MOKYMO PROGRAMA, skirta krizių centrų,

atsakančių į nemokamos pagalbos linijos skambučius,darbuotojams ir savanoriams

„Psichologinė pagalba telefonu“

Leidinio autorė: Inga Abramavičienė

Kaunas, 2008

TURINYS

PRATARMĖ.....................................................................................................................3Savanorio - konsultanto asmenybė ir jo veikla.............................................................4

Konsultavimo telefonu specifika bei pagrindiniai ypatumai........................................5Sunkumai, su kuriais gali susidurti telefonu konsultuojantys savanoriai.....................7Pagrindinės, teikiančio emocinę pagalbą, savanorio nuostatos....................................8

Žmonėms, išgyvenantiems krizę, pagalbos teikimopagrindiniai metodai ir principai...................................................................................9

Emociniai konsultavimo komponentai.......................................................................10Praktinė užduotis - anketa: „Ar sugebate klausytis pašnekovo?“...............................12

Pagrindiniai konsultanto įgūdžiai ir gebėjimai..........................................................13Pagrindinės aktyvaus klausymosi technikos...............................................................16Savo jausmų atskleidimas ir betarpiškumas...............................................................19Dažniausios klaidos, klausantis ieškančio pagalbos žmogaus....................................20Išorinės ir vidinės nesiklausymo priežastys................................................................20Tinkamas klausimų uždavimas konsultuojant telefonu..............................................21Konfrontacija teikiant pagalbą telefonu......................................................................23

Krizės samprata.............................................................................................................24Kas yra krizė? ............................................................................................................24Psichologinė krizė.......................................................................................................24

Savižudybės - viena opiausių ir skaudžiausių visuomenės problemų Lietuvoje......25Praktinė užduotis - anketa: “Jūsų turimos žinios apie savižudybės krizę”.................27Savižudybės krizė.......................................................................................................28Savižudybės rizikos faktoriai......................................................................................30Padidintos rizikos grupės............................................................................................33Mitai apie savižudybę bei juos paneigiantys faktai....................................................33

Pagalba krizės ištiktiems žmonėms..............................................................................35Tinkamas elgesys, teikiant pagalbą.............................................................................36Netinkamas elgesys, teikiant pagalbą.........................................................................36Konsultavimo telefonu pagrindiniai etapai.................................................................37

LITERATŪRA................................................................................................................43

PRIEDAI.........................................................................................................................45

2

PRATARMĖ

Gyvename nuolatinių socialinių – ekonominių permainų, vertybių kaitos bei sparčios mokslo ir technikos pažangos laikmetyje. Daugeliui žmonių iškyla sunkumų, prisitaikant prie aukštų šiandienos reikalavimų. Iš vienos pusės permainos atveria mums naujas galimybes tobulėti, augti ir keistis, tačiau iš kitos pusės susidūrę su netikėtomis permainomis ir netekę mums įprasto stabilumo, išgyvename neapibrėžtumą bei jaučiamės sutrikę, nesaugūs, pažeidžiami. Ne visi žmonės sugeba konstruktyviai susitvarkyti su permainomis ar krizėmis bei turi tam reikalingų žinių ar įgūdžių, to išdavoje mažėja krizes patiriančių žmonių socialinis aktyvumas, sutrinka jų socialinė adaptacija, prastėja psichologinė savijauta. Minėtas tendencijas atspindi vis dar išliekantys aukšti nusikalstamumo bei savižudybių rodikliai Lietuvoje, lyginant su kitomis Europos šalimis.

Paprastai žmonės permainų situacijoje siekia susigrąžinti prarastą vidinę pusiausvyrą bei ieško būdų, padėsiančių jiems susidoroti su kylančiais stresais ar psichologinėmis krizėmis, tačiau ne kiekvienas žmogus savo artimoje aplinkoje randa dėmesingą pašnekovą, su kuriuo galėtų atvirai ir nuoširdžiai pasikalbėti apie jam iškilusius sunkumus ar laiku gauti bent minimalią emocinę paramą. Kaip žinia, atidus išklausymas ne tik yra veiksminga priemonė, siekiant sumažinti vidinę įtampą, bet ir efektyvus paramos būdas, padedantis rasti konstruktyvų sprendimą, susidūrus su gyvenimo sunkumais.

Šiais nuolatinių permainų, stresų ir krizių laikais psichologinės pagalbos telefonu tarnybų teikiama nemokama pagalba daugeliui žmonių išlieka vos ne vienintele lengviau prieinama emocine parama, padedančia įveikti gyvenimo stresus ir krizes. Pastebėta, kad kasmet Lietuvoje psichologinės pagalbos telefonu ieško vis daugiau įvairaus amžiaus žmonių, išgyvenančių krizines situacijas: vaikų, jaunuolių, moterų bei vyresnio amžiaus asmenų.

Krizių įveikimo centrai ir psichologinės pagalbos telefonu tarnybos atlieka svarbų vaidmenį savižudybių prevencijos srityje. Šis leidinys yra skirtas krizių centrų konsultantams ir savanoriams, kurie teikia emocinę pagalbą telefonu bei akivaizdžiai. Savanoriai ir krizių centrų darbuotojai teikdami pagalbą nuolatos susiduria su sunkiais neigiamais emociniais išgyvenimais tokiais, kaip: pyktis, sielvartas, emocinis skausmas, apatija, baimė, liūdesys, kaltė, netekties išgyvenimai ar jausmų sumaištis. Yra pastebėta, kad neigiamos emocijos ir nuotaikos gali būti užkrečiamos, ir tai, ar išliksime joms atsparūs konsultuodami kitus žmones didele dalimi priklauso nuo mūsų asmenybės brandumo bei savireguliacijos gebėjimų.

Tam, kad teikdami pagalbą kitiems, savanoriai „neperdegtų“, t.y. neprarastų motyvacijos bei tikėjimo savo atliekamo darbo reikšmingumu, labai svarbu jiems sudaryti tinkamas sąlygas tobulėti, kaip asmenybėms, nuolat plėtoti reikalingus šiam darbui gebėjimus bei pastoviai gilinti žinias krizių intervencijos srityje. Tikimės, kad šis leidinys prisidės prie šio tikslo ir bus naudingas pradedantiems savo veiklą krizių prevencijos srityje savanoriams bei konsultantams.

Norisi padėkoti visiems kolegoms nuoširdžiai ir su dideliu atsidavimu dirbantiems krizių bei savižudybių prevencijos srityje bei psichologinės pagalbos telefonu linijose. Ypatingai dėkojame psichologei – psichoterapeutei Dr. Onai Kristinai Polukordienei, pirmojo psichologinės pagalbos telefono Lietuvoje steigėjai, ir Prof. Danutei Gailienei už jų abiejų neįkainuojamą profesinę patirtį, idėjas ir svarų indėlį tiek atliktais moksliniais tyrimais, tiek aktyvia praktine veikla krizių bei savižudybių prevencijos srityje Lietuvoje.

3

Savanorio konsultanto asmenybė ir jo veikla

Savanoris - tai žmogus, kuris skiria savo žinias, sugebėjimus ir patirtį, laiką ir energiją darbui kokioje nors organizacijoje bei neima už tai piniginio atlygio. Savanoriška veikla - tai būdas, padedantis aktyviai įsijungti į visuomenės gyvenimą, tarnauti kitiems žmonėms, kurti gėrį.

Kas gi skatina žmones rinktis savanorišką veiklą? Dauguma savanorių įvardina, kad pirmiausia nori padėti kitiems žmonėms, siekia būti reikalingais, be to tikisi, kad dėka šios veiklos ir patys įgis naujų žinių ir įgūdžių, tobulės, kaip asmenybės, susipažins su naujais žmonėmis bei praplės savo akiratį. Dar Seneka yra pastebėjęs, kad „jei nori gyventi sau, gyvenk kitiems“.

Savanoris, teikiantis pagalbą krizių intervencijos srityje, savo žinias, gebėjimus ir gyvenimišką patirtį skiria tam, kad žmonės, išgyvenantys gyvenimo krizes ar stresus, gautų emocinę paramą. Konsultantai – savanoriai taip pat siekia, kad ieškantys pagalbos žmonės dėka pokalbio su konsultantu ir jo apmąstymo tobulėtų, kaip asmenybės, kurdami darnius tarpusavio santykius su aplinka.

Konsultavimas vyksta tarpasmeninio kontakto pagrindu, todėl šiam ryšiui svarbi konsultanto asmenybė, gebanti sukurti pasitikėjimu, tarpusavio pagarba ir tolerancija paremtą ryšį. Savanoriai, konsultuojantys telefonu, yra kruopščiai atrenkami ir specialiai parengiami darbui krizių intervencijos srityje, nes jų darbas yra atsakingas ir emociškai įtemptas.

Pagalba krizės ištiktam žmogui reikalauja savanorio jautrumo, nuoširdumo, įsijautimo, empatijos, supratimo, žmogiškos šilumos, emocinio reagavimo, atjautos bei gebėjimo sustiprinti tikėjimą pagalbos reikalingam žmogui, kad jis turi savyje pakankamai vidinių resursų ir yra pajėgus įveikti sunkią gyvenimišką situaciją.

Psichologė – psichoterapeutė dr. O.K. Polukordienė (2003, p. 37) pabrėžia, kad savanoris ar specialistas, siekiantis sėkmingai dirbti krizių įveikimo srityje, turėtų siekti savyje tobulinti šias pagrindines asmenines savybes, gebėjimus ir nuostatas:

vadovautis neigiama asmenine nuostata į savižudybę. Turėtų dominuoti asmeninė pozityvi nuostata į gyvenimą, jo sunkumų įveikimą, pasitikėjimas savo ir kitų noru gyventi;

sugebėjimas gerbti galvojančius ir galvojusius kitaip. Sugebėjimas priimti nuostatą, kad savižudiškas žmogus gali likti ambivalencijoje dėl savižudybės arba net nusižudyti;

tikėjimas atliekamo darbo prasme. Adekvatus pasitikėjimas savimi ir klientu;

adekvačiai išgyvenamas kaltės jausmas; suvokimo realistiškumas; išvystytas empatijos (sugebėjimo jausti kitus) jausmas; sugebėjimas būti atviram, atjausti, suteikti žmogiškąją paramą; sugebėjimas išklausyti; sugebėjimas priimti greitus, kūrybingus, adekvačius situacijai

sprendimus; sugebėjimas imtis adekvačios atsakomybės.

Visi šie aukščiau išvardinti pagrindiniai gebėjimai ir nuostatos sudaro krizių įveikimo specialisto kompetenciją, tačiau tobulėdamas savanoris ar krizių įveikimo specialistas vien tuo neapsiriboja ir kaupia žinias įvairiose psichologijos srityse, pastoviai dalyvauja individualiose ar grupinėse supervizijose.

4

Apibendrinant galima teigti, kad konsultanto ir savanorio sėkmingai kasdieninei veiklai užtikrinti reikalingas asmenybės brandumas ir sąmoningumas, pozityvi nuostata gyvenimo atžvilgiu, aukšta socialinė kompetencija, atsakomybė ir motyvacija, nuolatinis žinių atnaujinimas bei gebėjimas mokytis iš savo patirties.

Konsultavimo telefonu specifika bei pagrindiniai ypatumai

Krizių intervencijos srityje dirbantys specialistai ir savanoriai savo darbe vadovaujasi humanistinėmis vertybėmis: priima kitą žmogų, kaip vertingą asmenį, gerbia kito žmogaus laisvę ir jo pagrindines teises. Labai svarbu, kad savanoriai ne tik būtų susipažinę, bet ir griežtai laikytųsi veikloje etikos kodekso reikalavimų, nes emocinės paramos teikimas, kaip pagalbos procesas, pirmiausia remiasi tam tikra konsultanto darbo etika.

Savanoriai ir krizių centrų darbuotojai, konsultuojantys telefonu, visų pirma laikosi konfidencialumo ir anonimiškumo principų savo veikloje. Tai reiškia, kad nėra prašoma, kad skambinantis prisistatytų bei yra laikoma paslaptyje ieškančių pagalbos asmenų įvardintų problemų detalės, jos nėra viešinamos. Savanoris konsultantas taip pat turi teisę saugoti savo anonimiškumą, t.y. neminėti savo vardo.

Konfidencialumo ir anonimiškumo principų laikymasis sudaro galimybes telefonu kreiptis emocinės paramos tiems žmonėms, kurie dėl kokių nors priežasčių kol kas dar nedrįsta lankytis akivaizdžiai pas psichologus ar psichoterapeutus. Kartais pokalbio metu savanoris – konsultantas yra prašomas suteikti informaciją apie kitas pagalbą teikiančias tarnybas arba specialistus, teikiančius medicininę ar kitą profesionalią pagalbą. Šiuo tikslu prieduose yra pateikiamos naudingos nuorodos apie tokią pagalbą teikiančias organizacijas, čia rasite jų telefonus bei internetinius adresus.

Pagrindinė konsultantų nuostata kalbantis su krizės ištiktu žmogumi yra ta, kad žmogaus gyvybė yra didžiausia ir nekvestionuojama vertybė. Konsultuojant telefonu laikomasi principo, kad svarbu išklausyti kitą asmenį jo nevertinant, nesmerkiant ir be išankstinio nusistatymo, t.y. priimant kitą žmogų tokį, koks jis yra, siekiant pastebėti bei remtis pokalbio metu geriausiomis jo savybėmis ir tais jausmais, kurie dar nėra apimti krizės.

Konsultantas – savanoris siekia padėti skambinančiam žmogui išsiaiškinti, apibrėžti bei geriau suprasti savo problemas, atkreipia dėmesį į prieštaravimus, kurie išryškėja tarp kliento minčių ir jausmų arba tarp jo jausmų ir elgesio. Savanoris, teikdamas pagalbą telefonu, turėtų susilaikyti nuo patarimų dalinimo, savo nuomonės ar vertybių primetimo, sprendimų siūlymo ir turėtų gerbti kliento teisę į jo asmeninį gyvenimą. Juk priimdamas savo sprendimus, žmogus vienu metu yra ir laisvas, ir atsakingas už savo pasirinkimą ir jo įgyvendinimą.

Efektyvus konsultantas turėtų vadovautis nuostata, kad dauguma kylančių mums problemų yra išsprendžiamos, ir žmonės yra pajėgūs rasti išeitis ar sprendimus. Dėl šios nuostatos kiekvienas ieškantis pagalbos žmogus yra priimamas kaip autonomiškas - laisvas spręsti bei rinktis įvairias gyvenimo galimybes. Be to, kiekvienas žmogus yra vertingas ir gerbtinas, todėl turintis teisę savais žodžiais išreikšti savo mintis ir išgyvenimus geranoriškai nusiteikusiam konsultantui. Galimybė išsakyti tai, kas rūpi asmeniui, leidžia atsiskleisti pagalbos ieškančio žmogaus individualumui. Kalbantis reikėtų gerbti ieškančio pagalbos žmogaus religinius, politinius bei etinius įsitikinimus, todėl patartina vengti diskutuoti ar konfrontuoti religinėmis bei politinėmis temomis.

Psichologinė pagalba telefonu – tai pirmiausia yra dialogas tarp dviejų žmonių, tai dviejų subjektyvių pasaulių susitikimas, kartu ieškant išeities ar

5

problemos sprendimo. Dialogo metu vyksta konsultanto ir ieškančio pagalbos asmens atsivėrimas, dėl to svarbu gebėti kiekvieną ieškantį pagalbos žmogų priimti kaip asmenį (kaip Tu), o ne kaip objektą (Tai), t.y. kaip dar vieną konsultavimo atvejį. Santykis „Aš –Tu“ - tai susitikimas, kuris remiasi santykių abipusiškumu, šio santykio tikslas yra jo paties esmė, t.y. prisilietimas prie kito Tu. Pokalbio metu tiek klientas, tiek konsultantas dalyvauja kontakte bei vis labiau atsiveria savo subjektyviam pasauliui, iškylančiam „čia ir dabar”, tokiu būdu pokalbio metu atsiveria papildoma gelmė. Pagalbos ieškančio žmogaus jausmai dažniausiai būna labai intensyvūs, dėl to svarbu juo priimti tokius, kokie jie, nesistengiant jų keisti, daug svarbiau yra padėti skambinančiam susivokti savo jausmuose, būti išklausytam ir suprastam. Kalbantis svarbu gebėti priimti krizę išgyvenantį žmogų, kaip visumą, o ne kaip atskirų savybių rinkinį, gerbiant jį kaip konkretų asmenį su visomis jame glūdinčiomis potencinėmis galimybėmis, padėsiančiomis jam įveikti sunkius išgyvenimus ar kančią bei rasti problemos sprendimą, išeitį iš krizinės situacijos.

Krizių intervencijos specialistė O.K. Polukordienė (2003, p.35) teigia, kad teikiančio pagalbą specialisto pagrindinis uždavinys yra „sugebėti išbūti su klientu jo krizės periodu, išbūti taip, kad klientas išgyventų, išsakytų, išverktų visus jį slegiančius jausmus, jaustųsi išgirstas, suprastas ir palaikytas ir tokiu būdu pamažu įveiktų krizę”. Jeigu ieškantis pagalbos žmogus pokalbio metu daro pauzę, nereikėtų skubėti jos kuo nors užpildyti, t.y. konsultanto samprotavimais ar klausimais, kartais daug veiksmingiau yra kartu su klientu išgyventi tylą kartu.

Konsultuojant telefonu siekiama padėti žmogui atgauti prarastą viltį, suteikti jam emocinį palaikymą bei aptarti galimas elgesio alternatyvas. Konsultuojančių telefonu darbuotojų uždavinys išklausyti ir suprasti asmenį, ieškantį pagalbos bei tikėti tuo, kad žmonės gali ir yra pajėgūs keistis. K. Rodžerso įsitikinimu tam, kad žmoguje įvyktų konstruktyvūs pokyčiai pakanka šių pagrindinių žemiau išvardintų sąlygų:

1. Du žmonės, esantys psichologiniame kontakte, t. y. tokiame kontakte, kurio esmė - ne gydymas ar diagnostika, o gilus asmeninis kontaktas.

1. Klientas, kurio vidiniai išgyvenimai neatitinka „Aš“ koncepcijos ir dėl to jis yra pažeidžiamas bei jaučia nerimą.

2. Konsultantas, kurio asmenybė yra harmoninga ir integruota. Konsultantas turi būti pats savimi (tikras, nuoširdus), ir klientas turi jausti, kad atsiveria nuoširdžiam žmogui.

3. Konsultanto besąlygiškas pozityvus dėmesys klientui. Konsultanto santykis su klientu yra šiltas, jo metu pabrėžiamas kliento kaip žmogaus vertingumas. Konsultacijos atmosfera rami, sudarytos sąlygos klientui jaustis suprastam ir priimtam. Tokiu būdu klientas gali prisiliesti prie savo išgyvenimų nejausdamas pavojaus, priimti savo jausmus ir įjungti juos į Aš koncepciją.

4. Klientui parodoma konsultanto empatija. 5. Empatijos ir pozityvaus dėmesio perdavimas. Konsultantas

turi leisti klientui pasijusti suprastam ir priimtam.

Pagalbos telefonu pagrindas yra bendravimas - dialogas, kuriame daug svarbiau ne kas bendrauja, bet kaip bendrauja. Šie tarpusavio santykiai pirmiausia turėtų būti paremti partneryste ir lygiavertiškumu. Taip pat konsultanto ir konsultuojamojo santykiai turi būti atviri, nuoširdūs bei sąžiningi. Teikiant pagalbą telefonu, svarbu autentiškas tarpusavio santykis kalbantis su kitu žmogumi.

6

Autentiškumo sąvoka bendravime reiškia tarpusavio santykių natūralumą, tikrumą, teisingumą. Autentiškai gyvenantis žmogus yra atviras ir nuoširdus sau pačiam ir aplinkiniams žmonėms, išreiškia savo jausmus, jaučia savo vertę, gerbia save, kelia sau realius, pasiekiamus tikslus, atitinkančius jo galimybes ir aplinkos reikalavimus. Kitaip sakant, gyventi autentiškai – tai suprasti būtį, save patį, žinoti savo norus ir galimybes. Žmogus gyvena autentiškai, kai laisvai pasirenka savo būties pasaulyje būdą. Neautentiškai gyvendamas žmogus praranda perspektyvos matymą, kūrybingumą ir norą save realizuoti, išreikšti, vadovaujasi tuo, kas jam primetama iš aplinkos, o ne tai, kas plaukia iš jo vidaus. Būdami neautentiški, mes vengiame pasirinkimo, esame pasyvūs ir vis labiau jaučiame savo bejėgiškumą.

K. Rodžersas yra pastebėjęs, kad kliento asmeniniai pokyčiai yra galimi tik tuomet, kai konsultantas su juo būna toks, koks jis ir yra iš tikrųjų bei kai jis atvirai reiškia savo jausmus ir nuostatas - tuomet konsultanto kontaktas su klientu yra autentiškas. Taigi emocinės pagalbos sėkmė priklauso nuo užsimezgusio kontakto autentiškumo, nes kaip taisyklė konsultanto autentiškumas padidina ir kliento autentiškumą. Svarbu atminti, kad tai, ką sakote pašnekovui turi būti autentiška, tačiau jums nebūtina sakyti viską, kas yra autentiška, t.y. atskleisti visus pokalbio metu kylančius jausmus ar mintis. Verta iš anksto numatyti, kiek tai, ką autentiškai atskleisite bus naudinga klientui ir kaip tai paveiks tarp jūsų užsimezgusį kontaktą.

Sunkumai, su kuriais gali susidurti telefonu konsultuojantys savanoriai

Konsultavimas telefonu turi ir savo apribojimų, nes bendravimo metu naudojamas tik vienas bendravimo kanalas - garsinis, kuris suteikia galimybę konsultantui rinkti informaciją apie kliento būseną dėka jo išsakytų žodžių ar įvardintų jausmų, o taip pat konsultantas gali atsižvelgti į skambinančio balso intonacijas ir pauzes, kalbėjimo greitį, tačiau jis neturi galimybės stebėti kliento kūno kalbos (veido išraiškos ar laikysenos) pokyčių pokalbio eigoje ir juos įvertinti.

Savanoris, konsultuodamas telefonu, neturi galimybės iš anksto pasiruošti pokalbiui, nes kiekvienas pokalbis yra netikėtas, o jo turinys neprognozuojamas, todėl išklausęs skambinančio širdgėlą, savanoris ir pats gali likti kuriam laikui sukrėstas ar sujaudintas. Be to, net ir labai nuoširdžiai konsultuodamas klientą, kiekvienas savanoris gali susidurti su tokia situacija, kai skambinantis pokalbio eigoje iš anksto neįspėjęs staiga padės telefono ragelį ar grasins, kad dabar eina žudytis. Netgi ir tuo atveju, kai savanorio supratimu konsultacija vyko gana sėkmingai, konsultantas neturi galimybių gauti grįžtamąjį ryšį apie tai, ar pavyko klientui padėti, t.y. negali įvertinti konsultacijos poveikio. Taip pat nuolatos teikdami pagalbą kitiems, savanoriai neišvengiamai aiškiau suvokia ir savo vidinius prieštaravimus, konfliktus, išgyvenimų sudėtingumą, neišspręstas asmenines problemas, nerealizuotus norus bei siekius.

Darbas, kuriame yra tiek daug neapibrėžtumo, nuolatinio susidūrimo su kitų žmonių skausmu ir neigiamais išgyvenimais, labai skirtinga skambinančių žmonių gyvenimiška patirtimi, vertybėmis, požiūriais ir įsitikinimais, ilgainiui gali tapti psichologinio streso šaltiniu net ir gana patyrusiam konsultantui. Nuolatinis stresas, kaip žinia, gali sukelti savanoriui – konsultantui žymiai sunkesnę būseną, taip vadinamą „perdegimo“ sindromą, kuris pasireiškia fiziniu ir psichiniu nuovargiu ar netgi išsekimu, motyvacijos stoka ar apatija, savanorio abejonėmis atliekamo darbo prasmingumu bei vis stiprėjančiais nuogąstavimais, ar turimos kompetencijos pakanka padėti kitiems žmonėms. Todėl perdegimo sindromo profilaktikai yra svarbus sistemingas savanorių – konsultantų mokymas, skirtas gilinti jų

7

psichologines žinias, aptarti sunkesnius konsultavimo atvejus, analizuoti galimo „perdegimo“ priežastis, tobulinti darbui reikalingus įgūdžius bei asmenybę. Taigi būtent aukšta profesinė kompetencija ir asmenybės brandumas gali apsaugoti savanorius nuo grėsmės „perdegti“ kasdieniniame sunkiame darbe bei suteikti jiems galimybę toliau realizuoti savo pašaukimą, nuoširdžiai rūpintis kitais žmonėmis bei padėti jiems įveikti patiriamą emocinį skausmą.

Pagrindinės, teikiančio emocinę pagalbą, savanorio nuostatos

Savanoris, teikiantis pagalbą telefonu, kaip ir kiekvienas žmogus, turi tam tikrą nuostatų sistemą. Nuostatos yra požiūrių visuma į save, į kitus žmones ir į supantį pasaulį, kuria mes vadovaujamės savo gyvenime. Dauguma mūsų nuostatų susiformuoja gana anksti mūsų vaikystėje, todėl gana sunkiai keičiasi ir gana stipriai įtakoja mūsų elgesį.

Psichologijos žodyne nuostata apibrėžiama kaip žmogaus pasirengimas vienaip arba kitaip suvokti kokį nors objektą, numatyti situaciją, atlikti tam tikrą su tuo objektu susijusią tikslingą veiklą. Nuostata - nesąmoninga parengties būsena, lemianti įvairių psichinių procesų kryptingumą (Psichologijos žodynas, 1993, p.190).

Pastebėta, kad konsultanto nuostatos į save ir į kitus žmones turi didelę įtaką jo darbo efektyvumui. Trumpai aptarsime galimus savanorio ar konsultanto nuostatų variantus pagalbos ieškančių žmonių atžvilgiu:

1. Teigiama nuostata į save ir teigiama nuostata į besikreipiantį pagalbos asmenį. Pageidautinas nuostatų variantas savanorio veikloje. Tokiems savanoriams paprastai lengva užmegzti pasitikėjimu ir tarpusavio supratimu pagrįstą konsultavimo kontaktą, todėl jų teikiama pagalba yra veiksminga, palankiai klientų priimama ir vertinama. Ši nuostata yra lygiavertiško, meile ir pagarba paremto tarpusavio ryšio pagrindas.

2. Teigiama nuostata į save ir neigiama nuostata į besikreipiantį pagalbos asmenį. Savanoris, turintis tokias nuostatas, yra įtikėjęs savo įtakingumu, neklystamumu ir vertingumu, todėl jis linkęs klientus mokyti bei jiems patarinėti, ką daryti. Jis tarsi „iš viršaus“ žvelgia į skambinančio asmenybę ar jo problemas, jausmus. Ieškantys pagalbos asmenys tokias nuostatas paprastai įvertina kaip konsultanto didybės maniją arba priešiškumą ir tai pajutę nenori atsiskleisti bei toliau tęsti pokalbio.

3. Neigiama nuostata į save ir teigiama nuostata į besikreipiantį pagalbos asmenį. Šis nuostatų variantas paprastai pakerta pagalbos ieškančio asmens pasitikėjimą savanorio - konsultanto kompetencija, todėl sumažėja efektyvios pagalbos galimybės. Skambinantis asmuo, pajutęs savanorio neigiamą požiūrį į save, suabejoja, ar neigiamai save vertinantis žmogus yra pajėgus jam padėti.

4. Neigiama nuostata į save ir neigiama nuostata į besikreipiantį pagalbos asmenį. Pesimistinis nuostatų variantas, būdingas savanoriui - konsultantui, kuris arba pernelyg savikritiškas, arba jam yra būdingas “perdegimo” sindromas. Konsultuojamieji dažniausiai tokias nuostatas įvertina kaip savanorio - konsultanto gebėjimų stoką.

8

Nekonstruktyvios nuostatos verčia mus remtis bendraujant su kitu žmogumi vidine skale: “teisinga-neteisinga”. Tokiu atveju, konsultuojamojo elgesys, atitinkantis savanorio - konsultanto nuostatas, yra suvokiamas kaip teisingas, o joms prieštaraujantis – kaip neteisingas. Geras savanoris paprastai ugdo savyje gebėjimą atsispirti vertinimų bei nekonstruktyvių nuostatų poveikiui.

Pradedantysis savanoris turėtų aiškiai žinoti savo nuostatas, neslėpti jų nuo konsultuojamojo, išdrįsti, reikalui esant, apie jas pasikalbėti. Jei savanoris ir vengia primesti savo vertybes ar nuostatas konsultuojamajam, jos vis tiek veikia konsultavimo procesą. Įgydamas vis daugiau patirties bei lavindamas savo įgūdžius, savanoris - konsultantas palaipsniui mokosi valdyti savo vidinę nuostatų ir lūkesčių sistemą taip, kad konsultavimo procesas vyktų neprimetant savo vertybių. Pavyzdžiui, jei konsultantas bus nusiteikęs taip, kad pagalbos ieškantys žmonės yra su juo atviri ir neapsimetinėja, tuomet pajutę tokias savanorio - konsultanto nuostatas ir lūkesčius, net ir gynybiškesni konsultuojamieji stengsis būti atviresni.

Konsultavimo praktikoje yra pastebėta, kad nėra taip labai svarbu, kokia konsultavimo teorija remiasi konsultantas bei kokius metodus savo darbe jis naudoja, nes emocinės pagalbos efektyvumą žymiai labiau įtakoja tai, kaip konsultuojamasis suvokia vyraujančias savo nuostatas.

Žmonėms, išgyvenantiems krizę, pagalbos teikimopagrindiniai metodai ir principai

Ištikus krizei, žmogų apima didelio psichinio diskomforto būsena, kuriai būdingi tokie jausmai kaip: neviltis, bejėgiškumas, baimė, įtampa, nerimas, prislėgta nuotaika, pasimetimas. Pagrindinis metodas taikomas konsultuojant telefonu yra aktyvus - dėmesingas klausymasis.

Krizių intervencijos specialistė daugelį metų sėkmingai dirbanti šioje srityje O.K. Polukordienė (2003, p. 47) siūlo taikyti šiuos pagrindinius metodus, siekiant padėti žmonėms krizėje, tai: aktyvus klausymasis bei psichologinė apklausa (angl. – „debriefing“), kuri gali būti vienkartine psichologine apklausa, demobilizacija ar įvykio apžvalga.

Remdamasi Bellak L., Langsley D., Schwartz S. ir kitų autorių darbais, O.K. Polukordienė (2003, p. 29-32) išskiria šiuos pagrindinius psichologinę krizę išgyvenančių asmenų konsultavimo principus:

1. Pagalba suteikiama neatidėliotinai.2. Surenkama krizinio įvykio ir išgyvenimo istorija.3. Diagnozuojama, ar tai psichologinė krizė ar kitas panašus į krizę

sutrikimas.4. Sudaromas krizės intervencijos planas.5. Pasirenkama siaura intervencijos sfera.6. Klientui suteikiama visa būtina informacija.7. Jei įvyksta grupės, kolektyvo krizė – susitinkama pagal galimybes su

visais nariais.8. Santūrus santykis į medikamentų taikymą krizei įveikti.

Krizių atvejais teikiamos pagalbos pagrindinis principas yra tas, kad pagalba žmogui, atsidūrusiam krizėje, turi būti suteikta skubiai, t.y. krizinio išgyvenimo metu arba kelių valandų ar dienų bėgyje, todėl labai svarbu, kad pagalba telefonu būtų prieinama Lietuvoje visą parą.

9

Svarbu, kad kritinėje situacijoje atsidūręs žmogus neliktų vienas su sunkiais išgyvenimais. Ieškantis pagalbos žmogus pirmiausia yra skatinamas išsikalbėti, pasidalini išgyvenimais, suvokti ir įvardinti kilusius jausmus. Tuo pačiu savanoris turi žinoti, kad emociniai išgyvenimai yra kintantys: stiprų pyktį gali pakeisti liūdesys, o įniršis gali transformuotis į viltį ir pan.

Savanoris pokalbio metu sutelkia visą savo dėmesį į dabartinius ieškančio pagalbos asmens išgyvenimus. Mažiau dėmesio, teikiant pagalbą krizės ištiktam žmogui, skiriama jo praeities aptarimui. Kalbantis svarbu išsiaiškinti aplinkybes, kas ir kada sukėlė krizinį išgyvenimą, ar asmuo, kaip nors jau mėgino įveikti problemas, kaip jis mano, kas nuo jo priklauso ir ką jis galėtų dar išbandyti, kad susidorotų su iškilusiais gyvenimo sunkumais. Reikėtų vengti žmogų krizėje raminti tokiais žodžiais, kad „ateityje viskas susitvarkys ar išsispręs savaime, todėl neverta pergyventi“, nes tai tolygu jo išgyvenamų šiuo metu jausmų ir problemų nuvertinimui.

Konsultantas privalo atminti, kad vis tik pats žmogus yra atsakingas už savo gyvenimą. Yra pastebėta, kad dalis žmonių, patekusių į krizę, atsakomybę už savo gyvenimą ar savo pasirinkimus yra linkę perkelti kitiems asmenims bei dėl susidariusios situacijos ar savo savijautos paprastai kaltina aplinkinius. Todėl labai svarbu yra padėti jiems pamatyti savo asmeninę atsakomybę ir apibrėžti, kas priklauso gyvenime nuo jų pačių sprendimų ir pasirinkimų, o kas vis tik yra susiklosčiusių aplinkybių ar likimo galioje. Kol žmogus yra gyvas, visuomet išlieka jo asmeninė atsakomybė už savo pasirinkimus arba už atsisakymą spręsti ir rinktis. Tuo atveju, jei žmogus nesinaudoja savo teise rinktis ir priimti gyvenimo sprendimus, už jį renkasi pats gyvenimas, todėl palaipsniui žmogus praranda patį save, savąjį Aš, sutrinka jo psichinė sveikata ir socialinė adaptacija.

Kalbantis su žmogumi patartina ieškoti ir remtis tuo, kas teigiamo ir unikalaus yra tame žmoguje, svarbu padėti nusivylusiam žmogui prisiminti, kame yra jo stiprybė, kas jam anksčiau padėjo įveikti sunkumus, kas gi jam atsidūrus sunkioje gyvenimiškoje situacijoje teikia šiokį tokį nusiraminimą ar paguodą arba kas galėtų šiuo sunkiu periodu suteikti jam nors šiek tiek džiaugsmo. Taip pat svarbu išsiaiškinti dėl ko žmogus mano, kad vis tik yra verta gyventi ir koks buvo žmogaus gyvenimo tikslas prieš patenkant į krizę. Labai svarbu padėti žmogui priimti sprendimą gyventi ir paskatinti jį eiti savo pasirinktu keliu link savo gyvenimo tikslų išpildymo, link geresnio gyvenimo.

Emociniai konsultavimo komponentai

Galimybė padėti žmonėms, išgyvenantiems krizę, dažnai priklauso nuo užsimezgusio tarp konsultanto ir kliento artimo, tampraus ir gilaus ryšio. Krizę išgyvenančiam žmogui yra labai svarbu patyrimas tarpusavio santykių, pagrįstų nuoširdžiu išklausymu, pagarba, nuoširdžiu rūpesčiu bei supratimu.

Supratimas. Didžiausia dvasinė dovana, kurią mes galime padovanoti kitam žmogui - tai yra pasistengti jį suprasti. Suprasti kitą žmogų – tai reiškia priimti jį tokį, koks jis yra, suvokti ir priimti jo vertybių sistemą, nesistengiant jo pasmerkti, apkaltinti ar atvesti į doros kelią.

Rūpestis. Rūpintis teikiant pagalbą telefonu – tai reiškia suteikti paramą, stiprinti skambinančio viltį ir teigiamus jausmus, palaikyti jo aktyvią poziciją įveikiant sunkumus. Kai iš tikrųjų rūpinamės kitu žmogumi, tuomet vengiame užimti eksperto poziciją bei gerbiame kito žmogaus asmenybės unikalumą.

Atvirumas. Būti atviru reiškia suteikti galimybę pašnekovui išreikšti savo jausmus, priimti pašnekovą, nuolat jam parodant, kad jo yra klausomasi

10

dėmesingai. Kai patys nesame atviri ir ką tai atmetame savyje, paprastai to nepastebime ir kliento išgyvenimuose arba, atvirkščiai, perdėtai to jame ieškome.

Pasitikėjimas ir empatija yra pagrindiniai konsultavimo telefonu emociniai komponentai.

Pasitikėjimas apjungia visas profesijas, kurių tikslas yra padėti žmonėms. Konsultacija nebus efektyvi, jei tarp kliento ir savanorio nėra tarpusavio pasitikėjimo.

Pasitikėjimas reiškia, kad klientas žino ir jaučia, kad gali pasipasakoti, atsiverti ir tai nebus panaudota prieš jį patį. Pasitikėjimo atsiradimas labai priklauso nuo to, kaip konsultantas reaguoja į kliento jausmus. Tai reiškia, kad klientui supykus ant konsultanto ir atvirai reiškiant savo pyktį, pastarasis neatsakys jam grubiu tonu ir nenutrauks pokalbio. Be to, savanoris - konsultantas su pagarba priims kliento nuostatas ir vertybes bei jo bandymus tvarkytis su iškilusiomis problemomis. Pagalbos ieškantis žmogus turi jausti galįs priimti ir keisti savo sprendimus, dvejoti, būti ambivalentiškas, sunkiai apsisprendžiantis ir žinoti, kad savanoris - konsultantas kantriai klausysis jo tol, kol jis susivoks savo noruose ar jausmuose. Pasitikėjimas taip pat reiškia, kad konsultantas turi teisę nesutikti su kliento idėjomis, jo elgesiu ar norais, bet klientas turi likti užtikrintas, kad jam vis tiek bus suteiktas emocinis palaikymas.

Taigi tarpusavio pasitikėjimas - tai kliento užtikrintumas konsultanto geranoriškumu, emociniu palaikymu bei atvirumu, nebijant reikšti emocijų ir išklausyti prieštaravimų. Esant tarpusavio pasitikėjimui tarp konsultanto ir pagalbos ieškančio žmogaus, besikreipiantis emocinės paramos asmuo jaučiasi galįs atvirai prisiliesti prie savo emocinio skausmo ar baimės.

Empatija – tai sugebėjimas pakankami tiksliai pajusti kliento išgyvenimus, gebėjimas įeiti į jo padėtį ir dėka to suvokti, ką reiškia šiam žmogui jo išgyvenami jausmai ar susiklosčiusi situacija. P. Swets pastebi, kad „ką nors empatiškai suprasti – reiškia atsistoti ant tos pačios žemės, ant kurios stovi partneris. Reiškia vaikščioti jo batais, matyti pasaulį jo akimis ir į viską žvelgti jo požiūriu. Tiesa, mums niekuomet visu 100% nepasiseks to padaryti, bet galime geros valios pastangomis prie to nors priartėti“.

Empatija paremti santykiai yra gero tarpusavio supratimo pagrindas. K. Rodžersas aprašo empatiją kaip konsultanto gebėjimą nugrimzti į kliento fenomenologinį pasaulį, išgyventi kliento pasaulį lyg savą, tačiau šis išgyvenimas neneša kokių nors praradimų konsultantui. Iš to seka, kad konsultantas nors ir būdamas empatiškas, turėtų vengti visiškai susitapatinti su kliento problemomis, t.y. turi išlikti pokalbio metu objektyvus ir nepriklausomas. Svarbu atminti, kad empatiškas konsultantas jaučia kliento vidinį pasaulį lyg jis būtų jo paties, bet niekada nepereina tos ribos “lyg”. Konsultuojant telefonu svarbu savanorio atvirumas patyrimui ir empatiškas įsijautimas, tuo pačiu išlaikant distanciją ir nesusitapatinant su konsultuojamo asmens išsakomais sunkumais. Konsultantas supranta klientą, gilinasi į kliento subjektyvų pasaulį, stengiasi suvokti, jausti, išgyventi taip, kaip išgyvena klientas. Toks konsultanto santykis klientui suteikia labai didelį palaikymą, tuo pačiu klientas skatinamas gilintis į save, išjausti ir analizuoti savo jausmus – plėtoja savo empatijos gebėjimą.

Empatiškumas psichologijoje apibrėžiamas kaip gebėjimas įsijausti į kito žmogaus emocinę būseną (Psichologijos žodynas, 1993, p. 76). Savanoris - konsultantas turėtų gebėti įsijausti į konsultuojamojo būseną ir situaciją, padėti jam apibrėžti ir įvardinti savo jausmus, pastebėti vykstančius pozityvius emocinius pasikeitimus (pvz.: vilties ar pasitikėjimo savimi atsiradimą) bei juos palaikyti,

11

pritaikant tikslų pastebėtų pasikeitimų įvardinimą ir atspindėjimą. Konsultantas turėtų kalbėti kliento kalba bei naudotis jo vartojamomis frazėmis.

Empatija įtraukia du specifinius konsultanto gebėjimus: emocijų supratimą ir šio supratimo sėkmingą perteikimą klientui. Todėl konsultanto, kuris gali vien tik suprasti kliento savijautą, bet nemoka perduoti šio supratimo klientui, galimybės teikti efektyvią pagalbą yra ribotos.

Būtent empatiškas klausymasis, kuris yra intymesnis ir gilesnis klausymosi būdas, suteikia ieškančiam pagalbos žmogui visiškai naują ir asmeniškai reikšmingą patyrimą, kuris neretai tampa stimulu atrasti savyje naujų jėgų ar galimybių tam, kad įveiktų krizinę situaciją.

Praktinė užduotis

ANKETA: „Ar sugebate klausytis pašnekovo?“

Instrukcija: Perskaitykite žemiau pateiktus teiginius ir nuspręskite, ar šis teiginys jums tinka - tuomet dėkite „pliusiuką“ stulpelyje „teisingas“. Jei sau šio teiginio negalite pritaikyti, tuomet dėkite „pliusiuką“ po žodeliu „neteisingas“.

Teiginys Teisingas Netei-singas

Man patinka klausytis, nes tai pasyvus darbas, kuriam nereikia daug pastangų.

Jei pašnekovas neaiškiai kalba, aš nė nemėginu suprasti, ką jis nori man pasakyti.

Dažnai pertraukiu pašnekovą, kad galėčiau pateikti klausimų, padedančių geriau jį suprasti.

Didžiuojuosi savimi, kad galiu vienu metu tęsti pradėtą darbą ir klausytis pašnekovo.

Visai nebūtina klausytis tarp eilučių, nes svarbiau yra tai, kas pasakyta, o ne kas norėta pasakyti.

Jei klientas pradeda skųstis tuo, ką jau esu girdėjęs (-usi), tikrai žinau, ką jis pasakys vėliau. Man nereikia atidžiai klausytis likusios istorijos dalies.

Esu linkęs (-usi) gana daug klausinėti pašnekovo tam, kad išsiaiškinčiau visą tiesą.

Jei nesutinku su tuo, ką sako pašnekovas, aš paprasčiausiai jį pertraukiu, kad galėčiau pagalvoti apie galimą atsakymą.

Atsakymas: Kuo daugiau kartų atsakėte, kad teiginys yra neteisingas, tuo esate geresnis klausytojas.

12

Pagrindiniai savanorio - konsultanto įgūdžiai ir gebėjimai

Mokėjimas aktyviai klausytis - tai pagrindinė sėkmingos krizinės intervencijos sąlyga. Gebėjimas dėmesingai klausytis – yra vienas pagrindinių bei svarbiausių įgūdžių, teikiant pagalbą žmonėms išgyvenantiems psichologinę krizę.

“Kai surasi žmogų, kuris ramiai tave išklauso, kuris priima širdim, ką tu jam sakai, kuris tau neužduoda dviejų klausimų iš karto, bet klauso įdėmiai, ką tu jam atsakai, kuris negręžia nuo tavęs akių ir tavo žvilgsnio nevengia, žinok, jog radai retą lobį lauke – brangų perlą.” (J. K. Lavateras).

Kai aktyviai klausomės, kalbančiajam perduodame: aš girdžiu, ką tu sakai; aš gerbiu tavo mintis; aš suprantu, ką tu jauti; aš esu susikaupęs ir susidomėjęs; aš pripažįstu tave kaip asmenybę; aš tikiu tavo galiomis; aš nesistengiu tavęs pakeisti.

Ne kiekvienas žmogus sugeba išmokti aktyviai klausytis, nes tai prilygsta menui, reikalaujančiam iš žmogaus laiko ir pastangų, dėmesio ir meilės. G. Allporto nuomone būtent meilė yra pats stipriausias terapinis (gydomasis) veiksnys. Vienas iš būdų parodyti draugiškumą ar net meilę kitam žmogui yra skirti jam laiko dėmesingai jo klausantis, todėl aktyvų klausymąsi galima prilyginti ne tik meilės, bet ir gėrio pasireiškimui.

Būti išklausytu ir suprastu yra kiekvieno žmogaus aktualus poreikis, nes būtent užsidarymas nuo pasaulio sudaro sąlygas psichinių sutrikimų atsiradimui bei vystymuisi.

Dėmesingai klausantis dalyvauja mūsų protas, jausmai ir kūnas, padedantys suvokti išgirstą informaciją. Klausymasis yra psichologinė ypatybė, nes atidus klausytojas klausosi ne vien turinio, bet geba atskleisti paslėptas žodžiuose užuominas, suvokia neišsakytus jausmus, juos tyrinėja. Tam, kad klausymasis būtų efektyvus reikalingas dėmesys, pritarimas ir gebėjimas tinkamai atsakyti (atreaguoti). Taigi klaidinga manyti, kad klausymasis tolygus nekalbėjimui. Nustatyta, kad yra nevienodi kalbėjimo ir mąstymo greičiai, pastebėta, kad pastarasis yra kelis kartus didesnis, todėl kol pašnekovas dėsto savo mintis, klausantysis spėja ne tik išgirsti ir suvokti jo mintis, bet jam lieka nemažai laisvo laiko saviems apmąstymams.

Klausymasis reikalauja ypatingų savanorio pastangų ir gebėjimų: pirmiausia tinkamo jo nusiteikimo, motyvacijos ir atsakomybės, dėmesio koncentracijos, klausytojo natūralumo, empatijos bei gebėjimo priimti kitą asmenį tokį, koks jis yra. Taigi aktyviai besiklausantis žmogus rodo pokalbio metu iniciatyvą, dalijasi atsakomybe su kalbančiuoju, stengdamasis suvokti pasakytų žodžių turinį ir kalbėtojo jausmus, emociškai įsijaučia į kliento situaciją ar problemas.

Aktyviai klausantis visuomet atveriame save kitam žmogui, t.y. klausomės širdimi: empatiškai išgyvename besikreipiančio žmogaus emocinį skausmą, suvokiame jo gyvenimiškų problemų sudėtingumą ir reikšmę. Ypač vertingas aktyvus klausymasis mūsų šiandieniniame gyvenime, kuriame tiek daug susvetimėjimo bei skubėjimo. Todėl galima drąsiai teigti, kad psichologinės pagalbos telefonu tarnybos atliekama veikla ne tik prisideda prie visuomenės

13

psichinės sveikatos profilaktikos, bet ir dalyvauja socializacijos procese. Juk „ugdydami pokalbį ugdome visą žmogų“ - sako Ballnow.

1 paveikslas. Kas yra svarbu dėmesingai klausantis pašnekovo?

AKTYVIAI

KLAUSYDAMIESI

Parodykite savo dėmesį ir supratimą

neverbalinėmis priemonėmis

(pvz.: balsas rodantis susidomėjimą ir pan.)

Neteiskite ir nevertinkite

skambinančiojo, žiūrėkite į jį

teigiamai

Užduokite klausimus, kurie

padėtų geriau suprasti

kalbėtoją

Neprimeskitekitam asmeniui savo jausmų ar

problemų

Nepertraukinėkitekalbančiojo

Sukurkite ryšį, paremtą pagarba, lygiavertiškumu ir

tarpusavio pasitikėjimu

Pakartokite ir persakykite

pagrindinius jausmus ir mintis

Nepatarinėkite ir nemoralizuokite

14

Aktyvus klausymasis yra vertingas tuo, kad: padeda plėtoti pokalbį; prisideda prie santykių, paremtų draugiškumu, pagarba ir

pasitikėjimu kūrimo; sumažina emocinę įtampą - išsakius jausmus, žmogui palengvėja; parodo, kad turime teisę išgyventi nemalonius jausmus; padeda išspręsti problemą - išsipasakojus kartais sprendimas ateina

savaime; leidžia asmenybei išlikti savimi, būti nepriklausomai ir atsakingai; padidina žmogaus pasitikėjimą savimi - kai išklausome be

išankstinio nusistatymo ar kritikos, jis pasijunta esantis vertas kito žmogaus rimto požiūrio, pagarbos ir dėmesio.

W.Weber tvirtina, kad „pokalbis klesti arba miršta, priklausydamas nuo to, kiek kvalifikuotas yra klausytojas“. Jei Jūs siekiate suprasti kitą žmogų, išsiaiškinti jo veiksmų ir jausmų priežastis, tuomet verta vadovautis tuo, kas būdinga geram klausytojui ir vengti to, kas yra blogo klausymosi požymiais:

BLOGAS KLAUSYTOJAS GERAS KLAUSYTOJAS

Vertina ar moko pašnekovą. Rodo dėmesį, bendrauja šiltai ir natūraliai, priima kitą žmogų tokį, koks jis yra.

Užduoda daug uždarų klausimų.

Užduoda atvirus klausimus.

Kritikuoja pašnekovą: jo vertybių sistemą, elgesį.

Susilaiko nuo komentarų ir siekia atspindėti pašnekovo mintis ir jausmus.

Pertraukinėja kalbantįjį, keičia pokalbio temą.

Pasitikslina, ar teisingai suprato.

Veržiasi spręsti problemą. Išsiaiškina, kas liko neaišku.

Interpretuoja. Neturi išankstinės nuostatos.

Galvoja apie atsakymą pašnekovui vis dar kalbant.

Kol pašnekovas kalba, stengiasi atsiriboti nuo pašalinių minčių.

Dalina patarimus bei daro skubotas išvadas.

Ieško atsakymo ar sprendimo kartu su pašnekovu.

Sako: „tas pats nutiko ir su manimi...“.

Nesikoncentruoja ties savo asmenine patirtimi, atsiriboja nuo asmeninių rūpesčių ar problemų.

Mano, kad privalo užpildyti visas pauzes pokalbio metu.

Išgyvena pauzes kartu su klientu, įsiklauso į jas.

Daug klausinėja. Nesistengia išsiaiškinti visą tiesą.

1 lentelė. Skirtumai tarp gero ir blogo klausytojo.15

Pagrindinės aktyvaus klausymosi technikos

Dėmesingas tylėjimas

Norint paskatinti žmogų kalbėti, dažniausiai pakanka dėmesingai jo klausytis. Naudokite minimalų paskatinimą tam, kad padrąsintumėte klientą tęsti mintį ar pasakojimą bei parodytumėte skambinančiam asmeniui, kad jo yra atidžiai klausomasi ir kad išgirdote tai, ką jis sako. Skatinant klientą kalbėti, nėra būtina sutikti, ar nesutikti su tuo, ką klientas sako, pakanka jam parodyti susidomėjimą bei palankumą.

Siekiant minimaliai klientą paskatinti, siūloma:

naudoti išsireiškimus: „na, o tuomet?”, „hm”, „taip”, „suprantu”,„prašau tęskite“, „ką jums dar norėtųsi pasakyti“;

balso toną, rodantį susidomėjimą bei geranoriškumą; nenaudoti visą laiką vien to paties išsireiškimo; pakartoti kelis pagrindinius žodžius iš kliento pasisakymo.

Minties pakartojimas

Skambinantis į pagalbos liniją žmogus nėra įsitikinęs, ar jūs jį girdite, ar viską suprantate. Paprastas tik ką išsakytos minties persakymas savais žodžiais arba ką tik skambėjusio sakinio pabaigos pakartojimas paskatins klientą kalbėti toliau, parodys Jūsų dėmesingumą ir suteiks jam palaikymą. Minties pakartojimą galima pradėti žodžiais:

„Kaip aš supratau, problema yra ... .”; „Man atrodo, Jūs pasakėt, kad ... .” ; „Kitaip sakant, jūs nusprendėte ... .“ „Vadinasi, tu norėtum, kad ... .“; „Jūs sakote, kad ... .“; „Kitaip sakant, jūs manote ... .“ ir pan.

Toliau siūloma savais žodžiais išreikšti kalbančiojo išsakytas mintis, koncentruojantis į paminėtus faktus ir parodant, kad supratote esmę.

Minties persakymas padeda užmegzti produktyvų santykį tarp savanorio ir pagalbos ieškančio žmogaus, leidžia konsultantui pasitikslinti, ar teisingai suprato kliento mintis ir jausmus bei padeda išgryninti kliento mintis.

Taigi persakymo technika tinka, kai pastebite, kad klientas bijo kalbėti apie savo jausmus, taip pat pasitikrinimui, ar teisingai supratome pašnekovą bei norint pakreipti pokalbį viena ar kita linkme.

Persakant mintis rekomenduojama: pakartoti pagrindines kliento pasisakymo idėjas, jų nepapildant savais žodžiais ir nepakeičiant kliento pasisakymo prasmės, taip pat reikėtų vengti pažodinio kliento pasisakymo pakartojimo.

Pasitikslinimas

Kalbėdami žmonės vartoja labai daug apibendrinimų. Jei klausantysis nepatikslins, ką kalbantysis konkrečiai turi omeny, kai kalba pakankamai apibendrintai, galime tik spėlioti, ką jis iš tikrųjų norėjo pasakyti.

16

Kai norime pasitikslinti, tuomet galime pradėti žodžiais:

„Jei aš jus teisingai supratau, jūs ... .”; „Ar teisingai aš Jus supratau... .”.

Taigi pakartoti mintį galima ir klausimo forma, tokiu būdu galime įsitikinti, ar teisingai supratome pašnekovą.

Apibendrinimas

Kai žmogus pasakoja mums daug epizodų, pats nepajėgdamas suvokti jų panašumo, galima jam padėti juos apibendrinti. Tai reikėtų daryti atsargiai, vengti kategoriškumo ir jokiu būdu nepretenduoti apibendrinat į absoliutų teisingumą. Apibendriname tam, kad galėtume susumuoti tai, kas buvo pasakyta ir kad galėtume kalbėtis su klientu toliau. Taigi apibendrinimas padeda klientui apžvelgti tai, kas jau buvo pasakyta, stimuliuoja gilesnį klientui svarbių temų nagrinėjimą, suteikia pokalbiui struktūrą. Išsamus, tikslus ir savalaikis kliento teiginių apibendrinimas padeda klientui organizuoti savo mintis ir veda klientą prie to momento, kuomet jis bus pajėgus pats daryti savo sprendimus ar išvadas.

Paprastai yra apibendrinamos svarbiausios išsakytos mintys, jausmai bei faktai bei sistemingai integruojamos pagrindinės kliento pasisakymų idėjos, jos pakartojamos. Kai apibendrinate, tikslinga pasinaudoti kalbėtojo vartotomis formuluotėmis bei pradėti sakinį šiomis frazėmis:

„Taigi problemos esmė yra... .”; „O dabar pasitikrinkime: mes aptarėme šiuos dalykus... .”; „Iš to ką jūs pasakėte, panašu, kad svarbiausia yra...“; „Galime daryti išvadą, kad... .”.

Apibendrinti tinka, kai kliento pasisakymai ištęsti, padriki ir painūs, taip pat kai klientas pateikia eilę tarpusavyje nesusijusių idėjų ir kai norime užbaigti pokalbį. Apibendrinimas suteikia pokalbiui kryptingumą ir susietumą bei padeda pereiti nuo vienos pokalbio fazės prie kitos. Jis gali praversti ir tuomet, kai norime pradėti naują pokalbio temą.

Jausmų atspindėjimas

Jausmų atspindėjimas padeda klientams įsisąmoninti savo jausmus, suvokti jausmų adekvatumą esamai situacijai, leidžia juos ištyrinėti ir priimti. Atspindėdamas jausmus konsultantas parodo, kad jis supranta, kaip klientas jaučiasi pasaulyje, o tai padeda sukurti stiprų tarpusavio ryšį tarp konsultanto ir kliento.

Paprastai atspindimi vyraujantys jausmai, apie kuriuos pagalbos ieškantis žmogus tiesiogiai gali ir nekalbėti, tačiau jie išryškėja kliento žodiniame kontekste. Konsultantas tampa tarsi gyvu veidrodžiu, parodančiu pašnekovui tai, ko pats žmogus savyje nepastebi. Kai tiksliai įvardiname nutylėtus jausmus, paprastai pasitikėjimas tarp pašnekovų sustiprėja, nes yra malonu, kai kas nors supranta mūsų pergyvenimus. Pastebėtus pašnekovo jausmus padeda atspindėti tokio pobūdžio frazės:

„Tavo žodžiuose aš pajutau... .”; „Panašu, kad esi dėl to labai susirūpinęs...“;

17

„Aš jaučiu, kad tu norėtum..., bet nežinai, kaip... .”; „Man atrodo, jog Jūs jaučiate... .“; „Jus labai sujaudino tai, kad... .“; „Jaučiu liūdesį tavo balse, gal aš apsirinku?“; „Jei aš teisingai supratau, tu jauti... .”.

Jausmų atspindėjimo žingsniai:1. Jausmo nustatymas;2. Tinkamų žodžių parinkimas, atspindinčių šį jausmą;3. Jausmo atspindėjimas;4. Atskleidimas jausmų racionalaus pagrindo (pvz.: „Natūralu pykti,

kai su tavim elgiasi nepagarbiai“). Jausmai yra žmonių mąstymo bei veiksmų priežastis ir varomoji jėga.

Jausmų atspindėjimui reikalinga empatija, t.y. gebėjimas įsijausti į kliento situaciją ir savijautą. Tam, kad tiksliau atpažintumėme kliento jausmus, siūloma:

įgyti kliento pasitikėjimą bei surinkti pilną informaciją; atkreipti dėmesį į emocinį kliento kalbos toną ir tempą, jo balso

ypatumus ir moduliacijas, ekspresiją bei kalbėjimo manierą; vartoti kuo daugiau ir įvairesnių žodžių jausmų apibūdinimui; stengtis atpažinti visus kliento jausmus; įsivaizduoti, jog jūs esate kalbančiojo situacijoje - ką jaustumėte jūs

tokiu atveju?Dėka jausmų atspindėjimo klientas mokosi aiškiau ir visapusiškiau matyti

save, tarsi pažvelgia į save iš šalies. Konsultantas jam padeda įvardinti tai, ko klientas dar negali aiškiai suformuluoti.

Jausmai atspindimi: reaguojant į visų rūšių jausmus (teigiamus, neigiamus arba

ambivalentiškus); nepriklausomai nuo jausmo krypties (į save, į konsultantą arba į

kitus); kai klientui kyla jausmų susijusių su konsultacija ir galinčių trukdyti

jos eigai; kai klientui yra sunku reikšti jausmus atvirai, nes bijo įvertinimo ar

kritikos iš kitų; kai klientui iškyla sunkumai tęsti pokalbį.

Atspindint jausmus rekomenduojama: trumpai, aiškiai ir atsargiai atspindėti jausmus; vartoti tinkamą įžanginę frazę, kurią lydėtų tikslus ir teisingas

jausmų, kuriuos, manote, kad jaučia klientas, apibendrinimas; atspindėti sumišusius jausmus; nekartoti pažodžiui kliento pasisakymų; dėmesį sutelkti į dabarties jausmus ir kalbant vartoti esamąjį laiką; vartoti jausmų atspindėjimui platų žodyną, daug ir įvairių įžanginių

frazių, o ne keletą gerai išmoktų.

Nerekomenduojama vartoti “raminančių” frazių: “Na ne viskas jau taip blogai”; “Rytoj tau bus geriau”; “Nereikia visko taip imti į širdį”; “Nedarykite iš musės dramblio!”

18

Savo jausmų atskleidimas ir betarpiškumas

Savo jausmų atskleidimas. Savo jausmų atskleidimas padeda užmegzti su klientu atvirą ir pagarbos kupiną santykį. Jausmus galima atskleisti tuomet, kai norima būti klientui pavyzdžiu bei pasitikrinti savo reakcijas į klientą.

Siekiant atpažinti savo jausmus konsultavimo metu, patariama atkreipti dėmesį į jausmus, sukeltus minčių apie tai, ką kalba klientas, taip pat atpažinti jausmus, susijusius su konsultanto kūno reakcijomis į tai, ką sako klientas. Atskleidžiant savo jausmus, galite išreikšti jausmus, susijusius su aptariama tema, tačiau naudokite tinkamą jausmų išraiškos formą ir tai darykite labai atsargiai bei apgalvotai.

Betarpiškumo perteikimas. Pokalbio metu reikėtų vengti būti pernelyg asmenišku, pasakoti apie savo gyvenimą ar patirtį, kaip Jūs ieškojote išeities iš panašios situacijos. Akivaizdu, kad tokiu atveju skambinantis mažų mažiausia liks neišklausytas ir, žinoma, jausis nesuprastas. Kiekviena situacija yra labai individuali ir panaši į jūsų gali atrodyti tik iš pirmo žvilgsnio. Jei vis tik ryžtumėtės betarpiškai reaguoti į situaciją, tuomet kreipkite dėmesį ir į tai, kas buvo pasakyta, ir į tai, kas nebuvo pasakyta, kalbėkite esamuoju laiku, save atskleiskite tiksliai bei būkite pasiruošę atvirai ir negynybiškai tęsti pokalbį.

Betarpiškas reagavimas į situaciją tinka, kai siekiate: pašalinti įtampą ir diskomfortą; susitelkti ties prieštaravimais ir juos pašalinti; paliesti temą, susijusią su tarpusavio pasitikėjimu; pašalinti nevaisingas diskusijas ir sumažinti kliento pasyvumą; paskatinti tiesioginį bendravimą su klientu; susilpininti kliento jausmus pradinėse ir baigiamosiose pokalbio

fazėse.

Kaip yra pastebėjęs P. Swets: „stengimasis investuoti laiką ir energiją į dėmesingą žmogaus klausymąsi ir jo supratimą niekada nėra bloga investicija“. Kad konsultanto darbas būtų efektyvus, verta prisiminti gero klausymosi taisykles:

Pagrindinės gero klausymosi taisyklės: Rodykite susidomėjimą; Būkite motyvuoti; Būkite empatiški; Būkite kantrūs; Persakykite kito žmogaus mintis savais žodžiais; Informaciją patikslinkite; Siekite natūralumo; Nepertraukinėkite; Nepiktnaudžiaukite kalbėjimu; Venkite išankstinių vertinimų; Venkite blaškančių / atitraukiančių veiksmų / judesių; Klauskite bei susidarykite pilną situacijos ar problemos vaizdą; Nekeiskite pokalbio temos; Nesiblaškykite; Neuždavinėkite bereikalingų klausimų (netardykite); Neprimeskite savo sprendimų ar patarimų; Savo žodžiais atspindėkite kalbančiojo jausmus; Klausykitės tarp eilučių.

19

Klausantis verta laikas nuo laiko savęs paklausti, ar iš tikrųjų klausausi skambinančiojo, ar negalvoju apie man rūpimus dalykus pokalbio eigoje, ar neatstumiu pašnekovo, jį pertraukdamas, nuolat klausinėdamas ar iki galo neišklausydamas.

Dažniausios klaidos, klausantisieškančio pagalbos žmogaus

IgnoravimasŠiuo atveju klausantysis daugiau dėmesio skiria savo paties būsenai ir

mintims, nei tam, ką kalba ir kaip jaučiasi skambinantis asmuo. Kai ignoruojame, tuomet būdinga yra tai, kad besiklausančiojo replikos, klausimai ar samprotavimai praktiškai yra nesusiję su kalbėtojo pasakytu tekstu. Toks elgesys dažniausiai yra sąlygotas arba nesugebėjimo koncentruoti dėmesį į kalbėtoją, arba nenoro jo klausytis. Ignoravimas sukelia partneriui įspūdį, kad jis klausytojui nerūpi ir kad norite kiek galima greičiau nutraukti bendravimą.

VertinimaiKlausančiojo santykis su tuo, ką kalba partneris, yra paremtas vertinimu:

„gerai – blogai“ arba „teisingai – neteisingai“. Toks santykis užkerta kelią suprasti kalbantįjį. Viską, ką sako skambinantis Jums žmogus, Jūs tarsi praleidžiate per išankstinio vertinimo filtrą ir prilipdote etiketes. Tai pamokslaujančio tėvo pozicija.

Įkyrus klausinėjimasKlausantysis šiuo atveju daugiau domisi tuo, kas jam pačiam šauna į galvą,

todėl dažniausiai klausimais nukreipia kalbantįjį nuo to, ką šis norėjo pasakyti į tai, ką pats norėjo išgirsti. Įkyrus klausinėjimas gali supainioti kalbantįjį, ar sukelti pastarajam įspūdį, kad klausantysis nieko nesuprato.

Hipotezių kėlimasKlausantysis, dar neišklausęs ir nesupratęs skambinančio asmens problemų,

pats perima pokalbio iniciatyvą bei ima kelti įvairias hipotezes apie partnerio elgesio ir jausmų priežastis. Klausantysis gali pataikyti, tačiau tai daugiau yra atsitiktinumas, nei dėsningas jo veiksmų rezultatas. Greičiausiai kalbantysis bus linkęs atmesti Jūsų hipotezes, nes jos išsakytos Jūsų, o ne jo. Tikėtina, kad jam nereikia Jūsų paaiškinimo ar interpretacijos, nes jis ieško supratimo ir išklausymo. Be to, daugeliui žmonių nėra priimtinas kito žmogaus siekimas būti ekspertu jo gyvenime.

Atgalinio ryšio nebuvimasVienos krypties komunikacija yra greitesnė, dviejų - tikslesnė. Kai nėra

atgalinio ryšio, didėja nesusipratimų, nesusikalbėjimo tikimybė. Atgalinis ryšio buvimas padeda užtikrinti tarpusavio supratimą bei suteikia konsultantui galimybę pasitikrinti, ar pasirinkta teikiamos pagalbos taktika yra veiksminga, ar ne.

Išorinės ir vidinės nesiklausymo priežastys

Taigi aktyviai klausantis dažniausiai kovojame su daugeliu trukdančių veiksnių, be to tai, ką girdėjome suvokiame dažniausiai gana subjektyviai, nes mus veikia mūsų ankstesnė patirtis, vaizduotė, norai bei jausmai.

20

Trumpai aptarsime trukdžius, nepalankiai veikiančius konsultantą pokalbio metu, todėl verta ne tik juos žinoti, bet ir gebėti nuo jų atsiriboti bei stengtis juos iš anksto pašalinti, jei tik yra įmanoma.

Išorinės nesiklausymo priežastys: pašnekovas kalba per tyliai, bloga akustika, trukdo triukšmas (keliamas transporto, elektros prietaisų, kitų telefonų skambučių), taip pat mus gali veikti netinkama patalpos temperatūra ar ryški sienų spalva, neatitikimas tarp kalbėjimo tempo ir klausančiojo protinės veiklos, gali trukdyti atidžiai klausytis pašnekovo kalbėjimo maniera (pvz.: akcentas ar balso monotoniškumas).

Vidinės nesiklausymo priežastys: nuovargis, susijaudinimas, kai esame nesusidomėję, aptingę ar susirūpinę savo problemomis, kai klausomės su nuostata, kad šia tema jau viską žinome, kai nemokame klausytis, kai esame linkę viską nuolat vertinti ar iš anksto esame neigiamai nusistatę kalbančiojo atžvilgiu. Aukščiau išvardinti aspektai trukdo išklausyti ir suprasti klientą, nes tuomet mes būname įsigilinę ne į klientą, o daugiau į save pačius ar į savo pergyvenimus.

Dažniausiai dėmesingai klausytis trukdo: įprotis pertraukti kalbantįjį; polinkis fantazuoti ar galvoti apie savo reikalus (kalbėjimo ir

mąstymo greičiai yra skirtingi); blaškanti aplinka (triukšmas); atrenkantis dėmesys (kai manome, kad žinome, ką kitas asmuo

pasakys arba kreipiame dėmesį tik į tai, kas atitinka mūsų turimą gyvenimišką patirtį).

Klausimai savikontrolei:1. Kokios žmonių savybės man gali trukdyti atidžiai klausytis?2. Kokių pokalbio temų esu linkęs (-usi) vengti?3. Ar esu linkęs (-usi) stebėti ir suprasti pokalbio metu kylančius savo

jausmus?4. Kuriuos savo jausmus mėgstu, o kurių vengiu?5. Su kokiais kitų žmonių jausmais lengvai tvarkausi?6. Kokius kitų žmonių jausmus iš dalies ar visai atmetu?7. Kaip reaguoju į žmones, kurie nerodo savo jausmų?

Tinkamas klausimų uždavimas konsultuojant telefonu

Klausimai, kuriuos užduodame telefoninio pokalbio metu turi būti skirti tam, kad pokalbį palaikyti, tačiau jų nereikia kurti specialiai, jie turi tarsi patys kilti iš pokalbio turinio.

Uždari klausimai. Uždari klausimai paprastai prasideda žodeliu „ar“ ir į juos atsakome trumpai: “taip” arba “ne”. Pokalbis žymiai greičiau baigiasi, klausinėjant uždarais klausimais, todėl jų reikėtų vengti. Uždari klausimai duoda labai mažai informacijos ir gali didinti įtampą pokalbio metu, nes sumažina pašnekovo “manevravimo laisvę”. Jeigu tokių klausimų užduosite per daug, klientui susidarys įspūdis, kad jį tardote, o tai privers jį užimti gynimosi poziciją ir skatins užsidaryti bei sukels jo nepasitenkinimą, priešiškumą tardančiojo klausinėtojo atžvilgiu.

21

Konsultuojant telefonu patariama kiek įmanoma rečiau užduoti uždarus klausimus, ypač reikėtų vengti užduoti uždarus klausimus pokalbio pradžioje. Galima užduoti uždarus klausimus tuomet, kai norime pasitikrinti faktus. Uždari klausimai turi liesti temą, jie tinka, kai norime gauti konkrečią informaciją apie klientą, kuri svarbi tolesnio pokalbio vystymuisi.

Atviri klausimai. Atviri klausimai reikalauja išsamesnio, platesnio atsakymo - taigi į juos neišeina atsakyti paminint vien tik faktus arba sakant: „taip“ arba „ne“.

Užduoti atvirus klausimus tinka pokalbio su klientu pradžioje, kai norime paskatinti klientą tęsti pokalbį, jį papildyti arba kai norite sužinoti daugiau informacijos apie kliento situaciją. Atviri klausimai parodo, kad Jums yra svarbi ir įdomi kliento nuomonė. Atviri klausimai padeda greičiau klientui atskleisti savo jausmus bei problemas bei suteikia jam laisvę atsakyti taip, kaip jis pats nori.

Naudokite atvirus klausimus, kai siekiate: pradėti pokalbį bei norite paskatinti klientą patį pasirinkti pokalbio

temą (pvz.: „kas atsitiko?“, „apie ką Jūs norite kalbėti?“, „kokie rūpesčiai Jus paskatino mums paskambinti?“);

padėti klientams pasijusti laisviau; suteikti klientui didesnę galimybę aptarti klausimus, susijusius su

tema; skatinti tolesnį temos nagrinėjimą (pvz.: “kaip iki to buvo prieita?”); padėti klientui nagrinėti ir išsiaiškinti savo rūpesčius, esamas

problemas; gauti daugiau informacijos ir specifinius bendrų situacijų pavyzdžius

(pvz.: „gal galėtumėte papasakoti: kaip tai vyksta” arba “papasakokite, nuo ko tai prasidėjo...” ir pan.).

padėti klientui sutelkti dėmesį į jo jausmus („ką Jūs jautėte, kai...?“).

Užduodant klausimus, verta prisiminti, kad: klausimai su žodeliu “kas” dažniausiai būna orientuoti į faktus; klausimai su žodeliu “kaip” yra daugiau orientuoti į žmogų, jo

elgesį, jausmus; klausimai su žodeliu “kodėl” skatina gintis, todėl juos reikėtų vengti

užduoti (netinkamo klausimo pavyzdys: “kodėl Jums kilo mintis apie savižudybę?“ – toks klausimas skamba tarsi priekaištas).

klausimai su žodeliais „gal galėtum?" suteikia laisvę.

Reikėtų vengti: užduoti kelis klausimus vienu metu; kelis kartus garsiai ar vis kitaip pateikti tą patį klausimą; savo klausimu užbėgti už akių kliento pasisakymui.

Atminkite, kad dažnas klausimų uždavimas konsultacijos eigoje: rodo konsultanto aukštą nerimo lygį; perkelia didesnę atsakomybės dalį už pokalbio eigą konsultantui; verčia konsultantą prisiimti atsakomybę už aptariamų problemų

tematiką; nuo jausmų nagrinėjimo pereinama prie gyvenimo faktų aptarimo; kartais net “sunaikina” natūralią pokalbio tėkmę.

22

Klausimai, kurių patariama vengti: sudėtingų klausimų, kai vienoje formuluotėje yra du žodeliai „ar“

(pvz.: „ar …, ar …?“); nukreipiančių klausimų (pvz.: „tai jūs …?“); „gaudančių“ klausimų (konsultacija nėra žurnalistinis interviu, todėl

pokalbio nereikėtų paversti klausimais – atsakymais).

Atvirų klausimų pavyzdžiai: „Kaip Jūs reaguojate į tai, kas atsitiko?“ „Ką jūs dar galite papasakoti apie tai?“ „Kaip aš Jums galėčiau padėti?“ „Ką jūs norėtumėte pakeisti savo gyvenime?“ „Kokios Jūsų nuomone yra geriausios ir blogiausios išeitys į šios

situacijos?“ „Ką Jūs darote, kuomet jums būna liūdna?“ „Kada Jūs pirmą kartą tai pastebėjote?“ „Kaip į tai reaguoja Jūsų artimieji?“ „Kokius jausmus tai Jums sukelia?“

Tuo atveju, jei klausimus mums užduoda skambinantis žmogus, nereikėtų skubėti tuoj pat į juos atsakyti. Žymiai svarbiau yra išsiaiškinti, kokius atsakymus į šiuos klausimus jau yra atradęs pats žmogus. Šiuo atveju tiks paskatinimas žodžiais: „jūs tikriausiai esate jau ir pats apie tai galvojęs, jei to klausiate manęs?“.

Konfrontacija teikiant pagalbą telefonu

Konfrontacija (arba prieštaravimų atskleidimas) tai sudėtingas konsultavimo būdas, reikalaujantis konsultanto subtilumo ir patyrimo. Konfrontaciją konsultuojant telefonu galima naudoti tik tuo atveju, jei yra užmegztas geras ir tvirtas ryšys su klientu, t.y. yra tarpusavio pasitikėjimas. Konfrontacija būtina kiekvieną kartą, kai kliento elgesys gresia jo paties arba kitų žmonių gerovei.

Konfrontacija – tai bet kokia konsultanto reakcija, prieštaraujanti kliento elgesiui, ji naudojama, siekiant padėti klientui aptikti prieštaravimus tarp minčių ir jausmų, ketinimų ir elgesio bei vėliau juos pašalinti.

Paprastai konfrontacija yra taikoma šiais atvejais: kai konsultantas pastebi prieštaravimus tarp kliento žodžių ir veiksmų, tarp kliento pasisakymo turinio ir formos, tarp kliento asmeninių ir socialinių vertybių, kai klientas elgiasi nenuosekliai ir prieštaringai, taip pat kai klientas naudoja gynybines strategijas ir tuo atveju, kai klientas sau kelia nerealistiškus tikslus bei vengia matyti tokią situaciją, kokia yra iš tikrųjų.

Konfrontaciją pradėti galima šiomis frazėmis:

„Gal galėtumėte paaiškinti... .“ „Man atrodo... .“ „Jei aš neklystu, tai... .“

Konfrontuojant su klientu, siūloma įvardinti nesuderinamus elementus kliento pranešime bei padrąsinti klientą panagrinėti šiuos prieštaravimus. Stenkitės būti daugiau spėjančiu ir kiek galima mažiau teigiančiu konsultantu. Konsultanto komentaruose taip pat neturėtų būti kaltinimų, vertinimų ar problemos sprendimų.

23

Krizės samprata

Kas yra krizė?

Kiekvieną situaciją, susijusią su kokia nors netikėta bei sunkia gyvenimo permaina, galima pavadinti krizine. Žmogus, susidūręs su permaina, yra priverstas keistis, iš naujo prisitaikyti ir ieškoti sprendimo, kaip jam gyventi toliau. Krizė gali būti ir stiprus dvasinis sukrėtimas: artimųjų mirtis, nepagydoma liga, staigus invalidumas, išdavystė, skyrybos ar darbo praradimas. Permainos, krizės, nelaimės yra mūsų gyvenimo dalis, galinti ištikti kiekvieną ir bet kada, todėl ne tik pačios krizės, bet ir siekimas jų išvengti kelia žmonėms psichologines problemas.

Graikų kalboje žodis krizė reiškia „sprendimą“, tuo tarpu kinų kalboje hieroglifas reiškiantis krizę savyje talpina dvi reikšmes: grėsmę, pavojų, o taip pat ir galimybę ją įveikti. G. Marselis sako, kad „gyvenimą galima įsivaizduoti kaip problemą ir kaip paslaptį“, kurią mums tenka pažinti ir atskleisti keliaujant savo unikalaus gyvenimo keliu.

Žmonės į didesnius gyvenimo pokyčius reaguoja skirtingai. Susidūrus su krize galimos dvi skirtingos žmogaus laikysenos, t.y. jausti sunkumą, sprendžiant iškylančias gyvenimo problemas, ilgainiui pasiduoti šiems sunkumams, leistis būti jų sutriuškintiems arba išmokti su gyvenimo sunkumais ir krizėmis susitikti taip, kad įgytume naujos patirties, rastume problemos sprendimą ir išeitį iš susiklosčiusios situacijos, gebėtume įprasminti patirtą kentėjimą.

Taigi kiekvienoje krizėje glūdi mūsų augimo potencialas tuo atveju, kai krizė įveikiama sėkmingai. Krizės metu kilę neigiami išgyvenimai gal būti pamokantys, skatinantys žmogų dvasiškai augti ir vystytis bei tapti asmenybei emociškai brandesnei. Tam, kad krizę sėkmingai įveiktume, turime pervertinti savo gyvenimą, o tam reikia laiko. Kuo daugiau mūsų gyvenimo kelyje pasitaiko neįveiktų krizių, tuo labiau mažėja mūsų atsparumas naujoms krizėms, asmenybės vystymasis sustoja arba asmuo netgi pereina į žemesnį funkcionavimo lygį, t.y. įvyksta jo dezadaptacija. Adaptacijos sutrikimo riziką taip pat didina savalaikio bei prieinamo emocinės paramos šaltinio nebuvimas krizės metu.

Psichologinė krizė

Psichologinė krizė – tai sveiko žmogaus reakcija į sunkią gyvenimišką situaciją, kuri reikalauja naujų prisitaikymo būdų, nes turimos problemų ar sunkumų įveikimo patirties nebepakanka. Dėl sukrečiančių gyvenimo įvykių, dėl netikėtų pasikeitimų žmogaus vidinės pusiausvyros būsena sutrinka ir pasireiškia psichologinės krizės požymiai tokie, kaip: bejėgiškumas ir neviltis, baimė ir nerimas, nesaugumo jausmas ir įtampa, prislėgta nuotaika bei išeities nematymas.

Psichologinė krizė dažniausiai apibūdinama, kaip tam tikra gyvenimiška situacija, kuriai būdingas sunkumas, įtampa, trukdanti žmogui gyventi taip, kaip jam buvo įprasta. Problema, kurią žmogus išgyvena krizės metu, paprastai jam yra labai emociškai svarbi. Ištikus krizei, žmogus yra pasimetęs, nežino ką daryti, nes turimos patirties nebeužtenka, todėl kyla diskomforto būsena, vidinė įtampa dar labiau stiprėja, vystosi psichologinė krizė, kuri yra viena iš galimų savižudybės priežasčių.

Apskritai psichologinės krizės būsena yra normali žmogus reakcija į nenormalią situaciją. Psichologines krizes sukelia įvairios, už įprasto patyrimo ribų

24

išeinančios situacijos, sutrikdančios žmogaus psichikos sveikatą, psichologinę gerovę, socialinį funkcionavimą ir prisitaikymą.

Nustatyta, kad, jei vienu metu patiriame daug stresų arba gyvename nuolatinio streso sąlygomis, tai palaipsniui žmogaus gebėjimas susitvarkyti su traumuojančiais įvykiais gali žlugti, o tai veda asmenį į sunkesnę emocinę būseną, t.y. psichologinės krizės būseną. Vidutinė psichologinės krizės trukmė yra iki 2 mėnesių, todėl šiame laikotarpyje yra labai svarbi specialistų, bendruomenės bei telefoninės psichologinės pagalbos linijų teikiama pagalba. Tuo atveju, kai išgyvenant psichologinę krizę laiku negauname pagalbos ar ją dėl kokių nors priežasčių atmetame, tuomet neįveikta psichologinė krizė gilėja ir gali sukelti depresiją arba netgi mintis apie savižudybę, t.y. vystosi suicidinė krizė. Kitos neįveiktos krizės išeitys: gali vystytis potrauminio streso sindromas, atsirasti kiti asmenybės sutrikimai.

Psichologinės pagalbos tikslas, konsultuojant žmogų krizėje, padėti jam išvengti neigiamų psichologinės krizės pasekmių, t.y. krizės chronizacijos, kuri gali pasireikšti fizinėmis ir psichinėmis ligomis, piktnaudžiavimu alkoholiu ar narkotikais, socialine dezadaptacija ir suicidiniais ketinimais. Taigi psichologinės krizės kelia didelę grėsmę ją išgyvenantiems žmonėms, nes savižudybė dažniausiai yra neįveiktos psichologinės krizės pasekmė.

Savižudybės – viena opiausių ir skaudžiausių visuomenės problemų Lietuvoje

Savižudybių rodiklis laikomas šalies gyvenimo kokybės išraiška, remiantis juo sprendžiama apie bendrą šalies socialinę, ekonominę ir politinę situaciją. Stebima tendencija, kad savižudybių lygis smarkiai išauga ekonominio šalies nuosmukio metais. Taigi suicidinį elgesį lemia ne vien tik psichologiniai, bet ir socialiniai veiksniai, visuomenės gyvenimo kokybė.

Savižudybių paplitimas Lietuvoje yra vis dar vienas didžiausių Europos ir net pasaulio mastu. Lietuviai iš visų Europos tautų yra labiausiai linkę į savižudybę. Lietuvoje kasdien nusižudo maždaug penki žmonės, taigi per vieną savaitę nusižudo vidutiniškai 30 žmonių, per metus šalyje nusižudo virš 1500 žmonių, vienerių metų bėgyje bando žudytis net apie dešimt kartų daugiau žmonių, t.y. apie 15000.

Apžvelkime ir palyginkime kai kuriuos statistinius duomenis: Europos Sąjungos šalių vidurkis yra apie 20 savižudybių 100 tūkst.

gyventojų, tuo tarpu Lietuvoje - vidutiniškai 38,6 savižudybės tenka 100 tūkst. gyventojų (Statistikos departamento prie LR vyriausybės duomenys, 2005 m.).

2000 metais suicidų rodiklis Lietuvoje buvo pasiekęs net 46 savižudybes 100 tūkst. gyventojų, Lietuva tapo pirmaujančia pagal savižudybių mastą pasaulyje.

Jaunimo tarpe savižudybės taip pat yra labai paplitę, nes 100 tūkst. jaunuolių tenka 31 savižudybė. Tarp nusižudžiusių jaunuolių daugiausia yra vyrai, kurių amžius nuo 15 iki 24 metų. Pagal jaunų vyrų savižudybių skaičių Lietuva taip pat yra viena iš pirmaujančių pasaulyje.

Kiekviena savižudybė labai stipriai emociškai paveikia nuo šešių iki dešimt su nusižudžiusiuoju bendravusių žmonių.

25

Remiantis aukščiau pateikta statistika, savižudybių paplitimą Lietuvoje galima prilyginti epidemijai. Labiausiai savižudybės mūsų šalyje paplitusios vyrų tarpe (vyrai žudosi 4-5 kartus dažniau, nei moterys) bei kaime (2 kartus aukštesni savižudybių rodikliai kaime lyginant su miesto rodikliais). Kaimo gyventojams akivaizdinė psichologinė pagalba praktiškai nėra prieinama, nes vis dar trūksta kaimo gyvenvietėse psichikos sveikatos specialistų.

Suicidologas E. Durkheimas teigia, kad „savižudybių skaičius visuomenėje yra atvirkščiai proporcingas tos visuomenės integracijos laipsniui“, todėl savižudybė dažniausiai tampa labiau priimtina silpnai integruotam į grupę asmeniui. Lietuvoje pagalba gyvenimo sunkumus ir krizes, savižudiškus jausmus išgyvenantiems asmenims vis dar nėra veiksminga, nes nėra integruota į įvairių valstybinių institucijų veiklą. Dėl šių priežasčių psichologinės pagalbos telefonu tarnybų teikiama nemokama pagalba daugeliui žmonių išlieka vienintele lengviau prieinama emocine parama, patekus į krizę bei galvojant apie savižudybę.

Šalia socialinių bei psichologinių savižudybės priežasčių (pastebėta, kad dažniausiai žudosi žmonės kilę iš nedarnių šeimų), egzistuoja ir psichinės sveikatos priežastys (didesnė rizika nusižudyti yra sergantiems depresija ar turintiems kitų asmenybės sutrikimų, priklausomiems nuo alkoholio, psichoaktyvių medžiagų), tačiau dažnai savižudžiai yra psichiškai sveiki žmonės, išgyvenantys psichologinę krizę bei neseniai patyrę sunkų išgyvenimą (netektį, smurtą, pažeminimą ir pan.). Nusprendęs nusižudyti žmogus patiria vis didesnį sielvartą ir jam atrodo, kad jis negali įveikti jį užgriuvusių sunkumų.

Savižudiškai nusiteikusį žmogų lydi vienatvė, nereikalingumo jausmas, bejėgiškumo ir beviltiškumo išgyvenimai, jam yra būdingas nesugebėjimas ieškoti ar prašyti kitų visuomenės narių socialinės paramos. Su šiais sunkumais paprastai susiduria visuomenės atstumtieji bei socialiai pažeidžiami asmenys, kurių suicidinė rizika yra didesnė lyginant su gerai visuomenėje prisitaikiusiais asmenimis, nors vis dažniau Lietuvoje pasitaiko savižudybių išsilavinusių, dirbančių žmonių tarpe, o taipogi ir tarp verslininkų.

Prof. D. Gailienė, aktyviai tyrinėjanti savižudybių problemas, pastebi, kad visuomenėje įsigali pasyvi ir bejėgiška nuostata, jog savižudybės yra neišvengiamas blogis bei sudedamoji gyvenimo dalis, todėl nelabai kas ir priklauso nuo kitų visuomenės narių pastangų. Nepaisant įsigalėjusio visuomenėje neteisingo požiūrio, aktyvios suicidų prevencijos būtinumą bei šios veiklos prasmingumą lemia kai kurie objektyvūs suicidinio elgesio ypatumai:

Polinkis į savižudišką elgesį yra laikina būsena. Labai aukštos suicidinės rizikos periodas santykinai yra gana trumpas, paprastai jis trunka keletą valandų ar dienų bei kyla, susidūrus su itin dideliais sunkumais.

Savižudybė beveik visada yra procesas, kuriam būdingos akumuliacinės tendencijos. Savižudybės procesą bet kuriuo momentu galima sustabdyti tinkamais pagalbos veiksmais.

Daugumos savižudybių ypatumas yra dvilypumas, kai vienu metu jaučiami prieštaringi jausmai: kuriami planai nusižudyti, tuo pat metu tikintis pagalbos būti išgelbėtiems. Riba tarp vieno ir kito pasirinkimo yra labai trapi, dėl to labai svarbu laiku suteikti žmogišką bei profesionalią pagalbą savižudiškai nuteikusiam žmogui.

26

Praktinė užduotis

ANKETA: “Jūsų turimos žinios apie savižudybės krizę”

Instrukcija: atsakykite, kaip Jums atrodo, ar žemiau pateiktas teiginys yra teisingas ar klaidingas.

Teiginys Teisingas Klaidingas

1. Savižudybės atsitinka netikėtai, nebūna jokių būsimos savižudybės ženklų.2. Žmonėms, galvojantiems apie savižudybę,neįmanoma padėti.3. Žmonės, kurie kalba apie savižudybę, nesižudo, jie tik siekia aplinkinių dėmesio.4. Netekties išgyvenimas nėra savižudybės pavojaus požymis. 5. Klausinėjant žmogų apie jo savižudiškas mintis, galima jam įdiegti šią idėją. 6. Savižudybė – tai žmonių naudojamas būdas savo problemoms spręsti.7. Kalbėjimas apie mirtį ar savižudybę yra ženklas, įspėjantis apie savižudybės krizę.8. Žmonės, kurie galvoja apie savižudybę, jaučia dvilypius jausmus: nori mirti ir tuo pat metu trokšta būti išgelbėti.9. Kai įtariate, kad žmogus galvoja apiesavižudybę, galite jo tiesiai paklausti apie tai.10. Jei žmogus galvoja apie savižudybę ir turi josplaną, tai yra rimta krizė ir jis turi tuoj pat gautipagalbą.11. Pagerėjimas po bandymo nusižudyti rodo, kadsavižudybės rizika praėjo.12. Sergantys depresija žmonės dažniau, nei kitigalvoja apie savižudybę.13. Piktnaudžiavimas alkoholiu ar narkotikaisnėra susijęs su savižudybe.14. Kartą mėginęs nusižudyti žmogus daugiau toniekada nedarys.15. Savižudybių paplitimą skatina romantiškisavižudybių aprašymai spaudoje.16. Žudosi tik psichiškai nesveiki žmonės.17. Savižudžiai retai kada kreipiasi pagalbos.

Teisingai ar klaidingai atsakėte į anketos klausimus pasitikrinkite, skaitydami žemiau pateiktą medžiagą apie savižudybės krizę.

27

Savižudybės krizė

Bandymas nusižudyti - dažniausiai kenčiančio žmogaus pagalbos šauksmas, nes besižudantieji išgyvena didžiulį jausmų prieštaravimą tarp noro gyventi ir pabėgti nuo sunkių aplinkybių ar gilaus emocinio skausmo būsenos.

E.S. Shneidmanas mano, kad kiekvienos savižudybės atveju žmogus išgyvena nepakeliamą psichologinį skausmą, sielvartą, gėlą, kurį asmuo siekia panaikinti, pakeldamas prieš save ranką:

„Savižudybė įvyksta, kai psichologinis skausmas laikomas nebepakeliamu ir aktyviai siekiama mirties, kad pagaliau nutruktų nesiliaujantis kankinantis sąmonės srautas. Savižudybė yra tragiška sielos drama.

Analizuodamas ir gilindamasis supratau, kad dėl stipraus psichologinio skausmo nusižudoma tik labai retais atvejais, bet kiekviena savižudybė yra susijusi su pernelyg dideliu psichologiniu skausmu“ (Shneidman, 2002, p. 23).

Taigi iš to seka, kad dauguma besižudančiųjų, ryždamiesi desperatiškam veiksmui, siekia nutraukti nepakeliamą emocinį skausmą, o ne savo gyvenimą. Jie vadovaujasi klaidingu įsitikinimu, kad vienintelis būdas nutraukti šį skausmą yra nužudyti save. K. Menninger (1938) teigimu savižudybė yra sudaryta iš trijų psichologinių komponentų: noro žudyti, noro būti nužudytam ir noro mirti.

Moksliniai tyrimai patvirtina, kad besižudantys asmenys mirties bijo labiausiai, todėl pasirinkimas mirties laiko, vietos ir būdo yra tarsi paskutinis jų bandymas sukontroliuoti savo mirties momentą, kuris kelia siaubą ir baimę.

V.E. Franklio įsitikinimu savižudis nebijo mirties, bet bijo gyvenimo. Savižudybė atima iš žmogaus galimybę, iškentėjus kančią, įgyti naujos patirties ir dėka jos augti, kaip asmenybei.

Pastebėta, kad po nesėkmingo mėginimo nusižudyti didesnė dalis žmonių prisipažįsta, kad gailisi dėl šio žingsnio, teigia nesuvokę, ką darė, pasikarščiavo, dažniausiai jaučia dėkingumą, kad buvo išgelbėti. Dalis bandžiusių žudytis žmonių, pabuvoję ties mirties slenksčiu, visam laikui atsisako mirties apie savižudybę. Žinoma, kita dalis apie 25% bandžiusių žudytis žmonių yra linkę kartoti šiuos bandymus, dažniausiai jų tarpe yra psichiškai nesveiki asmenys.

E.S. Shneidmano nuomone tam, kad „suprasti, kas yra savižudybė, reikia suprasti, kas yra psichologinis skausmas“. Psichologinį skausmą gali sukelti negalimi patenkinti psichologiniai poreikiai arba perdėtai išgyvenama gėda, kaltė, baimė, pyktis, nerimas, bejėgiškumas, neviltis, vienišumas, buvimas atstumtuoju, nereikalingumo jausmas, taip pat baimė mirti kančiose, jausmas, kad nebegali kontroliuoti savo gyvenimo ar susiklosčiusios situacijos. Taigi savižudybės tikimybę galima sumažinti, palengvinant emocinį skausmą (kančią ar nerimą), suteikiant galimybę žmogui išsiklabėti.

Kaip jau buvo minėta, psichologinio skausmo šaltiniu laikomi nepatenkinti psichologiniai poreikiai, kai kurie iš jų žmogui yra gyvybiškai svarbūs, t.y. dėl jų jis gali būti pasirengęs netgi numirti.

Henry A.Murray knygoje “Explorations ir Personality” (1938) išskyrė dvidešimt emociškai reikšmingų žmogui psichologinių poreikių, kuriuos siekiame patenkinti visą gyvenimą: tai poreikis žemintis, poreikis laimėti, poreikis palaikyti ryšius su kitais, agresijos poreikis, poreikis būti nepriklausomam ir laisvam, poreikis atsakyti į pralaimėjimą, t.y. atsiteisti, poreikis apginti save nuo kritikos ar kaltinimų, poreikis gerbti, poreikis dominuoti, poreikis atkreipti dėmesį į save, poreikis vengti blogio (skausmo, ligų, įžeidimų, mirties), poreikis ginti ir saugoti savąjį “aš” bei savo psichologinę erdvę, poreikis puoselėti, padėti, ginti, poreikis pasiekti daiktų ir minčių darną, poreikis puoselėti, t.y. maitinti, padėti, užjausti,

28

guosti, ginti, saugoti, ugdyti kitą, tvarkos poreikis (daiktų ir minčių), poreikis žaisti, veikti juoko ar smagumo dėlei, siekti malonumo dėl jo paties, poreikis atstumti, poreikis justi, t.y. siekti, ieškoti malonių juslinių potyrių, poreikis vengti gėdos (pažeminimo ir nemalonumų), poreikis būti globojamam, t.y. sulaukti pagalbos bėdoje, būti mylimam ir pagaliau poreikis suprasti ir būti suprastu (Shneidman, 2002, p. 99-100). Iš šių 20 aukščiau išvardintų psichologinių poreikių su savižudybe yra susiję E. S. Shneidmano teigimu ne daugiau kaip 10-12 poreikių.

E.S. Shneidmanas (2002, p. 112) išskiria visoms savižudybėms dešimt būdingų ypatybių:

Savižudybės prasmė yra rasti sprendimą. Savižudybės tikslas yra nutraukti sąmonę. Savižudybės postūmis paprastai yra nepakeliamas psichologinis

skausmas. Savižudybės stresorius – psichologiniai poreikiai, kurių neįstengiama

patenkinti. Savižudybei būdinga emocija yra neviltis ir bejėgiškumas. Savižudybei būdingas supratimo, vertinimų ambivalentiškumas. Savižudybei būdingas suvokimo susiaurėjimas. Savižudybėms bendras veiksmas yra bėgimas ir pasitraukimas. Savižudybėms būdinga bendraujant su kitais perteikti savo ketinimą. Savižudybė nuosekliai išplaukia iš viso gyvenimo stiliaus ir jam

neprieštarauja.

Visų savižudybių tikslas yra rasti sprendimą, išeitį iš susidariusios situacijos. Besižudantieji nenori numirti, jie tik nori pabėgti nuo savo kančių, nes yra įsitikinę, kad visada jausis tokie nelaimingi. Savižudybė tampa tariamu problemos sprendimu, desperatišku poelgiu, paskutine alternatyva įveikti susiklosčiusią situaciją, kuri išsekino žmogaus jėgas su ja susidoroti.

Savižudžiams būdingi pagrindiniai bruožai: Ambivalentiškumas - jie išgyvena prieštaringus jausmus savižudybės

atžvilgiu norą gyventi ir norą numirti vienu metu, t.y. dvejoja. Dauguma savižudžių iš tikrųjų nenori mirti – jie tik neištveria gyvenimo sunkumų arba emocinio skausmo. Suteikus paramą ir sustiprinus norą gyventi, savižudybės rizika sumažėja.

Impulsyvumas - savižudybė yra impulsyvus veiksmas. Kaip bet koks kitas impulsas, taip ir impulsas žudytis yra nepastovus ir trunka kelias minutes ar valandas, todėl labai svarbi savalaikė žmogiška pagalba kilus impulsui žudytis bei skatinimas bent kuriam laikui atidėti sprendimą žudytis.

Rigidiškumas - savižudžio mąstymas, jausmai ir veiksmai būna suvaržyti, nelankstūs, riboti. Jis nuolat galvoja apie savižudybę, nesugeba persijungti, surasti kokią nors kitą išeitį iš padėties.

Dichotominis mąstymas – tai mąstymas pagal principą: „arba - arba“ Pvz.: “viskas arba nieko”, “juoda arba balta”, “nėra prasmės gyventi, jeigu negaliu susigrąžinti mylimo žmogaus” – tai atspindi dėmesio ir mąstymo susiaurėjimą

29

Savižudybė yra procesas, kuris prasideda ankstyvoje vaikystėje arba paauglystėje ir vystosi visą gyvenimą, todėl negalima teigti, kad savižudybė įvyko staiga, netikėtai.

Savižudišką elgesį skatina netinkamas auklėjimas, nepalankios psichologinės sąlygos vaikystėje, savižudiško elgesio pavyzdžiai. Paprastai laikui bėgant susikaupia įvairių priežasčių, skatinančių žmogų svarstyti savižudybės galimybę. Taigi savižudybė visuomet apima daugelį gyvenimo aspektų ir yra multifaktorinis reiškinys.

Savižudybės procesą sudaro trys etapai:I etapas – mintys apie savižudybę. Žmogus tik galvoja apie savižudybę,

kaip apie vieną iš galimų išeičių. Bent kartą gyvenime daugelį žmonių gali apimti tokios mintys, patekus į nepakeliamą situaciją.

II etapas – sprendimas nusižudyti. Savižudybė žmogui pradeda atrodyti, kaip vienintelis tinkamas sprendimas. Pradedama galvoti apie nusižudymo būdus, apgalvojamos detalės.

III etapas – bandymas nusižudyti (veiksmas). Šis etapas yra trumpas. Jis prasideda apsisprendimu, kad mirtis yra vienintelė išeitis (būdingas susiaurėjęs, „tunelinis“ mąstymas). Šiame etape galima pastebėti atsisveikinimo ženklų: grąžinamos skolos, užbaigiami kažkada atidėti darbai. Žmogus pasijunta tarsi išsilaisvinęs nuo emocinio skausmo, jausmų bei minčių sumaišties, todėl laikinai gali net pagerėti jo nuotaika. Dauguma savižudybių ir įvyksta būsenai pagerėjus, kai žmogus pasidaro energingesnis.

Savižudybės procesą galima sustabdyti bet kuriame iš paminėtų trijų etapų, laiku atkreipus dėmesį į gręsiančio pavojaus ženklus bei tinkamai elgiantis su žmogumi, išgyvenančiu savižudybės krizę.

Savižudybės rizikos faktoriai

Savižudybės grėsmė išauga, kai susideda keletas žemiau išvardintų rizikos faktorių:

SITUACIJOS: FIZINIAI POKYČIAI:

ELGESYS: MINTYS IR EMOCIJOS:

anksčiau buvę savižudybės ar smurto veiksmai šeimoje, suicidiniai bandymai praeityje

sutrikęs miego ritmas – žmogus miega per mažai arba per daug

ankstesni bandymai nusižudyti

užuominos ar mintys apie savižudybę, mirtį, gyvenimo prasmės nematymas

artimo draugo ar mylimo šeimos nario netikėta mirtis

dingęs apetitas perdėtas agresyvumas, priešiškumas ar impulsyvumas

nerimas, įtampa, baimė ar net panika

meilės praradimas, staigus svorio verkimas gilus liūdesys,

30

neištikimybė, skyrybos, artimų santykių nutraukimas

padidėjimas ar sumažėjimas

širdgėla, kaltė ar pyktis, įtūžis

problemos akademinėje veikloje, neišlaikyti egzaminai ar prasti egzaminų rezultatai

padažnėjęs sirgimas nerimtomis ligomis arba pašlijusi sveikata: lėtinė ar nepagydoma liga

staigus noras sutvarkyti asmeninius reikalus, užbaigti darbus ar parašyti testamentą

žmogus jaučiasi atstumtas, vienišas, linksta į kraštutinius jausmus – neviltį ir pan.

darbo netekimas, problemos darbe, finansinės problemos

energijos trūkumas

piktnaudžiavimas alkoholiu, vaistais, narkotikais arba polinkis į azartinius lošimus

fantazijos apie savižudybę, nuotaikų kaita

su teisinėmis pasekmėmis susijusios situacijos

nervinė anoreksija

atsisveikinimas irrašymas apie mirtį ar savižudybę

bejėgiškumas, išeities nematymas

įkalinimas ar greitas išleidimas į laisvę

nesirūpinimas išvaizda

nusižengimai įstatymui

prislėgta, depresyvi nuotaika arba apatijos būsena

seksualinis ar fizinis tvirkinimas, išžaginimas, fizinis smurtas, patyčios

lytinio potraukio sumažėjimas

ekstremalus elgesys, savęs žalojimas, beprasmiškas rizikavimas

savigarbos praradimas, menkavertiškumo jausmas

vienatvė arba šeimos bei draugų pagalbos ar supratimo stoka

kamuoja košmariški sapnai

padrikas elgesys,neigiami ir netikėti elgesio pokyčiai, ypatingai – atsiribojimas nuo artimųjų

nesugebėjimas mąstyti, išsiblaškymas arba susikoncentravimasties viena mintimi

2 lentelė. Požymiai, liudijantys apie savižudybės grėsmę.

Savižudžiams būdingi jausmai: liūdesys, prislėgta nuotaika, nereikalingumo jausmas, neviltis, bejėgiškumas, vienatvė.

Savižudžiams būdingos mintys:

31

nenoriu gyventi, kitiems bus geriau be manęs, esu nevykėlis ir našta, nebegaliu ištverti, nieko nepakeisiu.

Nusižudžiusio artimiesiems savižudybė beveik visada yra netikėtas, šokiruojantis veiksmas. Dažniausiai taip yra dėl to, kad jie laiku neatkreipė dėmesio į ryškius įprastinio elgesio pasikeitimus - pavojaus signalus, kuriuos nesąmoningai siunčia žmonės, ketinantys nusižudyti. Pastebėta, kad apie 90% rimtai galvojančių apie savižudybę prasitaria apie savo ketinimus žodžiu arba tai parodo savo elgesiu, tiesiogiai arba netiesiogiai atskleisdami savo ketinimus maždaug savaitė iki planuojamo savižudybės akto.

Žmonės, turintys rimtų suicidinių ketinimų, gali siųsti aplinkiniams tokius įspėjamuosius ženklus: kalba arba juokauja apie savižudybę („nebėra prasmės gyventi”,

„visiems bus be manęs geriau”, „aš daugiau nebegaliu“, „man daugiau tai nesvarbu“ ar net „noriu kuo greičiau visa tai užbaigti“ ir pan.);

rodo atsisveikinimo ženklus, tiems kuriuos myli (grąžina dovanas, skolintus daiktus rašo atsisveikinimo laiškus);

pradeda rūkyti, gerti ar vartoti narkotines medžiagas, įvairius medikamentus;

staiga pasikeičia, pradeda kitaip elgtis darbe ar savo aplinkoje: buvęs tylenis staiga tampa triukšmingu, daug kalbančiu ar išsišokančiu arba atvirkščiai užsisklendžia savyje, tampa apatišku ar neryžtingu;

kitaip pradeda bendrauti su šeimos nariais ir draugais: pavyzdžiui atsiriboja nuo artimųjų;

sunkiau susikaupia, patiria sunkumus laikydamiesi įprastos tvarkos; tampa dirglesniais ar agresyvesniais; pasižymi ryškiais nuotaikos svyravimais, netikėtais emocijų

protrūkiais (tai verkia, tai pernelyg linksmi, tai netikėtai pratrūksta pykčiu);

susidomi mirties ar savižudybės temomis; tampa labiau linkę beprasmiškai rizikuoti, kenkti sau ar save žaloti; blogiau miega, kankina košmariški sapnai, neturi apetito; krinta darbingumo, energijos lygis; praranda susidomėjimą tuo, kuo domėjosi anksčiau: nesidomi

pomėgiais, nesirūpina asmenine higiena ir pan.; atrodo prislėgti, apimti nevilties, bejėgiškumo, gėdos ar kaltės; kai kurie net mini tikslią savižudybės vietą ir laiką (grėsmė tokiu

atveju savižudybės yra ypatingai didelė).

Vieno ar kelių tokių ženklų buvimas, žinoma, dar nereiškia, kad žmogus garantuotai ruošiasi žudytis. Būdas išsiaiškinti yra tiesiai žmogaus paklausti apie jo ketinimus.

Dauguma ketinančių nusižudyti žmonių ieško aplinkinių pagalbos, kuri padėtų jiems įveikti psichologinę krizę. Pastebėta, kad suteikus pagalbą asmenims ir praėjus kuriam laikui po išgyventos savižudybės krizės, žmonės palaipsniui sugrįžta

32

į jiems įprastą gyvenimo ritmą ir įsisąmonina, kad savižudybė nėra priimtinas problemų sprendimo būdas.

Padidintos rizikos grupės

Asmenys priklausantys šioms grupėms dažniau, nei kiti yra linkę į savižudybę:

Vieniši (našliai, išsiskyrę, nevedę, neturintys partnerio, artimų giminių) žmonės;

Senyvo ar vyresnio amžiaus žmonės; Jauni asmenys, paaugliai; Asmenys, turintys priklausomybių (alkoholikai, narkomanai ar

patologiškai linkę į azartinius lošimus); Asmenys, išgyvenę skaudžius praradimus (skyrybas, artimo žmogaus

mirtį, patyrę neištikimybę); Bedarbiai, finansinių problemų turintys žmonės; Asmenys, sergantys psichinėmis ligomis, depresija, turintys negalią ar

neišgydomą ligą; Vaikai, paaugliai, patiriantys patyčias, psichologinį ar fizinį smurtą; Asmenys, patiriantys visuomenės stigmatizavimą (dėl rasės, religinių

įsitikinimų ar dėl lytinės pakraipos ir kt.)

Mitai apie savižudybę bei juos paneigiantys faktai

Visuomenėje egzistuoja gana daug neteisingų įsitikinimų apie savižudybę ir savižudžius, taip vadinamų mitų apie savižudybes, kurie trukdo laiku pastebėti gresiantį jos pavojų ir suteikti kenčiančiam asmeniui pagalbą. Štai pagrindiniai iš jų:

1. Mitas: Asmenys, kurie kalba apie savižudybę, nenusižudo, jie tik siekia aplinkinių dėmesio.

Faktas – Kalbantys apie savižudybę išgyvena psichologinį skausmą ir nori apie tai pranešti reikšmingiems žmonėms: iš dešimties nusižudžiusiųjų aštuoni yra pakankamai aiškiai kalbėję apie savo ketinimus.

2. Mitas: Visoms savižudybėms kelio neužkirsi.

Faktas – Teisybė, bet daugumai iš jų užkirsti kelią galima, žinant kur galima kreiptis pagalbos.

3. Mitas: Klausinėjant žmogų apie jo savižudiškas mintis, galima paskatinti jį nusižudyti.

Faktas – Kalbėjimas apie savižudybę nėra nusižudymo priežastimi, bet kaip tik gali padėti užkirsti kelią savižudybei. Paskatinę žmogų kalbėti, galime sumažinti jo emocinę įtampą, kuri jam darosi nebepakeliama.

33

4. Mitas: Savižudžiai yra tvirtai pasiryžę numirti.

Faktas – Dauguma iš savižudžių yra ambivalentiški ir dvejojantys, jie svyruoja tarp noro gyventi ir mirti. Tačiau jie ne tiek nori numirti, kiek siekia išsivaduoti nuo nepakeliamo psichologinio skausmo. Daugeliui besižudančių savižudybė yra pagalbos šauksmas, atsidūrus sunkioje gyvenimo situacijoje.

5. Mitas: Žmonės nusižudo be jokių perspėjimų.

Faktas - Dauguma savižudžių nedviprasmiškai įspėja apie savo ketinimus, tik aplinkiniai ne visada pastebi ar sugeba atpažinti jiems siunčiamus įspėjamuosius ženklus. Apie 90% atvejų aptikta, kad maždaug savaitė iki savižudybės nusižudžiusieji prasitaria apie savo ketinimus žodžiu arba tai parodo savo elgesiu. Pastebėta, kad daugelis savižudybių įvyksta būsenai pagerėjus, kai žmogus tampa energingesniu, žvalesniu - dėl to gali susidaryti įspūdis, kad nusižudęs žmogus priėmė nuosprendį negyventi prieš tai nieko neperspėjęs.

6. Mitas: Žudosi vien tik psichiškai nesveiki žmonės.

Faktas – Žmogus, kuris bando nusižudyti yra labai nelaimingas, kenčiantis emocinį skausmą, bet nebūtinai psichiškai nesveikas. Dauguma žmonių gyvenime susiduria su tam tikra “beviltiška” situacija. Tyrimai rodo, jog beviltiškumo jausmas yra tiesiogiai susijęs su savižudybe, o beviltiškumą išgyvena ir racionalūs žmonės.

7. Mitas: Savižudis visada išlieka savižudžiu.

Faktas – Suicidinių minčių gali kilti iš naujo, bet jos nėra pastovios ir kai kuriems, įveikus krizę, niekada nesikartoja. Žmonės apie savižudybę galvoja tik tam tikrais sunkiais gyvenimo momentais.

8. Mitas: Pagerėjimas po krizės reiškia, kad savižudybės pavojaus nėra.

Faktas – Desperatiškos mintys gali virsti destruktyviais veiksmais. Dauguma savižudybių įvyksta maždaug per 3 mėnesius po prasidėjusio “pagerėjimo”, būsenai pagerėjus.

9. Mitas: Visi savižudžiai yra sergantys depresija.

Faktas – Depresija sergantiems žmonėms gali kilti mintys apie mirtį ar net savižudybę, tačiau ne visi bandantys nusižudyti kenčia nuo depresijos. Tarp mėginusių nusižudyti žmonių maždaug 50% serga depresija.

34

Pagalba krizės ištiktiems žmonėms

Pagalbos telefonu tikslas – padėti ieškančiam pagalbos žmogui sumažinti emocinę įtampą, nerimastingumą ar skausmą, suteikiant jam galimybę atsiverti dėmesingam ir jautriam klausytojui. Patekusiam į krizę, pirmiausia reikia kitų žmonių. Galimybė išsipasakoti gali sumažinti skambinančio sielvartą ir neviltį bei sulaikyti jį nuo fatališkos išeities, t.y. tarsi pirmoji pagalba krizės ištiktam žmogui.

Daug kartų kalbant apie jausmus, žmogaus prote įvyksta informacijos asimiliacija – žmogus pradeda geriau suprasti tai, kas su juo nutiko, o vėliau gali tai priimti ir integruoti į savo patirtį. Taigi tam, kad padėtume žmogui krizėje reikia gerai išmanyti, kas vyksta su žmogumi, ištikus psichologinei krizei, bei suvokti, kad mūsų teikiama pagalba papildo žmoguje, jau glūdinčius gebėjimus įveikti krizę.

Savižudybę galima sustabdyti, tiesiai paklausus žmogų apie jo ketinimus ir paskatinus jį išsipasakoti apie tai, kas jį slegia, kelia nerimą ar neviltį. Noras nusižudyti yra laikinas, todėl teikiant pagalbą svarbu vadovautis nuostata, kad depresiją galima pagydyti, problemas – išspręsti, o neviltį – įveikti.

Gyvenimo prasmės praradimas sukelia egzistencinę neviltį - tai gali nutikti tam tikru gyvenimo momentu bet kuriam žmogui. V.E. Franklis, nepaisant to, kad pats iškentė nepakeliamas kančias koncentracijos stovykloje, yra įsitikinęs, kad žmogaus gyvenimas yra prasmingas bet kokiomis aplinkybėmis. Jo manymu, nėra moralinio pateisinimo savižudybei. Savižudybė atima iš žmogaus galimybę numirti sava mirtimi, o to išdavoje prarandama galimybė suteikti savo gyvenimui galutinę prasmę. V.E. Franklis tiki besąlygiška gyvenimo prasme ir žmogaus laisvu pasirinkimu atrasti šią prasmę. Gyvenimo prasmės paieškos neatskiriamos nuo kentėjimo ir to, kad mūsų laukia neišvengiama mirtis. Daugelio į pagalbos liniją skambinančių žmonių nusiskundimai yra tampriai susiję su jų reagavimu į kilusį ar sustiprėjusį egzistencinį nerimą dėl neišvengiamos mirties (dažniausiai tai išsakoma nebūtinai įvardinant tai tiesiogiai).

Tik gyvenimo baigtinumas suteikia prasmės žmogaus egzistavimui ir skatina jį prisiimti atsakomybę už savo būtį. V.E. Franklio manymu: „gyventi – vadinasi, imtis atsakomybės, teisingai atsakant į gyvenimo klausimus, vykdant jo keliamas užduotis, atliekant tai, ko iš mūsų reikalauja ši valanda“ (1997; p.76).

Žmogus yra atsakingas už savo likimą. Nuo kiekvieno atskiro žmogaus priklauso, kuo jis paverčia savo gyvenimą, nežiūrint į susiklosčiusias nepalankias aplinkybes jo gyvenime: ar vegetavimu pasaulyje, ar vis tik apmąstytu bei atsakingu buvimu jame, įveikiant visus prieš jį iškylančius sunkumus.

Pagalba krizės ištiktam žmogui yra nukreipta į mobilizavimą jo paties gebėjimų įveikti krizę. Esminiai dalykai, įveikiant krizę, yra kliento teigiamo savęs vertinimo skatinimas ir jo bejėgiškumo pakeitimas į galėjimą priimti atsakingus ir konstruktyvius sprendimus. Krizės ištikti žmonės paprastai sprendžia du pagrindinius klausimus: jie siekia susitvarkyti su savo jausmais, t.y. nori įveikti sielvartą ar neviltį bei išspręsti prieš juos iškilusius praktinius reikalus.

Pagalba savižudybės krizės ištiktiems žmonėms visų pirma reikalauja iš konsultanto tikėjimo, kad gyvenimas yra besąlygiškai prasmingas ir kad gyvybę verta saugoti.

Konsultantas pirmiausia pats turi vadovautis neigiama nuostata savižudybės atžvilgiu.

Teisingi veiksmai ankstyvoje krizės stadijoje – išgelbsti gyvybes!

35

Žemiau pateikiame tinkamo ir netinkamo elgesio principus, teikiant pagalbą, žmogui krizėje.

Tinkamas elgesys, teikiant pagalbą

Įsidėmėkite ką tinka daryti: Rodyti atidumą, rūpestį ir nuoširdumą; Ramiai ir jautriai klausytis; Padėti žmogui pasakyti, kokios pagalbos jis nori ir ją suteikti; Sutelkti dėmesį į žmogaus jausmus, siekiant juos suprasti; Sudaryti žmogui galimybę išreikšti vyraujančius jausmus (pvz.: pyktį,

nusivylimą, širdgėlą ir pan.) - tai padės kenčiančiam suvokti savo jausmus ir tvarkytis su jais;

Reikšti supratimą ir pagarbą; Gerbti žmogaus nuomonę ir vertybes; Kalbėti atvirai ir tiesiai; Rimtai įvertinti situaciją ir rizikos laipsnį; Išsiaiškinti apie ankstesnius bandymus žudytis; Išanalizuoti kitokias išeitis; Išklausinėti apie savižudybės planą; Padėkite jam pasirūpinti savo sveikata: domėkitės, kaip jis miega, ką ir kiek

valgo. Siekti, kad laikinai atidėtų savo sprendimą nusižudyti, rūpinkitės, kad

iškęstų bent dar keletą dienų ar bent savaitę (paprastai nusižudoma maždaug per 24 - 48 valandas nuo priimto sprendimo).

Padėkite ieškančiam pagalbos žmogui nuspręsti, kas jam padėtų pasijusti geriau (susitikimas su kokiu nors žmogumi, kokios nors vietos aplankymas);

Padrąsinti žmogų, padedant žmogui prisiminti įvykius, kada jam pavyko įveikti sunkumus;

Nukreipti specialistų konsultacijai: psichologų, psichiatrų ar psichoterapeutų.

Netinkamas elgesys, teikiant pagalbą

Įsidėmėkite ko nedaryti: Neišsigąskite ir neparodykite, kad išsakytos mintys apie norą nusižudyti Jus

šokiruoja; Nerodykite sutrikimo ar pasibaisėjimo; Nesumenkinkite problemos: nesakykite, kad viskas bus gerai ir dėl to

neverta žudytis; Neskubėkite vertinti, teisti, duoti patarimų; Neklausinėkite įkyriai ir nepertraukite jo pernelyg dažnai; Nenaudokite emocinio šantažo, nebandykite jam sukelti savigraužos; Jokiu būdu neprovokuokite potencialaus savižudžio daryti kaip pats išmano.

36

Konsultavimo telefonu pagrindiniai etapai

Buitinis pokalbis telefonu ir pokalbis psichologinės pagalbos linijos telefonu pirmiausia skiriasi savo struktūra. Kasdieninis pokalbis telefonu su pažįstamu žmogumi, nepriklausomai nuo pokalbio trukmės bei aptariamų temų, retai kada turi šiuos etapus, kurie yra būdingi psichologinio konsultavimo procesui:

I. Įžanga į pokalbį, kontakto užmezgimas.

Ryžtis paskambinti į telefoninės paramos liniją žmogui, kuris išgyvena emocijų sumaištį, yra sutrikęs ar pasimetęs, dažniausiai nėra lengvas žingsnis, tačiau daugeliui tai yra vis tik lengviau, nei su kuo nors kalbėtis apie tai akis į akį.

Šio etapo tikslas yra sukurti su klientu pasitikėjimu, atvirumu bei nuoširdžiu rūpesčiu paremtą tarpusavio ryšį ir užtikrinti, kad ieškantis pagalbos asmuo jaustųsi ne taip labai įsitempęs, galintis atsiverti.

Verta kartu su klientu išsiaiškinti pokalbio tikslą ar kliento lūkestį: „kuo galėčiau Jums padėti?“, ir pokalbio eigoje per daug nenukrypti nuo pagrindinio kliento įvardinto tikslo. Kartais verta suteikti klientui informacijos apie konsultanto teikiamos pagalbos galimybes ir apribojimus (pavyzdžiui, kad konsultantas negali susidraugauti su skambinančiais, kad ir kokie vieniši jie jaustųsi). Jei skambinantis asmuo yra mažakalbis ar labai sutrikęs, tuomet patartina kalbėti trumpais sakiniais, klausimus formuluojant paprastai, besikreipiančio asmens kalba, jo vartojamais žodžiais.

Svarbus vaidmuo šiame etape tenka aktyviam klausymuisi kliento minčių ir jausmų. Atidžiai klausydamiesi stenkitės atpažinti ir suprasti, ką žmogus jaučia kalbėdamas, kiek galima tiksliau identifikuokite jausmą ir parodykite skambinančiam asmeniui, jog jo jausmas yra pastebėtas ir suprastas: „aš supratau, kad dėl to Jūs jaučiatės...“.

Krizę paprastai sukelia ne patys įvykiai ar faktai, bet juos lydintys jausmai ir prasmės, kurias jiems suteikia pats žmogus. Jeigu jau pokalbio pradžioje užsimenama apie suicidinius ketinimus, verta nustatyti, kokiu būdu suicidiniai ketinimai susiję su skambinančio jausmais ir įvykusiais faktais. Kalbėti apie jausmus yra nelengva. Teikiant pagalbą naudinga prisiminti, kokiu būdu žmonės mums padėjo, kai mums patiems buvo sunku, koks jų elgesys mus veikė itin gerai ir ko norėjosi tada iš žmonių. Savo asmeninės pozityvios patirties atgaminimas, gali padėti pasirinkti tinkamą emocinės pagalbos taktiką. Jokiu būdu nedemonstruokite perdėtos užuojautos ar gailesčio, tiesiog klausykitės, priimkite ir supraskite.

Skambinantis asmuo gali maskuoti savo suicidinius impulsus apie tai kalbėdamas trečiuoju asmeniu, tarsi taip galvoja ar ketina pasielgti kažkas kitas: šeimos narys, draugas ir pan. Nereikėtų pokalbio metu demaskuoti tokio asmens, juo labiau, kad jis iš tikrųjų gali rūpintis artimu žmogumi ir tokiu būdu ieškoti informacijos apie pagalbą suicidinių ketinimų turintiems žmonėms. Tuomet reikia jam suteikti visą informaciją apie tai, kaip elgtis su žmogumi, turinčiu tokių minčių, skatinti apie tai kalbėtis su juo atvirai, sakant, kad kalbėjimas apie savižudybę jokiu būdu neskatina kito žmogaus žudytis. Verta skatinti pašnekovą, kad jis savo draugą ar šeimos narį paragintų kreiptis pagalbos į specialistus ar bent ryžtųsi paskambinti psichologinės pagalbos telefonu. Reikia turėti omenyje, kad ši asmuo, kalbėdamas trečiuoju asmeniu, taip pat gali tikrinti, ar galima pasitikėti telefonine tarnyba ir ryžtis kitą sykį paskambinti bei kalbėti apie tai, kas rūpi ar jaudina jau savo vardu.

37

II. Kliento problemos apibrėžimas, jausmų tyrinėjimas, potencialių kliento galimybių nustatymas.

Šiame etape labai svarbu jautriai ir empatiškai klausytis pašnekovo tam, kad išsiaiškinti kas jam atsitiko bei surinkti kiek galima daugiau informacijos apie tai.

Užduodami atvirus klausimus apie kliento situaciją, ne tik patys daugiau sužinosite apie kliento problemas, bet ir padėsite klientui aiškiau pamatyti tai, kas vyksta ar įvyko, taip pat sumažinsite kliento jaučiamą įtampą, parodysite, kad yra žmonių, kurie nuoširdžiai domisi jo gyvenimu. Dažnai skambinantis į pagalbos liniją žmogus pirmą kartą išdrįsta pasipasakoti apie savo jausmus, todėl dalinasi pergyvenimais, kurie jam pačiam nėra iki galo aiškūs.

Šio etapo tikslas nustatyti, dėl ko žmogus kreipėsi ieškodamas pagalbos ir kaip ieškantis pagalbos pats mato ir apibūdina savo problemą. Gebėjimas tiksliai apibrėžti problemos esmę padės išvengti betikslių kalbų, suteiks pokalbiui kryptį.

Šiame etape būtina rasti ir apibrėžti pozityvias kliento puses bei galimybes, t.y. jo vidinius ir išorinius resursus, elgesį bei veiksmus, padedančius įveikti krizę.

Dažnai klientai apie krizinę situaciją užsimena netiesiogiai, o problemą pateikia užmaskuotai. Pastebėjus iš kliento pasisakymų, kad jis linkęs agresiją nukreipti į save ir yra labai nusiminęs, verta jo tiesiai ir atvirai paklausti: „ar jūs svarstote apie pasitraukimą iš gyvenimo?“ arba “ar Jūs kalbate apie savižudybę?”.

Kai kurie skambinantys žmonės gali netgi laukti tiesių klausimų, nes jiems patiems yra sunku apie tai pradėti kalbėti dėl didelės emocinės įtampos. Jei žmogus į klausimą atsako tokiu būdu: „aš noriu numirti“, svarbu konsultantui neišsigąsti ir nepasimesti. Į tokio pobūdžio pranešimą galima sureaguoti labai paprastai: „o aš nenoriu, kad Jūs tai padarytumėte“ – kartais tai paveikia klientą efektyviau, nei ilgai trunkančios diskusijos apie savižudybės prasmę. Jokiu būdu nereikėtų atkalbinėti žmogaus nuo savižudybės ar įrodinėti, kodėl jis neturėtų taip elgtis su savimi, leistis į filosofines diskusijas. Ši paprasta ir nuoširdžiai ištarta konsultanto frazė tiesiog parodo žmogui, kad jis kažkam dar rūpi, kad jo gyvybė branginama, kad jį kažkas stengiasi suprasti, leisdamas jausti tai, ką jis jaučia. Visa tai yra svarbi ir nauja patirtis pagalbos ieškančiam žmogui, nes jis dažniausiai jaučiasi menkavertis, niekam nereikalingas ar visų apleistas.

Žmogus, kuris tvirtai apsisprendė savo paties valia pasitraukti iš gyvenimo, paprastai pagalbos jau neieško. Skambinantis į pagalbos liniją suicidinių ketinimų turintis žmogus neskambina konsultantui tam, kad pasakytų jam „sudie“, o skambina tam, kad kas nors jį išklausytų, suprastų ir gal būt dėka jautraus, dėmesingo klausymosi sulaikytų nuo desperatiško poelgio. Svarstantys apie savižudybę žmonės paprastai tuo pat metu nori ir numirti, ir trokšta gyventi, tačiau yra sumišę, pasimetę, nežinantys, kaip toliau jiems gyventi. Dėl to patartina daugiau dėmesio skirti specifinės kliento situacijos aptarimui bei galimų elgesio alternatyvų apsvarstymui.

Jei žmogus, skambinantis į pagalbos liniją, kalba apie neigiamus pergyvenimus, jaučiasi prislėgtas, nuliūdęs, bejėgis ar vienišas, yra išsakomos užuominos apie mirtį ar savižudybę, tuomet verta rūpestingai klausinėti tam, kad įvertintume savižudybės riziką. Klausimai, padėsiantys konsultantui įvertinti, ar žmogus galvoja apie savižudybę:

38

„Ar Jums dažnai būna liūdna?“ „Ar jaučiatės niekam nereikalingas (-a)?“ „Ar pagalvojate apie tai, kad nėra verta gyventi?“ „Ar manote, kad galėtumėte nusižudyti?“ „Gal tu jautiesi taip blogai, kad net galvoji apie savižudybę?" „Ar niekada nesijautei taip, kad geriausia būtų visa tai palikti?" „Atrodo to yra per daug, kad vienas žmogus galėtų tiek pakelti..., ar

tai verčia tave galvoti apie savižudybę kaip išeitį?" „Ar visas tave slegiantis skausmas verčia tave galvoti apie kenkimą

sau?"

Jei žmogus atsako bent į kelis aukščiau pateiktus klausimus teigiamai, tuomet reikia nustatyti potencialią suicidinio veiksmo grėsmę, rūpestingai pateikiant šiuos klausimus:

„Ar kada nors įsivaizdavote, kaip tai įvykdytumėte?“ „Ar kada nors anksčiau Jūs bandėte žudytis?“ (ypač pavojus didelis,

jei po suicidinio bandymo dar nėra praėję trys mėnesiai) „Ar Jūs turite konkretų savižudybės planą?“ „Ar esate numatęs savižudybės laiką ir vietą?“ „Ar esate numatęs nusižudymo priemonę? Kokios tai priemonės

(tabletės, nuodai, įrankiai ar kiti būdai)? „Ar galite ta priemone bet kada lengvai pasinaudoti?“ „Kada planuojate tai padaryti?“

Kuo daugiau teigiamų atsakymų į šiuos klausimus, tuo suicido rizikos laipsnis didesnis. Jei skambinantis turi gan konkretų ir praktiškai įvykdomą savižudybės planą, tai savižudybės rizika yra didesnė. Konsultantas turėtų siekti sutarti su klientu, kad jis kuriam laikui atidėtų savo sprendimą nusižudyti, pabrėžiant, kad savižudybė – neatšaukiamas ir negrįžtamas žingsnis. Šiuo tikslu gali būti sudarytas „nesižudymo kontraktas”, prašant kliento pažadėti jums, kad jis nesižudys, o jei vis tik pajus, kad nori padaryti sau kažką blogo, jis nieko nedarys, kol nesusitiks su specialistu ar kitu asmeniu, kuriuo pasitiki. Tokiu atveju verta skatinti krizės ištiktą asmenį kreiptis pagalbos į specialistus: psichologus ir psichoterapeutus, suteikti informacijos, kokiu būdu ir kur juos galėtų surasti.

Tolimesnio pokalbio eigoje verta išsiaiškinti, ar turi klientas paramos šaltinių artimoje aplinkoje, kas jam galėtų padėti sunkioje situacijoje (šeimos nariai, bendradarbiai, draugai, o gal dvasininkai, jei žmogus yra tikintis), su kuo ir kur skambinantis ruošiasi praleisti artimiausias valandas ir dienas, į kokį asmenį jis būtų linkęs kreiptis pagalbos ar bent pasikalbėti apie tai, kaip jis jaučiasi. Žmonės, išgyvenantys savižudybės krizę, dažnai neįvertina galimos aplinkinių paramos arba nedrįsta jos prašyti.

Svarbu atsižvelgti į skambinančio emocinę būseną, vyraujančius jausmus. Jeigu klientas prasitaria, kad nemato prasmės gyventi arba išsako, kad ja abejoja, tuomet reikėtų padėti klientui atrasti bent vieną priežastį, dėl kurios būtų verta gyventi.

F. Nyčė taikliai pastebėjo žmogaus psichologijos ypatumus ir sakė, kad kai žinome dėl ko galime iškęsti bet kokį kaip.

Konsultantui reikėtų pasinaudoti skambinančio išsakytomis dvejonėmis ir stiprinti jo norą gyventi, tačiau tik pats žmogus gali atšaukti sprendimą mirti ir nutarti gyventi.

39

Savanorio - konsultanto užduotys šiame etape: Padėti klientui papasakoti apie savo rūpesčius. Išsiaiškinti, kokie kliento aktualūs poreikiai yra frustruojami. Išsiaiškinti savižudybės rizikos pavojų, jei klientas prasitaria, kad

galvoja apie savižudybę, kaip vieną iš galimų problemos sprendimo būdų.

Padėti klientui išskirti tai, kas aktualiausia: išsiaiškinti problemų hierarchiją, ypač jei yra paminėtos kelios problemos.

Svarbu kliento įvardintas problemas traktuoti rimtai, vengti jas nuvertinti ar sumenkinti, pavyzdžiui lengvabūdiškai sakant: „pasitaiko ir blogiau“ arba „nusiraminkite, juk laikui bėgant viskas išsispręs“ ir pan.

III. Išsiaiškinimas norimo rezultato, kurio siekia klientas.

Šio etapo tikslas nustatyti kliento problemos išspendimo idealą, apibrėžti norimą pasiekti rezultatą. Klausimai, suteikiantys informacijos apie tai, ko klientas norėtų:

„Kokiu Jūs norėtumėte būti?”, „Ko Jums reikėtų, kad Jūs galėtumėte gyventi toliau?“ „Kokį gyvenimą ateityje norėtumėte susikurti?“, „Iš ko suprasite, kad problema išsisprendė”, „Koks bus Jūsų gyvenimas, kai problemos bus išspręstos?”, „Kas jūsų manymu turėtų atsitikti, kad pasijustumėte geriau?“.

Po to kai klientas aiškiai apibrėžia savo problemas, jam dažniausiai prireikia pagalbos apibrėžiant tai, ko jis nori. Klientas turėtų nupasakoti, ko jis nori, kaip jo gyvenimas turi pasikeisti, kokio tikslo jis siekia.

Savanorio – konsultanto užduotys šiame etape yra išsiaiškinti: „Ko norėtumėte?” - klausimas, padedantis klientui pamatyti geresnės

ateities perspektyvas ir pagal svarbą sudėlioti norus bei galimybes. Konsultanto uždavinys šioje pakopoje – padėti klientui sukurti

norimos ateities viziją, aptarti su klientu galimybes, kaip jo norima ateities vizija galėtų virsti kliento siekiamais tikslais bei kiek šie tikslai galėtų būti ir tolimesnio pokalbio tikslais.

„Ko Jūs iš tikro norėtumėte?” – pakartotinas šio klausimo aptarimas patikslina kliento norus, galimybes ir tikslus, padeda ne tik konsultantui ir klientui geriau suprasti vienas kitą, bet ir leidžia klientui geriau įsisąmoninti save.

Dirbant su kai kuriais klientais geriau praleisti antrą - problemos apibrėžimo etapą ir pradėti nuo kliento tikslų („ko klientas norėtų?“) išsiaiškinimo, t.y. trečio etapo. Jei klientas stokoja vidinės motyvacijos ar yra labai pesimistiškai nusiteikęs, konsultantas turėtų paskatinti kliento pozityvius ieškojimus ir palaikyti klientą.

IV. Alternatyvių sprendimų paieška ir veiksmų plano numatymas.Šio etapo tikslas yra palaikyti klientą ir kartu su juo tyrinėti įvairius

problemos sprendimo variantus, vedančius link krizės įveikimo. Darbas su klientų problemomis reikalauja kūrybiškumo bei alternatyvų paieškos.

40

Krizėje esantys žmonės paprastai nemato išeities iš susidariusios situacijos, todėl savarankiškai nesugeba numatyti kitų problemos sprendimo alternatyvų. Jei skambinantis asmuo yra suicidiškas, tuomet verta išanalizuoti suicido alternatyvas. Galima kartu pabandyti ieškoti išeities, parodant, kad jis dar neišbandė visų galimybių. Naudinga numatyti ir aptarti pirmuosius problemos sprendimo žingsnius.

Įvairių alternatyvų apsvarstymas ir geriausio sprendimo iš galimų problemos sprendimo variantų išskyrimas apsaugo klientą nuo elgesio rigidiškumo, padeda jam pasirinkti bei apsispręsti. Ieškant problemos sprendimo variantų, svarbu atsižvelgti ir į kliento asmenybės bei socialinius, kultūrinius ypatumus. “Geriausias” konsultanto nuomone sprendimas gali būti visai nepriimtinas klientui, todėl reikėtų vengti spręsti už klientą. Žmonės, kurie galvoja apie savižudybę nenori girdėti patarimų, nelaukia, kad konsultantas už juos siūlytų galimus problemos sprendimo variantus, paprastai jie tikisi, kad kitoje pusėje telefoninio ryšio atsilieps jautrus žmogus, galintis juos išklausyti ir suprasti, kaip jie šiuo metu jaučiasi savo gyvenime.

Konsultanto užduotis yra kartu su klientu tyrinėti įvairius problemos sprendimus ir jų pasekmes, skatinti klientą prisiimti atsakomybę už savo gyvenimą, pasirenkant konstruktyvų problemos sprendimą.

Klausimai, skatinantys klientą aktyviai ieškoti problemos sprendimo: „Ką dar būtų galima padaryti, kad problema išsispręstų?” „Ką, Jūsų manymu, reikėtų pakeisti?“ „Kas turėtų būti padaryta (turėtų įvykti), kad gautumėte tai, ko norite?“ „Kas nuo Jūsų priklauso, sprendžiant problemą / įveikiant sunkumus?“ „Ar anksčiau Jūs buvote atsidūręs (-usi) panašioje situacijoje? Kaip tuomet radote išeitį?“

Savanorio – konsultanto užduotys šiame etape: Padėti žmogui įžvelgti kitokius negu savižudybė gyvenimo problemų

sprendimo būdus ir veikimo kryptis. Padėti klientui objektyviau įvertinti savo situaciją ir rasti joje naujų

galimybių ir perspektyvų. Padėti klientui atrasti būdus, kaip pasiekti norimų pasikeitimų.

(Pageidaujamo scenarijaus aptarimas padeda klientui apgalvoti irįvertinti pasirinktus tikslus ir galimybes. Nepamirškite, kad klientasturi atsakyti į klausimą „kas turėtų būti padaryta?”, kad jogyvenimas keistųsi norima linkme. Taigi pirmiausiai pasistenkitekartu su klientu apsibrėžti, ką reikia padaryti).

Išsiaiškinti „ką Jūs esate pasirengęs padaryti, kad būtų tai, kaip Jūs norite?”. Šis klausimas padeda klientui susieti turimus tikslus su savimi. Klausimo aptarimas parodo kliento aktyvumo lygį, padeda klientui ieškoti galimų problemos sprendimo variantų.

Dažnai vien kliento dedamų pastangų gali nepakakti, kad būtų pasiektas kliento norimas rezultatas. Todėl, kai klausiate: „ką Jūs esate pasirengęs padaryti, kad būtų taip kaip norite?”, derėtų pasitikslinti, ar to pakaks. Jei iš kliento sužinosite, jog jo dedamų pastangų nepakaks tikslui pasiekti, reikėtų aptarti galimus alternatyvius variantus (pvz.: išsiaiškinti, ar kliento aplinkoje yra žmonių, kurie galėtų ir norėtų jam padėti).

41

Antra šios pakopos dalis – klausimas „kaip tai padaryti?” Daugelis klientų puikiai žino ko norėtų bei kas turėtų būti padaryta, bet nežino, kaip to pasiekti.

Jei kliento norai ir tikslai atrodo sunkiai realizuojami, visada derėtų pasiaiškinti, „ar tai yra įmanoma?” ir „kaip tai galėtų įvykti?”. Kai klientų lūkesčiai yra nerealūs, reikia kalbėtis su klientu apie tai tol, kol kliento lūkesčiai taps realistiškais, nes kitu atveju rizikuojame dirbti neefektyviai.

V. Pokalbio užbaigimas ir apibendrinimas.

Šiame etape užtvirtinami teigiami emociniai pašnekovo pokyčiai bei trumpai ir aiškiai apibendrinami pokalbio rezultatai. Dar kartą išryškinama tai, kas buvo atrasta pokalbio eigoje, pavyzdžiui, kaip būtų galima kitaip gyventi. Jei skambinantis turi suicidinių ketinimų, galima jo paprašyti, kad jis nedarytų jokių svarbių sprendimų nepasitaręs su kuo nors.

Prieš baigiant pokalbį, verta iš anksto įspėti pašnekovą, kad po keletos minučių baigsime pokalbį ir jo pasiteirauti apie tai, ar nenorėtų dar ką nors pridurti prie to, kas jau buvo pasakyta.

Labai dažnai tik pačioje pabaigoje pašnekovas atskleidžia tai, kas jam labiausiai rūpi ar kelia nerimą.

M. Jacobs pastebi, kad „kuo didesnę pagalbą suteikė besibaigiantis pokalbis, tuo sunkiau jį baigti ir išsiskirti“.

Šio etapo tikslas paskatinti klientą pozityvius minčių, jausmų ar elgesio pasikeitimus įgyvendinti kasdieniame gyvenime.

Šiame etape su klientu išsiaiškiname, ar klientas ketina daryti tai, ką nusprendė. Dalis klientų po konsultacijos linkę nieko nedaryti, kad pakeistų save patį, savo elgesį ar situaciją, t.y. jie nesinaudoja aptartomis skirtingomis problemos sprendimo alternatyvomis, jų praktiškai neišbando savo gyvenime. Bet tai jau yra daugiau kliento atsakomybė ir pasirinkimas. Šiame etape taip pat išlieka svarbi konsultanto pagarba klientui, jo sprendimui ir pasirinkimui, kaip gyventi toliau. Kai kyla savižudybės pavojus, sunkumai dažnai yra didesni ir vienu pokalbiu neišsprendžiami, todėl patariama klientui kreiptis dėl kvalifikuotos pagalbos į specialistus: psichologus, psichoterapeutus, psichiatrus.

Taigi šiame etape pereinama nuo svarstymų prie kliento skatinimo žengti realius žingsnius savo gyvenime, ryžtis permainoms, išdrįstant pasirinkti naują buvimo pasaulyje būdą. Kaip yra pastebėjęs V. E. Franklis, kiekvienas žmogus turi galimybę ir gebėjimą savyje negatyvius gyvenimo aspektus „kūrybiškai paversti pozityviais ir konstruktyviais“. Pavyzdžiui, kaltė gali suteikti žmogui galimybę tapti labiau atsakingu už savo gyvenimą ir geresniu, o tuo tarpu kentėjimas gali būti iššūkiu ar netgi žmogaus laimėjimu. Susidūrus su situacija, kurios negalime pakeisti, visuomet galime keisti nuostatą, požiūrį tos situacijos atžvilgiu. Keisdami savo požiūrį, keičiamės ir mes patys, tampame brandesni, o kartais ir atsparesni gyvenimo smūgiams.

Atminkite, kad išsikalbėjimas labai sumažina greitos

savižudybės riziką, o rūpestingas bei jautrus išklausymas ir

supratimas padeda žmonėms patiems sau padėti!

42

LITERATŪRA:

1. Anneberg I., “Sielvartas po savižudybės: knyga tiems, kuriuos paliko“; Vilnius: „Tyto alba“, 2006.

2. Bandzevičienė R., “Savireguliacija ir streso įveikimas”, Vilnius, 1994.3. “Bendravimo psichologija”; ats. red. J. Almonaitienė, Kaunas:

KTU, 2001. 4. Buber M., “Dialogo principas I. Aš ir Tu.”; Vilnius: „Katalikų pasaulis“,

1998.5. Durkheim E., „Savižudybė. Sociologinis etiudas“; Vilnius: „Pradai”, 2002. 6. Frankl V.E., „Žmogus ieško prasmės“; Vilnius: „Katalikų pasaulis“, 1997.7. Frankl V.E., “Nesąmoningas Dievas”; Vilnius: „Vaga“, 2000.8. Gailienė D., „Jie neturėjo mirti: savižudybės Lietuvoje“; Vilnius: „Tyto alba“,

1998.9. Gailienė D., „Savižudybė? Ne!“; Vilnius: Lietuvos suicidologų asociacija,

1996.10. Heidegeris M., “Apie humanizmą” // “Gėrio kontūrai”- Vilnius: “Mintis”,

1989.11. Herman J.L., „Trauma ir išgijimas“; Vilnius: „Vaga“, 2006.12. Yalom I. D., „Terapijos dovana“; Vilnius: „Alma litera“, 200513. Kierkegaard S., „Baimė ir drebėjimas“; Vilnius: „Aidai“, 1995.14. Kierkegaard S., „Liga mirčiai“; Vilnius: „Aidai‘, 1997.15. Kočiūnas R., „Humanistinis optimizmas ar egzistencinis realizmas? //

„Psichologija“, mokslo darbai, 1998, Nr.18., p.117-123.16. Kočiūnas R., „Psichologinis konsultavimas“; Vilnius: “Lumen”, 1995.17. Krivohlavy J., „Kalbėk – aš klausausi“; Šiauliai: “Jona“, 1996.18. Kubler-Ross E., „Apie mirtį ir mirimą: pašnekesiai su mirtinais ligoniais“;

Vilnius: „Katalikų pasaulis“, 2001.19. Lankford V., “Keturi jausmai ir ką su jais daryti. Klausimai ir problemų

sprendimo būdai”, 1998.20. Liobikienė T. N., „Krizių intervencija“, Kaunas: “VDU leidykla“, 2006.21. Myers D.G., “Psichologija”, Poligrafija ir informatika, 2000.22. Polukordienė O.K., “Psichologinės krizės ir jų įveikimas: pagrindinės žinios

apie krizių ir savižudybių prevenciją, intervenciją ir postvenciją”. Praktinis vadovas. Vilnius, 2003.

23. Porat F., “Savigarba. Kelias į sėkmę ir meilę”, Kaunas, 1991.24. “Psichologija studentui”, Kaunas, 2000. 25. „Psichologijos žodynas“; Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.26. Rogers C.R., „Apie tapimą asmeniu: psichoterapeuto požiūris į

psichoterapija“, Vilnius: VIA RECTA, 2005.27. „Savižudybės prevencija. Atmintinė pirminės sveikatos priežiūros

darbuotojams“; Pasaulinės Sveikatos Organizacijos leidinio vert. į lietuvių kalbą. Vilnius: Valstybinis psichikos sveikatos centras, 2000.

28. „Savižudybių prevencijos idėjos: straipsnių rinkinys“ / sudarytoja D.Gailienė. – Vilnius: „Tyto alba“, 2001.

29. Shneidman E. S., “Savižudžio sąmonė“; Vilnius: „VIA RECTA“, 2002.30. “Sunkių traumų psichologija: politinių represijų padariniai” / sudarytoja D.

Gailienė. – Vilnius, 2004.31. Sutton C., „Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija“, Vilnius:

„VU leidykla“, 1999.32. Tillich P., “Drąsa būti”; Vilnius: „Vaga“, 1999.

43

33. Tracy B., “Krizė”, Kaunas: UAB “Luceo”, 2007.34. Žemaitienė N., Jaruševičiūtė L., „Moksleivių savižudybės. Rizikos veiksniai ir

pagalbos principai“; Kaunas, Kauno Jaunimo sveikatos centras, 2000.35. Бьюдженталь Дж., “Наука быть живым: диалоги между терапевтом и

пациентами в гуманистической терапии”; Москва, „Класс“, 1998.36. Дерцен Э., “Экзистенциальная консультирование и психотерапия на

практике”; пробный перевод Второго издания, London: Sage, 1988.37. Колодзин Б., „Как жить после психической травмы?“, Москва, „Смысл“,

1992.38. Лэнгле А., “Что движет человеком?”, “Генезис”, Москва, 2008.39. Mоховиков A.H., „Tелефонное консультирование“; Москва, „Смысл“,

1999.40. Мэй Р., “Искусство психологического консультирования”; Москва,

„Класс“, 1999.41. Пек М. С., „Непроторённая дорога“; „София“, 1999.42. Ялом И., “Экзистенциальная психотерапия”; Москва, „Класс“, 1999.43. Watzlawick P., „Kaip tapti nelaimingam?“; Vilnius: „Vaga“, 2005.44. Weber W., „Kaip kalbėti teikiant pagalbą?“ Praktinė mokymo programa.

Vilnius, 1998.

Internetiniai adresai:http://www.savizudybes.lthttp://www.labdara-parama.lthttp://www.klausau.lthttp://www.jppc.lt/knygos/krizes_ir_ju_iveikimas.pdfhttp://www.befrienders.org/int/lithuanian/index.asp?PageURL=index.php

44

PRIEDAIPriedas Nr. 1

NEMOKAMA PSICHOLOGINĖ PAGALBA TELEFONU:

„Jaunimo linija“ 8 800 28888

„Jaunimo linija" yra emocinės paramos tarnyba, kurioje į skambučius nemokamu telefonu bei laiškus internetu atsiliepia savanoriai. Pagrindinis „Jaunimo linijos" tikslas – padėti jauniems žmonėms, išgyvenantiems krizes, galvojantiems apie savižudybę bei susiduriantiems su kitais gyvenimo sunkumais. Skambinti galima iš fiksuoto ryšio telefonų, taksofonų, Omnitel, Bitės GSM ir Tele2 tinklų (išskyrus „Ežio" ir „Mažylio" korteles). Darbo laikas: I-V: 16.00-7.00, o savaitgaliais - visą parą. Adresai internete: www.jppc.lt arba www.jaunimolinija.lt

„Vaikų linija“ 8 800 11111

„Vaikų linija“ yra psichologinės pagalbos tarnyba vaikams ir paaugliams. Vaikai ir paaugliai gali kreiptis į Vaikų liniją dėl įvairių jiems iškilusių sunkumų – nesutarimų su draugais, tėvais ar mokytojais, konfliktų, sunkumų moksluose, kai jaučiasi vieniši ar nemylimi, o taip pat dėl įvairių kitų rūpesčių, kuomet sunku ir norisi pasitarti. Vaikų linija dirba kasdien, nuo 11 iki 21 val. Adresas internete: www.vaikulinija.lt

„Vilties linija“ 8 800 60700

„Vilties linija“ teikia skubią psichologinę anoniminę pagalbą telefonu suaugusiems asmenims ir dirba kasdien, visą parą. Adresas internete: www.kpsc.lt

Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras 8 800 66366 ir 8 800 66663

Pagalbos moterims linija dirba visą parą šiais numeriais: 8 800 66366 - darbo dienomis nuo 10:00 iki 21:00 val.; 8 800 66663 – darbo dienomis nuo 21:00 iki 10:00 val., savaitgaliais bei švenčių dienomis visą parą. Adresai internete: www.moteriai.lt arba www.bukstipri.lt/lt/kur-kreiptis

Vilniaus moterų namai, krizių centras 8 800 22 008

Padeda moterims, patyrusioms smurtą, ar ištikus kitoms nelaimėms.

Pagalbos linija „TAU“ 8 800 01111

Narkomanų psichologinė pagalba telefonu.

Paramos vaikams centras 8 800 01230

Kampanija "Vaikystė be smurto - pamatyk, išgirsk, pasakyk": nemokamu telefonu teikiamos psichologinės konsultacijos; sprendžiami klausimai, susiję su vaiko teisių

45

ir interesų pažeidimu; galima pranešti apie pastebėtus vaikų teisių pažeidimus. Adresas internete: www.vaikystebesmurto.lt

Karo medicinos tarnyba 8 800 70 123

Karių psichologinės pagalbos telefono linija. Telefonu 8 800 70 123 konsultuoja psichologai, teikiama psichologinė pagalba kariams. Darbo laikas: I-V: 8.00-17.00

Marijampolės apskrities moterų namai – krizių centras 8 617 23130

Telefoninė tarnyba 8 617 23130 visą parą, tačiau skambutį apmoka skambinantis asmuo. Teikiama socialinė, psichologinė, teisinė pagalba, veikia dienos centras, yra laikino apgyvendinimo iki 3 parų galimybė.

Lietuvos kriminalinės policijos biuro narkotikų kontrolės valdyba.

8 800 20 808

Tai anoniminis telefonas, kuriuo galima pranešti apie žinomus narkotikų platinimo ar vartojimo atvejus.

Lietuvos telefoninių psichologinės pagalbos tarnybų asociacija (LTPPTA)

Daugiau informacijos: www.klausau.lt

Pagalbos telefonas visais atvejais 112

Priedas Nr. 2

ORGANIZACIJOS, TEIKIANČIOS PAGALBĄ KRIZĖJE ATSIDŪRUSIAM ŽMOGUI:

Krizių įveikimo centras

Rasų g. 20, Vilnius LT-11351

Tel. 8 640 51555

El. paštas: info@krizesiveikimas.lt

Paramos vaikams centras

Adresas: Latvių 19A, Vilnius

Tel.: 8 5 271 5980, 8 611 43567

El. paštas: pvc@pvc.lt

46

Jaunimo psichologinės paramos centras

Rasų g. 20, Vilnius LT-11351,

Tel. (8 5) 231 3437

El. paštas: info@jppc.lt

Kauno apskrities moterų ir vyrų krizių centras

Juozapavičiaus pr. 77 (III aukštas)

Tel.nr./fax.: 8-37 340027

El. paštas: kriziucentras@kamkc.lt

Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras

Smilčių 6 (Melnragė), Klaipėda

Telefonas: (8-46) 350 099

Internetinė svetainė: www.moteriai.lt

Alytaus moterų krizių centras

Topolių g. 10-18, LT-63342 Alytus

Telefonas: (315) 71170

El. paštas: ammkc@aktv.lt

Kėdainių moterų krizių centras

Josvainių g. 44 - 46, LT-57276, Kėdainiai

Telefonas: 8 347 60900

El. paštas: vrolanas@hotmail.com

Raseinių krizių centras

Stonų 23, 4400 Raseiniai

Tel.: 8 428 53070, 8 698 26721, 8 657 87457

El. paštas: rkc@info.lt

Marijampolės apskrities moterų namai – krizių centras

Bažnyčios g. 5, Šakiai

47

Tel. 8 617 23130

Internetinė svetainė: www.moterunamai.lt

Marijampolės apskrities moters veiklos centras

Kęstučio g. 3-12, Marijampolė

Tel./fax.: 8 343 59525

El. paštas: mmvc@is.lt

Internetinės svetainės: www.is.lt/mamvc ir mmvc.puslapiai.lt

VšĮ Moters pagalba moteriai

Vytauto pr. 69, Kaunas

Tel.: 8 37 220 044, 8 618 40044

El. paštas: info@moters-pagalba.lt

Vilniaus moterų namai – Krizių centras

Pilies 36-10, 2001 Vilnius

Tel./fax.: 5 2616380

El. paštas: vmotnam@delfi.lt

Kauno arkivyskupijos šeimos centras

Aukštaičių 10, LT 3005, Kaunas

Tel.: 8 37 207598

El. paštas: laukimas@lcn.lt

Vyrų krizių ir informacijos centras

Gėlių g. 7, Vilnius

Tel.: 8 5 2120212, 8 699 44233, 8 617 09785

El. paštas: vyrukc@vyrukc.lt

Internetinė svetainė: www.vyrukc.lt

VšĮ Kretingos vyrų savipagalbos centras

Vilniaus g. 2a, Kretinga

Tel. 8 681 14386

El. paštas: rolandas91@gmail.com

48

Priedas Nr. 3

Kvalifikuotą pagalbą teikiančių organizacijų internetiniai adresai:

Jaunimo psichologinės paramos centras. Daugiau informacijos: www.jppc.lt

Centre dirba budintis psichologas:

1. teikiantis pirminę nemokamą psichologinę pagalbą; 2. organizuojantis skubią pagalbą ištikus psichologinei krizei; 3. suteikiantis informacijos apie tolesnės pagalbos galimybes; 4. tarpininkaujantis susisiekiant su reikiamais specialistais ar įstaigomis.

Pagalbos moterims linija. Daugiau informacijos www.moters-pagalba.lt

Pagalbos moterims linijos veiklos tikslai:

Psichologinė – socialinė pagalba moterims ir jų šeimos nariams. Smurto ir krizių prevencija, intervencija ir postvencija. Moterų ir vaikų teisių gynimas. Visuomenės švietimas smurto prevencijos, žmogaus teisių, šeimos

klausimais. Savanorių paruošimas darbui krizių įveikimo srityje. Pilietinės iniciatyvos ir bendruomenės atsakomybės skatinimas.

Fondas „Dvasinės pagalbos jaunimui centras“. Psichologo konsultacijos žmonėms, patiriantiems bendravimo sunkumus, išgyvenantiems psichologines krizes, turintiems minčių apie savižudybę, nusižudžiusių žmonių artimiesiems. Daugiau informacijos: www.dpjc.lt

„Vilties linija“ teikia skubią psichologinę anoniminę pagalbą telefonu suaugusiems asmenims ir dirba kasdien, visą parą. Daugiau informacijos ieškokite: www.kpsc.lt/vilties_linija.html - VšĮ Klaipėdos psichikos sveikatos centras arba http://kriziucentras.atspace.com – VšĮ Telšių krizių centras.

Paramos vaikams centras. Psichologinė, socialinė ir teisinė pagalba. Orientuojamasi į prievartą patyrusius vaikus ir siekiama padėti jiems įveikti traumuojančios patirties padarinius. Daugiau informacijos: www.pvc.lt

Paramos vaikams centre esančios pagalbos galimybės:

Psichologinė pagalba: vaiko būsenos įvertinimas; psichologo konsultacijos vaikui / psichoterapija; grupė vaikams; psichologo konsultacijos tėvams / globėjams, kitiems šeimos nariams, visai šeimai.

Socialinė pagalba: galimybė vaikams dalyvauti programoje „Big Brothers Big Sisters“, socialinio darbuotojo konsultacijos vaikams / šeimos nariams.

Teisinė pagalba: teisininko (advokato) konsultacijos, vaiko paruošimas teisinėms procedūroms, lydėjimas į teismą, teisinės vaiko apklausos organizavimas.

Mokymai: saugumo mokymai vaikams „Neleisiu savęs skriausti“, mokymai tėvams, seminarai įvairių sričių specialistams (psichologams, socialiniams

49

darbuotojams, vaikų teisių apsaugos, teisėsaugos, kitų sričių specialistams), dirbantiems su vaikais, profesinės priežiūros grupės specialistams.

Vaikų gerovės centras „Pastogė“. Siekia suteikti apleistam, skriaudžiamam vaikui laikiną prieglobstį globėjų šeimoje, padėti tikrajai vaiko šeimai išspręsti problemas, kad vaikas galėtų grįžti atgal į namus arba surasti jam naują šeimą. Daugiau informacijos: www.pastoge.lt

Vaiko raidos centras. Įvairiapusė (psichologinė, socialinė, medicininė) pagalba vaikams, paaugliams ir jų tėvams. Kreipiantis reikalingas gydytojo siuntimas. Vaiko raidos centre suteikiamos nemokamos ambulatorinės ir stacionarinės paslaugos. Daugiau informacijos: www.raida.lt

Saugaus vaiko centras. Psichologinė pagalba vaikams, paaugliams ir suaugusiesiems. Vaikai ir paaugliai konsultuojami mokymosi, elgesio, bendravimo, emocinių problemų klausimais, teikiama pagalba krizę, prievartą patyrusiems vaikams ir jų šeimai. Daugiau informacijos: www.saugus-vaikas.lt

VšĮ „Vaiko namas" teikia psichologinę, socialinę ir teisinę pagalbą nuo seksualinės prievartos ir komercinio seksualinio išnaudojimo nukentėjusiems vaikams bei jų artimiesiems. Daugiau informacijos: www.children.lt

Šeimos santykių institutas. Individuali ir grupinė pagalba suaugusiesiems ir vaikams ištikus įvairiems sunkumams. Daugiau informacijos: www.ssinstitut.lt

Centras “Gera būsena” teikia psichologinę mokamą pagalbą susiduriantiems su psichologinėmis krizėmis bei prievartą ar smurtą patyrusiems žmonėms. Moterų, patyrusių prievartą, psichologinė reabilitacija. Daugiau informacijos: www.gerabusena.net

Kauno apskrities moterų krizių centras yra nepriklausoma, ne pelno siekianti organizacija, teikianti pagalbą moterims ir jų šeimos nariams, atsidūrusiems krizinėse situacijose, ginanti jų teises bei įtakojanti visuomenės nuostatas smurto atžvilgiu. Daugiau informacijos: www.kamkc.lt

Klaipėdos socialinės ir psichologinės pagalbos centras. Informacinė ir psichologinė pagalba moterims nemokamu telefono numeriu. Pagalbos moterims linija dirba visą parą šiais numeriais: 8 800 66366 - darbo dienomis nuo 10:00 iki 21:00 val.; 8 800 66663 – darbo dienomis nuo 21:00 iki 10:00 val., savaitgaliais bei švenčių dienomis visą parą. Daugiau informacijos: www.moteriai.lt arba www.bukstipri.lt/lt/kur-kreiptis

Vilniaus miesto motinos ir vaiko pensionas. Jame teikiama pagalba smurtą patyrusioms moterims ir jų vaikams: suteikiamas laikinas saugus būstas, teikiamos psichologinės konsultacijos, konsultuojama telefonu, padedama sprendžiant socialines, teisines bei ekonomines problemas. Daugiau informacijos: Vytenio g. 45, LT-03208 Vilnius, tel.: (8 5) 233 3619, el. paštas: ndirsien@takas.lt

Vilniaus arkivyskupijos Caritas Motinos ir vaiko globos namai. Socialinė, psichologinė pagalba. Suteikiamas laikinas prieglobstis moterims, turinčioms mažamečius vaikus. Daugiau informacijos: http://vilnius.caritas.lt ir el. paštu: info@vln.caritas.lt

50

Dingusių žmonių šeimų paramos centras yra visuomeninė savarankiška ir savanoriška ne pelno siekianti ir nepriklausoma organizacija, vienijanti asmenis, pasišventusius padėti dingusių žmonių šeimoms, bei prekybos žmonėmis aukoms ir jų artimiesiems. Darbo laikas: darbo dienomis nuo 9.00-16.00 val. Žirmūnų 67, Vilnius, tel.: 8 5 277 31 34. Nemokama telefono linija: 8 800 26 161.

Priedas Nr. 4

PAGALBA LAIŠKAIS INTERNETE:

Žmonės, nerandantys išeities, gali kreiptis į savanorius konsultantus rašydami elektroninius laiškus internete, savo laiškuose jie gali pasakoti apie patiriamus sunkumus arba gali užduoti rūpimus klausimus. Savanoriai ir konsultantai suteikia psichologinę paramą, informaciją ir paaiškina, kur galima gauti tolesnę pagalbą.

„Draugo laiškai" - www.jppc.lt/draugas

Pagalba teikiama jaunimui. Į laiškus per 3 dienas atsako „Jaunimo linijos" savanoriai konsultantai.

„Klausučio šalis" - www.vaikulinija.lt

Pagalba teikiama vaikams, paaugliams. Į laiškus per 3 dienas atsako savanoriai konsultantai.

Psichologinis kūrybinis jaunimo centras - kasnutiko@yahoo.com

Pagalba teikiama jaunimui. Į laiškus per 3-5 dienas atsako savanoriai konsultantai.

„Vilties linija" - http://paklausk.kpsc.lt

Pagalba teikiama suaugusiems. Į laiškus per 3-5 dienas atsako Klaipėdos psichikos sveikatos centro specialistai.

51

Priedas Nr. 5

NAUDINGOS NUORODOS KONSULTANTAMS IR SAVANORIAMS:

Socialinės informacijos bankas. Daugiau informacijos: www.jppc.lt

Savižudybių prevencijai Lietuvoje skirtas interneto puslapis: www.savizudybes.lt

„Befrienders“ organizacijos tikslas – sumažinti savižudybių skaičių pasaulyje. Daugiau informacijos: www.befrienders.org

Gelbėkit vaikus. Daugiau informacijos: www.gelbvaik.lt/lt

Bendrasis pagalbos telefono numeris 112. Daugiau informacijos: www.sos112.lt

Moterų informacijos centras. Daugiau informacijos: www.lygus.lt

Informacinis portalas moterims. Daugiau informacijos: www.lygus.lt/ITC

Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centras. Daugiau informacijos: www.nplc.lt

Nacionalinis visuomenės sveikatos tyrimų centras: Daugiau informacijos: www.ntc.lt

Valstybinis psichikos sveikatos centras. Daugiau informacijos: www.vpsc.lt

Valstybės garantuojama teisinė pagalba. Daugiau informacijos: www.teisinepagalba.lt

Europos savanorių tarnyba. Daugiau informacijos: www.jtba.lt/index.php?pageID=3&

Informacija apie savanoriškos veiklos galimybes. Daugiau informacijos: www.eurodesk.lt/index.php?language=lt&page=10075

Tarptautinė savižudybių prevencijos organizacija (International Association for Suicide Prevention). Daugiau informacijos: www.med.uio.no/iasp/english/cs.html

Amerikos suicidologijos asociacija (American Association of Suicidology). Daugiau informacijos: www.suicidology.org/displaycommon.cfm?an=6

Kanados savižudybių prevencijos organizacija (Canadian Association for Suicide Prevention). Daugiau informacijos: www.thesupportnetwork.com/CASP/supportgroups.html

52