Mokslinio tyrimo pagrindai

TYRIMO METODAI

Modulio konspektas parengtas pagal vadovėlį: K. Kardelis. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. 2-asis pataisytas ir papildytas leidimas. Kaunas, 2002

Turinys 5. Empirinių tyrimų metodai

5.1 Stebėjimo metodas 5.2 Eksperimentas 5.2.1 Eksperimentų tipai5.2.2 Eksperimentinių tyrimų patikimumas 5.2.3 Eksperimentinio tyrimo etapai 5.2.4 Eksperimentinių grupių komplektavimas 5.6 Apklausa 5.3.1 Apklausos metodo esmė5.3.2 Klausimai 5.3.3 Anketa 5.3.4 Interviu 5.3.5 Anketinė apklausa paštu 5.3.6 Nedalyvavusių tyrime apklausa 5.3.7 Kitos apklausos rūšys 5.4 Testavimas 5.5 Kiti tyrimo metodai

6. Tyrimo organizavimo būdai 6.1 Trumpalaikiai ir ilgalaikiai tyrimai 6.2 Trianguliacija 6.3 Atvejo tyrimai 6.4 Įvykusio fakto tyrimas

7. Kiekybiniai ir kokybiniai tyrimai 7.1 Kokybinių ir kiekybinių tyrimų samprata 7.2 Kokybinių tyrimų tradicijos 7.3 Vieno atvejo tyrimai 7.4 Veiksmo (veiklos) tyrimas 7.5 Kiekybinių ir kokybinių tyrimų santykis

8. Imties turis ir jo parinkimo būdai 8.1 Imties tūrio nustatymas 8.2 Imties tūrio parinkimo būdai

9.Tyrimo vertinimas

5. EMPIRINIŲ TYRIMŲ METODAI

Šiame skyriuje apžvelgiami tų socialinių tyrimų metodai, kurių objektas gali būti socialinė aplinka, asmenybės elgesys, gyvenimo (tarp jų — darbo, mokymosi) sąlygos ir kt. Šiems metodams priskirtini ir tradiciniai, besiremiantys pozityvistine samprata, ir metodai, besiremiantys individo elgsenos bei motyvacijos pagrindu. Socialiniai tyrimai labai glaudžiai susiję su kitų mokslo krypčių tyrimo objektais, metodologija ir metodais. Todėl tie patys metodai gali tikti ir sociologijai, ir psichologijai bei kitoms mokslų kryptims.

Skyriuje daugiausia aptariami empirinio tyrimo metodai, kaip svarbiausioji socialinių tyrimų metodologijos grandis. Patys tyrimo metodai, kaip ir apskritai tyrimai, gali būti įvairiai klasifikuojami, grupuojami. Galima išskirti kiekybinius ir kokybinius tyrimo metodus, nors tai gana sąlygiška. Pavyzdžiui, interviu arba dokumentų analizės metodai gali būti panaudoti tiek atliekant kiekybinę, tiek kokybinę tiriamojo reiškinio analizę. Tikslingiau, matyt, būtų kalbėti ne kiekybinius ar kokybinius tyrimo metodus, bet kiekybinius ir kokybinius tyrimus, kurie iš esmės skiriasi ne tik pagal kai kuriuos juose taikomus tyrimo metodus, bet pagal tyrimo tikslus, tyrimo planavimą, gautų duomenų apdorojimo metodus, t.y. kaip bus renkami ir analizuojami bei interpretuojami tyrimo duomenys. Iš principo tai dvi skirtingos socialinių tyrimų atlikimo metodologijos kryptys, neretai viena kitai priešpastatomos, nors šiuolaikiniuose tyrimuose jos turėtų būti jeigu ne glaudžioje tarpusavio sąveikoje, tai bent jau kaip lygiavertės (apie kiekybinių ir kokybinių tyrimų metodologijos ypatumus kalbama 3 skyriuje).

Galima išskirti dvi pagrindines empirinių tyrimų grupes: stebėjimo ir eksperimento. Skiriasi jie keliamo tikslo bei tyrimo organizavimo prasme. Atlikdamas stebėjimą mokslininkas nežino atsakymo į klausimą arba tik labai miglotai jį įsivaizduoja. Tuo tarpu eksperimente atsakymas į keliamą klausimą duodamas hipotezėje, t.y. daromos prielaidos apie galimus priežastinius ryšius (be abejo, hipotezės gali būti keliamos ir atliekant tyrimus stebėjimo būdu). Be to, jeigu stebėdami daiktus ar reiškinius mes tik užfiksuojame tam tikras jų savybes, tai eksperimento metu, be pasyvaus stebėjimo, kartu keičiamos ir stebimojo objekto egzistavimo sąlygos.

Šiame skyriuje aprašomi stebėjimo metodas (5.1), eksperimento metodas (5.2 – 5.5), apklausos metodas (5.6 – 5.11), testavimo metodas (5.12 – 5.14) bei kiti metodai – dokumentų turinio analizė, metaanalizė, laiko biudžeto analizė (5.15).

5.1. Stebėjimo metodasKalbant apie stebėjimą, kaip pažinimo metodą, reikia skirti mokslinį ir kasdieninį stebėjimą. Mokslinis stebėjimas - tai kryptingai organizuotas aplinkos daiktų ir reiškinių suvokimas (Рузавин, 1974). Jis glaudžiai susijęs su jutiminiu pažinimu, nes bet koks suvokimo procesas siejasi su informacija, kurią pažinimo subjektas jutimo organais gauna iš savo aplinkos. Be to, stebint galima suvokti ir savo pačių išgyvenimus, jausmus, psichines būsenas arba visa tai galima fiksuoti stebint kitus asmenis. Moksliniam stebėjimui būdinga ir tai, kad jo rezultatai reikalauja tam tikros interpretacijos, t.y. tam tikro teorinio

pagrindimo. Ši aplinkybė ypač svarbi tada, kai tiesiogiai stebimas ne pats daiktas ar procesas, o daiktų tarpusavio ryšio arba proceso rezultatas. Pavyzdžiui, apie mikrodaleles mes sprendžiame ne tiesioginiu būdu, o pagaljų ryšį su įvairiais matavimo prietaisais. Tai rodo, kad mokslinis stebėjimas gerokai skiriasi nuo kasdieninio stebėjimo, nors, kita vertus, ir kasdieniniu stebėjimu mes suvokiame išorinio pasaulio daiktus bei reiškinius. Tačiau mokslinis stebėjimas yra tikslingai organizuotas procesas, kuris kontroliuojamas pagal kokią nors teoriją ar hipotezę, kai tuo tarpu kasdieninis stebėjimas labiausiai remiasi praktine patirtimi. Abiejų stebėjimų skirtumai pasireiškia ir pagal tokius stebėjimo požymius, kaip intersubjektyvumas ir objektyvumas, tiesioginis ir netiesioginis stebėjimas, stebėjimo duomenų interpretavimas ir kt. (ten pat). Panagrinėkime keletą šių požymių esminių charakteristikų.

Tiesioginis ir netiesioginis stebėjimas. Objektyvius duomenis sunkiau gauti, kai yra stebimas ne pats daiktas ar procesas, o to daikto ar proceso ryšio su kitais daiktais ar procesais rezultatas. Tokių tarpinių stebėjimų moksle gana daug, ypač gamtos bei technikos moksluose. Tai procesai, kurių tiesiogiai stebėti nei jutimo organais, nei prietaisais negalime. Apie jų buvimą mes sprendžiame pagal jų sąveiką su kitais daiktais ar reiškiniais, kada pakinta mūsų užfiksuojamos tų daiktų ar reiškinių savybės. Nustatytas stebimų ir nestebimų objektų ryšys dažniausiai yra funkcinis, t.y. nusakantis priežasties ir pasekmės santykį. Pavyzdžiui, apie atmosferos slėgio dydį kuriame nors Žemės rutulio taške sprendžiame pagal gyvsidabrio stulpelio aukštį barometre.

Socialiniai stebėjimo tipo tyrimai atsirado, pradėjus nuodugniau tyrinėti įvairių socialinių grupių santykius (Cohen, Manion, 1989). Tarkim, tyrėjas, norėdamas giliau pažinti nusikaltėlių pasaulio elgseną, jų psichologiją bei priežastis, nulėmusias nuopuolį, pats įsiskverbia į tokių asmenų grupę, kurioje jis laikomas lygiu, stebi, o po to aprašo bei analizuoja grupės gyvenimą iš vidaus. Atlikęs stebėjimus, apibendrinimus daro tik apie tą socialinę aplinką, kuriai priklauso stebėta grupė. Taip gaunama informacija apie kurios nors grupės elgsenos ypatumus, asmeninius santykius ir t.t.

Stebėjimo metodų taikymas. Apskritai stebėjimo veiklos sritis yra labai plati. Ir, aišku, kad tai ne koks antrarūšis metodas, kaip galbūt kai kas mano. Iš principo kiekvienas metodas yra geras, jeigu jis tiksliai atspindi vieną ar kitą reiškinį. Šiuo atveju ir stebėjimas gali duoti vertingos informacijos, padedančios diagnozuoti bei prognozuoti socialinius procesus. Ypač reikšmingas stebėjimas elgsenos tyrimuose ir būtent tada, kai kitais tyrimo metodais to padaryti negalime. Be to, kaip teigia C. Hook, B. Rosenshine (1974), įvairių testų, klausimynų bei pokalbių pagalba gauti tyrimo duomenys yra šališki, nes juos pateikiantys tyrimo dalyviai (kalbamuoju atveju, tiriamieji asmenys) dažniausiai yra linkę tendencingai pateikti informaciją taip, kaip jie ją supranta (cit. pagal Gall ir kt., 1996). Todėl kaip alternatyva šiems metodams gali būti taikomas stebėjimo metodas. Nurodoma, pavyzdžiui (Sechrest, 1979), kad toks socialinis reiškinys, kaip išankstinis nusistatymas (prietarai) geriausiai gali būti ištirtas taikant stebėjimą, nes taikant kitus metodus dažniausiai gali būti gaunami socialiai pageidaujami atsakymai. Neretai stebėjimas derinamas kartu su kitais metodais, pavyzdžiui su įvairiomis apklausos rūšimis. Be to jis gerai tinka tada, kai reikia patikrinti kitais tyrimo metodais gautų duomenų informatyvumą. Pavyzdžiui laisvalaikio tyrimuose patvirtinamos arba paneigiamos verbalinės nuostatos. Stebėjimai glaudžiai susiję ir su psichologiniais tyrimais, nes padeda

paaiškinti aplinkos sąlygas, kurių įtaka individo elgesiui bei požiūriams yra didžiulė. Kartu reikia atsiminti, kad visuomet stebimi tik konkretūs reiškiniai, o ne elgesio motyvai.

Reikalavimai stebėjimo metodui.

Mokslinėje literatūroje aprašomi stebėjimo metodui keliami reikalavimai labai įvairūs, nors iš esmės jie vieni kitiems neprieštarauja.

Bndrieji reikalavimai stabėjimui. 1. Stebėjimas visų pirma turi būti nukreiptas į socialiai svarbias sritis2. Stebėjimai turi būti atliekami sistemingai ir organizuotai, nes atsitiktiniai stebėjimai gali

iškreipti faktus. 3. Stebėjimai reikalauja surinkti kuo daugiau duomenų, t.y. sukaupti kuo daugiau faktų.

Čia praverčia ir techninės priemonės (chronometravimas, filmavimas ir kt), padedančios daugiau aprėpti, nei stebint "plika akimi", bei gauti objektyvesnę informaciją.

4. Stebėjimų rezultatai turi būti fiksuojami ir lengvai atgaminami. Todėl juos būtina užrašyti arba stebint, arba vos tik stebėjimui pasibaigus.

5. Stebėjimas ir jo rezultatų analizė reikalauja objektyvumo, todėl būtina vengti subjektyvių vertinimų ir renkant, ir analizuojant duomenis.

Reikalavimai stebėjimų metodikai:

1) stebėjimas turi turėti konkretų tikslą (kuo siauresnis ir konkretesnis tikslas, tuo lengviau registruoti stebimus reiškinius);

2) stebimų požymių skaičius turėtų būti minimalus ir tiksliai apibrėžtas; aiškūs turėtų būti ir vertinimo kriterijai;

3) stebėjimas turi vykti pagal iš anksto sudarytą planą, ką ir kaip stebėti; 4) duomenis, gautus stebėjimo metu, turi būti įmanoma palyginti, todėl čia turėtų būti

taikomi vienodi kriterijai (pavyzdžiui, mokinių žinias reikia vertinti vienoda balų sistema).

Metodo privalumai. Mokslinėje literatūroje nurodomi šie stebėjimo metodo privalumai (Процесс социального исследования, 1975):

1) stebima tiesiogiai; pavyzdžiui, galima stebėti tiriamųjų elgesį, atspindintį konkrečius dalykus konkrečiose situacijose;

2) yra galimybė analizuoti grupės elgesį, nes vienu metu galima aprėpti daugiau tiriamųjų, kas kitais metodais sunkiai įmanoma;

3) elgesį galima įvertinti tiksliau, nei tai padarytų pats asmuo; 4) stebėjimas nepriklauso nuo tiriamojo nuostatos, jo noro atsakinėti į pateiktus

klausimus arba subjektyvaus atsakymo apklausų metu; 5) galimybė vienu metu aprėpti daugiau savybių, stebimų reiškinių.

Metodo trūkumai ir jų šalinimas. Stebėjimas, kaip ir kiekvienas metodas, ypač socialinių tyrimų, nestokoja trūkumų. Visų pirma tai pasakytina apie stebėtojo daromą įtaką, kuri gali pasireikšti bet kokiais stebėtojo veiksmais, turinčiais neigiamą poveikį renkamų duomenų reprezentatyvumui arba

patikimumui. Todėl kiekvienas tyrėjas turėtų tai žinoti bei stengtis išvengti neigiamo poveikio. Literatūroje (Gall ir kt, 1996) yra pateikiami tokio poveikio pavyzdžiai bei būdai, kaip to išvengti. Kaip vienas iš galimų stebėtojo poveikių tiriamiesiems asmenims pavyzdžių nurodomas tyrėjo nesugebėjimas maskuotis.

Daugiau problemų kyla, kuomet susiduriama su taip vadinama norimo rezultato tendencija (tai, beje, būdinga ir kitiems tyrimo metodams). Tai arba formuoja išankstinę tyrėjo nuomonę pagal kokią nors hipotezę, arba jeigu tiriamieji žino apie stebėjimą, nulemia nenatūralų jų elgesį. Siekdamas išvengti šios problemos, tyrėjas dar prieš tyrimo pradžią turėtų informuoti apie tai, jog pasirinktas tyrimo tikslas negali būti atskleistas iki tyrimo pabaigos. Tuo pačiu tyrėjas turėtų garantuoti, kad pasibaigus tyrimui, gauti duomenys bus laikomi paslaptyje ir todėl neturės neigiamo poveikio tyrime dalyvavusiems asmenims (tai vienas iš teisinių tyrimo principų).

Kitas stebėjimo metodo trūkumas yra susijęs su stebėtojo šališkumu, kurį nulemia jo asmeniniai bruožai (egzistuoja nuomonė, kad bet kokie žmogaus pastebėjimai yra šališki, nes visiems mums daro įtaką mūsų pačių patirtis, išgyvenimai ir tikėjimas). Dėl to bet kokie asmeninio šališkumo atvejai iš tyrimo turėtų būti pašalinami. Pavyzdžiui, netikslinga būtų tyrime pasinaudoti stebėtojo, turinčio neigiamą požiūrį į kitos tautybės vaikus, paslaugomis, tiriant tokių vaikų kūrybines galias. Tikėtina, kad toks stebėtojas, greičiausiai, pastebės daugiau kūrybingumo apraiškų savų vaikų tarpe, ignoruodamas arba net neteisingai interpretuodamas kitos tautybės vaikų kūrybinius gebėjimus. Gali pasitaikyti ir taip, kad stebėtojai, išreikšdami savo asmeninį šališkumą, tyrimo dalyvius apibūdins kaip emociškai nestabilius, praktiškai atsilikusius arba fiziškai nepatrauklius, turinčius etninių ar socioekonominių kilmės ypatumų.

Galimos ir įvairios klaidos, susijusios su tiriamųjų elgesio vertinimu. Šios vertinimo klaidos gali būti esminės, darančios didelę įtaką tyrimo rezultatams. Pavyzdžiui, tyrėjas gali vertinti individo elgesį, remdamasis savo pirminiais įspūdžiais. Ir jeigu tyrimo pradžioje jis susiformuoja palankų įspūdį apie asmenį, tai ir vėlesniuose stebėjimuose jį gali palankiai vertinti. Kartais vertinama pagal išankstinius įsitikinimus, kaip antai: manoma, kad iškalbūs žmonės turėtų būti kultūringi, ir atvirkščiai. Besišypsantiems priskiriamas humoro jausmas, o nešiojantiems akinius - inteligentiškumas ir pan. (be abejo, visa tai tėra tik prielaidos). Neretai lyginama su savimi, dėl ko gali atsirasti netikslumų.

Gali pasitaikyti situacijų, kada klaidos atsiranda dėl stebėtojo turimos išankstinės informacijos apie stebimus objektus. Tarkim, mums reikia ištirti sėkmingai dirbančių vadovų bendravimo įgūdžius. Sėkmingai ar nesėkmingai dirba vadovai galima būtų išsiaiškinti, remiantis kolektyvo narių nuomone. Po to stebėtojai turėtų stebėti šių vadovų veiklą ir pagal tam tikrus kriterijus ją įvertinti. Tačiau jeigu stebėtojai iš anksto gaus informaciją apie sėkmingai ir nesėkmingai dirbančius vadovus, neabejotina jog tai gali turėti įtakos vertinant stebimųjų elgesį. Vadinasi, ir gauti duomenys nebus patikimi. Norint to išvengti, būtina apsaugoti stebėtoją nuo papildomos informacijos. Tai, beje, būdinga klaida ir taikant kitus tyrimo metodus pavyzdžiui, eksperimentuojant.

Kada yra vykdomos platesnės apimties tyrimų programos, neretai pasitelkiama daugiau stebėtojų, kuriuos, aišku savaime, būtina apmokyti, ką ir kaip stebėti. Tačiau jų darbo kokybę

tyrimo metu būtina patikrinti, nes, priešingu atveju, gali sumažėti stebėjimo duomenų patikimumas. Aukščiau nurodytame M. Gall ir kt. (1996) šaltinyje aprašomas tyrimas, kurį atliko P. Taplin ir J. Reid (1973). Patikrinimui jie pasirinko tris stebėtojų grupes, kurioms tyrimo pradžioje buvo pateikta skirtinga informacija. Vienai stebėtojų grupei buvo pasakyta, kad tyrimo metu jie nebus tikrinami. Kita grupė buvo informuota, jog jie bus reguliariai tikrinami, o trečios grupės stebėtojams buvo pasakyta, kad jie bus retkarčiais, pasirinktinai tikrinami. Rezultatai parodė, kad tie stebėtojai kuriems buvo pasakyta, jog jie retkarčiais bus patikrinti, pasižymėjo aukštu patikimumo lygmeniu viso tyrimo metu. Žemiausio lygio duomenų patikimumas buvo tų stebėtojų, kurių darbas nebuvo kontroliuojamas. Be abejo, aktuali ir stebėtojų motyvacijos atlikti tyrimą problema, todėl labai svarbu, kad jie būtų suinteresuoti kuo geriau atlikti jiems patikėtas užduotis. Čia norėtųsi pabrėžti tai, kad dažniausiai su panašiomis problemomis socialiniuose tyrimuose susiduriama tada, kada yra vykdomos reprezentatyvios apklausos didesnėse žmonių populiacijose. Kaip taisyklė, tokiuose tyrimuose dalyvauja ne vienas, o keli ar keliolika specialiai instruktuotų apklausų vedėjų, nuo kurių darbo kokybės labai priklauso gautų duomenų objektyvumas. Tai, beje, charakteringa ir kitoms tyrimų sritims (pavyzdžiui, visuomenės sveikatos tyrimai tai pat pasižymi didele tiriamųjų gausa; be to, juose dažniausiai taikomi ne vienas, o keli tyrimo metodai, neretai susiję su sudėtingomis matavimo procedūromis).

Reikėtų paminėti ir kitus, galbūt mažiau reikšmingus, stebėjimo metodo trūkumus, kuriuos galima būtų nusakyti tokiais punktais:

1) įtakos gali turėti stebėtojo nuotaika, o tai gali veikti įvykių suvokimą, gautų duomenų interpretavimą, ypač jeigu stebėtojo nedomina stebimi objektai;

2) nevienoda stebėtojo padėtis tiriamųjų atžvilgiu; pageidautina, kad tyrėjo išsilavinimas, interesai bei socialinė padėtis būtų panaši į tiriamųjų asmenų, nes tai padeda geriau ir greičiau suvokti tiriamus reiškinius;

3) situacijos kompleksiškumas; jeigu paini situacija, ne visada yra galimybė fiksuoti svarbiausius momentus;

4) aplinkybės nesikartoja; pavyzdžiui, sunku iš vieno atvejo daryti apibendrinimus, o situacijos pakartoti negalima, todėl asmeniui gali būti visai nebūdingas stebėtojo užfiksuotas elgesys.

Eksperimentas

5.2.1 Eksperimentų tipaiTai empiriniai tyrimai, padedantys planingai valdant (keičiant, koreguojant) proceso ar reiškinio sąlygas, patikrinti priežastinių reiškinių ryšių hipotezes. Pagrindinis eksperimentinio tyrimo bruožas yra tas, kad tyrėjas apgalvotai kontroliuoja ir manipuliuoja sąlygomis, kurios lemia dominančius įvykius. Paprasčiau tariant, eksperimentas nustato daromus pokyčius vienam kintamajam, dar kitaip vadinamam nepriklausomu kintamuoju, ir įvertina to pokyčio rezultatą kitame kintamajame, vadinamame priklausomu kintamuoju. Šiuo atveju nepriklausomas kintamasis yra tam tikros rūšies stimulas (argumentas, priežastis), o priklausomas kintamasis - atsakymas į šį stimulą (pasekmė arba funkcija). Tačiau yra ir daugiau eksperimento apibūdinimų. Tai priklauso nuo to, kaip žiūrėsime į eksperimentą. Pavyzdžiui, turint galvoje, jog ir eksperimente išlieka mokslinis stebėjimas

(tarkim, registruojant įvairius parametrus prieš eksperimentą, per jį ir po jo), neretai jis dar apibūdinamas kaip kontroliuojamo stebėjimo forma. Jeigu į tyrimą neįtraukiamas nepriklausomas kintamasis, padedantis nustatyti priežastinius ryšius, arba nesuformuojamos eksperimentinės ir kontrolinės grupės, tada bet kuris duomenų gavimo būdas tėra paprasčiausias mokslinis stebėjimas, taikant įvairias priemones bei metodus.

Moksliškai pagrįstas eksperimentinis tyrimo metodas rutuliojosi gamtos moksluose. Ten ir buvo suformuluoti eksperimento metodologiniai pagrindai. Tuo tarpu socialiniuose moksluose eksperimentinio tyrimo metodas pradėtas taikyti kur kas vėliau (pirmiausia — psichologijoje, sukaupusioje nemažą tokių tyrimų patirtį). Tai aiškinama dideliu tiriamojo objekto sudėtingumu, nestabiliais jo kitimais bei sunkumais, kylančiais dėl duomenų registravimo tikslumo. Be to, ir požiūris į tokius tyrimus nebuvo palankus. Pavyzdžiui, buvo manoma jog socialiniai ir ypač psichiniai procesai yra tokie sudėtingi, kad neįmanoma eksperimento būdu jų tirti. Žmogaus asmenybė yra nepakartojama, su niekuo nepalyginama, todėl iš principo reikėtų atsisakyti eksperimento, nes psichiniai, sąmonės reiškiniai yra nepamatuojami ir juos sunku tiksliai išanalizuoti ir kontroliuoti (Процесс социального исследования, 1975). Kita vertus, žmogaus elgesys priklauso nuo daugelio veiksnių: amžiaus, lyties, išsilavinimo ir kt., kuriuos reikia fiksuoti. Taip pat reikia vertinti ir vidinius veiksnius (poreikius, motyvaciją), per kuriuos išoriniai veiksniai (socialinė aplinka) sąlygoja asmenybės elgesį. Visus šiuos požymius kontroliuoti yra sudėtinga. Mokslinėje literatūroje (Процесс социального исследования, 1975) dar aptinkama sąvoka "eksperimentinė sistema", kurią sudaro jau paminėti elementai:

1. Eksperimentatorius, t.y. asmuo vadovaujantis visam eksperimento procesui, nors nebūtinai pats atliekantis visą darbą.

2. Eksperimentinis veiksnys, tai sąlygos ar jų sistema, kurios, atsižvelgiant į tyrimo hipotezę, tikslingai įvedamos į eksperimentą, o jomis manipuliuoja eksperimentatorius; šios sąlygos-tai skirtumo tarp tyrime dalyvaujančių grupių (eksperimentinės ir kontrolinės) esmė; arba, kitaip tariant, tai specialiai parinkta (arba parengta) priežastis, dar kitaip vadinama nepriklausomu kintamuoju, turinti tikslą daryti poveikį priklausomam kintamajam, t.y. paskatinti tam tikrus pakitimus (pavyzdžiui, mokinių elgesio, pažangumo ir pan.).

3. Eksperimentinė situacija. Tai su eksperimentu susijusios aplinkos sąlygos, išskyrus eksperimentinį veiksnį. Šios sąlygos - tai taip pat nepriklausomi kintamieji dydžiai, galintys turėti įtakos eksperimento rezultatams. Dėl to ypač svarbi jų kontrolė, t.y. reikia siekti, kad eksperimentinė situacija būtų vienoda. Tai nėra lengva, nes visada esama sąlygų (pavyzdžiui, mikrosocialinės aplinkos), kurių pakeisti negalime. Todėl socialiniuose moksluose eksperimentinių tyrimų išvados neturėtų būti dogmatinio pobūdžio.

4. Eksperimentinio tyrimo objektas, t.y. tai, ką mes eksperimentu tiriame. Toks objektas gali būti įvairios asmenybės charakteristikos arba determinuoti požymiai, pagal kurių kitimus įvertiname eksperimento efektyvumą.

Eksperimentinių tyrimų pranašumai.Literatūroje (Bailey, 1987) nurodomi tokie šio tyrimo metodo pranašumai:

1) priežastingumo nustatymo galimybė; 2) situacijos kontrolė; 3) longitudinis tyrimas - eksperimentas leidžia nustatyti pakitimus per tam tikrą laiką. Net

ir trumpi eksperimentai suteikia daugiau galimybių tirti pakitimus negu "skerspjūvio" tyrimas arba apklausa.

Eksperimento trūkumai. 1. Dirbtinė aplinka. Skirtingai nuo tiksliųjų mokslų, kur laboratorijoje sukurta aplinka gali

labai patikimai atitikti reikalingas eksperimento vykdymo sąlygas, socialiniuose moksluose laboratorinė aplinka kartais gali nesukurti sąlygų norimam rezultatui gauti. Pavyzdžiui, tiriamas žmogus ar žmonių grupė gali visai neparodyti eksperimentatoriui norimo elgesio. Tarkim, jei tiriama agresijos priklausomybė nuo žmonių tankumo ankštoje aplinkoje, eksperimentuojamieji gali toje neutralioje aplinkoje (laboratorijoje) arba visai netapti agresyviais, arba jei eksperimentatorius labai stengsis, tapti agresyviais. Tačiau toks eksperimentas nebūtų naudingas, nes eksperimentatorius aiškiai žino, kad būtent jis ir yra to agresyvumo priežastis. Be to, laboratorijoje, kitaip negu natūralioje aplinkoje, gali pritrūkti laiko norimam efektui pasiekti, nes, pavyzdžiui, agresija gali pasireikšti žymiai vėliau. Taip pat nemažą vaidmenį socialiniuose eksperimentiniuose tyrimuose turi etiniai, teisiniai ir moraliniai aspektai, ribojantys dirbtinės situacijos sukūrimą.

2. Eksperimentatoriaus įtaka eksperimento rezultatams. Ši įtaka gali būti visai nesąmoninga, pavyzdžiui, eksperimentatoriui perduodant savo nuostatas tiriamiesiems (mimika, balso intonacija, elgesiu ir pan.). Literatūroje (Bailey, 1987) pateikiamas pavyzdys, kuriame aprašomo tyrimo metu iš 18 testu patikrintų klasių atrinkta 20 mokinių ir pasakyta mokytojams (jie taip pat dalyvavo eksperimente), kad šie mokiniai pagal testo rezultatus yra gabiausi. Po kurio laiko visų mokinių testavimas pakartotas, ir paaiškėjo, kad šių 20 mokinių rezultatai buvo daug geresni. Iš tiesų eksperimento pradžioje tie 20 mokinių buvo parinkti visiškai atsitiktinai ir jie niekuo nesiskyrė nuo kitų mokinių. Tačiau mokytojų nuostata, kad jie geresni už kitus, turbūt nesąmoningai vertė mokytojus skirti šiems mokiniams daugiau dėmesio, o tai rezultatus pakeitė - pagerino. Kita vertus, tai, kad eksperimentatorius žino eksperimento hipotezę, taip pat gali nesąmoningai (o kartais ir sąmoningai) versti jį vertinti eksperimento rezultatus subjektyviai.

3. Maža tiriamoji grupė, nes eksperimentuojant sunku valdyti ir įvertinti visus didelių grupių kintamuosius.

4. Socialinių mokslų eksperimente ne visuomet galima sukontroliuoti visus kintamuosius - kartais jie būna visai nenumatyti ir nenusakomi.

Teoriškai nepagrįsti eksperimentiniai tyrimai turi nedidelę mokslinę vertę. Juk eksperimentas tam ir reikalingas, kad pagrįstų kuriuos nors teorinius teiginius arba iškeltų naujas problemas. Kai tyrėjas atlieka tyrimus su atsitiktinai parinkta grupe, tai galima vertinti kaip tikrą eksperimentą.

Socialiniuose tyrimuose yra skiriamos trys eksperimentinių tyrimų rūšys. Tai preliminariniai, tikrieji ir kvazieksperimentiniai tyrimai. Prieš aprašydami kiekvieną iš šių tyrimų, pateiksime eksperimentinių tyrimų grafinio pavaizdavimo simbolius, dažniausiai pasitaikančius moksliniuose darbuose.

Eksperimentinių tyrimų simboliai tyrimų strategijai nusakyti (Cohen, Manion, 1989): 1. X - poveikio priemonės (nepriklausomi kintamieji), kurių efektą norime nustatyti. 2. O1 - stebimo objekto (priklausomų kintamųjų) įvertinimas prieš eksperimentą. 3. O2- stebimo objekto įvertinimas po eksperimento. 4. X ir O, esantys vienoje eilėje, rodo jog poveikis ir jo rezultatai – tų pačių objektų. 5. Kryptis iš kairės į dešinę žymi seką. 6. R rodo, kad tiriamųjų grupės sudarytos, remiantis tikimybiniais principais. 7. X ir O, esantys vertikaliai vieni virš kitų, nurodo tą patį laikotarpį.

8. Lygiagrečios eilės, neatskirtos punktyrine linija, - tai tarpusavyje lyginamos grupės, sudarytos laikantis tikimybių principo, o grupės, atskirtos viena nuo kitos punktyrine linija - nehomogeniškos grupės.

Preliminariniai tyrimai. Praktikoje dažnai pasitaiko tyrimų, kuriuose bandoma įvertinti taikytų priemonių efektyvumą, naudojant kokį nors eksperimentinį manipuliatorių. Pavyzdžiui, taip gali būti įvertinami nauji mokymo metodai, programos ir kt. Šiuo atveju tyrėjas įvertina tiriamuosius požymius (O1 ), prieš taikydamas poveikį (vadinamojo pirminio testo (pre-test) atlikimas), o po to, praėjus kuriam laikui, kai buvo taikomas eksperimentinis faktorius ( test-factor), nustato tų požymių kitimus (O2), atlikdamas vadinamąjį užbaigimo testą (post-test). Palyginę rezultatų O1 – O2 skirtumus, atrodo, galėtume įvertinti taikyto poveikio efektyvumą, t.y. nustatyti rezultatų kitimo priežastį. Tačiau šiuo atveju situacija mums neleidžia to padaryti. Jeigu, pavyzdžiui, pagal šią schemą toks tyrimas būtų atliktas technikos mokslų srityje, tada nekiltų jokių abejonių, nes tuose tyrimuose paprastai kontroliuojami visi kiti, su tyrimu nesusiję veiksniai. Tuo tarpu socialiniuose moksluose, tokia eksperimento atlikimo schema nėra priimtina, nes neįmanoma pasiekti analogiškos technikos mokslams pašalinių veiksnių kontrolės. Mat rezultatų pasikeitimui įtakos gali turėti ir kiti šalutiniai veiksniai, veikiantys respondentus. Būtina kontroliuoti, kad bandymų neveiktų šalutiniai veiksniai, išskyrus tuos, kuriuos tyrėjas stebi. Priešingu atveju negalėsime įrodyti mūsų daromo poveikio veiksmingumo. Taigi tokia eksperimentinio projekto schema galima tik žvalgomuosiuose (bandomuosiuose) tyrimuose, turint tikslą patikrinti kai kurias hipotetines prielaidas prieš atliekant tikrąjį (pagrindinį) eksperimentinį tyrimą.

Tikrieji eksperimentiniai tyrimai. Tikrųjų eksperimentinių tyrimų pradinio ir galutinio testavimo tiriamųjų grupėse simbolinė schema būtų tokia:

Eksperimentinė grupė 01 X 02

Kontrolinė grupė 03 04

Šie tyrimai nuo preliminarinių eksperimentų labiausiai skiriasi tuo, kad šiuo atveju sudaromos dvi grupės, kurios tiriamojo požymio atžvilgiu yra vienodos. Jos suburiamos remiantis tikimybiniais principais, t.y. laikantis atsitiktinumo kriterijų. Vadinasi, atsitiktinumas garantuoja didesnę ekvivalentiškumo tikimybę, t.y. proporcingą įvairių veiksnių ar subjektų charakteristikų

pasiskirstymą tarp eksperimentinių ir kontrolinių grupių, galinčių gerokai paveikti tyrėją dominančius eksperimento kintamuosius. Ir jeigu tiriamųjų grupės sudarytos ekvivalentiškai, tada bet kurie veiksniai bus adekvatūs abiem tiriamosioms grupėms. Kita vertus, norint užtikrinti grupių homogeniškumą jos turi būti atitinkamo dydžio (nes mažose grupėse sunku pasiekti idealaus homogeniškumo) bei parinktos iš identiškos aplinkos. Pavyzdžiui, jeigu vienoje grupėje yra dvi organizacijos, esančios miesto centre, tai ir kitoje grupėje turi būti dvi miesto centre esančios organizacijos. Be to, abejose grupėse žmonės iš įvairių socialinių sluoksnių taip pat turėtų būti vienodai pasiskirstę. Tiriamasis poveikis kontrolinei grupei netaikomas, o tai leidžia įvertinti poveikio priemonių efektyvumą (įvedus kontrolinę grupę, eliminuojamas išorinių kintamųjų poveikis eksperimentinei grupei, kadangi daroma prielaida jog išoriniai nepriklausomi kintamieji, kuriuos eksperimentatoriui sunku suvaldyti, vienodai veikia kontrolinę ir eksperimentinę grupes, todėl jie atmetami kaip skirtumas tarp kontrolinės grupės pirminio ir baigiamojo testavimo). Tokia tyrimų schema neturi trūkumų, būdingų preliminariniams tyrimams. Tačiau ir šioje tyrimų struktūroje gali atsirasti testavimo paklaidų, susijusių su tiriamųjų jautrumu pradinio testavimo poveikiui. Dėl šio pradinio testavimo eksperimentinė grupė gali reaguoti į X poveikį kitaip, negu tuo atveju, jeigu pradinio patikrinimo nebūtų. Norint šį testavimo poveikį neutralizuoti rekomenduojama parinkti dar vieną grupę (galima ją pavadinti II kontroline), kuriai pirminis testavimas nebūtų taikomas.

Galimas ir kitas šio atvejo sprendimo būdas, kada pradinis testavimas abiem grupėms apskritai nėra taikomas (Charles, 1999). Tačiau tada lieka nežinomas grupių homogeniškumas tiriamojo (priklausomo) požymio atžvilgiu, todėl tokia eksperimento schema moksliniuose tyrimuose yra mažiau priimtina, nebent ji save pateisintų įvykusio fakto tyrimuose, kuriuose bandoma nustatyti tam tikrų įvykių priežastis.

Kvazieksperimentiniai tyrimai. Dažnai socialiniuose tyrimuose nėra galimybių visiškai suvienodinti eksperimentinių ir kontrolinių grupių parametrų. Dėl to neretai atliekami tyrimai tik su iš dalies suvienodintais parametrais arba apskritai nesirūpinant jų suvienodinimu, iš anksto turint galvoje, kad parinktos tiriamųjų grupės yra gana panašios. Kai grupės nevienalytės, t.y. kai jų parametrai nėra suvienodinti, labai tikslių duomenų sunku tikėtis. Todėl tokie tyrimai yra tariami arba, kitaip tariant, kvazieksperimentiniai.

Kai kurie tyrinėtojai kvazieksperimentinių tyrimų nelaiko tikrais eksperimentais. Tačiau socialiniuose moksluose būtent šie kvazieksperimentiniai tyrimai yra būdingiausi ir prieinamiausi. Jie gali būti kelių tipų: viena grupė su baigiamuoju testu; neekvivalentiškos grupės su baigiamuoju testu; įvykusio fakto tyrimas, kai netgi testo eksperimentinio veiksnio tyrėjas negali kontroliuoti, kadangi jis atvyksta į įvykio vieta jau po įvykio, pavyzdžiui, tiriant žemės drebėjimo psichologinį poveikį (plačiau apie įvykusio fakto tyrimus žr. 6.4). Nors kvazieksperimento statusas diskutuotinas, tačiau nuolaidesni pripažįsta, kad toks eksperimentas yra geriau, negu jokio.

Be jau minėtų, atskirai reikėtų išskirti tokias eksperimentinių tyrimų rūšis, kaip laboratorinį ir natūralų eksperimentą.

Laboratorinis eksperimentas. Tai toks eksperimentas, kuriame nėra išorinio poveikio, t.y. natūralių išorinės aplinkos sąlygų. Todėl čia eksperimentinė situacija nėra adekvati realioms gyvenimo sąlygoms. Laboratoriniai eksperimentai atliekami ypatingomis, specialiai paruoštomis sąlygomis, naudojant specialius matavimo bei registravimo prietaisus, dažniausiai uždarose patalpose, kai tiriamųjų yra nedaug. Tokie eksperimentai yra dažni psichologijoje. Laboratorinių eksperimentų privalumai:

• padeda išvengti atsitiktinių veiksnių įtakos, todėl eksperimentinė situacija yra lengviau valdoma;

• galima izoliuoti eksperimentinį veiksnį, juo manipuliuoti; • galima geriau kontroliuoti tiriamuosius asmenis, lengviau fiksuoti tiriamųjų požymių

charakteristikas; tiksliau parinkti eksperimentines ir kontrolines grupes.

Tačiau jie turi ir trūkumų:• atliekami nenatūraliomis sąlygomis, todėl neaišku, kaip tiriamasis elgtųsi realioje

situacijoje; • eksperimentinis veiksnys gali veikti kitaip, negu natūraliomis sąlygomis, didelę įtaką

daro pats eksperimentatorius; • tyrimo rezultatams įtakos gali turėti tiriamųjų požiūris į eksperimento sąlygas, nes jie

neretai įvairiai paskatinami; • tiriamųjų grupės gali būti parinktos, nesilaikant homogenizacijos principų, jos retai būna

reprezentatyvios.

Natūralus eksperimentas. Šio eksperimento metu tyrimo objektas neišskiriamas iš natūralios aplinkos, o eksperimentinė situacija iš esmės nesiskiria nuo įprastų gyvenimo sąlygų, todėl galima pašalinti trūkumus, būdingus laboratoriniam eksperimentui. Tačiau, kita vertus, laboratorinio eksperimento privalumai natūraliame eksperimente traktuojami kaip trūkumai. Pavyzdžiui:

• atsitiktiniai veiksniai, turintys arba galintys turėti įtakos, ne pilnai pašalinami, o dėl to nepakankamai kontroliuojama eksperimentinė situacija, ypač jeigu eksperimentas vyksta ilgesnį laiką;

• sunkiau izoliuoti eksperimentinį veiksnį, todėl tenka taikytis su šalutinių veiksnių poveikiu;

• sunkiau kontroliuoti tiriamųjų elgesį, ypač jeigu eksperimentas trunka ilgiau. Nepaisant kai kurių metodologinių sunkumų, socialinių tyrimų praktikoje neretai vyksta natūralūs eksperimentiniai tyrimai, kuriais bandoma įvertinti įvairių programų efektyvumą, stebint bei registruojant šio proceso kitimus. Tokiu atveju tyrimuose apsiribojama viena eksperimento situacijos kontroliuojama grupe, kuriai taikomos kokios nors proceso struktūros pakeitimai. Tokio tyrimo pavyzdys galėtų būti bandymas pagrįsti Kauno technologijos universiteto Administravimo fakulteto biznio administravimo studijų programos kūrimą. Šiame tyrime biznio administravimo studijos buvo nagrinėjamos kaip pedagoginė sistema, remiantis tipine jos struktūra bei pabrėžiant šios sistemos subjektų paritetinę sąveiką. Natūralaus tyrimo rezultatai, gauti remiantis įvairiais stebėjimo metodais, leido išskirti bei suformuluoti biznio administravimo bakalauro studijų rezultatyvumo vertinimo kriterijus, o teoriškai pagrįsta biznio administravimo studijų sistema sudaro sąlygas parengti biznio administravimo specialistus, atitinkančius tarptautinius standartus (Kundrotas, 1996).

Vieno atvejo eksperimentiniai tyrimai.

Vieno atvejo eksperimentų nereikėtų tapatinti su kokybiniu atvejo tyrimo metodu. Nors abu jie nagrinėja vieną atvejį, tačiau jų tikslas ir tyrimo programa labai skiriasi. Vieno atvejo eksperimentiniai tyrimai naudoja procedūras (dažniausiai kelias), remiantis kiekybinio tyrimo tradicijomis, t.y. daugkartinis įvairių situacijų stebėjimas, detalus pedagoginio poveikio aprašymas, turint tikslą jį pakartoti, tyrimo rezultatų patikimumo įvertinimas ir kt. Tuo tarpu kokybinė atvejo studija, priešingai, tiria daug platesnį poveikį ir remiasi visų pirma kokybine tiriamojo reiškinio analize. Be to, vieno atvejo eksperimentuose, kaip ir grupinių tyrimų atvejais, svarbu įvertinti tiek vidinį, tiek išorinį tyrimo valdumą bei surinkti nemažą kiekį stebėjimo duomenų. Vieno atvejo eksperimentiniuose tyrimuose, skirtingai nuo grupinių eksperimentų, reikia kur kas daugiau stebėjimų. Nemažiau svarbu laikytis ir tikslių stebėjimo procedūrų bei kruopštaus stebėtojų parinkimo. Ypač svarbus pastarųjų bešališkumas. Paprasčiausia tokio eksperimento procedūra, kada yra stebimas tam tikras elgesys viso eksperimento metu.

Kitas vieno atvejo eksperimento skiriamasis bruožas yra susijęs su pakartotinų matavimų ypatumais. Jeigu, pavyzdžiui, tipiškame grupiniame eksperimente duomenys yra renkami dviem momentiniais pjūviais (prieš ir po eksperimento), tai šiuo atveju reikia atlikti kur kas daugiau matavimų. Tai susiję su tuo, kad tiriamojo asmens elgesys gali pasikeisti per trumpą laiko tarpą. Todėl dažnesnis stebimų reiškinių matavimas vieno atvejo tyrime pateikia kur kas aiškesnį, patikimesnį vaizdą. Dėl padidėjusio poreikio kartoti matavimų procedūras vieno atvejo tyrimuose, labai svarbu jas standartizuoti. Todėl pageidautina, kad kiekvieno matavimo atveju dalyvautų tie patys stebėtojai, būtų išlaikomos adekvačios aplinkos sąlygos, o tiriamieji asmenys gautų tas pačias instrukcijas. Kaip kritika vieno atvejo eksperimentiniams tyrimams, yra nurodomas nepakankamai aukštas jų išorinis validumas. Tą nulemia vienintelis tyrimo atvejis, kurio rezultatų negalima plačiau apibendrinti. Be abejo, tai yra tiesa. Tačiau, kita vertus, kaip pažymi ir M. Gall su bendraautoriais, daugelyje sociologinių studijų, parenkant tiriamuosius į grupes, taip pat nesilaikoma atsitiktinumo principo. Vietoj to, kaip eksperimentinė, dažniausiai yra pasirenkama kokia nors konkreti grupė, kuri yra čia pat, patogiai prieinama. Kita grupė tampa kontroline, nors jos gali būti ir visai nehomogeniškos. Taip paskirsčius tiriamuosius į grupes, eksperimento rezultatus bandoma ekstrapoliuoti (apibendrinti) visai populiacijai, pasižyminčiai tokiomis pat savybėmis. Taigi ir vienu, ir kitu atveju galima vienodai kritikuoti vieno atvejo ir grupinius eksperimentus dėl nepakankamo jų išorinio validumo. Siekiant didesnio tyrimų validumo visų pirma būtina maksimaliai laikytis eksperimento vykdymo reikalavimų.

5.2.2 Eksperimentinių tyrimų patikimumas Eksperimentiniuose tyrimuose, kaip ir kituose, galimos įvairios paklaidos, dažniausiai atsirandančios dėl nepakankamo eksperimentinių ir kontrolinių grupių suderinamumo. Savaime aišku, kad šios paklaidos bus mažesnės tikruosiuose eksperimentiniuose tyrimuose ir didesnės kvazieksperimentiniuose, kurie kaip tik ir būdingi socialiniams tyrimams.

Eksperimentinių tyrimų paklaidas nulemiantys veiksniai gali būti skirstomi į vidinius ir išorinius (Cohen, Manion, 1989). Galima išvardinti tokius vidinius veiksnius:

1. Istoriniai. Socialiniuose tyrimuose neretai tarp pirminio testavimo ir testavimo, nustatant taikytų poveikio priemonių veiksmingumą, praeina nemažas laiko tarpas. Per šį laikotarpį gali pasikeisti socialinės, politinės ar kitos sąlygos, galinčios iškreipti

tiriamojo veiksnio rezultatą. Be to, ilgai trunkantiems eksperimentiniams tyrimams neretai būdingos santykinai ilgos eksperimentinės pertraukos, kurias didesne dalimi nulemia tokie institucijų kintamieji, kaip atostogos ir kt. Dėl to natūraliai gali kilti klausimas, kokie veiksniai - nepriklausomi kintamieji ar vystymosi padarė didžiausią įtaką eksperimento rezultatams.

2. Senėjimo. Kaip ir pirmuoju atveju, užsitęsus eksperimentiniam tyrimui, natūraliai gali pakisti socialinės ar mikrosocialinės aplinkos sąlygos bei tiriamųjų savybės, galinčios turėti įtakos tyrimo rezultatams. Šiuo požiūriu trumpalaikiai laboratoriniai eksperimentai yra patikimesni.

3. Statistinės regresijos. Tai paklaidos, atsirandančios dėl duomenų registravimo netikslumo prieš eksperimentą ir po jo (pavyzdžiui, dėl nepatikimų matavimo instrumentų) arba dėl kitų šalutinių veiksnių, kurie gali turėti specifinės įtakos ir tiriamajam asmeniui (pavyzdžiui jam susirgus), ir visai tiriamųjų grupei. Be to, pastebima tokia tendencija: jeigu grupės rezultatai prieš tyrimą buvo žemesni, tai po eksperimento jie gali būti aukštesni, ir atvirkščiai.

4. Testavimo. Jau pats pirminis tiriamųjų testavimas prieš eksperimentą (pavyzdžiui, žinių patikrinimas) grupės narius gali padaryti jautresnius arba pripratinti prie taikomojo poveikio. Tada dažniausiai po eksperimento būna aukštesni rezultatai.

5. Tyrimo metodų. Šio pobūdžio paklaidos gali atsirasti, taikant nepatikimus testus bei matavimo priemones, arba kai testavimo ir matavimo metodika nebeatitinka esamųjų standartų. Gali atsirasti ir subjektyvaus pobūdžio paklaidų, susijusių su žmonių nuomonėmis, ekspertų vertinimu.

6. Tiriamųjų grupių sudarymo. Šiuo atveju paklaidų gali atsirasti netinkamai atrenkant tiriamuosius į grupes arba sudarant nehomogenizuotas eksperimentines ir kontrolines grupes. Klaidos, atrenkant tiriamuosius į grupes, gali sąveikauti ir su kitais veiksniais (pavyzdžiui, istoriniais), o tai dar labiau sumažina pirmojo ir antrojo testavimo rezultatų patikimumą.

7. "Nykimo". Ilgai trunkančiuose eksperimentiniuose tyrimuose dalis tiriamųjų dėl kokių nors priežasčių gali iš grupės išeiti ir tuo pažeisti jos vienalytiškumą. Tada paklaidos gali atsirasti, kai bandoma šiuos nuostolius išlyginti, parenkant naujus, atsitiktinius narius.

Išoriniai veiksniai, sukeliantys eksperimentinių tyrimų paklaidas, mažina tyrimo rezultatų reprezentatyvumą, ypač jeigu norime pritaikyti juos platesnei populiacijai. Šie veiksniai gali būti skirstomi į šias grupes:

1. Nesugebėjimas aiškiai apibrėžti nepriklausomus kintamuosius. Jeigu tyrėjas netiksliai parinko nepriklausomus kintamuosius, praktiškai neįmanoma pataisyti tyrimo rezultatų. Be to, neadekvačiai apibrėžti nepriklausomi kintamieji itin apsunkina eksperimentinių tyrimų pakartojimą. Pastaroji aplinkybė apskritai yra gana būdinga socialiniams ir elgsenos mokslams. Ją didele dalimi lemia eksperimentinių tyrimų klaidos, kurių analizė vystosi kaip savarankiška ir svarbi metodologinių tyrimų

kryptis. Paklaidos gali atsirasti ir dėl nesugebėjimo tiksliai ir teisingai nusakyti priežastinius veiksnius. Pavyzdžiui, žinoma, jog mokinių pažangumas priklauso nuo daugelio veiksnių, tačiau nepagrįstai galime pamanyti, kad tai pareina tik nuo žinių kontrolės sistemos.

2. Grupės nariai nebūdingi tiriamajai populiacijai. Gali atsitikti taip, kad į tiriamąsias grupes paklius asmenys, nebūdingi tai populiacijai, kuriai ketiname taikyti tyrimo išvadas.

3. Gudobelės (hawthorn) efektas. Yra žinoma, kad jau pats da1yvavimas, pavyzdžiui, medicinos tyrimuose, kur vartojami vaistai ar narkotinės medžiagos, gali sukelti įvairias tiriamųjų psichologines reakcijas ir dėl to iškreipti tyrimo rezultatus. Todėl kai kada tai daroma pacientui nežinant. Tokių būsenų gali atsirasti ir socialiniuose tyrimuose.

4. Jautrumas eksperimento sąlygoms. Įvairūs žmonės gali liguistai reaguoti į eksperimento procedūras, pavyzdžiui, atliekant laboratorinius tyrimus.

5. Ekologiniai veiksniai. Šie veiksniai, kaip nurodoma literatūroje (Charles, 1999), yra susiję su fizine ar emocine situacija, kurioje vyksta tyrimas. Tačiau ši eksperimento situacija gali visiškai skirtis nuo tos aplinkos, kuriai turėtų būti taikomi tyrimo rezultatai. Nurodoma, pavyzdžiui, kad kai kurios tiriamos grupės, ypač kai jos dalyvauja diegiant naujoves, išsiugdo grupinio bendrumo jausmą, kuris gali paskatinti siekti puikių rezultatų. Tokių grupių rezultatai gali visiškai skirtis nuo rezultatų, gaunamų grupėse, kurioms trūksta panašaus grupinės vienybės jausmo.

6. Nepriklausomojo kintamojo poveikio kontrolė. Gana dažnai, taikant ekkksperimentinę metodiką, tyrėjai atsiriboja nuo išsamesnės kontrolinių grupių metodikos analizės vykdomo eksperimento metu. Apsiribojama tik formaliu paminėjimu, kad kontrolinėje grupėje buvo dirbama, remiantis įprastine metodika, tačiau kurį taip ir lieka neatskleista. Tačiau išsami darbo kontrolinėse grupėse metodikos analizė prasminga tuo jog dėl palyginimo procedūrų ji gali geriau atskleisti eksperimentu tikrinamos (arba konstruojamos) idėjos esmę.

5.2.3 Eksperimentinio tyrimo etapai Nėra lengva nusakyti aiškias eksperimentinio tyrimo atlikimo taisykles socialiniuose moksluose. Tačiau galima bandyti nusakyti eksperimentinio tyrimo etapus.

1. Visų pirma tyrėjas turi aiškiai apsibrėžti tyrimo problemą, nes nuo to labai priklauso, kokie bus parenkami tyrimo metodai.

2. Suformuluojama tyrimo hipotezė, t.y. apmąstomi įvairūs galimi ryšiai tarp specifinių kintamųjų, suskirstant juos pagal reikšmingumą. Patys kintamieji gali turėti dvi būdingas ypatybes. Pirmiausia, kad jie yra išmatuojami, nors ir ne visada tiesioginiu būdu. Pavyzdžiui, fizinė sveikata negalėjo būti išmatuota tol, kol ji nebuvo veiksmingai apibrėžta. Ir tik apibūdinus kintamojo fizinė sveikata vartojamas reikšmes, šią galima įvertinti, remiantis prielaida, kad ją nusako fizinių pratimų testas, t.y. toks kintamasis, kurį galima išmatuoti ir kuris yra priimtinas fizinei sveikatai įvertinti. Antra, ne visi kintamieji yra veiksmingi tiriamojo požymio atžvilgiu, todėl kai kurie iš eksperimento gali būti pašalinti. Pavyzdžiui, toks kintamasis, kaip ūgis, matyt, nėra svarbiausias įvertinant fizinę sveikatą. Todėl, kol svarbiausi kintamieji yra veikiami eksperimentiškai, kiti gali būti laikomi konstantomis, t.y. pastoviais dydžiais.

3. Pasirenkamas poveikio būdas ir jo trukmė. Pavyzdžiui, norime sužinoti, kokį efektą skaitymo įgūdžių formavimuisi turi mokymo trukmė. Vargiai įtikėtina, kad tyrime bus pasirinkta 5 val. arba 5 min. trukmės mokymo laikotarpiai. Greičiausiai jie bus nuo 30 iki 60 min., t.y. artimi pamokos trukmei; arba jie bus nulemti didaktinių arba kitokio pobūdžio prielaidų.

4. Atsižvelgiama į populiaciją, kuriai norime generalizuoti tyrimo rezultatus, nes nuo to priklauso imties tūris, atrankos būdai bei materialinės tyrimo atlikimo sąlygos.

5. Iš anksto apgalvojama, kas gali iškreipti tyrimo rezultatus ir stengiamasi visa tai neutralizuoti.

6. Prieš pradedant tikruosius arba kvazieksperimentinius tyrimus, siekiant išvengti galimų pašalinių įtakų, svarbu atlikti keletą preliminarių tyrimų ir gerai išanalizuoti jų rezultatus bei patikrinti eksperimento metodiką.

7. Eksperimentą atliekant, būtina griežtai laikytis numatytų tyrimo procedūrų. Instrukcijų standartizavimas, tikslus eksperimento trukmės fiksavimas, skrupulingas stebimų duomenų registravimas ir jų kontroliavimas - kompetentingo tyrėjo skiriamasis bruožas. Tačiau svarbiausia yra tinkamai išanalizuoti, įvertinti ir apibendrinti eksperimento duomenis, todėl tam turi būti skiriama nemaža dalis bendro tyrimui skirto laiko. Be to, manoma, kad gautus eksperimento rezultatus pravartu aptarti su kolegomis. Tai padėtų geriau įvertinti tyrimo rezultatus (Cohen, Manion, 1989).

5.2.4 Eksperimentinių grupių komplektavimas Nustatant imties tūrį, reikia vadovautis 8.2 poskyryje aptariamais tiriamųjų grupių

parinkimo būdais ir kriterijais bei tuo, kokią reikšmę tyrimai turi teoriniams apibendrinimams. Principinio pobūdžio eksperimentuose paprastai dalyvauja daugiau tiriamųjų negu, pavyzdžiui, žvalgybinio (bandomojo) pobūdžio arba, kitaip tariant, preliminariniuose eksperimentiniuose tyrimuose. Be to, kuo didesnių tikimasi skirtumų tarp priklausomų kintamųjų eksperimentinėse ir kontrolinėse grupėse, tuo mažesnės gali būti eksperimentinės grupės. Subjektai į grupes gali būti parenkami trimis būdais:

1. Parenkant atsitiktinai. Panašiai kaip apklausoje sudaromas eksperimente galinčių dalyvauti asmenų rėmas (frame), iš kurio atsitiktinai parenkami asmenys į kontrolinę ir eksperimentinę grupes. Tačiau, kaip teigiama mokslo metodologinėje literatūroje, didelių ir griežtai pagal atsitiktinumo principą sudarytų imčių organizavimas tyrimuose yra gana sunkiai įgyvendinamas. Savo ruožtu, tiriamųjų sutikimas gali būti gaunamas dvejopai: tiek skatinant juos materialiai, tiek ir dėl jų vidinių paskatų dalyvauti tyrime (pažintinio intereso, pritarimo tyrimo socialinei reikšmei, noro prisidėti prie mokslo pažangos ir pan.).

2. Paprasto derinimo būdu (tiksliai kontroliuojant parenkamų asmenų savybes). Šiuo atveju stengiamasi idealiai parinkti tiriamųjų asmenų poras, o po to atsitiktinai pasirinkti vieną iš poros į eksperimentinę grupę, o kitą - į kontrolinę, taip tikintis, kad eksperimentinės ir kontrolinės grupės sudėtis bus homogeniška.

3. Dažnuminių charakteristikų pasiskirstymo būdu. Šis būdas taikomas tada, kai sudaromi grupių narių charakteristikų pasiskirstymo eksperimentinėje ir kontrolinėje grupėje grafikai pagal normalinį pasiskirstymo dėsnį, tikintis, kad visuminė grupių

charakteristika bus homogeniška, jei eksperimentinėje ir kontrolinėje grupėje sutaps savybių pasiskirstymas.

Apklausa

5.3.1 Apklausos metodo esmėSocialiniuose moksluose apklausa yra plačiai paplitęs tyrimo metodas. Viena vertus, tai

gali rodyti metodo patikimumą, o antra - jo populiarumą dėl tariamo paprastumo, manant, jog nėra nieko lengvesnio, kaip atlikti apklausą. Tokia pažiūra į šį metodą ir masinis jo taikymas gali sumenkinti jo reikšmę moksliniuose tyrimuose. Mat daugelyje tyrimų (taip pat ir disertacinių) nesilaikoma apklausos metodo metodologijos ir sudarant klausimyną bei parenkant tiriamųjų grupes, ir vykdant tyrimo procedūras bei atliekant matematinę analizę. Todėl gali atsitikti taip, kad šį tyrimo metodą teks vėl pagrįsti, juolab kad apie mokslinę jo vertę kartais dar diskutuojama. Pavyzdžiui, stebėjimą bandoma supriešinti su apklausa, teigiant jog stebėjimo būdu gaunami objektyvesni duomenys. Be abejo, stebėdami realų elgesį, mes operuojame konkretesniais faktais, negu tirdami verbalinį (žodinį) elgesį, nes tarp šių dviejų elgesio vertinimo būdų neretai būna didelių prieštaravimų. Kita vertus, ne visada yra galimybėtaikyti stebėjimo metodą, nes tai susiję ne tik su didelėmis laiko sąnaudomis, bet ir su tuo, jog ne kiekvieną elgesį galime stebėti. Pavyzdžiui, sunku arba apskritai neįmanoma stebėti šeimos gyvenimą, pomėgius, laisvalaikį ir pan. Be to, stebėjimu negalima įvertinti elgesio motyvų. Tai padaryti galima tik per apklausas.

Kalbant apie realų ir žodinį elgesį, pažymėtina, jog abi šios elgesio formos vienodai gali būti ir objektyvios (kaip neurofiziologinių procesų rezultatas bei veikiantys dydžiai, darantys įtaką socialiniams - asmeniniams procesams), ir subjektyvios, išreiškiančios subjektyvią asmens būseną. Todėl diagnozuoti, o kartu ir prognozuoti asmenybę iš realaus elgesio nėra lengviau negu per žodinį elgesį. Be to, kadangi žmogui kalba (sakytinė ir rašytinė) yra svarbiausia komunikacijos priemonė, padedanti priimti visą socialinę informaciją ir ją perduoti kitiems, todėl negalime neįvertinti šio informacijos kanalo reikšmės moksliniuose tyrimuose. Kita vertus, negalime suabsoliutinti apklausos, kaip vienintelio metodo asmenybei tirti, nes iš respondento gautoji informacija atspindi realią padėtį pagal tai, kaip tą realybę priėmė ir "apdorojo" kiekvienas individas. Todėl ne visada galima rašyti lygybės ženklą tarp tiriamosios objektyvios realybės ir duomenų, rodančių žmonių nuomonę apie tą realybę. Todėl svarbu įvertinti galimus informacijos iškreipimus, kurie gali atsirasti dėl įvairių žmogaus sąmonėje atsispindinčių socialinės praktikos bruožų (Bailey, 1987). Iš to, kas pasakyta, į apklausą galime žiūrėti kaip į komunikacijos procesą, kuris apima šiuos pagrindinius kintamuosius:

1) asmuo, atliekantis apklausą, vadinamas interviu gavėjas arba apklausėjas; 2) žmogus arba grupė, kuriuos apklausia, vadinami respondentais;

per apklausą jie ribojami tam tikromis taisyklėmis; 3) apklausos dažniausiai atliekamos standartizuotomis metodikomis; 4) apklausa atliekama įvairiomis sąlygomis, galinčiomis turėti įtakos jos eigai bei

rezultatams;

5) apklausa - vienpusė komunikacija, kurią valdo interviu gavėjas.

Kadangi mokslinių apklausų uždavinys - gauti kuo objektyvesnę informaciją, apklausos vedėjui keliami tam tikri reikalavimai dėl elgesio taisyklių:

1) apklausos vedėjas visada turi prisistatyti, iš kur yra ir kieno interesams atstovauja; 2) įžangoje trumpai apibūdina problemą ir apklausos tikslą; 3) ypač svarbu siekti kontakto su apklausiamaisiais, įgyti jų pasitikėjimą, todėl jis turi būti

komunikabilus, išsilavinęs, mokėti bendrauti; 4) jis negali reikšti savo nuomonės apie duodamus klausimus nei prieš apklausą, nei jos

metu; 5) negalima vertinti atsakymų arba kaip nors rodyti savo pritarimą arba nepritarimą; 6) negalima mokyti, polemizuoti; jeigu instrukcija nedraudžia, tai po apklausos jis gali

pasakyti savo nuomonę ir veikti apklausiamąjį. Dar nurodoma jog draugai, pažįstami, bendradarbiai ir juo labiau viršininkai negali būti

rekomenduojami interviu gavėjais (Как провести социальное исследование, 1990).

5.3.1. Klausimai.Klausimų tikslas - nuodugniau pažinti tiriamąjį reiškinį, gauti išsamesnės informacijos apie elgesio pobūdį. Galime tik daryti prielaidą, kad tiriamųjų nuomonė yra susijusi su tikimuoju jų elgesiu. Todėl svarbu surasti tinkamiausią klausimą, kuris geriausiai atitiktų tiriamąjį reiškinį, o tai padaryti nėra lengva, nes nei su nuojautos, nei logikos pagalba to padaryti neįmanoma. Tai galima padaryti tik bandymo būdu.

Pagrindiniai metodologiniai reikalavimai klausimams: 1. Jie turi būti nukreipti į esminius žmogaus elgesio ypatumus jį nulemiančius veiksnius.

Čia svarbu pabrėžti, kad jokia informacija neturėtų būti renkama, jeigu ji nebus panaudota kokiame nors tyrimo projekte.

2. Turi reprezentuoti tiriamą savybę. Dažnai analizuojamos skirtingos veiklos sferos arba viena veikla tiriama plačiau, todėl negalima apsiriboti vienu klausimu. Pavyzdžiui, klausimas "Ar domitės sporto įvykiais: labai, vidutiniškai ar menkai?"- negali būti reprezentatyvus indikatorius domėjimuisi sportu nustatyti. Arba tiriant požiūrį į darbą taip pat negalima apsiriboti vienu klausimu, pavyzdžiui "Ar esate patenkinti savo darbu?" arba "Ar jūsų darbas jus patenkina?" Požiūriai, vertybinės orientacijos į sportą, darbą, mokymąsi ir kt. - tai nėra vieninga sistema. Ją sudaro daugelis, neretai skirtingų elementų. Todėl vienas indikatorius tik bendrai gali nusakyti kokius nors bruožus. Dėl to būtina pateikti daugiau klausimų.

3. Vartoti aiškias, lengvai suprantamas ir nedviprasmiškas sąvokas; tai, kas paprasta ir suprantama apklausos vedėjui, turi būti aišku ir apklausiamajam. Todėl visi sakiniai turėtų būti trumpi ir paprasti.

4. Negalima pateikti "dvigubų klausimų". Pavyzdžiui: "Ar mėgstate kavą, ar saldainius?" Iš tiesų tai du atskiri klausimai, sujungti į vieną.

5. Klausimas neturi būti tendencingas, t.y. sąmoningai stimuliuojantis atitinkamą atsakymą. Pavyzdžiui: "Jūs nemėgstate alkoholio, ar ne?" arba "Juk jūs nerūkote, tiesa?" Čia tinkamiau būtų paklausti: "Ar jūs rūkote?"

6. Pravartu naudoti tikrinamuosius (kontrolinius) klausimus, t.y. tą patį klausimą pateikti du kartus, tik kitaip jį suformuluoti ir įterpti kitoje anketos vietoje. Tai gali padėti išaiškinti

nesąžiningus respondentus. 7. Dėl tiriamųjų grupės heterogeniškumo galima duoti filtruojančių klausimų. Pavyzdžiui:

"Jeigu į pirmą klausimą atsakėte teigiamai, prašom atsakyti į 2-5 klausimus, o jeigu atsakėte neigiamai, toliau tęskite nuo 6 klausimo". Tačiau patariama iki minimumo apriboti arba vengti filtruojančių klausimų.

8. Respondentui turi būti sudaryta galimybė išvengti atsakymo. Todėl tyrėjas privalo numatyti tokius atsakymų variantus, kaip pavyzdžiui "Sunku atsakyti", "Nežinau", "Neturiu nuomonės" ir pan. Tačiau kai tokių atsakymų daug, tai gali rodyti arba tvirtos nuomonės stygių, arba klausimo neadekvatiškumą norimai gauti informacijai.

9. Klausimo struktūra turi būti paprasta ir aiški. Siūloma kiek įmanoma palengvinti respondento darbą. Pavyzdžiui, vietoj klausimo "Kiek procentų atlyginimo skiriate buto mokesčiams sumokėti?" reikėtų dviejų klausimų: 1) "Koks jūsų atlyginimas?" ir 2) "Kiek pinigų išleidžiate buto mokesčiams?" Procentus turi skaičiuoti pats tyrėjas (Kidder, Judd, 1986). Tačiau, kita vertus, toks tiesmukiškas klausimas apie pajamas ne visada korektiškas tiriamojo asmens atžvilgiu.

10. Reikia vengti klaidingų prielaidų. Pavyzdžiui, klausimas: "Už ką balsavote?" sutrikdys žmogų, kuris apskritai nebalsavo, arba klausimas: "Koks jūsų darbas?" sutrikdys bedarbį (ten pat).

11. Formuluoti klausimus, ypač intymesnius, reikia ne pernelyg tiesmukiškai. Jautrius klausimus, į kuriuos respondentas dėl kokių nors priežasčių gali vengti atsakyti arba atsakyti neadekvačiai (taip dažniausiai būna dėl visuomenėje nusistovėjusių socialinių, moralinių bei kitokių normų), reikėtų pateikti tokia forma, lyg: a) toje situacijoje būtų tariamas asmuo; b) visuomenėje nebūtų aiškios pozicijos tuo klausimu; c) tai nebūtų nukrypimas nuo normos, o plačiai paplitęs reiškinys.

Pavyzdžiui, "Kai kurie žmonės sako, kad...", reikėtų rinktis kitą variantą.

Svarbu atminti, kad sudaryti klausimyną vadovaujantis vien tik šiais ir kitais skyrelyje esamais patarimais yra labai sunku, nes tam būtina visų pirma gerai apgalvoti, ką būtent mes norime išsiaiškinti kiekvienu klausimu ar jų grupe arba, kitaip tariant, ką mes norime matuoti ir, be abejo, bandyti ir bandyti.

Pagal klausimų pateikimo formą galimi keturi jų tipizavimo atvejai: atviri ir uždari, tiesioginiai ir netiesioginiai klausimai.

Atviri ir uždari klausirnai.

Atviri klausimai neturi galimų atsakymų variantų. Pavyzdžiui, klausimai: "Kaip jūs dažniausiai praleidžiate laisvalaikį?" arba "Kokie jūsų ateities planai?" apklausiamajam teikia visišką laisvę. Tačiau jie dažniausiai tinka tada, kai norima išžvalgyti problemą arba kai toks klausimas pateikiamas pirmą kartą ir nėra aiškūs galimi jo atsakymo variantai. Jie kartais tinka interviu pradžioje, norint suaktyvinti respondentus. Atviri klausimai skiriasi ir psichologiniu požiūriu. Čia svarbi aktyvi atmintis, todėl atsakymai vertinami kaip individualesni, visapusiškesni, labiau apgalvoti. Tačiau pagrindinis jų trūkumas tas, kad juos sunku suklasifikuoti, kiekybiškai įvertinti. Todėl, atlikus bandomąjį tyrimą, atviras klausimas gali būti uždaromas. Pavyzdžiui, bandomajame tyrime, paklausus mokinių, kiek jie

turi tušinukų, beveik visi atsakymai buvo nuo 1 iki 5, ir tik nedidelė dalis vaikų jų turėjo daugiau. Todėl klausimas buvo uždarytas: 1, 2, 3, 4, 5 ir daugiau (Postltethwaite, 1996). Panašiai gali būti uždaromi ir kitokio pobūdžio klausimai (pavyzdžiui, apie mėgstamiausias mokinių laisvalaikio formas, kurių dažniausiai tebūna 10 - 12, nors minima iki 40 - 50), paliekant vietos kitiems atsakymų atvejams (kombinuotas klausimas).

Uždari klausimai susideda iš dviejų skirtingų komponentų: a) paskatinančios dalies (sudominantys klausimai) ir b) atsakymų dalies (galimi atsakymų variantai). Pavyzdžiui, klausimo "Kaip esate informuoti aplinkos apsaugos klausimais?", gali būti tokie atsakymų variantai: "1. Labai gerai informuotas. 2. Gerai informuotas. 3. Nepakankamai informuotas. 4. Visiškai neinformuotas. 5. Neturiu nuomonės". Kai klausimai uždari, respondentas turi pasirinkti vieną galimų atsakymų variantą. Kai atsakymai tiriamajam gatavi, lengviau padaryti sprendimą, nes nereikia pačiam formuluoti atsakymo. Tačiau keblumai galimi dėl to, kad tiriamasis gali pasirinkti ne visai jam tinkamą atsakymą (pavyzdžiui, į klausimą "Ar sutiktumėte būti mokyklos direktoriumi?", kur tėra tik kelios alternatyvos: "Taip. Ne. Nežinau") arba iš daugelio alternatyvų sunku išsirinkti (pavyzdžiui, iš 10 - 15 indikatorių apie prioritetines veiklos sritis sunku išsirinkti tris svarbiausius). Dėl to gali pasitaikyti paviršutiniškų atsakymų. Uždarų klausimų pranašumas yra tas, kad:

1) kai yra alternatyvų, lengviau pasirinktį; be to, tyrėjui nereikia klasifikuoti atsakymų, o tai padeda išvengti subjektyvumo;

2) lengviau kiekybiškai apdoroti duomenis; 3) lengviau lyginti, gretinti; 4) didesnis indikatoriaus patikimumas.

Dėl šių pranašumų per apklausas dažniau pasitelkiami uždari klausimai. Tačiau juos parengti (ypač atsakymų alternatyvas), jeigu nėra žinomas klausimas arba jeigu jis keliamas pirmą kartą, gana sunku (pavyzdžiui, atsakant į klausimą „Kokia, jūsų manymu, didžiausia mūsų šalies problema?"). Tokiais atvejais, kaip jau minėjome, pagelbėti galėtų bandomieji tyrimai. Neretai per apklausas duodami kombinuoti klausimai, t.y. ir uždaros, ir atviros formos klausimai. Pavyzdžiui, baigus uždaros formos klausimą, paliekama vietos tiriamajam išsakyti savą nuomonę. Tai leidžia respondentui pasakyti tai, ko dėl uždaro klausimo ribotumo jis negalėjo padaryti.

Tiesioginiai ir netiesioginiai klausimai. Jau pats pavadinimas „tiesioginis klausimas" rodo, jog klausimas yra konkretus (pavyzdžiui: „Kas labiausiai teršia aplinkos orą?"). Netiesioginiai klausimai tinka tada, kai norima sužinoti asmens požiūrį į intymesnius dalykus. Šiuo atveju klausimas pateikiamas ne tiesiogiai, o taip, lyg būtų kalbama apie kitus žmones. Tada tiriamasis dažnai atsako iš savo pozicijų, savo patirties. Pavyzdžiui: A ir B svarsto C problemą. A mano, kad..., o B mano priešingai. Formuluojamas klausimas: „Kuris jų teisesnis?" arba „Kaip šiuo atveju pasielgtų daugelis jūsų pažįstamų?" Tačiau praktiškai tokie netiesioginiai klausimai pasitaiko rečiau, nes ne visada kitų vertinimas gali sutapti su tiriamojo požiūriu.

Klausimai gali būti pateikti klausiamąja arba konstatuojamąja forma. Pavyzdžiui: „Koks jūsų požiūris į šiuolaikinę muziką?" arba „Aš labai domiuosi šiuolaikine muzika". Griežtai išskirti šių formų tarpusavio pranašumą sunku. Tokio kaip ir nėra, tačiau pastaruoju metu,

sudarant klausimynus, dažniau parenkama konstatuojamoji forma, nes ji techniškai paprastesnė, lengviau parengti atsakymų skales. Pavyzdžiui: „Vaikams iki 11 metų namų darbai turėtų būti privalomi". Šiuo atveju galimi tokie atsakymų variantai: "1. Absoliučiai sutinku. 2. Sutinku. 3. Nesutinku. 4. Visiškai nesutinku. 5. Neturiu nuomonės". Pateikiant klausimus teiginio forma, rekomenduojama jų formuluotę paįvairinti taip, kad vieni jų būtų sudaryti kaip teiginiai, o kiti — kaip neiginiai. Tai padeda išvengti monotoniškumo, dėl ko respondentai gali pasirinkti tuos pačius atsakymų variantus, kartais net ir neperskaitę, apie ką klausiama.

Išskiriamos šios apklausos rūšys: anketinė apklausa, interviu, anketinė apklausa paštu, telefoninė apklausa, apklausa per masines komunikacijos priemones ir kt. Mūsų šalies mokslinėje praktikoje dominuoja anketinė apklausa. Kur kas rečiau - interviu bei apklausa paštu.

5.3.2. AnketaManoma, kad tinkamai anketai būdingos tokios pat geros savybės, kaip ir geram

įstatymui (Cohen, Manion, 1989). Ji yra aiški, nedviprasmiška, patikima. Kartu ji turi skatinti respondento norą bendradarbiauti, kuo teisingiau atsakinėti. Suformulavus mokslinio darbo temą ir žinant, kokios reikės informacijos, pradedama galvoti apie anketos struktūrą. Preliminariniame (pradiniame) etape rekomenduojama susidaryti klausimų sekos planą-grafiką, kuriame numatomi atsakymų variantai. Būtina atminti, kad sudaryti klausimus nėra lengva. Tam skiriamos net ištisos knygos. Todėl anketai sudaryti keliama daug įvairių reikalavimų bei rekomendacijų, į kurias tyrėjui privalu atsižvelgti (Bailey, 1987; Cohen, Manion, 1989).

1) bendrieji anketos reikalavimai: • pirmiausia turi būti motyvuotai, logiškai paaiškinta, dėl ko atliekamas tyrimas, po to

pateikiama trumpa anketos užpildymo instrukcija; • apklausiamojo pastangos atsakyti turi būti minimalios, todėl klausimai turi būti

konkretūs, o atsakymų variantai suprantami; • kuo mažiau respondentui tenka rašyti, tuo daugiau jis tiki, kad bus išlaikytas

anonimiškumas; • svarbi anketos apimtis: ilga anketa tiriamąjį atbaido, nėra noro atidžiai ją skaityti, todėl

galimi paviršutiniški atsakymai; svarbus ir anketos apipavidalinimas, klausimų kompozicija, -tai gali sušvelninti kilusias neigiamas nuostatas;

• reikia vengti klausimų, kurie stumia respondentą į vieną atsakymą; • reikia vengti sudėtingų, erzinančių klausimų.

2) klausimų paruošimo rekomendacijos:

Dėl klausimų turinio: • ar reikalingas klausimas? Kuo jis bus naudingas? • ar reikalingi keli klausimai, ar tik vienas? • ar klausimas turi būti konkretus, susijęs su respondento patirtimi? • ar respondentas turi reikiamą informaciją, kad galėtų atsakyti į klausimą? • ar klausimas tikslus, ar nereikės papildomų klausimų? • ar gausime tą informaciją, apie kurią klausiame?

Dėl klausimų formulavimo: • ar nebus klausimas neteisingai suprastas? • ar dėl netinkamo formulavimo arba emocinės klausimo manieros atsakymas nebus primetamas?

• ar labiau beasmenis klausimas bus rezultatyvesnis? Dėl klausimų vietos klausimyne:

• ar ankstesnis klausimas neturės įtakos tolesnio klausimo atsakymui? Pavyzdžiui jeigu respondento klausiame, kada jis skaito grožinę literatūrą, o po to apie laisvalaikį, tai klausiamasis skaitymą gali nurodyti kaip vieną mėgstamiausių laisvalaikio užsiėmimų; šiuo atveju pirmiau reikėtų paklausti apie laisvalaikį, o po to apie skaitymą; • ar gera klausimų seka psichologiniu požiūriu? Pavyzdžiui, jeigu norime po klausimo apie laisvalaikį pašalinti tolesnį jo poveikį, galima paklausti apie aktorius arba literatūrinius herojus. Be to, neįdomius respondentui biografinius duomenis geriau pateikti anketos pabaigoje. Intymesnius klausimus taip pat reikėtų nukelti į pabaigą, o į seriją vienodų klausimų įterpti kitokių; • ar klausimas pateiktas per anksti, ar per vėlai (dėmesio bei susidomėjimo klausimu požiūriu)? Klausimai turėtų eiti nuo paprastesnių prie sudėtingesnių. Todėl anketos pradžioje turėtų būti lengvesni klausimai. Klausimai apie žinias primena egzaminą, nekelia noro įjuos atsakinėti. Dėl to juos reikia išmėtyti. Jeigu apklausa trunka ilgai, tai pradinis silpnesnis dėmesys stiprėja, o gale vėl silpnėja, todėl svarbiausi ir sunkiausi klausimai turėtų būti anketos viduryje, o paprastesni - pradžioje ir pabaigoje; be to, paprastesni ir neįdomūs klausimai - anketos pabaigoje, o paprastesni ir įdomūs - pradžioje.

3) apklausos lapas turi atitikti šiuos reikalavimus:

• būti anketinės išvaizdos; • klausimų ir atsakymų variantai turi būti skirtingų šriftų; • atsakymų variantai turi būti viename puslapyje; • turi tikti statistiniam apdorojimui.

Pravartu priminti, kad bet kokiu atveju parengus anketą, būtini žvalgomieji tyrimai (iki 50 atvejų, esant reprezentatyviai imčiai), padedantys patikrinti anketos klausimų kokybę, aprobuoti ją pagal nustatytus kriterijus. Be to, tokie tyrimai padeda nustatyti imties tūrį, jeigu iki tol jis dar nebuvo žinomas. Tačiau žvalgomieji tyrimai tiks tik su tokia tiriamųjų grupe, kuri visais atžvilgiais bus adekvati pagrindinei tiriamųjų grupei, t.y. bus to paties amžiaus, lyčių santykio bei kitų rodiklių,

Anketos klausimų skalės. Visus per anketinę apklausą gautus duomenis reikia kokiu nors būdu sugrupuoti. Tuo tikslu naudojamos įvairios skalės. Dažniausios jų yra šios:

1. Nominalinė skalė. Tai objektyvių duomenų apie respondentą nustatymas. Pavyzdžiui, įvertinamas amžius, lytis, šeimyninė padėtis, darbinės ar kitokios veiklos pobūdis, išsilavinimas ir kiti kokybiniai rodikliai. Visa tai sudaro demografinę anketos dalį;

2. Ranginė skalė. Tai bene dažniausias duomenų grupavimo būdas. Jo esmė ta, kad visi atsakymai eina griežtai didėjančia ar mažėjančia tvarka. Pavyzdžiui, atsakymai į klausimą „Kaip jūs vertinate savo sveikatą?" išdėstomi laikantis minėtosios tvarkos: „Visiškai sveikas. Sveikas. Ne visiškai sveikas. Sergu". Gali būti ir kitokio pobūdžio atsakymų, išdėstytų ta pačia tvarka. Pavyzdžiui, teiginio „Švietimo reforma mūsų šalyje

vyksta efektyviai" įvertinimo ranginė skalė būtų tokia: „1. Visiškai pritariu. 2. Pritariu. 3. Nežinau, negaliu apsispręsti. 4. Nepritariu. 5. Visiškai nepritariu". Arba ties kiekvienu teiginio įvertinimo variantu įkomponuojami ženklai (++, +, 0, -, - -) ir paprašoma pažymėti atitinkamą įvertinimą (Merkys, 1995).

3. Intervalinė skalė. Ji padeda išmatuoti bei palyginti kai kuriuos požymius, turinčius skaitmeninę išraišką, pavyzdžiui, amžių, išsilavinimą ir pan.

Literatūroje nurodomi įvairūs rangų skalių pakeitimo intervalų skalėmis metodai: Likerto skalės (susumuotų reitingų metodas), socialinės distancijos skalė (Bagardus skalė), semantinis diferencialas, poliariniai profiliai (Guttman skalė, Osgood skalė) ir kt.

Kadangi Likerto skalė (žr. 4 lentelę) dažniausiai naudojama socialiniuose tyrimuose, ją derėtų kiek pakomentuoti. Pavyzdžiui, mums reikia sudaryti „mokyklos mėgimo" skalę, kuri bus taikoma tiriant 14 metų moksleivius. Literatūroje pateikiamas toks pavyzdys (Postlethwaite, 1996):

4 lentelė

Moksleivių požiūris į mokyklą Teiginiai Visiškai

nesutinku Nesutinku Nesu

tikras Sutinku Visiškai

sutinku

1. Man nelabai patinka mokykla

2. Mokykloje man patinka viskas

3. Didžiąją laiko dalį mokykloje aš nuobodžiauju 4. Daugelio mokomųjų dalykų aš nemėgstu

5. Geriausias mano laikas yra tas, kurį praleidžiu mokykloje 6. Man nepatinka užsiėmimai mokykloje

Tiriamojo prašoma kiekvienam teiginiui pasirinkti vieną atsakymo variantą. Pozityviems teiginiams (pavyzdžiui, antrajam) turėtų būti skiriama nuo 1 balo už atsakymą „Visiškai sutinku". Negatyvūs teiginiai (kaip pirmasis) koduojami, skiriant 5 balus už atsakymą „Visiškai nesutinku" ir 1 balą už atsakymą „Visiškai sutinku", siekiant suvienodinti visų teiginių kryptį. Esant šešiems teiginiams, moksleivis gali surinkti mažiausiai 6 balus, o daugiausia - 30 (6*5).

Kai kurie praktiniai patarimai, kaip vykdyti anketinę apklausą: 1) atliekant apklausą, svarbu yra pagarbus tyrėjo požiūris į respondentą. Apklausos metu

respondentas aukoja savo laiką, dalijasi patirtimi, požiūriu ir žiniomis, todėl svarbu šį. indėlį pagarbiai įvertinti. Kaip būtų galima tai padaryti? Siūlytume pradėti nuo asmeninio prisistatymo bei informacijos apie tyrimą pateikimo. Gali būti, kad dėl įvairių priežasčių tiriamieji asmenys nesidomi ar nedrįsta domėtis, kokioje apklausoje ir kokiu tikslu jie dalyvauja, tačiau dėl tyrimo etikos bei didinant jų atsakomybės jausmą, būtina suteikti informaciją apie tyrimą;

2) tinkamiausias apklausos vykdymo būdas - betarpiškas tyrėjo ir tiriamųjų bendravimas, t.y. kada tiriamieji anketas pildo tyrėjo akivaizdoje. Ypač tai pasakytina apie tyrimus, vykdomus organizuotose populiacijose, kurių dalyviai yra moksleiviai, studentai ar kiti asmenys. Išdalinus anketas į namus, ne visada galima tikėtis aukšto jų grįžtamumo procento bei asmenine nuomone paremtų atsakymų;

3) prioritetą reikėtų skirti tokiai apklausos vedimo formai, kada ją praveda pats tyrėjas, t.y. asmuo, suplanavęs tyrimą bei gerai susipažinęs su anketos turiniu (pavyzdžiui, doktorantas arba magistrantas). Be abejo, tai gali atlikti ir kitas instruktuotas asmuo, tačiau vis dėlto geriau, kai darbą atlieka pats tyrimo sumanytojas, t.y. labiausiai tyrimu suinteresuotas asmuo, žinantis tyrimo tikslą bei gebantis tinkamai ir išsamiai paaiškinti anketos paskirtį, jos turinį bei pildymo instrukciją;

4) vengti apklausų didelėse respondentų grupėse, pavyzdžiui, sukvietus į didesnę auditoriją ar salę kelių grupių studentus ar mokinius. Tokiais atvejais nukenčia atsakymų nuoširdumas bei sunku išvengti pašalinės (draugų) įtakos. Patogiausia tai daryti mažose grupėse, kada tiriamieji sėdi atskiruose suoluose;

5) labai svarbu prieš pradedant apklausą įgyti tiriamųjų pasitikėjimą, maksimaliai sutelkti jų dėmesį į anketą;

6) naudoti bet kokią prievartą pildant anketas yra netoleruotina; 7) vengti vykdyti moksleivių apklausas per tų dalykų pamokas, kurias jie mėgsta

(pavyzdžiui, ypač neigiamai berniukai reaguoja į apklausas per kūno kultūros pamokas), nes, priešingu atveju, sunku tikėti objektyvių atsakymų;

8) vengti dažno analogiškų tyrimų (panašaus pobūdžio anketų) pasikartojimo, kas taip pat gali nulemti neigiamą dalies respondentų požiūrį į apklausą;

9) praktinė patirtis parodė, kad respondentams yra svarbu gauti grįžtamąjį ryšį apie tyrimą. Buvo pastebėta, kad norint atlikti anketinę apklausą grupėse, kuriose dažnai atliekami įvairūs tyrimai, neretai yra juntamas emocinis nepasitenkinimas. Aiškinantis to priežastis, paaiškėjo, kad respondentai, suteikdami informaciją apie save, pageidauja grįžtamojo ryšio apie vykdomą tyrimą;

10) jeigu yra galimybių, atsidėkojant respondentams (pavyzdžiui, moksleiviams)juos galima pavaišinti saldumynais arba padovanoti nedidelį suvenyrą (pavyzdžiui, tušinuką, kalendoriuką ir pan.).

5.3.3 Interviu

Tai viena iš apklausos rūšių. Jo tikslai gali būti labai platūs, pavyzdžiui, įvertinti kai kuriais požiūriais asmenį, parinkti tinkamą darbuotoją, psichiatrijoje - nuspręsti, kaip gydyti ligonį, iškelti bei plėtoti hipotezes, rinkti informaciją eksperimentiniams tyrimams ir t.t. Nors konkretaus interviu stilius, jo strategija gali būti įvairi, tačiau bendra yra tai, kad interviu - tai abipusis sandėris tarp klausiančiojo ir atsakančiojo.

Interviu, kaip atskiras tyrimo metodas, gali būti skirstomas į daugelį įvairių variantų, pradedant nuo formalizuotų (standartizuotų) interviu, kur klausimai iš anksto numatyti, iki neformalių interviu, kur klausimų seka bei jų formalizavimas visiškai laisvi.

Tiriamasis interviu apibrėžiamas kaip tyrėjo inicijuotas dviejų asmenų pokalbis (šiuo atveju pokalbis suprantamas kaip interviu technika, todėl jis neturėtų būti išskiriamas

kaip atskiras tyrimo metodas), kurio tikslas - gauti būtiną tyrimo uždaviniams informaciją. Taigi interviu papildo ir stebėjimo, ir apklausos metodais gautus duomenis. Tačiau, kad pokalbio metu gautoji informacija būtų kuo objektyvesnė, šiam metodui, kaip ir kitiems, keliami tam tikri reikalavimai. Kita vertus, šiam metodui būdinga ir nemažai psichologinių niuansų, susijusių su įvairiomis bendravimo formomis bei tyrėjo sugebėjimu išklausyti tiriamąjį. Ne mažiau svarbi ir interviu fiksavimo bei gautų rezultatų analizės problema. Todėl, pasirinkus šį metodą, kaip mokslinės informacijos šaltinį, būtina griežtai laikytis jam keliamų reikalavimų ir, be abejo, visa tai metodologiniu požiūriu korektiškai aprašyti. Neužtenka tik paminėti, kad informacija gauta interviu metodu. Visa tai reikia detalizuoti, o praktiškai daugumoje mokslo darbų šito vengiama.

Būdingas tiriamojo interviu bruožas ir tas, kad visa informacija gaunama žodžiu. Tuo jis iš esmės skiriasi nuo anketinės apklausos. Yra ir daugiau skirtumų. Pavyzdžiui, interviu suteikia platesnes galimybes nuodugniau pažinti tiriamąjį asmenį, tuo tarpu anketinėje apklausoje tokios galimybės labai ribotos. Kita vertus, interviu yra mažesnės galimybės nei anketinėje apklausoje aprėpti daugiau tiriamųjų, ne toks ir bendras šio metodo patikimumas.

Tiriamojo interviu metodo paskirtis gali būti trejopa (Cohen, Manion,1989): 1. Tiesioginė ir pagrindinė priemonė reikiamai informacijai gauti. Pavyzdžiui, sužinoti, ką

mano respondentas, išsiaiškinti, ką asmuo žino (žinių informacija), ką jis mėgsta ir ko nemėgsta (vertybės), ką galvoja (požiūriai).

2. Priemonė iškeltai hipotezei patikrinti. Pavyzdžiui, nustatyti arba patikslinti kintamųjų ir tiriamojo įvykio ryšius.

3. Gali būti panaudotas kartu su kitais tyrimo metodais ir renkant informaciją, ir įvertinant kitus metodus, pavyzdžiui, anketinę apklausą.

Tyrimo praktikoje galimi keturių tipų interviu: 1) struktūrizuotas (klausimai ir visa procedūra numatomi iš anksto, ir interviu eigoje

mažai kas keičiama; šiuo atveju situacija esti apibrėžta); 2) nestruktūrizuotas (be detalaus plano, klausinėjama laisva forma; situacija atvira,

galinti keistis); 3) neprimestinis (kada klausinėjantysis nesistengia išlaikyti numatytos pokalbio linijos, o

pasiduoda ligonio primetamai pokalbio eigai); 4) kryptingas (klausinėjantysis ypatingą dėmesį kreipia į subjektyvius respondento atsakymus apie jam žinomą situaciją, su kuria jis susipažino prieš interviu; iš gautų atsakymų tyrėjas gali spręsti, ar pasitvirtino jo iškelta hipotezė, ar ne).

Dėl interviu metodo patikimumo yra įvairių prielaidų, teorijų, ir visos jos nulemtos tyrėjo ir respondento tarpusavio santykių. Kad būtų aiškiau, pateiksime keletą pavyzdžių (Cohen, Manion, 1989).

1. Manoma, kad jeigu interviu gavėjas yra pakankamai kvalifikuotas, o respondentas – nuoširdus ir nusiteikęs atsakyti į jam duodamus klausimus, yra didesnė tikimybė gauti patikimus duomenis. Be abejo, melavimas arba sąmoningai parenkami socialiai pageidautini atsakymai iš tyrimo turi būti eliminuojami.

2. Yra ir kita nuomonė - žiūrint į interviu kaip į sandorį, klaidos yra neišvengiamos, kadangi šiame procese kiekvienas interviu dalyvis turi savų sumetimų. Manoma, kad

šiuo atveju reikalingos kontrolinės respondentų grupės, juolab kad abi interviu puses gali veikti emocinis nusiteikimas, asmeniniai santykiai ir kt.

3. Interviu gali būti traktuojamas kaip natūralus susitikimas, nulemtos daugelio gyvenimiškų situacijų, kuriomis ir reikia vadovautis norint išvengti nepatikimų atsakymų. Šiuo požiūriu išskiriami keli interviu ypatumai, galintys sukelti problemų:

a) tarpusavio pasitikėjimo ,“distancijos" jautimo ir kiti panašūs veiksniai; b) respondentas gali jaustis nepatogiai ir vengti „gilesnių" klausimų; c) įvairios prasmės, kurios aiškios tyrėjui, bet gali būti sunkiau suprantamos

respondentui; d) interviu, kaip ir kasdieniniame gyvenime, sunku įvertinti įvairius galimus ypatumus.

Taigi išvada apie interviu metodo patikimumą galėtų būti tokia: kad ir kaip kruopščiai ir sąžiningai elgtųsi klausinėtojas, vargu ar galima visiškai išvengti asmeninių santykių, galinčių veikti atsakymus. Taigi interviu procesas - gana sudėtingas reiškinys, ir tyrėjas į tai turi atsižvelgti.

Skiriami keturi tiriamojo interviu klausimų redakcijos atvejai:1) kai klausiama tiesiogiai (tiesmukiškai) arba aplinkiniu keliu, kai rūpimas klausimas

išaiškinamas klausiant netiesioginiu būdu (analogiškai anketinei apklausai); 2) neapibrėžtas bendro pobūdžio arba specifinis klausimas; pavyzdžiui, klausimas: „Ką

jūs apie tai manote?" - neapibrėžtas klausimas; manoma, kad, pradėjus apklausą nuo specifinių klausimų, galima sukelti respondento įtarumą;

3) tikrasis (faktiškas) klausimas arba nuomonės išaiškinimas; pavyzdžiui, klausimas: "Kurią partiją jūs remiate?" bus tikrasis klausimas, o klausimas: „Ką jūs manote apie dabartinę vyriausybės politiką?" - nuomonės išaiškinimas;

4) vietoj klausimo, kaip ir anketinėje apklausoje, gali būti teiginys.

Klausimai ir atsakymai interviu metu gali būti įvairių tipų: 1) nestruktūrizuoti atsakymai (kaip nori, taip atsako); pavyzdžiui, gali būti toks atviro tipo

klausimas: „Kodėl jūs lankote universitetą?" 2) atsakymai pateikiant tam tikrus duomenis, kurie paprastai reikalauja trumpo atsakymo;

pavyzdžiui: „Kokia jūsų profesija?" 3) lenteliniai atsakymai, kurie panašūs į užpildomuosius ir taip pat yra trumpi, lakoniški.

Pavyzdžiui:

Universitetas Dalykas Laipsnis Data

Nuo iki

4) pasveriantys arba „svarstykliniai" atsakymai; pavyzdžiui: „Kokie jūsų šansai kitais metais būti paaukštintam?" – „Puikūs. Geri. Neblogi. Silpni. Labai silpni";

5) atsakymai, kuriuose reikalaujama ką nors kokiu nors požiūriu surikiuoti; pavyzdžiui, pagal svarbumą studijų ar mokymosi dalykus;

6) atrankiniai atsakymai, kai iš kelių pateiktų atsakymų variantų reikia išrinkti teisingą. Pavyzdžiui: „Kiek vaisių ir daržovių turi suvartoti per dieną suaugęs žmogus?"- „l00g, 200g, 300g, 400g, 500g ir daugiau. Nežinau".

Interviu panaudojimo problemos. Viena iš problemų - informacijos, gautos interviu būdu, patikimumas. Literatūroje pateikiamas tiriamojo interviu pavyzdys, kuriame asmenys buvo klausinėjami apie jų santaupas banke (Cohen, Manion, 1989). Pasirodo, jog visi nurodė mažesnes sumas nei turėjo iš tiesų.

Siekiant didesnio apklausos patikimumo, reikia stengtis sumažinti visas galimas paklaidas, kurios gali atsirasti ir dėl respondento, ir dėl interviu gavėjo kaltės. Pavyzdžiui, įtakos gali turėti interviu gavėjo nuomonė ar požiūris į tiriamus reiškinius, noras gauti pageidaujamus (atitinkančius hipotezę) atsakymus. Tai pasakytina ir apie respondentą. Įtakos gali turėti religiniai įsitikinimai, etniniai skirtumai ir kt. Paklaidą galima sumažinti aiškiai formuluojant klausimus, laikantis apklausos procedūros, kad respondentas turėtų supratimą, apie ką kalbama.

Interviu, kaip ir kitiems tyrimo metodams, būdingi panašūs procedūriniai klausimai. Visų pirma apgalvojamas tyrimo tikslas, iš kurio aiškėja, kokios informacijos reikės. Kadangi klausimai yra pagrindinis informacijos šaltinis, todėl konstruojant klausimus pirmiausia reikia įvardyti kintamuosius, t.y, tai, ką ketiname išmatuoti, nustatyti. Paruošus klausimą, apgalvojama ir jo atsakymų forma. Klausimo formos pasirinkimas priklauso nuo daugelio veiksnių: tyrimo tikslo, tiriamojo dalyko pobūdžio, (t.y. ar turime reikalą su faktais, ar nuomonėmis), nuo respondento išsilavinimo, nuo to, kokią informaciją norime gauti, ir pan. Jeigu interviu tyrime dalyvauja ne vienas, o keli interviu gavėjai, juos būtina instruktuoti. Taip pat numatomi tiriamieji, apklausos duomenų kodavimas ir apdorojimo būdai. Šiuo atveju daugiau rūpesčių būna, kai atsakymai yra laisvi.

5.3.4. Anketinė apklausa paštuBe anketinės apklausos ir interviu, neretai taikoma kita apklausos metodo rūšis - anketinė apklausa paštu. Manoma, jog ši forma ypač tinka socialiniuose tyrimuose, nes ji pigesnė, trumpiau trunka nei interviu. Nors nuomonių esama įvairių, vis dėlto reikėtų sutikti, kad ši apklausos forma yra gana informatyvi ir, be abejo, tinka moksliniuose tyrimuose. Kitas reikalas dėl anketų grįžtamumo. Tai priklauso nuo daugelio veiksnių. Matyt, įtakos čia turi ir socialinės aplinkos sąlygos, žmonių požiūris į tokio pobūdžio priemones, skirtingose šalyse tai gali būti traktuojama įvairiai. Todėl ir anketų grįžtamumo procentas labai įvairuoja. Be psichosocialinės situacijos, susijusios su žmonių noru dalyvauti apklausose, yra suformuluota daug įvairaus pobūdžio reikalavimų, kurių laikantis galima tikėtis pakankamo atsakytų anketų skaičiaus (Cohen, Manion, 1989). Keletą jų paminėsime.

1. Ypač svarbi anketos išvaizda. Ji turi būti patraukli, patogi. Didelės apimties anketa, kur daug vietos atsakymams, respondentą veikia padrąsinančiai, nors kartais nurodoma jog pastebėtas ir neigiamas anketos dydžio ir grįžtamų atsakymų skaičiaus ryšys (Как провести социальное исследование, 1990). Tačiau tai ištaisoma keletu papildomų klausimų, galinčių padidinti respondento susidomėjimą anketa.

2. Anketos struktūra turėtų būti paprasta, o klausimai formuluojami aiškiai. 3. Klausimai turi būti formuluoti taip, kad respondentui susidarytų įspūdis jog norima

bendromis pastangomis gauti atsakymą. 4. Anketą lengviau suvokti jei ji spalvota. 5. Anketos turi turėti aiškias instrukcijas, kad respondentas suprastų, ko iš jo norima.

6. Pirmieji klausimai neturėtų būti sunkūs. Jie turi palaipsniui įtraukti respondentą į pokalbį, padrąsinti. Sunkiausi klausimai turėtų būti anketos viduryje. Keli paskutiniai - įdomiausi.

7. Anketoje turėtų būti priminimų, pavyzdžiui, pasiūlyta respondentui įsitikinti, ar atsakyta į visus klausimus, padėkotajam už bendradarbiavimą. Norintiems galima atsiųsti pagrindinių duomenų ištrauką apie baigtą tyrimą.

Kaip matyti, dauguma šių reikalavimų būdingi anketinei apklausai apskritai. Tačiau yra ir specifinio pobūdžio rekomendacijų, galinčių padidinti anketų grįžtamumą, apklausą atliekant paštu. Pavyzdžiui:

a) naudoti vokus iš gero popieriaus; b) respondento adresą ir pavardę išspausdinti; c) užklijuoti įdomius pašto ženklus; d) įdėti voką su ženklu užpildytai anketai atsiųsti; e) nepatartina anketinė apklausa paštu gruodžio mėnesį.

Kai kurie rekomendacinio pobūdžio reikalavimai skirti lydraštiniam laiškui, kuriame respondentui paaiškinama tyrimų svarba, tikslas, garantuojamas konfidencialumas bei prašoma atsakyti. Čia rekomenduotina:

1) tinkamas būsimajam respondentui kreipimosi ir pasiūlymų stilius; 2) nei prestižiniai parašai, nei ranka rašyti prierašai, nei apeliavimas į altruistinius

jausmus nepagausins atsakytų anketų; 3) tyrimus atliekančios organizacijos ar rėmėjo pavadinimas bei adresas turėtų būti

antraštinėje laiško dalyje; 4) dera priminti, kad anketa bus slapta, t.y. koduojama; 5) gerų rezultatų pasiekiama laišku, kuris supažindina su tyrimo tikslais ir siunčiamas

anksčiau nei pati anketa; 6) nereikėtų rašyti ilgų laiškų - jie neturėtų būti ilgesni kaip vieno puslapio; 7) neblogų rezultatų galima tikėtis siunčiant primenamuosius laiškus.

Nurodoma jog gerai suplanavus apklausą paštu, galima tikėtis iki 40 proc. atsakymų, o su priminimo laiškais - iki 70 proc. Rekomenduotina bandomoji partija, kad būtų galima prognozuoti, kiek procentų tiriamųjų atsakys. Tyrimai rodo (Heberein, Baumgartner, 1978), kad pirmasis priminimo laiškas padidina atsakymų skaičių apytikriai 20 proc., antrasis - apie 10 proc., o trečiasis - iki 5 proc. Be to, nurodoma, kad priminimo laiškus galima pradėti siųsti, praėjus 2—3 savaitėms po anketų išsiuntimo. Dar kai kas mano jog daugiau atsakymų gaunama, sumanius įvairių paskatinimų (Gall ir kt., 1996). Čia svarbu pasirinkti tinkamą formą, nes lemia ne paskatinimo vertė, o tai, jog pats paskatinimas - tai dėmesio, dėkingumo ženklas. Manoma, kad paskatinimą geriau pasiųsti anksčiau, pavyzdžiui, kartu su pradiniu laišku, o ne gavus užpildytą anketą. Skatinama ne pinigais. Tai galėtų būti knyga, pašto ženklas, tušinukas ir pan. Toks dėmesys respondentą gali lyg ir įpareigoti atsakyti.

Kiti autoriai (Anderson, 1970) pabrėžia anketos anonimiškumo svarbą, norint padidinti grįžtamų atsakymų procentą. Taip pat bandoma apibrėžti minimalų respondentų skaičių (400), kuriems gali būti siunčiamos anketos. Nurodoma, kad tokiu atveju galima tikėtis jog sugrįs 250-300 anketų. Tačiau ir tai priklauso nuo socialinės-demografinės šalies situacijos, o

tiriamųjų skaičius vis dėlto turėtų būti pagrįstas tyrimo duomenų tikslumu, laikantis metodologinių tiriamųjų parinkimo principų.

Gautas užpildytas anketas reikia kruopščiai patikrinti, t.y. įsitikinti, ar atsakyta į visus klausimus taip, kaip to buvo reikalaujama, ir ar suprato respondentai, ko jų klausiama. Po to, jeigu ketinama gautus atsakymus apdoroti kompiuteriu jie yra koduojami.

5.3.5. Nedalyvavusių tyrime apklausaAnketinėse apklausose, ypač apklausoje paštu, bei kviečiant tyrimo dalyvius, tarkim, į įvairius populiacinius sveikatos patikrinimus, gana dažnai susiduriama su socialiniuose tyrimuose mažiau nagrinėta neatsakiusiųjų arba nedalyvavusių tyrime problema. Pavyzdžiui, neatsakytos anketos turi taip vadinamąjį nerespondentinį poveikį tyrimui, t.y. mažina jo duomenų tikslumą bei didina konfidencialumo intervalo ribas (Smith, Glass, 1987). Tad natūraliai kyla klausimas: kaip pasikeistų tyrimo rezultatai, jei visi respondentai grąžintų anketas? Ir apskritai, koks leistinas neatsakiusiųjų procentas, mažiausiai įtakojantis tyrimo rezultatus? Vienareikšmio atsakymo nėra. Įvairioje literatūroje nurodomi skirtingi skaičiai. Pavyzdžiui, vienur (Hollnagel, 1980) nurodoma, kad epidemiologiniuose arba, kitaip tariant, masiniuose profilaktiniuose sveikatos tyrimuose vidutinė dalyvavusių tyrime asmenų norma yra 88 proc., tuo tarpu R. Forthofer (1983) nuomone, esant 73 proc. dalyvių, į tyrimo rezultatus reikia žiūrėti kritiškai (cit. pagal Милашаускене, 1990). Kiek kitokius skaičius nurodo socialinių tyrimų atstovai. Pavyzdžiui, M. Smith ir G. Glass (1987) teigimu, atsakiusiųjų skaičius neturėtų būti mažesnis kaip 90 proc. Tačiau čia pat nurodo, kad kai kuriais atvejais tyrimai gali būti patikimi net ir tais atvejais, kai juose atsakyta mažiau nei 50 proc. anketų. Tuo tarpu M. Gall ir kt. (1996) duomenimis, jeigu trūksta daugiau kaip 20 proc. atsakymų, tuomet kyla klausimas dėl išorinio tyrimo duomenų validumo, t.y. galimybės apibendrinti tyrimo rezultatus visai populiacijai. Matyt, tai priklauso nuo tiriamojo objekto bei tyrimo tikslo, nes kartais ir nedidelis tyrime nedalyvavusių procentas gali gerokai iškreipti tyrimo rezultatus. Be to, gautus tyrimo rezultatus tikslinga palyginti su kitų tyrėjų duomenimis, nes tik tokiu būdu galima įvertinti rezultatų patikimumą. Pavyzdžiui, jau minėtame (Милашаускене, 1990) šaltinyje cituojama J. Stamler studija, kai, tiriant vaikų širdies ydų paplitimą, dalyvavo 98 proc. tiriamųjų. Ištyrus likusius du tyrime nedalyvavusiųjų procentus, bendras įgimtų širdies ydų skaičius padidėjo du kartus. Pavyzdys rodo, kad vienareikšmiškai nurodyti būtiną tyrimui atvejų skaičių pagal į jį kviestų asmenų imtį nėra galimybių. Tą, matyt, reikėtų spręsti kiekvienu konkrečiu atveju atskirai.

Bandant nustatyti nedalyvavimo priežastis, viename tyrime (Милашаускене, 1990) buvo apklausta l00 jame nedalyvavusių asmenų. Jie nurodė tokias priežastis, kaip didelis užimtumas (33,3%), nenoras bendrauti su medikais (20%), palankus savo sveikatos vertinimas (13,3%) ir kt. Be to, buvo nustatyta, jog nedalyvavimo priežastys yra susijusios su tiriamųjų amžiumi. Antai asmenys iki 40 metų dažniau nurodo laiko stoką (19,2%), geriau vertina savo sveikatą (16,1%), tuo tarpu vyresnių nei 40 metų amžiaus grupėje kaip pagrindinės nurodytos tokios priežastys, kaip gydymasis kitoje poliklinikoje (29%), laisvo laiko stoka (19,4%) ir kt. 1,4 proc. iš jų palankiai vertino savo sveikatą, t.y. laikė save sveikais.

Kitas svarbus klausimas - kaip elgtis tokiu atveju, kada yra manoma jog atsakiusiųjų arba dalyvavusių tyrime asmenų procentas yra nepakankamas? Be abejo, atsakymas šiuo atveju

tėra vienareikšmis - atlikti papildomą tyrimą, kuris padėtų nustatyti galimus skirtumus tarp dalyvavusių ir nedalyvavusių tyrime asmenų. Tai gali būti organizuojama dviem būdais. Vienas jų, kai siekiant kompensuoti neatsakytų anketų skaičių, gali būti parenkamos papildomos tiriamųjų imtys. Tačiau, kaip teigiama literatūroje (Smith, Glass, 1987), nors tai ir populiari, bet nekorektiška strategija. Papildomi respondentai neatspindi populiacijos taip, kaip pirmoji tiriamoji grupė. Todėl geresnė strategija (beje jos laikosi dauguma tyrėjų) - pabandyti neatsakiusiuosius įtikinti atsakyti ir dalyvauti tyrime. Tuo tikslu iš neatsakiusiųjų grupės atsitiktinai parenkama nedidelė jų dalis (jos dydis priklauso nuo tyrimui pasirinktos imties) ir prašoma bendradarbiauti. Tai galima padaryti ir pokalbio forma ar telefonu, nes manoma, kad asmenims, kurie nenori pildyti anketos, šis apklausos būdas galėtų būti priimtinesnis (Gall ir kt., 1996). Tame pačiame šaltinyje taip pat teigiama jog 20 žmonių grupės turėtų pakakti, norint patikrinti neatsakiusiuosius ir jų atsakymus palyginti su atsakiusiųjų (manytume, kad šis skaičius metodologiškai nėra motyvuotas, nes, priklausomai nuo pasirinktos imties, jis gali būti tikrai per mažas). Šiuo atveju, be tyrimo kintamųjų, respondentai su nerespondentais palyginami ir demografiniu, išsimokslinimo, lyties, gyvenamosios vietos, profesijos ir kitais požiūriais. Ir jeigu skirtumai tarp grupių nėra statistiškai patikimi, galima manyti, kad respondentai nesiskiria nuo nerespondentų, t.y. nuo tyrime nedalyvavusių asmenų.

5.3.6. Kitos apklausos rūšys Apklausa per masines informacijos priemones. Pasitaiko ir kitų apklausos rūšių - spaudos, telefoninė apklausa ir kt. Pavyzdžiui, apklausa per spaudą: laikraščiuose ir žurnaluose išspausdinama anketa, padedanti rinkti informaciją ir apie skaitytojų nuomonę dėl informacijos šaltinio, ir kitais klausimais. Tačiau nurodoma, kad po apklausos spaudoje sulaukiama nedaug grįžtančių užpildytų anketų (Как провести социальное исследование, 1990). Be to, per tokias apklausas sunku parinkti tiriamuosius, dėl ko gautus duomenis reikėtų vertinti tik preliminariai.

Galima dar viena apklausos rūšis - telefoninis interviu. Tokio interviu privalumai - operatyvumas ir, kas bene svarbiausia, pigumas (ten pat). Be to, tada mažesnė nei tiesioginio interviu metu imančiojo interviu įtaka respondento atsakymams. Be abejo, telefoninėms apklausoms būtinas pakankamai platus telefono abonentų tinklas, nes priešingu atveju sunku atlikti reprezentatyvią apklausą. Kita vertus, telefoninė apklausa yra specifinė ir reikalauja iš interviu gavėjo tam tikro pasirengimo. Ji paprastai trunka 10-15 min. Nors šis apklausos būdas ir turi kai kurių privalumų, tačiau moksliniais tikslais taikomas labai retai. Galbūt jis būtų tinkamesnis bandomuosiuose tyrimuose.

Ekspertų apklausa. Tai specifinės rūšies apklausa, kurios metu apklausiama specialiai parinkta žmonių grupė, turinti kurios nors srities žinių. Tokiose apklausose formuluojamos mokslinės sąvokos, siekiama mokslinio objektyvumo. Jos gali būti ir vienkartinės, ir pravedamos pakartotinai Ekspertų apklausos metodus galima klasifikuoti pagal tris kriterijų grupes. Pirmajai grupei priskiriami kriterijai, kuriuos lemia apklausos organizatorių ir ekspertų tarpusavio sąveika, t.y. tiesioginis ar netiesioginis kontaktas. Antrajai kriterijų grupei priklauso ekspertų tarpusavio sąveikos ypatumai (pagal tai apklausos gali būti grupinės ar individualios), o trečioji apibūdinama pagal apklausos rezultatus, kurie atspindi įvairias vertinimo rūšis (nuomonę, rekomendaciją, sprendimą).

Ekspertų vertinimo metodo esmė ta, kad ekspertai logiškai analizuoja kurią nors problemą, kiekybiškai vertindami ir formaliai apdorodami duomenis. Pagal ekspertų vertinimus nustatomas jų nuomonių atitikimo laipsnis tiriamuoju klausimu bei ekspertų išvadų objektyvumas, kurį lemia esminiai, realūs faktų ir reiškinių ryšiai. Ekspertų metodą galima taikyti ir tada, kada kiekybinius, tiksliau nustatomus reiškinius, reikia kokybiškai vertinti. Nors pati ekspertų apklausos procedūra gali vykti anketinės apklausos ar interviu principais, tačiau iškyla ekspertų parinkimo problema. Asmenys, pajėgūs vertinti kurį nors požymį, nėra tolygios kompetencijos, skirtingos ir jų vertybinės orientacijos. Todėl iš pradžių reikėtų įvertinti pačius ekspertus, suformuluoti jų parinkimo principus.

TestavimasTiek stebint tiriamąjį objektą, tiek eksperimentuojant, tyrėjas stengiasi gauti naujų duomenų, atskleisti naujų dėsningumų. Norint išsiaiškinti, kiek tiriamasis asmuo arba jo motorinės bei psichofizinės savybės atitinka jau anksčiau nustatytas normas bei standartus, neretai atliekamos įvairios matavimo procedūros, todėl patys testai gali būti labai įvairūs (pavyzdžiui, sportininko fizinio pasirengimo įvertinimo, žmogaus funkcinių galių, jo psichologinių ypatumų nustatymo ir kt.). Kita vertus, kada kalbama apie įvairius matavimus, atliekamus socialiniuose tyrimuose, dažniausiai remiamasi kiekybine tyrimų tradicija (Gall ir kt, 1996).

Testas - tai matavimo procedūra, kurios metu iš anksto sukonstruotų ir pagrįstų etaloninių užduočių pagrindu reliatyviai įvertinamas individualių savybių kiekybinės išraiškos laipsnis. Arba, paprasčiau tariant, tai bet kuri struktūrizuota darbo atlikimo situacija, kurios analizėje gauti skaitmeniniai balai leidžia padaryti išvadas apie tai, kiek pagal teste matuojamą konstruktą vieni individai skiriasi nuo kitų (Gall ir kt., 1996). Pavyzdžiui, mokykloje atliekamas išmokimo matavimas yra vadinamas testu, nes mokiniams yra sudaroma struktūrizuota situacija, kurioje matuojamas konkretus konstruktas (pavyzdžiui, algebros turinio įsisavinimas), o gauti matavimo rezultatai (balai) naudojami lyginant vienus mokinius su kitais.

Cituoto šaltinio autoriai, beveik kaip testo sinonimą, įveda ir tokią sąvoką, kaip savo asmenybės įvertinimas (self-report measure), kada individai, atsakydami į klausimus, atskleidžia savo asmenybės aspektus, autokoncepciją, mokymosi stilius, požiūrius, interesus ir kitus su asmenybe susijusius konstruktus. Todėl, kitaip negu testuose, čia tiriamiesiems nereikia "atlikti darbo", nes savo asmenybės įvertinimas paprastai prašo tiriamųjų tik atskleisti, ar jie turi tokių savybių, minčių ar jausmų, išvardintų klausimuose, ar ne. Tai ir bus, bene, vienintelis skirtumas tarp šių dviejų sąvokų.

Testas susideda iš klausimų, vadinamų užduotimis, kurios dalijamos į dvi dalis: kamieną ir atsakymus. Kamienas iškelia klausimą, pavyzdžiui (Postlethwaite, 1996): "Kam lygi skaičių 40 ir 8 suma?"; arba skaitymo supratimo teste tai gali būti knygos ištrauka, o po jos pateikti klausimai. Atsakymas gali būti atviras, uždaras arba užpildantis. Pavyzdžiui, pateiktojo kamieno atviras arba užpildantis atsakymas gali pareikalauti iš moksleivio įrašyti atsakymą į tuščią langelį. Arba gali būti pateiktas pasirenkamų atsakymų formatas, pavyzdžiui: Kam lygi skaičių 40 ir 8 suma?

a) 84

b) 50 c) 48 d) 408

Uždarame formate reikalaujama, kad moksleivis pažymėtų teisingą atsakymą.

Testų parinkimo kriterijai. Tai vieni iš svarbiausių klausimų, atsakymai į kuriuos gali būti panaudoti vieno ar kito testo kokybei įvertinti. Literatūroje (Gall ir kt, 1996) yra išskirti ir detaliai aprašyti penki testų kokybės vertinimo kriterijai, kuriuos čia ir pateiksime.

Objektyvumas. Šis testo kokybės vertinimo kriterijus nulemia testo rezultatų nepriklausomumą nuo galimų pašalinių veiksnių (pavyzdžiui, tyrėjo) įtakos. Kartu nurodoma, jog kai kurie testai yra mažiau objektyvūs, nes jų atlikimo sąlygos ir rezultatų skaičiavimas yra lankstūs, dėl ko gali pasireikšti testuotojo šališkumas. Objektyvesni šiuo požiūriu yra alternatyvų testai, kuriuos atlieka pats testuojamasis (t.y. iš kelių alternatyvų pasirenka vieną jam tinkamiausią) ir kurių rezultatai nustatomi pagal specialiai tam parinktus raktus. Sąlygų standartizavimas. Šis reikalavimas didina testų objektyvumą. Todėl gerai parengtas testas turi turėti instrukciją, nurodančią konkrečias jo atlikimo procedūras. Be to, testo sudarytojai turėtų nurodyti ir rezultatų skaičiavimo procedūras, įskaitant ir tuos atvejus, kada, pavyzdžiui, testuojamasis pažymi kelis alternatyvius atsakymus. Taip kruopščiai parengti testai dar yra vadinami standartizuotais testais, kurių vienas iš privalumų yra tas, kad jie gali būti pakartojami, o jų rezultatai palyginami su kitų tyrėjų duomenimis. Duomenų norminimas. Šio kriterijaus atžvilgiu kalbama apie testo duomenų interpretavimą. Pačiu tipiškiausiu būdu jie interpretuojami juos palyginus su kokiu nors išoriniu testo atžvilgiu kriterijumi. Šioje, kriterijais pagrįstoje interpretacijoje, rezultatai yra lyginami su kokiu nors absoliučiu kokybės standartu. Kitoje, normomis pagrįstoje interpretacijoje, individualūs rezultatai lyginami konkrečioje grupėje. Tačiau norint parengti gerą testą su normomis pagrįsta rezultatų interpretacija, būtina testuoti didelę tiriamųjų grupę, atstovaujančią tam tikrą populiaciją. Šio testo metu gauti balai gali būti panaudoti rengiant testo normatyvinę lentelę, kuri leidžia tyrėjui atskiro individo balus (arba grupės balų vidurkį) palyginti su konkrečios populiacijos balais. Testo balų validumas. 1985 m. JAV išleistuose Edukologinio ir psichologinio testavimo standartuose testo validumo sąvoka apibrėžiama kaip iš testo balų padarytų konkrečių išvadų tinkamumas, prasmingumas ir naudingumas. Šis apibrėžimas akcentuoja faktą, kad testo balai nėra nei validūs, nei nevalidūs. Būtent išvados, kurios daromos iš šių balų, būna arba validžios, arba ne. Pavyzdžiui, pateikus istorijos mokėjimo testą grupei studentų, kiekvienas iš jų gaus tam tikrą balų skaičių. Tai leis mums daryti išvadą, jog šie balai rodo, kiek kiekvienas studentas moka istorijos, palyginus su kitais.

Minėtame testavimo standartų šaltinyje išskiriami keturi testavimo išvadų validumo įvertinimo principai: konstrukto validumas, turinio validumas, prognozių validumas ir konkurencijos validumas. 1. Konstrukto validumas. Kai kurie žmogaus elgsenos pasireiškimai gali būti savotiškais indikatoriais, bandant įvertinti tokius asmenybės konstruktus, kaip autokoncepcija, mokymosi

stilius, motyvacija, susikaupimas ir pan., ir kurie tiesiogiai nėra pastebimi. Kalbamuoju atveju konstrukto validumas yra mastas, kuriuo konkretus testas gali išmatuoti vieną ar kitą konstruktą.

Norėdami įvertinti duomenų apie konstruktą validumą, testų sudarytojai neretai pradeda nuo hipotezių iškėlimo apie tai, kaip elgsis individai, pasižymintys įvairiais mus dominančio konstrukto lygmenimis. Tarkim, testu norime išmatuoti asmens vidinę mokymosi motyvaciją. Galime vadovautis prielaida, kad moksleiviai, turintys vidinę mokymosi motyvaciją, gerai mokysis ir be išorinio stimuliavimo (pavyzdžiui, mokytojo pagyrimai arba pažymiai). Šiuo atveju vienas iš konstrukto validumo nustatymo principų būtų bandymas išsiaiškinti, ar testo rezultatai išskiria mokinius, kurie gerai mokosi ir be išorinio paskatinimo, ir tuos, kurie toje pačioje situacijoje mokosi blogiau. Jeigu testo balai diferencijuoja moksleivius į šias dvi grupes, vadinasi turime įrodymų, kad šis testas matuoja būtent vidinės mokymosi motyvacijos konstruktą. Be abejo, reikėtų atsižvelgti ir įkitus testo validumo įvertinimo principus.

2. Turinio validumas. Šis testo validumo įvertinimo principas reiškia tai, kokiu laipsniu testo balai atspindi konstrukto turinį arba, kitaip tariant, tai, kas buvo matuojama. Pavyzdžiui jeigu vidurinės mokyklos mokytojas pasiūlys mokiniams anglų kalbos testą, tai jo balai turinio atžvilgiu bus validūs tik tuo atveju jeigu testo klausimai bus paimti būtent iš to turinio, kuris buvo dėstomas klasėje ir kuris yra vadovėlyje bei papildomoje medžiagoje pagal mokymo programą. Validumo turinio atžvilgiu nereikėtų painioti su paviršiniu validumu (face validity), kuris reiškia tik paprastą, subjektyvią testo klausimų peržvalgą, norint nustatyti, ar klausimai yra būtent iš to turinio, kuris yra tikrinamas. Validumą turinio atžvilgiu sistemingai turėtų nustatyti ekspertai, tiksliais terminais apibrėždami konkretaus dalyko turinio sritį (ją turi atspindėti testas) bei įvertindami, kaip tiksliai tą turinį atspindi testo klausimai. Kita vertus, testas nebūtinai turi apimti visą konkretaus kurso turinį, tačiau vienaip ar kitaip turi atspindėti būdingiausias tai turinio sričiai mintis. Tai, kad svarbu įvertinti turinio validumą, parodo mūsų cituojamame šaltinyje pateiktas pavyzdys iš A. Porter (1985) studijos. Joje buvo bandyta palyginti keturių populiariausių matematikos vadovėlių turinį su keturiais dažniausiai naudojamais matematikos mokėjimo testais. Rezultatų analizė parodė, kad vadovėlių ir testų turinys sutampa nuo21 iki 50 procentų. Tai reiškia, kad blogiausiu atveju mokiniai turėjo galimybę išmokti tik 21 procentą to, kas buvo testuojama. Todėl esant tokiam žemam turinio validumui, testas pateikia labai netikslų vaizdą apie tai, ką mokiniai išmoko iš matematikos kurso (turint omenį, kad mokytojas juos mokė būtent iš to vadovėlio).

Turinio validumo svarba ypač padidėja eksperimentiniuose tyrimuose, kurių metu, norėdami įvertinti, pavyzdžiui, vienų ar kitų mokymo metodų efektyvumą, turime pasirinkti adekvačius jų įvertinimo testus. Tarkim, norime nustatyti, ar nauji mokymo metodai socialiniuose moksluose yra pranašesni už tradicinius. Tam, kad mokymo pabaigoje galėtume padaryti palyginimą, testas turėtų atspindėti mokymo turinį arba, kitaip tariant, jis turi leisti mums padaryti išvadas, pasižyminčias aukštu turinio validumu. Tad jeigu mūsų hipotezė teigia, jog naujai taikytas mokymo metodas garantuoja geresnį išmokimą, tačiau konkretaus mokomojo dalyko turinys nebuvo pamatuotas mokėjimo testu, tuomet jokie kiti pastebėjimai negali nei patvirtinti, nei paneigti tyrimo hipotezės.

3. Prognozių validumas. Šis validumas parodo, kokiu laipsniu prognozės, padarytos iš testo, pasitvirtina tolimesnėje testuotų asmenų veikloje. Kadangi jame dominuoja aiškiai apibrėžti kriterijai (standartai), jis dar vadinamas kriterijaus validumu. Pavyzdžiui, tame pačiame M. Gall ir kt. (1996) šaltinyje aprašomas M. Simner (1989) tyrimas, kuriame buvo bandoma nustatyti taikyto testo išvadų prognozių validumą. Jis parengė sutrumpintą Rašymo didžiosiomis raidėmis rengiantis mokyklai testo - RDRRM ( Printing Performance School Readiness Test) versiją, kurios tikslas buvo atpažinti tuos būsimus mokinius, kurie gali kelti nerimą arba blogai mokytis. Be to, tyrime norėjo nustatyti, ar sutrumpinto testo varianto prognozės buvo pakankamai validžios, kad jį būtų galima taikyti vietoj ilgesnio originalaus testo.

Atliktame tyrime buvo testuotos dvi ikimokyklinukų grupės po 171 vaiką, kurie po to buvo stebimi trejus metus. Minėto testo balai buvo sulyginti su mokymosi mokykloje testų balais, t.y. su skaitymo ir aritmetikos pažymiais pirmoje klasėje ir dviejų standartinių mokėjimo testų pirminiais balais. Buvo nustatytas RDRRM testo balų koreliacinis ryšys su skaitymo (r = 0,42) ir aritmetikos (r = 0,58) pažymiais bei su mokėjimo testų balais (r = 0,40 ir r = 0,60). Naudodamas sutrumpintą testo versiją, M. Simner sugebėjo teisingai identifikuoti 70—78 proc. vaikų, kuriems ir vėliau buvo sunku mokytis. Originalus, tačiau ilgesnis testas anksčiau teisingai buvo identifikavęs 81 proc. tokių vaikų. Vadinasi, jis pateikė pakankamai įrodymų, kad trumpesnis RDRRM testas pasižymi pakankamu prognozių validumu, todėl gali būti naudojamas vietoj ilgesnio testo.

4. Konkurencijos validumas. Šio tipo validumas yra nustatomas, kada norima palyginti naujai parengto arba kitokio testo rezultatus su anksčiau taikyto testo duomenimis, t.y. nustatyti, kokiu laipsniu vieno testo balai atitinka kito testo balus, tiriant tuos pačius objektus (konstruktus). Kaip pavyzdys, nurodomas M. Gall (1969) tyrimas, kuriuo buvo siekiama nustatyti, ar dažnai susirūpinusiems bei nerimą jaučiantiems koledžo studentams labiau būdingas moteriškas elgesys, palyginus su mažesnį nerimą jaučiančiais studentais. Tačiau norint sudaryti dvi kontrastingas nerimo atžvilgiu studentų grupes, tektų pasitelkti į pagalbą prityrusius psichologus, kad jie, ištyrę didelę studentų grupę, rastų jiems charakteringų nerimo požymių. Nenorėdamas imtis tokio plataus tyrimo, M. Gall panaudojo kur kas paprastesnį ir daug trumpiau trunkantį Taylor nerimo pasireiškimo testą. Kaip parodė tyrimai, šio testo balai pasižymėjo dideliu konkurencijos validumu, lyginant jį su klinikiniais nerimo tyrimais, atliktais tarp koledžo studentų.

Aptarti keturi testo duomenų validumą patvirtinantys principai yra sietini su konstrukto reikšmingumu. Tačiau nurodomas dar vienas testo validumo atvejis, susijęs su konstrukto kalbine išraiška, kuri įkūnija tam tikras vertybes, padedančias daryti sprendimus apie testuojamus asmenis. Todėl tokie testais matuojami konstruktai, kaip intelektas, akademiniai pasiekimai, gabumai, asmenybės savybės ir kiti turi savyje vertybių. Pavyzdžiui, intelektas nėra neutralus konstruktas, nes jį vertina visuomenė. Dažniausiai naudojami tokie intelekto testai, kurie matuoja tuos asmens gebėjimus, kurie yra svarbūs sėkmingam mokymuisi. Tuo tarpu kiti intelekto testai pabrėžia kitus gebėjimus, pavyzdžiui, kūrybinį talentą, kurį vieni visuomenės nariai aukštai vertina, o kiti - ne.

Kadangi testų balais pamatuoti konstruktai turi vienokių ar kitokių vertybių, dėl to testų balų interpretavimas gali turėti ir tam tikrų socialinių pasekmių. Tai reiškia, kad

testavimo rezultatai gali būti panaudoti tinkama ar netinkama linkme, tuo sukeldami atitinkamas pasekmes. Pavyzdžiui, gebėjimų testai, išskirdami gabius moksleivius ar studentus, gali turėti pageidaujamą poveikį, o individų skirstymas į daugiau ar mažiau gabius pagal jų etninę kilmę gali susilaukti neigiamo įvertinimo. Toks testo pasekmės validumo išskyrimas yra naujas reiškinys, primenantis, kad svarbu įvertinti ir testavimo balų prasmę, reikšmę bei jų vertę.

Testo balų patikimumas. Jis nustatomas kartojant testą su tais pačiais asmenimis. Tarkim, kad jį pakartojus, gavome šiek tiek skirtingus balus. Gali iškilti klausimas, kurie iš jų yra tikrieji? Arba, pavyzdžiui, vieno moksleivio rašinį vertina penki skirtingi tikrintojai. Trys iš jų skiria tą patį įvertinimo balą, ketvirtas rašo aukštesnį, o penktas – žemesnį balą. Tad kuris įvertinimas yra tikras?

Į šiuos klausimus atsakoma remiantis keliomis prielaidomis. Viena jų yra ta, kad kiekvienas mokomasis dalykas turi tikrąjį testo balą, atspindintį tas savybes, kurias kaip tik ir matuoja pasirinktas testas. Kita prielaida teigia, kad bet koks panašaus pobūdžio testas turi tam tikrą matavimo paklaidą. Trečioji prielaida siejama su matavimo klaidų atsitiktinumu, t.y. jeigu testą vertintų 100 tikrintojų, tai jų klaidos vertinimo baluose pasiskirstytų atsitiktinai. Kitaip tariant, už tuos pačius dalykus vieni vertinto jai gali duoti aukštesnį, o kiti - žemesnį balą.

Ši analizė rodo, kad bet koks testo balas turės tam tikrą paklaidą, t.y. vienokį ar kitokį "teisingumo" ar "klaidingumo" komponentą. Pavyzdžiui, jeigu studento rašinį vertintų 100 tikrintojų, tai numanomu teisingu balu laikysime tą, kurį pateiks vertintojų dauguma. Tokiu būdu standartinė testo balų sklaida padės mums apskaičiuoti matavimo paklaidą. Ir jeigu standartinis nuokrypis yra lygus 0, tai reiškia, kad asmuo gautų tokį pat balą atlikdamas tą patį testą šimtą kartų. Iš to galima padaryti išvadą, kad testas neturi matavimo paklaidos. Ir priešingai, esant standartiniam 5 balų nuokrypiui, kada vidutinis balas tėra 7,5, mes padarysime išvadą, kad testas turi didelę matavimo paklaidą.

Taigi testo patikimumą nusako paklaidos dydis (čia būtina atkreipti skaitytojų dėmesį, kad nustatomas yra testo balų, o ne jo turinio patikimumas). Savo ruožtu matavimo paklaidą galima apibrėžti kaip skirtumą tarp asmens tikrojo balo ir balų, kuriuos jis gavo, atlikdamas testą įvairiomis sąlygomis. Kita vertus, tiek teisingas (tikrasis) balas, tiek matavimo paklaida tėra hipotetiniai konstruktai. 0 tai reiškia, jog nežiūrint to, kad nors mes ir galime juos įvairiomis procedūromis įvertinti, tačiau negalime teisingai pamatuoti.

Tikrųjų balų ir matavimo paklaidų įvertinimas yra patikimumo koeficiento, kurio ribos yra nuo 0 iki 1, apskaičiavimas. Savaime suprantama, kad skaičius 1 rodo tobulą testo balų patikimumą (praktikoje tai, vargu, ar pasitaiko), o esant nuliniam įvertinimui – nėra jokio patikimumo. Apskritai testai, kurių balų patikimumo koeficientas yra ne mažesnis kaip 0,80, daugumoje tyrimų yra patikimi (kai kurie standartiniai testai gali pasiekti 0,90 ir didesnį patikimumą).

Ypač rūpestingai testo patikimumą reikia įvertinti planuojant tyrimą, t.y. parenkant tuos ar kitus matavimo testus. Šiuo atveju pageidautinas kuo aukštesnis testo balų patikimumas, nes kai jis nepakankamas, labai nukenčia iš testo duomenų gautų išvadų validumas. Savaime

aišku, kad apie testus su nuliniu patikimumu nėra ir kalbos, nes jie apskritai neturi teisingumo komponento. Tai tas pats, kas testuojamiems surašyti balusiš akies. Kita vertus, nereikia manyti, kad testo patikimumas garantuoja išvadų validumą. Pavyzdžiui, turime kokį nors instrumentą su mums nežinoma matavimų skale. Ir nors jo dėka gautume labai tikslius (t.y. patikimus) duomenis, tačiau nesuprastume, ką jie reiškia. Kitaip tariant, negalėtume iš jų padaryti validžių išvadų.

Būtinas minimalus testo balų patikimumo lygmuo priklauso nuo konkretaus tyrimo. Pavyzdžiui, norint atlikti vieno kintamojo eksperimentą su nedidele tiriamųjų grupe ir tikintis gauti nors ir nedidelį. vidutinių balų skirtumą tarp eksperimentinės ir kontrolinės grupių, būtina panaudoti testą, kurio balų patikimumas yra labai aukštas. Ir priešingai, planuojant eksperimentą su didele tiriamųjų grupe bei tikintis statistiškai reikšmingo balų skirtumo tarp grupių, galima panaudoti ir mažesnio patikimumo testą (šiuo atveju laukiamas skirtumas tarp grupių pagal testo balų patikimumą gali lemti imties dydį).

Nustatant testo balų patikimumą, svarbu įvertinti veiksnius, dėl kurių gali atsirasti matavimo paklaidos. Jie M. Gall ir kt. (1996) šaltinyje yra apibūdinami taip:

1. Testo klausimai nepilnai atspindi konstruktą, t.y. matuojamą požymį (gebėjimą, savybę, požiūrį ir pan.).

2. Paklaidos gali atsirasti dėl testuotojo klaidų (pavyzdžiui, netinkamai atlikta matavimo procedūra).

3. Išorinių aplinkos sąlygų įtaka (triukšmas arba šilta patalpa ir pan.). 4. Testuojamųjų savijauta gali nulemti netipišką jų elgesį.

Tame pačiame šaltinyje aptariami įvairūs testo balų patikimumo įvertinimo būdai:

Altematyvia forma pagrįstas patikimumas. Kad suprastume šio principo esmę, įsivaizduokime atvejį, kada du tyrėjai sudaro atskirus testus tam pačiam konstruktui matuoti. Kiekvienas testas turi tiek pat klausimų, besiskiriančių turinio ir pateikimo stiliaus atžvilgiu. Be abejo, atsiras matavimų paklaida. Todėl norint įvertinti jos dydį, apskaičiuojamas koreliacijos koeficientas tarp abiejų to paties testo formų (abu testai gali būti atliekami vienas po kito arba po tam tikros pertraukos). Pakartotiniu testavimu pagrįstas patikimumas. Šiuo atveju, atlikus pakartotiną tiriamojo konstrukto testavimą, taip pat apskaičiuojamas koreliacijos koeficientas (vadinamas stabilumo koeficientu) tarp asmens gautų balų iš to paties testo, atlikto du kartus. Šis būdas, kai nėra alternatyvų, bene dažniausiai naudojamas testo patikimumui įvertinti. Ne mažiau svarbus dalykas pakartotiname testavime - laiko tarpo tarp abiejų testavimų nustatymas. Jei antrasis testavimas bus atliktas labai greitai, tai tiriamasis asmuo gali atsiminti savo atsakymus, dėl ko stabilumo koeficientas gali būti dirbtinai padidintas. O atlikus pakartotiną testavimą po ilgesnės pertraukos, natūraliai gali pakisti testu matuojamas kintamasis. Manoma, kad laiko tarpas, skirtas pakartotinam testavimui, neturėtų būti ilgesnis, kaip vienas mėnuo.

Vidinis nuoseklumas. Tai toks testo balų patikimumo įvertinimo principas, kuomet yra nagrinėjami atskiri testo klausimai ar jų grupės. Čia gali būti taikomi keli metodai. Vienas iš jų tai koreliacijos koeficiento, vadinamo vidinio nuoseklumo koeficientu, apskaičiavimas.

Pavyzdžiui, atlikus testavimą su grupe žmonių, testas yra dalinamas į dvi dalis (paprastai į vieną dalį atidedami klausimai su lyginiais numeriais, o į kitą su nelyginiais). Kitas testo vidinio nuoseklumo įvertinimo būdas - racionalaus ekvivalentiškumo metodas. Taikant šį metodą, kiekvienas testo klausimas yra nagrinėjamas pagal tam tikrą formulę. Labiausiai paplitusios yra Kuder-Richardson formulės, pavadintos autoriaus vardu pagal jo publikuotą straipsnį (1939), kuriame jos buvo pirmą kartą aprašytos. Aprašomas ir kitas Cronbach 'o alpha koeficientas, kuris naudojamas tada, kai testo klausimai nevertinami dichotomiškai (pavyzdžiui, teisingas ir neteisingas atsakymas arba taip ir ne).

Testuotojo patikimumas. Savaime aišku, kad norint gauti testo rezultatus, reikia jį atlikti ir suskaičiuoti balus. Tiek testuotojas, tiek ir balų skaičiuotojas (jeigu tai atlieka ne tas pats asmuo) gali padaryti klaidų, ypač jeigu tiksliai nesilaikoma nurodytų procedūrų. Testuotojo klaidų dydį galima nustatyti, kai kitas tyrėjas (arba tyrėjai) atlieka testą toje pačioje tiriamųjų grupėje, o po to sulyginami gauti rezultatai. Panašia procedūra galima įvertinti ir balų skaičiavimą. Šiuo atveju klaidos dažniausiai padaromos tada, kada testo negalima patikrinti pagal atsakymų rakta, Klaidos gali pasitaikyti ir dėl testuotojo neatidumo.

Šiame poskyryje suminėti testų parinkimo kriterijai rodo, jog parengti testą nėra lengvas uždavinys. Čia reikia atlikti daug įvairiausių bandymų, kol testas tampa adekvatus ir tinkamas naudoti. Kita vertus, testas nėra universali pedagoginės kontrolės priemonė, nes kiekvienu atskiru testu įvertiname kurį nors vieną reiškinį ar savybę. Todėl nėra testų, kurie leistų atsakyti, pavyzdžiui, į klausimą apie asmens išsilavinimą. Be to, dauguma testų ypač asmenybei tirti, dažniausiai tėra konsultacinio pobūdžio. Ir, be abejo, negalima tiesiogiai perkelti testo, parengto vienoje šalyje, į kitą socialinę bei kultūrinę aplinką, prieš tai jo neadaptavus, lygiai kaip ir pritaikyti jį laiko trukmės atžvilgiu. Priešingu atveju sunku įvertinti testo duomenų validumo lygmenį.

Testų tipai Egzistuoja daug ir įvairių testų. Kai kurie iš jų yra sudaryti prieš keletą dešimtmečių ir dar anksčiau, tačiau jeigu jų dėka gautų balų validumas ir patikimumas yra pakankamai aukšti, nebūtina jų atsisakyti. Pateiksime keletą testų, cituojamų M. Gall ir kt. (1996) šaltinyje.

Intelekto testai. Intelekto testai leidžia įvertinti bendrąjį individo intelekto lygį jam atliekant įvairias užduotis. Tokiuose testuose paprastai būna atliekamos tokios užduotys, kaip tinkamų žodžių pasirinkimas, matematikos užduočių sprendimas, teksto supratimas, skaičių įsiminimas per trumpiausią laiką ir pan. Dauguma intelekto testų visame pasaulyje vieningai jį vertina pagal taip vadinamą intelekto koeficientą (intelligence quotient) - IQ. Kai kurie testai nustato tarpinius balus, kaip pavyzdžiui, žodinis IQ ar matematinis IQ. Tarpiniai balai gali būti skiriami ir už tam tikras intelektualines funkcijas, kaip antai, orientavimąsi erdvėje, žodinius gebėjimus, skaitmeninį ar loginį mąstymą. Tačiau būtina atminti, kad darant iš tokių balų išvadas tiriamajame darbe, svarbu įvertinti, ar jie pasižymi pakankamu tiriamojo konstrukto validumu ir patikimumu. Kaip tokių testų pavyzdžiai, minėtame šaltinyje nurodomi Otis-Lennon mokyklos gebėjimų testas (grupinis testas vaikams nuo parengiamosios iki baigiamosios vidurinės mokyklos klasės), Stanford-Binet intelekto skalė (individualus testas nuo 2 metų amžiaus iki

suaugusių), Wechsler intelekto skalė vaikams (individualus testas vaikams nuo 6 iki 16 metų; be to, yra variantų vaikams nuo 4 iki 6 metų ir suaugusiems).

Mokslumo testai. Jų paskirtis yra numatyti individo darbą tam tikrų įgūdžių reikalaujančioje veikloje (tarp jų ir kūrybinėje sferoje) arba matuoti jo tinkamumą daugeliui akademinių dalykų. Kadangi šie testai yra glaudžiai susiję su ateities elgsenos prognozavimu, todėl ypač svarbu juose nustatyti prognozės balų validumą. Pavyzdžiui, nurodomi tokie mokslumo testai, kaip Diferencijuoto mokslumo (matuoja mechaninį, verbalinį, abstraktų mąstymą, raštvedybos įgūdžius ir kt. Taikomas vyresniųjų klasių moksleiviams ir suaugusiems), Metropoliteno pasirengimo testas (matuoja skaitymo ir matematikos įgūdžius dviejuose lygiuose: ikimokyklinukams ir pirmoje klasėje), Seashore muzikinių gebėjimų testas (matuoja individualius gebėjimus atskirti tonaciją, tempą, ritmą, muzikinę atmintį).

Pasiekimų (išmokimo) testai. Nurodoma didelė tokių testų įvairovė. Vieni jų skirti, pavyzdžiui, konkrečių faktų žinojimui, kiti - patikrinti supratimą bei gebėjimą spręsti problemas. Parenkant šiuos testus, labai svarbu yra turinio validumas, nes tenka nustatyti, ar testo klausimai atitinka mokomosios programos turinį. Beje, tai padaryti socialiniuose moksluose, kur turinys yra labai įvairus, yra sunkiau nei, tarkim, matematikoje, kur mokymosi eiga daugiau standartinė.

Požiūrio testas. Šis testas remiasi prielaida, kad viskas, kas susiję su psichika, gali būti kiekybiškai arba kokybiškai išmatuota. Tai savotiška psichometrinė procedūra, kuri nulemia požymio pasireiškimą įvairaus intensyvumo skalėse. Požiūrio testai reikalauja, kad tiriamasis įvertintų savo elgesį, polinkį kokiai nors veiklai, įpročius, pomėgius ir kt. Populiariausios yra apklausos, kurių metu įvairiais indikatoriais bandoma įvertinti elgesį ir jį nulemiančius veiksnius. Tačiau pravartu atsižvelgti į nuomonę, jog asmens pasisakymus apie jo požiūrį į kokį nors objektą reikia vertinti tik kaip nuomonę, ne visada atitinkančią požiūrį (Thurston, 1960). Šis neatitikimas gali būti sąlygojamas ir asmens nesuvokimu arba apskritai tikrojo požiūrio neturėjimu, ir priešlaikiniu jo noru slėpti šį požiūrį. Pastarasis veiksnys gali iš esmės sutrikdyti ryšį tarp požiūrio ir elgesio, nes žmogaus elgesys kartais visiškai neatitinka jo požiūrio arba net gali būti jam priešingas. Todėl, kai nėra pagrindo tikėti tiriamųjų atsakymų nuoširdumu, tyrimo rezultatus reikėtų vertinti tik kaip nuomonės tyrimą.

Interesų testas. Interesas - tai elgesio būdas, subjektyvi poreikio išraiška, pasireiškianti polinkiu atskiroms veiklos ar žinių sritims. Interesų tyrimai gali būti svarbūs ir teoriniu, ir praktiniu požiūriu. Pavyzdžiui, praktiniu požiūriu tyrimai svarbūs tuo, kad jų rezultatai leidžia daryti tam tikrą pedagoginę mokymo proceso korekciją, o teoriniu požiūriu interesų testai padeda nustatyti ir įvertinti interesų vaidmenį asmenybės raidai. Be to, yra metodikų profesiniams interesams nustatyti.

Motyvų testai. Motyvas - tai savotiškas elgesio reguliatorius, energetinis jo potencialas, t.y. visa tai, kas skatina žmogų veikti, priimti kokį nors sprendimą. Jis visada susijęs su sąmoningumo komponentais. Tirdami motyvus, galime nustatyti elgesio pasireiškimo prielaidas. Tačiau tai nėra lengva, nes tarp realaus elgesio motyvų ir motyvų išreikštų per apklausą, gali būti didelių skirtumų. Mat žmonės galbūt paprasčiausiai negali įvertinti savo elgesio motyvų vien dėl to, kad jų nežino arba jiems sunku atrinkti svarbiausiąjį visame motyvų komplekse. Todėl spręsti apie motyvus ir juos vertinti reikia atsargiai, kritiškai. Be to,

negalima aprėpti jų visumos, nes dažniausiai ieškome vieno motyvo, o tuo tarpu tikrieji motyvai ne visada išaiškinami. Antra vertus, ne visi elgesio pasireiškimai gali būti sąmoningai motyvuoti arba ne visada nurodomi teisingi. Tačiau motyvacijos tyrimai svarbūs tuo, kad, žinant elgesio priežastis, lengviau taikyti ugdymo priemones. Vertybinių orientacijų testai. Vertybinės orientacijos - viena iš prielaidų, galinčių paskatinti asmenį kokiai nors veiklai. Vertybinės orientacijos visų pirma išreiškia bendrąsias žmogaus veiklos sritis, į kurias sukoncentruoti pagrindiniai gyvenimiški asmens interesai jo siekiai, svajonės ir vidinės nuostatos. Jos tiesiogiai susijusios su savęs vertinimu ir atspindi ne tai, ką žmogus apskritai laiko svarbiausiu gyvenime moraliniu-etiniu požiūriu (nors tai irgi svarbu), o tai, kas yra labiausiai vertinga tam ar kitam asmeniui, atsižvelgiant į jo poreikius ir galimybes

Vertybinės orientacijos vertinamos pagal tam tikrą skalę, kurioje vertybinė orientacija įgauna tam tikrą rangą. Tiriant atskiras socialines arba amžiaus grupes, procentais galima įvertinti skaičių žmonių, kuriems kuri nors vertybinė orientacija yra svarbiausia, pirmaeilė. Tuo tikslu atliekami įvairūs asmenybės testai, nukreipti tiek į išorinius objektus, tiek ir į savęs vertinimą.

Asmenybės savybių įvertinimo testai. Tiriant asmenybės savybes, tinka tokie metodai, kaip temperamento tipų nustatymas, R. Ketelo 16 asmenybės faktorių klausimynas, Minesotos daugiaprofilinis asmenybės tyrimo psichometrinis testas, H. Aizenko asmenybės aprašas, S. Rozencveigo, arba frustracijos, tyrimo testas ir kt. Pavyzdžiui, pagal R. Ketelo metodiką galima įvertinti intelekto (bendras intelekto lygis, imlumas naujovėmis, mąstymo analitiškumas), emocines-valios (emocinis pastovumas, nerimas, jautrumas, įtampa ir kt.) bei komunikacines (polinkis bendrauti, dominuoti, socialinis nesavarankiškumas, įžvalgumas ir kt.) ypatybes. Pagal Minesotos daugiaprofilinį asmenybės tyrimo metodą galima nustatyti depresijos, isterijos, manijos, socialinės intraversijos bei kitų savybių pasireiškimo laipsnį.

Sociometriniai testai. Kasdieninis gyvenimo patyrimas rodo, kad bendrame individų veiklos procese visada esama simpatijos ir antipatijos vienas kitam jausmų. Vieni individai nori (pozityvus pasirinkimas) bendrauti su tam tikrais žmonėmis kurioje nors konkrečioje situacijoje ar tam tikros visiškai apibrėžtos veiklos rūšies procese. Kiti, atvirkščiai, nenori (negatyvus pasirinkimas) bendrauti su šiais asmenimis. Tarpasmeninių pozityvių arba negatyvių pasirinkimų procesas yra neatskiriamas grupės kasdieninės gyvenimo veiklos apibūdinimas. Sociometrinio testo tikslas kaip tik ir yra matuoti simpatijos arba antipatijos jausmus, atsirandančius asmenims bendraujant. Taigi šis testas - tai speciali visiškai konkrečios tarpasmeninių santykių rūšies matavimo technika; tuos santykius parodo įvairūs vienų grupės narių vertinimai ir nuomonės apie kitus narius, pareiškiant norą ar nenorą bendrauti. Sociometrinis testas leidžia kiekybiškai įvertinti individų pasirinkimą, atliekant konkrečią veiklą. Tai gana efektyvus metodas socialinei emocinei tarpasmeninių santykių būklei, grupės psichologinei struktūrai bei jos psichologiniam mikroklimatui aprašyti ir įvertinti.

Sociometrinio testo duomenys gerai informuoja apie individų pozicijas grupėje (pavyzdžiui, apie populiarumo laipsnį, apie tarpasmeninių santykių tipus, apie pogrupius grupių viduje, apie grupės glaudumą ir kt.). Kaip tik šie duomenys padeda išaiškinti teigiamus, konfliktinius, įtemptus arba indiferentiškus barus grupėje, o tai labai svarbu tarpasmeninių santykių valdymui (Kardelis, Zutkis, 1980).

Šį metodą dar 1934 m. pasiūlė amerikiečių psichologas Dž. Morenas. Jo esmė ta, kad tiriamajam asmeniui žodžiu ar veiksmu leidžiama pasirinkti kurios nors veiklos partnerius. Dažniausiai aprašomi tyrimai pagal tris kriterijus: gyvenimą kartu (pavyzdžiui, "Su kuo norėtumėte gyventi viename kambaryje, name?"), darbą (pavyzdžiui, "Su kuo norėtumėte kartu dirbti?"), poilsį (pavyzdžiui, "Su kuo norėtumėte kartu atostogauti?"). Atliekant tyrimą, rekomenduojama laikytis šių reikalavimų:

1) tiriamoji grupė turi būti tam tikro dydžio (5-15 žmonių); 2) pasirinkimo kriterijai formuluojami aiškiai, nedviprasmiškai; 3) grupės narys kitus pasirenka savarankiškai; 4) norint išvengti atsitiktinumo, tyrimas kartojamas; 5) nepatartina aiškintis pasirinkimo priežasčių.

Pati tyrimo procedūra atrodytų taip. Tiriamasis gauna klausimyną ir grupės narių sąrašą. Pasirenkamų partnerių skaičius kiekvienai užduočiai ribojamas trimis asmenimis (pasirinkus mažiau - ne iki galo atskleidžiami ryšiai, o pasirinkus daugiau - sunkiau apdoroti tyrimo duomenis). Gauti rezultatai surašomi į lentelę — matricą arba į sociogramą. Grupės nariai, gavę daug teigiamų pasirinkimų, žymimi sociogramos viduryje ir vadinami lyderiais. Tie asmenys, su kuriais pageidauja įvairiai bendrauti keletas grupės narių, vadinami mėgstamaisiais. Jie žymimi antrame sociogramos rate. Jeigu su asmeniu nori bendrauti bent vienas grupės atstovas jis vadinamas priimtuoju ir žymimas trečiame rate. Ketvirtame rate žymimi izoliuotieji. Tai asmenys, negavę nė vieno teigiamo ar neigiamo pasirinkimo. Gavę neigiamą pasirinkimą, vadinami atstumtaisiais ir žymimi už koncentrinių (turinčių bendrą centrą) ratų. Tokiu būdu šis tyrimas gali išaiškinti tarpasmeninius santykius grupėje bei jų struktūrą.

Baigiant testų apžvalgą, pažymėtina, jog taikant juos nėra lengva išvengti kai kurių objektyvių sunkumų. Pavyzdžiui, žmogaus elgesio priklausomybės nuo įvairių situacinių veiksnių, galinčių daryti įtaką asmenybės charakteristikoms, arba kartais sunku būna įvertinti kurią nors savybę, tiriamųjų sąžiningumą ir pan.

5.5. Kiti tyrimo metodaiŠiame skyriuje apžvelgiami kiti, kiek rečiau socialinių tyrimų praktikoje taikomi metodai. Galbūt kiek didesnę svarbą turi dokumentų analizės metodas, ypač kokybiniuose tyrimuose, kuriuose dažniausiai yra analizuojamas rašytinis bendravimas.

Dokumentų turinio (content) analizė. Dauguma žmogaus elgesio ypatumų bei jį nulemiančių veiksnių užfiksuota įvairiuose dokumentuose. Tai leidžia gauti objektyvios informacijos vienu ar kitu klausimu. Be abejo, ne visi dokumentai yra vienodos mokslinės vertės, nes jų informacija gali būti skirtinga.

Patys dokumentai gali būti skirstomi pagal tokius kriterijus: 1)) pagal dėstymo formą- statistiniai ir verbaliniai; 2) pagal bendrą reikšmę- oficialūs ir neoficialūs.

Statistiniai dokumentai - tai lentelės, grafikai, atspindintys įvairius reiškinių požymius (pavyzdžiui, mokyklos medicinos kabineto duomenys). Pagal juos galime spręsti apie

populiaciją, daryti atranką bei gretinti su kitų tyrimų duomenimis. Kitas klausimas, ar jie yra patikimi, atitinkantys tikrovę. Verbaliniai dokumentai, skirtingai nuo statistinių, aprašo socialinius reiškinius, procesus bei požymius teksto forma. Tai įvairūs laikraštiniai pranešimai, ataskaitos, aprašymai, asmeniniai pastebėjimai ir kt. Visi jie reikalauja gilesnės analizės, nes ten esama daugiau papildomos informacijos, kuri neretai gali būti vertinga, ypač istoriniuose tyrimuose. Oficialūs dokumentai - tai tarnybinio pobūdžio dokumentai, t.y. tie, kurie buvo surinkti, parengti ir patvirtinti valstybinių ar visuomeninių organizacijų, Jie gali būti statistiniai, verbaliniai arba mišrūs. Neoficialūs dokumentai neturi oficialaus teisingumo, tikrumo ar veiksmingumo patvirtinimo. Tai įvairūs asmeninio pobūdžio užrašai, pasiūlymai, projektai ir kt. Tačiau neoficialūs dokumentai reikšmingi tuo, kad neretai padeda įsigilinti į esmę, elgesio motyvaciją, įvairių poelgių pasikeitimą. Kita vertus, visos dokumentų formos gali būti ir objektyvios ir subjektyvios. Todėl geriausia gretinti ir lyginti duomenis, gautus keliais metodais.

Turinio analizė atliekant kiekybinį tyrimą.Dauguma turinio analizių yra susiję su duomenų apie įvairius aspektus, sudarančius tyrimo dalyką, rinkimu. Šios analizės dažniausiai apima specialios informacijos paprasčiausią klasifikavimą arba lentelių sudarymą. Pavyzdžiui, atliekant turinio analizes dažnai, yra skaičiuojami tam tikri žodžiai, posakiai norint nustatyti jų vartojimo dažnį. Tokių tyrimų rezultatai gali būti panaudojami tobulinant įvairius vadovėlius.

Detalesnei tyrimo analizės procedūrų apžvalgai pasiremsime B. Cheevakumjorn (1993) Tailando vaikų literatūros tyrimais, aprašytais M. Gall ir kt. (1996) šaltinyje. Ši studija išsirutuliojo iš autorės susidomėjimo probleminiu klausimu: ar pasakėlės, parašytos Tailando vaikams, skatina prosocialų ir agresyvų elgesį visuomenėje . Šiam klausimui susiformuluoti padėjo (Teorinis problemos pagrindimas) literatūros studijos, kurios parodė, kad vaikų knygose atsispindi visuomenės vertybės ir kad jos yra veiksminga priemonė formuojant vaikų požiūrį į vertybes bei elgesį.

Preliminaraus tyrimo rezultatai parodė (buvo atlikta nedidelio knygų skaičiaus peržvalga), kad vaikams skirtose knygose yra pakankamai medžiagos apie socialų ir agresyvų elgesį. Tuo remiantis, buvo suformuluoti tokie tyrimo klausimai:

1. Kokiu mastu prosocialios ir agresyvios temos yra pateikiamos vaikiškose knygose? 2. Kokių personažų elgesys yra prosocialus ir agresyvus, ir kokie jų santykiai su tais,

kuriems tenka patirti tokį jų elgesį? 3. Kokie personažai tokį elgesį patiria? 4. Ar vyriški ir moteriški personažai įtraukti į skirtingų rūšių prosocialų ir agresyvų elgesį? 5. Ar jauni personažai įtraukti į kitokį prosocialų ir agresyvų elgesį nei suaugę? 6. Ar skirtingų visuomenės klasių personažai elgiasi skirtingai? 7. Kuo vaizduojami taip besielgiantys personažai?

8. Kokį atlygį ar bausmę taip besielgdami jie gauna? 9. Kokia tokio elgesio motyvacija?

10. Kokiomis aplinkybėmis jie taip elgiasi?

Šio tyrimo autorė vaikiškomis knygomis laikė tas (apibrėžta tyrimo populiacija), kurių pasakojimai skirti 4-8 metų vaikams, Savo ruožtu pasakojimu buvo laikyta trumpa grožinė

literatūrinė kompozicija, kurioje kalbama apie įvykį ar jų seką, ir kurio dalyviai yra žmonės ar gyvūnai.

Turinio analizei knygų skaičiaus nustatymui ir jų parinkimui taikomos imties tūrio nustatymo procedūros. Čia, kaip ir tiriamųjų asmenų atžvilgiu, svarbu visų pirma apsibrėžti visą populiaciją ir nuspręsti, ar peržiūrėti visas knygas, ar tik jų dalį. Iš pradžių B. Cheevakumjorn apribojo vaikiškų knygų populiaciją leidyklomis, kurios pasakojimų knygas pasiūlė knygynams bei mokykloms 1992 metais nuo birželio iki rugpjūčio mėnesio. Iš šios knygų populiacijos tyrėja pasirinko reikiamą jų skaičių. Tačiau tai nebuvo atsitiktinė imtis, nes turinio analizei jai reikėjo tik tų knygų, kurios vaikams labiausiai patinka. Todėl į knygų rinkinio sudarymo procedūrą įėjo ir tėvų bei mokytojų apklausa apie tai, kokias knygas jie išsirinko ir kokias turi mokyklų bibliotekos. Taigi galutinė imtis buvo 100 knygų.

Turinio analizės esmė yra įvairių dokumentų, žinių bei informacijos grupavimas į kategorijas. Kiekviena iš jų turi atstovauti atskirus kintamuosius, kurie yra numatyti tyrimo uždaviniuose (klausimuose). Galima pasinaudoti jau žinoma grupavimo sistema arba sukurti savo. Šiuo atveju autorė pasirinko savo pačios sudarytą grupavimo sistemą, apibrėždama prosocialų ir agresyvų elgesį, personažų savybes bei kitus veiksnius, atitinkančius tyrimo uždavinius. Tačiau, sudarius tokią sistemą, būtina įvertinti jos patikimumą. Todėl šio tyrimo autorė apmokė kitą tyrėją, kaip naudotis jos pačios sudaryta sistema. Po to jie abu, atskirai vienas nuo kito, atliko pasirinktų 100 knygų turinio analizę. Palyginusi savo ir kito tyrėjo duomenis, nustatė, kad jų tyrimo rezultatai sutapo 82 proc. Taigi buvo gautas pakankamai aukštas sudarytos tyrimo kintamųjų grupavimo sistemos patikimumas.

Atliekant turinio analizę, skaičiuojamas kategorijų visuose dokumentuose pasikartojimo dažnis. Tai, be abejo, geriausiai padaroma naudojant kompiuterinę techniką. Tačiau tam būtina sukurti specialų failą, kuriame yra dokumento tekstas, bei atitinkamą kintamųjų kodavimo sistemą. Tokie kategorijų dažnumo skaičiavimai paprastai yra pateikiami tyrimo ataskaitose, aprašant gautus rezultatus. Čia dažniausiai yra naudojama aprašomoji statistika, kurioje nurodoma kategorijos paplitimo visuose rinkinio dokumentuose reikšmė bei standartinis nuokrypis. Kaip tokios statistikos pavyzdį, pateiksime lentelę, paimtą iš tos pačios autorės tyrimo (6 lentelė).

6 lentelė

Prosocialaus elgesio rūšys Tailando vaikiškose knygose (pagal M. D. Gall, W. R. Borg, J. P. Gall, 1996)

Prosocialaus elgesio rūšys Knygų skaičius, kuriose esama tokio elgesio Pasikartojimas

M SD 1. Dalinimasis 43 2,05 1,69

2. Perdavimas 19 1,53 1,07

3. Guodimas 22 4,91 1,41

4. Rūpinimasis 52 2,12 1,63

5. Gelbėjimas 39 1,59 0,83

6. Pagalba 38 1,74 1,00

7. Pasiaukojimas 3 2,00 1,00

8. 16 1,63 0,96

Pirmame stulpelyje pateiktas knygų skaičius, kuriose esama nors vieno tam tikros rūšies prosocialaus elgesio epizodo. Pavyzdžiui, 43 knygose yra bent vienas epizodas, kuriame dalinamasi, tačiau pasiaukojamo elgesio (t.y. darbo visuomenės gerovei) pavyzdžiai aptikti tik trijose knygose.

Antrasis ir trečiasis stulpeliai rodo vidutinę pasikartojimų reikšmę (M) ir standartinį nuokrypį (SD), apskaičiuotus kiekvienai prosocialaus elgesio rūšiai. Pavyzdžiui, matome, kad iš 43 knygų, kuriose minimas dalinimasis, kiekvienoje jų vidutiniškai tokio elgesio epizodų yra 2,05. Paskutinis turinio analizės etapas - rezultatų interpretacija, kuri dažniausiai siejama su tyrimo tikslu bei konceptualiomis jo nuostatomis. Minėto pavyzdžio atveju buvo atlikta tokia tyrimo duomenų interpretacija: dažni prosocialaus elgesio vaikiškose knygose pavyzdžiai yra tokių tradicinių Tailando vertybių, kaip kilnumas ir pakantumas, atspindys. Kitas interpretacijos aspektas buvo siejamas su L. Kohlbergo moralinio auklėjimo bei švietimo teorija. Ja remiantis, tyrimo autorė kritikavo pasakojimus dėl jų didaktinio pobūdžio perteikiant žinias apie prosocialų elgesį. Jos nuomone, vaikiška literatūra Tailande, parodydama, kaip prosocialus elgesys formuojasi iš socialinio konflikto bei moralinių samprotavimų, kartu turėtų skatinti ir vaikų moralinį vystymąsi.

Turinio analizė atliekant kokybinį tyrimą.Tyrėjai, atlikdami kokybinę turinio analizę, dažniau studijuoja rašytinį bendravimą. Jis atsispindi tokiuose dokumentuose, kaip asmeniniai laiškai, dienoraščiai, straipsnių juodraščiai bei įvairiuose įrašuose, kaip pavyzdžiui, teisinės sutartys, mokesčių deklaracijos, laikraštiniai straipsniai ir kt. Visi dokumentai bei įrašai susieti su kalba bei jos panaudojimu. Kiekybiniame tyrime tekstas gali skirtis skaitytojų ir laiko atžvilgiu. Kitaip tariant, tekstas visada turi tam tikrą potekstę, kuri gali būti suvokiama kaip diskretiški turinio paįvairinimai bei analizuojami panaudoj ant turinio analizės metodus. Tuo tarpu kokybiniame tyrime tyrėjas tiki, kad teksto mintis keičiasi dėl rašančiojo bei skaitančiojo suvokimo, todėl gali pakisti ir dokumento reikšmė. Jis turi suvokti jog skaitydamas tekstą jis jam suteikia savo prasmę. Be to, atliekant kokybinį tyrimą, panašiai kaip ir istoriniame tyrime, susiduriama su dokumentų bei įrašų senumo problema. Kokybiniame tyrime tyrėjai iš pradžių atlieka panašias procedūras kaip ir kiekybiniame tyrime, kuriame tekstą pvz., komunikacines žiniasklaidos priemones tyrėjas panaudoja kaip duomenų šaltinį, Paprastai pradedama nuo dokumentų bei įrašų atpažinimo. Po to atrenkama tyrimui tinkama medžiaga. Tačiau tyrimo analizės etape dokumentų ir įrašų, kaip duomenų šaltinio, panaudojimas skiriasi. Jeigu kiekybiniame tyrime visi jo kintamieji yra apibrėžti bei įvertinami statistiškai, tai kokybiniame tyrime tas pats dokumentas ar įrašas

yra analizuojami iš įvairių pozicijų. Analizės rezultatai pateikiami interpretacijos ar hipotezės forma. Pavyzdžiui, M. Gall ir kt. (1996) šaltinyje pateikiami penki Hodder pasiūlyti duomenų, gautų iš dokumentų bei įrašų, interpretacijos kriterijai: 1) vidinis suderinamumas, kuris reiškia, kad atskiros teorinės argumentacijos dalys viena kitai neprieštarauja ir kad išvados išplaukia iš prielaidų; 2) išorinis suderinamumas, reiškiantis, kad interpretacija atitinka teorijos priimtas disciplinas tiek jos viduje, tiek ir užjos ribų; 3) duomenų ir teorijos atitikmuo; 4) teorinių prielaidų pasitvirtinimas; 5) tiesos vertinimas.

Pavyzdys.Tame pat šaltinyje pateikiamas kokybinio tyrimo pavyzdys, kuriame aprašoma G. Patthey-Chavez (1993) studija apie kultūrinį konfliktą tarp Lotynų Amerikos šalių moksleivių ir jų pagrindinių dalykų mokytojų Los Andželo vidurinėje mokykloje. Tyrimo autorė aprašė vidurinę mokyklą, atsižvelgdama į jos dislokacijos vietą. Jos stebėjimai apėmė įvairias visuomenės tarpusavio bendravimo formas. Pavyzdžiui, buvo pastebėta, kad biznio srityje, šalia įprastų angliškų, daug demonstruojama ir ispaniškų atributų: vaizdo prekių parduotuvės reklamuoja ispaniškai įgarsintas kolekcijas; keletas ispanų kalba leidžiamų laikraščių bei radijo ir televizijos stočių sėkmingai konkuruoja su anglakalbe žiniasklaida ir pan. Iš šių stebėjimų ji padarė išvadą, kad Salvadoro ir Meksikos kultūriniai ryšiai šioje kaimynystėje sėkmingai egzistuoja. Kiti jos stebėjimai buvo nukreipti į anglų, kaip antrosios kalbos, programą mokyklų tvarkaraščiuose. Juos analizuodama, tyrėja pastebėjo, kad išskirtinis dėmesys yra skiriamas anglų kalbos gramatikai. Toks išskirtinumas Jos nuomone, prieštarauja metodinėms rekomendacijoms, kuriose pirmenybė teikiama mokinio šnekamosios kalbos tobulinimui. Toliau, cituodama vietinio laikraščio straipsnį apie vidurinę mokyklą Ji parodė jo, kaip asimiliuotojo, tikslus. Aprašydama septyniolikmetės moksleivės, prieš penkerius metus atvykusios iš Salvadoro, įspūdžius, bei juos sulygindama su kitų moksleivių nuomonėmis, ji priėjo išvados, kad kai kurie moksleiviai mano Jog Salvadoro mokyklos yra griežtesnės bei moralesnės nei Amerikos. Šio laikraščio straipsnio, kaip duomenų šaltinio, nauda yra reikšminga dėl dviejų priežasčių. Visų pirma, jis pateikia informaciją apie vieno moksleivio patyrimą jam mokantis vidurinėje mokykloje. Antra, laikraštis formuoja kitokią sampratą, nei ji būtų gauta tyrėjui asmeniškai pabendravus su moksleive. Todėl tas faktas, kad laikraščio reporteris pasirinko šį pokalbį, rodo, jog norima viešai pademonstruoti, kad mokykla remia asimiliacijos misiją. Kitaip tariant, laikraščio reporteris pateikia tai, ką. skaitytojas norėtų žinoti, o būtent, kad mokyklos siekia asimiliuoti imigrantus ir kad joms tai gerai sekasi. Tačiau ši informacija prieštarauja tyrėjos duomenims, kurie abejoja asimiliacijos misija mokyklose.

Metaanalizė.Šis tyrimo metodas mūsų šalies socialinių tyrimų praktikoje taikomas labai retai arba apskritai neaptinkamas. Pasaulinėje praktikoje metaanalizės būdu atliktas tyrimas dažnai tampa reikšmingu įvykiu, medžiaga publikuojama prestižiniuose žurnaluose. Kita vertus, nurodant tyrimo metodus, ši sąvoka vartojama ganai dažnai, tačiau dažniausiai kita, perkeltine prasme, klaidingai manant, jog ji susijusi su įvairios literatūros apibendrinimu. Iš tikrųjų yra kiek kitaip.

Tradiciškai literatūros apžvalgose bandoma įvertinti bei apibendrinti tyrimus, nagrinėjančius tuos pačius klausimus. Dažniausiai metaanalizės metodai tam

netaikomi. Tačiau jeigu vieni tyrimai negali tiksliai atkartoti kitų, tuomet kyla klausimas, kaip juos apjungti. Pavyzdžiui, obuolius su apelsinais. Ar viską sudėjus kartu, mes gausime salotas? Šis vaizdžiai iliustruojantis pavyzdys, perimtas iš D. Krathwohl (1993) studijos, parodo atliktų tyrimų sintezės sudėtingumą. Anksčiau tokia sintezė buvo paliekama tyrėjo nuožiūrai. Jis turėjo įvertinti kiekvieną tyrimą, analizuodamas tokias jo ypatybes, kaip tiriamosios imties dydis ir jos santykis su populiacija, tyrimo projekto glaustumas, tyrimui įtaką darančių veiksnių kontrolė, tyrimo metodų validumas ir kt. Savaime suprantama, kad apsvarstyti ir įvertinti tiek daug tyrimo ypatybių yra labai sunkus darbas.

Kiekybinio pobūdžio tyrimų santraukos dažniausiai reziumuoja kiekybinių tyrimų rezultatus. Tokia santrauka buvo pavadinta metaanalize, panaudojus graikišką priešdėlį meta, kuris reiškia „po to". Taigi metaanalizė yra „po to atlikta analizė", t.y. jau užbaigtų tyrimų analizė. (Tokiu pačiu principu metaįvertinimas reiškia jau atliktų įvertinimų įvertinimą Metaanalizė - tai toks tyrimo metodas, kai iš daugelio jau atliktų (dažniausiai kitų tyrėjų) eksperimentinių tyrimų daromos apibendrinančio pobūdžio išvados (Cohen, Manion, 1989). Arba tai statistinė procedūra, kuria siekiama nustatyti tam tikras kiekybinių tyrimų, atliktų tiriant tą pačią problemą, tendencijas (Gall ir kt., 1996). Kiti autoriai (Thomas ir Nelson, 1996) šį metodą apibūdina kaip tyrimų sintezės metodą, kuriame atliktų tyrimų rezultatų kvantifikacijai yra taikomi statistinės analizės metodai.

Metaanalizės metodas, kaip nurodo D. Krathwohl (1993), yra naudingas dėl šių priežasčių: 1. Kai kurių tyrimų rezultatai dėl nepakankamo jų statistinio reikšmingumo gali būti

vertinami tik hipotetiškai. Tuo tarpu tie patys tyrimai, apjungti metaanalizės metodu, tampa kur kas reikšmingesni nei kiekvienas iš jų atskirai.

2. Analizuojant tyrimų rezultatus, ne visada įvertinamas imties dydis, dėl ko atskirų tyrimų, atliktų toje pačioje populiacijoje, rezultatai gali skirtis. Ir nors jų apibendrinimas yra sunkus, tačiau statistiškai tai padaryti įmanoma.

3. Iš vieno tyrimo sunku nuspręsti, kokį poveikį jo rezultatams gali turėti tokie kintamieji, kaip, pavyzdžiui, asmeninės savybės, socialinė aplinka, tyrimo atlikimo eiga ir kt. Tuo tarpu apjungti kelių panašių tyrimų rezultatai gali padėti išskirti konkrečias aplinkybes, kurioms esant poveikis galėtų būti efektyviausias.

Nurodomi ir kiti šio metodo privalumai. Pavyzdžiui, M. Gall ir kt. (1996) teigia, kad

metaanalizė informuoja skaitytoją apie eksperimentinių ir kontrolinių grupių skirtumo dydį ir kad joje taikomas matavimo vienetas, dar vadinamas efekto dydžiu, leidžia palyginti skirtingų tyrimų duomenis.

Ši metaanalizės, kaip tyrimo metodo, sąvoka buvo panaudota ir išplėtota G. Glass (1976). Jis pasiūlė skirtingais būdais išmatuotų tų pačių konstruktų rezultatus palyginti, sudedant juos į tam tikrą standartinę taškų formą, paprastai naudojamą lyginant skirtingų testų rezultatus. Tie taškai gali būti išreiškiami standartinio nuokrypio vienetais. Taigi, lyginant įvairių tyrimų rezultatus, atliekami statistiniai paskaičiavimai, įvedant rezultato dydžio (effect size) sąvoką(ES).

Pavyzdys

Tarkime, mes norime sužinoti, ar konkretus poveikis skirtingai veikia vyrus ir moteris. Literatūros šaltiniuose randame 15 tyrimų apie tą konkretų poveikį vyrams ir 12 tyrimų - moterims. Mes galime apskaičiuoti ES kiekviename iš šių 27 tyrimų, po to ES vidurkį ir standartinį nuokrypį vyrams (n = 15) ir moterims (n = 12). Pasinaudoję Stjudento kriterijumi t, galime nustatyti moterų ir vyrų ES vidurkio skirtumo patikimumą.

Mtaanalizės modelis, kurį aprašė G. Glass, buvo siejamas su psichoterapijos efektyvumo tyrimais. Nors buvo atlikta daug tyrimų, įrodančių jos efektyvumą, tačiau buvo ir abejojančių dėl šio poveikio privalumų. Ir iš tiesų, kai kurių tyrimų rezultatai buvo neigiami - kontrolinėse grupėse žmonės jautėsi geriau nei poveikio grupėse. G. Glass savo veikale (Smith, Glass ir Miller, 1980 - cit. pagal Krathwohl, 1993) pristatė šių tyrimų metaanalizę. Šiai analizei jis, kartu su savo bendradarbiais, iš 1000 literatūros šaltinių išsirinko 375 tyrimų atvejus. Iš daugiau kaip 25000 subjektų buvo gauti 833 rezultatų dydžiai (ES).

Visų teigiamų rezultatų atveju ES vidurkis buvo 0,67. Tais atvejais, kada tyrimo kintamaisiais buvo pasirinkti baimė ir nerimas, tuomet ES buvo beveik lygus 1. Tuo tarpu tyrimo kintamuoju pasirinkus pasiekimų darbe kriterijų psichoterapijios metodais, be abejo, įtakoti yra kur kas sunkiau. Savaime aišku, kad skirtinguose moksluose nevienodai yra vertinamas ES dydis. Pavyzdžiui, elgsenos bei socialiniuose moksluose 1 dydžio rezultatas yra laikomas stipriu, o 0,3 - silpnu. Tuo tarpu biomedicinos moksluose efektyviu gali būti laikomas ir kur kas mažesnis nei 0,3 dydžio rezultatas.

Aptarus pateiktus pavyzdžius, metaanalizės tyrimo metodą pagal jo taikymo ypatumus galima būtų charakterizuoti taip (Krathwohl, 1993):

1) metaanalizėje sujungiami tuos pačius požymius (objektus) nagrinėjančių tyrimų rezultatai;

2) rezultato dydis (ES) yra tam tikras standartinių taškų skaičius, leidžiantis sujungti daugelio tyrimų rezultatus. Jis apskaičiuojamas dalijant eksperimentinės ir kontrolinės grupių vidurkių skirtumą iš kontrolinės grupės standartinės deviacijos (gali būti naudojami ir koreliacijos koeficientai);

3) kiekvienas tyrimas pateikia populiacijos rezultato dydžio įvertinimą; 4) vidutinis tiriamosios grupės rezultato dydis gali būti laikomas populiacijos rezultato

dydžio įvertinimu; 5) metaanalizė suteikia kitokią perspektyvą teigiamiems, neigiamiems bei statistiškai

nereikšmingiems rezultatams. Pavyzdžiui, jeigu populiacijos rezultato dydžio vidurkis artimas nuliui ir rezultatai pasiskirsto žemiau ir aukščiau nulio po lygiai, reiškia, kad mes gauname ir neigiamą poveikį arba jokio poveikio. Tai reiškia, kad rezultatai, kartu paėmus, rodys ne ryšių nebuvimą, o tai, kad jie yra silpni;

6) metaanalizės, kaip tyrimo metodo, būdu surinkti duomenys pateikia analizuojamų reiškinių rezultato dydį esant skirtingoms tyrimo sąlygoms, kas leidžia įvertinti jų teigiamą ar neigiamą įtaką tiriamajam reiškiniui.

Nepaisant šių privalumų, metaanalizė pasižymi ir savo silpnomis pusėmis. Pavyzdžiui, nurodoma (Krathwohl, 1993), kad į metaanalizę įtraukiami nevienareikšmiai pagal tyrimo sumanymą tyrimai, o taip pat tyrimai, kurių imtys labai skiriasi. Be to, kada duomenys, surinkti iš įvairių spausdintų pranešimų, yra paverčiami rezultatų dydžiais, tenka imtis "atgalinio mąstymo" ir labiau pasikliauti prielaidomis, nes nėra pirminių duomenų. Pavyzdžiui, tyrimo

rezultatuose nenurodomi skirtumai tarp vidurkių bei standartinės deviacijos (nuokrypiai) ir kt. Išskiriami ir tokie trūkumai, kaip santraukų, kurios yra grindžiamos publikuotais tyrimais, tendencija pervertinti poveikio rezultato dydį, nes publikuojama literatūra labiau linkusi į teigiamus rezultatus. Dėl to rezultatų dydžių vidurkiai, paremti vien tik publikuotais tyrimais, paprastai yra aukštesni už tuos, į kurių analizę yra įtraukiami ir nepublikuotų tyrimų duomenys. Kituose darbuose (Cohen, Manion, 1989) nurodoma, jog šio metodo šalininkai paprasčiausiai gali padidinti kiekybinių duomenų bazės rodiklius. Todėl tokie tyrimai daug labiau išplečia atskirų pavyzdžių apimtį negu padidėja kintamųjų skaičius. Dėl to tradicinis apibendrinimų ieškojimas iš kuo didesnio atvejų skaičiaus apsunkina duomenų bazės apdorojimą, galintį atspindėti, tarkim, edukologijos socialinės prigimties sudėtingumą.

Šios problemos rodo, kad nors metaanalizės idėja yra palyginti paprasta, tačiau negalime atlikti tokį tyrimą vien tik paviršutiniškai. Be to, atsiranda ir naujų, alternatyvių metaanalizės metodų, kaip pavyzdžiui, tyrimo rezultatų metaanalizė ir neatitikimų atskyrimo metaanalizė. Pirmasis iš jų analizei siūlo iš kiekvieno tyrimo imti tik po vieną rezultato dydį. Tačiau taip darant, galime atmesti vertingą informaciją. Pavyzdžiui, tyrimas gali atskleisti tokius mokymo programos efekto dydžius, kaip geresnį mokymosi pažangumą, požiūrius bei mokymosi įgūdžius. Šiuo atveju mums reikėtų išsirinkti tik vieną iš jų, tarkim, mokymosi pažangumą. Be to, siūloma pasirinkti tik tuos tyrimus, kuriuose tiriamoji imtis reprezentuoja populiaciją. Antrasis metodas taikomas tada, kada analizuojami tyrimai pasižymi rezultatų įvairove, kurią nulėmė skirtingi metodai bei įvairūs šalutiniai veiksniai (pavyzdžiui, amžiaus ir lyties ypatumai). Naudojant neatitikimų atskyrimo metaanalizę, galima būtų nustatyti neatitikimų požymius, o juos atmetus, nepriklausomojo kintamojo poveikį. Nepaisant atskleistų trūkumų, metaanalizės metodas turi ir nemažai privalumų. Pavyzdžiui, nurodoma (Cohen, Manion, 1989), kad mažesnės apimties eksperimentinių tyrimų rezultatai, kurie iki tol nebuvo skelbiami, galėtų būti pritaikomi praktiškai. Be to, atsiranda galimybė pasekti, kaip kinta taikyto poveikio dydis laiko trukmės atžvilgiu, susiejant visa tai su įvairių sąlygų pasikeitimu istoriškai. Yra ir daugiau teigiamų šio metodo pavyzdžių. Mūsų jau minėtame D. Krathwohl (1993) šaltinyje cituojami autoriai tai ypač pabrėžia. Reikia pažymėti,jog ši analizė - tai ilgai trunkanti ir daug laiko reikalaujanti procedūra, kuriai neužtenka vien santraukų ir antrinių šaltinių apžvalgos. Tam būtina išstudijuoti daug pagrindinių literatūros šaltinių. Be to, būtina kompiuteriu išmokti paskaičiuoti įvairių statistinių rezultatų efekto dydį (Gall ir kt., 1996).

Laiko biudžeto analizė.

Šis tyrimo metodas plačiai taikomas sociologijoje, taip pat sutinkamas pedagogikoje, profilaktinėje medicinoje ir kt. Juo remiantis, fiksuojama tam tikro laikotarpio asmens veikla. Dažniausiai nustatomas laiko biudžetas per savaitę, nors gali būti ir kiti variantai, pavyzdžiui, per dieną, dvi dienas ir pan. Šiuo atveju, tiriant identiškas grupes atskiromis savaitės dienomis (nustatomas kiekvienos grupės laiko biudžetas per dieną), galime įvertinti įvairių demografinių grupių laiko sąnaudas per tam tikrą laiko tarpą (pavyzdžiui, per savaitę). Tai leidžia vykdyti tyrimus didelėse populiacijose ir gauti vertingų duomenų, nusakančių pomėgius, vertybines orientacijas, prioritetines veiklos sritis bei spręsti apie elgsenos pasikeitimus, įvertinant įvairių veiksnių įtaką.

Laiko biudžeto protokolavimas gali būti atviras ir uždaras. Atviras protokolavimas yra toks, kai visa asmens veikla detaliai tam tikrą laiką aprašoma, o uždaras -kai užpildomi specialios formos lapai, kuriuose bet kuri veikla nurodyta iš anksto. Dėl to pastarasis protokolavimo būdas yra ilgesnis, tačiau jo greitesnė, nei atviro protokolavimo, analizė.

Laiko biudžetą gali fiksuoti ir pats tiriamasis (laisva ar uždara forma), ir tyrėjas. Pavyzdžiui, tiriamasis gali užpildyti protokolą vakare, smulkiai aprašydamas visos dienos veiklą, arba tai jis gali padaryti dieną, fiksuodamas kiekvieną veiklą atskirai. Šiuo atveju taip protokoluoti gali ir tyrėjas. Tačiau jeigu nėra galimybių betarpiškai stebėti tiriamąjį asmenį (paprastai laiko sąnaudas tuo ar kitu protokolavimo būdu fiksuoja pats tiriamasis), tada šio metodo tikslumas bei objektyvumas labai priklauso nuo tiriamojo geranoriško požiūrio sąžiningai fiksuoti savo veiklą. Todėl tiriamajam ne visada nurodomas pagrindinis tyrimo tikslas. Ypač svarbus išsamus tiriamųjų instruktavimas ir, kiek tai įmanoma, tyrimo anonimiškumas (konfidencialumas). Be to, vertinant duomenų objektyvumą, lygiagrečiai taikytini ir kiti tyrimo metodai, pavyzdžiui, apklausa.

Sunkiau tikėti ankstesnio laikotarpio duomenimis. Pavyzdžiui, vyresni žmonės gali netiksliai nurodyti kokios nors jaunystės metų veiklos pomėgį, nes ne visada gali tiksliai prisiminti senus laikus. Todėl geriausia atlikti ne vėlesnes kaip 1-2 dienų laikotarpio retrospektyvines apklausas.

Tyrimo metodas, paremtas vaidmenimis imitaciniuose žaidimuose.

Šis metodas taikomas palyginti seniai, nurodoma net tiksli jo panaudojimo pradžia - 1930 m. (Cohen, Manion, 1989). Tokie tyrimai gali turėti įvairius tikslus, pavyzdžiui, įvertinti asmenybę. Jų pasitaiko psichoterapijoje, edukologijoje bei vadyboje mokant verslo reikalų. Vaidmenys gali būti pasyvūs (įsivaizduojant, ką reikėtų daryti, jeigu...) ir aktyvūs (kai reikia atlikti konkrečius veiksmus). Kai vaidmenys pasyvūs, asmenims, pvz., pateikiama piešinių su žmonių veidais, išreiškiančiais skirtingas emocines būsenas arba gestikuliuojančių žmonių grupės nuotrauką. Ir vienu, ir kitu atveju prašoma atsakyti į tam tikrus klausimus. Pavyzdžiui, paklausti, ką vieni ar kiti žmonės jaučia, ar jie yra patyrę panašių emocijų ir pan. Atsakydamas į klausimą, mokinys turi įsijausti į vaidmenį ir pabandyti apibūdinti tai, ką jis pats darytų konkrečiu atveju.

Kiti vaidmenys reikalauja daug didesnio tiriamųjų aktyvumo (pavyzdžiui, imitaciniuose žaidimuose).

Gali kilti klausimas, ar imitaciniai žaidimai tinka kaip tyrimo metodas, norint, pavyzdžiui, pažinti žmogaus elgseną įvairiose situacijose? Manoma, kad sudarius tam tikras sąlygas, tokie žaidimai gali praplėsti mūsų žinias ir kartu būti tyrimo metodas (Cohen, Manion, 1989).

Sąvoka vaidmenys nusako žmonių dalyvavimą imituotose socialinėse situacijose, norint geriau jas pažinti. Pavyzdžiui, vaidmenų metodas tinka norint susipažinti su įvairiais gyvenimo vaidmenimis (tėvo, motinos, policininko ir pan.), suvokti, kokį poveikį asmeniui daro kolektyvas, įvairios struktūros, treniruoti save norimomis sąlygomis.

Imitacinių žaidimų privalumai ir trūkumai Privalumai: 1. Dalyviams jie įdomesni, teikia daugiau teigiamų emocijų. 2. Dalyviai mokosi daryti sprendimus. 3. Perteikiama medžiaga geriau išmokstama.

4. Gera priemonė tarpdalykiniams ryšiams plėtoti. 5. Žaidimai mažina atotrūkį realaus gyvenimo.

Trūkumai: 1. Užima daug laiko. 2. Keblu jiems pasiruošti.

Tyrimo metodas, pagrįstas istorinių duomenų analize. Šio tyrimo metodo esmė - tyrimo būdu gilintis į tai, kaip mums rūpima problema kito per ilgus amžius, tam tikrą laiko tarpą (Gall ir kt., 1996). Tokia istorinės patirties analizė naudinga tuo, kad gautosios išvados gali būti pritaikytos dabarčiai. Mokslo metodologinėje literatūroje (Cohen, Manion, 1989; Gall ir kt., 1996) istorinių tyrinėjimų vertė apibrėžiama taip:

1. Istoriniai tyrimai leidžia įžvelgti problemos sprendimo būdus bei padeda mums išsivaduoti iš praeities naštos bandant ją suvokti. Pavyzdžiui, jeigu tyrimuose nebūtų analizuojami literatūros šaltiniai, tuomet tyrėjai tikrintų ir tas hipotezes, kurios anksčiau buvo pripažintos neproduktyviomis, arba bandytų iš naujo išrasti abejotiną tyrimų metodologiją bei darytų tas pačias, kaip ir jų pirmtakų, klaidas. Taigi be nuolatinės šiuolaikiškos istorinės tyrimų literatūros apžvalgos nebūtų įmanomas mokslo žinių progresas.

2. Sudaro sąlygas prognozuoti dabarties ir net ateities kitimo tendencijas mums rūpimu klausimu. Antai jeigu mes žinome, kaip individas ar grupė veikė praeityje, tai su tam tikru patikimumu galime numatyti, kaip jie veiks ateityje. Pavyzdžiui, mes galime prognozuoti, kaip įstatymų leidėjas balsuos švietimo politikos klausimais, atlikę tyrimą apie ankstesnių balsavimų rezultatus. Tačiau kitokio pobūdžio tyrimuose prognozavimas yra retai pateisinamas. Tai visų pirma susiję su tuo, jog socialinės ar ekonominės sąlygos nuolat kinta, taip sukurdamos nenuoseklumą švietimo praktikoje.

3. Padeda suvokti dabartį moraliniuose rėmuose. Pavyzdžiui, R. Bellah su bendraautoriais (1985) teigia, kad šiandieninis individualizmas ir mokslinis racionalizmas leidžia suvokti gyvenimo prasmę bei daryti moralinius sprendimus (cit. pagal Gall ir kt., 1996). Savo ruožtu, praeities studijavimas primena mums tradicijas, kurios suformavo tam tikras moralines bei socialines taisykles ir kurioms pritarė dauguma bendruomenės narių. Todėl daug religinių bei etninių grupių stengiasi išsaugoti kolektyvinę praeitį. Galbūt panašus poreikis egzistuoja ir švietime, kurio institucijos galėjo būti kuriamos praeities įvertinimo bei visuomenės požiūrio pagrindu. Tokie apžvalginiai tyrimai gali pasitarnauti šiuolaikinei socialinei švietimo reformai. Pavyzdžiui, M. Katz (1968), studijuodamas XIX amžiaus Masačusetso švietimo naujoves, nustatė, kad jos iš esmės tarnavo dominuojantiems ekonominiams interesams ir tuo pačiu trukdė demokratijos aspiracijoms (cit. pagal tą patį šaltinį). Jo autoriai teigia, kad šis tyrimas, aiškiau negu šiuolaikinė praktinė studija, atskleidė problemas, susijusias su švietimo inovacijomis. Matyt, dėl to, kad žmonės linkę apžvelgti praeitį bešališkiau nei dabartį.

4. Dažnai atskleidžia įvairių sąveikų ir net kadaise vykusių sukrėtimų tikrąją vertę. 5. Padeda iš naujo pažvelgti į iškeltas hipotezes, turimus duomenis ar kuriamą teoriją.

Tačiau istorinis tyrimas nėra tiesioginio stebėjimo metodas. Jis ypatingas tuo, kad viskas, kas tiriama, jau yra įvykę praeityje. Todėl tyrėjo pareiga, o kartu ir uždavinys, naudojantis visais prieinamais šaltiniais (dažnai netiesioginiais, nes daugelis socialinių reiškinių yra

susiję), teisingai (bešališkai, netendencingai) įvertinti buvusius įvykius bei padaryti argumentuotas, pagrįstas istoriniais faktais, išvadas. Visa tai uždeda tyrėjui tam tikrą moralinę atsakomybę.

Kaip ir bet kuriame kitame tyrime, taip ir istoriniame, labai svarbu yra tyrimo planavimas. Jame būtina visų pirma suformuluoti mokslinę problemą, t.y. numatyti tą pagrindinį klausimą, kuris bus tiriamas ir į kurį tyrėjas nori rasti atsakymą. Tam gali pasitarnauti kitų istorinių problemų bei temų apžvalgos.

Dažnai tiesioginių duomenų mums rūpimu klausimu būna mažai arba iš viso nėra. Todėl tenka imtis netiesioginių šaltinių - rašytinių atsiminimų, to meto laikraščių straipsnių, skelbimų ir pan. Taigi istoriniuose tyrimuose renkami dviejų rūšių duomenys:

1) pirminiai, tiesiogiai nušviečiantys rūpimą dalyką; 2) papildomi (netiesioginiai), apie rūpimą problemą leidžiantys spręsti netiesiogiai.

Tas pats pasakytina ir apie šaltinius, kurie gali būti preliminarūs, pirminiai ir antriniai (Gall ir kt., 1996). Preliminarūs šaltiniai yra pirminių ir antrinių šaltinių indeksai, kuriuos sudaro įvairūs bibliografiniai aprašai. Nuo jų paprastai ir prasideda literatūros studijos istoriniuose tyrimuose. Antriniai šaltiniai - tai įvairūs dokumentai, kuriuose vienas ar kitas asmuo pateikia istorinių įvykių ataskaitą, nors pats juose ir nedalyvavo. Paprastai remiamasi kitų tyrėjų rezultatais. Tokie šaltiniai istoriniuose tyrimuose yra dominuojantys, nes istorijos tyrinėtojai retai kada būna vienų ar kitų įvykių liudytojais. Be abejo, reikšmingiausi yra pirminiai šaltiniai. Tai įvairūs aprašymai (pavyzdžiui, dienoraštis, dokumentai, reliktas, žemėlapis ir kt.), parengti asmenų, betarpiškai dalyvavusių istoriniuose įvykiuose. Kitaip tariant, tai istoriniai faktai, kurie gali būti įvardyti kaip duomenys. Juos istorikai paprastai laiko teisingais ir patikimais, ir jie yra svarbūs tiriamojo reiškinio aiškinimui ar interpretacijai. Čia svarbu nuspręsti, ar galima remtis (pasitikėti) faktais, gautais iš kito šaltinio, prieš tai nepatikrinus pirminių duomenų, iš kurių jie buvo paimti. Tokiam sprendimui įtakos gali turėti istoriko reputacija, kompetencijos lygmuo tarp originalių ir mūsų pačių interpretuojamų žinių, galimybė gauti pirminius šaltinius. Nusprendus pasinaudoti kito tyrėjo faktine medžiaga jos netikrinant, rekomenduotina ja remtis kaip literatūros šaltiniu.

Populiariausia yra rašytinė medžiaga, vadinama dokumentais ar aprašymais. Jie gali būti įvairių formų, kaip, pavyzdžiui, dienoraščiai, memuarai, įstatyminiai aprašymai, teismo parodymai, laikraščiai, periodika, metraščiai, užrašų knygelės, diplomai, pranešimai, memorandumai, institucinės bylos ir kt. Juos sudaro rankraščiai ir spausdinta medžiaga, kuri gali būti publikuota ir nepublikuota, parengta visuomenei arba skirta asmeniniam naudojimui. Be to, dokumentai gali būti tiek iš anksto apgalvoti (pavyzdžiui, memuarai ar metraščiai sąmoningai aprašo praeities įvykius), tiek ir neapgalvoti (pavyzdžiui, memorandumai, mokytojų parengti. testai, kurie iš esmės yra skirti konkrečiam tikslui ir be išankstinės nuostatos į istoriją).

Kitas svarbus pirminių šaltinių tipas yra pasakojimas. Pavyzdžiui, baladės, pasakos, sagos ir kitos pasakojimo formos perteikia įvykių eigą palikuonims. Tokiais šaltiniais gali būti ir įvairių istorijos įvykių liudininkų žodinis interviu, užrašytas į garso kasetę, kuris vėliau gali būti pateiktas kaip rašytinė medžiaga.

Istorinės informacijos šaltiniai yra randami archyvuose, institucijose, bibliotekose. Kitas svarbus istorinės informacijos rinkimo elementas -jos užrašymas iš istorinio šaltinio. Čia ypač svarbu nuspręsti, kokia informacija yra svarbi tolimesniam tyrimui, nes gali būti ir taip, kad tyrimo duomenų interpretavimas pareikalaus naujų, papildomų faktų, kurie nebuvo apžvelgti. Ypač tai aktualu tada, kada istorinės informacijos šaltinis nėra lengvai pasiekiamas (pavyzdžiui, vieni dokumentai apskritai gali būti neprieinami, o kitiems reikia specialių leidimų), arba ribojamos jo naudojimosi galimybės (pavyzdžiui, leidžiama tyrinėti, bet neleidžiama cituoti arba leidžiama kopijuoti tik atskiras dalis). Ir, be abejo, bet koks autorystės teisių pažeidimas yra netoleruotinas.

Istorinių duomenų interpretavimas. Vertindamas įvykius, istorikas yra panašioje situacijoje kaip ir bet kokio kito įvykio liudininkas, kuris, pateikdamas įspūdžius, apibūdina jį pagal savo kompetenciją, asmeninę patirtį bei ryšį su tuo įvykiu. Tačiau, kaip vaizdžiai išsireiškia knygos (Gall ir kt, 1996) autoriai, faktai - tai nėra kaip žuvis ant prekystalio. Jie — kaip žuvis, plaukiojanti plačiame vandenyne. Ir tai, ką istorikas pagaus, priklausys iš dalies nuo galimybės, bet daugiausiai nuo to, kokią vandenyno dalį jis pasirinks žvejybai ir kokius reikmenis naudos. Be abejo, šie du veiksniai priklausys nuo to, kokią žuvį jis norės sugauti. Taigi, nusprendus atlikti istorinį tyrimą, tyrėjui svarbu įvertinti savo paties įsitikinimus bei informacijos pasirinkta tema poreikius. Tai leistų jam "matyti" tuos, o ne kitus praeities įvykių aspektus. Tačiau susikūręs savo paties duomenų interpretavimo rėmus Jis turėtų būti jautrus ir tolerantiškas kitų tyrėjų, užbaigusių tos pačios ar panašios temos tyrimą, interpretacijoms. Žinant tą faktą, kad istorijos pagrindą sudaro būtent interpretacija, galima teigti, jog istorikai nuolat perrašo praeitį, nes jų požiūriai bei interesai keičiasi. Pavyzdžiui, mūsų jau minėtame šaltinyje teigiama, jog per pastaruosius dešimtmečius į švietimo istorijos tyrinėtojų gretas įsiveržė istorikai revizionistai (rekonstrukcionistai), kurie pateikia kiek skirtingą nei įprasta požiūrį į švietimo istoriją. Tarkim, apžvelgdami švietimo praeitį, jie labiau nei racionalumą, gerą valią ar pedagoginius sprendimus akcentuoja politinius, ekonominius bei socialinius veiksnius ir motyvus. Tyrinėdami stereotipines žodžių „reforma" ir „progresas" sąvokas, jie su ironija mąsto apie tai, kas yra susiję su mokyklos reforma ir pan. Vienas iš pagrindinių istorinio tyrimo uždavinių yra nustatyti praeities įvykių priežastingumą. Savaime suprantama, kad istorikai negali tiesiogiai įrodyti jog vienas praeities įvykis yra kito priežastis. Tačiau jie gali aiškiai išsakyti savo nuomonę apie tas prielaidas, kurios gali būti įvardytos kaip istorinių įvykių priežastiniai veiksniai. Pavyzdžiui, darant prielaidą apie tai jog žmonija elgiasi panašiai tiek kultūrų, tiek laiko atžvilgiu. dabarties įvykių priežastingumo ypatumais gali būti paaiškinti panašūs įvykiai praeityje. Kai kurie istorijos tyrinėtojai laikosi eklektinio (kalbamuoju atveju laisvai traktuojamo) požiūrio į praeities įvykius juos aiškindami įvairių veiksnių gretinimu. Antai Gall ir kt. (1996) šaltinyje aprašomas D. Tyack'o (1976) JAV švietimo istorijos tyrimas, kuriame analizuojamos privalomo mokyklos lankymo priežastys. Autorius pateikia penkias šio reiškinio interpretacijas. Pavyzdžiui, etnokultūrinis interpretacinis požiūris teigia, kad privalomas švietimas atsirado dėl to, jog buvo tikimasi įteigti vienintelį "teisingą" standartinį elgesį, ypač tarp XIX amžiaus emigrantų iš pietinės ir rytinės Europos. Kita interpretacija, išvesta iš ekonominės žmogaus kapitalo teorijos, teigia jog privalomas švietimas buvo siejamas su jo galimybe pagerinti darbo jėgos produktyvumą arba, kitaip tariant, galvojant jog švietimas yra vaisingiausias materialusis turtas.

Kiekviena iš penkių Tyack'o interpretacijų, aiškindama istorinius įvykius, remiasi vienais ar kitais įrodymais. Tuo tarpu kiti galimi ryšiai palieka neišaiškinti, nors šiuo atveju yra siūlomos naujos tyrimų kryptys. Autoriaus nuomone, interpretacijų alternatyvos padeda istorikui pasiekti tikslesnį praeities suvokimą bei geresnių priežastinių ryšių pažinimą. Be to, kuo daugiau bus žinoma apie istorinių įvykių praeitį, tuo lengviau bus galima atskleisti alternatyvias jų priežastis. Tuo lyg ir norima pasakyti, jog, matyt, saugiau yra nustatyti ankstesnių įvykių gyvavimą. kaip priežastį negu pačią priežastį.

Sunkumai ir klaidos istoriniame tyrime. Sunkumai, kurie gali kilti istoriniuose tyrimuose, susiję ne tik su tuo, jog viskas jau yra įvykę (galbūt ir labai seniai, nelygu kokį laikotarpį pasirinksime), bet ir su tuo, kad tyrėjas turi aiškiai Įsivaizduoti, ką jis nori sužinoti, t.y. jis turi turėti konkrečią tyrimo hipotezę. Jos neturint, sunku nuspręsti, kurie istoriniai duomenys reikalingesni, o kurie - ne tokie reikalingi. Be to, ir aptikus reikiamus duomenis, dar reikia išsiaiškinti, ar galima jais tikėti. Todėl reikės nemažai triūso, įrodant jų autentiškumą bei patikimumą. Pavyzdžiui, patikimumo patikrinimas atliekamas dviem etapais:

1) pirmiausia tikrinamas informacinio šaltinio (dokumento) autentiškumas; 2) paskui tikrinama, ar pati informacija (žinios) yra teisinga.

Šie du etapai dar vadinami „išoriniu" ir „vidiniu" kritiniu įvertinimu (Cohen, Manion, 1989). Išorinis įvertinimas labiau nukreiptas į patį šaltinį (dokumentą), o ne į tai, kas jame rašoma ar sakoma. Šio etapo tikslas - išsiaiškinti, ar galima pasitikėti šaltiniu. Čia žiūrima, kas buvo autorius, tikrinami parašai, rašysena, stilius, vietovardžiai ir pan. Jeigu iškyla abejonių ir reikia, gali būti tikrinamas ir popieriaus, rašalo, drabužių bei kitų daiktų autentiškumas, amžius. Pavyzdžiui, nustatant autorystę (jeigu abejojama), analizuojamas žodžių pasiskirstymas tekste. Manoma, kad kiekvienas rašytojas, autorius kai kuriuos žodžius vartoja tam tikru dažnumu. Visa tai daroma, kad būtų išvengta nesąžiningų, nepatikimų šaltinių ir klastočių.

Vidinis įvertinimas - tai informacijos tikslumo, patikimumo tikrinimas. Tai sunkesnė problema, nei autentiškumo nustatymas, nes reikia išsiaiškinti, ar galima tikėti autoriumi. Literatūroje nurodomi klausimai, į kuriuos šiame įvertinimo etape reikia atsakyti (Cohen, Manion, 1989):

• ar autorius pats yra patyręs aprašomus įvykius, buvo jų dalyvis, ar yra diletantas, t.y. ar jis kompetentingas tais klausimais, apie kuriuos rašo;

• koks autoriaus požiūris į aprašomus įvykius, santykis su jais; • kiek jis galėjo būti veikiamas iš šalies ar psichologinių charakterio savybių; • kiek laiko buvo praėję po aprašomojo įvykio, kai jis rašė; • informacija galėjo būti iškreipta interviu imančių asmenų ir pan. • kritiškai įvertinus istorinę informaciją, žiūrime, ar gautieji faktai patvirtina mūsų hipotezę,

ar ne. Tai sunkiausias ir galbūt atsakingiausias tyrimo etapas, nes viską reikia įvertinti, susieti. Čia reikia įžvalgumo, vaizduotės. Šis baigiamasis tyrimo etapas dar vadinamas proceso sinteze.

Atliekant istorinius tyrimus, gali kilti ir kitokio pobūdžio sunkumų, paprastai susijusių su tyrėjų padarytomis klaidomis, kurios pagal literatūros šaltinius (Cohen, Manion, 1989; Gall ir kt, 1996) gali būti šios:

• formuluojama per plati tyrimo problema; • labiau ryškėja tendencija pasinaudoti antraeile informacija arba lengviau randamais (dažniausiai antriniais) šaltiniais, negu patikimesniais, bet sunkiau randamais pirminiais dokumentais;

• nepakankamai kritiškas išorinis bei vidinis informacijos šaltinio vertinimas; • neatskleidžiama, kokią įtaką asmeninis įvertinimas bei domėjimasis tiriamais įvykiais

tyrėjo istorinių šaltinių pasirinkimui; • netinkamai ir ne vietoje panaudojamos kitų disciplinų sąvokos apibūdinant praeities

įvykius; • daromos nepagrįstos išvados apie priežastinius ryšius, dažniausiai pasikliaunant kokiu

nors veiksniu, kaip vienintele priežastimi; • ne visada istoriniai faktai susisteminami chronologiškai pagal jų reikšmingumą arba

tematiką; • prasta loginė analizė (sunkiai atpažįstami faktai, sukėlę pasekmę), per platus

apibendrinimas, nesugebama įvertinti tuo laikotarpiu vartotų žodžių bei sąvokų prasmės. Pateikta istorinio metodo analizė rodo, kad tai kur kas sudėtingesnis, negu galėtų atrodyti iš pirmo žvilgsnio, tyrimo metodas. Todėl, prieš imantis istorinių tyrinėjimų, pravartu apgalvoti, ar bus įmanoma susidoroti su specifiniais metodo reikalavimais. Priešingu atveju, nesilaikant šių metodinių reikalavimų, tyrimo rezultatų patikimumas gali būti abejotinas.

Su istorinių duomenų analizės metodu glaudžiai susijusi ir humanitarinių tyrimų metodologija, kurios pagrindą sudaro teksto supratimas.

Klausimai: 1. Stebėjimo metodas 2. Eksperimentas 3. Eksperimentinių tyrimų patikimumas 4. Eksperimentinio tyrimo etapai 5. Eksperimentinių grupių komplektavimas 6. Apklausa 7. Apklausos klausimai 8. Anketa 9. Interviu 10. Nedalyvavusių tyrime apklausa 11. Kitos apklausos rūšys 12. Testavimas 13. Testų parinkimo kriterijai 14. Testų tipai 15. Kiti tyrimo metodai 16. Dokumentų turinio (content) analizė. 17. Metaanalizė 18. Laiko biudžeto analizė 19. Imitaciniai žaidimai 20. Istorinių duomenų analize

6. Tyrimo organizavimo būdai

Mokslo metodinėje literatūroje jau įprasta įvairiai klasifikuoti mokslinius tyrimus. Kai kurie autoriai (Thomas, Nelson, 1996; Charles, 1999 ir kt.) juos skirsto į tam tikrus tipus pagal juose taikomus tyrimo metodus. Pavyzdžiui, C. Charles (1999) savo populiarioje, pripažintoje ir Lietuvoje, knygoje tyrimus klasifikuoja dvejopai, t.y. pagal metodologiją (šiuo atveju ją suprantant kaip tyrimo metodą) bei pagal juose keliamus tyrimo tikslus. Pagal metodologiją tyrimai gali būti skirstomi į eksperimentinius ir neeksperimentinius bei į kiekybinius ir kokybinius. Pagal keliamus tiklus - į etnografinius, istorinius, aprašomuosius, koreliacinius, veiksmo, priežastinius-lyginamuosius bei eksperimentinius.

Charakterizavus tyrimo tipus pagal juose taikomus metodus, tyrimus galima aptarti ir pagal jų atlikimo būdą, t.y. tyrimo organizavimo prasme. Ir nors semantiniu požiūriu sąvokos tyrimo būdas ir tyrimo metodas yra gana tapačios (pavyzdžiui, metodas gali būti įvardintas kaip tam tikrų pažintinių rezultatų gavimo būdas), tačiau šiuo atveju tyrimo būdo sąvoka tyrimus charakterizuoja ne pagal tai, kokie juose yra taikomi metodai, o pagal tai, kaip tie tyrimai yra organizuojami.

Metodinėje literatūroje galima sutikti šių tyrimo organizavimo būdų aprašyma: trumpalaikiai ir ilgalaikiai tyrimai, trianguliaciją, įvykusio fakto (ex post facto) bei atvejo tyrimai. Juose, kaip ir kituose tyrimo būduose, gali būti taikomi įvairūs tyrimo metodai, apie kuriuos plačiau buvo kalbama ankstesniame skyriuje. Savaime suprantama viename tyrime gali būti taikomi keli tyrimo būdai. Savo ruožtu tyrimo organizavimo būdai gali būti įvairiai grupuojami. Pavyzdžiui, pagal trukmę jie gali būti ilgalaikiai ir trumpalaikiai; pagal tyrimo organizavimo metodologinius ypatumus - trianguliacija ir atvejo tyrimai, o pagal tyrimo situaciją - įvykusio fakto tyrimai. Tačiau, kaip jau minėjome, toks skirstymas tėra sąlyginis, palengvinantis tyrimų metodologijos studijas.

6.1. Trumpalaikiai ir ilgalaikiai tyrimai

6.1.1. Trumpalaikiai tyrimai

Dauguma socialinių mokslų tyrimų yra aprašomojo pobūdžio. Čia mokymo procesas, grupė, organizacija ar pavieniai asmenys stebimi ilgesnį ar trumpesnį laikotarpį, siekiant įvertinti, palyginti, sugretinti, suklasifikuoti, analizuoti ar aiškinti įvykius, procesus. Išskirtini du aprašomojo pobūdžio tyrimų organizavimo būdai: 1) trumpalaikiai ir 2) ilgalaikiai tyrimai.

Jau pats trumpalaikių tyrimų pavadinimas sako, kad jie vyksta palyginti neilgai. Literatūroje jie dar vadinami "skerspjūvio", arba momentiniais, vienkartiniais tyrimais (Cohen, Manion, 1989 ir kt.). Šiais tyrimais užfiksuojame tam tikrą situaciją konkrečiu momentu. Pavyzdžiui, atlikome organizacijoje tyrimus, kurių metu vienu ar keliais tyrimo metodais nustatėme darbuotojų motyvacijos ypatumus. Po to gautieji duomenys analizuojami, apibendrinami, padaromos galutinės išvados ir, prireikus, gali būti pateikiamos kai kurios rekomendacijos. Tokioje konstatuojamojo pobūdžio mokslinio stebėjimo studijoje galima ieškoti koreliacinių ryšių, atlikti priežastinę-lyginamąją gautų tyrimo duomenų analizę įvertinant atskirų kintamųjų sąveiką ir pan. Galima taikyti įvairius tyrimų tipus, išskyrus eksperimentinį tyrimą, kuris paprastai yra kartojamas, kas iš principo nėra būdinga trumpalaikiams tyrimams. Dauguma edukologijos, ir ypač kitų socialinių mokslų krypčių, mokslo darbų apsiriboja taip organizuotais tyrimais.

6.1.2. Ilgalaikiai tyrimai

Tai tokie tyrimai, kai tiriamasis objektas stebimas ilgą laiką. Tai gali trukti dešimtis metų. Kita šio tyrimo ypatybė ta, kad tiriamasis objektas visą laiką stebimas tiriant viena ir ta pačia metodika, esant apytikriai vienodoms tyrimo sąlygoms. Tokio pobūdžio tyrimai, kurie dar kitaip vadinami longitudiniais, leidžia sukaupti daugiau vertingos mokslinės informacijos, giliau pažinti tiriamąjį reiškinį negu vienkartiniai tyrimai. Pavyzdžiui, ilgą laiką gali būti stebimi tie patys mokiniai, norint išsiaiškinti, kaip su amžiumi keičiasi fiziniai arba kiti jų duomenys, arba kiekvieną kartą gali būti stebimi kiti asmenys, turint tikslą nustatyti, kaip keičiasi moksleivių akceleracijos (fizinio vystymosi) procesai. Tokie tyrimai ypač naudingi sociologiniuose tyrimuose, nes jie padeda nustatyti individo savybių kitimus, priklausomus nuo socialinės sistemos parametrų pasikeitimo. Pavyzdžiui, sociologinio longitudinio tyrimo metu (1983-1993) nustatyta visuomenės socialinės struktūros įtaka Lietuvos jaunimo vartotojiškoms orientacijoms (Luobikienė, 1995). Be to, tokie tyrimai mažiau jautrūs atskiro testavimo rezultatų netikslumui (Cohen, Manion, 1989).

Galima išskirti kelis ilgalaikių tyrimų modelius (variantus), kurie vienas nuo kito skiriasi tyrimo organizavimo tvarka. Tai - tendencijų, kohortinis bei panelinis tyrimo būdai.

Tendencijų tyrimo būdas - tai trumpesnį ar ilgesnį laiką trunkantys tyrimai, kurių metu stebimas mums rūpimas procesas ir jo kitimai. Gauti duomenys gali būti panaudoti šio proceso prognozei. Pagrindinis tokių tyrimų trūkumas tas, kad įvairūs atsitiktiniai veiksniai gali gerokai iškreipti tyrimo duomenis. Tada ir prognozė jų pagrindu bus klaidinga. Tendencijų (arba prognostiniai) tyrimai gali būti panaudojami, pavyzdžiui, planuojant švietimo procesų administravimą. Tarkim, norime žinoti, kiek 2010 metais arba dar vėliau mums reikės pradinių, vidurinių ar kitokio tipo mokyklų ir mokytojų. Tuo tikslu renkami statistiniai duomenys, pavyzdžiui, per pastaruosius 10 metų iki dabartinio laikotarpio. Analizuojami įvairūs demografiniai veiksniai: gimstamumo kitimas, šeimos planavimas, nustatoma, kiek 2010 metais bus mokyklinio amžiaus vaikų ir pan. Kartu reikia įvertinti esamąją bei įžvelgti būsimąją socialinę ekonominę šalies situaciją. Po to per likusį laikotarpį, t.y. per tolesnius penkerius metus, stebima, kaip keičiasi veiksniai, darantys įtaką mokyklų skaičiui. Be abejo, daryti tolimesnes prognozes nėra lengva, ypač jeigu situacija nestabili. Tada galima bandyti prognozuoti trumpesniam laikotarpiui. Kohortinis ilgalaikių tyrimų modelis (pavadinimas kilęs iš lot. cohors - žmonių grupė, būrys) šiek tiek skiriasi nuo tendencijų tyrimo būdo. Jeigu pastarajame kiekvieną kartą parenkami vis kiti to paties amžiaus asmenys (pavyzdžiui, visą laiką stebime dvyliktų klasių mokinius, bet, aišku, ne tuos pačius), tai kohortiniame tyrime, praėjus numatytam laiko tarpui (jis priklauso nuo tyrimo sumanymo), tiriama vėl ta pati populiacija. Tarkim, jeigu tyrėme dvyliktokų populiaciją, tai po 3 ar 5 metų mes vėl turime pasirinkti tiriamąją grupę iš tos pačios, mūsų jau tirtos, populiacijos, kurios atstovai jau bus 21-23 metų. Tokiu (kohortiniu) būdu organizuodami tyrimą galime patikrinti, pavyzdžiui, hipotezę apie sąveiką tarp išsilavinimo ir pasiekimų gyvenime lygio. Panelinio (arba intervalinio) modelio esmė yra ta, kad tokiame (paprastai populiaciniame) tyrime pasirinkta reprezentatyvi tiriamųjų grupė pakartotinai tiriama po gana ilgo laiko tarpo, išlaikant tas pačias, kaip ir pirmuoju atveju, tyrimo sąlygas. Tokiais tyrimais galima įvertinti ne tik registruojamų rodiklių pokyčius, bet ir analizuoti jų priežastis, bandant susieti pokyčius su kitų veiksnių kaita. Šis tyrimo būdas labai paplitęs socialinės (profilaktinės) medicinos, susijusios su visuomenės sveikata, tyrimuose. Pavyzdžiui, A. Tamošiūno (1997), A. Zaborskio (1997), R. Kalėdienės (1999) ir kitų autorių darbuose buvo nustatyti bei įvertinti elgsenos

sveikatos rizikos veiksnių pokyčiai suaugusiųjų bei vaikų ir paauglių populiacijose per pastaruosius 20 metų. Šie tyrimai leido įvertinti ne tik situacijos (tiriamųjų požymių) pokyčius per tam tikrą laiką, bet taip pat juos prognozuoti (pavyzdžiui, gyvenimo trukmę).

6.1.3. Ilgalaikių tyrimų privalumai ir trūkumai

Ilgalaikiai tyrimai leidžia nagrinėti raidos procesus, stebėti, kaip kinta tiriamojo objekto būsenos, požymiai, atrasti naujų, anksčiau nepastebėtų dėsningumų. Vienkartiniu tyrimu to padaryti negalima. Be to, tokie tyrimai leidžia ne tik nustatyti kurios nors populiacijos plėtros dėsningumus, bet ir toms populiacijoms įtaką darančius veiksnius. Jie gali padėti nustatyti ir priežastinius ryšius. Pavyzdžiui, čia galima įtraukti eksperimentą, dirbtinai pakeičiant situaciją. Tarkim, ilgą laiką vienus vaikus mokome pagal vieną metodiką, o kitus - pagal kitą. Po kelerių metų stebime pokyčius.

Kaip jau minėta, šie tyrimai leidžia nustatyti ryšius tarp priklausomų ir nepriklausomų kintamųjų dydžių. Pavyzdžiui, priklausomi nuo asmenybės kintamieji dydžiai gali būti žmogaus elgesys, motyvai, įpročiai ir kt. Jiems įtakos gali turėti amžius, lytis, gabumai ir t.t. Tokie ryšiai ilgalaikiais tyrimais nesunkiai nustatomi. Sunkiau šiais tyrimais diagnozuoti nepriklausomus dydžius, galinčius turėti įtakos elgesio pasikeitimams. Ir jeigu atliekami ilgalaikiai neeksperimentinio pobūdžio tyrimai, kai aplinkos veiksniai nėra valdomi, tada galima kalbėti tik apie bendrų sąlygų (socialinių, ekonominių ir kt.) įtaka, Tuo tarpu eksperimentinio pobūdžio darbuose kai kurios aplinkos sąlygos yra fiksuojamos, sąmoningai valdomos. Todėl jeigu nėra eksperimentinio tyrimo, tai interpretuoti priežasties-pasekmės ryšį reikia labai atsargiai, o daromas prielaidas dera patikrinti eksperimentu.

Tačiau, nepaisant ilgalaikių tyrimų privalumų, jie turi ir kai kurių trūkumų. Visų pirma jie ilgai trunka, todėl yra brangesni, nes reikia laukti, kol susikaups pakankamai duomenų. Antra, egzistuoja tiriamosios grupės "nykimo" problema, nes, vykstant ilgalaikiams tyrimams, dalis tiriamųjų iš grupės išeina, ir jos homogeniškumas kinta. Kartais šią problemą mėginama švelninti, įterpiant į tyrimą "skerspjūvio" tyrimo elementų, norint atstatyti grupės homogeniškumą. Tačiau nuo to gali svyruoti gretimų testavimų rezultatas. Kad to išvengtume, ilgalaikius tyrimus geriausia atlikti didesnėse grupėse - kai yra daug tiriamųjų, įvairūs nesklandumai išsilygina. Trečia, galimi vadinamieji "kontrolės poveikio" trūkumai. Tai susiję su tuo, kad daugkartinis tiriamųjų tyrimas viena ar kita metodika (pavyzdžiui, anketine apklausa) gali sukelti nepageidaujamų psichologinių padarinių, kai tiriamieji tampa jautrūs tiems dalykams, į kuriuos iki tol jie nekreipė dėmesio. Ketvirta, sunkiau parinkti tas pačias sąlygas, ypač socialiniuose tyrimuose, dėl ko gali atsirasti interpretavimo klaidų. Be to, kasmetiniai tyrimai labai apkrauna ir patį tyrėją, ir tiriamuosius.

Taigi, atsižvelgiant į šiuos ilgalaikių tyrimų trūkumus, neretai dažniau pasitelkiami "skerspjūvio" tyrimai: jie kai kuo pranašesni už ilgalaikius tyrimus. Pavyzdžiui, jie pigesni, greičiau gaunama informacija, juose ne toks ryškus "kontrolės efektas", mažiau įtakos turi tiriamųjų tarpusavio bendravimas, tyrimais galima aprėpti daugiau parametrų. Akivaizdu, kad visi ilgalaikio tyrimo privalumai - tai "skerspjūvio" tyrimo trūkumai. Be to, "skerspjūvio" tyrimai mažiau tinka, norint nustatyti atskirų kintamųjų ryšį.

Nepaisant to, kad ilgalaikiai tyrimai gali būti labai efektyvūs, socialiniuose tyrimuose jie palyginti reti, nors kaip matyti iš aprašymo, galimybės juos taikyti yra palankios. Tokių tyrimų pavyzdys gali būti J. Vaitkevičiaus (1982) 1966 ir 1976 metais atliktas tyrimas, kurio metu buvo tirta 14 tūkstančių V-XI klasių moksleivių, vertinant jų mokymosi ir laisvalaikio ypatumus. Nustatyta kultūrinių ir istorinių sąlygų įtaka dviejų kartų moksleivių mokymuisi bei kitokiai veiklai.

6.2. Trianguliacija Sąvoka trianguliacija, pažodžiui išvertus iš lotynų kalbos, reiškia trikampį. Šiuo atveju - tai tyrimo organizavimo būdas, kai reiškinį analizuojama iš kelių pozicijų. Pavyzdžiui, bet koks vieno metodo taikymas socialiniuose tyrimuose yra vienpusis, ne viską apimantis. Todėl, norint nuodugniau ir plačiau suvokti tiriamąjį reiškinį, pravartu taikyti kelis tyrimo metodus. Tai ir vadinama trianguliacijos principu.

Tiksliuosiuose moksluose (fizikoje, chemijoje ir kt.) dažnai pakanka vieno metodo, norint gauti nedviprasmišką informaciją. Tačiau kai tiriame, pavyzdžiui, žmogaus elgseną, to paprastai nepakanka. Mat socialiniuose tyrimuose vienas metodas yra lyg savotiškas filtras, kuris vienus reiškinio požymius praleidžia (užfiksuoja), o kitų - ne, t.y. negali užfiksuoti daugiau to reiškinio savybių, todėl ne visada galime visai pasikliauti vieno metodo teikiama informacija. Dėl to tiriant, pavyzdžiui, asmenybės elgesį, visada geriau pasikliauti informacija, gaunama keliais metodais. Ir jeigu šiais metodais gaunami panašūs rezultatai, vadinasi, yra didesnė tikimybė, kad surinktieji duomenys yra objektyvesni. Tada asmenybės elgseną galime tirti stebėjimo, apklausos būdu, fiksuodami laiko biudžetą ir pan. Arba kitas pavyzdys. Tarkim, norime įvertinti dėstytojo vaidmenį mokymo procese. Šiuo atveju galime parinkti daugelį požymių, pagal kuriuos vertinamas mokytojo vaidmuo. Pavyzdžiui, mokymo procese dėstytojas turėtų:

1) mokyti informatyviai; 2) dėstyti emocionaliai; 3) keisti dėstomąją medžiagą, mokymo metodus; 4) ugdyti mokslinį požiūrį į teikiamą informaciją; 5) pažinti savo sudentus; 6) rūpintis drausme ir t.t.

Iš pateikto pavyzdžio matyti, kad jeigu apsiribotume tik vieno kurio nors požymio tyrimu, tai apie dėstytojo darbą nedaug ką sužinotume, o jeigu tirsime kuo daugiau požymių, procesas bus išanalizuotas daug nuodugniau. Taip pat ir apie studentų grupę galima sužinoti kur kas daugiau tiriant studentus įvairiais metodais. Pavyzdžiui, galime juos apklausti, po to įvertinti dėstytojo nuomonę, atlikti pažangumo analizę, psichometrinius bei sociometrinius tyrimus ir t.t.

Gali būti taikomi kelių tipų trianguliacijos būdai:1. Trianguliacija laiko atžvilgiu. Dauguma socialinių tyrimų vyksta ilgesnį laiką, todėl

dažnai galima neatkreipti dėmesio į įvykusius socialinius pokyčius, galinčius turėti įtakos tyrimo rezultatams. To galima išvengti, taikant "skerspjūvio" tyrimus, t.y. kai po tam tikro laiko tyrimai kartojami tiriant tuos pačius ar kitus asmenis.

2. Trianguliacija vietos atžvilgiu. Trianguliacijos metodo pavyzdys, kai tyrimai taikomi keliose etninėse grupėse, keliuose miestuose, rajonuose ir pan. Tai leidžia gauti papildomos informacijos (pavyzdžiui, palyginti miesto ir rajono mokyklas).

3. Tyrimai gali būti individualūs ir grupiniai, tai padeda giliau pažvelgti į analizuojamą problemą.

4. Teorijų trianguliacija. Šiuo atveju problema tiriama remiantis keliomis teorijomis. 5. Trianguliacija stebėtojų atžvilgiu Galimas trianguliacijos tyrimas, kada tyrimą atlieka ne

vienas, bet keli stebėtojai (tyrėjai). Ir jeigu jų tyrimų duomenys sutampa, vadinasi, rezultatai yra pakankamai objektyvūs.

Kiti autoriai, analizuodami šio tyrimo būdo ypatumus, išplečia jo taikymo ribas, pastebėdami,

jog trianguliacijos būdui taip pat artimos ir multimetodizmo (daugelio metodų) bei diskriminacinio-konvergencinio validumo koncepcijos (suformuluotos amerikiečių socialinių tyrinėtojų Campbell ir Fiske). Pastaroji labiau susijusi su matavimo duomenų statistine analize. Ten pat nurodoma ir kiekybinių bei kokybinių tyrimo metodų derinimas viename tyrime bei įvairūs imties tūrio parinkimo atvejai, kurie, savo ruožtu, taip pat gali būti trianguliacijos taikymo pavyzdžiu. Tokiu pavyzdžiu nurodomas koncentrinių imčių metodas, kurio esmė ta, kad bendra tyrimo imtis atsitiktinai suskirstoma į keletą skirtingo dydžio koncentrų (serijinis tiriamųjų grupių parinkimo būdas). Kiekvienam mažesniam imties tūrio vienetui (koncentrui) taikomas išsamesnis tyrimas (pavyzdžiui, greta kiekybinės tiriamojo reiškinio analizės papildomai analizuojami ir kokybinio tyrimo duomenys). Taigi trianguliacijos būdo panaudojimo moksliniuose tyrimuose galimybės yra gana įvairios. Jis taip pat tinka norint įvertinti kurio nors metodo, kuriuo remiantis renkama pagrindinė informacija, validumą. Be to, šio tyrimo būdo privalumai leidžia jį taikyti tada, kai:

1) norime apie tiriamą problemą susidaryti nuodugnesnį vaizdą; 2) reikia išsiaiškinti sudėtingesnius reiškinius; 3) norima įvertinti skirtingų mokymo, darbo metodų efektyvumą; 4) reikia ištirti kai kuriuos prieštaringus socialinės problemos aspektus; 5) nusistovėjusiais (įprastais) tyrimo būdais ir metodais negaunama patikimų rezultatų.

(Cohen, Manion, 1989) knygoje pateikiamas tyrimų trianguliacijos pavyzdys. Tarkim, dėstytojas mokymo procese įdiegė kokią nors naujovę. Tyrėjas, norėdamas nustatyti jos efektyvumą bei naudingumą, bando išsiaiškinti šiame epizode dalyvavusių nuomones: apklausia dėstytoją — kaip jis pats vertina gautus rezultatus; po to klausia studentų, aiškindamasis jų požiūrį; galiausiai, remdamasis tyrimų rezultatais bei pats traktuodamas stebėtą situaciją, daro apibendrinimus ir pateikia išvadas. Epizodas įvertinamas iš trijų pozicijų. Šiuo atveju dėstytojas bene geriausiai gali paaiškinti analizuojamą situaciją, nes ją suvokia iš vidaus, mato jos struktūrą. Studentai jaučia, kaip tai veikia juos pačius. Tuo tarpu tyrėjas, būdamas, viena vertus, pašaliniu stebėtoju, o antra vertus - turėdamas sukauptą informaciją, gali sujungti bei apibendrinti įvairias nuomones. Procedūriškai tyrimas atliekamas taip: epizodas įrašomas, po to parodomas dėstytojams, komentuojamas. Vėliau rodomas studentams, klausiama jų nuomonės. Tada tyrėjas, remdamasis surinktais duomenimis bei komentarais, galutinai parengia tyrimo medžiagą, kurią dar kartą pateikia dėstytojams diskutuoti.

6.3. Atvejo tyrimai Tai toks tyrimo būdas, kuriame pasirenkamas vieno subjekto (arba kelių,

sudarančių vieną grupę) stebėjimas. Šis būdas gali būti taikomas įvairioms elgesio modifikacijoms tirti, be to, lengvai įvykdomas pavienių tyrėjų darbe. Sąvoka elgesio

modifikacija suprantama kaip tyrėjo siekis pakeisti individo elgesį, kaip socialinis ir simbolinis įtvirtinimas, diskriminacinis (atskiras) mokymas. Kaip strategija, elgesio modifikacija plačiai naudojama grupės valdyme, įgūdžių formavime. Ji taip pat naudojama psichologinėje konsultacijoje, psichoterapijoje, institucinėje globoje ir kitur (Gall ir kt., 1996). Tai rodo, kad šis tyrimo būdas gali būti taikomas tiek kuriant naujas mokslo žinias, tiek sprendžiant įvairias praktines vadybines bei pedagogines situacijas. Pastaruoju atveju tokie tyrimai gali būti apibūdinami kaip veiksmo tyrimai (action research), apie kuriuos bus kalbama 7 skyriuje. Kita vertus, kadangi atvejo tyrimai dažnai yra susiję su tam tikro poveikio vienam tiriamajam asmeniui taikymu jie gali būti įvardinami ir kaip eksperimentiniai tyrimai.

6.4. Įvykusio fakto (ex post facto) tyrimas Šis tyrimo būdas susijęs su įvairių situacijų pokyčiais jau įvykus faktui. Jo tikslas —

išsiaiškinti priežastis, dėl kurių įvyko kokie nors pokyčiai. Pavyzdžiui, aprašomas tyrimas, kuriame buvo norima nustatyti įgyto išsilavinimo ir gyvenimo pasiekimų lygio priklausomybę. Visi prieš devynerius metus mokęsi mokykloje tiriamieji buvo suskirstyti į dvi grupes, t.y. į baigusius visą mokyklos kursą ir mokyklos nebaigusius. Norint išvengti įvairių veiksnių įtakos, tiriamieji buvo suskirstyti poromis, turinčiomis daug bendrų bruožų (socialinė kilmė, amžius, lytis, pažangumas, intelekto lygis ir kt.). Šiuo tyrimu patvirtinta hipotezė, jog baigusieji visą mokyklos kursą per pastaruosius devynerius metus, esant vienodoms sąlygoms, gyvenime pasiekė kur kas daugiau.

Tokie tyrimai neretai atliekami, norint išsiaiškinti dėl kokių priežasčių nuklystama į nusikalstamą veiklą. Visų jų esmė ta, jog tenka remtis anksčiau įvykusiais faktais, ankstesnėmis aplinkybėmis. Kita vertus, pažymėtina, jog įvykusio fakto tyrimai yra diametraliai priešingi eksperimentiniams tyrimams, kuriuose, kaip žinome, tyrėjas eksperimento būdu sąmoningai keičia situaciją ir stebi, kaip tai veiks tiriamąjį reiškinį. Šiuo atveju pirma eina priežastis, o po to - pasekmė. Tuo tarpu tiriant įvykusį faktą, pirmiausia turime kokį nors akivaizdų faktą (pasekmę) ir tada, žvelgdami į jo priešistorę, bandome atkurti galimas to fakto priežastis.

Nustatant priežastinius ryšius, išskiriami du įvykusio fakto tyrimo būdai. Vienas jų- atliekami koreliaciniai tyrimai, kitas - lyginami kriterinių grupių, sudarytų pagal kokius nors požymius, rodikliai. Pirmasis jų dar vadinamas priežastiniu tyrimu, o antrasis-priežastiniu-palyginamuoju tyrimu.

Jau pats priežastinio tyrimo pavadinimas rodo, kad turime nustatyti kokio nors fakto priežastį ir bandome tai atlikti koreliacinio tyrimo metodu. Tokio tyrimo esmė schematiškai gali būti nusakoma taip (Cohen, Manion,1989):

Tarkim, norime išsiaiškinti ryšį tarp mokytojo darbo (mokymo) efektyvumo ir mokytojo pažangumo kai jis mokėsi aukštojoje mokykloje. Mokymo efektyvumą galima nustatyti mokinių pažymiais, ekspertų vertinimu arba apklausus pačius mokinius, bet geriausia tai padaryti keletu būdų. Mokytojo pažangumą, jam mokantis aukštojoje mokykloje, galima nusakyti gautais pažymiais bei jo paties vertinimu. Tarkime, jog atlikę koreliacinį tyrimą, nustatėme stiprų požymių tarpusavio ryšį. Tačiau šiuo atveju negalime tiksliai pasakyti, nuo

ko priklauso mokytojo darbo efektyvumas, nes nėra aiškūs visi kintamieji, galintys turėti įtakos ir mokytojo, ir mokinių pažangumui. Juk, pavyzdžiui, nebūtinai gerai besimokantis studentas turi būti geras mokytojas ir dirbti efektyviai; arba, tarkim, geras sportininkas būti geru treneriu. Todėl šiuo atveju koreliacinis tyrimas nėra labai naudingas, nes koreliacijos koeficientas parodo tik kiekybinę požymio reikšmių tarpusavio priklausomybę, tačiau neatskleidžia funkcinio ryšio, t.y. priežasties ir pasekmės santykio. Apskritai, kalbant apie koreliacinį tyrimą, kaip apie vieną iš matematinės statistikos būdų, reikia pastebėti, kad pastaruoju metu jis tapo gana populiarus socialiniuose tyrimuose. Tačiau dar ne visi tyrėjai pakankamai gerai supranta tokio tyrimo paskirtį, nepelnytai suteikdami jam kur kas didesnę reikšmę nei yra iš tikrųjų. Tad, manytume, jog tikslinga kiek plačiau aptarti šį tyrimo metodą.

Koreliacinių tyrimų socialiniuose moksluose metodologiniai aspektai. Kad išvengtume šališkumo aptariant koreliacinių ryšių ypatumus, pasiremsime L. Cohen ir kt. (2000) šaltiniu, kuriame pateikiamos tokių studijų savybės. Minėto šaltinio autoriai koreliacinius tyrimus skirsto į dvi grupes: duomenų tarpusavio ryšio ir prognozines studijas.

Pirmuoju atveju, nustatant tyrimo kintamųjų ryšius, bandoma geriau pažinti reiškinio sudėtingumą ar elgsenos modelius. Tokios kintamųjų ryšių studijos naudingos tada, kada tiriami mažai žinomi reiškiniai arba jeigu tokių tyrimų anksčiau nebuvo atlikta. Tai, anot autorių, panašu į šaudymą tamsoje, kada tyrėjas tik hipotetiškai gali numatyti įvairius ryšius tarp tyrimo kintamųjų. Pavyzdžiui, norime įvertinti veiksnius, galinčius turėti įtakos dėstytojo darbo efektyvumui. Be abejo, jų gali būti keletas, nes dėstytojo darbo efektyvumas gali priklausyti ir nuo jo intelekto, motyvacijos, nuovokos ar iškalbos, ir nuo kitų asmeninių savybių. Įvertinus šiuos veiksnius, juos galima koreliuoti su dėstytojo darbo efektyvumo rodikliais. Ir nors bus analizuojami tik koreliacijos koeficientai, tačiau tai gali padėti geriau suprasti tiriamąjį reiškinį. Be to, toks tyrimas ir jo rezultatai gali pasitarnauti atliekant kitus tyrimus arba tapti papildomu hipotezių kėlimo šaltiniu.

Nustatant tarpusavio ryšius, gali būti panaudojami daliniai koreliacijos koeficientai, norint įvertinti mažiau reikšmingų veiksnių įtaką tiriamajam požymiui. Tarkim, mus gali dominti gero mokymosi mokykloje priežastys. Pripažįstant didelį intelekto vaidmenį, dalinėje koreliacijoje šis veiksnys gali būti laikomas konstanta, t.y. tam tikru pastoviu dydžiu. Tai leistų nustatyti kitų veiksnių, pavyzdžiui, mokymosi motyvacijos, tėvų skatinimo ir pan. svarbą. Be abejo, motyvacija daro įtaką mokymosi rezultatams, tačiau jeigu jos nesiesime su kontroliuojančiu intelekto veiksniu, tuomet bus sunku įvertinti jos įtaką mokymosi pažangumui, nes intelektualūs vaikai ir su žemesne mokymosi motyvacija mokysis geriau nei mažiau intelektualūs vaikai su aukštesne mokymosi motyvacija. Išeliminavus intelekto veiksnį, galima geriau pamatyti motyvacijos ir mokymosi rezultatų sąveiką. Kitas žingsnis galėtų būti susijęs su intelekto ir motyvacijos kontrole, norint įvertinti tėvų įtaką.

Tais atvejais, kada turime patikimesnių žinių pagrindą, galime taikyti prognozines studijas, kurios grindžiamos prielaida, jog bus nustatyti keli elgseną lemiantys veiksniai, kuriuos galima išmatuoti. Pavyzdžiui, jeigu norime pagerinti kokios nors tiriamųjų grupės sėkmę intensyviais kursais, tuomet turėtume pradėti nuo tų kintamųjų, kurie ankstesniuose tyrimuose parodė ryšį su vienos ar kitos grupės sėkme. Jais galėtų būti tokie veiksniai, kaip iškalba, emocinė branda, sėkmės motyvacija ir kt. Šių veiksnių ir prognozuojamo elgesio koreliacija parodys, kiek tiksli buvo mūsų prognozė. Be abejo, tokiems prognoziniams ryšiams nustatyti taikomos labiau sudėtingos koreliacijų rūšys. Be to, kur kas lengviau yra prognozuoti netolimos ateities

elgseną bei įvykius negu tai, kas atsitiks tolimoje ateityje. Pravartu atminti ir tai, jog žemi koreliacijos koeficientai turės nedidelę prognozinę vertę.

Svarbi tyrimuose ir koreliacijos koeficientų interpretacija, nes nepakanka vien tik juos apskaičiuoti. Dažnai kyla klausimas, kokio dydžio turi būti apskaičiuotas koeficientas, kad jis būtų prasmingas. Šiuo atveju interpretuoti jo dydį galima trejopai: tiriant tarpusavio ryšių stiprumą, jų statistinį reikšmingumą bei nustatant determinacijos koeficientą, tai yra, koreliacijos koeficiento kvadratą (r2).

Skaitmeninė koreliacijos koeficiento vertė aiškiai parodys ryšių tarp kintamųjų stiprumą. Nulinės arba labai mažos vertės rodys silpnus ryšius, o vertės arti +1 ir -1 rodys stiprius ryšius.

Koreliacijos koeficiento kvadratas rodo vieno kintamojo tiesinį ryšį kito kintamojo atžvilgiu arba, kitaip tariant jis rodo, kiek bendro turi abu kintamieji. Pavyzdžiui, kokie nors dydžiai (tarkim, kraujospūdis ir ūgis) yra susiję koreliacijos koeficientu 0,50. Pakėlę šį koeficientą kvadratu, gauname 25 proc. ryšio stiprumą, rodantį, kad vieno dydžio kitimas tokiu procentu gali turėti įtakos kito dydžio pokyčiams. Tai yra, žinodami vieną dydį, su atitinkamu tikslumu galime prognozuoti kitą. Kaip jau esame minėję, koreliacija nebūtinai rodo priežastinius ryšius tarp dviejų kintamųjų. Be to, koreliacijos koeficiento negalima interpretuoti absoliučia prasme.

Remiantis šiais teiginiais, galima aptarti įvairias koreliacijos koeficiento reikšmes. Pavyzdžiui, koreliacijos koeficiento reikšmės nuo 0,20 iki 0,35 rodo palyginti nedidelius ryšius tarp kintamųjų, nors statistiškai jie gali būti ir reikšmingi. Antai koreliacijos koeficientas 0,20 rodo, kad tik 4 procentai iš visos įvairovės gali būti būdingi abiem išmatuotiems dydžiams, tad prognozinėse studijose toks koeficientas yra mažai vertingas. Vertingesni šiuo požiūriu koreliacijos koeficientai tarp 0,35 ir 0,65, tačiau didesniu prognozavimo tikslumu pasižymi koreliacijos tarp 0,65 ir 0,85. Aukštesnės kaip 0,85 koreliacijos rodo daugiau kaip 70 procentų bendrumą įvairovėje, nors ir yra nurodoma, kad prognozinės studijos, pavyzdžiui edukologijoje, retai kada pasiekia tokią aukštą koreliaciją.

Pateiktos pastabos parodo koreliacijos koeficiento taikymo sudėtingumą, todėl nustatant priežastinius ryšius, kartais geriau taikyti priežastinį-palyginamąjį tyrimą. Literatūroje pateikiamas toks pavyzdys (Cohen, Manion, 1989). Į universitetą buvo priimta 800 studentų, tačiau jau po pirmojo semestro iškrito 100. Aišku, iškilo būtinumas paanalizuoti šio fakto priežastis. Norint tai išsiaiškinti, reikia analizuoti duomenis, kuriuos turime surinkę apie stojančiuosius. Šiuo atveju (tai buvo specialiai suplanuotas tyrimas) iš stojančiųjų į universitetą buvo renkami duomenys apie jų interesus, motyvacijos lygį (dėl ko stojo) ir kt. Be to, buvo žinomas jų pažangumas vidurinėje mokykloje bei kiti anketiniai duomenys. Atlikus duomenų analizę, paaiškėjo, dėl ko išeita iš universiteto. Priežastys pagal svarbumą (rangą) išsidėstė taip: 1) žemas pasiruošimo lygis stojant į aukštąją mokyklą; 2) menkas suinteresuotumas būsimąja specialybe; 3) abejonė dėl sugebėjimų studijuoti; 4) nepakankamas darbas. Kitų autorių nuomone, stojančiųjų apklausa ne visada būna pakankamai objektyvi (ne visi nori atsiskleisti, kol bus priimti), todėl duomenis apie stojančiuosius geriau pradėti rinkti jiems jau įstojus į aukštąją mokyklą.

Taigi, analizuojant ir lyginant priežastis išstojusių ir likusių mokytis, nustatytos būdingos išstojimo priežastys. Toks palyginimas neretai leidžia geriau nustatyti priežastinius ryšius negu koreliaciniai tyrimai.

Jeigu tyrimas paremtas apklausa, tai įmanoma nustatyti vienų kintamųjų įtaką kitiems. Sąsajų tarp daugiau nei dviejų kintamųjų skaičiavimas yra vadinamas daugiamate analize. Naudojant sąsajų analizės techniką, galima sudaryti priežastinius modelius. Ši technika reikalauja paruošti modelį, kuris aprašo ne tik kintamuosius, bet ir jų tarpusavio ryšių formas. Kaip modelis atitinka duomenis, galima įvertinti atitinkama analize (Postlethwaite, 1996):

Šiame pavyzdyje parodyta, kad namų gerovė (išreiškiama namuose turimais daiktais) veikia nuostatas mokytis, kurios savo ruožtu turi įtakos mokymosi rezultatams. Tėvų ir vaikų sąveika veikia motyvaciją, kuri, kaip ir nuostatos, apsprendžia mokymosi rezultatus, nors, kita vertus, tėvų ir vaikų sąveika daro ir tiesioginę įtaką mokymosi rezultatams. Tačiau apklausos tipo tyrimuose kintamųjų sąsajos neįrodo priežastingumo, išskyrus tuos atvejus, kai naudojami priežastiniai modeliai. Kai ryšys yra stiprus ir pakartotinai pastebimas kituose tyrimuose, tai teikia tvirtą pagrindą tvirtinti, kad priežastingumas yra.

Reikėtų išskirti kai kuriuos įvykusio fakto tyrimo ypatumus. Visų pirma tai tyrimai, kurie iš esmės skiriasi nuo eksperimentinių tyrimų. Eksperimento metu keičiami (kontroliuojami) nepriklausomi kintamieji ir stebimas jų poveikis priklausomiems kintamiesiems, o įvykusio fakto tyrimuose retrospektyviu būdu stengiamasi nustatyti jau įvykusio fakto priežastis. Be to, kontroliuojant eksperimento sąlygas, aiškiai nusakomas priežasties (X) ir pasekmės (0) ryšys. Tuo tarpu įvykusio fakto tyrimuose šis ryšys tėra hipotetinis ir dėl to negali būti nustatytas vienareikšmiškai. Todėl gali būti keletas kaip nors pagrįstų reiškinio priežasties hipotezių. Neretai veikia koks nors kitas veiksnys (nepriklausomas kintamasis), kurio tyrėjas nesugeba įžvelgti. Pavyzdžiui, aukštesnėse klasėse galime rasti aiškų koreliacinį ryšį tarp moksleivių 100 m bėgimo rezultato ir žinių iš geometrijos, nes jie, palyginti su žemesniųjų klasių moksleiviais, vidutiniškai parodys geresnius ir bėgimo, ir geometrijos žinių rezultatus. Šalutinis, trečias veiksnys, nulėmęs koreliacinį ryšį, yra mokinių amžius. Ir, be abejo, būtų didelė klaida, jeigu to nepastebėtume ir geometrijos egzaminą rekomenduotume kaip testą bėgantiems 100 m. Šiuo atveju rastas koreliacinis ryšys tėra tik tariamas ir negali atskleisti priežasties ir pasekmės santykio.

Socialiniuose moksluose tokie tyrimai plačiai paplitę, nes dažnai nėra kito pasirinkimo. Negalime juk atlikti nusikaltimo ar narkomanijos tikrojo eksperimento. Kita vertus, tokie tyrimai naudingi tuo, kad teikia galimybę kelti įvairias hipotezes. Be to, jie tinka ir tada, kai eksperimentinis tyrimas sunkiai įvykdomas arba apskritai neįmanomas (pavyzdžiui, nepriimtinas rūkymo įtakos vėžiniams susirgimams eksperimentavimas). Tikslinga aptarti metodo privalumus ir trūkumus.

Privalumai: 1) gali būti naudingas tada, kai neįmanomi tikslūs eksperimentiniai tyrimai; 2) padeda gauti vertingos informacijos apie reiškinių kilmę (keliant ir aiškinant hipotezes); 3) kartais gali būti naudingesni ir už eksperimentinius tyrimus, nes dirbtinės eksperimento sąlygos gali veikti tyrimo rezultatus. Trūkumai:

1) nieko negalima pakeisti, nes viskas jau yra įvykę; 2) ne visada galima tiksliai žinoti, ar visi priežastimi laikomi veiksniai tokie yra iš tikrųjų

(reikšmingiausi veiksniai gali būti nesurasti); 3) jeigu ryšys ir nustatytas, tai ne visada galima nurodyti, kas yra priežastis, o kas -

pasekmė. Pavyzdžiui, be eksperimentinio tyrimo negalime pasakyti, ar paaugliai tampa agresyvūs todėl, kad žiūri smurto filmus per TV, ar jie žiūri smurtą per TV todėl, kad yra agresyvūs;

4) neretai gali būti klaidingai samprotaujama, kad jeigu nepriklausomas kintamasis įvyko anksčiau už reiškinį, tai jis būtinai turi būti to reiškinio priežastis.

Literatūroje galima sutikti nuomonę, jog esama būdų, kaip įvykusio fakto tyrimus padaryti panašius į tikrus eksperimentinius tyrimus (Cohen, Manion, 1989). Tarkime, norime nustatyti ryšį tarp polinkio į nusikaltimus ir dalyvavimo skautų organizacijoje. Grupių homogenizavimą būtų galima atlikti taip. Pirmiausia sudaromos dvi grupės: vienoje, mūsų manymu, yra daugiau linkusių į nusikalstamą veiklą asmenų, o kitoje - tokių mažuma. Po to sudaroma dar viena grupė, kurioje būtų vienodas linkusių ir nelinkusių į nusikaltimus asmenų skaičius. Analizuojant grupių duomenis, galima formuluoti išvadą apie tai, kiek dalyvavimas skautų judėjime gali būti susijęs su polinkiu į nusikalstamą veiklą. Tačiau ir šiuo atveju galimos įvairios prielaidos, kurių, beje, visai išvengti socialiniuose tyrimuose nėra lengva. Todėl visais atvejais būtina surinkti kuo daugiau faktų ir tik po to bandyti daryti kategoriškesnes išvadas.

Klausimai: 1. Trumpalaikiai tyrimai 2. Ilgalaikiai tyrimai 3. Trianguliacija 4. Atvejo tyrimai 5. Įvykusio fakto tyrimas 6. Koreliacinių tyrimų socialiniuose moksluose metodologiniai aspektai

7. Kiekybiniai ir kokybiniai tyrimai

7.1. Kiekybinių ir kokybinių tyrimų samprata

Šiame skyriuje aptariamos kai kurios vartojamos kiekybinių ir ypač kokybinių tyrimų sampratos. Reikia pažymėti, jog tai sudaro tam tikrų keblumų, nes ne visada sutariama dėl jų vartojimo. Visų pirma tai pasakytina apie kokybinį tyrimą, kuriam apibūdinti yra vartojama didelė sąvokų gausa. Kokybinių tyrimų sampratos analizė yra problemiška daugeliu aspektų. Kokybiniai tyrimai mokslinėje literatūroje dažniausiai asocijuojami su tam tikromis mokyklomis, tyrimų tradicijomis, kurios plačiai žinomos kaip interpretacinė sociologinė tradicija, ypač fenomenologija, etnometodologija ir simbolinis interakcionizmas (Mason, 1996). Kokybiniai tyrimai arba jų elementai yra panaudojami ir kitose disciplinose: psichologijoje - pokalbis,

pokalbio turinio analizė; istorijoje - dokumentų analizė, faktų interpretavimas; medicinoje — terapinis pokalbis ir kt. Suprantama, skirtingų tyrimų tradicijų, mokyklų ir disciplinų atstovai turi savitą pažiūrą į socialinę realybę. Todėl nenuostabu, kad jie turi ir skirtingą nuomonę apie kokybinių tyrimų galimybes, reikšmingumą bei tai, kokiu būdu empiriniai tyrimai gali padėti žmogui.

Mokslo metodologinėje literatūroje kokybiniai tyrimai neretai apibūdinami kaip natūralistiniai (Smith, Glass, 1987). Jie apima ilgalaikį objekto (asmens, grupės, organizacijos) tyrimą, kurio tikslas - suprasti asmenį, jo elgesį ir jutimus bei fizinės, socialinės ir psichologinės aplinkos poveikį jam. Kartais kokybinis tyrimas nusakomas kaip etnografinis (Stake, 1995; Charles, 1999), kuris gali būti susijęs su individo ar grupės elgsenos tam tikroje aplinkoje tyrimais. Toje aplinkoje gali būti savi papročiai, vertybės, bendravimo būdas. Etnografiniai tyrimai paprastai remiasi atitinkamos žmonių veiklos stebėjimu, neformaliu pokalbiu, o dažnai ir tiesioginiu tyrėjo dalyvavimu toje veikloje. Jais stengiamasi atskleisti kas atsitiko tam tikroje socialinėje aplinkoje, kaip palaikomi socialiniai ryšiai ir ką tie įvykiai ir ryšiai reiškia dalyviams. Pavyzdžiui, ką paaugliai veikia laisvalaikiu? Kaip jie aiškina savo elgesį? Kaip grupės nariai siekia bendrų tikslų? Ką grupės nariams reiškia specifiniai žodžiai, kuriuos jie vartoja? Ir tt. Dėl šių ypatumų šio tipo tyrimas leidžia pažvelgti į pasaulį realių, jame gyvenančių žmonių akimis. Ir labai dažnai jų požiūriai, nuomonės skiriasi (arba gali skirtis) nuo visuotinai priimtų stereotipų ar atskiro mokslininko nuomonės. Todėl tokie tyrimai, kaip teigiama literatūroje gali būti patrauklūs ir įdomūs (žr. 7.2.). Kokybiniams tyrimams apibūdinti dažnai vartojama sąvoka atvejo tyrimas, kuri akcentuoja, kad tyrimas remiasi atskirų atvejų studijomis. Dar kitur jie įvardinami kaip interpretaciniai tyrimai, pabrėžiantys tyrėjų siekį interpretuoti reiškinius tomis prasmėmis, kurias jiems suteikia tiriami žmonės (Gall ir kt., 1996). Didelė kokybinių tyrimų įvairovė atsiskleidžia analizuojant šių tyrimų tradicijas (plačiau apie tai 7.3. skyrelyje). Kur kas rečiau nesutarimų kyla vartojant kiekybinių tyrimų sąvokas. R. Stake (1995) nuomone, kiekybiniai tyrimai gali būti vadinami statistiniais arba eksperimentiniais. Šios sąvokos akcentuoja kiekybinį duomenų analizės pobūdį bei nenatūralią (laboratorinę) tyrimo situaciją. D. Krathwohl (1993) taip pat teigia, jog kiekybiniuose tyrimuose dažniausiai taikomi eksperimentiniai metodai. Čia, matyt, autorius yra tos nuomonės, jog apskritai kiekybiniai metodai yra eksperimentiniai, tuo galbūt nenorėdamas supaprastinti eksperimento, kaip tyrimo būdo, sampratos. Kita vertus, ir eksperimentiniai tyrimai gali turėti aiškiai išreikštą kokybinį charakterį.

Apžvelgus sąvokų kokybiniams ir kiekybiniams tyrimams nusakyti įvairovę, nesunku pastebėti, jog kiekvienoje jų yra akcentuojamas vienas ar kitas aspektas. Anot D. Krathwohl (1993), šiomis sąvokomis yra nusakomi du skirtingi požiūriai į tyrimą. Kiekybiniu požiūriu tyrime siekiama patvirtinti hipotezę, o kokybinio požiūrio atveju priimtinesni iš situacijų analizės kylantys paaiškinimai. Vadinasi, sąvokos kokybinis ir kiekybinis tyrimas yra labiau priimtinos, nes jomis nusakomi ne atskiri mokslinio tyrimo metodai arba aspektai, o kiekybinis ir kokybinis požiūris į tyrimą. Šiuo atveju kokybiniam požiūriui būdingas siekimas suprasti, kaip individai suvokia bei aiškina pasaulį ir kaip individualiai kuriamos prasmės lemia jų elgesį. Kiekybiniu požiūriu nusakomas siekis ieškoti išorinių požymių, matuoti juos ir skaičiuoti, siekti vienintelio paaiškinimo, dėsnių, taisyklių, universalumo ir visuotinumo (Krathwohl, 1993).

Kokybiniai tyrimai, nebūdami priklausomi nuo hipotezių, pasižymi lankstumu bei duomenų indukcine analize, kuri induktyvią tyrėjo logiką priskiria prie kokybinių tyrimų bruožų. Lankstumas apibūdina kokybinį tyrimą kaip nestruktūrizuotą, neturintį standartinės tyrimo struktūros, tinkančios bet kuriai tiriamai aplinkai. Struktūrizuotas jis gali būti vėliau, tačiau turi būti atliekamas sistemingai ir tiksliai (Thomas ir Nelson, 1990; Mason, 1996). Pastarojo nuomone, kokybinis tyrimas apima tyrėjo savianalizę ir refleksiją. Psichologijos žodynas (1993) refleksiją apibūdina kaip procesą, per kurį žmogus pažįsta savo paties psichinius veiksmus ir būsenas. Tai individo mąstymas apie tai, kas vyksta jo paties sąmonėje. Dėl to, kaip teigia M. Gall su bendraautoriais (1996), refleksuodamas tyrėjas ne tik keičiasi pats, bet ir tampa sudėtine tyrinėjamos realybės dalimi. R. Stake (1995), kokybiniuose tyrimuose išskirdamas asmeninį tyrėjo požiūrį, jį apibūdina kaip labai asmenišką. Kita vertus, galimas ir kitoks požiūris į tyrėjo vaidmenį kokybiniame tyrime. Anot M. Smith ir G. Glass (1987), tyrėjas, atlikdamas kokybinį tyrimą, nesikiša į vykstančius įvykius, o tiria juos tokius, kokie jie yra. Tačiau šiam teiginiui prieštarauja M. Gall su bendraautoriais (1996), sakydami, kad kokybinį tyrimą atliekantis tyrėjas ieško būdų, kaip priversti individus atskleisti jų pačių sukonstruotą socialinę realybę. Taigi kokybiniams tyrimams yra būdinga tyrėjo vaidmuo, refleksija, savianalizė ir kritinis mąstymas. Būdingi kokybiniams tyrimams ir tokie savitumai, kaip kuriamasis žinių pobūdis bei holistinė analizė ir paaiškinimai. Dėl šių savitumų kai kurie autoriai (Stake, 1995) kokybinį tyrimą apibūdina kaip holistinį, padedantį atkurti holistinį situacijos vaizdą. Šiuo atveju holistinis vaizdas individų ar organizacijos elgesį perteikia ne kaip atskirų kintamųjų rinkinio išdavą, bet kaip "išgyventą patirtį" socialinėje aplinkoje (Paulauskaitė, 1996). Jis dažniausiai sukuriamas situacijų nagrinėjimo (case - study) metodu, atskleidžiant visus jo aspektus, o taip pat tiria ryšius tarp atskirų dalių, mato procesą jo aplinkoje, realizuoja tyrėjų gebėjimus suprasti (ten pat).

Kokybinių tyrimų skiriamųjų bruožų analizė, atlikta remiantis įvairiais šaltiniais, leidžia jį apibūdinti kaip sistemingą, nestruktūrizuotą atvejo ar individų grupės, situacijos ar įvykio tyrimą natūralioje aplinkoje, siekiant suprasti tiriamuosius reiškinius bei pateikti interpretacinį, holistinį jų paaiškinimą.

Kiekybinių ir kokybinių tyrimų skirtumai. Skirtingai nuo kokybinių, kiekybiniam tyrimui labiau būdingas siekis ieškoti išorinių reiškinio požymių, išgaunant įvairius dydžius, kurie gali būti išreikšti skaičiais ir matuojami. Todėl kiekybinio tyrimo mokslinę vertę nusako gauti jo rezultate kiekybiniai rodikliai. Be to, kiekybinis tyrimas yra labiau struktūrizuotas ir suplanuotas, nes tyrimo metodai bei duomenų matavimo priemonės dažniausiai būna sukonstruotos dar prieš tyrimą. Tuo tarpu kokybinių tyrimų metodai yra lankstūs, nes orientuoti į interpretaciją, o ne į matavimus; į procesą, o ne į. išvadą; atkreipia dėmesį į situacijos ir elgesio ryšį, kuris daro didžiausią įtaką patirties formavimui. Be to, skirtingai negu kiti, kokybiniai tyrimo metodai labiau gilinasi į daiktų ir reiškinių kilmę, o ne į skaičius (Paulauskaitė, 1996).

Kita svarbi kokybinių tyrimų ypatybė, pasak minėtų literatūros šaltinių, yra ta jog šiems tyrimams netaikomi griežti imties tūrio reikalavimai. Jų reprezentatyvumą lemia ne tiriamųjų parinkimo būdai, o lankstūs vienokie ar kitokie teoriniai kriterijai. Todėl galima manyti, kad svarbiausias kokybinių tyrimų elementas - tyrimo duomenų apibendrinimas.

Kokybiniai tyrimai vyksta mums įprastais etapais, tačiau, kitaip negu tradicinių (kiekybinių) tyrimų. Jų turinys išsiskiria savita specifika. Pavyzdžiui, formuluodamas problemą, tyrėjas turi nusistatyti didesnį ar mažesnį analizės vienetą (tarkim, organizacija arba skyrius), o pati

problema turi būti tiriama vietoje, renkant duomenis per visą grupės veiklos ciklą. Be to, planuojant tyrimą paprastai nenaudojamos išankstinės tyrimo schemos. Viskas vyksta tyrimo metu, nes, pavyzdžiui, socialinės sistemos institucija visada yra daug sudėtingesnė, negu galima numatyti. Dėl to tokiuose tyrimuose keliama daug darbinių hipotezių, kurios tiriamos dažnai keičiasi.

Kitas išskirtinis tokių tyrimų bruožas – prieinamumo problema. Nė vienas tyrėjas negali paprasčiausiai nueiti i instituciją ir pradėti rinkti duomenis. Pirmiausia jis turi pasirūpinti prieinamumu. Vienas iš būdų tai padaryti -priimti tiriamos grupės nario vaidmenį ir tapti stebėtoju "iš vidaus". Kitas būdas - užsigarantuoti prieinamumą legaliu būdu: kreiptis į kompetentingą asmenį ar grupę, galinčius duoti leidimą tirti. Gavus oficialų sutikimą, reikia susitarti su tais žmonėmis, apie kuriuos arba kuriems padedant bus renkami duomenys.

Renkant duomenis, kokybiniuose tyrimuose paprastai naudojami stebėjimo, pokalbio, dokumentų rinkimo ir analizės metodai. Tačiau jų taikymo metodologija šiek tiek kitokia nei kiekybiniuose tyrimuose. Kokybinių tyrimų metodologijoje pagrindinė idėja yra kontekstas — fizinė, socialinė ir materialinė aplinka, kurioje vyksta žmonių veikla. Kokybiniu metodu numatomos darbo hipotezės, registruojami visi aplinkos įvykiai ir ypatybės, galintys turėti įtakos nagrinėjamam reiškiniui. Be to, tyrėjas fiksuoja ir savo suvokimus bei emocijas. Surinkus tyrimo duomenis, rekomenduojama parengti ataskaitą raštu, įtraukiant tyrėjo asmeninį požiūrį į tyrimą. Kadangi tyrėjas yra "instrumentas", tai jo vertinimas labai svarbus. Jo požiūrio, supratimo analizė yra pagrindinis kontrolės elementas kokybiniuose tyrimuose.

Kokybinių duomenų analizė remiasi keliais duomenų analizės metodais. Vienas jų yra nuolatinis lyginamasis metodas, kurio esmę sudaro duomenų skirstymas ir kodavimas pagal kategorijas per visą jų rinkimo laikotarpį. Vėliau kategorijos apibrėžiamos ir ieškoma tarpusavio ryšio su kitomis kategorijomis. Kitas metodas yra teiginių ir hipotezių formulavimas, remiantis išsamiai surinktais duomenimis. Galiausiai (trečias analizės būdas) iš visos duomenų bazės yra išrenkami duomenys, patvirtinantys tyrinėtojo supratimą ar suvokimą. Po to medžiaga pateikiama pasakojamosios ataskaitos forma.

Bandant patvirtinti tyrimo duomenis, remiamasi vidiniu ir išoriniu patikrinimu. Vidinis patikrinimas susijęs su pačiu tyrimo duomenų įvertinimu, o išorinis patikrinimas atliekamas, pasitelkus kitus tyrinėtojus arba sudarant anketas, pagal kurias patvirtinamos hipotezės.

Kokybinių tyrimų ataskaitos rašomos paprasta kalba, pabrėžiant tiriamojo portretą ir jo kontekstą. Vienos ataskaitos yra pasakojamojo pobūdžio. Jose paprastai nenaudojami formalūs išvadų teiginiai. Kitose ataskaitose formalūs išvadų teiginiai pagrindžiami tyrimo duomenimis, iliustruojami aprašomąja medžiaga. Be to, pageidautina, kad ataskaitose (kaip, beje, ir kituose tyrimuose) būtų apibūdinti duomenų rinkimo ir analizės metodai, prieinamumo užtikrinimo būdas, tyrėjo analizė. Kitaip tariant, tyrėjas turi sugebėti perteikti tiriamojo asmens gyvenimo esmę bei savo suvokimą kaip tyrimo rezultatą.

Iš šios kiekybinių ir kokybinių tyrimų skirtumų analizės nesunku suprasti, jog kokybinių tyrimų mokslinė vertė labai priklauso nuo įvairių veiksnių ir aplinkybių. Todėl, turint galvoje jų reikšmingumą ir svarbą socialiniuose moksluose, būtina išskirti kriterijus, nusakančius tokių tyrimų kokybę. Remiantis anksčiau nurodytu šaltiniu, tai galėtų būti: 1) duomenų rinkimo

trukmė; 2) duomenų prieinamumas (informacijos prieinamumą nulemia santykis, sukurtas tarp tyrėjo ir informatorių ar subjektų); 3) duomenų "natūralumas" (idealus tyrimas yra toks, kuris parodo subjektą natūralios būsenos, t.y. atmetus reakcijas ir dirbtinumą, kuriuos gali sukelti tyrėjo vaidmuo); 4) tyrėjo savikritika (hipotezių forma turi būti aiškiai nurodyti galimi išankstiniai tyrėjo suvokimai ar abejonės bei jų kompensavimas alternatyvių hipotezių forma, papildomais duomenų šaltiniais, paneigiančiais įrodymais); 5) loginė vertė (jeigu pateikiamos išvados, jos turi būti įtikinamai ir pagrįstai susietos su aprašomaisiais duomenimis); 6) patvirtinimas (turi būti akivaizdžios, sistemingos pastangos tikrinti hipotezes); 7) aprašymo atitikimas (tyrėjas turi pateikti tikslias, būdingas detales apie tiriamąjį ir jo kontekstą); 8) reikšmingumas (tyrimas turi nagrinėti teoriškai svarbius klausimus bei būti parengtas taip, kad būtų galima atsakyti į klausimus).

Įvardinus kiekybinių ir kokybinių tyrimų skirtumus, reikėtų nusakyti ir kiekybinių tyrimų sampratą. Remiantis kai kurių autorių išsakytomis mintimis kiekybinį tyrimą galima būtų apibūdinti kaip struktūrizuotą, besiremiantį iš mokslinės problemos išplaukiančia hipoteze (kurią siekiama patvirtinti,) tyrimą, taikant matematinius analizės metodus tyrimo duomenims apdoroti bei nagrinėjamam reiškiniui aprašyti.

7.2. Kokybinių tyrimų tradicijos

Kaip jau buvo minėta, kokybinių tyrimų ištakos yra daugelyje mokslo disciplinų. Jose mokslininkai, tyrinėdami žmonių elgesį bei jį lemiančias priežastis, naudoja įvairius metodus, techniką bei strategiją. M. Gall ir kt. (1996), remdamiesi Evelyn Jacob teiginiais, nurodo, jog tyrimų tradicija yra laikomas grupės mokslininkų susitarimas dėl tyrinėjamų reiškinių prigimties, tinkamų tyrinėti problemų ir klausimų bei dėl sprendimų priėmimo technikos. Vienos tyrimų tradicijos labiau tinka žmonių vidiniam pasauliui tirti, kitos - socialinių ir kultūrinių reiškinių tyrinėjimams, trečios - kalbos ir komunikacijos tyrimams.

Pravartu aptarti tas kokybinių tyrimų tradicijas, kurios atsirado ir išsivystė vienos kurios nors disciplinos rėmuose. Nepaisant gana aiškaus kiekvienos tradicijos apibrėžtumo, jos gali kisti: daryti viena kitai įtaką, susilieti arba reformuotis kintant filosofinėms ir mokslinėms paradigmoms. Dėl tyrėjų požiūrių skirtumų ir vienos tradicijos viduje gali būti kelios šakos.

Pagal tiriamų reiškinių rūšis kokybinių tyrimų tradicijas galima skirstyti į tris kategorijas: 1. Vidinės patirties tyrimai. 2. Visuomenės ir kultūros tyrimai. 3. Kalbos ir komunikacijos tyrimai.

Trumpai aptarsime svarbiausias kokybinių tyrimų tradicijas, nurodydami jų naudą ir paplitimą socialiniuose moksluose (7 lentelė). Kokybinių tyrimų sritis smarkiai plečiasi ir nuolat transformuojasi. Naujos tradicijos susilieja su senomis, todėl gali kisti ir jų pavadinimai. Be to, šioje lentelėje nėra istorinių tyrimų - tai stipri kokybinių tyrimų tradicija, tačiau ją patogiau aptarti atskirai, nes istoriniai metodai yra universalūs, dėl ko dauguma lentelėje išvardintų tyrimų gali turėti ir istorinę dimensiją (plačiau apie istorinius tyrimus buvo kalbama 5 skyriuje). Tas pats pasakytina ir apie vieno atvejo tyrimus, kurie aptariami 7.3.

7 lentelė

Kokybinių tyrimų tradicijos ir objektai (pagal M. D. Gall, W. R. Borg, J. P. Gall, 1996)

Tyrimų tradicija Kas tyrinėjama

I. Vidinės patirties tyrimai

1. Pažinimo psichologija Sąmonės struktūros ir procesai, naudojami individų įvairiose situacijose

2. Gyvenimo istorija Individų gyvenimo patirtis žvelgiant iš jų perspektyvos

3. Fenomenografija Tai, kaip individai konceptualizuoja realybę 4. Fenomenologija Realybė tokia, kokią ją mato individai

II. Visuomenės ir kultūros tyrimai

5. Kultūros studijos Veikiančių jėgų santykiai kultūroje

6. Emancipacinių veiksmų tyrimai Autorefleksija paremtos praktikų pastangos pagrįsti savo darbą

7. Etnografija Būdingi kultūros bruožai ir metodai

8. Etnometodologija Taisyklės, kuriomis pagrįstos kasdienės socialinės sąveikos

9. Įvykio struktūrinė analizė Loginė socialinių tyrimų struktūra

10. Simbolinis interakcionizmas Socialinių sąveikų įtaka socialinėms struktūroms ir asmens tapatumui

III. Kalbos ir komunikacijos tyrimas

11. Etnografinė turinio analizė Dokumentų turinys žvelgiant iš kultūrinės perspektyvos

12. Komunikacijos etnografija Kaip kultūrinės grupės nariai vartoja kalbą kasdieniniame gyvenime

13. Etnomokslas Kultūros semantinės sistemos

14. Hermeneutika Procesai, kuriuose dalyvauja asmenys siekdami suvokti teksto prasmę

15. Naratyvinė analizė Organizuoti žmogaus patirties pristatymai ir paaiškinimai

16. Semiotika Ženklai ir jų reikšmės

17. Struktūralizmas Sisteminės kalbos, teksto ir kitų fenomenų savybės

Vidinės patirties tyrimai. Pažinimo psichologija yra sukaupusi daug naudingos patirties tiriant protinės veiklos struktūras, procesus ir raidą asmeniui bręstant. Tyrimo metodų požiūriu Ji yra labai nevienalytė. Socialiniuose tyrimuose gali būti naudojami įvairūs šios tradicijos metodai, pavyzdžiui, protokolinė analizė (tiksliai užrašyto mąstymo garsiai analizė); vidinės patirties

atkūrimas stimuliuojant (kokio nors įvykio vaizdo ar garso įrašų demonstravimas, kurio metu jo dalyviai prašomi paaiškinti, ką jie tada mąstė).

Fenomenologinių tyrimų objektas - pasaulis toks, kokį jį mato individai, sąmoningai stengdamiesi išsivaduoti nuo kasdienių prietarų ir įsitikinimų. Realybė (ar tyrimo procesas) neskaidomi į subjektus ar objektus. Tyrimuose naudojamos tokios procedūros:

1. Randama tema, kuri būtų svarbi ne tik socialiai, bet ir asmeniškai (tai yra intelektualiai ir emocionaliai patraukli). Šis temos parinkimo principas svarbus todėl, kad tyrėjas rinks duomenis ne tik apie kitus, bet ir apie savo asmeninę patirtį.

2. Parenkami tinkami tyrimo dalyviai. Svarbiausi parinkimo kriterijai — būti išgyvenus tiriamą fenomeną ir domėtis jo prigimtimi bei prasmėmis. Fenomenologiniame tyrime svarbus tarpasmeninis bendravimas ir simpatija, nes dalyviai tampa tyrėjo bendradarbiais.

3. Kiekvieno dalyvio interviu. Pokalbis būna ilgas, juo siekiama aptarti visus dominančius patirties aspektus, nors pats interviu procesas gali ir neturėti griežtos struktūros.

4. Interviu metu gautų duomenų analizė. Jos procedūros nesiskiria nuo vieno atvejo tyrimo - duomenys skaidomi į segmentus; ieškoma prasmingų jungčių ar temų Jais remiantis lyginami atskiri atvejai; kiekvieno atvejo duomenys sintezuojami bei apibendrinami naudojant tekstūrinį (intuityvų, iki reflektyvių percepcijų) arba struktūrinį (pasikartojančių minčių, sprendimų, įvaizdžių, suteikiančių patirčiai prasmę) aprašą.

Fenomenologinių tyrimų privalumas tas, kad jie tinka labai įvairiems švietimo fenomenams tirti, o interviu metodas padeda sukaupti duomenis apie tokius patirties aspektus, kurie gali būti pasirenkami vėlesnių kiekybinių tyrimų kintamaisiais.

Fenomenografija, kaip ir fenomenologija, domisi tokia realybe, kokią mato žmonės. Skirtumas tas, kad fenomenografiją domina ne patirtis apskritai, o skirtingų asmenųkoncepcijų skirtumai. Žinios apie jas padeda tirti asmenų mąstymą ir jo kaitą po to, kai įgyjama naujos patirties bei žinių. Ši tradicija gali būti naudojama tiriant bet kurį natūralios ar socialinės realybės aspektą, jei tik galima susikurti jo sampratą.

Gyvenimo istorijos tyrimai yra gyvenimo patirties tyrimai individų interpretacijų ir aplinkinio pasaulio suvokimo požiūriu. Tyrinėtojai vadina šias istorijas įvairiai — biografijomis, autobiografijomis, memuarais, žodinėmis istorijomis ar net atvejo tyrimais. Tai nevienalytė tradicija, naudojanti įvairius metodus duomenims rinkti (nuo rašytinių šaltinių iki interviu ir tiesioginio stebėjimo) ir juos analizuoti.

Visuomenės ir kultūros tyrimai.

Etnografija apima tiesioginius, intensyvius kurios nors kultūros bruožus ir jų derinių tyrimus. Etnografiniams tyrimams būdingi trys svarbūs bruožai. Pirma Jais siekiama atrasti žmonių elgesyje kultūrinius modelius, tai yra nustatyti, kaip elgesį nulemia vertybės, įsitikinimai, papročiai, tabu ir kiti tipiški kultūros aspektai. Kiekvienas kultūros atstovas yra "dokumentas", padedantis įžvelgti modelius, kuriais remiantis bus galima paaiškinti ir numatyti kitų kultūros atstovų elgesį. Antra, etnografiniuose tyrimuose dažniausiai laikomasi esminės perspektyvos arba tiriamų individų požiūrio į savo kultūrą. Trečia, tiriamos natūralios kultūros apraiškos nesikišant į stebimas situacijas. Šie etnografinio tyrimo bruožai yra ir jo stiprybė, ir silpnybė. Stiprybė, nes jokia kita tyrimo tradicija neprilygsta etnografijos galimybėms tirti sudėtingus kultūros fenomenus. Silpnybė, nes esminė tyrėjų perspektyva trukdo atrasti socialinio gyvenimo dėsnius. Svarbiausioji švietimo etnografų nagrinėjama

problema yra mokymosi prigimtis. Vieni palaiko kultūros įgijimo, priklausančio nuo asmens pastangų, požiūrį, kiti - kultūros perdavimo.

Kultūriniais tyrimais siekiama atrasti jėgos santykius kultūroje ir padėti jos nariams išsivaduoti nuo daugelio spaudos formų, kurias palaiko kultūra. Jų metodai perimti iš daugelio kitų tradicijų - sociologijos, semiotikos, literatūros kritikos, istorijos, filosofijos, psichoanalizės, antropologijos. Pavyzdžiui, antropologiniuose kultūros tyrimuose į dalyvaujančiųjų juose stebėtojų mintis ir elgesį galima žiūrėti dviem skirtingais požiūriais: iš dalyvio pozicijos ir stebėtojo pozicijos (Harris, 1998). Abiem atvejais galimi moksliniai, objektyvūs psichinės ir elgesio sferų aiškinimai. Pirmuoju atveju taikomos sąvokos ir skiriamieji bruožai, prasmingi ir tinkami dalyviams, antruoju atveju - sąvokos ir skiriamieji bruožai, prasmingi ir tinkami stebėtojams. Pirmasis kultūros tyrimo būdas vadinamas eminiu (emics), o antrasis būdas vadinamas etiniu (etics). Švietime ši tradicija siejama su ugdymo programų tyrimais (pavyzdžiui, ieškoma paslėptųjų programų) ir kritinių teorijų kūrimu.

Etnometodologija domisi technikomis, kurias naudoja individai kasdienėje socialinėje aplinkoje bendraudami, priimdami sprendimus, mąstydami, taip pat tuo, kaip jie įprasmina kasdienę aplinką, siekdami tokio paties, kaip ir kitų, supratimo. Ši tradicija kilo sociologijoje ir patyrė fenomenologijos įtaką. Kaip ir fenomenologija jai rūpi socialinė realybė tokia, kokią ją mato individai, tačiau etnometodologija domisi ne asmeniškomis, o individų grupių sukurtomis interpretacijomis. Etnometodologai yra sukūrę specialių teorinių konstruktų, kuriais remiasi atlikdami tyrimus. Vienas jų - indeksikalumas (indexicality) — naudojamas žodžio prasmės priklausymui nuo konteksto įvardinti. Atradus tokius indeksinius raktus, galima suprasti, kaip tam tikros grupės ar aplinkos žmonės interpretuoja komunikacijai skirtus žodžius, situacijas ir kt. Ši kokybinių tyrimų tradicija naudoja įvairius metodus: stebėjimą, pokalbius, dokumentų analizę.

Kalbos ir komunikacijos tyrimai. Hermeneutikai rūpi teksto prasmės suvokimo procesas. Problema, kuriai hermeneutikos

teoretikai skiria daugiausiai dėmesio, yra žmonių gebėjimas interpretuoti. Kita vertus, terminas "interpretacinis" pažymi interpretacijos svarbumą kokybiniuose tyrimuose, kuriuose požiūris į socialinę realybę yra konstruojamas per interpretacijos prizmę, t.y. socialinis pasaulis yra suvokiamas ne kaip objektyvi realybė, o kaip jos interpretacija.

Semiotika, ženklų sistemų mokslas, svarbus todėl, kad aiškina pranešimų (pavyzdžiui, vadovo nurodymų) kodavimo ir iškodavimo dėsnius bei įtaką žmonių elgesiui. Naudodama specialias sąvokas - ženklo, signifikato, signifikanto - semiotika sukuria technikas, padedančias analizuoti įvairias ženklų sistemas, taip pat ir tas, kurios kartais nesuvoktos gyvuoja švietimo fenomenuose. Pavyzdžiui, formulė H2O yra žymintysis (signifikantas), o žymimasis (signifikatas) yra vanduo. Ši išraiška ir jos reikšmė sudaro ženklą H2O, kuris yra vienas iš daugelio ženklų chemijoje, sutartinų ženklų visumoje, kuri ir sudaro ženklų sistemą. Kadangi daug ugdymo reiškinių yra susiję su ženklų sistema, perteikiančia žinias apie tai, ką ir kaip ugdytiniai mokosi, semiotikos tyrinėjimų svarba švietimo sistemoje yra neabejotina.

Struktūralizmo objektas - sisteminės fenomenų savybės, ypač ryšiai tarp sistemos elementų. Struktūralistinė kokybinių tyrimų tradicija, sukurta lingvistikoje, remiasi keliais principais:

1. Kieno nors visuma yra daugiau, nei sudedamųjų dalių suma. Vadinasi, suskaidę sistemą į elementus ir jų ryšius, nebeužčiuopsime svarbių sistemos savybių.

2. Socialinė realybė egzistuoja ne daiktuose, o jų santykiuose. Pavyzdžiui, žodžio prasmę suvokiame tik galėdami jį paaiškinti kitais žodžiais.

3. Individas yra subordinuotas įvairių sistemų elementas. Todėl, pavyzdžiui, jis nekuria nei kalbos, nei savo socialinės realybės, nes tik pati kalba bei socialinė aplinka konstruoja individą, gebantį bendrauti.

4. Sistemos turi savireguliacijos mechanizmus, kurie palaiko jų gyvybingumą. Kitaip tariant jos turi homeostatinę savybę, užtikrinančią jų integralumą, nepaisant įvairių veiksnių, galinčių paskatinti jų kitimą. Pavyzdžiui, viena ar kita kalba (tarkim, lietuvių) yra nuolat susijusi su socialiniais bei technologiniais pokyčiais, reikalaujančiais naujų žodžių arba naujų reikšmių jau esamiems, arba apskritai kai kurių iš jų atsisakyti. Ir nors dėl to vyksta kalbos kitimai, tačiau, nepaisant laiko tėkmės ji išlaiko atpažįstamą sisteminį integralumą.

5. Socialinę realybę lengviau suprasti remiantis "momentine fotografija " nei istorine analize. Tai yra, prasmės priklauso nuo ryšių, o tam tikrų ryšių derinys egzistuoja tik apibrėžtame laike.

6. Struktūros gali transformuotis, bet tik laikantis sistemos dėsnių, reguliuojančių elementų tarpusavio ryšius bei jų kitimą. Literatūroje (Gall ir kt., 1996) pateikiamas pavyzdys iš matematikos, kuriame dėl egzistuojančių matematinių dėsnių lygybė 4+3=7 gali būti transformuota į lygybę 3+4=7.

Struktūralizmas ieško sisteminių savybių prasmės. Kadangi socialiniuose sistemose daug sisteminių struktūrų ši tyrimo tradicija galėtų būti plačiau naudojama.

Apžvelgus kokybinių tyrimų tradicijas, galima teigti, jog daugelis jų socialiniuose moksluose yra populiarios. Tokiuose tyrimuose gali būti naudojami įvairių kokybinių tyrimų tradicijų metodai, kurie paprastai pasirenkami tyrėjui atsižvelgus į tiriamą reiškinį bei tyrimo tradiciją, kurios nuostatomis jis ir vadovaujasi.

7.3. Vieno atvejo tyrimai Aukščiau aptartos kokybinių tyrimų tradicijos domisi kuria nors fenomenų rūšimi ir turi susikūrusios specialius metodus tiems fenomenams tirti bei aprašyti. Vieno atvejo tyrimas tinka bet kuriam fenomenui ir leidžia atlikti kokybinius tyrimus tiek siejant, tiek ir nesiejant jų su jokia konkrečia tradicija. Vieno atvejo tyrimą, kaip savarankišką tyrimo formą, nuo kitų skiria ne metodai, o dėmesys individualiam, atskiram atvejui. M. Gall ir kt. (1996) skiria tokius vieno atvejo tyrimo bruožus:

1) fenomeno tyrimas susitelkiant ties specifiniais atvejais; 2) gilus kiekvieno atvejo tyrimas; 3) fenomeno tyrimas natūraliame kontekste; 4) tyrimo dalyvių eminės perspektyvos tyrinėjimas. Taigi vieno atvejo tyrimo kokybinių tyrimų kontekste apibrėžimas būtų toks: gilus atskirų

fenomeno atvejų tyrimas natūralioje aplinkoje laikantis jo dalyvių požiūrio. Tiriamas atvejis gali priklausyti įvairiems fenomenams: procesams, įvykiams, asmenims,

programoms, vaidmenims ir t.t. Kiekvienas fenomenas turi daug aspektų. Atvejo tyrimas paprastai ir būna kurio nors aspekto, priklausančio dominančiam fenomenui, tyrimas.

Giliam atvejo tyrimui būdinga tai, kad surenkama gana daug duomenų, išreikštų žodžiais, vaizdais, daiktais, kartais - skaičiais. Todėl atvejo tyrimui reikia daugiau laiko, o siekiant visapusiško pažinimo, gali būti naudojami keli metodai.

Tyrimas natūralioje aplinkoje reiškia, kad žmonės stebimi jiems įprastoje aplinkoje bendraujant jų kalba. Eminė perspektyva, arba tyrimo dalyvių požiūris, išsiaiškinamas tiesiogiai stebint dalyvius arba per pokalbius, kuriuose gali būti klausimai: "Kaip jūs jautėtės, kai... ?", "Ką jūs pagalvojote, kai... ?" Tuo pat metu tyrėjas išsaugo savo kaip stebėtojo požiūrį, arba etinę perspektyvą. Ji padeda konceptualizuoti stebimą reiškinį.

Vieno atvejo tyrimo duomenims analizuoti naudojamos specialios kelių pakopų procedūros: išskiriamos temos — pasikartojantys charakteringi bruožai, šios grupuojamos į kategorijas, iš kategorijų sudaromi modeliai, kurie aiškinami siekiant atsakyti į tyrimo klausimus. To paties šaltinio autoriai, remdamiesi R. Tesch, skiria tris vieno atvejo tyrimų duomenų analizės rūšis: interpretacine analize siekiama paaiškinti, struktūrine — rasti pasikartojančius modelius, reflektyvia analize - remiantis intuicija, vaizduote, introspekcija aprašyti arba įvertinti tiriamą fenomeną. Pastarasis analizės būdas yra ypač subjektyvus ir neturi standartinių procedūrų, išskyrus kai kuriuos hermeneutinio tyrimo bruožus.

7.4. Veiksmo (veiklos) tyrimas (action research)Pastaruoju metu apie tokių tyrimų perspektyvas vis plačiau kalbama, neretai jų aptarimui

organizuojami metodologiniai seminarai, pasikviečiant lektorius iš įvairių užsienio universitetų, turinčių nemažą praktinio darbo patirtį. Ypač šie tyrimai išpopuliarėjo septintajame dešimtmetyje tarp mokytojų - praktikų bei JAV, Didžiosios Britanijos ir Australijos koledžuose ir universitetuose, dažniausiai magistrantūros studijų lygmenyje (Hopkins, 1992). Tai praktinės pakraipos tyrimai, pagrįsti veiksmais, nukreiptais į kurios nors situacijos valdymą (siekiant ją keisti arba patobulinti) arba tam tikros problemos sprendimą (Cohen, Manion, 1989). Pavyzdžiui, mokytojas pastebėjo, jog klasėje kažkas yra negerai, kyla kokių nors nesklandumų. Jis nutaria pats taisyti susidariusią padėtį remdamasis savo sukaupta patirtimi bei turimomis žiniomis. Tuo tikslu bando įvairius veiklos būdus ir stebi, kokią tai daro įtaką esamai situacijai. Ir jeigu iš karto nepavyksta išspręsti kilusios problemos, imasi kitų būdų arba juos koreguoja, kol galiausiai pavyksta problemą išspręsti. Tai lyg ir savotiškas mėgėjiškas eksperimentas, bet kartu ir tyrimo būdas, kuriam būdinga tai, jog problema sprendžiama pasitelkus įvairius praktinius veiksmus. Šiuo atveju eksperimentatorius yra ir veiksmų įgyvendintojas.

Toks tyrimo būdas dažniausiai apima neplačią, specifinę problemą, susijusią su konkrečia situacija vietiniame lygmenyje, kuri specialiam moksliniam tyrimui yra per siaura. Tokias problemas gali gvildenti vienas vadovas arba visas jų kolektyvas. Tai jie gali daryti savarankiškai arba profesionalaus tyrėjo padedami. Šio metodo savitumas tas, kad negalima iš anksto suplanuoti tyrimo eigos, nes neaišku, kaip gali keistis situacija. Ir jeigu tikruose eksperimentiniuose tyrimuose viskas suplanuojama nuo pradžios ir vėliau mažai kas keičiama, tai šiuo atveju, bandant praktiškai išspręsti kurią nors problemą, tyrimas vyksta "bandymų ir klaidų" principu. Tai reiškia, kad jeigu bandymo metu paaiškėja, jog kuris nors veiksmas neduoda norimo rezultato, tai tuoj pat griebiamasi kito varianto, t.y. keičiama bandymo strategija.

Kita šio metodo ypatybė ta, kad tikruosiuose eksperimentiniuose tyrimuose apsiribojama vienu dviem eksperimentiniais veiksniais, o tokiuose tyrimuose tenka valdyti visą tobulinamąją situaciją, t.y. reikia apimti daugelį veiksnių. Kita vertus, tai nėra fundamentalūs tyrimai, nustatantys įvairius priežastinius ryšius arba prisidedantys prie kurios nors teorijos sukūrimo. Tokie tyrimai dažniausiai susiję su vietos sąlygomis, sprendžiant įvairius konkrečioje organizacijoje iškilusius klausimus. Be to, juos galima panaudoti ir tokiose veiklos srityse, kurios yra susijusios su strategija, vertinimo procedūromis, požiūrių ir vertybių įvertinimu, nuolatiniu profesiniu tobulėjimu, valdymu ir kontrole, administravimu bei kitų klausimų sprendimu.

Veiklos, arba veiksmo, tyrimai nėra tipiški. Yra kelios jų minties mokyklos, todėl ir apibrėžti juos vienareikšmiškai nėra lengva, nes analizuojant konkrečius pavyzdžius, galima pastebėti, kad šie tyrimai varijuoja pagal trukmę, paplitimo sritis bei tiriamąją aplinką. Kad būtų aiškiau, pateiksime kai kurių apibrėžimų pavyzdžius, nurodytus L. Cohen ir jo bendraautorių (2000) šaltinyje:

• tai disciplinuotas tyrimas, kurio tikslas - suprasti, patobulinti ir reformuoti praktiką; • tai nedidelė intervencija į realaus pasaulio funkcionavimą ir jos pasekmių tyrimas; • tai procesas, kai praktikai tiria problemas moksliškai, kad galėtų įvertinti ir patobulinti

praktiką; • tai tyrimas, kuriame planuoti, stebėti ir mąstyti reikia rūpestingiau ir sistemingiau negu

kasdieniniame gyvenime. Kituose šaltiniuose veiksmo tyrimai apibūdinami kaip "planinga pokyčių strategija",

"eksperimentinio mokymo bei tobulinimo procesas" ir pan.

Analizuojant pateiktuspavyzdžius, galima pastebėti, kad akcentuojami skirtingi tyrimo aspektai: būtini pokyčiai, planavimas, kuriamos mokymo ir elgesio organizacijoje naujovės, tiesioginis ryšys su praktinėmis problemomis ir jų sprendimu, vertinamasis tyrimo pobūdis. Tačiau, kita vertus, tai nėra paprastas problemų sprendimas. Šiuo atveju motyvas yra suprasti ir tobulinti pasaulį, mokantis tai daryti iš pokyčių pasekmių.

Kai kurie autoriai (Cohen ir kt., 2000) bando nusakyti veiksmo tyrimų principus bei charakteringesnes jų savybes. Pristatydami juos, šiek tiek pakomentuosime. Taigi nurodoma jog veiksmo tyrimai: • sprendžia praktines problemas, kartu plėsdami mokslo žinias (tačiau šiuo atveju jie, kaip moksliniai taikomieji tyrimai, gali būti traktuojami tiktai tada, kada juos atliekant prisilaikoma pripažintų tyrimų metodologijos reikalavimų); • didina dalyvių kompetenciją; • kuria bendradarbiavimo aplinką (bendradarbiavimas remiasi prielaida, kad tyrėjai, vadovai, sudarydami tyrimo planą bei spręsdami iškilusius klausimus, yra aktyvūs problemos formulavimo dalyviai, kurių dalyvavimas kiekviename tyrimų etape yra grindžiamas lygiateisiškumo pagrindais. Toks lygiateisis bendradarbiavimas, pasireiškiantis kaip teorinė, praktinė ar politinė diskusija, yra veiklos tyrimo skiriamasis bruožas); • vyksta cikliškai; • siekia suprasti sudėtingas socialines situacijas bei įvykusius pokyčius (čia svarbu pabrėžti, kad vadovas, betarpiškai veikiantis tam tikroje aplinkoje, jos sudėtingumą ir pokyčius suvokia skirtingai negu pašalinis tyrėjas, todėl gali geriau pasirinkti problemos sprendimo būdus ir ją efektyviau išspręsti); • vykdomi laikantis etikos normų; • dažnai naudoja atvejų tyrimą;

• stengiasi išvengti tyrimų paradigmos, izoliuojančios ir kontroliuojančios kintamuosius. Kitaip tariant, tam tikra problema tiriama konkrečioje aplinkoje, dėl ko tyrimo eiga, metodų pasirinkimas, informacijos rinkimas ir kiti tyrimo metodologijos elementai didele dalimi priklauso nuo besikeičiančių aplinkos sąlygų, todėl, savaime suprantama jie negali būti stabilūs ir iš anksto aptarti;

• yra dialogo pobūdžio; • stengiasi būti emancipaciniais, t.y. jų tikslas siekti, kad tyrimo dalyviai suprastų, kokios

struktūros ir tarpasmeninės kliūtys (pavyzdžiui, dominavimas, represijos, kontrolė) trukdo jų autonomijai ir laisvei. Todėl juose nėra hierarchijos, o tik atviras visų tyrimo dalyvių bendravimas. Tačiau toks požiūris neretai susilaukia ir kritikos dėl jo tam tikro utopiškumo ir nerealumo. Jų problematiškumą sąlygoja tai, kad būdami kritiški, jie praranda neutralumą, nes jų darbotvarkė yra aiškiai socialinė, peržiūrinti vertybes, etiką, moralę ir politiką konkrečiose situacijose, todėl faktiškai jie yra nukreipti keisti status quo (Cohen ir kt., 2000).

Kai kurie veiklos tyrimo ypatumai. Kaip vieną iš ypatumų, reikėtų išskirti tyrimo lankstumą ir jo pritaikomumą. Šie ypatumai išryškėja, koreguojant tyrimo eigą jo vyksmo procese. Tai susiję su tuo, kad tyrėjo patirtis bei aplinkos suvokimas nuolat kinta. Be to, planuojant tyrimą kai kurie tyrimo aspektai būna nepakankamai aiškūs arba neaptarti, ir tik tyrimo metu atsiskleidžia jų svarbumas. Svarbus ir tyrimo projekto pritaikomumas, t.y. ar galima jį vykdyti tiriamojoje aplinkoje, ar jis realus.

Veiklos tyrimas remiasi stebėjimo ir elgesio duomenimis. Todėl kita skiriamoji tyrimo ypatybė - empiriškumas. Tai reiškia, kad vykdant tyrimą yra renkama informacija, kuri tam tikru būdu fiksuojama, vertinama. Tačiau tyrimo interpretavimui labiau būdingas didesnis subjektyvumas. Tai vienas iš esminių tokio tyrimo skirtumų, lyginant jį su eksperimentiniu, kur tyrimo patikimumui nustatyti stebimos ir kontrolinės grupės. Galbūt dėl to mokslininkai neretai diskutuoja dėl šių tyrimų moksliškumo lygmens, nes jie yra validūs tik konkrečioje aplinkoje. Kritikai remiasi argumentais, kad tyrimo objektas yra situacinis ir specifinis (iš esmės sprendžiamos praktinės problemos, kurios ne visada būna mokslinės); pavyzdžiai siauri ir nereprezentatyvūs; atskiri kintamieji mažai arba apskritai nekontroliuojami; gaunamos neapibendrintos, ribotos išvados, tinkančios tik tai aplinkai, kurioje vyko tyrimas. Be abejo, su tuo tenka sutikti, tačiau, kaip teigia L. Cohen ir L. Manion (1997), veiklos tyrimai tampa vis ekstensyvesni bei populiaresni ir labiau standartizuoti.

Atskirai reikėtų aptarti ir tokį veiklos tyrimo ypatumą, kuris yra susijęs su jo pritaikymo

galimybėmis. Jas atskleidžia aukščiau pateiktas teiginys, kuriame akcentuojama tai, jog konkrečios žinios pritaikomos tik konkrečios problemos sprendime. B. Ficher ir J. Davis (1996) veiklos tyrimus pagal pasirinktą problemą siūlo skirstyti į tris kategorijas: aplinka ir kontekstas (nagrinėjami klausimai, kylantys iš su kontekstu susijusių problemų,; darbo metodai ir turinys; organizacijos vizija bei lūkesčiai.

Tyrimo apimtis. Ji organizacijos mastu gali būti trejopa. Viena vertus, tyrimą gali atlikti vienas vadovas, jausdamas poreikį išspręsti aktualias organizacines problemas. Šiuo atveju jis yra kartu ir tyrėjas, ir praktikas, integruojantis teorines bei praktines asmenines orientacijas. Kita vertus, tyrimas gali būti grupinis darbas. Šiuo atveju tyrime dalyvaujantys vadovai renka duomenis, diegia į praktiką naujoves, išsako savo nuomonę. Trečiasis tyrimo apimties tipas, beje, būdingiausias pastarajam laikotarpiui, kada tyrimas vyksta organizacijos mastu, apjungiantis visą bendruomenę. Čia galimi įvairūs bendradarbiavimo aspektai su

visais asmenimis, suinteresuotais iškilusios problemos sprendimu. Tokio nepertraukiamo bendradarbiavimo dėka inkorporuojamos idėjos ir lūkesčiai visų asmenų įtrauktų į konkrečią situaciją. Ir nors dėl nuomonių, požiūrių įvairovės bei profesinės kompetencijos skirtumų tokios apimties tyrimų įgyvendinimas yra bene sudėtingiausias, tačiau gauti tyrimo duomenys yra labiau objektyvūs.

Veiklos tyrimo eiga ir procedūros. Mokslo metodologinėje literatūroje (Cohen ir kt., 2000) veiklos tyrimai išskiriami į du jų vyksmo etapus: diagnostinį, kuriame analizuojamos problemos ir keliamos hipotezės, ir terapeutinį (sprendimų), kuriame hipotezės testuojamos sąmoninga tiesiogine intervencija ir eksperimentu in situ, t.y. darbo vietoje (lot. in situ - savo vietoje). Tame pačiame šaltinyje cituojamas K. Lewin (1946,1948), kuris veiksmo tyrime išskiria keturias stadijas: planavimą, veikimą, stebėjimą ir apmąstymą. Tyrimas prasideda bendra idėja, o po to renkami duomenys apie esamą situaciją. Tuo vadovaujantis sudaromas veiksmų planas numatytiems tikslams pasiekti. Toliau formuluojamas vertinimas - gauti duomenys padeda įvertinti intervenciją ir modifikuoti originalų planą bei idėją. Mokslinėje praktikoje nėra vieno bendro visiems atvejams modelio, kaip organizuoti tyrimą. Kiekvienas autorius gali susikurti savo tyrimo proceso struktūrą, nors, kita vertus, ji vis tiek bus panaši į tradicinę. Todėl ir veiksmo tyrimo eiga iš esmės nesiskiria nuo kitų tyrimų organizavimo procedūrų. Palyginimui pateikiame L. Cohen ir L. Manion (1997) pasiūlytą veiksmo tyrimo eigos aprašymą, susidedantį iš aštuonių žingsnių:

1. Problemos identifikavimas, vertinimas ir formulavimas. 2. Tyrimu suinteresuotų asmenų diskusija. 3. Literatūros tyrimo tema apžvalga. 4. Tyrimo planavimas.5. Duomenų rinkimo metodų bei tyrimo procedūrų parinkimas. 6. Vertinimo būdų parinkimas. 7. Tyrimo projekto įgyvendinimas. 8. Duomenų interpretacija.

Pirmajame tyrimo etape apmąstome tai, kas reikalauja sprendimo praktinėje veikloje. Kartu iškeliamas aktualus klausimas (tyrimo problema), siekiant inovacijų bei pokyčių kažkuriuo organizacjos (grupės) gyvenimo aspektu. Sėkmingas problemos suformulavimas garantuoja tyrimo planavimo kryptingumą.

Antrajame etape vystoma diskusija tarp tyrimą organizuojančių, vykdančių bei jį remiančių asmenų. Joje gali būti išsakomi ir prieštaravimai nagrinėjamu klausimu. Toks kolektyvinis idėjų svarstymas, dar kitaip vadinamas "smegenų šturmu", yra vienas iš naudingiausių būdų, padedančių suplanuoti tiriamąjį darbą. Pateikus daugiau idėjų, nuomonių ir vertinimų bei numačius galimus ryšius, lengviau yra parinkti problemos sprendimo būdus bei konkrečius tyrimo metodus.

Trečiajame etape studijuojama literatūra nagrinėjamos temos (tyrimo problemos) klausimu. Analizuojami kitų autorių atlikti tyrimai, jų objektai, duomenų rinkimo metodai. Tai padeda išsamiau susipažinti su keliama problema bei galimais jos sprendimo būdais.

Ketvirtajame etape yra atliekamas tyrimo planavimas, didžia dalimi nulemiantis būsimo darbo sėkmę. Jame gali būti iškelta tyrimo hipotezė, numatyti uždaviniai, kurių bus siekiama,

numatomos praktinės tyrimo prielaidos.

Penktajame etape apibūdinami su informacijos rinkimu susiję tyrimo aspektai. Argumentuojamas tiriamųjų kontingento pasirinkimas, numatomi tyrimo kontrolės būdai, parenkami duomenų rinkimo metodai. Plačiai apibūdinami turimi resursai, numatomas jų išdėstymas. Parengiamos planuojamos pateikti tyrimo dalyviams užduotys, analizuojami tiriamųjų profesiniai įgūdžiai, gebėjimai, asmeninės jų savybės ir t.t. Pavyzdžiui, tie patys autoriai, tik jau kitame šaltinyje (Cohen ir kiti, 2000), parenkant veiklos tyrimo metodus, rekomenduoja Nominalinę grupinę techniką, aprašytą K. Morrison (1993) studijoje. Autorių teigimu, tai nesunkus ir naudingas būdas gauti informaciją iš karto. Jame galima pritaikyti keturių etapų modelį, kurį čia ir pateikiame:

1. Tiriamiesiems duodama šiek tiek laiko be trukdymų ir diskusijų parašyti atsakymus, pamąstymus bei požiūrius į tyrimo vadovo (tyrėjo) pateiktus klausimus bei teiginius.

2. Atsakymai surenkami ir atspausdinami ant vieno lapo, o jų kopijos išdalinamos tyrimo dalyviams (tiriamiesiems) apsvarstyti. Tačiau tai dar tik individualūs tyrimo dalyvių komentarai, o ne grupinio aptarimo rezultatas.

4. Vadovas prašo tyrimo dalyvių išsakytas mintis struktūrizuoti, grupuoti bei nustatyti prioritetus.

5. Vadovas kviečia tiriamųjų grupę diskusijoms dėl galutinio aptartos medžiagos sutvarkymo (apibendrinimo).

Šis metodas panašus į Delphi techniką, taikomą ekspertinėje apklausoje. Jos privalumas tas, kad dalyviams nereikia vienu metu susirinkti į grupę, todėl ji naudinga ten, kur tyrimo dalyviai laisvai nedisponuoja savo laiku. Delphi technikos etapai būtų tokie:

1. Dalyviai sau patogiu laiku raštu atsako į pateiktus klausimus. 2. Vadovas surenka atsakymus ir pats juos suklasifikuoja, todėl aptarimui grupėje

pateikiamas grupinis atsakymas. 3. Aptarimo proceso baigtį apsprendžia vadovas.

Ši technika laiduoja dalyvių privatumą, konfidencialumą bei anonimiškumą, todėl leidžia gauti tokių duomenų, kurie viešai nebūtų pasakomi. Kaip gerą šios technikos pavyzdį autoriai rekomenduoja J. Cogan ir R. Derricot (1998) studiją.

Šeštajame etape pasirenkami vertinimo būdai, kurie bus naudojami tyrimo eigoje. Jie pasirenkami, atsižvelgiant į faktą, kad įvertinimas bus nuolatinis, nepertraukiamas.

Septintasis etapas apima tyrimo įgyvendinimą, kuriame atliekamas tyrimas bei nustatomas jo poveikis. Arba, kitaip tariant, šiame etape renkami duomenys (organizuojami susitikimai, atliekamas anketų pildymas, vyksta stebėjimai bei pokalbiai, analizuojami dokumentai, ruošiamos ataskaitos ir pan.). Kartu palaikomas grįžtamasis ryšys tarp tyrėjų komandos narių, keičiantis informacija apie tyrimą. Gauti tyrimo duomenys klasifikuojami bei analizuojami. Paprastai atliekama kokybinė analizė, tačiau, atsižvelgiant į surinktą medžiagą, gali būti taikomi ir statistinės analizės metodai.

Aštuntajame, galutiniame, tyrimo etape gauti duomenys interpretuojami ir, atsižvelgiant į pasirinktus tyrimo kriterijus, formuluojamos išvados. Taip pat aptariamos klaidos ir darbo trūkumai bei pateikiamos metodinės rekomendacijos.

Kaip jau minėjome, aprašyta tyrimo struktūra nėra vienintelis veiklos tyrimo organizavimo modelis. Tai nurodo ir šios struktūros autoriai, todėl kituose šaltiniuose ji gali skirtis. Pavyzdžiui, nurodoma, jog labai svarbu aprašyti veiklos tyrimo aplinką bei pradžioje išbandyti projektą ribotu mastu. Tai leistų, reikalui esant, tyrimo planą koreguoti (Charles, 1999).

Veiklos tyrimo patikimumo ir praktinio realizavimo problemos. Nors šiuo tyrimu ir yra gaunami vertingi rezultatai, kuriuos galbūt sunkiau būtų išgauti taikant kitus tyrimo būdus, tačiau ir čia iškyla jų patikimumo problema. Todėl svarbu įvertinti, ar projekto įgyvendinimas bei problemos sprendimas buvo pasiekti laikantis demokratijos principų, t.y. per bendradarbiavimą ir atvirumą, įtraukiant į veiklą visas dalyvių grupes. Kitas tyrimo validumą (šiuo atveju sąvoka validumas tapatinama su patikimumu) sąlygojantis naudingumo (tinkamumo) principas nusako, ar projektas bei problemos sprendimas buvo tinkami ir naudingi. Labai svarbu, kad projektą būtų galima įgyvendinti konkrečioje situacijoje. Būdingas tyrimui turėtų būti ir jo tikslumas, įvertinant tai, kas dalyvavo tyrime, kokia buvo jų veikla, kokie buvo gauti duomenys, kokios buvo atliekamos procedūros jiems gauti ir t.t. Be abejo, nereikėtų pamiršti apie tyrimo rezultatų ribotumą kitoje aplinkoje, kas savaime nulemia nepakankamą išorinį veiklos tyrimo validumą.

Reikia pažymėti, jog realizuojant veiklos tyrimą, ne visada pavyksta įgyvendinti šiais tyrimais propaguojamą demokratiškumą, ypač tose organizacijose, kuriose vyrauja hierarchinė, formali ir biurokratinė struktūra. Jose kolegialus bei atviras bendravimas yra gana sunkus. Turėdami omenyje tai, kad veiklos tyrimų demokratiškumas išplaukia iš vadybos teorijų (lygios teisės priimti sprendimus, bendros vertybės ir tikslai ir kt.), L. Cohen su bendraautoriais (2000) rekomenduoja atkreipti dėmesį į keturias problemas, aprašytas O. Zuber-Skerritt (1996) šaltinyje, su kuriomis gali susidurti tyrėjai:

1. Kaip pasirinkti pakankamai ekonomiškus metodus tyrimo duomenims rinkti bei juos apdoroti tyrėjui-praktikui, dirbančiam pilnu etatu tiesioginiame darbe ir, savaime suprantama, turinčiam ribotą laiką.

2. Kiek reikia tyrimo metodų bei techninių procedūrų palyginti mažos apimties tyrime, kad tyrėjas nebūtų apkaltintas nepakankamu tyrimo validumu.

3. Kaip tyrimo metodus sugebės pritaikyti praktikai, remdamiesi savo kompetencija. 4. Kaip šie metodai pagerins supratimą bei tiriamąją situaciją.

Autorės nuomone, nemažiau sudėtinga ir tyrime dalyvaujančių asmenų (tyrimo bendradarbių, suinteresuotų kolegų ar institucijų bei pačių tyrėjų) sąveika. Jų orientacijos į tą pačią problemą yra skirtingos, nors bendrieji tikslai gali būti ir vienodi. Kita problema, išsakyta tų pačių autorių cituotame R. Winter (1982) darbe, ta, jog nors yra daug metodų duomenims kaupti, tačiau jų nėra jiems interpretuoti. Cituoto šaltinio autorius įžiūri problemą, kad renkami duomenys veiklos tyrime negali būti plačiau apibendrinti. Kitaip tariant, validumo problema negali būti apeita, teigiant, kad kontekstas unikalus (beje, ši pastaba charakteringa ir kitiems kokybiniams tyrimams). Rūpesčių gali atsirasti ir dėl to, jog

neretai atliekamiems veiklos tyrimams priešinasi kiti vadovai, kuriems dėl šių tyrimų atsirandantys pokyčiai nėra parankūs.

Sunku vienareikšmiškai įvertinti veiklos bei kitus kokybinius tyrimus. Vienaip ar kitaip jie nėra dirbtinai sukurti, o išsirutuliojo iš socialinio gyvenimo praktikos, yra padiktuoti laikmečio reikalavimų bei metodologinių postmodernistinio judėjimo socialiniuose moksluose idėjų. Todėl užbaigti norėtųsi L. Cohen ir jo bendraautorių išsakytu teiginiu apie tai jog nors kokybinio veiklos tyrimo metodologija yra ir patraukli, ir kartu problematiška, vis dėlto renkantis tokį tyrimą būtina nuspręsti, ar tai tas būdas, kuris leis pagerinti padėtį.

7.5. Kiekybinių ir kokybinių tyrimų santykis Kiekybinių ir kokybinių tyrimų santykio klausimas dar tebėra diskusijų objektas.

Mokslinėje literatūroje apie kokybinius ir kiekybinius tyrimus, dalis naudojamų tyrimo metodų yra analogiški. Pavyzdžiui, dauguma autorių kokybiniuose tyrimuose nurodo tokius jų duomenų rinkimo metodus, kaip tam tikros situacijos stebėjimą, įvairių dokumentų ir užrašų analizę, interviu arba pokalbį (Smith ir Glass, 1987; Thomas ir Nelson, 1990; Krathwohl, 1993 ir kt.). Tačiau, anot M. Gall su bendraautoriais (1996), kokybinį ar kiekybinį tyrimo pobūdį iš esmės nulemia tyrėjo požiūris, tikslai ir naudojami analizės metodai.

Kadangi socialinių mokslų praktikoje grynai kokybinio pobūdžio tyrimų pasitaiko retai, mokslininkai dažnai nesutaria dėl tokių tyrimų metodų. Populiarus klausimas, ar galima kokybinius tyrimo metodus laikyti alternatyviais metodais socialiniuose moksluose. Ar galima kaip metodų ir procedūrų rinkinį kokybinius tyrimo metodus palyginti su kiekybiniais metodais? Šiuo požiūriu mokslininkų nuomonės išsiskiria: vieni kalba apie kokybinį tyrimą su jam būdingais kokybiniais duomenų rinkimo metodais; kiti pasisako už kokybinių ir kiekybinių tyrimo metodų derinį. Pavyzdžiui, nurodoma (Gall ir kt., 1996), jog kai kurių tyrėjų požiūriu kiekybiniai ir kokybiniai tyrimo metodai yra nesuderinami, nes yra pagrįsti skirtingomis epistemologinėmis socialinės realybės pažinimo prielaidomis, t.y. neįmanoma tuo pačiu metu tikėti ir nepriklausoma nuo stebėtojo socialinės realybės būtimi, ir tuo, kad ji yra sukuriama stebėtojo. Todėl šio požiūrio šalininkams atrodo nesuderinamos prielaidos, kad socialinė realybė yra pastovi, išsauganti savo tapatumą laike ir erdvėje, bei prielaida, kad ji nuolat kinta. Tuo tarpu kitų tyrėjų požiūris grindžiamas prielaida, kad nė vienas iš dviejų socialinės realybės prigimties aiškinimų nėra teisingas arba, atvirkščiai, kad abiejuose esama tiesos. Tuomet kokybiniai ir kiekybiniai metodai vieni kitus papildo.

Nepaisant skirtingų požiūrių į kiekybinių ir kokybinių tyrimo metodų santykį, reikia pastebėti, jog daugelis socialinių mokslų metodologų yra kiekybinių ir kokybinių metodų derinimo šalininkai. Anot P. Alasuutari (1995), toks socialinių mokslų pasidalinimas į dvi stovyklas prasilenkia su tikrove, kadangi visi moksliniai tyrimai, tarp jų ir socialinių mokslų, laikosi bendrų principų — loginio paaiškinimo ir objektyvumo. Todėl tyrėjai turėtų pasitikėti ne savo asmeniniais požiūriais, o gautais duomenimis.

Šiuo požiūriu yra įdomi J. Mason (1996) nuomonė apie kokybinių ir kiekybinių metodų integraciją, tačiau pabrėžiant, jog nėra lengva suderinti skirtingas tyrimų epistemologines prielaidas kaip ir nėra paprasta integruoti skirtingus duomenis išgaunančius metodus. Jo teigimu, integruojant kokybinius ir kiekybinius metodus, būtina atsižvelgti į keletą svarbių dalykų:

1. Metodų integracijos tikslą. Kadangi skirtingi metodai sprendžia tą pačią problemą, todėl jų derinimui tikslinga būtų juos panaudoti tyrimo uždaviniams spręsti arba stengtis pažvelgti į tą pačią problemą iš įvairių pusių. Anot autoriaus, kokybiniais metodais siekiama pažvelgti į gylį, o kiekybiniais metodais - į plotį.

2. Metodų integracijos būdą. Šiuo atveju metodus reikia taip derinti, kad ontologinės ir epistemologinės prielaidos, kuriomis jie remiasi, papildytų, o ne prieštarautų vienos kitoms. Antra vertus, svarbu, ar technine prasme tie metodai gali būti derinami.

3. Numatyti būsimų apibendrinimų pagrindus, t.y. kuo remiantis bus daromi tyrimo apibendrinimai, nes kokybiniai ir kiekybiniai duomenys reikalauja skirtingos analizės ir apibendrinimų.

M. Gall su bendraautoriais (1996), pasisakydami už kokybinių ir kiekybinių tyrimų derinį, kartu nurodo ir jų metodologinius skirtumus (8 lentelė).

8 lentelė

Kiekybinių ir kokybinių tyrimų metodologinių skirtumų palyginamoji lentelė (pagal M. D. Gall, W. R. Borg, J. P. Gall, 1996)

Kiekybiniai tyrimai Kokybiniai tyrimai

Laiko socialinę realybę objektyvia Laikosi prielaidos, kad socialinė tikrovė sukuriama jos dalyvių

Laiko socialinę realybę sąlygiškai pastovia laike ir aplinkoje

Mano, kad socialinė realybė yra nuolat kuriama lokalinėse situacijose

Socialinių fenomenų priežastinius ryšius nagrinėja remdamiesi

Mano, kad žmonių intencijoms turi būti skiriama daugiausia dėmesio aiškinant priežastinius socialinių fenomenų ryšius

Siekia objektyvaus, bešališko požiūrio į tyrimo dalyvius ir jų aplinką

Asmeniškai įsitraukia aiškindamiesi tyrimo dalyvių požiūrius ir palaikydami šiltus, globėjiškus santykius su jais

Tyrinėja populiacijas arba grupes, kurios atstovauja populiaciją

Tyrinėja atskiros atvejus

Tyrinėja elgesį ir kitus fenomenus, kuriuos galima stebėti

Tyrinėja prasmes, kurias kuria individai, bei kitus vidinius fenomenus

Tiria žmonių elgesį natūralioje arba dirbtinėje (laboratorinėje) aplinkoje

Tiria žmonių elgesį natūralioje aplinkoje

Siekia paveikti subjektus, kad galėtų nustatyti kintamųjų ryšius

Retai daro išorinį poveikį. Atlieka holistinius viso konteksto, susijusio su reiškiniu, stebejimus

Remiasi išankstinėmis koncepcijomis ir teorijomis, lemiančiomis renkamų duomenų pasirinkimą

Koncepcijas ir teorijas kuria po to, kai surenka duomenis

Struktūrizuotas, kruopščiai suplanuotas duomenų rinkimas

Nestruktūrizuotas, spontaniškas duomenų rinkimas

Duomenis išreiškia skaičiais Duomenis aprašo žodžiais ar vaizdais

Analizuodami duomenis, naudojasi statistiniais metodais

Analizuodami duomenis, naudoja loginę indukciją

Naudoja statistinės procedūras, tam tikrai grupei padarytas išvadas priskirdami apibrėžtai populiacijai

Tyrinėjant atskirus atvejus, padarytus atradimus perkelia tik kitiems panašiems atvejams

Siekia paruošti kuo beasmeniškesnes, objektyvesnes tyrimų ataskaitas

Paruošia interpretacines ataskaitas, atspindinčias, kaip tyrėjas rinko duomenis, ir sudarančias sąlygas aprašymo skaitytojui susidaryti savo nuomonę

Jau minėtame P. Alasuutari (1995) šaltinyje taip pat pabrėžiama, jog svarbu yra išskirti kiekybinę ir kokybinę duomenų analizę. Pirmoji iš jų remiasi skaičiais ir sisteminiais, statistiniais ryšiais tarp jų, o tyrimo duomenys dažniausiai yra transformuojami į lenteles. Tai reiškia, kad subjektams yra suteikiamos įvairių kintamų dydžių reikšmės, todėl bendros kiekybinės analizės principas yra labai panašus į gamtos mokslų eksperimentą: tyrimas pradedamas hipotezės formulavimu darant prielaidą apie tai, jog nepriklausomas kintamasis turi poveikį priklausomam kintamajam. Savaime suprantama, jog kiekybinei analizei yra būdingas duomenų, gautų tam tikroje populiacijoje arba jai atstovaujančių žmonių grupėje, apibendrinimas. Tuo tarpu kokybinėje analizėje duomenys yra laikomi visuma, kuri suteikia informaciją apie kokio nors loginio vieneto struktūrą. Todėl net ir tais atvejais, kada duomenys yra gaunami iš keleto stebėtų vienetų (pavyzdžiui, individų, asmeninių interviu), juos argumentuojant negalima remtis skirtumais tarp individų. Be to, kokybinėje problemos sprendimo analizėje statistinė tikimybė negali būti taikoma, nes tam dažniausiai esti per mažas tiriamųjų skaičius. Kad būtų aiškiau, 9 lentelėje pateikiami kiekybinės ir kokybinės tyrimo duomenų analizės ypatumai.

9 lentelė

Tyrimo duomenų kiekybinė ir kokybinė analizė (pagal P. Alasuutari, 1995)

Fazė Kiekybinė analizė Kokybinė analizė

Interpretacinė • Nuodugnus duomenų peržiūrėjimas bei statistinių ryšių interpretacija;

• Interpretacinis paaiškinimas;

• Nuorodos į kitus tyrinėjimus ir teorinius modelius.

• Nuorodos į kitus tyrinėjimus irhipotezes.

Duomenų apdorojimo

• Kintamųjų apibūdinimas ir užkodavimas; • Statistinių rodiklių apskaičiavimas.

• Duomenų išryškinimas, koncentruojantis ties esminiais dalykais;

Iš lentelėje pateiktų teiginių matyti, jog interpretacinėje fazėje šiems tyrimų tipams yra būdingi ir panašumai, ir skirtumai. Panašumas tas, kad abiem atvejais yra remiamasi ankstesniais tyrimais ir jau patikrintomis hipotezėmis, tačiau skiriasi tuo Jog kokybinė analizė atliekama naudojant interpretacinius aiškinimus, o kiekybinėje analizėje vyksta statistinių ryšių interpretacija bei nuodugnus duomenų patikrinimas. Vadinasi, interpretacinėje fazėje kokybinė ir kiekybinė analizė skiriasi interpretuojamais duomenimis, o duomenų apdorojimo fazėje naudojamos skirtingos jų apdorojimo priemonės. Kita vertus, būtina pabrėžti, kad kokybinis tyrimas gali apimti ir kiekybinę analizę, o kiekybinis — kokybinę.

Pabrėžiama, jog socialinių tyrimų praktikoje kiekybinis ir kokybinis požiūriai turėtų sąveikauti, o kokybiniai ir kiekybiniai metodai tėra priemonės, kurių panaudojimas priklauso nuo to, kaip ir kiek jie gali būti naudingi atsakant į tyrimo klausimus.

Įdomus D. Krathwohl (1993) požiūris į kokybinių ir kiekybinių tyrimų santykį socialiniuose moksluose. Anot jo, mokslinis tyrimas susideda iš socialinio reiškinio: ištyrimo ir aprašymo; paaiškinimo; patikrinimo. Nesunku pamatyti, jog tyrimais siekiama trijų pagrindinių tikslų: aprašyti atradimus, paaiškinti atrastus reiškinius, patvirtinti atradimų teisingumą. Remdamasis šia idėja jis socialinių tyrimų metodus bando suklasifikuoti į tris grupes:

1) kokybiniai metodai, skirti atradimams aprašyti; 2) apklausos metodai — paaiškinimams pateikti;

3) kiekybiniai metodai — patvirtinti atradimus. Be to, autorius atskirai išskiria bei aprašo kiekybinių ir kokybinių tyrimo metodų skalę (10

lentelė).

10 lentelė

Kiekybinių ir kokybinių tyrimo metodų skalė (pagal D. R. Krathwohl, 1993)

Aprašymas • atvejo tyrimai • siekiama paaiškinimo • natūrali tyrimo aplinka • žodinis aprašymas • nestruktūrizuotas ir spontaniškas duomenų rinkimas • tyrėjas nesikiša į tiriamą situaciją

Patvirtinimas (atitinkamai)• eksperimentai • siekiama paaiškinimo patvirtinimo • dažnai laboratorinės tyrimo sąlygos• matavimai ir statistika • struktūrizuotas ir rūpestingai suplanuotas duomenų rinkimas •tyrėjas kontroliuoja situaciją

Skalės kairėje yra kokybinio atvejo tyrimo aprašymas (pravartu priminti, kad čia atvejis gali būti situacija, žmonių grupė arba įvykis), kuris nėra tik žodinis jo apibūdinimas, bet kartu pateikiantis ir kokybišką įvertinimą. Šia prasme tyrėjas dirba natūralioje aplinkoje, nedarydamas įtakos tiriamai situacijai, tačiau ieško paaiškinimų, padedančių geriau suprasti stebimus reiškinius. Dešinėje skalės pusėje aprašyti kiekybiniai tyrimai, kurių metu renkami duomenys turi aiškiai išreikštą skaitmeninį charakterį. Šiuo atveju skaičiai pateikia tyrinėjamų reiškinių ar objektų kiekybinę išraišką.

Nenurodyti skalėje anketinės apklausos metodai priskiriami prie tarpinių, t.y. jie gali būti tiek kokybiniai, tiek kiekybiniai. Jais paprastai siekiama išsiaiškinti apklaustų žmonių grupės, kuri dažniausiai reprezentuoja populiaciją ir kurios parinkimas turi būti logiškai pagrįstas, supratimą. Be abejo, autorius pripažįsta, jog tokia metodų skalė nėra pilna ir ją būtų galima papildyti kitais tyrimo metodais bei būdais. Kartu pažymima ir tai, jog nors kiekybiniai ir kokybiniai tyrimų metodai ir skiriasi, tačiau jie nėra vieni kitiems prieštaraujantys. Kita vertus, siekiant tikslingesnio kokybinių ir kiekybinių metodų taikymo tyrimo procese svarbu šiuos skirtumus žinoti. Todėl pravartu su jais detaliau susipažinti (11 lentelė).

11 lentelė

Kiekybinių ir kokybinių metodų skirtumai mokslinio tyrimo proceso struktūroje (pagal D. R. Krathwohl, 1993)

Eil. Moksliniotyrimo Nr. proceso etapai

Kokybinis metodas Kiekybinis metodas

1. Problemos formulavimas

Tiriami individai ar situacija yra pasirenkami, o jų svarba išryškėja tyrimų metu. Daugiaplaniuose tyrimuose kartais problema gali būti suformuluota prieš tai padaryto atradimo.

Problema yra formuluojama prieš renkant duomenis, nes surinkti duomenys gali turėti įtakos problemai, todėl gali tekti rinkti papildomus duomenis.

2. Ryšiai su ankstesniais tyrimais

Įvairūs. Vienų tyrėjų teigimu, siekiant išvengti išankstinės nuomonės susiformavimo, nereikalingas išankstinis literatūros studijavimas. Kiti mano, jog žmogus visada turi susiformavęs išankstinę nuomonę, todėl tyrėjas turi kuo daugiau apie ją žinoti.

Prieš pradedant tyrimą, atidžiai studijuojama literatūra. Tai padeda tyrėjams išvengti nesėkmių, kurios būdingos darbo pradžiai.

3. Tyrimo klausimai, hipotezės

Tyrimo klausimai, hipotezės iškyla tyrimo metu tyrinėjant individus arba situaciją; tęsiant tyrimą, jie yra nuolat tikrinami ir peržiūrimi.

Tyrimo klausimai, hipotezės paprastai nusakomi prieš pradedant rinkti duomenis, bet tyrimo metu gaunami duomenys juos gali modifikuoti.

4. Subjektų pasirinkimas

Subjektų pasirinkimas yra tikslingas; individai ar situacijos pasirenkami taip, kad jie išryškintų atrastas prasmes ar patikrintų hipotezes

Subjektai numatomi prieš renkant duomenis, nors kartais vykstant tyrimui gali būti papildyti kitais. Dažnai subjektai pasirenkami siekiant visuotinumo.

5. Tyrimo aplinka Pasirinktiems subjektams parenkama natūrali jiems aplinka. Ji gali kisti, atsiradus naujiems subjektams ar naujoms hipotezėms.

Tyrimo aplinka gali būti įvairi: tiek laboratorinė, tiek natūrali.

6. Tyrėjo arba nepriklausomų kintamųjų įtaka tyrimui

Tyrėjas įtakos tyrimui neturi, tačiau jeigu kartais ji ir yra pastebima, tai tik kaip natūralus, nuo tyrėjo nepriklausomas reiškinys. Tyrinėjamas nepriklausomų kintamųjų elgesys.

Paprastai yra tyrinėjamas priežasties-pasekmės santykis, kuomet priežastis yra nepriklausomas kintamasis arba tyrėjo įtaka.

7. Stebėjimas arba matavimai

Stebėjimas ir matavimai paprastai nestruktūrizuoti, pateikiantys ataskaitas apie tiriamus asmenis, elgesį arba dokumentus su svarbiais įrašais. Siekiama holistinio požiūrio, kreipiant dėmesį į atskiras detales, kurios vėliau gali pasirodyti svarbios. Tyrime yra svarbios vertybės, požiūriai, esami ir naujai atrasti ryšiai bei jų įtaka duomenims. Tyrime atsispindi tyrėjo vertybės.

Tyrime naudojami įvairūs matavimai ir struktūrizuoti stebėjimai; didelis dėmesys skiriamas metodų validumui, patikimumui ir objektyvumui. Stengiamasi išvengti tyrėjo vertybių ar pomėgių atsispindėjimo tyrime.

8. Tyrimo pagrindas (bazė), kuriuo remiamasi suvokiant savybes ar pokyčius

Ieškoma bendrų bruožų individų grupėje arba bendrų pokyčių kokio nors įvykio fone (pavyzdžiui, religingumo padidėjimas prieš karą). Paprastai pats individas ar jo aplinka yra atskaitos taškas pokyčiams matuoti. Ankstesnis elgesys yra lyginamas su vėlesniuoju.

Tyrimo pagrindas paprastai rūpestingai parenkamas, remiantis kontroline grupe arba standartiniu elgesiu. Tuomet pokyčiai suvokiami kaip poveikio rezultatas.

9. Tyrimo eiga Įvykių seka nėra kontroliuojama tyrėjo (naudojant stebėjimo metodą). Tyrėjas gali bet kur ir bet kada eiti, tikėdamasis atrasti kažką svarbaus. Naudojant interviu metodą, galima griežtesnė darbo tvarka, laikantis tam tikro grafiko.

Tyrėjas kontroliuoja visą įvykių eigą, siekdamas laikytis darbo grafiko.

10. Duomenų analizė

Apibūdinant subjektą, ypač svarbus kontekstas. Dažnai duomenų analizė atliekama siekiant paaiškinimo. Retai naudojama statistika.

Duomenų analizė paprastai yra statistinė, siekiant sumažinti atvejų skaičių iki prasmingų dydžių. Koncentruojamasi ties hipoteze, o ne ties kontekstu. Siekiant geriau suprasti išimtis, turėtų būti taikoma ir kokybinė duomenų analizė.

11. Išvados ir ataskaita

Ataskaitoje atsispindi atrasti ryšiai, kurie paprastai nurodomi situacijos paaiškinime arba yra pagrindžiami teorija. Daugybe pavyzdžių yra siekiama leisti skaitytojui pajusti duomenų prasmę. Tyrimo technikos aprašymas yra paprastai pateikiamas kaip metodologinis priedas.

Ataskaitą sudaro iš duomenų kylančios išvados, loginis pagrindimas, darbo eiga bei diskusija. Svarbu parodyti tyrimo planą, siekiant pademonstruoti, kaip buvo išvengta alternatyvių paaiškinimų.

Tačiau ne visi tyrėjai pasisako už kokybinių ir kiekybinių tyrimų derinimą. Kaip teigiama literatūroje (Smith, Glass, 1987), neretai kokybiniai tyrimai kritikuojami dėl patikimumo, vertingumo ir kontrolės trūkumo. Todėl kiekybinių metodų šalininkai labiau vertina pastarųjų objektyvumą, nes, pavyzdžiui, testuojant galima gauti patikimesnius duomenis, o atsitiktinis tiriamųjų skirstymas į eksperimentines ir kontrolines grupes garantuoja jog bus išvengta bet kokio tendencingumo. Tuo tarpu kokybinių metodųšalininkai teigia, kad socialiniai individo veiksmai priklauso nuo aplinkos (konteksto). Todėl jų nuomone, negalima suprasti elgesio, atskirto nuo aplinkos. Be to, eksperimento dalyviai gali reaguoti į dirbtinę aplinką ir tyrimų priemones, todėl tradiciniai metodai negali atspindėti tipiško elgesio, gilesnių jausmų ar reakcijos į situacijas, kurių nesukuria eksperimentatorius. Ir nors objektyviai galima užregistruoti kito asmens išoriškai matomą elgesį, tačiau jo emocijas, pažinimą galima suprasti tik darant išvadas iš analogijų su tyrinėtojo emocijomis. Tam tikslui su asmeniu reikia praleisti daug laiko, suvokti aplinkos poveikį, o teisingo duomenų apibendrinimo pagrindas yra atidi loginė analizė, lyginant tiriamojo pavyzdžio panašumus ir skirtumus su kita grupe.

Vis dėlto, nežiūrint kai kurių prieštaringų vertinimų, kurie, matyt, dažniau kyla dėl nekritinio požiūrio į mokslinius tyrimus bei į jų atlikimo būdų įvairovę, šią kiekybinių ir kokybinių tyrimų santykio problemą norėtųsi užbaigti tokiais apibendrinamojo pobūdžio teiginiais:

1. Dauguma socialinių tyrimų metodologų palaiko sisteminį požiūrį į mokslinį tyrimą, t.y. pasisako už kokybinių ir kiekybinių tyrimų integraciją.

2. Kokybinių ir kiekybinių tyrimo metodų santykį moksliniame tyrime apsprendžia tyrimo tikslas ir tyrimo objektas.

3. Siekiant kokybinių ir kiekybinių tyrimo metodų integracijos, svarbu atsižvelgti į jos prielaidas bei į šių metodų skirtumus, būdingus vienam ar kitam mokslinio tyrimo proceso etapui.

Klausimai: 1. Kokybinių tyrimų samprata 2. Kiekybinių tyrimų samprata 3. Kiekybinių ir kokybinių tyrimų skirtumai 4. Kokybinių tyrimų tradicijos 5. Vidinės patirties tyrimai.

6. Visuomenės ir kultūros tyrimai. 7. Kalbos ir komunikacijos tyrimai 8. Vieno atvejo tyrimai 9. Veiksmo (veiklos) tyrimas 10. Kiekybinių ir kokybinių tyrimų santykis 11. Kiekybinių ir kokybinių metodų skirtumai mokslinio tyrimo proceso struktūroje

8. Imties turis ir jo parinkimo būdai

Planuojant tyrimus, svarbu nustatyti reikalingą minimalų tyrimų skaičių, kad būtų galima padaryti statistiškai reikšmingas išvadas. Paprastai mus dominančių požymių pasiskirstymas generalinėje aibėje nėra žinomas (generalinė aibė, arba populiacija, - tai visuma, kurią tiriame). Norint tai nustatyti, reikėtų ištirti visus generalinės aibės elementus. Tai, aišku, pareikalautų daug laiko ir lėšų, o kartais iš principo toks tyrimas yra neįmanomas. Tarkime, kad mums reikia patikrinti, kiek degtukų yra atskirose dėžutėse. Tektų tikrinti kiekvieną dėžutę atskirai, o tai kainuotų daugiau, negu pačios produkcijos pagaminimas. Arba, tikrinant žmonių sveikatą, neįmanoma per dieną patikrinti visus šalies gyventojus, nes kol patikrinsime paskutinį, pirmojo sveikatos būklė gali pasikeisti. Todėl empiriniuose tyrimuose beveik visada daroma išankstinė atranka, t.y. parenkama atsitiktinė generalinės aibės elementų dalis, ištiriamas nagrinėjamo požymio pasiskirstymas šioje dalyje ir iš jos sprendžiama apie šio požymio pasiskirstymą visoje generalinėje aibėje. Ši pasirinktoji dalis vadinama imtimi. Tačiau ši imtis turėtų būti pakankamai reprezentatyvi, kad pagal jos rezultatus būtų galima spręsti apie generalinę visumą.

8.1. Imties tūrio nustatymas

Pagrindinis dalykas, dažnai varginantis pradedančiuosius tyrinėtojus (ir ne tik juos), - tai imties dydis. Be abejo, tiriamosios grupės dydis priklauso nuo tyrimo tikslo ir tiriamos populiacijos savybių, t.y. nuo jos dydžio ir vienalytiškumo tiriamojo požymio atžvilgiu (pavyzdžiui jei vienalytiškumas vienodas, tai pačiai populiacijai reikalingos mažesnės tiriamųjų grupės, ir atvirkščiai). Kita vertus, praktikai reiškia nuomonę, kad jeigu tyrėjas savo tyrimo rezultatus norės apdoroti statistiniais būdus, tada minimalus atvejų skaičius neturėtų būti mažesnis kaip 30 (Cohen, Manion, 1989). Tačiau, norint gauti tikslesnius duomenis, būtina vertinti tyrimo duomenų patikimumą bei jų tikslumą, t.y. remtis matematinės statistikos metodais. Be to, nustatant imties tūrį, svarbu išsiaiškinti, kokių rezultatų mes norime gauti. Šiuo atveju socialinių tyrimų metodologijoje yra vienas principinis klausimas, t.y. kam bus taikomi tyrimo rezultatai: ar visai tiriamai populiacijai, ar tik tiriamosios grupės narių atžvilgiu. Tai pagrindinė išeities pozicija, nulemianti imties turį. Tačiau socialinių tyrimų praktika, ši svarbi metodologinė nuostata paprastai nėra aptariama, todėl neretai įvairiais tyrimo metodais gauti rezultatai yra nereprezentatyvūs, o kartais ir stokojantys statistinės argumentacijos.

Lengviau nustatyti imties tūrį, kai apie reiškini jau yra žinomi tam tikri rodikliai( pavyzdžiui, dispersija). Tačiau praktiškai ši situacija pasitaiko labai retai.

Jei populiacija yra didelė

n=z2*s2/ Δ 2

Δ (delta) — leistinas netikslumas, t.y. skirtumas tarp atrankinės grupės ir generalinės visumos vidurkio, laisvai pasirenkamas, atsižvelgiant į ankstesnių tyrimų duomenis bei duomenų tikslumui keliamus reikalavimus. (paklaida)

n - atvejų skaičius atrankinėje grupėje; z - koeficientas, surandamas iš vadinamųjų Stjudento pasiskirstymo lentelių, ir kuris

pasirenkamas pagal tai, kokį patikimumą norime gauti. Pavyzdžiui, kai patikimumas 95 proc. (p = 0,05), z = 1,96; kai patikimumas 99 proc. (p = 0,01), z = 2,6 Tačiau vadovautis šiuo teiginiu galima tiktai tada, kai tiriamųjų ne mažiau kaip 100. Esant mažesniems atvejų skaičiams, būtina vadovautis Stjudento pasiskirstymo lentelėmis; Socialiniuose moksliniuose darbuose paprastai pasirenkamas 95 proc. patikimumass – standartinis nuokrypis. Jeigu visai nieko nežinome, kai duomenys išreiškiami procentais, tai s = 50. Apskritai, Pastarasis atvejis nėra geras (tačiau dažniausiai taikomas), jis žymiai padidina reikalingų duomenų skaičių. Tokiais atvejais visada patartina atlikti pilotažinį tyrimą, kurio vertė yra trejopa. Visų pirma patikrinamas klausimynas (dažniausiai jis po to koreguojamas), antra, kaip jau minėjome, tai padeda nustatyti imties tūrį ir trečia, remiantis jo duomenimis, galima patikrinti metodo validumą bei patikimumą.

Tais atvejais, kada generalinė aibė yra baigtinė (pavyzdžiui, moksleiviai, sportininkai), tuomet atvejų skaičius yra apskaičiuojamas pagal tokią formulę (Kardelis, Sapagovas, 1998):

n = S2 *z2/ ((1-1/N)* Δ2 + S2 *z2/N)

kur N yra visos populiacijos tūris (objektų skaičius).

Ši formulė taikoma kai duomenys vertinami procentais.

. Paprastai per apklausas neapsiribojama vienu klausimu. Klausimų būna daug ir įvairių,

kaip ir atsakymų variantų. Todėl, norint nustatyti tiriamųjų skaičių, būtina kiekvieno klausimo atsakymų variantams atskirai skaičiuoti reikiamą atvejų skaičių. Bendras imties tūris nu-statomas pagal didžiausią reikšmę. Pavyzdžiui, nustatėme, kad pirmo klausimo vienam atsakymų variantui reikia 100 tiriamųjų, kitam - 80 ir t.t. Antro ir trečio klausimo analogiškai 110 ir 150. Lygiai taip pat ir kitiems anketos klausimams. Bendras tiriamųjų skaičius, remiantis šiame pavyzdyje didžiausia reikšme, būtų 150.

Daugiau keblumų nustatant imties tūrį kyla, kada yra atliekami eksperimentinio pobūdžio tyrimai. Pagrindinė problema - kiek reikia parinkti subjektų į eksperimentines ir kontrolines grupes, kad gautieji tyrimo duomenys būtų patikimi. Be abejo, pilotažinis tyrimas čia ne visada tinka, nes eksperimentiniai tyrimai socialiniuose moksluose paprastai tinka ilgai ir tai būtų neekonomiška laiko atžvilgiu. Tokiu atveju, matyt, reikėtų vadovautis tokiomis loginėmis prielaidomis. Ten, kur gaunami kiekybiniai duomenys, susiję su įvairiais matavimais, reikėtų orientuotis į ne mažesnes kaip 30 subjektų grupes, o ten, kur tyrimo duomenys yra išreiškiami procentais (dažniausiai įvairių apklausų metu), tiriamųjų grupes turėtų sudaryti po 50 atvejų. Be to, kuo didesnių tikimasi skirtumų tarp priklausomų kintamųjų eksperimentinėse ir kontrolinėse grupėse, tuo mažesnės gali būti eksperimentinės ir kontrolinės grupės. Vienaip ar kitaip, tai nuspręsti turi pats tyrėjas. Tačiau, atlikus tyrimą, būtina patikrinti abi iškeltas hipotezes.

Jeigu gauname, kad procentinių reikšmių skirtumas statistiškai nėra patikimas, tuomet kyla du klausimai: 1) ar iš tikrųjų šios reikšmės yra vienodos, 2) ar jos skirtingos, tiktai šio patikimo skirtumo negavome dėl to, kad buvo per maža imtis, t.y. tyrimui parinktų atvejų skaičius buvo nepakankamas. Tokiu atveju, norint statistiškai pagrįsti šias išvadas, būtina po eksperimento nustatyti reikiamą atvejų skaičių. Apskritai jeigu tyrėjas lygina tarpusavyje du metodus, tai natūralu, jog jis nori gauti rezultatą, t.y. nori, kad šie vidurkiai būtų patikimai lygūs arba nelygūs. Pakankamam atvejų skaičiui gauti taikoma tokia formulė (Kardelis, Sapagovas, 1998):

Aprašydami imties tūrio nustatymo ypatumus, analizavome tik tą atvejų skaičių, kuris yra reikalingas tiriamųjų grupių rodiklių skirtumams įvertįnti. Tačiau tyrimųpraktikoje būna svarbūs ir kiti nagrinėjamų reiškinių aspektai, pavyzdžiui, ar nagrinėjami rodikliai yra tarpusavyje susiję. Šiuo atveju reikėtų kiekybiškai įvertinti tarpusavio priklausomybės (koreliacijos) laipsnį. Kiek gi mažiausiai turėtume atlikti tyrimų, kad būtų galima teigti, jog mus dominantys rodikliai yra priklausomi? Koks jų priklausomybės laipsnis? Ar yra patikimas skirtumas tarp priklausomybę nusakančių kiekybinių rodiklių? Kai kuriuos iš šių aspektų, visų pirma susijusius su imties tūriu, panagrinėsime atskirai. Pasiremsime jau minėtu literatūros šaltiniu (Sapagovas ir kt., 2000).

Tarkime, kad atlikę tam tikrą skaičių stebėjimų, apskaičiavome dviejų dydžių tarpusavio priklausomybę, nustatydami koreliacijos koeficientą r. Šiuo atveju mus gali dominti klausimas: koks turi būti atliktas minimalus stebėjimų skaičius, kad galėtume teigti, jog nagrinėjami dydžiai tarpusavyje yra priklausomi? Šiam skaičiui nustatyti, galima pasinaudoti tokia formule:

n= t2*(1-r2)/r2+2

Pavyzdžiui, atlikę 62 stebėjimus, apskaičiavome koreliacijos koeficientą (r = 0,2). Jeigu mus tenkina 95 proc. patikimumas (t = 2), n=98. Tai reiškia, kad jeigu atliksime ne mažiau kaip 98 stebėjimus, tai to pakanka, kad esant r = 0,2, galėtume teigti, jog nagrinėjami dydžiai yra priklausomi. Nesunku pastebėti, kad kuo aukštesnis koreliacijos koeficientas, tuo mažesnis stebimų atvejų skaičius (esant tai pačiai 95 proc. tikimybei). Pavyzdžiui, jeigu r = 0,5, tai n = 14; jei r = 0,7, tai n = 6 ir t.t.

Be čia aptartų imties tūrio nustatymo būdų, literatūroje nurodomi ir kiti, kuriuos taikant nereikia jokių formulių. Pavyzdžiui, teigiama, jog norint daryti studentų atranką, esant mažiausiai standartinei paklaidai ir 99 proc. patikimumui, tektų atrinkti 4640 subjektų. Tuo tarpu 10 proc. paklaida pareikalautų tik 300 respondentų (Postlethwaite, 1996). Ten pat nurodomas ir toks imties dydžiui įtaką darantis veiksnys, kaip tyrimo duomenų analizės planavimas. Pavyzdžiui, norint atlikti tyrimo duomenų analizę tarp aukštųjų mokyklų, reikėtų turėti bent 6 kartus daugiau mokyklų nei kintamųjų. Tarkim, norime analizuoti 10 kintamųjų; tada manoma, jog tyrimo imtis turėtų būti sudaryta iš 60 aukštųjų mokyklų, iš kurių tyrimui turėtų būti atrenkama vidutiniškai po 20 studentų.

Kituose šaltiniuose imties tūrį rekomenduojama nustatyti, vadovaujantis specialiomis lentelėmis, kurios sudarytos su 5 proc. paklaida (Ядов,1987). Tokiose lentelėse nurodomas reikiamų reprezentatyvios imties atvejų skaičius. Pavyzdžiui:

Generalinės aibės visuma

500 1000 2000 3000 4000 5000 10000 100000

Imties tūris 222 286 333 350 360 370 385 398

Taip pat bandoma nustatyti ir paklaidos dydį, esant įvairiam imties tūriui, ir kai generalinė visuma yra lygi arba didesnė kaip 5000 atvejų:

Imties tūris, esant generalinei aibei >5000 25 45 100 123 156 204 400

Paklaidos dydis (%), esant atitinkamam imties tūriui

20 15 10 9 8 7 5

Tačiau anksčiau pateiktuose pavyzdžiuose nepaaiškinama, kaip gauti vieni ar kiti skaičiai. Neaiškus ir generalinės visumos vienalytiškumas bei tyrimo duomenų tikslumas atsakant į įvairius anketos klausimus. Todėl tokios rekomendacijos tėra tik orientacinio pobūdžio, nors, be abejo, priimtinos,jeigu nėra labai svarbu didesnis duomenų tikslumas. Apskritai, nustatant imties tūrį, būtina vadovautis tyrimo tikslu bei tuo, kokiu tikslumu norime įrodyti teiginį. Tai ir lemia imties tūrį bei jo parinkimo būdą. Bet kurie kiti imties tūrio nustatymo atvejai turi būti metodologiškai pagrįsti.

Šį poskyrį galima apibendrinti taip: 1. Imties tūrį socialiniuose tyrimuose nulemia tyrimo rezultatų pritaikomumas, t.y. jų

ekstrapoliacija visos populiacijos ar tik tiriamosios dalies atžvilgiu, o taip pat laukiamų rezultatų tikslumas

ir patikimumas. 2. Eksperimentinio pobūdžio tyrimuose subjektų parinkimo į eksperimentines ir

kontrolines grupes imties dydis priklauso nuo tyrime iškeltų.hipotezių(viena iš jų-nulinė) patvirtinimo. Pasitvirtinus nulinei hipotezei, būtina įvertinti imties dydį.

3. Kuo mažiau tarpusavyje skiriasi matuojami dydžiai, tuo daugiau reikia parinkti tiriamųjų atvejų, jeigu norima nustatyti jų skirtumo patikimumą; be to, kuo mažesnė tiriamojo reiškinio pro-centinė reikšmė, tuo mažesnė turėtų būti ir jo paklaida.

8.2. Imties tūrio parinkimo būdai Nustačius reikiamą tiriamųjų skaičių, numatomas jų parinkimo būdas. Nors mokslinėje

literatūroje aprašoma daug būdų, kaip parinkti tiriamuosius asmenis (Kidder, Judd, 1986; Bailey, 1987; Cohen, Manion, 1989 ir kt), tačiau iš esmės visi jie pagrįsti vienu pagrindiniu - imties atsitiktinumo principu, t.y. visi populiacijos elementai turi turėti vienodas galimybes patekti į imtį.

Išskiriami du pagrindiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdų atvejai: 1) tikimybinis, kai kiekvieno tiriamos populiacijos elemento tikimybė pakliūti į imtį yra žinoma

ir

2) netikimybinis, kai tiriamųjų pasiskirstymas populiacinėje grupėje nėra žinomas. Abiem atvejais tiriamųjų grupių parinkimo būdai skirsis.

Tikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai. Šioje grupėje galima išskirti tokius tiriamųjų grupių parinkimo bū-dus: paprastą atsitiktinį sisteminį, sluoksniuotą, "puokštės" principu. Reikia pažymėti, jog šie pavadinimai tėra sąlygiški ir įvairiose publikacijose gali šiek tiek skirtis.

Paprastas atsitiktinis. Šio būdo esmė ta, kad iš populiacijos sąrašo atsitiktinai parenkamas reikiamas tiriamosios grupės narių skaičius, t.y. tiek, kiek buvo numatyta. Pasak tikimybių teorijos, pagrindinis šios atrankos principas tas, jog pasirinktosios grupės savybės turi būti tokios pat, kaip ir visos populiacijos, t.y. joje turėtų būti vienodas procentas vyrų ir moterų, jaunų ir senų, ir pan. Tačiau sunkumų sukelia tai, jog norint taip suformuoti grupę, reikia turėti visos populiacijos sąrašą, o tai ne visada paprasta.

Sisteminis, arba mechaninis. Tai paprasto atsitiktinio būdo modifikacija. Čia iš populiacijos sąrašo tiriamieji parenkami ne atsitiktinai, bet pagal tam tikrą sistemą. Ir jeigu mums nesvarbu grupės savybės, tai procedūra labai paprasta. Pavyzdžiui, turime populiaciją, kurioje yra 2000 žmonių (tarkime, tiek Kaune yra dvyliktokų); norime suformuoti 200 asmenų tiriamųjų grupę. Paprasčiausiai imsime iš sąrašo kas 10-ąjį asmenį. Sluoksniuotas, arba tipinis. Tiriant šiuo būdu, tiriamoji populiacija suskirstoma į atskiras grupes pagal tam tikras panašias savybes. Pavyzdžiui, vienoje grupėje gali būti tik vyrai, o kitoje - tik moterys. Norint gauti tiriamųjų grupę, kurios savybės būtų adekvačios populiacijos savybėms, iš kiekvienos grupės parenkami asmenys tokia tvarka, kad sudaryto-je tirti grupėje vyrų ir moterų santykis atitiktų populiacijos santykį. Be abejo, populiaciją galima skirstyti į grupes ir pagal amžių, profesiją, išsilavinimą bei kitas savybes. "Puokštės"principas, arba serijinis. Kai populiacija labai didelė, plačiai nusidriekusi (pavyzdžiui, visos Lietuvos studentai), tai parinkti tiriamųjų grupes atsitiktinumo principu yra keblu. Tarkime, norime nustatyti jų fizinį išsivystymą. Tirdami atsitiktinumo principu, rinkdami duomenis, turėtume labai daug važinėti iš vieno populiacijos krašto į kitą, o tai labai brangu. Tą patį gautume, atsitiktinai parinkę keletą aukštųjų mokyklų (laikydamiesi teritorinio principo) ir jose tirdami visus studentus. Pavyzdžiui, vykdant lėtinių neinfekcinių ligų profilaktikos programą, Lietuvos moksleivių populiaciniai fizinio aktyvumo bei sveikos gyvensenos tyrimai buvo atliekami Kauno miesto ir penkių šalies rajonų (Joniškio, Kaišiadorių, Kretingos, Kupiškio, Varėnos) centrų vidurinėse mokyklose, tiriant visus šių mokyklų mokinius (rajonai parinkti kaip būdingiausi Lietuvoje visais aspektais).

Šis tiriamųjų grupių parinkimo būdas gali būti iš dalies patobulintas, kai tiriamųjų grupės formuojamos pakopomis, t.y. sudarant grupes iš grupių. Pavyzdžiui, naudojantis aprašytu pavyzdžiu, pirmiausia iš populiacijos atsitiktinai parenkamos mokyklos, po to atsitiktinai parenkamos klasės.

Netikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai. Nedidelės apimties tyrimuose tiriamųjų grupės neretai formuojamos nepilnai laikantis atsitiktinumo principo. Be abejo, taip suformuotos grupės ne visiškai atspindi populiaciją, tačiau, kita vertus, tai paprasčiau ir pigiau. Be to, ir tokių tyrimų rezultatai gali būti pakankamai patikimi, jeigu tik tyrėjas neketina jų ekstrapoliuoti visai populiacijai, tai yra transformuoti už tiriamosios grupės ribų. Taip dažniausiai parenkamos grupės, atliekant preliminarinį bei kokybinį tyrimą. Pateiksime keletą netikimybinių tiriamųjų grupių parinkimo pavyzdžių:

3. Atsitiktinis grupių parinkimo būdas. Tyrimui parenkami asmenys, kuriuos lengva rasti, kurie yra greta. Pavyzdžiui, apklausos būdu galima sužinoti bendradarbių, bendramokslių, moksleivių, studentų, dėstytojų, mokytojų ir kt. Nuomonę mūsų rūpimais klausimais.

2. Grupių parinkimas kvotų principu. Šiuo principu grupės parenkamos panašiai kaip ir tipinio grupių formavimo atveju, norint pasiekti, kad grupėje būtų toks tiriamųjų požymių santykis, koks yra populiacijoje. Pavyzdžiui, tyrėjas, besidomintis etniniais santykiais, gali nustatyti kvotas kiekvienai etninei grupei, pagal jos narių skaičių tiriamojoje populiacijoje.

3. Tikslinis grupių formavimas. Čia tyrėjas į formuojamą grupę įtraukia asmenis, kurie, jo manymu, yra tipiškiausi tiriamojo požymio atžvilgiu. Kitaip tariant, tyrėjas formuoja grupę, priklausomai nuo savo specifinių tikslų (pavyzdžiui, grupę asmenų, sergančių kokia nors liga arba nepažangių mokinių grupę).

4. Grupės formavimas "gniūžtės" principu. Pirmiausia tyrėjas parenka nedaug asmenų, pasižyminčių tam tikromis tyrimą dominančiomis savybėmis. Po to šie asmenys nurodo kitus, turinčius analogiškų savybių, o šie - dar kitus, ir t.t. Taigi tiriamųjų grupė didėja kaip sniego kamuolys.

Pateiksime pavyzdį iš literatūros (Smith, Glass, 1987), kuriame vaizdžiai iliustruojami įvairūs tiriamųjų grupių parinkimo būdai, atliekant aprašomojo pobūdžio tyrimus. Svarbiausias aprašomųjų tyrimų tikslas - parodyti tam tikro reiškinio ar savybės charakteristikas populiacijoje, tiesiogiai tiriant reprezentacinę imtį. Pavyzdyje keliamas klausimas: "Ar pediatrinių klinikų slaugės tiki, kad naujagimiai jaučia skausmą?" Šio tyrimo tikslas — nustatyti, kiek proc. slaugių tuo tiki, o kiek - ne. Į šį klausimą galima atsakyti, sudarant klausimyną, kuris būtų pateikiamas kiekvienai pediatrinės klinikos seselei. Tačiau tai būtų brangu ir netikslinga. Todėl pasirenkama tam tikra strategija, kuria remiantis sudaroma tiriamoji imtis. Atsakymų tikslumas labai priklauso nuo tiriamosios imties sudarymo modelio, kurio kūrimas apima tokius žingsnius:

1. Tikslus populiacijos apibrėžimas. 2. Tiriamosios imties parinkimas. 3. Tam tikros savybės ar reiškinio stebėjimas ir matavimas. 4. Tam tikros savybės ar reiškinio įvertinimas populiacijoje, remiantis tiriamosios imties

rodikliais. 5. Matavimų tikslumo nustatymas.

1). Populiacijos apibrėžimas. Mokslinių tyrimų kontekste žodis "populiacija" nereiškia visų šalies gyventojų. Technine prasme tai yra visa grupė individų, kurie bus tiriami. Atsižvelgiant įtyrimo tikslą, populiacija gali būti apibrėžiama plačiai (pavyzdžiui, šiuo atveju - visi Amerikos ligoninių slaugių asociacijos nariai) arba siaurai (pavyzdžiui, bet koks tam tikros ligoninės darbuotojas, kurį personalo tarnyba skiria dirbti slauge). Taigi populiacijos apibrėžimas yra tyrėjo reikalas. Be to, populiacijos elementais nebūtinai turėtų būti tam tikri asmenys. Pavyzdžiui, norint sužinoti, koks yra slaugių ir ligoninės lovų santykis tam tikrame regione, populiacijos elementais bus laikomos ligoninės, o ne asmenys. Populiacijomis lygiai taip pat gali būti laikomos mokyklos, savivaldybės ir kt. 2). Tiriamosios imties parinkimas. Tiriamąja imtimi gali būti bet koks populiacijos elementų rinkinys, kuris iš jos parenkamas, kad būtų tiesiogiai tiriamas. Remdamasis tiriamosios imties

charakteristikomis, tyrėjas daro išvadas apie populiacijos, kuri nėra tiesiogiai tiriama charakteristikas. Tačiau tiriamosios imties parinkimo būdas labai veikia tyrimo rezultatų patikimumą. Pavyzdžiui, tiriant ar slaugės tiki, kad naujagimiai jaučia skausmą, tiriamąja imtimi galima pasirinkti kurios nors ligoninės slauges. Toks atsitiktinis imties parinkimo būdas dar kitaip vadinamas patogumo imtimi, nes pasirinktus tiriamuosius lengva rasti, jie yra greta. Jei į anketas paprašytume atsakyti pediatrijos ligoninių asociacijai priklausančias slauges, tokia imtis būtų vadinama tiksline arba savanoriška imtimi. Jei apibrėžtume, kad norime gauti visų kategorijų slaugių (registruotų ir licenzijuotų) atsakymus, tokia imtis būtų vadinama daline imtimi, arba kvotų principu. O jeigu pradinės imties narių paprašytume duoti kitų mus dominančių populiacijos narių koordinates, jau būtų sniego kamuolio imtis, arba jos formavimas "gniūžtės" principu.

Šie keturi suminėti tiriamųjų grupių parinkimo būdai laikomi nepatikimomis imtimis. Ir nors tokie tyrimai duoda tam tikrą naudą, tačiau tokiu būdu parinkti individai iš esmės nereprezentuoja populiacijos. Be to, tyrėjas, darydamas sau patogią ir lengvai prieinamą atranką, gali kaip nors paveikti tiriamąją grupę. Pavyzdžiui, gali atrinkti slauges, kurios jo žiniomis, turi nuomonę, leidžiančią patvirtinti jo paties.keliamą hipotezę. Be to, kai kurių ligoninių slaugės gali būti labiau išsilavinusios, apsišvietusios arba labiau domėtis kokiu nors klausimu. Todėl tokia imtis gali pateikti netipinę informaciją visos populiacijos atžvilgiu, o tyrimo metu padarytų išvadų patikimumas gali būti tik nuomonės lygio.

Klausimai: 1. Imties tūrio nustatymas kai žinoma dispersija 2. Imties tūrio nustatymas kai dispersija nežinoma 3. Imties tūrio nustatymas anketinei apklausai 4. Imties tūrio nustatymas kai rodikliai vertinami procentais 5. Imties tūrio nustatymas eksperimentinio pobūdžio tyrimuose 6. Imties tūrio nustatymas kai nagrinėjami rodikliai yra tarpusavyje susiję 7. Tiriamosios imties sudarymo modelis 8. Imties tūrio parinkimo būdai 9. Tikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai 10. Netikimybiniai tiriamųjų grupių parinkimo būdai

9.Tyrimo vertinimas

Atlikus tyrimą, neretai kyla klausimas dėl jo duomenų mokslinės vertės. Tai ypač svarbu vertinant įvairaus lygio kvalifikacinius darbus bei mokslines publikacijas. Pirmiausia tyrimo rezultatai turėtų rasti savo pritaikymo sferą, t.y. tai, kur jie galėtų būti paskleisti arba panaudoti. Pavyzdžiui jie galėtų būti skirti kokių nors institucijų veiklai gerinti arba panaudoti kitiems moksliniams tyrimams atlikti. Tarkime jeigu tyrimo rezultatai rodo gyventojų sergamumo didėjimą, tai galbūt šiuo atveju reikėtų imtis kokių nors korektyvų valstybės sveikatos politikoje.

Be abejo, tokie ir panašūs sprendimai daromi arba keičiamas kokios nors politikos kursas ne vien tik dėl atliktų tyrimų. Tačiau, vienaip ar kitaip, tyrimai galėtų ir, matyt, turėtų lemti įvairių sprendimų priėmimą. Savaime suprantama, kad tokiu atveju iškyla tyrimų įvertinimo svarba,

kai itin aktualus yra klausimas: ar tyrimo rezultatai yra pakankamai objektyvūs ir argumentuoti, kad jais remiantis būtų priimami sprendimai? Tai tyrėjams uždeda tam tikrą atsakomybę, todėl tyrimai turi būti atliekami pakankamai tiksliai ir kruopščiai ir prisilaikant jau aptartų tyrimo principų.

Mokslo metodologinėje literatūroje (Smith, Glass, 1987) bandoma išskirti kriterijų grupes, pagal kurias būtų galima įvertinti tyrimo reikšmingumą. Minėtame šaltinyje yra pateikiamos keturios tokių kriterijų grupės, apjungiančios: 1) tyrimo loginį validumą; 2) tyrimo objekto (konstrukto) validumą; 3) vidinį ir 4) išorinį tyrimo validumą.

1. Loginis validumas. Visų pirma turi būti aiškiai apibrėžta tyrimo problema, tiksliai suformuluota iš jos išplaukianti hipotezė, aiškiai nusakyti tyrimo metodai, kurių dėka yra gaunami tyrimo duomenys bei padaromos išvados. Būtent išvados ir turi patvirtinti arba atmesti iškeltą hipotezę. Be to, labai svarbu įvertinti, ar tyrimo išvados logiškai išplaukia iš tyrimo rezultatų bei užsibrėžtų uždavinių. Tai reiškia, jog tyrimo metodologinė dalis turi būti taip tiksliai nusakyta, kad kiekvienas skaitytojas galėtų įvertinti, ar tyrimo metodai atitinka iškeltiems tyrimo uždaviniams ir ar jų pakanka hipotezei patikrinti. Tarkime, tyrime buvo formuluojama tokia hipotezė: berniukams nesiseka mokykloje, jeigu augdami jie neturi vyriško vaidmens pavyzdžio (šis ir kiti cituoti pavyzdžiai paimti iš aukščiau nurodyto šaltinio). Pati savaime tokia hipotezė gali būti įdomi ir priimtina. Tačiau labai svarbu, kokiais tyrimo metodais ji bus tikrinama. Pavyzdžiui, galime pasirinkti tokį šio tyrimo sprendimo atvejį. Parenkamos dvi berniukų grupės, iš kurių vieną sudaro vaikai iš pilnų šeimų, o kitą — vaikai iš šeimų, kurių tėvai yra išsiskyrę. Priežastiniu - lyginamuoju būdu gali būti palygintas šių grupių mokymosi pažangumas, elgesys bei kiti rodikliai. Iš pirmo žvilgsnio viskas atrodytų lyg ir teisinga, logiška. Tačiau šiuo atveju tyrimo metu nebuvo numatyta to, kad berniukai, nors ir augdami be tėvo, vis dėlto gali turėti vyriško vaidmens pavyzdžių. Taigi šiai hipotezei patikrinti buvo parinkti ne patys tinkamiausi tyrimo sprendimo būdai, nes nebuvo įvertinti ir kiti veiksniai. Todėl šiuo atveju arba reikėjo ieškoti labiau tinkamų tyrimo sprendimo būdų bei metodų, arba kelti kitą hipotezę. Pavyzdžiui: berniukai, kurių tėvai išsiskyrę, pasižymi blogesniu mokymosi pažangumu (arba, tarkim, blogesniais psichosocialinės sveikatos ar elgesio rodikliais). Arba performuluojant tą pačią hipotezę: berniukams nesiseka mokykloje, jeigu jie auga nepilnose šeimose. Tačiau jeigu ir gautume reikšmingų skirtumų, nusakyti priežastinį ryšį būtų sunku (tikrasis eksperimentas čia, vargu, ar gali būti pritaikytas), nes nebūtinai pilna ar nepilna šeima nulemia mokymosi pažangumą. Galbūt didesnės įtakos turi tėvų socialinis statusas, jų išsilavinimas. Pavyzdys rodo, kad nesant tyrimo loginio validumo arba, kitaip tariant, tinkamo metodologinio pagrindimo. Jo rezultatai yra abejotinos vertės.

2. Objekto (konstrukto) validumas. Iš ankstesnių skyrelių žinome, kaip svarbu yra tiksliai apibrėžti tyrimo objektą, t.y. tą daiktą ar reiškinį, kurį norima pažinti tyrimo metu. Tačiau yra tokių reiškinių, pavyzdžiui, psichikos, kurių neįmanoma tiesiogiai nustatyti. Todėl ypač svarbu detaliai nusakyti tuos tyrimo kintamuosius, kurie labiausiai charakterizuo-ja tiriamąjį reiškinį, bei parinkti tinkamus jų matavimo metodus. Socialiniuose tyrimuose galima planuoti tyrimą turint tikslą nustatyti ir įvertinti tokias žmogaus savybes, kaip protingumas, savimonė, nerimas ir kt. Tai mintinės abstrakcijos, kurių betarpiškai negalime pamatyti, paliesti,

suskaičiuoti ir pan. Tačiau apie jas mes galime galvoti kaip apie tam tikrus žmogaus bruožus, kuriuos turi kiekvienas iš mūsų. Tai yra tokios savybės, kurių vieni žmonės turi daugiau nei kiti. Tarkim, Jonas yra labiau susirūpinęs negu Petras arba yra tam tikros situacijos, kurios gali sukelti didesnį ar mažesnį rūpestį (pavyzdžiui, baimė apsilankant pas dantų gydytoją, kalbėjimas prieš didelę auditoriją). Tad jeigu tiesiogiai, tarkim, nerimo tirti negalime, tai yra rodikliai, kurie gali būti pastebimi ir užfiksuoti. Pavyzdžiui, pagreitėjęs širdies plakimas (prieš egzaminą, sporto varžybas), prakaituoti delnai bei kiti požymiai, kurie gali būti tiksliai išmatuojami. Be to, žmonės gali apie tai pasisakyti, ką taip pat galima tirti, arba yra įvairių psichodiagnostinių testų (klausimynų) įvairioms psichinėms būsenoms bei savybėms matuoti. Todėl tyrimo objektu pasirinkę nerimo tyrimą, turime tiksliai apsibrėžti jo struktūrą bei tuos požymius, kuriuos matuosime. Tai rodo, kad detalus tyrimo objekto bei jo kintamųjų nusakymas nėra toks bereikšmis dalykas. Todėl tais atvejais, kada negalime tiksliai apibrėžti tiriamojo objekto bei jo išmatuoti, matyt, tikslinga koreguoti pačią temą, aiškiai apibūdinant tai, kas bus tiriama.

3. Vidinis validumas. Šis tyrimo reikšmingumo kriterijus suprantamas kaip tyrėjo gebėjimas atsiriboti nuo įvairių galimų pašalinių veiksnių įtakos tyrimo rezultatams (arba, kitaip tariant, juos kontroliuoti). Pavyzdžiui, atlikdami priežastinį-lyginamąjį tyrimą, kuriame yra keliama hipotezė apie tai, jog skurdas yra ligų arba nusikalstamumo priežastis, mes turime įvertinti, ar kitos alternatyvios priežastys iš tyrimo yra pašalintos, nes gali veikti ir kiti šalutiniai veiksniai. Ir jeigu nėra kitų esminių paaiškinimų, vadinasi mes galime kalbėti apie vidinį tyrimo validumą. Tarkime, tyrėjas atliko tokį eksperimentinio pobūdžio tyrimą. Parinko grupę vaikų, turinčių tarimo (artikuliacijos) problemų. Prieš tyrimą nustatė vaikų padarytas tarimo klaidas, o po to taikė šešių mėnesių kalbinę terapiją. Pasibaigus eksperimento periodui, vėl įvertino artikuliacijos klaidas. Pastebėjęs, kad nuo pirmojo iki antrojo patikrinimo sumažėjo tokių klaidų skaičius, jis padarė išvadą apie teigiamą kalbinės terapijos poveikį tarties sutrikimų korekcijai. Tačiau ar tokia išvada yra logiškai pamatuota, t.y. ar ji yra validi? Ar apskritai toks paaiškinimas mus tenkina? Matyt, ne, nes šiuo atveju galimas ir kitas atlikto eksperimento rezultatų aiškinimas. Pats paprasčiausias aiškinimas yra tas, jog vaikai natūraliai išauga iš artikuliacijos problemų, t.y. jos išnyksta savaime, nepriklausomai nuo to, ar vaikai lankė kalbinės terapijos užsiėmimus, ar ne. Šiame pavyzdyje parodomas silpnas tyrimo vidinio validumo pagrįstumas, nes alternatyvus paaiškinimas (vaikai natūraliai išauga iš artikuliacijos problemų) nebuvo atmestas ar valdomas. Nesunku pastebėti, jog tai padaryti buvo galima papildomai į tyrimą įvedus kontrolinę grupę, kurios tyrimo rezultatai kaip tik ir būtų parodę šio sumanyto tyrimo hipotezės nepagrįstumą.

4. Išorinis validumas. Įvertinus vidinį tyrimo validumą, reikia pagrįsti ir išorinį gautų duomenų bei išvadų validumą. Šis tyrimo reikšmingumo kriterijus paprastai siejamas su tyrimo rezultatų ekstrapoliacija į kitas panašias grupes, nes visada kyla klausimas, ar galima tyrimo rezultatus, gautus tiriant vieną grupę, pritaikyti kitiems panašiems atvejams. Jeigu to negalima padaryti, tai mažėja tyrimo rezultatų pritaikomumas. Išorinį tyrimo validumą nulemia imties dydis. Todėl planuojant tyrimą, svarbu žinoti, kam bus pritaikyti tyrimo rezultatai. Norint juos apibendrinti platesnei populiacijai, būtina formuoti

imtį tikimybiniu būdu, parenkant tokį atvejų skaičių, kuris leistų reprezentuoti tiriamąją populiaciją. To nepadarius, tyrimas (ypač kiekybinis) įgauna tik žvalgomąjį pobūdį. Čia aptarti tyrimo reikšmingumo įvertinimo kriterijai glaudžiai tarpusavyje susiję. Pavyzdžiui, dėl

nepakankamo tyrimo loginio validumo, lygiai kaip ir dėl pasirinkto objekto nepagrįstumo, nukenčia vidinis tyrimo validumas. Todėl, planuojant bet kokį tyrimą, ypač svarbu prisilaikyti jam keliamų metodologinių reikalavimų.

Būdingiausios tyrimų metodologinės klaidos. Čia bendrais bruožais aptarsime dažnai

pasitaikančias mokslinių darbų metodologines klaidas (tik tos klaidos, kurios nebuvo paminėtos aprašant eksperimentinius tyrimus).

1. Tyrimo objekto neapibrėžtumas.Klaidos pasireiškimas: nepakankamai tiksliai nusakomas tiriamasis reiškinys, neretai jis

tapatinamas su tiriamųjų kontingentu. Pavyzdžiui, tiriant mokinių fizinę saviugdą, nepaaiškinama šios sąvokos esmė, o tyrimo objektu įvardinami atitinkamo amžiaus paaugliai.

2. Tyrimo loginis validumasKlaidos pasireiškimas: netinkamai parenkami tyrimo metodai su-formuluotai hipotezei

patikrinti arba neretai nurodoma jų daugiau nei buvo taikyta iš tikrųjų. Pavyzdžiui, nurodant kokybinius tyrimo metodus (stebėjimą ar interviu), dažnai nėra aprašoma jų taikymo metodika bei nėra pateikiami ir analizuojami jų dėka gauti tyrimo duomenys. Neretai tyrimo išvados stokoja statistinės argumentacijos, ypač analizuojant anketinės apklausos duomenis.

3. Vidinis ir išorinis tyrimo validumasKlaidos pasireiškimas: nesugebėjimas atsiriboti nuo įvairių galimų pašalinių veiksnių

įtakos tyrimo rezultatams (vidinis validumas) bei nepagrįsta tyrimo duomenų ekstrapoliacija esant mažai tiriamųjų imčiai (išorinis validumas).

4. Glaustumo principasKlaidos pasireiškimas. pernelyg gausi literatūrinė dalis (neretai nu-stelbianti empirinę

pagrindinio temos klausimo pusę), nesusijusi su disertaciniu darbu bei atkartojanti mokslui žinomą informaciją, o taip pat pernelyg didelė išvadų gausa, kartais nesusijusi su tyrimo objektu bei uždaviniais.

5. Įvairiopų aiškinimų galimybėKlaidos pasireiškimas: dėl netinkamai parinktos bei aprašytos tyrimo metodologinės

dalies, atsiranda galimybė tyrimo rezultatus aiškinti kitaip, negu to norėtų pats tyrėjas.

Sekiant, kad nebūtų kitokio esminio tyrimo rezultatų interpretavimo, būtina visų pirma sugebėti tyrimo problemą bei tikslą formuluoti taip, kad problemos sprendimas ir tikslo įgyvendinimas (taikant jiems adekvačius tyrimo metodus) numatytų konkretų ir bent sąlyginai išbaigtą(tarpinį) mokslinį rezultatą, kartu duomenų aptarimo skyriuje įvertinant ir kitus galimus problemos sprendimo aiškinimus.

6. Duomenų rinkimo

Klaidos pasireiškimas: renkami bet kokie tyrimų duomenys, neturint aiškios tyrimų hipotezės. Manoma, kad kuo daugiau duomenų, tuo geriau. Pirmiausiai surenkami duomenys, o vėliau galvojama, ką su jais daryti.

Prieš atliekant tyrimus, būtina prognozuoti išvadas ir stengtis rinkti tuos duomenis, kurie reikalingi hipotezei patvirtinti arba paneigti.

7. Vien samprotavimo būdu daromos išvados Klaidos pasireiškimas: išvados daromos remiantis tik savo paties samprotavimais. Tai

nėra išvados, tai tik hipotezės, kurias dar reikia patikrinti.

Būtina daryti tik tokias išvadas, kurias įrodo tyrimų duomenys ir kurios remiasi argumentais.

8. Pagrindinė klaida: negalima atkartoti tyrimo (arba, kitaip tariant, išvadų negalima nei patikrinti, tai yra nei pavirtinti, nei paneigti).

Klaidos pasireiškimas: dėl nepakankamo tyrimo metodikos patikimumo bei "hipotetinių" išvadų formulavimo neįmanoma patikrinti tyrimo duomenų. Jei nėra galimybės patikrinti tyrimo duomenų (labai svarbu, kad būtų ši galimybė), tai moksliniai tyrimai nėra objektyvūs. Klausimai:

1. Loginis validumas 2. Objekto (konstrukto) validumas 3. Vidinis validumas 4. Išorinis validumas 5. Būdingiausios tyrimų metodologinės kalidos