Projektas „Paklausių profesinio mokymo programų sukūrimas, atnaujinimas ir pritaikymas besikeičiantiems darbo rinkos poreikiams

Nr. BPD2004-ESF-2.4.0-03-05/0010

SPALVOTYRA

MOKYMOSI MEDŽIAGOS KONSPEKTAS

Parengė - Romualdas Mizgiris

Kaunas, 2007

2

TURINYS

Pratarmė ........................................... 4 psl.

1. SPALVA IR ŠVIESA Įvadas ........................................... 5 psl.

Senovės mąstytojai apie spalvą ir šviesą ........................................... 6 psl.

Antika ........................................... 7 psl.

Viduramžiai ........................................... 8 psl.

Renesansas ........................................... 8 psl.

XVII amžius ........................................... 9 psl.

XVIII amžius ........................................... 10 psl.

Apie šviesą XIX amžiuje ir šiandien ........................................... 12 psl.

Šviečiantys ir nešviečiantys kūnai, šviesos sugėrimas ir atspindėjimas

........................................... 13 psl.

Spalva – tik pojūtis ........................................... 14 psl.

2. AKIS – REGOS ORGANAS Senovės mokslininkai apie akį ........................................... 15 psl.

Akies sandara ........................................... 15 psl.

Akies adaptacija ........................................... 17psl.

3. SPALVINIS REGĖJIMAS Spalvinio regėjimo ypatumai ........................................... 19 psl.

Spalvinė atmintis ........................................... 20 psl.

Spalvinio regėjimo anomalijos ........................................... 20 psl.

Trikomponentinė spalvinio regėjimo teorija ........................................... 21psl.

4. PAGRINDINĖS SPALVOS Chromatinės ir achromatinės spalvos ........................................... 23 psl.

Pagrindiniai trys spalvų požymiai ........................................... 23 psl.

Apie pagrindines ir iš jų gaunamas spalvas ........................................... 24 psl.

Apie pagrindines spalvas nuo seniausių kultūrų

........................................... 25 psl.

5. SPALVŲ MAIŠYMAS Apie spalvų maišymą ........................................... 28 psl.

Adityvusis spalvų maišymas ........................................... 28 psl.

Subtraktyvusis spalvų maišymas ........................................... 29 psl.

Spalvų trikampis ........................................... 30 psl.

Spalvų ratas ........................................... 31 psl.

6. SPALVŲ TARPUSAVIO VEIKA Spalvų matymo ir spalvų tarpusavio veikos ........................................... 33 psl.

3

ypatumai Spalvų tarpusavio veikos įtaka reklamoje ........................................... 34 psl. Spalva ir apšvietimas ........................................... 35 psl. Apšvietimas reklamoje ........................................... 36 psl.

7. SPALVŲ HARMONIJA

Spalvų harmonija – istorinis ekskursas ........................................... 38 psl.

Spalvų derinimas ........................................... 40 psl.

Kontrastiniai deriniai ........................................... 44 psl.

Apie spalvų derinimą reklamoje ........................................... 47 psl.

Spalvinės sistemos ........................................... 48 psl.

8. PSICHOLOGINIS SPALVŲ POVEIKIS Spalvos mumyse ir šalia mūsų ........................................... 51 psl.

Spalvos suvokimas ........................................... 52psl.

Psichofiziologinis spalvų poveikis ........................................... 53 psl.

Šiltos ir šaltos spalvos ........................................... 55 psl.

Psichofiziologiniai spalvų aspektai reklamoje ........................................... 56 psl.

9. SPALVŲ CHARAKTERISTIKOS IR SIMBOLIKA Spalvos pagal charakteristikų požymius ........................................... 58 psl.

Spalvos charakteristikos ir simbolinės reikšmės

........................................... 60 psl.

Spalvų simbolika istoriniu aspektu ........................................... 64 psl.

Mitologinis laikotarpis ........................................... 64 psl.

Civilizacijos pradžios epocha ........................................... 65 psl.

Artimieji ir Vidurinieji Rytai ........................................... 66 psl.

Viduramžiai ........................................... 66 psl.

Apie lietuvių spalvų simboliką ........................................... 68 psl.

10. SKYRIUS 10. Spalvų įtaka žmogaus organizmui ........................................... 70 psl.

11. Spalvų sinestezija ........................................... 72 psl. 12. Spalviniai modeliai šiuolaikinėse informacinių technologijų sistemose ........................................... 75 psl. Literatūra ...........................................77 psl.

4

PRATARMĖ

Pasižiūrėję į knygų lentynas matome daug puikių metodiškai ir poligrafiškai išleistų

vadovėlių, daugiausiai skirtų bendrojo lavinimo mokykloms. Profesiniam mokymui specializuotos

mokymo medžiagos dar trūksta.

Apie spalvų teoriją lietuviškos mokomosios medžiagos yra labai nedaug ir ji jau tapo

bibliografiniu deficitu. Daugiau leidžiama verstinių interjero spalvų derinių atlasų. Medžiagos

spalvų teorijos klausimais šiek tiek galima rasti ir interneto puslapiuose.

Ši mokomoji medžiaga skirta konkrečiai „Reklamos gamintojo“ mokymo programai,

kurios tikslas – parengti kvalifikuotus įvairios reklamos gamintojus, kurie dirbtų reklamos gamybos

firmose, o taip pat galėtų dirbti ir individualiai savarankiškai arba tęsti pasirinktos profesijos

studijas. Remiantis savo profesine patirtimi ir moksline literatūra, tai bandymas nuosekliai pateikti

spalvų teorijos žinias. Ši knyga nėra gatavų spalvinių derinių su galutiniais atsakymais spalvų

katalogas, iš kurio belieka perkelti spalvas. Padedant mokytojui, knyga mokiniams turėtų būti

spalvinio išsilavinimo pradžiamoksliu ir orientyru dirbant praktinės reklamos kūrimo darbus.

Knygoje yra dešimt skyrių, kurie apima šviesos ir spalvų kilmės aiškinimosi istorinę

sampratą, regos organų veiklos analizę, spalvinio regėjimo ypatybes, supratimą apie pagrindines

spalvas, spalvinį maišymą, spalvų tarpusavio veiką, spalvų harmoniją ir derinimą, psichologinį

spalvų poveikį, kuris ir anksčiau, ir dabar labai svarbus, spalvų charakteristikas ir simboliką.

Kituose trumpesniuose skyriuose pateikiama specifinė informacija apie spalvų pasirinkimą,

naudojimą reklamoje.

Trūkstant mokomosios literatūros apie spalvas (spalvų teoriją), ši mokomoji medžiaga

turėtų padėti įvairaus lygio mokyklų mokiniams bei studentams, kurie mokosi meninio profilio ir

dizaino specialybių.

Autorius

5

1. SPALVA IR ŠVIESA

Įvadas.

SpalvaSpalvaSpalvaSpalva - viena iš komunikacijos formų, greičiausiai atskleidžia mintis, jausmus ir

reikšmes.

„Mūsų išlikimas priklauso nuo sugebėjimo atpažinti būtinus objektus ir įspėjamuosius

signalus, ar tai būtų gyvūnas, ar daržovė, ar mineralas, o spalva yra sudėtinė identifikacijos proceso

dalis“ (21, p.6).

Spalvą mes suprantame, kaip vieną iš žmogų supančios aplinkos objektyvių savybių,

egzistuojančių nepriklausomai nuo žmogaus sąmonės ir jo jutimo organų, atsispindinčią matymo

pojūčių dėka jo sąmonėje.

Mes matome spalvotą aplinką ir priimame tai, kaip žmogaus egzistencijos būtinybę. O

pabandykime įsivaizduoti monochromatinę aplinką kaip nespalvotame kino filme, kurį vyresnės

kartos žmonės dar prisimena. Nykus atrodytų pasaulis.

SpalvininkystėSpalvininkystėSpalvininkystėSpalvininkystė – mokslas, nagrinėjantis ir aiškinantis spalvos reiškinius, visų mūsų

matomų kūnų ir objektų spalvos kilmę, pasikeitimus, kurie vyksta keičiantis apšvietimui ir

stebėjimo atstumui, spalvų maišymą ir spalvų tarpusavio saveiką, regėjimo organų veiką ir kt.

SpalvaSpalvaSpalvaSpalva – viena iš svarbiausių kompozicijos meninės raiškos priemonių. Nevykęs jos

panaudojimas gali sugadinti patį geriausią kompozicinį sumanymą. Spalvos daro didelį poveikį

matomų daiktų proporcijoms, dydžiams, estetiniam jų įvertinimui. Būdingi spalvų deriniai atspindi

tam tikrą epochą, jos stilių, nacionalines tradicijas, atskirų mokyklų ar menininkų kūrybą. Spalva

mus veikia psichologiškai ir fiziologiškai. Raudonai išdažytame kambaryje laikas bėga greičiau

negu mėlyna spalva išdažytame kambaryje. Oranžinė spalva mažina agresyvumą, o arbata

mėlyname puoduke atrodys vėsesnė negu oranžiniame. Spalva yra neatsiejama mūsų gyvenimo

saviraiškos ir reklamos dalis. Kūrybingas spalvos pritaikymas padeda perpildytoje rinkoje greičiau

realizuoti norimą produktą. Tam labai padeda šiuolaikinės kokybiškų spalvų palečių „kūrimo“

technologijos ir modernios spalvinio apšvietimo sistemos.

„Spalva –paprastas ir kartu sudėtingas reiškinys. Skirtingų kultūrų žmonės ją supranta

nevienodai. Net artimų žmonių požiūriai į spalvą dažnai nesutampa. Spalva savyje jungia

individualias ir universalias kokybes ir jų panaudojimo variantai beribiai“ (59, p.15).

Spalvų mokslas tiesiogiai siejasi su fizikafizikafizikafizika: šviesos spalvų spektras, šviesos spalvų

maišymas, banginė spalvų prigimtis, visi parametrai nustatomi ir išreiškiami fizikiniais dydžiais ir

kt., su chemijachemijachemijachemija: dažų pigmentų sudėtis, gebėjimas sugerti ir atspindėti spalvas ir kt., su psichologijpsichologijpsichologijpsichologijaaaa: : : :

tiria žmogaus reakciją į spalvas, emocijas ir spalvų poveikį žmogaus būsenai, taip pat spalvos

panaudojimą psichoterapijoje ir kt., su fiziologijafiziologijafiziologijafiziologija: : : : spalvų suvokimas, regos procesai, poveikis nervų

sistemai ir pan., su anatomijaanatomijaanatomijaanatomija: regėjimo organų anatomija ir funkcija.

6

Žiūrėdami į spalvą, kaip į kultūros reiškinį, neapsieisime be filosofijos, etnografijos,

estetikos (žr.schemą):

S P

A L

V A

↔

Dailė

↔ Vaizduojamojo,

taikomojo,

meno istorijos

↔

Gamtos mokslai

↔

Fizika

Chemija

Biologija

↔

Medicinos mokslas

↔

Psichologija

Fiziologija

Anatomija

↔

Kultūrologija

↔

Praktinė filosofija

Etnografija

Dailininkui spalva - svarbi kompozicijos raiškos priemonė. Visose žmogaus veiklos

srityse susiduriama su spalvomis ir tai rodo jos daugiareikšmingumą.

Spalva, panašiai kaip ir muzikos tonas, turi įtakos mūsų nuotaikai, išgyvenimams.

Kaip susigaudyti spalvų harmonijos, disonanso, pagaliau, „rėkiančio chaoso“, spalvinio

neskoningumo - šioje didelėje spalvų jūroje?

Ką reikia daryti, kokia kryptimi nukreipti mūsų pastangas, kad pasiektume norimą

rezultatą, reikiamą emocinį pojūtį? Ar visur galima taikyti žinomą posakį, kad „dėl skonio

nesiginčijama“?

Daug metų šiais klausimais ginčijamasi, įrodinėjama ir, ko gero, dažniausiai visi būna

kažkiek teisūs.

Senovės mąstytojai apie spalvą ir šviesą.

Šiame skyriuje, kalbant apie spalvos istoriją, įvairūs teiginiai persipins ir su šviesos

istorijos raida, nes atsieti spalvą nuo šviesos būtų netikslinga.

7

Jau nuo seniausių laikų šviesa ir spalva traukė žmogaus dėmesį. Senovės tautų

gyvenimo tradicijose matome daug ugnies, šviesos garbinimo pėdsakų.

AntikaAntikaAntikaAntika – (pranc.-antigue, lot.-antiguus-senovinis) senovės graikų ir romėnų civilizacijos

laikotarpis. Jis tęsėsi daugiau kaip tūkstantis metų. Antikos laikotarpyje menai ir architektūra užėmė

labai svarbią vietą. Senovės graikai ir romėnai turėjo daugybę dievų ir deivių. Todėl logiška, kad

vienas iš svarbiausių dievų AAAApolonaspolonaspolonaspolonas (Dzeuso ir titanidės Leto sūnus) buvo šviesos, menų ir

muzikos dievas.

Šio laikotarpio didieji antikos mokytojai paliko ryškų pėdsaką žmonijos istorijoje, iš

kurios mokėsi vėlesnės kartos. Nors to laikotarpio fizinis palikimas nėra didelis, bet ieškodami

meno ir mokslo ištakų mokslininkai visada atsigręždavo į antiką. Spalvų ir šviesos tarpusavio

sąveika, jos fizinė prigimtis užėmė svarbią vietą antikos filosofų darbuose. Jų nuomone, spalva ir

šviesa yra kažkokia materija, kuri išbėga iš daiktų ir akyse sukelia matomo pasaulio pojūtį.

Šviesos ir spalvų prigimties klausimą nagrinėjo tokie žymūs antikos filosofai, kaip:

Anaksagoras, Empedoklis, Demokritas, Euklidas, Platonas, Aristotelis ir kt.

Euklidas Euklidas Euklidas Euklidas (apie 365-300 m.pr.Kr.).

Jis teigė, kad iš akies išeina matantieji spinduliai, kurie sklisdami pasiekia daiktus,

tartum juos apčiuopia, ir tokiu būdu sukuria regėjimą – tada matome tuos daiktus. O tai, jog kai

kurių gyvūnų akys šviečia, jis laikė pakankamu įrodymu, kad tikrai tokie spinduliai egzistuoja (15,

p.8).

EmpedoklisEmpedoklisEmpedoklisEmpedoklis (apie 490-430 m.pr.Kr.).

Jis manė, kad visa aplinka susideda iš keturių elementų: žemės, oro, vandens, ugnies.

Jų junginiai įgyja naujas formas, kūnus ir pan. Tie daiktai į aplinką siunčia sroves, žmogaus akys

taip pat siunčia sroves, kurioms susidūrus susikuria spalvos.

DemokritasDemokritasDemokritasDemokritas (apie 460-370 m.pr.Kr.).

Jis sukūrė atomo teoriją, kuria rėmėsi aiškindamas įvairius reiškinius. Pasak

Demokrito, atomai – tai labai mažos nedalomos dalelės, skriejančios tuštumoje. Jo nuomone, ir

spalvos susidaro iš atomų. Taigi spalvos pojūtį akyse, kūnų spalvą ir kitas fizines savybes regos

organas identifikuoja iš atomų kiekio, formos tarpusavio išsidėstymo daiktuose ir regos organuose.

Pvz., raudonos spalvos atomai tokie pat kaip ir šilumos – juodi nuo nelygių paviršių, balti nuo

blizgančių ir pan.

PlatonasPlatonasPlatonasPlatonas (427-347 m.pr.Kr.).

„Platonas aiškino, kad šviesa- tai smulkiausia materija, dalelyčių srautas. Bet šviesa

išeina ne tik iš išorinių šaltinių (pvz., Saulės), bet ir iš žmogaus akių. Susitikę srautai vienas kitą

veikia ir todėl susidaro regėjimo pojūtis. Tos dalelytės, kurios išeina ir susiduria su akių spinduliu,

8

būna mažesnės, tokios pat arba didesnės negu regėjimo spindulio dalelė. Tos dalelės, kurios yra

vienodos, nejaučiamos. Jos vadinamos permatomomis. Didesnės dalelės spaudžia regėjimo

spindulį. Tada matome juodą spalvą. Mažesnės- išplečia, todėl matome baltą spalvą. Joms

maišantis atsiranda visos kitos spalvos. Spalva, rašė Platonas, tai – ugnis, trykštanti iš kiekvieno

atskiro kūno ir susidedanti iš dalelyčių, kurios sukelia regėjimo pojūtį“ (15, p.8).

AristotelisAristotelisAristotelisAristotelis (384-322 m.pr.Kr.).

Aristotelis teigė, kad šviesa negali iš kažkur „ištekėti“, ji nėra nei kūnas, nei materija.

Viskas, ką matome, yra permatoma. Permatomumas, pasak Artistotelio, yra judantis, savyje turi

potenciją, kurią įgyja veikiant ugniai. Taigi tas suaktyvintas permatomumas sukelia šviesą. O kai

permatomumas praranda aktyvumą, atsiranda tamsa.

Pati šviesa neturi spalvos. Jai spalvą suteikia kūnai, kuriuos ji apšviečia. Jis teisingai

pastebėjo, kad spalvą matome tik šviesoje.spalvą matome tik šviesoje.spalvą matome tik šviesoje.spalvą matome tik šviesoje.

Aristotelio nuomone, visos spalvos išsidėsčiusios tarp šviesos ir tamsos, tarp juodo ir

balto. Tiksliau, spalvos atsiranda susimaišius įvairiomis proporcijomis šviesai ir tamsai. Daug

šviesos ir mažiau tamsos – gaunama raudona spalva, truputis baltos šviesos ir labai daug tamsos –

gausime tamsią violetinę ir t.t.

Apibendrinant galima pasakyti, kad šios civilizacijos mąstytojai dėjo pamatus

įvairiems mokslams, tarp jų šviesos ir spalvų kilmės išaiškinimui.

Aišku jų teiginiai dažnai tolimi nuo tikrovės. Klasifikuodami spalvas antikiniai

filosofai laikėsi mitologinių principų. Pagrindines spalvas jie priskyrė gamtos jėgoms: žemei, orui,

vandeniui ir ugniai. Nesuprato ir teisingai neišsiaiškino spalvų prigimties. Buvo manyta, kad jos

priklauso nuo kūno atomų formos arba nuo šviesos ir tamsos atitinkamų proporcijų susimaišymo.

Bet teisingai buvo pastebėta, kad spalva priklauso nuo apšvietimo. Iš esmės buvo teisingai

aiškinama spalvos ir šviesos fizinė esmė: „Viena hipotezė aiškino, kad šviesa ir spalva – tai

natūralių dalelių sklidimas (Demokritas, Platonas), kita hipotezė teigė, kad tai permatomos aplinkos

judėjimas (Aristotelis). Šias dvi, viena kitai priešingas hipotezes, galima laikyti tolimu pirmtaku

šiuolaikinės šviesos kilmės teorijos, pagal kurią šviesa yra korpuskulinės ir banginės prigimties“

(15, p.9-10). Taip pat buvo bandoma aiškintis regėjimo, spalvos suvokimo procesą, spalvų

tarpusavio veika (Aristotelis), spalvų maišymą ir kt.

Viduramžiai.

Šiuo laikotarpiu Vakarų Europoje nebuvo šviesos ir spalvų tyrinėjimo srityse didelių

atradimų. Viduramžiais šviesa,- tai gėris, tiesa, protas, gyvenimas, tai- Dievas. Todėl viskas, kas

šviesu, kas švyti, kas blizga – tai nuostabu ir gražu. Garbinama ir spalva, kaip šviesos materialus

įsikūnijimas. Spalva – tai dievybės, šventumo, o kartu ir valdžios ženklas. Ir priešingai – juoda

spalva išreiškia tamsą ir blogį. Šventuosiuose raštuose šviesa ir spalva šlovinama kaip

9

įvairiapusiško grožio vainikas. Nusistovėjo tam tikra spalvinė hierarchija, spalvų simbolika, taip

vadinamos dieviškosios spalvos. Tam įtakos turėjo didelė Bažnyčios įtaka visuomeniniame

gyvenime.

Renesansas.

Buvo orientuojamasi į Antikos laikotarpio pasiekimus. Spalvų srityje produktyviai

dirbo Leonardas da Vinči (1452-1519), I.B.Alberti (1404-1472).

Ir Leonardas da Vinči, ir L.B.Alberti rašė, kad dailininkams būtinai reikia domėtis

mokslais, nes tai atneša didelę naudą; reikia domėtis ne tik praktika, bet ir teorija. „Alberti ir

Leonardo interesai buvo platūs, jie domėjosi šviesos ir spalvų tarpusavio ryšiutarpusavio ryšiutarpusavio ryšiutarpusavio ryšiu (apšvietimo įtaka

spalvai, refleksais), spalvų tarpusavio veika (indukcija, kontrastai), vaivorykštės, medžių, dangaus,

kalnų spalva ir kt. Abu jie pripažįsta šviesos ir spalvos sąsajas.sąsajas.sąsajas.sąsajas. Lyginant su Antika, nauja

Renesanso supratime apie spalvą buvo tai, kad spalvų tonas ir šviesumas suprantami, kaip

skirtingos spalvų charakteristikos“ (58, p.89-91). Alberti rašė, „Kad įmaišius balto arba juodo dažo,

spalva nekinta, bet gaunami jos atspalviai“.

Leonardo da Vinči išsiskyrė savo erudicija, ne tik kaip genialus tapytojas, bet ir kaip

mokslininkas.

Leonardo da Vinči ne tik džiaugėsi pasaulio grožiu, jis į jį žiūrėjo „protingomis

akimis“, ir teigė, kad dailininkas turi mokėti matyti pasaulį. Jo knygoje apie tapybą yra įdomių

pastebėjimų ir minčių apie spalvas, šešėlius, refleksus ir kt. Tapyba Leonardui da Vinči buvo ne tik

amatas, bet ir mokslas. Jis domėjosi daugeliu mokslo sričių.

XVII amžius.

Šis amžius buvo persilaužimo amžius europinėje kultūroje. Galilėjaus išrastu

teleskopu prasidėjo revoliucija optikoje. Apie šviesą ir spalvą rašė Frančesko Marija Grimaldi, jo

bendraamžis Grimaldi Robertas Gukas, prancūzų filosofas Rene Dekartas.

XVII a. nusistovėjo du požiūriai į šviesos prigimtį. Kristianas Heigensas (1629-1695),

olandų matematikas, pirmasis bandė aiškinti tiesioginį šviesos sklidimą, remdamasis bangine

teorija. Jis teigė, kad šviesa yra bangų srautas, kuris užpildo erdvę ir kūnų vidų. Tai jis aprašė savo

veikale „Traktatas apie šviesą“. Izaokas Niutonas (1643-1727), anglų fizikas ir matematikas, kitaip

nei K.Heigensas, pasisakė už korpuskulinę (lot.corpusculum-kūnelis) šviesos teoriją. Jis buvo

šalininkas požiūrio, kad šviesa yra dalelių srautai. Turbūt viena tokio jo nusiteikimo priežasčių buvo

tai, kad jis atrado šviesos dispersijos reiškinį. Jis atliko daug bandymų, tyrinėdamas saulės šviesą ir

spalvų atsiradimą. Jis pirmasis „„„„IIIIštyrė šviesos spindulių įvairovę ir nuo jos priklausančias spalvųštyrė šviesos spindulių įvairovę ir nuo jos priklausančias spalvųštyrė šviesos spindulių įvairovę ir nuo jos priklausančias spalvųštyrė šviesos spindulių įvairovę ir nuo jos priklausančias spalvų

10

ypatybes, apie kurias iki to laiko niekas nė nepagalvojo“ypatybes, apie kurias iki to laiko niekas nė nepagalvojo“ypatybes, apie kurias iki to laiko niekas nė nepagalvojo“ypatybes, apie kurias iki to laiko niekas nė nepagalvojo“ (iš užrašo ant Niutono kapo Londone,

Vestmisterio abatijoje).

I.Niutonas abejojo baltos šviesos vientisumu, todėl pabandė ją išskaidyti. Baltos

šviesos skaidymas buvo pavadintas dispersijadispersijadispersijadispersija (lot.dispersio-išskaidymas, išbarstymas).

1666 m. I.Niutonas savo spėliones apie baltos šviesos sudėtį patvirtino bandymais. Jo

bandymas buvo paprastas. Jis nukreipė į stiklo prizmę mažo skerspjūvio spindulių pluoštą. Saulės

šviesos spindulys patekdavo į aptemdytą kambarį pro mažą angelę langinėje. Patekęs į stiklinę

prizmę, jis lūždavo ir priešingoje sienoje duodavo spalvoto spektro juostą (lot. spectrum- vaizdas) (1

pav.). Remdamasis šiais rezultatais, I.Niutonas padarė išvadą, kad balta šviesa yra sudėtinė,

sudaryta iš spektro spalvų. Jis taip pat išsiaiškino, kad įvairių spalvų spinduliai prizmėje lūžta

nevienodu kampu.

I.Niutonas pabandė išskirti vienos spalvos pluoštelį ir nukreipė jį į antrą prizmę.

Pluoštelis daugiau nebesiskaidė. Vadinasi, jis yra vienalytis. Surinkęs spalvotus spektro spindulius

į vieną, vėl gavo baltą šviesą. Niutonas savo spektre surado septynias spalvų sritis: raudoną,

oranžinę, geltoną, žalią, žydrą, mėlyną ir violetinę (2 pav.)

Vaivorykštė, kurią žmonės gražiai vadina „laumės juosta“, susidaro tokiu pat principu

Tik ten saulės šviesos spindulys, pasiekęs mažus vandens lašelius (o jų yra daug), lūžta ir tokiu

būdu susidaro nuostabi vaivorykštė. Panašios vaivorykštės susidaro ir prie vandens fontanų.

Vaivorykštė matoma tada, kai į vandens lašelių pilną orą žiūrima nusisukus nuo saulės. Viršutinė

vaivorykštės juosta yra raudona, o apatinė-violetinė.

I.Niutonas sukūrė spalvų sistemą, pagrįstą objektyviais fizikos dėsniais. Jis įrodė, kad

spektras – natūrali pagrindinių spalvų skalė ir tokia I.Niutono spektro spalvų klasifikacija tapo

pagrindu beveik iki šių dienų. Tuo laikotarpiu spalvų klasifikavimo ir sisteminimo srityje

produktyviai dirbo mokslininkas I.Canas, prancūzų mokslininkas Rože de Pilis (apie jų darbus

kalbėsime 7 skyriuje).

XVII amž. spalvų mokslo kryptis rėmėsi fizikiniu-matematiniu pagrindu. Aukštą lygį

pasiekė tapyba, taikomieji menai, kompozicija, o menų ir spalvų teorijos mokslai buvo primiršti.

XVIII amžius.

Jeigu XVII amž. I.Niutono įtakoje labiau domėtasi fizikiniu šviesos spalvų būvio

aiškinimu, tai XVIII amž. spalvų teorijos mokslai įgauna savarankiškumą, tyrinėjamas

psichologinis ir fiziologinis spalvų poveikis, spalvų tarpusavio veika.

Johanas Volfgangas Gėtė (1749-1832), kaip žinoma, buvo ne tik žymus Vokietijos

poetas, bet ir žymus natūralistas.

11

J.V.Gėtė domėjosi metereologija, geologija, daugeliu kitų dalykų ir, aišku, daug

dėmesio ir laiko skyrė spalvų studijoms.

J.V.Gėtei mažiau rūpi fizikinė šviesos prigimtis, jis pritaria Aristotelio, Platono

idėjoms. Didelį dėmesį skyrė regėjimo fiziologijai, aiškinosi, taip vadinamas, „fiziologines spalvas“

ir kt.

1810 m. išleido dviejų tomų veikalą „Apie spalvų mokslą“, kuriame nagrinėjo

psichologinius, estetinius ir simbolinius spalvininkystės dėsnius. Jis kritikavo I.Niutono šviesos

teoriją, jam buvo nepriimtinas jo mokslinis metodas. I.V.Gėtė įsitikinęs, kad gamtos reiškinius

negalima formaliai „sprausti“ į matematinius rėmus. Juos galima pažinti stebint natūraliomis

sąlygomis. Jis sakė, kad balta šviesa yra pirminė ir nedaloma, ji negali būti tamsių spalvų mišinys.

Visos spalvos susidaro iš juodo ir balto. Mėlyna - tai pašviesinta juoda, geltona-tai patamsinta balta.

Atlikdamas bandymus, stebėdamas ryškius spalvotus objektus, I.V.Gėtė išsiaiškino

taip vadinamas pasekmines spalvaspasekmines spalvaspasekmines spalvaspasekmines spalvas, kurias sukelia regėjimo organai. Jis jas vadino

papildomosiomispapildomosiomispapildomosiomispapildomosiomis, kai žiūrint į ryškiai raudoną objektą, vėliau nukreipus akis į tamsą ar neutralų

foną, matome žalią šio objekto atvaizdą.

Remdamasis tais ir kitais bandymais, jis sukūrė spalvų ratą, pagal kurį nustatomos

papildomos spalvos (3 pav.). Skirtingai negu Niutonas, Gėtė savo spalvų rate pavaizduoja šešias

spalvas, o ne septynias: raudoną, violetinę, mėlyną, žalią, geltoną, oranžinę.raudoną, violetinę, mėlyną, žalią, geltoną, oranžinę.raudoną, violetinę, mėlyną, žalią, geltoną, oranžinę.raudoną, violetinę, mėlyną, žalią, geltoną, oranžinę. Priešingose pusėse

esančios spalvos - tai tos, kurios regėjimo metu „iššaukia“ viena kitą. Raudona spalva reikalinga

žaliai, violetinė geltonai, mėlyna geltonai ir priešingai. Gėtė savo spalvų rate, priešingai negu

Niutonas, nesivadovavo fizikiniais bandymais, jo pagrindu buvo psichofiziologinis spalvų

pajutimas.

Didelis Gėtės nuopelnas buvo tas, kad jis drąsiai teigė ir išbandė matymo fiziologijos

reikšmę, kad suprastų spalvinius reiškinius. Savo bandymų ir apibendrinimų pagrindu spalvų

psichofiziologijos srityje jis išreiškė daug vertingų minčių apie spalvų reikšmę, jų derinimą

tapyboje ir jų estetiką.

„Gėtės spalvų teorija buvo ne tiek mokslo, kiek meno kūrinys, tiesioginis reiškinio

visumos suvokimas, pagrįstas sveiku protu ir intuicija, yra gana subjektyvus ir sunkiai

prasiskverbia už žmogaus pojūčių ribų. Juk gamtos išradingumas pranoksta žmogaus fantaziją.

Gėtės metodas atitiko fizikos mokslo vaikystę, tad tiriant tokį sudėtingą reiškinį, kaip šviesa ir

spalvos, negalėjo varžytis su formalizuotu, bet griežtu ir objektyviu fizikos reiškinių pažinimo

metodu, kurį vartojo Niutonas“ (23, p.192).

12

KLAUSIMAI

1. Ką nagrinėja spalvų mokslas?

2. Su kokiais kitais mokslais siejamas spalvų mokslas?

3. Kokie Antikos mokslininkai aiškinosi šviesos ir spalvų kilmę, kokia jų požiūrio esmė?

4. Kiek ir kokias spalvas šviesos spektre atrado J.Niutonas?

5. Kuo skyrėsi J.V.Gėtės požiūris į šviesą ir spalvą nuo I.Niutono?

Apie šviesą XIX amžiuje ir šiandien.

Vėliau šviesos prigimtį ir pažinimą aiškino ir plėtojo Dž.Maksvelas, M.Planko,

A.Einšteinas ir kiti mokslininkai.

Neapibrėžtas šviesos prigimties aiškinimas išliko iki XIX a.pradžios. Tada buvo

atrastos šviesos difrakcijos (šviesos užlinkimas už kliūties) ir interferencijos (apšviestumo

padidėjimas ar sumažėjimas užsiklojant dviem pluoštams). Šie reiškiniai būdingi tik banginiam

pridėjimui.

Tokią teoriją ypač susitiprino Dž.Maksvelo teorija, XIX a. antroje pusėje įrodžiusi,

kad šviesa yra elektromagnetinės bangos.

Kai Hercas eksperimentiškai aptiko elektromagnetines bangas, neliko jokių abejonių,

kad šviesa sklinda kaip banga.

Dabar mokslas vadovaujasi kvantine šviesos teorija, kuri jungia bangines ir

korpuskulines šviesos savybes, nes vienuose reiškiniuose labiau išryškėja banginės, o kituose

korpuskulinės šviesos ypatybės.

Elektromagnetinių bangų skalėje yra radijo bangos, infroraudonieji spinduliai,

ultravioletiniai spinduliai, rentgeno spinduliai, gama spinduliai ir regimieji spinduliai. Regimieji

spinduliai užima mažą elektromagnetinių bangų skalės dalį (4 pav.). Regimojo diapazono tam tikro

ilgio bangos sukelia atitinkamos spalvos pojūtįatitinkamos spalvos pojūtįatitinkamos spalvos pojūtįatitinkamos spalvos pojūtį. Bangos ilgumas matuojamas nanometrais (nm).

Vienas nm, tai – milijoninė milimetro dalis.

Lentelėje yra nurodyta, kokio ilgio bangos atitinka kiekvieną šviesos spalvos spektrą:

Spektro spalva Bangos ilgis nm

Raudona 760-620

Oranžinė 620-590

Geltona 590-560

Žalia 560-500

Žydra 500-480

13

Mėlyna 480-450

Violetinė 450-380

Patogumo dėlei bangos dalijamos į tris grupes pagal kokybinį skirtumą:

- ilgąsias, - nuo raudonos iki oranžinės, - 760-600 mm

- viduriniąsias, - nuo oranžinės iki žydros, - 600 - 500 mm

- trumpąsias,- nuo žydros iki violetinės, - 500- 380 mm

Kaip minėjome aukščiau, šviesa, tai - sudėtingas gamtos reiškinys. Skirtingų ilgių:

šviesos bangos iššaukia skirtingus spalvos pojūčius.

Šviečiantys ir nešviečiantys kūnai, šviesos sugėrimas ir atspindėjimas.

Šviesa yra natūrali ir dirbtinė. Natūrali - visiems suprantama dienos šviesa, kurios

šaltinis yra saulė. Dirbtinė, tai įvairių rūšių lempos, taip vadinamos kaitinės, kurios skleidžia gelsvą

šviesą ir iliuminiscencinės, skleidžiančios šaltą šviesą. Be abejo dirbtinę šviesą skleidžia kūrenamas

laužas, deganti žvakė, įkaitęs metalas.

Dienos šviesa, tai balta šviesa, bet spalvos geriausiai suvokiamos nesant tiesioginiam

saulės apšvietimui. Yra toks terminas „prie žydro dangaus“. Natūrali ir dirbtinė šviesa yra

skirtingos. Dirbtinė niekada neturi to „dienos šviesinio švarumo“. Šviesa, kuri skiriasi pagal spalvą,

skiriasi ir savo spektrine sudėtimi. Tai nesunku įsitikinti, jeigu mes įvairių šaltinių šviesas

perleisime per spektroskopo plyšį.

Aukščiau išvardinti šviesą skleidžiantys šaltiniai fizikoje vadinami šviečiančiais

kūnais.

Yra ir nešviečiantys kūnai, kurie patys nespinduliuoja, bet atspindi arba praleidžia per

save šviesą. Bet kuriuo atveju, dalis šviesos yra sugeriama ir virsta kita energijos rūšimi – šiluma.

Kai kurie kūnai, tame tarpe blizgantys metaliniai, beveik visiškai nepraleidžia šviesos.

Šviesos spinduliai atsispindi nuo jų paviršiaus. Ant kūno krentanti šviesa atsispindi nuo jo

paviršiaus pagal dėsnį: kritimo kampas lygus atspindžio kampui. Atspindžio kampas lygus šviesos

spindulio kritimo kampui (5 pav.).

Bet tai atsitinka esant tik labai lygiam paviršiui. Kai paviršius matinis arba nelygus,

atspindima šviesa išsisklaido įvairomis kryptimis. Tokių kūnų paviršiai iš bet kurios pusės atrodo

vienodai ryškiai. Jie vadinami matiniais paviršiais.

Įvairūs daiktai, medžiagos, atsižvelgiant į jų pagaminimo technologiją, gali turėti

įvairius paviršius. Pvz., popierius gali būti blizgantis, matinis, reljefinis ir t.t.

Daugiausia šviesos sugeria tamsūs kūnai, mažiausiai - šviesūs, balti. Pati juodžiausia

medžiaga -naftos suodžiai - sugeria 98 % šviesos.

14

Absoliučiai juodas kūnas fizikoje – rutulys arba dėžutė su skylute viduje, išklota

barchatu. Šio kūno viduje bus labai didelio laipsnio juodumas.

Labai balti magnezijos milteliai (magnio oksidas) atspindi 97 % krintančios šviesos.

Šviežias sniegas atspindi 85 %, kreidinis popierius -75 %.

Visi kiti kūnai, kurie išsidėstę tarp maksimaliai baltų ir maksimaliai juodų kūnų,

vadinami pilkaisiais kūnais.

Visi kūnai, kurie maksimaliai atspindi šviesos spindulius, yra balti; tie, kurie

maksimaliai sugeria, - juodi, o dalinai atspindintys ir sugeriantys – pilki.

„KūnaiKūnaiKūnaiKūnai, kurie vienokius ssssppppinduliusinduliusinduliusindulius sugeria, o kitokius atspindi, yra spalvoti.

Atspindėtoje šviesoje kūnai yra tos spalvos, kurios spindulius atspindi jų paviršius. Dažniausiai

kūnai daugiau ar mažiau atspindi kelių spalvų spindulius ir jie, pasiekę mūsų regėjimą, sudaro tą

spalvų įvairovę, kurią matome gamtoje“ (41, p.117). Pvz., kai nuo paviršiaus atsispindi raudonos,

žalios ir geltonos spalvos spinduliai, matome geltoną paviršių, kai atsispindi raudoni ir mėlyni,

matome violetinį paviršių, žydros spalvos paviršių pamatysime atsispindėjus žaliai mėlynos spalvos

spinduliams ir pan.

Spalva – tik pojūtis.

Spalva nėra medžiagos savybė. Išorinis pasaulis - bespalvis, jį sudaro bespalvė

materija ir energija. Bet jis gali sugerti elektromagnetines bangas. Kai šviesa patenka ant kokio

nors kūno, dalis jos sugeriama, o dalis atspindima arba, jeigu kūnas skaidrus, praleidžiama. Kiek

šviesos sugeriama, priklauso nuo molekulinės kūno sandaros, t.y. iš šviesos spindulio, kurį paprastai

sudaro skirtingų dažnių bangos, būna sulaikomos tik tam tikro dažnio bangos. Kitos bangos -

atspindimos. Pasiekusios akies tinklainę regėjimo receptoriuose, jos sukelia impulsus, kurie nervų

ataugomis patenka į regėjimo centrą. Taip matoma spalva. Tai, kas mums atrodo spalva, yra tik

atspindima ar praleidžiama šviesa. Taigi, spalva egzistuoja tik kaip ją matančiojo pojūtis.

KLAUSIMAI

1. Kokie elektromagnetiniai spinduliai sukelia spalvos matymą?

2. Kokie šviečiantys kūnai ir kokios spalvos skleidžia šviesą?

3. Dirbtinę ar natūralią šviesą skleidžia kūrenamas laužas?

4. Kokios spalvos automobiliu geriau važiuoti karštą dieną ir kodėl?

5. Koks yra absoliučiai juodas kūnas fizikoje?

6. Kokia medžiaga labiausiai atspindi krintančią šviesą?

7. Kaip atrodytų pasaulis, jeigu visi kūnai sugertų visus krintančius spindulius?

15

2. AKIS - REGOS ORGANAS

Senovės mokslininkai apie akį.

Pirmasis aiškinosi ir aprašė akį, jos sandarą ir funkcijas Galenas (130-201 m.pr.Kr.).

Jam buvo artimos idėjos Platono, vieno iš žymesnių medicinos žinovų. „Jis daugiau dėmesio skyrė

iš akies „einančiai“ šviesai aiškinti. Jo supratimu, tą šviesą sukuria smegenys, ji „eina“ nervu į

obuolio tinklainę, išsisklaido stikliniame akies kūne ir iš naujo susirenka į akies kristalą, kuris, jo

nuomone, ir yra priėmėjas. Taigi nuo Galeno ir prasideda akies, kaip regėjimo organo, sandaros

nagrinėjimas“ (15, p.15).

Vėliau, IX amžiaus pradžioje, arabų astronomas Alchazenas taip pat nagrinėjo

regėjimo fiziologiją. „Alchazenas beveik ištisai priėmė Galeno anatominę akies sandarą, tačiau

atmetė iš akies einančios ugnies-šviesos idėją. Anot jo, šviesos ir spalvos spinduliai veikia akį,

todėl mes ir matome. Iš esmės taip ir yra“ (15, p.16).

Akies sandara.

Akis, arba regos organas, yra svarbiausias jutimo organas. Jis iš supančios aplinkos

gauna daugiau informacijos, negu kiti jutimo organai. Akis tiesiogiai dalyvauja sudėtingame

pasaulio nuspalvinimo procese, todėl tikslinga, nors glaustai, išsiaiškinti akies anatomiją ir

regėjimo fiziologiją.

Į žmogaus sąmonę per akį patenka 80 % visų įspūdžių. Ji sunaudoja 25 % žmogaus

fiziologinės energijos. Akis atlieka 90 % darbinės kontrolės. Akies poveikis nervinei sistemai yra

labai didelis. Akies obuolys yra gana tobulas aparatas tikrovės vaizdams priimti.

Akies obuolys yra netaisyklingo rutulio formos, jo skersmuo - apie 2,4 cm. (6 pav.).

Sudarytas iš kevalo ir vidinės ertmės, kuri užpildyta pusiau drebučių pavidalo mase - stiklakūniu.

Pagrindinė sriklakūnio funkcija - palaikyti akies formą, jis gerai praleidžia ir nedaug laužia šviesos

spindulius.

KevalasKevalasKevalasKevalas arba akies gaubiamoji dalisarba akies gaubiamoji dalisarba akies gaubiamoji dalisarba akies gaubiamoji dalis sudarytas iš trijų sluoksnių: išorinio - paties

storiausio, kremzlinės struktūros – odenodenodenodenosososos, kuri turi baltą spalvą ir beveik nepersišviečia. Priekyje ji

pereina į skaidrią ir labiau iškilusią dalį - rageną.

RagenaRagenaRagenaRagena yra skaidri, atlieka skaidomojo lęšio vaidmenį. Ją sudaro penki plonyčiai

sluoksniai. Sveika ragena būna skaidri ir blizganti.

Vidurinis sluoksnis – kraujagyslinis dangalas, kuris susidaro iš trijų pagal pagal savo

funkcijas skirtingų dalių: priekyje - rainelė, krumplynas ir užpakalinė dalis - gyslainė.

GyslainėGyslainėGyslainėGyslainė – plona ir minkšta, turi savyje kraujo indų kapiliarus, kurie maitina akį.

Daugumos gyvūnų gyslainėje yra blizgantis tarpsluoksnis, kurio dėka jų akys „šviečia“. Gyslainės

16

sluoksnis turi savyje daug pigmento, vadinamo melaninu, kuris suteikia tam sluoksniui juodai

raudoną spalvą, kuri absorbuoja akies vidaus refleksus.

RainelėRainelėRainelėRainelė yra disko formos plokštelė. Ji puikiai matoma pro rageną, 10-12 mm

skesmens, sudaryta iš plonų raumeninių pluoštelių, išsidėsčiusių žiediniai ir radialiai.

Rainelėje yra pigmentinių ląstelių, nuo kurių priklauso akių spalva. Viduryje yra

kiaurymė – vyzdys, per kurį patenka šviesa. Rainelę sudaro dvi raumeninės sistemos, kurios

reguliuoja vyzdžio dydį, atlieka diafragmos vaidmenį. Išcentriniai spinduliai padidina akies vyzdį

iki 5 mm skersmens, koncentriniai sumažina iki 2 mm. Esant stipriam apšvietimui, susitraukia,

reguliuoja patenkančios šviesos kiekį. Vyzdžio dydis gali kisti susijaudinus, vartojant kai kuriuos

vaistus ar narkotines medžiagas.

Rainelės Rainelės Rainelės Rainelės gebėjimasgebėjimasgebėjimasgebėjimas reguliuotreguliuotreguliuotreguliuotiiii vyzdžio dydį ir patenkančivyzdžio dydį ir patenkančivyzdžio dydį ir patenkančivyzdžio dydį ir patenkančiosososos šviesšviesšviesšviesos kiekį, os kiekį, os kiekį, os kiekį, ---- vadinamas vadinamas vadinamas vadinamas

adaptacija.adaptacija.adaptacija.adaptacija.

TinklainėTinklainėTinklainėTinklainė –vidinis akies obuolio sluoksnis, kuris prasideda nuo lęšio krašto iki pat

nervo. Tinklainė – labai plona, bet sudėtinga akies dalis, kurioje fokusuojamas vaizdas. Ji susideda

iš dviejų sluoksnių: išorinio (pigmentinio) ir vidinio. Vidiniame sluoksnyje yra regėjimo receptoriai,

lazdelės ir kolbelės (7 pav.). Lazdelės – pailgos formos, o kolbelės trumpesnės ir platesnės.

Tinklainėje jos tankiai susispaudusios viena prie kitos. Kiekvienoje akyje lazdelių yra apie 130

milijonų, o kolbelių apie 7 milijonai. Kolbelių ir lazdelių susikaupimas atskirose tinklainės vietose

yra nuo 20000 iki 200000 1 mm2. Pasiskirsčiusios kolbelės ir lazdelės netolygiai: vidurinėje dalyje

daugiau kolbelių, o periferijoje – lazdelių. Ten, kur į akį „įeina“ regimasis nervas, nėra nei kolbelių,

nei lazdelių. Šia tinklainės vieta mes nieko nematome. Ji vadinama akląja dėme. Jos dydis -1,8 mm.

Aklosios dėmės egzistavimą galime patvirtinti tokiu bandymu. Pvz., uždenkime kairę akį ir dešine

akimi žiūrėkime į kryželį. Vaizdą artinkime prie akies. Tam tikrame atstume juodas skritulys iš

regėjimo lauko turi prapulti (8 pav.).

Kiek labiau į šoną nuo aklosios dėmės yra geltonoji dėmė. Ji geltonos spalvos ir

užpildyta vien kolbelėmis. Geltonoji dėmė yra apie 2 mm skersmens.

Geltonoji dėmė yra vieta, kuria geriausiai matome. Spalvas mes matome centrine

tinklainės vieta, kur didžiausia kolbelių koncentracija. Kolbelėse yra trijų rūšių receptoriai: žaliai,

raudonai ir mėlynai šviesai. Jų dėka skiriame daiktų spalvas. Kolbelėse atskirų receptorių

reagavimo greitis į spalvas nėra vienodas. Greičiausiai reaguoja į žalią spalvą, vidutiniškai - į

raudoną, lėčiau - į kitas. Lazdelėmis matome tamsoje. Dienos metu jos pritaikytos juodų, baltų ir

pilkų spalvų matymui. Lazdelėse yra matymo skystis - rodopsinas. Daugiausia lazdelių yra

tinklainės periferijoje.

Kolbelės pradeda veikti tik esant tam tikram apšvietimo intensyvumui, žemiau kurio

veikia lazdelės. Esant silpnam apšvietimui, kolbelės nustoja reagavusios, matome lazdelėmis, todėl

17

neskiriame spalvų. Palaipsniui mažinant apšvietimą, įvairūs spalviniai tonai nebeskiriami, pradedant

raudona ir baigiant mėlyna spalva. Auštant taip pat pirmiausia pasirodo mėlynos spalvos, vėliausiai

– raudonos. Matymas lazdelėmis vadinamas „prietemos regėjimu“, kolbelėmis – „dieniniu

regėjimu“.

Vidinę akies dalį sudaro stiklakūnis ir lęšis.

StiklakūnisStiklakūnisStiklakūnisStiklakūnis – skaidri bespalvė drebučių pavidalo masė, įvilkta į skaidrią plėvelę ir

gerai praleidžianti šviesos spindulius. Užima didžiausią akies obuolio dalį. Jis kartu prilaiko ir

vidinius akies obuolio dangalus.

Lęšis Lęšis Lęšis Lęšis – yra tarp priekinės ir užpakalinės akies kameros, kurios užpildytos skysčiu,

raumeniniu vainikėliu (krumplynu) pritvirtintas prie vidinės akies obuolio dalies, priekiniu

paviršiumi atsisukęs į rainelę, o nugarine dalimi – į stiklakūnį. Lęšis sudarytas iš smulkių ir

skaidrių pluoštų, elastingas. Jis atlieka tą patį vaidmenį, kaip ir fotoaparato lęšis.

Lęšis keičia savo išgaubtumą priklausomai nuo raumeninio vainiko darbo.

Susiplodamas arba storėdamas, keičia matomo daikto židinį. Jei stebėjimas tolimas, lęšiukas

susiploja; jei artimas – išsiplečia, padidindamas lūžimo kampą.

Lęšiuko prisitaikymas, fokusuojant daikto vaizdą tinklainėje, vadinamasLęšiuko prisitaikymas, fokusuojant daikto vaizdą tinklainėje, vadinamasLęšiuko prisitaikymas, fokusuojant daikto vaizdą tinklainėje, vadinamasLęšiuko prisitaikymas, fokusuojant daikto vaizdą tinklainėje, vadinamas

akomodacijaakomodacijaakomodacijaakomodacija. Kai lęšiukas nepajėgia, kiek reikiant, susiploti ar išsiplėsti, yra trumparegiškumas

arba toliaregiškumas. Tokiais atvejais regėjimo koregavimui reikalingi akiniai. Lęšiukas į senatvę

geltonuoja ir sudaro kliūtį spalvų sodrumui suvokti.

Akies obuolys yra įsodintas riebalinėje masėje. Jį judina 6 raumenys: 4 tiesieji ir 2

įstrižieji. Todėl akies obuolys gali judėti įvairiomis kryptimis. Abiejų akių judesiai yra tiksliai

suderinti.

Akies adaptacija.

AdaptacijaAdaptacijaAdaptacijaAdaptacija (lot.adaptio – pritaikyti, priderinti) – organizmų prisitaikymas prie kintančių

aplinkos sąlygų. Akyje adaptacijos procesą reguliuoja rainelė ir kt. akies organai.

Adaptacija plačiąja prasme gali būti tamsai, šviesai, spalvai, dydžiui, laikui ir kt.

Adaptacija tamsai.Adaptacija tamsai.Adaptacija tamsai.Adaptacija tamsai. Ji vyksta lazdelių pagalba. Lazdelėse esantis matymo skystis –

rodopsinas palengva prisitaiko prie tamsos.

Saulėtą dieną įėję į tamsią patalpą pradžioje nieko nematome. Nors patalpoje ir netapo

šviesiau, bet po keletos minučių pradedame po truputį skirti daiktus. Tai atsitiko todėl, kad

matymo receptoriai pradėjo adaptuotis prie tamsos. Maksimalus prisitaikymas vyksta iki pusės val.

ir ilgiau.

Adaptacija šviesai.Adaptacija šviesai.Adaptacija šviesai.Adaptacija šviesai. Jeigu iš tamsios patalpos įeiname į šviesią, iš pradžių nieko

nematome. Tenka prisidengti akis, užsimerkti. Tai trunka keletą minučių. Šviesinės adaptacijos

18

metu dirba kolbelės. Jose esantis matymo skystis – jodopsinas greit susinaudoja, bet netrukus vėl

atsistato. Todėl adaptacija šviesai yra trumpesnė.

Spalvinė adaptacijaSpalvinė adaptacijaSpalvinė adaptacijaSpalvinė adaptacija – prisitaikymas akies regėjimo receptorių prie vyraujančios

spalvos, charakterio ir sugebėjimas koreguoti spalvinius reiškinius. Greičiausiai akis adaptuojasi

prie raudonos šviesos, ilgiausiai - prie mėlynos. Nuvargusi akis mato beveik tik žalias spalvas.

Pasitaiko, kad kai kurių profesijų darbuotojams tenka dirbti prie tam tikro apšvietimo

arba su kokiomis tai ryškių spalvų medžiagomis. Tokiais atvejais akis kažkuriam laikui gali

prarasti jautrumą vienai ar kitai spalvai, bet tai trunka labai neilgai. Esant stipriam apšvietimui, akis

dalinai praranda jautrumą spalvai.

KLAUSIMAI

1. Kokie senovės mokslininkai aiškinosi akies sandarą ir funkcijas?

2. Paaiškinti, kokią funkciją atlieka akies rainelė?

3. Kuo skiriasi foto aparato ir žmogaus akies lęšio funkcijos?

4. Ką reiškia akies lęšio akomodacija?

5. Ką reiškia adaptacija akyje?

6. Dėl kokios priežasties žmonėms reikalingi regėjimą gerinantys akiniai?

7. Kaip vadinasi ir kokią funkciją atlieka akyje matymo receptoriai?

8. Kas yra akių adaptacija tamsai?

9. Kas yra akių adaptacija šviesai?

10. Kas yra akių adaptacija spalvai?

19

3. SPALVINIS REGĖJIMAS

Spalvinio regėjimo ypatumai.

Spalvinio regėjimas - tai gebėjimas skirti šviesos bangų ilgį (skirtingas spalvas).

Regėjimo procesas yra ne statiškas, o dinamiškas. Optimaliausias apšvietimas yra 1000 liumenų.

Prie tokio apšvietimo regime didžiausią spalvų kiekį, tai yra prie vidutinės dienos šviesos. Ryškią

dieną tinklainė gauna per stiprų kiekį spalvų ir atsparumas tiksliai pažinti spalvą sumažėja.

Žmogaus akis suformuota tai gamtinei aplinkai, kurioje žmogui tenka gyventi.

Didesnė kaip 10 tūkst.liuksų šviesa apakina akį. Žmogaus akis gali skirti apie 300 perėjimų nuo

balčiausio iki juodžiausio, esant labai geram apšvietimui, net iki 600 perėjimų. Išlavinta žmogaus

akis chromatinių spalvų ir atspalvių pagal jų toną, šviesumą ir sodrmą gali skirti iki trylikos

tūkstančių.

Spalvos keičiasi keičiantis dienos apšvietimui. Pereinant iš šviesios aplinkos į tamsią,

raudona spalva netenka savo spalvinio tono. Geltona išsilaiko ilgiau. Žalia ir mėlyna prietemoje

atrodo šviesesnės, o labiau temstant, netenka spalvos. Raudona artėja prie juodos.

Pastebėta, kad prie žalios ir mėlynos šviesos vyzdys išsiplečia, prie raudonos ir

geltonos vyzdys susitraukia. Taigi, mažėjant apšvietimui, spalvos keičiasi (žr.lentelę):

Spalva Prietema Sutemus

Citrininė Žalsvėja Tamsiai žalia

Geltona Oranžėja Pilkai raudona

Oranžinė Raudonėja Violetinė

Raudona Violetinė Juoda

Žalia Šviesėja Netenka spalvos

Žydra Šviesėja Netenka spalvos

Yra ir priešingas reiškinys. Didinant apšvietimą nuo optimaliojo normalaus

apšvietimo, trumpesnės bangos ilgėja, o ilgosios trumpėja, spektras susiaurėja. Mažiau atskiriame

ryškių spalvų atspalvių, o išbaltintų atspalvių daugiau (žr.lentelę):

Spalva Didelis apšvietimas Dar didesnis Labai didelis

Raudona Oranžėja Geltonėja Išbąla

Violetinė Mėlynėja Žalėja Gelsvai žalia

20

Oranžinė Geltonėja Citrininė Išbąla

Šviesos reiškiniuose žmogaus akis jautresnė. Tarp mažiausio šviesos laipsnio ir

didžiausio laipsnio žmogaus akis skiria vieną milijoną laipsnių.

Spalvinė atmintis.

Kalbant apie spalvinį regėjimą, verta paminėti, kad egzistuoja ir spalvinė atmintis.

Žmogaus smegenys sukaupia didžiulį kiekį informacijos, be kitos ir spalvinę.

Mus supa įvairūs daiktai ir jų spalvas mes atsimename. Yra, taip vadinamos,

„pastovios daiktų spalvos“, kaip antai: kraujas, žalias agurkas, cementas, sniegas ir kt. Ir

nepastovios: mėlynas švarkas, ruda keraminė puodynė, pilkas kilimas.

Esant įvairiam apšvietimui, šie daiktai keičia spalvą. Žmogus sugeba atpažinti

tikrąsias daiktų spalvas. Bet kokiu atveju ir prie bet kokio apšvietimo žmogus atpažįsta tipines –

pastoviąsias daiktų spalvas. Sunkiau atpažinti netipines daiktų spalvas, esančias mums nežinomoje

aplinkoje.

Spalvinio regėjimo anomalijos. Normaliu spalviniu regėjimu paprastai laikome trichromatinį matymą, t.y. sugebėjimą

skirti tris pagrindines spalvas: geltoną, raudoną ir mėlyną. Tačiau ir tarp trichromatų yra žmonių,

nepakankamai skiriančių spalvas. Bet šie nukrypimai būna labai nežymūs. Taip vadinamas

„aklumas spalvoms“- skirtingas vyrams ir moterims. Moterys giliau jaučia spalvą. 8 % vyrų

„atsineša“ įgimtą nepakankamumą spalvoms ir tik 0,5 % moterų. Spalvinio regėjimo sutrikimai gali

būti įgimti ir dėl įvairių ligų. Dažnai būna dalinai nematantys spalvų – dichromatai. Jie dar

vadinami daltonikais. Anglų fizikas ir chemikas Dž.Daltonas (1766-1844) pirmasis aprašė šią regėjimo ydą,

kurią turėjo pats ir jo brolis.

Dichromatai skirstomi į keturias grupes:

ProtanopaiProtanopaiProtanopaiProtanopai – nemato raudonos, painioja su tamsiai žalia. Jie neskiria purpurinės nuo violetinės,

mėlynos nuo dangiškos.

DDDDeiteranopaieiteranopaieiteranopaieiteranopai – nemato žalios, painioja su tamsiai raudona. Dažnai žalią ir raudoną mato kaip

gelsvai pilkšvą.

TritanopaiTritanopaiTritanopaiTritanopai – mėlyno ir žalio matymo receptoriai susilieja į vieną. Nemato geltonų, mėlynų ir

violetinių. Painioja geltonai žalsvas su žydromis.

TetartanopaiTetartanopaiTetartanopaiTetartanopai –nemato mėlynų ir geltonų. Spektrą mato tik raudonose ir žaliose spalvose.

21

Visiškas aklumas spalvai vadinamas achromazija, arba monochromatiniu regėjimu.

Tai retas reiškinys. Jų matomi vaizdai primena juodai baltą nuotrauką.

Trikomponentinė spalvinio regėjimo teorija. Nuo pat antikos laikų mokslininkams rūpėjo, kaip akis suvokia spalvas, koks ten

veikia mechanizmas. Kai kurie mokslininkai mano, kad pradinėje žmogaus evoliucijos stadijoje

regėjimas buvo bespalvis (achromatinis). Vienas iš pirmųjų anglų mokslininkų Tomas Jungas (1773-1829) XIX amž.pradžioje

(1802 m.) savo straipsniuose apie šviesą ir spalvas rašė, kad akyse yra trijų pagrindinių spalvų:

raudonos, žalios ir tamsiai mėlynos matymo „aparatai“. Bet jis šios idėjos nesugebėjo patvirtinti

anatomiškai ir fiziologiškai. Dar prieš T.Jungą rusų mokslininkas M.V.Lomonosovas (1711-1765)

taip pat dirbo šioje srityje. Jo trikomponentinė spalvų teorija paremta raudona, mėlyna ir geltona

spalvomis. Čia jis pasinaudojo dailininkų patirtimi, nes, maišant šias spalvas, teoriškai gaunamos

visos likusios spalvos. Bet M.V.Lomonosovas irgi buvo šiek tiek netikslus. T.Jungo pradėtą darbą

ištobulino vokiečių mokslininkas Germanas Helmholcas (1821-1894). Todėl trikomponentė

spalvinio regėjimo teorija vadinama Jungo-Helmholco vardu.

Trikomponentės teorijos esmė yra, kad akies tinklainėje yra trijų rūšių: raudonos,

žalios ir tamsiai mėlynos spalvos matymo receptoriai (kolbelės), kuriose esančios jautrios medžiagos

atitinkamai reaguoja į ilgąsias (raudona), vidutines (žalia) ir trumpąsias (mėlyna) bangas. Jeigu

atskirai veikiamos vieno tipo kolbelės, pvz., raudonos, matysim raudoną spalvą, atskirai veikiant

žalio tipo, - matysim žalią spalvą ir t.t. Jeigu vienu laiku veikiamos dviejų tipų kolbelės, matome

tarpinę spalva, pvz., veikiant šviesos bangoms žalius ir mėlynus receptorius, matysime žydrą

spalvą. Jeigu bus poveikis raudono ir mėlyno tipo kolbelėms, matysime purpurinę spalvą; jei

poveikis raudono ir žalio tipo kolbelėms, matysime geltoną spalvą. Jei vienu metu paveikiami visų

trijų rūšių receptoriai (kolbelės), tada matome baltą arba pilką spalvas.

Atspalviai atsiranda, kai viena iš kolbelių rūšių stipriau sužadina galvos smegenų

spalvų suvokimo centrą. Jeigu poveikio į smegenis nėra, matoma tamsa arba juoda spalva.

Jau nuo Jungo-Helmholco laikų trikomponentine matymo teorija buvo bandoma

pagrįsti spalvinio aklumo reiškinio buvimą.

Manoma, jei dėl įgimtos ligos ar kitų priežasčių sutrinka kurios nors rūšies matymo

receptorių veikla (dažniausiai neskiriamos žalios ir raudonos spalvos), tai žmogus gali turėti

Dž.Daltono apibūdintos ligos simptomus.

Kaip buvo minėta aukščiau, apie spalvinį aklumą daug rašė Dž.Daltonas, vėliau

J.V.Gėtė, I.E.Purkinje ir kt. Esmė, kad sutrikus nors vienai iš tris spalvas priimančių kolbelių

rūšių, arba jų nesant, spalvų suvokimas sutrinka. Tokie žmonės neskiria kai kurių spalvų,

išsibalansuoja trichromatinio matymo sistema.

22

KLAUSIMAI

1. Kiek liumenų sudaro optimaliausias apšvietimas?

2. Kokiomis spalvomis temstant taps žalia, raudona, geltona, violetinė spalva?

(Kokio atspalvio?)

3. Ką reiškia spalvinė atmintis?

4. Kaip vadinamas ir kuo pasireiškia normalus spalvinis regėjimas?

5. Paaiškinti trikomponentinės teorijos esmę.

6. Kas yra bendro tarp trikomponentinės matymo teorijos ir spalvinio aklumo?

23

4. PAGRINDINĖS SPALVOS

Chromatinės ir achromatinės spalvos.

Kad toliau būtų aiškiau, pabandykime spalvas sugrupuoti – sujungti į nesudėtingą

sistemą.

Pagal šviesos spindulių bangų sugėrimą, atsispindėjimą ir praleidimą, spalvos

skirstomos į dvi grupes: achromatines ir chromatines.

ChromatinėsChromatinėsChromatinėsChromatinės spalvos (gr. chroma –chromatas – spalvotos), kurių pagrindu yra spektro

juosta ir kitos gamtoje esančios spalvos (9 pav.).

AchromatinėsAchromatinėsAchromatinėsAchromatinės spalvos (gr. achromatas – bespalvis) - tai balta, juoda, pilka su visais

šviesumo laipsniais (10 pav.).

Ankstesniuose skyriuose kalbėjome apie baltumą ir juodumą. Taigi, visi kūnai, kurie

maksimaliai atspindi šviesos spindulius, yra balti, kurie maksimaliai sugeria - juodi, o dalinai

atspindintys ir sugeriantys – pilki.

Spalvų moksle priimta spalvas matuoti pagal jų švarumą, grynumą. Spektrinių spalvų

grynumas kai kuriose spektro vietose lygus 100 %. Tokiu atveju idealiai baltas grynumas ir idealiai

juodas prilygtų nuliui.

Pagrindiniai trys spalvų požymiai.

Spalvos turi daug požymių arba charakteristikų ir jos skirstomos į kelias grupes (apie

tai bus kalbama tolimesniame skyriuje).

Sistemindamas spalvas, vokiečių fizikas Hermanas Helmholcas išsiaiškino, kad visos

spalvos turi tris bendras charakteristuri tris bendras charakteristuri tris bendras charakteristuri tris bendras charakteristikastikastikastikas (požymius): toną, šviesumą ir sodrumą. Taip yra ir

šiandien.

Spalvos tonasSpalvos tonasSpalvos tonasSpalvos tonas pasireiškia pojūčiu, atsiradusiu veikiant regėjimą įvairaus ilgio šviesos

bangomis. Taigi, tas pojūtis, kurį mes galime nusakyti žodžiais, kaip: žalias, raudonas, geltonas,

mėlynas ir kt., vadinamas spalviniu tonu. Trumpai tariant, tonas - natūrali spalvos savybė, o

natūrali spalvinių tonų skalė (etalonas) yra spektras. Spektre žmogaus akis pagal spalvinį toną gali

atskirti apie 150 spektro spalvų atspalvių. Jei dar pridėsime 30 spektre esančios purpurinės spalvos

atspalvių, vadinasi, akis skiria 180 spektro spalvų atspalvių.

Achromatinės spalvos tono neturi, jos skiriasi viena nuo kitos šviesumo laipsniu.

24

Spalvos šviesumasSpalvos šviesumasSpalvos šviesumasSpalvos šviesumas – tai spalvinės energijos kiekis, priklausantis nuo bangos

amplitudės. Paprasčiau kalbant, tai kiekybinis spalvų tarpusavio palyginimo rodiklis. Šviesiausia

spalviniame rate – citrininė spalva, tamsiausia – violetinė. Išlavinta žmogaus akis skiria iki 600

šviesumo laipsnių (11 pav.).

Reikia skirti spalvos išbaltinimą nuo spalvos spektrinio šviesumo. Šviesumas

nepriklauso nuo išbaltinimo. Prie didesnio spalvos šviesumo mažesnė išbaltinimo amplitudė.

Spalvos išbaltinimą galima gauti ir apšvietimo priemonėmis. Kuo didesnis apšvietimas, tuo spalva

darosi blankesnė. Išbaltintos spalvos būna šaltesnės.

Taigi, spalvos šviesumas - bendra visų spalvų savybė. Iš kiekvieno spalvinio tono

galima „išgauti“ daugybę šviesumo laipsnių.

Spalvos sodrumasSpalvos sodrumasSpalvos sodrumasSpalvos sodrumas - tai spalvos grynumas, intensyvumas. Jis nusako achromatinėsachromatinėsachromatinėsachromatinės

sssspalvos priemaišą chromatinėje spalvoje.palvos priemaišą chromatinėje spalvoje.palvos priemaišą chromatinėje spalvoje.palvos priemaišą chromatinėje spalvoje. Kuo labiau išreikštas spalvos tonas, tuo spalva sodresnė,

intensyvesnė. Šviesos spektro spalvos yra pačios švariausios ir teoriškai sodriausios, nors sodrumas

šiek tiek nevienodas (mažiausiai sodri geltona), spektro galuose - sodriausios. Dažais tokio

švarumo ir sodrumo gauti negalima, nes šviesa yra energija, o dažai tik atspindys. Teigiama, kad

akis skiria 10 ir daugiau vienos spalvos sodrumo atspalvių.

Dažų pigmentai, kad ir švariausi, neturi chromatinio grynumo. Baltų spalvų priemaišą

vadiname spalvos šviesinimuspalvos šviesinimuspalvos šviesinimuspalvos šviesinimu, juodos spalvos – tamsinimutamsinimutamsinimutamsinimu, pilkos – spalvos laužymulaužymulaužymulaužymu. „Spalvų

laužymą“ galima „išgauti“ maišant kelias spalvas, esančias spalvų rate atitinkamu kampu. Tokiu

būdu mišinys šiek tiek nustoja savo sodrumo, išskyrus nuo geltonos iki raudonos. Šių spalvų

mišinio sodrumas gana didelis.

Įvertinus spalvinį toną, šviesumą ir sodrumą, įvairios šių charakteristikų kompozicijos

„duoda“ tūkstančius įvairių spalvų ir atspalvių įvairovę. Ir ne tik minėtas šviesos spalvų spektras ir

spalvų ratas, bet ir įvairūs šviečiantys kūnai, metalo spalva, kūnų ir daiktų spalvos, archtromatinės

spalvos ir kt.

Apie pagrindines ir iš jų gaunamas spalvas.

Nuo senų laikų moklsininkai ir dailininkai ginčijosi, kokias spalvas laikyti

pagrindinėmis. Nebuvo vieningos nuomonės. Pvz., Leonardas da Vinči pagrindinėmis spalvomis

laikė: baltą, geltoną, mėlyną, žalią, raudoną ir juodą. Žiūrint praktiškai, visgi pagrindinėmis

laikytinos: geltona, raudona ir mėlyna spalvos, nes, maišant šių spalvų dažus, galima gauti beveik

visas kitas spalvas. Tik čia reikėtų atskirti mokslinį požiūrį į pagrindines spalvas, kur, pagal

regėjimo struktūrą ir fiziologiją, pagrindinėmis laikomos raudona, žalia ir tamsiai mėlyna. Taigi,

praktiškai chromatinės spalvos skirstomos:

25

• pagrindinės - tai geltona, raudona ir mėlyna, iš kurių teoriškai gali būti sudaromos visos

likusios spalvos (12 pav.);

• pirmo laipsnio sudėtinės spalvos - tai spalvos, gautos sumaišius dvi pagrindines spalvas.

Pvz., oranžinė gaunama sumaišius geltoną ir raudoną; violetinė – sumaišius raudoną ir

mėlyną; žalia – sumaišius geltoną ir mėlyną spalvas (13 pav.);

• antro laipsnio sudėtinės spalvos gaunamos sumaišius dvi pirmo laipsnio sudėtines spalvas.

Pvz., raudonai ruda (plytinė) gaunama sumaišius oranžinę ir violetinę, pilkai melsva –

sumaišius violetinę su žalia, ochros spalva – sumaišius žalią su oranžine (14 pav.).

Maišant tarpusavyje dvi antro laipsnio sudėtines spalvas, galime gauti ir trečio

laipsnio sudėtines spalvas, bet jos jau nebeturės spalvinio švarumo.

Spalvų skirstymas įvairioje literatūroje šiek tiek skiriasi. Pvz., pagrindinės: raudona,

mėlyna ir geltona įvardijamos kaip pirminėspirminėspirminėspirminės, violetinė, žalia ir oranžinė – antrinėmisantrinėmisantrinėmisantrinėmis, o maišant

pirmines su antrinėmis, gaunamos tretinėstretinėstretinėstretinės spalvos, pvz., maišydami mėlyną su violetine, gausime

melsvai violetinę, žalią su geltona – gelsvai žalią, raudoną su oranžine – rausvai oranžinę ir t.t.

Pagal psichofiziologinį poveikį chromatinės spalvos skirtomos į šiltas ir šaltas. Visos

geltonos, oranžinės, raudonos spalvos ir jų atspalviai vadinami šiltomis spalvomis, mėlynos ir jų

atspalviai – šaltomis (15 pav.).

Apie pagrindines spalvas nuo seniausių kultūrų.

Pačiose seniausiose pirmykštėse kultūrose spalva užėmė svarbią vietą. Įvairūs gamtos

reiškiniai, stichijos turėjo savo spalvą, jos buvo naudojamos įvairiose magiškose apeigose.

Daugumoje tautų pagal simbolinę prasmę išskiriamos: balta, raudona ir juoda spalvos.

Senovės kiniečiai ir indai, nors ir mitologizavo požiūrį į spalvas, bet jų mokslas apie

spalvas turėjo filosofinį pobūdį. Spalvos siejamos su kosmosu. Jų svarbiausios spalvos buvo:

raudona, balta ir juoda. Šios spalvos atitiko jų požiūrį į gamtos stichijas, gyvenimo būdą, o indų ir

kiniečių santykį su kosmosu.

AAAArtimuosiuose ir rtimuosiuose ir rtimuosiuose ir rtimuosiuose ir VVVViduriniuosiuose iduriniuosiuose iduriniuosiuose iduriniuosiuose RRRRytuoseytuoseytuoseytuose , kur Saulė- Dievas, populiari auksinė

spalva. Bet labiausiai artimuosiuose Rytuose mėgstamos žalia, mėlyna arba žydra spalvos. Gal dėl

to, kad ten ištisus metus – mėlynas dangus, ar dėl to, kad ten randamas gražus mėlynas

brangakmenis – lazuritas.

AntikosAntikosAntikosAntikos laikotarpiulaikotarpiulaikotarpiulaikotarpiu Graikijoje mokslas apie šviesą ir spalvą daugeliui filosofų tapo

dėmesio centru. Buvo aiškinamasi, kas lemia spalvų prioritetus. Graikų filosofas Empedoklis

nustatė, kad yra keturios pagrindinės spalvos (raudona, geltona, balta ir juoda), ir kad jos atitinka

26

keturias gamtos stichijas: ugnį, žemę, orą, vandenį. Panašiai manė ir kitas graikų filosofas

Demokritas.

Žymus antikos laikotarpio filosofas Aristotelis savo knygoje „Apie spalvas“

pagrindinėmis spalvomis laiko: baltą, geltoną ir juodą. Jis, toli nenutoldamas nuo mitologinio

požiūrio, rėmėsi daugiau fiziniu spalvų skirstymu. Pagal Aristotelį baltai spalvai priskiriamos tris

gamtos stichijos: vanduo, oras ir žemė. Pagal savo ištakas – baltos skaidrumą laikė baltu,

t.y. stiklinėje vanduo yra baltas. O kad pamatyti žemės spalvą (nes ji yra nudažyta), reikia ją

išdeginti. Tada ji įgaus savo tikrą baltą spalvą. Pagal Aristotelį ugnies spalva – geltona (ir čia jis

beveik teisus). Visą Žemėje vykstantį chaosą, stichijų šėlsmą ir viso to įtakoje vieno kūno virtimą

kitu jis apibūdina juoda spalva.

Mitologinis požiūris į pasaulio stichijas, ir joms priskiriamas spalvas tęsėsi dar ir

Renesanso laikaisRenesanso laikaisRenesanso laikaisRenesanso laikais. Šiame laikotarpyje Leono Batistos Alberti (1404-1472) darbai, skirti spalvai,

užima deramą vietą. Jis taip pat pagrindines spalvas siejo su gamtos stichijomis: raudona – ugnis,

žalia – vanduo, žydra – oras, pilka – žemė. Kitos spalvos - tai šių spalvų mišiniai arba gaunamos,

kai į jas pridedame juodos ar baltos spalvos.

To laikotarpio žymus dailininkas ir mokslininkas - Leonardo da Vinči (1452-1519),

daug dirbęs dailės ir mokslo srityje. Tapyba jam buvo ne tik amatas, bet ir mokslas. Jis į viską

žiūrėjo moksliškai, sakė, kad praktika negali egzistuoti be teorinio pagrindimo. Jo užrašuose galima

rasti įdomių minčių apie spalvas. Kai kurie jo pastebėjimai artimi antikos filosofų mintims, bet jo

mąstymas logiškesnis, labiau argumentuotas. Spalvas jis skirstė į paprastas ir sumaišytas.

„Paprastų spalvų yra šešios (rašė jis). Pirma iš jų - balta. Nors kai kurie filosofai prie spalvų

nepriskiria nei baltos, nei juodos, nes pirmoji – spalvos priežastis, antroji – spalvos nebuvimas, bet

visgi tapytojai negali be jų apsieiti. Jas įdėsime tarp kitų spalvų ir sakysim, kad balta toje eilėje bus

pirmoji, kuri reiškia šviesą, be kurios negalima nei viena spalva. Antroje – geltona, kuri reiškia

žemę, trečioje – žalia, kuri reiškia vandenį, ketvirtoje – mėlyna, reiškianti orą, penktoje – raudona,

kuri reiškia ugnį, ir šeštoje – juoda, ten – tamsybė, kur nėra materijos, kur saulės spinduliai galėtų

susilaikyti ir ką nors apšviesti“ (29, p.254).

XVIII-XIX amž.pradžios filosofai G.Hegelis ir J.V.Gėtė pagrindinėmis spalvomis

laikė keturias spalvas: raudoną, geltoną, mėlyną ir žalią. Kartu su J.V.Gėte dirbo ir jaunesnis jo

amžininkas Filipas Otto Runge (1777-1810). Apie šį talentingą tapytoją, grafiką kalbėsime

tolimesniame skyriuje.

Pagrindinėmis spalvomis Runge laikė: raudoną, geltoną ir mėlyną, kurių pagrindu

spalvos „sujungtos“ į tam tikras geometrines sistemas.

Taip atrodytų įvairių požiūrių į pagrindines spalvas lentelė (47, p.68):

27

PAGRINDINĖS SPALVOS

ŽEMĖ ORAS VANDUO UGNIS

Empedoklis geltona balta juoda raudona

Demokritas geltona balta juoda raudona

Aristotelis balta balta balta geltona juoda (pereinant vienai stichijai į kitą)

L.B.Alberti pilka žydra žalia raudona

Leonardas da Vinči

balta geltona mėlyna žalia raudona juoda

KLAUSIMAI

1. Kaip vadinasi dvi pagrindinės spalvų grupės?

2. Kokias tris pagrindines spalvines reikšmes turi spalvos?

3. Kaip paaiškinti spalvos šviesumą ir spalvos išbaltinimą?

4. Kurias spalvas vadiname pagrindinėmis ir kodėl?

5. Kokias spalvas reikia maišyti, kad gauumei žalią, violetinę ir oranžinę spalvą?

6. Kokias spalvas priskyrė pagrindinėms Antikos filosofas Aristotelis ir kaip jis tai aiškino?

7. Kokios vienos charakteristikos neturi achromatinės spalvos?

8. Kokias spalvas Renesanso tapytojas Leonardas da Vinči vadino pagrindinėmis ir kaip jis tai

aiškino?

28

5. SPALVŲ MAIŠYMAS

Apie spalvų maišymą.

Žiūrėdami į šviesos spalvų spektrą matome septynias spalvas, nors tyrinėtojų

nuomonė nebuvo vieninga. Spalvų mokslo teoretikai ir praktikai išskyrė nuo trijų iki šešių

pagrindinių spalvų. Tai, kaip minėjome ankstesniame skyriuje, buvo išsiaiškinta regėjimo

fiziologijos studijų ir spalvų sisteminimo dėka. Bet stebėdami gamtą matome daugybę įvairių

spalvų atspalvių. Taigi, tyrinėjant įvairias spalvų maišymo sistemas, matome, kad visi atspalviai,

daugiausia gaunami iš šešių pagrindinių spalvų: geltonos, raudonos, mėlynos, žalios, baltos ir geltonos, raudonos, mėlynos, žalios, baltos ir geltonos, raudonos, mėlynos, žalios, baltos ir geltonos, raudonos, mėlynos, žalios, baltos ir

juodos.juodos.juodos.juodos.

Spalvos yra dviejų būvių: šviesos spalvosšviesos spalvosšviesos spalvosšviesos spalvos ir dažų (pigmentų).dažų (pigmentų).dažų (pigmentų).dažų (pigmentų). Žmogus išmoko

pasigaminti dažų pigmentus ir, juos maišydamas, gauti norimas spalvas. Įvairiais būdais galima

maišyti ir šviesos spalvas.

„Spalvų maišymas„Spalvų maišymas„Spalvų maišymas„Spalvų maišymas ---- tai būdas gauti naują spalvą iš dviejų ar daugiau spalvų, tai būdas gauti naują spalvą iš dviejų ar daugiau spalvų, tai būdas gauti naują spalvą iš dviejų ar daugiau spalvų, tai būdas gauti naują spalvą iš dviejų ar daugiau spalvų,

maišant jas maišant jas maišant jas maišant jas įvairomis proporcijomisįvairomis proporcijomisįvairomis proporcijomisįvairomis proporcijomis““““ (47, p. 64).

Mes jau aiškinomės, kad I.Niutonas, nukreipęs šviesos spindulius per krištolinę

prizmę, gavo spektro spalvas. Norėdamas įsitikinti, kad tai ne atsitiktinumas, jis perleido spektro

spalvas per sukaupiamą lęšį, kitaip sakant, sumaišė spektro spalvas ir gavo baltą spalvą.

O kai dailininkas sumaišys visų spektro spalvų pigmentus, gaus nešvarią juosvą

spalvą. Kodėl taip yra, mokslinio paaiškinimo nebuvo. Tik žymus vokiečių mokslininkas Hermanas

Helmholcas (1821-1894) savo trijų dalių moksliniame veikale „Fiziologinis optikos vadovas“

surinko, išaiškino ir susistemino visą informaciją apie spalvas, kaip fizikos ir optikos reiškinį.

Taigi, H.Helmholcas išaiškino, kad yra du skirtingi spalvų maišymo būdai –

adityvusis ir subtraktyvusisadityvusis ir subtraktyvusisadityvusis ir subtraktyvusisadityvusis ir subtraktyvusis (adityvus lot. adityvus – sudėtinis, pridėtinis, gaunamas sudėties būdu,

subtraktyvusis – skirtuminis). Jis teigė, kad, maišant tų pačių spalvų spindulius ir dažus, gaunamas ne

tas pats rezultatas, nes ir vienu, ir kitu atveju tai skirtingi fizikiniai procesai.

Adityvusis spalvų maišymas.

29

Terminas „maišymas“ nėra visai tikslus, nes adityvusis spalvų pasikeitimas, gaunamas

spalvų sudėties sintezės būdu (16 pav.). Kitaip sakant, kai vienaip ar kitaip maišomi spalvoti šviesos

srautai, kai smulkios spalvotos dėmės, būdamos šalia viena kitos, iš tam tikro atstumo susilieja į

vieną spalvą ir kt. H.Helmholcas įrodė, kad balta spalva duoda ne tik spektro spalvų sumą, bet ir dvi

spektro spalvos. Adityviajame maišyme pagrindinės spalvos pagal akies regėjimo fiziologiją yra

raudona, žalia ir tamsiai mėlyna. Jų papildomos spalvos – žydra, purpurinė ir geltona (17 pav.).

Maišydami žemiau išvardintas papildomų spalvų poras, kurių viena - šilta, o kita -

šalta, gausime baltą spalvą.

Geltona – mėlyna

Oranžinė – žydra

Raudona – žalsvai žydra

Gelsvai žalia – violetinė

Purpurinė – žalia

Pvz., maišome dviejų spalvų, mėlynos ir geltomos, pluoštus ir juos projektuojame

ekrane į tą patį tašką. Gaunama balta šviesa (18 pav.).

Kaip tai paaiškinti? Mokslininkai sako taip: kadangi mėlynas filtras praleidžia žalsvą

ir mėlyną spektro dalį, o geltonas filtras- raudoną ir geltoną, vadinasi, praeina visos spektro spalvos.

O visas spalvas drauge akis suvokia kaip baltą šviesą. Kaip matome iš šio pavyzdžio, baltą šviesą

gauname sudėjimo būdu. Šį spalvų maišymą vadiname adityviuoju adityviuoju adityviuoju adityviuoju –––– erdviniu spalvų maišymu.erdviniu spalvų maišymu.erdviniu spalvų maišymu.erdviniu spalvų maišymu.

Jeigu tokiu pat būdu maišysime artimas spektro spalvas, gausime kitokį rezultatą, t.y.

tarpinio tono spalvą. Pvz.:

• raudona + geltona = oranžinė

• raudona + žalia = geltona

• žalia + violetinė = mėlyna ir t.t.

Kitas variantas: jeigu per atstumą žiūrėsime į raudonais ir mėlynais taškeliais ar

brūkšneliais išmargintą gobeleną, tai matysime violetinę spalvą, nes anksčiau minėtos spalvos mūsų

akyse susilieja į vieną spalvą. Tai vadinasi adityviuoju, optiniu adityviuoju, optiniu adityviuoju, optiniu adityviuoju, optiniu –––– erdviniu spalvų maišymuerdviniu spalvų maišymuerdviniu spalvų maišymuerdviniu spalvų maišymu (19

pav.).

Šis spalvų maišymą pastebime impresionistų (pointilistinės pakraipos) darbuose.

Puantilizmas (pranc.le point – taškas).

Adityvusis spalvų maišymas būna ir vienkartinisvienkartinisvienkartinisvienkartinis. Jei suksime spalvotą diską, spalvos

akyse susilies į vieną spalvą.

Mokslinėje literatūroje galima rasti ir daugiau šio spalvų maišymo variantų.

30

Subtraktyvusis spalvų maišymas.

Skirtingai negu adityviniame maišyme, kur šviesos pluoštai, vienas kitą dengdami

(sudėties būdu) „duoda“ naują spalvą, tai, pvz., geltonų ir mėlymų spalvų pigmentų mišinys sugeria

dalį ant paviršiaus krentančios šviesos. Dalies šviesos srauto sugėrimą H.Helmholcas pavadino

subtrakcijasubtrakcijasubtrakcijasubtrakcija, o pigmentų maišymą – subtraktyviniu maišymusubtraktyviniu maišymusubtraktyviniu maišymusubtraktyviniu maišymu (20 pav.).

Subtraktyviuoju būdu tarpusavyje maišydami pagrindines spalvas: raudoną, mėlyną ir

geltoną, gausime papildomas – žalią, oranžinę ir violetinę (21 pav.).

Ankstesniame skyriuje kalbėjome, kad daikto spalvą lemia patenkantys į akį

atspindimi spinduliai.

Neskaidrūs kūnai yra tokios spalvos, kokios spalvos spindulius atspindi. Pvz.,

raudonas obuolys toks atrodo todėl, kad kitus spindulius sugeria, o atspindi raudonos spalvos.

Žalias stiklas praleidžia tik žalios spalvos spindulius, o kitus sugeria. Skaidraus kūno

spalvą lemia pro jį praėjusios šviesos sudėtis. Šviesos bangos (elektromagnetinės) spalvos neturi.

Šios bangos, būdamos atitinkamo dažnio, akyse sukelia vienokios ar kitokios spalvos pojūtį.

Pigmentiniai dažai, kuriuos naudoja dailininkai, taip pat statybose ir buityje naudojami

dažai tokiu pat principu atspindi ir sugeria šviesos spindulius. Taigi, atsispindinčioje šviesoje ir

matysime tokia spalva nudažytą paviršių, kokią jis atspindi (22 pav.).

Subtraktyviuoju spalvų gavimu įvardijamas ir kitas būdas, kai panašiai, kaip ir

adityviajame spalvų gavime, naudojame spalvotus šviesos filtrus. Jei paimsime anksčiau paminėtus

geltonos ir mėlynos šviesos filtrus ir juos dėsime prieš šviesos šaltinį, gausime žalią spalvą

(adityviuoju būdu sudedant šviesos spindulius gavome baltą spalvą).

Jei tuo pačiu būdu panaudosime žalios ir raudonos spalvos filtrus, gausime juodą

spalvą (adityviuoju būdu gautume geltoną). Tokiam spalvų gavimo rezultatui įtakos turi tam tikra

filtrų ir pigmentų ypatybė - atrinkti atitinkamo diapozono bangas. Taigi, eidami per spalvotos

šviesos filtrus, šviesos srautai ne sudedami, o išskaidomi.

Apibendrindami, kas pasakyta, teigiame, kad, kaikaikaikai chromatinės spalvos maišomoschromatinės spalvos maišomoschromatinės spalvos maišomoschromatinės spalvos maišomos tarpusavyje, kai į jas pridedame baltų arba juodų spalvų, yra tarpusavyje, kai į jas pridedame baltų arba juodų spalvų, yra tarpusavyje, kai į jas pridedame baltų arba juodų spalvų, yra tarpusavyje, kai į jas pridedame baltų arba juodų spalvų, yra subtraktyvusis spalvų gavimas.subtraktyvusis spalvų gavimas.subtraktyvusis spalvų gavimas.subtraktyvusis spalvų gavimas. Spalvų trikampis.

Subtraktyvinio spalvų maišymo rezultatus galime pavaizduoti grafiškai spalvinio

trikampio viršūnėse išdėstę raudoną, žalią ir mėlyną spalvas (22 pav.). Kurios nors kitos spalvos

padėtis trikampyje nustatoma trimis spalvomis. Trikampio kraštuose išsidėstys tarpiniai spalviniai

tonai, viduryje – baltas taškas. Jei trys spalvos, išsidėsčiusios trikampio viršūnėse, yra spektrinio

31

sodrumo, tai trikampio kraštuose išsidėstys spalvos, kurių sodrumas žemesnis negu spektrinis, nes

trikampio viršūnės – toliau nuo balto centro.

Maišydami kurį nors iš sodrių spalvinių tonų su visais bespalvės eilės tonais

(achromatinės), galima gauti daug šito spalvinio tono naujų variantų. Tai pasiekiama taip vadinamo

„vienatonio trikampio“ (24 pav.). Vienoje iš jo viršūnių A yra pagrindinis spalvinis tonas, o

priešingoje pusėje BC – išsidėsčiusi bespalvė eilė, pradedant balta spalva viršuje ir baigiant juoda.

Maišant spalvas pagal liniją AB, duotas sodrus tonas tampa vis labiau šviesus, kol viršuje virsta

baltu, vidurinėje dalyje paeiliui pereina pilko tono pakopas ir labiau sutamsintas pagal liniją AC,

tonas tampa vis tamsesnis, kol virsta juodu.

Spalvų ratas.

Nuo Antikos laikų buvo kuriamos įvairiausios spalvos atsiradimo ir jos suvokimo

teorijos. Žmonės gėrėjosi nuostabiomis vaivorykštėmis. Matė, kad šviesa, perėjusi per stiklinius

kūnus, „sužaidžia“ įvairiomis spalvomis. Buvo manoma, kad spalvos atsiranda dėl stiklo savybių.

Izaokas Niutonas suabejojo baltos šviesos vientisumu ir, perleidęs šviesos spindulį per prizmę, gavo

spektro spalvas.

Taigi, iki šių dienų turime I.Niutono išrastą spalvinę juostą (spektrą) (25 pav.).

I.Niutonas tuo neapsiribojo: sulenkęs spektrą į apskritimą, gavo septynių spalvų ratą,

kuris tapo pamatiniu vėliau kurtiems spalviniams ratams. Spalvas, esančias priešingose rato pusėse,

jis pavadino papildomomis. Taip jos vadinasi ir dabar (26 pav.).

Savo spalviniame rate J.V.Gėtė dėsto spalvas kitaip, negu I.Niutonas. Jo rate 3 poros

spalvų: raudona, violetinė, mėlyna, žalia, geltona, oranžinė. Priešingose rato pusėse yra spalvos,

kurios mūsų regėjime „iššaukia“ viena kitą. Jas, kaip ir I.Niutonas, V.Gėtė vadino papildomomis

spalvomis (27 pav.).

Spalvinio rato viduryje, vieno lygiakraščio trikampio viršūnė, mes matome

pagrindines spalvas: raudoną, mėlyną ir geltoną. Kito persukto lygiakraščio trikampio viršūnėse

matome tarpines (oranžinę, violetinę ir žalią) spalvas. Trikampių viršūnės sujungtos punktyrinėmis

linijomis, nurodančiomis priešingas papildomas spalvas. Spalvų rato pagalba V.Gėtė sprendė ir

spalvų harmonijos klausimus.

Nors Niutonas ir Gėtė savo spalvinius ratus kūrė skirtingai, bet spalvinio rato

buvimas, spektro spalvų išdėstymas spektine tvarka buvo pirmieji žingsniai į tam tikrą spalvų

sisteminimą.

Kaip buvo kalbėta ankstesniuose skyriuose, jokie pakaitalai negali atstoti spektro

spalvų švarumo. Spektro šviesos spalvos – pačios švariausios ir gryniausios.

32

Nežiūrint to, spektro spalvas galima gauti ir dažant. Kadangi spektrinė juosta viename

gale užsibaigia raudona, kitame – violetine spalva, ją sulenkus į ratą, tarp šių dviejų spalvų nėra

nuoseklaus perėjimo.

Sumaišius raudoną ir violetinę, gaunama purpurinė spalva ir tai sudaro galimybę rate

gauti nuoseklų perėjimą. Purpurinė spalva yra ne fizikinė, o tik fiziologinė spalva, kurios šviesos

spektro juostoje nėra.

Taigi, dažais sukurtas ratas vadinamas - nuosekliai pereinančių spalvų uždaru ratu.

Tokiame rate, maišydami dvi gretimas spalvas, galime gauti 12 (28 pav.) ir 24 (29 pav.) spalvų

ratus. Kartais jis vadinamas subtraktyviniu spalvų ratu. Tokiame rate svarbu išlaikyti nuoseklų

spalvų perėjimą. Viena iš svarbiausių tokio rato sąlygų – papildomos spalvos turi būti viena priešais

kitą. Kad būtų patogiau naudotis, spalvų ratas pasuktas taip, kad viršuje atsiduria šviesiausia

geltona – citrininė spalva, toliau į dešinę pagal laikrodžio rodyklę – geltona, oranžinė, raudona ir t.t.

Toks ratas patogus kaip mokymo priemonė, kad lengviau atsimintume papildomas spalvas, taip pat

jų derinimui ar sisteminimui.

J.Itenas (1888-1967) sukūrė dvylikos spalvų ratą, kurio viduryje įbrėžtame trikampyje

yra pagrindinės: raudona, geltona, mėlynos spalvos, taip pat oranžinė, violetinė, žalia, taip pat

nurodomi papildomi tonai (30 pav.).

KLAUSIMAI

1. Kelių būvių yra spalvos?

2. Kokius žinote spalvų maišymo būdus ir koks mokslininkas tai išaiškino?

3. Kokias šviesos spalvų poras maišydami adityviuoju būdu gausime baltą spalvą?

4. Kokie yra adityviojo spalvų maišymo būdai?

5. Kaip apibūdinsite subtraktyvųjį spalvų maišymą?

6. Kaip akis mato subtraktyviuoju būdu nudažytą spalvą?

7. Koks mokslininkas ir kaip sukūrė pirmąjį moksliškai pagrįstą spalvų ratą?

8. Išvardinkite pagrindinių ir papildomų spalvų poras J.V.Gėtės spalvų rate.

9. Kokio būvio spalvas įvardijome kaip gryniausias ir švariausias?

33

6. SPALVŲ TARPUSAVIO VEIKA Spalvų matymo ir spalvų tarpusavio veikos ypatumai.

Ir gamtoje, ir dirbtinėje aplinkoje mes susiduriame su spalvų gausa, dėl to atsiranda

kai kurių spalvų priešprieša – poveikis, kurį sukuria regėjimas. Bet šis poveikis ne atsitiktinis, o

paklūsta tam tikriems spalvų tarpusavio veikos dėsniams.

Kokie procesai regėjime tai įtakoja? Pvz., jei kurį laiką stebėsime ryškiai šviečiantį

objektą (lempą), o po to perkelsime žvilgsnį į baltą paviršių, ten pamatysime tamsų lempos vaizdą.

Tai atsitinka todėl, kad šviečiantis objektas stipriau paveikė tą tinklainės vietą, kur jis

„susifokusavo“ ir išeikvojo šviesai jautrias medžiagas, todėl matomas tamsus objekto vaizdas, kuris

išnyksta susinormalizavus akies funkcijai. Tai vadinama pasekminiu vaizdu.

Pasekminis chromatinis vaizdas arba kontrastas atsiranda stebint ir ryškias spalvas.

Keletas pavyzdžių: jei kurį laiką pabūsime ryškiai mėlyna šviesa apšviestame kambaryje, o po to

išeisime į kitą šviesią patalpą, tai ši patalpa mums kurį laiką atrodys ryškiai oranžinė. Jeigu 20-30

sekundžių žiūrėsime į ryškiai raudonai nudažytą ar šviečiančią dėmę, o po to perkelsime žvilgsnį į

baltą foną, ten pamatysime žalsvą dėmę. Jeigu ryškiai žaliai išdažytame kambaryje bus baltas stalas,

tai pirmas įspūdis bus, pažvelgus į stalą, kad jis rausvas, o jeigu tokiame žaliame kambaryje mes

eksperimento tvarka stalą nudažysime melsvai, tai žiūrint jis atrodys violetinis. Tai atsitinka todėl,

kad žaliame kambaryje akies spalvos matymo receptoriai pavargsta nuo vienspalvio dirginimo ir

sukelia papildomos spalvos matymą, šiuo atveju – raudonos. Todėl nukreipus žvilgsnį į mėlyno

stalo paviršių, jis atrodys truputį violetinis, nes susimaišo papildoma raudona spalva su mėlyno

stalo paviršiaus spalva. Panašiai atsitinka ir su šviesa. Jeigu į oranžinį kambarį pro nedidelį langelį

pateks šviesos spindulys, jis gali atrodyti melsvas. Visa tai vadinama erdvine gretimų spalvų

pasekmine chromatine indukcija (spalvos kitimas, veikiant kitai spalvai). Visais atvejais pasekminės

indukcijos įtakoje mes matome papildomas spalvas. Įdomūs pasekminio spalvų kitimo požymiai

atsiranda esant įvairiam spalvotam apšvietimui, dėl to matome spalvotus šešėlius.

34

Kartą, einant šventinio miesto gatve, nuo namo fasado švietė ryškiai mėlynos

lemputės, o gatvės liuminiscencinis apšvietimas buvo gelsvokas. Pastebėjau, kad nuo manęs ant

balto sniego krintantis šešėlis vienoje pusėje buvo oranžinis, kitoje – mėlynas (autorius).

Kitas pvz., jeigu raudona lempute iš vienos pusės, o žalia iš kitos apšviesime objektą,

tai nuo jo kris spalvoti šešėliai (31 pav.).

Panašių dalykų galima pastebėti prie spalvotų apšvietimų teatro scenose, koncertų

metu.

Ryškiai mėlyname fone šviesiai pilka dėmė atrodys nežymiai pilkai oranžinė, ryškiai

žaliame fone pilka dėmė atrodys šiek tiek rausva, ryškiai geltoname pilka dėmė turės melsvą

atspalvį, o ryškiai raudoname fone žalia dėmė bus dar ryškesnė ir pan. Tai vadinama gretimų spalvų

vienalaike (vienkartine) indukcija (32 pav.). Ji gali būti ir chromatinė, ir achromatinė, įvairiai

pasireikšti. Pvz., vienodai pilka dėmė atrodys šviesesnė juodame, o tamsesnė baltame kvadrate arba

geltona dėmė mėlyname fone atrodys šviesesnė, ba