradžioje galėjo bet kuriuo metu pareikalauti, kad vergas grįžtų ir toliau jam tarnautų (vindicatio in servitutem)

2. Tampa Romos piliečiu

2. Neformaliai paleistų į laisvę asmenų padėtį gina pretorius: jei šeimininkas reiškia reikalavimą, kad vergas grįžtų, pretorius užkerta kelią į tokio ieškinio patenkinimą (suteikia procesinę išlygą)3. 19 m. išleistas lex Iunia Norbana neformaliai paleistiems į laisvę asmenims suteikia juridinę laisvę, o pilietybės požiūriu juos priskiria lotynų kategorijai (Junijaus lotynai, latini Iuniani).

38

Įstatymai, riboję teisę paleisti į laisvę vergus

• 2 m. pr. Kristų – lex Fufia Caninia: ribojo testamentinį išlaisvinimą priklausomai nuo bendro šeimininko valdomų vergų skaičiaus (pavyzdžiui, turintis nuo 3 iki 10 vergų, testamentu galėjo išlaisvinti ne daugiau kaip pusę, nuo 100 iki 500 – 1/5 dalį, maksimalus vergų, kuriuos galima išlaisvinti testamentu skaičius – 100).

39

• 4 m. – lex Aelia Sentia: į laisvę paleidžiamas vergas privalėjo būti sulaukęs 30 m., o išlaisvinantis šeimininkas – sukakęs 20 metų. Priešingu atveju, reikėjo specialiai komisijai įrodyti svarbią paleidimo į laisvę priežastį. Šis įstatymas taip pat draudė manumissio in fraudem creditorum (paleidimą į laisvę, kai siekiama padaryti žalos kreditorių interesams).

40

• Imperatorius Justinianas lex Fufia Caninia panaikino, o iš lex Aelia Sentia nuostatų paliko galioti tik manumissio in fraudem creditorum draudimą.

41

Libertinų teisinė padėtis. Patronato teisė (ius patronatus)

• Libertinų ir tų, kurie gimė laisvi (ingenui), teisinė padėtis nebuvo vienoda.

• Buvusį šeimininką (patroną) ir libertiną susiedavo patronato teisiniai santykiai (ius patronatus).

42

• Libertino pareigos patronui: obsequium, reverentia, honor (pagarbos reiškimas; patronui nebuvo galima reikšti ieškinių, užtraukiančių pilietinę negarbę, o visus kitus reikšti galima tik gavus pretoriaus leidimą), operae liberorum (neatlygintinis paslaugų teikimas), bona (alimentinio išlaikymo pareiga).

• Libertinai neturėjo teisės užimti magistrato pareigų.

43

• Patronui priklausė paveldėjimo po libertino mirties teisė.

• Libertinas galėjo įgyti asmens, kuris gimė laisvas (ingenuus), teisinį statusą: restitutio natalium (privatinės teisės srityje), ius aurelianuli (viešosios teisės srityje).

44

Pusiau laisvi asmenys:

• asmenys in mancipio –vaikai, kuriuos jų šeimos galva, perdavė kitam asmeniui, kad jie savo darbu atlygintų pastarajam padarytą žalą;

• addicti ir nexi – nemokūs skolininkai;

45

• kolonai (coloni, vadinamieji „žemės vergai“ - glebae adscripti) – tai smulkūs žemės nuomininkai, patekdavę asmeninėn žemės sklypo savininko priklausomybėn ir neturėdavę teisės be jo leidimo išvykti iš žemės sklypo. Kolonatas buvo paveldima padėtis (vaikas gimdavo kolonu, jei motina ar tėvas būdavo kolonas), taip pat kolonu buvo galima tapti dėl senaties (30 metų dirbant išsinuomotą sklypą) ir savanoriškai pasiduodant žemės savininko priklausomybėn.

46

Status civitatis – pilietybės statusasRomos

piliečiai (cives,

Quirites)

Lotynai (latini):Senieji lotynai

(latini veteres vel prisci);

Kolonijų lotynai (latini coloniarii);Junijaus lotynai (latini Iuniani)

Svetimšaliai (peregrini):Apibrėžtos pilietybės (certae

civitatis)Nukariautieji

(dediticii, kurių laisvė

įvardinama kaip blogiausia

– pessima libertas)

47

• Šis imperijos gyventojų skirstymas tampa neaktualus imperatoriui Karakalai 212 m. išleidus constitutio Antoniniana, kuria pilietybė suteikta visiems imperijos gyventojams, išskyrus peregrini dediticii, kuriems pilietybę suteikė tik imperatorius Justinianas.

48

Romos piliečio teisinio subjektiškumo turinys

Viešosios teisės srityje Privatinės teisės srityje

ius sufragii – aktyvioji rinkimų teisė, teisė balsuoti tautos susirinkime;ius honorum – pasyvioji rinkimų teisė, teisė būti išrinktam į magistrato pareigas;ius militiae – karo prievolė (teisė ir pareiga tarnauti legionuose);ius provocationis – apeliacijos teisė (teisė skųsti magistrato paskirtą mirties bausmę ar didelę piniginę baudą tautos susirinkimui).

ius conubii – teisė tuoktis pagal ius civile;ius commercii – teisė sudaryti sandorius pagal ius civile;legis actio – teisė būti šalimi civiliniame procese;patria potestas – teisė įgyvendinti šeimos galvos valdžią;factio testamenti: activa (palikti turtą testamentu) ir passiva (būti paskirtam įpėdiniu pagal testamentą).

49

Status familiae – padėtis šeimoje

• Personae sui iuris (savarankiški, „savosios teisės“ asmenys), kurie šeimoje yra nuo nieko nepriklausomi, gali turėti savo asmeninę nuosavybę. Dažniausiai tai buvo šeimos galva – pater familias, kurio rankose buvo šeimos turtas, jis atstovaudavo šeimą santykiuose su išorės subjektais;

50

• Personae alieni iuris (pavaldūs, „svetimos teisės“ asmenys), kurie yra pavaldūs šeimos galvai ir iš esmės neturi jokio turtinio veiksnumo, negali turėti asmeninės nuosavybės (jeigu sudaro sandorius, iš jų gaunamas turtas tampa šeimos galvos nuosavybe. Tam tikros išimtys buvo numatytos pilnamečio sūnaus naudai).

51

• Pilietinė garbė – honor, existimatio.• Pilietinės negarbės (infamia) rūšys:

– Tiesioginė (infamia immediata, turpitudo) – ištinka asmenį, užsiimantį moraliniu požiūriu smerkiama veikla (pavyzdžiui, prostitucija, aktoryste);

– Netiesioginė (infamia mediata) – ištinka asmenį, kuriam buvo pareikštas ir teismo patenkintas actio famosa (negarbę užtraukiantis ieškinys, pavyzdžiui, ieškinys dėl vagystės – actio furti).

52

• Intestabilitas – teisinis padarinys, kuris ištinka pilietinės garbės netekusį asmenį: asmuo, kuris buvo kviečiamas paliudyti sandorį, o vėliau, iškilus ginčui dėl sandorio sudarymo fakto, atsisakęs stoti teisman kaip liudytojas, nebegalėdavo būti kviečiamas liudytoju, o taip pat pats kviestis kitus asmenis, kad šie paliudytų jo sudaromus sandorius.

53

• Veiksnumas - galėjimas savo veiksmais (sudaromais sandoriais) įgyti civilines teises ir susikurti civilines pareigas.

•  Romėnų teisėje įtakos asmens veiksnumui turėjo šie faktoriai:amžius (aetas);psichikos būklė;lytis (sexus);neracionalus turto naudojimas,

eikvojimas (prodigitas).

54

• Kai šie faktoriai siaurina asmens veiksnumą, kalbama apie infirmitas – „silpnumą, netvirtumą“ (pavyzdžiui, infirmitas aetatis).

55

AETAS - AMŽIUS•  Infantes (vaikai, mažamečiai iki 7 m.) –

visiškai neveiksnūs;• Impuberes (nepilnamečiai nuo 7 m. iki 12

(moterys) ir 14 (vyrai) metų) – ribotai veiksnūs asmenys, kurie savarankiškai gali sudaryti tik sandorius, kuri gerina jų turtinę padėtį, iš kurių atsiranda turtinės teisės, bet ne pareigos. Jeigu nepilnametis savarankiškai sudaro sandorį, iš kurio paprastai atsiranda ir teisės, ir pareigos, tai nepilnametis asmuo įgyja turtines teises, o pareigos jam neatsiranda (t. y. sandoris yra iš dalies negaliojantis). Toks sandoris romėnų teisėje vadinamas „raišu“ – negotium claudicans (lot. claudius – raišas, šlubas);

56

• Puberes – pilnamečiai asmenys, kurie yra visiškai veiksnūs ir gali savarankiškai sudaryti bet kokius turtinius sandorius.

57

Lex Laetoria ir 25 m. amžiaus riba• Apie 192 m. pr. išleidžiamas lex

(P)Laetoria. Nuo šio laiko svarbi tampa 25 metų amžiaus riba.

• Visi pilnamečiai asmenys (puberes) skirstomi į: puberes minores (nuo pilnametystės iki 25 m.) ir puberes maiores (vyresni nei 25 m.).

• Tiek puberes minores, tiek maiores yra visiškai veiksnūs asmenys, kurie gali savarankiškai sudaryti bet kokius turtinius sandorius. Jų sudaryti sandoriai yra galiojantys ir sukelia teisines pasekmes. 

58

• Lex Laetoria ir pretorių teisė numatė papildomas asmenų, nesulaukusių 25 m., teisių apsaugos priemones:

actio legis Laetoriae– ieškinys, kurį buvo galima pareikšti kontrahentui, pasinaudojusiam jauno asmens nepatyrimu ir išieškoti iš jo baudą;

59

exceptio legis Laetoriae – jeigu jaunas asmuo sau nepalankaus sandorio dar neįvykdė, o kontrahentas reiškia ieškinį teisme ir reikalauja, kad sandoris būtų vykdomas, pretorius į tokį ieškinį suteikia procesinę išlygą (atsikirtimą) (t. y. atsikertama, kad sandoris buvo sudarytas dėl nepatyrimo ir ieškinys dėl to atmetamas);

restitutio in integrum propter minorem aetatem – jeigu jaunas asmuo sau nepalankų sandorį jau įvykdė, turi teisę kreiptis į pretorių, kad šis taikytų restituciją (grąžintų sandorio šalis į padėtį, buvusią iki sandorio).

60

! Puberes minores netaikomas principas: Ignorantia iuris

nocet.

61

Kiti veiksnumą ribojantys faktoriai:

• Psichikos sutrikimų turintys asmenys skirstomi į: dementes (įgimtą silpnaprotystę turintys asmenys, kurie yra visiškai neveiksnūs) ir furiosi (gyvenimo eigoje susirgę tam tikra psichikos liga). Romoje nebuvo teisminės pripažinimo neveiksniu dėl psichikos sutrikimų tvarkos, todėl apie asmens veiksnumą spręsta pagal faktinę būklę. Lucida intervalla – „proto nušvitimo laikotarpiai“, kuriais psichikos ligonių sudaryti sandoriai buvo pripažįstami galiojančiais;

62

• Švaistūniškas gyvenimo būdas (prodigitas) – tokiems asmenims pretorius galėjo uždrausti savarankiškai tvarkyti turtą (interdictio bonorum), todėl savarankiškai jie galėdavo sudaryti tik turtinę padėtį gerinančius, turtines teises suteikiančius sandorius, o kitus – tik gavę kuratoriaus sutikimą;

63

• Moterims, net ir sulaukus pilnametystės ir nuo nieko nepriklausant šeimoje, buvo taikoma moterų globa (tutela mulierum), tačiau klasikiniu laikotarpiu šis institutas jau beveik yra išnykęs. Kai kurių sandorių moterys apskritai negalėjo sudaryti, pavyzdžiui, laiduoti už svetimą skolą (tai draudė 46 m. senatusconsultum Velleianum); negalėjo paliudyti sandorių, sudaromų ius civile nustatytais būdais; 169 m. pr. Kristų išleistas lex Voconia ribojo moterų teisę paveldėti mirusiojo turtą.

64

Juridiniai asmenys• Juridinių asmenų rūšys:

– Universitas personarum (asmenų susivienijimas). Romoje tai buvo įvairios korporacijos (societates, sodalitates, collegia, corpora);

– Universitas rerum (turto masė). Romoje tai buvo turtas, kuris skiriamas tam tikrų tikslų įgyvendinimui (pavyzdžiui, labdarai). Tokių juridinių asmenų ypač pagausėja krikščionišku laikotarpiu, kai aktyviai steigiami labdaros fondai, šalpos organizacijos (piae causae);

65

– Aerarium, fiscus – valstybės (imperatoriaus) iždas, kuris privatinių teisinių santykių srityje buvo traktuojamas kaip juridinis asmuo, tačiau turėjo tam tikrų specifinių privilegijų (privilegia fisci).

• Tres faciunt collegium – minimalus juridinio asmens steigėjų skaičius privalėjo būti ne mažiau kaip trys fiziniai asmenys.

66