Mokslo tiriamasis darbas kaimo turizmo ir amatų plėtros kaimo

MOKSLO TIRIAMASIS DARBAS

KAIMO TURIZMO IR AMATŲ PLĖTROS KAIMO GYVENAMOSIOSE VIETOVĖSE 2007-2013 M. PROGRAMAI

PARENGTI

Užsakovai: Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos

Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

Vykdytojas: VšĮ “Socialinės ir ekonominės plėtros centras”

200200ocialinės ir ekonominės plėtros centras

ĮVADAS..............................................................................................31. LIETUVOS REGIONŲ VIETINIO GAMTINIO, KULTŪRINIO IR ŽMOGIŠKOJO POTENCIALO PANAUDOJIMO KAIMO TURIZMO IR AMATŲ PLĖTRAI GALIMYBIŲ VERTINIMAS.....................................................................................................................................4

1.1. Kaimo turizmo ir amatų samprata bei svarba.......................................................................41.2. Turizmo plėtros planavimo dokumentų analizė ir vertinimas..............................................61.3. Teisinės aplinkos vertinimas................................................................................................8

1.3.1. Kaimo turizmo paslaugų teisinės aplinkos vertinimas.................................................81.3.2. Amatų verslo teisinės aplinkos vertinimas.......................................................................13

1.4. Kaimo turizmo ir amatų raida (2000-2006 m.) bei teritorinė sklaida................................141.4.1. Kaimo turizmo raidos ir teritorinės sklaidos analizė..................................................141.4.2. Amatų raidos ir teritorinės sklaidos analizė...............................................................20

1.5. Kaimo turizmo ir amatų rėmimo apžvalga.........................................................................231.5.1. SAPARD paramos analizė.........................................................................................251.5.2. ES struktūrinių fondų parama.....................................................................................271.5.3. Parama amatų plėtrai..................................................................................................28

1.6. Kaimo turizmo ir amatų plėtojimas šalies regionuose.......................................................321.6.1. Gamtinių išteklių panaudojimas kaimo turizmo plėtrai...................................................321.6.2. Kultūrinių išteklių panaudojimas kaimo turizmo plėtrai..................................................361.6.3. Žmogiškojo potencialo svarba kaimo turizmo ir amatų plėtrai..................................37

1.7. Infrastruktūros išvystymo įtaka kaimo turizmui ir amatams..............................................421.7.1. Kaimo vietovių infrastruktūros vertinimas...........................................................................421.7.2. Viešosios turizmo infrastruktūros panaudojimas kaimo turizmo plėtrai..............................431.8. Kaimo turizmo ir amatų produktų kokybės ir konkurencingumo vertinimas....................461.8.1. Kaimo turizmo produktų vertinimas....................................................................................461.8.2. Amatų produktų vertinimas..................................................................................................48

1.9. Kaimo turizmo paslaugų ir amatų produktų rinkodaros priemonės............................................581.9.1. Kaimo turizmo rinkodaros priemonės..............................................................................581.9.2. Amatų produktų rinkodaros priemonės............................................................................63

1.10. Kaimo turizmo ir amatų ekonominio poveikio vietovių plėtrai vertinimas..........................681.11. Kaimo turizmo verslo ir amatų SSGG analizė......................................................................70

2. PRIEMONĖS IR PASIŪLYMAI KAIMO TURIZMO IR AMATŲ PLĖTRAI...........................723. PRIEDAI........................................................................................................................................82

ĮVADAS

Darbo tikslas - kaimo turizmo ir amatų kaip alternatyvių žemės ūkiui veiklų plėtros kaimo gyvenamose vietovėse skatinimas, siekiant efektyvesnio vietos gamtinio, kultūrinio ir žmogiškojo potencialo panaudojimo, gyvenimo kokybės kaimo vietovėse gerinimo ir rinkos poreikių tenkinimo.

Darbo uždaviniai: įvertinti šalies regionų vietinio gamtinio, kultūrinio ir žmogiškojo potencialo panaudojimo

kaimo turizmo ir amatų plėtrai galimybes, nustatyti amatų ir kaimo turizmo produktų ir rinkų formavimo veiksnius, prioritetus ir

plėtros perspektyvas, pateikti kaimo turizmo ir amatų efektyvesnio plėtojimo kryptis ir priemones.

Žemės ūkio veiklai mažiau tinkamose ir natūraliais kraštovaizdžiais pasižyminčiose kaimo vietovėse pastaraisiais metais sėkmingai plėtojamas kaimo turizmas, laikomas viena iš pagrindinių alternatyvių ekonominių veiklų kaime. Kaimo turizmo plėtrai trukdo nepakankami vadybiniai į šią veiklą įsitraukusių gyventojų gebėjimai, prastos užsienio kalbų žinios, o taip pat nepakankama kaimo infrastruktūra (privažiavimai, vandens tiekimas, nutekamojo vandens apdorojimas, interneto prieiga, kt.), rinkodaros stoka.

Amatai – svarbi šalies etnokultūros dalis ir kita reikšminga alternatyvi kaimo ekonominė veikla, kurioje pastaraisiais metais taip pat jaučiamas ženklus pagyvėjimas. Lietuva turi gilias amatų tradicijas, siejamas su namų apyvokos daiktų gamyba, tradiciniais nacionaliniais apdarais ir kitais rankų darbo gaminiais. Pagrindinė problema, kad daugumai užsiimančių amatais kaimo gyventojų trūksta verslumo, vadybos žinių, jų gamyba yra mažos apimties ir dauguma produkcijos net nepatenka į rinką. Plečiantis kaimo turizmui šalyje auga įvairių rankdarbių paklausa, todėl jaučiamas poreikis sustiprinti šią alternatyvią ekonominę veiklą. Tokiu būdu būtų ne tik diversifikuojama kaimo gyventojų ūkinė veikla, bet ir plėtojamos Lietuvos etnokultūrinės vertybės.

Pirmoje darbo dalyje atliekamas Lietuvos kaimo turizmo ir amatų raidos, potencialo ir galimybių vertinimas, pateikiant Lietuvos kaimo turizmo ir amatų valdymo, finansavimo, planavimo dokumentų ir teisinės aplinkos vertinimą, gamtinių ir žmogiškųjų išteklių įvertinimą. Antrojoje darbo dalyje, atsižvelgiant į pirmojoje dalyje atliktos analizės išvadas, pateikiami pasiūlymai ir priemonės kaimo turizmo ir amatų plėtrai.

Rengiant mokslo tiriamąjį darbą taip pat buvo atlikta kaimo turizmo verslo, tradicinių amatų ir kultūros centrų atstovų apklausa. Siekiant ištirti kaimo turizmo ir tradicinių amatų esamą padėtį ir plėtros perspektyvas. Tyrimo imtys: asmenys besiverčiantys kaimo turizmu – 90 respondentų, kaimo amatininkas – 40 respondentų, kultūros centrų atstovai – 20 respondentų. Darbo grupės vadovė Rasuolė Andrulienė

Ekspertai Gintaras ŠumskasRegina SirusienėAdelė AstromskienėAlvydas AleksandravičiusEdvinas Bulevičius

3

1. LIETUVOS REGIONŲ VIETINIO GAMTINIO, KULTŪRINIO IR ŽMOGIŠKOJO POTENCIALO PANAUDOJIMO KAIMO TURIZMO IR AMATŲ PLĖTRAI GALIMYBIŲ VERTINIMAS

1.1. Kaimo turizmo ir amatų samprata bei svarba

Kaimo turizmo paslauga – kaimo gyvenamojoje vietovėje ar mieste, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3000 gyventojų, ūkininko sodyboje ar individualiame gyvenamajame pastate teikiama specialaus apgyvendinimo paslauga, kurios teikėjai privalo turėti turistams apgyvendinti pritaikytą sodybą ar atskirus pastatus, kuriuose apgyvendinimui skirtų kambarių (numerių) yra ne daugiau kaip 20 bei sudaryti kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimus atitinkančias sąlygas (LR Turizmo įstatymas, 1998 m. kovo 19 d. Nr. VIII-667).

Turizmo įstatyme nurodoma, kad kaimo turizmo paslaugų kūrimas ir plėtojimas gali būti remiamas specialiosioms ir kitoms programoms vykdyti skirtomis lėšomis įstatymų ir kitų teisės aktų nustatyta tvarka, prioritetą teikiant kaimų architektūrinėms tradicijoms išlaikyti.

Atkreiptinas dėmesys, kad kaimo turizmo paslauga įvairiose šalyse yra suprantama nevienareikšmiškai, tačiau vieningai sutariama, kad tai yra apgyvendinimo paslauga, turinti kompleksinį pobūdį ir teikiama kaime. Skirtingose šalyse naudojami ir šiek tiek skirtingi pavadinimai: kaimo turizmas (angl. rural tourism), turizmas ūkiuose (angl. farm tourism), agroturizmas (angl. agrotourism), kurie atspindi ir tam tikrus teikiamų paslaugų savitumus.

Lietuvoje ir daugelyje Europos Sąjungos šalių kaimo turizmas orientuojasi į poilsio (atostogų) produktų kūrimą, susietą su kaimiška gyvensena ir galimybe užsiimti įvairiomis su tuo susijusiomis veiklomis.

Kaimo turizmas yra svarbus keletu aspektų:

Kaimo turizmas kuria ekonominė ir socialinė naudą kaimui. Kaimo turizmas patraukli jaunimui veiklos rūšis, darbo vietų ir pajamų šaltinis kaimo gyventojams. Poilsiautojų srautai palaiko kaimo vietovėse teikiamų paslaugų gyvybingumą, praplečia žemės ūkio produktų rinką.

Kaimo turizmas – taip pat veiksminga gamtos ir kultūros paveldo vertybių, kultūros ir tradicijų išsaugojimo priemonė. Turizmas suteikia prasmę senųjų dvarų, rūmų atstatymui, savitų kraštovaizdžių apsaugai, socialinių ir istorinių reiškinių pristatymui, taip pat didina bendruomenės narių domėjimąsi kitų kraštų gamta, kultūromis.

Svarbu atkreipti dėmesį, kad, kalbant apie kaimo vietovėje teikiamas turizmo paslaugas, oficialiuose teisės aktuose kol kas naudojama tik pakankamai griežtai apibrėžta „kaimo turizmo paslaugų“ sąvoka, nors kaime, panaudojant vietos specifiką ir galimybes, gali būti (ir yra) teikiamos ir kitokios turizmo paslaugos. Todėl greta „kaimo turizmo paslaugų“ turėtų atsirasti ir sąvoka – Turizmo kaime paslauga, kuri galėtų būti apibrėžta kaip fizinių ir juridinių asmenų veikla, kuria tenkinami turistų kelionės organizavimo, apgyvendinimo, maitinimo, vežimo, informacijos, pramogų ir kiti poreikiai, kai turistaujama kaimo gyvenamojoje vietovėje ar miete, kuriame gyvena ne daugiau kaip 3000 gyventojų.

Tradiciniai amatai – specialaus parengimo bei įgūdžių reikalaujančios, iš kartos į kartą perduodamos ūkinės veiklos šakos, grindžiamos daugiausia rankų darbu, elementariais įrankiais,

4

istoriškai susiklosčiusiomis technologijomis (technikomis bei įprastinėmis vietos žaliavomis ir kuriančios produktus, turinčius autorinio individualumo (nepakartojamumo) bruožų (2004 m. gegužės 26 d. Etninės kultūros globos tarybos nutarimas Nr. TN-5 „Dėl tradicinių amatų ir verslų sąrašo patvirtinimo“).

Tradicinis amatas – iš kartos į kartą perduodamos patirties ir specialių įgūdžių reikalaujanti individuali ar kolektyvinė veikla, skirta tautinio paveldo produktų nuolatiniam sukūrimui ir realizavimui. Tradiciniams amatams priskiriamas tradicinių gaminių gaminimas, tradicinių veislių augalų ir gyvūnų veisimas bei auginimas, jų produktų gavyba, gamtos gėrybių rinkimas ir perdirbimas, tradicinių paslaugų teikimas (LR Tautinio paveldo produktų įstatymo projektas).

5

1.2. Turizmo plėtros planavimo dokumentų analizė ir vertinimas

Lietuvos Respublikos teritorijos bendrasis planas (patvirtintas LR Seimo 2002 m. spalio 29 d. nutarimu Nr. IX-1154, Žin., 2002, Nr. 116-5198) yra pagrindinis planavimo dokumentas, reglamentuojantis šalies teritorijos naudojimo ir tvarkymo ilgalaikę strategiją, nustatantis šalies teritorinės plėtros perspektyvą, bendrąją teritorijos naudojimo ir apsaugos strategiją, prioritetus bei pagrindines šalies regioninės politikos formavimo nuostatas.

Vadovaudamiesi Lietuvos Respublikos teritorijų planavimo įstatymu (Žin., 2004, Nr. 21-617, Nr. 152-5531), Lietuvos Respublikos turizmo įstatymu (Žin., 1998, Nr. 32-852; 2002, Nr. 123-5507) ir vykdydami Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2004-2008 metų programos įgyvendinimo priemonių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. kovo 24 d. nutarimu Nr. 315 (Žin., 2005, Nr. 40-1290; Nr. 98-3707; Nr. 148-5401; 2006, Nr. 29-988), 731 priemone bei Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos direktoriaus įsakymu, Valstybinis turizmo departamentas rengia dviračių, vandens turizmo ir autoturizmo trasų nacionalinius specialiuosius planus.

Dviračių turizmo trasų specialiuoju planu bus suformuota nacionalinių dviračių trasų sistema, nustatyti dviračių trasų plėtojimo prioritetai, įgyvendinimo etapai bei priemonė. Parengtas specialusis planas sudarys sąlygas nacionalinių dviračių trasų techniniam projektavimui ir projektų įgyvendinimui.

Vandens turizmo trasų specialiuoju planu bus nustatytos vandens turizmo plėtojimo prioritetinės teritorijos bei pateiktos didelį rekreacinį potencialą turinčios vandens turizmo trasos, nustatyti šių trasų infrastruktūros plėtros prioritetai, įgyvendinimo etapai bei priemonės. Parengtas specialusis planas sudarys sąlygas vandens turizmo trasų infrastruktūros techniniam projektavimui ir projektų įgyvendinimui

Autoturizmo trasų specialusis planas bus pagrindas rengiant subalansuotą infrastruktūros bei turistinių išteklių pažiūriu nacionalinių autoturizmo trasų teritorinę sistemą ir jos įgyvendinimo ekonominį ir socialinį pagrindą. Parengus specialųjį planą bus pateiktos didelį kultūrinį ir rekreacinį potencialą turinčias autoturizmo trasos, nustatyti šių trasų infrastruktūros įrengimo poreikiai ir plėtojimo prioritetai.

Lietuvos etnografinių kaimų išlikimo ilgalaikės programos priemonėse numatyta: teisinėmis ir finansinėmis priemonėmis skatinti etnografiniuose kaimuose tradicijomis

pagrįstų turizmo ir rekreacijos paslaugų, ūkinės ir bendruomeninės veiklos, verslų ir amatų plėtrą; parengti teisės aktų, numatančių išlaidų atlyginimą asmenims, restauruojantiems ir prižiūrintiems etnografinių kaimų statinius, etninės architektūros paveldo objektus, projektus (Kultūros vertybių apsaugos departamentas, Aplinkos ministerija, Žemės ūkio ministerija, Ūkio ministerija, Etninės kultūros globos taryba, savivaldybės, 2004 m.);

teikti finansinę paramą etnografinių kaimų ūkinės ir kultūrinės veiklos plėtojimo projektams (etninės kultūros renginių: tautodailininkų, amatininkų seminarų, simpoziumų, plenerų, folkloro švenčių; tautodailės: puodininkystės, kalvystės, audimo, siuvimo, medžio drožybos, pynimo ir kitų; alternatyvios veiklos, amatų, verslų: odų, kailių išdirbimo, medžio apdirbimo, bitininkystės, žirgininkystės, žvejybos) - Žemės ūkio ministerija, Kultūros ministerija, Ūkio ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Aplinkos ministerija, Etninės kultūros globos taryba, savivaldybės, 2003-2006 m.;

6

nacionalinėje turizmo informacijos sistemoje pateikti informaciją apie turizmą ir amatus etnografiniuose kaimuose (Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Aplinkos ministerija, Žemės ūkio ministerija, Žemės ūkio rūmai, Etninės kultūros globos taryba, organizuoti privažiuojamųjų kelių prie turizmo objektų rekonstrukciją ir statybą, gerinti visuomeninio transporto būklę (Susisiekimo ministerija, Aplinkos ministerija, savivaldybės).

Etninės kultūros plėtros programos tikslas sudarant palankias sąlygas tradiciniams amatams egzistuoti ir teikiant finansinę paramą tradicinių amatų populiarinimui visuomenėje išsaugoti tradicinius amatus.

Šios programos sudaro palankias teisines prielaidas tradicinių amatų plėtrai, tačiau nėra įgyvendinamos nei per pavienių amatininkų ar jų asocijuotų struktūrų projektus.

7

1.3. Teisinės aplinkos vertinimas

1.3.1. Kaimo turizmo paslaugų teisinės aplinkos vertinimas

Kaimo turizmo paslaugų verslą reguliuoja keletas tarpusavyje susijusių įstatymų: Lietuvos Respublikos Civilinis kodeksas (toliau – CK), Turizmo, Žemės, Ūkininko ūkio, Miškų, Aplinkos apsaugos, Saugomų teritorijų ir kiti įstatymai.

Pagal Turizmo įstatymą fiziniai asmenys gali teikti kaimo turizmo paslaugas tik turėdami savivaldybės išduotą pažymėjimą, patvirtinantį, kad kaimo turizmo paslaugos teikimo reikalavimai įvykdyti. Remiantis Turizmo įstatymo 22 str. 9 d., savivaldybės ne tik išduoda kaimo turizmo paslaugos teikimo pažymėjimą, bet ir kontroliuoja šių paslaugų teikimo reikalavimų vykdymą.

Taigi, teisę teikti kaimo turizmo paslaugą (apgyvendinimo, higienos, maitinimo ir poilsio) kaimo vietovėje turi tik fiziniai asmenys, t. y. ūkininkai ir privačių namų valdų savininkai, kurie atitinka aukščiau nurodytus reikalavimus. CK 2.4 str., nustato, kad fiziniai asmenys, kurie įstatymų nustatyta tvarka verčiasi ūkine – komercine veikla, tame tarpe teikia kaimo turizmo paslaugas, laikomi verslininkais. Jie turi verslininko statusą, kurį suteikia išduotas verslo pažymėjimas.

Kaimo turizmo paslaugų rūšys ir apimtys, kurias turi teisę teikti šių paslaugų teikėjai, nurodyti Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR Finansų ministerijos viršininko 2002 11 21 įsakymu Nr. 333 patvirtintame Individualios veiklos, kuria gali būti verčiamasi turint verslo liudijimą klasifikatoriuje (kaimo turizmo paslaugos, kodas 10). Tai, kaip minėta, apgyvendinimo, higienos, maitinimo ir poilsio paslaugos. Kitų rūšių paslaugoms teikti reikia turėti atskirą verslo pažymėjimą, kurių skaičius neribojamas arba steigti įmonę – juridinį asmenį.

Taip pat Ūkininko ūkio įstatymo nustatyta tvarka asmenys, kurie yra įregistravę ūkininko ūkį, turi teisę, nesteigiant įmonės, gaminti žemės ūkio produkciją, vykdyti miškotvarkos darbus, realizuoti savo ūkyje pagamintą produkciją, teikti su žemės ūkiu susijusias paslaugas. Ūkininkai pagal įstatymą yra fiziniai asmenys, verslininkai, bet jie turi daugiau teisių negu neįregistravę ūkio asmenys.

Kaimo turizmo paslaugos yra su žemės ūkiu susijusi veikla, todėl tie ūkininkai, kurių metinės pajamos iš žemės ūkio veiklos sudaro daugiau kaip 50 procentų visų gautų pajamų, turi teisę į įstatymų nustatytas apmokestinimo lengvatas. Jiems iš nacionalinio biudžeto lėšų ir iš ES specialiųjų bei paramos fondų suteikiama parama miško apželdinimui ir priežiūrai, vandens telkiniams tvarkyti, kaimo vietovių keliams ir elektros linijoms tiesti, kultūros paveldui išsaugoti bei aplinkosaugos priemonėms įgyvendinti. Be to, šiems asmenims Žemės ūkio ministerijos nustatyta tvarka yra kompensuojama dalis palūkanų už bankų paskolas. Visa tai nustatyta Žemės ūkio ir kaimo plėtros įstatyme, kuris įsigaliojo nuo 2003 m. sausio 1 d. Vyriausybei pavesta parengti šios paramos įgyvendinimo tvarką.

Turizmo įstatymo 23 str. 6 d. nurodoma, kad privačiuose žemės sklypuose, esančiuose kaimo gyvenamosiose vietovėse, nerengiant detaliųjų planų ir nekeičiant pagrindinės tikslinės žemės naudojimo paskirties, gali būti vykdoma naujų statinių statyba kaimo turizmo paslaugoms teikti ir esamų individualių gyvenamųjų pastatų bei sodybų rekonstrukcija ir jų pritaikymas kaimo turizmo poreikiams pagal teisės aktų nustatyta tvarka parengtus ir patvirtintus projektus. Tuose projektuose turi būti numatytos ir priemonės žemei, vandens telkiniams, augmenijai ir gyvūnijai, taip pat istorijos ir archeologijos paminklams, kurie yra toje privačioje žemėje, saugoti nuo teršimo,

8

gadinimo, niokojimo ir kitokių neigiamų padarinių. Projektas turi būti suderintas su miesto, rajono aplinkos apsaugos inspekcija. Kitiems ne stacionariems statiniams ir įrenginiams, skirtiems turistų sportui ir poilsiui (sporto aikštelėms ir įrangai, atrakcionams, tiltams, prieplaukoms, paplūdimių įrangai ir kt.) įrengti sodybos teritorijoje derinti projekto nereikia. Visais kitais atvejais, kai žemės ūkio paskirties žemėje vykdomi statybos ir rekonstrukcijos darbai, kurie nesusiję su kaimo turizmo paslaugų teikimu, remiantis Žemės įstatymu, būtina nustatyta tvarka pakeisti pagrindinę tikslinę žemės naudojimo paskirtį.

Kaimo turizmo paslaugos yra teikiamos kaimo sodybose. Kaimo sodybą sudaro žemės sklypas, kurį yra užėmę ūkininko ar kito asmens gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir kiti statiniai, kiemo ir kiti įrenginiai, reikalingi turistų poilsiui, higienai, sportui taip pat šio žemės sklypo priklausiniai. Žemės sklypo priklausiniais laikomi jame esantys: miškas, medžių ir krūmų želdiniai, daugiamečiai sodiniai, vandens telkiniai, melioracijos ir inžineriniai įrenginiai. Visi šie objektai yra registruojami kaimo sodybos savininko vardu Nekilnojamojo turto registre ne kaip atskiras, bet kaip vientisas nekilnojamasis turtas. Be to, šiame registre registruojamos daiktinės teisės į nekilnojamąjį turtą, servitutai ir kiti teisių ribojimai, turto savininko prievolės ir duomenų apie turtą pasikeitimai. Registruojant nekilnojamąjį turtą, turi būti sudarytas ir pridėtas individualios namo valdos ar kaimo sodybos žemės sklypo ribų planas. Tos ribos gali būti pažymėtos riboženkliais, tvora, medžiais, krūmais ir kitais nekilnojamaisiais daiktais. Tose žemės sklypo ribose be savininko sutikimo svetimi asmenys neturi teisės vaikščioti po žemės sklypą ar mišką, naudotis šiame sklype esančiu vandens telkiniu (tvenkiniu, lauko baseinu ir kt. ), taip pat prieiti prie ežero, upės, kito vandens telkinio kranto toje vietoje, kur kranto juosta sutampa su privataus žemės sklypo riba. Išimtis yra tuomet, kai toje vietoje yra bendro naudojimo kelias, takas bei nustatyti kiti servitutai ir ribojimai, kurie įregistruoti Nekilnojamojo turto registre. Kai privatus miškas, ežeras arba kitoks vandens telkinys neįeina į kaimo sodybos žemės ribas, tai savininkas negali drausti kitiems asmenims naudotis tais objektais – grybauti, uogauti, ilsėtis, maudytis, žvejoti ir pan. Tačiau kai tokiu naudojimu žemei, miškui, vandens telkiniui padaroma žala, jie niokojami ar gadinami, savininkas turi teisę reikalauti iš pažeidėjo atlyginti padarytus tuo nuostolius.

Nemaža dalis kaimo sodybų, kuriose teikiamos kaimo turizmo paslaugos, patenka į valstybės ar savivaldybės saugomų teritorijų ribas, yra išsidėsčiusios prie ežero, upės, kito vandens telkinio, kuriems nustatytos vandens apsaugos zonos ir juostos, taip pat miškų, istorijos, archeologijos ir kultūros objektų apsaugos zonose. Šiose teritorijose veikla yra papildomai reglamentuojama –specifinius aplinkosauginius reikalavimus nustato Saugomų teritorijų, Miškų, Teritorijų planavimo, Kultūros paveldo apsaugos ir kiti įstatymai bei visa eilė poįstatyminių teisės aktų: nuostatų, reglamentų, taisyklių, tvarkų, planavimo dokumentų sprendinių.

Remiantis išvardintais teisės aktais, priklausomai nuo kaimo turizmo paslaugų teikimo vietos, žemės savininkams gali būti nustatomi tam tikri jų nuosavybės teisių ribojimai. Gali būti nustatytos specialios žemės miško ir vandens telkinių naudojimo sąlygos, taip pat, apsaugos zonos, kuriose draudžiama tam tikra ūkinė veikla. Kai kaimo turizmo reikalams naudojami istorinę reikšmę turintys buvę dvarai ir jų ansambliai su priklausiniais, prie jų esantys parkai ir vandens telkiniai, yra nustatomi papildomi jų naudojimo ir apsaugos reikalavimai. Pajūrio juostoje taip pat ribojamos galimybės statyti naujus individualius gyvenamuosius namus, kurti kaimo sodybas ir teikti kaimo turizmo paslaugas. Pagal Žemės reformos įstatymą, valstybinės reikšmės istorijos, archeologijos ir kultūros objektų žemės sklypuose, kurie yra prie privačių namų valdų ir prie kitų šios valdos statinių, yra galimas kaimo turizmo paslaugų verslas, jeigu namo valdos ar sodybos savininkas pasirašo su valstybės institucija šių objektų apsaugos sutartį.

9

Remiantis Saugomų teritorijų įstatymu, saugomose teritorijose žemė gali būti įsigyta privačion nuosavybėn atstatant piliečių nuosavybės teises į turėtą žemę arba ją perkant (privatizuojant) iš valstybės ir tose žemėse galimas kaimo turizmo verslas. Tačiau valstybinių draustinių ir valstybinių parkų, taip pat rekreacinių zonų valstybinė žemė, miškai, vandenys, krūmai, pelkės ir kita nenaudojama žemė neparduodama. Parduodama gali būti tik šiose teritorijose esanti privačių namų valdų, asmeninio ūkio, sodininkų bendrijų žemė, taip pat iki 5 ha ploto žemės sklypai, kurie įsiterpę į žemės ūkio naudmenas ir yra tarp privačios žemės valdų. Pirmumo teisę įsigyti bei išsinuomoti tokią žemę turi besiribojančių žemės sklypų savininkai ir valdytojai, t.y. ir kaimo turizmo sodybų savininkai. Valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose esančios privačios žemės neleidžiama dalyti dalimis ją parduodant, išnuomojant, atidalijant, įkeičiant, dovanojant, išskyrus atvejus, kai keičiamos gretimų sklypų ribos. Taip išvengiama sklypų smulkėjimo ir saugomų teritorijų užstatymo.

Vystant kaimo turizmo verslą valstybiniuose draustiniuose ir valstybiniuose parkuose statyti naujus gyvenamuosius namus, ūkininko ūkio ir kitus pastatus, taip pat ir kurti naujas kaimo turizmo sodybas ar didinti jų tūrius draudžiama šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršūnės bei apatinės briaunos. Rekonstruoti (atstatyti) tose teritorijose esamose arba buvusiose sodybose pastatus galima tiktai tuomet, kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos tos vietovės planuose arba kai teismas nustato juridinį faktą apie toje vietovėje buvusią sodybą. Be to, draudžiama statyti statinius, mažinančius kraštovaizdžio estetinę vertę, sodinti želdinius, užstojančius istorinę ir kultūrinę vertę turinčias panoramas. Statiniai tose teritorijose projektuojami, statomi ir rekonstruojami vadovaujantis suderintais ir patvirtintais projektais, kuriuose nustatyti ir aplinkosaugos reikalavimai. Leistinas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato tos teritorijos apsaugos reglamentai ir teritorijų planavimo dokumentai.

Kaimo turizmo verslui gali būti naudojami ir privatūs bei valstybiniai vandens telkiniai: ežerai, tvenkiniai, paupiai ir kt. Siekiant apsaugoti tuos vandens telkinius nuo neigiamo ūkinės ir kitokios veiklos poveikio apie juos nustatomos apsaugos zonos ir pakrantės apsaugos juostos. Pakrantės apsaugos juostoje draudžiama tverti tvoras (išskyrus kai tai leidžiama), dirbti žemę, naudoti trąšas, pesticidus ir kitus chemikalus, taip pat statyti transporto priemones arčiau kaip 25 metrai nuo vandens telkinio krašto. Pakrantės apsaugos juostoje leidžiama statyti tik hidrotechninius statinius ir įrenginius, tiltus, prieplaukas, paplūdimių įrangą, jachtų ir valčių elingus.

Už pakrantės apsaugos juostos ribų esančiose sodybose teritorijos planavimo dokumente numatytose vietose gali būti statoma tik po vieną ne didesnio kaip 25 kvadratinių metrų bendrojo ploto su priklausiniais ir ne aukštesnę kaip 4 metrų (aukštis skaičiuojamas nuo užstatomo sodybos ploto žemės paviršiaus vidurkio) asmeninio naudojimo pirtį be rūsio. Kitų statinių dydžiai nustatomi tos teritorijos apsaugos reglamente. Vandens telkinių apsaugos zonose draudžiama keisti esamą užstatymo liniją rekonstruojant ar perstatant statinius esamose ar buvusiose sodybose. Be to, draudžiama statyti vagonėlius paežerėse, paupiuose miškuose, kitose vietose. Daugelyje esamų ar planuojamų kaimo turizmo sodybų visas sklypas ar nemaža jo dalis patenka į vandens apsaugos zoną ar juostą, kas komplikuoja plėtros galimybes ir apriboja tam tikrų statinių bei veiklų vystymą. Vandens apsaugos juostų ir zonų nustatymo principai ir veiklos vandens telkinių apsaugos zonose reglamentavimas yra bendras visai šalies teritorijai, tuo tarpu kaimo turizmo sodybų planavimas vyksta labai individualiai ir skirtingose ekologiniu požiūriu sąlygose.

10

Vandens apsaugos zonų įtraukimas į Saugomų teritorijų įstatymo reglamentavimo sferą kartais komplikuoja rekreacijos vystymą:

vandens telkinių apsaugos zonose net ir sodyboms, kurios yra nutolę nuo vandens telkinių pakankamai dideliu atstumu (pvz., 300-400 m) ir neturi vizualinio ryšio su jais, statant ar rekonstruojant net ir nesudėtingus statinius, taikomi tokie pat sugriežtinti reikalavimai kaip ir kitose saugomose teritorijose – draustiniuose, valstybiniuose parkuose.

vandens apsaugos zonose naujų sodybų formavimas galimas tik ne mažesniu kaip 100 metrų atstumu nuo kranto linijos, praktiškai jis taikomas net teritorijose, kurios yra nedidelių upių ar ežerų prieigose. Siūlytina pakoreguoti ir diferencijuoti užstatymo linijos atstumą priklausomai nuo vandens telkinio dydžio, šlaitų polinkio kampo, istorinių tradicijų;

dažnai pasitaiko, kad specialiųjų žemės naudojimo sąlygų apribojimai, įrašyti nuosavybės registro dokumentuose, yra netikslūs, apibendrinti ir konkrečiam žemės sklypui netaikytini (pvz., nurodomos natūralios pievos, o jų vietoje jau keli dešimtmečiai ariama žemė arba kultūrinės pievos). Tačiau nėra vieningos nustatytos tvarkos, kaip operatyviai pakeisti netikslius įrašus.

Saugomų teritorijų įstatymas nustato, kad privačios žemės ir sodybos savininkams, kurių žemės sklypas paimamas naujai saugomai teritorijai steigti, keičiamas esamos saugomos teritorijos statusas, arba kai nustatyti savininko veikos apribojimai realiai sumažina jo gaunamą naudą arba uždraudžia anksčiau vykdytą veiklą, išmokamos valstybės kompensacijos. Tokių kompensacijų apskaičiavimo, išmokėjimo dydį ir tvarką nustato Vyriausybė. Šiuo metu paruošta kompensacijų tvarka už apribojimus žemės ir miškų ūkyje, tačiau nėra kompensuojama už tradicinių statinių išlaikymą, etnokultūrinių tradicijų puoselėjimą.

Lentelė 1. Saugomų teritorijų reglamentavimo įtaka turizmo plėtrai

Teisinis reglamentavimas Įtaka turizmo plėtraiDraustiniuose draudžiama statyti su saugomos teritorijos steigimo tikslais nesusijusius statinius, išskyrus pastatus esamose ir buvusiose sodybose (kai yra išlikę buvusių statinių ir (ar) sodų liekanų arba kai sodybos yra pažymėtos vietovės ar kituose planuose, taip pat nustatant juridinį faktą), taip pat vietas, nustatytas draustinių tvarkymo planuose ar projektuose ir bendrojo planavimo dokumentuose, statyti pastatus ar didinti jų tūrius šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 15 laipsnių, taip pat arčiau kaip 50 metrų nuo šių šlaitų viršutinės bei apatinės briaunos; leistinas ir rekomenduojamas statinių formas, dydžius, teritorijos užstatymo procentą, atstumus nuo vandens telkinių ir šlaitų nustato saugomų teritorijų apsaugos reglamentai ir (ar) statybų saugomose teritorijose regioniniai architektūriniai reglamentai.

Neigiamas poveikis. Šis draudimas apriboja naujų rekreacinių statinių statybą ir stabdo kaimo turizmo plėtrą.

Teigiamas poveikis. Išsaugomas santykinai mažai urbanizuotas tradicinis kraštovaizdis

Įrengti išorinę reklamą, išskyrus miestų ir miestelių teritorijas, nesusijusią su draustinyje saugomais kompleksais ir objektais (vertybėmis)

Ribojama tik drastiškai didelė, tampanti ryškiu kraštovaizdžio akcentu reklama

statyti statinius valstybinių parkų tvarkymo planuose (planavimo schemose) ir bendrojo planavimo dokumentuose nenustatytose vietose

Neigiamas poveikis. Šis draudimas apriboja naujų rekreacinių statinių statybą ir stabdo kaimo turizmo plėtrą.

Teigiamas poveikis. Išsaugomas santykinai mažai urbanizuotas tradicinis kraštovaizdis.

Valstybiniuose parkuose draudžiama arba ribojama veikla,

11

Teisinis reglamentavimas Įtaka turizmo plėtraigalinti pakenkti saugomiems kompleksams ir objektams (vertybėms), taip pat rekreaciniams ištekliams.Draudžiama keisti reljefo formas, hidrografinio tinklo natūralius elementus, naikinti ir keisti istoriškai susiformavusio kultūrinio kraštovaizdžio pobūdžio, urbanistinių ir architektūrinių jo elementų bei kitų saugomų kompleksų ir objektų (vertybių) vertės požymius.

Apriboja turimos žemės valdos naudojimą ir kai kurias veiklas – pvz. golfo laukų įrengimą, upių tvenkimą, didesnių nei 10 arų tvenkinių , reikalingų rekreacijai, įrengimą.

Draudžiama tvenkti ir reguliuoti natūralias upes, keisti jų vagas ir natūralų ežerų vandens lygį. Atstatyti buvusias užtvankas, kitus hidrotechninius statinius, tvirtinti krantus, valyti vagas, įrengti dirbtinius vandens telkinius, atlikti kitus darbus galima tik tais atvejais, kai tai reikalinga draustinyje esantiems kultūros paveldo objektams (nekilnojamosioms kultūros vertybėms) atkurti bei tvarkyti ir vykdant prevencines priemones miestuose, miesteliuose ir kaimuose stichinėms nelaimėms išvengti.

Neigiamas poveikis. Riboja buv. malūnų atstatymą, pliažų ir paplūdimių įrengimo galimybes mažose upėse.

Teigiamas poveikis Draudimas sudaro geresnes sąlygas vandens turizmo plėtrai.

Visoje šalyje prie vandens telkinių draudžiama: statyti pastatus potvynių užliejamose teritorijose (išskyrus jose esančias sodybas) bei vandens telkinių šlaituose, kurių nuolydis didesnis kaip 10 laipsnių; statyti vagonėlius paežerėse, paupiuose, miškuose, kitose vietose riboja teritorinę plėtrą, bet išsaugo gamtinius rekreacinius resursus.

Neigiamas poveikis. Nėra inventorizuotos užliejamos pievos, dažnai įrašai apie jas nuosavybės registre yra netikslūs ir užkerta kelią statybai. Uždraudžia net ir mažų tradicinių statinių statybą 10 laipsnių statumo šlaituose.

Teigiamas poveikis Turi teigiamą įtaką kraštovaizdžiui.

Teisinė kaimo turizmo verslo aplinkos analizė parodė, kad šiuo metu egzistuojantys teisiniai dokumentai apsunkina kaimo turizmo paslaugų registravimo, teikimo bei plėtros sąlygas dėl tarpusavio nesuderinamumo. Teisinių dokumentų bazėje kaimo turizmas neturi išskirtinės vietos, kuri sudarytų palankias sąlygas kaimo socialinei – ekonominei plėtrai. Todėl būtina supaprastinti kaimo turizmo paslaugų reglamentavimo tvarką, tokiu būdu didinant paslaugų kokybę ir užtikrinant konkurencingumą.

Atkreiptinas dėmesys, kad ir pačių kaimo turizmo paslaugų teikėjų vertinimu (studijos metu atliktos apklausos duomenimis), teisiniai bei biurokratiniai suvaržymai yra viena iš pagrindinių kliūčių verslo vystymui. Tokie tyrimų rezultatai patvirtina ankstesnįjį negatyvų teisinės bazės vertinimą.

12

2,2%

3,4%

3,4%

3,4%

3,4%

5,6%

11,2%

11,2%

18,0%

22,5%

48,3%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60%

Trūksta informacijos /rinkodaros veiksmų

Sunku pasakyti / nežinau

Savivaldybės nesuinteresuotosmūsų veiklos parama

Produktai / paslaugos nėrapaklausios

Verslininkų / amatininkųneorganizuotumas

Trūksta darbuotojų

Nėra vieningos valstybėspolitikos

Veikla nėra skatinama /remiama

Niekas netrukdo

Teisiniai, biurokratiniaitrukdymai

Lėšų stygius

Pav. 1. Pagrindinės verslo vystymo kliūtys (kaimo turizmo paslaugų teikėjų vertinimu)

Išvados

Būtina supaprastinti kaimo turizmo sodybų steigimo bei plėtros reglamentavimo tvarką:

Būtina koreguoti Specialiąsias žemės ir miško naudojimo sąlygas, jas suderinti su kitais teisės aktais ir detalizuoti, atsižvelgiant į rekreacijos vystymo poreikius ir kaimo turizmo verslo specifiką;

Svarstytina, ar negalima kaimo turizmo sodybose sumažinti leidžiamo statinių atstumo iki šlaito (šiuo metu jis yra 50 m). Ši nuostata, neduodama ekologinio ar vizualinio poveikio, komplikuoja pirties, nedidelių pastatų išdėstymą sodybose;

Keistina Saugomų teritorijų įstatymo 20 str. 6 d. nuostata dėl pirčių statybos ir šių statinių aukščio - tradicinis Lietuvos statinių stogo nuolydis siekia 40-50 laipsnių, tuo tarpu apribojus aukštį iki 4 m stogo nuolydžiai gerokai mažesni, nebūdingi mūsų kraštui. Todėl rekomenduotina jį padidinti iki 4,5- 5 m;

Būtina parengti ir įgyvendinti kompensavimo sistemą už tradicinių pastatų puoselėjimą ir kraštovaizdžio išsaugojimą.

1.3.2. Amatų verslo teisinės aplinkos vertinimas

2004 metais buvo patvirtintas tradicinių amatų ir verslų sąrašas (Lietuvos etninės kultūros globos taryba nutarimas “Dėl tradicinių amatų ir verslų sąrašo patvirtinimo”, 2004 m. gegužės 26 d. Nr. TN – 5).

2005 m. balandžio mėn. LR Seimo valdybos nutarimu pradėtas rengti LR Tautinio paveldo produktų išsaugojimo ir jų gamybos skatinimo įstatymas. Šiuo metu jau yra parengtas šio įstatymo projektas.

Iki 2003 metų pabaigos veikė tarpžinybinė Lietuvos tradicinių ir dailiųjų amatų ekspertų komisija prie Lietuvos ūkio ir Kultūros ministerijų. Tai buvo vienas iš skatinimo Lietuvoje gaminamų tradicinių amatų gaminių gamybos būdų. Amatų gaminiai, kurie būdavo pripažinti tradiciniais, gaudavo pridėtinės vertės mokesčio (toliau - PVM) lengvatą, t.y. iš viso buvo neapmokestinami PVM (LR PVM įstatymo 129 str. 12 p.). Šiuose gaminiuose turėdavo būti ne mažiau kaip 50 proc.

13

rankų darbo sąnaudų. Deja, nuo 2004 m. sausio 1d. ši mokesčio lengvata, siekiant Lietuvai nepažeisti ES teisės aktų reglamentuojančių mokesčius bei konkurencijos sąlygas, buvo panaikinta. Todėl dėl augančių didelių darbo rankų sąnaudų ir darbo jėgos kainos lietuviškiems gaminiams sunku konkuruoti su importuojamais amatų gaminiais iš Azijos šalių, ypač ir Kinijos.

Vis tik kaip parodė šios studijos metu atlikta apklausa, amatininkai teisinius bei biurokratinius trukdymus verslo plėtrai vertina šiek tiek palankiau lyginant su kaimo turizmo paslaugų teikėjais, t.y. šios kliūtys yra esminės 15 proc. apklaustų amatininkų. Dauguma amatininkų didesnių kliūčių savo veiklai negalėjo įvardinti.

2,5%

2,5%

2,5%

5,0%

5,0%

5,0%

15,0%

65,0%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70%

Savivaldybės nesuinteresuotosmūsų veiklos parama

Trūksta informacijos /rinkodaros veiksmų

Nėra vieningos valstybėspolitikos

Lėšų stygius

Trūksta darbuotojų

Veikla nėra skatinama /remiama

Teisiniai, biurokratiniaitrukdymai

Niekas netrukdo

Pav. 2. Pagrindinės verslo vystymo kliūtys (amatininkų vertinimu)

1.4. Kaimo turizmo ir amatų raida (2000-2006 m.) bei teritorinė sklaida

1.4.1. Kaimo turizmo raidos ir teritorinės sklaidos analizė

Žemės ūkio veiklai mažiau tinkamose ir natūraliais kraštovaizdžiais pasižyminčiose kaimo vietovėse pastaraisiais metais sėkmingai plėtojamas kaimo turizmas, laikomas viena iš pagrindinių alternatyvių ekonominių veiklų kaime. Kaimo turizmo paslaugų paklausa viršija pasiūlą.

Kaimo turizmo kaip ekonominio socialinio reiškinio ir ūkininkavimui alternatyvios veiklos pradžia laikytini 1994 metai, kada Lietuvos ūkininkų sąjungos iniciatyva vyko pirmieji seminarai apie kaimo turizmo plėtros galimybes Lietuvoje. Turizmo informaciniuose leidiniuose pirmą kartą po nepriklausomybės atkūrimo poilsis kaimo turizmo sodybose reklamuotas 1996 metais, kai Lietuvos turizmo fondas pateikė informaciją apie keturias sodybas. Pirmieji informaciniai leidiniai apie poilsio kaime sodybas buvo išleisti 1997 metais. Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos išleistame kataloge buvo pateikta informacija apie 34 sodybas. Tais pačiais metais pirmąjį informacinį katalogą išleido ir Lietuvos kaimo turizmo asociacija.

Minėtuoju laikotarpiu bendraujant su sodybų šeimininkais paaiškėjo, kad poilsiautojų pirmaisiais metais nebuvo daug ir vidutinis daugelio sodybų užimtumas pirmaisiais veiklos metais, sodybų šeimininkų teigimu, nesiekė 15 proc.

14

416398

361355

0

100

200

300

400

500

2003 2004 2005 2006

Pav. 3. Kaimo turizmo sodybų skaičiaus dinamika 2003-2006 metais

Šaltinis: Statistikos departamentas ir Kaimo turizmo asociacija

Statistikos departamentas vieną per metus kartą atlieka kaimo turizmo sodybų tyrimą. 2005 metais buvo apklausti 482 kaimo turizmo sodybų šeimininkai. Sodybų savininkų sąrašas parengtas remiantis Valstybės turizmo paslaugų registru ir Lietuvos kaimo turizmo asociacijos internetinės svetainės www.countryside.lt duomenimis.

Atsakymus pateikė 398 sodybų šeimininkai: iš jų 229 sodybų šeimininkai nurodė, kad poilsiautojai buvo atvykę; 26 - kad poilsiautojų nesulaukė; 29 - kad nepriima poilsiautojų; 20 sodybų adresai buvo klaidingi; 9 sodybos buvo remontuojamos.

Statistikos departamento tyrimo duomenimis, 2005 metais apgyvendinimo paslaugas teikė 398, o 2004 metais - 361 kaimo turizmo sodyba.

Valstybės turizmo paslaugų registre užregistruota daugiau kaimo turizmo sodybų, nei pateikia Statistikos departamento statistika. 2003 metais turizmo paslaugų registre buvo įregistruotos 284 kaimo turizmo sodybos, 2004 m. – 376 kaimo turizmo sodybos, 2005 – 438 kaimo turizmo sodybos, o 2006 m. – 510 kaimo turizmo sodybų. Galima daryti išvadą, kad dalis užsiregistravusių sodybų kaimo turizmo paslaugų neteikia, o kaimo turizmo sodyba įregistruojama siekiant pasinaudoti teisinėmis ir ekonominėmis lengvatomis, kurios teikiamos kaimo turizmo sodyboms.

15

Pav. 4. Kaimo turizmo sodybų skaičiaus pasiskirstymas pagal apskritis 2005 metais

Daugiausia kaimo turizmo sodybų 2005 metais buvo Utenos apskrityje (36 proc.), Vilniaus apskrityje (15 proc.) ir Alytaus apskrityje (15 proc.) visų kaimo turizmo sodybų. Utenos apskrityje kaimo turizmo sodybos pasiskirstė taip: Ignalinos r. savivaldybėje - 38, Zarasų r. -35, Molėtų r. - 26, Utenos r. - 25, Anykščių r. - 18. Nemažai sodybų yra įsikūrusios Lazdijų r. ir Trakų r. savivaldybėse: Lazdijų r. - 31, o Trakų r. - 29 kaimo turizmo sodybos.

Kaimo turizmo sodybose 2005 metais apsilankė 155,0 tūkst. poilsiautojų, iš jų apie 17,9 tūkst. užsieniečių. 2005 metais, palyginti su 2004 metais, kaimo turizmo sodybose ilsėjosi 52,4 procento daugiau Lietuvos gyventojų ir 40,1 procento daugiau užsieniečių.

Daugiau kaip pusė visų poilsiautojų apsistojo Utenos ir Vilniaus apskrities kaimo turizmo sodybose. Nors Utenos apskritis sodybų skaičiumi lenkia Vilniaus apskritį, svečių daugiausia sulaukia Vilniaus apskrities sodybos: beveik trečdalis svečių apsistoja Vilniaus apskrities kaimo turizmo sodybose, o Utenos apskrityje - penktadalis visų svečių.

16

Pav. 5. Poilsiautojų skaičius kaimo turizmo sodybose 2005 metais, tūkst.

Ignalinos r. savivaldybėje kaimo turizmo sodybose 2005 metais ilsėjosi 9,1 tūkst. poilsiautojų (2004 m. - 8,0 tūkst.), Zarasų - 6,7 tūkst. (2004 m. - 3,2 tūkst.), Trakų - 24,3 tūkst. (2004 m. - 12,1 tūkst.) ir Klaipėdos rajono savivaldybėje - 7,9 tūkst. (2004 m. - 6,3 tūkst.). Poilsiautojai labiausiai mėgsta prie ežerų įsikūrusias sodybas.

92,82

86,16

80,10

78,95

82,86

85,71

68,42

87,80

91,20

91,13

7,18

13,84

19,90

21,05

17,14

14,29

31,58

12,20

8,80

8,87

0 10 20 30 40 50 60 70 80 90 100

Alytaus apskritis

Kauno apskrit is

Klaipėdos apskritis

Marijampolės apskritis

Panevėžio apskritis

Šiaulių apskritis

Tauragės apskritis

Telšių apskritis

Utenos apskrit is

Vilniaus apskritis

Lietuvos gyventojai Užsieniečiai

Pav. 6. Kaimo turizmo sodybose apgyvendintų poilsiautojų pasiskirstymas pagal apskritis 2005 m., proc.

Šaltinis: Statistikos departamentas

17

Daugiausia užsieniečių apsilankė Tauragės (31,6 proc.), Marijampolės (21,05 proc.) ir Klaipėdos (19,9 proc.) apskričių kaimo turizmo sodybose.

Kaimo turizmo sodybose 2005 metais daugiausia užsieniečių buvo iš Vokietijos, Lenkijos, Latvijos, Rusijos. Dėl augančio užsienio turistų susidomėjimo kaimo turizmu taip pat turėtų būti sustiprinta kaimo turizmo rinkodara: 2003 m. užsienio turistai sudarė 3 proc. visų kaimo turizmo sodybų lankytojų, 2004 m. – 10 proc.

1,7 3,912,3

17,3

2,24,51,126,8

8,4

1,1

20,1

Danija Estija Latvija Lenkija Prancūzija Suomija

Švedija Vokietija NVS Amerika Kitos šalys

Pav. 7. Apgyvendintų poilsiautojų kaimo turizmo sodybose pasiskirstymas pagal šalis 2005 m., proc.


Panašus turistų pasiskirstymas pagal šalis išryškėjo ir šios studijos metu atliktos apklausos metu. Per paskutinius metus turizmo paslaugomis šalia Lietuvos gyventojų daugiausiai naudojosi Vokiečiai, bei kitų Europos šalių gyventojai. Bendra procentinė užsieniečių dalis, turizmo paslaugų teikėjų vertinimais, sudarė apie 17%.

2,2%

2,2%

3,3%

5,6%

12,2%

12,2%

18,9%

22,2%

48,9%

75,6%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80%

Kita

JAV

Estija

Didžioji Britanija

Latvija

Rusija

Lenkija

Kitos Europos Sąjungosvalstybės

Vokietija

Lietuva

Pav. 8. Turistų, besinaudojusių kaimo turizmo produktais/paslaugomis per paskutinius trejus metus, pasiskirstymas pagal šalis (kaimo turizmo paslaugų teikėjų vertinimu)

18

2005 metais vidutinė poilsiautojo buvimo trukmė šiek tiek sutrumpėjo ir sudarė 2,8 nakvynės (2004 metais - 3,2 nakvynės). Vidutinė Lietuvos gyventojų ir užsieniečių buvimo trukmė buvo beveik tokia pati ir sudarė 2,8 nakvynės. Didžioji dalis poilsiautojų atvyksta tik savaitgaliais.

liepa20%

rugpjūtis25%

rugsėjis10%

spalis7%

lapkrit is3%

birželis12%

gegužė 6%

balandis4%

kovas3%

vasaris2%

sausis3%gruodis

5%

Pav. 9. Poilsiautojų pasiskirstymas kaimo sodybose 2005 m. sausio - gruodžio mėn.


Pagrindinė problema – paslaugų sezoniškumas, kadangi kaimo turizmo sodybų užimtumas didžiausias rugpjūčio (25 proc.) ir liepos (20 proc.) mėnesiais.

Lietuvos gyventojas, poilsiaudamas kaimo turizmo sodyboje, vidutiniškai už nakvynę mokėjo 20 litų, o užsienietis - 29 litus, kainos už nakvynę išliko beveik nepakitusios, palyginti su 2004 metais (Lietuvos gyventojas - 17 litų, o užsienietis - 23 litus).

Šios studijos metu atliktos kaimo turizmo verslo, tradicinių amatų ir kultūros centrų atstovų apklausos metu paaiškėjo, kad dauguma kaimo turizmo paslaugų teikėjų savo veiklos raidą vertina teigiamai: pusė respondentų teigė, kad veikla plėtėsi, o trečdalis savo verslo vystymąsi įvardino kaip stabilų. Verslo apimčių mažėjimu skundėsi tik kas dešimtas respondentas.

52,2%

30,0%

11,1%6,7%

Plėtėsi Liko stabilus Mažėjo Sunku pasakyti / nežinau

Pav. 10. Kaimo turizmo paslaugų teikėjų savo verslo vystymosi per paskutinius trejus metus vertinimas

19

Taip pat pusė respondentų mano, kad savo verslą per ateinančius trejus metus plės, šiek tiek daugiau kaip trečdalis planuoja tęsti veiklą dabartiniu mastu.

1,1%

5,6%

6,7%

36,7%

50,0%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60%

Mažinsiu verslo apimtis

Atsisakysiu esamo verslo


Tęsiu veiklą dabartiniu mastu

Plėsiu verslą

Pav. 11. Kaimo turizmo paslaugų teikėjų savo verslo plėtros galimybių per artimiausius trejus metus vertinimas

Verslo plėtros planus, matyt, iš esmės lemia tai, kad absoliuti dauguma kaimo turizmo verslo atstovų savo veiklą laiko perspektyvia. Tik 7 proc. respondentų mano, jog jų veikla nėra perspektyvi.

6,7%

13,3%

80,0%

Ne Sunku pasakyti / nežinau Taip

Pav. 12. Kaimo turizmo verslo perspektyvumo vertinimas (kaimo turizmo paslaugų teikėjų požiūriu)

Iš 90 apklaustų kaimo turizmo paslaugų teikėjų, net trys ketvirtadaliai respondentų verslą ketina tęsti ir vėliau nenutraukti, bet perduoti kitiems (palikuonims ar pan.), kadangi laiko jį perspektyviu.

1.4.2. Amatų raidos ir teritorinės sklaidos analizė

Amatai yra svarbi šalies etnokultūros dalis ir kita reikšminga alternatyvi kaimo ekonominė veikla, kurioje pastaraisiais metais taip pat jaučiamas ženklus pagyvėjimas. Lietuva turi gilias amatų tradicijas, siejamas su namų apyvokos daiktų gamyba, tradiciniais nacionaliniais apdarais ir kitais rankų darbo gaminiais. Daugumai užsiimančių amatais kaimo gyventojų trūksta verslumo, vadybos

20

žinių, jų gamyba yra mažos apimties ir dauguma produkcijos net nepatenka į rinką. Plečiantis kaimo turizmui šalyje auga įvairių rankdarbių paklausa, todėl jaučiamas poreikis sustiprinti šią alternatyvią ekonominę veiklą. Tokiu būdu būtų ne tik diversifikuojama kaimo gyventojų ūkinė veikla, bet ir plėtojamos Lietuvos etnokultūrinės vertybės.

Amatų raidą Lietuvoje 2000-2006 metų laikotarpiu sąlygojo keletas pagrindinių faktorių: teisinio amatų kaip SVV objekto reglamentavimo kaita; valstybės paramos amatams pokyčiai; sparčiai besikeičiančios rinkos sąlygos (išaugęs amatų gaminių importas iš Kinijos bei

lietuviškų gaminių eksportas į vakarų šalis ir t.t.); vartotojų prioritetų kaita.

Pagal 2006 metais parengtą Tautinio paveldo produktų įstatymo projektą yra išskirtos šios amatų sritys: tekstilė (verpimas ir vilnos apdirbimas, audimas, mezgimas ir nėrimas, siuvinėjimas, tautinio kostiumo gamyba, juostos, lėlės ir žaislai), pynimas, oda (dailioji ir avalynė, rimorystė), juvelyrika, kalvystė, gintaro juvelyrika, margučiai, verbos (verbų rišimas, floristika, gamtinės medžiagos), šiaudų dirbiniai, popieriaus karpiniai, namų statyba (krosnininkystė, mūrininkystė, stogdengystė), medžio darbai (drožyba, staliaus, dailidės ir kt. darbai), akmens darbai (akmentašystė, akmenskaldystė ir kt.), muzikos instrumentai, keramika.

2005 metais Lietuvos pramoninkų konfederacijos užsakymu lietuvių etninės kultūros draugijos tyrėjai atliko tyrimą, kuriuo buvo nustatytas amatininkų skaičiaus bei atskirų amatų rūšių paplitimo diferenciacija.

Amatininkų pasiskirstymas Lietuvos regionuose ir pagal atskiras amatų rūšis yra netolygus. Etninės kultūros tradicijomis pagrįstų amatų dirbinių gamintojai gausiausiai telkiasi pagrindiniuose šalies miestuose ir regionuose. Didžiausia amatininkų koncentracija yra Kauno (683), Klaipėdos (437) ir Vilniaus (347) apskrityse, mažiausia - Alytaus (46) ir Tauragės (23) apskrityse.

46

683

437

124

256

8123

188

347

83

0100200300400500600700800

Aly

taus

Kau

no

Kla

ipėd

os

Mar

ijam

polė

s

Pane

vėži

o

Ute

nos

Taur

agės

Telši

ų

Viln

iaus

Šiau

lių

Pav. 13. Amatininkų pasiskirstymas pagal Lietuvos apskritis, 2005 m.

Paskutiniųjų metų verslo raidą dauguma kaimo amatininkų, atliktos apklausos duomenimis, laiko stabilia. Savo veiklą kaip augančią įvardino apie trečdalis amatininkų

21

57,5%32,5%

10,0%

Liko stabilus Plėtėsi Mažėjo

Pav. 14. Amatininkų verslo vystymasis per paskutinius trejus metus

Verslo perspektyvos vertinamos labai panašiai esamai situacijai: daugelis ketina tęsti veiklą dabartiniu mastu, apie penktadalis ketina verslą plėsti, o apie dešimtadalis – mažinti verslo apimtis.

5,0%

5,0%

10,0%

20,0%

60,0%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70%

Atsisakysiu esamo verslo


Mažinsiu verslo apimtis

Plėsiu verslą

Tęsiu veiklą dabartiniu mastu

Pav. 15. Kaimo amatininkų verslo plėtros galimybių vertinimas (paslaugų teikėjų požiūriu)

Iš 40 apklaustų amatininkų, net savo žinias/verslą planuoja perduoti kitiems. Ketvirtadalis respondentų savo verslo/žinių perduoti kitiems neplanuoja. Pagrindinis neketinančių perduoti žinių verslo (ir abejojančių) argumentas – verslo / žinių perėmėjų nebuvimas.

22

1.5. Kaimo turizmo ir amatų rėmimo apžvalga

ES parama kaimo turizmo ir amatų projektams Lietuvoje skirta pagrinde pagal dvi finansines priemones: pagal Specialiosios žemės ūkio ir kaimo plėtros programos (SAPARD) III krypies ,,Ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių pajamų skatinimas“ 2 sektorių ,,Kaimo turizmo ir poilsio paslaugos“ ir 5 sektorių ,,Tradiciniai amatai“ bei pagal Lietuvos 2004 – 2006 m. bendrojo programavimo dokumento 4.4 priemonės ,,Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“ veiklos sritį ,,Kaimo turizmo ir amatų skatinimas“.

Investicinės paramos į Lietuvos ar užsienio fondus kreipėsi apie ketvirtadalis kaimo turizmo paslaugų teikėjų (studijos metu atliktos apklausos duomenimis), nors net beveik pusė respondentų nurodė, kad pagrindinė kliūtis jų verslo plėtrai yra finansinių lėšų stygius.

23,3%

76,7%

Taip Ne

Pav. 16. Kaimo turizmo paslaugų teikėjų besikreipusių ir nesikreipusių į Lietuvos, ES ar kitus užsienio fondus dėl finansinės paramos kaimo turizmo paslaugų teikėjų pasiskirstymas

Pagrindinė nesikreipimo priežastis – išankstinis nusistatymas dėl galimai neigiamo atsakymo. Nemaža dalis respondentų teigė, kad kreipimosi procedūra neapsimoka finansiškai, jiems trūksta informacijos ar galimai neatitinka keliamų reikalavimų. Net kas trečias respondentas negalėjo įvardinti nesikreipimo priežasties. Šie rezultatai atskleidžia bendrą tendenciją: kaimo turizmo paslaugų tiekėjams trūksta patirties ir procedūrinių bendravimo su paramos fondais žinių.

2,9%

13,0%

13,0%

14,5%

30,4%

31,9%

0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35%

Trūksta žinių paraiškomsrengti

Neatitinku keliamų reikalavimų

Trūksta informacijos

Neapsimoka finansiškai


Maža tikimybė gauti paramą

Pav. 17. Nesikreipimo į Lietuvos, ES ar kitus užsienio fondus dėl finansinės paramos priežastys (kaimo turizmo paslaugų teikėjai)

23

Reikia pažymėti, jog patys kaimo turizmo verslo atstovai informacijos kiekį apie investicinės paramos galimybes vertinama kaip visiškai pakankamą. Taigi tai dar kartą patvirtina, kad pats informacijos prieinamumas galimai nėra problema – paslaugų tiekėjams trūksta gebėjimų tinkamai ir efektyviai išnaudoti teikiamas galimybes.

5,6%

16,7%

35,6%

42,2%

0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45%


Informacijos labai trūksta arjos visai negaunu

Informacijos gaunu, tačiaunepakankamai

Taip, visiškai pakanka

Pav. 18. Informacijos apie investicinės paramos galimybes pakankamumo vertinimas (kaimo turizmo paslaugų teikėjų požiūriu)

Investicinės paramos į Lietuvos ar užsienio fondus kreipėsi mažiau nei dešimtadalis apklaustųjų amatininkų. Dauguma respondentų negalėjo įvardinti nesikreipimo priežasties. Kiti atkreipė dėmesį į didelę neigiamo atsakymo galimybę, finansinius nuostolius ar neatitikimą reikalavimams. Kaip ir kaimo turizmo paslaugų teikėjų apklausoje, šie rezultatai gali atspindėti patirties ir procedūrinių bendravimo su paramos fondais įgūdžių.

5,4%

10,8%

10,8%

13,5%

59,5%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70%

Trūksta informacijos

Neapsimoka finansiškai

Neatitinku keliamų reikalavimų

Maža tikimybė gauti paramą


Pav. 19. Nesikreipimo į Lietuvos, ES ar kitus užsienio fondus dėl finansinės paramos priežastys (amatininkai)

Žemą besikreipiančiųjų dėl finansinės paramos amatininkų skaičių taip pat būtų galima paaiškinti ir gebėjimų tinkamai ir efektyviai išnaudoti teikiamas galimybes trūkumu, kadangi daugiau kaip pusė apklausoje dalyvavusių amatininkų mano, kad informacijos apie investicinės paramos galimybes jiems visiškai pakanka.

24

2,5%

17,5%

20,0%

60,0%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70%

Informacijos gaunu, tačiaunepakankamai

Informacijos labai trūksta arjos visai negaunu


Taip, visiškai pakanka

Pav. 20. Informacijos apie investicinės paramos galimybes pakankamumo vertinimas (amatininkų požiūriu)

Pav. 21. Parama kaimo turizmui ir amatas (ES parama ir SAPARD), tūkst. .Lt

Šaltinis: Nacionalinė mokėjimo agentūra

Bendra ES struktūrinių fondų skirta parama ir SAPARD parama kaimo turizmui ir amatų plėtrai iki 2006 gruodžio mėnesio sudaro 41,7 mln. litų. Daugiausiai paramos skirta Vilniaus ir Šiaulių apskrities projektams, Vilniaus apskrityje 14,7 mln. litų ir Alytaus apskrityje 7,8 mln. litų. Tuo tarpu Telšių apskrityje ir Tauragės apskrityse šiai veiklai vystyti skirta atitinkamai tik 0,07 mln. litų ir 1 mln. litų. Nemaža dalimi tai sąlygojo ir mažas šių regionų kaimo turizmo ir amatų vystytojų pasyvumas teikiant paraiškas paramai gauti.

1.5.1. SAPARD paramos analizė

Pagal Specialiosios žemės ūkio ir kaimo plėtros programos (SAPARD) III krypties ,,Ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių pajamų skatinimas“ 2 sektorių ,,Kaimo turizmo ir poilsio paslaugos“ skirta parama sudaro 6,2 mln. litų. Pagal šios krypties 5 sektorių ,,Tradiciniai amatai“ paraiškų projektams finansuoti pateikta nebuvo ir parama neskirta.

25

Lentelė 2. NMA gautos ir patvirtintos paraiškos SAPARD paramai gauti pagal kryptį „Ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių pajamų skatinimas“

Apskritys Ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių pajamų skatinimas

Iš jų kaimo turizmui ir poilsio paslaugoms

Gauta paraiškų Pasirašyta sutarčių Gauta paraiškų Pasirašyta sutarčiųvnt. Suma vnt. Suma vnt. Suma vnt. Suma

Alytaus 10 7,599 8 5,708Kauno 16 12,603 14 11,079 8 4,634 5 2,671Klaipėdos 9 6,672 3 2,565 5 3,418 1 789Marijampolės 2 2,409 1 1,176Panevėžio 4 2,579 1 216 1 414Šiaulių 8 5,828 4 2,803 2 1,500Tauragės 8 5,897 1 347 6 3,445 1 347Telšių 2 975 2 923 1 115 1 70Utenos 17 6,333 7 2,467 11 3,204 5 1,775Vilniaus 20 11,436 11 6,873 11 3,685 4 561Viso 96 62,331 52 34,157 45 20,414 17 6,214

Šaltinis: SAPARD statistika// http://www.nma.lt

Alytaus ir Marijampolės apskrityse nebuvo pateikta nei viena paraiška SAPARD paramai gauti kaimo turizmo projektams įgyvendinti. Panevėžio apskrityje pateikta viena, Šiaulių apskrityje dvi paraiškos paramai gauti, tačiau SAPARD parama neskirta nei vienam projektui šiose apskrityse.

Pav. 22. SAPARD parama kaimo turizmo projektams pagal apskritisŠaltinis: Nacionalinė mokėjimo agentūra

Iš viso pagal SAPARD III krypies ,,Ekonominės veiklos plėtra ir alternatyvių pajamų skatinimas“ 2 sektorių ,,Kaimo turizmo ir poilsio paslaugos“ pateiktos 45 paraiškos prašant daugiau 20 mln. paramos. Parama skirta 17 projektų už 6,2 mln. litų. Taip pat reikia pažymėti, kad pagal šios krypties 5 sektorių ,,Tradiciniai amatai“ paraiškų paramai gauti pateikta nebuvo.

26

Rengiant šios krypties prioritetinius sektorius tikėtasi, kad programa paskatins naujų verslų kaimiškuose regionuose kūrimąsi, sukurs papildomos naudos šaltinius iš padidėjusios vietinių produktų gamybos. Buvo planuojama, kad kur ūkininkavimas dėl nepalankių sąlygų yra nuostolingas, kaimo turizmas taps nauju pajamų šaltiniu. Tačiau šios SAPARD krypties įgyvendinimas netapo kaimo gyventojų užimtumo ir pajamingumo problemų sprendimo būdu. Nors daugiausiai projektų buvo pateikta kaimo turizmo sektoriuje, tačiau SAPARD paramos dėka daugiausia darbo vietų sukurta kituose sektoriuose. Kaimo turizmo verslo plėtra dažniausiai apsiribojo šeimos verslo lygiu ir darbo vietomis šeimos nariams.

Kaimo turizmo ir poilsio paslaugų išskyrimas į atskirą sektorių rodo, kad ši verslinė veikla kaimo plėtros strateginiuose dokumentuose įvardinta kaip gana reikšminga. Tačiau šios veiklos plėtrai per visą SAPARD programos laikotarpį, Nacionalinės mokėjimų agentūros duomenimis, teko vos vienas procentas visų SAPARD programos lėšų.

Analizuojant kaimo turizmo plėtros kryptis, būtina nepamiršti, kad Lietuvai, integruojantis į Europos Sąjungą, buvo skatinami regioninio kaimo vystymo projektai, kuriuose prioritetas teikiamas kaimo kultūriniam savitumui išsaugoti. Daugelyje Europos Sąjungos šalių žemės ūkio ir kaimo plėtros programiniuose dokumentuose akcentuojamas etninės kultūros ir architektūros puoselėjimas per įvairius projektus. Lietuvos žemės ūkio ir kaimo plėtros programinėse nuostatose taip pat akcentuojamas etnokultūros ir senosios kaimo architektūros atnaujinimas ir tautinių tradicijų puoselėjimas. Šias nuostatas lengviausia įgyvendinti per kaimo turizmo plėtrą.

1.5.2. ES struktūrinių fondų parama

Bendrojo programavimo dokumento 4 prioriteto „Kaimo plėtra ir žuvininkystė“ 4.4 priemonės „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“ tikslas - sukurti tinkamas sąlygas gyventi ir dirbti kaime. Šios priemonės uždaviniai:

gerinti kaimo gyventojų gyvenimo ir darbo sąlygas; gerinti kaimo infrastruktūros įrenginius; sudaryti tinkamas sąlygas ekonominei ir socialinei plėtrai; didinti kaimo gyventojų ir ūkininkų pajamas; didinti užimtumą, kurti naujas ar alternatyvias darbo vietas; skatinti kaimo veiklos ir paslaugų įvairinimą; plėtoti kaimo turizmą ir amatus.

BPD 4.4. priemonės ,,Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“ veiklos srities ,,Kaimo turizmo ir amatų skatinimas“ tikslas – didinti kaimo gyventojų užimtumą ir pajamas, skatinant turizmo, tradicinių ir netradicinių amatų plėtrą kaimo vietovėse. Pagal šią veiklos sritį 2004 – 2006 metais gauta 118 paraiškų projektams finansuoti, o visa prašyta paramos suma 44 proc. viršijo šiam laikotarpiui planuotą skirti paramą. 2004 – 2006 metais kaimo turizmo ir amatų skatinimo projektams pagal BPD planuota skirti 72,5 mln. litų paramos. Iki 2006 m. gruodžio 8 d. parama skirta 46 projektams ir sudarė 60 proc. 2004 – 2006 m. planuotos paskirstyti paramos. 2006 m. gruodžio mėnesį vertinama 10 paraiškų ir jeigu visos paraiškos būtų įvertintos teigiamai kaimo turizmui ir amatų skatinimui skirta parama išaugtų dar 10 mln. iki 53,2 mln. litų.

27

Pav. 23. Paramos regioninis pasiskirstymas (EŽUOGF ir bendrojo finansavimo lėšos) kaimo turizmo ir amatų plėtros projektams pagal 4.4 priemonės ,,Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“ veiklos sritį ,,Kaimo turizmo ir

amatų skatinimas“

Šaltinis: Nacionalinė mokėjimo agentūra (2006 m. lapkričio 13 d. duomenys)

Remiantis Nacionalinės mokėjimų agentūros 2006 m. lapkričio 13 d. duomenimis 14,1 mln. litų paramos skirta Vilniaus apskrities kaimo turizmo ir amatų projektams (14 projektų), 7,8 mln. paramos Alytaus apskrities pareiškėjams (7 projektai). Panevėžio apskrities 4 kaimo turizmo ir amatų plėtros projektams skirta 4,9 mln. litų. Šiaulių ir Utenos apskritims skirta parama sudaro atitinkamai 2,5 mln. Lt ir 2 mln. Lt. Telšių apskrityje iš struktūrinių fondų paramos lėšų neįgyvendinamas nei vienas kaimo turizmo ar amatų plėtros projektas.

Daugiausiai paramos – po 1294800 litų - pagal BPD 4.4. priemonės ,,Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“ veiklos sritį ,,Kaimo turizmo ir amatų skatinimas“ skirta projektams: ,,Versekos kaimo turizmo sodybos steigimas“, ,,Vasaknų dvaro sodybos pritaikymas kaimo turizmui“, "Deimanto" sodybos rekonstrukcija ir kaimo turizmo veiklos joje vystymas“ , ,,Ūkininko Karolio Stasiukyno kaimo turizmo veiklos organizavimas Kantališkių kaimo sodyboje“.

Pagal šią priemonę dalis paramos numatyta skirta kaimo turizmo ir tradicinių bei netradicinių amatų plėtrai. Tačiau dauguma amatininkų nesinaudoja galimybe paremti savo plėtrą iš struktūrinių fondų.

1.5.3. Parama amatų plėtrai

Galima tiesioginė ir netiesioginė ES parama tradiciniams ir netradiciniams amatams pagal šias priemones:

4.4. priemonė “Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas” (investiciniai amatų verslo projektai);

žmogiškųjų išteklių plėtros srityje (amatininkystės mokymas, amatininkų kvalifikacijos tobulinimas ir pan.) pagal BPD 2.2. ir 2.3 priemones.

ES programa KULTŪRA 2000.

28

Šiandien amatai labai sunkiai skinasi kelią į nacionalinių, savivaldybių ir apskričių plėtros planų prioritetus ir priemones. Todėl 2000-2006 metų laikotarpiu Lietuvos regionų kultūrai reikšmingi projektai liko neįgyvendinti.

Pagal SAPARD programą buvo sudarytos sąlygos amatininkams gauti paramą, tačiau nebuvo pateikta nei vienos paraiška amatų plėtros projektui įgyvendinti.

Parama amatų projektams pagal BPD 4.4 priemonę „Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas“ teikiama kartu su kitomis remtinomis veiklomis, iš kurių pats didžiausias investicinės paramos poreikis yra kaimo turizmo projektams.

Atlikus kokybinį tyrimą paaiškėjo, kad pagrindinės priežastys: menkas amatininkų verslumas bei gebėjimas dirbti šiandieninėmis verslo sąlygomis; ir silpna amatų rinkodara.

Todėl amatų gaminių pardavimui labai būdingas sezoniškumas, atsitiktinumas. Esant tokiai situacijai siekti investicinės paramos amatų plėtrai yra sudėtinga ir ją labai sunku gauti (pareiškėjui būtina parengti verslo planą, tvarkyti buhalterinę apskaitą, atitikti ekonominio gyvybingumo rodiklius ir t.t.).

Visgi BPD 4.4 priemonė "Kaimo vietovių pritaikymo ir plėtros skatinimas" 2004 – 2006 metų laikotarpiu traktuojama kaip pagrindinė paramos forma kaimo amatams skatinti.

Šios priemonės tikslas – sumažinti nedarbą ir padidinti pajamas kaimo gyventojams, skatinant tradicinių amatų sukūrimą kaimo vietovėse. Remdama kaimo gyventojus ir įmones, kurios užsiima amatais, pritaiko juos šiuolaikines rinkos reikmėms bei sudaro sąlygas naujoms darbo vietoms sukurti, valstybė skatina alternatyvią žemės ūkiui veiklą kaimuose ir miesteliuose.

Paramos gavėjais galėjo būti tik kaimo gyventojas, ūkininkas, žemės ūkio ar kooperatinė bendrovė, kurie atitinka tam tikrus paramos gavėjo statuso reikalavimus (kaimo gyventojas, įregistravęs savo valdas teises aktais nustatyta tvarka; ūkininkas – fizinis asmuo, kuris vienas arba su partneriais verčiasi žemes ūkio veikla ir miškininkyste, o jo ūkis yra įregistruotas registre; žemės ūkio bendrovė - fizinių asmenų įsteigta pagal Žemes ūkio įmonių turto privatizavimo įstatymą; kooperatinė bendrovė (kooperatyvas) – įstatymu nustatyta tvarka fizinių ir (arba) juridinių asmenų įsteigta įmonė, skirta narių ekonominiams, socialiniams bei kultūriniams poreikiams tenkinti; privačios įmonės, įregistruotos bei veikiančios kaimo vietovėje ne mažiau kaip 12 mėnesių ir veiklos metu turinčios ne daugiau kaip 50 darbuotojų).

Tačiau šią paramą gali gauti tik tas asmuo ar įmonė, kurie turi pakankamai lėšų pirma, patys investuoti ir tik po to gauti padarytų išlaidų kompensavimą, jei jos pripažįstamos tinkamomis. Todėl mažas pajamas gaunantys ūkininkai ar kaimo amatininkai galimybių gauti investicinę paramą amatų projektams praktiškai neturėjo

Be to, paramą gali gauti tie subjektai, kurie ketina užsiimti tradiciniu amatu pagal Etninės kultūros globos tarybos patvirtintą nutarimą „Dėl tradicinių amatų ir verslų sąrašo patvirtinimo“, 2004 m. gegužes 26 d. Nr. TN-5. Minėtame sąraše pateikiami tradiciniai amatai, kurie reikalauja ir yra verti visokeriopos valstybes paramos.

Tradiciniams amatams pagal šį sąrašą priskiriami dailidės amatas (tradicinė namų statyba, išsauganti kaimo architektūros bruožus ar bent reikšmingiausius jos atributus, puošybos elementus);

29

staliaus amatas (etnokultūrine tradicija paremtas baldų gaminimas); stogdengio amatas (stogu dengimas naudojant vietines medžiagas – skiedras, gontus, šiaudus, nendres ir pan. – tradicines technikas); krosnininko amatas (tradicinių krosnių, kaminų ir pan. statyba); kubiliaus amatas (tradicinių kubilų, statinių, puskubilių ir pan. gamyba); račiaus amatas (tradiciniu vežimų, karietų, rogių ir pan. transporto priemonių dirbimas); kalvystė (tradicinių įrankių ir padargų, paminklinių dirbinių, architektūrinių puošybos elementų ir t.t. gaminimas); siuvėjo amatas (tradicinių drabužių ir tradiciniais bruožais grindžiamu drabužių siuvimas); puodžiaus amatas (tradiciniu puodu ir tradicijomis pagristos keramikos produktų gaminimas); batsiuvystė (tradicinio apavo ir šią tradiciją imituojančio apavo gamyba); odininkyste (tradiciniai kailių apdirbimo būdai ir tradicijomis pagristų dirbinių darymas; rimorystė (pakinktų gaminimas); juvelyrika (etnine tradicija pagristų papuošalų gaminimas iš aukso, žalvario, gintaro, medžio ir kt. medžiagų); muzikos instrumentų gaminimas (kanklių, skudučių, birbynių, švilpynių, būgnų ir kt. tradicinių instrumentų dirbimas); kryždirbystė.

Prie tradicinių amatų taip pat priskirtina veikla – audimas, pynimas, mezgimas, verpimas, siuvinėjimas, žaislų darymas, margučių marginimas, muzikavimas per tradicines šventes ir apeigas.

Tinkamos amatų projektų išlaidos, t.y. galima gauti kompensaciją už padarytas išlaidas:1) nauji įrengimai ir mechanizmai ūkio valdose: skirti tradiciniams ir netradiciniams amatams;

specializuoti ir tiesiogiai susiję su Lietuvos Respublikos teises aktais nustatytų gamybos reikalavimų ir standartų įgyvendinimu.

2) statyba ir rekonstrukcija ūkio valdose: gamybinių pastatų ir patalpų, skirtų pynimui, sausų puokščių ir kitų augalų rišimui; gamybinių pastatų ir patalpų, skirtų medžio apdirbimui, keramikai, kalvystei, juvelyrikai, audimui, mezgimui, polichrominiam dekoravimui, odos apdirbimui, batsiuvystei, milo vėlimui ir kitiems namudiniams amatams ir verslams; amatų centrų, rankų darbo gaminių prekyviečių bei gaminių reprezentavimo patalpų; gamybinių pastatų ir gamybiniu patalpų tiesiogiai susijusių su Lietuvos Respublikos teises aktais nustatytu gamybos reikalavimų ir standartų įgyvendinimu; vandens tiekimo ir kanalizacijos sistemų; privažiavimo kelių.

3) etnografinio paveldo pastatų, skirtų amatų plėtrai, rekonstrukcija;4) naujos statybinės medžiagos;5) bendrosios išlaidos, tokios, kaip mokėjimai architektams, inžinieriams ir konsultantams,

mokėjimai už techninius tyrimus, patentų ir licencijų įsigijimą, bet ne daugiau kaip 10 proc. (techniniams tyrimams ir konsultavimui – ne daugiau 5 proc.) aukščiau išvardintų išlaidų.

Be to yra visa eilė kitų reikalavimų amatų projekto pareiškėjui: investicijos turi būti susiję su gamyba ar paslaugomis, nurodytuose prioritetiniuose sektoriuose; projektas ir su jo įgyvendinimu susijusios investicijos turi būti įgyvendinamas kaimo vietovėje, pagal paramos gavėjo registraciją ir t.t. Visi aukščiau minėti papildomi reikalavimai reikalauja nemažų pastangų ir laiko asmeniui ar įmonei norinčiai gauti ES paramą amatų projektui įgyvendinti. Pačiam amatininkui be specialistų pagalbos beveik neįmanoma parengti verslo planą ir užpildyti paraišką paramai gauti.

Pagrindinė nacionalinės paramos forma amatų projektams yra Kultūros ministerijos iš valstybės biudžeto lėšų kasmet finansuojama etninės ir regionų kultūros bei NVO kultūros projektų rėmimo programos, kurios remia reikšmingiausius rajonų savivaldybių, kaimo kultūros centrų bei nevyriausybinių organizacijų projektus tradicinių amatų mokymo, sklaidos, leidybos, tyrimų srityse, t.y. taip vadinamus „minkštuosius“ projektus. Investicinė parama per šias programas neteikiama, nors tokie viešieji amatų projektai, kuriems būtų skirta etninės ir regionų kultūros programų

30

parama, galėtų užtikrinti būtiną nacionalinio bendrafinansavimo dalį, teikiant tą patį viešąjį amatų projektą siekiant gauti ES struktūrinių fondų paramą.

Situacija pagerėtų, jei visos Lietuvos savivaldybės ir gal net apskritys turėtų atskiras tradicinių amatų rėmimo fondus ar programas, kurių dalį lėšų būtų galima skirti viešųjų tradicinių amatų projektų bendrafinansavimui.

Be visų kitų ES galimų paramos formų tradicinių amatų plėtrai galima išskirti ir KULTŪRA 2000 programą, kuri remia bendrus kultūros mainų ir bendradarbiavimo projektus tarp ES šalių partnerių. Iš projektų, kurie yra gavę KULTŪRA 2000 programą, būtų galima išskirti Alytaus Dailiųjų amatų mokyklos projektus „Nauja erdvė senoje pastogėje“ bei „Tradiciniai amatai 21 amžiaus architektūroje“, vykdytus kartu su kelių šalių partneriais ( www.amatai.lt ).

Amatininkai, kurie savo veiklą vykdo įregistravę įmones, gali tikėtis tam tikros paramos ir iš savivaldybių per jų administruojamas SVV rėmimo fondus ar programas. Tačiau apklaustų kai kurių verslo informacijos bei verslo inkubatorių darbuotojai teigia, kad vietos amatininkai praktiškai nesinaudoja nei savivaldybių, nei jų teikiama parama amatų plėtrai. Be to šalies amatininkai nesinaudoja ir mikrokreditais, kurie yra itin svarbi priemonė SVV plėtrai kaimiškose vietovėse.

31

1.6. Kaimo turizmo ir amatų plėtojimas šalies regionuose

Turizmo išteklius sudaro rekreaciniai ištekliai ir specialaus (dalykinio) intereso objektai (pramogų centrai, konferencijų centrai, parodų centrai, muziejai, galerijos ir kiti turistinės traukos objektai). Rekreaciniams ištekliams priskiriama: gamtos ištekliai (miškai, gyvenamųjų vietovių želdynai, vandens telkiniai ir jų pakrantės, tinkamos arba galimos pritaikyti žmonių poilsiui ir pramogoms, mineralinio vandens ir gydomojo purvo telkiniai, gamtos paveldo objektai) ir kultūros paveldo objektai (nekilnojamosios kultūros vertybės).

Kaimo turizmo paslaugos paklausa itin priklauso nuo vietovės rekreacinių išteklių. Rekreacijos ir turizmo plėtra skatina didinti krašto kultūrinį savitumą ir saugoti bei stiprinti identitetą. Tai ypač svarbu etninių regionų savitumo išsaugojimui bei senųjų etninių tradicijų atkūrimui bei puoselėjimui dabartiniame gyvenimo ir verslo kontekste. Su kaimo turizmu glaudžiai susijęs pažintinis (ekologinis) turizmas.

Atlikta kaimo turizmo paslaugų teikėjų apklausa parodė, kad jų manymu vietovės patrauklumą turistams pirmiausia lemia gamtinė aplinka, šiek tiek mažiau vertinamas vietovės istorinis autentiškumas, kultūros, etnografinis paveldas.

2,5

3,6

3,6

3,8

3,8

3,8

3,9

4,1

4,4

4,7

4,8

4,9

4,9

1 2 3 4 5

Galimybė užsiimti amatais

Saugomos ir puoselėjamos tradicijos

Arti rajono centras

Arti parduotuvė

Unikalus etnografinis paveldas

Kultūros, architektūros paveldas

Istorinė vietovė

Galimybė užsiimti aktyviu poilsiu (keliauti, sportuoti)

Geras susisiekimas

Saugi vieta

Švarus oras, nėra triukšmo

Graži aplinka

Vandens telkinys

Vertinimas 5 balų skalėje, kur 5 reiškia „patrauklu“, 1 – „visiškai nepatrauklu“

Pav. 24. Skirtingų išteklių svarba turistams (kaimo turizmo paslaugų teikėjų vertinimu)

1.6.1. Gamtinių išteklių panaudojimas kaimo turizmo plėtrai

Lietuvos turizmo sektorius turi dideles galimybes augti, nes Lietuva turi didelį kultūrinį ir gamtinį turizmo potencialą, kurį sudaro savitas ir turtingas kultūros paveldas, tame tarpe ir UNESCO paveldo objektai, pajūrio gamtinis kompleksas, vidaus vandens telkiniai, nacionaliniai ir regioniniai

32

parkai bei 32 procentus šalies teritorijos užimantys miškai. Tačiau gamtinis ir kultūrinis turizmo potencialas panaudojamas labai ekstensyviai, daugiausia dėl viešosios turizmo infrastruktūros trūkumo regionuose ir saugomų teritorijų bei gamtos ir kultūros objektų nepakankamo pritaikyto masiniam lankymui.

Lietuva turi santykinai didelį gamtinį turizmo potencialą: 90 km Baltijos pajūrio juosta ir priekrantės gamtinis kompleksas; Kuršių marių akvatorija (Lietuvos Respublikos dalis – 94,4 km2) su unikalia ir

pažintiniu požiūriu atraktyvia Nemuno delta); miškai, dengiantys 32 proc. šalies teritorijos (2091, 2 tūkst. ha arba); natūralių ežerų ir tvenkinių gausa ( 6 tūkst. ežerų, iš kurių didesnių kaip 1 ha - 2850 ,

340 didesnių nei 5 ha tvenkinių; vidutinis šalies ežeringumas - 1,4 %, bet atskiruose regionuose siekia iki 10%);

30 tūkst. upių ir upelių (bendras ilgis 64 tūkst. km, 758 upės ilgesnės kaip 10 km, 18 – ilgesnės kaip 100 km);

natūralūs ir mažai urbanizuoti kraštovaizdžiai su savita urbanistine struktūra ir kultūros paveldo kompleksu.

2006 metais bendras saugomų teritorijų plotas sudarė 15, 3 % šalies teritorijos. Didžiausia gamtinių ir kultūrinių turizmo išteklių koncentracija yra Lietuvos saugomose teritorijose, ypač - nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose bei draustiniuose. Vienas iš saugomų teritorijų tikslų - supažindinti visuomenę su vertybėmis ir sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui vystyti. Pagrindiniai šia veikla siekiami tikslai - pristatant vertybes šviesti visuomenę ir užkirsti kelią vertybių niokojimui. Antras uždavinys - sudaryti tokias sąlygas susipažinti su saugomomis teritorijomis, kad jose esančios vertybės kuo mažiau nukentėtų. Tam rengiami pažintiniai takai, aikštelės, turistiniai maršrutai, ne tik pristatantys įdomiausias vietas, bet ir nukreipiantys srautus nuo nepageidaujamų vietų.

Dzūkijos regioną sudaro Alytaus, Lazdijų, Varėnos, dalis Kauno bei Prienų rajonų. Tipiškiausios Dzūkijos vietovės yra Alytaus, Lazdijų bei Varėnos rajonai. Dzūkijos regiono apibūdinimas:

Dzūkija priskiriama prie mažiau palankių žemės ūkio regionų. Vertinant natūralias gamybos sąlygas, Alytaus apskrities vietovėms būdinga nederlinga žemė, daugiau tinkanti gyvulininkystei, ir žemės ūkio gamybos lygis, žemesnis negu vidutinis valstybės, didesnės žemės ūkio produkcijos gamybos išlaidos bei atitinkamai mažesnės gaunamos pajamos. Pagal atliktą žemės naudojimo ekonominio efektyvumo vertinimą ariamoji žemė mažiausiai normatyvinio pelno gali duoti Varėnos ir Lazdijų rajonuose;

didelis miškingumas, nes Alytaus apskrityje miškai užima 247,2 tūkst. ha, t.y. 44 % bendro ploto, nepakartojamas kraštovaizdis, ekologiniu požiūriu švarūs gamtos turtai: Dzūkijos nacionalinis parkas – tai didžiausia saugoma teritorija Lietuvoje, kurios plotas – 5590 ha. Didžiosios Dzūkijos nacionalinio parko gyvenvietės – Merkinė (1590 gyventojų), Marcinkonys (866), Panara (263), Musteika (104), Margionys (91).

Dzūkijos nacionalinis parkas įkurtas abipus Nemuno, didžiausios Lietuvos upės.

33

Tai didžiausias Lietuvoje nacionalinis parkas. Nacionalinio parko plotas – daugiau kaip 58 tūkstančiai hektarų. Rekreacinė parko zona sudaro 1 proc. nuo bendro parko teritorijos ploto. 4/5 parko dengia girios, smėlingi pušynai. Gamtos retenybė - Skroblaus upelio slėnis, kurio šlaituose matomi ledynų tirpsmo ženklai. Čia yra ir didžiausias Lietuvoje Čepkelių raisto rezervatas.

Be rezervatų, konservacinei zonai priklauso dvi dešimtys gamtos ir kraštovaizdžio draustinių. Etnokultūriniais draustiniais paskelbta keliolika senų parko kaimų. Parko kaimuose dar gyvas senasis gyvenimo būdas. Dar daug patriarchalinio natūralaus ūkio žymių. Išliko seni verslai, amatai, tradicinė bitininkystė, vaistinis žoliavimas. Čia yra daug stalių, puodžių, kalvių. Nacionalinio parko miškai žymūs grybais, uogomis, riešutais.

Šaltinis: http://www.jzum.lt/cd/nacionaliniai_parkai.html

Tipiškiausios Žemaitijos regiono vietovės yra Telšių, Klaipėdos, Šilutės, Kretingos, Skuodo, Plungės rajonai, tai rajonai, įeinantys į Klaipėdos apskritį.

Žemaitijos regiono apibūdinimas: regionas priskiriamas prie nenašių, žemą balą turinčių, žemių; būdingas didelis miškingumas: šiame regione miškai užima 421,7 tūkst. ha, t.y. 37 % bendro

ploto. regione yra 28 ežerai, Žemaitijos nacionalinis parkas, pajūrio zona, 4 regioniniai parkai, 6

gamtos draustiniai. Žemaitijos regione yra reikšmingų kultūros ir architektūros paminklų, be to, žemaičiai labai tausoja savo autentiškumą, kulinarinį paveldą.

Vienas turtingiausių gamtinių išteklių yra Žemaitijos nacionalinis parkas.

Žemaitijos nacionalinis parkas įkurtas 1991 m. Jo plotas daugiau kaip 21 tūkstantis hektarų. Rekreacinė parko zona sudaro 2,3 proc. nuo bendro parko teritorijos ploto. Miškai užima 9158 ha, pelkės - 960 ha, ežerai - 1460 ha (Platelių ežeras). Jame yra 27 ežerai ir 65 upeliai. Parke yra 215 saugomų paminklų. Iš žymesnių architektūros paminklų reikia pabrėžti Beržorokulto pastatų ansamblį, Platelių bažnyčią ir varpinę, Babrungėnų vandens malūną ir vieną žymiausių - Žemaičių Kalvarijos bažnyčią, Kristaus Kančios kelio koplyčias.

Žemaitijos nacionalinio parko miškuose yra daug retųjų augalų, gyvena taurieji elniai, briedžiai ir stirnos, voverės, lapės ir kiškiai, bebrai ir ūdros, bei kiti žvėrys ir žvėreliai. Lizdus suka per pusantro šimto paukščių rūšių.

Parko lankytojai turi puikias galimybes pailsėti, nes čia gausu poilsio namų ir kempingų, nurodytose vietose galima įrengti poilsiavietes.

Mėgstantiems kaimo ramybę laukia kaimų ar vienkiemių sodybų

34

šeimininkai, ūkininkai ar žvejai. Aktyvaus poilsio mėgėjus priims Platelių jachtų klubas. Čia daug burlaivių, valčių, burlenčių ir vandens dviračių, galima išsinuomoti kitus sporto ir turizmo reikmenis. Parko kaimuose ir vienkiemiuose gyvena tautodailininkai.


Svarbiausias parko uždavinys – išsaugoti didžiausią Žemaitijoje Platelių ežeryną, jo apylinkes, šio parko teritorijoje esančius unikalius geomorfologinius kompleksus, pelkes su retomis augalų ir gyvūnų rūšimis, Žemaičių kraštui būdingus etnografinius kaimus, parko teritorijoje esančius piliakalnius, urbanistinius paminklus.

Parko teritorijoje daugiausia gyvena žemaičiai, kurie, palyginus su kitomis Žemaitijos vietomis, dar gerai yra išlaikę savo tarmę, papročius, charakterio ypatumus. Čia puoselėjamos, gaivinamos senosios Žemaitijos krašto kultūros tradicijos, šventės, sutraukiančios daug tuo besidominčių žmonių.

Tuo pat metu parke vystoma ir rekreacinė veikla, pirmumą suteikiant pažintinio pobūdžio turizmui. Čia ribojama ūkinė veikla, kenkianti aplinkai ir nesusijusi su nacionalinio parko funkcijomis bei jo gyventojų interesais. Siekiama, kad bet kokia kitokia ūkinė, rekreacinė bei kita veikla iš esmės nekeistų Žemaitijos nacionalinio parko unikalaus kraštovaizdžio.

Parkui būdinga itin didelė landšaftų ir biotipų įvairovė, čia gausu etninės kultūros paminklų, geros sąlygos rekreacinei veiklai.Priklausomai nuo teritorijos gamtinio potencialo, ūkinio įsisavinimo ir kultūros paveldo objektų gausos, parkas suskirstytas į 90 teritorinių funkcinių kompleksų, kurie sąlygiškai skirstomi į 12 grupių. Tai gamtiniai rezervatai bei gamtos, kultūros draustiniai, Žemaičių Kalvarijos urbanistinis draustinis, kultūros vertybių apsaugos, poilsio įstaigų, kaimiškosios rekreacijos, gyvenviečių, apsauginių miškų, žemės ūkio zonos, rekreaciniai želdynai, agroparkai, gamtos reljefas.

Išskirtinio dėmesio vertas Žemaičių Kalvarijos urbanistinis draustinis, užimantis 150 ha. Istoriniai šaltiniai rodo, kad dabartinėje Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje žemaičiai įsikūrė XI-XIII a., išstūmę ir asimiliavę kuršių gentis. Čia iki šiol yra išlikę akmens amžiaus stovyklų pėdsakų, piliakalnių, alkakalnių, senkapių – iš viso daugiau kaip 30 archeologijos paminklų. Istoriniu požiūriu parke įdomiausi Žemaičių Kalvarijos, Grigaičių, Užpelkių, Pučkorių, Gegrėnų, Mikytų kaimų piliakalniai, alkakalniai, esantys Vilkų, Godelių, Mikytų kaimuose. Iš architektūros paminklų savo verte labiausiai išsiskiria Beržoro (statyta 1746 m.), Platelių, Žemaičių Kalvarijos bažnyčios, senoviškos sodybos, malūnas.

Parko teritorijoje saugoma apie 60 dailės paminklų. Tai daugiausia žemaitiški kryžiai, koplytėlės, skulptūros, senųjų liaudies meistrų nutapyti paveikslai. Kryžiai ir koplytėlės dar ir mūsų laikais šiame krašte tebestatomi pakelėse, tvirtinami prie medžių.

Žemaitijos nacionalinio parko teritorijoje gausu unikalių paminklų, kurie atspindi šio krašto kultūrinį palikimą nuo pirmųjų žmonių atsiradimo (prieš 11 tūkst. metų) iki mūsų dienų. Čia gyvena žemaičiai, išsaugoję savo tarmę, papročius, charakterio ypatumus, statinius ir originalią mažąją

35

architektūrą. Senovės kultūros paminklų čia yra daugiau kaip 30. Parko teritorijoje yra 215 paminklų (istorijos – 48, architektūros – 30, dailės – 94, archeologijos –34).

Aukštaitija - tai mažiau specifinis etniniu požiūriu regionas. Administracinis pasiskirstymas apima tris apskritis ir 12 rajonų. Reikšmingiausios kaimo turizmui Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje esančios sodybos. Keli senieji kaimai turi etnokultūrinių draustinių statusą.

Aukštaitijos nacionalinio parko plotas daugiau kaip 41 tūkstantis hektarų. Rekreacinė parko zona sudaro 3,5 proc. nuo bendro parko teritorijos ploto. Parkas išraižytas kalvagūbrių ir upių slėnių, augančių girių ir mėlynų ežerų, priklauso Aukštaitijos nacionaliniam parkui. Aukštaitijos nacionalinio parko teritorijoje tyvuliuoja 126 dideli ir maži ežerai, kurių plotas 5930 ha (15,5% viso ploto). Du trečdalius parko ploto dengia miškai.

Beveik šeštadalį ploto užima ežerai, kurių yra daugiau kaip šimtas. Vaizdinguose ežerų pakrantėse ir miškuose rasite stovyklaviečių, atokvėpio ir trumpalaikio poilsio aikštelių, dideli miško plotai skirti grybautojams ir uogautojams. Gausūs ežerai, per 30 upių ir upelių patenkina net išrankiausius lankytojus - parko schemose nurodyti tinkami plaukioti ežerai ir upės

Aukštaitijos nacionalinis parkas pats seniausias Lietuvoje. Parke yra daugybė kraštovaizdžio ir gamtos draustinių. Draustinių paskelbtas VIII - XII a. Šakarvos pilkapynas.


Parko teritorijoje tyvuliuoja ir giliausias Lietuvoje Tauragno ežeras (60,5 m). Ežerai jungiasi protakomis ir upeliais, todėl čia palankios sąlygos pažintiniam vandens turizmui. Iš Žeimenos ežero išteka Žeimena, kuri vingiuoja parko teritorija 22 km. Iš Aukštaitijos nacionalinio parko upėmis galima nuplaukti į Kuršių marias.

1.6.2. Kultūrinių išteklių panaudojimas kaimo turizmo plėtrai

Lietuvoje yra apie 25 000 kultūros paveldo objektų, esančių kultūros paveldo registre, virš 7000 saugomų kultūros paveldo objektų. Iki šių dienų išliko apie 900 dvarų bei dvarviečių, identifikuota apie 300 parkų, išlikę 55 etnografiniai kaimai. Medinis dvarų ir etnografinių kaimų paveldas – tai savitas ir ypatingas reiškinys ne tik Lietuvos, bet ir Europos kultūrinėje erdvėje. Tik nedaugelyje Europos šalių vis dar galime rasti šių unikalių etninės kultūros paveldo objektų. Pritaikyti turizmui unikalūs paveldo objektai pritrauktų ne vieną atvykstantį ir vietos turistą. Šiuo metu dėl susiklosčiusių socialinių ekonominių santykių, etnografiniai kaimai nyksta, juose vyrauja bedarbystė bei kiti negatyvūs socialiniai reiškiniai.

Mūsų šalyje kaip kultūros vertybės saugomos 48 tradicinės kaimo gyvenvietės, 56 sodybos (vidutiniškai po 4 pastatus – daugiausia Aukštaitijoje ir Dzūkijoje) ir 171 pavienis etninės

36

architektūros pastatas. Tradicinės kaimo gyvenvietės, esančios istorijos ir kultūros paminklų sąrašuose, neaprėpia Lietuvos etnografinių kaimų architektūros įvairovės pagal jų struktūrą, apstatymą (pvz., neįrašyta gatvinių kaimų tipų – gatvinių rėžinių, dvilypių, palaidų gatvinių, linijinių ir t.t.), etninį regioninį savitumą (menkai ištirti Žemaitijos, Suvalkijos ir Mažosios Lietuvos etnografiniai kaimai). Todėl daug etnografinių kaimų apskritai nėra saugoma. Nė vienas etnografinis kaimas nėra įrašytas į Kultūros vertybių apsaugos registrą (jų įrašymo principai, įvertinimo kriterijai, pagal kuriuos ištirta vos 14 etnografinių kaimų, dar tik baigiami rengti). Siekiant suaktyvinti etninės kultūros tradicijų, kaimo turizmo ir rekreacijos paslaugų plėtrą etnografiniuose kaimuose ir jų apylinkėse, būtina sparčiau renovuoti architektūrinę vertę turinčius statinius, mažinti valstybinių ir privačių interesų priešpriešą, sukurti teisines ir finansines sąlygas, kad būtų atlyginamos išlaidos asmenims, renovuojantiems, restauruojantiems etnografiniuose kaimuose esančius vertingus statinius.

Ekspertiniu vertinimu būtina propaguoti etnografiniuose kaimuose tradicijomis pagrįstas turizmo ir rekreacijos paslaugas, didinti jų prestižą; tobulinti etnografinio kaimo turizmo aplinką reglamentuojančią teisinę bazę; sukurti teisines, finansines ir ekonomines sąlygas etnografinių kaimų gyventojams gauti pajamų už viešąsias paslaugas, infrastruktūros puoselėjimą, gamtosauginę veiklą; teikti valstybės finansinę paramą ir pagal galimybes panaudoti ES struktūrinių ir tarptautinių fondų lėšas alternatyviai veiklai (ypač etninės kultūros turizmo, kitų verslų ir amatų), etninės kultūrinės veiklos ir raiškos projektams, pagrįstiems etnografinių kaimų privalumais ir padedantiems išsaugoti regionų savitumą.

Lietuvoje yra įregistruota 55 etnografiniai kaimai. Norint pagerinti gyvenimo, rekreacijos sąlygas etnografiniuose kaimuose, užtikrinti etninės kultūros turizmo plėtrą, būtina sukurti patrauklią šių kaimų infrastruktūrą. Reikia sudaryti etnografinių kaimų vizualinės informacijos sistemą, gerinti privažiuojamuosius kelius prie etnografinių kaimų ir aplinkinių turizmo objektų, įrengti automobilių stovėjimo aikšteles ir stovyklavietes, tvarkyti aplinką

Etninės kultūros vertybių visuomenei pristatymas, tradiciniai amatai ir verslai, tautodailė, šventės ir tradicinės apeigos, kiti kultūros renginiai bus svarbiausios turizmo ir rekreacijos plėtrą skatinančios priemonės. Etnografinio kaimo vertybės taps atviros ne tik šalies visuomenei, bet ir pasauliui. Bus skatinama informacijos apie etnografinio kaimo etninės kultūros vertybes, veiklos ir amatų paplitimą, turizmo ir rekreacijos paslaugas sklaida.

1.6.3. Žmogiškojo potencialo svarba kaimo turizmo ir amatų plėtrai

Paslaugų kokybę sąlygoja ne tik aplinka bei sukurta infrastruktūra, bet ir aptarnavimo standartai. Aptarnavimo standartus nuolat kuria pats paslaugų teikėjas – kaimo turizmo sodybos šeimininkas ir jo pagalbininkai. Būtent kaimo turizmo sodybos aptarnaujantis personalas svečių priėmimą gali padaryti maloniu ar, priešingai, sukurti nemalonias situacijas. Geras paslaugos kokybės ir kainos santykis yra kaimo turizmo produkto patrauklumo ir konkurencingumo rodiklis, kurį didele dalimi sąlygoja žmogiškasis potencialas. Kalbant apie žmogiškųjų išteklių svarbą kaimo turizmo versle, dažnai akcentuojama prasta kaimo demografinė situacija, kurios pasėkoje kaimiškose vietovėse trūksta kvalifikuotų darbuotojų.

Lietuvos kaime 2004 metais gyveno trečdalis šalies gyventojų. Per 2000-2004 metų laikotarpį gyventojų skaičius sumažėjo 1 proc. Gyventojų mažėjimą kaime sąlygoja kaimui būdingas mažesnis gimstamumas ir didesnis mirtingumas nei mieste. Taip pat pažymėtina jaunų 25-29 m. amžiaus kaimo gyventojų (ypač moterų) migracija į miestus. Kita demografinė kaimo tendencija

37

yra gyventojų senėjimas – mažėja vaikų iki 15 metų dalis, daugėja 60-mečių ir vyresnio amžiaus gyventojų dalis. Tokią prastą demografinę padėtį kaime pagrinde įtakoja nepakankamas sveikatos ir švietimo paslaugų prieinamumas, neigiami užimtumo pokyčiai, prasta infrastruktūros būklė.

Kaimo gyventojų išsilavinimo lygis yra žemesnis nei miesto gyventojų. Tai parodo, kad žmonės, gyvenantys kaimiškose vietovėse yra prasčiau pasirengę įvairiai verslo veiklai, konkurencingų ūkių vystymui ar darbui kitose ekonominėse veiklose. Kaimo gyventojų dalyvavimas mokymosi visą gyvenimą sistemoje yra mažesnis nei miesto gyventojų. Kaime apie 30 proc. bedarbių neturi kvalifikacijos.

Lietuvoje 2004 m. 15,8 proc. visų užimtųjų dirbo žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje, kai tuo tarpu ES – 5 proc. Kaime vyrauja didelė priklausomybė nuo pirminės žemės ūkio gamybos ekonominės veiklos: 2004 m. kaime dirbo 87,3 proc. visų šalies žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriaus darbuotojų, kas sudaro apie 48 proc. visų kaimo užimtųjų gyventojų.

Kaimui būdingas mažesnis nei mieste ir tebemažėjantis užimtųjų skaičius bei santykinai didelis jaunimo nedarbas. Užimtųjų gyventojų skaičius kaime 1999-2004 m. sumažėjo daugiau nei 6 proc. Kaimo gyventojų užimtumo lygis 2004 m. siekė 59 proc. visų kaime gyvenančiųjų 15-64 m. amžiaus gyventojų (mieste – 62 proc.), nedarbo lygis – apie 10 proc. (mieste – apie 12 proc.). Jaunimo iki 25 m. amžiaus nedarbo lygis kaime siekė 20,3 proc. (vidutiniškai šalyje – 22,5 proc.).

Mažesnis kaimo gyventojų aktyvumas ir užimtumas sąlygoja mažesnes šių namų ūkių disponuojamas grynąsias pajamas, palyginti su miesto gyventojų namų ūkiais. Namų ūkių disponuojamos grynosios pajamos kaime 2004 metais buvo 24,7 proc. mažesnės nei mieste. Mažos kaimo gyventojų pajamos lemia jų išlaidų struktūrą – didžioji dalis (54 proc.) jų pajamų išleidžiamos maistui, kai tuo tarpu miesto gyventojai maistui išleidžia tik 34 proc. savo pajamų.

Aukščiau pateikti ir kiti duomenys atskleidžia keletą šalies kaimiškų vietovių silpnybių. Pirma, kaimui būdinga aukšta priklausomybė nuo vieno pajamų šaltinio – pirminės žemės ūkio gamybos. Antra, kaimiškose vietovėse yra aukštas jaunimo nedarbo lygis. Trečia, pastebimi didėjantys miesto ir kaimo demografiniai, ekonominiai ir socialiniai skirtumai.

Numatoma, kad užimtųjų, tiesiogiai dirbančių žemės ūkio, medžioklės, miškininkystės ir žuvininkystės sektoriuje, skaičius ateityje mažės, o dėl to gali žymiai padidėti kaimiškų vietovių gyventojų nedarbo lygis. Todėl netekę darbo kaimo žmonės turi turėti palankias galimybes plėtoti naujas žemės ūkio tradicijas bei įsitraukti į kitas ekonomines veiklas.

Pastaraisiais metais kaimo vietovėse vyksta svarbūs struktūriniai ekonominės veiklos pokyčiai: mažėjant bendram dirbančių kaimo gyventojų skaičiui, 2 proc. padidėjo jų dalis paslaugų sferoje bei pramonėje ir 5 proc. sumažėjo žemės ūkyje, medžioklėje ir miškininkystėje. Nors vis daugiau smulkių ūkių imasi netradicinės žemės ūkio veiklos (užsiima kaimo turizmu, augina retų veislių paukščius bei žvėrelius, vaistinius ir prieskoninius augalus, netradicines uogas, sraiges, augalus biokuro gamybai ir kt.), 2003 m. visuotinio žemės ūkio surašymo duomenimis, tik 4514 ūkių, t.y. 1,7 proc. nuo visų veikiančių ūkių, greta ūkininkavimo užsiėmė papildoma ekonomine veikla.

Darbo vietų kūrimas kaimo vietovėse sprendžiamas per palankios amatų ir verslo aplinkos sukūrimą ir veiksmingos darbo rinkos politikos skatinimą. Tai apima ne tik verslo plėtotei palankių teisinių, ekonominių bei socialinių sąlygų sukūrimą, bet ir prevencinių priemonių nedarbo didėjimui, tokių,

38

kaip darbuotojų gebėjimo prisitaikyti prie įvairių ekonominių ir technologinių sąlygų ugdymas, sustabdyti.

Žmogiškųjų išteklių ugdymas neatsiejamas nuo nedarbo prevencinių priemonių ir susijęs su bendrųjų ir funkcinių gebėjimų ugdymu. Žmogiškųjų išteklių ugdymo rezultatai apibrėžiami tinkamumu darbui. Tam naudojamas tęstinis ir profesinis suaugusiųjų mokymas, pagrįstas profesiniu orientavimu ir potencialių bedarbių perorientavimu bei perkvalifikavimu. Šie veiksmai nukreipti į prisitaikymą prie paklausos darbo rinkoje pokyčių, darbo rinkai reikalingų gebėjimų ugdymą ir verslumo skatinimą.

Kaimo turizmo plėtrai trukdo nepakankami vadybiniai į šią veiklą įsitraukusių gyventojų gebėjimai, prastos užsienio kalbų žinios.

Socialine prasme bene didžiausias ribojantis kaimo turizmo plėtrą veiksnys yra kaimo šeimų intelekto lygis ir bendra kaimo visuomenės socialinė būklė. Poilsiautojus priimančios šeimos turi šalia savo ūkio darbų rasti laiko bendravimui su poilsiautojais, kas vasaros metu nėra labai palanku. Labai svarbus veiksnys kaimiškų regionų socialinių paslaugų būklė, tiesiogiai įtakojanti poilsiautojų aptarnavimo kultūrą bei jų nuotaikas.

Kol kas nemaža dalis kaimo turizmo verslą pradedančių ar netgi tęsiančių asmenų neturi tinkamo profesinio pasirengimo ir patirties, nors akivaizdu, kad kvalifikacijos kėlimas yra paslaugų kokybės, o tuo pačiu ir verslo sėkmės augimo garantas. Šiuo metu kaimo turizmo mokymai vykdomi specialių kursų ir seminarų pagalba, kuriuos organizuoja valstybinės institucijos kartu su kaimo turizmo asociacija. Atskirais atvejais kaimo turizmo paslaugų teikėjams specialius mokymus organizuoja turizmo informacijos centrai ar kitos vietinės organizacijos. Tačiau galima konstatuoti, kad kol kas kvalifikacijos kėlimo procesas nėra nuoseklus ir remiasi daugiau pavienėmis iniciatyvomis. Siekiant geresnių rezultatų, šis procesas turėtų tapti planingu ir nuolatiniu, tame tarpe apimant ir tikslinių mokymo priemonių, skirtų asmenims neturintiems išsilavinimo kaimo turizmo srityje, leidybą. Kita vertus, kaimo turizmo verslo pagrindus galima gauti pasirinkus vieną iš profesinio mokymo programų, kurias siūlo įvairios šalies švietimo įstaigos.

Kaimo turizmo organizatorius pagal patvirtintas mokymo programas rengia Vilniaus technologijų, verslo ir žemės ūkio mokykla, VšĮ Telšių regioninis profesinio mokymo centras, Varėnos technologijos ir verslo mokykla, Vilniaus technologijų, verslo ir žemės ūkio mokykla. Specialistus pagal kaimo turizmo vadybos mokymo programą rengia Klaipėdos verslo ir Žemaitijos kolegijos.

Lentelė 3. Darbo rinkos mokymo programos (Poilsio kaime (kaimo turizmo) organizatoriams)

Mokymo programa Mokymo institucija Mokymo forma Trukmė

Darbo rinkos profesinis mokymas

Druskininkų amatų mokykla Dieninė 4 sav.


Lietuvos kaimo turizmo asociacija Dieninė 4 sav.


Lietuvos Respublikos žemės ūkio rūmai

Dieninė 4 sav.


Utenos regioninis profesinio mokymo centras

Dieninė 4 sav.


Veisiejų technologijos ir verslo mokykla

Dieninė 4 sav.

39

http://www.aikos.smm.lt/aikos/webdriver.exe?kalba=lt&kodas=190807667&MIval=/Leidimas







http://www.aikos.smm.lt/aikos/webdriver.exe?kalba=lt&kodas=191851780&MIval=/Institucija







Mokymo programa Mokymo institucija Mokymo forma Trukmė


Viešoji įstaiga Alantos technologijos ir verslo mokykla

Dieninė 4 sav.


Viešoji įstaiga Daugų technologijos ir verslo mokykla

Dieninė 4 sav.


Žemaitijos kolegija Dieninė 4 sav.

Lentelė 4. Kaimo turizmo darbuotojo mokymo programa

Mokymo institucija Mokymo forma Trukmė DiplomasAnykščių technologijos mokykla Dieninė 3 Aukštadvario žemės ūkio mokykla Dieninė 3 Profesinio mokymo

diplomas Kauno maisto pramonės mokykla Dieninė 3 Marijampolės profesinio rengimo centras

Dieninė 3

Plungės žemės ūkio ir verslo mokykla Dieninė 3 Profesinio mokymo diplomas

Skuodo kaimo verslų, amatų ir paslaugų mokykla

Dieninė 3 Profesinio mokymo diplomas

Smalininkų technologijų ir verslo mokykla

Dieninė 3

Švenčionių profesinio rengimo centras


Utenos regioninis profesinio mokymo centras

Dieninė 3

Vabalninko žemės ūkio mokykla Dieninė 3 Profesinio mokymo diplomas

Veisiejų technologijos ir verslo mokykla


Viešoji įstaiga Kelmės profesinio rengimo centras

Dieninė 3

Vilkijos žemės ūkio mokykla Dieninė 3 Profesinio mokymo diplomas

Vilniaus technologijų, verslo ir žemės ūkio mokykla


Zarasų žemės ūkio mokykla Dieninė 3 Profesinio mokymo diplomas

Tradicinio amato veiklos organizavime taip pat galima pastebėti tam tikras tendencijas. Paprastai amatininkai savo verslo vadybą organizuoja patys arba su šeima. Vadybos specialisto samdymas pasitaiko itin retai – tik kai kuriose įkurtose įmonėse, UAB ar kitose panašiose verslo institucijose. Pagal 2005 m. tyrimų duomenis, individualių įmonių įkurta labai nedaug: nurodytos tik pavienės, veikiančios mezgimo ir siuvinėjimo, vytelių pynimo, kalvystės, keramikos, medžio drožybos, akmentašystės srityse. Pasitaikė vos viena kita UAB (mezgimo, vytelių pynimo, kalvystės, medžio drožybos), kelios viešosios įstaigos (tautinio kostiumo, keramikos, medžio drožybos, muzikos instrumentų gamybos).

40

http://www.aikos.smm.lt/aikos/webdriver.exe?kalba=lt&kodasA=3110&MIval=/Pazymejimas














































Tarp amatininkų labai nedaug yra tokių, kurie dirba turėdami verslo liudijimus, patentus ar individualios veiklos liudijimus – daugiausia tai tie, kurie pastoviai siekia savo gaminių realizavimo. Mažesnius dirbinių kiekius realizuojantys ar už pardavimą minimalias pajamas gaunantys asmenys teigia, kad jiems neapsimoka mokėti mokesčius už verslo liudijimus ir kitus jų veiklą legalizuojančius dokumentus, nes tie mokesčiai didesni, negu gaunamas pelnas – rezultate gaunamas nuostolis. Pasitaikė ir tokių atvejų, kai siekiant legalizuoti savo veiklą tenka gauti net du skirtingus verslo liudijimus (pvz., muzikos instrumentų gamybai – vienokį liudijimą, o instrumentų restauravimui – kitokį), nors toks amatininko veiklos suskaidymas yra visiškai nelogiškas.

Klausimas apie turimus sertifikatus ar pažymėjimus dažnai likdavo be atsako, išskyrus gana dažnai pasitaikiusį atvejį, kai Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai nurodydavo LTS pažymėjimą. Dar pasitaikė vienas kitas tam tikro amato kategoriją patvirtinantis pažymėjimas (pvz., audimo VI kategorija, audimo meistrė, meninių gaminių iš vytelių pynėjos IV kategorija, tekstilės restauratorė, IV kategorijos restauratoius, IV kategorijos statybininkas, Kauno kultūros ir švietimo centro išduotas pažymėjimas, Kauno pedagogų kvalifikacijos centro išduotas pažymėjimas, tarptautinio seminaro „Osavad Naised” sertifikatas, kalvių kūrybinės stovyklos Veisiejuose sertifikatas). Tradicinių amatų srityje sertifikavimas dažniausiai yra sutapatinamas su LTS pažymėjimo gavimu arba kitais įvairiausiais būdais gautais skirtingo lygmens pažymėjimais.

Didelė dalis apklaustųjų norėtų mokyti savo amato kitus (besidomintį jaunimą, kaimo ir kitas bendruomenes, neįgalius žmones), dalyvauti seminaruose. Kita vertus, nemažai buvo teigiančių, kad mokytis niekas nenori, nes amatininko darbas imlus, reikalauja daug kantrybės ir pastangų, o tradicinių gaminių kainos mažos. Nemažai teigta, kad mokymams trūksta patalpų ir įrankių, kitų sąlygų, finansavimo, kai kurie amatininkai pasigenda žinių, kaip galima būtų mokymą organizuoti, kiti norėtų mokyti kartu bedirbant, turėti pameistrių. Buvo ir abejojančių, ar jie turi teisę mokyti negavę leidimo. Ne kartą anketose siūlyta, kad mokyklose reikėtų moksleivius išsamiau supažindinti su tradiciniais amatais, tautodaile – tokiu būdu visuomenėje būtų ugdomas palankesnės nuostatos tradicinių dirbinių atžvilgiu.

Didesnė dalis amatininkų patys žinių trūkumo nejaučia ir tobulintis nenorėtų – tai dažniausiai susiję su jų senyvu amžiumi. Amatui ar verslui reikalingų žinių poreikis ir savikritiškesnis požiūris akivaizdžiau būdingas jaunesniems amatininkams ir tiems, kurie labiau užsiima gamyba ir realizavimu. Didžiausias yra vadybos, rinkodaros ir profesinių žinių poreikis.

Tradicinių amatų plėtrai Lietuvoje nemažą įtaką daro ir tuo užsiimančių asmenų dalyvavimas tam tikrose organizacijose. Didesnė pusė apklaustųjų priklauso jau ilgus metus gyvuojančiai Lietuvos tautodailininkų sąjungai. Gana didelė dalis užsiimančių tradicinio maisto gamyba priklauso palyginus neseniai įsikūrusiam Kulinarijos paveldo fondui. Kitoms asocijuotoms organizacijoms priklauso po nedaug respondentų – eksperimentinės archeologijos klubui ,,Pajauta”, rankdarbių klubui „Kraitė”, neįgaliųjų sąjungai „Dailusis ornamentas”, Liaudies meno puoselėtojų draugijai „Spalvarnis”, bendruomenei „Baltuva“, Kalvių sąjungai, Dailininkų sąjungai, Kolpingo draugijai, Marijampolės menininkų klubui ,,Mūza”, Šakių tautodailininkų bendrijos draugijai „Dailius”, Palangos krašto etnoklubui „Mėguva”, Kauno Žemės ūkio rūmams, Kauno r. smulkių ir vidutinių verslininkų asociacijai, Ūkininkų bendrijai, Ūkininkų draugijai, moterų verslininkių sąjungai, Šeimos ūkininkų sąjungai, Lietuvos ekologinės žemdirbystės asociacijai, Lietuvos bitininkų sąjungai, Kaimo turizmo asociacijai, Aukštaitijos kulinariniam paveldui, „Tatulos“ programai, LEŽB „Gaja“ ir t.t. Tačiau nemažai pasitaikė ir tokių amatininkų, kurie nepriklauso jokiai asocijuotai organizacijai – dažniausiai tai jaunesnio amžiaus ir daugiau verslu užsiimantys asmenys; arba tie, kuriems amatas tėra individualus pomėgis, kartais – šeimos tradicijų tąsa, rečiausiai – domėjimasis amatu kaip eksperimentams tinkama dirva.

41

42

1.7. Infrastruktūros išvystymo įtaka kaimo turizmui ir amatams

1.7.1. Kaimo vietovių infrastruktūros vertinimas

Neišvystyta kaimo viešoji infrastruktūra yra laikoma rimta kliūtimi siekiant užtikrinti verslo ir gyventojų gyvenimo aplinkos ir kokybės plėtrą šiose vietovėse. Infrastruktūros būklė kaime yra prastesnė nei mieste. Neišvystyta kaimo infrastruktūra yra laikoma rimta kliūtimi siekiant užtikrinti verslo ir gyventojų gyvenimo aplinkos ir kokybės plėtrą šiose vietovėse. Nors šalyje nėra kaimo vietovių, kuriose nebūtų elektros energijos, vis dėl to tarp kaimo ir miesto egzistuoja platūs skirtumai transporto, telekomunikacijų ir energijos, verslo, bendruomeninės ir kitos infrastruktūros srityse. Nepakankamai išplėtota kaimo infrastruktūra (privažiavimai, vandens tiekimas, nutekamojo vandens apdorojimas, interneto prieiga, kt.) stabdo kaimo turizmo plėtrą.

Nors Lietuva turi gerai išvystytą vietinių kelių tinklą, vis dėlto tiek šių, tiek regioninių kelių būklė yra prasta – daug vietinės reikšmės kelių yra žvyrkeliai. Elektros tiekimas yra gerai išvystytas, tačiau naujai įsikuriantys kaimo gyventojai ar gyventojai, pertvarkantys savo ūkius, susiduria su problema prie ūkio sodybų ar kitos paskirties pastatų pajungiant elektrą ar nutiesiant privažiavimus.

Šalies kaimo vietovėse ypač stinga verslo plėtrai reikalingos viešosios infrastruktūros. Vietose dažnai nėra sąlygų steigti vietinės reikšmės verslo inkubatorius: trūksta naujų patalpų verslo konsultacijų, kitų susijusių paslaugų teikimui, smulkiojo verslo plėtojimui; esamos patalpos dažnai nėra pritaikytos šioms veikloms vykdyti, todėl turėtų būti rekonstruotos.

Nepakankama yra ir kaimo bendruomeninės infrastruktūros būklė. Reikalingas gyvenamosios aplinkos sutvarkymas: kaimo rekreacinių zonų tvarkymas, poilsio zonų įkūrimas, sporto aikštelių įrengimas, pastatų liekanų šalinimas. Kaimo bendruomenės taip pat stokoja visuomeniniams poreikiams tinkamos kultūros infrastruktūros: vietovėse esančių kultūros centrų, muziejų, bibliotekų infrastruktūra yra labai prastos būklės, o neretai – ir nepakankama bendruomeninei integracijai užtikrinti.

Kaime trūksta ir kompiuterinio raštingumo lavinimui skirtos infrastruktūros. Lietuva kaip ir kitos naujosios ES valstybės narės pasižymi žemu informacinių technologijų ir interneto prieinamumo lygiu: tik 24 proc. kaimo gyventojų namuose turi kompiuterį ir tik 18 proc. naudoja internetą. Daugelyje kaimo vietovių nėra techninių galimybių naudoti plačiajuostį internetą, kurio vartojimas taip pat ribojamas ir santykinai didelės paslaugų kainos.

Beveik visos didesnės kaimo vietovės turi bent vieną parduotuvę, aprūpinančią gyventojus pagrindiniais maisto produktais ir kitomis prekėmis, kavinę ar barą. Žmonės, gyvenantys atokesnėse kaimo vietovėse yra aptarnaujami pasitelkiant transportą. Bankų, pašto, medicinos ir kitos paslaugos dažniausiai teikiamos didesnėse kaimo vietovėse, kas sukelia nepatogumų atokiau gyvenantiems asmenims.

43

1,3

1,5

3,1

3,6

5,8

1 2 3 4 5 6

Keltų/ laivų transportu

Oro transportu

Geležinkeliu

Dviračiais

Automobilių transportu

Vertimas 6 balų skalėje, pagal kurią 1 reiškia „labai blogas pasiekiamumas“, 6 – „labai geras“

Pav. 25. Konkrečios vietovės, kurioje kiekvienas respondentas teikia paslaugas, pasiekiamumo vertinimas

3,7

4,2

4,3

1 2 3 4 5 6

Informacinių ženklų, stendųbūklė

Kelio ženklų būklė

Kelių būklė

Vertimas 6 balų skalėje, pagal kurią 1 reiškia „labai bloga“, 6 – „labai gera“

Pav. 26. Kelių ir informacinių priemonių kokybės vertinimas

1.7.2. Viešosios turizmo infrastruktūros panaudojimas kaimo turizmo plėtrai

Pastaraisiais metais plėtojant viešąją turizmo infrastruktūrą ir paslaugas buvo siekiama kurti infrastruktūrą, orientuotą į aktyvaus poilsio, kultūrinio turizmo, pažintinio turizmo saugomose teritorijose turizmo veiklas. Nors turizmo poreikiams vis geriau panaudojamas šalies gamtinis ir kultūrinis potencialas, tačiau viešosios infrastruktūros (vandens ir dviračių turizmo trasų, paplūdimių, prieplaukų, poilsio aikštelių, kempingų, kitos laisvalaikio ir pramogų infrastruktūros) trūkumas bei tai, kad kultūros paveldo objektai, nepritaikyti turistų lankymui ir neintegruoti į turistines trasas (maršrutus), išlieka aktualia problema, plėtojant turizmą atskiruose regionuose bei besiformuojančiuose turistinės traukos centruose.

44

Populiarėjant Lietuvoje vietiniam turizmui, didelį patrauklumą įgyja ir nemažą turistų srautą pritraukia ežerų ir upių vandens turizmas. Vandens turizmo šalies vidaus vandenyse plėtra 2003-2006 m. buvo ypatingai sparti, daugiausia orientuota į baidarių, kanojų, lengvų valčių nuomą ir turistų aptarnavimą. Vandens turizmo plėtra buvo labai netolygi tiek regioniniu principu, tiek viešosios infrastruktūros plėtros mastais. Sparčiausiai vystėsi valčių ir baidarių nuomos verslas, ypač prie mažųjų rytų ir pietų Lietuvos upių. Vandens turizmo paslaugos ir infrastruktūra šiuo laikotarpiu vystėsi neprognozuotai sparčiai, daugiausia dėka privačios iniciatyvos. Šiuo metu šalyje yra virš 150 baidarių ir kanojų nuomotojų, tačiau investicijos nukreiptos daugiausia į plaukimo priemones bei transporto priemones joms gabenti, taip pat nakvynės paslaugų teikimą. Kol kas labai mažai viešosios turizmo infrastruktūros prie vandens turizmo trasų, kiek daugiau viešoji infrastruktūra išvystyta nacionaliniuose ir regioniniuose parkuose.

Valstybinio turizmo departamento prie Ūkio ministerijos PHARE projekto įgyvendinimo metu „Nemuno turizmo trasos bandomasis infrastruktūros išvystymas“ (Nr. 2003.005-809.01.02). Projekto lėšomis įrengtos 26 prieplaukos (9 stacionarios ir 17 mobilių) visoje Nemuno upės trasoje nuo Druskininkų iki Rusnės. Projektas apima 13 savivaldybių (Šilutės, Jurbarko, Šakių, Kauno, Kaišiadorių, Alytaus, Varėnos, Prienų rajonų savivaldybės, Alytaus, Kauno miestų savivaldybės, Pagėgių, Birštono, Druskininkų savivaldybės), esančių penkiose apskrityse, t.y. Alytaus, Kauno, Marijampolės, Tauragės, Klaipėdos. Savivaldybėms tikslinga šalia prieplaukų vystyti viešąją turizmo infrastruktūrą: Šilutės raj. planuojama įrengti 5 mažųjų laivų prieplaukas, Alytaus miesto savivaldybė prie Nemuno ketina pastatyti modernų pramogų centrą bei nutiesti dviračių taką, dviračių taku turistus žada pradžiuginti ir Šakių rajono savivaldybė, prieplaukos kurorto centre statybos planą yra parengusi Birštono savivaldybė, siekianti atgauti karališkojo kurorto statusą. Jurbarko rajone bus restauruojamos panemunių pilys, Pagėgių savivaldybė turistus tikisi prisivilioti septyniomis naujomis prieplaukomis, itin žuvingomis Nemuno vietomis bei prie Bitėnų kasmet besibūriuojančia didžiule gandrų kolonija.

Dviračių turizmo plėtrai svarbiausias 2004-2006 m. Valstybinis turizmo departamentas įgyvendintas PHARE projektas Nr. 2002/000-620.03.01. "Dviračių žiedo Vakarų Lietuvoje plėtojimas", kuris apėmė Neringos, Klaipėdos miesto ir rajono, Palangos miesto, Šilutės rajono savivaldybes. Vakarų Lietuvos dviračių žiedo trasa - Klaipėda -Palanga - Šventoji - Būtingė - (Klaipėda) - Kalviai - Priekulė - Drėverna - Kintai - Šilutė - Rusnė - Uostadvaris - Nida (keltas) - Smiltynė - Klaipėda. 2005-2006 metais iš viso buvo sutvarkyta dviračių trasa pajūryje, kuri turėtų tapo pirmąja dviračių trasa Lietuvoje, atitinkančia Eurovelo reikalavimus. Visoje Vakarų Lietuvos dviračių žiedo trasoje, kurios bendras ilgis yra apie 200 km, buvo pastatyti trasos ženklai ir informaciniai stendai. Projekto įgyvendinimo metu buvo išleistas specialus vadovas dviratininkams. Kaip vieną iš svarbių projekto veiklos sričių būtina paminėti ir šalies Nacionalinių dviračių trasų specialaus plano parengimą. Parengtu Nacionalinių dviračių trasų specialiuoju planu bus patvirtintos nacionalinės dviračių trasos, nustatytos jų projektavimo ir įrengimo sąlygos, parengti trasų tipiniai techniniai duomenys, įvertintos ir viešai aptartos Nacionalinių dviračių trasų projekto įgyvendinimo pasekmės aplinkai. Šio projekto įgyvendinimo metu bus parengta Nacionalinių dviračių trasų sistemos įgyvendinimo programa, kuri nustatys nacionalinių dviračių trasų plėtros prioritetus bei sudarys prielaidas plėtoti turizmo paslaugas ir infrastruktūrą rajonuose.

Kaimo turizmo paslaugų sezoniškumo mažinimą įtakotų spartesnė slidinėjimo trasų infrastruktūros plėtra. Šiuo metu žiemos sporto centras yra įsikūręs Ignalinos miesto pakraštyje prie Šiekščio (Žaliojo) ežero. Nors centras specializuotas žiemos sportui, aktyviam poilsiui ir turizmui žiemą, tačiau dirba ir kviečia pailsėti ežero ir miškų tyloje ištisus metus. Aktyviam poilsiui žiemą čia įrengtos ir veikia 4 kalnų slidinėjimo trasos su 4 pakelėjais, su sniego gaminimo sistemomis. Viena

45

kalnų slidinėjimo trasa su pakelėju skirta vaikams ir pradedantiesiems, kuriuos instruktuoja ir moko slidinėti instruktoriai. Slidinėjimo trasos ruošiamos su specialia mašina. Žiemą veikia slidinėjimo, vasarą kito sporto inventoriaus nuomos punktas.

Vilkaviškio rajone, Pakalnių kaimas (Vištyčio ežero pakrantėje), Vištyčio seniūnija, ant dviejų maždaug 400 m atstumu esančių kalvų įrengta po dvi trasas, viso 4 trasos. Jų ilgis - nuo 100 iki 400 m. Pirmosios dvi trasos skirtosios profesionalams, antros dvi tinka ir pradedantiesiems ir jau įgudusiems. Veikia 2 keltuvai: pirmoms dviems trasoms skirtas įprastinis, kitoms dviems - trosas su kabliu, kuriuo keltis mažiau patogu. Žiemos sezono metu slidinėjimo trasos veikia savaitgaliais (darbo dienai jas gali užsisakyti žmonių grupės). Netoliese esančiose kaimo turizmo sodybose (kai kuriose jų įrengtos pirtys, biliardas, soliariumas ir pan.) ar nameliuose galima gauti nakvynę. Poilsiavietėje "Viktorija" Vištyčio miestelyje yra ir baseinas, SPA procedūros.

Kalitos kalno trasa randasi Anykščių rajone. Kalitos kalno šlaito ilgis - 250 m. Nuo jo driekiasi pagrindinė ir kelios šalutinės (neprofesionalams tinkančios) trasos. Veikia vienas keltuvas, teikiamos instruktorių paslaugos. Yra teikiamos inventoriaus nuomos paslaugos, nuomojamos snieglentės, rogutės.

Šakų rajone, Ilguvos kaime, Panemunių regioniniame parke veikia slidinėjimo trasos, yra keltuvas. Nusileidimo trasos ilgis - apie 200 m. Aplink gražūs vaizdai, pats nusileidimo takas veda į Nykos upelio šlaitą. Kol kas nenuomojamas slidinėjimo inventorius.

Kalvarijos savivaldybėje, Akmenynų seniūnija, Juodšilių kaime (apie 10 km nuo Kalvarijos miestelio) ant gana nedidelės kalvos yra įrengti du nusileidimo takai. Trasos nedidelės, tinka treniruotis pradedantiesiems. Veikia keltuvas. Nėra galimybės išsinuomoti inventorių.

Greta Etnokosmologijos muziejaus, Kulionių kaime, Molėtų raj., yra viena 200 m aukščio trasa su keltuvu. Ji skirta profesionalams, iki šiol buvo uždaro visuomenės rato naudojimo reikmėms, dėl savo techninių parametrų vaikams netiktų. Vienu metu priimama ne daugiau nei 30 slidininkų, slidinėjimo inventorius nenuomojamas. Taip pat būtina pabrėžti, kad iš anksto užregistravus žmonių grupę, galima apsilankyti Etnokosmologijos muziejuje.

Turistinių ženklų trūkumas Lietuvoje vis dar yra opi problema, neaiškus žymėjimas ne tik teritorijoje bet ir leidiniuose ar kitoje turistams platinamoje medžiagoje, nėra vyraujančios sistemos, neaiški ženklų priežiūros sistema. Ženklų trūkumas yra viena iš svarbiausių turizmo infrastruktūros plėtros problemų, nes ženklinimo sistema neužbaigta, neinformatyvi, labai apibendrinta (nesuprantama, į kokį objektą nuoroda - gamtos, kultūros paminklą ar istorinę vietovę)

Išvados

Kaimo turizmo plėtros požiūriu svarbiausios yra dviračių, vandens trasų infrastruktūros ir informacinės sistemos plėtra.

Kaimo turizmo paslaugų sezoniškumo mažinimui svarbi slidinėjimo trasų infrastruktūros plėtra.

Turistinių ženklų trūkumas Lietuvoje vis dar yra opi problema.

46

1.8. Kaimo turizmo ir amatų produktų kokybės ir konkurencingumo vertinimas

Vertinant kaimo turizmo ir amatų plėtrą alternatyvių žemės ūkiui veiklų kontekste, pastaraisiais metais pastebimos ženklus šių veiklų plėtros aktyvumas: kaimo turizmo sodybų skaičius ir poilsio paslaugų sodyboje paklausa, amatininkų mugės ir jų asortimento įvairovė.

1.8.1. Kaimo turizmo produktų vertinimas

Kaimo turizmo paslaugos konkuruoja su daugeliu kitų turizmo produktų: poilsiu prie jūros, poilsiu prie ežerų apsistojant kempinguose, poilsio namuose ir pan. Vieną ar kitą šių turistinių produktų pasirinkimą gali nulemti vartotojams siūlomas kainos ir paslaugų kokybės santykis, paslaugų įvairumas. Ypač svarbu, kad kaimo turizmo produktas būtų orientuotas į įvairių vartotojų segmentų poreikius ir galimybes, pasiūlant visapusišką paslaugų spektrą už prieinamą kainą.

Šios studijos metu atlikus kaimo turizmo paslaugų teikėjų apklausą (apklausta 90 respondentų), populiariausiomis kaimo turizmo paslaugomis buvo įvardintas apgyvendinimas ir pirtis. Trečioje pagal populiarumą vietoje liko žvejyba. Mažiausiai populiarios yra aktyvaus poilsio rūšys: pažintis su ūkio darbais, dviračiai , baidarės, jodinėjimas.

Kaimo turizmo atstovų nuomone, labiausia trūkstamos ar nepakankamos paslaugos yra aktyvus laisvalaikio leidimas: sportas, jodinėjimas, vandens turizmo organizavimas. Gana dažnai buvo išskiriamos renginių organizavimo ir maitinimo paslaugos.

1,1%

1,1%

1,1%

2,3%

3,4%

4,5%

5,7%

12,5%

13,6%

14,8%

15,9%

18,2%

47,7%

64,8%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70%

Siūlomas visas paslaugų paketas

Kita pažintis su ūkio darbais

Jodinėjimas

Dviračiai

Kelionės baidarėmis

Pažintis su kaimo tradicijomis

Ekskursijos po apylinkes

Valtys, vandens dviračiai

Judrieji žaidimai (tenisas, futbolas, krepšinis, tinklinis)

Maitinimas

Šventės, verslo renginiai

Žvejyba

Pirtis

Apgyvendinimas

Pav. 27. Populiariausios kaimo turizmo sodybose siūlomos paslaugos

Kaimo turizmo produktų paklausos nuolatinį augimą gali užtikrinti tik šio produkto savitumas, kokybė ir įvairovė. Šiuo metu jau ryškėja tam tikros tendencijos, kad Lietuvoje kaimo turizmo samprata ir turinys formuojasi, orientuojantis į:

47

Sodybos savininkų šeimos narių teikiamą aptarnavimą; Paslaugas ir veiklas, sudarančias sąlygas organizuoti poilsį, pramogas ir renginius; Ribotą paslaugos apimtį, sukuriant pakankamai uždaros aplinkos sąlygas; Etnokultūros elementų panaudojimą tiek sodybos aplinkoje, tiek ir teikiamose paslaugose.

Kaimo turizmo paslaugų kokybei užtikrinti Lietuvos kaimo turizmo asociacija savo narių tarpe yra įdiegusi sodybų sertifikavimo, specializacijų ir skirstymo į tipus sistemą, kuri įgalina ne tik palyginti sodybas komfortiškumo ir paslaugų teikimo požiūriu, bet ir klientams pateikti atitinkamos kokybės paslaugas.

Kaimo turizmo paslaugų klientų ir vartotojų patogumui pirmiausia visos asociacijos narių sodybos skirstomo į du tipus: sodyba kaime/gyvenvietėje ir vienkiemis. Abiejų tipų sodyboms suteikiama galimybė pasirinkti specializaciją, kurios įvardinamos pagal sodyboje siūlomų paslaugų pobūdį tiksliniams klientų segmentui:

specializuota sodyba ramiam, pasyviam poilsiui; specializuota sodyba dviratininkams (dviratininkų nakvynės namai); specializuotos dviratininkų maitinimo įstaigos; kempingai - stovyklavietės dviratininkams; poilsio kaime sodyba neįgaliems poilsiautojams; ekologiška poilsio kaime sodyba; sveikatingumo atostogos kaimo sodyboje; vaikų poilsio kaime sodyba; jodinėjimo atostogos kaimo sodyboje.

Kaimo turizmo apgyvendinimo įstaigoms apibūdinti Lietuvoje naudojamas simbolinis žymėjimas –“gandras”. Vadovaujantis sertifikavimo sistema kaimo turizmo paslaugas teikiančioms sodyboms suteikiamos kategorijos kurios žymimos gandrų skaičiumi nuo vieno iki keturių: kuo daugiau “gandrų” - tuo poilsis suteikia daugiau komforto.

Lentelė 5. Lietuvos kaimo turizmo asociacijos narių teikiamų kaimo turizmo paslaugų sertifikavimo sistema

Kategorija ApibūdinimasNakvynė ant šieno svirne arba kukliai įrengtoje sodyboje. Svečiai gyvena savarankiškai, teikiama nedaug paslaugų. Svečiai gyvena sodyboje, vasarnamyje. Sanitariniai mazgai, dušo kabinos bendri visiems poilsiautojams. Svečių būstas tvarkomas, galima tartis dėl maitinimo. Yra pirtis. Svečiai gyvena sodyboje atskirai nuo šeimininkų. Kambariai dviviečiai ir triviečiai. Sanitariniai mazgai, dušo kabinos ne kiekviename kambaryje. Poilsiautojams skirta virtuvė, indai. Yra pirtis, galimos įvairios pirčių rūšys. Jaukiai sutvarkyta sodybos aplinka. Vienviečiai ir dviviečiai kambariai su visais patogumais, aptarnavimo paslaugos, gausi atrakcijų pasiūla, kulinarinio paveldo tradicijos, švenčių, seminarų, konferencijų organizavimas. Yra pirtis, galimos įvairios pirčių rūšys (lietuviška, rusiška, norvegiška (kubilas)).

Aukščiausiai vertinama sodyba: puoselėjanti regioninę, etninę kultūrą; sauganti kultūrinį paveldą; akcentuojanti kulinarinį paveldą;

48

sodyboje akcentuotini etnografiniai elementai: stogas, priebutis, prieklėtis, langai, langinės, namų puošybos elementai, vidaus atributai.

Lietuvos kaimo turizmo asociacija per sodybų sertifikavimo sistemą skatina sodybų šeimininkų bendradarbiavimą su vietos amatininkais, tautodailininkais, tradicinių amatų verslininkais.

Pasaulyje kaimo turizmo paslaugos klasifikuojamos panašiai, keturių lygių kategorijų sistema naudojama Austrijoje ir Prancūzijoje. Vakarų Europos šalys dažnai turi 2-3 kaimo turizmo paslaugų teikėjus jungiančias organizacijas, kurios kontroliuoja turizmo paslaugų kokybę, jas reklamuoja ir taip pat suteikia paslaugų kokybę pažyminčius ženklus.

Pagal kategorijų lygį Lietuvoje daugiausiai yra dviem ir trim gandrais pažymėtų (II ir III kategorijos) kaimo turizmo apgyvendinimo įstaigų. Toks sodybų pasiskirstymas rodo pakankamai aukšto lygio paslaugų kokybę Lietuvos kaimo sodybose.

I kategorija13%

II kategorija40%

III kategorija37%

IV kategorija10%

Pav. 28. Kaimo turizmo objektų pasiskirstymas pagal papildomos kokybės kategorijas (pagal „Kaimo turizmo sodybų statybų reglamentavimo tobulinimo studija“, Regioninių tyrimų institutas)

1.8.2. Amatų produktų vertinimas

Augantis amatininkų mugių dalyvių ir lankytojų skaičius rodo amatininkų gaminių pasiūlos ir paklausos augimą. Jei kaimo turizmo paslaugų konkurencingumui didinti yra diegiamos įvairios priemonės, tai apie amatus to pasakyti kol kas negalima.

Yra išskirtos šios amatų ir verslų sritys: tekstilė (verpimas ir vilnos apdirbimas, audimas, mezgimas ir nėrimas, siuvinėjimas, tautinio kostiumo gamyba, juostos, lėlės ir žaislai), pynimas, oda (dailioji ir avalynė, rimorystė), juvelyrika, kalvystė, gintaro juvelyrika, margučiai, verbos (verbų rišimas, floristika, gamtinės medžiagos), šiaudų dirbiniai, popieriaus karpiniai, namų statyba (krosnininkystė, mūrininkystė, stogdengystė), medžio darbai (drožyba, staliai, dailidės ir kt. darbai), akmens darbai (akmentašystė, akmenskaldystė ir kt.), muzikos instrumentai, keramika, kulinarija (duonos ir pyrago gaminiai, pieno produktai, viešasis maitinimas ir kt.), gėrimai (alaus ir kt. svaigieji gėrimai), bitininkystė, augalininkystė (vaistinių augalų ir prieskonių auginimas, miško gėrybių rinkimas, ekologinių tradicinių augalų auginimas ir perdirbimas). Lietuvos amatininkų suskirstymas pagal amatų rūšis pateiktas paveiksle.

49

654

33

141

261

6812 16 23 24 38 15

211

16

460

22 40

119

1269

34

0

100

200

300

400

500

600

700

Teks

tilė

Odo

s dirb

inia

i

Pyni

mas

Juve

lyriš

ka

Kal

vystė

Gin

tara

s

Mar

guči

ai

Ver

bos

Šiau

dų d

irbin

iai

Popi

eria

us

Suve

nyra

i

Ker

amik

a

Nam

ų sta

tyba

Med

žio

darb

ai

Akm

ens d

arba

i

Muz

ikos

Kul

inar

ija

Gėr

imai

Bitin

inky

stė

Aug

alin

inky

stė

Pav. 29. Lietuvos amatininkų suskirstymas pagal amatų rūšis

2005 metais daugiausia Lietuvoje užfiksuota amatininkų, kurie užsiima medžio darbais (460), juvelyriška (261), keramika (211), o mažiausiai – gintaru (12), suvenyrais (15), margučiais ir namų statyba - (16).

Šios studijos metu atlikta tradicinių amatų atstovų apklausa parodė, kad dauguma apklaustųjų amatininkų užsiima mezgimu, verpimu, pynimu, medžio drožimu ar puodininkyste.

2,5%

2,5%

2,5%

2,5%

5,0%

5,0%

7,5%

7,5%

10,0%

12,5%

15,0%

37,5%

0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40%

Siuvėjo amatas

Stogdengio amatas

Staliaus amatas

Dailidės amatas

Juvelyrika

Kalvystė

Audimas

Kryždirbystė, koplytstulpių gaminimas

Puodžiaus amatas

Medžio drožimas

Pynimas

Kita tradiciniams amatams priskirtina veikla (mezgimas,verpimas, margučių vertinimas ir kita)

Pav. 30. Užsiėmimas tradiciniais amatais

Ryškėja ir atskirų amatų rūšių vyravimo skirtumai Lietuvos regionuose.

Tačiau labiausiai nykstantys amatai, kuriais užsiima tik pavieniai asmenys arba jie nyksta dėl kitų priežasčių, yra:

rimorystė (odinių pakinktų arkliams gaminimas); vilnos karšimas, veltinio vėlimas, siūlų verpimas;

50

vilnos rankinio karšimo įrankių, verpimo ratelių ir audimo staklių gamyba; tautinio kostiumo gamyba; kai kurių muzikos instrumentų gamyba – ypač dumplinių instrumentų (armonikų, bandonijų,

koncertinų), smuikų, dūdmaišių.

Ypač prasta situacija yra dėl rimorystės atgaivinimo, kadangi bene vienintelis išlikęs rimorius nesulaukia šį amatą nusiteikusių tęsti ir rimtai besidominčių mokinių, be to, Lietuvoje labai mažėja arklių (nors yra vilčių, kad rimorystė ateityje Lietuvoje taps vis aktualesne plėtojantis kaimo turizmui ir senaisiais papročiais pagrįstų pramogų verslui).

Vilnos karšimo, veltinio vėlimo ir siūlų verpimo amatai žlunga dėl labai prastų avininkystės perspektyvų Lietuvoje (žmonėms nebeapsimoka vilnai auginti avių). Apklaustos vilnos apdirbimu, veltinio dirbinių gaminimu, vilnonių ir lino pluošto verpimu užsiimančios meistrės už savo darbą beveik negauna jokių pajamų, nes dažnai dirba tik sau ir savo šeimai, kai kurios gamina daugiau parodoms skirtus vienetinius veltinio dirbinius. Tačiau verpėjų gaminiai susilauktų paklausos, nes audėjos, mezgėjos ir nėrėjos skundžiasi negaunančios nusipirkti jų darbui reikalingų siūlų, dėl to naudoja daugiausia fabrikinius (nors jų ir netinkamas storis, sukrumas, siaura spalvų skalė). Ypač trūksta verpėjų, gaminančių siūlus audimui.

Vilnos apdirbimo ir verpimo amatai nyksta ir dėl to, kad nebėra arba beveik nėra vilnos rankinio karšimo įrankius ir verpimo ratelius sugebančių pagaminti meistrų. Taip pat labai retai pasitaiko meistrų, mokančių pagaminti audimo stakles bei joms reikalingus priedus, o tai kelia vis didėjančią grėsmę ir rankinio audimo amato išlikimui.

Tautinio kostiumo gamyba Lietuvoje užsiima tik pora įmonių (Vilniuje ir Panevėžyje) ir pavienės vienetinius komplektus parodoms pagaminančios tautodailininkės. Yra dar pora tautinio kostiumo specialistų, užsiimančių daugiau mokymu, konsultavimu ir tarpininkavimu (Lietuvos liaudies kultūros centre, D. ir Z. Kalesinskų amatų mokykloje Vilkijoje), tačiau jie negamina produkcijos pardavimui. Nors yra didžiulė paklausa, tačiau tautinio kostiumo gamintojams šis amatas vis dar neduoda pakankamo pelno (kostiumo gamybos savikaina brangi, tačiau realizavimo kaina negali būti didesnė, nes labiausiai šių gaminių įsigijimu suinteresuotų pirkėjų pajamos yra mažos). Dėl to be finansinės paramos nenusimato geresnių gamybos plėtros perspektyvų šioje srityje. Vilčių dėl amato išlikimo ir plėtros kelia pastaruoju metu rodomos didelės Lietuvos liaudies kultūros centro specialistų pastangos ir iniciatyva populiarinti autentišką tautinį kostiumą.

Mažai meistrų, sugebančių pagaminti kai kuriuos muzikos instrumentus. Dumplinių instrumentų (armonikų, koncertinų, bandonijų) gamybos tradicijos šiuo metu Lietuvoje beveik visiškai išnykusios, trūksta ir šių instrumentų restauratorių – žinoma tik keletas senų meistrų ir vienas kitas jaunas meistras (išmokęs gaminti armonikas įgyvendinant PHARE 2000 programos žmogiškųjų išteklių plėtros fondo ir Zarasų rajono kultūros bendrijos „Sėla“ projektą „Tradicinių amatų artelėje“). Nedaug yra šiuo metu ir liaudies smuikų meistrų – daugiausia tai seni žmonės, nes jaunimas smuikdarystės amato nesimoko. Dūdmaišių Lietuvos meistrai jau visai nebegamina, kadangi dūdmaišių gamyba yra pernelyg sudėtinga ir pamiršta (folkloro ansambliams tenka įsigyti Baltarusijoje pagamintus lietuviškus dūdmaišius). Beje, pasitaiko bandymų rekonstruoti ir itin retus lietuvių instrumentus (pvz., senesniuose šaltiniuose aprašytą rylą, Mažosios Lietuvos „lietuvišką arfą“, psalterijų), tačiau ši veikla neturi tęstinumo.

Apskritai visų lietuviškų liaudies muzikos instrumentų gamybos situacija yra tokia, kad šis amatas laikosi tik entuziazmo dėka. Nėra paklausos, nes autentiški lietuviški muzikos instrumentai beveik neįtraukti į muzikinį lavinimą Lietuvoje (jų vietą užima perdirbti stilizuoti liaudies instrumentai,

51

kuriais atliekami kompozitorių sukurti kūriniai), o norintys įsigyti autentiškus lietuviškus instrumentus (dažniausiai tai folkloro ansamblių nariai, kai kurios švietimo įstaigos) tam neturi pakankamai pajamų, kadangi tai gana brangūs dirbiniai. Šiuo metu vien tik iš muzikos instrumentų gamybos meistrai nepragyvena, todėl neretai jiems tenka verstis ir kitokia veikla arba instrumentų gamybos visiškai atsisakyti. Dėl šių priežasčių mažai jaunų žmonių tampa muzikos instrumentų meistrais.

Kai kurie ypač archajiški dirbiniai, kurių gamybos tradicijos jau seniai yra nutrūkusios, eksperimentuojant yra rekonstruojami ir dar netapo paklausiais, jų gamybos demonstravimas yra daugiau kaip edukacijos dalis. Tai archajiško maisto gamybos būdo rekonstrukcijos –archeologinių batų, odinių krepšelių, drabužių rekonstrukcijos; retų juvelyrinių dirbinių (pvz., stiklo karoliukų), archajiškų ginklų rekonstrukcijos; tošies dirbinių rekonstrukcijos; akmens apdirbimas pagal akmens amžiaus pavyzdžius ir t.t. Daugiausia šiomis rekonstrukcijomis užsiima Eksperimentinės archeologijos klubo „Pajauta” nariai, bendruomenės „Baltuva“ nariai ir kiti pavieniai asmenys. Lietuvos liaudies buities muziejaus darbuotojai rekonstruoja vėlyvesnio laikotarpio dirbinius – žemės ūkio padargus (akėčias, plūgus, vinis), malūno sparnus ir kitus etnoarchitektūros statinius.

Kai kuriais kitais, taip pat dažniausiai susijusiais su edukacija, tačiau ne tokiais retais amatais užsiimantys meistrai irgi beveik negauna iš savo veiklos pajamų. Tokie amatai yra:

tradicinis kiaušinių marginimas; „sodų“ ir kitų šiaudinių dirbinių gamyba; tekstilinių lėlių gamyba; siuvinėjimas.

Tik pavieniai amatininkai, sugebantys pagaminti didelius kiekius įvairių šiaudinių dirbinių ir lėlių, užsidirba pagrindines pajamas. Visiems kitiems tai yra daugiau kaip hobi, kūrybinė saviraiška. Kiaušinių marginimas ir šiaudinių dirbinių gaminimas ypač dažnai yra panaudojami edukacijoje, kalendorinių papročių tęstinumo propagavimui.

Atlikto interviu su Lietuvos regionų amatininkais metu išryškėjo tendencija, kad amato gaminio (toliau- AG) gamyba nėra patrauklus užsiėmimas (nėra kalbos kaip apie alternatyvų verslą), kadangi dabartinės valstybės smulkaus ir vidutinio verslo politikos sąlygomis tai gali būti daugiau hobi nei rimta veikla. Nedaugelis amatininkų turi modernias dirbtuves, dalyvauja tarptautinėse parodose ar tarptautiniuose meno pozicionavimo renginiuose – pleneruose.

Dažniausiai minimalias pajamas, esančias tik kaip priedas prie pensijos ar kito pajamų šaltinio, gauna amatininkai, užsiimantys šiais amatais:

audimu staklėmis ir juostų audimu – pasitaikė tik kelios audėjos, užsidirbančios iš savo amato pagrindines pajamas;

mezgimu ir nėrimu – pragyvenimui pajamas užsidirba tik vienos apklaustos įmonės atstovai ir pora mezgėjų, kurios daugiausia mezga mašinomis;

verbų rišimu – apklaustos verbų rišėjos iš šio amato tik „prisiduria” prie kitų pajamų, nes nėra pastovios paklausos, trūksta sąlygų laikyti žaliavas ir gaminius, didėja konkurencija su kitais gamintojais, kurie riša naujoviškesnius dirbinius;

pynimu iš vytelių, šaknų, balanų, tošies ir kt. – dauguma pynėjų patiria didžiulę konkurenciją su kinų ir vietnamiečių gaminiais; pragyvenimui užsidirba tik kai kurie baldų pynėjai ir labai didelius įvairių pintų dirbinių kiekius gaminantys amatininkai, realizuojantys savo gaminius ne tik Lietuvoje, bet ir užsienyje arba vien užsienyje;

52

medžio dirbinių gamyba – kai kurioms šio amato rūšims taip pat tenka konkuruoti su pigesniais kinų gaminiais, pagrindines pajamas pragyvenimui užsidirba tik trečdalis apklaustųjų, dažniausiai turintys įmones ir gaminantys įvairesnius medžio dirbinius;

meninių dekoratyvinių dirbinių ir suvenyrų gamyba – pasitaikė tik kai kurios tautodailininkės, kurios net ir gaudamos iš savo amato mažas pajamas, sugeba iš to pragyventi; kitoms tai daugiau yra hobi;

įvairių odos dirbinių gamyba – nors didelė dalis apklaustųjų teigė, kad pragyvena iš šio amato, tačiau jų nurodytos pajamos yra itin minimalios, odininkai nemato geresnių savo amato plėtros perspektyvų.

Pagal atlikto tyrimo rezultatus galima išskirti šias Lietuvos amatininkų grupes: amatininkai - verslininkai, gaminantys tradicinius amatų gaminius užsienio pirkėjams; amatininkai – puoselėtojai, kurie kuria ir pozicionuoja savo gaminius tam tikrose zonose

(pvz.: Rumšiškių muziejaus teritorijoje) remdamiesi istoriografine medžiaga; gyvenantys kaime amatininkai, kurie perima autentiškas amato gudrybes ir gamina tikrą

tradicinį kaimo amato gaminį be technologinių pakitimų; amatininkai - kūrėjai, kurie perimdami amato subtilybes kuria tradicinį gaminį

modernizuotai aplinkai; amatininkai, kurie gamina prekybai (kuria, tiražuoja, kičas); meno kūrėjai.

Nėra nė vieno amato, kurio plėtra nesusidurtų su vienokiomis ar kitokiomis problemomis. Kai kuriems amatams ypač aktualus žaliavų įsigijimo klausimas:

jau minėta, kad vilnos apdirbimo ir siūlų gamyba nyksta, nes Lietuvoje nebeapsimoka vilnai auginti avių;

audėjai ir mezgėjai pasigenda tinkamų siūlų (norint įsigyti reikiamų reikia toli važiuoti, skurdus siūlų spalvų, storio, sukimo įvairovės pasirinkimas, ypač sumažėjo lininių siūlų pasiūla), siūlai brangūs;

tekstilinių lėlių gamintojams sunku įsigyti pašukas, smulkesnių raštų audinius, tautines juosteles (nes nebėra seniau jas gaminusių dailės kombinatų, meno gaminių įmonių);

gintaro papuošalų gamintojai skundėsi, kad Lietuvoje oficialiai nusipirkti gintaro neįmanoma, nėra įvairaus pasirinkimo, žaliava labai brangi;

su metalu dirbantys juvelyrai tvirtino, kad metalai kaskart brangsta, mažėja jų pasiūlos asortimentas, neįmanoma nusipirkti metalo ruošinių (tam tikros rūšies vielų, sidabro skardų ir juostų, lydmetalių, ruošinių auskarams, žiedams, segėms ir t.t.) – ši problema išsispręstų, jei būtų įsteigtos metalo ruošiniais prekiaujančios firmos (tokias jau turi lenkai ir estai);

rišantiems verbas kartais tenka toli važiuoti norint surasti tinkamų žolynų, pasitaiko nederlingų metų;

pinantiems iš vytelių taip pat tenka žaliavas vežtis iš toliau, nes sumažėjo žaliavos augintojų ir tiekėjų, daugelį netenkina perkamų vytelių kokybė (todėl dabar „elitinė” žaliava įvežama iš Lenkijos); tik tiems, kurie patys augina vyteles, problemų dėl žaliavų įsigijimo nėra, nebent iškyla nepalankios gamtinės sąlygos (tik vienas amatininkas skundėsi brangiomis žaliavos auginimo sąnaudomis dėl brangaus kuro, žemės išdirbimo, chemikalų);

gaminantys šiaudinius dirbinius taip pat negauna reikiamos žaliavos, nes Lietuvoje yra išnykusi aukštaūgių rugių rūšis, netenkina iš ūkininkų gaunamų šiaudų kokybė; patiems auginant taip pat kyla problemų (pvz., reikia laukuose šiaudus kas pusdienį vartyti, nors laukas yra toli nuo namų);

tošininkai sunkiai apsirūpina beržo tošimi – jie patys tošį renka kirtavietėse, suderinę su miškininkais;

53

medžio dirbinių gamintojai skundėsi, kad jų darbams Lietuvoje nėra tinkamos medienos – perkamos žaliavos kokybė prasta, siauras asortimentas (sunku gauti liepos, juodo ąžuolo, drebulės, raudonmedžio, riešutmedžio medienos);

kalviams sudėtingiau gauti tik kai kurias medžiagas (pvz., norimų išmatavimų keturkampį metalą, metalo juostas), daugiau problemų yra dėl to, kad žaliavos per brangios;

keramikai teigia, kad jiems įsigyjant žaliavas nėra kokybės garantijos (pasitaiko prastos kokybės molis, ne tos rūšies gipsas), taip pat labai aukštos kainos;

armonikų meistrai irgi skundžiasi dėl medžiagų trūkumo ir kokybiškų medžiagų brangumo;

Kitiems gamintojams žaliavos tiesiog yra per brangios: natūrali oda, mediena, žaliavos krosnių ir pečių gamybai ir t.t.

Nenurodė problemų dėl žaliavų įsigijimo tik meninių dekoratyvinių dirbinių ir suvenyrų gamintojai, patys sau žaliavas užsiauginantys tradicinio alaus ir pieno produktų gamintojai, renkantys bei auginantys vaistažoles ir prieskoninius augalus, ekologinių tradicinių augalų augintojai ir perdirbėjai, taip pat tie, kuriuos žaliavomis dažniausiai aprūpina užsakovai (namų ir krosnių statytojai, šeimininkės).

Įrankių įsigijimas užsiimant kai kuriais amatais taip pat problematiškas: kaip minėta, tekstilės srityje labiausiai trūksta vilnos karšimo, verpimo ratelių ir audimo

staklių, kurių beveik niekas nemoka gaminti; nemažai problemų su vytelių apdirbimui reikalinga technika, kuri yra sudėtinga, tačiau jos

jau niekas nebegamina ir neprojektuoja; tradicinio alaus gamintojams taip pat didžiausios problemos kyla įsigyjant ar pritaikant

įrangą, išlaikant jos autentiškumą; kalviai nusiskundžia, kad Lietuvoje nebegaminami priekalai ir spaustuvai (dėl to tenka gauti

iš senųjų meistrų ar darytis patiems), šiuolaikinių įrankių kainos aukštos (beje, dauguma kalvių beveik visus įrankius sugeba pasidaryti patys);

juvelyrai teigia, kad sunku įsigyti juvelyrinių dirbinių gamybai reikalingų specialių įrankių, jie brangūs (dėl to kai kurie naudojasi stomatologiniais įrankiais); situacijai pagerinti siūloma Lietuvoje įsteigti nors vieną specializuotą parduotuvę, kurioje būtų galima nusipirkti visus juvelyrikai reikalingus įrankius (kartu su metalo ruošiniais);

odininkams didelės problemos iškyla įsigyjant odos ploninimo mašinas, pjovimo stalus ir presus, nes šie įrankiai taip pat brangūs.

Dėl įrankių brangumo su ekonominėmis problemomis susiduria ir keramikai, krosnininkai, namų statytojai, medžio dirbinių gamintojai, muzikos instrumentų meistrai ir kt. Pasigendama informacijos apie Lietuvoje gaminamus įrankius.

Įrangos įsigijimo problemos nekyla tik kai kuriems meistrams. Juostų ir gobelenų audėjai sugeba patys pasigaminti jų darbui reikalingus nesudėtingus įrankius. Mezgimui, nėrimui, siuvinėjimui, meninių dekoratyvinių dirbinių ir suvenyrų gamybai naudojami įrankiai taip pat yra paprasti, todėl jų įsigijimo problemų nėra, išskyrus ekonominius sunkumus (sudėtingiau ir brangiau įsigyti tik mechanizuotus įrankius). Nėra tokių sunkumų ir gaminantiems tekstilines lėles, marginantiems kiaušinius, rišantiems verbas, gaminantiems šiaudinius dirbinius, pinantiems iš vytelių, balanų ir šaknų (jeigu netenka dar užsiimti ir vytelių auginimu bei apdirbimu), renkantiems bei auginantiems vaistažoles ir prieskoninius augalus.

Kai kurių amatų plėtrai aktualus patalpų klausimas. Reikalingos atskiros patalpos vilnos apdirbimui, audimui staklėmis, kalvystei, verbų rišimui, pintų dirbinių gaminimui ir laikymui, medienos

54

džiovinimui ir laikymui, duonos ir pyrago gaminių kepimui, vaistažolių ir prieskoninių augalų apdorojimui ir kt. Daug amatininkų teigė, kad sunku rasti tinkamas patalpas, jas išlaikyti.

Gaminių ar žaliavų transportavimo problemos iškyla verbų rišėjams, pintų dirbinių ir „sodų” gamintojams, akmentašiams, keramikams (ypač kai reikia atsivežti nevietinę žaliavą). Kalviams gaminių realizavimo problemos kyla dėl mažų galimybių nuvažiuoti į toliau vykstančias muges. Panašiai ir kiti amatininkai neretai susiduria su transporto ir lėšų kelionei trūkumu.

Specialių realizacijos vietų poreikį labiausiai išreiškė audėjos (trūksta specializuotų parduotuvių su amatų demonstravimu), šalto spaudimo sėmenų aliejaus gamintojai (reikia specializuotų parduotuvių, užtikrinančių tinkamas aliejaus laikymui sąlygas), bitininkai (trūksta ekologiškų produktų parduotuvių). Turbūt specializuotos parduotuvės būtų reikalingos ir kitiems, jei būtų plėtojamas jų amatas (pvz., vilnos apdirbėjams ir siūlų verpėjams).

Daugumos amatininkų gamybos augimą stabdo būtinybė turėti alternatyvias pajamas, reikalingų gamybos plėtimui lėšų trūkumas, didžioji dalis yra senyvo amžiaus ir susiduria su sveikatos problemomis, labai trūksta jaunų amatininkų.

Kaip jau buvo minėta, etninės kultūros tradicijomis pagrįstų amatų dirbinių gamintojai gausiausiai telkiasi pagrindiniuose šalies miestuose, be to, ryškėja ir specifinių amatų rūšių vyravimas skirtingose teritorijose.

Kiekvieno regiono ir savivaldybių teritorijoje buvo įvertintos šios amatų rūšys: tekstilė, juvelyrika, kalvystė, gintaro juvelyrika, margučiai, verbos, šiaudų dirbiniai, popieriaus karpiniai, namų statyba, medžio darbai, muzikos instrumentai, keramika:

Tyrimo duomenimis, daugiausia tekstilininkų yra Kauno mieste ir rajone, kiek mažiau Panevėžyje, mažiau Rokiškio , Kaišiadorių ir Utenos rajonuose.

Odininkų daugiausia yra Kauno mieste ir rajone, mažiau Širvintų r. Pynėjų daugiausia Kauno mieste ir Kauno rajone, žymiai mažiau - Panevėžio mieste. Juvelyrų daugiausia – Kauno m. ir Kauno r., žymiai mažiau – Panevėžio m. Kalvių

daugiausia Kauno m., Panevėžio m., mažiau - Kaišiadorių, Kauno ir Panevėžio rajonuose. Gintaro juvelyrų daugiausia gyvena Kaune ir Kauno rajone. Margučių meistrų daugiausia yra Kauno rajone, mažiau - Kauno mieste ir Kaišiadorių r. Šiaudų dirbinių meistrų daugiausia - Panevėžio mieste ir Kauno mieste, mažiau – Kauno r. Negausūs popieriaus karpinių meistrai vienodai aptinkami - Kauno, Rokiškio ir Utenos

rajonų sav. Suvenyrų gamintojų daugiausia Panevėžio mieste, mažiau Kauno ir Ukmergės r. Namų statybos įvairių darbų meistrų žinoma Kaišiadorių r. Medžio darbų meistrų daugiausia yra Kauno r. ir m., mažiau Panevėžio m. ir Kaišiadorių r.

dar mažiau – Širvintų ir Utenos r. Iškilesni tradiciniai akmens apdirbėjai nustatyti – Kauno r. ir Utenos r. Keramikų gausa išsiskiria Kauno miestas ir Kauno r. Muzikos instrumentų daugiai meistrų Kauno m. ir r., Pasvalio r. bei Utenos r.

55

Pav. 31. Lietuvos etnografinių regionų žemėlapis

Dzūkija. Tekstilės amatininkai daugmaž tolygiai pasiskirstę – jų yra Švenčionių r., Vilniaus m., Elektrėnų sav., Alytaus m., Varėnos r. Odininkų yra tik Vilniuje ir Alytuje. Pynėjų yra Vilniaus r., Varėnos r., Elektrėnų sav., Alytaus m. Kalvystės daugiausia meistrų Vilniaus m. Juvelyrika vyrauja Vilniaus m. Gintaro juvelyrika vyrauja Vilniaus m. Margučių meistrų yra Vilniuje ir Alytuje. Verbų meistrai koncentruojasi Vilniaus r. ir Vilniuje. Šiaudų dirbinių meistrų daugiausia yra Vilniuje ir Varėnos r. Popieriaus karpinių meistrai daugiausia telkiasi Vilniuje. Keramikos meistrų daugiausia Vilniaus m. ir Varėnos r. Medžio meistrų daugiau Birštone, Vilniuje, Švenčionių r., Alytuje. Muzikos instrumentų meistrų daugiausia Vilniuje ir Lazdijų r.

Suvalkija. Tekstilės amatininkų daugiausia Prienų r., Marijampolės ir Kazlų Rūdos sav. Pynimas labiau paplitęs Marijampolės, Kazlų rūdos sav. Odos meistras (rymorius) gyvena Marijampolės sav. Kalvystės meistrų yra Šakių r. ir Marijampolės sav. Šiaudų dirbinių ir margučių meistrų yra Šakių r. Keramikų gausa išsiskiria Marijampolės sav. Medžio amatininkų gausu Prienų r., Šakių r., Kazlų Rūdos sav. Muzikos instrumentų meistrų yra Šakių r.

Žemaitija. Tekstilės amatininkų daugiausia Kretingos r., Palangos m., Plungės r., Šiaulių m. Odos amatininkų yra Šiaulių m. ir Skuodo r. Pynimas itin paplitęs – Mažeikių r., Plungės r. ir Telšių r. Juvelyrika itin paplitusi Palangos m. ir Kretingos r. Kalvystė paplitusi Mažeikių r. Gintaro juvelyrika išsiskiria Palangos m. ir Kretinga. Šiaudų dirbinių atliekama Kelmės r. ir Šiaulių m. Keramikos meistrų gausu Šiaulių r., Telšių r., Plungės r., Mažeikių r. Namų statybos meistrų yra Plungės r. Medžio meistrais išsiskiria Plungės, Telšių ir Skuodo r. Muzikos instrumentų meistrų esama Šiaulių m.

56

Mažoji Lietuva. Tekstilės, odos, pynimo, ypač juvelyrikos, gintaro juvelyrikos, kalvystės, keramikos, medžio meistrais išsiskiria Klaipėdos r. ir m. Muzikos instrumentų meistrų esama Klaipėdos m.Šilutės ir Klaipėdos r. kiek išsiskiria ir popieriaus karpytojais.

Amatų išsidėstymas pagal Lietuvos etnografinius regionus akivaizdžiai parodo, kad vienos amatų rūšys yra negausios ir todėl jų meistrai nesikoncentruoja teritorijose (pvz., muzikos instrumentų, šiaudų dirbinių, margučių, akmens darbų meistrai), kiti - gausiai susitelkę ekonomiškai aktyvesnėse zonose visuose Lietuvos etnografiniuose regionuose (pvz., tekstilė, medžio darbai), dar kiti specifiškai būdingi tik atskiruose šalies regionuose (pvz., gintaro juvelyrika sutinkama Kauno rajonas ir miestas, bet jos meistrų nėra likusioje Suvalkijos bei Aukštaitijos dalyje, taipogi ir Žemaitijoje šis amatas koncentruojasi tik vakarinėje dalyje (Klaipėda, Kretingos r., Palanga).

Daugiausia plėtros perspektyvų turintys ir pagrindines pajamas didžiausiai daliai meistrų teikiantys amatai yra šie:

kalvystė – gana daug kalvių teigė, kad šis amatas yra pagrindinis pragyvenimo šaltinis, nemažai yra matančių neblogą perspektyvą (beje, dauguma apklaustų kalvių yra gana jauno amžiaus);

juvelyrinių dirbinių gamyba – daugiausia pajamų gauna jaunesnio amžiaus juvelyrai, gaminantys didesnius produkcijos kiekius, realizuojantys juos ne tik visoje Lietuvoje, bet ir užsienyje (susiduriama tik su gana sudėtinga sidabro dirbinių išvežimo į užsienį procedūra);

keramikos dirbinių gamyba – daugiau kaip trečdaliui apklaustų keramikų jų veikla yra pagrindinis pajamų šaltinis (nors ir susiduriama su dideliais sunkumais plėtojant šį amatą);

akmentašystė – dauguma apklaustų akmentašių iš šio amato pragyvena, išskyrus užsiimančius akmens archajiško apdirbimo rekonstrukcijomis;

tradicinių namų statyba – daugumai apklaustųjų, statančių tradicinius rąstinius namus ir dengiančių stogus nendrėmis, skiedromis, lentelėmis ar gontais, šis amatas teikia nemažas pajamas, kai kuriems meistrams tapusias pagrindinėmis; amato perspektyva auga kartu su kaimo turizmo plėtra;

krosnininkystė – tradicinių krosnių ir pečių statyba yra retas amatas, pagal apklausos duomenis jis duoda nemažą pelną, paklausa auga;

Šios studijos metu atliktos apklausos duomenimis, per paskutinius metus kaimo amatininkų produktais šalia Lietuvos gyventojų daugiausiai naudojosi Vokiečiai, bei kitų Europos šalių gyventojai. Bendra procentinė užsieniečių dalis, kaimo amatininkų vertinimais, sudarė apie 19%.

57

5,0%

5,0%

5,0%

7,5%

15,0%

37,5%

55,0%

62,5%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70%

JAV

Didžioji Britanija

Rusija

Latvija

Lenkija

Vokietija

Lietuva


Pav. 32. Naudojimasis amatų produktais/paslaugomis per paskutinius trejus metus (apklaustų amatininkų vertinimu)

Perspektyviausios amatų gaminių asortimentinės grupės, kurios pagal skirtingas poreikius grupes ir poreikių požymius dažniausiai pasikartoja. Amatų gaminių pateikimo strateginiai sprendimai turėtų remtis vartotojų poreikių specifika ir dėsningumais. Tikslinga amatų gaminius pozicionuoti pagal vartotojų grupes.

58

1.9. Kaimo turizmo paslaugų ir amatų produktų rinkodaros priemonės

1.9.1. Kaimo turizmo rinkodaros priemonės

Tradiciškai Lietuvoje rinkodaros veiksmai vykdomi dviem kryptimis. Bendrų rajono/regiono turizmo galimybių pristatymo procese dažniausiai dalyvauja rajono savivaldybės bei turizmo informacijos centrai, o privataus turizmo objektus atstovaujantys asmenys daugiau dėmesio skiria konkrečių paslaugų pristatymui tiesioginiams vartotojams. Daugiausia naudojamos tradicinės rinkodaros priemonės – internetas, spausdinti leidiniai, turizmo mugės, pristatymai, pažintinės kelionės. Šiomis rinkodaros priemonėmis vykdoma informavimo funkcija, nesiekiant ilgalaikių turizmo vartotojų elgsenos pokyčių.

Pastebėtina, kad taikant rinkodaros priemones dažniausiai nepakankamas dėmesys skiriamas turizmo produkto vartotojų interesams ir tikslinių turistų grupių elgsenos specifikai. Sprendimą vykti ar nevykti į konkretų vietą, t.y. sprendimą pirkti, turistas priima namie. Tai reiškia, kad turizmo produkto pirkimo įprotis turi būti paremtas tam tikromis įvaizdinėmis charakteristikomis, be to formuojamas ir palaikomas nuolat, ilgalaikio poveikio tikslinėmis rinkodaros priemonėmis. Tokiu būdu yra pritraukiami nauji pageidaujamų turistų srautai, formuojami jų elgsenos ir vartojimo modeliai. Žinoma, pavieniai kaimo turizmo paslaugų teikėjai dažnai nėra pajėgūs vien savo jėgomis sukurti ir palaikyti įvairialypę rinkodaros strategiją ir šioje vietoje būtina valstybės bei savivaldos institucijų tikslinė pagalba, tam tikrų panašaus profilio kaimo turizmo sodybų bendra veikla.

Kol kas privačių turizmo paslaugų tiekėjų, teikiančių kaimo turizmo paslaugas rinkodariniai veiksmai yra nepakankamai derinami su rajono savivaldybių ar turizmo informacijos centrų rinkodariniais veiksmais. Būdami finansiškai silpni turizmo paslaugų tiekėjai nesiima aktyvių rinkodaros veiksmų. Viena iš aktualiausių problemų – labai silpnas privačių paslaugų tiekėjų bendradarbiavimas vystant bendrus rinkodaros projektus.

Atliekant kaimo turizmo paslaugų teikėjų apklausą, išaiškėjo, kad dauguma respondentų specializuotos į kurio nors regiono turistus orientuotos rinkodaros veiksmų nevykdė. Likusieji įvardino jau anksčiau minėtas, kaip daugiausiai klientų teikiančias, šalis: Lietuvą, Vokietiją ir pan.

2,2%

3,3%

10,0%

12,2%

12,2%

25,6%

38,9%

0% 5% 10% 15% 20% 25% 30% 35% 40% 45%

Rusijos

Lenkijos

Kita


Vokietijos

Lietuvos


Pav. 33. Kaimo turizmo paslaugų teikėjų pasirinkti prioritetai (pagal šalis), paskutinius trejus metus formuojant rinkodarą

59

Populiariausios kaimo turizmo paslaugų rinkodaros priemonės yra: Internetas (šia rinkodaros priemone naudojasi net 77,8 proc. studijos metu atliktos apklausos respondentų), lankstinukai ir bukletai bei straipsniai spaudoje ir specializuotose leidiniuose. Daug rečiau naudojamos daug finansinių ir laiko išteklių reikalaujančios priemonės: dalyvavimas parodose, lauko, TV, radijo reklama.

1,1%

1,1%

2,2%

2,2%

4,4%

7,8%

7,8%

28,9%

30,0%

33,3%

77,8%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90%

Specializuotos parodosLietuvoje

Lauko reklama (pvz., stendai)

Radijo reklama

TV / video reklama

Užsienio spauda

Kita

Elektroninis paštas

Specializuoti leidiniai

Lietuvos spauda

Bukletai, lankstinukai

Internetas

Pav. 34. Pagrindinės kaimo turizmo paslaugų teikėjų naudojamos rinkodaros priemonės

Elektroninės rinkodaros priemonės (Internetas ir elektroninis paštas) taip pat laikomos pačiomis efektyviausiomis. Mažiausiai efektyviomis laikoma reklama užsienio spaudoje, reklama ant visuomeninio transporto ir valstybinės rinkodaros priemonės.

1,1%

1,1%

2,2%

2,2%

4,4%

7,8%

7,8%

28,9%

30,0%

33,3%

77,8%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80% 90%



Radijo reklama

TV / video reklama

Užsienio spauda

Kita



Lietuvos spauda


Internetas

Pav. 35. Rinkodaros priemonių veiksmingumo vertinimas (kaimo turizmo paslaugų teikėjai)

60

Nors du iš trijų kaimo turizmo verslo atstovų teigė, jog reklamuoja paslaugas Internete ir šią rinkodaros rūšį laiko pačia veiksmingiausia, savo veiklą pristatančią Interneto svetainę turi tik šiek tiek daugiau nei kas antras kaimo turizmo verslo atstovas. Tai rodo, kad nemaža dalis neturi žinių ar galimybių investuoti į savo svetainės išlaikymą ir patiki reklamos paslaugas specializuotiems Interneto reklamos paslaugų tiekėjams (paslaugų katalogams ir pan.). Be to, informacija dažniausiai pateikiama lietuvių kalba, apie pusę interneto svetainių turi ir versiją anglų kalba, ketvirtadalis – rusų kalba, penktadalis – vokiečių kalba. Kaip rodo TNS Gallup atliktas projekto „Lietuvos turizmo ir verslo prekės ženklo sukūrimas“ tyrimas, dažnai to nepakanka ir užsienio turistai skundžiasi, jog sudėtinga rasti vieningą ir išsamią informaciją apie kaimo turizmo sodybų teikiamas paslaugas, internete nepakanka informacijos anglų kalba, o kartais jos visai nėra.

Taip pat dažniausiai kaimo turizmo sodybų savininkai nebendradarbiauja su turizmo agentūromis ir savo siūlomas paslaugas pardavinėja be tarpininkų, todėl, siekiant užtikrinti tinkamą potencialių klientų informavimą ir teikiamų paslaugų paklausą, taikomoms reklamos priemonėms turi būti skirtas pakankamai didelis dėmesys.

Svarbu pastebėti, kad pakankamai dažnai kaimo turizmo paslaugų tiekėjai neturi tam tikro „grįžtamojo ryšio“ iš klientų, t.y. nėra tiksliai apibrėžtos pasitenkinimo gautomis paslaugomis tyrimo strategijos, o apsiribojama paprastais pokalbiais su svečiais ar įrašais svečių knygose. Specialius apklausos būdus (apklausas Interneto svetainėje ar anketavimą) paminėjo po 10 proc. respondentų.

1,1%

1,1%

4,4%

8,9%

8,9%

10,0%

34,4%

68,9%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80%

Svečių apklausa elektroniniupaštu

Žodinė kelionių organizatoriųapklausa

Kita

Jokios apklausos nėravykdomos

Anketos svečiams

Elektroninė anketa internetosvetainėje

Svečių knyga

Žodinė svečių apklausa

Pav. 36. Turistų pasitenkinimo kaimo turizmo sodyboje gautomis paslaugomis vertinimo būdai

Kaimo turizmo sodybų savininkai pateikdami informaciją apie teikiamas kaimo turizmo paslaugas dažniausiai nurodo tiesiog bendrą informaciją ir praktiškai neformuoja jokio sodybos įvaizdžio. Nors, kaip rodo Lietuvos žemės ūkio universiteto atliktas tyrimas, kurio metu buvo apklausta 170 kaimo turizmo paslaugų vartotojų, renkantis konkrečią kaimo turizmo sodybą poilsiautojams svarbiausia sodybos įvaizdis (100 proc.) ir malonus aptarnavimas (96 proc.). Šių veiksnių svarba dar labiau išryškėja įvertinus tai, kad daugiau kaip pusė turistų apie konkrečią kaimo turizmo sodybą ir poilsį joje sužino iš draugų ar pažįstamų, ketvirtadalis reikiamą informaciją randa internete (2006 m. vasarą Molėtų rajone atliktos turistų apklausos duomenimis).

61

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Paslaugų įvairovė

Tinkama kaina

Tinkama vietovė

Malonusaptarnavimas

Sodybos įvazdis

Pav. 37. Svarbiausi kriterija,i pagal kuriuos pasirenkama kaimo turizmo sodyba

Taip pat pakankamai svarus argumentas renkantis sodybą yra jos vieta. Viena vertus, tai yra objektyvus faktorius, kurio pakeisti neįmanoma. Kita vertus, tinkamai formuojamas įvaizdis ir išskirtinis pristatymas gali pakeisti ir šį išankstinį vartotojų nusistatymą, renkantis sodybą santykinai nedideliu atstumu nuo gyvenamosios vietos. Šioje situacijoje nemažą įtaką gali turėti ir rajono savivaldos institucijų veiksmai kuriant aktyvią savo krašto rinkodaros strategiją bei formuojant patrauklų įvaizdį, kuomet pats rajono ar vietovės pavadinimas yra kokybiškų kaimo turizmo paslaugų garantas. Tam tikroms vartotojų grupėms nemažą įtaką renkantis kaimo turizmo sodybą turi kaina. Kaimo turizmo sodybų savininkai, nustatydami savo teikiamų paslaugų kainas turėtų pirmiausia įvertinti kokią įtaką kaina turės vartotojo apsisprendimui naudotis siūlomomis paslaugomis.

Norint pritraukti naujų lankytojų arba išlaikyti esamus ilgiau, būtina galvoti apie nuolaidų sistemą, skatinant kiekvieną klientą jaustis ypatingu ir laukiamu svečiu. Tačiau kol kas kaimo turizmo sektoriuje ši praktika beveik netaikoma.

15%

20%

65%

Dažnos nuolaidos Retai taikomos nuolaidos Netaikomos nuolaidos

Pav. 38. Nuolaidų taikymas kaimo turizmo sodybose

62

Išvados

Pasiūlymai dėl rinkodaros priemonių taikymo, galėtų būti suskirstyti:

Ilgalaikiai rinkodaros tikslai:1. Rinkodaros priemonių pagalba akcentuoti kaimo turizmo paslaugų išskirtinumą ir tikslinėse

turizmo rinkose įtvirtinti pagrindinius kaimo turizmo paslaugų pozicionavimo teiginius, pristatant kaimo turizmą ne tik kaip savaitgalinio poilsio galimybę.

2. Gerinti kaimo turizmo paslaugų kokybę ir pristatyti bendrą kaimo turizmo paslaugų paketą, pabrėžiant poilsio išskirtinumą ir įvairovę.

3. Padidinti turistų srautus vasarą ir ne sezono metu.

Vidutinės trukmės rinkodaros tikslai:1. Pagerinti turizmo reikšmės suvokimą tarp kaimo gyventojų ir skatinti bendruomenių

įsitraukimą į kaimo turizmo vystymą ir plėtrą. 2. Padidinti su kaimo turizmo paslaugų teikimu susijusių žmogiškųjų išteklių kompetenciją ir

kvalifikaciją. 3. Skatinti glaudesnį turizmo paslaugų teikėjų, savivaldos bei valstybės institucijų

bendradarbiavimą aktyvinant rinkodarinę veiklą.

Trumpalaikiai rinkodaros tikslai:1. Parengti ir įgyvendinti rinkodaros ir viešųjų ryšių kampaniją visos šalies mastu, pristatant

turizmo kaime galimybes ir išskirtinumus, nagrinėjant šiuos pagrindinius aspektus:- organizaciniai ištekliai;- aplinkos potencialas;- lyderių orientacija į vertę;- kaimo turizmo veiklos socialiniai įsipareigojimai.

Visi minėtieji tikslai negali būti pasiekti nekoordinuojant įvairių institucijų veiksmų. Tačiau tik suformavus tam tikrą bendrą įvairiapusiškesnį kaimo turizmo kaip atraktyvios poilsio formos įvaizdį, bus sukurtos palankios sąlygos kiekvienam kaimo turizmo paslaugų teikėjui rasti savo nišą bendroje sistemoje ir taikyti jau siauresnes į konkrečias tikslines grupes orientuotas rinkodaros priemones.

Norint pritraukti daugiau lankytojų į kaimo turizmo sodybas ir spręsti sezoniškumo klausimus, kaimo turizmo paslaugų teikėjams būtina:

• tinkamai pristatyti teikiamas paslaugas; • taikyti lanksčią nuolaidų sistemą; • bendradarbiauti su turizmo agentūromis; • naudoti daugiau ir įvairesnių reklamos priemonių.

Taip pat įvairiomis priemonėmis turėtų būti skatinimas viename regione įsikūrusių, teikiančių panašaus turinio paslaugas ar pan. kaimo turizmo paslaugų teikėjų bendradarbiavimas. Būtent nedidelių tinklų (angl. network) formavimasis gali padėti sėkmingiau įgyvendinti aukščiau nustatytus tikslus ir plačiau pristatyti teikiamas paslaugas, formuojant nuolatinių vartotojų ratą ir populiarinant savo veiklą.

63

1.9.2. Amatų produktų rinkodaros priemonės

Jei į kaimo turizmo, daugelį kultūrinio istorinio paveldo objektų jau yra informaciniai kelio ženklai, tai apie amatininkų produktus jokios informacinės sistemos nėra, išskyrus Lietuvos kaimo smulkiųjų verslininkų ir amatininkų sąjungos leidžiamus katalogus ir informacijos apie jų gaminius patalpinimo Lietuvos kaimo turizmo asociacijos internetinėje svetainėje, šiek tiek informacijos yra kai kurių savivaldybių svetainėse ir keletas specializuotų svetainių, pvz.: www.amatunamai.info.

Amatų gaminių rinkodaros esamą padėtį ir pagrindines problemas galima charakterizuoti sekančiai: istoriškai per daugelį šimtmečių susiklostė situacija, kad amatų gaminių rinkos vis siaurėja.

Kuo daugiau plečiasi pramonė, tuo mažiau vietos rinkoje lieka amatininkams. didelė dalis tradicinius amatus plėtojančių amatininkų yra pagyvenę, sunkiai gebantys dirbti

rinkos sąlygomis žmonėmis; menkas amatininkų verslumas ir gebėjimai dirbti šiandieninėmis verslo sąlygomis; nėra užtikrinamos tradicinių amatų gamintojų lygios galimybės dalyvauti rinkoje (dėl žinių

stokos, nutolusių nuo gamintojų pardavimo rinkų); gamybos technologijos vystosi sparčiais tempais ir vien amatininkų, visuomeninių

organizacijų pastangomis nespėjama (ir yra brangu) sukurti amatų gaminių rinkodaros strategiją – nėra nuoseklios ag rinkodaros;

nepakankamos, ribotos galimybės ag patekti į rinką, būti konkurencingais dėl pagrindinių prekei būdingų savybių nebuvimo;

amatų gaminių gamyba reikalaujanti daug laiko ir dėmesio nėra labai pelninga ekonominė veikla, yra nepatraukli jauniems kaimo gyventojams. Nesant amatininkystės perdavimo iš kartos į kartą, nyksta technologijų autentiškumas, nepuoselėjamos tradicijos ir gamybos kultūra;

mažai propaguojama etninė kultūra, kuri neužima deramos vietos šalies visuomenėje; amatų gaminių populiarumas didėja, tačiau nepakankamai, o geresnes pardavimo sąlygas

turi tie amatininkai, kurie pateikia savo gaminius užsienio rinkose, Lietuvoje egzistuoja amatų gaminių perteklius;

daugelio amatininkų nuomone, vienintelė reali rinkos niša amatininkams - dirbiniai, skirti buities puošybai;

pilietinės visuomenės nebrandumas – nesididžiuojama savo šeima, tarme, kaimu, kraštu, valstybe. Per nepriklausomybės metus nesudaromos prielaidos pilietinei visuomenei formuotis (tam reikia trijų kartų, esant palankioms sąlygoms) – pilietis turi mažai juridinių ar finansinių svertų įtakoti savo kaimo, miestelio, miesto vystymą, pvz., per tiesioginius merų ir seniūnų rinkimus, seniūnijų biudžetus ir gyventojų atstovavimą savivaldybėse.

labai spartus vartotojiškos visuomenės formavimasis, kai vartotojas, remdamasis savo išprusimu, diktuoja sąlygas gamintojui ar paslaugų teikėjui. Šiandien, tradicinei šeimai praradus ugdymo funkciją, ypač svarbus vaidmuo tenka formalioms ir neformalioms švietimo ir ugdymo įstaigoms. Kultūros nuostatų ir paveldo neperimama gimdami – kultūros mokomės.

silpnos verslo tradicijos – sunkiai formuojasi smulkusis verslas. Stokojama ekonominio švietimo.

trūksta populiarios metodinės medžiagos apie tradicinius amatus ir verslus, akcentuojančios etnografinių kraštų savitumą.

Amatų gaminių rėmimo strategijos aktyvūs elementai, atlikus tyrimą, yra šie: reklama (katalogai, kuriuos rengia arba amatininkai verslininkai, arba etnografinių regionų

parkų direkcijos, arba Tautodailininkų Sąjunga, arba naudojamasi internetine aplinka individualiai).

64

http://www.amatunamai.info/

pasiūlos stimuliavimas populiarinimas nėra kryptingas ir vykdomas ribotoje aplinkoje: renginiai,

šalies/regiono/vietovės/kultūros objektų prezentacijos, ar muziejininkų iniciatyva. asmeniniai pardavimai populiariausi, tik ženkliai įtakoja tų amatininkų pajamas, kurie tapę

pripažintais meno srityje, bet ne tie kurie puoselėja tradicijų puoselėjimą ir dažnai menkai verslūs.

Atliktos apklausos metu išryškėjo šios populiariausios amatininkų paslaugų/produktų rinkodaros priemonės: Internetas, ir specializuotos parodos. Rečiausiai naudojamos daug finansinių ir laiko išteklių reikalaujančios priemonės: lauko, TV, radijo reklama.

2,5%

2,5%

2,5%

7,5%

20,0%

27,5%

32,5%

40,0%

55,0%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60%

Kita

Radijo reklama

TV / video reklama

Specializuotos parodosužsienyje



Lietuvos spauda


Internetas

Pav. 39. Dažniausiai naudojamos amatininkų paslaugų/produktų rinkodaros priemonės

Internetas ir specializuotos parodos amatininkų taip pat laikomos pačiomis efektyviausiomis. Mažiausiai efektyviomis laikoma reklama ant visuomeninio transporto bei valstybinės ir savivaldybės rinkodaros priemonės

2,6

2,9

3,0

3,2

3,5

4,2

4,2

4,4

4,5

4,5

4,6

4,6

5,1

5,1

1 2 3 4 5 6

Valstybės rinkodaros priemonės

Reklama ant visuomeninio transporto

Savivaldybių rinkodaros priemonės

Užsienio spauda




Specializuotos parodos užsienyje

Radijo reklama

Lietuvos spauda

TV / video reklama


Specializuotos parodos Lietuvoje

Internetas

Vertinama 6 balų skalėje, pagal kurią 1 reiškia „visiškai neveiksminga“, 6-„labai veiksminga“

Pav. 40. Amatininkų paslaugų/produktų rinkodaros priemonių veiksmingumas (amatininkų vertinimu)

65

Lentelė 6. Amatų gaminių pozicionavimas pagal vartotojų grupes

Vartotojų grupės

Pozicionavimovieta

Vartotojų poreikių tenkinimo būdasPozicionavimo

būdasPasirinkimo

galimybės ir būdas

Regiono gyventojai, svečiai iš kitų Lietuvos regionų, užsienio turistai

Tradicinė mugė Tradicinis (specializuotas) gaminysLydinčioji tautosakaSpecialios dovanėlės(Ne)Pakuoti gaminiaiVidutinės kainos

Regiono gyventojai, svečiai iš kitų Lietuvos regionų, užsienio turistai

Regiono gyventojai ir pravažiuojantys, turistai

Proginė mugė Specializuotas gaminys(Ne) Pakuoti gaminiaiVidutinės kainos‘Demonstracinė kokybė’

Regiono gyventojai ir pravažiuojantys, turistai

Vietovės gyventojai ir svečiai, turistai

Savaitinis turgus Siaurai specializuotas gaminysKonkurencingi gaminiaiAukšta kokybėSutartinė kaina

Vietovės gyventojai ir svečiai, turistai

Regiono gyventojai, svečiai, turistai

Specialus ne didelis renginys/reginys (koncertas, miesto šventė)

Specializuoti gaminiaiRegioniniai akcentaiPakuoti gaminiaiBrangesni gaminiai

Regiono gyventojai, svečiai, turistai

Lokalus keliautojas ir užsienio turistas

Turizmo gatvė, pasažas (Aktyvi turizmo zona)

Siaurai specializuoti gaminiaiStandartizuoti gaminiai su regionine atributikaPakuoti gaminiaiGaminiai su pastiprinimu Aukštos kokybės gaminiaiSutartinė kaina

Lokalus keliautojas ir užsienio turistas

Regiono svečiai ir užsienio turistai

Turizmo informacijos centras

Standartizuotas/Stilizuotas gaminys, atitinkantis daugelio ES regionų pozicionavimo stilistiką ir kokybę

Regiono svečiai ir užsienio turistai

Lokalūs keliautojai, regiono svečiai ir užsienio turistai

Kaimo turizmo sodyba

Standartinis tradicinis gaminys, turinti pakuotę (prekė su pastiprinimu)

Lokalūs keliautojai, regiono svečiai ir užsienio turistai

Šalies svečiai, užsienio turistai, specialistai

Specializuotas metinis renginys (šakinė paroda, tarptautinė paroda)

Aukštos kokybės gaminiai Reprezentatyvumas ir kokybės parametrai

Šalies svečiai, užsienio turistai, specialistai

Meno žinovai ir tyrėjai, kultūrologai, besidomintys regiono kultūrine erdve, mokiniai, studentai, turistai

Muziejus (tradicinė stacionari ar kilnojamoji ekspozicija)

Atrankiniai gaminiaiPozicionuojama aukšta kokybė ir kilmės požymiaiPateikiama daug istoriografinės informacijos

Meno žinovai ir tyrėjai, kultūrologai, besidomintys regiono kultūrine erdve, mokiniai, studentai, turistai

Meno žinovai ir tyrėjai, filantropai, turistai, regiono gyventojai ir svečiai

Kolekcijų demonstravimas (Specializuota reta ekspozicija)

Retų egzempliorių demonstravimas pateikiant tikslinę istoriografinę informaciją

Meno žinovai ir tyrėjai, filantropai, turistai, regiono gyventojai ir svečiai

Valstybės valdymo Speciali Retų egzempliorių įsigijimas Valstybės valdymo

66

Vartotojų grupės

Pozicionavimovieta

Vartotojų poreikių tenkinimo būdasPozicionavimo

būdasPasirinkimo

galimybės ir būdas

institucijos

Tarptautinių renginių organizatoriai

Kultūros/Kulinarinio paveldo sudarytojai

reprezentacinė erdvė (pvz.: Rumšiškių ekspozicija arba paroda Prezidentūroje, Interjero ir dekoravimo detalės tarptautinių renginių metu, Lietuvos Banko ekspozicija)

Tradicinių gaminių eksponavimas specialioje erdvėjeSpecializuotos parodos eksponatai

institucijos

Tarptautinių renginių organizatoriai

Kultūros/Kulinarinio paveldo sudarytojai

Įmonės Verslo organizacijų (restoranų) interjeras

Kilnojamoji parodaInterjero detalėsPilnas interjeras su specialiomis detalėmisAukštos kainos priklausomybė nuo gaminio didelių gabaritų

Įmonės

Gyventojai Namų interjeras ir buitis

Specializuotų parduotuvių asortimentasStandartinis pozicionavimas prekybos tinkleVidutinės kainos atitikmuo kokybeiMažagabaričiai gaminiai

Gyventojai

Šios studijos metu atliktos apklausos metu, dauguma amatininkų teigė, jog rinkodaros priemones daugiausiai orientuoja į Lietuvą, Vokietiją ir kitas Europos valstybes.

2,5%

2,5%

5,0%

5,0%

5,0%

15,0%

20,0%

70,0%

0% 10% 20% 30% 40% 50% 60% 70% 80%

Kita

Didžiosios Britanijos


Lenkijos

Rusijos

Vokietijos


Lietuvos

Pav. 41. Amatų produktų rinkodaros priemonių tikslinės šalys per pastaruosius trejus metus (amatininkų vertinimu)

67

Atlikto kokybinio Lietuvos amatininkų tyrimo duomenys rodo, kad Lietuvoje šiuo metu vyrauja šie amatų gaminių pardavimo būdai:

tiesioginiai (asmeninis) pardavimai savo gyvenamojoje aplinkoje; pardavimai per tarpininkus Lietuvoje ir užsienyje; darbas ir pardavimai pagal užsakymus iš dirbtuvių; mugėse, turguose ir parodose; dovanojimas draugams, giminėms – į rinką nepatenka; barteriniai mainai.

Rinkos nišos, kuriuose amatai gali sėkmingai gyvuoti ir plėtotis modernėjančioje visuomenėje egzistuoja:

moderni, šiuolaikiška, patogi vartotojui ir išsauganti tradiciją rekreacinė individuali ar vieša paslaugų sfera kaime. Kadangi buvusį vienintelį kaime žemės ūkio gamybinį sektorių papildo paslaugų sektorius, kuris ateityje plėtosis dar sparčiau, atsiranda reali ir ilgalaikė galimybė tradiciniams amatams įsitvirtinti ir plėtotis glaudžiai bendradarbiaujant su kultūriniu ir kaimo turizmo verslu.

lietuviškas suvenyras. Perimant tradicinių amatų formą, dažnai atsietą nuo turinio ir prasmės, palaipsniui prarandant dirbinių tiesioginę funkciją, paprotinę ir pritaikymo erdvę, amatų gaminiai kinta į proginę ir suvenyrinę. Blogiai kai suvenyras “kuriamas neatsižvelgdami į Lietuvos etnografinių regionų ypatumus, savo forma, spalva ar ornamentu neturintį sąsajų su lietuvių tautodaile. Suvenyras lieka ir bus svarbus ateityje turistams pažįstant Lietuvą kultūros paveldą.

Be šių tradicinių amatų gaminių rinkos plėtros nišų yra eksporto galimybės. Tačiau šia kyla tam tikros problemos:

tradicinio amato gaminys jei “ištrauktas” iš savo gamybos vietovės, etnografinio regiono, kitos šalies rinkoje tampa vartotojui sunkiai suprantamu ir dažnai menkaverčiu daiktu.

amatininko gaminys ar suvenyras, pagamintas taikant jį kitos šalies rinkai, yra tos šalies tradicijas ir poreikius tenkinantis gaminys. Todėl tai yra elementarus verslas, neturintis nieko bendra su tradiciniais amatais ir tradicinių amatų skatinimo ar paramos programomis. Dar viena tokio verslo blogybė (tradicinių amatų atžvilgiu) yra ta, kad dalis užsienio rinkoms skirtos produkcijos parduodama Lietuvoje. Taip iškreipiamas visuomenės supratimas apie tautodailę, tradicinius amatus ir lietuvišką suvenyrą.

68

1.10. Kaimo turizmo ir amatų ekonominio poveikio vietovių plėtrai vertinimas

Šiuo metu kaimo turizmas yra viena iš galimų kaime verslinių veiklų, kuria naudojant įvairius kaimo aplinkos išteklius, tenkinami poilsiautojų poreikiai ir uždirbamos pajamos. Poilsio paslaugų, kaip ir bet kurios kitos prekės pardavimas yra sudėtingas verslo komponentas. Už parduotas poilsio kaime paslaugas gaunamos pajamos, kurios yra kaimo turizmo verslo ekonominis rezultatas. Ekonominis kaimo turizmo rezultatas – nauda gali būti vertinama keliais lygmenimis: paslaugos teikėjo, vietovės, regiono ir šalies mastu. Sodybos šeimininko lygmeniu nauda paprastai vertinama uždirbamu pelnu. Tai materialus naudos vertinimas. Šalia jo yra ir socialinis vertinimas – gera prekės kokybė, patenkinti klientai, sukurtos darbo vietos ir kt.

Struktūriniai pasikeitimai amatų sferoje vykę pasaulyje XX amžiuje yra apibūdinami kaip specializacijos tendencija (mechanizacija ir dalinė automatizacija, perėjimas nuo gamybos prie taisymo, tuo pačiu perimant prekybos funkcijas (vidutiniškai 15 proc. pajamų). Kita vertus stambios įmonės vis labiau plečia amatams būdingą veiklą. Jos pačios instaliuoja, montuoja ir taiso savo gaminius, moko mokinius. Esminiai skirtumai tarp industrinių ir amatininkų įmonių, tuo pačiu tarp patenkinimo vienodų poreikių bei skirtingų poreikių, taip greičiau instrumentinio valdymo bei rankų darbo persikerta ir tampa pereinamojo pobūdžio, bet visiškai nedingsta. Tolimesni pasikeitimai amatuose yra apibūdinami kaip stiprinimas aptarnavimo sferos.

Amatų paplitimą stipriai įtakoja amatininkų darbo sąnaudų ypatumai: didelės darbo sąnaudos, todėl didelė reikšmė tenka darbo išlaidoms bendrose išlaidose. palyginus didelės papildomos personalo išlaidos, kas mažina konkurencingumą lyginant su

intensyvaus kapitalo gamyba; palyginus didelės socialinių garantijų įmokos bei draudimas; palankesnės sąlygos šešėlinei ekonomikai bei nelegaliam darbui.

Pastaraisiais metais tradicinių amatų ir verslų produkcija įgyja vis didesnę paklausą vidaus ir tarptautinėje rinkoje. Naujas galimybes atveria amatininkų ir kaimo turizmo paslaugų teikėjų bendradarbiavimas. Lietuviški amatų gaminiai kaip suvenyrai yra svarbūs, turistams iš kitų valstybių “atrandant” Lietuvą.

Lentelė 7. Kaimo turizmo sodybų savininkų ir amatininkų bendradarbiavimo ekonominė nauda

Pajamos iš turizmo Pajamas gaunantys amatininkai Ekonominė reikšmė

1. Tiesioginės (tiesioginės išlaidos vietoje)Maitinimas Konditeris, kepėjas, mėsininkas didelėApgyvendinimas nedidelėSuvenyrai, dovanos, daiktai prisiminimui Konditeris, kepėjas, mėsininkas, keramikas,

dailidė ir tt.vidutinė

"Neturistiniai" produktai Fotografai, dizaineriai, laikrodininkai, juvelyrai

nedidelė

Paslaugos kepėjas, mėsininkas, kirpėjas, kosmetikas, stalius, mechanikas

nedidelė

2. Netiesioginės pajamos (pajamos gaunamos iš išankstinių paslaugų)Svečių aptarnavimo sfera Statybos sferos įmonės, pastatų bei drabužių

valymo įmonėsvidutinė

Infrastruktūros sukūrimas ir plėtimas - visuomeninis sektorius

Statybos ir rekonstrukcijos sferos įmonės vidutinė

69

Pajamos iš turizmo Pajamas gaunantys amatininkai Ekonominė reikšmė

Infrastruktūros sukūrimas ir plėtimas - privatus sektorius

Kalvis nedidelė

3. Multiplikatoriaus poveikis Visos įmonės vidutinė

Kaimo turizmo plėtra iš esmės pateisina pagal jos įnašą į ekonominę ir socialinę plėtrą. Kaimo turizmo veikla svarbi ne tik kaip papildomų ar alternatyvių pajamų šaltinis, bet ir kraštovaizdžio, kaip turizmo ištekliaus, panaudojimo prasme.

Kaimo turizmas ir amatų veikla gali smarkiai paveikti neurbanizuotų regionų ekonomiką. Šios veiklos gali tapti nauja sritimi, nešančia pajamas ir pelną kaimo vietovėse, ypač keičiant žemės ūkio gamybinę veiklą į paslaugų sektorių. Plėtojant kaimo turizmą ir amatus sukuriamos darbo vietos su tuo susijusiame versle – apgyvendinime, maitinime, prekyboje, pramogų organizavime.

Kaimo turizmas ir amatai gali būti kaip vietinės ekonomikos diversifikavimo įrankis. Diversifikuojant vietinę ekonomiką sudaromas platesnis ir stabilesnis ekonomikos pagrindas vietinei bendruomenei.

Kaimo turizmas ir amatų veikla taip pat teikia socialinę ir kultūrinę naudą: atsiranda socialiniai kontaktai tarp vietinių gyventojų ir turistų, išauga kultūrinio paveldo svarbumo bei apsaugos suvokimas, atsiranda tvirtesni ryšiai tarp vietos gyventojų. Vystoma bendruomenės vietinė ekonomika, gerėja pragyvenimo lygis, tausojamas kultūrinis paveldas ir socialinės vertybės.

70

1.11. Kaimo turizmo verslo ir amatų SSGG analizė

Stiprybės Silpnybės

Rekreacinių išteklių gausa (ežerai, upės, miškai)

Neurbanizuotas kaimas

Kultūrinio ir istorinio paveldo objektų gausa

Gyventojų svetingumas

Išlaikytos autentiškos tradicijos ir senieji amatai

Žemesnės turizmo paslaugų (maistas, transporto paslaugos) kainos lyginant su kitomis ES šalimis

Pakankamai tankus kelių tinklas

Stiprūs istoriniai-kultūriniai ir etniniai ryšiai tarp Lietuvos ir kitų valstybių (Lenkijos, Latvijos, Rusijos, Vokietijos, Izraelio, JAV)

Nepakankamas įvairiapusiško kaimo turizmo įvaizdžio formavimas

Sudėtinga teisinė aplinka nepalanki kaimo turizmo ir amatų vystymui

Neišvystyta dviračių, vandens turizmo ir autoturizmo trasų infrastruktūra

Kultūrinio paveldo objektai, gamtiniai, kultūriniai ir istoriniai ištekliai nepakankamai panaudojami ir neparuošti turistų vizitams

Silpni kaimo turizmo paslaugų teikėjų ir amatininkų verslo administravimo įgūdžiai

Nepakankamos valstybės investavimas į kaimo turizmo ir amatų sektorių

Nepakankama laisvalaikio veiklos ir pramogų įvairovė

Kaimo turizmo sezoniškumas

Didžioji dalis kaimo turizmo sektoriaus infrastruktūros neatitinka konferencijų organizavimui keliamų reikalavimų

Nepakankamas turizmo paslaugų teikėjų dėmesys paslaugų kokybei

Silpni kaimo turizmo paslaugų teikėjų ir amatininkų ryšiai, uždarumas

Nepakankamas tradicinių amatų vertės suvokimas visuomenėje

Nediferencijuotas kaimo turizmo ir amatų produktų pristatymas, nėra atsižvelgiama į regioninę specifiką

Santykinai žema tradicinių amatų gaminių kaina lyginant su gamybos sąnaudomis, konkurencija su pigiais importiniais gaminiais

Nepakankamas dėmesys rinkodaros priemonių planavimui valstybiniame ir lokaliniame lygmenyje

Atliekama nepakankamai tyrimų kaimo turizmo srityje

Nepakankamai išvystyta fizinė infrastruktūra

Informacijos pritaikytos užsienio rinkoms trūkumas

Nepakankamai aiški turizmo sodybų sertifikavimo

71

sistema

Galimybės Grėsmės

Galimybė pasinaudoti ES parama, įgyvendinant kaimo turizmo paslaugų, infrastruktūros ir rinkodaros projektus

Nacionalinės kaimo turizmo rinkodaros strategijos sukūrimas

Kaimo turizmo verslo plėtra prie nacionalinių vandens, dviračių turizmo ir autoturizmo trasų

Alternatyvių su turizmu susijusių paslaugų plėtra kaimo vietovėse

Investavimo aplinkos gerinimas

Paslaugų kokybės gerinimas ir atstovavimo gebėjimų stiprinimas, jungiantis į kaimo turizmo paslaugų teikėjų ir amatininkų grupes

Infrastruktūros ir paslaugų plėtra, pasinaudojant viešosios ir privačios partnerystės teikiamomis galimybėmis

Auganti ekonomika ir didėjančios vietinių gyventojų pajamos atveria galimybes vietinio ir atvykstamojo turizmo vystymui, didinant turistų srautus

Augantys turistų srautai ir rinkos diferenciacija

Galimybė plėtoti kaimo turizmo sodybas pagal tematiką

„Mokymosi visą gyvenimą“ galimybė

Galimybė perimti gerąją užsienio šalių patirtį

Kaimo turizmo veiklos teisinio reglamentavimo supaprastinimas

Galimi nacionalinės ekonominės plėtros prioritetų pokyčiai

Nepakankamas finansavimas skatinant kaimo turizmo ir amatų plėtrą

Neracionalus investicijų į kaimo turizmo sektorių ir amatus panaudojimas

Kultūrinių-istorinių ir gamtos paveldo objekto patrauklumo praradimas

Žymus gyventojų sumažėjimas kaimo vietovėse dėl sumažėjusio gimstamumo ir emigracijos

Nesugebėjimas padidinti turizmo srautų

Kaimo tradicijų išnykimas ir kaimo turizmo sodybų suvienodėjimas

Tradicinių amatų išnykimas, kai tuo užsiima tik pavieniai asmenys

Amatų produktų komercializavimas, prarandant autentiškus gamybos metodus

Nesugebėjimas įsisavinti ES ir kitas paramos lėšas

72

2. PRIEMONĖS IR PASIŪLYMAI KAIMO TURIZMO IR AMATŲ PLĖTRAI

KAIMO TURIZMO IR AMATŲ PLĖTROS KAIMO GYVENAMOSE VIETOVĖSE 2007 – 2013 M. PROGRAMOS PRIEMONIŲ PLANAS

Uždaviniai Priemonės Laukiami rezultatai Atsakingi vykdytojai Vykdymo terminai (metais)

I. TOBULINTI KAIMO TURIZMO PASLAUGŲ REGULIAVIMO IR KOKYBĖS SISTEMĄ (PIRMASIS TIKSLAS)1. Tobulinti kaimo turizmo sektoriaus plėtros planavimą ir įgyvendinti valstybės turizmo politiką

1.1. peržiūrėti ir reorganizuoti kaimo turizmo paslaugų teikimo tvarką bei sertifikavimo sistemą, patvirtinant atsakingą instituciją, ir vykdyti nuolatinį sertifikavimą;

pakoreguota ir patvirtinta turizmo paslaugų teikimo tvarka ir sertifikavimo sistema, sertifikuotų sodybų skaičius

Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Valstybinis turizmo departamentas prie Ūkio ministerijos (toliau – Valstybinis turizmo departamentas)

2007 – 2013

1.2. supaprastinti kaimo turizmo sodybų statybų reglamentavimo tvarką, skatinant kaimo turizmo plėtrą;

galiojančių dokumentų pakeitimai ir nauji teisės aktai

Aplinkos ministerija, Ūkio ministerija, Kultūros ministerija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba prie Aplinkos ministerijos (toliau vadinama -Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba), Valstybinis turizmo departamentas

2007-2013

1.3. skatinti bendradarbiavimą tarp Žemės ūkio ministerijos, Valstybinės saugomų teritorijų tarnybos, Kultūros paveldo departamento;

išplėstos kaimo turizmo sodybų steigimo galimybės saugomose teritorijose bei pritaikant kultūros paveldo išteklius

Žemės ūkio ministerija, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba, Kultūros paveldo departamentas

2007-2013

1.4. parengti kaimo turizmo sodybų dalyvavimo tvarką edukacinio turizmo programoje šalies mokykloms;

parengta kaimo turizmo sodybų dalyvavimo edukacinio turizmo programoje tvarka

Žemės ūkio ministerija, Švietimo ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Valstybinė saugomų

2009 – 2010

73


teritorijų tarnyba

1.5. parengti viešosios ir privačios partnerystės bendradarbiavimo modelį ir gaires skatinantį turizmo plėtrą;

viešosios ir privačios partnerystės būdų taikymo turizmo projektuose rekomendacijos

Valstybinis turizmo departamentas, Ūkio ministerija, Žemės ūkio ministerija

2008

1.6. patvirtinti kaimo turizmo paslaugų teikimo reikalavimus, nustatančius kriterijus etnokultūrinių (tradicinių) kaimo turizmo sodybų formavimui;

patvirtinti paslaugų teikimo reikalavimai

Valstybinis turizmo departamentas, Kultūros ministerija, Etninės kultūros globos taryba

2007- 2008

1.7. įgyvendinti priemones turizmo statistikai tobulinti ir nustatyti turizmo sektoriaus plėtros vertinimo rodiklių sistemą;

patvirtintas naujas turizmo statistikos rodiklių sąrašas ir išplėstos informacijos apdorojimo galimybės

Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės (toliau vadinama – Statistikos departamentas), Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos kaimo turizmo asociacija

2008-2010

1.8. vykdyti kasmetines turistų apklausas užsienio ir vietinių turistų srautams (rinkai), turizmo paslaugų kokybei, turizmo pajamoms įvertinti ir teikti informaciją tarptautinėms turizmo organizacijoms, kitiems suinteresuotiems asmenims;

vykdoma apklausa kartą į ketvirtį, apklausos ataskaita

Statistikos departamentas, Žemės ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos kaimo turizmo asociacija

2008-2013

1.9. vykdyti periodišką (kasmetinį) kaimo turizmo paslaugų kokybės tikrinimą, siekiant užtikrinti reikalavimų, keliamų gaunant savivaldybės pažymėjimą kaimo turizmo paslaugas

sertifikuotų sodybų skaičius per metus

Savivaldybės, Valstybinis turizmo departamentas

2007 -2013

74


teikti, vykdymą;2. Ugdyti kaimo turizmo paslaugų teikėjų gebėjimus

2.1. atlikti kaimo turizmo paslaugų teikėjų gebėjimų ir kvalifikacijos lygio nustatymo tyrimą, mokymų poreikiui pagrįsti;

atlikto tyrimo ataskaita Žemės ūkio ministerija 2007

2.2. stiprinti kaimo turizmo paslaugų teikėjų gebėjimus, organizuojant kvalifikacijos kėlimo kursus, seminarus bei mokymus ir kitas skatinimo programas;

kursų (seminarų) ir jų dalyvių skaičius

Žemės ūkio ministerija, Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas

2007-2008

2.3. parengti ekoturizmo mokymo programą kaimo turizmo paslaugų teikėjams;

parengta programa, atliktų mokymų ir apmokytų paslaugų teikėjų skaičius

Žemės ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba

2008-2010

2.4. rengti seminarus ir mokymus etnografinių regionų kultūros puoselėjimo klausimais;

seminarų ir mokymų dalyvių skaičius, parengtos etnografinių regionų tipologijos rekomendacijos

Valstybinis turizmo departamentas, Kultūros ministerija, Etninės kultūros globos taryba

2007 - 2013

2.5. leisti naujas kaimo turizmo paslaugų vadybos priemones ir metodikas, arba organizuoti reikalingos užsienio specialistų literatūros vertimą;

išleistos kaimo turizmo mokymo priemonės

Žemės ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Švietimo ministerija

2007-2013

II. PLĖTOTI VIEŠOSIOS TURIZMO INFRASTRUKTŪROS GALIMYBES, DIDINANČIAS KAIMO TURIZMO KONKURENCINGUMĄ (ANTRASIS TIKSLAS)

3. Skatinti kaimo turizmo sodybų plėtrą pagal tematikas

3.1. sukurti kaimo turizmo sodybų tematikos klasifikatorių, skatinant sodybų teminę identifikaciją;

sukurtas kaimo sodybų tematikos klasifikatorius, metodinės rekomendacijos, klasifikuotų kaimo turizmo sodybų skaičius

Žemės ūkio ministerija, Lietuvos kaimo turizmo asociacija

2008-2013

75


3.2. plėtoti kaimo turizmo plėtrą pritaikant kultūrinį paveldą, etnokultūros objektus ir tradicinius amatus;

sukurtos metodinės rekomendacijos, įsteigtų kaimo turizmo sodybų skaičius

Žemės ūkio ministerija, Kultūros paveldo departamentas, Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos kaimo turizmo asociacija

2007-2013

3.3. remti kaimo turizmo plėtrą nacionalinės reikšmės gamtinio ir kultūrinio turizmo maršrutų zonose;


Žemės ūkio ministerija, Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas

2008-2013

3.4. remti kaimo turizmo plėtrą pasienio rajonuose;


Žemės ūkio ministerija, Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas

2007-2013

4. Plėtoti aktyvaus poilsio turizmo infrastruktūrą

4.1. remti kaimo turizmo sodybų plėtrą prie nacionalinių vandens turizmo trasų;

sukurtos metodinės rekomendacijos, kaimo turizmo sodybų skaičius trasų zonoje

Žemės ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas

2008-2013

4.2. remti kaimo turizmo sodybų plėtrą prie nacionalinių dviračių turizmo trasų;

kaimo turizmo sodybų skaičius trasų zonoje


2008-2013

4.3. remti kaimo turizmo sodybų plėtrą prie nacionalinių auto turizmo trasų;

kaimo turizmo sodybų skaičius trasų zonoje


2008-2013

4.4. palaikyti veiklą siekiant sukurti etnografinių kaimų bendruomenes, apjungiant keletą kaimo turizmo sodybų;

atkurti etnografiniai kaimai Žemės ūkio ministerija, Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos kaimo turizmo asociacija

2007-2013

III. TOBULINTI ŠALIES KAIMO TURIZMO GALIMYBIŲ PRISTATYMĄ VIDAUS IR TARPTAUTINĖSE TURIZMO RINKOSE

(TREČIASIS TIKSLAS)

76


5. Formuoti Lietuvos kaimo turizmo įvaizdį

5.1. parengti ir įgyvendinti nacionalinę kaimo turizmo rinkodaros strategiją

Parengta nacionalinė kaimo turizmo rinkodaros strategija, įgyvendintos rinkodaros priemonės

Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos kaimo turizmo asociacija

2007-2013

5.2. pristatyti Lietuvos kaimo turizmo galimybes tarptautinėse turizmo parodose;

dalyvavimų parodose skaičius Žemės ūkio ministerija, Ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, savivaldybės, Lietuvos kaimo turizmo asociacija

2007-2013

5.3. rengti, leisti ir platinti leidinius, pristatančius Lietuvą ir jos kaimo turizmo produktus;

išleistų leidinių skaičius Žemės ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Ūkio ministerija, savivaldybės, Valstybinė saugomų teritorijų tarnyba

2007-2013

5.4. inicijuoti kaimo turizmo sodybų internetinės svetainės atnaujinimą, pritaikant jį tartautinių turistų poreikiams;

atnaujinta svetainė Žemės ūkio ministerija, Lietuvos kaimo turizmo asociacija

2007-2013

5.5. reguliariai rengti kaimo turizmo paslaugų propagavimo priemones nacionalinėje spaudoje bei televizijoje;

priemonių skaičius Žemės ūkio ministerija, Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos kaimo turizmo asociacija

2007-2013

5.6. remti kaimo turizmo ir amatų rinkodaros projektus, kai juos įgyvendina grupė kaimo turizmo paslaugų teikėjų ar amatininkų

projektų skaičius Valstybinis turizmo departamentas, Žemės ūkio ministerija, Lietuvos kaimo turizmo asociacija, apskričių viršininkai, savivaldybės

2007-2013

5.7. tęsti kasmetinį sėkmingiausios kaimo turizmo sodybos konkursą (paslaugų kokybės ir etninės kultūros puoselėjimo klausimu)

konkurso dalyvių skaičius Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Valstybinis turizmo departamentas

2007- 2013

77


IV. SKATINTI SUBALANSUOTĄ AMATŲ PLĖTRĄ KAIMO GYVENAMOSE VIETOVĖSE (KETVIRTASIS TIKSLAS)

6. Inicijuoti ir kartu su švietimo ir mokymo institucijomis parengti ir įgyvendinti kaimo amatininkų verslumo ugdymo bei tradicinių amatų technologijų mokymo programą

6.1. parengti kaimo amatininkų verslumo neformalaus ugdymo programą

Pagerėjusi mokymų programų kokybė, padidėjęs kaimo amatininkų verslumas / parengta programa

Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, Programos ,,Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centras, Žemės ūkio rūmai, mokymo institucijos, Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centras

2007

6.2. parengti mokymo modulius, pritaikytus nuotoliniam kaimo amatininkų mokymui

Padidėjęs kaimo amatininkų verslumas / parengti mokymo moduliai

Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, Programos ,,Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centras, mokymo institucijos

2007-2008

6.3. parengti tradicinių amatų technologijų mokymo programą

Pagerėjusi mokymų programų kokybė/ parengta programa

Kultūros ministerija, Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos liaudies kultūros centras

2007 -2008

6.4. organizuoti verslo pradmenų ir verslo vadybos mokymus kaimo amatininkų grupėms

Padidėjęs kaimo amatininkų verslumas / apmokytų asmenų skaičius

Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, Programos ,,Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centras, Žemės ūkio rūmai, mokymo institucijos

2007 -2012

6.5. organizuoti tradicinių amatų technologijų mokymo kursus amatininkams, kaimo gyventojams norintiems išmokti amato

Padidėjęs tradicinių kaimo amatininkų skaičius/ apmokytų asmenų skaičius

Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, Programos ,,Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centras,Žemės ūkio rūmai, mokymo institucijos, regioniniai amatų centrai

2008 - 2013

78


7. Ugdyti kaimo amatininkų ir jų organizacijų viešojo intereso atstovavimo gebėjimus

7.1. organizuoti seminarus, viešas diskusijas, mokslines- praktines konferencijas tradicinių amatų plėtros klausimais

Ugdomi amatininkų gebėjimai, pagerėjęs viešo intereso atstovavimas, padidėjęs amatininkų aktyvumas / seminarų, diskusijų, konferencijos dalyvių skaičius

Kultūros ministerija, Etninės kultūros globos tarnyba, Lietuvos tautodailininkų sąjunga, Žemės ūkio rūmai, Lietuvos ūkininkų draugija, Lietuvos kaimo smulkiųjų verslininkų ir amatininkų sąjunga, mokslo ir studijų institucijos

2007 -2012

7.2. skatinti kaimo amatininkus, amatų centrus jungtis į tinklines organizacijas rajonuose, apskrityse ir visos šalies mastu

Išugdyti amatininkų viešojo intereso atstovavimo gebėjimai, vadybos kompetencijos, skatinamas aktyvumas

Žemės ūkio rūmai, Lietuvos ūkininkų draugija, Lietuvos kaimo smulkiųjų verslininkų ir amatininkų sąjunga, Lietuvos tautodailininkų sąjunga

2007 – 2008

8. Skatinti kaimo amatininkų, amatų centrų verslumą taikant gerosios patirties pavyzdžius

8.1. skatinti bendradarbiavimą žinių ir gerosios patirties mainų srityse su šalies ir užsienio institucijomis bei amatininkus vienijančiomis europinėmis organizacijomis, jų tinklais

Pagerėjęs kaimo amatininkų, amatų centrų įvaizdis, jų aktyvumas ir verslumas, padaugės kaimo amatininkų

Lietuvos tautodailininkų sąjunga, Žemės ūkio rūmai, Lietuvos ūkininkų draugija, Lietuvos kaimo smulkiųjų verslininkų ir amatininkų sąjunga

2007 – 2008

8.2. analizuoti ir skelbti informaciją apie sėkmingus kaimo amatininkų verslo pavyzdžius Lietuvoje ir kitose ES šalyse

Pagerėjęs kaimo amatininkų, amatų centrų įvaizdis, jų aktyvumas ir verslumas, padaugės kaimo amatininkų

Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, Programos ,,Leader“ ir žemdirbių mokymo metodikos centras,

2007- 2013

8.3. organizuoti geriausio metų amatų centro, organizacijos besirūpinančios tradicinių amatų puoselėjamu konkursą

Pagerėjęs kaimo amatininkų, amatų centrų įvaizdis, jų aktyvumas

Kultūros ministerija, Lietuvos liaudies kultūros centras

2007- 2013

9. Tobulinti valstybės ir savivaldybių

9.1. tobulinti valstybės smulkaus ir vidutinio verslo mikrokreditavimo sistemą, numatant paramą savo amatą

Pagerėję kaimo amatininkų finansinės galimybės, jų verslumas

Ūkio ministerija, Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra

2007 – 2008

79


paramos tradicinių amatų plėtrai kaimo vietovėse sistemą

pradedantiems pavieniams kaimo gyventojams, jų grupėms, amatų centrams

9.2. parengti ir įgyvendinti savivaldybių verslo informacinių centrų/verslo inkubatorių specialistų, atsakingų už verslo konsultavimą, kvalifikacijos tobulinimo programą orientuota į darbą su kaimo amatininkais, jų grupėmis

Pagerėjusi kaimo amatininkų konsultavimo kokybė, padidėjęs konsultavimo paslaugomis besinaudojančių pavienių amatininkų ir jų grupių skaičius

Ūkio ministerija, Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra, savivaldybės

2007 – 2008

9.3. parengti ir įgyvendinti amatų centrų darbuotojų kvalifikacijos tobulinimo programą

Pagerėjusi amatų centrų darbuotojų kvalifikacija

Kultūros ministerija, Lietuvos kultūros darbuotojų tobulinimosi centras, Lietuvos liaudies kultūros centras

2007 – 2008

9.4. finansuoti teisės aktų nustatyta tvarka verslo informacijos centrų ir verslo inkubatorių papildomas išlaidas, susijusias su kaimo amatininkų/amatų centrų konsultavimu ir kitų viešųjų paslaugų jiems teikimu

Pagerėjusi kaimo amatininkų konsultavimo kokybė, padidėjęs konsultavimo paslaugomis besinaudojančių pavienių amatininkų ir jų grupių skaičius

Ūkio ministerija, Žemės ūkio ministerija

2007 – 2008

9.5. tobulinti savivaldybių smulkaus ir vidutinio verslo rėmimo fondų bei Kultūros ministerijos administruojamų regionų ir etninės kultūros programų tvarką ir paramos kryptis sudarant palankesnes sąlygas viešųjų amatų projektų bendrafinansavimui

Padidėjęs viešų ir privačių amatų projektų ES paramai gauti skaičius

Kultūros ministerija, Ūkio ministerija, Lietuvos savivaldybių asociacija, savivaldybės

2007

9.6. numatyti projektų atrankos spec. kriterijuose papildomai balų projektams ES paramai gauti, jei kaimo

Padidėjęs projektų, skirtų kaimo amatininkų gebėjimams ugdyti, kaimo gyventojams norintiems

Finansų ministerija, Žemės ūkio ministerija, Ūkio ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo

2007

80


amatininkai/kaimo gyventojai norintys užsiimti amatais yra viena iš tikslinių projekto grupių/naudos gavėjų

užsiimti amatais skaičius ministerija

9.7. numatyti PVM, pajamų (pelno), žemės, kito nekilnojamo turto ir kitų mokesčių lengvatų taikymo sąlygas, asmenims ir organizacijoms užsiimančioms tradicinių amatų gaminių, įrankių, žaliavų gamyba, pardavimu, mokymu ir t.t.

Padidėjęs asmenų ir organizacijų užsiimančių tradicinių amatų veikla skaičius

Finansų ministerija, Žemės ūkio ministerija, Ūkio ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija

2007 – 2008

10. Gerinti tradicinių amatų gaminių rinkodarą ir sukurti amatų gaminių pripažinimo (sertifikavimo) kaip tradicinių gaminių sistemą

10.1. teikti valstybės ir savivaldybių paramą bendrų turizmo maršrutų, apimančių kaimo turizmo sodybas, tradicinių amatų ir kulinarinio paveldo centrus bei kitus turizmo objektus, kūrimą

Sustiprėjęs lietuviškų amatų gaminių bei kaimo turizmo paslaugų konkurencingumas, pagerėjęs kaimo amatininkų, turizmo sodybų įvaizdis,

Ūkio ministerija, Žemės ūkio ministrerija, Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos savivaldybių asociacija, Lietuvos kaimo turizmo asociacija, Lietuvos kaimo smulkiųjų verslininkų ir amatininkų sąjunga

2007 - 2008

10.2. parengti amatų gaminių pripažinimo valstybės mastu (sertifikavimo) tradiciniais gaminiais ir jų priežiūros tvarką bei numatyti valstybės institucijas, kurios vykdytų amatų gaminių pripažinimo (sertifikavimo) tradiciniais ir jų priežiūros procedūras

Įteisinta tradicinio amato gaminio nacionalinio ženklo naudojimo, jo naudojimo sustabdymo, atėmimo tvarka


2007 – 2008

10.3. parengti rekomendacijas savivaldybių institucijoms, amatininkų grupėms ir jų organizacijoms dėl amatų gaminių ženklinimo kaip tradicinių regioninių/vietos produktų tvarkos

Įteisinta tradicinio amato gaminio nacionalinio ženklo naudojimo, jo naudojimo sustabdymo, atėmimo tvarka


2007 – 2008

81


10.4. tobulinti integruotą kaimo turizmo ir amatų duomenų bazę, esančias kaimo turizmo portaluose, labiau atskiriant tradicinių ir netradicinių amatų gaminių gamintojus

Pagerėjęs informacijos prieinamumas interneto svetainėse apie tradicinių amatų gaminių gamybos, viešo demonstravimo, pardavimo vietas, sustiprėjęs tradicinių amatų gamintojų įvaizdis, jų konkurencingumas

Lietuvos kaimo smulkiųjų verslininkų ir amatininkų sąjunga, Lietuvos liaudies kultūros centras

2007 – 2008

10.5. teikti techninę ir finansinę paramą kaimo amatininkų, jų grupių, amatų centrų dalyvavimui Lietuvos ir užsienio šalių, tarptautinėse amatų mugėse, parodose

Pagerėjęs kaimo amatininkų įvaizdis, jų verslumas, sustiprėjęs lietuviškų amatų gaminių tarptautinis konkurencingumas

Ūkio ministerija, Kultūros ministerija, Lietuvos smulkaus ir vidutinio verslo plėtros agentūra

2007- 2013

10.6. populiarinti vietos/regioninius turizmo maršrutus, apimančius kaimo turizmo sodybas, tradicinių amatų ir kulinarinio paveldo centrus bei kitus turizmo objektus, tarp Lietuvos ir užsienio kelionių agentūrų

Pagerėjęs kaimo amatininkų, turizmo sodybų įvaizdis, potencialių vartotojų informatyvumas, sustiprėjęs lietuviškų amatų gaminių bei kaimo turizmo paslaugų konkurencingumas

Valstybinis turizmo departamentas, Lietuvos kaimo smulkiųjų verslininkų ir amatininkų sąjunga, Lietuvos liaudies kultūros centras

2007 – 2013

10.7. valstybės ir savivaldybių lėšomis remti kaimo turizmo ir amatų reklaminių leidinių leidybą, reklaminių stendų gamybą ir pan.

Pagerėjęs kaimo amatininkų, turizmo sodybų įvaizdis, potencialių vartotojų informatyvumas

Ūkio ministerija, Kultūros ministerija, Valstybinis turizmo departamentas

2007- 2013

________________________

82

83

3. PRIEDAI

84

84

1 priedasLietuvos tradicinių amatų gaminių ir jų asortimento klasifikatorius

Tradiciniai amatų rūšis Asortimento plotis (Produktų rūšys)

Asortimento gilumas (Gaminiai)

Apranga ir patalai:

1. Siuvėjo amatasDrabužiai Kepurės

Moteriški galvos apdangalaiPatalai Pagalvės

PatalaiČiužiniai

2. Batsiuvys, klumpdirbys

Avalynė Autiniai batai

VyžosMedpadžiaiKlumpės

Interjeras:3. Staliaus amatas Baldai Lova

Stalas, kedės, suolasLopšys

Architektūra:4. Dailidės amatas Trobesiai Rąstinis namas

Molinis tvartasTrobesių elementai Langinės

KraigaiStogaiVėtrungės

5. Kryždirbystės amatas

Mažosios architektūros formos KryžiaiKoplytstulpiaiKoplyčiosMedinės skulptūrosAntkapiniai paminklai

6. Krosnininko amatas Krosnys ir kt. KrosnisPečiusŽidinysKokliaiPlytos

Transporto priemonės:7. Račiaus, laivadirbio amatas

Vežimai ir kt. VežimasVaželisKarieta

Rogės ir kt.Laivai

Oda ir kailis:8. Odininko amatas Išdirbta oda

Išdirbti kailiaiPakinktaiNaginės

Namų apyvokos reikmenys ir įrankiai:9. Kubiliaus amatas Mediniai reikmenys Kubilas

PuskubilisStatinė, statinaitėGelda

10. Pynėjo amatas Krepšys

85

85

Pintinė11. Puodžiaus amatas Keramikiniai indai Puodai12. Prie tradicinių amatų priskiriamos kitos veiklos

Pirties reikmenys vantaĮrankiai tekstilės gamybai Stuomenų audimo staklės

Juostų audimo staklėsVerpimo rateliai

Žemės dirbimo padargaiGyvulininkystės padargai PasagosŽūklės įrankiai Tinklai, buceliai

Žaislai:Mediniai žaislaiMedžiaginiai žaislaiKeramikiniai žaislai Švilpukai

Muzikos instrumentai:13. Muzikos instrumentų gaminimas

Pučiamieji RagaiDaudytėLamzdelisSkudučiaiBirbynėŠvilpynė, ŠvilpaOžragisDūdmaišisMolinukai

Styginiai SmuikasBasetlaKanklės (penkiastygės, 9 stygų)Cimbolai

Dumpliniai ArmonikaBandonija

Mušamieji “Kelmo” būgnas, “Rėmo” būgnasSaviskambiai instrumentai Kleketas

ŽvangučiaiApeiginiai ir/ar dekoratyviniai reikmenys:

14. Prie tradicinių amatų priskiriamos kitos veiklos

VerbosSodai ir kt. Sodas

ŽvaigždėEglutės žaisliukai

Velykiniai medžiaiMargučiaiKaukės Gyvulinės kaukės

Demonomorfinės kaukėsAntropomorfinės kaukėsMitinės kaukės

Interjero dekoracijos:15. Prie tradicinių amatų priskiriamos kitos veiklos

Medžio raižiniaiKarpiniai

Juvelyrika:16. Juvelyro amatas Gintaro papuošalai

Žalvario papuošalai AntkakliaiApyrankėsŽiedai

Sidabro papuošalaiAukso papuošalaiMedžio papuošalai

86

86

Kaulo papuošalaiTekstilė:

17. Prie tradicinių amatų priskiriamos kitos veiklos

Audiniai LovatiesėsRankšluosčiaiRinktinė juostaPintinė juostaVytinė juosta

Verpalai siūlaiMezginiai Pirštinės

KojinėsNėriniai ServetėlėsSiuviniai Balta patalynė

Kilimėliai

87

87

2 priedas

Atskirų amatų rūšių amatininkų pasiskirstymas pagal Lietuvos apskritis, 2005 m.

Aps

kriti

s

Teks

tilė

Odo

s di

rbin

iai

Pyni

mas

Juve

lyriš

ka

Kal

vyst

ė

Gin

tara

s

Mar

guči

ai

Ver

bos

Šiau

dų d

irbin

iai

Popi

eria

us

karp

inia

i

Suve

nyra

i

Ker

amik

a

Nam

ų st

atyb

a

Med

žio

darb

ai

Akm

ens d

arba

i

Muz

ikos

in

stru

men

tai

Kul

inar

ija

Gėr

imai

Biti

nink

ystė

Aug

alin

inky

stė

Alytaus 12 1 2 2 - - 1 1 1 - - 4 - 5 - 4 4 - 6 3Kauno 189 11 44 43 31 1 10 1 7 3 3 86 11 147 5 6 33 4 39 9Klaipėdos 122 6 17 154 7 9 - - 1 7 - 40 - 58 1 3 7 - 5 -Marijampolės 26 - 10 1 2 - 1 - 2 - - 9 - 46 1 2 14 - 3 7Panevėžio 79 5 26 8 7 - - 4 6 2 7 27 - 51 1 4 7 3 12 7Utenos 22 - 4 - 2 - - 1 3 3 - 2 1 14 3 9 12 1 - 4Tauragės 6 - 2 2 - 1 - - - - - 2 - 8 - - 1 - - 1Telšių 34 - 15 3 10 1 1 4 - 6 - 14 3 69 2 - 21 - 2 3Vilniaus 141 8 7 47 7 - 3 11 3 14 5 18 - 50 6 10 16 - 1 -Šiaulių 23 2 14 1 2 - - 1 1 3 - 9 1 12 3 2 4 4 1 -Iš viso apskrityse 654 33 141 261 68 12 16 23 24 38 15 211 16 460 22 40 119 12 69 34

88

88

3 PriedasAtskirų amatų rūšių amatininkų pasiskirstymas pagal Lietuvos apskritis ir savivaldybes, 2005 m.

Aps

kriti

s

Savi

vald

ybė

Teks

tilė

Odo

s di

rbin

iai

Pyni

mas

Juve

lyriš

ka

Kal

vyst

ė

Gin

tara

s

Mar

guči

ai

Ver

bos

Šiau

dų d

irbin

iai

Popi

eria

us

karp

inia

i

Suve

nyra

i

Ker

amik

a

Nam

ų st

atyb

a

Med

žio

darb

ai

Akm

ens d

arba

i

Muz

ikos

in

stru

men

tai

Kul

inar

ija

Gėr

imai

Biti

nink

ystė

Aug

alin

inky

stė

Alytaus Alytaus m. 4 - 1 1 - - 1 - - - - 1 - 3 - - - - - -Alytaus r. 1 1 - - - - - - - - - - - - - - - - 1 -Druskininkų - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -Lazdijų r. 1 - - - - - - - - - - - - - - 3 1 - 2 1Varėnos r. 6 - 1 1 - - - 1 1 - - 3 - 2 - 1 3 - 3 2

Iš viso 12 1 2 2 - - 1 1 1 - - 4 - 5 - 4 4 - 6 3Kauno Kauno m. 100 4 23 31 17 - 2 - 5 - 1 37 - 33 2 3 10 3 8 2

Kauno r. 56 7 16 11 9 1 5 - 2 2 2 40 2 59 2 2 8 - 10 3Birštono 1 - - - - - - - - - - - - 6 - - - - - -Jonavos r 1 - - - - - - - - - - 2 - 2 - - 1 - 3 3Kaišiadorių r. 13 - 1 1 5 - 2 - - 1 - 1 9 18 1 - 3 - 8 -Kėdainių r. - - 1 - - - - 1 - - - 1 - 4 - - 1 - 1 -Prienų r. 11 - 2 - - - - - - - - 4 - 20 - 1 5 1 - -Raseinių r. 7 - 1 - - - 1 - - - - 1 - 5 - - 5 - 9 1

Iš viso 189 11 44 43 31 1 10 1 7 3 3 86 11 147 5 6 33 4 39 9Klaipėdos Klaipėdos

m. 35 2 7 52 1 1 - - - 2 - 13 - 16 - 3 1 - - -Klaipėdos r. 41 2 5 68 5 8 - - 1 1 - 12 - 21 - - 2 - - -Kretingos r. 15 - - 10 - - - - - 1 - 5 - 1 1 - 1 - 1 -Neringa - - - 1 - - - - - - - - - - - - - - - -Palangos m. 13 - - 23 - - - - - - - 1 - 2 - - - - - -Skuodo r. 9 1 - - 1 - - - - - - 3 - 13 - - 3 - 1 -Šilutės r. 9 1 5 - - - - - - 3 - 6 - 5 - - - - 3 -

Iš viso 122 6 17 154 7 9 - - 1 7 - 40 - 58 1 3 7 - 5 -89

89

Marijampol.

Marijampolės 7 - 3 - 1 - - - - - - 7 - 4 1 - 2 - 2 2Kalvarijos - - - - - - - - - - - - - 1 - - - - - 2Kazlų Rūdos 7 - 3 - - - - - - - - - - 6 - - 4 - - -Šakių r. 3 - 3 1 1 - 1 - 2 - - 2 - 8 - 2 2 - - 2Vilkaviškio r. 9 - 1 - - - - - - - - - - 27 - - 6 - 1 1

Iš viso 26 - 10 1 2 - 1 - 2 - - 9 - 46 1 2 14 - 3 7Panevėžio Panevėžio m. 53 1 16 6 3 - - 2 5 - 5 24 - 28 - 1 2 - - -

Panevėžio r. 5 - 4 1 3 - - 2 - - - 2 - 4 - - 1 - 1 -Biržų r. 1 - - - - - - - - - - - - - - - - - 3 5Kupiškio r. 2 - 2 - - - - - - - - 1 - 5 1 - 1 - - -Pasvalio r. 4 2 2 1 - - - - 1 - 2 - - 11 - 2 3 3 8 2Rokiškio r. 14 2 2 - 1 - - - - 2 - - - 3 - 1 - - - -

Iš viso 79 5 26 8 7 - - 4 6 2 7 27 - 51 1 4 7 3 12 7Utenos Utenos r. 9 - 4 - 1 - - - 1 2 - 1 - 8 2 2 1 - - -

Anykščių r. 2 - - - 1 - - - - - - - - - - - - - - -Molėtų r. 5 - - - - - - - - - - 1 - 1 1 1 8 - - 3Ignalinos r. 2 - - 1 1 - 3 1 - - 1Visagino - - - - - - - - - - - - - - - - - - - -Zarasų r. 4 - - - - - - 1 2 1 - - - 4 - 3 2 1 - -

Iš viso 22 - 4 - 2 - - 1 3 3 - 2 1 14 3 9 12 1 - 4Tauragės Tauragės r. 6 - 2 2 - 1 - - - - - 2 - 6 - - - - - -

Jurbarko r. - - - - - - - - - - - - - 1 - - 1 - - -Pagėgiai - - - - - - - - - - - - - - - - - - - 1Šilalės r. - - - - - - - - - - - - - 1 - - - - - -

Iš viso 6 - 2 2 - 1 - - - - - 2 - 8 - - 1 - - 1Telšių Telšių r. 11 - 5 1 3 1 1 2 - 1 - 5 1 27 2 - - - - -

Mažeikių r. 11 - 5 1 6 - - - - 5 - 5 - 4 - - 3 - 2 1Plungės r. 11 - 5 1 1 - - 2 - - - 4 2 37 - - 17 - - 2Rietavo 1 - - - - - - - - - - - - 1 - - - - - -

Iš viso 34 - 15 3 10 1 1 4 - 6 - 14 3 69 2 - 21 - 2 3Vilniaus Vilniaus m. 109 6 1 45 6 - 3 6 2 12 2 15 - 25 5 8 10 - - -

Vilniaus r. 3 - 3 1 1 - - 4 - - - 1 - 4 - 1 2 - - -Elektrėnų r. 6 - 2 - - - - - 1 - - - - 2 - - - - - -

90

90

Šalčininkų r. 2 - - - - - - - - - - 1 - 1 - - - - - -Širvintų r. 1 2 - 1 - - - - - - - - - 9 - - 1 - 1 -Švenčionių r. 9 - - - - - - - - 1 1 - - 3 - - - - - -Trakų r. - - - - - - - - - 1 - - - 1 - - - - - -Ukmergės r. 11 - 1 - - - - 1 - - 2 1 - 5 1 1 3 - - -

Iš viso 141 8 7 47 7 - 3 11 3 14 5 18 - 50 6 10 16 - 1 -Šiaulių Šiaulių m. 11 1 2 1 1 - - 1 - 1 - 2 - 5 - 2 - - - -

Šiaulių r. 3 - 4 - - - - - - 1 - 7 1 - 2 - 1 - 1 -Akmenės r. - - - - - - - - - - - - - - - - 1 - - -Joniškio r. 3 1 3 - 1 - - - - - - - - 1 - - 1 - - -Kelmės r. 6 - 5 - - - - - 1 1 - - - 5 1 - - - - -Pakruojo r. - - - - - - - - - - - - - 1 - - 1 3 - -Radviliškio r. - - - - - - - - - - - - - - - - - 1 - -

Iš viso 23 2 14 1 2 - - 1 1 3 - 9 1 12 3 2 4 4 1 -Iš viso pagal apskritis 654 33 141 261 68 12 16 23 24 38 15 211 16 460 22 40 119 12 69 34

91

91

Documents

Mokslo tiriamasis darbas kaimo turizmo ir amatų plėtros kaimo