NIEKADA NIEKADA

NE PER NE PER

VĖLU VĖLU

GYVENTI...GYVENTI...

Gyvenimas – malonumų indas, pripildytas kartaus pareigos ir atsakomybės gėrimo.

Kalbėti taip, tartum kiekvienas žodis būtų paskutinis...

Apkabinti viską – kaip vėjas arba kaip šviesa...

Kiekvieno žmogaus gyvenimą grafiškai galima būtų pavaizduoti dviem linijom. Viena jų reikštų gyvenimą pasaulyje, kita – gyvenimą savyje. Jos tai nutolsta, tai priartėja viena prie kitos.

Žmogus mąsto ir jaučia kur kas daugiau, negu jis moka ir gali pasakyti.

Tiktai klausianti dvasia graži, tiktai

suabejojantis protas – drąsus.

Gyvenimo prasmė - jo

pilnatvėje. Arba kitaip: gyvenimo prasmė yra ten,

kur reiškiasi žmogiškumas.

Kaip išsisukinėja mūsų protas, kaip vengia jisai spręsti tuos dalykus, kurie mums nemalonūs, sunkūs, sudėtingi! Bailys ir veidmainis, tinginys, pataikūnas ir prisitaikėlis tas mūsų protas.

Kartais nuomonę, mintį,

idėją, žmogų atstumiam tik

todėl, kad taip lengviau:

nereikia suprasti.

Suprasti žmogų! Tai be galo daug, tai beveik nepasiekiama, nes kiekvienas supranta tik tiek, kiek randa savyje, kiek turi savyje. Taigi: suprasti save – suprasti kitą, suprasti kitą – suprasti save.

Giliausias ir sudėtingiausias

žmogus būna vienas. Ir

teisingiausias, tikriausias.

Daugiausia klausimų sau ir

pasauliui užduodame

tylėdami.

Kas ta mūsų taip dažnai linksniuojama žmogaus širdis? Ar ne praraja, į kurią bijome ar nemokame atvirai ir tiesiai pažvelgti, o tuo labiau parodyti ją kitam? Vieniša, vieniša savo dorybėm ir ydom...

Jeigu aš suprantu savo galimybių ribą, vadinasi, aš jau galiu daugiau, jau esu už tos ribos, nes tam, kad suprastum ribą, turi pajėgti ją peržengti savyje. Čia žmogaus tobulėjimo laidas.

Tikrą, gilų grožio pojūtį ir išgyvenimą visada lydi graudus

liūdesys: kad visa tai laikina ir kad

nemokėsi viso to apsakyti.

Kiekviena sekundė, kiekvienas žingsnis, kiekvienas mostas... - tai dar viena „kažko“ pabaiga, su kuria niekas nesibaigia.

Žmogus - vienintelis iš visos gamtos pažįsta laiką, tačiau dažnai nemoka juo naudotis. Tiktai mūsų kūnas, kaip augalas, moka savo laiką. Jis neužmiršta ir niekada nepavėluoja mirti.

Nėra laiko mąstyti apie mirtį – neužtenka laiko

gyventi.

Mintys iš Justino Marcinkevičiaus

„Dienoraščio be datų“