Lietuvos viduramžių istorija

Tomas Baranauskas

1. Viduramžių Lietuvos istorijos pradžia Viduramžių laikotarpis Europos istorijos periodizacijoje. Viduramžių – medium aevum –

sampratą sukūrė Renesanso mąstytojai, tačiau šį terminą istorijos periodizacijoje įtvirtino Christofas Keleris (lot. Christoph Cellarius, vok. Christoph Keller), Halės universiteto retorikos ir istorijos profesorius, kuris 1702 m. išleido XVIII a. populiarų „Visuotinės istorijos“ (Historia Universalis) vadovėlį, kuriame istorija suskirstyta į tris periodus – senovės (arba antikos, lot. historia antiqua), viduramžių (lot. historia medii aevi) ir naująją istoriją (lot. historia nova).

Viduramžių samprata visų pirma taikoma Europos istorijai. Pagal K. Kelerio sampratą jie apima laikotarpį nuo Konstantino Didžiojo (306–337) iki Konstantinopolio žlugimo (1453). Vėliau chronologinės viduramžių ribos buvo susietos ir su kitomis datomis, dabar jie dažniausiai apibrėžiami kaip laikotarpis nuo Vakarų Romos imperijos žlugimo 476 m. iki 1492 m. – Amerikos atradimo; arba 1517 m. – Reformacijos pradžios. Taip pat apibendrintai sakoma, kad viduramžiai yra 1000 metų laikotarpis tarp 500 ir 1500 metų.

Tradicinės priešistorės ir istorijos periodizacijos Europoje ir Lietuvoje. Ir priešistorė, ir istorija tradiciškai skirstomos į tris pagrindinius laikotarpius, kurie dažnai naudojami ir šiuolaikinėje istoriografijoje. Priešistorė dalinama į akmens amžių, bronzos amžių ir geležies amžių. Istorija – į senovę, viduramžius ir naujuosius amžius.

Tradicinių periodizacijų taikymas Lietuvos sąlygoms susiduria su jų suderinamumo problema. Priešistoriniai laikai Lietuvoje apima ir senovę, ir nemažą dalį viduramžių pagal Europos istorijos periodizaciją. Jeigu vis dėlto istorinę periodizaciją taikytume Lietuvos priešistorei (pavyzdžiui, kai kurie mūsų regiono archeologai laikotarpį nuo V–VI a. vadina viduramžiais), tai Lietuvos priešistorėje galėtų nelikti geležies, o gal ir bronzos amžiaus.

Istorinę periodizaciją vis dėlto yra logiška taikyti tik istoriniams laikams, kurie prasideda su rašytinių šaltinių pasirodymu. Pirmosios užuominos apie baltus pasirodo gana anksti – su baltais siejamos jau Herodoto žinios apie VI a. pr. Kr. neurus ir budinus, o beveik visuotinai sutariama, kad baltai buvo Tacito apie 98 m. minimi aisčiai.

Tačiau daugiau ir aiškesnių žinių apie baltus atsiranda tik Vikingų epochoje (IX a. –XI a. vid.). Tai – Europos istorijos laikotarpis, kuriam galima priskirti ir pirmąjį Lietuvos paminėjimą 1009 m.

Viduramžiais prasidedanti Lietuvos istorija yra lyg ir nepilna. Renesanso mąstytojų sukurta viduramžių samprata pagal savo logiką reikalauja, kad tai būtų vidurys tarp dviejų laikotarpių – senovės (antikos) ir naujųjų amžių. Bet ką daryti, jei tos antikos nėra?

XVI a. Lietuvos metraščiuose sukurta Lietuvos istorijos vizija turėjo savo antikinę istoriją. Labai trumpą, neaiškią, bet svarbią. Beveik penkis šimtmečius lietuviai tikėjo, kad yra kilę iš romėnų, o XVI amžiuje net buvo kviečiančiųjų plačiau vartoti savo „protėvių“ lotynų kalbą. Romėnus į Lietuvą atvedusio Palemono vardas puikavosi daugelio didikų genealogijose. Bet šią lietuviškąją „antiką“ XIX a. sugriovė kritiškoji istoriografija. Vietoj to pamažu pradėjo formuotis vis detalesnis, nors ir prieštaringas bei kintantis, priešistorės vaizdinys.

Pirmąj tikrai mokslinę Lietuvos priešistorės rekonstrukciją, paremtą archeologiniais duomenimis, 1938 m. pateikė Jonas Puzinas studijoje „Naujausių proistorinių tyrinėjimų duomenys“. Čia pateiktą grynai archeologiniais terminais apibrėžtą priešistorinės raidos schemą (akmens, žalvario amžiai, prieškristinis, senasis, vidurinysis, naujasis geležies amžiai) visą likusią XX a. dalį naudojo ir naujais

2

duomenimis pildė Lietuvos archeologai, J. Puzino knygos skyrius išaugindami iki atskirų monografijų. Nors Lietuvos priešistorės studijos daugiausia koncentravosi į materialinės kultūros raidą, archeologus visada domino ir etninė radinių interpretacija. Bene žymiausios gairės šiame kelyje – Marijos Gimbutienės studija „Baltai“ (1963 m.) ir kolektyvinė Lietuvos archeologų, antropologų, lingvistų ir istorikų monografija „Lietuvių etnogenezė“ (1987 m.). Dar M. Gimbutienė akcentavo reikšmingą baltų archeologinių kultūrų šuolį 100–400 m. laikotarpiu, kurį ji pavadino baltų kultūros „aukso amžiumi“.

2012 m. pasirodžiusi Eugenijaus Jovaišos monografijos „Aisčiai“ pirmoji knyga „Kilmė“ žengė dar vieną reikšmingesnį žingsnį šia linkme. Šioje knygoje pagrindinis dėmesys sutelktas į aisčių istorijos rekonstravimą. Aisčių vardas mūsų istoriografijoje nėra naujiena, bet paprastai apie aisčius būdavo kalbama kiek atsietai nuo konkrečios archeologinės medžiagos. E. Jovaišos monografijoje rekonstruojama aisčių, kaip politinės genčių sąjungos istorija – teritorija bei jos formavimasis, didžioji aisčių migracija, gintaro prekybos reikšmė. Aisčiai, galima sakyti, yra pirmasis istorinis mūsų etnonimas, kuris, sujungtas su vietiniais archeologijos, lingvistikos ir antropologijos duomenimis, gali tapti mūsų istorijos pradžios simboliu. Tai yra antikinės Lietuvos istorijos – gintaro prekybos laikotarpio ir, anot Marijos Gimbutienės, baltų „aukso amžiaus“ – vardas.

Antikos laikotarpiu atsiranda pirmosios žinios apie baltus: Plinijaus Vyreniojo Gintaro kelio aprašymas (77 m.), Tacito aisčiai (98 m.), Ptolemėjaus galindai, sudinai ir kitos gentys (apie 150 m.).

Tad kuo galima būtų pradėti Lietuvos arba baltų genčių viduramžių istoriją? Jei laikytumėmės nuomonės, kad apie baltų istoriją jau galima kalbėti nuo pirmųjų Plinijaus Vyresniojo ir Tacito žinių apie aisčius, viduramžių pradžia turėtų būti apibrėžiama panašiai, kaip visoje Europoje – IV–V a. Konkretesnė data galėtų būti hunų įsiveržimas į Europos stepių zoną 376 m., ryšium su kuriuo keičiasi baltų žemių geopolitinė situacija. Per visus viduramžius Europos stepių zona nuo hunų įsiveržimo buvo tiurkų įtakų šaltinis.

Lietuvos viduramžius galima pradėti ir nuo baltų istorijos Vikingų epochoje (800–1050 m.), arba nuo tikrosios Lietuvos istorijos pradžios – 1009 metų. Tokiu atveju rašytinės Lietuvos istorijos pradžią tiesiog sietume su pirmuoju Lietuvos vardo paminėjimas. Kartu reikia pastebėti, kad tuo laikotarpiu rašytinių šaltinių dar labai mažai, todėl, laikantis griežtesnio vertinimo, daugiausia rašytiniais šaltiniais paremta Lietuvos istorija prasideda tik apie 1200 m. Bet kadangi nuo Vikingų laikotarpio jau galime kažkiek kalbėti apie Lietuvą ir baltus, remdamiesi rašytinių šaltinių duomenimis, viduramžių istoriją yra patogu pradėti būtent nuo šio laikotarpio.

Laikotarpio pabaiga aiškesnė. Ji siejasi su Aleksandro valdymo laikotarpiu (1492–1506), kurį galima įtraukti arba neįtraukti į viduramžių Lietuvos istoriją. 1492 m. sutaptų su viena iš Europos viduramžių pabaigos datų (geografinių atradimų pradžia), o 1506 m. viduramžiai dažnai baigiami Lenkijos istorijoje. Šiuo atveju ir mes Aleksandrą dar įtrauksime į viduramžių istoriją, nes jo valdymo metu išryškėjo permainos, simboliškai užbaigiančios viduramžių laikotarpį.

Lietuvos viduramžių periodizacija. Bet kokia periodizacija priklauso nuo pasirinktų periodizavimo kriterijų. Lietuvos viduramžių atveju patogiausia pasirinkti du kriterijus – politinį (politinės organizacijos, valstybės raidos) ir religinį. Jų derinys leidžia išskirti tris brandžiųjų ir vėlyvųjų viduramžių (XI–XV a.) Lietuvos istorijos epochas. Pirmasis – pradinis, arba Lietuvos valstybės formavimosi, laikotarpis – nuo pirmojo Lietuvos vardo paminėjimo iki sistemingų lietuvių karo žygių pradžios (1009–1183 m.). Religiniu požiūriu šiam laikotarpiui būdinga iš priešistorinių laikų paveldėta pagonybė, politiniu – valstybinių struktūrų formavimasis, dar nesant aiškių ir brandžių valstybės požymių (nors ankstyvųjų nedidelių valstybinių darinių, neapimančių visos genties teritorijos, buvimas yra tikėtinas). Antrasis – pagoniškosios Lietuvos valstybės laikotarpis – nuo lietuvių karo žygių pradžios iki Jogailos krikšto (1183–1386 m.). Šiuo laikotarpiu jau turime Lietuvos valstybę, vykdančią aktyvią karinę veiklą ir sparčiai plečiančią savo teritoriją, o religiniu požiūriu tęsiasi pagonybės epocha (ryšium su tuo Lietuvai tenka atlaikyti didžiausią iššūkį – Vakarų Europos riterių

3

organizuojamus kryžiaus karus). Trečiasis ir paskutinis Lietuvos viduramžių istorijos tarpsnis trumpiausias – tai christianizacijos laikotarpis nuo Jogailos krikšto iki viduramžių pabaigos (1386–1492 ar 1506 m.). Iš ankstesnio laikotarpio tęsiasi Lietuvos valstybės raida, tačiau nuo šiol ji glaudžiai susijusi su Lenkija, o valstybės teritorijos plėtra sulėtėja ir galiausiai prasideda jos mažėjimas – Aleksandro laikų teritorinė Lietuvos valstybės griūtis akivaizdžiai pradeda Lietuvos valstybės nuosmūkio laikotarpį, kuriam prasidėjus Lietuva įžengia į ankstyvuosius naujuosius amžius. Religijos istorijos požiūriu laikotarpio pradžią žymi didžiausias lūžis – prasideda krikščionybės laikai. Supaprastintai aptarti laikotarpiai būtų XI–XII, XIII–XIV ir XV amžių etapai.

Vadysčių genezė. Vadysčių susiformavimą rodo turtingų kapų išsiskyrimas. Vakarų Lietuvoje jie atsirado apie 150–200 m., Žemaitijoje, Šiaurės ir Vidurio Lietuvoje – III–IV a., IV ir V a. pasirodo turtingi sūduvių „kunigaikščių“ kapai. Rytų Lietuvos pilkapiuose žinomiausias vado kapas – V a. pab. Taurapilio „kunigaikščio“ kapas (Utenos raj.). Vadystės Rytų Lietuvoje susiformavo apie 400 m.

Turtingi kapai (ir ištaigingos laidotuvės) buvo reikalingi naujiems statusams ideologiškai įtvirtinti. Kai tai buvo padaryta, kapų turtingumas sumažėjo (nuo VII a.). Naujos struktūros Rytų Lietuvoje susikūrė ir įsitvirtino turbūt V–VI a. Vadysčių kūrimosi laikotarpis susijęs su suintensyvėjusia karine veikla.

Baltų protovalstybės. Atlaikę epizodiškus vikingų antpuolius, baltai IX–X a. dar negavo impulso didesnei politinei integracijai. Jie gyveno gentimis, kurios kartais susitelkdavo bendram puolimui ar gynybai, o pastovios politinės organizacijos vaidmenį atliko vadystės (protovalstybės) – nedidelės vieno vado valdomos žemės. Padidėjęs karinis spaudimas iš išorės stiprino atskirų vadų valdžią ir artino juos prie valstybinės valdžios modelio – gyventojų mokesčiais išlaikomos valdžios, tačiau lemiamo lūžio dar nepasiekta.

Apie 890-893 m. surašytame anglosaksų keliautojo Vulfstano pranešime apie kelionę Baltijos jūra sakoma, kad Vyslos žemupys skiria slavų ir aisčių (baltų) gentis. Vulfstanas aprašė aisčius, gyvenančius į rytus nuo Vyslos upės žiočių, ir jų prekybos centrą Trusą. „Aisčių žemė labai didelė. Joje daug pilių, ir kiekvienoje yra karalius. (...) Karaliai ir diduomenė geria kumelių pieną, neturtingieji ir vergai geria midų. Tarp jų būna daug karų,“ – taip aisčių visuomenę apibūdino Vulfstanas. Jis taip pat plačiai aprašė aisčių laidojimo papročius ir mirusiojo turto dalybas per raitelių lenktynes. Aisčiais (estais) I–IX a. šaltiniuose buvo vadinami baltai, visų pirma prūsai, o nuo XI a. šis etnonimas germanų kraštuose pradėtas taikyti dabartiniams estams (Rytų Pabaltijo finougrų gentims).

Vikingų epocha. Vikingų epocha Europoje tiksliau datuojama įvairiai, turi ir kiek labiau išplitusias tradicines ribas (susietas su Anglijos istorijos faktais) – 793–1066 m. Epochos pabaiga taip pat keliama į XI a. vidurį ar I pusę. Vikingų antpuoliai šiuo laikotarpiu palietė daugelį Europos pakrančių iki pat Italijos ir Bizantijos.

IX a. prasidėjusi skandinavų arba normanų („šiaurės žmonių“) karinė ekspansija sujungė Europos žemyną bendros istorijos saitais. IX a. visa Europa pažino plėšikaujančius normanų genčių karius – vikingus. Jų antpuoliai pasiekė Prancūziją, Italiją, Bizantiją – taigi, atokiausius civilizuotos Europos kampelius. Normanai atstovavo iki tol nepažintai Šiaurės Europai ir patys skverbėsi į atokiausius Šiaurės ir Rytų Europos kampelius.

Baltijos ir Viduržemio jūras sujungė „kelias iš variagų į graikus“, ėjęs Dniepro upe. Šios upės aukštupyje gyvenusius baltus VI–VIII a. asimiliavo slavai, sudarydami krivičių gentį (kai kurie tyrinėtojai spėja, kad jos pavadinimas perimtas iš baltiškos krievų genties). Į rytus nuo krivičių dar bent iki XII a. vidurio išliko baltiškos galindų genties likučiai, kurie buvo pamažu asimiliuojami viatičių.

Dniepras ir Dauguva buvo normanų prekybos ir karinės ekspansijos kelias. Nuo normanų antpuolių kentėjo ir pajūrio baltų gentys – kuršiai, žiemgaliai, sembai. Šie įvykiai normanų dėka jau pateko į rašytinę istoriją – iš pradžių išsaugoti jų žodinėje tradicijoje, vėliau, skandinavams priėmus krikštą, buvo užrašyti ir raštu.

4

Apie baltus vikingų ekspansijos laikais atsiranda išsamesnių pasakojimų. Normanai greitai sudomino ir krikščioniškosios Europos misionierius. Žymiausias iš jų – Šventasis Ansgaras – buvo nuvykęs į Švediją. Rimberto parašytame jo gyvenimo aprašyme paminėta ir pirmoji konkreti dabartinės Lietuvos (tuo metu kuršių) vietovė – Apuolė. Ją 853 ar 854 m., Ansgarui esant Švedijoje, puolė švedų konungas Olafas.

Kaip liudija Rimbertas, danai puolė Kuršą. Rimbertas atskleidžia tarp Kuršą puolusių danų ir švedų vyravusią nesantaiką. Danai Kuršą puolė išgirdę, kad seniau kuršiai priklausė švedams, bet iš jų išsivadavo. Danams patyrus pralaimėjimą, kuršiais tuojau susirūpino švedų karalius Olafas, kuris skubiai organizavo sėkmingą karo žygį, užėmė Seeburgą (Gruobinią) ir privertė išsipirkti Apuolę.

Tai – amžininko liudijimas. Tačiau baltai dažnai minimi ir legendinio pobūdžio skandinavų šaltiniuose – sagose, kurios užrašytos daugiausia XIII a.

Skandinavų sagos yra problemiška, bet realią istoriją kažkiek atspindinčių šaltinių grupė. Ypač gausu užuominų apie baltus sagomis, mitais ir legendomis paremtame Sakso Gramatiko kronikoje „Danų žygiai“ (Gesta danorum). Jame vikingų karvedžiai, skandinavų dievai, net gotų epo herojai dirbtinai surikiuoti į ilgą tariamai Danijos karalių seką, prasidedančią nuo prieškristinių laikų. Realūs istorijos atgarsiai, išskyrus iš gotų epo pasiskolintus siužetus, greičiausiai nesiekia ankstesnių laikų kaip IX a. pradžia.

Saksas Gramatikas pateikia unikalios medžiagos apie vikingų epochos baltus. Dauguma Sakso pateiktų legendų apie vikingų antpuolius prieš baltus yra susiję su trimis IX a. danų žygiais, kuriems vadovavo Ragnaras Lodbrokas (apie 840 m.), Hastingas (853 m.), Rorikas (apie 857–862 m.) ir norvegų jarlas Hakonas (apie 970 m.). XI–XII a. jau būdingi kuršių ir kitų Rytų Pabaltijo piratų plėšikavimai (1014, 1074, 1080 ir 1170 m.). Galima sakyti, kad Skandinavijos šalyse pasibaigus vikingų epochai, ją tarsi pratęsė Rytų Pabaltijo gyventojai.

Rorikas: Jutlandija – Kuršas – Rusia. Anot Sakso, kuršiai ir švedai, anksčiau mokėję danams „kasmetinę duoklę“, Rorikui tapus Danijos karaliumi, puolė Daniją. Prie sukilimo prisidėjo ir slavai. Juos Rorikas sumušė jūrų mūšyje. Šį Roriką galima sutapatinti su IX a. viduryje Frizijoje ir Jutlandijoje aktyviai veikusiu vikingu Roriku. Rorikas puolė Daniją ir 857 m. įsitvirtino Pietų Jutlandijoje. Tai – jo „valdymo“ Danijoje pradžia. Šiuo metu įsigali nuomonė, kad Rorikas Jutlandietis ir Rusios kunigaikščių dinastijos pradininkas Riurikas yra tas pats asmuo. Jo pakvietimą į Šiaurės Rusią, Rusios metraščiai datuoja 862 m.

Apie tuos metus Novgorodo ar Ladogos slovėnų ir gretimų finų žemių gyventojai, norėdami apsisaugoti nuo švedų vikingų, valdyti pasikvietė danų konungą Riuriką (Roriką). Jo naujosios valdos apėmė Izborską (netoli Pskovo), Beloozerą, taip pat Polocką, Rostovą ir Muromą. Tuo tarpu pietinės rytų slavų gentys mokėjo duoklę Chazarų kaganatui.

Apie 882 m. kitas normanų konungas Olegas (Helgis) pajungė savo valdžiai jau daugumą rytų slavų genčių. Tai davė pradžią Kijevo Rusios valstybei. Taip normanai pasiekė ne tik pajūrio, bet ir rytines baltų gentis. Antai 945 m. tarp Rusios pasiuntinių Bizantijoje minimas „Gunaro Jotvingis“ – jotvingis rusinų (Rusios normanų) tarnyboje.

Rusios valstybė buvo valdoma skandinavų konungų, kurie ilgainiui suslavėjo. Patį rusinų etnonimą, iš pradžių reiškusį normanus, perėmė rytų slavai. Šioje valstybėje vyko ir į ją patekusių finų bei baltų genčių slavėjimo (rusėjimo) procesas. Valstybės sostine tapo Kijevas, išaugęs į vieną didžiausių viduramžių Europos miestų.

Vikingų puldinėjimai X a. X amžiuje tęsėsi vikingų epocha, o pajūrio baltai patirdavo naujų vikingų antpuolių. Vienas toks vikingų nuotykis kuršių žemėse vaizdingai aprašytas Egilio sagoje. Du vikingai, Egilis ir jo brolis Torolvas, pusę mėnesio taikiai prekiavę su kuršiais, pradėjo jų žemėse plėšikauti. Egilis su savo būriu pateko į kuršių nelaisvę, bet sugebėjo išsilaisvinti, sudeginęs kuršių vado sodybą.

5

Didesnio masto skandinavų ekspansija susijusi su Danijos karalystės iškilimu, valdant Haroldui Mėlyndančiui, kuris apie 965 m. priėmė krikštą. Jo remiamas norvegų jarlas Hakonas apie 970 m. puldinėjo Baltijos jūros pakrantes, tarp jų ir Kuršą, galiausiai sumušė sembus ir Semboje įkūrė vikingų koloniją. Dar ir XIII a. sembų diduomenė buvo vadinama vitingais.

Krikščionys – baltų žemių kaimynai. X a. viduryje polianų kunigaikštis Mieškas sukūrė Lenkijos valstybę, kuri 966 m. priėmė krikštą iš Vakarų. Tuo tarpu Kijevo Rusios valdovas Vladimiras 988 m. priėmė krikštą iš Bizantijos. Visoje Rusios teritorijoje buvo griaunami pagoniškų dievų stabai ir statomos bažnyčios. Taip per trumpą laiką didžiuliai Europos plotai buvo atversti į krikščionybę. Tai buvo taikių krikščionybės platinimo misijų metas, o kartu vienas didžiausių krikščionybės plitimo šuolių istorijoje. Po jo baltų pasaulis atsidūrė krikščioniškų tautų apsuptyje.

Šv. Vaitiekaus-Adalberto misija. Nors X a. II pusės krikščionybės platinimo misijos dar buvo taikios ir rėmėsi atskirų valdovų įtikinimu priimti krikštą, krikščionybės platinimas nebuvo atsietas nuo politinės įtakos plėtimo. Tai puikiai suprato antrasis krikščioniškos Lenkijos valdovas Boleslovas Narsusis. Po tėvo Mieško mirties jis išvijo savo pamotę ir jos sūnus, savo jaunesniuosius brolius, du giminaičius apakino ir įsiviešpatavo visoje Lenkijoje. Savo valstybės ribas jis netrukus ėmė plėsti, užimdamas Slovakiją ir Moraviją, o 1003 m. – ir Čekiją. Atrodė, kad Lenkija taps vienintele vakarų slavų valstybe, bet taip neatsitiko. Po pusantrų metų Vokietijos karalius Henrikas II privertė Boleslovą atsisakyti Čekijos.

Savo politinėje veikloje Boleslovas panaudojo krikščionybės platinimo misijas. Jis rėmė krikščionių misionierius, siekdamas išplėsti savo įtaką baltų žemėse. Dar 997 m. jis tai bandė daryti, pasiųsdamas į Prūsiją Prahos vyskupą Vaitiekų-Adalbertą. Pastarasis buvo priverstas bėgti iš Čekijos, nes priklausė Slavnikovičių giminei, kuri varžėsi dėl valdžios su Čekiją valdžiausia Pšemyslidų dinastija ir todėl buvo sunaikinta Čekijos karaliaus Boleslovo II.

Patartas Boleslovo Narsiojo, vyskupas Vaitiekus-Adalbertas patraukė į prūsų Pamedės žemę. Jos pasienyje jis buvo palaikytas lenkų agentu ir sumuštas, bet paskui vis dėlto sugebėjo apeiti sargybą. Prūsų žemių sienos buvo atidžiai saugomos, nes tuo metu prūsus puldinėjo Lenkija. Vakare įsibrovėlius surado „kaimo viešpats“, kuris nusivedė Adalbertą į prekyvietę (galbūt, dar Vulfstano aprašytą Truso miestą). Tenai „iš visų pusių susirinko priklausoma liaudis“ ir, apklaususi Adalbertą, pasakė jam: ,,Mus ir visą šią karalystę, kurios vartai mes esame, valdo bendras įstatymas ir viena gyvenimo tvarka; o jūs, kurie esate kito ir nežinomo įstatymo, jei šią naktį nepasitrauksite, rytą būsite nukirsdinti“. Adalbertas nepaklausė įspėjimų ir su savo palydovais patraukė toliau. Prūsai, vadovaujami Siko, misionierių 997 m. balandžio 23 d. pavijo ir nužudė, o jo galvą pamovė ant mieto.

Iš misijos aprašymų matyti, kad prūsų „karalystės“ (greičiausiai, Pamedės) sienos buvo saugomos. Apsauga rūpinosi pasienio gyventojai. Iš pradžių Adalbertas pasienyje buvo sumuštas, bet paskui vis dėlto sugebėjo apeiti sargybą. Vakare, anot Jono Kanaparijaus, įsibrovėlius surado „kaimo viešpats“ (dominus villae), kuris nusivedė Adalbertą į kaimą. Brunonas šį „kaimą“ vadina prekyviete (mercatum), todėl istoriografijoje jis siejamas su netoli nuo Adalberto žuvimo vietos buvusiu žymiu Truso miestu. Tad „kaimo viešpats“ laikytinas tam centrui priklausančio valsčiaus kunigaikščiu. Kaime „iš visų pusių susirinko priklausoma liaudis“ ir, apklaususi Adalbertą, pasakė jam: „Mus ir visą šią karalystę, kurios vartai mes esame, valdo bendras įstatymas ir viena gyvenimo tvarka; o jūs, kurie esate kito ir nežinomo įstatymo, jei šią naktį nepasitrauksite, rytą būsite nukirsdinti“. Brunonas dar papildo, kad žmonės „tiems, kurie prie karalystės įėjimo pastatyti, geruosius svečius įleido, mirtimi grasina“. Pasienio gyventojai save suvokė kaip didesnio politinio junginio („karalystės“) dalį.

Adalberto palaikus netrukus išpirko Boleslovas Narsusis. Po dviejų metų popiežius paskelbė Adalbertą pirmuoju Lenkijos šventuoju. Ta proga jis įsteigė ir Gniezno arkivyskupiją. Pirmuoju Gniezno arkivyskupu tapo Šv. Vaitiekaus brolis Radimas-Gaudentijus, lydėjęs Vaitiekų jo misijoje į Prūsiją.

6

2. Lietuva XI–XII a. Šv. Brunono Kverfurtiečio misija 1009 m. Istorija pažįstama iš rašytinių šaltinių, todėl

pagoniškos Lietuvos istorija prasideda 1009 metais. Pirmasis Lietuvos vardo paminėjimas – tai ir pirmasis pagoniškos Lietuvos susidūrimas su krikščionybe.

1009 m. Šv. Vaitiekaus-Adalberto žygį panoro pakartoti misijų arkivyskupas Brunonas Kverfurtietis, prieš tai pamaldžiai studijavęs savo pirmtako biografiją ir sudaręs jo gyvenimo aprašymą. Boleslovas jį nukreipė į kitą Prūsijos galą – jotvingių žemes. Dėl jų Lenkija varžėsi su Rusios didžiuoju kunigaikščiu Vladimiru, dar 983 m. privertusiu jotvingius pripažinti savo valdžią.

Brunono misijos baigtį aprašė daugelis metraščių, tarp jų – Kvedlinburgo analai, kuriuose ta proga buvo užfiksuota pirmoji žinia apie Lietuvą: „Šventasis Brunonas, kuris yra vadinamas Bonifacijumi, arkivyskupas ir vienuolis, vienuoliktaisiais savo vienuolystės metais Rusios ir Lietuvos pasienyje pagonių nukirsdintas su aštuoniolika saviškių kovo 9 dieną iškeliavo į dangų“.

Brunonas Kverfurtietis buvo kilęs iš Kverfurto grafų giminės. Užsidegęs krikščionybės platinimo misijų idėja, jis stengėsi bendradarbiauti su visais naujakrikščių valdovais – Kijevo kunigaikščiu Vladimiru, kurio remiamas 1008 m. buvo nuvykęs krikštyti pečenegų, bet kur kas labiau – su Lenkijos valdovu Boleslovu, kurio remiamas jis išsiruošė į Jotvą ir Lietuvą.

Kaip galima spręsti iš platesnių misijos aprašymų, kai tik Brunonas įžengė į Prūsiją (jotvingių žemes), tuojau buvo nuvestas pas „karalių“ Netimerą ir ėmė pamokslauti. Netimerui atsisakius krikštytis, Brunonas įmetė į ugnį karaliaus stabus. Netimeras įsakė sudeginti Brunoną, bet to padaryti nepavyko. Netimeras tai palaikė stebuklu, paleido Brunoną ir su 300 vyrų (matyt, valsčiaus sueigoje) apsikrikštijo. Tačiau patraukęs toliau, Brunonas buvo suimtas ir nukirsdintas kunigaikščio, vėlesniame šaltinyje vadinamo Zebedenu. Jo galva buvusi įmesta į Alstros upę (galbūt tai – Jatra (Aitra) – Molčadės intakas, arba Katra – upės, buvusios lietuvių, jotvingių ir rusinų žemių paribyje).

Netimero valdomi jotvingiai kurį laiką galėjo išlikti Lenkijos įtakoje. Boleslovas išpirko ir Brunono palaikus, tačiau Brunono kultas Lenkijoje neprigijo. Boleslovas tuo metu bandė plėsti savo įtaką ir šalia Lietuvos buvusioje Rusios dalyje. Maždaug Brunono misijos metu už Turovo kunigaikščio Sviatopolko jis išleido savo dukterį, su kuria į Turovą atvyko Kolobžego vyskupas Reinbernas. Netrukus Kijevo kunigaikštis Vladimiras, Sviatopolko tėvas, išsiaiškino sūnaus prieš jį rengiamą sąmokslą ir suėmė Sviatopolką kartu su jo žmona ir vyskupu Reinbernu. Keršydamas už tai Boleslovas 1013 m. surengė žygį į Rusią, o po Vladimiro mirties, vykstant kovoms dėl valdžios (1015–1018 m.), kišosi į jas, remdamas savo žentą Sviatopolką. Tačiau po Boleslovo Narsiojo mirties 1025 m. Lenkija susilpnėjo ir netrukus suskilo.

Brunono laikų jotvingių ir lietuvių visuomenė. Ką sako šv. Brunono ciklo šaltiniai? Brunono mirties vieta: Prūsija, Lietuva, Rusia. Alstros upė. Baltų visuomenė: sienų apsauga, religija, „300 vyrų“, hierarchija, valdžios paveldėjimas.

1. Sienų apsauga. „Kai tik įžengėme į šalį (patriam), tuojau pas karalių buvome nuvesti“ (Vibertas). Iš Brunono pirmtako Adalberto-Vaitiekaus 997 m. misijos aprašymų matyti, kad sienos buvo

saugomos ir prūsų Pagudės žemėje. 2. Religinė kunigaikščio valdžia. Vibertas mini „karaliaus stabus“ (simulacra regis), kuriuos

sudegino Brunonas. Tokia valdžia buvo būdinga ir XIII a. kunigaikščiams. Apie 1245 m. žuvęs kunigaikštis Skomantas Volynės metraštyje vadinamas garsiu žyniu ir burtininku, o Mindaugas aukojo pagoniškiems dievams.

3. Kunigaikščio galia pasmerkti mirti ir dovanoti gyvybę. Karalius įsako sudeginti Brunoną (Tunc iussit rex ignem accendi validissimum, et in illum proici episcopum. — Vibertas), o vėliau jį paleidžia ir priima krikštą. Tokia galia didžiavosi ir vėlesni Lietuvos didieji kunigaikščiai. Gediminas 1323 m.

7

gegužės 26 d. laiške Hanzos miestų miestiečiams rašė: „[esame] didžiausias savo žemėse, kur galime duoti nurodymus ir įsakinėti, pasmerkti ir pasigailėti, uždaryti ir atverti“

4. Centrinio valsčiaus 300 vyrų sueiga. Vibertas nurodo, kad Netimeras priėmė krikštą su 300 vyrų (cum trecentis viris). Po to, kaip matyti iš Damianio užuominos, kad karalius nužudė savo brolį „nesant Bonifacijaus“ (absente Bonifatio), Brunonas, matyt, krikštijo žmones ir kituose Netimerui pavaldžiuose valsčiuose. E. Gudavičius 300 vyrų laiko Netimero kariauna. Baltų žemėse raitelių ir pėstininkų skaičius santykiavo kaip 1:10. Tad jei Netimeras turėjo 300 vyrų kariauną, pėstininkų jo valdose turėjo būti apie 3000. Tai vidutinės žemės šeimų skaičius. Išeitų, kad Netimeras šalia savęs laikė sutelktus visus savo valdų raitelius. 300 šeimų yra vieno valsčiaus gyventojai (dešimtadalis žemės gyventojų). Pavyzdžiui, kalbėdamas apie 1219 m. Mežuotnės valsčiaus žiemgalių krikštą, Henrikas Latvis nurodo, jog krikštijosi „beveik trys šimtai vyrų, neskaitant jų žmonų ir vaikų“. Kaip matyti, Henrikui Latviui irgi rūpi visų pirma krikštytų vyrų skaičius, bet tai dar nereiškia, kad tie vyrai buvo kieno nors kariauna.

5. Politinė organizacija, turinti kelias hierarchijos pakopas. Pasak Viberto, Brunoną nužudė „anos žemės kunigaikštis“ (dux... illius terrae). Tai buvo kažkokios tolimesnės periferijos kunigaikštis, nes Brunonas žuvo pasienyje. Jis žemesnio rango už Netimerą, nes vadinamas kunigaikščiu (dux), o Netimeras — karalium (rex).

6. Senjoratinis valdžios paveldėjimas. Valdžia atitenka ne sūnui, o vyriausiajam giminėje (dažniausiai broliui). Pasak Damianio, norėdamas karalystę palikti sūnui, karalius nužudė savo brolį. Galbūt giminės lyderis buvo nustatomas ir rinkimų būdu, bet tokiu atveju pagrindinis varžovas sūnui vis tiek būtų brolis.

Vadystė, protovalstybė ar valstybė? Šiuo metu pagal politinėje antropologijoje populiarią Elmano Serviso (Elman Service) politinių organizacijų klasifikaciją yra išskiriamos keturios pagrindinės politinių organizacijų formos: ordos (bands), gentys (tribes), vadystės (chiefdoms) ir valstybės (states).

Valstybė prasme yra regioninė politinė organizacija, vadovaujama profesionalių valdininkų sluoksnio, kuris yra išlaikomas gyventojų mokesčiais.

Nors mokesčiai yra pagrindinis valstybės požymis, fragmentiškuose valstybės formavimosi laikotarpio Lietuvos istorijos šaltiniuose jis atsispindi prastai. Tiesa, faktas, kad XI a. (turbūt po 1040 – 1044 m. Jaroslavo žygių) Lietuva buvo priversta reguliariai mokėti duoklę Rusiai, nors liko valdoma savo politinio elito (kunigaikščių, viešpačių ar valdymierų), rodytų, kad susidarė palankios sąlygos duoklių surinkimo sistemai, taigi, mokesčiams, formuotis, nes dalį Rusios kunigaikščiams surenkamų mokesčių vietiniai kunigaikščiai galėjo pasilikti sau.

Netiesioginis valstybės požymis galėtų būti vieningos politinės organizacijos dydis – jos apimama teritorija ir gyventojų skaičius. Ankstyvojoje valstybėje gyventojų mokesčiai (duoklės) dar nebuvo dideli, todėl, kad būtų įmanoma surinkti pakankamai duoklių valstybės aparatui (kunigaikščiui ir jo kariaunai) išlaikyti, reikėjo suvienyti didesnę teritoriją. Šiuo požiūriu įdomi Džordžo Piterio Merdoko (George Peter Murdock) politinių organizacijų klasifikacija pagal jų dydį:

1) „bet kokios politinės integracijos nebuvimas net lokaliniame lygmenyje“; 2) „autonomiškos lokalinės bendruomenės, t. y. politiškai nepriklausomos lokalinės grupės, kurios

neviršija vidutiniškai 1 500 gyventojų“; 3) „minimalios valstybės, t. y. politinė integracija ir nepriklausomi vienetai, apimantys vidutiniškai

nuo 1 500 iki 10 000 gyventojų“; 4) „mažosios valstybės, t. y. nepriklausomų vienetų politinė integracija, apimanti vidutiniškai nuo

10 000 iki 100 000 gyventojų“; 5) „valstybės, t. y. didelių nepriklausomų vienetų politinė integracija, apimanti vidutiniškai bent

100 000 gyventojų“.

8

Taigi, Dž. P. Murdockas valstybei nustato gana paprastą kiekybinį kriterijų – ne mažiau kaip 1 500 gyventojų. Kartu tai ir struktūrinis kriterijus – valstybė turi apimti bent kelias lokalines bendruomenes. Jo „minimalios valstybės“ (1 500–10 000 gyventojų), be abejo, atitinka vadystes (P. Merdokas nenaudojo „vadystės“ termino, o pagrindinis vadystės požymis yra būtent viršbendruomeninio lygio pastovios politinės organizacijos atsiradimas). Tad vadystės tikrai buvo valsčiaus dydžio politiniai junginiai.

Dž. P. Murdocko „mažosios valstybės“ (10 000–100 000 gyventojų), pagal dydį atitinkančios baltų žemes, iš tiesų jau gali turėti valstybinę struktūrą, nes apima kelis valsčius, kurių vadai-kunigaikščiai jau gali rinkti duoklę žemės kunigaikščio naudai (jeigu, žinoma, ta žemė jau yra pakankamai integruota). Tokio dydžio politinės organizacijos skyrimas vadystei (kai kurių tyrinėtojų išskiriama „sudėtinės vadystės“ sąvoka) ar ankstyvajai valstybei gali būti diskusijų objektas.

Valstybė. Dž. P. Merdoko išskirta politinė organizacija, turinti daugiau kaip 100 000 gyventojų, jau vargiai gali apsieiti be valstybinės organizacijos. Toks žmonių skaičius jau ne tik yra pajėgus išlaikyti valstybės aparatą, bet ir būtų sunkiai suvaldomas be profesionalios valstybinės valdžios. Todėl reikia pritarti šiam tyrinėtojui, kad tai – jau ne „minimali“ ar „mažoji“, o galutinai susiformavusi valstybė. Lietuvos atveju toks kriterijus pasiteisina, nes skaičiuojama, kad XIII a. etninėje Lietuvoje (maždaug pirminės Mindaugo valstybės ribose – iki XIII a. 5 dešimtmečio ekspansijos Rusioje pradžios) galėjo gyventi apie 200 000 žmonių.

Valstybė yra sistema, jungianti tris elementus: tautą (gyventojus), teritoriją, valdžią. Tai populiarus, bet nepakankamas apibrėžimas. Apibrėžiant valstybės pradžią ir jos skirtumą nuo ikivalstybinių struktūrų, svarbu apibrėžti valstybinės valdžios pobūdį. Valstybė yra regioninė politinė organizacija, vadovaujama profesionalių valdininkų sluoksnio, kuris yra išlaikomas gyventojų mokesčiais.

XI–XII a., laikotarpyje galima pastebėti pirmuosius Lietuvos valstybės formavimosi bruožus – atsiranda reikalas rinkti duokles (iš pradžių, kad būtų patenkinti Rusios kunigaikščių reikalavimai) ir organizuoti gynybą nuo per didelių Rusios kunigaikščių pretenzijų. Tiesa, tuo metu galima kalbėti tik apie mažąsias baltų valstybes pagal Dž. P. Merdoko klasifikaciją. Tačiau tuo metu ir archeologai pastebi suintensyvėjusią baltų visuomenės raidą bei svarbius pokyčius.

XI–XII a. pokyčiai Lietuvoje archeologijos duomenimis (pagal Adolfą Tautavičių): 1. Pokyčiai žemės ūkyje: a) tobulesni pjautuvai (nuo X a.); b) sukamosios girnos (nuo XI a.); c)

svirnai pilyse (nuo XI–XII a.); d) dvidantė žagrė (nuo XII a.); e) pagrindiniais javais tampa žieminiai rugiai (nuo XI a.).

Žemdirbystės lygio kilimas sudaro sąlygas lengviau surinkti duokles, reikalingas valstybės aparatui išlaikyti.

2. Amatų lygio kilimas: a) kalvystės technologijos patobulėjimas (nuo X–XI a.); b) žiedžiamasis ratas ir puodininkystės virtimas amatu (nuo X a. pabaigos – XI a.); c) tobulesni medžio apdirbimo įrankiai: plačiaašmenis kirvis, grąžtas, medienos tekinimo staklės (nuo X–XI a.).

Amatininkų veiklos profesionalėjimas yra svarbus požymis, kad visuomenė profesiniu požiūriu vis labiau diferencijuojasi ir ima vis geriau suvokti darbo pasidalijimo reikšmę, o tai sudaro sąlygas ir valstybės valdymui, kaip atskiram „amatui“, išsiskirti.

3. Prekybos intensyvėjimas: a) sulankstomos svartstyklės, svareliai ir piniginiai sidabro lydiniai (nuo X a. pabaigos – XI a.); b) importinių daiktų pagausėjimas (nors jų buvo žymiai mažiau, negu Latvijoje ir Estijoje).

Prekybos intensyvėjimas daro visuomenę turtingesne, taigi, ekonomiškai pajėgesne surinkti duokles ir išlaikyti valstybės aparatą. Taip pat prekyba padeda plisti įvairiausiom naujovėm, ateinančiom iš kitų šalių.

4. Socialiniai pakitimai: a) pilių atsiradimas (X a. pabaiga – XI a.); b) karių su puošnia apranga ir žirgų kapai (nuo X a.).

9

Pilys – valstybinės valdžios centrai. XI–XII a. Lietuvoje ir gretimose srityse jau atsirado kunigaikščių rezidencijų tipo piliakalnių su apvaliomis 20–50 m skersmens aikštelėmis (Mažulonys, Kaukai). XIII–XIV a. ant tokių pačių piliakalnių būdavo įrengiamos ir didžiojo kunigaikščio rezidencijos, kuriose jis apsistodavo nuolatinių kelionių po savo valstybę metu (Ukmergė, Palatavys). Prisiminkime, kad tokiose pilyse būta ir svirnų su grūdų atsargomis. Tad gali būti, jog tokie piliakalniai nuo pat savo atsiradimo tapo duoklių surinkimo punktais. Pilių priežiūra ir išlaikymas taip pat buvo susijęs su ištisu prievolių kompleksu.

Lietuvos teritorija. XI–XII a. Lietuva tiesiogiai ribojosi su Rusia – tą rodo ir pirmasis Lietuvos paminėjimas Kvedlinburgo analuose, kurie kalba apie „Rusios ir Lietuvos pasienį“. Kadangi riba su Rusia buvo ne tik politinė, bet ir etninė riba, ją nustatant pasitelkiami lingvistiniai ir archeologiniai argumentai. Šią ribą daugiausia pagal vietovardžius bei religijų duomenis (katalikybės ir stačiatikybės persvaros riba) nagrinėjęs Ježis Ochmanskis vadovavosi tokia „metodologine prielaida“: vietovardžiai „gali tapti gera baze naudojant retrogresyvų metodą – išvedant etninius santykius dar ankstyvesniuose laikotarpiuose. Reikia priimti, kaip istorinį reiškinį – lietuviško elemento nuolatinį traukimąsi į vakarus, kitaip sakant, lietuvių kalbinio ploto susitraukimą, o rusinų plotų išsiplėtimą. Gadynėje nuo XVI a. m. e. Iki mūsų laikų, šaltiniai nepatvirtina, kad būtų kokių nors reikšmingų lietuvių kolonizacinių judėjimų į rytų pasienį. Lietuvių persikėlimas į rytus, į Gudijos bei Rusijos gilumas, buvo retas.“

J. Ochmanskio „metodologinės prielaidos“ realizavimas pasireiškia tuo, kad į tolimą praeitį nukeliamas maksimalus plotas, kuriame išplitę lietuviški vietovardžiai ir dar XX a. duomenimis gyveno daugiausia katalikai. Tai labai nevientisas plotas su didele mišria zona.

Archeologiniais duomenimis apibrėžiamos lietuvių (aukštaičių) etninės ribos valstybės kūrimosi metu yra kur kas aiškesnės ir apima mažesnį plotą (nors ir didesnį nei dabartinės etninės lietuvių ribos). Rytų Lietuvos pilkapių kultūros (VI–XII a.) rytinės ribos pagal archeologą Lauryną Kurilą (2005 m.) apibrėžiamos panašiai kaip ir Tikroji Lietuva XIV amžiuje pagal rašytinius šaltinius: rytinė Lietuvos riba ėjo pro Drūkšių, Svyrių ežerus iki Nemuno intako Beržūnos.

Jaroslavo žygiai prieš Lietuvą. Didžiosios slavų valstybės – Rusia ir Lenkija – kėlė baltų kraštams nemažą pavojų, tačiau jų vienybė buvo trapi. Mirus tokiems iškiliems valdovams, kaip Vladimiras (1015 m.) ir Boleslovas Narsusis (1025 m.), pasirodė pirmieji jų būsimo susiskaldymo ženklai.

1021 m. Polocko kunigaikštis Briačislavas (1001–1044) įsivėlė į karinį konfliktą su Kijevo didžiuoju kunigaikščiu Jaroslavu ir susitaikė tik tuomet, kai Jaroslavas padarė teritorinių nuolaidų. Matyt, Briačislavas vykdė ekspansiją ir į Nalšios žemę, kurios pakraštyje buvo įkurta greičiausiai jo vardu pavadinta Breslaujos (Briačislavlio) pilis.

Lenkijoje po Boleslovo Narsiojo mirties prasidėjo Lenkijos valstybės nuosmukis, netrukus peraugęs į krizę. 1034 m. joje kilo pagonių maištas. Netrukus Sileziją užvaldė Čekija, o Mazovijoje nepriklausomu valdovu pasiskelbė vietinis kunigaikštis Meclavas. Savo pretenzijas į nepriklausomybę Meclavas gynė remdamasis jotvingių ir lietuvių parama.

Lenkijos kunigaikštis Kazimieras Atnaujintojas pakilo į kovą už Lenkijos valstybės atkūrimą. Kovoti su Meclavu jam padėjo Kijevo Rusios didysis kunigaikštis Jaroslavas. 1038 m. Jaroslavas surengė žygį prieš Meclavo sąjungininkus jotvingius, 1040 m. – į Lietuvą, 1041 m. – į Mazoviją, 1044 m. – vėl į Lietuvą. Galų gale 1047 m. Jaroslavas smogė lemiamą smūgį Mazovijai: besikaudamas su Jaroslavo kariuomene Meclavas žuvo. Po šių kovų Lietuva pateko į priklausomybę nuo Rusios ir mokėjo jai duoklę. Tačiau realiai šios duoklės rinkimą parėmė nuo Kijevo menkai tepriklausomas Polockas.

XI a. buvo Polocko kunigaikštystės klestėjimo šimtmetis. Polocko kunigaikštystė pirmoji Rusioje suformavo savo atskirą kunigaikščių dinastiją – jau Briačislavas Polocko kunigaikštystę jau paveldėjo iš tėvo, o ne gavo iš Kijevo didžiojo kunigaikščio rankų. XI a. I pusėje ją galima laikyti vasaline Kijevo

10

Rusios valda, turėjusia nemažą savarankiškumą. Polocko kunigaikštis Vseslavas (1044–1101) 1065 m. sukilo prieš Kijevą valdžiusius Jaroslavičius (Jaroslavo Išmintingojo sūnus) ir po permainingų kovų 1071 m. galutinai įtvirtino Polocko kunigaikštystės nepriklausomybę nuo Kijevo.

Vikingų epochos pabaiga. Rusioje paskutinis variagų žygis surengtas 1043 m., valdant Jaroslavui. Tuo pačiu metu Jaroslavo žygiavo ir į Lietuvą (1040 ir 1044 m.). Tad pirmosios krikščionybės platinimo misijos baltų žemėse, pirmasis Lietuvos paminėjimas 1009 m. ir Jaroslavo žygiai į Lietuvą – dar vikingų epochos pabaigos įvykiai.

Jaroslavo mirtis 1054 m. sutapo su naujo Europos raidos etapo pradžia. Europos istorijoje prasideda prasideda brandieji viduramžiai. Vakaruose stiprėjant popiežių valdžiai, krikščioniškasis pasaulis 1054 m. galutinai suskilo į katalikus ir stačiatikius. Popiežių valdžios iškilimas Vakarų Europoje, bažnyčios skilimas sudarė prielaidas kryžiaus žygių epochai subręsti. Pagoniška Lietuva ir kitos baltų žemės atsidūrė paribyje tarp abiejų šių krikščionybės atšakų – katalikiškos Lenkijos ir stačiatikiškos Rusios.

Krikščionybės plitimas į Šiaurę iki XI a. vidurio sukrikščionino karinguosius normanus ir užbaigė Vikingų epochą. Nors Lenkijos ir Rusios kunigaikščiai siekė rinkti duokles baltų žemėse, naujos krikščionybės platinimo misijos kurį laiką nebebuvo vykdomos. Baltų žemės domino ir Daniją bei Švediją, juo labiau, kad aprimus vikingams, Baltijos jūroje jų vietą užėmė kuršių piratai, kėlę daug rūpesčių Švedijos ir Danijos pakrantėms.

Lietuva ir Polockas. Lietuva ir toliau mokėjo duoklę Polockui. XI a. II pusėje Polocką valdė pats garsiausias ir galingiausias jo kunigaikštis Vseslavas (1044–1101). Iki 1065 m. jis pripažino savo vasalinę priklausomybę nuo Kijevo. Tačiau 1065 m. jis puolė Novgorodo kunigaikščio Mstislavo (Kijevo kunigaikščio Iziaslavo Jaroslavičiaus sūnaus ir vietininko) valdas ir jį sumušė, o kitais metais apiplėšė patį Novgorodą.

1067 m. Kijevo Rusią valdę Jaroslavičiai surengė keršto žygį ir paėmė Polockui priklausantį Minską, o Vseslavo kariuomenę sumušė Nemigos mūšyje. Vseslavas pabėgo, tačiau, atvykęs derėtis su Jaroslavičiais, buvo suimtas ir įkalintas Kijeve. Kitais metais Kijeve kilus maištui, Vseslavas ne tik buvo sukilėlių išlaisvintas, bet ir 7 mėnesiams tapo Kijevo kunigaikščiu. Tačiau valdžią Polocke jam pavyko susigrąžinti tik 1071 m. Po šio karo Polockas tapo faktiškai nepriklausoma kunigaikštyste, kuri tik kultūriniu ir bažnytinės organizacijos požiūriu priklausė Rusiai.

Vakarų Europoje stiprėjanti Romos popiežiaus valdžia karingus riterius kreipė religinėms kovoms. 1095 m. popiežius Urbonas II paskelbė pirmąjį kryžiaus žygį į Šventąją žemę, kurio tikslas buvo išvaduoti Kristaus kapą. Pirmojo kryžiaus žygio metu, 1099 m., buvo užimta Jeruzalė ir įkurta Jeruzalės karalystė. Prasidėjo kryžiaus karų epocha, kurios sukeltos bangos netruko atsiristi ir iki Baltijos pakrantėse gyvenusių pagonių genčių.

Paskutinis Kijevo valdovas, bandęs pažaboti Polocko savarankiškumą, buvo Mstislavas. 1128 m. jis suorganizavo didelės kunigaikščių koalicijos žygį į Polocko kunigaikštystę. Polockiečiai buvo priversti išvyti kunigaikštį Dovydą ir Polocko kunigaikščiu paskelbti Borisą Rogvolodą, kuris buvo parankus koalicijai. Tačiau pastarasis jau kitais metais mirė, o 1130 m. įsiveržęs į Polocką, Mstislavas ištrėmė į Konstantinopolį mirusiojo Boriso Rogvolodo sūnus Rogvolodą Vasilijų bei Ivaną ir paėmė Polocką savo tiesioginėn valdžion.

1131 m. Mstislavas surengė žygį ir į Lietuvą. Jo suburta kunigaikščių koalicija nusiaubė kraštą ugnimi ir paėmė daug belaisvių, tačiau jiems grįžtant lietuviai sumušė nuo pagrindinių jėgų atsilikusį kijeviečių dalinį. Mstislavo žygis nieko nepakeitė – po metų jis mirė, ir Kijevo Rusia galutinai suskilo į atskiras kunigaikštystes. 1138 m., po Boleslovo Kreivaburnio mirties, susiskaldė ir kita kaimynė – Lenkija.

1140 m. į Polocką iš tremties grįžo Borisovičiai, pasiryžę atgauti valdžią. Apie 1146 m. Rogvolodas Vasilijus tapo Polocko kunigaikščiu. Tačiau apie tą patį laiką Glebovičiai atgavo Minską ir tapo rimtais Borisovičių varžovais. 1151 m. jų sukurstyti polockiečiai suėmė Rogvolodą, o Polocko kunigaikščiu

11

paskelbė Rostislavą Glebovičių. 7 metus Glebovičiai valdė Polocko kunigaikštystę, bet 1158 m. įvyko naujas sąmokslas, kurio metu polockiečiai sugrąžino valdžią Rogvolodui. Rostislavas pabėgo į Minską, o tarp Glebovičių ir Borisovičių įsiliepsnojo kova. Lietuviai taip pat buvo įtraukti į šias kovas. 1159 m. Polocko kunigaikštis Rogvolodas Borisovičius privertė Rostislavą Glebovičių sudaryti taiką, bet Volodaris Glebovičius „nebučiavo kryžiaus, nes žygiavo, vedamas lietuvių, miškais“.

1162 m. Rogvolodas Borisovičius apsiautė Volodarį Glebovičių Gorodeco pilyje (Lietuvos pasienyje; dabar Gorodokas Molodečno rajone Baltarusijoje). Lietuviai rėmė Glebovičius ir 1162 m. padėjo Volodariui laimėti mūšį prie Gorodeco, po kurio Borisovičiai neteko Polocko. Lietuviai darėsi svarbiu veiksniu Polocko kunigaikščių kovose ir kartu stiprino savo įtaką baltų žemėse.

1183 metai: lietuvių karo žygių pradžia. 1180 m. lietuviai paskutinį kartą dalyvavo Polocko kunigaikščių karo žygyje. 1183–1184 m. žiemą Lietuva staiga surengė pirmą didelį antpuolį į Rusios žemes. Lietuviai nusiaubė ne tik Polocko kunigaikštystę, bet pasiekė net ir Naugardo žemei priklausantį Pskovą, kuriam padarė daug žalos. Naugardo kunigaikštis Jaroslavas nesugebėjo jiems sutrukdyti, todėl po kelių mėnesių naugardiečiai jį išvijo. Užklupti netikėto antpuolio, nesiryžo pasipriešinti ir daugelis Polocko kunigaikščių. „Tik vienas Iziaslavas, Vasilko sūnus, pabarškino savo aštriu kalaviju į lietuvių šalmus, aptemdė šlovę savo senolio Vseslavo, o pats po raudonu skydu ant kruvinos žolės, paguldytas lietuvių kalavijų, pasiėmė ją į [mirties] patalą“, – rašė „Sakmės apie Igorio žygį“ autorius. Nuo tada lietuviai kasmet rengė didelius karo žygius, kurių intensyvumas iš esmės nekito porą šimtmečių.

Nuolatiniai lietuvių karo žygiai rodė, kad Lietuva jau organizavosi kaip valstybė. 1183 m. žygis nutraukė visus Lietuvos priklausomybės nuo Polocko saitus. Žygiai prieš Rusios ir Livonijos žemes buvo rengiami ir toliau.

1185 m. lietuviai nusiaubė Livoniją, kuri vis dar buvo priklausoma nuo Polocko kunigaikščio. Išsigandę lyviai sutiko, kad vokiečių misionierius Meinhardas pastatytų Livonijoje dvi mūrines pilis. Kartu buvo įkurta ir Ikškilės vyskupystė, vėliau virtusi Rygos vyskupyste. Tai buvo Vokiečių įsiviešpatavimo Livonijoje pradžia.

Rusios kunigaikščių reakcija. XII a. paskutiniame dešimtmetyje žinomi net trys atvejai, kai rusinų kunigaikščiai ketino žygiuoti į Lietuvą, bet taip ir nesiryžo to padaryti. Riurikas Rostislavičius 1190 m. žiemą, žygiuodamas į Lietuvą, sustojo Pinske. Čia, bešvęsdamas vietinio kunigaikščio Jaropolko vestuves, sulaukė pavasario, kai „pasidarė šilta, nutirpo sniegas ir nebebuvo įmanoma nueiti iki jų [lietuvių] žemės“. 1193 m. Riurikas ruošėsi vėl pulti Lietuvą, bet kunigaikštis Sviatoslavas jį sugrąžino.

1191 m. Polocko bei Naugardo kunigaikščiai tarėsi dėl žygio prieš Lietuvą arba prieš estus, bet galiausiai pasirinko pastaruosius. Planus žygiuoti į Lietuvą skatino pačių lietuvių veikla. Iš Naugarde rasto laiško ant beržo tošies sužinome, kad greičiausiai tais pačiais 1191 m. „Lietuva išžygiavo prieš Kareliją“. 1188 m. kilusiame konflikte tarp Švedijos ir Naugardo karelai buvo Naugardo sąjungininkai. Kovodami prieš juos, lietuviai rėmė švedus.

Livonijos kryžiaus karų pradžia ir Lietuva. 1197 m. buvo surengtas pirmasis Livonijos kryžiaus žygis. Jo rengimu rūpinosi dar pirmasis vyskupas Meinhardas, bet pats žygis įvyko 1197 m., antrojo vyskupo Bertoldo laikais. Žygyje dalyvavo vokiečiai ir švedai. Pirmiausia buvo užpulti kuršiai, bet audra laivus nubloškė į Estiją, kuri buvo niokojama tris dienas. Kovos vyko ir Padauguvyje, kur buvo suduotas smūgis lietuvių bei rusinų ginamai Kuoknesei. 1198 m. Bertoldas su kryžininkais vėl atvyko į Livoniją ir liepos 24 d. žuvo mūšyje su lyviais prie Rygos.

Po Bertoldo žūties trečiasis vyskupas Albertas tęsė Livonijos kryžiaus žygius. Vokiečių kolonijos Livonijoje centru tapo 1201 m. vyskupo Alberto įkurtas Rygos miestas, o 1202 m. Palestinoje sukurto pirmojo vienuolių riterių karinio ordino – Tamplierių – pavyzdžiu buvo įkurta pirmoji nuolatinė karinė organizacija – Kristaus kariuomenės brolių, arba Kalavijuočių ordinas.

12

Kalavijuočių ordinas drauge su žiemgaliais jau 1208 m. surengė nepasisekusį žygį į Lietuvą. Iki tų metų Albertas užkariavo lyvių žemes ir pradėjo Estijos nukariavimą. Tuo tarpu danai nuo 1219 m. pavergė ir šiaurinius estus.

Lietuva tęsė sėkmingus žygius į Rusios žemes. 1219 m. ji sudarė taiką su Volynės kunigaikštyste, kurią patvirtino net 21 lietuvių kunigaikštis. Iš jų penki vyresnieji kunigaikščiai – Živinbutas, Dausprungas, Daujotas, Viligaila ir būsimasis Lietuvos karalius Mindaugas. Ši sutartis parodo, jog viena giminė (dinastija) tuo metu valdė visą Lietuvą. Tokioje struktūroje turėjo būti ir valdančiosios giminės lyderis, šiuo atveju – Živinbutas.

To meto Lietuva buvo regione dominuojanti karinė jėga. 1209 m. Henrikas Latvis pažymi: „Tuo metu lietuviai taip viešpatavo šiuose kraštuose: Rusioje, Livonijoje ir Estijoje, gyvenančioms gentims, tiek krikščionių, tiek pagonių, kad retas kas drįsdavo gyventi savo kaimeliuose, o labiausiai nedrįsdavo latviai. Jie, palikę namus apleistus, visada ieškojo tamsių miško slėptuvių, bet ir taip negalėdavo nuo jų išsigelbėti, nes lietuviai, visą laiką jų tykodami miškuose, juos sugaudavo ir vienus nužudydavo, kitus, paimtus į nelaisvę, išvesdavo į savo žemę ir visą turtą iš jų atimdavo. Ir bėgo rusinai miškais ir kaimais nuo lietuvių, net nuo nedaugelio, kaip bėga kiškiai nuo medžiotojo. Ir buvo lyviai bei latviai lietuvių maistas ir pašaras, kaip avys be ganytojo, patekusios į vilkų gaują“.

Pirmasis kalavijuočių žygis prieš Kuršą buvo surengtas 1230 m. Vanemos žemės gyventojai įsipareigojo mokėti duoklę. Popiežiaus legatas Balduinas Alnietis siekė krikštyti kuršius, jų nepajungiant, bet kalavijuočiai tam pasipriešino. 1232 m. jie privertė šiaurės kuršius pripažinti jų valdžią. 1234 m. buvo paskirtas pirmasis Kuršo vyskupas Engelbertas. Tačiau tolesnę vokiečių ekspansiją 1236 m. sustabdė pralaimėjimas Šiaulių mūšyje.

Vokiečių ordino įsikūrimas Prūsijoje. Kitas vienuolių riterių ekspansijos židinys susiformavo Prūsijoje. 1230 m. Mazovijos kunigaikščio Konrado kvietimu Palestinoje 1198 m. įkurto Vokiečių, arba Kryžiuočių, ordino šaka įsikūrė Prūsijos pašonėje ir jau kitais metais pradėjo prūsų žemių nukariavimą. Pirmieji į pagalbą jiems atėjo Kverfurto grafai – pirmojo Lietuvos misionieriaus Brunono Kverfutiečio giminaičiai. Kai 1233 m. kryžiuočiai statėsi Marienverderį – savo pirmąją pilį tikrojoje Prūsijoje – ten dalyvavo ir grafas Burchardas Kverfurtietis.

Vienuolių riterių valstybių vienijimosi idėjos ir konkurencija. Tarp Vokiečių ir Kalavijuočių ordinų prasidėjo derybos dėl jungimosi, bet jautėsi ir konkurencija, susiujusi su to meto politinėmis kovomis Europoje. Tuo metu tvyrojo nesantaika tarp popiežiaus Grigaliaus IX ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Frydricho II. Imperatorius rėmė Vokiečių ordiną, o popiežius 1236 m. vasario 19 d. paskelbė kryžiaus žygį Livonijai ir Kalavijuočių ordinui remti.

Tuo pačiu metu Vokiečių ordinas, remiamas imperatoriaus šalininko Meiseno markgrafo Henriko, pradėjo naują puolimą Prūsijoje ir baigė 1233 m. pradėtą pirmosios prūsų žemės – Pamedės – užkariavimą. Tačiau toks kryžininkų jėgų išsiskaidymas tuo metu buvo naudingas Lietuvai.

13

3. Mindaugo Lietuva Mindaugo laikų šaltiniai ir istoriografinės problemos. Mindaugo laikų šaltiniai yra labai

fragmentiški. Juos galima sutalpinti į vieną knygą. Tai neleidžia atkurti patikimo šio laikotarpio vaizdo. Šaltiniai neduoda aiškaus atsakymo į esminius klausimus.

Kas ir kada sukūrė Lietuvos valstybę? Dažnai supaprastintai Lietuvos valstybės įkūrėju laikomas ir atitinkamai vaizduojamas Mindaugas, tačiau tai tėra istoriografinės rekonstrukcijos, neturinčios tvirto pamato šaltiniuose.

Kas buvo Mindaugo tėvas? Vienalaikis šaltinis – Eiliuotoji Livonijos kronika – užsimena tik tiek, kad Mindaugo tėvas buvo „didelis karalius“, neturėjęs sau lygaus. Tuo tarpu jo vardą bando nusakyti tik nepatikimi XVI a. šaltiniai – Rimgaudas / Ringoltas (Lietuvos metraščių versija), Movkoldas (Maskvos metraščių versija).

Kur buvo Mindaugo sostinė (ar ji buvo apskritai)? Vienintelė vardu paminėta Mindaugo pilis – Voruta. Dėl jos lokalizavimo netyla ginčai. Dažnai ji įsivaizduojama buvus Lietuvos sostine, tačiau tai neturi jokio pagrindo. XVI a. kroninkinkas Motiejus Strijkovskis Mindaugo sostine akivaizdžiai klaidingai paskelbė Naugarduką, ir ši versija įsitvirtino senesnėje istoriografijoje, o Baltarusijos istoriografijoje gyva iki šiol. Kai kurie tyrinėtojai, konstatavę, kad žinių apie Mindaugo sostinę šaltiniuose nėra, bando šią problemą išspręsti aiškindami, kad Mindaugas apskritai galėjo neturėti sostinės. Tačiau šaltinių tyla šiuo atveju nėra pakankamas argumentas.

Dar viena teorija skelbia, kad Mindaugo laikais, kaip ir vėliau, Lietuvos sostinė buvo Vilnius. Šią versiją išplėtojo istorikas Romas Batūra. Iš tiesų valdovų nekropolio – Šventaragio slėnio – įkūrimą Vilniuje, pagal Lietuos metraščių legendą, galima datuoti apie 1185 m. Tačiau sostinės įkūrimas Vilniuje priskiriamas tik Gediminui. Tam neprieštarauja rašytiniai šaltiniai, Vilnių minintys tik nuo Gedimino laikų (1321 m.), ir dendrochronologinės datos iš Vilniaus Žemutinės pilies teritorijos. Seniausi mediniai pastatai Gedimino kalno papėdėje datuojami apie 1271 m. (vienas atskiras medienos pavyzdys siekia ir 1257 m.), seniausia mūro siena – 1327 m. Tad Mindaugo laikų Vilnius buvo laidojimo vieta ir, galbūt, nedidelė gyvenvietė šalia jos. Mindaugo laikais dar tikriausiai nebuvo net medinės Vilniaus pilies. Tuo tarpu istoriografijoje plėtojamos hipotetinės Vilniaus raidos versijos virsta naująja legendine Vilniaus istorija. Antai, anot istoriko Edvardo Gudavičiaus, Vilnių Mindaugas atėmęs iš savo brolio Dausprungo sūnaus Gedvydo. Šios teorijos pagrindas – Vilniaus šiauriniame pakraštyje buvęs Gedvydų kaimas ir Tautviltava prie Karmėlavos, netoli Kauno, siejama su Gedvydo brolio Tautvilo vardu. Tautviltava buvo bajorkaimis, kuriame 1567 m. gyveno Davalgaičiai. 1775 m. kaimas jau vadinamas Dowołgowicze. Nėra jokio pagrindo minėtų vietovardžių sieti su XIII a. kunigaikščiais.

R. Batūra, manantis, kad Vilnius buvo Mindaugo sostinė, su juo siejo ir bevardę Mindaugo pilį, kurią 1250 m. puolė kryžiuočiai, ir 1251 m. minimą Mindaugo pilį Vorutą ir Latavos dvarą (jo verčiamą kaip „dvaras Lietuvoje“), taigi viską, kas minima to meto Lietuvoje. Archeologija rodanti, kad Mindaugo laikais čia būta didelio centro. Argumentuota ir Vilniaus geografine padėtimi (svarbių kelių sankryža) – tai esą geriausia vieta sostinei. Išpopuliarėjo ir versija, papildanti R. Batūros interpretacijas, kad Mindaugas Vilniuje iki 1253 m. buvo pastatęs katedrą (ją išplėtojo architektas Napalys Kitkauskas). Teigiama, kad šioje katedroje Mindaugas 1253 m. karūnavęsis Lietuvos karaliumi. Ši versija taip pat stokoja tvirtesnio istorinio ir archeologinio pagrindimo.

Kur Mindaugas karūnavosi, kur žuvo, kokie buvo Mindaugo laikų Lietuvos administraciniai centrai ir teritorinė valstybės struktūra? Tai irgi klausimai, į kuriuos tiesioginių atsakymų šaltiniuose nerandame. Rašytiniai šaltiniai mini tik tokias Mindaugo laikų Lietuvos vietoves: bevardę Mindaugo pilį (1250 m.), Vorutos pilį (1251 m.), Latavos dvarą (1253 m.), kurių lokalizavimas kelia ginčų. Kiek

14

geriau žinomos to meto Lietuvos Rusios pilys: Mindaugo sūnus Vaišalgas valdė Naugarduką, Slonimą ir Volkovyską. Lietuvos valdžioje buvo ir Gardinas. Visos pilys, kurios galėjo stovėti Mindaugo laikais etninėje Lietuvoje, yra tik numanomos. Pilių datavimas pagal archeologinius duomenis yra labai apytikslis. Vienas iš svarbesnių centrų, galėjusių egzistuoti Mindaugo laikais, yra Galšia (Alšėnai) dabartinėje Baltarusijoje.

Negalime atsakyti ir į klausimą, kada ir kur Mindaugas gimė (tik spėjama, kad tai galėję atsitikti apie 1200 m.), kur jis buvo nužudytas? Bene vienintelis tikslus Mindaugo mirties vietos lokalizavimas Agluonoje (Latgaloje) remiasi tik XIX a. istoriko romantiko Teodoro Narbuto paskelbtomis falsifikuotomis vadinamosios „Rivijaus kronikos“ ištraukomis, kurios istorijos mėgėjus veda klaidingu keliu.

Tad pagrindinės Mindaugo laikų problemos gali būti suskirtstytos į chronologines, genealogines ir geografines. Panašaus pobūdžio problemų netrūksta ir vėlesnių laikų viduramžių Lietuvos istorijoje, bet Mindaugo laikams jų tenka daugiausiai.

Lietuva siaurąja prasme ir Lietuvos valstybė. Svarbiausi centrai. Dar iki Mindaugo valdymo šalia Lietuvos žemės siaurąja prasme, gyvavusios greta kitų žemių, tokių kaip Nalšia, Deltuva, Upytė, atsiranda platesnė Lietuvos samprata, kuri apima ir minėtas žemes, ir Žemaitiją.

Nėra nė vieno šaltinio, kuris rodytų, kad Lietuva plačiąja prasme egzistavo iki 1183 m. Tačiau XIII a. pradžioje ji jau neabejotinai buvo. Tai geriausiai parodo Henriko Latvio Livonijos kronikoje aprašytas 1208 m. epizodas, kuomet į Žiemgalos kaimynystėje buvusią Lietuvą įsiveržė žiemgalių kunigaikštis Viestartas, keršydamas už ankstesnius lietuvių antpuolius. Lietuva siaurąja prasme Žiemgalos nesiekė – Lietuvos vardu čia kalbama apie Upytės ar Šiaulių žemę. Lietuvos konfliktas su Žiemgala irgi šį tą pasako apie to meto Lietuvą. 1201–1202 m. žiemą lietuvių žygį prieš Žiemgalą sutrukdė Polocko kunigaikščio įsiveržimas į Lietuvą. Taigi su žiemgaliais kovojo ir jų artimiausi kaimynai, ir Polocko kaimynystėje gyvenę lietuviai. Tad Lietuva plačiąja prasme nuo pat pirmojo paminėjimo buvo vientisas politinis organizmas.

Pirminė Lietuvos žemė dar XIII a. buvo minima šaltiniuose greta Lietuvos plačiąja prasme, pavyzdžiui, Mindaugo laikais ne kartą minimos greta viena kitos egzistavusios Nalšios ir Lietuvos žemės. Vėliau, XVI a., pirminės Lietuvos žemės vietoje dar buvo išskiriama teritorija, vadinama „Panerio Lietuva“ – Vilniaus vaivadijos pietrytinė dalis (vadinamoji šios vaivadijos „Ašmenos pusė“). Šalia jos tuo pačiu metu buvo išskiriama Vilniaus vaivadijos „Užnerio pusė“, arba „Užnerio Lietuva“, apėmusi XIII a. gyvavusių Nalšios, Deltuvos ir Neries žemių teritorijas.

Sprendžiant iš archeologinių duomenų, stambiausias XIII a. gynybinis kompleksas Lietuvos žemėje siaurąja prasme buvo Alšėnų (Galšios) piliakalnis, datuojamas XII–XIV a. Piliakalnio aikštelė 70x80 m, iš šiaurės ir šiaurės vakarų juosiama iki 2 m aukščio pylimo. Kultūrinis sluoksnis nuo 40 cm iki 1,5 m. Į vakarus šiaurės rytus – 1 hektaro papėdės gyvenvietė. Piliakalnis tyrinėtas, jame rasta namažai įvairių radinių (ginklų, papuošalų, darbo įrankių). Alšėnų įkūrimas Lietuvos metraščių legendose priskiriamas legendiniam kunigaikščiui Alšiui (vardas padarytas iš Alšėnų vietovardžio), kuris turėjęs sūnų Mindaugą ir anūką Algimantą. Pirmieji Alšėnai esą buvo įkurti Alšio prie Vilniaus, priešais Rokantiškes, vėliau perkelti į dabartinius Alšėnus. Tai gali būti tolimi Alšėnų priklausomybės Mindaugui ir jų vaidinto svarbaus valstybinės valdžios centro vaidmens atgarsiai istorinėje tradicijoje. Vėliau, Vytauto ir Kazimiero laikais, Alšėnus valdę kunigaikščiai Alšėniškiai vaidino svarbų vaidmenį valstybės gyvenime.

Kitas stambus centras XIII a. Lietuvos valstybėje susiformavo už Lietuvos žemės siaurąja prasme ribų, Kernavėje. Tai įspūdingas archeologinis kompleksas, susidedantis iš 4 piliakalnių ir slėnyje buvusio miesto. Pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose Kernavė paminėta 1279 m., kuomet Lietuvą valdė Traidenis. Iš pradžių ji turėjo būti Neries žemės, dar minimos Mindaugo laikais, centras. Šios žemės vaidmuo išaugo Mindaugo laikais, kuomet ją valdė Mindaugui artimas Parnužis (Parnus). Vėliau,

15

sunykus Deltuvos ir Nalšios žemėms, ji tapo didesnės Kernavės kunigaikštystės sostine, kuri iki XVI a. pradžios išvirto į Vilniaus vaivadijos „Neries pusę“ („Užnerio Lietuvą“).

Lietuvos plačiąja prasme atsiradimas, Lietuvos sąvokos išsiplėtimas siejasi su Lietuvos valstybės, valdomos iš Lietuvos žemės siaurąja prasme, susidarymu. Tačiau tyrinėtojus glumino tai, kad ji pasirodė ne vėliau kaip XIII a. pradžioje, o Lietuvos valstybės pradžią nuo XIX a. pabaigos tapo įprasta sieti su XIII a. ketvirtuoju – šeštuoju dešimtmečiais ir sieti su Mindaugo vardu.

Mindaugas ir Lietuvos valstybės pradžia. Šaltinių duomenys nerodo, kad Mindaugas buvo Lietuvos valstybės kūrėjas – tai iš esmės tėra išplėtota istoriografinė koncepcija. XIII a. Lietuvių karo žygių statistika rodo, kad ilgalaikėje perspektyvoje Mindaugo atėjimas į valdžią neatnešė permainų geriausiai šaltinių fiksuojamoje to meto lietuvių veiklos srityje – karo žygių organizavime. Iš 68 iki Mindaugo mirties įvykdytų lietuvių žygių 37 tenka 1201–1236 m. laikotarpiui, o 31 – Mindaugo laikams (1237–1263). Jokių lietuvių karinio aktyvumo permainų Mindaugo laikais nepastebima.

Eiliuotoji Livonijos kronika Mindaugą vadina „aukščiausiuoju karaliumi“. Ar Mindaugas pirmasis toks? Ta pati kronika vėliau cituoja Treniotos žodžius Mindaugui, pasakytus 1261 m.: „Tavo tėvas buvo didelis karalius, ir jo laikais lygaus jam nebuvo galima rasti.“ Pasakymas, kad karalius neturi sau lygių reiškia, kad jis – pilnateisis suverenus valdovas, atitinkantis to meto karaliaus idealą, ir patvirtina, kad jau Mindaugo tėvas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis.

Daugirutis ir Visvaldis. 1203 m. pasirodo du iškilūs kunigaikščiai – Daugirutis ir Visvaldis, sudarę karinę sąjungą, sustiprintą Visvaldžio vedybomis su Daugiručio dukterimi. Tai – pirmieji žinomi vardai Lietuvos istorijoje.

Visvaldis (Vsevolodas) buvo rusėnų kilmės Jersikos kunigaikštis pietinėje Latgaloje. 1203 m. su lietuviais puolė Rygos apylinkes. Vėliau Visvaldis nuolat bendradarbiavo su lietuviais: savo valdose leisdavo jiems persikelti per Dauguvą, tiekdavo maistą žygiams ne tik į Livoniją ar Estiją, bet ir į Rusią. 1209 m. Rygos vyskupas Albertas surengė kryžiaus žygį į Jersiką ir privertė Visvaldį duoti jam vasalinę priesaiką. 1213 m., sukrėstas savo uošvio Daugiručio suėmimo ir savižudybės ar nužudymo Livonijoje, Visvaldis atnaujino ryšius su Lietuva. 1224 m. jis vėl buvo priverstas pripažinti Rygos vyskupo valdžią.

Mindaugo tėvas. Eiliuotojoje Livonijos kronikoje perteikiami Treniotos žodžiai Mindaugui, 1261 m.: „Tavo tėvas buvo didelis karalius, ir jo laikais lygaus jam nebuvo galima rasti.“ Pasakymas, kad karalius neturi sau lygių reiškia, kad jis – pilnateisis suverenus valdovas, atitinkantis to meto karaliaus idealą, ir patvirtina, kad jau Mindaugo tėvas buvo Lietuvos didysis kunigaikštis.

Anot Henriko Latvio, 1213 m. prie Lielvardės, kovodamas su kryžiuočiais, žuvo „lietuvių valdovas ir vyresnysis“ – tikėtinas Mindaugo tėvas. 1203–1213 m. žinomas „galingas lietuvis“ Daugirutis, kurį kai kurie istorikai laiko galimu Mindaugo tėvu, tačiau Lietuvos valdovu jis nevadinamas. 1214 m. pradžioje žuvo lietuvių „kunigaikštis ir valdovas Stekšys“.

1219 m. taikos sutartis. 1219 m. Lietuvos kunigaikščiai atsiuntė pasiuntinius į Volynę, tuo metu valdomą mažamečių Danilo ir Vasilkos ir jų motinos regentės. Pasiuntiniai sudarė taikos sutartį su Volyne. Pasiuntinius siuntusių Lietuvos kunigaikščių sąraše – 20 vardų, tačiau kunigaikščių išskirti penki „vyresnieji kunigaikščiai“: Živinbutas ir dvi brolių poros – Daujotas ir Viligaila, Dausprungas ir Mindaugas. Kiti kunigaikščiai atstovavo Žemaitiją (pirmaisiais čia minimi Vykintas ir Girdvilas, po jų – trys Bulaičiai ir gausi Ruškaičių giminė) ir Deltuvos žemę.

Pirmąjį iš 1219 m. „vyresniųjų kunigaikščių“ Živinbutą galima laikyti to meto Lietuvos valdovu. Juo jis turėjo tapti po Stekšio žūties 1214 m. Sprendžiant iš to meto lietuvių žygių krypčių, Živinbuto prioritetas buvo kova su Dižiuoju Naugardu: lietuviai ne kartą puldinėjo jo žemes. Tikėtina, kad su šiuo karu susijusi ir Živinbuto mirtis: 1225–1226 m. žiemą buvo surengtas stambaus masto Didžiojo Naugardo puolimas, tačiau septynių tūkstančių lietuvių kariuomenė patyrė skaudų pralaimėjimą. Po to

16

lietuvių karinis aktyvumas smuko visuose frontuose, kas suponuoja suirutę valstybės viduje po Živinbuto mirties.

1219 m. fiksuojamas svarbiausių Lietuvos kunigaikščių sąrašas susiformavo po dramatiškų 1213–1214 m. įvykių Livonijoje. Jame minimas dvi poras atitinka 1213–1214 m. žuvę du valdovai – žuvęs prie Lielvardės („Lielvardiškis“) ir Stekšys (Steksė), kurie laikytini šių brolių tėvais. Tad vyresniųjų kunigaikščių grupei priklausė tuometinis valdovas Živinbutas ir dviejų jo pirmtakų (greičiausiai, brolių) sūnūs. Mindaugo tėvu greičiausiai buvo „Lielvardiškis“, o ne Stekšys, kuris žuvo, neišbuvęs valdžioje nė metų.

Faktas, kad 1219 m. sutarties atpasakojime neišskirtas vienas valdovas, dažnai aiškinamas kaip dar negalutinio Lietuvos suvienijimo požymis. Tačiau Lietuvos valdovų hierarchiniai santykiai nenurodomi net kai kuriuose XIV a. Lietuvos ir Vokiečių ordino paliaubų aktuose (1367 m. Algirdas ir Kęstutis, 1382 m. Jogaila ir Skirgaila vienodai vadinami karaliais, nors jų statuso skirtumai buvo labai gerai žinomi). XIV a. aktuose žinomi ir „vyresnieji kunigaikščiai“ – 1358 m. sutartyje su Mazovija taip vadinti valdančiosios Lietuvos giminės nariai – Gediminaičiai. Iš tiesų 1219 m. sutartis parodo, jog viena giminė (dinastija) valdo visą Lietuvą. Šitokioje struktūroje neišvengiamai turėjo būti ir valdančiosios giminės lyderis, kuriuo šiuo atveju turėjo būti Živinbutas, net jei jis įsakmiai ir neįvardintas Lietuvos valdovu.

To meto Žemaitija turėjo atskirą vyresniesiems kunigaikščiams pavaldžią hierarchiją: jos priekyje stovėjo Vykintas ir Gerdvilas.

Šiaulių (Saulės) mūšis. Kaip jau minėta, popiežiui Grigaliui IX 1236 m. vasario 19 d. paskelbus kryžiaus žygį į Livoniją, su juo besivaržantis imperatorius Frydrichas II parėmė Vokiečių ordiną: imperatoriaus šalininkas Meiseno markgrafas Henrikas padėjo Vokiečių ordinui užbaigti Pamedės žemės Prūsijoje užkariavimą. Tokie veiksmai skaidė kryžininkų jėgas Pabaltijyje, todėl į Livoniją atvyko mažiau talkininkų, nei jų galėjo susirinkti. Šiaip ar taip Livonijoje sutelktos Kalavijuočių ordino ir jų talkininkų pajėgos 1236 m. rugsėjo mėnesį surengė pirmąjį kryžiaus žygį į Lietuvą. Antrojo ir paskutiniojo Kalavijuočių ordino magistro Folkvino vedami kalavijuočiai su talkininkais (kryžininkais iš Vakarų Europos ir net Pskovo rusinais, kas buvo labai retas atvejis) nusiaubė dalį Lietuvos ir priešais Šiaulius pasuko atgal. Lietuviai sutelkė savo jėgas ir, kryžininkams grįžtant, rugsėjo 21 d. vakare greičiausiai Vykinto vadovaujama kariuomenė pastojo jiems kelią pelkėtoje vietoje prie upelio. Rugsėjo 22 d. įvyko mūšis, kurio metu nepatogioje vietoje priversti kautis kalavijuočiai buvo visiškai sumušti.

Žuvo Kalavijuočių ordino magistras Folkvinas ir 48 riteriai. Tai buvo didesnė Ordino riterių dalis, todėl Kalavijuočių ordinas savarankiškai egzistuoti nebegalėjo. Juo labiau, kad po Šiaulių mūšio Livonijoje susiklostė kritiška padėtis. Netrukus po mūšio į Kuršą įsiveržus lietuvių kariuomenei, žuvo vyskupas Engelbertas, o kuršiai atsimetė nuo krikščionybės. Prieš vokiečių valdžią sukilo ir žemgaliai, kurie persekiojo iš mūšio lauko pasprukusius ir per jų žemę grįžtančius kalavijuočius bei jų talkininkus.

Kalavijuočių prijungimas prie Vokiečių ordino. Kadangi po pralaimėto Šiaulių mūšio Kalavijuočių ordinas nebegalėjo toliau savarankiškai egzistuoti, 1237 m. gegužės 14 d. jis prisijungė prie Vokiečių ordino. Vokiečių ordinas atsiuntė į Livoniją naujų riterių, kompensuodamas Šiaulių mūšio metu patirtus nuostolius.

Lietuva atsidūrė tarp dviejų to paties Vokiečių ordino vykdomos ekspansijos židinių. Vokiečių ordinas, skirtingai nei Palestinoje, Pabaltijyje neturėjo konkurentų – karalių valdžios ar kitų vienuolių riterių ordinų. Todėl čia jis pradėjo kurti savo valstybę. Šios valstybės dalimi, kryžiuočių supratimu, turėjo tapti ir Lietuva. Lietuvai ne tik buvo užkirstas kelias suvienyti visas baltų žemes ir įsigalėti Prūsijoje bei Livonijoje, bet ir teko kovoti ilgą kovą dėl teisės išlikti.

Geopolitinė situacija. Vokiečių ordino valstybės kūrimosi įkarštyje Rytų Europą sudrebino nauja jėga – mongolai totoriai. 1237 m. jie perėjo Volgą ir užpuolė Riazanės kunigaikštystę. 1240 m.

17

Čingischano vaikaitis Batijus nusiaubė Kijevą. Rusia tapo Aukso Ordos duoklininke. Nuo šiol ilgą laiką Lietuvos valstybės interesai rytuose kirsis su Aukso orda.

Tuo tarpu Vokiečių ordinas sparčiai veržėsi į Prūsiją. 1237 m. jis užėmė Pagudę, 1238–1241 m. – Varmę, Notangą ir Bartą. Jo ekspansiją kiek pristabdė 1242 m. rudenį kilęs pirmasis prūsų sukilimas, remiamas Pamario kunigaikščio Sventopelko. Tik 1249 m. vasario 7 d. tarp Vokiečių ordino ir prūsų (pamedėnų, varmių ir notangų) buvo sudaryta Christburgo taika. Ji reiškė, kad didžioji prūsų dalis paklūsta Ordino valdžiai ir priima krikštą. 1253 m. liepos 30 d. taiką Vokiečių ordinas sudarė ir su prūsų sąjungininku Sventopelku. Tuo metu buvo galutinai numalšintas ir prūsų pasipriešinimas.

Pirmieji Mindaugo žingsniai. 1228–1237 m. žinomi tik du lietuvių karo žygiai (1230 ir 1234 m.). Iš to galima spręsti, kad po Živinbuto mirties Lietuvoje vyko ilgos kovos dėl valdžios. Jas užbaigti galėjo paskatinti išorinė grėsmė.

1238 m. Mindaugas pirmą kartą paminėtas kaip Lietuvos valdovas. 1239–1248 m. Lietuva dažnai puldinėjo Rusią, naudodamasi jos susilpnėjimu po totorių antpuolių. Apie tą laiką Lietuva užvaldė Naugarduką ir aplinkines sritis, kurias valdyti buvo pavesta Mindaugo sūnui Vaišalgui (Vaišelgai). Vienas lietuvių kunigaikštis 1239 m. užėmė net Smolenską, bet jį netrukus sumušė ir paėmė į nelaisvę Vladimiro didysis kunigaikštis Jaroslavas.

Pirmieji Mindaugo žingsniai buvo nukreipti ir prieš Vokiečių ordiną. Tebevykstant Pirmajam prūsų sukilimui, Mindaugas 1245 m. su didele kariuomene pasirodė kryžiuočių užkariaujamame Kurše ir nesėkmingai bandė atkovoti Embutės pilį. Mindaugo valdžią pripažino Nadruva ir Skalva. Lietuviai ir prūsai 1244 ir 1246 m. drauge atėjo į pagalbą Mazovijos kunigaikščiui Konradui, kuris prieš du dešimtmečius buvo pasikvietęs Vokiečių ordiną kovai su prūsais, bet buvo nepatenkintas jų veikla, kuri kėlė grėsmę ir pačiai Mazovijai. Tarp Konrado pagoniškųjų sąjungininkų Didžiosios Lenkijos kronika įtraukia jotvingius, skalvius, prūsus, lietuvius ir žemaičius – taigi, gentis, kurios tuo metu jau galėjo priklausyti Mindaugo Lietuvai.

1249–1254 m. vidaus karo Lietuvoje pradžia. 1248 m. Mindaugas pasiuntė prieš Smolenską savo brolėnus Tautvilą, Gedivydą bei jų motinos brolį Vykintą. Jie sėkmingai perėjo Smolensko kunigaikštystę, įsiveržė į Maskvos žemę ir prie Protvos sumušė Maskvos kunigaikščio Mykolo, kuris žuvo mūšyje, kariuomenę. Tačiau netrukus Suzdalės kunigaikščiai sumušė lietuvius prie Zubcovo. Mindaugas nusprendė išvyti pralaimėjusius kunigaikščius iš Lietuvos ir pasiuntė prieš juos savo karius.

1249 m. Vykintas, Tautvilas ir Gedivydas pabėgo pas Volynės kunigaikštį Danielių, pastarųjų dviejų uošvį (mat jis buvo vedęs Tautvilo ir Gedivydo seserį). Šis nutarė paremti bėglius ir įsiveržė į naujai prijungtas Lietuvos valdas Rusioje ir paėmė joje daug pilių. Tuo tarpu Vykintui pavyko papirkti jotvingius, pusę žemaičių ir susitarti su Vokiečių ordinu. Taip prieš Mindaugą susiformavo pavojinga koalicija, supusi Mindaugo valdas kone iš visų pusių – Volynė (su jos pastovia sąjungininke Mazovija), Jotva, Žemaitija, Livonija.

Remdamas Tautvilą Vokiečių ordino Livonijos krašto magistras Andrius Štirlandas 1250 m. puolė Mindaugo valdas. Prie jos prisijungė ir Tautvilas su Danieliaus duota kariuomene. Po šio antpuolio Rygoje Tautvilas pasikrikštijo. Tačiau Mindaugas papirko magistrą Andrių Štirlandą ir 1251 m. pavasarį priėmė iš jo rankų krikštą. Andrius Štirlandas išvijo Tautvilą iš Rygos. Tautvilas puolė Mindaugą, kuris prie Vorutos pilies sėkmingai apsigynė.

Vorutos pilis. Vorutos apgultis buvo lemiamas vidaus karo epizodas, kurio metu Mindaugas, naudodamasis savo naujojo sąjungininko Vokiečių ordino parama, perėmė iniciatyvą į savo rankas. Pati Vorutos vieta yra ginčų objektas. Kartais aiškinama, kad „Voruta“ yra bendrinis žodis, reiškiantis „tvirtovę“, tačiau metraštis aiškiai sako, kad tai yra pilies pavadinimas. Voruta kai kurių istorikų net laikoma Mindaugo sostine. Tačiau vienintelė žinia apie Vorutą – Ipatijaus metraščio žinutė apie 1251 m. įvykius: „O Tautvilas atbėgo į Žemaitiją, pas savo dėdę Vykintą, paėmė jotvingius ir žemaičius ir Danilo pagalbą, kurią Danilas jam davė anksčiau, žygiavo prieš Mindaugą. O Mindaugas susiruošė ir

18

sumanė nesikauti su jais atvirai, bet įėjo į pilį, vardu Voruta ir išsiuntė savo svainį naktį, ir išvaikė ir rusinus, ir jotvingius. O ryte išjojo vokiečiai su arbaletais, ir puolė juos rusinai su polovcais su strėlėmis ir jotvingiai su ietimis, ir vaikėsi lauke tarsi žaisdami, iš ten grįžo į Žemaitiją.“

Buvo pareikšta daug nuomonių, kur galėjo būti Vorutos pilis, nerandama nei vėlesniuose šaltiniuose, nei Lietuvos žemėlapyje. Pagrįsčiausia versija lokalizuoja Vorutą Šeimyniškėlių piliakalnyje prie Anykščių, tarp Varelio ir Volupio upelių. Jis buvo vadinamas Varutės kalnu ir 1935 m. profesoriaus Eduardo Volterio susietas su Vorutos pilimi. Archeologas Gintautas Zabiela 1990–2004 m. ištyrė visą piliakalnio aikštelę ir nustatė piliakalnio raidos etapus. Piliakalnis buvo naudojamas du kartus – XIII a. viduryje ir XIV a. pabaigoje. Įrengiant piliakalnį supilta Volupio užtvanka, kuri dendrochronologiniu metodu datuota 1232 m. Ši data žymi viso gynybinio komplekso įrengimo laiką.

Po G. Zabielos tyrinėjimų Šeimyniškėlių piliakalnis tapo pirmąja ir kol kas vienintele pilnai ištirta medinės pilies vieta Lietuvoje, ir yra etaloninis Mindaugo pilies laikų pavyzdys Lietuvos archeologijoje. Šeimyniškėlių archeologinį kompleksą sudaro piliakalnis, du papiliai, papėdės gyvenvietė ir senkapis. Viename iš papilių 2004 m. pastatytas medinės pilies bokštas, kuriame veikia muziejinė ekspozicija, o 2005 m. parengtas medinės pilies statybos piliakalnyje projektas.

Tautvilo pralaimėjimas Žemaitijoje. Sumuštas prie Vorutos, Tautvilas atsitraukė į Žemaitiją, savo dėdės ir pagrindinio rėmėjo Vykinto pilį Tvirimantą (Tviriment, kartais bandoma tapatinti su Tverais, bet tai nepatikima). Čia jį atsivijęs Mindaugas buvo sužeistas į šlaunį polovco Kočio paleista strėle ir turėjo pasitraukti, tačiau jo kariuomenė kovėsi toliau. Po daugelio kovų Tautvilas galutinai pralaimėjo ir pabėgo į Volynę, kuri dar tęsė karą su Lietuva. Tai turėjo įvykti apie 1252 m. pabaigą.

Mindaugo krikštas 1251 m. 1251 m. pavasarį Mindaugas priėmė krikštą, siekdamas sudaryti sąjungą su Livonijos magistru Andriumi Štirlandu. 1251 m. liepos 17 d. popiežius Inocentas IV paėmė Mindaugą į savo globą ir pavedė Kulmo vyskupui Heidenreichui karūnuoti jį Lietuvos karaliumi.

Pirmuoju Lietuvos vyskupu buvo įšventintas Vokiečių ordino vienuolis Kristijonas, kuris buvo pavaldus tiesiogiai popiežiui. Nesutardamas su tuo metu paskirtu pirmuoju Rygos arkivyskupu Albertu Sverberiu, Ordinas padėjo Mindaugui iškovoti Lietuvos vyskupijos nepriklausomybę nuo Rygos metropolijos.

Mindaugo karūnacija. 1253 m. vasarą (mūsų laikais minima hipotetinė liepos 6 d. data) Mindaugas ir jo žmona Morta buvo karūnuoti Rygoje nukaldintomis karūnomis. Tačiau kartu Mindaugas tapo priklausomas nuo Vokiečių ordino, kuriam jau karūnavimo metu turėjo užrašyti dalį Žemaitijos, Jotvos bei Nadruvą. Vėliau ši donacija buvo išplėsta. Vidaus karo metu dalis Žemaitijos rėmė Mindaugą, o dalis – Vykintą ir Tautvilą. Atrodo, kad Mindaugas kryžiuočiams dovanojo visų pirma savo buvusių rėmėjų žemes Žemaitijos pietuose, nes su Šiaulių mūšiu siejamas Vykintas greičiausiai valdė šiaurinę Žemaitiją. Tai Mindaugo šalininkams Žemaitijoje buvo netikėtas smūgis. Jie šito Mindaugo sprendimo nepriėmė ir nutarė priešintis.

Karūnacijos vieta. Mindaugo karūnavimo proga išduotame donaciniame akte nurodyta įvykio vieta: „Duota Letovijoje, mūsų dvare“ (Datum in Lettowia, in curia nostra). Lettowia vartota dviem prasmėmis: Lietuva ir Latava. 1261 m. Mindaugo donacinio akto falsifikate Lettowia – Latavos upelis, kuriuo vedama Sėlos siena. XIV a. pab. Sėlos sienų aprašyme Minimas „piliakalnis, vardu Lettow“. 1997 m. šioje vietoje rastas Palatavio piliakalnis. Piliakalnio aikštelė apvali 30–33 m skersmens. Pagal atsitiktinius radinius piliakalnis datuojamas XIII–XIV a. Tad Palatavio piliakalnis, buvęs to met Lietuvos ir sėlių žemių paribyje, yra labiausiai tikėtina Mindaugo karūnavimo vieta.

Kartais teigiama, kad Mindaugo karūnacija turėjusi įvykti Vilniaus katedroje, kurią Mindaugas pastaė iškart po krikšto. Pagal Napalio Kitkausko hipotezę Vilniaus arkikatedros požemiuose išskirti seniausios katedros pamatai – Mindaugo katedros palikimas. Bet tie patys pamatai siejami ir su Jogailos 1387 m. statyta katedra. Bandoma sukonstruoti tokią šio statinio raidos schemą, kad ankstyviausias jos etapas siektų Mindaugo laikus. Seniausios katedros pamatai nėra datuojami pagal

19

archeologinius radinius ar kitus archeologinius metodus. Pagrindinis argumentas – neaiškios paskirties laiptai seniausios katedros viduje. Šie laiptai siejami su katedros perdirbimu į pagonišką Perkūno šventyklą po Mindaugo atsimetimo nuo krikščionybės ir mirties. Perkūno šventykla su laiptuotu altoriumi įsivaizduojama pagal Teodoro Narbuto paskelbtą Rivijaus kronikos aprašymą. Artūras Dubonis tyrinėjo šią kroniką ir padarė išvadą, kad Rivijaus kronikos lietuviškos žinios – T. Narbuto užsakymu padaryti prierašai, tad iš esmės nepatikimi ir bandymai pagal ją interpretuoti Vilniaus katedros radinius. Patikimiausios versijos Vilniaus katedros pastatymą sieja su 1387 m. Lietuvos krikštu arba XIV a. trečiuoju dešimtmečiu, kuomet čia galėjusi būti su Gedimino leidimu pastatyta pranciškonų bažnyčia.

Mindaugo pažadas pastatyti katedrą. Ar Mindaugas iš viso buvo pastatęs Lietuvos vyskupui katedrą? Šaltinių duomenys leidžia teigti, kad jis buvo bent jau įsipareigojęs tai padaryti, tačiau lieka abejotina, ar ją pastatė. 1251 m. liepos 17 d. popiežius Inocentas IV Kulmo vyskupui Heidenreichui pavedė įšventinti Lietuvos vyskupą „su sąlyga, kad pirma minėtas kunigaikštis paskirtų gerą žemės sklypą katedros bažnyčios statybai ir reikiamų bei pakankamų pajamų“. Toks Mindaugo įsipareigojimas popiežiaus Inocento IV minimas ir vėliau. 1253 m. birželio 24 d. jis rašė, kad Mindaugas „yra pasiruošęs Dievo šlovei ir garbei savo lėšomis pastatyti katedros bažnyčią ir aprūpinti ją gausiomis pajamomis“. Iš to galima spręsti, kad dar karūnacijos išvakarėse savo pažado Mindaugas nebuvo įgyvendinęs. Bet tą patį pažadą, o ne jo įgyvendinimą, Inocentas IV vėl primena ir po Mindaugo karūnacijos, kai 1253 m. rugpjūčio 21 d. pas jį atvyko Vokiečių ordino pasiuntiniai patvirtinti karūnacijos metu iš Mindaugo gautą žemių dovanojimo aktą. Šia proga popiežius vėl primena, kad „šviesusis Lietuvos karalius, atvirtęs į krikščionių tikėjimą, anksčiau mums pranešė karštai pageidaująs, kad jo žemėse būtų įkurdintas vyskupas, juoba kad yra pasirengęs Dievo šlovei ir garbei savo lėšomis pastatyti katedros bažnyčią ir aprūpinti ją gausiomis pajamomis.“ Galiausiai 1254 m. rugsėjo 3 d. Inocentas IV šį pažadą dar kartą priminė Mindaugui. Tais pačiais metais Inocentas IV mirė, o naujasis popiežius Aleksandras IV Mindaugo pažadų likimu nebesidomėjo. Iš šių faktų galima spręsti, kad bent jau iki karūnacijos ir dar kurį laiką po jos Mindaugas savo pažado pastatyti katedrą neįvykdė. Vargu, ar padarė tai ir vėliau.

Vyskupai Kristijonas ir Vitas. Lietuvos vyskupui Kristijonui Mindaugas paskyrė valdas Žemaitijoje, todėl Vilniaus katedrą kai kurie istorikai bandė sieti su kitu vyskupu – Vitu. Iš tiesų vyskupo Vito Mindaugas niekada nepripažino. Jis buvo įšventintas 1253 m. antimindauginės koalicijos kontroliuojamoje teritorijoje Mazovijoje. Taigi, Vitas buvo Tautvilo stovyklos iškeltas pretendentas į Lietuvos vyskupus. 12540 m. pasibaigus vidaus karui, Vitas neteko bet kokių galimybių tapti realiu Lietuvos vyskupu. Todėl 1255 m. jis paprašė popiežiaus atleisti jį nuo vyskupo pareigų. Tačiau ir Mindaugo pripažįstamas vyskupas Kristijonas 1259 m. pasitraukė į Vokietiją ir daugiau iš ten nebegrįžo. Jam nepavyko įsitvirtinti Mindaugo jam paskirtose valdose nepaklusnioje Žemaitijoje, o tai reiškė, kad Kristijono valdžia neturėjo ekonominio pagrindo – jis nepajėgė net suformuoti Lietuvos vyskupystės kapitulos.

Vidaus karo pabaiga. 1254 m. buvo sudaryta taika tarp Lietuvos ir Haličo-Volynės – Rusios karaliaus Danilo. Jo sūnui Romanui Mindaugas davė valdyti Naugarduką (kaip Lietuvos vasalui). Mindaugas susitaikė ir su Tautvilu, kuris užėmė Polocką ir valdė jį kaip Mindaugo vasalas.

1254 m. Danilas pradėjo karą su Aukso orda, puolė Bolochovo žemę. Mindaugas 1255 m. atsiuntė į pagalbą Lietuvos kariuomenę su Romanu Danilovičium. Jie turėjo kartu imti Zviaglį, bet lietuviai pavėlavo, liko be grobio ir dėl to grįždami apiplėšė Volynę ir buvo sumušti. 1258–1259 m. žiemą totorių karvedys Burundajus privertė Haličą-Volynę pasiduoti ir dalyvauti bendrame žygyje prieš Lietuvą. Vaišalgas grįžo į Naugarduką ir, kartu su Tautvilu, suėmė Romaną.

Stačiatikių krikšto alternatyva. Mindaugo sūnus Naugarduko kunigaikštis Vaišalgas (Vaišelga) tapo stačiatikių vienuoliu 1254 m., atsisakydamas Naugarduko Romano naudai. 1257 m. jis grįžo į

20

Naugarduko žemę ir įkūrė pirmąjį Lietuvos vienuolyną Laurušavoje. 1258–1259 m. žiemą jis drauge su Tautvilu nušalino Romaną nuo valdžios Naugarduke. 1264–1269 m. jis kartu su savo svainiu Švarnu nesėkmingai bandė kurti stačiatikišką Lietuvą.

Žemaičių kovos. 1256 m. sausį kunigaikščio Almino vadovaujami žemaičiai pradėjo aktyvią kovą su Livonijos kryžiuočiais ir nusiaubė jų valdomą Kuršą. Po sėkmingų kovų, 1257 m. pavasarį, žemaičiai sudarė su kryžiuočiais dvejų metų paliaubas.

1259 m., pasibaigus paliauboms, žemaičių ir kryžiuočių kovos vėl atsinaujino. Mindaugas, kurio valdas žiemą buvo smarkiai nusiaubę totoriai, siekė išlaikyti gerus santykius su Ordinu, todėl rugpjūčio 7 d. užrašė jam jau visą Žemaitiją. Maždaug tuo pačiu laiku 3 tūkst. žemaičių kariuomenė nusiaubė Kuršą ir mūšyje prie Skuodo sutriuškino Kuldygos komtūro Bernhardo Hareno vadovaujamą Livonijos kryžiuočių kariuomenę. Žuvo 33 Ordino riteriai. Tokia žemaičių sėkmė paskatino žiemgalius pradėti sukilimą (1259–1272) prieš Livonijos ordiną, bet Mindaugas neskubėjo keisti savo politikos.

Apskritai, po vidaus karo Lietuva liko suskaldyta: Vokiečių ordinui užrašyta, bet nepasidavusi Almino Žemaitija; Mindaugo valdoma Lietuva, orientuota į katalikybę; stačiatikiška Naugarduko žemė, atiduota Romanui, vėliau – Vaišalgo veiklos zona.

Durbės mūšis. 1260 m. liepos 13 d. Kurše, prie Durbės ežero, žemaičiai sutriuškino jungtines Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių pajėgas. Žuvo Livonijos žemės magistras Burchardas Hornhausenas, Prūsijos žemės maršalas Botelis ir 150 riterių.

Tai buvo didžiausias Ordino pralaimėjimas XIII–XIV a., sukėlęs išsivadavimo kovas visame Pabaltijyje, tarp jų ir Didįjį prūsų sukilimą, trukusį 14 metų (1260–1274 m.). Prūsų žemės išsirinko atskirus sukilimo vadus. Veikliausias pasirodė Notangos vadas Herkus Mantas, kartais laikomas viso prūsų sukilimo vadu. Tačiau iš tiesų vyko vienas Didysis sukilimas Prūsijoje, Žemaitijoje, Kurše ir Žiemgaloje, kuris buvo koordinuojamas iš Žemaitijos, todėl prūsams atskiro vyriausiojo vado nereikėjo.

Mindaugo krikšto likimas. Už pagalbą Mindaugas turėjo užrašyti Vokiečių ordinui Žemaitiją, Jotvą, Nadruvą, Skalvą, Sėlą. Žemaičiai pasipriešino ir 1260 m. pasiekė pergalę Durbės mūšyje. 1261 m. Mindaugas atsimetė nuo krikščionybės.

Mindaugo nužudymas. 1261 m. rudenį Mindaugas, savo karvedžio Treniotos ir žemaičių įtikintas, paėmė žemaičius savo valdžion, atsimetė nuo krikščionybės ir pradėjo karą su Ordinu. Karas nesisekė, ir Mindaugas dėl nesėkmių kaltino Treniotą. Karalienė Morta įtikinėjo Mindaugą, kad atsimetimas nuo krikšto buvo klaida.

1262 ar 1263 m. mirė Mindaugo žmona Morta, ir Mindaugas paskelbė ketinimą vesti jos seserį, Nalšios kunigaikščio Daumanto žmoną. Tai įžeidė Daumantą ir pastūmėjo jį rengti sąmokslą prieš Mindaugą. Tai suartino jį su Treniota, kuris irgi buvo nepatenkintas Mindaugu, nenorėjusio ryžtingiau kovoti su Vokiečių ordinu. 1263 m. rudenį Daumantas, užsitikrinęs Treniotos paramą, nužudė Mindaugą bei du jo sūnus (Ruklį ir Repeikį) ir paskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu Treniotą.

Mindaugo palikimas. Mindaugas paliko Lietuvą, išaugusią Rusios žemių sąskaita. Jis – Lietuvos ekspansijos Rusioje pradininkas. Mindaugas padėjo ir Lietuvos diplomatijos pagrindus – buvo intensyvių diplomatinių santykių su Vakarų Europa, Haličo-Volynės kunigaikštyste pradininkas.

21

4. Nuo Treniotos iki Traidenio ir Vytenio Politinė krizė po Mindaugo mirties. 1263 m. rudenį Treniota, susimokęs su Nalšios kunigaikščiu

Daumantu, nužudė Mindaugą ir pasiskelbė Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. 1264 m. pavasarį Treniotą nužudė Mindaugo tarnai.

Lietuvos sostą užėmė Mindaugo sūnus Vaišalgas, kuris buvo priėmęs stačiatikybę ir tapęs vienuoliu. Remiamas Volynės kunigaikščių jis numalšino pasipriešinimą Lietuvoje. Mindaugo žudikas Daumantas 1265 m. pabėgo į Pskovą. Ten apsikrikštijo, buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu ir sėkmingai valdė iki mirties (1299 m.). Už nuopelnus Pskovui jis buvo paskelbtas šventuoju.

Švarnas Danilovičius – pretendentas į Lietuvos sostą. 1267 m. Vaišalgas grįžo į vienuolyną, o valdžią perdavė savo sesers vyrui, Volynės kunigaikščio Danieliaus sūnui Švarnui. Lietuvoje, kurią valdyti pretendavo Volynės kunigaikščiai, tęsėsi kova dėl valdžios. Švarnui įsitvirtinti Lietuvoje nepavyko, be to, jis netrukus mirė, išstumtas iš Lietuvos Traidenio. Švarno nepriėmė ne tik Lietuva – jam trukdė ir jo brolis Haličo kunigaikštis Levas, kuris nužudė sosto atsisakiusį Vaišalgą už tai, kad ne jam atidavė Lietuvą.

Traidenis. 1268 į valdžią Lietuvoje atėjo Traidenis. Traidenio šeimos kilimas tikriausiai prasidėjo Vaišalgo valdymo metais – keturi Traidenio broliai dar iki 1268 m. buvo tapę stačiatikiais, o tai turėjo suartinti juos su valdovu. Vis dėlto Traidenis nepritarė Vaišalgo politikai, o kai šis 1267 m. paskyrė savo įpėdiniu Lietuvai svetimą Švarną, stojo pagoniškos opozicijos priešakyje. Jis galėjo būti ir Mindaugo konkurentų palikuonis, nes valdymo pradžioje palaikė draugiškus santykius su Vaišalgo žudiku Levu.

Užsienio politikoje Traidenis grįžo prie Treniotos politinės linijos. Jis aktyviai kovojo su Vokiečių ordinu: pralaimėjus Didžiajam prūsų sukilimui, priglaudė bėglius iš Prūsijos, rėmė jotvingius ir žiemgalius ir atnaujino karo žygius į Livoniją.

Karusės mūšis. Savo veiklą Traidenis pradėjo atnaujindamas kovas su Vokiečių ordinu Livonijoje. Taip jis bandė paremti prieš kryžiuočius tebekovojančius žiemgalius. 1270 m. pradžioje Traidenis surengė žygį į Saremos salą (Estijoje). Mėginę lietuvius stabdyti Livonijos kryžiuočiai vasario 16 d. patyrė triuškinantį pralaimėjimą ant Baltijos jūros ledo prie Karusės. Žuvo Livonijos žemės magistras Otonas Lutenbergas ir 52 riteriai.

Nepaisant šios pergalės ir Traidenio pastangų remti žiemgalių kovą prieš Vokiečių ordiną (kuri tęsėsi nuo 1259 m.), žiemgaliai 1272 m. buvo priversti pasiduoti kryžiuočiams. Po nepavykusio bandymo užimti kryžiuočių pasistatytą Daugpilio pilį Traidenis buvo priverstas taikytis su Livonija. Traidenio padėtį komplikavo kovos su Haliču-Volyne, dėl kurio jis turėjo sudaryti paliaubas su Vokiečių ordinu.

Karas su Haliču-Volyne. 1274 m. balandžio 1 d. Traidenis užėmė puolimų prieš jotvingius forpostu buvusį Drohičiną ir įsivėlė į sunkų karą, kuriame Haličo-Volynės kunigaikščius parėmė totoriai ir Turovo-Pinsko kunigaikščiai. Vakaruose katastrofiškai didėjant Vokiečių ordino grėsmei, 1276–1277 m. Traideniui teko atsisakyti Drohičino, bet jis išlaikė Naugarduką, Gardiną ir Slonimą. Traidenis stiprino lietuvių įtaką anksčiau prijungtose rusėnų žemėse, įkurdindamas čia prūsų pabėgėlius.

1274 m. galutinai numalšinę Didįjį prūsų sukilimą, kryžiuočiai perėjo į puolimą ir iki 1277 m. nukariavo Lietuvos įtakoje buvusias Nadruvą ir Skalvą. Šias žemes Ordinas vertė dykromis – gyventojus žudė, kėlė į kitas Prūsijos sritis arba vertė trauktis į Lietuvą. Kai 1277 m. kryžiuočiai pradėjo Jotvos (Sūduvos) puolimą, Traidenis vėl stojo į kovą su Vokiečių ordinu ir kartu su jotvingiais puolė kryžiuočių valdas Prūsijoje. Savo ruožtu kryžiuočiai įsiveržė į Lietuvą iš Livonijos ir pasiekė Traidenio pilį Kernavę.

22

Kernavė – „karaliaus Traidenio žemė“. Į Kernavę 1279 m. buvo nukreiptas didžiausias XIII a. Livonijos kryžiuočių žygis. Livonijos eiliuotoji kronika pabrėžia, kad Kernavė – „karaliaus Traidenio žemė“. Ši žinia daugeliui istorikų, pradedant Nikolajumi Karamzinu, atrodė tvirtu pagrindu manyti, jog Kernavė buvo Traidenio, taigi greičiausiai ir ankstesnių laikų Lietuvos sostinė.

Kernavė, kaip pirmoji Lietuvos sostinė, pirmą kartą aprašyta Lietuvos antrajame metraštyje (apie 1515 m.). Pasak metraščio, Kernavės įkūrėjas Kernius buvo ir pirmasis Lietuvos kunigaikštis, nes būtent jis sugalvojęs Lietuvos vardą: „Tais laikais, kai Kernius viešpatavo Užnerio pusėje, tie jo žmonės, kurie įsikūrė už Neries, grodavo ąžuoliniais trimitais. Ir pavadino tas Kernius krantą savo kalba, lotyniškai, litus, kuriame jo žmonių vis daugėjo, o trimitus, kuriais grojo, – tuba. Ir davė vardą tiems savo žmonėms savo lotynų kalba, sujungęs krantą su trimitu – Litusba. O paprasti žmonės nemokėjo lotyniškai ir ėmė vadinti tiesiog Lietuva, ir nuo to laiko pradėjo vadintis valstybė Lietuva, ir daugėjo joje žemaičių.“

Aizkrauklės mūšis. 1279 m. kovo 5 d. ties Aizkraukle (Livonijoje) Traidenis sumušė Livonijos kariuomenę, grįžtančią iš žygio į Lietuvą. Žuvo Livonijos žemės magistras Ernestas Rasburgas ir 71 riteris. Po šios pergalės paskutinį kartą prieš Ordino valdžią sukilo žiemgaliai, visą XIII a. atkakliai kovoję dėl savo laisvės. Traidenis paėmė juos į savo valdžią. Tik 1290 m. Ordinui pavyko galutinai užvaldyti Žiemgalą. Daug žiemgalių pasitraukė į Lietuvą.

Gaudimantė. 1279 m. už Mindaugo karių 1262 m. užmušto Mazovijos kunigaikščio Zemovito I sūnaus Boleslovo II (valdė 1262–1313 m.) Traidenis išleido savo dukterį Gaudimantę. Jau po Traidenio mirties gimusį sūnų Boleslovas II pavadino Traidenio vardu.

Tai – pirmoji lietuvių dinastinė santuoka su Vakarų Europos diduomene. Gaudimantės palikuonys vedybiniais ryšiais susisaistė su Vakarų Europos diduomenė, todėl šiandien Traidenį galima rasti visos Europos aristokratų genealogijoje.

Pirmosios Gaudimantės palikuonių kartos: Gaudimantė (ištekėjo už Boleslovo II, Mazovijos kunigaikščio, 1251–1313), jų vaikai:

Traidenis I (1285–1341, vedė prieš 1310 m. Mariją, 1293–1341), jų vaikai: Eufemija (ištekėjo apie 1322 m. už Kazimiero I, Silezijos-Tešeno kunigaikščio, mirusio 1358 m.), jų vaikai:

Ona, Tešeno kunigaikštytė, mirusi 1367 m. Ištekėjo apie 1339 m. už Vaclovo, Silezijos-Lygnico kunigaikščio, mirusio 1364 m.). Premislavas I, Tešeno kunigaikštis, miręs 1410 m. Vedė apie 1361 m. Elžbietą, Silezijos-Beuthen kunigaikštytę, mirusią po 1373 m. Agnesė, mirusi 1371 m. Ištekėjo apie 1353 m. už Konrado II, Silezijos Oels kunigaikščio, mirusio 1403 m.

Ziemovitas III (1314–1381), Mazovijos kunigaikštis. Vedė Eufemiją iš Pšemyslų, gimusią 1319 m., jų vaikai:

Jonušas, Varšuvos kunigaikštis, miręs 1429 m. Vedė apie 1376 m. Danutę Oną Kęstutaitę, Trakų kunigaikštytę, mirusią 1448 m. Ziemovitas IV (1357–1426), Mazovijos kunigaikštis. Vedė Aleksandrą Algirdaitę. Margarita. Ištekėjo 1379 m. už Henriko VII (apie 1343–1399), Silezijos Liubeno ir Brygo kunigaikščio.

Genealoginės linijos pavyzdys: nuo Gaudimantės iki Elžbietos II. 1. Gaudimantė ir Boleslovas II (1251-1313), Mazovijos kunigaikštis 2. Traidenis I (1285–1341) 3. Ziemovitas III (1314-1381), Mazovijos kunigaikštis 4. Ziemovitas IV (1357–1426), Mazovijos kunigaikštis 5. Marija (apie 1410–1454) 6. Sofija iš Pomeranijos (1435–1494) 7. Boguslavas X (1454–1523), Pomeranijos kunigaikštis 8. Sofija iš Pomeranijos (1498–1568)

23

9. Adolfas (1526–1586), Šlezvigo-Holšteino-Gotorpo kunigaikštis 10. Sofija iš Šlezvigo-Holšteino-Gotorpo (1569–1634) 11. Adolfas Frydrichas I (1588–1658), Meklenburgo-Šverino kunigaikštis 12. Adolfas Frydrichas (1658–1708), Meklenburgo-Štrelico kunigaikštis 13. Karlas (1708-1752), Meklenburgo-Štrelico kunigaikštis 14. Šarlotė (1744–1818), Meklenburgo-Štrelico kunigaikštytė 15. Adolfas Hanoveris (1774–1850), Kembridžo kunigaikštis 16. Marija Adelaidė (1833–1897), Hanoverio princesė 17. Marija Kembridž (1867–1953), Teko princesė 18. Džordžas VI Vindsoras (1895–1952), Didžiosios Britanijos karalius 19. Elžbieta II Vindsor (gimusi 1926 m.), Didžiosios Britanijos karalienė.

Daumantas. 1281 m. Traidenis mirė ir į valdžią Lietuvoje atėjo Daumantas, XVI a. genealoginėje

legendoje vadinamas Mindaugo sūnumi. Lietuvos Naugarduke tuo metu buvo parašytas seniausias Lietuvos metraštis (išlikęs kaip Haličo-Volynės metraščio dalis). Jame išaukštintas Mindaugo sūnus Vaišalgas ir iškeiktas Traidenis. Vienas iš ištikimiausių Traidenio šalininkų Jotvoje Skomantas perėjo į kryžiuočių pusę.

Tačiau Lietuvos vidaus padėtis iš esmės išliko stabili, ir tai leido Daumantui vykdyti aktyvią užsienio politiką – 1282–1285 m. lietuviai iš viso surengė devynis karo žygius įvairiomis kryptimis. Reikšmingiausias trumpo Daumanto valdymo įvykis buvo tai, kad 1283 m. kryžiuočiai galutinai įveikė jotvingių (sūduvių) pasipriešinimą. Dalis jotvingių pasitraukė į Lietuvą, kitą dalį kryžiuočiai ištrėmė į Sembą. Jotva ištuštėjo. Tais pačiais metais Prūsijos kryžiuočiai pirmą kartą puolė Lietuvą. Prasidėjo nuolatinis Lietuvos karas su kryžiuočiais.

1285 m. Daumantas puolė Rusios žemes: metų pradžioje – Didįjį Naugardą, o vasarą – Tverės kunigaikštystę. Įsiveržęs į Tverės vyskupo valdas jis ir žuvo mūšyje su Tverės, Maskvos ir kitų Rusios žemių koalicijos pajėgomis rugpjūčio 5 d.

Butigeidis ir Butvydas. Lietuvos valdovu tapo Butigeidis. Jis toliau persekiojo Mindaugo giminės priešus ir Traidenio šalininkus. Kai 1286 m. lietuviai kartu su Volynės kunigaikščiais puolė Traidenio svainio Mazovijos kunigaikščio Boleslovo valdas, Vaišalgo žudikas Levas įspėjo savo sūnų nežygiuoti su lietuviais, nes jie gali keršyti už Vaišalgo mirtį.

Apie 1286 m. „antrojo asmens po Lietuvos karaliaus“ įžeistas Pelužis pabėgo pas kryžiuočius. Su jų duotu karių būriu jis slapta atvyko į savo priešo vestuves ir nužudė 70 Lietuvos kunigaikščių drauge su namų šeimininku.

1289 m. Prūsijos kryžiuočiai užėmė Skalvą ir prie Nemuno pasistatė Ragainės pilį, kuri tapo pagrindiniu atramos punktu kovojant prieš Lietuvą. Butigeidis ir jo brolis Butvydas sudarė taiką su Lucko kunigaikščiu Mstislavu, atiduodami jam už tai Volkovyską. Kaip atsvarą kryžiuočių Ragainei lietuviai 1291 m. krašto gynybai pastatė stiprią Veliuonos pilį.

Apie 1291 m. Lietuvos valdovu tapo Butigeidžio brolis Butvydas. Trumpas jo valdymas pasižymėjo nuolatinėmis kovomis su Vokiečių ordinu. Butvydo sūnus Vytenis surengė porą žygių į Lenkiją, kuriuose pasirodė kaip geras karvedys ir diplomatas. 1294 m. jis atkūrė gerus santykius su Mazovijos kunigaikščiu Boleslovu.

Vytenis. Dar valdant tėvui, 1294 m. birželio 10 d., Vytenis surengė žygį į Lenkiją ir mūšyje prie Trojanovo sumušė Lenčicos kunigaikščio Kazimiero II kariuomenę. Žuvo pats Kazimieras II ir daug riterių. Tai buvo didžiausia lietuvių karinė pergalė Lenkijoje.

Apie 1295 m. Vytenis tapo Lietuvos valdovu. Karas su Vokiečių ordinu. XIII a. pabaigoje dalis žemaičių diduomenės buvo linkusi pripažinti

Vokiečių ordino viršenybę. Vytenis sustiprino didžiojo kunigaikščio valdžią Nemuno žemupyje ir organizavo pasipriešinimą Vokiečių ordinui. Pietų ir Vakarų Žemaitijoje buvo kuriamos tiesiogiai

24

valdovui pavaldžių žmonių kolonijos – čia buvo apgyvendinami leičiai (spėjama, lietuvai iš Lietuvos žemės siaurąja prasme), po Žiemgalos nukariavimo į Lietuvą pasitraukę žiemgaliai (jų palikimas – Žemygalos vietovardžiai). Šiame kontekste atsiranda ir Gedimino pilis, pirmą kartą paminėta 1305 m.

Konfliktas su žemaičių didžiūnais greičiausiai paskatino Vytenį atlikti ir platesnio masto valdžios reformą: jo laikais etninėje Lietuvoje galutinai išnyko dalinių kunigaikščių institutas, ir tik kelios giminės išsaugojo titulą; vietinių administratorių funkcijas perėmė valdovo skiriami pilių seniūnai.

Vytenio sąjunga su Ryga. 1296 m. rugsėjo 30 d. kilo konfliktas tarp Rygos miestiečių ir Livonijos ordino, o Vytenis tų pačių metų žiemą įsiveržė į Livoniją. 1298 m. rygiečiai ir Rygos arkivyskupas nusprendė užmegzti glaudesnius ryšius su Lietuva. Tais metais Vytenis sudarė sąjungą su rygiečiais ir pažadėjo krikštytis. Šis pažadas, nors ir neįvykdytas, tapo svarbia gaire būsimiems Lietuvos valdovams. Vytenis taip pat pirmasis ėmėsi kurti Lietuvos kaip krikščionybei palankios valstybės įvaizdį: priėmė pranciškonų vienuolius ir pastatė jiems bažnyčią Naugarduke.

Rygiečiai ir lietuviai 1298 m. sudavė keletą skaudžių smūgių Livonijos ordinui, o birželio 1 d. mūšyje ties Turaida nukovė Livonijos žemės magistrą Brunoną ir 22 riterius. Tada Rygos prieigose rygiečiai lietuviams pastatė pilį, kuri visą XIV a. buvo vadinama Lietuvių pilimi. Tačiau jungtinė Prūsijos ir Livonijos kryžiuočių kariuomenė birželio 29 d. sumušė rygiečius ir lietuvius. Rygiečiai buvo priversti sudaryti paliaubas su Ordinu, bet jų sąjunga su Lietuva nenutrūko iki 1330 m.

Marienburgas – Vokiečių ordino sostinė. 1291 m., kritus Akros miestui, kryžininkai buvo galutinai išvyti iš Šventosios žemės. Vokiečių ordino didysis magistras perkėlė savo rezidenciją į Veneciją, o tamplieriai – į Paryžių. 1307 m. Prancūzijos karaliaus Pilypo IV Gražiojo įsakymu Tamplierių ordino nariai buvo suimti ir apkaltinti Kristaus išsižadėjimu. Prasidėjo jų teismas, kuris baigėsi 1312 m. Tamplierių ordino likvidavimu, o po dviejų metų Tamplierių ordino didysis magistras Žakas de Molė buvo sudegintas ant laužo kaip neatgailaujantis eretikas. Susiklosčius tokiai padėčiai Vokiečių ordinas skubėjo įsitvirtinti savo paties valstybėje ir ją plėsti, juo labiau, kad Rygos arkivyskupas Frydrichas popiežiaus kurijoje rengė kryžiuočiams panašią bylą. 1309 m. Ordino didysis magistras Zigfridas Foichtvangenas perkėlė Vokiečių ordino sostinę iš Venecijos į Marienburgą Prūsijoje. Nuo šiol didysis magistras ėjo ir Prūsijos krašto magistro pareigas. Tais pačiais metais kryžiuočiai užgrobė lenkų kunigaikščių valdomą Pamarį.

Karui Pabaltijyje kryžiuočiai sutelkė visas savo jėgas. Nuožmiausios kovos užvirė prie Nemuno, ties kuriuo kryžiuočių ekspansija įstrigo. Veliuonos ir Pieštvės pilys, nepaisant daugybės puolimų, pasirodė nepalaužiamos. Kryžiuočiai taip pat puldinėjo Karšuvos žemę, pietuose – Gardiną, tačiau jiems nesisekė pasistūmėti pirmyn. Vytenis savo ruožtu surengė 8 žygius į Prūsiją. 1311 m. balandžio 7 d. jis patyrė pralaimėjimą prie Voplaukio, bet tai nepaveikė karo eigos. 1311 m. liepą kryžiuočiai įsiveržė į patį valstybės centrą, pasiekdami Šalčininkus, o 1314 m. rugsėjį sudegino Naugarduką, kuriame, derėdamasis su rygiečiais dėl krikšto, Vytenis buvo pastatęs katalikų bažnyčią. Didžiausias kryžiuočių pasiekimas buvo Skirsnemunės (Kristmemelio) pilies pastatymas 1313 m. šešios mylios nuo Ragainės Nemunu aukštyn.

Vytenio mirtis. 1315 m. spalį Vytenis buvo sutelkęs dideles jėgas kryžiuočių (Skirsnemunės) pilies apgulai. Nors apgula truko net 17 dienų, pilies paimti nepavyko. Matyt, netrukus Vytenis mirė, o Lietuvos sostą užėmė jo pusbrolis Gediminas.

25

5. Gediminas – diplomatas ir karvedys Gediminas neabejotinai yra vienas iš svarbiausių ir žymiausių Lietuvos valdovų. Su jo vardu susijęs

Lietuvos sostinės Vilniuje įkūrimas. Jo laiškai pirmą kartą plačiau Europoje paskleidė Lietuvos valstybės poziciją dėl karo su kryžiuočiais ir sudomino patį popiežių (kai kurie tyrinėtojai net siūlė pradėti jais Lietuvos literatūros istoriją). Gediminas sėkmingai gynė bei plėtė Lietuvos valstybę ir diplomatinėmis, ir karinėmis priemonėmis. Pagaliau, Gediminas buvo dinastijos, ketvirtį tūkstantmečio valdžiusios Lietuvą, pradininkas.

Gedimino kilmė. Kokia Gedimino kilmė? Šis klausimas ilgą laiką buvo ginčų objektas, bet jau senokai laikomas išspręstu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikais ir kiek vėliau gyvavo dvi pagrindinės versijos: XV a. pradžioje kryžiuočių paskvilyje paskleista ir Jono Dlugošo pasigauta bei išplatinta versija, esą Gediminas buvo Vytenio arklininkas, užmušęs savo valdovą ir neteisėtai užgrobęs valdžią. Kaip atsakas į šį paskvilį XVI a. pradžios Lietuvos metraščiuose atsirado teiginys, kad Gediminas buvo Vytenio sūnus. Naujųjų laikų istoriografija įrodė, kad abi versijos yra vienodai nepatikimos.

1868 m. kartu su kitais Livonijos aktais buvo paskelbtas 1323 m. Rygos miesto tarybos laiškas Gediminui, kuriame užsiminta, jog Vytenis buvo Gedimino „brolis ir pirmtakas“ (frater vester et antecessor). Į šį laišką tuojau pat atkreipė dėmesį rusų istorikas Aleksandras Nikitskis, kuris apie šią užuominą parašė visą straipsnį, padarydamas išvadą, jog Gediminas buvo ne Vytenio tarnas ir ne jo sūnus, o brolis.

1974 m. lenkų istorikas Ježis Ochmanskis (Jerzy Ochmański) paskelbė straipsnį, kuriame atkreipė dėmesį į XIV a. pabaigos rusų poemoje „Uždonė“ esančius Andriaus ir Dmitrijaus Algirdaičių žodžius, kuriais jie nusako savo kilmę: „Patys esame sau du broliai – Algirdo sūnūs, o anūkai esame Gedimino, o proanūkiai esame Skalmanto“. Iš šio sakinio J. Ochmanskis padarė išvadą: „Kadangi, tikrasis Algirdaičių prosenelis buvo Pukuveras, Skalmantą tenka pripažinti pirmuoju istoriniu Algirdaičių protėviu, galbūt – Pukuvero tėvu“.

Šią išvadą vis dėlto reikia patikslinti, nes ją paveikė per 100 metų nuo A. Nikitskio straipsnio pasirodymo įsigalėjęs stereotipas, kad Vytenis ir Gediminas buvo broliai. Iš tiesų iš Petro Dusburgiečio Prūsijos žemės kronikos žinome, kad Vytenio tėvas buvo Pukuveras (tapatinamas su iš Haličo-Volynės metraščio žinomu Butvydu). Tuo tarpu „Uždonės“ autorius nuosekliai, karta po kartos, vardina Algirdaičių protėvius, ir iš šios sekos galima padaryti išvadą, kad Gediminas buvo Skalmanto sūnus. Taigi, Vytenio ir Gedimino tėvai iš tikrųjų buvo skirtingi asmenys. Menkai pagrįsto teiginio, kad Vytenis ir Gediminas buvo broliai reikia atsisakyti, juo labiau, kad viduramžiais žodžiu „brolis“ (frater) dažnai buvo vadinami ir pusbroliai ar net ne giminaičiai. Šiuo atveju visai tikėtina, kad Vytenis ir Gediminas buvo pusbroliai, o jų bendras tėvas buvo Pukuvero (Butvydo) ir Skalmanto tėvas.

Reikėtų dar keletą žodžių tarti apie dvigubą vardą „Pukuveras-Butvydas“. Haličo-Volynės metraštyje 1289 m. minimas lietuvių kunigaikštis Butvydas (Боудивидъ – Ipatijaus nuoraše, Боуивидь – Chlebnikovo nuoraše). Tuo tarpu Petras Dusburgietis 1291 m. mini Vytenio tėvą Pukuverą (Pucuwerus – Petro Dusburgiečio kronika, Putuwer – Nikolajaus Jerošino kronika, kurioje panaudota senesnė Petro Dusburgiečio kronikos versija). Anot Edvardo Gudavičiaus, spėjamas pirminis užrašymas galėjo būti Putuwedus ir atitiktų lietuvišką vardą Butvydas (Butivydas).

Gedimino pilis Žemaitijoje. Gediminas bent nuo 1305 m. valdė Gedimino pilį Žemaitijoje. Pilis šiuo vardu stovėjo Padievaičio piliakalnyje prie Kvėdarnos. Manoma, kad ji susijusi su Gedimino veikla iki jo tapimo didžiuoju kunigaikščiu. Ši pilis buvo vienas iš centrinės Lietuvos valdžios forpostų, įkurtų, kuomet Vytenis ėmėsi stiprinti Žemaitijos gynybą. Taigi, Gediminas savo politinę karjerą galėjo pradėti Žemaitijoje, kaip Vytenio atstovas, koordinavęs kovos su kryžiuočiais veiksmus.

26

Gedimino pilis Žemaitijoje gyvavo ir Gediminui tapus Lietuvos valdovu. Ji buvo sudeginta 1329 m., bet 1330 m. vėl atstatyta, tiesa, netrukus vis dėlto galutinai apleista.

Gediminas – Lietuvos valdovas. 1315 m. spalį Vytenis paminėtas paskutinį kartą. Po jo mirties, Lietuvos sostą užėmė jo pusbrolis Gediminas. Sąlyginai laikoma, kad Gediminas tapo Lietuvos valdovu apie 1316 m.

Pirmasis Gedimino, kaip Lietuvos valdovo, politinis žingsnis buvo sąjungos su Mazovijos (Plocko) kunigaikščiu Vaclovu sudarymas, išleidžiant už jo savo dukterį, kuri po krikšto gavo Elžbietos vardą. Šis įvykis hipotetiškai siejamas su 1316 m. įvykiais, kuomet Vaclovas su savo broliais Ziemovitu II ir Traideniu I kovojo dėl Mazovijos pasidalinimo, ir jam reikėjo Gedimino paramos. Žinoma, šios vedybos galėjo įvykti ir kiek vėliau, bet 1320 m. Vaclovas jau tikrai buvo vedęs ir jau turėjo vaikų.

Galimas dalykas, kad sąjunga su katalikiška Mazovija jau pačioje valdymo pradžioje pastūmėjo Gediminą kelti Lietuvos krikšto projektą, o gal net atvirkščiai – sąjungos su Mazovija Gediminui ir reikėjo, ieškant galimybių pakrikštyti Lietuvą, apeinant kryžiuočius. Gediminas šioje srityje nuosekliai tęsė Vytenio politiką. Jis išlaikė draugiškus santykius su Ryga ir Rygos arkivyskupu, o taip pat ėjo toliau, atnaujindamas po Traidenio mirties nutrūkusius ryšius su Mazovija.

Pirmasis Gedimino krikšto bandymas dėl nežinomų priežasčių nutrūko. Apie jį byloja tik viena popiežiaus Jono XXII bulė, išduota 1317 m., kuria kreipiamasi į Lietuvos valdovą, kviesdamas jį priimti krikštą. Ji buvo išduota po Gniezno arkivyskupo Božyslavo apsilankymo popiežiaus dvare, kur jis prašė leidimo karūnuoti Vladislovą Lokietką Lenkijos karaliumi. Taigi, Gediminas, užmezgęs ryšius su vienu iš Mazovijos kunigaikščių, per Lenkiją ieškojo ryšių su popiežiumi.

Stačiatikių problemos. Tuo pačiu metu Gediminas ėmėsi tvarkyti ir Lietuvos valdžioje buvusių Rusios žemių religinius reikalus. Apie 1315–1317 m. Konstantinopolio patriarchas įkūrė Lietuvos stačiatikių metropolija, gyvavusi iki 1330 m., kai mirė Lietuvos metropolitas Teofilis. Tai buvo svarbus Gedimino diplomatijos laimėjimas Konstantinopolio patriarcho dvare.

Lietuvos stačiatikių metropolito rezidencija tapo Naugardukas, jam buvo pavaldūs Turovo ir Polocko vyskupai. Kova dėl atskiros metropolijos visą XIV a. buvo svarbi Lietuvos Rytų politikos dalis (ji buvo atkurta 1354–1361 m. ir 1376–1389 m.). Metropolijos reikėjo norint įtvirtinti teritorinius laimėjimus Rusioje. Tik sukūrusi galingą imperiją Lietuva galėjo atremti visos Vakarų Europos remiamo Vokiečių ordino spaudimą.

Imperijos kūrimas. Jau pirmieji Gedimino žingsniai parodė, kad naujasis valdovas savo asmenyje jungia dvi svarbias savybes – diplomato ir karvedžio talentus. Savo valdymą jis pradėjo nuo visos serijos sėkmingų diplomatinių žingsnių: sąjungos su Mazovija, ryšių su popiežiumi ir Konstantinopolio patriarchu užmezgimo. Šiuos diplomatinius laimėjimus jis mokėjo sutvirtinti ir ginklo pergalėmis.

Gediminas jau savo valdymo pradžioje padėjo Lietuvos „imperijos“ pagrindus: prisijungė Turovo-Pinsko žemę, apvesdinęs sūnų Algirdą padarė jį Vitebsko kunigaikštystės paveldėtoju, o netrukus ir valdovu (tai turėjo įvykti apie 1318–1320 m.). 1320 m. Gediminas sudarė sąjungą su Tverės kunigaikštyste, kuri su pertraukomis išsilaikė iki 1375 m. Iki 1326 m. savo protektoratą Gediminas primetė Smolenskui, 1322 m. – Pskovui, apie apie 1320–1324 m. – Haličui-Volynei, apie 1325 m. – Kijevui.

1325 m. Haličo-Volynės kunigaikštystė atiteko Mazovijos kunigaikščiui Boleslovui Traidenaičiui, kuris priėmė stačiatikybę Jurijaus II vardu, o 1331 m. vedė Gedimino dukrą. Maždaug tuo pačiu metu – gal anksčiau, gal vėliau – šaltiniai to aiškiai nepasako, o istoriografijoje keliamos įvairios versijos – Gedimino sūnus Liubartas vedė vieno iš paskutinių Haličo-Volynės kunigaikščių dukrą ir tapo Lucko kunigaikščiu, iš pradžių pavaldžiu Boleslovui Jurijui II. Pagal vieną iš naujausių versijų, tai buvusi Andriaus Jurjevičiaus dukra Agripina.

Čia reikia pažymėti, kad valstybės plėtra Rytuose – Rusios žemėse – yra žinoma labai apytiksliai, daugelis datų yra spėjamos, dėl jų nesiliauja diskusijos. Taip yra dėl to, kad Lietuvos valdovams buvo

27

svetima rašytinė Rusios kultūra, jie nepalaikė jos plėtros, įskaitant ir metraščių rašymą. Ryšium su tuo net Rusios sostinės – Kijevo – nukariavimas skendi legendų ir istorikų hipotezių ūkanose, dėl jo iki šiol vyksta ginčai, taip ir nerandant visus istorikus tenkinančio sprendimo. Apie tai, kad Gediminas užkariavo Kijevą, pasakoja visų pirma XVI a. pradžios Lietuvos metraščiai. Tai legendinis, nors greičiausiai realų pagrindą turintis pasakojimas. Kai kurie istorikai, tiesa, abejojo jo autentiškumu. Šiandien patį faktą linkstama iš esmės pripažinti, tačiau diskutuojama dėl jo reikšmės.

Greičiausiai tai nebuvo Kijevo užkariavimas tikrąja šio žodžio prasme. Gediminui pavyko po karo žygio Kijeve pasodinti savo brolį Teodorą. Kad toks kunigaikštis Gedimino laikais tikrai valdė Kijeve ir kad Gediminas turėjo brolį, vardu Teodoras, liudija autentiški to meto šaltiniai. Įvertinus legendinę tradiciją ir Kijevo kunigaikščio Teodoro palankią Lietuvai laikyseną, linkstama manyti, kad Gediminas tikrai pasodino savo brolį Teodorą Kijeve.

Tačiau kartu manoma, kad Teodoro statusas buvo dvilypis – jis buvo priklausomas ir nuo Lietuvos, ir nuo Aukso ordos, taigi Kijevo kunigaikštystėje susiklostė šių dviejų valstybių bendra valda – kondominiumas. Kartu Kijevas nebuvo nė vienos iš jų integrali dalis – galutinai Kijevą prie Lietuvos prijungs tik Algirdas po Mėlynųjų Vandenų mūšio 1362 m.

Dovydas Gardiniškis ir Pskovas. Žymiausias Gedimino karvedys – Gardino kunigaikštis Dovydas – pasižymėjo kovose su kryžiuočiais jau nuo 1314 m., kuomet persekiojo Naugarduką puolusią kryžiuočių kariuomenę. 1323 m. vasarį, pakviestas Pskovo miestiečių, konfliktuojančių su Šiaurės Estiją valdančiais danais, atvyko jiems į pagalbą. Parodęs karinius sugebėjimus Dovydas buvo išrinktas Pskovo kunigaikščiu ir valdė jį kaip Gedimino vietininkas. 1323 m. lapkritį Gedimino įsakymu Dovydas nusiaubė Mazoviją, užmezgusią draugiškus ryšius su Vokiečių ordinu. 1326 m., grįžtantį iš žygio į Brandenburgo žemę, jį nužudė Mazovijos riteris Andrius Gostas, tačiau Pskovas išliko Lietuvos įtakoje.

1331–1337 m. kaip Gedimino vasalas Pskovą valdė išvytas Tverės kunigaikštis Aleksandras Michailovičius, kurio dukrą Julijoną vėliau vedė Gedimino sūnus Algirdas.

Narimantas ir Novgorodas. 1331 m. Novgorodo arkivyskupas Vasilijus Kaleka, pakeitęs promaskvietišką Moisejų, susitiko su Gediminu ir susitarė, kad Narimantas taps tarnybiniu Novgorodo kunigaikščiu bei gaus valdyti žemes pasienyje su Švedija. 1333 m. spalį Narimantas, pasikrikštijęs Glebo vardu, atvyko į Novgorodą ir gavo žadėtas teritorijas (Ladogą, Orechovą, Korelą ir pusę Koporės). Daugiausia tai buvo finų genčių – vodų, ižorų ir karelų – žemės. Gautose žemėse Narimantas nerezidavo, nes buvo paskirtas valdyti ir Polocką. Savo vietininku Novgorode jis paliko sūnų Aleksandrą. 1337–1338 m. žiemą prieš jį buvo kilęs karelų sukilimas. 1340 m. Narimantas vietoj Polocko gavo valdyti Pinską.

Sostinės perkėlimas į Vilnių. Lietuvos viduje valdant Gediminui irgi vyksta reikšmingos permainos – galutinai nusistovi teritorinė valdymo struktūra. Pagal Lietuvos metraščių legendą pirmoji Gedimino sostinė buvo Kernavė, vėliau jis pastatė pilį Senuosiuose Trakuose, galiausiai sostinę perkėlė į Vilnių.

Ši legenda įvairiai interpretuojama. Joje bandoma įžvelgti Gedimino politinės karjeros kelią – esą Kernavės ir Trakų kunigaikščiu jis galėjo būti iki tapdamas Lietuvos valdovu, o persikėlimas į Vilnių žymi įžengimą į Lietuvos sostą. Tokią hipotezę puoselėja autoriai, manantys, kad Vilnius Lietuvos sostine buvo ir anksčiau. Tačiau iš tikrųjų nėra jokio pagrindo netikėti esminiu legendos teiginiu, kad Lietuvos sostinę Vilniuje įkūrė būtent Gediminas. Šis veiksmas nėra kokia nors nereikšminga legendos detalė, o pati jos esmė – ritualinė tauro medžioklė, sapnas apie Geležinį vilką, Lizdeikos išaiškinimas, kad vilko kauksmas pranašauja garso apie Vilnių sklidimą po visą pasaulį – visa tai atskleidžia labai sąmoningai ir tikslingai atliktą sostinės įkūrimo ritualą, ideologiškai pagrindžiantį šį veiksmą. Tokia politika, beje, atsispindi ir realioje Gedimino veikloje, žinomoje iš autentiškų jo laiškų. Juk vienas iš

28

pirmųjų jo žingsnių ir buvo žinios apie Vilnių bei Lietuvą skleidimas po to meto „pasaulį“, kviečiant į Lietuvą atvykti pirklius, amatininkus, dvasininkus ir kitų profesijų žmones, žadant priimti krikštą.

Pirmą kartą Vilnius minimas 1323 m. sausio 25 d. Gedimino laiške, kuriame sakoma, kad jau prieš 2 metus jis Vilniuje pastatė dominikonų bažnyčią (1321 m.), taigi pasiruošimą krikšto akcijai, o kartu ir Vilniaus, kaip sostinės, kūrimą, Gediminas pradėjo anksčiau, nei parašė pirmuosius laiškus.

Iš esmės nėra pagrindo netikėti ir legendos vieta, kalbančia apie Trakų įkūrimą. Senuosiuose Trakuose buvo pastatyta viena iš pirmųjų Lietuvoje mūrinių pilių. Anksčiau toje vietoje nebuvo jokios pilies – tai visai tuščioje vietoje įkurtas naujas administracinis centras, kuris jau neabejotinai egzistavo Gedimino valdymo pabaigoje. Iš tiesų būtent Gediminas pastatė pirmąsias Lietuvoje mūrines pilis Vilniuje, Senuosiuose Takuose ir Krėvoje, ir tai padaryti jam leido jo laiškuose atsispindėjusi politika – amatininkų iš Vakarų Europos (visų pirma Vokietijos) kvietimas į Lietuvą.

Medininkų mūšis. Kovų su kryžiuočiais fronte Gediminas (arba jo kravedžiai) dar savo valdymo pradžioje pasiekė reikšmingą pergalę. 1320 m. vasarą Vokiečių ordino maršalo Henriko Plockės vadovaujami 40 riterių ir raitelių iš Sembos bei Klaipėdos kariuomenė įsiveržė į Medininkų valsčių Žemaitijoje. Kai priešakiniai vokiečių pulkai pradėjo niokoti valsčių, lietuviai, iš anksto pasiruošę mūšiui, puolė pagrindines Vokiečių ordino pajėgas. Liepos 27 d. įvyko Medininkų mūšis, kuriame lietuviai visiškai sumušė Prūsijos kryžiuočius. Žuvo pats maršalas Henrikas Plockė, 29 riteriai ir apie 200 kitų karių. Į nelaisvę paimtas Sembos fogtas Gerhardas Rudė buvo šarvuotas ir ant žirgo paaukotas dievams.

Ši pergalė – vienas iš nedaugelio kovų su kryžiuočiais epizodų, kurie išliko žmonių atmintyje ir XVI a. pradžioje pateko į Lietuvos metraščių legendinę dalį. Čia jis aprašytas kaip Akmenos mūšis. Legendinė tradicija šį mūšį vaizduoja kaip Žemaitijos išvadavimą iš kryžiuočių valdžios, apibendrindama jame ilgametes lietuvių kovas su kryžiuočiais.

Gedimino laiškai ir krikšto akcija. 1317 m. popiežių pasiekusi žinia apie Lietuvos valdovo palankų nusiteikimą dėl krikšto priėmimo buvo kiek ankstyva, bet tikra. Gediminas, matyt, dar laukė, kol sustiprins savo pozicijas karinėje kovoje su kryžiuočiais ir, jau kaip stipresniosios pusės atstovas, iškels savo krikšto sąlygas. Po Medininkų mūšio ilgai atidėlioti krikšto klausimo nebereikėjo. Smogęs dar keletą karinių smūgių ordinui, Gediminas staiga pasiūlė taikytis. 1322 m. Gediminas išsiuntė pirmąjį savo laišką popiežiui Jonui XXII, kuriame pareiškė, kad yra pasirengęs krikštytis. Šioje krikšto akcijoje jis naudojosi dar Vytenio užmegztais draugiškais santykiais su Rygos miestu ir arkivyskupu ir veikė jiems tarpininkaujant. 1323 m. sausio 25 d. Gediminas išsiuntė dar vieną laišką popiežiui, o gegužės 26 d. – Hanzos miestams, pranciškonams ir dominikonams. Juose pareiškė norą priimti katalikų tikėjimą, kvietė į Lietuvą vienuolius, amatininkus, pirklius, žemdirbius, pranešė, kad Vilniuje ir Naugarduke jau pastatytos trys bažnyčios.

Vokiečių ordinui pavyko suardyti Gedimino planus. Verčiamas Ordino remiamos pagonių ir stačiatikių opozicijos, Gediminas atsisakė sumanymo krikštytis. 1324 m. lapkričio 3 d. atvykusiems popiežiaus legatų pasiuntiniams jis pasakė, kad niekada neketinęs krikštytis – tai esanti raštininko klaida. Bet jis nepersekioja krikščionių, nes „visi turime vieną Dievą“, tik garbiname jį savaip. Popiežiaus legatų pasiuntiniai vis dėlto neskubėjo smerkti Gedimino ir stengėsi palankiau išaiškinti jo nuotakų pasikeitimo priežastis. Jie netgi surado liudininką, teigusį, kad Gediminas ne tik prieš savo valią atsisakė krikšto sumanymo, bet ir naktimis dėl to verkęs.

Tokia popiežiaus legatų pasiuntinių ataskaita turėjo palikti viltį, kad Gediminas dar gali grįžti prie pirminio sumanymo ir leido popiežiui, nepaisant Gedimino atsisakymo krikštytis, patvirtinti 4 metų paliaubos tarp Lietuvos ir Vokiečių ordino. Gediminas gavo atokvėpį, kurio metu bandė ieškoti išeities, užmegzdamas ryšius su Lenkija.

Sąjunga su Lenkija. 1325 m. balandį Gediminas sudarė sąjungą su Lenkijos karaliumi Vladislovu Lokietka, o spalio 16 d. išleido savo dukterį Aldoną už jo sūnaus Kazimiero.

29

Žygis į Brandenburgą. Popiežiaus reikalavimu buvo dar kartą patvirtintos paliaubos tarp Ordino ir Lietuvos. Per sąjungą su Lenkija Gediminas įsitraukė į Vakarų Europoje vykstančias kovas tarp popiežiaus ir Šventosios Romos imperijos imperatoriaus Liudviko IV Bavaro (Vitelsbacho). Lenkija ir Gedimino Lietuva stojo popiežiaus šalininkų pusėje. 1326 m. pradžioje Gediminas pasiūstas karvedys Dovydas Gardiniškis ir Lenkijos karaliaus Vladislovo Lokietkos kariuomenė puolė Brandenburgo markgrafystę, valdomą popiežiaus priešo imperatoriaus Liudviko IV Bavaro sūnaus Liudviko. Tai buvo vienas tolimiausių ir įspūdingiausių lietuvių karo žygių Vakarų kryptimi. Tačiau sąjunga su Lenkija pablogino Lietuvos santykius su Mazovija, kurios kunigaikščiai siekė apginti savo nepriklausomybę nuo Lenkijos karaliaus. Po sėkmingo antpuolio namo grįžtančią Lietuvos kariuomenę ištiko nesėkmė: Mazovijos riteris Andrius nužudė Lietuvos kariuomenės vadą Dovydą Gardiniškį. Savo ruožtu popiežiaus inspiruotas pagonių įsiveržimas į Brandenburgą labai pakenkė paties popiežiaus autoritetui Vokietijos žemėse.

Tačiau Lietuvos ir Lenkijos bendradarbiavimas tęsėsi. Sąjunga su Lenkija Gediminui pravertė, kai 1328 m. pasibaigė paliaubos, ir Ordinas vėl pradėjo karą su Lietuva.

Vokiečių ordino puolimas. 1329 m. į Lietuvą įsiveržė didžiulė Čekijos karaliaus Jono Liuksemburgiečio ir Vokiečių ordino kariuomenė. Anot Žano d’Utremiozo (de Prezo) pasakojimo, iš pradžių Čekijos karaliaus kariuomenę pasitiko Žemaitijos gynybai vadovavęs Margiris (Margalis), kuris iškvietė Joną Liuksemburgietį į dvikovą, norėdamas apginti savo žmones. Tačiau paskui jis savanoriškai pasidavė, nes į dvikovą įsikišo jo gentainiai ir tuo pažeidė taisykles. Vėliau jis buvo paleistas už išpirką. Žygio metu kryžiuočiams ir Jonui Liuksemburgiečiui pavyko paimti svarbiausias Žemaitijos pilis – Gedimino pilį, Xedeyctain (galbūt, Šiauduva), Gegužės (dabar – Šilalės rajone), Aukaimio (dabar – Batakiai, Tauragės rajone), o taip pat vieną svarbiausių Žemaitijos pilių – Medvėgalį.

Puolimą kryžiuočiai nutraukė Lenkijos karaliui Vladislovui Lokietkai pradėjus pulti Ordino valdas. Kryžiuočių laimėjimai liko neįtvirtinti – nors jie privertė Medvėgalio gynėjus pasikrikštyti, kariuomenei atsitraukus, prievarta primesto krikšto medvėgaliečiai greitai atsisakė. Karas su Lenkija kuriam laikui atitraukė Ordino dėmesį nuo Lietuvos.

Lietuva 1330–1331 m. padėjo Lenkijai, bet karo veiksmų metu tarp sąjungininkų atsirado nesutarimų. 1340 m. prasidėjus Lietuvos ir Lenkijos kovoms dėl Volynės sąjunga nutrūko.

Vokiečių ordinas užima Rygą. 1330 m. prieš Ordiną kapituliavo ir sena Lietuvos sąjungininkė Ryga. Tai stūmė Lietuvą į politinę izoliaciją. 1330 m. Vokiečių ordinas Rygoje pasistatė naują pilį (joje šiuo metu įsikūrusi Latvijos Respublikos prezidentūra). Nuo šiol ir iš Livonijos pusės prasidėjo įsiveržimai į Lietuvą, nors jie buvo silpnesni, nei antpuoliai, organizuojami iš Prūsijos.

Pilėnų gynimas. Po sėkmingų smūgių Lietuvai ir jos sąjungininkams kryžiuočiai tikėjosi, kad dar kartą taip sukoncentravus jėgas, Lietuvos pasipriešinimas bus galutinai palaužtas ir jos nukariavimas bus artimiausiu metu užbaigtas. Naujas puolimo etapas pradėtas 1336 m. įsiveržimu į Žemaitiją, Trapėnų žemę. Jos gynybą organizavo kunigaikštis Margiris, kuris Žemaitijos gynybai vadovavo ir 1329 m. kryžiuočių antpuolio metu.

1336 m. vasario 25 d. didelė Vokiečių ordino ir kryžininkų kariuomenė apgulė Pilėnų pilį. Pasak kryžiuočių kronikininko Vygando Marburgiečio, kryžiuočiams puolant Margirio ginamą pilį, nemaža dalis pagonių raiti išsiveržė iš apsiausties, bet tie, kurie dengė jų prasiveržimą, liko. Margiris gynėsi iki paskutinio, ir, kronikininkų teigimu, nusirito dar daug krikščionių galvų, kol jis panoro atsisakyti savosios. Bet netekęs vilties jis nudūrė savo žmoną, įmetė jos kūną į ugnį, pribaigė paskutiniuosius savo vyrus ir nusižudė pats.

Pilėnų gynimas tapo legenda, pasiaukojamos kovos dėl Tėvynės laisvės simboliu. Ji seniai traukė istorikų ir rašytojų dėmesį, tačiau Pilėnų pilies vieta iki šiol tebėra diskusijų objektas. Dar 1582 m. Motiejus Stryjkovskis iškėlė versiją, kad tai buvusi Punios pilis. Vienintelis jo argumentas buvo

30

tariamas pavadinimų panašumas. Nors ta versija buvo visai nepagrįsta, ilgainiui ji labai išplito, tapo savotišku stereotipu ir nėra išnykusi dar ir dabar. Mokslinėje istoriografijoje šiuo metu neabejojama, kad Pilėnai buvo Žemaitijoje, Trapėnų žemėje. Tačiau dėl tikslesnės šios žemės ir pilies buvimo vietos dar varžosi keletas versijų. Anot Alvydo Nikžentaičio, Pilėnų reikėtų ieškoti Raseinių rajone – tai galėtų būti Molavėnų piliakalnis. Iš esmės nekvestionuodamas A. Nikžentaičio išvados dėl paieškų regiono, Gintautas Zabiela nurodė, kad tinkamesnis būtų Ižiniškių piliakalnis. Kita, ko gero, labiau tikėtina Trapėnų žemės vieta būtų maždaug Šilalės rajone. Čia irgi pasiūlytos kelios Pilėnų lokalizavimo versijos: Bilionių piliakalnis, o taip pat Pilių piliakalnis prie Kaltinėnų.

Bajerburgas – nukariautos Lietuvos sostinė. Pilėnų puolimas buvo tik kryžiuočių puolimų, kuriais jie siekė greitai užkariauti Lietuvą, pradžia. 1337 m. pradžioje prie Nemuno kryžiuočiai pastatė Bajerburgą (Bavarijos pilį), kuri turėjo tapti nukariautos Lietuvos sostine. Ji pavadinta žygyje dalyvavusio Bavarijos kunigaikščio Henriko garbei.

1337 m. lapkričio 15 d. imperatorius Liudvikas IV Bavaras paskelbė aktą, kuriame paskelbė, kad dovanoja Lietuvą Vokiečių ordinui ir įkuria jos sostinę bei arkivyskupystės centrą Bajerburge. Reikia pastebėti, kad teisinis Liudviko Bavaro rašto statusas buvo labai abejotinas, ir tai suprato pats imperatorius. Tų pačių metų gruodžio 12 d. jis paskelbė dar vieną, geriau apgalvotą, to paties akto versiją, kur nebekalbama apie Bajerburgą bei arkivyskupystės įkūrimą, nes imperatorius neturėjo teisės steigti vyskupystes. Vis dėlto pirmąjame akte aiškiai atsispindėjo kryžiuočių planai artimiausiu metu greta Prūsijos ir Livonijos savo valdas papildyti Lietuvos žemėmis.

Kur stovėjo Bajerburgo pilis? Jo vieta ilgą laiką siejama su Veliuonos Pilaičių piliakalniu, kur tikrai rasta kryžiuočių pilies liekanų. Gintautas Zabiela neseniai pasiūlė pagrįstesnę versiją. Bajerburgo pilis stovėjo Plokščių (Vaiguviškių) piliakalnyje, kitapus Nemuno (Šakių rajone), netoli Veliuonos, su įspūdingo 112x105 m dydžio aikštele. Į piliakalnį iš Plokščių miestelio patenkama unikalia Vaiguvos upe-gatve – ji vienintelis privažiavimas ir prie šioje gatvėje stovinčių namų. Tuo tarpu Veliuonos Pilaičių piliakalnyje stovėjo mažesnė pilis, turėjusi pridengti Bajerburgą nuo Veliuonos pusės (ši pilis, nenurodant jos pavadinimo, iš tiesų minima Vygando Marburgiečio Prūsijos kronikoje).

Gediminas iškart sureagavo į Bajerburgo pastatymą. Su pilies įguloje buvusių prūsų pagalba jis ketino paimti pilį, bet jam palankūs prūsai buvo susekti ir pakarti. Su kariuomene prie Bajerburgo atvykęs Gediminas nepajėgė paimti pilies. Dar daugiau – apgulos metu žuvo neįvardintas Trakų kunigaikštis, kuris turėjo būti svarbus žmogus valstybėje. Istorikus ilgą laiką klaidino dar Jano Dlugošo paleista versija, kad tas kunigaikštis buvęs pats Gediminas. Šiuolaikiniai istorikai sukurpė kitą pasaką – esą tai buvęs kažkoks Vytautas, kuris neva buvo Gedimino sūnus. Ši iš esmės niekuo nepagrįsta versija jau keliauja iš knygos į knygą, rodydama, kad ir šiuolaikinė istoriografija ne visada naudoja metodus, pranašesnius už tuos, kuriuos 15 a. naudojo Dlugošas ir kiti kronikininkai. Neabejotina yra tik tai, kad po šio kunigaikščio žūties Trakai atiteko Gedimino sūnui Kęstučiui.

Nors Gediminui nepavyko paimti Bajerburgo, jo diplomatiniai sugebėjimai lėmė, kad jau 1338 m. Lietuvai pavyko sudaryti prekybos sutartį su Livonija, kuri nustatė taikos zoną kelyje nuo Užpalių iki Nemenčinės. Intensyvus kryžiuočių puolimas buvo sustabdytas, jų planai greitai užkariauti Lietuvą žlugo. Netrukus po Gedimino mirties, 1344 m. vasarą, dėl lietuvių pasipriešinimo didysis magistras Liuteris, „rimtai apgalvojęs“ sudegino Bajerburgą ir pastatė kitą Bajerburgo vardu pavadintą pilį žemiau palei Nemuną.

Liubartas ir Volynė. Pačioje Gedimino valdymo pabaigoje prasidėjo lemtingi įvykiai Haličo-Volynės kunigaikštystėje, įtraukę ukrainiečių protėvių žemes jau tiesiogiai į Lietuvos valstybės sudėtį. Dar savo valdymo pradžioje Gediminas apvesdino savo sūnų Liubartą su vieno iš Haličo-Volynės kunigaikščių dukterimi, bet pati Haličo-Volynės kunigaikštystė tuo metu atiteko iš Mazovijos kilusiam Boleslovui Jurgiui II. 1340 m. balandžio 7 d. bajorai nunuodijo bevaikį Haličo-Volynės kunigaikštį Boleslovą Jurgį II.

31

Tuo pasinaudodamas, Gedimino sūnus Liubartas, kaip ankstesnio kunigaikščio žentas, paveldėjo šią kunigaikštystę. Nors jis reiškė pretenzijas į visą kunigaikštystę ir pradžioje turbūt išlaikė nominalią valdžią Haličui, ilgainiui savo valdžią įtvirtino tik Volynėje. Tuo pačiu prasidėjo kovos tarp Lietuvos (Liubarto) ir Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo dėl Haličo ir Volynės. Haličą Kazimieras Didysis užėmė 1349 m., bet ir dėl Volynės visą XIV a. vyko permainingos kovos.

Gedimino mirtis. 1341 m. gruodį Gediminas mirė, valstybę palikęs 7 sūnums. Sostinė Vilnius atiteko Jaunučiui, bet galingesnis buvo Algirdas. Jis paveldėjo Vitebską ir Krėvą, o Pskove netrukus pasodino savo sūnų Andrių. Kęstutis, iš tėvo gavęs Trakų kunigaikštystę, turėjo ginti Lietuvą nuo Ordino ir buvo nepatenkintas silpnu Vilniaus kunigaikščiu, negalinčiu suteikti jam paramos. Jaunučio paskyrimas sosto įpėdiniu buvo bene didžiausia Gedimino klaida, bet ji neturėjo toli siekiančių padarinių. 1345 m. Kęstutis, susitaręs su Algirdu, užėmė Vilnių, nušalino Jaunutį nuo valdžios ir atidavė ją Algirdui. Pastarieji įrodė esantys savo tėvo verti jo politikos tęsėjai.

Gedimino palikimas – valstybė, kurią galima pavadinti Lietuvos imperija, – buvo ne tik veiksnys, lėmęs kelių šimtmečių Vidurio ir Rytų Europos regiono raidą, bet ir suteikė Lietuvai jėgų atsilaikyti prieš visos Vakarų Europos remiamus kryžiuočių žygius į Lietuvą. Teritorija, iš kurios Lietuva galėjo mobilizuoti tokiai kovai reikalingus resursus, Gedimino ir jo įpėdinių veiklos dėka, jau buvo pakankama, kad Lietuvos neištiktų prūsų likimas.

32

6. Algirdas – nukariautojas ir gynėjas Algirdas ir Kęstutis: du epochos veidai. Algirdo biografija yra neatskiriamai susipynusi su jo

brolio Kęstučio istorija, todėl pasakojant apie Algirdą, neišvengiamai papasakojama ir Kęstučio istorija. Tai rodo ir Algirdo laikams skirtos knygos. Pirmoji iš jų – dar 19 a. parašyta Kazimiežo Stadnickio studija taip ir vadinosi – „Algirdas ir Kęstutis, Lietuvos d. kunigaikščio Gedimino sūnūs“ (Olgierd i Kiejstut, synowie Gedymina, W. Xięcia Litwy, Lwów, 1870). Vėliau lietuvių autoriai labiau pamėgo akcentuoti Kęstučio veiklą – jam skirtos Antano Kučinsko monografija „Kęstutis, lietuvių tautos gynėjas“ (1938 m.) ir Augustino Janulaičio „Lietuvos didysis kunigaikštis Kęstutis“ (parašyta 1940 m., išleista 1998 m.).

Kęstučio pasirinkimas gali būti aiškinamas dvejopai. Vieną vertus, jis tarsi „lietuviškesnis“ – jo valdose didesnę dalį sudarė lietuviškos žemės, jo žmona buvo lietuvė Birutė, be to, istoriografijoje įsigalėjo tradicija laikyti Kęstutį atkakliu protėvių papročių ir religijos gynėju. Antrą vertus, per Kęstučio asmenį tiesiog patogiau pavaizduoti Algirdo ir Kęstučio laikus – Kęstutis gyveno 5 metais ilgiau, todėl pasakojant tik Algirdo istoriją, ši istorija lieka tarsi be pabaigos – tragiškos Kęstučio žūties, vieno iš dramatiškiausių Lietuvos istorijos epizodų.

Tad iš autorių, skyrusių monografijas šiems kunigaikščiams, vienintelis Algirdas Budreckis savo knygą pavadino Algirdo vardu – „Algirdas, senovės Lietuvos valstybininkas, jo veikla ir laikai“ (1981 m.). Tačiau, galbūt dėl to, kad rašytas sunkiomis gyvenimo išeivijoje sąlygomis, šis veikalas išėjo gana silpnas, tik formaliai užpildantis monografijos apie Algirdą nišą.

Vis dėlto būtent Algirdas šioje brolių poroje buvo svarbiausias asmuo – aukščiausias Lietuvos valdovas. Be to, Algirdas buvo didžiausias nukariautojas per visą Lietuvos istoriją. Nukariautojas, kurio laimėjimai turėjo lemiamą reikšmę, ginant Lietuvą nuo kryžiuočių.

Gyvenimo pradžia. Algirdas gimė XIII–XIV a. sandūroje, galbūt apie 1303–1305 m. Jo tėvas Gediminas tuo metu (bent nuo 1305 m.) valdė Gedimino pilį Žemaitijoje, taigi čia galėtų būti Algirdo, o taip pat Kęstučio ir kitų jų brolių gimtinė. Apie 1316 m. Gediminas tapo Lietuvos valdovu, ir Algirdui, tuo metu paaugliui ar jaunuoliui, atsivėrė naujos galimybės.

Algirdas – Krėvos ir Vitebsko kunigaikštis. Tėvo Gedimino iškilimas nulėmė ir Algirdo šeimyninį gyvenimą, ir apskritai jaunystės laikų aplinką. Apie 1318 m. atsirado galimybė sugrąžinti Lietuvos įtaką Vitebske, kuris dar Mindaugo ir jo sūnaus Vaišalgo laikais buvo priklausomas nuo Lietuvos, o vėliau jo padėtis dėl šaltinių trūkumo nėra labai aiški, bet, matyt, valdomas vietinės kilmės kunigaikščių, jis jei ir nenutraukė visų ryšių su Lietuva, tai buvo nuo tų ryšių gerokai atsipalaidavęs. Apie 1318 m. Algirdas vedė Vitebsko kunigaikščio dukterį Mariją ir po uošvio mirties netrukus paveldėjo Vitebsko kunigaikštystę. Tokia politiškai naudinga santuoka galėjo būti ir tam tikro karinio ar politinio spaudimo iš Gedimino pusės rezultatas. Tokia buvo Algirdo politinės karjeros pradžia.

Iš tėvo Algirdas gavo valdyti Krėvos kunigaikštystę Rusios ir Lietuvos paribyje. Krėva buvo naujas politinis centras, įkurtas paties Gedimino. Krėvos pilis buvo viena pirmųjų mūro pilių Lietuvoje. Iki mūrinės pilies pastatymo jos vietoje nieko nebuvo, nors kiek atokiau stovėjo senesnė medinė pilis. Mūrinė pilis įkurta lygumoje, netipiškoje tradicinėms lietuvių pilims vietoje. Vargu, ar ta pilis pastatyta Gedimino valdymo pradžioje – o jis pastatė iš viso tris mūro pilis – Senuosiuose Trakuose, Vilniuje ir Krėvoje. Visos trys pilys Gediminui mirštant buvo kunigaikštysčių centrai, bet Krėva, ko gero, statyta vėliausiai. Ji vienintelė neminima Vilniaus įkūrimo legendoje ir buvo aiškiai mažesnės reikšmės centras, palyginus su Vilniumi ir Trakais. Tad Algirdui ši pilis greičiausiai pastatyta jam kurį laiką jau pavaldžius Vitebską, siekiant priartinti jį prie valstybės centro reikalų.

Kęstutis – Algirdo sąjungininkas. Jaunesnysis Algirdo brolis Kęstutis savo politinę karjerą pradėjo vėliau, ir beveik visą savo politinės veiklos laiką buvo susijęs su vieninteliu politiniu centru –

33

Trakais (jei neskaitysime persikėlimo iš Senųjų Trakų į Naujuosius). Trakų kunigaikščiu Kęstutis tapo po to, kai 1337 m. prie Bajerburgo žuvo čia valdęs jo pirmtakas – nežinomas Trakų kunigaikštis. Šiandien galima tik spėlioti, kas jis galėjo būti – dar vienas Gedimino sūnus, jo brolis ar, galbūt, kas nors kitas. Kęstučio padėtis valstybėje buvo aukšta. Jis buvo paskirtas į pilį, kuri vien dėl savo geografinės padėties – pačioje sostinės Vilniaus pašonėje – buvo tarsi skirta antrajam asmeniui valstybėje.

1341 m. pabaigoje mirus Gediminui, jo valstybę paveldėjo 7 sūnūs. Vyriausiasis Mantvydas gavo Kernavę ir Slonimą, bet istorijoje apie jį daugiau nieko nežinoma. Greičiausiai jis mirė arba žuvo netrukus. Antrasis, Narimantas, tuo metu jau valdė Pinską. Jis taip pat buvo pakviestas kunigaikščiu į Naugardo žemę. Nors jo įtaka buvo nemaža, bet siejosi su Rusios žemėmis. Jis buvo priėmęs stačiatikybę (Glebo vardu) ir negalėjo pretenduoti į aukščiausią valdžią Lietuvoje. Iš pradžių jis rėmė savo brolį Jaunutį. 1348 m. Narimantas žuvo Strėvos mūšyje. Trečiasis sūnus Algirdas, nors tėvui mirštant, irgi valdė Rusioje – Vitebske ir paribio Krėvoje, – tačiau stačiatikių tikėjimo priėmęs nebuvo. Tai rodo, kad jis neatsisakė minties varžytis dėl sosto paveldėjimo ir su Rusios žemėmis glaudžiau susisaistyti neketino. Tačiau Gediminas savo įpėdiniu Vilniuje pasirinko ne jį, o jaunesnįjį jo brolį Jaunutį. Tai buvo gana keistas pasirinkimas –Kernavės, Trakų ir Krėvos kunigaikštysčių apsuptas Vilnius negalėjo turėti bent kiek didesnės pavaldžios teritorijos, o tai reiškė, kad, nepaisant formaliai aukšto statuso, Jaunutis kontroliavo labai mažą tiesiogiai jam pavaldžią teritoriją. Maža to, tolesni įvykiai parodė, kad broliai Kęstutis ir Algirdas buvo akivaizdžiai nepatenkinti tuo, kad Vilnius atiteko Jaunučiui. Penktasis Gedimino sūnus Kęstutis, kaip minėta, gavo labai reikšmingą Trakų kunigaikštystę, ir, regis, buvo visiškai patenkintas savo padėtimi, nors jį ir erzino Gedimino sprendimas Vilnių atiduoti Jaunučiui. Šeštasis Gediminaitis – Karijotas – gavo Naugarduką. Čia jis ramiai valdė iki mirties, nepretenduodamas į ką kitą. Taigi, jis nedvejodamas pasikrikštijo, gaudamas Mykolo vardą. Pagaliau septintasis, jauniausiasis, Gedimino sūnus Liubartas irgi susisaistė su Rusios žemėmis ir neieškojo karjeros galimybių etninėje Lietuvoje (jis pasikrikštijo Dmitrijaus vardu). Juo labiau, kad jam sekėsi – Gedimino politikos dėka vedęs Volynės kunigaikščio dukterį, 1340-aisiais jis užvaldė visą Volynę (iš pradžių – bent nominaliai – turbūt ir Haličą), savo sostinę perkeldamas į Lucką, kur pasistatė mūrinę pilį. Tai buvo nerami valda, dėl kurios teko nuolat kovoti su Lenkija, tačiau reikšminga. Galima sakyti, kad Algirdo laikais Liubartas buvo trečiasis pagal reikšmę Gediminaitis. Gal net galima būtų kalbėti ne tik apie Algirdo ir Kęstučio dvivaldystę, bet ir apie Algirdo, Kęstučio ir Liubarto triumviratą.

Po Gedimino mirties, dar tik kaip Krėvos ir Vitebsko kunigaikštis, Algirdas pasireiškė kur kas energingiau, nei Vilniuje sėdėjęs Jaunutis. Pirmieji kariniai Algirdo pasiekimai – 1342 m. kartu su Kęstučiu apgintas Pskovas, 1343 m. kartu su Kęstučiu ir Narimantu nusiaubta Livonija.

Algirdo pergalė Pskove 1342 m. leido jam atnaujinti dar Gedimino laikais užsimezgusius Pskovo valstybinius ryšius su Lietuva. Pskoviečiai jam pačiam siūlė užimti Pskovo kunigaikščio vietą, bet jis atsisakė krikštytis ir vietoj savęs pasodino Pskove savo sūnų Andrių. Kadangi tų pačių 1342 m. kovų metu žuvo Polocko kunigaikštis Liubka Vainaitis, Andrius tapo ir Polocko kunigaikščiu. Polockas tapo pagrindine Andriaus valda, o Pskovą jis valdė per vietininką Jurgį Vytautaitį, kuris 1349 m. žuvo kovose su vokiečiais. Pskoviečiai atsisakė priimti naują Andriaus vietininką. Keršydamas Andrius išvijo iš Polocko Pskovo pirklius ir pradėjo iki 1358 m. užtrukusį karą su Pskovu, bet jo neatgavo.

Algirdo ir Kęstučio kovos su Prūsiškąja Vokiečių ordino atšaka, Vilnių valdant Jaunučiui, rašytiniuose šaltiniuose atsispindėjo blankiau, bet žinome jų rezultatą – 1344 m. kryžiuočiai priešais Veliuoną pastatytą Bajerburgą perkėlė pora mylių žemiau Nemunu ir apleido kelias kitas pilis. Tai buvo Kęstučio veiklos sritis, bet jis jau šiuo laikotarpiu veikė išvien su Algirdu, tad tiesioginis ar netiesioginis (siunčiant pagalbą) Algirdo dalyvavimas yra tikėtinas.

34

Tarp įtakingiausių to meto Gediminaičių išryškėjo sąjungos ir priešpriešos. Kartu veikė visų pirma Algirdas ir Kęstutis, pasiekdami jų prestižą turėjusių kelti laimėjimų. Narimantas, nors ir dalyvavo Algirdo bei Kęstučio žygyje į Livoniją, buvo artimesnis Jaunučiui. Vertinant jų valdų išsidėstymą, galima konstatuoti, kad Kęstutį labiau erzinti turėjo artima Jaunučio kaimynystė, o Algirdas galėjo dažniau susikirsti su Narimantu, kaip ir jis, veikusiu Rusioje.

1344–1345 m. perversmas. 1345 m. pradžioje kryžiuočiai ruošė didelį žygį į Lietuvą. Į pagalbą buvo atvykę kaip niekada daug aukštų svečių su savo kariuomenėmis – Čekijos karalius Jonas Liuksemburgietis su savo sūnumi Moravijos markgrafu Karoliu (būsimuoju imperatoriumi Karoliu IV), Vengrijos karalius Liudvikas ir daug diduomenės iš Prancūzijos bei Vokietijos.

Kaip tik tuo metu, 1344–1345 m. žiemą Lietuvoje subrendo perversmas. Toks sutapimas greičiausiai neatsitiktinis – Jaunučio pasyvumas, o gal ir priešiškumas Algirdui ir Kęstučiui, trukdė atremti ruošiamą didįjį kryžiuočių puolimą, apie kurį Lietuvoje turėjo būti gerai žinoma. Tokio gausaus, aukščiausio rango asmenų vadovaujamo ir ilgai besirenkančio talkininkų būrio nuslėpti nebuvo įmanoma. Kęstutis ir Algirdas priėmė sprendimą drauge užimti Vilnių ir nuversti Jaunutį. Tačiau Vilnių užėmė ir Jaunutį suėmė vienas Kęstutis – Algirdas, su savo kariauna turėjęs atžygiuoti iš Vitebsko, pavėlavo. Tai padaręs Kęstutis pasiuntė savo žygūną pranešti apie įvykį Algirdui, kurį žygūnas rado Krėvoje. Regis, Algirdas sąmoningai delsė vykti į Vilnių, galbūt abejodamas perversmo sėkme, nes buvimas viename iš savo valdžios centrų nerodo judėjimo. Tik gavęs žinią apie jau įvykusį perversmą, jis iš tiesų išskubėjo ir netrukus pasirodė Vilniuje.

Kodėl Kęstutis atidavė aukščiausią valdžią Algirdui? Pats Kęstutis pasakęs Algirdui: „Tau dera būti Vilniuje didžiuoju kunigaikščiu, tu vyresnis brolis, o aš su tavimi einu išvien“. Matyt, vieną vertus, Kęstutis rimtai ir nepretendavo į Vilnių – Trakų kunigaikščio vieta jį visai tenkino. Antra, ne metas buvo varžytis dėl valdžios su artimiausiu savo sąjungininku. Reikėjo telkti jėgas kovai su kryžiuočiais. Algirdas ir Kęstutis susitarė gyventi santarvėje, o nukariautas žemes dalintis per pusę.

Iškart po šio perversmo Algirdas ir Kęstutis sumaniai atrėmė kryžiuočių ir jų talkininkų puolimą. Kryžiuočiams apgulus pilį Lietuvoje, jų puolimą nutraukė žinia apie lietuvių įsiveržimą į Prūsiją. Žinia buvo klaidinanti, bet privertė kryžiuočius atsitraukti į Prūsiją. Tuo tarpu Algirdas ir Kęstutis pagrindinį smūgį smogė Livonijai. Gėdingas didžiojo žygio žlugimas privertė atsistatydinti Vokiečių ordino didįjį magistrą Liudolfą Kionigą, o Algirdui buvo puiki valdymo pradžia, turėjusi įtvirtinti jo pozicijas ką tik jėga užimtame soste.

Algirdo ir Kęstučio konfliktas? Tapęs Lietuvos valdovu Algirdas, kartu su broliu Kęstučiu, ėmėsi energingos veiklos. Jau 1345 m. lapkritį jie įsiveržė į Prūsiją, greitai apiplėšė Rastenbugą ir sėkmingai grįžo atgal, 1346 m. balandį lietuviai sunaikino Mežuotnės pilį Livonijoje, tais pačiais metais Algirdas ir Kęstutis jau sėkmingai kariavo Semboje, be to, tais pačiais metais Algirdas su visos Lietuvos kariuomene puolė Šelonę ir Lugą Naugardo žemėje ir paėmė išpirką. Taigi, po kelių smūgių Vokiečių ordinui Algirdas rado laiko atsigręžti ir į Rusios reikalus. Čia Lietuvos pozicijos buvo pakankamai geros – Lietuvos klausė Smolenskas, pietuose, Volynėje ir bent nominaliai Haliče įsitvirtino Liubartas. Tad broliai galėjo visas jėgas sutelkti kovai su kryžiuočiais ir 1347 m. dar tris kartus įsiveržė į Prūsiją.

Po didžiojo 1345 m. žygio žlugimo ir po jo sekusios lietuvių antpuolių krušos metu Vokiečių ordinas buvo sutrikęs ir laikėsi gana pasyviai, tačiau pamažu kaupė jėgas naujam dideliam puolimui, kuris turėjo prasidėti 1348 m. sausį. Šį kartą kryžiuočiai pirmą kartą nusitaikė į patį valstybės centrą – Trakų kunigaikštystę. Algirdui tai nebuvo paslaptis, ir jis tam ruošėsi, sutelkdamas karius iš visos Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės. Čia buvo sukviesti rusinų pulkai iš Volynės, Bresto, Polocko, Vitebsko, Smolensko. Atvyko ir Narimantas, kuris po Jaunučio nušalinimo buvo pabėgęs į Aukso Ordą, bet po metų susitaikė su Algirdu ir grįžo.

1348 m. pradžioje į Prūsiją atvykus riteriams iš Anglijos ir Prancūzijos, didysis magistras Henrikas Duzemeris nusprendė pirmą kartą suduoti smūgį į patį Lietuvos valstybės centrą – Trakų

35

kunigaikštystę. Buvo sutelkta didžiulė kariuomenė (pagal Alberto Argentiniečio Strasbūro kroniką – 22 tūkst., anot Olyvos kronikos – 40 tūkst. karių), kuri sausio 24 d., vadovaujama Vokiečių ordino maršalo Zigfrydo Dahenfeldo, įsiveržė į Trakų kunigaikštystę ir 8 dienas ją niokojo, žudydama vyrus ir moteris, jaunus ir senus. Vasario 2 d. grįžtančius kryžiuočius pasivijo Algirdas ir Kęstutis su didele lietuvių ir rusinų kariuomene. Užvirė mūšis, kuriame abi pusės patyrė didelių nuostolių. Galiausiai lietuviai buvo priversti trauktis per užšalusią Strėvą. Lūžo ledas ir nemažai karių prigėrė, daugelis kitų žuvo kovoje, tame tarpe ir Narimantas.

Strėvos mūšyje didelių nuostolių patyrė ir kryžiuočiai, bet Lietuvai tai buvo itin skaudus smūgis. Tais pačiais metais kryžiuočiai du kartus nuniokojo šiaurės Žemaitiją ir pirmą kartą sudegino Veliuonos pilį. Susvyravo Lietuvos įtaka Rusios žemėse – nuo Lietuvos atsimetė Pskovas, Smolenskas, o Liubarto valdas Volynėje puolė Lenkijos karalius Kazimieras Didysis.

Apie tą patį laiką Kęstutis ryžosi dabar romantiškai atrodančiam, bet, ko gero, to meto įvykių fone desperatiškam žingsniui. Jis atsigręžė į asmeninį gyvenimą, ir darė tai taip, tarsi jam būtų nebesvarbi viešoji nuomonė. Atvykęs į Palangą jis įsimylėjo Birutę, kuri buvo pasižadėjusi dievams, ir, nepaisydamas jos paaiškinimo, jog ji negali tekėti, ją pagrobė ir jėga vedė. Vargu, ar to meto pralaimėjimų fone toks akibrokštas galėjo nesukelti mažų mažiausiai apkalbų. Kaip į tokį brolio poelgį galėjo žiūrėti Algirdas, kuriam vedybos buvo pareiga, susijusi su politiniais tikslais? Juk savo paties vedybomis jis tvirtai susiejo Vitebską su Lietuva, o Kęstutis kėlė sumaištį tokiu sunkiu valstybei metu.

Ir nenuostabu, kad, žengęs šį žingsnį, Kęstutis pradėjo ieškoti būdų, kaip apskritai atsisakyti pagoniškų papročių. Jis pradėjo derybas dėl krikšto, tarpininkaujant Lenkijos karaliui Kazimierui. 1349 m. rugsėjį popiežius Klemensas VI parašė bules, skirtas Lenkijos karaliui Kazimierui, Gniezno arkivyskupui ir Kęstučiui. Iš jų aiškėja, kad Kęstutis ketina krikštytis, ir už tai popiežius siūlė karūną jam ir jo broliams. Jei neskaitysime abstraktaus brolių paminėjimo, Algirdas šiuose dokumentuose neminimas, o juk jis buvo aukščiausias valdovas.

Ir ką gi reikštų Kęstučio bei jo brolių karūnavimas? Tai būtų kelių karalysčių įkūrimas Lietuvos valstybės vietoje, kitaip sakant – valstybės suskaldymas. Todėl aišku, kad Algirdas šioje akcijoje dalyvauti negalėjo. Tai – dar vienas desperatiškas Kęstučio žingsnis. Galbūt Kęstutis suvokė, kad nepasikrikštijusi Lietuva negalės atlaikyti Vokiečių ordino spaudimo, tačiau derybos dėl krikšto, apeinant Algirdą, nebuvo protingas sprendimas, kurį greičiausiai diktavo tuo metu tarp brolių išryškėję nesutarimai. Tačiau šios derybos greitai žlugo, nes jose tarpininkavęs Kazimieras nusprendė, kad jam bus naudingiau, pasinaudojant proga, pulti Liubarto valdas.

Dar kartą Kęstutis derėjosi dėl separatinio krikšto ir karūnos 1351 m. su Vengrijos karaliumi Liudviku. Pastarasis su Lenkijos kariuomene žygiavo prieš Lietuvą, bet, susitikęs Kęstutį, pradėjo su juo derybas. Rugpjūčio 15 d. buvo sudaryta sutartis tarp Kęstučio ir Liudviko. Kęstutis vėl žadėjo krikštytis ir už tai turėjo gauti karūną. Tą jis turėjo padaryti su Liudviko pagalba, todėl pagal pagoniškus papročius paaukojęs jautį ir prisiekęs laikytis sutarties, jis kartu su Liudviku patraukė į jo sostinę Budą. Iš tiesų toks Kęstučio elgesys yra sunkiai paaiškinamas – aukštą padėtį valstybėje užimantis Trakų kunigaikštis ryžtasi tapti bėgliu, pretenduojančiu į Lietuvos sostą. Daugelis istorikų šią priesaiką laiko Kęstučio taktine gudrybe, siekiant atitraukti priešo kariuomenę nuo Lietuvos. Tai panašu į tiesą, nes pakeliui į Budą Kęstutis po 3 dienų pabėgo ir grįžo į Lietuvą. Tačiau tai, kad Liudvikas juo patikėjo, rodo, jog iš Kęstučio tokio žingsnio tuo metu galima buvo tikėtis. Matyt, jo santykiai su Algirdu dar nebuvo visai atšilę arba bent jau kaimynai apie tai nežinojo.

Kaip ten bebūtų, nuo 1352 m. Algirdas ir Kęstutis vėl veikė vieningai. Tų metų vasarį jie kartu su didele kariuomene įsiveržė į Prūsiją, atsakydami į ką tik įvykdytą kryžiuočių antpuolį į Žemaitiją. Nuo šiol tarp brolių nematyti jokių nesutarimo ženklų. Kas atsitiko, kaip jiems pavyko vėl susitaikyti?

Vytauto liudijimu paremtame Lietuvos metraštyje taip pasakojama apie dar vieną Algirdo ir Kęstučio sutartį: „Iš visų sūnų Algirdas pamilo didįjį kunigaikštį Jogailą, o didysis kunigaikštis

36

Kęstutis buvo pamilęs didįjį kunigaikštį Vytautą. Ir paskyrė juos dar prie savo gyvos galvos užimti jų vietas – būti didžiaisiais kunigaikščiais“.

Tokia sutartis negalėjo atsirasti anksčiau kaip 1350–1352 m., kai gimė Vytautas ir Jogaila. Abu jie buvo pirmagimiai sūnūs iš antrųjų Algirdo ir Kęstučio santuokų. Algirdas antrą kartą vedė nedaug vėliau už Kęstutį – 1351 m. Abu broliai turėjo sūnų iš pirmosios santuokos. Kęstutis – Butautą, Survilą ir Vaidotą, Algirdas – Teodorą, Andrių, Dmitrijų, Konstantiną ir Vladimirą. Abiems iškilo ta pati problema – jie norėjo savo įpėdiniais matyti sūnus iš antrosios santuokos. Tam reikėjo įveikti sūnų iš pirmosios santuokos pasipriešinimą, o kad jo būta, rodo kiek vėlesni įvykiai – 1365 m. Butautas ir Survila pabėgo į Vokiečių ordino žemes ir su kryžiuočių pagalba bandė užimti Vilnių, o vyresnieji Algirdaičiai maištauti pradėjo po tėvo mirties. Tokiomis aplinkybėmis Algirdui ir Kęstučiui tarpusavio vienybė tapo dar aktualesnė. Nebuvo galima duoti preteksto vidaus kovoms, juo labiau, kad ir kryžiuočių grėsmė niekur neišnyko.

Karas su kryžiuočiais. Karas su kryžiuočiais buvo pagrindinė to meto Lietuvos aktualija. Viskas turėjo būti pajungta šiai kovai dėl išlikimo. Ir pastangos gyventi santarvėje, ir Rytų politika, pasižymėjusi nuostabiai greitu Lietuvos teritorijos ir įtakos plėtimu Rusios žemėse. Juk tik iš jų Lietuva galėjo semtis resursų tai žūtbūtinei kovai, kai, tuo tarpu, Ordinas buvo remiamas viso Vakarų Europos.

Yra paskaičiuota, kad Vokiečių ordinas Algirdo ir Kęstučio laikais, 1345–1382 m., surengė 96 žygius į Lietuvą, jų metu sunaikino 22 lietuvių pilis. 1367 m. jiems pavyko užimti strategiškai svarbią Lietuvos teritorijos dalį su Veliuonos pilimi. Vietoj jos kryžiuočiai 1368 m. pasistatė Marienburgo pilį.

Atsakydami į šiuos išpuolius lietuviai per tą patį laikotarpį surengė 50 žygių ir sunaikino 17 kryžiuočių pilių. Tai gana įspūdingas rezultatas, ypač įvertinant tai, kad iki Algirdo ir Kęstučio laikų lietuviams pilis imti nesisekė. Tai rodo, jog broliai turėjo neeilinių karinių gabumų.

Algirdo laikų pilys. Algirdas ir Kęstutis rūpinosi ir krašto tvirtinimu naujomis pilimis, visų pirma Lietuvoje neįprastomis mūrinėmis, kurios buvo statomos valstybės centre. Iš savo tėvo Gedimino jie paveldėjo tris mūro pilis (Vilnių, Senuosius Trakus ir Krėvą) ir patys pratęsė šį darbą – Kęstutis pastatė Kauno ir Trakų Pusiasalio pilis, o Algirdo valdose iškilo Medininkų ir Lydos pilys. Greičiausiai buvo plečiami ir Vilniaus gynybiniai įtvirtinimai. Tuo pačiu metu Volynėje mūro pilis pradėjo statyti ir Liubartas, o Podolėje – Karijotaičiai.

Kartu buvo pirmą kartą Lietuvos istorijoje išmokta sėkmingai naikinti kryžiuočių pilis. Laimėjimus imant kryžiuočių pilis, kaip svarbiausią to meto karybos laimėjimą, galima detalizuoti. Šiuo gebėjimu Algirdas ir Kęstutis pasižymėjo nuo pat savo valdymo pradžios. Dar 1345 m. pradžioje, apgaulingo manevro metu įsiveržę į Livoniją, broliai sugriovė dvi pilis – Tervetę ir Mintaują (Jelgavą), 1346 m. sunaikino ir Mežuotnę.

Vėliau jie paėmė ne vieną pilį Prūsijoje: 1354 m. – Vartenbergą, 1361 m. – Johanisburgą ir Ekersbergą. 1365 m. Kęstutis užėmė Angerburgą, o kito tų pačių metų žygio metu, kartu su Algirdu, net tris Ragainės apylinkių pilis – Kaustryčius, Skalvių pilį ir Spitrę. 1366 m. dar kartą paimtas Johanisburgas, 1369 m. – Gotesverderis (Naujasis Kaunas), 1371 m. – Tamaviškės, 1371 m. – Vartenbergas, 1376 m. – Taplaukis. Jau po Algirdo mirties 1379 m. buvo paimta Klaipėda ir Ekersbergas. Čia buvo didesnis Kęstučio indėlis, bet svarbiausiuose žygiuose visuomet dalyvaudavo ir Algirdas su savo pajėgomis. Savo ruožtu Kęstutis dalyvaudavo svarbiausiuose Algirdo Rytų žygiuose. Todėl teiginio, kad Kęstutis rūpinosi Lietuvos gynyba nuo kryžiuočių, o Algirdas – Rusios reikalais, nereikia suabsoliutinti. Rytų ir Vakarų politika buvo neatskiriamai susijusi ir viena be kitos neįmanoma. Algirdas ir Kęstutis ją vykdė, veikdami išvien.

Karas su Lenkija dėl Volynės 1349–1355 m. Nuo 1340 m. Volynę valdė Liubartas, jam kažkiek pavaldus buvo ir Haličas. 1349 m. Lenkijos karalius Kazimieras Didysis pradėjo karą su Lietuva dėl Haličo-Volynės palikimo. Kazimierui iš pradžių pavyko užimti beveik visą Haličo-Volynės teritoriją, bet Liubartas ir kiti Lietuvos kunigaikščiai greitai atsikovojo Volynės žemes.

37

Toliau vyko pozicinis karas dėl Volynės. Kazimierui talkino Vengrijos karalius Liudvikas Didysis ir (dažniausiai) totoriai. 1355 m. Kazimieras surengė nesėkmingą kryžiaus žygį į Lietuvą (Volynę), po kurio sudarytos paliaubos, galiojusios iki 1366 m. Volynė buvo pripažinta Lietuvos kunigaikščiams.

Bandymai užkirsti kelią Ordino puldinėjimams. 1358 m. Algirdas ir Kęstutis, šį kartą jau veikdami kartu, padarė bene rimčiausią nuo Gedimino laikų bandymą susitarti dėl Lietuvos krikšto. Abu puikiai suprato, kad be krikšto Lietuva neatsilaikys prieš kryžiuočių puolimą, bet siekė išsiderėti garantijų. Derybos dėl krikšto buvo vedamos su Vokietijos imperatoriumi Karoliu IV. Kęstutis net asmeniškai buvo nuvykęs pas imperatorių, o tai rodo ypatingą Lietuvos valdovų suinteresuotumą susitarti. Tačiau derybos nutrūko.

Dažnai aiškinama, kad tai atsitiko dėl pernelyg didelių Algirdo reikalavimų. Jis reikalavo iškelti Vokiečių ordiną į stepes kovoti prieš totorius, o Pabaltijyje pusę jų valdytų teritorijų atiduoti Lietuvai. Imperatorius negalėjęs patenkinti tokių reikalavimų. Betgi iš tiesų niekas iš jo ir nereikalavo įgyvendinti šią programą. Priimti šiuos reikalavimus jam būtų taip pat nieko nekainavę, kaip ir jo pirmtakams, „dovanojusiems“ Ordinui Lietuvą. Programos įgyvendinimas būtų jau Lietuvos reikalas.

Lietuva norėjo tik vieno – kad po krikšto Vakarų Europa liautųsi rėmusi Ordiną ir pripažintų Lietuvos teisę atsikovoti jo užimtas žemes. Ordino iškėlimas į stepes buvo greičiau geranoriškas gestas – savotiškos kompensacijos – naujo puolimo objekto Ordinui pasiūlymas. Juk Ordino paskirtis buvo kovoti su nekrikščioniais. Puldinėti katalikišką Lietuvą jis nebūtų turėjęs jokio ideologinio pagrindo.

Tai, kad imperatorius galiausiai apsisprendė nepatenkinti Lietuvos reikalavimų, lėmė, matyt, tai, kad jis vis dėlto nesiryžo atsisakyti Vokiečių ordino rėmimo politikos. O be šito Algirdui ir Kęstučiui krikštas neteko svarbiausios jo prasmės – sustabdyti kryžiuočių agresiją.

Lietuvos teritorijos išplėtimas. Rytų fronte Algirdo laikais stebime Lietuvos triumfo žygį. Jei kas Algirdui ir nepavyko, tai tik dėl to, kad užmojai ir plotai buvo pernelyg dideli. Bet ir tai, kas pavyko, buvo labai daug. Tiek išplėsti Lietuvos teritoriją nesugebėjo joks kitas Lietuvos valdovas.

1355 m. rudenį, kilus konfliktui su Lietuvos vasalu Smolensko kunigaikščiu, Algirdas prijungė prie Lietuvos Rževą dalį Smolensko žemės (Belas). Apie 1357–1358 m. Algirdas užėmė Brianską ir Mstislavlį. Centrinė Smolensko kunigaikštystės dalis liko vietinio kunigaikščio Sviatoslavo valdžioje, bet jis turėjo pripažinti vasalinę priklausomybę nuo Algirdo.

Nuo Algirdo laikų Lietuvai priklausė ir didžioji dalis dabartinės Ukrainos teritorijos. Didžiausias jo laimėjimas ir visos nukariavimų programos kulminacinis taškas – 1362 m. įvykęs mūšis prie Mėlynųjų Vandenų. Vėliau dar buvo rengiami žygiai į Maskvą, tiesa, nedavę norimų rezultatų.

Kauno pilies sugriovimas. Tuo pačiu metu Lietuvai teko kovoti dviem frontais. 1362 m. Kauno pilies puolimu prasideda intensyviausio Vokiečių ordino puolimo dvidešimtmetis. Kauno pilies šturmui Vokiečių ordinas sutelkė didžiulę kariuomenę iš visų savo valdų Prūsijoje ir Livonijoje, o taip pat pasikvietė nemažai talkininkų iš Anglijos, Italijos ir Vokietijos. Atkakli pilies gynyba truko daugiau kaip mėnesį (nuo kovo 13 iki balandžio 16 d.). Jai vadovavo Kęstučio sūnus Vaidotas, kuris, pagaliau kryžiuočiams padegus pilį, buvo paimtas į nelaisvę. Į pagalbą pilies gynėjams buvo atvykęs ir didysis kunigaikštis Algirdas su savo broliu Trakų kunigaikščiu Kęstučiu, bet Lietuvos valdovai niekuo negalėjo padėti gausių priešo pajėgų ir cirkumvalacinių įtvirtinimų apsuptai piliai.

Mėlynųjų Vandenų mūšis 1362 m. Dėl kovų su kryžiuočiais Lietuvai reikėjo naujų jėgų. Šias jėgas Lietuva rinko, pamažu jungdama prie savęs Rusios žemes. Čia Lietuvos interesai kirtosi su šių žemių siuzereno – Aukso ordos – interesais. Lietuvos ir Aukso ordos santykiai buvo įtempti (1349–1355 m. vykusiame Lietuvos ir Lenkijos kare dėl Haličo-Volynės palikimo Aukso ordos totoriai dažniausiai palaikydavo Lenkijos karaliaus Kazimiero Didžiojo pusę). 1359 m. Aukso ordoje buvo nužudytas chanas Berdibekas ir prasidėjo Didžiosios sumaišties laikotarpis. Aukso orda pasinėrė į chaosą: per artimiausius 20 metų joje pasikeitė daugiau kaip 25 chanai, o jos teritorija suskilo į savarankiškus ulusus.

38

1362 m. pavasarį dėl valdžios Aukso ordoje varžėsi trys pagrindiniai pretendentai. Vasarą pietryčių Rusioje pasirodė Algirdo kariuomenė. Algirdas be didesnio pasipriešinimo užėmė Korševą, buvusį prie Dono intako Sosnos upės. 1362 m. rudenį, Algirdas, pasinaudodamas Aukso ordos vidaus kovomis, sumušė totorius prie Mėlynųjų Vandenų ir užėmė Podolę bei Kijevą.

1362 m. rudenį Algirdas perkėlė savo kariuomenę į dešinįjį Dniepro krantą, kur plytėjo totorių valdomos Podolės žemės. Algirdo vedama kariuomenė patraukė tiesiai į svarbų šios srities centrą – Mėlynuosius Vandenis (dabar – Torgovica) prie tuo pačiu vardu vadinamos upės (dabar – Siniucha). Čia jį pasitiko sutelktos Podolės totorių pajėgos, vadovaujamos trijų kunigaikščių (bekų) – Kočiubėjaus (Chadžibėjaus), Kutlubugos ir Dmitrijaus. Algirdo kariuomenė sumušė totorius ir užvaldė Podolę. Ją Algirdas atidavė valdyti brolio Karijoto sūnums – Jurgiui, Aleksandrui ir Konstantinui.

Istoriografijoje nesutariama, ar Kijevą prie Lietuvos prijungė Gediminas apie 1323–1325 m., ar Algirdas po Mėlynųjų Vandenų mūšio 1362 m. Į Kijevą buvo įžengęs dar Gediminas, tačiau nors jis čia greičiausiai ir pasodino savo brolį Teodorą (yra tuo abejojančių), jis neįjungė Kijevo į Lietuvos valstybės sudėtį, o tenkinosi jo daline priklausomybe nuo Lietuvos. Tuo metu savo teises į Kijevą išsaugojo ir iki tol jį valdžiusi Aukso orda. Susiklostė savotiškas Lietuvos ir Aukso ordos kondominiumas. Nors senstantis ir prie paklusnumo totoriams įpratęs Teodoras nebuvo patikimas Algirdo bendražygis, Kijevas buvo patogi bazė karinei kampanijai pietinėse Rusios žemėse.

Mūšyje prie Mėlynųjų vandenų sutriuškinęs totorius, Algirdas dar kartą paėmė Kijevą, jau stipriau susiedamas jį su Lietuva. Čia jis pasodino savo sūnų iš pirmosios santuokos Vladimirą. Manoma, kad kartu su Kijevu Lietuva tuo metu užvaldė dideles Pietų Rusios teritorijas, nominaliai siekusias gal net Juodosios jūros pakrantes (nors prie Juodosios jūros realią Lietuvos valdžią įtvirtino tik Vytautas).

Trys žygiai į Maskvą. Savo valdymo pabaigoje Algirdas nebepasiekė tokių įspūdingų pergalių, bet jo siekiai buvo ne mažiau ambicingi. 1368, 1370 ir 1372 m. Algirdas, remdamas savo svainį Tverės kunigaikštį Michailą, surengė 3 karo žygius į Maskvą. Dėl konflikto su Maskvos kunigaikščiu Dmitrijumi Ivanovičiumi pasitraukęs į Lietuvą, Michailas prašė Algirdo žygiuoti į Maskvą. Algirdas pasiūlymą priėmė. 1368 m. jis netikėtai įsiveržė į Maskvos valdas, pasiekė pačią Maskvą, sudegino miestą ir tris dienas laikė apgultyje Kremlių. Atsitraukė Kremliaus nepaėmęs. 1370 m. Maskva vėl puolė Tverę ir Michailas vėl atbėgo prašyti Algirdo paramos. Šį kartą Algirdas laikė apgulęs Maskvą net 8 dienas, bet galiausiai vėl atsitraukė. Tverės kunigaikščiui Michailui pavyko įkalbėti Algirdą pulti Maskvą dar ir 1372 m., bet šį kartą Algirdas susitaikė su Maskvos kunigaikščiu net nepasiekęs Maskvos.

Nors paimti Maskvos nepavyko, XVI a. Lietuvos metraščiuose šiuos žygius apibendrino pakili legenda, ilgam išlikusi žmonių atmintyje. Legendoje Algirdas, pasigailėjęs Maskvos kunigaikščio, maloningai palieka jam Maskvą ir susitaiko su juo, bet po to simboliškai smogia ietimi į Maskvos vartus, sakydamas: „Maskvos didysis kunigaikšti, atmink, kad lietuvių ietis stovėjo prie Maskvos!“ Aišku, maloniausia šį epizodą buvo prisiminti patiems lietuviams, ypač tada, kai dar labiau sustiprėjusi Maskva tapo neįveikiamu priešu. Taip buvo ir metraščių sukūrimo metu, ir net 20 a. viduryje, kuomet šis siužetas labai mėgtas nuo sovietų valdžios į Vakarus pabėgusių lietuvių emigrantų – tuo metu Algirdo žygiai į Maskvą buvo pavaizduoti ne viename dailės kūrinyje.

Reikia pastebėti, kad be savo uošvio Tverės kunigaikščio Michailo interesų Algirdas turėjo ir savų tikslų, kovodamas su Maskva. Jam reikėjo išplėšti Lietuvos stačiatikius iš Lietuvos atžvilgiu priešiškai nusiteikusio metropolito Aleksijaus valdžios. Pastarasis rezidavo Maskvoje ir vykdė promaskvietišką politiką. Tuo tarpu po Lietuvos metropolito Romano mirties 1361 ar 1362 m., Algirdui nesisekė išsirūpinti naują metropolitą Lietuvai. Tad kovų tarp Lietuvos ir Maskvos įkarštyje Algirdas vedė ir diplomatinę kovą Konstantinopolio patriarcho Filotėjaus dvare, kaltindamas Aleksijų ir reikalaudamas atskiro metropolito Lietuvai. Savo laiške Filotėjui 1371 m. Algirdas aiškino: „Pagal tavo palaiminimą jų metropolitas juos laimina kraujo praliejimams iki šiol. Mūsų tėvų metu tokių metropolitų nebuvo

39

kaip šitas metropolitas: jis laimina maskvėnus kraują praliejantiems karams ir neina nei pas mus, nei vyksta į Kijevą; ir jeigu kuris asmuo man prisiekia, bučiuodamas kryžių, ir pabėga pas juos, metropolitas atleidžia jį nuo šios priesaikos. Ar kur nors pasaulyje girdėta, kad būtų panaikinama priesaika?“ Ir dar: „Metropolitui derėtų laiminti maskvėnus, kad jie mums ateitų į pagalbą, nes mes už juos kovojame su vokiečiais. Mes kviečiame metropolitą pas save, tačiau jis visai neatvyksta pas mus; duok mums kitą metropolitą Kijevui, Smolenskui, Tverei, Mažajai Rusiai, Novosiliui, Nižnij Novgorodui.“

Kovų su Maskva rezultatai. Žygių į Maskvą rezultatas buvo gana kuklus ir reiškė netgi tam tikrą Lietuvos atsitraukimą iš turėtų pozicijų. 1372 m. žygis baigėsi paliaubų sudarymu. 1375 m. Tverė turėjo pripažinti Maskvos viršenybę ir atsisakyti sąjungos su Lietuva. Į Maskvos įtaką laikinai pateko ir Smolenskas.

Tačiau 1375 m. Algirdas pasiekė, kad Rusios metropolitu būtų įšventintas jam palankus Kiprijonas. Šis diplomatinis laimėjimas Algirdo gyvenimui einant į pabaigą leido stabilizuoti Lietuvos iškovojimus Rusioje, apsisaugant nuo Lietuvai itin pavojingos antilietuviškos propagandos per stačiatikių bažnyčios struktūras.

Algirdo iniciatyva: trijų Lietuvos stačiatikių kankinių kanonizavimas. Stačiatikių bažnyčios, kaip didelę ideologinę reikšmę turinčios struktūros, priartinimą prie Lietuvos valstybės poreikių Algirdas laikė vienu svarbiausių savo uždavinių. Siekdamas atskiros Lietuvos metropolijos jis nepasitenkino vien politinio pobūdžio argumentais, bet rūpinosi ir Lietuvos stačiatikių bažnyčios ideologiniu pagrindu. Savarankiškai metropolijai reikėjo savų šventųjų. Siekdamas pakelti Lietuvos stačiatikių bažnyčios prestižą kovojant dėl atskiro metropolito, Algirdas inicijavo trijų legendinių Lietuvos stačiatikių kankinių kanonizavimą. Tai buvo legenda apie kažkada, neapibrėžtais laikais, neįvardinto Lietuvos valdovo nužudytus tris Lietuvos stačiatikius, atsisakiusius paklusti įsakymui išsižadėti krikščioniškų papročių. Neaišku, ar legenda turėjo kokį nors istorinį pagrindą, tačiau bet kuriuo atveju jis buvo labai miglotas. Ne tai svarbiausia – tokie „savi“ kankiniai su grynai „lietuviška“ istorija tiko Lietuvos stačiatikių metropolijai.

Tačiau vėlesnių metraštininkų ir net kai kurių šiuolaikinių istorikų darbuose šios Algirdo iniciatyvos laukė kurioziškas likimas. XVI a. Maskvos metraščiuose atsiranda nauja Trijų Lietuvos kankinių legendos versija, kuri papildoma naujomis, anksčiau negirdėtomis detalėmis: tris kankinius nužudyti įsakęs Lietuvos valdovas sutapatinamas su pačiu Algirdu, išgalvojama veiksmo vieta – Vilnius, ir data – 1347 metai. XVI a. metraščiams panašūs kuriozai būdingi, bet juo labiau stebina naujausi istoriografiniai „atradimai“, pagal kuriuos visais šitais prasimanymais besąlygiškai tikima. Istorikas Darius Baronas išleido net visą studiją, kurioje šita legenda – būtent vėlyvoji jos interpretacija – laikoma neabejotina istorine tiesa. Argumentų dėl vėlyvųjų elementų patikimumo nepateikiama jokių – įrodymo iliuzija kuriama įrodinėjant, kad legenda buvo žinoma jau Algirdo laikais. Taip, ji buvo žinoma, betgi Algirdo laikų versijoje šios legendos veiksmas niekaip nesietas su Algirdu.

Paskutinis mūšis. Nepaisant atkaklių ir gana sėkmingų kovų, kuriomis pasižymėjo Algirdo valdymas, į jo gyvenimo pabaigą kryžiuočių spaudimas stiprėjo. 1370 m. Algirdas ir Kęstutis buvo įsiveržę į Sembą iki pat karaliaučiaus ir susikovė su kryžiuočiais Rudavos mūšyje. Mūšio rezultatas vertinamas prieštaringai – kryžiuočiai jį laikė savo pergale, bet iš tiesų jie patyrė didelių nuostolių, o lietuviai tvarkingai atsitraukė. Vis dėlto toliau kryžiuočių puolimai tik intensyvėjo. 1375 m. jie pasiekė Trakus ir Vilnių, bet pulti Vilniaus dar nesiryžo.

Naujo savo žygio metu 1377 m. vasario 6 d. kryžiuočiai pirmą kartą nusiaubė Vilnių ir sudegino pusę miesto. Algirdas tuo metu jau buvo ligotas ir skaičiavo paskutiniuosius savo gyvenimo mėnesius. Tačiau jis pats vadovavo Vilniaus gynybai ir kvietė kryžiuočių vadus į derybas, visaip vilkindamas laiką. Vytautas tuo tarpu naikino kryžiuočių atsitraukimo kelyje paliktas maisto atsargas. Kai

40

kryžiuočiai grįžo atgal, turėjo kęsti badą ir nuolatinį Vytauto kariuomenės persekiojimą, kuris tęsėsi iki pat Tamavos pilies.

1377 m. gegužės pabaigoje (apie 24 d.) Algirdas mirė, įpėdiniu palikdamas sūnų Jogailą. Vykdydamas su broliu sudarytą sutartį, Kęstutis parėmė Jogailą ir padėjo jam įsitvirtinti valdžioje.

Algirdo kapas. Kur Algirdas palaidotas? Lietuvos metraščių legenda nurodo, kad Lietuvos valdovų laidojimo vieta buvo Šventaragio slėnis Vilniuje, Vilnios ir Neries santakoje. Ir iš tiesų yra žinoma, kad net Kęstutis buvo laidojamas ne Trakuose, o Vilniuje. Tačiau Jonas Dlugošas – vienintelis šaltinis, nurodantis Algirdo palaidojimo vietą – sako, kad Algirdas buvo iškilmingai sudegintas Kukovaičio miške netoli Maišiagalos pilies. Abejoti šia žinia nėra pagrindo. Vykintas Vaitkevičius net surado 16–18 a. duomenų, kad Kukovaičiu vadintas Gudulinės kaimas, esantis į šiaurę nuo Maišiagalos, Širvintų rajone. Be to, šalia esantis Turlojiškių pilkapynas – tikėtina Algirdo palaidojimo vieta. Tačiau kodėl Algirdas laidotas ne Šventaragyje? Ar klysta legenda, ar Algirdui buvo padaryta išimtis? Kęstučio palaidojimo aplinkybės rodytų, kad legenda vis dėlto neklysta. Tačiau prieš tris mėnesius iki Algirdo mirties Vilnius, kaip minėta, buvo nuniokotas kryžiuočių. Algirdui mirus, čia dar tebevyko atstatymo darbai. Matyt, tai ir lėmė Algirdo laidotuvių perkėlimą į kitą šventvietę. Visą gyvenimą kovojęs valdovas ir karvedys mirė teberusenant nebaigto karo liepsnoms. Tačiau jo veikla lėmė, kad būsimai pergalei buvo padėtas tvirtas pagrindas.

41

7. Jogaila, Kęstutis ir Vytautas: vidaus kovų ir lemtingų permainų metas (1377–1392)

Svarbiausi Vytauto vaikystės ir jaunystės įvykiai. Vytautas gimė apie 1350 m. Senuosiuose

Trakuose, buvo vyriausias Kęstučio ir Birutės sūnus. Vytautas buvo numatytas Trakų paveldėtoju ir kartu su Algirdo sūnumi Jogaila turėjo tęsti savo tėvų bendradarbiavimą. Jogaila buvo vyriausias Algirdo sūnus iš jo antrosios santuokos su Tverės kunigaikštyte Julijona, gimęs apie 1352 m., jam pagal Algirdo ir Kęstučio susitarimą buvo numatytas Lietuvos didžiojo kunigaikščio sostas.

1361 m. Kęstutis pateko į Ordino nelaisvę ir buvo kalinamas Marienburge, bet po pusmečio pabėgo. 1365 m. į Ordiną perbėgo vyresnieji Vytauto broliai Butautas ir Survila. Vytauto šeima persikėlė į Naujusius Trakus.

Pirmieji Vytauto žygiai buvo dalyvavimas Algirdo ir Kęstučio žygyje į Maskvą 1368 m. ir į Prūsiją 1370 m. (ir Rudavos mūšyje). Apie 1370 m. Vytautas vedė Oną iš Eišiškių ir apie 1373 m. susilaukė vienintelės žinomos dukters Sofijos. 1377 m. vasarį Vytautas laimėjo pirmą reikšmingą pergalę prieš kryžiuočius – sunaikino jų atsitraukimo kelyje paslėptas maisto atsargas.

Jogailos ir Kęstučio konfliktas. 1377 m. gegužę mirė Algirdas. Kovoje dėl sosto Kęstutis parėmė Jogailą. 1379 m. Jogaila pradėjo derybas dėl krikšto su popiežiumi Urbonu. To išgąsdintas Ordinas ėmė kurstyti nesantaiką tarp Kęstučio ir Jogailos.

1380 m. Dovydiškėse Jogaila sudarė su kryžiuočiais prieš Kęstutį nukreiptą sutartį. 1381 m. rudenį kryžiuočių padedamas Skirgaila užpuolė Polocką. Pasipiktinęs Kęstutis nuvertė Jogailą ir ištrėmė jį į Vitebską.

1382 m. pavasario pabaigoje Severų Naugarde sukilo Jogailos brolis Kaributas. Kęstutis išžygiavo malšinti maišto. 1382 m. birželio 12 d., pasinaudojęs Vytauto išvykimu pas motiną į Trakus, Jogaila užėmė Vilnių. Birželio pabaigoje į Lietuvą įsiveržė kryžiuočiai. Liepos 6 d. Jogaila sudarė su jais savitarpio pagalbos sutartį. Vytautas su motina pasitraukė į Gardiną, kur atvyko ir Kęstutis. Žemaičiai ir brolis Liubartas suteikė Kęstučiui pagalbą. Rugpjūčio 3 d. Jogaila derybų dingstimi atsiviliojo Kęstutį ir Vytautą į savo stovyklą ir juos suėmė. Apie rugpjūčio 15 d. į Krėvą išsiųstą Kęstutį pasmaugė Jogailos tarnai.

Vytautas pas kryžiuočius. Po Kęstučio mirties Vytautas taip pat buvo išsiųstas į Krėvą, tačiau iš jos pabėgo. Pabėgti padėjo žmonos Onos planas ir pagalba. Ona išsireikalavo leisti jai prisidėti prie vyro ir organizavo jo pabėgimą: viena iš jos tarnaičių pasikeitė drabužiais su Vytautu, o kita išvedė jį pro sargybą. Vytautas pasitraukė į Mazoviją. Tuo metu Lietuvoje žuvo jo motina Birutė. Jogaila nedrįso nubausti Onos – jis ją tiesiog išsiuntė pas vyrą.

1382 m. spalio 31 d. Jogaila užrašė Žemaitiją Ordinui. Tačiau Vytautas irgi kreipėsi pagalbos ir atvyko pas kryžiuočius. 1382 m. pabaigoje Ordinas ėmė keisti savo politiką Vytauto naudai.

Jogaila 1383 m. sausio 6 d. laiške, atsakydamas į Ordino prašymą grąžinti Vytautui tėvoniją, pareiškė, kad neleis Vytauti sugrįžti, nes juo nepasitiki – tai reikštų maitinti užantyje gyvatę. Vytautą parėmė žemaičiai. Po 1383 m. liepą neįvykusių Jogailos derybų su kryžiuočiais, kryžiuočiai Jogailai paskelbė karą. 1383 m. rudenį, remdami Vytautą, kryžiuočiai surengė žygį į Trakus. Trakai buvo laikinai užimti, ten palikta Ordino įgula, tačiau 1383 m. lapkritį Jogaila atsiėmė Trakus.

Tik po žygio į Trakus Vytautas buvo pakrikštytas (gavo Vygando vardą). 1384 m. sausio 24 d. sutartimi jis užrašė Ordinui Žemaitiją iki Nevėžio ir Kauno–Rumšiškių apylinkes.

Jogailos susitaikymas su Vytautu. Jogailos veiksmų laisvę varžė motinos Julijonos ir brolio Skirgailos diktatas. Motinos iniciatyva jis tarėsi dėl sąjungos su Maskva. Pagal sutarties projektą Jogaila turėjo priimti stačiatikybę ir patekti į priklausomybę nuo Maskvos kunigaikščio. Tačiau

42

Lenkijos sosto įpėdine tapus Jadvygai, kuriai Lenkijos diduomenė ieškojo tinkamo vyro, iškilo lenkiška krikšto alternatyva ir susitaikymo su Vytautu planas.

Jogailos motina Julijona buvo ištremta į Vitebską, kur gyveno iki mirties 1392 m. 1384 m. liepą Vytautas grįžo į Lietuvą, sudegindamas 3 Ordino pilis (Jurbarką, Marienburgą Veliuonoje ir Marienverderį Kaune). Vytautui grįžus, Trakai buvo palikti Skirgailai. Vytautas gavo Gardiną ir (vėliau) Lucką bei sutiko persikrikštyti stačiatikiu.

Krėvos sutartis 1385 m. 1385 m. rugpjūčio 14 d. Jogaila Krėvos aktu įsipareigojo pakrikštyti Lietuvą ir ją „prišlieti“ prie Lenkijos karalystės. Prie sutarties savo antspaudus prikabino Jogaila, Skirgaila, Kaributas, Vytautas ir Lengvenis. Visi suprato, kad sąjunga su Lenkija yra bene vienintelis šansas išspręsti kitą problemą – baigti alinamas kovas su Vokiečių ordinu.

Pats Krėvos aktas buvo vedybinė sutartis. Vedyboms įvykus, Lietuvos teisinis statusas liko neapibrėžtas, bet netrukus Vilniaus seniūnu buvo paskirtas lenkas, o tai rodė, kad Lenkija ir Jogaila traktavo Lietuvą kaip Lenkijos priedėlį.

Lietuvos krikštas. 1386 m. vasario 15 d. Jogaila su broliais ir Vytautu pasikrikštijo. Vytautas tapo Aleksandru, Jogaila – Vladislovu. 1386 m. vasario 18 d. Jogaila vedė Jadvygą, o kovo 4 d. buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi.

1386–1387 m. pradžioje Skirgaila ir Vytautas nuslopino Andriaus Algirdaičio ir Smolensko kunigaikčio Sviatoslavo maištą. Skirgaila užvaldė Polocką. 1387 vasarį Jogaila pradėjo Lietuvos krikštą, 22 d. įsakydamas visiems lietuviams pereiti į katalikybę.

Vytauto padėties blogėjimas. 1387 m. balandžio 28 d. Jogaila užrašė Skirgailai Trakus, o Vytautui kaip kompensaciją davė Lucką. Bėgdamas iš Ordos, pas Vytautą užsuko Maskvos kunigaikščio sūnus Vasilijus ir susižavėjo jo dukra Sofija, bet Jogaila uždraudė jiems susituokti.

Skirgaila pradėjo atiminėti žemes iš Vytauto giminaičių, tikrino jo susirašinėjimą. Vytautas prašė Jogailos raštu patvirtinti jo teises į Lucką, bet šis atsisakė. Didėjo įtampa ir tarp Vytauto bei Skirgailos. Skirgaila Vytautui net pasakė: „Tu saugokis manęs, o aš tavęs pasisaugosiu.“

Vytauto sukilimas. 1389 m. Vilniaus seniūnu Jogaila paskyrė lenką Klemensą Moskoževskį ir jam suteikė net Lietuvos generalinio seniūno titulą. Vytautas ryžtingai pasipriešino dėl Vilniaus atidavimo valdyti seniūnui lenkui. „Ir jam [Vytautui] buvo labai apmaudu..., kad svetimieji valdo didžiąją kunigaikštystę, nes to anksčiau nėra buvę lietuvių žemėje“, – rašoma Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštyje. 1389 m. pabaigoje Vytautas bandė apgaule užimti ir išvyti lenkų seniūną, tačiau jo sąmokslas buvo susektas ir žlugo. Anot Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraščio, Vytautas „susitarė su daugeliu lietuvių kunigaikščių ir bajorų. Kai Skirgaila buvo išvažiavęs į Polocką, didysis kunigaikštis Vytautas atėjo prie Vilniaus, norėdamas jį paimti. O jo didžioji kunigaikštienė Ona tada buvo Gardine. Tačiau vilniečiai tuokart jam nepasidavė, nes buvo davę žodį karaliui ir Skirgailai. Bet jis tada nepaėmė Vilniaus ir nuėjo pas magistrą su savo kunigaikštiene ir su savo kunigaikščiais, ir su daugeliu bajorų.“

Antrą kartą pas kryžiuočius. Vytautui teko vėl prašyti kryžiuočių paramos. 1390 m. sausio 19 d. jis sudarė sutartį su Ordinu, prieš tai davęs įkaitų. Tuo pačiu metu Jogaila užėmė Brestą ir Kamenecą, o balandžio mėnesį – ir Gardiną. Vasario mėnesį Vytautas su kryžiuočiais sudegino Maišiagalą, o Kernavę sudegino pati įgula. Gegužės 28 d. remti Ordiną ir Vytautą įsipareigojo žemaičiai.

Pagaliau Vytautui niekas nebetrukdė užmegzti dinastinę sąjungą su Maskva. 1390 m. vasarą Sofija Vytautaitė išvyko į Maskvą tuoktis su Vasilijumi I Dmitrijevičiumi – Vladimiro ir Maskvos didžiuoju kunigaikščiu (1389–1425).

1390 m. rugsėjo 6 – spalio 7 d. kryžiuočiai su Vytautu apgulė Vilnių, tačiau ir šis bandymas jį užimti buvo nesėkmingas, tik labai nuostolingas abiems pusėms. Vytautas Vilniaus apgulos metu neteko brolio Tautvilo, o Jogaila – savo brolio Karigailos.

1391 m. vasaros pabaigoje Vytautas su kryžiuočiais surengė naują žygį į Lietuvą. Skirgailai teko pačiam sudeginti Trakus, tuo tarpu Vytautas sudegino Ukmergę, vėliau užėmė Merkinę, o Gardinas

43

pasidavė pats. Lietuviai iš užimtų pilių jungėsi prie Vytauto. 1392 m. pradžioje Vytautas prie Lydos sumušė Jogailos brolį Kaributą.

Tuo tarpu Skirgaila nepateisino Jogailos vilčių. Valdžią Lietuvoje Jogaila atidavė naujajam Vilniaus seniūnui Jonui Olesnickui, bet nuo to buvo tik dar blogiau. Jogaila norėjo pakeisti Olesnickį savo jaunesniuoju broliu Vygantu-Aleksandru, bet jis buvo nunuodytas. Tokiomis aplinkybėmis Jogaila nusprendė taikytis su Vytautu.

Antrasis susitaikymas ir Vytauto valdžios įtvirtinimas. Mazovijos kunigaikštis Plocko vyskupas Henrikas, pasiųstas į Prūsiją derėtis su kryžiuočiais, slapta užmezgė ryšį tarp Jogailos ir Vytauto. Pastarasis sutiko vėl taikytis ir, atsisveikindamas su Ordinu, 1392 m. liepą sunaikino Ritersverderio, Meteno ir Naujojo Gardino pilis.

1392 m. rugpjūčio 4–5 d. Astrave (Mazovijoje) Vytautas susitiko su Jogaila ir Jadvyga ir kartu su žmona išdavė jiems ištikimybės pasižadėjimus. Vytautas atgavo Trakus ir tapo faktiniu Lietuvos valdovu, pripažįstančiu priklausomybę nuo Jogailos (galutinai savo valdžią jis įtvirtino iki 1394 m., kai buvo pašalinti nepaklusnūs daliniai kunigaikščiai).

Savo valdymo pradžioje, 1392–1394 m., Vytautas dar turėjo atkurti per vidaus kovas pairusį Lietuvos valstybės teritorinį vientisumą – atkurti Algirdo palikimą. Tuo laikotarpiu jis veikė išvien su buvusiu varžovu Skirgaila. Su juo, tarpininkaujant Jogailai, jis susitaikė 1392 m. gruodžio 6 d. Mazovijos kunigaikščio Zemovito valdomame Belze. Skirgailai buvo paliktas Polockas. Kaip kompensaciją už prarastas žemes Vytautas įsipareigojo atiduoti Skirgailai valdyti Kremeneco bei Stožko pilis (Voluinėje) ir padėti užvaldyti Kijevą.

Pietų Rusioje tuo metu valdė įtakingi Gediminaičiai, nenorėję pripažinti nei Vytauto, Jogailos ir Skirgailos valdžios, nei jų 1392 m. Ostrove bei Belze sudarytų sutarčių. Tai buvo Severėnų Novgorodo kunigaikštis Kaributas Algirdaitis, Podolės – Teodoras Karijotaitis ir Kijevo – Vladimiras Algirdaitis, kurio sąskaita ir buvo numatyta atsilyginti Skirgailai. Kovingiausiai nusiteikęs Kaributas 1393 m. pradžioje puolė Vytauto valdas, bet buvo sumuštas prie Dokudavo ir paimtas į nelaisvę. Netrukus toks pats likimas ištiko kitą Jogailos brolį Švitrigailą, bandžiusį užvaldyti Vitebską. 1394 m. spalį Vytautas ir Skirgaila surengė bendrą žygį į Podolę ir privertė Teodorą Karijotaitį pabėgti į Vengriją.

1394 m. Vytautas pašalino iš Kijevo Vladimirą Algirdaitį ir atidavė Kijevą Skirgailai, tačiau 1395 m. sausį Skirgaila mirė, pasak gandų, nunuodytas Kijevo metropolito vietininko Fomos. Jis buvo palaidotas Kijevo Pečioros lauros vienuolyno Švč. Dievo Motinos cerkvėje, kadangi nuo 1393 m. išpažino stačiatikybę.

1395 m. birželio 13 d. Podolę Jogaila padalijo į dvi dalis: rytinė (Medžibožo, Božsko ir Vinicos sritys) atiteko tiesiogiai Vytautui, o vakarinė (su Kameneco, Smotričo, Červonogrodo, Skalos ir Bakotos pilimis) leno teisėmis buvo perduota Krokuvos vaivadai Spytekui iš Melštino, tačiau išsaugant šios srities pavaldumą Lietuvai. Vėliau Vytautas Vakarų Podolę įtraukė tiesiogiai į savo valdas, tačiau iškart po jo mirties 1430 m. ją užėmė Lenkija. Tuoj po Podolės Vytautas ir Skirgaila užėmė ir Kijevą, iš kurio pašalintas Vladimiras Algirdaitis gavo nedidelę Kopylio kunigaikštystę. Pats Skirgaila po poros mėnesių valdymo 1394 m. gruodžio 23 d. mirė Kijeve nunuodytas, o į Kijevą Vytautas pasiuntė savo vietininką Joną Algimantaitį Alšėniškį.

Vytauto darbai. Vytauto valdymas ir jo epocha pasižymėjo reikšmingais darbais ir permainomis įvairiausiose Lietuvos politinio, kultūrinio ir ekonominio gyvenimo srityse. Tiesa, apie Vytautą neretai sunku kalbėti atskirai nuo Jogailos. Daugelis šios epochos permainų susiję su abiejų valdovų vardais. Jie kartu krikštijo Lietuvą, kartu pasiekė pergalę Žalgirio mūšyje ir galutinai likvidavo kryžiuočių grėsmę Lietuvai, kartu formavo karių bajorų luomą, kūrė Lietuvos miestų savivaldos pagrindus, Lietuvos vidaus gyvenime diegė rašto kultūrą, kūrė ir įtvirtino Lietuvos heraldinius simbolius. Kai kuriuose iš šių darbų prioritetas priklauso Jogailai (Lietuvos krikštas), kituose – Vytautui (Žalgirio mūšyje), bet nė vieno iš šių darbų negalima laikyti tik kurio nors vieno iš šios valdovų poros nuopelnu.

44

Būtų galima paklausti, kodėl Vytautas mums tapo kur kas svarbesnis nei Jogaila? Suprantama, kad taip yra žiūrint iš Lietuvos valstybės pozicijų. Lenkams neabejotinai svarbesnis Jogaila. Šio skirtumo priežastis akivaizdi – tai Vytauto vykdyta Lietuvos valstybinio savarankiškumo įtvirtinimo programa, pagaliau vien tai, kad Vytautas buvo Lietuvos valdovas, o Jogaila pirmiausia žinomas kaip Lenkijos karalius. Kad ir kokių sentimentų Lietuvai būtų turėjęs Jogaila, karūnuotas Lenkijos karaliumi jis tapo svetimos valstybės reprezentantu ir negalėjo nepaisyti Lenkijos interesų. Tuo tarpu Vytautas galėjo. Ir nepaisė jų, kai to reikalavo Lietuvos valstybės interesai. Todėl šią lūžio epochą Lietuvoje ženklina būtent Vytauto vardas, ir kitaip tiesiog negali būti.

Tarp Vytauto darbų Lietuvos savarankiškumo programos vykdymas buvo viena iš esminių jo didybės sudedamųjų dalių. Tačiau su valstybine Vytauto politika susijusi ir Lietuvos valstybės teritorinė plėtra. Šioje srityje Vytautas neaplenkė savo pirmtako Algirdo, kuris buvo didžiausias nukariautojas Lietuvos istorijoje, bet būtent Vytauto laikais Lietuva daugelyje vietų pasiekė maksimalias savo teritorijos ribas. Lietuvos, kaip valstybės, stiprinimo politika susijusi ir su vienintelių dabartinės ir buvusios Lietuvos kraštovaizdyje matomų praeities reliktų – mūro pilių statyba. Pagaliau nuo Vytauto savo istorijos pradžią skaičiuoja ir Lietuvos žydų, karaimų bei totorių bendruomenės – jų įsikūrimas ir teisinis statusas Lietuvoje susijęs su Vytauto vardu.

10 svarbiausių Vytauto darbų: 1) Lietuvos savarankiškumo programos įtvirtinimas; 2) Žalgirio mūšis ir karo su Vokiečių ordinu užbaigimas; 3) maksimalus Lietuvos teritorijos išplėtimas; 4) pilių statyba (Trakų salos pilis); 5) rašto kultūros įdiegimas; 6) Lietuvos sukrikščioninimas; Žemaičių vyskupystė; 7) bajorų luomo iškėlimas; 8) monetų kalimo pradžia; 9) Lietuvos heraldinių simbolių pradžia; 10) Žydų, karaimų ir totorių įkurdinimas Lietuvoje.

45

8. Vytauto Didžiojo epocha Pagrindinės Vytauto užsienio politikos problemos. Lietuvos savarankiškumo programa.

Vytauto kova dėl Lietuvos savarankiškumo kirtosi su Lenkijos interesais. Vytauto sukilimo dėka lenkų seniūno neliko Vilniuje. Tačiau kovos su Vokiečių ordinu neleido visiškai nutraukti ryšių su Lenkija. Tai lėmė, kad Lietuvos valstybės savarankiškumo atkūrimo programą Vytautas vykdė pamažu, faktinį savarankiškumą derindamas su formaliu Lenkijos viršenybės pripažinimu.

Aprašydamas Astravo sutartį Janas Dlugošas aiškiai pabrėžia ryšį tarp jos ir lenkų seniūno Jasko Olesnickio valdymo Lietuvoje pabaigos: „Sužinojęs apie Vytauto sugrįžimą, Vladislovas, Lenkijos karalius, liepos mėnesio pabaigoje išvyko į Lietuvą. Rugpjūčio septintąją, karaliui būnant Ostrove, kunigaikštis Vytautas drauge su kilmingiausiais savo šalininkais atvyko pas jį ir pakartotinais graudžiais maldavimais bei netgi su ašaromis akyse maldavo karalių atleisti jam ir visiems jo šalininkams. Po to, kai karalius visiškai atleido už jo nusižengimus, jie nuvyko į Vilnių, kur karalius, nušalinęs Jaską iš Olesnicos nuo Lietuvos seniūnijos, perdavė Lietuvos valdymą Vytautui. Be to, karalius ne tik grąžino kunigaikščiui paveldėtą sritį ir atimtas žemes, bet ir pavedė jo valdžiai visas Rusios ir Lietuvos pilis su teise visiškai valdyti minėtas žemes. Kunigaikštis Vytautas, duodamas priesaiką ir skelbtiną raštą, įsipareigojo valdyti šias žemes Lenkijos karaliaus ir karalystės vardu (...). Nes Vladislovas, Lenkijos karalius, iš ankstesnės senos draugystės su kunigaikščiu Vytautu jaunystėje žinojo, kad kunigaikštis Vytautas buvo didelio bei lankstaus proto ir kad neatsiras kito labiau tinkamo valdyti Lietuvą ir atkurti ją po praėjusių karų paliktų sugriovimų bei nuniokojimų.“

Dėl šio Vytauto epochos pradžią žyminčio įvykio vietos reikėtų pastebėti, kad labai dažnai istoriografijoje klaidingai nurodoma jo lokalizacija Astravo (ar Astravos) dvare netoli Lydos. Tai niekuo nepagrįsta versija, kurią dar 1839 m. paskleidė Teodoras Narbutas. Jis rašė: „Astrava – Lydos apskrityje, į vakarus nuo Lydos, netoli Myto, Ditvos upės kairiajame krante, kadaise didžiulė Lietuvos iždo valda, kur buvo galingi rūmai, kaip kad liudija lig šiol išlikę pamatai ir rūsiai; vaismedžių sodas turėjo užimti devynis margus siekiantį plotą; nesenais laikais priklausė Lydos kamarninkui Tadui Narbutui. Dabar, per eksdivizijas susmulkintas, tėra nedidelis palivarkas, priklausantis ponams Michalovskiams“. Iš tikrųjų, sprendžiant iš Jogailos itinerariumo, tai greičiausiai yra Ostrów Mazowiecka – vieta Mazovijoje, tuometiniame Lenkijos ir Lietuvos pasienyje. Tokia lokalizacija, beje, pabrėžia, kad sutarties sudarymas tik įteisino faktiškai jau egzistuojančią ir Jogailos iš anksto pripažintą Vytauto padėtį: Vytautas ir Jogaila susitiko dviejų valstybių pasienyje, kaip buvo įprasta suverenių valstybių valdovams. Kaip mažiau tikėtiną alternatyvą galima paminėti Jogailos itinerariumui neprieštaraujančią Antonio Gonsiorovskio (Antoni Gąsiorowski) hipotezę, kuri 1392 m. Astravą sieja su Ostrów Lubelski vietove, o šiandien jau sunykusį nedidelį kažkokio T. Narbuto giminaičio dvarelį, kaip Vytauto ir Jogailos susitikimo vietą, reikia kategoriškai atmesti.

Taigi pirmas žingsnis į Lietuvos savarankiškumo įtvirtinimą buvo faktinės Vytauto valdžios pripažinimas 1392 m. Astravo sutartimi. Formaliai didžiojo kunigaikščio titulą Vytautas gavo tik 1401 m., tačiau realiai šį titulą ėmė naudoti anksčiau – jau 1393 m. (sutartyje su Tvere), 1395 m. (santykiuose su Vokiečių ordinu). Galima pagrįstai teigti, kad 1392 m. Ostrovo sutartimi Vytautas gavo faktinę Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžią.

Lietuvos heraldinių simbolių pradžia. Vytauto ir Jogailos laikais buvo suformuoti Lietuvos valstybės simboliai: Vytis, Stulpai ir Dvigubas kryžius. Vienas iš jų – Stulpų ženklas – iš pradžių naudotas kaip Vytauto asmeninis simbolis, tačiau po jo mirties buvo perimtas ir Jogailaičių jau kaip vienas iš Lietuvos valstybės simbolių.

46

Vytauto ir Jogailos laikais buvo suformuoti ir kiti Lietuvos valstybės simboliai: Vytį ir dvigubą kryžių pradėjo naudoti Jogaila, tačiau Vytautas priėmė ir įtvirtino Vytį kaip Lietuvos valstybės herbą. Tad iki šiol naudojamas Lietuvos valstybės herbas taip pat yra Vytauto laikų palikimas.

Monetų kalimo pradžia. Jogailos ir Vytauto laikų palikimas yra ir pirmosios lietuviškos monetos, turėjusios ir simbolinę (vienas iš valstybės suverenumo atributų), ir ekonominę prasmes. Monetų kaldinimo pradžia buvo Jogailos iniciatyva. Kai kurie tyrinėtojai mano, kad seniausios monetos su Jogailos atvaizdu buvo nukaldintos krikšto metu 1387 m. Kaip ir kitus Jogailos pradėtus darbus, taip ir monetų kalimą išplėtojo Vytautas, kaldinęs kelių tipų monetas, kurios paskui nekito ir jo įpėdinio Kazimiero Jogailaičio laikais (todėl ir toliau buvo kaldinamos su Vytauto simbolika – Gediminaičių stulpais).

Vytautas prie Juodosios jūros. Lietuvos savarankiškumo deklaracija. Tolesnis Lietuvos savarankiškumo programos vykdymo žingsnis buvo 1398 m. spalio 12 d. Salyne susirinkusių bajorų sprendimas paskelbti Vytautą Lietuvos karaliumi. Šio akto reikšmė nėra pakankamai aiški, tačiau šiuo veiksmu Vytautas ir visas Lietuvos politinis elitas atskleidė Lietuvos savarankiškumo siekį. Taip pat buvo pademonstruota Vokiečių ordinui, kad Vytautas turi teisę be Jogailos dalyvavimo sudaryti sutartį su kryžiuočiais, dėl kurios Salyne ir susirinko Lietuvos bajorai bei Vokiečių ordino riteriai. Vienaip ar kitaip jis buvo susijęs su Vytauto planais praplėsti savo įtaką pietryčiuose, pasinaudojant nesutarimais Aukso ordoje, kurios chanas Tochtamyšas, sumuštas didžiojo chano Timūro, pabėgo į Lietuvą ir paprašė Vytauto pagalbos. 1397–1398 m. Vytautas surengė du žygius prie Juodosios jūros ir į Krymą. Tad 1398 m. Salyne jis užrašė Žemaitiją Vokiečių ordinui, tikėdamasis ne tik taikos vakaruose šių savo karinių kampanijų metu, bet ir Vokiečių ordino paramos, kurią kitais metais ir gavo.

Žemaitijos užrašymas buvo Vytauto taktinis manevras, ir šio užrašymo jis neketino laikytis ilgiau, nei pareikalaus karas pietrytiniuose valstybės pakraščiuose. Ta pačia proga suorganizuota pasiskelbimo Lietuvos karaliumi akcija iš esmės buvo demonstracija Vokiečių ordinui, kad Vytautas yra suverenus valdovas ir turi teisę užrašyti Žemaitiją. Galimas dalykas, kad šiuo veiksmu Vytautas ir Lietuvos politinis elitas atskleidė realų Lietuvos savarankiškumo siekį, nes po šių kovų sustiprėjusi Lietuvos valstybė galėtų būti pajėgi savo jėgomis kovoti su Vokiečių ordinu – pačios šios kovos neišvengiamumo Vytautas negalėjo išleisti iš akių.

Tačiau 1399 m., skaudžiai pralaimėjęs totoriams prie Vorkslos, Vytautas buvo priverstas atsisakyti su Tochtamyšu susijusių planų. Neteko prasmės ir Žemaitijos užrašymas Ordinui, taip pat ir pretenzijos į karaliaus titulą. Darėsi aišku, kad kovojant su Vokiečių ordinu be Lenkijos pagalbos Lietuva neišsivers. Tad 1401 m. Vytautas atnaujino uniją su Lenkija Vilniaus–Radomo sutartimis ir tuoj pat bandė atsiimti Žemaitiją.

Žemaitijos tuokart atsiimti nepavyko, juolab kad sutrukdė Švitrigailos maištas ir kilusios kovos Rusios žemėse. Tačiau lemiama kova su Vokiečių ordinu dabar jau buvo įtraukta į artimiausią dienotvarkę, todėl visus Lietuvos savarankiškumo planus, kurie galėtų Lietuvą sukiršinti su Lenkija, Vytautui neišvengiamai teko atidėti vėlesniam laikui.

Žalgirio mūšis ir karo su Vokiečių ordinu užbaigimas. Kryžiuočiai buvo pagrindinė Lietuvos problema XIII–XIV a. Jų antpuoliai alino kraštą, trukdė Lietuvos kultūrinei bei ekonominei raidai, ribojo santykius su kitomis šalimis. Likviduodamas Vokiečių ordino grėsmę, Vytautas užbaigė daugiau kaip du šimtmečius trukusią kovų epochą. Vytauto kovos su Vokiečių ordinu kulminacija ir pergalės simbolis buvo Žalgirio mūšis.

Kelias į Žalgirį buvo ilgas ir sudėtingas. Kryžiuočiai ne tik rengė niokojamus žygius, bet ir nevengė kištis į Lietuvos vidaus reikalus, provokuoti konfliktus tarp Lietuvos kunigaikščių. Tokia politika ypač suintensyvėjo po 1379 m., kai Lietuvos valdovai ėmė rimtai galvoti apie Lietuvos krikštą, kuris būtų iš Vokiečių ordino atėmęs ideologinį pagrindą kariauti su Lietuva. Ordinas išprovokavo Jogailos ir

47

Kęstučio konfliktą. Po dramatiškų kovų Kęstutis buvo nužudytas Krėvos pilyje, o jo sūnus Vytautas priverstas du kartus bėgti iš Lietuvos ir prašyti savo mirtino priešo – Vokiečių ordino – pagalbos.

Nepaisant skaudaus konflikto, Vytautas ir Jogaila sutelkė savo jėgas, kad pasiektų svarbiausius tikslus. Vytautas nutraukė kovas, kai Jogailai atsivėrė galimybė tapti Lenkijos karaliumi, jį parėmė ir kartu su juo 1387 m. krikštijo Lietuvą. Tai, ko labiausiai bijojo Vokiečių ordinas, įvyko. Lietuva ne tik tapo krikščioniška valstybe, atimdama iš Ordino jo taip ilgai naudotą šventos kovos su pagonimis šūkį, bet ir įgavo galimybę kovojant su Ordinu pasitelkti Lenkijos pagalbą.

Tačiau prieš tai reikėjo sustiprinti vidaus kovų suskaldytą Lietuvos valstybę, išspręsti jos tarptautines problemas, dėl kurių reikėjo du kartus (1398 ir 1404 m.) atsisakyti Žemaitijos.

Kelias į Žalgirį. 1401 m. pradžioje buvo sudaryta Vilniaus–Radomo sutartis. 1401 m. gegužę Žemaitija sukilo. 1402 m. pas kryžiuočius pabėgo Švitrigaila. 1402 m. Vytautas paėmė Gotesverderį, bet kryžiuočiai puolė Vilnių, 1403 m. užėmė Merkinę, Vytautas – Jurbarką, bet nuostoliai buvo dideli. 1404 m. gegužės 22 d. Racionžo sutartimi Žemaitija vėl užleista Ordinui, o Lenkija gavo teisę išsipirkti Dobrynę. Švitrigaila pakluso Vytautui.

1404 m. birželį Vytautas susigrąžino Smolenską, prarastą 1400 m. 1405 m. Vytautas, remdamas kryžiuočius, žygiavo į Žemaitiją ir pastatė jiems Kionigburgo pilį. 1408 m. į Maskvą pabėgo Švitrigaila. Vytautas išžygiavo prieš žentą Maskvos kunigaikštį, bet konfliktas baigėsi Ugros taika.

Pilių statyba. Iki šiol matomi Vytauto Lietuvos galios ženklai – jo statytos mūro pilys. Nors Lietuvoje visada dominavo medinės pilys, iš kurių iki mūsų dienų išliko tik piliakalniai, jau Gedimino laikais pradedamos statyti pirmosios mūro pilys. Iš pradžių jomis stiprinti svarbiausi valstybės centrai – Vilnius, Senieji Trakai, Krėva. Algirdo ir Kęstučio laikais mūro pilių statyba plėtėsi po visą centrinę valstybės teritoriją (Kauno, Medininkų, Lydos, Trakų Pusiasalio pilis), taip pat greičiausiai nuo 1370 m. formavosi nauji mūro pilių statybos centrai pietvakarinėse Lietuvai priklausiusios Rusios žemėse – Liubarto Volynėje ir Karijotaičių Podolėje (Lucko, Kremeneco, Podolės Kameneco ir kitos pilys).

Vytauto laikais visi pilių statybos židiniai susilieja į vieną ir apima beveik visą valstybę. Vytautas pastatė naujų mūrinių pilių (Trakų, Gardino, Naugarduko, Oršos), atstatė sunaikintas ar perstatė senas pilis (Vilniaus, Kauno, Trakų Pusiasalio pilys), taip baigdamas formuoti Lietuvos gynybinę sistemą.

1409 m. baigta statyti Trakų salos pilis buvo stipriausia ir didingiausia Lietuvos valstybėje. Ji iš karto tapo svarbiausia Vytauto rezidencija. Trakų salos pilis Vytauto laikais buvo ištapyta freskomis. Jų liekanos geriausiai išlikusios reprezentacinės salės centrinėje lango nišoje. Jos liudija, kad Vytauto pilių interjeras buvo puošnus. Deja, iš tų laikų sienų tapybos išliko tik menkos liekanos. Nukryžiuotąjį vaizduojanti bizantinė freska išliko ant Vilniaus katedros kriptos sienos. Neseniai bizantinės freskos aptiktos ir 1409 m. Vytauto funduotoje Trakų parapijinėje bažnyčioje. Tačiau įsivaizduoti, kaip atrodė šitaip ištapytos patalpos Vytauto laikais, galime tik remdamiesi analogijomis iš Lenkijos – čia Jogaila, kaip manoma, iš Lietuvos atnešė bizantinės tapybos tradiciją. Jogailos užsakymu bizantine tapyba 1418 m. ištapytos Liublino pilies koplyčios freskos neblogai išliko ir šiuo metu yra restauruotos. Jose vaizduojamas ir šių freskų fundatorius Jogaila. Panašiai elgėsi ir Vytautas: jo portretas irgi buvo vaizduojamas tarp Trakų bažnyčios freskų, deja, jis neišliko.

Didysis karas ir Žalgirio mūšis. 1409 m. gegužę Vytauto paraginta Žemaitija sukilo. Vytauto karvedžiui Rumbaudui užėmus kryžiuočių Žemaitijoje (prie Josvainių) pastatytą Kionigsburgo pilį, apie gegužės 26 d. sukilimas įsiliepsnojo visoje Žemaitijoje. Birželio 15 d. į Kauną pas Vytautą atvyko būrys žemaičių pareikšti jam ištikimybę. Rugpjūtį pats Vytautas su savo kariuomene įžengė į Žemaitiją ir ją užėmė. Jogaila pažadėjo remti Vytautą, todėl Vokiečių ordinas paskelbė karą Lenkijai ir užėmė Dobrynės žemę.

Taip prasidėjo lemiamas Lietuvos ir Lenkijos karas su Vokiečių ordinu, trukęs nuo 1409 iki 1411 metų. Po pirmųjų kovų, 1409 m. spalio 8 d., buvo sudarytos paliaubos, kurios turėjo trukti iki 1410 m. birželio 24 d. Per tą laiką Čekijos karalius Vaclovas IV Liuksemburgietis bandė taikiai išspręsti

48

konfliktą, paskelbdamas savo arbitražinį sprendimą. Sprendimas buvo palankus Ordinui (reikalavo jam grąžinti Žemaitiją), todėl Vytautas ir Jogaila jo nepriėmė. Vytautas bandė derėtis ir su Vengrijos karaliumi Zigmantu Liuksemburgiečiu, bet ir tai naudos nedavė – Zigmantas, kaip ir jo brolis, buvo papirktas kryžiuočių, taigi oficialiai rėmė juos.

1410 m. Kežmarke Zigmantas Liuksemburgietis, pretenduojantis tapti Šventosios Romos imperijos imperatoriumi, pasiūlė Vytautui karūną, siekdamas suskaldyti Lietuvos ir Lenkijos jėgas. Vytautas suprato Zigmanto siekius išardyti antikryžiuotišką koaliciją, todėl demonstratyviai atmetė jo pasiūlymą ir neatsisveikinęs paliko Kežmarką. Zigmantui Liuksemburgiečiui teko vytis Vytautą ir atsiprašinėti už įžeidimą.

1410 m. liepos 3 d. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenė, vedama Jogailos ir Vytauto, įžengė į Vokiečių ordino valdas. Liepos 15 d. šios kariuomenės susitiko prie Žalgirio (Griunvaldo) ir Tanenbergo. Mūšį pradėjo Vytautas su Lietuvos pajėgomis. Lenkai stojo į kovą po valandos, kai Lietuvos kariuomenė pradėjo trauktis. Lietuvos kariuomenės traukimasis suardė vokiečių gretas, tuo tarpu lietuviai persirikiavo ir netikėtai vėl smogė kryžiuočiams, kuriuos jau pradėjo spausti ir Lenkijos kariuomenė. Šis Vytauto panaudotas apgaulingo atsitraukimo manevras nulėmė mūšio baigtį. Ordinas patyrė triuškinamą pralaimėjimą. Žuvo didysis magistras Ulrichas Jungingenas, didysis maršalas Frydrichas Valenrodas ir 200 Ordino riterių. Tai buvo žymiausia pergalė ir svarbiausias karinis laimėjimas viduramžių Lietuvos istorijoje, pasiektas daugiausia sumanaus Vytauto vadovavimo dėka.

Po Žalgirio mūšio kovos toliau tęsėsi. Lenkijos ir Lietuvos kariuomenėms viena po kitos ėmė pasiduoti Vokiečių ordino pilys, tačiau sostinės Marienburgo paimti nepavyko. Ordinas atsilaikė ir greitai atsiėmė prarastas pilis. Vis dėlto 1411 m. vasario 1 d. sudaryta Torunės taika patvirtino Vytauto teisę į Žemaitiją iki gyvos galvos. Dobrynė grąžinta Lenkijai. Ordinas turėjo sumokėti 100 tūkstančių kapų čekų grašių kontribuciją. Nors jis nebuvo galutinai sutriuškintas, tačiau kryžiuočių galybė buvo pakirta visiems laikams. Dėl Žemaitijos statuso ir ribų tęsėsi diplomatinės kovos, peraugančios į karinius konfliktus.

1412–1413 m. vyko derybos su Zigmantu Liuksemburgiečiu ir jo arbitro Benedikto Makros misija. 1413 m. rudenį Vytautas ir Jogaila įvykdė parodomąją Žemaitijos krikšto akciją. Tais pačiais metais tarp Lietuvos ir Lenkijos sudaryta Horodlės unija.

1414 m. surengtas naujas žygis į Prūsiją („bado karas“). Tolesnis ginčas su kryžiuočiais buvo perkeltas į Konstanco bažnytinį suvažiavimą, kuris vyko 1414–1418 m. Šio suvažiavimo sprendimu įkurta Žemaičių vyskupystė buvo Vytauto ir Jogailos politinis laimėjimas.

Lietuvos sukrikščioninimas. Žemaičių vyskupystė. 1387 m. Lietuvos krikštas buvo vykdomas dalyvaujant Vytautui, tačiau Vytautas čia vaidino antraeilį vaidmenį. Vis dėlto jam teko suvaidinti svarbiausią vaidmenį realiai įgyvendinant Lietuvos krikštą – kuriant parapijų tinklą Lietuvoje, įkurdinant vienuolynus. Tad 1392 m. paėmęs Lietuvos valdžią į savo rankas, Vytautas vykdė realų Lietuvos krikštijimo darbą. Visa tai vyko aštrios ideologinės kovos su kryžiuočiais sąlygomis – pats Lietuvos krikštas jau savaime buvo galingas ginklas, griaunantis Vokiečių ordino kovos su Lietuva ideologinius pagrindus. Tad Vytautas Lietuvos krikštijimo darbą nuolat išnaudojo propagandai Vakarų Europoje. Antai 1409 m., rengiantis karui su kryžiuočiais, išplatintame laiške Vytautas lygina krikštijimo darbą Lietuvoje ir kryžiuočių valdose: „Jie mano, kad to, ką padarėme mes, prieš 24 metus pradėję skleisti katalikų tikėjimą, per maža, o kodėl jie nepasako, kiek nuveikė jie Prūsuose, kuriuos valdo jau daugiau kaip 200 metų?! Juk prūsai, prisidengdami jų bukagalviškumu ir kažkokiu susigalvotu krikščionybės atspalviu, mažiausiai stengiasi atsisakyti pagoniškų papročių“.

Pagal 1411 m. Torunės taiką atgavęs Žemaitiją iki gyvos galvos, Vytautas vėlgi siekė parodyti, kad Vokiečių ordinas nieko nenuveikė dėl Žemaitijos krikščioninimo ir kad tik dabar Lietuvos valdovų dėka Žemaitija atsiverčia į krikščionybę. 1413 m. Vytautas ir Jogaila išvyko į Žemaitiją ir surengė parodomąją krikšto akciją. Sukvietę žmones valdovai patys aiškino tikėjimo tiesas, mokė maldų, paskui

49

liepė griauti pagoniškus aukurus, kirsti šventąsias giraites. Ši akcija laikoma faktinio žemaičių krikšto pradžia.

Kai Lietuvos ir Vokiečių ordino ginčas dėl Žemaitijos buvo perkeltas į Konstanco bažnytinį susirinkimą, Lenkijos ir Lietuvos delegatai kaltino Ordiną, kad jis tik kliudo krikštyti žemaičius. 1415 m. lapkričio 28 d. Vytautas atsiuntė į Konstancą 60 krikštytų žemaičių bajorų delegaciją. Ji buvo iškilmingai priimta ir 1416 m. vasario 6 d. perskaitė skundą prieš kryžiuočius, prašė įkurti žemaičiams atskirą vyskupystę. Skundas padarė įspūdį. 1416 m. rugpjūčio 11 d. suvažiavimas žemaičių krikšto akciją pavedė Lvovo ir Vilniaus vyskupams. 1417 m. spalio 24 d. šie vyskupai paskelbė Medininkų vyskupijos steigimo ir vyskupo konsekravimo aktą. Pirmuoju Žemaičių vyskupu paskirtas Motiejus Trakiškis. Tai buvo vienintelė vyskupystė, įkurta ne popiežiaus, o bažnytinio susirinkimo sprendimu. Be to, visa tai ideologiškai pagrindė Lietuvos teises į Žemaitiją.

Žemaitijos krikštas nevyko sklandžiai, ne visi žemaičiai jam pritarė. 1418 m. kovo 24–25 d. iš Kremeneco pabėgo Švitrigaila ir ėmė organizuoti maištą. Balandžio – gegužės mėn. maištas kilo ir Žemaitijoje. Šie metai buvo sunkūs ir asmeniniame Vytauto gyvenime: 1418 m. liepos 31 d. Trakuose mirė Ona Vytautienė. Netrukus Vytautas vedė antrą kartą – Julijoną Alšėniškę.

Bažnytinės unijos idėja. Vytauto bažnytinėje politikoje pasireiškė ir siekis religijos požiūriu suvienyti Lietuvos valstybės gyventojus katalikus lietuvius ir stačiatikius rusinus. Tuo tikslu jis Lietuvoje rėmė bažnytinės unijos idėją, kuri XIII–XV a. nuolat iškildavo Bizantijos ir Romos derybose. Vytauto iniciatyva išrinktas Lietuvos stačiatikių metropolitas Grigorijus Camblakas 1418 m. vyko į Konstanco bažnytinį susirinkimą, kur rėmė tokios unijos idėją. Tiesa, jos įgyvendinti Vytautui nepavyko, bet tai buvo padaryta vėliau.

Melno taika. 1419 m. Vytautas ir Jogaila vėl surengė žygį į Prūsiją („atsitraukimo karas“). Po jo susitarta dėl Zigmanto Liuksemburgiečio arbitražo ginče su Ordinu. Tačiau Zigmanto 1420 m. sausio 6 d. sprendimas buvo nepalankus Lietuvai ir sukėlė Vytauto pasipiktinimą. Kadangi tuo metu Zigmantas kovojo dėl Čekijos sosto, kurį jis turėjo paveldėti po brolio Vaclovo mirties ir kurio jam nenorėjo pripažinti sukilę čekai husitai, Vytautas sudarė sąjungą su pastaraisiais. 1421 m. jis buvo išrinktas Čekijos karaliumi ir atsiuntė į Prahą savo vietininką Žygimantą Kaributaitį.

1422 m. rugpjūtį Lietuvos ir Lenkijos kariuomenė vėl įsiveržė į Prūsiją ir atžygiavo iki tos vietos, kur prieš 12 metų buvo įvykęs Žalgirio mūšis. 1422 m. rugsėjo 27 d. prie Melno ežero buvo sudaryta taika, kuria Ordinas visiems laikams atsisakė Žemaitijos. 1423 m. kovo 30 d. Zigmantas Liuksemburgietis patvirtino Melno taiką mainais į Žygimanto Kaributaičio atšaukimą iš Čekijos. Galutinai Melno taika ratifikuota Veliuonoje 1423 m. gegužę. Iki 1426 m. vykę ginčai dėl Palangos taip pat baigėsi Lietuvos naudai.

Iš esmės Žalgirio mūšis ir Melno taika užbaigė daugiau kaip du šimtmečius trukusį lietuvių karą su kryžiuočiais. Tai buvo svarbiausias Vytauto laimėjimas.

Maksimalus Lietuvos teritorijos išplėtimas. Vytauto laikais Lietuvos valstybė, kurią galima pavadinti ir imperija, pasiekė maksimalias ribas – jo valdymo pabaigoje (1427–1430 m.) ji apėmė apie 900 tūkst. kvadratinių kilometrų. Vytautas Lietuvos valdžią įtvirtino Smolenske, Okos aukštupio kunigaikštystėse ir Ukrainos stepėse, apgynė Lietuvos teises į Žemaitiją, įtvirtino Lietuvos valdžią prie Juodosios jūros. Tačiau reikia pastebėti ir tai, kad pokyčiai žemėlapyje pasako ne viską. Vytauto veiklai būdingas ne tik Lietuvos valstybės teritorijos plėtimas, bet ir jau esamos teritorijos konsolidavimas, jos valdymo tobulinimas bei centralizavimas.

Iki 1394 m. Vytautas baigė atkurti Algirdo laikų Lietuvos teritorinį vientisumą. 1395 m. jis jau žengė toliau, jungdamas anksčiau tik Lietuvos įtakoje buvusias teritorijas. Nuo Gedimino laikų Lietuvos politinėje įtakoje buvęs Smolenskas 1395 m. rugsėjo 28 d. buvo užimtas Vytauto ir pavestas valdyti jo vietininkams. 1401–1404 m. nuverstos vietinės dinastijos atstovas Jurijus Sviatoslavičius dar

50

buvo susigrąžinęs valdžią Smolenske, bet 1404 m. Vytautas antrą kartą – ir šį kartą galutinai – užėmė Smolenską, kuris Lietuvos valdžioje išbuvo iki 1514 m. (ir dar buvo susigrąžintas 1611–1654 m.).

Tolesnės teritorinės Vytauto Lietuvos plėtros galimybės atsivėrė dėl vaidų Aukso Ordoje. Jos chanas Tochtamyšas, sumuštas Timūro (Tamerlano), 1396 m. pasiprašė prieglobsčio Lietuvoje. Vytautas sutiko paremti Tochtamyšą ir 1397 bei 1398 m. surengė du žygius prie Juodosios jūros ir į Krymą. Jau per pirmąjį žygį jis užvaldė Dniepro žiotis bei Juodosios jūros pakrantę ir čia pasistatė Tavanės pilį. Pretenzijų į šią teritoriją turėjo ir Algirdas, bet tik Vytautas čia įtvirtino realią Lietuvos valdžią, kuri pasireiškė pilių statyba.

Tolesnius teritorinės plėtros planus 1399 m. rugpjūčio 12 d. nutraukė Vytauto totoriams pralaimėtas Vorsklos mūšis. Į jį dėta daug vilčių: išvakarėse Vytautas net susitaikė su Vokiečių ordinu, Salyno sutartimi atsisakydamas jo naudai Žemaitijos iki Nevėžio. Pralaimėjimas pietuose skatino Vytautą atsigręžti į kryžiuočių problemą ir bandyti atsiimti Žemaitiją. Tačiau 1401–1404 m. Vytauto karas dėl Žemaitijos, lydimas žemaičių sukilimo prieš kryžiuočius, nepavyko. Padėtį komplikavo Švitrigailos maištas ir pabėgimas pas kryžiuočius, Smolensko maištas, konfliktas su Maskva. Vėl kuriam laikui nusileidęs kryžiuočiams Vytautas sutvarkė Rusios žemėse iškilusias problemas: 1404 m. birželio 26 d. susigrąžino Smolenską, o 1406–1408 m. karo su Maskva metu išplėtė ir įtvirtino Lietuvos valdžią Okos aukštupio kunigaikštystėse (išskyrus Novosilio kunigaikštystę).

Tik išsprendęs šias problemas Vytautas galėjo užsiimti Žemaitijos ir kryžiuočių reikalais. 1409 m. gegužės 26 d. prasidėjo Vytauto inspiruotas žemaičių sukilimas. Vytauto kariuomenė netrukus užėmė visą Žemaitiją, o jos priklausomybę Lietuvai įteisino 1411 m. Torunės ir 1422 m. Melno taikos sutartys. Visa tai pareikalavo daugelio karinių ir diplomatinių pastangų, kurios buvo pagrindinis šio 13 metų Vytauto valdymo laikotarpio uždavinys. Čia reikia pastebėti, kad Vytauto susigrąžinta Žemaitija buvo didesnė nei ta Žemaitija, kurios Vytautas buvo laikinai atsisakęs. Ji apėmė ir strategiškai svarbų Panemunės ruožą su Veliuonos ir Pieštvės pilimis, kurio Lietuva neteko dar 1367–1368 m., ir netgi daugiau, iki Jurbarko imtinai (čia 1343–1403 m. stovėjo kryžiuočių pilis), taip pat didelius Užnemunės plotus, kurių anksčiau Lietuva nekontroliavo. Užnemunėje 1422 m. nustatyta Vytautinė siena išlieka nepakitusi iki šiol.

Vytauto galybės viršūnė – paskutinė jo karinė kampanija Rusioje 1426–1428 m. Čia Vytautas veikė kaip nepilnamečio Maskvos didžiojo kunigaikščio Vasilijaus, savo anūko (vienintelės dukters Sofijos sūnaus) globėjas, kuriuo jis tapo po žento Vasilijaus mirties (1425 m. vasario 27 d.). Tokiomis aplinkybėmis Vytautui Rusioje faktiškai nebeliko rimtos konkurencijos. 1426 jis surengė žygį prieš Pskovą, o 1428 m. – prieš Novgorodą, iš abiejų „respublikų“ paimdamas tik kontribuciją, bet savo valdžios ten neįtvirtino. Kiek kitokio pobūdžio buvo 1427 m. Vytauto žygis į Okos aukštupį. Tai buvo tikras galios demonstravimo ir triumfo žygis, kurio metu ištikimybę Vytautui prisiekė iki tol Maskvos viršenybę pripažinę Novosilio, Odojevo ir Vorotynsko kunigaikščiai, taip pat Riazanės ir nuo jos atsiskyrusio Pronsko kunigaikščiai. Riazanės didysis kunigaikštis Ivanas Fiodorovičius, pripažindamas save Vytauto vasalu, kartu užsitikrino savo žemių autonomiją, tačiau Tulą ir gretimus valsčius užleido Vytautui. Tiesa, Riazanės ir Pronsko kunigaikštystės Lietuvos priklausomybėje išbuvo neilgai. Jau 1434 m. Riazanės kunigaikštis prisiekė ištikimybę Maskvai, kartu susigrąžindamas Tulos sritį, tačiau Odojevas ir Vorotynskas Lietuvos sudėtyje išliko iki 1494 m., o Novosilis – iki 1500 m. Taigi Okos aukštupio kunigaikštystės tapo gana stabilia Lietuvos valstybės dalimi. Tai buvo paskutiniai Vytauto teritoriniai laimėjimai, o kartu ir senosios Lietuvos valstybės teritorinės plėtros pabaiga.

Po Vytauto mirties prasidėjo pirmieji praradimai: Lenkija užgrobė dalį Podolės ir Volynės, netrukus atsimetė neseniai savo vasalinę priklausomybę pripažinusi Riazanė, kartu atsiimdama Lietuvai perleistą Tulos sritį. Tačiau iki 1500–1503 m. griūties Vytauto suformuota pagrindinė valstybės teritorija dar išliko pakankamai stabili.

51

Rašto kultūros įdiegimas. Vytauto laikais Lietuvos valstybės vidaus gyvenime įsigalėjo rašytinis dokumentas. Mūsų laikus pasiekė 204 Vytauto raštinėje rašyti lotyniški ir vokiški raštai – laiškai, dokumentai, sutartys. Sprendžiant iš rašysenos, šiuos dokumentus rašė 11 Vytauto raštinėje nuolat dirbusių raštininkų, kurie gali būti sugrupuoti į tris kartas, be to, fiksuojama dar 21 raštininko ranka, bet šie raštininkai parašė tik po 1–2 išlikusius dokumentus (kai kurie iš jų galėjo ir nepriklausyti didžiojo kunigaikščio raštinei). Tačiau tai nėra visas Vytauto kanceliarijos palikimas – daugelis raštų neišliko, kiti žinomi tik iš nuorašų ar paminėjimų kituose dokumentuose, be to, buvo rašoma ir kitomis kalbomis, visų pirma rusinų kalba. Vien „Vytauto laiškų kodekse“ (1882 m.) A. Prochaska paskelbė arba anotavo 1507 dokumentus, iš kurių 259 yra paties Vytauto laiškai bei dokumentai, tačiau ir šis rinkinys neapima visų Vytauto dokumentų. Pilnas Vytauto dokumentų ar bent laiškų rinkinys iki šiol nėra išleistas net originalo kalba, ką ir kalbėti apie jų vertimą į lietuvių kalbą, taigi rašytinis Vytauto laikų palikimas iki šiol nėra nei susistemintas, nei prieinamas plačiajai visuomenei.

Vytautui reikalingų raštininkų atvykdavo iš Lenkijos, tačiau raštingus žmones – raštininkus, dvasininkus ir kitus – pradėta ugdyti ir Lietuvoje. Vytauto ir Jogailos laikais buvo padėti visų pakopų mokyklų pagrindai: parapijose buvo steigiamos parapijinės mokyklos (Trakų parapijinę mokyklą 1409 m. fundavo pats Vytautas), vyskupijų centruose kūrėsi katedrų mokyklos (Vilniaus katedros mokykla pirmą kartą paminėta 1397 m.). 1400 m. Jogaila atnaujino Krokuvos universitetą, kuris buvo skirtas ir Lietuvos poreikiams tenkinti. XV a. I pusėje čia studijavo 56 lietuviai.

Vienas iš svarbiausių šio laikotarpio Lietuvos raštijos laimėjimų yra Vytauto aplinkoje parašytas pirmasis Lietuvos metraštis. Seniausia jo redakcija „Lietuvos kunigaikščių – karaliaus Jogailos ir Vytauto kilmė“ apima 1341–1382 m. įvykius ir pasakoja apie Jogailos bei Vytauto konfliktą. Iki mūsų dienų išliko tik jos vertimas į lotynų kalbą. Čia juntamas paties Vytauto pasakojamas, nes panašiais žodžiais apie šiuos įvykius jis kalba ir 1390 m. kryžiuočiams pateiktame „Vytauto skunde prieš Jogailą ir Skirgailą“, kuris turi ir tęsinį iki 1389 m., vėliau Lietuvos metraščiuose nenaudotą. Metraštinis pasakojimas vėliau irgi buvo pratęstas iki 1396 m. Manoma, kad šis tęsinys padarytas gerokai vėliau, galbūt Smolensko vyskupo Gerasimo raštininko Timofejaus, kuris 1428 m. parašė Vytautą šlovinantį kūrinį – „Vytauto pagyrimo“ pirmąją redakciją. Visi šie kūriniai galėjo būti surašyti 1428–1430 m., rengiantis Vytauto karūnacijai. Vėliau pasakojimas apie 1341–1396 m. įvykius Lietuvoje buvo sujungtas su pasakojimu apie Podolę (1362–1430 m. įvykiai) ir sudarė „Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštį“, kuris savo ruožtu sujungtas su Rusios metraščių santrauka, pasakojančia apie 854–1446 m. įvykius. Šis jungtinis tekstas, dabar vadinamas Lietuvos metraščių trumpuoju sąvadu, greičiausiai buvo sudarytas 1446 m. ar kiek vėliau.

Apskritai galima sutikti su G. Mickūnaite, kad rašto kultūros išplitimas Vytauto laikais prisidėjo prie jo vardo įsitvirtinimo vėlesnėje Lietuvos valstybingumo tradicijoje: „Iš tiesų būtent Vytauto laikais LDK teisė iš paprotinės ėmė pamažu transformuotis į rašytinę, taigi pirmieji ir dažnai svarbiausi vidaus dokumentai buvo surašyti Vytauto laikais. Tai lėmė, kad „seni geri Vytauto laikai“ įsitvirtino raštinės formuliaruose ir LDK teisinėje mintyje kaip vienos ar kitos tvarkos sinonimas“. Arba, kaip panašią mintį suformulavo Ivanas Lappo, „Didžiosios Lietuvos kunigaikštystės valstybinio gyvenimo tradicijos prasidėjo ne Gedimino ar Mindaugo, bet Vytauto laikais. Vytautas padėjo pagrindą tai valstybinei organizacijai, kuri vėlesniais laikais išsiplėtojo. Ta „senovė“, kurią kiti didieji Lietuvos kunigaikščiai, jų pačių žodžiais tariant, stengėsi išsaugoti, buvo daugiausia jo laikų senovė. Visas prieš jį buvęs metas vėlesnių laikų Didžiajai Lietuvos kunigaikštystei atrodė tarsi priešistorinis laikas“

Bajorų luomo iškėlimas. Ryškus Vytauto laikų bruožas – bajorų luomo iškilimas. Pirmąją luominę privilegiją Lietuvos bajorai 1387 m. gavo iš Jogailos. Pats bajorų, t. y. karių, luomo stiprinimas buvo naudingas valstybei ir jos karinei galiai, todėl Vytautas vykdė tokią politiką (šiuo atveju jam nereikėtų priskirti atsakomybės už vėlesnį šio luomo išsigimimą ir bajorišką anarchiją, į kurią vedė vėlesnių valdovų be saiko plečiamos bajorijos privilegijos). Visų pirma bajorų luomą Vytautas sustiprino

52

ekonomiškai, atskirų valstiečių prievoles valstybei perduodamas bajorams. Kartu augo ir politinė bajorų reikšmė. Kiekvieną svarbesnį žingsnį Vytautas atlikdavo tardamasis su bajorais ir jiems dalyvaujant.

Žydų, karaimų ir totorių įkurdinimas Lietuvoje. Ne mažesnę reikšmę Vytauto valdymas turėjo ir Lietuvos tautinių bei religinių mažumų grupėms – žydams, karaimams ir totoriams. Būtent su Vytauto vardu siejamas jų įkurdinimas Lietuvoje ir teisinio statuso apibrėžimas. Žydų Lietuvos didžiosios kunigaikštystės rusiškose žemėse turėjo būti ir anksčiau, bet tik Vytautas 1388 m. suteikė pirmąją privilegiją Bresto žydams, o 1389 m. – Gardino žydams. Šios privilegijos – pirmieji rašytiniai šaltiniai, minintys žydus Lietuvoje. 1398 m. Vytautas atkeldino į Lietuvą totorius ir karaimus – jų istorinėje atmintyje Vytautas išliko kaip nacionalinis didvyris.

Suprantama, ypatinga Vytauto reikšmė ir lietuvių tautai. Jis aiškiai ir ne vieną kartą išreiškė lietuvių tautos vienybės idėją. 1420 m., imperatoriui Zigmantui Liuksemburgiečiui priėmus Vokiečių ordinui palankų sprendimą dėl Žemaitijos priklausomybės, Vytautas pasipiktinęs rašė: „Juk pirmiausia Jūs padarėte ir paskelbėte sprendimą dėl Žemaičių žemės, kuri yra mūsų paveldėjimas ir mūsų tėvonija iš teisėtos prosenolių bei senolių įpėdinystės. Ją ir dabar nuosavybėje turime, ji dabar yra ir visada buvo viena ir ta pati Lietuvos žemė, nes yra viena kalba bei tie patys gyventojai. Bet kadangi Žemaičių žemė yra žemiau negu Lietuvos žemė, todėl ir vadinama Žemaitija, nes taip lietuviškai vadinama žemesnė žemė. O žemaičiai Lietuvą vadina Aukštaitija, t. y. iš žemaičių žiūrint, aukštesne žeme. Taip pat Žemaitijos žmonės nuo senų laikų save vadino lietuviais ir niekada žemaičiais, dėl tokio tapatumo savo titule mes nerašome apie Žemaitiją, nes viskas yra viena, vienas kraštas ir tie patys gyventojai.“ Tuo tarpu 1413 m. Salyne įvykusiame ginče su Vokiečių ordino maršalu Vytautas pareiškė: „Prūsai taip pat yra mano tėvų palikimas ir reikalausiu jų iki Osos.“ Jis rėmėsi iš bendros kalbos kylančiu tapatumo jausmu, kuris jam neabejotinai buvo svarbus. Tai gerai matyti ir praktikoje – absoliuti dauguma artimiausių Vytauto patarėjų, jo aplinkos žmonių buvo lietuviai ir atstovavo etninėms Lietuvos žemėms.

Lucko suvažiavimas ir Vytauto karūnavimo byla. Nors Žalgirio mūšis baigėsi pergale, diplomatinės ir karinės kovos su Vokiečių ordinu užsitęsė iki 1422 m. Visą šį laikotarpį sąjunga su Lenkija Lietuvai buvo gyvybiškai reikalinga. Tik gyvenimo pabaigoje, galutinai išsprendęs Vokiečių ordino problemą, Vytautas galėjo grįžti prie Lietuvos savarankiškumo programos. Zigmanto Liuksemburgiečio nelaiku pareikšto pasiūlymo jis nepamiršo ir dabar jau buvo pasirengęs juo pasinaudoti. 1428 m. lapkritį, pasinaudodamas Zigmanto Liuksemburgiečio pageidavimu susitikti, Vytautas pakvietė jį ir Jogailą į Lucką.

1429 m. sausio 9–29 d. pas Vytautą Lucke vyko monarchų suvažiavimas, kuriame dalyvavo Vengrijos karalius ir Romos imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis, Lenkijos karalius Jogaila, Rusios ir kitų žemių kunigaikščiai bei jų pasiuntiniai. Vytauto ir Jogailos akivaizdoje, imperatorius Zigmantas Liuksemburgietis iškėlė Vytauto karūnavimo idėją, jai iš pradžių pritarė ir Vytautas, ir Jogaila. Tačiau savo tarybos spaudžiamas Jogaila buvo priverstas atsisakyti savo leidimo. Prasidėjo ilgas ginčas, ar Zigmantas turi teisę Vytautą karūnuoti Lietuvos karaliumi. Galiausiai 1430 m. rugsėjo 8 d. buvo paskirta Vytauto karūnavimo diena, bet lenkai blokavo kelius per Lenkiją, ir karūną vežusi delegacija negalėjo atvykti. Karūnaciją teko atidėti, tačiau 1430 m. spalio 27 d. Vytautas mirė. Pasibaigė ištisa epocha, iškėlusi Lietuvą į svarbiausių Vidurio ir Rytų Europos valstybių gretas.

Karūnavimo diena. Neįvykusio Vytauto karūnavimo diena vis dėlto įgijo simbolinę reikšmę. Prieškario Lietuvoje rugsėjo 8-ąją minėta viena iš svarbiausių valstybinių švenčių – Tautos šventė. Tačiau rugsėjo 8-oji buvo ir bažnytinė šventė – Švč. Mergelės Marijos gimimo diena (Šilinė). Ta diena turbūt neatsitiktinai buvo sureikšminta Vytauto tėvonijoje – jo 1409 m. funduotoje Trakų parapinėje bažnyčioje. Joje tą dieną buvo pagerbiamas Švč. Mergelės Marijos paveikslas – garsiausias Marijos paveikslas Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje. Pasak legendos, jį Vytautas gavo dovanų iš Bizantijos

53

imperatoriaus Manuelio II Paleologo. 1718 m. šis paveikslas buvo karūnuotas popiežiaus Klemenso XI leidimu. Trakų Madona paskelbta Lietuvos globėja. Tai pirmasis Šv. Sosto oficialiai pripažintas stebuklingas paveikslas.

Vytauto mirtis. 1430 m. spalio 27 d. Vytautas mirė, taip ir neužbaigęs paskutiniosios savo kovos. Jis buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Mirdamas Vytautas paliko Lietuvą Jogailai. Paklaustas dėl tikėjimo kūno prisikėlimu, atsako: „Ne tik tikėjimu, bet ir protu priimu, kad žmogui lemta kelis iš numirusiųjų ir susilaukti atlyginimo pagal savo darbus“.

Vytauto atminimas. Vytauto kultas susiformavo iškart po jo mirties ir neišnyko iki šių dienų. Didžiojo prievardis Vytautui prigijo dar XV a. Į tai dėmesį atkreipė G. Mickūnaitė. Pirmasis Vytauto vardą Didžiu pavadino italų humanistas Enėjas Silvijus Pikolominis, rašęs apie tai su ironija ir Vytautą vertinęs nepalankiai. Tą pačią Vytauto įvardijimo tradiciją, bet pirmine teigiama prasme kiek vėliau minėjo Erazmas Ciolekas.

Kaip pastebėjo Zenonas Ivinskis, Vytautui dar gyvam tebesant, „jo draugai, šalininkai ir jo politikos rėmėjai Lietuvos bajorai įžvelgė jame nepaprastą vyrą, aukštesnį žmogų. (...) Ir Vytauto priešai, kaip ir Vakarų Europos kronikininkai, rašytojai, politikai, jautė Vytauto didybę. Jie nesigailėdavo Kęstutaičiui palyginimų su pačiais didžiausiais antikinio pasaulio vyrais.“

Amžininkams įspūdį darė Vytauto sukurta Lietuvos valstybės galia. „Didžiojo kunigaikščio Vytauto pagyrime“ (apie 1430 m.) akcentuojami būtent šie motyvai: „Tad nesistebėkime didžiojo valdovo šlove, kad ir Rytų šalys, ir Vakarų šalys ėjo jam nusilenkti, šlovingajam valdovui, kad net visų šalių viešpats, ir tas atvyko nusilenkti šlovingajam valdovui, didžiajam kunigaikščiui Aleksandrui, vadinamam Vytautu. Net ir Turkų sultonas didžiai gerbė ir brangias dovanas dovanojo šlovingajam valdovui. O dorasis ir dievobaimingasis Konstantinopolio imperatorius, ir tas su juo gyveno didelėje meilėje. Taip pat ir Čekų karalystė didžią garbę teikė šlovingajam valdovui. Ir Danijos karalius didžiai šlovino ir daugeliu dovanų apdovanojo šlovingąjį valdovą, didį kunigaikštį Vytautą. (...) Kaip kad iš jūros daug upių teka, taip iš šio didžiojo valdovo, didžiojo kunigaikščio Vytauto – išmintis.“

Vytauto valdymą, kaip Lietuvos galios viršūnę ir jos istorijos kulminaciją, pirmasis XV a. II pusėje įvertino lenkų kronikininkas Janas Dlugošas, šiaip jau nepalankiai žiūrėjęs į Lietuvą: „Mūsų laikais žmonės laikosi nuomonės, kad joks jo laikų kunigaikštis negalėjo prilygti Vytautui nei dosnumu, nei veiklumu. Jis pirmasis savo tamsią, silpną ir nežinomą tėvynę savo žygių šlove bei darbų garsumu išvedė į šviesą ir iškėlė. Po jo valdę kunigaikščiai nesugebėjo jos išlaikyti tokio lygio. Neabejotina, kad Lietuvos didybė buvo jo sukurta ir su jo mirtimi baigėsi.“

Tačiau apibendrindami įvairialypius Vytauto laikų pokyčius, jo pasiektas pergales, tokiais vertinimais ir greitu Vytauto kulto susiformavimu neturėtume stebėtis. Vytautas objektyviai buvo sėkmingiausiai valdęs Lietuvos valdovas. Toks jis ir išliko istorinėje atmintyje.

54

9. Švitrigaila ir Žygimantas Jaunesnieji Vytauto ir Jogailos broliai. Po Vytauto mirties ateina jaunesniųjų brolių eilė varžytis

dėl valdžios. Jogailos broliui Švitrigailai 1430 m. buvo apie 60 metų, Žygimantui Kęstutaičiui – apie 50 metų. Abu savo politinę veiklą pradėjo 1382–1384 m. ir ilgą laiką buvo Vytauto ir Jogailos šešėlyje.

Švitrigaila valdant Vytautui. Švitrigaila buvo jauniausias Algirdo ir Julijonos sūnus, gimė apie 1370–1373 m. 1384 m., kartu su kitais broliais jau liudijo 1382 m. spalio 31 d. Dubysos sutartį, kurią Jogaila sudarė su Vokiečių ordinu. 1386 m. vasarį kartu su Jogaila Krokuvoje priėmė katalikybę ir gavo Boleslovo vardą.

Visą gyvenimą Švitrigaila pasižymėjo kaip nenuilstantis maištininkas. Dar 1392 m. jis pabandė užvaldyti Vitebską, nužudydamas Jogailos skirtą vietininką Teodorą Vesną. 1393 m. Vytautas ir Skirgaila užėmė Vitebską, suėmė Švitrigailą ir išsiuntė jį į Krokuvą, kur jis buvo prižiūrimas sargybos. Bet 1396 m. jis drauge su Teodoru Liubartaičiu pabėgo į Vengriją ir iš čia užmezgė ryšius su Vokiečių ordinu. Kadangi tuo metu kryžiuočiai nebuvo suinteresuoti jo paremti, o 1398 m. Salyne sudarė taiką su Vytautu, Švitrigaila grįžo į Lenkiją, o paskui ir į Lietuvą. 1399 m. jis dalyvavo Vorsklos mūšyje.

1400–1402 m. Švitrigaila buvo Vakarų Podolės ir Severų Novgorodo kunigaikštis. 1402 m. sausio 31 d. jis vėl atbėgo pas kryžiuočius į Marienburgą ir kovo 2 d. įsipareigojo laikytis Salyno sutarties sąlygų. Su kryžiuočių pagalba bandė užimti Vilnių. Dėl jo sukurstytų neramumų 1404 m. gegužės 22 d. Vytautui ir Jogailai teko su kryžiuočiais sudaryti Racionžo taiką. Švitrigaila grįžo į Lietuvą dar sausio mėnesį. 1404–1408 m. jis buvo paskirtas Briansko, Černigovo ir Trubčevsko kunigaikščiu.

Tačiau 1408 m. liepos 26 d., sudeginęs valdytas pilis, drauge su būriu rusėnų kunigaikščių Švitrigaila vėl pabėgo – šįkart į Maskvą. Gavo valdyti Vladimirą prie Kliazmos ir kitus miestus. Kai tų pačių metų rudenį Vytautas sudarė su Maskva Ugros taiką, Švitrigaila atsidūrė pas totorius. 1409 m. rugsėjį jis grįžo į Lietuvą, bet tik tam, kad suregztų naują sąmokslą su kryžiuočiais. Kadangi tuo metu Vytautas ir Jogaila rengėsi lemiamam karui su Ordinu, jų kantrybė trūko. 1409 m. lapkritį Vytautas Švitrigailą suėmė. Jogaila net sutiko, kad Švitrigaila būtų nubaustas mirtimi, bet Vytautas apsiribojo jį įkalindamas. Tik 1418 m. kovo 24 d. Švitrigaila pabėgo iš Kremeneco pilies ir su šalininkais pasitraukė į Vengriją. Netrukus jis užmezgė santykius su kryžiuočiais, kurstė žemaičių sukilimą. Nieko nelaimėjęs 1419 m. gegužę Košicuose jis susitaikė su Jogaila. Iš Vytauto jis vėl gavo valdų Černigovo žemėje (Trubčevskas, Brianskas, Severų Naugardas) ir jas jau ramiau valdė 1420–1430 m.

Žygimantas iki 1430 m. Žygimantas gimė apie 1360 m., turėjo būti antrasis Kęstučio ir Birutės sūnus, nes 1384 m. birželio 14 d. sutartyje su Vokiečių ordinu Vytautas Trakų kunigaikštystės paveldėtoju savo mirties atveju įvardijo būtent Žygimantą, o ne savo trečiąjį brolį Tautvilą. Tiesa, nuo krikšto Žygimantas tuo metu išsisuko – priėmė jį tik 1386 m. Krokuvoje.

1390 m. sausį kartu su Vytautu pabėgo pas kryžiuočius. 1392 m., Vytautui grįžus į Lietuvą, liko Prūsijoje kaip įkaitas. 1398 m. išlaisvintas ir dalyvavo sudarant Salyno taiką. 1401 m. kartu su Vytautu rėmė žemaičių sukilimą prieš Ordiną. 1408–1432 m. Žygimantas buvo Starodubo kunigaikštis. 1411 m. dalyvavo sudarant Torno, o 1422 m. – Melno sutartis.

Švitrigailos paskelbimas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Taigi, 1430 m. Švitrigaila buvo Černigovo, Severų Naugardo, Trubčevsko, Briansko, o Žygimantas – Starodubo kunigaikštis. Iš esmės šalia Jogailos jie buvo vieninteliai jo kartos atstovai, dar galėję pretenduoti į valdžią Lietuvoje. Dar gyvas buvo ir Jogailos brolis Lengvenis, Mstislavlio kunigaikštis, bet jis buvo jau ligotas ir mirė 1431 m. ar kiek vėliau.

1430 m., Vokiečių ordino didžiajam magistrui vykstant į Vytauto karūnavimo iškilmes, prie sienos jį pasitiko Švitrigaila ir Žygimantas. Karūnavimas, kaip žinia, neįvyko, o spalio 27 d. Vytautas mirė. Jo įpėdiniu bajorai iškart išrinko Švitrigailą, kuris tam paruošė dirvą dar Vytautui gulint mirties patale.

55

Atėjus žiniai, kad, pasinaudodami Vytauto mirtimi, lenkai užėmė Vakarų Podolę, Švitrigaila suėmė tuo metu Lietuvoje buvusį Jogailą. Lapkričio 7 d. Trakuose Jogaila sudarė su Švitrigaila paliaubas ir pripažino jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Tačiau 1431 m. sausį Sandomiero suvažiavime lenkai pareikalavo perleisti Volynę ir Podolę Lenkijai ir pareiškė, kad Švitrigaila turi prašyti patvirtinti jį didžiuoju kunigaikščiu.

Skirsnemunės sutartis. Švitrigaila ėmė ruoštis karui. Jis 1431 m. sausio 25 d. sudarė sutartį su Novgorodu, pavasarį pagalbą pažadėjo Mazovijos kunigaikštis Vladislovas, metų pabaigoje susitarta su Pskovu. 1431 m. birželio 19 d. Skirsnemunėje sudaryta Lietuvos ir Vokiečių ordino sutartis dėl karinės sąjungos.

Lucko karas. Iškart po Vytauto mirties lenkai užėmė Rytų Podolę ir suėmė Podolės seniūną Joną Daugirdą. 1431 m. liepos 4 d. Lenkija paskelbė karą Lietuvai. Jogaila paskelbė Švitrigailą uzurpatoriumi. Liepos pabaigoje Lenkai paėmė Vladimirą ir priartėjo prie Lucko. Prie Styrės upės sumušė Švitrigailos kariuomenę, tačiau Lucko paimti nepavyko. Rugpjūčio 17 d. Kryžiuočiai paskelbė Lenkijai karą. Rugpjūčio 26 – rugsėjo 2 d. Čartoriske sudarytos 2 metų paliaubos tarp Lenkijos ir Lietuvos.

1432 metų perversmas ir valstybės skilimas. 1432 m. naktį iš rugpjūčio 31 į rugsėjo 1 d. Ašmenoje grupė Lietuvos bajorų ir kunigaikščių (Simonas Alšėniškis, Jonas Goštautas ir kiti) įvykdė valstybinį perversmą – nušalino nuo valdžios Švitrigailą ir didžiuoju kunigaikščiu paskelbė Žygimantą Kęstutaitį. Sąmokslo organizavime aktyviai dalyvavo ir lenkų didikas Laurynas Zaremba – asmeninis Žigimanto sūnaus Mykolo draugas. Jis užtikrino sąmokslininkams Lenkijos karaliaus Jogailos paramą.

Po 1432 m. perversmo Žygimantui tapus Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Mykolas Žygimantaitis pasižadėjo nesiekti Lietuvos didžiojo kunigaikščio sosto be Lenkijos karaliaus ir diduomenės sutikimo, tačiau atrodo, kad būtent jis buvo sąmokslo įkvėpėjas, nes pats Žygimantas laikėsi pasyviai. Iškart po perversmo Žygimantas savo sūnui Mykolui patikėjo vadovauti Lietuvos kariuomenei karo su Švitrigaila metu, mat Švitrigailai pavyko pabėgti į Polocką ir išlaikyti savo įtaką didelėje valstybės dalyje. Švitrigaila išlaikė valdžią Polocke, Vitebske, Smolenske, Kijeve, Volynėje, Rytų Podolėje. Žygimantas įsitvirtino etninėje Lietuvoje su Vilniumi ir Žemaitija, Palenkėje, Breste, Gardine, Minske.

Gardino sutartis. 1432 m. spalio 15 d. Gardine Žygimantas Kęstutaitis davė Lenkijai raštą, kuriuo pasižadėjo valdyti Lietuvą kaip Lenkijos vietininkas ir po mirties grąžinti ją Lenkijai. Panaikintos visos Švitrigailos sutartys, žalingos Lenkijai. Tapęs didžiuoju kunigaikščiu, Žygimantas bandė sekti Vytauto pavyzdžiu: nors pasižadėjo valdyti Lietuvą kaip Lenkijos karaliaus vietininkas, bet planavo elgtis nepriklausomai. Savo ruožtu ir Žygimanto sūnus Mykolas, nepaisant duoto pažado nesiekti didžiojo kunigaikščio sosto, save laikė būsimu tėvo valdžios paveldėtoju. Nepasitikėdami Žygimantu, lenkai reikalavo nuolat vis naujai patvirtinti Gardino sutarties sąlygas. Žygimantas tai darė 1433, 1434, 1437 ir 1439 m.

Žygimanto valdymas kovų su Švitrigaila fone. 1432 m. gruodžio 8 d. Ašmenos mūšyje Žygimantas Kęstutaitis sumušė Švitrigailos kariuomenę.

1434 m. gegužės 6 d. Žygimantas Kęstutaitis suteikė privilegiją Lietuvos kunigaikščiams ir bajorams, kuria neleidžiama jų bausti be teismo, o kunigaikščiams bei bajorams priklausantys valstiečiai atleidžiami nuo dėklos.

1434 m. birželio 1 d. Gorodoke (Lvovo sr.) mirė Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius Jogaila (gimė 1351 m.).

Pabaisko mūšis. 1435 m. rugsėjo 1 d. Pabaisko (Ukmergės) mūšyje Mykolo Žygimantaičio vadovaujama kariuomenė (remiama Lenkijos) įveikė Švitrigailos ir Vokiečių ordino Livonijos krašto jungtines pajėgas. Vokiečių ordino Livonijos krašto magistras Frankas Kerskorfas žuvo mūšyje. Amžininkai Pabaisko mūšį lygino su Žalgirio mūšiu. Mūšio vietoje Žygimantas Kęstutaitis pastatė bažnyčią, apie kurią išaugo Pabaisko miestelis.

56

Pergalė Pabaisko mūšyje ne tik sutvirtino Žygimanto valdžią Lietuvoje, bet ir leido jam pastūmėti į šiaurę Lietuvos ir Livonijos sieną. Tačiau Švitrigaila dar išlaikė valdžią daugelyje Lietuvai priklausiusių Rusios žemių.

Žygimanto valdžios įtvirtinimas. 1435 m. gruodžio 31 d. Kujavijos Bresto Amžinosios taikos sutartimi Vokiečių ordinas įsipareigojo niekada neberemti Švitrigailos ar kito pretendento į Lietuvos sostą. 1437 m. rugsėjo 4 d. Švitrigaila patvirtino savo pasidavimo Lenkijai dokumentą. 1438 m. pabaigoje Švitrigaila paliko Lucką ir pasitraukė į Volynės ir Haličo pasienį ar Moldaviją. Tačiau 1439 m. Žygimantas jau sunkiai sirgo. Jam jau nebeilgai būtų likę gyventi, tačiau Švitrigailos šalininkai nenorėjo laukti.

Žygimanto Kęstutaičio nužudymas. 1438 m. išstūmęs Švitrigailą iš Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės, Žygimantas pabandė ištrūkti iš Lenkijos globos, bet nesėkmingai. Žygimantui nesisekė sutarti su daugeliu įtakingų Lietuvos didikų. Jausdamas savo silpnumą, jis tęsė vidaus karo metu pradėtas represijas ir kartu kėlė į valdžią naujus žmones, bet dėl to padėtis tik dar labiau blogėjo. 1440 m. kovo 20 d. Trakų Pusiasalio pilies bokšte sąmokslininkai Žygimantą Kęstutaitį nužudė.

57

10. Kazimieras Jogailaitis Situacija po Žygimanto Kęstutaičio nužudymo. 1440 m. kovo 20 d. Trakuose Švitrigailos

šalininkai nužudė Lietuvos didįjį kunigaikštį Žygimantą Kęstutaitį. Pretendentai į sostą iš pradžių buvo du: sąmokslininkų įkvėpėjas Švitrigaila ir nužudytojo valdovo sūnus Mykolas Žygimantaitis.

Mykolas įsitvirtino Trakų Salos pilyje ir titulavosi didžiuoju kunigaikščiu. Jo šalininkams pavyko išlaikyti ir Vilniaus aukštutinę pilį (tuo tarpu Trakų Pusiasalio ir Vilniaus Žemutinę pilis kontroliavo Švitrigailos šalininkai). Sėkmė jau krypo Mykolo pusėn, kai grupė įtakingų didikų, vadovaujama Jono Goštauto, sostą pasiūlė Kazimierui Jogailaičiui.

Tačiau iniciatyvą netrukus perėmė Jono Goštauto vadovaujama didikų grupuotė, kuri pasiūlė sostą trylikamečiui Jogailos sūnui Kazimierui. Jo brolis Vladislovas, po Jogailos mirties 1434 m. tapęs Lenkijos karaliumi, tuo metu ruošėsi užimti ir Vengrijos sostą. Lenkijos ponai išleido Kazimierą su sąlyga, kad Lietuvą jis valdys kaip Lenkijos karaliaus vietininkas.

Kazimieras paskelbiamas didžiuoju kunigaikščiu. 1440 m. birželio 29 d. Vilniaus Katedroje atliktos Kazimiero pakėlimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu apeigos. Tuo faktiškai buvo nutraukta unija su Lenkija.

Po perversmo Lietuvos valstybėje netrūko neramumų. Netikėtai užkluptas Mykolas pripažino Kazimiero valdžią, bet greitai pabėgo pas savo giminaitį Mazovijos kunigaikštį Boleslovą IV. Šis jį parėmė ir, pasinaudodamas proga, užėmė bei 1440–1444 m. valdė Palenkę. Mykolą rėmė ir žemaičiai, kurie priešinosi Kazimiero valdžiai iki 1442 m., turėjo jis šalininkų ir Trakų vaivadijoje.

Kazimiero valdžios nenorėjo pripažinti ir kai kurios Rusios sritys. 1441 m. spalio – gruodžio mėn. Kazimieras davė privilegiją Žemaičių žemei. Buvo numalšinti ir kiti maištai valstybėje. 1441 m. Vladimiro Algirdaičio sūnus Olelka, atsiskęs pretenduoti į Lietuvos sostą, iš Kazimiero gavo valdyti Kijevą (jo tėvą iš Kijevo 1394 m. buvo išvijęs Vytautas). Kovos dėl sosto neatsisakė tik į Mazoviją pasitraukęs Žygimanto sūnus Mykolas pasitraukė. Švitrigaila įsitvirtino Lucke ir buvo pripažintas Volynės vietininku, kurią valdė iki savo mirties 1452 m.

Vladislovas Varnietis. Po Jogailos mirties 1434 m. karūnuotas Lenkijos karaliumi (buvo 10 metų amžiaus). Turėjo aukščiausiojo Lietuvos kunigaikščio titulą. Jo vardu valdė Krokuvos vyskupas kardinolas Zbignievas Olesnickis. 1440 m. Vladislovas išrinktas ir Vengrijos karaliumi. 1443 m. jis surengė sėkmingą žygį prieš Turkiją ir sudarė 10 metų paliaubas. Tačiau įkalbėtas popiežiaus legato Julijono Cezarinio, kitais metais nutraukė paliaubas ir organizavo kryžiaus žygį prieš turkus.

Paskutinis kryžiaus žygis. 1444 m. lapkričio 10 d. Varnos mūšyje su turkais žuvo Lenkijos ir Vengrijos karalius Vladislovas Jogailaitis. Tai buvo paskutinis didelis Europos kryžiaus žygis.

Lietuvos didysis kunigaikštis – Lenkijos karalius. 1445 m. spalio 15 d. Gardine Lenkijos delegacija pasiūlė Kazimierui Lenkijos karūną. Kazimieras nutarė šio pasiūlymo aptarimui sušaukti platesnį bajorų suvažiavimą, kurį kai kurie istorikai laiko pirmuoju Lietuvos seimu. Jis susirinko lapkričio 30 d. Vilniuje.

Išvykdamas į Lenkiją, 1447 m. gegužės 2 d. didysis kunigaikštis Kazimieras suteikė privilegiją Lietuvos bajorams, kuri padėjo bajorų ekonominio savarankiškumo teisinius pagrindus, garantavo Lietuvos valstybės savarankiškumą, žadėjo grąžinti Vytauto laikų sienas (su Volynės ir Podolės žemėmis), tačiau šis pažadas liko neįgyvendintas. Pareigybes Lietuvoje galėjo būti teikiamos tik Lietuvos gyventojams. 1447 m. liepos 25 d. Krokuvoje Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras karūnuotas Lenkijos karaliumi.

Vykstant deryboms dėl Kazimiero išrinkimo Lenkijos karaliumi, vėl buvo kilusi idėja atiduoti Lietuvą valdyti Mykolui Žygimantaičiui, bet 1447 m. Kazimieras tapo Lenkijos karaliumi, išlaikydamas ir Lietuvą. Mykolas atvyko į Kališą nusilenkti Kazimierui, bet veltui prašė jo malonės.

58

Nepavyko jam per Vokiečių ordino valdas prasibrauti ir pas savo šalininkus Žemaitijoje. Laikiną prieglobstį radęs Silezijoje, 1448 m. vasarą Mykolas per Moldaviją atvyko pas totorių chaną Sajidą Achmatą, kuris pradėjo aktyviai puldinėti pietines Lietuvos ir Lenkijos sritis. Jo padedamas 1449 m. Mykolas buvo užėmęs Starodubą, Severų Novgorodą, Putivlį, Brianską ir Kijevą. Netekęs totorių paramos, 1451 m. atvyko į Maskvą, bet ten 1452 m. pradžioje buvo nunuodytas. Prieš mirtį parašė laišką Kazimierui, prašydamas palaidoti jį Vilniaus katedroje. Kazimieras šį paskutinį jo prašymą patenkino.

Jonas Goštautas. Rinkdamiesi nepilnametį Lietuvos valdovą Lietuvos ponai siekė visų pirma padidinti savo įtaką valstybėje. Kazimierą iškėlusios grupuotės vadas Jonas Goštautas tapo faktišku Lietuvos vyriausybės vadovu ir Kazimiero auklėtoju. 1440–1443 m. jis buvo Trakų vaivada, o 1443–1458 m. Vilniaus vaivada ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris. Jis vadovavo prieš Kazimierą kilusių maištų numalšinimui ir įtvirtino jo valdžią Lietuvoje, 1444 m. atgavo dalį Palenkės, kurią buvo užėmusi Mazovija. Mirė 1458 m.

Savo dukterį Jonas Goštautas išleido už Olelkos Vladimiraičio, kuris jo pastangomis 1441 m. buvo paskirtas Kijevo kunigaikščiu, sūnaus Simono. 1454 m., mirus Olelkai, Kazimieras Kijevo kunigaikščiu paskyrė Simoną, nors jo uošvis Jonas Goštautas jau kūrė planus paskelbti jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Kijeve Simonas iš karto gavo progą pasižymėti: 1455 m. drauge su Krymo chanu Chadži Girėjumi jis sumušė į Volynę įsiveržusį totorių chaną Sajidą Achmatą ir paėmė jį į nelaisvę. Netrukus Sajidas Achmatas buvo perduotas Kazimierui, kuris įkalino jį Kaune, tačiau prieš tai Simonas, grasindamas Chadži Girėjui paleisti jo konkurentą, privertė jį perduoti Kijevo kunigaikštystei 85 tūkstančių kvadratinių kilometrų dydžio teritoriją į rytus nuo Vorsklos ir Dniepro upių. Tai buvo paskutinis didelis Lietuvos teritorinis laimėjimas.

1456 m. personalinės Lietuvos unijos su Lenkija priešininkai, vadovaujami Jono Goštauto, bandė iškelti Simoną į didžiojo kunigaikščio sostą vietoj Kazimiero. Kazimieras nuramino savo priešininkus dovanomis. Simonas Olelkaitis 1457 m. buvo paskirtas dar ir Braclavo vietininku. Išplėtęs Kijevo kunigaikštystę „Simono žmonių“ ir Braclavo valdomis, jis tapo galingiausiu daliniu kunigaikščiu Lietuvoje ir kai kuriuose šaltiniuose vadinamas net „caru“. 1461 m. Lietuvos diduomenė vėl reikalavo, kad Kazimieras paskirtų Simoną savo vietininku Lietuvoje.

Ponų taryba ir Seimas. Didžiojo kunigaikščio taryba Jono Goštauto veiklos dėka transformavosi į Ponų tarybą, savarankiškai sprendusia valstybės valdymo klausimus. Į ją įeidavo Vilniaus ir Trakų vaivados bei kaštelionai, Žemaitijos seniūnas, Lietuvos didysis etmonas, Lietuvos kancleris ir kt. Ponų tarybos nariais būdavo žymiausių Lietuvos didikų giminių atstovai – Goštautai, Kęsgailos, Radvilos, Mantigirdavičiai, Manvydai, Sakavičiai.

XV a. II pusėje svarbiausi Lietuvos valstybės reikalai būdavo svarstomi seimuose. M. Jučo manymu, pirmasis seimas sušauktas 1445 m. apsvarstyti Kazimiero tapimo Lenkijos karaliumi klausimo.

Kazimierui išvykus į Lenkiją Ponų tarybos reikšmė dar padidėjo. Vis dėlto Ponų taryba negalėjo viena tvarkytis valstybėje, todėl Lietuvos politinis gyvenimas Kazimiero laikais apmirė.

Valstybės „privatizavimas“. 1447 m. privilegija galutinai panaikino bajorams atiduotų valstiečių duokles valstybei. Kartu Kazimiero laikais dar valstybei priklausę valstiečiai buvo sparčiai dalinami didikams ir bajorams. XIV a. pabaigoje dar bent 80 proc. valstiečių priklausė valdovui. 1528 m. valdovui jau priklausė tik apie 30 proc. valstiečių, bajorams – 65 proc., bažnyčiai – 5 proc. Pagrindinis lūžis įvyko Kazimiero laikais.

Trylikos metų karas (1454–1466). Lenkijoje Kazimieras įsitraukė į karą dėl Prūsijos. Prieš Vokiečių ordiną sukilę Prūsijos miestai pasiprašė Kazimiero globos. 1454 m. kovo 6 d. Kazimieras paskelbė Prūsijos prijungimo prie Lenkijos aktą. Prasidėjo Trylikos metų karas dėl Prūsijos (1454–1466).

59

Tarp Lietuvos ir Lenkijos tvyrojusi įtampa dėl Volynės ir Podolės neleido Lietuvai dalyvauti Trylikos metų kare ir pasinaudoti proga atgauti Ordino užgrobtas žemes, į kurias anksčiau reiškė pretenzijas.

Trylikos metų karas tarp Lenkijos ir Vokiečių ordino baigėsi 1466 m. spalio 19 d. sudaryta antrąja Torno taika. Lenkija prisijungė dalį Prūsijos, o Vokiečių ordinas Prūsijoje tapo Lenkijos vasalu.

Elžbieta Habsburgaitė. 1454 m. vasario 10 d. Kazimieras vedė Elžbietą iš Habsburgų giminės. Ji gimė 1437 m. Vienoje Alberto II, Austrijos kunigaikščio, netrukus tapusio Vengrijos, Čekijos ir Romos karaliumi, bei Elžbietos Liuksemburgietės šeimoje. Tačiau tėvo neteko būdama vos dviejų metų amžiaus, motinos – penkerių. Augo globojama imperatoriaus Frydricho III Habsburgo.

1456–1483 m. Elžbieta Kazimierui pagimdė 6 sūnus ir 7 dukteris. Po savo brolio, Čekijos ir Vengrijos karaliaus, Vladislovo Pomirtinio mirties 1457 m., Elžbieta įgijo teisių į Čekijos ir Vengrijos sostų paveldėjimą. Tuo remdamasis šiuos sostus vėliau užėmė jos sūnus Vladislovas Jogailaitis. Lenkijos karūną vienas po kito paveldėjo trys Elžbietos sūnūs: Jonas Albrechtas, Aleksandras ir Žygimantas Senasis. Du pastarieji prieš tai buvo išrinkti Lietuvos didžiaisiais kunigaikščiais. Visi vėlesni Jogailaičiai yra kilę iš jos sūnų, todėl Elžbieta vadinama Jogailaičių, arba karalių, motina. Kiti du Elžbietos sūnūs padarė bažnytinę karjerą: Frederikas tapo kardinolu, o Kazimieras – šventuoju. Elžbieta mirė 1505 m. rugpjūčio 30 d. Krokuvoje, palaidota Krokuvos Vavelio katedroje.

Kazimiero sūnūs: Vladislovas Jogailaitis (1456 III 1 – 1516 III 13; Čekijos karalius nuo 1471 m., Vengrijos – nuo 1490 m.), Šventasis Kazimieras (1458 X 3 – 1484 III 4), Jonas Albrechtas (1459 XII 27 – 1501 VI 17; Lenkijos karalius nuo 1492 m.), Aleksandras Jogailaitis (1461 VIII 5 – 1506 VIII 19; Lietuvos didysis kunigaikštis nuo 1492 m., Lenkijos karalius nuo 1501 m.), Žygimantas Senasis (1467 I 1 – 1548 IV 1; Lietuvos didysis kunigaikštis ir Lenkijos karalius nuo 1506 m.), Frederikas Jogailaitis (1468 IV 27 – 1503 III 14; Gniezno arkivyskupas, Lenkijos primas ir kardinolas nuo 1493 m.).

Kazimiero sūnų mokytojai. Mokyti karaliaus sūnų 1467 m. buvo pakviestas žymiausias viduramžių Lenkijos istorikas Jonas Dlugošas, kurio „Šlovingosios Lenkijos karalystės analai arba kronikos“ (dar vadinami „Lenkijos istorija“) yra vienas svarbiausių Lenkijos ir Lietuvos XV a. istorijos šaltinių.

1472 m. Krokuvoje įsikūręs italas Pilypas Kalimachas, kuris pabėgo iš Italijos dėl sąmokslo prieš popiežių Paulių II, taip pat tapo karaliaus sūnų mokytoju.

Jonas Dlugošas, kuris karalaitį Kazimierą vadino „retų gabumų, atminimo vertos išminties bei kilnumo jaunikaičiu“, mirė anksčiau už savo auklėtinį – 1480 m. Antrasis mokytojas, Pilypas Kalimachas, už Dlugošą jaunesnis 22 metais, mirė 1496-aisiais. Abu Kazimero Jogailaičio sūnų mokytojai pirmieji ėmėsi lietuvių kilmės tyrimų ir priėjo prie prieštaringų išvadų.

Santykiai su popiežiais. 1454–1466 m. įsitraukęs į Trylikos metų karą su Vokiečių ordinu dėl Prūsijos, Kazimieras atsidūrė kryžiuočius rėmusių popiežių nemalonėje. Popiežius Kalikstas III ekskomunikavo Kazimierą rėmusią Prūsų sąjungą, o 1459 ir 1460 m. ekskomuniką pakartojęs popiežius Pijus II pažymėjo, kad ji taikoma ir pačiam Kazimierui Jogailaičiui, kaip Prūsų sąjungos rėmėjui. Pijus II, išrinktas popiežiumi 1458 m., labiau žinomas kaip Enėjas Silvijus Pikolominis, žymus humanistas, pagarsėjęs išsamiu Europos ir Azijos šalių aprašymu. Jam priklauso ir ilgą laiką Europoje geriausiai žinomas Lietuvos aprašymas, kuriame gausu iš nuogirdų prirankiotų anekdotinių detalių, sarkastiškai pristatančių Lietuvą.

Kazimiero kova dėl Čekijos ir Vengrijos karūnų. Pasibaigus Trylikos metų karui, Kazimieras įsitraukė į kovas dėl Čekijos ir Vengrijos sostų. 1471 m. jo sūnus Vladislovas tapo Čekijos karaliumi, tačiau Čekija buvo apkarpyta, nes dalį jai priklausiusių žemių užėmė Vengrijos karalius Motiejus Korvinas, kurio pretenzijas rėmė ir Romos popiežius. Tuo pačiu Kazimieras svajojo savo sūnų pasodinti ir Vengrijos sostą. 1471–1472 m. jo trylikametis sūnus Kazimieras su 12 tūkstančių kariuomene įsiveržė į Vengriją ir, padedamas sąmokslininkų, bandė nuversti Motiejų Korviną. Žygis

60

baigėsi nesėkme, o karalaitis Kazimieras mirė 1484 m. ir vėliau buvo paskelbtas šventuoju. Mirus Motiejui Korvinui, 1490 m. Vengrijos sostą užėmė Čekijos karalius Vladislovas Jogailaitis.

Taika su Maskva. Kazimierui išvykus į Lenkiją, ir valdovo, ir Ponų Tarybos dėmesys buvo sutelktas į sudėtingus Lietuvos ir Lenkijos santykius, taip pat iš pradžių problemų kėlė Mykolo Žygimantaičio kova dėl valdžios. Rytų politika buvo apleista. 1449 m. rugpjūčio 31 d. Lietuva ir Maskvos didžioji kunigaikštystė sudarė Amžinosios taikos sutartį, kuria Lietuva atsisakė kištis į Rusios žemių, į kurias pretendavo Maskva, reikalus. Vasilijus II tuo metu kovojo su savo konkurentu Dmitrijumi Šemiaka, o Kazimieras – su Mykolu Žygimantaičiu, kuris, gavęs pagalbos Aukso ordoje, 1449 m. buvo trumpam užėmęs Brianską, Severų Novgorodą ir Kijevą. Abu valdovai įsipareigojo neremti vienas kito konkurentų ir pasidalino įtakos sferomis. Maskvos didysis kunigaikštis pažadėjo neremti Mykolo Žygimantaičio. Pagal sutartį Lietuva turėjo išlaikyti savo įtaką Tverėje, tačiau atsisakė pretenzijų į anksčiau Lietuvos įtakoje buvusius Novgorodą bei Pskovą, o ir Tverę Vasilijus II pajungė, kai tik įveikė savo konkurentą. Vasilijus II kartu su savo motina Sofija Vytautaite, kruviname vidaus kare įveikę konkurentus ir likvidavę daugelį sritinių kunigaikštysčių, padėjo vieningos Rusijos valstybės pagrindus. Jo sūnus Ivanas III (1462–1505) užbaigė Rusijos valstybės vienijimą.

Į augančią Maskvos grėsmę Kazimieras žiūrėjo pro pirštus. Jis ne tik nepasinaudojo suirute Maskvoje, bet ir darė jai nuolaidas, kad tik jokios problemos rytuose nedrumstų ramybės. Užsiėmęs Lenkijos reikalais Kazimieras nevykdė aktyvesnės Lietuvos užsienio politikos ir netrukdė Maskvai jungti apie save dar nepriklausomas arba Lietuvos įtakoje buvusias Rusios žemes. Taip Lietuvos pašonėje išaugo stipriausias jos konkurentas. Kadangi Ivanas III laikė save visų senosios Rusios žemių paveldėtoju, jis netruko pareikšti pretenzijų ir į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją. Be to, jis patraukė į savo pusę ir ankstesnį Lietuvos sąjungininką Krymo totorių chanatą. 1487 m. suintensyvėjo pasienio kovos su Maskva. Faktiškai prasidėjo Lietuvos ir Rusijos valstybės karas, oficialiai paskelbtas tik po Kazimiero mirties. Kazimieras vengė pripažinti vykstančio karo faktą ir į puolimus atsakydavo pastangomis derėtis.

Turkijos grėsmė ir Krymo atsimetimas nuo Lietuvos. XV a. paskutinį ketvirtį Lietuva ir Lenkija susidūrė su Turkijos (Osmanų imperijos) pavojumi. 1475 m. Kryme turkai užėmė genujiečių koloniją Kafą, o 1478 m. pabaigoje Krymo chano soste savo vasalo teisėmis galutinai įtvirtino Mengli-Girėjų. Mengli-Girėjus 1480 m. sudarė prieš Lietuvą nukreiptą sąjungą su Maskva ir pradėjo puldinėti LDK. 1482 m. Krymo totoriai net sudegino Kijevą ir paėmė į nelaisvę vaivadą Joną Chodkevičių su šeima.

Lietuva netenka Juodosios jūros pakrantės. 1484 m. Turkijos sultonas Bajezidas II užėmė Lenkijos vasale laikytos Moldovos valdomą Juodosios jūros pakrantę su Kilija ir Belgorodu (rumuniškai Cetatea Albă, turkiškai Akkerman), o Krymo totoriai užvaldė Lietuvai priklausiusią Juodosios jūros pakrantę. Čia 1492 m. Mengli-Girėjus pasistatė Juodąja Tvirtovę (Kara Kermenas, dabar Očakovas). Lietuva neteko išėjimo į Juodąją jūrą ir kentė totorių antpuolius.

Kazimiero lankymasis Lietuvoje. Antrojoje savo valdymo pusėje Kazimieras retai ir neilgai lankydavosi Lietuvoje. 1447–1453 m. Kazimieras dar daugiausia laiko praleisdavo Lietuvoje (paprastai 64 proc. metų). Padėtis pasikeitė prasidėjus Trylikos metų karui ir nebegrįžo į senas vėžes jam pasibaigus. 1454–1479 m. Kazimieras būdavo daugiausia Lenkijoje. Lietuvoje susidarius kritiškai situacijai, 1480–1483 m. ir didžiąją 1484 m. dalį Kazimieras praleido Lietuvoje, 1485 m. – Lenkijoje, 1486 m. – vėl Lietuvoje. Valdymo pabaigoje vėl daugiausia laiko leido Lenkijoje, išskyrus paskutinius metus.

Lietuvos valdymo krizė. 1470 m. gruodžio 4 d. mirė paskutinis Kijevo kunigaikštis Simonas Olelkaitis (Algirdo proanūkis). Jo brolis Slucko kunigaikštis Mykolas Olelkaitis tuo metu tapo paskutiniu savarankišku Novgorodo kunigaikščiu ir 1470–1471 m. bandė jį apginti nuo Maskvos agresijos. Bet lemiamos kovos dėl Novgorodo išvakarėse Mykolas turėjo grįžti į Lietuvą, susirūpinęs

61

Simono paveldo likimu, mat Kazimieras atėmė Kijevo kunigaikštystę iš Olelkaičių ir pavertė ją vaivadija. Šis sprendimas sukėlė Lietuvos pietinių sienų gynybos sistemos griūtį.

Kazimieras Jogailaitis, kovodamas dėl Prūsijos, vėliau – dėl Čekijos sosto, labai apleido Lietuvos reikalus, retai ir neilgai čia lankydavosi. Tai kėlė lietuvių nepasitenkinimą, galiausiai Lietuvoje kilo maištas. Kazimierui teko skubiai vykti į Lietuvą ir atkurti joje tvarką.

Mykolas Olelkaitis 1481 m. bandė surengti sąmokslą prieš Kazimierą, bet sąmokslas buvo išaiškintas. 1481 m. rugpjūčio 30 d. sąmokslo prieš Kazimierą organizatoriams – Alšėnų kunigaikščiui Jonui Jurgaičiui ir Mykolui Olelkaičiui – įvykdyta mirties bausmė.

Lietuvos reikalų tvarkymas užtruko nuo 1479 m. pabaigos iki 1484 m. pradžios. Tuo laiku Kazimierą Lenkijoje pavadavo jo sūnus karalaitis Kazimieras. 1484 m. jis išsiruošė į Lietuvą, bet mirė Gardine, nepasiekęs Vilniaus.

Kazimiero mirtis. 1492 m. birželio 7 d. Gardine mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras. Greitai sušauktas Seimas jau liepos 18 d. be didesnių ginčų išrinko jo sūnų Aleksandrą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Liepos 26 d., per Onines, Vilniaus katedroje įvyko Aleksandro karūnavimo iškilmės.

Jogailaičių valstybių politinė sistema. Kazimiero veiklos rezultatas buvo Jogailaičių valstybių politinės sistemos susikūrimas Vidurio Europoje. Viduramžių pabaigoje beveik visa Vidurio Europa buvo valdoma lietuviškos kilmės dinastijos – Jogailaičių. Trijų brolių Jogailaičių – Čekijos ir Vengrijos karaliaus Vladislovo, Lenkijos karaliaus Jono Alberto ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro – valdos sudarė Jogailaičių politinę sistemą, kuri gyvavo 1492–1526 m.

Nepaisant to, Lietuvos valstybė Kazimiero valdymo metais žymiai susilpnėjo. Teritoriniai jos pokyčiai buvo neesminiai. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sienos per visą Kazimiero Jogailaičio valdymo laikotarpį daugiausiai kito tik pastovių gyventojų neturinčioje Ukrainos stepių zonoje. Simono Olelkaičio dėka Lietuvos teritorija prasiplėtė į Rytus nuo Vorsklos upės, bet, Kazimierui sunaikinus Olelkaičių sėkmingai valdytą kunigaikštystę, 1484 m. Lietuva prarado Juodosios jūros pakrantę.

Kur kas labiau sumenkėjo Lietuvos įtaka kaimyninėms šalims. Kazimiero valdymo metais Lietuvos valstybė susilpnėjo ir iš vidaus. Valstybės žemės buvo masiškai dalijamos Lietuvos ponams, į kurių nuosavybę perėjo didžioji valstybės dalis. Ponų taryba tapo realia valdžia Lietuvoje. Po 52 metus trukusio Kazimiero valdymo Lietuva buvo tarsi milžinas molinėmis kojomis.

62

11. Aleksandras: Lietuvos viduramžių pabaiga Kazimiero įpėdiniai. 1492 m. birželio 7 d. Gardine mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis

kunigaikštis Kazimieras. Greitai sušauktas Seimas jau liepos 18 d. be didesnių ginčų išrinko jo sūnų Aleksandrą Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Liepos 26 d., per Onines, Vilniaus katedroje įvyko Aleksandro karūnavimo iškilmės.

Aleksandro privilegija. Keičiantis valdovui, Lietuvos Ponų Taryba pasirūpino įteisinti Kazimiero laikais nusistovėjusią faktinę padėtį. 1492 m. rugpjūčio 6 d. Aleksandras išleido žemės privilegiją, kurioje apibrėžė Ponų tarybos, kaip savarankiško valstybės valdymo organo, teises. Be Ponų Tarybos pritarimo didysis kunigaikštis negalėjo vykdyti užsienio politikos, dalyti pareigybių ir dvarų. Ši privilegija tapo pirmąja konstitucija, nustačiusia pagrindinius Lietuvos valstybės valdymo principus teisiškai apribojusia valdovo valdžią. Lietuva tapo konstitucine monarchija.

Kazimiero palikimas. Aleksandro brolis Jonas Albertas iš tėvo paveldėjo Lenkijos sostą, o Vladislovas dar tėvui esant gyvam tapo Čekijos ir Vengrijos karaliumi. 1492 m. gruodžio 5 d. Budoje sudaryta amžina taika, padėjusi pagrindą Jogailaičių valdomų valstybių politinei sistemai, kuri gyvavo 34 metus (1492–1526) ir apėmė keturias dideles to meto Vidurio Rytų Europos valstybes – Lenkiją, Lietuvą, Vengriją ir Čekiją. Tačiau Jogailaičių galybės viršūnė sutapo su Lietuvos valstybės nuosmukio laikotarpiu.

Tačiau buvo ir kita Kazimiero palikimo pusė – išaugusi Rusijos grėsmė, susilpnėjusi iš vidaus Lietuvos valstybė. Paskutiniais Kazimiero Jogailaičio valdymo metais augo įtampa tarp Lietuvos ir Maskvos, vis dažnėjo pasienio konfliktai. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III (1462–1505), vienintelės Vytauto Didžiojo dukters Sofijos anūkas, sėkmingai vykdė Rusios žemių rinkimo apie Maskvą politiką, sujungė visas Lietuvai nepriklausiusias Rusios žemes. Ivanas III laikė save visų senosios Rusios žemių paveldėtoju, todėl pretendavo ir į Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritoriją.

Pirmasis Lietuvos–Rusijos karas. 1492 m., mirus Kazimierui, pasienio konfliktai netruko peraugti į atvirą karą. Maskva užėmė Lietuvai priklausiusias Okos aukštupio kunigaikštystes, veržėsi į Smolensko ir Černigovo žemes. 1493 m. sausio 4 d. Maskvos didysis kunigaikštis Ivanas III oficialiai paskelbė pirmąjį karą Lietuvai (faktiškai karas vyko nuo 1487 m.).

Lietuva konfliktą bandė gesinti diplomatinėmis priemonėmis ir Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro vedybomis su Ivano III dukra Elena. Derybos prasidėjo 1493 m. gegužės mėnesį, baigėsi – 1494 m. vasario 5 d. sudaryta Maskvos sutartimi. Pagal ją dalis Maskvos užimtų LDK žemių buvo grąžinta Lietuvai, bet Viazma ir Okos aukštupio kunigaikštystės liko Maskvos valdžioje. Kitą dieną Elena buvo sužadėta su Aleksandru. Aleksandras įsipareigojo, kad nevers Elenos priimti katalikybės, ir net jei ji pati norėtų, neleistų to padaryti. Jis taip pat žadėjo Vilniaus pilyje pastatyti stačiatikių cerkvę, tiesa, vėliau šito pažado neįvykdė. Tokie įsipareigojimai Ivanui III suteikė teisę kištis į Lietuvos vidaus reikalus, reikalauti, kad nebūtų pažeidžiamos jo dukters ir apskritai stačiatikių teisės.

Elena – Aleksandro žmona. Į Vilnių Elena išvyko 1495 m. pradžioje, vestuvės įvyko vasario 15 dieną. Sutuoktinių santykiai buvo geri, tačiau tikėjimo skirtumas kurstė aistras: Aleksandro motina Elžbieta ir daugelis kitų, nepaisydami sutarties, stengėsi įkalbėti Eleną atsiversti į katalikų tikėjimą. Ivanas III grūmojo dėl sutarties nesilaikymo.

1500–1503 m. kilo antras karas su Rusija, ir šį kartą Lietuvos teritoriniai nuostoliai buvo nepalyginamai didesni. Vėliau – dar du karai (1507–1508 ir 1512–1522). Visą likusį gyvenimą Elenai buvo lemta laviruoti tarp savo tėvo, vėliau – brolio Vasilijaus III, laikiusių ją savo agente, ir priešiškai nusiteikusios katalikiškos aplinkos. Mirė Elena 1513 m., sklido kalbos, kad ji buvo nunuodyta.

63

Miestų augimas. Aleksandras suteikė Magdeburgo teises daugeliui Lietuvos miestų, įskaitant Kijevą, Minską, Polocką. 1495 m. rugpjūčio 23 d. Aleksandras patvirtino pirmojo Vilniaus cecho – auksakalių – statutą. 1495 m. Aleksandras išvarė iš Lietuvos žydus (1503 m. leido grįžti).

Bažnytinė politika. Aleksandras įsteigė arba atnaujino daugelį parapijų. Jo donacijos bažnyčioms – ketvirtadalis visų iki tol bažnyčioms skirtų donacijų.

1499 m. birželio 10 d. Dancinge (Gdanske) išleista pirmoji Lietuvoje parengta knyga - Vilniaus kanauninko Martyno Agenda.

Turkijos grėsmė. 1484 m. Turkijos sultonas Bajezidas II užėmė Lenkijos vasale laikytos Moldovos valdomą Juodosios jūros pakrantę su Kilija ir Belgorodu, o Krymo totoriai užvaldė Lietuvai priklausiusią Juodosios jūros pakrantę. Kilijos ir Belgorodo uostų netektis Lenkijai buvo skaudus ekonominis ir moralinis smūgis. 1496 m. lapkričio 26 d. Lenkijos karalius Jonas Albrechtas, planuodamas didelį žygį Kilijai ir Belgorodui vaduoti, Parčeve susitiko su savo broliu Aleksandru. Broliai sutarė, kad žygio į Kiliją ir Belgorodą metu Aleksandras su Lietuvos kariuomene jam padės, galbūt bandys atsiimti Krymo totorių užgrobtą Lietuvos pajūrį.

Jonas Albrechtas susitarė ir su kitu savo broliu – Vengrijos ir Čekijos karaliumi Vladislovu bei Moldovos kunigaikščiu Steponu. Bet Steponas apie šį žygį pranešė Turkijos sultonui Bajezidui II ir su turkų bei totorių pagalba puolė Lenkiją.

Jogailaičių žygis į Moldovą. Kai 1497 m. rugpjūčio pradžioje Lenkijos kariuomenė įžengė į Moldovą, Steponas pasiskelbė Turkijos vasalu ir pareikalavo išvesti karius. Laikydamas tai vasalinės priesaikos sulaužymu, Jonas Albrechtas patraukė Moldovos sostinės Sučavos link ir tris savaites (rugsėjo 26–spalio 16 d.) laikė ją apsuptyje. Vengrijos karalius Vladislovas, taip pat laikęs Steponą savo vasalu, pareikalavo nedelsiant išvesti Lenkijos kariuomenę. Steponas pažadėjo Jonui Albrechtui leisti saugiai pasitraukti. Tačiau grįžtančią per Bukoviną Lenkijos kariuomenę spalio 26 d. užpuolė Stepono sąjungininkai bei sudavė jai skaudų smūgį.

Tuo tarpu Aleksandras su Lietuvos kariuomene iki rugsėjo 11 d. pasiekė Braclavą. Iš čia norėjo patraukti į Moldovą padėti Jonui Albrechtui, bet, pasipriešinus Lietuvos didikams, galėjo pasiųsti tik būrį savanorių. Likusiai kariuomenei įsakė atstatyti 1495 m. moldavų sudegintą Braclavą, o pats jau rugsėjo pabaigoje patraukė atgal į Vilnių.

LDK kariuomenės dalinys su Lenkijos pajėgomis susidūrė jau po Bukovinos mūšio ir padėjo joms saugiai pasitraukti. Žygis baigėsi visiška Jogailaičių nesėkme.

Naujos unijos sąlygos. 1499 m. gegužės 6 d. Krokuvos seime sudarytas palankiausias Lietuvai Lenkijos ir Lietuvos unijos aktas, numatęs lygiateisę abiejų valstybių sąjungą, savitarpio pagalbą ir atskirų valdovų rinkimus.

Antrojo Lietuvos–Rusijos karo pradžia. Vedybos su Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukterimi Elena nesustiprino draugiškų Lietuvos ir Rusijos ryšių. 1500 m. kilęs antrasis karas su Maskva tapo viena iš didžiausių katastrofų Lietuvos istorijoje. Pretekstu karui tapo bandymai LDK žemėse įgyvendinti bažnytinę uniją. 1497 m. gegužę turkų antpuolio metu žuvus Kijevo metropolitui Makarijui, į jo vietą Aleksandro pastangomis buvo paskirtas unijai palankus Smolensko vyskupas Josifas. 1499 m. Maskvą pasiekė žinios, kad didžioji kunigaikštienė Elena verčiama priimti „lotynų tikėjimą“. Tai Ivanui III davė dingstį pradėti naują karą prieš Lietuvą.

1500 m. balandžio 12 d. Belajos kunigaikštis Simonas, išdavęs Lietuvą, atvyko į Maskvą prašytis priimamas į Maskvos didžiojo kunigaikščio tarnybą. Jo pavyzdžiu netrukus pasekė dideles valdas Černigovo žemėje valdę Riurikaičiai – 1454 m. iš Maskvos į Lietuvą perbėgusių kunigaikščių palikuonys – Semionas Ivanovičius Možaiskis, valdęs Brianską, Černigovą ir Starodubą, bei Vasilijus Ivanovičius Šemiačičius, valdęs Severų Naugardą ir Rylską.

64

1500 m. gegužės 3 d. Rusija pradėjo antrąjį karą su Lietuva (1500–1503). Maskvos kariuomenė įsiveržė į LDK teritoriją, sudegino Briansko pilį, greitai užėmė ir prisaikdino Maskvai išdavikų valdas, įsiveržė ir į Smolensko žemę, kurioje užėmė Dorogobužą. Iškilo tiesioginė grėsmė Smolenskui.

Vedrošos mūšis (1500 m.). Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras į Smolenską pasiuntė etmoną Konstantiną Ostrogiškį su LDK kariuomenės avangardu, o apie birželio 10–12 d. ir pats išžygiavo iš Vilniaus. Kiek pastovėjęs Minske, liepos 3 d. perkėlė savo stovyklą į Borisovą. Tuo tarpu Konstantinas Ostrogiškis, gavęs žinių, kad ties Vedrošos upe stovi nedidelės Maskvos pajėgos, nusprendė jas užpulti. Jis nepatikėjo nė prieš mūšį gauta žinia, kad prieš 2 dienas maskvėnai gavo žymų pastiprinimą. Iš tiesų prie Vedrošos jau buvo sutelkta 40000 maskvėnų, kurie 1500 m. liepos 14 d. sutriuškino gerokai mažesnes Lietuvos pajėgas (8000 karių). Į nelaisvę pateko pats Konstantinas Ostrogiškis. Aleksandras liepos 18 d. su kariuomene pajudėjo iš Borisovo, bet, gavęs žinią apie Vedrošos katastrofą, sustojo Obolcuose, o rugsėjo–spalio mėn. per Polocką grįžo atgal į Vilnių.

Melniko unija. 1501 m. spalio 3 d. Piotrkovo elekciniame seime Lenkijos taryba su Lietuvos atstovais susitarė, kad Lenkija ir Lietuva bus sujungta į vieną valstybę su bendrais pasitarimais ir karaliumi. Spalio 23 d. Melnike Aleksandras ir Lietuvos ponų tarybos atstovai patvirtino Lietuvos ir Lenkijos uniją pagal šį susitarimą, bet ją dar turėjo patvirtinti Lietuvos seimas.

Melno unijos likimas. 1501 m. gruodžio 12 d. Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. 1505 m. vasario 26 d. Lietuvos seime Breste Lenkijos kancleris J. Laskis kvietė Lietuvos ponus patvirtinti ir praplėsti 1501 m. Melniko uniją, bet Seimas ją atmetė.

Antrojo karo su Rusija pabaiga. 1501 m. kovo 1 d. Lietuva ir Livonija sudarė 10 metų sąjungą, nukreiptą prieš Rusiją. Karas tęsėsi 1501–1502 m. ir išsekino abi puses. Didesnių laimėjimų nepasiekė nė viena kariaujanti šalis: Maskvai nepavyko užimti Smolensko, o Lietuvai – atsiimti dėl išdavysčių prarastų teritorijų. 1502 m. rugsėjo 16 d. Smolensko gynėjai atrėmė Rusijos kariuomenės puolimą. 1503 m. balandžio 2 d. tarp Lietuvos ir Maskvos buvo sudarytos paliaubos 6 metams. Lietuva neteko ketvirtadalio teritorijos.

Totorių antpuoliai ir Vilniaus miesto siena. 1503 m. kovo 28 d. paliaubų sutartimi baigėsi antrasis Lietuvos karas su Rusija, o 1503 m. rugpjūčio pabaigoje – rugsėjo pradžioje Krymo totoriai jau niokojo Slucko, Klecko, Nesvyžiaus apylinkes. Iškilo tiesioginis pavojus sostinei, todėl 1503 m. rugsėjo 6 d. Aleksandras Vilniaus miestiečiams suteikė privilegiją apjuosti Vilnių mūro siena (ji užbaigta 1522 m.).

Mykolas Glinskis – Aleksandro favoritas. 1503 m. rudenį Aleksandro favoritu tapo totorių kilmės kunigaikštis Mykolas Glinskis. Jo sukurstytas Aleksandras 1504 m. atėmė iš Jurijaus Iljiničiaus, Trakų vaivados Jono Zaberezinskio žento, Lydos seniūniją ir atidavė ją Andriui Droždžai, nors 1492 m. buvo įsipareigojęs neatiminėti žemės valdų, neįrodžius kaltės. Iljiničių palaikiusi Jono Zaberezinskio grupuotė 1505 m. sausį Bresto seime buvo pašalinta iš Ponų tarybos. Jonas Zaberezinskis, iki tol įtakingiausias Ponų tarybos narys, neteko Trakų vaivados ir krašto maršalo pareigų.

Tačiau 1505 m. gegužę Jono Zaberezinskio grupuotė Lenkijos seime Radome, remiama Lenkijos ponų, susitaikė su Aleksandru. Pasakojama, kad tuomet Vilniaus vyskupas Albertas Taboras pasakęs karaliui: „...aš, kaip šios valstybės ir tamstos ganytojas, privalau sergėti..., idant tu, mūsų valdove, gerbtumei mūsų teises ir tavo duotas privilegijas. O jeigu kas nors užsimanytų jas pažeisti, tokiam, Dieve, kiekvienam atkeršyk.“ Ir sulig tais žodžiais Aleksandrą ištikęs paralyžius.

Klecko mūšis. 1506 m. balandžio 17 d. jau sunkiai sergantis, paralyžiuotas, Aleksandras atvyko į Vilnių ir nutarė sušaukti seimą Lydoje, ketindamas perduoti valdžią savo broliui Žygimantui. Liepos 24–25 d. Lydoje jis surašė testamentą, savo įpėdiniu Lietuvoje paskirdamas Žygimantą. Tuo pačiu metu į Lietuvą įsiveržė Krymo totoriai, ir Aleksandras buvo neštuvais išgabentas į Vilnių.

Lietuvos didikai sutelkė 7000 vyrų kariuomenę. Liepos 30 d. ji išžygiavo iš Lydos ir rugpjūčio 5 d. prie Klecko stojo į mūšį su totoriais. Mykolo Glinskio vadovaujama kariuomenė pasiekė pergalę.

65

Rugpjūčio 12 d. Glinskis atvyko į Vilnių ir dar spėjo mirštančiam Aleksandrui pranešti apie totorių sutriuškinimą.

Aleksandro mirtis. 1506 m. rugpjūčio 19 d. Aleksandras mirė Vilniuje. Jis vienintelis iš bendrų Lenkijos ir Lietuvos valdovų buvo palaidotas Vilniaus katedroje. Jo brolis Žygimantas jau buvo pakeliui į Lietuvą ir rugsėjo 10 d. pasiekė Vilnių. Spalio 20 d. seimas išrinko jį Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Iš karto jis buvo vainikuotas Vilniaus katedroje. Netrukus jis buvo išrinktas ir Lenkijos karaliumi.

Buvęs Klecko mūšio didvyris Mykolas Glinskis, nesulaukęs naujojo valdovo palankumo, jau 1507 m. tapo išdaviku. Tų metų pavasarį Maskvos didysis kunigaikštis Vasilijus III pradėjo trečiąjį karą su Lietuva. Tuo pasinaudojęs Mykolas Glinskis rudenį sukėlė maištą, siekdamas užgrobti didžiojo kunigaikščio valdžią. Įsitvirtinęs Minsko apylinkėse, Mykolas Glinskis sudavė keletą skaudžių smūgių Lietuvos valstybės centrui, nužudė savo priešininką Trakų vaivadą Joną Zaberezinskį, bet lemiamos pergalės nepasiekė, todėl pasidavė Vasilijaus III globai ir 1508 m. pabėgo į Maskvą. Trečiasis karas su Maskva buvo trumpas ir teritorinių nuostolių neatnešė.

66

12. Viduramžių Lietuvos kultūra

Dainos. Lietuvos viduramžių dainų tradicija nenutrūkusi išliko iki mūsų dienų. Lietuviškos karinės-istorinės dainos ne visada turi užuominų apie apdainuojamų įvykių chronologiją. Viena iš seniausių palyginti tiksliai datuotų dainų yra „Sudaičio“ sutartinė, užrašyta XIX a. Dar XVI a. Motiejus Strijkovskis teigė, kad dar jo laikais buvo dainuojama daina apie 1362 m. Kauno pilies sugriovimą, jos žuvusius gynėjus ir lenkų kalba pateikia dvi tos dainos frazes: „Ne taip man gaila pilies, kaip ugnyje degančių narsių riterių“ (nie takci zamku żal jako mężnych rycerzów i bojarów w ogniu gorejących). Šis į lenkų kalbą išverstas fragmentas nesunkiai atpažįstamas „Sudaičio“ sutartinėje.

Ko tujei, kunigėli, sudaičio Sudaičio, sudaičiutėle, Ilgai pamiegėly? Miegą bemiegantiem Iškirto karelius, Išpylė pilelę. – Katro tau, kunigėli, Daugiau pagailėjo? – Ne taip gaila man pilelės, Kaip man gaila karelių. Aš pilelę supilsiu Dvejais trejais meteliais, O karelių nebužauginsiu Nei dešimtis metelių. Motiejus Strykovskis mini ir daugiau viduramžių Lietuvos dainų, o vieną – apie Giedraičių

kunigaikštį Daumantą – net lietuviškai cituoja: „Daumantas, Daumantas, Giedraitis kunigas, labus raitus lūgoja [= prašo]“ (O Dowmoncie, iż był mąż wielkiej dzielności, i chłopstwo litewskie pospolicie śpiewa po litewsku: Doumantas Doumantas gedrotos kunigos łabos raitos ługuje).

Raštas Mindaugo dvare. Yra išlikę 10 Mindaugo donacinių aktų Vokiečių ordinui ir Lietuvos vyskupui. Šiuos aktus Mindaugui tvirtinti pateikdavo patys kryžiuočiai. Mindaugas turėjo majestotinį antspaudą, kuriuo tvirtindavo aktus. Žinoma, kad Mindaugas susirašinėjo ir su popiežiumi.

Lietuviški poteriai. Zigmo Zinkevičiaus manymu, Mindaugo laikais iš vokiečių kalbos išversti poteriai turėjo įtakos vėlesniam lietuviškų poterių tekstui. Tai, anot tyrinėtojo, rodo žodis “Dievo” lietuviškoje žegnonėje („Vardan Dievo Tėvo...“ – lietuvių k., „W imię Ojca...“ – lenkų k., „In nomine Patris...“ – lotynų k., „In dem namen got des Vatters...“ – vokiečių k. iki XVI a.).

Seniausias išlikęs lietuviškų poterių tekstas rastas „Tractatus sacerdotalis“ (Strasbūras, 1503) Vilniaus universiteto bibliotekoje saugomame egzemplioriuje. Tai seniausias lietuviškas tekstas, datuojamas XVI a. I ketvirčiu. Kartu tai yra ir seniausias lietuviškas tekstas – bene vienintelis viduramžių pabaigos lietuvių kalbos pavyzdys.

Viešpaties malda, įrašta į 1503 m. „Tractatus sacerdotalis“ Vilniaus egzempliorių Teve mvſu kuriſ eſi Dangwaſu ſzvÿſkiſi vardaſ tava athaÿki tava karaliſtÿa buki thava vala kaÿp dvngvÿ theÿp ſzamÿaÿ. Dvanv mvſu viſu dzenv dvaki mvmvſ nv ÿr athlaÿſki mvmvſ mvſu kaltheſ kaÿp ÿr meſ athlyaÿdzame mvſu kalczÿemvſ nÿevÿaſki mvſu ſzalanv ale mvſ gÿalbÿaki nvagi viſa piktha amen.

Tēve mūsų, kuris esi danguosu. Švįskisi vardas Tavā. Ataiki Tavā karalystē. Būki Tavā valia kaip dunguj, teip žamēj. Duonų mūsų visų dzienų duoki mumus nū ir atlaiski mumus mūsų kaltes, kaip ir mes atleidzame mūsų kalciemus. Neveski mūsų žalānu, ale mus gelbēki nuogi visā piktā. Amen.

67

Laurišavas – pirmasis Lietuvos vienuolynas. Lietuvos literatūros pradžia susijusi su keliomis hipotezėmis. Hipotetinis Lietuvos metraštis, panaudotas Haličo-Volynės (Ipatijaus) metraštyje, pasakoja apie 1240–1282 m. įvykius (Vladimiras Pašuta). Spėjama, kad jis rašytas Naugarduke ar Larušavo (Лаўрышава) vienuolyne. Neseniai literatūros kritikas Algimantas Bučys iškėlė versiją, kad Naugardo pirmojo metraščio pasakojimas apie Vaišalgą paremtas Laurišavo vienuolyne sukurtu „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimu“, sukurtu Vaišalgui (Vaišvilkui) kaip vienuolyno įkūrėjui (ktitoriui). Tai kol kas silpniau pagrįsta hipotezė, tačiau ir kiti tyrinėtojai yra pareiškę nuomonę, kad Naugardo pirmojo metraščio pasakojimas apie Vaišalgą remiasi lietuvišku šaltiniu (nebūtinai rašytiniu).

„Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimui“ A. Bučio priskiriami

Naugardo pirmojo metraščio fragmentai Turėjo Mindaugas, lietuvių kunigaikštis, sūnų, o jo vardas Vaišvilkas. Ir išrinko jį Viešpats būti teisingojo tikėjimo

išpažinėju: ėjo jis prie Sinajaus kalno tolyn nuo tėvo savo ir giminės savos ir nuo pagoniškos savo tikybos, pažino tikrąją krikščioniškąją tikybą, ir krikštijosi vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, ir išmoko skaityti šventąsias knygas, ir priėmė vienuolio įžadus Šventajame kalne, ir prabuvo ten trejus metus, tada sugrįžo į gimtinę, atėjo į savo žemę pas tėvą savo. O tėvas pagonis švelniais žodžiais kalbino jį atsisakyti krikščionių tikėjimo ir vienuolystės ir tapti valdovu savo karalystėje. Tas gi, krikšto jėga ginkluotas, nenorėjo paklusti tėvo prašymams, nei pagrasymų jo išsigando, tik išėjo iš savo tėvo namų, pastatė sau vienuolyną krikščionių žemėse ir čia gyveno, šlovindamas šventąją Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybę.

Po jo tėvo nužudymo, nenorėjo jis, Vaišvilkas, to daryti, bet Dievo skatinamas priėmė į širdį karo žygį prieš pagonišką Lietuvą, už krikščionišką kraują, nusiėmė nuo savęs vienuolio drabužį, pažadėjo Dievui po trejų metų vėl apsivilkti, o per tuos metus vienuolio įžadų neatsižadėti, sutelkė aplink save tėvo bičiulius kariūnus, pasimeldė Nukryžiuotajam, patraukė į pagonišką Lietuvą, ir nugalėjo juos, ir liko visus metus jų žemėje. Tuomet Viešpats atseikėjo nedorėliams pagal jų darbus: visą jų žemę ginklu užkariavo, o krikščionių žemėje visur buvo džiaugsmas didis.

(Algimantas Bučys. Barbarai vice versa klasikai, Vilnius, 2008, p. 71, 78) 1262 m. chronografas. Manoma, kad Lietuvoje, Laurišavo vienuolyne, Bizantijos chronografų

(Jono Malalos ir kt.) kompiliacijos pagrindu 1262 m. buvo sukurtas chronografas, kuriame įterpta ir Sovijaus sakmė apie lietuviškos pagonybės pradžią.

Laurišavo Evangelija. Nepriklausomai nuo to, ar būtų pripažintos hipotezės apie Laurišavo vienuolyne sukurtus XIII a. kūrinius, neabejotina, kad Laurišavo vienuolynas – pirmasis Lietuvoje įkurtas vienuolynas – buvo Lietuvos stačiatikiškos kultūros centras. Laurišavo vienuolyne XIV a. pirmajame ketvirtyje sukurta Laurišavo Evangelija liudija aukštą knygų perrašinėjimo ir iliuminavimo kultūrą. Tai 183 lapų pergamento kodeksas in folio (22x31 cm), iliustruotas 18 miniatiūrų. Rankraščio kilmė paprastai siejama su Laurišavo vienuolynu, nors kai kurie tyrinėtojai jį kildina ir iš Haličo-Volynės kunigaikštystės.

Gedimino laiškai. Literatūros istorikas Albinas Jovaišas Lietuvos literatūros pradžia siūlė laikyti Gedimino laiškus. Šie laiškai rašyti, pasinaudojant vienuolių, atvykusių iš Rygos, paslaugomis, tačiau atspindi ir Gedimino diktuotus žodžius, jo diplomatinius ir poleminius sugebėjimus.

Rašto kultūros įdiegimas Vytauto laikais. Vytauto laikais Lietuvos valstybės vidaus gyvenime įsigalėjo rašytinis dokumentas. Vytauto aplinkoje parašytas ir pirmasis Lietuvos metraštis. „Vytauto laiškų kodekse“ (1882 m.) A. Prochaska paskelbė arba anotavo 1507 dokumentus, iš kurių 259 yra paties Vytauto laiškai bei dokumentai. Dabar jų žinoma daugiau.

Lietuvos metrika. Bent nuo XV amžiaus Lietuvos didžiojo kunigaikščio raštinėje buvo paliekamos dokumentų kopijos ar nuorašai. Taip susidarė archyvas, kuris įgijo Lietuvos metrikos vardą. Lietuvos metrika iki XV a. pabaigos buvo laikoma Trakų pilyje, o nuo XVI amžiaus persikėlė į Vilnių. Šiuo metu išlikusiose Lietuvos metrikos knygose didesni dokumentų kompleksai pasideda nuo Aleksandro laikų, nors yra ir ankstesnių dokumentų, ypač Kazimiero laikų, o kažkiek ir Vytauto.

68

Švietimas. Seniausia mokymo forma – mokymas šeimoje. Taip buvo mokoma kalbų, amatininkai suteikdavo žinių savo mokiniams, valdovo kariauna buvo karo mokykla didikų sūnums. Po krikšto prie bažnyčių buvo steigiamos mokyklos, kuriose mokyta rašto ir tikėjimo dalykų. 1397 m. pirmą kartą paminėta Vilniaus katedros mokykla – seniausia žinoma Lietuvos mokykla. 1409 m. Vytautas suteikė fundacija Trakų parapijinei mokyklai.

1400 m. Jogaila atkūrė Krokuvos universitetą, numatydamas, kad jame studijuos ir studentai iš Lietuvos. XV a. Krokuvos universitete studijavo 200 studentų iš Lietuvos.

Lietuvos metraščiai. Lietuvos metraščių pradžia – Vytauto skundas 1390 m. ir Origo regis Jagyelo et Wytholdi ducum Lituanie, dėstantis įvykius iki 1382 m. Tai – seniausia Lietuvos metraščio dalis.

Lietuvos metraščiai buvo sujungti į tris sąvadus: 1) Trumpasis sąvadas, 1446 m. (Lietuvos didžiųjų kunigaikščių metraštis – priedas prie Rusios metraščio santraukos), 2) Vidurinysis sąvadas, XVI a. pr. (pridėta legendinė dalis), 3) Platusis sąvadas (Bychovco kronika), 1519–1525 m. (išplėstas ir pridėti įvykiai iki 1506 m.).

Lietuvai priklausiusios Rusios žemėse išliko Rusios raštijos palikimas, kuris iš pradžių nebuvo plėtojamas. XV a. pabaigoje padarytas gausiai iliustruotas 1206 m. Rusios metraščio nuorašas, kuris XVII a. jis priklausė Radviloms.

Dailė. Trakų salos pilis Vytauto laikais buvo ištapyta bizantinio stiliaus freskomis. Jų liekanos geriausiai išlikusios reprezentacinės salės centrinėje lango nišoje. Iki XX a. I pusės atskiri freskų fragmentai dar buvo neblogai matomi ir kelis kartus perpiešinėti. Šie piešiniai išliko, o pačios freskos sunyko pilies restauravimo metu. Šiandien jų vietoje vos įžiūimos rudos spalvos dėmės.

XIV a. pabaigoje bizantinėmis freskomis buvo ištapytos ir Vilniaus katedros kriptos. Iki mūsų dienų išliko ir buvo atrasta tiktai viena iš jų. Neseniai bizantinės freskos aptiktos ir 1409 m. statytoje Trakų parapijinėje bažnyčioje. XVI a. šaltiniai mini, kad Trakų parapijinėje bažnyčios freskose buvo nutapytas ir bažnyčios fundatoriaus Vytauto atvaizdas.

Jogailos iniciatyva bizantine tapyba pradėtos tapyti ir Lenkijos bažnyčių sienos. Žymiausias pavyzdys – 1418 m. baigtos Liublino pilies koplyčios freskos. Čia galima pamatyti, kaip atrodo taip ištapyta patalpa. Liublino pilies koplyčios freskose pats Jogaila pavaizduotas du kartus.

XVI a. Lietuvoje žinoma ir gotikinė sienų tapyba. To meto Vilniaus Bernardinų bažnyčios ir vienuolyno sienų freskos – didžiausias Lietuvoje išlikęs gotikos tapybos kūrinys (atidengtas XX a. pabaigoje). Kuriant šias freskas naudoti vokiečių grafikos pavyzdžiai. Gotikinės tapybos fragmentų yra išlikę ir miestiečių namuose Vilniaus Vokiečių gatvėje. Šios gatvės 20-ojo namo eksterjere nedidelės apvalios nišos ištapytos arkangelų figūromis.

Gotikinė skulptūra. XV–XVI a. Lietuvos bažnyčios puoštos gotikinėmis skulptūromis, kuriose vaizduoti Kristus, Marija, šventieji. Šiuo metu išlikusių žinoma apie 30. Kai kurios iš jų galėjo patekti į Lietuvą vėliau iš Prūsijos, kur po Reformacijos nustota garbinti Mariją. Žymiausia Lietuvoje išlikusi gotikinė skulptūra – Marijos su kūdikiu skulptūra, vadinama Veliuonos Madona, anksčiau buvusi didžiajame Veliuonos bažnyčios. Manoma, kad ją apie 1500–1520 m. sukūrė Elbingo dirbtuvių meistras (Prūsijoje), nes ji panaši į kitas Elbinge sukurtas Marijos statulas.

Taikomasis menas. Taikomasis menas turi funkcinę paskirtį. Jo objektai – buityje naudojami daiktai ir papuošalai. Jie žinomi nuo priešistorinių laikų. Viduramžiais Lietuvoje žinoma daug ypač meniškų juvelyrinių dirbinių. Lietuvos diduomenė turėjo aukšto meninio lygio papuošalų, kunigaikščių dvaruose dirbo juvelyrai. Jau Rygos skolų knygoje minimas Gedimino auksakalys Jokūbas, o didžiojo kunigaikščio Aleksandro dvaro sąskaitų knygos rodo, kad juvelyrams valdovas leido dideles pinigų sumas.

LDK teritorijoje žinoma apie 50 žymesnių XIII–XV a. juvelyrinių dirbinių ir pinigų lobių, iš kurių pusė – dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Žymiausi lobiai: Stakliškių lobis (Prienų raj.) sidabrinių

69

papuošalų ir lydinių lobis (XIII–XIV a.), Kretingos, Šančių (Kaune), Litvos (Molodečno raj., Baltarusija) lobiai.

Litvos lobis šiuo metu yra didžiausias monetų lobis LDK: jame rastos 6244 monetos (Prahos grašiai) ir 2 sidabriniai paauksuoti diržai, datuojami XV a. I puse, Vytauto laikais. Prabangūs auksiniai diržai viduramžiais buvo laikomi itin vertinga ir prabangia dovana. 1390 m. savo skundą prieš Jogailą ir Skirgailą Vytautas baigė priekaištu Jogailai, kad šis iš Vytauto svainio Jono Algimantaičio atėmė tėviškę, nors žadėjo to nedaryti, ir „už tai kunigaikštis Jonas jam davė auksinį diržą per mano [Vytauto] rankas“. Maskvos kunigaikštystėje toks prabangus diržas tapo pretekstu pilietiniam karui. Jis prasidėjo, Kai 1433 m., užsijuosęs iš didžiojo Maskvos kunigaikščio lobyno vogtu diržu, kunigaikštis Vasilijus Žvairys atvyko į Maskvą, į didžiojo kunigaikščio Vasilijaus Vasiljevičiaus – Sofijos Vytautaitės sūnaus – vestuves. Sofija Vytautaitė viešai nuplėšė tą diržą kaip savo šeimos palikimą.

Gotikinė architektūra. XIV a. Lietuvoje ėmė plisti gotikinė architektūra. XV a. ji dominavo pilių, kulto ir gyvenamųjų namų architektūroje. Didžiausias gotikinės gynybinės architektūros paminklas – Trakų salos pilis. Kauno pirklių namas – vadinamasis Perkūno namas. Geriausias gotikinės kulto architektūros pavyzdys – Vilniaus Šv. Onos bažnyčia.

Seniausia išlikusi Lietuvos gotikinė bažnyčia yra Vilniaus Šv. Mikalojaus bažnyčia. Ją dar iki Lietuvos krikšto pastatė Vilniaus vokiečių bendruomenė. Minima 1387 m. Jogailos privilegijoje. Brandžiausias Lietuvos gotikos paminklas – Vilniaus Šv. Onos bažnyčia prie Bernardinų vienuolyno, pastatyta 1495–1500 m. Ne mažiau kaip Vilniuje gotikinių pastatų yra Kaune. Gotikinės architektūros paplitimą jame lėmė tai, kad XV a. Kaunas buvo vokiškas miestas. XV a. II pus. statyta Kauno Šv. Gertrūdos (Marijonų) bažnyčia, Perkūno namas ir kt.

Viduramžių Lietuvos pilys. Lietuva – medinių pilių šalis. Medinės pilys buvo kunigaikščių rezidencijos ir pagrindinė gynybinių įtvirtinimų rūšis. Žymesnės medinės pilys – Kernavė, Punia, Merkinė, Veliuona ir kt. Mūrinės Lietuvos pilys gerokai retesnės, dabartinėje Lietuvos teritorijoje jų yra tik 6: Vilnius, Senųjų Trakų pilis, Trakų Pusiasalio ir Salos pilys, Kaunas, Medininkai.

Apie medinių pilių išvaizdą galima spręsti iš XVII a. Sibiro pilių. Medinė buvo legendinė Vorutos pilis, kurioje Mindaugas atrėmė savo priešų puolimą. Spėjama jos vieta – Šeimyniškėlių piliakalnis – vienas didžiausių XIII a. piliakalnių Aukštaitijoje. Šiuo metu Šeimyniškėlių piliakalnis – vienintelė iki galo ištirta medinės pilies vieta Lietuvoje. Ruošiantis pilies statybai, 2004 m. pastatytas bandomasis apžvalginis bokštas – vienintelis mokslinis bandymas natūroje rekonstruoti medinės pilies elementą.

Viena iš reikšmingiausių Lietuvos pilių buvo Veliuonos pilis, pastatyta 1291 m. Ji buvo pagrindinis Lietuvos forpostas kovose su kryžiuočiais. Kernavės pilis – vienas iš svarbiausių viduramžių Lietuvos politinių centrų. Kernavės piliakalnių kompleksas pripažintas pasaulio kultūros paveldo objektu. Viena iš didžiausių Nemuno vidurupio pilių – Punios pilis. Tai – mėgiama Vytauto žiemos rezidencija, kurioje jis apsistodavo, medžiodamas kitapus Nemuno plytėjusioje Sūduvos dykroje.

Mūro pilimis buvo įtvirtintas valstybės centras. Šiandien mūrinės viduramžių Lietuvos centro pilys išsidėsčiusios Lietuvos ir Baltarusijos teritorijoje. Mūrinės pilys taip pat buvo statomos Lietuvai priklausiusiose žemėse vakarų Ukrainoje (Volynėje ir Podolėje), kelios – rytinėje Baltarusijoje (Orša ir Vitebskas).

Pirmosios trys pilys – Vilniaus, Senųjų Trakų ir Krėvos – pastatytos Gedimino laikais ir iš karto tapo svarbiais administraciniais valstybės centrais. Vilnius – Lietuvos sostinė nuo Gedimino laikų. Dabartinė jos išvaizda suformuota Vytauto laikais įvykdytos rekonstrukcijos. Kauno pilis pastatyta XIV a. viduryje strateginėje vietoje, atstatyta Vytauto XV a. pradžioje. Senųjų Trakų piliavietėje mūro liekanos išliko tik po žeme. Ją iš tėvo Gedimino 1337 m. gavo Kęstutis, vėliau savo rezidenciją perkėlęs į Naujuosius Trakus. Trakų Pusiasalio pilis – pirmoji Naujųjų Trakų pilis, statyta Kęstučio. Vytautas XV a. pradžioje pastatė naują Trakų pilį Galvės ežero saloje. Tai – reprezentacinė Vytauto pilis, statyta 1404–1408 m., įspūdingiausia ir geriausiai išlikusi viduramžių Lietuvos pilis. XIV a.

70

viduryje statyta ir Medininkų pilis – didžiausia aptvarinio tipo pilis Lietuvoje. Gedimino statyta taip pat aptvarinė Krėvos pilis buvo vienas iš svarbiausių Algirdo valdžios centrų. Ji susijusi su lemtingais Lietuvos istorijos įvykiais – Kęstučio nužudymu 1382 m. ir 1385 m. Krėvos sutartimi. Mažiausia aptvarinė Lietuvos pilis pastatyta Lydoje, greičiausiai valdant Algirdui (ją jis buvo davęs valdyti savo favoritui Vaidilai). Iš Rusios laikų paveldėtas medines Gardino ir Naugarduko pilis Vytautas irgi perstatė į mūrines. Gardino pilis ir Rusios laikais turėjo vieną mūro sieną – tai labai retas reiškinys (bet bokštai ir didžioji pilies dalis – medinė). Po 1398 m. gaisro Vytautas šioje vietoje pastatė mūrinę pilį, iš kurios išliko apgriuvusi siena, o kunigaikščio rūmai XVI a. II pusėje buvo perstatyti Stepono Batoro (dabar juose veikia muziejus). Naugarduko pilį baltarusiai laiko pirmąja Lietuvos sostine, nors tai nepagrįsta. XIII a. medinė pilis buvo Mindaugo sūnaus Vaišalgo valdų centras. Mūro pilies statyba siejama su Vytauto laikais.

Kitas mūro pilių statybos židinys XIV a. 8 dešimtmetyje susiformavo Liubarto valdomoje Volynėje. Liubartas Volynės sostinę perkėlė į Lucką ir jame vietoj medinės pradėjo statyti mūro pilį, kuri baigta Vytauto ir Švitrigailos laikais. Tai – gerai išlikusi viduramžių Lietuvos pilis. Volynėje taip pat buvo mūrinės Kremeneco ir Olesko pilys. Mūro pilis Podolėje statė Karijotaičiai (pirmoji – Podiolės Kamenece, šios žemės sostinėje).

71

13. Viduramžių Lietuvos valstybė Dvarai ir laisvosios bendruomenės. Dvaras buvo valsčiaus administracinis centras, iš kurio buvo

valdomos visos valsčiaus teritorijoje buvusios laisvosios bendruomenės. Čia suplaukdavo valsčiaus žmonių duoklės. Būtinas dvaro atributas buvo ir tiesiogiai jam priklausantys žmonės, dirbantys dvarui, jį aptarnaujantys. Iš pradžių tai buvo tik vienas ar keli kaimai. Ilgainiui laisvųjų bendruomenių prievolės dvarui didėjo, skirtumas tarp jų ir priklausomų kaimų mažėjo, o galiausiai ir visai išnyko. XV-XVI a. tiesioginėje dvarų priklausomybėje atsidūrė beveik visa valstybės teritorija (išskyrus bajorkaimius-okolicas).

Dvaras – valstybės struktūros dalis. Iki XV amžiaus Lietuvos valstybinės struktūros pagrindą sudarė valdovo dvarai. Vėliau įsivyravo bajorų dvarai, bet ir jie nebuvo vien privatūs bajorų ūkiai. Bajorams buvo deleguotos valstybės funkcijos ir jie teisė, administravo savo dvarų teritorijoje gyvenančius žmones, rinko iš jų mokesčius, gynė juos nuo užpuolikų.

Dvarai ir pilys. Pirmieji dvarininkai buvo valsčių kunigaikščiai, o jų dvarų centrai buvo piliakalniai. Dvaras buvo ne tiek asmeninis kunigaikščio turtas, kiek struktūra, aptarnaujanti kunigaikščio instituciją. Dvaro turėjimas buvo susijęs su buvimu valdžioje, o ne su asmeniniu praturtėjimu. Dvarai, susidedantys iš vieno ar kelių kaimų, yra XIII a. baltų žemėse gerai žinomas reiškinys.

Valsčių kunigaikščiai. Valsčių kunigaikščiai, palyginus su vėlesniais bajorais, buvo negausus sluoksnis – baltų žemėse jų buvo tik keli šimtai. Pavyzdžiui, 1234 m. Volynėje žuvo 40 jotvingių kunigaikščių, 1286 m. kryžiuočiai Lietuvoje išžudė net 70 „karaliukų“ „antrojo asmens po Lietuvos karaliaus“ vestuvių puotos metu. XIII a. šaltiniai mini smulkiems kunigaikščiams priklausiusias pilis įvairiose baltų ir Pabaltijo finų žemėse. Kartais tokios pilys net būdavo pavadinamos savininko vardu – pavyzdžiui, skalvių kunigaikštis Sareika 1276 m. valdė jo paties vardu pavadintą pilį. XIII a. II dešimtmetyje minimos lyvių kunigaikščio Kaupo, estų Sakalos žemės kunigaikščio Lembito pilys. Šalia tokios pilies būdavo ir kunigaikščiui priklausantis kaimas, kartais taip pat pavadinamas jo vardu.

Dvarų kilmė. Valsčių pirmatakai buvo vadystės. Atsiradus žemių kunigaikščiams, valsčiaus centras tampa valsčiaus žmonių prievolių surinkimo punktu. Kartu susidaro sąlygos ir dvarams atsirasti. Tie žmonės, kurie nesugebėdavo laiku sumokėti duoklių, įsiskolindavo ir patekdavo į priklausomybę nuo valsčiaus kunigaikščio. Taip valsčiaus centras transformavosi į dvarą. Tokių dvarų formavimasis sietinas su vėlyvųjų piliakalnių, kaip kunigaikščių rezidencijų, atsiradimu. Rytų Lietuvoje – Lietuvos valstybingumo lopšy – tokio tipo piliakalniai atsiranda XI a. Tipiški kunigaikščių rezidencijų tipo piliakalniai turi apvalias 20–50 m skersmens aikšteles. Tarp tyrinėtų tokių piliakalnių XI–XII a. datuojami Mažulonių ir Kaukų piliakalniai. Tokio pačio tipo piliakalniai (Ukmergė, Palatavys) buvo įrengiami ir vėliau, XIII–XIV a., tik tuomet jie jau žinomi kaip didžiojo kunigaikščio dvarai.

Valdovo ir valsčiaus kunigaikščio kaimai. Jau Mindaugo laikais nemaži valdovo dvarai buvo net palyginti silpnai nuo Lietuvos priklausančiose jotvingių žemėse. 1259 m. Mindaugas, Vokiečių ordinui užrašo visą Dainavą (Jotvą), „išskyrus kelis valsčiukus, būtent Sentanę, Dernę, Kresmeną ir kaimą, kuris Gubinite vadinamas su trimis kaimais Velzavoje“. Taigi, viename iš valsčių Mindaugui priklausė trys kaimai. Vieną iš Mindaugo sau pasiliktų valsčių – Kresmeną – tiesiogiai valdė jotvingių kunigaikštis Skomantas. 1285 m. jis pasitraukė pas kryžiuočius ir kaip kompensaciją už savo prarastas valdas gavo valdyti tik vieną kaimą, lanką ir lauką Semboje. Kresmenoje jo domenas galėjo būti kiek didesnis, bet, vargu ar jis galėjo turėti daugiau kaip 2 kaimus.

Valsčius, toks kaip Kresmena, tampa dviejų dvarų centru – vietinio kunigaikščio ir didžiojo kunigaikščio. Čia iš vietinio kunigaikščio kaimų suplaukdavo jo pajamos, iš valdovo kaimų – valdovo

72

pajamos, iš laisvųjų bendruomenininkų - prievolės vietiniam ir didžiajam kunigaikščiui. Didžiąją valsčiaus dalį, be abejo, sudarė laisvosios lauko bendruomenės. Nominaliu visos valstybės savininku laikytas valdovas, o faktiškai valsčius valdė vietiniai kunigaikščiai, atiduodami atitinkamą dalį pajamų į valsčių atvykstančiam valdovui. Ilgainiui jie neteko kunigaikščių titulų ir liko paprastais vietininkais. Dvaro dalis, priklausanti Lietuvos valdovui, buvo vadinama Lietuva, o valdovui priklausantys žmonės – leičiais – senuoju lietuvių vardu. Leičiai ne tik aptarnaudavo valdovo dvarus, bet ir gynė jo interesus tolimiausiuose valstybės kampeliuose, atliko karines ir policines funkcijas. Ilgainiui valdovo dvaruose atsirado ir žemesnį statusą turinčių priklausomų žmonių.

Teritorinė valstybės struktūra. 1323 m. spalio 2 d. taikos sutartyje su Livonijos ordinu ir vyskupais Gediminas taip apibūdino savo valstybės struktūrą: „Štai žemės, kuriose mes nustatėme taiką: iš mūsų pusės - Aukštaičių ir Žemaičių žemė, Pskovas ir visos rusinų [žemės], kurios yra mūsų valdžioje...“ (Gedimino laiškai, parengė V. Pašuta ir I. Štal, Vilnius, 1966, p. 69). Panaši struktūra išsilaikė per visą Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės gyvavimo laikotarpį. Valstybės centras buvo Tikroji Lietuva (Lithuania Propria), arba Aukštaitija. Antra etninės Lietuvos dalis buvo Žemaitija, turinti savo autonomiją. Likusi LDK dalis buvo Rusia, kuri savo ruožtu buvo skirstoma į atskirus regionus. Vėlyvuoju laikotarpiu (nuo XV–XVI a.) ryškėjo tendencija prie Lietuvos priskirti artimesnes Lietuvai Rusios žemes, bet nepriskirti Žemaitijos, tačiau ši tendencija niekada galutinai neįsigalėjo. Tolimesnės Rusios žemės – Polockas, Vitebskas, Smolenskas, Kijevas, Volynė – turėjo autonomiją.

Sostinė. Istoriografijoje kartais galima užtikti teiginių, kad Lietuvos sostinėmis buvo Voruta, Naugardukas, Kernavė, Trakai ir Vilnius. Tačiau šaltiniai patvirtina tik vienos sostinės – Vilniaus – buvimo faktą. Jis žinomas nuo 1321–1323 m.

Yra nuomonė, kad Mindaugas galėjo neturėti pastovios sostinės. Kitą vertus, mes per menkai žinome to meto Lietuvos geografiją, kad galėtume daryti išvadas. Jei laikysime, kad sostinė visada buvo, ankstyviausios Lietuvos sostinės reikėtų ieškoti Ašmenos krašte (Lietuvos žemėje siaurąja prasme). Ten dydžiu ir senumu išsiskiria Alšėnų piliakalnis.

Sostinės problemiškumas. Senosios Lietuvos bei apskritai ankstyvųjų valstybių valdovai, nesėdėdavo vietoje, o visą laiką keliaudavo po savo valdas. Nebuvo tokios vietos kur valdovas užsibūtų didžiąją metų dalį. Geriausiu atveju galėjo išsiskirti svarbesnė rezidencija, kurioje jis lankydavosi šiek tiek dažniau ir užsibūdavo šiek tiek ilgiau, negu kitose. Iš esmės tokia vieta ir gali būti laikoma sostine. Iš esmės kiekvieno valsčiaus centras yra šiokia tokia „sostinė“. Legenda apie sostinės kilnojimą Gedimino valdymo pradžioje atspindi to meto sostinės specifiką.

Pirmosios sostinės paieškos. Voruta. Vorutą Lietuvos „sostine“ 1892 m. paskelbė lenkų istorikas Julijušas Liatkovskis monografijoje apie Mindaugą. Iš tiesų tai reikšminga, bet atsitiktinai paminėta Mindaugo pilis. Romas Batūra Vorutą laikė sostine ir tapatino su Vilniumi.

Naugardukas – Lietuvos Rusios sostinė. Baltarusių istorikai Mindaugo sostine laiko Naugarduką. Šią versiją išplatino Motiejus Stryjkovskis (1582 m.), juo pasekė Albertas Vijūkas-Kojalavičius (1650 m.) ir daugelis vėlesnių autorių. Tačiau Naugardukas visada buvo valstybės periferijoje, jo ryšiai su tikrąja Lietuva buvo menki, kurį laiką jį valdė net svetimos dinastijos kunigaikštis. Naugardukas nebuvo tikrosios Lietuvos dalis: rašydamas apie Vaišalgo prie Nemuno pastatytą vienuolyną metraštininkas net pažymi, kad vienuolynas buvo pastatytas „tarp Lietuvos ir Naugarduko“.

Kernavė – Užnerio Lietuvos sostinė. Kernavė, kaip pirmoji Lietuvos sostinė, pirmą kartą aprašyta Lietuvos metraščių viduriniajame sąvade (apie 1515 m.). Pasak metraščio, Kernavės įkūrėjas Kernius buvo ir pirmasis Lietuvos kunigaikštis, nes būtent jis sugalvojęs Lietuvos vardą. Tačiau nepaisant to, kad ir istorinis Eiliuotosios kronikos liudijimas, ir legendiniai Lietuvos metraščio pasakojimai rodo didelę Kernavės reikšmę XIII a. Lietuvoje, nėra pagrindo laikyti ją Lietuvos sostine. Ji nebuvo Lietuvos žemėje siaurąja prasme. Kernavė tikrai nebuvo vienintelė Traidenio pilis. Kernavę galima

73

laikyti svarbiu regioniniu centru – čia galėjo būti svarbiausia valdovo rezidencija Užnerio Lietuvoje, XIV a. ji buvo Kernavės kunigaikštystės sostinė.

Trakai – faktinė Kęstutaičių sostinė. Vytautas buvo faktiškai perkėlęs sostinę iš Vilniaus į Trakus. Faktinė sostinė pasižymėjo tuo, kad valdovas joje praleisdavo daugiau laiko, negu kitur - XV a. pradžioje tai buvo apie 20 proc. viso laiko. Sprendžiant iš itinerariumų, iki 1408 m. Vytautas Vilniuje dar praleisdavo 18,5 proc. savo laiko - gerokai daugiau, negu kituose savo dvaruose (Kaune – 8 proc., Gardine ir Naugarduke – po 4 proc.). Tačiau 1409 m. jo sostinė staiga persikelia į Trakus, o Vilnius nustumiamas į ketvirtą vietą. Nuo 1409 m. Trakuose jis praleido 21 proc. savo laiko, Gardine – 7 proc., Kaune – 6 proc., Vilniuje – tik 5,7 proc. Taip pat ir Vytauto brolis Žygimantas Kęstutaitis rezidavo daugiausia Trakuose, kuriuose jis praleido net 58 proc. jo itinerariume paliudyto laiko. Gardinui tenka 9 proc., o Vilniui – tik 4 proc. Tik Kazimieras atstatė Vilniaus reikšmę: Vilniuje jis buvo 36 proc. Lietuvoje praleisto savo laiko, Trakuose – 25 proc., Gardine – 17 proc.12 Tradicija išgelbėjo Vilnių –po 20 metų pertraukos faktinė sostinė sugrįžo į savo senąją vietą.

Didžiojo kunigaikščio valdžia. Daugelis istorikų yra pabrėžę, kad Lietuvos didžiojo kunigaikščio valdžia buvo labai stipri. Iš tikrųjų valdovo sprendimus ribojo diduomenė. Valdovas turėjo tartis su savo taryba. Aukšta diduomenės padėtis buvo nusistovėjusi ir valdovas negalėjo čia ką nors radikaliai keisti. Net Vytautas daugiausia rėmėsi nuo seno aukštą padėtį turėjusiomis giminėmis, o Žygimanto Kęstutaičio bandymas iškelti naujius žmones baigėsi jo nužudymu. Kazimiero laikais didžiojo kunigaikščio taryba transformavosi į savarankiškiau veikiančią Ponų tarybą.

74

14. Viduramžių Lietuvos visuomenė Lietuvos teritorija ir gyventojai. XIII a. gyventojų skaičius baltų žėmėse pagal H. Lovmianskį

buvo toks: Latvijoje – 145 000 gyventojų (58 000 km2 x 2,5 žmonės/km2), Prūsijoje – 170 000 gyventojų (42 000 km2 x 4 žmonės/km2), Lietuvoje – 170 000 gyventojų (58 000 km2 x 3 žmonės/km2). Lietuvos gyventojų skaičių H. Lovmianskis skaičiavo pagal 1528 m. kariuomenės surašymo duomenis, o taip pat lygindamas su kiek gausesniais viduramžių laikotarpio duomenimis iš Vokiečių ordino valdų Prūsijoje ir Livonijoje. Jo teigimu, „aiškus reikalas, kad tarp XIII a. ir XV a. pr. gyventojų nepadaugėjo“.

XIII a. Lietuvos valstybės teritorija apėmė 14 000 km2, iš jos Tikroji Lietuva – 64 000 km2, Žemaitija – 27 000 km2, Rusia (Naugarduko–Gardino kraštas) – 23 000 km2. Tai – baltarusių istoriko V. Nasevičiaus paskaičiavimai. Jo manymu, 80 proc. šios teritorijos sudarė etninės lietuvių žemės. Jeigu skaičiuotume po 3 žmones kvadratiniame kilometre (kaip tai darė H. Lovmianskis), šioje teritorijoje suskaičiuotume 342 000 žmonių, iš jų 273 000 – gyvenančių etninėse lietuvių žemėse.

Vytauto laikų valstybėje, V. Nasevičiaus duomenimis, 1385 m. gyveno iki 1 mln. gyventojų, iš jų: 100 000–200 000 – Tikrosios Lietuvos teritorijoje, 400 000 – dabartinės Baltarusijos teritorijoje.

1528 m. kariuomenės surašymo metu visoje Lietuvos Didžiojoje Kunigaikštystėje galėjo gyventi apie 2 mln. žmonių, iš jų Lietuvoje – 550 000 (9,4 žm./km2), Baltarusijoje – 1 000 000 (4,3 žm./km2), Palenkėje – 160 000 (14,1 žm./km2), Ukrainoje – 220 000 (1,6 žm./km2). Tiesa, remiantis šio kariuomenės surašymo duomenimis, galima paskaičiuoti ir kitaip – šiuos skaičius pateikia V. Nasevičius.

Lietuvos tautos. Viduramžių Lietuva buvo daugiatautė valstybė, tačiau įvarios tautos joje vaidino labai nevienodą vaidmenį. Tas vaidmuo nepriklausė nuo atskirų tautinių grupių gausumo.

Lietuviai. XIII a. minimi 74 lietuvių kunigaikščiai ar diduomenės atstovai. XIII a. II pusėje paminėti vos keli Lietuvos valstybėje buvę rusinų kunigaikščiai ar diduomenės atstovai (tai kurį

laiką valdęs Naugarduko kunigaikštis Romanas Danilovičius (1254–1258), pretendentas į Lietuvos sostą Švarnas Danilovičius (1267–1269), karvedys Chvalas (1255 m.), Volkovysko kunigaikštis Glebas (1258 m.), karvedys Ostafijus Konstantinovičius iš Riazanės (1262–1263), Tautvilo bajoras Prokopijus Polockietis (1263), Polocko kunigaikščiai Konstantinas (1263–1264), Iziaslavas, 1267).

Nors išaugus Lietuvos valstybei lietuviai joje sudarė mažumą gyventojų, jie buvo valstybės valdantysis elitas. Dauguma XIV a. pab. – XV a. pr. Lietuvos didikų, liudijusių sudarant svarbiausius Vytauto laikų aktus (1398 m. Salyno sutartį, 1413 m. Horodlės uniją ir kt.) buvo kilę iš etninės Lietuvos.

Rusinai. Lietuvoje gyvenę rusinai buvo baltarusių, ukrainiečių ir rusų protėviai. Rusinai sudarė gyventojų daugumą, bet politiniame elite jų buvo tik apie pusę, ir tai jie neužėmė svarbiausių pareigų. 1387 m. Jogailos privilegijos bajorams buvo skirtos tik lietuviams katalikams, ir tik 1434 m. luominės teisės buvo išplėstos ir rusinams. Tačiau politiniame gyvenime ir toliau buvo įsigalėję lietuvių giminės, todėl rusinų diduomenė į valdantįjį elitą brovėsi lėtai ir sunkiai. Daugiau jų atsirado Aleksandro laikais. Vienas pirmųjų žymių rusinų kilmės Lietuvos valstybės veikėjų buvo Lietuvos didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis.

Totoriai. Totoriai klajojo stepėse prie Juodosios jūros. Atskiros jų grupės nuo Vytauto laikų (1397 m.) apsigyvendavo Lietuvos gilumoje. Šios jų kolonijos ir vėliau pasipildydavo naujomis grupėmis, ieškojusiomis prieglobsčio Lietuvoje. Totoriams buvo leista išpažinti savo musulmonišką tikėjimą. Jie Lietuvos valstybei atliko karinę tarnybą.

Vokiečiai. Vokiečiai kovų su kryžiuočiais laikotarpiu ne tik kariavo prieš Lietuvą, bet ir apsigyvendavo joje. Vytenio ir Gedimino sąjungos su Ryga pasekmė buvo vokiečių bendruomenė

75

Vilniuje. Vytauto laikais susikūrė vokiškas Kauno miestas. Vokiečių ordino nukariautose srityse (Klaipėdoje) taip pat kūrėsi vokiečių kolonistai.

Lenkai. Lenkų belaisviai buvo paimami XIII–XIV a. karo žygių metu. Po unijos su Lenkija į Lietuvą vyko lenkų raštininkai, dvasininkai, bajorai. Tačiau pagrindinė Lietuvos lenkų bendruomenės dalis susiformavo gerokai vėliau, sulenkėjus daliai lietuvių.

Žydai. Žydai į Lietuvą vyko iš Vokietijos, dažnai per Lenkiją. Jų kalba (jidiš) – vokiečių kalbos tarmė. Iš Kijevo Rusios „paveldėti“ žydai arba susiliejo su jais, arba buvo karaimai. 1388 m. Vytautas suteikė pirmąją privilegiją Bresto žydams. Etninėje Lietuvoje žydų bendruomenių tuo metu dar nebuvo.

Karaimai. Karaimai – žydų sekta. Viduramžiais jie egzistavo daugelyje vietų, kur buvo žydų bendruomenės. Tačiau Lietuvos karaimai nuo žydų rabanistų skyrėsi ir kalba (tiurkų) bei kilme. Viduramžių šaltiniai žydų ir karaimų neskiria. Karaimus 1397 m. Vytautas apgyvendino Trakuose. Kitas jų centras susiformavo Lucke. Frazė „Trakų žydas“ dažniausiai reiškė karaimą, bet ten įsikurdavo ir „tikrų“ žydų. Trakuose viduramžiais buvo vienintelė etninės Lietuvos karaimų ir žydų bendruomenė.

Kitos tautos. Pietinėse LDK srityse buvo armėnų bendruomenių. Jie vertėsi prekyba. XV a. viduryje Lietuvoje pasirodė čigonai. 1501 m. Aleksandras leido čigonams gyventi Lietuvoje ir suteikė kai kurių privilegijų.

Visuomenės socialiniai sluoksniai. Valstiečiai. Iki XIV a. dauguma žemdirbių tebebuvo laisvieji ūkininkai – laukininkai. Nuo neatmenamų laikų jų ūkiai priklausė atskiroms šeimoms ir buvo paveldimi. Vėlesni šaltiniai tokius ūkius vadina dūmais, tarnybomis. Kiekvienas dūmas ar tarnyba privalėjo mokėti mokesčius kunigaikščiams. Karo belaisviai buvo paverčiami vergais – šeimyniškiais. Jie neturėjo savo žemės ir dirbo valdovo arba bajoro dvare.

Valdovo dvaruose buvo įvairių valstiečių kategorijų. Prie valdovo dvarų telkėsi ir aukštesnio statuso priklausomų žmonių grupė – leičiai. Leitis – senasis lietuvio etnonimas. Tai lietuviai siaurąja prasme, „valdovo žmonės“, jo atrama visoje valstybėje išbarstytuose valsčiuose. Dar viena etninės kilmės valstiečių kategorija buvo barčiai – XIII a. pabėgėliai iš Prūsijos (visų pirma iš Bartos žemės) ir jų palikuonys. Ilgainiui valdovo dvaruose atsirado įvairių priklausomų valstiečių kategorijų, kurios skyrėsi savo ypatingomis prievolėmis, nulemtomis jų ūkinės veiklos ypatybių arba etninės kilmės.

Bajorai. XIV a., kovų su kryžiuočiais metu, intensyviai formavosi gausus bajorų sluoksnis. 1528 m. LDK jų buvo apie 50 000 (2,5 proc. gyventojų pagal V. Nasevičių). Pagrindinė jų prievolė buvo karinė, todėl jie buvo atleidžiami nuo kitų prievolių ir tapo labiausiai privilegijuotu visuomenės sluoksniu. Smulkių bajorų sodybos, išsimėčiusios tarp kaimų ar susispietusios į bajorkaimius, nedaug kuo skyrėsi nuo valstiečių. Turtingesni bajorai turėjo priklausomų žmonių. Bajorų valdžion patekę ūkininkai vadinti kaimynais. Jie gyveno bajoro kaimynystėje ir ūkininkavo bajoro jiems skirtoje žemėje.

Baudžiava. Kadangi priklausomų žmonių turintis bajoras galėjo geriau pasiruošti karui, XV a. pradžioje Vytautas ėmė gausiai dalinti bajorams buvusius laisvuosius valstiečius, t. y. perdavinėti jiems valstybei priklausančias tų valstiečių prievoles. Valstiečiai, perduoti bajorų valdžion vadinti veldamais. Iš pradžių dalį prievolių jie dar turėjo atlikti ir valstybei, bet greitai bajorams buvo perduotos visos jų prievolės, o taip pat teisė juos teisti bei administruoti. Po 1447 m. Kazimiero privilegijos veldamai atsidūrė visiškoje bajorų valdžioje ir prarado judėjimo laisvę. Ir jų, ir valstybės priklausomybėje likusių valstiečių prievolės sparčiai augo, teisės mažėjo. XV a. vyko intensyvus valstiečių įbaudžiavinimo procesas, galutinai užsibaigęs XVI a.

Kunigaikščiai. Ankstyvaisiais viduramžiais (V–XI a.) Lietuvos teritorijoje kūrėsi vadystės, kurių pėdsakais galima laikyti V–VI a. pasirodžiusius „kunigaikščių“ kapus. Šis aukščiausias visuomenės sluoksnis apie XI a. ėmė transformuotis į tikrus kunigaikščius, kurie buvo išlaikomi gyventojų mokesčiais. Iki XIII a. pabaigos buvo daug smulkių kunigaikščių – kiekviename valsčiuje buvo savas kunigaikštis, užėmęs ankstesnio laikotarpio valsčiaus vado vietą. Šie kunigaikščiai, susikūrus Lietuvos

76

valstybei, buvo pavaldūs didžiajam kunigaikščiui. XIV a. valsčių kunigaikščiai buvo pakeisti tijūnais. Tijūnas buvo valdovo vietininkas, valsčiaus administratorius ir teisėjas.

Lietuvos kaimo socialinė struktūra ir jos kaita. Valdovui priklausė lauko bendruomenės narių prievolės, kurias rinkdavo valsčių kunigaikščiai, vėliau – tijūnai. Bajorai atlikdavo karinę tarnybą valdovui. Jie turėjo vergų (šeiminykščių) ir priklausomų valstiečių (kaimynų). XV a. jiems buvo gausiai dalinami veldamai. Visi jie tapo valstiečiais baudžiauninkais.

Miestiečiai. Etninės Lietuvos miestų užuomazgos siekia XIII–XIV a. Užkariaudama Rusios žemes Lietuva gavo tokius miestus kaip Naugardukas, Gardinas, Polockas, Vitebskas ir kt. Kernavė – galbūt seniausias etninės Lietuvos miestas nuo Traidenio laikų. Jo bendruomenė paliko krikščionišką kapinyną.

Magdeburgo teisė. Po krikšto Lietuvos miestuose pradėta diegti Magdeburgo teisė, žinoma nuo XII a. II pusės ir išplitusi Lenkijoje bei Vidurio Europoje. Pirmasis miestas lietuvių žemėse, 1257 ar 1258 m. gavęs Magdeburgo teisės atmainą – Kulmo teisę – buvo Klaipėda, įkurta Vokiečių ordino valdose.

Miesto savivaldos institucijos pagal Magdeburgo teisę buvo šios. Vaitas (lot. advocatus, vok. Vogt) – valdovo vietininkas mieste (buvo ne tik savivaldžiuose miestuose). Jo namuose nuolat veikė vaito namų teismas. Taryba, arba magistratas (vok. Rath, lenk. rada), sprendė įvairius miesto gyvenimo klausimus. Vilniuje ją sudarė 24 tarėjai ir 2–4 burmistrai, kitur ji buvo mažesnė. Suolininkų teismas – 12 (kartais mažiau) narių kolegija, sprendusi kriminalines, turto ginčų, miesto tvarkos pažeidimų bylas.

1374 m. sausio 7 d. savivaldos privilegiją iš Jurgio ir Aleksandro Karijotaičių gavo Podolės Kamenecas. Šioje privilegijoje neminima Magdeburgo teisė, tačiau ji nurodoma vėlesniuose šios privilegijos patvirtinimuose.

Gedimino laikais Vilniuje jau buvo vokiečių bendruomenė ir „rusinų miestas“. Vokiečiams Gediminas leido tvarkytis pagal Rygos miesto teisę. 1387 m. kovo 22 d. Vilnius gavo savivaldą pagal Magdeburgo teisę. Tai buvo pirmasis LDK miestas, aiškiai gavęs Magdeburgo teisę.

Brestas – antrasis Lietuvos miestas, 1390 m. gavęs Magdeburgo teises. Tai – senas Rusios miestas, pirmą kartą paminėtas 1019 m. Kiti Rusios miestai gavo Magdeburgo teises vėliau (visų pirma Ukrainoje – Peremilis 1420 m., Luckas 1432 m., Kremenecas 1442 m., Žitomiras 1444 m., Smotričas 1448 m.), daugiausia Aleksandro laikais (Kijevas 1494/1497 m., Vladimiras 1494 m., Gardinas 1496 m., Polockas 1498 m., Dubnas 1498 m., Rovnas 15 a. pab., Minskas 1499 m., Porozovas 1496/1500 m., Litovižas 1501 m., Kamenecas 1503 m., Levkovas 1504 m., Volkovyskas iki 1506 m.).

Trečiasis – Kauno miestas buvo įkurtas ir gavo Magdeburgo teises 1408 m. vasario 14 d. Iš pradžių tai buvo vokiškas miestas.

Trakų miestas išsiskyrė tuo, kad Trakuose susikūrė dvi magdeburginės bendruomenės. 1441 m. kovo 27 d. Kazimieras Magdeburgo teises suteikė ir karaimams. Trakų krikščionys tuo metu jas jau turėjo. Nuo kada – nėra tiksliai žinoma, bet Trakams Magdeburgo teisė galėjo būti suteikta 1409 m., kai baigta Salos pilis ir funduota parapinė bažnyčia.

Veliuonos miestas – paskutinis viduramžių magdeburginis miestas etninėje Lietuvoje. Veliuona Magdeburgo teises gavo apie 1501–1506 m.

Dvasininkai. Atskirą visuomenės sluoksnį sudarė dvasininkai. Lietuvos specifika buvo ta, kad čia ilgą laiką oficialiai veikė pagonių dvasininkai, nors apie jų vaidmenį visuomenės struktūroje trūksta duomenų.

Pagonių žyniai. Petras Dusburgietis mini Nadruvos žemėje gyvenusį Krivį: „Šios klastingos tautos [gyvenamų žemių] viduryje, Nadruvoje, buvo vieta, kurią vadino Romove, gavusi savo vardą nuo Romos, o ten gyveno žmogus, vadinamas kriviu (dictum Criwe), kurį gerbė kaip popiežių, nes kaip valdovas popiežius valdo visuotinę tikinčiųjų Bažnyčią, taip ir jo valiai bei potvarkiui pakluso ne tik minėtosios gentys, bet ir lietuviai, ir kitos tautos, gyvenusios Livonijos žemėje. Toks didelis buvo jo

77

autoritetas, kad ne tik jis pats, ne tik jo gentainiai, bet ir jo pasiuntinys, su jo krivūle ar kokiu kitu žinomu ženklu keliaudamas per šių netikėlių žemes, susilaukdavo didžios pagarbos iš kunigaikščių, kilmingųjų ir prastuomenės. [...] Po pergalės jie aukoja savo dievams padėkos auką iš viso grobio, pergalingoje kovoje laimėto, trečdalį atiduodami minėtajam kriviui, kuris tą dalį degino.“

XVI a. Lietuvos metraščio legenda kalba apie Gedimino žynį Lizdeiką, išaiškinusį jo sapną apie geležinį vilką ir išpranašavusį, kad apie Vilnių sklis garsas po visą pasaulį. Lietuvių ir kitų baltų žyniai rašytiniuose šaltiniuose minimi retai, bet jie neabejotinai buvo.

Šventyklos ir šventvietės. Pagoniškos kulto vietos galėjo būti gamtos objektai: miškai ir medžiai, vandens telkiniai (upės, ežerai, šaltiniai); akmenys, kalnai. Tai galėjo būti ir statiniai – bokšto pavidalo (tokį mini J. Dlugošas prie Nevėžio). Kai kas spėja, kad šventyklų galėjo būti įrengta ir piliakalniuose. Tiesa, archeologinės tokių vietų, kaip šventyklų, interpretacijos yra abejotinos, bet kai kurie piliakalniai žodinėje tradicijoje laikomi šventvietėmis. Yra žinoma, kad pilyse būdavo krikščionių kulto pastatų (stačiatikių cerkvės Rusioje, katalikų koplyčios). Šventvietėmis reikia laikyti ir laidojimo vietos.

Krikščionių dvasininkai. Pirmieji katalikų dvasininkai Lietuvoje pasirodė Mindaugo laikais. XIV a. (iki krikšto) Lietuvoje veikė pranciškonų ir dominikonų misijos, buvo pastatytos pirmosios bažnyčios. 1387 m. katalikų bažnyčia Lietuvos valstybėje tampa privilegijuota, jai skiriamos žemės valdos su valstiečiais.

Pirmosios parapijos. 1387 m. Jogailos įsteigtos pirmosios 8 bažnyčios: Vilnius, Ukmergė, Maišiagala, Nemenčinė, Medininkai, Krėva, Haina ir Obolcai. Jogaila ir Vytautas lietuvių žemėse fundavo 27 parapijas. 1413–1500 m. įkurtos 103 parapijos, iš jų 65 iš privačių fundacijų. 1417 m. įsteigta Žemaičių vyskupystė (23 000 km2) XV a. turėjo tik 18 parapijų.

Lietuvių pagonybė. Pagonybė nebuvo gamtos jėgų garbinimas („gamtmeldystė“ – klaidingas terminas). Tačiau lietuviai garbino gamtos objektus, kuriuose įsikūnydavo ar gyvendavo dievai. Pagonybė taip pat nebuvo stabų garbinimas („stabmeldystė“ – klaidingas terminas). Tačiau lietuviai turėjo stabų, per kuriuos garbindavo dievus.

Dievų pasaulis buvo visuomeninių santykių atspindys. Mitologinėse lietuvių ir latvių dainose dievai susipyksta, sviedžia vienas į kitą akmenį, Perkūnas kardu perkerta Mėnesėlį, sėja, medžioja. Dievas apsisiautęs plačiu sidabro apsiaustu su gražiais pakabučiais. Dievas su juosta ir kardu (Kur Dievulis juostą juosė, / Ten nukrito kardelis).

„Tasai Dievo paveikslas – tai atspindys viešpačių bei didikų iš pirmojo tūkstantmečio. Tai apranga tų didžiųjų, kurių palaikus archeologai atkasė XX a. Kardas. Vario ar sidabro plokštelės, kurios kitados blizgėjo ant plataus apsiausto ir kepurės. Sidabringa juosta (ar sidabruotas diržas) su gintaro ir stiklo priekabučiais. Plokštelės, kutai, karoliai, kabučiai... Tokia buvo priešistorinių viešpačių nešiosena pagal archeologiją; ir maždaug tokia pat Dievo pagal mitologines dainas. (...) Priešistorinis Dievas – su žirgu. Mitologinėse dainose Dievui ypač artimi žirgai“ (Juozas Kralikauskas).

Perkūnas. Perkūnas – bendrabaltiškas dievas, žinomas prūsams, lietuviams ir latviams. Peruno vardu jis žinomas ir slavams. Perkūnas – aukščiausias lietuvių dievas. Jis yra karių ir žemdirbių dievas. Perkūnas lydi karo žygiuose, jo griausmas.

„Per kelis ilgus šimtmečius krikščionybė nepajėgė liaudyje Perkūno išdildyti nei jo suniekinimu, nei užuomarštin išstūmimu. Jis liaudies akyse išsilaikė iki pat XX a. dar gana aukštoje ir pagarbioje vietoje“ (Juozas Kralikauskas).

Perkūnas kaip prievardis ir pavardė: Kristupas Radvila Perkūnas (lenk. Krzysztof Radziwiłł Piorun, 1547–1603) – Lietuvos didysis etmonas. Jokūbas Perkūnas Vyresnysis (apie 1640–1709) ir Jaunesnysis (1665–1711) – Mažosios Lietuvos raštijos veikėjai, kunigai.

Krikščioniškoje visuomenėje Perkūnas kartais būdavo tapatinamas su pranašu Eliju (Alijošiumi; pagal Bibliją, Dievas priėmė jo auką, sudegindamas ją žaibu), šv. Jurgiu, šv. Mykolu ir kitais šventaisiais.

78

Sovijaus mitas. Malalos kronikos intarpas, 1261 m.: „Sovijus buvo žmogus. Pagavęs laukinį šerną, išėmęs iš jo 9 blužnis, jis davė jas iškepti savo pagimdytiesiems. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo. Mėgino jis nueiti į pragarą. Tiems jas suvalgius, supyko ant gimusiųjų iš jo. Pro aštuonerius vartus negalėjo, pro devintus savo norą patenkino per savo pagimdytąjį, tariant sūnų. Broliams supykus ant jo, išsiprašė jų: nuėjęs suieškosiu savo tėvą, ir atėjo į pragarą“. O tėvui su juo pavakarieniavus, padarė jam guolį ir pakasė jį žemėje. Rytą paklausė jį, jiedviem atsikėlus: ar gerą atilsį turėjai? Tas jam sudejavo: ak. Kirminų ir roplių užėstas buvau. Vėl rytojaus dieną padarė jam vakarienę ir įdėjo į medžio kamieną (medį), ir paguldė jį. O didis šėtoniškas paklydimas, kuris įvestas į lietuvių giminę, ir jotvingius, ir prūsus, ir jemę, ir lybius, ir daugelį kitų kalbų, kurios sovica vadinamos ir (kurios) mano, kad jų sielų vedlys į pragarą esąs Sovijus, buvęs Abimelecho laikais, ir šiandien savo mirusius kūnus degina laužuose, kaip Achilas ir Eantas ir visi kiti helenai. Šitą paklydimą Sovijus įvedė, kad jis aukotų nelabiems dievams Andojui ir Perkūnui, tariant griausmui, ir Žvorūnai, tariant kalei, ir Teliaveliui kalviui, nukalusiam jiems ant dangaus Saulę, kuri šviečia Žemėje, ir užkėlusiam jiems ant dangaus Saulę. Šitas nelabas paklydimas atėjo pas juos iš helenų.“

Keturi pagrindiniai dievai. Pagrindiniai keturi lietuvių dievai, anot mito, įvesti Sovijaus (pagal 1262 m. chronografą), buvo Andojas, Perkūnas, Teliavelis ir Žvorūna. Haličo-Volynės metraštis panašiai išvardijo keturis Mindaugo garbintus dievus. Tai – Nanadievis, Diveriksas, Teliavelis ir Medeina. Dar ir XV a. J. Dlugošas pateikė sulotynintus šių dievų vardus: Eskulapas, Jupiteris (Perkūnas), Vulkanas ir Diana. Anot Algirdo Juliaus Greimo, šias sekas galima sutapatinti, o besiskiriantys vardai yra sinonimiški.

Lietuvių dievų panteonas. Lietuvių dievų panteono sudėtis ir struktūra dėl šaltinių fragmentiškumo nėra tiksliai išaiškinta. Kiekvienas tyrinėtojas turi savo viziją. Antai, rašytojas Juozas Kralikauskas išskyrė tokias dievų grupes: I. Absoliutūs dievai: 1) Perkūnas, 2) Laima. – II. Dangaus dievai: 1) Dievas (Dangaus Tėvas), 2) Mėnulis, 3) Saulė, 4) Vakarinė, 5) Aušrinė. – III. Žemės dievai: 1) Žemyna, 2) Velnias, 3) Bangpūtys (Vėjopatis), 4) Giltinė, 5) Medeinė. – IV. Rūpintojėliai (globėjai): 1) Gabija, 2) Žemėpatis, 3) Dimstipatis, 4) Gabjauja, 5) Laumė, 6) Javinė. – V. Namų dvasios: 1) Kaukas, 2) Aitvaras, 3) Barzdukas.

Pagal etnologę Pranę Dundulienę, kuri savo lietuvių mitologijos studijas apibendrino 1990 m. išleistoje knygoje „Senovės lietuvių mitologija ir religija“, buvusios tokios dievų grupės: Aukščiausias Dievas. – Deivės pragimdytojos Lada ir Lela. – Dievų trejybė: Perkūnas, Patrimpas, Pikuolis (iš tikrųjų – prūsų dievai). – Gimimo ir mirties deivės (Laima, Giltinė, Veliuona). – Žemės dievai ir dvasios (Puškaitis, Pergubrė, Kaupolė, Vaisgamta ir kt.). – Namų ir sodybos dievai (Nanadievis, Dimstipatis, Pagirnis, Žemininkas, Žemyna, Gabija, Gabjauja ir kt.). – Žemesnieji dievai (Andaja, Pilnytis, Kovas, Ašautas, Keliukis, Milda, Junda, Krūminė, Nijolė ir kt.). Šiai kategorijai priskirta daug fiktyvių dievų (P. Dundulienė neišmanė šaltinių kritikos) bei dievų, kurių funkcijų autorė nesuprato. – Vandens dievai ir dvasios (vėjų dievai, aitvarai). – Laumės. – Raganos. – Kaukai. Reikia pastebėti, kad P. Dundulienė nepaisė skirtumų tarp baltų mitologijų. Jos panteonas yra eklektiškas ir nekritiškai sudarytas.

Viena naujausių yra Gintaro Beresnevičiaus studija „Lietuvių religija ir mitologija“ (2004), kurioje skiriamos tokios dievų grupės: 1. Aukštieji dievai (Dievas, Perkūnas, Velnias, Žvorūna-Medeina, Zuikių dievas, Laumė, Laima, Aušautas). – 2. Dievų olimpas (15 dievų, globojančių konkrečias žemdirbių gyvenimo sritis – Prakorimas, Rūgutis, Žemininkas, Krūminė ir kt. – pagal M. Strijkovskį). – 3. Atmosferos dievai ir dievai žemėpačiai. – 4. Deivilai (Baubas, Maumas, Babaušis).

Etnologas Rimantas Balsys, monografijoje „Lietuvių ir prūsų dievai, deivės, dvasios: nuo apeigos iki prietaro“ (2010), užsimojo parengti visų žinomų lietuvių ir prūsų dievų sąvadą, ir suregistravo net 124 dievybes (ne visos paliudytos patikimuose šaltiniuose), kurias suskirstė į 14 grupių pagal globojamas sritis (aukščiausieji dievai; žemės, vaisingumo ir derlingumo dievybės; javų; linų; naminių gyvulių ir paukščių; bičių ir bitininkystės; mirties, požemio ir mirusiųjų; šviesos; kelio ir kelionės; turto

79

ir pilnatvės; vandens; ugnies; miško, žvėrių ir medžioklės; jaunimo, meilės ir vedybų; sveikatos, namų ir šeimos dievybės).

Sinkretizmas. Sinkretizmas – tai procesas, kai viena religija perima kitos elementus. Tai yra visuotinai išplitęs reiškinys, kuris būdingas ir viduramžių Lietuvai. Pagoniški dievai krikščioniškoje visuomenėje buvo tapatinami su šventaisiais arba piktosiomis dvasiomis (velniais). Kai kurie dievai sakmėse, dainose, tikėjimuose savo vardais išliko iki XX a. Tradicija išsaugojo atminimą apie daugelio pagoniškų šventviečių sakralumą.