Rasa GRIŠKEVIČIENĖ

– Čistyje Prudy! – Tolminkie-mis! – Višniovka! – Lazdynėliai! – Nesterov! – Stalupėnai! – Ma-trosovo!

Taip simboliškai Vlado Šlaito viešojoje bibliotekoje vykusio literatūrinio-muzikinio vidudienio „Elegija K. Donelaičiui“ metu gin-čijosi rusų kareivis su lietuvių kal-ba, prabilusia iš Prūsijos kapo, no-rėdamas įrodyti, jog nebėra šiame krašte senųjų lietuviškų miestelių pavadinimų – Aulavėnų, Bredūnų, Didlaukių, Papelkių, Gerdavos... Vietoj jų bus Kalinovka, Jagodno-jė, Telmanovo, Vysokojė, Železno-dorožnyj...

Tačiau ir šiandien iš Tolminkie-mio bažnyčios sklindanti šviesa liudija lietuvišką dvasią, o K. Donelaičio vardas, pasak Justino Marcinkevičiaus, skamba kaip varpas. Do-ne-lai-tis!

Simboliška, kad pirmasis literatū-rinis-muzikinis kūrinys šiais metais viešojoje bibliotekoje buvo skirtas Kristijono Donelaičio metams, minint lietuvių grožinės literatūros pradininko, poemos „Metai“ auto-riaus, 300-ąsias gimimo metines.

Pasklido šviesa iš Tolminkiemio...Biblioteka jį surengė kartu su sambū-riu „Prie židinio“. Jo vadovė Zuzana Stunžėnienė ne tik skaitė paskaitą apie poeto asmenybę, bet ir režisavo mažytį spektakliuką „Metų“ temo-mis, kuriame vaidino šio sambūrio dramos būrelio atlikėjai.

Kartu su „gaspadinėmis“ Al-dona Vilkeliene, Emilija Vitke-vičiene, Aldona Surviliene, kartu su „būrais“ Julijonu Gudparakiu, Juozu Stunžėnu, Mečislovu Gri-gucevičiumi ir, žinoma, Slunkiumi, kurį vaidino Juozas Vilys, žiūrovai kartu dalyvavo Krizo dukters ves-tuvėse, šaipėsi iš girtuoklio Dočio, išsakė širdingus poeto atodūsius dėl nykstančios lietuvių kalbos ir tautos tradicijų.

Žiūrovai negailėjo plojimų at-likėjams už vaidybą, muzikavimą, dainas ir vaišes – lašinukus su „cibuliais“, virtas pupas ir gardų midų. Scenoje „vaidino“ ir linų verpimo ratelis, kuriuo prieš 150 metų verpė Lietuvos prezidento Kazio Griniaus mama. Ši istorinė relikvija – giminės palikimas – kadaise atkeliavusi iš Darbėnų parapijos, dabar pagarbiai įkurdinta „Slunkiaus“, žinomo kolekcininko ir vyndario Juozo Vilio, namuose.

Kartu su ukmergiškiais K. Done-laičio 300-ąjį gimtadienį bibliotekoje tą dieną šventė ir į svečius atvykęs Kauno kamerinis choras „Židinys“, vadovaujamas Prano Jurkonio.

Skambėjo dainos Maironio, Vydūno, Strazdelio žodžiais, choro atlikėjų skaitomos ištraukos iš K. Donelaičio kūrybos. Prisiminimais apie mokslo metus Vilkaviškio

rajono Kybartų Kristijono Donelai-čio gimnazijoje (tuometinėje vidu-rinėje mokykloje) dalijosi Lietuvos nepriklausomųjų rašytojų sąjungos pirmininkas, Lietuvos kultūros, kūrybos, tautotyros mėnraščio „Gintaro gimtinė“ redaktorius Vladas Buragas, atvežęs dovanų naujausią šio leidinio numerį.

Nukelta į 7 p.

„Laiko aiduose“ spausdiname ištraukas iš Algimanto Kacevi-čiaus prisiminimų knygos „Viliu-kų ąžuolų paunksmėje“.

Mano mama Jadvyga Kviklytė-Kacevičienė gimė 1915 m. rugsėjo 15 d., mirė 1990 m. balandžio 23 d. Mano tėvas Ignas Kacevičius gimė 1907 m. kovo 23 d., mirė 1996 m. sausio 8 d. Abu tėvai amžinam poilsiui atgulė naujose Dukstynos kapinėse. Tame pačiame kape palaidota ir sesuo Nijolė Stefanija.

Nėra išlikę atsiminimų, kaip susipažino mano seneliai iš mamos pusės Jonas Kviklys su Stefanija Žežickaite, žinoma tik tiek, kad Utenos rajone yra Kviklių kaimas, tačiau nežinia, ar senelis kilęs būtent iš to kaimo. Žinoma tik tiek, kad ir šiuo metu Utenoje bei jos apylinkė-se gyvena mūsų šeimos giminės iš Kviklių pusės. Senelės mama gyve-

no Vilniuje. Taip pat senelė pasako-jo, kad jai atitekėjus į Veprius, jos mama (mano prosenelė) ateidavo apie porą kartų per metus pėsčia iš Vilniaus į Veprius aplankyti dukters. Dabartiniais laikais turbūt tai būtų sunku įsivaizduoti.

Prieš pradedant pasakoti apie mamą, reikia grįžti į tuos senus Pirmojo pasaulinio karo metus, kai žmonės, bijodami patekti į karo veiksmų zoną ir dėl mums nežino-mų kitokių priežasčių, susikrovę skurdžią savo mantą į arkliuku traukiamus vežimus, bėgo, kur akys veda. Kviklių šeima atsidūrė dabartinės Baltarusijos teritorijoje. Ten mano mama 1915 metais gimė vežime be gydytojų ir pribuvėjų pa-galbos. Tuo metu mano senelio Jono Kviklio ir močiutės Stefanijos Kvi-klienės šeimoje jau augo vyriausioji duktė Alena, gimusi 1905 metais, ir sūnus Vytautas, gimęs 1908 metais.

Nukelta į 7 p.

„Viliukų ąžuolų paunksmėje“

Asmeninio albumo nuotr.

Protėvių trobelė Pakarkliuose.

Iveta ŽAGELYTĖ „Šilo“ pagrindinės mokyklos 8c kl. mokinė

„Šilo“ pagrindinėje mokykloje sausio 30 d. įvyko netradicinė integruota ugdymo karjerai ir Pilie-tiškumo pamoka, kurioje dalyvavo legendinis krepšininkas, politikas Sergejus Jovaiša. Pamoką vedusi istorijos mokytoja Alma Taučkė-lienė kalbėjo apie žmogaus likimą istorijos ir įvykių verpetuose, apie meilę savo Tėvynei.

S. Jovaiša priminė, kad sporto sąjūdį prieškario Lietuvoje pradėjo „Lituanikos“ lakūnas S. Darius. Su įdomumu klausėmės pasakojimo apie sporto, tautiškumo problemas sovietiniais laikais, apie Kauno „Žalgirio“ ir CASK dvikovas. Su-žinojome, kokias pasirinkimo gali-mybes suteikė 1990 m. Kovo 11-oji.

Netradicinė pilietiškumo pamoka

Pamoką paįvairino ištraukos iš kino filmo „Kita svajonių komanda“ apie Lietuvos rinktinės bronzinę per-galę 1992 m. Barselonos olimpiadoje.

Svečias dabar – Seimo narys. Jis papasakojo apie darbą Seime, atskleidė, kaip ir kodėl jo gyveni-mo kelias pasisuko nuo sporto prie didžiosios politikos, skatino mus siekti kuo gilesnių ir įvairesnių žinių, turėti tikslą gyvenime, būti savo Tėvynės mylėtojais.

Pilietiškumo pamoka tapo patrio-tizmo, istorijos, sporto ir muzikos švente. Renginio metu dainas Lie-tuvai skyrė dešimtokė Miglė Paukš-tytė, aštuntokai Jokūbas Tėvelis ir Laura Žižytė bei septintokės Odeta Laukaitytė ir Rugilė Kolesnikovai-tė. Mokiniams vadovavo muzikos mokytoja Neringa Valinskienė.

Nukelta į 7 p.

VASARISSukanka 45 metai, kai 1969 m.

vasario 1 d. Ukmergėje gimė Vir-ginijus Druskis, Lietuvos laisvės gynėjas. Žuvo 1991 metų sausio 13 d. gindamas Lietuvos Respublikos laisvę ir nepriklausomybę. Palaido-tas Vilniaus Antakalnio kapinėse, laisvės gynėjų panteone. Po mirties apdovanotas I-ojo laipsnio Vyčio Kryžiaus ordinu ir Sausio 13-osios atminimo medaliu.

r r rSukanka 140 metų, kai 1874

m. vasario 2 d. Gerklinės kai-me Šešuolių valsčiuje Ukmergės apskrityje gimė Juozapas Būčys, kunigas, daraktorius, literatas, lietuvybės puoselėtojas. Pasiraši-nėjo slapyvardžiu P. Skiedra. Mirė 1946 m. gegužės 30 d. Palaidotas Semeliškių Šv. Lauryno bažnyčios šventoriuje.

r r rSukanka 70 metų, kai 1944 m.

vasario 11 d. Paąžuolių kaime Tau-jėnų apylinkėje Ukmergės rajone gimė Gediminas Budnikas, krep-šininkas, Lietuvos ir Kauno miesto politinis bei visuomenės veikėjas.

r r rSukanka 75 metai, kai 1939

m. vasario 15 d. Ukmergėje gimė Juozas Gecevičius, inžinierius mechanikas, habilituotas techno-logijos mokslų daktaras, moksli-nių paslaugų bendrovės „GTV“ įkūrėjas ir vadovas. Yra paskelbęs beveik 100 mokslinių straipsnių, užregistravęs 237 patentus. 1973 m. ir 1983 m. paskirtos valstybinės premijos, suteiktas Respublikos nusipelniusio išradėjo vardas.

r r rSukanka 90 metų, kai 1924 m.

vasario 16 d. Ukmergėje gimė Aldona Vederaitė, Lietuvos kino ir teatro aktorė, televizijos režisierė, tremtinė, lietuvių kalbos puose-lėtoja. Už kūrybinius nuopelnus apdovanota Vytauto Didžiojo ordi-no riterio kryžiumi. Mirė 2012 m. birželio 20 d. Palaidota Vilniuje, Rasų kapinėse.

Vlado Šlaito viešosios bibliotekos inf.

Kauno civilinio gubernatoriaus I. Kalkatino raštas Kauno guberni-jos valdybai:

„Į laisvas Miesto gydytojo pareigas Ukmergės mieste pagal jo prašymą bei remiantis pono Vidaus reikalų ministro 1843 metų kovo 31 die-nos cirkuliariniu nurodymu šių metų balandžio 19 dieną paskirtas gydytojas Gredingeris su metine 228 sidabro rublių 68 kapeikų alga, mokama iš miesto pajamų“.

Kauno apskrities archyvo medžiaga

Iš rusų kalbos vertė muziejininkas Raimondas Ramanauskas

Gredingerio paskyrimas Ukmergės

miesto gydytoju

Ukmergės kraštą garsinusių ar

garsinančių žmoniųminėtini jubiliejai

Melanijos Širvienės nuotr.

2014 m. vasario 7 d.

Kristijono Donelaičio „Metų“ temomis vaidino sambūrio „Prie židinio“ atlikėjai.

Mokykloje lankėsi legendinis krepšininkas Sergejus Jovaiša.

Atkelta iš 6 p.

Pasibaigus karui, šeima vėl grįžo į Veprius ir apsigyveno savo namelyje Veprių miestelio gale, ry-tinėje miestelio pusėje. Senelis tar-navo pas garsios giminės palikuonį Veprių grafą M. S. Pliaterį, buvo jo vežikas, kaip dabar pasakytų – asmeninis vairuotojas. 2010 metais išleistoje monografijoje „Vepriai“ rašoma, kaip mano senelis Jonas Kviklys ketvertu kinkytų arklių karieta išvežė bėgantį iš Veprių paskutinį Veprių dvaro grafą, gar-sios Pliaterių giminės palikuonį, Marijoną Broel Pliaterį. Tai buvo apie 1918 metus.

Kiek žinoma, senelis turėjo dar du brolius – Stanislovą ir Mykolą. Stanislovas tarnavo vežiku pas grafą Tyzenhauzą Atkelta iš 6 p.

Bibliotekoje renginio metu veikė dokumentų paroda „Kristijonas Donelaitis: metų ir raštų ratas“, kurioje galėjai ne tik susipažinti su įvairių epochų poeto kūrybos leidimais, knygomis apie lietuvių grožinės literatūros pradininką, renginiais Lietuvoje bei pasaulyje.

Atkelta iš 6 p.

Svečiui S. Jovaišai mokiniai ir mokytojai uždavė nemažai klausimų. Vyko įdomi diskusija, nes klausimai buvo ne tik apie sportą ar politiką, bet ir apie šeimą, vaikystę, teisėjavimą televizijos šokių projekte.

Netradicinės pamokos metu buvo pagerbta mūsų mokyklos mergaičių futbolo komanda, laimėjusi III-iąją vietą Lietuvos mokinių Olimpinio festivalio mergaičių mažojo futbolo

Pasklido šviesa iš Tolminkiemio...2014 m. vasario 7 d. 7 p.

Parodoje buvo galima paskaityti originalų „Žodynėlį donelaitiškai“ ir sužinoti, jog poeto laikais žodis antmonas reiškė valstybinių dvarų nuomininką; buksvos buvo kelnės, mučė – kepurė, delmonas – kišenė, edelmonas – bajoras, klapas – ber-nas, šulcas – seniūnas, šlapjurgis – girtuoklis, o grečnas – didelis...

Renginys baigėsi simboline malda – nusilenkimu Kristijonui Donelaičiui, visiems drauge ta-riant: „Jau saulelė vėl atkopdama budino svietą ir žiemos šaltos triūsus pargriaudama juokės. Šal-čių pramonės su ledais sugaišti pagavo, ir putodams sniegs visur į nieką pavirto...“

Visas pasaulis pastaruosius kelis mėnesius su dideliu nerimu ir viltimi seka dramatiškus įvykius Ukrainoje.

Tuo tarpu UAB „Ukmergės spaus-tuvė“ neseniai išleido tarsi tiltą į šią šalį vedančią knygelę. Tai Ukmergėje gyvenančio ukrainiečių rašytojo Liu-bomiro Frankiv ir jo žmonos – lietu-vės dizainerės Izolinos Fankiv knyga „Dviejų mūzų bičiulystė“.

Knygelė neįprasta tuo, jog L. Frankiv mintys, jo gyvenimo is-torija papasakota ukrainietiškai, o Izolinos prisiminimai apie savo pro-tėvius, gyvenimo kelią – lietuviškai.

Leidinį puošia spalvotos Izolinos siuvinėtų drabužių iliustracijos. Di-zainerės sukurtuose drabužių mode-liuose – lietuviški simboliai. Autorei

Knygelėje – dviejų mūzų bičiulystė

„Viliukų ąžuolų paunksmėje“Rokiškio dvare, o Mykolą senoje fotografijoje matome su kariškio uniforma ir dviem medaliais ant krūtinės. Mano senelis buvo ne-aukštas, labai smulkaus sudėjimo, bet jo ūsai buvo įspūdingi, ilgi ir riestais galiukais. Beje, ūsais puošėsi ir kiti du broliai. Dėdė Vytautas juokaudavo sakydamas, kad senelis svėrė penkiasdešimt kilogramų, įskaitant klumpes. Ko gero, panašiai ir buvo. Močiutė, atvirkščiai, buvo labai apkūni, taip pat nelabai aukšta. Su amžiumi jos kakle įsimetusi struma užaugo iki tokio didumo, kad kaklas beveik susilygino su pasmakre, todėl mo-čiutė, kad paslėptų, jos manymu, negražų kaklą, visuomet nešiojo po kaklu surištą skarelę. Močiutė buvo namų šeimininkė.

Netradicinė pilietiškumo pamoka 5x5 finale ir jai vadovavę kūno kul-tūros mokytojai Vida Mackevičienė bei Rimas Vadapalas.

Mokyklos direktorius Leonas Žu-klys dėkojo svečiui S. Jovaišai, isto-rijos mokytojai A. Taučkėlienei, UK koordinatorei E. Januškevičienei.

Man ši nepakartojama pamoka ilgai išliks atmintyje. Džiaugiuosi (kaip ir didelis būrys kitų mokinių ir mokytojų) gavusi legendinio krep-šininko, LR Seimo nario autografą.

Savivaldybės Kultūros ir vie-šųjų ryšių skyrius kviečia teikti kandidatūras geriausio 2013 m. Ukmergės rajono kultūros dar-buotojo, sėkmingiausio kūrėjo kūrybinio projekto ir metų kultūros mecenato nominacijoms.

Geriausio metų kultūros darbuo-tojo vardas suteikiamas rajono savi-valdybės tarybos įsteigtų kultūros įstaigų darbuotojams už nuopelnus jų praktinėje veikloje, pasiekimus, reikšmingiausius darbus, visuome-nės kultūros, bendražmogiškųjų ir pilietinių vertybių ugdymą.

Sėkmingiausio kūrybinio pro-jekto nominacija suteikiama už dailės, muzikos, teatro, šokio, literatūros, publicistikos ir kitose kūrybos srityse pasiektą išskirtinį rezultatą, įgyvendintą projektą.

Metų kultūros mecenato nomi-nacija suteikiama už materialią ir kitokių formų paramą ar pagalbą

Kviečia teikti kandidatūras kultūros įvykių vyksmui, kūrybinių procesų raidai, kultūrinių renginių ir kūrybinių projektų įgyvendinimui.

Kandidatūras gali teikti kultūros įstaigų vadovai, visuomeninės kultūros organizacijos, Kultūros ir viešųjų ryšių skyrius, kiti juridiniai ir fiziniai asmenys.

Kandidatūras galima teikti iki vasario 28 d. Kultūros ir viešųjų ryšių skyriui. Teikiant nurodyti kandidato(-ų) vardą, pavardę, nuopelnus, už kuriuos galėtų būti paskirtos vardo, projekto ar mecenato nominacijos.

Kandidatūrų nominacijoms gauti teikimo forma – laisva.

Geriausieji metų kultūros dar-buotojai, sėkmingiausio kūrybinio projekto autorius ir metų kultūros mecenatas bus skelbiami ir apdo-vanojami balandžio 15-ąją, minint Tarptautinę kultūros dieną.

Daugiau informacijos tel. 60218.UŽ inf.

Rita GELŪNIENĖ

Sausio 23-iąją atsisveikinome su Jonu Trinkūnu – žinomu etnologu, folkloristu, religijotyrininku, senojo lietuvių tikėjimo bendruomenės „Romuva“ vyriausiuoju kriviu.

Laikantis senųjų papročių, velio-nio kūnas buvo kremuotas. Prie urnos su pelenais Lietuvos liaudies kultūros centre savo šviesą skleidė daugybė žvakių, dėliotų ir laikantis neįprastos kompozicijos, ir uždegtų taip, kaip diktavo atėjusiojo atsisveikinti širdis.

Pagarbiai eidami ratu apie urną, J. Trinkūno artimieji, bendraminčiai, bičiuliai reiškė pagarbą mirusiajam, atsisveikino su Juo, apmąstydami Kos-moso ir žmogaus dvasios amžinybę.

Palydėtuvių procesijoje plevė-savo vėliavos, liepsnojo deglai, mušė būgnai, baltų drabužiais apsirengusios senųjų tradicijų puoselėtojos nešė urną su krivio pelenais, o šalia tarsi saugodami rimtį žygiavo gyvosios istorijos klubų nariai – kariūnai.

Rokantiškių kapinėse atliktos senovinės laidojimo apeigos, au-kojant midų ir druską, prašant, anot etnoastronomo Jono Vaiškūno, Vėlių Motės, kad atsiųstų vėles pasitikti garbingojo krivio Vėlės.

Mums, lietuviams, derėtų prisi-minti J. Trinkūną kaip asmenybę, kuri iš užmaršties prikėlė senąsias lietuviškas šventes: Rasas, Lygia-dienius, Jorę ir kitas, sudarančias metų kalendorinių švenčių ratą.

Jo rūpesčiu 1967 metais mūsų visų pamėgtas ypatingos trumpiau-sios nakties paminėjimas atgimė senojoje Lietuvos sostinėje Ker-navėje. 1969 m. įkūręs kraštotyros sąjūdį, pradėjęs rengti senovės baltų apeigas, J. Trinkūnas su entuziastin-gais žygeiviais keliavo po Lietuvą, ieškojo baltiškosios kultūros ženklų, rinko etnografinę medžiagą, kuri nenugulė muziejų fonduose, o pas-klido dainomis, apeigomis.

Toks patriotiškumas neliko ne-pastebėtas tuometinės sovietinės valdžios – 1974 m. už politinę tautinę veiklą Jis pašalintas iš universiteto, kuriame dirbo. Grįžo į savo Alma Mater prasidėjus Są-jūdžio judėjimui.

Pravartu paieškoti J. Trinkūno

Atsisveikino su etnologu Jonu Trinkūnu

straipsnių mūsų ir prancūzų spau-doje, pasklaidyti Jo knygas „Lie-tuvių senosios religijos kelias“, „Baltų tikėjimas“.

2002 m. jis buvo išrinktas Ro-muvos vyriausiuoju kriviu, da-lyvaudavo tarptautinėse senųjų tikėjimų konferencijose, kartu su žmona vadovavo apeiginiam folkloro kolektyvui „Kūlgrinda“, buvo Etninės kultūros draugijos, Tautos namų, kitų organizacijų vadovas ar narys. 1997 m. Jam skirta Jono Basanavičiaus premija,

brangios protėvių nuotraukos surink-tos iš šeimos albumų ir archyvų.

Liubomiro eilėraščius galima skaityti originalo ir lietuvių kalba.

Prieš metus menininkų pora buvo surengusi savo kūrybos vakarą Ukmergės kraštotyros muziejuje. Jame skambėjo ukrainietiška kalba, vyko drabužių modelių paroda.

Šiuo metu menininkai išvykę į neramią Ukrainą, kurioje gyvena jiems patys artimiausi žmonės – vaikai ir jų šeimos.

Knygelėje sudėtų nuotraukų autoriai – ukmergiškiai fotomeni-ninkai Regina Mackelienė ir Al-binas Kuliešis, lietuviškus tekstus redagavo Zita Bataitienė.

UŽ inf.

o 2013 m. Valstybės dienos proga apdovanotas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi.

Verčiu svetainės Alkas.lt pusla-pius, skaitau J. Trinkūno bičiulių bendraminčių žodžius Išėjusiojo Vėlei ir tikiu: žmonės, patyrę buvimo kartu su Mokytoju džiaugsmą, mokės tuo dalintis su kitais, norės tai daryti.

Rasis vis daugiau norinčių gilin-tis į etnokultūrą, pažinti savo tautos šaknis ir gerbti tai, kas išsaugota kil-naus žmogaus kilnios veiklos dėka.

Stanislovo Budraičio nuotr.

Knygos sutiktuvėsVasario 13 dieną, ketvirtadienį, 15 val. Vlado

Šlaito viešojoje bibliotekoje rengiamos Lietu-vos gyventojų genocido ir rezistencijos tyrimo centro leidinio „Vyčio apygardos partizanų vadas Danielius Vaitelis-Briedis“ sutiktuvės.

Renginyje dalyvaus knygos sudarytojas Vaclo-vas Slivinskas, istorikas Darius Juodis, Danieliaus Vaitelio artimieji, kiti svečiai. Partizanų dainas dainuos Siesikų kultūros namų kaimo kapela „Vie-versa“ (vadovas Mindaugas Grainys).

Renginio metu bus galima įsigyti pristatomą knygą.

Knygelę išleido Izolina ir Liubomiras Frankiv.

Urnoje – krivio Jono Trinkūno pelenai.

Renginio akimirkos.