REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIES · Tai atsiskleidžia Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programoje, kuria siekiama pagerinti Lietuvos gyventojų

KLAIPĖDA UNIVERSITYSOCIAL SCIENCE FACULTY

REGIONAL FORMATION AND

DEVELOPMENT STUDIES

Journal of Social Sciences

No. 1 (11)

Klaipėda, 2014

Regional Formation and Development Studies

Klaipėda UniversitySocial Science Faculty

Scientific EditorProf. Dr. Antanas Bučinskas Klaipėda University (Lithuania)Deputy of scientific editorProf. Dr. Ligita Šimanskienė Klaipėda University (Lithuania)Editorial board:Assoc. Prof. Dr. Ciprian Beniamin Benea University of Oradea (Romania)Prof. Habil. Dr. Remigijus Čiegis Vilnius University (Lithuania)Prof. Dr. Larisa Emeljanova I. Kant Federal University (Russia Federation)Assoc. Prof. Dr. Sebastian Gadal University of Versailles Saint Quentin en Yvelines (France)Prof. Dr. Hilmar Þór Hilmarsson University of Akureyri (Iceland)Prof. Dr. Vytautas Juščius Klaipėda University (Lithuania)Prof. Dr. Jose Manuel Lasierra Zaragoza University (Spain)Prof. Dr. Vaidutis Laurėnas Klaipėda University (Lithuania)Prof. Habil. Dr. Tadeusz Palmowski Gdansk University (Poland)Assoc. Prof. Dr. Romana Provazniková Pardubice University (Czech Republic)Prof. Habil. Dr. Bronislaw Sitek Alicide De Gasperi University (Poland)Prof. Dr. Biruta Sloka Latvia University (Latvia)Assoc. Prof. Dr. Eduardas Spiriajevas Klaipėda University (Lithuania)Prof. Dr. Rimantas Stašys Klaipėda University (Lithuania)Prof. Habil. Dr. Gerhard Strohmeier Alpen-Adria Universitat Klagenfurt (Austria)Prof. Habil. Dr. Stasys Vaitekūnas Klaipėda University (Lithuania)Prof. Habil. Dr. Povilas Zakarevičius Vytautas Magnus University (Lithuania)

Lithuanian language editor: Vilma Urbonavičiūtė (Lithuania)Layout: Ingrida Sirvydaitė (Lithuania)Cover design: Vilhelmas Giedraitis (Lithuania)

The first number was published in 2007.There are 3 annual volumes in Lithuanian, English languages.The first numbers of journal were included in EBSCO Publishing Business Source Complete databases (http://www.ebscohost.com/titleLists/bth-journals.pdf.).

Address:Herkaus Manto g. 84, LT-92294 Klaipėda, Lietuva, tel. (370 46) 39 88 95, fax (370 46) 39 89 99

Internet address: http://www.ku.lt/leid

© Klaipėda University, 2014© Social Science Faculty, 2014

Every paper is revised by two reviewersISSN 2029-9370

3

PREFACE

Like in all other journal numbers, in this journal also there are articles strongly connected with journal topic. There are some regional problems aspects, evaluating them in organizational and governmental level. There are some articles about problems in rural areas. A. Aleksandravičius analyzes models of public elec-tronic services organization in the rural areas; V. Atkočiūnienė describes factors determining labour places sustainable development in Lithuanian rural regions; A. Župerka, E. Župerkienė describe entrepreneurship factors in rural areas of Lithuanian cross-border regions. Some authors, how A. Kozlovskaja and T. Q. Dinh, H. Hilmarsson analyzes relevance of risk factors for Lithuanian agricultural producers and also food pro-cessing in Vietnam. For public administration people would be interesting some articles like M. Grigaliūnas article about the official values-level attitudes of EU to volunteering; V. Burkšienė, E. Račaitė article about organizational learning in ministries of Republic of Lithuania; I. Normantė article about public services lib-eralization. If we continue to read articles about quality of services in organizational level, we can mention V. Grublienė, E. Ambraziūnaitė, L. Venckevičė article. A. Kutkaitis, A. Petrulis evaluate leadership styles, A. Giedraitis describe management of ergonomic risk factors in organization. Transport and international trade problems are described in two articles: I. Gumenyuk, T. Kuznetsova and E. Spiriajevas. Articles for sustainable development and the better country development description are in these articles: R. Čiegis, A. Dilius, A. Mikalauskienė bei L. Šimanskienė, A. Petrulis describe aspects of sustainability; A. B. Knašas analyzes the development of scientific-technical progress in terms of published patent applications; A. Ho-mutinin analyzes system dynamics modeling of social economic development in Latvia and M. Norkevičius describes analysis of regionalization processes in Latin America. So this journal number should be interest-ing for different field of scientists and business people.

Deputy of scientific editorProf. dr. Ligita Šimanskienė, Klaipėda University (Lithuania)

PRATARMĖ

Šiame žurnalo numeryje, kaip ir kituose, nenutolstama nuo deklaruojamos žurnalo tematikos. Pateikia-ma įžvalgų, kaip spręsti regionines problemas, atskleidžiant ir įvertinant jas tiek organizacijos, tiek ir valsty-biniu požiūriu. Dalis šiame numeryje publikuotų straipsnių analizuoja kylančias problemas kaimiškuosiuose regionuose. A. Aleksandravičius analizavo elektroninių viešųjų paslaugų organizavimo kaimiškosiose vieto-vėse modelius, V. Atkočiūnienė išskyrė darbo vietų vystymosi darnumą Lietuvos kaimiškuosiuose regionuose lemiančius veiksnius, A. Župerka, E. Župerkienė pateikė Lietuvos pasienio regiono kaimiškųjų vietovių vers-lumo veiksnių analizę. Keli autoriai, kaip A. Kozlovskaja bei T. Q. Dinh, H. Hilmarsson, analizavo Lietuvos žemės ūkio gamintojams aktualius rizikos veiksnius bei maisto produktų kokybės situaciją Vietname. Viešojo administravimo atstovams turėtų būti įdomu paskaityti M. Grigaliūno straipsnį apie oficialiąsias vertybines ES nuostatas dėl savanorystės, V. Burkšienės, E. Račaitės – apie organizacinį mokymą Lietuvos Respublikos ministerijose, I. Normantės – apie viešųjų paslaugų liberalizavimą, siekiant kokybės. Pratęsiant kokybiškų paslaugų tyrimus organizacijos lygmenyje paminėtinas ir V. Grublienės, E. Ambraziūnaitės, L. Venckevičės straipsnis. A. Kutkaitis, A. Petrulis pateikė vadovavimo stilių vertinimą, A.Giedraitis aptarė ergonominių veiksnių valdymo veiksnius konkrečioje organizacijoje. Transporto infrastruktūros ir tarptautinės prekybos problemos atskleistos dviejuose straipsniuose: I. Gumenyuk, T. Kuznetsovos ir E. Spiriajevo. Darnaus vys-tymosi ir apskritai šalių spartesniam vystymuisi skirti straipsniai: R. Čiegis, A. Dilius, A. Mikalauskienė ir L. Šimanskienė, A. Petrulis analizuoja darnumo aspektus, A. B. Knašas – mokslinės-techninės pažangos vystymą Lietuvoje patentiniu požiūriu, A. Homutinin – socialinę-ekonominę situaciją Latvijoje, M. Norkevi-čius – regionalizacijos procesus Lotynų Amerikoje. Taigi šis žurnalo numeris turėtų sudominti įvairių sričių mokslininkus ir praktikus.

Redaktoriaus pavaduotojaProf. dr. Ligita Šimanskienė, Klaipėdos universitetas (Lietuva)

4

TURINYS

Alvydas AleksandravičiusElektroninių viešųjų paslaugų organizavimo kaimiškosiose vietovėse modeliai / 6(Evaluation Models of Public Electronic Services Organization in the Rural Areas) / 17

Vilma AtkočiūnienėDarbo vietų plėtojimo darnumą Lietuvos kaimiškuosiuose regionuose lemiantys veiksniai / 19(Factors Determining Labour Places Sustainable Development in Lithuanian Rural Regions) / 27

Valentina Burkšienė, Ernesta RačaitėOrganizacinis mokymasis Lietuvos Respublikos ministerijose / 29(Organizational Learning in Ministries of Republic of Lithuania) / 43

Remigijus Čiegis, Aidas Dilius, Asta MikalauskienėDarnaus vystymosi sričių dinamikos vertinimas Lietuvoje / 45(Assessment of Dynamics of Sustainable Development Dimensions in Lithuania) / 59

Trung Quang Dinh, Hilmar Þór HilmarssonFood Processing in Vietnam: Where is the Potential for High Value Export? / 60(Maisto pramonė Vietname: kur slypi aukštos vertės eksporto potencialas?) / 73

Algirdas GiedraitisKomercinės įmonės ergonominių rizikos veiksnių valdymas / 74(Management of Ergonomic Risk Factors in Commercial Companies) / 84

Modestas GrigaliūnasOficialiosios vertybinės ES nuostatos dėl savanorystės ir jų santykis su savanoriškos veiklos įstatymuose Lietuvoje ir Belgijoje įtvirtintais savanorystės konceptais / 86(The Official Values-Level Attitudes of EU to Volunteering and their Relationship with the Concepts of Volunteering, Defined in the Laws of Volunteering in Lithuania and Belgium) / 98

Violeta Grublienė, Edita Ambraziūnaitė, Loreta VenckevičėPaslaugų kokybės sąsajos su AB „Lietuvos draudimas“ konkurencingumu / 100(Correlation between Service Quality and Competitiveness of “Lietuvos Draudimas“, AB) / 112

Ivan Gumenyuk, Tatiana KuznetsovaAn Assessment of the Availability of Transport Infrastructure Objects in the Baltic Region / 113(Transporto infrastruktūros objektų funkcionalumo įvertinimas Baltijos jūros regione) / 125

Alexei Homutinin System Dynamics Modeling of Key Determinants of Social Economic Development in Latvia / 126(Pagrindinių Latvijos socialinio-ekonominio vystymosi tendencijų sisteminis modeliavimas) / 142

Arimantas Bronislovas KnašasMokslinė-techninė pažanga Lietuvoje paskelbtų patentinių paraiškų požiūriu / 143(The Development of Scientific-Technical Progress in Terms of Published Patent Applications) / 155

Audronė KozlovskajaRizikos veiksnių aktualumas Lietuvos žemės ūkio produktų gamintojams / 157(Relevance of Risk Factors for Lithuanian Agricultural Producers) / 169

Audrius Kutkaitis, Arnoldas PetrulisVadovavimo stilių vertinimas Klaipėdos ugdymo įstaigose / 171(The Evaluation of Leadership Style in the Educational Establishments of Klaipeda) / 181

5

Mindaugas NorkevičiusRegionalizacijos procesų analizė Lotynų Amerikoje / 183(Analysis of Regionalisation Processes in Latin America) / 194

Inga NormantėViešųjų paslaugų liberalizavimas. Pašto sektoriaus atvejis / 195(Public Services Liberalization. The Case of Postal Sector) / 205

Eduardas SpiriajevasTransporto ir tarptautinės prekybos tarp Baltijos šalių ir Turkijos geografija / 207(Geography of Transport and International Trade between the Baltic Countries and Turkey) / 219

Ligita Šimanskienė, Arnoldas PetrulisDarnumas ir jo teikiama nauda organizacijoms / 221(Sustainability and Benefit from this to Organizations) / 228

Aurimas Župerka, Erika ŽuperkienėLietuvos pasienio regiono kaimiškųjų vietovių verslumo veiksnių tyrimas / 230(Research in Entrepreneurship Factors Rural Areas of Lithuanian Cross-Border Regions) / 240

AlvydAs AleksAndrAvičiusELEKTRONINIŲ VIEŠŲJŲ PASLAUGŲ ORGANIZAVIMO KAIMIŠKOSIOSE VIETOVĖSE MODELIAI

6

E L E K T R O N I N I Ų V I E Š Ų J Ų PA S L A U G Ų O R G A N I Z AV I M O K A I M I Š K O S I O S E V I E TO V Ė S E M O D E L I A I

AlvydAs AleksAndrAvičius1

Aleksandro Stulginskio universitetas (Lietuva)

ANOTACIJAValstybė ir vietos savivaldybės privalo užtikrinti, kad viešosios paslaugos būtų suteiktos kiekvienam piliečiui. Informacinių ir ryšio technologijų šios paslaugos perkeliamos į elektroninę erdvę. Elektroninės viešosios paslaugos ypač svarbios kaimo vietovių gyven-tojams, nes šis inovatyvus viešųjų paslaugų teikimo būdas leidžia neišeinant iš savo namų gauti tam tikrą paslaugą. Be to, plėtojant e-paslaugų teikimą kaimo vietovėse mažėja socialinė ir skaitmeninė atskirtis bei vystosi žinių visuomenė. Todėl šiame moksliniame straipsnyje analizuojami teoriniai e-paslaugų organizavimo modeliai bei jų organizavimo kaimiškosiose savivaldybėse ypatumai. Tyrimo objektas – elektroninių viešųjų paslaugų organizavimo modeliai. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: viešosios elektroninės paslaugos, e-paslaugų modeliai, e-valdžia, e-paslaugų organizavimas.

JEL KLASIFIKACIJA: H410, O330, R530, R590

Įvadas

Tyrimo aktualumas ir problema. Valstybė ir vietos savivaldybės privalo užtikrinti, kad viešosios paslaugos būtų suteiktos kiekvienam piliečiui. Informacinių ir ryšio technologijų (toliau – IRT) dėka viešo-sios švietimo, socialinės pagalbos, civilinės metrikacijos, kultūros, viešojo transporto ir kt. paslaugos per-keliamos į elektroninę erdvę. Elektroninės viešosios paslaugos (toliau – e-paslaugos) ypač svarbios kaimo vietovių gyventojams, nes šis inovatyvus viešųjų paslaugų teikimo būdas leidžia neišeinant iš savo namų kaimo gyventojams ne tik užsisakyti tam tikrą e-paslaugą, bet ir gauti elektroninę pažymą ar liudijimą, įvyk-dyti tam tikras prievoles (pvz., sumokėti mokesčius). Plėtojant e-paslaugų teikimą kaimo vietovėse mažėja socialinė ir skaitmeninė atskirtis bei vystosi žinių visuomenė.

Organizavimas – tai viena iš valdymo funkcijų, kuri taip apibrėžiama: „Darbo, valdžios ir išteklių pa-skirstymo tarp organizacijos narių ir jų suderinimo procesas, kuris leidžia jiems pasiekti organizacijos tiks-lus“ (Stoner ir kt., 2005). Pritaikius šį apibrėžtį konkrečiai veiklai galima teigti, kad e-paslaugų organizavi-mas – tai veiksmų seka, kurios rezultatas yra suteikta e-paslauga.

Pagal šią proceso sampratą buvo sudaryti šiame moksliniame straipsnyje analizuojami teoriniai e-paslau-gų organizavimo modeliai bei jų organizavimo kaimiškosiose savivaldybėse ypatumai.

Tyrimo objektas – elektroninių viešųjų paslaugų organizavimo modeliai.

1 Alvydas Aleksandravičius – Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos instituto lektorius. Mokslinių interesų sritys: darnaus kaimo vystymo vadyba, kaimo plėtros ir regioninė politika, viešųjų projektų valdymas, Leader metodo taikymas vystant kaimo vietovesEl. paštas: [email protected].: +370 614 342 20

ISSN 2029-9370. Regional FoRmation and development StudieS, no. 1 (11)

7

Tyrimo tikslas – išanalizavus elektroninių viešųjų paslaugų organizavimo modelius, pateikti pasiūly-mų, kaip jas organizuoti kaimiškosiose savivaldybėse.

Tyrimo uždaviniai: 1) apibendrinti viešųjų e-paslaugų organizavimo kaimiškosiose savivaldybėse ypatumus; 2) atlikti viešųjų e-paslaugų organizavimo modelių analizę.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė ir palyginimas, antrinių statistinių duomenų analizė, apibendrinimas, loginė analizė ir sintezė, internetinių portalų analizė.

1 . Viešųjų elektroninių paslaugų organizavimo kaimiškosiose savivaldybėse ypatumai

E-paslaugų organizavimas kaimo vietovėse turi savo ypatumų, nes joms būdingas savitas gyvenimo būdas: šių teritorijų gyventojai „pririšti“ prie savo ūkių. Todėl įvairių popierinių pažymų, deklaracijų patei-kimas ir liudijimų rinkimas, būtinas, norint gauti tam tikras viešąsias paslaugas, vietos savivaldybėse atima daug brangaus laiko.

Teigiamų pokyčių plėtojant viešąsias paslaugas kaimo vietovėse galima pasiekti diegiant žinių visuo-menės principus. Tai atsiskleidžia Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 metų programoje, kuria siekiama pagerinti Lietuvos gyventojų gyvenimo kokybę ir įmonių veiklos aplinką naudojantis infor-macinių ir ryšių technologijomis. Pagal šią programą numatyta, kad iki 2019 m. ne mažiau kaip 85 proc. Lietuvos gyventojų naudosis internetu. Taip pat šiame dokumente nurodyta, kad Lietuvoje naudojimasis informacinėmis ir ryšių technologijomis priklauso nuo gyvenamosios vietovės pobūdžio ir pajamų dydžio. Pvz., 2010 m. prieigą prie interneto kaimo vietovėse turėjo 40,7 proc. namų ūkių, miestuose – 62,2 proc. Tuo tarpu 2010 m. prieigą prie interneto turėjo tik 23,3 proc. namų ūkių, kurių pajamos – iki 1 tūkst. Litų, ir 95,6 proc. namų ūkių, kurių pajamos didesnės negu 3 tūkst. litų. Kadangi didelė gyventojų dalis kaimo vietovėse gauna mažesnes pajamas, jie mažiau naudojasi ir internetu, ir e-paslaugomis (Lietuvos informacinės visuo-menės..., 2011).

Galima teigti, kad kaimo gyventojai yra atskira tikslinė grupė, kuriai numatyta suteikti daugiau e-pas-laugų ir pakelti jų išprusimo lygį informacinių ir ryšių technologijų srityje. Programa numato tris prioritetus, kuriuos įgyvendinus ketinama iki 2019 m. pasiekti programoje užsibrėžtą tikslą.

Pirmasis prioritetas – Lietuvos gyventojų gebėjimų naudotis informacinėmis ir ryšių technologijomis tobulinimas. Šis prioritetas bus įgyvendintas sudarant sąlygas Lietuvos gyventojų tikslinėms grupėms, ku-rios iki šiol dėl įvairių priežasčių nesinaudojo kompiuteriais ir internetu, įgyti reikiamų žinių ir jas taikyti įvairiose veiklos srityse (Lietuvos informacinės visuomenės..., 2011).

Antrasis prioritetas – elektroninio turinio ir paslaugų plėtra, jų naudojimo skatinimas. Prioritetas skirtas ne tik gyventojams, bet ir verslo atstovams. Vienas šio prioriteto tikslų yra elektroninio verslo skatinimas. Programos rezultatas turi būti padidėjęs vartotojų, perkančių ar užsisakančių prekes ar paslaugas internetu, skaičius (nuo 6,6 proc. 2010 m. iki 50 proc. 2019 m.) (Lietuvos informacinės visuomenės..., 2011).

Trečiasis prioritetas – informacinių ir ryšių technologijų infrastruktūros plėtra. Įgyvendinant programą svarbu užtikrinti, kad tikslinės vartotojų grupės turėtų fizinę prieigą prie interneto (Lietuvos informacinės visuomenės..., 2011).

R. Dapkus ir R. Kmieliauskaitė (2011) atliko tyrimą dėl e-demokratijos diegimo galimybių kaimiško-siose savivaldybėse Jie tikrino, kokios galimybės įgyvendinti aukščiau minėtą programą. Straipsnyje moks-lininkai teigia, kad vienas iš veiksnių, lemiančių kaimiškųjų regionų išsivystymo lygį, yra tinkamas viešojo administravimo paslaugų teikimas gyventojams ir verslo sektoriui. Kad kaimo vietovėse gerėtų gyvenimo kokybė ir jos būtų patrauklesnės verslui, būtina mažinti skaitmeninę atskirtį kaimiškuosiuose regionuose (tiek plečiant informacinių ir ryšių technologijų fizinę infrastruktūrą, tiek ugdant gyventojų gebėjimus ja naudotis). Minėtas tyrimas atliktas 11-oje Lietuvos kaimiškųjų savivaldybių.

R. Dapkaus ir R. Kmieliauskaitės (2011) tyrimo rezultatai atskleidė probleminę kaimo vietovių situaciją, mokantis taikyti šiuolaikines informacines ir ryšių technologijas. Nepaisant investicijų į fizinę ryšių infras-


8

truktūrą, kuri sukuria naudojimosi IRT galimybę, kaimo vietovių gyventojai priskiriami socialinės atskirties grupei, nes neturi poreikio ir vidinio polinkio siekti naudotis IRT. Tai trukdo jiems integruotis į darbo rin-ką. Be to, menkas šios socialinės gyventojų grupės kompiuterinis raštingumas, o tai mažina jų galimybes naudotis e-paslaugomis. R. Dapkaus ir R. Kmieliauskaitės (2011) teigimu, verta patikslinti e-demokratijos vystymo strategiją. Autorių nuomone, artimiausiu metu žinių visuomenės vystymąsi reikia nukreipti žmonių ugdymo linkme. Kad investicijos į e-demokratiją kaimo vietovėse turėtų teigiamą poveikį ir kad žinių visuo-menė prisidėtų prie kaimo vietovių darnaus vystymosi, turi padidėti kaimo vietovių gyventojų motyvacija mokytis taikyti naujas technologijas.

Apibendrinant mokslinės literatūros analizę galima daryti prielaidą, kad sėkmingam e-paslaugų (tarp kurių yra ir e-demokratijos diegimas) organizavimui kaimiškosiose vietovėse būtinos sąlygos yra ne tik e-paslaugų vartotojų kompiuterinio raštingumo lygis, prieinama IRT infrastruktūra, bet ir tinkamai parinktas e-paslaugų organizavimo modelis. Tik tada bus sudarytos tinkamos sąlygos kaimo vietovėse vystytis žinių visuomenei, kuri gebėtų naudotis IRT bei jų priemonėmis. Informacinių technologijų srityje išsilavinusi kaimo bendruomenė prisidėtų prie kaimiškųjų regionų darnaus vystymosi. Tačiau e-paslaugų vartotojų kom-petencija IRT srityje – jau nebe šio tyrimo klausimas.

2 . E-paslaugų organizavimo model ių anal izė i r jų klasif ikaci ja

Išanalizavus mokslinę literatūrą, kurioje pateikiami tiek teoriniai e-paslaugų organizavimo aspektai, tiek įvairių empirinių tyrimų rezultatai, apibendrinti e-paslaugų organizavimo modeliai, kuriuos galima suskirs-tyti į keturias kategorijas:

1) e-paslaugų modeliai pagal tikslinį rinkos segmentą (pvz., e-valdžia – gyventojams, verslui, admi-nistracijai, nevyriausybiniam sektoriui);

2) e-paslaugų evoliucijos modeliai (vadinamieji pakopų, lygių, e-laiptų modeliai): ANAO, SAFAD, J. Lee ir K. Layne (2001), Viešojo sektoriaus procesų atkūrimo (VSPA) baigtumo, J. Hiller ir F. Belanger (2001);

3) G. Goldkuhl ir A. Persson (2006) e-deimanto modelis.4) Integruotas R. Valančiausko (2004) modelis (šio modelio autorius pavadino jį tiesiog elektroninių

viešųjų paslaugų modeliu).

Sudarytoje klasifikacijoje yra dvi modelių grupės (1−2 nr.) ir du atskiri modeliai (3−4 nr.). Kiekvienoje kategorijoje išvardyti (-as) modeliai (-is) klasifikuoja e-paslaugas pagal skirtingus kriterijus. t. y. modeliai (-is) kokybiškai skirtingai aprašo e-paslaugas, akcentuojant įvairius jų bruožus. Modeliuose pagal vartotojų rinkas išskiriamos 3−4 tikslinės vartotojų grupės, kurių skaičius taip pat priklauso nuo modelio, skirtingų autorių tos pačios rinkos įvardijamos šiek tiek kitomis sąvokomis. Evoliucijos modeliuose e-paslaugos skirs-tomos pagal 4−5 pakopas-lygius (priklauso nuo modelio). E-deimanto modelyje – pagal tris poras priešingų polių. R. Valančiausko (2004) pateiktas modelis yra sudėtingas, nes apima keturis pagrindinius elementus (subjektai, technologijos, procedūros ir paslaugos), kurie savo ruožtu susideda iš kitų autorių modelių.

E-paslaugų r inkos segmentavimo model ia i . Analizuojant O. Dragašienės (2004), N. Žekytės (2006), R. Grigaravičienės (2005), J. Vaičikauskaitės (2006) darbus matyti, kad autoriai e-paslaugų suskirs-tymą į vartotojų grupes pateikia kaip atskirus modelius. N. Žekytė (2006) ne tik pateikia sąrašą su e-paslau-gomis (gyventojams ir verslui), bet ir atliko tyrimą dėl e-paslaugų lygių Lietuvos mastu.

O. Dragašienė (2004) savo darbe nurodo, kad e-valdžiai priskiriami tokie keturi modeliai: 1) valdžia piliečiams; 2) valdžia verslui; 3) valdžia valdžiai – tai valdžios institucijų bendravimas tarpusavyje elek-troninėmis priemonėmis; 4) valdžia tarnautojams – tai e-valdžios metodų taikymas viešojo administravimo institucijų viduje.


9

N. Žekytės (2006) darbe galima atrasti tokius keturis e-paslaugų modelius: valstybinis sektorius – pilie-čiams; valstybinis sektorius – privačiam sektoriui; valstybinis sektorius – nevyriausybinėms organizacijoms; valstybinis sektorius − valstybės sektoriui.

R. Grigaravičienė (2005) tik patiekia sąrašą su konkrečiomis paslaugomis gyventojams ir verslui, neį-vardydama, kad tai e-paslaugų modeliai. J. Vaičikauskaitė (2006) pateikia tokį pat sąrašą, pagal kurį tiria šių paslaugų lygius.

R. Valančiauskas (2004) pateikia jo paties sukurtą sudėtingą ir integruotą e-paslaugų organizavimo mo-delį. Šiame modelyje taip pat pateikiamas e-paslaugų gyventojams ir verslui sąrašas. Be to, R. Valančiauskas (2004) dar skiria trečią rinkos segmentą – administraciją. Jis tik komentuoja rinkos segmentus, netirdamas šių e-paslaugų lygių Lietuvoje.

Nagrinėjamų autorių darbuose šiems modeliams nepriskirtas joks objektas, bet kadangi e-paslaugų kla-sifikavimas pagal vartotojų grupes yra gana elementarus, tai objektas gali ir būti ir nutylėtas – tai e-paslaugų segmentavimas.

Iš esmės minėti autoriai įvardija tuos pačius e-paslaugų rinkos segmentus. Piliečiai arba gyventojai – tai fiziniai asmenys (jie gali dirbti ir viešajame sektoriuje, bet kreipiasi dėl e-paslaugų kaip eiliniai gyventojai). Verslas – tai privatus sektorius. Administracija – tai valdžia ir valstybės tarnautojai, kuriems reikia e-paslau-gų, susijusių su jų darbu. Šiame darbe skirtingos vartotojų grupės vertinamos kaip vienas modelis, nes jos priklauso e-paslaugų rinkai. Taigi, sujungę nagrinėtų autorių pateiktus modelius, gauname vieną modelį, ku-rio objektas yra keturi rinkos segmentai. Šiuo atveju e-valdžia teikia savo paslaugas šioms tikslinių vartotojų grupėms: gyventojams; verslo sektoriui; nevyriausybiniam sektoriui; viešajam sektoriui.

Analizuojant e-paslaugų sąrašą, kuris numatytas pagal Europos Sąjungos programinius dokumentus (jis pateiktas ir Elektroninės valdžios koncepcijoje) ir kurį naudoja savo darbuose R. Grigaravičienė (2005), R. Valančiauskas (2004), N. Žekytė (2006), J. Vaičikauskaitė (2006), pastebėta, kad jame trūksta e-paslaugų administracijai (yra tik dvylika e-paslaugų gyventojams ir aštuonios – verslui). R. Valančiauskas e-paslaugas administracijai traktuoja kaip tarnybinę pagalbą, kuri yra „viešojo administravimo institucijos pareiga teikti informacinę ir kitokią pagalbą kitai viešojo administravimo institucijai pastarosios prašymu“ (Valančiaus-kas, 2004, p. 10).

Viešojo sektoriaus darbuotojai teikia e-paslaugas pasitelkdami viešojo administravimo institucijų infor-macinių sistemų interoperabilumo (sąveikumo) sistemą (Dėl viešojo administravimo institucijų, 2008).

Modelis, kuris klasifikuoja e-paslaugas pagal vartotojų grupes, naudingas vartotojams, nes į juos nu-kreiptas, kadangi sprendžia vartotojų pageidavimus. Šio modelio diegimas praktikoje įgyvendintas kaip e-paslaugų katalogas, kuriame galima ieškoti reikiamų e-paslaugų. Vartotojui svarbu gauti informaciją apie e-paslaugas; patogu parsisiųsti formas, jas užsipildyti ir atspausdintas pateikti atitinkamam viešojo adminis-travimo subjektui (tai mažina eiles jų priėmimo vietose); dar geriau persiųsti internetu, nes nereikės niekur eiti; maksimali nauda vartotojui yra tada, kai jis gali gauti pažymą, liudijimą arba įvykdyti prievolę elek-troninėje erdvėje. Dėl to formuojasi nuomonė, kad e-paslaugų organizavimo lygiai patys savaime vartotojui jokios naudos neteikia (lygių modeliai analizuojami žemiau).

E-paslaugų evoliucijos modeliai. Lietuvių mokslininkas T. Limba (2009) apibūdindamas e-pas-laugų organizavimo pakopų modelius teigia, kad jų paskirtis yra tobulesnės viešosios paslaugos, kurios teikiamos pasitelkiant skaitmenines technologijas. Jo teigimu, nėra tinkamiausio e-paslaugų organizavimo lygių modelio, kiekviena valstybė turi derinti pakopų koncepciją prie savo viešojo administravimo sistemos ir kitų šalies ypatybių. Šių modelių palyginamą T. Limba paskelbė 2009 m. savo straipsnyje (žr. 1 lentelę, kurioje ISI – tai institucijų sistemų integracija).


10

1 lentelė. E-paslaugų organizavimo pakopų ir modelių palyginimas

Pakopos (lygiai)„ANAO“

Modeliai„SAFAD“ „Lee & Layne“ „VSPA baigtumo“ „Hiller&Belanger“

I Statistinė ir pan. informacija, užklausos

Statistinė ir pan. informacija


Statistinė ir pan. informacija, užklausos, prieiga prie duomenų bazių, ISI


II Prieiga prie duomenų bazių

Užklausos, prieiga prie duomenų bazių

Asmens tapatybės nustatymas, paslaugų teikimas

Asmens tapatybės nustatymas, intraneto ir interneto sąsajos

Užklausos

III Asmens tapatybės nustatymas, paslaugų teikimas


ISI (per lygius) Intranetas ir internetas sujungti


IV ISI ISI ISI (per funkcijas)

Autorizuotos informacijos mobilumas

ISI

V (Nėra) (Nėra) (Nėra) (Nėra) Politinis dalyvavimasŠaltinis: Limba, 2009, p. 30

T. Limba (2009) lygina penkis e-paslaugų organizavimo pakopų modelius (1 lentelė). Keturiems iš pen-kių būdingi keturi lygiai ir tik vienas susideda iš penkių lygių. Žemiau pateiktas kiekvieno e-paslaugų mo-delio aprašymas. Juos palyginus galima daryti išvadą, kad kiekvienas iš keturių lygių (visuose 1 lentelėje išvardytuose modeliuose) aprašo panašias e-paslaugas.

ANAO modelis. Mokslininkai iš Švedijos Linköping universiteto G. Goldkuhl ir A. Persson (2006) savo tyrime taip pat lygina pakopų modelius. Straipsnyje jie rašo, kad modelį sukūrė Australijos nacionali-nio audito rūmai tam, kad suskirstytų į skirtingas kategorijas e-paslaugas, kurias valstybės institucijos teikia internetu. Šis modelis keturiomis kategorijomis arba pakopomis parodo e-paslaugų atsiradimą ir vystymą.

G. Goldkuhl ir A. Persson (2006) taip aprašo kiekvieną e-paslaugų organizavimo lygį:1 lygis. Skelbiama informacija apie instituciją (prieiga prie parsisiunčiamų publikacijų neribojama).

Vartotojo ir e-paslaugos sąveiką riboja paieškos funkcionalumas.2 lygis. Vartotojas gauna prieigą prie duomenų bazių, gali naudotis išplėsta paieška su filtravimu.3 lygis. Vykdomas apsaugotos informacijos perdavimas. T. y. e-paslauga suteikiama konkrečiam as-

meniui, kuris identifikuojasi sistemoje. Asmeninei informacijai perduoti naudojami aukštesnio (saugesnio) lygio interneto protokolai. Galimos finansinės transakcijos.

4 lygis. Apsikeitimas informacija vyksta dėl konkretaus asmens (fizinio ar juridinio), tačiau jau tarp įvairių valdžios institucijų.

SAFAD modelis. Šis modelis (žr. 1 pav.) sukurtas Švedijos administracinio vystymo agentūros (angl. The Swedish Agency of Administrative Development), jo pagrindas – aukščiau aprašytas ANAO modelis, to-dėl yra labai į jį panašus. Tačiau šio modelio autoriai pabrėžia, kad e-paslaugos organizavimo lygis tiesiogiai susijęs su taikomų informacinių ir ryšių technologijų sudėtingumu (Goldkuhl, Persson, 2006).


11

Aukštas

Aukštas Žemas

Žemas

Pasla

ugos

lygi

s

Technologinis lygis

Lygis 4. Interneto svetainės funkcijos

integruoja institucijas

Lygis 1. Interneto svetainėje skelbiami

informacijos „paketai“ apie instituciją ir jos

paslaugas

Lygis 2. Interneto svetainėje pateikiama interaktyvi informacija apie instituciją ir jos paslaugas

Lygis 3. Internetinės svetainės funkcijos leidžia

lankytojui įvesti ir koreguoti asmeninę

informaciją

1 pav. Švedijos administracinio vystymo agentūros (SAFAD) pakopų modelis

Šaltinis: Goldkuhl, Persson, 2006, p. 169

Šiame modelyje didesnis dėmesys skiriamas ketvirtam lygiui (paveiksle lygiai pavaizduoti ovalo formos plokštumomis). T. Limbos teigimu, šioje pakopoje vyksta visų „viešojo administravimo institucijų tarpusa-vio integracija, (...) kurios siekis – sujungti institucijas į bendrą tinklą“ (Limba, 2009, p. 30). Tai užtikrins „vieno langelio“ principo įgyvendinimą.

K. Layne ir J. Lee (2001) modelis. JAV Nevados universiteto mokslininkai Karen Layne ir Jungwoo Lee (2001) pristato savo „augimo lygių“ modelį, kuris mažai kuo skiriasi nuo SAFAD ir ANAO (žr. 2 pav.).

Skirtingai nei kiti autoriai, K. Layne ir J. Lee (2001) pateiktame modelyje, jau pirmame lygyje, galima parsisiųsti kataloge patalpintas formas. Autorių teigimu, valdžia pateikia piliečiams e-paslaugų katalogą su struktūruota ir susisteminta informacija. Vartotojams prieinama ir e-paslaugų paieška.

Trečiame ir ketvirtame lygiuose K. Layne ir J. Lee (2001) akcentuoja valstybės sistemų (įvairūs e-regis-trai, duomenų bazės) integraciją. Tokie ryšiai leidžia vartotojams susisiekti su vienu valstybės aptarnavimo tašku, kuris juos aptarnauja pagal „vieno langelio“ koncepciją. To bus pasiekta jau minėtos interoperabilumo sistemos dėka, kuri leidžia įgyvendinti tarnybinės pagalbos principus. Autorių teigimu, vertikali integracija (apima panašias funkcijas vietiniame ir nacionaliniame valstybės lygiuose) – tai pirminis žingsnis, toliau – horizontali integracija, sujungianti jau skirtingas funkcijas valstybės ir savivaldybių lygiuose.


12

Integracija Įvykdyta Išsklaidyta

Tech

nolo

gini

s ir

orga

niza

cini

s sud

ėtin

gum

as

Papr

asta

s Su

dėtin

gas

Katalogas • Katalogo paskelbimas internete • Parsisiunčiamos formos

Transakcija

• Interaktyvios paslaugos ir formos • Veikiančios duomenų bazės palaiko interaktyvias transakcijas

Vertikali integracija

• Vietinės sistemos sujungtos su aukštesnio lygio sistemomis • Panašių funkcijų apjungimas

Horizontali integracija

• Sistemos integruoja įvairias funkcijas • Vieno langelio principas piliečiams

2 pav. E-valdžios vystymo dimensijos ir lygiai

Šaltinis: Layne, Lee, 2001, p. 122

„Viešojo sektoriaus procesų atkūrimo baigtumo“ (VSPA) modelis, pateiktas danų moksli-ninkų K. V. Andersen ir H. Z. Henriksen 2003 m. Tai šioks toks K. Layne ir J. Lee (2001) modelio pertvarky-mas, kuriame akcentuojama orientacija į klientą. Modelis taip pat sudaro keturi lygiai (Limba, 2009):

1. Apdorojimas. Jau pirmoje pakopoje galima institucijų paslaugų integracija. Šalia to gali būti priei-namos interaktyvios (t. y. parsisiunčiamos) formos, kurias galima nusiųsti e-paštu. Tačiau vartotojo asmens tapatybė neidentifikuojama (Limba, 2009).

2. Plėtra. Ši pakopa yra kaip trečias lygis ANAO ir SAFAD modeliuose, nes vartotojas privalo užsire-gistruoti ir identifikuotis sistemoje (Limba, 2009).

3. Brandumas. T. Limba teigia, kad „internetas ir intranetas susijungia“, taip „įtvirtinant tai, kas plė-tros fazėje buvo kuriama“ (Limba, 2009, p. 30).

4. Revoliucija. Šiame etape vietos valdžios institucijos ir vartotojai laisvai keičiasi informacija, įgy-vendindami tiek horizontalios, tiek vertikalios integracijos principus (Limba, 2009).

J. Hiller ir F. Belanger (2001) modelis. Tai vienintelis modelis, turintis penkis, o ne keturis e-paslaugų lygius. Pirmi keturi lygiai, suteikiamų e-paslaugų požiūriu, yra analogiški ANAO ir SAFAD mo-delių pakopoms. Skirtumas tik tas, kad šis modelis yra sudėtingesnis negu prieš tai aptarti pakopų modeliai. J. Hiller ir F. Belanger (2001) modelyje kiekvienas lygis dar papildytas subjektų grupėmis (gyventojai, vers-


13

las ir kitos valdžios institucijos). Taip šių autorių modelis sujungtas su modeliu, kuris išnagrinėtas prieš tai ir pavadintas „E-paslaugų rinkos segmentavimo“ modeliu. Šio modelio penki e-paslaugų lygiai:

1. Informacija. Valdžia piliečiams teikia informaciją apie jiems skirtas e-paslaugas ir skelbia rinkimų datas. Verslui – skelbiami įvairūs teisės aktai, pirkimų pasiūlymai. Valdžia kitoms valdžios instituci-joms pateikia vidaus tvarkos taisykles (Limba, 2009).

2. Dvipusė komunikacija. Vartotojai gali bendrauti su valdžia e-paštu. Atsižvelgiant į vartotojo grupę, individui ar juridiniam asmeniui siunčiama tik jam skirta informacija (Limba, 2009).

3. Transakcija. Vartotojai internetu gali atlikti įvairius pavedimus (mokėti mokesčius, gauti pašalpas ar išmokas ir t. t.). Verslui suteikiama puiki galimybė atnaujinti licencijas interaktyviu būdu. Dar galima mokėti baudas ir mokesčius (Goldkuhl, Persson, 2006).

4. Integracija. Visiems vartotojams užtikrinamas „vieno langelio“ principo taikymas juos aptarnau-jant. Tam naudojamas vienas internetinis portalas (Goldkuhl, Persson, 2006).

5. Politinis dalyvavimas. Gyventojams – tai galimybė balsuoti internetu ir rašyti atsiliepimus ar komentarus internete, o verslui – vykdyti lobistinę veiklą. Nors šis lygis gali būti nagrinėjamas kaip antrojo dalis, autoriai nusprendė dėl ypatingo šių paslaugų pobūdžio išskirti atskirą pakopą. Valsty-bės tarnautojams kol kas čia paslaugos neteikiamos (Goldkuhl, Persson, 2006).

Apibendrinant šiuos penkis „e-laiptų“ modelius reikia pažymėti, kad jie rodo pačių e-paslaugų pobūdį. Be to, VSPA baigtumo bei J. Hiller ir F. Belanger (2001) modeliai labiau nukreipti į vartotojus. Tačiau jie visi pasižymi evoliucinėmis pakopomis arba laiptais, kuriais kopiant didėja naudojamų IRT sudėtingumas, integruojamos valstybės ir savivaldybių sistemos, kartu gerėja e-paslaugų kokybė ir nauda vartotojui.

E-deimanto modelis. E-deimanto modelį sukūrė tyrinėtojai iš Švedijos G. Goldkuhl ir A. Persson (2006). Jų teigimu, tikslas buvo ne pervadinti pakopas kažkokiais kitais pavadinimais, bet iš esmės jas pertvarkyti, mažinant pakopų modelių prieštaringumą. Patys autoriai aiškiai nenusako jų sukurto modelio objekto, tačiau iš jų straipsnio e-deimanto modelio objektą galima įvardyti kaip e-paslaugas, suklasifikuotas pagal trijų porų priešpriešas.

Lietuvių autorius T. Limba (2011), kuris savo tyrime lygina pakopų ir e-deimanto modelius, rašo, kad pakopų modeliai buvo pirmieji ir yra e-paslaugų diegimo proceso pirmtakai. Dar jis pabrėžia, kad e-deiman-to modelis yra kilęs iš lygių modelių paradigmos, nes dėl pastarųjų įgyvendinimo kildavo įvairių mokslinių ginčų.

G. Goldkuhl ir A. Persson (2006) abejoja, ar 4−5 lygių modelių kategorijos parinktos tinkamai. Jie taip pat kelia tokius klausimus dėl lygių modelio: ar e-paslaugos apima pateiktų lygių seriją? Ar visada reikia siekti kuo aukštesnio lygio? Ar aukštesnis lygis būtinai pranašesnis už žemesnį? Autorių teigimu, e-deimanto modelis (beje, turintis daugiau kategorijų ir dimensijų) – tai adekvatesnė ir tikslesnė e-paslaugų klasifikacija.

T. Limba (2011) kartu su lygių modeliais analizuoja ir e-deimanto modelį, kuris yra alternatyvus pakopų modeliams. E-deimanto modelis sudarytas iš trijų polių (žr. 3 pav.).

2006 m. paskelbę modelį G. Goldkuhl ir A. Persson teigia, kad pakopų modelis gali būti klaidingai taikomas, nes laiptų modelis grindžiamas prielaida ar nuostata, kad aukštesnė pakopa apima žemesnę. Taip formuojama nuomonė, kad kuo aukštesnis e-paslaugų lygis, tuo geriau dirba viešojo administravimo su-bjektai ir tuo pažangesnės yra valstybė bei savivaldybės. Anot G. Goldkuhl ir A. Persson (2006), sprendimų priėmėjus vadinamasis „e-laiptų“ modelis gali suklaidinti ir paskatinti be jokio pagrindo siekti aukštesnio lygio. E-deimanto modelis neturi jokių lygių.

T. Limba rašo: „Šiuo modeliu nesiekiama visko perkelti į aukščiausiąjį lygmenį, nes tokio net nėra“ (Limba, 2011, p. 7). Jis taip pat pabrėžia, kad įvardytos trys nesulyginamos sritys, kurios visos vienodai svar-bios ir reikalingos, o paslaugų sudėtingumas svyruoja tarp sričių polių. E-paslaugos vertinamos atitinkamai jų pobūdžiui, o ne reitingui (žemas ar aukštas lygis). Tai akivaizdus e-deimanto modelio pranašumas.


14

3 pav. E-paslaugų klasifikacija, remiantis E-deimanto (trijų polių) modeliu

Šaltinis: Limba, 2011, p. 7

G. Goldkuhl ir A. Persson (2006) net siūlo atsisakyti lygių modelio priimant sprendimus, kuriant poli-tiką ir planuojant, organizuojant naujas e-paslaugas ar pervertinant senas. Be to, jie teigia, kad lygių modelis yra klaidingas pagrindas atlikti e-paslaugų lyginamąją analizę nacionaliniu ar tarptautiniu mastu.

Verta paminėti, kad minėti švedų mokslininkai nėra labai kategoriški dėl jų sukurto modelio tobuli-nimo. Jie netvirtina, kad jau ištartas paskutinis žodis dėl e-paslaugų klasifikavimo. Pripažįsta, kad naujos e-paslaugų kategorijos gali būti surastos pasitelkus empirinę analizę. Anot G. Goldkuhl ir A. Persson (2006), e-deimanto modelis yra atviras ir leidžiama įvesti naujas kategorijas (atvirkščiai fiksuotai lygių modelių struktūrai). Jų teigimu, įmanoma papildyti esamą modelį dar viena pora priešpriešų – fiksuotos ir pritaiko-mos e-paslaugos (taip dar išskiriant e-paslaugų pritaikymo laipsnį vartotojo atžvilgiu).

Tačiau T. Limba konstatuoja, kad e-deimanto modelis turi trūkumų. Jo nuomone, patirties stoka die-giant šį modelį gali apsunkinti e-paslaugų surūšiavimą į atitinkamus polius: „Kartais gali atsitikti taip, kad viena ar kelios paslaugos tuo pat metu turėtų būti priskiriamos prie skirtingų „polių“ priešpriešinių briaunų“ (Limba, 2011, p. 31).

Integruotas R. Valančiausko (2004) modelis. Šis autorius savo sukurtam modeliui konkretaus objekto nenustato. Jis rašo apie tai, kad Lietuvoje e-paslaugų modelis analizuojamas tik pavieniais aspektais (pvz., saugumo užtikrinimas, asmens tapatybės nustatymas). R. Valančiauskas dar pažymi, kad „terminas elektronines viešosios paslaugos (...) nėra įtvirtintas teises aktuose“ (Valančiauskas, 2004, p. 7). Autorius kelia savo darbui tokį pagrindinį tikslą: „Apibrėžti ir apibūdinti elektroninių viešųjų paslaugų modelį bei šio modelio teisinę aplinką ir pateikti pasiūlymus dėl jo reglamentavimo“ (Valančiauskas, 2004, p. 8). Todėl galima daryti prielaidą, kad autorius pasigedo tokio modelio, kurį taikant būtų galima visapusiškai tirti ir klasifikuoti e-paslaugas.

R. Valančiausko (2004) pateiktą elektroninių viešųjų paslaugų modelį sudaro šie elementai:1) subjektai (paslaugų teikėjai, gavėjai ir tarpininkai);2) technologijos (informacinės ir telekomunikacinės);3) procedūros (veiksmų, kuriuos reikia atlikti norint gauti paslaugą, seka);4) paslaugos (tai, kas teikiama).

Šis modelis numato e-paslaugų skirstymą ir lygius, ir rinkos segmentais. Todėl jam būdingi ir prieštara-vimai, esantys pakopų modeliuose. Vis dėlto toks sudėtingas ir integruotas modelis vertingas tuo, kad leidžia


15

e-paslaugas tirti taikomų technologijų ir įrangos aspektu. Tyrimo nuošalyje nepaliktos ir procedūros. Šie kriterijai tiesiogiai nukreipti į vartotoją ir siekia e-paslaugas teikti maksimaliai veiksmingai, taikant moder-niausias technologijas ir supaprastinant teikimo procesą.

Savo baigiamojo darbo išvadose magistras R. Valančiauskas teigia, kad „esminis, „rišantysis“ elementas elektroninių viešųjų paslaugų modelyje yra procedūros“ (Valančiauskas, 2004, p. 22).

Su šia išvada galima sutikti tik iš dalies. Reikia nepamiršti, kad bet kuri sistema kuriama, siekiant tam tikro tikslo. Ir gali būti, kad tikslas sutampa su „rišančiuoju“ elementu, bet gali ir nesutapti. Šiuo atveju tikslas yra e-paslaugos gavimas ar prievolės atlikimas, kurį inicijuoja vieni subjektai (o kiti subjektai turi tikslą tą paslaugą suteikti arba priimti prievolę). Kadangi be ryšio negalimas joks sistemos veikimas, tiek vieni subjektai (siekiantys gauti e-paslaugą arba atlikti prievolę), tiek kiti (siekiantys suteikti e-paslaugą arba priimti prievolę) taiko tam tikras informacines ir ryšio technologijas. Taikomos IRT gali skirtis, atsižvelgiant į subjekto padėtį šioje sistemoje (kiekvienas pagal savo kompetenciją ir galimybes).

Tačiau akcentuojant ne tik organizavimo procedūras, bet ir ryšio-tikslo sąveiką, galima teigti, kad proce-dūros būtinos e-paslaugoms organizuoti ir teikti.

Apibendrinant galima teigti, kad e-paslaugų organizavimo ypatumai kaimo vietovėse pasireiškia tuo, kad:

1) e-paslaugos gali būti teikiamos įvairiems vartotojų segmentams; 2) ne visas e-paslaugas galima vienodai perkelti į elektroninę erdvę, todėl skiriami 5 e-paslaugų

lygiai; 3) į e-paslaugų organizavimą gali būti įtrauktos tiek įvairios viešosios, tiek privačios įstaigos.

Apibendrinant pateiktų e-paslaugų modelių analizę galima daryti išvadą, kad įvairūs nagrinėti modeliai aprašo, kam ir kokios teikiamos e-paslaugos; nustato jų perkėlimo į elektroninę erdvę lygį bei tai, ką turi padaryti vartotojas, norintis gauti e-paslaugą; apibūdina e-paslaugos organizavimo proceso dalyvius ir tai-komas technologijas.

Analizuojant LR teisės aktus matyti, kad šiuo metu Lietuvoje jau nebegalioja „Elektroninės valdžios koncepcija“ (nutarimas dėl galiojimo pabaigos skelbtas „Valstybės žiniose“ 2009-05-28, Nr. 62-2493), ku-rioje buvo išskirti keturi e-paslaugų organizavimo lygiai. Viešojo administravimo plėtros iki 2010 m. strate-gija buvo aktuali tik iki 2010-11-16. Joje buvo išskirti jau penki viešųjų ir administracinių paslaugų perkė-limo į internetą brandos lygiai. Dabar galiojantis (aktuali redakcija nuo 2009-11-04) teisės aktas e-paslaugų organizavimo srityje – „Rekomendacijos dėl administracinių paslaugų teikimo panaudojant informacinių ir ryšių technologijų priemones“ (Dėl administracinių paslaugų teikimo, 2009). Šiomis rekomendacijomis sie-kiama e-paslaugas šalyje teikti maksimaliu brandos lygiu, nors dokumente nepaaiškinta kokiais lygiais. Vis dėlto jame matyti labai aiškūs kriterijai dėl galimų naudoti klasifikacijų (modelių). Tą sąrašą sudaro 8 tiks-liai nustatyti kriterijai (dar papildomas 9 punktas – „gali būti nustatomi ir kiti kriterijai“). Kai kurie punktai skaidomi dar smulkiau. Pvz., 7 punktas – tai e-paslaugų organizavimo brandos lygis. Vadinasi, mūsų šalyje e-paslaugų organizavimo pakopų modelio neatsisakyta, nors nėra jokių rekomendacijų, kokie e-paslaugų organizavimo lygiai turi būti.

Išvados

E-paslaugų plėtra kaimo vietovėse gerina gyventojų gyvenimo kokybę, nes sudaro sąlygas jiems įsilieti į žinių visuomenę, diegia e-demokratijos principus, mažina skaitmeninę atskirtį ir didina jų patrauklumą verslui.

Apibendrinant galima teigti, kad e-paslaugų organizavimo ypatumai kaimo vietovėse pasireiškia tuo, kad: 1) e-paslaugos gali būti teikiamos įvairiems vartotojų segmentams; 2) ne visas e-paslaugas galima vie-nodai perkelti į elektroninę erdvę, todėl skiriami 5 e-paslaugų lygiai; 3) į e-paslaugų organizavimą gali būti įtrauktos tiek įvairios viešosios, tiek privačios įstaigos.


16

Atlikta e-paslaugų organizavimo modelių analizė leidžia daryti išvadą, kad nagrinėti įvairūs modeliai aprašo, kam ir kokios teikiamos e-paslaugos; nustato jų perkėlimo į elektroninę erdvę lygį bei tai, ką turi padaryti vartotojas, norintis gauti e-paslaugą; apibūdina e-paslaugos organizavimo proceso dalyvius ir tai-komas technologijas.

Šiuo metu galiojantys Lietuvos teisės aktai e-paslaugų organizavimo srityje atitinka e-paslaugų organi-zavimo pakopų modelį ir brandos lygį.

Li teratūra

Butkevičienė, E., Rutkauskienė, D. (2008). Valdžios, verslo ir piliečių elektroninės sąveikos plėtra Lietuvoje: viešų-jų elektroninių paslaugų poreikis kaimiškuosiuose regionuose. KTU: Viešoji politika ir administravimas, Nr. 23, p. 68−77.

Dapkus, R., Kmieliauskaitė, R. (2011). E-demokratijos plėtros perspektyvos kaimiškuosiuose regionuose. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai / Management Theory & Studies for Rural Business & Infrastructure Development, nr. 26 (2), p. 50−58. Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuvos agrarinės eko-nomikos institutas: ASU leidybos centras.

Dėl administracinių paslaugų teikimo panaudojant informacinių ir ryšių technologijų priemones rekomendacijų patvir-tinimo: Informacinės visuomenės plėtros komiteto prie LR Vyriausybės direktoriaus įsakymas. 2009 m. spalio 28 d. Nr. T-105. 92009). Valstybės žinios, 2009-11-03, Nr. 131-5727.

Dėl viešojo administravimo institucijų informacinių sistemų interoperabilumo sistemos nuostatų patvirtinimo: Informa-cinės Visuomenės Plėtros Komiteto prie LR Vyriausybės direktoriaus įsakymas. 2008 m. rugpjūčio 8 d., Nr. T-139. Valstybės žinios, 2008-08-14, Nr. 93-3698.

Dėl Elektroninės valdžios koncepcijos patvirtinimo: LR Vyriausybės nutarimas. 2002 m. gruodžio 31 d. Nr. 2115. (2003). Valstybės žinios, 2003-01-08, Nr. 2-54.

Dėl LR Vyriausybės 2004 m. balandžio 28 d. nutarimo Nr. 488 „Dėl viešojo administravimo plėtros iki 2010 metų stra-tegijos patvirtinimo“ pakeitimo ir 2002 m. gruodžio 31 d. nutarimo nr. 2115 „Dėl elektroninės valdžios koncepcijos patvirtinimo“ pripažinimo netekusiu galios: LR Vyriausybės nutarimas. 2009 m. gegužės 13 d. Nr. 464. (2009). Valstybės žinios, 2009-05-28, Nr. 62-2493.

Dragašienė, O. (2004). Elektroninės valdžios diegimas Panevėžio miesto savivaldybėje: magistro tezės [interaktyvus]. Kaunas: Lietuvos akademinių bibliotekų tinklas. Prieiga per duomenų bazę LitETD: <LT-eLABa-0001:E.02~2005~D_20050517_100003-68102 local/elaba>.

Elektroninės paslaugos pagal struktūrą. (2012). [Interaktyvus]. Kaunas: Kauno rajono savivaldybė. Prieiga internete: <http://www.krs.lt/portal/portal/krslt/1/e.paslaugos_hidden?pageId=43738376>.

Elektroninės valdžios vartai. (2012). [Interaktyvus]. Vilnius: Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisie-kimo ministerijos. Prieiga internete: <https://www.epaslaugos.lt/portal/>.

Gasparaitis, M. (2006). Elektroninių paslaugų kokybės vertinimo teoriniai ir praktiniai aspektai: magistro tezės [inte-raktyvus]. Kaunas: Lietuvos akademinių bibliotekų tinklas. Prieiga per duomenų bazę LitETD: <LT-eLABa-0001:E.02~2006~D_20081203_203542-84742 local/elaba>.

Goldkuhl, G., Persson, A. (2006). From eladder to e-diamond – re-conceptualising models for public e-services [inte-raktyvus]. Sweden: Research network VITS. Prieiga internete: <http://www.vits.org/publikationer/dokument/588.pdf>.

Grigaravičienė, R. (2005). Elektroninės valdžios įtaka visuomenei: magistro tezės [interaktyvus]. Kaunas: Lie-tuvos akademinių bibliotekų tinklas. Prieiga per duomenų bazę LitETD: <LT-eLABa-0001:E.02~2005~D_20060317_140521-34733 local/elaba>.

Lietuvos informacinės visuomenės plėtros 2011–2019 m. programa. 2011 m. kovo 16 d. Nr. 301. (2011). Valstybės žinios, 2011-03-19, Nr. 33-1547.

Limba, T. (2009). Elektroninės valdžios paslaugų pakopų modeliai: jų lyginamoji analizė. Informacijos mokslai, nr. 50, p. 30–39 [interaktyvus]. Prieiga internete: <http://www.leidykla.eu/fileadmin/Informacijos_mokslai/50/30-39.pdf>.

Limba, T. (2011). Elektroninės valdžios paslaugų pakopų ir „E. deimanto“ modelių lyginamieji aspektai, jų tobulinimo koncepcinės kryptys. Informacijos mokslai / Information Sciences, vol. 56, p. 7−18 [interaktyvus]. Prieiga per duo-menų bazę EBSCO: <http://search.ebscohost.com/>.

Layne, K., Lee, J. (2001). Developing fully functional e-government: a four stage model. Government information Quaterly, nr. 18, p. 122–136.

Liikanen, E. (2003). eGovernment. Journal of Political Marketing, vol. 2, issue 3−4, p. 65–88 [interaktyvus]. Prieiga per duomenų bazę Taylor &Francis: <http://www.tandfonline.com>.


17

Pagrindinių elektroninių viešųjų ir administracinių paslaugų vertinimas: 2011 m. tyrimo ataskaita. (2012). [Interakty-vus]. Vilnius: Informacinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos. Prieiga internete: <http://www.ivpk.lt/uploads/Leidiniai/Pagrindiniu%20ePaslaugu%20vertinimas_2012%20tyrimo%20ataskaita.pdf>.

Pipirienė, A. (2009). Elektronines valdžios plėtra Lietuvoje. Viešasis administravimas Lietuvoje [interaktyvus]. Vi-daus reikalų ministerija. Viešojo administravimo kokybės iniciatyvos. Prieiga internete: <http://vakokybe.vrm.lt/get.php?f.207>.

Savivaldybių institucijų teikiamų viešųjų elektroninių paslaugų tyrimo ataskaita. (2007). [Interaktyvus]. Vilnius: Infor-macinės visuomenės plėtros komitetas prie Susisiekimo ministerijos. Prieiga internete: <http://www.esparama.lt/es_parama_pletra/failai/fm/failai/Ataskaitos/BPD_vertinimo_ataskaitos/IVPK_18.pdf.

Stoner, J. A. F., Freeman, R. E., Gilbert, D. R. (2005). Vadyba. Kaunas: Poligrafija ir informatika.Vaičikauskaitė, J. (2006). E-valdžios plėtros pažanga Lietuvoje ES kontekste: magistro tezės [interaktyvus]. Kau-

nas: Lietuvos akademinių bibliotekų tinklas. Prieiga per duomenų bazę LitETD: <LT-eLABa-0001:E.02~2006~D_20081203_194426-16308 local/elaba>.

Valančiauskas, R. (2004). Elektroninių viešųjų paslaugų modelis ir jo teisinė aplinka: magistro tezės [interaktyvus]. Kaunas: Lietuvos akademinių bibliotekų tinklas. Prieiga per duomenų bazę LitETD: <LT-eLABa-0001:E.02~2004~D_20050518_104725-28929 local/elaba>.

Žekytė, N. (2006). Savivaldybių elektroninės paslaugos gyventojams: magistro tezės [interaktyvus]. Kaunas: Lietuvos akademinių bibliotekų tinklas. Prieiga per duomenų bazę LitETD: <LT-eLABa-0001:E.02~2006~D_20090908_192040-42203 local/elaba>.

PadėkaTyrimą finansavo Lietuvos mokslo taryba (sutarties Nr. MIP-004/2013). Autorius dėkoja už pagalbą Lietu-vos mokslo tarybai.

E VA L U AT I O N M O D E L S O F P U B L I C E L E C T R O N I C S E RV I C E S O R G A N I S AT I O N I N T H E R U R A L A R E A S

AlvydAs AleksAndrAvičius Aleksandras Stulginskis University (Lithuania)

State and local municipalities have certainly provided public services to every state resident. Public services have to transferrable by information and communication technologies to the electronic environ-ment. Electronic public services are significantly important to the rural population, as this innovative supply method of public services allows some service without ever leaving home to get directly. Furthermore, the development of e-services in rural areas decreases societal and digital exclusion evolving and knowledge society development.

The first part of research paper is oriented on the characteristics analysis of the organization of e-services in rural municipalities, and the second part – on public e-services organization model analysis. However, the high investment into the physical infrastructure of communications, which creates the possibility of information and communication technologies use in rural areas, includes social exclusion of rural residents because they do not need and the inner tendency to seek to use information and communication technolo-gies. This circumstance creates barriers for faster people integration into the labor market. Moreover, these social groups of rural population with poor computer literacy reduce their access to e-services. The results of scientific literature analysis suggest that the success of e-services organization in the rural municipalities of the necessary conditions is not only suitable for e-service users with level of computer literacy and avai-lable information and communication technologies infrastructure, but even with properly selected e-services organization model.

Therefore, this research paper examines the theoretical e-service organization models and their organi-zation in the rural municipalities. The object of research – electronic public service organization models. The aim – under the analysis of electronic public service organization models, to submit proposals for the im-


18

provement organization it in rural municipalities. The objectives of research: 1) to identify the peculiarities of e-service organization in rural municipalities; 2) to analysis the organization process of public e-services organization models. The following methods used in research paper: literature analysis and comparative analysis, the analysis of secondary statistical data, aggregation, logical analysis and synthesis, the graph depiction method.

In summary of research paper presented a study results for making proposals that e-services organization features in rural areas in the fact that:

1) e-services can be provided for different customer segments;2) not all e-services can be uniformly transferred to the electronic environment, and are identified five

levels of e-services;3) organization of e-services can be added and applied by public and private institutions.In summary, the analysis of e-service models leads to the conclusion that all consider models describe

what e-services can be provided for whom, and determine their electronic transfer level to users, in order to obtain e-services characterized by the process of organizing participants and the technology use.

KEY WORDS: public electronic services, models of e-services, e-government, organization of e-servi-ces.

JEL CODES: H410, O330, R530, R590


19

D A R B O V I E T Ų P L Ė TO J I M O D A R N U M Ą L I E T U VO S K A I M I Š K U O S I U O S E R E G I O N U O S E L E M I A N T Y S V E I K S N I A I

Vilma atkočiūnienė1

Aleksandro Stulginskio universitetas (Lietuva)

ANOTACIJADarbo vietų plėtojimo darnumą kaimiškuosiuose regionuose lemia susisluoksniavusi vidinė ir išorinė įvairaus valdymo lygio aplin-ka, kurios veiksniai nuolat kinta ir tarpusavyje koreliuoja. Atviras darbo vietų plėtojimo procesas nėra savaiminis, jį būtina profe-sionaliai valdyti, atsižvelgiant į daugelį veiksnių, kurie gali būti priskiriami vidinės (artimos ir tolimos) ir išorinės (artimos ir tolimos) aplinkos (regiono, šalies, ES lygmens) veiksnių grupėms. Šiuo tyrimu siekiama identifikuoti darbo vietų plėtros darnumą lemiančius veiksnius Lietuvos kaimiškuosiuose regionuose. Atlikus mokslinį tyrimą išnagrinėti darnaus darbo vietų plėtojimo teoriniai aspek-tai, apibrėžtas darbo vietų plėtojimo darnumas, identifikuoti darbo vietų plėtojimą Lietuvos kaimiškuosiuose regionuose lemian-tys veiksniai, nustatytos darbo vietų plėtojimo darnumo palaikymo galimybės, darbo vietų ir gyvenamųjų vietų suartinimo nauda. Darbo vietų koncentracija miestuose ir geografinis darbo jėgos mobilumas sukelia nemažai problemų kaimiškuosiuose regionuose. Vienas svarbiausių strateginių tikslų yra darbo vietų ir gyvenamųjų vietų suartinimas, darbo jėgos geografinio mobilumo valdymas siekiant darniai vystyti darbo vietas kaimiškajame regione. Darbo vietų plėtojimo darnumas siejamas su organizacijų, individų vei-klos darnumu, kaimo plėtros veikėjų įtraukimu ir dalyvavimu kaimiškųjų regionų vystymo valdyme, regiono organizacijų vadovų sprendimu įtraukti darnos siekį į organizacijos strategiją. Darbo vietų darnus plėtojimas grindžiamas individo ir organizacijos veiklos rezultatyvumu, ekonominiu klestėjimu, kuris kokybinę išraišką įgauna per nuolatinę kaitą ir pridėtinės vertės sukūrimą, darbo vietos atsparumo pokyčiams kūrimą.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: darnus darbo vietų plėtojimas, darbo vietų plėtojimą lemiantys veiksniai, darbo ir gyvenamosios vietos suartinimas.

JEL KLASIFIKACIJA: C14, C61, Q13

Įvadas

Kaimas per šimtmečius turėjo išskirtines ekonomines ir socialines sąlygas, kurios nulėmė atitinkamą gyvenimo būdą. Žmogaus sąlytis su gyvąja gamta teikė jam pasitenkinimą, o veiklos rezultatai lėmė jo pragyvenimo lygį. Kaimo žmogus pats kūrė darbo vietas ir užsitikrino namų ūkio pajamas. Pasikeitus eko-nominėms sąlygoms ir šalyje vykstant ūkio transformacijai, ypač kaimo vietovėse, sumenko kaimo žmogaus verslumas ir kompetencija, jis nemažai tapo priklausomas nuo išorės darbo rinkos veiksnių. Opiausia pro-blema tiek mieste, tiek ir kaime tapo įsidarbinimo galimybių stoka ir didėjanti bedarbystė. Minėti veiksniai didina socialinės paramos gavėjų skaičių, lemia poreikį kurti naujas užimtumo skatinimo politines ir vady-bines priemones. Viena iš politinių priemonių, valdant kaimiškųjų regionų vystymą, yra integruotas darnios plėtros koncepcijos diegimas.

Pasaulinė aplinkos ir plėtros komisija dar 1987 m. darnios (angl. sustainability development) plėtros kon-cepcijoje pažymėjo, kad plėtros darna matuojama ekonomikos, aplinkos ir sociokultūros sąveikos dimensija. Darni plėtra turėtų padėti spręsti interesų konfliktą, užtikrindama socialinę ir lyčių (asmenybių), regionų

1 Vilma Atkočiūnienė − profesorė, socialinių mokslų daktarė, Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos institutas. Mokslinės kryptys: kaimiškųjų vietovių konkurencingumas, kaimo socialinės infrastruktūros plėtra, vietovės rinkodara, socialinė partnerystė.El. paštas: [email protected].: +370 7 752 214

Vilma atkočiūnienėDARBO VIETŲ PLĖTOJIMO DARNUMĄ LIETUVOS KAIMIŠKUOSIUOSE REGIONUOSE LEMIANTYS VEIKSNIAI

20

(erdvės požiūriu) bei kartų (laiko požiūriu) lygybę. Siekiama, kad bet kuri plėtra nepažeistų socialinių, kul-tūrinių, regioninių ir konkrečių amžiaus grupių žmonių interesų. Tai pasiekiama taikant sisteminius plėtros principus – įvairovę, papildomumą ir partnerystę (Vasiliauskas, 2000). Diegiant tokį plėtros modelį svarbūs regioniniai aspektai ir veiksmingas vidinio regiono vystymosi potencialo (unikalių išteklių, kompetencijos, infrastruktūros) naudojimas, moksliniai tyrimai ir socialinės inovacijos.

XX a. pabaigoje kaimiškųjų vietovių vystymą pradėta sieti su darniu regionų vystymu, o XXI a. pirmaja-me dešimtmetyje kaimiškųjų vietovių vystymas kaimo plėtros politinėmis priemonėmis pradėtas orientuoti į kaimo gyventojų gyvenimo kokybės gerinimą, kaimo ūkinės ir socialinės infrastruktūros bei bendradarbia-vimo ryšių tobulinimą, pilietiškumo ir tautiškumo ugdymą, kraštovaizdžio, etnokultūros ir gamtos paveldo apsaugą bei puoselėjimą, išsaugant kaimo materialinį ir dvasinį paveldą ateinančioms kartoms. Tačiau in-tegruotos kaimo plėtros strategijos ir projektai buvo nepakankamai orientuoti į kaimo gyventojų ekonomi-nio ir socialinio užimtumo didinimą kaimiškuosiuose regionuose. Kaimo plėtros veikėjai nelabai tesuvokė kaimiškųjų regionų vystymo ypatumus ir sunkiai identifikavo teritorijos unikalius išteklius bei varomąsias jėgas, todėl valstybės mastu įgyvendinamos darbo rinkos skatinimo programos leido užtikrinti darbo vietų plėtojimo darnumą. Specifinė darbo rinka ir vietovės ypatumai lemia esamų ir naujų darbo vietų plėtojimą, mokslininkų darnus darbo vietų plėtojimas teritoriniu požiūriu beveik nenagrinėtas.

Tyrimo tikslas − identifikuoti darbo vietų plėtojimo darnumą lemiančius veiksnius Lietuvos kaimiš-kuosiuose regionuose.

Tyrimo uždaviniai: • išnagrinėti darnaus darbo vietų plėtojimo teorinius aspektus; • išanalizuoti darbo vietų plėtojimui įtakos turinčius veiksnius bandomosiose vietovėse; • nustatyti galimybes darbo vietų plėtojimo darnumui palaikyti. Tyrimo objektas – darnią darbo vietų plėtrą lemiantys veiksniai.Tyrimo metodika. Tyrimo tikslui pasiekti taikyta šalies ir užsienio mokslinės literatūros šaltinių ko-

kybinė turinio analizė. Siekta nustatyti esmines darbo vietų plėtojimo kaimiškuosiuose regionuose teorines prielaidas, atskleisti naujų aspektų, kurie iliustruotų darbo vietų plėtojimo darnumą. Taikyti analizės ir sinte-zės, grafinio vaizdavimo, loginio ir sisteminio mąstymo, palyginimo, abstrakcijų ir kiti metodai.

Tikslo siekiama atrinkus parengtą tipologiją (Darnus ir subalansuotas darbo vietų vystymas (…), 2011), penkias bandomąsias vietoves: kaimiška − neigiamas užimtumas – atoki vietovė (Pasvalio ir Švenčionių rajo-nai); iš dalies kaimiška – neigiamas užimtumas − atoki vietovė (Šilutės rajonas); iš dalies kaimiška − neigiamas užimtumas − pasiekiama vietovė (Tauragės rajonas); iš dalies kaimiška − teigiamas užimtumas − atoki vietovė (Kėdainių rajonas). Parengtas struktūruotas klausimynas; atliktas 5 diskusijų grupių ir 10 giluminių struktūruo-tų interviu (iš viso dalyvavo 50 informantų − darbo rinkos ekspertų). Bandomųjų vietovių ekspertų apklausa siekta atsakyti į klausim, ar veikia ir kaip (darbo vietų plėtojimo aspektu) veikia įvairios aktyvios darbo rinkos politikos programos, kurios buvo įgyvendinamos visos šalies mastu. Kiekvienas informantas vartojo tam tikrus terminus darbo vietų gyvybingumui, tendencijoms apibūdinti, savo požiūriui į užimtumą išsakyti. Renkant duomenis siekta neversti vartoti tam tikrų specifinių terminų ir taikyti išankstinių schemų, analizuojant duome-nis, rengiant darbo vietų plėtojimo SSGG remtasi informantų vartojamais terminais. Sisteminant bandomųjų vietovių darbo vietų plėtojimo vidinės ir išorinės aplinkos analizės duomenis, nustatyti teigiami ir neigiami aplinkos veiksniai, apibrėžtos darnaus darbo vietų plėtojimo galimybės. Sugretinus veiksnius, taikant giluminį struktūruotą interviu, nustatyti svarbiausi veiksniai pagal atskiras bandomąsias vietoves, kurie susieti į darbo vietų plėtojimą Lietuvos kaimiškuosiuose regionuose lemiančių aplinkos veiksnių modelį.

1 . Teorinės darbo vietų darnaus plėtoj imo kaimiškosiose vietovėse pr ie la idos

Darnus vystymasis (angl. sustainable and harmonies development) nagrinėtas mokslininkų (Adams, 2008; Čiegis, Tamošiūnas, Ramanauskienė, Navickas, 2010) šias abi sąvokas gretinant ir skaidant į struk-tūrinius elementus. Kaimiškųjų regionų plėtros strategijose siekiama suderinti kokybinius ir kiekybinius socialinius ir ekonominius teritorijos pokyčius, integruotai juos valdyti.


21

Darnus kaimiškųjų regionų vystymasis apima apsaugos ir vystymo integravimą – ekonomikos įvairini-mą per verslų plėtrą ir aplinkos apsaugą, racionaliai naudojant vietos išteklius, tenkinant bazinius žmonių poreikius, užtikrinant socialinę sanglaudą, kitus nematerialius, įskaitant ir kultūrinius, žmonių poreikius, teisingumą ir socialinį teisėtumą, ekologinio integralumo palaikymą.

Mokslininkai (Brandbury, Clair, 1999; Čiegis, Grunda, 2007; Adams, 2008; Darnus ir subalansuotas darbo vietų vystymas (…), 2011) apibrėždami darnų vystymąsi pažymi, kad tai ilgalaikis, evoliucionuojan-tis procesas ir pasidalinta atsakomybė, apimanti dabartinės bei būsimų kartų gyvenimo kokybės gerėjimą. Viena vertus, realizuojant šį horizontalųjį principą, svarbu įvertinti kaimiškojo regiono vystymosi galimybes ir potencialą, kartu apsaugoti kaimo vietovę nuo galimos neigiamos plėtros įtakos tiek ekonominiu, tiek socialiniu, tiek aplinkos apsaugos požiūriu. Kita vertus, regionui svarbu integruotis su miesto kaimynystės teikiamomis naujomis galimybėmis. G. R. Conway ir E. B. Barbier (1990) nuomone, ūkio darnumas yra gebėjimas palaikyti produktyvumą (tiek žemės ūkio, tiek šalies), kuris suprantamas kaip naudingo produkto išeiga, tenkanti įdėjimų vienetui.

Mokslinių tyrimų duomenys (Nattrass, Altomare, 1999; Čiegis, Grunda, 2006; Davidova, Bauer, Cuddy, 2006) rodo, kad darnus vystymasis yra nesibaigiantis procesas, tai nėra kažkokios stabilios ir nekintamos bū-senos siekis. Šio straipsnio autorės nuomone, suformuluoti baigtinio vystymosi tikslo iš esmės neįmanoma, o darnus vystymasis – tai yra kokybinės kaitos procesas, kurio charakteristikas lemia objektas ir kontekstas, kuriame šis procesas vyksta. Siekis suderinti skirtingas vystymosi kryptis ir (arba) tikslus, t. y. ekonominių, socialinių ir aplinkos pokyčių nenutrūkstamą vyksmą, kartu siekti teritorijos tapatumo, gyvenimo kokybės gerėjimo moksliniuose tyrimuose apibrėžiama kaip tvarus vystymasis. Tačiau, kaip pažymi V. Rudzkienė ir M. Burinskienė (2007), tik esant suderintiems individo ir visuomenės tikslams bei visiškai pasitikint visuo-menei, galimos kaitos prielaidos įgyvendinti darnaus vystymosi modelį. Taigi galima daryti prielaidą, kad siekiant tam tikro reiškinio darnumo būtinas darnus vadovavimas, kuris, L. Šimanskienės ir E. Župerkie-nės teigimu, yra „atsakingas vadovavimas individams, grupėms, organizacijoms, bendruomenei, įvertinant ekologinius, socialinius ir ekonominius darnos principus grupės, organizacijos, bendruomenės kontekste, skatinant sėkmingų darnos idėjų įgyvendinimą ir aplinkos saugojimą, sėkmingą darnos principais pagrįstą mokymą ir mokymąsi, skatinant žmonių saviraišką“ (Šimanskienė, Župerkienė, 2013, p. 90).

Tiek organizacijos, tiek darbo vietos gali transformuotis į darnias (Nattrass, Altomare, 1999; Brandbury, Clair, 1999, Brandbury, 2000; Čiegis, Grunda, 2007; Pilipavičius, 2012) ir tai turėtų būti natūralus kiekvie-nos įmonės žingsnis. J. K. Staniškio, Ž. Staniškienės, Ch. Jasch (2005) nuomone, įmonei darnus vystymasis reiškia taikymą verslo strategijų ir veiksmų, kurie šiandien patenkina įmonės ir jos suinteresuotų šalių porei-kius, o tuo pačiu apsaugoja, sustiprina ir išplečia žmonių ir gamtos išteklius, kurių reikės ateityje.

Darnus darbo vietų plėtojimas (angl. sustainable development of labour places) – tai plėtra, siekiant užtikrinti darbo vietų pasiūlos ir paklausos darną. Tokiu atveju darni darbo rinka yra tada, kai nedarbas yra 3−4 proc., skaičiuojami nuo bendro dirbančiųjų ir bedarbių skaičiaus. Darbo vietos plėtojimo procesas (angl. development of labour place) − sveikos darbo vietos įkūrimo, jos tobulinimo, mokymosi darbo vietoje ir gyvybingumo palaikymo, panaikinimo procesas; darbo vietos ekonominės, socialinės ir aplinkosauginės vertės nuolatinis kūrimas − darbdavio ir darbuotojo gebėjimas įgyti ir skleisti žinias, jas naudoti pakartotinai, jomis remiantis kurti inovacijas (pvz., sudaryti sąlygas kitoms darbo vietoms kurtis) ir. Darnios darbo vietos atsiradimas gali būti užtikrinamas dvejopai: arba nuo pat darbo vietos įkūrimo idėjos ji gali būti kuriama ant darnaus vystymosi pamatų, arba tradicinė darbo vieta turi būti transformuota, kad taptų darnia.

Reikėtų papildyti V. Pilipavičiaus (2012) pateiktas teorines prielaidas, kad darnus darbo vietų plėtojimas kaimiškuosiuose regionuose priklauso nuo užimtumo didinimo, teritorinės plėtros ir savivaldos stiprinimo. Jo suformuotame „Darnaus darbo vietų vystymo kaimiškuose regionuose koncepciniame modelyje“ (Pili-pavičius, 2012, p. 199) vidinės (vietos ištekliai, infrastruktūra, mentalumas, vertybės) ir išorinės aplinkos (politika, teisinė sistema, švietimas, rinka) veiksnių klasifikacija yra nepakankama. Darbo vieta yra centrinė darbo vietų plėtojimo proceso ašis, todėl darbo vietos ir individo lygmens veiksniai turi ypatingą svarbą darbo vietų kūrimui, jų vystymo ir gyvybingumo palaikymui. Darbo vietų plėtojimas didžia dalimi priklauso nuo konkrečios darbo vietos darbo turinio, darbo priemonių, technologijų, darbo režimo ir jo intensyvumo,


22

tam tikros darbo vietos darbuotojo dalyvavimo organizacijos / vietovės vystymosi procese. Ypač svarbi dar-bo vietos vystymuisi, kiek šis procesas bus darnus, turi darbuotojo kompetencija, gebėjimai ir fizinė būklė.

Teorinių darbo vietų plėtojimo prielaidų analizė parodė, kad darbo vietų plėtojimas organizacijos lygme-niu labiau tinka miesto vietovei, kur didelė gyventojų, verslo, gamybinės ir socialinės infrastruktūros bei kitų organizacijų koncentracija, palankūs vystymuisi demografiniai ir ekonominiai rodikliai, pakankama darbo vietų organizavimo (institucinė) kompetencija. Kaimiškųjų vietovių vystymosi atveju darbo vietų plėtojimas pirmiausia priklauso nuo individo, t. y. kaimo gyventojo, savarankiškumo, kompetencijos ir verslumo. Kaimo vietovėje veikiančių organizacijų darnumo ir teritorijos vystymosi ekonominės, socialinės, aplinkosauginės ir kultūrinės aplinkos (organizacijose ir vietovėje) veiksnių darnumo. Jei darbo vietas vystant organizacijų lygmeniu pagrindinė varomoji jėga yra organizacijos tikslai ir ekonominė veikla, didinanti užimtumą, tai te-ritoriškai svarbų vaidmenį vaidina vietos bendruomenės socialinė ir kultūrinė veikla, nukreipta į užsiėmimo susiorganizavimą, gebėjimų darbo vietose teikti vietos paslaugas ir gaminti regioninius produktus iš vietos išteklių ugdymą. Šiuo požiūriu darbo vietų plėtojimą kaimo vietovėse akivaizdžiai lemia ne tik darbo vietų plėtojimo vidinės artimos aplinkos veiksniai, bet ir vidinės tolimos aplinkos veiksniai, pavyzdžiui, savivalda: gyventojų ir organizacijų įsipareigojimas bei atsakomybė už gyvenamosios vietovės perspektyvas bei ateitį.

2 . Darbo vietų plėtrai Lietuvos kaimiškuosiuose regionuose į taką darantys apl inkos veiksniai

Darbo vietų plėtojimas yra atviras procesas, kurį veikia daugelis veiksnių. Jie gali būti priskiriami vi-dinės ir išorinės aplinkos veiksnių grupėms. Pastaruoju tyrimu nustatyta veiksnių struktūra, lemianti darbo vietų plėtojimą Lietuvos kaimiškuosiuose regionuose, pateikta 1 paveiksle.

Informacija apie vietovės išteklius ir makroaplinkos veiksnius

Darbo vietų vystymo vidinė artima aplinka:Darbo turinys, darbo priemonės,

technologija, darbo režimas, darbo intensyvumas, dalyvavimas organizacijos

veikloje, darbo santykiai, darbuotojo kompetencija (verslumas, kvalifikacija),

gebėjimai (darbo planavimas ir operacijos), fizinė būklė (sveikata, amžius).

Darbo vietų vystymo vidinė tolima aplinkaKaimo darbo rinka

Kaimo ekono-miniai, sociali-

niai, gamti-niai, kul-

tūriniai ištekliai

Kaimo socia- linė ir gamy-binė infra- struk- tūra

Kaimo geo-

grafinė padėtis

Darbo jėgos mobilumas Vidutinis darbo užmokestis

Darbo vietų vystymo išorinė artima aplinka:

Darbo vietų vystymo išorinė tolima aplinka:

Darbo vietų vystymo išorinė ES lygmens aplinka

Kaimiš- kojo

regiono darbo rinka

Kaimiš-kojo

regiono sociali-

nė ir gamy-binė infra- struk- tūraKaimiš-

kojo regiono ekono-miniai, sociali-

niai, gamti-niai, kul-

tūriniai ištekliai


Kaimiš-kojo

regiono geogra-

finė padėtis

Šalies ekono-mika

Šalies užim-tumo

ir socia-linė

politika

Šalies visuo-menės kultūra

Šalies teisinė ir mo-kesčių sistemos

Šalies sociali nė ir gamybinė infra

struktū ra


Šalies darbo rinka

Užimtu-mo

centrų veikla Darbo

biržos veikla

Žinių centrai

Žinių centrai

Kaimo žinių centrai

1 pav. Įtaką darbo vietų plėtrai Lietuvos kaimiškuosiuose regionuose darantys aplinkos veiksniai


23

Šie veiksniai nuolat kinta, sąveikauja tarpusavyje ir ne visada kaimo plėtros veikėjų tinkamai vertinami priimant ir įgyvendinant sprendimus. Dar vienas klausimas, kurį būtina atminti, yra visų šių veiksnių sąveika (sinergijos efektas), kad pradėtų funkcionuoti kaimiškojo regiono vystymosi ir užimtumo ciklas.

Atliekant tyrimą kelti klausimai, ar individai, kaimo organizacijos žino ir taiko darnumo komponentus savo bei organizacijų veikloje? Atlikusi tyrimą autorė nustatė, kad vystant darbo vietas kai kurie kaimo plė-tros veikėjai valdo ir darbo vietos darnumą, kuris koreliuoja su darbo vietų bei kaimo bendruomenės funkci-onavimo tikslais, kurie turėtų būti nuolat peržiūrimi ir tikslinami. Laipsnis, kiek šie tikslai įgyvendinti, gali būti išmatuotas darnaus vystymosi rodikliais − apibrėžiamais ir išmatuojamais parametrais (Subalansuotoji plėtra, 2001), kurių vertė ir kaitos kryptis rodo konkrečios darbo vietos ekologinio, ekonominio ir socialinio stabilumo raidą. Siekiant darbo vietų darnios plėtros, reikėtų parinkti ir suderinti tam tikrą kiekvienos iš trijų (ar daugiau) dimensijų (ekonominės, ekologinės, socialinės ir kt.) rodiklių skaičių.

Atlikus bandomųjų vietovių darbo vietų plėtojimo proceso SSGG analizę, nustatyta nemažai uždarų pro-blemų ratų, kurie gerokai riboja darbo vietų plėtojimą kaimiškuosiuose regionuose. Bendra visų bandomųjų vietovių problema – darbo išteklių ribotumas ir nekryptingas jų ,,įdarbinimas“, darbo vietos nepagrįstos teritorijos konkurencinių pranašumų vystymu ir yra mažai gyvybingos, procesas netvarus, darbo vietos nuto-lusios nuo gyvenamųjų vietovių. Ilgą laiką darbo vietos ar užimtumas nebuvo prioritetas priimant ir įgyven-dinant strateginius sprendimus vietovėse, įgyvendinant socialinę ir kaimo plėtros politikas. Lietuvos kaimo plėtros programų (tiek 2004–2006, tiek 2007–2013 metų) priemonių įgyvendinimas buvo nukreiptas spręsti per ilgą laiką kaimo vietovėse susiformavusias problemas (ne vystyti kaimo vietovių potencialą). Ir nors problema teoriškai gali būti užslėpta galimybė, ne visi kaimiškųjų regionų vystymo veikėjai šias galimybes identifikavo, todėl kaimiškųjų regionų ilgalaikėje plėtroje galima pastebėti tik darnaus vystymosi užuomaz-gų, o skirtingų vystymosi krypčių ir (arba) tikslų – ekonominio, socialinio ir aplinkos apsaugos – darna stei-giant darbo vietas ir palaikant jų gyvybingumą labai silpna. Problemų ratai parodė, kad darbo vietų vystymo procesas sudėtingas, reikia naujo požiūrio ir priemonių, siekiant surasti problemų sprendimus. Vienas iš pro-blemų sprendimų galėtų būti nuolatinis darbo vietos gyvybingumo didinimas. Atlikus tyrimą jis apibrėžtas kartu su kaimiškosios vietovės vystymu. Darbo vietos gyvybingumas (ang. labour place vitality) – tai santy-kis tarp realių ar potencialių darbo vietos išlaikymo išlaidų ir pajamų ar toje darbo vietoje sukuriamos vertės; darbo vietos ilgalaikiškumas (laiko momentas, susijęs su darbo vietos sukūrimu / išsaugojimu) nukreiptas į vietos išteklių naudojimą, kai pajamos ar vertybės kuriamos nepažeidžiant kaimiškojo regiono darnios plėtros principų. Darbo vietos gyvybingumą tiesiogiai siejant su darbo vietų darniu vystymu būtina atkreipti dėmesį į darbo vietų atsparumą (ang. resilience of labour places). Mokslininkai (Walker, Salt, 2006, p. 343) atsparumo sąvoką apibrėžia kaip sistemos gebėjimą reaguoti į pokyčius ar pažeidžiamumą pokyčiams. At-sparumas suponuoja naują mąstymo apie darnumą būdą. Darbo vietų atsparumas yra labiau strateginė nei normatyvinė koncepcija, nes siekiant vystymosi veiksmingumo procesas turi būti pagrįstas kaimo vietovės aplinkos, socialinių ir ekonominių varomųjų jėgų visapusiška darna ir dinamiškumu, darbo vietos (sistemos) vidiniu gebėjimu prisitaikyti prie besikeičiančių, beprecedenčių ir nenumatytų išorinės aplinkos sąlygų. Dar-bo vietų atsparumas taip pat turėtų būti kuriamas integruotai taikant tam tikras vadybos priemones (Pickett ir kt., 2004). Darbo vietų gyvybingumo ir atsparumo reiškiniai skatintų tolesnius mokslinius tyrimus.

3. Būt inos darbo vietų kaimiškuosiuose regionuose vystymo sąlygos

Dokumentų, ankstesnių mokslinių tyrimų ir interviu būdu surinktų duomenų analizė sudarė galimybę nustatyti keletą dėsningumų, kurie padėjo suprasti, kiek svarbus yra darbo vietų vystymo darnumas kaimiš-kuosiuose regionuose ir kaip galima valdyti, kreipti procesą pageidaujama linkme. Daugelio veiklų vysty-masis kaimo vietovėse stiprina ryšius su miesto visuomene ir iš esmės keičia kaimiškųjų vietovių vaidmenį, vis dėlto vietovės gyvybingumas tiesiogiai priklauso nuo jos daugiafunkciškumo: gyventojų ekonominio užimtumo, žemės ūkio ir kitos ūkio veiklos, sanglaudos, rekreacinės, gyvenamosios, kultūrinės ir edukacinės funkcijos.


24

Atliekant tyrimą siekta atsakyti į klausimą, kokie gali būti geriausi būdai skatinti darbo vietų plėtrą ir taip aktyviai valdyti kaimiškųjų regionų pokyčius? Tyrimas bandomosiose vietovėse parodė, kad kuriant veiklas kaimiškosiose vietovėse svarbu atkreipti dėmesį į tokius vidinės tolimos ir išorinės artimos aplinkos veiksnius kaip darbo rinka ir vietovės ypatumai:

• Veiklų kūrimo potencialas labai priklauso nuo teritorinių ypatumų: žemės, gamtos, žmonių ir kitų materialių ar nematerialių vietos išteklių; gyvenamosios vietovės geografinė padėtis ir dydis; gamy-binės ir socialinės infrastruktūros būklė; gyventojų, gyvenančių teritorijoje, charakteristikos; vieto-vės dinamiškumo ciklas, įskaitant esamas ekonomines veiklas (klasteriai), galimybė bendradarbiauti su mokslinių tyrimų institucijomis, ir socialinis kapitalas; vietos politikos reguliavimas, mokesčiai, parama.

• Skirtingas darbo jėgos potencialas teritorijose: darbo vietos ir darbo ieškančio asmens poreikių suderinamumas ir atitikimas paremtas gebėjimais, darbo sąlygų priimtinumu asmeniui (atlyginimas, nesaugumas, darbo ir transporto grafikas, kultūriniai įpročiai, susiję su laikinu įdarbinimu ir t. t.), gy-venimo sąlygomis vietovėje (socialinės infrastruktūros paslaugų prieinamumas, kraštovaizdis, vie-tovės dinamiškumas, prisirišimas prie vietovės ir t. t.) bei asmens gyvenimo tikslais ir pasirinkimais.

• Darbo paklausos ir pasiūlos darna vietovėje nėra savaiminis reiškinys, procesą būtina profesiona-liai valdyti: agentūrų (geriau bendruomeninių organizacijų), padedančių žmonėms susirasti darbą, vaidmuo derinant rinką yra lemiamas; mokymai ir mokymasis yra esminė varomoji jėga kaimo dar-bo rinkoje; savisamda leidžia lūkesčius ir motyvus susieti su profesine situacija.

Siekiant darniai vystyti darbo vietas kaimiškuosiuose regionuose, būtinos tam tikros sąlygos, kurios sudarytų prielaidas ir motyvuotų individus bei regiono organizacijas kurti darnias ar transformuoti esamas į darnias darbo vietas. Tyrimais nustatyti šie darbo vietų plėtojimo valdymo ypatumai:

1. Politiniai ir strateginiai sprendimai kiekvienoje teritorijoje nesiremia principu – „vienas dydis – tinka visiems“; kiekviena ES, nacionalinė politika ir strategija turi būti pritaikyta prie teritorijos, kurioje ji įgyvendinama, ypatybių. Kiekvienoje vietovėje yra tik keletas kaimo gyventojų užimtumą skatinančių priemonių, kuriomis nacionalinės ir regiono valdžios institucijos turi užpildyti netoly-gaus vystymosi spragą tarp regionų laikantis darnaus vystymosi principų. Yra ypatumų, kuriuos vietos valdžios, kaimo verslo, šeimos ir bendruomeninės institucijos turi atpažinti, įvertinti ir priimti esamų darbo vietų gyvybingumo palaikymo, naujų kūrimo sprendimus, profesionaliai ir novatoriš-kai pritaikyti savo politiką derinant strategiją prie vietovės ypatybių ir ES, nacionalinės politikos bei strategijos.

2. Kiekviena kaimo teritorija (pirmaujanti ar atsiliekanti) šalyje turi būti kompleksiškai remiama ir nukreipta į visų visuomenės narių gerovės siekį, o pats užimtumas pripažįstamas kaip socialinės ekonominės politikos ašis ir pagrindinis tikslas. Nėra kaimo vietovių, kurios galėtų būti praleistos ar neįtrauktos, kokios jų ypatybės bebūtų, nes teritorijos per trumpą ar ilgą laiką gali atpažinti, įvertinti savo unikalius išteklius, atrasti konkurencinius pranašumus ir tapti konkurencingos.

3. Turi būti pasiektas bendras (aiškus, sistemiškas, savarankiškas) visos teritorijos gyventojų suvoki-mas, žinojimas, kokia turi būti gyvenimo kokybė ir kokie veiksniai ją veikia: asmens / gyventojų užimtumą ir darbo vietų kūrimą, ryšių tarp miesto ir kaimo stiprinimą, kaimo vietovės vystymo galimybes. Kaimo vietovės priklauso nuo miesto vietovių, kaip ir miesto vietovės – nuo kaimo vie-tovių vystymosi. Tai gali apimti dabartinę ekonomiką per gyvenamąją (kai žmonės važiuoja dirbti į miestus, o gyvena kaimo vietovėse) ir rekreacinę (kai žmonės atvyksta į kaimo vietoves pailsėti) kaimo funkcijas.

4. Išskyrus žemės naudojimu pagrįstą veiklą, kaip žemės ūkis, miesto ir kaimo vietovės gali turėti tokio paties pobūdžio veiklos (pvz., inovacijų vertos ne tik miesto teritorijos) ir darbo vietų.

Pagrindinis iššūkis kaimo vietovėms išlieka integruotas užimtumas, pagrįstas nuolatiniais stebėjimais ir reagavimu į išorės (regiono, šalies, ES, pasaulio) veiksnių pokyčius. Vienas svarbiausių strateginių tikslų yra


25

darbo vietų ir gyvenamųjų vietų suartinimas, darbo jėgos mobilumo2 valdymo problemų sprendimas darnaus vystymosi kontekste.

Darbo jėgos mobilumas yra vienas iš darbo vietų plėtros procesui įtakos turinčių veiksnių. ES ir šalyje darbo jėgos mobilumas skatinamas. Tačiau geografinis darbo jėgos mobilumas3 kaimiškuosiuose regionuo-se, kur socialiniai ištekliai yra labai riboti, retai apgyvendintose vietovėse, kur silpnai išvystyta socialinė ir gamybinė infrastruktūra, sukelia daug problemų, kaimiškosios vietovės nebegali atlikti ekonominės-ūkinės veiklos funkcijos, tampa visiškai nepatrauklios jauniems žmonėms gyventi, dirbti, investuoti, tai gali stab-dyti viešųjų gerybių (rekreacinių išteklių, kultūrinio paveldo ir kt.) kūrimą, galima net visiška depopuliacija. Atlikus tyrimą nustatyta darbo vietų ir gyvenamųjų vietų suartinimo nauda (1 lentelė), kuri parodo, kad kai-mo plėtros veikėjai turėtų nuolat „kovoti“ (siekti „išlaikyti“ vietinius gyventojus, jaunas šeimas, pritraukti verslius žmones iš miesto vietovių, investuotojus, sudaryti palankias sąlygas ir kt.) dėl darbo vietų kaimo vietovėse kūrimo ir vystymo.

1 lentelė. Darbo vietų ir gyvenamosios vietos suartinimo nauda

Techninė pažanga Socialinė pažanga Darbo ir gyvenamosios vietos suartinimo privalumai

Gamybos ir paslaugų teikimo procesai mechanizuojami ir automatizuojami

Daugiau galimybių gamyboje ir teikiant paslaugas įdarbinti jaunimą, moteris, aukštą kvalifikaciją turinčius gyventojus

Tobulėja ir plečiasi vietos gyventojų įsidarbinimo ir turistų aptarnavimo sistema. Darnesnė darbo vietų pasiūla ir paklausa

Mažinama kenksmingų gamybos atliekų emisija, triukšmas, vibracija

Didėja galimybės darbovietes steigti neperžengiant pasiekiamumo pėsčiomis ribų, didėja socialinė atsakomybė

Mažėja būtini sanitariniai nuotoliai tarp gamybos ir gyvenamosios zonos, trumpėja kelionės į darbą, mažėja transporto sąnaudos, aplinkos tarša

Didėjant darbo našumui, atsiranda galimybės trumpinti darbo laiką

Didėja ne darbui skirto laiko dalis, kurią galima skirti mokymuisi, visuomeninei veiklai, saviveiklai, kūno kultūrai

Atsiranda galimybė kurti integruotus centrus – aktyvaus poilsio sistemą darboviečių ir gyvenamųjų vienetų pagrindu

Mokslo, mokymo ir techninio eksperimento susiejimas su gamyba ir paslaugų teikimu, vietos technologijų, (angl.) know-how plėtojimas

Kyla gyventojų bendrojo ir specialiojo išsilavinimo lygis, formuojasi bendras žinojimas apie vietovės vystymą, profesinis orientavimasis į vietovėje vystomas darbo vietas

Keičiasi galimybės sutelktai įdarbinti įvairių profesijų ir išsilavinimo žmones, plečiasi galimybės pasiekti sanglaudą tarp sektorių, ekonominių veiklų ir veikėjų

Gamyboje ir teikiant paslaugas vis labiau panaudojami efektyvūs energijos šaltiniai

Puoselėjama buities kultūra, modernizuojama buitinių procesų technika, didėja poreikis energijos sąnaudoms

Didėja gamybos, paslaugų teikimo ir gyvenamosios zonos bei techninio ūkio susiejimo galimybė

Tobulėja gamybos ir paslaugų teikimo pastatų architektūra

Didėja estetiniai kompoziciniai reikalavimai, keliami žmogų supančiai aplinkai

Gamybos ir paslaugų teikimo pastatai, įrenginiai bendrame ansamblyje su gyvenamąja zona gali sudaryti sąlygas atsirasti išraiškingiems architektūriniams sprendiniams

Kuriama žalioji infrastruktūra Formuojamas patrauklios vietovės įvaizdis, ugdomi sveikos gyvensenos įgūdžiai, formuojami ekologiniai įpročiai ir tradicijos

Naudojamas ekologinis transportas, kuriama ekologiška aplinka

Vietiniai žinių ir užimtumo centrai didelį dėmesį turėtų skirti darbo vietos gyvavimo ciklui: darbo vietos idėja (suvokimas), jos įkūrimas, darbo sąlygų ir technologijų tobulinimas, personalo mokymas (valdymas) ir darbo vietos organizavimas, darbo vietos keitimas bei naikinimas.2 „Mobilumas – gyventojų judrumas, savybė dažniau ar rečiau, toliau ar arčiau eiti, važiuoti, keliauti už savo buto,

namo kiemo, miesto, rajono ar šalies ribų“ (Juškevičius, 2003, p. 27). 3 Geografinis darbo jėgos mobilumas – kelionės darbo ar kitais tikslais iš vienos vietovės į kitą ir atvirkščiai

(Juškevičius, 2003).


26

Išvados

Darnaus vystymo tyrimo duomenų analizė parodė, kad darbo vietų plėtojimo darnumas siejamas su or-ganizacijų ir individų veiklos darnumu, kaimo plėtros veikėjų įtraukimu ir dalyvavimu kaimiškųjų regionų plėtojimo valdyme, regiono organizacijų vadovų sprendimu įtraukti darnos siekimą į organizacijos strategi-ją. Darbo vietų darnus plėtojimas grindžiamas individo ir organizacijos veiklos rezultatyvumu, ekonominiu klestėjimu, kuris kokybinę išraišką įgauna per nuolatinę kaitą ir pridėtinės vertės kūrimą, darbo vietos atspa-rumą pokyčiams.

Darbo vietų plėtojimo darnumą kaimiškuosiuose regionuose lemia susisluoksniavusi vidinė ir išorinė įvairaus valdymo lygio aplinka, kurios veiksniai nuolat kinta ir tarpusavyje koreliuoja. Atviras darbo vietų plėtojimo procesas nėra savaiminis, būtinas profesionalus proceso valdymas, atsižvelgiant ir vertinant dau-gelį veiksnių, kurie gali būti priskiriami vidinės (artimos ir tolimos) ir išorinės (artimos ir tolimos) aplinkos (regiono, šalies, ES lygmens) veiksnių grupėms.

Darbo vietų plėtojimo darnumas kaimiškuosiuose regionuose priklauso nuo: darbo vietos ir individo lygmens veiksnių; užimtumo didinimo, kuris turi įtakos darbo rinkos formavimui, priemonių; teritorinės plė-tros strategijų, kurios susieja kaimo plėtros veikėjų veiksmus valdant ekonominius, socialinius, aplinkosau-ginius ir kultūrinius pokyčius; orientacijos į ekonominį užimtumą, varomąsias jėgas, nukreiptas į užsiėmimo susiorganizavimą bei savivaldumo formavimą kaimiškojoje vietovėje.

Valdant darbo vietos, kaip organizmo, vystymąsi daugiau dėmesio turėtų būti skiriama ekonominiam klestėjimui, darbuotojo, kaip visuomenės nario, ugdymui, visuomenės vystymuisi (pozityviam išteklių, įgū-džių ir galios naudojimui visuomenėje) ir aplinkos apsaugai.

Darbo vietų kaimiškuosiuose regionuose darnų vystymą užtikrinantys veiksniai yra: žinių sklaidos tarp suinteresuotųjų ūkio subjektų skatinimas; kaimo vietovių silpnybių ir atokumo mažinimas; parama integruo-tų veiklų kūrimui ir tęstinumui; teritorinių ypatumų ir specifiškumo vertinimas bei rinkodara; darbo vietų plėtojimo politikos ir strategijos pritaikymas teritoriniam kontekstui, keičiant specialistų ir gyventojų požiū-rį, griežtai laikantis principų iš „apačios į viršų“ ir iš „viršaus į apačią“ integruotumo.

Darbo vietų plėtojimo SSGG analizė Lietuvos kaimiškuosiuose regionuose parodė, kad darbo vietų plė-tojimas nevisiškai atitinka darnaus vystymo koncepciją, todėl kaimiškieji regionai patiria nuosmukį. Bendra visų savivaldybių problema yra darbo išteklių ribotumas ir nekryptingas jų ,,įdarbinimas“.

Darbo vietų koncentracija miestuose ir geografinis darbo jėgos mobilumas kaimiškuosiuose regionuose sukelia nemažai problemų. Kai kurie jų nebegali atlikti ekonominės-ūkinės veiklos funkcijos, tampa visiškai nepatrauklūs jauniems žmonėms, kyla grėsmė viešųjų gerybių kūrimui ir visiškai depopuliacijai. Vienas svarbiausių strateginių tikslų yra darbo ir gyvenamųjų vietų suartinimas, darbo jėgos geografinio mobilumo valdymas, siekiant darnaus darbo vietų plėtojimo kaimiškajame regione.

Aktyviai bendradarbiaujant kaimo plėtros veikėjams būtina kiekviename kaimiškajame regione parengti naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkę. Socialinės paramos sistemą būtina sieti su dalyvavimo dar-bo rinkoje rezultatais, socialinę politiką kreipti į užimtumą, skirti dėmesį individui – visuminės darbo jėgos elementui, kurio darbinė motyvacija skatinama pasitelkiant įvairias poveikio priemones: ir ekonominius (asmeninių pajamų nulemtumo), ir psichologinius (dėmesio individui, kaip asmenybei) veiksnius.

Siekiant tobulinti darbo vietų plėtojimo valdymą, šį reiškinį būtina tirti ir analizuoti, siūlyti rekomendaci-jas praktikams. Numatytos tokios tolesnių mokslinių tyrimų kryptys: darbo vietų gyvybingumo ir atsparumo reiškiniai, darbo vietos darnumo laipsnis.

Literatūra

Adams, W. M. (2008). Green Development. Environment and sustainability in the Third World. Taylor and Francis e-Library.

Bradbury, H. (2000). On the Plural Attentions Necessary for Catalyzing and Implementing Sustainable Development. Reflections, vol. 1, no. 4, p. 13–21.


27

Brandbury, H., Clair, J. A. (1999). Promoting sustainable organizations with Sweden’s Natural Step. Academy of Ma-nagement Executive, vol. 13, no. 4.

Conway, G. R., Barbier, E. B. (1990). After the Green revolution: Sustainable agriculture for development. London.Čiegis, R., Grunda, R. (2007). Įmonės transformavimo į darnią įmonę procesas. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyri-

mai, nr. 44, p. 19−33. Čiegis, R., Grunda, R. (2006). Sustainable Business: The Natural Step (TNS) Framework. Aplinkos tyrimai, inžinerija

ir vadyba, nr. 2 (36), p. 59−67.Čiegis, R., Tamošiūnas, T., Ramanauskienė, J., Navickas, K. (2010). Darnaus industrinių zonų vystymosi vertinimas.

VšĮ Šiaulių universiteto leidykla. Darnus ir subalansuotas darbo vietų vystymas Lietuvos kaimiškuose regionuose. (2011). Mokslinių tyrimų ataskaita.

Vadovė A. Raupelienė. Kaunas: ASU.Davidova, S., Bauer, K., Cuddy, M. P. (2006). Integrated development of agriculture and rural areas in Central Euro-

pean countries. Lanham, LD: Lexington Books.European Communities (EC). (2003). Rural development in the European Union. Luxembourg: Office for Official

Publications.Jack, A. (2011). From fail-safe to safe-to-fail: Sustainability and resilience in the new urban world. Landscape and

Urban Planning, vol. 100 (2011), p. 341−343.Jeannotte, M. S. (2003). Singing alone? The contribution of cultural capital to social cohesion and sustainable commu-

nities. International Journal of Cultural Policy, vol. 9 (1), p. 35–49.Juknys, R. (2007). Darnus vystymasis Lietuvoje: dabartis ir perspektyvos [interaktyvus]. Kaunas: VDU Prieiga inter-

nete: <http://www.achemosgrupe.lt/media/pdf/2-R-Juknys.pdf> [žiūrėta 2012 12 01].Juškevičius, P. (2003). Miestų planavimas. Vilnius: Technika. Kaimiškųjų vietovių įtaka Lietuvos regionų gyvenimo kokybei ir sanglaudai. (2006). Mokslinių tyrimų ataskaita. Vado-

vas J. Čaplikas. Kaunas: LŽŪU.Nattrass, B., Altomare, M. (1999). The Natural Step for Business. Wealfh, ecology, and the evolutionary Corporation.

Gabriola Island, British Columbia, Canada: New Society Publishers.OECD. (1994). Creating Rural Indicators of Employment: Focusing on Rural development. Parigi.Pickett, S. T. A., Cadenasson, M. L., Grove, J. M. (2004). Resilience cities: meaning, models, and metaphor for inte-

grating the ecological, socio-economic, and planning realms. Landscape and Urban Planning, no. 69, p. 369−384.Pilipavičius, V. (2012). Darnaus darbo vietų vystymo kaimiškuose regionuose teorinės prielaidos. Žemės ūkio mokslai,

t. 19, nr. 3, p. 192–202. Lietuvos mokslų akademija.Rudzkienė, V., Burinskienė, M. (2007). Plėtros krypčių vertinimo ir valdymo informaciniai modeliai. Vilnius: Technika.Staniškis, J. K., Staniškienė, Ž., Jasch, Ch. (2005). Assessment of environmental costs for sustainable industrial deve-

lopment. Kaunas: Technologija.Subalansuotoji plėtra. (2001). Parengė A. Alijošiūtė, S. Ahvenharju. Kaunas: ECAT.Šimanskienė, L., Župerkienė E. (2013). Darnus vadovavimas. Klaipėdos universiteto leidykla.Vasiliauskas, A. (2000). Lietuvos ekonomikos strategijos kūrimo ir įgyvendinimo metodologiniai principai. Pinigų

studijos: ekonomikos teorija ir praktika, nr. 4, p. 49–62.Walker, B. M., Salt, D. (2006). Resilience Thinking: sustainable Ecosystems and people in the Changing World. Island

Press, Washington. DC.

FA C TO R S D E T E R M I N I N G L A B O U R P L A C E S S U S TA I N A B L E D E V E L O P M E N T I N L I T H U A N I A N R U R A L R E G I O N S

Vilma atkočiūnienė

Aleksandras Stulginskis University (Lithuania)

Summary

Labour places sustainable development in rural regions are determinate the stratification internal and external, from different management levels, environment. The environment factors constantly changeable and interdependent. The open labour places development process is not self-contained, there is need profes-


28

sional management of the process considering many factors, which can be ascribable to the internal (near and distant) and external (near and distant) environment (regional, national, EU) factors groups. The aim of this research is to identify the factors of labour places sustainable development in Lithuanian rural regions. There were used analysis and synthesis, graphic depiction, logical and systematic thinking, comparison, SWOT, structured interviews, deep personal interviews, abstraction and other methods. In the research were analysed labour places sustainable development theoretical aspects, defined labour places sustainable deve-lopment, identified determining factors of labour places sustainable development in Lithuanian rural regions, was find the possibilities for sustaining development of labour places and the benefits of rapprochement between working positions and place of residence. Interaction of all above factors (synergy) must be consi-dered during the investigation along with the above factors in order initiate development and employment cycle of rural areas.

Executed pilot SWOT analysis of job development in rural areas has shown that there are some res-tricted ranges of issues that abandon job development in rural areas. Liberality of labour forces, non-focu-sed employment of the above resources, and lack of competitive advantage relevancy needed for territory development, absence of sustained and balanced development could be named as common subjects of all municipalities. For a long time workplaces and employment rates have been non-core preferences in case of decision making and implementation of strategic solutions, social and development policies. Implementation of measures, established within Lithuanian rural area development programmes, has been directed towards solution of problems occurred long time ago (not to development of countryside potential). Yet the problem could conceal the opportunity, not all figures involved in the development of rural areas could identify it, it means that long-term development of rural areas could show only initial signs of sustained development, and the balance between other development directions and (or) targets, i. e. economic, social and environmental, used for implementation of active work places is rather weak.

Integrated employment development remains the main challenge based on the ongoing monitoring and responding to external changes. Research area is broad and complicated, but it is necessary to investigate vitality and resilience of labour places, the degree of labour places sustainability in the future.

KEYWORDS: labour places sustainable development, labour places sustainable development determi-nate factors, rapprochement between working positions and place of residence.

JEL CODE: C14, C61, Q13


29

O R G A N I Z A C I N I S M O K Y M A S I S L I E T U VO S R E S P U B L I K O S M I N I S T E R I J O S E

Valentina Burkšienė1, ernesta račaitė2

Klaipėdos universitetas (Lietuva)

ANOTACIJALaikantis nuostatos, kad viešojo sektoriaus organizacijos yra labai svarbios šalies vystymuisi, galima teigti, kad ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas aukščiausio lygio valstybės institucijoms – LR ministerijoms, jose inicijuojant organizacinį mokymąsi, kuris padėtų reaguoti į pokyčius, adaptuotis ir pagerinti atliekamas funkcijas bei suplanuotas veiklas. Toks rezultatas leistų tikėtis spartes-nio visos šalies vystymosi. Atlikus šių institucijų planavimo dokumentų ir ataskaitų bei ministrų įsakymų turinio analizę, atskleista LR ministerijose inicijuojamo organizacinio mokymosi raiška. Gauti rezultatai parodė, kad dauguma ministerijų neinicijuoja orga-nizacinio mokymosi arba tai daro minimaliai. Taigi daroma išvada, kad nepakankamas ministerijų darbuotojų mokymasis, būtinas norint adaptuotis prie kintančios aplinkos, gali būti viena pagrindinių priežasčių, lemiančių ne tik pačios ministerijos, bet visos jai pavaldžios ūkio valdymo srities (taigi ir šalies ūkio dalies) veiklos sėkmę.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: organizacinis mokymasis, organizacinis mokymasis viešajame sektoriuje, Lietuvos Respublikos minis-terija.

JEL KLASIFIKACIJA: H10, I20, I25

Įvadas

Šiandieninėje žinių visuomenėje, kur organizacijų aplinka kinta kasdien ir dauguma pokyčių tampa visa apimantys, reikalauja iš organizacijos narių veiksmingos elgsenos ir atitinkamų gebėjimų, pripažįstama, kad sparti žinių ir aplinkos pokyčių dinamika didina organizacinio mokymosi svarbą organizacijoje. Organizaci-nis mokymasis suteikia galimybę lanksčiau ir efektyviau reaguoti į išorinėje aplinkoje ir organizacijų viduje vykstančius pokyčius, ugdyti individus, gebančius nuosekliai dalyvauti organizaciniame mokymesi, kurio metu kuriamos organizacijai reikšmingos žinios.

Remiantis besimokančios organizacijos koncepcija (Simonaitienė, 2007; Senge, 2006; Bukantaitė ir Remeikienė, 2007; Jucevičienė, 2007), organizacinis mokymasis turi vykti nuolatos ir apimti tiek pavienį individą, tiek individų grupes, tiek visą organizaciją. Taigi šiuolaikinės organizacijos, siekdamos sėkmingos veiklos rezultatų, turi skatinti savo narius mokytis, kitaip tariant, kurti organizacijai svarbias žinias individu-aliai, grupėse ir visos organizacijos lygmenyje.

Remiantis G. Haughton (1999), H. Nocon (2004), R. Čiegiu ir R. Zeleniūte (2008), J. H. Meyer-Sah-ling ir V. Nakrošiu (2009) bei pripažįstant viešojo sektoriaus organizacijų svarbą šalies vystymuisi, galima

1 Valentina Burkšienė – daktarė (socialiniai mokslai). Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo ir teisės katedros lektorė. Mokslinės kryptys: viešasis administravimas, organizacinis mokymasis, organizacinių žinių kūrimas, darnus vystymasis, strateginis planavimas El. paštas: [email protected].: 00370 698 850 03

2 Ernesta Račaitė – Klaipėdos universiteto viešojo administravimo bakalaurė. Plungės valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos vyr. specialistė. Moksliniai interesai: viešasis administravimas, organizacinis mokymasisEl. paštas: [email protected].: 00370 606 234 10

Valentina Burkšienė, ernesta račaitėORGANIZACINIS MOKYMASIS LIETUVOS RESPUBLIKOS MINISTERIJOSE

30

teigti, kad ypatingas dėmesys turėtų būti skiriamas aukščiausio lygio valstybės institucijoms – LR minis-terijoms, jose inicijuojant organizacinį mokymąsi, kuris padėtų sparčiau reaguoti į vykstančius aplinkos pokyčius, prie jų prisitaikyti ir taip pagerinanti atliekamas funkcijas bei suplanuotą veiklą. Veiksmingai atliekamos funkcijos ir veikla leidžia tikėtis spartesnio visos šalies vystymosi. Taigi LR ministerijose privaloma užtikrinti visuomenės poreikius atitinkantį veiksmingą viešosios politikos įgyvendinimą, ku-ris nuolat besikeičiančioje aplinkoje įmanomas tik nuolat diegiant ir tobulinant naujus veiklos valdymo bei įgyvendinimo principus. Naujus ar patobulintus principus reikia išmokti taikyti praktiškai, vadinasi, būtinas organizacinis mokymasis, kad šios inovacijos taptų visiems organizacijos nariams priimtinomis žiniomis.

Problema. Organizacinį mokymąsi, kaip sudėtingą konceptą, vykstantį individų, grupės ir organiza-cijos lygmenyse, analizuoja D. Vera ir M. Crossan (2003), V. Friedman (2003), A. Casey (2005), J. Yang (2008), P. Jucevičienė ir V. Mozūriūnienė (2009).

Organizacinio žinojimo teorijoje organizacinio mokymosi procesus daugiausia gvildeno D. Teece ir I. Nonaka (2001), I. Nonaka, R. Toyama R., N. Konno (2001), I. Nonaka, R. Toyama ir P. Byosiere (2003). Tačiau reikia pažymėti, kad minėti autoriai neišskiria organizacinio mokymosi apsektų viešojo sektoriaus organizacijose. Autorių darbuose visos organizacijos tiriamos bendrame kontekste. Taigi, nors visuotinai pripažįstama, kad organizacinis mokymasis yra viena svarbiausių garantijų, užtikrinančių organizacijos kon-kurencingumą ir veiklos efektyvumą nuolat besikeičiančioje aplinkoje, organizacinį mokymąsi viešajame sektoriuje apskritai ir Lietuvos Respublikos viešajame sektoriuje konkrečiai analizuojančių darbų nepavyko atrasti.

Tuo tarpu Lietuvos viešasis gyvenimas sparčiai kinta. Didėja visuomenės reikalavimai, kurių neįmano-ma patenkinti, esant ribotiems valstybės finansiniams, žmogiškiesiems ir technologijų ištekliams. Lietuvos viešasis sektorius daugeliu atvejų smarkiai atsilieka nuo išsivysčiusių šalių viešojo sektoriaus pažangos lygio. Todėl siekiant užtikrinti Lietuvos konkurencingumą kitų valstybių atžvilgiu būtina sparčiai reaguoti į aplinkos pokyčius, integruojant įvairias inovacijas visame viešajame sektoriuje, ypač ministerijose, kurios kartu su Vyriausybe atsakingos už visų šalies ūkio šakų veiksmingą ir darnų vystymąsi, taigi ir už visos šalies sparčią plėtrą. Todėl minėtose institucijose ypatingas dėmesys turi būti skiriamas organizaciniam mokymuisi – vienam veiksmingiausių prisitaikymo prie pokyčių procesų. Dabartinė Lietuvos viešojo sek-toriaus situacija Europos Sąjungos kontekste leidžia teigti, kad ministerijos organizaciniam mokymuisi skiria nepakankamą dėmesį. Kadangi organizacinio mokymosi raiškos Lietuvos viešajame sektoriuje, kon-krečiau, vienose svarbiausių Lietuvos valstybinių institucijų – LR ministerijose – niekas netyrinėjo, šiame darbe keliamas probleminis klausimas, kokia yra organizacinio mokymosi raiška Lietuvos Respublikos ministerijose?

Tikslas: atskleisti organizacinio mokymosi raišką LR ministerijose, patvirtinant ar paneigiant prielaidą, kad LR ministerijose organizacinis mokymasis yra nepakankamas, neįvertinant jo svarbos.

Objektas – organizacinis mokymasis LR ministerijose.Uždaviniai:• išanalizuoti organizacinio mokymosi teorinius aspektus; • pagrįsti organizacinio mokymosi metodus ir raiškos vertinimo rodiklius;• atskleisti organizacinio mokymosi raiškos ypatumus LR ministerijose.

Metodai. Darbe taikomi mokslinės literatūros, planavimo dokumentų, teisės aktų analizės ir kiti ben-drieji mokslinio pažinimo metodai. Pirmojoje dalyje taikoma mokslinės literatūros konceptualioji ir lygi-namoji analizės, kurios padeda įsigilinti į įvairių autorių pateikiamas organizacinio mokymosi sampratas, siekiant atskleisti organizacinio mokymosi procesą ir išanalizuoti organizacinį mokymąsi skirtingų teorijų kontekste. Mokslinės literatūros analizės metodas taip pat taikomas antrojoje straipsnio dalyje. Jis leido iš-gryninti galimus organizacinio mokymosi būdus ir organizacinio mokymosi raiškos vertinimo rodiklius. LR ministerijų planavimo dokumentų ir teisės aktų vertinamoji ir content analizės skirtos organizacinio moky-mosi LR ministerijose tyrimui ir jo rezultatų atskleidimui: pastarieji metodai padėjo atskleisti organizacinio mokymosi raišką Lietuvos Respublikos ministerijose.


31

1. Organizacinio mokymosi teor iniai aspektai

Organizacinis mokymasis puikiai suvokiamas ir taikomas šiuolaikinėje organizacijų visuomenėje. Vi-suotinai pripažįstama, kad tokios sudėtingos konkurencijos laikotarpiu, norėdamos išlikti paklausios, orga-nizacijos privalo tobulėti, tapti kokybiškai naujomis organizacijomis, kurios geba formuluoti veiklos tikslus, kurti vizijas, parengti jų įgyvendinimo strategijas, prisitaikyti prie aplinkos keliamų reikalavimų.

N. Kudokienė ir A. Juodaitytė (2005), C. A. Zulauf (2007), M. G. Edwards (2009) ir K. Trakšelys (2011) akcentuoja organizacinio mokymosi, kaip esminės organizacijos išgyvenimo besikeičiančioje aplinkoje są-lygos, svarbą. Šių autorių teigimu, nuolatinio pokyčio ir kompleksiškumo poveikis verčia organizacijų dar-buotojus nuolat mokytis ir prisitaikyti.

P. Palowsky (2003), A. Casey (2005), V. Domarkas ir V. Juknevičienė (2010), apibrėždami organizacinį mokymąsi, akcentuoja ne tik žinių įgijimą, bet ir dalijimąsi jomis. Šių autorių teigimu, organizacinis mokymasis apima veikėjų, simbolių ir procesų sistemą, įgalinančią organizaciją gautą informaciją paversti į dalijamąsias žinias, kurios savo ruožtu užtikrina organizacijos išlikimą konkurencinėje aplinkoje ir adaptyvius jos gebėjimus.

D. Bukantaitė (2006), D. Bennet ir A. Bennet (2008) pateikia platesnę organizacinio mokymosi sampra-tą, jie pažymi, kad tai yra visų organizacijos viduje vykstančių mokymosi procesų suma, sisteminis procesas, kai įgyjama naujų žinių, kompetencijų, asmeninių gebėjimų. A. J. DiBella (2003) teigia, kad organizacinis mokymasis apibrėžiamas laike ir erdvėje, jis yra kontekstualizuotas, sudėtinis konceptas, kurio neįmanoma išmatuoti kuriuo nors vienu matu.

Atlikta organizacinio mokymosi sampratų analizė rodo, kad organizacinio mokymosi traktuotė nėra vie-nalytė. Tačiau išryškėja tam tikri esminiai organizacinio mokymosi sampratų aspektai, leidžiantys teigti, kad vieno visuotinai priimto organizacinio mokymosi apibrėžimo mokslinėje literatūroje nėra (žr. 1 lentelę). Taigi akivaizdu, kad organizacinio mokymosi samprata yra nevienareikšmė ir nagrinėjama skirtingais aspek-tais. Tačiau visos analizuotos organizacinio mokymosi sampratos turi tarpusavio sąsajų, todėl tarp jų ryškių prieštaravimų nepastebėta.

Autoriai yra vieningi organizacinį mokymąsi laikydami sudėtingu procesu, kuris vyksta generuojant or-ganizacijai reikšmingas žinias. Organizaciniame mokymesi labai svarbus žinių kūrimo, įgijimo ir dalijimosi jomis procesas. Atsižvelgiant į tai, logiška teigti, kad organizacinis mokymasis grindžiamas žiniomis: jų kūrimu, laikymu, perdavimu, dalijimusi. Taigi bendrąja prasme, organizacinis mokymasis laikomas procesu, kurio metu organizacijos darbuotojai individualiai ir kolektyviai nuolat geba įgyti, kurti, plėsti naujas žinias bei jomis dalintis ir įgyti kompetencijų, kurios svarbios organizacijos veiklai, siekiant prisiderinti prie dina-minės aplinkos keliamų reikalavimų ir gerinti atliekamą veiklą.

1 lentelė. Organizacinio mokymosi samprata

Autorius SamprataN. Kudokienė, A. Juodaitytė (2005); C. A. Zulauf (2007); M. G. Edwards (2009); A. Šalčius (2009); K. Trakšelys (2011)

Organizacinis mokymasis – esminė organizacijos išgyvenimo be-sikeičiančioje aplinkoje sąlyga, verčianti organizacijų darbuotojus nuolat mokytis ir prisitaikyti prie kintančių aplinkos reikalavimų

Ch. Argyris ir D. A. Schon (1995); R. J. Harris (2008); A. Sakalas (2012)

Organizacinis mokymasis – naujų žinių ir įžvalgų, kurios turi potencialą veikti organizacijos elgseną, įgijimas ir plėtra

P. M. Senge (1990); P. Palowsky (2003); A. Casey (2005); V. Zuzevičiūtė ir T. Teresevičius (2008)

Organizacinis mokymasis – veikėjų, simbolių ir procesų sistema, įgalinanti organizaciją gautą informaciją paversti į dalijamąsias žinias

G. W. Maier, Ch. Prange ir L. Rosenstiel (2003); S. Ramanauskienė (2005); M. Holmqvist (2009)

Organizacinis mokymasis – procesas, kurio metu organizacijos ankstesnė patirties apžvalga ir refleksija derinama su dabarties situacija, jos problemomis ir turima informacija, taip siekiant įvaldyti naujas mokymosi veiklas ir įžvalgas

A. J. DiBella (2003); D. Bukantaitė (2006); D. Bennet ir A. Bennet (2008)

Organizacinis mokymasis – visų organizacijos viduje vykstančių mokymosi procesų suma, apimanti procesus visoje organizacijoje, kai kuriamos, įsisąmoninamos, interpretuojamos žinios, būtinos organizacijos išlikimui ir konkurencingumui nuolat besikeičiančioje aplinkoje, ar jomis dalijamasi

Šaltinis: sudaryta autorių


32

A. Casey (2005) pažymi, kad mokymasis visuose lygmenyse yra būtinas organizacijos išlikimui, ir ak-centuoja, kad organizacinis mokymasis įmanomas tik tada, kai organizacijos mokymasis yra kaip sistemos visuma, t. y. organizacijoje egzistuoja ryšys tarp individualaus ir kolektyvinio / grupinio mokymosi. D. Vera ir M. Crossan (2003) taip pat teigia, kad mokymasis pirmiausia prasideda individo improvizacija, tęsiasi pasidalinta interpretacija bei integracija ir baigiasi organizaciniu institucionalizavimu (Vera ir kt., 2003, p. 131).

Jeigu pripažįstame, kad organizacinės žinios kuriamos individualiame ir kolektyviniame lygmenyse, vadinasi, organizacinis mokymasis taip pat vyksta individualiame ir kolektyviniame / grupės lygmenyse. Mokymasis individualiame lygmenyje susietas su konkretaus individo atskirai atliekamu organizacijai rei-kalingu darbu, tuo tarpu individai kolektyviniame lygmenyje mokosi, kai organizacijos nariai bendrai veikia padaliniuose, grupėse, komandose ar visos organizacijos mastu. Tokio mokymosi rezultatas – įgytos organi-zacinės žinios, galinčios paveikti organizacijos elgseną.

Nors pripažįstama, kad organizacinio mokymosi procese veikiant individams ir jų grupėms formuojasi bendras organizacijos narių supratimas, įgyjama bendros veiklos patirties ir mokomasi organizaciniu ly-gmeniu, svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, kad M. Easterby-Smith ir A. Lyles (2003), T. Lawrence, M. Maws ir B. Dyck (2005), E. Wiseman (2007), P. Jucevičienė (2007) teigimu, organizacinis mokymasis atsiranda tik tada, kai individualus ir grupinis / kolektyvinis mokymasis organizacijoje yra institucionalizuotas. Tai reiš-kia, kad žinios, sukurtos mokantis veikiant ir po veiklos, turi būti įtvirtintos organizacijos veiklos taisyklėse, dokumentuose, sistemose, struktūrose, kultūroje. M. Popper ir R. Lipshitz taip pat akcentuoja, kad „viena svarbiausių sąlygų, kada mokymąsi galime laikyti organizaciniu, yra ta, kad oficialiai nustatyti mokymosi mechanizmai turi būti įtvirtinti organizacijos viduje“ (Popper, Lipshitz, 2000, p. 183).

2. Organizacinio mokymosi metodai ir raiškos vertinimo rodikliai

Visuotinai pripažįstama, kad organizacijos veiklos sėkmė labai priklauso nuo darbuotojų turimų žinių, jų kūrimo, dalijimosi jomis, konversijos laipsnio ir dėl to įgytų kompetencijų bei įgūdžių, kurie svarbūs or-ganizacijos veiklai, tačiau būtina pažymėti, kad šie mokymosi procesai savaime organizacijoje neatsiranda: organizacijos, siekdamos įgyvendinti organizacinį mokymąsi, savo veikloje privalo integruoti įvairius mo-kymosi metodus.

Šiandieninėje visuomenėje yra įvairių tipų metodų ir rodiklių, leidžiančių pagrįsti ir įvertinti organizaci-nio mokymosi raišką organizacijoje.

A. Šalčius ir I. Šarkiūnaitė (2011) teigia, kad organizacinio mokymosi metodais laikomi įvairūs būdai ir procesai, kurių metu naujam ar jau dirbančiam darbuotojui suteikiama žinių ir įgūdžių, kurie būtini darbui atlikti ar siekiant didinti darbo rezultatų efektyvumą, ir užpildomos trūkstamų žinių spragos.

E. Chlivickas (2010, p. 25) tvirtina, kad siekiant tobulinti administracinius darbuotojų gebėjimus ir veiksmingai plėtoti viešuosius ryšius, skaidriai ir pagrįstai priimti sprendimus, sudaryti demokratijos ir par-tnerystės principais grindžiamą bendradarbiavimo su visuomene aplinką, skatinti inovacijų diegimą, būtina rengti atitinkamas programas ir pagal jas mokyti viešojo sektoriaus darbuotojus.

T. Sudnickas taip pat akcentuoja, kad organizacinio mokymosi pagrindas yra „išskirtinis užimtumo val-dymo metodas, siekiant įgyti konkurencinį pranašumą per strategiškai išdėstytus labai atsakingus ir kvali-fikuotus darbuotojus, naudojant kultūrines, struktūrines ir personalo technikas“ (Sudnickas, 2010, p. 254).

S. Ramanauskienė (2005), R. Korsakienė, L. Lobanova, A. Stankevičienė (2011) pabrėžia išorinio moky-mosi svarbą ir teigia, kad siekiant organizacijoje inicijuoti organizacinį mokymąsi, nereikėtų pamiršti tokių išorinio mokymosi metodų, kaip dalyvavimas seminaruose, kurie vyksta už organizacijos ribų. I. Bakanaus-kienė (2008) taip pat akcentuoja, kad seminarai, kaip organizacinio mokymosi metodas, yra labai svarbūs, nes remiasi grupiniu darbu. Pasak autorės, seminaruose didžiausias dėmesys skiriamas dalyvių įtraukimui į problemų sprendimą ir žinių, reikšmingų visai organizacijai, įgijimui.

N. Chmiel (2005) ir G. Markvaldienė (2007) tvirtina, kad organizacijai siekiant įgyvendinti efektyvų organizacinį mokymąsi, vystytis ir organizacijos darbuotojams sukaupti būtiną kokybiškų žinių kiekį, būtina ne tik organizuoti seminarus ir užtikrinti darbuotojų dalyvavimą juose, bet ir rengti kursus, konsultacijas,


33

kad organizacijos darbuotojai galėtų įgytas žinias įgyvendinti praktiškai atlikdami užduotį. Vykstant šiems procesams, organizacijos viduje sukuriami tokie mokymosi santykiai, kurie leidžia apmąstyti patirtį, kurti ir skleisti organizacijai reikšmingas žinias, tam panaudojant vidinius išteklius: besimokančius darbuotojus, jų idėjas ir vertybes bei patalpas.

N. Thom ir A. Ritz (2004), E. D. Rosen (2007), A. Patapas ir R. Kasperavičiūtė (2009) teigia, kad dar vienas svarbus organizacinio mokymosi metodas yra konferencijos, skirtos organizacijos darbuotojams, nes leidžia vienu metu organizacinių žinių įgyti daugeliui darbuotojų. Autoriai vieningai sutaria, kad konferen-cijos yra reikšmingas organizacinio mokymosi metodas, lemiantis mokymąsi ne tik individų, bet ir grupės lygmenyje. Pasak A. Patapo ir R. KasperavičiūtėS (2009), tai vienas populiariausių sukauptos informacijos pateikimo ir naujų, organizacijai reikšmingų žinių sklaidos būdas.

R. Ginevičius, N. K. Paliulis, E. Chlivickas kt. (2006), A. Šalčius ir I. Šarkiūnaitė (2011) teigia, kad vie-nas pagrindinių organizacinio mokymosi išteklių yra informacija ir žinios apie esamus bei būsimus pokyčius, pavyzdžiui, technologijų, dokumentų valdymo, finansų ir informacinėse sistemose. Pasak P. Zakarevičiaus (2012), kompetentingi darbuotojai yra pagrindinis technikos, technologijų, darbo organizavimo vystymosi veiksnys ir pokyčių šiose srityse varomoji jėga, todėl siekiant organizacinio mokymosi efektyvumo, orga-nizacijos darbuotojai turi būti apmokyti tinkamai valdyti naują įdiegtą (pavyzdžiui, dokumentų valdymo, informacinę ar kitą) technologinę sistemą. Taigi galima teigti, kad organizacijoje įdiegus naują dokumentų valdymo, informacinę ar finansų sistemą, būtina organizuoti darbuotojų mokymus, kad jie galėtų įsisąmonin-ti naujas žinias ir įgyti naujų gebėjimų, kurių reikia siekiant optimalių veiklos rezultatų.

J. Ruževičius (2006), A. Kaziliūnas (2007), J. Mikulis (2007), Z. O. Atkočiūnienė (2010) ir D. Serafinas (2011) teigia, kad organizacijoje įdiegta kokybės vadybos sistema leidžia pagrįsti organizacinį mokymąsi, nes bet kurios kokybės vadybos sistemos įdiegimas skatina kiekvieną padalinį ir darbuotoją pri-sidėti prie nuolatinio tobulinimo ir dalyvauti organizacinio mokymosi procesuose. B. Martinkus, S. Stoškus ir D. Beržinskienė (2010) taip pat pažymi, kad įdiegus visuotinės kokybės vadybos sistemą, organizacinis mokymamsis tampa organizacijos pareiga, įtraukiant kiekvieną darbuotoją ir visą organizaciją į mokymąsi ir tobulėjimą. Pasak E. Chlivicko (2010), įdiegus kokybės vadybos sistemą, organizacinis mokymasis turi vykti individų, grupės ir visos organizacijos lygmenyje, nuolat apmokant organizacijos personalą.

Atlikus mokslinės literatūros analizę ir remiantis aukščiau minėtų autorių teiginiais, galima pagrįstai teigti, kad yra nemažai įvairių organizacinio mokymosi metodų. LR ministerijų organizacinio mokymosi raiškos tyrimui atlikti pasirinkti 2 lentelėje iškirti metodai, kurie content analizės būdu nustatomi LR minis-terijų planavimo dokumentuose, jų įgyvendinimo ataskaitose bei ministrų įsakymuose.

2 lentelė. Organizacinio mokymosi metodai

Autorius Organizacinio mokymosi metodasP. Zakarevičius (2012), A. Šalčius ir I. Šarkiūnaitė (2011), R. Ginevičius, N. K. Paliulis, E. Chlivickas ir J. Merkevičius (2006)

Organizacijos darbuotojų mokymai įdiegus dokumentų valdymo, finansų ir informacines sistemas

G. Markvaldienė (2007), N. Chmiel (2005) Mokomieji organizacijos darbuotojų kursai ir konsul-tacijos

R. Korsakienė, L. Lobanova, A. Stankevičienė (2011), I. Bakanauskienė (2008), S. Ramanauskienė (2005) Mokomieji organizacijos darbuotojų seminarai

A. Patapas (2009), E. D. Rosen (2007), N. Thom ir A. Ritz (2004) Konferencijos, skirtos organizacijos personalui

E. Chlivickas (2010), Z. O. Atkočiūnienė (2012), D. Serafinas (2011), B. Martinkus, S. Stoškus ir D. Beržinskienė (2010), A. Kaziliūnas (2007), J. Mikulis (2007), J. Ruževičius (2006)

Personalo mokymai, įdiegus kokybės vadybos sistemą


Vis dėlto atsakant į šio darbo probleminį klausimą, svarbu ne tik nustatyti organizacinio mokymosi raišką, bet ir šios raiškos vertinimo rodiklius. Organizacinio mokymosi raiškos vertinimo rodikliu laikomas analizuotuose dokumentuose įvardytas, kitaip tariant, formalizuotas faktas apie inicijuojamą, vykstantį ar vykusį mokymąsi tiriamose institucijose.


34

Organizacinis mokymasis, kaip teigiama šio straipsnio pirmojoje dalyje, turi būti užfiksuotas tam tikruo-se formaliuose organizacijos dokumentuose. Remiantis M. Arimavičiūte (2012), viešojo sektoriaus organi-zacijų formaliais dokumentais laikomi planavimo dokumentai, jų ataskaitos, taip pat teisės akto statusą tu-rintys organizacijos dokumentai. Tiriamuoju atveju tokiais dokumentais laikomi ministro įsakymai, kuriuose užfiksuojamas darbo grupių formavimo faktas. Pritariant pirmoje dalyje pagrįstai nuostatai apie organizaci-nio mokymosi grupėse svarbą, galima teigti, kad ministrų įsakymuose content analizės būdu galima nustatyti grupių formavimo, taikant 2 lentelėje įvardintus organizacinio mokymosi būdus, faktą.

Taigi nustatyti organizacinio mokymosi raišką galima atlikus LR ministerijų oficialios informacijos ir oficialių dokumentų analizę, šiuo atveju – planavimo dokumentų ir veiklos ataskaitų analizę. Todėl organiza-cinio mokymosi faktą įrodantys 2 lentelėje įvardyti metodai, paminėti organizacijos planavimo, jų ataskaitų dokumentuose bei ministrų įsakymuose dėl darbo grupių, laikomi organizacinio mokymosi raiškos rodi-kliais. Taigi organizacinio mokymosi kiekybinė raiška LR ministerijose nustatoma: 1) apskaičiuojant, kiek kartų minėtuose dokumentuose užfiksuotas atitinkamas organizacinio mokymosi metodas (žr. 2 lentelę) ir 2) išskiriant, kiek darbo grupių, susijusių su atitinkamu organizaciniu mokymusi, sudaryta vadovo įsakymu.

Rengiant tyrimo metodologiją pastebėta, kad visose keturiolikoje LR ministerijų kasmet išleidžiama šimtai įvairios paskirties ministrų įsakymų. Taip pat nustatyta, kad ministerijų planavimo dokumentai ir jų ataskaitos yra didelės apimties. Be to, galimai dėl dažnos ministrų kaitos informacija interneto tinklalapiuose nepakankamai susisteminta ilguoju laikotarpiu. Dėl šių priežasčių ir įvertinus content analizės tyrimo speci-fiką, nuspręsta apsibrėžti, kad bus analizuojami tik 2011 ir 2012 metų dokumentai.

Taip pat pastabėta, kad kai kurie ministrai išleido įsakymus dėl darbo grupių sudarymo ir kitiems, nei nurodyta 2 lentelėje, mokymosi būdams taikyti. Siekiant didesnio raiškos objektyvumo, nuspręsta į tyrimą įtraukti ir šiuos dokumentus, kurie apima tą patį 2011 ir 2012 metų tiriamąjį laikotarpį.

3 . Organizacinio mokymosi ra iška Lietuvos Respubl ikos minis ter i jose

Pirmajame šios straipsnio dalies poskyryje pateikiama organizacinio mokymosi ministerijose raiška, nu-statyta išanalizavus LR ministerijų 2011 ir 2012 metų veiklos planus bei jų ataskaitas. Antrajame poskyryje pateikiama LR ministerijų organizacinio mokymosi raiška, nustatyta išanalizavus atitinkamos ministerijos vadovo (ministro) 2011 ir 2012 metų įsakymus dėl darbo grupių sudarymo. Duomenys gauti analizuojant dokumentus, pateiktus konkrečios ministerijos oficialioje interneto svetainėje.

3.1. Organizacinio mokymosi raiška planavimo dokumentuose ir ataskaitose

Organizacinio mokymosi raiška LR ministerijose 2011 metais. Išanalizavus LR ministerijų 2011-ųjų metų veiklos planuose ir jų ataskaitose nustatytus organizacinio mokymosi metodus, galima teigti, kad iš 14-os LR ministerijų, tik viena Ūkio ministerija 2011 metų veiklos plane formalizavo ir savo veikloje inicijavo visus penkis antrojoje straipsnio dalyje išskirtus organizacinio mokymosi metodus (žr. 2 lentelę). Penkios LR ministerijos: Krašto apsaugos, Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo, Sveikatos apsaugos bei Užsienio reikalų, 2011 metais savo planavimo dokumentuose neformalizavo nė vieno organizacinio moky-mosi metodo. Likusios ministerijos analizuojamuose 2011 metų planavimo dokumentuose po vieną ar kelis kartus taikė du, tris ar keturis organizacinio mokymosi metodus.

Žemiau esančiame paveiksle (žr. 1 pav.) pateiktos LR ministerijos, kurios 2011 metais taikė vieną ir dau-giau organizacinio mokymosi metodų. Skaičiai diagramos stulpeliuose rodo, kiek kartų atitinkamas metodas fiksuotas to laikotarpio dokumentuose. LR ministerijos, kurių 2011 metų analizuojamuose planavimo doku-mentuose neužfiksuotas nė vienas organizacinio mokymosi metodas, paveiksle nevaizduojamos. Dėl ribotos teksto apimties paveiksle naudojami LR ministerijų pavadinimų sutrumpinimai3. Kaip minėta, organizacinio

3 AM – Aplinkos ministerija; ENMIN – Energetikos ministerija; FINMIN – Finansų ministerija; SUSMIN – Susisie-kimo ministerija; ŠMM – Švietimo ir mokslo ministerija; TM – Teisingumo ministerija; ŪM – Ūkio ministerija; VRM – Vidaus reikalų ministerija; ŽŪM – Žemės ūkio ministerija.


35

mokymosi raiškos 2011 metais visiškai neįžvelgta Krašto apsaugos, Kultūros, Socialinės apsaugos ir dar-bo, Užsienio reikalų ministerijų planavimo dokumentuose. Tai leidžia teigti, kad organizacinis mokymasis pastarosiose ministerijose 2011 metais nevyko. Gauti duomenys rodo, kad 2011 metais LR ministerijose organizacinio mokymosi raiška yra nevienoda.

2 3 31

41

2

1 2

1

1

3

11

2

11

2

2

1

1

1

1

1

1

1

12

1

0

2

4

6

8

10

AM ENMIN FINMIN SUSMIN ŠMM TM ŪM VRM ŽŪM

Ministerijos darbuotojų mokymai, įdiegus dokumentų valdymo, finansų ir informacines sistemasMokomieji ministerijos darbuotojų kursai ir konsultacijos

Mokomieji ministerijos darbuotojų seminarai

Konferencijos, skirtos ministerijos personalui

Ministerijos personalo mokymai įdiegus Kokybės vadybos sistemą

1 pav. Organizacinio mokymosi metodų skaičius ir taikymas LR ministerijose 2011 metais


Organizacinio mokymosi raiška LR ministerijose 2012 metais. Išanalizavus LR ministerijų 2012-ųjų metų veiklos planus ir jų ataskaitas, galima teigti, kad iš 14-os LR ministerijų dvi ministerijos – Vidaus reikalų ir Teisingumo – 2012 metais savo veikloje taikė visus penkis organizacinio mokymosi meto-dus. Ūkio ir Finansų ministerijos analizuojamuose planavimo dokumentuose formalizavo keturis skirtingus organizacinio mokymosi metodus. Tuo tarpu net penkios ministerijos – Energetikos, Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo, Užsienio reikalų ir Žemės ūkio – 2012 metais neformalizavo nė vieno organizacinio mo-kymosi metodo. Atsižvelgiant į tai, daroma išvada, kad šiose ministerijose 2012 metais tiriami organizacinio mokymosi metodai netaikyti. Likusios ministerijos analizuojamuose 2012 metų planavimo dokumentuose po du ar tris kartus taikė du, tris ar keturis skirtingus organizacinio mokymosi metodus (žr. 2 pav.).

LR ministerijos, kurių 2012 metų analizuojamuose planavimo dokumentuose neužfiksuotas nė vienas organizacinio mokymosi metodas, paveiksle nevaizduojamos. Paveiksle naudojami LR ministerijų pavadi-nimų sutrumpinimai. Skaičiai diagramos stulpeliuose rodo, kiek kartų atitinkamas metodas fiksuotas doku-mentuose.

Nustatyta, kad Vidaus reikalų ministerijoje (devynis kartus formalizuoti įvairūs organizacinio mokymosi metodai) ir Teisingumo ministerijoje (šešis kartus formalizuoti įvairūs organizacinio mokymosi metodai) 2012 metais organizacinio mokymosi raiška, vertinama pagal analizuojamuose planavimo dokumentuose užfiksuotus tiriamuosius organizacinio mokymosi metodus, buvo didžiausia. Tuo tarpu mažiausia organiza-cinio mokymosi raiška įžvelgta Sveikatos apsaugos ministerijoje (tiriami organizacinio mokymosi metodai formalizuoti tik du kartus) bei Krašto apsaugos ir Susisiekimo ministerijų planavimo dokumentuose (abie-jose ministerijose organizacinio mokymosi metodai užfiksuoti tris kartus). Organizacinio mokymosi raiška 2012 metais visai nepastebėta Energetikos, Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo, Užsienio reikalų minis-terijų planavimo dokumentuose.


36

1 1 1 1 1 1 22 1 1 2 1 2

2 1

22

1 1 13 1 3

2

1

11

1

2

31

1

1

0123456789

10

AM FINIM KAM SUSMIN SAM ŠMM TM ŪM VRM

Ministerijos darbuotojų mokymai, įdiegus dokumentų valdymo, finansų ir informacines sistemas

Mokomieji ministerijos darbuotojų kurai ir konsultacijos

Mokomieji ministerijos darbuotojų seminarai

Konferencijos, skirtos ministerijos personalui

Ministerijos personalo mokymai įdiegus Kokybės vadybos sistemą

2 pav. Organizacinio mokymosi metodų skaičius ir taikymas LR ministerijose 2012 metais


Kaip matyti iš pateiktų duomenų (žr. 1 ir 2 pav.), ministerijose skirtingais analizuotais metais forma-lizuotas nevienodas organizacinio mokymosi metodų skaičius. Žemiau pateikiamas paveikslas, kuriame, palyginus duomenis, pavaizduotas 2011 ir 2012 metais taikytų organizacinio mokymosi metodų skaičiaus pokytis kiekvienoje ministerijoje (žr. 3 pav.).

Taigi atlikus LR ministerijų 2011 ir 2012 metų veiklos planų ir jų ataskaitų turinio analizę, nustatyta, kad Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo bei Užsienio reikalų ministerijų analizuojamuose planavimo doku-mentuose tiek 2011, tiek 2012 metais neformalizuotas nė vienas organizacinio mokymosi metodas. Atkreip-tinas dėmesys į tai, kad Energetikos ir Žemės ūkio ministerijos organizacinio mokymosi metodus inicijavo tik 2011 metais, tuo tarpu Krašto apsaugos ir Sveikatos apsaugos ministerijose organizacinio mokymosi metodų raiška pastebima tik 2012 metais.

9

6 68

4 42 3 2

0 0 0 0 0

9

6 64

6 53

0 0

32

0 0 002468

10

Org

aniz

aaci

nių

met

odų

kiek

is

LR ministerijos

2011 metai 2012 metai

3 pav. Organizacinio mokymosi metodų skaičiaus pokytis LR ministerijose



37

Pažymėtina ir tai, kad lyginant 2011 ir 2012 metų laikotarpius ministerijose, kurios 2011 ir 2012 metais savo veiklos planuose ir jų ataskaitose formalizavo kelis tiriamuosius organizacinio mokymosi metodus, nu-statyta, kad 2011 metais daugiau organizacinių metodų taikyta Finansų ministerijoje, 2012 metais – Aplinkos ir Susisiekimo ministerijose. Reikia pažymėti, kad organizacinio mokymosi raiška (taikyta daugiau metodų) didėjo penkiose – Aplinkos, Krašto apsaugos, Susisiekimo, Sveikatos apsaugos ir Švietimo ir mokslo – mi-nisterijose; tuo tarpu mažėjo trijose ministerijose: Energetikos, Finansų ir Žemės ūkio. Nekintanti organi-zacinio mokymosi raiška tiriamuoju laikotarpiu nustatyta Teisingumo, Ūkio ir Vidaus reikalų ministerijose.

Apibendrinant LR ministerijų 2011 ir 2012 metų veiklos planų ir jų ataskaitų analizę, galima teigti, kad analizuotu laikotarpiu LR ministerijose nustatyta nevienoda organizacinio mokymosi raiška.

Taip pat galima teigti, kad organizacinis mokymasis LR ministerijose, analizuojant pagal organizaci-nio mokymosi metodų taikymą ir lyginant 2011 ir 2012 metų rodiklius, nebuvo aktyvus – jo raiška didėjo mažiau nei pusėje visų ministerijų. Dauguma LR ministerijų 2012 metais, lyginant su 2011 metais, taikė mažiau organizacinio mokymosi metodų arba jų skaičius išliko nepakitęs. Trijose ministerijose organizacinis mokymasis visai neužfiksuotas. Todėl vertinant analizės rezultatus pagal pirmąjį vertinimo rodiklį ir atsa-kant į straipsnyje suformuluotą probleminį klausimą, galima teigti, kad LR ministerijos (ypač jų vadovai) nepakankamą dėmesį skiria naujų ir reikšmingų ministerijai žinių kūrimui bei gebėjimų ugdymui nuolat besikeičiančioje aplinkoje.

3.2. Organizacinio mokymosi raiška planavimo dokumentuose ir ataskaitose

Pirmoje šio straipsnio dalyje pagrįsta, kad mokymasis darbo grupėse organizacijai yra reikšmingas. B. Mikulskienės, B. Pitėnaitės ir D. Jankauskienės (2010) teigimu, darbo grupių ministerijose subūrimo tikslas yra konsultacijos, problemų sprendimas, įrodymų ir pagrindimų ieškojimas, dalijimasis turimomis ži-niomis ir naujos informacijos sklaida. Ministerijų darbuotojų mokymasis grupėse sudaro sąlygas optimaliai pritaikyti organizacines žinias ir įgūdžius praktikoje.

Atsižvelgiant į tai logiška teigti, kad darbo grupių sudarymas ministerijose leidžia pagrįsti vykstantį organizacinį mokymąsi. Vadinasi, organizacinio mokymosi raišką LR ministerijose gali atskleisti ir antrasis tyrimo rodiklis – LR ministrų įsakymų dėl darbo grupių sudarymo content analizė. LR ministrų įsakymai turi ministerijos teisės aktų statusą, yra oficialūs dokumentai, todėl laikomi patikimais šio tyrimo analizės šaltiniais. Taigi analizuojant LR ministrų įsakymus dėl darbo grupių sudarymo 2011 ir 2012 metais, siekia-ma ištirti, kiek darbo grupių, kurios susijusios su organizaciniu mokymusi, minėtu laikotarpiu sudaryta LR ministerijose.

Tiriant organizacinio mokymosi raišką LR ministerijose, darbo grupių sudarymas vertinamas teigiamai, nes parodo, kad ministerija (jos vadovas) supranta šiuolaikinių organizacijų veiklos specifiką, taiko koman-dinio darbo principus ir skatina aktyvų kiekvieno organizacijos nario dalyvavimą, taip kuria organizacijai svarbias žinias, kitaip tariant, mokosi, planuodamos bei įgyvendindamos organizacijos (tiriamuoju atveju ministerijos) veiklas.

Išanalizavus LR ministrų įsakymus, svarbu pabrėžti, kad tokių darbo grupių sudarymas, deja, nustatytas ne visose ministerijose. Atskleista, kad tik kai kuriose ministerijose tiriamuoju laikotarpiu sudarytos darbo grupės, susijusios su organizacinio mokymosi metodų, pagrįstų antrojoje šio straipsnio dalyje (žr. 2 lentelę), taikymu.

Atliekant tyrimą atskleista, kad LR ministerijose sudaromos ir kitokio pobūdžio organizacinio mokymo-si darbo grupės, nesusijusios su penkiais antrojoje dalyje pagrįstais organizacinio mokymosi metodais, pvz.: LR Kultūros ministro įsakymas dėl darbo grupės, skirtos muziejuose esančių rinkinių apsaugos, apskaitos ir saugojimo instrukcijos naujai redakcijai parengti, sudarymo; LR Žemės ūkio ministro įsakymas dėl darbo grupės, skirtos projekto „Lietuvos ūkinių gyvūnų genetinių išteklių išsaugojimas“ vertinimui atlikti, suda-rymo; LR Socialinės apsaugos ir darbo ministro įsakymas dėl darbo grupės, skirtos neįgalių vaikų, likusių be tėvų globos vaikų, suaugusių neįgalių asmenų socialinės globos namų deinstitucionalizacijos programos projektui parengti, sudarymo. Daugiausia tokių darbo grupių sudaryta įvairiems projektams ar programoms


38

rengti; taip pat teikti siūlymų dėl įvairių teisės aktų keitimo ar tobulinimo; pasirengti tinkamai panaudoti Europos Sąjungos struktūrinę paramą; LR Švietimo ir mokslo ministro įsakymas dėl darbo grupės, skirtos tėvų, mokinių ir mokytojų teisių ir pareigų santykio suderinimo pasiūlymams parengti. Siekiant rezultatų objektyvumo, nuspręsta į analizę įtraukti ir tokio pobūdžio darbo grupes fiksuojančius įsakymus.

Atlikus analizę galima teigti, kad 2011 metais didžiausia organizacinio mokymosi raiška, vertinant pagal darbo grupių sudarymo rodiklį, nustatyta Vidaus reikalų ministerijoje. Trys darbo grupės sudarytos Žemės ūkio, dvi – Ūkio ministerijoje. Tuo tarpu mažiausia organizacinio mokymosi raiška pagal darbo grupių rodi-klį įžvelgta Susisiekimo bei Socialinės apsaugos ir darbo ministerijose (po vieną darbo grupę).

Reikia pažymėti, kad 2011 metais net devyniose ministerijose – Aplinkos, Energetikos, Finansų, Krašto apsaugos, Kultūros, Sveikatos apsaugos, Švietimo ir mokslo, Teisingumo ir Užsienio reikalų nesudaryta nė viena darbo grupė. Todėl galima teigti, kad šiose ministerijose organizacinis mokymasis 2011 metais, verti-nant pagal šį rodiklį, nevyko.

Atlikus LR ministrų įsakymų dėl darbo grupių sudarymo 2012 metais analizę konstatuojama, kad 2012 metais tik dviejose ministerijose – Finansų ir Vidaus reikalų – užfiksuoti ministrų įsakymai dėl darbo grupių, susijusių su penkių antroje darbo dalyje išskirtų organizacinio mokymosi metodų taikymu, sudarymo. Šiose ministerijose 2012 metais suburta po vieną tokią darbo grupę. Taigi 2012 metais užfiksuotas dar mažesnis organizacinio mokymosi raiškos darbo grupėse rodiklis. Tai vertinama kaip rimta problema, parodanti, kad LR ministerijose tiriamiems organizacinio mokymosi metodams taikyti skiriama nepakankamai dėmesio.

Tačiau nustatyta, kad 2012 metais sudaryta kitokio pobūdžio darbo grupių, kurios taip pat leidžia pa-grįsti organizacinio mokymosi vyksmą organizacijoje. Taigi, vertinant bendrai su organizaciniu mokymusi susijusių darbo grupių sudarymo faktą, nustatyta, kad 2012 metais daugiausia darbo grupių (po tris) suburta Kultūros, Vidaus reikalų ir Žemės ūkio ministerijose. Į tai atsižvelgiant teigiama, kad būtent šiose organiza-cijose 2012 metais vyko didžiausia organizacinio mokymosi raiška darbo grupėse. Dvi darbo grupės suda-rytos Socialinės apsaugos ir darbo ministerijoje, tuo tarpu mažiausia organizacinio mokymosi raiška darbo grupėse įžvelgta Aplinkos, Energetikos, Finansų, Švietimo ir mokslo ministerijose, kuriose sudaryta tik po vieną darbo grupę.

Reikia pažymėti, kad 2012 metais šešiose ministerijose –: Krašto apsaugos, Susisiekimo, Sveikatos ap-saugos, Teisingumo, Užsienio reikalų ir Ūkio – nesudaryta nė viena darbo grupė. Todėl teigiama, kad jose organizacinis mokymasis 2012 metais, sudarant darbo grupes, nevyko.

Gauti lyginamojo periodo analizės duomenys susisteminti ir pateikti 3 lentelėje. Čia nurodytas kiekvie-nos LR ministerijos vadovo (ministro) bendras įsakymų dėl darbo grupių sudarymo skaičius (faktas) 2011 ir 2012 metais. Skliausteliuose šalia bendrojo rodiklio nurodoma, kiek sudaryta darbo grupių, susijusių su antroje straipsnio dalyje išskirtais penkiais organizacinio mokymosi metodais.

3 lentelė. LR ministrų įsakymai dėl darbo grupių sudarymo 2011 ir 2012 metais

LR ministerijos Ministro įsakymai 2011 metais Ministro įsakymai 2012 metaisAplinkos 0 1 (0)Energetikos 0 1 (0)Finansų 0 1 (1)Krašto apsaugos 0 0Kultūros 0 3 (0)Socialinės apsaugos ir darbo 1 (0) 2 (0)Susisiekimo 1 (0) 0Sveikatos apsaugos 0 0Švietimo ir mokslo 0 1 (0)Teisingumo 0 0Užsienio reikalų 0 0Ūkio 2 (1) 0Vidaus reikalų 5 (3) 3 (1)Žemės ūkio 3 (1) 3 (0)



39

Žemiau pateikiamas paveikslas, kuriame pavaizduotas 2011 ir 2012 metais sudarytų darbo grupių skai-čiaus pokytis kiekvienoje ministerijoje, leidžiantis dar aiškiau pamatyti darbo grupių organizacinio moky-mosi tendencijas konkrečiose ministerijose (žr. 4 pav.).

4 pav. Darbo grupių sudarymo pokytis LR ministerijose 2011 ir 2012 metais


Išanalizavus LR ministrų įsakymus dėl darbo grupių sudarymo 2011 ir 2012 metais ir palyginus duome-nis, nustatyta, kad abiejų analizuotų metų laikotarpiu net keturiose ministerijose nesudaryta nė viena darbo grupė. Šis faktas vertinamas labai neigiamai, nes netaikant organizacinio mokymosi grupėse individualių ir kolektyvinių žinių judėjimas bei konversija tarp skirtingų organizacijos lygmenų gerokai sulėtėja ir gali net patirti sąstingį individų lygmenyje (kitaip tariant, tapti slypinčiomis individualiomis žiniomis), taip ir nepa-siekęs visos organizacijos išreikštų formalių ir kiekvienam jos nariui privalomų organizacinių žinių lygmens.

Tuo tarpu geriausi darbo grupių sudarymo rodikliai užfi ksuoti Vidaus reikalų ir Žemės ūkio ministeri-jose. Aštuoniose ministerijose ministrų įsakymų dėl darbo grupių sudarymo skaičius svyruoja nuo vieno iki trijų. Verta akcentuoti, kad keturiose ministerijose organizacinis mokymasis darbo grupėse 2012 metais kaž-kodėl neinicijuotas. Į tai atsižvelgiant galima teigti, kad LR ministerijos nesupranta organizacinio mokymosi svarbos, todėl neskatina jo kolektyviniame lygmenyje.

Susisteminti organizacinio mokymosi raiškos duomenys ministerijose, remiantis darbo grupių sudarymo rodikliu, pateikti 4 lentelėje.

4 lentelė. Organizacinio mokymosi raiška LR ministerijų darbo grupėse 2011 ir 2012 metais

Kriterijai LR ministerijosDarbo grupės nesudarytos 2011 ir 2012 metais KAM, SAM, TM, URM

Darbo grupės nesudarytos 2011 metais AM, ENMIN, FINMIN, KAM, KM, SAM, ŠMM, TM, URM, ŪM

Darbo grupės nesudarytos 2012 metais KAM, SUSMIN, SAM, TM, URM, ŪMNepakitęs sudarytų darbo grupių skaičius 2011 ir 2012 metais ŽŪM

Sudarytos darbo grupės, kurių skaičius 2012 metais išaugo SOCMIN

Sudarytos darbo grupės, kurių skaičius 2012 metais sumažėjo VRM



40

Apibendrinant LR ministrų įsakymų dėl darbo grupių sudarymo 2011 ir 2012 metais analizę, galima teigti, kad 2011 ir 2012 metų tiriamuoju laikotarpiu ministerijose sudarytų organizaciniam mokymuisi būtinų darbo grupių skaičius skiriasi. Nustatyta, kad organizacinio mokymosi raiška, vertinant pagal sudarytų darbo grupių skaičių, didžiausia Vidaus reikalų ir Žemės ūkio ministerijose. Mažiausia organizacinio mokymosi raiška pagal darbo grupių rodiklį atskleista Aplinkos, Energetikos, Finansų, Susisiekimo, Švietimo ir mokslo ministerijose.

Taigi atlikus LR ministerijų analizę pagal du organizacinio mokymosi raiškos vertinimo rodiklius: 1) 2011 ir 2012 metų veiklos planus bei jų ataskaitas ir 2) atitinkamos ministerijos vadovo (ministro) 2011 ir 2012 metų įsakymus dėl darbo grupių sudarymo, bei susisteminus gautus duomenis, nustatyta, kad LR ministerijose organizacinis mokymasis inicijuojamas skirtingai ir nepakankamai (žr. 5 lentelę).

5 lentelė. Organizacinio mokymosi raiška LR ministerijose 2011 ir 2012 metais

Vertinimokriterijai

LRministerijos

2011 metai 2012 metai 2011 ir 2012 metai

OM raiška, vertinant

OM metodų taikymo aspektu

OM raiška, vertinant darbo grupių aspektu

OM rodiklių skaičius


OM metodų taikymo aspektu


darbo grupių aspektu

OM rodiklių skaičius

OM raiškos kiekybinė išraiška

A B A+B C D C+D (A+B)+(C+D)AM 4 0 4 5 1 6 10

ENMIN 2 0 2 0 1 1 3FINMIN 8 0 8 4 1 5 13

KAM 0 0 0 3 0 3 3KM 0 0 0 0 3 3 3

SOCMIN 0 1 1 0 2 2 3SUSMIN 2 1 3 3 0 3 6

SAM 0 0 0 2 0 2 2ŠMM 4 0 4 6 1 7 11TM 6 0 6 6 0 6 12

URM 0 0 0 0 0 0 0ŪM 6 2 8 6 0 6 14

VRM 9 5 14 9 3 12 26ŽŪM 3 3 6 0 3 3 9


Akcentuotina, kad lyginant 2011 ir 2012 metų duomenis pagal pasirinktus du vertinimo rodiklius iš 14-os LR ministerijų tik šešiose – Aplinkos, Krašto apsaugos, Kultūros, Socialinės apsaugos ir darbo, Svei-katos apsaugos, Švietimo ir mokslo – pastebėtas organizacinio mokymosi raiškos didėjimas. Likusiose ministerijose įžvelgtas organizacinio mokymosi raiškos mažėjimas. Atsižvelgiant į tai daroma išvada, kad dauguma LR ministerijų nesupranta organizacinio mokymosi svarbos, todėl neinicijuoja šio proceso arba inicijuoja nepakankamai. Tokia situacija vertinama neigiamai, nes šiuolaikinėje nuolat kintančioje aplinkoje organizacinio mokymosi integravimas į viešojo sektoriaus organizacijos veiklą yra viena svarbiausių efekty-vios veiklos sąlygų, siekiant šalies pažangos visose srityse.


41

Išvados

Organizacinis mokymasis yra ilgas, kompleksinis ir sudėtingas procesas, tačiau labai veiksmingas, sie-kiant pagerinti šiuolaikinių organizacijų veiklos rezultatus. Organizacija, siekianti tapti konkurencinga ir išlikti sparčiai besikeičiančiame pasaulyje, privalo sutelkti dėmesį į aukštos kompetencijos žmogiškųjų ište-klių kūrimą ir sistemingą integruotų organizacinio mokymosi metodų, kai įgyjama organizacijai reikšmingų naujų žinių bei gebėjimų, taikymą organizacijos veikloje. Tai ypač aktualu viešojo sektoriaus organizaci-joms, kurios atsakingos už konkrečios šalies ir jos visuomenės socialinę, ekonominę ir visokeriopą gerovę.

Tyrimo empirinės dalies rezultatai atskleidė faktą, kad organizacinio mokymosi raiška skirtingose LR ministerijose nevienoda. Akivaizdu, kad LR ministerijose, vienose svarbiausių valstybės institucijų, organi-zacinis mokymasis yra nepakankamas. Dauguma LR ministerijų vis didėjančiame aplinkos kompleksišku-mo, neapibrėžtumo ir pokyčių spartos kontekste nesupranta organizacinio mokymosi svarbos.

LR ministerijose, kuriose visiškai nevyksta organizacinis mokymasis ir kuriose nustatytas organizacinio mokymosi raiškos mažėjimas, nesudaromos sąlygos nuolatiniam ministerijai reikšmingų žinių kūrimui, įgi-jimui, dalijimuisi, ministerijos darbuotojų gebėjimų ir kompetencijų tobulinimui. Ši problema turi būti kuo greičiau sprendžiama, nes ministerijų gebėjimas įgyti ir skleisti žinias, jomis remiantis kurti inovacijas yra vienas pagrindinių veiksnių, lemiančių ne tik pačios ministerijos, bet ir visos jai pavaldžios ūkio valdymo srities (taigi ir šalies ūkio dalies) efektyvios plėtros sėkmę.

Literatūra

Argyris, Ch., Schӧn, D. A. (1995). Organizational Learning II: Theory, Method, and Practice. Reading Massachusetts, Addison-Wesley Publishing Company.

Arimavičiūtė, M. (2012). Viešojo sektoriaus institucijų (departamentų) strateginio planavimo modeliai užsienio šalyse. Viešoji politika ir administravimas, t. 11, nr. 4, p. 581–594.

Atkočiūnienė, Z. (2010). Žinių vadybos įtaka tobulinant organizacijos kompetencijas. Informacijos mokslai, nr. 52, p. 14–22.

Bakanauskienė, I. (2008). Personalo valdymas. Kaunas: Vytauto Didžiojo universitetas.Bennet, D., Bennet, A. (2008). Enganging tacit knowledge in support of organizational learning. The journal of infor-

mation and knowledge management systems, vol. 38 (1), p. 72–94.Bukantaitė, D., Remeikienė, D. (2007). Tikslinės besimokančios organizacijos ateitis ir problemos. Organizacijų vady-

ba: sisteminiai tyrimai, nr. 43, p. 23–40.Casey, A. (2005). Enhancing individual and organizational learning. A sociological model. SAGE. Management Lear-

ning, vol. 36 (2), p. 131–147.Chlivickas, E. (2010). Viešasis administravimas Europos Sąjungoje: žmogiškųjų išteklių vadyba. Viešasis administra-

vimas, nr. 3–4 (27–28), p. 25–36.Chmiel, N. (2005). Darbo ir organizacinė psichologija. Vilnius: Poligrafija ir informatika.Čiegis, R., Zeleniūtė, R. (2008). Lietuvos ekonomikos plėtra darnaus vystymosi aspektu. Taikomoji ekonomika: statis-

tiniai tyrimai, nr. 2, p. 11–28.DiBella, A. J. (2003). Organizations as Learning Portfolios. The Blackwell Handbook of Organizational Learning and

Knowledge Management. Oxford: Blackwell Publishing. Domarkas, V., Juknevičienė, V. (2010). Inovacijų vaidmuo viešojo administravimo organizacijų veikloje absorbcinio

gebėjimo aspektu. Viešoji politika ir administravimas, nr. 31, p. 77–90.Easterby-Smith, M., Lyles, M. A. (2003). The Blackwell Handbook of Organizational Learning and Knowledge Mana-

gement. Oxford: Blackwell Publishing.Edwards, M. G. (2009). An integrative metatheory for organizational learning and sustainability in turbulent times. The

Learning Organization, vol. 16 (3), p. 189–207.Friedman, V. J. (2003). The Individual as Agent of Organizational Learning. Handbook of Organizational Learning and

Knowledge. Oxford.Ginevičius, R., Paliulis, N. K., Chlivickas, E. ir kt. (2006). XXI amžiaus iššūkiai: organizacijų ir visuomenės pokyčiai.

Vilnius: Technika.


42

Harris, R. J. (2008). Bridging the Gap with TE3: The development of a Collaborative Learning Environment through the Technology Enhanced Enterprise Education (TE3) Funding Initiative. Education & Training, vol. 50, no. 8–9, p. 674–686.

Haughton, G. (1999). Environmental Justice and Sustainable City. Journal of Planning Education and Research, vol. 18 (3), p. 233–243.

Holmqvist, M. (2009). Complicating the Organization: A New Prescription for the Learning Organization? Manage-ment Learning, vol. 40 (3), p. 275–287.

Yang, J. (2008). Individual attitudes and organisational knowledge sharing. Tourism management, vol. 29, p. 345–353.Jucevičienė, P. (2007). Besimokantis miestas. Kaunas: Technologija.Jucevičienė, P., Mozūriūnienė, V. (2009). Organizacijos žinojimo santykis su organizacijos žiniomis: pažinimo ir for-

malizavimo ribos. Ekonomika ir vadyba, nr. 14, p. 1129–1138. Kaziliūnas, A. (2007). Kokybės vadyba. Vilnius.Korsakienė, R., Lobanova, L., Stankevičienė, A. (2011). Žmogiškųjų išteklių valdymo strategijos ir procedūros. Vilnius:

Technika.Kudokienė, N., Juodaitytė, A. (2005). Mokyklos, kaip besimokančios organizacijos, formavimosi tendencijos. Jaunųjų

mokslininkų darbai, nr. 1 (5), p. 34–42.Lawrence, T. B., Maws, M., Dyck, B. (2005). The politics of organizational learning: integrating power into the 4I

framework. Academy of Management Review, vol. 30 (1), p. 180–191. Markvaldienė, G. (2007). Kolegijos tapsmo besimokančia organizacija galimybių analizė. Profesinis rengimas: tyrimai

ir realijos, nr. 13, p. 152–169.Martinkus, B., Stoškus, S., Beržinskienė, D. (2010). Vadybos pagrindai. Šiauliai: Šiaulių universitetas.Maier, W. G., Prange, Ch., Rosenstiel, L. (2003). Psychological Perspectives of Organizational Learning. Handbook of

Organizational Learning and Knowledge. Oxford: Blackwell Publishing.Meyer-Sahling, J. H., Nakrošis, V. (2009). Lietuvos valstybės tarnyba: sėkmės paslaptys ir tolesnio vystymo alternaty-

vos. Viešoji politika ir administravimas, nr. 27, p. 7–15. Mikulis, J. (2007). Pažangūs vadybos principai. Visuotinė kokybės vadyba. Vilnius: Ciklonas.Mikulskienė, B., Pitrėnaitė, B., Jankauskienė, D. (2010). Darbo grupių vieta Sveikatos apsaugos ministerijos organiza-

cinėje struktūroje. Sveikatos politika ir valdymas, nr. 64, p. 64–83.Nocon, H. D. (2004). Sustainability as process: community education and expansive collaborative activity. Journal of

Educational Policy, vol. 18 (5), p. 710–732.Nonaka, I., Toyama, R., Byosiere, P. (2003). A Theory of Organizational Knowledge Creation: Understanding the Dy-

namic Process of Creating Knowledge. Handbook of Organizational Learning and Knowledge. Oxford.Nonaka, I., Toyama, R., Konno, N. (2001). SECI, Ba and leadership: A unified model of dynamic knowledge creation.

Managing industrial knowledge: Creation, transfer and utilization. I. Nonaka, D. Teece (Eds.), p. 13–43.Palowsky, P. (2003). The Treatment of Organizational Learning in Management Science. Handbook of Organizational

Learning and Knowledge. Oxford: Blackwell Publishing.Patapas, A., Kasperavičiūtė, R. (2009). Valstybės tarnautojų mokymo ir kvalifikacijos tobulinimo sistemos efektyvumas

Policijos departamente prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Viešoji politika ir administravimas, nr. 28, p. 79–88.

Popper, M., Lipshitz, R. (2000). Organizational Learning. Management Learning, vol. 31 (2), p. 181–196. Ramanauskienė, S. (2005). Globalūs pokyčiai ir mokslioji organizacija. Informacijos mokslai, nr. 35, p. 80–93.Rosen, E. D. (2007). Viešojo sektoriaus produktyvumo didinimas. Vilnius.Ruževičius, J. (2006). Kokybės vadybos modeliai ir jų taikymas organizacijos veiklos tobulinimui. Vilnius.Senge, P. M. (2006). The Fifth Discipline: The Art and Practice of the Learning Organization. New York, London,

Toronto, Sydney, Auckland.Serafinas, D. (2011). Kokybės vadybos teorijos praktinis taikymas. Vilnius: Vilniaus universitetas.Simonaitienė, B. (2007). Mokyklos – besimokančios organizacijos vystymas. Kaunas: Technologija.Sudnickas, T. (2010). Žmogiškųjų išteklių valdymas viešajame sektoriuje. Viešasis valdymas. Vilnius: Mykolo Romerio

universitetas.Šalčius, A. (2009). Organizacijos valdymas. Vilnius. Šalčius, A., Šarkiūnaitė, I. (2011). Žmogiškųjų išteklių valdymas. Vilnius.Teece, D., Nonaka, I. (2001). Managing Industrial Knowledge – Creation, Transfer and Utilization. USA, California. Thom, N., Ritz, A. (2004). Viešoji vadyba. Vilnius.Trakšelys, K. (2011). Besimokančios organizacijos esmė ir nauda: andragogo požiūris. Pedagogika, nr. 101, p. 98−105. Vera, D., Crossan, M. ir kt. (2003). Organizational Learning and Knowledge Management: Toward an Integrative Fra-

mework. The Blackwell Handbook of Organizational Learning and Knowledge Management. Oxford.Wiseman, E. (2007). The Institutionalization of Organizational Learning: An Insitutional Perspective. Proceedings of


43

the Organizational learning and knowledge conference – Learning Fusion, p. 1112–1135. Zakarevičius, P. (2012). Modernios organizacijos bruožai. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, nr. 64, p. 135–144.Zulauf, C. A. (2007). Learning to think systemically: what does it take? Journal the Learning Organization, vol. 14 (6),

p. 489–498. Zuzevičiūtė, V., Teresevičius, T. (2008). Besimokančios organizacijos kūrimo prielaidos. Organizacijų vadyba: siste-

miniai tyrimai, nr. 45, p. 115–126.

O R G A N I Z AT I O N A L L E A R N I N G I N M I N I S T R I E S O F R E P U B L I C O F L I T H U A N I A

Valentina Burkšienė, ernesta račaitė

Klaipėda University (Lithuania)

Summary

Organizational learning is evaluated as issue of essential importance in modern organizations performing in contemporary society of knowledge. It is claimed that organizational learning is a very appropriate tool for adapting to the changing environment and for integration of various innovations into organizational acti-vities. Different authors emphasize that learning in organizations occurs in individual, group or collective and organizational levels. But only learning formalized and documented in official organization legislation is named as organizational learning and is meant to be necessary for an organization for gaining its new knowledge.

Public organizations play particular role in a development of any single country’s economy and social life. Therefore the authors of this paper claim that organizational learning needs to be initiated and formali-zed in public institutions of Lithuania and in the Ministries in particular. Ministries of Republic of Lithuania are responsible for all spheres of country development. They must ensure high quality of life for society in rapidly changing environment and growing complexity, so organizational learning would help to integrate and modernize principles of new management and achieve better results in performance of various activities and in this way to seek higher development results of the country.

Evaluation of Lithuanian public organizations in the context of European Union allows to state that Lithuanian ministries pay inadequate attitude to their organizational learning. Therefore the authors aim to reveal the situation of organizational learning in ministries of Lithuania in 2011 and 2012 years.

Using literature analysis five main organizational learning methods (learning during implementation of document, finance and information systems management; training courses and consultations; training seminars; conferences; learning during implementation of quality management system) were excluded and decided to be checked in strategic plans and reports of every ministry. In conformity with statement that organizational learning in formal groups is a very useful tool for creation of collective and organizational knowledge, bylaws of ministers were also analyzed to reveal any type of organizational learning in such groups.

Official internet websites of all fourteen ministries of Lithuania were used as primary information sour-ces for data collection. Using content analysis the amount of five organizational learning methods mentioned in planning documents and their reports of every ministry was calculated. Also the amount of formalized work groups for organizational learning in the ministries was counted. When analyzing minister bylaws it was noticed that there were more working groups formed than only for above mentioned five methods. The-refore for more objectivity the authors decided to calculate all formed groups related to any organizational learning.


44

Obtained data revealed that organizational learning in ministries of Republic of Lithuania occurred on a very different level and is insufficient. Maybe because that most of ministries or their leaders do not unders-tand importance of the learning in the rapidly changing environment, growing complexity and uncertainty of the world. Reasons should be researched in future works.

The best organizational learning result belongs to the Ministry of Interior Affairs. And the worst results are revealed for the Ministry of Foreign Affairs. Compared data of two years (2011 and 2012) showed that grow in organizational learning was obvious only in six ministries. Remaining eight ministries decreased organizational learning in year 2012 or stayed it unchanged. Referring to that the authors of the paper claim that leaders of most ministries do not encourage appropriate conditions for organizational learning or in other words for creation, gaining and sharing new knowledge, important to increase skills of public servants and other organization members. The problem should be solved as soon as possible in order the ministries gai-ned higher competence to integrate innovations and in this way enabled appropriate conditions for effective development of the country.

KEYWORDS: organizational learning, organizational learning in public institutions, Ministry of Repu-blic of Lithuania.

JEL CODES: H10, I20, I25


45

D A R N A U S V Y S T Y M O S I S R I Č I Ų D I N A M I K O S V E RT I N I M A S L I E T U VO J E

Remigijus Čiegis1, AidAs dilius2, AstA mikAlAuskienė3

Vytauto Didžiojo universitetas, Vilniaus universitetas, Šiaulių universitetas, Lietuvos energetikos institutas (Lietuva)

ANOTACIJAStraipsnyje aptariamas Lietuvos ekonomikos augimo kitimo vertinimas darnumo aspektu. Remiantis sukaupta teorine medžiaga, analizuojamas ekonominio augimo poveikis darnaus vystymosi socialinei ir aplinkos sritims, naudojant integruotą darnaus vys-tymosi indeksą įvertinamas ekonominio augimo kitimo poveikis Lietuvos darniam vystymuisi 2000−2011 m. Integruotą darnaus vystymosi indeksą sudaro trys indeksai: ekonominio vystymosi, socialinio vystymosi ir aplinkos būklės. Kiekvienas indeksas buvo sudarytas iš penkių rodiklių. Ekonominio vystymosi indeksas sudarytas iš BVP vienam gyventojui, darbo našumo, sunaudoto kuro ir energijos kiekio, atsinaujinančių išteklių dalies bendrosiose energijos sąnaudose, valdžios sektoriaus deficito. Socialinio vysty-mosi indeksas sudarytas iš nedarbo lygio ir valdžios sektoriaus išlaidų švietimui, sveikatos apsaugai, socialinei apsaugai, kultūros paslaugoms. Aplinkos būklės indeksas sudarytas iš šiltnamio dujų kiekio ir teršalų kiekio, išmesto į atmosferą, išleistų užterštų ir išleistų nepakankamai išvalytų nuotekų, surinktų komunalinių atliekų kiekio. Nustatyta, kad šalyje per 2006–2008 m. laikotarpį esant pernelyg greitam ekonomikos augimui, kurį parodo didėjantis infliacijos lygis, didėjo į aplinką išmetamų teršalų kiekis. Nors ekonominio vystymosi indeksas tais metais didėjo, tačiau integruotas darnaus vystymosi rodiklis mažėjo. Kitaip tariant, ekonominio vystymosi indeksas didėjo socialinio vystymosi ir aplinkos būklės sąskaita.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: darnus vystymasis, ekonomikos augimas, aplinka, socialinė sritis, indeksas.

JEL KLASIFIKACIJA: E1, O1, Q5, I00

Įvadas

Temos aktualumas ir pagrindinė problema: tyrimai, atlikti užsienio universitetuose, patvirtino prielaidą, kad siekiant suprasti darnaus vystymosi koncepcijos vertinimą, reikia išsamesnių studijų. Straips-nyje nagrinėjamos mokslinės problemos esmę glaustai būtų galima apibrėžti taip: kokie yra darnaus vysty-mosi koncepcijos ir jo vertinimo dėsningumai, leisiantys įvertinti ekonominės plėtros poveikį konkrečioms darnumo sritims ir šalies darniam vystymuisi.

Pagrindinė šio straipsnio problema – kaip būtų galima siekti darnaus ekonomikos vystymosi atsi-žvelgiant į ekonomikos, socialinę ir aplinkos sričių darnumą?

1 Remigijus Čiegis – Vytauto Didžiojo universiteto ir Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto profesorius, socialinių mokslų (vadyba ir administravimas) habilituotas daktaras. Mokslinių interesų sritys: darnus vystymasisEl. paštas: [email protected]; [email protected].: +370 37 323 639; +370 37 422 344

2 Aidas Dilius – Šiaulių universiteto Socialinių mokslų fakulteto magistras, doktorantas. Mokslinių interesų sritys: darnus vystymasis, makroekonomika, mokesčiai ir apmokestinimasEl. paštas: [email protected].: +370 41 595 885; +370 677 094 99

3 Asta Mikalauskienė – Lietuvos energetikos instituto energetikos kompleksinių tyrimų laboratorijos mokslo darbuotoja, Vilniaus universiteto Kauno humanitarinio fakulteto docentė (socialiniai mokslai – ekonomika), daktarė. Mokslinių interesų sritys: danaus vystymosi vertinimasEl. paštas: [email protected] Tel.: +370 37 401 871; +370 37 422 344

Remigijus Čiegis, AidAs dilius, AstA mikAlAuskienėDARNAUS VYSTYMOSI SRIČIŲ DINAMIKOS VERTINIMAS LIETUVOJE

46

Tyrimo objektas: ekonominio augimo poveikis darnaus vystymosi sritims.Tikslas: straipsnyje siekiama išanalizuoti ir įvertinti darnaus vystymosi sričių dinamiką Lietuvoje. Tyrimo uždaviniai: suformuluotam tikslui pasiekti keliami šie daliniai uždaviniai:• Remiantis mokslinės literatūros analize ištirti ekonomikos augimo poveikį darnumo aplinkos ir so-

cialinei sričiai.• Atlikus metodologinius darnaus vystymosi rodiklių skaičiavimus Lietuvoje, įvertinti darnaus vysty-

mosi sričių kitimo tendencijas ir numatyti perspektyvas.

Tyrimo metodai: mokslinės literatūros šaltinių ir mokslinių publikacijų analizė, sintezė, sisteminimas, statistinių duomenų analizė, padidėjimo tempo skaičiavimas, lyginamoji analizė, loginė analizė, grafinis duomenų vaizdavimas, struktūros rodiklių skaičiavimas, koreliacinė ir regresinė analizė, dinamikos eilučių ekstrapoliacija.

1 . Ekonominio augimo poveikio darnaus vystymosi sr i t ims teor inė anal izė

Norvegijos aplinkos ministrės Gro Harlem Brundtland pranešime „Mūsų bendra ateitis“ pateiktas api-brėžimas: darnus vystymasis – tai toks vystymasis, kuris tenkina dabartinius visuomenės poreikius, nemaži-nant ateinančių kartų galimybių tenkinti savo poreikius (Our Common Future, 1987). Neatsitiktinai šis dar-naus vystymosi apibrėžimas yra dažniausiai cituojamas ir pretenduoja būti laikomas išsamesniu už daugelį kitų. Jo argumentų šerdis (žr. 1 pav.) – sąžiningas gamtos išteklių paskirstymas tiek tarp skirtingų kartų, tiek ir tarp dabartinės kartos pirmojo, antrojo ir trečiojo pasaulio šalių gyventojų bei pozityvaus konsensuso tarp vystymosi aplinkos, socialinės ir ekonominės dimensijų suradimas.

1 pav. Darnaus vystymosi esmė

Darnus vystymasis yra susijęs su laiko dimensija, o nedarnumas retai susijęs su greita egzistencine grės-me. Galbūt vis dar atrodo, kad ši grėmė dar yra tik tolimoje ateityje, kad būtų tinkamai pripažinta, tačiau darnus vystymasis yra toks vystymasis, kai išlaikoma egzistencija (Bossel, 1999). Tradiciškai darnaus vysty-mosi koncepcija apima tris lygiavertes komponentes: aplinkos apsaugą, ekonominę plėtrą ir socialinį vysty-


47

mąsi (Čiegis ir kt, 2010). Todėl toliau, remiantis P. A. Lawn (2004), pateikiamas darnaus vystymosi modelis. Kiekviena sritis gali turėti poveikį kitoms dviem sritims. Todėl nuo aplinkos srities, t. y. gamtinio kapitalo, gali priklausyti gamybos lygis, kuris yra priskiriamas ekonominei sričiai. Nuo jo gali priklausyti socialinės srities kintamasis – nedarbo lygis. Bet gali būti poveikis ir aplinkos sričiai, nes kylantis gamybos lygis gali skatinti taršos didėjimą ir gamtos niokojimą. Žalojama aplinka gali veikti ir gyventojų sveikatą bei mirtingu-mą, kurie priskiriami socialinei sričiai.

Ekonominis darnumo traktavimas apima pakankamo ir stabilaus ekonominio augimo reikalavimus, tokius kaip finansinio stabilumo išsaugojimas, žemi ir pastovūs infliacijos tempai, gebėjimas investuoti ir novatoriškumas. Tai byloja teisingą gamtos išteklių paskirstymą erdvėje tarp regionų ir laike tarp dabarties ir ateities, reikalauja suderinti ūkinę veiklą ir ekosistemų produktyvumą. Ekonominio darnumo traktavimas taip pat remiasi Roberto M. Solow (1974, 1986, 1993) išplėtota kapitalo pakeičiamumo teorija bei J. Hicks maksimalių pajamų, kurios gali būti gautos išsaugant būtinas turto (kapitalo), atnešančio šią naudą, atsargas ateinančioms kartoms (taip įgyvendinant teisingo paskirstymo tarp kartų principą) koncepcija, siekiančia maksimizuoti pajamų ir vartojimo srautą, kuris gali būti sukurtas išlaikant aktyvų (ar kapitalo) atsargas, lei-džiančias gaminti naudingą produkciją (Hicks, 1946; Maler, 1990).

Ekologinis darnaus vystymosi požiūris daugiausiai dėmesio skiria integralumui, produktyvumui ir bi-ologinių bei fizinių sistemų stabilumui, remiasi kanadiečių ekologo C. S. Holling (1973, 1978, 1986) ir jo kolegų darbais. Laikantis šio požiūrio, pirminis darnaus vystymosi uždavinys – išsiaiškinti gamtinių sistemų ribas įvairiai ekonominei ir socialinei veiklai.

Kadangi darnumas riboja ne tik visuomenės mainus su gamtinėmis sistemomis, bet ir pačios visuomenės struktūrą, kuri orientuota į žmones, socialinė-kultūrinė darnumo koncepcija rodo ryšį tarp vystymosi bei vyraujančių socialinių normų ir siekia palaikyti visuomeninių sistemų stabilumą. Socialinis darnumas siekia sumažinti socialinių ir kultūrinių sistemų pažeidžiamumą, palaikyti jų sveikatą (t. y. gebėjimą atsinaujinti, gyvybingumą ir organizaciją), gebėjimą išgyventi šoką (Chambers, 1989; Bohle et al., 1994; Ribot et al., 1996).

Visų darnaus vystymosi ekonominės srities ūkio šakų tikslai yra ilgalaikai. Tačiau siekiant įvertinti dar-naus vystymosi situaciją ne tik ilguoju, bet ir trumpuoju laikotarpiu, H. B. Howarth, R. B. Norgaard (1992) pateikė darnaus vystymosi persidengiančių kartų modelį (angl. Overlapping-Generations model). Taiknt šį modelį analizuotas darnus vystymasis atsižvelgiant į dvi skirtingas žmonių kartas. H. B. Howarth, R. B. Nor-gaard (1992), analizuodami persidengiančių kartų modelį, ištyrė, kad jaunesni asmenys savo pajamas dalija į dvi dalis – vartojimą ir investicijas į kapitalą. Vyresnio amžiaus asmenys dirba mažiau, bet gali gauti grąžą iš kapitalo. A. Beltratti, G. Chichilnisky, G. Heal (1993) darniam ekonominiam augimui pateikė žaliąją auk-sinę taisyklę, t. y. išskirdami du pagrindinius optimalaus išteklių naudojimo veiksnius – gamybą ir vartojimą. A. John, R. Pecchenino (1994) parodė sąsajas tarp ekonominio augimo ir aplinkos kokybės. Autoriai taikė kartų vystymosi modelį, kurį priskyrė auksinei kapitalo taisyklei, kurią pavadino auksinės kapitalo taisyklės paskirstymu. Kitaip tariant, visoms kartoms mažiau kaupiant kapitalo ir didinant vartojimą, prastės aplinkos kokybė. A. Erosa, M. Gervais (2001) persidengiančių kartų modeliui dėl taupymo ir vartojimo skirtingais laikotarpiais siūlė naudoti fiskalinės politikos priemonę – mokesčius. Taip pat ir, pasak O. Blanchard (1985), O. Bajo-Rubio (2000), viena iš priemonių siekiant sumažinti vartojimo didėjimą yra mokesčių tarifų didini-mas, kaip viena fiskalinės politikos priemonių.

Toliau apibendrinamas ekonominio augimo poveikis socialinei sričiai, t. y. socialinės srities kintamie-siems. Siekiant nustatyti ekonominio augimo poveikį socialinei sričiai, žemiau sudarytoje 1 lentelėje patei-kiami autoriai, kurie analizavo ekonomikos augimo poveikį socialinės srities kintamiesiems.


48

1 lentelė. Socialinės srities priklausomi ir nepriklausomi kintamieji

Nepriklausomas kintamasis

Priklausomas kintamasis Autoriai

Nedarbo lygis Infliacijos lygis

A. W. Phillips (1958), M. Friedman (1968), E. S. Phelps (1967), M. Friedman (1977), B. S. Bernanke, F. S. Mishkin (1997), L. Ball (1997), D. Laxton, D. Rose, D. Tambakis (1998), G. A. Akerlof, W. T. Dickens, G. L. Perry (2000), L. Ball, R. Moffitt (2001), J. Jespersen (2004), R. Čiegis ir R. Zeleniūtė (2008)

Infliacijos lygis Skurdo lygis

E. Cardoso (1992), A. L. Bovenberg, R. A. de Mooij (1994), R. Amjad, A. R. Kemal (1997), M. Feldstein (1998), F. H. G. Ferreira, J. A. Litchfield (1999), W. Easterly (2001), M. Ravallion (2001), J. van Heerden ir kt. (2006), M. Ravallion, S. Chen (2007), R. Čiegis ir R. Zeleniūtė (2008), S. Y. M. Gillani, H. Ur Rehman, A. R. Gill (2009), A. Šileika, Z. Tamašauskienė, N. Bartelienė (2010)

Fiskalinė politika

Švietimas, socialinė ir sveikatos apsauga, kultūra

M. Feldstein (1998), J. Mincer, S. Daninger (2000), A. Misiūnas, I. Balsytė (2008) R. Čiegis ir R. Zeleniūtė (2008), J. M. Harris (2013)

Šaltinis: sudaryta straipsnio autorių, remiantis Phillips, 1958; Friedman, 1968; Phelps, 1967 ir kt.

Apibendrinant ekonominio ekonominio augimo poveikį socialinei sričiai galima teigti, jog esant per-nelyg greitam gamybos augimui, labai sumažėja nedarbo lygis, kurį parodo didėjantis infliacijos lygis. Di-dėjantis infliacijos lygis mažina realųjį darbo užmokestį, realiąsias pajamas, o taip pat didina skurdo lygio didėjimą. Taip pat galima teigti, jog esant pernelyg greitam ekonominiam augimui, didėja vartojimas, dėl to eikvojami gamtos ištekliai ir didėja taršos lygis.

Toliau apibendrinamas ekonominio augimo poveikis aplinkos sričiai, t. y. kaip kintant ekonominės sri-ties rodikliams, gali keistis aplinkos srities rodikliai. Siekiant nustatyti ekonominio augimo poveikį aplinkos srities kintamiesiems, žemiau sudarytoje 2 lentelėje yra pateikiami autoriai, kurie analizavo ekonomikos augimo poveikį aplinkai.

2 lentelė. Aplinkos srities kintamieji, priklausantys nuo ekonomikos augimo

Priklausomas kintamasis Autoriai

Tarša

G. M. Grossman, A. B. Krueger (1991), R. Lopez (1994), K. Arrow ir kt. (1995), P. A. Lawn (2003), G. Kirchgässner, F. Schneider (2003), S. Dinda (2004), K. Ericsson, L. J. Nilsson (2004), P. A. Lawn (2005), R. Čiegis ir R. Zeleniūtė (2008), S. Mor ir Sh. Jindal (2012), S. Asahi, A. Yakita (2012), R. Hadiwijoyo, P. Purvanto, S. P. Hadi (2013), Kaip teigia J. Duran, M. Golušin, O. M. Ivanović, L. Jovanović, A. Andrejević (2013), J. M. Harris (2013)

Ištekliai

G. M. Grossman, A. B. Krueger (1991), R. Lopez (1994), K. Arrow ir kt. (1995), V. M. Thomas (2003), S. Dinda (2004), R. Barsky, L. Kilian (2004), H. Weisz ir kt. (2005), P. A. Lawn (2005), R. Čiegis ir R. Zeleniūtė (2008), L. Kilian (2009), S. Asahi, A. Yakita (2012), R. Hadiwijoyo, P. Purvanto, S. P. Hadi (2013), J. M. Harris (2013)

Atliekos G. M. Grossman, A. B. Krueger (1991), J. A. Michael (1998), V. M. Thomas (2003), K. Ericsson, L. J. Nilsson (2004), R. Čiegis ir R. Zeleniūtė (2008)

EnergetikaR. Loulou (1998), H. G. Huntington (1998), R. Barsky, L. Kilian (2004), H. Weisz ir kt. (2005), A. Kanudia, H. Lund (2007), R. Čiegis ir R. Zeleniūtė (2008), K. Seeley (2008), L. Kilian (2009), R. Hadiwijoyo, P. Purvanto, S. P. Hadi (2013), J. M. Harris (2013)

Šaltinis: sudaryta straipsnio autorių, remiantis Grossman, Krueger, 1991; Lopez, 1994 ir kt.

Apibendrinant galima teigti, kad iki tam tikro lygio padidėjus gamybai, taršos emisija gali pradėti mažėti. Tačiau siekiant išvengti galimų gamtos nuostolių, kurie gali būti nebepataisomi, būtina diegti naujas techno-logijas. Diegti technologijas reikia ir dėl atliekų perdirbimo, ir energijai išgauti iš atsinaujinančių energijos


49

šaltinių. Energijos išgavimas iš atsinaujinančių energijos išteklių leidžia išvengti infliacijos lygio padidėjimo dėl pasiūlos šoko, kurį gali sukelti, pavyzdžiui, naftos kainos didėjimas. Stabilus infliacijos lygis gali riboti prekių importo didėjimą, kuris taip pat gali reikšti ir atliekų kiekio didėjimą. Taigi atsižvelgiant į darnaus vystymosi aplinkos sritį diegiant technologijas gali būti tausojami gamtos ištekliai.

2 . Darnaus vystymosi sr ič ių dinamikos tyr imo metodika

Sprendžiant, kaip šalyje įgyvendinamas darnus vystymasis, neužtenka žinoti pavienių rodiklių reikšmių, kurias nustato ir kontroliuoja įvairios organizacijos, reikia suvokti visumą, kurią gali atskleisti tinkamai pasirinkti darnaus vystymosi vertinimo metodai. Kokią įtaką pavienėms darnaus vystymosi sritims turi eko-nominis augimas, padės atskleisti šiame straipsnyje pateiktas tyrimo apibendrinimas.

Tyrimo tikslas – naudojant integruotą darnaus vystymosi indeksą, įvertinti darnaus vystymosi sričių kitimo dinamiką.

Tyrimo metodai: siekdami išmatuoti darnų vystymąsi, autoriai pasirinko taikyti integruotą darnaus vys-tymosi indekso skaičiavimo metodą. Bendru atveju integruotas darnaus vystymosi indeksas (IDV) gali būti apskaičiuotas pagal formulę (Čiegis, Šimanskienė, 2010; Čiegis, Ramanauskienė, 2011):

IDV = a1IEV + a2ISV + a3IAB , (1)

kur: IEV, ISV, IAB – ekonominio, socialinio vystymosi, aplinkos būklės indeksai; a1, a2, a3 – ekonominio, socialinio vystymosi, aplinkos būklės indeksų svoriai (galioja sąlyga: a1 + a2 + a3= 1);IDV – integruotas darnaus vystymosi indeksas.

Kiekvienas iš šių trijų indeksų (IEV, ISV ir IAB) savo ruožtu susideda iš daugelio rodiklių, ką bendra forma galima taip išreikšti:

iiim RaI ∑= ,(2)

čia: Ri – atitinkamą indeksą sudarantis rodiklis; ai – atitinkamą indeksą sudarančio rodiklio svoris (galioja sąlyga: 1=∑ ii a );

Im – atitinkamas indeksas.

Jei formuojant integruotą darnaus vystymosi indeksą IDV, jį sudarančių tam tikrų rodiklių reikšmių au-gimas vertinamas kaip teigiamas ir pageidaujamas procesas, tai tokio rodiklio indekso kitimas nuo nulio iki bet kurių didesnių dydžių turėtų žymėti palankų procesą, o rodiklių, kurių mažėjimas yra pageidaujamas procesas, indeksai perskaičiuojami.

Visos trys pagrindinės sudedamosios darnaus vystymosi dalys, t. y. ekonominė, socialinė ir aplinkos sri-tys, yra vienodai svarbios ir nė viena jų neturėtų būti vertinama kaip prioritetinė vystymosi aspektu. Optima-lus variantas būtų pasiektas, jei visos trys minėtos sritys augtų vienodu greičiu bei dydžiu ir nė vienos jų au-gimas nebūtų pasiektas kitos srities augimo sąskaita. Toliau pagrindžiamas kiekvieno rodiklio pasirinkimas.

Norint, kad kiekvienas darnaus vystymosi aspektas turėtų vienodą įtaką integruotam darnaus vystymosi indeksui IDV, ekonominę, socialinę, aplinkos būklę atskleisti pasirinktas vienodas rodiklių skaičius – po pen-kis. Taip pat įtraukti ir teigiamą bei neigiamą poveikį darniam vystymuisi darantys rodikliai, atitinkamai jų reikšmę pridedant arba atimant iš bazinio indekso reikšmės.

Kadangi IDV sudaro 100 proc., kiekvienai sričiai skiriama po vienodą dalį, t. y. po 33,3 proc. Kadangi kie-kvieną sritį sudaro po penkis rodiklius, kiekvienam rodikliui skiriama po 6,7 proc. Apskaičiavus kiekvienos srities rodiklius, toliau analizuojama darnaus vystymosi trijų sričių dinamika, t. y. apskaičiuojami baziniai didėjimo tempai, nes atsižvelgiama į tai, kaip kito situacija nuo pradinio laikotarpio, t. y. 2000 m.


50

Ekonominio vystymosi indeksui (IEV) skaičiuoti pasirinkti šie rodikliai: BVP vienam gyventojui (parodo šalies ekonominio išsivystymo lygį, įvertinant ir gyventojų skaičiaus kitimą); darbo našumas (parodo pri-dėtinės vertės, tenkančios vienai faktiškai dirbtai valandai, didėjimą); sunaudotas galutinės energijos kiekis (parodo, kaip buvo eikvojami neatsinaujinantys ištekliai faktiniam gamybos lygiui viršijant natūralųjį gamy-bos lygį); atsinaujinančių išteklių dalis bendrosiose energijos sąnaudose (parodo, kokia dalis energijos pa-gaminama iš atsinaujinančių energijos šaltinių), valdžios sektoriaus deficitas (parodo visus valdžios sektorių sudarančių subjektų skolinius įsipareigojimus).

Pirmieji trys rodikliai IEV bus naudojami absoliutiniais dydžiais, kiti du – santykiniais dydžiais. Socialinei sričiai parinkti socialinio vystymosi indeksą (ISV) sudarantys rodikliai: nedarbo lygis (pasirink-

tas dėl to, kad didėjant gamybai, jis gali mažėti, bet gali didėti darbo našumui viršijant gamybos augimą); valdžios sektoriaus išlaidos švietimui (būtinos siekiant visuomenės išsilavinimo); valdžios sektoriaus išlai-dos sveikatos apsaugai (būtinos dėl visuomenės sveikatos); valdžios sektoriaus išlaidos socialinei apsaugai (būtinos dėl pažeidžiamo visuomenės sluoksnio, kuriam reikia socialinės pagalbos); valdžios sektoriaus iš-laidos kultūros paslaugoms (parodo tautinio tapatumo išsaugojimo galimybes).

ISV rodikliai bus naudojami santykiniais dydžiais, t. y. procentais su BVP, nes jie priklauso nuo ekono-mikos augimo.

Aplinkos būklei (IAB) atskleisti pasirinkti šie rodikliai: šiltnamio dujų kiekio, išmesto į atmosferą, rodi-klis (pasirinktas dėl to, kad atskleidžia poveikį klimato kaitai); teršalų kiekio, išmesto į atmosferą, dinamika (reikalinga dėl taršos emisijos išmetimo į aplinką); išleistų užterštų (be valymo) nuotekų rodiklis (parodo padėtį, atsižvelgiant į vandens kokybę); išleistų nepakankamai išvalytų nuotekų rodiklis (taip pat parodo si-tuaciją dėl vandens kokybės); surinktų komunalinių atliekų rodiklis (pasirinktas dėl to, kad didėjant gamybai ir našumui didėjo ir atliekų kiekis; kadangi atliekos 100 proc.neperdirbamos, jų kiekio didėjimas žalingas aplinkai).

IAB rodikliai naudojami absoliučiaisiais dydžiais, nes nežinomos gamtos absorbcinės galimybės, todėl būtina siekti neigiamo poveikio aplinkai mažėjimo. Kitaip tariant, taršos lygiui didėjant lėčiau nei gamybos lygiui, nors ir mažėjant santykiniui dydžiui, daroma vis didesnė žala aplinkai – gali būti nebeatitaisoma.

Apskaičiavus IDV, apskaičiuota jo kitimo tendencija. Tendencija nustatyta, remiantis laikotarpio duome-nimis, kai iki recesijos lieka treji metai (What’s the Damage? Medium-Term Output Dynamics after Finan-cial Crises, 2009). Kitaip tariant, naudojami IDV duomenys, kai buvo stabilus infliacijos lygis, t. y. neviršijo 3 proc. Šiuo atveju naudoti 2000–2005 m. duomenys, o ekstrapoliacija apskaičiuojama 2006−2011 m., t. y. siekiant nustatyti gamybos lygį infliacijos lygiui esant daugiau nei 3,0 proc. ir esant recesijai.

Apskaičiavus ir nustačius IDV bei realiojo BVP vienam gyventojui kitimo tendenciją, siekiant sužinoti kitimo perspektyvas, nagrinėjami veiksnių, galinčių turėti įtakos darniam vystymuisi, kitimai.

Taip pat atlikta koreliacinė ir regresinė analizė, kai nepriklausomi kintamieji yra pramonės įmonių in-vesticijos aplinkos apsaugos priemonėms. Priklausomas kintamasis bus sieros dioksidas. Ryšiui nustatyti bus sudaromas tiesinės regresijos modelis yx = a + bx ir nustatomi regresijos koeficientai a ir b. Taip pat apskaičiuotas determinacijos koeficientas, patikrinti šio rodiklio bei koreliacijos koeficiento reikšmingumai.

3 . Darnaus vystymosi sr ič ių dinamika Lietuvoje 2000−2011 metais

Pirmiausia nagrinėjamas šalies integruoto darnaus vystymosi indekso IDV kitimas. 2 paveiksle parodyta ekonominio ir socialinio vystymosi bei aplinkos būklės indeksų dinamika Lietuvoje 2000−2011 m.

2004−2007 m. socialinio vystymosi indeksas ISV padidėjo 17,0 proc., ekonominio vystymosi indeksas IEV – 18,0 (žr. 2 pav.). Taigi, lyginant ekonominio vystymosi indekso IEV ir socialinio vystymosi indekso ISV kitimus, tuo laikotarpiu didėjo atotrūkis tarp šių indeksų, t. y. ekonominio vystymosi indeksas IEV padidėjo 1,0 proc. daugiau nei socialinio vystymosi indeksas ISV. Be to, 2004−2007 m. ekonominio vystymosi indek-sas IEV didėjo aplinkos būklės indekso IAB sąskaita, nes aplinkos būklės indeksas IAB sumažėjo 5,5 proc. Todėl galima teigti, kad ekonomikos augimas tuo laikotarpiu nebuvo darnus.


51

Tik 2007−2009 m. ekonominio vystymosi indeksui IEV sumžėjus 33,7 proc., socialinio vystymosi indeksas ISV tais metais padidėjo 11,0 proc., o aplinkos būklės indeksas IAB – 16,5 proc. (žr. 2 pav.). Pastebima, kad 2011 m., palyginus su 2009 m., ekonominio vystymosi indeksas IEV padidėjo 46,7 proc., tačiau socialinio vystymosi indekso ISV ir aplinkos būklės indekso IAB sąskaita, nes šie dydžiai sumažėjo atitinkamai 16,0 proc. ir 1,7 proc. Taigi, nors per 2000−2011 m. visi trys indeksai padidėjo, t. y. ekonominio vystymosi indeksas IEV padidėjo 40,8 proc., socialinio vystymosi indeksas ISV – 5,3 proc., o aplinkos būklės indeksas IAB – 39,9 proc., tačiau jų kitimas buvo netolygus. Kadangi indeksai kito skirtingais dydžiais, neaišku, kaip kito bendra tendencija, todėl 3 paveiksle pateikiama integruoto darnaus vystymosi indekso IDV dinamika šalyje per 2000−2011 m.

33,1

37,339,7

40,9

44,947,5 48,2

46,0

32,0

39,8

46,9

33,3

30,432,9 33,1 32,2

35,3 36,4 37,739,9

41,8

36,2 35,1

36,436,9

39,543,1

42,0 41,8 40,7 42,6

47,4 46,1

46,6

25

30

35

40

45

50

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011

Metai

Inde

ksas

(200

0:33

,3)

Ekonominio vystymosi indeksas Socialinio vystymosi indeksas

Aplinkos būklės indeksas

2 pav. Ekonominio ir socialinio vystymosi bei aplinkos būklės indeksų dinamika Lietuvoje 2000−2011 m.

Šaltinis: sudaryta darbo autorių, remiantis Lietuvos Respublikos statistikos departamento ir Europos Sąjungos statistikos tarnybos Eurostat duomenimis (2013)

100,00

99,96107,00

112,32116,15

122,27125,71 126,60

128,50

121,21 122,17128,66

97,81

102,53107,26

111,98

116,70121,42

126,14130,87

135,59140,31

145,03149,75

95

105

115

125

135

145

155

2000* 2001* 2002* 2003* 2004* 2005* 2006 2007 2008 2009 2010 2011

Metai

Inde

ksas

(200

0:10

0)

IDVI IDVI trendas

3 pav. Integruoto darnaus vystymosi indekso IDV dinamika Lietuvoje 2000−2011 m. (palyginus su 2000 m.) ir jo tendencijos (skaičiuota 2000−2005 m. duomenims)

Šaltinis: sudaryta darbo autorių, remiantis Lietuvos Respublikos statistikos departamento ir Europos Sąjungos statistikos tarnybos Eurostat duomenimis (2013)


52

Remiantis 3 paveiksle pateiktais integruoto darnaus vystymosi indekso IDV duomenimis, pastebima, kad per visą analizuojamą laikotarpį indeksas padidėjo 28,7 proc. Tačiau, kaip minėta, 2004−2007 m. indeksui didėjant, ekonominio vystymosi indeksas IEV didėjo socialinio vystymosi indekso ISV ir aplinkos būklės in-dekso IAB sąskaita (žr. 2 pav.). Kaip parodė skaičiavimai, didžiausią ekonominio vystymosi indekso IEV dalį sudarė realusis BVP vienam gyventojui, kurio reikšmės didėjo, ir valdžios sektoriaus deficitas, kurio reikš-mės mažėjo.

Palyginus 2009 m. su 2008 m., integruotas darnaus vystymosi indeksas IDV sumažėjo 5,7 proc. (žr. 3 pav.). tam įtakos turėjo ekonominio vystymosi indekso IEV sumažėjimas 30,5 proc. Kaip parodė skaičiavi-mai, tais metais didžiausią ekonominio vystymosi indekso IEV dalį sudarė realusis BVP vienam gyventojui ir darbo našumas, kurių reikšmės sumažėjo.

Kaip minėta, 2009−2011 m. ekonominio vystymosi indeksas IEV padidėjo socialinio vystymosi indekso ISV ir aplinkos būklės indekso IAB sąskaita. Todėl 3 paveiksle pateikta integruoto darnaus vystymosi indekso IDV kreivė, nors ir didėjo, tačiau šio indekso dydis 2011 m. buvo 0,1 proc. mažesnis nei 2008 m. Kaip rodo skaičiavimai, socialinio vystymosi indekso ISV mažėjimui didžiausią įtaką 2009−2011 m. turėjo valdžios sektoriaus išlaidų mažėjimas socialinio vystymosi indekse ISV, t. y. išlaidos sveikatos ir socialinei apsaugai. Atsižvelgiant į aplinkos būklę, 2009−2011 m. šio indekso IAB mažėjimui didžiausią įtaką darė padidėję šil-tnamio dujų ir komunalinių atliekų kiekiai.

Aatsižvelgiant į nagrinėjamą laikotarpį nustatyta integruoto darnaus vystymosi indekso IDV tiesinė ten-dencija, kuriai sudaryti panaudotos 2000−2005 m. reikšmės. Šio laikotarpio reikšmės pasirinktos atsižvel-giant į infliacijos lygį, kuris neviršijo 3,0 proc. Prognozuojamos reikšmės parodo, koks turėtų būti integruotas darnaus vystymosi indekso IDV kitimas esant prielaidai, kad infliacijos lygis išlieka ne didesnis kaip 3,0 proc.

Nustatyta, kad 2006−2011 m. faktinė integruoto darnaus vystymosi indekso IDV kreivė buvo mažesnė palyginus su integruoto darnaus vystymosi indekso IDV tendencija, o 2011 m. faktinė integruoto darnaus vys-tymosi indekso IDV reikšmė – mažesnė už trendo reikšmę 16,4 proc. Todėl galima teigti, kad tiek per greitas, tiek mažėjantis ekonominės srities vystymasis gali daryti neigiamą poveikį darniam vystymuisi. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ekonomika 2004−2007 m. vystėsi socialinės ir aplinkos būklės sąskaita, tendencija tik parodo galimus mažiausius darnaus vystymosi nuostolius.

Kaip rodo skaičiavimai, atsižvelgiant į 2004−2007 metus, esant per greitam ekonominiam vystymuisi didžiausias poveikis galėjo tekti šiltnamio dujų ir komunalinių atliekų kiekių padidėjimui. Be to, tais metais valdžios sektoriaus išlaidų dalis integruotame darnaus vystymosi indekse IDV, nors ir sudarė mažesnę dalį nei nedarbo lygis, tačiau išlaidų didėjimas galėjo turėti įtakos gamybos lygio didėjimui, kaip viena iš fiskalinės politikos priemonių. Todėl toliau pateikiama ketvirtojo BVP sektoriaus – valdžios vartojimo išlaidų – dina-mika. Atlikta regresinė pramonės įmonių išlaidų aplinkosaugai ir taršos mažėjimo iš stacionarių taršos šalti-nių analizė. Ji svarbi siekiant pagrįsti išsikeltą tikslą siekti šiltnamio dujų kiekio mažėjimo, norint užtikrinti darnų ekonomikos vystymąsi.

Valdžios sektoriaus vartojimo išlaidos Lietuvos statistikos departamento (2013) pateiktos kaip darnaus vystymosi rodikliai, kurie sudaryti iš nominaliųjų vyriausybės išlaidų dydžių. Atsižvelgiant į nominaliųjų išlaidų reikšmes, nustatyta, kad didžiausi padidėjimo tempai 2006 m., palyginus su 2005 m., buvo poilsiui, kultūrai ir religijai – sudarė 38,8 proc. Palyginus 2007 m. ir 2006 m., išlaidos labiausiai didėjo gynybai – su-darė 20,2 proc. Tačiau atsižvelgiant į valdžios sektoriaus vartojimo išlaidų struktūrą, didžiausią dalį sudarė išlaidos ekonomikai, t. y. 2000–2011 m. vidutiniškai buvo 16,1 proc. Tuo tarpu bendros valstybės paslaugos sudarė 6,9 proc., išlaidos gynybai – 5,9 proc., o išlaidos poilsiui, kultūrai ir religijai sudarė 3,9 proc. Toliau, siekiant pateikti sprendimus, kurie susiję su darniu ekonominiu vystymusi, dėl duomenų stokos atsiribojant nuo valdžios sektoriaus realiųjų išlaidų sudedamųjų dalių analizės, nagrinėjama bendra visų valdžios sekto-riaus vartojimo realiųjų išlaidų dinamika (žr. 4 pav.).


53

13736,6

11715,111874,5

12166,512521,7

13032,813466,5

13950,914002,7

13802,213334,9

13405,6

0,21,4

2,52,9

4,13,3

2,01,6

0,4

-1,4

-3,4

0,5

0

2000

4000

6000

8000

10000

12000

14000

16000

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011

Metai

Val

džio

s sek

tori

aus v

arto

jimo

išla

idos

(g

rand

inin

ė ap

imtis

, mln

. Lt)

-4-3-2-1012345

Proc

enta

i

Valdžios sektoriaus vartojimo išlaidos (grandininė apimtis, mln. Lt)

Valdžios sektoriaus vartojimo išlaidų padidėjimo tempas (proc.)

4 pav. Valdžios sektoriaus vartojimo išlaidų (grandininė apimtis, mln. Lt) dinamika Lietuvoje 2000−2011 metais

Šaltinis: sudaryta darbo autorių, remiantis Lietuvos Respublikos statistikos departamento duomenimis (2013)

Esant ekonominiam augimui, valdžios sektoriaus vartojimo išlaidos 2000−2008 m. padidėjo 19,5 proc. Didžiausias Vyriausybės išlaidų didėjimas pastebimas 2004–2005 m., t. y. tais metais atitinkamai padidėjo 4,1 proc. ir 3,3 proc. (žr. 4 pav.). Siekiant riboti ekonomikos augimą nuo 2006 m., kaip fiskalinės politikos priemonę buvo galima labiau riboti Vyriausybės išlaidas. Valdžios sektoriaus išlaidas derėjo mažinti ir dėl valdžios sektoriaus deficito, nors 2004−2007 m. jis ir mažėjo.

Toliau siekiama nustatyti BVP 1 gyventojui ekstrapoliaciją, taikant 2000−2005 m. tendenciją, kuri nusta-tyta atsižvelgiant į BVP 1 gyv. gamybos lygį (žr. 5 pav.).

14220,4 15303,016487,7

18335,519918,4

21842,723944,9

26606,527653,6

23791,824636,7

26637,9

30751,629214,3

27677,026139,7

24602,423065,1

21527,819990,5

18453,2

15378,616915,9

13841,31300015000170001900021000230002500027000290003100033000

2000* 2001* 2002* 2003* 2004* 2005* 2006 2007 2008 2009 2010 2011

Metai

BV

P 1

gyv.

(gra

ndin

inė

apim

tis, m

ln. L

t)))

BVP 1 gyv. (grandininė apimtis, mln. Lt) BVP 1 gyv. trendas

5 pav. BVP vienam gyventojui (grandininė apimtis, Lt) dinamika Lietuvoje 2000−2011 metais ir jo tendencija



54

Atsižvelgiant į stabilų infliacijos lygį, nustatyta BVP 1 gyv. tendencija. Jai sudaryti pasirinkti 2000− 2005 m. (žr. 5 pav.), t. y. laikotarpis, kai infliacijos lygis neviršijo 3 proc. Atsižvelgiant į BVP dinamiką, pastebima, kad nuo 2005−2008 m. didėjo atotrūkis tarp BVP ir tendencijos, t. y. 2008 m. faktinis gamybos lygis viršijo tendenciją 5,8 proc. Todėl atsižvelgiant į valdžios sektoriaus vartojimo išlaidas, 2005−2008 m. derėjo vykdyti stabdomąją fiskalinę politiką.

Tačiau 2009−2011 m., siekiant darnaus vystymosi, išlaidas derėjo didinti, nes 2010−2011 m. sociali-nio vystymosi indeksas ISV sudarė mažiausią reikšmę, palyginus su kitų dviejų sričių indeksais (žr. 2 pav.). Taip pat BVP 1 gyventojui reikšmės, palyginus su 2009−2011 m. tendencija vidutiniškai buvo mažesnės 14,4 proc. Todėl atsižvelgiant į valdžios sektoriaus vartojimo išlaidas, 2009−2011 m. derėjo vykdyti skati-namąją fiskalinę politiką.

Be to, didėjantys taršos mokesčio tarifai galėjo skatinti pramonės įmones mažinti į aplinką išmetamų teršalų kiekį. Todėl toliau pateikiamas taršos mokesčio, šiuo atveju mokesčio už sieros dioksidą, tarifų ki-timas. Ši teršalų grupė pasirinkta dėl to, kad sudarė didžiausią visų teršalų, kurie buvo išmesti į aplinką iš stacionarių taršos šaltinių, dalį.

Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas Lietuvoje įvestas 1999 m. (Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, 2010). Teršimo mokesčio, šiuo atveju tarifų už į aplinką išmetamo sieros dioksi-dą (toliau SO2) koregavimą galima suskirstyti laikotarpiais. Tarifai pateikiami 3 lentelėje.

3 lentelė. Mokesčio už į aplinką iš stacionarių taršos šaltinių išmetamą sieros dioksido kiekį tarifai Lietuvoje 2000−2011 m.

Teršalai 2000 m. 2001 m. 2002 m. 2003 m. 2004−2009 m. 2010−2011 m.Sieros dioksidas (SO2) (Lt už toną) 206,0 225,0 268,0 288,0 311,0 360,0

Šaltinis: sudaryta darbo autorių, remiantis Lietuvos Respublikos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu (2012)

Kaip rodo statistika, 2000−2003 m. mokesčio tarifą padidinus 82,0 Lt/t (žr. 3 lentelė), SO2 kiekis suma-žėjo 32,0 proc. (Lietuvos Respublikos statistikos departamentas, 2013). Atsižvelgiant į 2004−2009 m., kai buvo nustatytas nekintamas teršimo mokestis šešeriems metams, t. y. 311,0 Lt/t, SO2 kiekis sumažėjo 30,8 proc. Taigi per 2004−2009 m., infliacijos lygis galėjo didėti dėl didėjančios visuminės paklausos, nes, kaip numatyta Lietuvos Respublikos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatyme (2010), ir kitų teršalų grupių tarifas išliko pastovaus dydžio.

Kadangi teršimo mokesčiai įvesti ne siekiant papildyti nacionalinį biudžetą, o siekiant sumažinti taršos kiekį, toliau siekiama nustatyti priežastis, dėl ko galėjo mažėti į aplinką iš stacionarių taršos šaltinių išmeta-mos taršos kiekis. Taršos kiekis yra priklausomas požymis, todėl toliau nustatytas koreliacijos koeficientas, kai nepriklausomas požymis yra pramonės įmonių investicijos į aplinkos apsaugos priemones (Lietuvos Respublikos statistikos departamentas, 2013).

Apskaičiuotas Pearson koreliacijos koeficientas, kuris sudarė 0,83, t. y. stiprus ir tiesioginis ryšys, tuo tarpu determinacijos koeficientas sudarė 0,68. Atsižvelgiant į determinacijos koeficientą, galima teigti, kad 68,3 proc. sieros dioksido kiekio pokyčiui įtakos turi pramonės įmonių investicijų aplinkos apsaugos prie-monėms kaita, o kiti 31,7 proc. – neįvertinti veiksniai pagal sudarytą modelį.

Siekiant įvertinti determinacijos koeficiento reikšmingumą, palyginta faktinė Fisher kriterijaus reikšmė su kritine, reikšmingumo lygmeniui esant 0,01. Modelis statistiniu požiūriu pasirodė reikšmingas. Taip pat nustatyta, kad sudarytame modelyje autokoreliacijos nėra, t. y. nėra parametro sekos koreliacijos su savimi. Išskirčių taip pat nenustatyta.

Atlikus skaičiavimus sudaryta tiesinės regresijos lygtis:

yx = a + bx = 29371,7 − 38,0 x, (3)kur: x – pramonės įmonių investicijos į aplinkos apsaugos priemones (mln. Lt).


55

Pateikta 3 lygtis parodo, kad pramonės įmonių investicijų į aplinkos apsaugos priemones koeficientas sudarė 38,0. Kitaip tariant, pramonės įmonių investicijoms į aplinkos apsaugos priemones padidėjus vienu milijonu litų, SO2 kiekis turėtų sumažėti 38,0 tonomis.

Todėl galima teigti, kad įvesti ir didinami taršos mokesčio tarifai už į aplinką išmetamą SO2 galėjo turėti įtakos šios grupės taršos mažėjimui. Šiuo atveju galima tikėtis, kad ir apmokestinus šiltnamio dujų išmetimo kiekius, kuriems nenustatyti taršos mokesčio tarifai, būtų galima siekti šios teršalų rūšies emisijos mažėjimo. Tiesa, šiltnamio dujų kiekiui reguliuoti nustatyti apyvartiniai taršos leidimai (Lietuvos Respublikos Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymas). Tačiau tyrime nustatyta, kad esant ekonominiam augimui šiltnamio dujų kiekis turėjo tendenciją didėti (žr. 6 pav.).

25443

21833

1936420425

209192084121840

2291923314

24331

1995920810

389,1384,7368,8

333,1 325,2316,6

298,7296,9275,9 265,8 272,9 270,5

y = 0,0856x2 - 2,3087x + 42,02R2 = 0,98

15000

17000

19000

21000

23000

25000

27000

2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011Metai

Šiltn

amio

duj

ų ki

ekis

(tūk

st. t

)

200

250

300

350

400

450

Šiltn

amio

duj

ų ki

ekis

(ton

ų, te

nkan

čių

1 m

ln. B

VP)

Šiltnamio dujų kiekis išmestas į atmosferą (CO2 ekvivalentu, tūkst. t)Šiltnamio dujų kiekis (tonų tenkančių 1 mln. Lt sukurto realiojo BVP)Poly. (Šiltnamio dujų kiekis (tonų tenkančių 1 mln. Lt sukurto realiojo BVP))

6 pav. Šiltnamio dujų kiekio, išmesto į atmosferą (CO2 ekvivalentu, tūkst. t), ir į aplinką išmestų šiltnamio dujų kiekio (tūkst. t), tenkančio 1 mln. Lt sukurto BVP, dinamika Lietuvoje 2000−2011 metais


Remiantis 5 paveiksle pateiktais duomenimis nustatyta, kad 2000−2011 m. koreliacijos tiesinis ryšys tarp BVP ir į aplinką išmestų šiltnamio dujų kiekio yra stiprus ir tiesioginis, t. y. koreliacijos koeficientas sudarė 0,76, determinacijos koefientas – 0,58. Kadangi didžiausias CO2 kiekis į aplinką išmestas 2005− 2008 m., t. y. vidutiniškai sudarė 24 002 tūkst. t., galima teigti, kad šiuo atveju ekonominį augimą tais metais derėjo riboti. Be to, būtina atsižvelgti ne tik į bendrą CO2 kiekį, bet ir nustatyti, kurių sektorių buvo didžiau-sias CO2 išmetimų į aplinką kitimas.

Išvados

Vienas svarbiausių ekonominio augimo veiksnių yra vartojimas ir investicijos. Tačiau faktinis gamybos lygis turi svyruoti apie natūralųjį gamybos lygį. Atsižvelgiant į socialinę darnaus vystymosi sritį, infliacijos lygiui esant didesniam nei gamybos lygis, mažėja realiosios pajamos ir gali didėti skurdo lygis. Atsižvelgiant į aplinkos sritį, didėjantis infliacijos lygis gali turėti įtakos didėjančiam prekių importui, o tai gali reikšti di-desnį atliekų kiekį. Be to, ekonomikai vystantis, būtina diegti atliekų perdirbimo, taršos emisijos mažinimo bei energijos išgavimo iš atsinaujinančių taršos šaltinių technologijas. Energijos išgavimas iš atsinaujinančių


56

energijos išteklių leistų išvengti kainų didėjimo dėl gamtos išteklių ribotumo. Kitaip tariant, tai leistų tausoti gamtos išteklius ir siekti darnaus vystymosi.

Atsižvelgiant į integruotą darnaus vystymosi indeksą IDV, jis nuolat didėjo 2001−2008 m., o per visą analizuojamą laikotarpį padidėjo 28,7 proc. Tačiau, remiantis socialinio, ekonominio vystymosi ir aplinkos būklės indeksais, nustatyta, kad 2005−2008 m. ekonominio vystymosi indeksas IEV padidėjo daugiau nei socialinio vystymosi indeksas ISV ir aplinkos būkės indeksas IAB. 2006−2008 m. gamybos augimas galėjo būti per greitas, nes augo infliacijos lygis. Taigi 2005−2008 m. ir 2011 m. didėjant integruotam darnaus vystymosi indeksui IDV, ekonomikos vystymasis didėjo socialinio vystymosi ir aplinkos būklės sąskaita. Be to, nustatyta, kad nuo 2006 m. faktinė integruoto darnaus vystymosi indekso IDV kreivė mažėjo lyginant su integruoto darnaus vystymosi indekso IDV tendencija, o 2011 m., palyginus su 2000 m., tendencijos reikšmė viršijo faktinę integruoto darnaus vystymosi indekso IDV reikšmę 16,4 proc.

Ekonomikos augimą 2006−2008 m. derėjo riboti taikant stabdomąją fiskalinę politiką, šiuo atveju ribo-jant valdžios sektoriaus vartojimo išlaidas. To reikėjo siekiant riboti infliacijos lygį ir valdžios sektoriaus deficitą, kuris, nors ir mažėjo, tačiau buvo neigiamo dydžio. Siekiant riboti ekonominį augimą, kaip vieną fiskalinės politikos priemonių derėtų taikyti taršos mokesčio tarifus, t. y. apmokestinti į aplinką išmetamas šiltnamio dujas. Taršos mokestis gali skatinti stagfliaciją, t. y. gamybos ribojimą kartu su infliacijos lygio didėjimu, tačiau šiuo atveju derėtų atsižvelgti į valdžios sektoriaus vartojimo išlaidų reguliavimą.

Li teratūra

Akerlof, G. A., Dickens, W. T., Perry, G. L. (2000). Near-Rational Wage and Price Setting and the Long-Run Phillips Curve. Brookings Papers on Economic Activity, vol. 2000, no. 1, p. 1–60.

Amjad, R., Kemal, A. R. (1997). Macroeconomic Policies and their Impact on Poverty Alleviation in Pakistan. The Pakistan Development Review, vol. 36, p. 1, 39–68.

Arrow, K., Bolin, B., Costanza, R., Dasgupta, P., Folke, C., Holling, C. S., Jansson, B. O., Levin, S., Maler, K. G., Perrings, Ch., Pimentel, D. (1995). Economic Growth, Carrying Capacity, and the Environment. Policy Forum, Science, vol. 28, p. 520–521.

Asahi, S., Yakita, A. (2012). SOx Emissions Reduction Policy and Economic Development: A Case of Yokkaichi. Mo-dern Economy, vol. 3, p. 23–31.

Bajo-Rubio, O. (2000). A Further Generalization of the Solow Growth Model: The Role of the Public Sector. Econo-mics Letters, vol. 68, no. 1, p. 79–84.

Ball, L. (1997). Disinflation and the NAIRU. Reducing Inflation: Motivation and Strategy. University of Chicago Press, p. 167–194.

Ball, L., Moffitt, R. (2001). Productivity Growth and the Phillips Curve. NBER Working Paper, no. 8421, p. 1–50.Barsky, R., Kilian, L. (2004). Oil and the Macroeconomy Since the 1970s. Working Paper, no. 10855, p. 1–24.Beltratti, A., Chichilnisky, G., Heal, G. (1993). Sustainable Growth and the Green Golden Rule. NBER Working Paper,

no. 4430, p. 1–35.Bernanke, B. S., Mishkin, F. S. (1997). Inflation Targeting: A New Framework for Monetary Policy? NBER Working

Paper, no. 5893, p. 1–30.Blanchard, O. (1985). Debt, Deficits, and Finite Horizons. Journal of Political Economy, vol. 93, no. 2, p. 223–247. Bohle, H. G., Downing, T. E., Watts, M. J. (1994). Climate change and social vulnerability: toward a sociology and

geography of food insecurity. Global Environmental Change, vol. 4, no 1, p. 37–48.Bossel, H. (1999). Indicators for Sustainable Development: Theory, Method, Applications. A Report to the Balaton

Group. International Institute for Sustainable Development, p. 1–124.Bovenberg, A. L., de Mooij, R. A. (1994). Environmental Levies and Distortionary Taxation. The American Economic

Review, vol. 84, no. 4, p. 1085–1089.Cardoso, E. (1992). Inflation and Poverty. National Bureau of Economic research. Working Paper, no. 4006, p. 1–29.Chambers, R. (1989). Vulnerability, coping and policy. IDS Bulletin, vol. 20, no 2, p. 1–7.Čiegis, R. (2006). Ekologinis saugumas: nauji iššūkiai planetai. Strateginė savivalda, nr. 1 (3), p. 22–32.Čiegis, R. (2004). Ekonomika ir aplinka: subalansuotos plėtros valdymas. Kaunas: Vytauto Didžio universiteto leidy-

kla.


57

Čiegis, R., Tamošiūnas, T., Ramanauskienė, J., Navickas, K. (2010). Darnaus industrinių zonų vystymosi vertinimas. Šiauliai: Šiaulių universiteto leidykla.

Čiegis, R., Zeleniūtė, R. (2008). Ekonomikos plėtra darnaus vystymosi aspektu. Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai, nr. 2/1, p. 37–54.

Čiegis, R., Ramanauskienė, J. (2011). Integruotas darnaus vystymosi vertinimas: Lietuvos atvejis. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, nr. 2 (26), p. 1–12.

Čiegis, R., Šimanskienė, L. (2010). The concept of sustainable economic development and indicators assessment. Ma-nagement theory and studies for rural business and infrastructure development, no. 21 (2), p. 1–9.

Dinda, S. (2004). Environmental Kuznets Curve Hypothesis: A Survey. Ecological Economics, vol. 49, p. 431–455. Duran, J., Golušin, M., Ivanović, O. M., Jovanović, L., Andrejević, A. (2013). Renewable Energy and Socio-economic

Development in the European Union. Problems of Sustainable Development, vol. 8, no 1, p. 105–114. Easterly, W. (2001). The effect of IMF and World Bank programmes on poverty. WIDER Discussion Papers. World

Institute for Development Economics (UNU-WIDER), no. 2001/102.Ericsson, K., Nilsson, L. J. (2004). Internation al Biofuel Trade – A Study of the Swedish Import. Biomass & Bioenergy,

vol. 26, p. 205–220. Erosa, A., Gervais, M. (2001). Optimal Taxation in Infinitely-Lived Agent and Overlapping Generations Models: A

Review. Federal Reserve Bank of Richmond Economic Quarterly, vol. 87/2, p. 23–44.Eurostat. (2013). European Commission. Feldstein, M. (1998). Income Inequality and Poverty. National Bureau of Economic Research, no. 6770, p. 1–12.Ferreira, F. H. G., Litchfield, J. A. (1999). Education or Inflation? The Roles of Structural Factors and Macroeconomic

Instability in Explaining Brazilian Inequality in the 1980s. DARP, no. 41.Friedman, M. (1968). The Role of Monetary Policy. The American Economic Review, vol. LVIII, 1, p. 1–17. Friedman, M. (1977). Nobel Lecture: Inflation and Unemployment. The Journal of Political Economy, vol. 3 (85),

p. 451–472. Gillani, S. Y. M., Ur Rehman, H., Gill, A. R. (2009). Unemployment, Poverty, Inflation and Crime Nexus: Cointegra-

tion, and Causality Analysis of Pakistan. Pakistan Economic and Social Review, vol. 47, no. 1, p. 79–98. Grossman, G. M., Krueger, A. B. (1991). Environmental Impacts of a North American Free Trade Agreement. NBER

Working Papers Series. Working Paper, no. 3914, p. 1–39.Hadiwijoyo, R., Purvanto, P., Hadi, S. P. (2013). Innovative Green Technology for Sustainable Industrial Estate Deve-

lopment. Inerneational Journal of Renewable Energy Development, vol. 2 (1), p. 53–58. Harris, J. M. (2013). Green Keynesianism: Beyond Standard Growth Paradigms. Working Paper, no. 13–02, p. 53–58.Heerden, J., Gerlagh, V., Blignaut, J., Horridge, M., Hess, S., Mabugu, R., Mabugu, M. (2006). Searching for Triple

Dividends in South Africa: Fighting CO2 pollution and poverty while promoting growth. The Energy Journal, vol. 27, no. 2, p. 113–141.

Hicks, J. (1946). Value and Capital. Oxford: Oxford University Press.Holling, C. S. (Ed.). (1978). Adaptive Environmental Assessment and Management. New York.Holling, C. S. (1986). The resilience of terrestrial ecosystems: local surprises and global change. In: W. C. Clark,

R. E. Munn (eds.). Sustainable Development of the Biosphere. Cambridge: Cambridge University Press, p. 292–317.Holling, C. S. (1973). Resilience and stability of ecological systems. Annual Review of Ecology and Systematics, no. 4,

p. 1−23.Howarth, R. B., Norgaard, R. B. (1992). Environmental Valuation under Sustainable Development. The American Eco-

nomic Review, vol. 82, no. 2, p. 473–477. Papers and Proceedings of the Hundred and Fourth Annual Meeting of the American Economic Association.

Huntington, H. G. (1998). Crude Oil Prices and U.S. Economic Performance: Where Does the Asymmetry Reside? The Energy Journal, vol 19, no. 4, p. 107–132.

Jespersen, J. (2004). Macroeconomic Stability: Sustainable Development and Full Employment. Research Paper, no. 4/04, p. 1–21.

John, A., Pecchenino, R. (1994). An Overlapping Generations Model of Growth and the Environment. Economic Jour-nal, vol. 104, no. 427, p. 1393–1410.

Kanudia, A., Loulou, R. (1998). Robust Responses to Climate Change via Stochastic MARKAL: The Case of Quebéc. European Journal of Operational Research, vol. 106, no. 1, p. 15–30.

Kilian, L. (2009). Oil Price Shocks, Monetary Policy and Stagfaltion. Conference of Inflation in an Era of Relative Price Shocks. Sydney: Reserve Bank of Australia, p. 1–31.

Kirchgässner, G., Schneider, F. (2003). On the political economy of environmental policy. Public Choice, vol. 115, p. 369–396.


58

Laxton, D., Rose, D., Tambakis, D. (1998). The U.S. Phillips curve: The case for asymmetry. Journal of Economic Dynamics & Control, vol. 23, p. 1459–1485.

Lawn, P. A. (2004). Reconciling the policy goals of full employment and ecological sustainability. International Jour-nal Environment, Workplace, and Employment, vol. 1, no 1, p. 62–81.

Lawn, P. A. (2003). Environmental Macroeconomics: Extended the IS-LM Model to Include an „Environmental Equi-librium“ Curve. Environmental Macroeconomics, vol. 42, no. 1, p. 118–134.

Lawn, P. A. (2005). Full employment and ecological sustainability: comparing NAIRU, Basic Income, and Job Gua-rantee approaches. Inerneational Journal Environment, Workplace, and Employment, vol. 1, no. 3/4, p. 336–353.

Lietuvos Respublikos Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas. (2012). Valstybės žinios, nr. 47-1469.Lietuvos Respublikos Klimato kaitos valdymo finansinių instrumentų įstatymas. (2012). Valstybės žinios, nr. 87-3662.Lietuvos Statistikos departamentas (2013). Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės.Lopez, R. (1994). The Environment as a Factor of Production: The Effects of Economic Growth and Trade Liberali-

zation. Journal of Environmental Economics and Management, vol. 27, p. 163−184. Lund, H. (2007). Renewable Energy Strategies for Sustainable Development. Energy, vol. 32, no. 6, p. 912–919.Maler, K. (1990). Economic theory and environmental degradation: a survey of some problems. Revista de Analisis

Economico, nr. 5, p. 7–17.Michael, J. A. (1998). Recycling, International Trade, and the Distribution of Pollution: The Effect of Increased U.S.

Paper Recycling on U.S. Import Demand for Canadian Paper. Journal of Agricultural and Applied Economics, vol. 30, 1, p. 217–223.

Mincer, J., Danninger, S. (2000). Technology, Unemployment, and Inflation. National Bureau of Economic Research, Working Paper, vol. 7817, p. 1–46.

Misiūnas, A., Balsytė, I. (2008). Teoriniai ir praktiniai tvarios ekonominės raidos aspektai. Darnaus vystymosi strate-gija ir praktika, nr. 1 (2), p. 61–68.

Mor, S., Jindal, Sh. (2012). Estimation of Environmental Kuznets Curve and Kyoto Parties: A Panel Data Analysis. IJCEM International Journal of Computational Engineering & Management, vol. 15, issue 1, p. 5–9.

Our Common Future. (1987). Presentation of the Raport of the World Commission on Environment and Development.Phelps, E. S. (1967). Phillips Curves, Expectations of Inflation and Optimal Unemployment over Time. Cowles Foun-

dation Discussion Paper, no. 214, p. 254−281.Phillips, A. W. (1958). The Relation between Unemployment and the Rate of Change of Money Wage Rates in the

United Kingdom, 1861−1957. The London School of Economic, p. 283−299. Ravallion, M. (2001). Growth, Inequality and Poverty: Looking Beyond Averages. World Bank. World Development,

vol. 29, no. 11, p. 1803–1815. Ravallion, M., Chen, S. (2007). China’s (uneven) progress against poverty. Journal of Development Economics,

vol. 82, p. 1–42. Ribot, J. C., Najam, A., Watson, G. (1996). Climate variation, vulnerability and sustainable development in the semi-

arid tropics. In: J. C. Ribot, A. R. Magalhaes, S. S. Pangides (eds.). Climate Variability, Climate Change and Social Vulnerability in the Semi-Arid Tropics. Cambridge Cambridge University Press.

Seeley, K. (2008). A macro-environmental synthesis. Grafting textbook macroeconomics onto an ecological rootstock. Solow, R. M. (1993). An Almost Practical Step towards Sustainability. Resources Policy, no. 19, p. 162−172.Solow, R. M. (1986). On the intergenerational allocation of exhaustible resources. Scandinavian Journal of Economics,

nr. 88 (2), p. 141−156.Solow, R. M. (1974). The economics of resources and the resources of economics. American Economics Review,

nr. 64, p. 1−14.Šileika, A., Tamašauskienė, Z., Bartelienė, N. (2010). Comparative Analysis of Wages and Labour Productivity in Li-

thuania and Other EU-15 Countries. Socialiniai tyrimai, vol. 3 (20), p. 132–143.Thomas, V. M. (2003). Demand and Dematerialization Impacts of Second-Hand Markets. Journal of Industrial Ecolo-

gy, vol. 7, no. 2, p. 65–78. What’s the Damage? Medium-Term Output Dynamics After Financial Crises. (2009). World Economic Outlook, Oc-

tober 2009. World Economic and financial Surveys. International Monetary Fund. Weisz, H., Krausmann, F., Amann, Ch., Eisenmenger, N., Erb, K., Hubacek, K., Fischer-Kowalski, M. (2005). The

physical economy of the European Union: Cross-country comparison and determinants of material consumption. Ecological Economics, vol. 58, p. 676–698.


59

A S S E S S M E N T O F D Y N A M I C S O F S U S TA I N A B L E D E V E L O P M E N T D I M E N S I O N S I N L I T H U A N I A

Remigijus Čiegis, AidAs dilius, AstA mikAlAuskienė

Vytautas Magnus University, Vilnius University, Šiauliai Universitety, Lithuanian Energetic Institute (Lithuania)

Summary

The article discusses economic growth influence to sustainable development. According to the collec-ted theoretical material, it analyzes the impact of economic growth to social and environmental dimensions of sustainability. The analysis of statistical data using integrated index of sustainable development allowed evaluating the impact of economic growth to sustainable development in in Lithuania on 2000−2011. Studies carried out in foreign universities confirmed a hypothesis that further extensive studies are necessary in order to understand the essence and evaluation of the concept of sustainable development. The basic idea behind the scientific problem studied in the paper can be described as the following: what are the regularities of the concept of sustainable development and its evaluation, that allow assess the economic growth influence to dimensions of sustainability and to sustainable development of the country. The main problem of the pa-per is stated as follows: how to achieve economic growth considering economic, environmental and social dimensions of sustainable development? Research object – the impact of economic growth to dimensions of sustainable development. Research aim is to analyze and assess dynamics of sustainable development dimensions in Lithuania. Research tasks: theoretically to analyze the influence of economic growth to social and environmental dimensions; after methodological calculations of indicators of sustainable development in Lithuania, to evaluate the tendencies of changes of sustainable development dimensions and to forecast perpectives. Research methods contributing to this paper are: systematic scientific literature analysis, sta-tistical data and comparative analysis, regression analysis, use of SPSS 17 (Statistical Package for Social Science) and Package Microsoft Excel.

Theoretical analysis done in the paper quit well show, that systems of assessment of influence of eco-nomic growth to sustainable development must take in account three closely related dimensions: economic, social and environmental. Integrated sustainable development index and trend were used and evaluated that the biggest increasing of index was noticed by given stable inflation rate. Analysis done in the paper quit well show, that for problems solving can be used fiscal instrument – taxes.

KEYWORDS: sustainable development; economic growth, environment, social deimension, index.

JEL CODES: E1, O1, Q5, I00

Trung Quang Dinh, hilmar Þór hilmarssonFOOD PROCESSING IN VIETNAM: WHERE IS THE POTENTIAL FOR HIGH VALUE EXPORT?

60

F O O D P R O C E S S I N G I N V I E T N A M : W H E R E I S T H E P O T E N T I A L F O R H I G H VA L U E E X P O RT ?

Trung Quang Dinh1, hilmar Þór hilmarsson2

University of Akureyri (Iceland)

ABSTRACTVietnam is an emerging market country in South East Asia. Like many countries in the region Vietnam hasadopted a strategy of export lead growth. Recently Vietnam became a lower middle income country but its goal eventually is to reach high income status. Vietnam is a large food producer and exporter. To reach a higher income level Vietnam needs to increase the value added of its prod-ucts and export more to high income countries. Is it feasible for producers of advanced food processing solutions, including from Europe, to market their products in Vietnam? This article analyses and assesses the seafood and livestock markets. The conclusions show that there are real opportunities for advanced processing solution providers to sell their products in both fisheries and livestock sectors. Growth potential for these providers in the short run seem to be in fisheries sector, while the medium or long term potential, seems to be in the livestock sector. KEYWORDS: agriculture production and export, food processing, seafood, livestock production, market entry mode, Vietnam.

JEL CODES: M31, N7, Q1

Introduct ion

Vietnam is an emerging market economy in South East Asia. Like many countries in the region it has adopted a strategy of export lead growth. Recently Vietnam became a lowermiddle income country but its goal eventually to reach high income status.

Vietnam remains an agriculture based economyin which seafood and livestock are among the main sec-tors for exportand agricultural production growth. The fisheries and aquaculture sectors remain significant contributors to the economy. Total export value of these segments was USD 6 billion in 2011 a 20 percent increase as compared to that of 2010 (SeafoodSource, 2011, p. n.p). The fisheries processing industry in Vietnam is getting more focused and modernized as fisheries products are exported to high income markets such as North-America, Europe, Japan and Australia. These are high income markets paying high prices if strict quality standards are met. Engaging in those markets can increase the total value of Vietnams’ fishery exports substantially.

Besides that, livestock sector in Vietnam is well-known for the pork and poultry production. Vietnam ranks the 7th of pork production alone in the world in 2008 (FAO, 2008c). Livestock production of Vietnam reached more than 3.4 million tons in 2008 and it is estimated to continue growing with a fast pace when small and large commercial farms are projected to increase more than 300 percent in 2020 (World Bank, 2009). However the processing industry in livestock sector is still limited due to the traditional purchasing 1 Trung Quang Dinh – M.Sc. in International Business, University of Akureyri, School of Business and Science, Iceland

E-mail: [email protected]: +84 912 933 915

2 Hilmar Þór Hilmarsson – professor, University of Akureyri, School of Business and Science, IcelandE-mail: [email protected]: +354 849 8380


61

characteristics of Vietnamese people. Buying fresh meat after slaughtering from wet market is still practiced by 86 percent of Vietnamese people. Vietnamese people do not have habit buying processed food from super-markets, convenient store etc. However, this habit is gradually changing and it was estimated that distribu-tion channels like supermarket, hypermarkets, departments store rose 20 percent in the period of 2007−2012 and it is likely to continue rising at the same rate in the next coming years (GAIN, 2008). This will encourage further processing for livestock products e.g. steaks, packaged meat, canned food, sausages etc. when they are distributed in these channels.

The aim of this article is to explore the market potential and feasible market entry and expansion modes for international companies who wish to provide advanced solutions for the food processing industry in Vietnam. The article focuses preliminarily on the fisheries and livestock industries. The article is structured as follows: the first part is introduction section, including discussion about the methodology used. This is followed with a detailed discussion about market potential and market analysis in both the livestock and fisheries sectors. Finally are conclusions and recommendations.

The methodology used for this research was an online survey. After assessing the market potential the authors decided to focus on fisheries sector since this sector signals substantial opportunities for advanced solutions and equipment manufacturers to immediately provide their services and products to this market segment. The survey aimed to understand better the market niche, market behavior and targeted to those companies who financially can afford to import advanced food processing solutions and equipment. A set of questionnaires were sent to a group of top 22 shrimp and catfish processors. These companies were selected based on their export value. The size of these processors ranges from US$ 30 million to US$ 126 million (catfish) and US$ 50 million to US$ 257 million (shrimp) export value in 2010 (VASEP, 2010).

Secondary data for this research was obtained through various documents e.g. research reports, com-pany annual reports, books, and peer reviewed articles. Secondary data was collected from both internal and external sources. Internal company sources provide information to betterunderstand the selected processors regarding their characteristics, production capabilities, and their operations etc. This data include annual reports from relevant departments in the companies e.g. accounting department, exporting department, bro-chures and product catalogues. External sources for secondary data in this research are, for example, research reports in related fields i.e. fisheries sector, food processing industry and these documents were collected from e.g. FAO, World Bank and VASEP etc.

1. Market potent ia l and chal lenges for the l ivestock sector (pork, poul t ry, and red meat)

The livestock industry is very important for the Vietnamese rural area economy. It accounts for 27 per-cent of agriculture’s contribution to national GDP, about 6 percent of total GDP (World Bank, 2009, p. 1). However, livestock production is fragmented and mainly conducted by small-scale households. There are about 11 million household producers who are small-holders owning from 1–20 pigs and/ or 1–200 poultries, more than 110 thousand farms are small-scale commercial farms and about 6 thousand farms are large-scale commercial. These small-scale households are producing 65 percent of the whole white meat (poultry and pork) in Vietnam in 2008 (see table 1). For poor households, livestock is a major source of food and means to save and accumulate capital. Livestock can also provide draught power (bio-gas), transport (buffalo, cow) organic fertilizer and ready source of household cash. Obviously livestock production plays an important role in Vietnamʼs agriculture sector which generates jobs and income for 70 percent of the whole population. However, according to World Bank (2009) numbers of small holders are projected to decrease by 18 percent in 2020 and small and large-scale commercial farms are estimated to increase 308 percent and 350 percent respectively (see table 1).


62

Table 1. Farm size and production distribution

2008 2020Projected Growth

(%)A. Structure of poultry and pig production (number of farms) Smallholders 11,000,000 9,000,000 -18%Small-scale Commercial Farms 110,368 450,000 308%Large-scale Commercial Farms 5,800 26,100 350%B. Domestic meat production and Imports (000mt)Pork and poultry meat 3,190 5,140 61%Red meat 300 400 33%Net meat imports (mt) 120 280 133%Total meat 3,610 5,820 61%C. Share of pork and poultry meat production (000mt)Smallholders 2,070 1,902 -8%Small-scale Commercial Farms 800 2,467 208%Large-scale Commercial Farms 320 771 141%Total domestic meat production 3,190 5,140 61%

Definitions (number of animals/farm) Pigs PoultrySmallholders 1−20 1−200Small-scale Commercial Farms 21−500 201−2,000Large-scale Commercial Farms 501−15,000 2,001−200,000

Source: World Bank, 2009

Most small-scale producers are located in Red River Delta areas and its vicinity provinces (Northern of Vietnam: Hanoi, Hai Phong, Hai Duong, Thai Binh) and Mekong Delta River (Southern of Vietnam: Ho Chi Minh City provinces, Long An, Dong Nai, Lam Dong) which accounts for 76 percent (see table 2) of the whole national livestock production (World Bank, 2009).

Table 2. Proportion of pork and poultry production in Vietnam

Proportion of

Administrative Region Pig and Poultry Meat Production

Poultry Smallholder Producers

Pig Smallholder Producers

Red River Delta76 % 72 % 72 %South East

Mekong DeltaNorth Central

19 % 21 % 16 %North EastSouth CentralNorth West 5 % 8 % 6 %Central Highlands

Source: World Bank, 2009

1.1. Livestock Production

Livestock production in Vietnam includes pig, chicken, beef, buffalo and small number of goats. The largest share of livestock products are pork 79.4 percent, poultry 12 percent and red meat 8.6 percent (see


63

fi gure 1). Pork is the main nutrition and most consumed meat in Vietnam comparing with chicken or other red meat. In recent years, i.e. from 2006 to 2009, production of pork has been increasing on average of 4.5 percent year on year (FAO, 2009b), while poultry also grew rapidly and increased from 358,8 metric tons in 2007 to 448,2 metric tons in 20083, a 25 percent increase. However, growth of poultry production did slow-down in 2009 with 518.3 metric tons and increased only 15.6 percent compared with previous year (FAO, 2009a).

Figure 1. Vietnam’s domestic meat production in 2008 (000 mt)

Source: WorldBank, 2009

1.1.1. Pork

Vietnam ranks 7th of largest pork producers in the world, the top four countries in pork production is China, US, Germany and Spain in 2008 (FAO, 2008c). The recent increase in livestock production has been driven by rising domestic demand, particularly in urban areas where per capita incomes have risen fastest and the demand for a more varied diet has increased the demand for livestock products. Between 2000 and 2005, consumption of livestock products increased by 7.8 percent per annum (World Bank, 2009). And from 2006 to 2009 Vietnam’s pork production has been increasing 4.5 percent on average year on year rising from 2.5million tons to 2.9 million tons. The main pork export from Vietnam is suckling pigs. This segment in the past has been exported to several neighboring countries, but disease concerns have recently restricted exports, only to the biggest market, Hong Kong. In 2008 Vietnam exported 9.113 thousand tons of pig meat (FAO, 2008a); however, Vietnam still needed to import 22.644 thousand tons of pig meat the same year mostly from US 27 percent, Canada 23 percent, Hong Kong and China 23 percent (AAFC, 2010).

1.1.2. Poultry

After pork, poultry is the second most important meat for the Vietnamese people. The production of poultry ranks the second in livestock industry about 12 percent (see fi gure 1). Poultry production is mostly practiced in Red River Delta (North of Vietnam) with 26 percent of total production, followed by Mekong River Delta (South of Vietnam) with 20 percent, the northeast with 16 percent and the northeast of the South-ern Vietnam with 10 percent. These four regions account for 72 percent of the country´s poultry production. Ducks are also produced in Mekong River Delta accounting for 48.3 percent of the poultry production while in Red River Delta it accounts for 23.5 percent (FAO, 2008b). Like pork production, poultry is mainly owned by small-scale households. 92 percent of poultry producers are small-holders. Among main constraints faced by these small-scale households are lack of knowledge and access to production innovation due to weak capital investment, limited ability in disease prevention and control. Farmers are raising poultry based on traditional customs and experience rather than learning new husbandry practices and knowledge. Therefore Vietnam’s poultry production remains limited and ineffi cient.

3 There is a difference in poultry production in 2008 between FAO (448.2 thousand metric tons) and World Bank 2009 (420 thousand metric tons).


64

Poultry production increased rapidly between 2007 and 2008, i.e. by 25 percent from more than 358.8 thousand metric tons to 448.2 thousand tons. This growth slowed down in 2009 with 15 percent increase compared with previous year or 518 thousand tons in volume (FAO, 2009a). Production capacity in poul-try is far less than that of pork (see fi gure 2) and poultry sector is not able to supply suffi ciently for local consumption. And thus Vietnam had to import 222.636 thousand tons of frozen chicken part and its offal in 2008 accounted 34 percent of total meat and poultry import volume. The key supply countries were USA (24 percent), Turkey (15 percent) and Hong Kong (14 percent) (AAFC, 2010).

Figure 2. Poultry and pork production from 2006 to 2009 (mt)4

Source: FAO, 2009a, b

1.1.3. Red meat

Cows and buffalos in Vietnam are mainly raised to work in rural areas. Vietnamese farmers in many com-munities are still using cows and buffalos as the main animals to work on their farms and fi elds rather than technological equipment or machines. Cows and buffalos are also used as a means of transportation in these areas. In addition to that, these big animals are a cash source and “fi xed” assets in households (Dinh, 2009). Majority number of cows in Vietnam is raised for diary production and only small number of cows and buf-falos are raised for meat production purpose due to intensive capital investment and long time to return on investment. There are some commercial farms for meat production but these farms also remain a minority. In the livestock production, share of red meat in Vietnam is very small 8.6 percent of total production. Red meat also accounts for only 9.5 percent of total meat consumption of the Vietnamese people and it has been estimated that Vietnam had to import 0.3kg red meat per capita in 2008 (Vietnamese population was about 86 million) to fulfi ll local consumption demand (World Bank, 2009, p. 20). As a result, Vietnam imported 139.320 thousand tons of beef in 2008, of which 98.4 percent was frozen beef from India and USA; the rest of 1.6 percent is fresh/ chilled beef from USA, Australia and New Zealand.

1.2. Livestock processing and distribution

So far livestock processing in Vietnam has not been practiced in an advanced way with technology or comprehensive equipment. For the livestock sector, the term “processing” is understood as “slaughtering” because slaughtering is the main activity done after livestock is taken from the farms and before it is sold at the wet market5. The vast majority of livestock slaughtering in Vietnam is carried out under unhygienic

4 There is a difference in poultry production in 2008 between FAO (448.2 thousand metric tons) and World Bank 2009 (420 thousand metric tons).

5 The main characteristics of the market have traditionally been associated with a place that sells live animals out in the open. The collection may include poultry, fi sh, reptiles, and pigs. In Vietnam nowadays, wet market is usually


65

backyard conditions by households who specialized in this job. The slaughtering of livestock takes places at floor level where carcass contamination is heavy. Small privately owned or commune-owned slaughter-houses process from 5 to 50 pigs and a dozen of poultry per day. They buy pigs or poultry almost entirely directly from household producers or via middlepersons and after slaughtering this meat is sold exclusively to the wet market. Large commercial public owned plants or privately owned slaughtering plants buy from commercial farms and sell mainly to supermarket and restaurants or hotels. Although ante-mortemmeat in-spection is carried out, carcass condemnations are few and almost no post-mortemexamination or sampling takes place. Meat inspection does not always take place and is best described as cursory (World Bank, 2009). Yet, this fresh meat is sold right after slaughtering at wet markets without any further processing like cutting, slicing, portioning, forming nor packaging.

As mentioned above, most of the meat after slaughtering is distributed to wet markets. Even though urbanization is currently booming in Vietnam which encourages the establishment of supermarkets, hyper-markets and many other convenient department stores, buying fresh food including meat, fish, vegetable at wet markets is still daily practiced by 86 percent of Vietnamʼs consumers. There are hundreds of thousand wet markets across the country that sell meat and fish to the consumers. Consumers can find all daily basic food items and other products for households in these markets. However, it was estimated that there were 14 percent of consumers buying food from supermarket, hypermarkets or department stores like Big C, Metro Cash & Carry (mainly for wholesalers), Fivimart, Hapromart, etc. in 2007 (GAIN, 2008, p. 5). A combina-tion of strong economic growth, rising income levels, a growing middle class, a sizable young population, and an increase in western lifestyle are causing the rapid growth of modern trade in Vietnam. In the period of 2003–2007, modern trade in Vietnam achieved an average growth of 20 percent and it was expected to continue to grow at this rate for the next five years (GAIN, 2008, p. 5). These supermarkets are estimated to be the main channel of distribution in big cities in Vietnam in the future.

1.3. Preliminary conclusion for the livestock sector

Livestock production has been increasing in capacity and seeking to fulfill the domestic consumption demand. The Government’s Strategy for the Development of the Livestock Sector6 was approved by the Prime Minister in January 2008. It proposed that priority7 be given to meeting domestic demand and set meat production targeted of 3.2 million tons in 2010 rising to 5.5 million tons in 2020 (World Bank, 2009). There is a trend for large-scale farms with intensive and organized models to develop (see table 1) and small-scale farms will decrease. This will help the Vietnamʼs livestock sector to develop in a more industrial way, en-hance the food processing industry and enable it to expand to a larger extent. In Vietnam currently, livestock is slaughtered and processed preliminarily and is sold to consumers. Meat in general is not much processed with equipment like cutting, slicing, portioning, packaging nor labeling in Vietnam due to the traditional behavior characteristics of Vietnamese people.

Though, there are some big food processors (both state owned and privately owned) in Vietnam who mainly focus on producing sausages, Chinese sausages, spring rolls, canned meat. Most of these products are served for local market. Given limited data obtained from these processors (as most of them are state-owned enterprises and sensitive in releasing information publicly). Currently, target consumers of these processors

an open air market where buyers can buy all kind of daily basic food. In many rural areas, farmers directly sell their products like fish, poultry, vegetables that they produce or catch on their farms or fields.

6 Decision No. 10/2008/QD-TTg dated January 16, 2008 of the Prime Minister approving the strategy on animal breeding development up to 2020http://luatvietnam.vn/default.aspx?tabid=651&id=38369FE9-5FC4-411D-9B8F-8F2AFE1A6B1A&rurl=%2fVL%2f662%2fQuyet-dinh-102008QDTTg-cua-Thu-tuong-Chinh-phu-ve-viec-phe-duyet-Chien-luoc-phat-trien-chan-nuoi-den%2f38369FE9-5FC4-411D-9B8F-8F2AFE1A6B1A%2fdefault.aspx.

7 Priority here includes tax exemption and/or low import tax rate (equipment, machinery). Decision No 394/QDTTg, made by the Prime Minister in 2006 (valid from 2006–2008), was to support enterprises by giving priorities in land use, science and technology knowledge assistance, as well as to support them pay off at least 40 % of interest rate of commercial loans.


66

are local markets and it takes time for them to shift to exporting activities where high international standards in terms of hygiene, quality, packaging and labeling are strictly required.

2. Market potent ia l and chal lenges for the f isher ies sector

Vietnam, with a coastline of over 3,260 kilometers (km) and more than 3,000 islands and islets scattered offshore, plus up to 2,860 rivers and estuaries, has been geographically endowed with ideal conditions for a thriving fisheries sector. For centuries, the Mekong River Delta in the south and the Red River Delta in the north have been used for wild catch fishing as well as extensive fish farming. The Mekong River Delta, one of the most productive fishery zones, covers an area of about 40,000 square km. In addition, there are about 4,200 square km of rivers, lakes and other natural bodies of water further inland, which swell to an additional 6,000 square km during periods of seasonal flooding (FAO, 2005).

The fisheries and aquaculture sectors are significant contributors to the economy of Vietnam. Total export value of those sectors was USD 6 billion in 2011 increased 20 percent compared to that of 2010 (SeafoodSource, 2011, p. n.p). About 50 percent of fish production comes from aquaculture (see figure 5). According to the Royal Embassy of Denmark in Vietnam in 2010, “Vietnamese aquaculture output and value have soared at an annual average growth rate of approximately 20 percent from 2000, exceeding the already high rates of the 1990s. By 2008 Vietnam accounted for almost five percent of world aquaculture output and value, triple that of 1990. Together, two products, Pangasius and the Giant Tiger Shrimp domi-nate, accounting for about two-thirds of total production and value. Moreover, this species dependence has increased over time. Production is concentrated geographically in the Mekong Delta and in particular the provinces of Dong Thap, An Giang, and Ca Mau. The narrow dependence on two species has enabled the aquaculture sector to specialize, but it has negative implications for economic risk and regional equity” (Royal Embassy of Denmark, 2010, p. 6). Vietnamʼs fisheries product exports have increased considerable in recent years becoming a major income earner and one of Vietnam’s major export commodities. Aquatic products earned USD 3.36 billion in 2006, USD 4.50 billion in 2008 and USD 5.03 billion in 2010. Total export volume for 2010 was 1,353,156 tons, an 11.3 percent increase over 2009. Shrimp and pangasius are by far the most important aquatic exports, accounting for over 41.9 percent and 28.4 percent respectively of total fisheries export earnings in 2010 (VASEP, 2010)8. Currently Vietnam exports fisheries products to many countries all over the world but the main markets are: EU 23.5 percent market share (including, Ger-many, Spain, Holland, Italy and Belgium with main products as pangasius and shrimp), Japan 17.8 percent (shrimp), USA 19.3 percent (shrimp and pangasius). A large share of Vietnamese fisheries products are thus already going to high income economies.

In Vietnam there are around one thousand seafood processors of which about 500 are also exporters re-corded by VASEP. Most of the biggest processors are located in the south around Mekong Delta that supplies 58.7 percent of raw material, and is the largest raw material supplier in the country (see figure 4). In spite of a large number of processors operating in the country, exporting and production of fisheries products is con-ducted (at a large extent) by only top ten key processors who account for 21 percent of total export earnings in 2009. The top ten exporters (including pangasius and shrimp) yielded the value of USD 894.337 million (214.628 thousand tons) in 2009 alone (VASEP, 2009).

8 Vietnam Association of Seafood Exporters and Producers (VASEP) is a non-governmental organization, established on June 12th 1998, based on the principles of volunteer, autonomy and equality. VASEP members include leading Vietnamese seafood producers and exporters and companies providing service to the seafood sector.


67

Figure 3. Volume and value of Vietnamese fi sheries export (including aquatic products) from 2006 to 2010

Source: VASEP, from 2006 to 20109

Figure 4. Fisheries raw material supply by region in Vietnam in 2008 (in percent)

Source: Sacombank, 2010

2.1. Market analysis for the fi sheries sector

As the analysis above has shown the livestock sector in Vietnam is currently in its early stage of mod-ernization and industrialization. This section will thus focus on fi sheries sector.

2.1.1. Buyers’ characteristics, fi sheries processors

As mentioned in the overview section of the fi sheries industry, shrimp and pangasius are by far the larg-est fi sheries export products, accounting for 41.9 % and 28.4 % respectively of total fi sheries export earnings in 2010 (VASEP, 2010). As a result, most of those who are among the largest processors operate in those two products. Obviously targeted customers for advanced solutions and equipment providers are these large pro-cessors10 as these companies may potentially have fi nancial ability to purchase highly advanced and capital intensive equipment. Moreover, advanced solutions and equipment provided by these companiesis designed to serve large production capacity plants and therefore a processor needs to have large volume of raw mate-rial processed per day in order to benefi t suffi ciently from this equipment.

As mentioned in methodology section, a set of questionnaire were sent to the 22 largest fi sheries proces-sors in Vietnam to understand better their key characteristics, production capacity, their need for moderniza-

9 Data of Vietnam’s fi sheries exports from 2006 to 2010 was sent to the author by VASEP via emails dated July 14, 2011.

10 Those who are regarded as large processors may produce about 100 tons of raw material per day for pangasius and 50 tons per day for shrimp.


68

tion in processing lines and possible relevant constraints. This group of top 22 shrimp and pangasius pro-cessors were selected based on their export value. The size of those processors ranges from US$ 30 million to US$ 126 million (pangasius) and US$ 50 million to US$ 257 million (shrimp) in export value in 2010 (VASEP, 2010). This group is not representative for the whole fisheries processors in the industry and one cannot make any generalizations about the whole industry from the responses provided by those processors. However one may learn something about those few large processors and some of those processors could be among potential customers of advanced solutions and equipment providers.

• The largest processors (who also are the largest exporters) focus solely or mainly on high value fish-eries products which in the case of Vietnam are shrimp and pangasius fillet. There are around 500 hundred seafood exporters (out of about one thousand seafood processors in total) who export many fisheries prod-ucts including shrimp, pangasius, squid, octopus, crab processed in frozen, fresh or chilled from Vietnam. However shrimp and pangasius are the main and high value products. The top ten exporters of these two products were contributing about 21 percent of total export earnings in 2009 (VASEP, 2009, p. n.p).

• Large processors tend to target their products to high income markets/economies such as USA, Europe, Japan and South Korea. 68.3 percent of fisheries products are exported to these three big markets (VASEP, 2010). These markets demand high quality and strict hygienic standards and exporters to these markets have to meet this requirement in terms of quality control, hygienic, packaging and labeling if they want to remain and compete with other international competitors.

• There is a growing trend in expanding aquaculture production among those large processors to lessen dependence on raw materials from wild catching and or from middlemen. The common constraint for fisheries processors in Vietnam in general is lack of raw material due to decrease in unplanned wild capture. This severely affects large processors when they rely too much on this source of raw material. In order to lessen this dependence, in recent years, large processors have set up their own fish/shrimp farms. Many other processors (or even those who already have their own farms) have contract with other farms to purchase raw materials according to their production plan. This practice helps processors become more independent in supply source and helps ensure more stable production. Aquaculture increased rapidly not only in volume but also in value. Aquaculture tonnage of Vietnam soared at an annual growth rate of about 20 percent from 2000 to 2008. Vietnam’s aquaculture seafood volume and value accounted for almost 5 percent of world aquaculture output (Royal Embassy of Denmark, 2010, p. 25). The leaders in this aquaculture trend e.g. Vinh Hoan company can self-supply 50 percent raw material for production a year, Hung Vuong 50 percent, Bianfishco 40 percent (these are pangasius processors); and Minh Phu 10 percent, Utxico 40 percent (these are processors in shrimp) (Sacombank, 2010, p. 11). They have their own farms and foodstuff factories (also see figure 5 for aquaculture components and growth).

• Many large processors are fully aware of the importance of modernizing their processing equip-ment to increase quality, hygienic standards and value added of their products. Most of the large processors responded that they plan to modernize their processing lines to be more competitive, gain more market share and increase revenue. In recent years large processors have installed new expensive equipment imported from Europe.

• Another important observation is that funding is identified as the main constraint for most proces-sors. Investment in new technology and advanced equipment in food processing lines often requires large capital investments. Harsh international competition challenges exporters to produce their products in line with very good quality standards that result in high value products. However, when it comes to funding the modernization Vietnamese processors appear to face difficulties. Common finding suggest that all of the larger processors can get some loans from State-owned Commercial Banks, the Vietnam Bank for Agri-culture and Rural Development (VNBARD), some International Banks, the Development Assistant Fund (DAF). They also use part of their own company´s cash flow. In spite of access to these resources almost all processors address funding as their main constraint. As a result, a more focused research addressing funding constraints and suggesting financing alternatives for both Vietnamese processors and advanced solutions providers are discussed in some detail in Dinh and Hilmarsson (2012a, 2012b, 2012c and 2013).


69

• Beside the financial constraints the short term payment for equipment is commonly mentioned by large processors. Most processors claim that they have to pay within 3 to 6 months after the equipment is delivered or fully installed. This short repayment time may affect their cash-flow. Given this short repayment time processors may end up buying only the most important equipment and not invest in large and com-prehensive solutions that in the long term could maximize their profits. See more at Dinh and Hilmarsson (2012a, 2012b, 2012 c and 2013).

• The fisheries sector in Vietnam is developing fast and firmly (see figure 3). Production capacity and export value is getting higher and higher (export value increased 18.4 percent in 2010 compared with 2009, VASEP, 2010). The number of processors is also increasing and performance of these processors is getting better thanks to their application of new technology and advanced equipment in processing lines. As a result, from their responses most of these processors are planning to continue modernizing their equipment and seek better solutions that yield more value and reduce manual work. All those who report that they have moderni-zation plans say that this could likely happen within next 2 years and some others within next 3 to 4 years.

• Freezing equipment seems to be a common problem among these processors. 5 out of 13 processors said that they want to modernize their freezing equipment.

Figure 5. Total fisheries sector production in Vietnam in 2008 (tons) Source: Royal Embassy of Denmark, 2010

2.1.2. Market Competitiveness

The demand for machinery and equipment for the food processing industry is increasing as the Vietnam-ese Government is creating a more favorable environment for this industry to grow. The economy is being industrialized and both government policy and the intension of many food processors are to move increas-ingly towards high value products. Many processors in the food industry in Vietnam are therefore taking steps to modernize their equipment to increase their value added. Vietnam is now a low middle income country and given the strong growth rate in recent decades the move from low value to high value products is what necessary to achieve upper middle income status and eventually high income status. Although there is a single party communist government in Vietnam market economic principles have been adopted and the increase in value added must be private sector driven. However, the government can support by introducing policies that are conducive to private sector growth.

Food and beverage processing equipment consists of many different processing categories applied in the food and beverage industry such as: slaughtering, processing, packaging, wrapping, cooking, freezing, forming, filling, conveying and sealing equipment etc. And thus supply of food processing equipment is con-stantly being enhanced by both local and international manufacturers in Vietnam. This is especially true in


70

fisheries sector since this sector needs to meet high international quality and hygienic standards; and also to increase the value of exported products. Demand for livestock processing equipment will also increase in the coming years to meet the various local consumption demands such as diet food, canned meat, sausage, etc.

The demand for machinery and equipment in the food industry in Vietnam is strong and the domestic machinery supply cannot satisfy internal demands due to the poor design and low quality. It should be noted that copycat is one of major problems in this segment as these copycat products do not ensure good quality. Due to low production costs and the targeted consumers (of small scale processing enterprises) most domes-tic equipment is used by small scale processing enterprises because domestic consumption and the standards required are not as high as those targeted to international markets. Medium and large processing enterprises usually tend to import advanced equipment yet combine with using domestic equipment in some processing lines. Instead of using comprehensive solutions there is a tendency to use piece-meal solutions in Vietnam. Major international suppliers are from Japan, China and Taiwan. Japanese products are known for good qual-ity and durability whereas Taiwanese and Chinese products tend to be chosen for affordability. Other high quality suppliers come from Denmark, Germany, Sweden, France, and Italy (Swiss Business Hub ASEAN, 2006). Vietnam food processing expanded rapidly and experienced an average growth rate of over 10 % an-nually, in the last few years, according to GAIN 2009 (including dairy products, meats, seafood, fruits and vegetable) (GAIN, 2009). As a result the local and international manufacturers are trying to tailor to food processing industry to meet the demands from food processing enterprises.

Currently in Vietnam, the main equipment providers in food processing industry (in livestock and fisher-ies sectors) are categorized into three groups: (i) local manufacturers, (ii) international manufacturers from EU, U.S, Japan and South Korea (regarded as high range quality and expensive), and (iii) middle range prod-ucts imported from other Asian manufacturers like Taiwan, China, and Thailand. The foreign market players have been providing their solutions and equipment in livestock and fisheries production. Their presence in Vietnam is mainly conducted in the forms of representative office, local sales agencies. Most of the advanced foreign players come from Europe, U.S. and Japan.

2.2. Recommended market segment

Based on recent secondary data, primary information i.e. responses to a questionnaire from the 22 larg-est processors and emails exchanged with relevant persons in the industry, the research shows a firm and continuous development in the fisheries and aquaculture sectors and increasing contributions to the economy of Vietnam. The fisheries and aquaculture sectors are targeted to account for 30−35 percent of agriculture, forestry and fisheries by 2020 (in the contribution to GDP of this group); and they were targeted to have a growth rate of 6−7 percent in fisheries production value for the period of 2011 to 2015 (Royal Embassy of Denmark, 2010, p. 16). Vietnam’s fisheries and aquatic product exports have increased considerably in re-cent years becoming a major income earner and one of Vietnam’s major export commodities. Fisheries and aquatic products earned USD 3.36 billion in 2006, USD4.50 billion in 2008 and USD5.03 billion in 2010. Total export volume for 2010 was 1,353,156 tons, an 11.3 percent increase over 2009 (VASEP, 2010). In 2011 total export value of the fisheries and aquatic sectors (including aquaculture) was USD 6 billion (Sea-foodSource, 2011, p. n.p). The number of fisheries processors is increasing and there are more and more key players who are aware of the importance of modernizing the processing lines to compete in an international context.

However, fisheries production value of Vietnam still remains low. The products for export do not gener-ate much value added, many products are just semi-processed. Nevertheless the main export markets are high income countries and these markets follow very strict regulations on quality control, hygienic standards, packaging and labeling issues. In order to compete successfully and increase export earnings, Vietnamese exporters need to increase their value added. They must modernize their processing equipment to meet strict market demands and this is opportunity for advanced solutions and equipment providers.


71

In the meantime, the livestock production industry is also discussed to a certain extent in the article. Total livestock production in 2008 was more than 3.4 million tons including pork, poultry and meat. The production increase is estimated to continue and reach 5.5 million tons in 2020 (World Bank, 2009, p. 21). However, current livestock production is fragmented, 98 percent of total producers are smallholders and yielded only 65 percent of total production while 2 percent of producers are small and large scale commercial farms yielded 35 percent. Though, these small and large commercial farms were projected to increase their production 308 and 350 percent respectively while small-holders reduce their production 18 percent by 2020 (World Bank, 2009, p. 21). Besides that, the livestock processing industry has not been widely practiced be-cause 86 percent of the Vietnamese consumers are still buying food and every kind of essential nutrition from wet markets where fresh meat is sold after slaughtering. Only small amount of meat is processed (sausages, portioned & packaged meat, canned meat) and distributed in supermarkets. However, such distribution chan-nels like supermarkets, hypermarkets, department stores such as, Big C, Metro Cash & Carry, Fivimart, Hapromart grow by 20 percent in the period of 2008–2012 (GAIN, 2008, p. 5). This also will encourage further processing for livestock products e.g. steaks, packaged meat, canned food, sausages etc. when they are distributed in these places.

Given the limited data availability this article does not cover and or address all the relevant issues in the fisheries and livestock sectors in Vietnam. However, through this research one can see that the fisheries processing industry is expanding rapidly. In addition to that, exporting fisheries products forces Vietnamese processors to modernize their processing lines and have better quality control systems in order to meet re-quired standards and compete more effectively with international competitors. This fact creates substantial opportunities for advanced processing solution providers to provide its services and products to this market segment immediately. At the same time, those whoalso provide processing solutions for livestock sector can initiate plans to tap into this segment as their medium and long term strategy.

Conclusions

Vietnam is an emerging market country in South East Asia. Like many countries in the region Vietnam has adopted a strategy of export lead growth. Recently Vietnam became a lower middle income country but its goal eventually is to reach high income status.

Vietnam is a large food producer and exporter. To reach a higher income level its needs to increase the value added of its products and export more to high income countries. Through the market research done in this article one can see that Vietnam food processing industry is booming and has a strong growth potential.

Within the food processing industry of Vietnam the fisheries sector is regarded as vanguard sector in modernizing and industrializing the processing lines and equipment. This is due to the harsh competition that Vietnamese fisheries processors are faced with when they export to high income international markets.

The livestock sector still remains less innovative and employs less sophisticated processing lines. This is because the majority of the production in this segment is served for the local consumption. However, the fast pace of economic development in Vietnam and the urbanization in the main cities and nationwide will force the growth of hygienic specialized distribution channels. These channels are, for instance, hypermarkets, departments store, supermarkets like Big C, Metro Cash & Carry, Fivimart, Hapromart which were estimated to grow 20 percent in the period of 2008–2012 and this growth continues.

Processed and further processed food including livestock products e.g. packaged meat, canned meat, and sausages etc., will be required, and become increasingly dominant in these channels. This is an opportunity for advanced processing solution providers to expand operation and increase salve volume in both fisheries and livestock sectors.

In summary, the short run growth potential for these providers seem to be in fisheries sector while the medium or long term potential seem to be in livestock sector. Those companies who wish to enter or expand their business in food processing industry in Vietnam should also bear in mind that funding is identified as


72

main constraint faced by Vietnamese processors. This issue is discussed in detail and alternatives to help solve this problem are also suggested in other articles written by the authors and reference is made to in this article.

References

AAFC. (2010). Statistics and Market Information. Retrieved September 10, 2013, from Agriculture and Agri-Food Canada. Website: http://www.ats-sea.agr.gc.ca/ase/5682-eng.htm

Dinh, T. Q., Hilmarsson, H. Þ. (2012a). What are the Economics Justifications for the Existence of Export Credit Agencies and How Can They Facilitate Cross Border Trade to Emerging Market Economies? Journal of Regional Formation and Development Studies, vol. 6, p. 15−25.

Dinh, T. Q., Hilmarsson, H. Þ. (2012b). Private Sector Export to Emerging Market Economies During Times of Crisis: How Can Export Credit Agencies Help? Review of International Comparative Management, vol. 13(1), p. 167−180.

Dinh, T. Q., Hilmarsson, H. Þ. (2012c). How Can Private Companies Use the Financial Services and Risk Mitigation Instruments Offered by Export Credit Agencies in Emerging Markets? Proceedings. Project Development − Prac-tice and Perspectives. First International Scientific Conference on Project Management in the Baltic Countries, p. 14−25.

Dinh, T. Q., Hilmarsson, H. Þ. (2013, July 3–6). Export credit agencies, cross border trade, times of crisis, and increased value added in emerging economies industrial sectors. Conference article presented at the 55th Annual Meeting of the Academy of International Business.

Dinh, T. X. (2009). Dinh, X.T. ([email protected]) 13 July 2011, RE: Report on Investigation of Com-ponent, Productivity and Organization of Pig, Buffalo and Beef Production 2009. Email to Dinh T. Q. ([email protected]). Vietnam.

FAO. (2005). Information of Fishery Sector − Vietnam. Retrieved September 4, 2013, from Food and Agriculture Or-ganization. Website: http://www.fao.org/fi/oldsite/FCP/en/VNM/profile.htm

FAO. (2008a). FAOSAT. Exports – Commodities by Country − Vietnam. Retrieved September 2, 2013. Website: http://faostat.fao.org/site/342/default.aspx

FAO. (2008b). Poultry Production Systems in Vietnam. Retrieved September 4, 2013, from Food and Agriculture Or-ganization. Website: http://www.fao.org/docrep/013/al693e/al693e00.pdf

FAO. (2008c). Countries by Commodity. Top Production − Indigenous Pigmeat − Vietnam − 2008. Retrieved Septem-ber 4, 2013. Website: fao.org: http://faostat.fao.org/site/339/default.aspx

FAO. (2009a). FAOSTAT. Production of Poultry − Vietnam. Retrieved September 6, 2013, from Food and Agriculture Organization. Website: http://faostat.fao.org/site/569/DesktopDefault.aspx?PageID=569#ancor

FAO. (2009b). FAOSTAT. Production of Pork − Vietnam. Retrieved September 6, 2013, from faostat.fao.org: http://faostat.fao.org/site/569/DesktopDefault.aspx?PageID=569#ancor

GAIN. (2008). Vietnam Retail Food Sector 2008. Global Agriculture Information Network. HCM City: USDA Foreign Agricultural Service − US Consulate. Retrieved from September 10, 2013. Website: http://www.fas.usda.gov/gain-files/200811/146306458.pdf

GAIN. (2009). Exporter Guide Annual – Vietnam Exporter Guide 2009. Retrieved August 28, 2013, from Global Agricultural Information Network. Website: http://gain.fas.usda.gov/Recent%20GAIN%20Publications/EXPORT-ER%20GUIDE%20ANNUAL_Hanoi_Vietnam_10-15-2009.pdf

Royal Royal Embassy of Denmark. (2010). The Fisheries Sector in Vietnam: A Strategic Economic Analysis. Royal Em-bassy of Denmark in Vietnam – Fisheries Sector Programme Support (FSPS) II. Retrieved August 25, 2013. Web-site: http://www.google.com.vn/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=1&ved=0CDAQFjAA&url=http%3A%2F%2Fwww.ciem.org.vn%2Fhome%2Fen%2Fupload%2Finfo%2Fattach%2F13018993735150_FishRepor-tUoCCIEM.pdf&ei=BhBIUriaCq2aiQey04HoCA&usg=AFQjCNG5I16uYEsp34TzSZWrDhO1fpqMkQ&bvm=bv.53217764,d.aGc

Sacombank. (2010). Review of Vietnam’s Fisheries Sector and Estimates − SBS Securities. Retrieved September 16, 2013, from Sai Gon Thuong Tin Bank. Website: http://www.sbsc.com.vn/portal/sbsfiles//others/e4bb49bd-a8bd-4c48-809d-6b5b147341bf.pdf

Seafood Source. (2011, December 28). Seafood News Supply & Trade. Retrieved September 12, 2013, from Seafood-Source.com. Website: http://www.seafoodsource.com/newsarticledetail.aspx?id=13481

Swiss Business Hub ASEAN. (2006). Market Report − Food Processing and Packaging Equipment Market in ASEAN − an Industry Overview. (S. C. Ltd, Producer) Retrieved August 26, 2013. Website: http://www.google.com.vn/url?sa=t&rct=j&q=&esrc=s&source=web&cd=1&cad=rja&ved=0CCkQFjAA&url=http%3A%2F%2Fs3.


73

amazonaws.com%2Fzanran_storage%2Fwww.sippo.ch%2FContentPages%2F47420351.pdf&ei=FhNIUsPRO6mpiAfJsYCYCw&usg=AFQjCNFGn269iNWAIDAaC4kiv9_T2QD-5w&bvm=bv.53217764,d.aGc

VASEP. (2009). Vietnam’s Fisheries Exports 2009. Le, H. ([email protected]) 14 July 2011, RE: Statistics of Viet-nam’s Fisheries Exports 2009. Email to Dinh T.Q. ([email protected]). Vietnam.

VASEP. (2010). Vietnam’s Fisheries Exports 2010. Le, H. ([email protected]) 22 July 2011, RE: Statistics of Viet-nam’s Fisheries Exports 2010. Email to Dinh T. Q. ([email protected]). Vietnam.

World Bank. (2009). Project Appraisal Document On A Proposed Credit In the Amount of SDR 42.1 Million (US$ 65.26 Million Equivalent) to the Socialist Republic Of Vietnam For A Livestock Competitiveness and Food Safety Project. East Asia and Pacific Region: The World Bank. Retrieved August 28, 2013. Website: http://www-wds.worldbank.org/external/default/

WDSContentServer/WDSP/IB/2009/09/03/000333038_20090903025309/Rendered/PDF/501610PAD0P0901ly10IDA1R20091024411.pdf

M A I S TO P R A M O N Ė V I E T N A M E : K U R S LY P I A U K Š TO S V E RT Ė S E K S P O RTO P O T E N C I A L A S ?

Trung Quang Dinh, hilmar Þór hilmarsson

Akureyri universitetas (Islandija)

Santrauka

Vietnamas yra kylanti rinkos šalis Pietryčių Azijoje. Kaip ir daugelis šio regiono šalių, Vietnamas taiko eksportu grindžiamo augimo strategiją. Neseniai jis tapo vidutinių pajamų šalimi, tačiau siekia tapti didelių pajamų šalimi. Vietnamas yra stambus maisto prekių gamintojas ir eksportuotojas. Norint pasiekti aukštesnį pajamų lygį, šaliai reikia didinti gaminamų produktų pridėtinę vertę ir daugiau eksportuoti į aukštesnio pragyvenimo lygio šalis. Ar Europos pažangių maisto gamybos sprendimų gamintojams realu realizuoti savo produkciją Vietname? Šiame straipsnyje analizuojamos ir vertinamos jūros gėrybių bei gyvulių rinkos. Daroma išvada, kad yra realios galimybės pažangių gamybos sprendimų tiekėjams parduoti savo produkciją tiek žuvininkystės, tiek gyvulininkystės sektoriuose. Didžiausias augimo potencialas artimiausiu laikotarpiu yra žuvininkystės sektoriuje, o vidutiniu ir ilguoju laikotarpiu – gyvulininkystės sektoriuje.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: žemės ūkio produkcija ir eksportas, maisto pramonė, žuvininkystė, gyvulininkystė, patekimas į rinką, Vietnamas.

JEL KODAI: M31, N7, Q1

AlgirdAs giedrAitisKOMERCINĖS ĮMONĖS ERGONOMINIŲ RIZIKOS VEIKSNIŲ VALDYMAS

74

K O M E R C I N Ė S Į M O N Ė S E R G O N O M I N I Ų R I Z I K O S V E I K S N I Ų VA L D Y M A S

AlgirdAs giedrAitis1


ANOTACIJAStraipsnyje nagrinėjami ergonominių rizikos veiksnių valdymo klausimai komercinės įmonės darbo aplinkoje. Daugelis darbdavių vis dar nevertina to, kad investuojant į įvairių ergonominių rizikos veiksnių valdymą ir prevencinių priemonių šių veiksnių rizikai šalinti taikymą gali būti teikiama nauda tiek įmonei, tiek jos darbuotojams. Teoriškai nustatyta, kad organizacijoje siekiant mak-simalaus rezultato, būtina valdyti ergonominius rizikos veiksnius ir tinkamai parinkti organizacijos tikslus bei jų įgyvendinimo būdus. Praktinis tyrimas, atliktas komercinėje įmonėje, parodė, kad apklaustiems tyrimo dalyviams ergonominiai reikalavimai darbo aplinkoje yra svarbūs, manytina, kad ergonominių rizikos veiksnių valdymas tampa įmonės veiklos dalimi ir padeda tobulinti ne tik įmonės, bet ir šios rinkos ergonominių rizikos veiksnių valdymo procesą. Todėl siekiant didinti darbuotojų indėlį į įmonės veiklą, ergonominių rizikos veiksnių poveikio įmonėse valdymas tampa veiksmingu nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesinėmis ligomis mažinimo būdu, kartu šalinami organizacinio pobūdžio pažeidimai. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: ergonominiai rizikos veiksniai, valdymo procesas, prevencinės priemonės, darbo aplinka.

JEL KLASIFIKACIJA: M12, R11

Įvadas

Siekiant didinti ūkio našumą Vakarų Lietuvos regione, skatinti inovacijų taikymą ir tvarų ekonomikos augimą, daugiau dėmesio reikia skirti darbuotojų darbo aplinkai. Būtini bendri veiksmai, kurie skatintų konkurencingumą ir padėtų toliau vystyti Vakarų Lietuvos regioną išnaudojant jo galimybes. Veiksmų pro-gramoje pagal visas prioritetines kryptis būtina investuoti į žmogiškųjų išteklių saugą, sudarant palankias sąlygas tobulinti profesinius gebėjimus ir skatinti naujų žinių bei įgūdžių įgijimą. O diegiant naujas techno-logijas sudaryti geresnes darbo sąlygas.

Keičiantis socialinėms ir ekonominėms sąlygoms, vykstant įvairiems pokyčiams, savo veiklos tikslus privalo formuoti kiekvienas organizacijos narys. Darbuotojų rotacija ir kvalifikuotų darbuotojų stoka iškelia naują aktualiją – gero atlyginimo ne visada pakanka, nes įmonės specialistai pageidauja geresnių ir sauges-nių darbo sąlygų. Daugelis įmonių vadovų ypač didelį dėmesį skiria nelaimingų atsitikimų prevencijai, bet nepakankamai – su darbu susijusioms ligoms, kurios nulemtos ergonominių rizikos veiksnių poveikio.

Įmonėje prognozuojant darbo rezultatus, vertinant ir nagrinėjant esamas netektis dėl ergonominių rizikos veiksnių padarytos žalos, galima gauti daug informacijos, kurios reikia priimant sprendimus dėl investicijų į prevencines įmonės ergonominių rizikos veiksnių priemones, kadangi saugi darbo aplinka lemia optimalų darbuotojo funkcionavimą, darbingumą, darbo rezultatų kokybę ir pasitenkinimą pačiu darbu. Įvairios val-dymo sistemos užtikrina, kad būtų valdomi visi veiksniai, turintys įtakos produkto kokybei, toks valdymas

1 Algirdas Giedraitis − Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros lektorius, daktaras (socialiniai mokslai). Moksliniai interesai: valdymo ergonomika, gamybos vadyba, personalo vadybaEl. paštas: [email protected].: +370 46 39 86 50


75

nukreiptas į kokybės defektų mažinimą, šalinimą ir, svarbiausia, jų prevenciją. Todėl ergonominių rizikos veiksnių darbo aplinkoje valdymas bet kurio ūkio subjekto veikloje leidžia nustatyti darbo aplinkoje rizi-kingiausias sritis ir į jas sutelkus dėmesį priimti atitinkamus sprendimus prognozuojant ateitį bei siekiant konkretaus užsibrėžto tikslo. Išlaidos, susijusios su darbuotojų patiriamomis traumomis, yra didelės, taigi manoma, kad investicijos į tikslingą pavojingų / kenksmingų ergonominių rizikos veiksnių valdymą gali sumažinti netekimus. Todėl ergonominių rizikos veiksnių valdymas yra svarbiausia profesinės rizikos darbo vietose mažinimo dalis įmonėje siekiant gerų rezultatų.

Ergonominius rizikos veiksnius darbo aplinkoje ir jų valdymą nagrinėjo: K. A. Kaminskas (2007) – er-gonominių rizikos veiksnių valdymo Lietuvoje strategijos; K. A. Kaminskas, J. Antanaitis (2010) – ergono-mikos rizikos veiksnius mažose ir vidutinėse statybos įmonėse; L. Andruškevičiūtė (2008) – darbo pozas ir krovinių tvarkymą rankomis komercinėje įmonėje; G. Patakauskienė (2008) – ergonominių rizikos veiksnių tyrimo ypatumus komercinėje įmonėje; G. Kubiliūtė ir K. A. Kaminskas (2011) – ergonominius ir psicho-socialinius rizikos veiksnius kelių statybos įmonėje. Prevencines priemones šalinti ergonominius rizikos veiksnius nagrinėjo: A. Seilius ir kt. (2004) – sveikos darbo aplinkos reikalavimus; R. Šukys ir kt. (2011) – profesinių ligų ekonominių ir socialinių pasekmių analizę statybos sektoriuje; R. Rwamamara ir kt. (2010) – traumų prevencines priemones statybos pramonėje; K. A. Kaminskas ir A. Jagniatinskis (2012) – triukšmo poveikio darbo aplinkoje naujas įvertinimo ir valdymo galimybes. Šie mokslininkai savo tyrimais parodė, kad dauguma Lietuvoje veikiančių įmonių, kurios yra įdiegusios atitinkamas valdymo sistemas, yra pasieku-sios nepakankamą standartizuotų (kokybės, aplinkosaugos, darbų saugos) vadybos sistemų brandumo lygį ir nesugeba efektyviai išnaudoti standartų teikiamų galimybių. Todėl dažniausiai šie standartai tampa tik formalaus administravimo atributu arba sėkmės siekimo priedu.

Daugelis darbdavių vis dar nevertina to, kad investuojant į įvairių ergonominių rizikos veiksnių valdymą ir prevencinių priemonių šių veiksnių rizikai šalinti taikymą gali būti sukuriama nauda tiek įmonei, tiek jos darbuotojams. Vadovo pasyvumas šiuo klausimu užkerta kelią tiek ergonominių rizikos veiksnių valdymo problemų prevencijai ir ankstyvai diagnostikai, tiek darbuotojų veiksmams, kurie skirti įmonės problemų stebėsenai ir analizei koordinuoti.

Problema: įmonės vadovų nepakankamas dėmesys ergonominių rizikos veiksnių darbo aplinkoje val-dymui siekiant įmonės tikslų ir mažinant ergonominių rizikos veiksnių neigiamą poveikį dirbantiems dar-buotojams.

Tyrimo objektas – ergonominių rizikos veiksnių valdymas.Tyrimo tikslas: įvertinus ergonominių rizikos veiksnių valdymą komercinės įmonės darbo aplinkoje

pasiūlyti prevencinių priemonių, kurios padėtų gerinti situaciją. Tikslui pasiekti keliami uždaviniai: teoriniu aspektu apibūdinti rizikas darbo aplinkoje ir ergonominių

rizikos veiksnių valdymo reikšmę jas sprendžiant. Komercinės įmonės darbo aplinkoje įvertinti ergonominių rizikos veiksnių valdymą. Pateikti galimas prevencines priemones.

Mokslinio tyrimo metodai: mokslinės literatūros loginė ir sisteminė analizė; statistinių duomenų kaupimas ir jų analizė; lyginamoji analizė; tyrimo duomenų grupavimas, gauti tyrimo rezultatai apdoroti naudojant MS Excel programą.

1. Darbo apl inkos reikalavimai i r ergonominių r iz ikos veiksnių poveikio valdymas

Norint užtikrinti ilgalaikę verslo sėkmę, reikia turėti veiksmingą vadybos sistemą, kuri apimtų visus įmonės valdymo ir veiklos elementus (Zakarevičius 2003; Seilius ir kt., 2004; Giedraitis, 2009; Kaminskas ir Jagniatinskis, 2012).

Kadangi įmonių vystymąsi ypač veikia naujausios technologijos ir kintančios ekonominės bei socialinės sąlygos, darbo vietos, darbo aplinka, darbo praktika ir gamybos procesai įmonėse nuolat keičiasi. Naujos darbo aplinkybės sukelia naują riziką ir problemas, kurioms spręsti reikia politinio, administracinio ir tech-ninio pobūdžio priemonių.


76

Saugi darbo aplinka leidžia žmogui optimaliai funkcionuoti, skatina jo darbingumą, lemia darbo rezul-tatų kokybę ir pasitenkinimą pačiu darbu (Seilius ir kt., 2004). Dažni atvejai, kai įmonės patiria milijoninius nuostolius vien dėl to, kad mažai dėmesio skyrė sveikatai stiprinti, kenksmingų sveikatai veiksnių preven-cijai. Todėl didėja nedarbingumo lygis, tai lemia nelaimingi atsitikimai ir ligos, daugėja pravaikštų, mažėja našumas ir kokybė, didėja darbuotojų kaita, kartu ir bendrosios jų apmokymo išlaidos. Bendra kokybės, aplinkos, darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos sistema įmonėje leidžia pasiekti naują atsakingo verslo lygį. Todėl kiekvieno darbuotojo darbo vieta turi būti saugi, patogi ir nekenksminga sveikatai, įrengta pagal darbuotojų saugos ir sveikatos norminių teisės aktų reikalavimus. Darbo aplinkoje nustatytos įvairios rizikos ir jų poveikis darbuotojams turi būti valdomi.

Valdymo aspektu, kaip teigia L. Baronienė (2008), analizuodama mokslinę literatūrą pastebėjusi, kad kiekviena įmonė neišvengiamai susiduria su rizikos veiksniais darbo aplinkoje. Valdymo procesas yra gana sudėtingas, nes būtina nuolat analizuoti organizacijos veiklą: diagnozuoti vykstančius pokyčius, juos inici-juoti ir atitinkamai valdyti. Būtina suvokti veiklos valdymo svarbą ir veiksmingai to siekti, priešingu atveju organizacija gali patirti fiasko (Lodienė, 2005). Tokios rizikos valdymas yra ūkio subjektų veiksmai, apiman-tys procedūrų ir priemonių, skirtų nuostolio atsiradimo tikimybei ir (arba) įvykio metu atsiradusių nuostolių sumažinimui, numatymą ir įgyvendinimą (Čepinskis, Raškinis, 2005).

E. Buškevičiūtės ir A. Leškevičiūtės (2008) teigimu, rizikos valdymo procesą sudaro penki pagrindiniai etapai, kurie yra glaudžiai tarpusavyje susiję:

• rizikos planavimas; • rizikos identifikavimas; • rizikos įvertinimas;• rizikos valdymo priemonių parinkimas; • rizikos kontrolė.

Ergonominiai rizikos veiksniai apibūdinami darbo sunkumą sudarančių veiksnių parametrais ir darbo įtampos veiksnių rodikliais. Ergonominiai rizikos veiksniai darbo aplinkoje sąveikauja tarp darbo vietos ir darbuotojo. Be to, tai darbo vietos parametrų ir darbuotojo antropometrinių duomenų bei galimybių atiti-kimas. Fizinis darbo krūvis, įtampa, darbo vietos projektavimas pagal darbuotojo galimybes sudaro ergo-nominio veiksnio pagrindą (Seilius, 2004). Ergonominių rizikos veiksnių analizavimas darbo vietoje yra naudingas, nes padeda išspręsti problemas, kurios susijusios su darbo sąlygų gerinimu, darbo įrangos ir įran-kių projektavimu (Juonytė, 2011). Neužtikrintas saugumas neigiamai veikia vadovų ir darbuotojų sveikatą, mažina bendrą pasitenkinimą darbu. Virpesiai, triukšmas, skleidžiami mechanizmų, mašinų ar įrenginių, priskiriami pavojingiems fiziniams veiksniams darbo vietoje. Šiai grupei priklauso ir tokie veiksniai kaip šaltis, karštis, oro drėgmė. K. A. Kaminskas ir J. Antanaitis (Kaminskas, 2007; Kaminskas, Antanaitis, 2010) išskyrė šiuos ergonominius rizikos veiksnius: naudojama jėga; pasikartojantys judesiai; darbo poza; vietiniai sąlyčio įtempimai; vibracija; oro temperatūra; triukšmas; prastas apšvietimas. Pagrindinis teisinis dokumen-tas, reglamentuojantis ergonominių rizikos veiksnių vertinimą, yra „Ergonominių rizikos veiksnių tyrimo metodiniai nurodymai, patvirtinti Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ir Lietuvos Respublikos socia-linės ir darbo apsaugos ministerijos 2005 m. liepos 15 d. įsakymu“. Įsakyme nustatyta ergonominių rizikos veiksnių vertinimo įmonėje tvarka ir nurodytos bendros prevencijos dėl darbuotojų apsaugos nuo rizikos jų sveikatai ir saugai, kurią gali lemti ergonominiai veiksniai, priemonės.

Siekiant sumažinti neigiamą rizikos veiksnių poveikį, parinkti tinkamas prevencines priemones, būti-na kiekvienoje darbo vietoje atlikti rizikos veiksnių tyrimą ir analizę (Seilius, 2004; Kaminskas, 2007). Svarbiausia, kad darbo vieta būtų pritaikyta konkrečiam asmeniui o ne atvirkščiai (Andruškevičiūtė, 2008). Darbo vieta turi būti pritaikyta darbuotojui, atsižvelgiant į jo darbo pobūdį ir naudojamus įrenginius. Darbas darbo vietoje dažnai suprantamas kaip vykdoma užduotis ir darbo aplinkos reikalavimai (Taveira, Smith, 2011). Darbo aplinka apibrėžiama kaip darbo vietos erdvė, kurioje gali veikti darbuotojo sveikatai kenks-mingi, pavojingi rizikos veiksniai (fiziniai, fizikiniai, cheminiai, biologiniai ir kt.) (Žin., 2002, Nr. 87-3751).


77

Remiantis „Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymo nuostatomis“ (Žin., 2003, Nr. 70-3170, darbo sąlygų samprata apima darbo aplinką, darbo pobūdį, darbo ir poilsio laiką bei kitas aplinkybes, kurios tiesiogiai veikia darbuotojo savijautą, darbingumą, saugą ir sveikatą. Profesinės rizikos vertinimo tvarką įmonėje ar įstaigoje reglamentuoja „Profesinės rizikos vertinimo nuostatai“ (Žin., 2003, Nr. 100-4504). Pagal šiuos reikalavimus įmonių veikla turi būti saugi ir patikima dirbantiems bei aplinkiniams žmonėms. Todėl nusta-tydama ir peržiūrėdama savo tikslus, įmonė turi vadovautis teisiniais ir kitais reikalavimais, atsižvelgti į ga-limą riziką ir pavojus darbuotojų saugai bei sveikatai, technologijos galimybes, finansinius, veiklos ir verslo reikalavimus bei suinteresuotųjų šalių požiūrį.

Todėl norint išvengti rizikos ar bent sumažinti ergonominių rizikos veiksnių neigiamą poveikį įmonės darbuotojams, privalu įvertinti kiekvieną darbo vietą. Nustačius galimą ergonominių veiksnių riziką, ji turi būti kuo greičiau pašalinta arba sumažinta, vadovaujantis profesinės rizikos vertinimo nuostatais. Įmonės va-dovas ar jo pavedimu darbdavio įgaliotas asmuo, siekdami užtikrinti darbuotojų saugą ir sveikatą, organizuo-ja techninių, organizacinių ir kitų priemonių, kurios skirtos mažinti ar šalinti ergonominių veiksnių keliamą riziką, rengimą ir įgyvendinimą. Būtina sistemiškai analizuoti nustatytus pavojus, rizikas ir incidentus. Tuo siekiama: didesnio informuotumo apie pavojus ir rizikas darbo vietose; vidinių procesų skaidrumo; geresnio darbuotojų komunikavimo; didesnio darbuotojų motyvavimo ir organizacijos rėmimo; integruoto požiūrio į darbo aplinką; geresnių priemonių, kurios padėtų įgyvendinti darbo saugos ir sveikatos reikalavimus.

Nors dauguma autorių moksliniuose šaltiniuose pabrėžia finansinių išteklių svarbą, P. Zakarevičius (2009) akcentuoja, kad fundamentalusis organizacijų veiklos ir tobulėjimo išteklius yra ir bus informacija bei žinios apie galimus technologijų, vartotojų poreikių, gamtos aplinkos, darbuotojų mąstymo pokyčius, todėl naujų žinių įgijimas ir jų kūrimas tampa pagrindiniu efektyvios veiklos veiksniu. Todėl viena iš ergonominių rizikos veiksnių prevencijos kultūros stiprinimo krypčių turi būti naujų rizikų, susijusių su technine pažanga ar socialiniais pokyčiais, nustatymas, atliekant mokslinius tyrimus ir renkant informaciją apie naujas rizi-kas. Puoselėti prevencinę kultūrą galima gerinant darbuotojų švietimą ir informavimą apie galimas rizikas, tobulinant galiojančių teisės aktų taikymą. A. Kubrak ir kt. (2007) mini, kad šiuolaikinei įmonei, ieškančiai naujų valdymo svertų, labai svarbu išnaudoti žinių visuomenėje sparčiai tobulėjančių informacinių technolo-gijų, didėjančios naujų žinių diegimo spartos privalumus. Šiame procese ypač reikšmingas įmonės žmogaus išteklių formavimo, ugdymo sistemos tobulinimas. Mokant asmenis profesijos ar atitinkamos specialybės turi būti mokoma nustatyti specifines rizikas, su kuriomis būsimasis darbuotojas susidurs darbe. Mokymas ir informavimas apie rizikas turi prasidėti ne tada, kai žmogus pradeda darbinę veiklą, bet tai turi būti visų lygių mokyklų mokymo programų sudėtinė dalis. Mokant asmenis profesijos ar atitinkamos specialybės turi būti mokoma nustatyti specifines rizikas, su kuriomis būsimasis darbuotojas susidurs darbe.

Įmonėse ergonominių rizikos veiksnių valdymas yra kolektyvinis darbas, kurį turi atlikti vidaus arba išorės specialistai. Įmonėse specialistai, atliekantys ergonominių veiksnių rizikos tyrimus, turi turėti žinių apie riziką ir pavojus, kurių atsiranda dėl ergonominių veiksnių keliamos rizikos darbuotojų sveikatai, būti susipažinę su teisės aktais, reikalavimais, standartais ir metodikomis, kurie susiję su ergonominių veiksnių rizikos nustatymu. Samdomos įstaigos ir specialistai turi turėti teorinių ergonominių veiksnių rizikos ver-tinimo žinių (aukštąjį išsilavinimą liudijančius diplomus ir profesinės rizikos veiksnių vertinimo [tyrimo, nustatymo] tobulinimosi kursų sertifikatus). Nustačius ergonominius rizikos veiksnius, sudaromi rizikos vertinimo objektų (darbo vietų) sąrašai. Todėl siekiant procesinio valdymo, svarbu, kad šis procesas susietų materialinius, finansinius ir intelektinius išteklius (tarp jų ir žmogiškuosius) bei veiklas, kurie būtini siekiant rezultato. Dažnai vieno proceso rezultatas yra kito proceso gavinys. Rezultatas pasiekiamas daug efektyviau, kai veikla ir su ja susiję ištekliai yra valdomi kaip vientisas ir pakartojamas procesas ar jų sistema (Seilius, 2004; Giedraitis, 2009; Klimas ir Ruževičius, 2009). Konkreti ERV grėsmė gali paveikti konkrečias veiklos sritis ir sukelti nepageidaujamus padarinius.

Todėl vienas galimų pasiūlymų tvarkant darbo aplinką įmonėje – suformuluoti ir pateikti ergonominių rizikos veiksnių valdymo etapų turinį.


78

1 lentelė. Ergonominių rizikos veiksnių (ERV) valdymo etapų turinys

Valdymo funkcijos Veiklos aprašymasPlanavimas Tai organizacijos pasirengimas valdyti ERV. Šiame procese parenkamos prevencinės priemonės ir nustatoma veiksmų seka. Svarbu, kad ERV valdymo priemonių sąnaudos būtų mažesnės nei pačios rizikos sukelti nuostoliai

Įmonės vadovas turi planuoti ergonominių rizikos veiksnių vertinimą ir į galimos ergonominių veiksnių rizikos nustatymo procesą įtraukti įmonės darbuotojus Darbuotojai turi prisidėti prie techninių priemonių ir materialinių išlaidų planuojant esamų / numatomų ergonominių rizikos veiksnių šalinimą;Prevencinės priemonės turi būti planuojamos visuose veiklos etapuose, atsižvelgiant į įmonės aplinką, sąlygas, išteklius

OrganizavimasNustatomi (parenkami) asmenys, atsakingi už tam tikras veiklos sritis, kuriose nustatyta kenksmingų ir pavojingų ERV, ir taikomų prevencinių priemonių efektyvumą

Įmonės vadovas (arba jo įgaliotas asmuo) organizuoja techninių, organizacinių ir kitų priemonių, kurios skirtos ergonominių rizikos veiksnių keliamai rizikai mažinti ar šalinti, rengimą ir įgyvendinimąVadovai į įmonę priima atsakingą ERV valdymo specialistą (arba samdo specialistus), kurių patirtis padėtų valdyti galimą darbo vietos rizikąĮmonės vadovas paskirsto atsakomybę už ergonomišką darbo aplinkos įrengimą ir ergonominių rizikos veiksnių poveikio darbuotojams mažinimą bei šalinimą taikant prevencines priemones

Vadovavimas ir motyvavimasTinkamas atsakingų asmenų vadovavimo stilius ir parinktos motyvavimo priemonės turi garantuoti tinkamą prevencinių priemonių taikymą bei ERV valdymą

Vadovai (skyrių, padalinių, barų ir kt.) supažindina darbuotojus su įmonės nustatytomis procedūromis Vadovai (skyrių, padalinių, barų ir kt.) tinkamai motyvuoja darbuotojus naudotis asmeninėmis ir kolektyvinėmis apsaugos priemonėmis, siekiant sumažinti arba pašalinti ERV poveikį Darbinės veiklos reikalavimai turi atitikti vadovų ir darbuotojų gebėjimus

Kontrolė Nustačius, kad prevencinės priemonės naudojamos netinkamai, svarbu atlikti atitinkamą korekciją, kad atsiradę nukrypimai neiškraipytų ERV valdymo proceso

Įmonės vadovas (arba jo įgaliotas asmuo) nustato vidinės kontrolės tvarką, remdamasis parengtais ir patvirtintais lokaliniais teisės aktais Vadovai (skyrių, padalinių, barų ir kt.) turi kontroliuoti kintančias darbo sąlygas ir prevencinių priemonių taikymo veiksmingumąĮmonės vadovas turi tikrinti, ar laikomasi planavimo etape nustatytos saugaus darbo praktikos, ar ergonominių rizikos veiksnių prevencijai tinkamai naudojami materialiniai ištekliai

Pateiktas ergonominių rizikos veiksnių valdymo etapų turinys padės sistemiškai ir patikimai valdyti rizi-ką, kuri kyla arba gali kilti dėl nepakankamo procesų valdymo, prastos kokybės, galimų avarinių situacijų ir nelaimingų atsitikimų. Teigtina, kad planuojant, organizuojant, vadovaujant (motyvuojant), kontroliuojant, būtina laikytis modernių principų, kurie užtikrina valdymo mobilumą, lankstumą, demokratiškumą, antre-preneriškumą ir kitus modernių organizacijų vadybos instrumentus. Kenksmingų ir pavojingų ergonominių veiksnių prevencijos valdymas darbo vietoje padeda stiprinti darbuotojų sveikatą. Sveiki darbuotojai už-duotis atlieka kokybiškiau ir yra produktyvesni. Tai padeda mažinti nedarbingų dienų skaičių. Todėl galima teigti, kad saugios ir sveikos darbo sąlygos yra esminis darbo kokybės elementas.

Apibendrinant galima teigti, kad ergonominių rizikos veiksnių valdymas padeda užtikrinti įmonės vei-klos efektyvumą ir svarbiausio įmonės ištekliaus – darbuotojo sveikatos bei darbingumo – išsaugojimą, va-dovams sužinoti realią darbų saugos ir darbo sąlygų būklę bei pagerinti darbo sąlygas. Norint išvengti rizikos ar bent sumažinti rizikos veiksnių neigiamą poveikį įmonės darbuotojams, labai svarbu ir privalu įvertinti kiekvieną darbo vietą, surasti trūkumų, parinkti prevencinių priemonių ir valdyti ergonominių rizikos veiks-nių poveikį. Visos iniciatyvos turi būti praktiškai pritaikomos, atsižvelgiant į kainą ir sudėtingumą. Todėl ergonominių rizikos veiksnių poveikio įmonėse valdymas galėtų tapti veiksmingu nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesinėmis ligomis mažinimo būdu, kartu sumažinti organizacinio pobūdžio pažeidimus mūsų šalies įmonėse.


79

2. Ergonominių r iz ikos veiksnių valdymo komercinėje įmonėje tyr imas i r rezul ta tų anal izė

Tyrimu siekiama statistiškai apibūdinti esminius objekto požymius, tai yra įvertinti ergonominių rizikos veiksnių valdymą įmonės darbo aplinkoje ir pasiūlyti prevencinių nustatytų valdymo problemų sprendimo priemonių.

Tyrimo metodologija. Tiriama komercinė įmonė įkurta 1993 m., Lietuvos rinkoje ji veikia jau 20 metų. Įmonė savo veiklą pradėjo Klaipėdos apskrityje ir šiuo metu turi filialus Vilniuje, Kaune bei devyniuo-se mažesniuose Lietuvos miestuose, kurie tiekia prekes didiesiems prekybos tinklams. Įmonės pavadinimas vadovo prašymu neskelbiamas.

Tyrimo tipas – kiekybinis, aprašomasis. Tyrimo metodas – anketinė apklausa. Taikyta anoniminė apklau-sa, pateikiant uždaruosius, atviruosius ir mišriuosius klausimus. Anketos kokybė, objektyvumas ir teisingas tikrovės atspindys labai priklauso nuo klausimų pateikimo teisingumo. Klausimų turinys, jų formulavimas, eiliškumas ir tarpusavio ryšys anketoje turi atitikti tam tikrus reikalavimus. Todėl sudarinėjant anketos klau-simus laikytasi R. Tidikio (2003) nustatytų reikalavimų. Klausimų sąrašas sudarytas trumpam tyrimui apie įmonės darbo aplinką atlikti.

Apklausa vyko 2013-05-01–2013-05-05 dienomis. Su įmonės vadovu iš anksto suderintas vertintojo atvykimas, siekiant atlikti ergonominių rizikos veiksnių valdymo darbo aplinkoje tyrimą. Taip užtikrintas darbuotojų buvimas darbo vietoje ir netrukdoma jiems atlikti savo pareigas. Anketos, kuriose pateikta 12-a klausimų (žr. 1 lentelę), įteiktos asmeniškai kiekvienam darbuotojui. Anketinei apklausai atlikti skirta viena valanda laiko. Reikia pastebėti, kad kiekybinio tyrimo duomenys rinkti dalyvaujant visiems respondentams, todėl pažymėtina tyrimo atlikimo administravimo ypatybė: respondentai turėjo galimybę išsiaiškinti jiems neaiškius anketos klausimus. Siekiant šiame tyrime sumažinti riziką, kad apklausiamieji sąmoningai ar ne-sąmoningai nepateiktų konformistinių atsakymų, orientuotųsi ne tiek į klausiamo dalyko esmę, kiek į viešąją nuomonę ir jos deklaruojamas dorovės normas, taikyta S. Vaitkevičiaus (2006) rekomenduojama psichome-trinė statistika, kuri padeda užtikrinti apklausos validumą (tinkamumą) ir reliabilumą (patikimumą).

Toks anketos administravimo pobūdis galėjo būti vienas iš veiksnių, užtikrinančių vidinio instrumento (anketos) patikimumo (validumo) prielaidas, kadangi atlikus statistinę patikrą nustatyta, kad kronbacho alfa reikšmė (rodanti vidinį instrumento patikimumą jo klausimų atžvilgiu) lygi 0,867. Alfa dydžio svyravimas iki 1 rodo, kad duomenų patikimumas yra svarus ir artėja prie idealaus rodiklio. Remiantis R. Gliem ir J. Gliem (2003), kai alfa rodiklis: > 0,9 – idealus; > 0,8 – stiprus; > 0,7 – priimtinas; > 0,6 – abejotinas; > 0, 5 – silpnas; < 0, 5 – nepriimtinas.

Respondentai. Tyrime dalyvavo 60 respondentų: vyrai sudarė 71,7 proc. (n = 43), moterys – 28,3 proc. (n = 17). Tai komercinės įmonės darbuotojai, dirbantys centrinėje būstinėje, Kretingos rajone.

Pagal išsilavinimą respondentai pasiskirstė taip: vidurinį išsilavinimą turi 27 proc. respondentų, profesi- nį – 46 proc., aukštąjį neuniversitetinį – 20 proc., aukštąjį universitetinį – 7 proc. Tai rodo, kad tyrime daly-vavę respondentai yra išsilavinę ir geba tinkamai atsakyti į pateiktus klausimus.

Respondentai nurodė tokį savo amžių: 18–25 m. – 32 proc. respondentų; 26–35 m. – 45 proc. responden-tų; 36 m. ir daugiau – 23 proc. respondentų. Respondentų amžiaus vidurkis – 35 metai. Taigi galime teigti, kad kolektyvas yra jaunas ir patyręs. Jauna ir dinamiška bendrovės darbuotojų komanda lengvai perima nau-jausias technologijas ir sėkmingai jas taiko kasdieniame darbe. Šis kolektyvas žino ir supranta darbo aplinkai keliamus reikalavimus.

Respondentai pagal darbo stažą pasiskirstė taip: mažiau nei 1 metus darbo stažo turi 38 proc.; nuo 1 iki 5 metų – 42 proc.; daugiau kaip 5 metus – 20 proc.

Tyrimo rezultatai. Išanalizavus apklausos anketų duomenis pastebėta, kad vertinant ergonominių ri-zikos veiksnių valdymą (pagal penkių balų skalę) respondentų vidutinis vertinimo balas nedidelis. Manytina, kad problemų nagrinėjamais klausimais kyla.


80

Pirmame paveiksle pateikti tyrimo pagal amžiaus grupes rezultatai atskleidžia, kad daugiausia trūkumų nustatyta grupėje vadovavimas diegiant prevencines priemones ir motyvuojant naudoti prevencines priemo-nes. Ypač tuo nusivylę vyresni nei 36 metų respondentai. Jų vertinimo balas mažiausias – 2,93 balo (1 pav.).

1 pav. Ergonominių rizikos veiksnių valdymo tinkamumas

Anketinės apklausos duomenys atskleidė (1 pav.), kad vyresni įmonės darbuotojai norėtų, kad vadovai daugiau dėmesio skirtų darbo aplinkai – taikytų prevencines priemones ir motyvuotų juos (darbuotojus) taikyti šias priemones šalinant ergonominius rizikos veiksnius ir jų poveikį. Todėl vadovai savo vadovavimo stilių turėtų kreipti į rūpinimąsi žmonėmis, siekti darbuotojams sudaryti palankias ir sveikas darbo sąlygas. Jų (vadovų) veikla – valdymo uždavinių sprendimas, remiantis specifiniais savo gebėjimais nukreipti, sti-muliuoti ir sutelkti visų įmonės narių pastangas bendram įmonės labui. Veiksmingas vadovavimas siekiant įmonės tikslų padeda sukurti dalyvavimo ir kolektyvizmo atmosferą. To rezultatas – kyla darbuotojų darbo našumas ir gerėja įmonės darbo rezultatai.

Kaip matome 2 paveiksle, respondentai, atsižvelgiant į jų darbo stažą, ergonominių rizikos veiksnių valdymą vertina skirtingai. Planuojant prevencines priemones mažą darbo stažą turintys darbuotojai ergo-nominių rizikos veiksnių valdymą vertina tik 2,91 balo. O turintieji didesnį kaip 5 metų darbo stažą – 4,75


81

balo. Tai rodo netinkamą naujų darbuotojų adaptaciją ir menką jų įtraukimą į planavimo procesą parenkant prevencines ergonominių rizikos veiksnių poveikio mažinimo ar šalinimo priemones. Nes darbuotojų skati-nimas bendradarbiauti, suteikiant jiems galimybę dalyvauti priimant svarbius sprendimus, kurie susiję su jų darbo aplinka, didina įsipareigojimą įmonei, motyvaciją dirbti ir bendrą įmonės produktyvumą.

2 pav. Respondentų ergonominių rizikos veiksnių valdymo vertinimas, atsižvelgiant į darbo stažą

Tyrimo rezultatai, pateikti 2 paveiksle, rodo, kad vadovai, taikydami prevencines priemones ir motyvuo-dami darbuotojus jas taikyti, netinkamai vadovauja tiems darbuotojams, kurių darbo stažas yra iki vienerių metų (2,39 balo). Tai patvirtina respondentai, kurių darbo stažas didesnis nei 5 metai, nes jų vertinimas labai aukštas – 4,58 balo. Pastarieji darbuotojai gerai supranta tai, ką dirba, be to, jų turimų žinių taikymas pasi-telkus motyvaciją duoda teigiamą efektą pačiam darbuotojui, kartu ir įmonei. Vadovas, siekiantis ilgalaikės sėkmės, turi suderinti skirtingas pažiūras, neužmiršdamas darbuotojų poreikių, nes to nepaisymas paveiks bendro darbo kokybę, motyvaciją, kitaip tariant, užduotis gali likti neįgyvendinta. O kiekvienos įmonės tikslas – įvykdyti nustatytas užduotis, kartu sudaryti palankias darbo sąlygas darbuotojams. Vadovas turi nuspręsti, kokie pokyčiai darbo aplinkoje būtini, siekiant didinti darbuotojų indėlį į įmonės veiklą.

Gauti tyrimo rezultatai atskleidžia, kad įmonės nariai suvokia ergonominių rizikos veiksnių valdymo darbo aplinkoje reikšmę. Remiantis gautais tyrimo rezultatais, įmonei svarbias valdymo problemas reikia taip spręsti:


82

• periodiškai atlikti ergonominių rizikos veiksnių valdymo analizę;• informuoti (nuolat) naujus ir patyrusius darbuotojus apie pasikeitusias darbo sąlygas bei įmonėje

planuojamas arba diegiamas prevencines priemones, taip užtikrinant informacijos prieinamumą;• sudaryti tinkamas sąlygas darbuotojams tobulėti (seminarai, kursai), teikti jiems reikalingas žinias

ergonominiais klausimais;• užtikrinti visų darbuotojų dalyvavimą sprendžiant ergonominių rizikos veiksnių valdymo klausimus.

Įmonės vadovas, kuris daugiau dėmesio skiria ergonominių rizikos veiksnių valdymui, ne tik išvengia didelių išlaidų dėl darbuotojų nedarbingumo, bet ir padidina įmonėje veiklos produktyvumą. Vadovo ir darbo aplinkos sąveika būtina siekiant įmonės tikslų.

Todėl ergonominių rizikos veiksnių poveikio įmonėms valdymas galėtų tapti veiksmingu nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesinėmis ligomis mažinimo būdu, kartu sumažintų organizacinio pobūdžio pažeidimus ne tik regione bet ir šalies įmonėse.

Išvados

Teorinė mokslinės literatūros analizė atskleidė, kad siekiant išvengti rizikos ar bent sumažinti rizikos veiksnių neigiamą poveikį įmonės darbuotojams, būtina tiksliai valdyti ergonominių veiksnių riziką, kuri gali kilti dėl nepakankamo procesų valdymo, kokybės, galimų avarinių situacijų, nelaimingų atsitikimų. Šį tikslą galima pasiekti įvairiomis prevencinėmis priemonėmis, tik nereikėtų pamiršti, kad ergonominių rizi-kos veiksnių valdymo procedūros pagrįstos ergonominių rizikos veiksnių vertinimu, prioritetais, dėmesys sutelktas į verslo įmonės darbuotojų saugai svarbius aspektus. Tačiau kiekviena įmonė, rengdama nelai-mingų atsitikimų prevencijos priemonių planą, turi atsižvelgti į bendrą įmonės aplinką, sąlygas ir turimus išteklius.

Atliktu tyrimu nustatyta, kad reikia ne tiek gerinti darbo sąlygas, bet ir suteikti žinių darbuotojams apie naudojamas prevencines priemones, jų taikymo tikslingumą ir teikiamą naudą tiek darbuotojui, tiek įmonės rezultatams. Iš didesnį darbo stažą turinčių darbuotojų vertinimo sužinota, kad įmonė rūpinasi savo darbuo-tojų darbo aplinka ir skiria tam (nors ir minimaliai) lėšų. Kita vertus, iš nesenai pradėjusių dirbti ir nedidelį darbo stažą turinčių darbuotojų gauta informacija verčia tobulinti vadovavimo ir motyvavimo procesą: būti-na keisti atsakingų darbuotojų (ypač specialistų, vadovų, darbdavių) požiūrį į darbą su neseniai pradėjusiais dirbti bei nedidelį darbo stažą turinčiais darbuotojais, keliant aukštus reikalavimus adaptacijos procesui; svarbu, kad už tai atsakingi įmonės darbuotojai laiku pastebėtų darbuotojų lūkesčius, privalumus, galimybes ir ribotumus įvairiose tikslingos veiklos srityse.

Praktinis tyrimas įmonėje parodė, kad apklaustiems tyrimo dalyviams ergonominiai reikalavimai darbo aplinkoje yra svarbūs. Manytina, kad ergonominių rizikos veiksnių valdymas taps įmonės veiklos dalimi ir padės tobulinti ne tik tirtos įmonės, bet ir rinkos, kurioje veikia ši įmonė, rizikos valdymo procesą. Todėl siekiant didinti darbuotojų indėlį į įmonės veiklą, ergonominių rizikos veiksnių poveikio įmonėse valdymas turi tapti veiksmingu nelaimingų atsitikimų darbe ir susirgimų profesinėmis ligomis mažinimo būdu, kartu būtų šalinami organizacinio pobūdžio pažeidimai. Tokia praktika leis darbuotojams dirbti palankiomis jų sveikatai darbo sąlygomis, gerės jų darbo našumas ir įmonės darbo rezultatai.

Li teratūra

Andriuškevičiūtė, L. (2008). Darbo pozų ir krovinių tvarkymo rankomis UAB „Rezetas“ tyrimas. Konferencijos „Moks-las – Lietuvos ateitis“, vykusios Vilniuje 2008 m. balandžio 2–4 d., straipsnių rinkinys, p. 585–591.

Bagdonienė, D., Paulavičienė, E. (2010). Socialinės atsakomybės ir organizacijos vadybos sistemos integravimas. Eko-nomika ir vadyba [Economics and Management], nr. 15, p. 366–373.


83

Baronienė, L. (2008). Teorinės prielaidos inovacinės aplinkos kūrimui. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, nr. 13 (2), p. 23–31.

Buškevičiūtė, E., Leškevičiūtė, A. (2008). Rizikos valdymas draudimo įmonėse. Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai, nr. 2, p. 59−79.

Čepinskis, J., Raškinis, D. (2005). Draudimo veikla. Kaunas: VDU.ESENER 2009 metų ataskaita. Europos įmonių apklausa apie naują kylančią riziką. (2009). Prieiga internete: <http://

osha.europa.eu/lt/riskobservatory/enterprise-survey/enterprise-survey-esener> [žiūrėta 2013 07 11].Gliem, J. A., Gliem, R. R. (2003). Calculating, interpreting, and reporting Cronbach’s Alpha reliability coefficient

for Likert-type scales. Paper presented at the 2003 Midwest Research-to-Practice Conference in Adult, Conti-nuing, and Community Education. Columbus, OH. Prieiga internete: https://scholarworks.iupui.edu/bitstream/han-dle/1805/344/Gliem%20&%20Gliem.pdf?sequence=1

Giedraitis, A. (2009). Vadovavimo praktika. Tiltai, nr. 2 (47), p. 95−111.Juonytė, I. (2011). Ergonominių rizikos veiksnių UAB „Ukmergės gelžbetonis“ analizė. Mokslas – Lietuvos ateitis.

2011 metų teminės konferencijos „Statyba“ (2011 m. kovo 23−25 d.) straipsnių rinkinys. Vilnius: Technika, p. 1–6.Kaminskas, K. A. (2007). Ergonominių rizikos veiksnių valdymo Lietuvoje strategija. Sveikatos mokslai, nr. 7 (54),

p. 1427–1432. Kaminskas, K. A., Antanaitis, J. (2010). A cross-sectional survey of construction workers: an ergonomic approach.

The 10th Internetional Conference „Modern Building Materials, Structures and Techniques“, May 19–21, 2010, Vilnius, Lithuania. Vilnius: Technika, p. 1246–1252.

Kaminskas, K. A., Jagniatinskis, A. (2012). Triukšmo poveikio darbo aplinkoje naujos įvertinimo ir valdymo galimy-bės. Sveikatos mokslai, nr. 3, p. 98−101.

Kardelis, K. (2007). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Šiauliai: Lucilijus.Klimas, D., Ruževičius, J. (2009). Procesinio valdymo ir pokyčių diegimo organizacijoje metodologiniai aspektai.

Verslo ir teisės aktualijos, nr. 2, p. 72–87. Kubiliūtė, G., Kaminskas, K. A. (2011). Kelių statybos įmonių ergonominių ir psichosocialinių rizikos veiksnių tyri-

mas. Mokslas – Lietuvos ateitis. 2011 metų teminės konferencijos „Statyba“ (2011 m. kovo 23−25 d.) straipsnių rinkinys. Vilnius: Technika, p. 1−5.

Kubrak, A., Koval, K., Kavaliauskas, V., Sakalas, A. (2007). Organizational Structure Forming Problems in Modern Industrial Enterprise. Engineering Economics, no. 1(51), p. 103–109.

Lodienė, D. (2005). Pokyčių samprata ir jų valdymo suvokimas. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, nr. 33, p. 99−109.

LR Darbuotojų saugos ir sveikatos įstatymas (su pakeitimais ir papildymais). (2003). Valstybės žinios, Nr. 70–3170. Medziukevičiūtė, A., Mieldažys, A. (2010). Darbuotojų saugos ir sveikatos valdymo ypatumai įmonėse. Žmogaus ir

gamtos sauga 2010. Tarptautinės mokslinės-praktinės konferencijos medžiaga = Human and nature safety 2010: proceedings of the international scientific conference, p. 39−42.

Ptakauskienė, G. (2008). Ergonominių rizikos veiksnių tyrimo metodų taikymo UAB „HRONAS“ ypatumai. Konfe-rencijos „Mokslas – Lietuvos ateitis“, vykusios Vilniuje 2008 m. balandžio 2–4 d., straipsnių rinkinys, p. 599–607.

Rwamamara, R. ir kt. (2010). Evidence-based prevention of work-related musculoskeletal injuries in construction in-dustry. Journal of civil engineering and management: international research and achievements, vol. 16, no. 4, p. 499−509.

Seilius, A. ir kt. (2004). Valdymo problemos: teorija ir tendencija. Monografija. KU l-kla. Šukys, R. ir kt. (2011). Profesinių ligų ekonominių ir socialinių pasekmių analizė statybos sektoriuje 2005−2010 m.

Sveikata, nr. 5, p. 54−59. Taveira, A. D., Smith, M. J. (2011). Social and Organizational Foundations of Ergonomics. In: G. Salvendy (ed.).

Handbook of Human Factors and Ergonomics. 4th edition. Tidikis, R. (2003). Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius: LTU Leidybos centras.Vaitkevičius, S. (2006). Strateginės analizės instrumentarijaus modeliavimas mažose ir vidutinėse įmonėse. Daktaro

disertacija. Kaunas: ISM vadybos ir ekonomikos universitetas. Zakarevičius, P. (2009). Organizacijų įvairovė ir klasifikavimas. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, nr. 50,

p. 127−139.


84

M A N A G E M E N T O F E R G O N O M I C R I S K FA C TO R S I N C O M M E R C I A L C O M PA N I E S

AlgirdAs giedrAitis


Summary

Theoretical analysis of research literature has revealed that prevention of risk or at least mitigation of the negative impact of risk factors on the company‘s employees requires reliable management of ergono-mic factors risk, which can occur due to insufficient management of processes, quality, possible emergency situations, accidents. The above aim can be achieved by various preventive measures, just keeping in mind that the procedures of the management of ergonomic risk factors are based on assessment of ergonomic risk factors and priorities focusing on the relevant occupational safety aspects in the business company. However, prior to drafting an accident prevention plan, each company should consider the general environment of the company, conditions, and available resources.

Problem: insufficient attention of managers of the company to the management of ergonomic risk factors in occupational environment that would allow for striving for the company’s aims and mitigating the negative impact of ergonomic risk factors on the company’s employees.

There is research object – management of ergonomic risk factors in working environment. Research aim: having made assessment of the management of ergonomic risk factors in the working environment of a commercial company, to offer potential preventive measures for improvement of the situation.

The objectives set to achieve the aim of the research: to identify risks in occupational environment in terms of theoretical aspects and to determine the importance of the management of ergonomic risk factors in coping with the risks; to make assessment of the management of ergonomic risk factors in occupational environment of a commercial company; to offer potential preventive measures.

Research methods: logical and systematic analysis of research literature; gathering and analysis of statis-tical data; comparative analysis; grouping of survey data, the obtained results of the survey were processed by MS Excel programme.

To address the problem and to achieve the aim of the research, a survey was conducted in a commercial company in the West Lithuania Region on 1–5 May, 2013. The conducted survey showed that rather than improvement of the conditions for work itself; the increase of awareness of the applied preventive measures is required, communicating information on expediency of application of such measures and their benefit both to an employee and the results of the company performance. Opinions of the employees with longer service record have revealed that the company takes care of occupational environment of its employees and assigns funds (although minimum) to that purpose. But the information received from the recently employed and from the employees with little work experience indicates that the management – motivation process should be improved: attitude of persons in charge (especially specialists, managers, employers) towards the work with the recently employed and having little work experience employees has to be changed by paying closer attention to the adaptation process; the company’s employees responsible for these tasks should timely reco-gnise expectations, advantages, opportunities and limitations of the employees in various areas of relevant activity. A survey conducted in the company has showed that the ergonomic requirements in the working environment were considered by the respondents of the survey as important factors of their performance, and supposedly, the management of ergonomic risk factors would become an integral part of the company’s performance and would facilitate improvement of the risk management process not only in the company itself, but also in this particular market. Therefore, to increase the employees’ contribution to the company’s performance, the management of impact of ergonomic risk factors should become an effective tool facilita-


85

ting reduction of the number of accidents at work and cases of occupational diseases and at the same time eliminating infringements of organizational character. Such practice would allow the employees to work in appropriate and healthy occupational environment, to increase their productivity and to achieve better per-formance results of the company.

KEYWORDS: ergonomic risk factors, management process, preventive measures, occupational envi-ronment.

JEL CODES: M12, R11

Modestas GriGaliūnasOFICIALIOSIOS VERTYBINĖS ES NUOSTATOS DĖL SAVANORYSTĖS IR JŲ SANTYKIS SU SAVANORIŠKOS VEIKLOS ĮSTATYMUOSE LIETUVOJE BEI BELGIJOJE ...

86

O F I C I A L I O S I O S V E RT Y B I N Ė S E S N U O S TATO S D Ė L S AVA N O RY S T Ė S I R J Ų S A N T Y K I S S U S AVA N O R I Š K O S

V E I K L O S Į S TAT Y M U O S E L I E T U VO J E B E I B E L G I J O J E Į T V I RT I N TA I S S AVA N O RY S T Ė S K O N C E P TA I S

Modestas GriGaliūnas1

Vilniaus universitetas (Lietuva)

ANOTACIJAStraipsnyje tiriamos 2011 m. Lietuvoje priimto Savanoriškos veiklos įstatymo ir Belgijoje veikiančio analogiško teisės akto sąsajos su ES oficialiuose ir neoficialiuose dokumentuose dominuojančiomis vertybinėmis savanorystės definicijomis. Lietuvoje tokio įsta-tymo priėmimas buvo susijęs su visoje ES 2011 m. įgyvendintais Europos savanoriškos veiklos metais, todėl aktualu išsiaiškinti, kiek šiais metais viešajame ES diskurse dominavusios vertybinės savanorystės sampratos lėmė kitokio – teisinio – pobūdžio tekstų žodyną ir palyginti tai su analogiškais jau seniau veikiančiais teisiniais tekstais ES šalyse, šio darbo atveju – Belgijoje. Atlikus politinių, teisinių ir žiniasklaidos tekstų diskurso analizę, nustatyta, kad teisinės apibrėžtys, fiksuotinos abiejuose įstatymuose, juos vienija, tačiau lietuviškajame Savanoriškos veiklos įstatyme, kuris parengtas ir priimtas Europos Savanoriškos veiklos metais, ga-lima identifikuoti ir gana intensyvią tiems metams būdingo politinio-vertybinio ES diskurso savanoriškos veiklos atžvilgiu raišką.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: savanoriškos veiklos įstatymai Lietuvoje ir Belgijoje, Europos savanoriškos veiklos metai, savanorys-tės sampratos, teisinis savanorystės reguliavimas Europos Sąjungoje.

JEL KLASIFIKACIJA: J24, K31, K40, H75

Įvadas

2011 m. – Europos Savanoriškos veiklos metais – visoje Europos Sąjungoje (ES) siekta atkreipti jos visuomenės dėmesį į savanorystės kuriamą pridėtinę vertę, reikšmę visuomenių ir bendruomenių gerovės kūrimui bei pačių savanorių asmeniniam tobulėjimui. Įgyvendinant šių metų tikslus ir uždavinius komuni-kaciniame lygmenyje, siekta populiarinti savanorystės idėją, paskatinti ES šalių narių visuomenes įsitraukti į savanorių judėjimą ir palaikyti neatlygintiną kasdienę veiklą, kuri padeda ne tik kurti europietiškąją pilietinę visuomenę, bet ir spręsti įvairias aktualias socialines problemas, plėtoti kultūrines iniciatyvas, kurti ekono-minę vertę. Be savanorystę populiarinančios komunikacinės veiklos, didelis dėmesys skirtas ir savanoriškos veiklos plėtojimo sąlygoms ES šalyse narėse sudaryti ir gerinti, pavyzdžiui, Europos Komisijos sprendime dėl Savanoriškos veiklos metų paskelbimo oficialiai deklaruojami šių metų tikslai susiję ne tik su savanorys-tės populiarinimu, bet ir su jos įtvirtinimu – skatinimu ir pripažinimu. Savanoriškos veiklos metų tikslai yra:

...kurti savanoriškai veiklai ES palankias sąlygas,2 siekiant užtikrinti, kad savanoriška veikla taptų viena iš pilie-čių dalyvavimą skatinančių priemonių ir žmonių tarpusavio veiklos dalimi ES, ir atitinkamais atvejais prireikus

1 Modestas Grigaliūnas – Vilniaus universiteto Komunikacijos fakulteto Informacijos ir komunikacijos katedros lektorius, daktaras (humanitariniai mokslai [06H]). Moksliniai interesai: šiuolaikinė propaganda ir jos istorija; įtikinėjimo procesai ir šiuolaikinė audiovizualinė, medijų, masinė kultūra; komunikacijos teorijos; juoko kultūros tyrimai komunikacijos teorijų konteksteEl. paštas: [email protected].: +370 600 53192

2 Čia ir visose kitose straipsnyje naudojamose literatūros ir tyrimo šaltinių citatose žodžių, sakinių ar sakinio dalių pabraukimas – mano (M.G.) ir reiškia jų svarbą visam straipsniui.


87

šalinti esamas kliūtis savanoriškai veiklai; pripažinti savanorišką veiklą, siekiant skatinti taikyti tinkamas paska-tas atskiriems asmenims, bendrovėms bei savanorių rengimo organizacijoms ir siekti, kad politinius sprendimus priimantys asmenys, pilietinės visuomenės organizacijos, valstybės institucijos, formaliojo bei neformaliojo švietimo sektorius ir darbdaviai ES lygiu bei valstybėse narėse pripažintų savanorišką veiklą ir dalyvaujant joje įgytus gebėjimus bei kompetencijas... (2009 m. lapkričio 27 d. Tarybos (...), 2011).

Savanoriškos veiklos plėtojimo sąlygų gerinimas arba palankios aplinkos kūrimas yra susiję ir su ją reglamentuojančios teisinės aplinkos, užtikrinančios savanorystės saugumą, reguliuojamumą, valstybinį prižiūrimumą, formavimu. Tokios aplinkos nebuvimas traktuojamas kaip kliūtis plėtotis savanoriškai vei-klai: remiantis Johns Hopkins universiteto aštuoniose išsivysčiusiose šalyse atlikto tyrimo duomenimis ir ligšioline Europos savanoriškos veiklos metų patirtimi, nustatyta, kad savanoriškai veiklai vystytis dažnai trūksta aiškios teisinės sistemos. Beveik penktadalis ES valstybių narių neturi aiškios teisinės sistemos, aiš-kių savanorių ir savanoriškos veiklos taisyklių (Europos Komisijos Komunikatas (...), 2011). Lietuva prieš prasidedant Europos Savanoriškos veiklos metams įtraukta į valstybių, kurios dar neturi aiškios teisinės sa-vanoriškos veiklos reguliavimo sistemos, sąrašą ir sau kėlė tikslą tokią sistemą sukurti. Teisinio savanorystės reguliavimo užtikrinimas Lietuvoje sietas su būtinybe parengti ir priimti specialų įstatymą. 2011 m. viduryje toks įstatymas priimtas (Lietuvos Respublikos savanoriškos (...), 2011) ir tai sutartinai laikoma vienu svar-biausių Lietuvos laimėjimų Savanoriškos veiklos metais.

Turint omenyje tai, kad lietuviškasis Savanoriškos veiklos įstatymas parengtas ir priimtas Europos Sava-noriškos veiklos metais, be to, jo priėmimas traktuotas kaip svarbus šių metų įgyvendinimo Lietuvoje tikslas, galima daryti prielaidą, kad šio įstatymo tekstas paveiktas intensyvaus politinio-vertybinio ES savanorystę populiarinančio diskurso. Šioje situacijoje galima kelti klausimus, kurie nusako šiame straipsnyje tiriamą problemą: kiek šio diskurso nuostatos atsiskleidžia įstatymo tekste, kuris savo turiniu ir funkcijomis turi sukurti reguliuojamąsias definicines savanoriškos veiklos raiškos nuostatas šalyje? Kaip 2011 m. ES viešo-joje erdvėje fiksuota vertybinė ES pozicija lėmė savanoriškos veiklos apibrėžimus ir reguliacines nuostatas Lietuvos Savanoriškos veiklos įstatymo tekste? Kaip Lietuva šiuo įstatymu prisideda prie oficialios ES po-zicijos dėl savanorystės?

Taigi straipsnio tikslas – nustatyti vertybinių oficialiųjų ES nuostatų ir nacionalinių teisinių definicijų savanoriškos veiklos atžvilgiu santykį teisiniame savanorystę reglamentuojančiame diskurse.

Tyrimo uždaviniai: 1. Identifikuoti įstatyminio savanoriškos veiklos reguliavimo skirtumus ES šalyse narėse.2. Ištirti oficialiąją vertybinę ES poziciją dėl savanorystės.3. Išanalizuoti oficialiųjų vertybinių ES pozicijų dėl savanorystės santykį su Savanoriškos veiklos

įstatymu Lietuvoje, palyginti situaciją su analogišku pasirinktu teisės tekstu kitoje ES šalyje.

Tyrimo metodai: straipsnyje pristatomas kokybinis diskurso analizės tyrimas, atliktas remiantis ko-kybine surinktų tekstų turinio analize. Siekiant gauti atsakymus į aukščiau iškeltus klausimus, straipsnyje atliekami oficialiųjų ir populiariųjų ES tekstų, komunikuojančių Europos Savanoriškos veiklos metų idėją, analizė bei juose identifikuotų vertybinių savanoriškos veiklos vertinimo pozicijų palyginimas su Lietuvos Savanoriškos veiklos įstatymo žodynu. Siekiant šiuo požiūriu visapusiškai įvertinti tiriamo lietuviškojo įsta-tyminio teksto situaciją, palyginimui analizuojamas ir analogiškas Belgijos Savanoriškos veiklos įstatymas (Loi relative aux droits (...), 2005), kuris pasirinktas dėl jo priėmimo situacijos panašumo į lietuviškąjį sa-vanorystės teisinio pripažinimo kontekstą ir turint omenyje tai, kad šio įstatymo teksto neveikė intensyvus informacinis savanorystę populiarinantis laukas (Belgijoje įstatymas priimtas 2005 m.).

1 . Įs ta tyminio savanoriškos veiklos regul iavimo skir tumai Europos Sąjungos šalyse narėse

Lietuva, kaip viena postkomunistinio bloko valstybių, iš esmės yra patyrusi panašių politinių, ekono-minių, kultūrinių transformacijų kaip ir kitos šio režimo valstybės narės ar bent Baltijos šalys, todėl ir jos


88

priskyrimas Rytų Europos valstybių regionui yra logiškas, o šalyje vykstančios postkomunistinio periodo transformacijos natūraliai lyginamos su analogiškomis to paties tipo transformacijomis kitose šio regiono valstybėse (Kirby, 1995; O’Connor, 2003; Mole, 2012; Aldis Pursas naujoje savo knygoje (2012) pateikia kitokio pobūdžio Baltijos šalių istorijos ir sociopolitinės situacijos raidos analizę, kuri iš dalies griauna šį šalių panašumo ir vieningumo mitą). Todėl ir savanorystės raida Lietuvoje dažnai lyginama, viena vertus, su ES šalyse esamomis savanoriškos veiklos tradicijomis (Europoje vyraujančių (...), 2011), kita vertus, – su sa-vanorystės plėtote postkomunistinėse šalyse (Juknevičius, Savicka 2003; Savicka 2005; Butkuvienė 2005). Pirmasis lyginimas susijęs su šiandieniniu politiniu, socialiniu ir ekonominiu kontekstu, į kurį įsitraukusi ir Lietuva, antrasis sieja ją su istoriniu XX a. antrosios pusės kontekstu, kuris pusei amžiaus suvienodino Lie-tuvos raidos perspektyvas ir patirtis su bent jau europietiškosios buvusios Sovietų Sąjungos dalies valstybių narių patirtimis, dėl to šiandien savanorystės vystymasis pokomunistinėje Lietuvoje iš esmės nesiskiria nuo kitų Rytų Europos šalių savanorystės vystymosi. Tokia skirtis įžvelgiama ir palaikoma šiandien Europos Komisijos vykdomuose savanorystės sektoriaus tyrimuose, kuriuose Centrinės ir Rytų Europos šalys išski-riamos kaip specifinis regionas, dėl savo sovietinio režimo praeities besiskiriantis nuo likusios ES dalies ir dėl to turintis savitas socialines nuostatas dėl neatlygintinos viešosios veiklos:

Nors ir su kai kuriais mažais skirtumais, postkomunistinės visuomenės demonstruoja iš dalies negatyvias nuos-tatas savanorystės, kurią piliečiais vis dar tebesieja su komunistine era, per prievartą traukusia žmones savano-riauti valstybės kontroliuojamose organizacijose, atžvilgiu. To rezultatas – atgavę galimybę laisvai planuoti savo laisvą laiką, didžioji dalis piliečių tiesiog atsisako dalyvauti bet kokiuose kolektyvinėse pilietinėse iniciatyvose (Europos Komisijos švietimo (...), 2010).

Įvertinus tai, vis dėlto stebina faktas, kad Lietuvoje savanorystė kurį laiką buvo mažiausiai populiari net-gi lyginant su Latvija ar Estija bei kitomis pokomunistinio bloko šalimis (Juknevičius, Savicka, 2003): Lietu-voje dalyvavimas visuomeninėje veikloje išliko žemas, bent iki 2006 m., nors tokiam dalyvavimui sudarytos palankios sąlygos (pvz., gausus NVO skaičius, neformalaus švietimo plėtra ir t. t.). Pvz., Aida Savicka (2005) nurodo, kad savanoriškos veiklos sektorius yra labiausiai išsivystęs tokiose pažangiose industrinėse šalyse kaip Nyderlandai, Airija, Belgija, JAV ir kt. Rytų Europoje matomas priešingas vaizdas – pokomunistinėse šalyse savanoriškos veiklos populiarumas kur kas mažesnis. Kaip akivaizdžią to priežastį A. Savicka nurodo jau minėtą pokomunistinį paveldą ir savanorystės tradicijų stoką. Kiti autoriai (pvz., Butkuvienė, 2005) taip pat akcentuoja pokomunistinio paveldo įtaką, tačiau ir teigia, kad dalyvavimo savanoriškoje veikloje pasy-vumą Lietuvoje lemia ir nestabili gyventojų ekonominė padėtis (įdomu pastebėti, kad toks teiginys išsakytas ikikriziniu Lietuvos ekonomikos laikotarpiu, o esami vėlesni empiriniai tyrimai [Europoje vyraujančių (...), 2011] rodo, kad Lietuvos gyventojai 2010–2011 m., t. y. laikotarpiu, kai šalis patyrė ekonomikos vystymosi sąstingį, kur kas noriau skyrė savo laiko savanoriškai veiklai), individualistinis mąstymas, nevyriausybinių organizacijų veiklos silpnumas. Antra vertus, E. Butkuvienė (2005) akcentuoja, kad ne mažiau svarbus sa-vanorystės plėtotei šalyje yra ir potencialių savanorių pilietinės savimonės lygmuo, vertybiniai aspektai ir valdžios institucijų požiūris į neapmokamą darbą.

Įvertinus Europos Sąjungoje dominuojančius nacionalinius / regioninius / istorinius skirtumus savano-riškos veiklos sampratos (plačiau analizuota: Grigaliūnas, 2012b; 2012c) ir populiarumo (aukščiau šiame skyriuje) atžvilgiu, pastebėtina, kad čia akivaizdūs skirtumai gali būti fiksuojami ir savanorystės teisinio reguliavimo srityje. Kaip teigia Europoje vyraujančių savanorystės modelių analizės rengėjai, savanorystės plėtrai būtina tinkama teisinė aplinka, kuri užtikrintų saugią ir lanksčią savanorystę, patogią ir savanoriui, ir jį priimančiai organizacijai (Europoje vyraujančių (...), 2011). Tokia aplinka skirtingose Europos Sąjungos šalyse nevienodai išvystyta; kaip to priežastį dažnai linkstama nurodyti ES lygmenyje populiarų motyvą apie paties savanorystės koncepto kultūrinį nevienodumą (žr. kitą poskyrį), savanoriškos veiklos sektoriaus sudėtingumą ir skirtingumą ES šalyse narėse. Šiuo požiūriu skiriami trys skirtingi teisinio savanoriškos vei-klos sureguliavimo lygmenys (žr. 1 ir 2 lenteles). Čia įdomu pastebėti, kad tose šalyse, kuriose savanoriška veikla turi senas tradicijas (pvz., Danija, Prancūzija, Vokietija, Švedija ir kt.), teisinėje sistemoje speciali bazė, skirta tik savanorystei reguliuoti, nekuriama, o remiamasi bendrosiomis teisinėmis nuostatomis, kurios


89

nusako trečiojo sektoriaus veiklą. Tuo tarpu tose visuomenėse, kuriose savanoriška veikla plačiai neprakti-kuojama (pvz., Lietuvoje, Latvijoje, Čekijoje, Rumunijoje ir kt.), kuriami tik savanorystei legitimizuoti skirti įstatymai. Nors pastarasis apibendrinimas nelaikytinas taisykle ar rimta tendencija, o tik pastebėjimu, jis yra palaikomas ir rekomendacinio pobūdžio ES nuostatos, kad šalyse, kuriose savanoriškos veiklos tradicijos ir kultūra yra silpnos, specialus teisinis šios veiklos reguliavimas gali paskatinti jos plėtrą:

...Komisija rekomenduoja valstybėms narėms geriau išnaudoti savanoriškos veiklos potencialą toliau nurodytais būdais. Šalyse, kuriose savanoriška veikla menkai reglamentuojama ir kuriose menkos savanoriškos veiklos tra-dicijos ar kultūra, vertėtų nustatyti teisinę tokios veiklos sistemą, kuri paskatintų jos plėtotę (Europos Komisijos Komunikatas, 2011, p. 10–11).

1 lentelė. Savanoriškos veiklos teisinio sureguliavimo lygmenys ES nacionaliniu požiūriu

Teisinio sureguliavimo lygmuo ES šalys narėsŠalys narės, kuriose veikia teisinė savanorystės reguliavimo bazė

Belgija, Kipras, Čekijos Respublika, Vengrija, Italija, Latvija, Lietuva, Liuksemburgas, Malta, Lenkija, Portugalija, Rumunija, Ispanija

Šalys narės, kurios neturi specialios teisinės bazės, tačiau kuriose savanoriška veikla yra (numanomai) reguliuojama kitų veikiančių bendrųjų teisės aktų

Austrija, Danija, Estija, Suomija, Prancūzija, Vokietija, Graikija, Airija, Nyderlandai, Slovakija, Švedija ir Jungtinė Karalystė

Šalys narės, kuriose šiuo metu kuriama speciali teisinė savanoriškos veiklos reguliavimo bazė

Bulgarija ir Slovėnija

Šaltinis: adaptuota, remiantis: Europos Komisijos švietimo (...), 2010

Čia specialios teisinės sistemos savanoriškai veiklai kūrimas leistų sumažinti (būsimų) savanorių ne-tikrumo jausmą dėl finansinių išlaidų kompensavimo, darbo sąlygų, draudimo ir t. t., taigi paskatintų juos drąsiau imtis šios veiklos. Įstatymai padėtų užtikrinti, kad savanorystė yra saugoma ir skatinama (Europos Komisijos Komunikatas, 2011, p. 17).

2 lentelė. Savanoriškos veiklos teisinio reguliavimo sistemos ES šalyse narėse santrauka3

ŠalisTeisinis savanorystės apibrėžimas

Bendrasis IndividualusAustrija Numanomas kituose įstatymuose NėraBelgija Savanoriškos veiklos įstatymas Yra Bulgarija Ruošiamas naujas įstatymas NėraKipras Pan Kipro Savanorystės Koordinavimo Tarybos įstatymas Yra Čekijos Respublika Čekijos Savanoriškos Tarnybos įstatymas Yra Danija Numanomas kituose įstatymuose NėraEstija Numanomas kituose įstatymuose NėraSuomija Numanomas kituose įstatymuose NėraPrancūzija Numanomas kituose įstatymuose NėraVokietija Numanomas kituose įstatymuose NėraGraikija Numanomas kituose įstatymuose NėraVengrija 2005 m. LXXXVIII aktas YraAirija Numanomas kituose įstatymuose; rengiamas Labdaros aktas NėraItalija Įstatymas 266/91 – Bendrasis savanorystės įstatymas

Įstatymas 460/97 – Įstatymas savanoriškoms organizacijomsNėra

3 Atsižvelgiant į tai, kad atliekant šį EK tyrimą (2010 m.) dalis lentelėje minimų įstatymų buvo rengimo stadijoje, šiuo metu – 2013 m. – situacija yra iš dalies pasikeitusi, pvz., Lietuvoje šiandien jau veikia Savanoriškos veiklos įstatymas, o tyrimo ataskaitoje buvo minima, kad Lietuvoje tokio teisės akto nėra. Lentelėje pateikti duomenys gali būti pasikeitę Bulgarijoje, Airijoje ir Slovėnijoje.


90

Latvija Asociacijų ir fondų įstatymas, 2003 m. Netaikoma Lietuva Savanoriškos veiklos įstatymas, 2011 m. YraLiuksemburgas Ne pelno asociacijų įstatymas, 1928 m.

Jaunimo savanoriškos tarnybos įstatymas, 2007 m.Nėra

Malta Savanoriškų organizacijų aktas, 2007 m. NėraNyderlandai Numanomas kituose įstatymuose NėraLenkija Veiklos viešajai naudai ir savanorystės įstatymas, 2004 m. Yra Portugalija Portugalų savanorystės įstatymas, 1998 m.; kiti teisės aktai

savanorysteiYra

Rumunija Savanoriškos veiklos įstatymas (Nr. 95/2001); keistas 2006 m. YraSlovakija Numanomas kituose įstatymuose NėraSlovėnija Numanomas kituose įstatymuose; tačiau savanorystės įstatymo

projektas parengtas 2004 m.Nėra

Ispanija Savanoriškos veiklos įstatymas (Nr. 6/1996) YraŠvedija Numanomas kituose įstatymuose NėraJungtinė Karalystė Numanomas kituose įstatymuose Nėra

Šaltinis: adaptuota, remiantis: Europos Komisijos švietimo (...), 2010

Analizuojant šių ES veikiančių teisinio savanorystės reguliavimo sistemų įvairovę (atskleista šiame di-delės apimties tęstiniame tyrime: Volunteering across Europe (...), 2006–2010), pastebėtina, kad tose šalyse, kur savanoriška veikla reguliuojama specialiais įstatymais, reguliavimo objektu daugiausia tampa kai kurie specialūs savanoriškos veiklos sektoriaus aspektai, pvz., trečiojo sektoriaus teisinės definicijos, savanorių ir savanoriškos veiklos sampratos, santykių tarp savanorių ir savanoriškos veiklos specifika, finansinių išlaidų kompensavimo, savanorių draudimo ir pan. klausimai. Būtent tokių objektų teisiniam apibrėžimui savano-riškos veiklos reguliavimo sistemoje pritaria ir Lietuvoje atliktos Europoje vyraujančių savanorystės mo-delių analizės (Europoje vyraujančių (...), 2011) rengėjai, kurie teigia, kad svarbiausios teisinės definicijos, susijusios su savanoriškos veiklos praktika, yra: a) savanoriškos veiklos organizatoriai; b) patys savanoriai; c) santykiai, susiklostantys tarp savanorišką veiklą atliekančių asmenų ir savanorišką veiklą organizuojančių asmenų ar organizacijų; d) darbo sutartis; e) veiklos finansinis aspektas (draudimas; išlaidų kompensavimas; maitinimo, nakvynės, kelionės į renginio vyksmo vietą ir grįžimo atgal visomis transporto priemonėmis išlaidos ir kitos būtinosios išlaidos); f) santykių iš dalies tarpusavio atsakomybė ir kt. Šiame kontekste ak-centuojama, kad svarbu savanoriškos veiklos santykius atskirti nuo teisinių darbo santykių (vienas iš argu-mentų Lietuvoje priimti Savanoriškos veiklos įstatymą buvo būtent tokio atskyrimo poreikis) ir savanorišką veiklą sieti su civiline teise. Beje, verta pastebėti, kad savanoriškos veiklos sąsajos su civiline teise Lietuvoje identifikuotos ir iki Savanoriškos veiklos įstatymo priėmimo ir kai kurių klausimą svarstančių pusių (pvz., tuometinio teisingumo ministro R. Šimašiaus) buvo laikomos kaip pakankamos reguliuoti savanorišką vei-klą pagal civilinės teisės nuostatas ir be atskiro įstatymo.

Šie tradiciniai skirtingose ES šalių savanoriškos veiklos reguliavimo sistemose veikiantys savanorystės reguliavimo aspektai 3-iame šio straipsnio poskyryje bus pasitelkti kaip pasirinktų teisės aktų analizės ka-tegorijos; tuo tarpu kitoje straipsnio dalyje bus identifikuojamos oficialiosios vertybinės ES nuostatos dėl savanoriškos veiklos, kurių raiškos vėliau ir bus ieškoma analizuojamuose Lietuvos ir Belgijos savanoriškos veiklos įstatymuose.

2. Savanoriška veikla i r of ic ia l ioj i ver tybinė ES pozici ja jos a tžvi lgiu4

Atsižvelgiant į tai, kad Savanoriškos veiklos įstatymas Lietuvoje priimtas 2011 – Europos savanoriškos veiklos – metais, laikytina, kad jo definicinį ir reguliuojamąjį toną lėmė bendrasis šių metų informacinis fonas bei viešajame diskurse galiojusios bendrosios nuostatos dėl savanorystės; tai patvirtina ir Lietuvos nevyriausybininkų nuomonė (Grigaliūnas, 2012b). Būtent todėl siekiant nustatyti vertybinių oficialiųjų ES 4 Šiame skyriuje pateikiami atliktos oficialių ir neoficialių ES dokumentų dėl savanorystės analizės rezultatai,

išsamiau šis klausimas nagrinėtas čia: Grigaliūnas, 2012a; 2012c.


91

nuostatų dėl savanoriškos veiklos santykį su nacionaliniame įstatyme pateiktomis savanorystės definicijomis aktualu analizuoti Europos savanoriškos veiklos metais suformuluotus ES institucijų (visos bendrijos ar na-cionalinių) tekstus arba tekstus, kurie pristato pasiruošimą artėjantiems tokiems metams. Šiame poskyryje, siekiant nustyti vertybines oficialiąsias ES viešojoje politikoje galiojančias savanorystės sampratas, ir bus analizuojami tokie instituciniai ES tekstai, vienu ar kitu aspektu savanorišką veiklą siejantys su šios veiklos metais.

ES tekstų apie savanorystę temos ir lingvistinės dominantės. Analizei surinkti ES instituci-joms priskirtini tekstai gali būti skirstomi į tris dalis: a) oficialūs politiniai tekstai, apibrėžiantys savanorystės reikšmę ES socialinėje politikoje (pvz., Europos Komisijos Komunikatas (...), 2011; Trečiokienė, 2011); b) visuomenei skirti informaciniai tekstai, parengti mažiau formaliu, patraukliu, įkvepiančiu ar žaismingu stiliumi (pvz., Savanoriai maratone atranda (...), 2011; Naujienlaiškis apie savanorystę, 2011) ir c) informa-ciniai tekstai, skelbiantys ar kviečiantys dalyvauti konkursuose, programose ar informuojantys apie tokių konkursų rezultatus (pvz., Finišuoja „Europos savanorystės (...), 2011; Mokymo kursai naujoms (...), 2011). Antrojo ir trečiojo tipo tekstai veikia kaip pirmojo tipo tekstų komunikavimo visuomenei arba ryšių su visuomene išraiškos. Vyraujanti bendroji tekstų tematika 2011 m. tiesiogiai susijusi su 2011 m. Europos sa-vanoriškos veiklos metais ir jų metu įgyvendinamomis veiklomis arba su savanorystės samprata, reikšme vi-suomenei, bendruomenei ir pavieniam individui. Su tuo susijusios ir plėtojamos tokių temų potemės, kurias galima taip sugrupuoti: a) bendroji savanorystės teikiama nauda visuomenei, ekonomikai, individams; b) savanorystės įtaka jaunimui, jaunų žmonių patirčiai, savojo kelio paieškoms ir pan.; c) savanoriškos veiklos santykis su mokamu darbu; d) savanorystės sampratos nacionaliniu požiūriu ir ES pozicija šiuo klausimu; e) savanoriškos veiklos santykis su atskirtį patiriančiais žmonėmis (lyčių, negalios, amžiaus ir kt. požiūriais); f) savanorystė ir mokymasis, saviugda, tokio mokymosi pripažinimas; g) šiandieniniai iššūkiai, atsirandan-tys plėtojant savanorišką veiklą.

Šios potemės tiesiogiai nurodo ir išskirtinas lingvistines tekstų dominantes, t. y. tuos komunikacinius elementus, per kuriuos kuriamas ir palaikomas specialus savanorių, savanoriškos veiklos ir Europos sa-vanoriškos veiklos metų įvaizdis, projektuojamas ES visuomenei. Visi analizuojami ES tekstai, susiję su savanorystės tema, akcentuoja bendrąją savanoriškos veiklos naudą, pasitelkdami visuomenę, ekonomiką ir individą, kaip tos naudos subjektus. Visuomenės požiūriu pabrėžiamos komunitarinės sugyvenimo vertybės, tipinis to pavyzdys yra šis tekstas:

...Dabar, 2011-uosius paskelbus ESV metais (EYV), siekiama informuoti plačiąją visuomenę apie savanoriškos veiklos privalumus ir skatinti supratimą apie jos svarbą kuriant demokratiškesnę, rūpestingesnę ir atsakingesnę visuomenę... (Europos Komisijos švietimo (...), 2010).

Ekonomikos požiūriu pasitelkiami moksliniai duomenys, nurodantys, kad savanoriška veikla daro reikš-mingą įtaką šalių ūkiui ir, svarbu, gali prisidėti prie ekonominių problemų sprendimo (nors įtaka ekonomikai įvairiuose tekstuose pabrėžiama gana dažnai, savanorystė, kaip dalinis ekonominių problemų sprendimo būdas, siūlomas vos keliuose tekstuose):

<...> Johns Hopkins universiteto tyrimo duomenimis, savanoriškos veiklos sektorius gali sudaryti iki 5 proc. bendrojo vidaus produkto. Tai gali būti labai svarbu ekonominių sunkumų ir taupymo laikais... (Europos Komi-sijos Komunikatas (...), 2011).

Savanorystės įtaka individo socializacijai daugiausia apibrėžiama per jos reikšmę jaunimo gyvenimui, o Europos Komisija politiniu lygmeniu tai akcentuoja vartodama žodžių junginius pagrindinis jaunimo reikalų srities aspektas arba politinio bendradarbiavimo jaunimo reikalų srityje prioritetas.

Savanoriška veikla politiniu lygmeniu griežtai atskiriama nuo mokamo darbo, pastarajam apibūdinti pasitelkiama profesionalumo perspektyva (taigi savanorystė atskiriama nuo šios kategorijos ir siejama su bet kokios kvalifikacijos žmonių teikiama pagalba bet kurioje srityje, nors bendrajame savanorystės populiarini-mo diskurse palaikomas ir profesinės savanorystės reiškinys, kai, pvz., gydytojai profesionalai savanoriauja


92

gydydami ne savo šalyje), gretinama su „pagrindinėmis valstybės užduotimis“ ir išlaikomos prevencinė (savanoriai – tik pagalbininkai) ir apsaugojamoji (savanoriai nekelia grėsmės) apibrėžimų funkcijos:

...Savanoriai negali pakeisti mokamų darbuotojų. Savanorio ir samdomo darbuotojo statusai visiškai skiriasi. Organizacijos naudojasi savanoriais kaip pagalbininkais, o ne kad išvengtų darbuotojų samdymo. Kai savanoriai nekelia grėsmės darbo vietoms, tarp mokamų darbuotojų ir savanorių gali megztis bendradarbiavimo santykis... (Kurapkaitienė, Kėžaitė-Jakniūnienė, 2011, p. 7).

Iš sąlygos sakinių (kai..., tai...) formavimo būdo matyti, kad prevenciniai ir apsaugomieji pranešimai sie-kia užtikrinti kooperavimosi mikroklimatą organizacijose, kurios priima savanorius: suvokus, kad savanoriai nekelia grėsmės nuolatiniams darbuotojams, pastarieji savanorius turėtų palankiai priimti.

ES politiniuose tekstuose įtvirtintas kultūrinio, socialinio ir teisinio savanorystės statuso nevienodumo nacionaliniu lygmeniu suvokimas, laikomasi šalių autonomiškumo šiuo požiūriu užtikrinimo, nors savano-rišką veiklą šalys supranta, apibrėžia ir traktuoja nevienodai:

...[Europos – M. G.] Komisija, laikydamasi subsidiarumo principo, neketina siūlyti vieno bendro savanoriškos veiklos modelio ar vienodinti savanoriškos veiklos kultūrą vietos ir regioniniu lygmeniu... (Europos Komisijos Komunikatas (...), 2011).

Tačiau, nors tokia nuostata akivaizdi savanoriškos veiklos kultūros ir suvokimo aspektu, savanorystės įvaizdžiai ES politiniuose tekstuose unifikuojami.

2011 m. plačiai visoje ES (taip pat ir Lietuvoje) vykusi diskusija dėl savanoriškos veiklos sąsajų su individo saviugda ir savišvieta neformaliu aspektu bent dviem požiūriais atsiskleidžia ir ES politiniuose do-kumentuose: a) savanorystė, kaip mokymasis, suvokiama kaip efektyvus socialinės integracijos, reikalingos socialinę atskirtį patiriantiems asmenims, instrumentas ir b) savanorystė turi būti oficialiai pripažįstama kaip neformalus mokymasis:

...savanoriška veikla – tai nauja vyresnio amžiaus piliečių ir neįgalių asmenų mokymosi, o drauge ir poveikio visuomenei galimybė. Savanoriška veikla, kai jauni ir pagyvenę savanoriai dirba išvien ir remia vieni kitus, pa-deda geriau suprasti kitų kartų atstovus... (Europos Komisijos Komunikatas (...), 2011, p. 6).

...Savanoriška veikla gali apimti organizuotą mokymosi veiklą (vadinamasis neformalusis mokymasis), kurioje savanoris sąmoningai dalyvauja, arba neorganizuotą mokymąsi (vadinamoji savišvieta)... (Europos Komisijos Komunikatas (...), 2011, p. 7).

ES tekstuose išreikšti iššūkiai (tipinis politiškai korektiško žodyno terminas, nurodantis egzistuojančias problemas), kylantys savanorystei, susiję su aiškios teisinės sistemos, nacionalinių strategijų, kuriomis būtų skatinama savanoriška veikla, trūkumu; finansiniais apribojimais; pasiūlos ir paklausos atotrūkiu; nepakan-kamu savanoriškos veiklos pripažinimu; mokestinėmis kliūtimis ir pan. Nacionaliniu (Lietuvos) lygmeniu pirmiausia kaip problema akcentuojamas savanorišką veiklą reguliuojančio teisės akto nebuvimas (tipinis kalbėjimas 2011 m. pirmojoje pusėje) bei savanorystės sampratos keitimosi būtinybė:

...Šiandien visuomenėje iš savanorių laukiama kitų dalykų – jautrumo vargstančiam ar kenčiančiam žmogui, jautrumo gamtai, aplinkos saugojimo ir panašių, susijusių ne tik su išlikimu, bet ir su gerovės kūrimu, veiksmų. Deja, senoji samprata neretai trukdo įsitvirtinti naujoms savanorio reikšmėms. Laikui bėgant sampratos keičiasi, tačiau tikrai daugiau žmonių dabar galėtų imtis savanorystės, jei suvoktų ją naujai... (Kurapkaitienė, Kėžaitė-Jakniūnienė, 2011, p. 5).

Pastarasis ES institucijų tekstas akcentuoja įdomų vertybinį savanorystės sampratos perorientavimą į klasikinę krikščionišką atjautą ar ekosąmoningumą (beje, siejasi su Lietuvoje pasigirstančiais balsais apie tik pramoginio tipo savanorystės klestėjimą), nurodant, kad toks perorientavimas leistų pritraukti daugiau


93

savanorių ir atribotų visuomenę nuo pasenusių, nebedominuojančių, tačiau, sociologinių apklausų duome-nimis, dar neišnykusių savanorystės, kaip tarnavimo kariuomenėje ar sovietinio visuomeniškumo, įvaizdžių (plačiau pristatyta – Grigaliūnas, 2012b).

Savanorystės vertinimo pamatas ES tekstuose: ES institucijų tekstai palaiko savanorystės, kaip fundamentaliųjų ES vertybių pamato, idėją: savanoriška veikla kuria pilietinę visuomenę, kurioje visi pilie-čiai yra solidarūs, bendruomeniškai aktyvūs, puoselėjantys toleranciją, pakantumą, nuomonių pliuralizmą ir kitas pamatines demokratijos vertybes. Skirtinos dvi vertinimo pamato sudedamosios: a) savanorystė ir sociopolitinės ES vertybės; b) savanorystė ir humanistinės-komunitarinės vertybės. Pirmoji vertybių grupė tiesiogiai susijusi su demokratijos, kaip politinės santvarkos ir socialinio sugyvenimo formos, įvertinimu; čia akcentuojama, kad savanorystė tvirtina specialias demokratijai būtinas socialines nuostatas ir atitinkamą viešą elgesį:

...Europos savanoriškos veiklos, kuria skatinamas aktyvus pilietiškumas, metai padės parodyti, kad savanoriška veikla, padedanti įgyvendinti Europos vertybes, pavyzdžiui, solidarumą bei nediskriminavimą, ir taip priside-danti prie darnaus Europos visuomenės vystymosi, yra vienas iš svarbiausių aktyvaus pilietiškumo bei demokra-tijos aspektų... (2009 m. lapkričio 27 d. Tarybos...).

...Pilietinė visuomenė neįsivaizduojama be aktyvaus ir savanoriško piliečių dalyvavimo sprendžiant valstybės ir visuomenės reikalus... (Naujienlaiškis apie savanorystę, 2011, p. 2).

Pastebėtina, kad oficialus Europos savanoriškos veiklos metų pavadinimas pirmiausia akcentuoja šios grupės palaikomą savanorystės įvaizdį – savanorystė, kaip aktyvaus pilietiškumo išraiška. Kita savanorystės vertinimo pamato vertybių grupė, akcentuojanti savanoriškos veiklos svarbą visuomenės humanistinėms-komunitarinėms nuostatoms, atjautos ir pagalbos (taigi humanistines) funkcijas išreiškia labiau per bendruo-meninę įtrauktį, tuo išlaikydama sąsajas su sociopolitinėmis vertybėmis:

...Komisijos narė Vivian Reding: – Kiekviename iš mūsų slypi gebėjimas skirti daugiau dėmesio tiems, kuriems reikalinga pagalba, ir jais pasirūpinti. Savanoriška veikla stiprina kertines Europos vertybes – solidarumą ir so-cialinę sanglaudą... (Keisk pasaulį – būk (...), 2010).

...Savanorystė padeda kurti žmogiškąjį ir socialinį kapitalą. Tai kelias link integracijos ir užimtumo ir svarbus veiksnys didinant socialinę sanglaudą. Būtent savanoriška veikla padeda įkūnyti pagrindines Europos vertybes – teisingumą, solidarumą, įtrauktį ir pilietiškumą... (Europos Komisijos Komunikatas (...), 2011, p. 2).

Galiausiai savanorystės vertinimo pamatas gali būti siejamas ir su ES planais bei politinėmis šios veiklos ateities projekcijomis. ES tekstuose patvirtinama savanorystės svarba Sąjungos vystymuisi ir gerovei, siejant tai pirmiausia su įvaizdiniu ES lygmeniu, ES įvaizdžiais pasaulyje:

...Apskritai Europos Sąjunga ateityje galėtų būti varomąja savanorystės politikos jėga, o savanoriška veikla, atsižvelgiant į subsidiarumo principą, vyktų valstybių narių lygmeniu, vadovaujantis nacionaliniais prioritetais ir bendrais būsimo dešimtmečio Europos Sąjungos strateginiais tikslais... (Europos Komisijos Komunikatas (...), 2011, p. 4).

Požiūriai, t ikslai, lūkesčiai dėl savanorystės ES tekstuose. Tipinis požiūris į savanorystę, atitinkamai formuojantis kitus savanoriškos veiklos suvokimo principus, yra keitimosi, pokyčių dominantė, pirmiausia įtvirtinta oficialiame Europos savanoriškos veiklos metų šūkyje: „Volunteer! Make a difference“ (lingvistinė adaptacija Lietuvai – „Būk savanoris – keisk pasaulį!“). Keitimosi, pokyčių motyvas kartojasi daugelyje ES ir nacionalinių savanorystės įvaizdžio elementų įvairiuose tekstuose kaip a) privalomas šio šūkio kartojimas tuo atveju, jei konkretų savanorystės populiarinimo renginį ar projektą finansuoja ES pro-gramos ir b) organiška visuomenėje įsitvirtinusi savanoriškos veiklos suvokimo asociacija. Apskritai domi-nuojančius požiūrius į savanorišką veiklą ES tekstuose galima skirti į tris grupes (žr. 1 pav.): savanorystės


94

efektų visuomenei, efektų bendruomenei ir efektų pačiam savanoriui kryptys. Analizuojant pavienio indivi-do santykio su savanoryste pristatymus ES tekstuose (tai sutampa ir su kitų analizuojamų sektorių palaiko-mais savanorystės populiarinimo tekstais) akivaizdi naudos dominantės reversija: įprastai savanoriška veikla suvokiama kaip pagalba bendruomenei ir visuomenei bei akcentuojama, kad viešieji reikalai (res publica) didele dalimi tvarkomi su savanorių pagalba, o retoriniu ir lingvistiniu požiūriu nuolat drauge akcentuojama ir nauda pačiam savanoriui (abipusė nauda, ...tačiau iš to naudą gauną ir... ir pan.). Panašu, kad toks naudos abipusiškumo pabrėžimas turėtų veikti kaip tikslinės grupės motyvacinis veiksnys ir diskurse naudojamas įtikinėjimo elementas. Kai kuriais atvejais (pvz., 2011 m. Lietuvos žiniasklaidos tekstuose, kurie analizuoti: Grigaliūnas 2012c) šis motyvacinis veiksnys apskritai tampa dominuojančiu ir savanoriška veikla daugiausia pristatoma pirmiausia kaip naudinga ją atliekančiam asmeniui.

Nauda, kurią gauna individas iš savanoriškos veiklos, atskiriama nuo materialinio atlygio (mažiau ryškus aspektas ES tekstuose) ir siejama su patirties įgijimu, savo asmenybės bei polinkių supratimu, mokymusi, įvairių kompetencijų (iš jų atskirai išskiriama tarpkultūrinė kompetencija) įgijimu:

...Savanorystė yra puiki priemonė suvokti save ir savo poreikius, išbandyti sritį, kurioje žmogus norėtų ateityje dirbti, pažinti konkrečią profesiją, įgauti reikiamų įgūdžių... (Naujienlaiškis apie savanorystę, 2011, p. 5).

...Pirmiausia savanorystė yra naudinga pačiam savanoriui, kadangi jis auga kaip asmuo – geriau pažįsta save, tobulina įvairias kompetencijas, mokosi save motyvuoti ir laikytis įsipareigojimų. Savanorystė – tai neformalaus ugdymo priemonė... (Naujienlaiškis apie savanorystę, 2011, p. 8).

1 pav. Požiūriai į savanoriškos veiklos efektus ES tekstuose

Šaltinis: sudaryta autoriaus

Savanoriškos veiklos nauda bendruomenei akcentuojama per atskirų individų susibūrimą į savitarpio pagalbos grupes, bendruomenė pristatoma kaip socialinė aplinka, kurioje visada bus silpnesnių žmonių, kuriems reikia pagalbos (mažiau būdinga savanorystės ir visuomenės santykio pristatymui), tipinis žodynas susijęs su bendrumo, bendrystės dominante. Visuomenės ir savanoriškos veiklos santykis suprantamas daug plačiau: a) visuomenės suvokimas peržengia nacionalumo ribas (visuomenė – tai Europa / pasaulis); b) sa-vanorystės nauda išreiškiama abstrakčiau, neišskiriami konkretūs savanorystės efektai (pasaulis tiesiog bus geresnis, didės žmonių gerovė) ir c) labiau akcentuojami sociopolitiniai efektai (demokratijos stiprėjimas ir pan.).


95

3. ES ver tybinės nuostatos dėl savanorystės Lietuvos i r Belgi jos savanoriškos veiklos įs ta tymuose

Būtina pažymėti, kad tiek Lietuvoje, tiek Belgijoje veikiančius savanoriškos veiklos įstatymus (Lietuvos Respublikos savanoriškos (...), 2011; Loi relative aux droits (...), 2005) sieja panašios jų priėmimo ir vėles-nio viešojo vertinimo aplinkybės (plačiau aptarta čia: Grigaliūnas 2012c ir Volunteering across Europe... 2006−2011): tiek vienas, tiek kitas įstatymas veikia dar neilgą laiką, priimti po ilgalaikio nevyriausybinių sektoriaus atstovų spaudimo (ar bent jau įstatymo poreikio deklaravimo) ir netgi dėl panašių priežasčių (aiškumo finansiniuose savanoriškos veiklos aspektuose stokos, savanorių draudimo, savanorystės sąsajų su apmokamu darbu klausimų neišspręstumo ir t. t.), įstatymų rengimas vyko glaudžiai bendradarbiaujant su nevyriausybiniu sektoriumi; galiausiai abu šie jau veikiantys teisės aktai net panašiai vertinami su jais susijusių tikslinių auditorijų.

Be to, reikia akcentuoti, kad ieškant 2-ame straipsnio poskyryje nustatytų vertybinių ES nuostatų dėl savanoriškos veiklos raiškos Lietuvos ir Belgijos savanoriškos veiklos įstatymuose, suprantama, kad įs-tatyminio žodyno turinys ir paskirtis konceptualiai skiriasi nuo politinio-vertybinio žodyno esmės – tokia pagrindinė tyrimo sąlyga įvertinta; vis dėlto daroma prielaida, kad definiciniame reguliuojamajame įstatymų tekste jo įžanginės dalys arba tie skyriai, kuriuose pateikiami savanorių ir savanoriškos veiklos apibrėžimai, gali būti susiję su politinėmis-vertybinėmis nuostatomis dėl šios idėjos. Pavyzdžiui, lyginant Belgijos Sava-noriškos veiklos įstatyme ir analogiškame Lietuvos teisės akte pateiktus savanorystės apibrėžimus, galima pastebėti, kad jie akcentuoja bendrojo gėrio visuomenei kūrimą:

Savanorystė yra veikla, vykdoma individo laisvu apsisprendimu ir neatlyginant už ją, nenukreipta nei į jo(s) pa-ties, nei į jo(s) artimų draugų ar šeimos gerovės kūrimą, o skirta kokiai nors organizacijai, kokiam nors tikslui ar visai visuomenei ir vykdoma per organizaciją, kuri savo veikla nesiekia pelno (Loi relative aux droits (...), 2005).

ir

Savanoriška veikla – savanorio neatlyginamai atliekama visuomenei naudinga veikla, kurios sąlygos nustatomos savanorio ir šios veiklos organizatoriaus susitarimu (Lietuvos Respublikos savanoriškos (...), 2011).

Straipsnio autoriaus jau kalbėta apie tai, kad Lietuvoje palaikoma institucionalizuota savanorystės sam-prata (Grigaliūnas 2012b); tokia pati samprata, akivaizdu, palaikoma ir Belgijoje (savanoris savo neatlyginti-ną visuomenei naudingą veiklą vykdo per pelno nesiekiančią organizaciją). Šiuose apibrėžimuose išryškinta savanorystės sąsaja su naudos visuomenei kūrimu vis dėlto nelaikytina ES vertybinių nuostatų atspindžiu įstatyminiuose tekstuose, nes tokia nuostata pirmiausia siejasi su pačia savanorystės idėja per se. Bet to-liau gilinantis į abiejų įstatymų tekstus, išskirtiniu galima laikyti Lietuvos Savanoriškos veiklos įstatymo 4 straipsnį „Savanoriškos veiklos principai“:

Savanoriška veikla atliekama vadovaujantis šiais principais:1) naudos visuomenei ir asmeniui – dalyvavimas savanoriškoje veikloje sudaro asmenims galimybę aktyviai prisidėti prie visuomenės gerovės kūrimo ir skatina savanorių asmeninę saviraišką ir tobulėjimą;2) bendradarbiavimo – savanoriška veikla remiasi savanorių ir savanoriškos veiklos organizatorių tarpusavio bendradarbiavimu, siekiant suderinti savanorių ir savanoriškos veiklos organizatorių poreikius ir galimybes; 3) įvairovės ir lankstumo – savanoriška veikla gali būti atliekama įvairiose visuomenei naudingos veiklos srity-se. Savanoriškos veiklos organizatorius ir savanoris gali susitarti dėl įvairių savanoriškos veiklos formų ir būdų, taip pat juos keisti (Lietuvos Respublikos savanoriškos (...), 2011).

Lyginant šio įstatymo straipsnio esminę idėją ir 2-ajame šio darbo poskyryje išskirtas ES vertybines nuostatas dėl savanorystės, darosi akivaizdu, kad įstatyme išsakyti savanoriškos veiklos principai nulemti 2011 m. ES viešojoje erdvėje aktyviau fiksuoto politinio-vertybinio savanoriškos veiklos vertinimo diskurso.


96

Pastebėtina, kad analizuojamame Belgijos Savanoriškos veiklos įstatyme tokie principai apskritai nedekla-ruoti. 2011 m. ES viešojoje erdvėje komunikuotų metų tikslų atspindys gali būti identifikuojamas ir Lietuvos Savanoriškos veiklos įstatymo 12 straipsnyje „Savanoriškos veiklos pripažinimas“, kuriame nurodoma, kad savanorio atlikta savanoriška veikla gali būti įskaitoma kaip socialinė veikla pagal bendrojo ugdymo planus ar pripažįstama praktinio darbo ir / ar mokymosi patirtimi. Ši nuostata tiesiogiai atitinka tiek bendrąsias ES vertybines nuostatas dėl savanorystės, tiek Europos Tarybos iškeltus Europos Savanoriškos veiklos metų (2011 m.) tikslus (2009 m. lapkričio 27 d. Tarybos ...): skatinti savanoriškos veiklos pripažinimą ir suvokti ją kaip informalaus ugdymosi priemonę.

Šių nuostatų raiška Lietuvos Savanoriškos veiklos įstatyme iš esmės ir yra visas ES vertybinių nuostatų dėl savanorystės atspindys. Likusios tiek lietuviškojo, tiek belgiškojo įstatymo dalys yra reguliuojamojo de-finicinio pobūdžio, tarpusavyje panašios ir tiesiogiai atitinkančios 1-ame šio straipsnio poskyryje išdėstytus savanorystės teisinio reguliavimo aspektus. Tiek Belgijos, tiek Lietuvos savanoriškos veiklos įstatymai regu-liuoja savanorio ir savanoriškos veiklos organizatoriaus teises ir pareigas, savanoriškos veiklos organizavimo tvarką, savanorių draudimo, savanoriškos veiklos išlaidų kompensavimo atvejus, teisinę savanorių apsaugą, pasitaikius klaidų, ir kitus dalykus. Lietuviškajame įstatyme, įdomu pastebėti, savanorystė pristatoma kaip nesanti nelegalaus darbo forma – tokios nuostatos įtraukimą lėmė Lietuvoje vykusi intensyvi diskusija ne tik tarp nevyriausybininkų, bet ir tarp politikų dėl garantijų paieškų, kad, viena vertus, prisidengiant savanoriška veikla, nebūtų organizuojamas nelegalus darbas, kita vertus, kad organizacijos, telkiančios savanorius, ne-būtų kaltinamos nelegalaus darbo organizavimu (plačiau aptarta: Grigaliūnas 2012c; 2012b). Tačiau tai nėra šio straipsnio analizės objektas.

Išvados

Gilinantis į Europos Sąjungos šalyse veikiančių teisinių savanoriškos veiklos reguliavimo sistemų speci-fiką, nesunku pastebėti, kad jų skirtingumas vis dėlto mažinamas per natūraliai susiklosčiusius savanorystės definicinių objektų aspektus. Tai rodo, kad savanoriška veikla, nors skirtingose ES šalyse narėse ir skirtingai suvokiama, iš esmės patiria tuos pačius savo raiškos ir plėtojimosi iššūkius, kurie teisiškai sprendžiami tre-jopai: arba parengiant konkretų įstatymą savanoriškai veiklai reglamentuoti (šiuo keliu nuėjo Lietuva), arba sprendžiant šiuos klausimus kituose viešojo sektoriaus reguliavimo įstatymuose, arba vis dar kuriant speci-alią savanorystės reguliavimo sistemą. Čia įdomu pastebėti, kad konkretaus savanoriškos veiklos įstatymo rengimas nebūtinai reiškia palankesnę aplinką jos plėtotei – atvirkščiai, savanorystės klausimų sprendimas kituose teisės aktuose gali rodyti brandų valstybės požiūrį į viešąjį sektorių.

Analizuojant ES vertybines nuostatas dėl savanorystės galima pažymėta, kad savanoriška veikla suvo-kiama kaip svarbi socialinio kapitalo kūrimo priemonė ir instrumentas ne tik spręsti visuomenės problemas, bet ir galimybė didinti bendruomenių kooperuotumą, ekonominį viešojo sektoriaus potencialą bei, ypač svarbu, prisidėti prie prasmingos savanorių individuacijos. Pastaroji nuostata ES vertybinėje pozicijoje ypač akcentuojama.

Ieškant šių vertybinių pozicijų raiškos savanorišką veiklą reglamentuojančiuose teisės aktuose Lietuvoje ir Belgijoje, pastebėta, kad lietuviškajame įstatyme tokią raišką galima fiksuoti; tuo tarpu Belgijos Savano-riškos veiklos įstatymas daugiausia apsiriboja teisinių definicijų pateikimu. Teisinės apibrėžtys, fiksuotinos abiejuose įstatymuose, juos vienija, tačiau lietuviškajame Savanoriškos veiklos įstatyme, kuris parengtas ir priimtas Europos savanoriškos veiklos metais (2011 m.), galima identifikuoti ir tiems metams būdingo poli-tinio-vertybinio ES diskurso savanoriškos veiklos atžvilgiu raišką. Tirtame Belgijos teisės akte minimas tik naudos visuomenei aspektas, o analizuotame Lietuvos teisiniame tekste išryškinama ir pozityvios savanorys-tės įtakos asmeniniam individo tobulėjimui dominantė. Kadangi įprastai įstatyminio teksto žodynas skirtas situacijų ir procesų reguliuojančiosioms definicijoms pateikti, tokia vertybinių nuostatų raiška laikytina kaip gana gausi; neabejotina, kad jai įtaką padarė specialus informacinis fonas, 2011 m. fiksuotas tiek Lietuvoje, tiek visoje ES, kurio nebuvo priimant belgiškąjį įstatymą.


97

Straipsnio rekomendacijos. Viena vertus, šio straipsnio keliamas idėjas ir tekstų analize gautus re-zultatus aktualu patikrinti visų ES šalių kontekste, todėl rekomenduotina tokio pobūdžio lyginamąjį tyrimą atlikti analizuojant visų šių valstybių teisines sistemas, reglamentuojančias savanorišką veiklą. Antra vertus, tyrimo objektu pasirinkus jau ne savanoriškos veiklos reglamentavimą, aktualu tirti nacionalinių ir ES poli-tinių-teisinių nuostatų suderinamumą ir / ar papildomumą bet kurio kito viešosios ar socialinės ES politikos objekto atžvilgiu.

Li teratūra

„Keisk pasaulį – būk savanoris!“ Europos Komisija skelbia Europos savanoriškos veiklos metų (2011 m.) pradžią. (2010). 2010-12-02 pranešimas spaudai IP/10/1640 [interaktyvus]. Prieiga internete: <http://europa.eu/rapid/press-release_IP-10-1640_lt.htm> [žiūrėta 2011-12-01].

2009 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimas Nr. 2010/37/EB „Dėl Europos savanoriškos veiklos, kuria skatinamas ak-tyvus pilietiškumas, metų (2011 m.)“. OL 2010 L17.

3 Juillet 2005. Loi relative aux droits des volontaires. (2005). Moniteur Belge, 2005-08-29, nr. 262.Butkuvienė, E. (2005). Dalyvavimas savanoriškoje veikloje: situacija ir perspektyvos Lietuvoje po 1990-ųjų. Sociolo-

gija. Mintis ir veiksmas, nr. 2, p. 86−99.Europoje vyraujančių savanorystės modelių analizė. (2011). [Interaktyvus.] Prieiga internete: <http://www.nisc.lt/lt/

files/main/Savanorystes_analize_2011.pdf> [žiūrėta 2011-04-15].Europos Komisijos Komunikatas. (2011). ES politika ir savanoriška veikla. Tarpvalstybinės savanoriškos veiklos pri-

pažinimas ir skatinimas ES. KOM(2011) 568. Briuselis.Europos Komisijos švietimo ir kultūros generalinis direktoratas (DG EAC) (2010). Savanorystė Europos Sąjungoje

(SES). Galutinė ataskaita. Londonas: GHK. Finišuoja „Europos savanorystės maratonas 2011“. (2011). Pranešimas žiniasklaidai [interaktyvus]. Prieiga internete:

http://europedirect.lt/lt/europossavanorystesmaratonas [žiūrėta 2011-12-23].Grigaliūnas, M. (2012a). Įtikinėjimo diskursai ir nacionalinės tapatybės europietizacija: „Būk savanoris – keisk pasau-

lį!“ Acta humanitarica universitatis Saulensis, nr. 14, p. 429−442. Grigaliūnas, M. (2012b). Savanoriškos veiklos įstatymas: savanorystės įvaizdžiai politinėje-visuomeninėje diskusijoje

dėl jo priėmimo. Parlamento studijos, nr. 13, p. 133−157. Grigaliūnas, M. (2012c). Tinklinis silpnasis visuomenės įtikinėjimas ir savanorystės populiarinimas Lietuvoje 2011 m.

Daktaro disertacija. Vilnius: Vilniaus universitetas.Juknevičius, S., Savicka, A. (2003). From Restitution to Innovation. Volunteering in Postcommunist Countries. In:

P. Dekker, L. Halman (eds.). The Values of Volunteering. Cross-Cultural Perspectives. New York: Kluwer Academic / Plenum Publishers.

Kirby, D. (1995). The Baltic world 1772–1993: Europe’s northern periphery in an age of change. London: Longman. Kurapkaitienė, N., Kėžaitė-Jakniūnienė, M. (2011). Būk savanoris – keisk pasaulį. Tavo savanorystės kelrodis [inte-

raktyvus]. Prieiga internete: <http://www.jtba.lt/biblioteka/631?PHPSESSID=5ddc206427a13fc9605209cab3b5142d> [žiūrėta 2011-12-01].

Lietuvos Respublikos savanoriškos veiklos įstatymas. (2011). 2011 m. birželio 22 d. Nr. XI-1500. Valstybės žinios, 2011-07-13, Nr. 86-4142.

Mokymo kursai naujoms EST organizacijoms, 2011 m. spalio 12–15 d. Lietuvoje [interaktyvus]. Prieiga internete: <http://www.jtba.lt/projektu_vykdytojams/410> [žiūrėta 2011-12-01].

Mole, R. (2012). The Baltic States from the Soviet Union to the European Union: Identity, Discourse and Power in the Post-Communist Transition of Estonia, Latvia and Lithuania. NY: Routledge.

Naujienlaiškis apie savanorystę. (2011). [Interaktyvus.] Prieiga internete: <http://www.smpf.lt/lt/dokumentai/leidiniai_straipsniai/naujienlaiskis_apie_savanoryste> [žiūrėta 2011-11-28].

O’Connor, K. (2003). The History of the Baltic States. Greenwood Publishing Group. Purs, A. (2012). Baltic Facades– Estonia, Latvia and Lithuania Since 1945. London: Reaktion Books.Savanoriai Maratone atranda save. (2011). [Interaktyvus.] Prieiga internete: <http://www.europedirect.lt/lt/straips-

nis/4059/savanoriai-maratone-atranda-save> [žiūrėta 2011-12-05].Savicka, A. (2005). Voluntary work: our way back to a civil society? Post-Communist Lithuania. Culture in Transition.

In: S. Juknevičius (ed.). Vilnius: Culture, Philosophy and Arts Research Institute, p. 111−126.Trečiokienė, E. (2011). Lietuvos senjorai Grundtvig dvišaliuose savanorių projektuose. Pranešimas 2011 m. lapkričio

mėn. LR Seime vykusioje konferencijoje Savanorystės skatinimas ir pagalba savanoriškoms organizacijoms.Volunteering across Europe. Organisations, promotion, participation. (2006–2011). Vol. 1–6. Rome, Spes. [interakty-

vus]. Prieiga internete: <http://www.spes.lazio.it/volontariatoeuropa/default.asp#testo> [žiūrėta 2013-03-05].


98

T H E O F F I C I A L VA L U E S - L E V E L AT T I T U D E S O F E U TO VO L U N T E E R I N G A N D T H E I R R E L AT I O N S H I P W I T H T H E C O N C E P T S O F VO L U N T E E R I N G , D E F I N E D I N T H E L AW S O F VO L U N T E E R I N G I N L I T H U A N I A A N D B E L G I U M

Modestas GriGaliūnas

Vilnius University (Lithuania)

Summary

The relationship between the Law of Voluntary Activity, adopted in Lithuania in 2011, the analogical legal act of Belgium and the values-level definitions of volunteering, expressed in the official and unofficial texts of EU are being analyzed in the article. The approvement of such a law in Lithuania is a result of Eu-ropean year of volunteering, which were implemented in 2011 in all the European Union, so it is important to find out, how did the values-level definitions of volunteering, which were being dominated in the public discourse of EU, influenced the vocabulary of the other – the legal – type national texts. Also it is important to compare this situation with the analogical texts of other countries of EU; in the case of this work – with the situation of Belgium.

The article and the research presented here relies on the fact that the Law of Voluntary Activity, adopted in Lithuania, has been prepared during the European year of volunteering, so a presumption may be held, that the text of the Lithuanian Law of Voluntary Activity has been influenced significantly by the intensive political and valuable discourse of EU of volunteering promotion, which could been observed in Lithuania as well as in the whole EU in 2011. So the fallowing questions, which describe the scientific problem of the article, may be raised: how much the regulations of the volunteering promotion discourse of EU reflect in the text of the Law, which must create definitional-regulating conditions for the volunteering practice in the country by its content and functions? How did the valuable position of EU, which could been observed in the public space of EU in 2011, influence the definitions of volunteering and the regulating attitudes towards it in the text of the Lithuanian Law of Voluntary Activity? How does Lithuania contribute to the official position of EU towards understanding of volunteering?

So the aim of the article is to identify the relationship between official valuable regulations of EU and national legal definitions towards volunteering in the legal discourse of volunteering regulation.

Methods of the research: a qualitative study of the discourse analysis, which is being implemented based on the qualitative content analysis of the texts selected, is being presented in the article.

The results of the analysis implemented show that volunteering in EU is being understood as an im-portant tool of social capital creation, a possibility to solve the problems of society, a tool to increase the cooperation of the communities, economic potential of the public sector and a possibility to contribute to the meaningful individuation of the volunteers themselves. The latter attitude in the valuable position of EU is extremely important.

The results of the analysis implemented show that in the text of Lithuanian law on volunteering it is possible to identify the political values of EU regarding volunteering; meanwhile the Belgian law on volun-teering is dedicated to give just the legal definitions of this sector. In the latter text it is possible to identify just an idea of how volunteering is important for the good of society; meanwhile in the Lithuanian law a po-sitive impact for the personal development of a volunteer-him(her)self is being stated. While having in mind the fact that vocabulary of the legal text is being dedicated to produce the regulating definitions of various situations and processes, such kind of expression of valuable regulations towards volunteering in the text of the Law analysed may be understood as quite intensive. No doubts about the importance of the special in-formational background for the preparation of the Lithuanian Law of Voluntary Activity may be held. There was no such kind of background during the preparation of the analogical Law in Belgium.


99

The recommendations of the art icle. On the one hand, the ideas of this article and the results of this research must be checked in the context of all the countries of EU, so it is being recommended to imple-ment such kind of comparative study by analysing the legal systems of volunteering regulation of all of those countries. On the other hand, if the object of such kind of study would be not the phenomena of volunteering, it is important to study the coordination and / or supplementation of political-legal regulations of national and EU-level towards any other object of public or social EU policy.

KEYWORDS: the Laws of Voluntary Activity in Lithuania and Belgium; European Year of Volunteering; Definitions of Volunteering, the Legal Regulation of Volunteering in the European Union.

JEL CODES: J24, K31, K40, H75

Violeta Grublienė, edita ambraziūnaitė, loreta VenckeVičėPASLAUGŲ KOKYBĖS SĄSAJOS SU AB „LIETUVOS DRAUDIMAS“ KONKURENCINGUMU

100

PA S L A U G Ų K O K Y B Ė S S Ą S A J O S S U A B „ L I E T U VO S D R A U D I M A S “ K O N K U R E N C I N G U M U

Violeta Grublienė1, edita ambraziūnaitė2, loreta VenckeVičė3

Klaipėdos universitetas (Lietuva)1,2, Klaipėdos valstybinė kolegija (Lietuva)3

ANOTACIJAKonkurencingumo ir paslaugų kokybės sąsajos straipsnyje analizuojamos teoriniu ir praktiniu aspektais. Akcentuojama, kad konku-rencingumas gali būti vertinamas pagal skirtingus lygius ir formas. Rengiant straipsnį išanalizuoti ir apibendrinti moksliniai šaltiniai, organizacijos įvertintos taikant konkurencinio profilio analizės ir apklausos metodus. Apklausta 316 Lietuvos draudimo organizacijų klientų iš įvairių šalies regionų ir miestų. Vertinant organizacijas išskirti tiesiogiai ir netiesiogiai konkurencingumui įtakos turintys veiksniai. Vertinti ir paslaugų kokybę lemiantys veiksniai. Nustatytos paslaugų kokybės sąsajos su paslaugas tiekiančių organizacijų konkurencingumu. Tyrimo rezultatai patvirtino hipotezę, kad paslaugas teikiančių organizacijų konkurencingumą labiausiai veikian-tis veiksnys – teikiamų paslaugų kokybė. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: konkurencingumas, paslaugos, kokybė, sąsajos, įtaka.

JEL KLASIFIKACIJA: M10, M12, L2

Įvadas

Rinkos ekonomikos sąlygomis, kai įmonės veiklą ypač veikia konkurencija ir konkurencinės aplinkos dinamiškumas spartėja, atsiranda būtinybė išsiskirti iš konkurentų bei užsitikrinti gerą vardą ir garantijas paslaugų vartotojams. Vienas iš būdų siekti šio tikslo – ilgalaikio įmonės konkurencinio pranašumo įgijimas ir jo išsaugojimas. Deja, daugeliui Lietuvos įmonių, kurios bando prisitaikyti prie naujų rinkos sąlygų, tai tampa sudėtingu uždaviniu.

Draudimo bendrovių teikiamų paslaugų kokybė turi didelę reikšmę konkurencinėje kovoje. Paslaugų organizacija, teikianti kokybiškas paslaugas, laimi vartotojų palankumą ir ištikimybę, didina rinkos dalį, pri-traukia investicijas, suformuoja ir išlaiko kompetentingų darbuotojų komandą, tampa mažiau pažeidžiama dėl kainų konkurencijos. Paslaugų įmonės, norėdamos pasiekti geresnių veiklos rezultatų, turi rūpintis teikia-mų paslaugų kokybe, kontroliuoti visus kokybės lygmenis. Konkurencija paslaugų rinkoje – tai varžytinės dėl vartotojų palankumo, lojalumo, kurios verčia organizacijas pasitempti ir gerinti savo teikiamų paslaugų kokybę. Kokybiškesnės paslaugos vartotojams lemia didesnes sąnaudas, tačiau paprastai šios investicijos grįžta, nes labiau patenkintus klientus lengviau išsaugoti, dėl to padidėja ir pardavimo pajamos.

Problema. Konkuruojančių draudimo bendrovių rinkoje nėra daug, jų skaičius svyruoja nuo 9−12 ben-drovių, tačiau konkurencija tarp jų didžiulė. Pagrindiniai rinkos dalyviai yra AB „Lietuvos draudimas“,

1 Violeta Grublienė – docentė, daktarė (socialiniai mokslai). Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra. Moksliniai interesai: regioniniai verslai, verslo projektavimo galimybėsEl. paštas: [email protected].: +370 612 546 63

2 Edita Ambraziūnaitė – magistrė. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakultetas. Moksliniai interesai: paslaugų kokybė, konkurencingumas

3 Loreta Venckevičė – Klaipėdos valstybinės kolegijos Logistikos ir administravimo katedros asistentė. Moksliniai interesai: konkurencingumas, organizacinė kultūraEl. paštas: [email protected] Tel.: +370 655 944 05


101

UAB DK „PZU Lietuva“, UADB „ERGO Lietuva“, BTA „Insurance Company“, „If P&C Insurance AS“ Lietuvos filialas. Draudimo rinka pastaraisiais metais sumažėjo, todėl įmonės stengiasi pervilioti klientus iš savo konkurentų, vyksta nuolatinė kova dėl naujų potencialių klientų. AB „Lietuvos draudimas“ labai svarbu išsiaiškinti, kokios yra galimybės didinti konkurencingumą, kaip įgyti konkurencinį pranašumą, kuris dažnai susijęs su teikiamų paslaugų kokybe. Kadangi atsiranda vis naujų konkurencijos formų, metodų, būtina at-likti mokslinius tyrimus, padėsiančius įmonėms susikurti savąjį konkurencinį pranašumą ir sėkmingai plėtoti savo veiklą.

Straipsnio objektas – AB „Lietuvos draudimas“ teikiamų paslaugų kokybės sąsajos su konkurencin-gumu.

Straipsnio tikslas: įvertinus AB „Lietuvos draudimas“ teikiamų paslaugų kokybės sąsajas su konku-rencingumu, nustatyti pagrindinius sėkmės veiksnius.

Siekiant straipsnio tikslo keliami šie uždaviniai: teoriškai išnagrinėti konkurencingumo teorinę sam-pratą, konkurencingumo lygius, formas, sąsajų su paslaugų kokybe kontekste; nustatyti AB „Lietuvos drau-dimas“ pagrindinius sėkmės veiksnius bei pateikti konkurencinio profilio analizę, atsižvelgiant į: tiesiogiai konkurencingumui įtakos turinčius veiksnius; netiesiogiai konkurencingumui įtakos turinčius veiksnius; paslaugų kokybės veiksnius, kurie veikia konkurencingumą.

Tyrimo metodai. Siekiant įvertinti paslaugų kokybės sąsajas su organizacijos konkurencingumu, at-likta literatūros šaltinių lyginamoji analizė ir empirinis tyrimas. Empiriniam tyrimui atlikti taikyti šie me-todai: konkurencinio profilio analizė, anketinė apklausa, sisteminimas ir grafinis vaizdavimas. Rezultatų analizei ir grafiniam duomenų vaizdavimui naudoti programinis statistinių duomenų paketas SPSS 18 for Windows ir Microsoft Office Excel programa.

1 . Konkurencingumo sampratos teor inė plėtotė sąsajų su paslaugų kokybe kontekste

Analizuojamos temos kontekste svarbu apibrėžti konkurencingumo sampratą, lygius, formas, rūšis. Vie-ni autoriai konkurencingumą apibūdina kaip konkurencijos termino sinonimą, kiti suteikia jam savaran-kišką prasmę, treti traktuoja kaip išvestinį dalyką iš konkurencijos reiškinio. Šio straipsnio autorės pritaria nuomonei, kad konkurencijos ir konkurencingumo sąvokas būtina atskirti. Plačiai paplitusi nuomonė, kad konkurencijos terminas taikytinas konkuruojantiems subjektams, o konkurencingumas – tik konkurencinių santykių materialiniam skleidėjui – prekei (Maksvytienė, 2002). Siekiant išsamiau atskleisti konkurencingu-mo sąvoką, pateikiami skirtingų autorių apibūdinimai (1 lentelė).

Kaip matyti iš 1 lentelės, konkurencingumo samprata traktuojama labai skirtingai. Tai lemia konkuren-cingumo sampratos platumas ir kompleksiškumas. Išanalizavus pateiktas konkurencingumo sąvokas, galima teigti, kad konkurencingumo koncepciją skirtingai supranta ne tik pavieniai mokslininkai ar ekonomistai, bet ir skirtingos šalys. Tai gali būti paaiškinama tuo, kad konkurencingumas yra kompleksinis reiškinys, o ne situacija ar būsena, išmatuojama vienu ar keliais parametrais, tokiais kaip įmonės pelningumas ar išlaidos. Visais atvejais konkurencingumas susijęs su produktyvumu: nuo jo priklauso, kokio dydžio ekonominė vertė bus sukurta, koks bus atlyginimo už darbą ir investicijų atsipirkimo lygis.

Galima teigti, kad įmonės konkurencingumas priklauso nuo dviejų esminių veiksnių: išorinės aplinkos struktūros ir pačios įmonės gebėjimų prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų. Tai reiškia, kad įmonė, norė-dama didinti savo konkurencingumą, turi suteikti paslaugą pigiau nei jos konkurentai, arba suteikta paslauga vartotojui turi suteikti didesnę naudą ir vertę nei konkurentų teikiama paslauga, be to, paslauga turi būti suteikta (aptarnavimas) kokybiškiau nei konkurentų.

K. Rinkauskaitė (2007) teigia, kad konkurencingumą galima didinti įvairiais būdais, taip pat ir aktyvi-nant inovacinę veiklą, remiant taikomojo pobūdžio, įmonėms aktualius mokslo tiriamuosius darbus. Inova-cinės veiklos palaikymas turėtų pasireikšti visuose lygiuose: valstybės, savivaldybių, įmonių. Įmonių plėtros tikslu turėtų tapti žinių pagrindu plėtojamos ekonomikos kūrimas, kas atitiktų pasaulines įmonės plėtros tendencijas ir taptų prielaida įmonėms įsitvirtinti rinkos ekonomikos sąlygomis.


102

Apibendrinant galima teigti, kad konkurencingumas yra neatskiriamas rinkos ekonomikos bruožas. Tai gebėjimas padidinti rinkos dalį, įmonės pelną ir pridėtinę vertę, tačiau svarbiausias uždavinys – neužleisti pozicijų kitiems rinkos dalyviams bei išlikti konkurencingu ilgą laiką.

Analizuojant konkurencingumo lygius, nustatyta, kad dažniausiai skiriami trys lygiai (Rondomanskaitė, Banytė 2003, Porter, 1990, Anuškevičiūtė, 2004).

1 lentelė. Konkurencingumo sąvokos apibrėžimai

Metai Autorius Konkurencingumo koncepcija2013 V. Klivienė Konkurencingumas – tai įmonių gebėjimas, atsižvelgiant į specifines šalies

sąlygas, mobilizuoti ir efektyviai dirbti su gamybos ištekliais 2010 Lietuvos įtakos ir

konkurencingumo didinimo Europos sąjungoje kryptys (ataskaita)

Konkurencingumas pirmiausia suprantamas kaip produktyvumo ir ilgalaikio ekonominės gerovės augimo sąlygų visuma, iš kurių svarbiausios yra ekonominis atvirumas Europos ir globaliai konkurencijai, integracija į tarptautinius prekių, paslaugų, kapitalo, žmonių ir idėjų judėjimo tinklus, taip pat institucijų kokybė. Kitaip sakant, konkurencingumas yra ne tik ekonominių veiksnių visuma, bet ir politinio, socialinio bei ekonominio valstybės pajėgumo kontekstas

2009 V. Snieška, J. Bruneckienė

Konkurencingumas – esminė priežastis, lemianti regiono ekonominio-socialinio plėtojimosi tempus ir rezultatus

2008 I. Beniušienė, G. Svirskienė

Konkurencingumas – tai sudėtinga sąvoka, apibūdinanti objekto arba subjekto gebėjimą konkuruoti laiko, vietos arba sąnaudų atžvilgiu

2007 M. Brazienė Konkurencingumas – tai objekto savybė, apibūdinama realiu arba potencialiu šio objekto konkrečių poreikių patenkinimu, lyginant su kitais analogiškais objektais, kurie dalyvauja šioje rinkoje

2004 A. Ajitabh, K. Momaya

Įmonės konkurencingumas priklauso nuo jos gebėjimo efektyviau už kitus rinkos dalyvius tiekti prekes ir teikti paslaugas

2001 M. A. Hitt ir kt. Konkurencingumą kuria procesas, kurio metu vienas subjektas stengiasi pralenkti kitą, panaudodamas įvairius išteklius ir pajėgumus

2001 B. Melnikas Konkurencingumas – tai tam tikros veiklos subjektų gebėjimas pirmauti ir tuo pagrindu turėti pasiekti geresnių nei kitų subjektų rezultatų

2001 I. Maksvytienė, J. Urbonas

Konkurencingumas – rinkos subjektų gebėjimas sau naudinga linkme pritaikyti rinkos jėgas, veikiančias konkurencijos objektą

2000 T. M. Khalil Kad įmonė taptų konkurencinga, būtini keli veiksniai: noras laimėti, įsipareigojimas ar atkaklumas ir tam tikrų išteklių buvimas

1996 R. W. Pace, E. G. Stephan

Konkurencingumas yra organizacijos gebėjimas išlikti versle ir apsaugoti organizacijos investicijas, gauti pajamų iš šių investicijų ir užtikrinti veiklą ateityje

1995 H. Ramasamy Konkurencingumas yra gebėjimas padidinti rinkos dalį, pelną ir pridėtinę vertę ir išlikti konkurencingu ilgą laiką

1994 K. Chaharbaghi, R. Feurer

Konkurencingumas yra gebėjimas įtikinti vartotojus rinktis konkrečios įmonės, o ne konkurentų gaminius, gebėjimas sumažinti sąnaudas

1992 D. J. Cruz, A. Rugman

Gebėjimas sukurti, gaminti ir / ar realizuoti produktus ar paslaugas geriau už konkurentus, kainos ir su kaina nesusijusių savybių požiūriu

1990 M. Porter Konkurencingumas yra našumo sinonimas, jam turėtų būti būdingos ir kokybės, ir produktyvumo savybės

1986 M. Oral Konkurencingumas yra įmonės vyravimas šakoje, jos sąnaudų pranašumo ir ją supančios politinės-ekonominės aplinkos funkcija, išreiškianti išorinių ir vidinių konkurencingumo aplinkybių būtinumą

Šaltinis: sudaryta Ambraziūnaitės, remiantis lentelėje pateiktais šaltiniais


103

1 pav. Konkurencingumo lygiai

Šaltinis: sudaryta Ambraziūnaitės, remiantis: Rondomanskaitė, Banytė, 2003; Porter, 1990; Anuškevičiūtė, 2004

Svarbus aspektas nagrinėjant konkurencingumą yra konkurencinio pranašumo šaltiniai. I. Beniušienė, G. Svirskienė (2008) akcentuoja žmogiškųjų išteklių svarbą įmonės konkurencingumui. P. Kotler ir kt. (2003) teigia, kad konkurencinis pranašumas įgyjamas pateikiant vartotojui didesnę vertę. Siekiant sukurti didesnę vertę vartotojui, būtina žinoti jo poreikius. Įmonė, kuri pirmoji numatys vartotojų poreikių tendencijas, pa-sieks konkurencinį pranašumą prieš kitas įmones – konkurentes. Vienas dažniausių vartotojų poreikių – gera teikiamų paslaugų kokybė.

Jei kurios nors įmonės suvokiama paslaugų vertė pranoksta tą, kurios tikimasi, klientai yra linkę vėl pasinaudoti šios įmonės paslaugomis. Taigi galima teigti, kad kokybiškos paslaugos didina klientų lojalumą, kuris organizacijai užtikrina pastovų pelną, kartu galimybes plėsti veiklą, pasiūlyti naujas paslaugas.

Kaip teigia L. Bagdonienė ir R. Hopenienė (2005), gera paslaugų kokybė lemia ne tik organizacijos kon-kurencingumą, bet ir yra efektyvumo prielaida. Taigi kokybė turi įtakos paslaugos naudingumui vartotojui ir lemia komercinę sėkmę paslaugų teikėjui.

Išskirtinę reikšmę paslaugų įmonei turi santykiai su vartotojais, kurie yra paslaugos bendrateikėjai (angl. co-producer). Vartotojai tampa pagrindiniu konkurencinio pranašumo šaltiniu, nes be gaunamų pajamų pas-laugų įmonės gali iš jų sulaukti idėjų, taikyti jų technologijas, naudotis prieiga prie rinkų ir kt. (Bagdonienė, 2008).

Pasak I. Beniušienės ir G. Svirskienės (2008), santykiai su klientu yra didžiausias įmonės turtas, kuris leidžia įmonėms išlaikyti ir didinti pardavimus pelningiausiems klientams, pagerinti tiekėjo ir pirkėjo komu-nikavimą ir santykių koordinavimą. Toks kliento ir tiekėjo santykis, susietas su ilgalaikiais planais, aukšto lygio įsipareigojimais ir pasitikėjimu, apibūdinamas kaip ilgaamžis įmonės konkurencingumo pagrindas. Minėtos autorės įmonės „varomąja jėga“ vadina kokybišką klientų aptarnavimą. Kaip teigiama, klientų ap-tarnavimas yra puikus konkurencinis ginklas ir turi privalumų konkuruoti kaina. Jei įmonė sumažins savo parduodamų prekių kainas, konkurentai gali padaryti tą patį ir eliminuoti pirmosios įmonės privalumą, klien-tų aptarnavimas gerinamas labai ilgai ir konkurentai turi labai pasistengti, kad pasiektų įmonės lygį. Klientų aptarnavimo standartai yra svarbus konkurencingumo įrankis. Vienas geriausių būdų, kaip paslaugų įmonė gali išsiskirti iš kitų – nuolat teikti kokybiškesnes nei konkurentų paslaugas.

Prekės vertė vizualiai vartotojams gali būti nematoma, tačiau ji turi būti matoma prekės ženkle arba reklamoje. D. A. Aaker (2001) ir kiti autoriai teigia, kad stiprus prekės ženklas yra vienas svarbių ilgalai-kio konkurencinio pranašumo šaltinių. I. Beniušienės ir G. Svirskienės (2008) manymu, stiprus teigiamas įvaizdis gali lemti galingą konkurencinį pranašumą, o lojalumas ženklui yra svarbus šios vertės veiksnys. Lojalumas taip pat sukuria barjerus kitiems konkurentams.

Organizacijos gali bandyti užsitikrinti konkurencinius pranašumus savo turimų išteklių ir kompetencijų dėka. Tačiau tai nėra labai paprasta, ypač tokiose rinkose, kur dažni technologiniai pokyčiai ar pranašumai pagrįsti techninėmis žiniomis (angl. know-how). Gali būti neprotinga pasikliauti tuo, kad nauda iš tokių ište-klių bus ilgalaikė (Rutkauskas, 2006).


104

Kitas konkurencinio pranašumo šaltinis – inovacijų diegimas. S. C. Hayland (2004) nuomone, įmonės, norėdamos pirmauti konkurencinėje kovoje, turi kuo sparčiau diegti inovacijas. Nebeįmanoma būti vienin-teliu to paties produkto gamintoju, strategijų ir programų, kurios buvo veiksmingos praeityje, ateityje bus nepakankamos.

S. C. Hayland (2004) teigimu, esminis inovacijų variklis, veikiantis pokyčius paslaugų srityje, yra žinios ir informacija.

I. Beniušienė, G. Svirskienė (2008), cituodamos B. Kayis, S. Kara akcentuoja greito atsako į klientų poreikius svarbą, kuri tiesiogiai susijusi su organizacijos lankstumu. Lankstumas, autorių teigimu, svarbus konkurencinis ginklas, naudojamas šiuolaikinėse rinkose, jis apibrėžiamas kaip gebėjimas efektyviai atsaky-ti į nuolat besikeičiančius kliento poreikius.

Organizacijos dažnai bando susikurti išskirtines pozicijas, išnaudodamos paskirstymo kanalus. Tačiau nauji rinkos dalyviai gali pasirinkti ar sukurti naujus paskirstymo kanalus, pavyzdžiui, e-verslas vietoje maž-meninės prekybos. Įsigijimas taip pat gali būti vienas būdų stiprinti pozicijas. Į rinką norintis ateiti naujas dalyvis taip pat gali įsigyti jau esamą rinkos žaidėją (Pranulis, 2007).

M. Porter teigimu, mažos įmonės veiklos sąnaudos daro ją konkurencingą (Beniušienė, Svirskienė, 2008). S. C. Hyland (2004) atlikti tyrimai parodė, kad įmonės siekia efektyvumo mažindamos darbo ir pro-dukto vieneto sąnaudas. Paslaugų įmonės diegia inovacijas, nes siekia būti efektyvesnės sąnaudų atžvilgiu, kitaip tariant, įmonės mažina sąnaudas gerindamos paslaugų kokybę.

Apibendrinant būtų galima teigti, kad didėjant paslaugų kokybės svarbai ir pabrėžiant ją kaip vieną esmi-nių konkurencinio pranašumo šaltinių, organizacijos pasitelkia būtent paslaugų kokybę kaip priemonę įgyti tokių pranašumų. Įmonės konkurencinį pranašumą dažnai lemia jos nematerialusis turtas. Nematerialusis turtas: žmogiškieji ištekliai, klientų aptarnavimas, inovacijų diegimas, žinios ir informacija, prekės ženklas, klientų lojalumas, įvaizdis, kliento ir tiekėjo santykiai – labai vertinamas, unikalus ir nepakartojamas. Ver-tindama ir puoselėdama šį turtą įmonė įgyja didelį konkurencinį pranašumą.

2 . Paslaugų kokybės sąsajų su AB „Lietuvos draudimas“ konkurencingumu tyr imas

Atliekant tyrimą taikyti du metodai: konkurencinio profilio analizė ir anketinė apklausa. Konkurencinio profilio analizė padeda nustatyti organizacijos padėtį, lyginant ją su konkurentais. Tam išskiriami pagrindi-niai sėkmės veiksniai ir pagal kiekvieną jų įvertinama organizacijos padėtis konkurentų atžvilgiu. Tai leidžia organizacijos vadovams nustatyti (Palubinskas, 1997):

• pranašumų sritis, kurios galėtų praversti konkurencinėje kovoje;• trūkumų sritis, kurios varžo konkurencingumą, jei jų nepaisoma.

Šiai analizei būdingas neišvengiamas subjektyvumas parenkant kriterijus, nustatant veiksnių reikšmin-gumo koeficientus ir įvertinimo metodiką. Nepaisant šių trūkumų, analizė leidžia organizacijai nustatyti jos pačios konkurencinę padėtį. Ji taip pat padeda organizacijai nustatyti veiksnius, kurie rodo konkurentų sil-pnybes. Koreguojant savo strategijas siekiama išnaudoti šiuos varžovų trūkumus (Palubinskas, 1997).

Anketinė apklausa yra populiari dėl jos paprastumo ir galimybės greitai gauti duomenis.

2.1. AB „Lietuvos draudimas“ konkurencinio profilio analizė pagal tiesiogiai konkurencingumui įtakos turinčius veiksnius

Pagrindiniai AB „Lietuvos draudimas“ konkurentai yra 4 draudikai: UAB DK „PZU Lietuva“, UADB „ERGO Lietuva“, BTA „Insurance Company“, „If P&C Insurance AS“ Lietuvos filialas.

Atliekant AB „Lietuvos draudimas“ konkurencinio profilio analizę, kaip pagrindiniai sėkmės veiks-niai pasirinkti: rinkos dydis, finansinė padėtis, kainų konkurencingumas, inovacijų ir pažangos padėtis, dar-


105

buotojų darbo kokybė. Šie veiksniai vertinti naudojant tikslius duomenis, pateiktus vertintų organizacijų, statistikos departamento ir draudimo brokerių rūmų internetiniuose tinklalapiuose. Nustatyta įvertinimo skalė: 1 balas – labai silpna konkurencinė padėtis, 2 balai – silpna konkurencinė padėtis, 3 balai – vidutinė konkurencinė padėtis, 4 balai – stipri konkurencinė padėtis, 5 balai – labai stipri konkurencinė padėtis.

Šio straipsnio pagrindinis tikslas, įvertinus AB „Lietuvos draudimas“ teikiamų paslaugų kokybės sąsajas su konkurencingumu, nustatyti pagrindinius sėkmės veiksnius, todėl informacija apie tiesiogiai konkuren-cingumui įtakos turinčius veiksnius pateikiama apibendrintai. Šiuo atveju didesnis dėmesys skirtas paslaugų kokybės veiksniams ir jų sąsajoms su konkurencingumu nustatyti.

Pagrindinis AB „Lietuvos draudimas“ pranašumas – užimamas rinkos dydis. Pagal konkurencinę padėtį rinkoje bendrovės pasiskirstė taip: AB „Lietuvos draudimas“ – 34,3 %, UAB DK „PZU Lietuva“ – 14,1 %, UADB „ERGO Lietuva“ – 14,0 %, BTA „Insurance Company“ – 9,9 %, „If P&C Insurance AS“ Lietuvos filialas – 9,4 %.

Kitas didelę reikšmę įmonės konkurencingumui turintis sėkmės veiksnys yra įmonės finansinė padėtis. Kiekvienos įmonės veiklos efektyvumo matas yra per ataskaitinį laikotarpį pasiekti finansiniai rezultatai. Analizei naudoti asociacijos „Draudimo brokerių rūmai“ (2012) pateikti duomenys. Asociacija taiko Ka-nados draudimo priežiūros institucijos ir kitų priežiūros institucijų taikomą CARAMEL(S) (angl. Capital, Assets, Reinsurance, Actuarial Reserves, Management, Earning, Liquidity, Subidiares) draudimo įmonės veiklos sričių analizę, kuri yra patobulinta plačiai pasaulyje taikoma CAMELS analizė, skirta įvertinti svar-biausias bankų finansinio stabilumo sritis ir apima papildomas dvi tik draudimo veiklai būdingas sritis – per-sidraudimą ir aktuarinius atidėjinius. Atliekant analizę išskirta dvylika geriausiai draudimo įmonių finansinį stabilumą apibūdinančių rodiklių, kurie priskirti septynioms CARAMEL(S) išskirtoms įmonės veiklos sri-tims. 2 lentelėje tamsiau pažymėta, kurių organizacijų finansinė būklė imta lyginti su AB „Lietuvos draudi-mas“.

2 lentelė. Draudimo įmonių finansinės būklės reitingas

Draudimo įmonė/filialas Rodiklio reikšmė Žvaigždutės„If P&C Insurance AS“ Lietuvos filialas 93,90 Penkios žvaigždutėsAAS „Gjensidige Baltic“ Lietuvos filialas 85,02 Keturios su puse žvaigždutės„Seesam Insurance AS“ 80,38 Keturios su puse žvaigždutėsUADB „ERGO Lietuva“ 75,79 Keturios žvaigždutės AB „Lietuvos draudimas“ 69,85 Trys su puse žvaigždutėsUAB DK „PZU Lietuva“ 54,55 Trys žvaigždutės„Compensa Towarzystwo Ubezpieczeń S.A. Vienna Insurance Group“ filialas

52,49 Trys žvaigždutės

BTA „Insurance Company“ 52,49 Trys žvaigždutės

Šaltinis: http://www.dbr.lt/uploads/Reitingavimas/Santrauka.pdf

Nepaisant įmonės finansinės padėties, kiekviena draudimo bendrovė, norėdama išlaikyti pozicijas rinko-je, privalo nuolat diegti naujoves.

Kainų konkurencingumas yra svarbus veiksnys konkurencinėje kovoje. Siekiant išsamiau panagrinėti draudimo bendrovių paslaugų kainas, pasirinktas vienas dažniausiai draudžiamų draudimo produktų.

Visos draudimo bendrovės iš esmės teikia vienodas paslaugas, tačiau AB „Lietuvos draudimas“, nepai-sant gerokai aukštesnių kainų, užima didelę rinkos dalį, tam didelę įtaką daro personalo darbo kokybė.

Apibendrinat visus pateiktus duomenis, sudaryta konkurencinio profilio vertinimo lentelė.


106

3 lentelė. Konkurencinio profilio analizės pagrindiniai sėkmės veiksniai, tiesiogiai viekiantys konkurencingumą

Pagrindiniai sėkmės veiksniai

Reikšmingumo koeficientas

Konkurentai ir įvertinimas balais„Lietuvos

draudimas“„PZU

Lietuva“„ERGO Lietuva“

BTA draudimas

„If draudimas“

Rinkos dydis 0,25 5 4 4 3 3Finansinė padėtis 0,20 3 2 4 1 5Inovacijų ir pažangos padėtis

0,15 4 4 4 3 5

Kainų konkurencingumas 0,20 3 4 4 4 5Personalo darbo kokybė 0,20 5 4 4 3 4Svertinis balas 1,00 4,05 3,6 4 2.8 4.3

Šaltinis: sudaryta darbo autorių

Apibendrinant konkurencinio profilio analizės rezultatus pagal tiesiogiai konkurencingumui įtakos tu-rinčius veiksnius galima teigti, kad AB „Lietuvos draudimas“ užima tvirtą konkurencinę padėtį pagal tokius veiksnius kaip: rinkos dydis bei personalo darbo kokybė. Taip pat AB „Lietuvos draudimas“ užima tvirtą padėtį inovacijų ir pažangos srityje, pirmoji Lietuvoje pradėjusi teikti draudimo paslaugas internetu, vėliau užleido pozicijas kitoms bendrovėms. Pagal kainų konkurencingumą ir finansinę padėtį AB „Lietuvos drau-dimas“ užimą vidutinę konkurencinę padėtį. AB „Lietuvos draudimas“ pagal tiesiogiai konkurencingumui įtakos turinčius veiksnius užima antrą vietą.

2.2. AB „Lietuvos draudimas“ konkurencinio profilio analizė pagal netiesiogiai konkurencingumui įtakos turinčius veiksnius

Kitame AB „Lietuvos draudimas“ konkurencinio profilio analizės etape pasirinkti tokie penki pagrindi-niai sėkmės veiksniai: klientų lojalumas; bendrovės pavadinimas ir įvaizdis; bendrovės patirtis; reklamos ir rėmimo veiksmingumas; paslaugų asortimentas. Šie duomenys pateikti apibendrintai.

Siekiant labiau pagrįsti konkurencinio profilio analizę atlikta anketinė apklausa. Tyrimo metu, siekiant ištirti paslaugų kokybės įtaką konkurencingumui, apklausta 316 draudimo paslaugų vartotojų.

Pirmuoju kausimu siekta sužinoti, kurioje draudimo bendrovėje respondentai draudžiasi. Atsakymai pa-siskirstė taip: AB „Lietuvos draudimas“ draudžiasi 31,6 proc., UAB DK „PZU Lietuva“ – 13,9 proc., UADB „ERGO Lietuva“ – 21,5 proc., BTA „Insurance Company“ – 7,6, „If P&C Insurance AS“ Lietuvos filiale – 6,3 proc. Buvo 60 respondentų (19 proc.), kurie draudėsi kitose draudimo bendrovėse, šių respondentų pa-teikti duomenys neįtraukiami į konkurencinio profilio analizę tiriant klientų lojalumą, bendrovės pavadini-mą, įvaizdį ir paslaugų asortimentą. Atsižvelgta tik į tų respondentų atsakymus, kurie draudėsi analizuoja-mose draudimo bendrovėse.

4 lentelė. Konkurencinio profilio analizės pagrindiniai sėkmės veiksniai, netiesiogiai veikiantys konkurencingumą

Pagrindiniai sėkmės veiksniai

Reikšmingumo koeficientas


draudimas“„PZU


BTA draudimas

„If draudimas“

Klientų lojalumas 0,20 4 2 5 4 4Bendrovės pavadinimas ir įvaizdis

0,25 5 4 5 4 4

Bendrovės patirtis 0,15 5 3 4 4 4Reklamos ir rėmimo veiksmingumas

0,25 5 4 4 4 3

Paslaugų asortimentas 0,15 5 4 4 4 4Svertinis balas 1,00 4,8 3,45 4,45 4 3,75



107

Kaip matyti iš konkurencinio profilio analizės, AB „Lietuvos draudimas“ pagal netiesiogiai konkuren-cingumui įtakos turinčius veiksnius užima pirmąją vietą (4 lentelė).

Klientų lojalumo tema šiandien verslo organizacijose yra viena pagrindinių, nes lojalumas įmonės prekės ženklui yra vienas iš būdų padidinti įmonės akcijų vertę. Lojalūs klientai yra pelningi klientai.

Anketinio tyrimo duomenys rodo, kad lojaliausi yra UADB „ERGO Lietuva“ klientai: 45 proc. bendro-vėje draudžiasi penktą ir daugiau kartų. Kitų bendrovių rezultatai nagrinėjant vartotojų lojalumą pasiskirstė labai panašiai – AB „Lietuvos draudimas“, „If P&C Insurance AS“ Lietuvos filialas bei BTA „Insurance Company“ turi nemažą lojalių klientų skaičių ir užima tvirtą konkurencinę padėtį šioje srityje, tačiau konku-rencinio profilio analizėje UAB DK „PZU Lietuva“ užima prastą konkurencinę padėtį pagal klientų lojalumą – net 82 proc. bendrovėje draudžiasi tik pirmą arba antrą kartą.

Kiekviena įmonė, siekdama išsikovoti pasitikėjimą ir palankumą savo paslaugoms, priversta kurti ir puoselėti savo skiriamuosius požymius, bendrovės įvaizdį ir pavadinimą. Tik tada ją ar jos paslaugas galima atskirti tarp konkurentų. Geriausiai vertinamas UADB „ERGO Lietuva“ pavadinimas ir įvaizdis. Po 35 proc. vartotojų, bendrovės pavadinimą ir įvaizdį vertina gerai ir labai gerai. AB „Lietuvos draudimas“ pavadini-mas ir įvaizdis vartotojų požiūriu taip pat vertinamas gerai – 36 proc. ir labai gerai – 30 proc. 66 proc. AB „Lietuvos draudimas“ vertina palankiai, tuo tarpu likusių bendrovių įvaizdį ir pavadinimą respondentai ver-tina arba gerai, arba vidutiniškai, kas bendrovėms nėra blogas rezultatas.

Gerą pavadinimą ir įvaizdį bendrovė užsitarnauja tik per tam tikrą laiką. Gerą vardą ji užsitarnauja vi-suomenės akyse, tai trunka ne kelerius metus, o kartais net kelis dešimtmečius: kuo ilgiau bendrovė gyvuoja rinkoje, tuo didesnė jos patirtis konkurencinėje kovoje. 5 lentelėje pateikta informacija apie nagrinėtų orga-nizacijų patirtį.

5 lentelė. Draudimo bendrovių patirtis Lietuvos rinkoje

Lietuvoje bendrovė įkurta Rinkoje veikia„Lietuvos draudimas“ 1921 m. 89 metus„ERGO Lietuva“ 1991 m. 11 metųBTA draudimas 2002 m. 8 metai„If draudimas“ 2001 m. 9 metus„PZU Lietuva“ 2004 m. 6 metus

Šaltinis: sudaryta remiantis www.ldr.lt, www.pzu.lt, www.Ergo.lt www.bta.lt www.if.lt.

Reklamos ir rėmimo veiksmingumas gali tapti vienu pagrindinių ginklų konkurencinėje kovoje. Apklausa parodė, kad vartotojai geriausiai žino AB „Lietuvos draudimas“ reklamines kampanijas ir šūkius: „Nulis pykčio“ ir „Gera tesėti pažadus“ − 22,7 proc. respondentų.

Paslaugų asortimentas ir apimtys priklauso nuo konkurentų teikiamų paslaugų įvairovės, kainos ir kokybės. Draudimo rinkoje pastebima, kad visos konkuruojančios bendrovės teikia penkias pagrindines draudimo paslaugas: vairuotojų civilinės atsakomybės draudimas; KASKO draudimas; kelionių draudimas; turto draudimas; draudimas nuo nelaimingų atsitikimų.

Remiantis anketinės apklausos rezultatais, paslaugų vartotojai geriausiai vertina AB „Lietuvos draudi-mas“, UADB „ERGO Lietuva“ ir BTA „Insurance Company“ draudimo bendrovių paslaugų asortimentą.

Taigi apibendrinus apklausos rezultatus ir apžvelgus išskirtines kiekvienos draudimo bendrovės teikia-mas paslaugas galima teigti, kad labiausiai draudimo rinkoje išsiskiria AB „Lietuvos draudimas“ (4 lentelė).

2.3. AB „Lietuvos draudimas“ pagrindiniai paslaugų kokybės sėkmės veiksniai, turintys įtakos konkurencingumui

Klientų požiūris į paslaugą priklauso nuo to, kaip darbuotojai vertina konkretaus kliento poreikį, numato kiekvienam klientui paslaugos pritaikymo galimybes, sukuria tarpusavio pasitikėjimo atmosferą. Požiūrio ir


108

elgsenos klausimus galima susieti į vieną – aptarnavimo sąvoką. Siekiant visapusiškai atlikti konkurencinio profilio analizę būtina ištirti paslaugų kokybę ir jų sąsajas su įmonių konkurencingumu, nes paslauga, atitin-kanti įsipareigojimus ir sąlygas techninės kokybės atžvilgiu, gali būti neigiama vertinant funkciniu požiūriu. Kiekvieno kliento nuomonę apie gautos paslaugos kokybę formuoja paslaugos teikimo būdas, teikėjo elg-sena ir kitos aplinkybės, kaip suteikiama paslauga, visa tai sudaro funkcinės kokybės esmę. Todėl atliekant AB „Lietuvos draudimas“ konkurencinio profilio analizę, kaip pagrindiniai paslaugų kokybės sėkmės veiks-niai pasirinkti tokie neapčiuopiami veiksniai kaip: darbuotojų paslaugumas, mandagumas ir dėmesingumas; darbuotojų profesionalumas ir kompetencija; reagavimas į klientų pageidavimus ar iškilusias problemas; personalo gebėjimas suprantamai ir aiškiai pateikti informaciją; žalų administravimo kokybė.

6 lentelė. Konkurencinio profilio analizės paslaugų kokybės veiksniai, veikiantys konkurencingumą

Pagrindiniai sėkmės veiksniai Reikšmingumo koeficientas


draudimas“„PZU


BTA draudimas

„If draudimas“

Darbuotojų paslaugumas, mandagumas, dėmesingumas 0,20 5 4 5 4 4

Darbuotojų profesionalumas, kompetencija 0,25 5 3 4 2 3

Reagavimas į klientų pageidavimus ar iškilusias problemas (kaip operatyviai reaguojama)

0,15 5 3 5 4 4

Personalo gebėjimas suprantamai ir aiškiai pateikti informaciją 0,15 5 4 5 3 3

Žalų administravimo kokybė (kaip greitai sureguliuojama žala, atlyginami nuostoliai)

0,25 3 3 3 3 4

Svertinis balas 1,00 4,45 3,15 4,25 2,9 3,4


Vienas iš veiksnių – darbuotojų paslaugumas, mandagumas ir dėmesingumas. Draudimo bendrovės su-teiktos paslaugos kokybė priklauso nuo santykio ir sąveikos tarp darbuotojo, teikiančio paslaugą, ir konkre-taus kliento, kuris ją gauna, šią savybę taip pat apima ir geranoriškumas, pagarba klientui, komunikavimo gebėjimai.

Remiantis apklausos rezultatais, mandagiausi, paslaugiausi ir dėmesingiausi su klientu yra UADB „ERGO Lietuva“ darbuotojai. Taip mano daugiau kaip pusė respondentų (54 proc.), įvertinę bendrovės pas-laugas labai gerai, ir 43 proc., įvertinę gerai. AB „Lietuvos draudimas“ pagal šiuos kriterijus taip pat įvertinta palankiai (52 proc. – labai gerai ir 38 proc. – gerai).

Kitas požymis, kuriuo remiantis vartotojas apibūdina paslaugos kokybę, yra darbuotojų profesiona-lumas ir kompetencija . Atlikus darbuotojų kompetencijos ir profesionalumo požymių tyrimą, paaiškėjo, kad geriausiai vertinami AB „Lietuvos draudimas“ darbuotojų kompetencija ir profesionalumas, atitinkamai 40 proc. ir 44 proc. šiuos požymius įvertino labai gerai ir gerai. Antroje vietoje − UADB „ERGO Lietuva“ darbuotojų profesionalumo ir kompetencijos palankus vertinimas (35 proc. – labai gerai, 41 proc. – gerai).

Be to, analizė parodė, kad respondentai vidutiniškai vertina UAB DK „PZU Lietuva“ ir „If P&C Insu-rance AS“ Lietuvos filialo darbuotojų profesionalumą bei kompetenciją. Prasčiausio vertinimo susilaukė UAB BTA bendrovės darbuotojai: net 16 proc. apklaustųjų blogai vertina šių darbuotojų profesionalumą ir kompetenciją.

Kiekvienos draudimo bendrovės veiklos charakteristika – reagavimas yra viena iš funkcinės kokybės savybių. Anketinėje apklausoje respondentų prašyta įvertinti darbuotojų reagavimą į klientų pageidavimus


109

ar iškilusias problemas. Tai labai svarbus požymis vertinant paslaugų kokybę, juk rūpinimasis vartotojo problemų sprendimu atkreipia dėmesį ir padeda užmegzti nuolatinius paslaugos teikėjų ir vartotojų ryšius. Kitaip tariant, padeda išsaugoti vartotojus.

Atlikus darbuotojų reagavimo požymio tyrimą, paaiškėjo, kad palankiausiai pagal šį požymį vertinamos AB „Lietuvos draudimas“ (36 proc. – labai gerai ir 44 proc. – gerai) ir UADB „ERGO Lietuva“ (po 35 proc. labai gerai ir gerai) draudimo bendrovės (2 paveikslas). Nepalankiausiai pagal reagavimą į klientų pagei-davimus ir iškilusias problemas respondentai įvertino UAB DK „PZU Lietuva“ darbuotojus: net 18 proc. šį požymį įvertino blogai, tačiau konkurencinio profi lio analizėje ši bendrovė bus vertinama vidutiniškai, t. y. 3 balais, nes didžioji dalis (55 proc.) vis dėlto mano, kad į klientų pageidavimus ar iškilusias problemas reaguojama vidutiniškai.

2 pav. Aptarnaujančio personalo darbo įvertinimas jų reagavimo požiūriu (proc.), N = 228

Šaltinis: sudaryta remiantis anketinio tyrimo rezultatais

Bendravimas su klientais yra labai svarbus veiksnys, nes viskas, ką klientai pastebi ir išgirsta iš darbuo-tojų, kuria įvaizdį apie draudimo bendrovę bei jos teikiamas paslaugas. Klientas nori jaustis saugus ir užti-krintas pirkdamas draudimo paslaugas, todėl darbuotojas, gebantis aiškiai pateikti informaciją, laimi kliento palankumą ir taip gali išsiskirti iš konkurentų.

Anketinės apklausos rezultatai parodė, kad rinkos lyderė AB „Lietuvos draudimas“ ir UADB „ERGO Lietuva“ yra geriausiai vertinamos draudimo bendrovės. Pagal gebėjimą aiškiai pateikti informaciją „If P&C Insurance AS“ Lietuvos fi lialas ir BTA „Insurance Company“ įvertintos vidutiniškai, atitinkamai 41 proc. ir 33 proc.

Apibendrinant galima pasakyti, kad AB „Lietuvos draudimas“ klientų poreikių supratimas ir tenkinimas vertinamas gerai pagal tokius kriterijus, kaip: darbuotojų paslaugumas, dėmesingumas, mandagumas, kom-petencija, profesionalumas ir reagavimas į klientų pageidavimus ar iškilusias problemas, gebėjimas aiškiai pateikti informaciją. Reikia tobulinti žalų administravimo sritį, nes 11 proc. vartotojų nuomone, šios pa-slaugos kokybė neatitiko jų lūkesčių. Šis veiksnys gali būti siejamas ir su tuo, kad klientų lojalumas nebuvo įvertintas 5 balais, t. y. pagal šį kriterijų AB „Lietuvos draudimas“ neužima pačios aukščiausios pozicijos tarp konkurentų. Galima teigti, kad paslaugų kokybės įtaka AB „Lietuvos draudimas“ konkurencingumui yra didelė. Teikiamų paslaugų kokybė daro įtaką kitiems konkurencinio profi lio analizės veiksniams. Neužtikri-nus geros teikiamų paslaugų kokybės, sumažėja įmonės klientų lojalumas, prastėja bendrovės įvaizdis. Šie veiksniai blogina bendrovės fi nansinę padėtį bei mažina rinkos dydį. Galima teigti, kad tyrimo hipotezė pa-sitvirtino: paslaugas teikiančių organizacijų konkurencingumą labiausiai veikia teikiamų paslaugų kokybė.


110

7 lentelė. Sėkmės veiksnių vidurkis


draudimas“„PZU


BTA draudimas

„If draudimas“

Svertinis balas 4,43 3,4 4,23 3,23 3,81


Susumavus visus penkiolika konkurencinio profilio sėkmės veiksnių ir išvedus vidurkį, nustatyta, kokias pozicijas užima draudimo bendrovės. Geriausią poziciją tarp konkurentų užima AB „Lietuvos draudimas“.

Išvados

Konkurencijos ir konkurencingumo sąvokas būtina atskirti. Konkurencingumas – tai gebėjimas padi-dinti rinkos dalį, įmonės pelną ir sukurti pridėtinę vertę, tačiau svarbiausias uždavinys – neužleisti pozici-jų kitiems rinkoje dalyvaujantiems subjektams bei išlikti konkurencingiems ilgą laiką. Konkurencingumas neapsiriboja vienu lygiu, jie visi yra tarpusavyje susiję. Tarptautinėje rinkoje konkurencingumą lemia ne pati šalis, o tos šalies šakos ar įmonės konkurencingumo samprata. Siekdama įgyti ir išlaikyti konkurencinį pranašumą, organizacija turi pasirinkti konkuravimo būdą iš trijų alternatyvų: konkuruoti prisitaikant prie rinkos sąlygų ir galimybių (teikti paslaugą pigiau nei konkurentai arba teikti išskirtinę paslaugą); konkuruoti kuriant, įgyjant, gausinant ir išsaugant retus ir vertingus išteklius; konkuruoti bendradarbiaujant ir kuriant ilgalaikį ryšių tinklą (įmonė turi pasiekti, kad santykiai su partneriais būtų lygiaverčiai ir abiem šalims nau-dingi bei pagrįsti pasitikėjimu).

Vienas svarbiausių veiksnių, skatinančių organizacijas konkuruoti, yra parduodamų prekių ir paslaugų kokybė. Klientas yra pagrindinis kokybės vertintojas: jei įmonei jos teikiamos paslaugos atrodo kokybiškos, tai vartotojo požiūris gali būti priešingas. Paslaugų kokybės elementai: techninė kokybė (fizinių elementų kokybė) ir funkcinė kokybė (procesai, susiję su paslaugų teikimu) turi būti aiškiai atskirtos. Suvokiamą paslaugos kokybę lemia laukiama ir patirta kokybė. Paslaugų kokybę formuoja du subjektai – vartotojas ir paslaugų teikėjas. Tik kokybiškas paslaugas teikianti įmonė įgyja vartotojų ištikimybę, palankumą ir laimi konkurencinėje kovoje.

Pritaikius konkurencinio profilio analizės ir anketinės apklausos metodus nustatyta: AB „Lietuvos drau-dimas“ užima labai tvirtą konkurencinę padėtį pagal tokius tiesiogiai konkurencingumui įtakos turinčius veiksnius, kaip rinkos dydis ir personalo darbo kokybė. AB „Lietuvos draudimas“ užima tvirtą padėtį ino-vacijų ir pažangos srityje, pagal kainų konkurencingumą ir finansinę padėtį – vidutinę konkurencinę padė-tį. Ištyrus netiesiogiai konkurencingumą veikiančius veiksnius, nustatyta, kad AB „Lietuvos draudimas“ užima labai tvirtą konkurencinę padėtį pagal beveik visus sėkmės veiksnius, išskyrus klientų lojalumą. AB „Lietuvos draudimas“ paslaugų asortimentas platus, tai garantuoja labai tvirtą konkurencinę padėtį rinkoje. Organizacijos klientų poreikių supratimas ir jų tenkinimas vertinamas labai gerai pagal tokius kriterijus, kaip: darbuotojų paslaugumas, dėmesingumas, mandagumas, darbuotojų kompetencija, profesionalumas ir reagavimas į klientų pageidavimus ar iškilusias problemas ir gebėjimas aiškiai pateikti informaciją. Žalų administravimo srityje AB „Lietuvos draudimas“ vartotojų lūkesčiai yra didesni, nei realiai suteikta žalų administravimo paslaugų kokybė. Paslaugų kokybės sąsajos su AB „Lietuvos draudimas“ konkurencingumu yra akivaizdžios. Tyrimo hipotezė pasitvirtino: paslaugas teikiančių organizacijų konkurencingumą labiau-siai veikiantis veiksnys – teikiamų paslaugų kokybė.

Li teratūra

Aaker, D. A. (2001). Developing business strategies. New York: The Free Press.Ajitabh, A., Momaya, K. (2004). Competitiveness of Finns: Review of Theory, Frameworks, and Models. Singapore

Management Review, vol. 26, no. 1.


111

Anuškevičiūtė, I. (2004). Lietuva Europos Sąjungoje – konkurencingumo aspektas. Tiltai, nr. 3, p. 73–92. Bagdonienė, L., Hopenienė, R. (2005). Paslaugų marketingas ir vadyba. Kaunas: Technologija.Beniušienė, I., Svirskienė, G. (2008). Konkurencingumas: teorinis aspektas. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir pers-

pektyvos, nr. 4(13), p. 32−40.Chaharbaghi, K., Feurer, R. (1994). Defining competitiveness: a holistic approach. Management Decision, vol. 32,

no. 2, p. 49−58. Cruz, D. J., Rugman, A. (1992). New Compacts for Canadian Competitiveness. Kodak Canada, Toronto. Hitt, M. A., Ireland, R. D., Hoskisson, R. E. (2001). Strategic Management. Competitiveness and Globalisation: Con-

cepts and Cases. Thompson Learning, Mason, OH.Hyland, S. C. (2004). Driving Innovation in Logirstics: Case Studies in Distribution Centres. Creativity and Innovation

Management, nr. 104 (2), p. 169−183.Khalil, T. M. (2000). Management of Technology: The Key to Competitiveness and Wealth Creation. McGraw-Hill,

Singapore.Maksvytienė, I. (2002). Ekonominis konkurencingumas: metodologinis aspektas. Organizacijų vadyba: sisteminiai

tyrimai, nr. 21, p. 127–135. Kaunas: VDU.Maksvytienė, I., Urbonas, J. (2003). Tarptautinio ekonominio konkurencingumo formavimosi bruožai ir stadijos. Inži-

nerinė ekonomika, nr. 4(35), p. 20–25.Melnikas, B. (2001). Konkurencija tarptautinėse rinkose: verslo efektyvumas Rytų ir Vidurio Europos šalyse. Inžineri-

nė ekonomika, nr. 2(22), p. 34–45.Melnikas, B. (2001). Konkurencija transformacijų sąlygomis: Rytų ir Vidurio Europa ir tarptautinė integracija. Organi-

zacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, nr. 9, p. 51–64.Oral, M. (1986). An industrial competitiveness model. IIE Transactions, vol. 18, no. 2, p. 148−57.Pace, R. W., Stephan, E. G. (1996). Paradigms of competitiveness. Competitiveness Review, vol. 6, no. 1, p. 8−13.Palubinskas, G. T. (1997). Strateginio planavimo procesas. Kaunas: Technologija. Porter, M. (1990). The Competitive Advantage of Nations. New York, NY: The Free Press.Ramasamy, H. (1995). Productivity in the age of competitiveness: focus on manufacturing in Singapore, Productivity

in the Age of Competitiveness: Four Prize-winning Essays Under the APO Essay Contest 1993, Asian Productivity Organisation. Tokyo, APO monogr. Series 16.

Rondomanskaitė, A., Banytė, J. (2003). Šalies konkurencingumo koncepcijos esmė ir pagrindinės nuostatos. Inžinerinė ekonomika, nr. 1(32), p. 61–68.

Rutkauskas, A. V. (2006). Konkurencingo verslo projektavimas. Vilnius: Technika.Snieška, V., Bruneckiene, J. (2009). Measurement of Lithuanian Regions by Regional Competitiveness Index. Inžine-

rinė ekonomika, nr. 1, p. 45−57. AB „Lietuvos draudimas“ 2012 metų veiklos ataskaita. Prieiga internete: www.ld.lt/uploads/files/dir26/dir1/6_0.php

[žiūrėta 2013 05 17].AB „Lietuvos draudimas“ tinklalapis. Prieiga internete: www.ldr.lt [žiūrėta 2013 03 06].Bagdonienė, L. (2008). Santykių marketingo raiška paslaugų versle. Prieiga internete: http://www.ktu.lt/habilitacija/

bagdoniene/bagdonienes%20apzvalga.pdf [žiūrėta 2013 05 03].Brazienė, M. (2007). Organizacijos konkurencijos strategijos pasirinkimas: konferencija. Prieiga internete: http://www.

lzuu.lt/jaunasis_mokslininkas/smk_2007/vadyba/Braziene_Margarita.pdf. [žiūrėta 2013 03 24].Draudimo brokerių rūmai. (2012). Draudimo bendrovių reitingavimo ataskaita. Prieiga internete: http://www.dbr.lt/

uploads/Reitingavimas/Santrauka.pdf [žiūrėta 2013 04 15].Klivienė, V. (2013). Lietuvos įmonių konkurencingumas Europos kontekste. Prieiga internete: http://www.linava.lt/nau-

jiena/lietuvos-imoniu-konkurencingumas-europos-kontekste [žiūrėta 2014 01 05].Lietuvos įtakos ir konkurencingumo didinimo Europos Sąjungoje kryptys. (2010). Galutinė tyrimo ataskaita. Prieiga

internete: http://www.lrv.lt/bylos/LESSED%20projektas/Dokumentai/LT_ES_kryptys_galutine_ataskaita.pdf [žiū-rėta 2014 01 05].

Rinkauskaitė, K. (2007). Įmonės konkurencingumas ir jo didinimo veiksniai. Prieiga internete: http://www.lzuu.lt/jau-nasis_mokslininkas/smk_2007/vadyba/Rinkauskaite_Kristina.pdf.

The social studies help center. Models of competition. Prieiga internete: http://www.socialstudieshelp.com/Eco_Com-petition.htm [žiūrėta 2014 0104].

UAB „If draudimas“ tinklalapis. Prieiga internete: www.if.lt [žiūrėta 2013 04 15].UAB „Ergo Lietuva“ tinklalapis. Prieiga internete: www.ergo.lt [žiūrėta 2013 04 14].UAB „BTA draudimas“ tinklalapis. Prieiga internete: www.bta.lt [žiūrėta 2013 04 15].UAB „PZU Lietuva“ tinklalapis. Prieiga internete: www.pzu.lt [žiūrėta 2013 04 13].


112

C O R R E L AT I O N B E T W E E N S E RV I C E Q U A L I T Y A N D C O M P E T I T I V E N E S S O F “ L I E T U VO S D R A U D I M A S “ , A B

Violeta Grublienė, edita ambraziūnaitė, loreta VenckeVičė

Klaipėda University (Lithuania), Klaipėda State College (Lithuania)

Summary

In this paper correlation of competitiveness and service quality are analyzed in theoretical and practical regard. It is emphasized that competitiveness might be evaluated according to different levels and formats. When preparing this paper scientific sources were analyzed and summarized, organizations were evaluated employing the methods of competitive profile analysis and surveying. Total of 316 Lithuanian insurance companies’ clients from various regions and towns of the country were surveyed. During the evaluation of the organizations direct and indirect factors influencing competitiveness were accentuated. Factors determi-ning quality of service were also evaluated. Results of the research confirmed the hypothesis that competi-tiveness of service providing companies is mostly determined by the factor of service quality. Correlation between service quality and competitiveness of service providing companies was determined.

Object of this paper − correlation of quality of services provided by “Lietuvos Draudimas”, AB and com-pany’s competitiveness. Aims of the research – to evaluate the correlation of services provided by “Lietuvos Draudimas”, AB and company’s competitiveness and determine main factors of success. To achieve this aim following steps were suggested: to analyze theoretical concept of competitiveness, it’s levels and for-mats within the context of correlation with service quality; to determine main factors influencing success of “Lietuvos Draudimas”, AB, and present and analysis of competitive profile according to: factors influencing competitiveness directly; factors influencing competitiveness indirectly; service quality factors influencing competitiveness.

The concepts of competition and competitiveness must be differentiated. Competitiveness is the ability to increase market share, profit margin and create added value, however the main task is not to step down to other entities participating in the market and to remain competitive for prolonged period of time. Competi-tiveness is not limited to one level, they are all interconnected. Competitiveness within international market is determined not by the country itself but rather by the understanding upheld by the sector or the compa-ny in a particular country. One of the most important factors encouraging organizations to compete is the quality of goods sold or services provided. Service quality is shaped by two actors – consumer and service provider. Only a company providing qualitative services gains consumer loyalty and acceptance and is victo-rious in the competitive struggle. “Lietuvos Draudimas”, AB occupies a very powerful competitive position according to following factors, directly influencing competitiveness: market share and quality of personnel. Correlation of quality of services provided by “Lietuvos Draudimas”, AB with company’s competitiveness is evident. The research hypothesis was confirmed – the main factor influencing service providing organi-zations’ competitiveness is the quality of services provided.

KEYWORDS: competitiveness, services, quality, correlation, influence.

JEL CODES: M10, M12, L2


113

A N A S S E S S M E N T O F T H E AVA I L A B I L I T Y O F T R A N S P O RT I N F R A S T R U C T U R E O B J E C T S I N T H E B A LT I C R E G I O N

Ivan Gumenyuk1, TaTIana kuzneTsova2

Immanuel Kant Baltic Federal University

ABSTRACTThis article analyses the availability of transport infrastructure objects in the Baltic macroregion. With the help of the cluster and integral assessment methods, the authors differentiate and classify mesoregions of the Baltic macroregion according to the level of development of both individual transport types and the transport system as a whole. The theoretical contribution of the study lies in the revision of the existing integral indices of transport infrastructure object availability, whereas the practical contribution of the study relates to the possibility to apply the results obtained in developing and adjusting regional and industry-specific transport development programmes. An important conclusion of the study is the practical confirmation of the significant underdevelopment of the regions of North-West Russia (within the Baltic region) as to the availability of transport infrastructure objects in comparison to most mesoregions of the Baltic macroregion.KEYWORDS: Baltic region, transport infrastructure, Engel coefficient, the coefficient of transport infrastructure availability.

JEL CODES: R400

Introduct ion

The prospects for the strategic development of the regions belonging to the Northwestern Federal Dis-trict are usually considered in the context of the Baltic macroregion – a territory bringing together the coun-tries or parts of countries bordering the Baltic Sea (Основные положения (...), 2011). European and – under its influence – also Russian literature calls this territorial formation the Baltic region (Baltic Sea Region Programm, 2013; Görmar, 2010). Despite the multitude of academic approaches to identifying the borders and composition of the macroregion, almost all researchers are unanimous in that the macroregion is a complex coherent region, which makes it possible to identify and study individual regions specialising in certain industries (Федоров, Зверев, Кореевец, 2008). Our earlier works, as well as those published by our colleagues from the Immanuel Kant Baltic Federal University (Gumenyuk, Melnik, 2012; Мельник, 2012; Gumeniuk, 2013), justify the identification of the Baltic transnational transport region (BTTR) as a fully-fledged research object. The effective functioning of the BTTR as a unified international transport system requires that all constituent territories of the region secure high availability of transport infrastructure objects and that the elements of transport infrastructure interact according to clear rules and supplement each other. In this connection, it is of importance to analyse the existing availability of transport infrastructure objects on all territories comprising the BTTR, and, which is especially relevant to our case, to give an assessment of the status of the BTTR regions of the Northwestern Federal District of Russia as compared to the other constituents of the transnational transport region.

1 Ivan Gumenyuk − I. Kant Baltic Federal University, Department of Geography, Environmental Management and Spatial Development. Scientific interests: social geography, spatial developmentE-mail: [email protected]

2 Tatyana Kuznetsova − I. Kant Baltic Federal University, Department of Geography, Environmental Management and Spatial Development. Scientific interests: social geography, spatial developmentE-mail: [email protected]

Ivan Gumenyuk, TaTIana kuzneTsovaAN ASSESSMENT OF THE AVAILABILITY OF TRANSPORT INFRASTRUCTURE OBJECTS IN THE BALTIC REGION

114

It is worth noting that such studies are rarely carried out at the level of international macroregions (an example of which is the Baltic transboundary transport region). More often, one can come across works focusing on an integral assessment of the availability of transport infrastructure objects at the level of mu-nicipalities (Девятова, 2008), individual constituent entities (Зандер, Корякова, 2011), or larger economic regions of the country (Горчаков, 2002). In this work, we draw on the results of studies carried out by I. A. Semina and L. N. Folomeikin (Сёмина, Фоломейкина, 2009), as well as A. S. Tarkhov (Тархов, 2005).

It is advisable to carry out a comparative analysis of availability of transport infrastructure objects not at the level of countries but at that of administrative and territorial units that comprise the Baltic region. It will make it possible to perform a more accurate differentiation of the territory according to the availability of transport infrastructure objects and identify the features of transport system development at the level of in-dividual administrative and territorial units. For the purpose of comparison and the possibility of employing the European Statistics Database, it is advisable to consider not the administrative and territorial divisions peculiar to each country but rather the broadly used in the EU NUTS (Nomenclature of Territorial Units for Statistics) regions as individual objects.

In this article, we will conduct a comparative analysis of the availability of transport infrastructure objects at the NUTS 2 level (for the EU countries and Norway) and corresponding constituent entities of the Russian Federation. In addition, we will also compare transport infrastructure availability at the level of the Baltic region countries. As to Russia, we will focus on the Northwestern Federal District (within the BTTR) as an individual territorial agent, which is comparable in terms of areas, population, and other basic characteristics to EU member states.

1 . Bal t ic t ransnat ional t ransport region

According to the composition and borders of the Baltic transnational transport region (BTTR) identified in earlier publications (Gumenyuk, Melnik, 2012; Мельник, 2012; Gumeniuk, 2013), the structure of the BTTR mesoregions is as follows (table 1 and figure 1).

Table 1. NUTS 2 regions and the corresponding BTTR constituent entities of the Russian Federation

No Country Code Area, km2 Population (people)

GDP per capita, Euro

Denmark DKO 42 894 5547700 41 3001 Hovedstaden DK01 2546.3 1689800 52 3002 Sjælland DK02 7217.8 820200 30 2003 Southern Denmark DK03 12256.5 1200500 38 1004 Midtjylland DK04 13000.2 1257500 38 8005 Nordjylland DK05 7874 579700 36 600

Germany (within the Baltic region) DE 39 745.00 6260200 305006 Mecklenburg-Vorpommern DE80 23190.7 1646800 209007 Schleswig-Holstein DEF0 15799.2 2833100 254008 Hamburg DE60 755.16 1780300 52200

Poland (within the Baltic region) PL 65375.8 5355500 9 2009 West Pomeranian voivodeship PL42 22829.4 1693100 8 000

10 Warmian-Masurian voivodeship PL62 24173.1 1427200 6 80011 Pomeranian voivodeship PL63 18310.3 2235200 8 80012 Latvia LV0 64 559 2239000 860013 Lithuania LT0 65 300 3286800 890014 Estonia EE0 45 288 1240200 10700


115

Finland FI 338 144 5363300 3330015 East Finland FI13 85 171 65140016 South Finland FI18 45 232 2681000 2830017 West Finland FI19 64647.1 1357600 3000018 North Finland FI1A 141540.7 645400 2700019 Åland FI20 1 551.90 27900 40300

Sweden SE 441369.5 9378100 37 30020 Stockholm SE11 6789.2 2036800 50 70021 East Middle Sweden SE12 41415.2 1563800 31 80022 Småland and the islands SE21 35560.2 810800 32 60023 South Sweden SE22 14423.9 1390100 32 30024 West Sweden SE23 31108.3 1873000 35 30025 North Middle Sweden SE31 69547.7 826400 32 10026 Middle Norrland SE32 77207 369500 36 30027 Upper Norrland SE33 165295.6 507700 38 100

Norway NO 323 758 4889200 6500028 Oslo og Akershus NO01 5 371 1134100 6910029 Hedmark og Oppland NO02 52 579 376800 36 80030 Sør-Østlandet NO03 36 641 933800 39 90031 Agder og Rogaland NO04 25 819 712700 54 90032 Vestlandet NO05 49 172 840700 51 10033 Trøndelag NO06 41 282 424200 44 40034 Nord-Norge NO07 112 948 466900 43 100

Northwestern Federal District of Russia (within the Baltic region) 210332 8250800

35 Kaliningrad region 39 15125 941500 520036 Leningrad region, including Saint

Petersburg 47 85307 6001700 9100

37 Novgorod region 53 54501 634100 500038 Pskov region 60 55399 673500 3200

Source: compiled by the authors on the basis of Eurostat, 2013; Federal’naja sluzhba gosudarstvennoj statistiki, 2013

We have identified 38 mesolevel territories within the BTTR, which will be used as units of analysis when considering the transport infrastructure availability. In order to explain the data obtained, it is worth noting that the Baltic states (Lithuania, Latvia, and Estonia) are not divided into NUTS 1 and NUTS 2 units (they are comprised of NUTS 3 units). Saint Petersburg is analysed as a part of the Leningrad region, since the transport infrastructure of these regions was formed and is functioning as an integral whole, which com-plicates the identification of the administrative affiliation of most transport infrastructure objects.

For any territory, an analysis of transport infrastructure availability proves to entail certain methodologi-cal complications. It is advisable to conduct it in view of the fundamental socioeconomic characteristics of the territory (area, population, production development level, etc.).


116

Figure 1. NUTS 2 regions and the corresponding BTTR constituent entities of the Russian Federation

Source: compiled by the authors on the basis of Regions in the European Union – Nomenclature of territorial units for statistics – NUTS 2006

2. The analyse of the t ransport network avai labi l i ty

The objects of transport infrastructure can be divided into two types:• linear objects (roadways and railways, inland waterways);• singular point objects (airports, sea- and river ports, checkpoints, etc.).The major complication consists in that most indices of transport infrastructure development assess-

ment relate to only one of these types.


117

The aggregate of linear transport objects is usually called a transport network. In order to analyse the transport network availability in a certain territory, one employs a large number of indices, the most preva-lent of which it the transport network density. In this work, we will use the Engel coefficient (KE), which allows for not only the area, but also the population of the territory:

ELC

S N=

⋅Where L stands for the length of the transport system in the region (km); S for the region’s territory

(km2); and N for the number of population (people).The calculation of the Engel coefficient was performed for three linear objects of the transport infras-

tructure: • hard-surface roads;• railways of general use (without taking into account special-purpose sections of a non-standard

gauge);• navigable inland waterways (both natural and man-made).

Table 2. The Engel coefficients for the BTTR mesoregions

No Country Code Engel coefficient (motorways)

Engel coefficient (railways)

Engel coefficient (water transport)

1 Hovedstaden DK01 101.47 2.41 0.002 Sjælland DK02 161.71 5.82 0.003 Southern Denmark DK03 183.71 6.26 0.004 Midtjylland DK04 162.64 6.30 0.005 Nordjylland DK05 175.29 7.22 0.006 Mecklenburg-Vorpommern DE80 51.19 8.55 5.137 Schleswig-Holstein DEF0 46.75 6.04 3.498 Hamburg DE60 5.56 9.74 1.459 West Pomeranian voivodeship PL42 97.05 6.11 1.3310 Warmian-Masurian voivodeship PL62 124.27 6.67 1.8811 Pomeranian voivodeship PL63 111.34 6.12 2.6012 Latvia LV0 192.20 5.00 0.0013 Lithuania LT0 174.91 3.82 0.9714 Estonia EE0 244.88 3.87 1.4115 East Finland FI13 88.93 7.73 23.5216 South Finland FI18 51.92 4.01 3.8517 West Finland FI19 70.95 5.42 2.3218 North Finland FI1A 60.78 3.71 1.5719 Åland FI20 139.51 0.00 0.0020 Stockholm SE11 23.33 3.42 0.6721 East Middle Sweden SE12 62.94 7.18 1.7122 Småland and the islands SE21 80.98 7.04 0.2923 South Sweden SE22 59.22 6.60 0.0024 West Sweden SE23 60.72 6.32 2.1825 North Middle Sweden SE31 55.84 7.68 1.1226 Middle Norrland SE32 65.83 8.72 0.0027 Upper Norrland SE33 61.69 6.93 0.00


118

No Country Code Engel coefficient (motorways)

Engel coefficient (railways)

Engel coefficient (water transport)

28 Oslo og Akershus NO01 78.97 4.61 0.0029 Hedmark og Oppland NO02 86.93 6.67 0.0030 Sør-Østlandet NO03 80.51 5.12 0.5831 Agder og Rogaland NO04 97.18 3.47 0.0032 Vestlandet NO05 91.51 1.20 0.0033 Trøndelag NO06 79.88 5.53 0.0034 Nord-Norge NO07 80.58 2.01 0.0035 Kaliningrad region 39 52.81 5.18 4.1336 Leningrad region, including Saint

Petersburg 47 16.68 4.07 2.66

37 Novgorod region 53 49.33 6.15 3.3238 Pskov region 60 56.75 5.65 2.60

The average CE for the BTTR mesoregions

89.9

Source: the author’s calculations on the basis of Борисевич, Гейзлер, Фатеев, 2002; Коврик, 2012; EU transport in figures, 2012; Транспорт в России, 2013; Transport. Activity results in 2011, 2012

The Engel coefficient is a rather widespread method of assessing the transport network availability in a region; however, its main drawback is that it is calculated for each element of the transport network indivi-dually and does not make it possible to analyse the general level of transport system development.

As table 2 shows, the values of the Engel coefficient exhibit a significant territorial differentiation (fig. 2). The index of roadway intensity ranges from 244.9 in Estonia to 5.56 in Hamburg. Such low value of the coefficient in Hamburg (as well as Saint Petersburg, Copenhagen, and Stockholm) is explained by the high population density. The Engel coefficient for railways does not range so widely. The level of water transport development is the least differentiated: it is absent in 14 regions, in 16 regions, it does not exceed 5. The only exception is East Finland (23.5), which boasts a developed water transport network.

Figure 2. The frequency of occurrence of the Engel coefficient values in the BTTR mesoregions

In order to systematise the obtained Engel coefficient values, we conducted an iterative k-means cluster analysis, as a result of which three groups were identified (table 4).


119

The first cluster brings together regions with the highest level of motorway network development (an average coefficient of 185). The railway intensity is close to the regional average. Water transport is poorly developed. This group includes Zealand, Southern Denmark, Central and Northern Jutland (Denmark); Es-tonia, Latvia, and Lithuania.

The second cluster brings together the regions of Poland (Warmian-Masurian, West Pomeranian, and Pomeranian voivodeships), Finland (East Finland and Åland), Sweden (Småland), and the whole territory of Norway. This group is characterised by a developed roadway network and median regional values of railway and water transport availability (with the exception of East Finland).

The third cluster is characterised by the lowest level of roadway development and a railway intensity of above the regional average. Water transport is poorly developed. This cluster brings together Mecklenburg-Vorpommern, Schleswig-Holstein, and Hamburg (Germany); South, West, and North Finland; Stockholm, East Middle Sweden, South Sweden, West Sweden, North Middle Sweden, Middle Norrland, Upper Norr-land (Sweden); the Kaliningrad, Novgorod, and Pskov regions, and the Leningrad region and Saint Peters-burg (Russia).

Table 3. The central values

Clusters1 2 3

Motor transport 185.05 95.20 49.13Railway transport 5.47 4.79 5.90Water transport 0.34 2.32 2.01

Source: compiled by the authors

3. The analyse of t ransport infrastructure as an integral system

The Engel coefficient gives a clear picture of the availability of certain types of transport infrastructure in mesoregions; however, it does not give a comprehensive idea of the development of transport infras-tructure as an integral system. It is a result of not only the incoherence of calculations for different modes of transport, but also its inapplicability in case of singular point objects of transport infrastructure, which form the backbone of the Baltic transnational transport region. In order to overcome these disadvantages of the analysis methodology, it is advisable to use integral indices that take into account the level of development of all modes of transport constituting the regional transport system.

In our opinion, the most adequate integral index is the transport infrastructure availability coefficient (CTI) proposed by a team of authors led by M. S. Zaretskaya (Politika “Severnogo izmerenija”, 2011). Howe-ver, this methodology requires certain adjustments.

1. The authors of the methodology suggest that airports with a number of passengers of more than 150 thousand people per year are considered as the smallest unit. In our opinion, it is preferable to reduce the threshold to 100 thousand people per year. It corresponds to the international standards, which suggest that the classification of airports starts with those with an annual passenger number of more than 100,000 people.

2. Moreover, it is not clear what objective reasons lie behind the introduction of a decreasing weighted factor for air and inland water transport into the methodology of integral coefficient calculation. The authors emphasise the “auxiliary nature” of these modes of transport for the macroregion in general without providing a convincing proof. In this connection, we made a decision to forgo the use of decreasing weighted factors, since an analysis of the macroregional level transport system development requires the objective understanding that, for certain regions, the air and inland water transport are identified as priorities as a result of the geographical position and environmental fea-tures of mesoregions.


120

Thus, the calculation of transport infrastructure availability will be based on the following formula:

5TIA B C D EC + + + +

= , where

A stands for the motorway density index, km/1000 km²; B for the railway density index, km/1000 km²;C for the inland waterway density index, km/1000 km²;D for the index of airports with a number of passengers of more than 100,000 people per year; E for the large seaports with an annual cargo tonnage of more than 1 m tons or an annual number of pas-

senger of more than 200,000 people.

The A, B, C, D, E indices were calculated for each region according to the formula:

min

max min ,X X

X X−

−

Where: X stands for the index value for the given region;Xmin for the minimum value for all regions under consideration; Xmax for the maximum value for all regions.

We calculated the BTTR transport infrastructure availability coefficient at the level of individual me-soregions, as well as for the purpose of comparison at the level of countries (or a country’s part comprising the BTTR).

In order to calculate the CTI for individual BTTR countries, we obtained the following values:for А: Xmax – 1727.6, Xmin – 182.4;for B: Xmax – 83, Xmin – 12.8;for C: Xmax – 45.1, Xmin – 0;for D: Xmax – 26, Xmin – 1;for E: Xmax – 30, Xmin – 2;

Table 4. The coefficient of transport infrastructure availability according to countries (or their parts) comprising the Baltic transboundary transport region

No Country (its part) A B C D E CTI1 Denmark 1.00 0.70 0.00 0.20 0.82 2.092 Germany 0.21 1.00 1.00 0.16 0.29 2.903 Poland 0.52 0.62 0.38 0.04 0.11 1.464 Latvia 0.61 0.24 0.00 0.08 0.04 0.535 Lithuania 0.68 0.20 0.15 0.00 0.00 0.566 Estonia 0.71 0.11 0.16 0.00 0.11 0.577 Finland 0.03 0.07 0.52 0.36 0.71 1.838 Sweden 0.10 0.18 0.07 0.76 1.00 2.149 Norway 0.08 0.00 0.01 1.00 0.86 1.95

10 Russia’s NWFD 0.00 0.21 0.28 0.04 0.14 0.78

Source: calculated by the authors on the basis of EU transport in figures, 2012; Транспорт в России, 2013; Transport. Activity results, 2012; The World Factbook, 2011; Baltic port list, 2012.

The calculations show a clear division of the BTTR states into three groups:Countries with a high level of transport infrastructure availability (CTI > 2). This group brings together

Denmark, Germany, and Sweden – the undisputed economic leaders of the region, which determine (and


121

often form) the vector of regional development, including that in the field of transport system.Countries with a sufficient level of transport infrastructure availability (2 > CTI >1). This group is com-

prised of Poland, Finland, and Norway – countries with a developed transport infrastructure, which is suf-ficient to meet the existing needs. At the same time, the reasons behind such value of the coefficient vary from country to country. Norway and Finland are Nordic countries with harsh environmental conditions; the economic and human potential of these countries is concentrated in the south, whereas the north is populated irregularly. In such conditions, the development of linear transport infrastructure objects is not rational and singular point objects (first of all, seaports and airports) become key transport elements. However, Poland launched a massive modernisation of its transport system (following the German model) just few decades ago; this process has not been completed yet. Poland has all prerequisites for the qualitative development of all modes of transport, whereas the current level of transport infrastructure availability indicates the need for a further increase in the pace of modernisation.

The third group is the countries with a low level of transport infrastructure availability (CTI < 1). This group brings together the Baltics and the Northwestern Federal District. In these countries, the level of trans-port infrastructure availability is approximately half that of the second group countries and almost five times lower than that of the macroregional leaders. It is a direct consequence of the economic situation, which was not favourable for a massive transport system modernisation for a long time. Having acceded to the EU, the Baltics launched a number of projects aimed to equip their territories with new transport infrastructure objects; however, one must emphasise that these efforts are insufficient to catch up with the macroregional leaders in terms of infrastructure availability. As to the NWFD, the situation is quite similar to that observed it in the Baltics; the transport system has not been modernised for a long time, and large-scale transport pro-jects were not launched until a decade ago.

In the framework of calculating the transport infrastructure availability coefficient for the BTTR meso-regions, the maximum and minimum values for each index are as follows:

for A: Xmax – 2613, Xmin – 108.1;for B: Xmax – 472.7, Xmin – 0;for C: Xmax – 70.1, Xmin – 0;for D: Xmax – 11, Xmin – 0;for E: Xmax – 12, Xmin – 0.

An analysis of the data obtained makes it possible to formulate a number of practical conclusions about the dissimilar levels of transport infrastructure availability in BTTR mesoregions, which is in full complian-ce with the current features of the socioeconomic development of the macroregion:

1. The undoubted leader in the macroregion – both in terms of the transport system development level and the indices of transport system performance – is the German city of Hamburg, which has the status of a federated state (CTI – 2.69). This mesoregion is characterised by the highest density of railways (427.7 km/km²) and inland waterways (70 km/km²) among all BTTR mesoregions.

2. Nord-Norge (Northern Norway) is a classic example of a Nordic mesoregion, whose transport sys-tem is oriented towards the maximum engagement of air and water transport, whereas linear transport inf-rastructure objects are “pushed” into the background. So, this BTTR region is the leader in the number of airports included into the classification (11 units) and one of the leaders in the number of seaports (11 ports, only the Finnish region of South Finland boasts a greater amount – 12). Such “Nordic” model of transport infrastructure development is quite efficient and is capable of satisfying the regional transport needs, which is clearly demonstrated by the mesoregion (CTI – 2.0, ranks second among all BTTR mesoregions).

3. It is also worth identifying the mesoregions excelling in terms of individual indices. As mentioned above, as to the number of seaports, the leader is the Finnish region of South Finland (12 seaports), whereas in terms of roadway density, it is the Danish region of Hovedstaden (the Capital region) (roadway density of 2613.9 km/km²).


122

4. One should also mention that the variation of CTI values is much greater at the mesoregional level (from max 2.7 to min 0.04) than at the level of countries (from max 2.9 to min 0.53), which is explained by a large number of objects analysed and the fundamental features of certain mesoregions. So, the lowest ranked region in terms of transport infrastructure availability (CTI – 0.04) is the Finnish mesoregion of Åland (the Åland Islands), which seems quite logical in view of the cultural and historical features of the mesoregion. At the same time, one should understand that the current level of regional infrastructure development is suf-ficient to meet the local transport infrastructure needs.

Table 5. The coefficient of transport infrastructure availability by BTTR countries (or their parts)

No Mesoregion Code A B C D E CTI1 Hovedstaden DK01 1.00 0.13 0.00 0.18 0.25 0.802 Sjælland DK02 0.64 0.13 0.00 0.00 0.58 0.883 Southern Denmark DK03 0.68 0.13 0.00 0.09 0.50 0.904 Midtjylland DK04 0.60 0.13 0.00 0.18 0.33 0.815 Nordjylland DK05 0.56 0.13 0.00 0.09 0.42 0.796 Mecklenburg-Vorpommern DE80 0.13 0.15 0.62 0.09 0.25 1.307 Schleswig-Holstein DEF0 0.21 0.17 0.66 0.18 0.50 1.748 Hamburg DE60 0.06 1.00 1.00 0.18 0.08 2.699 West Pomeranian voivodeship PL42 0.29 0.11 0.16 0.09 0.25 0.7410 Warmian-Masurian voivodeship PL62 0.34 0.11 0.21 0.00 0.00 0.4411 Pomeranian voivodeship PL63 0.45 0.14 0.41 0.09 0.17 1.0212 Latvia LV0 0.41 0.06 0.00 0.27 0.25 0.7013 Lithuania LT0 0.45 0.06 0.10 0.09 0.17 0.5414 Estonia EE0 0.47 0.04 0.10 0.09 0.42 0.7915 East Finland FI13 0.05 0.05 0.93 0.18 0.00 1.3716 South Finland FI18 0.12 0.07 0.41 0.18 1.00 1.8117 West Finland FI19 0.09 0.05 0.15 0.18 0.33 0.7918 North Finland FI1A 0.01 0.02 0.05 0.45 0.50 1.0719 Åland FI20 0.19 0.00 0.00 0.00 0.00 0.0420 Stockholm SE11 0.12 0.13 0.17 0.36 0.25 1.0121 East Middle Sweden SE12 0.11 0.09 0.15 0.18 0.33 0.8422 Småland and the islands SE21 0.11 0.07 0.02 0.27 0.17 0.5923 South Sweden SE22 0.19 0.14 0.00 0.27 0.50 1.0024 West Sweden SE23 0.14 0.10 0.24 0.18 0.50 1.1525 North Middle Sweden SE31 0.03 0.06 0.05 0.09 0.25 0.4926 Middle Norrland SE32 0.01 0.04 0.00 0.09 0.17 0.3227 Upper Norrland SE33 0.00 0.03 0.00 0.36 0.33 0.7528 Oslo og Akershus NO01 0.41 0.14 0.00 0.27 0.08 0.6229 Hedmark og Oppland NO02 0.05 0.04 0.00 0.00 0.08 0.1430 Sør-Østlandet NO03 0.12 0.05 0.04 0.00 0.33 0.4831 Agder og Rogaland NO04 0.16 0.04 0.00 0.27 0.25 0.6232 Vestlandet NO05 0.11 0.01 0.00 0.45 0.42 0.9433 Trøndelag NO06 0.06 0.04 0.00 0.36 0.33 0.7834 Nord-Norge NO07 0.02 0.01 0.00 1.00 0.92 2.0035 Kaliningrad region 39 0.13 0.09 0.46 0.09 0.08 0.87

36 Leningrad region, including Saint Petersburg 47 0.01 0.07 0.32 0.09 0.42 0.99

37 Novgorod region 53 0.03 0.04 0.16 0.00 0.00 0.2538 Pskov region 60 0.04 0.05 0.13 0.00 0.00 0.22

Source: calculated by the authors on the basis of EU transport in figures, 2012; Транспорт в России, 2013; Transport. Activity results, 2012; The World Factbook, 2011; Baltic port list, 2012

All in all, when analysing the level of transport infrastructure object availability in BTTR mesoregions, one can identify four groups of regions demonstrating different availability levels (fig. 3).


123

1. Regions with low availability of transport infrastructure objects (CTI < 0.5). This group brings together 8 BTTR mesoregions, including two Russian regions – the Pskov and Novgorod ones. Moreover, the group includes the Warmian-Masurian region of Poland. There are similar reasons behind these regi-ons being classed as group 1. These regions border on the acknowledged economic centres of these countries (Saint Petersburg and Gdansk respectively), as result of which an outflow of the economic and social potential takes place in these regions. The regions themselves actively use the transport infrastructure of the neighbouring economically developed regions, which results in the formation of a local level centre-periphery model of regional interaction.

2. Regions with a satisfactory level of availability of transport infrastructure objects (0.5 < CTI < 1). It is the largest group bringing together 18 BTTR mesoregions, including two Russian regions – the Kali-ningrad (CTI – 0.72) and Leningrad (CTI – 0.99) ones.

3. Regions with a good level of availability of transport infrastructure objects (1 < CTI < 1.5). This group comprises seven mesoregions.

4. Regions with a high level of availability of transport infrastructure objects (CTI > 1.5). This group brings together four mesoregions – the above mentioned Hamburg, Nord-Norge, and South Finland, and Schleswig-Holstein.

Figure 3. The grouping of BTTR regions according to the transport infrastructure object availability


124

Conclusions

Going back to the regions of North-West Russia, one must stress that their level of availability of trans-port infrastructure objects is insufficient for efficient integration into the unified transport system of the Baltic region in a short-term perspective. It holds true both for the relatively well-performing Leningrad and Kaliningrad regions and the Pskov and Novgorod region. Moreover, one should not overlook the fact that some of the regions’ transport infrastructure objects are worn out and outdated, which aggravates the si-tuation even more. We can hardly suggest any new solution to the problem rather than those already familiar to the authorities and national specialists in the field of transport. However, in our opinion the first measures to be taken should be as follows:

1. An update of regional plans and strategies for the transport system development in line with the global strategic prospects of the development of the macroregion as a whole. The key objective of such documents is to identify the role of regional transport systems in the macroregional transport system of the Baltic region.

2. The maximum engagement of mechanisms designed to attract investment for transport projects. It relates to both public (for instance, active participation in federal target and industry-specific programmes) and private (an increase in investment attractiveness) financial support for regional projects. Of great importance can be the public-private partnership mechanism, which is still insuf-ficiently developed in Russia.

3. Increased participation in international projects and programmes, which will make it possible to harmonise the national transport development plans with the global strategy for the Baltic macro-region development.

References

Baltic port list 2012 Market review of cargo development in the Baltic Sea region. (2012). Turku: University of Turku.Baltic Sea Region Programme 2007–2013. (2013). Available at: http://eu.baltic.net [accessed 28.03.2013].EU transport in figures. (2012). Statistical pocketbook. Available at: http://ec.europa.eu/transport/facts-fundings/statis-

tics/pocketbook-2012_en.htm [accessed 01.04.2013].Eurostat. (2013). Available at: http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/population/data/database [accessed

1.04.2013]. Görmar, W. (2010). Strategic perspectives for the territorial development of the Baltic Sea Region, Baltic Region, no.

2, p. 43–49. doi: 10.5922/2079-8555-2010-2-5.Gumeniuk, I. (2013). The Interreg IIIB BSR programme as a tool for developing a unified transport system in the Baltic

macroregion. Baltic Rim Economies, Quarterly Review, no. 3, 23 May, p. 72. Gumenyuk, I., Melnik, D. (2012). The transnational territorial transport system of the Baltic Region, Baltic Region,

no. 1, p. 66–71. doi: 10.5922/2079-8555-2012-1-8. Available at: http://www.utu.fi/fi/yksikot/tse/yksikot/PEI/BRE/Documents/2013/BRE%203-2013%20web%20final.pdf [accessed 1.04.2013].

Regions in the European Union – Nomenclature of territorial units for statistics – NUTS 2006/EU27. (2007). Luxem-bourg, Office for Official Publications of the European Communities, 153 p.

The World Factbook. (2011). Available at: https://www.cia.gov/library/publications/the-world-factbook [accessed 01.04.2013].

Transport. Activity results in 2011. (2012). Central Statistical Office of Poland. Available at: www.stat.gov.pl [accessed 01.04.2013].

Борисевич, В. И., Гейзлер, П. С., Фатеев, В. С. (2002). Экономика региона [The region’s economy], Мн., БГЭУ, 432 с. Available at: http://economuch.com/ekonomika-regionalnaya/ekonomika-regionaborisevich.html [accessed 01.04.2013].

Горчаков, Я. Л. (2002). Оценка транспортной сети Восточно-Сибирского экономического района [Eva-luation of the transport network of the East Siberian economic region]. Известия иркутской государственной экономической академии, no. 4, с. 33–43.

Девятова, Н. С. (2008). Транспортное развитие муниципальных образований [Transport development of muni-cipalities]. Иркутск: Издательство Байкальского государственного университета экономики и права, 205 p.

Зандер, Е. В., Корякова, E. (2011). Развитие транспортной инфраструктуры как необходимое условие социально-экономического развития региона [Development of transport infrastructure as a prerequisite for socio-economic development of the region]. Вестник Сибирского государственного аэрокосмического университета им. академика М. Ф. Решетнева, no. 1, с. 173–178.


125

Коврик, Е. В. (2012). Оценка уровня развития автомобильной транспортной инфраструктуры Беларуси на основе метода межстрановых сопоставлений [Assessment of the level of development of motor transport infrastructu-re of Belarus on the basis of cross-country comparisons]. Международная научно-практическая конференция студентов «Национальная экономика Республики Беларусь: проблемы и перспективы развития», 11–12 апреля 2012, Беларусь, Минск.

Мельник, Д. А. (2012). О понятии международного транспортного региона [On the concept of international trans-port region]. Вестник Балтийского федерального университета им. И. Канта, no. 1, с. 46–57.

Основные положения стратегии социально-экономического развития Северо-Западного федерального округа на период до 2020 года [Key provisions of socio-economic development of the North-West Federal District un-til 2020]. (2011). Available at: http://www.aebrus.ru/application/views/aebrus/files/events_files/Strategy_2011_file_2011_03_01_23_19_20.pdf [accessed 1.04.2013].

Политика «Северного измерения»: институты, программы и проекты. Значение для Северо-Запада Российской Федерации [Politics “Northern Dimension”: institutions, programs and projects. The value for the North-West of the Russian Federation]. (2011). Санкт-Петербург.

Сёмина, И. А., Фоломейкина Л. Н. (2009). Пространственный анализ в региональном исследовании транспорта с использованием ГИС-технологий [Spatial analysis of regional transport study using GIS technology]. Географический Вестник, no. 2, с. 58–67.

Тархов, С. А. (2005). Эволюционная морфология транспортных сетей [Evolutionary Morphology of transport networks]. Москва-Смоленск, Издательство «Универсум», 384 с.

Транспорт в России [Transport in Russia]. (2013). Федеральная служба государственной статистики Российской Федерации. Available at: http://www.statrus.info/catalog/readbook. jsp?issue=918828 [accessed 01.04.2013].

Федеральная служба государственной статистики Российской Федерации [Federal State Statistics Service of Russian Federation]. (2013). Available at: http://www.gks.ru [accessed 1.04.2013].

Федоров, Г. М., Зверев, Ю. M., Кореевец, В. С. (2008). Россия на Балтике: 1990–2012 годы [Russia on the Baltic Sea: 1990–2012 years]. Калининград, Издательство БФУ им. И. Канта, 224 с.

T R A N S P O RTO I N F R A S T R U K T Ū R O S O B J E K T Ų F U N K C I O N A L U M O Į V E RT I N I M A S B A LT I J O S J Ū R O S R E G I O N E

Ivan GumenIuk, TaTjana kuzneTsovaImanuelio Kanto Baltijos federalinis universitetas (Rusijos Federacija)

Santrauka

Šiame straipsnyje aptariamas transporto infrastruktūros objektų funkcionalumas ir jo įvertinimas Bal-tijos jūros regione. Tyrimas apima 38 regiono teritorijas, kurios buvo suskirstytos pagal transporto tipus ir transporto sistemas Baltijos jūros valstybių regionuose ir konkrečiose jų teritorijose. Tyrimui atlikti taikyti klasterinės ir integralinės analizės metodai, apskaičiuoti Engelio ir transporto infrastruktūros funkcionalumo koeficientai. Apskaičiuoti ir palyginti su gamybos transporto plėtros programomis Baltijos jūros regiono valstybėse funkcionalumo indeksai. Nustatyta, kad Šiaurės Vakarų Rusijos regionams (Sankt Peterburgo, Leningrado srities, Pskovo ir Novgorodo) būdingas nepakankamas transporto infrastruktūros funkcionalu-mas, todėl veiksminga transporto sistemų integracija į Baltijos jūros regiono erdvę nevyksta.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: Baltijos jūros regionas, Engelio koeficientas, transporto infrastruktūros funkcionalumo koeficientas ir indeksai.

JEL KLASIFIKACIJA: R400

Alexei HomutininSYSTEM DYNAMICS MODELING OF KEY DETERMINANTS OF SOCIAL ECONOMIC DEVELOPMENT IN LATVIA

126

S Y S T E M D Y N A M I C S M O D E L I N G O F K E Y D E T E R M I N A N T S O F S O C I A L E C O N O M I C D E V E L O P M E N T I N L AT V I A

Alexei Homutinin1

Daugavpils University (Latvia)

ABSTRACTThe continuous reduction and aging of population poses a serious threat to social economic development in Latvia. The consequence may be an imbalance of the social budget and the pension system, lack of human resources, reduction of business activity, etc., which has the potential to cause deeper economic and political crisis. Particular importance in this context takes early identification of nega-tive trends and development of adequate strategic decisions.Three hypothetical scenarios of social economic development in Latvia are generated using simulation model based on system dynamics methods. The novelty of research is the design of the model, range of selected factors and their structure, dependency between factors and time horizon. This made possible to calculate dynamics of population and its structure in dependence on GDP and average income.General trends for social economic development in Latvia are shown and several recommendations are offered. The research can be used for dynamic analysis in any specific field related to social economic development and demography.KEY WORDS:social economic development, population age structure, simulation model, scenario analysis.

JEL CODES: E200, J110, O290, O410, C320, C530

Introduct ion

The most important single new certainty – if only because there is no precedent for it in all of history – is the collapsing birthrate in the developed world. In Western and Central Europe and in Japan, the birthrate has already fallen well below the rate needed to reproduce the population. But more important than absolute numbers is the age distribution within the population (Drucker, 2001, p. 44). The continuous reduction and aging of population, as well as high emigration and low fertility rate poses a serious threat to social and eco-nomic development also in Latvia. This can lead to growing demographic burden and imbalance of the social budget and the pension system, lack of human resources and reduction of business activity, degradation of education system at every level. All together this has the potential to cause deeper economic and political crisis. However, there is a whole range of actions to be taken for the stabilization of the social economic situ-ation at the regional level. Among them could be different types of governmental support aimed to increase births, decrease emigration orto improve medical services, as well as development of strategies targeted to attract immigrants. But every decision has a consequence in long term period of time. Particular importance in this context takes early identification of negative trends and development of adequate strategic decisions, based on detailed analysis of possible after-effects.

1 Alexei Homutinin − Daugavpils University, Faculty of Social Sciences, Mg. oec., Dr. oec student. Scientific field − regional economicsE-mail: [email protected].: +371 220 220 05


127

The hypothesis is that the social economic development in Latvia is influenced by demographic changes, which are caused by the interplay of four demographic determinants: fertility rate (the average number of children that would be born to one woman during her lifetime); age specific death rate (the mean level of mortality in a given age group of population); migration (immigration and emigration); age structure of the population. The first three variables are predominantly independent from each other. Fertility rate is depend-ent on average income per person. The age structure is influenced by determinants and describes the distribu-tion of the population in various age categories. Therefore, interaction of above-mentioned variables changes the population age structure over time.

Problem. The continuous reduction and aging of population poses a serious threat to social economic development in Latvia. This could be prevented by early identification of negative trends and development of adequate strategic decisions. Withal, existing world and regional scale simulation models were insufficient to predict the key social economic indicators at the national level.

Purpose. Social economic development indicators long-term forecast and analysis and estimation of results significancefor social economic policy improvement in Latvia.

Object. Dynamics of social economic development key indicators in Latvia.Tasks:

• study previous experience of social economic model development and define the methodology and key parameters;

• createsimplified simulation model of social economic development in Latvia;• calculatethree possiblescenarios of social economic development in Latvia, depending on GDP

(Gross Domestic Product), average income and emigration;• forecast long-term indicators of social economic development in Latvia;• analyze and estimateforecast result significance for possible improvement of social economic

policy in Latvia.

Methods. System dynamics; logical and statistical analysis; expert assessments; generalization.

1. Social economic development model ing

When we talk about real systems in the world surrounding us, we are really talking about models of these systems. We cannot grasp the full detail and complexity of the real world – and if we could, it would overtax our senses and information processing capacities. So we have to describe real systems by simpli-fied and aggregated system representations, i.e. models that – hopefully – contain the essential features of the real system. All of our understanding of the world is in the form of models: from simple mental models to computer models. Models allow experimentation, and the outcomes guide our decisions. A given model is usually applicable only to a restricted range of conditions. It should never be applied outside its range of validity. To produce reliable information about dynamics, the processes producing dynamics in the model should be of the same kind as those we are trying to understand. That is difficult to achieve with mental mod-els. Mathematical and computer models can be used to represent the essential structure of many real systems, and to reproduce the dynamic behavior implied by this system structure (Bossel, 2007b, p. 3).

There is a bulk of different models from national and up to world scale intended to forecast the social economic development. List of several well-known models is given in table 2.


128

Table 1. World and regional scale models

Authors Model Order parameters Methods PublicationsJ. Forrester(The Club of Rome)

World 1, 2 Population, Capital, Capital share in agriculture, Nonrenewable resourcesPollution

System dynamics J. W. Forrester (1971), World Dynamics

D. Meadows, J. Randers, D. Meadows(The Club of Rome)

World 3 Population, Capital Capital share in agriculture Nonrenewable resourcesPollution,Governance

System dynamics D. Meadows, J. Randers, D. Meadows (2012) Limits to Grow

PWC (Price- WaterhouseCoopers)

World in 2050 Demographics, Education, Capital investments,Technological progress

Mathematical macro modeling based on simplified model of long-term economic growth

PWC (2013, p. 18)World in 2050The BRICs and beyond: prospects, challenges and opportunities

J. Randers(The Club of Rome)

2052. A Global Forecast for the Next Forty Years

Population, Labor force, Labor productivity, GDP, Consumption, Energy use, CO2 emissions, Climate change, Food production, Ecological footprint, Production, Standart of living

Mathematical modeling, expert assessments

J. Randers (2012, p. 58) 2052. A Global Forecast for the Next Forty Years

P. Caratti, J. Ravetz, M. Alvarez, W. Schade(European Commission)

INSUREFlexible frameworkfor Indicators forSustainability inRegions using systemdynamics modeling

Eurostat Sustainable Development indicators

System dynamics Final Report to European Commission (March 2007, EU Framework programme 6: Contract no. 505358)M. Álvarez-Arenas, I. Mirón (2006, p. 48) A flexible framework for regional sustainable developmentindicators using system thinking criteria (INSURE). Revista Internacional de Sostenibilidad, Technologia y Humanismo 2006, n. 1


129

Authors Model Order parameters Methods PublicationsMillennium Institute Threshold 21 Labor, Capital,

Technology, Productivity, Resources, Energy, Prices etc.

System dynamics modeling based on Cobb-Douglasproduction functions

E. Cimren, A. Bassi, J. Fiksel (2010, p. 2818). T21-Ohio, a System Dynamics Approach to Policy Assessmentfor Sustainable Development: A Waste to Profit Case Study. Sustainability 2010, 2 (ISSN 2071-1050), 2814-2832

V. A. Sadovnichiy, A. A. Akayev; Russian Academy of Sciences

World dynamics and crisis modeling and forecast

Population, Technologies, Resources, Labor force

Set of nonlinear mathematical models describing demographic, social economic and political development at world, regional and national levels

V. A. Sadovnichiy, A. A. Akayev, A. V. Korotayev, S. Y. Malkov (2012) Modelling and ForecastingWorld Dynamics.

Main objects of social economic forecast are demographics, economics, social sphere, ecology and tech-nical progress. They define the so-called order parameters − those slow variables, whose behavior influences all the other parameters. The key order parameters in world history have been and remain − population size (N), available resources (R) and the level of technology (T). Typical indicators of socio-economic macro forecasting are:

• GDP (gross domestic product − Y) as a whole and per capita, output of major products, goods and services;

• population (N) and labor (L);• investment (I) in fixed capital (K), in the industrial and social spheres; • export (EX) and import (IM) of products and services;• productivity (T);• Human Development Index (HDI) (V. A. Sadovnichiy, A. A. Akayev, A. V. Korotayev, S. Y. Malkov

(2012, p. 14).

Historically, beginning with the first report to the Club of Rome made by Jay Forrester, model developers had often been using system dynamics methodology to study and describe the dynamics of complex systems.

2 . System dynamics

System dynamics, according to Richardson “is a computer aided approach to policy analysis and design. It applies to dynamic problems – problems that involve change over time – arising in complex social, managerial, economic or ecological systems – literally any dynamic systems characterized by interdependence, mutual interaction, information feedback and circular causality” (Richardson, 1991, p. 144).

Besides, System dynamics is a method to enhance learning in complex systems (Sterman, 2000, p. 4). Like all systems, the complex system is an interlocking structure of feedback loops… This loop structure surrounds all decisions public or private, conscious or unconscious. (Forrester, 1969, p. 107).


130

The system dynamics approach involves:• Defining problems dynamically, in terms of graphs over time.• Striving for an endogenous, behavioral view of the significant dynamics of the system.• Thinking of all concepts in the real system as continuous quantities interconnected in loops of

information feedback and circular causality.• Identifying independent stocks or accumulations in the system and their inflows and outflows.• Formulating a behavioral model capable of reproducing, by itself, the dynamic problem of con-

cern. The model is usually a computer simulation model expressed in nonlinear equations.• Deriving understandings and policy insights from the resulting model.• Implementing changes resulting from model-based understandings and insights (Richardson,

1991, p. 145).

Mathematically, the basic structure of a formal system dynamics computer simulation model is a system of coupled, nonlinear, first-order differential (or integral) equations (1):

( ) ( , ),d x t f x pdt

= (1)

where x is a vector of levels (stocks or state variables), p is a set of parameters, and f is a nonlinear vector-valued function (Richardson, 1991, p. 145).

Simulation of such systems is easily accomplished by partitioning simulated time into discrete intervals of length dt and stepping the system through time one dt at a time. Each state variable is computed from its previous value and its net rate of change x(t):

x(t) = x(t−dt) + dt* x(t−dt) (Richardson, 1996, p. 807).

The behavior of a system arises from its structure. That structure consists of the feedback loops, stocks and flows, and nonlinearities created by the interaction of the physical and institutional structure of the sys-tem with the decision-making processes of the agents acting within it (Sterman, 2000, p. 107). Nonlinear systems generally cannot be solved and cannot be added together. Nonlinearity means that the act of playing the game has a way of changing the rules. That twisted changeability makes nonlinearity hard to calculate, but it also creates rich kinds of behavior that never occur in linear systems (Gleick, 1987, p. 23).

The feedback concept is at the heart of the system dynamics approach. Diagrams of loops of information feedback and circular causality are tools for conceptualizing the structure of a complex system. A feedback loop exists when information resulting from some action travels through a system and eventually returns in some form to its point of origin. The dynamic behavior arises from the temporal sequence of information that produces actions which have consequences generating further information and actions. Feedback is said to be negative when the modification in a component leads other components to respond by counteract-ing that change. Negative feedback is often the engine that drives supply and demand cycles toward some equilibrium. The word ‘negative’ does not imply a value judgment. Instead, it indicates that feedback tends to negate initial changes. Feedback is said to be positive when the original modification leads to changes that reinforce the component that started the process. In the same example as above, the migration of farm workers to a city attracts more manufacturers to open plants in that city, which attracts even more workers. Negative feedback processes tend to counteract a disturbance and lead systems back towards an equilibrium or steady state. One possible outcome of market mechanisms is that demand and supply balance each other or fluctuate around an equilibrium point, due to lagged adjustments in the productive or consumptive sec-tor. In contrast, positive feedback processes tend to amplify any disturbance and to lead systems away from equilibrium (Ruth, Hannon, 1997, p. 8).


131

Stocks and the flows that affect them are essential components of system structure. A map of causal influ-ences and feedback loops is not enough to determine the dynamic behavior of a system. Stock variables are accumulations and indicate the status of the system through time. They are the basis for the calculation of all the rest of the variables in the model (Ruth, Hannon, 1997, p. 8).

The modeling process typically consists of 5 stages. According to J. Sterman these are:• Problem articulation (boundary selection).• Formulation of dynamic hypothesis.• Formulation of a simulation model.• Testing.• Policy design and evaluation (Sterman, 2000, p. 86).

3 . Simulat ion model

The modelis based on system dynamics method and is implemented using ISEE I think software. The model is conceived to generate hypothetical scenarios of social economic development using historical data since year 1996. As a result, following data can be obtained from the model for each scenario at any year up to 2050: population, population structure by age and sex, persons under and over working age, demographic burden and demographic burden structure, fertility rate, GDP per person, average income per person, natural population change. The input data is prepared and structured. Time horizon of all calculations is up to year 2050. This is long enough term for analysis on one hand, and realistic on the other, because most of residents determining population development in this period are already living today.

According to H. Bossel, major errors arise primarily because a homogeneous population is assumed, where the number of births and deaths is proportional to total population. This simplification may be permis-sible for bacteria, but for human populations it obviously makes a difference whether the population consists mainly of children, adults of reproductive age, or old people. Old people contribute no longer, children not yet to reproduction. For computing correctly the number of births per year the number of women of child-bearing age and their fertility must therefore be known (Bossel, 2007, p. 92).

For higher precision model aggregates separated but interconnected sub-models for female and male population development. This is done to calculate dynamics of population structure by age and sex. Each sub-model consists of 13 age groups: 0−14, 15−19, 20−24, 25−29, 30−34, 35−39, 40−44, 45−49, 50−54, 55−59, 60−64, 65−69, from 70. First group refers to people under working age, the last group almost ex-cludes active population, there fore these two groups represent non-active population. Age groups from 15 and up to 69 represent labor force. Initial data for each age group is being imported from input data file and refers to year 1996. Transition from one age group x to the next (maturing) is done according to following equation (2):

maturing[age group x+1] = population[age group x]/ [age group x size (years)] (2)

This means, for instance, that all persons from age group “35−39” will be transferred to the group “40−44” within 5 years, but from group “0−14” to the group “15−19” within 15 years. The value of each age group x at any time is calculated according to following equation (3):

population[age group x](t) = population[age group x](t - dt) + (maturing[age group x-1] – – maturing[age group x+1]) * dt, (3)

where: t – year of current calculations;dt – time interval (1 year in case of the simulation model).


132

However, the model considers immigration, emigration and death factors as well, thus the complete equation is following (4):

population[age group x](t) = population[age group x](t – dt) + (maturing[age group x – 1] + immigration[age group x] – maturing[age group x + 1] – deaths[age group x] –

– emigration[age group x]) * dt, (4)

where: t – year of current calculations,dt – time interval (1 year in case of the simulation model).

There is a reinforcing feedback to male and female age groups “0–14”, which calculates the number of births each year. It’s calculated by multiplication of fertile female population (age groups covered by range 15−45) and fertility rate for each period of time.Distribution between male and female newborns is done us-ing mean value for recent 50 years and is 49 % for male and 51 % for female.

The model has been tested in two stages – using critical initial values and comparing results returned by simulation for period 1996−2012 to historical ones. The deviations between simulated historical demo-graphic results and statistical data are in range +/-1 %.

4. Simulat ion resul ts

Three scenarios were calculated using assumptions as shown in table 2. First scenario assumes, that all rates will remain the same since year 2011 and during the whole time horizon. Second scenario refers to year 2007 emigration level, when the economy was in peak growth. Third scenario assumes “zero” emigration, becoming the most optimistic out of all.

Table 2. Parameter settings for model scenarios

Parameter /Scenario Parameter value for period of time 2014−2050Scenario 1 Scenario 2 Scenario 3

Death rate as to year 2011Immigration rate as to year 2011Emigration rate as to year 2011 as to year 2007* 0.000%

Highest historical value since 1996

Each scenario is done under assumption, that GDP will grow continuously according to OECD (Organi-zation for Economic Co-operation and Development) forecast for EU27. Growth rates are following: 2.1 % up to year 2020, then 2.0 % up to year 2030 and 1.7 % up to year 2050. GDP change in time is shown on figure 1.

Average income is often used to measure a country’s standard of living. It is usually expressed in terms of a commonly used international currency and has a strong correlation with GDP of 0.90. Using least square method, linear function was calculated to determine the dependency of average income from GDP. Calcu-lated data range for average income is graphically presented on figure 2.


133

Figure 1. GDP growth up to 2050 (mil. LVL)

Source: author’s calculations based on OECD data (Chateau, 2011, p. 22) and data from Central Statistical Bureau of Latvia [www.csb.gov.lv]

Figure 2. Average income per capita

Source: author’s calculations based on data from Central Statistical Bureau of Latvia [www.csb.gov.lv]

Fertility rate, in turn, possibly depends on average income and has a very strong correlation of 0.98 with it. Linear function is determined using least squares method. Results are shown on fi gure 3.


134

Figure 3. Fertility rate


Although, fertility rate is growing continuously up to value 1.96 by year 2050, dynamics of births shows positive trends only for third scenario (Figure 4).

Figure 4. Dynamics of births



135

This is mainly caused by continuously decreasing number of fertile age women. Dynamics of births is a key-driver of population dynamics (Figure 5).

Figure 5. Population dynamics


As shown on the Figure 5, any scenario realization leads to decrease of population within selected time horizon. Even if “Zero” emigration is assumed (in case of third scenario), tendency for depopulation re-mains. Above-mentioned reasons will lead to demographic burden grow within time horizon from 560 and up to 860 persons under and over working age per 1000 of working age (Figure 6).

The main cause of growing demographic burden is population aging. Dynamics of employed labor force and people of retirement age, which generally forms the demographic burden, is shown on fi gure 7.


136

Figure 6. Demographic burden


Figure 7. Population dynamics: employed labor force and people aged 65+



137

Simulation results show continuous decline of labor force number for each scenario and light growth with subsequent decrease of number of people aged 65 and over. Thiscan be explained by age structure analysis in dynamics. Age structure change for the fi rst scenario is presented on fi gures 8, 9, 10.

Figure 8. Population structure by age and gender: Scenario 1, 2013


Figure 9. Population structure by age and gender: Scenario 1, 2030



138

Figure 10. Population structure by age and gender: Scenario 1, 2050Source: author’s calculations based on data from Central Statistical Bureau of Latvia [www.csb.gov.lv]

Age groups of working age (15−65) change from 61 % to 48 % for female and from 67 % to 59 % for male. Elder residents (from 65) fraction increases from 24 % to 38 % for female and from 14 % to 23 % for male, but young residents (up to 15) share decreases for 1 %. Demographic burden increases from 560 to 867.



139

Similar tendency remains even for the “most optimistic” scenario without any emigration (Figures 11, 12, 13).




140

Age groups of working age (15−65) change from 61 % to 58 % for female and from 67 % to 65 % for male. Elder residents (from 65) fraction increases from 24 % to 26 % for female and from 14 % to 16 % for male, but younger residents (up to 15) share remains stable even showing 1 % increase. Demographic burden is growing slowly and reaches maximum value of 636 in year 2050.

Taking for granted the OECD forecast for GDP growth, GDP per capita dynamics had been calculated for all scenarios (Figure 14).

Figure 14. GDP per capita


It’s clearly seen that GDP share per one person increases from 2 up to 4.5 times within selected time horizon. Main cause of such change is forecasted population decline while GDP inclines. Even if the most optimistic scenario fulfi lls, there is going to be doubling of GDP per capita. That can be achieved either by involving additional labor resources (what is not going along with the trend) or production performance increase.

Conclusions and recommendat ions

System dynamics is to be one of the most suitable methods to calculate scenarios of social economic development.

Population aging and lack of residents of fertile age affects the birth rate, thus worsening demographic situation in Latvia within time horizon up to 2050.

There is going to be a serious shift in population age structure, so that overall demographic burden may signifi cantly increase, even within next 20 years. It means, that at least two serious problems will strengthen – growing social budget expenses and lack of labor force. Even implementing effective social policy, volume of labor force in Latvia may scale down by 10−35 % within next 20 years and by 10−60 % by 2050. There-


141

fore, employment of people, both elder of working age and over working age is becoming very important for government and business.

Due to low birthrate, number of children may decrease for 16−44 % within next 20 years and for 25−67 % by 2050, thus affecting social development in general and education sector in particular. Actions intended to increase birth rate can be a good tool for government to improve demographic situation in Latvia. Although these actions may cause demographic burden growth in short-term, it will be insignificant.

Uncontrolled(by age groups) immigration may cause demographic burden growth, unchanging the popu-lation development trends. Higher and special education export could be a good decision to support educa-tional sector, as well as to improve social economic situation by selective immigration. This can be expressed as interconnected reinforcing loops, where growing educated labor force attracts investments and growing possibilities stimulates labor force.

Continuous investing in production performance and education will support long-term growth of GDP while population will decline.

Further model development will involve factors such as: investments, productivity, production and con-sumption; fertility rate will consider social economic paradox. Next version will use more factors and fewer assumptions, thus making it as independent as possible.

References

Bossel, H. (2007a). System Zoo 3. Simulation Models. Economy, Society, Development. Germany: Books on Demand GmbH.

Bossel, H. (2007b). Systems and models. Complexity, Dynamics, Evolution, Sustainability. Germany: Books on De-mand GmbH.

Drucker, P. (2001). Management Challenges for 21st Century. Harper Business.Forrester, J. W. (1961). Industrial Dynamics. MIT Press: Cambridge, MA.Forrester, J. W. (1969). Urban Dynamics. Pegasus Communications.Forrester, J. W. (1971). World Dynamics. Wright-Allen Press.Gleick, J. (1987). Chaos: Making a New Science. New York: Viking.Meadows, D., Randers, J., Meadows, D. (2012). Limits to Grow. USA: Chelsea Green Publishing.Meadows, D. (2011). Thinking in Systems. A Primer. USA: Chelsea Green Publishing.PwC Economics. (2013). World in 2050. The BRICs and beyond: prospects, challenges and opportunities.Randers, J. (2012). 2052. A Global Forecast for the Next Forty Years. USA: Chelsea Green Publishing.Richardson, G. P. (1991). System dynamics: Simulation for policy analysis from a feedback perspective. In: P. A. Fish-

wick, P. A. Luker (eds.). Qualitative simulation modeling and analysis. Springer-Verlag. New York, p. 144–169.Richardson, G. P. (1996). System Dynamics. In: S. Gass, C. Harris (eds.). Encyclopedia of Operations Research and

Management Science. Kluwer Academic Publishers, Norwell MA, p. 807–810.Ruth, M., Hannon, B. (1997). Modeling dynamic economic systems. Springer Verlag, New York.Sadovnichiy, V. A., Akayev, A. A., Korotayev, A. V., Malkov, S. Y. (2012). Modelling and Forecasting World Dynamics.

Moscow. ISBN 978-5-7556-0456-7.Sterman, J. D. (2000). Business dynamics. Systems thinking and modeling for a complex world. USA: Irwin McGraw-

Hill. Chateau, J., Rebolledo, C., Dellink, R. (2011). An Economic Projection to 2050: The OECD ENV-Linkages Model

Baseline. OECD Environment Working Papers, no. 41. OECD Publishing.Álvarez-Arenas, M., Mirón, I. (2006). A flexible framework for regional sustainable development indicators using

system thinking criteria (INSURE). Revista Internacional Sostenibilidad, Tecnología y Humanismo, número 1, p. 41−59.

Cimren, E., Bassi, A., Fiksel, J. (2010: 2818). T21-Ohio, a System Dynamics Approach to Policy Assessment for Sus-tainable Development: A Waste to Profit Case Study. Sustainability 2010, 2. ISSN 2071-1050, p. 2814−2832.

Central Statistical Bureau of Latvia. Website: www.csb.gov.lv


142

Pa g r i n d i n i ų L at v i j o s s o c i a L i n i o - e k o n o m i n i o v y s t y m o s i t e n d e n c i j ų s i s t e m i n i s m o d e L i av i m a s

Alexei Homutinin

Daugavpils universitetas (Latvija)

Santrauka

Besitęsiantis Latvijos gyventojų skaičiaus mažėjimas ir populiacijos senėjimas kelia rimtą grėsmę šalies ekonominiam ir socialiniam vystymuisi. Šių procesų padariniai gali būti nesuderinti: socialinis biudžetas ir pensijų sistema, žmogiškųjų išteklių trūkumas, sumažėjęs verslo aktyvumas, ir kt. Tai gali sukelti ekonomines ir politines krizes. Šioje situacijoje ypač svarbu laiku nustatyti neigiamas tendencijas ir priimti tinkamus strateginius sprendimus. Straipsnyje taikant sisteminį, dinaminį modeliavimą skiriami trys hipotetiniai Latvijos socialinio-ekonominio vystymosi scenarijai. Tyrimo naujumas susijęs su pasirinktais veiksniais, jų struktūra, priklausomybe ir paties modelio kūrimu. Tai leido apskaičiuoti populiacijos dinamiką ir jos struktūrą bei priklausomybę nuo BVP ir vidutinių pajamų. Parodytos dominuojančios Latvijos socialinio- ekonominio vystymosi tendencijos ir pateikta keletas rekomendacijų.

PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: socialinis-ekonominis vystymasis, gyventojų pasiskirstymas pagal amžių, simuliavimo modelis, scenarijaus analizė.

JEL KLASIFIKACIJA: E200, J110, O290, O410, C320, C530


143

M O K S L I N Ė - T E C H N I N Ė PA Ž A N G A L I E T U VO J E PA S K E L B T Ų PAT E N T I N I Ų PA R A I Š K Ų P O Ž I Ū R I U

ArimAntAs BronislovAs KnAšAs1


ANOTACIJAStraipsnyje nagrinėjami pagrindiniai ES ir LT dokumentai, lemiantys mokslinę-techninę plėtrą, pristatomi paskelbtų išradimo pa-raiškų Lietuvoje analizės rezultatai. Nustatyta, kad pareiškėjų grupėse pastebima auganti išradimo paraiškų pateikimo tendencija. Pagal paskelbtų paraiškų skaičių tarptautinės patentų klasifikacijos poklasėse nustatytos mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros specializacijos kryptys.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: ES ir LR dokumentai, intelektinė nuosavybė, išradimas, patentinė informacija, pažangi specializacija.

JEL KLASIFIKACIJA: O18, 031, O32, 034, R11

Įvadas

Pasaulinės ekonomikos globalizacijos ir internacionalizacijos procesai taip pakeitė konkurencinę aplin-ką, kad anksčiau buvęs pirmaujančios organizacijos pagrindas nebūtinai padės organizacijai išlikti konku-rencingai rinkoje. Globalūs šiuolaikinio pasaulio pokyčiai tampa vis svarbesniu veiksniu, lemsiančiu ilgalai-kes Lietuvos raidos galimybes ir perspektyvas. Minėtus pokyčius lemia vis spartėjanti mokslo ir technikos bei žinių apskritai plėtra, kokybiškai keičianti modernių visuomenių gyvenimo būdą. Sparčiai formuojasi informacinė visuomenė, stiprėja ekonominis regionalizmas. Šiuolaikinė ekonomika yra įsipainiojusi į nenu-trūkstamą „dematerializacijos“ procesą: gaminių sąnaudų struktūroje ima dominuoti nematerialūs dalykai. Nematerialusis turtas turi daugiau potencialo skatinti ekonominį augimą nei materialios investicijos.

Decentralizacijos ir dereguliacijos procesai verčia valstybes ir organizacijas vis daugiau lėšų skirti mokslinei-techninei pažangai. Rinka tampa globali ir dažnai prisotinta prekių (technikos objektų). Įvairio-se pasaulio šalyse dėl tų pačių prekių konkuruoja daugybė organizacijų, kyla ekonominės galios regionai. Organizacijos veiklai įtakos turi rinkos ir technologijų neapibrėžtumai. Ekonominė pertvarka, griežtos kon-kurencijos sąlygos, besiplečiantis tarptautinis bendradarbiavimas, ekologinės problemos verčia valstybes ir organizacijas formuoti struktūras ir priemones, kurios padėtų spartinti mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (toliau – MTEP) bei inovacinio proceso mokslas – gamyba – vartojimas kūrimą. MTEP yra viena iš konkurencingumo užtikrinimo sąlygų.

Žinios yra nematerialaus turto dalis, kuriam valdyti reikia naujų valdymo būdų ir struktūrų. Vien žinios ekonominės pažangos nelemia. Pagrindinis ekonomikos plėtros, darbo vietų kūrimo ir socialinės gerovės veiksnys yra produktyviosios žinios. Produktyviosios žinios kaupiamos ir nuolat atnaujinamos plėtojant mokslinius tyrimus, perteikiamos studentams ir organizacijoms. Jos leidžia kurti aukštos pridėtinės vertės technikos objektus, saugomus patentinės teisės. Produktyviosios žinios reiškiasi technologijų forma. Ino-vacijos keičia mokslo žinias į lėšas, kurių reikia gerovei užtikrinti. Ekonomikos plėtros ir pasaulinės kon-

1 Arimantas Bronislovas Knašas – daktaras (socialiniai mokslai), docentas. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra. Moksliniai interesai: inovacijų valdymas, patentologijaEl. paštas: [email protected] Tel.: +370 648 892 13

ArimAntAs BronislovAs KnAšAsMOKSLINĖ-TECHNINĖ PAŽANGA LIETUVOJE PASKELBTŲ PATENTINIŲ PARAIŠKŲ POŽIŪRIU

144

kurencijos požiūriu laimi tos organizacijos, kurios diegdamos inovacijas pirmosios adekvačiai sureaguoja į pokyčius rinkoje ir sugeba apsaugoti intelektinę nuosavybę. Intelektinės nuosavybės valdymas lemia MTEP rezultatus siekiant kuo didesnės socialinės ir ekonominės naudos.

Kadangi Lietuvoje moksliniai straipsniai dažniausiai nagrinėja teisinius intelektinės nuosavybės klau-simus, straipsnyje nagrinėjami oficialiai paskelbtų išradimų paraiškų duomenys pagal Tarptautinės patentų klasifikacijos rodiklius. Tokia informacija aktuali Lietuvos organizacijų veiklai – organizacijos gali tiksliai sužinoti, kokius sukuriamus technikos objektus norima apsaugoti patentu. Neapsaugant organizacijos sukur-tos prekės (technikos objekto) veikiančiais patentinės teisės objektais, visada yra rizika, kad kita organiza-cija, sėkmingai nukopijavusi ir modernizavusi technikos objektą, taikydama pažangesnę technologiją gali pateikti rinkai modernizuotą technikos objektą mažesne kaina. Sukurtų išradimų paraiškų pateikimo situa-cijos aiškumas gali padėti organizacijai neįsivelti į patentinius teismus. Patentai gali užtikrinti organizacijos veiklos laisvę tam tikrame rinkos segmente ir ji licencijuojant patentus gali gauti papildomų pajamų.

Problema: norint užtikrinti organizacijų bendradarbiavimo ir konkurencingumo Lietuvos rinkoje gali-mybes būtina ištirti išradimų paraiškų pateikimą.

Objektas: išradimų patentinės paraiškos, paskelbtos pagal Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 21 straipsnį.

Tikslas: aptarti susistemintą išradimų paraiškų pateikimo situaciją Lietuvoje.Tyrimo metodika: ES ir LR juridinių dokumentų, mokslinės literatūros analizė ir sintezė, teikiamų

išradimų paraiškų paieška Valstybinio patentų biuro oficialiuose biuleteniuose pagal registracijos datą ir Pasaulinės intelektinės organizacijos standartų ST.9, ST.16, ST.3 bibliografinius duomenis bei Tarptautinę patentų klasifikaciją analizė.

Uždaviniai:• Apžvelgti ES ir LR juridinius dokumentus MTEP srityje.• Ištirti patentinių paraiškų, paskelbtų pagal Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 21 straipsnį, situ-

aciją Lietuvoje.• Pagal paskelbtas išradimų patentines paraiškas nustatyti pagrindines MTEP specializacijos kryptis

LietuvojeMetodai: mokslinės ir juridinės literatūros analizė bei apibendrinimas, tyrimas atliktas peržiūrėjus ofi-

cialiai skelbiamus Valstybinio patentų biuro biuletenius.

1 . Intelekt inės nuosavybės valdymo dokumentai moksl inių tyr imų i r inovaci jų sr i tyse

Jau seniai visuomenės gyvenimas ir jos narių santykiai reguliuojami moralės, elgesio – socialinių normų, kurių privalo laikytis ir valstybės, ir ūkio subjektai, ir žmonės. Teisės normos pagrindu susiklostę visuome-niniai santykiai vadinami teisės santykiais, kuriuos sudaro: teisinio santykio objektai, subjektyvinė teisė, teisinė pareiga ir santykio objektas. Teisinio santykio objektas yra materialieji ir nematerialieji mus supančio pasaulio reiškiniai. Svarbiausi teisės normų šaltiniai – įstatymai. Įstatymams prilygsta valstybės pasirašytos ir ratifikuotos tarptautinės sutartys (konvencijos).

Bendrąja teisine prasme nuosavybės sąvoka apima visumą daiktų, priklausančių savininkui ir sudarančių jo turtą, kurį jis gali naudoti, valdyti ir disponuoti savo nuožiūra. Toks nuosavybės supratimas pirmiausia sie-jamas su materialiu turtu, kaip nuosavybės objektu. Didėjant visuomenės poreikiams natūralūs ištekliai tam-pa riboti, todėl pradėta ieškoti naujų rezervų, kurie sukurti žmogaus intelekto dėka. Todėl šalia materialaus turto atsirado ir nematerialus turtas, kaip žmogaus dvasinės kūrybos bei protinio darbo rezultatas. Žmogaus intelektinės veiklos rezultatai, kaip teisinės apsaugos objektai, turi savą specifiką, skiriančią juos nuo įpras-tinių materialinių nuosavybės objektų. Todėl visuomeniniams santykiams, kurie susiklosto dėl tokių teisinių objektų sukūrimo, reguliuoti daiktinės teisės normos netinka. Reikia specialių teisės normų – intelektinės nuosavybės teisės.


145

Kadangi kūrybos rezultatai yra intelektinės veiklos rezultatai, jau nuo seno pradėti spręsti ne tik auto-rystės apsaugos, bet ir techninės kūrybos darbo kompensavimo klausimai, sudarinėjamos specialios patentų teisės normos. Anksčiau išradimais būdavo pripažįstami tik tokie techniniai sprendimai, kuriuos buvo galima įgyvendinti tuometinėse įmonėse. Todėl jie vadinti pramoninės nuosavybės objektais. Pramoninės nuosavy-bės teisės teorija sutapatino išradėjo teisę į techninį sprendimą su nuosavybes teise į materialius objektus. Patentinės teisės pramoninės nuosavybės ir autorinės teisės objektai priklauso bendrajai intelektinės nuosa-vybės sąvokai. Vykstant mokslinei-techninei pažangai keičiasi ir patentavimo objektų sritis: atsirado objektų, anksčiau laikomų nepatentabiliais, apsauga. Įtraukus mikrobiologijos objektus į patentabilių objektų sąrašą, patentiniai objektai tampa materialūs. Iš esmės teisinė pramoninės nuosavybės objektų apsauga – vienas svarbiausių mokslinės-techninės pažangos veiksnių. Patentai tampa svarbiausia priemone, siekiant sukurti konkurencingą produkciją, užkariauti vidines ir išorines rinkas.

1888-03-20 pasirašyta Paryžiaus pramoninės nuosavybės konvencija, įsteigta Tarptautinė sąjunga pra-monės nuosavybei saugoti (Paryžiaus Konvencija (...), 1967). 1886-06-09 pasirašyta Berno literatūros ir meno kūrinių apsaugos konvencija, įsteigta Tarptautinė sąjunga literatūros ir meno kūrinimas saugoti (Berno Konvencija (...), 1979). 1967-07-14 Stokholme pasirašyta konvencija dėl Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos įsteigimo (angl. WIPO). Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos steigimo konvenci-jos straipsnis 2 (viii) apibrėžia intelektinės nuosavybės teisių objektus (Chapter 1. Introduction (...), 2003):

• literatūros, menininkų ir mokslininkų darbai;• dailininkų darbai, fonogramos ir radijo transliacijos;• išradimai visose žmonių veiklos srityse;• moksliniai atradimai;• pramoniniai pavyzdžiai (pramoninis dizainas);• prekių ir paslaugų ženklai, komerciniai vardai ir pavadinimai;• apsauga nuo nesąžiningos konkurencijos;• kita intelektinės nuosavybės veikla pramonės, mokslo, literatūros ir meno srityse.

Svarbiausi Pasaulinės intelektinės nuosavybės organizacijos tikslai – intelektinės nuosavybės apsauga visose valstybėse, kūrybinės veiklos skatinimas ir šios veiklos rezultatų apsaugos gerinimas. Lietuva nuo 1994-05-2 yra Paryžiaus Konvencijos dėl pramoninės nuosavybės saugojimo narė.

1963 m. birželio mėnesį Italijoje, Fraskačio (Frascati) mieste, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos atstovai (toliau – EBPO) susitiko su nacionaliniais mokslinių tyrimų ir eksperimentinės plėtros (MTEP) statistikos ekspertais. Po susitikimo parengta pirmoji oficiali standartinės praktikos, siūlomos moksli-nių tyrimų ir eksperimentinės plėtros statistiniams tyrimams, geriau žinomos kaip „Frascati vadovas“, versija (Frascati vadovas, 2007). Nuo 1994 m., išėjus penktajam leidimui, vis daugiau dėmesio buvo skiriama MTEP ir inovacijoms, tai traktuojant kaip pagrindinius žinių ekonomikos elementus. Šios srities stebėjimui ypač svarbi patikima ir palyginama statistika bei rodikliai. 2002 metais išleistas šeštasis „Frascati vadovo“ leidimas (Frascati vadovas, 2007), kur stengtasi akcentuoti įvairias metodologines rekomendacijas ir gaires, ypač to-bulinant MTEP statistiką paslaugų sektoriuje bei renkant išsamesnius duomenis apie MTEP žmonių išteklius. Šie ištekliai dažnai vadinami MTEP „sąnaudų“ duomenimis. Žiniomis pagrįstos ekonomikos sąlygomis aiš-kėja, kad tokius duomenis reikia tirti konceptualiai, siejant juos su kitų rūšių ištekliais ir numatomais MTEP veiklos rezultatais. Šiuos ryšius galima kurti, pavyzdžiui, inovacijų procese arba platesnėse – nematerialių investicijų – srityse, kurios apima ne tik MTEP ir su ja susijusią mokslinę bei technologinę veiklą, bet ir išlaidas, skirtas programinei įrangai, mokymui, organizavimui ir kt. MTEP personalo duomenis reikia per-žiūrėti kaip modelio, skirto mokslinio ir techninio personalo mokymui ir panaudojimui, dalį. Taip pat svarbu analizuoti MTEP duomenis kartu su kitais ekonomikos kintamaisiais, pavyzdžiui, pridėtinės vertės ir inves-ticijų duomenimis. „Frascati vadovo“ 7 priedas pateikia šiuos dažniausiai MTEP apibūdinti naudojamus ro-diklius (Frascati vadovas, 2007): 1. Patentų statistika. 2. Technologijų mokėjimo balansas. 3. Bibliometrija. 4. Aukštųjų technologijų produktai ir pramonės šakos. 5. Inovacijų statistika. 6. Mokslo ir technologijų žmo-nių ištekliai. 7. Informacinės visuomenės statistika ir rodikliai.


146

Tarptautinio palyginimo tikslams prašymų išduoti patentą statistika naudojama daugiau nei išduotų pa-tentų statistika dėl prašymo pateikimo ir patento išdavimo datų skirtumo, kuris kai kuriose šalyse (atsi-žvelgiant į taikomos ekspertizės rūšį) gali siekti net dešimtį metų. Patentų rodikliams, pagrįstiems paprastu Valstybinio patento biuro išduotų patentų skaičiavimu, įtakos turi įvairios tendencijos, pavyzdžiui, tarptauti-nio palyginamumo trūkumai (patentinių paraiškų vietos pranašumai) ar didelis patento vertybių heterogeniš-kumas viename biure. Be to, patentų reguliavimo skirtumai skirtingose šalyse neleidžia paprastai palyginti dviejų (ar daugiau) patentų biuro pateiktos patentų statistikos. Norėdama išvengti problemų, susijusių su tradiciniais patentų rodikliais, EBPO bandė sukurti naują patentais grindžiamą rodiklių tipą – patentų šeimų skaičiavimą. Patentų šeima apibrėžiama kaip patentų rinkinys, išduotas skirtingose šalyse vienam išradimui apsaugoti (jį apibūdina pirmoji paraiška šalyje, vadinama prioritetine paraiška, išplėsta galioti kituose paten-tų biuruose). Patentų šeimos, naudojamos rodiklių taikymo statistiniams tikslams, pranašumai yra dvejopi: jie pagerina tarptautinį palyginamumą, panaikindami pirmosios šalies pranašumą ir geografinę įtaką; į paten-tų šeimą įtraukti patentai yra geriau vertinami. Patentų dokumentai suteikia apie išradimą daug informacijos, kurios nerasi kitur, todėl ji reikšmingai papildo tradicinius informacijos šaltinius vertinant technologinės ir mokslinės informacijos sklaidą (daugiadimensiai bibliometrijos metodai). Patentų dokumentai suteikia informacijos apie: 1) technines charakteristikas; 2) paraiškos istoriją; 3) išradimą (Frascati vadovas, 2007).

Mokslinėje literatūroje, kuri skirta inovacinės veiklos veiksniams ir įtakai, vis daugiau naudojamasi bendrojo (nacionalinio) arba organizacijos lygio patentų duomenimis dėl plačiai pripažįstamo artimo patentų ir inovacinio rezultato ryšio. Patentų duomenys naudojami ir šalių, pramonės organizacijų bei technologijų inovacinės veiklos struktūros ir plėtros, taip pat technologijų priklausomybės, sklaidos ir skverbties poky-čiams nustatyti. Tačiau yra keletas trūkumų, kurie susiję su patentų rodiklių taikymu MTEP rezultatams arba inovacinei veiklai vertinti. Nemažai naujovių nepatentuojama. Dėl skirtingo polinkio patentuoti sunku palyginti įvairias šalis ar pramonės šakas. Patentų vertės paskirstymas yra iškreiptas, kadangi dauguma pa-tentų negali būti pritaikomi pramonėje, todėl yra nelabai vertingi, nedidelė dalis patentų turi didelę vertę. Dėl tokio nevienalytiškumo patentų skaičiavimas, kai visi patentai traktuojami kaip turintys vienodą vertę, yra netikslus. Sunku interpretuoti patentų paraiškų ar išdavimų skaičių patį savaime. Patentų skaičius turi būti derinamas su kitais rodikliais (Frascati vadovas, 2007).

Griežta Europos ir JAV konkurencija skatino Europos rinkose kurti struktūras, kurios ne tik vienija pra-monės potencialą, bet ir greitina mokslo bei technologijų plėtrą. 1982–1983 metais visos Europoje vykdo-mos programos pradėtos reorganizuoti, kad taptų realiu mokslo ir technologijų plėtros pagrindu. Sujungtos į vieną bendrą programą „Europos bendroji programa“ (angl. Framework, toliau – FP), jos turėjo suderinti tarpusavio ryšius, planuoti ir koordinuoti Europos Bendrijos ir nacionalinę veiklą, spręsti finansavimo klau-simus. Nesunku pastebėti ryškias tendencijas: biudžetas, skirtas bendrosioms programoms, nuolat didėja, Europos Sąjunga plečia savo veiklą į vis naujas mokslo ir technologijų sritis, lėšos skiriamos vis įvaires-niems, nestandartiniams projektams (European Research for (...), 2010).

1 pav. Europos bendrųjų programų biudžetai 1984−2013 metais

Šaltinis: European Research for the Environment 2007−2013. (2010). Prieiga internete: http://www.eurosfaire.prd.fr/7pc/documents/1283421312_research_for_the_environment.pdf


147

1995 metais Europos Sąjungoje paskelbta programa „Žalioji inovacijų knyga“ (Green Paper on Innova-tion, 1995), kur apibūdinami teigiami ir neigiami veiksniai, nuo kurių priklauso inovacinė veikla Europos Sąjungoje, be to, pateikiami ir formuluojami pasiūlymai, kaip gerinti esamą situaciją. Inovacijos suvokiamos kaip sėkmingas naujovių kūrimas, asimiliavimas ir eksploatacija ekonomikos ir socialinėje srityse. Pagal apibrėžimą inovacijos yra archaizmo ir kasdienybės priešingybė. Todėl jas, kaip ir visa, kas nauja ir neįpras-ta, diegiant reikia įveikti daugybę kliūčių. Svarbiausios inovacijoms diegti trukdančios kliūtys yra: ekonomi-niai veiksniai, su organizacija susiję veiksniai, intelektinės nuosavybės teisė ir kt.

Prie analogiškų inovacinės veiklos programinių leidinių priskiriama ir Lietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga (Lietuvos mokslo ir technologijų (...) 2001).

1996 m. lapkričio 20 d. Europos Komisija priėmė „Pirmąjį Europos veiksmų planą“ (The First Action Plan for (...) 1996). Šis svarbus dokumentas pateikė bendrąją inovacinių procesų valdymo Europos Sąjungo-je schemą, kur daugiausia susitelkiama ties prioritetinėmis priemonėmis, kurių turi imtis Europos Komisija, kaip vykdomasis Europos Sąjungos organas. Dokumento struktūra labai aiški – suformuluotos trys veiksmų kryptys:

• inovacijų kultūros skatinimas;• inovacijoms palankios aplinkosukūrimas;• mokslo orientavimas į inovacijas.

2007-04-03 skelbtame Europos Komisijos komunikate „Europos patentų sistemos stiprinimas“ teigiama, kad patentai – naujovių, augimo ir konkurencingumo skatinimo varomoji jėga ir kad naudojimasis intelek-tinės nuosavybės teisėmis bei spartus jų diegimas yra tarpusavyje susiję reiškiniai. Komisijos konsultacijos su ES šalimis dėl patentų politikos Europoje ateities rezultatai neleidžia abejoti, kad reikia skubiai imtis veiksmų. Europos Komisija siūlo Europoje sukurti paprastą, ekonomišką ir aukštos kokybės vieno langelio principu veikiančią patentų sistemą tiek ekspertizės ir patento išdavimo, tiek procedūrų po jo išdavimo, įskaitant ginčų nagrinėjimą, sistemą. Sukūrus bendrą ekonomišką patentų teismų sistemą, turėtų būti su-taupoma nemažai lėšų patentų teismų nagrinėjamose bylose. Europos Komisija išreiškia susirūpinimą, kad laipsniškai kylant patentų paklausai galėtų būti išduodama daugiau prastos kokybės patentų. Tai yra viena iš priežasčių, kodėl Europoje galėtų kilti patentų „tankumyno“ (angl. patent thickets) ir patentų „trolių“ (angl. patent trolls) reiškiniai. Aukštos kokybės tvarka ES – esminė priemonė užkirsti kelią šiems naujovių diegimo trukdžiams ir išvengti destruktyvaus elgesio Europoje (Europos patentų sistemos stiprinimas, 2007).

Po Bendrijų komisijos rekomendacijos „Dėl intelektinės nuosavybės valdymo žinių perdavimo veikloje ir universitetų bei kitų viešųjų mokslinių tyrimų organizacijų praktikos kodekso“ (Rekomendacija dėl inte-lektinės nuosavybės valdymo (...), 2008) ir komunikato „Europos pramoninės nuosavybės teisių strategija“ (Europos pramoninės nuosavybės teisių (...), 2008) paskelbimo išleisti nacionaliniai įstatymai, apimantys intelektinės nuosavybės valdymo klausimus.

Lietuvos Respublikos Mokslo ir studijų įstatyme Nr. XI-242 nurodoma, kad turtas, kurį valstybinės aukš-tosios mokyklos valdo, naudoja ir kuriuo disponuoja nuosavybės teise, yra ir turtinės teisės, atsirandančios iš intelektinės veiklos rezultatų (Lietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas, 2009).

2010-03-03 priimtas Europos Komisijos komunikatas „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus (angl. su-stainable) ir integracinio augimo strategija“. Strategijoje „Europa 2020“ deklaruojama XXI amžiaus Euro-pos Sąjungos (toliau ES) socialinio rinkos ūkio vizija, siekiama sukurti daugiau darbo vietų ir užtikrinti ge-resnę gyvenimo kokybę (2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija, 2010; Europe 2020. A European strategy for (...), 2010). Komisija nustatė tris pagrindinius augimo orientyrus, kuriems pasiekti reikės imtis konkrečių ES ir nacionalinio lygmens veiksmų:

• pažangus augimas (žinių, inovacijų skatinimas, švietimas ir skaitmeninės visuomenės ugdymas); • tvarus augimas (siekti, kad mūsų gamybos sektorius tausiau naudotų išteklius, kartu didėtų mūsų

konkurencingumas);• integracinis augimas (didinti įvairių visuomenės sluoksnių dalyvavimą darbo rinkoje, skatinti įgyti

įgūdžių, įveikti skurdą).


148

Komisijos komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ nustatyti penki tikslai, kuriais nusakoma, ką ES turėtų pasiekti iki 2020 m. ir kuriais remiantis galima vertinti pažangą: užimtumas; moksliniai tyrimai ir inovacijos; klimato kaita ir energetika; švietimas; kova su skurdu.

Komisija pristato septynias pavyzdines iniciatyvas, skirtas pažangai pagal kiekvieną prioritetinę temą skatinti (2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija, 2010; Europe 2020. A Euro-pean strategy for (...), 2010):

1. Inovacijų sąjunga.2. Judrus jaunimas.3. Europos skaitmeninė darbotvarkė.4. Tausiai išteklius naudojanti Europa.5. Ekologiškam augimui skirta pramonės politika. 6. Naujų įgūdžių ir darbo vietų kūrimo darbotvarkė.7. Europos kovos su skurdu veiksmai.

Strategijos „Europa 2020“ pagrindu 2010-10-06 priimta pavyzdinė strategijos „Europa 2020“ iniciatyva „Inovacijų sąjunga“. Šiuo dokumentu Europos Komisija teigia, kad inovacijos tampa svarbiu, visaapimančiu tikslu, persmelkiančiu įvairias ES veikimo sritis (Strategijos „Europa 2020“ pavyzdinė (...), 2010).

2010-10-06 Europos Komisija patvirtino dokumentą „Regioninės politikos įnašas į pažangų augimą 2020 m. Europoje“. Europos Komisija ragina šalių ir regioninės valdžios institucijas visoje Europoje susi-kurti regionines pažangios specializacijos mokslinių tyrimų ir inovacijų strategijas, kad būtų galima efekty-viau panaudoti ES struktūrinių fondų lėšas (Regional Policy contributing (...), 2010).

2011-03-08 Europos Vadovų Taryba paskelbė 2011 m. vasario 4 d. Europos Vadovų Tarybos išvadas: Europos Komisija paraginta išnagrinėti galimybes nustatyti intelektinės nuosavybės teisių valorizacijos prie-monę Europos lygiu, visų pirma siekiant sudaryti palankesnes sąlygas MVĮ patekti į žinių rinką (Europos Vadovų Tarybos susitikimas (...), 2011).

2011-05-24 Europos Komisija pateikė komunikatą „Intelektinės nuosavybės teisių bendroji rinka. Kū-rybingumo ir naujovių skatinimas ekonomikos augimui, kokybiškų darbo vietų kūrimui ir aukščiausios ko-kybės produktams ir paslaugoms Europoje teikti“, kuriame teigiama, kad nematerialusis turtas gali sudaryti iki trijų ketvirtadalių įmonių turto vertės. Komisija siekia sudaryti sąlygas išradėjams, kūrėjams, intelektinės nuosavybės naudotojams prisitaikyti prie naujų aplinkybių ir atverti naujas verslo galimybes. Pateikiamos svarbiausios politinės iniciatyvos, pasitinkant būsimus iššūkius (A Single Market for (...), 2011):

• Patentų sistemos reforma Europoje ir ją įgyvendinančios priemonės (vieninga patentinė apsauga, vieningo specializuoto patentų teismo sukūrimas, intelektinės nuosavybės teisių vertės nustatymas).

• Prekių ženklų sistemos modernizavimas.• Kompleksinės autorių teisių sistemos skaitmeninėje vieningoje rinkoje sukūrimas.• Nematerialiųjų vertybių papildoma apsauga (komercinės paslaptys ir parazitinės kopijos, ne žemės

ūkio geografinės nuorodos).• Kovos su padirbinėjimais ir klastotėmis stiprinimas.

2011-10-6 Europos Komisija priėmė teisės aktų projektų paketą, kuris reglamentuoja ES sanglaudos politiką 2014–2020 metais. Dokumente „Sanglaudos politika 2014–2020“ Komisija pasiūlė keletą svarbių sanglaudos politikos kūrimo ir įgyvendinimo pakeitimų: didesnis dėmesys strategijos „Europos 2020“ pri-oritetams; našumo pripažinimas; integruoto programavimo palaikymas; orientavimasis į rezultatus – sutar-tų tikslų siekimo eigos stebėjimas; teritorinės sanglaudos didinimas; vykdymo suprastinimas (Sanglaudos politika 2014−2020, 2011). Europos komisijos biuletenyje „Pažangios specializacijos mokslinių tyrimų ir inovacijų strategijos“ (toliau – PSMTIS) siekiami tikslai (Pažangios specializacijos (...), 2011):

• inovacijas paversti visų regionų prioritetu (PSMTIS remia žiniomis pagrįstų darbo vietų kūrimą ir plėtrą ne tik pagrindiniuose mokslo ir inovacijų centruose, bet ir mažiau išvystytuose bei žemės ūkio regionuose);


149

• sutelkti investicijas ir kurti sinergiją;• tobulinti inovacijų procesą (prioritetai nustatomi remiantis surinkta strategine informacija apie ver-

tingiausius regiono išteklius, jo iššūkius, konkurencinius pranašumus ir kompetencijos potencialą);• tobulinti valdymą ir labiau įtraukti suinteresuotuosius subjektus.

Atsižvelgiant į PSMTIS ex-ante sąlygą reikalaujama, kad ES valstybės narės ir regionai nusistatytų žinių specializacijas, kurios geriausiai atitinka jų inovacijų potencialą, grindžiamą vertingiausiais ištekliais ir pajė-gumais. Tai reikia padaryti verslo atradimo būdu, tai yra įtraukiant svarbiausius inovacijomis suinteresuotus subjektus ir verslo organizacijas. Taip pažangi specializacija nenuleidžiama iš viršaus, o įtraukia verslo orga-nizacijas, mokslinių tyrimų centrus ir universitetus, kurie dirba kartu, siekdami nustatyti perspektyviausias valstybės narės arba regiono specializacijos sritis ir silpnybes, trukdančias inovacijoms.

2011-11-30 Europos Komisija paskelbė pasiūlymą „Dėl specialiosios programos, kuria įgyvendinama Bendroji mokslinių tyrimų ir inovacijų programa „Horizontas 2020“ (2014–2020, įsteigimo“. Programoje „Horizontas 2020“ bus skatinami kompleksiniai veiksniai bendrai kurti naujas žinias, diegti ateities ir besi-vystančias technologijas, plėtoti mokslinių tyrimų infrastruktūrą ir ugdyti bendrąją kompetenciją. Ypatingas dėmesys bus skiriamas besikuriančioms arba greitai besiplėtojančiomis sritims, kurios susijusios su neži-nomomis sritimis (Dėl specialios programos (...), 2011). Programoje „Horizontas 2020“ bus finansuojamos visos inovacijų grandies dalys – nuo idėjos iki rinkos, vadovaujantis 3 pagrindiniais vertinimo kriterijais: aukštos kokybės moksliniai tyrimai, konkurencinga pramonė ir nauda visuomenei. Programos biudžetas sieks 80 mlrd. eurų 2014–2020 m. laikotarpiui. Trys pagrindiniai programos prioritetai:

1. Prioritetas „Kokybiškas mokslas“: siūloma stiprinti Europos Sąjungos (ES), kaip pasaulio lyderės mokslo srityje, pozicijas – tam būtų skirtas 24,6 mlrd. eurų biudžetas.

2. Prioritetas „Pirmaujančių pramonės pozicijų įtvirtinimas“: siekiama garantuoti pirmavimą diegiant inovacijas pramonės srityje – numatyta skirti 17,9 mlrd. eurų. Parama bus skiriama svarbiausioms technologijoms (informacijos ir ryšių technologijos (IRT), nanotechnologijos, biotechnologijos), fi-nansiniams instrumentams, mažų ir vidutinių įmonių (MVI) inovaciniams gebėjimams ugdyti.

3. Prioritetas „Iššūkiai visuomenei“: daugiausia dėmesio skirta visiems europiečiams aktualioms šių sričių problemoms spręsti: sveikatos; demografinių pokyčių ir gerovės; maisto tiekimo garantavi-mo, tvaraus žemės ūkio, jūrų ir jūrininkystės mokslinių tyrimų ir bioekonomikos; saugios, švarios ir efektyviai naudojamos energijos; pažangaus, švaraus ir integruoto transporto; klimato kaitos, tau-saus išteklių ir žaliavų naudojimo; integruotos, novatoriškos ir saugios visuomenės. Šiam prioritetui skirtas 31,7 mlrd. eurų biudžetas.

2 . Patent inės informaci jos sąvokos

Patentinė situacija pasaulyje atskleidžia tarptautinius technologinius ryšius ir darbo pasiskirstymą, moks-linės-techninės pažangos tendencijas, gali tapti pagrindu ir priemone priimant sprendimus vykdyti mokslo tiriamuosius darbus, plėtoti gamybą, puoselėti užsienio prekybos santykius ir licencinę politiką.

Idėja gali būti apsaugota kaip išradimo patentas. Technikos objekto (prekės) nacionalinės valstybės ar kitų valstybių rinkose, kuriose yra valstybės (valstybių) patentinio biuro (biurų) išduotas išradimo patentas, kol jis galioja (iki 20 metų, jei mokami mokesčiai už patento teisės galiojimo palaikymą), juridinė esmė: išra-dimo apibrėžtis nustato patento suteikiamos teisinės apsaugos ribas, visi apibrėžties punktai turi būti tikslūs ir konkretūs. Idėjos patentavimas yra būtina sėkmingos mokslinių-techninių pasiekimų (prekės) komercijos, realizacijos sąlyga, leidžianti gauti didesnes pajamas (monopolis, didesnė pardavimo kaina). Kurioje nors valstybėje turint išradimo patentą ar kokį kitą pramoninės nuosavybės objekto apsaugos dokumentą, kartu turima ir monopolinė teisė objektą gaminti ir pardavinėti bei teisė reikalauti to iš kitų. Patentai gerokai padidina ne tik gaminių konkurencingumą, bet ir jų kainą. Paprastai suinteresuoti asmenys, ūkio subjektai nepradeda rimtų derybų dėl technologijų, įrenginių įsigijimo, jei šie neturi patentinės apsaugos. Patentavimo tikslai:


150

• Produkcijos realizavimo operacijų apsauga (nacionalinės ir tarptautinės parodos, eksportas). • Patekimas į rinką ir pozicijų joje išsaugojimas.• Licencijų pardavimas.• Konkurentų klaidinimas.• Konkurentų techninių sprendimų blokavimas.

Įvairios pramonės šakos patentus taiko skirtingai, tai priklauso nuo pramonės šakos techninių ypatu-mų, technologinių pokyčių tempo. Be to, ekonomikos struktūra ir konkurencija kuria technologijų apsaugos strategiją ir nustato lygį. Technologinė ataka, ypač palaikoma patentų bloko, – svarbiausias ar net lemiamas konkurencijos metodas, kurį taiko negausių struktūrų pramonės šakos.

Pramoninės nuosavybės objektų patentų duomenų analizė nėra lengvas uždavinys, nes prekė gali būti apsaugota įvairiais patentais. Pavyzdžiui, kokia nors viena prekė (technikos objektas) hipotetiškai gali būti apsaugota kaip: 1. Išradimas. Apibrėžtis – 1 požymis. 2. Išradimas. Apibrėžtis – 2 požymiai. 3. Išradimas. Apibrėžtis – 4 požymiai. 4. Pramoninis pavyzdys. 5. Prekių ženklas. 6. Įmonės vardas.

Patentai yra svarbūs informacijos šaltiniai, padedantys išvengti prekės kūrimo dubliavimo, leidžia nusta-tyti savo išradimo (išradimų) patentavimo galimybes ir tikslus. Patentinė informacija – tai informacija apie paskelbtus ir oficialiai pripažintus pramoninės nuosavybės objektus.

Pagrindiniai patentinės informacijos privalumai yra šie: • Patentinė informacija yra pati naujausia, kituose informacijos šaltiniuose ji gali pasirodyti tiktai po

kelerių metų.• Patentinė informacija yra standartizuotos struktūros, palengvina techninio sprendimo duomenų ga-

vimą.• Patentinė informacija atskleidžia pasaulinį technikos lygį.• Referuojamosios informacijos analizė leidžia sutaupyti laiko susipažįstant su konkrečių technikos

sričių išradimais.• Tarptautinės patentų klasifikacijos žymėjimų dėka galima ieškoti informacijos apie norimos techni-

kos srities išradimus.• Duomenys apie pareiškėją, patento savininką, išradėją leidžia potencialiam licenciarui išsiaiškinti

pateikto išradimo panaudojimą (pavyzdžiui, įsigyjant licenciją). Taip pat galima išsiaiškinti, kokios valstybės ir organizacijos aktyviausiai plėtoja vieną ar kitą technikos sritį, konkurentus, jų vykdomą techninę politiką ir rinkodaros strategiją rinkoje.

Išradimų apsaugos patentai klasifikuojami pagal TPK (TPK – Tarptautinė patentų klasifikacija) ir NIK (NIK – Nacionalinė išradimų klasifikacija). Pagal TPK išradimai suskirstyti į aštuonis skyrius, kurie žymimi lotyniškos abėcėlės didžiosiomis raidėmis: A; B; C; D; E; F; G; H. Kiekvienas skyrius suskirstytas į klases. Kiekviename skyriuje gali būti apie 99 klases. Patentų klasifikacija visą techninių žinių bazę suskirsto į hierarchinius lygius: skyrius (A ÷ H), klasė (dviženklis skaičius), poklasė (didžioji raidė), grupė (skaičiai), pogrupis (skaičiai). Iš viso TPK skyriai apima apie 70 tūkst. pogrupių. Dabar galioja tarptautinė patentų klasifikacijos IPC-2013 (International Patent Classification (Version 2013), 2013). ESPACENET duomenų bazėje galima prieiga prie 80 mln. patentinių dokumentų (Espacenet, 2013). Lietuvoje reguliariai internete talpinamas Lietuvos Respublikos valstybinio patentų biuro oficialus biuletenis (Valstybinio patentų (...), 2005−2013).

3 . Lietuvoje paskelbtų išradimų paraiškų tyr imas

Atliekant tyrimą peržiūrėti 2005–2013 metų Lietuvos Respublikos Valstybinio patentų biuro biuleteniai (Valstybinio patentų (...), 2005−2013). Atrinktos 666 galiojančios patentinės paraiškos, paskelbtos pagal Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 21 straipsnį. Apibendrinti paieškos rezultatai pateikti 2 paveiksle.


151

2 pav. 2005−2013 metais pateiktos išradimų paraiškos, vnt.

Šaltinis: sudaryta straipsnio autoriaus, remiantis tyrimo duomenimis

Nustatyta, kad išradimų paraiškų teikimui 2005–2013 metais būdingos augimo tendencijos. Kadangi atliekant tyrimą nustatyta, kad pateiktos 2 paraiškos, kuriose yra po du pareiškėjus, toliau analizuojama 670 paraiškų. Visos pateiktos paraiškos išskirstytos į šias grupes:

1 lentelė. 2005–2013 metais pateiktų paraiškų grupės

Grupės Lietuvos pareiškėjai Užsienio pareiškėjai Iš visoKitos organizacijos 194 59 253

Privatūs 280 17 297Universitetai 120 0 120

Iš viso 670


Nustatyta 2005–2013 metais pateiktų išradimų paraiškų dinamika:

3 pav. 2005−2013 metais pateiktos išradimų paraiškos pavienėse grupėse, vnt.



152

Nustatyta, kad išradimų paraiškų teikimas 2005–2013 metais pasižymi augimo tendencijomis visose grupėse. Privačių ir kitų organizacijų pateiktų išradimo paraiškų skaičius viršija universitetų pateiktų paraiš-kų skaičių.

Norint atlikti tolesnę paraiškų teikimo Lietuvoje 2005–2013 metais analizę išskirti pareiškėjai iš didžiųjų Lietuvos miestų 9žr. 2 lentelę).

2 lentelė. Išradimų paraiškų teikimas 2005–2013 metais didžiuosiuose miestuose

Miestai Kitos organizacijos Privatūs Universitetai Iš visoKaunas 34 38 58 130

Klaipėda 10 14 0 24Panevėžys 3 5 0 8

Šiauliai 3 2 1 6Vilnius 98 138 61 297

Iš viso 148 197 120 465


Bendras didžiuosiuose miestuose pateiktų išradimų paraiškų skaičius sudaro 78,2 proc. bendro Lietuvos pareiškėjų pateiktų paraiškų skaičiaus. 22,8 proc. paraiškų yra pateikę pareiškėjai, gyvenantys kitose Lietu-vos vietovėse.

3 lentelėje pateiktas išradimų paraiškų pasiskirstymas pagal TPK skyrius, poklases.

3 lentelė. 2005–2013 metais pateiktų išradimų paraiškų ir naudotų poklasių pasiskirstymas TPK skyriuose

TPK skyrius Pateiktų išradimo paraiškų skaičius TPK skyriuje

Naudotų poklasių skaičius TPK skyriuje

A (žmogaus vartojimo reikmenys) 164 34B (įvairūs procesai) 105 43C (chemija ir metalurgija) 84 28D (tekstilė ir popierius) 3 2E (statyba ir kalnakasyba) 66 17F (mechanika, apšvietimas, šildymas, varikliai ir siurbliai, sprogdinimo darbai)

102 41

G (fizika) 96 28H (elektra) 46 17

Iš viso 666 210


Analizuojant tyrimo duomenis į vieną lentelę įtrauktos TPK poklasės, kuriose pateikta daugiausiai pa-raiškų (žr. 4 lentelę).

Remiantis 4 lentelėje pateiktais duomenimis galima teigti, kad pagrindinės MTEP specializacijos kryp-tys Lietuvoje yra:

• B65D: transportavimas; pakavimas; saugojimas; plonų ar siūlinių medžiagų tvarkymas. • A23L: prie A21D ar A23B–A23J poklasių nepriskirtas maistas, maisto produktai ar nealkoholiniai

gėrimai; jų ruošimas ar apdorojimas, pvz., virimas, maisto savybių keitimas, fizinis apdorojimas, maisto ar maisto produktų konservavimas.

• A61F: į kraujagysles implantuojami filtrai; protezai; prietaisai, užtikrinantys vamzdelio pavidalo kūno struktūrų praeinamumą ar užkertantys kelią jų susispaudimui, pvz., stentai; ortopediniai, prie-žiūros ar kontracepcijos priemonės; karštieji kompresai; akių ir ausų gydymas ar apsauga; bandažai, tvarsliava ar sugeriantieji įklotai; pirmosios medicinos pagalbos vaistinėlės.

• C02F: vandens, nuotekų, srutų arba dumblo apdorojimas.


153

• C04B: kalkės; magnezija; šlakas; cementai; jų kompozicijos, pvz., kalkių ir cemento skiediniai, betonas ir panašios statybinės medžiagos; dirbtinis akmuo; keramika; ugniai atsparios medžiagos; natūralaus akmens apdorojimas.

4 lentelė. 2005–2013 metais pateiktų išradimų paraiškų skaičius TPK poklasėse

TPK skyrius, klasė, poklasė

Paraiškų skaičius TPK poklasėjė





B65D 22 A01G 8 B01J 6A23L 17 E05B 8 B29B 6A61F 16 F24H 8 E04F 6C02F 16 F24J 8 F03D 6C04B 16 G01F 8 F24D 6A61K 15 H01L 8 A21D 5E04B 15 A61B 7 A47K 5G01B 14 A63B 7 B61L 5G01N 14 C05G 7 E03B 5A23C 12 A23K 6 E06B 5A61H 10 A61L 6 F16H 5G02B 10 A61N 6 F23B 5


Išvados

Europos Komisijos komunikate „2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija“ nustatyti trys pagrindiniai augimo orientyrai, verčiantys imtis konkrečių ES ir nacionalinio lygmens veiks-mų: pažangus augimas; tvarus augimas; integracinis augimas. Europos Komisijos komunikate „Europos patentų sistemos stiprinimas“ nurodoma, kad patentai – naujovių, augimo ir konkurencingumo skatinimo varomoji jėga. Europos Komisija siūlo Europoje sukurti paprastą, ekonomišką, aukštos kokybės vieno lan-gelio principu veikiančią patentų sistemą tiek ekspertizės ir patento išdavimo, tiek procedūrų po jo išdavimo, įskaitant ginčų nagrinėjimą, sistemą. Bendra ekonomiška patentų teismų sistema turėtų padėti sutaupyti ne-mažai lėšų patentų teismų nagrinėjamose bylose. PSMTIS ex-ante sąlyga reikalauja, kad ES valstybės narės ir regionai nusistatytų žinių specializacijas, kurios geriausiai atitinka jų inovacijų potencialą, grindžiamą vertingiausiais ištekliais ir pajėgumais. Programoje „Horizontas 2020“ bus finansuojamos visos inovacijų grandies dalys – nuo idėjos iki rinkos, vadovaujantis 3 pagrindiniais vertinimo kriterijais: aukštos kokybės moksliniai tyrimai, konkurencinga pramonė ir nauda visuomenei. Programos biudžetas sieks 80 mlrd. eurų 2014–2020 m. periodui.

Patentinė situacija pasaulyje atskleidžia tarptautinius technologinius ryšius ir darbo pasiskirstymą, moks-linė-techninės pažangos tendencijas, gali tapti pagrindu ir priemone priimant sprendimus vykdyti mokslo tiriamuosius darbus, plėtoti gamybą, puoselėti užsienio prekybos santykius ir licencinę politiką. Išradimo apibrėžtis nustato patento suteikiamos teisinės apsaugos ribas, visi apibrėžties punktai turi būti tikslūs ir kon-kretūs. Patentai yra svarbūs informacijos šaltiniai, padedantys išvengti prekės kūrimo dubliavimo, leidžia nustatyti savo išradimo (išradimų) patentavimo galimybes ir tikslus. Patentinė informacija – tai informacija apie paskelbtus ir oficialiai pripažintus pramoninės nuosavybės objektus. ESPACENET duomenų bazėje galima prieiga prie 80 mln. patentinių dokumentų.

Atliekant tyrimą atrinktos 666 galiojančios patentinės paraiškos, paskelbtos pagal Lietuvos Respublikos patentų įstatymo 21 straipsnį. Išradimų paraiškų teikimas 2005–2013 metais pasižymi augimo tendencijomis visose grupėse (kitos organizacijos, universitetai, privatūs). Privačių ir kitų organizacijų pateiktų išradimo paraiškų skaičius viršija universitetų pateiktų paraiškų skaičių. Bendras didžiuosiuose miestuose pateiktų


154

išradimų paraiškų skaičius sudaro 78,2 proc. bendro Lietuvos pareiškėjų pateiktų paraiškų skaičiaus. 22,8 proc. paraiškų yra pateikę pareiškėjai, gyvenantys kitose Lietuvos vietovėse. Pagal 2005–2013 metais pa-teiktų išradimų paraiškų skaičių TPK poklasėse pagrindinės MTEP specializacija užima šias TPK poklases: B65D, A23L, A61F, C02F, C04B.

Literatūra

2020 m. Europa. Pažangaus, tvaraus ir integracinio augimo strategija. (2010). Prieiga internete: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2010:2020:FIN:LT:PDF

A Single Market for Intellectual Property Rights Boosting creativity and innovation to provide economic growth, high quality jobs and first class products and services in Europe. (2011). Prieiga internete: http://ec.europa.eu/inter-nal_market/copyright/docs/ipr_strategy/COM_2011_287_en.pdf

Berno Konvencija dėl literatūros ir meno kūrinių apsaugos. (1979). Prieiga internete: http://www.latga.lt/files/Berno-konvencija.pdf

Chapter 1. Introduction. The Concept of Intellectual Property. WIPO. (2003). Prieiga internete: http://www.wipo.int/about-ip/en/iprm/pdf/ch1.pdf

Dėl specialiosios programos, kuria įgyvendinama Bendroji mokslinių tyrimų ir inovacijų ESPACENET. (2013). Prieiga internete: http://www.epo.org/searching/free/espacenet.html

Europe 2020. A European strategy for smart, sustainable and inclusive growth. (2010). Prieiga internete: http://ec.europa.eu/eu2020/pdf/COMPLET%20EN%20BARROSO%20%20%20007%20-%20Europe%202020%20-%20EN%20version.pdf

European Research for the Environment 2007−2013. (2010). Prieiga internete: http://www.eurosfaire.prd.fr/7pc/docu-ments/1283421312_research_for_the_environment.pdf

Europos patentų sistemos stiprinimas. (2007). Prieiga internete: http://register.consilium.europa.eu/pdf/lt/07/st08/st08302.lt07.pdf

Europos pramoninės nuosavybės teisių strategija. (2008). Prieiga internete: http://ec.europa.eu/internal_market/indprop/docs/rights/2008_0465_lt.pdf

Europos Vadovų Tarybos susitikimas 2011 m. vasario 4 d. (2011). Prieiga internete: http://www.consilium.europa.eu/uedocs/cms_data/docs/pressdata/LT/ec/119184.pdf

Frascati vadovas, 2002. (2007). Prieiga internete: http://www.vpt.lt/rtmp8/dtd/index.php?pid=121189211372&lan=LTGreen Paper on Innovation. (1995). Prieiga internete: http://europa.eu/documents/comm/green_papers/pdf/

com95_688_en.pdfInternational Patent Classification (Version 2013). (2013). Prieiga internete: http://www.wipo.int/export/sites/www/

classifications/ipc/en/guide/guide_ipc.pdfLietuvos mokslo ir technologijų baltoji knyga. (2001). Prieiga internete: http://www3.lrs.lt/owa-bin/owarepl/inter/owa/

U0054653.pdfLietuvos Respublikos mokslo ir studijų įstatymas. (2009). Prieiga internete: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.

showdoc_l?p_id=424020Paryžiaus Konvencija dėl pramoninės nuosavybės saugojimo. (1967). Prieiga internete: http://www3.lrs.lt/cgi-bin/

getfmt?C1=w&C2=52424.Pažangios specializacijos mokslinių tyrimų ir inovacijų strategijos. (2011). Prieiga internete: http://ec.europa.eu/regio-

nal_policy/sources/docgener/informat/2014/smart_specialisation_lt.pdfDėl programos „Horizontas 2020“ (2014–2020 m.) įsteigimo. (2011). Prieiga internete: http://eur-lex.europa.eu/LexU-

riServ/LexUriServ.do?uri=COM:2011:0811:FIN:lt:PDFRegional Policy contributing to smart growth in Europe 2020. (2010). Prieiga internete: http://ec.europa.eu/regional_

policy/sources/docoffic/official/communic/smart_growth/comm2010_553_en.pdfRekomendacija dėl intelektinės nuosavybės valdymo žinių perdavimo veikloje ir universitetų bei kitų viešųjų mokslinių

tyrimų organizacijų praktikos kodekso. (2008). Prieiga internete: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:L:2008:146:0019:01:LT:HTML

Sanglaudos politika 2014−2020. Investavimas į augimą ir darbo vietas. (2011). Prieiga internete: http://ec.europa.eu/regional_policy/sources/docoffic/official/regulation/pdf/2014/proposals/regulation2014_leaflet_lt.pdf

Strategijos „Europa 2020“ pavyzdinė iniciatyva „Inovacijų sąjunga“. (2010). Prieiga internete: http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=COM:2010:0546:FIN:lt:PDF

The First Action Plan for Innovation in Europe. (1996). Prieiga internete: http://cordis.europa.eu/documents/documentlibrary/21926641EN6.pdf

Valstybinio patentų biuro biuletenis. (2005–2013). Prieiga internete: http://www.vpb.lt/index.php?n=139&l=lt


155

T H E D E V E L O P M E N T O F S C I E N T I F I C - T E C H N I C A L P R O G R E S S I N T E R M S O F P U B L I S H E D PAT E N T A P P L I C AT I O N S

ArimAntAs BronislovAs KnAšAs


Summary

The tasks of the article are: 1) to survey the EU and the Lithuania documents about R&D priorities and initiatives; 2) to analysis the situation of published applications according to date of filing the application; 3) to determine the main R&D smart specialization directions according to published subclasses of Interna-tional Patent Classification. To achieve these goals the analysis of scientific literature and survey research was used. The study reviewed 2005–2013 the Lithuanian State patent official Gazette and implemented pu-blished patent applications situation analysis.

In the meantime, the world is moving fast and long. – term challenges – globalisation, pressure on re-sources, ageing – intensify. It is stated, that in conditions of market competition, creation of the new products (goods and services) and processes should be organized as continuous process. Intellectual property, very broadly, means the legal rights which result from intellectual activity in the industrial, scientific, literary and artistic fields. Generally speaking, intellectual property law aims at safeguarding creators and other produ-cers of intellectual goods and services by granting them certain time – limited rights to control the use made of those productions. Patents become the main means at the creation of the competitive advantage for the company and achieve higher overall performance. The scientific literature on the determinants and impact of innovative activity increasingly uses patent data at aggregate (national) or firm level, because of the widely recognized close relationship between patents and innovative output. Patent data are also used to identify changes in the structure and evolution of inventive activity in countries, industries, companies and technolo-gies by mapping changes in technology dependency, diffusion and penetration. Management of every orga-nization needs to analyze its environment (to identify opportunities and threats) and organization’s resources (to identify strengths and weakness).

The EU must now take charge of its future. Europe 2020 puts forward three mutually reinforcing priori-ties: 1. Smart growth: developing an economy based on knowledge and innovation. 2. Sustainable growth: promoting a more resource efficient, greener and more competitive economy. 3. Inclusive growth: fostering a high – employment economy delivering social and territorial cohesion.

Horizon 2020 brings together all existing Union research and innovation funding, including the Fra-mework Programme for Research, the innovation related activities of the Competitiveness and Innovation Framework Programme and the European Institute of Innovation and Technology. Horizon 2020 will focus resources on three distinct, yet mutually reinforcing, priorities, where there is clear Union added value. These priorities correspond to those of Europe 2020 and the Innovation Union: 1. Excellent Science (budget 24.6 billion euros). 2. Industrial Leadership (budget 17.9 billion euros). 3. Societal Challenges (budget 31.7 billion euros).

A patent document is a rich source of information, containing specific technical detail. All attributes of the invention’s claim characterize the technical decision and can satisfy the need of consumer. The Interna-tional patent classification (IPC) is a hierarchical classification system comprising sections, classes, subclas-ses and groups (main groups and subgroups). A large volume of published patent documents is available throughout the world. This makes patents one of the largest information sources for tracking innovative activities, patents may be interpreted as indicators of invention. The analysis of the patent information will allow forming smart specialization and innovative strategy to provide competitive ability.


156

After analysing the scientific literature and the data from the survey research we came to the following conclusions: The main R&D smart specialization directions according to published subclasses of Internatio-nal Patent Classification is: B65D, A23L, A61F, C02F, C04B.

KEY WORDS: EU and Lithuanian documents, intellectual property, invention, patent information, smart specialization.

JEL CODES: O18, 031, O32, 034, R11


157

R I Z I K O S V E I K S N I Ų A K T U A L U M A S L I E T U VO S Ž E M Ė S Ū K I O P R O D U K T Ų G A M I N TO J A M S

Audronė KozlovsKAjA1

Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas (Lietuva)

ANOTACIJAŽemės ūkio produktų gamintojai susiduria su daugeliu rizikos veiksnių. Dėl didelės Lietuvos žemės ūkio gamintojų gyvybingumo priklausomybės nuo gaunamos paramos svarbu tirti, kokie rizikos veiksniai jiems ypač aktualūs. Tokie tyrimai anksčiau nebuvo atliekami. Šiuo tyrimu siekta nustatyti rizikos veiksnių svarbą šalies žemės ūkio produktų gamintojams ir siūlyti žemės ūkio gamy-bos palaikymo priemones, kurios galėtų mažinti patiriamą riziką. Išanalizavus dažniausiai tyrinėtus rizikos veiksnius ir jų grupa-vimo metodikas, parengtas klausimynas ir pasirinktas rizikos veiksnių grupavimo būdas. Rizikos veiksnių svarba vertinta gautoms reikšmėms priskiriant rangus. Tyrimu patvirtinta hipotezė, kad ypač aukštas žemės ūkio veiklos rizikingumas visų pirma kyla dėl priklausomybės nuo gamtos jėgų. Nustatyta, kad svarbiausias rizikos veiksnys yra žemės išteklių tinkamumas, pakankamumas ir pasiekiamumas. Kitas veiksnys pagal svarbą – įstatymų ir norminių aktų tinkamumas, jų kaita. Vidinės aplinkos rizikos veiksniai yra mažiausiai svarbūs. Įvairaus dydžio ir veiklos ūkiai sprendžia skirtingas problemas. Ūkininkų mokymuose svarbu daugiau dėmesio skirti prognozavimui, starteginiam valdymui ir veiklos planavimui. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: rizikos veiksniai, žemės ūkio gamybos palaikymo priemonės.

JEL KLASIFIKACIJA: Q12, Q14, Q15, Q18

Įvadas

Žemės ūkis yra ypač didelės rizikos gamybos sektorius. Mokslininkai yra atlikę keletą žemės ūkio ga-mintojų nuomonės tyrimų, kuriais siekta nustatyti, kokiais būdais žemės ūkio produktų gamintojai linkę valdyti savo riziką (Isik, Khana, 2003; Toledo, Engler, 2008). Lietuvos žemės ūkio gamintojų nuomonė dėl patiriamų rizikų ir naudojamų rizikos valdymo būdų kol kas netirta. Dėl didelės Lietuvos žemės ūkio subjektų gyvybingumo priklausomybės nuo gaunamos paramos svarbu tirti, kokie rizikos veiksniai jiems yra aktualūs. Visos grėsmės dėl įvairių apribojimų negali būti valdomos. Rizikos veiksnių skirstymas pagal jų svarbą, remiantis žemės ūkio gamintojų nuomone, leistų pasiūlyti efektyvesnius rizikos valdymo būdus, kurie sudarytų sąlygas didinti ūkių konkurencingumą ir gyvybingumą bei mažinti jų priklausomybę nuo paramos. Atliktas tyrimas leistų patvirtinti hipotezę, kad ypač didelį žemės ūkio veiklos rizikingumą visų pirma lemia priklausomybė nuo gamtos jėgų, ypač, kaip pabrėžia daugelis autorių, nuo orų nepastovumo.

Tikslas . Nustatyti rizikos veiksnių svarbą šalies žemės ūkio produktų gamintojams ir teikti siūlymų dėl to, kokios žemės ūkio gamybos palaikymo priemonės leistų išvengti ar sumažinti neigiamas rizikos veiksnių įtakos pasekmes.

Objektas . Lietuvos žemės ūkio produktų gamintojų nuomonė dėl jų patiriamos rizikos. Tyrimo metodai. Išanalizavus dažniausiai tyrinėtus rizikos veiksnius ir jų grupavimo metodikas, pa-

rengtas klausimynas ir pasirinktas rizikos veiksnių grupavimo būdas. Visų pirma rizikos veiksniai suskirstyti atsižvelgiant į tai, jie veikia gamintojo išorinėje ar vidinėje aplinkoje. Išorinės aplinkos veiksniai toliau 1 Audronė Kozlovskaja – Lietuvos agrarinės ekonomokos instituto mokslo darbuotoja. Mokslinės kryptys: rizikos

valdymasEl. paštas: [email protected].: +370 699 761 15

Audronė KozlovsKAjARIZIKOS VEIKSNIŲ AKTUALUMAS LIETUVOS ŽEMĖS ŪKIO PRODUKTŲ GAMINTOJAMS

158

suskirstyti atsižvelgiant į tai, jų kilmė yra gamtinė ar nulemti žmonių veiklos. Taikant šį metodą gauti res-pondentų atsakymai į klausimus sugrupuoti ir pateikti 1 lentelėje.

Pasirinktas rizikos veiksnių grupavimas iš dalies atskleidžia ir galimus rizikos valdymo būdus. Išorinės aplinkos veiksniai dažnai reikalauja valstybinių institucijų, finansavimo, draudimo, kitų su žemės ūkio ga-myba susijusių institucijų ir įmonių dėmesio. Gamintojo požiūriu, šių veiksnių keliamą riziką, kuriant stra-tegiją ir planuojant savo veiklą, galima valdyti remiantis prognozėmis. Vidinės aplinkos rizikos valdymas pirmiausia remiasi pačių gamintojų gebėjimais ir jų materialinėmis bei finansinėmis galimybėmis.

Vidinės aplinkos veiksniai toliau dar skirstomi pagal rizikos atsiradimo priežastis. Apsirūpinant gamybos priemonėmis (pasiekiamumas, pakankamumas), rizika gali kilti dėl išorinių ir vidinių aplinkybių nepalan-kumo, jų kaitos. Pavyzdžiui, rinkoje negalima laiku ir už tinkamą kainą atrasti trūkstamų gamybos išteklių. Turimų išteklių tinkamumo rizika kyla, paaiškėjus, kad jie netenkina lūkesčių. Išteklių naudojimo ypatumų rizika gali atsirasti dėl mažo jų kintamumo ar tinkamumo. Diversifikuota gamyba leidžia didinti gaunamų pajamų stabilumą, tačiau tam būtina darbo ir išteklių įvairovė, kurią suvaldyti gali būti sunku. Ir atvirkščiai, siaura gamybos specializacija kartais mažina pajamų stabilumą.

Rizikos atsiradimo priežastys nurodo ir jos valdymo būdus. Išteklių pakankamumo ir pasiekiamumo rizika gali būti valdoma ieškant tinkamų pasiūlymų rinkoje, naujų veiklos finansavimo galimybių. Išteklių tinkamumas reikalauja naujos išteklių valdymo kokybės, o išteklių naudojimo sėkmė pirmiausia priklauso nuo ūkio valdymo kokybės.

Apklausos atlikimo laikotarpis – 2013-04-23–2013-07-29. Apklausos populiacija – Lietuvos žemės ūkio produktų gamintojai. Siekiant žemėvaldos optimalumo rekomenduojama, kad ūkių dydis derlingose žemėse turėtų būti ne mažesnis kaip 20–50 ha, kitose žemėse – ne mažesnis kaip 50–80 ha žemės ūkio naudmenų (ŽŪN) (Tarvydienė, 2007). Apklausos populiacijai pasirinkti ūkiai, kurių ŽŪN plotas yra ne mažesnis nei 50 ha. Stambesnių ūkių vadovai savo veikloje susiduria su įvairesnėmis aplinkybėmis ir gali išreikšti svaresnę nuomonę, be to, jie patiria mažiau kritiškai aukštų nesuvaldytos rizikos pasekmių. Pasirinktas respondentų atrankos kriterijus leido atsiriboti nuo rizikos veiksnių įtakos pervertinimo ir nuo ūkių, kurie savo reikmėms suvartoja daugiau nei pusę pagaminamos produkcijos, t. y. nuo natūrinių ar iš dalies natūrinių ūkių, kurie, mažai dalyvaudami rinkoje, išvengia daugelio rizikos veiksnių. 2010 m. visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, ūkių, naudojančių ne mažiau kaip 50 ha, skaičius – 9378.

Atsitiktinės imtis nustatyta pagal N. K. Malhotra (2007) rekomenduotą formulę:

2

2

(1 ) ,zn π πε−

=

čia: n – imties dydis; π – dominančio parametro proporcijos tiriamoje visumoje; z – standartinio normaliojo skirstinio kritinė reikšmė, esant 95 proc. tikimybei; ε – atrankos paklaida 0,05 (5 proc. absoliučiu dydžiu).

Kadangi tiriamų parametrų proporcijos generalinėje tiriamoje visumoje nežinomos, daryta prielaida, kad variacija populiacijoje yra maksimali. Paklaidos dydis – ne daugiau kaip 5 proc.:

n = 0,5(1 – 0,5)1,96 2 / 0,05= 384.

Anketos platintos, naudojantis Nacionalinės mokėjimo agentūros ūkių, gaunančių išmokas, registracijos sistema, nustačius 50 ha apribojimą. Gautos 445 anketos. Naudojant filtruojančio klausimo, ar žemės ūkio veikla yra pagrindinė, duomenis, atrinktos 386 anketos.

Patikrinta, ar respondentų teritorinis pasiskirstymas artimas generalinės visumos pasiskirstymui. Nusta-tyta, kad visose apskrityse dalių skirtumai sudaro ne daugiau kaip 2 proc. punktų, tik Vilniaus apskrityje skir-tumas didesnis – atsakiusiųjų dalis yra 7 proc. punktų didesnė, Šiaulių apskrityje – 5 proc. punktų mažesnė.


159

Kadangi dauguma tyrėjų akcentuoja ypatingą žemės ūkio priklausomybę nuo klimato ir gamtos sąlygų, kuri paprastai nulemia gamybos krypties pasirinkimą, tikrinta, ar generalinės visumos ir analizuojamos im-ties struktūra pagal pasiskirstymą į augalininkystės, gyvulininkystės ir mišrius ūkius yra panaši. Nustatyta, kad augalininkystės ūkių ŽŪN plotas sudaro 56 proc., o generalinėje visumoje ši dalis yra 52 proc. Pateikti duomenys leidžia teigti, kad respondentų struktūra yra artima tiriamos visumos struktūrai.

Išsakant savo nuomonę, tikslių duomenų neprašyta, palikta galimybė pažymėti „kiti rizikos veiksniai“, jų netikslinant. Šia galimybe pasinaudojo labai mažai respondentų, o tai rodo, kad pateiktas rizikos veiksnių sąrašas buvo tinkamas išreikšti savo nuomonę. Kiti klausimai suteikė informacijos apie respondentus: 86 proc. jų – ūkininkai, 6 proc. – įmonių vadovai ir po 4 proc. – specialistai ir darbuotojai. Vidutinis atsakiusiojo amžius – 43 m. Pagal išsilavinimą respondentai pasiskirstė taip: vidurinis – 13 proc., profesinis – 26 proc., aukštasis – 60 proc. ir be išsilavinimo – 1 proc. Vidutinis respondentų ŽŪN plotas – 287 ha, vidutinis laiko-mų santykinių gyvulių skaičius – 276.

Rizikos veiksnių poveikis vertintas dviem aspektais. Pirma, rizika yra nepalankaus įvykio tikimybė (Laskienė, 2003). Rizikos veiksnys tuo didesnis, kuo dažniau jis pasikartoja. Respondentų prašyta išreikšti savo nuomonę, kaip dažnai susiduria su pavienių rizikos veiksnių poveikiu. Atsakydami į šį klausimą, jie žymėjo vieną iš pateiktų septynių variantų. Kiekvienam atsakymo variantui priskirtas balas nuo 0 (niekada) iki 6 (nuolat) ir apskaičiuotas atsakymų į kiekvieną klausimą vidurkis (žr. 1 lentelę). Antra, rizika yra gali-mo nuostolio masto tikimybė (Hollnagel, 2008). Rizikos veiksnio svarba priklauso nuo patiriamų netekimų masto. Respondentai vertino rizikos veiksnius atsižvelgdami į tai, kokios bendrųjų pajamų dalies, lyginant su planuotomis, netenkama. Anketoje numatytos aštuonios galimybės įvertinti netektis, todėl tikėtina, kad gauti atsakymai gana tiksliai reprezentuoja netekimų mastą. Pagal kiekvieną rizikos veiksnį apskaičiuota vidutinė netekties dalis (žr. 1 lentelę).

Norint įvertinti rizikos veiksnių poveikio bendrąją įtaką (kaip dažnai ir kokie netekimai patiriami), gau-toms atsakymų vertėms priskirtas rangas, t. y. nustatytas eilės numeris didėjančia seka. Kuo didesnė atsa-kymo reikšmė, tuo aukštesnis rangas. Taip skirtingi dažnumo ir netekimų matavimo vienetai išreikšti vienu matu – rango numeriu parinktyje. Bendras rangas – aritmetinis tarpinių rangų vidurkis. Kuo didesnė rizikos veiksnio bendro rango reikšmė, tuo svarbesnė, respondentų nuomone, šio veiksnio įtaka ūkio veiklai ir re-zultatams.

Apdorojant duomenis analizuoti ne tik bendri visų respondentų atsakymų rezultatai, bet ir atlikta jų ana-lizė trimis skirtingais pjūviais. Visų pirma rezultatai analizuoti atsižvelgiant į tai, kiek žemės respondentai naudoja, t. y. analizuotos vidutinių (naudoja iki 200 ha žemės), stambių (nuo 200 ha iki 1000 ha) ir labai stambių (daugiau nei 1000 ha) ūkininkų nuomonės. Daryta prielaida, kad stambius ir stambiausius ūkius veikia daugiau rizikos veiksnių ir jų įtaka veiklai pasireiškia kitaip. Antrasis analizės pjūvis – pagal veiklos pobūdį, kai atskirai analizuoti augalininkystės, gyvulininkystės ir mišrūs ūkiai. Tikėtasi, kad žemdirbiai, vei-kiantys skirtingose srityse, skirtingai vertina rizikos veiksnius. Kadangi apklausos rezultatai – ne objektyvūs vertinimai, pagrįsti tiksliais matavimais, o subjektyvi respondentų nuomonė, jie analizuoti atsižvelgiant į tai, kokią nuomonę respondentai turi apie galimybę valdyti riziką. Daryta prielaida, kad pesimistinis ir optimis-tinis požiūriai į rizikos valdymą taip pat daro įtaką pateiktiems vertinimams.

1 . Teorinės r iz ikos veiksnių tyr imo pr ie la idos

Verslo praktika ir ekonominė teorija nurodo didelį rizikos veiksnių, su kuriais susiduria ekonomikos subjektai, skaičių. Ekonomistai nagrinėja daugiau kaip 220 riziką sukeliančių veiksnių (Morgan, 2002). Ski-riami vidinės ir išorinės aplinkos veiksniai.

Ekonomistai, kalbėdami apie išorinės aplinkos sukeliamą riziką, išskiria gamtos jėgų – klimato, orų (Hardaker, 2000; Risk management (...), 2006; Jaffe ir kt., 2008; Girdžiūtė, 2011), gamybos sezoniškumo (Dickson, 1996; Johson, 2008), žemės išteklių (Karaliūnaitė, 2012), biologinių procesų, sanitarijos būklės (Hardaker, 2000; Jaffee ir kt., 2008) ir žmonių veiklos – juridinės, ekonominės, technologinės – įtaką. Ana-lizuojant juridinę aplinką, akcentuojamas įstatymų ir reguliuojančių institucijų veiklos nepastovumas (Star-


160

tienė, 2002; Boulos, 2003; Hardaker, 2000; Risk management (...), 2006). Nagrinėjant ekonominę aplinką, nurodoma nesuprastų vartotojų poreikių įtaka (Jaffe ir kt., 2008), nesugebėjimas laiku reguoti į konkuren-tų veiksmus, per didelė priklausomybė nuo verslo partnerių (Kaleininkaitė, 2007). Ypač pabrėžiama kainų kaitos rizika (Girdžiūtė, 2010; Jaffee ir kt., 2008; Risk management (...), 2006; Baquet, 1997; Harangus, 2008; Hucks, 2009). Ekonominėje aplinkoje išskiriama ir logistikos, infrastruktūros, didelių atstumų, komu-nikacijų ir energijos išteklių brangimo įtaka (Jaffe, 2008). Spartus technologijų kitimas ir gebėjimas prie jų prisitaikyti – taip pat rizikos veiksnys, nes atsilikimas nuo naujovių didina verslo praradimo tikimybę (Risk management (...), 2006; Keleininkaitė, 2007; Girdžiūtė, 2011).

Analizuodami vidinės aplinkos riziką, ekonomistai nurodo rizikos veiksnius, kylančius iš materialinių, finansinių ir žmogiškųjų išteklių pasiekiamumo, pakankamumo, tinkamumo bei jų naudojimo ypatumų. Ri-ziką lemia veiklos pobūdis, vientisumas ir valdymas (Baquet, 1997; Hardaker, 2000; Kaleininkaitė, 2007; Jaffee ir kt., 2008; Girdžiūtė, 2010), technologijos (Kaleininkaitė, 2007; Jaffe ir kt., 2008), iškiriama ir turto rizika, atsirandanti dėl vagysčių ir panašių aplinkybių (Risk management (...), 2006). Daug dėmesio skiriama žmogiškųjų išteklių rizikos veiksniams, pabrėžiant, kad sveikatos sutrikimai, sužeidimai, skyrybos, žinių, patirties, kompetencijos stoka, asmeninių tikslų pasikeitimas ir įgaliojimų neaiškumas kelia pavojų veiklai (Dao, Peduzzi, 2004; Kaleininkaitė, 2007; Girdžiūtė, 2010). Analizuojant įmonių veiklos finansų srityje kylančią riziką, kalbama apie skolinimosi, investavimo problemas, neefektyvią kainodarą, mažą likvidumą, pinigų srautų nestabilumą, galimybę grąžinti paskolas, teisinius skolų įforminimo aspektus, partnerio gera-noriškumą ir t. t. (Baquet, 1997; Hardaker, 2000; Risk managemen (...), 2006; Kaleininkaitė, 2007; Girdžiū-tė, 2010).

Minėti rizikos veiksniai būdingi ir žemės ūkiui. Tačiau ekonomistai pabrėžia ypatingą šios gamybos sri-ties rizikingumą. Nurodoma, kad jo priežastis – didelė priklausomybė nuo gamtos sąlygų ir biologinio turto naudojimas (Jaffee ir kt., 2008; Shields ir kt., 2010; Vidickienė, 2010; Hucks, 2011; Girdžiūtė, 2011). At-skleidžiami ir kiti rizikos veiksniai, darantys įtaką žemės ūkiui. Dėl ribotos gaminamos produkcijos nomen-klatūros, kuri mažai kinta pagal savo vartotojišką vertę, jos kainas nulemia ne tik vidinė, bet ir tarptautinė, dažnai – ir pasaulinė rinkos (Jaffee ir kt., 2008; Girdžiūtė, 2011), o tai lemia didelę kainų kaitą ir su tuo su-sijusią riziką. Žemės ūkiui būdinga didelė valstybės įtaka. Aktualūs tokie rizikos veiksniai, kaip vyriausybių ir jų prioritetų kaita, embargo, blokados, rinkos reguliavimo, subsidijavimo, finansavimo, normų ir taisyklių, importo / eksporto režimo pokyčiai (Risk management (...), 2006; Girdžiūtė, 2010). Kadangi žemės ūkio gamybinis turtas dažnai neatskiriamas nuo asmeninio, negamybinio turto, galimas asmeninis nesaugumas, „atvirumas“ aplinkos pavojams (Risk management (...), 2006).

Lietuvos ekonomistai tyrė rizikos veiksnius, kurie, jų nuomone, svarbūs mūsų šalies žemės ūkiui. Dėl globalios klimato kaitos Lietuvoje daugėja nepalankių žemės ūkiui hidrometeorologinių reiškinių ir didėja jo neigiamo poveikio mastai. Augalininkystei daugiausiai žalos padaro šalnos, karščio bangos, škvalas, plona sniego danga, gyvulininkystei – ligų protrūkiai, šėrimo pokyčiai ir vandens tiekimo problemos (Radzevičius, 2011). Dėl klimato šiltėjimo kyla dirvožemio išplovimo grėsmė, dažnėjanti kruša mažina derlingumą (Vi-dickienė ir kt., 2010). Atskleista ir kitų rizikos veiksnių. Nurodoma, kad šalyje auga svarbiausio ištekliaus – žemės ir jos nuomos kaina (Karaliūnaitė, 2012; Aleknavičius, 2013). Smulkesni ūkiai, norėdami įsigyti žemės, nepajėgūs konkuruoti su stambesniais (Melnikienė, 2012). Ši rizika gali dar išaugti pasikeitus šalies įstatymams, kai po 2014 m. bus leista žemę įsigyti užsieniečiams. Didėjančią žemės kainos riziką didina ūkių priklausomybė nuo žemės nuomos. Ypač rizikuoja žemės ūkio bendrovės, kurių nuomojamos žemės dalis siekia net 83 proc. (2010 m.). Susiduriama ne tik su kainos augimo rizika, bet ir su rizika netekti dalies naudojamos žemės, jeigu ji bus pernuomota kitiems. Gamybos ištekliai gali tapti pertekliniai, o investicijos į techniką ir technologijas – neatsipirkti. Analizuojama ir žemės kokybė, ir su ja susijusi rizika. Nors Lietuvos dirvožemis pagal jame esančių cheminių elementų kiekį yra vienas švariausių žemyne (Lietuvos dirvožemis (...), 2007), tačiau jo rūgštingumas sparčiai didėja (Mašauskas, 2009). Dirvožemyje dėl taikomų netinka-mų žemdirbystės metodų vyksta intensyvūs išplovimo procesai. Tausojamuoju būdu šalyje apdirbama tik


161

5 proc. ariamos žemės plotų. Šalyje žemės ūkio paskirties žemės savybės gerinamos naudojant sausinimo ir drėkinimo sistemas. Tai gerokai mažina produkcijos nuostolius. Tačiau prieš 20–60 m. įrengtos melioracijos sistemos prastėja – melioracijos statinių nusidėvėjimas 2011 m. sudarė 59,1 proc. (Melioruota žemė (...), 2011), o sausinimo sistemoms įrengti skiriamų valstybės biudžeto lėšų neužtenka net būtiniausiems remonto ir priežiūros darbams (Šaulys, Gurklys, 2011). Šlapiose žemėse brangios žemės ūkio technikos naudojimas neatsiperka. Ūkininkai, apdirbantys išskaidytus, nepatogiai išdėstytus žemės plotus negali veiksmingai nau-doti technikos, didelės transportavimo sąnaudos.

Šalies ekonomistai nurodo ir kitas – ne gamtos nulemtas grėsmes. V. Vaznonis, B. Vaznonis (2011) nuro-do, kad BŽŪP iškreipia ekonomiką, teikia pajamų ir taip turtingiems ūkininkams ir diskriminuoja smulkius, skatina perprodukciją, mažina jaunų ūkininkų įsikūrimo galimybes. N. Jurkėnaitė (2012) nurodo, kad Lie-tuvos ūkininkų ekonominis gyvybingumas sumažėjo (2004–2010) ir ūkininkavimas tapo mažiau patraukliu verslu. Ekonomistų teigimu, naujasis paramos etapas, prasidėsiantis 2014 m., gali ir toliau didinti žemės ūkio gamintojų veiklos tęstinumo riziką, kadangi pagrindinis veiksnys, teigiamai veikiantis ūkių ekonominio gyvybingumo rodiklius, yra gamybos subsidijos (Savickienė, Slavickienė, 2012).

Literatūros analizė parodė, kad žemės ūkio gamintojai susiduria su daugeliu rizikos veiksnių, kurie kyla ir dėl gamtos reiškinių nepastovumo, ir dėl gamtos išteklių savybių, ir dėl žmonių veiklos įvairiose srityse, kurios turi įtakos gamybai: įstatyminė (norminė), reguliuojant rinkos santykius ar dalyvaujant juose, finan-sinė ir mokestinė, technikos ir technologijos, infrastruktūros, gamybinė. Šiuose žmonių santykiuose riziką kelia interesų, nuomonių ir pažiūrų prieštaravimai, materialinės, finansinės, profesinių gebėjimų galimybės, skirtingos informacijos naudojimas ir nevienareikšmis jos vertinimas. Pasikeitus aplinkybėms, materialūs (kaip ir kiti) gamybos ištekliai gali tapti nedarnųs, t. y. gali išryškėti jų perteklius ar trūkumas. Gresia ir moralinis nusidėvėjimas. Egzistuoja avarijų, vagysčių ir kitų ekstremalių aplinkybių grėsmė. Infrastruktūra taip pat gali kelti grėsmę, nes galimybės ja pasinaudoti gali kisti dėl įvairių gamintojui iš anksto nežinomų aplinkybių. Pavyzdžiui, žemės ūkio gamintojus aptarnaujančios įmonės dėl naujai susidariusių jų vidaus ar išorės aplinkybių gali nesuteikti jiems reikalingų paslaugų tinkamu laiku ir tinkamomis sąlygomis. Pats žmogus, jo fizinės, intelekto, psichologinės ir asmeninės motyvacijos savybės taip pat gali lemti netikėtus, sunkiai prognozuojamus gamybos rezultatus.

Siekiant analizuoti rizikos veiksnių įtaką, jų aktualumą, būtina tirti išorines ir vidines gamybos aplinky-bes, nulemtas ir gamtos, ir žmonių veiklos. Šios aplinkybės turi būti analizuojamos vertinant gamybos sąly-gas ir visų rūšių išteklius. Bet koks rizikos veiksnių grupavimas yra santykinis, nes į visas verslo sąlygas ir galimybes galima žvelgti skirtingai. Pavyzdžiui, vertinant galimybę gauti investicinę paramą, galima įžvelgti netikrumą dėl nustatytų sąlygų ir reikalavimų (išorinė aplinka), taip pat dėl paties gamintojo negebėjimo įvykdyti šių sąlygų ir reikalavimų (vidinė aplinka).

2 . Rizikos veiksnių svarbos anal izė i r pasiūlymai , le idžiantys išvengt i ar sumažint i neigiamus r iz ikos veiksnių į takos padarinius

Remiantis pasirinkta metodika, gauti duomenys, kuriuos statistiškai apdorojus, apskaičiuoti šie rodikliai (1 lentelė).

Atlikus rizikos veiksnių svarbos pagal rizikos veiksnių grupes (1 pav.) analizę, galima teigti, kad Lietu-vos žemės ūkio produkcijos gamintojų veiklai ir rezultatams didžiausią neigiamą įtaką daro gamtos jėgų ke-liama rizika (vidutinis vertinimo rangas – 20,2). Išorinės aplinkos rizikos veiksniai, nulemti žmonių veiklos, yra mažiau svarbūs (vidutinis rangas – 15,7), o vidiniai veiksniai – mažai svarbūs (vidutinis rangas – 10,7).


162

1 lentelė. Rizikos veiksniai ir jų grupės bei vidutinės rizikos veiksnių įtakos vertinimo reikšmės

Rizikos veiksniai

Dažnumas

Rizikos veiksnių įtakos vertinimas

Netekties dydis, proc.

Išorinės aplinkos – nulemti gamtos jėgųorų nenuspėjamumas

prasti orai Keletą kartų per trejus metus 38žemės išteklių tinkamumas, pakankamumas, pasiekiamumas

naudojamos žemės trūkumai Kartą per metus 36sunkumai įsigyti (išsinuomoti) papildomos žemės 2–3 kartai per metus 35melioracinės sistemos gedimai 2–3 kartai per metus 34

biologinių procesų nenuspėjamumas ir sanitarijos tinkamumasgyvūnų ir / ar augalų ligos ir kenkėjai Kartą per metus 27

Išorinės aplinkos – nulemti žmonių veiklosjuridiniai

netikėti, nepalankūs įstatymai, norminiai aktai 2–3 kartai per metus 30ekonominiai rinkos

didelė supirkimo kainų kaita Kartą per metus 40didelė išteklių kainų kaita Kartą per metus 31nepakankama rinkos informacija Keletą kartų per trejus metus 18

Technologiniai infrastruktūrosblogi keliai Kartą per metus 19ryšio trukdžiai Kartą per trejus metus 14netinkamos elevatorių ir saugyklų paslaugos Keletą kartų per trejus metus 17

Vidinės aplinkosišteklių pasiekiamumas ir pakankamumas

trukdžiai gauti investicinę paramą Keletą kartų per trejus metus 27technikos trūkumas Kartą per metus 24veiklos vystymas mažesnio palankumo teritorijoje Kartą per metus 27darbuotojų stoka Keletą kartų per trejus metus 22investicinių lėšų trūkumas Kartą per metus 28

Išteklių tinkamumasnetinkama darbuotojų kvalifikacija Keletą kartų per trejus metus 19didelės skolos Keletą kartų per trejus metus 18

Išteklių naudojimo ypatumaimažos gamybos apimtys Keletą kartų per trejus metus 21didelės gamybos apimtys Kartą per trejus metus 17siaura gamybos specializacija Kartą per trejus metus 18plati gamybos specializacija Kartą per trejus metus 16netinkamos technologijos Keletą kartų per trejus metus 24naujovių diegimo sunkumai Keletą kartų per trejus metus 20nepakankama, netiksli informacija apie veiklos rezultatus Kartą per trejus metus 11

Šaltinis: sudaryta straipsnio autorės, remiantis tyrimo duomenimis


163

1 pav. Rizikos veiksnių svarbos žemės ūkio produktų gamintojams rangai


Iš visų nagrinėtų rizikos veiksnių, svarbiausios, respondentų nuomone, žemės išteklių naudojimo sąly-gos (vidutinis rangas – 23,7). Sunkumų dėl žemės kokybės, galimybės praplėsti jos plotą ar racionalizuoti laukų išdėstymą, taip pat dėl melioracinės sistemos gedimų respondentai patiria labai dažnai, o jų netekimai įvertinti vidutiniškai 35 proc. (žr. 1 lentelę). Jų išreikšta nuomonė leidžia daryti išvadą, kad žemės ūkio pa-skirties žemės rinka turi būti griežčiau reguliuojama valstybės, turi būti aktyvinama žemės konsolidavimo programa. Taip pat būtinas didesnis valstybės dėmesys šalies melioravimo sistemų palaikymui bei kitų že-mės kokybės gerinimo priemonių taikymui.

Orų nenuspėjamumą ekonomistai dažnai nurodo, kaip svarbiausią gamtos jėgų rizikos veiksnį. Respon-dentų nuomone, mūsų šalyje šis veiksnys ne tiek svarbus (vidutinis rangas – 19,5). Jų vertinimu, nors dėl prastų orų patiriami netekimai siekia net 38 proc. (beveik aukščiausi), tačiau šie sunkumai patiriami nelabai dažnai – keletą kartų per trejus metus. Tai iš dalies paaiškina, kodėl mūsų šalyje žemės ūkio veiklos draudi-mo mastai labai maži. Draudimo bendrovės turėtų tobulinti siūlomus draudimo produktus, atsižvelgdamos į tai, kad nuostoliai, nors ir labai dideli, tačiau nedažnai patiriami.

Gyvūnų ir / ar augalų ligos bei kenkėjai lemia šiek tiek mažesnius netekimus (27 proc.), bet patiriami kiekvienais metais. Didelės neigiamos pasekmės leidžia numanyti, kad agro/zootechniniai reikalavimai ne-pakankamai gerai vykdomi.

Iš išorinės aplinkos rizikos veiksnių, nulemtų žmonių veiklos, juridinės aplinkos rizika šalies žemės ūkio produktų gamintojams yra didžiausia – antroje vietoje tarp visų analizuojamų rizikos veiksnių (vidu-tinis rangas – 22,0). Tai rodo, kad veikiantys įstatymai ir norminiai aktai, nors ir nuolat tobulinami, vis dar nepakankamai atskleidžia ūkių interesus. Pavyzdžiui, vėluojantys mokėjimai kelia rimtą pavojų žemės ūkio gamintojams, ypač smulkiesiems, todėl pastaruoju metu griežtinama atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją terminų kontrolė. Tai mažins ūkių patiriamą riziką. Remiantis gautais rezultatais galima teigti, kad svarbu toliau tobulinti įstatymus ir norminius aktus.

Ekonominės ir rinkos aplinkos sąlygos yra svarbus rizikos veiksnys pirmiausia dėl didelės žemės ūkio produkcijos supirkimo ir išteklių kainų kaitos. Respondentų nuomone, dėl to patiriami netekimai siekia ati-tinkamai 40 proc. (aukščiausias rodiklis) ir 31 proc. Dėl mažos kainų priklausomybės nuo derlingumo šalyje,


164

kartu didelės priklausomybės nuo tarptautinių rinkų, žemės ūkio produkcijos gamintojai patiria didelę riziką (Kozlovskaja, 2013). Gauti rezultatai taip pat rodo, kad ūkininkai pasitiki turima informacija apie konkurentus ir tiekėjus. Galima numanyti, kad ūkininkai nepakankamai geba tirti rinkos sąlygas ir jas prognozuoti. Iš išo-rinės aplinkos veiksnių mažiausiai svarbūs yra technologiniai infrastruktūros veiksniai (svarbos rangas – 7,8). Apklausos rezultatai rodo, kad ryšio, produkcijos saugojimo, sandėliavimo paslaugos nekelia problemų. Su šiomis problemomis susiduriama vos keletą ar kartą per trejus metus, o patiriamos netektys siekia apie 15 proc. Šiek tiek aktualesnė yra kelių būklė. Su jų keliamomis problemomis susiduriama kartą per metus, o netektys įvertintos 19 proc.

Vidinės aplinkos rizikos veiksnių pasekmės ir jų mastas pirmiausia priklauso nuo gamintojų veiksmų tinkamumo. Respondentų nuomone, jie pakankamai gerai valdo šią riziką, kadangi vertina ją kaip nedaž-nai patiriamą ir nelemiančią didelių netekimų (apie 18 proc.). Svarbesni yra išteklių pasiekiamumo ir pa-kankamumo veiksniai (vidutinis rangas – 16,2). Respondentų nuomone, nelengva gauti investicinę paramą (27 proc. netekimų) ir pasamdyti darbuotojus (22,0 proc. netekimų). Kiti rizikos veiksniai yra mažai svar-būs, pirmiausiai dėl to, kad su jais susiduriama nedažnai. Mažiausiai svarbi yra vidaus apskaitos tinkamumo keliama rizika. Respondentų nuomone, jie gerai žino ekonominę-fi nansinę savo ūkių padėtį. Maža vidinės aplinkos rizikos veiksnių svarba rodo, kad ūkininkai pasitiki savo gebėjimais ūkininkauti. Tačiau tai atsklei-džia ir ūkininkų požiūrį, kad sunkumai, su kuriais jie susiduria, pirmiausiai kyla dėl „kitų“ kaltės. Tai leidžia numanyti, kad gauti vertinimai yra gana subjektyvūs ir ne visada atskleidžia tikrąją padėtį.

Apklausos rezultatus sugrupavus pagal respondentų valdomos žemės plotą, jie palyginti su vidutinių ūkinin-kų (iki 200 ha) atsakymais, kadangi pastarieji sudarė didžiausią (65 proc.) visų analizuotų atsakymų dalį (2 pav.).

Stambių ir stambiausių ūkių savininkų atsakymai yra panašūs, tačiau gerokai skiriasi nuo vidutinių ūkių. Stambiausi ūkiai, palyginti su vidutiniais, patiria šiek tiek mažiau sunkumų dėl žemės išteklių (rangų skir-tumas -0,5), yra mažiau jautrūs ekonominei ir rinkos aplinkai (-0,8), lengviau apsirūpina ištekliais (-2,4), nors patiria daugiau trukdžių siekdami gauti investicinę paramą. Dideli gamybos mastai leidžia lengviau prisitaikyti prie aplinkos spaudimo.

2 pav. Rizikos veiksnių rangai pagal naudojamą žemės plotą



165

Stambūs ir stambiausi ūkiai jautresni gamtos nulemtiems rizikos veiksniams: ligoms ir kenkėjams (ati-tinkamai +0,5 ir +2,5), labai prastiemsorams (atitinkamai +3 ir +3,3). Taigi jų agronominės / zootechninės veiklos procesai dėl didelio veiklos masto mažiau efektyvūs. Vertinant juridinę aplinką, skirtingų pagal dydį ūkių savininkų nuomonės išsiskyrė. Stambių ūkininkų nuomone, ji mažiau svarbi (-2), stambiausių – svar-besnė (+1,5). Stambūs ir stambiausi ūkiai daugiau nei vidutiniai kenčia dėl infrastruktūros netobulumo (ati-tinkamai +2 ir +0,9). Jiems daug rūpesčių kelia blogi keliai, kurių būklė apsunkina stambaus masto gamybos išteklių ir produkcijos transportavimą. Stambūs ir stambiausi ūkiai dėl nepakankamos darbuotojų kvalifi -kacijos ir slegiančių skolų kritiškiau vertina turimų išteklių tinkamumą (atitinkamai +3,8 ir +2,3). Išteklių naudojimo ypatumai taip pat svarbesni stambiausiems ūkininkams (+0,6): didelės gamybos apimtys sudaro sąlygas diegti naujoves ir pažangias technologijas, tačiau kartu didina neužtikrintumą, rizikingumą. Stambūs ir stambiausi ūkiai susiduria su įvairesnėmis riziką keliančiomis aplinkybėmis. Svarbu daugiau dėmesio skir-ti jų fi nansavimo ir investicinės paramos poreikių ypatumams, rengti kvalifi kuotus ir siauros specializacijos žemės ūkio darbuotojus. Aukštas orų nenuspėjamumo rizikos vertinimas leidžia teigti, kad jiems, labiau nei kitiems, aktualios draudimo paslaugos.

Analizuojant rizikos veiksnių svarbą skirtingų tipų ūkiams, duomenys lyginti su augalininkystės ūkių rodikliais, kadangi šie ūkiai sudarė 57 proc. tirtų respondentų (3 pav.).

3 pav. Rizikos veiksnių rangai pagal veiklos rūšį


Augalininkystės ir mišrių ūkių rizikos veiksnių grupių vertinimas panašus, tuo tarpu nuomonės dėl gyvu-lininkystės ūkių skiriasi. Augalininkystės ūkiai kaip svarbiausią rizikos veiksnių grupę nurodė žemės išteklių tinkamumą, pakankamumą ir pasiekiamumą, o gyvulininkystės ūkiams tai nėra taip svarbu (-5,4). Supranta-ma, augalininkystės ūkiams žemė yra svarbiausias gamybos išteklius.


166

Kiti gamtinės aplinkos veiksniai gyvulininkystės ūkiams taip pat mažiau svarbūs. Orų nenuspėjamumo ir biologinių procesų keliama rizika vertinima mažiau (atitinkamai -4,7 ir -6,3). Gyvulininkystės ūkiams mažiau svarbi technologinė infrastruktūros aplinka (-2,2). Ekonominės ir rinkos aplinkos sukeliamos rizikos svarba visiems ūkiams yra panaši. Gyvulininkystės ūkių savininkai nurodė, kad jiems svarbiausias rizikos šaltinis yra juridinė aplinka (+4,2) ir gamybos išteklių pasiekiamumas, pakankamumas (+3,6) bei tinkamu-mas (+3,3). Galima numanyti, kad gyvulininkystės ūkių savininkams susirūpinimą kelia tiesioginės išmo-kos, priklausančios nuo naudojamos žemės ploto. Jie stipriau jaučia investicinių lėšų trūkumą, nors galimybę gauti investicinę paramą vertina taip pat, kaip augalininkystės ūkiai. Dabartinis tiesioginės ir investicinės paramos skyrimo būdas, šių ūkių ūkininkų nuomone, netinkamas, todėl gyvulininkystės ūkiai jaučia didesnį technikos, darbuotojų, ypač kvalifi kuotų, trūkumą. Jie prasčiau prisitaikę prie veiklos trukdžių mažesnio palankumo ūkininkauti teritorijose. Skiriant tiesioginę ir investicinę paramą ar fi nansuojant gyvulininkystės ūkius, svarbu atsižvelgti į didesnį ir įvairesnį technikos poreikį bei darbo jėgos pasiūlos didinimą, darbuotojų kvalifi kacijos kėlimą.

Analizuojant rizikos veiksnių svarbą, remiantis respondentų nuomonėmis apie galimybes valdyti rizi-ką, atsakymų skirtumai yra nedideli (4 pav.). Dauguma atsakiusiųjų (61 proc.) išsakė nuomonę, kad riziką galima valdyti iš dalies. Todėl duomenų variacijos lygintos su šių respondentų atsakymais. Pesimistines nuotaikas išsakė 16,6 proc. atsakiusiųjų, optimistines (iš jų 3 atsakė, kad riziką visada galima valdyti) – 22 proc. respondentų.

4 pav. Rizikos veiksnių grupių rangai pagal galimybę valdyti riziką



167

Pesimistiškai nusiteikusių respondentų nuomonė palankesnė rizikos veiksniams, susijusiems su žemės ištekliais (-2,1) ir su biologiniais procesais (-1,5), tačiau jie kritiškiau vertina ekonominę ir rinkos aplinką (+1,5). Optimistiškai nusiteikę respondentai technologinėje infrastruktūros aplinkoje problemų neįžvelgia (-3,7), tačiau problemų, jų nuomone, sukelia netobula įstatyminė bazė (+2) ir orų nenuspėjamumas (+2,3). Kelia nuostabą, kad optimistiškai nusiteikę respondentai daugiau problemų įžvelgia dėl vidinės aplinkos keliamų rizikų (+1,3). Optimistiškai nusiteikę respondentai kritiškiau vertina aplinką ir šiek tiek mažiau ga-limybių mato efektyviai valdyti ūkį. Jų teigiamas nusiteikimas remiasi mažesniu ligų ir kenkėjų sukeliamų grėsmių vertinimu, nuomone, kad šalies žemės ūkio infrastruktūra yra tinkama.

Išvados

Gauti tyrimo rezultatai patvirtina iškeltą hipotezę, kad Lietuvos žemės ūkio produktų gamintojams svar-biausi rizikos veiksniai yra gamtos reiškinių nenuspėjamumas ir gamtos išteklių naudojimo galimybės. Šių veiksnių grupės svarbos vidutinis rangas yra aukščiausias ir siekia 20,2. Didžiausią susirūpinimą jiems ke-lia žemės išteklių tinkamumas, pakankamumas ir pasiekiamumas (svarbos rangas – 23,7 ). Nors daugelis ekonomistų orų nenuspėjamumą nurodo kaip svarbiausią rizikos veiksnį, respondentų nuomone, šio rizikos veiksnio svarba, nors ir aukšta, tačiau žemesnė (svarbos rangas – 19,5) nei rizika, susijusi su žemės ištekliais. Respondentų išreikšta nuomonė leidžia teigti, kad žemės ūkio paskirties žemės rinka turi būti griežčiau reguliuojama valstybės. Melioravimo sistemų ir kitų žemės kokybės gerinimo priemonių palaikymo mecha-nizmas mažai efektyvus.

Išorinės aplinkos, nulemtos žmonių veiklos, rizikos veiksnių grupės svarbos vidutinis rangas – 15,7. Juridinė aplinka (svarbos rangas – 22,0) – antras pagal svarbą tarp visų analizuojamų rizikos veiksnių. Tai rodo, kad veikiantys įstatymai ir norminiai aktai, nors nuolat tobulinami, nepakankamai tenkina ūkininkų interesus.

Žemės ūkio produktų gamintojų nuomone, mažiausia rizika kyla iš vidinės aplinkos rizikos veiksnių (vidutinis svarbos rangas – 10,7). Darytina išvada, kad ūkininkai pasitiki savo gebėjimais ūkininkauti.

Kuriant žemės ūkio gamybos palaikymo politiką ir teikiant fi nansavimo ar draudimo paslaugas svarbu ugdyti diferencijuotą požiūrį į ūkius, nes skirtingo dydžio ir veiklos rūšies ūkiai patiria skirtingas problemas.

Didžioji respondentų dalis išsakė teigiamą požiūrį į rizikos valdymo galimybes. Tai leidžia konstatuoti, kad pagalba (mokymai, metodikos) ūkininkams rizikos valdymo srityje yra svarbi ir aktuali. Kadangi res-pondentai ypač susirūpinę išoriniais rizikos veiksniais, ūkininkų mokymuose svarbu daugiau dėmesio skirti tokiems rizikos valdymo būdams, kaip prognozavimas, strateginis valdymas ir veiklos planavimas.

Padėka

Autorė dėkoja Nacionalinei mokėjimo agentūrai, nes apklausos duomenys buvo renkami, naudojat NMA informacinę sistemą.

Li teratūra

Aleknavičius, M. (2013). Kiek kainuoja lietuviška žemė. Mano ūkis, nr. 6, p. 8–11. Apžvalga. Priimtas naujas Atsiskaitymo už žemės ūkio produkciją įstatymas. Prieiga internete: http://www.countline.lt/

amz_str.php?id=4293&rnd=1405390747 [2013-11-20].Baquet, A. E., Hambleton, R., Jose, D. (1997). Introduction to risk management. Washington: USDA.Business @ Eco-

nomics, 19 p.Boulos, A. J. (2003). Assessing Political Risk. Ippa. Houston. International forum, Jan. 28, 17 p.Dao, H., Peduzzi, P. (2004). Global evaluation of human risk and valnerability to natural hazards. Enviroinfo, vol. 1,

p. 435–446.


168

Dickson, G. W. (1996). An Analysis of vendor selection systems and Decisions. Journal of Purchasing, vol. 2, no. 1, p. 5–17.

Girdžiūtė, L. (2010). Žemės ūkio rizikos ir jų itegruoto vertinimo galimybės. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos. Septintosios tarptautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys, nr. 1(7), p. 61–68.

Girdžiūtė, L., Slavickienė, A. (2011). Žemės ūkio rizikos ir jų vertinimo modeliai. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, vol. 27, nr. (3), p. 66–77.

Harangus, D. (2008). Credit risk for agricultural farms. Horiculture, no. 65(2), p. 181–185.Hardaker, J. B. (2000). Some issues in dealing with risk in agriculture. Working paper Series in Agricultural and resurse

economics, no. 3, p. 1–18. University of new England.Holangel, E. (2008). Risk + barriers = safety? Safety Science, no. 46, issue 2, p. 221–229.Hucks, N., Todd, V., Burney, R., Secres, Th. (2011). Agricultural risk management in the Northen Coastal platins of

South Carolina. Journal of Management and Marketing Research, vol. 9, p. 1–9.Isik, M., Khanna, M. (2003). Stochastic Technology, Risk Preferences and Adoption of Site-specific Technologies.

American Journal of Agricultural Economics, vol. 85, p. 305–317.Jaffee, S., Siegel, P., Andrews, C. (2008). Rapid agricultural supply chain risk assessment. Agriculture and rural deve-

lopment. World bank, p. 1–47.Johnson, T. C. (2008). Volume, liquidity and liquidity risk. Journal of Finance Economics, vol. 87, issue 2, p. 388–417.Jurkėnaitė, N. (2012). Lietuvos ūkininkų ūkių ekonominio gyvybingumo palyginamoji analizė. Žemės ūkio mokslai,

t. 19, nr. 4, p. 288–298.Karaliūnaitė, U. Žemės kaina kils, kol susilygins su Lenkijos? Prieiga internete: http://verslas.delfi.lt/nekilnojamas-tur-

tas/zemes-kaina-kils-kol-susilygins-su-lenkijos.d?id=59590923 [2013-01-20].Keleininkaitė, L., Trumpaitė, I. (2007). Verslo rizikos valdymas ir jo tobulinimas. Verslas: teorija ir praktika, vol. 8,

nr. 3, p. 176–181.Kozlovskaja, A. (2013). Kainų kaitos kaip rizikos veiksnio vertinimas Lietuvos augalininkystėje. Žemės ūkio mokslai,

t. 20, nr. 3, p. 211–221.Larson, D., Anderson, J., Varangis, P. (2004). Policies on managing risk in agricultural markes. The World bank rese-

arch observe, vol. 19, no. 2, p. 199–230.Laskienė, D., Snieška, V. (2003). Verslo rizikos valdymo esminiai bruožai ir organizacinė struktūra. Tiltai, nr. 1,

p. 250–255.Lietuvos dirvožemis – vienas švariausių Europoje. Prieiga internete: http://www.technologijos.lt/n/mokslas/gamta_

ir_biologija/straipsnis/Lietuvos-dirvozemis--vienas-svariausiu-Europoje?name=straipsnis-3652&l=2, 2007-10-21 [2012-09-30].

Lietuvos Respublikos 2010 metų visuotinio žemės ūkio surašymo rezultatai. Prieiga internete: http://web.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=2635&PHPSESSID=twmjcujxideyz [2012-01-20].

Malhotra, N. K. (2007). Marketing research: an applied orientation. LONDON: Prentice-Hall International. Business @ Economics, 878 p.

Mašauskas, V. (2009). Aplinkosauga ir tręšimo planavimas. Mokymo priemonė, parengta pagal Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2008 m. birželio 18 d. patvirtintą programą, 97 p.

Melioruota žemė ir melioracijos statiniai (2011-01-01). (2011). Informacinis leidinys. Vilnius: VĮ Valstybinis žemė-tvarkos institutas, 58 p.

Melnikienė, R. (2012). Pasiūlymai dėl Lietuvos žemės ūkio Strateginių krypčių po 2013 metų, plėtojant žaliosios knygos „Lietuvos kaimo ateitis“ tikslus. Vilnius: LAEI, 41 p.

Morgan, M. G., Florig, H. K., DeKay, M. L., Fischbeck, P. (2000). Categorizing Risks for Risk Ranking. Risk Analysis, vol. 20, p. 49–58. doi: 10.1111/0272-4332.00005. Article first published online: 23 MAY 2002: http://onlinelibrary.wiley.com/doi/10.1111/0272-4332.00005/abstract/ [2013-03-15].

Radzevičius, G. (2011). Ekstremalių klimato kaitos reiškinių tikėtino poveikio žemės ūkio sektoriui vertinimas. Mana-gement theory and studines for rural business and infrastructure development, nr. 4(28), p. 99–109.

Risk management in agriculture for five year plan (2007–2012). (2006). New Delhi: Government of India, Planning commission, 129 p.

Savickienė, J., Slavickienė, A. (2012). Ūkių ekonominį gyvybingumą lemiančių veiksnių vertinimas Lietuvos ūkininkų ūkių pavyzdžiu. Žemės ūkio mokslai, t. 19, nr. 1, p. 53–67.

Shieds, D., Monke, J., Schnepf, R. (2010). Farm safety net programs: Issues for the next Farm bill. Congressional rese-arche service. Prieiga internete: www.crs.gov, 28 p.

Skees, J. (1999). Agricultural risk management or ingome enhancement? Regulation, vol. 22, no, 1, p. 35–43. Washing-ton: Cato Institute.


169

Srartienė, G. (2002). Tarptautinės prekybos finansavimas: rizika, mokėjimai, kreditavimas. Kaunas: Technologija, 158 p.

Šaulys, V., Gurklys, V. (2011). Sausinimo sistemų funkcijų atstatymo prioritetai. Vandens ūkio inžinerija, nr. 38 (58), p. 14–21.

Tarvydinė, M. (2007). Žemėtvarkos pagrindai. Kaunas: Lietuvos žemės ūkio universitetas, Akademija, 142 p.Toledo, T., Engler, A. (2008). Risk preferences estimation for small raspberry producers in the BKO region, Chile.

Chilean journal of agricultural research, no. 68 (April–June), p. 175–182.Vaznonis, V., Vaznonis, B. (2011). Bendrosios žemės ūkio politikos perspektyvos: link darnaus vystymosi. Manage-

ment theory and studines for rural business and infrastructure development, nr. 1(25), p. 231–237. Vidickienė, D., Melnikienė, R., Gedminaitė-Raudonė, Ž. (2010). Galimybės ir grėsmės, kylančios Lietuvos žemės ir miškų

ūkiui dėl klimato kaitos. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, nr. 22(3), p. 1–9.

R E L E VA N C E O F R I S K FA C TO R S F O R L I T H U A N I A N A G R I C U LT U R A L P R O D U C E R S

Audronė KozlovsKAjA

Lithuanian Institute of Agrarian Economics (Lithuania)

Summary

Agriculture is a high-risk proposing sector. Scientists are doing multiple surveys aiming to identify ways in which agricultural producers tend to manage their risks. The opinion of the Lithuanian agricultural producers on the risks incurred and risk management methods used has not yet been investigated. Due to Lithuanian agricultural entities’ high dependence on the viability of deriving support it is important to inves-tigate what risk factors are relevant to them. All of the threats cannot be managed due to various limitations. Ranking of risk factors according to their importance for country agricultural producers will enable more effective risk management techniques, which will allow the increase of competitiveness and the viability of the holdings as well as reduction of their dependence on support.

The goal of this study is to evaluate the importance of the risk factors for agricultural producers in the country and to propose support measures for agricultural production in order to avoid or reduce the negati-ve effects of risk factors. The object of this study is the opinion of Lithuanian agricultural producers about their risks. In order to perform an analysis of the risk factors disclosed in the literature a questionnaire was prepared, as well as grouping model of risk factors. A questionnaire-based survey resulted ranking of the risk factors faced by country agricultural producers.

Results of the study confirmed the hypothesis that the most important risk factors for the Lithuanian agricultural producers were unpredictability of natural phenomena and the use of natural resources. The average rank importance of these factors is the highest – group’s average rank is 20.2. The biggest concern for agricultural producers is the suitability, availability and accessibility of the land resources (the rank of im-portance is 23.7). While many economists refer to the unpredictability of the weather as the most important risk factor, according to the respondents, the importance of this risk factor, although high, but scored lower (the rank of importance of a 19.5) than the risk on land resources. Respondents expressed opinion suggested that the agricultural land market must be strictly regulated by the State. Land drainage schemes and other measures to improve the quality of the support mechanism have not been effective.

The importance of the external risk factors related to human activities is also high – the group’s average rank is 15.7. The legal environment (rank of importance – 22.0) – second in importance among all analyzed


170

risk factors. This shows that the existing laws and regulations, although continuously improved, are not accurate enough to reflect the interests of agriculture producers.

The lowest risk arises from the internal environmental risk factors (average rank of 10.7). It can be con-cluded that farmers rely on their own ability to farm.

It is important to install a more differentiated approach to the farm in forming of the support policy of agricultural production and the provision of financing or insurance, because farms of varying size and acti-vity are faced with different challenges.

Most respondents expressed positive attitude towards risk management options. This states that the support (training, guidelines) to farmers in the field of risk management is important and relevant. Since the respondents discern a serious threat on the external risk factors, it is important to focus on the risk manage-ment methods, such as forecasting, strategic management and operational planning, in the training of farmers. KEY WORDS: agricultural support measures, risk factors.

JEL CODES: Q12, Q14, Q15, Q18


171

VA D O VAV I M O S T I L I Ų V E RT I N I M A S K L A I P Ė D O S U G D Y M O Į S TA I G O S E

Audrius KutKAitis1, ArnoldAs Petrulis2


ANOTACIJAAkivaizdu, kad nuo vadovo gebėjimo vadovauti įvairiais būdais, skatinant savo darbuotojų pasitenkinimą atliekamu darbu, priklau-so organizacijos veiklos sėkmė. Šiame straipsnyje apžvelgiami mokslininkų pasisakymai apie ugdymo įstaigų vystymą ir jų sąsajas su vadovų turimomis kompetencijomis bei šių kompetencijų ugdymą, kaip vieną iš prioritetinių į ateitį orientuotų krypčių. Analizuo-jami keturi vadovavimo stiliai: charizmatinis, transakcinis, transformacinis ir ugdomasis (angl. coaching), siekiant patvirtinti arba paneigti iškeltą hipotezę, kad nėra vieno labiausiai visiems atvejams tinkamo vadovavimo stiliaus, kiekvienu atveju reikia taikyti skirtingų vadovavimo stilių derinį. Analizuojami vadovavimo stiliai organizacijose, kaip vadovo ir darbuotojų tarpusavio sąveika, jos rezultatas. Nagrinėjami vadovavimo stiliai priskiriami prie modernių arba pažinimo vadovavimo stilių. Išskiriami kiekvieno vadovavimo stiliaus požymiai, jie apibūdinami, jiems priskiriamos atitinkamos savybės. Atliekamas vienkartinis, trumpalaikis tyri-mas, tiriama ekspertų nuomonė apie vadovavimo stilių tinkamumą ugdymo įstaigos, direktoriaus pavaduotojų lygmenyje. Nustatyta, kad veiksmingiausias aukštesniojo vadovavimo lygio (direktoriaus pavaduotojų) vadovų vadovavimo stilius – transformacinio ir ugdomojo vadovavimo stilių derinys, nevengiant priderinti charizmatinio vadovavimo stiliaus. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: vadovavimas, vadovavimo stilius, vadovas, ugdymo įstaiga.

JEL KLASIFIKACIJA: M12, I20, D83

Įvadas

Aptikta nemažai mokslinių darbų, kurie vadovavimo stilius ir jų įtaką organizacijos veiklai nagrinė-ja įvairiais aspektais. Darna įstaigoje priklauso ne tik nuo puikios vadovo nuotaikos ir gebėjimo tinkamai bendrauti, bet ir nuo nuo jo elgesio, kuris atskleidžia tam tikrą vadovavimo stilių (Goleman, Boyatzis, Mc-Kee, 2007, p. 53). Vadovavimo stiliaus teorijos pabrėžia vadovo elgesį ir daugiausiai dėmesio skiria tam, ką vadovai daro (Northouse, 2009, p. 67). Pastebima, kad „vadovaujama integruojant atskirus stilių tipus: vienose situacijose akcentuojant vieno stiliaus, kitose – kito stiliaus vadovavimą“ (Zakarevičius, 2004, p. 3). M. Mescono, M. Alberto, F. Khedouri (Мескон, Альберт, Хедоури, 1997, c. 334) teigimu, vadovavi-mo stiliui įtaką gali daryti vadovo pasirinktas valdžios ir galios vadovavimo būdas. Iššūkiai ir išsikelti tikslai lemia vadovavimo pokyčius ir pokyčius organizacijoje. Teigiami pokyčiai skatina organizacijos vystymąsi ir nulemia tolesnę veiklos sėkmę. Vadovavimo stilius padeda kurti bendrą organizacijos vidaus politiką ir tarpasmeninius santykius. Pastarieji skatina darbuotojų pasitenkinimą atliekamomis užduotimis, užtikrina veiksmingos organizacijos veiklos tęstinumą. Įprasta manyti, kad vadovavimo tvarka, nusistovėjęs vadovų ir darbuotojų tarpusavio bendravimo stilius motyvuoja dirbti. Iš visų galimų metodų, kuriais galima pasiekti 1 Audrius Kutkaitis − Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedros lektorius, daktaras

(socialiniai mokslai – vadyba). Mokslinių interesų kryptys: logistika, organizacijų valdymas, intelektinė nuosavybė patentologijaEl. paštas: [email protected].: +370 610 027 95

2 Arnoldas Petrulis − Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra, magistrantas (socialiniai mokslai – vadyba). Mokslinių interesų kryptys: organizacijų valdymas, valdymo stiliaiEl. paštas: [email protected].: +370 673 444 29

Audrius KutKAitis, ArnoldAs PetrulisVADOVAVIMO STILIŲ VERTINIMAS KLAIPĖDOS UGDYMO ĮSTAIGOSE

172

darbuotojų pasitenkinimą atliekamu darbu, gausos vadovas turi pats pasirinkti, kaip ir kokiomis priemonė-mis paskatinti kiekvieną darbuotoją, kad įgyvendintų pagrindinius organizacijos tikslus. Pasak L. Šimans-kienės, T. Tarasevičiaus, „gebėjimas veiksmingai vadovauti darbo procesui, teigiamai veikiant darbuotojus, lemia organizacijos produktyvumą“ (Šimanskienė, Tarasevičius, 2010, p. 146). Vadovavimas – tai žinios ir gebėjimai, kurių turi turėti vadovas, siekdamas įgyvendinti organizacijos tikslus. Vadovavimo problemos ir asmeniniai vadovavimo stiliai egzistavo šimtus metų visais istoriniais laikotarpiais. Šias problemas gvilde-no, aptarinėjo, mokslinius tyrimus atliko įvairūs autoriai. Todėl svarbi darbo problema – nepakankamai atskleistas vadovavimo stilių ar jų derinių teorinis ir praktinis patikimumas.

Šio straipsnio tyrimo tikslas – atsakyti į klausimus: koks vadovavimo stilius ar jų derinys yra veiks-mingiausi siekiant išsikeltų organizacijos tikslų.

Tyrimo objektas – vadovavimo stiliai ugdymo įstaigose.Uždaviniai: išanalizuoti vadovavimo stilius; atlikti ekspertinį tyrimą, siekiant įvertinti vadovavimo

stilius ugdymo įstaigose.Darbo hipotezė: nėra vieno labiausiai visiems atvejams tinkamo vadovavimo stiliaus, taikytinas skir-

tingų vadovavimo stilių derinys.Tyrimo metodai. Siekiant pagrįsti įstaigų vadovų taikomo vadovavimo stiliaus tinkamumo būtinybę,

tyrimas atliktas analizuojant mokslinę literatūrą vadovavimo stiliaus klausimais, apklausiant ugdymo įstaigų vadovus, analizuojant teisinius dokumentus, orientuojantis į vadovų vadovavimo stiliaus derinimo galimy-bes, nustatant esamus vadovų vadovavimo stilius. Vadovų vadovavimo stilių problemoms tirti, siekiant teori-nių ir praktinių rezultaų, taikyti šie tyrimo metodai: mokslinės literatūros, sisteminė, loginė analizės, sintezė, apibendrinimas, indukcija ir dedukcija.

1 . Ugdymo įs ta igų vystymas

Ugdymo įstaigų vystymas neabejotinai yra vienas svarbiausių Švietimo ministerijos prioritetų, apibūdin-tas ir apibrėžtas valstybės prioritetų ir įstatymų rinkiniais, Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministe-rijos nuostatais, kurie patvirtinti Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1998 m. liepos 21 d. nutarimu Nr. 914 ir 2010 m. spalio 13 d. nutarimu Nr. 1457.

Pasak R. Adamonienės, L. Ruibytės (2010), ugdymo įstaigų vystymasis siejamas su vadovų kompe-tencijų ugdymu. Šių autorių nuomone, organizacijose žmogiškasis intelektas laikomas pagrindiniu įmonės kapitalu. Jos teigia, kad nuo darbuotojų kvalifikacijos ir kompetencijos priklauso teikiamų paslaugų koky-bė ir sėkminga organizacijos veikla, tik iš dalies tai priklauso nuo vadovavimo stiliaus įtakos vadovavimo procesui. Jų manymu (Adamonienė, Ruibytė, 2010), viena pagrindinių organizacijų problemų yra ta, kad darbuotojų ugdymo sistemos nenukreiptos į ateitį, čia vyraujančios tradicinės kvalifikacijos kėlimo sistemos neveiksmingos. Todėl autorės teigia, kad darbuotojų kompetencijos ugdymas turi būti viena iš prioritetinių krypčių, kuriant integruotas ugdymo sistemas, pagrįstas kompetencijos ugdymu, orientuotas į ateitį, įgali-nančias greitai reaguoti į besikeičiančią situaciją. Tai tik iš dalies galima sieti su vadovavimo stiliaus išraiška ugdymo įstaigose.

J. Almonaitienė (2012) ugdymo įstaigų plėtrą sieja su kūrybiškumo ugdymu. Jos teigimu, pastaraisiais metais plačiai diskutuojama ir apie kūrybiškumo ugdymą visų lygių mokyklose, ugdymo įstaigose. Dažnai pastebima, kad tikslas – ugdyti kūrybiškumą – deklaruojamas dažnai, tačiau įgyvendinamas neveiksmingai. Pastebėta, kad straipsnyje neanalizuota vadovų vadovavimo stiliaus įtaka sprendžiant šią problemą. Jos ak-tualumą rodo 2009 m. Lietuvos švietimo ir mokslo ministerijoje parengta išsami švietimo problemos analizė „Kūrybiškumo (ne)ugdymas mokykloje“ (parengė V. Vaicekauskienė). Tikėtina, kad kūrybiškumo ugdymo sėkmei įtakos gali turėti ugdymo proceso dalyvių nuostatos dėl kūrybiškumo, jų šio reiškinio samprata.

N. Šimkevičienės ir J. Sakalienės (2009) teigimu, ugdymo įstaigų veiklos sėkmė priklauso nuo naujų bendrųjų lavinimo programų vykdymo ir tai nesisieja su vadovo taikomais vadovavimo stiliais. Jų nuomone: „Šiandienėje nuolatinės kaitos epochoje Lietuvos mokytojas turi priimti dar vieną iššūkį pradėti dirbti pagal


173

atnaujintas bendrąsias programas. Programų atnaujinimas susijęs su pakitusia ugdymo ir ugdymosi (savęs) samprata...“ (Šimkevičienė, Sakalienė, 2009, p. 25).

Atliekant tyrimą straipsnio kontekste surasta nuomonių patvirtinančių teiginų, kad ugdymo įstaigų vys-tymo sėkmė priklauso nuo vadovo vadybinių kompetencijų. V. Indrašienės ir O. Mefaldaitės (2010) teigimu, mokyklos, kaip organizacijos, sėkmingą vadovavimą nulemia tam tikri veiksniai, bruožai ir būtinos sąlygos. Jos mano, kad vadovaudamas kasdieniam daugelio žmonių darbui mokyklos vadovas derina nuolat iškylan-čių problemų sprendimą su organizacijos struktūros konstravimu ir jos tikrinimu. Svarbiausia vadovo užduo-tis − kurti ugdymosi (pačių darbuotojų) procesą, kuriam pritartų visi darbuotojai, ugdyti besimokančiuosius ir padėti jiems. Šiame straipsnyje akcentuotos vadybos funkcijos, bet neišskirta vadovavimo stiliaus reikšmė.

2. Vadovavimo st i l ia i organizaci jose

Pastaruoju laikotarpiu daugėja mokslinių darbų apie vadovavimo stilius, kuriuose nagrinėjama vadovo ir darbuotojų tarpusavio sąveika, jos rezultatas. Šiuose darbuose nagrinėjami vadovavimo stiliai priskiriami prie modernių arba pažinimo vadovavimo stilių: charizmatinis (patrauklus); transakcinis (dalykinis arba santykių sąveikos); transformacinis (pokyčių); instruktuojantis (ugdomasis, instruktavimo-treniravimo).

1 lentelė. Charizmatinio vadovavimo stiliaus požymiai

Požymiai

Autoriai Žave

sys

Įkvė

pim

as

Įtaka

sp

rend

imam

s

Viz

ija

Ypat

ingi

sa

ntyk

iai

Asm

enin

ė riz

ika

Pasi

tikėj

imas

Net

radi

cini

s el

gesy

s

D. Goleman, R. Boyatzis, A. McKee (2007) – + + + + – + –J. Kasiulis, V. Barvydienė (2001) + + + – – + + +P. G. Northouse (2009) – + + – + – + +S. P. Robbins (2010) + + + + + – + +M. Kets De Vries (М. Кете де Врис, 2004) + + + + + + + +


Charizmatinis (patrauklus) vadovavimo stilius. Charizmatiško vadovavimo teorija pabrėžia vadovo asmenybę, jo individualias savybes (Reņģe, 2008, p. 26). Tai gali būti atitinkami fiziniai požymiai: patraukli išvaizda, skvarbus žvilgsnis, įtikinama balso intonacija; psichologiniai: gyvumas, pasitikėjimas savimi, visa ką nustelbianti, stiprios galios saviskata ir pasitikėjimas savais idealais, drąsos ir veržlumo dvasia, įžvalgos ir bendravimo įgūdžiai. Vokiečių sociologas M. Weber vartojo charizmos terminą, siek-damas paaiškinti įtakos formą, kuri nuo tradicinių autoriteto formų skiriasi tuo, kad vadovas apdovanotas aukštesnėmis galiomis arba antgamtinėmis savybėmis (Lussier, Achua, 2001, p. 375). „Patrauklaus vadovo savybės – asmeninis jo įvaizdis, elgesys, sukeliantis pasitikėjimą, sugebėjimą įkvėpti, poreikis daryti įtaką kitiems, komunikabilumas ir netradicinis elgesys“ (Kasiulis, Barvydienė, 2001, p. 153). S. P. Robbins (2010, p. 77−78) tvirtina, kad žmonės gali išmokti charizmatiškai elgtis ir naudotis charizmatiniam vadovui būdin-gomis privilegijomis. Šis vadovavimo stilius siejamas su pasiaukojimu, dora, ryžtingumu ir orientavimusi į darbo rezultatus3. B. J. Avolio, W. L. Gardner (2005, p. 330) mano, kad charizmatiniai vadovai, veikiantys sekėjų savimonę, remdamiesi savo išskirtinėmis savybėmis, asmeniniu doru pavyzdžiu ar įspūdingu vadova-vimu, įkvėps savo sekėjų atsidavimą ir paskatins kartu kurti ateitį, o ne skųstis, nusivilti vadovavimu.

M. Kets de Vries (М. Кете де Врис, 2004, c. 259, 260, 262) teigimu, charizmatiniam vadovui ypač svarbi organizacijos ateities vizija. Autorius charizmatiniam vaidmeniui priskiria šias funkcijas: prognoza-vimo, galios (valdžios) paskirstymo (pasidalijimo), įkvėpimo, organizacinės kultūros kūrimo ir išsaugojimo. 3 Prieiga internete: http://www.grovewell.com/pub-GLOBE-precis.html


174

S. P. Robbins pateikia tokias charizmatinio vadovo savybes: „Pasitikėjimas savimi, tvirta vizija, siūlanti geresnę ateitį negu esama padėtis, gebėjimas tą viziją įvardyti, tvirtas tikėjimas ja ir pasiryžimas vykdyti radikalius pokyčius“ (Robbins, 2010, p. 77).

Apibūdindami charizmatinį vadovavimo stilių dauguma šiendieninių autorių pabrėžia, kad vadovas savo gebėjimus turi kreipti darbuotojų ir visuomenės labui. Nes gebėjimą pritraukti ir paveikti piktavališkas va-dovas gali panaudoti savo asmeniškiems, galbūt piktavališkiems poreikiams, kurie būtų žalingi ne tik dar-buotojams, bet ir visuomenei.

2 lentelė. Transakcinio vadovavimo stiliaus požymiai

Požymiai

Autorius

Sant

ykin

iai

mai

nai

Nur

odin

ėja

Net

obul

ina

Veng

ia

atsa

kom

ybės

Rei

klus

re

glam

entu

i

Sant

ykia

i in

divi

dual

ūs

J. Kasiulis, V. Barvydienė (2001) + + – + + +P. G. Northouse (2009) + + + – – +B. C. Greiman (2009) + + – + + –M. S. Sabir, A. Sohail, M. A. Khan (2011) + + – + – +R. L. Daft ir P. Lein (Дафт, Лейн, 2007) + + + + + –


Transakcinis vadovavimo stilius. Šis vadovavimo stiliaus tipas paprastai taikomas elgsenos moks-luose, o transakcinio vadovavimo pradininkas J. M. Burns (1978) apibūdino, kaip keičiasi vadovo ir darbuo-tojų tarpusavio santykiai (Sabir, Sohail, Khan, 2011, p. 146). J. Kasiulis, V. Barvydienė (2001, p. 154−155), remdamiesi B. M. Bass vadovavimo teorija, pažymi, kad transakciniai vadovai nustato, ką darbuotojai turi padaryti, kad pasiektų savo individualius ir visos organizacijos tikslus, klasifikuoja šiuos reikalavimus ir padeda darbuotoms įgyti pasitikėjimo, kad labai pasistengę jie galėtų šiuos tikslus įgyvendinti. Toks vadova-vimas pagrįstas racionalumu, tai mainų tarp vadovo ir darbuotojo santykiai. Vadovo transakcinį vadovavimo stilių teoriškai veikia du pagrindiniai veiksniai (Khan ir kt., 2011, p. 131): santykinis atlygis, kuris gali būti įvardijamas kaip naudingas sandoris, nusakantis vadovo elgesį, kuriuo siekiama nustatyti aiškias užduotis, susiejant tarpusavyje užduočių atlikimą su tikėtinu atlygiu, atitinkančius mainų tarp šalių dvasią; kitas veiks-nys – vadovavimas išimtimis, kuris apibrėžia aktyvų ir besikeičiantį vadovo transakcinio vaidmenis atlikimą, siekiant užtikrinti tinkamą numatytų tikslų įgyvendinimą laiku, nuolat stebint procesą. B. C. Greiman (2009, p. 52) pateikia dar ir trečią vadovavimo teorijos veiksnį: vadovavimas kaip išimtis – pasyvus transakcinis vaidmuo, kai vadovas įsikiša tik tada, jei užduotis neįvykdyta ir padaryta nusižengimų (reglamentui) ar klaidų.

R. L. Daft ir P. Lein (Дафт, Лейн, 2007, c. 123) teigimu, transakcinis vadovas labiau linkęs laikytis nusi-stovėjusių bendruomenės taisyklių, todėl siekia stabilumo, o ne pokyčių. Transakcinio vadovavimo įgūdžiai svarbūs visiems vadovams, bet sparčiai vykstančių pokyčių sąlygomis šiuolaikinėms organizacijoms reikia kitokio vadovavimo stiliaus, taikant kitus metodus.

Remdamiesi nagrinėta moksline vadybos literatūra, išskirsime keturias transakcinio vadovo savybes: tikslų įvardijimas; veiklos stebėjimas; grįžtamojo ryšio užtikrinimas; karjeros planavimas.

Transformacinis vadovavimo stilius. A. Stelmokienė ir A. Endriulaitienė (2009, p 89), remdamosi B. M. Bass, nurodo, kad trasformacinį vadovavimą padeda suprasti jo palyginimas su transakciniu vadova-vimu, nes B. M. Bass savo lyderiavimo teorijoje šiuos du vadovavimo stilius supriešino. R. N. Lussier ir C. F. Achua (2001, p. 382) transformacinį vadovavimą apibūdina kaip galimybę keisti esamą organizacijos padėtį, darbuotojams įvardijant esamos padėties nulemtas problemas ir pateikus viziją įtikinti, ko organi-zacija galėtų pasiekti. J. Kasiulis, V. Barvydienė (2001, p. 155) teigia, kad transformacinis vadovavimas pripažįsta daugelio darbe pasitaikančių situacijų neracionalumą. Šio vadovavimo stiliaus tikslas – ne paaiš-


175

kinti ar parodyti, kaip darbuotojams siekti tikslų, bet skatinti juos dirbti daugiau, negu išpradžių tikėjosi, dėl komandos pakilti aukščiau asmeninių interesų. Panaši ir M. Kets de Vries (М. Кете де Врис, 2004, c. 248) nuomonė: transformacinis vadovavimas siekia patenkinti aukštesnius sekėjų poreikius, įtraukiant juos į abi-pusio skatinimo ir ateities galimybių išnaudojimo procesą, kad sekėjai savo interesus transformuotų organi-zacijos naudai.

3 lentelė. Transformacinio vadovavimo požymiai

Požymiai

Autoriai Pasi

tikėj

imas

, at

sida

vim

as

Tobu

lina

Verti

na

darb

uoto

jus

Skat

ina

Ben

dri

spre

ndim

ai

Ats

inau

jina

dėl p

okyč

ių

J. Kasiulis, V. Barvydienė (2001) – + + + + –P. G. Northouse (2009) – + – + + +B. C. Greiman (2009) + + + + – –G. Genevičiūtė-Janonienė, A. Endriulaitienė (2010) + – + + – –R. L. Daft ir P. Lein (Дафт, Лейн, 2007) + + + + + +M. Kets de Vries (М. Кете де Врис, 2004) + – – + + +


G. Genevičiūtė-Janonienė ir A. Endriulaitienė (2010, p. 58), atlikusios tyrimą, daro išvadą, kad esant aiškiau išreikštam vadovo transformacinio vadovavimo stiliui, pavaldinių saviraiška darbe yra ryškesnė (jie pasižymi saviskata, noru atsiskleisti darbinėje veikloje), jie jaučiasi labiau įsipareigoję organizacijai. R. L. Daft ir P. Lein (Дафт, Лейн, 2007, c. 36), B. C. Greiman (2009, p. 51) tranformacinį vadovavimą priski-ria vienai iš tarpusavio santykių teorijų (pradėtos taikyti 8-ojo dešimtmečio pabaigoje): taikydami šį stilių vadovai iš savo organizacijos darbuotojų išugdo kitus vadovus, sustiprinę jų vidines paskatas, moralines galias, visų pirma jie remiasi asmeninėmis žmogaus savybėmis, skatindami atsisakyti savų interesų vardan organizacijos tikslų.

Išskiriame keturias transformacinio vadovo savybes (Khan et al, 2011, p. 131): vizijos sukūrimas ir įkvėpimas; aplinkos, kuri skatina, kūrimas; veikimo būdų numatymas; gebėjimas kūrybiškai bendrauti su žmonėmis.

Ugdomasis (instruktuojamasis, angl. coaching) vadovavimo stilius. Anglų kalboje žodis coach reiškia vadovas, taikantis ugdomąjį vadovavimą, deja, lietuvių kalboje tinkamo atitikmens nėra. Interneto šaltiniuose ir visuomeniniuose leidiniuose ugdantysis vadovas paprasčiausiai vadinamas koučeriu. S. Dhom-ne, S. P. Hall (2012, p. 68) mano, kad geras bendravimas ir apmokyti žmonės yra du šio vadovavimo stiliaus sėkmės raktai. D. Goleman, R. Boyatzis, A. McKee (2007, p. 60) teigimu, pasirinkus instruktuojamąjį va-dovavimo stilių, visas dėmesys skiriamas asmens tobulėjimui, o ne užduočių atlikimui, tai leidžia pasiekti geresnių rezultatų. Šį vadovavimo stilių geriausiai taikyti labai sąmoningiems darbuotojams, rodantiems ini-ciatyvą ir norintiems tobulėti. Užduotys darbuotojams pateikiamos kaip iššūkis ir verčia pasitemti. Ugdoma-sis vadovavimo stilius numato vadovo ir darbuotojo tarpusavio veiksmus, kurie leidžia siekti didesnio darbų rezultatyvumo vidinėmis darbuotojo pastangomis, prisiimant asmeninę atsakomybę (Капица, 2009, c. 265). Kuriant organizacinę kultūrą (Капица, 2009, c. 269), ieškoma tarpusavio sąlyčio tarp organizacijos ir asme-ninių vertybių taškų, plėtojamas instruktuojamasis vadovavimo stilius, jį kreipiant į visapusiškų užduočių vykdymą ir skatinimą, formuojant atitinkamą darbuotojų organizacinį elgesį. M. S. Semionovo (Семёнов, 2007, c. 53) teigimu ugdomasis stilius gali būti tiek ugdantis, tiek instruktuojantis, tiek treniruojantis.

O. J. Savruk (Саврук, 2009, c. 76, 81) siūlo ugdomąjį vadovavimo stilių taikyti atsižvelgiant į darbuoto-jų asmeninės raidos lygį (trūksta žinių skirtai užduočiai įvykdyti, bet didelė saviskata ją atlikti). Tai vadova-vimo stilius, nukreiptas į darbuotojo profesinį tobulinimą, kai vadovas pataria ir padeda darbuotojui surasti užduoties sprendimą.


176

4 lentelė. Ugdomojo vadovavimo požymiai

Požymiai

Autoriai Pade

da si

ekti

tiksl

ų

Tobu

lina

Pana

udoj

a da

rbuo

tojo

pa

tirtį

Skat

ina

Ugd

o, m

oko

Užt

ikrin

a gr

įžta

mąj

į ryš

į

S. Dhomne, S. P. Hall (2012) + + – + + +D. Goleman, R. Boyatzis, A. Mckee (2007) + + + + + +K. V. Lopatina, A. P. Lazutkin (Лопатина, Лазуткин, 2009) + + + + +E. N. Dmitrijeva ir kt. (Дмитриева, Тренькаева, 2008) + + + – + +М. А. Lutohina (Лутохина, 2008) + + + + + +J. Whitmore (Уитмор, 2005) + + + + + +


Remdamiesi analizuota moksline vadybos literatūra išskirtume tokias penkias ugdančiojo vadovo savy-bes: plačiau ir aiškiau suvokti iškilusią problemą, perprasti ją ir išsprendžiant problemą pakeisti sudėtingas ar dviprasmiškas sistemas; sukurti ir nustatyti organizacinę kultūrą, jos pobūdį; pasirinkti tinkamus būdus, kaip atlikti sudėtingas užduotis, rodyti sektiną pavyzdį kaip tai būtų galima atlikti; teikti asmeninę paramą darbuotojui, pažįstant save ir savo gebėjimų ugdymosi galimybes; nuolatinis vadovavimo rezultatų vertini-mas (jį atlieka pats vadovas, stebėdamas ir vertindamas darbuotojo rezultatus).

Taigi teorijų, apibrėžiančių vadovavimo stilius, yra daug, deja, nė viena nesiūlo vieno tinkamiausio sti-liaus. Todėl vis dar ieškoma veiksmingiausio vadovavimo stiliaus, kuris labiausiai atitiktų gyvenimo realijas. Apžvelgę mokslinę literatūrą galime teigti, kad gyvenime vadovavimo stiliaus pasirinkimą lemia daug įvai-rių veiksnių, dažniausiai ne po vieną, o keletos visuma. Todėl kiekvienas vadovas pasirenka, jo nuomone, tinkamiausią vadovavimo stilių ar kelių stilių derinį.

Tyrimui pasirinktos ugdymo įstaigos, nes „svarbus uždavinys švietimui būtų būtent vadovavimo stiliaus kaita. Remiantis įvairiais nacionaliniais ir užsienio bei tarptautiniais tyrimais atskleista, kad atitinkamas (...) vadovavimo stilius gali turėti įtakos, kad toliau kiltų (...) pasiekimai, didėtų (...) motyvacija ir atitinkamai gerėtų išsilavinimo lygis, netgi visuomenės pilietinė branda“ (Ališauskas, 2009, p. 21).

3 . Tyrimo metodika i r tyr imo duomenų anal izė

Pasak K. Kardelio (2005, p. 57), tyrimo metodo reikšmė – didžiulė. Juk nuo gerai parengto ar pritaikyto metodo priklauso viso tyrimo sėkmė, tai palengvina ir pačią tyrimo eigą: „Remdamasis tinkamai parengtais tyrimo metodais net ir nelabai gabus žmogus gali daug padaryti, kai tuo tarpu netinkamai pasirinkti tyrimo metodai nepadės ir genialiam mokslininkui“ (Kardelis, 2005, p. 57).

Pasirinktas tyrimo metodas – ekspertinė apklausa. Ekspertų apklausa – tai „specifinės rūšies apklausa, kurios metu apklausiama specialiai parinkta žmonių grupė, turinti kurios nors srities žinių. Tokiose apklau-sose formuluojamos mokslinės sąvokos, siekiama mokslinio objektyvumo. Jos gali būti ir vienkartinės“ (Kardelis, 1997, p. 136). Anketavimas atliktas 2012 m. gruodžio mėnesį. Pasirinktas tyrimo instrumentas: anketa sudaryta iš uždarojo tipo klausimų, suteikiant galimybę pateikti komentarą. Tyrimo būdas: trumpa-laikis tyrimas, remiantis K. Kardeliu (1997, p. 79), dar vadinamas „skerspjūvio“, arba momentiniu, vienkar-tiniu tyrimu.

Anketos klausimų skalės: nominali ir intervalinė, tai sudaro demografinę anketos dalį (Kardelis, 1997, p. 134−135). Ranginė skalė − bene dažniausias duomenų grupavimo būdas. Jo esmė ta, kad visi atsakymai griežtai išdėstomi didėjančia ar mažėjančia tvarka (Kardelis, 1997, p. 134). Metodas taikomas siekiant su-rinkti kokybinę informaciją, taikant ekspertų požiūrio į ekspertizės dalyką vertinimą, matematinės statistikos


177

metodus, gaunama vertingos analitinės informacijos kokybinė išraiška (Tidikis, 2003, p. 520). Ekspertų atsakymai formalizuojami pagal vienapolių 3 gradacijų skalę (0; 0,5; 1), nustatant indekso K reikšmę, kuri apskaičiuojama pagal formulę:

nnk

K ijN

ji ∑

=

=1

, (1)

čia: kj − atsakymo varianto svorio koeficientas; ni – atsakymų į alternatyvą skaičius; n − bendras atsakymų skaičius (Paulauskas, 1999, p. 117).

Imta 0; 0,5; 1, kur: K1 = 0; K2 = 0,5; K3 = 1.Gautos indeksų kiekybinės reikšmės deformalizuojamos pagal intervalus (5 lentelė).

5 lentelė. Įvertinimų intervalų reikšmės

Įvertinimo reikšmių intervalas Prasmė Išaiškinimas0,000–0,333 Nesutinku Teiginys nepatvirtintas

0,334–0,670 Iš dalies sutinku Teiginys iš dalies patvirtintas

0,671–1,000 Sutinku Teiginys patvirtintas

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis: Paulauskas, 1999, p. 16

Respondentų atrankos metodai: respondentų atrankai taikytas dokumentinės atrankos imties sudarymo būdas (Tidikis, 2003, p. 517). Generalinė imtis − abiejų lyčių, skirtingo amžiaus Lietuvos gyventojai. Atrink-ti asmenys suskirstyti į tris grupes, iš viso – 9 ekspertai:

• trys ekspertai – Klaipėdos Liudviko Stulpino progimnazijos direktorės pavaduotojai, jie verttina savo pasirinktą vadovavimo stilių;

• trys ekspertai – Klaipėdos Liudviko Stulpino progimnazijos metodologinių grupių vadovai, jie ver-tina savo tiesioginių vadovų (direktorės pavaduotojų) pasirinktus vadovavimo stilius;

• trys ekspertai – kitų Lietuvos įstaigų darbuotojai, turintys pedagogo kvalifikaciją ir ne mažesnį kaip 11 metų vadovavimo stažą, bet nedirbantys tiriamose mokykloje, jie vertina vadovavimo stilių mo-kyklos direktorių pavaduotojų lygmenyje.

6 lentelė. Operacionalizacija

Sąvokos Operacionalizacija Sąsajos su uždaviniaisVadovo požiūris į iniciatyvą,

požiūris į darbuotojus, discipliną, vertybes, vizijos perteikimas

3, 6, 7, 8 klausimai Išanalizuosime tinkamiausią vadovų požiūrį, remdamiesi ekspertų pasirinktais atsakymais

Vadovo užduočių pateikimas ir pasidalijimas atsakomybe

organizacijoje

4, 5 klausimai Nustatysime ekspertų nuomonę į užduočių pateikimą ir pasidalijimą atsakomybe

Sprendimų priėmimas organizacijoje 2 kKlausimas Atskleisime, kokie požymiai labiau tinka vadovams priimant sprendimus

Bendravimas ir santykių su darbuotojais pobūdis

9 klausimas Ištirsime su ekspertų pagalba, kokie požymiai priimtini vadovams bendraujant su darbuotojais

Socialinės-demografinės respondentų charakteristikos

1, 10, 11, 12, 13, 14 klausimai (pasas)

Apibūdinsime bendrą respondentų visumos vaizdą

Šaltinis: sudaryta autorių, remiantis: Kraniauskienė, 2006, p. 26−34


178

Pateiksime tyrime dalyvavusių respondentų socialines-demografines charakteristikas. Tyrime dalyva-vusių ekspertų duomenys pagal lytį: iš devynių ekspertų 8 (89 %) – moterys, 1 (11 %) – vyras; apklausoje nedalyvavo respondentai iki 20 metų (amžiaus riba nuo 21 iki 30 metų) ir nuo 61 metų ir vyresni; Nuo 31 iki 40 metų ir nuo 51 iki 60 metų amžiaus asmenų dalyvavo po 1 (po 1 %) respondentą; nuo 41 iki 50 metų amžiaus asmenims atstovauja 7 (78 %) respondentai. Tyrime dalyvavusių ekspertų duomenys pagal darbo stažą: iš devynių ekspertų 8-ių (89 %) darbo stažas – ne trumpesnis kaip 11 metų, 1 (11 %) eksperto darbo stažas – nuo 7 iki 10 metų. Tyrime dalyvavusių ekspertų duomenys pagal išsilavinimą: iš devynių ekspertų 8 (89 %) turi aukštąjį universitetinį išsilavinimą; 1 (11 %) – aukštąjį neuniversitetinį.

Kaip pastebėta, paprašius nustatyti, kuris iš teiginių tinkamiausias organizacijoje priimti sprendimus, ekspertai ne tik įvertino teiginius, bet ir pateikė savo komentarus. Teiginys dažnai darbuotojai pasitiki savo vadovu, todėl vadovas visas problemas sprendžia pats taip pakomentuotas: sutinkama su pirmąją teiginio dalimi, bet pastebima, kad pasitaiko visokių darbų, nes ugdymo įstaigos didelės bendruomenės, kur vienas žmogus nepajėgus išspręsti visų problemų. Teiginys vadovas įstaigoje nustato, ką darbuotojai turi padaryti, pakomentuotas: rengiant pareigybių, vadybos funkcijų suskirstymą, bet nekasdienius darbus, nes yra sričių, kur neįmanoma nurodyti, ką darbuotojas turi padaryti. Teiginys vadovas sprendimą priima kolegialiai, skatina darbuotojus dalyvauti jų priėmime, neįtakojant jų sprendimo, taip pakomentuotas: situacija, kai surinkta visa informacija ir darbuotojai turi teisę daryti įtaką priimant kai kuriuos sprendimus, bet galutinį žodį vis dėlto taria vadovas. Teiginys priimant sprendimus vadovas suteikia įgaliojimus veikti pakomentuotas taip: priimant sprendimus vadovas turėtų ir kontroliuoti, o ne tik suteikti įgaliojimus, nes galutinė atsakomybė tenka jam.

Tyrimas atskleidė, kad darbuotojams labai svarbu, jog jų nuomonė būtų išgirsta, priimta kaip svarbi, nors pati siūloma idėja gali būti ir nepriimta. Darbuotojai supranta, kad jie realiai dalyvauja priimant sprendimą.

7 lentelėje pateikti suvestiniai duomenys (rezultatai), kur, remiantis ekspertų vertinimais, patvirtinti teiginiai.

7 lentelė. Patvirtinti teiginiai

Požymis Teiginys Vadovavimo stilius RezultatasSprendimų priėmimas

Sprendimą priima kolegialiai, darbuotojai skatinami dalyvauti priėmimo procese, nedarant įtakos jų

sprendimams

Transformacinis 0,777

Priimant sprendimus vadovas suteikia įgaliojimus veikti Ugdantysis 0,777Požiūris į iniciatyvą Skatina visapusiškai veiksmingą elgseną, kuri gerina

rezultatusUgdantysis 1

Užduočių pateikimas Įkvepia ir skatina intuityviai sekti bei atlikti paskirtas užduotis

Charizmatinis 0,722

Skatina pakilti aukščiau asmeninių interesų, įgy-vendinant organizacijos tikslus


Pasidalijimas atsakomybe

Nėra patvirtintų teiginių

Požiūris į darbuotojus Padeda atrasti talentus ir panaudoti savo stipriąsias puses Transformacinis 0,944Kaip į kūrybingus ir aktyvius Ugdantysis 1

Požiūris į drausmę Vadovas reiklus reglamentuotai drausmei Transakcinis 0,777Reikalaujama sąmoningos savidrausmės Transformacinis 0,833

Vertybės ir vizijos Skatina darbuotojus dirbti motyvuojant priimti sprendimus ir juos įgyvendinti


Skatina darbuotojų požiūrį, kad jie atlieka labai svarbų darbą

Ugdantysis 0,944

Bendravimas ir santykiai

Draugiškas bendravimas, išlaikant atstumą Charizmatinis 0,833Sukuriant aplinką, kurioje darbuotojai jaučiasi vertinami Transformacinis 0,888

Kaip su partneriu, kolega Ugdantysis 0,833Nepriekabus, bendradarbiaujantis Transformacinis 0,833

Santykiai pagrįsti pasitikėjimu ir nuolatiniu dėmesiu darbuotojams

Ugdantysis 0,888

Šaltinis: darbo autorių, remiantis anketų rezultatais


179

Apibendrinus visus gautus ekspertų anketų duomenis, daroma išvada, kad ugdymo įstaigose, aukštes-niojo vadovavimo lygio (direktoriaus pavaduotojų) vadovų tinkamiausias vadovavimo stilius yra transfor-macinio ir ugdomojo vadovavimo stilių derinys, nevengiant priderinti ir charizmatinio vadovavimo stiliaus. Tyrimo rezultatai patvirtina darbo hipotezę − nėra vieno labiausiai visiems atvejams tinkamo vadovavimo stiliaus, geriau taikyti skirtingų vadovavimo stilių derinį.

Tyrimas papildo j vyraujančią nuomonę ir jau atliktus tyrimus, kad skirtingų vadovavimo teorijų orienta-cija į tam tikras vadovų savybes bei jų vadovavimo stilius skiriasi (Župerkienė, 2008). Remiantis E. Župer-kiene (2008) ir šiuo tyrimu galima teigti, kad vadovų taikomas vadovavimo stilius yra individualus ir gali-mas taikyti, kaip derinys įtraukiant ir kitų stilių elementų. Manytina, kad vadovavimo stilių derinimas gali būti naudingesnis nei vieno, kaip absoliutaus (išskirto, konkretaus), taikymas.

Išvados

Vadovavimas – tai vadovo veikla organizacijoje, panaudojant turimas žinias ir įgūdžius, gebėjimas su-burti bendraminčius, darbuotojus į vieną darnų organizacijos kolektyvą, siekiant organizacijos tikslų, kartu tenkinant ir pačių darbuotojų poreikius. Tai nuolatinis tiek savęs, tiek kitų ugdymas, siekiant tobulėti patiems ir skatinti tobulėti organizacijos darbuotojus, kuriant organizacijos vertę, sudarant sąlygas pritaikyti turimas žinias ir pastangas organizacijos naudai, kad išsipildytų pačių darbuotojų siekiai ir svajonės, būtų sukurtas palankus organizacinis klimatas. Vadovavimo išskirtinumas pasireiškia tuo, kad vadovas atsako ne tik už savo, bet ir už jam pavaldžių žmonių – vykdytojų veiklą.

Vadovavimo stiliaus pasirinkimą lemia daug ir įvairių veiksnių, dažniausiai ne po vieną, o keletos vi-suma. Tyrimui pasirinkti šie vadovavimo stiliai: charizmatinis, transakcinis, transformacinis ir ugdomasis. Kiekvienas vadovas pasirenka, jo nuomone, tinkamiausią vadovavimo stilių ar kelių jų derinį ir stengiasi suderinti įvairias jų ypatybes: ne tik atsiduoda darbui, bet ir siekia tobulėti; ne tik geba išklausyti, bet ir išgirsti, veiksmingai įvertinti gautą informaciją; savo pasirinktu vadovavimo stiliumi įkvepia pasitikėjimą veikla, kurios ketinama imtis siekiant tikslo, pasidalydamas atsakomybe; lanksčiai ir kūrybiškai prisitaiko prie aplinkybių; geba puoselėti tokius asmeninius ir grupinius santykius, kurie padeda siekti organizacijos tikslų; laiku, veiksmingai ir kompetentingai įgyvendina užduotis; geba pasirinkti veiksmingus sprendimus ir pasiekti norimus rezultatus; veiksmingą skatindamas siekti užsibrėžtų organizacijos tikslų, sugeba ugdyti darbuotojus, kitų interesus iškeldamas aukščiau savųjų.

Taigi surinkus ir išanalizavus ekspertų anketų duomenis, daroma išvada, kad veiksmingiausias aukštes-niojo vadovavimo lygio (direktoriaus pavaduotojų) vadovų vadovavimo stilius – transformacinio ir ugdo-mojo vadovavimo stilių derinys, nevengiant priderinti ir charizmatinio vadovavimo stiliaus. Šis vadovavimo stilių derinys, ekspertų vertinimu, labiausiai atitiktų įstaigų vadovų ir darbuotojų lūkesčius ir užtikrintų įs-taigos vystymąsi bei užsibrėžtų uždavinių įgyvendinimą. Tyrimas atskleidė, kad labai svarbu darbuotojams, jog jų nuomonė būtų išgirsta, priimta kaip svarbi, nors pati idėja gali būti ir nepriimta. Darbuotojai supranta, kad jie realiai dalyvauja priimant sprendimą. Atliekant tyrimą nustatyta, kad tik vienas tansakcinio vadova-vimo stiliaus teiginys vadovas reiklus reglamentuotai drausmei, kuris atskleidžia vadovo požiūrį į drausmę, sulaukė teigiamo ekspertų vertinimo. Šis transakcinis vadovavimo stiliaus požymis, kartu su transforma-ciniu vadovavimo stiliaus požymiu vadovas reikalauja sąmoningo savęs drausminimo labiausiai užtikrins organizacijos vidaus taisyklių laikymąsi. Tuo tarpu nei vienas vadovo atsakomybės pasidalijimo su įstaigos darbuotojais teiginys nesulaukė ekspertų palaikymo. Ekpertų nuomone, tinkamiausias būtų toks vadovavimo stiliaus požymių derinys: charizmatinį vadovavimo stilių taikantis vadovas visapusiškai pasitiki savimi ir as-meniškai prisiima riziką bei ugdomąjį stilių pasirinkęs vadovas atsakomybę perduoda atliekančiajam darbą. Mes siūlytume įstaigų vadovams atkreipti dėmesį į darbuotojų atsakomybės ugdymą, nes tai tiesiogiai siejasi jų supratimu, kaip atlikti prisiimtas pareigas įstaigoje.


180

Literatūra

Adamonienė, R., Ruibytė, L. (2010). Vadovų kompetencijų ugdymo sistemos formavimo kryptys. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, nr. 5 (24), p. 6−14. Kaunas: ASU.

Ališauskas, R. (2009). Lietuvos švietimas: sėkmės įrodymų paieškos. Pedagogika, t. 95. p. 13−23. Vilnius: Vilniaus pedagoginio universiteto leidykla.

Almonaitienė, J. (2012). Kūrybiškumo konceptualizacija ir praktiniai jo ugdymo aukštojoje mokykloje aspektai. Studi-jos šiuolaikinėje visuomenėje, nr. 3(1), p. 7−16. Šiauliai: ŠLK.

Avolio, B. J., Gardner, W. L. (2005). Authentic leadership development: Getting to the root of positive forms of leaders-hip. The Leadership Quarterly, vol. 16, issue 3, p. 315–338. USA, NY: Periodicals Service Company.

Bojeun, M. C. (2012). An exploratory investigation of the relationship between unhealthy organizational environmen-tal factors and self preservation in leadership. Filosofijos daktaro disertacija. Capella University, Capella Tower, Minneapolis, USA.

Dhomne, S., Hall, S. P. (2012). The impact of teambuilding and leadership Styles on successful project management. The Journal of Computing Sciences in Colleges, vol. 28, no. 2, p. 65−72. USA, North Newton: Consortium for Computing Sciences in Colleges.

Greiman, B. C. (2009). Transformational leadership research in agricultural education: a synthesis of the literature. Journal of Agricultural Education, vol. 50, issue 4, p. 50–62. Publisher USA, IL, Carbondale: American Association of Teacher Educators in Agriculture.

Genevičiūtė-Janonienė, G., Endriulaitienė, A. (2010). Darbuotojų asmenybės bruožų, subjektyviai vertinamo trans-formacinio vadovavimo stiliaus, darbo motyvacijos ir įsipareigojimo organizacijai sąveikos modelis. Psichologija, t. 41, p. 50−67. Vilnius: VU leidykla.

Goleman, D., Boyatzis, R., McKee, A. (2007). Lyderystė. Kaip vadovauti pasitelkiant emocinį intelektą. Kaunas: Smal-tijos leidykla.

Indrašienė, V., Merfeldaitė, O. (2010). Bendrojo lavinimo mokyklos vadovo vadybinių funkcijų raiška. Vadyba. Journal of Management, nr. 1(17), p. 181−187. Klaipėda: KUL.

Kardelis, K. (1997). Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: Technologija. Kasiulis, J., Barvydienė, V. (2001). Vadovavimo psichologija. Kaunas: Technologija. Khan, M. M., Ramzan, M., Ahmed, I., Nawaz, M. M. (2011). Transformational, Transactional, and Laissez-Faire Styles

of teaching faculty as predictors of satisfaction, and extra effort among the students: evidence from higher education institutions. Interdisciplinary Journal of Research in Business, vol. 1, issue 4, p. 130−135. UK, London: Center for Research Promotion.

Kraniauskienė, S. (2006). Metodinės rekomendacijos rengiant socialinį tyrimą: nuo plano iki anketos. Klaipėda: KU leidykla.

Lussier, R. N., Achua, C. F. (2001). Leadership: Theory, Application, & Skill Development. South-Western Cengage Learning. USA.

Northous, P. G. (2009). Lyderystės teorija ir praktika. Kaunas: Poligrafija ir informatika.Paulauskas, S. (1999). Savivaldos dialektika. Teorija, metodologija, modeliai. Klaipėda: KUL.Reņģe, V. (2008). Līderības fenomens Latvijā. Jelgava: Iespiesta un iesieta Jelgavas tipogrāfijā. Robbins, St. P. (2010). Kaip vadovauti žmonėms. Vilnius: Tyto alba. Stelmokienė, A., Endriulaitienė, A. (2009). Bendrosios transformacinio vadovavimo skalės lietuviškosios versijos psi-

chometriniai rodikliai. Psichologija, t. 40, p. 88−102. Vilnius: VU. Sabir, M. S., Sohail A., Khan, M. A. (2011). Impact of Leadership Style on Organization Commitment: In A Mediating

Role of Employee Values. Journal of Economics and Behavioral Studies, vol. 3, no. 2, p. 145−152. Publisher: Inter-national Foundation for Research & Development.

Šimanskienė, L., Tarasevičius, T. (2010). Organizacinės kultūros ir vadovų tipų sąsajos. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, nr. 20 (1), p. 146−153. Kaunas: LŽUU.

Šimkevičienė, N., Sakalienė, J. (2009). Atnaujintų Lietuvos bendrojo lavinimo mokyklos bendrųjų programų įgyvendi-nimo sėkmės ir problemos. Kauno miesto mokytojų metodinės veiklos sklaida. Geroji patirtis ir novacijos. Kaunas: Kauno pedagodų kvalifikacijos centras, p. 25−28.

Tidikis, R. (2003). Socialinių mokslų tyrimų metodologija. Vilnius: LTU. Zakarevičius, P. (2004). Vadovavimo sampratos ir turinio kaita moderniose organizacijose. Tiltai, nr. 28, p. 1−7. Klai-

pėda: KUL. Župerkienė, E. (2008). Vadovų asmeninių ir dalykinių savybių ugdymas. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir

jų infrastruktūros plėtrai, nr. 15 (4), p. 225−232. Kaunas: Spalvų kraitė. Дафт, Р. Л., Лейн, П. (2007). Уроки лидерства. Москва: Эксмо.


181

Капица, С. И. (2009). Коучинг как новая эффективная социальная технология формирования трудовой мотивации и корпоративного поведения сотрудников современных организаций. Известия Российского государственного педагогического университета им. А. И. Герцена, № 101, c. 262−269. Санкт-Петербург: РГПУ А. И. Герцена.

Кете де Врис, M. (2004). Мистика лидерства. Развитие эмоционального интеллекта. Москва: Альпина Бизнес Букс.

Лопатина, К. В., Лазуткин, А. П. (2009). Процесс управления персоналом как комплекс технологий саморазвития и самореализации потенциала сотрудников. Молодые ученые в решении актуальных проблем науки. Сборник статей студентов и молодых ученых всероссийской научно-практической конференции, т. 4, c. 93−96. Красноярск: СибГТУ.

Лутохина, М. А. (2008). Педагогическая культура руководителей сферы туризма как социально-педагогическая проблема. Вестник Московского государственного областного университета. Серия «Педагогика», № 2, c. 60−67. Москва: Издательство МГОУ.

Мескон, М., Альберт, М., Хедоури, Ф. (1997). Основы менеджмента. Москва: Дело. Саврук, О. Ю. (2009). Систематизація та класифікація стилів керівництва. В і с н и к національного університету

“Львівська політехніка”, № 657, c. 74−82. Львів: Національний університет “Львівська політехніка”. Уитмор, Д. (2005). Коучинг высокой эффективности. Новый стиль менеджмента, Развитие людей, Высокая

эффективность. Москва: Международная академия корпоративного управления и бизнеса. Prieiga internete: http://www.grovewell.com/pub-GLOBE-precis.html [žiūrėta 2013 11 20].

T H E E VA L U AT I O N O F L E A D E R S H I P S T Y L E I N T H E E D U C AT I O N A L E S TA B L I S H M E N T S O F K L A I P E D A

Audrius KutKAitis, ArnoldAs Petrulis


There are a considerable number of studies dealing with the research of leadership styles and their inf-luence on numerous aspects of an organizationʼs performance, yet studies performed at educational esta-blishments have been rather scarce. However, leadership style helps to create both the home policy of an organisation and the interpersonal relationships, stimulates the satisfaction of the employees with the accom-plishment of the assigned tasks and guarantees continued performance of the organisation. There is a variety of possible methods that can determine the satisfaction of the employees with their work, and it is the leader who must decide in which ways each of the employees has to be motivated in order to implement the major objectives of the organisation. Leadership consists of the leaderʼs knowledge and abilities that are necessary to achieve these objectives.

Leadership problems and personal leadership styles have existed for centuries in all historical epochs. These problems were approached, discussed and studied at length in the works of various scientists. The major objective of this study is to establish the theoretical and the practical reliability of leadership styles and their combinations that have not yet been sufficiently revealed. The research of this paper aims at answering the question as to which leadership styles or their combination are the most efficient ones in the pursuit of the objectives set by the organization.

The subject of this study is leadership styles in educational establishments. Our tasks were as follows: to analyse leadership styles and to carry out an expert study aiming at the evaluation of leadership styles in educational establishments. The methods of investigation consisted in the analysis of scientific literature, systemisation, application of the principles of logical analysis and synthesis, generalisation, induction and deduction.

The first part of the paper reflects the authors’ ideas on the development of educational establishments and their correlations with the leaderʼs competence, as well as the development of this competence as one of the priority goals oriented towards the future. It should be noted that the reflections of the authors do not


182

analyse the influence of leadership style in the solution of problems as they are convinced that the success of the performance of educational establishments depends on the fulfilment of general education programmes and on the director’s management competence.

The second part of the paper deals with the analysis of leadership style in organization regarded as a relationship between the leader and the employees and its results. The analysis of leadership styles classifies them as modern or cognitive leadership, charismatic or attractive, transactional or motivating and cooperati-ve, transformational or challenging, instructive or coaching, educating and developing. The authors describe the features of each style and give their general characteristics. They determine that each leader chooses what in his opinion is the best leadership style or a combination of several styles.

The authors carried out a short one-time study. The method employed was to use the primary empirical survey data and to explore expert opinions about the relevance of leadership styles on the level of the deputy director of an educational establishment. To evaluate the leadership styles a rating scale with certain value intervals was used. The survey consisted of closed questions asking to evaluate certain statements which allowed the experts to leave comments. The educational establishments were specially chosen because lea-dership style can influence the results achieved by these organisations. The selection of the respondents was based on the documentary formation representing the inhabitants of Lithuania of both sexes and of different ages. The selected individuals were divided into three groups, and the total number of experts was nine. Three experts were deputy directors of Klaipėda Liudvikas Stulpinas Progymnasium who had to evaluate their chosen leadership style. Three experts were leaders of methodological groups of Klaipėda Liudvikas Stulpinas Progymnasium who had to evaluate the leadership styles of their line managers (deputy directors). Three experts were employees of Lithuanian institutions who were qualified educationalists with at least ele-ven years of professional experience, but who did not work at this school. They had to evaluate the leadership styles of the deputy directors. The authors presented the concepts and their relationships with the tasks.

The analysis of the results of our study allows us to make certain conclusions. The most successful lea-dership style of the top ranking group (deputy directors) was a combination of the transformational and the instructive or coaching styles with a touch of charismatic influence. Our study revealed that it was important for the employees that their opinion be heard and its importance taken into account, even if their ideas were not accepted. In this case the employees really understood that they actually participated in the decision making. Our study showed that there was only one leader supporting the transactional leadership style who demanded strict discipline. It reflected the leader‘s attitude towards discipline and was appreciated by the other experts. This feature of the transactional leadership style along with the factors of the transformational leadership style means that the leader who demands self-discipline can ensure the best internal routine and discipline in his organisation. None of the experts favoured shared responsibility of the leader and the em-ployees. The experts were united in their opinion that the most favourable combination was that of the leader with the charismatic leadership style who was totally self-confident and who was personally ready to accept all risks, and who passed the instructive or coaching responsibility to the employee who was in charge of a certain task.

We would like to advise the leaders of educational establishments to pay special attention to the education of the employees since it is directly related to their comprehension of their responsibility in the organisation.

KEY WORDS: leadership, leadership style, leader, educational establishment.

JEL CODES: M12, I20, D83


183

R E G I O N A L I Z A C I J O S P R O C E S Ų A N A L I Z Ė L O T Y N Ų A M E R I K O J E

Mindaugas norkevičius1

Vytauto Didžiojo universitetas (Lietuva)

ANOTACIJA Regioniniai procesai tarptautiniuose santykiuose – nenauja sritis. Regionalizacija suvokiama kaip valstybių integracija į tam tikrus regionus. Teorijų įvairovė, apimanti senojo ir naujojo regionalizmo sampratas, demonstruoja regionalizacijos procesų dvilypiškumą ir sudėtingumą. Regionai apibrėžiami ekonominiais ir socialiniais aspektais bei konkrečiomis regionalizmo struktūromis. Regioni-nių procesų reiškinius tarptautinėje arenoje galima apibūdinti kaip dinamiškus procesus, siekiant konstruoti regionus, kaip atskirus geopolitinius vienetus. Tyrimu siekiama išanalizuoti regionalizacijos procesų mastą Lotynų Amerikos regione, tai atliekama aptarus ekonominės, saugumo, socialinės, institucinės ir identitetų formavimosi kategorijas. Išnagrinėjus šias integracijos formas galima spręsti, regionalizacija tam tikrame regione yra stipri ar neturinti įtakos. Įvertinus regionalizacijos mastą Lotynų Amerikoje, nusta-tyta, kad regionas demonstruoja tvirtas pozicijas globalios politikos arenoje. Plečiamos ekonominio bendradarbiavimo galimybės ir ryšiai, vykdomos politinio proceso funkcijos prisideda prie pavienių regionų formavimosi tendencijų ir procesų. Regioninė integra-cija Lotynų Amerikos regione nukreipta į kompleksišką ekonominį bendradarbiavimą, socialinius, ūkio plėtros procesus, identiteto formavimąsi ir efektyvią institucijų darbo veiklą.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: regionas, regionalizmas, regionalizacija, Lotynų Amerikos regionas, tarptautinės organizacijos, regi-oninė integracija.

JEL KLASIFIKACIJA: ROO, R1, R5, O1, FOO, F5

Įvadas

XX a. pabaigoje – XXI a. pradžioje pasaulyje pastebimas regioninės integracijos procesų stiprėjimas: kuriasi naujos regioninės organizacijos, atsikuria senosios, intensyvėja sąveika tarp regionų ir keičiasi re-gioninių organizacijų formavimosi principai. Atliekant regioninius tyrimus negalima taikyti universalaus regioninių procesų etalono, tai demonstruoja Lotynų Amerikos, Pietryčių Azijos, Afrikos pavyzdžiai, kurie pateikia gilesnės regioninės integracijos analizės vertinimo perspektyvas. Suvokti regionų svarbą tampa su-dėtingiau dėl įvairių veiksnių, kurie nuolat keičia nacionalinių valstybių ir kitų tarptautinės sistemos veikėjų vaidmenis, įtaką, identitetą bei motyvaciją globaliame kontekste.

Tarptautiniuose santykiuose regionalizacija apibrėžiama kaip procesas, kurio metu formuojasi regionai, kaip atskiri geopolitiniai vienetai. Tai lemia tam tikroje valstybių grupėje vykstantis politinis ir ekonominis bendradarbiavimas. Tarptautiniame lygmenyje regionalizacijos procesus apibrėžia geografinės, politinės, saugumo, ekonominės ir socialinės apraiškos. Pasaulį, sudarytą iš regionų, suvienija ekonominiai ir sociali-niai regionalizacijos procesai bei regionalizmo struktūros. Ekonominis, saugumo, institucinis, socialinis ir identiteto formavimosi integracijos procesas, kurio metu formuojasi regioninės darbotvarkės, identitetas ir tęstinumas − vadinamas regionalizacija. Analizuojant šias integracijos kategorijas, galima spręsti, regionali-zacija tam tikrame regione yra stipri ar turi mažai įtakos regiono formavimuisi.

1 Mindaugas Norkevičius – Diplomatijos ir tarptautinių santykių magistrantas, Vytauto Didžiojo universitetas. Mokslinių tyrinėjimų sritys: regionai ir regionalizmas, Lietuvos diplomatija tarpukariu, Rytų ir Vidurio Europos valstybių užsienio politika, Lietuvos ir Lenkijos santykiaiEl. paštas: [email protected]; [email protected]

Mindaugas norkevičiusREGIONALIZACIJOS PROCESŲ ANALIZĖ LOTYNŲ AMERIKOJE

184

Po šaltojo karo galima iš naujo apibrėžti struktūrinę ir pavienių tarptautinių aktorių sąveiką globaliza-cijos, nacionaliniame ir regioniniame kontekste. Regionalizacijos procesus, vykstančius Lotynų Amerikoje, galima analizuoti regioninių organizacijų rėmuose: Rio grupė, CELAC valstybės, MERCOSUR (Argentina, Brazilija, Paragvajus, Urugvajus), Centrinė Amerika (Gvatemala, Hondūras, Kosta Rika, Nikaragva, Pana-ma, Salvadoras), Andų bendrija (Bolivija, Ekvadoras, Kolumbija, Peru), ALBA (Bolivija, Kolumbija, Ekva-doras, Peru), CARICOM valstybės.

Atlikto tyrimo mokslinė problema susijusi su didėjančia Lotynų Amerikos regiono politine ir ekonomine įtaka, skatinančia regionalizacijos procesus, ir bendradarbiavimo su šiuo regionu poreikiu. Tyrimas išsiskiria naujumu ir aktualumu, nes Lietuvoje tyrimų, kurie būtų susiję su Lotynų Amerika, atliekama mažai. XXI amžiuje regionalizacijos procesai Lotynų Amerikos regione suaktyvėjo. Regioninių procesų sklaida Lotynų Amerikoje išsiplėtojo po šaltojo karo, kuriam pasibaigus geopolitinės aplinkybės paskatino didesnę ekono-mikos ir saugumo veiksnių sąveiką. Regione nusilpo autoritariniai režimai, kurie siekė griežtai kontroliuoti išorės politiką ir nepritarė regionų tarpusavio ryšių skatinimui. Pamažu ėmė stiprėti Lotynų Amerikos vals-tybės, įgaudamos vis daugiau savarankiškumo. Tai paskatino regioninės integracijos procesus, kurie didina politinį ir ekonominį regiono potencialą, kartu ir atvirumą bendradarbiaujant su išorinėmis valstybėmis bei regionais.

Tyrimo objektas – regionalizacijos procesai Lotynų Amerikos regione. Tyrimui atlikti iškeltas tikslas – išanalizuoti regionalizacijos procesų mastą Lotynų Amerikos regione. Tyrimo tikslui atskleisti iškelti uždaviniai: pirmiausia siekiama suformuoti teorinį regioninių proce-

sų analizės pagrindą; toliau mėginama išsiaiškinti pagrindines regionalizacijos procesų priežastis ir raidos tendencijas Lotynų Amerikos regione; galiausiai siekiama įvertinti regioninės integracijos procesus Lotynų Amerikoje.

Tyrime taikoma keletas mokslinio tyrimo metodų: dokumentų analizė – išanalizuoti Lotynų Amerikoje veikiančių regioninių organizacijų veiklą apibrėžiančius dokumentus; aprašomoji interpretacinė problemos analizė, leidžianti pateikti informaciją apie Lotynų Amerikos regiono integracijos modelius teoriniame ly-gmenyje; lyginamoji analizė – siekiant palyginti pavienius integracijos modelius ir regionalizacijos mastą regione; aprašomasis metodas padės atskleisti analizuojamų įvykių raidos aplinkybes ir tendencijas.

Atliekant bendrąją regioninių procesų apžvalgą tyrime remiamasi B. Buzan, L. Hansen (2009); L. Fawcett (2003); R. Vayrynen (2003); A. Wendt (1999). Minėtuose darbuose aptariami teoriniai regiono, regionalizacijos ir regionalizmo procesų modeliai, kuriais remiamasi šiame straipsnyje.

Siekiant nustatyti Lotynų Amerikos regiono raidos tendencijas ir ypatybes politinėje, ekonominėje ir saugumo srityse, remiamasi A. Kacowicz (2008) ir A. Valvis (2008) darbais. Regionalizacijos procesų anali-zei ir regioniniams santykiams atskleisti remiamasi moksliniais straipsniais anglų ir ispanų kalbomis. Regi-oninių institucijų ir tarptautinių regioninių organizacijų interneto svetainių duomenys padės įvertinti institu-cijų vaidmenį, prisidedant prie regioninės integracijos procesų formavimo.

Tyrimą sudaro dvi pagrindinės dalys. Pirmojoje dalyje analizuojamas regioninius procesus apibrėžiantis teorinis lygmuo, kuriame remiamasi senosiomis regionalizmo tyrimų teorinėmis paradigmomis ir naujojo regionalizmo samprata bei kontruktyvizmu. Analizė atliekama interpretuojant regiono sampratą tarptautinių santykių kontekste, regionalizacijos ir regionalizmo poveikį procesams (ekonominiams, politiniams, saugu-mo, kultūriniams).

Antrojoje dalyje analizuojami regionalizacijos procesai Lotynų Amerikos regione. Analizė atliekama aptariant regioninių organizacijų vaidmenį tarptautinėje sistemoje. Įvertinamos pavienės regioninės ir sub-regioninės organizacijos, veikiančios Lotynų Amerikos regione. Be to, atliekama regionalizacijos procesų analizė, įvertinamas regioninės integracijos mastas regione. Analizė atliekama remiantis penkiomis regio-nalizaciją apibūdinančiomis kategorijomis: ekonomine, saugumo, institucine, socialine ir identitetų forma-vimosi.


185

1. Regionų raida tarptaut inėje s is temoje

Formuojantis, nykstant ar persiformuojant politiniams, kultūriniams, ekonominiams ir socialiniams da-riniams tarptautinė sistema nuolat kinta. Regionų kūrimąsi, persiformavimą ir išnykimą lemia politiniai, kultūriniai ir ekonominiai veiksniai. Tokio proceso raišką lemia naujų regioninių organizacijų kūrimasis, intensyvėjanti sąveika tarp regionų ir pasikeitę regioninių organizacijų formavimosi principai. Tarptautinėje sistemoje regiono apibrėžimą sudaro įvairūs veiksniai: geografi nė erdvė, veikėjai, veikiantys toje erdvėje ir sąveika tarp įvardytų aktorių.

Pasak A. Kacowitcz, tarptautinis regionas gali būti suvokiamas kaip valstybių, susijusių geografi niais ryšiais ir tarpusavio priklausomybe, grupė (Kacowicz, 2008, p. 3). Regionai gali būti suvokiami kaip tarptau-tinės regioninės sistemos vienetai, kurie yra mažesni už regioninę sistemą, bet didesni nei pavienės valsty-bės. Priešingą poziciją pateikia L. Fawcett. Jo teigimu, tokio tipo dariniai gali būti ilgalaikiai arba trumpalai-kiai, turintys institucionalizuotą sistemą arba jos neturintys (Fawcet, 2004, p. 12). Tokiam požiūriui antrina B. M. Weiss, jo teigimu, regionas išsiskiria ribotų valstybių skaičiumi, kurios tarpusavyje susijusios geogra-fi niais ryšiais ir tarpusavio priklausomybe (Weiss, 2009, p. 24). Įžvelgdamas stiprėjančios ekonominės glo-balizacijos perspektyvas R. Vayrynen regionus apibūdina kaip tam tikros kultūrinės, politinės ir ekonominės grupės darinius, kurių funkcijos gali kisti (Vayrynen, 2003, p. 25).

Regionalizacijos vaidmuo tarptautiniuose santykiuose vis labiau pastebimas ir analizuojamas. Vis ryš-kesnė tampa integracijos procesų sklaida, kurių pagrindinis padarinys – regionalizacija, kuri yra svarbus ekonominio ir politinio bendradarbiavimo regioniniame bei tarptautiniame lygmenyje reiškinys. Plačiausiai regionalizaciją galima apibūdinti kaip sudėtingą, tam tikroje geografi nėje erdvėje vykstantį regionų kūrimosi procesą, paremtą ekonominių, politinių, kultūrinių ir socialinių santykių plėtra (Rivarola, 2007, p. 89).

Regioninės politikos įgyvendinimas priklauso nuo politikos formavimo priemonių ir regionalizacijos procesų. Regionalizacijos procesas yra nenutrūkstantis regioninės politikos kūrimo elementas (Fawcett, 2003, p. 15). Regionalizacijos samprata apima ekonominę, kultūrinę, saugumo (karinę), politinę ir geografi -nę (teritorinę) plotmes tarptautiniame lygmenyje, o regionalizmą apimantys veiksniai yra saugumo, ekono-minės, institucinės, socialinės integracijos formos ir identitetų konstravimosi veiksniai regione (žr. 1 pav.).

1 pav. Regionalizacijos procesą ir regionalizmą apibrėžiantys veiksniai

Šaltinis: sudaryta autoriaus

Regioninės politikos tyrinėtojas A. Kacowicz regionalizacijos sampratą apibūdina kaip procesą, kai for-muojasi regionai, kurie tampa pavieniais tarptautinės politikos vienetais (Kacowicz, 2008, p. 27). Šį reiškinį lemia tam tikros valstybių grupės savaiminis tarpusavio bendradarbiavimas, dažniausiai pasireiškiantis po-litikos ar ekonomikos sektoriuje. Regionalizacija, kaip regioninis procesas, gali vykti sąmoningai, vystant ir plėtojant regioninį bendradarbiavimą. Spontaniškai – dažniausiai dėl valstybių poreikių ekonomikos srityje.


186

Procesas gali vykti ir savaime, tada didžiausias yra politinių institucijų vaidmuo ir identiteto formavimasis, kaip pavienis veiksnys.

Remiantis teoretiku M. Beeson, regionalizmas pateikiamas kaip reiškinys, kai valstybės formuoja ben-dras bendradarbiavimo tam tikrose srityse perspektyvas (Beeson, 2005, p. 23). Tokiam požiūriui antrina F. Socerbaum. Šio mokslininko teigimu, regionalizmas apibūdinamas kaip programa ar tam tikras strate-ginis planas, kuris lemia regioninių institucijų formavimosi aplinkybes. R. Vayrynen regionalizmo procese įžvelgia tarpvyriausybinių (suinteresuotų valstybių vyriausybių) koalicijų institucionalizacijos instrumentus, siekiant valdyti tam tikrą regioną (Vayrynen, 2003, p. 27). Regionalizmo procese pagrindinį vaidmenį nebū-tinai atlieka valstybės. Įtakos regioninei integracijai gali turėti ir tam tikros politinės institucijos ar identiteto konstravimo elementai.

Atlikus analizę, remiantis regionalizmo integracijos kategorijomis, galima įvertinti regionalizacijos mas-tą regione, kuris gali būti didelis arba neturintis įtakos. Stipri regioninė integracija apibrėžiama išsiaiškinus, kad integracija regione daug platesnė, viršijanti idėjų lygmenį (pavyzdžiui, ekonomikos sektoriuje sumaži-nus tarifus ar kvotas). Stipri integracija suvokiama kaip įvairių regioninio pobūdžio integracijos susitarimų, sąlygų skatinimas ir vystymasis, regioninių institucijų kūrimas ir efektyvi darbo veikla. Remiantis stiprios regionalizacijos koncepcija, regioninė integracija suvokiama kaip procesas, o ne tikslas. Šiuo atveju nagrinė-jant integracijos procesus reikia atkreipti dėmesį į tai, kad regioninė integracija gali būti ne iki galo išvystyta, bet turėti lemiamą poveikį politikos formavimui ar tapatybės kūrimui regiono ribose (McCuaig, 2009).

Mokslininkai, tyrinėdami regioninės integracijos procesus, pažymi ekonominės integracijos proceso svarbą. Šis kriterijus atskleidžia, kaip nacionalinės valstybės užtikrina finansinius išteklius, be kurių vysty-masis neįmanomas (Nef, 2003). Regionai ekonominės integracijos kontekste neturi tvirtos koncepcijos, daž-niausiai pateikiami kaip subnacionaliniai subjektai, paremti ekonominės pažangos veiksniu. Ekonominiuose regioninės plėtros tyrimuose regionai apibūdinami įvertinant vidinius ir išorinius ekonominius išteklius tam tikrame regione. Remiantis V. Bilčako nuomone, galima teigti, kad regionas ekonominės plėtros kontekste yra erdvė, apimanti gamybos išteklių modelius, politines vietos institucijas ir gyventojų gerovės klausimus (Бильчак, Захаров, 1998, c. 64).

Skiriami penki ekonominės integracijos etapai: laisva prekybos erdvė, muitų sąjunga, bendroji rinka, ekonominė ir monetarinė sąjunga ir absoliuti ekonominė integracija. Visiška ekonominė integracija apibūdi-nama kaip viršnacionalinės valdžios sudarymas kurios sprendimai vykdomi valstybių narių sutarimu (Ellner, 2006, p. 175−177).

Analizuojant saugumo integracijos aspektus reikia išskirti tam tikrus saugumo bendriją sudarančius ir vienijančius bruožus. Tokie elementai yra regione suvokiamas identitetas ir bendros institucijos, besi-rūpinančios saugumo ir gynybos aspektais. Saugumo tarp valstybių užtikrinimas ir taikos palaikymas yra neatsiejamas saugumo bendrijos veiksnys (Collier, 2005). Valstybių grupėje, kuri yra visiškai integruota saugumo klausimu, egzistuoja bendro saugumo formavimosi nuostata ir gynybos politikos kūrimas. Tai nu-sako bendro identiteto konstravimas, kuris lemia jėgos nenaudojimą sprendžiant problemas, kylančias tarp regiono valstybių.

Vyraujanti identiteto samprata formuojasi iš daugybės galimybių ir galiausiai įsitvirtina kaip pasaulio padalijimo į mus ir kitus istorija. Pagrindinė valstybės identiteto kūrimo praktika yra užsienio ir saugumo politika, per kurią kuriamas ir realizuojamas valstybės elgesio modelis. Jis grindžiamas tam tikru kintančiu savęs interpretavimu kitų atžvilgiu (Wendt, 1999, p. 49−56). Regioninis identitetas į bendrą darinį sujungia institucijas ir regioninės struktūros elementus. Identitetas regioniniame kontekste veikia kaip regioninės in-tegracijos vystymosi būdas, kuris suformuoja poreikį steigti regioninės kilmės institucijas.

Regioninės tarptautinės institucijos formuoja bendras regiono politikos taisykles, aktyviai dalyvauja sprendžiant regiono klausimus, kurie susiję su saugumu, ekonominiu ir politiniu bendradarbiavimu regione. Institucijų vaidmuo konstruoja regioninės politikos perspektyvas tarptautiniame kontekste. Regioninės tvar-kos nuostatos susijusios su tarptautine sistema, kuriai atstovauja regioninę politiką vykdančios institucijos. Institucijų poveikis gali turėti įtakos regionalizacijos procesų tęstinumui konkrečiame regione. Regioninės


187

galios struktūros legitimavimas – vienas iš institucijų funkcijų regioninėje politikoje. Galima teigti, kad ins-titucijos yra esminė regioninės tvarkos palaikymo priemonė.

Socialinė integracija, atliekant regioninius tyrimus, apibrėžiama kaip socialinė intervencija, kuria sie-kiama į bendrą regiono struktūrą susieti skirtingas socialines grupes (Joakuin, Valazquez, 2003, p. 184). Socialinė integracija gali būti suprantama kaip tikslas, reiškiantis lygias galimybes ir teises visiems regione gyvenantiems žmonėms. Taip pat gali būti apibrėžiama kaip procesas, apimantis socialinę ir ekonominę konvergenciją tarp atskirų visuomenės dalių.

2 . Regional izaci jos procesai Lotynų Amerikoje

Kaip regionų formavimosi aplinkybes Lotynų Amerikos regione galima įvardyti ekonominių ir politinių pokyčių padarinius. Regionalizacijos, kaip proceso, įtaka Lotynų Amerikoje pastebima spartėjančio tech-nologinio vystymosi, didėjančios žinių svarbos, institucijų veiklos efektyvumo, tapatybės kūrimo ir sociali-nės gerovės užtikrinimo srityse (Axline, 2002, p. 170−172). Regioninė plėtra Lotynų Amerikoje nukreipta į kompleksišką ekonominio bendradarbiavimo, socialinės politikos, ūkio plėtros, identiteto formavimo ir efektyvią institucijų darbo veiklą (Carvajal, 1993, p. 56).

Regionalizacijos procesai Lotynų Amerikos regione pateikia vystymosi alternatyvų modelius, kurių pagrindas yra platesnis ir diversifikuotas, lyginant su Vakarų Europos integracijos teorija (Posada, 2008, p. 26). Lotynų Amerikos regionas demonstruoja savo pozicijas globalios politikos arenoje, plečia ekono-minio bendradarbiavimo galimybes ir ryšius, vykdo politinio proceso funkcijas. Lotynų Amerikos regiono atveju demonstruojama kaip globali politika veikia narkotikų, žmogaus teisių, terorizmo, skurdo kontrolia-vimo ir reguliavimo sritis.

Regionalizaciją Lotynų Amerikos regione galima apibrėžti kaip kompleksinių veiksnių procesą. Lotynų Amerikoje veikiančios tarptautinės organizacijos yra dviejų tipų – regioninės ir subregioninės. Jos orientuo-tos į ekonominius ir politinius bendradarbiavimo aspektus. Regioninio lygmens organizacijos (Rio grupė, CELAC) atlieka konsultacinio forumo vaidmenį: nustato bendrosios politikos vykdymo gaires Lotynų Ame-rikos regiono valstybėms aktualiausiose srityse. Subregioninio lygmens organizacijos (MERCOSUR, CAN, CARICOM, UNASUR) siekia vystyti politinio, ekonominio ir socialinio vektoriaus sritis.

2.1. Ekonominės integracijos procesai regione

Šiaurės ir Pietų Amerikos laisvosios prekybos zona (FTAA) (isp. Comercio de las Americas, Alca) yra susitarimas panaikinti arba sumažinti prekybos kliūtis tarp visų šalių Amerikoje. Pirmieji tokios politikos žingsniai žengti 1994 m., Meksiką įtraukus į NAFTA (Šiaurės Amerikos Laisvos prekybos sutartis) ekonomi-nę sąjungą, kurioje pagrindinis vaidmuo tenka JAV (Reza, 2006, p. 21−25). JAV ketinimo visame Amerikos žemyne sukurti laisvosios ekonomikos zoną nepavyko įgyvendinti, nes tokiam žingsniui priešinosi didžioji dalis Lotynų Amerikos regiono valstybių. Tačiau tokio pobūdžio mėginimas dominuoti Lotynų Amerikos re-gione lėmė tai, kad regione kilo didelis judėjimas, atstovaujantis socialistinėms pažiūroms. Venesueloje, Či-lėje, Ekvadore, Bolivijoje, Brazilijoje, Paragvajuje, Nikaragvoje, Hondūre, Urugvajuje valdžia patikėta kai-riosioms jėgoms. Šalys, nesutinkančios su JAV įsigalėjimu regione, ėmėsi kurti ekonominę sąjungą ALBA.

Argentina, Brazilija, Meksika, Čilė, Urugvajus ir Kosta Rika ekonominiu požiūriu yra labiausiai išsi-vysčiusios valstybės, kurios prisideda prie ekonominės integracijos skatinimo Lotynų Amerikos regione. Ekonominė integracija labiausiai paveikia žemės ūkį, kuris yra viena pagrindinių ekonomikos šakų regione, tačiau aplenkia skurdžiausias regiono valstybes, tokias kaip Haitis, Centrinės Amerikos valstybės, Bolivija, Peru ir Paragvajus.

Regiono ekonominės integracijos pavyzdžiu galima laikyti CELAC inauguracinį viršūnių susitikimą, kuris surengtas 2011 m. gruodžio 2 d. Karakase. Susitikimas orientuotas į pasaulinę ekonomikos krizę ir jos poveikį regionui. Keletas regiono valstybių lyderių, įskaitant organizacijos pirmininkus, valstybių preziden-tus Cristina Fernandez, Dilma Rousseff ir Juan Manuel Santos, paskatino didinti regioninės prekybos mastus ir puoselėti ekonominį bendradarbiavimą tarp organizacijos narių, taip siekiant išsaugoti augančią Lotynų


188

Amerikos regiono ekonomiką. Tarp svarbiausių darbotvarkės klausimų – siekis skatinti naujas finansines perspektyvas.

Kitas ekonominės integracijos procesų pavyzdys galėtų būti Andų bendrijos (CAN) ir MERCOSUR santykiai. CAN ir MERCOSUR apima du pagrindinius prekybos blokus Pietų Amerikoje. Organizacijos 1999 m. pradėjo derybas dėl susijungimo, siekiant sukurti Pietų Amerikos laisvosios prekybos zoną. 2004 m. gruodžio 8 d. CAN pasirašė bendradarbiavimo susitarimą su MERCOSUR, taip pademonstruotas siekis į ekonominės integracijos procesą įtraukti visą Pietų Ameriką. 2005 m. Venesuela nusprendė prisijungti prie MERCOSUR, siekiant bendradarbiauti ekonomikos integracijos srityje (Vergera, Hermo, 2010, p. 106–107).

MERCOSUR institucinė struktūra yra veiksminga ir gali daryti nemažą poveikį visam Lotynų Amerikos regionui. Pasirašytos bendradarbiavimo sutartys su ES ir pagrindine NAFTA veikėja JAV rodo glaudes-nio tarpregioninio bendradarbiavimo perspektyvas ir stiprėjantį organizacijos statusą globaliame kontekste. MERCOSUR veikia koordinuodama valstybių narių makroekonomikos ir pavienių sektorių politiką. Plėtoja klausimus, kurie susiję su užsienio prekyba, žemės ūkiu, pramone, mokesčių, pinigų sistemos, kapitalo, pas-laugų, muitinės, transporto ir ryšių veikimo užtikrinimu bei valstybių narių laisvos konkurencijos principų laikymusi. MERCOSUR skirta skatinti laisvosios prekybos zonos plėtrą, muitinės susijungimą, galų gale bendros rinkos formavimą. Subregioninė organizacija siekia, kad žmonės, darbo jėga ir kapitalas galėtų lais-vai judėti visose valstybėse narėse.

Aktyviai plėtojama Centrinės Amerikos valstybių prekyba su JAV. Daugiau nei pusė Centrinės Amerikos eksporto skirta JAV. Silpnesnė regiono valiuta reiškia pigesnį eksportą ir dinamiškesnę bei konkurencin-gesnę eksporto pramonę. Nauja valiuta yra mažai tikėtinas dalykas Centrinės Amerikos valstybėse, tačiau šio regiono dolerizacija yra galbūt tik prielaida, skatinanti ekonominį bendradarbiavimą (Malamud, 2004, p. 135−136). Centrinės Amerikos regionas pasižymi dideliu mobilumu ekonomikos srityje, įvairia produkci-ja, kainų ir darbo užmokesčio lankstumu.

Analizuojant Karibų regiono valstybes ekonominės integracijos požiūriu reikia paminėti Karibų jūros regiono laisvosios prekybos asociaciją (CARIFTA). Pagrindinis susitarimo tikslas ekonominės integracijos kontekste – skatinti angliškai kalbančių Karibų jūros valstybių ekonominę plėtrą. Karibų jūros regiono lais-vosios prekybos asociacija įkurta siekiant pagerinti santykius tarp Karibų salyno valstybių. Viena iš asocia-cijos sukūrimo priežasčių – siekis padidinti prekių įvairovę regiono valstybėse.

Kaip vieną iš ekonominės integracijos pavyzdžių galima paminėti ir regioninės integracijos infrastruktū-ros Pietų Amerikoje iniciatyvą. Šio projekto tikslas – stiprinti ekonomikos sektorių, didesnį dėmesį skiriant transporto, energetikos, telekomunikacijų plėtros sektoriams Pietų Amerikos žemyne. Investicijos regione turėtų integruoti greitkelių ir hidroelektrinių tinklus atokesniuose ir izoliuotuose regionuose. Šią iniciatyvą pradėta įgyvendinti 2000 m., dalyvaujant 12-ai Pietų Amerikos valstybių.

Kalbant apie ekonominę integraciją reikia aptarti ir G-3 Lotynų Amerikoje. Tai yra Kolumbijos, Meksi-kos ir Venesuelos laisvosios prekybos susitarimas, įsigaliojęs 1995 m. Susitarimas numato dešimt procentų mažesnį muitų tarifą prekėms ir paslaugoms tarp valstybių narių (O’Keefe, 2009, p. 56). Šalys siekia ne tik liberalizuoti prekybą, bet ir apimti investicijų, paslaugų, kovos su nesąžininga konkurencija ir intelektinės nuosavybės teises. Regioninių organizacijų vaidmuo Lotynų Amerikoje lemia ekonomiškai pagrįstą regiono stabilumą ir konkurencingumą visame tarptautinių santykių kontekste kitų regionų atžvilgiu. Todėl ekono-minę integraciją Lotynų Amerikos regione galima laikyti aktyvia.

2.2. Saugumo integracijos veiksniai

Saugumo regionalizacija nėra universali tendencija, kaip regionų formavimasis ekonominiu požiūriu. Analizuojant saugumo integracijos perspektyvas Lotynų Amerikos regione reikia pabrėžti, kad šiame regi-one saugumo bendrija yra besikuriančio pobūdžio, panašiai kaip ASEAN (angl. Association of South-East Asian Nations) bendrijoje. Remdamasi saugumo bendriją apibrėžiančiomis kategorijomis, Lotynų Amerika yra pasirašiusi regiono saugumą užtikrinančius dokumentus. Rio savitarpio pagalbos sutartis (Rio de Žaneiro paktas) daugelio Šiaurės ir Pietų Amerikos valstybių pasirašyta 1947 m. Rio de Žaneire. Sutartis pavadinta pusrutulio gynybos doktrina. 1982 m. Bahamai buvo paskutinė ją pasirašiusi ir ratifikavusi šalis.


189

Kaip saugumo integracijos pavyzdį Lotynų Amerikoje galima pateikti Centrinės Amerikos pasienio kon-trolės punktų susitarimą. Šią sutartį 2006 m. birželio mėn. pasirašė Centrinės Amerikos valstybės Salvado-ras, Gvatemala, Hondūras ir Nikaragva, siekiant nustatyti laisvą piliečių ir prekių judėjimą per valstybių sienas (O’Keefe, 2009, p. 75). Šia sutartimi siekiama išvengti papildomų saugumo patikrinimų pasienio kontrolės punktuose.

Venesuelos prezidentas H. Chavez siekė įkurti jungtines ginkluotąsias pajėgas, apimant dalį Lotynų Amerikos valstybių. 2006 m. jis kartu su Argentinos prezidentu N. Kirchner ir Bolivijos prezidentu E. Mo-rales pasiūlė įkurti MERCOSUR kariuomenę. Susitikime akcentuota, tai, kad MERCOSUR turi plėsti savo integracijos galimybes ne tik ekonomikos, bet ir saugumo srityje. Kitas su saugumo integracija susijęs pa-vyzdys yra ALBA organizacija. 2008 m. sausį vykusiame suvažiavime H. Chavez ir Nikaragvos prezidentas D. Ortega pasiūlė suformuoti Gynybos tarybą ir ginkluotąsias pajėgas, kurios padėtų apsisaugoti nuo gali-mos JAV karinės intervencijos į Lotynų Ameriką. Suvažiavime svarstyta, kad ALBA organizacijos narės pri-valo sujungti oro, jūrų ir sausumos pajėgas bei sukurti bendrą gynybos strategiją, kuri apsaugotų nuo galimų grėsmių (Carlson, 2007).

Analizuojant Lotynų Amerikos regioną, kurį galima traktuoti kaip besikuriančią saugumo bendriją, ga-lima teigti, kad tai lemia regione egzistuojančios panašios politinės sistemos valstybės, tarpusavio priklau-somybės ir sąveikos tarp regione esančių valstybių lygmuo. Esant tokiai integracijos formai tarpvalstybiniai konfliktai, paremti karinėmis priemonėmis, saugumo bendrijos atveju neegzistuoja. Tokio pobūdžio grėsmės gali kilti su išorinėmis, regionui nepriklausančiomis valstybėmis bei su kitais regionais. Todėl saugumo in-tegracija Lotynų Amerikos regione turi mažai įtakos regionalizacijos procesams.

2.3. Identiteto formavimosi aplinkybės regioniniame kontekste

Identiteto formavimosi bruožas regione galėtų būti priešinimasis JAV įtakai, siekiant išsaugoti savitą regiono tapatumą. XX a. pab. – XXI a. pr. suaktyvėjo čiabuvių indėnų sąjūdžiai. Socialiniai judėjimai kovoja už vietinių gyventojų teises, priešinantis stambių korporacijų ir žemvaldžių vykdomam gamtos niokojimui. Geriausias pavyzdys galėtų būti Bolivija, kurioje sąjūdis į valdžią atvedė pirmąjį prezidentą indėną – Evo Morales, pasisakantį už čiabuvių teisių išsaugojimą ir savito identiteto formavimą regione.

Regioninio identiteto aspektas Andų bendrijoje galėtų būti Andų paso sukūrimas. 2001 m. sukurtas pa-sas galioja Ekvadore, Peru, Venesueloje, nuo 2006 m. pradžios – Bolivijoje ir Kolumbijoje. Pasas pagrįstas standartiniu modeliu, kuriame suderintos vidaus reikalų ir tarptautinio saugumo funkcijos, remiantis Tarp-tautinės civilinės aviacijos organizacijos rekomendacijomis.

Kitas identiteto formavimo pavyzdys regione yra CARICOM pasas. Dokumentas galioja Karibų bendri-jos, kuri apima 15 valstybių narių, piliečiams. Jį galima naudoti ne tik valstybių viduje, bet ir tarptautiniu lygiu. Pasas sukurtas siekiant pabrėžti Karibų regiono gyventojų tapatybę ir palengvinti judėjimą regione. Dokumentas pradėjo galioti 2009 m., formuojant identitetą ir pabrėžiant Karibų salyno vaidmenį. Centrinės Amerikos valstybių pasas išduodamas Gvatemalos, Salvadoro, Hondūro ir Nikaragvos piliečiams. Doku-mentas pradėtas naudoti 1990 m., siekiant palengvinti pasienio kontrolės susitarimus tarp valstybių.

Identiteto formavimas Lotynų Amerikos regione legitimuoja regioninę saugumo tvarką ir įtvirtina re-gioninių institucijų, kurios Lotynų Amerikoje atsakingos už bendros regioninės politikos kūrimo kriterijus, vaidmenį. Remiantis identiteto formavimo aplinkybėmis, pavieniai regioniniai ir sub-regioniniai dariniai siekia pabrėžti savo išskirtinumą kitų regionų atžvilgiu. Esama regioninio identiteto formavimo integracija Lotynų Amerikos regione yra stipri.

2.4. Institucinės integracijos veiksniai

Lotynų Amerikos Parlamentas (isp. Parlatino) yra nuolat veikianti organizacija, kurią sudaro Lotynų Amerikos ir Karibų jūros valstybių atstovai. Šiuo metu institucija yra Lotynų Amerikos ir Karibų jūros vals-tybių bendrijos teisėkūros organas. Lotynų Amerikos Parlamentas įkurtas 1964 m. Dabartiniai parlamento įgaliojimai kilę iš institucionalizacijos sutarties, kuri ratifikuota 1987 m. Brazilijoje. Parlamentas apima 22


190

valstybių parlamentus, kurių kiekvienas siunčia po 12 paskirtų įgaliotųjų atstovų. Pastarieji turi atstovauti savo nacionalinių valstybių parlamento pozicijai ir atsižvelgti į Parlamento principus, kurie apima demokra-tijos plėtrą ir tolesnę integraciją Lotynų Amerikoje. Pagrindiniai Parlamento tikslai apima žmogaus teisių sklaidą, ekonominę ir socialinę plėtrą. Kitas aspektas – siekis išlaikyti ir skatinti ryšius su kitų regioninių darinių parlamentais, pavyzdžiui, Europos Parlamentu bei kitomis regioninėmis organizacijomis.

Siekiant pademonstruoti Lotynų Amerikos subregioninių organizacijų institucinio vaidmens svarbą, galima remtis Andų bendrijos, Centrinės Amerikos valstybių organizacijos ir MERCOSUR pavyzdžiais. CAN institucinę struktūrą sudaro: Andų prezidentinė taryba, Andų užsienio ryšių ministrų taryba, Komisija (būstinė Limoje, Peru), Andų Teisingumo teismas, Andų Parlamentas (Bogota, Kolumbija), Lotynų Ameri-kos rezervų fondas, Simon Bolivar Andų universitetas. CAN institucinės integracijos sistemos plėtrą rodo institucijų ir įstaigų, įeinančių į bendriją, skaičius. Šios institucijos veiksmingai koordinuoja veiklą regione, siekiant maksimaliai padidinti sub-regioninę Andų integraciją.

Centrinės Amerikos valstybių Parlamentas ir Teisingumo Teismas skatina taiką regione ir valstybių vie-nybę. Institucijos aktyviai prisideda prie integracijos procesų Centrinės Amerikos valstybių regione. Cen-trinės Amerikos Parlamentas (isp. Parlamento Centroamericano) yra žinomas kaip Parlacen. Tai politi-nė, Centrinės Amerikos regioną vienijanti institucija, kurios pagrindinė būstinė yra Gvatemaloje. Centrinės Amerikos Parlamentas įsteigtas 1987 m. Parlamentą sudaro Gvatemalos, Salvadoro, Hondūro, Nikaragvos, Dominikos Respublikos atstovai. Parlacen yra vienas iš Centrinės Amerikos integracijos sistemos (SICA) sudedamųjų dalių. SICA tikslas – skatinti regiono valstybių integracijos procesus, organizacija siekia demo-kratijos principų sklaidos užtikrinant laisvus rinkimus ir tolygų politinių partijų atstovavimą.

Remiantis MERCOSUR atveju, organizacinę struktūrą sudaro Taryba, kuri yra aukščiausio lygio institu-cija ir gali vykdyti politiką, laikydamasi Asunsjono sutartyje išdėstytų reikalavimų. Tarybą sudaro užsienio reikalų ministrai ir visų penkių šalių ekonomistai. Valstybės narės pirmininkauja Tarybai keisdamosi kas še-šis mėnesius. Posėdžiauja prireikus, bet ne rečiau kaip kartą per metus (Rivarola, 2007, p. 89−91). Valstybių tautų prezidentai dalyvauja metinės bendrosios rinkos Vadovų Tarybos susitikime. Tarybos sprendimai prii-mami bendru sutarimu, atstovaujant visoms valstybėms narėms. MERCOSUR parlamentas (isp. Parlamento del Mercosur) yra parlamentinė institucija prekybos bloko valstybėse. Instituciją sudaro 81 parlamentaras: po 18 atstovų iš kiekvienos valstybės narės (Argentinos, Brazilijos, Paragvajaus ir Urugvajaus), 9 nariai – iš Venesuelos. Asocijuoti nariai – Bolivija, Čilė, Kolumbija, Ekvadoras ir Peru – turi vietas Parlamente, tačiau neturi balsavimo įgaliojimų (O’Keefe, 2009, p. 78).

Kalbant apie institucinės integracijos sritis regione, būtina išskirti ir ekonominio tipo institucijas. Pir-miausia tai Lotynų Amerikos plėtros bankas (isp. Corporación Andina de Fomento), kurio tikslas – skatinti plėtrą ir regioninę integraciją regione. Šias sritis įgyvendinti užsibrėžta finansuojant viešojo ir privataus sek-toriaus vykdomus projektus, taip pat užtikrinant techninio bendradarbiavimo galimybes. Institucija, įkurta 1970 m., dabar vienija 18 valstybių iš Lotynų Amerikos ir Europos regionų bei 14 privačių bankų. Lotynų Amerikos plėtros bankas yra vienas pagrindinių daugiašalio bendradarbiavimo finansavimo šaltinių visame Lotynų Amerikos regione, institucija įsikūrusi Karakase, Venesueloje.

Kita ekonominio pobūdžio institucija yra Pietų bankas (isp. Banco del Sur), dar vadinamas „BancoSur“. Institucija yra pinigų fondą ir skolinimą apimanti organizacija, įsteigta 2009 m. Organizacija vienija Argen-tiną, Braziliją, Paragvajų, Urugvajų, Ekvadorą, Boliviją ir Venesuelą. Bankas skolina pinigus valstybėms, kurios vykdo socialines programas ir gerina infrastruktūra. Karibų plėtros bankas yra finansinio pobūdžio įstaiga, kuri padeda finansuoti socialines ir ekonomines programas Karibų jūros regiono valstybėse.

Amerikos plėtros bankas (isp. Banco Interamericano de Desarrollo) yra didžiausias Lotynų Amerikos ir Karibų jūros regiono vystymosi finansavimo šaltinis. Institucija įkurta 1959 m., siekiant remti Lotynų Ame-rikos bei Karibų jūros regiono ekonominį, socialinį vystymąsi ir regioninę integraciją. Institucija skolina vyriausybėms ir valdžios institucijoms, kurios vykdo įvarius projektus.

Regioninės institucijos Lotynų Amerikoje reglamentuoja regionams aktualius klausimus ekonominio bendradarbiavimo, transporto, aplinkosaugos, socialinės politikos ir kitose srityse. Institucijos atlieka papil-dančios struktūros vaidmenį sprendimų priėmimo procese. Regioninės institucijos daro poveikį tam tikroms


191

nacionalinėms valstybėms, jų piliečiams, kartu teikia siūlymų ieškant konkretaus iškilusių problemų spren-dimo. Todėl institucinė integracija Lotynų Amerikoje regionalizacijos aspektu yra aktyvaus pobūdžio.

2.5. Socialinės integracijos modeliai

Socialinės integracijos pavyzdys galėtų būti CELAC veikla. 2011 m. surengtame viršūnių susitikime H. Chavez ir kiti lyderiai, R. Correa ir D. Ortega išreiškė viltį, kad blokas toliau dirbs skatindamas Lotynų Amerikos integracijos procesus, puoselėdamas tarpregioninius santykius. Ekvadoro prezidentas R. Correa ragino parengti naują žmogaus teisių koncepciją ir atsižvelgti į socialinių aspektų integravimą. Kiti valsty-bių vadovai teigė, kad organizacija turėtų būti kaip priemonė, siekiant išspręsti regioninius nesutarimus ir puoselėti demokratines vertybes, užtikrinant socialinės gerovės principų laikymąsi. Kolumbijos prezidentas J. M. Santos paskatino dialogą regione sprendžiant narkotikų problemą.

Socialinės-regioninės integracijos modelius Andų bendrijoje galima pastebėti nuo 2005 m. Nuo tada valstybių narių piliečiai gali patekti į kitas Andų bendrijos valstybes nares be vizų. Andų bendrijos aukš-čiausio lygio susitikime nuspręsta įtraukti socialinį aspektą į integracijos procesą ir įgaliojimą perduoti re-gioninės integracijos organams, kaip sudėtinės socialinės plėtros planą. Tokio pobūdžio planas apibendrina pastangas skatinti socialinės integracijos procesą, kovoti su skurdu, socialine atskirtimi ir nelygybe.

Socialinės integracijos programų sritys yra socialinio darbo, švietimo ir kultūros, sveikatos, kaimo plė-tros, maisto saugos, aplinkos, socialinės plėtros pasienio rajonuose klausimai. Kiekviena valstybė atsakinga už skirtingas socialinės integracijos sritis: Bolivija – už socialinio darbo, Kolumbija – už švietimo ir kultū-ros, Ekvadoras – už kaimo plėtros ir socialinių rodiklių darnos, Peru – už aplinkos ir maisto saugos, Venesu-ela – už sveikatos ir užimtumo politikos kūrimą.

Lotynų Amerikos regionas išsiskiria aukštu nusikalstamumo lygiu. Brazilijoje, Hondūre, Kolumbijoje, Meksikoje, Salvadore ir Venesueloje yra aukščiausias organizuoto nusikalstamumo lygis, dideliais mastais vyksta prekyba narkotikais (Borbón, Aravena, 2006, p. 28−31). Kaip šių veiksnių priežastį galima įvardy-ti socialinės nelygybės veiksnį regiono valstybėse. Organizuotas nusikalstamumas klesti skurdžiuose prie-miesčiuose, kur įveikti tokio pobūdžio problemas įvairiomis socialinės integracijos priemonėmis sudėtinga.

ALBA bendradarbiavimas socialinės integracijos srityje yra vienas ryškiausių, lyginant su kitomis orga-nizacijomis. Švietimo sektorius yra prioritetinė sritis, kurią finansuoja vyriausybė. Didelė dalis investicijų skiriama mokyklų pastatų statybai, jų renovacijai ir esamų mokyklų transformacijai į Bolivaro mokyklas (Manwaring, 2005, p. 11). Šios mokyklos yra valstybinės, daugiausia įkurtos skurdžiuose regionuose. Kitas sritis, kurioje galima įžvelgti ALBA organizacijos bendradarbiavimą plėtojant socialinę integraciją, yra svei-katos apsauga. Pagrindinis organizacijos tikslas – siekti, kad sveikatos apsauga būtų prieinama kiekvienam gyventojui.

Lotynų Amerikos regiono valstybėms atgavus nepriklausomybę socialinė atskirtis nesumažėjo, nes diktatorių vadovaujamos valdžios nesiėmė vykdyti socialinių reformų (Bannon, 2004). Tačiau dabar, kai ekonomika regione auga, ekonominės gerovės aplinkybėmis naudojasi stambesni valdininkai ir didmiesčių gyventojai, o čiabuvių etninės bendruomenės išlieka socialinės integracijos užribyje.

Socialinės integracijos modelių plėtra regioninėje politikoje skatina ekonomikos augimą, stabilizuoja neigiamus ekonominius padarinius. Socialinės integracijos procesus Lotynų Amerikos regione galima laikyti stiprios regionalizacijos pavyzdžiu, kai siekiama apimti daugelį socialinės politikos sričių.

Išvados

Išanalizavus teorines regioninių procesų sampratas, nustatyta, kad tarptautiniuose santykiuose regionas apibrėžiamas kaip erdvė, pasižyminti vienu ar daugiau bruožų, kurie leidžia regiono valstybes vertinti kaip bendrą darinį. Regionalizacija yra regionų formavimosi tendencija ar procesas, o regionalizmas yra tikslin-gas polinkis kurti regionines institucijas ir susitarimus, todėl apibrėžiamas kaip rezultatas ar tikslas. Teorijų įvairovė rodo regioninės integracijos procesų daugialypiškumą ir sudėtingumą. Analizuojant ekonomines,


192

saugumo, institucines, socialines ir identitetų formavimosi integracijos kategorijas, galima spręsti, regiona-lizacija tam tikrame regione yra stipri ar turi mažai įtakos regiono formavimuisi.

Išanalizavus regionalizacijos procesų priežastis ir tendencijas Lotynų Amerikos regione, išsiaiškinta, kad šis procesas suaktyvėjo po šaltojo karo. Ekonominio bendradarbiavimo, dialogas tarp regiono valstybių, politinio stabilumo ir socialinės gerovės užtikrinimas buvo lemiami veiksniai pradėti regioninę integraciją Lotynų Amerikoje. Lotynų Amerikos regione veikia regioninio ir subregioninio pobūdžio organizacijos, ku-rios skiriasi atliekamomis funkcijomis, veiklos pobūdžiu ir organizacine struktūra. Regioninės organizacijos yra konsultacinio pobūdžio ir formuoja bendrąsias regiono politikos gaires. Subregioninės organizacijos vykdo tam tikras bendradarbiavimo veiklas, daugiausiai politinėje ir ekonominėje srityse, aktyviai dalyvauja formuojant regioninę integraciją.

Atliekant regionalizacijos procesų masto analizę pagal penkis regioninės integracijos kriterijus nustatyta, kad Lotynų Amerikoje ryškiausias yra ekonominės integracijos vaidmuo, regimas institucinio modelio išsi-vystymas, šias integracijos formas regione galima laikyti aktyviomis. Saugumo integracijos aspektu Lotynų Ameriką galima vadinti besivystančiu regionu, todėl regiono formavimuisi tai turi mažai įtakos. Identiteto formavimasis daugiausia atskleidžia pavienių sub-regioninių darinių tapatybę ir yra apibrėžiamas kaip sti-prios regionalizacijos forma. Socialinės integracijos modelis labiausiai orientuotas į socialinės nelygybės ir atskirties problemas, kurios egzistuoja Lotynų Amerikos regione, todėl ši integracija regione yra stipri. Ragionalizacijos apraiškas Lotynų Amerikos regione, galima vertinti kaip kompleksinių kategorijų procesą.

Li teratūra

Aravena, F. R. (2009). Integración en América Latina: Acciones y omisiones; conflictos y cooperación. Facultad Lati-noamericana de Ciencias Sociales (FLACSO), Secretaría General.

Axline, A. (2002). Integración asimétrica y convergencia económica en las Américas. Bogotá, Universidad nacional de Colombia – Antropos.

Banco del Sur. Prieiga internete: http://useconomy.about.com/od/glossary/g/banco_del_sur.htm. Bannon, I. (2004). Social Development, Integration, and Public Policies in Latin America, 2004 01 29. Prieiga interne-

te: http://info.worldbank.org/etools/bSPAN/PresentationView.asp?PID=1024&EID=532. Beeson, M. (2005). Rethinking Regionalism: Europe and the Asia in Contemparative Historical Perspective. Journal of

European Public Policy, vol. 12, nr. 6, p. 23. Bevilaqua, A. S., Catena, M., Talvi, E. (2001). Integration, Interdependence, and Regional Goods: An Application to

Mercosur. Economa, vol. 2, nr. 1, p. 47.Borbón, J. A.,Aravena, F. R. (2006). América Latina y el Caribe: Fragmentación o convergencia?: experiencias reci-

entes de la integración. Flacso-Sede Ecuador.Buzan, B., Hansen. L. (2009). The Evoliution of International Security Studies. Cambridge University Press. Campbell, D. (1998). Writing Security: United States Foreign Policy and the Politics of Identity. University of Minne-

sota Press. Carlson, Ch. (2007). Bolivarian Alternative for Americas Bank to be Established in 2007. Global research, 2007 09 27.

Prieiga internete: http://www.globalresearch.ca/index.php?context=va&aid=6904. Collier, M. W. (2005). Rethinking Latin American and Caribbean Security: A Transtate Security Approach. A paper

prepared for the Caribbean Studies Association annual conference held May 30 to June 4, in Santo Domingo, Do-minican Republic.

Dabène, O. (2009). The Politics of Regional Integration in Latin America: Theoretical and Comparative Explorations. Palgrave MacMillan.

Deutsch, K. (1957). Political Community in the North Atlantic Area. Princeton University Press.Ellner, S. (2006). Globalization, Macroeconomic Policies, and Latin American Democracy. Latin American Politics &

Society, vol. 48, nr. 1, p. 175–177. Fawcet, L. (2004). Exploring Regional Domains: A Comparative History of regionalism. International Affairs, vol. 80,

nr. 3, p. 12.Fawcett, L. (2003). The evolving architecture of regionalization. Boulder. CO: Lynne Rienner.Fox News Latino. Latin America Condemns Rising Tide of Anti-Semitism in Region. (2011). Prieiga internete: http://

latino.foxnews.com/latino/news/2011/12/06/latin-american-parliment-signs-resolution-against-anti-semtism/. Garay, L. J. (2002). Economía política de la integración: A propósito de las normas de origen en el ALCA. Bogotá,

Colombia.


193

Gilson, J. (2005). New Interregionalism? The EU and East Asia, European integration, nr. 27 (3), p. 14. Hanggi, H., Roloff, R., Ruland, J. (2006). Interregionalism and International Relations. Routledge, Taylor & Francis

e-Library. Harrop, M. (1992). Power and Policy in Liberal Democracies. Cambridge University Press.Hurrell, A. (1992). Latin America in the New World Order: A Regional Bloc of the Americas? International Affairs,

vol. 68, nr. 1, p. 18.Hwee, Y. L., Vidal, L. (2008). Regionalism and Interregionalism in the ASEM context: current dynamics and theoreti-

cal approaches. CIDOB foundation, nr. 23. Prieiga internete: www.cidob.org/es/content/download/9506/96818/file/doc_asia_23.pdf.

Kacowicz, A. (2008). Latin America and the World: Globalization, Regionalization and Fragmentation. Nueva Socie-dad, nr. 2014, Marzo-April.

Kim, S., Shin, E. H. (2002). A Longitudinal Analysis of Globalization and Regionalization in International Trade: A Social Network Approach. Social Forces, vol. 81, nr. 2, p. 37.

Kosiedowski, W. (2008). Regiony Europy Środkowo-Wschodniej w procesie integracji: ze szczególnym uwzględnie-niem wschodniego pogranicza Unii Europejskiej. Wydawn: Nauk. Uniwersytetu Mikołaja Kopernika.

Lipshutz, N. R. (1994). The regulatory economics of title insurance. Praeger.López, R. V. (2011). Integración económica en América Latina: la visión teórica de la Cepal confrontada con la evolu-

ción del proyecto en la región. Universidad Autónoma de Madrid: Universidad Rey Juan Carlos.Malamud, A. (2004). Regional Integration in Latin America – Comparative theories and institutions. Sociologia. Pro-

blemas e Práticas, nr. 44, p. 135–136.Manwaring, M. G. (2005). Venezuela‘s Hugo Chávez, Bolivarian Socialism, and Asymmetric Warfare. Monograph.

Strategic Studies Institute, U. S. Army College. McCuaig, J. M. (2009). The Regional Integration of Protected Areas. System Planning and Administration. Revelstoke,

p. 252. Prieiga internete: http://www.georgewright.org/0945mccuaig.pdf.Nef, J. (2003). Socioeconomic and Political Factors of Helth Securuty and Insecurity in Latin America and Caribbean.

Journal of Developing Societies, vol. 19 (172), p. 48.O’Keefe, T. A. (2009). Latin American and Caribbean Trade Agreements: Keys to a Prosperous Community of the

Americas. BRILL. Posada, E. V. (2004). La integración de América Latina: Del Congreso Anfictiónico de Panamá en 1826 a una comuni-

dad Latinoamericana o Sudamericana de Naciones en el año 2010. Pontificia Universidad Javeriana.Posada, É. V. (2008). La Formación de Espacios Regionales en la Integración de América Latina. Pontificia Universi-

dad Javeriana. Remmer. K. L. (1998). Does Democracy Promote Interstate Cooperation? Lessons from Mercosur Region. Internatio-

nal Studies Quarterly, vol. 42, p. 12.Reza, G. A. (2006). Integracion economica en America Latina. De la Reza. Rivarola, A. (2007). Global Shift: The U.N. System and the New Regionalism in Latin America. Latin American Poli-

tics & Society, vol. 49, nr. 1, p. 89–91.Senhoras, E. M. (2010). A regionalização da segurança na América Latina. Federal University of Roraima (UFRR).Terlouw, K. (2001). Regions in geography and the regional geography of semiperipheral development. Tijdschrift voor

Economische en Sociale Geografie, vol. 92, nr. 1, p. 58–59.Tussie, D. (2009). Latin America: contrasting motivations for regional projects. Review of International Studies, vol. 35,

p. 33–34.Vayrynen, R. (2003). Regionalism: Old and New. International Studies Review, vol. 5, p. 42.Valvis, A. I. (2008). Regional Integration in Latin America. Institute of International Economic Relations. Vergera, A., Hermo, J. P. (2010). The governance of higher education regionalisation: comparative analysis of the

Bologna Process and MERCOSUR-Educativo. Globalisation, Societies and Education, vol. 8, nr. 1, p. 106–107.Waever, O. (2005). The Constellation of Securties in Europe. State University of New York Press. Weiss, M. (2009). Security Re-Divided: The Distinctiveness of Policy-Making in ESDP and JHA. Cooperation and

Conflict, vol. 44, nr. 3, p. 24.Wendt, A. (1999). Social Theory of International Politics. Cambridge: Cambridge University Press.Бильчак, В. С., Захаров, В. Ф. (1998). Региональная экономика. Калининград: Янтарный сказ.


194

A N A LY S I S O F R E G I O N A L I S AT I O N P R O C E S S E S I N L AT I N A M E R I C A

Mindaugas norkevičius

Vytautas Magnus University (Lithuania)

Summary

Regional processes are not new sphere in international relationships. Regionalism is understandable as integration of countries into specific regions. Ambivalence and complexity of regional processes are de-monstrated by the variety of theories which includes the conception of old and new regionalism. Regions are defined by economic or social aspects and individual structures of regionalism. International regional processes can be described as dynamic processes which try to make regions as separate geopolitical items.

The theme of this article is regionalisation processes in the region of Latin America. The article tries to find the basic tendencies of regional processes and development in Latin America. It was ascertained that regional processes in Latin America increased after the Cold War when new regional associations were establishing and collaboration between different regions increased. Regional processes do not happen for a long time due to the politics of national protectionism, tension between countries of that region and uneven collaboration in economic sphere. However, increasing political and economic influence of Latin America encourages regional processes by expanding the need of collaboration with this region.

Latin America is related with linguistic, historical and religious attitudes. Different regional associations promote regional processes. There are two associations in regional: the group of Rio and CELAC. In a sub-regional level: MERCOSUR, CAN, UNASUR, ALBA and CARICOM. Discussion of categories such as economical, security, social, institutional and forming of identification helps to analyse the extent of regional processes in Latin America. Discussion of these integration forms gives a possibility to find out whether regi-onalism is intense and strong in this area or it does not have any influence for that region. It was established that the most significant role in Latin America is the role of economical and institutional integration. These integrations may be seen as intense ones. It was found that, according to integration of safety, Latin America is a region in progress, so it does not have a lot influence to the extent of regionalism. It was established that identity forming and manifestation of social integration demonstrates strong extent of regionalism in that area.

It was established that this region demonstrates position in global stage of politics. Connections and opportunities of economical collaboration and functions of political processes join the forming tendencies and processes of separate regions. Regional integration in the area of Latin America is directed towards economical and social collaboration, development of economics, forming of identities and effective work of institutions.

KEYWORDS: region, regionalism, regionalisation, Latin America, international organizations, regio-nal integration.

JEL CODE: ROO, R1, R5, O1, FOO, F5


195

V I E Š Ų J Ų PA S L A U G Ų L I B E R A L I Z AV I M A S . PA Š TO S E K TO R I A U S AT V E J I S

Inga normantė1


ANOTACIJAStraipsnyje pristatoma viešųjų paslaugų liberalizacijos temai skirta literatūra. Orientuojantis į tokius svarbiausius elementus kaip viešųjų paslaugų liberalizacija, privatizacija, (de)reguliavimo praktika, pašto paslaugų reformavimo tyrinėjimai, ES pašto direkty-vos. Šia tematika pateikta analizuojančių autorių literatūros analizė ir išsiaiškinta, kad paslaugų liberalizavimo procesai susilaukė didelio viešojo administravimo ir kitų sričių mokslininkų dėmesio. Išsiaiškina, jog paslaugų liberalizavimo politika daugiausia orientuota į ekonominius aspektus, socialinę sritį paliekant antrame plane. Atlikta teorinė analizė įrodė, jog liberalizavus pašto sek-toriaus veiklą, pašto paslaugos netapo kokybiškesnės. PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: viešųjų paslaugų liberalizacija, pašto paslaugos ES pašto direktyvos.

JEL KLASIFIKACIJA: H11, H41, H44

Įvadas

Temos aktualumas. Pašto rinkos liberalizavimas susijęs su esminiais pašto paslaugų pokyčiais. Praė-jusio amžiaus 9-ajame dešimtmetyje pašto paslaugas keitė faksas, vėliau – internetas, bendravimas el. paštu. Kita vertus, sparčiai augo bendra komunikacijos paklausa. Pašto bendrovės pradėjo keisti savo veiklos po-būdį ir, užuot visą parą pristatinėjusios skubius pranešimus, perėjo prie masinės komunikacijos. Tačiau pašto paslaugų liberalizavimo klausimų įtraukimas į valstybių darbotvarkes, nebuvo atsakas į šias besikeičiančias sąlygas. Tai greičiau susirūpinimas pašto sektoriaus efektyvumo stoka, nuostolingu darbu, kuris neprisideda prie valstybės ekonomikos augimo. Nepaisant to, kad paštas yra natūralioji monopolija, jo veikla stagnuoja ir regresuoja. Dauguma pašto bendrovių neteikia reikiamos grąžos ir reformoms pasiduoda labai sunkiai. Daugelio valstybių pašto paslaugų apimtis, tiek pašto paslaugų prieinamumas, tiek pašto darbuotojų efekty-vumas atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkių.

Todėl privatizavimas, liberalizavimas ir inovacijos tapo pagrindinė paskata tradiciniams paslaugų tie-kėjams transformuotis iš stagnacinių veiklos modelių į inovatyvias bendroves (pvz., Švedijos pašto libe-ralizavimas). Pašto paslaugų liberalizavimas susijęs su klientų viešųjų paslaugų pasitenkinimo didinimu, suteikiant pigesnes, įvairesnes ir prieinamesnes paslaugas.

Viešųjų paslaugų liberalizavimo tema yra plačiai analizuojama ir tiriama. Viešųjų paslaugų teikimo pro-blemas tyrė: W. Streeck, K. Thelen (2005); R. Boyer (1996); J. Ruggie (1982); O. Sean (2000). Paslaugų efektyvumą analizavo: M. Keune, J. Leschke, A. Watt (2008); J. Diebold (1994); D. Hall (2001); A. Thiers-tein, C. Abegg (2003).

Išsamią universalių paslaugų teikimo analizę yra pateikę M. Crew, P. Kleindorfer (2000). Pašto paslaugų liberalizavimo padarinius analizuoja skirtingų valstybių autoriai, dažniausiai tiriantys savo šalies pašto sek-

1 Inga Normantė – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Viešojo administravimo ir teisės katedros asistentė. Mokslininiai interesai: viešojo valdymo reformos, viešojo sektoriaus veiklaEl. paštas: [email protected]

Inga normantėVIEŠŲJŲ PASLAUGŲ LIBERALIZAVIMAS. PAŠTO SEKTORIAUS ATVEJIS

196

toriaus pokyčius. Išskirtinti Švedijos ir Vokietijos autoriai: M. Andersson, Ch. Thörnqvist (2007); K. Dreews (2006); A. Dieke, P. Junke, S. Thiele (2011).

Darbo problema. Net ir pasibaigus pašto paslaugų liberalizavimo procesui, tikėto efektyvumo ne-pasiekta. Egzistuoja nemažai pašto sektoriaus problemų: paslaugų prieinamumo, tinkamų darbuotojų darbo sąlygų užtikrinimo, kainų reguliavimo. Liberalizacinių reformų tyrimai ES narėse dažniausiai pateikiami kaip išimtinai teigiamas dalykas, tačiau reikėtų ieškoti ne tik teigiamybių, bet ir šios veiklos disfunkcijų, siekiant nustatyti prieštaravimus ir neigiamus padarinius vykdant pašto paslaugų sektoriaus liberalizavimo reformą.

Darbo tikslas: išanalizuoti viešųjų paslaugų liberazavimo teorinius aspektus, išskiriant pašto pas-laugų atvejį.

Darbo uždaviniai:• atlikti pašto paslaugų liberalizacijos literatūros analizę;• išanalizuoti pašto sektoriaus vystymąsi ir pagrindines ES pašto liberalizacijos direktyvas;• identifikuoti pagrindinius su pašto paslaugų liberalizavimu susijusius neigiamus padarinius.

Darbo metodai. Straipsnis parašytas deskriptyviniu būdu, siekiant apibūdinanti kompleksinius viešųjų paslaugų restruktūrizavimo procesus ir jų poveikį tenkinant visuomenės bei valstybės interesus. Pagrindi-niai taikyti darbo metodai: mokslinės literatūros analizė, siekiant atskleisti įvairius liberalizavimo proceso aspektus; teisės aktų apžvalga, parodant ES pašto direktyvų kaitą; analitinis metodas padėjo suvokti realų liberalizacijos ir privatizacijos procesų poveikį institucijos žmogiškųjų išteklių valdymui, paslaugų teikimui, valstybės atsakomybės ir įsipareigojimo piliečiams lygiui.

1 . Li teratūros apžvalga

Viešųjų paslaugų liberalizacijos tyrimai. Debatai apie rinkos liberalizavimą, konkurencijos in-tensyvumo didinimą ir techninę pažangą prasidėjo J. Schumpeterio (1942) laikais, jo tradiciją tęsė K. Arrow (1962). Abu autoriai aiškino, kad rinka turi būti inovatyvi, versli, orientuota į klientą. Mokslininkai teigė, kad monopolijos neskatina efektyvumo ir konkurencijos. Viešųjų paslaugų liberalizacijos tyrimus ir studijas galima suskirstyti į dvi kategorijas: liberalizacijos reformų analizę, paremtą kiekybiniais kriterijais (teorinis pagrindas – Naujoji viešoji vadyba), bei liberalizacinių procesų oponentus, iškeliančius socialines vertybes (teorinis pagrindas – Naujasis viešasis valdymas).

Daugelis ekonomistų pripažįsta, kad viešasis sektorius atskleidžia tam tikrą rinkos nesėkmę. Įsivyravo dvi liberalios pozicijos dėl viešųjų gėrybių teikimo: visų pirma kilo abejonių dėl valstybės vaidmens, kuris traktuotas kaip ribojantis efektyvų viešosios paslaugos teikimą, kita pozicija buvo susijusi su pernelyg di-deliu biurokratizmu, kuris mažina viešųjų gėrybių prieinamumo užtikrinimą. Tai įrodo, kad jau 1970–1980 metais kilo debatai dėl natūralių monopolijų ir oligopolijų reguliavimo. Todėl ieškota viešųjų organizacijų valdymo tobulinimo sprendimų, atkreipiant dėmesį į didelių privačių bendrovių valdymo patirtį. Pavyzdžiui, 1970 m. JAV prasidėjo Pašto sektoriaus reformavimo procesai. Kongresas pašto departamentą transformavo į JAV pašto tarnybą. Pirmasis pašto sektoriaus reformos žingsnis –politinės įtakos mažinimas, biudžeto at-skaitomybės palengvinimui, skaidrumo didinimu (United State Postal service, 2008).

Taigi viešųjų gėrybių ir viešųjų institucijų veiklos produktyvumo, privatizacijos, liberalizacijos temati-kos tapo pagrindiniu ekonomistų, politikos mokslų, viešojo administravimo teoretikų ir praktikų tyrinėjimų ir įvairių diskusijų objektu. Šiame amžiuje kito tiek teorinės idėjos, tiek praktiniai sprendimai teikiant vie-šąsias paslaugas. Liberalizacijos klausimų probleminėse diskusijose šis procesas apibūdinamas kaip reiški-nys, kuris yra pagrindinis XX a. paskutiniųjų dviejų dešimtmečių valstybių ekonominių-politinių reformų bruožas (Streeck, Thelen, 2005; Boyer, 1996; Ruggie, 1982; Sean, 2000). Keinsistines, „gerovės valstybės“ idėjas pakeitė neoliberalizmo teorija su M. Thatcher ir R. Reagan’u priešakyje, „minimalios valstybės kon-cepcija“, dereguliavimo politika. Iki 1970 m. situacija buvo priešinga: valstybė ekonomikoje buvo pagrin-


197

dinė veikėja − reguliavo viešųjų institucijų, paslaugų sektoriaus ir pramonės sritis. Tačiau pamažu į viešųjų gėrybių teoriją įsiskverbė liberalizacijos ir privatizacijos procesų analizės temos, kaip svarbiausi elementai įgyvendinant neoliberalizmo politiką. Šios tematikos literatūroje daugiausia dėmesio skiriama viešųjų pas-laugų efektyvumo problemų analizei (Keune, Leschke, Watta, 2008) bei viešųjų gėrybių transformacinėms idėjoms pagrįsti (Diebold, 1994; Hall, 2001; Thierstein, Abegg, 2003).

Analizuojant liberalizacijos procesus, kartu iškyla ir tokie probleminiai tyrinėjimai, kaip dereguliacijos praktika (Herman, 1976; Mitnick, 1978; Rothenberger, 2001) ir privatizacijos politika (Poole, Fixler, 1987; Starr, 1988; Vickers, Yarrow, 1991; Boycko, 1996). Privatusis sektorius, taikantis septynis iš dešimties or-ganizacinių mechanizmų − sutartis, dotacijas, garantijas, privilegijas, laisvąją rinką, savanorišką tarnybą bei savitarną – yra gamintojas. Kai taikomi kiti trys mechanizmai − vyriausybės paslaugos, susitarimai ir pas-laugų pardavimas valstybinėms įstaigoms, gamintoja yra vyriausybė. Mechanizmai yra dinamiška sąvoka, reiškianti mechanizmo, kai gamintojas yra vyriausybės institucija, pakeitimą mechanizmu, kai gamintojas yra privatusis sektorius. Privatizacija yra dinamiška, kinanti samprata ir atstovauja mechanizmo pakeitimo procesui, kai pereinama iš aukštesnės valstybės įtakos pakopos į žemesniąją (Obrazcovas, 2003, p. 100). Mi-nėti autoriai analizuoja privatizacijos kilmę, priežastis, galiausiai vis naujesnėse publikacijose galima aptikti skirtingų privatizacijos formų ir tipų. Vienas reikšmingiausių autorių privatizacijos teorijose – R. Meggin-son (2001). Autorius plėtoja mintį, kad pagrindinis motyvas, kodėl reikia privatizuoti valstybines įmones, yra tas, kad tai padidins valstybės pajamas, pakels šalies ūkio subjektų darbo efektyvumą, produktyvumą, galų gale padidins konkurenciją (Megginson, 2001, p. 324). Privatizacijos temas analizavo V. Obrazcovas (2003). E. Savas (1997). Jie savo darbuose pateikė nuoseklią privatizacijos istoriją, analizavo išsivysčiusių valstybių ekonominio gyvenimo pokyčius, siekiant pakeisti valstybės, kaip institucijos valdytojos, vaidmenį. V. Obrazcovas mechanizmus suskirstė hierarchine tvarka. Privatizuoti reiškia viena mechanizmą pakeisti kitu (aukščiau esančiu).

1 lentelė. Privatizacijos mechanizmų klasifikacija

MechanizmasPrivalusis sektorius gamintojasRinka; savanoriška paslauga; savitarnaPrivilegijaGarantijaDotacijaSutartisVyriausybė gamintojaPaslaugos pardavimas valstybinėms įstaigomsTarpžinybinis susitarimasValstybinė paslauga

Šaltinis: Obrazcovas, 2003, p. 101

R. Megginson ir J. Netter savo straipsnyje „From states to market: A Survey of Empirical Studies on pri-vatization“ (2001) pateikia įvairių šalių privatizacijos pavyzdžių apžvalgą, išskiriami įvairūs privatizacijos veiksniai, akcijų emisijų kainos svarba, ieškoma sėkmingų privatizacijos būdų. Pagrindinė autoriaus išsako-ma idėja – privatus sektorius yra daug pelningesnis nei valstybinis, todėl būtina beatodairiškai vadovautis privataus verslo specifika. Visi minėti autoriai daugiau ar mažiau akcentuoja viešųjų paslaugų liberalizaciją per verslo specifikos prizmę bei produktyvumo ir našumo rodiklius. Kitaip tariant, svarbiausia gauti rezulta-tą, užmirštant patį paslaugos teikimo procesą.

Liberalistinių idėjų oponentas H. Mühlenkamp (2013) sukritikavo R. Megginson poziciją. Mokslininko teigimu, pelnas negali būti tas sumuojantis vektorius, kuris matuoja valstybinių įstaigų veiksmingumą. Auto-


198

rius iškelia proceso, kuriame reikšmingi tampa paskirstymo, reguliavimo, funkcijų pasidalijimo ir priežiūros momentai, svarbą.

Kritinė viešųjų paslaugų liberalizacijos literatūra dažniausiai analizuoja problemas, kurios susijusios su liberalizavimo reformų įtaka viešųjų paslaugų teikimui. Tradiciškai manoma, kad valstybės viešųjų paslaugų teikimas savo piliečiams yra viešųjų gėrybių, kurios įkūnija socialines vertybes, garantija. Perkeliant viešą-sias paslaugas į rinkos ideologijas, rizikuojama prarasti jų socialinį pobūdį.

Kritiškai viešųjų paslaugų liberalizacijos procesus žmogaus teisių ir lyčių lygybės aspektu ana-lizuoja B. Choudhury (2012). Autorė, remdamasi teisine literatūra, taip pat atvejų tyrimais, lyčių teorijomis, tikrina, ar viešųjų paslaugų liberalizavimas nepažeidžia žmogaus teisių.

Institucijų pokyčius analizavę W. Streeck ir K. Thelen (2005) dėl liberalizacijos procesų pateikia kritinių įžvalgų. Jų įsitikinimu, liberalizacija visada lydima įvairiausių atsakomųjų priemonių, kurių imasi visuome-nė arba konkrečios bendruomenės, prieš „save reguliuojančios“ rinkos padarinius. Mokslininkų įsitikinimu, liberalizacijos nereikėtų aiškinti pasitelkus nenuslopinamo optimizmo kupiną funkcionalizmo argumenta-ciją, kuri sutinka su bendra prielaida, kad liberalizacija negali būti pragaištinga, nes ją galiausiai suderina vis naujos sukurtos normos ir visuomenės reguliavimo metodai. Minėtų autorių teigimu, tyrinėjant libera-lizaciją, kaip institucinių pokyčių kryptį, reikia būti pasirengus stebėti institucijose vykstančius pokyčius, kurių tikslas – iš naujo įtvirtinti tuos rinkos dalyvių santykius, kuriuos liberalizacija išlaisvina nuo tradicinių socialinių suvaržymų.

Pašto paslaugų reformavimo tyrinėjimai. Dažnai atliekamos pavienių šalių pašto liberalizacijos procesų analizės. Sistemingai ištirti Didžiosios Britanijos liberalizacijos ir privatizacijos procesai (Pollit 2002; Armstrong, Cowan, Vickers, 1994). Reikšmingos H. Morrisono (1933) įžvalgos, jo teorinės idėjos ir praktiniai darbai prisidėjo prie Jungtinės Karalystės Vyriausybės programų nacionalizavimo ir vadybinio po-žiūrio integracijos. H. Morrison savo darbe „Socialisation and Transport“ (1933) akcentavo mintį, kad vals-tybinėje pramonėje turi dirbti ne tik darbininkai, bet ir vadybininkai, kurie turi būti atskaitingi ministrams. Didelio dėmesio susilaukia ir Vokietijos pašto sektoriaus liberalizavimo praktika (Katrin, 2006; Hassell, 2011), domimasi ir kitomis šalimis: JAV, Švedija, Naująja Zelandija, Italija, Prancūzija, Nyderlandais, kurios pašto paslaugų liberalizavimo procesuose toliausiai pažengusios.

Žvelgiant retrospektyviai į pašto modernizacijos istoriją, kardinalūs pokyčiai įvyko aštuntojo dešim-tmečio pabaigoje, kai JAV prezidentas D. Karteris inicijavo Vyriausybės teikiamų programų dereguliavimo programą, šią veiklą vėliau tęsė ir R. Reaganas. Programoje pagrindinis dėmesys sutelktas ties privatizavimu ir liberalizavimu, kaip viešųjų institucijų veiklos sėkmės garantija (Bognetti, Obermann, 2008, p. 233). Ši viešosios politikos kryptis tapo Pasaulio Banko ir Tarptautinio valiutos fondo rekomendacijomis besivys-tančioms valstybėms. Taip per pastaruosius trisdešimt metų liberalizacijos ir privatizacijos procesai tapo analizės objektais įvairiuose tyrimuose ir pasitarnavo kaip praktiniai įrankiai, įgyvendinant viešojo valdymo reformas tiek sparčiai besivystančiose (pažengusiose) valstybėse, kur aukštas BVP lygis, tiek besivystančio-se šalyse, kurių vystymosi tempai yra skirtingi, galiausiai valstybėse, kurios pereina nuo planinės prie rinkos ekonomikos.

ES veiksnys taip pat labai svarbus, vykdant pašto paslaugų reformas. Liberalizacijos procesų skatini-mas tiek teoriniame, tiek praktiniame lygmenyje ES prasidėjo 1970 metais, kai liberalizacija suvokta kaip tam tikras įvairių socialinių, politinių ir ekonominių valdžios programų „atpalaidavimas“ (Keune, Leschke, Watt, 2008, p. 13). Viešųjų paslaugų liberalizavimo politika diegta, siekiant didinti konkurencingumą, pa-mažu naikinant viešojo sektoriaus natūraliąsias monopolijas. Bendros rinkos sukūrimas buvo ir yra vienas pagrindinių ES veiklos tikslų, kurio įgyvendinimą būtina plėtoti toliau, nes tai integruoja pašto rinką, naikina kliūtis naujiems teikėjams atsirasti, sukuria bendrus pašto paslaugų teikimo standartus (pvz., oro paštu ES laiškai turi nukeliauti per 5 darbo dienas). Lisabonos sutartis kaip tik akcentuoja, jog būtina, „kad ES taptų konkurencingiausia ir dinamiškiausia ekonomine erdve pasaulyje, pasižyminčia tvariu ekonomikos augimu ir socialine sanglauda“ (Brandt, Schulten 2009, p. 37). Nepaisant ekonominės ir finansų krizės sunkumų, bendros rinkos sukūrimas suvokiamas kaip vienas svarbiausių aspektų, siekiant didesnio ES ekonomikos konkurencingumo, geresnės paslaugų kokybės, našumo ir veiksmingumo (Řiháčková, 2011, p. 1).


199

Nepaisant esamų pašto sektoriaus privatizavimo, konkuravimo ir reguliavimo tendencijų, visa dar neat-rastas efektyvus pašto valdymo modelis. D. Dobrinić (2009), tyrinėjęs pašto rinką, apibūdina ją kaip „soci-alinės veiklos barometrą“, kuriam būdingas istorinis vystymasis. Autoriai parodo pašto paslaugų transfor-maciją nuo elementaraus laiško siuntimo iki atsiradusio ryšio su finansų rinka, privačiu verslu, logistinėmis kompanijomis bei prekių apyvarta. Kitaip tariant, pašto sektorius suvienija visų vartotojų interesus minėtuo-se sektoriuose. C. Zanker (2007) analizuoja pašto liberalizacijos priežastis, neoliberalizmo idėjų išplitimą ir skirtingas ES valstybių narių liberalizacijos patirtis, konstatuojant, kad tai ilgas ir kiekvienai valstybei individualus viešųjų paslaugų reformų įgyvendinimo procesas. Todėl galima daryti prielaidą, kad lėtas pašto sektoriaus liberalizacijos procesas yra šios srities glaudžių sąsajų su kitomis sritimis ir skirtingų valstybių tradicijų, valdymo būdų, visuomenės požiūrių padarinys.

Pašto paslaugų liberalizacijos tyrimai Lietuvoje, kaip ir kitose naujosiose ES valstybėse narėse, yra formavimosi stadijoje. Šios srities tyrimai pradeda skintis kelią akademinėje bendruomenėje, bet dar nėra mokslininkų, kurie sistemingai tyrinėtų pašto paslaugų liberalizacijos tematiką. Esamos publikacijos labiau orientuotos į kiekybinius rodiklius, gerinant paslaugų kokybę, padidinus pelną. Nemažai darbų pašto pas-laugų konkurencijos, e. verslo modelių taikymo ir naujų žinių koncepto diegimo pašto sektoriuje temomis pateikė R. Tamošiūnaitė (2010), A. Skaržauskienė, R. Tamošiūnaitė (2011). Daugiau reikšmingesnių tyrimų ir analizių nesurasta. Reikėtų atlikti daugiau lyginamojo pobūdžio studijų, orientuojantis ne tik į ekonominį, bet ir į socialinį liberalizacijos aspektą.

2 . Pašto paslaugų l iberal izavimas

Globalizacija, internacionalizacija, vartotojiškos visuomenės ir individualizmo atsiradimas, privataus sektoriaus veiklos metodų ir principų taikymas viešajame administravime jau seniai suteikė pretekstą per-mąstyti viešųjų paslaugų poreikio ir jų teikimo klausimą. Didėjantys reikalavimai viešojo sektoriaus institu-cijų veiklai skatino valstybę vykdyti institucijų pertvarkas. Viešųjų paslaugų liberalizavimas tapo pagrindiniu reformų aspektu šalyse, kurios priėmė naujosios viešosios vadybos modelius, pabrėžiančius decentralizaciją, veiklos racionalizaciją ir atskirai veikiančias agentūras. Pašto paslaugų sektorius, ilgą laiką buvęs nacionali-nių monopolijų rankose, taip pat neatsilaikė prieš rinkos reikalavimus ir buvo liberalizuotas.

2.1. Pašto paslaugų svarba ir kaitos dinamika

Pašto paslaugų ekonominis ir socialinis vaidmuo per pastaruosius du dešimtmečius keitėsi sparčiai ir iš esmės. Labiausiai išsivysčiusiose šalyse sumažėjo tradicinio pašto mastas, šias paslaugas pakeitė siuntų pristatymo paslaugos, kurias paskatino e-komercija ir technologijų plėtra.

Pašto paslaugos yra svarbus ES ekonomikos sektorius. 2011 m. teikiant pašto paslaugas Europos Są-jungoje gauta apie 90 mlrd. EUR pajamų, arba apytikriai 1 % ES BVP. Pašto paslaugų sektorius – taip pat svarbus darbdavys: 2011 m. pas pašto operatorius tiesiogiai dirbo apie 1,6 milijono žmonių (ITA/WIK-Con-sulting, 2013). Laiškų ir siuntinių siuntimo poreikis Europos pašto rinkoje keičiasi (žr. 1 pav.). Tradicinis laiško siuntimas nebėra tokia populiari komunikacijos priemonė, tuo tarpu siuntinių poreikis vis didesnis, tai lėmė atsiradusi elektroninė prekyba.

Pašto paslaugos – tai ryšių, reklamos ir transporto kryžkelė. Kartu su kitomis transporto, logistikos ir ryšių paslaugomis jos sudaro vieną pagrindinių ES pramonės šakų. Be to, pašto paslaugos teikia ir socialinę naudą, kurios neįmanoma kiekybiškai įvertinti ekonomikos požiūriu. Tai svarbi priemonė, kuria naudoda-miesi žmonės gali tarpusavyje bendrauti ir gauti informacijos. Pašto paslaugos laikomos visuotinės ekono-minės svarbos paslaugomis. Europos Parlamento 1999 m. sausio 14 d. ir 2000 m. vasario 18 d. rezoliucijos dėl Europos pašto paslaugų pabrėžia jų socialinę ir ekonominę svarbą bei poreikį išlaikyti aukštą universa-liųjų paslaugų kokybės lygį. Tai reiškia, kad tokie socialinės politikos elementai, kaip darbo užimtumas ir socialinė apsauga tampa svarbia bendros pašto rinkos politikos dalimi.


200

1 pav. Laiškų ir siuntinių siuntimo pokytis Europoje 2007–2011 metais

Šaltinis: ITA/WIK Consulting, 201, p. 163

Pašto sektorius turi sparčiai vystytis, ne tik dėl to, kad kinta visuomenės poreikiai, bet ir dėl atsiradusių naujų – modernių komunkacinių kanalų, technologijų revoliucijos, interneto poreikio augimo, tradicinio paš-to apimčių mažėjimo. Visa tai verčia pašto paslaugų tiekėjus kelti našumą ir taip keisti savo verslą, kad galėtų geriau tenkinti klientų poreikius. Be to, vis labiau atveriant pašto paslaugų rinkas, rinkoje įsitvirtinę pašto operatoriai susiduria su vis didesne naujų rinkos dalyvių konkurencija. Reaguodami į šiuos pokyčius, pašto operatoriai labai padidino veiklos našumą, pertvarkydami ją taip, kad galėtų geriau kontroliuoti sąnaudas ir paslaugų kokybę. Pašto tvarkymo procesų pertvarką skatina nauji produktai ir idėjos, tai savo ruožtu skatina naujų produktų ir naujų idėjų atsiradimą (Europos Komisija, 2008).

Fizinius pašto produktus vis dažniau papildo pristatymas įvairiais kanalais ir konkrečiam klientui specia-liai pritaikyti sprendimai. Vienas tokių pavyzdžių – hibridinės pašto paslaugos, kurias dabar teikia dauguma pašto operatorių. Kai kurie jų siekia dar daugiau ir net įsiterpia į gretimas rinkas, kurdami savo klientams IT paslaugas, paremtas įvairiais klientų personalizacijos sprendimais. Naujos, pridėtinę vertę turinčios paslau-gos kuriamos reaguojant į grėsmę, kad fi zines pašto paslaugas gali pakeisti elektroninės paslaugos, išnaudo-jant galimybes, kurių atsiranda, tobulėjant technologijoms.

Europos Komisijos komunikate dėl bendrosios rinkos XXI a. Europai pabrėžiama, kad iniciatyvos, jeigu jos visiškai įgyvendintos, tinklų pramonės šakose, pavyzdžiui, pašto paslaugų srityje, jau duoda rezultatų. Sutariama, kad visuotinės ekonominės svarbos paslaugas visų pirma pašto sektoriuje ir kitose liberalizuotose tinklų pramonės šakose geriausiai galima užtikrinti konkurencingoje rinkoje ir plėtojant bendrąją Europos rinką.

2.2. Pašto paslaugų liberalizavimo procesai. ES pašto direktyvos

Europos pašto rinkos liberalizavimo procesą galima sieti su Bendrosios rinkos projekto atgimimu 1980 m. viduryje. Šis procesas tapo svarbiu elementu neoliberalia tradicija restruktūrizuojamoje Europoje. Pašto sektoriuje liberalizavimo procesus pagreitino įvairūs veiksniai:

1. Neoliberalus posūkis valstybinių institucijų organizavimo politikoje – liberalizavimo darbotvarkė tokių organizacijų, kaip EBPO, ES, PPO, Pasaulio bankas.

2. Intensyvėjantys liberalizacijos procesai kituose sektoriuose (pvz., telekomunikacija). 3. Keitėsi ekspreso ir logistikos įmonių, kaip didžiųjų siuntėjų, ekonominiai interesai (Input Consul-

ting, 2009).


201

1980 m. prasidėjusi diskusija dėl vieningos pašto paslaugas teikiančios rinkos Europoje, norminį pagrin-dą įgavo 1992 m., paskelbus Žaliąją knygą dėl bendrosios pašto paslaugų rinkos plėtros, tai turėjo įtakos pašto paslaugoms ir pašto sektoriui. Šioje knygoje Europos Komisija kritikavo Europos pašto rinkos fra-gmentaciją, nacionalinius standartus ir reglamentus (Herman, 2011, p. 255). Pagrindinis EK tikslas – refor-muoti nacionalines pašto sistemas, sukuriant konkurencinę aplinką, įvedus suvienodintus standartus visoje Europoje, bei pagerinti pašto paslaugų kokybę ir efektyvumą. Svarbiausia buvo ne tik liberalizuoti pašto sektorių, bet ir ES ribose garantuoti universalių paslaugų pasiūlą.

1997 m. išleista Pirmoji pašto direktyva. Daug diskusijų sukėlė klausimas dėl ilgalaikių liberalizavimo pasekmių visuomeninėms pašto paslaugoms, kitas klausimas – kokia ateitis laukia pašto paslaugų teikėjų – monopolininkų? Tuo tikslu priimtas kompromisas – pamažu atverti rinką ir nustatyti universaliųjų pašto paslaugų prievoles.1997 m. direktyva atvėrė konkurencijai siuntų, sveriančių daugiau kaip 350 g, rinką, tai vadinamoji „rezervuotoji sritis“, kaip universaliųjų paslaugų teikėjo monopolinė teisė. Ši direktyva apibrėžė ir pašto paslaugų teikimo bei tarifų nustatymo principus, reglamentavo šių paslaugų kokybės standartus, nu-matė nepriklausomų reguliavimo institucijų įsteigimą. Be to, ji įtvirtino visuotinio pašto paslaugų prieinamu-mo principą – jos turi aprėpti visas gyvenamas šalies vietoves, o siuntos turi būti pristatomos ir surenkamos bent kartą per dieną ir bent penkias dienas per savaitę. Aukštos kokybės įperkamos universaliosios paslaugos teikiamos visoje Europos Sąjungoje ne mažiau kaip penkis kartus per savaitę, esant nedidelėms išimtims dėl geografinių sąlygų. Direktyva nustatė pašto sektoriaus reguliavimo mechanizmą Bendrijos lygiu, apimantį priemones garantuoti universaliųjų paslaugų teikimą ir nustatantį maksimalias pašto paslaugų ribas, kurias valstybės narės gali rezervuoti savo universaliųjų paslaugų teikėjui (-jams), siekdamos išlaikyti universa-liąsias paslaugas, ir sprendimų priėmimo dėl tolesnio rinkos atvėrimo konkurencijai tvarkaraštį, siekiant sukurti bendrąją pašto paslaugų rinką (Direktyva 97/67/EB).

EK atidžiai stebėjo rinkos atvėrimo procesą, bet sprendimus dėl universaliųjų paslaugų apimties ir koky-bės paliko valstybėms narėms. Vyriausybės paprastai nustatydavo standartus, atsižvelgdamos į pašto padali-nių tankį, pristatymo dienų skaičių ir pristatymo greitį (Herman, 2011).

Tačiau, nors pašto paslaugos apima ne tik ekonomikos sritį, bet ir socialinės apsaugos segmentus, di-rektyva nereglamentavo nei pašto darbuotojų darbo santykių, nei pasikeitusių darbo sąlygų liberalizuotuose pašto paslaugų sektoriuose. Direktyva nenustatė ir reikalavimų dėl pašto sektoriaus monopolininkų nuosa-vybės: valstybės pačios turėjo apsispręsti, savo paštus palikti valstybės nuosavybei ar juos privatizuoti. Nors Direktyva buvo neutrali nuosavybės pasirinkimo klausimu, tačiau atsiradusi konkurencija ir viešųjų subsi-dijų draudimas padidino spaudimą valstybėms narėms parduoti bent dalį jų nacionalinės pašto bendrovės privatiems investuotojams (Herman, 2011, p. 255).

Antroji pašto paslaugų direktyva priimta 2002 m. (2002/39/EB), ji dar labiau išplėtė konkurenciją: rinkai liko neatvertas tik siuntų iki 50 g pristatymas, o visiškai liberalizuoti rinką numatyta iki 2009 m. Kartu an-troji direktyva nustatė nacionalinių įstaigų (vadinamuosius pašto reguliatorius), kurios turės prižiūrėti pašto paslaugų tiekėjus, kaip šie laikosi konkurencinės rinkos sąlygų, sukūrimą. Visiškas rinkos liberalizavimo 2009 m. tikslas buvo pernelyg optimistiškas. Todėl Europos Parlamentas 2008 m. sausio 31 d. pritarė Eu-ropos Tarybos pateiktam kompromisiniam siūlymui pašto sektorių liberalizuoti dviem etapais: nuo 2011 m. sausio 1 d. ir nuo 2013 m. sausio 1 d. Galimybę pasirinkti vėlesnę sektoriaus liberalizavimo datą (2013 m. sausio 1 d.) pasiliko Lietuva, Čekija, Graikija, Kipras, Latvija, Liuksemburgas, Vengrija, Malta, Lenkija, Rumunija ir Slovakija. Tačiau šalys gali nuspręsti pašto sektorių liberalizuoti ir anksčiau, t. y. nelaukiant 2013 m. sausio 1 d. Direktyvoje numatyta, kad valstybės privalo išlaikyti stabilų pašto pristatymo tinklą, kaip dalį universaliųjų paslaugų. Kai kurios valstybės narės reikalavo, kad nauji pašto paslaugų teikimo konkurentai prisidėtų prie išlaidų mokėjimo į kompensacijų fondą arba universaliųjų pašto paslaugų teikėjai mokėtų pridėtinės vertės mokesčius.

Nepaisant pašto paslaugų rinkos liberalizavimo atidėjimo, šešios valstybės narės iki 2010 m. visiškai liberalizavo savo pašto rinkas. Šių šalių laiškų rinka užima pusę ES rinkos. Suomija (1991 m.) ir Švedija (1992 m.) buvo pirmosios liberalizavusios savo pašto rinkas (pastebėtina, kad liberalizuotos, kai šiose ša-lyse valdančiąja partija tapo konservatoriai). Kitos šalys: Didžioji Britanija – 2006 m., Vokietija – 2008 m.,


202

Nyderlandai ir Estija – 2009 m. visiškai liberalizavo savo pašto tiekimo sektorius. Pašto paslaugų sektoriaus nacionaliniai monopolininkai, net ir visiškai liberalizavus rinką, vis dar sudaro daugumą nacionalinėse pašto rinkose (pvz., Didžioji Britanija – 95 %). Naujoji direktyva su rinkos atvėrimu sieja daug teigiamų dalykų, kurie pritraukiami įgyvendinant liberalizavimo reformą.

2008 m. priimta trečioji pašto direktyva „Tolesnės liberalizacijos ES kompromisas 2009 metais ir univer-saliųjų paslaugų monopolio finansavimas“:

1. Visiškas rinkos atvėrimas 2011/2013 metais.2. Universaliųjų paslaugų garantijos.3. Universaliųjų paslaugų finansavimas gali būti užtikrinamas šiomis priemonėmis: visuotinės pini-

ginės kompensacijos per tiesiogines valstybės subsidijas; viešasis konkursas, kompensavimo fon-das; socialinės paramos priemonės interesai (Input Consulting, 2009).

2.3. Pašto paslaugų liberalizavimo pasekmės (socialinis aspektas)

Pašto rinkos liberalizavimas pristato rizikas, kurios susijusios su ypatingais iššūkiais ir sunkumais. Pašto rinkos atvėrimas turbūt yra sudėtingesnis ir labiau kompleksinis nei bet koks kitas rinkos atsivėrimas kito-se rinkose per pastaruosius dešimtmečius Europoje. Akivaizdu, kad pašto paslaugų teikėjai − tai paslaugų sektoriaus dalis, kurios pagrindiniai požymiai yra: glaudus valstybės, pašto bendruomenės ir visuomenės bendradarbiavimas. Todėl ir liberalizacijos poveikį turi pajausti visi šio sektoriaus elementai.

Viešųjų paslaugų liberalizavimo ir privatizavimo procesuose valstybė išliko pagrindinė reguliuotoja, bet šių procesų kontekste pasikeitė viešųjų gėrybių pradinė paskirtis – užtikrinti visų piliečių prigimtinius poreikius, interesus, teikiant kokybiškas, nenutrūkstamas, prieinamas universaliąsias paslaugas. Pagrindi-nė viešųjų paslaugų liberalizacijos pasekmė – pernelyg didelė orientacija į ekonominį racionalizmą, pelną, komercializaciją, užmirštant, kad tai yra socialinė paslauga, kurią reikia remti. Liberalizavus pašto sekto-riaus veiklą, pašto paslaugos netapo kokybiškesnės. Visiškai liberalizavus pašto paslaugų teikimą visose ES valstybėse, kiti pašto paslaugų teikėjai nebeprivalėjo korespondencijos iki 50 g pristatyti 5 kartus brangiau, nei tai daro valstybės valdomas paštai. Svarbu paminėti, kad šiame liberalizacijos etape atlikta ir kitų pašto sektoriaus modernizacijos veiksmų, nukreiptų struktūros, žmogiškųjų išteklių, paslaugų ir kt. pokyčių lin-kme. Tačiau kol kas pastebima tendencija, kad pašto valdymas dažnai tebėra orientuotas į pelną, socialinius aspektus paliekant antrame plane. Pastebimos tokios tendencijos: prastos ir neaiškios pašto sektoriaus darbo sąlygos, ypač vyresnio amžiaus darbuotojams, didelis darbo krūvis, mažas darbo užmokestis, motyvacijos ir skatinimo sistemos stoka, piliečių skundai. Dauguma pašto darbuotojų prarado darbo vietas ar buvo perkelti į kitas pareigas ne savo noru. Nors ir kuriamos naujos darbo vietos, jos yra nepatikimos dėl neaiškių darbo su-tarčių. Nepagerėjo ir likusių darbuotojų darbo sąlygos: padidėjo darbo krūvis, o žadėti darbo užmokesčiai ne tik nepadidėjo, bet net ir sumažėjo. Kitaip tariant, konkurenciją užtikrina ne naujovės ir novatoriškos idėjos, bet šio sektoriaus sąnaudų, išlaidų karpymas. Dėl netinkamo universaliųjų paslaugų finansavimo suprastėjo ir pašto paslaugų prieinamumas kaimo ar retai apgyvendintose vietovėse. Tai susiję su kita liberalizacijos pasekme − galimybe naudotis paslaugomis nutolusiuose regionuose.

A. Thierstein ir C. Abegg (2002, p. 3) teigimu, viešųjų paslaugų modernizavimas lemia ne tik veiksmin-gumo užtikrinimą, bet glaudžiai susijęs ir su regionine plėtra. Praktika rodo, kad viešųjų paslaugų koncentra-cija ir prieinamumas kaimuose ir nuo didelių urbanizuotų miestų centrų atitolusiuose rajonuose labai skiriasi. Pavyzdžiui, įvairūs viešųjų paslaugų centrai dažniau steigiami metropolinėse zonose.

Egzistuoja ir kitų problemų: privatūs rinkos veikėjai susitelkia į paslaugų centrus, taigi formuojasi ir tam tikros privačios oligopolijos, o ne ardomos viešosios monopolijos ir atsiranda konkurencija, kaip buvo planuota. Kitas probleminis aspektas – reguliavimo sistema: aiškiai neapibrėžta, kas yra ta gera reguliavi-mo praktika. Trūksta vertinimų ir tyrimų, kuriuose būtų išanalizuotas socialinis aspektas bei universaliųjų paslaugų teikimas. Straipsnio autorės manymu, kol kas daugelis tyrimų nukreipti į kiekybinius ekonominius rodiklius. Galų gale pasigendama socialinio dialogo ES lygmeniu. Pagrindinė problema – numatyti veiks-mus, kurie užtikrintų sėkmingą ir konkurencingą pašto sektoriaus darbą, kad jis ir toliau teiktų kokybiškas


203

universaliąsias paslaugas už prieinamą kainą, siekiant užimtumo, užtikrinant ekonomikos konkurencingumą ir tenkinant klientų poreikius.

Dabartiniu laikotarpiu viešojo sektoriaus modernizacijai ypač aktuali elektroninė (interaktyvi) erdvė, klientų personalizacija, privataus sektoriaus metodų taikymas, efektyvus žmogiškųjų išteklių valdymas, administravimo sistemos veiklos optimizavimas ir informacijos sklaida. Tikslinga analizuoti šių apsektų integravimą į pašto sistemos tobulinimą. Pasitelktos viešųjų paslaugų modernizavimo, liberalizavimo, regu-liavimo žinios įgalins sukurti valstybinio sektoriaus (šiuo atveju pašto) efektyvesnį paslaugų teikimo modelį, didinantį bendrovės konkurencingumą liberalizuojamoje pašto rinkoje.

Išvados

Atlikta viešųjų paslaugų liberalizacijos literatūros analizė parodė, kad pastarąjį amžių viešosios gėrybės, viešosios institucijos, privatizacija, liberalizacija tapo pagrindiniu ekonomistų, politikų, viešojo administra-vimo teoretikų ir praktikų tyrinėjimų ir įvairių debatų objektu. Per šį laikotarpį kito tiek teorinės idėjos, tiek praktiniai sprendimai teikiant viešąsias paslaugas. Per pastaruosius trisdešimt metų į viešųjų gėrybių teoriją įsiskverbė liberalizacijos ir privatizacijos procesų analizės temos. Dauguma su paslaugų liberalizacija susiju-sių tyrimų buvo orientuoti į finansinius aspektus (sąnaudas, pajamas), antrame plane paliekant liberalizacijos teikiamą socialinę naudą, t. y. viešąjį interesą, lygybę, paslaugų universalumą ir prieinamumą, skaidrumą, socialinę sanglaudą bei teisingumą.

ES pašto paslaugos liberalizuotos vykdant politinę programą naikinti komercinius barjerus ir plėtoti vieningą ES prekių, paslaugų, kapitalo ir darbo jėgos rinką. ES pašto rinkos liberalizaciją ir teisinį įtvirti-nimą lydi trys visoms ES valstybėms narėms privalomos Pašto direktyvos, kurios numatė laipsnišką pašto paslaugų liberalizavimą iki 2013 m.

Nepaisant šių direktyvų tikslų – teikti prieinamas, kokybiškas pašto paslaugas konkurencingoje ES aplin-koje, paminėtinos ir neigiamos liberalizavimo pasekmės: darbo vietų praradimas, neaiškios darbo sąlygos, socialinių garantijų neaiškumas, darbo motyvacijos stoka, kokybės ir prieinamumo problemos valstybių pe-riferiniuose rajonuose. Kol kas pašto sektorius modernizuojamas ne diegiant naujoves ir novatoriškas idėjas, bet karpant šio sektoriaus sąnaudas ir išlaidas.

Li teratūra

Armstrong, M., Cowan S., Vickers J. (1994) Regulatory Reform: Economic Analysis and British Experience. Cam-bridge, Mass: MIT Press.

Andersson, M., Thörnqvist, Ch. (2007). Liberalization and privatization in Sweden – Postal Services. PIQUE-Project-Paper. Göteborg.

Arrow, K. (1962). Economic welfare and the allocation of resources for invention. Nelson The rate and direction of inventive activity. Princeton: Princeton University Press.

Bognetti, G., Obermann, G. (2008) Liberalization and privatization of Public utilities: origins of the Debate, current issues and Challenges for the future. Annals of Public and Cooperative Economics, vol. 79, p. 3–4.

Boycko, M. (1996). A Theory of Privatisation. The Economic Journal, vol. 106, no. 435, p. 309–319.Boyer, R. (1996). States against markets: the limits of globalization. London: Routledge.Brandt, T., Thorsten, S. (2008). The Impact of Liberalisation and Privatisation on Labour Relations. PIQUE Policy

Paper 2. Prieiga internete: www.pique.at/reports/pubs/PIQUE_PP2_15_10_2008.pdf. Brandt, T., Schulten, T. (2009). The Impact of Liberalisation and Privatisation on Labour Relations. Privatisation of

Public Services and the Impact on Quality, Employment and Productivity (PIQUE). Summary report of the project: Privatisation of Public Services and the Impact on Quality, Employment and Productivity. Prieiga internete: http://www.pique.at/reports/pubs/PIQUE_PP2_15_10_2008.pdf

Choudhury, B. (2012). Public Services and International Trade Liberalization Human Rights and Gender Implications. Cambridge: Cambridge University Press.

Crew, M., Kleindorfer, P. R. (2000). Liberalisation and Universal service obligation in Postal service. In The Current Directions in Postal Reform. Boston, MA: Kluwer Academic Publishers.

Deckwirth, C. (2008). Die Europäische Union als Triebkraft der Privatisierung. WSI-Mitteilungen, vol. 10, p. 534–540.


204

Diebold, J. (1994). The Next Revolution in Computers. The Futurist (May-June), p. 34–37.Dieke, A., Junke, P., Thiele, S. (2011). Universal Postal Service and Competition: Experience from Europe. Study for

TNT Post UK. Viki Consult.Dobrinić, D. (2009). De-regulation of the postal market of EU and its influence on the postal market of Croatia. 7th

International conference Economic integrations, competition and cooperation.Dreews, K. (2006). Liberalisation, privatisation and regulation in the German postal services sector. PIQUE-Project-

Paper. Düsseldorf.Geradin, D., Humpe, Ch. (2002). The Liberalisation of Postal Services in the European Union: an Analysis of Directive

97/67. Kluwer Law International, p. 91−119.Guogis, A. (2012). Kai kurie Švedijos socialdemokratijos ideologiniai aspektai socialiniu požiūriu. Socialinis darbas,

nr. 11(1), p. 59−72.Hall, D. (2001) ‘EU competition policies and public services’, PSIRU Report for EPSU conference. Prieiga internete:

http://www.psiru.org/epsuconference/DHepsuConfFinal.docHassel, A. (2011). The paradox of liberalization – Understanding dualism and the recovery of the German political

economy. LEQS Paper, no. 42, p. 4–37.Herman, W. R. (1976). Deregulation: Now or Never! (Or Maybe Someday?). Public Administration Review, vol. 36,

no. 2, p. 223–228.Herman, C. (2011). The Liberalization of European Postal Markets: The Response of Firms and Impacts on Employ-

ment and Services. Competition and change, vol. 15, no. 4, p. 253–273.Katrin, D. (2006). Liberalisation, privatisation and regulation in the German postal services sector. Country reports

on liberalisation and privatisation processes and forms of regulation. Wirtschafts- und Sozialwissenschaftliches Institut (WSI) in der Hans-Böckler-Stiftung.

Keune, M., Leschke, J., Watt A. (2008). Privatisation and liberalisation of public services in Europe. Brussels. Input Consulting. (2009). Im Gleichklang? Befunde zur Liberalisierung und Regulierung des Postsektors in ausgewähl-

ten EU-Mitgliedsstaaten. Stuttgart. ITA/WIK Consulting. (2009). The Evolution of the European Postal Market since 1997. Study for the European Com-

mission. DG Internal Market. Prieiga internete: http://ec.europa.eu/internal_market/post/doc/studies/2009-wik-evo-lution_en.pdf

ITA/WIK Consulting. (2013). Main Developments in the Postal Sector (2010−2013). Study for the European Commis-sion. Directorate General for Internal Market and Services. Prieiga internete: http://ec.europa.eu/internal_market/post/doc/studies/20130821_wik_md2013-final-report_en.pdf

Mitnick, B. M. (1978). Deregulation as a Process of Organizational Reduction. Public Administration Review, vol. 38, no. 4, p. 350–357.

Megginson, R., Netter, J. M. (2001). From states to market: A Survey of Empirical Studies on privatization. Journal of Economic Literature, no. 39 (2), p. 321–384.

Mühlenkamp, H. (2013). From state to market revisited: more empirical evidence on the eciency of public (and private-ly-owned) enterprises. MPRA Paper, no. 47570. Prieiga internete: http://mpra.ub.uni-muenchen.de/47570/

Obrazcovas, V. (2003). Valstybės ir savivaldybių turto valdymas ir privatizavimas: patirtis ir praktika. 1 knyga. Vilnius.Pašto direktyvos taikymas (Direktyva 97/67/EB su pakeitimais, padarytais Direktyva 2002/39/EB) {SEK(2008) 3076}.

Komisijos ataskaita Tarybai ir Europos parlamentui. Prieiga internete: http://eurlex.europa.eu/Notice.do?mode=dbl&lang=lt&ihmlang=lt&lng1=lt,lt&lng2=bg,cs,da,de,el,en,es,et,fi,fr,hu,it,lt,lv,mt,nl,pl,pt,ro,sk,sl,sv,&val=485953:cs

Poole, W. R., Jr., Fixler, E. P. Jr. (1987). Privatization of Public-Sector Services in Practice: Experience and Potential. Journal of Policy Analysis and Management, vol. 6, no. 4, p. 612–625.

Pollitt, C. (2002). The New Public Management in International Perspective: An Analysis of Impacts and Effects. In: K. McLaughlin, S. P. Osborne, E. Ferlie (eds.). New Public Management: Current Trends and Future Prospects. London: Routledge, p. 274−292.

Řiháčková, V. (2011). The EU Single Market – An Agenda of Consensus for the Polish Presidency? EUROPEUM. Institute for European Policy.

Rothenberger, D. (2001). Deregulation in Water Management – Cross-country Comparison and Lessons Learned from the Electricity Sector. Globalization and water resources management: the changing value of water. International Speciality Conference. University of Dundee.

Ruggie, J. G. (1982). International Regimes, Transactions and Change: Embedded Liberalism in the Postwar Economic Order. International Organization, no. 36, p. 379–415.

Savas, E. S. (1997). Methods of Privatization. An Electronic Journal of U.S. Information Agency, Economy Perspective, no. 1(2), p. 13–16.

Sean, O. R. (2000). States and Markets in an Era of Globalization. Annual Review of Sociology, vol. 26, p. 187–213.Starr, P. (1988). The Meaning of Privatization. Yale Law & Policy Review, vol. 6, no. 1, p. 6–41.


205

Streeck, W., Thelen, K. (2005). Introduction: Institutional Change in Advanced Political Economies. In: W. Streeck, K. Thelen (eds.). Beyond Continuity. Oxford University Press, p. 1−39.

Schumpeter, J. (1942). Capitalism, socialism and democracy. New York: Harper.Tamošiūnaitė, R. (2010). Elektroninių paslaugų veiksnys Lietuvos pašto rinkai. Vilniaus universiteto konferencijos

rinktiniai darbai, nr. 1. Prieiga internete: http://eia.libis.lt:8080/archyvas/viesas/20101022075319/http://www.smd.kf.vu.lt/dokumentai/leidinys/vu_kf_smd_konf_rinktiniai_rastai_nr1.pdf#page=82

Tamošiūnaitė, R., Skaržauskienė, A. (2011). Valstybinių įmonių konkurencingumo didinimas taikant elektroninio vers-lo modelius: valstybinio pašto paslaugų teikėjo AB Lietuvos paštas atvejis. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyri-mai, nr. 57, p. 81–98.

Thierstein, A., Abegg, C. (2003). The Impact of the Liberalisation of Public Services on the Competitiveness of Firms in the Alpine Regions of Switzerland. In: J. Monnesland (ed.). Regional Public Finances. European research in regional science, vol. 13, p. 173–190. London.

The project ‘Privatisation of Public Services and the Impact on Quality, Employment and Productivity’. (2009). PIQUE is funded under the European Commission’s 6th Framework Programme. Vienna.

United State Postal service. (2008). Universal Service and the Postal Monopoly: A Brief Histor. Prieiga internete: https://about.usps.com/who-we-are/postal-history/universal-service-postal-monopoly-history.pdf

Vickers, J., Yarrow, G. (1991). Perspectives on Privatization. The Journal of Economic Perspectives, vol. 5, no. 2, p. 111–132.

PUBLIC SERVICES LIBERALIZATION. THE CASE OF POSTAL SECTOR

Inga normantė


Summary

The analysis of literature on liberalisation of the services reveals that public goods, public institutions, privatisation and liberalisation have become the main subject of studies and different debates of the econo-mists, politicians, as well as theoreticians and practicians of public administration during the last century. In the course of the period, there have been changes both in theoretical ideas and practical solutions while providing public services. During the last thirty years, theory of the public goods has involved topics of the analysis on the liberalisation and privatisation processes. Most of the studies related to the liberalisation of the services have been concentrated to financial aspects (expenses and income), while social benefits of the liberalisation, such as public interest, equality, versatility and accessibility of services, transparency, social cohesion and justice, have been left in the background.

Liberalisation of the EU postal services has been carried out within the political framework programme intended to withdraw commercial barriers and develop a single EU market for goods, services, capital and labour force. The process of liberalizing European postal markets is closely linked to the revival of the Single Market Project in the mid-1980s. As such, it presents an important element in the neoliberal restructuring of Europe. Discussions about a single European Market for postal services gathered pace in the late 1980s and resulted in the publication of the Commission’s Green Paper on the Development of a Single Market for Postal Services in 1992. In the late 1980s, the handling and delivery of mail (as opposed to heavy parcels and express services) were still organized as national post monopolies, held by state departments or public enterprises. The European Commission expected that the introduction of competition would not only esta-blish similar standards across Europe, but also improve service quality and efficiency. The Council shared the Commission’s view and the Green Paper resulted in a Council Resolution, followed by a draft directive in 1995, and the First Postal Directive in 1997. The long discussion process was caused by sustained concerns about the consequences of liberalization for the public nature of postal services as well as about the future of the national monopolists. The resulting compromise included a gradual opening of the market and the introduction of a universal service obligation.


206

In the public service liberalization and privatization process the state remained as the main regulator, but these processes in the context of public provision of public goods has changed the original purpose − to ensu-re to all citizens’ behavioral needs, interests, providing high-quality, continuous, affordable universal service. The main consequence of the public services liberalization − excessive focus on economic rationality, profit, commercialization, forgetting that it is a social service, which must to be supported. The liberalization of the postal sector activities, postal services become better quality citizens and postal workers. In the event of full postal services liberalization within all EU countries, meaning that other postal service providers no longer correspondence obligation to deliver 50 g 2.5 times more expensive than doing the state-owned post offices. It is important to note that this phase of liberalization took place and many of the postal sector modernization efforts towards the structures, human resources and other services changes in direction. However, there is a trend that many email management is still focused on the profit factor, the social aspects of leaving in the background.

Despite the aims of the Directives (provision of high quality and accessible postal services within the competitive environment of the EU), the liberalisation also has its shortcomings: job losses, uncertain work conditions, ambiguity in social security, lack of work motivation and issues regarding quality and accessibi-lity within peripheral districts of the States. Thus far, modernisation of the postal sector is carried out on the basis of cutting of its costs and expenditure, rather than on innovations and innovative ideas.

KEY WORDS: public services liberalization, postal services, EU Postal Directive.

JEL CODES: H11, H41, H44


207

T R A N S P O RTO I R TA R P TA U T I N Ė S P R E K Y B O S TA R P B A LT I J O S Š A L I Ų I R T U R K I J O S G E O G R A F I J A

Eduardas spiriajEvas1


ANOTACIJAŠiame straipsnyje aptariama transporto geografijos raida ir jos aktualumas, atliekant transporto sistemų tyrimus. Analizuojama trans-porto geografijos tyrimo objekto struktūra (prekių ir gyventojų judėjimas), tiriama erdvinė dviejų regionų (teritorijų) – Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) ir Turkijos – sąveika. Analizuojami transporto ir logistikos (paskirstymo) geografiniai veiksniai, lemiantys tarptautinių krovinių ir keleivių vežimus tarp Baltijos šalių ir Turkijos. Tiriami tarptautinės prekybos srautai (importas ir eksportas), jų kaita laike ir vertės pokyčiai. Remiantis tyrimo rezultatais nustatyti ir palyginti tarptautinės prekybos ekonominiai-geografiniai veiksniai, keleivių srautai, nustatyti erdvinės ekonominės sąveikos tarp Baltijos šalių ir Turkijos skirtumai.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: transporto sistemos, krovinių vežimai, importas, eksportas, keleivių vežimai, Baltijos šalys, Turkija, erdvinė sąveika.

JEL KLASIFIKACIJA: F1, R1, R4, N7

Įvadas

Šiandienos pasaulyje gyventojų judėjimas yra ypač intensyvus, intensyvi ir tarptautinė prekyba tarp skir-tingų valstybių bei regionų. Judėjimo intensyvumas labiausiai priklauso nuo tarpvalstybinių susitarimų ir to, kaip išvystytos transporto sistemos. Suderintos ir suplanuotos transporto sistemos užtikrina gyventojų ir prekybos srautų judėjimą įvairiomis transporto rūšimis bei kryptimis. Taigi pasirinktas tyrimo objektas – transporto geografija. D. M. Scotto (2006) teigimu, pagrindinis transporto geografijos objektas – erdvinis krovinių ir gyventojų judėjimas tarp skirtingų vietovių, kurios sujungtos transporto tinklais.

Kaip mokslinių tyrimų objektas, transporto geografija traukia įvairių sričių mokslininkų dėmesį. Jau XIX a. geografai F. Ratzel ir A. Hettner (Eliot Hurst, 1976) teigė, kad transportas yra svarbus ir neatsiejamas kraštovaizdžio elementas, lemiantis ir geografinių sąlygų kaitą. XX a. pradžioje prancūzų geografai P. Vidal de la Blache ir J. Brunhes (Hanson, 1986; 1998) pirmieji parengė transporto geografijos studiją. Tuo metu transportas suvoktas kaip geografinio cirkuliavimo veiksnys, kuris buvo ne tik nuolatinis kraštovaizdžio ele-mentas, bet ir elementas, lemiantis prekių ir gyventojų judėjimą (Johnston ir kt., 2000).

Iki 1950 m. transporto geografija, kaip geografijos mokslo šaka, lėtai vystėsi, tačiau vėliau, ypač nuo 1960 m., pradėtos rengti transporto ir transportavimo sistemų (jūrų uostų, oro uostų, geležinkelių) studijos (Hoyle, Knowles, 1992). Pirmieji tokias transporto studijas parengė Šiaurės Amerikos geografai E. L. Ule-man, W. L. Garisson, E. J. Taaffe (McKinnon, 1989). Jie transporto geografijos tyrimuose pirmieji pritaikė kiekybinius metodus. Tai skatino transporto geografijos (angl. Geography of Transport), kaip visuomeninės geografijos (angl. Human Geography) šakos, raidą. Vykdyti erdviniai transporto modeliai ir erdvinės asocia-cijos, pagrįstos transporto fenomeno teorija platesnėje ekonominėje ir socialinėje perspektyvoje. Transporto

1 Eduardas Spiriajevas – Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Socialinės geografijos katedros vedėjas, daktaras (fiziniai mokslai), docentas. Moksliniai interesai: turizmo geografija, ekonominė geografija, turizmo plėtros regioniniai skirtumai, pasienio regionų socialinė ekonominė geografija, GIS metodai socialiniuose tyrimuoseEl. paštas: [email protected] Tel.: + 370 46 398 674

Eduardas spiriajEvasTRANSPORTO IR TARPTAUTINĖS PREKYBOS TARP BALTIJOS ŠALIŲ IR TURKIJOS GEOGRAFIJA

208

geografijos tyrimo objektas apima tinklų, mazgų, tvarkaraščių, prekių ir kapitalo bei gyventojų judėjimo tyrimus (White, 1995), kuriuose analizuojama ir tiriama erdvinė sąveika, vykstanti tarp dviejų teritorijų (regionų).

Reikšmingą indėlį į transporto geografijos tyrimus atliko prof. Jean Paul Rodrigue (Hofstaro universi-tetas, JAV). Jis tyrė transporto geografijos sistemas, logistiką ir krovinių gabenimo teritorinį pasiskirstymą (Hesse, Rodrigue, 2004). Anot J. P. Rodrigue ir kt. (2009), pokyčiai transporto geografijoje priklauso nuo socialinių-ekonominių pokyčių visuomenėje.

Logistikos samprata aiškina paskirstymą, kuris vyksta tam tikroje teritorijoje, todėl teritoriškai logistika susijusi su transporto geografija. Logistikos samprata susiformavo dar antikos laikais, kai analizuoti karinių operacijų, transportavimo ir aprūpinimo procesai. Dabar logistika asocijuojasi su verslu. V. Paulausko (2007) teigimu, logistikos aplinka vertinama kaip veiksniai, jėgos, apribojimai, sąlygos, santykiai, aplinkybės, su-sijusios su valdomu objektu. Logistika − tai ateities įvykiai, informacija, tikslai, alternatyvos ir jų analizė, sprendimai, jų įgyvendinimas, kontrolė, kaip bendra verslo valdymo schema.

Logistikos terminas dažnai siejamas su transportu, tad analizuojant transporto geografinius ir logistinius ryšius svarbu nustatyti logistikos ir transporto sąsajas. Transportas yra neatsiejama logistikos verslo dalis – atskiras teikiamos paslaugos etapas. Logistika veikia kartu su krovinių transportavimu. Versle ji veikia kaip veiksmų sinchronizavimas ir laiku įvykdomas procesas, tačiau analizuojant logistikos ir transporto pozicijas versle tenka sutikti su R. Palšaičio (1999) teiginiu, kad įmonės, taikančios šiuolaikinės logistikos principus, gali greitai reaguoti į paklausos pakitimus, todėl reikia kreipti dėmesį tiek į transporto geografijos, tiek ir į logistikos mokslinius tyrimus. G. Davulio ir L. Šadžiaus teigimu (2009), transportas yra vienas svarbiausių šalies ūkio elementų, be kurio šiuolaikinės ekonomikos neįmanoma įsivaizduoti.

Transportas − tai gamybinės infrastruktūros pagrindas, atliekant būtinus krovinių ir keleivių vežimus, kartu yra ir svarbus veiksnys, kuris tenkina kultūrinius bei rekreacinius gyventojų poreikius. Šie poreikiai dažnai susiję su keleivių vežimais, kurie sudaro dalį pačių transporto srautų. Transporto srautai gali būti įvardyti kaip įvairius krovinius ir keleivių grupes vežančios transporto priemonės, kurios juda tarp skirtingų geografinių taškų. Visa tai vyksta pastovioje sistemoje, kurioje skiriami du veiksniai, susieti su transporto geografinių ir logistinių ryšių plėtra − tai būtų krovinių ir keleivių vežimai. Krovinių vežimai tiesiogiai susiję su tarptautinės prekybos srautais ir jų geografija.

Baltijos šalių (Lietuvos, Latvijos, Estijos) ir Turkijos geografų mokslinių darbų, kurių pagrindu galima būtų vertinti transporto, logistikos ir tarptautinės prekybos geografiją bei sąveiką tarp abiejų regionų, t. y. Baltijos šalių ir Turkijos, dar nėra. Iš literatūros šaltinių galima paminėti tik transporto investicinių projek-tų studijas. Todėl galima daryti prielaidą, kad moksliniai tyrimai Baltijos šalyse ir Turkijoje, susiję su šių regionų transporto ir tarptautinės prekybos geografija tarp šių regionų, tik pradėti atlikti. Apie šių regionų ekonominį potencialą, jų transporto geografinę situaciją daugiausia aprašyta mokomosiose, metodinėse, ana-litinėse knygose ir publikacijose, projektų ataskaitose, verslo žurnaluose, tačiau šios tematikos ekonominė geografinė dimensija dar nėra išsamiai aprašyta nei Baltijos šalių, nei Turkijos geografų.

Svarbią vietą transporto geografijoje šalia gyventojų judėjimo užima ir tarptautiniai krovinių vežimai. Ši tematika dar nesulaukė didelio mokslininkų susidomėjimo. Nemažas dėmesys skiriamas transporto sis-temų ir jų problemų analizei (Williams, Pagliari, 2004), deja, tik maža dalis mokslininkų domisi transporto sistemų svarba šiandieniniame versle (Palšaitis, 1999). Verslas sudarė sąlygas formuotis kombinuotam trans-portui. G. Muller (1996) tyrė kombinuoto transporto raidos istoriją ir nustatė, kad ši transporto sistema atėjo iš verslo praktikos. Tik vėliau transporto ekonomistai ir logistikos tyrėjai šiai sistemai suformavo teorinius pagrindus. Tiriant kombinuotąjį transportą svarbu nustatyti šios transporto sistemos veiklos principus ir są-veikas (Baublys, 2007).

Pagrindiniai veiksniai vežant tranzitinius krovinius yra transporto rūšių sąveika ir kombinuotojo trans-porto sistemos. Tranzitiniai krovinių vežimai glaudžiai siejasi su tarptautinės prekybos mastais ir srautais. Tranzitas – tai krovinių vežamas tarp skirtingų šalių. Anot R. Palšaičio (2003), tranzitiniai vežimai ypač svarbūs, siekiant užtikrinti nacionalinio biudžeto įplaukų augimą. Augant prekybai tarp skirtingų regionų būtina skatinti tranzitinius srautus. Tinkamai investavus į transporto infrastruktūrą tarp Baltijos valstybių ir


209

Turkijos, pritraukus ir pakreipus prekių srautus iš aplinkinių regionų šiuo maršrutu, Baltijos šalys ir Turkija sukurtų didelę ekonominę pridėtinę vertę.

Transporto geografinių ir logistinių ryšių tyrimai turi būti atliekami kartu su politinės ir teisinės aplinkos analize (Derkinytė, Jonkus, 2009), be to, būtina atlikti ir transporto paslaugų dokumentacijos analizę (Dro-bitko, 2004; 2010).

Turkija dėl savo geografinės padėties yra strategiškai svarbi jungtis su Artimųjų Rytų regionu. Jau 50 metų šalis siekia narystės ES. Per visą bendradarbiavimo laikotarpį pasiekta nemažai įvairių susitarimų transporto ir gyventojų judėjimo srityse. Svarbiausias susitarimas –Ankaros sutartis, sudaryta 1963 m. Jos tikslas – įkurti muitų sąjungą, kuri, kaip integracijos instrumentas, skatintų glaudesnius ekonominius ir pre-kybinius ryšius su Europos valstybėmis. 1995 m. sudaryta muitų sąjungos sutartis, kuri įsigaliojo 1996 m. Turkija yra pirmoji ir vienintelė valstybė, dalyvaujanti ES muitų sąjungoje, nors nėra ES valstybė narė. Bal-tijos šalys, užmezgusios tarptautinius santykius su Turkija, įgyvendino nemažai susitarimų, ypač transporto ir turizmo srityse (Ketinimų protokolas, 2012). 2012 m. Stambule pasirašytas supratimo memorandumas tarp AB „Lietuvos geležinkelių“ ir VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto su Turkijos valstybinių geležinkelių ir Haydarpasa jūrų uosto įmonėmis. Šiuo dokumentu abi pusės sutiko bendradarbiauti didinant krovinių srautų apimtis tarp Turkijos ir Lietuvos, įskaitant Baltijos jūros ir Artimųjų Rytų regionus. Šalys plėtoja naudin-gą tarpusavio partnerystę ir bendradarbiavimą versle, užtikrina vežimus, kuria šiuolaikišką ekspedijavimo sistemą. Didėjant tarptautinių vežimų srautams, transporto ir logistikos geografiniai ryšiai plėtojami vežant krovinius tarp Turkijos ir Lietuvos geležinkeliais ir jūra. Vienas svarbiausių siekių – glaudesnio bendra-darbiavimo užtikrinimas organizuojant reguliarius konteinerinių traukinių ir krovinių vežimus Juodąja bei Baltijos jūromis.

Dėl Baltijos šalių ir Turkijos geografinės padėties, tiriant šių regionų transporto geografinius ryšius, būtina tirti ir tranzitinius2 vežimus, nes per šiuos regionus vyksta krovinių srautai tarp Šiaurės Europos ir Artimųjų Rytų regionų. Tranzitinių krovinių vežimai, kaip vientisas tyrimų objektas, kol kas dar mažai tirti, tiriami tik pavieniai veiksniai, kurių ryšys ir sąveika sudaro pagrindą tyrinėti šį objektą kaip vientisą.

Transporto geografiniai ir tarptautinės prekybos ryšiai tarp Baltijos šalių ir Turkijos dėl savo naujumo, kaip mokslinis objektas, turi remtis tyrimais, kurie nagrinėja konkrečius veiksnius, kurie sudaro pagrindą šių ryšių plėtotei. Šioje srityje trūksta išsamių lyginamųjų studijų, ekonominių geografinių tyrimų. Trūksta ir lyginamųjų tyrimų apie transporto sistemas, tarpvalstybinius tarptautinės prekybos susitarimus tarp Baltijos šalių ir Turkijos regionų. regionų.

Tyrimo tikslas: palyginti transportavimo sąlygas ir tarptautinės prekybos srautus tarp Baltijos šalių ir Turkijos.

Tyrimo uždaviniai:• nustatyti ir palyginti kelių transporto infrastruktūros geografinius skirtumus;• atlikti tarptautinės prekybos ekonominį geografinį palyginimą;• palyginti keleivių srautų kaitą bei keliavimo tikslus.

Tyrimo metodika. Dėl Turkijos, Lietuvos, Latvijos ir Estijos statistinių duomenų bazių skirtumų, ne-vienodų duomenų tipų ir jų reikšmių konkrečiais metais, tyrimo analizė apima laikotarpį nuo 1996 iki 2012 metų. Šiame laikotarpyje išskirti du periodai: nuo 1996 iki 2003 m., t. y. iki Baltijos šalių narystės Europos Sąjungoje (ES), ir nuo 2004 iki 2012 m. – Baltijos šalių narystės ES metai.

Atliekant lyginamąjį ekonominį geografinį tyrimą taikyti statistiniai, grafiniai, kartografiniai ir lygina-mosios analizės metodai.

Dėl statistinių duomenų bazių ir rodiklių apskaičiavimo metodinių skirtumų šiame straipsnyje aptariami tiriamų valstybių tik sausumos kelių transporto geografiniai skirtumai, atliekamas Baltijos šalių ir Turkijos tarptautinės prekybos ir keleivių srautų ekonominis geografinis palyginimas (du transporto geografijos tyri-mo objekto segmentai).

2 Tranzitas (lot. transitus – perėjimas) – tai keleivių ar krovinių gabenimas per tam tikrą valstybę į trečiąją šalį iš vieno punkto į kitą per tarpinius punktus be papildomų operacijų.


210

1. Bal t i jos šal ių i r Turki jos kel ių t ransporto lyginamoji geograf i ja

Baltijos šalys dėl savo geografinės padėties yra svarbios tranzitinės šalys, nes per jas driekiasi ne viena svarbi transporto magistralė, sujungianti Šiaurę ir Pietus, Vakarus ir Rytus. Geriausioje geografinėje padėtyje yra Lietuva ir svarbiausi jos transporto mazgai šioje kryžkelėje. Lietuva yra svarbi jungtis vežant krovinius iš Rusijos ir kitų NVS valstybių į Vakarų Europą. Lietuva turi tik vieną Klaipėdos jūrų uostą (Latvija – 3, Estija – net 6 jūrų uostus), tačiau tai nesutrukdė tapti svarbiu tranzito centru. Per Klaipėdos uostą krovinius į Skandinavijos šalis, Vakarų Europą ir Šiaurės Ameriką eksportuoja Baltarusijos, Ukrainos, Kazachstano įmonės, todėl uostas gali pritraukti ir aptarnauti Artimųjų Rytų regiono krovinių srautus.

Latvijoje didelę dalį sudaro tranzitinis transportas, kuris veikia kaip kombinuotojo transporto modelis. Per Latvijos teritoriją driekiasi kombinuotojo transporto koridoriai, kurie sujungia geležinkelių, vamzdynų transporto sistemas ir jūrų uostų veiklą Rygoje, Liepojoje ir Ventspilyje.

Estija yra mažiausia iš Baltijos valstybių, per ją iš Vidurio Europos regiono gabenami kroviniai į Suomiją ir Rusiją. Estijoje svarbų vaidmenį transportavimo sistemoje atlieka išplėtota geležinkelių infrastruktūra, užtikrinanti spartų krovinių vežimą tarp Estijos ir Rusijos.

Turkija, panašiai kaip ir Baltijos šalys, dėl savo geografinės padėties yra svarbi tranzitinė šalis, sujun-gianti Europą ir Artimųjų Rytų regioną. Turkijos transporto sistemos sujungia ir Pietų Kaukazo valstybes. Iš-plėtotos Turkijos transporto sistemos teigiamai veikia vežimų ir turizmo sektorius. Dėl geografinės padėties ir išplėtotų transporto sistemų Turkija planuoja ambicingus projektus transporto sektoriuje. Vienas svarbes-nių strateginių Turkijos plėtros tikslų yra transporto sektoriaus plėtra ir veiklos gerinimas, nes Turkijos trans-porto ir komunikacijos ministerija (Transportation in Turkey, 2011) siekia, kad augant tarptautinės prekybos mastams, didėjant keleivių srautams, intensyviau vykdant tranzitinių krovinių vežimus investicijos sparčiau atsipirktų. Turkijos automobilių transportas regione išsiskiria didžiausiu lankstumu, patrauklus keliaujant ir vežant krovinius nedideliais atstumais.

Baltijos šalims būdingas skirtingas kelių transporto infrastruktūros išplėtojimo lygis. Lietuvoje yra 21 267 km kelių, 100 km2 tenka 32,6 km kelio atkarpa. Šalis keliams renovuoti veiksmingai panaudoja Europos Sąjungos fondų lėšas. Lietuvos teritoriją kertą 6 europiniai greitkeliai, besijungiantys su kaimyninių šalių keliais.

Latvijoje yra 20 115 km kelių, 100 km2 tenka 31,1 km kelio atkarpa. Daugelį kelių ruožų būtina renovuo-ti, tai yra vienas iš prioritetų, nes norima prisijungti prie bendro Europos kelių tinklo.

Estijoje yra 16 500 km kelių, 100 km2 tenka 36,5 km kelio atkarpa. Kokybės aspektu geriausia kelių infrastruktūra tarp Baltijos šalių yra Estijoje.

Kelių transportas taip pat neatsiejama kombinuotų vežimų dalis. Manoma, kad šis strategiškai svarbus kombinuotų vežimų modelis didins Baltijos šalių, kaip tranzito regiono, svarbą Europoje ir sukurs didelę ekonominę pridėtinę vertę.

Kelių transporto sistema Turkijoje intensyviausiai plėtojama nuo XX a. vidurio, keliais galima pasiekti visus periferinius šalies regionus. Turkijos kelių ilgis yra 64 865 km, 100 km2 tenka 8,3 km kelio atkarpa. Apie 90 proc. krovinių Turkijoje vežami kelių transportu, apie 90 proc. keleivių po šalį keliauja kelių trans-portu.

Apibendrinus kelių transporto ekonomines-geografines galimybes Baltijos šalyse ir Turkijoje, kurias ski-ria apie 2500 kilometrų atstumas, būtina paminėti, kad krovinių gabenimas nederinant su kitomis transporto rūšimis yra pigiausias pasirinkimas. Kroviniai tarp Baltijos šalių ir Turkijos gali nukeliauti per 4–5 dienas. Kroviniams tarp Baltijos šalių ir Turkijos vežti pasirinkus kelių transportą, dėl esamos kelių tinklo struktūros geografiškai maršrutas nusidriektų per 5 valstybes (Lenkija–Slovakija–Vengrija–Rumunija–Bulgarija).


211

*1 pav. Pagrindinis kelių transporto tarp Baltijos šalių ir Turkijos maršrutas

**2 pav. Galimi vežimų tarp Turkijos ir Baltijos šalių traukiniu „Vikingas“ maršrutai

* Valstybės pažymėtos skaičiais:1 – Estija, 2 – Latvija, 3 – Lietuva, 4 – Slovakija, 5 – Kaliningrado sritis (Rusija), 6 – Vokietija, 7 – Moldova, 8 – Austrija, 9 – Slovėnija, 10 – Kroatija, 11 – Bosnija ir Hercegovina, 12 – Serbija, 13 – Juodkalnija, 14 – Kosovas, 15 – Albanija, 16 – Makedonija, 17 – Graikija, 18 – Italija.Skaičiais pažymėtos jūros:I – Baltijos jūra, II – Juodoji jūra, III – Adrijos jūra, IV – Egėjo jūra. ** Skaičiais pažymėtos valstybės: 1 – Norvegija, 2 – Estija, 3 – Latvija, 4 – Lietuva, 5 – Kaliningrado sritis (Rusija), 6 – Danija, 8 – Slovėnija, 9 – Slovakija, 10 – Kroatija, 11 – Bosnija ir Hercegovina, 12 – Serbija, 13 – Juodkalnija, 14 – Kosovas, 15 – Albanija, 16 – Makedonija, 17 – Graikija, 18 – Kazachstanas, 19 – Turkmėnistanas, 20 – Gruzija, 21 – Armėnija, 22 – Azerbaidžianas, 23 – Moldova.Skaičiais pažymėtos jūros: I – Baltijos jūra, II – Juodoji jūra, III – Kaspijos jūra, IV – Egėjo jūra ,V – Jonijos jūra, VI – Adrijos jūra, VII – Tirėnų jūra.

Dėl geografinės padėties šalys gali būti ne tik maršruto pradžios ir pabaigos taškai, bet ir svarbūs tranzi-tinių vežimų logistikos centrai, gabenant prekes tarp Šiaurės Europos ir Artimųjų Rytų regionų. Intensyvesnė Baltijos šalių ir Turkijos kelių tinklo sąveika galima sujungus geležinkelių ir jūrų transportą, sukuriant kom-binuoto vežimo modelį (Studies on Strategic Evaluation (...) Estonia; Latvia; Lithuania, 2006). Sąveikaujant šioms transporto rūšims būtų naudojamasi Turkijos jūrų uostais Juodosios jūros pakrantėje. Iš Turkijos kro-viniai gali būti plukdomi į Odesos jūrų uostą, kur toliau perkraunami į traukinių vagonus ir per Ukrainą ir Baltarusiją pasiektų Lietuvą. Toliau, į kitas Baltijos šalis kroviniai būtų gabenami automobilių keliais. Nau-dojant esamą transporto infrastruktūrą, siekiama naudingiau išnaudoti geležinkelius ir jūrų transportą vežant krovinius tarp Baltijos šalių ir Turkijos. Šiam tikslui pasitarnauja įvairūs susisiekimo projektai. Kaip vieną iš perspektyviausių projektų būtų galima įvardyti krovininį traukinį „Vikingas“. Tinkamai pasinaudojus esama infrastruktūra ir esamais kelių ruožais bei derinant tam tikras transporto rūšis, per Turkiją ir Baltijos šalis galima gabenti krovinius tarp Šiaurės Europos ir Artimųjų Rytų regionų. Tačiau norint tinkamai išnaudoti esamą infrastruktūrą, būtina įgyvendinti investicinius transporto infrastruktūros projektus.

1.1. Dujotakis „Nabukas“

Šiandien pasaulyje vykdoma nemažai susisiekimo projektų. Analizuojant susijusius projektus tarp Turki-jos ir Baltijos šalių galima paminėti dujotakio „Nabukas“ tiesimą, kurio vienas iš tikslų − Europos Sąjungai turėti alternatyvų gamtinių dujų tiekimo šaltinį. Lyginant ir apibrėžiant Baltijos šalių ir Turkijos vaidmenį „Nabuko“ dujotakio tiesimo procese, matyti labai skirtingos pozicijos. Turkija yra viena svarbiausių šio


212

projekto dalyvių, nes būtent per šią valstybę bus tiesiama didžioji dalis dujotakio iš Vidurio Azijos, kuris pagal pirminį planą turėtų pasiekti Austriją, tada planuojami tolesni tiesimo darbai į kitas ES šalis. Gamtinės dujos iš Vidurio Azijos gali pasiekti ir Baltijos šalis. Šiuo metu šis projektas daugiau turi geopolitinį atspalvį nei ekonominį, būtent tai labiausiai trukdo dujotakio tiesimui. Šio projekto ateitis neapibrėžta ir nenumatyti projekto įgyvendinimo terminai.

1.2. Kombinuotų vežimų krovininis traukinys „Vikingas“

Idėja organizuoti kombinuoto transporto traukinį maršrutu nuo Baltijos iki Juodosios jūrų atsirado 1999 m. pavasarį, kai Lietuvos ir Ukrainos susisiekimo ministerijos pasirašė bendradarbiavimo memorandumą, įsipareigodamos plėtoti transporto jungtis Kretos koridoriuje (IX). Nuo 2000 m. prie šio projekto prisijungė ir Baltarusija. 2001 m., kai Lietuvos ir Ukrainos prezidentai susitarė dėl transporto jungčių tarp Baltijos ir Juodosios jūrų baseinų plėtros, prasidėjo įtemptas parengiamasis konteinerinių maršrutų darbas. Projekto tikslu tapo iš Skandinavijos šalių į Klaipėdos uostą, iš Juodosios jūros į Odesos (rus. Одесса) ir Iljičiovsko (rus. Ильичевск) jūrų uostus gabenami kroviniai. Ši idėja įgyvendinta 2003 m. vasarį, kai paleistas pirmasis „Vikingo“ traukinio maršrutas, sujungęs Klaipėdos ir Odesos jūrų uostus. Šis traukinys tapo puikiu pavyz-džiu, kaip galima per 55 valandas įveikti 1734 km atstumą, įdiegus naujausias technologijas ir supaprastinus valstybių sienų kirtimo procedūras. Vis dėlto projektas ilgą laiką buvo neefektyvus, nes nebuvo pakankamo krovinių srauto iš Ukrainos, lyginant su Lietuva. Projektas išsilaikė būtent dėl intensyvaus krovinių srauto maršrutu Minskas – Klaipėda.

Pradėjus vykdyti projektą „Vikingas“ traukiniu vežta 300 896 TEU3 konteinerių (3 pav.). Nuo 2005 m. vežimų skaičius nuolat didėjo iki 2008 metų, tada pirmąkart sumažėjo. 2011 m. vežtas didžiausias TEU konteinerių skaičius.

3 pav. 2003–2012 m. krovininiu traukiniu „Vikingas“ vežtų TEU konteinerių skaičiaus kaita

Šaltinis: VĮ Klaipėdos valstybinio jūrų uosto duomenys, 2013 m.

Pradėjus „Vikingui“ reguliariai kursuoti, prieš keletą metų nuspręsta praplėsti šio projekto teritoriją ir tranzitu sujungti Šiaurės Europą su Vidurio Azijos ir Artimųjų Rytų regionais. Prie projekto 2011 metais prisijungė Gruzija ir Moldova, o nuo 2012 m. vyksta derybos su Turkija.

2 . Tarptaut inės prekybos iš Turki jos į Bal t i jos šal is lyginamoji geograf i ja

Baltijos šalių ir Turkijos prekybiniai santykiai intensyviausiai pradėjo vystytis, kai Baltijos šalys atgavo nepriklausomybę. Didelį poveikį prekybinių santykių formavimuisi padarė tarp valstybių pasirašytos pirmo-

3 TEU (dvidešimties pėdų vieneto ekvivalentas, angl. Twenty – foot Equivalent Unit) – statistinis vienetas, pagrįstas 20 pėdų (6,10 m) ilgio ISO konteinerių matmenimis, naudojamas įvairios talpos konteineriams matuoti ir konteinervežiams krauti arba terminalų pajėgumui apibūdinti (Jakubauskas, Rimkus, 2012).


213

sios dvišalės ekonominio bendradarbiavimo sutartys (su Lietuva – 1992 m., su Latvija – 1997 m., su Esti-ja – 1997 m.). Nuo 1996 m. pastebimas pastovus tarptautinės prekybos augimas, kuris sparčiausiai augo nuo 2004 m. (4 pav.), Baltijos šalims įstojus į Europos Sąjungą ir prisijungus prie bendros ES ir Turkijos muitų bendrijos. Tai dar plačiau atvėrė rinkas ir palengvino prekių vežimus abiem kryptimis.

4 pav. Tarptautinė prekyba tarp Turkijos ir Baltijos šalių 1996−2012 m.

Šaltinis: sudaryta, remiantis Turkijos Respublikos statistikos departamento duomenimis, 2013 m.

Tarptautinės prekybos santykius tiksliausiai nusako eksportuojamos ir importuojamos produkcijos vertė ir jos kaita laike. Tiriant Baltijos šalių ir Turkijos tarptautinės prekybos santykius 1996–2012 m., remiantis Turkijos Respublikos statistikos departamento pateiktais duomenimis, šiuo laikotarpiu galima skirti tris eta-pus:

I. 1996–2004 m. Turkija daugiau importuoja iš Baltijos šalių, nei į jas eksportuoja. Importo (vidutinė metinė importuojamos produkcijos vertė – 104 mln. JAV dolerių) srautai buvo nedaug didesni už eksporto (vidutinė eksportuojamos produkcijos vertė – 80 mln. JAV dolerių) srautus. Tarp Turkijos ir Baltijos šalių visą laikotarpį buvo neigiamas prekybos balansas, 1996–2004 m. vidutinis metinis prekybos balansas siekė 24 mln. JAV dolerių Baltijos šalių naudai.

II. 2005–2010 metais Baltijos šalims įstojus į Europos Sąjungą, tarptautinė prekyba tarp abiejų regionų vyko intensyviau. Išaugo Turkijos eksportas į Baltijos šalis ir importas iš jų. Lyginant su ankstesniu laiko-tarpių, 2005–2010 m. vidutinė metinė eksporto vertė per metus į Baltijos šalis iš Turkijos buvo didesnė 4,8 karto ir siekė 382 mln. JAV dolerių, o vidutinė metinė importuojamos produkcijos vertė iš Baltijos šalių į Turkiją išaugo 3,9 karto iki 309 mln. JAV dolerių per metus. Tuo laikotarpiu Turkija daugiau eksportavo į Baltijos šalis nei importavo. Nors bendros tendencijos rodo tarptautinės prekybos augimą, tačiau po 2008 m. vykusios pasaulinės krizės, 2009–2010 m. buvo juntamas prekybos srautų tarp Baltijos šalių ir Turkijos su-mažėjimas. Lyginant su 2008 m., 2009 m. eksportas sumažėjo 44 proc., importas – 52 proc.

III. 2011 m. kyla nauja tarptautinės prekybos augimo banga. Turkija didina importą iš Baltijos šalių. Ly-ginant su 2005–2010 m. laikotarpiu, importas nuo 2011 m. padidėjo 2,2 karto iki 668 mln. JAV dolerių per


214

metus, o eksportuojamos produkcijos vidutinė metinė vertė išaugo 1,4 karto ir siekė 549 mln. JAV dolerių. Prekybos balansas tarp Turkijos ir Baltijos šalių buvo neigiamas Baltijos šalių naudai.

Turkija visada garsėjo savo tekstilės gaminiais, kurie sudaro didžiąją dalį Turkijos eksporto į kitas šalis. Daugiausiai pagal vertę į Baltijos šalis eksportuojama įvairių tekstilės gaminių (audiniai, siūlai, gatavi dra-bužiai). Be tekstilės gaminių, iš Turkijos į Baltijos šalis eksportuojamos įvairios daržovės ir vaisiai, įvairios kelių transporto priemonės bei buitinė technika.

Nors Turkijai Baltijos šalys nėra svarbiausia produkcijos eksporto kryptis, tačiau analizuojant 1996–2012 m. duomenis matyti, kad Baltijos šalių svarba, kaip turkiškos produkcijos realizavimo rinka, po truputį auga. Per visą 1996–2012 m. laikotarpį Turkija į Baltijos šalis eksportavo produkcijos, kurios vertė siekė 4,107 mlrd. JAV dolerių. Nuo bendros eksportuotos produkcijos vertės, į Lietuvą eksportavo 52,2 proc. (už 2,144 mlrd. JAV dolerių), į Latviją – 21,6 proc. (už 887 mln. JAV dolerių) ir Estiją – 26,2 proc. (už 1,076 mlrd. JAV dolerių).

2004–2012 m. laikotarpiu eksportuota produkcija sudarė 87,3 proc. (3,586 mlrd. JAV dolerių) visos 1996–2012 m. laikotarpiu eksportuotos produkcijos vertės. Lietuvai įstojus į ES, Turkija 2004–2012 m. eks-portavo 1,817 mlrd. JAV dolerių (84,7 proc.) vertės produkcijos, produkcijos dalį skaičiuojant nuo bendros produkcijos vertės, kuri atvežta į Lietuvą 1996–2012 m. laikotarpiu.

Analizuojant, kaip tai pasiskirstė Latvijoje ir Estijoje, lyginat su bendra eksportuotos produkcijos verte iš Turkijos 1996–2012 m., tai 2004–2012 m. į Latviją eksportuota produkcijos už 781 mln. JAV dolerių ir tai sudarė 88,1 proc. bendros eksporto vertės, į Estiją 2004–2012 m. iš Turkijos eksportuota produkcijos už 986 mln. JAV dolerių ir tai sudarė 91,7 proc. produkcijos, kuri eksportuota 1996–2012 m., vertės. Pajamos iš eksporto su Lietuva išaugo 18 kartų, su Latvija – 65 kartus, su Estija – 37 kartus. Šiuo laikotarpiu Turki-ja į Baltijos šalis kasmet eksportuodavo produkcijos vidutiniškai už 240 mln. JAV dolerių (į Lietuvą – už 126 mln. JAV dolerių; į Latviją – už 51 mln. JAV dolerių; į Estiją – už 63 mln. JAV dolerių). Tačiau analizuo-jant bendras eksporto augimo tendencijas 1996–2012 m. laikotarpiu pagal Turkijos eksportą atskirai į kie-kvieną Baltijos šalį (5 pav.) galima matyti, kad Turkija iš Baltijos šalių daugiausiai eksportuodavo į Lietuvą.

Turkijos produkcijos eksportas atskirai į kiekvieną iš Baltijos šalių pasižymi visai kitomis tendencijomis, lyginant su bendru Turkijos prekių eksportu į Baltijos šalis. Tiriamuoju laikotarpiu Turkijos produkcijos eksportas į Lietuvą buvo 1,9 karto didesnis už eksportą į Estiją ir 2,4 karto didesnis už eksportą į Latviją. Iki 2004 m. Turkija per metus į Lietuvą vidutiniškai eksportuodavo produkcijos už 41 mln. JAV dolerių. 1996–2003 m. išsiskiria pastovumu, nors 1997 m. eksportas gerokai išaugo. Lyginant su 1996 m., eksportas 1997 m. padidėjo 268 proc., tačiau padidėjimas buvo trumpalaikis ir 1998 m. nukrito iki 38 proc., lyginant su 1997 m. Nuo 2002 m. ypač augo eksportas, tai tęsėsi ir Lietuvai įstojus į ES. 2004–2012 m. iš Turkijos į Lietuvą eksportuojamos produkcijos metinė vertė padidėjo 4,9 karto: kasmet eksportuodavo produkcijos už 202 mln. JAV dolerių. Nuo 2008 m. dėl pasaulinės ekonomikos krizės ilgalaikio eksporto sumažėjimo nebuvo, sumažėjo 2009 m., o nuo 2010 m. eksportas vėl pradėjo didėti.

Nors iki 2007 m. Latvija buvo antra iš Baltijos šalių pagal iš Turkijos eksportuojamos produkcijos vertę, tačiau apskritai per visą laikotarpį mažiausiai Turkija eksportavo į Latviją, lyginat su Estija ir Lietuva.

Iki Estijos stojimo į ES Turkija pasyviai vykdė eksportą į šią šalį ir tik nuo 2005 m. pastebimas eksporto augimas. 2008 m. išaugus Turkijos eksportui į Estiją, ši šalis trumpam pralenkia visą laikotarpį pirmavusią Lietuvą. Estija tapo antra iš Baltijos šalių pagal eksporto vertę.

1996–2003 m. Turkija į Estiją eksportavo produkcijos už 11 mln. JAV dolerių. Šis laikotarpis pasižymi pastovumu ir tik prieš Estijai įstojant į ES vyko nedidelis eksporto iš Turkijos į Estiją augimas. Nuo 2004 m. įvyko staigus eksporto iš Turkijos šuolis: vidutiniškai per metus padidėjo 9,9 karto, 2004–2012 m. vidutinė metinė vertė siekė apie 109 mln. JAV dolerių. 2008 m. eksportas iš Turkijos į Estiją siekė beveik 240 mln. JAV dolerių, 2009 m. – jau 106 mln. JAV dolerių. Eksportas mažėjo tik porą metų ir nuo 2011 m. pradėjo augti.


215

5 pav. Eksporto iš Turkijos į Baltijos šalis 1996–2012 m. pajamų kaita


3. Tarptaut inės prekybos iš Bal t i jos šal ių į Turki ją lyginamoji geograf i ja

Daugiausiai iš Baltijos šalių į Turkiją vežta metalo laužo, įvairių grūdinių produktų ir gyvų galvijų. Šios trys produktų grupės yra svarbiausios ir sudarė didžiąją dalį importo iš Baltijos šalių į Turkiją vertės.

1996–2012 m. Turkija kasmet iš Baltijos šalių vidutiniškai importuodavo produkcijos už 242 mln. JAV dolerių. Per visą šį laikotarpį iš Baltijos šalių Turkija importavo produkcijos už 4,121 mlrd. JAV dole-rių. Didžiausią importo dalį – 47,9 proc. (1,972 mlrd. JAV dolerių) sudarė importas iš Lietuvos, 39,8 proc. (1,641 mlrd. JAV dolerių) – iš Estijos ir 12,3 proc. (508 mln. JAV dolerių) – iš Latvijos. Tiriamuoju laikotar-piu Turkija daugiausiai importavo iš Lietuvos, tačiau nuo 2007 m. gerokai išaugo importas iš Estijos. Nuo tada Turkija daugiausiai importuoja iš Estijos, lyginant su Lietuva ir Latvija. Bendras importas iš Baltijos šalių į Turkiją išaugo 14 kartų (importas iš Lietuvos išaugo 7 kartus; iš Latvijos – 47 kartus ir iš Estijos – 21 kartą) (6 pav.).

Produkcijos importas iš Baltijos šalių nuo 2004−2012 m. sudarė 82,7 proc. (3,408 mlrd. JAV dolerių) visos nuo 1996–2012 metų importuotos produkcijos. 2004–2012 m. Turkija iš Lietuvos importavo 69,2 proc. (už 1,366 mlrd. JAV dolerių), iš Latvijos – 95,5 proc. (už 485 mln. JAV dolerių), iš Estijos – 94,9 proc. (už 1,557 mlrd. JAV dolerių) bendros 1996–2012 m. laikotarpiu importuotos produkcijos vertės.

Turkija 1996–2012 m. daugiausiai importavo iš Lietuvos. Vidutinė metinė eksporto vertė sudarė 116 mln. JAV dolerių. Lietuva Turkijai parduoda metalo laužą, maisto produktus, baldus ir jų dalis, naftos produktus. 1996–2003 m. importas iš Lietuvos per metus siekė apie 89 mln. JAV dolerių ir buvo 7 kartus didesnis už importą iš Estijos, 26 kartus didesnis už importą iš Latvijos. 1998−2002 m. padidėjus importo mastams, galima teigti, kad Turkija atvėrė savo rinką Lietuvai dar prieš narystę ES. Tuo laikotarpiu importa-vo 30,8 proc. produkcijos dalį nuo visos produkcijos, kuri buvo importuota iš Lietuvos į Turkiją nuo 1996 iki 2012 m., vertės. Kai Lietuva įstojo į ES, importo vertė į Turkiją 2004−2012 m. padidėjo 1,7 karto (149 mln. JAV dolerių). Tuo laikotarpiu importo lyderiu tampa Estija. Ypač nuo 2005 iki 2008 m. didėjo importas iš


216

Lietuvos. 2009 m. įvyko drastiškas importo į Turkiją sumažėjimas (-59 proc.), lyginant su ankstesniais me-tais, tačiau šis kritimas neilgai tęsėsi. 2010 m. importas į Turkiją pradėjo augti ir šis augimas tęsiasi iki šiol.

6 pav. Importo iš Baltijos šalių į Turkiją 1996–2012 m. gautos pajamos

Šaltinis: sudaryta, remiantis Lietuvos Statistikos departamento, Latvijos centrinio statistikos biuro, Estijos statistikos departamento duomenimis, 2013 m.

Turkija iš Latvijos daugiausiai importavo medienos ir jos gaminių. Kasmet (nuo 1996 iki 2012 m.) Turkija importuodavo produkcijos už 30 mln. JAV dolerių. Latvija, lyginant su Estija ir Lietuva, eksportavo mažiausiai produkcijos. 1996–2003 m. Turkija iš Latvijos per metus importuodavo produkcijos už 3 mln. JAV dolerių. Nuo 2004 m. importo iš Latvijos metinė vertė išaugo 18,8 karto ir siekė 54 mln. JAV dolerių. Nuo 2006 m. importas auga.

Importas iš Estijos į Turkiją išsiskiria tuo, kad metalo laužo iš Baltijos šalių daugiausiai į Turkiją gabe-nama iš Estijos. Be to, Estija eksportuoja telekomunikacijų prietaisus ir rašymo priemones. 1996–2012 m. Turkija iš Estijos importuodavo produkcijos, kurios vidutinė metinė vertė sudarė 97 mln. JAV dolerių, tačiau 1996–2003 m. vidutinė importo metinė vertė sudarė apie 10 mln. JAV dolerių.

Nuo 2004 m. vidutinis metinis importas į Turkiją iš Estijos išaugo 17,3 karto ir siekė 173 mln. JAV dolerių per metus. Turkija aktyviai didino iš Estijos importuojamos produkcijos kiekį iki 2008 m. 2011 m. fi ksuotas naujas importo padidėjimas, po kurio 2012 m. įvyko importo sumažėjimas.

4. Keleivių srautai iš Bal t i jos šal ių į Turki ją

Baltijos šalių gyventojams Turkija dažnai asocijuojasi su atostogomis, nes tai yra viena populiariausių išvykstamojo turizmo krypčių. Nuo 2000 iki 2012 m. Turkijoje apsilankė daugiau nei 1,3 milijono Baltijos šalių piliečių, daugiau nei 95 proc. iš jų lankėsi kaip turistai. 2009 m. Baltijos šalių piliečiams buvo sudarytos galimybės atvykti į Turkiją be vizų, su biometriniais pasais 90 dienų per šešių mėnesių laikotarpį.


217

7 pav. Baltijos šalių gyventojų, kurie atvyko į Turkiją 2000–2012 m., skaičiaus kaita


2000–2012 m. per metus į Turkiją vidutiniškai atvykdavo apie 102 tūkst. lankytojų (iš Lietuvos – apie 50 tūkst., iš Latvijos – 31 tūkst., ir Estijos – 20 tūkst.). Turistai iš Lietuvos sudarė 49,3 proc., Latvijos – 30,9 proc., Estijos – 19,8 proc. Tiriamuoju laikotarpiu nustatyta, kad turistų, atvykstančių iš Baltijos šalių, skaičius išaugo 6,5 karto (7 pav.) (atvykusiųjų iš Lietuvos skaičius išaugo 6 kartus, iš Latvijos – daugiau kaip 6 kartus, iš Estijos – daugiau kaip 8 kartus), lyginant su 2000 m. Turkijos kurortai (Antalija, Marmaris, Bodrumas) išlieka vieni populiariausių vietų atostogauti tarp Baltijos šalių gyventojų, o Stambulo miesto lankymas ir apsipirkimas – vienas svarbiausių kelionės tikslų, besilankančiųjų Turkijoje verslo tikslais.

5 . Keleivių srautai iš Turki jos į Bal t i jos šal is

2003–2009 m. iš Turkijos į Baltijos šalis atvyko 28,9 karto mažiau lankytojų, nei vyko iš Baltijos šalių į Turkiją. Tiriamuoju laikotarpiu vidutiniškai per metus Baltijos šalyse apsilankė 3872 Turkijos piliečiai, o Turkijoje kasmet lankosi apie 112 tūkst. lankytojų iš Baltijos šalių. 2003–2009 m. Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje apsilankė daugiau nei 27 tūkst. turkų. Turistų skaičius iš Turkijos pradėjo didėti nuo 2005 m. Daugiausia turkai vyksta verslo ir mokslo (studijų) tikslais. Tiriamuoju laikotarpiu daugiausiai turkai vyko į Latviją (50,6 proc. nuo bendro atvykusiųjų skaičiaus), į Lietuvą (43,7 proc.), mažiausiai – į Estiją (5,7 proc.). Panašios tendencijos išliko ir po 2009 m., kai daugiausiai turkų vyko į Latviją (2011 m. atvyko apie 10 tūkst. Turkų), o į Lietuvą – 5,6 tūkst. turkų. Didžiausią turkų srautą į Latviją lėmė reguliarūs oro skrydžiai maršrutu Ryga–Stambulas. Nuo 2007 m. duomenų tikslumu abejojama, nes tais pačiais metais Baltijos šalys prisijungė prie Šengeno erdvės, todėl Turkijos piliečiai trumpam laikui su Šengeno viza vykdami į Baltijos ar Šiaurės Europos šalis galėjo skristi maršrutu Stambulas–Ryga. Dėl nedidelių atstumų ir patogaus susisie-kimo tarp Baltijos ir Skandinavijos šalių atvykusieji į Rygą toliau keliavo į Lietuvą, Estiją, Suomiją, Švediją. 2013 m. birželio mėn. oro skrydžių kompanija „Turkish Airlines“ pradėjo vykdyti tiesioginius skrydžius Stambulas–Vilnius ir Stambulas–Talinas, kas lėmė keleivių srautų geografi nio pasiskirstymo pokyčius Bal-


218

tijos šalyse. Turkijos ir Baltijos šalių ekonominės sąveikos ribos jaučiamos ir kaimyninėse valstybėse, nes tiriamuoju laikotarpiu pradėti reguliarūs skrydžiai maršrutu Minskas–Stambulas.

Išvados

Lietuva, Latvija, Estija ir Turkija tarptautinėje vežimų rinkoje yra svarbios tranzitinių vežimų valstybės, kurios savo erdvine ekonomine sąveika sujungia Šiaurės ir Vakarų Europos, Rytų ir Vidurio Europos, Arti-mųjų Rytų ir Pietų Kaukazo, Baltarusijos, Ukrainos regionų transporto sistemas.

Transporto sistemų erdvinė ekonominė sąveika tarp Baltijos šalių ir Turkijos vyksta kelių transportu, kuris yra greičiausias ir pigiausias. Krovinių ir prekių vežimai, taikant kombinuotą transporto modelį, yra brangesni, tačiau taip galima gabenti didesnės apimties krovinius. Kombinuotų vežimų traukinio „Vikingas“ galimybės dar nevisiškai išnaudotos.

Bendradarbiavimą transporto ir logistikos srityse lemia prekių ir gyventojų judėjimas, kuris sudaro są-lygas vystytis verslo santykiams, plėtojantiems transporto ir logistikos ryšius bei jų erdvinę sąveiką tarp tiriamų regionų.

Baltijos šalių ir Turkijos prekybiniai santykiai pradėjo vystytis intensyviausiai, Baltijos šalims atga-vus nepriklausomybę. Stiprų poveikį formuojantis prekybiniams santykiams atliko tarp valstybių pasira-šytos pirmosios dvišalės ekonominio bendradarbiavimo sutartys. Ypač prekybiniai santykiai suintensyvėjo 2004 m., kai Baltijos šalys tapo ES valstybėmis narėmis. Išaugo Turkijos eksportas iš Baltijos šalių ir impor-tas į jas. Prekybos balansas tarp Turkijos ir Baltijos šalių yra neigiamas Baltijos šalių naudai.

Turkija į Baltijos šalis daugiausiai eksportavo įvairių tekstilės gaminių (audinių, siūlų, gatavų drabužių), vaisius ir daržoves, kelių transporto priemones, buitinę techniką. Turkijai Baltijos šalys nėra svarbiausia produkcijos eksporto kryptis, tačiau remiantis 1996–2012 m. duomenimis nustatyta, kad Baltijos šalys tampa svarbios Turkijos produkcijos eksportui.

Daugiausiai iš Baltijos šalių Turkija importavo metalo laužo, įvairių grūdinių produktų ir gyvų galvijų. Šios trys produktų grupės yra svarbiausios ir sudarė didžiąją dalį importo vertės iš Baltijos šalių į Turkiją.

Baltijos šalių gyventojams Turkija asocijuojasi su atostogomis. Nuo 2000 iki 2012 m. Turkijoje apsilan-kė daugiau nei 1,3 milijono Baltijos šalių piliečių, daugiau nei 95 proc. iš jų lankėsi kaip turistai. Turkijos gyventojams Baltijos šalys asocijuojasi su verslu ir studijomis. Daugiausiai turkų atvyksta į Latviją ir Lietu-vą, mažiausiai – į Estiją.

Li teratūra

Baublys, A. (2007). Transporto rūšių sąveika. Vilnius: Technika.Davulis, G., Šadžius, L. (2009). Transportavimo išlaidų minimizavimo būdas. Tiltai, nr. 1 (46), p. 1–23. Klaipėdos

universitetas.Derkinytė, R., Jonkus, M. (2009). Tarptautinės laivybos teisė. VšĮ Registrų centras.Drobitko, O. (2004). Krovinių vežimo sutarties teisinė prigimtis. Tiltai, nr. 4 (29), p. 87–93. Klaipėdos universitetas. Drobitko, O. (2010). Transport Documents in Multimodal Transportation. Tiltai, nr. 4 (53), p. 45–56. Klaipėdos uni-

versitetas.Eliot Hurst, M. E. (1974). Transportation Geography: Comments and Readings. New York: McGraw Hill.Estijos Respublikos Statistikos Departamentas. Prieiga internete: www.stat.ee.Hanson, S. (1986). The Geography of Urban Transportation. New York: Guilford.Hanson, S. (1998). Off the Road? Reflections of Transportation Geography in the Transportation Age. Geoforum,

vol. 6, p. 9−241.Hoyle, B. S., Knowles, R. D. (1992). Modern Transport Geography. London, p. 276.Hesse, M., Rodrigue, J. P. (2004). The Transport Geography of Logistics and Freight Distribution. Journal of Transport

Geography, vol. 12, p. 171–184.Johnston, R. J., Gregory, D., Pratt, G., Watts, M. (2000). The Dictionary of Human Geography. Blackwell Publishing:

4th Edition, p. 855−856.Jakubauskas, G., Rimkus, R. (2012). Intermodalinio transporto terminų žinynas. Vilnius: Tarptautinės teisės ir verslo

aukštoji mokykla.


219

Ketinimų protokolas, pasirašytas tarp Turkijos Haydarpasa jūrų uosto ir Turkijos valstybinio geležinkelio su VĮ Klai-pėdos valstybinis jūrų uostas ir AB „Lietuvos geležinkeliai“. (2012). Stambulas, Turkija.

Latvijos Respublikos centrinis statistikos biuras. Prieiga internete: www.csb.gov.lv. Lietuvos Respublikos statistikos departamentas. Prieiga internete: www.stat.gov.lt.McKinnon, A. C. (1989). Physical Distribution Systems. London: Routledge.Muller, D. (1996). Intermodalism: 40 Years Young. Transportation Quarterly, no. 4, p. 87–94. Aniversary Issue. Lands-

downe: ENO Transportation Foundation, Inc. Palšaitis, R. (1999). Logistikos ir transporto sąsajos. Transportas, p. 89–135. Vilniaus Gedimino technikos universite-

tas.Palšaitis, R. (2003). Tranzitinis transportas: įtaka eismo intensyvumui ir šalies ekonomikos plėtrai. Transportas: tech-

nologijos, ekonomika, aplinka, sveikata, p. 152–204. Vilnius: Technika.Paulauskas, V. (2007). Logistika. Klaipėdos universiteto leidykla.Rodrigue, J. P., Comtois, C., Slack, B. (2009). The Geography of Transport Systems. London, New York.Scott, D. M. (2006). Embracing Activity Analysis in Transport Geography: Merits, Challenges and Research Frontiers.

Journal of Transport Geography, vol. 14, p. 389–392.Study on Strategic Evaluation on Transport Investment Priorities under Structural and Cohesion funds for the Pro-

gramming Period 2007−2013: Estonia. (2006). Rotterdam, August.Study on Strategic Evaluation on Transport Investment Priorities under Structural and Cohesion funds for the Pro-

gramming Period 2007−2013: Latvia. (2006). Rotterdam, September.Study on Strategic Evaluation on Transport Investment Priorities under Structural and Cohesion funds for the Program-

ming Period 2007−2013: Lithuania. (2006). Rotterdam, August.Transportation in Turkey. Country Report. (2011). Republic of Turkey, Ministry of Transport and Communication.Turkijos Respublikos statistikos departamentas. Prieiga internete: www.turkstat.gov.tr.White, P. (1995). Public Transport. 3rd Edn. London: UCLPress.Williams, G., Pagliari, R. (2004). A Comprative Analysis of the Application and Use of Public Service Obligations in

Air Transport within EU. Transport Policy, vol. 1, p. 55–66.

G E O G R A P H Y O F T R A N S P O RT A N D I N T E R N AT I O N A L T R A D E B E T W E E N T H E B A LT I C C O U N T R I E S A N D T U R K E Y

Eduardas spiriajEvas


Summary

Recently, the most intensive processes related to international trade and movement of population are between the countries and regions that have elaborated models of international cooperation. The intensity of movement depends on inter-governmental agreements and the level of developed transport systems. The synchronized and plannified transport systems ensure the movement of trends of population and trade. This mentioned movement leads towards the studies of transport geography and its object of research. Significant input in transport geography researches were accomplished by prof. Jean Paul Rodrigue, who researched different systems in transport geography, logistics and the territorial distribution of transportation of consign-ments (Hesse, Rodrigue, 2004). J. P. Rodrigue (2009) argued that changes in transport geography depend on social economic changes in society. The studies of international transportation of the consignments require complex approach of researchers and scientists.

Due to geographic location of the Baltic countries and Turkey, all the mentioned countries are significant for transit of consignments to the Nordic European countries and the Middle East region. The mercantile relations between the Baltic countries and Turkey started to develop since the Baltic countries regained their independence. The spatial economic interaction was reinforced by signed up agreements of mutual economic cooperation.


220

The value and changes in time of exporting and importing consignments indicate the scopes of interna-tional trade relations. During the period of 1996−2012, there were distinguished three following stages of international trade relations:

1) During the period of 1996−2004 Turkey imports more from the Baltic states than exports therein.2) During the period of 2005−2010, when the Baltic countries already joined to the EU, there were ob-

served more intensive international trade between both regions. During that period was observed significant increase of import and export between both regions.

3) Since 2011Turkey is increasing the import of consignments from the Baltic countries.The balance of international trade between Turkey and the Baltic countries is negative, i.e. for the benefit

to the Baltic states.Turkey exports textile, fruits and vegetables, equipment of road transport and domestic mechanisms. The

Baltic countries export metal debris, grains and horned cattle. These three groups of exporting goods had the biggest share import value from the Baltic countries to Turkey.

Usually, Turkey has an association as the country for holidays. During the period of 2000−2012 about 1.3 mln. visitors in Turkey were originated from the Baltic countries. About 95 percent of them were tourists. The Baltic countries have an association as the countries for business and studies in particular. The biggest amount of trucks was visiting Latvia and Lithuania. In the meantime, the trend of visitors to Estonia was the smallest one.

KEYWORDS: transport systems, transportation of consignments, import, export, transportation of pas-sengers, the Baltic countries, Turkey, spatial interaction.

JEL CODES: F1, R1, R4, N7


221

D A R N U M A S I R J O T E I K I A M A N A U D A O R G A N I Z A C I J O M S

Ligita Šimanskienė1, ArnoldAs Petrulis2


ANOTACIJA Pastaruoju metu darnaus vystymosi terminai įvairiuose moksluose, atliekant tarpdisciplininius tyrimus, gana dažnai vartojami, tačiau vis dar pasigendama ne tik išsamesnio paaiškinimo, kas yra darnus vystymas, darni organizacija, dar-nus verslas, bet esama žmonių, kurie kategoriškai priešinasi darnaus verslo vystymui. Šiame straipsnyje analizuojamos prielaidos, galinčios pagrįsti darnaus vystymosi naudą organizacijoms. Pateikiamos ir analizuojamos darnios organiza-cijos sampratos ir nauda organizacijoms, kurios sieks tapti darnios.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: darnumas, organizacija, nauda.

JEL KLASIFIKACIJA: Q56, Q 01, M 10

Įvadas

Jau seniai išsivysčiusiose pasaulio šalyse ryškus poreikis išsaugoti dar išlikusią nepažeistą aplinką (kur įmanomą – ją atkurti) ir garantuoti tolesnį žemės gyventojų (ne tik žmonių) išlikimą ir vystymąsi. Norint tai pasiekti, būtina įgyvendinti visų žmogaus veiklos sričių – gamybos, paslaugų, rinkodaros, vartojimo, vals-tybės valdymo, tarptautinių ekonominių ir visuomeninių organizacijų veiklos – pokyčius. Matome, kad vis svarbesnį vaidmenį pasaulinėje darnaus vystymosi įgyvendinimo politikoje (politika – tai bendro žmonių gy-venimo visuomenėje organizavimo ir nuolatinio reguliavimo veikla) atlieka savanoriškos verslo pastangos, kurias tiesiogiai ir netiesiogiai veikia visuomenės požiūris į jų veiklą. Nors organizacijų vadovybė, be abejo, supranta, kad reikia įvertinti ir prisitaikyti prie naujų pokyčių, nuolat stebėti konkurentus, jų veiklą, vis ieš-koti naujų išteklių, kartu atsižvelgti į aplinkosaugos reikalavimus. Tai organizacijoms nėra lengva. Be to, vis dar esama organizacijų vadovų, kurie vadovaujasi tik ekonomine, neretai – savanaudiškumo logika. Tokie vadovai mano, kad bet kuri investicija, reaguojant į aplinkosaugos reikalavimus, nekalbant apie socialinius darbuotojų ar bendruomenės poreikius, yra tik lėšų švaistymas. Todėl tampa svarbus mokslinis klausimas, kaip pagrįsti darnios organizacijos naudą ir pakeisti minėtų vadovų mąstymą. Beje, darnios organizacijos kūrimo klausimai aktualūs ir tiems vadovams, kurie suvokia darnumo naudą, bet nežino, kaip to pasiekti. Sparčiai vykstant ekonomikos, technologijų, verslo išorinių ir vidinių aplinkų pokyčiams, darnus organizaci-jos vystymas tampa viena svarbiausių ir aktualiausių organizacijos problemų: kaip tai užtikrins organizacijos

1 Ligita Šimanskienė – profesorė, daktarė. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra, Regioninės politikos ir planavimo centras. Moksliniai interesai: organizacinės kultūros tyrimai, ĮSA, konfliktų tyrimai organizacijose, komandinis darbas, kultūrų skirtumai, darnus regionų ir organizacijų vystymasAdresas: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda El. paštas: [email protected]:. +370 46 398 596; +370 46 398 597

2 Arnoldas Petrulis − verslo vadybos magistrantas. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra. Mokslinių interesų kryptys: organizacijų valdymas, vadovavimo stiliai Adresas: Minijos g. 155, LT-93185 Klaipėda El. paštas: [email protected] Tel.: +370 673 444 29

Ligita Šimanskienė, arnoLdas PetruLisDARNUMAS IR JO TEIKIAMA NAUDA ORGANIZACIJOMS

222

konkurencingumą? Kuo tai padės pačiai organizacijai jos veikloje? Šiuolaikinės ekonomikos sąlygos, stiprė-janti konkurencija, nuolat kintančios veiklos aplinkybės, riboti gamtos ištekliai verčia organizacijas nuolat peržiūrėti savo veiksmus, numatyti naujus tikslus ir jų siekimo būdus. Planuodama veiklą, organizacija gali įgyti pranašumą, jeigu jos vadovai gerai susipažinę su rinkoje vykstančiais procesais ir geba numatyti ga-limus jų padarinius, išsikeldami trumpalaikius ir ilgesnės perspektyvos tikslus, suderinę aplinkosauginius, ekonomikos ir socialinius aspektus. Todėl darnus organizacijos vystymas apima organizacijos suformuluotą ateities viziją, prisiimamą misiją, siekiamus tikslus, išsikeltus uždavinius ir numatytus veiksmus, įvertinus alternatyvas, kurie padėtų visą tai paversti tikrove, nauda ne tik konkrečiai organizacijai, bet ir visuomenei.

Darbo objektas – darni organizacija.Darbo tikslas: atskleisti darnumo naudą organizacijoms. Darbo uždaviniai: • pateikti prielaidas, skatinančias kurti darnias organizacijas; • apibrėžti darnios organizacijos sampratą ir pagrįsti naudą organizacijoms tapti darniomis.

Darbo metodai: remiantis užsienio ir Lietuvos mokslininkų tyrimais, taikant literatūros analizės ir sintezės, stebėjimo metodus, susisteminti duomenys ir sukurti paveikslai, pagrindžiantys darnios organizaci-jos naudą. Taikytas stebėjimo metodas ypač tinka rinkti duomenis, atliekant žmonių elgesio ir organizacijų tyrimus. Dažniausiai stebėjimo vienetas yra ne pavienis žmogus, o jų grupė: šiuo atveju darnia veikla užsi-imančios organizacijos. Stebėjimo, kaip duomenų rinkimo metodo, taikymas remiasi prielaida, kad kartais geriau stebėti, kas vyksta, o ne klausti žmonių, kas vyko. Stebėdamas tyrėjas suvokia sąveikų įvairovę, apie kurią informantai nekalba, susidaro visapusišką vaizdą apie tiriamą problemą.

1 . Darnios organizaci jos kūrimo prielaidos

Darnų vystymąsi galima apibrėžti, kaip sisteminiu mąstymu paremtą vystymosi filosofiją, kurios esmė – pamatiniai gamtos dėsniai, kurių žmogus neturėtų pažeisti, norėdamas užtikrinti sistemos patvarumą ir žmo-gaus tęstinumą šioje planetoje, kartu užtikrinant socialinį teisingumą ir ekonominę gerovę. D. Leuenbergerio (2006) teigimu, biologinė įvairovė, funkcinis atsparumas, darbo našumas, socialinė gerovė, pilietiškumas, socialinis teisingumas yra praktiniai darnaus vystymo komponentai. Todėl akivaizdu, kad darnūs ekono-miniai sprendimai negali būti neekologiški, taigi jie galimi, tik jei įvyks fundamentalūs žmonių vertybinių nuostatų pokyčiai, susikurs nauja etika, naujas požiūris į gamtą, numatantis visų mūsų atsakomybę, išsau-gant sveiką santykį su gamta (Čiegis, Gavenauskas, 2005; Štreimikienė, Vasiljevienė, 2004). Darnus vysty-masis tampa vis svarbesnis planuojant gamybą, nes turi būti atsižvelgta į tokias sritis, kaip visuotinis klimato atšilimas, vaikų įdarbinimo ir socialinių bei aplinkos apsaugos standartų laikymasis. Dažniausiai darnus vystymasis apibūdinamas kaip visapusiškas trijų dimensijų (ekonomikos, ekologijos, socialinių reikalų) ir jų ilgalaikių perspektyvų nagrinėjimas. Tinkami rodikliai ir kokybės metodų bei procedūrų taikymas yra būtini vertinant organizacijos procesus darnaus vystymosi požiūriu (Jochem, 2011, p. 130). Darnų verslą užtikri-nantys veiksniai yra ne tik ekonominiai, bet ir susiję su aplinkos ištekliais, socialine gerove bei stabilumu. Verslo sektorius vaidina pagrindinį vaidmenį, sprendžiant tokias problemas kaip ekologinė žala vietiniu, regioniniu ir globaliu mastu (Bruno, Karliner, 2002; Clifton, Amran, 2010). Aplinka ir verslas yra glaudžiai susiję, o ilgalaikė verslo sėkmė priklauso nuo to, kaip organizacija geba darniai integruotis į aplinką ir jausti visuomenės socialines nuotaikas. Istoriškai kreipęs dėmesį tik į pelno kaupimą, šiuolaikinis verslas jau turi atsižvelgti į aplinkos tausojimą ir platesnius socialinius interesus, nes tai yra verslo sėkmės pagrindas, be kurio verslas negalės toliau vystytis.

Šiuo metu sėkmingos verslo organizacijos „auklėja, šviečia“ vartotojus. Tai jos daro dalyvaudamos aplin-kosauginėse ir kitose pilietinėse akcijose, neteršdamos gamtos ir paaiškindamos vartotojams, kodėl tai nau-dinga visuomenei. Taip skatinamas etiškas ir aplinkosauginis vartojimas, kuris, viena vertus, gali atrodyti or-ganizacijoms nenaudingas, kita vertus, tai puiki reklama, padeda išsiskirti iš kitų panašia veikla užsiimančių organizacijų. Taigi reikia dirbti tokiomis kryptimis (Juščius, Šneiderienė, 2013, p. 72):


223

• Užtikrinti konkrečių gaminių rūšių gamybos kiekį, kurio pakaktų tam tikrai rinkos nišai užimti. Visų pirma organizacija turi gaminti tas prekes ir teikti tas paslaugas, kurios tam tikru laikotarpiu yra paklausios. Kitaip tariant, kuo geriau organizacija tenkina visuomenės lūkesčius ir poreikius, tuo tvirčiau ji įsitvirtina visuomenėje ir veikla tampa pelningesnė.

• Kontroliuoti ir gerinti gaminio savybes, mažinti gamybos sąnaudas, siekiant gauti planuotą pelną ir sumažinti nuostolių riziką sumažėjus rinkos kainoms.

• Verslo sėkmė dažniausiai priklauso nuo to, kaip sugebama padaryti savo gaminį patrauklų, t. y. kaip pateikiamas gaminio išskirtinumas.

Atsižvelgdama į visuomenės lūkesčius, organizacija susikuria geresnį įvaizdį rinkose, kaip pačios orga-nizacijos išskirtinį pranašumą. O ekologiško gaminio išskirtinumą dažniausiai atskleidžia ekologinio ženklo pridėjimas prie etiketės (ekologinė etiketė), tai suteikia produkcijai pridėtinę vertę (Esty ir Winston, 2009; Orlitzky, Siegel, Waldman, 2011). Šiandieninis vartotojas prekės ženklą tiesiogiai sieja su paslaugos ar pre-kės pardavėju. Ekologinio produkcijos pranašumo išnaudojimas reklamoje ne naujiena, tačiau dabar jų vai-dmuo prekės ženklo kūrimo ir plėtojimo procese gerokai išaugo. Tokia rinkodaros strategija duoda teigiamų rezultatų, nes padeda lengviau pasiekti abipusę naudą įmonei ir pirkėjui / vartotojui dėl prekės ženklo repu-tacijos, kaip vieno iš jos vertės suvokimo elementų (Bakanauskas, Vanagienė, 2012, p. 15). Teiginys apie darnią subjektų plėtrą suformuluotas kaip samprotavimų išvada, o ne kaip reiškinio tiesioginio stebėjimo padarinys. Pabrėžtina, kad tai būdinga socialiniams mokslams, kur stebimi pokyčiai numatomi remiantis stebėjimu pagrįstais modeliais. Todėl, teigtina, kad modeliavimo metodai būtų tikslūs, jie turi būti metodo-logiškai pagrįsti ir atsižvelgta į jų daromą įtaką. Tačiau ne visada įmanoma iš anksto įvardyti, tam tikra įtaka yra teigiama ar neigiama, nes tai priklauso nuo tuo metu vertinamos organizacijos (Bartkus, Grunda, 2011, p. 32). Todėl siūloma galimas įtakas sugrupuoti į teigiamą, neigiamą ir situacinę. Taigi verslo darnumo da-romos įtakos turi poveikį aplinkai:

• Neigiama įtaka: tarša, produktų gyvavimo ciklo pabaigos tarša, diskriminacija, korupcija, iš-teklių mažėjimas, medžiagų eikvojimas, vaikų darbas ir baudos.

• Teigiama įtaka: darbuotojų mokymai, neįgaliųjų įdarbinimas, darbuotojų, neturinčių darbo patirties, įdarbinimas, priešpensinio amžiaus darbuotojų įdarbinimas, darbo saugumas, draugiška darbovietė, profsąjungos, mokami mokesčiai, mokamas atlyginimas, pelnas ir labdara.

• Situacinė įtaka: produktas ar paslauga, produkto tiekimas ar paslaugos teikimas apibrėžtai visuomenei (pvz., išskirtinis prabangus gaminio modelis).

Remiantis M. Charterio, K. Peattie, J. Ottmano ir M. J. Polonskio (Butkutė, Gotautienė 2011, p. 104) pateiktu modeliu, norėdama pasiekti išskirtinį pranašumą ekologinės rinkodaros požiūriu, organizacija turi įgyvendinti šiuos uždavinius:

• organizacijos vidaus nuostatų, orientuotų į aplinkos apsaugą, sukūrimas ir paskelbimas;• aplinkosaugos veiksnių įvertinimas ir nuolatinis atskaitingas tikrinimas: būtina įvertinti pasiektus

rezultatus (šių ataskaitų dėka įmonės gali siekti būti sertifikuotos atitinkamų tarptautinių organi-zacijų, kurių suteikiami sertifikatai plačiai pripažįstami ir ne tik atskleidžia organizacijos laimė-jimus tam tikroje srityje, bet ir padeda jai kurti teigiamą įvaizdį);

• tikslų nustatymas ir veiklos programų rengimas;• atsakomybės nustatymas;• tolygiai pritaikomas išteklių skyrimas;• darbuotojų mokymai; darbo jėgos ugdymas – tai viena iš prielaidų didinti darbo veiksmingumą,

kurti pridedamąją vertę, kurią lemia tam tikras darbo našumas, įgalinantis darbo jėgą sukurti di-desnę vertę nei jos pačios vertė (Pilipavičius, 2012, p. 196);

• veiklos programų stebėsena;• ekologinio požiūrio įvertinimo rodiklių nustatymas;


224

• aplinkosauginės visumos suderinimas su organizacijos verslo valdymo sistema;• aplinkosauginiais reiškiniais suinteresuotų šalių įtraukimas.

V. Juščius ir A. Šneiderienė (2013, p. 70) pasiremia pačia paprasčiausia savanaudiško racionalumo te-orija, kurioje teigiama, kad prisidėjimas prie visuomenės vystymosi, tvirtos bendruomenės formavimo bus naudingas verslui ilgalaikėje perspektyvoje. Remiantis tikslesniu šios teorijos apibrėžimu, savanaudiškas racionalumas remiasi dviem įžvalgų kryptimis:

• Visuomenė tikisi, kad verslas, turėdamas didelius finansinius išteklius ir galios, turėtų duoti grąžos visuomenei, kitaip bus priimtos reguliavimo taisyklės ar net bus galimas vartotojų boikotas.

• Kitas teiginys yra tas, kad verslo socialinė veikla (kitaip dar vadinama įmonių socialinės atsako-mybės, toliau – ĮSA, praktika) lems verslo sėkmę, pritraukiant vartotojus ir darbuotojus, klientus, tiekėjus, bus sukurta geresnė aplinka, atsižvelgta į suinteresuotųjų grupių poreikius, be to, tokioms įmonėms bus palankesnės ir valstybės institucijos.

Taigi pateikiami veiksniai, kaip sėkmingo verslo prielaidos, yra šie: visuomenės vystymasis, stiprios

bendruomenės formavimas, regiono išsivystymas, geresnė veiklos aplinka, palankesnis valstybių institucijų požiūris, taip pat visų šių veiksnių kartu su verslu, kaip bendros ekonominės veiklos dalyvių, darnus bendra-darbiavimas (Juščius, Šneiderienė, 2013, p. 70).

2 . Darnios organizaci jos samprata i r nauda

R. Čiegis ir R. Grunda (2007, p. 24–25), apibendrindami mokslo darbus, skiria šias darnaus verslo ir darnios organizacijos sampratas:

• UNCTAD darnaus verslo samprata darnų verslą apibūdina kaip verslą, kuris palieka aplinką ne blogesnėje situacijoje kiekvieno finansinio periodo pabaigoje, nei ji buvo to finansinio periodo pra-džioje; teigia, kad jei įmonė nori tarpti darnia, ji turi stengtis, kad jos įtaka aplinkai per finansinius metus nebūtų neigiama.

• „Geros korporacijos chartija“, nustačiusi 21 įsipareigojimą, kurie suskirstyti į penkias įmonės vei-klos sritis: darbuotojai, pirkėjai, tiekėjai, bendruomenė-aplinka, akcininkai-finansuotojai. Ši chartija susieja visas suinteresuotųjų šalių sąveikas. Parengtos socialiai atsakingo verslo nuostatos gali būti taikomos ir kaip darnų verslą apibūdinantys požymiai.

• VALDEZ (pavadinta po 1989 m. įvykusios tanklaivio „Exxon Valdez“ avarijos), 1992 m. pervadinta į CERES (nepelno siekiančios kompanijos, kuri skleidžia darnumo idėjas, sukūrė dešimt VALDEZ pamatinių nuostatų) principai, apimantys biosferos apsaugą, darnų natūralių išteklių naudojimą, tar-šos mažinimą, saikingą energijos naudojimą, saugių gaminių gamybą ir paslaugų teikimą, žalos atlyginimą bei reikalaujantys, kad įmonės į direktorių tarybą paskirtų aplinkosaugos ekspertus ir kad atliktų bei skelbtų metinį atitikimo VALDEZ (CERES) principams auditą;

• ICC verslo chartija už darnų vystymąsi, kurią sudaro 16 nuostatų, apimančių svarbias sveikatos, saugumo ir gaminių valdymo sąvokas ir suteikiančių verslui pagrindą aplinkos vadybai. Tai leidžia pasiekti pagrindinį chartijos tikslą – kad kuo daugiau įmonių pasišvęstų gerinti aplinkosauginę vei-klą pagal ICC verslo chartijos principus, tam skirtų vadybos personalą, vertintų savo pažangą ir apie ją praneštų darbuotojams bei visuomenei;

• IISD darnaus verslo principai – Kanadoje įsikūrusio Tarptautinio darnaus vystymosi instituto sukurti principai, sugrupuoti į tris dalis: vidinę darną, išorinį patikimumą ir savo išteklių išnaudojimą.

• St. Gallen vadybos koncepcija, kurioje vadybos tikslai aiškiai skiriami į tris valdymo lygmenis: nor-matyvinį, strateginį ir operatyvinį. Remiantis šia koncepcija, įmonės veikla pagrįsta jos ateities vizi-ja, o pritaikant šią vadybos koncepciją darnaus vystymosi valdymui įmonėje, ji veikia pagal darnios įmonės viziją, kuri kreipia įmonės veiklą tiek veiklos ir gaminių ekologinio tobulinimo kryptimi, tiek į santykius su suinteresuotomis grupėmis.


225

• G. Winterio vadybos modelis, pagrįstas samprata, kad kiekvienas įmonės darbuotojas yra didžiulio bendrovės organizmo „gyvoji ląstelė“ ir prisiima visapusišką bendrovės aplinkosauginę atsakomy-bę.

• Jungtinių Tautų Pasaulinio susitarimo socialiai atsakingo verslo nuostatos, kurių turėtų laikytis įmo-nės, remiančios socialinę atsakomybę. Šios 10 nuostatų suskirstytos į keturias grupes: žmogaus teisės, darbuotojų teisės, aplinkos apsauga ir kova su korupcija.

Egzistuoja nuomonė, kad pačioms organizacijoms gali būti sudėtinga apibrėžti darną, darnų vystymąsi, darnų verslą ar organizaciją. Todėl pirmiausia minėtina ši darnaus verslo ir darnios organizacijos teorinė samprata, tai yra darnumas per organizacijos ryšius su išteklių prieinamumu ir naudojimu, vėliau formuojant atsakingo verslo sampratą ir kt. Kadangi išorinė aplinka ir organizacijos yra glaudžiai susijusios, ilgalaikė organizacijų sėkmė priklauso nuo to, kaip darniai ji geba suartėti ir įsilieti į aplinką bei jausti suinteresuo-tųjų šalių socialines nuotaikas (Křupka, Provazníkova, 2013). Kad organizacija jaustų socialines nuotaikas, gali padėti užsimezgę bendradarbiavimo ryšiai tarp įvairių ekonominės veiklos dalyvių, tai vienas pirmųjų žingsnių, pradedant organizacijai vertinti darnaus vystymosi nuostatas (Brower, 2011). Todėl svarbu suvokti, kad jei organizacija nori užsitikrinti ilgalaikį visuomenės pritarimą ir pasitikėjimą, ji turi atlikti savo gaminio ekologinį ištyrimą visais jo gamybos, platinimo ir naudojimo laikotarpiais ir įvertinti visas galimas aplinko-saugines bei technologines pasekmes. Sukurtas gaminys gali užtikrinti organizacijos veiklos gyvybiškumą ir ateitį, kuris kokybinę išraišką įgauna gamybos procese (ištekliai – žaliava – gaminys – prekė – pajamos – investicijos), sukuriant pridėtinę vertę, kad gaminys būtų pelningas (Pilipavičius, 2012, p. 196). Svarbu organizacijos veikloje ne tik laikytis darnaus vystymosi principų, bet ir apie tai pranešti tikslinėms su orga-nizacija susijusioms grupėms. Darnios veiklos viešinimas padidina organizacijos veiklos skaidrumą ir vi-suomenės pasitikėjimą, o savanoriška aplinkosauginė ir socialinė veikla tampa svarbiu veiksniu, gerinančiu organizacijos įvaizdį ir didinančiu jos vertę.

Organizacijai darnus vystymas reiškia verslo strategijų ir veiksmų, kurie šiandien patenkina organizacijos ir jos suinteresuotų šalių poreikius, taikymą, kartu apsaugo ir didina žmonių ir gamtos išteklius, kurių reikės ateityje (Čiegis, 2008). 1 lentelėje pateiktos kelių autorių darnios organizacijos sampratos.

1 lentelė. Darnios organizacijos sąvokosAutoriai Sąvoka

Z. Atkočiūnienė, R. Radiunaitė (2011) Darni organizacija yra ta, kurioje gamta ir žmonės yra tinkamai įvertinami, tai sukuria didelį konkurencinį pranašumą

L. Šimanskienė, J. Paužuolienė (2011) Darni organizacija – tai darnumas, apibrėžiamas per organizacijos ryšius su išteklių prieinamumu bei naudojimu, kuriant atsakingo verslo sampratą

R. Čiegis, R. Norkutė (2012) Organizacijos, siekiančios savo veikloje darnumo, negali ignoruoti nei vienos iš darnaus vystymosi dimensijų – integracija turėtų apimti visas veiklas įmonėje ir už jos ribų, siekiant įgyvendinti nepertraukiamą socialinį darnumą

D. Lodienė (2011) Darni organizacija – tai puiki terpė kūrybiškumui, naujoms idėjoms ir pažangai

Z. Atkočiūnienė (2013) Darna organizacijoje reiškia daugiau nei vieno ar kito principo įgyvendinimą, tai požiūrių ir elgsenos transformacija, kuri laikui bėgant investuotą kapitalą paverčia darniu pelnu


Darni organizacija nėra savaiminis reiškinys. Tam būtina sukurti tinkamas sąlygas: nustatyti darnos iniciatyvų organizacijoje veiksnius, juos skatinančią ir palaikančią valdymo sistemą, nuolat juos plėtoti ir tobulinti (Atkočiūnienė, Radiunaitė, 2011, p. 56). Darni organizacija yra puiki terpė plėtoti pažangą, kai vadovybės nuolat skatinamas personalas gali tobulinti esamas technologijas ir kurti naujas. Todėl siekiant


226

skatinti pažangą, pirmiausiai turime sukurti darnią organizaciją. Skatindami darnių organizacijų gimimą ir vystymąsi, savo ruožtu skatinsime pažangą (Lodienė, 2011, p. 170).

1 pav. Nauda darniai organizacijai 2 pav. Nauda visuomeneiŠaltinis: sudaryta autorių Šaltinis: sudaryta autorių

Pateiktuose paveiksluose (1 ir 2 pav.) matome pavaizduotas naudas organizacijai ir visuomenei. Jeigu organizacija vadovaujasi darnumo principais, jos darbuotojai jaučiasi saugūs (pvz., organizacijoje vykdomi aplinkos apsaugos reikalavimai, atsižvelgiama į ekonominius ir socialinius darbuotojų poreikius, laikomasi atostogų, poilsio ir darbo režimo, mokama alga, laikantis darbo ir etikos kodeksų reikalavimų, nediskrimi-nuojama pagal amžių, lytį ir pan.). Apie tokią organizaciją sužino visuomenė ir taip suformuojamas palan-kus visuomenės požiūris, skatinantis akcininkus investuoti. Turint darbuotojų pasitikėjimą ir daugiau lėšų, galima darniai plėsti verslą, t.y. investuoti į aplinkai palankias naujas technologijas, naujo produkto kūrimą. Tai lemia pajamas organizacijai, pardavus pagamintą produkciją ar suteikus paslaugas. Gavus daugiau pel-no, organizacijų vadovybė darbuotojams gali mokėti didesnes algas, taikyti darbuotojams materialines ir nematerialines motyvavimo priemones. Taip ratas apsisuka ir matome, kad darbuotojai gali jaustis saugūs, būti kūrybiški, siekdami ne tik asmeninės naudos, bet ir naudos organizacijai. Vis dėlto didžiausia paskata tokiems darbuotojams – galimybė dirbti darnioje organizacijoje: matydami, kad organizacijoje vystomas darnus verslas, žinodami, kaip, kur ir į ką investuojama, kam suteikiama parama, jie didžiuojasi, kad gali dirbti organizacijoje, kur paisoma jų ir bendruomenės interesų. 2 paveiksle pavaizduota nauda visuomenei, jei šalyje ar regione, mieste esama darnių organizacijų. Instituciniu požiūriu, būtent tokioms darnioms or-ganizacijoms sudaromos palankesnės verslo sąlygos. Darnios organizacijos, pateikdamos ekologiškus ar aplinkai nekenksmingus gaminius ar teikdamos tokias paslaugas, ugdo vartotojus, siūlydamos kitokį, darnų požiūrį į gyvenimą. Taip skatinamas etiškas ir taupus vartojimas, kas sukuria palankų bendruomenių požiūrį. Esant palankiam požiūriui, perkamos prekės ar naudojamasi būtent šių organizacijų paslaugomis, nes jomis pasitikima, tikima, kad jos negali pateikti nekokybiškų prekių, neišnaudoja vaikų darbo, neišnaudoja savo darbuotojų. Taigi tos organizacijos uždirbdamos daugiau, daugiau sumoka mokesčių valstybei, o tai naudin-ga visai visuomenei.

Siekiant nustatyti ir pagrįsti darnumo naudą, reikia neužmiršti visuomenės, kitaip tariant, atskleisti ir socialinius poreikius. Viena vertus, socialinis auditas yra būdas visai visuomenei įsitikinti, kiek verslo įmonė dera su aplinka produktų ir paslaugų, aplinkosaugos, žmonių išteklių požiūriu. Kita vertus, tai būdas pačiai įmonei įsivertinti, kaip įgyvendinami jos iškelti socialiniai tikslai (Dagilienė, Gokienė, 2012, p. 47). Eko-logiškų gaminių gamintojai gali pasiekti pranašumą prieš kitus, jei savo veiklą plėtotų būtent šia linkme ir informuotų apie tai potencialius vartotojus. Verslo ir visuomenės interesų suartėjimas daro įtaką verslo sprendimų priėmimui, todėl organizacijos veikla transformuojama per kuriamą produkto pridėtinę vertę.


227

Etiškas vadybinių sprendimų priėmimas formuojant, kuriant ir naudojant išteklius, užtikrina konkurencinį pranašumą, kuris leidžia plėtoti darnų verslą (Гаврилов, 2012, c. 18):

• Turi įtakos organizacijos konkurencingumui.• Padeda tausoti organizacijos išteklius ir ugdyti darbuotojų kompetencijas.• Pagrindžia teisėtą organizacijos veiklą bendruomenėje (visuomenėje).

Naudą visuomenei, organizacijai tapus darnia, D. B. Reiser taip apibrėžia: teikti asmenims ar bendruome-nėms produktus ar paslaugas taikant palankią kainodarą; skatinti palankias verslo sąlygas asmenims ar ben-druomenėms, kuriančioms verslą; išsaugoti arba pagerinti aplinką; gerinti žmonių sveikatą; skatinti meno, mokslo ar žinių pažangą; didinti kapitalo srautus į veiklą, kuri naudinga visuomenei, arba į bet kurias kitas tikslingas veiklas, ypač nustatant konkrečią naudą visuomenei ar aplinkai (Reiser, 2011, p. 597).

Taigi apibendrinant galima teigti, kad darnus organizacijos vystymas – tai abipusė nauda, teikiama tiek organizacijai, kuri kuria ir plėtoja savo verslą, tiek bendruomenei (visuomenei), kuri turi gyventi šalia savo veiklą plėtojančios organizacijos, o gal net joje dirbti. Visų ekonominės veiklos dalyvių darna leidžia išveng-ti skaudžių padarinių (vieniems – ekonominių, kitiems – ekologinių).

Išvados

Darnaus organizacijos vystymo prielaidos susikuria skatinant savanoriškai besikeičiantį požiūrį ir elgesį socialiniais, aplinkosauginiais ir ekonominiais aspektais: noras užsitikrinti gerovę ir prisiimti atsakomybę, kaip santykis su dabartimi ir ateitimi, suteikiant galimybę ir kitiems užsitikrinti vystymąsi ir gerovę tiek dabar, tiek ateityje.

Darnumo teikiama nauda organizacijoms – ilgalaikis visuomenės pritarimas ir pasitikėjimas, palankus organizacijos įvaizdis, jos gaminių ar teikiamų paslaugų paklausa, užtikrinantys jos tolesnį vystymą ir ga-limybę dirbti pelningai. Palankiai vertinamas organizacijos noras dalytis savo sukurtomis gėrybėmis (ar kapitalu), siekiant užsitikrinti savo išskirtinumą (veikla, organizacijos ženklu, gaminama produkcija) prieš kitus, užsiimančius tokia pačia veikla. Tai užtikrina jos galimybę išlikti ir išvengti nepalankaus valstybinių ar visuomeninių institucijų požiūrio.

Li teratūra

Atkočiūnienė, Z. O. (2013). Žinių vadyba ir organizacijos darna: konkurencinio pranašumo aspektas. Elektroninis mo-kymasis, informacija ir komunikacija: teorija ir praktika, nr. 1, p. 15–27. Vilnius: VU leidykla.

Atkočiūnienė, Z. O., Radiunaitė, R. (2011). Žinių vadybos įtaka darnaus vystymosi reikšmėms įgyvendinti organizaci-joje. Informacijos mokslai, t. 58, p. 56–73. Vilnius: VU leidykla.

Bakanauskas, A., Vanagienė, V. (2012). Įmonių socialinės atsakomybės gairės stiprinant prekės ženklo reputaciją. Va-dybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. Kaunas: ASU leidybos centras, nr. 3 (32), p. 15–22.

Bartkus, E. V., Grunda, R. (2011). Business Sustainability Assessment: Comparing Results of Two Studies. Inzinerine Ekonomika – Engineering Economics, nr. 22 (1), p. 32–40. Kaunas: Technologija.

Brower, H. H. (2011). Sustainable Development Through Service Learning: A Pedagogical Framework and Case Exam-ple in a Third World Context. Academy of Management Learning & Education, vol. 10, no. 1, p. 58–76. Briarcliff Manor, NY: Acad.

Bruno, K., Karliner, J. (2002). Earthsummit biz: The Corporate Takeover of Sustainable Development. Food First Bo-oks. Oakland: CA.

Butkutė, A., Gotautienė, E. (2011). Ekologinis marketingas – konkurencinio pranašumo ir pridėtinės vertės garantas verslui. Profesinės studijos: teorija ir praktika, nr. 8, p. 101–108. Šiauliai: Šiaulių kolegijos leidybos centras.

Clifton, D., Amran, A. (2010). The Stakeholder Approach: A Sustainability Perspective. Journal of Business Ethics – Springer, vol. 98, issue 1, p. 121–136. Dordrecht: NL.

Čiegis, R. (2008). Darnus vystymasis: aplinka, ekonomika, technologijos. Kaunas: UAB ,,Biznio mašinų kompanija“. Čiegis, R., Gavenauskas, A. (2005). Darnaus vystymosi valdymas: etiniai aspektai. Tiltai, nr. 4, p. 31–38. Klaipėda:

KU leidykla.


228

Čiegis, R., Grunda, R. (2007). Įmonės transformavimo į darnią įmonę procesas. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyri-mai, nr. 44, p. 19–34. Kaunas: VDU leidykla.

Čiegis, R., Norkutė, R. (2012). Lietuvos bankų socialinė atsakomybė darnaus vystymosi kontekste. Organizacijų vady-ba: sisteminiai tyrimai, nr. 63, p. 19–33. Kaunas: VDU leidykla.

Dagilienė, L., Gokienė, R. (2012). Socialinio audito raiška Lietuvoje. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: proble-mos ir perspektyvos, nr. 1 (8), p. 44–48. Kauno raj.: Akademija.

Esty, D. C., Winston, A. S. (2009). Green to Gold. How Smart Companies Use Environmental Startery to Innovate, Create Value, and Build Competitive Advantage. USA.

Jochem, R. (2011). Sustainability modelling as an enterprise quality requirement. Current Issues of Business and Law, vol. 6, issue 1, p. 129–140. Vilnius: TTVAM.

Jusčius, V., Šneiderienė, A. (2013). Įmonių socialinės atsakomybės įtaka regioninei plėtrai. Regional Formation and Development Studies, no. 1 (9), p. 66–78. Klaipėda: KU leidykla.

Křupka, J., Provazníková, R. (2013). Modeling of Standards of Living in Euro zone Countries on the basis of Multiple Criteria Decision Analysis. Recent Researches in Applied Economics and Management. Business Administration and Financial Management, vol. 1, p. 425–432. Hellenic (Greek): WSEAS Press.

Leuenberger, D. (2006). Sustainable Development in Public Administration. A Match With Practice? Public Work Management & Policy. Sage Publications, vol. 10, no. 3, p. 195–202. Prieiga internete: http://pwm.sagepub.com/content/10/3/195.full.pdf+html [žiūrėta 2011 03 10].

Lodienė, D. (2011). Progreso ciklą skatinantys veiksniai darnioje organizacijoje. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, nr. 1 (25), p. 163–170. Kaunas: LŽŪU leidykla.

Orlitzky, M., Siegel, D. S., Waldman, D. A. (2011). Strategic Corporate Social Responsibility and Enviromental Sustai-nability. Business and Society. Sage Publications, vol. 50 (1), p. 6–27.

Pilipavičius, V. (2012). Darnaus darbo vietų vystymo kaimiškuose regionuose teorinės prielaidos. Žemės ūkio mokslai, t. 19, nr. 3, p. 192–202. Vilnius: Lietuvos mokslų akademija.

Reiser, D. B. (2011). Benefit Corporations – A Sustainable Form of Organization? NY: Brooklyn Law School. Prieiga internete: http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=2144795 [žiūrėta 2014 01 20].

Šimanskienė, L., Paužuolienė, J. (2011). Darnaus vystymo koncepcijos suvokimas organizacijose. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, nr. 2 (26), p. 241–247. Kaunas: LŽŪU leidykla.

Štreimikienė, D., Vasiljevienė, N. (2004). Etiniai darnaus vystymosi aspektai ir jų ryšys su socialinėmis ir aplinkosau-ginėmis darnaus vystymosi dimensijomis. Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai, nr. 32, p. 189–206. Kaunas: VDU leidykla.

Гаврилов, Г. Г. (2012). Проблемы системной трансформации корпоративной стратегии устойчивого развития. Современные наукоемкие технологии. Региональное приложение, № 1 (29), c. 16–22. Издается: РФ, Ивановским государственным химико-технологическим университетом.

S U S TA I N A B I L I T Y A N D B E N E F I T F R O M T H I S TO O R G A N I Z AT I O N S

Ligita Šimanskienė, arnoLdas PetruLis


Summary

There is the one of the biggest problem in the world- not sustainable development of countries, regions. The governments of different countries were trying to solve economical differences between some coun-tries and regions only using economic measures in last century. It should be noted that economic develo-pment orientations and concepts cannot satisfy the humanity’s needs and they have only a limited application spectrum in environmental protection studies. The situation supposes the necessity to propose new appro-aches and to define the essence of economic theory, its potential role and tasks, in solving issues related to critical human existence and civilization survival in the future. Sustainable development is based on three dimensions: economic development, social development, and environmental protection. But still there are big scientific problem – how to change mentality of people through the world? How to find measures that


229

would be understandable for everybody? How to change people thinking to use less? How to explain for ma-nagers of organizations, that to be sustainable – to be successful? These and other questions were analyzed in this article. The aim of this paper is to describe benefit of sustainable development in organizations. Object of research – sustainable organizations. The tasks of the article: to analyze the concepts of sustainable deve-lopment in organizational level; to analyze concept of sustainable organization and to show benefit for orga-nizations to sustainable. Used methods are- the analysis of scientific articles, comparison, and observation.

KEY WORDS: sustainability, organization, benefit.

JEL CODES: Q56, Q 01, M 10

AurimAs ŽuperkA, erikA ŽuperkienėLIETUVOS PASIENIO REGIONO KAIMIŠKŲJŲ VIETOVIŲ VERSLUMO VEIKSNIŲ TYRIMAS

230

L I E T U VO S PA S I E N I O R E G I O N O K A I M I Š K Ų J Ų V I E TO V I Ų V E R S L U M O V E I K S N I Ų T Y R I M A S

AurimAs ŽuperkA1, erikA Župerkienė2


ANOTACIJAStraipsnyje nagrinėjama verslumo situacija trijose Lietuvos pasienio kaimiškosiose vietovėse, kurios ribojasi su Kaliningrado sritimi ir Lenkija. Tai Jurbarko, Šilutės ir Vilkaviškio rajonai. Straipsnyje apibendrinti kaimiškųjų vietovių verslumo veiksniai, pateikiami Lietuvos pasienio regiono kaimiškųjų vietovių verslumo veiksnių tyrimo rezultatai, įvardijami veiksniai, darantys didžiausią neigia-mą įtaką verslų plėtrai regione.PAGRINDINIAI ŽODŽIAI: verslumas, kaimiškosios vietovės, verslumo veiksniai.

JEL KLASIFIKACIJA: Q19, R58, R59

Įvadas

Šiuolaikinėje visuomenėje verslumo poveikio svarba ekonominiuose, socialiniuose, psichologiniuose visuomenės vystymosi procesuose didėja. Visuomenės pažangos kryptis ir vystymosi trajektorija susiję su jos narių verslumo gebėjimais ir galimybėmis. Individo verslumas padeda suvokti ir įžvelgti naujas veiklos vystymo galimybes, tuo didinant visuomenės gerovę.

Verslumo skatinimu kaimiškosiose vietovėse siekiama papildyti tradicinį žemės ūkio verslą, be to, dides-nės užimtumo galimybės kaimo vietovių gyventojams padeda užtikrinti šių vietovių gyvybingumą, tolygiau plėtoti verslą visoje šalies teritorijoje, ne tik miestuose, kas prisideda prie šalies ekonominio vystymosi, eko-nominės ir socialinės atskirties mažinimo tarp skirtingų šalies regionų gyventojų. Taigi kaimiškųjų vietovių verslumo skatinimas yra žemės ūkio diversifikacijos, prioritetinės bendrosios žemės ūkio politikos kryptis.

Kintanti žemės ūkiosektoriaus vieta vystant kaimiškąsias vietoves, didesnė gyventojų migracija, darbo jėgos mobilumas, informacinių technologijų irinovacijų taikymas, didėjantis kaimo rekreacinis populiaru-mas verčia didinti kaimo gyventojų verslumą.

Verslumo tematika išlieka populiari ir nagrinėjama tiek Lietuvos (A. Adamonienė, P. Markevičius, Z. Lydeka, A. Astromskienėir kt.), tiek užsienio autorių (I. Ajzen, C. Shook, J. Timmons, S. Spinelli ir kt.) publikacijose. Kaimiškųjų vietovių gyventojų verslumo skatinimas analizuojamas įvairiose šalyse, tačiau dažniausiai tik pavienės šalies lygmeniu. Pasitaiko publikacijų ir regionų darnaus vystymosi tematika (Čie-

1 Aurimas Župerka – lektorius, daktaras. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra. Moksliniai intere-sai: rinkodaros valdymas, verslumo ugdymasEl. paštas: [email protected].: +370 46 398 666

2 Erika Župerkienė – docentė, daktarė. Klaipėdos universiteto Socialinių mokslų fakulteto Vadybos katedra. Moksliniai interesai: personalo valdymas, vadovavimo problemų sprendimas, vadovų asmeninės ir dalykinės savybės, vadovų ugdymas, verslumo ugdymas, paslaugų vadyba ir rinkodaraEl. paštas: [email protected].: +370 46 398 666


231

gis ir kt. 2010a; 2010b; Navickas, Tamošiūnas 2008; Navickas, 2009; Čiegis, Ramanauskienė, 2011), Lie-tuvos regiono problemas savo publikacijoje analizuoja L. Šimanskienė, A. Bučinskas,S.Vaitekūnas (2006), R. Adamonienės, V. Šilingienės (2008) moksliniame tyrime atskleidžiama, kad, be vidinių veiksnių, verslu-mui įtakos turi ir išorinė aplinka; L. Šimanskienės, A. Kutkaičio, A. Bučienės (2013) straipsnyje nagrinėti veiksniai, darantys įtaką kaimiškiesiems regionams.

Šiame straipsnyje susitelkiama ties verslumo situacijos analize pasienio kaimiškosiose vietovėse, ap-imant Jurbarko, Šilutės ir Vilkaviškio rajonus. Tyrimui pasirinkti trys su Lenkija ir Kaliningrado sritimi besiribojantys Lietuvos rajonai, siekiant ateityje palyginti minėtų trijų šalių pasienio kaimiškųjų vietovių verslumo situaciją. Šis tyrimas yra dalis projekto „Verslumo kaimiškosiose vietovėse rėmimas ir plėtra: nuo vietinės patirties iki bendradarbiavimo per sieną“.

Problema: nepakankamai aiškus veiksnių, kurie daro įtaką kaimiškųjų vietovių gyventojų norui imtis nuosavo verslo,suvokimas riboja verslumo plėtrą kaimiškosiose vietovėse.

Tikslas: išanalizuoti ir įvertinti verslumo veiksnius kaimiškosiose pasienio regiono vietovėse.Uždaviniai:• nustatyti svarbiausius kaimiškųjų vietovių verslumo veiksnius;• įvertinti kaimiškųjų vietovių verslumo veiksnių reikšmę;• įvardyti labiausiai verslą ribojančius veiksnius.

Metodai.Situacijos ekonominei-socialinei apžvalgai atlikti taikyti mokslinių publikacijų ir statistinių duomenų analizės, palyginimo metodai. Duomenys rinkti pasitelkiant tikslinės grupės kokybinį interviu, naudojant struktūrizuotą klausimyną, jie apdoroti SPSS 15.0 programa.

Pasirinkta tyrimo vieta: Vilkaviškio rajonas (Marijampolės apskritis), Jurbarko rajonas (Tauragės apskri-ties), Šilutės rajonas (Klaipėdos apskritis).

Tikslinė tyrimo grupė: kaimo savivaldybių ir bendruomenių vadovai, ūkininkai, kaimo verslininkai, ak-tyvūs kaimiškųjų vietovių piliečiai.

1 .Verslumą lemiantys veiksniai

Skiriami išoriniai ir vidiniai verslumą lemiantys veiksniai. R. Adamonienė, V. Šilingienė (2008) prie vi-dinių verslumo veiksnių priskiria: asmenines savybes, motyvaciją imtis verslo, turimas žinias ir gebėjimus; prie išorinių: politinę, teisinę, socialinę, ekonominę ir technologinę aplinkas. P. Markevičius (2007) ūkininkų verslumą vertino pagal paties sukurtą modelį, kuriame išskyrė verslumą lemiančius išorinės irvidinės aplin-kos veiksnius bei rinkos sąlygas.Verslumui svarbi tiek žmogaus savybių ir gebėjimų raiška (Adamonienė, Šilingienė, 2008), padedanti kurti ekonominę ir socialinę gerovę, tiek išoriniai aplinkos veiksniai bei jų pokyčiai. Kaimo teritorijų vystymas siejamas su kraštovaizdžio veiksniais, sodybų išdėstymu. A. Baležentis (2011) veiksmingiausio ūkininkavimo tipo pasirinkimą, žemės ūkio efektyvumo ir našumo didinimą grindžia Lietuvos šeimos ūkių efektyvumo vertinimu (Baležentis ir kt., 2013). Kaimo teritorijų vystymą jis sieja su kraštovaizdžio veiksniais, sodybų išdėstymu. J. Ramanauskas A. Gargasas (2011), A. Astromskienė (2009) kaimo teritorijų plėtrą sieja su turizmo pramonės plėtra. Autorių nuomone, verslą kaimiškosiose vietovėse ir toliau būtina palaikyti, nes per pastaruosius dešimtmečius pastebimasdidesnis susidomėjimas kaimo turiz-mu. Tyrėjų nuomone, tam tikras nacionalinės vyriausybės ir valstybinių institucijų dėmesys kaimo turizmo verslui pastebėtas priimant specialius teisės aktus, teikiant finansinę paramą iš valstybės biudžeto ir ES struktūrinių fondų. A. Aleksandravičius, F. Klupšas (2009) darnų kaimo vystymą sieja su tradicinių amatų išsaugojimu ir plėtra. L. Šimanskienės, A. Kutkaičio, A. Bučienės (2013) išskirti aplinkos saugumo veiksniai lemia draugišką verslumui aplinką kaimiškosiose vietovėse. Minėti autoriai išskiria žmogaus, technologijų, logistikos, aplinkos, infrastruktūros, socialinio saugumo veiksnius. Kaimo vietovių verslumui didelį poveikį


232

daro išorinė aplinka: palanki verslui teisinė, politinė, ekonominė aplinka, valstybės institucijų parama, infor-macinės ir teisinės pagalbos prieinamumas.

Šiuo metu kaimiškosiose vietovėse pastebimi tokie ekonominiai-socialiniai pokyčiai, darantys poveikį verslumo skatinimui:

• gyventojų užimtumo žemės ūkio sektoriuje mažėjimas: vidutinio ūkio augimas ir ūkių skaičiaus ma-žėjimas, mažesnis žemės ūkyje dirbančių žmonių poreikis, didėjanti emigracija, demografinis ūkių senėjimas, pajamų struktūros pokyčiai;

• technologiniai pokyčiai: naujų ūkininkavimo technologijų taikymas, pažangių informacinių ir ko-munikacinių technologijų sklaida;

• infrastruktūros pokyčiai: ES fondų finansuojamų projektų, nukreiptų į kaimo vietovių infrastruktū-ros ir vietos paslaugų plėtrą, gausėjimas, padidėjęs kaimiškųjų vietovių rekreacinis patrauklumas ir pagerėjusi gyvenimo kokybė.

Kaimiškųjų vietovių verslumo didinimas svarbussiekiant prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos, susti-prinant teigiamų ir neutralizuojant arba net pašalinant nepageidaujamų pokyčių poveikį.

Įgyvendinat Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros 2014−2020 m. strateginių krypčių darnų teritorinį vystymą, aktualūs išlieka šie uždaviniai: atotrūkio tarp miesto ir kaimo gyventojų mažinimas, kuriant naujas alternatyvias žemės ūkiui darbo vietas, gerinant gyvenimo sąlygas; geresnis kaimo gyventojų galimybių gerinti gyvenimo kokybę kaimo vietovėse jų pačių iniciatyva išnaudojimas skatinant bendruomenes bendra-darbiauti. Kaimiškųjų vietovių individų verslumą, darnų teritorinį vystymą lemia didesnis ūkių, įvairinančių savo veiklą, skaičius, intensyvesnė interneto ryšio sklaida kaimo vietovėse, paslaugų sektoriaus plėtra, di-desnis į projektus įtrauktų kaimų skaičius, aukštąjį ir aukštesnįjį išsilavinimą turinčių asmenų pritraukimas į kaimo vietoves.

Tyrime dėmesys sutelktas ties išoriniais veiksniais, skatinančiais kaimiškųjų vietovių verslumą:finansinės konsultacijos, kreditų prieinamumas, informacinių, verslo konsultavimo, infrastruktūros paslaugos.

2.Tyrimo rezul ta ta i

Lietuvos statistikos departamento 2013 metų duomenimis, Šilutės, Jurbarko ir Vilkaviškio rajono sa-vivaldybėse gyvena apie 3,8 procento šalies gyventojų. 60 procentų iš jų yra darbingo amžiaus gyventojai (Gyventojų skaičiaus paskirstymas (...), 2013).

Tačiau šiose teritorijose gyvenančių gyventojų pragyvenimo ir pajamų lygis nėra aukštas, lyginant su di-džiųjų Lietuvos miestų rodikliais: šiuose rajonuose pajamos vienam namų ūkiui per mėnesį tesiekė 67 proc. didžiųjų Lietuvos miestų namų ūkio pajamų (Gyventojų skaičius metų...).

Tuo tarpu registruoto nedarbo lygis šiuose rajonuose svyruoja nuo 12,6 iki 15,4 proc. (Lietuvos darbo rinka, 2013).

Analizuojamuose pasienio regiono rajonuose trūksta verslo plėtros iniciatyvų. Nepaisant minėto trūku-mo, kaimiškosios pasienio teritorijos turi galimybių verslo plėtrai: palankus klimatas, geros kokybės dirvo-žemis, daug vandens telkinių, ilgametės žemės ūkio tradicijos augalų auginimo ir gyvulininkystės srityje, gyventojų potencialas plėtoti verslumą. Tačiau esami ištekliai tinkamai neišnaudojami. Tai lemia prieštara-vimą tarp esamų galimybių ir nepakankamo socialinės-ekonominės plėtros lygio pasienio teritorijose. Žemą kaimo gyventojų verslumo iniciatyvos lygį lemia keletas veiksnių: kaimo gyventojų būtinų žinių ir gebėjimų kurti ir valdyti nuosavą verslą trūkumas; nepakankama informacija ūkininkams ir kaimo verslininkams pa-sienio teritorijose apie verslo sričių finansinę paramą; neišvystyta kaimo gyvenviečių infrastruktūra; mažai galimybių perimti sėkmingai veikiančio verslo kaimyninėse šalyse patirtį. Susidariusi situacija nepalanki,


233

siekiant minimizuoti socialinius-ekonominius sunkumus, išnaudojant verslumo plėtrą kaimiškųjų pasienio regionų gyventojų užimtumo problemoms spręsti, įvairinti žemės ūkio veiklą.

Atliekant tyrimą apklausti 136 respondentai iš trijų savivaldybių: Jurbarko raj., Šilutės raj., Vilkaviškio raj. Respondentų pasiskirstymas pagal savivaldybes pateiktas 1 paveiksle.

1 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal savivaldybes

Apklausti šešių amžiaus grupių respondentai: nuo 18 metų ir vyresni kaip 65 metų. Gauti rezultatai pa-tiekti 2 paveiksle.Tyrime dalyvavo 46,2 proc. vyrų ir 53,8 proc. moterų. Respondentai, dirbantys privačiame sektoriuje, sudarė 28,9 proc., viešajame sektoriuje – 25,9 proc., žemės ūkio sektoriuje – 45,2 proc.

2 pav. Respondentų pasiskirstymas pagal amžių

Straipsnyje analizuojami pasirinktų trijų kaimiškųjų pasienio teritorijų žemės ūkio sektoriaus ir alterna-tyvaus nuosavo verslo plėtojimo galimybes lemiantys veiksniai. Atlikus tyrimą nustatyta, kad respondentai, plėtojantys alternatyvias verslo rūšis kaimiškosiose vietovėse, užsiimakaimo turizmo veikla − 7 respon-dentai, prekyba − 4 respondentai, žemės ūkio konsultacijų veikla − 1 respondentas, dirba staliaus darbus − 1 respondentas, žvejyba −1 respondentas, kita veikla − 1 respondentas. Alternatyvių verslų pasiskirstymas kaimiškosiose pasienio teritorijose pagal savivaldybes pateiktas 1 lentelėje.


234

1 lentelė. Alternatyvių verslų pasiskirstymas kaimiškosiose pasienio teritorijose pagal savivaldybes

Eil.Nr.

Verslo rūšis Respondentų skaičius Respondentų skaičius pagal seniūnijas

1. Kaimo turizmas 7 Rusnė – 72. Prekyba 4 Rusnė – 1

Raudonė – 1Vilkaviškis– 2

3. Žemės ūkio konsultacijos 1 Rusnė – 14. Staliaus darbai 1 Raudonė – 15. Žvejyba 1 Rusnė – 16. Kita 1 Rusnė – 1

Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad alternatyvus nuosavas verslas aktyviausiai plėtojamas Rusnės se-niūnijoje, Šilutės savivaldybėje. Galima teigti, kad kaimiškosiose pasienio teritorijose alternatyvaus verslo plėtojimo galimybes lemia gamtinės aplinkos veiksniai. Kaimiškosiose vietovėse vyrauja platesnis vandens telkinių tinklas, tai sudaro palankias sąlygas kaimo turizmo plėtrai.

Žemės ūkio sektoriuje veiklą vykdančių respondentų apklausos analizė parodė, kad žemės ūkio sektoriu-je veiklą vykdantys respondentai ūkininkauja nedideliuose ūkiuose, kurių plotas siekia iki 15 ha. Pasirink-tuose kaimiškuosiuose pasienio regionuose respondentai, kurie apdirba iki 15 ha žemės, sudaro 53,1 proc. visų dirbančiųjų žemės ūkyje. Detalesnis dirbančiųjų žemės ūkyje kaimiškuosiuose pasienio regionuose pa-siskirstymas pagal apdirbamą žemės ūkio plotą pateiktas 3 paveiksle.

3 pav. Ūkio dydis (proc.)

Nagrinėjant trijų kaimiškųjų pasienio regionų žemės ūkio veiklą plėtojančių respondentų pasiskirstymo pagal ūkio specializaciją rezultatus nustatyta, kad tyrime dalyvavo daugiausia respondentų – 54,5 proc., ku-rie veiklą vykdo mišriuose ūkiuose. Ūkių specializacijos duomenys patiekti 4 paveiksle.


235

4 pav. Ūkių specializacija

Respondentų prašyta įvertinti, kiek alternatyviai ne žemės ūkio veiklai įtakos turi fi nansinių konsultacijų, kreditų prieinamumas, informacinių, verslo konsultavimo, infrastruktūros paslaugos. Kaip reikšmingiau-siąalternatyviai ne žemės ūkio veiklai įtakos turintį veiksnį respondentai išskyrė infrastruktūros paslaugas (3,85 balo). Mažiau reikšmingi,alternatyviai ne žemės ūkio veiklai įtakos turintys veiksniai, respondentų nuomone, yra verslo konsultavimo (3,39 balo), informacinės paslaugos (3,30 balo), kreditų prieinamumas (3,21 balo) ir fi nansinės konsultacijos (3,10 balo). Šie tyrimo rezultatai siejasi su anksčiau gautais tyrimo rezultatais, kad kaimiškosiose pasienio teritorijose labiausiai vystoma alternatyvi veikla yra kaimo turizmas. Šis verslas kaimiškosiose vietovėseplėtojamas ten, kur plečiama ir palaikoma geros būklės infrastruktūra.

Lyginant dviejų respondentų grupių gautus tyrimo rezultatus nustatyta, kad privačiame sektoriuje dir-bantiems respondentams fi nansinių konsultacijų paslaugos yra būtinesnėsnei žemės ūkyje dirbantiems res-pondentams. Kaip didelę ir labai didelę įtaką ne žemės ūkio veiklai įtaką darantį fi nansinių paslaugų veiksnį išskyrė 45,7 proc. privačiame sektoriuje dirbančių respondentų. Tuo tarpu tik 31,1 proc. žemės ūkio sektoriu-je dirbančių respondentų teigia, kad fi nansinės konsultacijos yra stiprus arba labai stiprus veiksnys verslui. Gautas tyrimo rezultatas rodo, kad fi nansinės konsultacijos svarbesnės alternatyvius verslus plėtojantiems gyventojams. Ši prielaida galėtų būti grindžiama skirtinga skirtingų gyventojų grupių, ūkininkų ir alternaty-vių kaimo vietovės verslininkųparamos panaudojimo patirtimi. Žemės ūkio sektoriui parama teikiama ilges-nį laikotarpį nei alternatyvių verslų plėtrai skiriamos struktūrinių fondų subsidijos. Ilgiau taikomos paramos programos didina gyventojų fi nansinių gebėjimų patirtį, o tai mažina fi nansinių konsultacijų poreikį.

Kreditų prieinamumo veiksnys privačiame sektoriuje dirbančių respondentų vertintas kaip labiau reikš-mingas ir įtakos verslui turintis veiksnys, nei žemės ūkio sektoriuje dirbančių respondentų. Kaip didelę ir labai didelę įtaką darantį kreditų prieinamumo veiksnį verslui privačiame sektoriuje dirbantys respondentai įvertino 48,6 proc., žemės ūkio sektoriuje dirbantys respondentai – atitinkamai 35,7 proc. Gautas rezultatas leidžia daryti prielaidą, kad užimtieji žemės ūkio sektoriuje savo verslo plėtrą yra pasirengę fi nansuoti nuo-savomis lėšomis. Tuo tarpu alternatyvaus ne žemės ūkio verslo dalyviai kaimiškosiose pasienio teritorijose verslo plėtrą sieja su kreditų prieinamumo galimybėmis.

Informacinių paslaugų veiksnį, kaip verslui įtakos turinčią didelę arba labai didelę įtaką, įvardijo tik 17,2 proc. privačiame sektoriuje dirbančių respondentų, tuo tarpu žemės ūkyje dirbančių respondentų nuomone, informacinis veiksnys verslui turi gerokai mažesnę įtaką. Tai, kad įtaka yra maža arba labai maža, pasisakė 30,4 proc. žemės ūkyje dirbančių respondentų. Gauti rezultatai atskleidė, kad alternatyvią, ne žemės ūkio


236

versle veiklą vykdantys gyventojai verslo plėtros sėkmę sieja su informacinių paslaugų veiksniu. Palanki informacinė infrastruktūra kaimiškosiose pasienio teritorijose yra reikšmingas veiksnys plečiant alternatyvų verslą kaimiškosiose pasienio teritorijose.

Verslo konsultavimo įtaka verslui, privačiame sektoriuje dirbančių respondentų nuomone, yra reikšmin-gesnė nei mano žemės ūkyje dirbantys respondentai. Tai, kad verslo konsultavimas daro didelę arba labai didelę įtaką verslui, mano 58,8 proc. privačiame sektoriuje dirbančių respondentų, tuo tarpu analogiškai manančių respondentų iš žemės ūkyje dirbančiųjų yra 36,4 proc. Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad konsul-tavimo tarnybų teikiamos paslaugos yra reikšmingos alternatyvaus ne žemės ūkio verslo esamiems ir poten-cialiems savininkams. Konsultavimo tarnybų indėlis plėtojant alternatyvų verslą kaimiškosiose teritorijose pasireiškia žinių apie struktūrinių paramos fondų lėšų panaudojimą teikimą.

Panašiai respondentų nuomonės pasiskirstė ir vertinant infrastruktūros reikšmę verslui. Net 72,2 proc. privačiame sektoriuje dirbančių respondentų mano, kad infrastruktūra turi didelę arba labai didelę įtaką verslui. Tuo tarpu iš žemės ūkyje dirbančių respondentų taip mano tik 57,1 proc. Išplėtota infrastruktūra kaimiškosiose pasienio teritorijose sudaro palankias sąlygas pritraukti miesto gyventojus, kurie tampa po-tencialiais alternatyvių verslų klientais. Išplėtotas informacinių technologijų ir infrastruktūros tinklas tai pat galėtų sudaryti geras sąlygas plėtoti kaimiškųjų pasienio teritorijų kaimo turizmo verslą tarptautiniu lygiu.

Iš atlikto tyrimo galima daryti išvadą, kad asmenys, kurie jau dirba nuosavo verslo įmonėse,lyginant su dirbančiaisiais žemės ūkyje,mano, jog finansinių konsultacijų, kreditų prieinamumo, informacinių paslaugų, verslo konsultavimo paslaugų ir infrastuktūros įtaka verslui yra svarbesnė.

Tyrime analizuoti veiksniai, kurie labiausiai riboja alternatyvių verslų plėtrą kaimiškosiose pasienio teri-torijose. Analizuojant verslo plėtrą regionuose ribojančiusveiksniuslygintos privačiame verslo ir žemės ūkio sektoriuose dirbančių respondentų nuomonės. Respondentų prašyta įvertinti, kokią įtaką verslo plėtrai daro valstybės paramos, būtinos infrastruktūros stoka, nepalanki socialinė-ekonominė situacija regione, kliūtys pradedant naują verslą ir jį plėtojant, dideli mokesčiai, darnios raidos išteklių trūkumas. Grafiniai minėtų dviejų respondentų grupių nuomonių rezultatai pateikti 5−10 paveiksluose.

Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad labiausiai verslą tiriamuose regionuose ribojantysveiksniai, respon-dentų nuomone, yra dideli mokesčiai (4,33 balo), nepalanki socialinė-ekonominė situacija regione (3,90 balo), valstybės paramos nebuvimas (3,78 balo), būtinos infrastruktūros nebuvimas (3,75 balo), kliūtys pra-dėti naują verslą ir jį plėtoti (3,71 balo), darnios raidos išteklių trūkumas regione (3,66 balo).

Vertinant mokesčių įtaką verslo plėtrai kaimiškosiose pasienio teritorijose galima būtų teigti, kad ši de-damoji lieka labiausiai verslo plėtrą ribojančiu elementu. Didelius mokesčius, kurie neigiamai veikia verslo plėtrą, labiau pabrėžė privačiame sektoriuje dirbantys respondentai. Jų nuomonė, kad mokesčiai veikia vers-lo plėtrą kaimiškosiose pasienio teritorijose, buvo stipriau išreikšta nei žemės ūkyje dirbančių respondentų.

Tai, kad nepalanki socialinė-ekonominė situacija neigiamai veikia verslo plėtrą kaimiškosiose pasienio teritorijose, labiau buvo išreikšta privačiame, o nežemės ūkio sektoriuje dirbančių respondentų. Galima būtų teigti, kad aktyvesnę verslo plėtrą kaimiškosiose pasienio teritorijose riboja žemas gyventojų pajamų lygis ir nepalanki demografinė gyventojų sudėtis.

Valstybės parama, kaip viena iš verslumo kaimiškosiose pasienio teritorijose, skatinimo priemonių, la-biau akcentuojama žemės ūkio sektoriuje nei privačiame sektoriuje dirbančių respondentų. Gautus tyrimo rezultatus galima būtų paaiškinti struktūrinių fondų paramos žemės ūkio sektoriui patirtimi. Tuo tarpu al-ternatyvių verslų kaimiškosiose teritorijose paramos istorija nėra tokia ilga, todėl privataus sektoriaus atsto-vams valstybės paramos stoka nėra tokia svarbi kaip žemės ūkio sektoriaus repondentams.


237

5 pav. Valstybės paramos nebuvimas (proc.)

6 pav. Būtinos infrastruktūros nebuvimas (proc.)

Privačiame sektoriuje dirbančių respondentų nuomone, verslo plėtrą kaimiškosiose pasienio teritorijose riboja būtinos infrastruktūros stoka. Tą mažiau pabrėžia žemės ūkio sektoriuje dirbantys respondentai. Tai galima paaiškinti tuo, kad alternatyvus ne žemės ūkio verslas pasienio regionų kaimiškosiose vietovėse yra susijęs su infrastruktūra. Išplėtota infrastruktūra kaimiškosiose vietovėse didina rekreacinį kaimiškosios te-ritorijos patrauklumą.

7 pav. Nepalanki socialinė-ekonominė situacija regione (proc.)


238

8 pav. Kliūtys pradėti naują verslą ir jį plėtoti (proc.)

Privačiame sektoriuje užimtirespondentai verslumo pradžios ir plėtros raišką labiau nei žemės ūkio sek-toriuje dirbantys repondentai sieja su verslą ribojančiomis kliūtimis. Remiantis gautais rezultatais, galima daryti išvadą, kad nuosavą verslą kuriantys kaimiškųjų pasienio teritorijų gyventojai dažniau susiduria su kliūtimis, kurdami ir plėtodami nuosavą verslą.

9 pav. Dideli mokesčiai (proc.)

Išteklių, kurie padėtų užtikrintidarnios raidą, trūkumas privačiame verslo sektoriuje dirbančių respon-dentų vertintas, kaip veiksnys, turintis labai svarbią reikšmę verslo plėtrai. Žemės ūkio sektoriuje dirbančių respondentų nuomone, darnios raidos išteklių trūkumas yra mažiau svarbus, lyginant su privataus sektoriaus respondentų nuomone.

Apibendrinant gautustyrimo rezultatus galima teigti, kad privataus verslo sektoriuje dirbantys respon-dentai verslo plėtrą ribojančius veiksnius yra linkę vertinti, kaip darančius didesnę įtaką verslo plėtrai nei žemės ūkio sektoriuje dirbantys respondentai.


239

10 pav. Išteklių, siekiant užtikrinti darnią raidą, trūkumas (proc.)

Išvados

Kaimiškųjų vietovių verslumo plėtrai svarbūs tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai. Straipsnyje ir tyrime labiau susitelkiama ties išoriniais veiksniais, kurie lemia didžiausias kliūtis ir galimybes plėtoti kaimiškųjų vietovių verslumą. Verslumo plėtrai kaimiškosiose vietovėse svarbios gamtinės sąlygos. Rajonuose, kuriuo-se susiformuoja palankios gamtinės sąlygos kaimo turizmo plėtrai, šalia kuriasi ir kiti alternatyvūs verslai.Ūkininkai, vykdantys veiklą žemės ūkyje, nagrinėtuose regionuose ūkininkauja nedideliuose ūkiuose, kurių plotas siekia iki 15 ha. Galima daryti prielaidą, kad nagrinėtuose regionuose dominuojantys smulkūs ūkiai nebus pelningi, todėl dalis šiuo metu žemės ūkyje dirbančių pasienio rajono gyventojų ateityje savo veiklą nukreips į alternatyvius verslus.

Atliktas tyrimas parodė, kaddidžiausią įtakąnežemės ūkio veiklai daro infrastruktūros paslaugos. Ne že-mės ūkio sektoriuje dirbantiems respondentams fi nansinės konsultacijosreikalingesnės, nei žemės ūkio sek-toriuje dirbantiems respondentas. Šias tendencijas galima būtų paaiškinti tuo, kad žemės ūkio paramos pro-gramos veikia ilgesnį laikotarpį, su jomis respondentai yra geriau susipažinę. Tuo tarpu alternatyvių kaimo verslų rėmimo programos vykdomos trumpesnį laikotarpį, todėl fi nansinių konsultacijų reikšmė yra didesnė. Galima teigti, kad asmenims, dirbantiems nuosavo verslo įmonėse, išskirtų veiksnių (kreditų prieinamumas, informacinės, verslo konsultavimo paslaugos ir infrastuktūros) įtaka verslui yra didesnė nei respondentams, dirbantiems žemės ūkyje.

Gauti tyrimo rezultatai parodė, kad verslą tiriamuose regionuose labiausiai ribojančiais veiksniaisres-pondentai įvardijo didelius mokesčius, nepalankią socialinę-ekonominę situaciją regione, valstybės paramos ir būtinos infrastruktūros trūkumą, iškylančias kliūtis pradėti naują verslą ir jį plėtoti, darnios raidos išteklių trūkumą regione. Privačiame verslo sektoriuje dirbantys respondentai verslo plėtrą ribojančiusveiksnius ver-tina kritiškiau, lyginant su žemės ūkio sektoriuje dirbančiais respondentais.

Li teratūra

Adamonienė, R., Šilingienė, V. (2008). Lietuvos kaimo gyventojų verslumo ypatumai. Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development, vol. 12 (1), p. 6–11. Kaunas: Spalvų kraitė.

Aleksandravičius, A., Klupšas, F. (2009). Tradicinių amatų išsaugojimo ir jų plėtros svarba kaimo darniam vystymui. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, nr. 19 (4), p. 6–14. Klaipėda.

Astromskienė, A. (2009). Vadybiniai kaimo turizmo verslo raidos Lietuvoje aspektai. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, nr. 19 (4), p. 14–20. Klaipėda.


240

Ajzen, I. (1991). The Theory of Planned Behaviour. Organizational Behaviour and Human Decision Processes, vol. 50, p. 179–211.

Baležentis, A. (2011). Kaimo vietovių raida ir modeliai: darnaus vystymosi požiūris. Management theory and studies for rural business and infrastructure development, nr. 2 (26), p. 31−38.

Baležentis, A., Melnikienė, A., Asmild, M., Hougaard, J. L., Galnaitytė, A. (2013). Analysis of the relative efficiency of Lithuanian family farm sunder uncertainty: alpha-quantilefrontiers. Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development, vol. 35, no. 4, p. 480–489.

Čiegis, R., Ramanauskienė, J. (2011). Integruotas darnaus vystymosi vertinimas: Lietuvos atvejis. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, nr. 2 (26), p. 39–49. Klaipėda.

Čiegis, R., Ramanauskienė, J., Šimanskienė, L. (2010a). Lietuvos regionų darnaus vystymosi vertinimas. KU, 148 p.Čiegis, R., Tamošiūnas, T., Ramanauskienė, J., Navickas, K. (2010b). Darnaus industrinių zonų vystymosi vertinimas.

Šiauliai: ŠUL, 344 p. Markevičius, P. (2007). Žemės ūkio infrastruktūros verslininkų verslumo išorinės aplinkos veiksniai šiuolaikinės rinkos

sąlygomis. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, nr. 4 (11), p. 65–71.Navickas, K. (2009). Organizacijos darnos vertinimo modelio kūrimas. Darnaus vystymosi strategija ir praktika. Vil-

nius: MRU, p. 43–52.Navickas, K., Tamošiūnas, T. (2008). Darnių industrinių zonų kūrimosi galimybės Šiaulių mieste. Ekonomika ir vady-

ba: aktualijos ir perspektyvos, nr. 4 (13), p. 313–320.Ramanauskas, J., Gargasas, A. (2011). Kaimo turizmo sodybų veiklos vertinimas darnaus vystymosi aspektu. Manage-

ment theory and studies for rural business and infrastructure development, nr. 2 (26), p. 186−192.Shook, C. L., Priem, R. L., McGee, J. E. (2003). Venture creation and the enterprising individual: a review and synthe-

sis. Journal of Management, vol. 29, p. 379–399.Šimanskienė, L., Bučinskas, A., Vaitekūnas, S. (2006). Regional problems of Lithuania in the context of the EU-Poli-

tyka rozwoju panstw Europy srodkowowschodniej. Aspekty makroekonomiczne i regionalne. Wloclawskie Towar-zystwo Naukowe, p. 225−241. Prieiga internete: http://bazy.ngo.pl.

Šimanskienė, L., Kutkaitis, A., Bučienė, A. (2013). How to select the rates of sustainable development in rural territo-ries: the insights to methodological approach. Economic Science for Rural Development Conference Proceedings, issue 31, p. 153−158.

Timmons, J., Spinelli, S. (2003). Newventurecreation: Entrepreneurshipforthe 21st Century. London:McGrawHill.Gyventojų skaičiaus paskirstymas pagal teritoriją, amžių ir lytį. (2013). Lietuvos statistikos departamentas. Prieiga

internete: osp.stat.gov.lt/.../Gyventoju_skaiciaus_pasiskirstymas_pagal_teritorija,_amz...Gyventojų skaičius metų pradžioje. Prieiga internete: http://db1.stat.gov.lt/statbank/SelectVarVal/saveselections.asp.Lietuvos darbo rinka. (2013). Nr. 5. Prieiga internete: http://www.ldb.lt/Informacija/DarboRinka/Publikacijos/At-

tachments/2945/LIETUVOS%20DARBO%20RINKA%202013-06a.pdf

Acknowledgements

This paper is written using data from the Project “Support and development of rural entrepreneurship: from local experience to cross-border cooperation” (Grant Contract number: ILPR.02.03.00-96-009/10-00)

R E S E A R C H I N E N T R E P R E N E U R S H I P FA C TO R S R U R A L A R E A S O F L I T H U A N I A N C R O S S - B O R D E R R E G I O N S

AurimAsŽuperkA, erikA Župerkienė

Klaipėda University

Summary

The paper deals with the situation of entrepreneurship in three rural cross-border regions of Lithuania bordering on Kaliningrad Region and Poland, i.e. with Jurbarkas, Šilutė, and Vilkaviškis districts. The en-trepreneurship factors in rural areas have been summarised, the outcomes of the research in the entrepre-


241

neurship factors of the rural areas of Lithuanian cross-border regions have been presented, and the factors impeding business development in the region have been named.

In the contemporary society, the significance of the impact of entrepreneurship in economic, social, and psychological processes of the society development has been increasing. The direction of the society pro-gress and the trajectory of its development is related to its members’ entrepreneurship abilities and opportu-nities. Individual’s entrepreneurship contributes to the perception and identification of the new opportunities of activity development, thus increasing the social welfare.

The promotion of entrepreneurship in rural areas seeks to supplement the traditional agricultural busi-ness, moreover, greater employment opportunities contribute to the rural population’s insurance of the viabi-lity of rural settlements, as well as to amore even distribution of business over all the territory of the country, instead of its concentration merely in the cities; all that boosts the national economic development and the reduction of economic and social exclusion of the population in individual regions of the country. Therefore, the promotion of entrepreneurship in rural areas is a trend of the agricultural diversification and a priority of the general agricultural policy. The changing situation of the agricultural sector in the development of the rural areas, larger migration of their population, the mobility of labour, the use of IT and innovations, and an increasing popularity of the village call for the promotion of entrepreneurship of the rural population. The present paper focuses on the analysis of the entrepreneurship situation in the cross-border rural are-as, covering the districts of Jurbarkas, Šilutė, and Vilkaviškis. The three districts bordering on Poland and Kaliningrad Region were chosen with the aim of comparing the situation of entrepreneurship of the rural cross-border areas in the three above-named countries in the future. The present research is part of the project Support and Development of Entrepreneurship in Rural Areas: from Local Experience to the Cross-Border Collaboration.

The problem of the paper is the absence of sufficiently clear understanding of what factors affect the willingness of the population of rural areas to start their own business or restrict the development of entre-preneurship in rural areas. The aim of the paper is to analyse and assess the factors of entrepreneurshipin rural cross-border regions. The objectives of the paper: to identify the key factors of entrepreneurship in rural areas; to assess the significance of the factors of entrepreneurship in rural areas;to provide recommendations for the development of the factors of entrepreneurship in rural areas.

The methods of research: For the economic-social review of the situation, the methods of analysis and comparison of research publications and statistical data were applied. The data were collected by means of a qualitative interview (a structured questionnaire) of a target group and processed by SPSS 15.0 software. The sites of the research included Vilkaviškis district (Marijampolė County), Jurbarkas district (Tauragė County), and Šilutė district (Klaipėda County).The target group consisted of the leaders of rural municipalities and communities, farmers, rural entrepreneurs, and active citizens of rural areas.

On the data of the Lithuanian Department of Statistics for 2013, it was 3,8 % of the national population that resided in Šilutė, Jurbarkas, and Vilkaviškis district municipalities, including 60 % of the working age individuals (see Gyventojų skaičiaus paskirstymas...).

However, the level of the income and the standard of living of the population in those areas was not high when compared to the indicators of the major cities of Lithuania: the monthly income of a household in those districts amounted to only 67% (see Gyventojų skaičius metų...).

The level of the registered unemployment in the regions fluctuated from 12.6 to 15.4 % (see Lietuvos darbo rinka 2013/6).

The investigated cross-border regions were short of business development initiatives. Despite the said shortcoming, the rural cross-border areas had the necessary potential for business development: favourable climate, quality soil, numerous water bodies, long-term agricultural traditions in the field of plant growing and animal husbandry, and the potential of the population for the entrepreneurship development. However, the possessed resources were not exploited at a proper scale, which led to the controversy between the poten-tial opportunities and an insufficient level of social-economic development in the cross-border areas.


242

The present paper and the research tend to focus on the external factors that are responsible for the major impediments, as well as the opportunities, in the development of entrepreneurship in rural areas. A low level of the entrepreneurial initiative has been caused by several factors: a shortage of the necessary knowledge and abilities in the field of starting and management of one‘s own business; insufficient provision of the far-mers and rural businessmen in the cross-border regions with the information about the financial support for business fields; an underdeveloped infrastructure of rural settlements; and insufficient opportunities to study the practical experience of successful businesses in the neighboring countries. The current situation has not been used for the reduction of social-economic difficulties by means of the exploitation of the development of entrepreneurship to resolve the problem of employment of the population in rural cross-border regions and for the diversification of economic activities.

The development of entrepreneurship in rural activities is affected by natural conditions. In the areas pos-sessing favourable natural conditions for the development of rural tourism, alternative businesses develop alongside it. The farmers engaged in agricultural activities in the investigated areas work in small farms, up to 15 ha. One can assume that the predominating small farms in the above named regions will not be profi-table, therefore, part of the population in the cross-border areas presently engaged in agriculture will in the future transfer their activities to alternative businesses.

The research proved that the most significant impact on the non-agricultural activity was made by inf-rastructural services. The respondents employed in other than agricultural sectors needed the services of financial advice more than those employed in the agricultural sector. The said trend can be accounted for by the fact that agriculture support programmes have been operating for a longer time and the respondents were better acquainted with them. Meanwhile, the alternative rural business support programmes functioned for a shorter time; therefore, the significance of financial advice was greater. One can state that the impact of the factors of credit accessibility, information services, and business consulting services, and the infrastructure on the business of the self-employed respondents was greater that for the respondents engaged in agriculture.

As witnessed by the research outcomes, the respondents named the following factors as most restricting business in the investigated regions: high taxes, an unfavourable social-economic situation in the region, the lack of support from the state, the lack of the necessary infrastructure, the emerging impediments for the start and development of a new business, and a shortage of sustainable development resources in the region. The respondents from the private business sector tended to be more critical in the assessment of the factors restricting the development of business than those employed in the agricultural sector.

KEYWORDS: entrepreneurship, rural areas, factors of entrepreneurship.

JEL CODES: Q19, R58, R59

Klaipėdos universiteto leidykla

REGIONAL FORMATION AND DEVELOPMENT STUDIES Journal of Social Sciences No. 1 (11)

Klaipėda, 2014

SL 1335. 2014 03 25. Apimtis 30,5 sąl. sp. l. Tiražas 90 egz. Išleido ir spausdino Klaipėdos universiteto leidykla, Herkaus Manto g. 84, 92294 Klaipėda Tel. (8 46) 398 891, el. paštas: [email protected]; interneto adresas: http://www.ku.lt/leidykla/

mailto:[email protected]

http://www.ku.lt/leidykla/