Penitencinės kriminologijos pagrindai

Penitencinės kriminologijos pagrindai

Parengė dr. Alfredas Kiškis, MRU

2013.02.05 Alfredas Kiškis 2

Kriminologijos informacijaMRU Baudžiamosios teisės ir kriminologijos katedros tinklalapyje ->

Alfredo Kiškio asmeninė svetainė www3.mruni.eu/~akiskis/ -> Studentams-> Arba per MOODLE:Informaciniai paketai studijuojantiems Penitencinės kriminologijos pagrindus:

• Seminarų planai• Paskaitų medžiaga• Geriausi, įdomiausi studentų darbai• Vertinimas• Preliminarūs egzamino klausimai• Egzamino tvarka• Rezultatai

Studentai labai renkasi magistro baigiamųjų darbų temas iš kriminologijos.

http://www.mruni.eu/lt/padaliniai/fakultetai/teises_fakultetas/katedros/baudziamosios_teises_ir_kriminologijos_katedra/apie_katedra/

http://www3.mruni.eu/~akiskis/


• Kriminologija - mokslas apie nusikalstamumą. Lotyniškai crimen (nusikaltimas), graikiškai logos (mokymas).


Kam reikalinga kriminologija? (1) Studijuojantiems teisę būtina suprasti, kodėl žmonės pažeidžia

teisės normas, ką daryti, kad tos normos nebūtų pažeidžiamos. Būtina suprasti, koks yra teisės normų egzistavimo poveikis

žmogaus elgesio variantų pasirinkimui, koks yra teisės normų taikymo poveikis, koks teisės taikymas duoda geriausius rezultatus.

Teisės normos gali būti neveiksmingos, jei jos bus

konstruojamos, nesiremiant kriminologinio pažinimo rezultatais. (Baudžiamoji, bausmių vykdymo, administracinė teisė be kriminologijos žinių negalėtų pasiekti savo tikslų)

Interpretuojant ir taikant teisę būtina derinti teisingumą ir resocializuojantį poveikį asmeniui.

Advokatai, prokurorai, teisėjai turi operuoti kvalifikuotu kriminogeninių procesų supratimu.


Kam reikalinga kriminologija? (2) Naujieji teisininkai – chirurgai be anatomijos ir

fiziologijos žinių. Sieksime, kad teisininkai negalėtų dalyvauti

baudžiamajame procese, jei nėra išklausę Kriminologijos kurso ir išlaikę egzamino.

Kriminologijos reikšmės nesupratimas – atsilikusios valstybės požymis.

Kriminologijos reikalingumas ir žinios Lietuvoje – priešingomis kryptimis.

Be kriminologinių žinių pinigus dažnai paleidžiam vėjais (5 m.).


Kam reikalinga kriminologija? (3) Teisininkai turi gebėti adekvačiai įvertinti nusikalstamumą, mokėti

naudotis jo charakteristikomis. Tik pakankamai plačiai suvokdamas nusikaltimų žalą žmogus galės skirti

adekvatų dėmesį šios problemos sprendimui. Nusikalstamumo supratimas - socialiai reikšmingas.

Nusikalstamumo mokslinis supratimas įgalina visus asmenis, kurie priima socialiai reikšmingus sprendimus, prisidėti prie nusikaltimų prevencijos, mažinti nusikalstamumą ir jo daromą žalą;

Padeda objektyviau vertinti nusikaltimus padariusius asmenis, aukas, atitinkamai elgtis su jais.

Advokatui kriminologijos žinios suteikia platų argumentų spektrą teisiamojo gynybai.

Kriminologijos žinios padeda netapti nusikaltimo auka.


Studentai anoniminėse anketose po kriminologijos egzamino:

• Nemanau, kad per visus tris su pusę metų buvo įdomesnis dalykas.

• Ši disciplina priverčia susimąstyti, keisti požiūrį ir elgesį.

• Gal būt patys įdomiausi seminarai studijų procese, kai nebuvo jaučiama įtampa, tačiau lengvai ir sistemiškai leido pasisavinti didžiąją dalį žinių.

• Man labai patinka diskusijos, kai studentas nėra klausinėjamas kaip „mokyklos laikais“.

• Visuomet stengiuosi lankyti paskaitas, nes lengviau įsisavinamos žinios. Puiku, kad galima sužinoti tai, ko nėra nei skaidrėse, nei vadovėliuose.


• Kriminologijos samprata. Kriminologinių idėjų raida.

• Šiuolaikinės nusikalstamo elgesio priežasčių teorijos.

• Nusikalstamumas ir jo pažinimas. Latentinis nusikalstamumas.

• Nusikalstamumas Lietuvoje ir pasaulyje.

• Nusikalstamumo žala.

• Nusikalstamumo veiksniai.

• Nusikaltimus padariusių asmenų ir aukų ypatybės.

• Nusikaltimo mechanizmas.

• Nusikaltimų prevencija.

• Kriminalizacijos kriminologiniai aspektai.

• Baudžiamojo teisingumo modeliai.

• Poveikio nusikalstamumui šiuolaikinė praktika.

• Kriminologinės informacinės sistemos.

Kriminologija. Apie ką?


Paskaitos tema: Kriminologijos samprata.

Kriminologinių idėjų istorinė raida


Kriminologijos samprata (1)

Daug kriminologijos apibrėžimų. Nėra vienintelio teisingo.• Kriminologija - tai mokslas, tyrinėjantis nusikalstamumą ir

visuomenės reakcijas į jį // Justickis V. Kriminologija. 1 d. - V. 2001, p. 10.

• Kriminologija tyrinėja nusikalstamumo kilmę; nusikalstamumo dėsningumus; procesus bei reiškinius, sukeliančius nusikalstamumą; nusikaltimus darančius asmenis, priemones, galinčias sulaikyti asmenis nuo nusikalstamo elgesio // Kriminologija. - V. 1994, p. 6.


Kriminologijos samprata (2)

Visuomenės socialinė reakcija į nusikalstamumą yra procesai, kurie vyksta, kai padaroma nusikalstama veika:

nusikaltimo aukos reakcija (pranešimas, …) nusikaltimus tiriančių institucijų reakcija, baudžiamojo proceso dalyvių, aplinkinių, žiniasklaidos, …


Kriminologijos samprata (3)Nusikalstamumas yra pagrindinis kriminologijos

objektas.

Filosofas ir sociologas prof. dr. Aleksandras Dobryninas sako, kad nusikalstamumo nėra, o yra nusikaltimai. Kaip yra stalai, o nėra "stalumo".

?Kitas požiūris: miškas - nėra tik medžiai. Nusikalstamumas

kaip visuma pasižymi specifinėmis savybėmis ir dėsningumais, kas įgalina jį tyrinėti, kaip atskirą socialinį reiškinį.


Kriminologijos samprata (4)Ne tik kriminologija nagrinėja nusikalstamumą.

Sociologija, teisė, psichologija, medicina, pedagogika, ekonomika, matematika, informatika, ...

Tik kriminologijos moksle nusikalstamumas yra pagrindinis jo objektas.

Kriminologija:• kompleksinis mokslas• pozityvus mokslas• humanizmas• išsilavinimas, supratimas


Kriminologijos samprata (5).

Teisinis (norminis) požiūris į kriminologiją: Kriminologija - baudžiamosios teisės šaka arba viena iš pagalbinių

bauž. teisės disciplinų.Akcentuoja principinį skirtumą tarp nusikalstamų veikų ir kitų

elgesio normų pažeidimų.

Sociologinis požiūris į kriminologiją: Kriminologija - viena iš specializuotų sociologinių disciplinų.Nusikalstamumas nėra unikalus fenomenas, kokybiškai besiskiriantis

nuo kitų socialinių reiškinių (biurokratizmo, nekompetentingumo, girtavimo, narkomanijos ir t.t.).

Kriminalizuoti reikia tik kraštutinius šių normų pažeidimus. Nusikalstamumas - tai kraštutinė visuomenei nepriimtino (deviacinio)

elgesio forma.


Kriminologijos objektai (1)

Nusikalstamumas• Sociologiniu aspektu: konkrečioje visuomenėje ir konkrečiu

laikotarpiu paplitusi viena iš labiausiai nepageidaujamo elgesio formų.

• Teisiniu aspektu: (apibrėžiamos tokio elgesio ribos) tai visuma atskirų nusikalstamų veikų, įvykdytų konkrečioje erdvėje per konkretų laikotarpį.


Kriminologijos objektai (2)NusikalstamumasHeterogeninis polistruktūrinis reiškinys:• Priklausantis nuo daugybės veiksnių, aplinkybių.• Susidedantis iš daugelio rūšių, jų grupių, tarpusavyje

besiskiriančių: jų vertinimu, savo priežastimis bei sąlygomis, galimais poveikio būdais.

Tai svarbu suprasti imantis poveikio priemonių prieš nusikalstamumą.


Kriminologijos objektai (3)

Nusikalstamumas.Problema: sąvokos "nusikaltimas" neapibrėžtumas, dideli jos turinio,

supratimo skirtumai, ypač lyginant atskirų valstybių nusikalstamumą.

Nusikalstamumo ribos:

- BK

- Platesnis požiūris: + nukrypstamasis (deviacinis) elgesys, apimantis kriminalizuotas ir nekriminalizuotas veikas (kriminalizuotinas ir kt.) + administraciniai teisės pažeidimai (tik formali skiriamoji riba nuo nusik. veikų).

Naujasis BK -> nusikalstamos veikos = nusikaltimai + baudžiamieji nusižengimai.


Kriminologijos objektai (4)Papildomi kriminologijos objektai:

Nusikalstamumo veiksniai; Kitoks, ne nusikalstamas, nepageidautinas elgesys -

amoralus elgesys, teisės deliktai (administraciniai teisės pažeidimai), alkoholizmas, narkomanija, ...;

Nusikaltėlis, auka ir visuomenė nusikaltimų genezėje;Visuomenės ir valstybės reakcijos į nusikalstamumą;Socialiniai stereotipai apie nusikalstamumą, jo priežastis, nusikaltimo

auką, nusikaltėlį, galimas poveikio priemones jam; . . .

Kriminologinių idėjų istorinė raida

Studentai:Buvo įdomu, ypač istoriniai pavyzdžiai apie realiai taikytas priemones ir politiką


Kriminologijos idėjų periodizacija, pagrindinės idėjų grupės (1)

Kriminologinių idėjų bei praktinių poveikio priemonių nusikalstamumui idėjų grupės:

1) Ankstyvosios

2) Antika (Platonas, Aristotelis)

3) Viduramžiai (Šv.Augustinas, T.Akvinietis)

4) Atgimimo utopistai (T.Moras, T.Kampanela)

5) Klasikinės kriminologijos atsiradimas (Č.Bekarija, Š.Monteskjė, D.Bentamas)

6) Antropologinių kriminologinių idėjų atsiradimas (Č.Lombrozas, E.Feris)


Kriminologijos idėjų periodizacija, pagrindinės idėjų grupės (2)

Idėjų grupės.

7) Sociologinių kriminologinių idėjų atsiradimas (A.Ketlė, E.Diurkheimas)

8) Radikaliųjų kriminologinių idėjų atsiradimas (K.Marksas, F.Engelsas)

9) Šiuolaikinė kriminologija


Ankstyvosios

• Nusikaltimas dažnai buvo ne tik teisės, bet ir religijos persekiojimo objektas, nusikaltimas buvo tapatinamas su nuodėme (teisė, religija ir moralė nebuvo diferencijuotos).

• Nusikaltimas, nusikaltėlis laikytas blogio jėgų pasireiškimu, jų tarnu, įrankiu šių jėgų rankose.

• Kaip nusikaltimų užkardymo priemonės įvardintos religinės priemonės: asketizmas (turtinių nusikaltimų prevencija), paklusnumas vyresniajam (ir įstatymui).

• Akcentuojamas bausmės neišvengiamumas, jei ne šiame gyvenime, tai po mirties.

• Religija kontroliavo žmonių ne tik blogus poelgius, bet ir blogas mintis (Dievas žino).


Ankstyvosios (2).

6 a.prieš m.e. kiekvienas egiptietis privalėjo pateikti metinę savo turto deklaraciją. To vengiantiems ar negalintiems pagrįsti savo aukšto pragyvenimo lygio grėsė mirties bausmė.

Kinijoje 4 a.p.K.:

• Kaip kovos su nusikalstamumu priemonė iškeliama idėja bausti žmones dar prieš nusikaltimo padarymą.

• Rekomenduota kolektyvinė atsakomybė, vienų atsakomybė už kitus.

Senovės Spartoje gyvenimas nesusituokus buvo laikomas nusikaltimu, o naujagimių su išsigimimo požymiais nužudymas – ne.


Antika (1)

Jau Sokratas ir Demokritas išsako mintis, kad užkirsti kelią nusikalstamumui galima mokant ir auklėjant jaunimą.

Sokratas - žmogus daro bloga tik todėl, kad nežino kas yra gera.

Demokritas - mokymą sieja su galimybe išvengti nusikaltimo žalos tiek sau, tiek turtui, jei žmogus teisingai elgsis, žinos kaip saugotis.


Antika (2)

Platonas.

Nusikalstamumą lemiančios priežastys:– valstybinė santvarka,

– nusikaltėlių nenubaudimas,

– turtinis nelygumas (rekomendavo, kad skirtumas neviršytų 4 kartų).

Veiksniai, galintys sulaikyti nuo nusikaltimų darymo: – Bausmės;

– Visuomenės nuomonė;

– Sąžiningumas ir gero elgesio įpročiai;

– Dorų piliečių skatinimas;


Antika (3).

AristotelisNusikalstamumo priežastys:

– Skurdas;– Vienų socialinių sluoksnių privilegijos, o kitų beteisiškumas;– Nacionalinė nesantaika;– Gyventojų įvairiatautiškumas.

Nusikaltimus stabdantys veiksniai:– Teisinga santvarka;– Įstatymų stabilumas ir jų viršenybė prieš bet kokį asmenį;– Kova su korupcija;– Pakankamas ekonominis išsivystymas, kad būtų galima

užtikrinti visiems pakankamą gyvenimo lygį;– Galimybės save realizuoti priimtinais būdais;– Jaunimo mokyme svarbiausia mokyti paklusti įstatymams.

Reikia apsaugoti jaunimą nuo kontakto su ydomis.


Viduramžiai (1)

Įsigalėjus krikščionybei, nusikaltimas tapatinamas su nuodėme.

Šv.Augustinas akcentuoja gėrio ir blogio kovą žmoguje. Žmogaus elgesį nulemia jo laisva valia, kuri gali būti arba gera, arba bloga, o tai lemia gėrio ar blogio jėgos.

T.Akvinietis - nusikaltėlis yra blogio jėgų įrankis, jų tarnas, todėl poveikio priemonės turėtų būti nukreiptos per žmogų į šias blogio jėgas.

Kaip poveikio priemonė įsigali inkvizicija, vienintelė reakcija į nusikaltimą tampa žiaurios, dažnai viešos bausmės, kankinimai.


Viduramžiai (2).

Pagrindinės idėjos: – Nusikaltimas yra blogio apraiška;

– Asmuo turi laisvą valią ir todėl turi būti baudžiamas;

– Nusikaltėlis - tai ypatingas žmogaus tipas, pasižymintis specifinėmis savybėmis, pagal kurias jis gali būti iš anksto atpažintas.


Atgimimo utopistai.

T.Moras “Utopijoje”, T.Kampanela “Saulės mieste”:– Atsisakė religinio požiūrio į

nusikalstamumą, į žmogų kaip blogio nešiotoją.

– Nusikalstamumo pagrindinės priežastys - socialinė gyventojų nelygybė, o ypač turtinė.

– Siūlė įvesti priverstinę visų lygybę, dėl to nusikalstamumas išnyktų.

– Numatė bausmes už šios lygybės laužymą.

Jų idėjos - totalitarinių valstybių ideologija ir praktika.


Klasikinė kriminologija (1)

Užuomazgos - Švietėjų epochoje (Ž.Ruso, Volteras, D.Didro, ypač Š.Monteskje):– Siekė humanizuoti ir racionalizuoti iš Viduramžių paveldėtą bausmių sistemą.

– Svarbiausios nusikalstamumo priežastys - žemiausių sluoksnių beteisiškumas, skurdas.

– Iškėlė principą “geriau dešimt kaltų laisvėje, nei vienas nekaltas kalėjime”.

– Žymiai protingiau ne bausti, bet stengtis padaryti taip, kad nusikaltimas neįvyktų.



Č.Bekarija (1738-1794) veikale “Apie nusikaltimus ir bausmes” sukoncentravo visus kriminologinės minties pasiekimus iki 18 a. antros pusės:

Bausmė turi atitikti nusikaltimo sunkumo laipsnį, ir užtenka to, kad bausmės daroma žala viršytų nusikaltimo duodamą naudą;

Bausmės tikslas ne sunaikinti nusikaltėlį, bet padaryti taip, kad nei šis asmuo, nei kiti asmenys nedarytų naujų nusikaltimų;

Bausmių neišvengiamumas nusikalstamumą stabdo labiau nei jų griežtinimas;

Norint įveikti nusikalstamumą neužtenka vien tik bausmių; Nusikalstamumas priklauso nuo socialinių sąlygų; Nusikalstamumas gali būti mažinamas, naikinant neteisingus

įstatymus, teisingu teismo vykdymu, švietimu, mokymu, auklėjimu.



Dž.Bentamas: Nusikaltėlį jis vertino, kaip “homo economicus”, t.y. visada racionaliai

apgalvojantį naudą, kurią gaus iš nusikaltimo ir žalą, kurią gali patirti, kai jį nubaus.

Sukūrė savo nubaudimo teoriją, išvystė Š.Monteskjė ir Č.Bekarijos idėjas apie bausmių proporcingumą – pateikė praktines rekomendacijas, kaip parinkti bausmės dydį.

Viena iš nusikalstamumo priežasčių jis laikė netobulus įstatymus. Skiriant bausmes reikia atsižvelgti ne tik į padaryto nusikaltimo

sunkumą, bet ir į nusikaltėlio jautrumą. Pasiūlė pataisos įstaigų modelį (Panopticon) – kalinių izoliuotas

laikymas su stebėtoju centre. Turi būti įrengtos mokyklos, dirbtuvės, kad kaliniai būtų pataisomi, perauklėjami.


Klasikinė kriminologija (4).

Pagrindinės klasikinės kriminologijos idėjos (apibendrinimas): 1) Žmogus turi laisvą valią, nusikaltimas yra jo laisvo ir racionalaus

pasirinkimo rezultatas, įvertinus visus už ir prieš;2) Bausmės turi būti ne absoliučiai sugriežtintos, o tik tiek, kad atsvertų

nusikaltimų duodamą naudą; 3) Bausmių griežtumas daro nusikaltimą nepatrauklų, nepriimtiną. Pastabos:• Daugelis šių idėjų yra filosofinės, nelabai pagrįstos konkrečios empirinės

informacijos tyrinėjimu. • Ir šiandien šios idėjos dažnai yra baudžiamosios teisės bei

kriminologijos pagrindas daugelyje valstybių. Ko gero, jos populiaresnės tarp baudžiamosios teisės ir politikos atstovų.


Antropologinė (biologinė) kryptis (1)

Žmogaus antropologija - jo elgesį nulemiantis veiksnys.

Čezarė Lombrozas (1836 – 1909). Atliko didelės apimties tyrimus - apklausta, ištirta:

• Apie 25 000 nusikaltėlių ir ne nusikaltėlių;

• Apie 4 000 kaukolių. Nusikaltėlis - ypatingas žmogus, besiskiriantis nuo kitų,

dažnai jis labiau ligonis nei nusikaltėlis. Nusikaltėlį kaip asmenį apibūdina didelis kiekis atavistinių,

anomalių (netaisyklingų), degeneratyvių (išsigim.) požymių. Duoda paralelę su ikiistoriniu žmogumi kaukolės ir kt.

atžvilgiu. Nusikaltėliams būdingas sumažėjęs juntamumas (~ 15 proc.

nusikaltėlių nejautrūs skausmui), padidėjęs irzlumas, impulsyvumas, karštakošiškumas.



Čezarė Lombrozas (1836 – 1909) Nusikaltėliu gimstama, bet ne tampama, jį auklėti yra

beprasmiška, jis pagal savo požymius gali būti išskirtas iš kitų žmonių ir turi būti arba izoliuotas, arba sunaikintas.

“Nusikaltėlis yra nekaltas darydamas nusikaltimą, bet ir visuomenė nekalta, kai jos nariai tam, kad apsaugotų save, nubaudžia juos (izoliuoja, sunaikina)”.



Čezarė Lombrozas (1836 – 1909). Savo ankstyvosiose idėjose siūlė teismus pakeisti psichiatrų

komisijomis, vėliau - psichiatrai turėjo būti ekspertais teisme.

Jo idėjoms didelę įtaką padarė E. Feris bei kiti jo amžininkai. Knygos “Žmogus nusikaltėlis” 5 leidime (po 20 m.) galima pastebėti šiuos pagrindinius idėjų pokyčius:

a) Ne visus nusikaltėlius laikė įgimtais.

b) Pripažįsta ir ne antropologinių faktorių įtaką nusikalstamam elgesiui (klimatas, civilizacijos lygis, gyventojų tankumas, gimstamumas, migracija, alkoholizmas, auklėjimas, ekonominis išsivystymas ir kt.).

c) Ne visi įgimti nusikaltėliai padaro nusikaltimus, nuo to gali sulaikyti palankios aplinkos sąlygos. Toks žmogus turi tik stiprų polinkį nusikalsti, bet ne visada jį realizuoja - didesnė nusikalstamo elgesio tikimybė.



Enriko Feris (1856 – 1928)

Jo idėjų formavimosi aplinka: • Klasikinės kriminologijos (baudžiamosios teisės) idėjų bankrotas;

• Sociologiniai A.Ketlė bei antropologiniai Č.Lombrozo tyrimai, neigiantys laisvą valią kaip pagrindinę nusikalstamumo priežastį.

Nusikaltimas tai trijų grupių veiksnių sąveikos rezultatas – fizinių, antropologinių ir socialinių: – Fiziniai veiksniai (klimatas, oro sąlygos, ...);

– Antropologiniai veiksniai;

– Socialiniai veiksniai.

Nusikalstamumo pokyčius labiausiai veikia socialiniai veiksniai.



Enriko Feris (1856 – 1928) Mokslą, tyrinėjantį nusikalstamumą ir nusikaltėlį, pavadino

baudžiamąja sociologija. Šis mokslas vėliau R.Garofalo įtakoje imtas vadinti kriminologija.

Jo idėjų apibendrinimas:• Antropologija įrodo, kad nusikaltėlis nėra normalus žmogus,

jis dėl savo įgimtų ir įgytų organinių bei psichologinių anomalijų yra specifinis žmogaus tipas;

• Statistika įrodo, kad nusikaltimų atsiradimas, padidėjimas ar sumažėjimas priklauso nuo daugelio kitų veiksnių, o ne nuo bausmių, įrašytų įstatymuose ir skiriamų teismų;

• Eksperimentinė psichologija įrodė, kad tariama asmens valios laisvė yra ne kas kitas, kaip asmens iliuzija.


Antropologinė (biologinė) kryptis (6).

Enriko Feris (1856 – 1928) (tęs.) Siūlė: Teisėtvarkos sistema turi būti ne “keršto už nusižengimus” įrankis, o

tapti visuomenės apsisaugojimo priemone, panašiai kaip yra saugomasi nuo ligų ar stichinių nelaimių;

Priemonės tradicinės – laisvės atėmimas ir trėmimas; L. a. trukmė neturi būti iš anksto fiksuota - turi tęstis tol, kol asmuo

tampa nebepavojingu visuomenei (kas nustatoma tiriant nusikaltėlį). Žudikus siūlo iškarto izoliuoti iki gyvos galvos, jei ekspertizė juos

pripažino įgimtais nusikaltėliais; Lengvesnių nusikaltimų atveju toks izoliavimas turėtų būti po 2 – 4

nusikaltimų. Be bausmių kaip alternatyvas siūlė ir socialinę, ekonominę politiką

(viešųjų darbų sukūrimą, mokesčių sistemą, mažinančią socialinę nelygybę ir kt.);


Sociologinė kryptis (1)

A.Ketlė (1796 – 1874). Belgų matematikas: Jo atlikti statistiniai nusikalstamumo tyrimai parodė, kad

nusikalstamumas palyginti mažai kinta, tiek kiekiu, tiek kokybe (<= +/-10 proc./m).

Nusikalstamumas vystosi pagal savo dėsningumus, kurie nepriklauso nuo žmogaus valios;

Mokslo užduotis yra atskleisti šiuos dėsningumus, nustatyti socialinius nusikalstamumo veiksnius;

Griežtomis bausmėmis įveikti nusikalstamumą yra neįmanoma; Visuomenė pati subrandina nusikaltimą, o nusikaltėlis - tik įrankis,

kuris tą nusikaltimą padaro; Nusikalstamumas iš esmės gali pasikeisti tik tada, kai iš esmės pasikeis

socialinės sąlygos;


Sociologinė kryptis (2).

A.Ketlė (1796 – 1874). Išskyrė pagrindines grupes veiksnių, įtakojančių tai, ar asmuo padarys

nusikaltimą:• aplinka, kurioje gyvena, • šeimos santykiai, • religija, kuria išauklėtas, • socialinė padėtis, • visuomenės nuomonė,• gamtinės sąlygos.

Paveikti nusikalstamumo būklę galima veikiant į mases, bet ne į atskirus individus.

Kiti atstovai: Gabrielis Tardas (1843 – 1904), Emilis Diurkheimas (1858 – 1917).


Radikalioji kriminologija (1)

K. Marksas, F. Engelsas: • Pagrindinė visuomenės vystymosi jėga – jos pagrindinių klasių –

išnaudotojų ir išnaudojamųjų kova.

• Žmogus pirmiausia siekia patenkinti savo materialinius poreikius.

• Kiti taip pat siekia panašių tikslų - visų karas prieš visus.

• Kiekvienas stengiasi turėti kuo daugiau turto ir apsaugoti šį turėjimą.

• Privatinė nuosavybė sukuria prielaidas išnaudojimui.

• Pirmykštėje bendruomenėje nusikalstamumo lygis buvo ypatingai žemas.

• Tuo pagrindu modeliavo ateities visuomenę, kurioje viešpatautų socialinė lygybė, iki minimumo sumažėtų prieštaravimai, nekiltų valstybinės prievartos būtinybė, nusikalstamumas išnyktų.


Radikalioji kriminologija (2).

K.Marksas, F. Engelsas: Pagrindinės nusikalstamumo priežastys - klasinėje visuomenės

sąrangoje:

• Socialinė nelygybė, darbininkų eksploatacija;

• Bedarbystė, skurdas, žemas išsilavinimo lygis, blogas auklėjimas - ypač darbininkų sluoksniuose;

Ši būklė vertinama, lyginant su kitų sluoksnių būkle, ir bloga ne todėl, kad maža apimtis, kiekybė, bet kad šalia yra žymiai geresnė.

Skurdas, vargas, “visuomenės atliekos” būklė sunaikina moralės stabdžius, panaikina principus, asmens motyvaciją.

Kas belieka?

Siūlo visuomenės pertvarkymą – viešpataujančių jėgų nušalinimą nuo valstybinės valdžios, socialinę lygybę.


Šiuolaikinė kriminologija (1)

18 – 19 a. klasikinės kriminologijos idėjų autoriai didžiausią dėmesį skyrė juridiniams klausimams, stengėsi humanizuoti, racionaliai reformuoti bausmių sistemą, paveldėtą iš Viduramžių.

19 a. atsiranda naujos kriminologinės idėjos, bendrame pozityvistinio mokslinio metodo suklestėjimo kontekste bei klasikinių teorijų idėjų realizavimo nepasitenkinimo kontekste.

Nors klasikinių teorijų idėjų įtakoje ir buvo reformuotos bausmių sistemos, bet tai nepadarė didesnės įtakos nusikalstamumui.

Netgi priešingai - buvo pastebėtas nusikalstamumo didėjimas ypač miestuose, ko šios teorijos nepajėgė paaiškinti.


Šiuolaikinė kriminologija (2).

Atsirandanti pozityvioji kriminologija:

• Pagrindiniu savo uždaviniu iškėlė paaiškinti nusikalstamumo kilmę, atskleisti nusikalstamumo veiksnius.

• Atsisakė ar bent jau labai apribojo pagrindinio klasikinės kriminologijos postulato “apie laisvą žmogaus valią” veikimą, jo pritaikymo sferą.

• Susikoncentravo ties nusikalstamumo objektyvaus priežastingumo problema, ties nusikaltimų užkardymu per poveikį socialinėms sąlygoms ir nusikaltėliui.

• Teorijas, hipotezes, išvadas grindė moksliškai sukaupta objektyvia informacija apie nusikalstamumą, visuomenę, žmogų.

Pagal tai kur buvo ieškoma pagrindinių nusikalstamumo priežasčių išsiskyrė dvi didelės pozityviosios kriminologijos šakos:

• Antropologinių (biologinių) teorijų šaka – ieškojusi priežasčių pačioje žmogaus prigimtyje;

• Sociologinių teorijų šaka – ieškojusi priežasčių visuomenėje.

Documents

Penitencinės kriminologijos pagrindai