Paveldo pritaikymas tamsiajam turizmui Lietuvoje: Kauno

VYTAUTO DIDŽIOJO UNIVERSITETAS

MENŲ FAKULTETAS

MENOTYROS KATEDRA

Renata Kilinskaitė

Paveldo pritaikymas tamsiajam turizmui Lietuvoje: Kauno fortų atvejis

Magistro baigiamasis darbas

Kultūros paveldo ir turizmo studijų programa, valstybinis kodas 62603H102

Paveldo studijų kryptis

Vadovas: dr. Vaidas Petrulis 5 (Parašas) (Data)

Apginta: Menų fakulteto dekanė doc. dr. Ina Pukelytė 5 (Parašas) (Data)

Kaunas, 2012

2

TURINYS

SANTRAUKA ................................................................................................................................... 3

SUMMARY ....................................................................................................................................... 4

ĮVADAS ............................................................................................................................................. 5

1. TAMSIOJO TURIZMO FENOMENAS .................................................................................. 10

1.1. Tamsiojo turizmo samprata ............................................................................................... 10

1.2. Tamsiojo turizmo daugialypiškumas ir formos ................................................................. 14

1.3. Tamsiojo turizmo objektų klasifikacija ............................................................................. 19

1.4. Tamsiojo turizmo patrauklumo prielaidos ......................................................................... 24

1.5. Tamsiojo turizmo etinio aspekto problematika ................................................................. 30

2. TAMSIOJO PAVELDO TVARKYMAS IR PRITAIKYMAS TURIZMUI ........................... 35

2.1. Tamsiojo paveldo samprata ir ypatybės ............................................................................. 35

2.2. Turistinio produkto pateikimas vartotojui, atsižvelgiant į tamsiojo paveldo specifiką ..... 37

2.3. Tamsiojo paveldo pritaikymo turizmui ideologinis aspektas ............................................ 41

2.4. Tamsiojo paveldo pritaikymo turizmui pavojai ................................................................. 46

2.5. Tamsiojo turizmo galimybės ir tamsiojo paveldo objektų tvarkybos ir saugojimo

tendencijos Lietuvoje .................................................................................................................... 49

3. KAUNO TVIRTOVĖS FORTŲ ATVEJO ANALIZĖ ............................................................. 54

3.1. Kauno tvirtovės fortų istorija ir dabartinė situacija ........................................................... 54

3.2. Tamsiojo paveldo reprezentavimas Kauno VII ir IX fortuose........................................... 57

3.3. Tyrimas: turistų motyvacija ir VII forto muziejaus veiklos vertinimas ............................. 63

3.3.1. Lankytojų motyvacija ................................................................................................. 65

3.3.2. VII forto veiklos vertinimas ....................................................................................... 68

3.3.3. Tyrimo išvada ir rekomendacija ................................................................................. 70

IŠVADOS ......................................................................................................................................... 71

ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS ................................................................................... 73

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS ............................................................................................................ 77

PRIEDAI .......................................................................................................................................... 78

3

SANTRAUKA

Šis darbas supažindina su tamsiojo turizmo fenomenu, kuris Lietuvos

akademiniame pasaulyje dar nėra nagrinėtas. Darbe pristatoma tamsiojo turizmo samprata ir formų

įvairovė, visuomenėje daug diskusijų keliantys šios turizmo krypties etiniai aspektai bei didėjančio

populiarumo prielaidos. Taip pat iškeliama tamsiojo paveldo problematika, jį išskiriant kaip tam

tikrą disonuojančio paveldo grupę. Darbe įvertinama dabartinė tamsiojo paveldo situacija

Lietuvoje, išryškinant tvarkybos problemas ir lyginant tamsiojo paveldo pateikimo turizmui

praktikas su teorinėje literatūroje rekomenduojamomis bei kritikuojamomis. Išsamiai

analizuojamas gana ryškaus tamsiojo paveldo objekto – Kauno tvirtovės fortų – atvejis, įvertinant

šio objekto reikšmę, dabartinę tvarkybą ir tai lemiančias priežastis. Kadangi iš visų devynių

išlikusių Kauno tvirtovės fortų turizmui pritaikyti tik du (VII ir IX), kuriuose vystoma muziejinė

veikla, įvertinamos tamsiojo paveldo reprezentacijos juose: tiriama šių dviejų Kauno tvirtovės

fortų vykdoma veikla ir jos atitikimas užsienio autorių pateiktiems tamsiojo paveldo pritaikymo

turizmui principams.

Reikšminiai žodžiai: tamsusis turizmas, disonuojantis paveldas, Kauno tvirtovė,

Kauno IX forto muziejus, Kauno VII fortas.

4

SUMMARY

The paper introduces the new phenomena of dark tourism that has not ever been

analyzed in Lithuanian academic literature. The notion of dark tourism and the variety of its forms

is represented. This paper also analyzes the reasons of increasing popularity of dark tourism in

postmodern society and the ethical points of dark tourism. This paper concentrates on assessment

of Lithuania‘s dark heritage and explains the reasons, why this heritage is in such condition. The

main focus is on Kaunas Fortress which is an outstanding example of dark heritage in Lithuania.

The representation of dark heritage in Kaunas VII and Kaunas IX museums are compared and also

the Lithuanian tourist‘s motivation of visiting the dark sites is analyzed.

Key words: dark tourism, dissonant heritage, Kaunas fortress, Kaunas IX fort

museum, Kaunas VII fort.

5

ĮVADAS

Tamsusis turizmas – tai su mirtimi, nelaimėmis susijusių ar makabriškai atrodančių

vietų lankymas1. Tamsusis turizmas tampa viena iš patraukliausių turizmo krypčių šiuolaikiniame

pasaulyje. Apskritai tamsusis paveldas ir jo lankymas nėra naujas reiškinys – mirtis neišvengiama,

o su mirtimi susiję objektai lankomi jau ne vieną šimtmetį, pradedant romėnų gladiatorių kovomis,

pritraukusiomis minias žiūrovų bei piligriminėmis kelionėmis, kurių metu buvo lankomos šventųjų

mirties ar kankinimo vietos. Tačiau dažniausiai tai buvo tam tikrų pavienių asmenų ar išskirtinių

socialinių grupių intereso objektas. Turizmo tyrinėtojų dėmesys į šį reiškinį buvo atkreiptas gana

neseniai, pasireiškus ypatingam tamsiojo paveldo vietų lankymo masiškumui. Daugelio teoretikų

manymu, tamsiojo turizmo fenomeno įsigalėjimas turizmo rinkoje yra tiesiogiai susijęs su

pokyčiais šiuolaikinėje visuomenėje, o susidomėjimas šia turizmo šaka turėtų tik augti – po

keliolikos metų ji gali tapti vyraujančia tiek Lietuvoje, tiek pasaulyje.

Darbo naujumas ir aktualumas. Vakarų šalių turizmo specialistai, įvairių sričių

teoretikai šį reiškinį analizuoja jau porą dešimtmečių - kaip turizmo studijų kryptis tamsusis

turizmas išskirtas buvo 1996 metais. Šio fenomeno populiarumą akademiniame pasaulyje įrodo

specializuoto Tamsiojo turizmo instituto Centrinio Lankašyro universitete (Jungtinėje Karalystėje)

įkūrimas 2005 metais. Kaip viena iš turizmo studijų disciplinų tamsusis turizmas dėstomas ir jo

tyrimai atliekami 34 pasaulio aukštojo mokslo įstaigose2. Tuo tarpu Lietuvoje tai visiškai naujas,

dar netyrinėtas reiškinys - kol kas žengti tik pirmieji žingsniai į išsamesnį pavienių tamsiojo

paveldo objektų3 tyrinėjimą ir bandymą juos pritaikyti turizmui. Tačiau tamsiojo turizmo reiškinio

neištirtumas dar nereiškia jo nepopuliarumo mūsų šalyje.

Tamsusis turizmas apima dalį kultūriniam-pažintiniam turizmui galimų priskirti

turistų traukos objektų. Būtinybė išskirti tamsųjį turizmą kaip atskirą kultūrinio-pažintinio turizmo

pobūdį kyla dėl šios turizmo rūšies specifinio pobūdžio. Pirmiausia, visas tamsusis paveldas

specialistų įvardijamas kaip disonuojantis, t.y. dėl ideologinio neatitikimo vyraujančioms

visuomenės pažiūroms vertinamas labai prieštaringai. Todėl gana didelė dalis tamsiojo paveldo

lieka netvarkoma arba, dar blogiau, apskritai bandoma nuslėpti. Kitas aspektas - tokio paveldo

1 Tamsiojo turizmo tyrimų instituto pateikiama samprata. Institute for Dark Tourism Research. Prieiga per internetą:

http://www.dark-tourism.org.uk/ [žiūrėta: 2012-04-10]

2 Stone Ph., The Commodification of Death: A reflection on dark tourism research, education and media interest.

2011. Prieiga per internetą: http://works.bepress.com/philip_stone/35/ [žiūrėta: 2012-03-04] 3 Kaip pavyzdį galima paminėti mokslinį susidomėjimą tokiais karo paveldo objektais, kaip Kauno tvirtovės fortai,

apie kuriuos neseniai pasirodė keletas VšĮ „Karo paveldo centro“ inicijuotų mokslinės literatūros veikalų, taip pat

vokiečių gynybinių įtvirtinimų Memel Nord tyrinėjimą ir pritaikymą turizmui.

6

tvarkybos problematiškumas iš etinės perspektyvos. Bet koks reiškinio, susijusio su mirtimi,

ypatingai jei ta mirtis žiauri ir tragiška, panaudojimas masiniam vartojimui, ypatingai, jei iš to

gaunama finansinės naudos, yra griežtai smerktinas. Lygiai taip pat smerktinas žavėjimasis kito

kentėjimais ir mirtimi. Taigi iš etinės perspektyvos smerktinas mirties vartotojiškumas, kuris

tamsiajame turizme, bent kai kuriuose jo rūšyse, neišvengiamas. Tamsusis paveldas reikalauja

atitinkamos tvarkybos, tam tikro pateikimo visuomenei būdo ir interpretacijos, kuri sugebėtų

objektą pateikti patraukliai eiliniam vartotojui, nesumenkinant jo realios istorinės vertės, susijusios

su skausminga praeitimi, neskatintų etinio konflikto tarp skirtingų su paveldu susijusių socialinių

grupių. Tam reikalingas visapusiškas tamsiojo turizmo fenomeno supratimas, apimantis socialinį,

kultūrinį, istorinį ir politinį kontekstą, kas įmanoma tik išsamiai ištyrinėjus šį reiškinį.

Šio darbo tikslas – išanalizavus paveldo pritaikymo tamsiajam turizmui ypatumus,

įvertinti konkretų Kauno tvirtovės fortų atvejį. Darbe iš teorinės perspektyvos analizuojamas pats

tamsiojo turizmo fenomenas, tamsiojo paveldo išskirtinės savybės ir galimi jo pritaikymo

masiniam vartojimui būdai bei praktinis šių teorinių principų pritaikymas Kauno fortų tvarkyboje.

Darbe remiamasi moksline literatūra, kurioje nagrinėjama tamsiojo turizmo problematika, oficialia

VII ir IX forto lankytojams pateikiama informacija, statistiniais duomenimis ir kiekybinės

apklausos metu gautais rezultatais.

Literatūros apžvalga: Teorinėje dalyje, analizuojant tamsiojo turizmo fenomeną

daugiausia remiamasi tamsiojo turizmo tyrimų instituto įkūrėjo ir vadovo profesoriaus Ph. Stone‘o,

analitikų, įtvirtinusių „tamsiojo turizmo“ sąvoką mokslinėje literatūroje - J.J. Lennono ir M. Foley

bei kitų tamsiojo turizmo teoretikų (A. V. Seatono, C. Wighto, R. Sharpley) darbais. Analizuojant

tamsiojo paveldo sampratą ir jo pritaikymo turizmui ypatybes, remiamasi G. Ashwortho ir R.

Hartmanno pateikiama disonuojančio paveldo samprata ir iškelta problematika. Analizuojant

Kauno tvirtovės fortų situaciją remiamasi V. Orlovo leidiniais ir sukaupta archyvine medžiaga bei

fortuose įsikūrusių muziejų pateikiama turistine informacija.

Darbe keliami uždaviniai:

1. Pristatyti tamsiojo turizmo reiškinį;

2. Išanalizuoti tamsiojo turizmo padidėjusio patrauklumo prielaidas ir su tuo

susijusį etinį aspektą;

3. Apibrėžti tamsiojo paveldo sampratą ir išskirti jo ypatybes;

4. Išanalizuoti tamsiojo paveldo pritaikymo turizmui specifiką;

5. Apžvelgti tamsiojo paveldo padėtį Lietuvoje;

7

6. Pristatyti Kauno tvirtovės fortų kaip tamsiojo paveldo objektų reikšmę ir

dabartinę situaciją;

7. Ištirti pritaikytų turizmui Kauno VII ir IX fortų veiklą bei ją palyginti su

tamsiojo paveldo specialistų pateikiamomis tokio paveldo tvarkymo

koncepcijomis.

Darbo struktūra: Darbas sudarytas iš trijų pagrindinių dalių. Pirmoji struktūrinė

dalis skirta pristatyti pačiam tamsiojo turizmo fenomenui, apžvelgiant jo daugialypiškumą ir formų

įvairovę. Nors tolimesniame darbe bus daugiausiai akcentuojamos tokios aktualios tamsiojo

turizmo kryptys, kaip karo, holokausto turizmas, bendra šio reiškinio ir su juo susijusio socialinio

konteksto apžvalga yra būtina norint suprasti Lietuvoje dar nenagrinėto tamsiojo turizmo

fenomeno ypatumus. Šiame skyriuje taip pat analizuojamos tamsiojo turizmo populiarumo

šiuolaikinėje visuomenėje prielaidos ir reiškinio moralinė problematika.

Antrojoje dalyje apibrėžiama tamsiojo paveldo samprata ir jo pritaikymo turizmui

ypatumai. Šioje dalyje apžvelgiami galimi tamsiojo paveldo pateikimo masiniam vartotojui būdai,

nulemti tam tikros paveldo specifikos. Analizuojama oficialios politinės, socialinės ir kultūrinės

ideologijos reikšmė disonuojančio paveldo apsaugai, taip pat trumpai apžvelgiama tamsiojo

paveldo situacija Lietuvoje – objektų įvairovė, dėsningumai, tvarkybos tendencijos.

Paskutiniosios, praktinės dalies tikslas – pritaikant užsienio autorių teorines

įžvalgas, įvertinti konkretaus tamsiojo paveldo objekto, Kauno tvirtovės fortų, tvarkybos ir

pritaikymo turizmui situaciją. Tyrimo objektu pasirinkta Kauno tvirtovė, nes tai yra vienas iš

ryškiausių ir įvairialypiškiausių Lietuvos tamsiojo paveldo objektų - Kauno tvirtovės fortus galima

priskirti net keletui tamsiojo paveldo kategorijų. Pirmiausia, fortai yra okupacinės valdžios įkurti

kariniai įtvirtinimai, menantys Pirmą pasaulinį karą, tad gali būti vertinami kaip karinis bei

okupacinis paveldas. Taip pat dėl juose vykusių žiaurių nusikaltimų prieš žmoniją, tūkstančių žydų

ir kitų tautybių žmonių kankinimų ir žudymų, Kauno fortai patenka į vieną problematiškiausių ir

„juodžiausių“ paveldo objektų - genocido paveldo grupę. Be minėtų ryškiausių fortų istorijos

etapų, dėl kurių šie objektai neabejotinai patenka į tamsiojo paveldo kategoriją, įvairiais istorijos

laikotarpiais pavieniai fortai buvo išnaudojami kaip kalėjimai, karo belaisvių kalinimo ar mirties

bausmių vykdymo vietos. Kauno tvirtovės fortai, statyti vienos okupacinės valdžios ir „sėkmingai“

išnaudoti kitų okupacinių rėžimų poreikiams, tampa ryškiu disonuojančio paveldo pavyzdžiu, o jo

suderinimas su dabartine nepriklausomos demokratinės Lietuvos ideologija – mokslinio tyrimo

objektu.

8

Pradžioje trumpai apžvelgiama Kauno fortų istorinė reikšmė, išskirtinumas ir reali

dabartinė būklė. Nors visi Kauno fortai neginčijamai yra tamsiojo paveldo objektai, iš devynių

tvirtovės fortų šiuo metu turizmui yra pritaikyti tik du, todėl tik jie vertinami, analizuojant tamsiojo

paveldo pritaikymo turizmui ypatybes. Nors abiejų objektų istorija labai panaši, abu jie

išnaudojami holokausto ir kariniam turizmui, labai skiriasi veiklos koncepcija, kas ir yra lyginama

šiame skyriuje. Ypatingas dėmesys atkreiptas į Kauno tvirtovės fortuose besilankančių turistų

motyvaciją, iš ko galima spręsti, ar tamsusis paveldas patrauklus mūsų visuomenei. Šiuo tikslu

atliktas kiekybinis tyrimas, kuriuo siekiama išsiaiškinti VII forto lankytojų motyvaciją ir šio

turistinės traukos objekto veiklos vertinimą.

Metodologija. Teorinės literatūros analizei pirmose dviejose dalyse ir jos

praktiniam pritaikymui, įvertinant Kauno tvirtovės fortų situaciją, trečiosios dalies pirmuosiuose

skyriuose naudojamas aprašomasis analitinis ir komparatyvistinis metodas. Trečiojoje dalyje

atliekama atvejo studija – nagrinėjama Kauno tvirtovės fortų, kaip tipiško tamsiojo paveldo

objekto, situacija. Trečiosios dalies antrame skyriuje, lyginant VII ir IX Kauno fortų pritaikymą

turizmui ir tamsiojo paveldo reprezentacijas juose, pasitelkiama tamsiojo turizmo specialistų C.

Wighto ir J.J. Lennono 2004 m. Lietuvoje vykdyto kitų tamsiojo paveldo turistinių objektų tyrimo

metodologija, kuri remiasi šiais R. K. Yin nurodytais 6 punktais: dokumentų, archyvinių įrašų,

artefaktų analize, interviu, tiesioginiu stebėjimu ir stebėjimu dalyvaujant4. Išpildant pirmuosius tris

punktus, analizuojama šiuose muziejuose saugomos ir viešinamos archyvinės medžiagos turinys ir

būdai, vykdomos edukacinės programos, pateikiama informacija lankytojams. Atliekant tiesioginį

stebėjimą, pirmiausiai apsilankoma šiuose muziejuose tam, kad iš lankytojo perspektyvos būtų

galima įvertinti tamsiojo paveldo reprezentacijos formas abiejuose turistiniuose objektuose.

Vėliau, 2 mėnesius tiesiogiai dalyvaujant VII forto veikloje, stebima, kaip kuriamos šios

reprezentacijos, atvykusių turistų reakcija į jas ir apsilankymo motyvai.

Siekiant objektyviai įvertinti VII forto muziejaus pateikiamas tamsiojo paveldo

reprezentacijas ir visuomenės poreikius bei lankymosi tokiose vietose motyvaciją, VII forte

atliekamas sociologinis tyrimas. Šiam tyrimui atlikti pasirenkama kiekybinio tyrimo metodologija,

taip siekiant objektyvumo – anot V. Pruskaus, kiekybiniam tyrimui būdingos šios savybės: 1)

objektyvus požiūris į aplinką ir 2) nesikišimas į tikrovę, kai daromas tyrimas5. Tyrimo dalyviai

4 Wight A.C., Lennon J.J., Selective interpretation and eclectic human heritage in Lithuania . 2006. 519p. Prieiga per

internetą: http://sgo.pccu.edu.tw/geog/chi/D/D1/D1A/D1A/D1A-1/04B--

Selective%20interpretation%20and%20eclectic%20human%20heritage%20in%20Lithuania.pdf [žiūrėta: 2012-03-13] 5 Pruskus V., Sociologija. Teorija ir praktika. Vilnius, 2003, 139p.

http://sgo.pccu.edu.tw/geog/chi/D/D1/D1A/D1A/D1A-1/04B--Selective%20interpretation%20and%20eclectic%20human%20heritage%20in%20Lithuania.pdf


9

buvo pasirinkti taikant tikslinę atranką, o vienintelis atrankos kriterijus buvo amžius – apklausti

visi 16 metų ir vyresni VII forto lankytojai, neatsižvelgiant į lytį, išsilavinimą, profesinius interesus

ir kitus kriterijus. Amžiaus cenzas buvo taikomas, siekiant išsiaiškinti asmeninius apsilankymo

motyvus, todėl pasirinkti suaugę asmenys, turintys daugiau ar mažiau susiformavusią

pasaulėžiūrą, pomėgius ir pan. Tyrimo metu apklausta 40 respondentų. Nors tai nėra itin

reprezentatyvus skaičius rezultatų objektyvumui užtikrinti, šis skaičius pasirinktas atsižvelgiant į

tam tikras aplinkybes ir tyrimo tikslus: VII fortas yra dar visiškai naujas, nelabai žinomas

muziejus, todėl jame nesulaukiama daug lankytojų (per visą 2011 metų turistinį sezoną šiame

muziejuje apsilankė tik kiek daugiau nei 200 suaugusiųjų), be to, tokio skaičiaus respondentų

pakako įgyvendinti pagrindinius tyrimo tikslus – įvertinti šio muziejaus veiklą ir išanalizuoti

lankytojų motyvaciją.

Tyrimui pasirinktas būtent VII, o ne IX forto muziejus, remiantis šiais pagrindiniais

kriterijais: muziejaus naujumas, netipiškumas, lankytojų motyvacijos individualumas.

Respublikinis IX forto muziejus, veikiantis nuo 1958 metų yra visiems gerai žinomas, tad

apsilankymas ten yra skatinamas ne tiek vidinių subjektyvių motyvų (kas būtent svarbu šiame

tyrime), o labiau objektyvių (tokių, kaip „ten privaloma apsilankyti dėl bendro išsilavinimo“,

socialinių motyvų, kaip „visi ten yra buvę, o aš ne“ ir pan.). Be to, seniai veikiantis ir valstybės

finansuojamas IX forto muziejus yra jau susiformavusi struktūra su atitinkamu oficialiu

ideologiniu turiniu, tam tikru stabiliu įvaizdžiu, kuriuos pakeisti būtų gana sunku, o ir nėra tam

poreikio. Tad tikslingiau tokį tyrimą atlikti naujai besiformuojančiame muziejuje, kuriame

daugiausiai lankosi būtent tokiu paveldu suinteresuoti asmenys.

10

1. TAMSIOJO TURIZMO FENOMENAS

1.1. Tamsiojo turizmo samprata

Tamsusis turizmas, kaip mokslinių tyrimų objektas, yra naujas fenomenas Lietuvoje

- jis dar visiškai netyrinėtas (kol kas nėra viešai publikuojamų mokslinių darbų šia tema). Apie šį,

Lietuvoje naują, vakaruose jau porą dešimtmečių analizuojamą reiškinį, yra pasirodę tik keletas

publicistinių straipsnių, kuriuose net pati sąvoka dark tourism yra klaidingai verčiama kaip

„juodasis turizmas“6. Šiame darbe bus vartojamas kiek kitoks termino dark tourism vertimas, kuris

yra ir tikslesnis (iš anglų kalbos paprastai žodis black yra verčiamas kaip „juodas“, o dark kaip

„tamsus“) ir tiksliau atspindi analizuojamo reiškinio turinį. Sąvoka „juodasis turizmas“ daugeliu

atveju asociatyviai siejama su nelegalia, neigiama veikla, kaip pvz., juodoji archeologija, juodi

pinigai ir pan., o tamsusis turizmas su nejaukiomis patirtimis, sukrečiančiais išgyvenimais. Anglų

kalba publikuotuose straipsniuose, kuriuose nagrinėjamas tamsusis turizmas, galima aptikti

terminą „black tourism“, tačiau jis vartojamas ne kaip „dark tourism“ sinonimas, o turi visai kitą

prasmę: R. Sharpley, Ph. Stone‘as savo moksliniuose darbuose vartoja „black tourism“ sąvoką

tamsiausiai tamsiojo turizmo produktų kategorijai apibrėžti.7

Plačiąja prasme tamsusis turizmas – tai su mirtimi, nelaimėmis susijusių, ar

makabriškai8 atrodančių vietų lankymas. Tai Tamsiojo turizmo tyrimų instituto (UK) pateikiamas

oficialus apibrėžimas. Tačiau dėl šio reiškinio daugialypiškumo, neapibrėžtumo ir etinio aspekto

problematiškumo, tamsųjį turizmą tyrinėjantys specialistai išreiškia kelis skirtingus požiūrius. A.

V. Seatonas tamsųjį turizmą sutapatina su mirties turizmu (tanaturizmu), jį įvardindamas objektų,

susijusių su mirtimi lankymu. Jo manymu, šio reiškinio užuomazgų reikėtų ieškoti romantizme

(18-19 a.), kai išpopuliarėjo tanatopiniai kelionių tikslai. Autorius pabrėžia, kad tanaturizmas nėra

absoliuti vienalytė turizmo forma, nes labai daug priklauso nuo kelionės tikslo – skirtingas požiūris

į objektą bus lankant tragedijos vietą, nesusijusią su artimų žmonių mirtimi, ir artimo žmogaus

kapo lankymas. Kitas autorius, T. Blomas, tamsųjį turizmą apibūdina kaip šiuolaikinį „liguisto

6 Kaip pavyzdį galima pateikti V. Šarkovo verstą K. Domagalskos straipsnį, kurio pavadinmas išverstas kaip Juodasis

turizmas. Prieiga per internetą: http://culture.lt/satenai/?leid_id=782&kas=straipsnis&st_id=3468 [žiūrėta: 2011-11-20] 7 Stone Ph., A Dark Tourism spectrum: towards a typology of death and macabre related tourist sites, attractions and

exhibitions. 2006, 152p. Prieiga per internetą:

http://works.bepress.com/cgi/viewcontent.cgi?article=1003&context=philip_stone [žiūrėta 2012-02-18] 8 Žodžio „makabriškas“ siūlomi lietuviški vertiniai („baisus“, „siaubingas“) netiksliai nusako šio žodžio reikšmę, todėl

darbe dažniausiai vartojamas šis tarptautinis terminas. Makabriškomis (pagal pranc. „danse macabre“- „mirties šokis“)

gali būti įvardijamos vietos, kurios dėl tiesioginių ar netiesioginių nuorodų į mirtį žmogui sukelia egzistencinį siaubą.

http://culture.lt/satenai/?leid_id=782&kas=straipsnis&st_id=3468

http://works.bepress.com/cgi/viewcontent.cgi?article=1003&context=philip_stone

11

turizmo“ (morbid tourism) fenomeną. T. Blomo nuomone, tai toks reiškinys, kai reali žmonių

mirtis sukelia susidomėjimą ir pritraukia minias lankytojų; iš kitos pusės, tai dirbtinis, atraktyvus

produktas, kuriuo siekiama patenkinti liguisto turizmo poreikius. J.J. Lennonas ir M. Foley tamsųjį

turizmą įvardija kaip neabejotiną postmodernizmo išraišką (intimation of postmodernity), susijusią

su tikrų ir perkurtų mirties ir nelaimių vietų vartojimu bei specifiniu jų pristatymu vartotojui. Jų

manymu, tokia mirties ir nelaimių vartojimo kultūra galėjo atsirasti tik šiuolaikinėje visuomenėje.9

Tamsiojo turizmo (dark tourism) terminą įtvirtino 2000 metais pasirodžiusi J.J.

Lennono ir M. Foley knyga tokiu pavadinimu bei kiek anksčiau, 1996 metais, šių autorių

publikuoti moksliniai darbai. Tamsiojo turizmo tyrinėtojai J.J. Lennonas ir M. Foley nurodo, kad

ryškus turistų susidomėjimas objektais, susijusiais su mirtimi, pastebėtas ir imtas specialistų

analizuoti XX amžiaus pabaigoje - XXI amžiaus pradžioje. Tanatoponiai kelionių tikslai egzistavo

ir gerokai anksčiau, tačiau paprastai jie būdavo individualūs arba būdingi konkrečioms socialinėms

grupėms, sluoksniams. Kai kurie autoriai (Vellas ir Becherel, Lickorish ir Jenkins) piligrimystę

įvardino kaip vieną iš pirmųjų kelionių formų. Piligrimystės tikslais tapdavo šventųjų, religinių

kankinių ir panašių istorinių mitologizuotų asmenų mirties vietų, jų palaikų lankymas. Šventųjų,

religijos pagrindą stiprinančių realių asmenų mirtys paprastai turi tam tikrą religinį ar ideologinį

turinį, suteikiantį prasmę juos lankančiųjų žmonių grupei, tad jų atminimo aktai (lankymaisi

mirties ir kankinimo vietose), dažnai būdavo susiję su tam tikromis religinėmis šventėmis. Tokios

piligriminės kelionės, kurias dabartiniais terminais būtų galima įvardinti, kaip tamsųjį turizmą,

egzistavo daugumoje senųjų visuomenių.10

Kaip pastebėjo C. Rojekas (1993), „mirtinos

atrakcijos“ (fatal attractions) tampa šių laikų piligrimystės objektais. Tik šiuolaikinė piligrimystės

forma, akademinėje literatūroje vadinama tamsiuoju turizmu, skiriasi nuo ankstesniosios savo

masiškumu.

Tamsusis turizmas (toks, koks egzistuoja dabar) neabejotinai yra postmoderniai

visuomenei būdingas reiškinys. Tačiau lieka iki galo neaišku, ar tam tikra šiuolaikinės visuomenės

psichosocialinė būsena kuria tokį poreikį, taigi ir prielaidas formuotis jį patenkinančiai tamsiųjų

pramogų industrijai, ar tamsiojo turizmo pasiūla ir formų gausa bei patrauklumas kuria visuomenės

poreikius juos vartoti. J.J. Lennonas ir M. Foley per paskutinįjį XX amžiaus dešimtmetį išstudijavę

įvairius tokio pobūdžio turistų traukos objektus visame pasaulyje, tamsųjį turizmą įvardijo kaip

esminę slinktį turizmo rinkoje, kai mirtis, nelaimės ir siaubas yra pateikiami kaip turizmo

9 Sharpley R., Shedding Light on Dark Tourism: an Introduction. The darker side of travel– the theory and practice of

dark tourism. Salisbury, UK, 2009, 13-15 p. 10

Lennon J.J., Foley M., Dark tourism. Cornwall:2000, 3p.

12

produktai. Šie tyrinėtojai nori parodyti, kad tamsusis turizmas tapo tiek vėlyvajame modernizme

(postmodernizme) susiformavusių aplinkybių produktu, tiek reiškiniu, kuriančiu šias aplinkybes,

t.y. darančiu pastebimą įtaką postmoderniam požiūriui į turizmo produktų vartojimą. Dėl tamsiojo

turizmo postmodernumo daugiau ar mažiau sutinka visi turizmo specialistai, tačiau iš esmės

skiriasi jų pozicijos, siekiant pagrįsti šios turizmo krypties šiuolaikiškumą. Vieni autoriai (J. J.

Lennonas ir M. Foley) pabrėžia šiuolaikinių technologijų įtaką, kurių dėka šis fenomenas galėjo

tapti masinio vartojimo turizmo produktu, tačiau yra ir kita pozicija (C. Rojeko), teigianti, kad tam

tikras šiuolaikinės visuomenės psichosocialinis būvis lemia tamsiojo turizmo paklausą.

C. Rojekas bando analizuoti esmines psichosocialines šio reiškinio staigaus

paplitimo priežastis, tad remiantis J. Baudrillardo ir kitų šiuolaikinių autorių įžvalgomis, teigia, kad

toks žavėjimasis mirtimi yra vienas šiuolaikinės save neigiančios kultūros požymių. C.

Rojekas, tamsiojo turizmo lankytinas vietas įvardindamas fatališkų atrakcijų terminu, teigia, kad

tai yra dar viena masinių simuliacinių vaizdinių kūrimo forma, kur prasmė pakeičiama dirbtinai

kuriamo spektaklio, reginio dominantėmis11

. Autoriaus teigimu, šiais laikais pastebima milžiniška

įvairiausių formų fatališkų atrakcijų pasiūla yra ne kas kita, kaip hiperrealybės postmodernioje

visuomenėje kūrimo atspindys, kai reali mirtis pakeičiama modifikuotais, perkurtais jos

vaizdiniais, siūlomais šiuolaikiniuose teminiuose „mirties“ parkuose. Taip C. Rojekas pagrindžia ir

įtvirtina tamsiojo turizmo sąsają su postmodernizmu. Tačiau jo tyrinėjimai apima tik labai

nedidelę tamsiojo turizmo objektų dalį, galimą įvardinti tamsiųjų pramogų terminu, o šį fenomeną

laikydamas gryna postmodernizmo išraiška, autorius neieško gilesnių tamsiojo turizmo istorinių

šaknų, kurios neabejotinai egzistuoja – hiperbolizuoti, simboliniai mirties vaizdiniai būdavo

naudojami įvairiose religijose ir senosiose kultūrose.

J.J. Lennonas ir M. Foley, pripažindami, kad tamsusis turizmas daugiau ar mažiau

egzistavo ir ankstesnėje visuomenėje, esmine slinktimi įvardija šio reiškinio tapimą masinio

vartojimo produktu. Anot J.J. Lennono ir M. Foley masinis tamsusis turizmas be technologinių

naujovių sklaidos ir globalizacijos proceso būtų neįmanomas. Autoriai, analizuodami tamsiojo

turizmo užuomazgas, pateikia S. Deuchar iškeltą prielaidą, kad šiuolaikinio tamsiojo turizmo

pradžią galima sieti su skęstančio laivo „Titanikas“ originalios filmuotos dokumentinės medžiagos

parodymui visuomenei. Kitas panašus gerai žinomas atvejis po kelerių metų – Pirmojo pasaulinio

karo Somos mūšio filmavimas 1916 metais ir demonstravimas britų kino teatruose.12

Natūralu, kad

šiuolaikinėje informacinėje visuomenėje, kai žinios iš bet kurios pasaulio vietos mus pasiekia per

11

Jamal T., Robinson M., The Sage Handbook of Tourism Studies. SAGE Publications Ltd, 2012, 523-525p. 12

Lennon J.J., Foley M., Dark tourism. Cornwall, 2000, 8 p.

13

kelias sekundes bei esant atitinkamoms susisiekimo galimybėms, turistai, vos tik sužinoję apie

naują, pasaulį sukrėtusį įvykį masiškai plūsta patenkinti savo smalsumo.

1 pav. Britų pėstininkai Somos mūšyje. 1916 rugsėjo 25 d.

Tamsiojo turizmo objektų specifika, kaip ir lankymosi tikslai, gali būti labai įvairūs.

Yra sudaryti pavojingiausių pasaulio vietų sąrašai, kur turistai vyksta, skatinami neeilinių,

pavojingų gyvybei potyrių troškimo (branduolinių sprogimų didelės radiacijos zonos, karinių

konfliktų vietos ir pan.). Tačiau tai galima priskirti tamsiojo turizmo avangardui. Dauguma

labiausiai lankomų tamsiojo turizmo objektų nekelia realaus pavojaus gyvybei ir sveikatai, yra

pritaikyti masinio turizmo poreikiams, kaip pavyzdžiui, koncentracijos stovyklos, mūšių vietos,

žymių žmonių mirties ar tragiškų praeities įvykių vietos. Didelę dalį tamsiuosius turistų poreikius

patenkinančių objektų sudaro tam tikra grupė istorinio kultūros paveldo, tačiau ne visi tamsiųjų

turistų lankomi objektai gali būti priskiriami šiai kategorijai – apskritai nemaža dalis tamsiojo

turizmo objektų nelaikoma paveldu. Taigi, tamsusis turizmas gali būti apibūdinamas kaip

kultūrinio turizmo atšaka, dažnai peržengianti to, kas įprastai vadinama kultūriniu turizmu rėmus.

14

1.2. Tamsiojo turizmo daugialypiškumas ir formos

Kaip jau buvo aptarta ankstesniame skyriuje, tamsusis turizmas daugiausiai

siejamas su mirties, kančios, katastrofų vietomis, tačiau ši turizmo forma nėra vienalypė, tad

apibrėžti jos ribas yra gana sudėtinga. Terminas „tamsusis turizmas“ apima daugelį giminingų

turizmo rūšių – dažnai netgi yra vartojamas sinonimiškai sąvokoms „tanaturizmas“ (thana tourism)

bei „sielvarto turizmas“ (grief tourism). Pats žodis „tamsusis“ turi tam tikrą neigiamą atspalvį,

kuris siejamas su jau įvykusia konkrečia mirtimi arba neapčiuopiama psichologiškai labai paveikia

mirties nuojauta. „Tamsūs“ išgyvenimai remiasi gilesniu egzistenciniu žmogaus būties suvokimo

pagrindu, todėl yra glaudžiai susiję su mirties baime, pavojumi, psichologiniu šoku, sukrečiančia

patirtimi. Kieno nors jau įvykusią mirtį reprezentuojantys objektai paprastai sukelia stipriausią

prieštaringą žmogaus reakciją, šoką, tačiau panašią reakciją gali sukelti slypinčio pavojaus

nujautimas. Taigi, tamsiajam turizmui priskiriami objektai gali sietis arba su pačia mirtimi arba su

galimos nelaimės, mirties, nekasdienio šokiruojančio pojūčio nujautimu. Dėl šio tamsiojo turizmo

fenomeno daugialypiškumo dažnas turistas yra išbandęs vieną ar kitą tamsiojo turizmo atšaką, to

net nesuvokdamas.

Ryškiausia tamsiojo turizmo raiška - tai vadinamasis „tanaturizmas“. Tanaturizmas

(thanatourism), kaip ir nurodo pats graikiškas žodis „thanatos“, siejamas su mirtimi. Didžioji dalis

tamsiojo turizmo objektų gali būti priskirti tanaturizmo, kitaip „mirties turizmo“ kategorijai. Kai

kurie autoriai tamsųjį turizmą ir tanaturizmą laiko visiškai tapačiais dalykais, tik skirtingoje

literatūroje vartojami skirtingi terminai (kalbėdami apie tą pačią turizmo formą J.J. Lennonas, M.

Foley. Ph. Stone‘as vartoja „tamsiojo turizmo“, A. V. Seatonas, R. Sharpley – „tanaturizmo“

sąvoką) . Tanaturizmą tyrinėjęs A. V. Seatonas šį reiškinį apibūdina kaip „keliavimą į tam tikrą

vietą, trokštant tikro ar simbolinio susidūrimo su mirtimi, ypatingai su žiauria.“13

Taigi, pagal

apibrėžimą tanaturizmui gali būti priskirtos visos kelionės, kurių tikslai tanatopiniai – pradedant

artimųjų kapų lankymu, baigiant teminiais mirtį reprezentuojančiais pramogų parkais. A. V.

Seaton išskiria penkias tanaturizmo formas:

Viešų mirties bausmių stebėjimas. Tokios „atrakcijos“ pasaulyje po truputį

nyksta, liko tik kelios šalys, kur vis dar galima patirti šią „pramogą“.

13

Tourism and memory sites. Prieiga per internetą: http://memoryandjustice.org/article/what-happens-when-a-

memorial-to-mass-atrocity-becomes-a-tourist-site/ [žiūrėta: 2011-11-23]

http://memoryandjustice.org/article/what-happens-when-a-memorial-to-mass-atrocity-becomes-a-tourist-site/


15

Keliavimas į jau įvykusių individualių ar masinių mirčių vietas.

Memorialinės ar istorinės vietos, kur palaidoti mirusieji. Į šią grupę įeina

kapinės, kriptos, karo memorialai, kt., taip pat šiai kategorijai galima

priskirti piligrimines keliones.

Vietų, tiesiogiai nesusijusių su mirtimi, tačiau turinčių nuorodą į tai,

lankymas. Šiai grupei gali būti priskirti įvairūs ginklų, karo, holokausto,

šaltojo karo, kankinimo įrenginių ir pan. muziejai.

Mirties simuliavimas ir rekonstrukcijos. Kaip pastebi A. V. Seatonas, žymių

istorinių mūšių imitacijų, religinio turinio vaidinimų su mirties elementais

populiarumas pastaruoju metu labai didėja.14

Sielvarto turizmas taip pat labai artima tanaturizmui kryptis, kurią dauguma turistų

(suvokdami tai ar ne) yra išbandę. „Sielvarto turizmu iš esmės gali būti įvardijamas reiškinys, kai

yra keliaujama aplankyti tragiško įvykio vietos“15

. Lietuvos kontekste tokiam turizmui būtų galima

priskirti žydų genocido vietas, kovotojų už laisvę žūties vietas (partizanų žudynių vietas,

Televizijos bokšto gynėjų žuvimo vietą ir pan.). Turbūt populiariausias tokio turizmo pavyzdys

užsienyje būtų Ground Zero lankymas. Dažnai „sielvarto turizmas“ yra siejamas su karais ir jų

paliktomis nelaimių, tragiškų žudynių vietomis. Tai artima kitai tamsiojo turizmo srovei – karo

turizmui.

Anot V. Smitho, su karais susiję lankytini objektai sudaro didžiausią savo apimtimi

lankytinų objektų grupę pasaulyje16

. Visi objektai, susiję su karų – nepriklausomai nuo to, ar juose

vyko realūs kariniai veiksmai, žuvo žmonės, ar ne – gali būti priskirti tamsiajam turizmui, nes pats

karas, kaip reiškinys yra neatsiejamas nuo mirties temos. Klasikinė karo turizmo forma – karo

nusiaubtų vietų, buvusių ar vis dar veikiančių karinių objektų lankymas. Lietuva turi gausų karinį

paveldą, pradedant ankstyvaisiais piliakalniais, pilimis, įtvirtintomis gyvenvietėmis, baigiant

šaltojo karo paveldu, kurio gausu visoje šalies teritorijoje. Didžiausia karo turizmui galimų

pritaikyti objektų dalis susijusi su XIX-XX amžiuje patirtomis Lietuvos okupacijomis: carinės

Rusijos, Lenkijos, nacistinės Vokietijos, Sovietų Sąjungos.

14

Sharpley R., Shedding Light on Dark Tourism: an Introduction. The darker side of travel– the theory and practice of

dark tourism. Salisbury, UK:2009,. 15-16p. 15

Kendle A., Dark Tourism: A Fine Line Between Curiousity and Exploitation. Prieiga per internetą:

http://www.vagabondish.com/dark-tourism-travel-tours/ [žiūrėta:2011-12-02] 16

Sharpley R., Shedding Light on Dark Tourism: an Introduction. The darker side of travel– the theory and practice of

dark tourism. Salisbury, UK:2009, 9 p.

http://www.vagabondish.com/dark-tourism-travel-tours/

16

Karo turizmas šiais laikais reiškiasi įvairiausiomis formomis, nebėra apsiribojama

vien tik karinio paveldo lankymu. Gyvenant dabartinėmis technologinio išsivystymo sąlygomis,

netgi karių vykimas į karščiausius pasaulio taškus dažnai tampa savotiška poilsine-pažintine

kelione. Jungtinėms Amerikos valstijoms vykdant karinius veiksmus Irake ar Afganistane,

sąjungininkų parama buvo labiau simbolinė – pirmiausia dėl to, kad sąjungininkai paprastai budi

atokiau nuo karinių konfliktų vietų ir dar yra saugomi JAV karių, antra, kiekviena šalis,

priklausanti NATO turi savo nustatytas taisykles, pagal kurias kariai negali kištis ir į civilių

konfliktus bei riaušes. Dėl aukšto technologinio išsivystymo, konfliktų metu kariams paprastai

nebereikia patiems pilotuoti lėktuvų ir gabenti raketų – viskas daroma per atstumą17

. Taigi, karių,

karo reporterių, medikų ir kitų specifinių profesijų darbuotojų vykimą į „karštuosius“ taškus

dažnais atvejais (atsižvelgiant į jų motyvaciją) galima įvertinti kaip tam tikrą tamsiojo [karo]

turizmo formą.

Kai kurie teoretikai „nelaimių turizmą“ (disaster tourism) taip pat priskirtų prie

„sielvarto turizmo“, tačiau jis nusipelno būti išskirtas, kaip atskira kategorija, ypač po neseniai

susilaukto ypatingo dėmesio.“18

Minios lankytojų iš viso pasaulio suplūdo apžiūrėti įvairių gamtos

stichijų nusiaubtų regionų: pietryčių Azijos pakrantės po 2004 metų cunamio, Naujojo Orleano po

uragano Katrina. Lietuvoje tokio masto gamtos jėgų sukeltų katastrofų nebūta, tačiau prie lankomų

šios srities objektų būtų galima priskirti potvynio zonas (Rusnės salą ir Nemuno deltą bei kitose

Lietuvos vietose rečiau pasitaikančius ledonešio sukeltus pavasarinius potvynius), audrų

nusiaubtas Lietuvos teritorijas. Ši tamsiojo turizmo kryptis kur kas kontraversiškesnė už „sielvarto

turizmą“ – iš vienos pusės turizmas, kai atvykstama pasigrožėti kitiems žmonėms tragedija tapusia

gamtos stichija sukelia tiek abejonių iš etiškumo pusės, tiek nepatogumų besistengiantiems kuo

greičiau likviduoti stichinės nelaimės pasekmes. Iš kitos pusės, pajamos, atnešamos iš tokio

turizmo gali padėti greičiau likviduoti nelaimės pasekmes, vietos gyventojams kompensuoti

padarytą materialinę žalą. Nelaimių turizmas tuo pačiu skatina naujos turizmo rūšies – pagalbos

turizmo formavimąsi, kai savanoriškai vykstama į stichinių nelaimių, karų ar ligų epidemijų

nusiaubtas vietas teikti humanitarinės pagalbos.

17

Paukštys I., Karo turizmas. Prieiga per internetą: http://www.postscriptum.lt/7-karas/karo-turizmas/ [žiūrėta:2011-

12-02] 18

Kendle A., Dark Tourism: A Fine Line Between Curiousity and Exploitation. Prieiga per internetą:

http://www.vagabondish.com/dark-tourism-travel-tours/[žiūrėta:2011-12-02]

http://www.postscriptum.lt/7-karas/karo-turizmas/


17

2 pav. 2010 metų pavasario potvynis Vakarų Lietuvoje.

Skurdo turizmas – tai dar viena tamsiojo turizmo atšaka. Pagrindinis motyvas,

skatinantis keliauti į vargingiausius pasaulio, šalies ar miesto regionus yra paprasčiausias

smalsumas – noras pažiūrėti, kaip gyvena kitokie, žemesnio socialinio sluoksnio žmonės. Tokio

turizmo suklestėjimą paskatino vakarų šalyse įsitvirtinusi ekonominė ir socialinė gerovė, sudariusi

prielaidas skurdui apskritai dingti iš vakariečių kasdienės aplinkos. Prieš porą šimtmečių laikytas

normaliu reiškiniu, skurdas paskutiniaisiais dešimtmečiais tampa savotiška egzotika. Šiai tamsiojo

turizmo kategorijai priskiriamos Rio de Janeiro favelos, skurdūs Indijos regionai ir pan. Nors

Lietuvoje nėra tokios ryškios socialinių grupių ekonominės atskirties kaip minėtose šalyse,

potencialiais skurdo turizmo objektais galima laikyti marginalinius miestų rajonus, kuriuose

susibūrę žemiausio socialinio sluoksnio atstovai, taip pat vargingiausius šalies rajonus ir jų

gyvenvietės, kuriose vyrauja bedarbystė ir skurdas (tokių gyvenviečių Lietuvoje ypatingai

padaugėjo sužlugus sovietiniais metais įkurtiems pramonės centrams). Kaip pavyzdys galėtų būti

didžiųjų miestų stoties rajonai, romų taboro gyvenama teritorija, senieji priemiesčiai, kurių dalis

jau yra tapę didžiųjų miestų mikrorajonais (Kaune - Vilijampolė, Žemieji Šančiai, „Argentinka“,

18

„Brazilka“ ir pan.), buvusius sovietmiečio pramonės centrus – dirbtinai sukurtas gyvenvietes

(Didžiasalis ir pan.).

3 pav. Didžiasalis.

Paskutiniu metu, kai vis garsiau kalbama apie išpranašautas pasaulio pabaigos

teorijas, klimato atšilimą, ledynų tirpimą ir pan., ima populiarėti „paskutiniojo teismo dienos“/

„pasaulio pabaigos“ (doomsday tourism) turizmo kryptis, susijusi su daugiausia gamtinių objektų

lankymu. Šios tamsiojo turizmo srovės propaguotojai mano, kad būtina paskubėti aplankyti vietas,

kurioms paprastai dėl ekologinių problemų ar globalinio atšilimo gresia išnykimo pavojus.

Pasaulyje lankomiausi objektai būtų Didysis barjerinis rifas, Kilimandžaro kalnas bei Galapagų

salos.19

Turizmas, padidėjęs lankytojų skaičius tikrai neprisideda prie šių gamtos paminklų

išsaugojimo, tad ši turizmo krytis patenkina tik savanaudiškus turistų poreikius.

Taigi, ne visos tamsiojo turizmo formos apsiriboja objektų, reprezentuojančių realią

mirtį lankymu, todėl galima teigti, kad ši turizmo kryptis peržengia „tanaturizmo“ (kai kelionės

tikslai išskirtinai tanatopiniai) ribas. Iš dabartinės tamsiojo turizmo formų įvairovės akivaizdu, kad

19

Rogers S., Doomsday Tourism: See Natural Wonders Before They‘re Gone Forever. Prieiga per internetą:

http://earthfirst.com/doomsday-tourism-see-natural-wonders-before-they%E2%80%99re-gone-forever/ [žiūrėta: 2012-

04-11]

19

tamsiajam turizmui priskiriami ir objektai, kuriose „atsiskleidžia ne tiek fizinis, kiek ekonominis

skausmas“20

bei makabriškos vietos, nurodančios į gręsiančią neišvengiamą nebūtinai žmogišką

(pvz., gyvosios aplinkos, tam tikrų nematerialių, dvasinių dalykų) mirtį.

1.3. Tamsiojo turizmo objektų klasifikacija

Tamsiojo turizmo lankytini objektai dėl savo didelės įvairovės nėra ir negali būti

lygiaverčiai. Neseniai įvykusios didelio masto katastrofos tema visada bus kur kas jautriau

vertinama visuomenės nei mitologizuotas tūkstantmečių senumo, sąsajų su mirtimi turintis

objektas, kurio pritaikymas turizmui atrodo toks natūralus ir suprantamas reiškinys, kad nebekelia

etinės tematikos diskusijų. Todėl vertinant šia turizmo kryptį, tiek iš etinės, tiek iš ekonominės

perspektyvos, būtinas tam tikras aiškumas. Siekiant šio aiškumo tamsiojo turizmo srityje, daugelis

specialistų siūlo platų šiai turizmo krypčiai priskiriamų objektų spektrą suskirstyti į tam tikras

(šviesesnio-tamsesnio/blyškesnio-ryškesnio) tamsiojo turizmo kategorijas, išskiriant joms

būdingus bruožus. Nors tokio dalyko kaip „šviesus“/“šviesesnis“ tamsusis turizmas įvardijimas yra

savaime logiškai prieštaringas, nesant kitų alternatyvų, mokslinėje literatūroje kol kas remiamasi

šiuo tamsiojo turizmo produktų skirstymu.

Priskirimą vienai ar kitai kategorijai iš dalies lemia paties objekto imanentinės

savybės – daugiausiai vietos autentiškumo ir laiko „distancijos“ kriterijai. Tačiau ne mažiau svarbi

tamsiojo paveldo objektus lankančių turistų motyvacija ir šių objektų pateikimas iš turizmo

paslaugų organizatorių pusės. Priklausomai nuo turistų motyvacijos, tas pat objektas skirtingais

atvejais gali būti priskiriamas „tamsesniam“ ar „šviesesniam“ turizmui, ar net apskritai

nevertinamas kaip tamsiojo turizmo objektas. R. Sharpley teigia, kad tamsiojo turizmo

objektai/patirtys gali būti skirstomi į tamsesnius (darker) ir blyškesnius (paler) būtent pagal šiuos

su pačiais objektais nesusijusius kriterijus – susidomėjimo ar žavėjimosi mirtimi laipsniu iš turisto

pusės ir objekto pateikimo su tikslu patenkinti šiuos troškimus iš turizmo paslaugų teikėjo pusės.

„Anot R. Sharpley, tamsiausias (arba juodasis) turizmas atsiranda ten, kur žavėjimasis mirtimi yra

numatytas kryptingame patirčių, patenkinančių šį žavėjimąsi, pasiūloje.“21

20

Johanson M., Dark tourism: Understanding The Attraction of Death and Disaster. Prieiga per internetą:

http://au.ibtimes.com/articles/337625/20120506/dark-tourism-research-idtr.htm [žiūrėta: 2012-05-09] 21

Stone Ph., A Dark Tourism spectrum: towards a typology of death and macabre related tourist sites, attractions and


http://works.bepress.com/cgi/viewcontent.cgi?article=1003&context=philip_stone [žiūrėta 2012-02-18]

http://au.ibtimes.com/articles/337625/20120506/dark-tourism-research-idtr.htm


20

Analizuodamas tanaturizmo reiškinį, ir A.V. Seatonas pirmiausiai dėmesį skiria ne

pačiai kelionės tikslo vietai ar išskirtiniams tokias vietas vienijantiems bruožams, o keliaujančiųjų

motyvacijai. Individualūs motyvai turi labai didelę reikšmę mirties ir nelaimių turizmo

identifikacijai bei klasifikacijai, pagal ką A. V. Seatonas išskiria silpnąjį ir stiprųjį tamsųjį

tanaturizmą, priskirdamas tam tikrus keliautojų motyvus prie stipresnių ar silpnesnių tanaturizmo

bruožų. Pirmiausia, svarbu, ar su mirtimi susijusios vietos lankymas yra pagrindinis, ar vienas iš

daugelio tikslų. Jei tamsiojo turizmo objekto lankymas yra atsitiktinis, ar vienas iš daugelio

kelionės tikslų, tokį lankytoją nelabai galima vertinti kaip tamsųjį turistą. Jei „tamsiuosius“

turistinius objektus skatina lankyti domėjimasis tam tikromis sritimis (pvz., istorija, antropologija,

ir pan.) ar lankomasi profesiniais tikslais, tokių apsilankymų vėl gi negalima vienareikšmiškai

priskirti tamsiajam turizmui.

Taip pat didelę reikšmę turi tai, ar turistas, lankydamasis su mirtimi, nelaime

susijusioje vietoje labiau orientuojasi į ten mirusį/palaidotą žmogų (person-centred) ar patį mirties

faktą (death centred). Artimųjų kapų lankymą taip pat būtų galima priskirti tanaturizmui, tik

reikėtų patikslinti, jog tai būtų silpnasis tanaturizmas: lankytojas sutelkia dėmesį ne į patį mirties

faktą, o į mirusįjį. Toks tanaturizmas, kurio pagrindu tampa pagarbos konkrečiam mirusiajam

išreiškimas ar etnocentriniai motyvai, negalima laikyti tikruoju (A. V. Seatono įvardijamo

„stipriuoju“) tanaturizmu. Autorius pateikia tokią tanaturizmo intensyvumo skalę22

:

Silpnasis tanaturizmas Stiprusis tanaturizmas

Domėjimasis mirtimi orientuojasi mirusį

asmenį (personacentriškas), koegzistuoja

su kitais motyvais.

Domėjimasis koncentruojasi į pačią mirtį ir

tampa pagrindiniu lankymosi motyvu.

Mirusysis (mirusieji) yra žinomi/pažįstami

ir vertinami besilankančiojo.

Žavėjimasis mirtimi ar mirties/nelaimės

vieta visiškai nesusijęs su ten mirusiais

konkrečiais žmonėmis.

Pvz. memorialo, skirto atminti tragedijai,

susijusiai su artimųjų mirtimi lankymas.

Pvz., lankymasis kapinėse, katakombose, nelaimių

vietose, kurios nesusijusios su artimųjų mirtimi.

22

Yuill S. M., Dark tourism: understanding visitor motivation at sites of death and disaster., 2003, 11p. Prieiga per

internetą: http://repository.tamu.edu/bitstream/handle/1969.1/89/etd-tamu-2003C-RPTS-Yuill-1.pdf?sequence=1

[žiūrėta: 2012-01-06]

http://repository.tamu.edu/bitstream/handle/1969.1/89/etd-tamu-2003C-RPTS-Yuill-1.pdf?sequence=1

21

4 pav. Silpnasis tanaturizmas – artimojo kapo lankymas.

5 pav. Stiprusis tanaturizmas - Paryžiaus katakombos.

22

Turistinių objektų paveikumui didelę reikšmę turi konkrečios vietos sąryšis su realia

mirtimi. Beveik visi tamsiojo turizmo specialistai pabrėžia vietos autentiškumo svarbą tamsiojo

turizmo objekto paveikumui. Vietos, kuriose vyko tragiški įvykiai visada bus paveikesnės už

objektus, simboliniu lygmeniu reprezentuojančius vykdytus žiaurumus ar nelaimes, bet

neturėjusius fizinių sąsajų su mirtimi. Dauguma tanaturizmo objektų yra susiję su konkrečia vieta,

kur įvyko konkretus įvykis, tačiau gali būti ir nesusijusių su vieta (off-site) objektų, kaip

pavyzdžiui, holokausto, karo ar kiti muziejai, kuriuose realūs veiksmai nevyko, tačiau juose

saugomos šiuos žiaurius veiksmus liudijančių daiktų ir dokumentų kolekcijos, nurodančios į

tragiškus įvykius. J.J. Lennonas, M. Foley, V. Smithas papildo A. V. Seatono site ir off-site

koncepciją, pateikdami tamsiojo turizmo lankytinų vietų skirstymą į pirminių ir antrinių objektų

kategorijas. Pirminėms lankytinoms vietoms priskiriamos mirties, koncentracijos stovyklos ir

žymių žmonių mirties vietos, o antrinėms – lankytinos vietos, susijusios su tragedijomis ir

mirtimis.23

W. Miles‘as taip pat akcentuoja vietos autentiškumo svarbą, pagrįsdamas

tamsesnio-šviesesnio turizmo klasifikavimo paradigmą. Šis autorius tvirtina, jog yra skirtumas tarp

tamsaus ir tamsesnio turistinės traukos objekto, kuris pasireiškia didesniu paties objekto

makabriškumo laipsniu ir stipresniu siaubo išgyvenimu.24

Pagrindiniai skirtumai išryškėja tarp

objektų susijusių su mirtimi bei kentėjimais ir objektų, kuriuose vyko mirtis ir kentėjimai.

Geriausias to pavyzdys būtų vienos iš Lenkijoje esančių koncentracijos stovyklos palyginimas su

Holokausto muziejumi Jungtinėse Valstijose, ar kur kitur, kur niekada nebuvo vykdomi

kankinimai ir žudymai, tačiau juose yra sukaupta žiaurią istoriją liudijančių daiktinių ir istorinių

šaltinių kolekcija. Turistų lankomoms vietoms, kuriose vyko žudynės ir žmonių kankinimai turi

būti skirtas ypatingas dėmesys, nes jos yra ypatingai jautrios interpretacijoms ir pristatomam

kontekstui.

23

Wight A.C., Lennon J.J., Selective interpretation and eclectic human heritage in Lithuania . 2006. 519p. Prieiga per


Selective%20interpretation%20and%20eclectic%20human%20heritage%20in%20Lithuania.pdf [žiūrėta: 2012-03-13] 24







23

Mirties ir kentėjimo

vietos

Vietos, susijusios su

mirtimi ir kentėjimu

Tamsiausias Tamsesnis Tamsus Šviesus Šviesesnis Šviesiausias

Didesnė politinė įtaka ir

ideologija;

Orientuota į švietimą;

Mažesnė politinė įtaka ir

ideologija;

Orientuota į pramogas;

Istoricentriška ( bendra

istorinė atmintis);

Paveldocentriška

(suprekinimas,

suromantinimas);

Gaunama autentiška

produkto interpretacija;

Gaunama neautentiška

produkto interpretacija;

Lokacinis

autentiškumas;

Nelokacinis autentiškumas;

Mažiau laiko paėję nuo

įvykio;

Daugiau laiko praėję nuo

įvykio;

Pasiūlos

nekryptingumas;

Pasiūlos kryptingumas;

Mažiau išvystyta

turizmo infrastruktūra.

Labiau išvystyta turizmo

infrastruktūra.

Tokia tamsiojo turizmo produktų klasifikacija W. Miles‘as nori parodyti, kad visos

šios tamsiojo turizmo prekės nėra kokybiškai lygiavertės, tad ir vartotojams sukelia skirtingo

intensyvumo išgyvenimus bei skirtingą empatijos aukoms laipsnį. Autoriaus supratimu, tragedijos

masto suvokimui, pasireiškiančiam per lankytojų empatiją nukentėjusiems, lemiamą įtaką turi

vietos autentiškumas. Ne mažiau svarbus ir laiko matmuo, ką J. J. Lennonas ir M. Foley įvardijo

kaip „chronologinę distanciją“. W. Miles‘as tvirtina, kad „tamsiojo turizmo objektų dabarties

dimensija taip pat prisideda prie lankytojų empatijos aukoms, ir dėl to svarbu, kaip produktas yra

suvokiamas, gaminamas ir galiausiai, vartojamas.“25

Naujesni tragiški įvykiai, kurie gali būti

grąžinami į „gyvąją“ atmintį per išgyvenusiųjų ar liudininkų pasakojimus yra ryškesni (pagal W.

25





24

Miles‘o pateiktą skalę – „tamsesni“) tamsiojo turizmo produktai, nei tie, kurie pateikiami iš

tolimos praeities.

Iš pateiktos tamsiojo turizmo skalių lentelės matome, kad „šviesesniems“ tamsiojo

turizmo objektams suteikiama didesnė interpretacijos laisvė – jie plačiau gali būti išnaudojami

turizmui ir pramogoms, nesureikšminant gilesnio etinio turinio. „Tamsesnių“ tamsiojo turizmo

objektų pasiūlos kūrimas reikalauja didesnės moralinės atsakomybės, todėl dažnai yra

institucionalizuotas ir reglamentuojamas oficialią politinę ideologiją palaikančių struktūrų – vietos

valdžios ar savivaldos institucijų. Tamsiausios turistų traukos vietos, pasižyminčios vietos ir

įvykių autentiškumu, netolima laiko „distancija“ (kai dar yra išlikę gyvi liudininkai, galintys tą

autentiškumą patvirtinti) yra itin paveikios, todėl dažniausiai išnaudojamos edukaciniais,

ideologiniais tikslais, o bet koks bandymas išnaudoti tokius objektus pramoginiais, komerciniais

tikslais susilaukia visuomenės pasmerkimo.

Skirstymas į tamsesniam ar šviesesniam tamsiojo turizmo spektrui priklausančius

objektus nėra absoliutus. Tamsiojo turizmo produktai gali būti daugiasluoksniai ir skirtingai

suprantami skirtingų žmonių grupių ar skirtinguose pasaulio regionuose. Kaip pastebi A. V.

Seatonas, „pokyčiai mikro ir makro aplinkose, tokie, kaip manipuliavimas „tamsiuoju paveldu“

politiniais tikslais ar selektyvios tam tikrų įvykių interpretacijos, gali daryti įtaką produktų

pateikimui bei vartotojų suvokimui, ko pasėkoje tam tikros kategorijos produktų pasiūla pasislenka

tamsiojo turizmo spektre į vieną ar kitą pusę.“26

1.4. Tamsiojo turizmo patrauklumo prielaidos

Tamsiojo turizmo tyrinėtojai vienbalsiai sutinka, kad šiuolaikinėje visuomenėje

akivaizdžiai auga tamsiojo turizmo paslaugų pasiūla ir formų įvairovė. Tačiau tai greičiau atsakas į

išaugusį šios srities pramogų poreikį iš vartotojų pusės, todėl pasiūlos padidėjimas negali būti

vertinamas kaip tamsiojo turizmo rinkos augimą skatinantis veiksnys, o tik kaip pasekmė.

Tamsiojo turizmo produktų paklausą bei padidėjusį „tamsiųjų“ pramogų populiarumą galima sieti

su šiuolaikinės vakarietiškos visuomenės žavėjimusi mirtimi – nesvarbu, realia ar (kaip kai kurie

autoriai, pvz., C. Rojekas, kritikuoja) masinių informavimo priemonių perkurta. Taigi, tamsųjį

turizmą traktuojant, kaip postmoderniam būviui būdingą reiškinį, pirmiausiai dėmesį reikėtų

26

Ibid., 158p.

25

atkreipti į tam tikrus socialinius pokyčius šiuolaikinėje visuomenėje, kurie galėjo paskatinti tokį

masišką domėjimąsi mirtimi.

Žavėjimosi mirtimi fenomeno apraiškų galima aptikti ir kur kas senesniuose

rašytiniuose šaltiniuose, nešiuolaikinių autorių pasakojimuose. A. V. Seatonas teigia, kad jau 1827

metais pasirodė T. De Quincey esė iškalbingu pavadinimu „Apie žmogžudystę apmąstomą, kaip

vieną iš taikomojo meno formų“27

, kurioje išdėstytos pastabos, kad gero skonio principus

atitinkanti žmogžudystė tampa labai puikiu reginiu. Kitas autorius, E. M. Thomas, taip pat aprašo

panašaus laikmečio, Amerikos pilietinio karo metu pastebėtą žmonių gerėjimąsi mirtimi, ką iš

esmės dabartiniais terminais galėtume apibūdinti, kaip tamsųjį turizmą: „Tą 1861 metų dieną netgi

buvo žiūrovų. Žmonės netgi susipakavo priešpiečius ir iš Vašingtono atvyko savo karietomis

stebėti mūšio.“28

Iš šio karo taip pat yra išlikusių karo lauke žuvusio kareivio nuotraukų, kurios

abejotinai yra skirtos kario atminimui ir pagerbimui.

Neabejotinai, viena iš svarbiausių tamsiojo turizmo egzistavimo prielaidų yra

smalsumas. Tamsiojo turizmo objektai yra gausiai lankomi įvairių turistų, nepriklausomai nuo jų

lyties, išsilavinimo, amžiaus ir kitų demografinių rodiklių. Taigi, vis augančią tamsiojo turizmo

produktų paklausą, mirties bei žiaurumo vaizdinių poreikį nulemia neribotas žmonių smalsumas.

Tai puikiai iliustruoja gerai žinoma 17 amžiaus rašytojo La Rochefocualdo citata: “Niekas negali

tiesiai pažvelgti nei į saulę, nei į mirtį.”29

Jei šiais laikais jau turime gausybę prietaisų leidžiančių

pažvelgti tiesiai į saulę, mirtis vis dar liko tokia pat paslaptimi, kaip ir seniau. Kol esame gyvi, su

mirtimi negalime susidurti tiesiogiai, tad vienintelė įmanoma pažintis su šiuo reiškiniu – Kito

mirtis.

Smalsumas, kaip pagrindinis motyvas, skatinantis ieškoti liguistų mirties vaizdinių,

neatsiejamas nuo naujovių troškimo. Apskritai naujovių, nuotykių siekimas motyvuoja žmones bet

kokiam keliavimui, kas paprastai priešinama rutinai. Šiuolaikiniame urbanizuotame, rutiniškame

pasaulyje gyvenantiems žmonėms, ypatingai vakariečiams, yra natūralu ieškoti būdų sumažinti

kasdienybės keliamą nuobodulį. Būtent siekdami kitokios patirties ir naujumo, turistai kelionės

tikslu paprastai pasirenka aplinką, kuri socialiai ir fiziškai skiriasi nuo jiems įprastos gyvenamosios

27



[žiūrėta: 2012-01-06] 28

Ibid., 71p. 29

Stone Ph., Dark tourism in Contemporary Sociaty: Mediating Life and Death Narratives, 2011, 5p. Prieiga per

internetą: http://works.bepress.com/cgi/viewcontent.cgi?article=1031&context=philip_stone [žiūrėta: 2012-01-20]



26

aplinkos. 30

Mirties aplinka iš pagrindų priešpriešinasi gyvenamajai aplinkai. Tam, kad patirtų

jaudulį, turistai yra pasiryžę išbandyti netgi jiems pavojų keliančias naujoves, keliauti į jiems

nepažįstamą ir neprognozuojamą aplinką (pavyzdžiui, karo ar skurdo turizmo atvejais).

Smalsumas ir nuotykių troškimas gali būti patenkintas pasirinkus ir kitas

alternatyvias turizmo kryptis, tad išlieka atviras klausimas, kodėl vartotojai vis dažniau kelionės

tikslu pasirenka su mirtimi susijusius objektus. Pagrindinė to priežastis gali būti mirties, kaip

pamatinio būties komponento, eliminavimas iš kasdienio gyvenimo. Anot Z. Baumano,

„Modernybėje artimo mirtis tapo privačiu dalyku, o dėl visuomenės informavimo priemonių mirtis

apskritai tapo kasdienybe. Tam tikras mirties eliminavimas iš gyvenimo, jos baimės suskaidymas į

daugybę grėsmių pašalino ją iš visuomenę vienijančių veiksnių.”31

Taip mirties neigimas peraugo į

žavėjimąsi mirtimi, būdingą šiuolaikinei visuomenei. Eliminavus tikrą Kito mirtį iš mūsų

kasdienio pasaulio natūraliai atsiranda poreikis šį trūkumą kompensuoti tam tikromis mirties

imitacijomis ir pseudoreprezentacijomis, kurias ir siūlo tamsiojo turizmo pramonė.

Nors mirtis ir mirimo procesas yra natūralus dalykas, žmogus niekada su mirtimi

nesusiduria tiesiogiai – mirties koncepcijos yra socialiai konstruojamos. P. L. Bergeris ypatingai

išryškina religijos reikšmę susitaikymui su mirtimi32

: kiekviena visuomenė bando susikurti tam

tikrą „šventą kosmosą“ (religiją), kuris paaiškintų pasaulio tvarką, ypač tuos aspektus, kurie

paprastai nesuvokiami žmogui per kasdienio patyrimo prizmę. Taip religija tam tikros

bendruomenės nariams tampa šventa priedanga nuo mirties ir kitų metafizinių baimių. „Baimės,

viltys, požiūriai į mirtį yra ne instinktyvūs, o greičiau išmokti iš tokių viešų simbolinių sistemų,

kaip kalba, menai ir tam tikrai kultūrai būdingi religiniai bei laidojimo ritualai. Kiekviena kultūra

turi savitą nuoseklų mirties paaiškinimą, taip įsišaknijusį toje kultūroje, kad tos bendruomenės

narių yra priimamas, kaip vienintelis teisingas.“33

Santykio su mirtimi skirtumas tarp šiuolaikinės

ir ankstesnės visuomenės išryškėja istoriškai pažvelgus, kaip seniau ir dabar priimamas

prieštaraujantis žmogaus būčiai, bet neišvengiamas mirties faktas.

Mirties suvokimas vakarų kultūroje radikaliai pasikeitė per paskutiniuosius pusantro

tūkstančio metų. Pirmajame tūkstantmetyje po Kristaus, mirtis būdavo suvokiama kaip natūralus

30

Yuill S. M., Dark tourism: understanding visitor motivation at sites of death and disaster., 2003, 75-78p. Prieiga per


[žiūrėta: 2012-01-06] 31

Ališauskienė M., Moderniosios religijos formavimosi prielaidos, raiška ir ypatumai. Kultūra ir visuomenė 2010, Nr.

1. 32

Howarth G., Death and Dying. Cambridge:Polity, 2006, 16p. 33



[žiūrėta: 2012-01-06]



27

reiškinys, neslepiamas nuo bendruomenės. Nors dėl higienos trūkumo, nepagydomų ligų

epidemijų, karų ir kitų nelaimių, žmonių mirtingumas buvo kur kas didesnis nei dabar, mirtis

atrodė ne tiek grėsminga, kiek natūrali.34

Kito mirtis buvo visos bendruomenės (ne tik šeimos ir

artimųjų) reikalas, o kapinės, kurios paprastai būdavo integruojamos į pačios gyvenvietės vidinę

struktūrą, atlikdavo viešosios erdvės funkciją. Tuo metu mirties nebuvo nei bijoma, nei ja žavimasi

– tai vėlesnių kultūrinių epochų pasekmės. Sunku būtų įsivaizduoti žavėjimąsi mirtimi, gyvenant

tokioje socialinėje aplinkoje, kur mirtis buvo praktiškai kasdienis35

, bendruomeninis reiškinys.

Mirties, kaip grėsmingo reiškinio įvaizdį, jau vėlesniais laikais (XII-XIII amžiuje)

sukūrė Bažnyčia, norėdama išlaikyti savo įtaką. „Įteigta mirties baimė skatino žmonių

priklausomybę nuo religijos ir tuo pačiu bažnyčios, kuri ją valdė.“36

Ši priklausomybė buvo

stiprinama bažnyčios „surežisuotais“ mirtį reprezentuojančiais vaizdiniais paveiksluose,

skulptūrose, ceremonijose, krikščioniškos moralės žaidimuose. Krikščioniškos mirties sampratos

staigus lūžis įvyko XIV amžiuje. Tuo metu du trečdalius europiečių gyvybių nusinešė buboninis

maras, kas privertė kitaip pažvelgti į pačią mirtį. Kaip tik tuo metu ėmė formuotis nauja,

sekuliaresnė renesansinė pasaulėžiūra, įtvirtinanti antropocentrišką pasaulėžiūrą.

Kartu su individualizacijos procesu nyko mirties, kaip bendruomeninio reiškinio

supratimas, formavosi požiūris, kad mirtis visiškai individualus reiškinys – kiekvienas su savo

mirtimi turi susitaikyti individualiai. Jau apie 1460 metus pasirodė veikalas Ars Moriendi,

mokantis individus “mirties meno“. Mirties individualizacijos pasekmė – kapinių, kaip viešųjų

erdvių nunykimas: XVII-XVIII amžiuje ėmė rastis individualūs laidojimo statiniai, skirti

atskiriems individams ar šeimoms (kriptos, privačios kapavietės ir pan.). Taip mirtis iš

bendruomeninio paverčiama individualiu reiškiniu.

XVII amžiaus pabaigoje įvykusi pramonės revoliucija vėl paveikė socialiai

suformuotą mirties suvokimą. Mokslo dėka atsiradus mirties prevencijos priemonėms bei iškilus

naujam buržua sluoksniui, mirtis imta priskirti tik senyvo amžiaus žmonėms, o mirus jaunam

žmogui, jo mirtis suprantama, kaip nesavalaikė ir kraupi. Tie, kurie finansiškai išgalėjo, mokėdavo

daktarams tam, kad atitolintų savo mirtį. XIX amžiaus žmogaus gyvenimas jau priklausė ne nuo

34

Seabrook K., Changing Attitudes Towards Death in Europe. Prieiga per internetą:

http://socyberty.com/death/changing-attitudes-towards-death-in-europe/ [žiūrėta: 2012-05-04] 35

Nesant atitinkamų mediciniu ir higieninių priemonių, maro epidemijų metu mirtingumas siekdavo 50-90 procentų –

palyginimui, dabar žmonių, sergančių šiuolaikinėmis maro atmainomis mirtingumas, gydant antibiotikais, siekia 15

procentų. Huber E. R., „Oh Death!“ Death, Dying, and the Culture of Macabre in the Late Middle Ages. Prieiga per

internetą: http://www.lib.rochester.edu/camelot/Deathbooklet.htm [žiūrėta: 2012-05-04] 36

Seaton A. V., From Thanatopsis to Thanatourism: Guided By the Dark. International Journal of Heritage Studies 2,

1996. 236p. Prieiga per internetą: http://www.tandfonline.com/doi/abs/10.1080/13527259608722178 [žiūrėta: 2012-

05-04]

http://socyberty.com/death/changing-attitudes-towards-death-in-europe/

http://www.lib.rochester.edu/camelot/Deathbooklet.htm

http://www.tandfonline.com/doi/abs/10.1080/13527259608722178

28

Dievo, o nuo daktaro, kurio gyvybės palaikymo galios dažnai būdavo pervertinamos, netgi

savotiškai mistifikuojamos. Mirtis tapo savotišku tabu. Mirties eliminavimą iš viešojo gyvenimo

atspindį kapinių perkėlimas už gyvenvietės ribų, kas chronologiškai sutampa su mokslo įsigalėjimo

laikmečiu.

Sveikata, gyvenimas ir mirties procesas medicinos pažangos dėka tapo perkama

preke. Tai tęsėsi ir XX amžiuje. Daugumos autorių manymu, būtent tuo metu apskritai išnyko

žmogaus santykis su mirtimi. „Kaip O‘Gorman apibūdina šį reiškinį: XX amžiaus viduryje

sveikatai tapus preke, pakertamas unikalus žmonijos dvasinis ir intelektualinis gebėjimas priimti

mirties iššūkius.“37

Kaip tik tuo metu atsirado laidojimo paslaugas teikiančios įmonės, laidotuvėms

skirtų gėlių ir kitų atributų parduotuvės, dar vėliau krionikos paslaugos, išsaugančios kūną

tolimesnei ateičiai.

Visų minėtų medicinos mokslo pasiekimų dėka šiuolaikinėje vakarietiškoje

visuomenėje įsitvirtino jaunystės ir grožio kultas. Anot M. Kearl, vyresnio amžiaus žmonės yra

tapę šiuolaikinės kultūros raupsuotaisiais. Sulaukę senyvo amžiaus jie yra patalpinami tam skirtose

institucijose (senelių, globos namuose) – taip paslepiami nuo visuomenės. Vakarų šalyse

akivaizdžiai yra išaugę stacionaraus gydymo mąstai: Amerikoje apie 70 procentų pacientų miršta

ne namuose, o tam skirtose gydymo įstaigose. Šiuolaikinė visuomenė pernelyg susirūpinusi

jaunyste, sveikata ir ilgesnio gyvenimo galimybe, tad visiškai ignoruoja pasiruošimo mirčiai,

prasmingų mirties apmąstymų galimybes. Gyvieji ryškiai atsiriboja nuo mirusiųjų, išnyksta bet

kokio dvasinio dialogo tarp gyvųjų ir mirusiųjų galimybė. Taip pat J. J. Lennonas ir M. Foley

pastebi, kad mirties ritualai tapo privatesni, prarado seniau turėtą bendruomeninę orientaciją, o pats

laidojimo ritualas tapo kur kas skurdesnis. 38

Dažnai moderni visuomenė įvardijama, kaip „mirtį neigianti“ visuomenė. Toks

netikras mirties pašalinimas iš mūsų kasdienio gyvenimo ją išstumiant iš viešosios erdvės sukelia

atitinkamų psichologinių patologijų, iš kurių ryškiausia – nenatūralus siaubas, ištinkantis žmogų

šio natūralaus fenomeno akivaizdoje. Mirties siaubo tematika neatsitiktinai buvo išplėtota XX

amžiuje, ypatingai to meto egzistencialistų. M. Heideggeris aiškiai atskiria šį mirties sukeltą siaubą

nuo kasdieniame gyvenime pasitaikančių baimių, kurias galima įvardinti, kaip baikštumą. Mirties

37



[žiūrėta: 2012-01-06] 38



[žiūrėta: 2012-01-06]



29

sukelta baimė – tai siaubas, patiriamas būties pasaulyje akivaizdoje. „Šis siaubas nėra laikina

melancholiška individo nuotaika. Jis glūdi pačiuose būties čia (Dasein) pamatuose.“39

Anot

žymaus šiuolaikinio sociologo A. Giddenso, remiantis mirties pašalinimo iš visuomenės prielaida

galima paaiškinti stiprų nerimą, pasimetimą, netgi siaubą, kurį išgyvena šiuolaikiniai žmonės,

susidūrę su savo baigtinumo apraiškomis40

. Dabartinė visuomenė, skirtingai nei ankstesnės, neturi

susikūrusi savito ir priimtino baigtinumą paaiškinančio modelio. Dar blogiau: išstumiant mirtį iš

kasdienio gyvenimo apskritai prarandama galimybė tokį susikurti.

Paradoksalu, bet būtent tokia moderniosios visuomenės pozicija mirties atžvilgiu,

išprovokavo visiškai priešingą reiškinį – besaikį visuomenės domėjimąsi ir žavėjimąsi ja. Anot A.

V. Seatono, dar XX amžiaus Didžiojoje Britanijoje, domėjimasis mirtimi buvo laikomas

pasibjaurėtinu ir patologišku reiškiniu41

, tačiau dabar tai tapo normalia kasdienio gyvenimo dalimi,

ką parodo gausus tragiškų įvykių viešinimas per masines informavimo priemones. Su realia Kito

mirtimi nebesusiduriame, todėl patys, to nejausdami, imame masiškai vartoti jos pakaitalus. Kaip

to pasekmė, išaugo domėjimasis tamsiuoju turizmu. Mirties, tragedijų vietų lankymas gali bent iš

dalies kompensuoti nutrūkusį šiuolaikinio žmogaus ryšį tarp mirties ir kasdienio pasaulio, iš kurio

mirtis yra išbraukta. Tamsusis turizmas, kad ir ne visada moraliai priimtinomis formomis,

šiuolaikiniam žmogui sugrąžina bent iliuzišką mirties patirties galimybę.

Taigi, pagrindine priežastimi suklestėti tamsiajam turizmui tapo mirties pašalinimas

iš viešojo gyvenimo: pirmiausiai per sekuliarizaciją, mirties individualizavimą, galiausiai,

suklestėjus jaunystės ir grožio kultui, ją paverčiant visišku tabu, institucionalizuojant ir pašalinant

iš viešojo gyvenimo. Galima teigti, kad kiekvienas šiuolaikinės vakarietiškos kultūros atstovas

jaučia didesnę ar mažesnę nostalgiją mirčiai, kuri kadaise buvo natūrali kasdienio gyvenimo dalis.

Kitas tamsiojo turizmo aspektas, kuris tapo įmanomas tik šiuolaikinėje visuomenėje - jo

masiškumas. Šios srities produktų tokiam masiniam vartojimui, koks pastebimas dabar, įtakos

turėjo pasikeitusios ekonominės sąlygos ir perėjimas prie informacinės visuomenės: dažnas mirties

vaizdinių viešinimas per masines informacijos priemones skatina jų vartojimą, kuris šiais laikais,

39

Baranova J. Etika: Filosofija kaip praktika. Vilnius: 2002, 318p. 40

Stone Ph., Sharpley R., Consuming Dark Tourism: A Thanatological Perspective. University of Central Lancashire:

UK, 2008. Prieiga per internetą:

http://ftur.uh.cu/intra/ftp/Materiales%20docentes/4to%20a%F1o/Asignatura%20Ocio/Tema%20IV/%28%20GOLF%2

9/CD%20-

%20Golf%20y%20AAVV/Viajes%20y%20Productos/CONSUMING%20DARK%20TOURISM%20A%20Thanatolo

gical%20Perspective.pdf, 583p. 41



[žiūrėta: 2012-01-06]

http://ftur.uh.cu/intra/ftp/Materiales%20docentes/4to%20a%F1o/Asignatura%20Ocio/Tema%20IV/%28%20GOLF%29/CD%20-%20Golf%20y%20AAVV/Viajes%20y%20Productos/CONSUMING%20DARK%20TOURISM%20A%20Thanatological%20Perspective.pdf





30

atsižvelgiant į vakarų pasaulyje klestinčia ekonominę ir socialinę gerovę, gali būti prieinamas

praktiškai kiekvienam, o ne tik aukštesniųjų socialinių sluoksnių atstovams, kaip būdavo seniau.

1.5. Tamsiojo turizmo etinio aspekto problematika

Tamsiojo turizmo reiškinyje galima įžvelgti daugybę moralinių dviprasmybių.

Pirmiausia šiai turizmo srovei amoralumo suteikia tragedijų, mirties ir kančių komercializavimas,

siekiant pasipelnyti iš įvairių nelaimių. Vakariečių turistų gausiai lankomuose tamsiojo paveldo

objektuose neišvengiamas tradicinis merkantiliškas požiūris į turizmą – pagrindiniu tikslu, kaip ir

bet kurioje kitoje turizmo formoje, išlieka pasipelnymas iš turistų. Visa turizmo pramonė

orientuotą į tai, kad tam tikroje vietoje viešintis turistas išleistų kuo daugiau pinigų pirkdamas

turistams skirtas prekes ir paslaugas, taip pakeldamas vietos ekonomiką. Ne išimtis ir tamsusis

turizmas. Tačiau jau vien dėl išskirtinio šios turizmo krypties turinio, tamsiojo turizmo produkto

komercializavimas susilaukia visuomenės kritikos. J. Marcelis tamsųjį turizmą įvardijo „maža

nešvaria turizmo industrijos paslaptimi“42

. Tamsiojo turizmo dėka mirtis taip pat atrado savo nišą

turizmo rinkoje.

Kiti tamsiojo turizmo kritikai įžvelgia problemą pačiuose šio turizmo produkto

vartotojuose. A. Avis šį reiškinį vertina kaip visišką humaniškumo krizę: „Šitie tamsūs žmonės

patiria jaudulį, tapdami kitų žmonių kančių ir mirčių liudytojais - gal tai žiaurios žiniasklaidos

suformuotos kultūros, kurioje gyvena žmonija įtaka.“43

Autoriaus manymu, valdžia turėtų visomis

jėgomis stengtis eliminuoti šią „nesveiką“ turizmo rūšį. Kitu atveju, greitai gyvensime tokiame

pasaulyje, kur karai ir nelaimės specialiai kuriami, siekiant patenkinti tamsiojo turizmo poreikius.

Tokia kritika tamsiojo turizmo atžvilgiu nėra visiškai pagrįsta. Pirmiausia, turizmas,

kaip reiškinys, negali būti vertinamas iš etinės perspektyvos, nes jis pats savaime nekuria naujų

objektų, skatinančių daugiau vartoti. Poreikis vartoti tamsiojo turizmo produktus kyla iš pačios

šiuolaikinės visuomenės, ko priežastys jau buvo aptartos ankstesniame skyriuje. „Turizmas kuria

ne naujus turistų traukos objektus, bet naujas prasmines struktūras, per kurias jau seniau egzistavę

42

Stone Ph., Dark tourism: morality and new moral paces. Sharpley R., kt., The darker side of travel– the theory and

practice of dark tourism. Salisbury, UK, 2009. 56 p. 43


practice of dark tourism. Salisbury, UK, 2009. 57 p.

31

dalykai gali būti pamatyti bei įvertinti naujai.“44

Taigi iš moralinės pusės gali būti vertinama tik tai,

ar tamsiųjų paslaugų teikėjai tinkamai kuria ir pristato vartotojams šias prasmines struktūras.

Tamsus šešėlis krenta ant tamsiojo turizmo produktų reklamos, pirmiausiai, ant

žiniasklaidos, kuri nors ir tiesiogiai nereklamuodama, skatina šios srities produktų vartojimą, t.y.

kažkieno tragediją paverčiant gėdingu visuomenės pasilinksminimo šaltiniu. Vos tik pasklidus

žiniai apie didelio masto nelaimes, ypatingai tragiškas žūtis, žiniasklaida pasinaudoja šiuo patogiu

būdu savo reitingams pakelti, o minios smalsuolių, paskatinti per masines informavimo priemones

brukamų vaizdinių, puola patenkinti savo smalsumo, vykdami į nelaimių vietas. Kaip teigia G.

Halley, šiuo metu yra sukurta sielvarto (grief) industrija. Tragedijos yra tapusios nauju opiumu

masėms, o jų pasiūla labai plati. Dabar sukuriamos galimybės profilaktiškai „išsigedėti“,

nepatiriant šalutinio poveikio, sukeliamo realios tragedijos45

.

Tamsiojo turizmo tyrinėtojų nuomone, visuotinei panikai dėl šios krypties

amoralumo taip pat daug įtakos turėjo žiniasklaida. Tamsiojo turizmo amoralumas

mitologizuojamas visiškai nesigilinant į tikrąsias jo išpopuliarėjimo priežastis. „A. V. Seatonas ir

J.J. Lennonas teigia, kad tamsiojo turizmo, kaip šiuolaikinio „laisvalaikio užsiėmimo“ buvo

populiariosios spaudos nuleistas iš mito į meta-mito statusą, taip leidžiant masinėms informavimo

priemonėms jį vaizduoti ne tik kaip tam tikrą kelionių žanrą su savita motyvacija ir traukos

objektais, bet kaip naują socialinę patologiją, grasinančią sukelti moralinę paniką.“46

Apskritai polinkis vieną ar kitą reiškinį įsprausti į moralumo/amoralumo rėmus yra

gana laikiškas, būdingas šiuolaikinei visuomenei. Galima teigti, kad dabar visuomeninė moralė

išgyvena tam tikrą krizę, kurią sukėlė sekuliarizacija, tradicinių vertybių ir religijos nunykimas. Jei

tradicinė visuomenė buvo griežtai struktūralizuota ir vadovavosi viena moraline sistema,

besiremiančia religija ir tradicija, po modernizmo sukeltos revoliucijos, įžengėme į naują,

individualios moralės epochą. Atsiranda būtinybė iš naujo įrodyti vieno ar kito reiškinio, ypatingai

naujai atsiradusio, moralumą/amoralumą, remiantis individualiomis vertybinėmis nuostatomis, nes

nebėra griežtų kriterijų, galinčių pasmerkti arba išteisinti. Taigi vertinant tamsiojo turizmo reiškinį

tikslingiau būtų akcentuoti jo kuriamose prasminėse struktūrose slypinčias grėsmes visuomenės

moralei ir, priešingai, visuomenės moralumą skatinančius veiksnius.

44

Seaton A. V., Thanatourism’s Final Frontiers? Visits to Cemeteries, Churchyards and Funerary Sites as Sacred and

Secular Pilgrimage. 2002, 76p. Prieiga per internetą: http://www.trrworld.org/issue_27_2.html 45

Stone Ph., op. cit., 57 p.

46

Stone Ph., Dark tourism in Contemporary Sociaty: Mediating Life and Death Narratives, 2011, 3p. Prieiga per

internetą: http://works.bepress.com/cgi/viewcontent.cgi?article=1031&context=philip_stone [žiūrėta: 2012-01-20].


32

Moralumo aspektas ypatingai aktualus nagrinėjant tam tikrus tamsiojo turizmo

objektus, atrakcija ir patirtis. Stipriausią etinį konfliktą iššaukia tokių „tamsiausių“ turizmo

produktų, kaip pavyzdžiui, genocido paveldas, suprekinimas, taip nuvertinant kadaise realiai

patirtas kančias. Tad iškyla tiek genocido, kaip turistinio produkto pateikimo įvairiuose muziejuose

ir memorialinėse vietose, tiek jo vartojimo etiškumo klausimas. Ypatingai ši problema aktuali

svarstant nacių koncentracijų stovyklų Lenkijoje pritaikymą šiuolaikiniam į masinį vartotoją

nukreiptam turizmui. Turistui, besilankančiam tokiose vietose, galima įsigyti tradicinių suvenyrų, o

jo fizinius poreikius patenkins šalia įrengti svetingumo paslaugų kompleksai. T. Cole‘as

pabrėždamas holokausto kančias reprezentuojančių vietų šiuolaikinio panaudojimo vartotojišką

amoralumą, tokias buvusias koncentracijos stovyklas įvardija Aušviclendo terminu, nurodant

šiame objekte esančių pramogų industrijos tapatumą su Disneilendo siūlomomis. M. Dery įvardija

Aušvico-Birkenau mirties stovyklų šiuolaikinį pateikimą kaip istorijos išdarinėjimą, ją pritaikant

televizijai sukurtam (made-for-TV) pasauliui, kuriame iš mūsų sąmonę pasiekiančių pavienių

vaizdinių susidėliojama fragmentiška patirtis, atribota nuo šių vaizdinių konteksto ir visumos47

.

Negatyvus, dažnai žiniasklaidoje iškylantis tamsiojo turizmo vertinimas iš

moralinės perspektyvos yra vienpusis, smerkiantis tamsiojo turizmo fenomeną apskritai, jo

atsiradimą siejant su šiuolaikinės visuomenės dehumanizacija ir vartotojiškumu. Tačiau atskleidus

šiuolaikinės visuomenės ypatybes, tokia prielaida gali būti atmetama, kaip gana paviršutiniška ir

nepakankamai argumentuota. Išsamiau išanalizavus pačios mirties vaidmenį šiuolaikinėje

visuomenėje, galima prieiti prie kiek kitokios išvados, atsakančios į klausimą, kodėl būtent tokioje

visuomenėje tamsusis turizmas tapo itin populiariu reiškiniu, nepasmerkiant jo a priori. Šiuo atveju

atsiveria visiškai kitokia, teigiamą atspalvį turinti tamsiojo turizmo perspektyva. Tam tikrais

atvejais, tamsusis turizmas gali tapti tinkama komunikacijos su mirtimi ir jos reprezentacijos

forma, kai per simbolines tamsiojo turizmo produktų reikšmes atsiskleidžianti Kito mirtis padeda

vartotojams, sekuliarios visuomenės atstovams, susitaikyti su neišvengiamu savo pačių

baigtinumu.

Anot Ph. Stone‘o, sekuliarizacija ir religinės tradicijos, kuri garantavo prasmę ir

suteikė moralei kryptingumą, neigimas nubloškė individus į izoliaciją, vertybinę disorientaciją ir

moralinį pasimetimą. Kadangi postkonvencinėje visuomenėje įsitvirtina individualizacija ir

moralinė sumaištis, žmonės ima ieškoti moralinės prasmės individualiai, ignoruojant su tradicija ir

religija susijusias institucijas, kas įgalina tamsųjį turizmą tapti šiuolaikine komunikatyvia erdve

47


practice of dark tourism. Salisbury, UK, 2009, 58p.

33

dvasiniams poreikiams patenkinti. Tai galima būtų prilyginti senosioms piligriminio turizmo

formoms, kai piligrimai keliaudavo į tam tikras, su religija susijusias vietas, skatinami dvasinių,

religinių tikslų. Šiuolaikinėje visuomenėje, nunykus religijai, piligriminės kelionės darosi

individualaus pobūdžio. Turistui, atvykus į baisios tragedijos vietą, kad ir netiesiogiai susidūrus su

įvykusios tragedijos siaubu, atsiveria galimybė apmąstyti esmines moralines vertybes ir giliausias

būties kategorijas. Būnant įvykio vietoje patiriami kur kas gilesni dvasiniai išgyvenimai, nei apie

tai išgirdus per masines informavimo priemones.

Taigi teisingesnė interpretacija būtų ta, kad turistai plūsta į nelaimingų įvykių vietas

ne siekdami pasitenkinti kažkieno kančiomis ir įsigyti suvenyrų, o ieškodami dvasinių išgyvenimų,

galinčių sudrebinti jų vidinį pasaulį. „Individai kolektyviai susirenka į šias komunikatyvias

(tamsias) vietas, siekdami patys suvokti ir išskirti tam tikrų įvykių moralinę prasmę, kuri tuo pačiu

leidžiasi įsisavinama.“48

Tragedijos vietose susirinkę individai turi galimybę permąstyti

pagrindinius moralės principus ne tik remiantis oficialia mirties ar tragedijos interpretacija, bet

savo tuometine būsena ir individualia, tiesiogine emocine patirtimi. Anot Ph. Stone‘o, tamsusis

turizmas užima tarpininko tarp gyvenimo ir mirties vaidmenį: „Tamsusis turizmas yra šiuolaikinė

tarpininkavimo institucija, kuri leidžia pačiam individui susikurti ontologinę prasmę ir pažvelgti į

gyvenimą bei mirtį per mirtingumo prizmę.“49

Teisingiausias požiūris į tamsųjį turizmą – pripažinimas, kad toks reiškinys,

suponuotas daugelio jį paskatinusių veiksnių, šiuolaikinėje visuomenėje neišvengiamai egzistuoja,

nevertinant jo (kaip visumos) iš etinės perspektyvos. Galima vertinti tam tikras konkrečias vienų ar

kitų tamsiųjų turizmo paslaugų teikėjų sukurtas prasmines struktūras ir jų pateikimo vartotojams

būdus bei motyvus. Žinoma, tvarkant tamsųjį paveldą kaip ir vartojant šios turizmo krypties

produktus, privaloma laikytis tam tikrų, toje visuomenėje nusistovėjusių moralinių normų, tačiau

neprivalo būti taikomi aukštesni moraliniai standartai ar, kaip kai kurie kritikai teigia, apskritai

uždraustos tokio pobūdžio turistinės atrakcijos. Tamsiojo turizmo rinkos eliminavimas ar griežtas

reglamentavimas negali išspręsti ne visada moralaus mirties vaizdinių vartojimo šiuolaikinėje

visuomenėje problemos, nes šios problemos priežastys kur kas gilesnės. Ši turizmo forma

pasireiškia kaip jų pasekmė, o ne kuriančioji priežastis. Daugeliu atveju, tinkamai pateikiami

48


practice of dark tourism. Salisbury, UK, 2009., 71p. 49

Stone Ph., Dark tourism in Contemporary Sociaty: Mediating Life and Death Narratives, 2011, 28 p. Prieiga per

internetą: http://works.bepress.com/cgi/viewcontent.cgi?article=1031&context=philip_stone [žiūrėta: 2012-01-20]


34

tamsiojo turizmo produktai netgi, atvirkščiai, padeda žmonėms kompensuoti mirties eliminavimo

iš viešosios erdvės sukeltas problemas ir susitaikyti su savo neišvengiamu baigtinumu.

35

2. TAMSIOJO PAVELDO TVARKYMAS IR PRITAIKYMAS

TURIZMUI

2.1. Tamsiojo paveldo samprata ir ypatybės

Tamsusis paveldas (kai kurių autorių sinonimiškai vadinamas žiaurumo (atrocity)

paveldu) priskiriamas disonuojančio paveldo grupei. Disonuojančiu (arba nedarniu, neharmoningu)

paveldu galima įvardinti tokį paveldą, kuris prieštarauja mūsų dabartinei ideologijai, pažiūroms. G.

Ashwortho ir R. Hartmanno teigimu, visas paveldas yra daugiau ar mažiau disonuojantis arba gali

tokiu tapti, pasikeitus aplinkybėms. Tačiau tamsusis paveldas disonuojančio paveldo kontekste

išsiskiria tuo, kad žmogiškos tragedijos prigimtis jį labai sureikšmina ir tokį disonuojantį paveldą,

kuris kitu atveju būtų nereikšmingas kaip marginalinis ar trivialus, perteikia kaip mums svarbų.50

Taigi, dėl šios priežasties tamsiojo paveldo, nors jis ir ideologiškai nedera su dabar suvokiamu

nacionaliniu tapatumu, negalime taip paprastai atmesti.

Anot G. Ashwortho ir R. Hartmanno „disonavimas atsiranda tuomet, kai tam tikru

laiku ar tam tikroje vietoje atsiranda neatitikimas tarp žmonių ir paveldo, su kuriuo jie save

identifikuoja.“51

Šis neatitikimas gali pasireikšti dėl daugybės priežasčių, bet paprastai jis kyla iš

fakto, kad paveldas, žmonės, kurie identifikuoja save su tuo paveldu ir kontekstas, su kuriuo

sąveikauja žmonės ir paveldas, neišvengiamai kinta laiko bėgyje. Tai reiškia, kad nė vienam

įvykiui – nesvarbu, tolimos ar artimos praeities, nėra vienos objektyvios interpretacijos, bet

daugybė alternatyvių interpretacijų, besikeičiančių priklausomai nuo laikmečio, politinės

ideologijos ir kitų veiksnių.

Paprastai tamsusis paveldas istoriškai susijęs su ne viena žmonių grupe, nes į jo

atsiradimą neišvengiamai buvo įtrauktos labai skirtingos žmonių grupės – žiaurumo vykdytojai,

aukos, stebėtojai, kiti susiję asmenys. Dėl neišvengiamo tamsiojo paveldo interpretacijų

disonavimo, tokio paveldo neįmanoma paversti universaliu, t.y. tokiu, su kuriuo galėtų tapatintis

visos, su juo susijusios socialinės grupės. Tai būtų visiškai nelogiška ir neįgyvendinama. Su

konkrečia žiauraus praeities įvykio interpretacija gali tapatintis tik kuri nors viena suinteresuotoji

socialinė grupė, priskiriant paveldą sau, kaip savo vienų išgyventą tragediją. Taip tragedijos

50

Sharpley R., Dark Tourism and Political Ideology: Towards a Governance Model. The Darker side of travel.

Salisbury:Channel View Publications, 2009, 150p. 51

Ashworth G., Hartmann,R. The management of horror and human tragedy. Horror and Human Tragedy Revisited:

The Management of Sites of Atrocities for Tourism. New York: Cognizant Communications Corporation, 2005, 253p.

36

„paveldėjimo teisė“ atimama iš kitų. Paprastai tai nėra daroma specialiai, dažnai ši paveldėjimo

teisė atimam laikinai, o pasikeitus aplinkybėms, gali būti priskiriama kitai, su tragedija susijusiai,

socialinei grupei, tačiau turi atitinkamas socialines pasekmes. Lietuvos bei kitų šalių, patyrusių

nacistinę okupaciją antrojo pasaulinio karo metais, kontekste tinkamas pavyzdys būtų šios

tragedijos priskyrimas vienai socialinei grupei – žydų tautybės asmenims, ignoruojant kitas nuo

šios tragedijos nukentėjusias grupes. Siekiant harmonizuoti disonuojantį to laikmečio paveldą,

dažnai sukuriamos atitinkamos interpretacijos, kuriose išryškinami kaltininkai ir nukentėjusieji,

užmarštin nugramzdinant patį kontekstą.

Kita vertus, tam tikros tragedijos prisiėmimas sau gali būti specialiai suplanuotas,

politiškai angažuotas, su tikslu sukurti ar sustiprinti nacionalinį ar grupės identitetą, tapatinantis su

tam tikra nukentėjusiųjų grupe, pasiekti dabartinių politinių tikslų, ištrinti ar paneigti tam tikrą

patirtį, paminėti pergalę ar paprasčiausiai paskatinti turizmo augimą52

. Lygiai taip pat Lietuva

kuria nuo represinių režimų nukentėjusios tautos įvaizdį, tam tikras neigiamas savybes priskiriant

okupacinių rėžimų padariniams. Taigi, politiškai ideologizuotas tamsiojo paveldo išnaudojimas yra

neišvengiamas, kuriant atitinkamas tragedijų, mirčių, žiaurumo interpretacijas, kurių tikslas ne

būtinai apsiriboja ekonomine nauda, dažnai tai būną atitinkamo įvaizdžio kūrimo priemonė.

Siekiant tinkamai identifikuoti ir pritaikyti turizmui tamsųjį paveldą, būtina

suprasti būdingiausius galimus jo interpretavimo būdus. Su disonuojančiu paveldu susijusios

suinteresuotosios grupės gali būti suskirstytos pagal Y. Poria pasiūlytą schemą, išryškinant tipiškus

tamsiojo paveldo suvokimo modelius:

Teigiama aktyvi istorinė patirtis: praeities įvykiai suprantami, kaip vykdyti „mano“

socialinės grupės, kas paskatina pozityvius jausmus, pavyzdžiui, pasididžiavimą ir pan.;

Teigiama pasyvi istorinė patirtis: praeities įvykiai vykdyti ne „mano“ socialinės grupės, bet

iš jų gauta naudos;

Neigiama aktyvi istorinė patirtis: praeities įvykiai, vykdyti „mano“ socialinės grupės,

sukelia neigiamus jausmus, pavyzdžiui, gėdą;

Neigiama pasyvi istorinė patirtis: praeities įvykiai vykdyti ne „mano“ socialinės grupės, ir

sukelia neigiamus jausmus, pavyzdžiui, liūdesį, keršto troškimą, pan.

Pagal pateiktą schemą įmanoma nesunkiai atskleisti dabartinį lietuvių tautinės

tapatybės kūrimo modelį, besiremiantį XX amžiaus istoriniu paveldu, kurį neabejotinai galima

52


Salisbury: Channel View Publications,2009,150-151p.

37

laikyti disonuojančiu. Sąlygas, atsiradusias Lietuvos valstybingumo sukūrimui 1918 m.,

neabejotinai galima laikyti teigiama pasyvia istorine patirtimi, kuria mūsų tauta pasinaudojo.

Vėlesni okupaciniai rėžimai priskiriami neigiamai pasyviai istorinei patirčiai, kuria oficialiai

pridengiama neigiama aktyvi istorinė patirtis (ne mažos dalies lietuvių tautos kolaboravimas su

okupantais vykdant tai, kas dabar laikoma baisiais nusikaltimais prieš žmoniją) bei sukuriamas

atitinkamas kontekstas teigiamai aktyviai istorinei patirčiai – tautos rezistencijai.

Anot Y. Poria, neigiamos aktyvios istorinės patirtys vengiamos įtraukti į tamsiojo

paveldo interpretacijas, kas sukelia formaliai sankcionuotą „kolektyvinę amneziją“ ir paveldo

disonavimą. Tam, kad būtų sumažinta politinės ideologijos įtaka, perduodama per tamsiojo

paveldo interpretaciją, ir harmoningiau priimamas tamsusis paveldas, turi būti kuriami nauji

naratyvai, kurie apimtų visas keturias minėtų istorinių patirčių grupes, pasiūlant labiau priimtiną,

bendresnę interpretaciją.53

Daugeliu atveju neigiama aktyvi istorinė patirtis slepiama, o pasyvi –

bandoma pamiršti ją ignoruojant. Tačiau jos abi ir toliau gyvuoja istorinėje atmintyje,

išprovokuodamos konfliktus. Neigiamos istorinės patirties neigimas ir ignoravimas, kuris būdingas

visoms socialinėms grupėms, nėra tinkamiausias būdas su tokia praeitimi susitaikyti. Tad

tinkamiausias būdas susitaikyti su savo tautos neigiama istorine patirtimi – jos įtraukimas į naują,

ne įvykius nuslepiantį, o juos paaiškinantį, naratyvą, kuris atskleidžiamas visuomenei per

disonuojančiu laikomą kultūros paveldą.

2.2. Turistinio produkto pateikimas vartotojui, atsižvelgiant į tamsiojo

paveldo specifiką

Tamsusis paveldas, kaip ir tamsiojo turizmo rinkoje siūlomi produktai nėra

kokybiškai vienodas - dėl šios priežasties tamsusis turizmas autorių dažnai skirstomas pagal

vadinamo „tamsumo“, intensyvumo lygį. Tamsiojo paveldo suskirstymas į smulkesnes kategorijas

padeda lengviau nustatyti, į ką turi būti orientuota paveldo tvarkyba ir kokios konkrečios grėsmės

gali iškilti tam tikros rūšies tamsųjį paveldą pritaikant turizmui. Remiantis šių autorių išskirtais

kriterijais, Ph. Stone‘as pateikia savo „Septynių tamsiojo turizmo produktų tiekėjų“ koncepciją,

tamsiojo turizmo produktų pasiūlą skirstydamas į atitinkamas kategorijas. Ši klasifikacija apima

visus tamsiojo turizmo produktus, pradedant nuo „šviesiausiųjų“, baigiant „tamsiausiais“,

53


Salisbury:Channel View Publications, 2009, 162-163p.

38

nurodant, kokie paveldo tvarkybos elementai būdingi ar net būtinai ir kurie jau visuomenės

smerktini, kaip neetiški.

Tamsiųjų pramogų gamykla. Tai pramoginio pobūdžio atrakcijos, skirtos

pritraukti turistams. Tikros ar išgalvotos mirtys bei kraupūs įvykiai pateikiami turistams

vadovaujantis verslumo etika. Tokių tamsiojo turizmo pramogų parkai paprastai turi gerai išvystytą

turizmo infrastruktūrą, veikia kryptingai, žadindami lankytojų pseudoemocijas bei jas

patenkindami, pateikia apdirbtus, sterilius produktus, jų pristatomos mirties reprezentacijos yra

suvokiamos kaip turinčios labai nedaug autentiškumo ar išvis neautentiškos, tad gali būti priskirti

šviesiausiam tamsiojo turizmo spektrui. Kaip aiškų tokio pobūdžio tamsiojo turizmo produktą, Ph.

Stone‘as pateikia Londono požemius (London Dungeon), kurių pagrindu išaugo šiuolaikinė

merkantilizmo principais paremta turistine infrastruktūra54

.

Lietuvoje atitinkamo pobūdžio atrakcijų galima aptikti gana ankstyvą Lietuvos

istorijos laikotarpį reprezentuojančiuose bei istorinių mūšių minėjimams skirtuose renginiuose:

festivalis Apuolėje, Strėvos mūšio minėjimas, Gyvosios archeologijos dienos Kernavėje ir pan.

Vykstančios to meto kovų rekonstrukcijos patenkina susirinkusiųjų smalsumą ir išlaiko grynai

pramoginį pobūdį. Nuo to meto įvykių mus skiria gana nemaža laiko distancija, tad tamsiojo

paveldo reprezentacijos forma nesukelia etinių diskusijų. Kiek kitaip yra su kitu pramoginio

pobūdžio turistiniu objektu – Grūto parku, kuriame pateikiama neseniai išgyventos nemalonios

tautai istorinės patirties interpretacija, paremta merkantilizmo principais. Sovietinio rėžimo

paveldas nėra tai, ką šiuo metu būtų galima priskirti prie „šviesiajam“ turizmui tinkamų paveldo

objektų. Šis atvejis plačiau aptartas kitame skyriuje.

Tamsiosios parodos. Jose pateikiami tamsiojo turizmo produktai turi aiškų

edukacinį tikslingumą. „Jei tamsiųjų pramogų fabrikas siūlo komerciniu ir pramoginiu pagrindu

paremtas pramogas, tamsiosios parodos siūlo produktus, susijusius su mirties, kentėjimų, žiaurumo

tematika, dažnai kartu perteikiant bendros atminties, edukacinio pobūdžio ar refleksyvias žinias.“55

Taigi, šie produktai suprantami, kaip rimtesni ir užima tamsesnio turizmo vietą skalėje. Nors tokių

tamsiojo turizmo objektų pasiūla remiasi gana konservatyvia ir griežta morale, jie dažnai turi

neblogai išvystytą infrastruktūrą, gali būti netgi komerciškai sėkmingi. Visgi tokie tamsiojo

turizmo produktai stokoja autentiškumo, nes paprastai eksponatai yra kaupiami muziejuose,

54


exhibitions. 2006, 153 p. Prieiga per internetą:

http://works.bepress.com/cgi/viewcontent.cgi?article=1003&context=philip_stone [žiūrėta 2012-02-18] 55

Ibid., 153 p.


39

nesusijusiuose su tragiškais įvykiais, taigi jie ištraukti iš konteksto, pateikiami ne tikrojoje įvykių

vietoje, kas lankytojui trukdo įsijausti į to meto įvykius. Edukaciniais (bent teoriškai tokiais)

tikslais paremtos tamsiosios parodos susiduria su dviem pagrindinėm problemom: pirma,

eksponatai dažnai pateikiami pernelyg cenzūruotai, praleidžiant lankytojus galinčius trikdyti

mirties vaizdinius (kaip Amerikos istorijos muziejuje pristatoma rugsėjo 11-osios įvykių parodą,

kurioje netgi išimta lėktuvo, artėjančio prie dangoraižių nuotrauka), kita problema – kai kurių

tamsiųjų parodų komercializavimas, dėl kurio dažnai abejotinu tampa edukacinis aspektas.56

Čia

tinkamiausias pavyzdys būtų šiuo metu Vilniuje pristatoma Žmogaus kūno paroda, kurios gerai

išvystytas marketingas leidžia suabejoti edukacinių tikslų tikrumu.

Tamsieji kalėjimai. „Tamsieji kalėjimai nurodo į tas lankytinas vietas ir atrakcijas,

kurios reprezentuoja praeities baudžiamuosius ir teisingumo kodus šiuolaikiniam vartotojui ir yra

susijusios su (buvusiais) kalėjimais ir teisėtvarkos vykdymo institucijomis.“57

Šios rūšies produktai

taip pat pasižymi edukaciniu ir pramoginiu pobūdžiu bei yra ganėtinai suprekinami; jie turi gerai

išvystytą infrastruktūra ir apima objektus, kurie iš pradžių nebuvo specializuoti tamsiajam

turizmui. Ši kategorija gali būti priskirta vidutiniam tamsiojo turizmo variantui, kuris apima

„tamsiuosius“ ir „šviesiuosius“ šios turizmo krypties elementus. Tamsieji kalėjimai, kaip ir

tamsiųjų pramogų fabrikai susiduria su autentiškumo ir produkto reprezentacijos problematika.

Pastebima tendencija, kad kuo senesni įvykiai reprezentuojami, tuo laisvesnė jų interpretacija – jie

dažniausiai suprekinami ir pateikiami vartotojui atraktyvia pramogine forma, tuo tarpu naujesnių

laikų bausmių reprezentacijos, ypatingai susijusios nusikaltimais prieš žmogiškumą ir demokratiją,

griežčiau ideologizuojamos, todėl suprantamos, kaip pasižyminčios didesniu autentiškumu.

Tamsiosios [amžino] poilsio vietos. Ši kategorija apima kapus, kapavietes,

palaidojimo vietas. Šiuolaikinėje visuomenėje kapinės dažniausiai romantizuojamos, suvokiamos

kaip bendro urbanistinio kraštovaizdžio dalis. Turizmo planuotojai dažnai įtraukia kapines į

turizmo maršrutus, tam kad atskleistų aplinkos integralumą. Didžiuosiuose miestuose senosios

kapinės puikiai pritaikomos turizmui, paverčiant jas poilsio zona, kur įsikuria ramaus poilsio bei

sveikatingumo zonos. Palaidojimo vietos paprastai suvokiamos kaip istorinis paveldas ir yra

saugomas, remiantis konservatyvia etika, kurios pagrindas – noras išsaugoti istoriją. Šiuolaikinis

merkantilizmas neaplenkia ir šios tamsiojo turizmo produktų kategorijos: paskutiniu metu

populiarėja keliones, kurių metu siūloma aplankyti mirusių įžymybių kapus.

56

Ibid., 153 p. 57

Ibid., 154 p.

40

Tamsiosios šventyklos. Tamsiosiom šventyklom galima įvardinti šiuo metu

pasaulyje labai populiarią ir akivaizdžiai suprekintą lankytinų vietų, kuriuose neseniai įvyko gerai

žiniasklaidos nušviestos tragedijos, garsenybių mirtys, grupę. Šios kategorijos objektai pasižymi

labai netolima laiko distancija, vietos autentiškumu, gyvais išgyvenimais, kuriuos mums primena

liudininkų pasakojimai, tad Ph. Stone‘o yra priskiriami tamsesnių produktų kategorijai. Ryškiausi

šios kategorijos objektai pasaulio mastu būtų princesės Dianos žūties vieta bei Ground Zero.

Kadangi šie objektai atsitiktiniai, t.y. nebuvo specializuotai projektuojami turizmui, pasižymi

minimaliai išvystyta infrastruktūra, tačiau juos „lydi“ daugybė tamsiosioms parodoms priskiriamų

objektų, kur eksponuojami tragediją liudijantys ženklai. Tokių tamsiojo turizmo objektų

populiarumas yra tiesiogiai nulemtas žiniasklaidos įtakos visuomenei, o turistai vyksta čia tenkinti

savo smalsumo.

Tamsiosios konfliktų lankytinos vietos. Tai visos vietos ir turistiškai orientuotos

veiklos, susijusios su kariniais konfliktais. Tai tikrai ne turizmui kurti produktai, tačiau jie

pasižymi didele edukacine, istorine verte, istoricentriškumu. Analizuojant šios grupės objektus

ypatingai dažnai susiduriama su priešprieša tarp jų memorialinės, istorinės vertės ir politinio

ideologizavimo. Kalbant apie šios kategorijos objektus, vėlgi labai svarbus laiko distancijos

kriterijus, kuriuo remiantis su kariniais konfliktais susiję objektai gali būti priskiriami prie

šviesesnių ar tamsesnių turizmo produktų: keliavimas į neseniai vykusių ar vis dar vykstančių

konfliktų vietas, gyvų liudininkų pasakojimais perteikiami patirto karo prisiminimai priskiriami

tamsesniam turizmo produktų spektrui, o seniai įvykę kariniai konfliktai, nebesant juos menančių

liudininkų labiau romantizuojami ir pateikiami lengvesnio pobūdžio atrakcijų pavidalu.58

Tamsiosios genocido stovyklos. Tai tamsiausia tamsiojo turizmo produktų

kategorija. Genocido stovyklos siejamos ne tik su holokaustu (nors tokių Europoje daugiausia) ir

sovietų valdžios represija – visiškai neseniai vykusius tragiškus nusikaltimus prieš žmogiškumą

reprezentuojančios vietos yra Ruandoje, Kambodžoje, Kosove bei kai kuriose kitose pasaulio

šalyse. Šios lankytinos vietos dėl savo keliamo siaubo, palieka nedaug laisvės lankytojų

interpretacijoms – tokie tamsiojo turizmo produktai sukelia emociškai stipriausias patirtis. Be savo

stipraus emocinio paveikumo, šiai kategorijai priskiriami objektai pasižymi vietos autentiškumu,

edukaciniu pobūdžiu bei politinių ideologizavimu.

58





41

Apskritai, kalbant apie tamsųjį turizmą, neapsieinama be taip vadinamo Holokausto

turizmo - netgi dažnai tamsusis turizmas sutapatinamas su šiai kategorijai priskiriamu turizmu, taip

iškreipiant bendrą supratimą apie tamsųjį turizmą59

. Žymiausi tamsiojo turizmo specialistai taip pat

ypatingą dėmesį skiria Holokausto turizmo, kaip jautriausios ir prieštaringiausios tamsiojo turizmo

nišos, analizei. Nors holokausto turizmas yra griežtai institucionalizuotas, su nacių vykdytu žydų

genocidu susiję produktai, ypatingai masiškai imti vartoti per paskutinius kelis dešimtmečius,

sukelia nemažai diskusijų etikos klausimais. Iš vienos pusės, tai yra paveldas, kuris negali išnykti

iš žmonijos atminties ir sąžinės, primindamas apie vykdytus nusikaltimus prieš žmoniją, iš kitos

pusės, tai po truputį tampa komercalizuota bendrojo vartojimo preke, maksimaliai patenkinančia

mirties vaizdinių ir su tuo susijusių išgyvenimų ištroškusius vartotojus.

Taigi visam disonuojančiam paveldui, o ypatingai jautriai veikiančiam lankytojų

psichiką ir emocijas tamsiausiam paveldui, būdingas didesnis ar mažesnis ideologizavimas, kuris

bus aptartas kitame skyriuje. Kuo tamsiojo paveldo objektas labiau nutolęs nuo mūsų išgyvenamos

dabarties, tuo platesnės jo interpretavimo ir komercializavimo galimybės atsiveria. Todėl bet kokį

tamsųjį paveldą pritaikant masiniam vartojimui, pirmiausiai reikia išanalizuoti, kiek šis paveldas

aktualus dabar ir kokios jo interpretacijos yra politiškai ir etiškai korektiškos.

2.3. Tamsiojo paveldo pritaikymo turizmui ideologinis aspektas

Analizuojant tamsiojo paveldo ypatybes, jokiu būdu negalima pamiršti jo

ideologinio aspekto, nuo kurio ir priklauso tokio paveldo likimas. Tam tikra ideologija – politinė,

kultūrinė ar socialinė – dažnai tampa pagrindiniu kriterijumi tamsiojo paveldo vertei nustatyti.

Ypatingai priklausomas nuo vyraujančios politinės ideologijos yra tamsusis paveldas, susijęs su

masinėmis žmonių žudynėmis, valdžios represijomis, kariniais konfliktais ir kitomis didelio masto

tragedijomis. Ne visas tamsusis paveldas turi turistinį potencialą, o prieš pateikiant jį kaip naują

turistinį produktą vartotojui, būtina sukurti abejonių nekeliančią šio paveldo interpretaciją.

Kadangi disonuojantis paveldas apskritai labai problematiška paveldo grupė, sunku ją tinkamai

59





42

pristatyti masiniam vartotojui. J. Tunbridge‘as ir G. Ashworthas, nagrinėdami žiaurumo paveldą

kaip turistinę atrakciją, išskiria šešis kriterijus, darančius žiaurumą patrauklų turistams:

Žiaurumas turi pasižymėti įspūdingumu ir neįprasta prigimtimi;

Aukos turi pasižymėti nekaltumu, pažeidžiamumu ir jų negalima įtarti bendrininkavus su

žiaurumo vykdytojais;

Svarbus žiaurumo masiškumas, nes žmogui apskritai sunku pajausti užuojautą mažoms

grupėms asmenų;

Nusikaltėliai turi būti identifikuoti ir neabejotinai atskirti nuo aukų;

Turi būti aiškiai siejama su tikrais (originaliais) įvykiais, matomos jų žymės;

Turi būti išlikę dokumentai, įrašai.60

Taigi, masiniam turizmui netinkamas toks žiaurumo paveldas, kur nėra visiškai

aišku, kas atstovauja nukentėjusiųjų (aukų) pusę, ir nėra tiksliai nurodyti tragiškų įvykių

kaltininkai. Disonuojantis paveldas, kuris iki šiol yra aktualus bei kelia stiprius prieštaravimus,

sunkiai gali būti panaudojamas turizmui, nes tam tikri jo pateikimo vartotojams aspektai dar labiau

supriešintų visuomenę ir paskatintų ryškesnį jos susiskaldymą. Iš kitos pusės, norint tamsųjį

paveldą sėkmingai pritaikyti turizmui, jis dėl vienokių ar kitokių priežasčių turi būti aktualus

visuomenei ar bent nemažai jos daliai. Taip pat turi būti neabejojama įvykių tikrumu – turistai,

siekdami patenkinti savo smalsumą, reikalauja realių vykdyto žiaurumo įrodymų.

G. Ashworth‘o ir J. Tunbridge‘o minėtas abejonių nekeliantis aukų ir kaltininkų

atskyrimas, įvardijimas bei pasmerkimas (ar užuojauta) – būtinas, bet neišvengiamai ideologiškai

angažuotas tamsiojo paveldo tvarkybos elementas. Anot R. Sharpley, „nesuskaičiuojama daugybė

memorialų, muziejų, mūšių ir kitų su žiaurumo paveldu susijusių tamsiųjų lankytinų vietų visame

pasaulyje yra konstruojama, atstatoma, pritaikoma viešoms tragedijų ir mirties reprezentacijoms,

skirtoms turistiniam vartojimui, apima du dalykus – įvykių svarbą ir taip pat, neišvengiamai,

politinį simbolizmą, kuris kyla iš būdo, kuriuo šie įvykiai reprezentuojami, interpretuojami,

pasakojami ar, atvirkščiai, lieka neatskleisti.“61

Būtent tragedijos, vykdyti žiaurumai ir nelaimės

turi stiprų potencialą būti išnaudojami ne tik masiniam turizmui, bet tuo pačiu politinės žinios

perdavimui per atitinkamas reprezentacijos formas. Hollinshead teigia, kad turizmas yra gamybos

priemone, kuria per reprezentuojamas istorijos temas ir lankytinas vietas yra sumaniai

60

Yuill S. M., Dark tourism: understanding visitor motivation at sites of death and disaster., 2003, 12 p. Prieiga per


[žiūrėta: 2012-01-06] 61


Salisbury:Channel View Publications, 2009, 147 p.


43

konstruojami praeities įvykių naratyvai, kuriais turistai manipuliuojami ir įtraukiami į politinės

galios konfigūracijas.62

Sprendžiant bet kokio paveldo, turinčio priminti žiaurius praeities įvykius, likimą,

iškyla klausimas, kas, kaip ir kokiais būdais turėtų šiuos įvykius pasakoti, ar apskritai, jie turėtų

likti nepapasakoti, ištrinti iš atminties. Šalyje vyraujant stipriai politinei ideologijai (kaip pvz.,

Sovietų Sąjungoje ar nacistinėje Vokietijoje) ši tendencija akivaizdžiai pastebima – slepiami

okupacinės valdžios vykdomi žiaurumai, represijos, kitos didelio mąsto tragedijos (kaip pvz.,

Černobylis), galinčios pakenkti politinę galių turinčios institucijos įvaizdžiui, ir intensyviai

viešinami priešingos ideologijos atstovų vykdyti nusikaltimai prieš žmoniją (pvz., IX forto

memorialinis muziejus, įkurtas sovietmečiu nacių nusikaltimams viešinti).

Žinoma, ne visas tamsusis paveldas „kenčia“ nuo politinės ideologijos. R. Sharpley

pabrėžia, kad tamsiosios atrakcijos, patenkančios į „šviesias“ ir „šviesiausias“ tamsiojo turizmo

spektro kategorijas (pagal Stone‘o skirstymą), kaip tamsiųjų pramogų parkai, tamsiosios amžino

poilsio vietos ir tamsiosios parodos, žinoma, su kai kuriomis išimtimis, neturi ideologinio

atspalvio, greičiau sukelia diskusijas iš etinės perspektyvos. Paprasčiausiai tokį paveldą nuo mūsų

gyvenamo laikmečio skiria pernelyg didelė laiko ir socialinė distancija, dėl ko nebegalime

emociškai išgyventi to meto įvykių ir pajusti empatiją aukoms bei priešiškus jausmus

kaltininkams. Tačiau, „skirtingai nei minėtosios, „tamsesnės“ lankytinos vietos, susijusios su

kariniais konfliktais ir vykdytu žiaurumu, tampa politinių debatų ar konfliktų taikiniu, ypatingai,

jei varžomasi dėl nuosavybės teisės į jas“.63

Paveldas saugomas ir naudojamas plėtojant kultūrinį turizmą ne tik šalies

ekonominio vystymosi tikslais, siekiant gauti finansinės naudos iš padidėjusio turistų srauto, – ne

mažiau svarbus yra pačios nacionalinės valstybės tapatybės formavimas. Kultūrinio identiteto

patvirtinimas ar iškėlimas per turizmą, naudojamą ideologiniais tikslais, mokslinėje literatūroje

įvardijamas kaip turizmo vystymo kultūrinė politika. Nacionalinis identitetas kuriamas išryškinant

pasirinktus kultūrinio paveldo aspektus, o turizmas pasitelkiamas kaip priemonė. Valstybė

paprastai susitelkia į tam tikrų gana ribotų turizmo formų, per kurias atsiskleidžia tautinis

tapatumas, skatinimą. Ideologiškai tvarkingai suplanuotas turizmas taip pat gali prisidėti prie šalies

62

Wight A.C., Lennon J.J., Selective interpretation and eclectic human heritage in Lithuania . 2006. 522 p. Prieiga per




Salisbury:Channel View Publications, 2009, 148 p.



44

įvaizdžio formavimo tarptautiniu mastu bei šalyje vykdomos politikos legitimavimui pasaulinėje

bendruomenėje, kas dažnai daroma totalitarinių rėžimų vyriausybių.64

Politinio turizmo išnaudojimo sėkmė dažnai priklauso nuo platesnio politinio-

ekonominio konteksto. Ekonominiai faktoriai gali priversti valdžią nukreipti ideologiją

praktiškesne linkme, siekiant pakelti bendrą šalies ekonomiką, pateikiant paveldo objektus

patrauklia užsienio turistams, o ne atitinkamai politiškai ideologizuota, forma. Tinkamas pavyzdys

būtų Ph. Stone‘o analizuotas Drakulos teminis parkas Rumunijoje, kuris tikrai negerina ir taip

prasto Europos kontekste šalies įvaizdžio, tačiau yra finansiškai sėkmingas projektas, sukurtas,

siekiant pakelti bendrą šalies ekonomiką ir pritraukti didesnį turistų srautą į šią postsovietinę šalį65

.

Kai kuriais atvejais valstybės gali būti bejėgės suvaldyti turizmo formų, kurios kenkia jų kuriamam

nacionaliniam identitetui, formavimąsi. Tai aktualu ir Lietuvai, nes po Sovietų Sąjungos žlugimo

buvusios rytų bloko šalys dėl savo socialistinės praeities tapo populiaria turizmo kryptimi.

Akivaizdu, kad kai kurie istoriniai įvykiai ir su jais susiję tamsiojo paveldo objektai

yra labiau išnaudojami politiniams tikslams nei kiti. Vienas iš pavyzdžių būtų holokausto paveldas.

Žydų genocidą menančių paveldo objektų, memorialų, muziejų skaičius neabejotinai vienas

didžiausių tamsiojo paveldo atrakcijų kontekste. Nors holokaustas nėra ilgai trukęs reiškinys

pasaulinės istorijos kontekste, jis iki šiol išlieka labiausiai diskutuotinu ir kontraversiškiausiu

istoriniu etapu.

Toks susidomėjimas holokausto paveldu, anot N. Finkelsteino, atsirado tik po 1967

m., karinio konflikto metu Izraeliui pademonstravus pranašumą prieš arabus. „Garsus Izraelio

rašytojas Boas Evronas teigia, kad „Holokausto prisiminimas“ iš tiesų yra „oficiali propagandinė

indoktrinacija, klaidinantys lozungai ir neteisinga pasaulėžiūra, kurių tikrasis tikslas yra ne suvokti

praeitį, o manipuliuoti dabartimi“.“66

Iš visų antrojo pasaulinio karo žiaurumu ypatingai

išskiriamas holokausto fenomenas – bet gi tai nebuvo vienintelis to meto nusikaltimas prieš

žmoniją. Kaip pagrindinė to priežastis daugelio autorių akcentuojamas holokausto unikalumas,

todėl, kaip teigia N. G. Finkelsteinas, „abejoti [jo] unikalumu – tolygu neigti holokaustą.“67

Unikalumas tapatinamas su žiaurumu, kurio „negalima suvokti protu“. Tačiau iš čia kyla ir

kontrargumentas: jei holokaustas toks unikalus reiškinys, kaip jis gali turėti universalią suvokimo

64

Ibid., 149 p. 65




Finkelstein N.G. Holokausto industrija. Vilnius: Dialogo ir kultūros institutas, 2004, 43 p. 67

Finkelstein N.G. Holokausto industrija. Vilnius: Dialogo ir kultūros institutas, 2004, 45p.


45

dimensiją ir kokiu būdu gali būti pristatomas plačiajai publikai? Visgi N. G. Finkelsteino daroma

išvada, kad pretenzija į holokausto unikalumą prilygsta pretenzijai į žydų tautos išskirtinumą, o

unikali kančia žydams, kaip nukentėjusiai nuo ypatingo žiaurumo tautai, suteikia išskirtinių

teisių68

. Šiame darbe, nesigilinant į žydų genocido išskirtinumo detales, ir ideologines ypatybes,

tamsiausiam - genocido – paveldui priskiriamas prieš visas tautas vykdytas genocidas,

nesureikšminant „išskirtinio“ holokausto paveldo.

Tamsiojo paveldo politinis išnaudojimas gana ryškus Lietuvoje, kaip ir visoje rytų

Europoje. Kaip teigia R. Sharpley, po komunistinės santvarkos žlugimo, dešimto dešimtmečio

pradžioje, postsovietinė Rytų Europa dėl savo tamsios politinės praeities tapo viena turistų iš

vakarų traukos centru. Tačiau socializmo ir socialistinės ideologijos žlugimas sukėlė didelių

ideologinių nesutarimų nesenos istorinės praeities reprezentavimo srityje. Po Sovietų Sąjungos

žlugimo imta vengti tapatinimo su socializmu ir formuojama nauja, post-komunistinės šalies

tapatybė, siejama su demokratinėmis vertybėmis, pliuralistine, kapitalistine, vakarietiška

orientacija. Tuo tikslu intensyviai imti naikinti buvusios sovietinio rėžimo įrodymai.

Vienareikšmiškai atmetant socialistinę praeitį vardan naujos tapatybės kūrimo, atsisakoma

potencialios komercinės naudos, kurią būtų galima gauti socialistinę praeitį išnaudojant turizmo

srityje. Siekiant išlaikyti tam tikrą kompromisą tarp naujai formuojamos postsovietinių šalių

ideologijos ir atskirų grupių intereso išsaugoti praeitį bei turistų iš Vakarų poreikio vartoti šių šalių

tamsiąją politinę praeitį, disonuojantis okupacinio paveldo objektai nustumiami į miesto

pakraščius.69

Taip tamsusis paveldas ir su juo susijęs istorijos periodas bandomas išstumti ne tik iš

miesto centro, bet ir iš žmonių sąmonės.

Patyrus abiejų konfliktuojančių pusių – fašistinio ir socialistinio represinio rėžimo

patirtis, rytų Europos šalims iškilo sunkumai bandant jas abi tinkamai pristatyti. Beveik pusę

amžiaus trukusį sovietinį okupacijos laikotarpį buvo plačiai minima pergalė prieš fašizmą,

ideologiškai viešinant fašizmo padarytus nusikaltimus prieš Lietuvą ir kitas rytų Europos šalis. Po

sovietinio rėžimo žlugimo, atsirado būtinybė atskleisti šio rėžimo nusikaltimus šaliai ir

žmogiškumui apskritai, taip ideologiškai dar labiau atsiribojant nuo šio totalitarinio rėžimo.

Tamsiojo paveldo reprezentavimą postsovietinėse šalyse tyrinėjęs D. Lightas, kaip vieną

kontraversiškiausių nacistinės ir sovietinės okupacijos patirčių derinimo pavyzdį, išskiria muziejų

Vengrijoje, pavadintą Teroro namu, kuriame reprezentuojami tiek nacių, tiek komunistinės

68

Ibid., 48-49p. 69


Salisbury:Channel View Publications, 2009, 153p.

46

valdžios vykdyti žiaurumai, kaip edukacinė priemonė bet kokio žiaurumo prieš žmogiškumą

prevencijai.

Visgi šių represinių rėžimų patirčių neįmanoma pateikti lygiavertiškai, o į muziejų

atėjęs lankytojas tikisi konkretaus atsakymo, kuris rėžimas buvo blogesnis. Atsakymas, t.y. tam

tikra per muziejaus eksponatus pateikiama interpretacija, priklauso nuo tuometinės vyriausybės

politinių pažiūrų. Kadangi muziejus buvo įkurtas tuo metu politinę galią turėjusių dešiniųjų,

ypatingai pabrėžiamas socialistinio laikotarpio žiaurumas, reprezentuojamas per to meto tamsųjį

paveldą, su kuo nesutinka 500 tūkstančių nužudytų Vengrijos žydų artimieji.70

Labai panašiu

pavyzdžiu Lietuvoje tapo Kauno IX fortas, kuriame sovietiniais metais reprezentuojama genocido

žiaurumus atspindinti tamsiojo paveldo kolekcija, papildyta TSRS vykdytų represijų prieš lietuvius

liudijančiais eksponatais. Šiuolaikinė demokratinė valdžia pateikia vienareikšmišką atsakymą

lankytojams – bet koks totalitarinis (t.y. ne demokratinis) rėžimas yra žalingas tautai.

Taigi, tamsiojo paveldo pateikimas turistui, t.y. jo interpretacija priklauso nuo

keleto pagrindinių veiksnių: paties paveldo objekto ypatybių; jo valdytojo propaguojamos

ideologijos ir pažiūrų; socialinės grupės ar tautos, kuriai priklauso paveldas, valdančiųjų troškimo

formuoti tam tikrą identitetą. Lankytojai, susidūrę su jų pažiūroms prieštaraujančiu paveldu

paprastai nori konkrečių atsakymų, kas lėmė tokio paveldo atsiradimą apskritai. Kuo stipresnis

paveldo objekto disonavimas, tuo aiškesnių atsakymų jo lankytojai reikalauja. Todėl tamsiojo, kaip

ir bet kurio kito disonuojančio paveldo pritaikymo turizmui sėkmė priklauso nuo sugebėjimo

pateikti tinkamą ir ideologiškai neprieštaringą atsakymą visuomenei. Šis atsakymas dažniausiai

tampa viena iš daugelio tuometinių pažiūrų kūrimo forma. Pasikeitus vienam šių komponentų -

oficialiai ideologijai, paveldo valdytojui ar socialinei grupei, siejamai su paveldu, pakinta ir

paveldo objekto perduodama žinia.

2.4. Tamsiojo paveldo pritaikymo turizmui pavojai

Turistinis produktas, pateikiamas galutiniam vartotojui, pirmiausia turi būti

sutvarkytas, t.y. prieinamas, saugus, nekeliantis grėsmės gyvybei ir sveikatai. Tačiau pati tamsiojo

70


Salisbury:Channel View Publications, 2009, 150-155p.

47

turizmo specifika diktuoja kiek kitokias sąlygas tokių objektų tvarkymui ir pritaikymui turizmui.

J.J. Lennonas ir M. Foley (2000) tamsųjį turizmą apibūdindami kaip patologinę, bet loginę

nevaržomo kapitalizmo ir komercializmo tąsą, didžiausią pavojų įžvelgia tokių vietų pritaikyme

turizmui, jas paprasčiausiai paverčiant Disnėjaus teminio parko tipo atrakcijomis turistams, taip

sunaikinant jų visą edukacinę ir dvasinę prasmę.71

Taigi iškyla klausimas, kaip turėtų būti

tvarkomas toks paveldas, kad jis būtų maksimaliai saugus ir patrauklus, tuo pačiu išsaugant jo

prasmę.

Anot C. Wighto, šiuolaikiniai turistai ieško „autentiškos“ patirties. Tačiau tai, ko jie

tikisi nėra tikrasis autentiškumas – tai galima labiau prilyginti masinės kultūros suformuotų

vaizdinių patyrimo lūkesčiui. Vakarietis, keliaudamas aplankyti vienos iš Lenkijos koncentracijos

stovyklų, jau iš anksto žino, kokią nori ją pamatyti, o jo lūkesčiai suformuoti suholivudinto

koncentracijos stovyklos vaizdinio, iškylančio filme „Šindlerio sąrašas“. Tamsiojo paveldo

objektus pritaikant turizmui vadovaujantis būtent šiais vaizdiniais, atitinkančiais turistų lūkesčius,

o ne atsižvelgiant į tikrąjį autentiškumą, atsiranda galimybė pritraukti didesnius turistų srautus.

Būtent čia slypi didžiausias tamsiojo paveldo tvarkybos pavojus.

Populiariausią tamsiojo turizmo objektą Lietuvoje – Grūto parką, kaip tokio

disneylendinio pritaikymo turizmui atvejį kritiškai išanalizavo C. Wightas. Visuomenėje Grūto

parko atidarymas sukėlė daug diskusijų ir prieštaravimų. Pirmiausia dėl to, kad didžiulė sovietinės

praeities kolekcija sugražins baisius praeities prisiminimus, kurie dar gyvi šiuo metu gyvenančių

žmonių atmintyje. Lyg specialiai sumenkinant to meto istorijos realumą, pramoginio pobūdžio

Grūto parkas buvo įkurtas miške, kuriame daugelį metų partizanai kovojo prieš okupacinį rėžimą,

o suplanuotas Grūto parko atidarymas įvyko pokštų dieną – balandžio 1-ąją. „Grūto parkas gali

būti lyginamas su Disnėjaus pasauliu, nes abiem atvejais lankytojai patenka į sustingusių realybės

simbolių erdvę, kurioje šie simboliai yra apmąstomi, ištraukti iš tikrojo gyvenimo konteksto.“72

Toje pačioje vietoje pateikiami mirčiai pasmerktų ir kalėti ištremtų žmonių sąrašai, sovietinės

skulptūros, mažas zoologijos sodas, tarybinės supynės vaikams, suvenyrais prekiaujantis kioskas ir

užkandinės. Parko įkūrėjas kritikuojamas už Disneylendo žavesio supynimą su baisiausiomis

sovietinio gulago patirtimis, kas veda į Lietuvos tragiškos praeities užmarštį. Užsienio turistai,

neturintys rytų Europos gyventojams pažįstamos sovietinio rėžimo patirties, atvykę į tokią vietą,

71

Tourism and memory sites. Prieiga per internetą: http://memoryandjustice.org/article/what-happens-when-a-

memorial-to-mass-atrocity-becomes-a-tourist-site/ [žiūrėta: 2011-12-02] 72

Wight C., Contested National Tragedies: An Ethical Dimension. Sharpley R., kt. The darker side of travel– the

theory and practice of dark tourism. Salisbury:Channel view publications, 2009, 140 p.



48

išgyvena karikatūrišką nepavykusio modernaus socialinio eksperimento patirtį. Tai kaip tamsiojo

turizmo postmodernumo užuomina, su tam tikru humoru perkeliant praeities paminklus į patrauklų

turistams paveldo spektaklį. Grūto parke pateikiamas akivaizdžiai vakarietiškas pavyzdys, kaip

perkainuojama sovietinė Rytų Europos patirtis, nuvertinant sovietinio rėžimo grėsmę ir galią, ją

sukoncentruojant į to laikmečio ikonomis papuoštus suvenyrinius marškinėlius.

Kaip buvo minėta ankstesniame skyriuje, ypatingai pažeidžiamos yra lankytinos

vietos, susijusios su genocidu, nehumaniškomis, žiauriomis masinėmis žudynėmis, tad jų

pateikimas eiliniam vartotojui reikalauja atsargumo. „Lankytinų vietų, susijusių su žmonių

žiaurumu, tvarkymas gali būti labai ginčytinas, ypatingai tais atvejais, kai susiduriama su neseniai

vykusio žiaurumo apraiškomis, o paveldo tvarkymo sprendimai turi būti priimti esant dar gyviems

liudininkams ir aukų artimiesiems.“73

Būtent toks yra Lietuvoje esantis holokausto bei sovietinės

valdžios vykdytų represijų žiaurumo paveldas.

Dažnas tamsiojo turizmo produktų vartotojas į šio tipo lankytinas vietas keliauja tik

iš smalsumo, dėl ko kyla grėsmė žiaurumo paveldo objektui tapti tik dar viena pramoga,

spektakliu, atmetant gilesnį socialinį kontekstą. Tokiose situacijose labai sunku išlaikyti ribą tarp

objekto kaip edukacijos priemonės ir jo performatyvumo. Holokausto paveldo tikroji paskirtis

turėtų būti edukacinė ir atmintinė, tačiau neatmetama galimybė, kad genocido, holokausto, masinių

žudynių paveldas traukia kai kuriuos lankytojus (ypatingai trokštančius egzotikos ir nekasdienių

potyrių) būtent dėl siaubingų detalių, o ne dėl kitų, labiau socialiai priimtinų priežasčių.74

Pristatant žiaurumo paveldą plačiajai auditorijai, kurią sudaro įvairaus amžiaus bei

išsilavinimo žmonės, būtina pateikti platesnį kontekstą, nes kitu atveju kiekvienam žmogui

būdingas smalsumas gali greitai pavirsti į jį patenkinantį žavėjimąsi reginiu. J. J. Lennonas ir M.

Foley, aptardami Aušvico koncentracijos stovyklą pastebėjo, kad ten yra kambariai, pilni rūbų,

lagaminų, dantų šepetėlių, dantų protezų, akinių, tačiau trūksta paaiškinimų, istorinės

dokumentacijos, adekvačiai pagrindžiančios tokių trikdančių objektų demonstravimą. Be tinkamos

interpretacijos, tokių eksponatų paroda tampa paprasčiausių spektakliu, patenkinančiu mirties

vaizdinių poreikį.75

73

Wight A.C., Lennon J.J., Selective interpretation and eclectic human heritage in Lithuania . 2006. 520-521 p. Prieiga

per internetą: http://sgo.pccu.edu.tw/geog/chi/D/D1/D1A/D1A/D1A-1/04B--


Yuill S. M., Dark tourism: understanding visitor motivation at sites of death and disaster., 2003, 79 p. Prieiga per


[žiūrėta: 2012-01-06] 75

Lennon J.J., Foley M., Dark tourism. Continuum: 2000, 57 p.




49

Analizuojant paveldo pritaikymą tamsiajam turizmui, pirmiausiai reikėtų prisiminti

pagrindinius paveldo saugojimo tikslus – praeities perdavimas ateinančioms kartoms bei dvasinio

tapatumo įsisavinimas per materialaus paveldo objektus. Taigi paveldas turi būti ne tik patrauklus,

bet ir išsaugoti šias pagrindines savybes. Pagrindinis tamsiojo paveldo tvarkymo kriterijus yra jo

patrauklumo turistams sukūrimas, nesunaikinat autentiškumo. Autentiškumo sąvoka apima tiek

materialųjį, tiek nematerialų paveldo objekto sluoksnį. Pritaikant paveldo objektą tamsiajam

turizmui, turi būti sudaromos galimybės jo atitinkamai interpretacijai, kuri nesikirstų nuo

pagrindinių visuomenės moralės principų. Lankydamiesi tamsiojo paveldo objektuose turistai

turėtų ne tik patenkinti savo smalsumą, bet kartu kuo autentiškiau išgyventi to meto įvykius,

pajusdami to meto realijas.

Pats paveldo objektas, jį tvarkant turėtų būti kaip įmanoma mažiau pakeistas, kad

būtų išsaugota jo atitinkama dvasia. Pernelyg tvarkingas jo pateikimas turistui gali nublankinti

tikrumo vaizdą, sukelti ne tokias stiprias emocijas, neatskleisti tikrojo siaubo. Vykdami į tokias

vietas turistai tikisi kažko baisaus, sukrečiančio, gal net kiek pavojingo ir paslaptingo. Tvarkant

paveldą turėtų būti atsižvelgta į šiuos turistų lūkesčius. Populiarinant tamsiojo turizmo objektus,

turėtų būti didelis dėmesys skiriamas visuomenės švietimui apie to laikmečio realybę, lankytojui

suteiktas tam tikras kontekstas, ko fone atsiskleistų tikrasis žiaurumo paveldo siaubas,

nukreipiantis į gilesnius etinių kategorijų apmąstymus. Čia labai didelę reikšmę turi masinės

informavimo priemonės, visuomenės nuomonė ir kiti požiūrį formuojantys šaltiniai, todėl jie

privalo būti įtraukti, vykdant paveldo populiarinimo strategijas.

2.5. Tamsiojo turizmo galimybės ir tamsiojo paveldo objektų tvarkybos ir

saugojimo tendencijos Lietuvoje

Tamsiojo paveldo objektai nėra išskirti jokia atskira kategorija Lietuvos teisiniuose

aktuose, taip pat nėra nurodyta atskiros tamsiojo turizmo krypties turizmą reglamentuojančiuose

dokumentuose. Dauguma tamsiajam turizmui galimų pritaikyti objektų yra įtraukti į kultūros

vertybių registrą kaip nekilnojamos kultūros vertybės, kurių reikšmingumą lemia istorinė objekto

vertė. Tai karo paveldo objektai, masinių žudynių ir kankinimų vietos, kapinės ir kita. Tačiau ne

visų tamsiojo turizmo kategorijų objektai yra įtraukti į saugomų vertybių sąrašus, netgi dažnai

50

neiškyla mintis, kad tokie objektai apskritai galėtų būti saugotini (pavyzdžiui, šaltojo karo paveldas

ir kitas disonavimą keliantis okupacijų palikimas).

Tamsiojo turizmo poreikis Lietuvoje vis didėja. Tai įrodo internetinių puslapių,

kuriuose pristatomi tamsiojo turizmo objektai76

, neoficialių virtualių bendruomenių,

propaguojančių šią turizmo rūšį gausa. Tamsiojo turizmo specialistai J.J. Lennonas ir A.

C.Wigthas 2006 metais publikuotame Lietuvos tamsiojo paveldo tyrime patvirtino faktą, kad

Lietuva yra potenciali tamsiojo turizmo - būtent susijusio su genocido, invazijų ir represijų

palikimu - kryptis77

. Per paskutiniuosius amžius gausių Lietuvos okupacijų (carinės Rusijos,

nacistinės Vokietijos, Sovietų Sąjungos) „dėka“, Lietuva gali pasigirti gausių kariniu paveldu,

kuris be pagrindinės savo funkcinės paskirties, buvo taip pat sėkmingai naudojamas represijoms,

žmonių žudynėms ir genocidui vykdyti. Puikus to pavyzdys – Kauno fortai, kurie reprezentuoja

tiek mūsų šalies okupantų paliktą karinį paveldą, tiek antrojo pasaulinio karo metais vykdytus

nacistinės Vokietijos žiaurumus, tiek sovietmečio represijų paveldą.

Karinio paveldo objektai susilaukia daugiausia vietinių ir užsienio turistų dėmesio.

Karo paveldas domina ne tik istorijos (ar būtent karo istorijos) specialistus, bet ir tamsiuosius

turistus, kurių pagrindinis tikslas nėra susipažinimas su šiais objektais iš mokslinės perspektyvos.

„Dabar su karu susiję lankytini objektai, nors jie patys labai įvairialypiai, yra išskiriami, kaip

visumos turistinės traukos objektų, susijusių su mirtimi ir kentėjimais, pogrupis.“78

Užsienio

turizmo agentūros siūlo specializuotus karinio turizmo paketus į Lietuvą. Kaip ryškiausi šios

kategorijos tamsiojo turizmo objektai yra įtraukiami sutvarkyti ir turizmui pritaikyti Kauno fortai

(2 iš 9), KGB muziejus, Plokštinės branduolinių raketų bazė, Grūto parkas, Karo muziejus79

. Taigi,

Lietuvoje yra pakankamai karinių tamsiojo turizmo objektų, iš kurių tik nedidelė dalis yra

sutvarkyta ir pritaikyta turizmui. Kiti „gynybiniai objektai stūkso Lietuvos miškuose nenaudojami,

apleisti, dažniausiai nesaugūs lankytojams. Tačiau neretai būtent jie yra vieninteliai išlikę Pirmo ir

76

Pavyzdžiui, http://www.apleisti.lt/, http://tvirtove.kaunas.lt/, http://www.miestai.net, nuorodų į tam tikrus specifinius

tamsiojo turizmo objektus ir jų aprašymų galima rasti Lietuvos speleologų http://www.speleo.lt/, nardytojų

http://www.nardyk.lt, karo istorijos mėgėjų http://www.antraspasaulinis.net/news.php puslapiuose. 77







Military tourism package. http://www.way2lithuania.com/en/travel-lithuania/military-tour-package

http://www.apleisti.lt/

http://tvirtove.kaunas.lt/

http://www.miestai.net/

http://www.speleo.lt/

http://www.nardyk.lt/

http://www.antraspasaulinis.net/news.php




51

Antro pasaulinių karų, Partizaninių kovų ir sovietmečio laikotarpio liudytojai, galintys papildyti

bendrosios istorijos spragas.”80

Karinio paveldo išsaugojimui ir populiarinimui 2007 metais Lietuvos karo istorijos

entuziastų iniciatyva buvo įsteigta nekomercinė, nevalstybinė organizacija – VšĮ „Karo paveldo

centras“. Karo paveldo centras, bendradarbiaudamas su Lietuvos ir užsienio šalių specialistais,

kultūros paveldo departamentu ir tarptautinėmis organizacijomis per paskutiniuosius kelis metus

sukaupė didelę karo istorijos duomenų bazę bei įvairių leidinių pavidalais padarė ją prieinamą

visuomenei. Kaune įsikūręs karo paveldo centras ypatingą dėmesį skiria Kauno tvirtovės

populiarinimui. 2007 metais bendradarbiaujant su Kauno miesto savivaldybe, VDU ir KTU

pasirodė V. Orlovo knyga „Kauno tvirtovės istorija“, kas buvo pirmasis leidinys, išleistas Kauno

tvirtovių tema. Taip pat buvo parengtas ir išleistas „Kauno tvirtovės atlasas“, kuriame pateikti

Kauno tvirtovės planai ir jų mokslinis aprašymas.

Karo paveldo centras neapsiriboja tik leidybine veikla: buvo parengtas laidų ciklas

apie Lietuvos gynybinius įtvirtinimus, kasmet vyksta tęstinis tarptautinis projektas „Muziejų naktis

Kauno IX forto muziejuje“, taip pat „įvykdyti keli Kultūros paveldo departamento užsakymai dėl

naujų paveldo objektų įtraukimo į saugomų statinių sąrašą.“81

2010 metais ES Švietimo, garso,

vaizdo bei kultūros vykdomosios agentūros buvo patvirtinta Karo paveldo centro parengtas

projektas “Kaunas VIIth fort memorial route”, “kurio tikslas – masinių žmonių žudynių vietų

sutvarkymas ir įtraukimas į Europos kultūrinį bei turistinį gyvenimą. <…> Tais pačiais metais

Karo paveldo centras dalyvauja Žemaitijos nacionalinio parko vykdomame ES finansuojamame

projekte „Šaltojo karo muziejus“.”82

2011 metais buvo sutvarkytas ir turizmui pritaikytas VII

fortas, kuriame dabar veikia Pirmo Pasaulinio karo, Kauno miesto istorijos, žydų genocido, ginklų

istorijos ekspozicijos, rengiamos edukacinės programos moksleiviams. Visgi tai tėra labai maža

dalis karinio kultūros paveldo, kuris pritaikytas turizmui tik privačių iniciatyvų dėka. Didžioji dalis

karinio paveldo vis dar yra avarinės būklės, apie jį išlikę nedaug žinių, o ir turima informacija

sunkiai prieinama turistams.

Kitą Lietuvoje gausią tamsiojo paveldo grupę būtų galima priskirti holokausto

paveldo kategorijai. Per II pasaulinį karą, nacistinės okupacijos metu Lietuvoje buvo nužudyta

daugiau nei 200 tūkst. (94% visų Lietuvoje gyvenusių) žydų. Masinės žydų žudynės vyko visur -

80

Projekto “XX amžiaus gynybiniai paminklai Lietuvoje” pristatymas. Priega per internetą:

http://www.kpd.lt/lt/node/1058 81

Karo paveldo centras. Prieiga per internetą:http://www.karopaveldas.lt/apie/ [žiūrėta: 2011-11-29] 82

Karo paveldo centras. Prieiga per internetą:http://www.karopaveldas.lt/apie/.[žiūrėta: 2011-11-29]

52

didžiuosiuose Lietuvos miestuose, miesteliuose, bažnytkaimiuose, kaimuose. Iš viso suskaičiuota

daugiau nei 200 masinių žudynių vietų visoje Lietuvos teritorijoje. “Viena iš didžiausių žydų

masinių žudynių vietų buvo Paneriai. Čia naciai nužudė per 70 tūkstančių žmonių. Kauno IX forte

žuvo 50 tūkstančių žmonių: 30 tūkstančių Kauno geto kalinių, 10 tūkstančių – iš kitų Europos

valstybių atvežtų žydų, 10 tūkstančių – kitų tautybių žmonių.”83

Su holokaustu susiję objektai

įtraukiami į visus žydų paveldo objektų maršrutus, dažnai netgi sudaro didžiąją dalį šių objektų.

Tačiau pažymėtina, kad holokaustą menantys istoriniai objektai pradėti tvarkyti ir

pritaikyti turizmui dar sovietmečiu, pvz., Kauno IX forte holokausto ekspozicija įrengta dar 1958

metais. Tarybų sąjungai priklausiusioje Lietuvoje tokių muziejų tikslas buvo labiau ideologinis –

pademonstruoti ideologiškai priešiškos vokiečių valdžios žiaurumus, vykdytus Lietuvoje Antrojo

pasaulinio karo metais. Prie Vilniaus, Paneriuose, memorialas ten žuvusiems žydams atsirado 1948

m., o atitinkamos paskirties muziejus buvo atidarytas 1960 m84

. Po nepriklausomybės atgavimo

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos iniciatyva, pagal dar 1989 metais Ministrų tarybos

priimtą nutarimą atkurtas Valstybinis Vilniaus Gaono muziejus85

. Taigi pagrindiniai su holokaustu

susiję objektai Lietuvoje, tarybiniais laikais turėję respublikinės reikšmės paminklų statusą, šiuo

metu taip pat išlaikę valstybinės reikšmės paminklų statusą, yra patrauklūs tiek vietiniams, tiek

užsienio turistams.

Nuo pat Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo iki šiol labiausiai valstybės remiama

tamsiojo paveldo grupe galima įvardinti rezistencinį paveldą, kuris apima tiek po Pirmojo

pasaulinio karo, tiek sovietmečiu vykusias pasipriešinimo okupantams kovas. „Savivaldybių ir

privačių asmenų lėšomis tvarkomi savanorių ir rezistencinio pasipriešinimo kovos dalyvių kapai.

Kultūros vertybių apsaugos departamento lėšomis restauruoti Lietuvos karių, žuvusių 1918-1920

m. kovose dėl Lietuvos nepriklausomybės kapai Kupiškyje, Dauguose ir Rumbonyse (Alytaus r.),

Kapčiamiestyje (Lazdijų r.), Širvintose, Gelvonuose, Musninkuose (Širvintų r.), Seinuose

(Lenkijos respublika). Pradėtas tvarkyti Lietuvos karių kapų sklypas Kauno Aukštųjų Šančių

kapinėse.”86

83

Kauno IX forto muziejus. Ekspozicijos. Prieiga per internetą: http://www.9fortomuziejus.lt/ekspozicijos/

[žiūrėta:2012-03-18] 84

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Prieiga per internetą:

http://www.jmuseum.lt/index.aspx?Element=ViewArticle&TopicID=114&IMAction=ViewArticles&EditionID=86[ži

ūrėta: 2011-11-29] 85

Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus.Prieiga per internetą:

http://www.jmuseum.lt/index.aspx?Element=ViewArticle&TopicID=108 [žiūrėta: 2011-11-29] 86

Kultūros paveldo departamentas. Kapų, istorinių kapinių ir memorialinių vietų apsauga. Prieiga per internetą:

http://www.kpd.lt/lt/node/168[žiūrėta: 2012-04-02]

http://www.9fortomuziejus.lt/ekspozicijos/

http://www.jmuseum.lt/index.aspx?Element=ViewArticle&TopicID=108

53

Postsovietinėse šalyse (Lietuva taip pat ne išimtis) gana gausu beveik penkis

dešimtmečius trukusią okupaciją bylojančio tamsiojo paveldo, kurio tik nedidelė dalis rekonstruota

ir pritaikyta lankymui. Kadangi valstybė laikosi sovietinio paveldo ignoravimo pozicijos (kas, kaip

jau anksčiau buvo minėta, yra galima ir net viena iš dažniausiai pasitaikančių pozicijų

disonuojančio paveldo atžvilgiu), šis paveldas dažniausiai tvarkomas privačia iniciatyva ir

neatitinka pagrindinių tamsiojo paveldo tvarkybos principų, ką ir matome Grūto parko atžvilgiu.

Daugelio rūšių tamsiojo turizmo objektai visiškai pamirštami, nesaugomi, nepopuliarinami ir

lankomi tik pavienių entuziastų. Paradoksalu, kad ir kaip lietuviai nepatenkinti savo gyvenimo

kokybe, o pajamų lygis žemesnis, bei didesnis nepriteklius nei kitose Europos valstybėse87

, skurdo

turizmas Lietuvoje vis dar nepopuliarus. Priešingai, dėl tokiuose gyvenamuosiuose rajonuose

klestinčio nusikalstamumo, gerinant miesto bei šalies įvaizdį, stengiamasi tamsiąsias miesto dalis

eliminuoti arba bent jau paslėpti nuo visuomenės, o ypatingai turistų.

Lietuvoje netgi būtų galima išskirti ir tokią tamsiojo paveldo kategoriją, kaip

„neegzistuojantis“ paveldas. Tai tam tikri nesaugūs, nesutvarkyti, nepritaikyti turizmui objektai,

kurių sutvarkymas galėtų pareikalauti labai daug lėšų iš juos prižiūrinčių įmonių, taip pat objektai,

kuriais vis dar nelegaliai naudojamasi, pažeidžiant šiuo metu galiojančius įstatymus. Nors apie

šiuos paveldo objektus yra turima nemažai duomenų, yra išlikę daugelio žmonių pasakojimai,

dažnai netgi fotofiksacijos, teritorijos, kuriuose yra šie objektai, savininkai griežtai neigia jų

egzistavimą. Kaip ryškiausius pavyzdžius būtų galima išskirti daugybę šaltąjį karą bylojančių

statinių, esančių nuošaliuose vietovėse, buvusiuose slaptuose kariniuose poligonuose, ar net po

pačiu sostinės senamiesčiu. Tokių objektų sutvarkymas valstybei nėra politiškai aktualus, nes

dažniausiai tai yra stipriai disonuojantis paveldas, paliktas Lietuvai skaudžių okupacijų istorijos.

Tad esamomis aplinkybėmis gana racionali (finansinių išlaidų ir derinimo su dabartine oficialia

ideologija nereikalaujanti) pozicija yra tokio paveldo ignoravimas.

87

Naujosiose ES narėse kaip aiški tendencija pastebimas kur kas žemesnis pajamų lygis, didesnis nepriteklius,

mažesnis pasitenkinimas gyvenimu, prastesnis sveikatos apsaugos lygis ir mažesnis pasitenkinimas turimu būstu

palyginus su likusiomis ES šalimis. Europos gyvenimo kokybės tyrimas atskleidė, kad lietuviai yra mažiau patenkinti

gyvenimu nei vidutinis europietis. Lietuviai pasitenkinimą gyvenimu įvertino 6,3 balo iš 10, o vidutinis europietis - 7.

Gyvenimo kokybės tyrimai. Prieiga per internetą: http://www.kvalitetas.lt/lt/visi-straipsniai/65[žiūrėta: 2011-11-29]

54

3. KAUNO TVIRTOVĖS FORTŲ ATVEJO ANALIZĖ

3.1. Kauno tvirtovės fortų istorija ir dabartinė situacija

“Kauno tvirtovė – tai gynybinių įtvirtinimų sistema, pastatyta Kaune ir jo

apylinkėse 1882-1915 metų laikotarpiu ir turėjusi apginti vakarinę Rusijos imperijos sieną.”88

Mintis įrengti tvirtovę Kaune kilo jau XVIII a. gale po ATR padalijimo, gynybinių įtvirtinimų

būtinumą paliudijo 1812 m. Napoleono kariuomenės persikėlimas per Nemuną ties Kaunu, įvykęs

be jokių kliūčių, o būtinybė atsirado 1879 metais po Rusijos-Turkijos karo itin pablogėjus

santykiams su Vokietija, kuomet ir buvo nuspręsta Kaune įrengti pirmos klasės tvirtovę. Per

pirmąjį statybos etapą 1882-1889 m. Kaunas buvo apjuosta 7 kazematuotų fortų ir tarp jų esančių

baterijų žiedu. Šių fortų pastatai buvo mūriniai, pastatyti pagal tipinį rusišką 1879 m. planą, fortų

formą ir išdėstymą pakoreguojant pagal vietovės reljefą. Kiek vėliau tvirtovės gynyba sustiprinta

pastatant kiek kitokios konstrukcijos tuo metu labai modernius VIII ir IX fortus bei

modernizuojant pirmus penkis fortus.89

Pirmojo Pasaulinio karo metu kariniai veiksmai vyko tik ties pirmaisiais trimis

fortais, o Kauno tvirtovės gynyba buvo palaužta po 10 parų vokiečių šturmo. Kiti Kauno tvirtovės

fortai nenukentėjo nei Pirmojo, nei Antrojo Pasaulinio karo metais ir nebuvo panaudoti pagal

paskirtį. Tačiau Kauno mieste ir priemiestyje esantys didelį plotą užimantys karinio paveldo

objektai XX amžiaus istorijos bėgyje ne kartą buvo išnaudoti kitiems tikslams, kas dar labiau

sustiprino šių fortų, kaip tamsiojo paveldo objektų statusą.

Tarpukariu fortai buvo naudojami ne tik karinėms reikmėms – nedidelei

nepriklausomos Lietuvos valstybės kariuomenei nereikėjo tokių didelių karinės paskirties statinių.

Kai kurie Kauno tvirtovės fortai buvo išnaudojami kitomis valstybės reikmėms, pavyzdžiui, VII

forte veikė valstybės archyvas, o kai kurie fortai buvo pritaikyti „tamsesnėms“ reikmėms: „I forto

parako sandėlyje buvo įrengta dujų kamera, skirta vykdyti teismo paskirtus mirties nuosprendžius.

Tai buvo viena iš pirmųjų dujų kamerų Europoje. Kalėjimo vaidmenį atliko VI ir IX fortai.“90

88

Orlov V., Kauno tvirtovės istorija. Kaunas : Arx Baltica: 2007, 10 p. 89

Ibid, 10-11 p. 90

Ibid, 12 p.

55

Tamsiausias Kauno tvirtovės gyvavimo etapas siejamas su nacistinės okupacijos

laikotarpiu 1941-1944 m. Jau pirmosiomis nacistinės Vokietijos okupacijos dienomis Kauno IV ir

VII forte pradėtos masinės žmonių žudynės, o VI forte ir jo apylinkėse organizuota raudonarmiečių

karo belaisvių stovykla.

6 pav. Žydai, suvaryti į Kauno tvirtovės VII fortą. 1941m. liepos mėn.

Kauno VII fortas tapo pirmąja koncentracijos stovykla Kaune, į kurią 1941 m.

birželio paskutiniosiomis-liepos pirmosiomis dienomis suvaryta ir žiauriai nužudyta keli

tūkstančiai žydų: “VII forte prasideda masinis žydų tautybės kauniečių naikinimas, per dvi 1941

metų savaites forte nukankinami keletas tūkstančių žmonių. <…> Forte nužudytos bei čia pat

palaidotos aukos buvo ilgam pamirštos tiek sovietų valdžios, tiek ir visuomenės.”91

91

Kauno tvirtovės VII fortas jau atviras turistams. Prieiga per internetą: http://www.karopaveldas.lt/naujienos/kauno-

tvirtoves-vii-fortas-turistams/#more-530 [žiūrėta: 2012-03-14]

http://www.karopaveldas.lt/naujienos/kauno-tvirtoves-vii-fortas-turistams/#more-530


56

7 pav. Žydai Kauno tvirtovės VII forto kieme. 1941m. liepos 27d.

Nužudytų žydų palaikai VII forto teritorijoje yra išlikę toje pačioje vietoje,

skirtingai nei IX forte, kur slepiant nacių nusikaltimo pėdsakus, nužudytų žmonių kūnai buvo

deginti, tad Kauno VII fortą galima laikyti viena didžiausių masinių kapaviečių Lietuvoje.

„Buvusios Kauno tvirtovės statinių kompleksas – tai unikalus fortifikacijos

paminklas, o tie fortai, kuriuose buvo sunaikinta ir palaidota daugybė nacizmo aukų, gali

pretenduoti į ypatingą memorialinių kapinių statusą.“92

Šiuo metu Kauno tvirtovės statiniai yra

įtraukti į valstybės saugomų objektų sąrašą, tačiau praktiniai jų tvarkybos veiksmai nėra atliekami.

Šiuo metu tik Kauno IX ir VII fortuose yra įsikūrę muziejai, o savivaldybei priklausančiame VI

forte šiemet prasideda tvarkybos darbai su tikslu įkurti naują Karo technikos muziejų.93

Visi kiti

Kauno tvirtovės fortai yra apleisti ir jų išsaugojimu nesirūpinama, nors tai yra svarbūs tiek istorine,

tiek kultūrine prasme tamsiojo paveldo objektai. Nacizmo aukų masinių kapaviečių nesutvarkymas

92

Orlov V., Kauno tvirtovės istorija. Kaunas : Arx Baltica: 2007, 13 p. 93

Kauno VI forte planuojama įkurti karo technikos muziejų. Prieiga per internetą:

http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/kauno-vi-forte-planuojama-ikurti-karo-technikos-muzieju-

397401#ixzz1ri8y6v2v

http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/kauno-vi-forte-planuojama-ikurti-karo-technikos-muzieju-

397401#axzz1rHoScV7V [žiūrėta: 2012-04-05]

http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/kauno-vi-forte-planuojama-ikurti-karo-technikos-muzieju-397401

http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/kauno-vi-forte-planuojama-ikurti-karo-technikos-muzieju-397401#ixzz1ri8y6v2v


http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/kauno-vi-forte-planuojama-ikurti-karo-technikos-muzieju-397401#axzz1rHoScV7V

http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/kauno-vi-forte-planuojama-ikurti-karo-technikos-muzieju-397401#axzz1rHoScV7V

57

gali tapti rimta užsienio politikos problema. V. Orlovo teigimu, „Kauno tvirtovės statinių

kompleksas yra vienintelė visiškai išsilaikiusi Rusijos imperijos tvirtovė, kurios būklei pavydi

Rusijos, Lenkijos bei Vokietijos fortifikacijos istorikai“94

, dėl ko turi nemažą potencialą tapti labai

patraukliu turistiniu objektu ne tik valstybiniu, bet ir tarptautiniu mastu. Taigi, valstybės

nesirūpinimas šiuo paveldo objektu ne tik labai kenkia šalies įvaizdžiui pasaulyje, bet taip pat

prarandamos tamsiojo paveldo išnaudojimo komerciniam turizmui galimybės.

3.2. Tamsiojo paveldo reprezentavimas Kauno VII ir IX fortuose

Abu fortai yra neabejotinai autentiškos su tamsiuoju Lietuvos paveldu glaudžiai

susijusios vietos (bent jau kalbant apie carinės Rusijos okupaciją, I ir II Pasaulinius karus,

holokaustą Lietuvoje). Dėl šiose vietose vykdyto žiaurumo ir nusikaltimų prieš žmoniją mastų bei

pačių vietų autentiškumo, neabejotinai šiuos du muziejus galima priskirti prie tamsiausių tamsiojo

turizmo traukos objektų pagal Miles‘o ir Ph. Stone‘o klasifikaciją, kas reiškia, kad edukacinis ir

ideologinis šių objektų vaidmuo yra neišvengiamas, o jų tvarkyba ir pateikimas vartotojams yra

griežtai institucionalizuotas. Taigi, šių muziejų ekspozicijų pateikimas negali prieštarauti bendrai

valstybės ideologijai ir turi turėti edukacinį matmenį.

Edukacinis matmuo neabejotinas abiejuose muziejuose, tačiau galima įžvelgti

nemažus skirtumus ideologiniame fortų muziejų, kaip tamsiojo paveldo objektų, pateikimo

lygmenyje, nuo ko iš dalies kinta pačios edukacijos pobūdis. Pirmiausia, labai stiprų ideologinį

atspalvį suteikia tamsiojo paveldo objekto valdytojo politinės pažiūros ir tikslai. Kauno IX forto

muziejus yra respublikinis, t.y. priklausantis valstybei, kas ir numato jo pagrindinį tikslą – per

atitinkamai kuriamas tamsiojo paveldo interpretacijas ugdyti demokratines vertybes. Šis muziejus

galėtų būti ankstesniame skyriuje aptarto Vengrijoje esančio „Teroro namo“ atitikmuo, nes

dabartiniu muziejaus tikslu tapo abiejų totalitarinių rėžimų vykdytų nusikaltimų atskleidimas,

pateikiant juos kaip priešpriešą demokratinėms vertybėms.

IX fortas, kaip tamsųjį paveldą reprezentuojantis muziejus, veikia jau daugiau kaip

50 metų, per kuriuos nuolat išnaudojamas tuometinės valdžios politinei ideologijai stiprinti.

Sovietinės okupacijos metais šis muziejus veikė kaip priemonė ideologiškai priešiško fašistinio

94

Orlov V., Kauno tvirtovės istorija. Kaunas : Arx Baltica: 2007, 13 p.

58

rėžimo nusikaltimams paviešinti, kurių mastas buvo neadekvačiai išpūstas, nesiremiant jokiais

istoriniais duomenimis95

. Kompromituojant fašistinį rėžimą norėta atskleisti socialistinio rėžimo

privalumus. Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo IX forto kolekcija pasipildė sovietines

represijas ir lietuvių rezistenciją liudijančiais eksponatais, kurie tiesiogiai niekaip nesusiję su IX

fortu. Nors vietos autentikos trūkumas šiek tiek kenkia sovietines represijas reprezentuojančių

objektų paveikumui, jie sudaro atsvarą fašistinio rėžimo vykdytiems žiaurumams, o visa muziejaus

kolekcija pateikiama, kaip apskritai totalitarinio rėžimo ir nusikaltimų prieš žmoniją pasmerkimas.

Ekspozicijų, smerkiančių okupacinius rėžimus papildymas kovotojų už Lietuvos laisvę ir

rezistencijos dalyvių ekspozicijomis (Romas Kalanta – Laisvės šauklys; Lietuvos laisvės kovotojų

sąjungos (LLKS) veikla tėvynėje ir Sibiro lageriuose antrosios sovietinės okupacijos metais;

Norilskas – Lietuvos karininkų žūties vieta96

) prisideda prie nacionalinio identiteto formavimo. IX

forto, kaip karinio objekto, pirminė paskirtis neakcentuojama, nors yra galimų pasirinkti šios srities

teminių ekskursijų.

VII fortas, skirtingai nei IX priklauso ne valstybei, o VšĮ „Karo paveldo centras“-

karo entuziastus vienijančiai visuomeninei organizacijai. Pakankamai ir tinkamai ideologiškai

išnaudojus IX forto muziejų, VII forto muziejus, nepaisant to, kad tai buvo pirmoji žydų

koncentracijos stovykla Lietuvoje, o šiuo metu yra didžiausia Kaune tebeegzistuojanti masinė

kapavietė (forto teritorijoje palaidoti apie 1941 metų vasarą nužudytų 5000 žydų), valstybei nėra

aktualus. Šiai genocido aukų kapavietei pažymėti stovi dar sovietmečiu pastatytas memorialas,

kuris gana netiksliai reprezentuoja to meto įvykius ir žudynių mąstą. Pirmiausiai, memorialas stovi

ne tikrojoje palaikų užkasimo vietoje, o forto prieigose (kelių šimtų metrų atstumu nuo tikrosios

kapavietės). Pati kapavietė dėl aplinkinių gyventojų pilamų šiukšlių buvo paversta sąvartynu,

aptikta ir pradėta tvarkyti tik prieš keletą metų, fortą privatizavus Karo paveldo centrui.

95

“Teiginys, kad Antrojo pasaulinio karo metais IX forte, kuris buvo pramintas mirties fabriku, sunaikinta 80

tūkstančių žmonių, daug metų buvo pateikiamas kaip neginčijamas istorinis faktas. Tačiau dabar tapo aišku, kad šis

skaičius smarkiai “išpūstas” ir neatitinka tikrovės <...> tikrasis čia nužudytų žmonių skaičius siekia maždaug 50

tūkstančių“. Žalys L. Istorijos klastotojai statistiką rašė iš lubų. Prieiga per internetą:

http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/istorijos-klastotojai-genocido-statistika-rase-is-lubu-4359#ixzz1r7AA5UJc [žiūrėta

2012-04-02] 96

Kauno IX forto muziejus. Ekspozicijos. Prieiga per internetą: http://www.9fortomuziejus.lt/ekspozicijos/

[žiūrėta:2012-03-18]

http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/istorijos-klastotojai-genocido-statistika-rase-is-lubu-4359#ixzz1r7AA5UJc


59

8pav. VII forto teritorijoje esančios masinės kapavietės vaizdas. 2012 metų gegužės mėn.

Taip nutiko todėl, kad per visą sovietmetį, net vėliau, iki pat 2007 metų, šis fortas

buvo uždaras karinės paskirties objektas, į kurio teritoriją civiliams patekti buvo neįmanoma. Be

to, memorialiniame paminklo įraše, remiantis sovietmečiu atliktais skaičiavimais iš nepatikimų

archyvinių šaltinių, gana netiksliai nurodytas tragedijos mastas – teigiama, kad toje vietoje

nužudyta apie 3000 Kauno žydų. Kaip parodė 2011 metais Karo paveldo centro inicijuoto projekto

metu surinkti duomenys, šiame forte žuvo mažiausiai 5000 žmonių97

.

Žinoma, šioje situacijoje tragedijos mastą neetiška vertinti aukų skaičiumi, tačiau

objektyvūs faktai byloja, kad skaitinė išraiška yra be galo svarbi. Tai ypatingai išryškėja palyginus

memorialus, skirtus atminti VII forto (3000) ir IX forto (80 00098

) aukoms.

97

Petrikėnas V., Kosas M., VII fortas: Lietuviška tragedija. Kaunas:2011. 98

Kadangi memorialiniai paminklai buvo statomi sovietmečiu, žuvusiųjų skaičius pateiktas tuometiniais,

nekoreguotais duomenimis.

60

9 pav. IX forto memorialas, skirtas Antrojo pasaulinio karo aukoms.

10 pav. VII forto memorialas, skirtas Antrojo pasaulinio karo aukoms.

Visi gerai žino IX fortą, kuriame buvo nužudyta daugiausiai Kauno žydų, tačiau

visiškai neaktualus lieka VII fortas, nes jame buvo nužudyta sąlyginai „per mažai“ žmonių, kad

61

taptų reikšmingu. Galima prisiminti vieną iš G. Ashwortho ir J. Tunbridge‘o iškeltų kriterijų, pagal

kurį nustatoma tamsiojo paveldo vertė turizmui: „Svarbus žiaurumo masiškumas, nes žmogui

apskritai sunku pajausti užuojautą mažoms grupėms.“ Taigi, iškyla klausimas, koks tragedijos

mastas (pateikiant žuvusiųjų skaičiumi) yra „pakankamas“ tam, kad tragedija taptų aktuali

valstybiniu mastu ir verta pagarbaus atminimo?

Pagrindinė VII forto muziejaus edukacinė veikla susijusi su švietimu karo istorijos

srityje – vedamos ekskursijos apie Kauno fortų istoriją, pristatoma nemaža unikalių ginklų

kolekcija. Dėl stiprių sąsajų su holokaustu Lietuvoje, ši tema VII forto muziejinėse

reprezentacijose negali būti ignoruojama. Išlieka pagrindinis kriterijus – pristatyti šią temą taip,

kad ji neprieštarautų oficialioms šiuolaikinėms demokratinės valstybės pažiūroms. Pateikiama

holokausto interpretacija turėtų pasmerkti tokio masto ir tokio žiaurumo nusikaltimą, nekiršindama

skirtingus požiūrius į šį reiškinį turinčių individų. Tiek čia, tek kitose muziejuose, reprezentuojant

holokausto paveldą svarbu ne pateikti grynus faktus, kad tai vyko ir kaip vyko šioje vietoje, o

atsakyti į klausimą, kodėl tai vyko, t.y. pateikti dabartiniais ideologiniais kriterijais vertinant

priimtiną visoms suinteresuotoms grupėms (tiek aukų artimiesiems, tiek jaučiantiems kaltę dėl

vykdytų nusikaltimų) kraupaus istorinio įvykio interpretaciją.

Interpretacijos svarbą tokio pobūdžio muziejuose, reprezentuojančiose tamsųjį

paveldą, taip pat pabrėžia C. Wightas ir J.J. Lennonas. Interpretacija – tai muziejaus komunikacijos

su lankytojais būdas ir tik per interpretaciją galimas auditorijos įsitraukimas į reprezentuojamą

paveldą. Interpretacija kaip komunikacijos priemonė yra pritaikyta laisvai auditorijai – tokiai, kuri

gali laisva valia įsitraukti į komunikaciją ar ją ignoruoti, bei pasirinkti kaip stipriai ir kaip ilgai bus

įsitraukusi į šį komunikacinį žaidimą.99

Šiuolaikiniuose muziejuose dažnai naudojami alternatyvūs

komunikacijos būdai, interaktyvūs ir inovatyvūs eksponatų pristatymo būdai. Šios naujosios

reprezentacinės technikos suteikia muziejaus aplinkai gyvumo, o lankytojams galimybę aktyviau ir

intensyviau ir „iš arčiau“ patirti istoriją, susipažinti su ja per asmeninės patirties prizmę. Tačiau

dažnai tokių patirčių autentiškumas nėra tikras. Šia prasme, interpretacija yra pateikiamos praeities

turinys ir gali turėti labai nevienodą poveikį muziejaus lankytojams, dažniausiai paremtą politiniu

ir kultūriniu kontekstu, ideologija, kuria remiasi paveldo valdytojas.

Kauno VII ir IX forto muziejai taiko kiek kitokias interpretacijos pateikimo

strategijas. IX forto muziejuje yra sukaupta didelė kolekcija eksponatų, susijusių su žydų genocidu

99

Wight A.C., Lennon J.J., Selective interpretation and eclectic human heritage in Lithuania . 2006. 521-522p. Prieiga

per internetą: http://sgo.pccu.edu.tw/geog/chi/D/D1/D1A/D1A/D1A-1/04B--

Selective%20interpretation%20and%20eclectic%20human%20heritage%20in%20Lithuania.pdf [žiūrėta: 2012-03-13]



62

– forte žiauriai nužudytų žmonių asmeniniai daiktai, dokumentai, liudijantys šiuos nusikaltimus,

Kauno geto žydų memuarai ir pan. Lankytojai įleidžiami be gido (gido paslaugos gali būti

užsakomos už papildomą mokestį ir paprastai būna pageidaujamos tik organizuotų turistų grupių),

taigi apie nacistinės okupacijos metu vykdytus žiaurumus gali susidaryti savitą interpretaciją iš

eksponatų. Tai sustiprina paties muziejaus lankytojo aktyvų dalyvavimą pažinimo procese –

interaktyvumą. Su muziejaus eksponatų reprezentuojamu tamsiuoju paveldu susipažįstama per

asmeninės patirties prizmę, kas, kaip pastebėjo J. J. Lennonas ir C. Wightas, palieka gilesnį įspūdį,

tačiau tuo pačiu sudaro prielaidas susidaryti klaidingą įvykių interpretaciją, nes į to meto įvykius

liudijančius artefaktus žvelgiama per savo asmeninę ideologinių nuostatų prizmę.

VII forto muziejuje holokausto istorija pateikiama kiek kitaip. Kadangi kaip jau

buvo minėta, pagrindinė šio muziejaus edukacinė veikla orientuota į karo istorijos pristatymą,

holokausto paveldo tyrinėjimo tikslais VII forte dažniausiai apsilanko būtent šia tema suinteresuoti

asmenys. VII fortas skiriasi nuo IX forto įkurto muziejaus tuo, kad šiame forte praktiškai nėra

eksponatų, liudijančių 1941 metų įvykius. Lankytojai supažindinami su tuo metu vykdytais

nusikaltimais per gido vedamą ekskursiją (be gido į teritoriją lankytojai neįleidžiami), kurios metu

apžvelgiamos autentiškos kraupius nusikaltimus menančios vietos.

Gido pateikiama šios istorijos versija ne tik apšviečia lankytojus apie to meto

įvykius, o kartu pristato tokią interpretacijos versiją, kuri pateikia iki šiol aktualaus žydų – lietuvių

konflikto100

sprendimą, į naratyvą įtraukiant ir neigiamą aktyvią lietuvių tautos istorinę patirtį. Čia

išryškėja dar vienas skirtumas – IX forto muziejuje pristatomi nuoseklūs istoriniai faktai apie nacių

ir kitų represinių rėžimų vykdytą terorą Lietuvoje, pateikiama gausi vaizdinė medžiaga. VII forte

tokios vaizdinės medžiagos yra labai nedaug, tačiau labiau orientuojamasi į priežasčių atskleidimą,

kodėl apskritai 1941 metų vasarą vyko tokie įvykiai. Paliečiant tokią jautrią temą, kaip

holokaustas, VII forto muziejaus pateikiamas šio temos reprezentacijos būdas galėtų būti

vertinamas kaip labiau socialiai atsakingas, bet, dėl įvykius liudijančios vaizdinės medžiagos

trūkumo, mažiau paveikus.

Kauno VII forto, kaip tamsiojo paveldo objekto, sietino su ypatingais, didelio

masto, neseniai vykdytais žiaurumais, t.y. iš turistinės pusės labai jautraus ir pažeidžiamo paveldo

objekto, tokia pramoginio pobūdžio veikla, kaip forte organizuojami vaikų gimtadieniai, įmonių

šventės, koncertai ar kiti pasilinksminimo renginiai, būtų griežtai smerkiama iš etinės

100

Holokausto Lietuvoje problemos pagrindas – archyviniais dokumentais pagrįstas neginčijamas faktas, kad nacių

okupacijos metu patys lietuviai žudė žydus. Tai iki šiol išlieka pagrindine konflikto tarp žydų ir antisemitiškai

nusiteikusių (arba tokiais laikomais) lietuvių priežastimi.

63

perspektyvos. Kritikai galėtų tokią muziejaus veiklą pasmerkti, teigdami, kad šiuo atveju VII forto

veikla supanašėja su Disnėjaus teminio parko tipo tamsiosiomis atrakcijomis bei artima Stone‘o

iškirtiems pramogų fabrikams, besivadovaujantiems merkantiliškos etikos principais ir visiškai

nederanti tokio „tamsumo“ paveldui.

Nors ši vakarų autorių kritika daugeliu atveju galėtų būti teisinga, būtina atsižvelgti

į dabartinę VII forto muziejaus situaciją. Kritika taikytina Vakarų Europos šalyse ir JAV esantiems

tamsųjį paveldą reprezentuojantiems muziejams ir „tamsiųjų pramogų parkams“ ne visada tinka

vertinant atitinkamus turistinius objektus Vidurio ir Rytų Europoje. Minėta kritika, kuri būtų labai

taikli kritikuojant bet kokį valstybės lėšomis išlaikomą muziejų, neadekvati VII forto muziejaus

atveju. Forte rengiami pramoginiai renginiai tampa vienu iš paramos šaltiniu tvarkybos darbams,

įskaitant ir masinės holokausto kapavietės tvarkymą, finansuoti. Muziejuje vykstantys pramoginio

pobūdžio renginiai yra griežtai atsiejami nuo holokausto temos, dėl ko neturėtų kilti etinio

konflikto.

3.3. Tyrimas: turistų motyvacija ir VII forto muziejaus veiklos vertinimas

Autoriai, padėję pamatus tamsiojo paveldo tyrinėjimams – Turnbridge, Ashworth,

Lennon, Foley – pabrėžia tamsiojo paveldo objektų autentiškumo ir lankytojų patirties

„tamsiosiose“ lankytinose vietose svarbą101

. VII forto, kaip vietos, reprezentuojančios tamsius

istorinės praeities įvykius, autentiškumas išnagrinėtas ankstesniame skyriuje ir jis yra neabejotinas.

Tad šiame tyrime, analizuojant tamsiojo paveldo reprezentacijos kokybę, pagrindinis dėmesys bus

atkreiptas į lankytojų motyvaciją ir tamsiojo turizmo objekto (konkrečiai, VII forto) vertinimą.

Siekiant sužinoti tamsiųjų turistų motyvaciją ir VII forto muziejaus veiklos vertinimą, muziejuje

apsilankiusių turistų buvo paprašyta užpildyti kiekybinio tyrimo anketas.

VII forto lankytojams pateiktos anketos (žr. 1 priedą) sudarytos iš dviejų dalių:

pirmoji skirta išsiaiškinti tamsiojo paveldo objekto lankytojų motyvaciją, antroji – naujo, tamsųjį

paveldą reprezentuojančio muziejaus veiklos vertinimą. Apklausiami buvo pavieniai, ne

organizuotomis turistinėmis grupėmis atvykę, lankytojai, nes norėta išsiaiškinti būtent asmeninius

101



Selective%20interpretation%20and%20eclectic%20human%20heritage%20in%20Lithuania.pdf [žiūrėta: 2012-03-13]



64

apsilankymo motyvus. Respondentais buvo pasirinkti suaugę (16 m. ir vyresni) asmenys,

nepriklausomai nuo lyties ir kitų atrankos kriterijų. Anketos su mišriais - atvirais ir uždarais

klausimais respondentams buvo pateikiamos po pažintinės ekskursijos, per kurią lankytojai

supažindinami su bendra Kauno tvirtovės VII forto istorija, pristatant Kauno VII fortą, kaip

reikšmingą karinio paveldo objektą, įtraukiant ir holokausto temą, tačiau jos nedetalizuojant

(konkrečiai šiai temai pristatyti skirti kita teminė ekskursija).

Pagrindinis pirmosios dalies tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kas žmones motyvuoja

lankytis tokiose vietose apskritai ir kokia dalis tokių objektų lankytojų gali būti priskiriami

tamsiesiems turistams. Tad pirmaisiais dviem pirmosios dalies klausimais (taip pat atsižvelgiant į 8

ir 9 klausimo atsakymus) bandoma nustatyti, ar apklaustųjų lankytojų atveju lankymasis tokio tipo

paveldo objektuose ir muziejuose yra tendencingas, ar atsitiktinis. Net jei tamsiojo paveldo objektų

lankymas pasirodo tendencingas, negalima vienareikšmiškai tokių turistų priskirti tamsiųjų turistų

kategorijai, nes lankytis tokiose vietose gali motyvuoti skirtingi tikslai, kurie visiškai nesusiję su

tipiškiems tamsiesiems turistams būdingais. Todėl pačių respondentų paprašoma nurodyti

pagrindinę apsilankymo priežastį (3 klausimas). Tik pagal vieną 3 klausimo variantą galima

respondentus priskirti tamsiesiems turistams – jei juos fortas domina tik kaip neįprasta, mistiška

erdvė (kaip jau ankstesniame skyriuje buvo apibūdinta - kaip tam tikra komunikacijos su mirtimi

forma, visiškai priešinga kasdienei erdvei). Kitais atvejais apsilankymas forte gali būti susijęs su

kitais profesiniais, turistiniais tikslais, motyvais ir pomėgiais. Visiškai kitokia lankytojų

motyvacija gali būti, jei jie ar kas nors iš jų artimųjų yra tiesiogiai susiję su šiuo objektu (4

klausimas). Taip pereinama prie 5 klausimo, kuriame prašoma atsakyti, ar respondentai apskritai

mėgsta lankytis tipiškose tamsiojo turizmo vietose bei prašoma nurodyti pagrindinę jų lankymosi

su mirtimi susijusiose vietose motyvaciją. Išanalizavus šios tyrimo dalies duomenis tampa aišku,

kiek Lietuvoje apskritai aktualus ir paklausus tamsusis turizmas bei dėl kokių priežasčių jis

praktikuojamas. Lankytojų motyvai ir tamsiojo turizmo paklausa gali skirtis nuo teorinėje dalyje

nurodytos užsienio autorių.

Antrojoje dalyje siekiama išsiaiškinti, kaip lankytojai vertina šio naujai įsteigto

tamsiojo turizmo objekto veiklą ir tamsiojo paveldo reprezentacijas jame. Vertinamas muziejaus

informatyvumas, interaktyvumas, išskirtinumas ir patrauklumas. Teoriniais principais pagrįstas

muziejaus vertinimas pagal šiuos kriterijus jau buvo pateiktas ankstesnėje dalyje, tad tyrimu

siekiama sužinoti, šių muziejaus veiklos aspektų praktinį įvertinimą, t.y. pagal jame apsilankiusių

respondentų susidarytą nuomonę. Taip pat respondentai paprašomi apibūdinti šio muziejaus

65

trūkumus ir privalumus, lyginant su kitais tamsųjį paveldą reprezentuojančiais muziejais.

Atsižvelgiant į šio tyrimo antrosios dalies rezultatus, galima pateikti rekomendacijas praktinei šio

paveldo objekto tvarkybai, kad geriau patenkintų lankytojų poreikius.

3.3.1. Lankytojų motyvacija

Apibendrinant kiekybinio tyrimo rezultatus, galima teigti, kad tamsųjį paveldą

reprezentuojančiame VII forto muziejuje daugiausiai lankosi jaunimas ir vidutinio amžiaus

žmonės: jauniausio respondento amžius – 16, vyriausio – 53, o amžiaus vidurkis – 29,6 metai. Iš

atlikto tyrimo ryškios lyties įtakos potraukiui lankytis tamsiojo paveldo objektuose nepastebėta:

apsilankė panašus skaičius vyrų (18) bei moterų (22); tačiau galima įžvelgti skirtingus

apsilankymo motyvus, kurie bus aptarti vėliau. Išryškėja lankytojų koreliacija pagal išsilavinimą

20 procentų lankytojų išsilavinimo skiltyje nurodė nebaigtą vidurinį (tačiau dar mokėsi vidurinėje

mokykloje) arba vidurinį, 25 procentai - aukštesnįjį, ir dauguma – 55 procentai - aukštąjį. Nors

aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys, sudarė didžiausią VII forto muziejuje apsilankiusiųjų grupę,

išsilavinimo negalima vienareikšmiškai vertinti, kaip pagrindinio veiksnio, skatinančio žmones

domėtis tamsiuoju paveldu, nes aukštąjį išsilavinimą turintys asmenys apskritai aktyviau dalyvauja

kultūriniame turizme102

. VII forto muziejus šiuo klausimu taip pat ne išimtis.

Dauguma lankytojų (80 proc.) muziejuje lankėsi pirmą kartą, tačiau 85 proc. iš visų

apklaustųjų buvo lankęsi kituose panašaus pobūdžio muziejuose. Apsilankiusieji šiame muziejuje

nebe pirmą kartą, daugiausiai (6 iš 8) pažymėjo, kad juos čia apsilankyti pakartotinai patraukia

patinkanti VII forto aplinka. Galima daryti išvadą, kad turistų apsilankymas šiame muziejuje

nebuvo visiškai atsitiktinis. Tai patvirtina ir faktas, kad 37,5 proc. respondentų apie šį muziejų

sužinojo todėl, kad domisi panašaus pobūdžio muziejais, tik 15 procentai lankytojų apie muziejų

sužinojo atsitiktinai. Didžiausia dalis lankytojų (47,5 proc.) apie VII forto muziejų sužinojo iš čia

apsilankiusių ar jiems šį muziejų rekomendavusių pažįstamų.

Iš visų apklaustųjų tik vienas respondentas atsakė, kad šiame muziejuje apsilankė

atsitiktinai (t.y. paklaustas apie motyvaciją atsakė, kad apsilankė tik dėl to, kad jį „atsivedė

draugė“), taip pat vienas atsakė, kad apsilankė iš smalsumo – nes tai naujas muziejus mieste.

Galima daryti išvadą, kad visi kiti tamsųjį paveldą reprezentuojančiuose muziejuose, vienų ar kitų

102

“Yra nustatyta, kad gyventojai turintys aukštesnįjį išsilavinimą aktyviau dalyvauja kultūriniame turizme (Švedijoje

atliktame tyrime pasirodė, kad 54% muziejų lankytojų turėjo aukštąjį išsilavinimą, 18% – vidurinįjį išsilavinimą.

Didžiojoje Britanijoje atliktame tyrime duomenys parodė, kad 58% muziejų lankytojų turėjo aukštąjį išsilavinimą, o

25% – vidurinįjį išsilavinimą) (Shuster, 1993).” Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Nemuno zonos kaip kultūrinės

– turistinės zonos potencialo plėtros ir galimybių studija. Baltijos rekreacinių sistemų modeliavimo institutas, 2007, 7

p.

66

motyvų skatinami, lankosi tendencingai. Nė vienas respondentas nėra asmeniškai susijęs su VII

forto istorija, tad apsilankyti šioje vietoje paskatino kiti motyvai.

0

2

4

6

8

10

12

14

16

3 klausimas. Lankytojų motyvacija.

Karo istorija

Holokaustas

Fortas kaip paveldo objektas

Netradicinės erdvės

Naujas muziejus

Kita

Daugiausiai motyvuotų lankytojų (40 proc.) nurodė, kad apsilankė VII forte, nes

juos domina pats fortas, kaip paveldo objektas. Mažuma (po 12,5 proc.) nurodė, kad juos čia

apsilankyti paskatino domėjimasis karo istorija bei smalsumas – noras apsilankyti naujame

muziejuje. 10 procentų nurodė, kad apsilankymo priežastimi tapo domėjimasis holokausto

Lietuvoje istorija. Tik 25 procentai iš visų respondentų nurodė, kad nesidomi kitomis vietomis,

susijusiomis su mirtimi, kentėjimais ir tragiškai įvykiais – šiame forte apsilankė tik dėl to, kad

domina šis konkretus objektas, jo architektūra, konstrukcijos ir istorija apskritai. Taigi,

atsižvelgiant į motyvaciją, tik ketvirtadalio muziejaus lankytojų negalima griežtai vertinti, kaip

tamsiųjų turistų, nes jų nedomina „tamsioji“ forto istorijos pusė.

67

0

5

10

15

20

25

30

5 klausimas. Ar apskritai mėgstate lankytis su mirtimi,

tragedijomis, nelaimėmis susijusiose vietose?

Taip

Ne

Visus kitus muziejaus lankytojus galima daugiau ar mažiau vertinti, kaip

tamsiuosius turistus, nors jų motyvacija gana skirtinga. Didžioji dauguma (75 proc.) mėgsta

lankytis vietose susijusiose su mirtimi, tragiškais įvykiais, nelaimėmis. Lankytis kitose vietose,

susijusiose su mirtimi ir tragedijomis, mėgsta ir tie respondentai, kurie VII forto muziejuje

apsilankė vedini kitų tikslų, tarp jų buvo netgi tie, kurie šiame forte apslankė ar apie jį sužinojo

atsitiktinai. Pastebėtina, kad respondentai, dėl kitų savo atsakymų paprastai neabejoję, teigiamai

atsakydami į šį (5) klausimą labai dažnai sutrikdavo, pasijusdavo nejaukiai, tarsi tikėdamiesi

kažkokio aplinkinių pasmerkimo. Tai akivaizdi mirties pavertimo tam tikru tabu pasekmė.

Šiuolaikinės visuomenės atstovai, prisipažindami, kad jiems patinka lankytis su mirtimi susijusiose

vietose (nors ir priklausydami 75 procentų daugumai, tik to nežinodami), jaučiasi pažeidžiantys

tam tikras socialiai priimtino elgesio normas.

Apie pusė 5 klausime argumentavusių, kodėl apskritai mėgsta lankytis tamsiojo

paveldo objektuose, kaip pagrindinį motyvą nurodė domėjimąsi istorija (kaip pomėgį arba iš

profesinių paskatų), kita pusė akcentavo tokiose vietose kylančias emocijas ir potyrius. Kaip jau

buvo minėta anksčiau, lankymąsi tokiose vietose profesiniais ar kitais specialiaisiais tikslais, prie

ko galima priskirti ir domėjimąsi istorija, sudėtinga vertinti, kaip tamsiuosius turistus, tad šiame

tyrime pagrindinis dėmesys sutelktas į emocijas ir potyrius akcentuojančių tamsiųjų turistų

motyvaciją. Tokie respondentai nurodė, kad traukia šių vietų „dvasia“, juose tvyranti tyla, ramuma,

taip pat „įdomu žmonių likimai“ - ką iš teorinės perspektyvos būtų galima priskirti tam tikrai

komunikacijos su mirtimi formai per Kito mirties patirtį tamsiojo paveldo objektuose.

Respondentų akcentuojamas ir smalsumo motyvas - tamsiojo paveldo vietos domina galimybe

„išbandyti save“, „pažiūrėti, kaip tokiose vietose keičiasi emocijos“. Taip pat tamsiojo paveldo

68

vietos (pvz., kiti Kauno tvirtovės fortai) respondentams patrauklūs tuo, kad tai nėra įprasti

turistiniai objektai, t.y. skirti masiniam turizmui.

Apibendrinant VII forto lankytojų nurodytas motyvacijas, galima teigti, kad šiame

muziejuje daugiausiai lankosi turistai, besidomintys istorija ir paveldu apskritai bei asmenys,

kuriuos galima priskirti tipiškiems tamsiesiems turistams, t.y. tokie, kuriuos traukia būtent

tamsusis paveldas ir su juos susiję potyriai. Iš tiesų tik 15 procentų visų apklaustųjų galima

priskirti tipiškiems tamsiesiems turistams – šie 6 respondentai, 3 klausime pagrindiniu

apsilankymo VII forte tikslu nurodę domėjimąsi „tamsiosiomis“ vietomis apskritai, taip pat

pažymėjo, kad jiems patinka lankytis vietose susijusiose su mirtimi, kentėjimais, nelaimėmis.

Tačiau taip vadinamųjų „tamsiųjų turistų“ negalima griežtai atskirti nuo tiesiog „besidominčių

istorija“ ar kitais tikslais apsilankiusių šiame muziejuje, nes dažnai domėjimasis tamsiuoju paveldu

sutampa su bendru domėjimusi istorija, o taip pat ir besidomintys istorija, akcentuoja emocijas,

skatinančias juos užsiimti tamsiuoju turizmu.

3.3.2. VII forto veiklos vertinimas

Apklausti respondentai VII forto muziejaus veiklą vertina gana teigiamai: 80

procentų apklaustųjų atsakė, kad apsilankymo metu gauta informacija ir patirtis pateisino jų

lūkesčius, tik vieno respondento lūkesčių visiškai nepatenkino, likusių – iš dalies.

0

5

10

15

20

25

30

35

7 klausimas. Ar apsilankymo metu gauta informacija

pateisino jūsų lūkesčius?

Taip

Ne

Iš dalies

Lyginant su kitais panašaus pobūdžio muziejais, kaip VII forto muziejaus

privalumus respondentai akcentavo išskirtinę jo aplinką, galimybę iš visų pusių apžiūrėti ir paliesti

69

eksponatus, išsamius gido pasakojimus, galimybę susipažinti su forto istorija ir jo kaip statinio

struktūra ne per eksponatus, o vaikštant po teritoriją. Kaip pagrindinius privalumus respondentai

nurodė „autentiškus eksponatus ir muziejaus „tikrumą““, „laisvesnį nei bet kuriame kitame

žinomame muziejuje prisilietimą prie istorijos“, „muziejaus nešabloniškumą“, „tai, kad visur

galima įlįsti, prisiliesti ir taip pajausti savotišką vietos aurą“. Taip pat kai kuriems lankytojams

patiko tai, kad šiame muziejuje, skirtingai nei IX forto muziejuje, dėmesys skiriamas ne čia

vykusio holokausto istorijai, o supažindinimui su fortu, kaip su karo paveldo objektu.

Kaip pagrindinį VII forto muziejaus trūkumą, dauguma apsilankiusiųjų pažymėjo

įrengtos ekspozicijos nebuvimą ir eksponatų trūkumą. Kaip jau buvo minėta ankstesniame

skyriuje, VII forto istorija reprezentuojama ne per eksponuojamus tam tikrus įvykius liudijančius

artefaktus (dėl lėšų stygiaus ekspozicija nėra galutinai įrengta), o per gido pasakojimą, kuris

supažindina lankytojus su pačiu objektu – VII fortu ir jo istorija, patį fortą paverčiant eksponatu.

Kadangi tai neatitinka tradicinės muziejaus, kaip patalpos, skirtos eksponatų laikymui ir

reprezentavimui sampratos, lankytojų patirtis, gauta apsilankymo muziejuje metu nevisiškai

sutampa su savo susikurtu muziejaus vaizdiniu.

4

4,05

4,1

4,15

4,2

4,25

4,3

4,35

4,4

11 klausimas. Muziejaus vertinimas 5 balų sistemoje.

Informatyvumas

Interaktyvumas

Patrauklumas

Išskirtinumas

VII forto muziejaus informatyvumas buvo įvertintas labai teigiamai (vidurkis –

4,375 iš galimų 5 balų). Muziejaus interaktyvumas buvo labai įvairiai vertinamas – iš atsakymų

akivaizdu, kad tie lankytojai, kurie tikėjosi eksponatų, per kurių patirtį galėtų susidaryti savitą

įvykių interpretaciją, buvo šiek tiek nusivylę, ir vertino vidutiniškai, tačiau bendras interaktyvumo

70

vertinimo vidurkis gana neblogas (4,143 iš 5 balų). Muziejaus patrauklumas ir išskirtinumas taip

pat buvo vertinami gerai: atitinkamai – 4,125 ir 4,375 iš 5 balų.

3.3.3. Tyrimo išvada ir rekomendacija

Šio tyrimo rezultatais buvo įrodyta, kad domėjimasis mirtimi ir su ja susijusiomis

vietomis Lietuvoje neabejotinai egzistuoja. Gal tai kol kas nėra dominuojantis tamsiojo paveldo

objektų lankymo motyvas, tačiau koegzistuoja su kitais kultūrinių turistų motyvais, taip iš dalies

papildant tamsiojo paveldo objekto turistinį potencialą. Analizuotame konkrečiame karo ir

holokausto paveldą reprezentuojančiame objekte, tik labai nedidelė dalis nurodė domėjimąsi kuria

nors iš šių sričių, kaip pagrindinį apsilankymo motyvą. Visgi didžioji dalis turistų nurodė

domėjimąsi su mirtimi susijusiomis vietomis apskritai, kas leidžia daryti išvadą, kad tam tikrai

grupei priskiriamą paveldo objektą (pvz., karo, holokausto) papildžius tamsiojo paveldo sąvoka ir

orientuojant ne tik į specifinę socialinę grupę, kuriai aktualus konkretus paveldo objektas ar

turizmo sritis, o ir į besidominčius tamsiuoju turizmu (t.y. tipišką šiuolaikinės visuomenės atstovą),

praplečiama potencialių interesantų ratas. Lietuvoje esantį gausų, bet šiuo metu apleistą, su

represiniais režimais siejamą, disonuojantį paveldą pateikus per tamsiojo turizmo prizmę, galima

sulaukti ekonominio pasisekimo, kuris prisidėtų prie šio paveldo išsaugojimo.

VII forto muziejus teigiamai įvertintas lankytojų, tad galima teigti, kad šis tamsiojo

paveldo objektas pakankamai gerai pritaikytas turizmui – daugiau ar mažiau patenkina skirtingus

poreikius ir motyvus turinčių žmonių interesus. Dėl netipiškos muziejinės aplinkos šis objektas

susilaukia prieštaringų reakcijų – nemaža dalis lankytojų tokį standartinės tvarkos, kuri laikoma

priderama muziejams, trūkumą įvertina kaip VII forto trūkumą, kiti – atvirkščiai – aplinkos

neoficialumą laiko privalumu, užtikrinančiu betarpišką santykį su objekto istorija. Atsižvelgiant į

aukštą muziejaus išskirtinumo rodiklį, nuo ko nė kiek nenukenčia jo pateikiamos reprezentacijos

informatyvumas, galima visiškai pateisinti neoficialios aplinkos kuriamus privalumus. Dėl šios

priežasties VII forto muziejui nereikėtų lygiuotis į tipišką Lietuvos muziejų, koks yra IX forto

muziejus.

71

IŠVADOS 1. Tamsusis turizmas, dažnai sinonimiškai vadinamas tanaturizmu - tai vietų, susijusių su

mirtimi, nelaimėmis, tragedijomis lankymas. Tamsusis turizmas yra labai įvairialypė turizmo šaka,

tad nebūtinai šiai turizmo krypčiai priskiriami objektai turi liudyti jau įvykusios mirties pėdsakus:

kaip tamsusis turizmas įvardijamas ir lankymasis turistiniais tikslais makabriškai atrodančiose

vietose, kuriuose galima nujausti tiesiogines ar netiesiogines nuorodas į mirtį (nebūtinai žmogišką)

– toks būtų skurdo, pasaulio pabaigos, kai kuriais atvejais, nelaimių, karo turizmas.

2. Šiuolaikinėje visuomenėje pastebimas sparčiai išaugęs tamsiojo turizmo populiarumas –

vietų, nurodančių į mirtį lankymas tapo tipišku masinio vartojimo turizmo produktu. Tamsiojo

turizmo produktų pasiūlos augimą ir įvairovę skatina padidėjęs „tamsiųjų atrakcijų“ poreikis, kuris

ankstesnėje visuomenėje nedominavo. Tokius pokyčius, į kuriuos atitinkamai reaguoja ir turizmo

sektorius, galima sieti su vakarietiškos visuomenės pasikeitusiu santykiu su mirtimi, ką paskatino

sekuliarizacija, mirties individualizacija ir technologinis/socialinis progresas. „Mirtį neigiančios

visuomenės“ sukūrimas modernizme peraugo į „besižavinčią mirtimi visuomene“

postmodernizme. Šiuolaikiniam žmogui, nuo kurio slepiama Kito mirtis, natūraliai norisi lankytis

su mirtimi susijusiose vietose. Tamsusis turizmas dažnam sekuliarios visuomenės atstovui tampa

vienintele priemone susitaikyti su savo paties neišvengiamu mirtingumu, todėl jo kuriamos

„produkcijos“ vartojimas negali būti vienareikšmiškai smerkiamas kaip neetiškas.

3. Visas tamsusis paveldas priskiriamas disonuojančio paveldo tipui dėl savo nedarnos su

visuomenės moralinėmis nuostatomis, politine ideologija, oficialiomis pažiūromis. Paprastai

tvarkomas ir visuomenei pristatomas tik toks tamsusis paveldas, kuris gali būti tinkamai

ideologiškai išnaudotas, tuo tarpu kitas paliekamas nykti. Dažnai toks paveldas glaudžiai susijęs su

skaudžia tautos ar tam tikros socialinės grupės istorine patirtimi, kalte ar kitais nemaloniais

jausmais, todėl jo egzistavimą stengiamasi ignoruoti, siekiant „užsimiršimo“, nemalonios praeities

„ištrynimo“ iš istorinės atminties. Tai nėra teisingas santykis su disonuojančiu paveldu, nes

tinkamiausia tvarkybos būdas būtų šį, su nemaloniais išgyvenimais siejamą, paveldą pateikti per

naujus, dabartinei visuomenei suprantamus ir priimtinus naratyvus.

4. Pritaikant turizmui bet kokį tamsiojo paveldo objektą būtina atsižvelgti į jo autentiškumą,

laiko „distanciją“, skiriančią paveldo objektą nuo mūsų gyvenamo laikmečio, ideologinį turinį ir

kitus kriterijus. Labai jautrūs masiniam turizmui yra objektai, susiję su ypatingu žiaurumu ir didele

tragedijos apimtimi pasižymėjusiais nesenais įvykiais, kurie dar yra išlikę iki šiol liudininkų

atmintyje. Pristatant tokius objektus visuomenei būtina juos pateikti taip, kad būtų išvengta etinių

72

konfliktų. Didžiausiais pavojus iškyla derinant tokio objekto etinę perspektyvą su patrauklumo

vartotojui marketingu. Mažiausiai jautrūs turizmui yra objektai, nuo kurių mus skiria didelis laiko

„atstumas“, o jų autentiškumas abejotinas. Tokie objektai dažnai veikia kaip tamsiųjų pramogų

fabrikai, gaminantys masiniam vartojimui patrauklius turizmo produktus be ryškesnio ideologinio

atspalvio.

5. Lietuvoje ypatingai daug yra su okupaciniais rėžimais susijusio disonuojančio (karo,

represijų, genocido) tamsiojo paveldo. Nors šis paveldas pasižymi unikalumu pasaulio kontekste,

turizmui pritaikyta tik labai maža jo dalis. Valstybė remia ideologiškai galimo išnaudoti (susijusio

su rezistencijomis ir okupacinių rėžimų žiaurumus bylojančio) paveldo tvarkybą. Taip pat dalis

paveldo tvarkoma asmenine tam tikrų socialinių grupių ar privačių asmenų iniciatyva, kas ne

visada tampa teigiamos paveldotvarkos pavyzdžiu – privatūs interesai dažnai neatsiejami nuo

merkantiliškos etikos principų

6. Kauno tvirtovės fortai, dėl savo istorijos, menančios siaubingus, skaudžius Lietuvai ir

visam pasauliui įvykius, bei puikiai išsaugoto autentiškumo, neabejotinai yra vienas ryškiausių

tamsiojo paveldo objektų ne tik mūsų šalies, bet ir tarptautiniame kontekste. Šiuo metu šis

paveldas nyksta – iš devynių Kauno fortų, tvarkomi ir saugomi tik du: valstybės iniciatyva dar

sovietiniais laikais sutvarkytas IX fortas, kurio ir dabar pakanka ideologiniam eksploatavimui; VII

forto tvarkybos darbai vykdomi privačia VšĮ „Karo paveldo centro“ iniciatyva. Toks unikalaus

kultūros paveldo pasmerkimas nykti, parodo oficialią šalies politiką (paremtą tuo pačiu ignoravimo

principu) disonuojančio tamsiojo paveldo atžvilgiu.

7. Turizmui pritaikytų fortų veiklos pagrindiniai skirtumai atsiranda dėl skirtingų jų dabartinių

savininkų, taigi, ir skirtingo požiūrio į šiuos tamsiojo paveldo objektus: IX fortas priklauso

valstybei, kuri šį lankytiną objektą turistams pateikia per ideologinę prizmę, atskleidžiant

totalitarinių rėžimų nusikaltimus ir išaukštinant Lietuvos rezistencines kovas prieš okupantų

priespaudą. VII forte daugiau orientuojamasi į pačių fortų, kaip tamsiojo paveldo objektų

reprezentavimą. Privačiame Kauno VII forte galima didesnė marketingo sprendimų laisvė, paveldo

objekto pritaikymo turizmo reikmėms lankstumas. Iš atlikto tyrimo rezultatų matoma, kad tamsiojo

paveldo reprezentavimas Kauno VII forte patenkina lankytojų poreikius. Ištyrus lankytojų

motyvaciją, pastebima, kad tokie tamsiojo paveldo objektai lankomi ne atsitiktinai, kaip vienas iš

motyvų galimai išryškėja ir šiuolaikiniam žmogui būdingas „tamsiosios patirties“ poreikis. Taigi,

tokių, siaurą interesų sritį patenkinančių, tamsiojo paveldo objektų papildymas tamsiojo turizmo

kategorijomis galėtų praplėsti jų turistinį potencialą.

73

ŠALTINIŲ IR LITERATŪROS SĄRAŠAS

Šaltiniai:

1. Gyvenimo kokybės tyrimai. Prieiga per internetą: http://www.kvalitetas.lt/lt/visi-

straipsniai/65[žiūrėta: 2011-11-29]

2. Institute for Dark Tourism Research. Prieiga per internetą: http://www.dark-tourism.org.uk/

[žiūrėta: 2012-04-10]

3. Karo paveldo centras. Prieiga per internetą:http://www.karopaveldas.lt/apie/ [žiūrėta: 2011-

11-29]

4. Kauno tvirtovės VII fortas jau atviras turistams. Prieiga per internetą:


[žiūrėta: 2012-03-14]

5. Kauno tvirtovės VII fortas. Prieiga per internetą: http://www.facebook.com/kaunotvirtove

[žiūrėta: 2012-03-19]

6. Kauno IX forto muziejus. Ekspozicijos. Prieiga per internetą:

http://www.9fortomuziejus.lt/ekspozicijos/ [žiūrėta:2012-03-18]

7. Kauno VI forte planuojama įkurti karo technikos muziejų. Prieiga per internetą:

http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/kauno-vi-forte-planuojama-ikurti-karo-technikos-

muzieju-397401#ixzz1ri8y6v2v[žiūrėta: 2012-04-05]

8. Kultūros paveldo departamentas. Kapų, istorinių kapinių ir memorialinių vietų apsauga.

Prieiga per internetą: http://www.kpd.lt/lt/node/168[žiūrėta: 2012-04-02]

9. Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Nemuno zonos kaip kultūrinės – turistinės zonos

potencialo plėtros ir galimybių studija. Baltijos rekreacinių sistemų modeliavimo institutas,

2007.

10. Tourism and memory sites. Prieiga per internetą: http://memoryandjustice.org/article/what-

happens-when-a-memorial-to-mass-atrocity-becomes-a-tourist-site/ [žiūrėta: 2011-12-02]

11. Military tourism package. http://www.way2lithuania.com/en/travel-lithuania/military-tour-

package [žiūrėta:2011-11-22]

12. Projekto “XX amžiaus gynybiniai paminklai Lietuvoje” pristatymas. Priega per internetą:

http://www.kpd.lt/lt/node/1058[žiūrėta: 2011-11-29]


http://www.facebook.com/kaunotvirtove


http://kauno.diena.lt/naujienos/miestas/kauno-vi-forte-planuojama-ikurti-karo-technikos-muzieju-397401





http://www.way2lithuania.com/en/travel-lithuania/military-tour-package

http://www.way2lithuania.com/en/travel-lithuania/military-tour-package

74

13. Valstybinis Vilniaus Gaono žydų muziejus. Prieiga per internetą:

http://www.jmuseum.lt/index.aspx?Element=ViewArticle&TopicID=114&IMAction=Vie

wArticles&EditionID=86[žiūrėta: 2011-11-29]

Literatūra:

14. Ališauskienė M., Moderniosios religijos formavimosi prielaidos, raiška ir ypatumai.

Kultūra ir visuomenė, 2010, Nr. 1.

15. Arrunnapaporn A., Interpretation managment of atrocity heritage of the ‚Death railway‘ of

the river Kwai and its associations. Silpakorn University: 2008. Prieiga per internetą:

http://www.thapra.lib.su.ac.th/objects/thesis/fulltext/thapra/Apinya_Arrunnapaporn_Doctor

/Fulltext.pdf

16. Ashworth, G. and Hartmann, R. The management of horror and human tragedy. Horror

and Human Tragedy Revisited: The Management of Sites of Atrocities for Tourism. New

York: Cognizant Communications Corporation, 2005.

17. Baranova J. Etika: Filosofija kaip praktika. Vilnius: 2002

18. Domagalska K. Juodasis turizmas. Prieiga per internetą:

http://culture.lt/satenai/?leid_id=782&kas=straipsnis&st_id=3468 [žiūrėta: 2011-11-20]

19. Finkelstein N.G. Holokausto industrija. Vilnius: Dialogo ir kultūros institutas, 2004

20. Yuill S. M., Dark tourism: understanding visitor motivation at sites of death and disaster.,

2003. Prieiga per internetą: http://repository.tamu.edu/bitstream/handle/1969.1/89/etd-

tamu-2003C-RPTS-Yuill-1.pdf?sequence=1 [žiūrėta: 2012-01-06]

21. Howarth G., Death and Dying. Cambridge:Polity, 2006.

22. Huber E. R., „Oh Death!“ Death, Dying, and the Culture of Macabre in the Late Middle

Ages. Prieiga per internetą: http://www.lib.rochester.edu/camelot/Deathbooklet.htm

[žiūrėta: 2012-05-04]

23. Jamal T., Robinson M., The Sage Handbook of Tourism Studies. 523-525p.

24. Johanson M., Dark tourism: Understanding The Attraction of Death and Disaster. Prieiga

per internetą: http://au.ibtimes.com/articles/337625/20120506/dark-tourism-research-

idtr.htm [žiūrėta: 2012-05-09]

25. Kendle A., Dark Tourism: A Fine Line Between Curiousity and Exploitation. Prieiga per

internetą: http://www.vagabondish.com/dark-tourism-travel-tours/ [žiūrėta:2011-12-02]

26. Lennon J.J., Foley M., Dark tourism. Cornwall:2000,

http://www.thapra.lib.su.ac.th/objects/thesis/fulltext/thapra/Apinya_Arrunnapaporn_Doctor/Fulltext.pdf

http://www.thapra.lib.su.ac.th/objects/thesis/fulltext/thapra/Apinya_Arrunnapaporn_Doctor/Fulltext.pdf

http://culture.lt/satenai/?leid_id=782&kas=straipsnis&st_id=3468



http://www.lib.rochester.edu/camelot/Deathbooklet.htm




75

27. Orlov V., Kauno tvirtovės istorija. Kaunas : Arx Baltica: 2007.

28. Paukštys I., Karo turizmas. Prieiga per internetą: http://www.postscriptum.lt/7-karas/karo-

turizmas/ [žiūrėta:2011-12-02]

29. Petrikėnas V., Kosas M., VII fortas: Lietuviška tragedija. Kaunas, 2011.

30. Pruskus V., Sociologija. Teorija ir praktika. Vilnius, 2003.

31. Rogers S., Doomsday Tourism: See Natural Wonders Before They‘re Gone Forever.

Prieiga per internetą: http://earthfirst.com/doomsday-tourism-see-natural-wonders-before-

they%E2%80%99re-gone-forever/ [žiūrėta: 2012-04-11]

32. Seaton A. V., From Thanatopsis to Thanatourism: Guided By the Dark. International

Journal of Heritage Studies 2, 1996. Prieiga per internetą:

http://www.tandfonline.com/doi/abs/10.1080/13527259608722178 [žiūrėta: 2012-05-04]

33. Seaton A. V., Thanatourism’s Final Frontiers? Visits to Cemeteries, Churchyards and

Funerary Sites as Sacred and Secular Pilgrimage. 2002,

34. Seabrook K., Changing Attitudes Towards Death in Europe. Prieiga per internetą:

http://socyberty.com/death/changing-attitudes-towards-death-in-europe/ [žiūrėta: 2012-05-

04]

35. Sharpley R., ir kt. The darker side of travel– the theory and practice of dark tourism.

Salisbury: Channel View Publications, 2009.

36. Stone Ph., The Commodification of Death: A reflection on dark tourism research,

education and media interest. 2011. Prieiga per internetą:

http://works.bepress.com/philip_stone/35/ [žiūrėta: 2012-03-04]

37. Stone Ph., Dark tourism in Contemporary Sociaty: Mediating Life and Death Narratives,

2011. Prieiga per internetą:

http://works.bepress.com/cgi/viewcontent.cgi?article=1031&context=philip_stone [žiūrėta:

2012-01-20]

38. Stone Ph., A Dark Tourism spectrum: towards a typology of death and macabre related

tourist sites, attractions and exhibitions. 2006. Prieiga per internetą:

http://works.bepress.com/cgi/viewcontent.cgi?article=1003&context=philip_stone [žiūrėta

2012-02-18]

39. Stone Ph., Sharpley R., Consuming Dark Tourism: A Thanatological Perspective.

University of Central Lancashire: UK, 2008. Prieiga per internetą:

http://ftur.uh.cu/intra/ftp/Materiales%20docentes/4to%20a%F1o/Asignatura%20Ocio/Tem



http://www.tandfonline.com/doi/abs/10.1080/13527259608722178

http://socyberty.com/death/changing-attitudes-towards-death-in-europe/




76

a%20IV/%28%20GOLF%29/CD%20-

%20Golf%20y%20AAVV/Viajes%20y%20Productos/CONSUMING%20DARK%20TOU

RISM%20A%20Thanatological%20Perspective.pdf. [žiūrėta 2012-05-02]

40. Wight A.C., Lennon J.J., Selective interpretation and eclectic human heritage in Lithuania .

2006. Prieiga per internetą: http://sgo.pccu.edu.tw/geog/chi/D/D1/D1A/D1A/D1A-1/04B--

Selective%20interpretation%20and%20eclectic%20human%20heritage%20in%20Lithuani

a.pdf [žiūrėta: 2012-03-13]

41. Žalys L. Istorijos klastotojai statistiką rašė iš lubų. Prieiga per internetą:

http://kauno.diena.lt/dienrastis/kita/istorijos-klastotojai-genocido-statistika-rase-is-lubu-

4359#ixzz1r7AA5UJc [žiūrėta 2012-04-02]






77

ILIUSTRACIJŲ SĄRAŠAS

1 pav. Britų pėstininkai Somos mūšyje. 1916 rugsėjo 25d. Prieiga per internetą:

http://www.epsomandewellhistoryexplorer.org.uk/images/British_infantry_Morval_25_September

_1916.jpg

2 pav. 2010 metų pavasario potvynis Vakarų Lietuvoje. Prieiga per internetą:

http://www.15min.lt/gallery/show/Potvynio-vaizdai-is-paukscio-skrydzio-9661

3 pav. Didžiasalis. Prieiga per internetą: http://www.efoto.lt/node/210686

4 pav. Silpnasis tanaturizmas – artimojo kapo lankymas. Prieiga per internetą:

http://heroesreturn.files.wordpress.com/2010/06/ivy-griffiths-1.jpg

5 pav. Stiprusis tanaturizmas - Paryžiaus katakombos. Prieiga per internetą:

http://images.travelpod.com/users/jeremystravels/1.1217087700.me-at-the-catacombs.jpg

6 pav. Žydai, suvaryti į Kauno tvirtovės VII fortą. 1941m. liepos mėn. Petrikėnas V., Kosas M., VII

fortas: Lietuviška tragedija. Kaunas:2011, 43p.

7 pav. Žydai Kauno tvirtovės VII forto kieme. 1941m. liepos 27d. Kauno tvirtovės VII fortas.

Prieiga per internetą: http://www.facebook.com/kaunotvirtove [žiūrėta: 2012-03-19]

8 pav. VII forto teritorijoje esančios masinės kapavietės vaizdas. 2012 metų gegužės mėn. Nuotr.

aut.: Renata Kilinskaitė

9 pav. IX forto memorialas, skirtas Antrojo pasaulinio karo aukoms. Nuotr. aut.: Renata

Kilinskaitė.

10 pav. VII forto memorialas, skirtas Antrojo pasaulinio karo aukoms. Nuotr. aut.: Renata

Kilinskaitė.

http://www.epsomandewellhistoryexplorer.org.uk/images/British_infantry_Morval_25_September_1916.jpg

http://www.epsomandewellhistoryexplorer.org.uk/images/British_infantry_Morval_25_September_1916.jpg

http://www.15min.lt/gallery/show/Potvynio-vaizdai-is-paukscio-skrydzio-9661

http://www.efoto.lt/node/210686

http://heroesreturn.files.wordpress.com/2010/06/ivy-griffiths-1.jpg

http://images.travelpod.com/users/jeremystravels/1.1217087700.me-at-the-catacombs.jpg

http://www.facebook.com/kaunotvirtove

78

PRIEDAI 1 priedas. Anketa.

Gerb. Respondente,

Esu VDU magistrantė Renata Kilinskaitė. Šis tyrimas – magistrinio darbo „Kultūros paveldo pritaikymas tamsiajam

turizmui Lietuvoje: Kauno fortų situacijos analizė“ dalis. Tyrimu siekiama sužinoti turistų, besilankančių tamsiojo

paveldo objektuose, motyvaciją ir VII forto muziejaus veiklos vertinimą. Anketa anoniminė, gauti rezultatai naudojami

mokslo tikslais.

I dalis. Apsilankymo motyvacija

1. Ar pirmą kartą lankotės VII forto muziejuje?

o Taip;

o Ne.

2. Jei lankotės nebe pirmą kartą, kodėl nusprendėte čia pakartotinai apsilankyti?

o Patinka VII forto muziejaus aplinka;

o Norėjau pažiūrėti, kaip atsinaujinęs muziejus;

o Kita:................................................................................................. .....................................

3. Kodėl apskritai nusprendėte apsilankyti šiame muziejuje? (1 atsakymo variantas)

o Domitės karo istorija;

o Domitės holokausto/ Lietuvos okupacijų metu vykdyto teroro istorija;

o Domina pats fortas, kaip paveldo objektas;

o Domina netradicinės, mistiškos vietos;

o Įdomu, nes tai gana naujas muziejus, kuriame dar niekada nesilankiau;

o Kita:...............................................

4. Ar Jūs arba kas nors iš Jūsų artimųjų yra asmeniškai susijęs su šiuo fortu (bet kuriuo jo istorijos laikotarpiu)?

o Ne;

o Taip (jei taip, ar tai paskatino Jus čia apsilankyti?.............................................).

5. Ar mėgstate apskritai lankytis vietose, susijusiose su mirtimi, tragiškais įvykiais, nelaimėmis (kapinėse,

žmonių žuvimo ar kankinimo vietose, stichinių nelaimių vietose, karo paveldo objektuose ir pan.)?

o Ne;

o Taip.

Jei atsakėte „Taip“, argumentuokite, kodėl?

................................................................................................................................................................................

................................................................................................................................................................................

..................

6. Ar kada teko lankytis kituose Kauno fortuose (išskyrus IX, kuriame įrengtas muziejus)?

o Ne;

o Taip.

Jei taip, kokie buvo Jūsų apsilankymo motyvai?

................................................................................................................................................................................

................................................................................................................................................................................

..................

79

II dalis. VII forto muziejaus veikla

7. Ar apsilankymo VII forto muziejuje metu gauta informacija ir patirtis pateisino Jūsų lūkesčius?

o Taip;

o Ne;

o Iš dalies.

Įrašykite, ko muziejuje pasigedote

................................................................................................................................................................................

................................................................................................................................................................................

..................

8. Kaip sužinojote apie šį muziejų?

o Atsitiktinai radau informaciją apie jį (internete, spaudoje);

o Sužinojau iš čia apsilankiusių draugų/artimųjų;

o Domiuosi tokio pobūdžio lankytinomis vietomis, todėl informaciją apie šį muziejų radau neatsitiktinai.

9. Kuriuose iš šių panašaus pobūdžio muziejų esate lankęsi anksčiau:

o Kauno IX forto muziejuje;

o Gaono žydų muziejuje Vilniuje;

o Genocido aukų muziejuje (buvę KGB rūmai) Vilniuje;

o Šaltojo karo (Plokštinės raketinė bazė) muziejuje Plateliuose;

10. Kokius skirtumus/trūkumus/privalumus įžvelgiate Kauno forto VII muziejuje lyginant su 9 klausime minėtais

muziejais?

................................................................................................................................................................................

................................................................................................................................................................................

........................................................................................................................................................ ........................

...........................

11. Kaip vertintumėte šio muziejaus:

(pasirinkite vieną skaičių skalėje: 1-labai blogai; 2-blogai, 3-vidutiniškai, 4-gerai, 5-labai gerai)

o Informatyvumą: 1 2 3 4 5

o Interaktyvumą: 1 2 3 4 5

o Patrauklumą: 1 2 3 4 5

o Išskirtinumą: 1 2 3 4 5

12. Jūsų amžius:...............................

13. Lytis:..........................................

14. Išsilavinimas:..............................

AČIŪ UŽ ATSAKYMUS

Documents

Paveldo pritaikymas tamsiajam turizmui Lietuvoje: Kauno