39

STASYS TUMĖNAS

Kunigas jėzuitas Vincentas PupinisĮVADAS

Įvairūs literatūros šaltiniai pateikia nemažai informacijos apie Linkuvos parapijai daug nusipelniusius asmenis: vysku-pą K. Paltaroką, vieną iš Linkuvos gimnazijos steigėjų kunigą L. Šiaučiūną, ilgiausiai Linkuvoje pastoracinį darbą dirbusį kanauninką J. Danį1, L. Pratkelį. Pastaruoju metu Panevėžio vyskupijoje, Troškūnų parapijoje, darbuojasi iš Linkuvos kilęs kunigas S. Filipavičius.

Kunigas jėzuitas švietėjas Vincentas Pupinis (1920–1993) – viena iš tų Žiemgalos krašto asmenybių, kuri dėl savo religinių pažiūrų ir tiesioginio darbo, susijusio su tarnyste Dievui, so-vietmečiu Lietuvoje buvo ignoruojama, neminima, ją stengtasi visiškai išbraukti iš žmonių atminties. Tik po 1990-ųjų, atsivėrus „geležinei uždangai“, pradėjus kalbėti apie istorinę ir kultūrinę tautos atmintį, Lietuva plačiau išgirdo apie šią iškilią Šiaurės Lietuvos asmenybę, kuri kelis dešimtmečius (iki 1980 m.) dir-bo pastoracinį darbą Austrijoje, Belgijoje, Brazilijoje, o nuo 1980 m. – Vatikano radijuje.

Apie kunigo V. Pupinio asmenybę, jo veiklą daugiausia yra rašęs vertėjas kun. K. J. Ambrasas: Kanados „Tėviškė žibu-riuose“2, „Laiškuose lietuviams“.3 Lietuvos spaudoje, laiškuose po 1988 m. K. J. Ambrasas ne kartą kunigą V. Pupinį įvardijo kaip „seniausią Romos lietuvį“4, kuris kartu su kitu jėzuitų klie-riku T. Mikalausku į Romą atvyko 1945 m. rugpjūčio mėnesį.

Gyvendamas toli nuo savo gimtojo Gataučių kaimo (dab. Pakruojo r.), jis niekada mintyse nebuvo atitrūkęs nuo savo gim-tosios Žiemgalos, prisimindavo brolius, seseris, beveik kiekvie-ną vasarą, ypač liepos mėnesį rašytuose laiškuose, minėdavo Škapliernos atlaidus Linkuvoje. Jonas Nekrašius rašo, kad jis domėjosi „Žiemgalos“ draugijos veikla. 1992 m. sausio 16 d. iš Romos laiške J. Nekrašiui rašoma: Tikrai, tai Jūsų draugijos nuopelnas, kad buvo į viešumą iškeltas žiemgalių vardas. Mes buvome įpratę, kad mūsų kraštas yra tik Lietuvos užkampis, o Jūs įrodote, kad jis yra svarbi Lietuvos dalis...5

Įkvėptas Vilniuje gyvenančių linkuvių kraštiečių klubo „Lin-kava“, kun. V. Pupinis 1990 m. surado ir atsiuntė Linkuvos kar-melitų vienuolijos 1676 m. rašto Žemaičių vyskupui dokumentų nuorašus, gautus iš Vatikano bibliotekos rankraštyno6.

1993 m. Lietuvoje pasirodė informatyvūs labai nuoširdžiai paties kunigo V. Pupinio parašyti „Mano prisiminimai“, susilaukę didelio skaitytojų (ypač kraštiečių ir kunigų) dėmesio7. Trum-pai kunigas V. Pupinis yra pristatomas biografiniame žinyne „Pakruojo krašto žmonės“8, o 2012 m. Vilniuje išleistoje knygo-je „Linkuva ir linkuviai: XX amžiaus pirmoji pusė“ (sudarytoja Teodora Katilienė)9 spausdinami jau minėti V. Pupinio „Mano prisiminimai“ ir jo prisiminimai iš vaikystės apie Gataučių pra-džios mokyklą, rašyti Romoje 1992 m.10

BIOGRAFIJOS FAKTAI

Apie savo biografijos pradžią, šeimą V. Pupinis rašo pri-siminimuose: Gimiau 1920 m. liepos 18 d. Gataučių kaime, Linkuvos parapijoje. Mano tėvai Juozapas Pupinis ir Emilija

Spudaitė buvo pasiturintys ūkininkai: turėjo 60 ha žemės, gražų būrį gyvulių, vištų, ančių, žąsų... Mes buvome 9 vaikai (aš – antrasis). Tėvai buvo geri katalikai11.

Minėtini mažojo Vinco krikšto tėvai – Povilas Spudas (1896–1948) ir Teklytė Spudaitė (1902–1925). Krikšto mama Teklytė draugavo su rašytoju Juozu Paukšteliu, kilusiu nuo Lin-kuvos, kuris jai atminti parašė apsakymą, ir su poete S. Nėrimi, kuri dedikavo Teklytei eilėraštį „A. A. T. Spudaitės skaisčiai vėlei“. Deja, Vinco krikšto mama labai jauna mirė.

Vinco krikšto tėvas P. Spudas buvo labai kūrybinga asme-nybė, klojimo spektaklių artistas, 1917 m. – vienas iš „Vyturio“ draugijos Linkuvoje steigėjų, rūpinosi krašto švietimu, jaunimo auklėjimu, 1918 m. prisidėjo prie Linkuvos progimnazijos steigi-mo, buvo jos mokytojas, 1919 m. priklausė Joniškėlio apskrities partizanų būriui, dalyvavo kovose su bermontininkais ir bolše-vikais. 1920 m. Ūkininkų sąjunga jį išrinko į Steigiamąjį Seimą. P. Spudas buvo ištremtas į Sibirą, 1948 m. mirė Omsko srityje.

Vinco tėvas Juozapas Pupinis (1881–1972) irgi buvo žino-mas tarpukariu krašto ūkininkas, žemės ūkio kooperatyvų akty-vistas. 1948 m. gegužės 22 d. jis buvo ištremtas į Krasnojarsko kraštą, o 1956 m., jau gerokai „atšilus“ politiniam Sovietų Sąjun-gos klimatui, iš tremties pabėgo (retas atvejis) ir grįžo į Lietuvą.

Visą gyvenimą kun. V. Pupinis su pagarba prisimindavo savo tėvelius Juozapą ir Emiliją Pupinius: Tėvai buvo geri ka-talikai, labai draugiški vienas kitam: neatsimenu, kad kada nors būtų susipykę ir aštresnį žodį pasakę. Kiekvieną sekmadienį važiuodavo į bažnyčią (nuo mūsų – 8 km) ir vaikus veždavo – žinoma, ne visus, o paeiliui12.

Pirmuosius trejus metus Vincas mokėsi pradžios mokyklo-je, įsikūrusioje dideliame tėvų name, kuriame vienas kambarys buvo skirtas mokyklai, kitas – mokytojai gyventi. Visų 4 skyrių mokiniai (apie 25–30) sėdėdavo vienoje klasėje.

Nuo 1930 m., baigęs tris skyrius gimtųjų Gataučių moky-kloje, Vincas persikėlė mokytis į Linkuvos gimnaziją, o gyveno pas tetą Oną. Jau Linkuvos gimnazijoje išryškėjo Vinco pui-kios organizatoriaus savybės, perimtos iš tėvo ir krikšto tėvo, jo veiklos nuoseklumas, formavosi asmenybės atsakingumo, visuomeniškumo, bendruomeniškumo bruožai.

Linkuvoje sustiprėjo vaikinuko ryšys su bažnyčia, Dievu. Tetos Onos, pas kurią gyveno, pavyzdžiu jis į bažnyčią eidavo kasdien: Maždaug tuo laiku, kai man buvo 16 metų, Viešpats leido išgirsti savo žodį. Kaip ir daugelis kitų, kas dvi savaites eidavau išpažinties ir kvietimų prie šv. Komunijos. Ir štai vieno kunigo žodis (gal rekolekcijų metu) pasiekė sąmonę: „Kodėl neini prie Komunijos kasdien?“13

Septintoje klasėje V. Pupinis su suolo draugu Povilu Si-monaičiu moksleivių žurnale rado skelbimą, kad Pagryžuvyje, jėzuitų naujokyne, šventoje savaitėje bus uždaros rekolekcijos berniukams moksleiviams; už išlaikymą – 5 litai14. Šis skelbi-mas buvo lemtingas. Pagryžuvio naujokyne tėvas T. P. Ma-silionis tik sustiprino jo pasiryžimą rinktis kunigystę, o gal ir vienuolinį gyvenimą.

40

Kai 1938 m. V. Pupinis baigė Linkuvos gimnaziją, pra-nešė tėvui, kad savo gyvenimą norėtų susieti su kunigyste ar vienuolio gyvenimu. Tėvas neprieštaravo, bet sūnui pasakė, kad kunigystė būtų geriau. Tais pačiais metais V. Pupinis, jaus-damas tėvo T. P. Masilionio „užnugarį“, mamos brolio kunigo G. Spudo (1891–1960), savo tėvų pritarimą, įstojo į Kauno jėzuitų noviciatą (Kauno katalikų vienuolių ordiną – „Jėzaus draugiją“. Apie tuos jaunystės laikus ir pasirinkimą, kuriuo nė minutei neabejojo, V. Pupinis rašo: Man patiko visa gyvenimo tvarka – aš niekada jos nekritikavau, žinojau, jog dienotvarkė galėtų būti ir geresnė, bet kol buvo tokia – ji man buvo Dievo valia15. V. Pupinį džiugino galimybė naujokyne dirbti apaštalinį darbą (dirbo tikybos mokytoju pradžios mokyklose). Pirmuosius įžadus V. Pupinis padarė 1940 m. rugsėjo 6 dieną.

Istorijos kataklizmai lėmė, kad 1941 m. pradžioje V. Pu-pinis perėjo Lietuvos sieną ir atsidūrė Vokietijoje. Iš Berlyno keliems mėnesiams buvo nusiųstas į Drezdeno noviciato na-mus, o jau tų pačių metų rugsėjį atsidūrė Pullache, kur kartu su atvykėliais iš Šveicarijos, Liuksemburgo, studijavo filosofiją Didžiojoje kolegijoje. Pullachas – 8 km nuo Miuncheno centro, tad V. Pupiniui teko išgyventi bombardavimus, matyti, kaip buvo sugriauta St. Michael jėzuitų bažnyčia, klebonija.

1943 m. vasarą V. Pupinis netikėtai buvo grįžęs į Lietuvą, kur tėviškėje padėjo nuimti derlių. Šis įvykis labai pradžiugino Vincento mamą, kuri prieš dvejus metus atsisveikindama sūnui buvo sakiusi: Aš tavęs daugiau nebematysiu. Tiesa, kito susi-tikimo su sūnumi mama laukė beveik 30 metų – iki 1972-ųjų.

NAUJAS POSŪKIS – APAŠTALAVIMAS RUSAMS

Sunku atsakyti į klausimą, kodėl V. Pupinis nuo pat kuni-gystės pradžios rengėsi apaštalavimui Rusijoje, susiejo savo gyvenimą su rusų išpažįstamu tikėjimu. Taip lėmė istorinės aplinkybės, aplinka, į kurią pateko V. Pupinis. Po jo mirties daugelis pabrėždavo, kad kun. V. Pupinis išsiskyrė savo pui-kiu pasiruošimu darbuotis Rusijoje, gal dėl to jam tiek daug dėmesio skirdavo sovietinis saugumas.

Jau Pullache jis rengė pamaldas ne tik Miunchene gyve-nusiems lietuviams, bet organizavo ir Rytų apeigų slaviškas pamaldas.

Dar karo metais V. Pupinis susipažino ir bendravo su ru-sais, atvežtais darbams į Vokietiją. 1945 m. Romoje jis studijavo rusų kalbą ir Rytų liturgiją. V. Pupinio pasirinkimą apaštalauti Rusijoje kun. K. J. Ambrasas argumentuoja faktu, kad V. Pu-pinis matė, kad jauni rusai, nors ir nepriešingi religijai, visiškai nepažįsta Kristaus mokslo, dėl to jis prisidėjo prie būrelio jaunų jėzuitų, besirengiančių darbui su rusais16. Tokiam apsispren-dimui įtakos turėjo ir pragmatinis kolegos fratro Mikalausko siūlymas: Karas baigėsi, gal bus galima grįžti į Lietuvą, tad reikės mokėti rusų kalbą ir pažinti rusų stačiatikių apeigas. Važiuokim į Romą, į Rusų Kolegiją (Russicum)17.

Taip V. Pupinio biografijoje atsirado Russicum, t. y. Po-piežiškoji rusų kolegija Romoje, kurią 1929 m. įkūrė popiežius Pijus XI, atsiliepęs į to meto rusų emigrantų, kurių Italijoje, Prancūzijoje buvo gausu po 1917 m. revoliucijos Rusijoje, prašymus. Ne tik rusų emigrantai, bet ir popiežius tikėjo, kad komunistinė valdžia Rusijoje kada nors baigsis ir reikės kunigų, kad krikščionybė Rusijoje atgimtų18.

Sovietiniais metais Rusų kolegija (Russicum) – Šv. Te-resės kolegija – rengė misionierius dirbti Sovietų Sąjungoje, o kolegijai vadovavo jėzuitai, pavaldūs Romos kurijos Rytų bažnyčių kongregacijai.

Kaip teigia 2010 m. spalio 1 d. Romos Popiežiškosios rusų kolegijos dabartinis rektorius lietuvis jėzuitas kun. Lion-ginas Virbalas, radęs čia savo kraštiečio V. Pupinio pėdsa-kų, ypač kolegija pasitarnavo ryšiams su Rusijos stačiatikiais užmegzti ir palaikyti po Vatikano II susirinkimo. Nors šioje kolegijoje Russicum pageidautina, kad čia įsikūrę žmonės mokėtų rusų arba kurią kitą slavų kalbą, svarbesnis yra ki-tas dalykas – suvokimas, kad kitų apeigų pažinimas padeda suvokti, kad svarbiau yra ne išoriniai dalykai – kalba, liturgi-niai rūbai, paveikslai, o bendras Evangelijos tikėjimas, kurį išpažinti galima skirtingomis kalbomis, ir priklausymas vienai Kristaus Bažnyčiai, vienijančiai įvairių tautų žmones19.

1947 m. liepos 1 d. Al Gesu kolegijos Rytų apeigų bažnyčioje vyskupo Aleksandro Evreinovo V. Pupinis buvo įšventintas kunigu: Primicijas mes (kartu su T. Mikalausku – aut. past.) abu laikėm artimiausią sekmadienį Russikumo bažnyčioje; pamokslą rusiškai ir lietuviškai pasakė vysk. Petras Bučys. Buvo daug lietuvių, tarp jų ir ministeris Sta-sys Lozoraitis, Mocevičių šeima, kun. Ladas Tulaba, lietuvių kunigai ir klierikai20.

Tercijatą V. Pupinis praėjo Belgijoje, ten organizuodavo pamaldas kalnakasių miesteliuose, rūpinosi į vargą patekusių rusų šelpimu.

Iš Belgijos 1949 m. V. Pupinis atvyko į Russicum ir įsi-traukė į darbą su rusais – važiuodavo į jų pabėgėlių stovyklas, ten laikydavo pamaldas, ėjo „Comitato Russo“ pašalpos vedėjo pareigas, bendradarbiavo su „Caritas“ organizacija, organizavo rusų vaikų atostogas Italijos kalnuose.

1953–1958 m. kun. V. Pupinis buvo paskirtas dirbti pasto-racinį darbą Austrijoje – iš pradžių Zalcburge, vėliau – Vienoje. Jis buvo vadinamas „pabėgėlių rusų kunigu“, lankė jų dias-poras Austrijoje, pabėgėlių stovyklas. Austriją, kurios pilietybė jam buvo suteikta, V. Pupinis pokalbių metu vadindavo „savuoju kraštu“. Per čia praleistus metus V. Pupinis susipažino beveik su visais toje šalyje gyvenančiais rusais, sudarė jų pavardžių, gyvenamųjų vietų kartoteką, kuri turi neįkainojamą išliekamąją vertę rusų išeivijos tyrinėtojams ir dar laukia tyrėjų dėmesio. Rusų pabėgėliai gerbė kun. V. Pupinį, nes jis ne tik dėstė jų vaikams tikybą, bet padėdavo išsiųsti siuntinius, padėdavo jiems emigruoti į kitas šalis, vertėjaudavo.

1958 m. keleriems metams kun. V. Pupinis buvo atšauktas į Romą, kur jam buvo patikėtos kolegijos ekonomo pareigos. Romoje jis oficialiai buvo paskirtas kolegijos Tėvu Spiritualu – Dvasios tėvu, ėmėsi kaupti Sovietų Sąjungoje ir užsienyje dir-busių vyskupų ir kunigų kartoteką.

Misionieriaus pareigos neleidžia rinktis – esi siunčiamas ten, kur tikslingiausia būti Bažnyčios vadovybės nuomone. Taip nuspręsta 1964 m. kun. V. Pupinį išsiųsti į Braziliją, kur gyveno daug pabėgėlių iš Rusijos, tėvai jėzuitai turėjo pa-rapiją, berniukų internatą rusams, o vienuolės uršulietės – mergaitėms. Brazilijoje kun. V. Pupinis praleido 15 metų. Su kunigu austru T. Steisser jis leido ir visus 15 metų redagavo mėnesinį žurnalą rusų kalba, iš viso išleido daugiau negu 200 numerių. Brazilija didelė šalis, todėl kunigas čia neturė-jo galimybės pažinti visų rusų, bet stengėsi kuo daugiau jų aplankyti, laikė pamaldas Šv. Anos institute, kurį laiką dėstė tikybą rusų berniukų Šv. Vladimiro internate.

Kun. V. Pupinis savo prisiminimuose rašo, kad neretai sekmadieniais tekdavę aukoti kelerias Mišias: portugališkai, paskui – liturgiją rytų apeigoms rusams ar ukrainiečiams, o vakare – lietuviškai21.

41

PIRMOSIOS KELIONĖS Į LIETUVĄ ATSPINDŽIAI V. PUPINIO LAIŠKUOSE

Laiškai, rašyti sovietmečiu į Lietuvą, atspindi charakterin-giausius V. Pupinio asmenybės bruožus. Būtina pabrėžti, kad jis nesistengė rašyti visiems Lietuvoje gyvenantiems broliams ir seserims – nenorėjo jiems pakenkti. Sunku pasakyti, kodėl, bet daugiausia jis rašydavo broliui Aleksandrui (Aleksui), gyve-nusiam Joniškyje, Kapsuko, o vėliau – Adomo Varno gatvėje. Kun. V. Pupinis neabejojo, kad rūpestingas, kruopštus, pats mėgęs rašyti brolis Aleksandras perpasakos jo laiškų turinį visai giminei, pasklidusiai po Lietuvą ir Latviją. Beje, saugumo vengta ne be reikalo. Saugumas rodydavo padidintą dėmesį Pupinių giminei Lietuvoje, apie tai ne kartą A. Pupinis užsimena savo rankraštinėje knygoje „Gyvenimo mokykloje“22, kurioje jis pasakoja savo gyvenimo istoriją.

Kun. V. Pupinis sovietmečiu ne kartą bandė aplankyti savo gimtąjį kraštą, bet dažniausiai sovietinei valdžiai ir saugumui pagrindinis stabdys buvo ne tai, kad V. Pupinis buvo kunigas, bet faktas, kad jis užsienyje kaip jėzuitas dirbo, tarnavo rusa-kalbiams tikintiesiems, kuravo Rytų šalių bažnyčios reikalus, o čia Maskva ir įžvelgė didžiausią pavojų.

Pagaliau XX a. 8 deš. pradžioje reikalai pajudėjo. Kun. V. Pupinio pastangos, atkaklumas davė vaisių. Tai atsispindi jo tuo metu rašytuose laiškuose broliui.

Laiškai, rašyti iš Brazilijos į Lietuvą, liudija, kad V. Pupinis buvo dalykiškas, konkretus, rūpestingas žmogus. Žinodamas, kad Lietuvos saugumiečiai tikrina kiekvieną jo laišką, kunigas laiškuose nepolitikavo, mažai kalbėjo apie religijos reikalus.

Gavęs žinią, kad gavo Sovietų Sąjungos vizą ir pagaliau galės aplankyti Lietuvą, pasiligojusius tėvus, brolius, seseris, 1972 m. rugpjūčio 10 d. broliui Aleksandrui (Aleksui) parašė optimistinį laišką:

Brangus broli, Atrodo, kad šį kartą tikrai pasiseks Jus aplankyti, tai yra,

atvažiuoti į Vilnių. Man pranešė telefonu iš Rio de Jeneiro, kad Sov. Sąjungos viza man jau duota, turėsiu ten nuvažiuoti šiomis dienomis.

Važiuoju turistu, taigi jau tiksliai numatyta, jog į Vilnių iš-važiuosiu rugsėjo 23 dieną, šeštadienį, traukiniu iš Varšuvos (tikslaus laiko nežinom, nes čia neturima traukinių tvarkaraščio). Vilniuj (ir kituose miestuose) jau užsakyti ir apmokėti kambariai. Vilniuj būsiu iki 28 rugsėjo, o 28–30 būsiu Rygoj. <...>

Labai džiaugiuosi, kad galėsiu pamatyti Mamą ir brolius, seseris, kurie galės atvažiuoti į Vilnių ar į Rygą. Rodos, iš Vilniaus galima ekskursija į Kauną vienai dienai. <...>

Jeigu galit, atsiųskit taip pat kokį nors adresą Rygoj, gal ten gyvena kas nors iš pažįstamų.

Būtų gera, jeigu kas nors Vilniuj mano vardu aplankytų bažnytinę vyriausybę, t. yra vyskupijos valdytoją, ir papra-šytų galimybės atlaikyti pamaldas rugsėjo 24 dieną (jeigu galima, Aušros Vartų bažnyčioj). Aš juk šiais metais miniu 25 metų kunigystės.

Linkėdamas viso geriausio! Su Dievu – Brolis Vincas

Taigi 1972 m. V. Pupinio kelionė į Lietuvą sutapo su 25 metų kunigyste – kunigu jis buvo įšventintas 1947 m. Romoje, Al Gesu bažnyčioje. Ketvirčio amžiaus kunigystės minėjimu jis buvo pasirinkęs Aušros Vartų bažnyčią Vilniuje. Ten jis ir aukojo Mišias, nes bažnyčios vadovybė seserį Teklytę buvo informavusi, kad jokio raštiško leidimo Mišioms aukoti nereikia. Kitu atveju vargu ar Mišias aukoti būtų leista.

Šiame laiške autorius tarsi siunčia žinutę savo giminėms, kad jis lankysis ir Rygoje, nuo jo gimtųjų Gataučių Pakruojo rajone iki Latvijos sienos – tik apie 20 km, taigi su artimaisiais jis tikėjosi pasimatyti ir ten.

Dar po dviejų savaičių, 1972 m. rugpjūčio 25 d., laiške broliui jis informuoja, kad jau visiškai pasirengęs kelionei į Eu-ropą, tikslinasi susitikimų detales:

Brangus broli, Iš Romos rugs. 15 d. važiuosiu į Vieną ir į Varšuvą, ir

rugs. 23 d. turiu atvažiuoti traukiniu iš Varšuvos į Vilnių. Vilniuj jau turiu užsakytą ir apmokėtą kambarį. Kaip jau prašiau, būtų gera turėti kokį nors adresą Vilniuj, kur galėčiau Jūsų ieškoti, jeigu nenusitiksim stoty. Ar Teklytė dar Vilniuj? – Jeigu galima,

Jurgio ir Emilijos Pupinių šeima. Gataučiai, Linkuvos vls. 1934. Iš Algirdo Markūno rinkinio (toliau – AM)

42

būtų gera turėti adresą ir Rygoj: 28 rugs. Iš Vilniaus važiuosiu į Rygą, ir 30 rugs. Į Leningradą. Juzytei, taip pat ir Tau juk arčiau į Rygą. Atvežk Sauliuką parodyti.<...>

Taigi iki pasimatymo! Brolis Vincas

1972 m. rugsėjo dienos Lietuvoje kun. V. Pupiniui paliko neišdildomą įspūdį – jis susitiko su beveik 30 metų nematytais broliais, seserimis, jų šeimomis, lankėsi bažnyčiose. Tiesa, sau-gumas nepadarė jam malonės aplankyti sunkiai Gataučiuose sergančio tėvo. Tai sūnus padarė slapčia, padedamas savo organizuotų brolių. Kun. V. Pupinis tėviškėje atsisveikino su tėvu, o po kelių dienų jau Rygoje sužinojo apie jo mirtį. Šį kartą saugumas jam padarė išimtį ir liepė iš Rygos grįžti į Vilnių, o iš ten su saugumiečių palyda atvyko į laidotuves, aukojo Mišias Linkuvos bažnyčioje.

Po pirmosios kelionės į tėviškę, padažnėjo kun. V. Pu-pinio laiškai, kuriuose jis džiaugėsi galimybe pasimatyti su artimaisiais.

1972 m. spalio 24 d. laiške iš Romos jis rašo:

Brangus broli, Jau vėl esu Romoj, kur tiek metų pragyvenau, o už dviejų

dienų eisiu į laivą ir plauksiu į Braziliją: lapkričio 10 dieną jau būsiu San Paulo mieste.

Dėkoju Tau ir visiems broliams bei seserims už tokį gražų sveikinimą ir už visą pagalbą. Nors ir palaidojom tėvelį, bet man kažin kaip ramu širdyje, kad galėjau būti jo laidotuvėse. Pirmas šv. Mišias už jo vėlę atlaikiau Rygoj, 7-tą dieną po mirties – Leningrade, o 30-tą dieną laikysiu laive.

Kaip Kaziuko sveikata? Meldžiuos už jį. <...>Linkiu Tau Viešpaties palaimos! Brolis Vincas

Netrukus jis jau iš Brazilijos džiaugiasi fotografijomis, išsako rūpestį ir nerimą dėl brolio Kazio, vienintelio sūnaus, pasilikusio gyventi gimtinėje Gataučiuose, sveikatos, aprašo savo veiklą Brazilijoje:

San Paulo, 1972.XII.12Brangus broli, Sveikinu Tave ir Tavo šeimą Kalėdų šventėse ir Naujų

1973 metų proga. Laimės ir Viešpaties palaimos!Dėkoju už Tavo laiškus ir fotografijas. Du Tavo laiškus su

fotografijomis gavau iš Romos (jie ten atėjo po mano išvažia-vimo) ir vieną laišką (iš XI.12) čia San Paulyje, visi su fotogra-fijomis. Ypatingai už fotografijas dėkoju: ir man prisiminimas, ir kitiems parodyti galiu. Kur tik nueinu, reikia pasakoti apie kelionę į Lietuvą.

Tikiuosi, kad Kazys sveiksta ir kad greit galės grįžti į namus. Aš jam parašysiu Gataučių adresu. <...>

Vasario mėnesį čia San Paule įvyks Pietų Amerikos lietuvių kongresas. Tiesa, aš nepriklausau organizatoriniam komitetui, bet prisidėti tai šen, tai ten reikia.

Geriausių sveikinimų Tau, Daliai ir Sauliukui! Brolis Vincas

Panašaus turinio laišką kun. V. Pupinis siunčia ir po metų. Jame užsimenama apie mišrių šeimų Brazilijoje situaciją, būti-nybę toli nuo tėvynės išsaugoti tautiškumą, tradicijas, religiją:

San Paulo, 1973.XII.25 d. Brangus broli! Sveiki sulaukę Šventų Kalėdų! Geriausių sveikinimų Tau,

žmonai ir vaikams! Daug laimės ir ramybės Naujuose Metuose!

Tu jau žinai, jog su laiškais aš vėlinuos. Prieš Kalėdas ne-buvo nei laiko, nei nusiteikimo. Kadangi mirė mūsų Tėvas Jo-nas Bružikas, prieš Kalėdas turėjau padėti lietuviams kunigams „kalėdoti“, tai yra lankyti lietuvių šeimas, perduoti joms Kalėdų plotkeles, pašventinti namus ir pasikalbėti. Yra daug tokių lietu-viškų ar pusiau lietuviškų šeimų, kurie neateina nei į lietuviškas pamaldas bei parengimus, nei jaučiasi lietuviais: gyvena Brazilijoj virš 40 metų, dažnai sudarę mišrias šeimas tautybės atžvilgiu, o vaikai ir anūkai lietuviškai nebekalba. Taigi mūsų kalėdiniai aplankymai turi ir tautinės reikšmės, ir religinės: jeigu jiems bus reikalingi kokie nors religiniai patarnavimai, žinos, kur kreiptis. Daug kam pasakojau apie savo kelionę į Lietuvą: gaila tik, kad Lietuvoj nedaug ką mačiau, o Vilnių tik retai kurie lietuviai pažįsta.

Šiandie, Kalėdų dieną, vidurnakčio Mišias atlaikiau mels-damasis už Mamą ir visus brolius bei seseris. <...>

Laimingų Naujų Metų! Brolis Vincas

Ypač jautrūs kun. V. Pupinio laiškai savo mamai į Gatau-čius. Juose spinduliuoja meilė gimtajam kraštui, sūnus mamai rašo, kad Gataučiuose pajuto, kas „yra tikroji tėviškė“, išgyvena dėl brolio Kazio ir kitų artimųjų mirties:

San Paulo, 1973.XII.25 d.Brangi Mama, Šventų Kalėdų dieną rašau Jums, sveikindamas Jus tos

šventės proga. Vidurnakčio Mišias šiandien atlaikiau už Jus, už visus brolius, seseris bei visus giminaičius. <...>

Dėkoju labai už Jūsų laišką iš Gataučių. Kai lankiausi ten, nors ir neturėjau laiko daugiau apsidairyti, bet pajutau, jog ten yra tikroji tėviškė, kur gimiau ir vaikystę praleidau. Neturėjau laiko nei su Jumis, nei su broliene Ole daugiau pasikalbėti, bet turiu daug fotografijų, kuriuos Alius metų bėgyje atsiuntė, ir galiu visus prisiminti.

Nuolat meldžiuos dėl tėvelio, už Kazio vėles, ir už tetą Aliutę, kuri senais laikais daug man padėjo. Mūsų kunigų aplin-kraščiuose buvo paskelbta, jog mirė mano tėvelis, ir daugelis už jį meldėsi. Kaip tik dabar gavau atviruką nuo vieno pažįsta-mo kunigo, vokiečio, gyvenančio Jeruzalėj; jis rašo, jog, pagal vietinius papročius, uždegė žvakę Kristaus Grabo bažnyčioj ir ant Golgotos už mano tėvelio vėlę.

Jūsų atsiųstos fotografijos man nuolat primins Kazio kapą; jos gražiai padarytos, aiškios, gerai parodo tą reikšmingą pa-minklą ant kapo. Aš jau daug kam jas rodžiau. Kadangi da-bartiniais laikais nedaug kas iš Brazilijos lietuvių gali aplankyti Lietuvą, man teko daug pasakoti apie gyvenimą ten. <...>

Siunčiu daug geriausių linkėjimų visiems broliams ir sese-rims, ypač gi brolienei Olei, Reginai ir kitiems Kazio vaikams.

Tegul Dievas laimina Jus! Jūsų sūnus Vincas

Kun. V. Pupinio laiškų datos rodo, kad jis, būdamas labai užimtas žmogus, laiškus susitelkdavo rašyti prieš svarbiausias metų šventes – Velykas, Kalėdas ir, aišku, liepos mėnesį, kai prisimindavo Linkuvos metų atlaidus – Škaplierną.

San Paulo, 1974.IV.2 d. Brangus broli, Sveikinu Tave ir Tavo šeimą Kristaus prisikėlimo šventėje!

Daug džiaugsmo ir Viešpaties palaimos! Tikiuos, jog visi esate sveiki ir galite džiaugtis gražiu pa-

vasariu. Ar Tavo liga neatsinaujina žiemos mėnesiais? Kaip auga Tavo vaikai? Ir kaip kiti broliai bei seserys? Į Gataučius parašysiu mamos vardu: ji, turbūt, ten tebegyvena.

43

Pas mus eina velykiniai pasirengimai. Šiandie rengiau mūsų leidžiamą parapinį biuletenį: rytoj reikės dar patikrinti ir perrašyti. Ten aprašiau ir savo kelionę į Brazilijos provinciją „Bohia“, į Salvador miestą (autobusu 33 valandos kelio, apie 2000 kilometrų). Pakeliui galima stebėti, kiek dar daug tuš-čios, neapdirbtos žemės Brazilijoj. Gal žemė ir klimatas netinka apdirbimui, to nežinau – bet tuščių plotų čia daug. Salvador mieste yra keletas lietuvių, yra ir lietuvis kunigas; jis dabar yra brazilų policijos kapelionas. <....

Mano sveikata visai gera, nieku negaliu skųstis. Siunčiu daug sveikinimų visiems!

Brolis Vincas

San Paulo, 1974.XII.9 d. Brangus broli, Siunčiu Tau, Tavo šeimai, mamai ir visiems broliams bei

seserims širdingiausių sveikinimų Kristaus gimimo šventėje. Linkiu visiems geriausių Naujų 1975 metų.

Dabar, prieš Kalėdas, lankau lietuvių šeimas San Paulo mieste. Atnešu jiems plotkelių (dabar čia vartoja lietuvišką žodį „kalėdaičiai“, bet žmonės prie to žodžio dar nepripratę), pa-sikalbam, sukalbam maldą, pašventinu namus. Žinoma, dieną namuose galima sutikti tik senelius, arba tik šeimininkes, nes kiti dirba arba mokosi. Anksčiau manęs nesiųsdavo šeimų lan-kyti – kalėdoti, bet kai prieš pusantrų metų mirė Tėvas Bružikas, liko mažiau kunigų, ir dabar mane kviečia padėti. <...>

Linkėdamas Jums visiems Viešpaties palaimos Jūsų gy-venime –

brolis Vincas.

San Paulas, 1975 m. birželio 29 d.Brangus broli, Jau gal truputį pasivėlinau: nežinau, ar dar nueis laiškas

iki Škapliernos, kad susitikime Linkuvoj ar Gataučiuose mano vardu galėtum pasveikinti mamą ir visus brolius bei seseris. Nuoširdžiai sveikinu visus!

Pasakyk visiems, kad esu sveikas ir jaučiuos gerai. Šian-die sekmadienis, apaštalų šv. Petro ir šv. Povilo šventė. Prisi-minėm Šventąjį Tėvą Romjoje: Romoj šiomis dienomis, šventųjų metų proga, susirinko daug užsienio lietuvių katalikų. Yra ten ir Brazilijos atstovų: du kunigai (kurie asmeniškais reikalais lankėsi Europoj) ir keleta pasauliečių. Daug nuvažiuoti nega-lėjo: Brazilija toli, kelionė daug kainuoja. Be to, mūsų lietuviai metų gale ruošia didelį – pasaulinį jaunimo kongresą ir visais būdais renka pinigus svečiams priimti. <...>

Kaip Tu jauties? Kaip žmona ir vaikai? Siunčiu sveikinimų jiems!

Tegul Viešpats Jus laimina – Brolis Vincas

Vertingi kun. V. Pupinio laiškai, kuriuose jis aptaria Baž-nyčios pasikeitimus po Vatikano II susirinkimo, teigia, kad per-mainos ne visų kunigų vienodai vertinamos, kad prie permainų žmones reikia palaipsniui pratinti:

Pernibe, 1975 m. vasario 11 d. Brangus broli, Užgavėnių proga keletą dienų praleidžiu mūsų pajūrio vi-

loj, miestely „Pernibe“. Karnavalas (Užgavėnės) – brazilų labai mėgiamas laikas, praktiškai keturias dienas nedirbama, teigi su keletu jaunuolių atvažiavau prie jūros. Labai karšta, bet vakare jau vėsiau – ir mano jaunikaičiai nuėjo į miesto centrą pasižiūrėti gatvėse šokančių brazilų.

Dėkoju už Tavo kalėdinį laišką ir visus aprašymus. Perduok mano sveikinimus Mamai ir visiems mūsiškiams. Tikrai, retai berašiau, turbūt, senatvės įtaka.

Tikrai, bažnytiniam gyvenime, ypač bažnytinėse apeigose, po Vatikano Antrojo Susirinkimo 1962–1964 metais, yra gana daug pamainų. Pirmiausia reikia pasakyti, kad Bažnytinis Susi-rinkimas visą religinę veiklą ir religines apeigas norėjo daugiau priartinti prie paprasto žmogaus gyvenimo, dėl to suprastino ir apeigas, ir maldos namų puošnumą. Žinoma, įvedant tuos bendrus pakeitimus, kai kurie dvasiškiai nuėjo per toli: išmetė visa tai, kas buvo sena, ir prigalvojo visokių naujų dalykų. Dėl visų tų permainų jokiu būdu negalima kaltinti Šventojo Tėvo: kalti tie, kurie nesilaiko jo bendrų nurodymų ir elgiasi pagal savo galvą. Po Vatikano Bažnytinio susirinkimo įvairių kraš-tų vyskupams duota daugiau galimybės savarankiškai veikti, kiekvienam gi krašte yra savos problemos, savo papročiai. Be to, ir kunigai ne visada laikosi vyskupų nurodymų, elgiasi savarankiškai – ir dažnai neišmintingai.

Lietuvoj, kaip Tu rašai, bažnytinės reformos įvedamos pamažu, kad tikintieji ramiai priimtų. Vakarų Europoj ir kitur (ir pas mus Pietų Amerikoj) reformos irgi buvo įvestos pa-laipsniui, tik Jūs Lietuvoj apie tai ne taip greit sužinojot. Šv. Mišios laikomos krašto kalba, arba kaip žmonės nori (sakoma, mūsų San Paulo mieste, kur daug visokių imigrantų, šv. Mišios laikomos 50 kalbomis). Naujos apeigos krikštui, jungtuvėms, kur ne tik kunigas kalba, bet ir tikintieji daugiau dalyvauja; prieš krikštą tėvai ir krikšto tėvai, o prieš jungtuves jaunieji turi praeiti tam tikrus kursus – religinį pasirengimą. Visa tai juk gerai ir gražu. Žinoma, kai kur nueinama per toli. Kai kuriuose kraštuose pradedama praktikuoti, kad šv. Komunija duodama į ranką (pas mus Brazilijoj labai retai – kai kur buvo įvesta, kai siautė meningito ligos epidemija). Bet juk pirmaisiais krikščionybės laikais irgi taip buvo daroma, ir ti-kintieji nešdavo Komuniją į namus, savo namiškiams. Pats Jėzus Kristus pirmąsias šv. Mišias celebravo vakare, tuojau po vakarienės, prie vakarienės stalo, ir, turbūt, davė Savo Kūną apaštalams į rankas (kaip buvo tikrai, niekas nežino). Taigi ir tokios rūšies reformos turi savo pagrindą, nors ir atrodo

Kunigas Vincentas Pupinis Austrijoje. 1958. Nuotrauka iš Teodoros Katilienės rinkinio (toliau – TK)

44

keista, nelauktai apie tai sužinojus. Pas mus, kai tikinčiuosius spauda palaipsniui paruošia, visa tai atrodo paprasčiau, nėra ypatingų staigmenų.

Linkiu viso gero Tau ir Taviškiams. Justukui pridedu keletą pašto ženklų. Laišką pasiųsiu, kai grįšiu iš San Paulo. Se-kmadienį, vasario 16 dieną, lietuvių parapijoj ir lietuvių seserų mokykloj bus iškilmingai paminėta Tautos Diena.

Tegul Viešpats Jus laimina. Brolis Vincas

San Paulas, 1976 m. liepos 3 d.Brangus broli, Užvakar gavau Tavo laišką ir apsidžiaugiau, kad pas Jus

viskas eina gerai, kad Mama patenkinta Linkuvoj. Dabar greit bus Škaplierna, gal vėl ją sutiksi, taigi perduok mano sveiki-nimus ir pasakyk, kad visada ją ir visus gyvuosius ir mirusius prisimenu maldose. Pasveikink ir senąjį kleboną kun. Danį.

Dabar pas mus žiema. Tiesa, kai būna gražus oras, būna šilta ir net karšta. Pavyzdžiui, praėjusį sekmadienį bu-vau pajūry; ten vienuolės moko katekizmo, surinkusios vietinės bendruomenės vaikus, o mane kartais kviečia atlaikyti ten šv. Mišias. <...>

Viešpaties malonė tebūna su Jumis visais! Brolis Vincas

Jau minėta, kad ne viename laiške kun. V. Pupinis mintimis grįžta į pradžių pradžią – tėviškę Gataučiuose, kur yra „visų Pupinių šaknys“. Deja, bėgant metams iš Lietuvos jis sulaukia žinių apie artimų žmonių mirtį:

San Paulas, 1977/III/31 d.Brangus broli, Sveikinu Tave, Tavo šeimą, Mamą, visus brolius bei seseris

Šventų Velykų proga! Geriausių linkėjimų, Viešpaties palaimos!Dėkoju už Tavo laišką, kurį gavau prieš keletą dienų. Dė-

koju už geras žinias apie mamą. Dabar ateina pavasaris, bus dar linksmiau Linkuvos namely.

Gaila, jei Gataučiuose niekas nepasiliks. Vis dėlto tai tikroji tėviškė, net ir man taip toli gyvenančiam. Mamai, turbūt, irgi bus gaila: Gataučiai juk visų Pupinių šaknys. Bet gyvenimas eina savo keliu, ir žemėje nieko pastovaus nėra.

Dėkoju už pranešimą apie kan. Danio ir kun. Baltrukėno mirtį. Prisiminsiu juos maldoje. Ypač kun. Baltrukėnas buvo man artimas: jo laikais aš baigiau gimnaziją, ir su juo tariaus apie tolimesnį gyvenimą. Jau girdėjau, kad paskutiniaisiais metais jis buvo jau ligotas. Tavo prisiųstą žinią perdaviau mūsų lietuviško laikraščio „Mūsų Lietuva“ redakcijai; bus išspausdinta, turbūt, šios savaitės numery. Bet kiek žinau, iš mūsų krašto nedaug lietuvių čia Brazilijoj tėra.

Mano taip vadinamieji „dėdės“ – Silickai išvažiavo iš Lie-tuvos jau 1927 metais, kun. Danio nepažino.

Iš viso, daugumos lietuvių čia seni emigrantai (1927–30 išvažiavę iš Lietuvos) ir jau čia gimusios kartos. Pernai šventė 50 metų sukaktį nuo pirmųjų lietuvių atvažiavimo į Braziliją; ta proga į vieną miesto aikštę, lietuvių apgyvendintam rajone, pavadino „Pra a da Republica Lituana“. O neseniai išėjo ir knyga „Penkiasdešimtmetis“ lietuvių ir portugalų kalba (200 puslapių, 350 fotografijų).

Kaip Tau jau pasakojau, čia San Paulo yra dvi lietuvių parapijos: viena teritorinė (bažnyčia stovi „Lietuvos Respubli-kos“ aikštėj), kita grynai tautinė (jai priklauso visame mieste išsiblaškę lietuviai). Iki šiol tą tautinę parapiją vedė lietuviai kunigai jėzuitai (jų buvo net keturi, o paskutiniu laiku tik du).

Dabar jėzuitai iškeliami į kitus kraštus, o tautinę parapiją peri-ma lietuviai seleziečiai: du jau čia, dar du atvažiuos iš Italijos. Naujos jėgos, nauji planai.

Linkiu Jums visiems daug velykinio džiaugsmo!Brolis Vincas

San Paulas, 1978 m. rugsėjo 2 d.Brangus broli, Telegramą, pranešančią Mamos mirtį, aš savo laiku gavau.

Amžiną jai atilsį tegul duoda Viešpats Dievas. Jos amžius jau buvo didelis; gyvenimas be jėgos atsikelti jau buvo sunkus. Bet atsiskyrimas su Mama mums, jos vaikams, vis dėlto yra liūdnas įvykis. Aš tai gyvenu toli nuo Mamos, buvau lyg ir atpratęs su ja susitikti. Jums gi visiems, kurie matėte, kaip Mama pama-žu silpnėjo, pamažu prisiartinanti paskutinioji valanda, mirtis ir laidotuvės tikrai buvo gilus pergyvenimas. Išreiškiu visiems užuojautą. Mamai mes visi dėkingi už gyvybę, už išauklėjimą, aš ypatingai už paruošimą į kunigo pašaukimą, už visas jos motiniškas maldas. Sakoma, kad motinos malda visada pasie-kia dangų. Taip buvo ir su mūsų Mamos maldomis.

Sužinojęs apie Mamos mirtį, meldžiuos už jos sielos amži-ną ramybę šventose Mišiose, kartu su manim meldėsi ir sese-rys vienuolės, kurių vienuolyne laikau pamaldas, ir visa mūsų parapija. Ją prisimename kiekvieną dieną maldose.

Vakar gavau Tavo laišką, kur Tu aprašai Mamos paskutines valandas žemėje ir jos ramią mirtį po poteriavimo. Už ką ji meldėsi? Žinoma, už mus visus. Taigi dabar mūsų pareiga jai už tai atsilyginti. Tu klausei, ar galiu atlaikyti gregorianines šv. Mišias. Aišku, aš noriai pažadu. Pradėsiu tas Mišias celebruoti jau rytoj, arba gal poryt. Ir melsimės visi kartu, Jūs ir aš.

Kai turėsit fotografijų iš Mamos laidotuvių, atsiųskite man, būsiu labai dėkingas.

Prisimindamas Jus visus maldose –Brolis Vincas

DARBAS VATIKANE

1979 m. pabaigoje kun. V. Pupinis buvo atšauktas į Va-tikaną ir nuo 1980 m. vadovavo Vatikano radijo Rusų skyriui. Radijo vadovybė ieškojo patyrusio kunigo, mokančio rusų kal-bą, galinčio ne tik rengti laidas, bet ir redaguoti, patikrinti rusų pasauliečių radijui siūlomus ir rengiamus tekstus. Tokiam darbui kun. V. Pupinis puikiausiai tiko – buvo sukaupęs daug medžiagos apie rusų stačiatikių Bažnyčią, radijo laidoms pa-rengė nemažai apžvalgų, apybraižų apie stačiatikių vyskupijas Rusijoje po Antrojo pasaulinio karo.

Kadangi kun. V. Pupinis 15 metų dirbo Brazilijoje, jis labai konstruktyviai padėjo rengti popiežiaus Jono Pauliaus II kelio-nę į Braziliją 1980 m. Apie tai jis kukliai rašo broliui 1980 m. birželio 29 d.:

Dėkoju už sveikinimus, man 60 metų bebaigiant. Tikrai jau jaunatis praeina. Bet dar jaučiuos gerai, ligomis girtis negaliu, vaistų jokių nevartoju. Paminėti tą datą vis dėlto rei-kės: jau susitarėm, kad pakviesiu bendradarbius tos Vatikano įstaigos, kur dabar dirbu, į mūsų vienuolyną pietums. Darbas ten kaip tik mano amžiui atitinka: mes renkam žinias, rašom pranešimus, verčiam iš vienos kalbos į kitą. Vatikanas labai gerai informuotas, nes katalikų Bažnyčia veikia visur, iš visur ateina pranešimai. Popiežius Jonas Paulius II rytoj skrenda į Braziliją. Prieš tai visa kelionė buvo gerai paruošta, visa nu-matyta; popiežiaus kalbos jau paruoštos ir verčiamos į daug kalbų. Popiežių lydintieji asmenys visą laiką per radiją, tele-

45

foną ir televiziją bus susijungę su Vatikanu. Aš prie viso to irgi truputį prisidedu. <...>

Romoj jau prasideda karščiai ir vasaros laikas. Aš šią vasarą iš Romos nesirengiu išvažiuoti. Bet sekančiais metais, jei Dievas duos sveikatą, rengiuos į Lenkiją; jeigu bus galima, norėtųsi ir į Vilnių užsukti.

Taigi laiške pirmąkart užsimenama apie planuojamą kun. V. Pupinio kelionę į Lietuvą.

Antros kelionės į Lietuvą planai atsispindi laiškuose, ra-šytuose nuo 1980 metų. Laiške iš Romos 1980 m. gruodžio 4 d. kunigas rašo: Vilnių aplankyti rengiuos, jei bus galima, antroj rugsėjo pusėj. Taigi dar toli. Esu kviestas į Varšuvą. Norėtųsi aplankyti dar ir Minską, Maskvą, Kijevą ir Odesą, nes ten yra katalikų grupės.

Kaip ir prieš pirmąją kelionę į Lietuvą 1971 metais, kuni-gas V. Pupinis artėjant kelionei su jam būdingu kruopštumu, nuoseklumu laiškuose aptaria kelionės detales. Tiesa, laiške broliui 1981 m. gegužės 28 d. jis užsimena apie atminties susilpnėjimą:

Paskutiniais metais jaučiu atminties susilpnėjimą. Kad at-siminčiau, užsirašau ant popierių, bet paskui tų popierių per daug, ir juose sunku ką nors surasti <...>

Kadangi senstu, reikėtų kelionės į Vilnių toli neatidėti. Dabar jau darau planus. – Ar Jums būtų gera, jeigu aš atva-žiuočiau į Vilnių rugsėjo 19 dieną, šeštadienį? Sekmadienį prieš tai norėčiau būti vienoj šventėj Lenkijoj. Į Vilnių atvažiuočiau traukiniu iš Varšuvos, o gal iš Minsko. Pasilikčiau Vilniuj tris ar keturias dienas.

San Paulas, 1981 m. rugp. 19 d.Brangus broli, Dėkoju už Tavo laišką iš liepos 19 d., su sidabrinių ves-

tuvių fotografijomis. Taigi dabar lauksim auksinių, 21-ame am-žiuje. Tavo Dalios iki šiol dar nebuvau sutikęs. Atvežk į Vilnių!

Šiandie gavau pranešimą, kad viza man jau gauta. Taigi, jeigu Viešpats Dievas apsaugos nuo ligos ar kito nelaimingo atsitikimo, tikiuos rugsėjo 19 dieną (lygiai už mėnesio!), apie 4

valandą po pusiaudienio traukiniu iš Minsko atvažiuoti į Vilnių. Man sakė, jog traukinys apie 11 val. išvažiuoja iš Minsko. <...>

Taigi prašau pranešti visiems apie mano atvažiavimą – norėčiau visus susitikti. Kaip Tau rašiau, norėčiau vienai dienai nuvažiuoti ir į Kauną. Kokiam viešbuty Vilniuje mane apgyven-dins, man nenurodė: gautoj kvitancijoj tik sakoma, jog apmo-kėjau kambarį. Turbūt Inturisto biure Vilniuje galima sužinoti.

Su geriausiais linkėjimais! Brolis Vincas

Antroji kun. V. Pupinio savaitės viešnagė Lietuvoje 1981 m. rugsėjo mėnesį buvo trumpa, bet vėl labai emocinga: susiti-kimai su gausia gimine, aukotos šv. Mišios Onos bažnyčioje Vilniuje. Būta ir nusivylimo, kadangi abu tėvai jau buvo mirę, neleista apsilankyti ne tik tėviškėje, bet ir pas giminaičius Kau-ne – saugumas už kelionę, tiesa, pasiūlė mokėti doleriais, kurių kunigas neturėjo. Iš tos kelionės kun. V. Pupinis ypač brangino nuotraukas, kurių vienoje – 8 broliai ir seserys (deja, brolio Kazio vieta nuotraukoje jau tuščia), kita – su brolių ir seserų vaikais. Iškart po kelionės jis rašo jau iš Romos, dėkodamas visiems, kurie jį šiltai priėmė, o ypač jaunesniajai seseriai Teklei, kurios namuose Vilniuje ir vyko gausios šeimos „pasisėdėji-mas“, tiesa, akylai stebėtas saugumiečių:

Roma, 27.IX.1981Brangus broli, Vakar grįžau į Romą – sveikas ir patenkintas, nors ir šiek

tiek nuvargęs, nes paskutines dvi naktis praleidau traukiny. Išvykęs iš Vilniaus trečiadienį vidurdieny, vakare atvykau į Varšuvą, kur pernakvojau vienuolyne. Kitą dieną nuvažiavau pasimelsti į Čenstokovą (Lenkijoj); naktį nuvažiavau į Vieną; paskui į Klagenfurtą, kur aplankiau vieną vienuolę, kuri dirbo kartu su manim Brazilijoj. Sekantį rytą, šeštadienį, jau buvau Romoj. Reikėjo daug pasakoti – ir vaišinau visus gautais iš Teklytės ir visų Jūsų saldainiais bei riešutais.

Į Kauną man nepavyko nuvykti, nes kainavo apie 100 rublių, ir reikėjo mokėti doleriais, o jų jau neturėjau užtektinai. Bet paskambinau dėdienei į Kauną – ir ji pati atvažiavo į Vilnių.

Pupinių šeimos sueiga grįžus iš Romos kunigui Vincentui Pupiniui. Nuotraukoje – antras iš kairės. Gataučiai. 1981. AM

46

Labai jai dėkingas, kad atvažiavo. Ji buvo mano Mišiose šv. Onos bažnyčioj, paskui papusryčiavom pas Teklę ir nuvažiavom į stotį. Atvažiavo atsisveikinti ir Alyzas: ir su manim atsisveikinti, ir Teklę pasveikinti jos vardadienį. Atėjo ir Simonaitis su žmona, ir dar kai kas iš buvusių klasės draugų. Ačiū visiems! Gerai, kad atidaviau Teklei gautą iš vieno kunigo gintarinį rožančių. Gintaro išvežti negalima. Aš turėjau dar kitą gintarinį rožančių, ir dar Jūsų gintarines dovanas – tai vos vos praleido. Šiaip visa patikrino, bet nieko nesulaikė.

Parašyk Teklei ir padėkok jai, mano vardu, už tokį gra-žų priėmimą. Aš visiems, su pasididžiavimu, galiu pasakoti, kad visi mano broliai ir seserys gyvena labai draugiškai, padėdami vieni kitiems, o savo darbštumu bei sumanumu yra įsitaisę neblogai.

Ačiū Jums visiems – ir tegul Viešpats laimina Jus!Brolis Vincas

Po šios kelionės kun. V. Pupiniui kilo idėja ką nors iš Lietuvoje gyvenančių Pupinių jaunesniosios kartos pakviesti paviešėti į Romą, Vatikaną. Jis pasirinko mirusiojo brolio Ka-zio dukrą Reginą Pupinytę, tuometinę Vilniaus universiteto stu-dentę, studijavusią lituanistiką. Buvo gautas iškvietimas, deja, studentei nebuvo leista išvykti.

Kaip prisimena R. Pupinytė, ją iškvietė į viešą prašymo svarstymą, kuriame dalyvavo ne tik fakulteto, universiteto at-stovai, bet ir keli nepažįstami asmenys. R. Pupinytės buvo klausiama, kodėl dėdė išvykti pasirinko būtent ją. Apie politi-nes pažiūras, religiją nebuvo kalbama, o neišleidimo priežastis buvo rasta labai „nekalta“ – jos studijų knygelėje užfiksuotas vienas blogesnis pažymys, „įrodantis“, kad tokia studentė ke-lionės į Romą neverta...

Dirbdamas Vatikane kun. V. Pupinis ne kartą išvykdavo į ilgesnes ar trumpesnes keliones. Ypač jam malonu būdavo paviešėti Brazilijoje, kurioje gyveno daug pažįstamų. Savo ke-lionės įspūdžius jis papasakodavo laiškuose broliui. Tie laiškai šiandien vertingi ir lietuvių išeivijos istoriją aprašantiems tyrinė-tojams, nes juose atsispindi lietuvių diasporos istorija:

San Paulo, 1985 m. kovo 21 d. Brangus broli, Brazilijoj esu jau virš trijų mėnesių – aplankiau daug pa-

žįstamų. Užvakar šventėm šv. Juozapo šventę, nes pagrindinė lietuvių parapija čia pašvęsta šv. Juozapui, o klebono vardas – Juozapas (Žoze – kaip čia sakoma). Kai Lietuviai pradėjo kurtis San Paulo mieste (1928–30 metais), vienas užmiesčio lauko savininkas išdalino savo žemę į sklypus, padovanojo didelį sklypą lietuvių bažnyčiai statyti, ir prikalbinėjo lietuvius pirkti sklypelius aplink bažnyčią. Taip ir buvo įsteigta lietuviška „Vila Zelina“ kolonija. 1979 metais, minint 50 metų lietuvių kolonijos sukaktį, miesto valdyba aikštę, prie kurios randasi bažnyčia, pavadino „Respublica Lituana“ vardu. Prieš bažnyčią buvo pastatytas lietuviškas kryžius, o aikštėj statomas paminklas emigrantams iš Lietuvos.

Dabar auga jau ketvirtoji emigrantų karta, ir jaunimas dažnai jau nemoka lietuviškai; sukuriamos mišrios šeimos. Bet dar veikia lietuvių kalbos mokyklėlė vaikams, yra tautinių šokių grupė, kunigai saleziečiai leidžia nedidelį savaitinį laikraštį.

Veiklus šv. Juozapo bažnyčios klebonas, sutelkęs grupę lietuvių, įsteigė „Lietuvių sodybą“ 70 km už miesto, kalnuotoj vietoj. Nupirko nemažą žemės gabalą, padalino į sklypelius ir pardavė juos tik lietuviams. <...>

Tegul Viešpats laimina Jus! Brolis Vincas

1987 m. laiškuose į Lietuvą kun. V. Pupinis džiaugiasi ir pasakoja apie Lietuvos 600 metų krikšto jubiliejaus minėjimus:

Roma, 1987 birželio 29 d. Brangus broli, Norėjau Tau jau vakar parašyti, kaip šventėme čia Romoj

Lietuvos krikšto jubiliejų – net nesuspėjau. Žinojau, jog ir Lie-tuvoje švenčiama; turiu aš dar Tavo eilėraštį.

Romoj buvo daug lietuvių (sako, virš 2000) iš įvairių kraštų, ypač gi iš Amerikos (nes jie turtingesni, lengviau kelionę ap-mokėti). Iš Čikagos buvo lietuvių operos choras – gal apie 50 žmonių. Daug giedojo ir dainavo! Iš Vokietijos buvo lietuviškos gimnazijos šokėjų grupė – rodos, 15 porų.

Aprašysiu tau paeiliui. Aš paėmiau sau kelių dienų atos-togas, kad būčiau laisvas iškilmėms.

Prieš patį minėjimą buvo pravestas 3 dienų mokslinis-is-torinis studijų seminaras – iš viso 12 paskaitų. Buvo istorikai iš įvairių kraštų, visi profesoriai; ir tikrai stebėtina, kiek profesoriai visokių žinių randa dokumentuose. Buvo du vokiečiai profeso-riai, vienas danas, trys lenkai, vienas iš Didžiosios Britanijos (jo pavardė Giedroyc). Vienas amerikietis, dvi moterys lietuvės iš Amerikos, ir mano mokslo draugas kunigas iš Romos, bažny-tinės istorijos fakulteto dekanas. Paskaitose buvo vartojamos keturios kalbos. Tiesa, virš programos vienas iš Lietuvos at-važiavęs kunigas kalbėjo (anglų kalba) apie Vilniaus katedros istoriją ir naujausius archeologinius tyrinėjimus. <...>

Šeštadienį visus priėmė šv. Tėvas, perskaitė kalbą lietu-viškai; lietuvių choras giedojo. Buvo gal koks šimtas lietuvių kunigų – nemaža iš jų buvo kada tai man pažįstami, bet daug metų nesimatę nebepažinom vienas kito. Popiežius, eidamas per salę, daug kam padavė ranką; nusifotografavo su gimnazistų būriu, su lietuviais vyskupais, su kunigais, su vienuolėmis. Vienas lietuvis vyskupas (Marcinkus – iš Amerkos) dirba Vatikane, lyg ir „finansų ministeris“; kitas (Bulaitis) yra popiežiaus nuncijus Centrinėj Afrikoj; iš Lietuvos buvo vysk. Vaičius; iš Amerikos – Brizgys ir Baltakis; ir vysk. Deksnys iš Vokietijos. <...>

Kunigas Vincentas Pupinis per viešnagę Vilniuje prie Aušros Vartų. 1972. TK

47

Sekmadienį buvo popiežiaus Mišios lietuviams ir vyskupo Jurgio Matulaičio beatifikacija. Su popiežium celebravo įvairių Europos tautų vyskupai; žinoma, ir lietuviai vyskupai – patar-navo ir vakar įšventintas diakonas. Giedojo šv. Petro bazilikos choras ir lietuvių choras. Labai iškilmingos pamaldos. <...>

Tau pasiųsiu knygutę – Vatikano išleistą popiežiaus Mišių tekstą.

Sveikinu taip pat Tave, Tavo šeimą ir visus Škapliernos švenčių proga – perduok mano sveikinimą visiems, kuriuos sutiksi.

Telaimina Jus Aukščiausias Brolis Vincas.

Roma, 1988 m. V 15 d. Brangus broli, Neseniai Romoje lankėsi Lietuvos vyskupai ir keletas ku-

nigų. Per juos Tau pasiunčiau porą fotografijų, vaizduojančių, kaip popiežius Jonas Paulius II mane laimina. Kai popiežius lanko kokį nors institutą, ar laiko pamaldas nedidelei grupei (pavyzdžiui, Romos lietuviams „Aušros Vartų“ koplyčioje, esan-čioje po šv. Petro bazilika), paprastai jis trumpai pasveikina kiekvieną iš esančių ten asmenų, o fotografai vis „dirba“. Fo-tografijos paprastai daromos didelio formato, jas siųsti paštu nepatogu, taigi ir pasiunčiau Tau „per rankas“. <...>

Telaimina Jus Viešpats!Brolis Vincas

PASKUTINIS KARJEROS VATIKANE POSŪKIS

1988-ieji – paskutinis kun. V. Pupinio karjeros posūkis Va-tikane. Tais metais jam pavesta perimti vadovavimą Vatikano radijo Lietuvių skyriui vietoj į pensiją pasitraukusio kunigo Vytauto Kazlausko. Šį darbą kun. V. Pupinis atsakingai atliko iki pat mirties. Jis kūrybiškai bendradarbiavo su K. Lozoraičiu, J. Ma-linausku, B. Vileišyte, ypač džiaugėsi į Vatikano radijo veiklą įtraukęs daug rašiusį kunigą K. J. Ambrasą. Kun. K. J. Ambra-sas, vertėjas, buvęs Vilniaus universiteto dėstytojas, 1993 m. apie kun. V. Pupinį rašė: Jis buvo man mokytojas, patarėjas ir vadovas. Jis nuostabios ir kartu lietuviškos sielos kunigas, kai rei-kėdavo ką nors lietuviškai parašyti ar pasakyti, vis prisimindavo Jus ir taip klausdavo: „Kažin kaip čia pasakytų mano brolis? Ar šitai supras mano brolis? Ar jam bus aišku, jei klausys radijo23.

Deja, nuo tų pačių 1988 m. pradėjo blogėti kun. V. Pupinio sveikata. Jam buvo atlikta sunki burnos operacija, po kurios jis greitai grįžo prie darbų, rūpinosi Lietuvių katalikų mokslų akademijos veikla, artėjančiu jos suvažiavimu Romoje.

1988 metų laiškų turinio analizė rodo, kad kun. V. Pupinio ligos lyg nebūtų. Tiek daug tais metais nuveikta – Kijevo Rusios 1000 metų krikšto jubiliejaus minėjimai Romoje, susitikimai su naujuoju Lietuvos kardinolu vyskupu Vincentu Sladkevičiumi, LKMA suvažiavimas ir kita tiesioginė veikla Vatikano radijuje.

Jau ir anksčiau kun. V. Pupinis pats retai kalbėdavo į Vatikano radijo eterį dėl akcento, o po sunkių operacijų, che-moterapijos seansų jam būdavo vis sunkiau sklandžiai kalbėti, bet net tada jis buvo optimistas, o broliui rašė, kad chemote-rapijos seansai – tai savo rūšies „žaidimai“: tegu praktikuojasi jauni gydytojai, o kartais ir seni profesoriai pasižiūri24.Optimis-tas jis išliko ir po 90 švitinimo kursų. Tradiciškai laišką broliui jis rašo ir 1989 m. liepą, prisimindamas Škaplierną Linkuvoje, Mišias, skirtas prieš 40 metų mirusiam garsiam rusų poetui V. Ivanovui atminti. Laiške kun. V. Pupinis išsako mintis, kad pastaruoju metu tvarko Vatikano radijo archyvus: Lietuvių sek-

cijoje saugoma visa medžiaga nuo pat sekcijos įsteigimo, jau 30 metų. Visa įrišta į dideles knygas. Tikimės, kad kada nors bus galima parvežti į Lietuvą: pavyzdžiui, į kunigų seminarijos archyvą, nes vis dėlto radijo laidose atsispindi visas bažnytinis gyvenimas, ypač liečiąs Lietuvą. Vatikano radijo patalpose tos medžiagos amžinai saugoti negalima – reikia vežti į Lietuvą25.

1990 m. kun. V. Pupinis minėjo 70-mečio jubiliejų. Tuo metu jis rašė, kad jo noras buvo ta proga aukoti šv. Mišias per Vatikano radiją ir liepos mėnesį pasveikinti visus linkuvius Škaplierinės Dievo Motinos švenčių proga.

Tais pačiais metais Vatikano radijo lietuvių skyrius minėjo savo 50-metį. Kun. V. Pupinis kukliai rašo: Jubiliejaus proga radijo darbuotojai (ir daugelis Romos lietuvių) dalyvavome popiežiaus ryto mišiose, o kunigai koncelebravome. Aš, kaip vyresnis, buvau prie pat popiežiaus. Taigi buvo gražus įvykis26.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, kun. V. Pupinio laiškų turinyje atsispindi ir nauja Lietuvos situacija Vatikano veiklos kontekste. Laiškuose jis džiaugiasi, kad vis daugiau klierikų, kunigų ir vienuolių atvyksta mokytis į Romą, 1991 m. spalio 18 d. laiške broliui rašo, kad 1991 m. lietuviškos radijo lai-dos dabar neturi tokios reikšmės Lietuvai, kaip buvo prieš 5 metus ir anksčiau. Dabar svarbesnės laidos rusų kalba, taip pat kinų, vietnamiečių...“ Šie žodžiai – tai ir naujos Vatikano radijo misijos apibrėžtis ateičiai.

Paskutinis kun. V. Pupinio laiškas iš Romos, saugomas jo sesers T. Pupinytės asmeniniame archyve Vilniuje, datuotas 1992 m. gruodžio 3 diena. Jame – tradicinės naujienos, sveiki-nimai artėjančių šv. Kalėdų proga, kasdienės tarnybos Vatikano radijuje atgarsiai. Pagrindinis laiško akcentas – informacija apie artėjančią popiežiaus kelionę ir Vatikano radijo bendradarbių pagalbą. Kun. V. Pupinis šiuos darbus nušviečia tarsi kasdienį savo darbą: Kaip žinote, popiežius ateinančio rugsėjo pradžioje nori ir rengiasi aplankyti Lietuvą. Mišias Vilniuje ir Kaune jis nori laikyti lietuviškai. Jo sekretoriai tuo jau rūpinasi: šiandien paruošėme Mišių tekstus iš lietuviško Mišiolo, o vienas iš mūsų kunigų juos skaitė pamažu ir įrašė ant magnetofono juostelės. Taigi popiežius, kai turės laiko, pradės lavintis: žiūrės į tekstą ir klausysis, kaip lietuviškai žodžiai ištariami27.

Deja, kun. V. Pupinis popiežiaus Jono Pauliaus II į Lietuvą 1993 m. rudenį nepalydėjo, nors prisidėjo prie kelionės rengimo.

Kunigas jėzuitas V. Pupinis mirė 1993 m. kovo 23 d. Tas pats kun. K. J. Ambrasas, ne kartą minėtas kun. V. Pupinio laiškuose ir jo įvardintas kaip labai mėgstantis rašyti ir kuris turi daug pažįstamų Lietuvoje, 1993 m. balandžio 5 d. vietoj brolio atsakė Aleksandrui Pupiniui į jo iš Joniškio 1993 m. kovo 18 d. rašytą laišką: Jis Jus daugiausia minėdavo ir Jūsų žodžiais remdavosi. Paskutines dvi naktis budėjome prie lo-vos. Labai kentėjo, bet laikėsi vyriškai. Mirčiai rengėsi labai blaiviai ir krikščioniškai. Gerai, kad saugote laiškus. Pranešiu provinciolui. Tegul Jums duos žinią28.

Po kun. V. Pupinio mirties pamaldos Rytų apeigoms vyko Romos Popiežinės rusų kolegijos šventovėje. Jas koncele-bravo Rytų apeigų kongregacijos sekretorius arkivyskupas Myroslav Marusyn ir Vatikano radijo rusų skyriaus vedėjas kun. Lawrenty Dominik. Pamaldose dalyvavo Lietuvos am-basadorius prie Šv. Sosto Kazys Lozoraitis, daug Vatikano radijo bendradarbių.

Kun. V. Pupinis iškilmingai buvo palaidotas Romos Ve-rano kapinėse. Ten jėzuitų kape greta jo palaidoti buvę Gri-galiaus universiteto profesoriai kunigas Paulius Rabikauskas ir kunigas Antanas Liuima.29

48

IŠVADOS

Jėzuitas kunigas V. Pupinis – viena iš ryškiausių lietuvių asmenybių, dirbusių Vatikane prie Šventojo Sosto. Keletą metų garbusis išeivis iš Šiaurės Lietuvos dirbo Popiežiškoje rusų kolegijoje Romoje, 1980–1988 m. vadovavo Vatikano radijo rusų skyriui, o nuo 1988-ųjų iki 1993 m. – Vatikano radijo lie-tuvių redakcijai. 1993-aisiais, paskutiniaisiais savo gyvenimo metais, jis tiesiogiai padėjo rengtis popiežiaus Jono Pauliaus II kelionei į Lietuvą.

Iki šiol nepublikuotų 105 kun. V. Pupinio laiškų, rašytų broliui Aleksandrui į Joniškį 1956–1992 m., aprašomoji-analiti-nė analizė parodė, kad jis niekada neatitrūko nuo Žiemgalos šaknų, gimtųjų Gataučių (dab. Pakruojo r.). Mintimis, laiškais į tėviškę artimiesiems jis grįždavo prieš svarbiausias metų datas – Kalėdas, Velykas, kiekvienų metų liepą prieš ar po Škaplierinės atlaidų Linkuvoje.

Laiškų turinys atskleidė plačią, kūrybingą, bendruomeniš-ką kunigo jėzuito misionierišką veiklą Austrijoje, Brazilijoje, jo didžiulį indėlį į Vatikano radijo veiklą.

Laiškų, rašytų iš Brazilijos, kuriuose aprašomos lietuvių išeivių gyvenimo detalės, tradicijos, papročiai, turinys turėtų sudominti tyrinėtojus, studijuojančius lietuvių išeivijos istoriją Pietų Amerikoje.

Sodri laiškų kalba, dalykiškas stilius parodė, kad kun. V. Pupinis, gyvendamas kitakalbėje aplinkoje (pats kalbėjo lietuviškai, rusiškai, itališkai, ispaniškai, portugališkai, vokiškai), niekada neprarado kalbos jausmo, išsaugojo puikią gimtinėje išmoktą tėvų kalbą, dalykiškai laiškuose aptarė savo pavardės kirčiavimo niuansus, skolinių pakaitalus ir pan.

Laiškuose, rašytuose į Lietuvą, išryškėjo pagrindinės jo charakterio savybės ir vertybės: darbštumas, atsakomybės jausmas, konkretumas, dalykiškumas, pagarba gimtinei ir ten likusiems artimiesiems, tolerancija aplinkiniams, tikėjimas tuo, ką išpažįsti, jėzuitiškos vertybės, gerbiančios kitos konfesijos atstovus. Išskirtinis kunigo jėzuito bruožas – kuklumas. Dažnai Mišiose, įvairiose Vatikano erdvėse būdamas greta Popiežiaus, jis to niekada laiškuose neišskirdavo, nesipuikavo tokia gali-mybe, o kukliai priėmė tai kaip Dievo duotybę.

Laiškuose daug informacijos, kokią turtingą kartoteką apie rusų stačiatikius, Vatikano radijo programas buvo sukaupęs pats kun. V. Pupinis ir jo kolegos. Jis viename iš paskutinių laiš-kų rašė, jog reikia pasirūpinti, kad kartotekos, kita medžiaga, svarbi Lietuvos tikintiesiems, būtų kada nors perkeltos į kuni-gų seminarijos archyvus Lietuvoje. Tikėkimės, kad toks metas ateis, ir tyrinėtojai galės analizuoti svarbią ir reikšmingą istorinę medžiagą, prie kurios kaupimo, kūrimo prisidėjo ir žiemgalis kunigas jėzuitas V. Pupinis.

1 Tumėnas S. Kanauninko Jurgio Danio pėdsakas Linkuvos parapijoje, Šiauliai, 2013.

2 Ambrasas K. J. Buvo pasiruošęs darbuotis Rusijoje, Tėviškės žiburiai, Kanada, 1993, nr. 19(2254).

3 Ambrasas K. J. Romoje mirė kunigas Vincentas Pupinis, Laiškai lietu-viams, Čikaga, 1993 m. rugsėjo 8 d.

4 Kun. V. Pupinio sesers T. Pupinytės archyvas. Žiūrėta 2014 m. 5 Nekrašius J. Žadinęs tikėjimą ir viltį, Šiaulių kraštas, Šiauliai, 1998 m.

liepos 9 d. 6 Ten pat. 7 Kun. Vincentas Pupinis SJ. Mano prisiminimai, Naujasis dienovidis,

1993 m. gegužės 14 d., nr. 19.8 Juodytė G. Pakruojo krašto žmonės, Kaunas, 2005, p. 103.

9 Linkuva ir linkuviai: XX amžiaus pirmoji pusė. Straipsniai ir nuotraukos (Sud. T. Katilienė), Vilnius, 2012, p. 328–336.

10 Pupinis V. Gataučių pradžios mokykla. Prisiminimai, Linkuva ir linkuviai: XX amžiaus pirmoji pusė (Sud. T. Katilienė), Vilnius, 2012, p. 121–122.

11 Kun. Vincentas Pupinis SJ. Mano prisiminimai, Naujasis dienovidis, 1993 m. gegužės 14 d., nr. 19.

12 Ten pat. 13 Ten pat. 14 Ten pat.15 Ten pat.16 Ambrasas K. J. Romoje mirė kunigas Vincentas Pupinis, Laiškai lietu-

viams, Čikaga, 1993 m. rugsėjo 8 d. 17 Kun. Vincentas Pupinis SJ. Mano prisiminimai, Naujasis dienovidis,

1993 m. gegužės 21 d., nr. 20.18 Informacija iš www.bernardinai.lt 2010-10-01.19 Virbalas T. Lionginas SJ. Kai įvairumas netrukdo vieningumui. – www.

jesuit.lt/straipsnis/t-lionginas-virbalas 2012-10-14.20 Kun. Vincentas Pupinis SJ. Mano prisiminimai, Naujasis dienovidis,

1993 m. gegužės 21 d., nr. 20.21 Kun. Vincentas Pupinis SJ. Mano prisiminimai, Naujasis dienovidis,

1993 m. gegužės 28 d., nr. 21.22 Pupinis A. Gyvenimo mokykloje (343 p. rankraštis, saugomas sūnaus

Justo Pupinio archyve). 23 Iš kun. K. J. Anbraso laiško broliui Aleksandrui į Joniškį 1993-04-04.24 Iš laiško broliui Aleksandrui į Joniškį 1989-03-10.25 Iš laiško broliui Aleksandrui į Joniškį 1989-07-16.26 Iš laiško broliui Aleksandrui į Joniškį 1990-12-10.27 Iš laiško broliui Aleksandrui į Joniškį 1992-12-03.28 Iš kun. K. J. Ambraso laiško A. Pupiniui į Joniškį 1993-04-05.29 Kubilius S. A. Lietuvių kapai Romoje, www.lituani.it/2010-07-30.

Stasys TumėnasJESUIT PRIEST VINCENTAS PUPINIS

SummaryJesuit priest Vincentas Pupinis is one of the most prominent Lithuanian

personalities, who worked in the Vatican next to the Holy See. For several years, the emigrant from Northern Lithuania worked for Pontifical Russian College in Rome. From 1980 to 1988, he was in charge of the Russian de-partment of the Vatican radio, and from 1988 to 1993 – the Vatican Radio Lithuanian editorial office. In 1993, the last years of his life, he contributed directly to the preparation for the Pope John Paul II’s trip to Lithuania.

The article is based on hitherto unpublished Pupinis’ 105 letters to his brother Aleksandras living in Joniškis during the period of 1956–1992. The descriptive-analytical analysis of the letters showed that he had never lost touch with the roots of Žiemgala, native Gataučiai (current Pakruojis dis-trict). Through thoughts and letters to his relatives he went back to his birthplace before the most important dates of the year: Christmas, Easter, and each July before or after the feast of the Scapular in Linkuva.

Contents of the letters revealed broad and creative Jesuit priest’s mis-sionary activities in Australia and Brazil, and his enormous contribution to the Vatican radio.

Letters written from Brazil, describing the details of Lithuanian emi-grants life, traditions and customs, should be of interest to researchers, who study the history of Lithuanian emigrants in South America.

Rich language of the letters and businesslike style showed that priest Vincentas Pupinis living among non-native speakers (he himself spoke Lithuanian, Russian, Italian, Spanish, Portuguese and German), had never lost the sense of the language and did not forget his native language.

Stasys Tumėnas, doc., dr.Šiaulių universitetas

P. Višinskio g. 25, LT-76351, Šiauliaibosulis@zebra.lt

Gauta 2014 09 03Atiduota spausdinti 2014 09 17