Šiuolaikinės demokratijos srovės. Laisvoji rinka, stambioji mašininė gamyba ir socialinių sluoksnių susidarymas lėmė bendrųjų demokratinių idėjų ir nuostatų diferenciaciją, dėl kurios susiformavo trys pagrindinės demokratijos pakraipos.Liberalioji demokratija. Jos pagrindą sudaro liberalizmo doktrina. Politinėje srityje liberalizmas akcentuoja žmogaus teises, reikalauja pasirinkimo laisvės ir laisvos konkurencijos individų, atsakančių už save pagal tiksliai apibrėžtą teisės sistemą. Ekonominėje srityje liberaldemokratai teigia privačios iniciatyvos laisvę, valstybės kišimosi į ekonominį gyvenimą panaikinimą ar apribojimą. Apskritai liberaliosios demokratijos principai – laisvė, kosmopolitizmas, tolerancija, humanizmas ir individualizmas. Krikščioniškoji demokratija. Pirmosios krikščionių demokratų partijos ir grupuotės Europoje atsirado antroje XIX a. pusėje. Jų idėjinė doktrina grindžiama popiežiaus Leono XIII socialine enciklika ,,Apie naujus dalykus“, tapusia ideologine katalikų bažnyčios požiūrio į svarbiausias socialines-politines epochos problemas deklaracija. Tai naujų, idealių socialinių-ekonominių santykių modelis, akcentavęs klasių solidarumą, grindžiamą jų tarpusavio papildymu socialinėje sferoje. Todėl pabrėžiamos krikščionybės principų nulemtos pilietinės vertybės – sąžiningumas, stropumas, gailestingumas, artimo meilė ir sutarimas tiek ekonomikoje, tiek ir politikoje. Programinis krikščioniškosios demokratijos idealas – teisingumas ir brolybė. Jo realizacija numato:a) piliečių lygybę prieš įstatymą; b) asmenybės ir šeimos teisių gerbimą; c) dirbančiųjų telkimą į įvairaus lygio profesines organizacijas.Socialdemokratija. Šiai srovei pradžią davė XIX a. pabaigos masinis dirbančiųjų socialinis aktyvumas. Šiandien socialdemokratija yra įtakingiausia Vakarų pasaulio politinė tėkmė, savo tarptautiniame susivienijime – Socialistiniame internacionale. Jų doktrina – socializmas kaip revoliucinis judėjimas, realizuojant pagrindines bendražmogiškas vertybes – laisvę, socialinį teisingumą ir solidarumą. Siekdami savo tikslų, jie akcentuoja aktyvų valstybės vaidmenįekonomikoje ir visuomeninių gėrybių paskirstyme. Tai pasiekiama ne diktato ar administravimobūdu, o lanksčia mokesčių, dotacijų ir investicijų politika įvairiose visuomenės gyvenimo sferose.Socialdemokratų metodas – tolerancija ir kompromisas – pasiekiamas diskusijų būdu; tai irtenkinimasis dalimi, tuo pat metu neatsisakant visuminio tikslo; tai sugebėjimas adaptuoti savopolitiką dinamiškoje įvykių ir situacijų tėkmėje.Socialdemokratijos idealas – socialinė valstybė, efektyviai garantuojanti maksimalią socialinę irekonominę lygybę visiems visuomenės sluoksniams, tuo pat metu išsaugant ir skatinant jų politinęir ekonominę iniciatyvą bei pažangą.J.A. Schumpeterio demokratijos samprata, remdamasi savita M.Weberio plebiscitinėsdemokratijos teorijos interpretacija, suformavo pagrindą Roberto A. Dahlio poliarchijoskoncepcijai..R.Dahlis atstovauja kitą dabartinės demokratijos modelį - pliuralistinę demokratijos teoriją.Čia demokratija aiškinama kaip mechanizmas, kuris reguliuoja konfliktus tarp grupių ir įstatymuapibrėžtu būdu užtikrina dalyvavimą sprendimų priėmime. Pliuralistinė demokratijos teorija taippat pripažįsta elito konkurenciją ir atrankos metodą, tačiau pabrėžiamas ne vieno, o daugelio elitųkonkurencijos už vadovavimą visuomenei principas. R.Dahlis demokratiją supranta kaip procesąneišbaigtą ir netobulą. Jis pasiūlė poliarchijos terminu žymėti realiąsias demokratijas. Jo apibrėžtassiektinas modernusis demokratijos idealas savyje yra sukaupęs tą normatyvinę energiją, be kuriosnegali nei egzistuoti, nei ilgiau išsilaikyti nė viena demokratija. Poliarchijos bei jos bruožų turinysišlaiko tam tikrą normatyvinį aspektą, kuris ypač svarbus šalims, pardėjusioms kurti demokratiją.Vėliausiose demokratijos idėjos interpretacijose nerasime visiškai vieningos nuomonės,kas yra demokratija ir kokia jos perspektyva dabartiniame pasaulyje. Dar sudėtingesnis klausimas,kaip vertinti demokratijas pokomunistinėse ar Lotynų Amerikos šalyse ir jų teorinį pagrindimą. Jamišsiaiškinti būtina susipažinti ir su perėjimo į demokratiją teorijomis, kur skiriami du - struktūrinisir genetinis modeliai, ir su demokratijos vystymusi minėtose šalyse. Šiuo atveju demokratijos raiškaanalizuojama konkrečių šalių sąlygomis, ir kalbėti apie naujos demokratijos teorijos atsiradimąnegalime. Tačiau būtent šių šalių tyrinėjimas suteikia demokratijos teorijos ir praktikos sąveikos beiteorijos patikrinimo galimybę.POLIARCHIJA Plačiausia savo prasme poliarchija yra politinė santvarka, pasižyminti dviembendrais bruožais: 1) pilietybė apima santykinai dide-lę suaugusiųjų dalį ir 2) pilietybės teisėsapima galimybę stoti opozicijon aukščiausiems valdžios pareigūnams ir juos pašalinti balsuojant.Pirmasis bruožas poliarchija skiria nuo labiau išskiriančių valdymo sistemų, kur - nors opozicijatoleruojama - valdžia ir legali opozicija apribota maža grupe, kaip buvo Britanijoje, Belgijoje,

Italijoje ir kitose šalyse prieš įvedant visuotinę rinkimų teisę. Antrasis bruožas poliarchija skiria nuotų režimų, kur - nors dauguma suaugusiųjų yra piliečiai - pilietybė neapima teisės priešintis valdžiaiir prieš ją balsuoti, kaip yra moderniuose autoritariniuose režimuose.Poliarchijos institucijos. Apibrėžiant konkrečiau ir išskleidžiant tų dviejų bendrų bruožų turinį,poliarchiją galima apibūdinti kaip tokią politinę santvarką, kuriai būdingos septynios institucijos;jos visos turi egzistuoti, kad valdžią būtų galima laikyti poliarchine.1. Renkami pareigūnai. Valdžios politinių sprendimų kontrolė konstituciškai įtvirtinama perrenkamus pareigūnus.2. Laisvi ir sąžiningi rinkimai. Renkami pareigūnai yra išrenkami per dažnus ir sąžiningusrinkimus, kuriems apskritai nebūdinga prievarta.3. Priskirianti balsavimo teisė. Praktiškai visi suaugusieji turi teisę balsuoti renkantpareigūnus.4. Teisė balotiruotis. Praktiškai visi suaugusieji turi teisę siekti renkamųjų pareigybiųvaldžioje, nors siekiant renkamos pareigybės amžiaus riba gali būti aukštesnė negu įgyjant rinkimųteisę.5. Žodžio laisvė. Nesibijodami griežtos bausmės piliečiai turi teisę laisvai reikšti savonuomonę apie įvairiausius politinius reikalus -kritikuoti pareigūnus, vyriausybę, režimą,socekonominę santvarką ir viešpataujančią ideologiją.6. Alternatyvi informacija. Piliečiai turi teisę ieškoti alternatyvių inf-ormacijos šaltinių. Beto, alternatyvių informacijos šaltinių egzistavimas yra saugomas įstatymų.7. Asociacine autonomija. Kad įgyvendintų įvairias savo teises, įskaitant ir paminėtasanksčiau, piliečiai taip pat turi teisę steigti santykinai nepriklausomas asociacijas ar organizacijas,įskaitant nepri-klausomas politines partijas ir interesų siejamas grupes.Svarbu suprasti, kad šie teiginiai apibūdina realias, o ne tik nominalias teises, institucijasbei procesus. Faktiškai pasaulio šalys gali būti apytikriai klasifikuojamos pagal tai, kokiu mastukiekviena iš šių institucijų įgyvendinama realiai. Todėl Šios institucijos gali būti laikomoskriterijais, pagal kuriuos sprendžiama, kurios šalys valdomos poliarcniškai šiuo metu arba buvo taipvaldomos anksčiau. Kaip matysime vėliau, toks skirstymas rangais ir tokios klasifikacijos gali būtipanaudotos ištirti tas sąlygas, kurios skatina arba slopina poliarchijos egzistavimo tikimybę.Perėjimas iš autoritarizmo į demokratiją. Yra skiriami keturi perėjimo iš autokratinio režimo įdemokratiją etapai:1) liberalizacija arba parengiamasis,2) demokratijos įvedimas, arba transformacija,3) konsolidacija;4) demokratijos stabilizacija.Liberalizacija prasideda senojo režimo krizės sąlygomis ir persipina su transformacijoslaikotarpiu. Autoritarinio režimo pastangos valdyti pokyčių procesą pasireiškia tame, kad yrasuteikiamos pilietinės ir politinės teisės iš viršaus. Šis procesas nėra visaapimantis ir išbaigtas, betleidžia autoritarinei valdžiai kontroliuoti pilietinę visuomenę elito ir masių lygmenyje. Šiame etapesukuriama tam tikra erdvė konkurencijai bei leidžiama kurtis partijoms. Valdančiosios viršūnėsdalinėmis institucinių pokyčių priemonėmis siekia įveikti režimo legitimumo krizę ir nenaudojaprievartos.Demokratinė transformacija. Tai tokia režimo keitimosi stadija, kuri prasideda nuo tomomento, kai buvusi autoritarinė sistema pradeda griūti iki to momento, kai įvykus pirmiesiemslaisviems rinkimams ir priėmus naują konstituciją, pradedamos įdiegti demokratinės struktūros, opolitinis elitas ima elgtis atitinkamai liberaliosios demokratijos normoms. Ji apima naujų institutųkūrimosi ir politinės konkurencijos taisyklių įvedimo laikotarpį. Šiame etape pradedamos griautisenojo režimo valdžios struktūros ir teisinė sistema.Pagrindine demokratizacijos prielaida tyrinėtojai laiko skilimą valdančiojo elito vidujeį reformatorius ir konservatorius. Kokiais būdais bus sprendžiama režimo krizė, sąlygoja politiniai “paktai“. Tai elito grupių susitarimai dėl kompromisų, kurie nulemia perėjimo į demokratiją modelį. Politiniais paktais kuriamos demokratinės konkurencijos taisyklės, kurios yra aptariamos siauro elito grupių rate. Tai institutai, kurie stumia politinę

sistemą link demokratijos nedemokratinėmis priemonėmis. Laipsniška transformacija, kuri remiasi derybomis ir paktais. Pakankama sąlyga režimo pasikeitimui užtikrinti yra steigiamieji rinkimai. Kritinis demokratizacijos taškas senosios vyriausybės pakeitimas kita, išrinkta laisvų, atvirų ir teisingų rinkimų keliu. Šių procesų eigoje pasiekiamas demokratijos procedūrų minimumas: vyksta rinkimai, toleruojamos asociacijos, užtikrinamos žmogaus teisės, mažėja valdžios organų diktatas. Dar nepasiekiamas fundamentalus konsensusas, nustatantis santykius tarp partijų, organizuotųinteresų ir etninių grupių. Rinkimai šiuo laikotarpiu vyksta, remiantis vis kitais įstatymais, rinkėjųpreferencijos kinta tai vienos, tai kitos partijos naudai, konstituciniai įstatymai neužtikrina apsaugosnuo centrinės vyriausybės kišimosi. Antroji “transformacija“, kur paktų pagrindu yra susitariamadėl demokratijos institutų, socialinių ir ekonominių santykių mechanizmų.c . Demokratinių struktūrų ir normų įsitvirtinimas, kurias remia gyventojų dauguma, procesas. Yrapasiekiamas demokratijos pastovumas ir atsparumas galimiems sukrėtimams. Tai ilgesnis ir gilesnispolitinius pokyčius įtvirtinantis procesas. Atsikratoma įvairių transformaciją lydinčių prieštaravimų,įtampų bei netikėtumų, vyksta visiška demokratijos, jos taisyklių ir procedūrų institucionalizacijabei demokratinių vertybių išplitimas.Šis etapas visiškai skiriasi nuo ankstesnių. Jo eigoje demokratiniai institutai ir veiklaįsiskverbia į politinę kultūrą - ne tik politiniai lyderiai, bet ir dauguma politikos subjektų beigyventojai demokratijos veikimą pradeda suvokti kaip natūralią ir teisingą tvarką. Pagrindinisdemokratijos konsolidacijos bruožas - stiprios partinės sistemos sukūrimas, kur politinės partijosatlieka ryšio tarp elito ir masių funkciją.Visų politiškai svarbių visuomenės grupių, demokratinių institutų ir taisyklių pripažinimas.Tai pasiekiama laipsniškai, iš pradžių tik visuomenės dalis palaiko demokratinių struktūrų ir normųįvedimą bei funkcionavimą. Svarbiausias, šiuo požiūriu, yra elito ir masių elgesys.Konsoliduota demokratija charakterizuojama atitinkamais jų bruožais:1) pagrindinių elito grupių sutarimu dėl demokratijos procedūrų ir institutų;2) masių dalyvavimu rinkimuose ir kituose instituciniuose procesuose.Jei nepasiekiamas realus elito grupių sutarimas, jos nepasitiki viena kita ir nelinkusiosbendradarbiauti, demokratijos įtvirtinimas sunkiai įgyvendinamas, nors egzistuoja pagrindiniai josinstitutai, o masių dalyvavimas yra žymus.Nors elitas pasiekia konsensusą ir yra organizuotas formalių ir neformalių struktūrųpagrindu, masių dalyvavimas yra ribotas ar pasyvus, tokia būklė žymi santykinį režimo stabilumą,bet ribotą demokratijos išsivystymą.Lemiama demokratinio režimo įsitvirtinimo sąlyga yra elito, atstovaujančio konkuruojančiasorganizuotas gyventojų grupes, susitarimai. Jei svarbūs, potencialiai konfliktiniai visuomenėssektoriai nėra organizuoti, jie negali būti atstovaujami derybų procese.Elitas savo ideologine pozicija įtakoja perėjimo pobūdį ir formuoja viešąją nuomonę.Čia svarbus elito ir masių tarpusavio ryšys. Jį užtikrina visuomenės grupių identifikacija suatitinkamomis partijomis.Komunistinių visuomenių transformacija buvo neatsiejama nuo organizuotos masiniųjudėjimų veiklos. Totalitarizmo dezintegracijos fazėje palaipsniui išsiskyrė svarbiausi veikėjai -reformatoriai ir ortodoksai pačioje komunistų partijoje. Paskelbus demokratinio socializmo kursą,vis didesnę reikšmę įgijo opozicinio elito mobilizuotos masės. Vienas specifinių Rytų ir CentrinėsEuropos šalių demokratizacijos bruožų, skiriančių jas nuo Lotynų Amerikos ir Pietų Europos šalių,buvo plačių masinių judėjimų susiformavimas. Demokratijos įvedimo fazėje svarbesnis buvovisuomenės susitelkimas, o jai konsoliduojantis objektyviai iškilo politinių jėgų diferenciacijosir bendradarbiavimo pripažinimo būtinybė. Atsižvelgiant į judėjimų pertvarkai remti vykdomas funkcijas ir konstitucinį demokratijos įvedimo pobūdį, judėjimai ir visuomeninės organizacijos buvo priverstos elgtis kaip partijos. Suprantama, šią funkciją jie galėjo realizuoti pradiniame transformacijos etape, o vėliau objektyviai buvo priversti reorganizuotis arba visai išnykti iš politinės arenos.