1

Povilas Gaidelis. Didvyriai nemiršta: Jonas Kemeklis-Tauras

J. Kemeklis gimė 1923 m. Utenos r. Debeikių vls. Leliūnų kaime ūkininkų Juozo Kemeklio ir Karolinos-Pilkauskaitės–Kemeklienės šeimoje, kuri turėjo vidutinio dydžio ūkį ( 19,5 ha žemės). Jų kaimas buvo išsidėstęs trijų kelių sandūroje. Anykščiai buvo už 15 km, Svėdasai už 8, o Debeikiai – už 6 km. Kaip savo atsiminimuose rašo Bronius Kemeklis – Kerštas, jų šeima buvo darni, vaikai ir tėvai gyveno santarvėje, kiekvienas turėjo savo pareigas ir darbą. Kuomet buvo dar mažesni, vaikai turėjo prinešti į trobą vandens, malkų, padėti motinai valgio ruošime ir viską atlikti sąžiningai. Žinoma, svarbiausia vaikų užduotis – gerai mokyti ir paruošti pamokas. Pradinė mokykla buvo tame pačiame kaime Kaušpėdo namuose. Kaimą iš trijų pusių juosė miškas.

Be Jono šioje daugiavaikėje šeimoje augo dar penki jo broliai: Kazimieras (g. 1911 m.), Juozas (g. 1914 m.), Antanas (g. 1929 m.), Povilas (g. 1923 m.) ir Bronislovas (g. 1927 m.). Dauguma jų vienu ar kitu būdu įsijungė į pasipriešinimą okupantams. Kazimieras tapo miškininku. Pradžioje jis dirbo Svėdasų, o vėliau Sukmedžio girininkijoje Žagarės aps. 1945 m. jį suėmė ir įkalino Leningrado kalėjime be jokio teismo. Juozas ūkininkavo su tėvu. 1945 m.jis buvo ištremtas į Permės sritį. Buvo pabėgęs, tačiau vėl jį suėmė ir ištrėmė. Antanas buvo suimtas ir nuteistas 3 metams. Povilas tarnavo P.Plechavičiaus Vietinėje rinktinėje. Vokiečiams likvidavus rinktinę jis atsidūrė Vokietijoje. Ten dirbo prie aerodromų statybos darbų. Pasibaigus karui pateko amerikiečiams į nelaisvę, kurie jį perdavė rusams. Pradžioje Povilas gyveno pas ūkininką. Vėliau jį suėmė ir nuteisė 25-eriems metams lagerių. Kalėjo Intos lageryje. Bronislovas Kemeklis vežamas į Sibirą pabėgo iš vagono, grįžo į Lietuvą ir apsigyveno pas mokslo draugą Vaiveriškių kaime. Kuomet enkavedistai pradėjo juo domėtis, pradžioje persiskėlė į Paežerius, o vėliau į Desiukiškį. Galiausiai nebeliko kitos išeities, kaip pasitraukti į mišką ir prisijungti prie laisvės kovotojų. Jis tapo laisvės kovotoju Kerštu.

J. Kemeklis-Tauras (1-as iš kair.)

Rusams pirmą kartą užplūdus Lietuvą, 1940-aisiais Kemeklių šeimos okupantai nespėjo išvežti į Sibirą, nors, kaip šie vėliau sužinojo, į sąrašus jie buvo įtraukti. Tačiau 1945-tieji buvo lemtingi. Motiną, Bronislovą ir Juozą vežė tremtin į Permės sritį. Broliai iš traukinio pabėgo. Grįžęs Juozas vieną dieną kalbėjo su tėvu klojime. Juos apsupo stribai. Tėvą nušovė stribas P.Gogelis, o Juozą vėl ištrėmė į Sibirą, kur jis ir liko gyventi.

Jono brolis Bronius Kemeklis prisimena pirmąją Raudonosios armijos invaziją į Lietuvą 1940 metais. Štai kaip jis aprašo tuos egzotiškus vaizdus ir okupantų veiksmus, kurių padariniais mes raugėjame iki šiol: „Vieną dieną per ilgąją pertrauką, pamatėme triukšmingai traškančią mašiną, rusiškai „palutarką,“ kuri sustojo prie „pavasarininkų“ salės. Čia išvydome apie 20 karių nematyta uniforma. Iš mašinos nelipo, tik žiūrėjo į savo popierius ir žvalgėsi aplinkui. Pasirodo, tai buvo mūsų „išvaduotojai.“ <...> Lajuotos uniformos, persunktos prakaito, smaili kepurė su pike ir subintuotos kojos, kaip Egipto mumijos Kauno muziejuje. <...> Po minutės kitos susiorientavę, kur esą, nuvažiavo prie pašto, į Raščiaus kiemą, ir tuojau pat ėmė kažką statyti. Po pamokų nubėgom pažiūrėti. Pamatėme kieme bokštą, iš rąstų suręstą,

su dėže viršuje ir ten stovintį kareivį su žiūronu, besižvalgantį aplinkui. Vėliau paaiškėjo, kad tai – sekimo bokštas. <...> Atstovėję pamainą, lėkdavo pas žyduką nusipirkti ko nors valgomo. Stebėjosi, kad galima viską pirkti neribotais kiekiais. Pirmiausia iššlavė visus laikrodžius, vaikiškus odinius portfelius, su jais, kažkaip prakišę ranką pro rankena ir suėmę už dugno, išdidžiai vaikščiodavo po miestelį. Išpirko moteriškus apatinius kaip balines suknutes savo katiušoms. <...> Deja, tai buvo toji nenugalimoji armija, kuri už silkės uodegą buvo pasiruošusi išpjauti pusę pasaulio. <...> Netrukus visus pritrenkė žinios, kad šen bei ten po nakties dingsta žmonės, daugiausia inteligentijos atstovai. Priverstinis balsavimas, komunistinė vyriausybė, sudaryta iš atplaišų ir tinginių, prasigėrusių nuskurusių valdininkų, visokie paruošų agentai, skaičiuojantys vištas kieme, parodė, kad mes – jau ne mes ir mūsų – jau ne mūsų.“

Pagrindinis šios apybraižos herojus - Jonas Kemeklis – Tauras 1941 m. baigė Utenos gimnaziją. Prasidėjus karui ir vokiečiams okupavus Lietuvą, 1941 – 1942 m. Utenoje jis dirbo vertėju darbo reikalų skyriuje – vokiečių Arbeitsamte. Jonas vertė klientų pokalbius. Tokiu būdu jis norėjo patobulinti vokiečių kalbos žinias. 1942 m. jis įstojo į Vytauto Didžiojo universiteto Statybos fakultetą studijuoti tiltų statybos

2

inžineriją. Kuomet gen. Povilas Plechavičius ėmė formuoti Lietuvos Vietinę rinktinę, Jonas Kemeklis į ją įstojo ir išvažiavo į Marijampolės karo mokyklą. Prieš vokiečių karinei valdžiai likviduojant Vietinę rinktinę, Jonas buvo parvykęs į namus atostogų. Pasibaigus atostogoms, jis važiavo į Marijampolę, tačiau pakeliui sutiko draugą, kuris jį perspėjo nevažiuoti į mokyklą, nes ji jau lividuojama. Jonas grįžo atgal. Taip jis išvengė didelių nemalonumų, kuriuos teko patirti jo bendramoksliams kariūnams. Tada esesininkai apsupo ir apšaudė mokyklą. Kuomet kariūnai baigė šaudmenis, vokiečiai visus juos areštavo.

J. Kemeklis-Tauras (2-

je eilėje, 3-ias iš kair.)

Čia vėl Jono brolis Bronislovas Kemeklis pateikia vaizdelį, kaip mūsų Tėvynės išdavikai - stribai elgėsi jų kaime po antrosios sovietų okupacijos: „Ir štai namus ištiko baisi tragedija. Apsilankė Gogelis (vietinių stribų vadeiva, tas pats, kuris nužudė ir Bronislovo tėvą) su savo skrebų būriu. Stasys (Jakimavičius) su motina tuo metu buvo namuose. Kad neįvykdytų savo baisių

kėslų motinos akyse, Gogelis pakvietė Stasį išeiti į lauką pasikalbėti. Stasys tuo metu valgė obuolį, lupdamas mažu lenktiniu peiliuku. Taip ir išėjo į lauką, vienoje rankoje laikydamas obuolį, o antroje – peiliuką.Gonkose Gogelis Stasį praleido į priekį, kažko paklausė, o kai Stasys pasisuko į jį veidu, paleido automato seriją. (1941 m. birželio mėn. Stasys dalyvavo suimant Gogelį). Kai motina išpuolė laukan, Gogelis paaiškino, kad Stasys jį puolęs su peiliu.“

J. Kemeklis-Tauras (viduryje)

Priartėjus frontui, kuomet Raudonoji armija okupavo Lietuvą antrą kartą, Bronislovo brolis Jonas Kemeklis pradėjo slapstytis. Vokiečių armija sparčiai traukėsi į vakarus. Ruošėsi išvažiuoti ir tas valdininkas, pas kurį vertėju dirbo Jonas. Reikėjo apsispręsti ką toliau daryti. Vokietis, pas kurį jis dirbo vertėju, atsiuntė prie Jono namų sunkvežimį ir laišką. Jis siūlė Jonui krautis daiktus ir važiuoti kartu su juo į Vokietiją į Oldenburgo miestą pas jo tėvus. Tačiau Jonas nenorėjo važiuoti. Kaip jo brolis Bronislovas rašo, jis, tarsi mažas

vaikas, iššoko per langą ir pasislėpė. Pradžioje dar norėjo registruotis, tačiau sužinojęs, kad jį gali areštuoti už antibolševikinę veiklą, pasitraukė į mišką ir tapo laisvės kovotoju. 1944 m. rudenį Debeikių apylinkėse susibūrė partizanų būrys, kuriam vadovavo Jonas Balčiūnas – Ūdras. Jonas Kemeklis tapo jo pavaduotoju pasirinkdamas Tauro slapyvardį. Šias pareigas jis ėjo iki 1945 m. gruodžio – iki būrio vado Balčiūno žūties. Būryje tuo metu buvo 21 kovotojas. Jie veikė Debeikių valsčiaus vakarinėje dalyje, daugiausia Ramuldavos girioje. 1945 m. gruodžio mėn. J.Kemeklis – Tauras buvo paskirtas Vytauto apygardos Liūto rinktinės Jovaro kuopos Tauro būrio vadu. 1946 – 1947 m. jis jau buvo Jovaro kuopos vadas. 1947 m. kuopos trijuose būriuose tada buvo 52 kovotojai. J.Kemeklio įsakymu Debeikių apylinkėse buvo likviduoti partizaų Karo lauko teismo sprendimu nuteisti MGB informatoriai ir kiti išdavikai. 1947 m. pavasarį, kuomet nuo Vytauto pygardos atsiskyrė Algimanto apygarda, J.Kemeklis buvo paskirtas Vytauto apygardos štabo nariu, Ūkio

3

skyriaus, susisiekimo ir ryšių poskyrio viršininku. Po Jurgio Urbono – Lakštučio žūties, nuo 1948 m spalio mėn. jis buvo vienas iš partizanų laikraščio „Partizanų kova,“ ėjusio 1947-1951 m., redaktorių.

J. Kemeklis-Tauras (viduryje)

1948 m. vasario 10 d J.Kemeklį paskyrė Vytauto partizanų apygardos Liūto rinktinės 3-iosios LLA Jovaro kuopos vadu. Kuopa veikė Ramuldavos girioje ir Debeikių valsčiaus vakarinėje dalyje. Ją sudarė trys būriai: Perkūno, Tigro ir Tauro.

Okupantų valdžia už gyvo ar žuvusio Jono Kemeklio- Tauro galvą buvo pažadėjusi 20 hektarų žemės ir 5 metų atleidimą nuo mokesčių. Netoli Debeikių gyvenęs pilietis Žvikas susigundė okupantų siūloma premija. Jis bandė ją gauti. Tačiau J.Kemeklis išdaviką pergudravo ir į parengtus spąstus nepakliuvo. Iš klojimo, kuriame jie buvo apsistoję, partizanai stebėjo aplinką. Jie matė kaip šeimininko sūnus išjojo pranešti apie juos enkavedistams, todėl laiku pasitraukė. Deja, J.Kemekliui nepavyko išdaviko nubausti, nes tas išsidangino į miestą. Kiti išdavikai enkavedistų pateiktais nuodais apnuodijo dešrą ir ja „pavaišino“ J.Kemeklio būrio partizanus. Tačiau J.Kemeklis nedaug jos suvalgė, todėl spėjo paimti kaimyno arklį, į vežimą sukrovė užmigusius kovos draugus ir laimingai paspruko į saugią vietą.

Buvęs partizanas Anicetas Mažvila pasakoja kaip J.Kemeklį sužeidė: „Jonas Kemeklis, Antanas Bagočiūnas ir Bronius Puodžiūnas ėjo per kelią Andrioniškis –

Anykščiai ir ant kelio pamatę kelis stovinčius skrebus kirto jiems iš automatų. Vienas skrebas krito vietoje, o kiti į griovius nusivoliojo ir ėmė atsišaudyti. Partizanai laimingai pabėgo, tik Kemekliui koją peršovė. Dar bandė eiti, bet suklupo. Tuomet vyrai jį paėmė ir nešė. Koja jam buvo peršauta žemiau kirkšnio.“

1949 m. kovo 16-oji buvo paskutinė J.Kemeklio – Tauro gyvenimo diena. Nelaimė atsitiko ne be išdavikų pagalbos. Kažkas, matyt, nurodė enkavedistams kur ir kada kovotojai eis. Žmogaus, pas kurį jie turėjo ateiti, klojime buvo paruošta enkavedistų pasala. Nors kovotojai buvo apsirengę baltais maskuojamaisiais drabužiais, tai jų neišgelbėjo. Jie pakliuvo į netikėtą pasalautojų automatų ir kulkosvaidžių ugnį. Tą kartą žuvo Jonas Kemeklis – Tauras, Juozas Adamonis – Rytas, Juozas Jankauskas – Vanagas ir Alfonsas Vinciūnas – Adomėnas. Sužeistas J.Kemeklis dar sugebėjo prasiveržti iš apsupties ir pabėgti, tačiau enkavedistai už poros kilometrų jį pasivijo ir nušovė. Albinas Milčiukas – Tigras rašė: „Tauras... Tai man brangus žmogus. Kartu su juo praleidome daug dienų ir naktų, kartu miegojome,vaikščiojome, kovojome su bolševikais... Ir štai šiandien jo jau nebėra... Žuvo nuo žiaurių teroristų rankų. Nors ši netektis ir labai skaudi, bet žūtis mūsų gyvenime yra įprastas dalykas, ir kiekvienas gyvas partizanas, žuvus draugui, turi sukandęs dantis tęsti kovą, kol atgausime laisvę.“

Jonas Kemeklis, lankydamas gimtojo kaimo gyventojus kalbėjo: „...nebijokit, tuoj bus laisvytė...“ Šie jo pranašiški žodžiai išsipildė... Tik daugiau nei po keturių dešimtmečių...

Šaltiniai. 1. B.Kemeklis. Nesipriešinti genocidui negalėjom. Eilinio partizano atsiminimai. Šiauliai, 1988-1990 m. Vilnius, 2015 m. 2. Laisvės kovotojų prisiminimai. VIII d.Vilnius, 2014 m. 3. Laisvės kovų archyvas, 10 T. Kaunas, 1994 m.

2017-04-05