VIEŠVILĖS VALSTYBINIO GAMTINIO REZERVATO

PLANAVIMO SCHEMA

TAIKOMOJI ESAMOS BŪKLĖS ANALIZĖ

Vilnius, 2018

2

RENGIMO ETAPAS

ESAMOS BŪKLĖS ĮVERTINIMO STADIJA

2017-10-17—2018-02-12

VIEŠOJI ĮSTAIGA GAMTOS PAVELDO FONDAS

Užsakovas:

Valstybinė saugomų

teritorijų tarnyba prie

Aplinkos ministerijos

PAREIGOS VARDAS, PAVARDĖ

Direktorius Gediminas Raščius

Projekto vadovas Zenonas Gulbinas

VALSTYBĖS ĮMONĖ VALSTYBĖS ŽEMĖS FONDAS

KRAŠTOTVARKOS IR TERITORIJŲ PLANAVIMO SKYRIUS

tel. (8 5) 261 8856, tel. / faks. (8 5) 262 1672

2017-10-17 sutartis

Nr. F4-2017-177 PAREIGOS VARDAS, PAVARDĖ

Skyriaus vadovė Aušra Kitovienė

Vyr. specialistė Vida Bujauskienė

Vyr. specialistė Aurelija Gustaitė

Vyr. specialistas Vytautas Ūselis

Konsultantas Sigita Sprainaitė

TURINYS

I. TEKSTINĖ DALIS ........................................................................................................................ 4

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 4

1 BENDROJI TERITORIJOS APŽVALGA ............................................................................. 5

1.1 GEOGRAFINĖ PADĖTIS IR ADMINISTRACINIS SKIRSTYMAS ......................................................... 5

1.2 GAMTINĖS APLINKOS BRUOŽAI ................................................................................................. 5

1.2.1 Geologija ir geomorfologija ............................................................................................ 5

1.2.2 Reljefas ............................................................................................................................ 7

1.2.3 Klimatas ........................................................................................................................... 9

1.2.4 Paviršiniai vandenys ..................................................................................................... 10

1.2.5 Dirvožemis ..................................................................................................................... 11

1.2.6 Kraštovaizdžio struktūra ............................................................................................... 13

2 GYVOSIOS GAMTOS ANALIZĖ ........................................................................................ 15

2.1 BENDRA AUGALIJOS IR GYVŪNIJOS APŽVALGA ....................................................................... 15

2.1.1 Fitogeografinė padėtis ................................................................................................... 15

2.1.2 Zoogeografinė padėtis ................................................................................................... 17

2.1.3 Miškai ............................................................................................................................ 17

2.1.4 Natūralių buveinių įvairovė ........................................................................................... 23

2.1.5 Floros ir faunos įvairovė įvairovė ................................................................................. 27

2.2 „NATURA 2000“ TERITORIJOS................................................................................................. 27

2.3 EUROPINĖS SVARBOS NATŪRALIOS BUVEINĖS ........................................................................ 30

2.4 SAUGOMOS AUGALŲ, GRYBŲ IR GYVŪNŲ RŪŠYS .................................................................... 35

2.4.1 Bendra saugomų rūšių apžvalga ................................................................................... 35

2.4.2 Saugomos augalų rūšys ir jų būklė ................................................................................ 37

2.4.3 Saugomos gyvūnų rūšys ir jų būklė ............................................................................... 46

2.4.4 Saugomos grybų ir kerpių rūšys ir jų būklė ................................................................... 51

2.5 INVAZINĖS RŪŠYS ................................................................................................................... 52

3 KULTŪROS IR GAMTOS PAVELDO ANALIZĖ ............................................................. 53

4 SOCIALINĖ-EKONOMINĖ TERITORIJOS BŪKLĖ ...................................................... 53

5 ŽEMĖNAUDOS STRUKTŪRA ............................................................................................ 54

6 PAŽINIMO IR LANKYMO GALIMYBĖS ......................................................................... 58

7 TVARKYMO PLANO ĮGYVENDINIMAS ......................................................................... 60

8 KRAŠTOTVARKINIŲ KONFLIKTŲ ANALIZĖ .............................................................. 64

9 VEIKLĄ REZERVATE REGLAMENTUOJANTYS TEISĖS AKTAI ............................ 65

LITERATŪRA ................................................................................................................................ 66

II. GRAFINĖ DALIS ...................................................................................................................... 67

4

I. TEKSTINĖ DALIS

Įvadas

1960 m. Artosios pelkė buvo paskelbta ornitologiniu draustiniu. Upėtakių nerštavietėms

apsaugoti 1974 m. įsteigtas Viešvilės ichtiologinis draustinis, apėmęs visą 21,4 km ilgio upelį.

Atkūrus šalies nepriklausomybę, Lietuvos Aukščiausiosios tarybos Atkuriamojo Seimo 1991 m.

balandžio 23 d. nutarimu Nr. I-1244 įsteigtas Viešvilės valstybinis rezervatas vietoje buvusių

Artosios ornitologinio ir Viešvilės ichtiologinio draustinių. Rezervato nuostatų nauja redakcija

patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004 m. rugsėjo 17 d. nutarimu Nr. 1181.

Viešvilės valstybinis rezervatas (toliau vadinama – Rezervatas) įsteigtas vertingai gamtiniu

požiūriu Viešvilės upės baseino ekosistemai išsaugoti. Rezervato paskirtis yra išsaugoti natūralią

Viešvilės baseino su Artosios, Gličio pelkėmis ir jas supančiais Karšuvos girios miškais ekosistemą

Karšuvos žemumoje, taip pat tik jai būdingą ir retą augaliją bei gyvūniją, ypač margųjų upėtakių

nerštavietes Viešvilės upėje.

Rezervato steigimo tikslai yra šie:

1. išsaugoti gamtiniu požiūriu vertingiausios Viešvilės upės aukštupio ekosistemas, natūralų

Viešvilės upės baseino su Artosios, Gličio pelkėmis ir jas supančiais Karšuvos girios miškais

gamtinį kraštovaizdį Karšuvos žemumoje, taip pat būdingą ir retą augaliją, grybiją ir gyvūniją;

2. išsaugoti rezervato ekosistemų stabilumą ir natūralią jų raidą;

3. atkurti pažeistus teritorinius gamtos paveldo kompleksus ir objektus;

4. organizuoti nuolatinius gamtos mokslinius tyrimus ir stebėjimus, kaupti informaciją apie

rezervato gamtinės aplinkos komponentų būklę ir pokyčius;

5. vykdyti ekologinį švietimą, propaguoti teritorinius gamtos paveldo kompleksus ir objektus.

Rezervato ribų planas patvirtintas Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1991 m. gruodžio 16 d.

potvarkiais Nr. 997p ir 998p. Rezervato nuostatai patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės

1999 m. lapkričio 8 d. nutarimu Nr. 1238.

Paskutinis teisės aktas, reglamentuojantis veiklą parke yra 2006 m. gegužės 18 d. aplinkos

ministro įsakymu Nr. D1-243 patvirtintas Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo

planas.

Rezervato teritorijai suteiktas Europos ekologinio tinklo „Natura 2000“ buveinių apsaugai

svarbios teritorijos statusas, taip pat Rezervatas paskelbtas Ramsaro teritorija.

Planavimo tikslai:

Ribų plano sprendiniais

nustatyti naujas arba tikslinti esamas Rezervato ribas, prireikus, buferinės apsaugos

zonos ribas;

Tvarkymo plano sprendiniais

nustatyti arba pakoreguoti esamas valstybinio gamtinio rezervato ribas, taip pat naujai

nustatyti arba pakoreguoti esamas buferinių apsaugos zonų ribas;

nustatyti kraštovaizdžio tvarkymo zonas, jų apsaugos ir tvarkymo reglamentus,

pažeistų gamtos kompleksų ir objektų atkūrimo priemones ir tvarkymo kryptis;

pateikti svarbiausių tvarkymo darbų programas, išnagrinėti žemės naudmenų

transformavimo poreikius, pasiūlyti konfliktinių situacijų sprendimus;

numatyti pažintinio turizmo infrastruktūros objektus.

Rengiant Rezervato planavimo schemą vadovaujamasi Lietuvos Respublikos saugomų

teritorijų įstatymu, Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu, Lietuvos Respublikos

Nekilnojamojo kultūros paveldo apsaugos įstatymu, Lietuvos Respublikos Miškų įstatymu,

Saugomų teritorijų tipiniais apsaugos reglamentais, Saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo

taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2014 m. sausio 8 d. įsakymu

Nr. D1-24 „Dėl saugomų teritorijų specialiųjų planų rengimo taisyklių patvirtinimo,

Specialiosiomis žemės ir miško naudojimo sąlygomis patvirtintomis Lietuvos Respublikos

Vyriausybės 1992 m. gegužės 12 d. nutarimu Nr. 343 ir kitais teisės aktais.

5

1 Bendroji teritorijos apžvalga

1.1 Geografinė padėtis ir administracinis skirstymas

Šiaurinė ir didžioji Rezervato dalis yra Tauragės rajono pietiniame pakraštyje. Pietinė dalis

siaura juosta įsiterpia į Jurbarko rajoną link Viešvilės miestelio. Dabartinis rezervato plotas –

3216 ha. Rezervatą juosia 2459 ha buferinės apsaugos zona.

Rezervatas išsidėstęs vakarinėje Lietuvoje pietiniame Tauragės apskrities pakraštyje, nutolęs

nuo Tauragės miesto į pietryčius apie 12 km ir į šiaurės vakarus nuo Jurbarko apie 14 km, pietinė

Rezervato riba priartėja prie pat Viešvilės miestelio. Rezervato pagrindinė „ašis“ – Viešvilės upelis

(ilgis 21,4 km, rezervatu teka 15 km). Tai vienas natūraliausių nesureguliuotų upelių, kurio bemaž

visas baseinas išsidėstęs miškingoje teritorijoje. Viešvilės ištakos – Artosios šiaurėje telkšantis 6 ha

Buveinių ežerėlis. Aukštupyje 6,5 km ji lėtai vingiuoja vien pelkėmis.

1 pav. Rezervato administracinė situacija.

1.2 Gamtinės aplinkos bruožai

1.2.1 Geologija ir geomorfologija

Rezervatas plyti Karšuvos žemumoje, Nemuno žemupio lygumos fiziniame-geografiniame

rajone, Smalininkų-Eičių senovinės aliuvinės lygumos mikrorajone, vakaruose rezervatas atsiremia

į Kaskalnio žemyninių kopų masyvą. Rezervatą iš visų pusių supa Karšuvos giria. Rezervato

paviršius žemėja pietų kryptimi. Vidutinis teritorijos aukštis virš jūros lygio apie 37 m, minimalus –

20 m (Viešvilės ištekėjimo iš rezervato teritorijos vieta), maksimalus – 48 m. Kai kurios Kaskalnio

masyvo žemyninės kopos siekia 60 m aukščiau jūros lygio.

Tektoniniu požiūriu rezervato teritorija yra Baltijos sineklizėje, virš gilios kristalinio pamato

įdubos. Kristalinis pamatas čia slūgso maždaug 1 900–2 000 m žemiau jūros lygio, po storu

nuosėdinių uolienų sluoksniu. paleozojuje ir mezozojuje šioje teritorijoje vyravo grimzdimas, jūrų ir

įlankų dugne priklausomai nuo sąlygų klostėsi įvairūs moliai, aleuritas, smiltainiai, mergeliai,

smėliai, klintys, dolomitas, gipsas, anhidritas. Jaunesnių (paleogeno ir neogeno) sluoksnių neišliko,

nes tuo laiku čia Žemės pluta kilo ir susidariusios nuogulos buvo nuardytos erozijos bei vėliau

6

užslinkusių ledynų. Po kvartero danga slūgso kreidos sistemos nuogulos – mergeliai ir molinga

klintis. Ikikvarteriniame paviršiuje išryškėja įstrižai (iš ŠV į PR) pietinę rezervato teritorijos dalį

kertantis po ledyninėmis kvartero nuogulomis palaidotas senslėnis, kurio dugnas yra 40–60 m

žemiau jūros lygio. Šiaurinė rezervato dalis yra virš pagrindinių sluoksnių pakilumos, čia kvartero

danga prasideda maždaug jūros lygyje.

Kvartero danga nevienodo storio, amžiaus ir sudėties. Didžiąją jos dalį sudaro ledyninės

pleistoceno nuogulos, išreikštos moreniniais ir tarpmoreniniais horizontais, kurias pačiame

paviršiuje dengia holoceno dariniai – daugiausia durpės. Šiaurinėje teritorijos dalyje, virš

ikikvarterinio paviršiaus pakilumos, kvartero nuogulų sluoksnis daug kur neviršija 40 m, čia išliko

tik jauniausi, paskutiniojo (Nemuno) apledėjimo dariniai. Toliau į pietus, palaidotame slėnyje,

kvartero sluoksnis dvigubai storesnis, čia aptinkamos ir ankstesnių ledynmečių bei tarpledynmečių

nuogulos. Viršutinio pleistoceno (Nemuno apledėjimo) nuogulų sudėtis labai marga (vienas ar keli

moreninio priemolio horizontai, persisluoksniavę bei užkloti limnoglacialiniais moliais, aleuritais

bei fliuvioglacialiniais smėliais), o storis svyruoja nuo keliolikos iki keliasdešimties metrų.

Pagrindinius dabartinio rezervato paviršiaus bruožus formavo paskutinio apledėjimo Nemuno

žemupio ledyninė plaštaka. Jos paliktus neryškius kraštinius gūbrius vėliau iš dalies nulygino arba

apklojo sąnašomis prieledyninės marios. Šių gūbrių buvimą iliustruoja išlikusios stambios Apšrūtų,

Užbalių, Leipgirių, Eičių, Buveinių kalvos. Pastarosios dvi patenka į rezervato apsaugos zoną. Čia

dirvožemis derlingesnis, todėl vyrauja dirbamoji žemė arba auga derlingesnio tipo miško bendrijos.

Prieš 14 000 metų ledynui ilgiau sustojus ties dabartiniu Vilkyškių kalvagūbriu, visą Nemuno

žemupio lygumą apsėmė prieledyninės marios. Giliame baseine toli nuo kranto atsidūrusi dabartinė

Karšuvos lyguma buvo apklota 5­6 m storio juostuotų molių klodu. Tik seklesnėse vietose (kalvų

viršūnėse) nusėdo smėliai ir priesmėliai. Ledynui atsitraukus į vakarus, prieledyninės marios

nuslūgo iki 40 m absoliutinio aukščio ribos. Pagrindinių upių žiotys labai priartėjo: Jūra į marias

įtekėjo ties Taurage, Nemunas – ties Jurbarku, Šešupė – ties Jotijos žiotimis. Šios upės į negilų

baseiną prinešė labai daug smėlio, kuris vidutiniškai 4 m sluoksniu apklojo dugne anksčiau

suklostytus juostuotuosius molius.

Prieledyniniam baseinui ištekėjus rezervato teritorijos ribose atsidengė smėlėta kauburiuota

lyguma. Ji buvo nevienalytė. Pietinėje dalyje buvo stora smėlių danga su giliai slūgsančiais

gruntiniais vandenimis. Ištisinės augalijos dangos nesutvirtinti smėlynai buvo smarkiai pustomi,

susiformavo paraboliškų žemyninių kopų masyvai. Iš vakarų pusės prie rezervato šliejasi prieina

Kaskalnio kopų masyvas (geomorfologinis draustinis), išsiskiriantis aukščiausiomis Lietuvoje

žemyninėmis kopomis. Tuo tarpu šiaurinėje dalyje vyravo daubos, kuriose telkšojo seklūs

liekaniniai ežerai. Juos vėliau iš dalies nudrenavo į pietus prasiveržusi Viešvilė. Borealiui

baigiantis, šie vandens telkiniai sparčiai užpelkėjo. Ypač greitai mezotrofine viksvine­kiminine

augalija užžėlė Artosios sekležeris. Atlantyje ši pelkė sparčiai oligotrofizavosi ir periodo viduryje

čia susiformavo aukštapelkinė plynė. Dabar Artosios durpės klodas giliausioje vietoje yra apie 10 m

storio. Ilgiausiai ežeras išsilaikė Artosios pietinėje dalyje. Šio telkinio dabartiniai likučiai – du

sunkiai prieinami Aklieji ežeriukai Viešvilės ir Ištakos santakoje. Šiaurinėje dalyje esantis Buveinių

ežeras susidarė vėliau ir yra antrinės kilmės. Tai pelkės pakraščio lago darinys. Pelkė Gličio guolyje

vystėsi lėčiau. Čia iki Holoceno vidurio išsilaikė moreninio gūbrio papėdę skalavęs didelis

eutrofiškas ežeras. Jo dugne susidarė 2 m sapropelio sluoksnis. Pelkės klodas čia neišsivystė iki

aukštapelkinės plynės, o centre liko liekaninis Gličio ežeras.

Dabartinio rezervato paviršiaus bruožams svarbi hidrografinio tinklo raida. Vystantis

pelkėms, ežerai traukėsi, lemdami dabartinio pelkinio Viešvilės aukštupio padėtį. Iš Gličio ežero

ištekantis upelis iš pradžių įtekėjo į Artosios rytinį sekležerį, o šiam užpelkėjus įsiliejo į ilgiau

išsilaikiusį Artosios pietinį ežerą. Dėl labiau mineralizuoto vandens Ištaka, skirtingai nei Viešvilė,

išsaugojo eutrofinę žemapelkinę aplinką. Iš Artosios sekležerio likučių susiformavęs Viešvilės

aukštupys, į vakarus stumiamas aukštapelkės, suformavo savotišką atvirų žemapelkių, tarpinių

plynių ir nendrynų pelkiaslėnį. Durpių ir sapropelio klodas čia siekia 3­7 m. Prasiveržusi į pietus

smėlinga gūbriuota lyguma Viešvilė suformavo nesudėtingą erozinį slėniuką. Beveik visas slėnio

7

dugnas nuo vietoje susidariusios ir atneštos organikos yra užpelkėjęs, durpėtas. Dėl anuometinio

kopų perpustymo ir vagos užnešimo upeliui teko gerokai pakeisti tėkmės kryptį.

Pagal Lietuvos geomorfologinį rajonavimą Rezervatas yra Pietvakarių Lietuvos

limnoglacialinių žemumų srities Nemuno žemupio limnoglacialinėje žemumoje (2 pav.).

2 pav. Geomorfologinis rajonavimas.

1.2.2 Reljefas

Lietuvos paviršiaus aukščių skalė labai nedidelė ir apima vos 300 metrų. Vidutinis teritorijos

aukštis – 99,8 m. Lietuva – žemumų (lygumų) kraštas, jos užima 52 % teritorijos, o kartu su

nuolaidumomis (plynaukštėmis) sudaro apie ¾ paviršiaus ploto.

Rezervatas patenka į Karšuvos žemumą, kurios aukštis siekia 50–70 m. Rezervato paviršius

žemėja pietų kryptimi. Vidutinis teritorijos aukštis virš jūros lygio apie 37 m, minimalus – 20 m

(Viešvilės ištekėjimo iš rezervato teritorijos vieta), maksimalus – 48 m. Kai kurios Kaskalnio

masyvo žemyninės kopos siekia 60 m aukščiau jūros lygio (3–4 pav.).

8

3 pav. Rezervato reljefo profilis iš ŠV į PR.

4 pav. Rezervato reljefo profilis iš ŠR į PV.

9

1.2.3 Klimatas

Regiono klimatas yra vidutinių platumų pereinamasis iš jūrinio į kontinentinį. Rezervatas yra

Vidurio žemumos klimatinio rajono pietinėje dalyje, kuri išsiskiria bene palankiausiu klimatu šalyje

– būdingas vidutiniškas kritulių kiekis, palyginti šiltos vasaros ir nešaltos žiemos, nedidelis

vėjuotumas.

Pagal klimatinį Lietuvos rajonavimą Rezervato teritorija priklauso Vidurio žemumos rajono

Nemuno žemupio parajoniui (5 pav.). Rezervato teritorijoje vidutinė metinė oro temperatūra yra

artima šalies vidurkiui ir sudaro +6,3 °C. Šalčiausio (sausio) mėnesio vidutinė oro temperatūra

nukrinta iki −4,4°C, o šilčiausio (liepos) siekia +17,2 °C. Kritulių per metus iškrinta apie 700 mm

(240 mm šaltuoju tarpsniu ir 460 mm šiltuoju). Vidutiniškai per metus lyja apie 180 dienų. Pastovi

sniego danga laikosi trumpai – maždaug 75 dienas (vidutiniškai susidaro apie gruodžio 31 d. ir

išsilaiko iki kovo 14–15 d.), o jos storis siekia vos 15–20 cm.

5 pav. Lietuvos klimatinis rajonavimas.

Vidutinė paros temperatūra nuolat pradeda viršyti 0 °C apie kovo 20 d., o nukrinta žemiau

šios ribos po lapkričio 26 d. Paros vidutinė temperatūra viršija +10°C nuo gegužės pradžios iki

rugsėjo pabaigos (146 dienos). Aukštesnių kaip +10°C vidutinių paros temperatūrų suma siekia

2200–2300 °C – tai vienas didžiausių rodiklių šalyje.

Vėjai šaltuoju metų laiku dažniausiai pučia iš pietvakarių. Jų vidutinis greitis – 4–4,5 m/s.

Šiltuoju metų laiku susilpnėjus ciklonams, vidutinis vėjų greitis sumažėja iki 3–3,5 m/s. Tuo laiku

vyrauja vakarų ir pietvakarių vėjai. Vidutinis vėjo greitis – 3,5 m/s.

Dėl lengvos granulometrinės sudėties dirvožemiai lengvai atiduoda šilumą, todėl vidutinės

pirmųjų ir paskutinių šalnų datos rezervate ir jo apylinkėse, palyginus su regiono duomenimis, yra

pasislinkusios šiltojo sezono pusėn. Apytiksliai šalnos baigiasi apie gegužės 20 d., o prasideda

rugsėjo antroje pusėje. Laikotarpis be šalnų trunka vos apie 115 d., kai regiono vidurkis 150–160

dienų.

10

1.2.4 Paviršiniai vandenys

Beveik visa Rezervato teritorija patenka į Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu) pabaseinio

Viešvilės upelio (dešinysis Nemuno intakas) baseiną. Tik nedidelius pelkėtus plotus ties Sakaline

(ŠV rezervato pakraštys) drenuoja Meižio upelis (kairysis Šešuvio intakas). Viešvilės upelio ilgis

nuo ištakos iš Buveinių ežero iki žiočių sudaro 21,4 km, iš kurių rezervatui tenka 15,5 km.

Viešvilės baseino plotas užima 104 km², o rezervato ribose esančiai upės atkarpai jo tenka apie 60–

65 km².

6 pav. Nemuno mažųjų intakų (su Nemunu) pabaseinis

Viešvilė išteka iš Buveinių ežerėlio, telkšančio Artosios pelkės šiauriniame pakraštyje. Iš

Artosios sekležerio likučių susiformavęs Viešvilės aukštupys (apie 6,5 km ilgio), į vakarus

stumiamas aukštapelkės, suformavo savotišką atvirų žemapelkių, tarpinių plynių ir nendrynų

pelkiaslėnį. Viešvilės aukštupio vagoje tik vietomis tarp vešlios žolinės augalijos telkšo atviro

vandens ruožai. Ties Lūšnos aukštapelke, kuri Viešvilę spaudžia iš vakarų, upelio vaga vietomis

visai dingsta po ištisine kiminų ir viksvų danga. Žemiau Kastinkelio prie Viešvilės prisijungia

pirmas, taipogi pelkinis intakas – Ištakos upelis, nešantis vandens perteklių iš Gličio ir Būgnelio

ežerėlių bei nuo Eičių kalvos papėdės. Iš pelkės kyšulių per raistus Viešvilės link atiteka ir daugiau

pelkinių upokšnių. Viešvilės ir Ištakos santakoje yra išlikę du labai užpelkėję ežeriukai – Artosios

11

sekležerio likučiai. Viešvilės aukštupio vidutinis debitas žemiau pelkių vasarą siekia 3 l/s, bet

ilgesnių sausrų metu upelis šioje atkarpoje išdžiūsta.

Vidurupyje Viešvilė tampa atviro vandens tėkme, čia ji turi 70–80 m pločio, 3–10 m gylio

slėnį ir smėlėtą iki 5 m pločio vagą. Upelis meandruoja, o vietomis, kilpoms labai priartėjus, jas

nukerta. Šiame ruože yra daug bebrų užtvankų. Vidurupyje taip pat nemaža senvagių, o šlaitų

papėdėse atsiveria daugybė šaltinių, todėl net sausringą vasarą Viešvilė čia išlieka vienodai

vandeninga, ir vidurupio pabaigoje jos debitas sudaro 290 l/s. Slėnio šlaituose pasitaiko atodangų,

yra vienas nedidelis sufozinis cirkas.

Viešvilės žemupio pradžią žymi Ežerėlio upelis. Į rezervatą patenka tik nedidelė šio intako

atkarpa, be to, jo vaga jau seniai sureguliuota. Žemupyje Viešvilė tiesi, slėnis paplatėja iki

230­240 m, jo šlaitai nuožulnesni. Ištekėjęs už rezervato ribos upelis patenka į Viešvilės tvenkinį.

Viešvilės upelis neužterštas, tačiau jo vanduo rausvai rudas nuo humidinių rūgščių, kuriomis

jį praturtina rūgštūs pelkiniai ir jauriniai dirvožemiai.

Atviri vandens telkiniai rezervate užima apie 31 ha, arba 1 % ploto. Abu rezervato ežerai –

Glitis (19,4 ha) ir Buveinių (5,6 ha) – yra pelkiniai, tačiau dėl ryšio su požeminiu šarmingu

vandeniu jų vandens reakcija beveik neutrali. Ežerų gylis nedidelis – 1–2 m, o dugne slūgso 3­4 m

sapropelio sluoksnis. Gličio vakariniame krante esanti kimininė plynė rodo, kad iš šios pusės ežeras

pamažu traukiasi. Rytiniame krante vaizdas priešingas – vanduo čia ardo durpinį krantą,

paplaudamas senas pušis. Tokią ežero vandens dinamiką lemia vyraujantys vakarų vėjai. Pelkinio

tipo yra ir 0,9 ha Būgnelio ežerėlis, esantis Gličio pelkės masyve, Apsaugos zonoje.

Rezervato šiaurinėje dalyje išsidėstę bent penki pelkių masyvai. Didžiausio jų – Artosios

(Didžiosios) Plynės – plotas su visais žemapelkinių raistų pakraščiais viršija 1 300 ha. Čia išsimėtę

keturi izoliuoti aukštapelkiniai židiniai, kurių didžiausias (pati Artoji) yra 430 ha. Antras pagal

didumą yra Glities pelkės masyvas. Kartu su Būgnelio pelke jo plotas sudaro 520 ha (apie 130 ha

yra už rezervato ribų). Šiaurės vakariniame rezervato pakraštyje, ties Sakaline, yra dar dvi nedidelės

pelkės. Kopagūbrių suskaidyta ir pagal tipologinę sudėtį labai marga Plynutė yra 130 ha ploto, o

beveik vien aukštapelkinė Beržynių plynė užima tik 50 ha. Į vakarus nuo Buveinių ežerėlio, šalia

Titnago kalvų esanti 13 ha bevardė aukštapelkė jau priklauso Meižio upelio baseinui.

Hidrologinis režimas dabartinėje rezervato teritorijoje praeityje beveik nebuvo reguliuojamas.

Pirmą juntamą poveikį hidrologinėms sąlygoms, matyt, turėjo 19 amžiuje pietine Artosios dalimi,

per Didžiąją plynę, nutiestas Kastinkelis. Dabar šis istorinės vertės objektas gerokai apiręs ir

didesnio hidrologinio poveikio nebeturi. Didesnį poveikį pelkės hidrologiniam režimui turi daug

vėliau Gličio raisto šiauriniu pakraščiu sukastas kelias bei ištiesintas iš Gličio ežero ištekantis

upelis. Dėl šio dabar jau nenaudojamo kelio griovių ir nukritusio ežero vandens lygio poveikio

rytinė pelkės dalis iki šiol regresuoja.

1.2.5 Dirvožemis

Lengva pagrindinės uolienos granulometrinė sudėtis (limnoglacialiniai smėliai), mažas

karbonatingumas ir kritulių gausa lėmė dvi pagrindines dirvodaros kryptis – jaurėjimą ir pelkėjimą.

Mineraliniai, daugiausia jauriniai šilaininiai, dirvožemiai rezervate dabar užima apie 1 260 ha, t. y.

39 % viso ploto. Pelkinių dirvožemių yra apie 1 920 ha, arba 60 %. Šių dirvožemių pasiskirstymas

atkartoja pelkių tipų pasiskirstymą. Pelkių pakraščiuose pasitaiko glėjinių dirvožemių su plonu

durpės sluoksniu, o upelio slėnyje – aliuvinių dirvožemių plotelių.

Nesupelkėjusioje rezervato dalyje (smėlėtoje kauburiuotoje lygumoje) vyrauja šilaininiai

jauriniai silpnai arba vidutiniškai pajaurėję dirvožemiai, aukštesnėse reljefo vietose dėl drėgmės

stygiaus dirvožemiai silpnai pajaurėję. Arčiau pelkės, reljefo pažemėjimuose, negiliai slūgsant

gruntiniam vandeniui, susiformavo velėniniai jauriniai glėjiški dirvožemiai, dar arčiau pelkės,

nuolatinio gruntinio vandens drėkinimo sąlygomis, susidarė velėniniai jauriniai glėjiniai, o lėkštose

įlomėse – ir puveniniai jauriniai glėjiniai dirvožemiai. Žemapelkinių raistų pakraščiais bei Viešvilės

12

slėnyje pasitaiko durpinių jaurinių glėjinių, žemumų pievutėse – velėninių glėjinių ir kitų dar

mažiau paplitusių dirvožemių.

7 pav. Rezervato dirvožemiai pagal FAO klasifikaciją (www.geoporatal.lt).

8 pav. Dirvožemio tipai Rezervate (www.geoporatal.lt).

13

Didžiausius plotus rezervate užima įvairaus tipo pelkiniai dirvožemiai. Aukštutinis tipas

apima 860 ha ir sudaro 45 % visų pelkių. Šie dirvožemiai sudaro bent 10 įvairaus didumo masyvų.

Tarpinio tipo pelkiniai dirvožemiai itin paplitę apie Buveinių ežerą bei palei pelkinį Viešvilės

aukštupį ir sudaro apie 22 % visų pelkių. Žemutinio tipo pelkiniai dirvožemiai (33 %) dažniausiai

supa aukštapelkes ar giliais kyšuliais įsiterpia į sausažemio plotus.

1.2.6 Kraštovaizdžio struktūra

Rezervatas bei jį supanti Karšuvos giria yra smėlėtos senovinės aliuvinės lygumos

žemėvaizdyje. Didžiąją Rezervato dalį užima supelkėjusios smėlingos lygumos su aukštapelkėmis

vietovaizdis, į jį iš vakarų atsiremia Kaskalnio žemyninių kopų kalvynas, apaugęs brukniašiliais ir

žaliašiliais jauriniuose šilaininiuose dirvožemiuose, iš kitų pusių rezervatą supa banguotos ir

kauburiuotos smėlingos lygumos su pušynais jauriniuose šilaininiuose dirvožemiuose. Beveik

visoje pelkyno neužimtoje rezervato teritorijoje aptinkami kopų gūbriai, grupės, nedideli kauburiai

ar išpustytos pelkėjančios neigiamos reljefo formos.

9 pav. Kraštovaizdžio tvarkymo zonos.

14

Vadovaujantis 2015 m. spalio 2 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro įsakymu Nr. D1-

703 patvirtintu Nacionaliniu kraštovaizdžio tvarkymo planu, Rezervato teritoriją patenka į Vidurio

Pabaltijo žemumų ruožo pietvakarių Lietuvos žemumos srities Nemuno žemupio mažai miškingą

agrarinę lygumą, o pagal bendrąjį kraštovaizdžio pobūdį (sukultūrinimo laipsnį) (9 pav.) Rezervate

vyrauja natūralaus pobūdžio miškingas pelkėtas gamtinis kraštovaizdis (mt1L), kuriame

rekomenduojamas konservacinis naudojimas.

Vertinant kraštovaizdžio vizualinį estetinį potencialą beveik visa Rezervato teritorija

priskiriama neraiškios vertikaliosios sąskaidos įvairaus pražvelgiamumo erdvių kraštovaizdžiui

(V0H0-b), tik nedidelė vakarinė Rezervato dalis patenka į ypač raiškios ir vidutinės vertikaliosios

sąskaidos pusiau uždarų ir uždarų erdvių kraštovaizdį (10 pav.).

10 pav. Kraštovaizdžio vizualinis estetinis potencialas.

Vadovaujantis nacionalinio kraštovaizdžio tvarkymo plano sprendiniais, Rezervato teritorijai

siūloma kraštovaizdžio vertybių konservacinės apsaugos prioritetą užtikrinančių tvarkymo

reglamentų formavimo strategija, kurioje integruojami išimtinės konservacinės apsaugos

reglamentai (11 pav.).

11 pav. Kraštovaizdžio tvarkymo reglamentų kryptys.

15

2 Gyvosios gamtos analizė

2.1 Bendra augalijos ir gyvūnijos apžvalga

2.1.1 Fitogeografinė padėtis

Pagal Europos floristinį-geografinį padalijimą teritorija priklauso Vidurio Europos regiono,

Centrinės Europos provincijos, Baltijos poprovincijui (MEUSEL & JÄGER, 1992). Jį charakterizuoja

temperatinė subokeaninė flora. Lietuvos mastu Rezervato teritorija priklauso Rytų Baltijos

sektoriaus pietinės juostos rajonų grupei, kurioje savo arealo šiaurrytinį pakraštį pasiekia skroblas,

geltonžiedė žvaigždūnė (Scabiosa ochroleuca), svogūninė kartenė (Cardamine bulbifera) ir kt.

(NATKEVIČAITĖ-IVANAUSKIENĖ, 1983). Pagal pastarąjį šaltinį Karšuvos giria patenka į Pietų

Lietuvos lygumos rajoną, kuriame kaip reliktai auga bekotis ąžuolas bei Vakarų Europos bukynams

būdingos rūšys – gebenė lipikė (Hedera helix), miškinis eraičinas (Festuca altissima), europinis

miežvienis (Hordelymus europaeus) (12 pav.). Realiai Karšuvos girios regione pavieniui aptinkama

tik gebenė lipikė, o kitos rūšys randamos labiau į pietus ar pietryčius. Tuo pačiu Karšuvos girioje

savo arealo rytinę riba pasiekia kupstinė kūlingė (Trichophorum cespitosum), pušynuose gausiai

auga lanksčioji šluotsmilgė (Deschampsia flexuosa). Pagal tai, ši teritorija būtų artimesnė

Pietvakariniam Žemaičių rajonui.

12 pav. Lietuvos floristinis-fitocenologinis padalijimas. I – Baltijos poprovincijis, IV – Vakarų ir

Rytų Baltijos sektorių riba, V – šiaurinės ir pietinės joustų rajonų grupių riba, VI – fitogeografinių

rajonų ribos, 8 – Pietvakarinis Žemaičių rajonas, 9 – Pietų Lietuvos lygumos rajonas.

Pagal paskutinį išsamų Europos augalijos geografinį suskirstymą (BOHN ET AL., 2000/2003)

Karšuvos giria yra mezofilinių plačialapių miškų zonos šiauriniame pakraštyje. Tačiau dėl edafinių

sąlygų čia lokaliai vyrauja intrazoninė spygliuočių miškų formacijos hemiborealinių pušynų

augalija bei azoninė pelkių ir raistų augalija (13 pav.). Hemiborealinai pušynai nuo pietinės taigos

16

pušynų skiriasi pagal plačialapių medžių (ąžuolų) priemaišą medynuose, tačiau dėl ūkinės veiklos,

šis požymis nėra ryškus. Dėl mažo dirvožemio maistingumo Karšuvos girios pušynuose labai mažai

diagnostinių pietinių, stepinio pobūdžio rūšių. Tuo jie panašūs ne tik į pietų, bet ir į vidurinės taigos

pušynus.

13 pav. Europos augalijos zonų žemėlapio iškarpa (pagal BOHN ET AL., 2000/2003)

Pagal aukštapelkių geografinį zonavimą, Lietuva patenka į magelanio kimino (Sphagnum

magelanicum) tipo aukštapelkių grupę. Rytų Lietuvoje labiau pasireiškia miškingų aukštapelkių (su

pušimis ir gailiais) paplitimas. Rezervate esanti Artosios aukštapelkė yra pakankamai atvira ir turi

vakariniam regionui būdingus bruožus – pastebimus šlaitus, charakteringas rūšis – kupstinę kūlingę

(Trichophorum cespitosum), karpotąjį kiminą (Sphagnum papillosum). Mažesni aukštapelkiniai

masyvai (Gličio, Plynutė ir kiti), atviros plynės neturi ir priskirtini miškingoms aukštapelkėms,

tačiau skirtingai nei Rytų Lietuvoje, čia neauga durpyninis bereinis ir beržas keružis.

Žemapelkinių raistų (juodalksnynų) fitogeografiniai vienetai lyginant su zonine augalija

apima didesnius arealus. Lietuva patenka į boreokontinentinį regioną ir jos ribose žymesnių

geografinių skirtumų nėra.

17

2.1.2 Zoogeografinė padėtis

Lietuvos faunoje aiškiai persidengia dviejų biomų – taiginių spygliuočių miškų ir tempera-

tinių plačialapių miškų – fauna. Priklausomai nuo vyraujančių medynų lokaliai gali dominuoti

vienokio ar kitokio tipo gyvūnija, tačiau pagrindinę masę sudaro plataus arealo, apimančio abu

biomus, rūšys. Karšuvos girioje vyraujant borealinio tipo ekosistemoms labiau išreikšta yra taiginė

fauna. Ją atstovauja briedis, baltasis kiškis, lūšis, lututė, žvirblinė pelėda, riešutinė, jerubė,

tetervinas, šiaurinė pečialinda, eglinis verpikas (Calliteara abietis), šneiderio kirmvabalis (Boros

schneideri). Tačiau dėl ribinės padėties kai kurios taiginės rūšys yra labai retos, nykstančios ar jau

išnykusios arba arealas šio regiono nepasiekia. Tik pavieniais atvejais stebėta uralinė pelėda,

tripirštis genys. Prie išnykusių priskiriami rudasis lokys ir kurtinys. Rezervato aukštapelkėse

neaptinkama Rytų Lietuvos pelkėse gyvenanti drugių rūšis – pelkinis satyras (Oeneis jutta).

Nors ir vyraujant spygliuočių miškams, Rezervate svarbų vaidmenį užima Vidurio Europos

lapuočių miškų fauna. Gana gausios ar neretos tokios rūšys kaip taurusis elnias, šernas, geltonkaklė

pelė, pelė mažylė, naminė pelėda, uldukas, paprastoji pilkoji zylė, kūdrinė varlė, pietinis perlinukas

(Brenthis daphne) irk t. Pietinių rūšių indėlį sustiprina neseniai aptiktas lygiažvynis žaltys. Dėl

atvirų buveinių stokos silpnai pasireiškia šilumamėgė vabzdžių fauna. Stokojama daugelio rūšių,

kurios rodytų faunos panašumą su pajūrio arba Pietryčių Lietuvos smėlynų regionais.

2.1.3 Miškai

Didžiausią rezervato ir buferinės apsaugos teritorijos dalį sudaro miškai, iš kurių didesnė pusė

yra pelkėti (14 pav.). Tarp miško ir pelkės nėra aiškios ribos, ypač aukštapelkėse, todėl skirtingais

traktavimais ir skaičiavimais rezultatai gerokai skiriasi. Valstybinės miškų ūkio statistikos

duomeninmis, Rezervato miškų plotas per dešimtmetį padidėjo nuo 2719 iki 2732 ha. Didėjimas

vyksta pelkių ploto sąskaita greičiausiai dėl klimato kaitos. Toliau šiame skyriuje pateikiami

rezervato miškų duomenys be buferinės apsaugos zonos.

14. Pagrindinių ekosistemų užimami plotai Viešvilės VGR

1248; 39%

1540; 48%

374; 11%

31; 1% 26; 1%

Rezervato ekosistemų pasiskirstymas, ha

Miškai antmineralinio grunto

Pelkiniai miškai

Pelkės

Vandens telkiniai

Pievos ir laukymės

18

Pagal vyraujančią medžių rūšį Rezervate auga 4 rūšių medynai – pušynai, eglynai,

juodalksnynai ir beržynai (plaukuotojo ir karpotojo beržų). Po 1–2 ha užima drebulynai ir liepynai

(žemėlapyje ir diagramose neatsispindi). Kiti medžiai – ąžuolai, uosiai – auga pavieniui arba tik

pomiškyje.

15 pav. Medynų plotų pasiskirstymas pagal pagrindinius augaviečių tipus Viešvilės VGR

Kaip ir visoje Karšuvos girioje, miškų ant mineralinio grunto foną sudaro taigos tipo

spygliuočių medynai. Sausose vietose auga brukniniai-mėlyniniai (žalaišilio), drėgnose –

mėlyniniai (mėlynšilio), šlapiose ir nederlingose – mėlyniniai-kimininiai (balašilio) pušynai.

Tipiškų brukninių (brukniašilio) medynų yra nedaug ir jie neretai klaidingai taksuojami jaunuose ar

žemutinį gaisrą patyrusiuose pušynuose, kur dar neįsigalėjęs eglių pomiškis ir vešlesnė krūmokšnių

danga. Šios augavietės savotišką nykimą rodo ir taksacinių duomenų palyginimas (1 lentelė) Didelė

dalis sausų pušynų yra kultūrinės kilmės. Taksaciniais duomenimis iš 950 ha sausųjų pušynų (N ir

L augavietėse), 430 yra kultūriniai. Tai reiškia, kad apie 13 % Rezervato teritorijos yra „balastinė“

ir jos natūralizacija gali užtrukti daugelį dešimtmečių.

Kai kur pušis pakeičia beržai. Nutraukus tikslinį medynų sudėties formavimą, beržynų truputį

gausėja, o tai teigiamai atsiliepia augalijos ir gyvūnijos įvairovei. Žaliašilio augavietėse senstant

pušynams išaugęs eglių pomiškis ilgainiui pasiekia I ardą ir pamažu išstumia pušį, kuri dėl pavėsio

neatsinaujina. Tačiau tokie medynai nėra stabilūs ir dėl nepalankių meteorologinių sąlygų eglynai

židiniais žūsta, užleisdami vietą pakaitinėms bendrijoms.

Medynų su I arde vyraujančia egle nėra daug. Mėlyniniai eglynai paprastai užima

pažemėjimus pelkyno pakraščiuose. Ten pat lokaliai pasitaiko mėlyninių-kiškiakopūstinių

(mėlyngirio) eglynų. Derlingesni kiškiakopūstiniai plačialapiai (žaliagirio) eglynai negausia auga

beveik vien Viešvilės vidurupio slėnyje. Apie 60 ha eglynų auga užmirkusiose ir pelkinėse

augavietėse. Fitocenologiškai jie vadinami kimininiais eglynais, tačiau pagal miškų tipologiją sunku

juos priskirti konkrečiam tipui, nes yra tarp lendrūninio miško tipo, kuriuose paprastai formuojasi

beržynai ir mėlyninio-kimininio tipo.

Kiškiakopūstinė (sausgirio) augavietė labiau paplitusi apsauginės zonos antropogenizuotuose

medynuose ant Eičių ir Buveinių kalvų, kur yra derlingesnis podirvis. Dažniausiai tai kultūrinės

kilmės pušynai. Rezervate ši augavietė užima tik keletą sklypelių, kuriuose dominuoja beržai.

937 34%

858 31%

111 4%

68 2%

309 11%

136 5%

77 3% 287

10%

Medynų tipų pasiskirstymas 2006 m. Pušynai

sausi

pelkiniai

Eglynai

sausi

pelkiniai

Juodalksnynai

viksviniai

įvairiažoliniai

Beržynai

sausi

pelkiniai

19

16 pav. Rezervato ir apsaugos zonos medynai.

20

Pelkinės tyrašilio (gailinis-kimininis) augavietės užima didelę dalį aukštapelkinių dirvožemių

(Pa). Tačiau dėl praeityje vykdytų sausinimo darbų (rytinė Gličio raisto dalis, Beržynių plynė) bei

dėl klimato šiltėjimo šiuose dirvožemiuose auga nemažai mėlyninių-kimininių pušynų. Taksuojant

pagal taisykles Pa dirvožemiui negalima nurodyti šio miško tipo, reikalinga arba žymėti nusausintą

dirvožemį (Pan) arba daromas iškraipymas – nurodomas arba gailinis tipas arba viksvinis kimininis

tipas su Pb dirvožemiu. Atlikus miško tipų korekciją pagal buveinių kartografavimo duomenis gauti

tikslesni duomenys. Pagal tai, kokią dalį Pa dirvožemių užma balašilio tipas, galima spręsti apie

miško bendrijų ekologinę būklę. Rezervate Iš 1020 ha Pa augaviečių 30 % užima atvira

aukštapelkė, 54 – tyrašilis ir 16 – balašilis. Kaip matosi iš 1 lentelės, 1990 m. duomenimis tyrašilio

augavietė užėmė šešiskart mažesnį plotą. Taip yra dėl to, kad anksčiau žemo boniteto medynai buvo

laikomi pelkėmis.

Viksvinis-kimininis (raistašilio) miško tipas labai vertingas biologinės įvairovės požiūriu, nes

jame aptinkama daug saugomų augalų rūšių. Po taksacinių duomenų korekcijos šio tipo plotas

gerokai sumažėjio, tačiau yra gana reikšmingas ir didele dalimi lemiantis rezervato vcertę.

Raistašilio medynai parastai yra mišrūs ir vyraujančiomis gali būti visos dažnosios medžių rūšys –

beržas, eglė, juodalksnis, pušis.

Didžioji dalis juodalksnynų auga viksvinėse (raisto) ir viksvinėse vilkdalginėse (liekno)

augavietėse. Raistų pakraščiais ant seklesnės durpės pasitaiko lendrūninių (paraisčio) juodalksnynų

ir beržynų. Šaltiniuotose vietose ir upelio slėnyje auga vingiorykštiniai (palieknio) juodalksnynai,

kuriuose daugiausiai ir telkiasi nemoralinė flora. Tik keletas sklypelių, kurių medyne auga uosiai,

priskirti dilgėliniam (juodgirio) tipui. Dėl klimato kaitos viksviniuose raistuose vietomis aiškiai

matosi bendrijų kaita į sausesnį ir derlingesnį tipą, panašiai kaip būna nusausintuose medynuose.

Vietoj vyravusių viksvų ir kitų higrohidrofitų masiškai išplito paliekniui būdingos rūšys – paprastoji

sprigė, miškinė žliūgė, paprastasis blužniapapartis, didžioji dilgėlė.

1 lentelė. Miško tipai ir jų užimamų plotų dinamika Viešvilės VGR.

Nr. Miško tipo

indeksas Miško tipas

Plotas pagal

1990 m.

taksaciją, ha

Plotas pagal

2006 m.

taksaciją, ha

Patikslintas

dabartinis

plotas

1 v Brukniašilis 403 107 79

2 vm Žaliašilis 464 724 747

3 m Mėlynšilis 138 245 255

4 mox Mėlyngiris 72 22 22

5 moxs Durpinis mėlyngiris 2 1

6 ox Šilagiris 9 23 16

7 hox Sausgiris 1

8 aeg Baltmiškis 8 -

9 oxn Žaliagiris 4 1 18

10 cmh Šlapgiris 16

11 msp Balašilis 19 89 252

12 msps Durpinis balašilis 2 39

13 lsp Tyrašilis 124 723 552

14 csp Raistašilis 275 145 105

15 csps Durpinis raistašilis 6 -

16 cal Paraistis 53 52 43

17 cals Durpinis paraistis 7

18 c Raistas 377 440 422

19 cir Lieknas, viksvinė 132 117 94

20 fil Palieknis 9 43 96

21 fils Durpinis palieknis 5 4

22 ur Juodgiris 2

23 urs Durpinis juodgiris 1 0,5

21

17 pav. Rezervato ir apsaugos zonos miško tipai.

22

Pagal medynų brandumą Rezervato miškai nėra itin geros būklės. Dėl ūkinės veiklos praeityje

vyrauja pusamžiai pušynai. Žymiai geresnė padėtis su kitomis rūšimis, ypač pelkinėse augavietėse.

Miškų ūkio statistikos duomenimis vidutinis rezervato medynų amžius per pastarąjš dešimtmetį

padidėjo nuo 68 iki 78 m. Tai pirmas rimtesnis šuolis po Rezervato įkūrimo (buvo 64 m.), nes iki

tol amžių žemino naujai įtaksuojami miškai buvusiose pelkėse bei eglynų džiūvimas.

18 pav. Viešvilės VGR medynų plotų pasiskirstymas brandumo grupėmis

19 pav. Viešvilės VGR medynų ant mineralinio grunto natūralumas

Pastebimai pagerėjusi medynų būklė amžiaus atžvilgiu yra buferinėje apsaugos zonoje, kur

dėka ankstesnio tvarkymo plano buvo nustatyti gana griežti kirtimų apribojimai. Pagal tvarkymo

planą vertinguose medynuose galima kirsti tik atrankiniais būdais, tačiau miškotvarkoje tokie

kirtimai nėra įprasti todėl pagrindiniai kirtimai visai nevykdomi.

9

12

110

57

321

47

134

110

1330

60

165

124

134

59

37

74

0 200 400 600 800 1000 1200 1400 1600 1800

P

E

J

B

ha

Medynų pasiskirstymas brandumo grupėmis (2006 m.)

gamtiškai brandūs bręstantys ir techniškai brandūs pusamžiai jauni

0,2%

13%

63%

0,3% 4%

1%

4%

7%

3% 5%

Miškai ant mineralinio grunto Pušynų augimvietėse

pušų sengirės

brandūs pušynai

jauni pušynai

natūralios pakaitinės bendrijos

dirbtinės pakaitinės bendrijos

Eglynų augimvietėse

eglių sengirės

brandūs eglynai

jauni eglynai

natūralios pakaitinės bendrijos

dirbtinės pakaitinės bendrijos

23

2.1.4 Natūralių buveinių įvairovė

Vykdant projektą „Biologinės įvairovės apsauga Lietuvos pelkėse“ 2005 metais buvo atliktas

pilnas Rezervato ir apsaugos zonos buveinių kartografavimas pagal EUNIS klasifikaciją (20 pav.).

Buveinių plotų statistiniai duomenys pateikiami 2 lentelėje.

Vandens telkinių įvairovė nėra labai didelė. Rezervate yra du didesni ežerai (Gličio 19 ha ir

Buveinių 5,5 ha), kurie dėl užpelkėjimo užima tarpinę padėtį tarp eutrofinių ir distrofinių. Taip pat

yra nemažai smulkių telkinių – žemapelkinių duburių ir ežerokšnių Viešvilės aukštupio vagoje,

senvaginių kūdrų vidurupio slėnyje ir kt. Tekantiems vandenims (lentelėje plotas neatsispindi)

priskiriama Viešvilės vidurupio atkarpa, kurios ilgis yra apie 10 km.

2 lentelė. Viešvilės VGR ir buferinės apsaugos zonos buveinių plotai (ha, 2005 m. kartografavimo

duomenimis). EUNIS Kodas

Buveinės tipas Rezervatas Aps. zona ∑

C Stovinčio vandens telkiniai 25,03 9,08 34,11

C1.2 Mezotrofiniai ežerai ir kūdros

5,53 5,53

C1.3 Eutrofiniai ežerai ir kūdros 25,03 3,09 28,12

C3.2 Pakrančių aukštieji helofitai 0,46 0,46

D Pelkės 317,5 9,45 326,95

D1.2 Aukštapelkės 228,47 1,19 229,66

D2.2 Oligotrofinės žemapelkės 3,97 1,4 5,37

D2.3 Tarpinės pelkės 43,26 1,82 45,08

D5.1 Pelkiniai nendrynai 14,51 1,12 15,63

D5.2 Didieji viksvynai 27,29 3,92 31,21

E Pievos ir aukštieji žolynai 17,31 86,59 103,9

E1.1 Kalkingos smiltpievės

0,62 0,62

E1.2 Stepinės pievos 2,7 2,7

E1.7 Rūgščios ir neutralios sauspievės 1,78 27,63 29,41

E1.9 Rūgščios ir neutralios smiltpievės 1,82 1,71 3,53

E2.6 Kultūrinės pievos 10,6 10,6

E3.4 Šlapios mezotrofinės ir eutrofinės pievos 7,53 30,16 37,69

E3.5 Drėgnos oligotrofinės pievos 1,24 2,49 3,73

E5.1 Rudealiniai aukštieji žolynai 0,55 8,75 9,3

E5.3 Didžialapio šakio ir giminigos bendrijos 3,09 3,09

E5.4 Nitrofiliniai aukštieji žolynai 1,3 1,93 3,23

F Krūmokšnynai ir krūmynai 44,08 7,27 51,35

F4.1 Drėgnieji krūmokšnynai 0,63 0,63

F4.2 Sausieji viržynai 2,5 4,84 7,34

F9.2 Pelkiniai krūmynai 40,95 2,43 43,38

G Miškai 2765,56 2091,98 4857,54

G1 Lapuočių miškai 741,69 290,05 1031,74

G1.2 Aliuviniai miškai 74,34 14,53 88,87

G1.211 Uosių-alksnių miškai palei upelius ir šaltinius 74,34 14,53 88,87

G1.4, G4.1 Nerūgštūs laupočių ir mišrūs raistai 481,91 230,3 712,21

G1.4112 Viksviniai raistai 363,86 130,04 493,9

G1.4114 Lendrūniniai raistai 113,47 88,63 202,1

G4.1 Mišrūs mezotrofiniai raistai 4,58 11,63 16,21

G1.5 Rūgštūs lapuočių raistai 163,52 34,19 197,71

G1.511 Aukštapelkiniai beržynai 52,57 0,12 52,69

G1.512 Tarpinių pelkių beržynai 65,5 0,67 66,17

G1.513 Vaivoriniai beržynai 32,18 27,87 60,05

G1.52 Kimininiai juodalksnynai 13,27 5,53 18,8

G1.9 Sausminiai smulkialapių miškai 18,73 8,14 26,87

24

G1.918A Brukniniai beržynai 8,68 4,85 13,53

G1.918B Mėlyniniai beržynai 4,87 1,78 6,65

G1.918C Žoliniai beržynai 3,59 0,87 4,46

G1.92 Drebulynai 1,59 0,64 2,23

G1.A, G4.3 Plačialapių ir plačialapių-spygliuočių miškai 3,19 2,89 6,08

G1.A5 Liepynai 0,71 0,71

G4.33 Trąšūs plačialapių-sygliuočių miškai 2,48 2,89 5,37

G3 Spygliuočių miškai 2023,87 1801,93 3825,8

G3.A, G4.2A Taiginiai eglynai ir eglių-beržų miškai 263,83 369,63 633,46

G3.A1 Mėlyniniai eglynai 205,19 307,33 512,52

G3A.2 Papartiniai eglynai 7,66 0,75 8,41

G3.A3 Smulkiažoliai eglynai 7,88 13,12 21

G3.A4 Aukštažoliai eglynai 1 2,67 3,67

G4.2A Eglių-beržų miškai 42,1 45,76 87,86

G3.B, G4.2 Taiginiai pušynai ir pušų-beržų miškai 830,8 1308,65 2139,45

G3.B2 Krūmokšniniai pušynai 808,18 1263,65 2071,83

G3.B3 Žoliniai pušynai 2,54 8,53 11,07

G4.2B Pušų-beržų miškai 20,08 36,47 56,55

G3.D1–D2 Pelkiniai pušynai 845,48 84,22 929,7

G3.D1 Aukštapelkiniai pušynai 492,52 24,75 517,27

G3.D22 Vaivoriniai pušynai 241,66 47,2 288,86

G3.D23 Tarpinių pelkių pušynai 44,94 12,27 57,21

G5.64 Aukštapelkiniai pušų jaunuolynai 66,36 66,36

G3.D5 Pelkėti eglynai 83,76 39,43 123,19

G3.D51 Šlapieji įvairiažoliai eglynai 47,19 22,66 69,85

G3.D53 Viksviniai įvairiažoliai eglynai 1,7 2,99 4,69

G3.D54 Mėlyniniai-kimininiai eglynai 34,87 13,78 48,65

G3.F, G4.F, G5

Antropogeniniai medynai, kirtavietės, jaunulynai 48,69 201,54 250,23

G3.F Spygliuočių plantacijos 9,44 79,84 89,28

G4.F Mišrios plantacijos 3,72 3,72

G5.2 Lapuočių želdiniai 1,31 1,31

G5.61 Lapuočių jaunuolynai 7,26 11,81 19,07

G5.62 Mišrūs jaunuolynai 11,35 21,7 33,05

G5.63 Spygliuočių jaunuolynai 20,64 42,14 62,78

G5.8 Kirtavietės 41,02 41,02

I Dirbama žemė 0,87 34,23 35,1

I1.3 Ekstensyvūs dirbami laukai

12,42 12,42

I1.5 Dirvonai 0,87 12,49 13,36

I2.2 Daržai ir sodai 9,32 9,32

J Statiniai, transporto tinklai 0,41 32,41 32,82

J1. Gyvenviečių pastatai 0,41 9,58 9,99

J2.1 Padriki kaimo pastatai 6,37 6,37

J2.4 Žemės ūkio statiniai 2,72 2,72

J2.7 Sodybvietės 1,08 1,08

J4. Keliai 12,66 12,66

Iš viso: 3219,45 2472,55 5692

25

20 pav. Rezervato ir apsaugos zonos buveinės pagal EUNIS klasifikaciją.

26

Rezervato atvirų pelkių plotas pagal buveinių kartografavimo duomenis užima 318 ha. Tuo

tarpu pagal miškų taksavimo duomenis pelkėms lieka apie 440 ha. Tai reiškia kad yra apie 100 ha

pelkinių retmiškių uir krūmynų, kurie gali būti priskiriami tiek ten tiek ten. Pažymėtina, kad atvirų

pelkių plotas vistik mažėja apaugant mišku. Apie 72 % jų ploto sudaro aukštapelkės, 13 – tarpinio

tipo pelkės ir 10 – žemapelkės. Aukštapelkės išsidėsčiusios dviem didesniais masyvais (Artosios ir

Lūšnos) bei keletu mažų intarpų. Tarpinės pelkės užima nusitęsusį masyvą palei Viešvilės

aukštupio vagą bei nedidelius plotus prie Buveinių ir Bugnelio ežerų. Kitose vietose jų ploteliai

nežymūs. Palei Viešvilės aukštupį taip pat tęsiasi ir pagrindiniai žemapeklkių (viksvynų ir

nendrynų) plotai. Apie 4 ha užima rūgščios (oligotrofinės) žemapelkės. Daugiausiai tai vienarūšiai

melvenių sąžalynai aukštapelkių lago zonoje, kur smarkiai svyruoja iš aukštapelkės susikaupusio

vandens lygis.

Pievų plotai Rezervate gana nedideli, tačiau tipologiškai gana įvairūs. Didžiausius plotus

užima drėgnos mezotrofinės pievos – kupstiniai šluotsmilgynai (Deschampsietum caespitosae), ir

pelkiniai vingiorykštynai (Geranio-Filipenduletum). Sausesnėse vietose auga borealinio tipo

gardūnytiniai smilgynai (Anthoxanto-Agrostietum tenuis). Psichrofilinėse augavietėse nedidelius

plotelius užima drėgnieji briedgaurynai (Juncetum squarrosi). Karbonatingesnių pievų nedidelių

plotelių yra tik buferinėje apsaugos zonoje, Eičių kaime.

Pievų būklė labiausiai priklausoma nuo jų naudojimo. Šiuo metu Rezervate reguliairiai yra

šienaujama bemaž 7 ha įvairaus drėgnumo pievų, esančių Eičių kaimo pakraščiuose. Apie 3 ha

pievų išsilaiko dėka laukinių gyvūnų ganymosi. Jos daugiausia telkiasi Viešvilės slėnyje aukščiau

Smaladaržio tilto. Kiti anksčiau buvę pievų plotai apaugo krūmais, arba nitrofiliniais aukštaisiais

žolynais. Apsaugos zonoje reguliariai šienaujama nedidelė dalis pievų, dauguma kurių yra buvę

dirvonai ar kulturinti žolynai, o buvusios vertingesnės natūralios ar puiau natūralios pievos apleistos

ar visai degradavusios. Plačiau apie pievų ir krūmokšnynų būklę žr. skyrelyje apie EB svarbos

buveines.

27

2.1.5 Floros ir faunos įvairovė įvairovė

Po Rezervato įkūrimo floros ir faunos įvairovės inventorizaciniai tyrimai buvo gana

intensyviai vykdomi ir teritorija pagal ištirtumą pasivijo kitas Lietuvos rezervatines teritorijas. Nuo

2009 m. dėl finansavimo stygiaus tyrimai praktiškai nebevykdomi, tik šiek tiek papildomi esami

sąrašai tų grupių, su kuriomis dirba Rezervato specialistai. Tradiciškai saugomose teritorijose

geriausias ištitumas yra stuburinių gyvūnų ir induočių augalų. Tačiau Viešvilės rezervate taip pat

gerai yra inventorizuota samanų, kerpių ir kai kurių vabzdžių grupių fauna (3 lentelė). Neblogai

ištirti yra grybai, vorai, moliuskai. Silpniausias ištirtumas yra mikrogrybų, žemesniųjų bestuburių,

kai kurių vabzdžių grupių (blakės, amarai, dalis plėviasparnių).

3 lentelė. Viešvilės VGRD aptiktų floros ir faunos rūšių statistika.

Sistematinė grupė Rūšių skaičius Rūšių

skaičius LT %

Dumbliai 145 >2000 7

Kerpės 241 630 38

Grybai 1160 6000 20

Samanos 256 450 57

Induočiai augalai (+adventyviniai) 580 (617) 1350 (1900) 43 (33)

Moliuskai 48 165 30

Vėžiagyviai 29 210 14

Vorai 261 550 47

Vabzdžiai

Vabalai 574 3400 17

Dvisparniai 490 3310 15

Plėviasparniai 439 >3000 15

Drugiai 965 2460 39

Apsiuvos 87 160 54

Lašalai ir ankstyvės 20 95 21

Laumžirgiai 32 60 53

Tiesiasparniai 23 50 46

Žuvys ir nėgės 11 99 11

Varliagyviai ir ropliai 12 20 60

Paukščiai 150 350 43

Žinduoliai 41 70 59

Iš viso: 5 564 25 000 22

2.2 „Natura 2000“ teritorijos

Rezervatas kartu su buferine apsaugos zona yra „Natura 2000“ tinklo dalis – buveinių

apsaugai svarbi teritorija (BAST) LTTAU0006 „Viešvilės aukštupio pelkynas“. Jos plotas –

5693 ha. Šią teritoriją iš visų pusių supa kita didelė BAST – „Karšuvos giria“ (LTJUR0008,

37 194 ha) (21 pav.), kurios steigimo tikslas – kraujalakinio melsvio, lūšies ir šneiderio kirmvabalio

apsauga.

BAST „Viešvilės aukštupio pelkynas“ skirta išsaugoti šias Europos Bendrijos svarbos

natūralias buveines ir rūšis: 3260 Upių sraunumos su kurklių bendrijomis 2330 Nesusivėrusios žemyninės smiltpievės 3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis 4030 Viržynai

28

6120 Karbonatinių smėlynų pievos 6230 Rūšių turtingi briedgaurynai 6270 Rūšių turtingi smilgynai 7110 Aktyvios aukštapelkės 7140 Tarpinės pelkės ir liūnai 7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės 9010 Vakarų taiga 9020 Plačialapių ir mišrūs miškai 9050 Žolių turtingi eglynai 9080 Pelkėti lapuočių miškai 91D0 Pelkiniai miškai 91E0 Aliuviniai miškai Lūšis (Lynx lynx) Ūdra (Lutra lutra) Vijūnas (Misgurnus fossilis) Mažoji nėgė (Lampetra planeri) Pleištinė skėtė (Ophiogomphus cecilia) Šarvuotoji skėtė (Leucorrhinia pectoralis) Šneiderio kirmvabalis (Boros schneideri) Dvijuostė nendriadusė (Graphoderus bilineatus) Didysis auksinukas (Lycaena dispar) Kraujalakinis melsvys (Maculinea teleius) Dvilapis purvuolis (Liparis loeselii) Pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus) Vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens) Žvilgančioji riestūnė (Hamatocaulis vernicosus)

21 pav. „Natura 2000“ teritorijos Rezervate ir jo apylinkėse.

29

22 pav. Europos Bendrijos svarbos gamtinės buveinės BAST Viešvilės aukštupio pelkynas. Pagal

2013 m. inventorizavimo duomenis.

30

2.3 Europinės svarbos natūralios buveinės

AM įsakymu patvirtintame BAST tikslinių natūralių buveinių sąraše nurodoma 16 jų tipų.

Dokumente nurodytas tikslinių buveinių tipų ir jų plotų sąrašas remiasi pirminės inventorizacijos

duomenimis. Tuo metu dar nebuvo parengta natūralių buveinių identifikavimo metodika, pagal

kurią 2010–2015 m. buvo atlikta natūralių buveinių inventorizacija visoje šalyje. Dėl šios

priežasties dabartiniai turimi duomenys nesutampa su ankstesniaisiais.

4 lentelė. Viešvilės VGRD ir apsaugos zonos esami ir perspektyviniai EB buveinių plotai (ha).

Bu

vei

nės

tip

o

ko

da

s

Buveinės tipo

pavadinimas

BA

ST

ste

igim

e

nu

rod

yta

s p

lota

s

Dabartinis plotas Papildomas plotas,

priaugantis+rezervinis

Per

spek

tyv

inis

plo

tas,

BA

ST

Rez

ervat

o

Ap

sau

go

s

zon

os

BA

ST

Rez

ervat

o

Ap

sau

go

s

zon

os

2330 Nesusivėrusios

žemyninės smiltpievės 1 1 0,5 0,5 1 2

3150 Natūralūs eutrofiniai

ežerai su plūdžių arba

aštrių bendrijomis 23 26,2 25 1,2 26

3160 Natūralūs distrofiniai

ežerai - 0,1 0,1 0,1

3260 Upių sraunumos su

kurklių bendrijomis 1,8 2,2 2,2 2,2

4030 Viržynai 4 17 13 4 1+11 1+9 0+2 29

6120 Karbonatinių smėlynų

pievos 1 0,3 0,3 0+1 0+1 1,3

6210 Stepinės pievos - 0,2 0,2 0+1 0+1 1,2

6230 Rūšių turtingi

briedgaurynai 5 2,7 0,7 2 0,1+2,1 0,1+0,5 0+1,6 5

6270 Rūšių turtingi

smilgynai 11 13,2 3,5 9,7 2,2+16,5 0,5+0,5 1,7+16 32

6410 Melvenynai - 0,1 0,1 0,1

6430 Eutrofiniai aukštieji

žolynai - 1,5 1 0,5 1,5

6450 Aliuvinės pievos - 3 3 3

6510 Šienaujamos mezofitų

pievos - 2,9 2,9 0+0,3 0+0,3 3,2

6530 Miškapievės - 1 0,9 0,1 0,7+2 0,6+0,5 0,1+1,5 3,7

7110 Aktyvios aukštapelkės 250 284 283 1 284

7140 Tarpinės pelkės ir liūnai 70 43 41 2 43

7160 Nekalkingi šaltiniai ir

šaltiniuotos pelkės 1 1,1 0,6 0,5 1,1

9010 Vakarų taiga 1139 671 475 196 180+758 100+540 80+218 1408

9020 Plačialapių ir mišrūs

miškai 2 0 0+4 0+4 4

9050 Žolių turtingi eglynai 17 15 15 15

9080 Pelkėti lapuočių miškai 626 639 501 138 31+16 18+6 13+10 686

9160 Skroblynai - 0,5 0,5 0,5

91D0 Pelkiniai miškai 968 1089 971 118 23+20 13+20 10+0 1132

91E0 Aliuviniai miškai 57 147 109 38 1+2 1+1 0+1 150

Iš viso buveinių: 2961 2446 515 1074 717 357 3834

Dalis nuo viso ploto, %: 52 76 20 19 22 14 67

31

Pateikiami buveinių tipų plotai pagal atliktą kartografavimą su patikslinimais pagal dabartinę

būklę (4 lentelė). Taip pat pateikiami perspektyviniai plotai, kurie susideda iš dviejų dalių. Pirmoji

dalis, tai priaugantys plotai, paprastati susiję su medynų senėjimu įvertinant artimiausių 20 metų

perpektyvą. Kita dalis (rezerviniai plotai) – plotai kurie gali tapti EB svarbos buveinėmis po

daugiau kaip 20 metų (miškams) arba taikant specialias gamtotvarkos priemones (pievoms,

jauniems pušynams). Apsaugos zonoje esantys jauni nepelkiniai spygliuočių medynai į rezervinį

plotą neįtraukti. Susumavus esamą Rezervato EB svarbos buveinių plota su perspektyviniu,

gaunama 98 % dalis nuo visos teritorijos. Likę 2 procentai tenka žemapelkėms ir šlapioms pievoms,

kurios nėra įtrauktos į Buveinių direktyvos I priedą.

Rezervato teritorijoje aptinkama 18 EB svarbos natūralių buveinių tipų. Jie užima ¾ visos

teritorijos. Didžiausius plotus užima Pelkinių miškų, Vakarų taigos, ir Pelkėtų lapuočių miškų

buveinės. Buferinės apsaugos zonoje priskaičiuojama 19 buveinių tipų. Čia šiek tiek didesnė pievų

įvairovė ir beveik nėra pelkinių buveinių.

Toliau aprašoma kiekvieno buveinės tipo būklė. Žvaigždute (*) nurodyti prioritetiniai EB

svarbos buveinių tiopai, kuriems turi būti skiriamas išskirtinis dėmesys.

2330 Nesusitvėrusios žemyninės smiltpievės. Labai svarbios buveinės daugeliui retų augalų

ir vabzdžių, tačiau jų būklė bloga. Daugelis kontūrų per paskutinius 10–20 metų susitraukė arba

išnyko dėl apaugimo mišku ar susivėrus žolinei dangai. Pagrindinė problema – reguliarių pažaidų

stoka. Rezervate atkūrus pušynų laukymes tikėtasi smiltpievių padidėjimo, tačiau pirmiausia jose

išplito viržynai. Apsaugos zonoje žymesni smiltpievių fragmentai yra Kaskalnio masyve, platesnėse

kvartalinėse ir prišgaisrinėse juostose. Tačiau šie plotai nyksta dėl buvusių jaunų pušynų augimo ir

pavėsio didėjimo.

3150 Natūralūs eutrofiniai ežerai su plūdžių arba aštrių bendrijomis. Patenka Gličio,

Buveinių ir Būgnelio ežerai bei Viešvilės aukštupio vagos išplatėjimai žemiau santakos su Ištaka,

įskaitant Akluosius ežerėlius. Šie vandens telkiniai nėra tipiški eutrofiniai ežerai, nes yra smarkiai

užpelkėję, o pagal maistingumą atitiktų mezotrofinius. Tačiau pagal tipines vandens augalų rūšis jie

yra gerokai arčiau eutrofinių, nei prie distrofinių. Plūdurlapių augalų gausa yra įtakojama bebrų,

kurie išėda šakniastiebius (ypač vandens lelijų).

3160 Natūralūs distrofiniai ežerai. Šiam buveinės tipui priskiriama tik keletas pelkinių

duburių ir Gličio ežero pietiniame pakreantės liūne esančios praplaišos. Dėl mažo ploto ir

išreikštumo šis buveinės tipas Rezervate nėra reprezentatyvus, tačiau svarbus 1–2 laumžirgių

rūšims.

3260 Upių sraunumos su kurklių bendrijomis. Viešvilės upelis vidurupio žemutinėje dalyje

yra šaltavandenio upėtakinio tipo. Tipiška sraunumų vandens augalija aptinkama tik paskutinius 3,6

km, kur vaga platesnė ir gauna daugiau saulės šviesos. Augalijoje dominuoja praujenės

(Callitriche), kurklės (Batrachium) ir vandeninės veronikos (Veronika anagallis-aquatica).

Buveinės būklė gera.

4030 Viržynai. Iki pirmojo TP parengimo viržynų plotai buvo labai nedideli, fragmentiški bei

nykstantys dėl sodintų pušynų susivėrimo. Kirtimais atkūrus laukymes ir nuolatos šalinant

priaugančius medelius, jose viržynai per 5–7 metus smarkiai įsigalėjo. Sąžalynai gana

monodominatiniai, todėl nėra pakankamai reprezentatyvūs, tačiau reguliarus žvėrių ganymasis

būklę gali pagerinti. Tipiškesnių buveinių susiformavimui reikalingas gaisrų poveikis.

6120* Karbonatinių smėlynų pievos. Buvo aptinkamos tik apsaugos zonoje, Eičių kaime.

Šiuo metu tai degradavusios buveinės, užimančios tik mažus plotelius su nuskurdusia tipinių rūšių

sudėtimi. Buveinė degradavo dėl sukcesijos nustojus pievas naudoti. Šio buveinės tipo buvimas

BAST tikslinių vertybių sąraše yra diskutuotinas.

6210 Stepinės pievos. Ši buveinė irgi aptinkama tik apsaugos zonoje ir yra blogoje būklėje.

Vienintelis kontūras buvo kartografuotas ant Buveinių kalvos po elektros perdavimo linija palei

Tauragės–Jurbarko kelią. Anksčiau kai kurios atkarpos po elektros linija buvo šienaujamos ir jose

laikėsi vienokių ar kitokių pievų buveinės. Šiuo metu yra tik likę degradujantys fragmentai.

Elektros linijos trasa yra geras migracijos koridorius daugeliui smulkesnių gyvūnų, todėl

vertingesnių buveinių palaikymas joje būtų reikšmingas.

32

6230* Rūšių turtingi briedgaurynai. Maždaug iki 1995 metų Eičių ir Sakalinės kaimų

pievose ir pamiškėse dėl nuolatinio ganymo šis buveinės tipas buvo gana paplitęs ir pasižymėjo

tipinių rūšių įvairove. Drėgnieji briedgaurynai (Juncion squarrosi) buvo labaiu papiltę nei sausieji

(Violion camninae). Nelikus galvijų, pievos pamažu degradavo ir sunyko. Dabartiniai likę ploteliai

yra nepatenkinamos ar blogos būklės. Šienaujamose vietose briedgaurynai modifikuojasi

supanašėdami su Rūšių turtingais smilgynais. Dėl briedgaurynų sunykimo išnyko LRK rūšis

miškinė glindė (Pedicularis sylvatica).

6270 Rūšių turtingos ganyklos ir ganomos pievos (Rūšių turtingi smilgynai). Tarp sausų

susivėrusių ir vidutinio drėgnumo pievų šis buveinės tpias yra dažniausias. Pagal savo raidą ir

botaninę sudėtį jis apima gana įvairias bendrijas. Dauguma jų yra dirvoninės kilmės ir yra įvairiose

natūralizacijois stadijose. Dirvoninius ir kultūrinimo požymius labiau turi apsaugos zonoje esančios

pievos. Rezervato pievos iki pirmojo gamtotvarkos plano buvo gerokai degradavusios. Pradėjus

reguliariai šienauti, jų būklė žymiai pagerėjo, atsikūrė daugelis spėjusių išnykti rūšių. Tačiau

galimai dėl dabartinių šienavimo technologijų, pievinė mezofauna nėra pakankamai turtinga.

Lyginant su 20 ir daugiau metų senumo laikotarpiu, vien dieninių drugių įvairovė ir gausa yra

gerokai mažesnė. Dalis nuošalių pievų Rezervate patenkinamoje būklėje išsilaiko dėka laukinių

žvėrių ganymosi.

6410 Melvenynai. Apsaugos zonoje kartografuotas nedidelis plotelis su pusiau

susiformavusia ir tuo pačiu dėl nenaudojimo degraduojančia šio tipo buveine. Kiek didesnis šalia

buvęs melvenyno plotas prieš gera dešimtmetį buvo suartas. Buveinėje ir gretimuose ploteliuose

auga LRK rūšis paprastasis kardelis (Gladiolus imbricatus). Melvenynų tipinių rūšių neretai

pasitaiko Rūšių turtinguose smilgynuose. Tai reiškia, kad esant palankiam naudojimui ilgainiui

juose gali susiformuoti melvenynų bendrijos.

6430 Eutrofiniai aukštieji žolynai. Nedideliais lopinėliais pasitaikanti buveinė Aliuvinių

miškų laukymėse Viešvilės vidurupyje. Gruntas dažniausiai būna šaltiniuotas. Žolynai labiau

mezotrofiniai nei eutrofiniai, nes juose neauga derlingesnių paupių aukštosios žolės. Bendrijas

dažniausiai formuoja kanapinis kemeras, gelsvalapė usnis, blužniapapartis, nendrinis dryžutis,

pelkinė vingiorykštė. Buveinių padėtis gana dinamiška, nes neretai susiformuoja išgriuvusų Žolių

turtingų eglynų aikštelėse ar dėl bebrų veiklos.

6510 Šienaujamos mezofitų pievos. Dėl dirvožemių nederlingumo šio tipo pievos nėra

būdingos teritorijai. Derlingesnės Eičių kalvos žemės yra užimtos dirbama žeme, kultūriniais

želdiniais ir žolynais. Kartogarafuoti mezofitų pievų plotai yra pereinamo tipo į Rūšių turtingus

smilgynus. Skirtumą nuo pastarųjų iš dalies galėjo lemti tręšimas ir kultūrinių žolių įsėjimas

praeityje. Vis dėl to šis buveinės tipas yra svarbus dėl natūraliai augančios vaistinės kraujalakės –

kraujalakinio melsvio (Phengaris teleius) mitybinio augalo.

6450 Aliuvinės pievos. Šiam buveinės tipui sąlyginai priskirtos Viešvilės vidurupio slėnio

pievos. Dėl užliejimo ir atnešamo dumblo stokos augavietės nėra derlingos. Senvaginės įdubos

sukuria sausesnių ir drėgnesnių plotų mozaiką. Dalis pievų yra veikiama nereguliaraus užliejimo dėl

bebrų veiklos ir jose dažnai įsigali aukštieji viksvynai. Pievos nėra tvarkomos ir ir išsilaiko dėka

gyvūnijos.

6530* Miškapievės. Šio tipo buveinės dvejopos. Viešvilės vidurupio slėnyje šiam tipui

priskirtos mozaikiškos buveinės iš persipynusių pievučių ir juodalksnių grupių ir juostų. Pievinė

flora gana turtinga – gana dažna aukštoji gegūnė, vietomis auga vienalapė driežlielė, dažnas

miškinis kūpolis ir kt. Buveinės išsilaiko dėka laukinių žolėdžių. Kita buveinių grupė yra

antropogeninės kilmės. Tai dažniausiai palei buvusia valstybinę Rytprūsių sieną buvusių aikščių

likučiai su mezofitine pievine augalija. Dalis jų yra specialiai tvarkoma.

7110* Aktyvios aukštapelkės. Pagrindinė aukštapelkė – Artoji – pagal išsivystymą nėra

pasiekusi stadijos su ežerokšniais plynėje, tačiau duburinga plynė gana aiški. Šiauriniame ir

pietrytiniame kraštuose yra nedideli praplaišų kompleksai. Apie 230 ha aukštapelkių yra geros

būklės, tačiau pakraščiais yra apie 50–60 ha gana tankiai apaugusių jaunomis pušaitėmis.

Apaugimas labiau išryškėjo per paskutinius 25 metus, kai vasaromis nuolat pasikartodavo kritulių

33

stygius ir pelkė smarkiai išdžiūdavo. Jei apaugimo tendencija nesiliaus, norint pagerinti buveinės

būklę ir pelkėje perinčių dirvinių sėjikų sąlygas, reikėtų imtis tvarkymo priemonių.

7140 Tarpinės pelkės ir liūnai. Dėl gana didelio tarpinių pelkių ploto Rezervatas yra labai

svarbus Pietvakarių Lietuvos regione, nes kiti plotu, būkle ir specifinėmis rūšimis prilygstantys

buveinių plotai yra toliau nei už 50 km. Nors maždaug iki 1960 metų didžioji dalis tarpinių pelkių

buvo šienaujamos, nurūkus šiai veiklai plynės tik dalinai apaugo skurdžiu menkmiškiu. Nauja

užaugimo banga prasidėjo maždaug nuo 1995 metų dėl sausringų vasarų apie 10 ha virto mišku. Dėl

biologinės įvairovės vertingiausia yra apie 1 ha ploto tarpinė pelkė prie Buveinių ežero. Pagal

ankstesnįjį tvarkymo planą šioje pelkėje reguliariai nupjaunamos krūmų atžalos, todėl pelkės ir

daugelio retų augalų būklė pagerėjo. Kitų didesnės vertės plotų, kuriems grėstų užaugimas nėra

išskiriama.

7160 Nekalkingi šaltiniai ir šaltiniuotos pelkės. Dėl savo savybių užima nedidelius

plotelius, tačiau yra reikšmingi ir reprezentatyvūs. Savo struktūra ir supančia augalija šaltiniai yra

gana skirtingi. Beveik visi jie telkiasi Viešvilės slėnio žemutinėje dalyje. Apsaugos zonoje šalia

Rezervato direkcijos yra du ryškūs šaltiniai, tačiau vienas jų buvo iškastas ir įrėmintas dar

Rezervato gyvavimo pradžioje, o kitas buvo suniokotas žemės savininko ir šiuo metu yra

regeneracinės būklės.

9010* Vakarų taiga. Antras pagal esamą ir pirmas pagal perspetyvinį plotą buveinės tipas

BAST. Su mažom išimtim visi nepelkiniai spygliuočių miškai perspektyvoje gali tapti Vakarų

taiga. Rezervato teritorijoje šią būklę yra pasiekę 43 % viso galimo ploto. Kadangi vyrauja pušynai,

jų branda ateina gerokai vėliau. Be to tebėra daug jaunų po plyno kirtimo sodintų medynų, kurių

natūralizacijos procesas vyksta gana lėtai. Kaip matosi iš ankstesnės medynų brandos diagramos,

net ir priskirti Vakarų taigai pušynai dar stokoja amžiaus, o buveinės kriterijus dažniausiai atitinka

dėka kitų požymių – didelio negyvos medienos kiekio ir mozaikiškos struktūros. Labai svarbus

Vakarų taigos buveinių komplekso elementas pušynų masyvuose yra gaisravietės dėl joms būdingų

specifinių retų faunos ir floros rūšių. Per Rezervato gyvavimo laikotarpį įvyko tik du nedideli

gaisrai. 1994 m. gaisro metu išdegė apie 1,5 ha pelkinio pušyno ir jaunuolyno. Kitas gaisras kilo

apsaugos zonoje 2009 m., kurio metu išdegė apie 1 ha miško paklotės. Šie gaisrai nekompensavo jų

stygiaus, o ir pačios gaisravietės dėl savo charakteristikų nepapildė Vakarų taigos ploto. Dėl gaisrų

(bent jau žemutinių) trūkumo pušynuose visur suvešėjusi tanki samanų ir krūmoksnių danga dėl

kurios nėra salygų atsikurti baigiančioms išnykti vėjalandėms šilagėlėms ir kitiems entomofiliniams

augalams.

9020* Plačialapių ir mišrūs miškai. Kol kas nėra kartografuota šio tipo buveinių, tačiau

tolimesnėje perspektyvoje nusimato, kad keliuose sklypuose ilgainiui gali susiformuoti ši buveinė.

Šiuo metu juose auga beržynai ar beržų-eglių medynai su didele jaunų liepų priemaiša. Prie

potencialių plačialapių miškų galima priskirti ir Beržynės kaimavietėje esantį kultūrinį pušyną su

didele liepų ir klevų prie maiša bei pavieniais senais šių rūšių medžiais buvusiose sodybose.

Specialios tvarkymo priemonės galėtų paspartinti vertingų buveinių formavimąsi, kurį šiuo metu

stabdo dirvožemį rūgštinantis sodintų pušų poveikis. Be minėtų potencialių plotų, Viešvilės

vidurupio slėnio šlaituose taip pat pavieniui auga brandaus amžiaus ąžuolai, kartais su jaunų liepų

grupėmis. Tačiau tai labai siauros ekotoninės bendrijos, įsiterpusios tarp Aliuvinių miškų ir taiginių

medynų.

Buveinės tipas buvo įtrauktas į tikslinį BAST vertybių sąrašą, nes anksčiau nebuvo

griežtesnių kriterijų buveinei konstatuoti. Mažiau griežti kriterijai yra Skroblynų buveinės

konstatavimui ir Rezervato perspektyviniai liepynai teoriškai juos atitiktų. Tačiau dėl išskirtinai

borealinių augimo sąlygų ir pietinių rūšių stokos toks priskyrimas yra abejotinas. Plačialapių ir

mišrių miškų buveinės tipą, kaip realiai nekonstatuotą reikalinga išbraukti iš BAST tikslinių

vertybių sąrašo.

9050 Žolių turtingi eglynai. Nedidelės pagal užimamą plotą tačiau reikšmingos biologinei

įvairovei buveinės. Aptinkamos tik Viešvilės vidurupio slėnyje, ypač vidurinėje jo dalyje. Nedideli

buveinės ploteliai mozaikiškai kaitaliojasi su Aliuvinių miškų ir Nekalingų šaltinių buveinėmis.

Dalis slėnio eglynų yra labai šaltiniuoti, su žymiu durpių sluoksniu ir higrofitų žoline danga. Tokie

34

sklypai priskirti Pelkiniams miškams. Dėl augaviečių psichrofiliškumo Žolių turtinguose eglynuose

visiškai neauga plačialapių medžių rūšys. Žolinėje dangoje vyrauja vėsą ir mažą karbonatingumą

pakenčiančios nemoralinės rūšys – daugiametis laiškenis, geltožiedis šalmutis, Rivino našlaitė,

pavasarinis pelėžirnis, taip pat paparčiai. Dalyje buveinių medynai yra gamtinės brandos ir vienur

kitųr židiniais iškrenta. Prikllausomai nuo dirvožemio sąlygų tose vietose suželia Eutrofiniai

aukštieji žolynai, aliuvinio tipo juodalksnių ajunuolynas, arba atsikuria jaunas žolinis eglynas.

9080* Pelkėti lapuočių miškai. Pagal užimamą plotą su Vakarų taiga besivaržantis buveinės

tipas. Rezervato juodalksnynai savo natūralumu ir dydžiu užima reikšmingą vietą nacionaliniu

mastu. Daugelyje klampesnių nuošalesnių vietų medynai galimai niekada nebuvo kertami. Ant

kupstų ir medžių kamienų galima rasti labai retų, sengirėms būdingų samanų ir kerpių rūšių. Dėl

nevienodo užmirkimo ir dirvožemio rūgštingumo buveinių įvairovės spektras labai platus – nuo

seklių lendrūninio tipo juodalksnynų ar juodalksnių-eglių raistų iki nepraeinamų plynraisčių su

šaltekšniais ir skurdžių formų beržais, juodalksniais, pušelėmis. Apsaugos zonoje dalis

juodalksnynų yra paveikti sausinimo. Kanalizuoto Meižio upelio aukštupio atšakose yra bent

keletas masyvų durpinių juodalksnynų ir beržynų, kuriuose buveinių atkūrimo galimybės ribotos

dėl privačių valdų. Dalinai pažeistas yra juodalksnynas Gličio raisto rytiniame pakraštyje (Eičių gir.

71 kv.), kur žolinėje dangoje ryški nitrofilų primaiša dėl durpės skaidymosi. Sausinamąjį efektą šiai

vietai turi raisto šiaurės rytinėje dalyje seniai iškasti kastinkelio grioviai. Dalis viksvinių raistų ėmė

regresuoti dėl pasikartojančių sausrų – būdingą viksvų ir kitų higro-hidrofitų žolinę dangą pakeitė

azotamėgės rūšys ir buveinė supanašėjo su Aliuviniais miškais.

9160 Skroblynai. Šiam buveinė stipui priskirtas tik vienas 0,5 ha sklypas apsaugos zonoje,

pačiame pietiniame pakraštyje. Išplatėjusio slėnio ir sykiu Apšriūtų kalvos šlate auga mišrus pušų,

ažuolų, klevų ir kitų medžių miškas su būdinga plačialapių miškų žoline danga. Vienetiniais

individais pomiškyje auga skroblas. Buevinė nėra reprezentatyvi, tačiau saugotina dėl išskirtinumo

vietiniu mastu.

91D0* Pelkiniai miškai. Vyraujantis plotu (virš tūkstančio ha) ir labai įvairus tipologiškai

buveinės tipas. Apie pusę ploto užima aukštapelkiniai (gailiniai) pušynai. Bemaž 300 ha priklauso

vaivoriniams (mėlyniniams-kimininiams) pušynams. Apie 100 ha tenka kimininiams beržynams.

Biologinės įvairovės turtingumu vertingiausi yra tarpinių pelkių pušynai (apie 60 ha) ir ypač

pelkiniai eglynai (apie 120 ha). Apie 60 ar daugiau hektarų jaunų aukštapelkinių pušynų yra

„konflikto“ zonoje su Aktyvių auktapelkių buveinėmis. Siekiant gerinti blogėjančią aukštapelkių

būkle mažiausiai tokiame plote būtų reikalingi tvarkymo darbai.

Siekiant pagerinti pelkinių miškų būklę, pagal ankstesnį Rezervato tvarkymo planą buvo

numatyta atkurti hidrologinį režimą Gličio raiste, atkuriant iš ežero ištekančio upelio vagą ir

uždarant kastinkelio griovius. Pagal parengta projektą darbai buvo atlikti, ir dėl užtvenktų griovių

dalis buvusių apsausėjusių medynų ėmė džiūti. Tačiau dėl nepakankamo projektinių matavimų

tikslumo ir vietinių sąlygų įrengiant plastikines užtvaras sudėtingumo, efektas nebuvo pilnai

pasiektas. Nemaža dalis vandens ir toliau nuteka kastinkelio grioviais. Gličio raisto rytinės dalies

pelkiniams pušynams, kaip ir anksčiau minėtiems juodalksnynams dar reikalingas papildomas

dėmesys atkuriant gerą buveinių būklę.

91E0* Aliuviniai miškai. Dėl specifinio mikroklimato Viešvilės upelio slėnio aliuviniai

miškai turi borealinį pobūdį. Medynus sudaro beveik vien juodalksnis su eglės, vietom ir beržo

priemaiša. Žolinėje dangoje taip pat nėra maistingumui reiklių rūšių, vyrauja daugiametis laiškenis,

pelkinė vingiorykštė, nendrinis dryžutis, pražangialapė blužnutė, paprastasis blužniapapartis. Be

upelio slėnio Aliuvinių miškų taip pat yra raistų pakraščiuose, kur jaučiamas šaltinių vandens

poveikis. Kai kuriuose šaltininiuose juodalksnynuose dar prieš 10–15 metų buvo pavienių senų

uosių, ant kurių kamienų augo retos epifitinių samanų ir kerpių rūšys. Šiuo metu senų uosių

praktiškai nebeliko, o su jai ir kai kurių saugomų rūšių.

35

2.4 Saugomos augalų, grybų ir gyvūnų rūšys

2.4.1 Bendra saugomų rūšių apžvalga

Pagal 2007 m. LRK sąrašą Rezervate ir buferinės apsaugos zonoje yra konstatuotos 172

rūšys. Dėl įvairių priežasčių 6 rūšys daugiau nei 10 paskutinių metų yra nefiksuojamos arba

nustatytas jų išnykimas. Neskaitant buveinėms mažai specializuotų žinduolių, pagal

reprezentatyvumą, Rezervatas labiausiais išsiskiria retųjų samanų atžvilgiu. Bendra saugomų rūšių

statistika pagal sistematines grupes pateikiama 5 lentelėje.

5 lentelė. Saugomos rūšys Viešvilės VGR ir apsaugos zonoje.

Bendras

saugomų rūšių

skaičius

Iš jų Dalis nuo

visų LRK

rūšių, % LRK rūšys EB svarbos

rūšys*

Induočiai augalai 27 27 4 12

Samanos 37 37 2 40

Grybai 20 20 - 18

Kerpės 10 10 - 16

Gyvūnai 87 [71] 72 [56] 55 [45] 28 [22]

iš jų:

Bestuburiai 27 27 7 20

Šaltakraujai stuburiniai 8 3 8 20

Paukščiai [perintys] 40 [24] 31 [15] 30 [20] 39 [19]

Žinduoliai 12 11 10 48

Iš viso: 181 [165] 166 [150] 61 [51] 22[20] * Europos Bendrijos svarbos rūšys – ES paukščių direktyvos I priedo rūšys ir ES buveinių direktyvos II ir IV priedų

rūšys;

Dėl brandžių medynų (ypač šlapių) gausėjimo ir jų struktūros gerėjimo pamažu gerėja su tuo

susijusių retų smulkiųjų kriptogamų (samanų, grybų, kerpių) floros būklė. Stabiliai laikosi ar

pamažu gausėja aukštosios gegūnės, širdinės dviguonės, raistinės viksvos populiacijos. Geros

sąlygos išlieka retiems vabalams ksilobiontams, negyvoje medienoje maisto ieškantiems

paukščiams, ypač geniniams. Gausėjant geninių paukščių gerėja veisimosi sąlygos ir kitiems

uoksiniams – pelėdoms, uldukams, šikšnosparniams.

Atkūrus laukymes su viržynais, pagerėjo kai kurių atviras buveines mėgstančių rūšių būklė.

Tačiau išlieka nedidelių sausų laukymių, pievučių, smėlynų fragmentų užaugimo tendencija,

mažinanti daugelio specializuotų rūšių išlikimo galimybes. Didelius plotus užimantys pušynai

išlieka labai skurdūs retomis rūšimis dėl krūmokšnių ir samanų suvešėjimo, eglių gausėjimo bei dėl

gaisrų stokos.

Saugomų pelkinių rūšių būklė gana stabili. Kai kurių rūšių nykimas buvo sustabdytas

specialiomis gamtotvarkos priemonėmis. Dėl besitęsiančio aukštapelkių apaugimo pušimis gali kilti

grėsmė perintiems dirviniams sėjikams bei kupstinei kūlingei.

Gamtotvarkos tikslais šienaujant pievas buvo sustabdytas kai kurių pievinių rūšių nykimas.

Tačiau tebėra nepatenkinama būklė apsaugos zonos pievose, kurios taip pat svarbios kaip esamos ar

potencialios saugomų rūšių buveinės.

36

23 pav. Viešvilės VGR ir apsaugos zonos saugomų rūšių pasiskirstymas pagal ekositemas

24 pav. Viešvilės VGR ir apsaugos zonos saugomų rūšių būklė skirtingose ekositemose

25 pav. Išnykusių ir blogos būklės saugomų rūšių skaičiaus pasiskirstymas pagal pagal būklės

priežastis

82 28

19

3 17

Saugomų rūšių skaičius skirtingose ekosistemose

Miškų

Pelkių

Pievų ir laukymių

Dirbamų laukų

Vandens telkinių

12

10

5

1

Pelkių buveinėse

Gera Nežinoma Patenkinama Bloga Išnykusi

6

6

5

4

Blogos būklės priežastys

Trūksta tinkamų buveinių dėlgeografinių sąlygų

Gaisraviečių, erozijos ir kitųpažaidų stoka

Uosių džiūtis (epifitinėmsrūšims)

Ganymo stoka skurdžiosepievose ir kūdrų pakrantėse

45

14

12

6 5

Miškų buveinėse

6

2 5

4

2

Pievų ir laukymių buveinėse

9 2

2

3

1

Vandens telkinių buveinėse

37

2.4.2 Saugomos augalų rūšys ir jų būklė

Induočiai augalai

Per Rezervato gyvavimo laikotarpį iš viso buvo užregistruotos 29 saugomos rūšys. Ilgainiui 2

augalų rūšys rezervate išnyko, dar trys rūšys randamos nepastoviai dėl jų biologinių savybių ir

tinkamų buveinių stokos. Keturios rūšys auga tik buferinėje apsaugos zonoje. Nacionaliniu mastu

reikšmingas populiacijas Rezervate sudaro liekninis beržas, raistinė viksva, aukštoji gegūnė, širdinė

dviguonė, statusis atgiris. 3 induočių augalų rūšys yra BAST Viešvilės aukštupio pelkynas

tikslinėmis rūšimis.

Dauguma saugomų rūšių prieraišios pelkių ir pelkėtų miškų buveinėms. Mažiausiai saugomų

rūšių yra sausuose pušynuose, aukštapelkėse ir vandens telkiniuose.

1 kategorija (išnykstančios rūšys)

Beržas keružis (Betula nana L.). Auga tik Rezervato apsaugos zonoje, krūmuotoje tarpinio

tipo pelkėje prie Būgnelio ežero. Beržas keružis yra oligotrofas ir tarpinio tipo pelkė jam nėra

palanki augavietė. Galbūt dėl to krūmeliai nė karto nebuvo pastebėti žydintys ar su vaisiais, nors

sąžalyno dydis per 20 m akivaizdžiai nepasikeitė. Tai labiausiai atitrūkusi ir į vakarus nutolusi

radavietė Lietuvoje. Būklė patenkinama.

Gebenė lipikė (Hedera helix L.). 1994 m. rasta Rezervato 5 kvartalo, pusamžio mėlyninio

eglyno pakraštyje palei įvairiažolį juodalksnyną. Augalai diekėsi pažeme 25 m² plote ir bendrai

dengė apie 2 m² plotą. Gebenė lipikė yra trąšių plačialapių miškų liana, todėl radavietė eglyne –

gana neįprastas reiškinys. Greičiausiai dėl netinkamų ir blogėjančių sąlygų, bręstant eglynui,

augalai per keletą metų po aptikimo nuskurdo ir iki 2005 m. visai išnyko.

Miškinė glindė (Padeicularis sylvatica L.). 2000 m. keli augalai aptikti Rezervato 5 kvartale

keleto kvadratinių metrų ploto drėgname briedgauryne, įsiterpusiame tarp vingiorykštyno ir

kupstinio šluotsmilgyno. Maždaug iki 1995 m. šioje vietoje buvo ekstensyviai ganomi gyvuliai. Kur

kas gausesnė populiacija buvo aptikta rezervato apsaugos zonoje, kur taip pat iki tol buvo ganoma.

Dėl nutrūkusio ganymo briedgaurynų bendrijos degradavo ir maždaug iki 2005 m. miškinės glindės

išnyko. Rezervato pievose šiuo metu gamtotvarkos tikslais yra šienaujama, tačiau šis tvarkymo

būdas nėra palankus briedgaurynams ir jiems būdingiems retiesiems augalams atsikurti. Šalia

Rezervato esančiuose kaimuose beveik nebėra gyvulių, todėl gamtotvarkos tikslais čia ganyti

gyvulius yra problemiška.

Pelkinis vikšris (Juncus stygius L.). 2006 m. keletas individų aptikta tarpinėje pelkėje prie

Buveinių ežero. Augavietė – laibasis viksvynas. Vėlesniais metais pakartotinai rūšis nerasta, nors

buveinė pastebimai nepasikeitė. Aptikti šį augalą yra sudėtinga, nes jis sunkiai pastebimas tarp kitų

pelkinių augalų. Būklė nežinoma.

Raistinė viksva (Carex magellanica Lam.). Rezervate rasta 2000 m. pelkiniame eglių

juodalksnių miške. Nuo to laiko aptinkama vis naujų radaviečių. Šiuo metu yra žinomos 8

radavietės Rezervato ir apsaugos zonos teritorijose. Visos jos telkiasi šiaurinėje pelkinėje dalyje.

Raistinė viksva dažniausiai aptinkama mažomis grupelėmis po keletą augalo kerelių šlapiuose

sengiriniuose kimininiuose eglynuose bei šių bendrijų pereinamoje zonoje į kimininį juodalksnyną.

Būklė gera.

2 kategorija (pažeidžiamos rūšys)

Vėjalandė šilagėlė (Pulsatilla patens (L.) Mill.) EB svarbos ir tikslinė BAST rūšis.1992 m.

apsaugos zonoje aptikta pirmoji radavietė. Iki 1998 m. rastos dar 3 radavietės apsaugos zonoje ir 3

Rezervato teritorijoje. Vėliau 2 radavietės sunyko, o naujų neaptikta. 2017 m. pavienių kupstelių

tebuvo tik keturios radavietės – po du Rezervate ir apsaugos zonoje. Būklė bloga.

38

26 pav. Viešvilės VGR ir jo apsaugos zonoje randamų saugomų induočių augalų rūšių žemėlapis.

39

Vėjalandinė šilagėle auga šviesiuose saliaviniuose pušynuose su rūšių kiek turtingesne žolinių

augalų danga ir nerūgščios reakcijos dirvožemiu. Tokios sąlygos susidarė plotuose, kur anksčiau

buvo ganoma, buvusiose gaisravietėse ir pakelėse, kur augavietei įtaką daro nusėdančios dulkės ir

dažniau kylantys paklotės gaisrai. Jeigu pušynuose ilgėliau nekyla paklotės gaisrų ir ji nėra

reguliariai mindoma, susiformuoja tanki samanų ir krūmokšnių danga, dirvožemis gerokai

parūgštėja. Dėl šios priežasties šilagėlių sėklos negali sudygti, o senieji augalai pamažu nunyksta.

Augalo išnykimą skatina ir izoliacijos veiksnys, kai dėl per didelių atstumų jam nebeįmanoma

apsidulkinti kryžminiu būdu ir užmegztos sėklos nėra gyvybingos. 2006 m. patvirtintame Rezervato

tvarkymo plane numatyta vėjalandinės šilagėlės augavietėse periodiškai retinti pomiškį, tačiau ši

priemonė netiri prasmės, nes pušynuose pomiškio praktiškai nėra. 2011 m. Gamtos tyrimų centras

buvo parengęs vėjalandinės šilagėlės apsaugos planą su reprodukcine aikštele Rezervato apsaugos

zonoje Eičių girininkijos 78 kvartale. Tačiau planas liko neįgyvendintas, nes jam nepritarė Tauragės

miškų urėdija. Jeigu nebus imtasi efektyvių priemonių, pagal dabartines būklės tendencijas

vėjalandinė šilagėlė tiek Rezervate, tiek visoje Karšuvos girioje per artimiausius dešimtmečius

veikiausiai sunyks. Vėjalandę šilagėlę reikėtų įrašyta į BAST tikslinių vertybių sąrašą ir jos

apsaugai skirti papildomą dėmesį.

Smiltyninis gvazdikas (Dianthus arenarius L.). Aptinkamas tik borusinis porūšis, kuris nėra

saugomas pagal Buveinių direktyvą. Auga septyyniose rezervato teritorijos ir šešiose apsaugos

zonos vietose. Tai palyginti šviesamėgis, mažo rūgštingumo, nesusitvėrusių smiltpievių augalas.

Miškingose atvirų plotų teritorijose jų yra labai mažai, todėl beveik visos radavietės antropogeninės

kilmės – augalai auga siaurame miško keliukų per sausus pušynus pakraščio ruože, kur geresnės

apšvietimo sąlygos ir trukdoma įsigalėti samanoms ir krūmokšniams. Natūralia galima laikyti tik

vieną augavietę Rezervate – menkai susitvėrusį viržyną aukštapelkės pakraštyje, susiformavusį po

buvusio gaisro. Stokojant gaisraviečių ir atvirų eroduojamų smėlingų plotų rūšies išsaugojimas

natūraliose buveinėse labai abejotinas. Pagal rezervato gamtotvarkos planą kultūrinių pušų

jaunuolynų vietoje yra atkurta ir palaikoma keletas sausų laukymių, tačiau jose labiau įsitvirtina

gana tankių viržynų buveinės. Būklė patenkinama.

Dirvinė raugė (Agrostemma githago L.). 2017 m. vienas žydintis augalas rastas apsaugos

zonoje, Sakalinės kaime, pirmamečiame dirvone. Laukas skirtas žvėrių pašarinėms kultūroms

auginti. Dėl augavietės pionierinio pobūdžio rūšies perspektyva neaiški.

Liekninis beržas (Betula humilis Schrank). Tai viena gausiausių saugomų rūšių Rezervate.

Didžiausi sąžalynų plotai (apie 15–20 ha) telkiasi Didžiojoje Plynėje – tarpinio tipo pelkėse, per

kurias tęsiasi Viešvilės aukštupys. Pavienių krūmų yra ir prie Buveinių ežerėlio bei apsaugos zonoje

telkšančio Būgnelio ežero. Retokais sąžalynais žemi krūmeliai auga laibuosiuose viksvynuose,

tačiau vietomis tankūs iki 1,5 m aukščio krūmai sudaro beržinio karklyno bendrijas. Būklė gana

stabili, nors erdviniu požiūriu dinamiška. Vienur beržynų gausėja, nes jie plinta į naujus laibųjų

viksvynų plotus, kitur dėl pelkės pasausėjimo bendrijos su liekninkiu beržu nunyksta, nes užauga

juodalksnių mišku.

Pelkinė uolaskėlė (Saxifraga hirculus L.). EB svarbos ir tikslinė BAST rūšis, rasta šiek tiek

šarmingoje tarpinio tipo pelkėje šalia Buveinių ežero. 1994 m. suskaičiuota apie 80 žydinčių

individų. Vėliau, sausėjant pelkei ir užželiant krūmams, uolaskėlės per kelerius metus ėmė nykti iri

kurį laiką žydinčių augalų buvo nebeaptinkama. Nuo 2007 m. buveinės atkūrimo tikslais iškirtus

krūmus ir reguliariai pjaunant jų atžalas, augalai atsigavo ir pagausėjo, tačiau buvusio gausumo

nepasiekė. Pastaraisiais metais suskaičiuojama 20–30 žydinčių augalų. Būklė patenkinama.

Paprastasis kardelis (Gladiolus imbricatus L.). Žinomos dvi pastovios radavietės Rezervate

ir viena apsaugos zonoje, Sakalinės kaimo pievose. Didžiausia populiacija yra palei Viešvilės upelį

prieš jam kertant buvusią Rytų Prūsijos sieną. Augavietė gana neįprasta – nereguliariai užliejama

salpa ir viksvinio raisto mineralinio grunto pakiluma, apaugsi juodalksnynu, kurio žolinėje dangoje

vyrauja melvenyno rūšys. Tikėtina, kad tokiai buveinės struktūrai įtaką daro čia besiganantys

elniniai žvėrys, kurių veiklos pėdsakai nugraužiant pomiškio sumedėjusią augalija palyginti ryškūs.

Netoliese yra daugiau panašių, tik gerokai mažesnių, bendrijų, kuriose kardelių aptinkama ne

nuolatos. Radavietėje vykdoma stebėsena rodo, kad būklė gana stabili. Kita radavietė yra

40

mezofitinės pievos (gardūnytinio smilgyno) pakraštyje, kur priskaičiuojama iki 20 žydinčių augalų.

Apsaugos zonoje esančioje radavietėje pastaraisiais metais užimamas plotas ir augalų skaičius

gerokai padidėjo (virš 100 individų), tačiau jiems iškilusi nemaža grėsmė išnykti. Nes

nebenaudojamos pievos gali visiškai degraduoti arba gali būti suartos.

Širdinė dviguolė (Listera cordata (L.) R.Br.). nuo 1992 m. aptikta apie 10 radaviečių

Rezervate ir 2 apsaugos zonoje. Dažniausiai aptinkama kimininiuose eglynuose ir oligotrofiniuose

kimininiuose juodalksnynuose, kur medyno arde vyrauja pušys. Radavietėje prie Buveinių ežero

augalai palyginti gausiai auga gailiniame pušyne. Viešvilės upelio slėnio eglynuose kai kur auga

mineralinio grunto šaltiniuotų vietų pakraščiais. Širdinės dviguolės prieraišios seniems nepažeisto

hidrologinio režimo medynams. Rezervatinis režimas augalams labai palankus, nes daugėja senų

medynų ir augalai nuo buvusio lokalaus pasiskirstymo pamažu pereina į dispersinį visose tinkamose

buveinėse. Gausumas skirtingais metais gerokai svyruoja kaip ir daugelio orchidinių augalų rūšių.

Būklė gera.

Vienalapis gedutis (Malaxis monophyllos (L.) Sw.). Tai viena iš nepastoviausių rūšių tiek

aptinkamumo, gausumo, tiek prieraišumo kuriai nors augavietei atžvilgiu. Reguliariau randamas tik

prie Buveinių ežero, kur auga kimininiame juodalksnyne ir kartais atviroje tarpinėje pelkėje. Šios

radavietės vykdomos stebėsenos rezultatų duomenimis, atviroje pelkėje augalų nuolat mažėjo ir

2005 m. jie išnyko. Tai galėjo lemti smarkiai padidėjęs pelkės užaugimas krūmais. 2007 m. iškirtus

krūmus ir reguliariai šalinant atžalas pelkėje aptinkama pavienių gedučių. Būklė gera.

Dėmėtoji gegūnė (Dactolorhiza maculata (L.) Soo). Viena radavietė yra prie Buveinių

ežero, kita kiek piečiau. Augalas vengia tiek atvirų, tiek tankesnio medyno plotų. Populiaciją sudaro

kelios dešimtys individų. Būklė gera.

Nariuotoji ilgalūpė (Corallorhiza trifida Chatel). Pirmą kartą rasta prie Buveinių ežero,

vėliau aptikta naujų radaviečių, kurių dabar žinoma apie 10. Radavietėje prie Buveinių ežero auga

pelkiniu karklynu apaugusioje tarpinio tipo pelkėje ir pušų plynraistyje. Kitose radavietėse

aptinkama kimininio juodalksnyno ir viksvinio juodalksnyno bendrijose ant kupstų. Retkarčiais

randama šaltiniuotame upelio slėnyje eglyne ir mezotrofiniuose smulkialapių (beržų, drebuliu)

medynuose ant mineralinio grunto. Gausumas labai svyruoja, daugelyje vietų pakartotinai

neaptinkama. Būklė gera.

Pelkinė lanksva (Hammarbya paludosa (L.) Kuntze). Randama prie Buveinių ežero,

Didžiojoje plynėje ir apsaugos zonoje prie Būgnelio ežero. Auga tarpinio tipo pelkėse, laibųjų

viksvynų bendrijose su reta žolinių augalų danga. Pasitaiko tiek atvirose tiek pušų retmiškiu

apaugusiose pelkėse. Populiacijoje prie Buveinių ežero buvo suskaičiuojama apie 150 žydinčių

augalų. Vėliau, pelkei pasausėjus ir iš dalies užaugus krūmais, jų labai sumažėjo ir aptinkama ne

kasmet. Reguliariau grupelėmis po keletą – keliolika augalų randama Didžiojoje plynėje. Būklė

gera.

Dvilapis purvuolis (Liparis loeselii (L.) Rich.). Įrašyta į ES buveinių direktyvos II, Berno

konvencijos I priedus, tikslinė BAST rūšis. Rezervate žinomos dvi radavietės. Augavietės – tarpinio

tipo pelkė, apvaliojo viksvyno bendrija. Radavietėje prie Buveinių ežero pradžioje buvo aptinkama

apie 10–20 žydinčių individų. Pelkei pamažu apaugant krūmais, augalų kiek sumažėjo. Nuo 2007

m. pelkėje pradėta reguliariai kirsti krūmus, tačiau teigiamos įtakos šie darbai turėjo laikinai, ir nuo

2012 m. gausumas dėl neaiškių priežasčių staigiai sumažėjo ir paskutiniais metais aptinkama ne

kasmet. Kitoje radavietėje, Didžiojoje plynėje, augalai buvo atikti tik kartą. Būklė patenkinama.

Reikalingi detalesni bendrijų stebėjimai, kad būtų nustatytos pokyčių priežastys ir kokios tvarkymo

priemonės reikalingos.

Tamsialapis skiautalūpis (Epipactis atrorubens (Hoffm.) Besser). 1996 m. rastas apsaugos

zonoje, Eičių girininkijoje. Vėliau aptikta dar vienoje vietoje apsaugos zonoje, Kalvelių

girininkijoje. Rezervato teritorijoje rūšis rasta 2009 m. Visose augavietėse augalai auga

antropogeninės kilmės sąlygomis – pakelės ruožuose, kur retkarčiais yra suardoma žolių ir samanų

danga, taip pat ant seniai apleisto miško keliuko. Tik pirmoji radavietė yra ilgalaikė, kur pirmaisiais

stebėjimo metais 40 m² plote stebėta apie 100 žydinčių augalų. Vėliau čia jų gerokai sumažėjo ir

paskutiniais metais aptinkama tik po keletą individų. Kitose radavietėse augalų pakartotinai

41

neaptikta. Dėl atvirų eroduojamų smėlynų stokos ir nesiimant specialių priemonių tamsialapio

skiautalūpio apsaugos perspektyva nėra palanki. Būklė bloga.

Kupstinė kūlingė (Trichophorum cespitosum (L.) C. Hartm.). Artosios aukštapelkinėje

plynėje šis vakarinio tipo aukštapelkes charakterizuojantis augalas pasklidęs palyginti plačiai ir

centrinėje dalyje sudaro mozaikiškas švylinio kūlingyno bendrijas. Negausiai kūlingės auga ir

Lūšnos aukštapelkėje, kurią nuo Artosios skiria Viešvilės pelkinis upelis. Gausumo pokyčių

neužfiksuota, tačiau spėjama, kad augalų mažėja, nes dėl pasikartojančių sausrų per pastaruosius 20

metų aukštapelkės intensyviau apželia pušaitėmis. Būklė sąlyginai gera.

Lieknasis švylys (Eriophorum gracile W. D. J. Koch). Rezervate aptiktas prie Buveinių

ežero, Didžiojoje Plynėje ir kitose vietose. Auga tarpinio tipo pelkėse, laibųjų ir apvaliųjų viksvynų

bendrijose, paprastai atvirose ir apaugusiose tik šviesiu retmiškiu. Vietomis aptinkamas palyginti

gausiai. Būklė gera, nors gali būti kiek blogėjanti, nes dalis Didžiosios Plynės atvirų pelkių plotų

apžėlė sumedėjusia augalija ar nendrynais.

3 kategorija (retos rūšys)

Lininė žarotūnė (Radiola linoides Roth.) ir galvinis vikšris (Juncus capitatus Weigel). Abi

rūšys kartu augant rastos 2017 m. apsaugos zonoje Sakalinės kaime, dirbamo lauko pakraštyje.

Augavietė gana drėgna, susidariusi išarus drėgną briedgauryną su melvenynu. Augalai gana gausiai

augo apie 0,5 aro plote, labiau arimo pakraštinėje vagoje. Dėl augavietės tolimesnės perspektyvos

neaiškumo, rūšių išlikimas nežinomas.

4 kategorija (neapibrėžto statuso rūšys)

Paprastoji vandens lelija (Nymphaea alba L.). Ši sunkiai nuo dažnesnės mažažiedės

vandens lelijos atskiriama rūšis auga Didžiojoje Plynėje per tarpinio tipo pelkes ir aukštųjų

viksvynų bendrijas su nendrynų intarpais besidriekiančios Viešvilės aukštupio vagąžyminčiuose

akivaruose. Augalai kartais dengia visą nedidelį vandens paviršiaus plotą. Dėl identifikavimo

sunkumų rūšies gausumas nėra tiksliai išsiaiškintas, tačiau pavienių ar mažomis grupelėmis

augančių augalų gali būti visame Viešvilės aukštupio ruože nuo Buveinių ežero iki santakos su

Ištakos upeliu. Būklė gera.

Aukštoji gegūnė (Dactulorhiza fuchsii (Druce) Soó). Tai viena dažniausių saugomų rūšių,

Rezervate aptinkama nuo 1991 m. ir nuo to laiko rasta apie 30-yje vietų, įskaitant ir apsaugos zoną.

Kai kurios radavietės (ypač Viešvilės upelio slėnyje) nusitęsia ilgais ruožais. 2015 m atlikus

žydinčių augalų apskaitą gausiausioje radavietėje – Viešvilės žemupio slėnio 500m ruože aukštyn

nuo upelį kertančios rezervato ribos, maždaug 5 ha šaltiniuoto miško plote suskaičiuota 980

individų. Rūšies būklei grėsmės nėra.

Žalsvažiedė blandis (Platanthera chlorantha (Custer) Rchb.). 2006 m. vienas generatyvinis

individas rastas nedidelėje Viešvilės slėnio pievoje, vėlesniais metais šioje vietoje neaptiktas.

Žalsvažiedė blandis palyginti dažna molingose lygumose augančiuose miškuose, todėl jos radimas

smėlingų dirvožemių masyve yra neįprastas ir matomai epizodinis. Būklė nežinoma.

5 kategorija (išsaugotos rūšys)

Pelkinė šindra (Peplis portula L.). Epizodiškai aptinkama buvusio Beržynės kaimo drėgnos

pievos pakraštyje nedidelės išdžiūstančios kūdros krantuose. Kadangi pieva nebenaudojama,

vietovė apaugo krūmais, tačiau čia dažnai lankosi žvėrys, kurie numindo kūdros krantus, tad

tinkamos sąlygos pionierinei augalijai išsilaiko. Anksčiau pelkinių šindrų negausiai aptikta ir

psaugos zonoje, Eičių kaimo pievoje, pamiškėje esančios kūdros krante. Nustojus ganyti gyvulius ši

kūdra visiškai apaugo krūmais ir šindros išnyko. Būklė bloga.

Baltijinė gegūnė (Dactolorzyza longifolia (Neuman) Aver.). Auga žemapelkėse ir tarpinio

tipo pellkėse, drėgnose pievose, pelkėtose upelio slėnio laukymėse. Kartais pavieniui pasitaiko

pažeistose vietose – drėgnose pakelėse ar ant apleistų, šernų išknaisiotų miško keliukų. Kai, įsteigus

Rezervata, tradicinis pievų naudojimas nutrūko, jose augusios gegūnės beveik išnyko. Nuo 2006 m.

pievas pradėjus šienauti pagal tvarkymo planą, augalai atsikūrė. Didžiausioje (3 ha) tvarkomoje

pievoje ties Eičių kaimu vykdoma augalų apskaita rodo gausumo svyravimą nuo 10 iki 100

individų. Pievinei populiacijai gausumu nenusileidžia radavietė tarpinio tipo pelkėje prie Buveinių

42

ežero, kurioje tik paskutiniais metais dėl neaiškių priežasčių sumažėjo augalų. Nemaža populiacija

yra ir apsaugos zonoje, prie Būgnelio ežero. Visose kitose radavietėse pasitaiko pavienių ar

nedidelėmis padrikomis grupėmis augančių augalų. Būklė gera.

Raudonoji gegūnė (Dactylorhiza incarnata (L.) Soó). Iki šiol išsiaiškinta apie 10 radaviečių,

įskaitant apsaugos zoną. Aptinkama panašiose buveinėse kaip ir baltijinė gegūnė ir dažnai abi rūšys

auga kartu. Raudonoji gegūnė dažniau randama šlapesnėse, kiek mažiau maistingose augavietėse.

Kaip ir baltijinėms gegūnėms, raudonosiosms gegūnėms teigiamą įtaką padarė pievų buveinių

atkūrimas šienaujant. Pievose ties Eičių kaimu pastaruosius 5 metus yra didžiausia populiacija.

Aptinkama ir nenaudojamose šlapiose pievutėse ir laukymėse, kurioms išsilaikyti padeda čia

besiganantys žvėrys. Gausimas kiek mažesnis nei baltijinių gegūnių. Būklė gera.

Statusis atgiris (Huperzia selago (L.) Brnh. Ex Schrank et Mart.). Tai viena iš dažniausiai

randamų saugomų rūšių. Kadangi augalų kereliai auga pavieniui ar lokaliomis nedidelėmis

grupelėmis, sąlygiškai galima išskirti labai daug radaviečių. Šiuo metu tokių smulkių radaviečių

priskaičiuojama apie 80, iš kurių beveik 20 yra apsaugos zonoje. Dažniausiai auga brandžiuose

drėgnuose eglynuose ir juodalksnynuose. Kuo senesnis medynas, tuo kereliai didesni, jų daugiau ir

jie labiau pasklidę buveinėje. Dažniausios augavietės – upelio slėnio šaltiniuoti ir žolių turtingi

eglynai, pelkyno masyve augantys kimininiai eglynai, seni viksviniai juodalksnynai su stambiais

kupstais aplink medžių pagrindą. Rezervato medynams senstant, atgirio būklė vis labiau gerėja.

Samanos

Šiuo metu Rezervate ir apsaugos zonoje žinomos 37 samanų rūšys, įrašytos į LRK. Iš jų 19

būdingos miškams, 8 – pelkėms, 4 – atviroms sausoms buveinėms ir 4 – vandens telkiniams,

įskaitant išdžiūstančias balas. 17-kos rūšių būklė yra gera, 2-jų – patenkinama, 11-kos nežinoma ir

5-kių – bloga. Blogą būklę lemia uosių džiūtis (2 rūšys) ir pažaidų stoka miškuose).

Viena rūšis – žvilgančioji riestūnė – yra įrašyta į BAST tikislinių vertybių sąrašą. Ji gana

gausiai auga dalinai šaltiniuoto tipo tarpinėje pelkėje porie Buveinių ežero. Beužauganti pelkė pagal

pirmąjų tvarkymo planą buvo pradėta tvarkyti ir toliau yra palaikoma nuo užaugimo. Sugomai

rūšiai grėsmių nhėra. Kita labai negausi radimvietė nustatyta Didžiojoje Plynėje piečiau

Kastinkelio. Dėl orientyrų stokos vieta sunkiai aptinkama ir rūšies būklė čia nežinoma.

Į Buveinių direktyvos II priedą taip pat įrašyta žalioji dvyndantė (Dicranum viride), kuri

neseniai aptikta Rezervate. Dėl sunkaus identifikavimo ir augavietės sunkiai praeinamame raiste

rūšies būklė lieka neaiški.

6 lentelė. Viešvilės VGR ir apsaugos zonos saugomų samanų rūšys iš jų būklės įvertinimas.

Species Rūšis

LR

K k

at.

Rad

avie

čių s

kai

čius

(+ap

s.zo

noje

) Substratas;

Būklė (G–gera, P–

patenkinama, B–bloga, N–

nežinoma);

Grėsmės (jei žinomos)

Kerpsamanės

1. Anastrophyllum

hellerianum Helerio pilelė 2 3 Negyva mediena; G

2. Barbilophozia attenuata Lieknoji barzdenė 2 5 Negyva mediena; G

3. Barbilophozia barbata Barzdotoji barzdenė 3 1 Upelio šlaitas; G

4. Bazzania trilobata Tridantė bazanija 3 7+2 Eglynų paklotė; G

5. Cephalozia catenulata Grandinėlinė cefalozija 3 10 Negyva mediena; G

6. Fossombronia foveolata Akytoji stieblapė 4 1 Plika durpė; N

7. Fossombronia

wondraczeckii* Vondračeko stieblapė 4 0+1

Atviras dirvonas; N;

reikalingas žemės dirbimas

43

8. Frullania tamarisci Tįsioji frulanija 1 8 Lapuočių (J, L, U) kamienai; G

9. Geocalyx graveolens Kvapioji žemtaurė 2 10 Negyva mediena, humusas;G

10. Lejeunea cavifolia Paprastoji plojenė 2 2+3 Lapuočių (U, D) kamienai; P;

uosių žūtis.

11. Ricardia

chamaedryfolia Vingiuotoji rikardija 3 1 Rąstai ir akmenys upelyje; G

12. Riccia canaliculata Rausvoji ričija 4 1 Kūdros krantuose; B; kūdros

apaugimas, išdžiūvimas

13. Ricciocarpos natans Plūduriuojantysis

sklenduonis 4 4 Grioviai, upelio užutekiai; G

14. Trichocolea tomentella Pūkuotoji apuokė 2 >10 Šaltiniuoto miško paklotė; G

15. Tritomaria

exsectiformis Įkirptoji tritomarija 3 1 Negyva mediena; N

Lapsamanės

16. Amblystegium humile Liekninė bukasnapė 4 1 Negyva mediena (?); N

17. Callicladium

haldanianum Šliaužiančioji rumbainė 3 20

Medžių (J) kamienai, negyva

mediena; G

18. Calliergon richardsonii Ričardsono dygė 1 1 Tarpinė pelkė; N

19. Campylium elodes Pelkinė auksotė 4 1 Negyva mediena; N

20. Campylium polygamum Vislioji auksotė 4 >10 Žemapelkės, tarpinės pelkės; G

21. Dicranum drumondii Raukšlėtoji dvyndantė 1 1+1

Šviesių pušynų paklotė; B;

eglių pomiškio, krūmokšnių

užaugimas

22. Dicranum spurium Garbanotoji dvyndantė 3 10

Šviesių pušynų paklotė; P;

eglių pomiškio, krūmokšnių

užaugimas

23. Dicranum viride Žalioji dvyndantė 1 1 Medžių (J ?) kamienai; N

24. Hamatocaulis

vernicosus Žvilgančioji riestūnė 2 3

Tarpinio tipo pelkė; G;

buveinė tvarkoma

25. Meesia triquetra Tribriaunė mezija 2 1 Tarpinio tipo pelkė; N;

užaugimas krūmais (?)

26. Neckera pennata Plunksninė pliusnė 2 7 Medžių (U, D) kamienai; P;

uosių džiūtis

27. Orthotrichum lyelli Lajelio šepšė 1 1 Uosio kamienas; B; uosių

džiūtis

28. Philanotis caespitosa Velėninė versmenė 2 Tarpinio tipo pelkė, pelkinis

miškas; N

29. Philonotis marchica Brandenburginė

versmenė 1 2

Kūdros pakrantė, pelkė; N;

apaugimas (?)

30. Plagiothecium

undulatum Vingialapė pažulnutė 3 5 Spygliuočių miško paklotė; G

31. Pohlia cruda Melsvoji polija 3 1 Smėlio atodanga; N

32. Rhizomnium

pseudopunctatum Netikroji gaurenė 4 1+1

Pelkinio mišraus miško

paklotė; G

33. Sphagnum compactum Tankusis kiminas 4 1 Sausa eglyno aikštelė; B;.

naujų miško pažaidų stoka

34. Sphagnum molle Minkštasis kiminas 2 2 Pažeistos aukštapelkės; N,

pažaidų stoka aukštapelkėse

35. Sphagnum wulfianum Vulfo kiminas 2 3 Pelkinis E-P miškas; G

36. Zygodon baumgartneri Baumgartnerio

pokrepis 3 3

Uosių kamienai; B; uosių

džiūtis

44

27 pav. Į LRK įrašytų samanų, grybų ir kerpių rūšių radimvietės Vievilės VGR ir apylinkėse.

45

28 pav. Į LRK įrašytų gyvūnų rūšių radimvietės Vievilės VGR ir apylinkėse.

46

2.4.3 Saugomos gyvūnų rūšys ir jų būklė

Paukščiai

Nuo Rezervato įsteigimo jame užfiksuota 33 paukščių rūšys įrašytos į LRK. Dar 9 yra

įrašytos tik į Paukščių direktyvos I priedą. Patikimai perėjusių LRK rūšių nustatyta 19. Keletas

rūšių jau gana ilgą laiką nebeperi, tad skaičiuojant tik paskutinį dešimtmetį (nuo pirmojo tvarkymo

plano patvirtinimo), perinčių LRK rūšių skaičius yra mažesnis – 15. Nebeperintys yra vertinami

kaip blogos būklės arba išnykę, o tarp perinčių 9-ių rūšių būklė yra gera, 6-ių – patenkinama.

Pagrindinės blogos būklės priežastys – nepalankios mitybinės sąlygos, kurias lemia mažas

ekosistemų produktyvumas ir atvirų buveinių stoka.

7 lentelė. Saugomų paukščių rūšių būklė Viešvilės VGR ir apsaugos zonoje

Rūšis

PD

I p

r.*

RK

kate

gori

ja

Sta

tusa

s **

Gausumas

(p – porų,

i – individų)

Būklė

(perinčių ir perėjusių rūšių):

G – gera, P – patenkinama, B –

bloga, I – išnykusi

Perspektyvos, grėsmės

1. Rudakaklis kragas 3 Mr 1 i Nėra tinkamų buveinių

2. Didysis baublys + 3 Ur 1 i Galėtų perėti 1 pora

3. Juodasis gandras + 3 Pr / U 1 p / 1 i I; Galėtų perėti 1 pora

4. Baltasis gandras + Pa

1–2 p P; Aps. zonoje mažėja pievų

5. Smailiauodegė antis 1 Mr 2–6 i Nėra tinkamų buveinių

6. Šaukštasnapė antis 3 M 1–5 i Nėra tinkamų buveinių

7. Gulbė giesmininkė + 3 M / Pr 1–6 i /1 p P; 2017 m. pirmas perėjimas

8. Pilkoji žąsis 5 M 10–30 i Nėra tinkamų buveinių

9. Vapsvaėdis + 3 P 1–3 p P; Mažėja mitybos plotų

10. Vištvanagis 3 P 2–3 (4) p G; Sąlygos stabilios

11. Mažasis erelis

rėksnys + 3 Pr / U 1 p / 1 i I; Trūksta tinkamų mitybos plotų

12. Jūrinis erelis + 3 U 1–3 i Gali perėti

13. Pievinė lingė + 3 Pr / U 1 p / 1 i I; Trūksta tinkamų mitybos plotų

14. Nendrinė lingė + P 1 p G; Sąlygos stabilios

15. Žuvininkas + 2 U 1 i Gali perėti

16. Pelėsakalis 2 U 1 i Trūksta tinkamų mitybos plotų

17. Skėtsakalis 3 P 1 p P; Trūksta tinkamų mitybos plotų

ir perėjimo vietų

18. Jerubė + P 30–40 p+15–20

pa

G; Sąlygos gerėja

19. Tetervinas + 3 P 20–25 ♂ P; Mažėja atvirų buveinių plotai

20. Švygžda + 3 P 2–5 p G; Kenkia sausringi sezonai

21. Griežlė + 5 P 1 p+1 pa P; Bloga pievų būklė aps. zonoje

22. Pilkoji gervė + 5 P 9–13 p G; Sąlygos stabilios

23. Dirvinis sėjikas + 2 P 2–4 (5) p G; Grėsmė dėl pelkės užaugimo

24. Didžioji kuolinga 2 Mr / - 1 i Trūksta tinkamų buveinių

47

25. Juodoji žuvėdra + 3 Mr / - 4 i Trūksta tinkamų buveinių

26. Uldukas 3 P 3–7(10) p+1–6 pa G; Sąlygos gerėja

27. Uralinė pelėda + 3 - / Pr? 1♂ Skurdoki mitybos plotai

28. Balinė pelėda + 2 Mr 1 i Trūksta tinkamų buveinių

29. Lututė + 3 P 3–5♂ G; Sąlygos gerėja

30. Žvirblinė pelėda + 3 Pr / P 1–10 (12) p+3–6

pa

G; Sąlygos gerėja

31. Lelys + P 20–30 p+3–6 pa G; Sąlygos stabilios

32. Kukutis 3 Ur 1 i Trūksta tinkamų buveinių

33. Tulžys + 3 Pr / U 1 p/1 i B; Trūksta tinkamų vietų lizdams

34. Pilkoji meleta + 3 P 2–15 p +2–5 pa G; Sąlygos gerėja

35. Juodoji meleta + P 15–20 p+10–12

pa

G; Sąlygos gerėja

36. Vidutinysis genys + P (?) 1–2 p B; Trūksta tinkamų buveinių

37. Baltnugaris genys + 3 P 3–5 p G; Sąlygos stabilios

38. Tripirštis genys + 2 - / Pr? 1p Buveinių daugėja, gali perėti

39. Ligutė + P 3–4 p G; Peri tik tvarkomose laukymėse

40. Mažoji musinukė + P 40–60 p+20–30

pa

G; Sąlygos gerėja

41. Paprastoji medšarkė + P 5–10 p+3–6 pa G; Sąlygos stabilios

42. Plėšrioji medšarkė 5 P 1–2 p P; Būklė blogėja. Priežastys ne

visai aiškios

Iš viso rūšių 1991–2017

visi / perintys:

31/

24

33/

19

Iš viso rūšių 2006–2017

visi / perintys:

30/

20

31/

15

* – Paukščių direktyvos I priedo rūšis

** – pateikiamas statusas dviems laikotarpiams: 1991–2005 m. ir nuo 2006 m. Žymėjimo reikšmės:

P – perinti, U – užskrendanti, M – migracijų metu, r – retai, Pa – statusas apsaugos zonoje.

Žinduoliai, ropliai, varliagyviai, žuvys

Iš stuburinių gyvūnų, išskyrus paukščius, įrašytų į LRK nustatyta 15 rūšių. Dar 6 yra įrašytos į

buveinių direktyvos II ir IV priedus. Žymią grupę sudaro šikšnosparniai, tačiau jų tyrimai Rezervate

buvo epizodiški ir išsamesnių duomenų trūksta. Sprendžiant iš senėjančių medynų ir gausėjančių

slėptuvių juose, sąlygos šikšnosparniams turėtų būti gerėjančios. Greičiausiai dėl pasikartojančių

sausrų ir dėl to išdžiūstančių nedidelių kūdrų veisimosi laikotarpiu, nebėra fiksuojama žalioji

rupūžė. Atsiradę tvarkomų laukymių plotai yra palankūs lygiažvyniam žalčiui, bet matyt palankių

termofilinių sąlygų dar nėra pakankamai.

48

8 lentelė. Saugomų stuburinių gyvūnų (išskyrus paukščius) būklė Viešvilės VGR ir apsaugos

zonoje.

Rūšis

LR

K k

at.

BD

prie-

dai

Gausumas

Būklė

(G – gera, P – patenkinama, B –

bloga, N – nežinoma)

Perspektyvos, grėsmės

Žinduoliai

1. Branto pelėausis 3 IV Nežinomas N; Buveinių būklė gerėja

2. Natererio pelėausis 3 IV Nežinomas N; Buveinių būklė gerėja

3. Rudasis ausylis 4 IV Nežinomas N; Buveinių būklė gerėja

4. Rudasis nakviša 5 IV Nežinomas N; Buveinių būklė gerėja

5. Vėlyvasis šikšnys 5 IV Nežinomas N; Buveinių būklė gerėja

6. Šiaurinis šikšnys 4 IV Nežinomas N; Buveinių būklė gerėja

7. Natuzijaus šikšniukas IV Nežinomas N; Buveinių būklė gerėja

8. Beržinė sicista 4 IV Nežinomas N; Buveinių būklė stabili

9. Baltasis kiškis 3 15–20 G; Nepalankios besniegės žiemos

10. Lūšis 1 II, IV 1–3 P; Trikdymas aps.zonoje

11. Ūdra 5 II, IV 3–4 G; Sąlygos stabilios

12. Šermuonėlis 4 20–30 G; Sąlygos stabilios

Ropliai

13. Lygiažvynis žaltys 1 IV Labai retas,

2 stebėjimai B; Trūksta saulėtų buveinių

14. Vikrusis driežas IV Retas P; Trūksta saulėtų buveinių

Varliagyviai

15. Skiauterėtasis tritonas* 4 II, IV 1 stebėjimas N; Per sausras išdžiūsta buveinės

16. Žalioji rupūžė 4 IV Buvo 2–3-

jose vietose

I; Mažos kūdros išdžiūvo arba

apaugo krūmais

17. Smailiasnukė varlė IV Gana gausi G; Sąlygos stabilios

18. Kūdrinė varlė IV Gana gausi G; Sąlygos stabilios

Žuvys ir apskritažiomeniai

19. Vijūnas 4 II Gana gausus G; Sąlygos stabilios

20. Mažoji nėgė II Gana gausi G; Sąlygos stabilios

21. Paprastasis kūjagalvis II Gana dažnas G; Sąlygos stabilios

* – tik apsaugos zonoje

Viešvilės aukštupio pelkyno BAST tikslinės saugomos stuburinių gyvūnų rūšys

Lūšis. Lūšies subpopuliacijos būklę reikėtų vertinti komplekse su BAST Karšuvos giria.

Vykdant bendras apskaitas šešiuose maršrutuose yra suskaičiuojama iki 5 individų visame girios

masyve. Šis skaičius eilę metų yra gana stabilus ir gal būt atitinka mitybines bei konkurencines (dėl

vilkų) sąlygas. Tikslesniam įvertinimui, kas limituoja lūšių gausą – trikdymas, maisto ištekliai,

konkurencija, brakonieriavimas ar kt. – reikalingi specialūs tyrimai.

Ūdra. Dėl mažo vandens telkinių kiekio ir nedidelio jų žuvingumo gali išsilaikyti labai

nedidelis ūdrų skaičius – 3–4 žvėreliai. Tokia „mikrpopuliacija“ yra visai nereprezentatyvi

nacionaliniu mastu, todėl šios rūšies buvimas BAST tikslinių vertybių sąraše neturi realios prasmės.

Vijūnas. Nemaža šių žuvų populiacija aptikta Buveinių ežere. Vėlesnė stebėsena parodė, kad

vijūnų gausa gali labai svyruoti priklausomai nuo plėšriųjų žuvų gausos, kuri savo ruožtu svyruoja

dėl periodiško deguonies stygiaus žiemomis ar dėl vandens žydėjimo. Keletas vijūnų rasta ir

Viešvilės vidurupio senvagėse. Tikėtina, kad jų gali būti bent keliose vietose – Viešvilės aukštupio

išplatėjimuose, bebrų patvankose, senuose kastinkelio grioviuose. Vijūno apsaugai Aplinkos

ministerijos užsakymu buvo parengtas rūšies apsaugos planas, numatęs plėšriųjų ir konkuruojančių

49

rūšių išgaudymą. Tačiau dėl Buveinių ežero buvimo griešto režimo zonoje ir dėl neigiamos

Rezervato direkcijos specialistų nuomonės tokių tvarkomųjų priemonių atžvilgiu, planas nebuvo

patvirtintas. Reikalingi išsamesni rūšies paplitimo ir inventorizaciniai tyrimai.

Mažoji nėgė. Viešvilės vidurupio žemutinėje dalyje vykdant ichtiologinius tyrimus nustatyta

gana didelis šių apskritažiomenių tankis upelio dugno smėlyje. Kartais nėgės stebimos neršto metu.

Pastebimų grėsmių rūšiai nėra.

Bestuburiai

Iki šiol nustatyta 27 bestuburių rūšys, įrašytos į LRK. 3 rūšys aptiktos tik apsaugos zonoje. 7

rūšys įrašytos į Buveinių direktyvos priedus. 14-kos rūšių būklė gera, 3-jų – patenkinama, 4-ių –

bloga. Iš 6 rūšių, kurių būklė nžinoma, 5-kių greičiausiai yra gera dėl stabilių buveinių, tik trūksta

specialių stebėjimų duomenų. Dviems blogos būklės rūšims sąlygos gali būti pagerintos atkuriant

sausas pievas, gaisravietes.

9 Saugomų bestuburių gyvūnų rūšių būklė Viešvilės VGR ir apsaugos zonoje.

Rūšis Species L

RK

kate

gori

ja

BD

pri

edai

Rad

avie

čių

sk

aič

ius

(+ap

s.zo

noje

)

Būklė

(G–gera, P–

patenkinama, B–bloga,

N–nežinoma);

Grėsmės (jei žinomos)

ir perspektyvos

Vabzdžiai

1. Pleištinis žirgelis Ophiogomphus

cecilia 4 II, IV 1

B; nėra veisimosi

buveinių

2. Žaliasis laumžirgis Aeschna viridis 3 3 G; Sąlygos stabilios

3. Baltakaktė skėtė Leucorhinia

albifrons 3 IV 1 G; Sąlygos stabilios

4. Šarvuotoji skėtė Leucorhinia

pectoralis 4 II,IV 1 G; Sąlygos stabilios

5. Kapnopsis Capnopsis schilleri 4 1 G; Sąlygos stabilios

6. Žalvarinis

puošniažygis Carabus nitens 3 1+1 N; Sąlygos stabilios

7. Palinis žvitražygis Agonum ericeti 3 1 N; Sąlygos stabilios

8. Dvijuostė nendriadusė Graphoderus

bilineatus 4 II, IV 1

P; Trūksta tinkamų

buveinių

9. Šiaurinis elniavabalis Ceruchus

chrysomelinus 3 ~5 G; Sąlygos gerėja

10. Aštuoniataškis

auksavabalis

Gnorimus

variabilis 3 2+1 G; Sąlygos stabilios

11. Marmurinis

auksavabalis Liocola lugubris 2 0+1?

N; Veisimosi vieta

nežinoma

12. Didysis skydvabalis Peltis grossa 3 >5 G; Sąlygos gerėja

13. Pūzrinis skydvabalis Ostoma ferruginea 4 >5 G; Sąlygos gerėja

14. Pjūklaūsis

kelmagraužis Prionus coriarius 3 2 G; Sąlygos gerėja

15. Didysis trumpasparnis

medkirtis Necydalis major 4 2 N; Mažai miškapievių

16. Išdaginis

blizgiavabalis

Melanophila

acuminata 4 0+1 B; Nėra gaisrų

50

17. Šneiderio kirmvabalis Boros schneideri 3 II >10 G; Sąlygos stabilios

18. Juodalksninis

stiklasparnis

Synanthedon

mesiaeformis 3 3 N; Sąlygos stabilios

19. Rudmargė hesperija Carterocephalus

palaemon 3 2 G; Sąlygos stabilios

20. Machaonas Papilio machaon 4 3+1 B; Trūksta sausų pievų

21. Pietinis perlinukas Brenthis daphne 3 4+3 G; Sąlygos stabilios

22. Tamsioji šaškytė* Melitaea diamina 3 0+1 P; Sąlygos stabilios

23. Pievinis satyriukas Coenonympha

tullia 3 ~5 G; Sąlygos stabilios

24. Kraujalakinis melsvys Maculinea teleius 3 II, IV 2+3 P; Aps. zonoje apleistos

pievos

25. Didysis auksinukas Lycaena dispar 3 II, IV 1+2 B; Izoliuotos mažos

buveinės

Vorai

26. Raudonasis eresas Eresus

cinnaberinus 3 2 G; Buveinės tvarkomos

27. Didysis plūdvoris Dolomedes

plantarius 3 1 N; Sąlygos stabilios

Viešvilės aukštupio pelkyno BAST tikslinės saugomos bestuburių gyvūnų rūšys

Pleištinė skėtė. Teritorijooje neretai aptinkami suaugėliai individai, kurie toli nuskrenda nuo

savo veisimosi vietų – pakankamai švarių vidutinio dydžio upių. Viešvilės vidurupyje tik kartą teko

stebėti laukymėje prie upelio skraidančius suaugėlius. Viešvilės upelis nėra palanki rūšies veisimosi

buveinė dėl didelio pavėsingumo ir šalto vandens. Bendrame rūšies apsaugos kontekste ši vieta yra

visiškai nereprezentatyvi ir nereikšminga, todėl ją reikėtų išbraukti iš BAST tikslinių vertybių

sąrašo.

Šarvuotoji skėtė. Aptinkama praktiškai tik vienoje vietoje – Akluosiuose ežerėliuose ir

Viešvilės aukštupio vagos išplatėjime. Populiacija nėra didelė ir reikšminga šalies mastu. Rezervato

ir apsaugos zonos ežerai nėra tinkami rūšies veisimuisi dėl vandens augalijos, t. y., kyšančių virš

vandens augalų stokos.

Dvijuostė nendriadusė. Iki šio rasta tik Gličio ežere, kur pagaunami tik pavieniai vabalai.

Dėl vandens augalijos stokos rezervato ežerai nėra pakankamai palankūs šiai rūšiai, todėl jos

buvimas BAST tikslinių vertybių sąraše yra abejiotinas.

Šneiderio kirmvabalis. Plačiai paplitęs visoje Karšuvos girioje, tačiau dėl pušų sausuolių

stokos ūkiniuose medynuose aptinkamas labai padrikai. Rezervate sąlygos yra labai geros, todėl šie

vabalai gana įprasti. Gausumui neigiamą įtaką daro pušynuose tankėjantis eglių pomiškis, nes

vabalai veisiasis tik pakankamai apšviestuose kamienuose. Ypač palankios sąlygos susidaro

masiškai džiūstančių pušynų plotuose dėl pakilusio vandens lygio atkuriant hidrologinį režimą.

Kraujalakinis melsvys. Gana įprasta rūšis aplink Karšuvos girią esančių upių slėnių pievose.

Rezervate ir apsaugos zonoje pievų su vaistine kraujalake nėra daug, tačiau pakanka nedidelės

populiacijos išsilaikymui. Dėl pievų apleidimo rūšis buvo beveik išnykusi, tačiau pradėjus

gamtotvarkos tikslais šienauti, vėl atsigavo. Nepalankios sąlygos tebėra apsaugos zonoje, kur

dauguma buvusių tinkamų degradavo dėl apleidimo ir toliau nyksta.

Didysis auksinukas. Randamas keliose vietose Rezervate ir apsaugos zonoje. Suaugėliai gali

tolokai nuskristi nuo veisimosi vietų, kurios pakankamai lokalios. Žymi populiacijos dalis buvo

šaltiniuotame aukštų žolių sąžalyne netoli rezervato direkcijos. Tačiau dėl žemės savininko veiksmų

buveinė buvo praktiškai sunaikinta ir dabar yra atsikūrimo stadijoje. Kitos radimvietės (Eičių kaimo

pievose, Viešvilės vidurupio slėnyje) užima labai nedidelius plotus ir drugiai ten stebimi

nereguliariai. Gali būti, kad tokios fliuktuacijos susijusios su periodišku vietinių individų išnykimu

dėl nepalankių meteorologinių sąlygų ar kitų priežasčių. Šios rūšies populiacija Rezervate Lietuvos

mastu yra labai nereikšminga, todėl jos buvimas BAST tikslinių vertybių sąraše abejotinas.

51

2.4.4 Saugomos grybų ir kerpių rūšys ir jų būklė

Iki 2018 metų Rezervate ir apsaugos zonoje nustatyta 32 rūšys grybų ir kerpių, įrašytų į LRK.

Beveik visos susijusios su miškų buveinėmis. Geroje būklėje yra 13 rūšių, patenkinamoje – 7,

nežinomoje – 9, blogoje – 3. Blogą būklę labiausia lemia tebesitęsianti uosių džiūtis, dėl kurios 2–3

kerpių rūšys jau išnyko. Grėsmė kyla ir dėl nykstančių pavienių senų ąžuolų, su kuriais susijusios 5

saugomos rūšys.

10 lentelė. Viešvilės VGR ir aps. zonos saugomų grybų ir kerpių rūšys iš jų būklės įvertinimas.

Mokslinis pavadinimas Lietuviškas

pavadinimas

LR

K k

at.

Ra

da

vie

čių

sk

aič

ius

(+a

ps.

zon

oje

)

Substratas;

Būklė (G – gera,

P – patenkinama, B – bloga,

N – nežinoma);

Grėsmės (jei žinomos)

Aukšliagrybiai

1. Geoglossum sphagnophilum Kimininė ke;menė 1 2 Tarpinio tipo pelkėse; G

2. Caloscypha fulgens Ryškioji gražiataurė 2 2 Trąšesnio sauso miško paklotė; G

3. Urnula craterium Krateriškasis taurūnis 3 1 Smulki negyva mediena; N

Afiloforiečiai

4. Fistulina hepatica Ąžuolinė kepena 3 1 Negyva ąžuolo mediena; P;

ąžuolų nykimas

5. Ganoderma lucidum Tikrinis blizgutis 3 >10 Negyva mediena; G

6. Hydnum rufescens Mėsingasis dyglutis 4 1 Po ąžuolais; P; ąžuolų nykimas

7. Lentaria byssiseda Atskiroji lentarija 4 1 Ąžuolo kamienas; P; ąžuolų

nykimas

8. Lentinellus ursinus Meškinis dantūnėlis 4 1+1 Negyva mediena; G

9. Phlebia centrifuga Plunksninis

raukšliagrybis 3

1 Negyva mediena; G

10. Pseudocraterellus

sinuosus Raukšlėtasis trimitėlis 4

1 Eglynų paklotė; G

11. Pycnoporellus fulgens Skaisčioji raudonpintė 3 >10 Negyva mediena; G

12. Pycnoporus cinnabarinus Tikroji raudonpintė 4 >10 Negyva smulki mediena; G

13. Sparassis crispa Raukšlius kopūstgalvis 3 >10 Po pušimis; G

Agarikiečiai

14. *Boletus aereus Bronzinis baravykas 2 0+1 Po ąžuolais, miškapievėje; N

15. Gymnopilus spectabilis Didžioji karteklė 4 1 Negyva mediena; N

16. Hygrophorus

atramentosus Juosvoji guotė 4

1 Eglyno paklotė; G

17. *Lactarius lignyotus Juodasis piengrybis 2 1 Eglyno paklotė; P; sanitariniai

kirtimai

18. Lactarius scrobiculatus Geltonasis piengrybis 4 6 Trąšus drėgnas miškas; G

19. Leucocortinarius bulbiger Gumbuotasis

baltnuosėdis 4

1 Spygliuočių miškas; N

20. Geastrum quadrifidum Keturskiautis

žvaigždinas 4

1 Trąšus sausas miškas; P; ąžuolų

nykimas

Kerpės

21. Arthonia didyma Dviguboji artonija 2 1 Medžių kamienai; N

22. Arhtonia leucopellaea Baltakraštė artonija 2 3+1 Medžių kamienai; P

23. Arthonia vinosa Vyninė artonija 2 >10 Juodalksnių kamienai; G

52

24. Cetrelia olivetorum Žalsvoji kežytė 2 (1) Uosių kamienai; I; išnyko

nudžiūvus medžiui

25. Chaenotheca chlorella Žalsvoji žiovenė 3 3 Ąžuolų kamienai; P; ąžuolų

nykimas

26. Cladonia caespiticia Kupstinė šiurė 1 1 Miško paklotė: N

27. Cyphelium tigillare Geltonoji miltpuodė 1 1 Pušų stuobriai pelkėse, N;

pažaidų stoka

28. Lobaria pulmonaria Plačioji platužė 2 (4) Uosių kamienai; B; uosių

džiūtis

29. Menegazzia terebrata Skylėtoji menegacija 2 3 Juodalksnių kamienai; G

30. Peltigera degenii Baltagyslė meškapėdė 0 1 Ūksmingi raistai: N

31. Thelotrema lepadinum Dantytoji telotrema 1 1+1 Uosių kamienai; I; uosių

džiūtis

32. Usnea scabrata Šiurkščioji kedenė 1 7+1 Medžių šakos; G

2.5 Invazinės rūšys

Vienas iš svarbių veiksnių, darančių įtaką natūraliai rezervato gamntos raidai yra invazinių

rūšių plitimas.

Iš 35 Rezervate konstatuotų adventyvinių rūšių, 22 – medžiai ir krūmai. 8 iš jų laikosi tik ten

kur buvo įveistos – daugiausia buvusiame Beržynės kaime. Miškuose labai lokaliai laikosi įveisti

europinis maumedis (Larix decidua), bankso pušis (Pinus banksiana), nežymiai migruoja šluotinis

sausakrūmis (Cytisus scoparius), vėlyvoji ieva (Prunus serotine). Aktuali sumedėjusių svetimžemių

augalų išplitimo vieta yra pietinis rezervato galas. Čia iš senųjų buvusių želdinių pamažu skverbiasi

platanlapis klevas (Acer pseudoplatanus), paprastasis bukas (Fagus sylvatica), juodauogis ir

raudonuogis šeivamedžiai (Sambucus nigra, S. racemose). Šios rūšys grėsmės nekelia, nes yra

nedaug nutolusiois nuo savo arealo ir gali būti laikomos natūraliai plintačiomis dėl klimato

šiltėjimo. Didesnę grėsmę kelia iš Amerikos kilę raudonaisi ąžuolas (Quercus rubra) ir varpotoji

medlieva (Amelanchier spicata). Atliekant gamtotvarką Rezervato teritorijoije pastarųjų rūšių

plitimas yra pristabdytas, tačiau apsaugos zonoje padėtis yra labia nepalanki.

Adventyvinių žolinių augalų rūšių gerokai mažiau. 5–6 rūšys susijusios su pažaidomis –

miško keliukais, pakelėmis (vienametis šemenis (Erigeron annuus), statusis kiškiakopūstis (Oxalis

dillenii), laibasis vikšris (Juncus tenuis)). Iš senųjų įveisimo vietų plačiau neplinta balinis ajeras

(Acorus calamus), valgomasis krienas (Armoracia rusticana). Šlapiose laukymėse ir upelio

pakrantėse natūralizavosi ir nebegausėja liaukuotastiebė ožkarožė (Epilobium ciliatum).

Akivaizdžią grėsmę kelia kitos dvi iš Amerikos kilusios rūšys – aukštoji ir kanadinė rykštenės

(Solidago gigantean, S. canadensis). Jų sparčiai gausėja VR apylinkėse ir vis atsiranda naujų

židinių Rezervato teritorijoje. Anksčiau keliose vietose negausiai augęs gausialapis lubinas

(Lupinus polyphyllus) buvo tikslingai naikinamas ir šiuo metu neaptinkamas. Kanadidė elodėja

(Elodea canadensis) auga tik apsaugos zonoje, aukštutiniame Viešvilės tvenkinyje. Pastaruoju metu

apsaugos zonoje gana sparčiai plinta smulkiažiedė sprigė (Impateins parviflora). Nesiėmus

priemonių artimiausiu metu, rūšis gali užkariauti ir rezervato trąšesnių medynų plotus.

Iš adventyvinių gtyvūnų rūšių didžiausią grėsmę kelia usūrinis šuo. Nors jo gausumas nėra

didelis, gali žymiai įtakoti kurtinių populiacijos atkūrimo pastangas. Kita gana dažna rūšis –

kanadinė audinė, aptinkama prie vandens telkinių. Galimai dėl audinių ar kitų priežasčių rezervate

ilgą laiką nebėra fiksuojamas ondatrų buvimas. Pastaruoju metu į rezervatą neretai užklysta

danieliai, tačiau neigiamos įtakos nedaro, nes žolėdžių veikla yra pageidaujama.

53

3 Kultūros ir gamtos paveldo analizė

Pagal kultūros paveldo vertybių registrą Rezervato teritorijoje yra įregistruoti 2 kultūros

paveldo vertybės: Valstybės saugomas nacionalinio reikšmingumo lygmens istorinis objektas –

Lietuvos partizanų žuvimo vieta (unikalus objekto kodas 25498) ir registrinis nacionalinio

reikšmingumo lygmens archeologinis istorinis objektas – Melno sutartimi nustatytos LDK

valstybinės sienos sutarties atkarpa (unikalus objekto kodas – 31745).

29 pav. Kultūros paveldo vertybės Rezervate.

Gamtos paveldo objektų Rezervate ir jo apsaugos zonoje nenustatyta.

4 Socialinė-ekonominė teritorijos būklė

Karšuvos girios viduryje, Viešvilės rezervato, Artosios ir Laukėsos pelkių bei durpyno

apsuptas, šalia senojo Tauragės–Jurbarko kelio, įsikūręs Eičių kaimas, kur dar XIX amžiaus

pabaigoje veikė pašto stotis. Kai šiose vietose pradėta kasti durpes, pradėjo augti ir kaimas. 1841

metais Eičiuose gyveno 71 žmogus, o 1923 metais čia surašyti 25 ūkiai ir 150 gyventojų. 2001 metų

gyventojų surašymo duomenimis čia jau gyveno 475 žmonės. 1933 metais Eičiai išskirstyti į

vienkiemius. Sovietiniais metais kaimas buvo Valstybinio miškų fondo pagalbinė gyvenvietė.

Nuo 1965 metų senieji Eičiai vis labiau buvo įtakojami Laukėsos durpių įmonės plėtros. 1968

metais įregistruota Laukėsos durpių įmonė gamino pirmąją produkciją. Kilo daugiabučiai namai,

vaikų darželis, medicinos punktas, aštuonmetė mokykla, administracijos pastatai. Pradėjo veikti

Laukėsos paštas. Dėl didžiulės įmonės įtakos buvo primirštas net tikrasis vietovės pavadinimas.

Visi važiuodavo tik į Laukėsą. Ir dabar, kai vėl mėginama atgaivinti senąjį Eičių vietovardį, vieni

žmonės sakosi dar gyveną Laukėsoje, kiti – jau Eičiuose.

Šiuo metu kaime yra pradinė mokykla (Gaurės pagrindinės mokyklos skyrius), paštas,

Laukėsos biblioteka, parduotuvė, Viešvilės rezervato direkcija, Laukėsos durpyno administracinis

pastatas („Laukėsa-WTL“), girininkija.

Eičių kaimas įsikūręs prie pat šiaurės rytinės Rezervato ribos, buferinės apsaugos zonoje.

Nepaisant kaimynystėje esančio Rezervato, vietos gyventojams, kaip ir kitiems lankytojams,

Rezervato teritorijoje leidžiama lankytis tik turint direkcijos išduotą leidimą ir lydint darbuotojams.

Leidimai lankytis Rezervate išduodami tik priemonių, numatytų tvarkymo plane, įgyvendinimui,

54

gamtos mokslinių tyrimų ir stebėjimų, mokomaisiais ir pažintiniais tikslais. Vietos gyventojai

gamtos gėrybes renka ne Rezervato teritorijoje, o aplink esančiuose kituose miškuose ir pelkėse.

Už buferinės apsaugos zonos ribų, Tauragės rajono savivaldybėje, į rytus įsikūręs keleto

sodybų Paįkojų kaimas, išsidėstęs palei Įkojo upelį. Į Šiaurės vakarus nuo Rezervato įsikūręs

Sakalinės kaimas su kiek daugiau nei 100 gyventojų.

Į pietus nuo Rezervato buferinės apsaugos zonos ribos nepilnai vieną kilometrą nutolęs

Jurbarko rajono savivaldybės Viešvilės seniūnijos centras – Viešvilė, kuriame 2011 metų surašymo

duomenimis gyveno 843 gyventojai.

5 Žemėnaudos struktūra

Didžiąją Rezervato teritorijos dalį sudaro miškai ir pelkės, padengiantys net 98,5 % ploto

(11 lentelė).

11 lentelė. Žemėnaudos struktūra Rezervate.

Naudmenos Plotas, ha %

Miškai 2190 68

Vandens telkiniai 31 1

Pelkės 980 30,5

Pievos 10 0,3

Žemės ūkio naudmenos - -

Gyvenvietės (užstatyta teritorija) 0,3 0,01

Kita 5 0,2

Iš viso: 3216 100 %

Rezervato buferinės apsaugos zonoje taip pat vyrauja miškai, tačiau čia tarp miškų jau

įsiterpia pievų bei užstatytų teritorijų arealai (30 pav.).

Visi miškai Rezervate yra priskirti I grupės rezervatiniams miškams, buferinės apsaugos

zonoje – III grupės apsauginiams miškams. Miškai Rezervate priklauso Viešvilės rezervato

girininkijai.

55

30 pav. Žemėnauda Rezervate.

56

31 pav. Miškų grupės Rezervate ir buferinėje apsaugos zonoje

Rezervate žemė yra išskirtinė Lietuvos Respublikos nuosavybė, todėl jo teritorijoje nėra

suformuotų privačių sklypų. Sklypas taip pat nėra suformuotas ir Rezervato teritorijai. Kitokia

situacija Rezervato buferinės apsaugos zonoje, į kurią patenka 206 sklypai arba jų dalys, iš kurių 96

yra žemės ūkio paskirties, 78 – miškų ūkio paskirties, 2 – konservacinės paskirties ir 30 – kitos

(32 pav.).

57

32 pav. Žemės paskirtis Rezervato buferinėje apsaugos zonoje.

58

6 Pažinimo ir lankymo galimybės

Nėra abejonių, kad buvimas gamtoje yra svarbus žmonių gyvenimo kokybei užtikrinti. Gamta

yra fizinės ir dvasinės sveikatos šaltinis. Tačiau būdami gamtoje, pažindami mes taip pat stipriname

ryšį su ja, ugdome atsakomybę už savo veiklą, kuri gali gamtą pažeisti.

Lankytis rezervate ir pažintiniame take leidžiama tik turint Viešvilės valstybinio gamtinio

rezervato direkcijos išduotą leidimą arba lydint Direkcijos valstybės tarnautojams ar darbuotojams

bei tik priemonių, numatytų tvarkymo plane, įgyvendinimui, gamtos mokslinių tyrimų ir stebėjimų,

mokomaisiais ir pažintiniais tikslais.

Mokomasis-pažintinis takas, kurio ilgis yra 1,8 km, prasideda Eičių kaime (33 pav.).

Mokomajame take įrengti penki informaciniai stendai, dvi atokvėpio aikštelės aukštapelkėje.

33 pav. Mokomasis-pažintinis takas.

59

Viešvilės gamtinio pažintinio pėsčiųjų tako, prasidedančio Viešvilės miestelyje, maršrutas

driekiasi ties pietine rezervato riba (34 pav.).

34 pav. Viešvilės gamtinis pažintinis pėsčiųjų takas.

Prie Būgnelio ežero Rezervato tvarkymo plano sprendiniais numatytas pažintinis takas

neįrengtas.

Iš viešai teikiamų Rezervato veiklos ataskaitų matoma, kad visuomenės susidomėjimas

Rezervatu ir jo aplinka išlieka didelis, kasmet direkcija organizuoja per 20 ekskursijų, žygių ir

edukacinių programų lankytojams.

12 lentelė. Rezervato lankymo statistika.

2013 m. 2014 m. 2015 m.

Pravestų ekspozicijų

pristatymų, ekskursijų, žygių,

edukacinių programų skaičius

35 veiklos / 761

lankytojai

veiklų sk. /

lankytojų

(dalyvių) sk. 23 / 503

veiklų sk. /

lankytojų

(dalyvių) sk.

26 / 420

60

7 Tvarkymo plano įgyvendinimas

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2006 m. gegužės 18 d. įsakymu Nr. D1-243 buvo

patvirtintoas Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo planas, kuriame buvo numatytos

konkrečios apsaugos bei tvarkymo kryptys ir priemonės. Praėjus daugiau kaip dešimtmečiui nuo

Tvarkymo plano patvirtinimo ir pradėjus rengti Rezervato planavimo schemą, buvo įvertintos

numatytosios tvarkymo kryptys ir priemonės bei jų įgyvendinimas. Informaciją apie įgyvendinimą

pateikė vyr. specialistas Vytautas Uselis.

13 lentelė. Galiojančio tvarkymo plano sprendinių įgyvendinimas.

Numatytos tvarkymo kryptys ir priemonės

patvirtintame Tvarkymo plane

Įgyvendinimas

REZERVATO TERITORIJOJE

1. Atkurti natūralų hidrologinį režimą bei hidrografinį tinklą

1.1. Pažymėtose vietose panaikinti

melioracinius griovius ir renatūralizuoti

sureguliuotas vandens tėkmes

Priemonė atlikta, tačiau efektyvumas

nepakankamas. Hidrologinio režimo

atkūrimo projektas buvo šiek tiek

modifikuotas. Ne visus TP pažymėtus

griovius numatyta panaikinti, tačiau buvo

numatyti atkūrimo darbai papildomose

aktualiose vietose. Dalis pagal projektą

įrengtų užtvarų nėra pakankamai tvirtos ir

sandarios.

1.2. Atkurti natūralų Gličio ežero vandens lygį

bei hidrologinį režimą

Priemonė atlikta, tačiau efektyvumas

nepakankamas dėl gamtinių sąlygų ir

techninio projekto nepakankamo tikslumo.

Nebuvo įvertinti pelkės paviršiaus pokyčiai

dėl mineralizacijos, pritrūko niveliavimo

tikslumo.

1.3. Atkurti natūralią Ištakos upelio aukštupio

(Glitupio) vagą

Priemonė atlikta, efektyvumas nepilnas.

Dėl netinkamai pasirinktos vietos

užtvankai, dalis upelio vandens tebeteka

senuoju grioviu.

1.4. Panaikinti Beržynių plynę sausinantį

melioracinį griovį

Priemonė atlikta uždarius pralaidos vamzdį.

Efektyvumas pakankamas. Apsaugos

zonoje esanti griovio atkarpa nebuvo

tvarkoma.

1.5. Meižio upelio aukštupį, Ežerėlio upelio

žemupį bei Ištakos upelį palikti savaiminei

renatūralizacijai

Priemonė pasyvi, veiksmų nebuvo.

Apsaugos zonoje griovių atnaujinimas

nevyko.

2. Atkurti žuvų migracijos kelius bei šlakio ir upinės nėgės populiacijas

2.1. Rekonstruoti Viešvilės tvenkinių užtvankas,

įrengiant žuvitakius

Priemonė atlikta. Efektyvumas

pakankamas, stebima šlakių migracija.

3. Reintrodukuoti kurtinius ir potencialiose kurtinių buveinėse bei kurtinių veisimosi

vietose

3.1. Įrengti kurtinių veislyną Priemonė atlikta. Veislynas veikia.

Reikalinga jį išplėsti.

61

3.2. Įrengti kurtinių išleidimo vietas (voljerus) Priemonė neatlikta kaip netikslinga. Pagal

specialistų rekomendacijas paukščius

galima paleisti tiesiog iš veislyno, nes jis

yra miško masyvo viduryje ir paukščiai

iškart patenka į tinkamą aplinką. Tuo būdu

taupomos ir lėšos.

3.3. Saugoti potencialias kurtinių buveines bei

veisimosi teritorijas (tuokvietes)

Priemonė pasyvi (iš dalies persidengia su

3.5), specialių veiksmų nebuvo, grėsmė

potencialioms buveinėms nekilo.

3.4. Siekiama, kad brandūs ir pribręstantys pušų

medynai sudarytų ne mažiau kaip 25 % visų

medynų ploto

Apsaugos zonoje kurtinių buveinėse plyni

kirtimai nevykdomi, medyno amžius

nuolatos didėja.

3.5. Skatinama kirsti pomiškį, formuojant

uoginių puskrūmių ardą

Priemonė atlikta, pomiškis iškirstas

nurodytose vietose, vykdomi palaikomieji

darbai.

3.6. Panaikinami pravažiavimo keliai

potencialiose kurtinių tuokvietėse

Kol nenustatyta veisimosi ir tuokviečių

požymių, specialių priemonių nesiimta.

Rezervato teritorijoje pašalinio transporto

nėra, o apsaugos zonoje, patikslinus

poreikį, galima ant kelių įrengti rakinamus

užtvarus.

3.7. Reintrodukavus kurtinius, įrengiamos

gastrolitų lesyklos arba mineralizuojamos

kvartalinės ir priešgaisrinės juostos

Priemonė atlikta ir reguliariai atnaujinama.

3.8. Reguliuojamas plėšrūnų (lapių, mangutų,

kiaunių ir kt.) ir šernų skaičius

Priemonė atliekama reguliariai. Kasmet

sugaunama po keletą kiaunių,

sumedžiojama po keletą usūrinių šunų ir

šernų.

3.9. Draudžiamos medžioklės su varovais nuo

sausio 1 d. iki kito medžioklės sezono

pradžios

Apsaugos zonoje potencialiose kurtinių

buveinėse medžioklės su varovais nevyksta.

4. Nepageidaujami introducentai –

mangutas, varpotoji medlieva ir

raudonasis ąžuolas – naikinami visame

Rezervate

Priemonė vykdoma. Kasmet sumedžiojama

po keletą mangutų, medlievos ir raudonieji

ąžuolai iškirsti ir nuolat nukertamos atžalos.

5. Išsaugoti ar atkurti nykstančias buveines bei saugomų rūšių augavietes

5.1. Saugant atviras žemapelkes ir tarpinio tipo

pelkes, tvarkymo plano brėžinyje

nurodytose vietose pašalinti sumedėjusią

augaliją

Priemonė atlikta. Reguliariai nukertamos

krūmų atžalos.

5.2. Saugant vertingas pievas, tvarkymo plano

brėžinyje nurodytose vietose pašalinti

krūmus, ganyti ir šienauti

Priemonė atlikta. Po krūmų iškirtimo

pievos reguliariai nušienaujamos.

5.3. Saugant sausas miškapieves ir laukymes,

tvarkymo plano brėžinyje nurodytose

vietose pašalinti krūmus ir pavėsį

sudarančius medžius

Priemonė atlikta. Pavėsį sudarantys medžiai

pašalinti.

62

5.4. Saugant termofilines buveines, tvarkymo

plano brėžinyje nurodytose vietose pašalinti

krūmus ir pavėsį sudarančius medžius,

atidengiant senus medynus iš pietų pusės

Priemonė atlikta dalinai. Pilnai atidengta

viena termofilinė buveinė. Dar dviejose

atidengta dalinai. Vienoje atidengimo

atsisakyta, nes medynas nėra pakankamai

senas, o greta jo jau susiformavusi įprasta

pavėsingo miško buveinė.

5.4. Saugant vėjalandės šilagėlės augavietes,

tvarkymo plano brėžinyje nurodytose

vietose periodiškai retinti pomiškį

Priemonė neatlikta nes netinkamai

suplanuota. Šilagėlės augavietėse pomiškio

nėra ir nėra ką šalinti.

5.5. Atkuriant ir saugant laukymes

menkaverčiuose pušų jaunuolynuose,

tvarkymo plano brėžinyje nurodytose

vietose pašalinti sumedėjusią augaliją

Priemonė atlikta. Jaunuolynai iškirsti,

reguliariai šalinami naujai sudygę medeliai.

6. Siekiant sumažinti taršą iš aplinkinių teritorijų

6.1. Rekonstruoti Eičių gyvenvietės vandens

valymo įrenginius

Parengtas ir patvirtintas Tauragės rajono

vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo

infrastruktūros plėtros specialusis planas

(T00028342). Rekonstrukcija vykdoma

2017–2018 m.

6.2. Rekonstruoti Eičių gyvenvietės katilinę Parengtas ir patvirtintas Tauragės rajono

savivaldybės šilumos ūkio specialusis

planas (T00078145). 2015 m. pastatyta

nauja konteinerinė biokuro katilinė.

7. Vystyti mokomąjį lankymą ir ekologinį švietimą

7.1. Brėžinyje nurodytose vietose įrengti

mokomuosius takus

Įrengtas mokomasis pažintinis takas į

Artosios pelkę prie direkcijos. Taip pat

įrengtas pažintinis Viešvilės gamtos takas

praeinantis pro pietinį rezervato galą. Prie

Būgnelio ežero takas neįrengtas.

7.2. Prie Rezervato direkcijos pastato įrengti

lankytojų centrą, gamtinę ekspoziciją bei

lauko klasę

Atlikta dalinai. Lankytojų centro pastatas

pastatytas. Ekspozicijos dar nėra, bet

planuojama įrengti. Atskiros lauko klasės

įrengimo atsisakyta

8. Vystyti Rezervato infrastruktūrą

8.1. Rekonstruoti tiltelius per Ištakos upelį tarp

Gličio ir Artosios pelkių bei per Viešvilės

upelį Smaladaržio–Kaskalnio kelyje

Atlikta. Ištakos tiltelis rekonstruotas, per

Viešvilę įrengta plati pralaida.

8.2. Įrengti apvažiavimą tvarkymo plano

brėžinyje nurodytoje vietoje

šiaurvakariniame Rezervato pakraštyje

(Sakalinės g-jos 41 kv.), siekiant atsisakyti

Rezervatą kertančio kelio

Neatlikta. Apvažiavimo kelio atsisakyta,

nes miškininkams jo poreikio nebuvo, o per

rezervatą einantis keliukas naudojamas retai

ir tik rezervato apsaugos ir stebėjimų

tikslais.

8.3. Rekonstruoti tvarkymo plano brėžinyje

pažymėtus Rezervato apsaugai svarbius

kelius

Neatlikta. Iš pažymėtų 37 km kelių

rekonstruota tik 2,6 km. Rekonstrukcijos

atsisakyta dėl reikalingų didelių sąnaudų ir

per didelės intervencijos į aplinką. Miško

keliai rezervate ir apsaugos zonoje yra

reguliariai remontuojami minimaliomis

techninėmis priemonėmis.

8.4. Pažymėti Rezervato ribas vietovėje Priemonė atlikta. Rezervato ribos

nužymėtos aiškiais ženklais visu perimetru.

63

8.5. Įrengti stacionarius ir pakeliamus užtvarus

su informaciniais stendais tvarkymo plano

brėžinyje pažymėtose vietose

Priemonė atlikta. Įrengti 4 pakeliami ir 30

stacionarių užtvarų bei 4 informaciniai

stendai

9. vystyti kompleksinį (hidrologinį, kraštovaizdžio, rūšių ir buveinių būklės) Rezervato

monitoringą

9.1. Tvarkymo plano brėžinyje nurodytose

vietose numatoma įrengti automatinę

meteorologinę stotį bei hidrometrinę

nuopilą

Neatlikta. Neskirta lėšų. Taip pat Stoties

atsisakyta nes Hidrometeorologinė tarnyba

atsisakė vykdyti kvalifikuotą priežiūrą dėl

stoties buvimo netoliese Tauragėje. Dėl

kvalifikuotos priežiūros ir duomenų

tvarkymo galimybių stokos atsisakyta ir

hidrometrinės nuopilos.

9.2. Rekomenduojama įrengti Rezervatą

kertančią kompleksinę monitoringo

transektą

Įrengta supaprastinta Artosios pelkės

hidrologinio monitoringo transekta – 6

šulinėliai pelkės akrotelmo vandens lygiui

stebėti bei 2 gruntiniam vandeniui. Taip pat

įrengtas gruntinio vandens stebėjimo

šulinėlis netoli Buveinių ežero bei ežero

vandens lygio matuoklė.

BUFERINĖJE APSAUGOS ZONOJE

10. Atkuriant mišką

10.1. Formuoti artimos natūraliai rūšinės sudėties

medynus, maksimaliai taikant savaiminį

atžėlimą; pušies savaiminio atžėlimo

skatinimui taikyti kirtaviečių atliekų

deginimą

Apsaugos zonoje plynų kirtimų buvo

nedaug. Šlapiose augavietėse kirtavietės

paliktos savaiminiam atžėlimui, o

sausesniuose pušynuose tradiciškai taikytas

skatinimas mineralizuojant paklotę.

Deginimo taikymui reikalingi teisės aktų ir

normatyvų pakeitimai.

10.2. Netaikyti ištisinio dirvos mechaninio

paruošimo

Mechaninis paruošimas taikytas dalinai.

Reikalingi miško atkūrimo normatyvų

pakeitimai.

10.3. Naikinti savaime plintančius svetimžemius

medžius ir krūmus – varpotąją medlievą,

raudonąjį ąžuolą ir kt.

Neatlikta. Raudonasis ąžuolas neįtrauktas į

invazinių rūšių sąrašą. Medlievų naikinimas

įtrauktas tik naujausiuose urėdijų vidinės

miškotvarkos projektuose. Trūksta

skatinimo šios priemonės vykdymui.

10.4. Buferinės apsaugos zonos agrarinėse

teritorijose skatinamas ekologiškas

ekstensyvus žemės ūkis, ypač pievininkystė

ir ganyklinė gyvulininkystė

Specialių priemonių nesiimta. Į apsaugos

zoną patenkančiuose Eičių ir Sakalinės

kaimuose žemės ūkio veikla praktiškai

nevyksta. Yra tik keletas gyvulių,

nušienaujama tik nedidelė dalis pievų.

Reikalinga didinti KPP priemonių

prieinamumą ir patrauklumą.

10.5. skatinamas natūralaus hidrografinio tinklo

ir hidrologinio režimo atkūrimas

Specialių priemonių nesiimta. Kadangi

Meižio aukštupyje žemės ūkio veiklos nėra,

grioviai neprižiūrimi, tai lėta

renatūralizacija vyksta savaime.

64

8 Kraštotvarkinių konfliktų analizė

14 lentelė. Kraštotvarkiniai konfliktai.

KONFLIKTAS KONFLIKTO POBŪDIS

APLINKOSAUGINIAI KONFLIKTAI

Natūralūs gamtiniai

procesai ir gyvosios

gamtos vertybių apsauga

Pakankamai dideli tarpinio tipo pelkių (laibųjų viksvynų) plotai

užtikrina gausias liekninio beržo, lieknojo švylio, pelkinės laksvos

populiacijas. Čia dar aptinkama arktinių reliktų – beržų keružių,

pelkinių vikšrių

Šaltinių poveikį patiriančios tarpinės pelkės (apvalieji viksvynai) dėl

klimato kaitos ar kitų priežasčių yra linkusios užželti krūmais, todėl

norint išsaugoti jose augančias rūšis (pelkinę uolaskėlę, dvilapį

purvuolį) reikia reguliariai šalinti sumedėjusią augaliją. Dėl šių rūšių

ir dėl pelkinio vikšrio bei beržo keružio VR pelkynas turi išskirtinę

reikšmę visame Vakarų Lietuvos regione.

Žemės ūkio veikla ir

biotos apsauga

Gyvulių ganymosi trūkumas ir šios priemonės panaudojimo

gamtotvarkoje problemiškumas apsunkina briedgaurynų bendrijų ir

miškinės glindės populiacijos atkūrimą

Netinkamas

gamtosauginių priemonių

parinkimas ir augalijos

apsauga

Saugomų teritorijų pievų biotopuose įteisinant griežtą rezervatinį

režimą, išsaugoma natūrali gamta, bet tuo pačiu paspartėja

sukcesiniai procesai, todėl degraduoja atvirų pievų bendrijos, nyksta

pievų retų rūšių populiacijos

Dėl priešgaisrinės apsaugos taisyklių reikalavimų, neleidžiančių

gamtotvarkos tikslais vykdyti reguliuojamo deginimo, beveik

neįmanoma užtikrinti, kad būtų išsaugota EB svarbos rūšis –

vėjalandė šilagėlė. Miško gaisrai ir su jais susijusi smėlynų erozija

yra veiksniai, kurie gali sukurti natūralias sąlygas vėjalandei

šilagėlei, smiltyniniam gvazdikui, tamsialapiui skiautalūpiui ir

kitoms potencialiai galinčioms įsikurti augalų rūšims. Norint šias

rūšis išsaugoti ne vien pakelėse, o joms būdingose buveinėse, reikia

imtis palyginti drastiškų gamtotvarkos priemonių, suardančių įprastą

išpuoselėtų pušynų struktūrą.

Lankymo konfliktai Gamtiniuose rezervatuose ūkinė veikla ir lankymasis yra

draudžiami, tačiau galimos trumpalaikės pažintinės kelionės tam

pritaikytais maršrutais lydint rezervatų darbuotojams. Nepaisant

esamų lankymo apribojimų, pasitaiko savavališkų Rezervato

lankymo ir faunos trikdymo ir jos mitybinių išteklių mažinimo

(uogaujant, grybaujant) atvejų.

RIBŲ KONFLIKTAI

Rezervato išplėtimas Pagal galiojantį tvarkymo planą yra siūloma išplėsti esamą rezervatą

prie jo prijungiant apie 582 ha teritorijos dabartinės apsaugos zonos

ribose.

Buferinės apsaugos zonos

ribos

Buferinės apsaugos zonos ribų neatitikimas saugomų teritorijų ir jų

zonų ribų planų rengimo taisyklėms

65

9 Veiklą Rezervate reglamentuojantys teisės aktai

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo planas

Čepkelių, Kamanų, Viešvilės valstybinių rezervatų nuostatai;

Gamtinių rezervatų ir valstybinių parkų apsaugos zonų bendrosios nuostatos;

Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato direkcijos nuostatai;

Lietuvos Respublikos įstatymai:

Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymas;

Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymas;

Lietuvos Respublikos žemės įstatymas;

Lietuvos Respublikos miškų įstatymas;

Lietuvos Respublikos vandens įstatymas;

Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymas;

Lietuvos Respublikos statybos įstatymas;

Lietuvos Respublikos nekilnojamo kultūros paveldo apsaugos įstatymas.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimai:

Dėl Čepkelių, Kamanų, Viešvilės valstybinių rezervatų nuostatų patvirtinimo

Dėl Gamtinių rezervatų ir valstybinių parkų apsaugos zonų bendrųjų nuostatų patvirtinimo

Dėl specialiųjų žemės ir miško naudojimo sąlygų patvirtinimo;

Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų įstatymą;

Dėl Lietuvos Respublikos saugomų teritorijų valstybės kadastro steigimo ir jo nuostatų

patvirtinimo;

Dėl gamtos paminklų paskelbimo.

Aplinkos ministro įsakymai:

Dėl Viešvilės valstybinio gamtinio rezervato tvarkymo plano patvirtinimo;

Dėl planavimo sąlygų teritorijų planavimo dokumentams rengti parengimo ir šių dokumentų

derinimo ministerijoje bei jai pavaldžiose ir reguliavimo sričiai priskirtose įstaigose tvarkos aprašo

patvirtinimo.

66

Literatūra

Grigaitė O., Jukonienė I., 1997: Lapuotosios samanos (Bryopsida). – Kn.: Lietuvos

valstybinių rezervatų flora ir fauna: 34–38. – Vilnius.

Grinevičienė M., Kalinauskaitė N., 1997: Kerpsamanės (Hepaticopsida). – Kn.: Lietuvos

valstybinių rezervatų flora ir fauna: 39–41. – Vilnius.

Gudžinskas Z., Ryla M., 2006: Lietuvos gegužraibiniai (Orchidaceae). – Vilnius.

Lapelė M., 1997: Aukštesnieji augalai (Pteridophyta, Pinophyta, Magnoliophyta). – Kn.:

Lietuvos valstybinių rezervatų flora ir fauna: 9–33. – Vilnius.

Lekavičius A., Butkus V., 1976: Spanguolė – Oxycoccus Hill – Kn.: Natkevičaitė-

Ivanauskienė M. (red.), Lietuvos TSR flora, 5: 123–128. – Vilnius.

Natkevičaitė-Ivanauskienė M., 1983: Botaninė geografija ir fitocenologijos pagrindai. –

Vilnius.

Rašomavičius V. (ats. red.), 2007: Lietuvos raudonoji knyga. – Vilnius.

Rašomavičius V. (ats. red.), 2012: EB svarbos natūralių buveinių inventorizavimo vadovas.

– Vilnius.

Pakalnis R. (sudarytojas), 2017: Gamtos vertybių būklė saugomose teritorijose. – Vilnius

http://www.viesvile.lt/;

http://www.geoportal.lt/geoportal/;

http://www.vstt.lt/VI/index.php;

https://www.lgt.lt/index.php?lang=lt;

http://gamta.lt/cms/index.

67

II. GRAFINĖ DALIS