Česlovas Iškauskas

5

Vietoj pratarmės

Ar kam naujiena, kad savo krašto, regiono ir jo aplinkos istorijos pažinimas yra tas skiedinys, kuris sutvirtina valsty-bės ateities pamatus, padeda atskirti grūdus nuo pelų, įžie-bia patriotizmo kibirkštį? Vargu ar kam reikia sakyti, jog šiame paviršutiniškumo amžiuje dominuoja abejingumo savo istorijai mada, nuodingas kosmopolitizmo virusas, pa-verčiantis tautą bei kiekvieną iš mūsų beforme mase ir stu-miantis į išnykimo bedugnę.

Kita vertus, nereikia vengti priminti pačių sunkiausių Europai, Lietuvai, jos kaimynams istorijos periodų, koks buvo, pavyzdžiui, painus 1918–1922 m. ar dar platesnis lai-kotarpis arba „sąmokslo teorijų“ kupinas prieškaris. Gal kai kas ims tvirtinti, kad taip norima sukiršinti tautas ir etnines

grupes, skleisti priešpriešą, bet juk tų visiems žinomų ir pri-mirštų faktų bei situacijos dėlionė niekaip nesusijusi su na-cionalinės nesantaikos kurstymu ar galimos naujos agresijos eskalavimu. Tai tiesiog istorinė tiesa, skirta tam, kad nepasi-kartotų juodžiausi jos puslapiai, kad būtų praskleistas klas-tingų XX amžiaus diktatorių – dviejų monstrų – valdymo šydas.

Nesu istorikas, todėl įvairiose žiniasklaidos priemonė-se paskelbtų mano tekstų esmė – priminti tuos istorijos tarpsnius, kurie kelia daugiausia ginčų arba kurie nekrinta į eilinio skaitytojo akis. Taip, juose yra netikėtumo, galbūt sensacijos, tačiau laikytasi bendros taisyklės: pačiam skai-tytojui leista atskirti pelus nuo grūdų, pasirinkti, ar tikėti teikiamomis žiniomis, ar jas atmesti.

Bet neskubėkime: juk sakoma, kad net absurdiškiausia-me anekdote yra kruopelė tiesos...

Autorius

EuropA –moNsTrų

įKAiTė

9

1

Kaip J. stalinas su A. Hitleriu flirtavo

Vargu ar šiandien reikia įrodinėti, kad A. Hitlerio pra-dėtas Antrasis pasaulinis karas nebuvo vieno diktatoriaus kaltė. savaitę prieš Lenkijos užpuolimą, rugpjūčio 23 d., nacistinė Vokietija ir ssrs pasirašė nepuolimo sutartį, dar vadinamą molotovo–ribbentropo paktu.

Bet artėjant šiai datai rusijos žiniasklaida labai pasipik-tino, kai JAV ambasada Estijoje 72-ųjų pakto pasirašymo metinių proga išplatino pranešimą, kuriame atsakomybę už šio karo pradžią suvertė ir J. stalinui. Beje, ji čia nieko naujo nepasakė: dar 2009 m. Europos parlamentas nutarė rugpjūčio 23 d. pažymėti kaip stalinizmo ir nacizmo aukų atminimo, tai yra Juodojo kaspino, dieną.

10

Nuo savęs pridurtume: sovietinio diktatoriaus nuolai-džiavimas nacistams, nusikalstamas delsimas ir net bendra-darbiavimas su jais privedė iki to, kad vadinamame Didžia-jame Tėvynės kare žuvo apie 27 mln. žmonių...

Versalio sutartis suartino mirtinus priešusiki šiol ginčijamasi, kodėl J. stalinas nereagavo į praneši-

mus apie gresiantį ssrs užpuolimą, kodėl labai uoliai nai-kino sovietinę karininkiją, atliko veiksmus, kurie piktinda-vo net aukštus karinius vadovus. Bet kad jis stengėsi įsiteik-ti nacių lyderiui ir taip susilaukti jo malonės, nukreipdamas visą ugnį į didžiąsias Vakarų valstybes, arba pergudrauti jį, faktų užtenka.

ssrs ir nacių Vokietijos draugys-tė ypač sustiprėjo, pasirašius minėtą paktą ir pastarajai įsiveržus į Lenkiją. Tačiau glaudus bolševikų ir vokiečių bendradarbiavimas pastebimas dar 1919 m. birželio 28 d. pasirašius Ver-salio taikos sutartį, įvedusią Vokietijai daugybę apribojimų ir gerokai nuali-nusią imperiją. Kaip rašo rusų istorikas Aleksandras Širokoradas knygoje „ru-sija ir Vokietija. Karinio bendradar-biavimo istorija“ (šis istorikas taip pat

Kurtas von schleicheris, „sondergruppe r“ vadovas

po Versalio taikos sutarties pasirašymo Vokietiją užgriuvo milžiniška reparacijų našta.

12

parašę s prieštaringa i vertinamą knygą „rusia ir Lietuva“), jau 1921 m. vokiečiai įkūrė slaptą draugiją „sondergrup-pe r“ (sovietinis pavadinimas „Vogru“), kuri ėmėsi ieškoti ryšių rusijos vadovybėje kariniam bendradarbiavimui. Jai vadovavo Kurtas von schleicheris, kuris kartu su rusijos liaudies komisaru užsienio prekybai Leonidu Krasinu iš-sirūpino 75 mln. reichsmarkių vokiečių karinei pramonei plėsti ir karinio mokymo centrams rusijoje kurti. (Būsima-sis kancleris ir gynybos ministras įsivėlė į partines intrigas, kritikavo A. Hitlerį, todėl sulaukęs 52 m. buvo nužudytas per vadinamąją ilgųjų peilių naktį 1934 m. birželio 30 d.).

1921 m. vasarą rusijos delegacija atvyko į Berlyną ir susitarė, kad Vokietija į rusijos gilumą galės perkelti tris karines gamyklas, kurių gaminama produkcija naudosis ir raudonoji armija. Taip Vokietija mėgino apeiti Versalio sutartimi jai nustatytus apribojimus: turėti iki 100 tūkst. kareivių, ribotą kiekį artilerijos, tankų, laivų ir t. t. Tautų Lygos inspektoriai nuolat tikrindavo Vokietijos gamyklas ir kariuomenę, be to, Berlynui savo ginkluotę reikėjo slėpti nuo pagrindinių konkurentų – britų.

Siekė diktuoti sąlygas pasauliuisavo ruožtu rusija Vokietijoje užsakė „Foker“ ir „Jun-

ker“ lėktuvų (jie buvo pristatomi maskvai per fiktyvią firmą Brazilijoje), o vokiečiai rusijoje statė aliuminio gamyklą,

13

kurios produkcija – duraliuminis – daugiausia buvo nau-dojama aviacijos pramonėje. 1925 m., kai rusija „Junkers“ kompanijai suteikė negrąžinamą 140 mln. markių paskolą, pirmieji bombonešiai „Junkers G-23“ (sovietinis pavadini-mas „Jug-1“) ėmė skraidyti virš rusų ir vokiečių žemių. Tuo metu palydovinės žvalgybos dar nebuvo, ir Tautų Lygos inspektoriai negalėjo žvalgytis po rusijos platybes. Kariniai naikintuvai buvo gaminami saratovo kombainų gamykloje, o pirmieji bendros gamybos povandeniniai laivai 1934 m. nuleisti prie murmansko.

Tiesa, A. Hitleriui 1933 m. atėjus į valdžią, bendradar-biavimas sulėtėjo. maskva negalėjo atsikratyti senos ideo-loginės nuostatos, kad fašizmas – pasaulio blogis ir grėsmė. 1937 m. jis buvo pavadintas didžiausiu ssrs priešu. Kinas, literatūra, muzika, teatras buvo persunkti antinacistinės propagandos, o daugybė sovietinių karininkų ir specialistų sukišti į kalėjimus bei sušaudyti, apkaltinus juos šnipinėji-mu Vokietijos naudai. Taip nukentėjo ir 1937 m. birželio 12 d. buvo sušaudytas liaudies gynybos komisaro pavaduo-tojas m. Tuchačevskis, kuriam vienam iš pirmųjų penkių karininkų 1935 m. buvo suteiktas maršalo laipsnis ir kuris, 1933 m. gegužės 13 d. išlydėdamas vokiečių karinę delega-ciją į Berlyną, sakė: „Visada galvokite štai apie ką: mes ir jūs, Vokietija ir sovietų sąjunga, galime visam pasauliui diktuo-ti sąlygas, jeigu būsime kartu...“

Beje, istorikai tokį bendradarbiavimo atšalimą sieja su ispanijos pilietiniu karu.

14

Nusikalstamas paktas atrišo rankasVeidmainiškas ir iš esmės klastingas molotovo–ribben-

tropo paktas bei jo slaptieji protokolai tarsi atrišo rankas abiem diktatoriams. Tiesa, ssrs žmones ištiko šokas, kad mirtini priešai sudarė taikos sutartį. Viskas staiga pasikeitė: propagandistai nežinojo, kaip vertinti agresyvų Vokietijos elgesį Europoje, menininkai vis klausė aukštesnių instancijų, kaip dabar vaizduoti „klastingus vokiečių fašistus“, o drąses-ni parašė laišką vyriausiajam partijos ideologui A. Ždanovui, primindami J. stalino kalbą XViii bolševikų suvažiavime 1939 m. kovą, kurioje „tautų tėvas“ Vokietiją vadino viena iš agresyviausių pasaulio valstybių, siekiančių užkariauti visą pasaulį. Tačiau visiems įtarinėtojams buvo atsakyta: sutartis pasirašo ir aprobuoja J. stalinas, tad jis žino, ką daro...

Kitą dieną po pakto pasirašymo „pravdoje“ buvo išspaus-dintas vedamasis straipsnis, kuris paaiškino Vokietijos ir ssrs santykių pagerėjimo esmę. Visa kaltė dėl padėties Eu-ropoje buvo suversta būsimiems sąjungininkams – prancūzi-jos ir Anglijos buržuazijai. Bet tai atvėrė kelią dar platesniam bendradarbiavimui. 1939 m. gruodžio 23 d. A. Hitleris pa-sveikino J. staliną 60-mečio proga. Fiureris ir jo parankinis Josephas Goebbelsas ėmė skaityti rusų klasikus. maskva didžiavosi nacių propagandos ministro posakiu, kad „savo didingumu V. Leninas yra antras po Adolfo Hitlerio“. Tei-giama, kad visus juos vienijo nebent žydiškas kraujas...

15

Vokietijai užpuolus Lenkiją, karinis bendradarbiavimas tarp pakto dalyvių įsisiūbavo. Vokiečių aviacija naudojosi minsko radijo stotimi. rugsėjo 8 d. Viačeslavas molotovas pranešė, kad karinės pagalbos Lenkijai tranzitas per ssrs teritoriją uždraustas. Berlynas prašė maskvos, kad ši kuo greičiau pasiųstų savo dalinius į rytines Lenkijos vaivadijas. rugsėjo 19 d. prie Lvovo dėl nesusipratimo net įvyko konf-liktas tarp raudonarmiečių ir vermachto būrių, bet baigėsi bendru pergalės prieš lenkus paradu Breste, Gardine, puns-ke bei Lvove.

1939 m. rudenį J. stalinas privertė Baltijos valstybes pa-sirašyti vadinamąsias savitarpio pagalbos sutartis, kurių pa-grindu ir į Lietuvą buvo įvesti pirmieji okupacinės kariuo-menės daliniai. suomija tam pasipriešino, 125 km pasienyje su ssrs įrengusi įtvirtinimų liniją (maršalo C. mannerhei-mo linija). Taip prasidėjo Žiemos karas su sovietais.

Kartu prieš lenkusrusai naciams leido prie murmansko dislokuoti šešis

karinio aprūpinimo laivus, vienas jų dalyvavo Norvegijos operacijoje (vadinamoji Vėzeriubungo, arba Vėzerio, ope-racija 1940 m. Danijai ir Norvegijai užimti). sovietiniai ledlaužiai lydėjo vokiečių laivų vilkstines Šiaurės keliu per Beringo sąsiaurį. Atsidėkodami vokiečiai perdavė rusams naikintuvų „He-100“, po penkis naikintuvus „me-109Y“ ir

16

„me-110C“, kitų lėktuvų – bombone-šių ir sraigtasparnių.

Vokietija stokojo prekių, žaliavų, grūdų, medvilnės, naftos produktų, mangano, asbesto ir t. t. Vokiečiai už tai rusams pardavė variklių, plieno ga-minių, įvairių mašinų. Tranzito per ssrs teritoriją į Vokietiją tarifai buvo sumažinti 50 proc. Taip Transsibiro

geležinkeliu į Vokietiją keliavo kaučiukas iš Japonijos. Abi šalys siuntė delegacijas susipažinti su darbo organizavimu, įvairių pramonės šakų technologijomis.

iš viso 1940–1941 m. Vokietija iš sovietų sąjungos gavo 865 tūkst. tonų naftos, 14 tūkst. tonų vario, 1,4 mln. tonų grūdų ir t. t.

Kita vertus, Berlynas ir maskva susitarė kartu kovoti su lenkų pogrindžiu. Zakopanėje buvo įkurtas slaptas moky-mo centras, kur kartu mokėsi ss ir NKVD darbuotojai. 1940 m. pavasarį ištiko visiems žinoma Katynės tragedija. NKVD gestapui atidavė apie tūkstantį vokiečių komunistų ir antifašistų, pasitraukusių į „draugišką“ ssrs po A. Hit-lerio atėjimo į valdžią.

Saviapgaulės rezultatasistorikai tvirtina, kad, ko gero, ištikimiausia ssrs są-

jungininke prieškaryje liko mongolija, kuri aprūpino man-

Naikintuvai „He-100“

džiūrijos armiją gyvulininkystės produkcija, odomis, ark-liais ir t. t. Visos kitos – nuo atvirai flirtuojančių su naciais režimų iki vadinamųjų neutralių, bet nebendraujančių su maskva – nusigręžė nuo J. stalino, lyg įtardamos jį nešvariu sąmokslu su naciais.

Kad iš to bendradarbiavimo išėjo tik saviapgaulė, patvir-tina ir 1941 m. birželio 22 d. Dabar rusų ideologai teigia, kad taip J. stalinas norėjo laimėti laiko savo vakariniam flangui sustiprinti, o dėl tariamai nelaukto smūgio ssrs kaltina ką tik nori – lenkus, Baltijos šalis, čekus, suomius, jau nekalbant apie „imperialistinių“ Vakarų valstybių „klas-tą ir abejingumą“.

Kad tai buvo nusikalstama J. stalino taktika, liudija kraupūs vieno rusų karinės žvalgybos karininko išsaugoti dokumentai apie padėtį raudonojoje armijoje pačioje karo pradžioje – nuo Talino iki Bresto ir Juodosios jūros: cha-osas, dezertyravimas, netvarkingas bėgimas, nepasitenkini-mas vadų įsakymais, jau nekalbant apie baisius pirmuosius nuostolius, ypač karinės aviacijos. Visame šiame diktatorių užkaistame katile – milijonai niekuo nekaltų žmonių liki-mų.

įsigykiteknygą dabar