Robertas Petrauskas „Lemtingi sprendimai“

Puikiu stiliumi parašyta Roberto Pet-rausko knyga, pagrįsta išsamiu Antrojo pasaulinio karo įvykių išmanymu, gali būti lygiai taip pat maloniai skaitoma ir kaip mokslo studija, ir kaip populiarus plačiajai visuomenei skirtas leidinys.

Prof. dr. Vygantas Vareikis (Klaipėdos universitetas)

Žodis „gerbėjas“ – nekorektiškas kal-bant apie karą, tačiau ką padarysi, jei-gu Roberto Petrausko knygos skirtos būtent visiems Antrojo pasaulinio karo gerbėjams. Pirmąją – „Trečiojo Reicho triumfas“ – perskaičiau godžiai ir nuliū-dau, kai ji baigėsi vokiečiams jau užėmus vos ne visą Europą, tačiau dar neįkėlus kojos į Sovietų Sąjungą, o kartu ir į Lie-tuvą. Dabar galėsiu atsigriebti. Knyga patraukli tuo, kad, būdama nuosekli to meto įvykių studija su žemėlapiais ir būtina statistika, ji taip pat dėmesin-ga smulkmenoms, atsitiktinumams ir žmogiškajam veiksniui, kuris tebėra esminis tiek kūrybos, tiek destrukcijos dėmuo. Atsiverskite šią knygą ir įsilei-site tankus, garbę ir nesuvokiamas karo ambicijas į savo namus. Pažadu.

Marijus Mikutavičius, dainininkas, žurnalistas, TV laidų vedėjas

Skaitydamas jautiesi, tarsi ten būtum. Adolfo Hitlerio būstinėje, kai buvo ku-riamas „Barbarosos“ planas. Winstono Churchillio pasitarimų kambaryje, kai buvo rengiamasi oro mūšiams dėl An-glijos. Šiaurės Afrikos dykumose kartu su Erwinu Rommeliu. Prie Nemuno 1941 m. birželio 22 d. paryčiais.

Robertas Petrauskas apie Antrąjį pasaulinį karą pasakoja taip, kaip lietu-viškai dar niekas nebuvo pasakojęs, – išsamiai, įdomiai ir pagaviai.

Aurelijus Katkevičius, žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius

Atrodė, kad tikrai nemažai žinoma apie Antrojo pasaulinio karo pradžią ir susi-jusius įvykius, todėl buvo smalsu, ką dar naujo galima parašyti šia tema. Tačiau, vos pradėjus skaityti, knyga tartum užburia ir įtraukia į praeities įvykių sūkurį. Autorius nelyginant „laiko mašina“ nukelia į to meto Europą ir leidžia pajusti laikotarpio dvasią, tautų nuotaikas, atskleidžia valsty-bių interesus ir baimes, o tai leidžia geriau įsivaizduoti ir suprasti to meto įvykius, istorinius procesus bei jų priežastis. Ma-nau, tai labai pavykusi knyga, ji bus įdomi ne tik tiems, kurie domisi istorija.

Kęstutis Kemzūra, krepšinio treneris

9 789986 169680

ISBN 978 9986 16 968 0

Robertas Petrauskas, knygos „Trečiojo Reicho triumfas“ autorius, tęsia seriją apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje. Jūsų rankose antroji šios serijos knyga.

V I L N I U S 2 0 1 3

R O B E R T A S P E T R A U S K A S

Lemtingi sprendimai

Antras i s pasau l in i s karas Europoje

A N T R A K N Y G A

UDK 943.0“1940/1941” Pe233

Knygoje panaudotos nuotraukos iš:

Corbis (JAV)AKG Images (Vokietija)TopFoto (Jungtinė Karalystė)ullstein bild (Vokietija)RIA Novosti (Rusija)Süddeutsche Zeitung Photo (Vokietija)

Žemėlapius kūrė:

Simonas MačionisEvaldas ManiušisKazimieras Pečiulevičius

© Robertas Petrauskas, 2013© Ilona Kukenytė, dizainas, 2013© 3dhistory.de, Thomas Schmid, viršelio nuotrauka© „Tyto alba“, 2013

ISBN 978-9986-16-968-0

Turinys

Įžanga,kuriądrąsiaigalimapraleisti................................................................ 7

1.Sprendimai ....................................................................................................... 11

1940 m. vasaros pradžia. Berlynas. „Mes laimėjom karą...“ .........................131940 m. liepos pradžia. Britanijos akibrokštas prie Mers al Kebyro ...............181940 m. gegužės pabaiga. Britanija nusprendžia tęsti kovą...........................241940 m. liepa. Hitlerio dilema ....................................................................411940 m. liepos pabaiga. Hitleris nusprendžia pulti Tarybų Sąjungą ...............591940 m. vasara–1941 m. pavasaris. „Demokratijos arsenalas“nusprendžia ištiesti pagalbos ranką ........................73

2.Paskutinėsviltiessala .................................................................................... 109

Operacija „Jūrų liūtas“ ..............................................................................100Skaičiai .....................................................................................................122Lėktuvai ...................................................................................................141Lakūnai ....................................................................................................159Šeimininkai ..............................................................................................176Nekviesti svečiai .......................................................................................194Mūšis Lamanše ........................................................................................201„Erelis“.....................................................................................................218„Sunkiausia diena“ ...................................................................................230Aerodromai ..............................................................................................239Londonas .................................................................................................252Britanijos mūšio diena ..............................................................................276Po mūšio ..................................................................................................284

3.KomplikacijosŠiaurėsAfrikojeirBalkanuose ............................................. 293

Viduržemio strategija ir Mussolini „staigmena“ ..........................................294Šiaurės Afrika. Pirmas raundas...................................................................312Nepaprasti italų nuotykiai Graikijoje ..........................................................328Churchillio sprendimas – geriau dar vienas Diunkerkas nei dar viena Lenkija.................................................................................338Dar viena „Balkanų košmaro“ staigmena ...................................................342„Bausmė“ Jugoslavijai ...............................................................................351Post scriptum – Jugoslavijos tragedija .........................................................363Graikijos užkariavimas ...............................................................................383Mūšis dėl Kretos .......................................................................................408Šiaurės Afrika: antras raundas ...................................................................433

4.Didžiosiosiliuzijos ......................................................................................... 467

Molotovas Berlyne. 1940 m. lapkritis ........................................................468Planas „Barbarosa“:„...visa Europa užgniauš kvapą!“ ..................................479

Greitos pergalės miražas ............................................................................497Planuojant „kitokį karą“ – viskas arba nieko! .............................................508Drumzlini tarptautiniai vandenys ...............................................................520„Hitleris nepuls mūsų 1941-aisiais...“ ........................................................528Informacija ir dezinformacija .....................................................................545Tarybų Sąjunga ruošiasi karui ....................................................................571Kas ką planavo pulti? ...............................................................................591Paskutinės savaitės ...................................................................................605Ilgiausia metų diena ................................................................................627

Šaltiniai ........................................................................................................... 650

Literatūrossąrašas ......................................................................................... 668

7

Įžanga, kurią drąsiai galima praleisti . . .

Sveiki, mano skaitytojai, Kreipiuosi daugiskaita, nes jūsų, pasirodo, yra daug. Nuoširdžiai prisipa-

žinsiu, kad nesitikėjau, jog knaisiojimasis po 70 metų senumo įvykius gali su-dominti tokį didžiulį skaičių žmonių. Iki pasirodant pirmai knygai laikiau save turinčiu vieną iš tų keistuoliškų hobių, kuris gali būti įdomus tik nedideliam būriui žmonių ir kurio dauguma niekada nesupras. Aš suklydau, ir tai viena iš maloniausių mano gyvenimo staigmenų.

Jokia knyga negali vadintis knyga vien dėl to, kad guli lentynoje. Ji gyva tik tada, kai yra skaitoma. Ji gera, jei randa kelią į skaitytojų širdis. Ji nuostabi, jei sugeba įtraukti ir nepaleisti. Šios sėkmės paslaptis mįslinga ir permaininga. Net ir tas, kuriam kartą pavyko ją atrakinti, žino, kad kitą kartą gali ir nepasisekti... Tai, kad jūs sutikote leistis į šią ilgą istorijos kelionę, yra pagrindinė paskata ją tęsti. Tai, kad jūsų tiek daug, yra nuostabiausias atpildas. Pripažįstu, kad tai ir didžiulis iššūkis, bet ko vertas gyvenimas be iššūkių?

Tiesą sakant, buvau įsitikinęs, kad pirmoji knyga su armijomis ir divizijomis, tankų ir ginklų skaičiais bei matmenimis, neretai nieko nesakančiais geografi-niais pavadinimais ir t. t. yra grynai berniukiška. Žinoma, tas berniukas gali būti ne tik paauglys, bet ir tas, kurio anūkai jau paaugliai – tiesiog mes, vyrai, turbūt iki gyvenimo pabaigos neprarandame azarto pakariauti ir pažaisti – grynai iš berniukiškų pozicijų tai yra vienas ir tas pats. Todėl dar didesnė staigmena man buvo komplimentai iš merginų ir moterų. Nepykit, vyrai, aš dėkingas visiems ir už pagyras, ir už pagrįstą kritiką, abejones, pastabas, bet kiekviena moteris, kuri ne tik paėmė tokią storą istorinę knygą į rankas, bet ir perskaitė ją iki galo, man yra mįslė, kurios aš niekada nesugebėsiu įminti. Kadangi rakto nuo šios spynos neturiu, bandau spėti, kad man bent iš dalies pavyko pasiekti labai didelį tikslą. Pradėdamas šią seriją aš norėjau ne tik surinkti ir išversti į lietuvių kalbą tai, kas jau parašyta užsienyje. Aš norėjau niūrią karo istoriją paversti pasakojimu, kurį galėtų skaityti bet kuris žmogus – nesikankindamas dėl sudėtingo akademinio stiliaus, nepaskęsdamas statistikos lavinoje, nesijausdamas blogai, kad nieko prieš tai nežinojo, ir nepersekiojamas jausmo, kad kažkas kažką jam bando įro-dyti. Tiesiog skaityti ir jausti malonumą. O dar geriau – intrigą. Pasakoti istoriją, kurios pabaigą visi žino, nėra lengva, bet čia turbūt dar kartą turėčiau priminti, kad mano knygos nėra skirtos tiems, kurie žino viską.

Įžanga, kurią drąsiai galima praleisti...

8

Prieš pasirodant „Trečiojo Reicho triumfui“ dažniausiai man užduodamas klausimas buvo: „Kam reikalinga dar viena knyga apie II pasaulinį karą?“ La-bai džiaugiuosi, kad šio klausimo nebegirdžiu, o dabar jūsų rankose dar viena knyga...

Noriu priminti, kad tai antroji serijos knyga, ir jeigu neskaitėte pirmosios, tikrai būtų geriau pradėti nuo jos. Bet tai tik patarimas, kurio, žinoma, galima nepaisyti.

Populiariausias klausimas prieš pasirodant šiai knygai buvo kitoks: „Kuo baigsis antros knygos veiksmas?“ Ir spėlionės: mūšiu prie Maskvos, o gal Sta-lingradu... Aš ilgai galvojau, kokį mastelį pasirinkti, ir galiausiai supratau, kad vargu ar galima kaip nors „sumiksuoti“ „Barbarosą“ dar su kuo nors. Kai ši operacija prasidės, Hitlerio žodžiais tariant, „pasaulis užgniauš kvapą“, bet tai atsitiks trečioje serijos knygoje, o šioje prabėga lygiai vieni metai, per kuriuos, kaip kai kas pasakytų, iš esmės... nieko nenutiko.

Antros knygos veiksmas prasideda ten, kur baigėsi pirmoji – 1940 m. vasa-rą. Pirmoji jos karinė kampanija – Britanijos mūšis. Galiu drąsiai teigti, kad jis dar niekada nebuvo taip išsamiai aprašytas lietuviškai. Kita vertus, „lengves-nio“ turinio mėgėjų turiu atsiprašyti – kai kuriose šio mūšio aprašymo vietose man nepavyko išvengti statistikos klampynės, techninių detalių ir visokių kitokių smulkmenų. Kita vertus, jeigu visas jas, taip pat paaiškinimus puslapių apačio-je praleisite, bendro vaizdo „pamesti“ neturėtumėte. Britanijos mūšiui skirta dalis yra didesnė, palyginti su kitomis, bet taip atsitiko dėl svarbių priežasčių. Pirmiausia, tai unikalus mūšis, kuriame kovėsi tik oro pajėgos. Kadangi kitose serijos knygose mūšiai ore dažniausiai bus tik veiksmų žemėje papildinys ir jiems jau niekada nepavyks skirti tiek dėmesio, nusprendžiau pažvelgti į karo ore subtilybes iš arčiau. Antra, Britanijos mūšis iki pat šių laikų aplipęs įvairiau-siomis legendomis ir mitais, kuriuos pamėginau surikiuoti. Sudėlioti visus taškus be išlygų vargu ar įmanoma, bet tikiuosi, kad nuo šiol Britanijos mūšio tikrasis pavidalas bus aiškesnis.

Taip pat šioje knygoje jūsų laukia karo kampanijos Jugoslavijoje, Graikijoje, mūšis dėl Kretos salos. Nors tai yra karo Europoje istorija, nemažai dėmesio teko ir kariniams veiksmams Šiaurės Afrikoje, nes šis frontas, kaip ir visas Vi-duržemio jūros regionas, buvo glaudžiai susiję su tuo, kas vyksta mūsų žemyne. Šis frontas buvo viena iš galimų Hitlerio strateginių krypčių, tačiau jis pasirinko kitą...

Vis dėlto didžiausias dėmesys šioje knygoje atiteko ne mūšiams, o sprendi-mams. Iš tiesų, 1940–1941 m. buvo priimti, ko gero, visi svarbiausi sprendimai II pasauliniame kare. Iš šie lemtingi sprendimai buvo:

Įžan

ga, k

urią

drą

siai

gal

ima

pral

eist

i...

9

Didžiosios Britanijos sprendimas tęsti kovą. Jeigu po Prancūzijos žlugimo Britanija būtų pripažinusi Vokietijos vyravimą Europoje, viskas būtų pasisukę kitaip.

Britanija nebuvo visai viena, nes jai pagalbos ranką nusprendė ištiesti JAV. Iš pradžių pagalba buvo tik ekonominė, tačiau po Perl Harboro užpuolimo (1941 m. pabaigoje) britai įgis galingą sąjungininkę, su kuria bus galima ne tik atsilaikyti, bet ir pradėti galvoti apie pergalę.

Churchillio pozicija sukūrė dilemą Hitleriui, kuris numatė JAV prisijungimą prie konflikto ir stengėsi užbėgti jam už akių. Jis norėjo laimėti karą Europoje iki JAV įsikišimo ir 1940 m. vasarą nusprendė, kad tiesiausias ir greičiausias kelias į tokią pergalę yra užkariauti Tarybų Sąjungą. Kaip parodys ateitis, tai buvo lemtingiausias Hitlerio sprendimas jo gyvenime. Per „pertrauką“ iki 1941-ųjų birželio Vokietija dar nukariaus Jugoslaviją ir Graikiją, bet tai bus paskutinis vermachto žaibo karas, pasibaigęs lengvomis pergalėmis.

1941 m. pavasarį–vasarą buvo priimtas dar vienas katastrofiškų padarinių turėsiantis sprendimas, nes vokiečių puolimo išvakarėse Stalinas nusprendė, kad ataka, bent jau 1941 m., neprasidės. Kodėl, nepaisydamas visos turimos informacijos, jis elgėsi būtent taip, yra viena iš didžiausių II pasaulinio karo mįslių. Ji tokia ir liks, tačiau paskutinių mėnesių ir dienų rekonstrukcija galbūt padės susidaryti platesnį vaizdą, kas gi iš tiesų vyko tomis lemtingomis dieno-mis ir kodėl lemtingi sprendimai buvo tokie, kokie buvo.

Sveiki sugrįžę į praeitį. Geros kelionės ir iki pasimatymo ateityje!

Robertas Petrauskas2013 m. birželis

P. S. Nevargindamas jūsų nepažįstamais vardais, padėką savo brangiausiems žmonėms siunčiu „Enigmos kodu“:

VKG ir VJG – Jūs mano širdyje.

Įžanga, kurią drąsiai galima praleisti...

10

11

Sprendimai

Mes turime įrodyti sau, kad esame pasirengę atremti staigų ir įnirtingą smūgį, arba pasiruošti ilgam budė- jimui – o tai, ko gero, dar sunkesnis išbandymas. Bet kad ir koks būtų šis išmėginimas – aštrus ar ilgas, o gal ir toks, ir toks, mes neprašysime taikos sąlygų ir netoleruosime derybų; mes galime parodyti gailestingumą, bet niekada jo neprašysime.

Winstonas Churchillis, 1940 m. liepos 14 d.

Misteriui Churchilliui nors kartą reikėtų patikėti manimi, kai pranašauju, kad didžioji imperija bus sunaikinta, – imperija, kurios aš niekada neturėjau ketinimų sugriauti ar padaryti jai žalos... Jeigu kova tęsis, ji pasibaigs tuo, kad vienas iš mūsų bus sunaikintas. Misteris Churchillis mano, jog tai bus Vokietija, o aš žinau, kad tai bus Britanija.

Adolfas Hitleris, 1940 m. liepos 19 d.

Sutriuškinus Rusiją, žlugs paskutinė Anglijos viltis. Vokietija taps Europos ir Balkanų šeimininke. Sprendimas: Rusijos sunaikinimas turi būti įtrauktas į mūsų kovą. 1941 m. pavasarį. Kuo greičiau Rusija bus sutriuškinta, tuo geriau... Jei pradėsime 1941 m. gegužę, turėsime penkis mėnesius darbui užbaigti.

Franzo Halderio dienoraštis, 1940 m. liepos 31 d.

Įsivaizduokite, kad užsidegė mano kaimyno namas, o aš už keturių penkių šimtų pėdų turiu ilgą vandens žarną. Jeigu aš savo žarną prijungčiau prie kaimyno hidranto, tai veikiausiai padėtų jam užgesinti gaisrą. Ką aš darau? Aš gi jam nesakau prieš šią operaciją: „Kaimyne, mano sodo žarna kainavo 15 dolerių, todėl tu turi man už ją sumokėti...“

Franklinas Delano Rooseveltas, 1940 m. gruodžio 17 d.

1

Kairėje: Propagandinis britų plakatas „Ženkime pirmyn drauge“ © David Pollack/CORBIS/Scanpix

12

Spre

ndim

ai

1940 m. vasaros pradžia. Berlynas. „Mes laimėjom karą.. .“

Po savo didžiausios pergalės, po visus lūkesčius pranokusio Prancūzijos sutriuški-nimo Hitleris mėgavosi triumfo akimirka. Jis lankė I pasaulinio karo mūšių lau-kus, fotografavosi prie savo vienmečio Eifelio bokšto Paryžiuje*, o namo grįžo praėjus daugiau kaip dviem savaitėms po Prancūzijos kapituliacijos. Gėlėse ir svastikose paskendusiame Berlyne savo fiurerį pasitinkanti šimtatūkstantinė mi-nia šventė ne tik pergalę prieš Prancūziją. Vokiečiai šventė karo pabaigą. Tiesa, pakeliui į galutinę pergalę dar stovėjo Britanija, tačiau dvi Vakarų sąjungininkės negalėjo sustabdyti galingojo vermachto kartu, tai ką gali padaryti britai, likę vieni, be prancūzų pagalbos? Nebuvo nė menkiausios galimybės, kad Britanija galėtų užpulti Vokietiją, užtat beveik niekas neabejojo, kad Anglijos dienos su-skaičiuotos, jei ši tęs karą. Žinoma, ji gali pamėginti pasislėpti už Lamanšo – šis 32 km pločio vandens ruožas išgelbėjo Angliją ir nuo Pilypo II, ir nuo Liudviko XIV, ir nuo Napoleono I, tačiau laikai pasikeitė – liuftvafė tai pademonstravo Varšu-voje ir Roterdame. Įspūdingų pergalių apakinti, propagandos paveikti vokiečiai buvo įsitikinę, kad Didžioji Britanija neturi jokio kito pasirinkimo, tik sudaryti tai-ką, ir jeigu ji to nepadarys, labai greitai dėl to pasigailės. 1940 m. birželį gestapo gyventojų apklausos išvadose buvo rašoma, jog vokiečiai yra nusivylę Anglijos užsispyrimu tęsti karą ir norėtų, kad Vokietija už tai ją pamokytų. Tą triukšmingą liepos 6-ąją šalies radijas pirmą kartą transliavo patriotiniu karo hitu tapsiančią dainą Denn wir fahren gegen Engelland (vok. „Tada mes traukiam į Angliją“)1.

Hitleris niekada neslėpė savo simpatijų Britanijos imperijai. Prieš karą jis valandų valandas praleisdavo žiūrėdamas filmus apie britų pergales ir žavė-josi jų gebėjimu valdyti tokią didelę pasaulio dalį. Britanijos imperijos istorija tiko rasinio pranašumo teorijai apie pranašesnes tautas, kurioms lemta valdyti neišmatuojamas barbarų kraštų platybes. Tai, kad Anglija atsidūrė priešų pu-sėje, Hitleris laikė nemaloniu nesusipratimu ir manė, jog Prancūzijos žlugimas yra puiki proga jį ištaisyti. Praėjus tik dešimčiai dienų nuo Vakarų kampanijos pradžios, OKW (Oberkommando der Wehrmacht – aukščiausioji vermachto va-dovybė) operatyvinio štabo viršininkas Alfredas Jodlis dienoraštyje pasižymėjo, kad „nesitverdamas džiaugsmu fiureris rengia taikos sutartį… Britanija galės ją atskirai pasirašyti, kai tik grąžins kolonijas“2. Tą patį Hitleris akcentavo savo generolams ir gegužės 24-ąją. Jis prognozavo, kad karas bus baigtas per šešias savaites, ir tuomet kelias į susitarimą su Britanija bus laisvas. „Viskas, ko man

* Eifelio bokštas baigtas statyti 1889 metais, tais pačiais, kai gimė Hitleris.

13

1940 m. vasaros pradžia. B

erlynas. „Mes laim

ėjom karą...“

reikia iš Anglijos, – pareiškė jis, – kad ji pripažintų Vokietijos pozicijas ir įtaką žemyne.“ „Jeigu jis daugiau nieko nenori, tada mes tikrai pagaliau pasieksime taiką“, – pakomentavo naujienas Gerdas von Rundstedtas3. „Mūsų priešas Nr. 1 yra Prancūzija, o su Britanija reikia siekti tarpusavio supratimo dėl pasaulio pasidalijimo“, – gegužės 21 d. užrašė OKH štabo viršininkas Franzas Halderis4.

Kalbos apie taiką nebuvo blefas. Ir viešos kalbos, ir pokalbiai su artimiausiais žmonėmis, ir sprendimų chronologija byloja, kad fiureris iš tikrųjų tikėjosi, no-rėjo ir siekė taikos su Didžiąja Britanija. Ar šis siekis nuoširdus, šį kartą nebuvo taip svarbu kaip pagrindinis motyvas – Didžiajai Britanijai sutikus sudaryti taiką, pergalės Vakaruose įtvirtinimas būtų galutinis ir, Hitlerio nuomone, logiškas bei savaime suprantamas. Net ir visa širdimi nekenčiantis britų užsienio reikalų mi-nistras Joachimas von Ribbentropas, mėgdavęs papostringauti apie tai, kad „du dideli medžiai vienas šalia kito augti negali“5, tą birželį savo kolegai Romoje Galeazzo Ciano patvirtino, jog fiurerio prioritetas yra taika. Birželio 18 d. susiti-kime su Benito Mussolini Hitleris be užuolankų dučei pareiškė, kad nori taikos, nes Britanijos imperija yra „labai svarbus veiksnys pasaulio pusiausvyrai“. „Aš visiškai neturiu noro jos griauti“, – pridūrė jis ir vėliau ne kartą šį motyvą pa-kartojo. „Britanijos imperijos žlugimas būtų naudingas ne Vokietijai, o didžio-sioms užsienio valstybėms – pirmiausia JAV ir Japonijai, o galbūt net ir Tarybų Sąjungai“, – užrašė propagandos ministras Josephas Goebbelsas fiurerio mintis. „Iš to, ką Hitleris kalba, akivaizdu, kad jis nori viską kuo greičiau užbaigti“, – pasižymėjo Ciano6. „Britai pralaimėjo karą, tik to dar nesuprato. Reikia duoti jiems laiko susivokti“, – patikino fiureris Jodlį Kompjenėje, kai birželio 22 d. Prancūzija pasirašė kapituliacijos aktą7.

Vokietijos užsienio reikalų valstybės sekretorius Ernstas von Weizsäckeris savo dienoraštyje rašė: „Užkariauti Britaniją – ir kas tada? Kuriems galams?“ Tiesa, apibendrindamas padėtį, patyręs diplomatas darė prielaidą, kad Britanija ne-pasiduos, kol nebus parklupdyta ant kelių, be to, tartis su britais, jo nuomone, bus įmanoma tik tada, kai nuo valdžios bus nušalintas Winstonas Churchillis8.

„Churchillis yra pusprotis, kuris sužlugdys Angliją, – pareiškė Hitleris Briuli de Pešė bunkeryje, komentuodamas karingą birželio 4 d. Britanijos ministro pir-mininko kalbą „Mes kausimės paplūdimiuose...“* – Aš noriu išsaugoti Angliją, ir garbinga taika būtų pati geriausia išeitis“9, – sakė jis. „Mes nei norime perimti jų imperijos, nei galime tai padaryti. Tiesiog yra žmonių, kuriems norėdamas įrodyti savo tiesą turi išmušti priekinius dantis“10, – po keleto dienų pridūrė fiu-reris Goebbelsui, žinoma, turėdamas omeny Churchillį ir jo aplinką.

* Kalba cituojama knygoje „Trečiojo Reicho triumfas“, p. 596.

14

Nors seras Winstonas buvo pripažįstamas kaip kliūtis, Berlyne vyravo įsiti-kinimas, kad ji tik laikina. Birželio 23 d. Goebbelsas savo pavaldiniams sakė, kad Churchillio vyriausybė yra pasmerkta, kad ją netrukus pakeis nauja, sukal-bamesnė, ir kad karo pabaiga jau visai čia pat11. Didžiosios Britanijos ministro pirmininko pozicija vyriausybėje tuo metu buvo netvirta, tai tiesa, tačiau kas iš tikrųjų vyksta Londone, vokiečiai žinojo labai miglotai. Nepaisydamas katego-riškų viešų Churchillio pareiškimų, užsienio reikalų ministras* lordas Halifaxas manevravo neoficialiais diplomatiniais kanalais. Jis stengėsi išsaugoti galimybę susitarti su Vokietija taikiai. Hitleris kuo puikiausiai žinojo, kad Halifaxas nau-dojasi švediškais Hermanno Göringo kanalais12, tačiau tai stiprino tik galimybės susitarti iliuziją. Pvz., birželio 22 d. (tą pačią, kai kapituliavo Prancūzija) Didžio-sios Britanijos užsienio reikalų ministerijos valstybės sekretorius** Rabas Butle-ris*** Björnui Prytzui, Švedijos pasiuntiniui Londone, paaiškino, kad „Britanija tikrai neketina nekreipti dėmesio į kompromisinės taikos galimybę“ ir „jokie kietakakčiai šiai pozicijai nesukliudys“. Butleris taip pat perdavė pasiuntiniui savo viršininko Halifaxo žinią, kad „sveikas protas, o ne bravūra diktuos britų vyriausybės politiką“. Prytzas užfiksavo šiuos pokalbius ir į Stokholmą išsiuntė telegramą, kad yra pagrindo manyti, „jog atsiradus galimybei derėtis (o tai, anot jo, gali atsitikti artimiausią savaitę) Halifaxas gali pakeisti Churchillį“13. Vokiečiai sužinojo šios telegramos turinį, tačiau kartais geriau nežinoti nieko, negu žinoti tik tą dalį, kurį sutvirtina nepagrįstą viltį.

Bendras diplomatinis fonas irgi atrodė palankus Berlynui. Kol į Reicho kan-celiariją nenutrūkstamu srautu plūdo sveikinimai – nuo kaizerio Olandijoje ar feldmaršalo Paulo von Hindenburgo dukros iki Hitlerio vaikystės mokytojo14, Churchillis turėjo atsakinėti į pasiūlymus nutraukti karą. Neutralių valstybių va-dovai klausimą formulavo panašiai kaip Hitleris. Vyravo įsitikinimas, kad tolesnis Didžiosios Britanijos priešinimasis yra beprasmis, todėl būtų neišmintinga ne-pasinaudoti galimybe užbaigti šį chaosą. Prašymai ir pasiūlymai susitarti taikiai keliavo tiek į Londoną, tiek į Berlyną. Į Hitlerį, Churchillį ir Mussolini kreipėsi popiežius Pijus XII, aktyviai savo paslaugas sureguliuoti konfliktą siūlė Švedijos karalius. Pastarajam Churchillis atsakė taip: „Kad kokie nors panašūs prašymai ar pasiūlymai apskritai būtų svarstomi, būtina, kad Vokietija veiksmais, o ne žodžiais suteiktų tvirtas garantijas, jog Čekoslovakijai, Lenkijai, Norvegijai, Danijai, Olan-dijai, Belgijai ir galiausiai Prancūzijai bus grąžinta laisvė ir nepriklausomybė.“15

* Didžiojoje Britanijoje ši pareigybė vadinasi kiek kitaip – užsienio reikalų sekretorius. ** Iš esmės užsienio reikalų ministro (šiuo atveju lordo Halifaxo) dešinioji ranka. *** Tikrasis vardas Richardas Austenas Butleris.

Spre

ndim

ai

15

Hitleris buvo nugalėtojas ir niekam jokių garantijų suteikti neprivalėjo. Pa-dėtis užkariavus Prancūziją gerokai skyrėsi nuo 1939 metų. Vermachtas savo įspūdingomis pergalėmis įgijo galingiausios Senojo žemyno kariuomenės re-putaciją, o svertų jėgų pusiausvyrai pakeisti neliko. Tarybų Sąjungą su Vokietija siejo Ribbentropo–Molotovo paktas, ir net jeigu Stalinas jį kada nors ketino pa-žeisti, dabar laikas tam buvo pats netinkamiausias. Kitų grėsmių Trečiojo Reicho imperijai nebeliko. JAV neutralios, Prancūzija sutriuškinta, o Didžioji Britanija liko viena. Visą birželio pabaigą ir liepos pradžią Hitleris laukė, kada britai duos ženklą, jog kelias deryboms atviras. Viena iš fiurerio sekretorių, Christa Schroe- der, apie savo vado planus birželio 25 d. rašė: „Šefas netrukus ruošiasi sakyti kalbą Reichstage. Tai, ko gero, bus paskutinis jo kreipimasis į Britaniją. Manau, jį žeidžia tai, jog net ir dabar jis turi įkalbinėti britus. Būtų gerokai lengviau ir paprasčiau, jeigu jie susiprastų patys. Jeigu tik jie žinotų, kad šefas nori tik su-sigrąžinti kolonijas ir daugiau nieko, galbūt būtų sukalbamesni.“16 „Nemanau, kad kas nors Anglijoje rimtai tebetiki pergale“, – pareiškė fiureris naujam Italijos ambasadoriui Vokietijoje Dino Alfieri* liepos 1 d.17, tačiau kitą dieną, vis dar nesulaukęs jokių ženklų iš Londono, pasirašė pirmą karinę direktyvą, kurioje kalbama apie pasiruošimą hipotetiniam išsilaipinimui Anglijoje. Iki tol nei pats fiureris, nei viską skrupulingai planuojantis vokiečių generalinis štabas šio klau-simo net nesvarstė. Jeigu, žinoma, nekreiptume dėmesio į Hitlerio diskusiją su Hermannu Göringu, kad britų imperijos interesams ginti Vokietija galėtų skirti 12 savo divizijų18! Pirmą kartą apie galimą karinę operaciją prieš Angliją gegu-žės 21 d. prabilo krygsmarinės admirolas Erichas Raederis.

Tačiau kadangi tuo metu Hitleriui labiau rūpėjo kampanija Prancūzijoje ir jis buvo įsitikinęs, kad jokios operacijos Anglijoje neprireiks, diskusija buvo trum-pa: „Vienaip ar kitaip, britai vis tiek pasiduos“, – nutraukė ją fiureris19. Kaip kad anksčiau užkrėsdavo karo štabus savo energija, dabar Hitleris įkvėpė visuotinį atsipalaidavimą. Kai birželio 15 d. jis pranešė apie sprendimą sumažinti sausu-mos divizijų skaičių nuo 160 iki 120**, Halderis pasižymėjo dienoraštyje, kad tai, ko gero, reiškia, jog „sausumos kariuomenės darbas atliktas. Karą su Anglija tęs liuftvafė ir krygsmarinė.“20 „Darbas“ vyko vangiai. Pvz., birželio 25 d. liuf-tvafės generalinio štabo viršininkas Hansas Jeschonnekas apskritai atsisakė pri-sidėti planuojant OKW organizuojamą invaziją į Angliją, nes, jo manymu, „fiu-reris jokios invazijos rengti neketina“. Kai Jodlio asistentas pabandė paspausti jį

* Dino Alfieri 1940 m. gegužę Ribbentropo iniciatyva pakeitė Bernardą Attolico.** Iš viso 1940 m. liepą ir rugpjūtį buvo demobilizuotos 26 divizijos. (S. W. Mitcham,

The Rise of the Wehrmacht, p. 350)



ėjom karą...“

16

persigalvoti, Jeschonnekas atšovė: „Tai OKW reikalas. Jokios invazijos nebus ir aš nešvaistysiu laiko ją planuodamas.“21

OKW štabo vadas Jodlis preliminarų galimos kampanijos prieš Britaniją pla-ną pristatė Hitleriui birželio 30 d. Jis siūlė tris priemones: karo veiksmų ore in-tensyvinimą (taikiniai – Britanijos pramonė, laivai ir oro pajėgos), teroro bom-bardavimą, kad palūžtų civilių moralė, ir sausumos pajėgų išlaipinimą22. Tačiau net pats OKW dokumento autorius netikėjo, kad išvardytų priemonių prireiks. Anglija daugiau nebekėlė jokios grėsmės Vokietijai ir tolesni jos karo veiksmai atrodė beprasmiški. Jodlis buvo įsitikinęs, kad sveikas protas nugalės. „Galutinė Vokietijos pergalė prieš Angliją yra tik laiko klausimas“, – užrašė jis tą pačią birželio 30-ąją23. OKH (Oberkommando des Нееres – aukščiausioji kariuomenės vadovybė) generalinio štabo viršininko Halderio nuomonė buvo tokia pati: „In-vazija bus vykdoma tik tuo atveju, jei visi kiti būdai susitarti su Britanija nepa-dės... Anglijos padėtis beviltiška. Mes laimėjom karą. Neįmanoma, kad sėkmė pasisuktų priešinga linkme.“24

Remdamasis OKW išvardytomis gairėmis, 1940 m. liepos 2 d. Hitleris išleido direktyvą, kuri skelbė: „Fiureris ir aukščiausiasis vadas nusprendė, kad išsilaipin-ti Anglijoje bus įmanoma, jei bus užtikrintas pranašumas ore ir įvykdytos kitos tam tikros sąlygos. Pradžios data dar nenustatyta. Visi pasiruošimai turi būti pradėti nedelsiant.“ Tačiau tai kol kas buvo tik įsakymas rengti planą. Paskutinis direktyvos paragrafas skelbė: „Visi pasiruošimai turi būti vykdomi turint omeny, kad invazija kol kas yra tik planas, dėl kurio vykdymo dar nenuspręsta.“25

Direktyvą Hitleris pasirašė savo štabo būstinėje Švarcvalde*. Čia dr. Goe-bbelsas organizavo iškilmingą savo fiurerio sugrįžimą į Berlyną ir jo kalbą Reich- stage, tačiau įsitikinimas, kad Anglija iškels baltą vėliavą, jau buvo pradėjęs tirpti. „Savo kalboje Reichstage jis nori suteikti Anglijai paskutinę galimy- bę, – rašė dr. Goebbelsas tą pačią liepos 2 d. po susitikimo su fiureriu. – Bet ar ji parodys susidomėjimą? Churchillis tikrai ne. Jis kvailys... Jeigu Londonas tai ignoruos, pats bus atsakingas už padarinius. O jie bus siaubingi.“26 Hitleris į Berlyną sugrįžo pagal planą – šeštadienį, liepos 6 d., tačiau pirmadienio (liepos 8 d.) kalbą Reichstage teko skubiai atšaukti, nes liepos 3 d. atskriejo žinia, kad Karališkasis britų laivynas Mers al Kebyre** atakavo savo buvusios sąjungininkės Prancūzijos laivyną.

* Švarcvaldas (vok. Schwarzwald – „Juodasis Miškas“) – miškingas kalnų masyvas Ba-dene-Viurtemberge, Pietvakarių Vokietijoje, netoli Prancūzijos sienos.

** Tuo metu Prancūzijos Alžyro uostas Šiaurės Afrikoje, prie Viduržemio jūros, netoli antro pagal dydį Alžyro miesto Orano.

Spre

ndim

ai

17



ėjom karą...“

Tai buvo labai aiškus ženklas, kad Anglija ne tik neketina pasiduoti, bet yra pasirengusi tęsti kovą bet kokiomis priemonėmis.

1939-ųjų vasara buvo sudėtinga. Diplomatinių ir karinių žaidimų partija vir-to pasauliniu karu, tačiau nepraėjus nė metams nuo jo pradžios, po stulbinamos pergalės Vakaruose Hitleris tikėjosi šį karą užbaigti. Jis klydo. 1940-ųjų vasara, kurią jis pradėjo saldžiu istoriniu kerštu Prancūzijai ir lankydamas I pasaulinio karo laukus bei Paryžių, bus dar sudėtingesnė, dar karštesnė ir dar lemtingesnė nei ta, po kurios prasidėjo II pasaulinis karas. 1939 m. vasarą Hitleris, ko gero, garsiausias Richardo Wagnerio gerbėjas pasaulyje, spėjo pabuvoti septyniose savo mėgstamo kompozitoriaus operose, 1940 m. vasarą jis pažiūrės tik vieną27.

V Y R I AU S I E J I VO K I E T I J O S KA R I N Ė S VA D OV Y B Ė S VA DA I . 1 9 4 1 M . * H I E RA R C H I JA

* Teoriškai OKW turėjo koordinuoti visų pajėgų planus ir veiksmus, tačiau iš tiesų Krygsmarinė ir liuftvafė veikė kaip atskiros grandys, o OKH, nors teoriškai buvo pa-valdi OKW, nuo 1941 m. de facto tiesiogiai vadovaus operacijoms Rytų fronte, OKW vadovaus operacijoms Vakaruose ir kituose regionuose.

OKW viršininkas – Wilhelmas Keitelis

© Bettmann/CORBIS/Scanpix

Pavaduotojas Alfredas Jodlisullstein bild - ullstein bild

Liuftvafė (OKL) – Hermannas Göringas

akg-images/Scanpix

Sausumos kariuomenė (OKH) –

Waltheris von BrauchitschasBundesarchiv, Bild 183-2004-0105-500 / CC-BY-SA

OKH štabo viršininkas –

Franzas Halderis© CORBIS/Scanpix

Krygsmarinė (OKM) – Erichas Raederis

© Bettmann/CORBIS/Scanpix

18

1940 m. liepos pradžia. Britanijos akibrokštas prie Mers al Kebyro

1940 m. artėjant Prancūzijos žlugimui iškilo vienas iš svarbiausių klausimų – ką daryti su jos laivynu. Ketvirtas pagal dydį pasaulyje karinis laivynas, atitekęs į vokiečių rankas, galėjo smarkiai pakeisti jėgų santykį, ypač Viduržemio jūroje. Tai buvo labai nemaloni perspektyva britams, ir Winstonas Churchillis iš kar-to pradėjo planuoti, kaip užkirsti kelią tokiam posūkiui. Birželio 14-oji buvo niūri diena Londone. Tą dieną naciai užėmė Paryžių, o iš JAV atėjo atsakymas, kad Amerika neketina kištis į konfliktą Europoje. Kai vakare Churchilliui buvo pranešta, jog Prancūzija pradeda galvoti apie kapituliaciją, šis savo sekretoriui Johnui Colville’iui tarė: „Perduokit jiems (prancūzams – aut. past.), kad jeigu jie paliks mums savo laivyną, mes to niekada nepamiršim, bet jeigu jie, nepasitarę su mumis, pasiduos, mes jiems niekada neatleisim. Mes juodinsim jų vardą tūkstantį metų!“ Tada, tarsi išsigandęs, kad jo žodžiai gali būti priimti už tikrą pinigą, pridūrė: „Taip tiesiai, žinoma, nesakykite, bent ne dabar.“28 Britanijos ministras pirmininkas nejuokavo – Prancūzijos laivyno klausimas jam buvo labai svarbus.

Hitleris savo ruožtu baiminosi, kad prancūzai neatiduotų savo laivų britams29, tačiau kai admirolas Erichas Raederis paklausė fiurerio, kas bus su prancūzų lai-vais, šis pareiškė, kad krygsmarinė į juos neturi jokių teisių... „nes nesumušė Prancūzijos laivyno“30. Fiurerio sprendimas tik iš dalies okupuoti Prancūziją, palikti jai visas kolonijas ir nesikėsinti į jos laivyną nustebino ir savus, ir priešus, tačiau jis turėjo aiškius motyvus. Vokietija neturėjo išteklių prancūzų kolonijoms valdyti ir administruoti, tad palikdama jas seniesiems šeimininkams privalėjo palikti ir valdymo įrankius. Palikdamas kolonijas, Hitleris užkirto kelią scena-rijui, pagal kurį Prancūzija būtų galėjusi tęsti pasipriešinimą iš Šiaurės Afrikos. Paliaubų sąlygos turėjo būti tokios palankios prancūzams, kad tarp jų ir britų būtų galima įkalti pleištą. Taip pat, skaitydami istoriją iš antro galo, neturėtume pamiršti, jog tuo metu Hitleris buvo įsitikinęs, kad karas Vakaruose yra baigtas. Be savo sąjungininkės likusi Anglija arba pati pasirašys taikos sutartį su Vokie-tija, arba bus parklupdyta. Galiausiai prancūzų laivai pagal paliaubų sąlygas turėjo būti atiduoti vokiečių ir italų priežiūron, tad pažadą jais nesinaudoti, pasikeitus aplinkybėms, bet kada buvo galima sulaužyti*. Kaip tik ši tikimybė ir kėlė nerimą Churchilliui. Prancūzijos laivynas buvo per didelis ginklas, kad jį būtų galima palikti Hitlerio rankose. Vyriausiasis Prancūzijos karinio laivyno

* 1942 m. taip ir atsitiks – vokiečiai mėgins užgrobti Prancūzijos laivyną.

Spre

ndim

ai

19

vadas admirolas Jeanas Darlanas dar prieš kapituliaciją davė Churchilliui garbės žodį, kad niekada neatiduos Prancūzijos laivų na-ciams*31, tačiau rizika buvo per didelė.

1940 m. liepos 3 d. Didžioji Britanija surengė beprecedentę istorijoje ataką prieš buvusią savo sąjungininkę. Operacijos Ca-tapult tikslas buvo perimti arba neutrali-zuoti Prancūzijos karo laivus. Didžiausia jų sutelktis buvo Mers al Kebyre, prie Orano, tad operaciją patikėta vykdyti netoliese išsi-dėsčiusiai Karališkojo laivyno pajėgų grupei „H“ (Force H), kurios bazė buvo Gibralta-re**. Grupės vadas viceadmirolas Jamesas Somerville’is prancūzų admirolui Marceliui-Bruno Gensouliui*** nusiuntė ultimatumą: „Mūsų bendražygiai iki pat dabar, mes negalime leisti, kad jūsų puikieji laivai atitektų Vokietijai. Esame pasiryžę kovoti iki galo, ir jeigu laimėsime, o mes tuo neabejojame, niekada nepamiršime, kad Prancūzija buvo mūsų sąjungininkė, kad mūsų interesai yra tokie pat ir kad mūsų bendras priešas yra Vokietija. Iškilmingai pareiškiame, kad jeigu lai-

* Duodamas šį pažadą Darlanas tebebuvo pavaldus Reynaud vyriausybei. Už maršalo Philippe’o Petaino palaikymą jis išsaugojo karinio jūrų laivyno vadovo postą ir Viši vyriausybėje. Darlanas nuolat tvirtino, kad jokiomis aplinkybėmis neleis karo laivų perimti vokiečiams. Tačiau, kaip vienas iš Viši vyriausybės ministrų, jis negalėjo sulaužyti sutarties su Vokietija sąlygų, todėl kategoriškai atmetė visus Didžiosios Britanijos siūlymus nuplukdyti laivus į britų arba neutralius vandenis. (M. Gilbert, Second World War, p. 106)

** Britų pajėgas sudarė: linijiniai karo laivai Resolution, Valiant ir Hood, lėktuvnešis Ark Royal, du kreiseriai ir dešimt eskadrinių minininkų. Prancūzų pajėgas šiame sekto-riuje sudarė: du senesni linijiniai karo laivai Provence ir Bretagne, modernūs liniji-niai kreiseriai Dunkerque ir Strasbourg, aviacijos transporto laivas, trylika eskadrinių minininkų ir keturi povandeniniai laivai. Kai kurie iš jų, beje, į šį Afrikos uostą pasitraukė norėdami išvengti vokiečių. Laivų statistika šiame skyriuje paimta iš Irwin J. Kappes „Mers-el-Kebir: A Battle Between Friends“.

*** Iškalbingas faktas – Gensoulis nuo karo pradžios vadovavo pajėgoms, kurių gretose buvo linijinis britų kreiseris Hood. Dabar šis laivas atsidūrė priešingoje pusėje ir buvo pasirengęs į savo buvusius sąjungininkus atidengti ugnį. Prancūzų admirolas gyveno iki 1973 m., bet niekada nekomentavo 1940 m. liepos 3 d. įvykių Mers al Kebyre. (A. Roberts, The Storm of War, p. 92)

1940 m. liepos pradžia. B

ritanijos akibrokštas prie Mers al K

ebyro

Jamesas Somerville’is© Bettmann/CORBIS/Scanpix

20

mėsime, atkursime Prancūzijos didybę ir jos teritoriją. Norėdami įgyvendinti šį tikslą, turime būti tikri, kad priešas geriausių Prancūzijos karo laivų nepanaudos prieš mus…“ Toliau Jo Didenybės vardu buvo išvardytos keturios prancūzams suteikiamos galimybės: nuplukdyti laivus į Britanijos vandenis ir „tęsti kovą kar-tu“; perduoti laivus britų įguloms ir sugrįžti į neokupuotą Prancūzijos zoną; nuplukdyti laivus į neutralius JAV vandenis ir čia juos nuginkluoti; nuskandinti visus laivus ten, kur jie stovi. Prancūzai nurodymus vykdyti atsisakė, o derybos baigėsi iš esmės net neprasidėjusios32.

Londone nekantraujantis Churchillis ėmė įtarti, kad prancūzai tik tempia lai-ką ir galbūt laukia pastiprinimo, todėl įsakė pradėti operaciją. Somerville’is ra-dijo ryšiu Gensouliui davė 15 minučių apsispręsti, o joms pasibaigus, 17.54 val., atidengė ugnį. Prancūzai irgi iš pradžių bandė atsakyti ugnimi, bet neilgai. Tre-čia britų salvė pataikė į Bretagne sprogmenų sandėlį ir linijinis laivas kartu su 977 žmonių įgula nuskendo vos per kelias minutes. Kitas linijinis laivas Provence ir kreiseris Dunkerque buvo stipriai pažeisti ir užplukdyti ant seklumos. Didžiu-liai juodų dūmų stulpai apgaubė uostą. Pasinaudojęs suprastėjusiu matomumu, nepaisydamas britų minų, iš uosto sugebėjo pasprukti 26 500 tonų Strasbourg. Jį ir dar keletą prancūzų eskadrinių minininkų bandė persekioti ir britų lėktuvai, ir laivai, bet nesėkmingai. Vienas iš prancūzų laivyno pasididžiavimų kitą dieną

Spre

ndim

ai

Britai atakuoja prancūzų karo laivus Mers al Kebyre© Bettmann/CORBIS/Scanpix

21

pasiekė Tulono uostą. Tuo metu Mers al Kebyre liepos 3 d. pavakarę griaudžiant buvusių sąjungininkų pabūklams žuvo 1297 prancūzai, 354 buvo sužeisti. Britai neprarado nė vieno savo jūreivio33.

Pagerbdamas žuvusiuosius admirolas Gensoulis savo vyrams sakė: „Jeigu kie-no nors vėliava ir buvo sutepta, tai tikrai ne jūsų.“ Net šią operaciją įvykdęs bri-tų viceadmirolas Somerville’is ją pavadino „šiurkščiausia naujųjų laikų politine klaida, kuri prieš mus nuteiks visą pasaulį... mes jaučiamės tikrai gėdingai“, o laiške žmonai rašė: „Tai buvo kruvinas reikalas... Mano širdis jame nedalyva-vo.“34 Ir Somerville’is, ir viceadmirolas Andrew Cunninghamas, kurio užduotis buvo sulaikyti prancūzų karo laivus Aleksandrijoje, nuo pat pradžių prieštaravo tokiai operacijai, tačiau kareiviai neturi pasirinkimo, jie privalo vykdyti įsakymus.

Salvių prie Orano aidas pasklido per visą pasaulį, tačiau šie įvykiai buvo tik operacijos dalis. Cunninghamui prie Aleksandrijos labiau pasisekė, nes prancū-zų admirolas René-Emile Godfroy, žinodamas savo tautiečių Orane likimą, po kelias dienas užtrukusių derybų liepos 7 d. sutiko nuginkluoti savo laivus ir iki karo pabaigos palikti juos uoste*. Tragedija čia nepasikartojo. Be šūvių ir aukų

* Aleksandrijoje likę 1 linijinis karo laivas, 4 kreiseriai ir 3 eskadriniai minininkai 1943 m. prisijungė prie Sąjungininkų.



ebyro

Admirolas Marcelis-Bruno Gensoulis sako kalbą prie prancūzų jūreivių, žuvusių Mers al Kebyre, karstų

© TopFoto/Scanpix

22

britai užėmė visus prancūzų laivus, kurie tuo metu buvo britų uostuose*. Tik ant povandeninio laivo Surcouf denio kilus nesusipratimui žuvo du jūreiviai, vienas – britas, kitas – prancūzas35. Operacija buvo baigta liepos 8 d. lėktuvnešio Hermes išpuoliu prieš modernų prancūzų linijinį karo laivą Richelieu Dakare36. Iš lėktuvo paleista torpeda išvedė laivą iš rikiuotės keliems mėnesiams, tačiau, priešingai nei Viduržemio jūroje, Atlanto vandenyno uostai Kasablanka ir Dakaras išli-ko saugūs Viši laivyno bastionai. Po poros mėnesių, 1940 m. rugsėjo 23 d., Charles’io de Gaulle’io vadovaujamos Laisvosios Prancūzijos pajėgos, kartu su britais pamėginsiančios išsilaipinti Dakare, patirs fiasko – priešingai nei progno-zavo de Gaulle’is, niekas čia „išvaduotojų“ išskėstomis rankomis nelaukė37.

Didžiosios Britanijos veiksmai Prancūzijoje buvo įvertinti kaip gėdinga išda-vystė. Globotinio teisėmis Londone reziduojančio de Gaulle’io bandymas reikš-ti pasipiktinimą, kad britų spauda įvykį pateikia kaip didžiulę pergalę, jokios reikšmės neturėjo, užtat jis padėjo apsispręsti daugeliui prancūzų, kuriuos jis kvietė kariauti toliau išvien su Didžiąja Britanija. Kas gali norėti kautis išvien su tais, kurie elgiasi taip niekšiškai kaip britai? Galų gale argi istorija nebylojo, kad anglai niekada nebuvo prancūzų draugai?**

Priblokšta britų poelgio prie Orano, Prancūzijos Viši vyriausybė jau kitą die-ną (liepos 4-ąją) surengė antskrydį prieš britų laivus Gibraltaro bazėje***, o liepos 5 d. paskelbė nutraukianti diplomatinius santykius su Britanija.

Nacių spauda akimirksniu pavadino britų poelgį „didžiausia niekšybe pasau-lio istorijoje“, o Josephas Goebbelsas surengė propagandos kampaniją, kurios plakatai ragino niekada nepamiršti to, kas atsitiko Orane, arba vaizdavo virš prancūzų kapų besišypsantį Winstoną Churchillį38. Maršalas Philippe’as Petai-nas buvo pernelyg pragmatiškas, kad pasiduotų emocijoms ir leistųsi į rizikingas avantiūras, tačiau jeigu tikimybė, kad Prancūzija gali paskelbti karą Didžiajai Britanijai, egzistavo, tai didžiausia ji buvo būtent 1940 m. Tada atrodė, jog nu-

* Portsmuto ir Plimuto uostuose liko du linijiniai laivai, 4 kreiseriai, 8 eskadriniai minininkai ir nemažai povandeninių laivų, kurie ką tik dalyvavo karinėse operacijos Lamanšo sąsiauryje.

** Istoriškai Anglija ir Prancūzija buvo labiau priešės nei draugės. Kartu Prancūzija ir An-glija kariavo tik apie šešerius metus (iš kurių paskutiniai du II pasauliniame kare buvo kupini tarpusavio kaltinimų), o viena prieš kitą jos kariavo daugiau kaip 200 metų. Pvz., kai britai spalio 21 d. švenčia Trafalgaro mūšio metines, prancūzų jūreiviai kelia tostą už tą, kurio šūvis nužudė anglų admirolą Horatio Nelsoną. (G. Corrigan, The Second World War: A Military History, p. 120)

*** Šią priemonę prancūzai pakartojo ir po britų bandymų paskandinti linijinį laivą Richelieu liepą, ir po bandymo išsilaipinti Dakare rugsėjį, tačiau antskrydžiai jokios apčiuopiamos žalos britų bazei nepadarė.

Spre

ndim

ai

23

galėtojas kare yra aiškus, o elgdamasi kaip Mers al Kebyre Anglija panėšėjo į skęstantįjį, kuris bando į dugną su savimi nusitempti dar ką nors. Jeigu Prancūzijos kariuomenė būtų sugrįžusi į II pasaulinį karą nacistinės Vokietijos pusėje, spren-dimas pažeisti visas tarptautinės teisės ir moralės normas būtų vertinamas kaip didžiulė Churchillio klaida. Tačiau rezul-tatas buvo kitoks, tad jis dažniausiai ver-tinamas kaip „nemaloni būtinybė“.

Kitą dieną po įvykių Orane Churchil-lis Bendruomenių rūmuose sakė: „Iki vidurdienio tikėjome, kad mūsų sąlygos bus priimtos be kraujo praliejimo...39 Kad ir koks skausmingas, šis mūsų veiks-mas turėtų kartą ir visiems laikams pa-demonstruoti, jog kalbos apie „penktąją koloną“ yra melagingos, ir mes neturime nė menkiausio ketinimo derėtis. Mes tę-sime karą visomis jėgomis ir visomis turimomis priemonėmis.“40 Moralinį šio žingsnio įvertinimą Britanijos premjeras nusimetė nuo pečių pabaigoje: „Aš su pasitikėjimu palieku tai parlamentui. Taip pat palieku tai tautai, palieku Jungti-nėms Valstijoms. Aš palieku tai pasauliui ir istorijai.“*41 „Kai Churchillis baigė, – užrašė Tarybų Sąjungos ambasadorius Londone Ivanas Maiskis, – prasidė-jo scena, kokios, seniausių parlamento vilkų teigimu, net jie nebuvo regėję: visi parlamentarai sutartinai pašoko ir pratrūko griausmingomis ovacijomis premjerui.“42

Ši keista džiaugsmo banga šiek tiek panėšėjo į 2011 m. amerikiečių šventi-mą po Osamos bin Ladeno nužudymo, tik buvo dar makabriškesnė, nes žuvo ne vienas nekenčiamas priešas, o 1297 prancūzai, kurie dar prieš dvi savaites buvo sąjungininkai. Užkietėjęs frankofilas Churchillis po šios savo kalbos nega-lėjo sutramdyti ašarų. „Tai buvo siaubingai sunkus sprendimas, tarsi atimti savo

* Istorija negali atsakyti į klausimą, ar šios tragedijos buvo galima išvengti, bet 1942 m. lapkričio 27 d. vokiečių bandymas užimti prancūzų laivyną Tulone patvirtino Churchillio įtarimus ir nuogąstavimus, kuriais vadovavosi Britanijos vadovas. Kita vertus, abejonė prancūzais buvo nepagrįsta. Užuot atidavę laivus vokiečiams, prancūzai išlaikė savo garbės žodį ir juos paskandino.



ebyro

Vokiečių karikatūra, skirta prancūzams. Joje vaizduojamas Winstonas Churchillis po britų

išpuolių Mers al Kebyre ir Dakare© Roger-Viollet/TopFoto/Scanpix

24

vaikui gyvybę, kad išgelbėtum valstybę“, – vėliau sakė seras Winstonas43, tačiau tuo metu Prancūzijoje jo ašaros atrodė kaip ciniškas farsas.

Operacija Catapult pasaulio istorijoje taip ir liks viena prieštaringiausių. Ji ir negali būti vertinama vienodai, nes vieniems tai buvo būtinybė, kitiems – iš-davystė, vieniems – įkvepiantis ryžto įrodymas, kitiems – nusikaltėliška bepras-mybė. Churchillis tikrai priėmė šį sunkų sprendimą vedamas valstybės, tiksliau, imperijos interesų. Jis manė, kad neturi kito pasirinkimo ir privalo užkirsti kelią Hitleriui perimti Prancūzijos laivyną, nes priešingu atveju jėgų pusiausvyra Vi-duržemio jūroje drastiškai pasikeistų priešų naudai. Šis veiksmas, priešpastačius jam galimą atoveiksmį – Prancūzijos karo paskelbimą Didžiajai Britanijai, buvo labai rizikingas, juo labiau kad Hitleris, priešingai nei prognozavo jo oponentas, tuo metu neketino laužyti sutarties su Prancūzija, tačiau jo padariniai buvo kur kas didesni ir globalesni nei Karališkojo laivyno hegemonijos išsaugojimas. Tai buvo tiesmukiška, drastiška, bet labai aiški žinia, ir adresatai negalėjo jos ne-išgirsti. Tai buvo žinia, kad Didžioji Britanija nieko nepaisydama yra pasiryžusi tęsti kovą. Žinia tautai, žinia Hitleriui, žinia JAV. Praėjus pusmečiui amerikiečių pasiuntinys Winstonui Churchilliui patvirtins, kad būtent britų veiksmai Orane įtikino Frankliną Delano Rooseveltą, jog Britanija yra pasirengusi tęsti kovą net ir likusi viena44. JAV prezidentui žinia apie Oraną padarė įspūdį, nes jis taip pat nerimavo, kad prancūzų laivai neatitektų naciams. Rooseveltas nedelsdamas pasirūpino, kad ambasada Londone perduotų jo teigiamą reakciją45. Prie Va-šingtono ir, žinoma, Berlyno reakcijos mes grįšime, bet dabar reikia atsukti laiką dar šiek tiek atgal, nes tai, kas atsitiko Orane, tapo įmanoma tik Churchilliui pasiekus pergalę savame kieme.

1940 m. gegužės pabaiga. Britanija nusprendžia tęsti kovą

„P(remjer)M(ministras) nenori jokių žingsnių Musso link. Sako, neįtikima, kad Hitleris sutiktų su mūsų sąlygomis, nors, jeigu atiduodami Maltą, Gibraltarą ir kai kurias Afrikos kolonijas galėtume išlįsti iš šios aklavietės, jis galbūt ir sutiktų. Vis dėlto vienintelis saugus būdas yra parodyti Hitleriui, kad jis negali mūsų sumušti... Halifaxas prieštaravo ir teigė, kad jokios žalos nebus, jei išbandysime Musso variantą ir pažiūrėsime, koks bus rezultatas. Jeigu sąlygos neįmanomos, mes visada galime jų atsisakyti“46, – šis Neville’io Chamberlaino 1940 m. ge-gužės 26 d. įrašas byloja apie diskusiją, kuri vyko Londone gegužės pabaigo-je. Diskusiją apie galimas nuolaidas Benito Mussolini mainais už nedalyvavimą

Spre

ndim

ai

25

kare* ir tarpininkavimą derybose su Hitleriu. Diskusiją, kurią buvus Winstonas Churchillis neigė iki pat savo mirties. „Ateities kartoms, ko gero, verta žino-ti, kad svarbiausias klausimas – ar mes turime kautis likę vieni, karo kabinete niekada nebuvo svarstomas. Atsakymas į jį buvo ir taip aiškus...“47 – rašė jis savo atsiminimuose, tačiau tai buvo ne visai tiesa. Seras Winstonas taip galėjo rašyti apie save, tačiau jo pozicija po dviejų savaičių ministro pirmininko kėdėje buvo nesaugi ir jis pats tą puikiai suprato. „Aš niekada nesiderėsiu su Hitle-riu, – sakė jis Kanados ministrui pirmininkui Mackenzie Kingui birželį, – bet, savaime suprantama, negaliu laiduoti už ateities vyriausybę, kuri, jei būsim sumušti ir palikti Jungtinių Valstijų, gali lengvai pasekti Quislingo pavyzdžiu ir priimti Vokietijos viešpatystę bei jos protekciją.“48 „Jeigu mūsų vyriausybė bus nuversta ir į valdžią ateis kiti politikai, vienintelė kliūtis tarp jūsų ir Vokietijos bus britų laivynas“, – rašė Churchillis Rooseveltui gegužės 20 d. ir perspėjo JAV prezidentą, kad Anglijoje netrūksta manančiųjų kitaip nei jis pats. Tą dieną, kai jis rašė šį laišką, Heinzo Guderiano tankai atkirto pagrindines Sąjungininkų armijas (įskaitant ir BEF**). Tą pačią gegužės 20-ąją vienas iš penkių britų karo kabineto narių susitiko su švedų verslininku Birgeriu Dahlerusu ir paprašė jo susisiekti su Hermannu Göringu, kad išsiaiškintų galimas derybų sąlygas49. Ne-oficialaus diplomatinio kanalo iniciatorius buvo ne kas kitas, o Britanijos užsie-nio reikalų ministras lordas Halifaxas, tačiau stabdyti karą ir tartis su vokiečiais norėjo jau ne tik jis. Kai gegužės 26 d. ties žlugimo riba atsidūrusios Prancūzijos premjeras Paulis Reynaud užsiminė Churchilliui, kad netrukus gali tekti tartis su Vokietija ir tuomet gali prireikti Italijos tarpininkavimo, šis pradėjo vardyti gali-mas Hitlerio sąlygas: Gibraltaro, Maltos ir Sueco kanalų demilitarizavimas, ka-rinių pajėgų Viduržemio jūroje ribojimas... „Bet kuriuo atveju mes neketiname pasiduoti. Geriau krisime kaudamiesi nei tapsime Vokietijos vergais“50, – sakė Churchillis, tačiau jis negalėjo numoti ranka į bėdoje atsidūrusios sąjungininkės prašymą.

Priešingai nei Stalinas ar Hitleris, Britanijos premjeras neturėjo diktatoriaus galių. Jis negalėjo įsakinėti ar primesti savo nuomonės karo kabineto nariams***,

* Tuo metu Italija dar nebuvo paskelbusi karo. ** British Expedition Force – Britų ekspedicinės pajėgos.*** Britų karo kabinetą 1940 m. sudarė 3 konservatoriai: Winstonas Churchillis,

Neville’is Chamberlainas, lordas Halifaxas, ir 2 leiboristų partijos atstovai: partijos lyderis Clementas Attlee ir jo pavaduotojas Arthuras Greenwoodas. Tai buvo aukš-čiausias ir toli gražu ne nominalus valdžios organas karo metu. Pvz., 1940 m. nuo gegužės 10 d. iki liepos 31 d., t. y. per 92 dienas, karo kabinetas surengė net 118 posė-džių. (M. Hastings, Winston’s War. Churchill 1940–1945, p. 93)

1940 m. gegužės pabaiga. B

ritanija nusprendžia tęsti kovą

26

o jo atstovaujamos konservatorių partijos persvara čia buvo trapi, nes priklau-sė nuo partijos kolegų iš vadinamųjų „nuolaidžiautojų Hitleriui“ stovyklos – Neville’io Chamberlaino ir lordo Halifaxo. Būtent pastarasis gegužės 26 d. rytą (dar iki pirmo Churchillio susitikimo su Reynaud) pranešė, kad išvakarėse buvo susitikęs su italų ambasadoriumi Londone grafu Giuseppe Bastianini ir susidarė įspūdį, jog Italija yra suinteresuota baigti karą Europoje ir gali padėti rasti išeitį. „Turime pripažinti faktą, kad dabar svarbiausias klausimas yra ne kaip nugalėti Vokietiją, o kaip išsaugoti savo imperijos ir galbūt Prancūzijos nepriklausomybę“, – sakė Halifaxas. Niekas iš susirinkusiųjų jam nepriešta-ravo. Padėtis buvo kritiška, todėl tikslas išlikti skambėjo gerokai realiau nei pergalė. „Bastianini davė aiškiai suprasti, kad Mussolini nori taikos Europoje, o taika ir saugumas yra ir Britanijos siekis, – tęsė Halifaxas, – todėl mes, sa-vaime suprantama, turime būti pasiruošę svarstyti visus pasiūlymus, galinčius padėti tai pasiekti, su sąlyga, kad bus užtikrinta mūsų laisvė ir nepriklausomy-bė.“ Šių žodžių esmė – kad Britanijai, ko gero, netrukus liksiančiai be Prancū-zijos, gali tekti derėtis dėl karo pabaigos, buvo visiškai priešinga Churchillio „pergalės bet kokia kaina“ strategijai, tačiau matydamas, kad Halifaxui nie-kas neprieštarauja, premjeras nepuolė ginčytis, tik pakomentavo: „Gali būti, kad taika ir saugumas gali būti užtikrinti ir Vokietijos dominuojamoje Europo-je, bet Britanijos tikslas – išsaugoti visišką mūsų laisvę ir nepriklausomybę.“ Jis pridūrė esąs prieš derybas, kurios galėtų „suvaržyti mūsų galias ir teises“, tačiau tai nereiškė, kad jis yra prieš bet kokias derybas51. Praėjus vos porai savaičių, kai Churchillis buvo paskirtas ministru pirmininku, premjero kėdė ėmė braškėti. Karinis fiasko Prancūzijoje galėjo virsti politine griūtimi Angli-joje. Sunku pasakyti, ar čia tiktų politologų mėgstamas posakis „vyriausybės krizė“, tačiau buvo aišku, kad gegužės 26 d. rytą prasidėjusios partijos Chur-chillis pralaimėti negalėjo. Prieš tęsdamas kovą su Hitleriu, jis privalėjo įveikti lordą Halifaxą.

Apie šį vos kelias dienas trukusį epizodą ilgą laiką nebuvo užsimenama, galbūt dėl to, kad istorikams jis atrodė nesvarbus (juk Didžioji Britanija tai-kos sutarties su Hitleriu nepasirašė), galbūt jis buvo aplenkiamas sąmoningai, nes didvyriškas ir bekompromisis Didžiosios Britanijos užsispyrimas tęsti karą 1940 m. darė labai stiprią įtaką tolesnei II pasaulinio karo eigai ir britų są-monėje tapo būsimos galutinės pergalės pamatu. Be jo namas tiesiog nebūtų pradėtas statyti, o pergalių prie al Alameino ar Normandijoje nebūtų buvę, tad kam reikalingi tie abejonių šešėliai?

Spre

ndim

ai

27

Atvirkščiai, kai kurie naujosios kartos istorikai šį kabinetinį mūšį vadina be galo svarbiu ir lemtingu ne tik Britanijos, bet ir viso pasaulio istorijai*. Jis bus neilgas ir baigsis gegužės 28 d., o gegužės 26-oji (beje, sekmadienis) baigėsi

* Amerikiečių istorikas Johnas Lukacsas apie Hitlerio ir Churchillio dvikovą iš pradžių parašė knygą The Duel: The Eighty-Day Struggle Between Churchill and Hitler, kurioje aprėpia laikotarpį nuo 1940 m. gegužės 10 d. iki rugpjūčio 31 d. Kitą savo knygą Lukac-sas pavadino Five Days in London, nes per didinamąjį stiklą žiūri jau tik į penkias, anot jo, lemtingas dienas nuo gegužės 24 d. iki gegužės 28 d. Britų istorikas Ianas Kershaw įtraukė šią Churchillio ir Halifaxo dvikovą ir jos rezultatą į lemtingų 1940–1941 m. sprendimų dešimtuką.



Britų karo kabinetas 1941 m. Sėdi iš kairės: Johnas Andersonas, Winstonas Churchillis, Clementas Attlee ir Anthony Edenas. Stovi iš kairės:

Arthuras Greenwoodas, Ernestas Bevinas, lordas Beaverbrookas ir Kingsley Woodas© Hulton-Deutsch Collection/CORBIS/Scanpix

28

tuo, kad Churchillis, išlydėdamas Reynaud, prancūzų premjerui pažadėjo: „Mes pamėginsime rasti formuluotę, kuria remdamiesi galėtume kreiptis į Musso, bet reikia laiko pagalvoti.“52 Savo ruožtu lordas Halifaxas paruošė dokumento projektą, kuris vadinosi „siūlomas kreipimasis į sinjorą Mussolini“. Dokumento esmė buvo mainais už tam tikras teritorijas Viduržemio regione gauti Mussolini pažadą neįsitraukti į karą. Toks iš esmės buvo Reynaud pageidavimas, tačiau Halifaxui Italijos sutikimas nedalyvauti kare turėjo būti tik pirmas žingsnis pa-keliui į taikos konferenciją, kurioje būtų galima susitarti dėl naujos ir visiems tinkamos tvarkos Europoje. Jeigu pavyktų žengti pirmą žingsnį, antrasis būtų natūralus ir savaime suprantamas. Pradžia atrodė nebloga ne tik iš pokalbių su Bastianini. Tą vakarą lordo Halifaxo vadovaujamą Užsienio reikalų ministeriją pasiekė žinia iš Vašingtono, jog Rooseveltas sutiko tarpininkauti tarp Sąjunginin-kų ir Italijos ir pažadėjo išsiaiškinti Mussolini „aspiracijas Viduržemio regione“53.

Istorija Churchilliui, jo paties žodžiais tariant, buvo palanki, o Halifaxui ne-gailestinga. Jis pateko į ją ne tik kaip vienas iš didžiausių, bet ir kaip vienas iš paskutinių nuolaidžiautojų Hitleriui. Vis dėlto teigti, kad Halifaxas buvo „taikos bet kuria kaina“ šalinininkas, būtų neteisingas ar bent labai supaprastintas šio diplomato vertinimas. Apie Halifaxą labai daug pasako faktas, kad, būdamas favoritas užimti Chamberlaino vietą, jis atsisakė premjero posto, nes nemanė esąs tinkamas lyderis vykstant karui54. Šis sprendimas gerai iliustruoja pagrindi-nę Halifaxo, kaip politiko, savybę – racionalumą. Halifaxas nesimpatizavo Hit- leriui. Jis buvo ne mažesnis patriotas nei Churchillis, tačiau, priešingai nei minis-tras pirmininkas, jis stengėsi nepasiduoti emocijoms. Nuosekli, per šimtmečius nesikeičianti Britanijos politika Europos atžvilgiu buvo saugoti jėgų pusiausvyrą taip, kad nė viena valstybė žemyne netaptų vyraujanti. Dabar ši strategija žlu-go dėl paprastos priežasties – Vokietija tiesiog nugalėjo Prancūziją, bet gal jos vietą gali užimti Italija? Britanija įstojo į karą dėl garantijos Lenkijai ir dabar tikrai nebegalėjo nieko pakeisti. Ji neturėjo sausumos kariuomenės, kuri galėtų stoti prieš vermachtą, bombonešių pajėgos buvo silpnos, o karinis jūrų laivynas, nors ir galingas, tiko tik gynybai. Londonas netrukus galėjo tapti didžiausiu karo aviacijos taikiniu pasaulyje, tad bandymas tęsti karą galėjo baigtis didžiuliais žmonių ir ekonominiais nuostoliais. Halifaxas buvo tradicijų ir šalto proto be-silaikantis diplomatas, realiai vertinantis padėtį ir siekiantis išgauti didžiausią naudą už mažiausią kainą. Halifaxas niekada nebūtų sutikęs su Vokietijos rei-kalavimais, galinčiais pakenkti Britanijos nepriklausomybei, tačiau jis buvo įsiti-kinęs, kad dėl taikos sąlygų reikia derėtis prieš beprasmiškai praliejant žmonių kraują ir prieš vokiečių oro atakas, po kurių Anglija, anot jo, galėjo tapti bejė-gė55. Halifaxas nematė nieko blogo bandyti tartis su Mussolini. Jeigu sąlygos

Spre

ndim

ai

29

būtų nepalankios, jų visada galima atsisakyti, o Churchillis manė, kad bet koks silpnumo ženklas tik pablogins padėtį. Gegužės 26 d. diskusijose Chamberlainas palaikė Halifaxą, o Clementas Atlee, nors kalbėjo nedaug, atrodė esąs premjero pusėje*, taigi apie vieningą karo kabineto poziciją kalbėti buvo anksti56.

Kitos dienos (gegužės 27-osios) rytinis karo kabineto posėdis buvo skirtas ne teorinėms diskusijoms, o vis blogėjančiai karinei padėčiai. Vokiečių liuftvafė pradėjo bombarduoti Diunkerko paplūdimius, tad karių evakuacijos galimybės atrodė blankios. Kai kurios britų divizijos buvo taip toli nuo pakrantės, kad atrodė niekaip nespėsiančios jos pasiekti, tačiau, nepaisydamas visų šių aplin-kybių, Churchillis apsisprendė dar PRIEŠ „Diunkerko stebuklą“. Jis nusprendė tęsti kovą net ir tuo atveju, jei visa britų kariuomenė Prancūzijoje bus prarasta. Kai per pietus lordas Halifaxas pasiūlė kreiptis į Mussolini, nes „to pageidauja prancūzai“, seras Winstonas atšovė, kad jam nė motais, ko nori prancūzai. Jeigu jie nori pasiduoti, tegu, o „mes kausimės iki galo“57. „Mūsų prestižas Europoje labai žemas. Vienintelis būdas jį susigrąžinti yra parodyti pasauliui, kad Vokie-tija mūsų nenugalėjo, – tęsė jis. – Jeigu po dviejų trijų mėnesių vis dar būsime nenugalėti, mūsų prestižas sugrįš. Ir net jeigu būsime nugalėti, mūsų padėtis būtų ne blogesnė nei ta, kurioje atsidurtume nusprendę pasitraukti iš kovos. Todėl nesileiskime nutempiami slidžia nuokalne** kartu su Prancūzija. Šio ma-nevro esmė yra taip įtraukti mus į derybas, kad nebegalėtume išsipainioti... Taigi pasiūlymas ne tik beprasmis, bet ir mirtinai pavojingas“, – apibendrino Churchillis58.

Lordas Halifaxas atkreipė dėmesį, jog ministras pirmininkas pakeitė savo nuomonę. Dar vakar kalba sukosi apie tai, kad būtų gerai išsiderėti sąlygas, ku-rios padėtų išsisukti iš susiklosčiusios padėties, ir netgi buvo svarstoma paaukoti kai kurias teritorijas, svarbiausia, kad nenukentėtų šalies nepriklausomybė, o dabar „atrodo, jog ministras pirmininkas jokiomis aplinkybėmis neketina svars-tyti kito kurso, tik kautis iki galo“59. Užsienio reikalų ministras sutiko, kad priim-tinos taikos sąlygos mažai tikėtinos, tačiau, anot Halifaxo, jeigu pavyktų pasiekti susitarimą nepažeidžiant pamatinių Britanijos interesų, jį priimti būtų kur kas protingesnis žingsnis nei rizikuoti 2–3 mėnesius kęsti oro atakas60. Churchillis neketino nusileisti: „Jeigu ponas Hitleris yra pasirengęs sudaryti taiką už Vokie-tijos kolonijų grąžinimą ir viešpatystės Vidurio Europoje pripažinimą, tai viena,

* Arthuras Greenwoodas pirmuose posėdžiuose nedalyvavo. ** „Slidi nuokalnė“ (angl. slippery slope) – angliškas posakis, kuriuo politiniuose deba-

tuose vaizdingai apibrėžiama loginė argumentacijos klaida, kai sakoma, kad vienas įvykis būtinai paskatins kitus, tačiau neparodoma, kaip..



30

bet sunkiai tikėtina, kad jis tokį pasiūlymą pateiks.“ Ministro pirmininko nuo-mone, galimybė, kad bus pateiktos priimtinos sąlygos, buvo viena iš tūkstan-čio, be to, pridūrė jis: „Tautos, kurios krinta kaudamosi, pakyla vėl, o su tomis, kurios nuolankiai pasiduoda, viskas būna baigta.“61 Halifaxas irgi nesitraukė ir hipotetiškai paklausė: „Jeigu Hitleris, suprasdamas savo vidaus problemas*, vis dėlto pasiūlytų Prancūzijai ir Anglijai baigti karą, ar ministras pirmininkas svarstytų jo sąlygas?“ Churchillis atsakė neprašysiantis sąlygų, bet svarstytų jas, jei tokios būtų pateiktos62. Halifaxui to buvo per daug**. Šaltakraujiškas ir šiaip savitvardos neprarandantis Halifaxas pagrasino atsistatydinsiąs, tad po posė-džio Churchillis pamėgino nuraminti aistras.

Tai buvo ne tik požiūrių, bet ir asmenybių dvikova. Churchillio emocingumas buvo visiška priešingybė šaltam Halifaxo racionalumui. „Mane varo į neviltį, kai jis paskęsta emocijų debesyje tada, kai turėtų priversti dirbti savo smegenis ir mąstyti... Aš daugiau nebegaliu dirbti su Winstonu“, – sakė Halifaxas savo pavaduotojui Alexanderiui Cadoganui***63. Tačiau tą popietę užsienio reikalų ministras su premjeru tarsi apsikeitė vaidmenimis ir kalbėdamasis akis į akį „meilus ir kupinas atsiprašymų“ Churchillis ramino savo ministrą64. Galiausiai Halifaxo profesionalumas nugalėjo emocijas. Jis suprato, kad Didžiosios Bri-tanijos užsienio reikalų sekretoriaus atsistatydinimas būtų akivaizdus vidinio susiskaldymo ženklas, ir paklaũsė Cadogano patarimo „tokiomis stresi-nėmis aplinkybėmis nekrėsti kvailysčių“65. Lordas Halifaxas iš esmės suti-ko su Churchilliu ir kitais kabineto nariais, kad kreipimasis į Mussolini grei-čiausiai jokių vaisių neduos, tačiau jis vis dar nenorėjo atsisakyti galimybės pamėginti.

Netrukus paaiškėjo, kad visa ši diskusija buvo bergždžia nuo pat pradžių. Benito Mussolini ne tik nepriėmė Franklino Delano Roosevelto siūlymo tarpi-ninkauti, bet net nesiteikė susitikti su JAV ambasadoriumi. Išklausęs pasiuntinio, Italijos užsienio reikalų ministras grafas Galeazzo Ciano iš karto pasakė, kad

* Klaidinga įžvalga, kad vidinės politinės ir ekonominės problemos turėtų nuversti na-cių režimą Vokietijoje, buvo populiari tarp Anglijos ir Prancūzijos politikų nuo pat karo pradžios.

** Diskusija buvo karštesnė, nei galima susidaryti vaizdą iš tekstų stenogramų. Savo dienoraštyje Halifaxas užrašė: „Aš pasakiau apie juos viską, ką galvojau, ir pridūriau, kad jei jų požiūris iš tikrųjų yra toks, mūsų keliai turi išsiskirti.“ (I. Kershaw, Fateful Choices, p. 41)

*** Cadoganas prašė Halifaxą prieš ką nors nusprendžiant pasitarti su Chamberlainu. Halifaxas pažadėjo tai padaryti ir priminė Cadoganui, kad jis ne iš tų, kurie priima skubotus sprendimus. (I. Kershaw, Fateful Choices, p. 492)

Spre

ndim

ai

31

prašymas bus atmestas. „Rooseveltas nesuvokia padėties. Jokie Mussolini įkal-binėjimai nepadės. Tiesą sakant, esmė ne ta, kad jis nori gauti tą ar aną; jis nori karo, ir net jeigu taikiomis priemonėmis galėtų gauti visko dvigubai daugiau, jis atsisakytų“, – užrašė grafas savo dienoraštyje66.

Žemintis ir prašyti Italijos pagalbos nenorėjo ne tik Churchillis. Vilties, kad tai duos naudos, buvo nedaug, užtat prestižas galėjo stipriai nukentėti. Avia-cijos ministras* Archibaldas Sinclairas, dalyvavęs tose britų karo kabineto ge-gužės diskusijose, buvo įsitikinęs, kad bet koks silpnumo ženklas tik dar labiau pakenks Anglijos bei jos dominijų moralei ir kartu dar labiau įkvėps Vokietiją ir Italiją: „Vien tik užuomina, kad esame pasirengę prekiauti savo teritorijo-mis**, gali turėti didžiulį neigiamą poveikį mūsų siekiui tęsti žūtbūtinę kovą“, – sakė jis ir buvo įsitikinęs, kad reikia palaukti, kuo baigsis Roosevelto bandy-mas tarpininkauti. Clementas Atlee ir Arthuras Greenwoodas taip pat prieši-nosi tiesioginiam Britanijos ir Prancūzijos kreipimuisi į Italiją. „Kreipimasis mus privers prašyti sinjoro Mussolini derėtis dėl sąlygų. Kai tik prancūzai jas pa-siūlys, Mussolini paprašys daugiau; ir jeigu Britanija atsisakys, atrodys, kad ji palieka savo sąjungininkę“, – sakė Atlee, o Greenwoodas jam antrino: „Jeigu prasitarsime, kad dėl taikos esame pasirengę atiduoti britų teritorijų, padari-niai bus baisūs.“67 Neville’io Chamberlaino pozicija buvo ne tokia kategoriška. Kaip ir Churchillis, jis manė, kad reikia tęsti kovą, tačiau tai laikė priemone ne galutinei pergalei, o geresnėms taikos sąlygoms su Vokietija išsiderėti68. Nors Chamberlainas iš Mussolini irgi daug nesitikėjo, jis manė, kad Britanija turi pa-mėginti, tačiau tokios linijos jis laikėsi tik kol paaiškėjo, jog Italija atmetė JAV bandymą tarpininkauti69. Taigi tą pačią akimirką, kai paaiškėjo, kad Mussolini neketina organizuoti antro Miuncheno, paskutinis Halifaxo mūšis už taiką buvo pralaimėtas.

Kitą dieną kapituliavo Belgija, ir tai britų karius įstūmė į dar keblesnę pa-dėtį. „Ši staigi griūtis atveria mūsų sparną ir tampa mažai tikėtina, kad bent daliai BEF pavyktų pasprukti. Turiu pripažinti, kad neturėjau daug vilčių juos iš ten ištraukti, bet buvo bent tokia galimybė, o dabar jos praktiškai neliko“, – užrašė Chamberlainas70. Šios niūrios naujienos fone gegužės 28 d. karo kabi-netas svarstė, ką daryti su Prancūzijos prašymu nedelsiant kreiptis į Mussolini.

* Angl. Secretary of State for Air.** Prancūzijos ambasadorius Romoje André François-Poncet manė, kad, Sąjungi-

ninkams norint išsiderėti palankias sąlygas, Didžioji Britanija turi būti pasirengusi svarstyti Gibraltaro, Maltos, Sueco kanalo statusą, o Prancūzija – Džibučio ir Tuniso. (I. Kershaw, Fateful Choices p. 34)



32

Churchillis pristatė laiško variantą, kuriame rašė puikiai suprantantis, jog Paulis Reynaud, padedamas Mussolini, nori „susodinti mus prie vieno derybų stalo kartu su ponu Hitleriu. Tačiau jeigu vos tik prasidėjus deryboms sužinosime, kad jų sąlygos kėsinasi į mūsų nepriklausomybę bei integralumą, ir pasitrauksime iš konferencijos, pamatysime, jog visas mūsų dabartinis ryžtas staiga išgaravo.“ Chamberlainas, vis labiau linkstantis premjero pusėn, pasiūlė tekstą truputį su-švelninti, kad būtų „priimtinesnis prancūzams“, tačiau pagrindinė Churchillio linija liko: Britanija mano galinti atsilaikyti, ir jei tai pavyktų, būtų galima išgauti kur kas geresnes sąlygas nei derantis su Mussolini turint silpnas prašytojų pozi-cijas. Visiškai perėmęs iniciatyvą, Churchillis įtvirtino savo argumentus: „Tapęs tarpininku, sinjoras Mussolini mėgintų išspausti iš mūsų viską. Neįmanoma įsi-vaizduoti, kad ponas Hitleris būtų toks kvailas ir leistų mums tęsti persiginkla-vimą. Iš tikrųjų jis paliktų mus visiškoje savo malonėje. Net jei būsime sumušti, tęsdami kovą gausime nė kiek ne blogesnes sąlygas nei tos, kurias galėtume išsiderėti dabar.“71

Kol Chamberlainas su Halifaxu ruošė laišką Reynaud, Churchillis susitiko su ministrais, nepriklausančiais karo kabinetui. Sunku pasakyti, ar tai buvo ap-galvotas žingsnis, kad galutinai palaužtų bet kokią opoziciją, ar tiesiog bandy-mas supažindinti ministrus su susiklosčiusia padėtimi, bet net jei Churchillis ir

Spre

ndim

ai

Neville’is Chamberlainas, Benito Mussolini, Edwardas Halifaxas ir Galeazzo Ciano operoje Romoje, 1939 m. sausis

© Hulton-Deutsch Collection/CORBIS/Scanpix

33

neturėjo konkretaus tikslo, per tas 15 minučių jis buvo pasiektas. Iš maždaug 25 ministrų ir pareigūnų toli gražu ne visi buvo Churchillio šalininkai, tačiau auditorijos atmosfera genialiam oratoriui buvo palanki. Dauguma susirinkusių-jų nežinojo smulkmenų, tačiau krizės mastas Prancūzijoje, akimirkos svarba ir įtampa tvyrojo ore. Premjeras net nebandė slėpti, kokia rimta padėtis. Jis prognozavo, kad iš Diunkerko pavyks išgelbėti apie 50 000 karių, o 100 000 būtų „nuostabus pasiekimas“, tačiau, „kad ir kas ir kas nutiktų Diunkerke, mes kausi-mės toliau“, – sakė Churchillis72. Dėl to, kad susitarimas „su tuo vyru“ paverstų Britaniją „verge“, dėl to, kad „tik kaunantis galima išsikovoti geras sąlygas“. Ga-liausiai atėjo laikas emocingai pabaigai: „Aš esu įsitikinęs, kad jeigu nors akimir-ką pradėčiau svarstyti apie derybas ar pasidavimą, kiekvienas iš jūsų pakiltų ir išverstų mane iš posto. Jeigu ši ilga mūsų salos istorija pagaliau turi baigtis, tegu ji baigiasi tik tada, kai kiekvienas iš mūsų gulės paspringęs savo krauju.“*73 Mi-nistrai iš tikrųjų pakilo iš savo vietų, tačiau tik tam, kad savo pritarimo šūksniais ir gestais išreikštų pagarbą, palaikymą ir susižavėjimą. „Kai kurie net užšoko ant stalo ir atbėgę prie mano kėdės tapšnojo per nugarą“, – rašė Churchillis savo atsiminimuose. Ši jo kalba netrukus nusirito per Vestminsterio rūmų koridorius ir kabinetus, o po valandos grįžęs į karo kabinetą jos autorius neslėpdamas pasi-tenkinimo pasakojo, „kokio didžiulio palaikymo“ sulaukė pranešęs, jog Britanija neketina nutraukti kovos. „Niekada iki tol nebuvau girdėjęs, kad tokius aukštus politinius postus užimantys asmenys taip išraiškingai reikštų savo emocijas“, – sakė Churchillis, ir tai buvo diskusijos pabaiga. Karo kabinete prieštaraujančiųjų neliko. Tiesa, Halifaxas dar pabandė kelti klausimą dėl galimo Sąjungininkų kreipimosi į Rooseveltą (to pageidavo Reynaud), tačiau tai buvo jau tik kovinis atsitraukimas, ir Halifaxas puikiai suprato, kad jokių taikos uvertiūrų nebus**. Kai tą gegužės 28-ąją Churchillis gavo prašymą patvirtinti įsakymą išgabenti

* Paskutinį sakinį galima laikyti metaforišku, tačiau yra pagrindo manyti, kad tai nebuvo vien retorika. Churchillio marti Pamela Harriman pasakojo, kad kartą pietaujant uoš-vis pareiškė, jog invazijos atveju kiekvienas turėtų kartu su savimi nusinešti po negyvą vokietį. Kai Pamela pareiškė, kad nei ji turi ginklą, nei moka juo naudotis, Churchillis pažvelgė į ją ir pasakė: „Tai gali nueiti į virtuvę ir pasiimti peilį.“ (S. Bungay, The Most Dangerous Enemy, p. 12)

** Kai kitą dieną Prancūzija pabandė kreiptis į Mussolini viena, be Britanijos, jos pra-šymas su demonstratyvia panieka buvo atmestas. Užuot padėjusi sureguliuoti konf-liktą, 1940 m. birželio 10 d. Italija paskelbė karą, tačiau tokiam scenarijui Churchillis savo kabinetą jau buvo paruošęs: „Norintiesiems pamatyti Italijos griuvėsius ateityje nebereikės vykti taip toli, kur Neapolis ar Pompėjai“, – su karčia ironija burbtelėjo jis savo sekretoriui Colville’iui. (S. Berthon, J. Potts, Warlords: The Heart of Conflict 1939–1945, p. 21).



34

nacionalines Britanijos meno vertybes (įskaitant XIII a. Karūnavimo krėslą) į už-sienį, jo atsakymas buvo toks: „Aš manau, kad galėsime jas išgabenti tą dieną, kai prasidės invazija. Iki tol tokios diskusijos draudžiamos.“*74

Savo atsiminimuose Churchillis pabandė šią svarbią pergalę priskirti tautai: „Nėra jokių abejonių, – rašė jis, – kad jeigu šią akimirką, vesdamas savo tautą, aš būčiau suklupęs, būčiau nuverstas nuo posto. Aš buvau tikras, kad kiekvienas ministras yra pasiruošęs geriau būti nužudytas, prarasti šeimą ir turtus negu pasiduoti. Ir jie atstovavo Bendruomenių rūmams ir beveik visai tautai.“75 Di-džiosios Britanijos pasiryžimas 1940 m. kautis iki galo neabejotinai tapo vienu iš lemtingų II pasaulinio karo sprendimų, tačiau teiginys, kad priimdama jį Bri-tanija buvo vieninga kaip kumštis, yra mitas. Sukūrė jį ne kas kitas, o šio spren-dimo autorius Churchillis. Iškilios asmenybės yra svarbi istorijos dalis, tačiau tik nedaugelis jų pačios kuria istoriją – Churchillis buvo viena iš jų. Jeigu ne šis žmogus, su savo ambicijomis, charakterio savybėmis, intuicija ir gebėjimais, is-torija galėjo pasisukti visai kita linkme. Mes turime užtektinai pagrindo manyti, kad kitas lyderis, tarkim, lordas Halifaxas, būtų pasirinkęs kitą kelią, ir nėra jo-kių įrodymų, kad britų visuomenė ar politikai būtų tokį premjerą „nuvertę nuo posto“ tą pačią akimirką, kai jis būtų pabandęs sudaryti su Vokietija taiką. Jeigu 1940 m. Hitleris būtų užėmęs britų salyną, ko gero, būtų paaiškėję, kad tarp užkariautųjų, kaip ir visose kitose okupuotose šalyse, toli gražu ne vien iki galo pasiryžę priešintis partizanai ir pasipriešinimo veikėjai. Bet yra ir kolaborantų, o didžiausią dalį sudaro tylūs stebėtojai ir prisitaikėliai.

1940 m. gegužės pabaigoje karo kabinete Churchillis įtvirtino savo pozici-jas ir autoritetą. Kai birželio pradžioje kabineto posėdyje ministras pirmininkas kalbėjo, jog „Britanija jokiomis aplinkybėmis nedalyvaus jokiose taikos derybo-se“76, tai buvo nebe kvietimas padiskutuoti, tai buvo teiginys, kurį pavaldiniams reikia žinoti, o ne vertinti. Vis dėlto ši pergalė buvo tik dalinė. Norėdamas toliau siekti savo užsibrėžto tikslo, Britanijos lyderis privalėjo įtikinti ne tik vyriausy-bę**, bet ir parlamentą bei tautą. Jeigu buvo žmogus, kuris galėjo tai padaryti, tas žmogus buvo Winstonas Churchillis. Naudodamas savo galingiausią ginklą –

* Panašiai birželio 1 d. Churchillis atsakė ir Nacionalinės galerijos direktoriui, kuris klausė dėl brangiausių kūrinių išgabenimo į Kanadą: „Ne, paslėpkite juos uolose ir rūsiuose. Niekas neturi būti išgabenta. Mes juos nugalėsime.“ (M. Gilbert, Second World War, p. 82) Tiesa, šalies aukso atsargomis buvo nuspręsta nerizikuoti ir jos buvo išgabentos į Kanadą.

** Tai, kad karo kabinetą sudarė vos penki asmenys, Churchilliui suteikė gerokai dides-nę manevro laisvę. Šiuo konkrečiu atveju apie sprendimą tęsti kovą su Vokietija vy-riausybė buvo informuota post factum.

Spre

ndim

ai

35

iškalbą, jis pradėjo telkti tautą vos tik tapęs premjeru. Jau pirmoje savo kalboje Bendruomenių rūmuose gegužės 13 d. jis pranešė, kad jo politika yra „pergalė bet kokia kaina“ ir vienintelis dalykas, kurį jis gali pasiūlyti, yra „kraujas, sunkus darbas, ašaros ir prakaitas“. Gegužės 17 d. pirmą kartą kreipdamasis į tautą Churchillis sakė: „Mūsų užduotis yra laimėti ne mūšį, o karą... Gavęs Jo Dide-nybės įgaliojimus, aš sudariau administraciją iš vyrų ir moterų, priklausančių įvairioms partijoms ir atstovaujančių beveik visiems skirtingiems požiūriams. Mes skyrėmės vienas nuo kito ir ginčijomės praeityje; bet dabar mus vienija bendras tikslas – kariauti, kol bus pasiekta pergalė, niekada nepasiduoti vergys-tei ir gėdai, kad ir kokia būtų kaina ir kančia...“ Buvo Šv. Trejybės sekmadienis*, tad pabaigai jis parinko „prieš daug amžių parašytus žodžius“, kviečiančius ir raginančius visus būti „ištikimais Tiesos ir Teisingumo tarnais“: „Apsiginkluokite, būkite narsūs ir pasiruoškite konfliktui, nes verčiau jau žūti mūšyje nei užsitrauk-ti savo tautos ir bažnyčios panieką. Jei tokia yra Dievo valia, tebūnie taip.“77

Šie žodžiai labai panašūs į tuos, kuriuos ką tik girdėjome karo kabineto dis-kusijoje, ir vos tik ji baigėsi, įvyko... „Diunkerko stebuklas“**. Tai buvo akimirka, kurios Churchilliui reikėjo, kuria pasinaudojęs jis tapo neginčijamu šalies karo vadu. Birželio 4 d. kalba Bendruomenių rūmuose*** truko pusantros valandos. Nepaisant patirtos „kolosalios karinės nesėkmės“, šalis sugebės „išplaukti iš karo audros ir pergyventi tironijos grėsmę, jeigu reikės, ilgus metus, jeigu rei-kės, viena, – sakė Churchillis. – Bet kuriuo atveju kaip tik tai mes ir ketiname pamėginti padaryti. Toks yra Jo Didenybės vyriausybės apsisprendimas – kiek- vieno jos nario. Tokia yra parlamento ir tautos valia.“ Tai buvo netiesa, ir seras Winstonas tai puikiai žinojo, tačiau jam reikėjo šio realybės pagražinimo, kad ir jo kolegos politikai, ir paprasti žmonės pasijustų tarsi sėdintys viename laive. Jo tikslas buvo suvienyti visus riterius, sugėdinti ir nutildyti abejojančiuosius ir užkrėsti tautą aistra, su kuria ji galėtų pasitikti būsimus iššūkius, vieningai ir pa-kiliai. Įspūdinga šios kalbos pabaiga jums jau žinoma, bet šioje vietoje ją tiesiog privalu pakartoti: „Mes eisime iki galo. Mes kausimės Prancūzijoje, mes kausi-mės jūrose ir vandenynuose, mes kausimės su vis didėjančiu pasitikėjimu ir au-gančia galia ore, mes ginsime savo salą, kad ir kokia būtų kaina. Mes kausimės

* Pirmas sekmadienis po Sekminių, šią liturginę šventę švenčia ir Romos katalikai, ir liuteronai, ir anglikonai. Kaip ir daugelis anglų, Churchillis buvo anglikonas. Jo su-tuoktuvės su Clementine vyko anglikonų bažnyčioje, tačiau jis nebuvo uolus Dievo tarnas ir į bažnyčią reguliariai nevaikščiojo.

** Nepaisant pesimistinių prognozių, daugiau kaip 330 000 karių (2/3 jų britai) buvo sėkmingai evakuoti iš vokiečių apsupto Diunkerko.

*** Sulaukusi didžiulio pasisekimo, vakare kalba buvo pakartota per radiją.



36

paplūdimiuose, kausimės išsilaipi-nimo vietose, kausimės laukuose ir gatvėse, kausimės kalvose; mes nie-kada nepasiduosime! Ir net jeigu – kuo aš nė akimirkos netikiu – ši sala arba didelė jos dalis bus pavergta ir merdės, mūsų imperija už jūrų, gin-kluota ir saugoma britų laivyno, tęs kovą, kol Dievo padedamas Nauja-sis Pasaulis su visa savo jėga ir galia ateis išgelbėti ir išlaisvinti Senojo.“78

„Šią popietę Winstonas pasakė geriausią kada nors mano girdėtą kalbą. Rūmai buvo sujaudinti“, – užrašė leiboristas* Haroldas Nicol-sonas. Keletas jo partiečių susijau-dino iki ašarų. Kaip, beje, ir pats Churchillis. Nicolsono kolega Josiah Wedgwoodas teigė, kad ši kalba „verta tūkstančio pabūklų“, o karo

ekonomikos ministras Hugh Daltonas pridūrė, kad po jos visi „stručiai turėtų ištraukti galvas iš smėlio – tiek čia, tiek JAV“. Pastaba buvo taikli – ši kalba buvo skirta ne tik Britanijai, bet ir Amerikai, prie šio dar vieno svarbaus Churchillio motyvo mes dar grįšime. Britų premjero karinis atstovas Prancūzijoje (tada vis dar Prancūzijoje) generolas majoras Edwardas Spearsas buvo įsitikinęs, kad ši kalba įtvirtino Churchillio, kaip „aukščiausiojo vado“, statusą, nes „kone misti-niu būdu suteikė britų tautai slaptažodį, kurio reikšmingumą tik mes galime su-prasti, kurio didi paslaptis mus visus suvienija. Tai buvo jausmas, tarsi visi kartu bėgtume per ugnį ir jos liepsnos degintų viską, kas mumyse yra savanaudiška, palikdamos tik bendrą tikslą ir visuotinę vienybę“, – rašė Spearsas. Anglijoje tūkstančiai paprastų žmonių galėjo šiuos sentimentus patvirtinti. Vienas jų rašė: „Radijo imtuvai tuo metu nebuvo labai galingi, be to, visi jie buvo stacionarūs. Šeimos susėsdavo aplink, o kuris nors vienas sukiodavo rankenėles. Tai būdavo tarsi sėdėjimas aplink židinio ugnį, kurią vis kas nors pakursto; ir tada iš židinio pasigirsdavo traškantis Winstono Churchillio balsas.“ 39-erių londonietė Vere

* Churchillio vyriausybė buvo koalicinė, ją sudarė visų trijų pagrindinių partijų atstovai.

Spre

ndim

ai

Winstonas Churchillis, 1940 m. liepa© Hulton-Deutsch Collection/CORBIS/Scanpix

37

Hodgson prisimena: „Pamažu šis nuostabus ir įkvepiantis balsas mus užburda-vo. Jis augo, darėsi vis didesnis, kol pakildavo iki debesų.“79 „Tai ne šiaip sau žodžiai, nuo jų per kūną ėmė bėgti šiurpuliukai, nuo jų jėgos ir ryžto pasijutau, tarytum būčiau atsidūrusi galingoje tvirtovėje“, – rašė kita Londono gyventoja Vita Sackville-West laiške savo vyrui80.

Tomis lemtingomis gegužės pabaigos dienomis Churchillis išsilaikė poste ne todėl, kad įveikė visus politinius skeptikus ir karo „realistus“, jie niekur nedin-go, tačiau buvo izoliuoti ir nuplauti į šalį tos visuotinės drąsos ir ryžto bangos, į kurią pusiau amerikietis*, turintis kalbos defektą, sugebėjo įtraukti kone visą tautą. Užuot diskutavęs su daug išmanančiais, jis kreipdavosi tiesiai į žmones. „Jis sukūrė pasaulį, kuriame viešumas buvo svarbesnis už asmeninius santy-kius, – rašė filosofas Isaiah Berlinas**, – pasaulį, kuriame žmogaus veiksmai turi didžiulę vertę, nes jame viskas priklauso nuo mūšio tarp tiesiog gėrio ir tiesiog blogio, mūšio tarp gyvenimo ir mirties; kova buvo svarbiausia šio pasaulio da-lis, ir jis niekada nesiliovė kautis.“81

Jo kalbos buvo didingos, uždegančios, tačiau kartu paprastos arba – kaip kas nors pasakytų – supaprastintos. Taip, kad niekas nesupainiotų gėrio ir blo-gio. Kuo daugiau paprastų žmonių jų klausėsi, tuo daugiau jų tapdavo įkvėpti nepaprastiems darbams, ir tokių vis daugėjo. Viešosios nuomonės apklausos patvirtina, kad galingiausias Churchillio ginklas – jo retoriniai gebėjimai – buvo kaip tik tai, ko tuo metu reikėjo tautai. Anglijos liūtas 1940 m. vasarą riaumojo Churchillio balsu. Gegužės 28 d. vidaus žvalgybos raporte rašoma, kad visuo-menės daugumos nuomonė yra „laikytis iki galo“. Po trijų dienų ta pati insti-tucija raportavo, kad „žmonės pasidarė optimistiškesni, ramesni ir vis daugiau jų rodo iki tol nematytą ryžtą“82. Churchillio auditorija augo pašėlusiu tempu. Pirmosios jo radijo kalbos gegužės 19 d. klausėsi 51 proc. auditorijos, o birželio 18 d. šis skaičius šoktelėjo iki beveik 60 proc. ir nenustojo kilti. Gallup apklausų duomenimis, žmonių pasitikėjimas šalies premjeru buvo neįtikėtinas: liepą – 88 proc., o spalį, kai prasidėjo Londono bombardavimas, – 89 proc.83

Churchillis tapo nacionaliniu didvyriu. Visur, kur tik pasirodydavo premjeras keliaudamas po šalį, žmonės jam plodavo ir mojuodavo reikšdami palaikymą. Se-nyva psichologijos dėstytoja Eleanor Silsby iš Londono savo draugei JAV 1940 m. liepą rašė: „Aš nepasakosiu apie karą, bet noriu pasakyti, kad didžiuojuosi tuo, jog mums teko garbė vieniems kautis dėl to, kas yra gerokai svarbiau už gyve-

* Churchillio motina buvo amerikiečių milijonieriaus dukra.** Isaiah Berlinas gimė ir augo Rygoje. Į Didžiąją Britaniją šeima persikėlė, kai būsimam

filosofui buvo vienuolika.



38

nimą ar mirtį. Laikau išdidžiai iškėlusi galvą ne tik dėl to, kad esu anglė, bet dėl to, kad mes esame išrinktieji, kuriems teko garbė gelbėti pasaulį... Niekada nemaniau, kad galėčiau pateisinti karą... Čia stebėtinai mažai pykčio ar neapy-kantos – tai tiesiog darbas, kurį reikia atlikti... Tai Armagedonas.“ Vyrai neretai savo meilę rodo pompastiškai, moterys tai moka padaryti subtiliai. Churchillis buvo itin sujaudintas, kai viena paprasta mergina paštu premjerui atsiuntė dė-žutę cigarų. Jai teko kantriai taupyti, kad galėtų nupirkti tokią dovaną. Kai vie-ną rytą Dauning Strite premjero palyda pastebėjo moterį su plakatu, siūlančiu 60 000 svarų vertės perlų vėrinį valstybės reikmėms, Winstonas pakomentavo remdamasis istorija: „Kai Roma pavojuje, romėnai negaili nieko – nei žemių, nei aukso.“84

Tuometinę britų visuomenės nuotaiką amerikiečių žurnalistė Mollie Panter-Downes žurnale New Yorker aprašė taip: „Nešališkam stebėtojui sunku nuspręs-ti, ar britai drąsiausia, ar kvailiausia tauta pasaulyje. Jie elgiasi taip, kad abu teiginiai gali būti teisingi. Paprastiems anglams, rodos, nė motais, kad dabar niekas jų nebeskiria nuo karo mašinos, kokios pasaulis iki tol nebuvo regėjęs. Gali būti, kad tai vaizduotės stoka; gali būti, kad tai toks pat užsispyrimas, kuris kartais sukuria tokius stebuklus kaip Diunkerke. Milijonai britų šeimų, sėdinčių prie gausiai nukrautų pusryčių stalų, valgydami kiaušinienę su kumpiu vis dar ramiai kalbasi apie baisybes, vykstančias už Lamanšo sąsiaurio, galbūt jie net dabar ne visai suvokia, kad visa tai gali nutikti ir jų mylimoje žalioje Anglijos žemėje.“85

Britų istorikas Peteris Flemingas rašė, kad nors britai ir išgyveno šį laikotarpį laukdami invazijos, giliai širdyse jie netikėjo, jog tai atsitiks iš tikrųjų, nes ne-turėjo tokios istorinės patirties: „Jie laikėsi vyriausybės nurodymų ir patarimų, aukojosi ten, kur to iš jų reikėjo, ir dirbo taip, tarsi nuo jų daug kas priklausytų... Bet... kad ir kaip labai stengėsi žiūrėti į ateitį, jie niekaip negalėjo įsivaizduoti tų baisių padarinių, kuriuos turėjo sukelti numatoma invazija.“ Ši grėsmė, anot Flemingo, buvo „ir tonikas, ir narkotikas tuo pat metu. Blausią, nieko gera ne-žadančią jų ateitį užtemdė melodramatiška prigimtis, iškilusi į paviršių dėl to, kad karo įvykiai nubloškė juos į šią keblią padėtį.“86

Winstonas Churchillis padarė viską, kad išnaudotų šios grėsmės veiksnį. Jis suprato sutelkiantį jo poveikį ir jau žinodamas, kad pavojus atslūgo, dar ilgai stengėsi laikyti tautą „budėjimo režimu“. Britanijos vadovas turėjo vieną tiks-lą ir siekė jo visomis įmanomomis priemonėmis, negailėdamas nei laiko, nei energijos. Jo tikslas buvo paruošti tautą žūtbūtinei kovai ir jis stengėsi išnau-doti kiekvieną progą, kad pakeltų žmonių dvasią. Jis lankė karius, liepė karo orkestrams groti miestų gatvėse. Jis ragino skirti didžiulį dėmesį dujokaukėms,

Spre

ndim

ai

Puikiu stiliumi parašyta Roberto Pet-rausko knyga, pagrįsta išsamiu Antrojo pasaulinio karo įvykių išmanymu, gali būti lygiai taip pat maloniai skaitoma ir kaip mokslo studija, ir kaip populiarus plačiajai visuomenei skirtas leidinys.

Prof. dr. Vygantas Vareikis (Klaipėdos universitetas)

Žodis „gerbėjas“ – nekorektiškas kal-bant apie karą, tačiau ką padarysi, jei-gu Roberto Petrausko knygos skirtos būtent visiems Antrojo pasaulinio karo gerbėjams. Pirmąją – „Trečiojo Reicho triumfas“ – perskaičiau godžiai ir nuliū-dau, kai ji baigėsi vokiečiams jau užėmus vos ne visą Europą, tačiau dar neįkėlus kojos į Sovietų Sąjungą, o kartu ir į Lie-tuvą. Dabar galėsiu atsigriebti. Knyga patraukli tuo, kad, būdama nuosekli to meto įvykių studija su žemėlapiais ir būtina statistika, ji taip pat dėmesin-ga smulkmenoms, atsitiktinumams ir žmogiškajam veiksniui, kuris tebėra esminis tiek kūrybos, tiek destrukcijos dėmuo. Atsiverskite šią knygą ir įsilei-site tankus, garbę ir nesuvokiamas karo ambicijas į savo namus. Pažadu.

Marijus Mikutavičius, dainininkas, žurnalistas, TV laidų vedėjas

Skaitydamas jautiesi, tarsi ten būtum. Adolfo Hitlerio būstinėje, kai buvo ku-riamas „Barbarosos“ planas. Winstono Churchillio pasitarimų kambaryje, kai buvo rengiamasi oro mūšiams dėl An-glijos. Šiaurės Afrikos dykumose kartu su Erwinu Rommeliu. Prie Nemuno 1941 m. birželio 22 d. paryčiais.

Robertas Petrauskas apie Antrąjį pasaulinį karą pasakoja taip, kaip lietu-viškai dar niekas nebuvo pasakojęs, – išsamiai, įdomiai ir pagaviai.

Aurelijus Katkevičius, žurnalo „Verslo klasė“ redaktorius

Atrodė, kad tikrai nemažai žinoma apie Antrojo pasaulinio karo pradžią ir susi-jusius įvykius, todėl buvo smalsu, ką dar naujo galima parašyti šia tema. Tačiau, vos pradėjus skaityti, knyga tartum užburia ir įtraukia į praeities įvykių sūkurį. Autorius nelyginant „laiko mašina“ nukelia į to meto Europą ir leidžia pajusti laikotarpio dvasią, tautų nuotaikas, atskleidžia valsty-bių interesus ir baimes, o tai leidžia geriau įsivaizduoti ir suprasti to meto įvykius, istorinius procesus bei jų priežastis. Ma-nau, tai labai pavykusi knyga, ji bus įdomi ne tik tiems, kurie domisi istorija.

Kęstutis Kemzūra, krepšinio treneris

9 789986 169680

ISBN 978 9986 16 968 0

Robertas Petrauskas, knygos „Trečiojo Reicho triumfas“ autorius, tęsia seriją apie Antrąjį pasaulinį karą Europoje. Jūsų rankose antroji šios serijos knyga.

Documents

Robertas Petrauskas „Lemtingi sprendimai“