Žmogus tarp Ventos ir Virvytės Režisieriui Juozui ... · ISSN 1822-4210 2007 Nr. 3/8 Žmogus tarp Ventos ir Virvytės Režisieriui Juozui Miltiniui – 100 Lietuvių teatro istorikui

ISSN 1822-4210 2007 Nr. 3/8

Žmogus tarp Ventos ir Virvytės

Režisieriui Juozui Miltiniui – 100

Lietuvių teatro istorikui Vytautui Makniui – 100

Teatras – kaip bažnyčia, kaip šventovė...

2

Lietuvos teatro istorijos patriarchas Vytautas Maknys

3

2007 NR. 3/8

Aleksandras Guobys. Lietuvių teatro istorikui Vytautui Makniui – 100! ............................. 5

Petras Bielskis. Žmogus tarp Ventos ir Virvytės. Režisieriui Juozui Miltiniui – 100 ......... 10

Virginija Januševičienė. Teatras – kaip bažnyčia, kaip šventovė... ................................... 12

Aleksandras Guobys. Trečiojo tūkstantmečio žingsniai teatre .......................................... 15

Regina Kazlauskaitė. Vaidmuo – tai iškvietimas į dvikovą (12 klausimų kolegai aktoriui Antanui Šurnai) ................................................................... 18

Salomėja Burneikaitė. Tylus buvimas su lėlėmis............................................................... 22

Ada Paukštytė. Kitoks pasaulis Druskininkų teatro festivalyje ......................................... 25

Nijolė Jačėnienė. Apie „meno plėtrą” ir … „Naktigones” .............................................. 26

Gitana Gugevičiūtė. „Šermukšnis“: teatro formos be rampos ......................................... 28

Telšiuose – pirmasis tarptautinis profesionalių teatrų festivalis-forumas ......................... 30

Gatvės teatro stebuklai „Miraklyje“ .................................................................................... 34

Daiva Šabasevičienė. „Juodvarnio“ skrydis ....................................................................... 36

Janina Stankevičienė. Operetė Kauno pilyje ...................................................................... 38

Bronius Vaškelis. Aleksandras Vitkauskas Amerikoje ........................................................ 41

Ramunė Karvelytė. Pirmieji lietuvių dramaturgai – lietuviškos sąmonės žadintojai....... 43

Laima Žukauskaitė. Jas vienijo muzika (pokalbis su Dagne Jakševičiūte) ....................... 46

................................................................................................................................................ 49

................................................................................................................................................ 52

Živilė Ambrasaitė. Metafizinės erdvės kūrėja (dailininkės Dalios Mataitienė retrospektyvinė paroda) .................................................... 54

................................................................................................................................................ 56

TurinysLieTuVos TeaTRo

paTRiaRchai

sceNos Veidai

LĖLiŲ sceNa

FoToRepoRTaŽas

KRoNiKa

sceNos isToRiJa

suMMaRies

sceNos pLoKšTeLĖs, KNygos

KaLba VadoVai

dRaMos sceNa

dRaMos sceNa

opeReTĖs sceNa

Naujojo teatro sezono pradžia simboliškai nušviesta ryškia dviejų iškilių XX a. Lietuvos kultūros asmenybių – režisie-riaus Juozo Miltinio ir teatro istoriko Vytauto Maknio šimtųjų gimimo metinių šviesa. Žvelgiant iš laiko perspektyvos šie teatrui pasiaukoję žmonės buvo tokie skirtingi, bet kartu kažkuo panašūs. Nuolat ujami, kontroliuojami sovietinės nomenklatūros šulų, neretai dirbę pogrindžio sąlygomis...Tačiau net sunkiausiomis akimirkomis neišdavė savo idealų ir nepasuko kompromisų keliu. Neatsitiktinai teatrologas Petras Bielskis naujai pažvelgė į prieštaringą Miltinio asmenybę, sulygindamas jį su vienišu mitologiniu Vilkolakiu. Teatrologas Aleksandras Guobys savo straipsnyje paviešina nepu-blikuotus, net ir šiandien daugeliui akis badančius faktus, bylojančius apie nuolatinį Vytauto Maknio, kaip teatrologo, ignoravimą, nepagrįstai kaltinant jį nacionalistinėmis tendencijomis.Paprastai vasarą gyvenimas teatrų scenose apmiršta, tačiau šiemet teatrinė vasara buvo kupina smagaus festivalinio šurmulio, kuriame tradiciniai spektakliai įsisuko (neretai ir visai pranyko) į spalvingų netradicinių projektų, akcijų bei kūrybinių susitikimų sūkurį. Kaune žiūrovus džiugino tradicinis operetės festivalis. Klaipėdoje vasaros pradžioje efek-tingai blykstelėjo „Šermukšnio“ festivalis. Druskininkuose beveik visą vasarą vykęs tarptautinis teatro festivalis naujam gyvenimui prikėlė sanatorijos salę ir pagyvino kurortą. Palangos klube „Ramybė“ kiekvieną pirmadienio vakarą, tarsi senovės naktigonėse prie laužo, rinkosi rimtosios poezijos ir muzikos mylėtojai. Taigi, Lietuvos kurortai vasarą pamažu virsta laikinomis teatrų sostinėmis. Apie spalvingus vasaros festivalius, žymius scenos veidus, teatro istorijos vingius, naujas knygas, parodas skaitykite šia-me žurnalo numeryje. „Lietuvos scena“ sveikina teatro bendruomenę su naujo sezono pradžia ir linki prasmingų darbų, naujų idėjų, netikėtų atradimų ir ypač tolerancijos ir supratimo.

Jūratė Grigaitienė, redaktorė-sudarytoja

paRodos

petras bielskis. Žmogus tarp Ventos ir Virvytės. Režisieriui Juozui Miltiniui — 100 metųMiltinis... Žmogus, kuris sujaukė mūsų protus, nustebino teatrinę Europą ir tyliai nuėjo. Kiek visokių gandų, gandelių, anekdotų kaip smilkalų dūmai raitosi apie šitą mūsų kultūros asmenybę. Ir vis dėlto Miltinis yra Miltinis. Jis buvo didis ir išlieka didis. Ta didybė remiasi ne vien tik dideliais nuopelnais lietuvių teatrinės minties raidai ir mūsų kultūrai. Jis buvo didis savo dvasia, aktyvia sąmone, neapsakomu kryptingumu.<...>Man atrodo, kad tikrasis Miltinis atsirado ne Paryžiuje, o čia – Žemaitijoje. Čia tarp Ventos ir Virvytės susiformavo jo nepasidavimo šišas arba tas vilktakis, kuris jį persekiojo visą gyvenimą. Vilktakis arba vilkolakis, tai žmogus dėl savo vidinio dramatizmo visą gyvenimą besiblaškantis vilkų takais.<...>Ir šimtui metų praėjus žmogus vienišas, ujamas kaip vilkas. Gražus vilkas. Vilkolakis.

aleksandras guobys. Lietuvių teatro istorikui Vytautui Makniui — 100 metųV. Maknys, kaip nė vienas kitas vyresniosios kartos teatro istorikas, pasilikęs pokario metais Lietuvoje, pajuto ir išgyveno ypatingą nacionalinio orumo išniekinimą ir pažeminimą. Jo monografija „Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis“ sovietmečiu buvo ignoruojama dėl tariamai nacionalistinių tendencijų. Ji buvo išimta iš bibliotekų arba įslaptinta spec. fonduose, išbraukta iš visų mokymo programų. Kaip netinkantis dėstyti aukštojoje mokykloje 1951 m. V. Maknys buvo pašalintas1 iš Pedagoginio instituto, kurio visą mokymo procesą jis kūrė ir koordinavo.<...> Dar ir dabar yra dėstytojų aukštosiose mokyklose, kurie ne tik nerekomenduoja, bet netgi draudžia studentams skaityti V. Maknio teatrologinius darbus. Tačiau nepaisydamas to, bene vienintelis iš visų teatrologų, turėdamas didžiulę nepriklausomybės metų gyvenimo patirtį ir įskiepytą meilę gimtojo krašto kultūrai, nenuėjo kompromisų keliu.

Virginija Januševičienė. Teatras – kaip bažnyčia, kaip šventovė...Išvažiavę gastrolių, dažnai apsigyvendavome kokioje didelėje salėje. Vyrai miegodavo vienoje salės pusėje, moterys – kitoje, o J. Miltinis – per vidurį. Rytais jis atsikeldavo labai anksti ir pradeda smuiku groti. Šaukia: „Gana jau miegoti. Kelkitės! Kurkite ugnį.“ Gastrolėse kartais išbūdavome visą mėnesį. Buvome kaip viena šeima, kaip bendruomenė. O sąlygos gyventi nebuvo lengvos. Kartą per visą gastrolių laiką neturėjome vandens. Tekdavo ir sunkvežimyje važiuoti kartu su dekoracijomis. O dabar aktoriai dar skundžiasi, kad viešbutis prastas.

Regina Kazlauskaitė. Vaidmuo – tai iškvietimas į dvikovą (12 klausimų kolegai aktoriui Antanui Šurnai)Man ir tau dar teko laimė dirbti teatre, kuriame buvo kūrybinė atmosfera. Buvo visko, bet būdavo spektaklių aptarimai, diskusijos, ginčai, kolegų pabendravimai... Kai šito nėra – nėra ir teatro. O tu dabar paklausk artisto, kurio teatro jis yra? Jis gali pasakyti, kurio teatro etatą jis turi. Laksto iš vieno teatro į kitą, nebaigęs vaidinti viename spektaklyje, jis jau lekia į kitą, nes vaidina kituose trijuose, kitų režisierių pastatymuose... Kiekvienas galvoja tik apie save. Teatre gali statyt, kas tik nori ir ką nori, nes niekas už nieką neatsako. Atsinešė kažkokia „ciocia Julė“ 60 tūstančių, – tu turi tris ar keturis mėnesius niurkytis su jos paistalais, o rezultato jokio...

Lei dė jas: VšĮ Lie tu vos te at ro są jun gos fon das, Te at ro g. 8, LT-03107 Vil nius, el. p. teatrosajunga@te at ro sa jun ga.ltRė mė jai:

Re dak ci jos ko le gi ja: Alek san dras Guo bys (pir mi nin kas), Jūratė Grigaitienė (re dak to rė-su da ry to ja), Pet ras Biels kis, Ri ta Bo čiu ly tė, Algis Matulionis, Rū ta Ma žei kie nė, Mar ty nas Pet ri kas, Jur gi ta Sta niš ky tė, Ja ni na Stan ke vi čie nė, No me da Šat kaus kie nė, Bro nius Vaške lisKal bos re dak to rė Vitalija Kapsevičienė

dizainas ir spauda Uždaroji dizaino ir leidybos AB „KOPA”www.kopa.eu, tel. +370 5 2331212Tiražas 1500 egz.

Viršelio nuotrauka: vienas žymiausių XX a. režisierių – Juozas Miltinis. Stasio Povilaičio nuotrauka. Žurnale panaudotos Lietuvos teatro, kino ir muzikos muziejaus archyvų nuotraukos.

S P A U D O S , R A D I J O I RTELEVIZIJOS R Ė M I M O F O N D A S

1 1990 m. birželio 16 d. raštu VPI Taryba ir Rektoratas viso instituto darbuotojų ir studentų vardu V. Maknio atsiprašė dėl padarytos moralinės ir materialinės skriaudos.

5

LieTuVos TeaTRo paTRiaRchai

Vytautas Maknys (1907–2003) – aukštos

etinės kultūros teatro istorikas, vienas žy-

miausių XX a. teatrologijos mokslininkų.

Šiandien mes kalbame apie V. Maknį,

kaip apie lietuvių teatrologijos klasiką. Jis

nusipelno tokio pripažinimo dėl daugelio

priežasčių. Pirmiausia dėl tos jungiamosios

grandies, kurią jis perėmė iš B. Sruogos ir

dosniai dalino savo žinias bei patirtį XX

amžiaus mūsų teatrologijai. Pagal dr. Petrą

Bielskį, „Vytautas Maknys yra mūsų kultūros

ir teatro mokslo gyvoji grandis. Išbraukus

jo darbus, po Balio Sruogos susidarytų di-

džiulė properša, kurią būtų sunku užpildy-

ti. B. Sruoga suformavo mūsų teatrologijos

mokslinius pamatus, o jo mokinys V. Ma-

knys yra tiesioginis tų dalykų tęsėjas, juos iš-

samiai perteikęs mums. Mes turime vientisą

grandinę, iš praeities ateinančią grandinių

seką, o tarp jų – genetinį ryšį. Kelios mūsų

kultūros žmonių kartos išaugo V. Maknio

globojamos.“1

V. Maknys (iki 1939 m. Maknickas) yra gi-

męs 1907 m. birželio 26 d. Balkūnuose, Aly-

taus r. Tėvai, kaip ir jo seneliai Žmuidzina-

vičiai, buvo pasiturintys ūkininkai, aktyvūs

savo gyvenamojo meto veikėjai. Prenume-

ravo lietuvišką spaudą, dirbo visuomeninį

darbą. Tėvas buvo 1905 m. Didžiojo Vilniaus

seimo ir 1917 m. Lietuvos konferencijos da-

lyvis, Alytaus apskrities savivaldybės ir Aly-

taus gimnazijos steigėjas. Įkūrus namuose

pradžios mokyklą, V. Maknio tėviškė buvo

tapusi visos apylinkės kultūros centru.

Namuose visuomet būdavo pilna žmo-

nių: mokykloje besimokančių mokinių

tėvai, giminės, bičiuliai ir draugai. Ypač pa-

gyvėdavo namai, kai atvykdavo iš Kauno jo

dėdė – dailininkas Antanas Žmuidzinavičius

su savo bičiuliais. Jie diskutuodavo, piešda-

vo apylinkių peizažus ir kt.

Aleksandras Guobys

Vytautui Makniui – 100! Lietuvių teatro istorikui

1 V. Maknys. Teatro dirvonuose, V., 1997, p. 11.

Lietuvių teatro istorikas Vytautas Maknys su tėvaisNuotraukos iš asmeninio archyvo

6


Vytautas Maknys su savo dėde, mamos broliu Antanu Žmuidzinavičiumi

Vytauto Maknio parengtos knygos

7


Paplitus Dzūkijoje lietuviškiems vaka-

rams (pirmajam pasauliniam karui baigian-

tis) Vytautas organizavo namuose teatrą.

Jau tuomet jis, vaidindamas Žemaitės ir

kitų autorių kūrinius, suvokė, kad būtent

tokia veiklos forma yra ne tik didžiulė mei-

lė mūsų tautos praeičiai, bet ir XX a. mūsų

kultūros atgimimas. Klojimo teatras – tai

neišsenkantis kūrybos ir teatro mokslo šal-

tinis, vienas didžiausių XIX a. pabaigos – XX

a. pradžios nacionalinės kultūros kelrodis.

Tuos lietuviškus vakarus dar B. Sruoga pri-

lygino W. Shakespeare‘o laikų teatrui, kada

į juos plaukdavo žmonių „minių minios“, su

didžiausia meile reikšdamos pagarbą vai-

dintojams. (Šiuo metu V. Maknio gimtinėje

yra A. Žmuidzinavičiaus ir V. Maknio muzie-

jus, taip pat Klojimo teatras.)

Baigęs Alytaus gimnaziją, V. Maknys įsto-

jo mokytis į Vytauto Didžiojo universiteto

humanitarinių mokslų fakultetą, kuriame

mokėsi 1927–1931 m. Pasirenkant teatro

istoriko kelią, didžiausios įtakos jam turėjo

Balio Sruogos įkurtas Teatro seminaras. Bū-

tent seminaro veikloje, kaip teigė V. Maknys,

susiformavo nacionalinio teatro samprata,

kurią puoselėjo jo mokytojai: V. Mickevi-

čius-Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas, J. Tumas-

Vaižgantas, M. Biržiška, J. Herbačiauskas,

V. Dubas ir kt. Jie teigė, kad svarbiausias

tautos išlikimo klausimas – savos kultūros

sukūrimas gimtosios kalbos ir papročių pa-

grindu.

V. Maknys, V. Mykolaičio-Putino ir B. Sruo-

gos paskatintas, dar studijų metais surinko

gausią medžiagą savo pirmajai monografi-

jai „Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis“, ku-

rią VD universiteto mokslininkai rekomen-

davo išleisti universiteto mokslo darbuose

(išleido 1936 m.). Šioje monografijoje V. Ma-

knys suformulavo ir atskleidė svarbiausias

to meto lietuvių teatro kūrybines idėjas,

reikšmingiausius lietuvių teatro formavi-

mosi momentus, akcentavo nacionalinės

savigarbos teatre reikšmę.

Baigęs universitetą, V. Maknys dirbo pe-

dagoginį darbą įvairiose gimnazijose (Ra-

seinių, Alytaus, Vytauto Didžiojo Vilniuje),

Pedagoginiame institute, MA Lietuvių kal-

bos ir literatūros institute, Grožinės litera-

tūros leidykloje, įvairiose teatro studijose,

valstybinėje konservatorijoje (dabar Muzi-

kos, teatro ir kino akademija). Be tiesioginio

darbo jis nuolat keliavo po Lietuvą, rinko

teatro veikėjų prisiminimus, įvairią archyvi-

nę medžiagą ir uoliai vykdė savo mokytojo

B. Sruogos priesakus: „Į moksliškąją istoriją

jis (teatro objektas – A. G.) pereis tik tuomet,

kai mes surinksime jį liečiančią medžiagą,

kai ją bus galima sistematizuoti ir ja atsire-

miant konstruoti bendresnes išvadas“2.

Neatsitiktinai per visą savo gyvenimą

V. Maknys sukaupė milžinišką archyvą, ku-

rio pagrindinį fondą sudaro apie 60 000

eksponatų Lietuvos teatro, muzikos ir kino

muziejuje. Taip pat didžiulis dokumentų

pluoštas saugomas Literatūros ir meno ar-

chyve ir kitose saugyklose, bibliotekų ran-

kraštynuose.

Remdamasis sukaupta medžiaga, V. Ma-

knys pirmasis Lietuvoje parašė Lietuvos

teatro istoriją nuo seniausių laikų iki 1970

m. Du tomai yra išleisti, o didelė medžiagos

dalis tebeguli įvairiose saugyklose. Akade-

mikas J. Lankutis 1993 m. gruodžio 14 d.

Doktorantūros komitete išleistus tomus

taip įvertino: V. Maknio „Lietuvių teatro rai-

dos bruožai“ „padeda apčiuopti lietuvių

teatro profesionalėjimo procesą, jo atskirus

etapus, ypatumus, vidinius augimo dėsnin-

gumus bei visuomeninę kultūrinę teatro

gyvenimo atmosferą. Kaip tam tikri teatro

brendimo požymiai akcentuojami naci-

onalinio repertuaro formavimasis, teatro

kritikos augimas, teatro leidinių, stambes-

nių teatrologinių studijų atsiradimas, teatro

dalykų dėstymas universitete, atitinkamų

archyvų ir muziejinės medžiagos kaupimas

ir kt.“3

V. Maknys, kaip nė vienas kitas vyresnio-

sios kartos teatro istorikas, pasilikęs po-

kario metais Lietuvoje, pajuto ir išgyveno

ypatingą nacionalinio orumo išniekinimą

ir pažeminimą. Jo monografija „Gabrielius

Landsbergis-Žemkalnis“ sovietmečiu buvo

ignoruojama dėl tariamai nacionalistinių

tendencijų. Ji buvo išimta iš bibliotekų arba

įslaptinta spec. fonduose, išbraukta iš visų

mokymo programų. Kaip netinkantis dėsty-

2 B. Sruoga. Lietuvių teatras Peterburge, K., 1930, p. 12.3 A. Guobio archyvas.

4 1990 m. birželio 16 d. raštu VPI Taryba ir Rektoratas viso insti-tuto darbuotojų ir studentų vardu V. Maknio atsiprašė dėl padary-tos moralinės ir materialinės skriaudos.

Teatro istorikas Vytautas Maknys su dukra Ramune

8

ti aukštojoje mokykloje 1951 m. V. Maknys

buvo pašalintas4 iš Pedagoginio instituto,

kurio visą mokymo procesą jis kūrė ir koor-

dinavo.

Kaip nepatikimas ideologiniame darbe

jis buvo atleistas iš MA Lietuvių kalbos ir

literatūros instituto, buvo nepripažįstami

jo moksliniai docento ir daktaro vardai,

jis buvo pašalintas iš Grožinės literatūros

leidyklos... Jo „Lietuvių teatro raidos bruo-

žų“ II tomas buvo be gailesčio išniekintas

cenzūros: vietoj 42 spaudos lankų, kuriuos

buvo pagal sutartį įsipareigojusi išleisti lei-

dykla, išleido tik 12 spaudos lankų. Dar du

tomus iš viso užblokavo... Dar ir dabar yra

dėstytojų aukštosiose mokyklose, kurie ne

tik nerekomenduoja, bet netgi draudžia

studentams skaityti V. Maknio teatrologi-

nius darbus. Tačiau nepaisydamas to, bene

vienintelis iš visų teatrologų, turėdamas

didžiulę nepriklausomybės metų gyveni-

mo patirtį ir įskiepytą meilę gimtojo krašto

kultūrai, nenuėjo kompromisų keliu. Visoje

savo kūryboje – knygose, straipsniuose,

enciklopedijose – akcentavo teatro istori-

jos ir tradicijų svarbą, puoselėjant ir kuriant

lietuvių šiuolaikinį teatrą. Jis piktinosi dėl

to, kad lietuvių sovietiniame teatre ideolo-

giniais sumetimais buvo draskomi teatrų

kolektyvai, vadovais skiriami nemokantieji

valstybinės lietuvių kalbos, šalinami gabūs

žmonės iš režisūros, aktorinio meno, teatro-

logijos (R. Juknevičius, J. Miltinis, J. Šaltenis

ir kt.).

Ne kartą V. Maknys rašė ir kalbėjo apie

tai, kad po karo, panaikinus Lietuvos aukš-

tosiose mokyklose teatrologijos specialistų

ir režisierių rengimą, yra sudaromos netin-

kamos sąlygos objektyviai vertinti naciona-

linio teatro istoriją, jo laikotarpius, kūrėjus.

Jis vienintelis reikalavo, kad lietuvių teatro

tyrimo metodai visiems teatrologams būtų

privalomi: senajam teatrui – istorinis, liau-

dies teatrui – tautosakinis, šiuolaikiniam

teatrui – rekonstrukcijos metodas.

Didžiausią nepasitenkinimą V. Makniui

kėlė Mokslų akademijos Istorijos instituto

menotyros sektoriaus, kuriame dirbo privi-

legijuotųjų klanas, pradėjęs lietuvių teatro

istoriją formuoti nuo 1940 m., sovietizmas.

V. Makniui buvo nepriimtinas toks tautinio

teatro pažeminimas, iškeliant virš lietuviško

teatro kitų tautų, ypač rusų, ypatingus nuo-

pelnus ir įtakas. Partinė pozicija jam buvo

svetima ir nepriimtina. Štai netgi Nepri-

klausomybės metais pasirodžius „Lietuvių

teatro istorijos“ naujam tomui, V. Maknys

piktinosi ir stebėjosi, kad dar ir dabar mūsų

teatrologijos mokslas tebegirgžda raudo-

nose vežėčiose...

Susumavęs teatro istorijos rengimo seką,

V. Maknys tvirtino, kad šitokį reiškinį neuž-

tenka vadinti genocidu. Tai – sugrįžimas į

Viduramžius, pritaikant to meto inkvizicijos

priemones Lietuvos teatro istorijai ir moks-

lui.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, gru-

pė mokslininkų, susibūrusių į Lietuvos te-

atro istorijos ir tradicijų draugiją, kreipėsi į

Lietuvos mokslo tarybą, prašydami iš naujo

patvirtinti V. Makniui jo mokslinius vardus.

Pirmininkas Rimantas Sližys pritarė tokiai

minčiai ir rekomendavo tuo klausimu daryti

žygius, pradedant nuo Vilniaus universiteto.

Pateikus reikiamus dokumentus bei V. Mak-

nio dviejų tomų „Lietuvos teatro raidos

bruožus“ rektoriui R. Pavilioniui ir jam pri-

žadėjus šį klausimą skubos tvarka spręsti,

atsakymo, deja, Draugija nesulaukė jokio.

Po kurio laiko akademiko Algirdo Gai-

žučio iniciatyva buvo sukurtas Vytauto Di-

džiojo universiteto ir Lietuvos kultūros ir

meno instituto doktorantūros komitetas

V. Maknio disertacijos „Lietuvių teatro rai-

dos bruožai, I–II t.“ humanitarinių mokslų

(teatrologija) daktaro laipsniui gauti. Komi-

teto sudėtis: prof. hab. dr. A. Gaižutis (pirmi-

ninkas) ir nariai: hab. dr. A. Samulionis, prof.

hab. dr. B. Vaškelis, doc. dr. A. Guobys, doc.


„Jo monografija „Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis“ sovietmečiu buvo ignoruojama dėl tariamai nacionalistinių tendencijų“.

9

dr. S. Juknevičius. Oponentai: akad. hab. dr.

J. Lankutis, doc. dr. A. Vengris.

1993 m. gruodžio 14 d. Mokslų akademi-

joje įvyko disertacijos gynimas. Komitetas

vienbalsiai V. Maknio mokslinius darbus ir

jo veiklą taip įvertino: „1. Suteikti V. Makniui

humanitarinių mokslų daktaro vardą už

„Lietuvių teatro raidos bruožų“ I ir II tomus

ir bendrą mokslinių darbų indėlį į lietuvių

teatro ir kultūros istoriją. 2. Siūlyti Lietuvos

mokslo tarybai už nuopelnus Lietuvos tea-

tro ir kultūros srityje suteikti V. Makniui ha-

bilituoto mokslų daktaro vardą“.

Po šios disertacijos gynimo posėdžio

prasidėjo keisti dalykai. Po gero pusmečio

iš Mokslų akademijos draugijos vadovy-

bė gavo pranešimą, kad protokolai kažkur

dingo... Draugijos valdybos narys aktorius

H. Kurauskas, išgirdęs tokią naujieną, sušu-

ko:

– Vadinasi, niekas nepasikeitė nuo Šeks-

pyro laikų? Tas pats tironiškas valdymas?

...Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta

Ant karžygio lavono kelia puotą,

Kaip niekinama priesaika šventa,

Kaip drabstoma Garbė auksinė,

Kaip jungą velka laisvė išdidi,

Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne

Kaip kilnūs ryžtai smaugiami širdy...

Lietuvos mokslo taryba tik po trejų metų

(2006) surado galimybę patvirtinti V. Ma-

kniui docento ir daktaro mokslo vardus,

remdamasi ne šiuo gynimosi protokolu, o

LTSR Švietimo komisaro J. Žiugždos 1945 m.

įsakymu...

V. Makniui ėjo 89 metai!

V. Maknys visą gyvenimą buvo susijęs su

lietuvių teatro kūrėjais ir tomis tradicijomis,

kurias kūrė ir puoselėjo didieji mūsų teatro

atstovai: G. Petkevičaitė-Bitė, G. Landsber-

gis-Žemkalnis, K. ir S. Venclauskai, J. ir M. Šla-

peliai, F. Bugailiškis, V. Kudirka, J. Strazdas, M.

ir V. Biržiškos, V. Krėvė-Mickevičius, B. Sruo-

ga, J. Šaltenis ir kt. Šitų žmonių darbuose ir

kūryboje V. Maknys įžvelgė (ir perdavė savo

paskaitose ir raštuose) liaudies kūrybos ir

tautiškumo dvasią, pabrėždamas nacionali-

nės dramaturgijos ir nacionalinės mokyklos

svarbą teatre, kur privalo dominuoti patri-

otiniai jausmai, išraiškinga lietuviška kalba,

pilietinis sąmoningumas. Svarbiausias jo

pedagoginės veiklos bruožas – studentai

turi būti rengiami taip, kad jie įsisavintų pir-

mučiausia objektyvią istoriją, o ne sovietinį

ideologinį mąstymą.

V. Maknys visur ir visuomet išlaikė lie-

tuvišką santūrumą. Jis pirmasis pokario

metais lietuvių teatrologijoje kėlė svarbius

humanistinės kultūros klausimus. Aukštai

vertino kitų tautų teatrų vertybes ir žmonių,

palikusių Lietuvos teatrinėje panoramoje,

ryškesnius pėdsakus. Į mūsų teatro istoriją

jis įvedė Voiceko Boguslavskio, Andriaus

Mežinskio, Kazimiero Šliogerio, Kristinos

Gerhardi ir kitų pavardes ir jų darbus.

Paskutinėje savo išleistoje knygoje „Tea-

tro dirvonuose“ (Vilnius, 1997 m.) V. Maknys

pateikė skaitytojui apie pusšimtį straipsnių,

kuriuose dar kartą atkreipė šiuolaikinių te-

atrologų dėmesį į iki šiol vis dar neapibrėžtą

lietuvių profesinio teatro pradžios klausimą,

lietuvių teatrologijos vystymosi problemas

ir kitus labai aktualius šių dienų teatro isto-

rijos raidos klausimus.

V. Maknys turėjo vulkanišką energiją.

Baigdamas savo šimtmetį (mirė eidamas

96-uosius), rengė naujus lietuvių teatro is-

torijos tomus, papildomai rinko medžiagą,

aktyviai bendradarbiavo su daugeliu mūsų

teatrologų, remdamas jų sumanymus ir kil-

nius lietuvių teatro istorijos žygius.

Atkūrus VD universitete Teatrologijos

katedrą (1996 m.), o po metų – analogišką

katedrą Klaipėdos universitete, V. Maknys

džiaugėsi, kad pagaliau Lietuvos teatro mo-

kyklose turėtų pasibaigti kosmopolitinės

orientacijos kryptis ir įsivyrautų tautinio

ugdymo koncepcija. Gerbiamas teatro isto-

rikas nuoširdžiai tikėjo, kad Vytauto Didžio-

jo ir Klaipėdos universitetų mokslo daktarai,

teatrologijos magistrai, ilgametę praktiką

turintys teatro istorikai sukurs nepriklauso-

mą, naują, vakarietišką lietuvių teatro moks-

lo centrą ir iš pagrindų peržiūrės ir parengs

išsamią, nesužalotą ir neiškreiptą, vientisą

nuo seniausių laikų iki šių dienų Lietuvos

teatro istoriją.

Gal šiandien dar ir nelengva įvertinti vi-

sus iki šiol atliktus V. Maknio darbus, ypač

jo labai aktyvią visuomeninę veiklą, plačius

tarpvalstybinius ryšius su įvairių kraštų te-

atro mokslininkais, enciklopedijų redakci-

jomis, įvairių konferencijų organizatoriais,

gausybe mokinių – bakalaurų, magistrų,

daktarų, aktorių, režisierių, muzikologų... Ti-

kėkime, kad tai atliks mokslo organizacijos.

Bet jos, deja, iki šiol stengiasi tęsti sovietinio

mokslo tradicijas, kur nesunku apčiuopti

okupacinio laikotarpio vertybių skalę. Juk

neatsitiktinai teatrologijos mokslo centras

V. Maknį ignoravo ne tik sovietmečiu, bet

ir nepriklausomybės metais. Ten dirbantie-

siems jo talentas ir protas buvo nereikalingi.

Tai, žinoma, – valdžios tragedija, kuri tolera-

vo ir tebetoleruoja tokią „klapčiukų“ veiklą

pavaldžiose organizacijose.

V. Maknys mirė 2003 m. sausio 21 d. Vil-

niuje. Palaidotas Rokantiškių kapinėse.

Kviečiu visus Lietuvos teatralus, o ypač

teatrologus, savo darbais, žygiais ir elgesiu

pagerbti šitą žmogų, atidavusį savo gyve-

nimą Lietuvos teatrui, sukurdamas jam ne-

pakartojamą paminklą. Kviečiu visus įvairių

teatrinių studijų ir mokyklų studentus, te-

atro ambasadorius Lietuvoje ir pasaulyje:

perskaitykite V. Maknio raštus, tuomet ateis

į jūsų kūrybinį gyvenimą tos godos ir viltys,

kad teatro menas Lietuvoje yra nepaprasta

vertybė.


10

Į didelius žmones reikia žiūrėti iš tolo. Iš

arti matosi visokia smulkmė, kuri užgožia

didumą ir reikšmingumą. Mes labiau linkę

priimti viską, kas arti, kas nereikalauja pa-

stangų suvokti, lyginti ar apibendrinti.

Miltinis... Žmogus, kuris sujaukė mūsų

protus, nustebino teatrinę Europą ir tyliai

nuėjo. Kiek visokių gandų, gandelių, anek-

dotų kaip smilkalų dūmai raitosi apie šitą

mūsų kultūros asmenybę. Ir vis dėlto Miltinis

yra Miltinis. Jis buvo didis ir išlieka didis. Ta

didybė remiasi ne vien tik dideliais nuopel-

nais lietuvių teatrinės minties raidai ir mūsų

kultūrai. Jis buvo didis savo dvasia, aktyvia

sąmone, neapsakomu kryptingumu.

Reikia bandyti suvokti tą asmenybės uni-

kalumą. Tai, kas jį valdė, kas sukūrė jame tą

kipšą, išmintį, kas teikė jėgą. Būtina grįžti į

pradžių pradžią, važiuoti ar nueiti į Avižlių,

Ramoniškių, Šiaudinės kaimus, dairytis ir

įsiklausyti į gyvenimą, įvykius, atsitikimus,

baimę ir nerimą, kuris čia tūnojo prieš šimtą

metų, kuris čia dar yra gyvas žmonių suvo-

kime. Būtent čia dar yra likusi tų metų vaiko

baimė, skriauda ir atkaklumas. Kentėjimas,

sumaišytas su baime, žmogų iškelia iš gam-

tos visumos, sutaurina, grūdina dvasią.

Ką mes žinome apie Miltinio pradžią? Lyg

ir daug, lyg ir mažai. Tomas Sakalauskas su-

rinko, atskleidė ir paliudijo kultūros istorijai

didžiulį Juozo Miltinio minties palikimą1.

Taip detaliai, išmintingai, patraukliai, gerai

išmanant objektą niekam dar nepavyko

išdėstyti režisieriaus galvojimo. Tuo labiau

tokio paradoksalaus, intelektualaus, kuris

nė kuo neseka, o pats save kuria.

Iki didžiųjų vaidinimų Miltinio kelyje

buvo dvi upės – Venta ir Virvytė. Tai ne šiaip

sau Žemaitijos upės. Gyvenimas už dviejų

upių (už vandenų) turi mitologinę galią. Pa-

vasariais ar rudeniais, kai jos išeina iš krantų,

kai rauna pakrančių medžius, neša rąstus,

išplautu dumblu nusidažo juodai ir srauniai

sukdamos verpetus veržiasi gausdamos per

užlietus laukus, atrodo baugiai. Tokį pirmą

kartą Miltinis, dar vaikas, išvydo pasaulį. Ir

ne tik stebėjo. Mokykla – Viekšniuose, o ma-

žas vaikas – Ramoniškių kaime, o tarpe – dvi

upės. Persiiria per vieną – priešais gaudžia

kita, dar piktesnė ir juodesnė. Stovi lietuje

vaikas, o už jo vandenai ir prieš jį vandenai.

Arba vėl: „vasaromis Juozas eidavo pas

gimines ganyti. Pirmą vasarą išėjo į Avižlius

pas Narštį. Šeimininkai tais metais rentėsi

namą. Kartą pražuvo pinigai. Įtarimas krito

ant samdinio. Pradėjo mušti, kad šis prisi-

pažintų. Muša, muša, o žodžio neišgauna.

Tada meistras Alsys, kuris dirbo prie tos

statybos, ir sako šeimininkui: „Pakarkim, gal

tada prakalbės“. Daržinėj, kur mynė linus,

per balkį permetė virvę ir „ėmė rengti“ tą su-

manytą didžiausią gąsdinimą. Samdinė Julė

pradėjo prašyti – išgelbėjo vaiką. Netrukus

Naršlys tuos penkis litus rado kitų kelnių

kišenėse“2.

Man atrodo, kad vardai – Narštys, Avižliai,

Alsys – irgi neatsitiktiniai. Jie turi kažką pikta

lemiančio.

Ir apskritai visas mūsų tautos likimas yra

pažymėtas ribinių įtampų. Pavartai senus

dokumentus3, tai ten, kaip žmonės sako,

nėra sveikos vietos: skriaudos, baimė, ken-

tėjimas, vargas. Visokių alsių ir narščių pilna.

Vienišumo irgi. Miltinio asmuo ir pavyzdys

dėl to mums labai svarbus.

Du epizodai, o buvo jų daug: žeminantis

duoneliavimas, pjudymas šunimis, alpimas

iš bado. Mažas žmogutis vienut vienas iš-

plėstom akim žiūri į pasaulį. Aplinkui sve-

timi, rūstūs žmonės, nemeilė, baimė, pikta

jėga. Vaiko skriauda yra ypatinga skriauda.

Ji įsigeria į pasąmonę, užsifiksuoja žvilgsny-

je visam gyvenimui. Ribinės įtampos – žmo-

gus tarp fizikos ir metafizikos. Man atrodo,

kad tikrasis Miltinis atsirado ne Paryžiuje, o

čia – Žemaitijoje. Čia tarp Ventos ir Virvytės

susiformavo jo nepasidavimo šišas arba tas

vilktakis, kuris jį persekiojo visą gyvenimą.

Vilktakis, arba vilkolakis, tai žmogus dėl

savo vidinio dramatizmo visą gyvenimą

besiblaškantis vilkų takais. Viskas kyla iš jo

paties psichologinių kazusų. Sakmes na-

grinėjęs mokslininkas N. Vėlius teigia, kad

„žmonės pasiverčia vilkais ne iš savo valios.

Atėjus pasivertimo laikui, vilktakiui pasidarą

neramu, norisi bėgt, persimainančios akys.

Jie turi žmogaus protą, ilgisi žmogiškumo,

savo namų. Vakarais jie bastosi apie sody-

bas, žiūri pro langus. Žmonės, nieko ne-

nutuokdami, pjudo juos šunimis“4. Miltinis

pats daug kur kalba apie vilkiškumą, gam-

tos rūstumą: „silpnuosius reikia šalinti, kaip

vilkai šalina nesveikus žvėris“. Sakmės sa-

kmėmis, bet jose atskleidžiamas žmogaus

Petras Bielskis

Žmogus tarp Ventos ir Virvytės


1 T. Sakalauskas. Monologai, V., Mintis, 1981.2 Ten pat, p. 11.

3 H. Latvis. Livonijos kronikos. V., 1991; Lietuvos TSR istorijos šaltiniai.T. 1–4,V., 1955–1961. 4 N. Vėlius. Mitinės lietuvių sakmių būtybės.V., 1977, p. 279.

Žymus lietuvių režisierius Juozas MiltinisNuotraukos iš J. Miltinio palikimo studijų centro

Režisieriui Juozui Miltiniui – 100 metų

11

ir Virvytėsprigimties gaivališkumas. Mūsų visi Didieji

yra išėję vargo mokyklą ir todėl jie tokie

atkaklūs, tokie filosofai. Jie visi apsėsti, ap-

sėstieji. Sakoma, kad Miltinis buvo apsėstas

teatro, o man atrodo, kad teatru jis gynėsi

nuo savo vidinio apsėstumo, nuo vidinio

dramatizmo. Jis buvo tikras, grynas ir pa-

skutinis vilkolakis. Visa kita yra jau antriniai,

išvestiniai dalykai.

Miltinis iš tikro buvo pjudomas visą gy-

venimą. Tai, kad kūrybingiausias visų lai-

kų žmogus buvo ujamas – tragiškas mūsų

kultūros paveldas. O tai, kad būdamas jau

septyniasdešimtmetis iškėlė ir įgyvendino

Antrojo Panevėžio teatro (1977) idėją, jau

yra jo gaivalinės prigimties, jo vilktakio dva-

sios padarinys. Niekam pasaulyje per vieną

gyvenimą nėra pavykę sukurti dviejų skir-

tingų teatrų.

Pradėdamas 1977-ųjų metų sezoną Juo-

zas Miltinis aiškiai išdėstė savo požiūrį į

vyresniosios, arba pirmosios, Panevėžio

teatro kartos artistus: „senas aktorius nori

pagarbos, pripažinimo: jis ir mano, kad turi

amatą, todėl pats save kopijuoja. Kai darai

pastabą jaunam, jis nustemba, išsigąsta, nu-

simena, o senas – nervinasi, piktinas: mano,

kad yra neliečiamas. O tai žudo kūrybišku-

mą“. Visiškai aišku, kad subrendo krizė. Ir

subrendo ne kartų, bet kūrybinė krizė. Pasi-

remiant sena šlove buvo galima vegetuoti,

bet Miltinį apėmė vilktakio virsmo metas

ir jis, sukėlęs prieš save visus ir visur, išardė

senąjį teatrą. Atpažįstame tą patį vaiką, kai

viena ištvinusi upė už nugaros, o kita prie-

kyje – nei šaukti, nei plaukti.

Suformuojama nauja trupė. Senieji trau-

kiasi kentėdami, žudydamiesi, bet traukiasi.

Jau Sofoklio „Edipas karalius“ ar N. Gogolio

„Revizorius“ pastatyti remiantis jaunimu.

Senų artistų čia beveik nėra – jau nebe te-

atras, bet jauni – tai dar irgi ne teatras. Mil-

tiniui iškyla meninės spektaklio vienovės

problema. Uždavinys, kurio negalima įveikti

atkaklumu, valia, ištverme. Tuo laikotarpiu

jis daug kalba apie tekstą, teksto intonaciją,

bet aktorinė forma ne vienerių metų darbas.

Ir ateina į talką didelė patirtis ir žinios. Milti-

nis pasikviečia dailininką, unifikuoja graikų

klasikinį kostiumą ir tapybiškai užglaisto

aktorinės formos prieštaravimus. Spektaklis

pasidaro vizualiai monolitiškas, vientisas.

„Mintis perdirba žodinę medžiagą į formą.

Intonacijomis reikia pakeisti žodžius. Reikia

dvasios akimis pamatyti“ – tai tekstai, atė-

ję iš to laiko „Edipo“ repeticijų. Spektaklis

skambėjo kaip varpas. Stilistinė vienovė. Jo

visų, beveik visų, spektaklių dailininkai buvo

architektai. Nieko nereikalingo. Paskutiniai-

siais savo gyvenimo metais Miltinis nuvyko į

Paryžių. Vaikščiojo po senas vietas, su senais

draugais gėrė vyną, kavą ir labai daug kal-

bėjo. Staiga pakėlė atrodytų paprastą baltą

kavos puodelį ir paprašė parsivežti jį į na-

mus. Viena iš Miltinio keistenybių? Puodelis

buvo tokios grakščios, asketiškos, tobulos

formos kaip ir jo spektakliai. Jo akiratyje ne-

būdavo nieko atsitiktinio ar nereikšmingo.

Ir „Edipas karalius“ teatrinės kultūros istori-

joje figūruoja kaip atskiras, unikalus reiški-

nys. Modernus reiškinys, režisūrinės minties

paminklas.

Dabartiniai teatrologai aną spektaklį va-

dina „marmuriniu“ – ne tik kolonomis, bet

ir kostiumais, antikos statika alsuojančiu“5.

Nieko nepadarysi. Tokia buvo Miltinio me-

ninė idėja.

„Jūsų išraiškos bus statiškos. Linijos griež-

tumas, tikslus ritmas – labai svarbu. Išimsi

detalę – viskas sugrius. Jokio papuošimo

– viskas konstruktyvu. Viduje dinamika, iš-

orėje statika. Vaidyba – tai daikto metafo-

rizacija į idėjos gyvenimą“6, – tada aiškino

Miltinis jauniems artistams. Bet teatrologas

V. Vasiliauskas Miltinį tituluoja Didžiuoju ir,

lygindamas su kitu spektakliu, išmintingai

pripažįsta interpretacijos teisę. Sunkiau

priimti ir pateisinti Miltiniui pateiktą kate-

gorišką kaltinimą infantilizmu. Anų metų

J. Miltinio „Edipo“ spektaklis mūsų laikais

vertinamas „kaip pastanga pagal išorinius,

banaliausius požymius scenos dėžėje re-

konstruoti senovės graikų teatro konven-

cijas“. Kažin, kažin. Pasirodo, šiuolaikinis

mokslas nustatė, kad antikinio graikų teatro

aktorius koturnomis neavėjo, o vaidino ba-

sas. „Juozo Miltinio spektaklyje „Edipas ka-

ralius“ pademonstruoti koturnai, kaip neva

privaloma antikinio teatro konvencija, šiuo-

laikinio mokslo atžvilgiu yra paprasčiausiai

klaidingas sprendimas. Galima drąsiai saky-

ti, kad Oskaro Koršunovo spektaklis remia-

si naujais senovės graikų teatro praktikos

duomenimis, kurie iki tol lietuvių teatro re-

žisūrai nebuvo žinomi“7.

Gal ir teisinga pastaba mūsų seneliui,

bet tos pačios teisybės dėlei reikia pridur-

ti, kad J. Miltinis, atrodo, čia nesprendė nei

antropologijos, nei etnologijos problemų.

Ir jo spektaklis ne apie tai. Jį labiau domino

Sofoklio filosofija, linijų ritmai, intonacijos

vaidmuo ir naujo teatro gimimas. Nors VLE

nurodo, kad koturnos irgi buvusios įvairios

– su minkštu odiniu padu ir medinėmis ka-

ladėmis. Miltiniui tada prireikė koturnų su

kaladėmis. Jo valia. „Apsiauname koturno-

mis, apsivelkame marmuriniais kostiumais,

bet palengvėjame. Paradoksas. Užsidedame

kaukes, kad būtų vidus. Viskas vyksta žmo-

gaus viduje.“ Tai autentiški Miltinio tekstai.

Ir šimtui metų praėjus žmogus vienišas,

ujamas kaip vilkas. Gražus vilkas. Vilkolakis.

2007 m. rugsėjo 18 d.


5 V. Vasiliauskas. //Lietuvos rytas. 2002 09 17. 6 T. Sakalauskas. Monologai, V., Mintis, 1981, p. 185. 7 R. Marcinkevičiūtė. Kultūros barai. 2003/01.

„<...> Miltinis...Žmogus, kuris sujaukė mūsų protus, nustebino teatrinę Europą ir tyliai nuėjo.“

12

Režisieriaus Juozo Miltinio, kurio šimtme-

čio jubiliejų dabar minime, vardas – tarsi

pats teatro simbolis. Jis tituluojamas iški-

liausiu XX amžiaus Lietuvos teatro režisie-

riumi, jo spektakliai Panevėžio dramos tea-

tre kaip šviesuliai traukė žiūrovus iš Sovietų

Sąjungos šalių (buvo net tiesioginis auto-

busų reisas Leningradas–Panevėžys), iš jo

jaunystės meilės Prancūzijos, kur jis mokėsi

teatro meno.

Išėjęs iš Panevėžio dramos teatro, kurį

pats sukūrė ir augino dešimtmečius, reži-

sierius prisipažino, kad visai nebijo viena-

tvės, kad savo bute tarp daugybės knygų

įvairiomis kalbomis jis apmąsto gyvenimo

klaidas. Ar tai išties nuoširdu? Ar režisierius,

vadintas Dievu ir Šėtonu, nebandė gudrau-

ti, o gal tai tiesiog tos dienos nuotaika, tos

valandos mintys? Koks buvo režisierius, ku-

rio asmenybė tokia kontroversiška, elgesys

toks ekscentriškas, nenuspėjamas? Chame-

leonas ar genijus, kuriame spalvų tiek daug,

kad kartais sunku suvokti tikrąsias? Apie tas

skirtingas spalvas, charakterio briaunas ge-

riausiai liudija šalia jo ilgus metus buvusių

žmonių pasakojimai.

Ištikimiausias režisieriaus draugas, ben-

dražygis teatro scenoje, užkulisiuose ir gy-

venime Vaclovas Blėdis jau Anapilyje, tačiau

jo ir kartu savo prisiminimus atgaivina akto-

rė, režisierė Julija Blėdytė-Stepankienė.

Aktoriaus Stasio Petronaičio kelias Pane-

vėžio dramos teatre dramatiškas. Režisie-

rius J. Miltinis pripažino aktoriaus talentą,

tačiau užkrovė tokį milžinišką krūvį, kad

teko rinktis – gyvenimas ar teatras. Aktorius

pasirinko gyvenimą. Ir kiną. Žinoma, buvo ir

dar daugybė priežasčių, kodėl po 22 metų

aktoriaus darbo, būdamas pačioje šlovės

viršūnėje, staiga S. Petronaitis ryžosi išeiti iš

teatro.

Dabar ne vienas giriasi, kiek metų paži-

nojo J. Miltinį. Aktorė Regina Zdanavičiūtė

galėtų pasakyti, kad ne tik nuo 1943 metų

dirbo su režisieriumi iki pat jo išėjimo, bet

turi ilgiausią stažą teatre iš moterų aktorių.

Jaunatviška, nuoširdi, puikų humoro jaus-

mą turinti aktorė dar visai neseniai vaidino

Meivisę A. R. Gurney „Meilės laiškuose“.

Virginija Januševičienė: Panevėžio dra-

mos teatras garsėjo ne tik savo spektakliais,

bet ir tuo, kad čia nebuvo bohemos, vyravo

labai griežta tvarka. Tai buvo teatras-šven-

tovė, beveik vienuolynas su savo įstatymais,

kuriuos „leido“ pats režisierius J. Miltinis. Kaip

jis sugebėjo tai pasiekti?

Julija Blėdytė-Stepankienė: Jaunimas jį

mylėjo. Jis sakydavo, kad nereikia man jokių

universitetų, man reikia gryno molio, kad

galėčiau iš jo padaryti tikrą žmogų. Visada

viską darydavo su aistra. Labai dažnai keis-

davosi jo veido mimika. Ir gestai tokie stai-

gūs būdavo. Išeiname į sceną ir jau girdime,

kad kosėja, vadinasi, prastai vaidinam. Kartą

jau po J. Miltinio mirties kažkas teatre taip

sukosėjo, tai net pašokom, – pagalvojom,

kad teatre vaidenasi.

Jis labai griežtai žiūrėjo į moralę. Kai aš

atvažiavau į teatro studiją, tai neturėjau kur

gyventi ir apsigyvenau tame pačiame bute,

kuriame gyveno J. Miltinis ir mano brolis.

Režisierius man prisakė, kad negaliu į na-

mus grįžti vėliau kaip 23 valandą. Vieną kar-

tą grįžau penkiomis minutėmis vėliau – ra-

dau duris užrakintas. Įleido, bet aprėkė, kad

geriau knygas skaityčiau, o ne kortomis su

draugėmis loščiau, nes aš taip jam pasakiau.

Kitą dieną teatre apsvarstė mano elgesį.

Išvažiavę gastrolių, dažnai apsigyvenda-

vome kokioje didelėje salėje. Vyrai miego-

davo vienoje salės pusėje, moterys – kitoje,

o J. Miltinis – per vidurį. Rytais jis atsikeldavo

labai anksti ir pradeda smuiku groti. Šaukia:

„Gana jau miegoti. Kelkitės! Kurkite ugnį.“

Gastrolėse kartais išbūdavome visą mėnesį.

Buvome kaip viena šeima, kaip bendruo-

menė. O sąlygos gyventi nebuvo lengvos.

Kartą per visą gastrolių laiką neturėjome

vandens. Tekdavo ir sunkvežimyje važiuoti

kartu su dekoracijomis. O dabar aktoriai dar

skundžiasi, kad viešbutis prastas.

J. Miltinis neigiamai žiūrėjo į aktorių vedy-

bas. Sakydavo, kad kai apsiveda, prasideda

vaikai ir nebėra artisto. Buitis lieka – ir vis-

kas. Teatras J. Miltiniui buvo kaip bažnyčia,

kaip šventovė, kur Dievas buvo jis pats.

Stasys Petronaitis: Tai buvo neeilinė as-

menybė. Jei ne jis, tas miestelis Panevėžys

toks ir būtų likęs provincialus. Kai prieš kurį

laiką manęs žurnalistai klausė, kam vertėtų

statyti paminklą Panevėžyje, pasakiau, kad

nežinau kito žmogaus, kuris būtų daugiau

Virginija Januševičienė

kaip šventovė...Teatras – kaip bažnyčia,


Aktorius Stasys Petronaitis (Makbetas) W. Shakespeare‘o tragedijoje „Makbetas“, rež. J. MiltinisNuotraukos iš J. Miltinio palikimo studijų centro

13

kaip šventovė...

nusipelnęs miesto kultūrai, kaip J. Miltinis,

nors mano santykiai su juo kontroversiški.

Iki 50 metų aš jį dievinau ir kiti jį dievino,

nes jis buvo kitoks. Iki 50 metų mes net ne-

abejodavome, kai jis sakydavo: „Netrokškite

garbės. Dirbkite. Pasišventimo reikia. Fana-

tizmo. Nevalgykim. Savaitėm nevalgykim.“

Ir tą mes darydavome. Sulysdavome. Ateina

moterys juodais paakiais. Dar cigaretę ran-

koj laiko, tada iš jų išvis nieko nebelieka. Tik

dvasia. Tai buvo tokie bandymai. Fiziškas

naikinimas, bet kažkas vykdavo.

Po 50-mečio visi jo reikalavimai pasikeitė.

Pradėjo girti negiriamus dalykus, tuos žmo-

nes, kurie buvo negabūs. Kartą, kai buvau

metams išėjęs iš teatro, pasakiau: „Na, Mil-

tinis savotiškas sibaritas. Iš mūsų reikalauja,

mūsų paskutinius nervus ėda, o pats ateina

išsimiegojęs, šviesutis.“ Kažkas jam atra-

portavo tuos žodžius. Miltinis turėjo savo

patikimų žmonių, kurie kaip skundikai neš-

davo visas žinias. Paskui jis pakvietė mane į

namus ir sako: „Aš tau duosiu vyno, paties

rečiausio, niekur tu tokio nerasi.“ Aš vyno

tuomet iš vis negerdavau, bet tada gėriau.

„Tu sakai, kad aš sibaritas. Visi mes žmonės.

Visi mes norim skaniai pavalgyti, atsigerti,

išgerti ir pasvaigti retkarčiais. Viskas žmo-

giška.“

Virginija Januševičienė: Aktoriams jis

darė didžiulį poveikį...

Stasys Petronaitis: Jis buvo dešimt kartų

už mus labiau išsilavinęs. Mes atėjome dar

vaikai. Tai, ką jis mums kalbėdavo, dažnai

likdavo už borto. Bet tuo labiau užimpo-

nuodavo mus kibti į gyvenimą. Jis kiekvie-

ną dieną ateidavo kitoks į repeticiją. Pri-

klausomai, kas repetuojama – tragedija ar

komedija, – Miltinis ateina kitoks. Pradeda

visai kitokias kalbas. Jos virtualiai susietos

su medžiaga, kurią mes repetuojame. Kitą

dieną vėl pamatysime jį kitokį.

Jis sakydavo: „Nežiūrėkit kitų teatrų. Ne-

žiūrėkit blogų filmų, nes tai nelieka be pėd-

sakų. Jūsų kriterijai susinaikins. Tai, ko aš iš

jūsų reikalauju, susigadins. Pradėsit žiūrėti

– vienam tas patiks, kitam tas.“ Jis norėjo

išlaikyti tą dvasią.

Daug kas klausia, kuo Panevėžio teatras

skiriasi nuo kitų. K. Jaspersas sakydavo, kad

svarbiausia – nusistatymas, K. Stanislavskis

– kad atmosfera. Iš tokį vidinį nusistatymą

turinčių žmonių padaroma atmosfera. Pa-

nevėžietiška atmosfera buvo žodžio gimi-

mas, nes J. Miltinis leisdavo žodžiui gimti.

Nusistatyme telpa viskas, ką tu skaitei, kaip

žiūri į žmones, kaip vertini morale. Iš viso to

gimdavo teatro savitumas.

Regina Zdanavičiūtė: Nuo 17 metų ėjau

su J. Miltiniu koja kojon. Mums jis patiko, kai

atėjo į mergaičių gimnaziją. Įspūdį padarė

didelį: patrauklus, pasitikintis. Iš pradžių

viskas buvo gerai. Mes – gabios, teikiančios

vilčių, kol J. Miltinis pradėjo iš mūsų reika-

lauti to, dėl ko jis ir atvažiavo į Panevėžį.

Daug kalbėdavo apie Paryžių, savo mokyto-

jus: Žaną Lui Baro, Šarlį Diuleną. Jis nukreipė

mus, kuo domėtis, kokią literatūra skaityti.

Tada nebuvo tiek knygų, kiek dabar. Jis ver-

tė K. Jaspersą ir mes ranka persirašydavo-

me. Jis mums daug davė, ugdė mus.

J. Miltinis mėgo vienvaldystę. Net kai ak-

torių portretus iškabino teatre, jis užprotes-

tavo.

Julija Blėdytė-Stepankienė: J. Miltinis

visada būdavo gražiai apsirengęs. Visada

kaklaraištį pasirišęs. Kai ateidavo į teatrą, tai

turėdavo būti taip tylu, kad girdėtųsi, kaip

musė skrenda. Jei jis ateitų ir kas nors šne-

kėtųsi, tai tuoj suriktų: „Kas čia? Turgus?“

Virginija Januševičienė: Kalbama, kad

aktoriams J. Miltinis buvo tikras siaubas, kai

imdavo kritikuoti jų vaidmenis, negailėdavo

aštrių žodžių, nevengdavo ir pažeminimo.

Vėliau viename interviu prieš pat mirtį yra pri-

sipažinęs, kad jis pats buvo ne kartą žemintas,

gal todėl taip elgėsi ir su kitais.

Julija Blėdytė-Stepankienė: Kai įsius-

davo, tai būdavo tikras siaubas. Kai duoda

pastabas, nebandyk susiraukti. Vieną kartą

pradėjau verkti. Baisiai užpyko: „Ką, negaliu

pastabos duoti?“

Buvo kartą, kad niekaip neišeina suvai-

dinti taip, kaip reikia. Kai iš trečio karto

nepasisekė, kaip pradėjo ant manęs rėkti...

Pravirkau ir nuėjusi parašiau pareiškimą,

kad išeinu iš teatro. J. Miltinis sudraskė tą

pareiškimą ir rėkia: „Pražūsi, jei taip neklau-

sysi manęs!“

Visi mes jo bijojome. Atsimenu Bronių

Babkauską per gastroles. Taip jaudinosi,

kad po spektaklio net marškiniai šlapi nuo

prakaito buvo.

Regina Zdanavičiūtė: Jei jau pagirdavo

– būdavo šventė. Bet Miltinis niekada ne-

leisdavo kartotis. Jei jau eini į kitą spektaklį

vaidinti, galvoji, ką daryti, nes kartoti to, už

ką pagyrė, tu jau negali. Todėl, jis sakydavo,

kad žmogus negali tos frazės pakartoti taip

pat. Jei jau kartosi, tai nebėra žmogaus. Bet


B. Džonsono „Sukčiaus testamentas“, rež. J.Miltinis. Scena iš spektaklio – Regina Zdanavičiūtė (Kanina), Kazys Vitkus (Kobacijo)

Stasys Petronaitis (Makbetas)

14

sunku ir aktoriui suprasti. Kartais jis išlaiky-

davo per repeticiją pusvalandį ir daugiau

vien vieną frazę kartojant. Negerai ir nege-

rai. Ir taip suki, ir taip. Juk mes dar jaunos

buvome. Reikia ne tik intonaciją vartyti,bet

kažką galvoje turėti. Visas turi save pervers-

ti, kad būtum tikras. Nevaidinantis. Kai to

nėra, tai kitas spektaklis yra siaubas. Jauti,

kad naujo nėra, kad klimpsti į tai, kas buvo

vakar, ir tada tai jau gaudavai. Išgyvenimai

būdavo žiaurūs. Gyventi nesinorėdavo.

Matyt, tai neatsiejama aktoriaus profesijos

lemtis.

Stasys Petronaitis: J. Miltinis mane mylė-

jo, nurodydavo mane kaip pavyzdį kitiems.

Sakydavo: „Vaidinkit kaip Petronaitis”. Sunku

būdavo vis kitaip ir kitaip vaidinti. Po an-

tradienio susirinkimų, kuriuose aptardavo

spektaklius, reikėdavo stiprybės vėl atsistoti

ant kojų.

Visko buvo. Vienus skatino, kitus naikino.

Šita jo didybė prieš tave užguldavo. Kaip

koks pasaulis gula ant tavęs tokio mažučio.

Taip, kaip kompanijoje vienas žmogus yra

vedlys ir jis naikina kitus. Taip ir čia kitus nai-

kindavo.

Virginija Januševičienė: Ponia Julija,

jūsų brolis buvo labai artimas J. Miltinio

draugas. Juos siejo tvirta draugystė nuo pat

V. Blėdžio atėjimo į teatrą iki pat režisieriaus

mirties. Paskutinėmis gyvenimo dienomis

sunkiai sergantį režisierių slaugė Vaclovas ir

jo žmona Nijolė. Kokie buvo jų santykiai?

Julija Blėdytė-Stepankienė: Mano bro-

lis buvo kaip žaibolaidis tarp J. Miltinio ir

aktorių. Guosdavo juos, kad režisierius norįs

jiems tik gero. Brolis suprato J. Miltinį. Abu

jie labai mylėjo teatrą. Abu visur kartu eida-

vo, važiuodavo. Kartą važiavo į laidotuves.

J. Miltinis apsiavė naujus batus, tai mano

brolis iškart pagalvojo, kad jie gali kojas pri-

trinti ir atsargai paėmė senuosius. Kai gimė

Vaciaus sūnus Levukas, tai J. Miltinis šokinė-

jo iš džiaugsmo. Mokė jį prancūzų kalbos.

Labai mylėjo Levuką.

Jei reikėtų pasakyti, ką davė man J. Mil-

tinis, tai jis tikrai daug gero man davė. Jau

vien tai, kad pakvietė į teatrą. J. Miltinis su

mano broliu Vaciu vis į tėviškę atvažiuo-

davo. Aš jam pasakiau, kad statau vaikams

spektaklius Grinkiškio gimnazijoje. Tada bu-

vau vienuoliktoje klasėje. Paklausė, ar neno-

riu į teatrą. Pasakiau, kad labai noriu.

Atėjau į egzaminus nepasiruošusi. Išvarė.

Kitą kartą vėl tas pats. Pagąsdino, kad va-

žiuosiu atgal į savo Grinkiškį. Iš trečio kar-

to išlaikiau. 1948 metais įstojau į studiją, o

1954 metais jau gavau pirmą aktorės kate-

goriją. Dirbau teatre iki 1983 metų ir per tą

visą laiką suvaidinau 66 spektaklius.

* * *

Per režisieriaus Juozo Miltinio šimtmečio

jubiliejaus paminėjimą Panevėžyje, jo var-

du pavadintame teatre, rašytojas, eseistas

Tomas Sakalauskas, labai artimai bendra-

vęs su režisieriumi, pasakė, kad didžiausias

Juozo Miltinio teatras – knyga „Monologai“.

Čia išsakytos režisieriaus mintys apie tea-

trą, režisierių ir aktorių, apie jų horizontalų

ir vertikalų gyvenimą spektakliuose, apie

pašaukimą, konfliktą, paslaptį. Juozo Mil-

tinio išsakytomis mintimis „Monologe apie

aktorių“ ir norisi baigti šį straipsnį: „Teatras

saugo, išlaiko ir iškelia visus žmogaus vidi-

nio konflikto sudarytus savitumus, kuriuos

niveliuoja religija ir politika, aštrindamos

psichines traumas. Per teatrą išsiveržia žmo-

gaus sielos konfliktai ir jo širdis nuskaidrėja,

dvasia per katarsį įgauna naujos energijos...

Tokiame teatre – aktorius stovi centre. Jis –

teatro pagrindas. Jis ir yra pirmasis teatras.“


Aktoriai Julija Blėdytė-Stepankienė ir Romualdas Urvinis spektaklyje „Jausmų ugdymas“, rež. J. Miltinis.Nuotrauka iš asmeninio archyvo

Aktoriai Regina Zdanavičiūtė ir Stasys Petronaitis – bendražygiai teatre ir gyvenime.Tomo Stasevičiaus nuotrauka

15

„Lietuvos scena“: Prašome priminti skaity-

tojui, kokius ženklus paliko Jūsų vadovaujama-

me teatre antrasis mūsų eros tūkstantmetis?

Rimantas Teresas: Svarbiausias įvykis

– 1940 m. Juozas Miltinis su būriu jaunų

vaikinų ir merginų, sėkmingai įveikusių

konkursą Kauno valstybės teatre, atvyko

į Panevėžį ir čia įkūrė dramos teatrą. Savo

praktinėje veikloje, vadovaudamasis Par-

yžiaus keturių „Kartelio“ dvasia (G. Baty,

Ch. Diullin’as, G. Pitoėff’as, L. Jouvet), teatro

įkūrėjas savo kūryboje nuolat siekė „subti-

laus ryšio su tautos dvasinėmis aspiracijo-

mis“, akcentuodamas poetinio, filosofinio,

intelektualaus teatro kryptį. Žiūrovams,

stebėjusiems šią Panevėžio teatro kryptį,

iš atminties, manau, niekada neišblės tokie

J. Miltinio spektakliai, kaip H. Ibseno „Heda

Gabler“, A. Millerio „Komivojažerio mirtis“,

W. Shakespeare‘o „Makbetas“, V. Borcher-

to „Lauke už durų“, Sofoklio „Edipas kara-

lius“, A. Čechovo „Ivanovas“ ir kt. Ypatingos

reikšmės, mano manymu, turėjo J. Miltinio,

V. Blėdžio nacionalinės dramaturgijos kūri-

nių pastatymas (A. Vienuolio „Prieblandoje“,

J. Grušo „Pijus nebuvo protingas“, „Pražūtin-

gas apsvaigimas“, K. Sajos „Devynbėdžiai“).

Juose režisieriai akcentavo intelektualios

dramaturgijos sceninio modeliavimo princi-

pus. Svarbu paminėti ir tai, kad nacionalinės

dramaturgijos kūriniuose minėti režisieriai

subtiliai ryškino lietuviško kaimo kultūros

ištakas, aiškino reikšmių priežastis daugiau

filosofiniu aspektu.

„Lietuvos scena“: Jūs atvykote į Panevėžį,

kai J. Miltinis jau buvo palikęs teatrą?

Rimantas Teresas: Tai buvo 1981 metais.

Mane priėmė to meto teatro vadovas Do-

natas Banionis ir aktorius ir režisierius Gedi-

minas Karka. J. Miltinis buvo atleistas 1979

metais. Apie tas slogias nuotaikas teatre,

manau, laikui bėgant, istorija paskelbs tiesą.

Istorinė medžiaga tebelaukia tyrinėtojų.

Kai atėjau į teatrą tik ką baigęs konser-

vatoriją, J. Miltinis dar repetuodavo savo

spektaklius – įvesdavo naujus aktorius. Jis

man tuoj pat paskyrė Edvardo vaidmenį

A. Vienuolio „Prieblandoje“, taip pat įve-

dė į Sofoklio „Edipo“ spektaklį, N. Gogolio

„Revizorių“. Prisimenu J. Miltinio frazę: „Aš

nepažįstu šitų jaunuolių, kurie atėjo iš kon-

servatorijos (su manimi atėjo A. Bagdonas,

G. Adomaitis ir V. Jevsejevas), bet aš linkiu,

kad jie pasiektų kūrybos aukštumas. Gerai,

kad pradėjote darbą mūsų teatre po antiki-

nėmis kaukėmis, nuo graikiško teatro išta-

kų... O jūs, mano mieli mokiniai, netrukdy-

kite jiems, o padėkite. Padėdami jauniems,

jūs patys tapsite jauni...“

Po tų įvedimų su J. Miltiniu teko bendrau-

ti vadinamuosiuose „pasisėdėjimuose pas

maestro“ ir klausytis nesibaigiančių mono-

logų apie gyvenimą ir kūrybą...

„Lietuvos scena“: O teatre?

Rimantas Teresas: Laikotarpis po J. Milti-

nio buvo sudėtingas. Jautėsi tam tikras su-

mišimas netekus tokios asmenybės. Nepa-

vydėjau to meto teatro vadovams. Nepatiko

baimė. Metafizine prasme. Miltinio šešėlis

tvyrojo. Jautėsi jo ranka, įtaka. Ne visiems

patiko, kad buvau Irenos Vaišytės mokinys.

Šiek tiek kitaip vykdėme veikalų analizę...

„Lietuvos scena“: O kas patiko?

Rimantas Teresas: Vyresniosios aktorių

kartos didžiulis darbštumas, atsakomybė,

drausmė. Kūrybos esminis principas buvo

grindžiamas improvizacija. Iš pradžių ne-

lengva buvo suvokti, kad intonacija yra

aktoriaus filosofija. Tik vėliau, suvaidinus

nemažai vaidmenų, suvokiau, kad visa tai

priklauso nuo vidinės aktoriaus būsenos.

Mes, konservatorijos auklėtiniai, žavėjomės

Panevėžio dramos teatro vyresniąja karta,

kuri labai nuoširdžiai mus globojo (G. Karka,

E. Šulgaitė, K. Vitkus, S. Kosmauskas, to meto

direktorius V. Dobrovolskis ir kt.). Visų mūsų

„įsibrovėlių“ vardu jiems nuoširdus ačiū.

Aleksandras Guobys

teatreTrečiojo tūkstantmečio

žingsniaiPažymint režisieriaus Juozo Miltinio 100 metų sukaktį, Panevėžyje rengiamas Pabaltijo respublikų dramos teatrų festivalis. Ta proga „Lietuvos scena“ kalbina Juozo Miltinio dramos teatro vadovą, aktorių, režisierių Rimantą Teresą.Svarbesni biografijos akcentai: gimęs 1955 m. Kuršėnų mieste; baigęs Lietuvos valstybinės konservatorijos (dabar – Muzikos, teatro ir kino akademija) aktoriaus meistriškumo katedrą. Režisūros akademinė stažuotė – Bratislavos ir Maskvos GITIS‘o teatrinio meno institutuose. Nuo 1996 m. – Juozo Miltinio dramos teatro vadovas. Suvaidino per 50 vaidmenų teatre, kine ir televizijoje. Pastatė per 20 spektaklių Panevėžyje, Šiauliuose, Bulgarijoje, Latvijoje. Parašė ir išleido knygas: „Prisilietimo oazė“, „Juozo Miltinio dramos teatras. Antologija“; A. Aleksandravičiaus albumo „Veidrodžio pusė“ bendraautorius.

KaLba VadoVai

Juozo Miltinio dramos teatro vadovas, aktorius, režisierius Rimantas Teresas

16

„Lietuvos scena“: J. Miltinio ir V. Blėdžio

pradėtas Panevėžio dramos teatre garsiųjų

nacionalinės dramaturgijos kūrinių (A. Vie-

nuolio, J. Grušo, K. Sajos ir kt.) pastatymų žy-

gis juk nesibaigė teatre?

Rimantas Teresas: Manau būtina primin-

ti skaitytojui režisieriaus Juliaus Dautarto

spektaklius mūsų teatre: J. Grušo „Mykolas

Glinskis“, V. Mickevičiaus-Krėvės „Žentas“,

R. Gudaičio „Atverk, angele, laiko knygą“,

R. Gavelio „Triumviratą“. Ypač išskirčiau Vla-

do Dautarto kūrinį „Senojo gluosnio pasa-

kojimai“. Buvo 1997 metai. Šis spektaklis

savotiškai sugrąžino žiūrovą į teatrą. Mat po

nepriklausomybės atkūrimo ištuštėjo salės,

nes aikštėse, mitinguose tuomet atsirado

įdomesnis teatras, kur nebereikėjo Ezopo

kalbos ir atitinkamos vaidybos manieros.

Su J. Dautarto kūryba išgyvenau pačius

kūrybingiausius metus. Vienas kitą lengvai

suprasdavome. Gal kad tos pačios mokyklos

ir tų pačių mokytojų auklėtiniai? J. Dautarto

spektakliuose, kaip ir teatro įkūrėjų darbuo-

se, ryškiai atsispindėjo ilgesys senųjų lietu-

viško kaimo tradicijų, kur egzistuoja dorovė,

pagarba žmogui. Scenos kūriniai pasižymė-

jo ypatingu jautrumu, originalia režisūrine

koncepcija. Man rodos, šio režisieriaus pa-

statymuose buvo giliai suvokta ir įprasmin-

ta tautinės savimonės išraiška.

„Lietuvos scena“: Apie nacionalinės

dramaturgijos kūrinių pastatymus J. Miltinio

dramos teatre sovietmečio spauda kalbėda-

vo rezervuotai. Gal nepriklausomybės metais

viskas pasikeitė?

Rimantas Teresas: Manau, kad ryškes-

nių pokyčių vis dar tikimės... Ir tai, matyt,

priklauso ne vien nuo vertintojų noro ar ne-

noro. Lietuvos teatras, man rodos, stokoja

valstybinio požiūrio, tokio kaip, pavyzdžiui,

Skandinavijos kraštuose. Štai Danija. Ne ką

didesnė už Lietuvą, o turi 400 teatrų ir jie

tuo didžiuojasi, kaip nacija. Arba mūsų kai-

mynė Estija, kuri nacionalinę dramaturgiją

iškėlė iki politinio rango. Ir tik dėl to, kad

išliktų kaip tauta. Minėtose šalyse naciona-

linei dramaturgijai ypatingą dėmesį skiria

ne tik teatrai, bet ir politikai, politologai,

rašytojai, filosofai. Tai vienas iš svarbių na-

cionalinės kultūros puoselėjimo aspektų.

Prioritetu mūsų teatre mes taip pat laikome

nacionalinę dramaturgiją. Naujieji darbai

gali ne visuomet pasisekti, bet nepaisyda-

mi to bent po vieną būtinai bandome pa-

statyti kasmet. O spauda apie mūsų teatrą

dar vis tebėra rezervuota. Ribojasi savu

regionu. Respublikinėje spaudoje – vienas

kitas straipsnelis. Geri darbai nutylimi. Jei

blogiau pavyksta – tuoj pat pastebi ir ver-

tina... Dabar turime jaunų ir gabių, nepri-

klausomybės metais baigusių teatrologų,

susibūrusių į Teatro sąjungą. Tikimės, kad

teatrų kūrybos vertinimas turėtų pasikeisti

iš esmės.

Dažnai girdime polemiką: kas privalo ir

kam galima režisuoti? Kai kurie išminčiai pa-

sisako prieš režisierius aktorius. Manau, kad

tai neteisinga. Juk pasaulio ir Lietuvos didieji

režisieriai pirmiausia buvo geri aktoriai. Pri-

siminkime, pavyzdžiui, R. Juknevičių, J. Ru-

dzinską, B. Dauguvietį, K. Kymantaitę... Juk

ir J. Miltinis pirmiausia buvo aktorius. Tik iki

šiol apie tai niekas nekalba. Tai nepadoru.

„Lietuvos scena“: Gal primintumėte svar-

besnius Jūsų vadovaujamo teatro kūrybinės

veiklos akcentus, po J. Miltinio. Koks susiklostė

vadovavimo stilius? Kaip buvo formuojamas

repertuaras, teatro kolektyvas?

Rimantas Teresas: J. Miltiniui pasitrau-

kus iš teatro, iškilo problema: kas toliau ir

kur toliau? Susirinkę jo mokiniai (D. Banio-

nis, V. Blėdis, G. Karka, S. Kosmauskas ir kt.)

nutarė kol kas iš šalies naujų vadovų ne-

kviesti, todėl teatrui ėmė vadovauti tuome-

tinis SSSR liaudies artistas D. Banionis.

D. Banionis su kolegomis daugiausia

dėmesio skyrė naujo repertuaro formavi-

mui, jaunų aktorių ir režisierių ieškojimui.

Taip teatre atsiradome mes, taip teatre at-

sirado režisieriai: J. Dautartas, A. Pociūnas,

S. Varnas, kuris normalios rotacijos principu

pakeitė D. Banionį ir tapo teatro vadovu.

Tuomet buvo sukurti tokie spektakliai, kaip

V. Myslyvskio „Medis“, S. Vitkievičiaus „Ma-

žame dvarely“, Just. Marcinkevičiaus „Kate-

dra“ (puikus, nuostabus Aurimo Babkausko

– Laurynas). Daug važinėjome po užsienio

valstybes (Vokietiją, Daniją, Švediją, Lenkiją

ir t. t.).

Na, o mano darbas nuo 1996 m. (tada

buvau paskirtas vadovauti teatrui) klosto-

si ne visada sklandžiai, bet darome viską,

kad išlaikytume „gerą dramaturgijos toną“,

atnaujintume teatrą, ir amžina „golgota“ –

režisierių paieška.

KaLba VadoVai

J. B. Molière „Šykštuolis“. Nikolaj Uzuvon (Bulgarija), rež. Rimantas Teresas

S. Mrozek „Atviroje jūroje“, rež. Rimantas Teresas

17

KaLba VadoVai

„Lietuvos scena“: Prasidėjus trečiajam

mūsų eros tūkstantmečiui, kokias svarbiau-

sias problemas sprendžia teatras? Kas pade-

da gyventi ir kurti?

Rimantas Teresas: Apie teatro proble-

mas samprotauju taip, jog menininkai vi-

sada renkasi tokias kūrybos formas, kurios

labiausiai atitinka jų poreikius ir interesus,

įpročius ir sugebėjimus. Kultūros rinka ne-

gali skleistis ne žmonėse ir ne visuomenėje.

Žmogaus įžvalga yra tikriausias ir nekves-

tionuojamas kriterijus rinkos gyvybingu-

mui. Todėl atsakydamas į jūsų klausimą,

noriu pabrėžti ir akcentuoti, kad labiausiai

padeda tikėjimas, teatro kalba sakytume

taip: geras dramaturgas, režisierius, aktorių

grupė, kuri sugeba įkūnyti naujo sceninio

vyksmo idėjas, ir būtina tam tikra sąlyga –

subsidijos. Tai ideali rinkodara, kurią puose-

lėju savyje.

Didelį dėmesį skiriame gastrolėms po

Lietuvos regionus, miestus, miestelius. Esa-

me vienas iš labiausiai į gastroles važiuojan-

čių teatrų. Tai mūsų pareiga (o gal... misija?),

vadinkime ją, kaip norime, bet žiūrovas (pu-

blika) laukia stebuklo, laukia tos dvasingos

ir gražios teatro atmosferos, kuri ir vadinasi

– teatras.

„Lietuvos scena“: Kaip teatras žiūri į Lie-

tuvos 50 metų sovietinę okupaciją? Juk tai

buvo tragiškai sujauktas XX a. žmogaus gyve-

nimas. Beveik pusė tautos sunaikinta, ištrem-

ta, nužudyta. Ar Jūsų vadovaujamas teatras

yra subrendęs toms didžiosioms temoms ir

tiesoms, ar pasiryžęs įamžinti tą tragišką Lie-

tuvos paveikslą, sukuriant teatre to laiko lais-

vės troškimo paminklą?

Rimantas Teresas: Man 52 metai. Iš jų –

27 metus tarnauju teatro mūzai. Esu iš trem-

tinių šeimos.

Tie 50 okupacijos metų, mano galva, pa-

keitė visą europietišką mentaliteto istoriją,

jie (bolševikai) pakeitė tikėjimą – į lozun-

ginę, mitinginę euforiją. Jie pakeitė viską,

netgi mąstymą. Jie pakeitė žmogaus būtį į

„kolchozinį“ „susirinkimėlių“, „partjačeikų“

pobūvius. Atsimenate N. Chruščiovo SNO

kalbą su batu per stalą? Argi tai ne drama-

turgija?!!

Iš tiesų, tragiškas ir slogus periodas... Ta-

čiau davęs man šansą tapti aktoriumi, reži-

sieriumi, o šiandien – vadovauti teatrui. To-

dėl prisimindamas tą epochą (o ji buvo, jos

taip greitai neužmirši ir neištrinsi iš atmin-

ties!), manau, liko vienas kelias: per drama-

turgiją pasakoti apie tos epochos žmonių

likimus. Tik nefalsifikuojant istorijos, nepa-

keičiant jos, o primenant, kaip tai buvo, var-

dan ko ir kodėl?!

„Lietuvos scena“: Šių metų spalio 9–12 d.

Panevėžyje įvyks Baltijos šalių dramos teatrų

festivalis, skirtas Juozo Miltinio 100-mečiui

pažymėti. Tai didžiulė jūsų vadovaujamo tea-

tro atsakomybė ir garbė. Gal praskleistumėte

uždangą į festivalio organizacijos klodus?

Rimantas Teresas: Mūsų teatre tai antra-

sis festivalis. Pirmasis, turėjęs pavadinimą

„Kelias“, įvyko 2003 m., kuriame dalyvavo visi

Lietuvos teatrai, parodė geriausius savo naci-

onalinės dramaturgijos kūrinių pastatymus.

Šis festivalis turi išskirtinį bruožą – yra

tarptautinis. Festivalio iniciatoriai – Lietu-

vos Respublikos kultūros ministerija, Lie-

tuvos, Latvijos ir Estijos respublikų teatrų

sąjungos. 2007 m. Baltijos valstybių teatrų

festivalio organizatorius – Juozo Miltinio

dramos teatras. Festivalio prioritetas – Bal-

tijos valstybių nacionalinės dramaturgijos

kūrinių spektakliai.

Festivalyje dalyvaus Estijos teatrai: Talino

teatras Nr. 99 (spektaklis – Tiit Ojasoo „Karš-

ti Estijos vyrukai“), Viljandi dramos teatras

„Ugala“ (Augusto Kitzbergo „Vilkolakis“);

Latvijos teatrai: Rygos Dailės teatras (M. Za-

lytės „Peras Giuntas ne namie“), Valmieros

dramos teatras (R. Blaumanio „Mirties šešė-

lyje“); Lietuvos teatrai: Nacionalinis dramos

teatras (V. V. Landsbergio „Bunkeris“), Oska-

ro Koršunovo/Vilniaus miesto teatras („Kar-

tu“, pagal D. Čepauskaitės pjesę „Pupos“),

Šiaulių dramos teatras (A. Juozaičio „Salo-

mėja“), Panevėžio dramos teatras (M. Zaly-

tės „Margarita“, ne konkursinis – V. Dautarto

„Senojo gluosnio pasakojimai“).

Nors festivalio biudžetas ir nedidelis, bet

tikimės, kad žiūrovams, ir pirmučiausia pa-

nevėžiečiams, turėtų būti įdomu. Kiekvieną

dieną rodysime po du spektaklius. Yra su-

daryta ir patvirtinta tarptautinė vertinimo

komisija. Geriausi darbai bus įvertinti ir pa-

gerbti.

„Lietuvos scena“: Dėkojame už pokalbį.

Linkime geriausios sėkmės Jums ir Juozo Mil-

tinio dramos teatro kolektyvui.

Vilnius–Panevėžys, 2007 m. rugpiūčio 28 d.

J. B. Molière „Skapeno klastos“, rež. R.Teresas. Enrikas Kačinskas, Rudolfas JansonasK. Goldoni „Kjodžos Kivirčai“, rež. R.Teresas. Ligita Kondrotaitė, Gražina Urbonavičiūtė, Enrikas Kačinskas

18

Regina Kazlauskaitė: Pagalvojau apie

Antaną Šurną ir pirmiausia prisisminiau man

padovanotą portretinę nuotrauką su užrašu:

„Kaip kanklės be stygų – tauta be poetų, taip

draugas be draugo gyvent negalėtų... Reginai

– Antanas“.

Manau, kad galiu su tavimi pasikalbėti, tuo

labiau, kad baigėme tą pačią Kauno 14-ąją

vidurinę mokyklą, drauge vaidinome Konser-

vatorijos (dabar Muzikos ir teatro akademija)

diplominiuose spektakliuose, o po to – ir Jau-

nimo teatre. Jau keletą metų drauge atosto-

gaujame Šventosios poilsinėje „Žaldokynė“,

kuri, tavo žodžiais tariant, tapo „antraisiais

užkulisiais, rezervatu išnykstančiai artistų

genčiai, tik LTS pirmininko Algio Matulionio

dėka liko neprivatizuoti ir kuriuose kartą per

metus susirenka bičiuliai ir bendraminčiai iš

visų šalies teatrų“. Taigi ir pasikalbėkime.

Kažkada rašei, kad tavo likimui lemtingos

įtakos turėjo mokytojai. Norėjai būti chirur-

gu. Ir jei ne žiaurusis matematikos mokyto-

jas, atpurtęs nuo medicinos mokslų, ir jei ne

literatūros mokytoja, paskatinusi rinktis ak-

toriaus specialybę, gal viskas būtų kitaip. Bet

jau keturiasdešimt penkti metai vaidini sce-

noje, kine, televizijoje. Sakei, kad mokydamas

būsimuosius aktorius vis dar mokaisi ir pats.

Semiesi žinių ir išminties iš Rytų filosofijos, te-

osofijos knygų...

Sunku suminėti visus spektaklius, kuriuose

sukūrei pagrindinius ir ne mažiau įdomius

dramatiškus bei komiškus vaidmenis. Vaidi-

nai Šiaulių, Kauno dramos teatruose, bet il-

giausiai – Jaunimo teatre.

Antanas Šurna: Susikūrus Jaunimo te-

atrui, režisierė Aurelija Ragauskaitė ėmėsi

statyti Šekspyro „Romeo ir Džiuljetą“. Man

pasiūlė vaidinti Romeo. Be galo apsidžiau-

giau, panirau į Šekspyro mintis visa galva.

Šekspyras – toks autorius, nuo kurio žmo-

gus turtėji, įgauni išminties, ugdai jausmus.

Genijaus pamokos mane lydi iki šiol...

Regina Kazlauskaitė: Prisimenu Jaunimo

teatre puikiai suvaidintą Džimį Porterį Dž.

Osborno pjesėje „Atsigręžk rūstybėje“ (rež.

Vytautas Čibiras) – vieną iš „įtūžusių“ jaunų

žmonių. Šiuo vaidmeniu pasirodei žiūrovams

kaip dramatiška asmenybė, turinti ryškų tem-

peramentą.

Antanas Šurna: Džimis Porteris supurtė

visą mano kūną ir sielą, nors vaidinau tik in-

tuityviai, netikėdamas, kad šitaip gyvenime

gali būti. Dabar jau žinau, kad gali būti dar

baisiau, ir į šį vaidmenį žiūriu kitomis akimis.

Rodos, tiek daug turėčiau dabar pasakyti –

trigubai giliau vaidinčiau... Dabar mano

Džimis Porteris arba nusižudytų, arba taptų

ciniku, fiziškai arba dvasiškai turėtų mirti.

Regina Kazlauskaitė: Nuo fejerverkiško

Henriko vaidmens J. Švarco „Drakone“ (rež.

V. Čibiras) pradėjai vaidinti linksmąjį komedi-

jos žanrą, satyrą, groteską...

Antanas Šurna: Manau, jeigu moki pasi-

juokti iš savęs, turi teisę pasišaipyti ir iš pa-

saulio, ir iš kitų.

Regina Kazlauskaitė: Prisiminkime anks-

čiau vaidintuose spektakliuose tavo sukur-

tus įspūdingus komedinius vaidmenis: Žydą

(„Siuvėjų dienos Silmačiuose“, rež. P. Gaidys),

Šniselevskį („Mes, džiazas ir vaiduokliai“, rež.

R. Viktiukas) arba Kaliošiną („Provincijos

anekdotų“, rež. G. Žilys) ir daugelį kitų. Kaip

tau pavyksta toks natūralus siautėjimas,

linksminimasis scenoje?

Antanas Šurna: Aš manau, kad humoras

yra tokia pat svarbi žmogaus dalis, kaip ko-

Regina Kazlauskaitė

tai iškvietimas12 klausimų kolegai aktoriui antanui šurnai

ANTANAS ŠURNA (g. 1940 03 27 Kaune) 1961 m. baigė Lietuvos konservatoriją (dabar Muzikos ir teatro akademija). 1962–1963 m. – Konservatorijos dėstytojas; 1963–1964 m. Kauno, 1964–1965 m. – Šiaulių dramos teatro aktorius. Nuo 1965 m. dirba Jaunimo teatre. Lietuvos valstybinės premijos laureatas (1974), Lietuvos liaudies artistas (1990). Jaunimo teatro meno vadovas (1992–1995). Vaidmenys teatre: Romeo, Inkvizitiorius, Džimis Porteris, Henrikas, Marekas, Salionas, Šnicelis, Kaliošinas, Kaminskas, Mendersas, Orgonas ir daugelis kitų. Daugiau nei šimtas vaidmenų teatruose, kine, televizijoje.

Vaidmuo –į dvikovą

sceNos Veidai

„Artistas turi būti ir avantiūristas, ir šventasis, ir vagis“,– sako teatro ir kino aktorius Antanas Šurna.

19

jos, rankos, ir jeigu žmogus neturi humoro

jausmo, jį galima laikyti invalidu....

Mane visą gyvenimą kritikavo, mokė,

barė, todėl vos neapsiverkiau iš laimės, kai

po „Provincijos anekdotų“ peržiūros kritikai

pasakė: „Gerai, Šurna“.

Regina Kazlauskaitė: Ar Tau labai svar-

bu, ką apie tave rašo?

Antanas Šurna: Aišku, svarbu. Labiausiai

rūpi žiūrovai. Jie – mano darbo tikslas. Pa-

leistas į kosmosą, vaidinti negalėčiau... Ak-

toriui suteikiama labai daug įgaliojimų, to-

dėl piktina menininkai, sakantys, kad jiems

nusispjaut į tai, ką apie jų darbą pasakys kiti.

Žmogui labai svarbi abipusė išpažintis, o

aktorius tarsi koks katalizatorius generuoja

emocijas, ir tik nuo jo meistriškumo priklau-

so, ar žiūrovai patirs katarsį...

Regina Kazlauskaitė: Aktoriaus menas

– asmeniškiausias iš visų menų. Gal galėtum

atskleisti, kaip kuri vaidmenį ?

Antanas Šurna: Neįmanoma gražiai ir po-

puliariai papasakoti kitiems, kas dedasi tavo

širdy gavus vaidmenį. Man tai iškvietimas į

dvikovą: kas – ką? Visada bijau naujo vaid-

mens, nors, kaip ir kiekvienas aktorius, jo

laukiu... Gaunu rolę, ir prasideda kankynės...

Arba aš vaidmenį, arba vaidmuo mane...

Kažkodėl save stabdau, nervinu režisierių,

vis dar aiškinuos, kai man pačiam jau aišku.

Ilgai blaškausi. Kaip tai būna sunku...

Regina Kazlauskaitė: Kurie vaidmenys,

tavo manymu, labiausiai pavyko?

Antanas Šurna: Gal tai kvailas prietaras,

bet man atrodo, kad geriau pavykę yra tie

vaidmenys, kurių iš pradžių kračiausi. Ir

atvirkščiai, tie darbai, kurių labai norėjau,

paprastai nesisekė... Aš visą laiką vaidinu

save. Man aktoriaus darbas – tai emocinė,

nervinė iškrova. Pastebėjau keistą dalyką –

jei vaidini spektaklį tausodamas save, eini

namo kur kas labiau pavargęs... Ir atvirkš-

čiai, kai atiduodi visas jėgas, organizmas kur

kas greičiau atsistato... Kaipgi gali nuo savęs

pabėgti? Juk esi smuikas ir smuikininkas. Aš

ir skambu, ir pats iš savęs turiu tas melodijas

išgauti. Bet kuo daugiau atiduodi, tuo dau-

giau gauni.

Regina Kazlauskaitė: Sukūrei daug vaid-

menų. Vaidini save. Tai nori pasakyti, kad toks

ir esi: stiprus, pasitikintis savimi, valdingas,

kartais šiurkštus, despotiškas ir sarkastiškai

kandus?

Antanas Šurna: Bet tai juk nieko bloga,

tiesa?

Artistas turi būti ir avantiūristas, ir šventa-

sis, ir vagis. Nemoku gal tik lėktuvu skraidy-

ti, – šiaip daug ką teko daryti.

Regina Kazlauskaitė: Kaip jautiesi, kai

tenka vaidinti vaidmenis, kurie nepatinka?

Antanas Šurna: Stengiausi ir stengiuosi

nevaidinti to, kas man nepatinka, tiksliau

– svetima mano natūrai. Ne visada tai pa-

vykdavo. O jeigu pavykdavo, tai turbūt dėl

polinkio ginčytis ir režisierių supratimo.

Regina Kazlauskaitė: Ar tavo kūryboje

įvyko esminių pokyčių? Jei taip, tai kada?

Antanas Šurna: Sunku pačiam spręsti,

bet įtariu, kad mano biografijoje lūžį pada-

rė režisierė Dalia Tamulevičiūtė spektakliu

A. Oseckos „Trešnių skonis“. Davė vaidmenį

ir dar pasakė, kad reikės dainuoti... Ko tik aš

neišdarinėjau...Vaikščiojau ir atsisakinėjau.

Prižadėjo, kad dainuosiu į mikrofoną. Išsi-

gandau ne juokais. Pagaliau sutarėme, kad

sceNos Veidai

Antanas Šurna, sukūręs pagrindinį Herkaus Manto vaidmenį to paties pavadinimo Marijono Giedrio filme

20

jei nieko neišeis, ji nepyks ir paliks mane

ramybėje. Buvo sunku, bet labai įdomu ir

jutau, kad ji apvalė mane nuo įsėdusių vai-

dybos štampų...

Regina Kazlauskaitė: Aš nė kiek neabe-

jojau, tikėjau, kad tau pavyks, nes prisiminiau

dar mokyklos scenoje tave su Albinu Bataičiu

dainuojantį, pritariant balalaikoms „Hucul-

ką“. O po spektaklio atsiliepimai buvo puikūs.

Visi gyrė tavo sceninį grakštumą, muzikalumą

ir artistiškumą.

Antanas Šurna: Manau, kad spektaklio

sėkmę laidavo ir bendraminčių kolekty-

vinis darbas. Režisierius turi mylėti akto-

rių, atskleisti tas jo ypatybes, kurių reikia

personažui. Būtent jis, o ne aktorius lemia

spektaklio sėkmę. Režisierius asmenybė (o

tokia buvo Dalia Tamulevičiūtė) įkvėps ak-

torių, tas nersis iš kailio, atkas savyje iki šiol

nematytų bruožų, ir įvyks stebuklas. Dviejų

gyvenimų susiliejimo stebuklas – aktoriaus

ir personažo.

Mano nuomone, tai jau ne kartą sakiau,

per visą kūrybinį gyvenimą įsitikinau, jog

yra trys režisierių kategorijos. Pirmajai pri-

klauso režisierius, kuris žino, ko nori. Tu juo

tiki, nes jauti, kad tai asmenybė. Eini, kur jis

veda, ir tai yra pats laimingiausias atvejis

aktoriaus gyvenime. Dėl to ir verta vaidinti

teatre. Antros kategorijos režisierius nežino,

ko nori, bet netrukdo aktoriui dirbti ir, jeigu

mato, kad aktorius „užsikabino“, iš visų jėgų

stengiasi jam padėti. Rezultatas dažniausiai

būna neblogas. Trečios kategorijos režisie-

rius nežino, ko nori, ir iš visų jėgų trukdo

dirbti aktoriui. Tai yra teatrinio meno vėžys,

vidutinybė, kuri be gailesčio žudo aktoriaus

kūrybingumą, pasitikėjimą savimi.

Regina Kazlauskaitė: Vaidini Jaunimo

teatre Herėją „Kaliguloje“. Kuriai kategorijai

priskirtum spektaklio režisierių Igną Jonyną?

Antanas Šurna: Neatsižvelgdamas į jo

amžiaus – pirmajai. Jis žino, ką daro ir ko

nori. Man malonu, kad jaunas režisierius

neina primityviu „popso“ keliu: bet ką, bet

kaip, būtinai spektaklyje seksas, būtinai dvi

moteriškos ar net vyriškos nuogybės, ne-

švankybės... Jonynas sukūrė labai rimtą spe-

taklį. Režisierius įsigilinęs dirba su aktoriais

ir per juos bando žiūrovams atskleisti tai, ką

nori pasakyti. Jis turi savo temą. Anksčiau

pats laikmetis davė temų. Kai nebuvo gali-

ma visko pasakyti, kūrėjams tekdavo reikšti

mintis ieškant tarp eilučių, pauzėse, mizans-

cenose. Tai būdavo išraiškinga ir pasiutusiai

įdomu, kai kalbėdavom Ezopo kalba. Dabar

atėjo laikai, kai gali daryt, sakyt, ką nori ir

kaip nori... Seksas, gėrimai, reklama... Man

tai nepriimtina. Nepaisant etikos normų,

nesilaikant dešimties Dievo įsakymų, nieko

gero nebus.

Regina Kazlauskaitė: Tau teko dirbti ir

pedagoginį darbą Muzikos ir teatro akade-

mijoje. Ką pasakytum savo studentams? Kas

visų svarbiausia aktoriui, ir ne tik teatre?

Antanas Šurna: Recepto tam nėra, aš

jo neturiu. Turiu savo teoriją, kurioje svar-

biausi du „banginiai“ – aktoriui būtina turėti

savo tikslą ir jo siekti. Aiškiai suvoktas tikslas

ir valia, jo siekiant, mano manymu, gali būti

vienu iš talento apibrėžimų. Tikiu, kad labai

ko nors norėti yra beveik galėti. Nereikia bi-

joti užsibrėžti labai didelį tikslą – blogiau iš

anksto būkštauti, kad jo nepasieksi, abejoti

savo jėgomis... Kai jaunimas manęs klausia,

ar eiti į aktorius, atsakau, perfrazuodamas

Sokratą: „Yra dvi galimybės – jei tapsi geru

aktoriumi, būsi laimingas, jei blogu – filoso-

fas“.

Regina Kazlauskaitė: Kokios patirties

įgijai, kai filmavaisi daugiau nei trisdešimtyje

vaidybinių filmų, vaidinai televizijos spekta-

kliuose, serialuose?

Antanas Šurna: Tai – atskira šneka. Teatre

tu dar šioks toks autorius – su dramaturgu ir

režisieriumi kartu, o kine esi niekas. Vaidini,

plėšaisi, o režisierius paėmė žirkles, čekšt – ir

nėra tavęs. Jei pasitaiko, kad užfiksuojamos

laimingos akimirkos, – turi didelį malonu-

mą. Ir kinas, ir teatras yra savaip žavūs. Man

kino menas įdomus savo mozaikiškumu.

Teatre aš, tarkim, turiu visą lėkštę, o kine aš

ją lipdau iš daug mažų šukių. Kas yra bran-

giausia teatre? Visiškai paprastai apsirengęs

aktorius išeis į sceną be jokių dekoracijų ir

prikaustys tūkstantinės publikos akis. Jeigu

turės, ką pasakyti, jis valdys publiką. Teatre

yra tiesioginis kontaktas su žiūrovu, jis gali

tau siųsti fluidus, tu gali juos priimti ar grą-

žinti, dalytis. Kinas turi kitą nuostabų daly-

ką – stambų planą. Parodo tavo fizionomiją

per visą ekraną ir, jei tavo makaulėje dar

sukruta mintis, – grožis neapsakomas. Jauti,

sceNos Veidai

Aktoriai Antanas Šurna ir Eugenija Pleškytė Jaunimo teatro spektaklyje A. Osecka „Trešnių skonis“, rež. D.Tamulevičiūtė

21

sceNos Veidai

kaip kamera tave turi: tvenkiasi ašara, lūpa

virpt, viskas matyti, nieko nereikia „spausti“.

Teatras yra pompastiškesnis menas: kad ir

kaip gerai vaidintum, reikia, kad tave išgirs-

tų ir paskutinėje eilėje. Bet visai neseniai

supratau vieną svarbų dalyką – energija už-

sirašo visur...

Regina Kazlauskaitė: Įsimintini tavo

vaidmenys Marijono Giedrio filmuose. Kaip

apibūdintum šį režisierių?

Antanas Šurna: Žinoma, gera dirbti su

protingu režisieriumi. Jis – vienas iš tokių.

Man labiausiai imponuoja, kad M. Giedrys

dirba be putojimo ir skeryčiojimosi, kai ma-

žai kalbų, o daug darbų. Jis visada ramus, su

humoru, su šypsena. Dirba, dirba – žiūrėk,

ir išeina.

Regina Kazlauskaitė: Įspūdingas Vienuo-

lio vaidmuo filme „Vyrų vasara“. Ar tai prabilo

tavo prigimtis, valinga vyriška natūra, ar tai

tiesiog talentingo režisieriaus darbas?

Antanas Šurna: Turbūt tai ir viena, ir kita.

Man atrodo, mes puikiai jautėme vienas

kitą...

Regina Kazlauskaitė: Ir dar vienas

vaidmuo – Steponas filme „Perskeltas

dangus“. Jaučiamas valingas, stiprus cha-

rakteris, gyvenimo išmintis. Ką tau reiškia šis

vaidmuo?

Antanas Šurna: Pats jaučiu, kad kažkas

manyje pasikeitė, susitikus su juo... Turėjau

susidaręs konkretų Stepono vaizdą. Bet tai

visai nesvarbu. Man net truputį juokinga,

kai aktorius ima aiškinti, ką jis norėjęs su-

kurti... Juk svarbiausia, kad žmogus kažką

patyrė, išsinešė kažkokį emocinį bagažą...

Ar tik Steponas ir nebus mano brandžiau-

sias vaidmuo?..

Regina Kazlauskaitė: O Herkus Mantas?

Antanas Šurna: Statant filmą „Herkus

Mantas“, mane traukė pati legendinė prūsų

sukilimo vado Herkaus Manto asmenybė,

norėjau jį suprasti, pateisinti. Reikėjo išmokti

jodinėti ant arklio, dar reikėjo išmokti elgtis

su ginklais, šešiolika kilogramų sveriančiais

šarvais, tampyti juos per balas, brūzgynus...

Ir taip visus šešis mėnesius...

Neseniai žiūrėjau šį filmą. Jis sukelia, žino-

ma, nemaža emocijų, bet man atrodo, kad

Manto išorė, jo visa povyza užgožė vidų. O

būtent jį norėčiau šiandien išryškinti. Tegu

jis būtų sukrypęs, gal net luošas, bet jis – ne-

paprastai giliai jaučianti asmenybė, žinanti,

ko nori, žinanti, kad eina į pralaimėjimą, ir

vis vien einanti... Gal tada ir to teatrališku-

mo būtų buvę mažiau?

Regina Kazlauskaitė: Vadovavai Jauni-

mo teatrui pustrečių metų ir žinau, kad buvo

nemažai problemų...

Antanas Šurna: Man pasiūlė vadovauti

teatrui Eimuntas Nekrošius. Supratau, kad

jam reikėjo pagalbininko. Sutikau. O pas-

kui jis pabėgo, palikdamas mane neviltyje.

Ankstesnis repertuaras paseno, naujų spek-

taklių nebuvo, nes metus ar pusantrų repe-

tuotos pjesės premjeros „Karmen“ žiūrovai

taip ir neišvydo...

Tas darbas – tai buvo beviltiška kova su

vėjo malūnais... Teatro, o ypač valstybinio,

vadovas turėtų turėti ne tik savo pareigų,

bet ir teisių. Tai tiksliai ir konkrečiai privalo

nubrėžti įstatymas. O tuo metu negalėjau

priprašyti, kad aktorius teatro vakare pa-

skaitytų eilių... Buvo atvejų kai artistas pra-

nešdavo apie savo ligą, neatvykdavo į spek-

taklį, o kitą dieną iš laikraščių sužinodavau,

kad jis provincijoje vedė gražuolių konkur-

są. Į bet kokį kreipimąsi man nuolat būdavo

atsakoma klausimu: „O kiek už tai mokėsi?“

Regina Kazlauskaitė: Nejau nieko nega-

lėjai padaryti?

Antanas Šurna: Aš buvau bejėgis, nes te-

atre vis dar tebegaliojo tarybiniai įstatymai.

Negalėjau nė vieno nei sudrausminti, nei iš-

varyti. Kiek teatre buvo visiškai spektakliuo-

se neužimtų aktorių, kurie algą imdavo kaip

ir visi. Ir dar akis draskydavo, jei paprašyda-

vai, kokį kitą, jiems „nepriklausantį“, darbelį

padaryti.

Tuo metu Jaunimo teatre mažiausiai de-

šimt aktorių buvo „gyvos legendos“. Jų ne-

pajudinsi, bet kokio vaidmens nepasiūlysi.

Jie patys rinkosi, ką vaidins, ko ne. Nori –

dirba, nenori – atsisako. Tokie du „genijai“

vos naujausios premjeros „Don Kichotas“

nesugriovė. Jiems buvo nusispjauti, kad

repetuoja pakviestas režisierius iš užsienio,

kad jam mokami dideli pinigai. Nusispjauti,

kad tas spektaklis – sudėtinė tolesnės teatro

strategijos ir taktikos dalis.

Kadangi negalėjau apginti savo pozicijos,

atsisakiau šių pareigų. Kultūros ministras

neprieštaravo, nes jis taip pat buvo bejėgis.

Visus tuos dalykus turi spręsti Vyriausybė.

Jeigu Vyriausybė nekreips dėmesio į kultū-

rą, švietimą bei moralę, esančią be abejonės

kultūros dalimi, greitai vienas kitą užbadysi-

me šakutėmis tarpuvartėje.

Regina Kazlauskaitė: Kaip vertini dabar-

tinę padėtį teatre?

Antanas Šurna: Nenoriu esamos padė-

ties juodinti, bet nieko gero... Man ir tau

dar teko laimė dirbti teatre, kuriame buvo

kūrybinė atmosfera. Buvo visko, bet būda-

vo spektaklių aptarimai, diskusijos, ginčai,

kolegų pabendravimai... Kai šito nėra – nėra

teatro. O tu dabar paklausk artisto, kurio

teatro jis yra? Jis gali pasakyti, kurio teatro

etatą jis turi. Laksto iš vieno teatro į kitą, ne-

baigęs vaidinti viename spektaklyje, jis jau

lekia į kitą, nes vaidina kituose trijuose, kitų

režisierių pastatymuose... Kiekvienas galvo-

ja tik apie save. Teatre gali statyt, kas tik nori

ir ką nori, nes niekas už nieką neatsako. At-

sinešė kažkokia „ciocia Julia“ 60 tūkstančių

– tu turi tris ar keturis mėnesius niurkytis su

jos paistalais, o rezultato jokio...

Kalbant apie šiuolaikinį Lietuvos teatrą,

visų pirma reikia kalbėt apie Lietuvos kul-

tūrą. O kultūrą visada kuria dvi institucijos:

menas ir religija. Mūsų valstybės politika

nukreipta į materialinius dalykus: ekonomi-

ką, buities patogumus, lengvas pramogas.

NĖRA VALSTYBINĖS KULTŪROS POLITIKOS...

Žmonių kultūrinis lygis minusinis, net ne

nulinis, – minusinis. Kultūriniu požiūriu mes

esame laukiniai. Muzika, koviniai, smurtiniai

filmai skatina agresiją. Aš pats jaučiu, kaip

agresija su kiekviena diena didėja. Televi-

zijoj, kine, gatvėj, troleibuse, visur agresija.

Ir kol valstybė nesirūpins kultūra, jaunimo

dvasiniu, kultūriniu švietimu, neskirs „liūto

dalies“ pinigų jaunų žmonių auklėjimui,

nieko gero nelaukim.

Regina Kazlauskaitė: Ačiū už pokalbį.

22

Ši mintis nepalieka manęs bendraujant su

Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininke Aušra Bago-

čiūnaite-Paukštiene. Kalbamės neskubėda-

mos. Bandau iš jos išgauti kokią reikšmingą

mintį apie darbo lėlių teatre pašaukimą ar

prasmę – tada Aušra tyli. Po to jaukiai nusi-

šypso ir pasiūlo apie tai kalbėtis su kuo nors

kitu, labiau už ją nusipelniusiu Lietuvos lė-

lių teatrui. Tačiau šiandien Aušros darbų jau

nebeįmanoma nepastebėti. Dar daugiau.

Šiemet Kultūros ministerija jos kūrybą lėlių

teatro srityje įvertino premija ir apdovanojo

„Auksiniu scenos kryžiumi“ už kaukes, lėles

ir scenografiją spektakliui „Daktaras Dolitlis“

Vilniaus teatre „Lėlė“ (režisierius – Rimas

Driežis).

Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė seniai yra

nebe naujokė lėlių teatre. Šis aukštas apdo-

vanojimas – nėra atsitiktinis įvertinimas už

vieną gerai pavykusį spektaklį. Lėlių teatre

atsitiktiniai žmonės ilgam nepasilieka, o

Aušra į Vilniaus teatrą „Lėlė“ atėjo 1984 m.,

pakviesta Laimos Lankauskaitės. Dailės aka-

demijos absolventė kartu su patikėjusia ja

lėlių teatro režisiere kūrė savo pirmąjį lėlių

spektaklį „Žvėrių karnavalas“ (režisierė –

šviesaus atminimo L. Lankauskaitė, libretas

G. Mareckaitės, muzika C. Saint-Saenso ir

M. Urbaičio, baletmeisteris – J. Smoryginas).

Jaunai dailininkei tai buvo itin sudėtingas

uždavinys. Reikėjo sukurti lėles ir scenogra-

fiją muzikiniam spektakliui-baletui be teks-

to, kuriame meninis sprendimas atsiskleidė

per vizualią plastiką, derančią su klasikine

muzika bei subtiliu aktorių lėlininkų darbu

vadinamajame „juodajame kabinete“. Man

teko matyti šį spektaklį. Atmintyje jis išliko

kaip vientisas, trapus, elegantiškas reginys,

tačiau, prisipažinsiu atvirai, Bagočiūnaitės

pavardės tada dar neįsidėmėjau. Daug gi-

lesnį įspūdį paliko 1990 m. Vilniaus teatro

„Lėlė“ mažojoje salėje kartu su režisieriu-

mi Rimu Driežiu kurtas spektaklis „Apie

Jonelį“(pagal Žemaitę). Tai buvo šviesaus at-

minimo aktorės lėlininkės Nijolės Gailiūtės

monospektaklis, vaidintas su didele meile,

kol tik leido aktorės sveikata. Ne kartą pati

aktorė yra pasakojusi, kaip dėmesingai daili-

ninkė ieškojo kiekvienos spektaklio detalės,

stengdamasi sukurti ne abstrakčią kaimišką

aplinką, bet atskleisti trapią moterišką er-

dvę, kuri natūraliai mokė Jonelį pažinimo.

Tai buvo tikrai labai turiningas režisieriaus,

dailininkės ir aktorės bendras kūrybinis dar-

bas, kuriame atgydavo medinė gelda, kiti

buities rakandai, paprastos pliauskos, kaip

vaikai sušokdavo maudytis į tikrą vandenį,

o medinės raidės tarsi svajonėse įgydavo

plunksnelių sparnelius. Mažyčiame trobos

langelyje, įsišvietus miniatiūriniam šešėlių

teatrui, Jonelio pasaulis darėsi stebuklingas.

Dailininkė mielai prisimena: „Buvo gera ir

įdomu dirbti su Rimu Driežiu. Daug visokių

asociacijų prigalvodavom, jis labai jautriai,

atsakingai žiūrėjo į šį darbą.“ Nijolė Gailiūtė

ieškojo vis geresnio rezultato negailėda-

ma savęs, daug širdies įdėdama: „Iš senų

skudurų, močiutės siuvinių kažką dėliojau,

norėjosi, kad šviestų tos sukandiję skylės –

kaip žvaigždės.“ Jonelio lėlę aktorė vyniojo

į režisierės L. Lankauskaitės dovanotą seną

nertą staltiesę, o lėles pagal eskizus išdrožė

talentingas žmogus šviesaus atminimo Alis

Šalkauskas.

Nėra abejonės, kad lėlių teatre dirban-

tiems žmonėms reikalingos kažkokios ypa-

tingos savybės. Dažnas iš jų pakalbintas

pabrėžia begalinį atsidavimą lėlei, kruopš-

tumą, mokėjimą nesusireikšminti pačiam.

Panašu, kad Aušra turi visas šias savybes.

Prisimindama savo kelią į lėlių teatrą, daili-

ninkė su dėkingumu mini Dailės akademi-

jos dėstytojus H. Ciparį, B. Lukošių ir R. Son-

gailaitę. Pabrėžia, kad V. Mazūras, nors jai

nedėstė, tačiau visada buvo ir yra didelis lė-

lių teatro autoritetas. O „Lėlės“ teatro įkūrėją

Balį Lukošių, mokiusį scenos technologijų,

dėsčiusį kostiumo ir teatro istoriją, dailinin-

kė prisimena kaip labai metodišką dėstytoją

ir šiltą žmogų. Aušra noriai ir su dėkingumu

kalba apie kitus, pripažindama jų profesio-

Salomėja Burneikaitė

„Tylus su lėlėmis...“buvimas

LĖLiŲ sceNa

Vilniaus teatro „Lėlė“ dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė

23

LĖLiŲ sceNa

nalumą ir indėlį kuriant scenografiją ir lė-

les. Tačiau apie pačią dailininkę geriau yra

kalbėtis su jos kolegomis. Ilgametės „Lėlės“

teatro aktorės, dabar jau dramaturgės bei

režisierės, Nijolės Indriūnaitės nuomone,

„Aušra priklauso tiems tyliems žmonėms,

kurių buvimas yra toks natūralus, kad net

nepastebimas. Kaip medžių. Kada reikia

– žaliuoja, kada reikia – žydi, atėjo laikas –

meta lapus. Taip tyliai ir ramiai ji visus dar-

bus atlieka. Tokie žmonės, kaip Aušra, net

nesusimąstydami, naudinga tai jiems ar ne,

gražina mūsų teatrą, kuria bukletus, progra-

mėles, plakatus ir t. t. Kartais keistokai tokie

žmonės atrodo dabartinio gyvenimo fone.

Gal pasaulis be jų ir nesugriūtų, tačiau tikrai

būtų skurdesnis.“

Jau daugiau, kaip dvidešimt metų Auš-

ra atidavė lėlių teatrui. Jai, kaip dailininkei,

teko gerai pažinti ir įvaldyti visas teatro

„Lėlė“ erdves, apgyvendinant įvairius lėliš-

kus pavidalus ir teatro fojė, ir kavinėje. Net

koridoriaus palangę ji išpuošė baltais po-

pieriaus karpiniais, kuriuose paslaptingai ir

jaukiai prasišviečia kitoks, daug trapesnis,

pasaulis. O už plakatą Stasio Ušinsko 100-

mečiui, skirtam Marionečių teatrų festiva-

liui, praėjusiais metais vykusiame tarptauti-

niame teatro plakatų konkurse, kurį rengė

Lietuvos dailininkų sąjunga ir Lietuvos na-

cionalinis dramos teatras, dalininkei Aušrai

Bagočiūnaitei paskirta pirmoji vieta.

Dirbta su daugeliu režisierių ir dailininkė

prisipažįsta, kad iš kiekvieno vis ko nors pa-

simoko. Jos nuomone, teatre kitaip ir negali

būti. „Kiekvienas mąsto savaip. Vieni reži-

sieriai labiau orientuojasi į tikslą, kiti skiria

daugiau laiko ieškojimams darbo procese.

Iš kiekvieno kažką gauni, kiekvienam kaž-

ką atiduodi“, – svarsto Aušra. Net keturis

spektaklius „Lėlės“ teatre dailininkė kūrė su

režisieriumi Algirdu Mikučiu. Iš jų – teatro

Didžiojoje scenoje šiandien sėkmingai gy-

vuoja S. Siudikos „Trys paršiukai“ (premjera

1999 m.), S. Maršako „Katės namai“ (prem-

jera 2002 m.).

Darnus kūrybinis ryšys užsimezgė ir

produktyviai tebesitęsia nuo pat pirmojo

bendro darbo 1994 m. – „Mergaitė su deg-

tukais“ (pagal Anderseno pasakas) LTV, iki

šiol su „Lėlės“ teatro aktore, dramaturge ir

režisiere Nijole Indriūnaite. Jos – poetiniai

tekstai ir režisūra, Aušros – scenografija ir

lėlės. Taip 2004 m. gimė spektaklis su lėlė-

mis „Stebuklingi bateliai“ VšĮ „Trečias skam-

butis“, o 2006 m. – Panevėžio lėlių vežimo

teatre. Teatro vadovas Antanas Markuckis

džiaugėsi, kad šį mažutį kamerinį spekta-

klį labai mėgsta mažieji žiūrovai, galintys

sulaukti teatro atvykstant ir į tolimiausius

kaimus. Nijolė Indriūnaitė pripažįsta: „Aušra

daugiau yra gyvenimo stebėtoja ir labai at-

sargi jo dalyvė. Ji tarsi siekia savo kuriamais

vaizdais, lėlėmis ir daiktais atskleisti tai, kas

paslėpta, kas labiau viduje, priminti sie-

los gyvenimą. Man patinka jos gebėjimas

dirbti su trapia medžiaga, pavyzdžiui, su

popieriumi ir šviesa“. Dailininkė tęsia: „Dar

prieš „Mergaitę su degtukais“ Nijolė siūlė,

rašė, abi norėjom kažkokio ne tokio „ma-

terialaus“ teatro, labai savo. Tie parašymai

tokie artimi man pasirodė. Nijolės sugebė-

jimas paprastai kalbėti apie sudėtingus da-

lykus, ieškojimas didelio mažame, prasmės

įžiūrėjimas tame, kas nereikšminga, mane

įkvepia, duoda laisvę fantazijai.“ Pagaliau

2005 m., prieš pat šv. Kalėdas, Vilniaus „Lė-

lės“ teatre gimė spektaklis pagal Anderseną

– „Baltos pasakos“, kurio dailininkė – Aušra

Bagočiūnaitė-Paukštienė, o pjesės autorė ir

režisierė – Nijolė Indriūnaitė. Apie šį spekta-

A.Gricius „Daktaras Dolitlis“, pagal Hughą Loftingą. Dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė, režisierius Rimas Driežis, aktoriai Irmantas Jankaitis, Elvyra Piškinaitė, Deivis Sarapinas, Lijana Muštašvili, Almira Grybauskaitė Dmitrijaus Matvejevo nuotraukos

24

klį net griežtoji A. Girdzijauskaitė (Literatū-

ra ir menas, 2007 03 16) parašė: „Neturintis

Lietuvoje tvirtesnių tradicijų šešėlių teatras

jaukioje mažojoje „Lėlės“ saliukėje man ir

visiems tądien žiūrėjusiems spektaklį pasi-

rodė tobulas: objektų proporcijos, siluetų

grakštumas, apšvietimas, kalbos skaidru-

mas ir lyrinė tonacija...“

Paskutinis dailininkės darbas Vilniaus

„Lėlės“ teatro spektaklyje „Daktaras Dolitlis“

(pagal Augustino Griciaus to paties pava-

dinimo pjesę) buvo vainikuotas 2007-ųjų

metų „Auksiniu scenos kryžiumi“. Spektaklio

režisierius Rimas Driežis kartu su dailininke

Aušra mažiesiems žiūrovams sukūrė neti-

kėtai linksmą reginį, verčiantį nuolat daryti

atradimus ir be paliovos stebėtis. Įprastinių

teatrinių lėlių erdvė fantastiškai išsiplečia

pasirodžius efektingų dydžių ir formų per-

sonažams, kuriuos valdo net keli aktoriai. Jų

kostiumai ir kaukės stilizuoti, primenantys

sąlygiškai teatrą žaidžiančius ir pokštaujan-

čius commedia dell’arte personažus. Tačiau

gigantiški gyvūnai „Daktare Dolitlyje“ yra

jaukūs ir vaikams nebaisūs. Nei akiniuotoji

kumelė Ferdinanda, nei krokodilas Helmu-

tas, nei liūtas Liudvikas. Didžiulė knyga apie

Prano Mašioto knygynėlio Dolitlį yra vienin-

telė spektaklio dekoracija. Jos puslapiuose

telpa namų kambarys, cirkas, tvenkinys,

jūra ir Afrika, o milžiniški puslapiai, kai rei-

kia, atstoja širmą aktoriams ir lėlėms.

Lėlių teatro dailininkas ne tik kuria. Su-

galvojus net ir mažą lėlytę, jai pagaminti

reikia laiko ir didelio išmanymo. „Dolitlio“

gyvūnai – gigantiški. Paklausta, ar netenka

pačiai pridėti savų rankų darbo, dailininkė

prisipažino, kad niekada lėlių teatre ne-

pakanka padaryti eskizus. Rankas pridėti

tenka visada, jei tik gali. Tačiau tuoj pat vėl

skubėjo pridurti: „Kai ką bendrai kuriame,

nes aš nesu konstruktorė. „Dolitlyje“ daug

kur reikėjo pasukti galvą mums visiems. Su-

dėtingas konstrukcijas darė Martynas Luko-

šius, daug butaforinio darbo dirbom visi: ir

R. Driežis, ir aš, ir butaforė L. Janavičienė, ir

siuvėja I. Danienė, padėjo L. Skukauskaitė ir

G. Kriaučiūnaitė. Ir pykomės, ir taikėmės, ir

aktoriai kentėjo daugybę primatavimų, kol

prisitaikė...“

Aušrai sunkiausia yra paaiškinti, kaip jos

gyvenime atsirado lėlių teatras. Lyg ir tie-

siogiai niekada jo nestudijavo. Pirmiausia

svajojo apie tapybą, stojo į scenografiją, o

pateko į lėlių teatrą. „Žinau, kad ėjau pas-

roviui“, – sako dailininkė. Gal iš tiesų lėlių

teatras pats pasirenka sau žmones?! Ar ne

todėl ji toliau svarsto: „Kartais atrodo, kad

dar nieko nepadariau taip, kaip norisi iki

galo. O su kiekvienu nauju pasiūlymu min-

tys kyla iš naujo ir negaliu sustoti, ir norisi

jas kažkaip realizuoti. Geriausias periodas

man – kol spektaklis yra tik galvoje. Jis toks

gražus ir geras!.. Natūra dažnai būna žiau-

resnė. Taip, ir kankinuosi, ir todėl vis dar esu

lėlių teatre“.

Tačiau dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-

Paukštienė jau žino: „Nekeisčiau dabar lėlių

teatro į jokį kitą, nes čia – neišsemiama for-

mos ieškojimų galimybė. Ir vis labiau norisi

rasti ką nors tikrą šitoj butaforijoj. O ieškoti

yra kur.“

LĖLiŲ sceNa

1. Dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė kuria... Vidmanto Ilčiuko nuotrauka

2. 3. „Baltos pasakos“, pagal Anderseną. Dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė, režisierė Nijolė Indriūnaitė, aktorės Elvyra Piškinaitė ir Almira Grybauskaitė

„Apie Jonelį“, pagal Žemaitę. Režisierius Rimas Driežis, dailininkė Aušra Bagočiūnaitė-Paukštienė,

aktorė Nijolė Gailiūtė

1

2 3

25

dRaMos sceNa

2007 m. birželio 16 d. legendinio daini-

ninko Andriaus Mamontovo gyvo garso

koncertu startavo trečiasis Druskininkų te-

atro festivalis (DTF). Ši preliudija atspindėjo

ir gerokai pakitusį festivalio veidą: beveik

tris mėnesius trukusiame festivalyje su

geriausių Lietuvos režisierių spektakliais

„konkuravo“ netradiciniai užsienio teatrų

pasirodymai, populiarūs nepriklausomi tea-

tro projektai, įspūdingi muzikiniai renginiai,

neatrasti ar primiršti kino filmai, susitikimai

su scenos bei ekrano legendomis. Rugpjū-

čio 24 d. festivalio uždarymo ceremonijoje

buvo paskelbti ir apdovanoti festivalio lau-

reatai, kuriuos balsavimu būdu rinko žiūro-

vai.

Festivalį organizuoja Oskaro Koršunovo /

Vilniaus miesto teatras, viešoji įstaiga „Kul-

tūros cechas“ ir Druskininkų miesto savival-

dybė.

Geriausios šių metų festivalio aktorės var-

das atiteko Aldonai Bendoriūtei už Sonios

Marmeladovos vaidmenį monospektaklyje

„Liūdnos dainos iš Europos širdies“. Spek-

taklį režisavo Kristianas Smedsas (Suomija),

pats parašęs ir pjesę pagal Fiodoro Dosto-

jevskio romaną „Nusikaltimas ir bausmė“.

Geriausiu aktoriumi publika išrinko Vy-

tautą Anužį, atlikusį filosofo Denis Didro

vaidmenį spalvingame klaipėdiečių spek-

taklyje „Paleistuvis“. Laureatas, savo perso-

nažą švelniai vadinantis „minties ir dvasios

chuliganu“ džiaugiasi, jog buvo apdovano-

tas už vaidmenį, paremtą ne fiziniais ar vi-

zualiniais triukais, o filosofiniu tekstu, kuris

leidžia tikėti, jog publika pasiilgo „mąstan-

čio“ teatro.

Geriausiu festivalio spektakliu tapo akto-

riaus ir režisieriaus Valentino Masalskio Na-

cionaliniame dramos teatre sukurtas spek-

taklis „Aš, Fojerbachas“.

Nugalėtojai gavo po piniginę premiją ir

buvo gausiai apdovanoti rėmėjų bei orga-

nizatorių įsteigtais prizais.

Pirmą kartą festivalyje buvo įsteigtas

specialus žiūrovų simpatijų prizas, kuris iš-

keliaus į Gruziją didžiulio susidomėjimo ir

ovacijų sulaukusiam Tbilisio „Pirštų“ teatrui.

Pasak telefonu šią žinią iš organizatorių su-

žinojusio teatro vadovo ir režisieriaus Beso

Kupreišvilio, tai – brangiausias kolektyvui

apdovanojimas. Jis dėkojo Lietuvos publi-

kai už dėmesį bei šilumą ir išreiškė viltį su-

grįžti su naujais pastatymais.

Festivalio organizatoriai džiaugėsi galė-

dami apdovanoti ir ištikimiausią festivalio

žiūrovę – druskininkietę Loretą Baliukonie-

nę.

Uždarymo ceremonijoje nuskambėjo

daug šiltų žodžių, skirtų pagrindiniams

festivalio iniciatoriams – Oskaro Koršuno-

vo / Vilniaus miesto teatrui. Druskininkų

vicemerė Kristina Miškinienė priminė, kad

būtent šio teatro atstovai prikėlė 15 metų

pelijusią „Nemuno“ sanatorijos salę akty-

viam kultūros gyvenimui ir per kelis festiva-

lio gyvavimo metus pavertė miestą traukos

centru. Vicemerė pasidžiaugė, jog galima

išsklaidyti kurį laiką festivalį gaubusią neži-

nią dėl ateities – salė yra perduota miesto

savivaldybei, kuri užtikrina paramą žiūrovų

pamėgtam festivaliui ir planuoja pradėti sa-

lėje remonto darbus.

Patys organizatoriai džiaugiasi, kad festi-

valis pagaliau tapo tarptautiniu ir pristatė

net tris unikalias trupes iš užsienio. Čekijos

vaizdinių teatras „Image“ pirmosioms gas-

trolėms Lietuvoje paruošė geriausių nume-

rių koliažą – įspūdingiausių šokio scenų, ko-

miškų pantomimos numerių ir teatrališkų

realybės permainų. Artimiausių kaimynų

iš Kaliningrado savitumą liudijo ir pats te-

atro pavadinimas – „Kitoks teatras“. Jis žiū-

rovams pristatė netikėtą W. Shakespeare‘o

tragedijos „Hamletas“ interpretaciją. Tačiau

labiausiai žiūrovus sužavėjo legendomis

apaugęs Gruzijos „Pirštų“ teatras. Išsipustę

lyg ant madų podiumo miklūs gruzinų ran-

kų pirštai aistringai „trypė“ kankaną, rusų,

airių, gruzinų liaudies šokius ir pristatė uni-

kalią žymios anglų roko grupės „Pink Floyd“

koncerto „The Wall“ („Siena“) interpretaciją.

Pagrindinėje – konkursinėje – progra-

moje buvo pristatyti įdomiausi Lietuvos

režisierių pastatymai, sėkmingiausi sezono

eksperimentai, nauji choreografų darbai.

Žiūrovai tradiciškai rinko festivalio favoritus

balsuodami.

Vakarais festivalis šurmuliavo klube „Kolo-

nada“, kur vyko muzikiniai, dainuojamosios

poezijos, netradicinio, kamerinio pobūdžio

renginiai, humoro miniatiūrų vakarai, džia-

zo improvizacijos ir kita.

Teatrinį festivalio repertuarą papildė

kraują kaitinantys muzikiniai projektai:

geidžiamiausias Lietuvos dainininkas Man-

tas Jankavičius pašėlusiame „Tabami goes

Robbie Williams“ vakarėlyje, kandus senųjų

„Keistuolių“ humoras ir vogtos dainos „Bri-

siaus gale“ ir šventė visai šeimai nuotaikin-

game „Tele bim-bam“ koncerte.

Didžiausia festivalio naujovė – „Lietuvos

kino sanatorija“. Kiekvieną savaitę sana-

torijoje „Lietuva“ žiūrovai galėjo pamatyti

geriausius lietuviškus filmus – nuo A. Gri-

kevičiaus ir A. Dausos „Jausmų“ iki A. Pui-

pos „Nuodėmės užkalbėjimo“. Po peržiūros

žiūrovai galėjo susitikti su mylimomis kino

ekrano žvaigždėmis.

Pasak organizatorių, festivalis auga ge-

ometrinės progresijos greičiu: pirmaisiais

– 2005 metais – jame buvo pristatyti – 5,

ant rais – 23, šiemet – per pusšimtis rengi-

nių. Rengėjai šmaikštauja, jog misija – pa-

versti Druskininkus Lietuvos teatrų vasaros

sostine – jau įgyvendinta. Naujas iššūkis

– „Druskininkai – Lietuvos vasaros kultūros

sostinė.“

Ada Paukštytė

teatro festivalyje

Kitoks pasaulis druskininkų

26

FoToRepoRTaŽas

Vasarotojai Palangoje „gano”, kaip kas

išmano... Daugelis kultūringo poilsio ar

pramogų kultūros jau nebeįsivaizduoja be

triukšmingų minios renginių, dosniai remia-

mų ir rėksmingai reklamuojamų.

Vidurvasarį Seimo priimtas (įsigaliosiantis

nuo 2008 m. sausio 1 d.) Lietuvos Respubli-

kos kultūros rėmimo fondo įstatymas, tei-

gia, kad „Fondo lėšomis bus remiami <(...)>

meno projektai, reikšmingai prisidedantys

prie kultūros ir meno plėtros, sklaidos, pri-

einamumo, atvirumo bei atsinaujinimo vi-

suose šalies regionuose“. Iš pirmo žvilgsnio,

deja, nėra aišku, ar bus atsigręžta į kameri-

nes erdves, alternatyvias kultūrines progra-

mas, akcentuojančias ne tiek „meno plėtrą“,

kiek jo turinį, gilumą ir gyvybingumą.

Jau antrą vasarą viešosios įstaigos „Vieno

aktoriaus teatras“ iniciatyva pasiilgusiems

poezijos, „gyvo” muzikavimo ir jaukaus

bendravimo kiekvieną pirmadienio vakarą

duris atverdavo Palangos kultūros centras

„Ramybė“. Sukviesti literatūros ir muzikos

„Naktigonių“, tarsi laužo liepsnos, prie ku-

rios kadaise, senaisiais laikais, pradžiuvus

vasaros žolei burdavosi piemenys, rinkosi

nuo rutinos gindamiesi ir jauni, ir jau gar-

bingo amžiaus poilsiautojai. Lyg žvaigždės

danguje žiebėsi žodžiai, kuriais poetai iš-

reiškė savo regėjimus apie pasaulio bega-

lybę, o mylimi talentingi aktoriai ir muzikai

– iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Šiaulių – ieš-

kojo naujų jų prasmių.

„Lietuvos scenos“ skaitytojų dėmesiui

pristatome šių metų „Naktigonių” nuotaikų

naktigarsius...

Bernardo Brazdžionio 100-mečiui skirtos

kompaktinės plokštelės „Per pasaulį keliau-

ja žmogus“ pristatymo vakarą gaubė balta

spalva, buvo gera nuo lietuvybės ženklais

prisodrintų Poeto minčių apie Tėvynę, jos

ilgesį, būties trapumą. Aktorių Virginijos

Kochanskytės ir Petro Venslovo skaitymams

antrino kompozitoriaus Vidmanto Bartulio

ir smuikininko Juozo Staniulio akustinės im-

provizacijos.

Keistuoliškos variacijos pagal Daivos Če-

pauskaitės poeziją – skaitė aktorė Joana

Čižauskaitė, šoko aktorius Irmantas Bačelis,

grojo ir dainavo kompozitorius Andrius Ku-

likauskas – pateikė savitą atsakymą-receptą

į diagnozę-klausimą: „Kodėl susvetimėjimo

ir priešiškumo nuolat daugėja?“ Gal būtų

visiškai kitaip, jeigu... jeigu net pačiose

kasdieniškiausiose, iki begalybės banalaus

mūsų gyvenimo situacijose, prabiltume į

savo artimą – tolimą eilėmis! Poezija! Gal

verta pabandyti?

Poeto Sigito Gedos kūrybos vakaras, ku-

riame dalyvavo ir aktorė Virginija Kochans-

kytė, patvirtino, kad atsitiktinumų nebūna,

o susitinkame tam, kad nuo akių nupūstu-

me netobulo pasaulio miglas. Vėso rožių

pumpurų arbata... Sklido šviesa – žilagalvis

poetas neskubriai vedė savų minčių takais,

jau žinomais ir naujai pramintais.

Sutinkant 6-ąjį albumą iš unikalios kom-

paktinių plokštelių kolekcijos „Lietuvių ak-

torių balsai“ – „Ričardas Bachas: Džonatanas

Livingstonas Žuvėdra”(iš anglų kalbos vertė

Lilija Talmantienė), – charizmatiškoji Dolo-

resa Kazragytė sužavėjo tvirtu Tikėjimu –

išliksime, jei suvoksime, kad turėti, tai dar

nereiškia būti laimingam. Daug svarbiau yra

siekti tobulumo ir mylėti. Kitaip – planeta,

knibždanti nuo aistrų dėl daiktų, grėsmin-

gai priartės prie susinaikinimo. Improviza-

cijų virtuozas pianistas Saulius Šiaučiulis

garsų viražais „skraidino“ pilnutėlę žiūrovų

salę muzikos dangumi.

Poetas, eseistas ir dramaturgas Rolandas

Rastauskas, prieš pradėdamas skaityti „Sa-

vąją XX a. lietuvių poezijos antologiją“, ne-

skaitomas knygas palygino su miegančio-

mis gražuolėmis, kurias, norėdami prikelti,

privalome pabučiuoti.

Kito pirmadienio simboliu tapo Pasaulio

medžio viršūnėn įkeltas inkilas, kuriame

tąsyk prisiglaudė ne tik dviejų poetų Jonų

(vieno iš Lietuvos, kito iš už Atlanto), bet ir

Vakarų bei Rytų muzikos klasikų sielos. Stul-

bino Kristinos Kuprytės talentas – naujai

suskambo lietuviškos kanklės – bei šarmin-

gosios Olitos Dautartaitės interpretuojama

Strielkūno ir Meko kūryba.

Saulius Bareikis, baigiantis įrašinėti Kolek-

cijai autorinių dainų albumą „Svečias“, „Nak-

tigonėse“ svečiavosi su dviem ištikimais

bendražygiais – aktoriumi Olegu Ditkovskiu

ir poetu Robertu Daniu, tą vakarą skaičiusiu

jausmingus eilėraščius iš naujausios knygos

„Dvylika meilės paukštelių“.

Buvo šių metų „Naktigonėse“ ir įstabus

dvikalbis vakaras, skirtas žymaus prancū-

ziškai rašiusio lietuvių poeto, kuriam 1937

metais buvo suteiktas VDU Garbės daktaro

vardas, filosofo mistiko, Lietuvos diplomato

Oskaro Milašiaus (save vadinusio O. W. de

Lubicz Milosz) 130-osioms gimimo me-

tinėms paminėti. Skaitė aktoriai Karolina

Masiulytė-Paliulis /prancūzų k./ ir Petras

Venslovas /lietuvių k./. Muzikavo prof. Pran-

ciškus Narušis /klarnetas, birbynė/.

Atsisveikinome iki kitos vasaros, klausy-

damiesi skaidresnių už rytmečio rasą estų

poeto Jaano Kaplinskio /vertė S. Geda/ ei-

lių ir užburiančių klasikinės gitaros garsų.

Du nenurimstantys menininkai – aktorė

Virginija Kochanskytė ir gitaristas Saulius

S. Lipčius – pristatydami kolekcijos „Lietuvių

aktorių balsai“ albumą „Romansero bėgan-

čiam laikui“ sukūrė šviesų liūdesio paveiks-

lą, kurio vardas – žmogiškasis laikas, kvietė

juo dalintis su draugais arba... su vienatve.

Literatūros ir muzikos „Naktigones“ pla-

nuojama organizuoti ir kitąmet. Nėra abe-

jonių, kad norintieji turiningiau pailsėti,

atitrūkti nuo kasdienybės, bent trumpam

nugrimzti į save ir, it paragavus nemirtingu-

Nijolė Jačėnienė ir… „Naktigones”

Apie „meno plėtrą”

27

FoToRepoRTaŽas

mo gėrimo amrito, atgaut pusiausvyrą – vėl

atras „Ramybę“. Gal išjausdami grožį – gėrį,

ilgainiui patirsime dieviškąją galią kurti ir

savo gyvenimus? Gal?..

Tai, beje, priklausys ir nuo nepriekaiš-

tingų naujojo LR kultūros rėmimo fondo

ekspertų komisijos sprendimų, nagrinėjant

projektus, pretenduosiančius į finansavimą

2008-aisiais. Laimingų naujų ieškojimų ir at-

radimų! Kas už „Naktigones“ be bilietų?

1

3

5

2

4

6

7

1. Aktorė Doloresa Kazragytė ir pianistas Saulius Šiaučiulis2. Aktorė Olita Dautartaitė, kankliuoja Kristina Kuprytė3. Poetas, eseistas, dramaturgas Rolandas Rastauskas4. Aktorė Virginija Kochanskytė ir poetas Sigitas Geda 5. Aktoriai Saulius Bareikis ir Olegas Ditkovskis6. Groja ir dainuoja kompozitorius Andrius Kulikauskas7. Poetas Robertas DanysTomo Savickio ir News bridge pix/Artūro Morozovo nuotraukos

28

FoToRepoRTaŽas

Birželio 7–9 d. Klaipėdoje (Pilies muzie-

jaus teritorijoje, miesto aikštėse ir gatvėse)

vyko XIV tarptautinis teatrų festivalis

„Šermukšnis“ (meno vadovas – Alvydas Viz-

girda).

Jis buvo ir tradicinis, ir naujas: 1985

m. startavęs kaip originali kamerinių

teatrų šventė, 2002 m. įsiliejęs į Klaipėdos

Jūros šventės programą festivalis šiemet

vėlei tapo savarankišku renginiu. Tiesa, į

tradicinę teatro sceną negrįžo, nes tęsia

misiją – spalvomis, akcijomis, improvizaci-

jomis, muzikiniais numeriais apgyvendinti

miestą, panaikinti distanciją tarp aktorių

ir publikos, išvengti skirstymo į atlikėjus ir

žiūrovus. Išsivadavimas iš vis klaikėjančios

Jūros šventės atmosferos – bene didžiausias

šiemetinio festivalio (tegu ir eklektiško,

ištęsto laike, stokojančio teatriniam karna-

valui būdingos dinamikos) pliusas.

Pagrindinėje festivalinės programos

dalyje „skambėjo“ profesionalių teatrų

spektakliai: britų dramaturgo Lee Hallo

„Šaukštaveidė Stainberg“ (rež. Marija Mi-

siūnaitė, Lietuvos nacionalinis dramos tea-

tras), skandalingoji „Katytė P“ (rež. Vytautas

Balsys, Kauno Mažasis teatras), Thomaso

Bernhardo „Pietūs su Liudviku“ (rež. Alvydas

Vizgirda, Kauno dramos teatras); Gintarės

Adomaitytės „Balta katė juodoje Aliaskoje“

(rež. Arvydas Lebeliūnas, Kauno dramos te-

atras).

Antroji festivalio dalis – pramoginė pro-

grama: kaukių paradai, „Porcelianinės ves-

tuvės“, žemaitiško kulinarinio paveldo re-

klama, cirkas, šokis, misterija. Du vakarus

Danės krantinėje šėlo lenkai: teatras AKT

iš Varšuvos (spektaklis „Chick-stick“, rež.

Antonis Pogorzelskis) ir ilgametę festiva-

linę patirtį turintis (nuo 1976 m. dalyvauja

Vokietijos, Prancūzijoje, Italijos, Bulgarijos,

JAV, Indijos, Švedijos, Rusijos ir kt. šalių fes-

tivaliuose) lenkų šokio teatras iš Poznanės

(šokio spektaklis „Gavėnios ir karnavalo

kov@“; jo autorė, choreografė ir režisierė

– Eva Vycickovska, dizaineris – Bohdanas

Cieslakas, kompozitorius – Zbignievas Lov-

zylas). Specialiai festivaliui sukurtą misteriją

„Kvadratai“ drauge su choreografe Agnija

Šeiko, choru „Aukuras“ ir šiuolaikinio šokio

trupe bei KU studentais pristatė režisierė

Rūta Bunikytė. Kaip savotiškas pleištas tarp

dviejų festivalio dalių įsispraudė laukinis ir

dvasingas Beno Šarkos ugnies vaidenimas

be ugnies „Kiaurai“ – egzotiškiausias festi-

valio spektaklis.

Gitana Gugevičiūtė

be rampos

„Šermukšnis”:teatro formos

Labai trumpa festivalio apžvalga

1

4

2

5

3

6

1, 5, 12. Festivalio akimirkos2. Aktorė Daiva Stubraitė prieš spektaklį

4. Scena iš spektaklio „Chick-stick“, rež. Antoni Pagorzelski,

teatras AKT iš Varšuvos (Lenkija).9, 11. Scenos iš spektaklio pagal Tomo Bernhardo pjesę

„Pietūs su Liudviku“, rež. Alvydas Vizgirda, Kauno dramos teatras

3, 6, 7, 8. Scenos iš spektaklio „Gavėnios ir karnavalo kov@“ rež. Eva Vycichovska,

šokio teatras iš Poznanės (Lenkija)10. Scena iš misterijos „Kvadratai“, rež. Rūta Bunikytė,

baletmeisterė - Agnija Šeiko, choro vadovas - Alfonsas Vildžiūnas,

Klaipėdos menininkų jungtinės pajėgosNerijaus Jankausko, Vyto Aleknavičiaus ir Arvydo Žičkaus

nuotraukos.

29

FoToRepoRTaŽas

7

9

11

8

10

12

30

FoToRepoRTaŽas

Forume pranešimus skaitė žymūs Lie-

tuvos teatrologai, mokslininkai, teatro

pedagogai, režisieriai praktikai, kultūros

darbuotojai. Kūrybines laboratorijas vedė

aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis,

režisierius, pedagogas KU docentas Gy-

tis Padegimas ir svečias iš Belgijos Marcel

Cremer. Vakarais forumo dalyviai ir eiliniai

žiūrovai turėjo retą galimybę pamatyti la-

bai skirtingus, bet išskirtinai savitus keturių

žymių menininkų spektaklius: „Kryžiuočius“

(rež. Marcel Cremer, teatras „Agora“ iš Bel-

gijos), „Salamandros sapną“ (choreografija

Loretos Juodkaitės, Menų spaustuvės pro-

jektas), „Nuolankiąją“ pagal F. Dostojevskį

(rež. Valentinas Masalskis). Festivalį-forumą

vainikavo daug diskusijų sukėlęs šeimi-

ninkų „Aglijos“ jaunimo studijos spektaklis

„Trys mylinčios“ pagal Žemaitę (rež. Laima

Adomaitienė).

Festivalio-forumo programėlėje „Iš šimt-

mečio sėklų“ rašoma: „ 1907 rugpjūčio mė-

nesį per Parcikulės atlaidus, Kijeve mediciną

studijavęs ir dramos teatro studijas lankęs

studentas P. Vaseris, sugrįžęs atostogoms

į Žemaitiją, paragintas miesto burmistro

F. Milevičiaus, Telšiuose žmones pakvietė į

Masčio ežero pakrantėse stovėjusias tuščias

kareivines. Čia jo vadovaujami Telšių scenos

mylėtojai visuomenei parodė du lietuviškus

veikalus...“

1907–2007 metų istorija turi savo tąsą.

1945 metais, įkūrus Telšiuose Žemaitės te-

atrą, jame dirbo nemažas būrys žymių Lie-

tuvos režisierių, dailininkų, aktorių. Tarp jų

– režisierius Romualdas Juknevičius, kurio

biustas buvo iškilmingai atidengtas Žemai-

tės dramos teatre, minint pirmojo lietuviško

spektaklio Telšiuose šimtmetį.

Šiandien renovuotame teatre veikia sen-

jorų teatras „Amplua“ bei vaikų ir jaunimo

studija „Savi“ (rež. Laimutė Pocevičienė).

Nuo 1995 metų teatre kuria savito meninio

braižo jaunimo studija „Aglija“ (rež. Laima

Adomaitienė), su savo spektakliais aplan-

kiusi Amerikos, Afrikos, Europos bei Japoni-

jos žemynus.

Patys organizatoriai apie festivalio-fo-

rumo tikslus kalba prasmingais, įsiklausyti

ir susimąstyti kviečiančiais žodžiais: „Idėja

paprasta – kurti teatro meno puoselėtojų

bendruomenę. Teatras turi tapti namais,

kurie tavęs laukia, kuriuose išpažįstama,

atsinaujinama. Namais, kuriuose tvyro dva-

sios stiprybė ir grožis, harmonija ir jausmai.

Tai namai, kurie padeda išgyventi žmogaus

silp numo ir nebrandumo akimirkas, pade-

da suaugti ir stiprėti. Šiandien veliamės į

meninio vertinimo laipsniavimo problemas,

sustojame ties savo pavadinimų riba, užuot

branginę taip skubinai bėgantį laiką, kuris

galėjo būti skirtas kūrybos stebuklui“.

Telšiuose surengtas pirmasis tarptautinis

profesionalių teatrų festivalis-forumas įro-

dė, kad prieš šimtmetį pasėtos teatro sėklos

Telšiuose gajos, kantriai puoselėjamos ir jau

brandina skalsų derlių.

-forumasRugsėjo 13–15 dienomis Telšių Žemaitės dramos teatre vyko tarptautinis profesionalių teatrų festivalis-forumas, skirtas pirmojo lietuviško spektaklio Telšiuose šimtmečiui paminėti.

Telšiuose –pirmasis tarptautinis profesionalių teatrų festivalis

1 2

31

FoToRepoRTaŽas

3

5

6

8

7

9

4

6. Forumo dalyviai: prof. Irena Veisaitė, doc. dr. Danutė Vaigauskaitė, režisierius, doc. Gytis Padegimas7. Prof. Viktorija Daujotytė ir teatro kritikė Daiva Šabasevičienė 8. Svečias iš Belgijos, teatro „Agora“ režisierius Marcel Cremer9. Aktorius ir režisierius Valentinas Masalskis kūrybinės laboratorijos metuGedimino Zemlicko nuotraukos

1. Biusto režisieriui Romualdui Juknevičiui atidengimo akimirka. Vaikų ir jaunimo studija „Savi“, rež. Laimutė Pocevičienė 2. Kalbą sako aktorė, režisierė, Romualdo Juknevičiaus mokinė Regina Vosyliūtė3. Režisierius-pedagogas Gytis Padegimas veda kūrybinę laboratoriją festivalio dalyviams4. Festivalio-forumo Telšiuose iniciatorė, jaunimo studijos „Aglija“ režisierė Laima Adomaitienė5. Jaunimo studija „Aglija“ po spektaklio „Trys mylinčios“ pagal Žemaitę, rež. L. Adomaitienė

32

FoToRepoRTaŽas

1

2 3

4 5 6

1, 2. Festivalio akimirkos3. Ansamblio „Suicide DJ‘s“ nariai– Ainis Storpirštis ir Vidas Bareikis4, 5. Geriausia festivalio aktorė – Aldona Bendoriūtė už sukurtą Sonios vaidmenį spektaklyje „Liūdnos dainos iš Europos širdies“ pagal F.Dostojevskį, rež. Kristian Smeds (Suomija). Audronio Liugos produkcija7. „Tele bim bam“ kolektyvas su vadove Neringa Čereškevičiene

6, 11. Kaliningrado (Rusija) „Kitokio“ teatro spektaklis „Gertrūda“, rež. Ala Tatarikova-Karpenko 8. Klaipėdiečių grupė „Kontrabanda“. Centre – rašytojas Gintaras Grajauskas9. Geriausias festivalio aktorius – Vytautas Anužis už sukurtą filosofo Deni Didro vaidmenį spektaklyje E. Smitto „Paleistuvis“, rež. Povilas Gaidys. Klaipėdos dramos teatras10. Scena iš „Keistuolių“ teatro spektaklio „Brisiaus galas“. Intimi(u) vyrų grupė „Erelis“

12, 14. Žiūrovų simpatijų prizą laimėjęs „Pirštų“ teatras iš Tbilisio (Gruzija). Scenos iš spektaklio Exstravaganza“, rež. Beso Kupreišvili13. Geriausias festivalio spektaklis – T.Dorst, U.Ehler „Aš, Fojerbachas“, rež. Valentinas MasalskisDmitrijaus Matvejevo ir Linos Kynaitės nuotraukos

33

FoToRepoRTaŽas

7

9

11

13

8

10

12

14

34

FoToRepoRTaŽas

1

2

3

Gedimino prospekte buvo galima pamatyti gyvąsias Kauno pantomimos teatro skulptūras, užsukti į grožio saloną ir neatpažįstamai pakeisti įvaizdį, susipažinti su Brazilijos karo menu, išbandyti kolektyvinį instrumentą ir kt.1. Kauno „Ugnies rato“ fakyrų spektaklis2, 4. Režisierius ir aktorius Benas Šarka teatro trupų Gliukai spektaklyje „Kiaurai“ (Klaipėda) 3, 5, 6. Kauno pantomimos teatro aktoriai Vilniaus gatvėse sukūrė gyvąsias skulptūrasLinos Kynaitės ir Gabrielės Labanauskaitės nuotraukos

35

Šiuo gatvės teatro festivaliu norėta at-

gaivinti Vilniaus mieste nuo seno gyva-

vusią teatralizuotų eitynių tradiciją, kurią

vėliau tęsė dailininkė Vega Vaičiūnaitė ir

jos aplinkos teatras „Miraklis“. Pagerbdami

menininkės atminimą rengėjai „Miraklio“

vardą suteikė festivaliui. V. Vaičiūnaitės at-

gaivintą tradiciją savaip atnaujino Vilniaus

Senamiesčio teatras, inicijavęs porą gatvės

teatro festivalių.

„Miraklis“ pristatė dvi užsienio grupes,

kurios atidarė ir užbaigė festivalį. Atidarant

prancūzų trupės „Altitude“ lyno akrobatas

Didier Pasquette 15 metrų aukštyje lynu pra-

žingsniavo virš Katedros aikštės, lydimas gru-

pės „Zeep“ iš Didžiosios Britanijos koncerto.

Antrieji festivalio užsienio svečiai – plastikos

teatras „InZhest“ iš kaimyninės Baltarusijos

– Vilniaus Rotušės aikštėje parodė spektaklį

„Reversio“. Pirotechnikos bei šviesos efektų

gausiam festivalio uždarymo spektakliui į

pagalbą buvo pasitelkta ugniagesių mašina

su visa komanda ir ekskavatorius.

Festivalio programos branduolį sudarė

lietuvių menininkų pasirodymai, įsilieję į

„Sostinės dienų“ „Dūzgiantį prospektą“. Ge-

dimino prospekte buvo galima pamatyti

gyvąsias Kauno pantomimos teatro skulptū-

ras, užsukti į grožio saloną ir neatpažįstamai

pakeisti įvaizdį, susipažinti su Brazilijos karo

menu, išbandyti kolektyvinį instrumentą,

stebėti šviesos misteriją, pamatyti negalią

turinčių žmonių kūrybą. Vakarais žiūrovus

stebino Kauno „Ugnies rato“ fakyrų spekta-

klis ir šventinis fejerverkas.

„Miraklio“ reginiai vyko ir Sereikiškių par-

ke (istoriniame Bernardinų sode), taip pat

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejaus

kiemelyje. Pastarajame naujausią savo pro-

jektą „Kiaurai“ pristatė klaipėdietis Benas

Šarka.

Festivalio organizatoriai jau turi planų ir

būsimiems gatvės teatro festivaliams. Graži

ateitis laukia Senamiesčio teatro idėjos – te-

atralizuoti vilnietiškąją šventojo Kristoforo

legendą. „Su „Vilniaus – Europos kultūros

sostinės 2009“ organizatoriais ir būsimo-

siomis Europos kultūros sostinėmis norime

plėtoti bendrą projektą – teatro priemonė-

mis įkūnyti įvairių Europos Sąjungos mies-

tų legendas. Pirmasis „Miesto legendų“

projekto spektaklis pasakotų šv. Kristoforo

legendą. Lietuviškasis spektaklis šios legen-

dos motyvais turėtų keliauti į miestus, kurie

yra projekto partneriai. Tikimės, kad prie

projekto prisijungs 2010-ųjų ir 2011-ųjų

metų Europos kultūros sostinėmis tapsian-

čių miestų (Pečo, Eseno, Stambulo, Talino ir

Turku) atstovai su gatvės spektakliais, įpras-

minančiais šių miestų legendas. Taip euro-

pietiškos miestų legendos teatro spektaklių

pavidalu galėtų keliauti iš miesto į miestą.

Dabar ieškome partnerių šiam tarptauti-

niam projektui ir tikimės, kad „Miesto le-

gendos“ ilgainiui virs kasmetine „Miraklio“

puošmena“, – sakė OKT direktorius M. Bu-

draitis.

OKT / Vilniaus miesto teatro informacija

FoToRepoRTaŽas

Oskaro Koršunovo/Vilniaus miesto teatras (OKT) ir Vilniaus Senamiesčio teatras rugpjūčio 30 – rugsėjo 2 dienomis Vilniuje organizavo tarptautinį gatvės teatro festivalį „Miraklis“.

„Miraklyje“ gatvės teatro

stebuklai

5 6

4

36

dRaMos sceNa

Šiemetinė pavasarinė Naujosios dramos

akcija (Audronio Liugos produkcija) ini-

cijavo garsaus škotų dramaturgo Davido

Harrowerio pjesės „Juodvarnis“ skaitymą.

Šio skaitymo, o vėliau spektaklio režisierius

– Jonas Vaitkus. Jau pavasarinis spektaklio

eskizas paliko gerų įspūdžių, nes pjesės per-

skaitymas sudėliojo pagrindinius dramatur-

ginius akcentus, kurie paaiškino autoriaus

sumanymą, ir tiksliai nusakė personažų

dramaturginės raidos kryptis. Skaitymo

metu pagrindinius vaidmenis atliko Aldona

Vilutytė ir Vladas Bagdonas, remarkas skaitė

Irina Lavrinovič.

Spektaklyje „Juodvarnis“, kurio premjera

įvyko rugsėjo 12 d. „Meno forto“ salėje, ak-

torių komanda ta pati, tik Irina Lavrinovič

atlieka daug paslaptingesnį – Mergaitės –

vaidmenį.

Spektaklio sceninis laikas telkiamas aplink

du kadaise susitikusius ir vėliau išsiskyrusius

žmones. Režisierius ir aktoriai kuria aktyvų

šešiasdešimtmečio ir trisdešimtmetės susi-

dūrimą, kurio metu bandoma išsiaiškinti ne

vien praeities santykius, bet ir apibrėžti šian-

dien juos tebekamuojančias psichines trau-

mas. Kalbėdami apie prieš daugelį metų,

kai mergina dar net nebuvo paauglė, juos

susiejusį keistą meilės romaną, pasibaigusį

vyriškio įkalinimu, kartu praleistą praeities

laiką pamažu jie paverčia esamuoju laiku.

Nors spektaklio pabaigoje netikėtai pasi-

rodanti Mergaitė pranašauja sau nė kiek ne

lengvesnę ateitį, kūrinys teigia, jog meilės

jausmas neišnyksta, net po ilgo ir sudėtingo

išsiskyrimo įmanoma jį atgaivinti.

Aldonos Vilutytės ir Vlado Bagdono ku-

riami herojai dalyvauja lyg psichoanalizės

seanse. Jauna aktorė Aldona Vilutytė jau

ne pirmi metai ieško savo tiesų, kurias būtų

galima išreikšti teatrine kalba. J. Vaitkus to-

kiems žmonėms atviras, jam įdomu dirbti

su atvirais žmonėmis. Jau spektaklio eskizo

metu atsiskleidė A. Vilutytės darbštumas ir

pareigingumas. Per trumpą laiką vaidmuo

buvo įsisavintas tiksliai, jau eskizo pristaty-

mo metu aktorė buvo beveik atmintinai iš-

mokusi visą vaidmens partitūrą. Tai, kad per

pastaruosius metus ji daug kam asocijuo-

jasi su infantilia televizijos „blondine“, ne-

sutrukdė aktorei spektaklio metu šį įvaizdį

paneigti, suaugti su vaidmeniu, įtikinti savo

sceniniais išgyvenimais. Žinoma, ateityje

šis persikūnijimas gali pareikalauti ir gero-

kai daugiau pastangų, bet šiandieniniame

„Juodvarnyje“ jos Una yra laisva, kenčianti ir

mylinti, savęs vis dar ieškanti moteris. Akto-

rė – moters psichologijos žinovė. Ji scenoje

rodo tokią moterį, kuri nebijo būti ne tik

kompleksuota, nešiuolaikiška, nemadingai

paprasta. Ji žino, kad tik savo vaidyba, su-

gebėjimu bendrauti su partneriu ji galės

sukurti išbaigtą personažą. Ir jai tai pavyks-

ta. Una – sudėtingo likimo moteris, savyje

talpinanti begalę mįslių, kurių taip papras-

tai neįminsi. A. Vilutytė, vaidmenį pradėjusi

Daiva Šabasevičienėskrydis

David Harrower. „Juodvarnis“. Premjera – 2007 m. rugsėjo 12, 13 d. Režisierius – Jonas Vaitkus, dailininkė – Irma Mickevičiūtė. Vaidina: Vladas Bagdonas, Aldona Vilutytė, Irina Lavrinovič.

„Juodvarnio“Vladas Bagdonas ir Aldona Vilutytė spektaklyje D. Harrower „Juodvarnis“, rež. Jonas Vaitkus

Audronio Liugos produkcijaDmitrijaus Matvejevo nuotraukos

37

sceNos MoKsLas

lyg paprastomis, net buitinėmis natomis,

palaipsniui drauge su savo heroje išlaisvė-

ja, tampa vidiniu grožiu švytinčia moterimi.

Toks kelias, atsisakant bet kokio sceninio

pataikavimo, koketavimo, ironizavimo, Uną

paverčia ne dvidešimt pirmojo amžiaus

auka, o moterimi, kuri šiuolaikinėje visuo-

menėje pati pasirenka savo likimą – kad ir

kokiais kataklizmais jis grėstų. Tokio moters

tipažo aktorių šiuolaikiname Lietuvos teatre

reta. Neišduodant ir neslepiant savo prigim-

ties sukurti scenoje tokio keisto likimo mo-

terį nėra paprasta. Jos vaidmuo ypatingas

dar ir dėl to, kad aktorė atvira partneriui: jos

žvilgsnis, dialogo valdymas, sugebėjimas iš-

kart reaguoti į visus sceninius netikėtumus

– pastebimi ir brangintini.

Vlado Bagdono susitikimas su režisieriu-

mi Jonu Vaitkumi – ne pirmas. Kartu jie dir-

bo Mike’o Culleno „Annoje Weiss“ (1998) ir

Gregory Burke’o „Gagarino gatvėje“ (2002).

Po fundamentalių Eimunto Nekrošiaus kū-

rinių, kuriuose Bagdonas kuria vienus iš di-

džiausių savo vaidmenų, J. Vaitkaus pastaty-

muose jis tarytum nulaipintas nuo koturnų:

jam patikimi prasigėrusių, įvairiausių mani-

jų kamuojamų vyrų paveikslai, kurie talen-

tingam aktoriui prigyja taip pat organiškai,

kaip ir dramaturgijos klasikų personažai.

Vladui Bagdonui – tikrajam pjesės juo-

dvarniui – medžiaga „sava“, jis joje maudo-

si, lyg tai būtų realybė: jaučia ritmą, tai, ką

mano esant nereikalinga, čia pat ištaiso.

Bagdono aktorinė jėga plūsta iš raiškaus

balso, sugebėjimo intonuoti tekstą, tikslaus

gestų valdymo. Jis niekada nesiilsi, nors

kartais tam lyg ir atsiranda properšų. V. Bag-

donas – jautrus psichologas, todėl psicho-

loginės dramos artimos jo tapatybei. A. Vi-

lutytės ir V. Bagdono sceninis duetas gali

tapti šio teatrinio sezono atradimu. Netikė-

ta partnerystė ir labai įdomus rezultatas.

J. Lavrinovič ne tik organiškai tiko spek-

taklyje sukurtai atmosferai, bet ir suteikė

jai siurrealistinių atspalvių, kurie įkūnijami

beveik groteskiškame jos sceniniame įvaiz-

dyje su ryškiai padažytomis mergaitės, ne-

kantraujančios virsti moterimi, lūpomis. Jos

meilė Rėjui – nekalta, instinktyvi ir savaip

grėsminga, Unos jausmuose vėl atveria

žaizdą, kuri per intensyvaus psichologinio

veiksmo valandą lyg ir buvo pradėjusi už-

sitraukti.

Režisierius šį kartą pateko į aktorių situa-

ciją: ne jis rinkosi, bet jį pasirinko. Medžiagą

jam pasiūlė Audronis Liuga. Ją statyti – reiš-

kia tapti savotišku įkaitu. Pedofilija – ne pati

smagiausia tema. Tačiau pjesė režisieriui

tapo intriguojamu iššūkiu, konfliktu, be ku-

rio tikrasis teatro menas neįmanomas.

Nors pjesė kamerinė, J. Vaitkaus režisūrinė

ranka gana aiškiai juntama. Spektaklyje ke-

liais potėpiais atskleidžiamas dviejų žmonių

išsiskyrimo neįmanomumas. Iš karto galima

atskirti J. Vaitkaus režisūrinio mąstymo kul-

tūrą, tuo labiau, kad jo kūrybinėje biografi-

joje jau yra buvę panašių kūrinių. J. Vaitkus

šį kartą, kaip niekad anksčiau, palieka daug

vietos aktorių improvizacijoms. Kadangi

vyksta jausmų kova, įvairios intonacijos

kiekvieną kartą gali būti suvaidintos kitaip.

Improvizacijos laisvė spektaklį daro viliojan-

tį, troškimų ir veiksmų pasekmės tampa šio

atviro psichologinio seanso dalimi.

Muzikos šitame spektaklyje nedaug. “The

Beatles” daina – skaidri, paprasta, kameriš-

ka. Veiksmas vyksta tyloje, todėl spektaklio

metu girdisi bet koks papildomas garsas.

Veiksmas vyksta mažoje, pailgoje „Meno

forto“ salėje, kurioje mėtosi plastmasiniai

vandens buteliai, vienkartiniai „greitojo“

maisto indai (dailininkė – Irma Mickevičiū-

tė) – kontrastas tiems dramaturgo nurody-

tiems ir režisieriaus bei aktorių atskleistiems

jausmams, kurie žmogaus prigimtyje slypi

nuo neatmenamų biblinių laikų.

„Spektaklyje keliais potėpiais atskleidžiamas dviejų žmonių išsiskyrimo neįmanomumas“.

38

opeReTĖs sceNa

Liepos 1, 7 ir 8 dienomis Kaune jau šeš-

tą kartą vyko tarpautinis festivalis „Operetė

Kauno pilyje“. Festivalyje, kurį organizavo

VšĮ „Baritonų trio“ – Benjaminas Želvys, Ge-

diminas Maciulevičius ir Danielius Vėbra bei

Laimutė Kuzmickaitė-Milašienė – dalyvavo

Lietuvos ir užsienio šalių muzikinių teatrų

atlikėjai. Šiais metais „Operetė Kauno pilyje“

savo koncertais peržengė mūsų valstybės

sienas. Nuotaikinga programa birželio 26 d.

skambėjo Sankt Peterburgo Petropavlovs-

ko tvirtovės prieigose ir Kaliningrade (birže-

lio 30 d.). Beje, koncertas Sankt Peterburge

davė pradžią ir naujam tarptautiniam pro-

jektui – „Muzika Europos pilyse“, kurio raidą

galėsime sekti artimiausiais metais.

Kaip teigia festivalio organizatoriai, vienu

svarbiausių jų tikslu tapo išnaudoti miesto

istorinio ir kultūrinio paveldo vietas. Viena

tokių – Kauno muzikinio teatro sodelis, ku-

riame prieš gerą šimtmetį buvo rengiami

įvairūs koncertai. Liepos 1 d. čia koncerta-

vo Kauno valtornų kvartetas – Egidijus Sta-

nelis, Andrius Dirmauskas, Audrius Gervė,

Arvydas Generauskas – ir Lietuvos vaikų ir

jaunimo centro choras „Kivi“, vadovaujamas

Danguolės Aukselienės.

Pagrindinių festivalio koncertų, vykusių

7–8 dienomis Kauno pilies prieigose, nesu-

trukdė net visą Lietuvą skandinusios liūtys.

Stebint besirenkančią operetės gerbėjų

publiką, organizatorių veiduose nerimą

keitė šypsenos. Publika į koncertus rinkosi

apsiginklavusi vandeniui atsparia amunici-

ja – lietpalčiais, skėčiais, neperšlampamais

kilimėliais ant žemės atsisėsti ir net polie-

tilenu aptrauktomis kėdutėmis. Publikos

negąsdino siaučiantis vėjas ir be perstojo

lyjantis lietus – visas dvi su puse valandos

ji klausė, bisavo ir džiūgavo girdėdama po-

puliariausių operetės kompozitorių muziką,

matydama savo mylimus artistus ir festiva-

lio svečius.

O svečių išties buvo daug. Tai muzikai iš

Rusijos, Vengrijos, Lenkijos, Gruzijos, Itali-

jos, Šveicarijos. Koncertuose grojo Rusijos

ir Europos šalių jaunimo simfoninis orkes-

tras. Šis orkestras įkurtas dar 2000-aisiais

metais, jame groja jauni muzikantai iš Sankt

Peterburgo, kitų Rusijos ir Europos miestų.

Orkestrui vadovauja ir visuose festivalio

koncertuose dirigavo nusipelnęs Rusijos

Federacijos artistas Aleksandras Sladkovs-

kis, taip pat Sergejus Roldulinas bei Kauno

muzikinio teatro dirigentai Julius Geniušas,

Virgilijus Visockis, Jonas Janulevičius.

Manau, kad oras pakoregavo ir koncertų

režisieriaus Ginto Žilio sumanymus, tačiau

koncertinės programos dramaturginė lini-

ja buvo aiški ir nuosekliai vedė klausytojus

prie publikos numylėtinio maestro Virgili-

jaus Noreikos atliekamos festivalio vizitinės

kortelės – Barinkajaus kupletų iš J. Strausso

operetės „Čigonų baronas“ .

Koncertų programa žiūrovams patei-

kė visą paletę žymiausių ir populiariausių

klasikinės operetės numerių. Tai F. Leharo,

J. Strausso, I. Kalmano, P. Abrahamo ir kitų

autorių arijos, duetai. Greta gerai pažįstamų

Lietuvos solistų – Nomedos Vilkanauskaitės,

Kristinos Zmailaitės, Edmundo Seiliaus, Gi-

tanos Pečkytės, Kęstučio Alčauskio, Živilės

Lamauskienės, Ramintos Vaicekauskaitės,

Kristinos Siurbytės, Mindaugo Gylio, Žano

Voronovo, Aušros Cicėnaitės, Raimondo Ba-

ranausko ir kitų – publiką žavėjo svečiai iš

užsienio.

Įdomu tai, kad daugelis koncerte dalyva-

vusių svečių pasaulyje pirmiausia yra žino-

mi kaip operos atlikėjai. Jų atliktų festivalyje

kūrinių interpretacija ne tik praplėtė pas

mus įprasto operetinio dainavimo suvoki-

Janina Stankevičienė

pilyjeoperetė KaunoTenorai dainuoja „O, sole Mio“

39

opeReTĖs sceNa

mo skalę, pademonstravo žinomų Europos

teatrų požiūrį į šį žanrą, bet ir dar kartą leido

susimąstyti apie tarp Lietuvos teatralų po-

puliarų operetės „nemeniškumo“ klausimą.

Vieną sudėtingiausių operetinių arijų (Su-

chongo ariją iš F. Leharo op. „Šypsenų šalis“)

atliko Lodzės, Niurnbergo operos teatrų

solistas Dariuszas Stachura. Šio dainininko

repertuare G. Verdi, R. Strausso, W. A. Mo-

zarto, G. Puccini ir kt. operų tenoro partijos.

Subtiliu vokalu ir stiliaus pojūčiu publiką

sužavėjo Sankt Peterburgo N. Rimskio-Kor-

sakovo konservatorijos absolventė ir Mari-

jos teatro operinių vaidmenų atlikėja Olga

Pudova. Žiūrovai ypač šiltai sutiko mūsų

operos teatro grandą Virgilijų Noreiką, dai-

navusį duetu su jau antrą kartą festivalyje

dalyvaujančia viešnia iš Šveicarijos Barbara

Buhofer, dainavusia Ciuricho operos teatre,

pripažinta tiek operinių vaidmenų kūrėja,

tiek ir sudėtingų soprano partijų atlikėja

G. F. Händelio, W. A. Mozarto, L. van Beetho-

veno, A. Vivaldi stambios vokalinės formos

kūriniuose.

Puikia išvaizda, sceniniu temperamentu

ir aukščiausiu vokalo meistriškumu apdova-

nota viešnia iš Lenkijos Gražyna Brodzinska

yra pripažinta operetės primadona. Tačiau

bene didžiausių ovacijų ir publikos simpa-

tijų prizą laimėjo svečiai iš Vengrijos – Szilvi

Szendy (sopranas) ir Karoly Pellerio (teno-

ras). Abu jie Budapešto operetės teatro

solistai, sėkmingai kuriantys vaidmenis ir

miuzikluose, gastroliuojantys Miunchene,

Leipcige bei kituose Europos ir Amerikos

miestuose. Tai atlikėjai, idealiai atliekan-

tys vadinamuosius subretinius vaidmenis

operetėje. Reikia pabrėžti, kad mūsų teatrų

spektakliuose jau seniai teko matyti taip vir-

tuoziškai, netgi su akrobatiniais triukais, ku-

riuos atliekant nė kiek nenukenčia atlieka-

mos vokalinės partijos kokybė, atliekamus

antrosios, žaismingosios poros numerius.

Sudarydami programą renginio organi-

zatoriai liko ištikimi tradicijai – vieną vakarą

skirti festivalio „svečiui“. Penkerius metus iš

eilės čia „svečiavosi“ opera, baletas, miuzi-

klas, kino muzika. Šiais metais garbingu fes-

1. Barbara Buhofer ir Virgilijus Noreika3. Grazyna Brodzynska (Lenkija)

1 2

3 4

2. Szilvi Szendy ir Karoly Pellerio (Vengrija)4. Badri Maisuradze (Gruzija)

40

opeReTĖs sceNa

tivalio svečiu tapo neapolietiška daina. Ne-

blėstantis šių dainų populiarumas pasaulyje

tiesiog stebina. Rodos, taip dažnai šios me-

lodijos skamba koncertinėse programose,

yra įvairiai instrumentuojamos, jų skambesį

atpažįsta turbūt kiekvienas klausytojas. Taip

atsitiko ir šio festivalio metu. Buvo minučių,

kai atrodė, jog publika šias melodijas pažįs-

ta geriau nei savo krašto liaudies dainas. Pa-

sigėrėjimas kilo vertai, nes scenoje pasirodė

profesionalūs ir pripažinti dainininkai. Tą

vakarą Kauno pilies papėdės scenoje daina-

vo net 14 tenorų. Ovacijų sulaukė svečias iš

Italijos Gregory Bonfatti. Šio daininko sce-

ninė patirtis Teatro alla Scala, Bolonijos Te-

atro Comunale, Neapolio Teatro San Carlo,

Londono Royal Opera, Covent Garden ir ki-

tuose Europos teatruose suteikė galimybių

pasimokyti ir Lietuvos atlikėjams. Jo atliktos

E. A. Mario „Santa Liucija luntana“, P. Mas-

cani „Serenada“, „Gitara Romana“ subtiliai

atskleidė itališkąjį bell canto ir neapolietišką

dainavimo manierą. Čia svarbu paminėti

tai, kad neapolietiškos dainos yra parašytos

ir atliekamos neapolietišku dialektu, jos nie-

kada neverčiamos į oficialią italų kalbą, nors

vertimų į kitas kalbas yra begalybė.

Festivalio svečias Gruzijos tenoras Badri

Maisuradze Lietuvos publikai jau yra pažįs-

tamas. Jį renginio organizatoriai vadina tie-

siog „festivalio talismanu“. Iš šiais metais, at-

skridęs į Lietuvą praktiškai tiesiai į koncertą,

solistas džiugino publiką „Torna a Sorrien-

to“, „Tu, ca nun chiagne“ ir kitomis žiūrovų

pamėgtomis dainomis.

Tenorų varžytuvėse puikiai pasirodė ir Lie-

tuvos teatrų solistai: V. Noreika, A. Rubežius,

M. Zimkus, K. Alčauskis Ž. Voronovas, R. Kar-

pis, B. Tamašauskas ir kiti. Varžytuvių finale

skambėjo visų 14 tenorų „O, sole mio“.

Šeštasis „Operetės Kauno pilyje“ festiva-

lis dar kartą patvirtino Kauną esant Lietu-

vos operetės sostine. Tai, kad visi koncertai

buvo nemokami, tik dar kartą patvirtino,

jog kultūriniai renginiai turi būti prieinami

visiems ir nevaržomai (net liūdna pagalvo-

jus, kad norėdami patekti į tuo pačiu metu

Vilniuje vykusią ir UNESCO saugomą Dainų

šventę už pigiausią bilietą klausytojai turėjo

sumokėti po 20 Lt).

„Operetė Kauno pilyje“ – perspektyvus

ir laukiamas festivalis. Jo geografinės ribos

jau po festivalio „Muzika Europos pilyse“

žada plėstis ir džiuginti ne tik Lietuvos ir Ru-

sijos, bet ir Suomijos, Lenkijos melomanus.

Tačiau jo organizatoriams norėtųsi palinkėti

plėsti ne tik veiksmo ir dalyvių geografines

ribas. Norėtųsi palinkėti tapti ne tik muzikos

festivaliu, bet tapti ir tikru teatro festivaliu.

Muzikinių festivalių Lietuvoje gausu kaip

niekad. Deja, teatrų festivalius organizuoja

tik „dramokai“. Todėl kartu su kitais Lietuvos

operetės gerbėjais linkiu ir tikiuosi ateityje

operetės festivaliuose pamatyti geriausius

Lietuvos ir Europos teatrų pastatymus, na,

bent po vieną kiekvienais metais.

Šeštasis „Operetės Kauno pilyje“ festivalis dar kartą patvirtino Kauną esant Lietuvos operetės sostine

Didžiausių ovacijų ir publikos simpatijų prizą laimėjo svečiai iš Vengrijos – Szilvi Szendy (sopranas)

ir Karoly Pellerio (tenoras)

41

sceNos isToRiJa

Aktorius ir režisierius Aleksandras Vit-

kauskas (1887–1943) buvo neišsenkamos

energijos lietuvių teatrinės veiklos organi-

zatorius. 1913 m. jis perorganizuoja „Kauno

skrajojamą trupę“ į „Kauno lietuvių dramos

artistų bendrovę“, kuri turėjo užtikrinti

nuolatinę veiklą. 1914 m. išsirūpina doku-

mentus su labiau prityrusių scenos mėgėjų

grupe vykti gastrolių į JAV. Prasidėjęs karas

Vitkausko išvyką sužlugdo. Tačiau jis pats,

būdamas karo pabėgėliu Rusijoje, vargais

negalais, per Sibirą, Japoniją ir Kanadą 1915

m. pabaigoje atvyksta į Čikagą.

Tuo metu Čikagoje lietuvių teatrinė veikla

buvo gausi ir įvairi. Vaidinimus ruošė net 15

scenos mėgėjų grupių. Septynios iš jų sta-

tė du tris vaidinimus kasmet. Pasipelnymo

tikslais retkarčiais ruošė spektaklius ir pa-

šalpinių bei parapinių organizacijų rateliai.

Tokioje aplinkoje profesionalaus aktoriaus,

baigusio Dailės teatro studiją Maskvoje,

atvykimas sudomino scenos meno entuzi-

astus.

Nieko nelaukęs, Vitkauskas suorgani-

zuoja „Teatralę kuopą“. Pradėta repetuoti

„Genovaitę“ (1916 01 05) ir M. Šikšnio-Šiau-

lėniškio „Pilėnų kunigaikštį“ (1916 01 08),

tačiau repeticijos vyksta ne visa sudėtimi,

nes dauguma prityrusių vaidintojų žiūrėjo

į Vitkausko, nesusipažinusio su vietos sąly-

gomis, pastangas su nepasitikėjimu. „Pilėnų

kunigaikščio“ repeticijas teko sustabdyti.

„Genovaitės“ premjera įvyko didelėje

Pulaskio svetainėje (1916 01 23). Žiūrovų

buvo daug, spaudoje atsiliepimai teigiami,

išskyrus „Naujienų“ reporterį (1916, nr. 24),

kuriam Vitkauskas Goliaus vaidmenyje „išro-

dęs per daug teatrališkas“, o Lilija Žilvičiūtė,

Benediktas Vaitekūnas ir Petras Širvinskas –

„vietomis per mažai teatrališki“. Trys repor-

terio paminėti atlikėjai buvo prityrę scenos

mėgėjai. Jie ir kitose Vitkausko spektakliuo-

se atliko pagrindinius vaidmenis.

Papildęs savo „Teatralę kuopą“ naujais vai-

dintojais, Vitkauskas vėl repetuoja du veika-

lus: J. Žulavskio „Mirtų vainiką“ ir atgaivina

„Pilėnų kunigaikštį“. Vasario 20 dieną Hull

House teatre įvyko „Mirtų vainiko“ premje-

ra. Žiūrovų buvo mažai, bet, pasak „Naujie-

nų“ reporterio (1916, nr. 44), susirinko „visa

Čikagos lietuvių inteligentija“. Gerai vaidinę

L. Žilvičiūtė, B. Vaitekūnas, J. Sankūnas, o

taip, kaip Vitkauskas, anot korespondento,

„niekad pirmiau Chicagos lietuviai neturėjo

matyt taip lošiant“.

Tuo metu Čikagoje tarp scenos būrelių

vyko arši konkurencija ir, kaip buvo įpras-

ta, tą patį vakarą tuo pačiu laiku vyko dar

du lietuviški renginiai: Mildažio svetainėje

„Lietuvių siuvėjų unijos“ skyrius vaidino

T. Rutkovskio „Audra giedroje“, Lietuvių te-

atras rodė „krutamuosius paveikslėlius“ ir

„Vodevilį“.

„Pilėnų kunigaikščio“ premjera

(1916 02 27), įvykusi šaltoje, nekūrentoje

Vest Saido teatro salėje, nepavyko. Scenoje

dalyvavo apie 80 vaidintojų ir statistų – vyko

stumdymasis, bėgiojimas, klouniškos kardų

kovos. Buvo ilgos pertraukos. A. Vitkauskas

vaidino puikiai Margį, grojo populiarus bro-

lių Sarpalių orkestras, bet vis tiek žiūrovai

liko nepatenkinti.

Po „Pilėnų kunigaikščio“ spektaklio „Te-

atralė kuopa“ pradėjo irti. Spaudoje mažai

žinių apie A. Vitkausko veiklą. Jis skelbė, kad

scenos mėgėjams duos vaidybos pamo-

kų ir padės draugijoms statyti spektaklius.

1916 04 08 jis dalyvavo Žemaitės „Trys my-

limos“ vaidinime (kurios grupės pastatymas

– informacijoje nenurodoma). Gegužės 14

d. LTD vakarui paruošė Vaižganto „Nepadė-

jus nėr ko kasti“.

Baigęs teatro sezoną, Vitkauskas nutaria

eiti jau Kaune išbandytu keliu: suorganizuo-

ja „Skrajojamą teatralę kuopą“. Suvaidinusi

„Genovaitę“ (1916 07 02) kuopa išvyksta į

Bronius Vaškelis

aleksandras Vitkauskasamerikoje

Aktorius ir režisierius Aleksandras Vitkauskas Spektaklio afiša

42

sceNos isToRiJa

gastroles. Repertuare – „Genovaitė“ ir „Mir-

tų vainikas“.

„Skrajojamą teatralę kuopą“ scenos entu-

ziastai sutiko kaip pirmą nuolatinį lietuvių

teatrą išeivijoje. Spaudoje – džiūgavimai,

raginimai remti Vitkausko darbą. Jis lan-

kė didžiąsias lietuvių kolonijas Mičigano,

Konektikuto, Niujorko valstijose. Kelionės,

spektaklių rengimas atlikėjus išsekino. Sa-

lės nebuvo iš anksto užsakytos, dažnai sa-

vaitgaliais užimtos vietinių renginių, trūko

reklamos, vaidino šiokiadieniais pustuštėse

salėse. Paaiškėjo, kad Vitkausko adminis-

traciniai sugebėjimai menki, daug gražių

sumanymų, bet mažai ištvermės. Nepakan-

kamai suvokdamas amerikietiškas sąlygas,

jis nesugebėjo įgyvendinti savo užmojų ir

Kuopą visą laiką persekiojo lėšų stoka.

Lapkričio pabaigoje „Skrajojama teatra-

lė kuopa“ atvyksta į Brukliną. Du spekta-

kliai rodomi garsioje McCaddin svetainėje:

„Mirtų vainikas“(1916 12 02) ir „Genovaitė“

(1916 12 05). Gruodžio 13 d. „Vienybėje lie-

tuvninkų“ pasirodė du straipsniai: viename

teatro mylėtojas džiaugiasi, kad spektakliai

paliko gilų ir malonų įspūdį, antrame (be

parašo) – apgailestavimai, kad Vitkausko

kuopa iširo, kaltina visuomenę, jos vadovus,

„dramatiškas draugijas“, konkuravusias su

Vitkausko vaidintojais... Pasak teatro mylė-

tojo, Vitkauskas Vlado vaidmenyje („Mirtų

vainikas“) „tiesiog hipnotizuoja savo lošimu.

<...> Kiek p. Vitkauskas priverčia pergyven-

ti žiūrovą – liudija tas faktas, kad apskritai

„storžievė amerikietiška publika likosi su-

jaudinta“. Apie Vitkausko atliktą Goliaus

vaidmenį „Genovaitėje“ nepaminima nė

žodeliu.

Čia pat iš vietinių scenos mėgėjų Vitkaus-

kas suorganizuoja „Dramos dailės draugiją“.

Tačiau jis jau nebėra dienos sensacija, spau-

doje apie jį pasirodo tik retos, lakoniškos

žinutės. Jis ruošėsi statyti F. Schillerio „Vei-

dmainystę ir meilę“, bet ar pastatė – nepa-

vyko nustatyti.

Užbaigęs pavasario sezoną Vitkauskas

paskelbė stulbinamą „naujų lietuvių sceno-

je nematytų“ veikalų repertuarą: J. Gordino

drama „Šėtonas“, E. Čirikovo komedija „Girių

paslaptys“, L. Andrejevo „Mūsų gyvenimo

dienos“, G. Hauptmanno drama „Paskandin-

tas varpas“, W. Shakespeare‘o „Hamletas“,

F. Shillerio drama „Veidmainystė ir meilė“.

Taip pat „scenai dramatizuojamas“ veikalas

„Ponas Tvardauskas“. Išvardintus veikalus

jau verčią į lietuvių kalbą P. Norkus, J. O. Šir-

vydas ir A. Vitkauskas. Vaidinsią ne tik Bruk-

line, bet ir Voterbaryje, Bostone, Niuvarke,

Bridžporte. Taip pat, „suradę patogų laiką“,

norėtų nuvykti į Čikagą keturiems–pen-

kiems spektakliams, pakeliui sustodami

Pitsburge ir Klivlende.

Impozantiškas repertuaras. Vargiai ar

būtų įgyvendinamas net dideliame dramos

teatre. Tai Vitkausko nerealios vaizduotės

reklaminis kreipinys į savo vaidintojus ir

Bruklino lietuvius. Kiek pavyko nustatyti, jis

surežisavo „Girių paslaptis“ ir „Mūsų gyveni-

mo dienas“. Spektakliai nebuvo kartojami.

Vitkauską persekiojo įvairūs organizaci-

niai ir pragyvenimo rūpesčiai, bet jis nenu-

leidžia rankų – šiokiadieniais ruošia su „Dra-

mos dailės draugijos“ nariais L. Andrejevo

„Mūsų gyvenimo dienos“, o sekmadieniais

Voterbaryje režisuoja „Dramatiškos draugi-

jos Varpas“ statomą J. Togobočnio dramą „Iš

meilės“.

„Mūsų gyvenimo dienų“ premjera (1917

10 02), anot Šarūno, „pasisekė gana gerai.

<...>. Veikalas, kaip žinoma, yra klasišku

veikalu rusų kalboje, tik bėda , kad jis l i e -

t u v i š k a i p u b l i k a i b e v e i k n e s u -

p r a n t a m a s (išretinta B. V.)

Voterbaryje „Varpo“ spektaklyje „Iš mei-

lės“ (1917 10 28) dalyvavo apie 50 atlikėjų

su dainomis ir šokiais. Tai buvo geriausias

tų metų pastatymas. Vitkauskas, sužavėtas

žiūrovų ir atlikėjų entuziastiško jo darbo

įvertinimo, persikėlė gyventi į Voterbarį.

Tuo metu Voterbaryje buvę apie 16 000

lietuvių ir veikusios 5 jaunimo dramos drau-

gijos. Vitkauskas, kaip jau įprasta, pradėjo

organizuoti „Dramos dailės draugiją“, į įku-

rią norėjo sujungti visas veikiančias dramos

draugijas. Pirmame susirinkime (1917 12

02) dalyvavo apie 200 mėgėjų. Dauguma

jų lyg ir sutiko jungtis į vieną teatro vienetą.

Svarstė, ginčijosi draugijų atstovai antrame

ir trečiame susirinkime ir išsiskirstė nesusi-

tarę. Viena iš nesutarimo priežasčių buvo

Vitkausko siūlymas pasirašyti metams su-

tartį mokėti režisieriui 100 dolerių per mė-

nesį ir 30 procentų pelno nuo pastatymų.

Po nesutarimų Vitkauskas ir toliau dirbo

„Varpo“ draugijoje.

Kuo skaudesnė nesėkmė, tuo galingesnis

buvo Vitkausko ryžtas nepasiduoti. „Vieny-

bėje lietuvninkų“ jis išspausdino fantastišką

projektą: įsteigti „Teatro bendrovę“, kuri pa-

dės pamatus „Dailės teatrui“ Lietuvoje.

Iš sudėto išeivijos lietuvių kapitalo bus

remiamos ir išlaikomos Amerikoje dramos

draugijos.

Bendrovė įsteigs Lietuvoje savo „studiją-

dirbtuvę“. Ji taip pat organizuos, kas rodys

„judamuosius paveikslus“, kas rodys nu-

fotografuotus dramos teatrų spektaklius

Amerikoje ir Lietuvoje. Seansai duos pelno

ir pripratins lietuvius lankyti ir pamėgti dra-

mos teatrą. „Mes čionai gyvendami privalo-

me viskuo rūpinties ir gatavą darbą parvežti

į Lietuvą<...>. Parvežus tokią įstaigą, mes

drąsiai galėsime pasakyti, kad mus priims

su išskėstomis rankomis, su džiaugsmu

<...>. Jeigu mes turėdami laiką ir gerą pro-

gą suorganizuoti nepasinaudotume tuo, tai

nei nemanykime grįžti, nes iš gėdos netu-

rėsime kur kišti akių. Vaikai gatvėmis turės

teisę rodyti į mus pirštais kaipo į atmatas

tautos“. „Teatro bendrovės“ projektas spau-

doje nebuvo rimtai komentuotas.

Sausio 20 d. Vitkauskas pastatė K. Puidos

„Undinę“ ir V. Kožebrodskio „Dėdė atvažia-

vo“. Pasak recenzentų, „Undinėje“ Vitkaus-

kas neaiškiai kalbėjęs, o Adomo vaidmenį

komedijoje „Dėdė atvažiavo“ suvaidinęs

labai prastai. Tačiau M. Šikšnio-Šiaulėniškio

„Pilėnų kunigaikštyje“, pagal laikraštį „Wa-

terbury Republican“, jis sužibėjęs ir kaip

vadovas, ir kaip Margis. Dalyvavę apie 500

žiūrovų. Vakaro pelnas buvo skirtas Raudo-

1. Artistas A. Vitkauskas. Teatro dirvonai// Vienybė lietuvninkų, 1917, nr. 24 2. Šarūnas (korespondencijos)// Vienybė lietuvninkų, 1917, nr. 42.

3. Artistas A. Vitkauskas. Organizuokime teatro bendrovę//Vieny-bė lietuvninkų, 1918 01 16. nr. 3.

43

sceNos isToRiJa

Atgimstant lietuvių tautai XIX a. pabai-

goje – XX a. pradžioje, pradėjo formuotis

visavertė jos kultūra. Iš apsnūdimo budo

ir profesionalėjo visos jos sritys – muzika,

dailė, teatras, literatūra. Tačiau, nesileisda-

ma į ilgus svarstymus apie to meto istorinę,

kultūrinę ir idėjinę situaciją, norėčiau tik pri-

minti ir išryškinti, kad XIX a. pabaigos – XX a.

pradžios Lietuvoje, jos kultūroje ir literatū-

roje dar buvo gajos romantizmo idėjos. Tai

– romantinis, nekritiškas požiūris į istoriją,

pagoniškos Lietuvos garbinimas, istorinių

asmenybių idealizavimas. Taip pat vienas

svarbiausių lietuviškojo romantizmo aspek-

tų – istorija turėjo būti gyvenimo mokytoja,

tautinio sąmoningumo žadintoja. Pagrin-

dinis uždavinys literatūrai buvo prikelti ir

paliudyti tautos istoriją, o svarbiausias ra-

šytojo įsipareigojimas yra įsipareigojimas

savo tautai. Taigi pavergtoje šalyje buvo

norima įvairiomis priemonėmis sužadinti

ne tik išsilavinusių žmonių, bet ir likusios

tautos dalies patriotinius jausmus. Tačiau,

kaip žinia, tuo metu Lietuvoje skaityti mo-

kėjo toli gražu ne visi ir, kaip suprato patys

tautos žadintojai, publiką geriausiai gali

uždegti ne tiek skaitomas, kiek vaidinamas

kūrinys. Priešingai nei Vakaruose ir Rusijoje,

kur dramaturgai ugdė teatrą, pirmiausia jo

idėjinį lygį ir aktorių meistriškumą, Lietuvo-

je savo dramaturgus ugdė kultūrinė socia-

linė situacija. Užtat lietuvių dramaturgijoje

mes randame daug tokių autorių, kurie ki-

tomis sąlygomis nebūtų pradėję rašyti – sti-

prų dramaturgijos proveržį XIX a. pabaigos

Lietuvoje paskatino kultūrinis judėjimas,

vadinamas lietuviškaisiais vakarais, mėgė-

jų, klojimo teatru. Lietuvių dramaturgijos

tematika tuo metu iš esmės nesiskyrė nuo

kitų literatūros žanrų tematikos. Mėgėjų

teatro laikotarpiu realistinės buitinės pje-

sės, komedijos, kurios tiesiog vaizdavo kas-

dieninį gyvenimą, apėmė daugelį įvairių

dalykų. Šie ankstyvieji draminiai bandymai

buvo labai populiarūs ir glaudžiai susiję su

mėgėjų scena – daug autorių atėjo į šį žanrą

iš prozos, anot J. Girdzijausko, ,,patriotinės

pareigos, savo pačių veiklos, draugų skati-

nami, teturėdami menką supratimą apie

teatrą”1. Be gausių buitinių scenos veikalų

(dažniausiai komedijų), tuo metu Lietuvoje

pradėtos kurti dramos ir istorine tematika.

Į „Aušroje“ įsigalėjusio Lietuvos praeities,

kunigaikščių garbinimo, idealizavimo sūku-

rį įsitraukė ir pirmieji lietuvių dramaturgai

A. Fromas-Gužutis, M. Šikšnys-Šiaulėniškis

bei V. Pietaris. Visus tris autorius vienija ro-

mantinė istorijos vizija – pagoniškoji Lietu-

va jiems įkūnijo laisvo ir laimingo gyvenimo

mitą, priešpriešą esamai nelaisvei.

Šiame straipsnyje aptarti pasirinktos

trys pirmosios lietuviškos romantinės isto-

rinės dramos. Aleksandro Fromo-Gužu-

čio (1822–1900) ,,keturių veiksmų drama,

parašyta iš senovės atsitikimų Lietuvoje“

– „Kauno pilies išgriovimas 1362“, išspaus-

dinta 1893 m. Plymouth’e (JAV). Pirmą kartą

ši drama pastatyta 1895 vasario 14 d. Tilžė-

je ir vėliau ne kartą Lietuvoje. Marcelino

Šikšnio-Šiaulėniškio (1875–1970) ,,pen-

kių veiksmų tragedija“ „Pilėnų kunigaikštis“

(1901) (sukurta pagal J. I. Kraševskio (Kras-

Ramunė Karvelytė

lietuviškosios savimonės žadintojaipirmieji dramaturgai –

(A. Fromas-Gužutis, M. Šikšnys-Šiaulėniškis, V. Pietaris)

lietuvių

1 Juozas Girdzijauskas. Lietuvių literatūros istorija XIX amžius. Vil-nius: Lietuvių literatūros ir tautosakos institutas, 2001, p. 286.

najam Kryžiui, remiančiam nukentėjusiuo-

sius nuo karo Lietuvoje.

Sėkmės paskatintas, Vitkauskas surengė

grandiozinį „Pilėnų kunigaikščio“ renginį su

150 vaidintojų Voterbaryje. Erdviame lauke,

stebint 5000 miniai, kovėsi raiti kariai, gau-

dė tikros patrankos. Pilėniečiams vadovavo

kunigaikštis Margis – Vitkauskas.

Kiek žinoma, 1919 gruodį jis jau vedęs ir

buvo apsistojęs Brukline. 1920 m. sausio 7

d. „Vienybė lietuvninkų“ paskelbė: „Žinomas

artistas A. Vitkauskas su motere pereitą sa-

vaitę išvažiavo Lietuvon, kartu ir p. Karpavi-

čius“.

Ketverius metus dirbęs su pasiaukojimu

ir nepripažinęs pralaimėjimų, vis dėlto ne-

paliko žymesnių pėdsakų išeivių lietuvių

teatrinės veiklos raidoje.

44

sceNos isToRiJa

zewski, Jozef Ignacy 1812–1887) apysaką

„Kunigas“, išleista 1905 m. Rygoje. Ši drama

pirmą kartą pastatyta 1905 lapkričio 19 d.

Rygoje. Tragedija tapo populiari ir perėjo

visas didesnes scenas – buvo vaidinama Vil-

niuje, Šiauliuose, Petrapilyje, Voroneže, Pa-

nevėžyje, Kaune (drama buvo patekusi ir į

Valstybės teatro repertuarą – 1927 metais ją

režisavo Borisas Dauguvietis). Vinco Pieta-

rio (1850–1900) ,,istoriška drama keturiuo-

se aktuose“ „Kova ties Žalgiriais“ išspaus-

dinta 1906 m. JAV. Ši drama sukurta tarsi

atkirtis Henriko Senkevičiaus (Sienkiewicz,

Henryk 1846–1916) romanui „Kryžiuočiai“

(„Krzyžacy“), kuriame gana tendencingai

pavaizduoti lietuvių ir rusų karai, sumenkin-

tas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto

vaidmuo Žalgirio mūšyje, dramą autorius

rašė nesusipažinęs su scenos technika, dėl

to ji pastatyta nebuvo.

Pasirinktos dramos yra ryškiausi tuo metu

istorinės tematikos draminiai kūriniai. Gu-

žučio „Kauno pilies išgriovimas“ yra pirmoji

lietuviška istorinė drama pastatyta scenoje.

Šikšnio „Pilėnų kunigaikštis“ tęsia dramų is-

torine tematika rašymo tradiciją. Šis veikalas

labai populiarus lietuviškuosiuose vakaruo-

se (tiek čia, Lietuvoje, tiek išeivijoje). Pietario

„Kova ties Žalgiriais“ taip pat tęsia tradiciją,

be to, nuo pastarųjų skiriasi tiek savo są-

ranga, tiek stilistika. Drama įdomi aptariant

valdovų tipus, to meto lietuvišką poziciją

priešų atžvilgiu.Visos trys dramos pagrįs-

tos romantiniais pasakojimais apie didingą

Lietuvos praeitį, jos herojus, nors tikros is-

torinės medžiagos jose nedaug. Pirmosios

lietuviškos dramos, kaip ir daugelis XIX am-

žiaus lietuvių literatūros tekstų, įspūdingiau

skleidžiasi kultūriniame, o ne estetiniame

kontekste, nes tuomet svarbiausia buvo

didaktika, įtaigi idėja, o ne meninis veikalo

apdorojimas. Todėl dažnai šios dramos kriti-

kams praslysta pro akis ir yra aptariamos tik

,,bendrosiose epochų“ apžvalgose. Ir nors

specifiniu meniniu požiūriu jos yra menka-

vertės, bet literatūros istorijos ir kultūros

požiūriu, kaip mentaliteto formuotojos ir

sąmoningumo ugdytojos, lietuviams jos

neįkainojamos. Todėl yra svarbu surasti tin-

kamą kalbėjimo būdą ir apie tokius, savaip

problemiškus, tekstus. Be to, skaitant tokias

dramas, nereikia pamiršti, kad jų autoriai

prieš akis nuolat turi savo meto lietuvį žiū-

rovą (dažniausiai tai neišsilavinusi, neapsi-

švietusi publika), kurį reikia ir supažindinti

su didinga Lietuvos praeitimi, ir sužadinti jo

kilnius jausmus, ir visa tai išreikšti supranta-

mu būdu bei kalba. Kuriant dramas, tikimasi

tiesioginio jų poveikio, formuojama nuo-

monė, kad ir paprastas žmogus gali pasielg-

ti herojiškai – pasipriešinti valdžiai ar bent

truputį prisidėti prie lietuvybės skleidimo.

Formos atžvilgiu pirmieji lietuvių drama-

turgai bandė laikytis klasikinių dramų kūri-

mo metodo. Draminis veiksmas prasideda

konfliktine situacija – kolizija, kai susidūrus

priešingiems interesams, kyla konfliktas.

Tačiau vidinės kompozicijos atžvilgiu pir-

mosiose lietuvių dramose atsiranda me-

lodramai būdingas situacijų paprastumas,

personažų konfrontacija – teigiamų ide-

alizavimas, neigiamų juodinimas, morali-

nės problematikos vyravimas. Pagrindinis

konfliktas, užsimezgęs dramos pradžioje ir

plėtojamas iki pabaigos, tik išorinis ir labai

aiškus bei suprantamas – vokiečiai nori už-

kariauti lietuvių žemes, užimti jų pilis, tad

šie priversti gintis. Iš čia ir kyla kategoriškas

skirstymas į „savus“ ir „svetimus“. Dramos

tampa schematiškos, bet labiau paveikios

emociškai – šitaip žiūrovas geriau įsidėmi,

kad priešas blogas bei klastingas, o lietuviai,

ginantys savo šalį, yra didvyriai, verti pagar-

bos bei pasididžiavimo. Štai, pavyzdžiui,

A. Fromas-Gužutis, žadindamas lietuvių pa-

triotinę dvasią, savo dramoje „Kauno pilies

išgriovimas“ kuria teatrališką sceną: Vaido-

tas. <…> (Ištraukdamas kalaviją iš makštų)

Paskui mane! Ant mūrų! Mirtis Lietuvos ne-

vidonams! Gelgaudas ir Gineitis. (Drauge

su Vaidotu apnuogindami kalavijus) Mirtis!

Pražūva! (Visi su iškeltais kalavijais greitai

išeina.)2 M. Šikšnys, norėdamas parodyti ne-

pralenkiamą lietuvių narsą, dar kategoriš-

kesnis ir tiesmukiškesnis: Kunigaikštis Mar-

gis (Į vyrus) Vyručiai, ginsime pilį kol gyvi,/

Žudydami kryžeivius prakeiktuosius! Visi. Žu-

dyt, žudyt be gailesčio kryžeivius! (Griūdami

pakelia kardus).3

V. Pietaris savo dramoje specialiai šaržuo-

ja ir išjuokia Lenkijos karalių Jogailą ir kaip

kontrastą dramoje išaukština Lietuvos ku-

nigaikštį Vytautą: pačiame mūšio įkarštyje,

prajuokindamas žiūrovą, Jogaila išsitraukia

maišelį su šventenybėmis: Dabar pats lai-

kas šitoms šventenybėms parodyti savo ga-

lybę. Ot vinis, kuriąja buvo prikaltas vienas

iš žmogžudžių. Ot labai stiprus saitas, tiesa,

stabmeldiškas, bet vis tiek: žalčio skūrelė. O

pamatęs, jog ant jo puola kryžiuotis, rėkia:

Gelbėkite! Gelbėkite! Į pilvą man įdurs!4 Tuo

tarpu Vytautą matome visoje jo galybėje:

Vytautas stovi ant žirgo, aplinkui jį Lietuvos

bajorai. Bajorai ir kareiviai. Ura Vytautas!

Ura!5

Taip pamažu ir gana primityviai vieną po

kitos kuriant tokias dramines situacijas, kur

lietuviai idealizuojami, aukštinami, o vokie-

čiai (V. Pietario atveju ir lenkai) menkinami,

žiūrovų sąmonėje buvo žadinama lietu-

viška pasaulėjauta ir patriotiniai jausmai.

Akivaizdžiu dualistiniu skirstymu – „sava“–

„svetima“ – ir primygtiniu senovės lietuvių

heroizavimu bei idealizavimu aptariamų

dramų kūrėjai tikėjosi ne vienam to meto

lietuviškųjų vakarų žiūrovui sugrąžinti pa-

sitikėjimą savimi ir įkvėpti norą priešintis

Lietuvos prispaudėjams. Vienas A. Fromo-

Gužučio dramos herojus – narsus, bebaimis

pilies gynybos vadas Vaidotas, drąsinda-

mas karius ir stengdamasis įkvėpti jiems

karžygiškos dvasios, tiesiogiai kreipiasi ir į

aptariamos epochos lietuvį: Vaidotas. Dar

neišnyko mūsų širdyse garbingoji Pilėnų ap-

gynėjų dvasia, dėl to, neįstengdami apginti

pilį, mokėsime vyriškai numirt, o Kauno lieps-

nos bus mūsų šermenų malkynu.6

2 Aleksandras Fromas-Gužutis. Baisioji gadynė. Vilnius: Valstybi-nė grožinės literatūros leidykla, 1955, p. 4733 Marcelijus Šikšnys-Šiaulėniškis. Sparnai. Vilnius: Vaga, 1973, p. 98

4 Vincas Pietaris. Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga, 1973, p. 339.5 Ten pat, p. 344.6 Aleksandras Fromas-Gužutis. Baisioji gadynė. Vilnius: Valstybi-nė grožinės literatūros leidykla, 1955, p. 472

7 Marcelijus Šikšnys-Šiaulėniškis. Sparnai. Vilnius: Vaga, 1973, p. 43.

45

sceNos isToRiJa

Šioje situacijoje, kaip ir daugelyje kitų

dramose kuriamų situacijų, matome daž-

nai XIX a. melodramose randamą, masinei

publikai paveikti naudojamą stilistinę prie-

monę – kraštutinumus – arba laisvė, arba

mirtis. A. Fromo-Gužučio ir Šikšnio dramose

kova vyksta iki paskutinio atodūsio, jos abi

baigiasi tragiškai – neturėdami kitos išeities

lietuviai susidegina. Taip parodomas ne tik

pagrindinių herojų bei paprastų veikėjų

(taip pat senelių ir moterų) bebaimiškumas,

narsumas, bet išreiškiama viltis, kad tokie

poelgiai tik stiprina tautos dvasią, ir akcen-

tuojama, kad aukotis tėvynės labui yra gar-

binga.

Kreipdami žiūrovų žvilgsnius ir mintis į

Lietuvos praeitį, dramų kūrėjai ieškojo ak-

tualių pavyzdžių ir savo meto gyvenamoje

tikrovėje. Įdomi iš XIX amžiaus Lietuvos

realijų A. Fromo-Gužučio ir M. Šikšnio-Šiau-

lėniškio dramose eksploatuojama situacija

– netikėtas atsivertimas į lietuvybę. Pavyz-

džiai suaktualinami, tikintis, kad jie iš me-

ninės plotmės pereis į gyvenimą. Ieškoma

emocinio kelio į žiūrovų širdis ir laukiama

tiesioginio atpažinimo efekto. Antai Šikš-

nys „Pilėnų kunigaikštyje“ kuria tokią jo lai-

kmečiui būdingą ir pageidautiną situaciją:

nutautėjęs, morališkai degradavęs – tapęs

išdaviku, Šventas atsiverčia į lietuvybę vos

tik išgirdęs lietuvišką dainą: O kunigaikšti

mano! Aš lietuvis/ Iš tikro aš juk išgama bu-

vau…/ Daina šita mane vėl atgaivino…7

Išgirdus lietuvių liaudies dainą, Šventui kei-

čiasi vertybių sistema, pasaulėjauta – vėl at-

bunda jo lietuviška dvasia. Tokie romantiški

„charakterių lūžiai” ir jausmingos scenos

buvo artimi tai epochai ir žiūrovų kartai,

kurie su ašaromis akyse skaitė Vinco Kudir-

kos ir kitų ano meto mūsų veikėjų žodžius

apie atsivertimą į lietuvybę, išvydus pirmą

kartą lietuvišką laikraštį ar knygą, išgirdus

viešumoje lietuvišką žodį. Atrodo, panašią

virsmo į lietuvybę situaciją bus patyręs ir

pats A. Fromas-Gužutis, paskaitęs „Aušrą“ ir

Jono Šliūpo bei Mečislovo Davainio-Silves-

traičio paragintas pradėjęs rašyti lietuviškai.

Įdomu, kad herojai staiga pajunta savyje

tekantį lietuvišką kraują. Lietuviškumas,

tautinė savimonė dramaturgų išreiškiami

kaip laukinio žvėries instinktas, atbundan-

tis lietuviuose pagonyse, nors jie ir nuo pat

vaikystės buvo auklėti vokiška krikščioniška

dvasia: Robertas. Nors mistro mylimu tapau,

bet jausdamas savo gyslose lietuvių kraują,

neapkenčiau nedorų kryžeivių ir, nenorėda-

mas tapti savo brolių užmušėju, sugrįžau prie

savo tautiečių.8

Gražiausios ir lyriškiausios tos dramų sce-

nos, kuriose herojai kalba apie Lietuvą. To-

kiose situacijose idealizuojama ne Lietuvos

praeitis, bet ji pati kaip esamybė. Tokiems

atvejams naudojamas jau lenkų romantikų

sukurtas Lietuvos peizažas. Nuo tada jau ir

žiūrovų sąmonėje tėvynė pradedama ta-

patinti su gamtos vaizdais. Antai Pietario

Jogaila, šiaip jau komiškas personažas, epi-

zode, kai kalba apie Lietuvą, tarsi atitrūksta

nuo kasdienybės, jo kalba tampa poetiška:

Jogaila. Puiki tenai vieta. Nemuno krantas

parėdytas medžiais. Nuo laukų kvepia žoly-

nų žiedais, lekia gausmas… Kaip aš išsiilgau

savo gimto kampo! Man jau į gyvą kaulą įgri-

so ir lenkai, ir viskas čionai… Traukte mane

traukia tenai, į tėviškę […]9

Pirmosiose lietuvių istorinėse dramose

istorija reiškiama per kasdienes, buitines

situacijas, autoriai savo gyvenamo meto

žmonių tarpusavio bendravimo kategori-

jas taiko ir senovės lietuviams, apie kuriuos

rašo, o pagrindinis istorinis įvykis tik atpasa-

kojamas veikėjų arba aprašomas remarkose.

Toks kasdieniškas kalbėjimas, buitinės situ-

acijos ir „gatvės tonacijos“ buvo neišvengia-

mos, nes reikėjo orientuotis į masinio žiūro-

vo emocijas, o norint, kad drama turėtų ne

tik pasisekimą, bet ir auklėjamąjį poveikį,

buvo svarbu, kad žiūrovas galėtų atpažinti

vaidinamas situacijas ir susitapatinti su vei-

kėjais. Pavyzdžiui, A. Fromo-Gužučio trage-

dijoje prieš akis nuolat matome buitines,

su pagrindiniu istoriniu įvykiu nesusijusias

scenas: Gineitis. Almonėle, nors šmotelį brie-

džio keptinės paragauk. Almonė (atsipjovusi

mėsos šmotelį valgo). Puiki keptinė, tik truputį

per sūri. Gineitis. Mes neprietelių apsiausti ne-

sūdytos mėsos negalime turėti.10 Dramaturgų

kuriami senovės lietuvių didikai ir jų kalba

labiau primena autoriaus gyvenamojo lai-

ko valstiečius nei herojiškus lietuvių karius,

bet tokios situacijos tuometiniam žiūrovui

buvo priimtinesnės bei suprantamesnės,

vaizduojami didvyriai mielesni širdžiai, kai

yra „žemiški“, kai jų problemos panašios, kai

kalba tokia pati – tiesiogiai veikiant emoci-

jas, žadinami ir patriotiniai jausmai.

XIX amžiaus pabaigos – XX amžiaus pra-

džios lietuviškų romantinių istorinių dramų

susikūrimui labai didelę įtaką darė to meto

visuomeninis ir kultūrinis gyvenimas: ori-

ginalios dramaturgijos stygius rengiant

lietuviškus vakarus, kitų literatūrų, ypač len-

kiškosios, poveikis (eksploatuojamos lenkų

romantikų sukurtos herojiškos fabulos).

Pagrindinis tikslas kuriant dramas buvo ža-

dinti lietuvių žiūrovų patriotinius jausmus,

ugdyti jų tautiškumo dvasią, diegti meilę di-

dingai Lietuvos praeičiai bei lietuvių kalbai,

pasitelkiant praeities pavyzdžius mokyti

juos garbingo elgesio, aukojimosi veiksmų

ir atsidavimo Lietuvai. Šitiems tikslams įgy-

vendinti pirmieji lietuvių dramaturgai savo

dramose pradėjo naudoti paprastą kompo-

ziciją – aiškų „savų“ ir „svetimų“ atskyrimą ir

pirmųjų idealizavimą, o antrųjų juodinimą.

Vis dėlto pirmoji lietuviška dramaturgija už-

čiuopė žanro kontūrus, kolizijų ir konfliktų

mazgus, sutelkė nemažai temų, motyvų ir

nors stereotipai dramose įsitvirtino ilgam,

bet kartu jie kūrė tradiciją, brandino tau-

tinę savimonę, ugdė literatūrinę kalbą ir

tarsi programavo sudėtingą lietuviškosios

dramaturgijos situaciją – ir šiandien tai ma-

žiausiai produktyvi literatūros rūšis. Istorinė

savimonė, taip entuziastingai kelta XIX am-

žiaus pabaigoje, po šimto metų labai sun-

kiai tampa pilietine savimone.

8 Aleksandras Fromas-Gužutis. Baisioji gadynė. Vilnius: Valstybi-nė grožinės literatūros leidykla, 1955, p. 496. 9 Vincas Pietaris. Rinktiniai raštai. Vilnius: Vaga, 1973, p. 332.

10 Aleksandras Fromas-Gužutis. Baisioji gadynė. Vilnius: Valstybi-nė grožinės literatūros leidykla, 1955, p. 467.

46

sceNos isToRiJa

Lietuvos teatro ir muzikos meno pasaulis

turi iškilių asmenybių, tačiau Monikos Miro-

naitės ir Beatričės Grincevičiūtės legendos

gyvos iki mūsų dienų. Jos, nuėjusios ilgą

ir platų kūrybinį kelią, keistai vis dar nepa-

mirštos. Abi be galo talentingos ir stiprios.

Gyvendamos nuolatiniuose kūrybiniuose

ieškojimuose, į Lietuvos kultūrinį pasaulį

abi įnešė naujų meninių idėjų ir formų. Be-

atričę Grincevičiūtę žinome kaip kamerinio

dainavimo pradininkę, o Monika Mironaitė

savo aktoriniu talentu praturtino ir formavo

Lietuvos teatro sceną ir kartu Lietuvos pu-

blikai padovanojo ypatingą poezijos skaity-

mo meną, atverdama klausytojui jos naujas

erdves.

Kas siejo šias didžias moteris meninin-

kes? Be abejonės drąsiai galėtume atsaky-

ti, kad menas. Norėtųsi konkretizuoti, nors

tai ir nebūtina, nes šioms reto išprusimo

moterims nebuvo svetima nė viena meno

rūšis ar žanras. Na, Beatričės galimybės dėl

regos buvo labiau ribotos, bet joje buvo gy-

vas domėjimasis visokia žmogaus kūryba:

literatūra, muzika. Jai buvo nesvetima visa,

ką tik prasminga žmogus sukurdavo. Kaip

mena aktorės dukra Dagnė Jakševičiūtė, tai

Monika Mironaitė ir Beatričė Grincevičiūtė

buvo dvasios draugės. Dėl savo didelio už-

imtumo teatre Monika negalėjo globoti Be-

atričės kaip Antanas Krutulys, kuris ją lydėjo

pas mus į Užupį ar Jadvyga Janulevičiūtė,

Vida Giedrinė. Jos bendravo per muziką,

Bėjos dainavimą. Abi garbino XIX amžiaus

dvarų kultūrą. Bėja, tiesa, gyveno Ilguvos

dvare iki 11 metų, o Monika tiesiog daug

buvo skaičiusi apie dvarų gyvenimo būdą.

Užtat jų bendravimas buvo aristokratiškai

santūrus, išlaikantis atstumą, nesileidžiantis

į intymias išpažintis. Jau vėliau, kai jos apsi-

gyveno šalimais (Monika – Kaštonų gatvėje,

o Bėja – Šermukšnių) pamažu bendravimas

peraugo į artimą draugystę. Bėjos aristo-

kratiškumas buvo akivaizdus ir jis nebuvo

dirbtinis. Vladas Žukas savo knygoje „Beatri-

čė Grincevičiūtė. Prisiminimai“ mini atvejį,

kuomet susirinkę bičiuliai aptarinėjo Moni-

ką, o Bėja atsisakė komentuoti, sakydama,

kad Monika yra jos draugė ir todėl ji prašan-

ti neliesti tos temos. Aristokratas nesmerkia

ir neteisia.

Mano vaikystė ir jaunystė buvo susijusi

su Bėja. Kai pas mus į svečius ateidavo Bea-

tričė, tai mes išklausydavom ištisą rečitalį. Ir

nuo mažų dienų mačiau, kad ji niekados ne-

rodydavo blogos nuotaikos ir nesiskųsdavo

prasta savijauta. Kartą aš stebėjau Bėją, kai

buvo viena kambary. Ji buvo susikaupusi,

tarsi girdėdama kažkokius garsus. Aš sa-

kydavau: „Mama, juk ji tokia nelaiminga“.

„Pažiūrėk, – sakydavo man motina,– kaip ji

elgiasi. Ji visuomet pradėdavo kalbą apie

tave, išklauso, užjaučia, bet niekada nesi-

skundžia. Todėl ji gyvena žmonių apsupta,

mylima ir globojama.“ Beatričė ir svečiuose

visada prie svečių stalo pasodinta klausia:

„O kitiems? Ar užteks?“ Ji tikra aristokratė!

Dvasios aristokratiškumas buvo būdingas

joms. Beatričė, pavyzdžiui, su žmonėmis

bendraudavo labai paprastai – kaip lygi

su lygiu. Monika taip pat, to nepasakyčiau

apie Juozą Baltušį. Jis bendraudavo su pa-

prastais žmonėmis šiek tiek iš aukšto, juos

vertindavo net šiek tiek atlaidžiai – kaip

nieko nepasiekusius gyvenime. Tačiau jis

turėjo nepaprastai gerą humoro jausmą, ir

nors tas humoras buvo grubus ir perdėm

žemiškas, tačiau tuo jis traukdavo ir Moni-

ką, ir Beatričę.

Beatričė ir Monika pačios nestokojo hu-

moro jausmo.

Laima Žukauskaitė. Jų buvimas kar-

tu buvo žaismingas, nors nevengta ir rimtų

temų. Tiek Monika, tiek Beatričė bendravime

ieškojo gilumos ir nuoširdumo. Abi turėjo lakią

vaizduotę ir bendraudamos improvizuodavo,

sukurdavo įvairiausių juokingų situacijų.

Dagnė Jakševičiūtė. Ypač buvo mėgs-

tami muzikiniai žaidimai. Mėgdavom dai-

nuoti Bethoveną suvalkietiška tarme. Taigi,

Bėja iškilmingai pranešdavo, kad skambės

Liudviko von Bethovèno „Dėl Elžbietikės“,

ir grodavo šį kūrinį „suvalkietiškai”, kartais

pagrodavo „falšyvai“. Daug dainuodavo ir

kabareto dainų. Ypač visus žavėjo Hankos

Ordonuvnos daina „Uliczke znam v Barseło-

nie”, kuri savo tauria meile mus pravirkdy-

davo.

Jas labai siejo muzika. Bėja pati sau akom-

Laima Žukauskaitė

pokalbis su dagne Jakševičiūte

Jas vienijo muzika...

Dainininkė Beatričė Grincevičiūtė ir aktorė Monika Mironaitė

47

sceNos isToRiJa

panuodavo. Ji ypač mėgo dainuoti įvairių

tautų liaudies dainas. Sukrėtė vengrų daina

apie nunešusią meilės laiškelį bitutę, kuri

krisdavo negyva prie įsimylėjusiojo kojų.

Beatričė puikiai jautė tautos dainavimo

charakterį. Ypač kai ji dainuodavo de Falją!

Be to, jos abi labai mėgo žaisti. Dažnai žais-

davo „Ponią ir tarnaitę”. Bėja buvo tarnaitė,

o Monika – ponia. Būdavo taip, kad ponia

dažnai prikibdavo, jog tarnaitė nešvariai in-

dus iššluoščiusi, tai Bėja, pritrūkusi kantry-

bės, mesdavo: „Eik šikt, ponia“.

Ryškiausias momentas buvo, kai vasa-

rojom Palangoje. Juozas Baltušis tuo metu

buvo Aukščiausiosios Tarybos Prezidiume,

tai mes galėjom vasaroti Ministrų Tarybos

viloje. Rytą jos pradėdavo „Ponia ir tarnaite“.

Vaizduodamos burbančią ir ėdančią tarnai-

tę ir ponią (dabar jau Bėja būdavo ponia, o

Monika – tarnaitė) jos rengėsi, prausėsi, ėjo

pusryčiauti ir taip visą laiką žaisdamos. Lai-

monas Noreika gyveno virš mūsų. Mama,

Bėja, Laimonas ir aš eidavom pasivaikščioti

pajūriu. Eidami mėgome dainuoti įvairias

dainas, o ypač daug smagaus juoko mums

sukeldavusį lenkų kanoną „...dzinguli dzin-

guli dzwonek dwoni... nie dogoni až ve sto

koni, tak szybko czas ucieka...“ Laimonas ne-

mokėjo lenkiškai, tai jis tik traukdavo „koni,

koni“ ir tai būdavo be galo linksma. Būdama

prie jūros Bėja dažnai klausdavo, koks dan-

gus, į ką panaši besileidžianti saulė.

Bėja Moniką ir mane išmokė „trio“ iš Be-

thoveno apasionatos (Antante con moto).

Su šiuo kūriniu mes turėjome pasirodyti te-

atralų šventėje. Tai buvo pusė metų iki jos

mirties. Per repeticiją Bėja paklausė: „Kaip

aš atrodau?“ Atsakiau, kad sublogusi. „O,

tai gerai. Heniukui patinka, kai aš būnu šiek

tiek sublogusi“. Teatro šventėje Jaunimo

teatras parodė numerį, kuriame su ironija

buvo kalbama apie numirėlį, nabašninką.

Jautėme, kad Beatričei pasidarė nejauku. O

M. Glinkos romansą „Неискушай меня без

нужды” mūsų trio tiesiog išmiauksėjo. Ope-

ros Eugenijus Oneginas frazę „Слыхали ли

вы?” jos dainuodavo „Слыхали лвы”. Mums

tai būdavo labai juokinga.

Laima Žukauskaitė. Žinome, kad tiek Be-

atričė, tiek Monika Mironaitė buvo jausmin-

gos moterys ir daug mylėjo. Kaip Jūs manote,

ar Jos buvo panašios meilėje?

Dagnė Jakševičiūtė. Jos nebuvo smul-

kmeniškos meilėje. Jos sugebėjo atsitraukti,

jos niekada nekovojo, kai jas palikdavo jų

mylimieji.

Laima Žukauskaitė. Ji buvo proto mote-

ris, o vis dėlto labai jautri.

Dagnė Jakševičiūtė. Ji buvo impulsyvi.

Man jos labai išsiskyrė visuomenėje. Aris-

tokratės, elegantiškos moterys buvo Eliza

Venclovienė, Undinė Nasvytytė. Bėja ir Mo-

nika buvo jausmo moterys. Anos daug kon-

troliavo savo jausmus protu, o šios nebijojo

aistrų, lemtingų meilių. Metėsi į jausmų sū-

kurį. Svarbiausia, kad jos mokėjo iš to išeiti

ne pažemintos, sugniuždytos, o pakelta

galva ir stiprios. Tos nelaimingos meilės jas

darė paslaptingas ir nesuvokiamas iki galo.

Rašant naują knygą man atėjo mintis, kad

jos buvo išskirtinės moterys. Monikos gyve-

nimas buvo labiau atviras, o Bėjos − paslap-

tingesnis.

Eliza Venclovienė, buvo elegantiškiausia

moteris Vilniuje. Nei Monika, nei Bėja tuo

nepasižymėjo. Šiaip gyvenime jos rengėsi

kukliai, to nesureikšmino. Tai nebuvo jų gy-

venimo tikslas.

Laima Žukauskaitė. Tačiau jai nebuvo

svetimas romantizmas?

Dagnė Jakševičiūtė. Dabar teatras ak-

torių jausmus ir vaidybą pakeičia daiktais,

t. y. metaforomis. Daiktai kalba už aktorius.

Monika romantizmą išlaikė iki gyvenimo

pabaigos. Labai charakteringas Monikos

romantiškas požiūris į gyvenimą. Kai karo

metu ji ruošėsi bėgti iš Vilniaus, susikrovė į

lagaminus visą Algirdo Jakševičiaus archy-

vą, popierius, laiškus, režisūrinį „Marko mi-

lijonų” egzempliorių. Žinoma, galų gale ji

pasiliko Vilniuje. Na, o G. Dauguvietytė savo

knygoje „Post skriptum” rašo, kad jos su mo-

tina N. Vosyliūte bėgdamos su vokiečiais

pasiėmė savo karakulinius kailinius ir maišą

lašinių. O čia tai buvo blaivus realistinis po-

žiūris.

Laima Žukauskaitė. Ar išgyvenus karo

baisumus galima išlikti romantike?

Dagnė Jakševičiūtė. O tai dar buvo re-

voliucija! Kaune ji mokėsi su Šleževičiūte, su

Ministro pirmininko dukra, kuri atsinešdavo

tokių skanių sumuštinukų su palendrica, o

Monikos tėvas užpirkdavo visai žiemai dau-

gybę sūrių, todėl Monikai buvo įgrisę amži-

ni sumuštiniai su tuo sūriu. Tai ji dažnai su-

sikeisdavo sumuštiniais su Šleževičiūte. Per

visą gyvenimą Monika neužgyveno jokių

turtų. Bėja taip pat. Aistros turtui neturėjo,

bet vidinis gyvenimas buvo labai turtingas

ir intensyvus.

Laima Žukauskaitė. Ar jos dažnai kalbė-

davosi apie teatrą?

Dagnė Jakševičiūtė. Apie teatrą jos nėra

kalbėjusios. Apie muziką kalbėdavosi labai

dažnai. Beatričė mokėjo kalbėtis su kiekvie-

nu žmogumi jam suprantama kalba. Rita

Baltušaitytė prisimena, kaip Bėja aptarinė-

dama su ja kažkokį Bethoveno koncertą aiš-

kino jai, kad „man patinka, kur lyg į kubilus

daužo”. Na, o Vladas Žukas prisimena, su ko-

kia erudicija Bėja kalbėjo apie muziką.

Laima Žukauskaitė. Ar Beatričė dažnai

eidavo į spektaklius?

Dagnė Jakševičiūtė. Bėja labiau mėgo

operos ir baleto teatrą. Ji klausėsi balso,

kuris operoje skamba išraiškingiau, nei dra-

mos teatre. Šiuo požiūriu dramos teatras

buvo ne toks turtingas intonacijų. Bet visai

kas kita Monikos poezijos skaitymas.

Laima Žukauskaitė. Skaitovas atveria

naują, savitą pasaulį. Kaip Jūs manote, ar jau-

nimas labai nutolęs nuo „Monikos pasaulio“?

Dagnė Jakševičiūtė. Dabar jaunimui ne-

įdomus tas pasaulis. Ateis laikas ir ilgesys

tam menui ateis. Persivertimas bus. Tą rodo

istorija. Renesansas atgaivino antiką, klasi-

cizmą pakeitė romantizmas...

Laima Žukauskaitė. Kuo skiriasi šiuolaikinis

teatras nuo ankstesniojo? Ar Jūs įžvelgiate šios

kartos aktoriuose kažką panašaus į Moniką?

Dagnė Jakševičiūtė. A. Bendoriūtė šiek

tiek artėja prie Monikos „Giesmių giesmėje“.

Jos veržlumas iškart man priminė Moniką.

Vyrai yra daug monotoniškesni, nors ir jų

vaidyboje esu pastebėjusi tam tikrų mo-

mentų, kurie mane sujaudino.

Laima Žukauskaitė. Ačiū už pokalbį.

48

KRoNiKa

Lietuvos nacionalinis operos ir baleto teatras

Christoph Willibald Gluck. „Orfėjas ir

Euridikė“. Premjera – 2007 m. rugsėjo 28

d. Režisierius – Jonas Jurašas, dirigentas –

Martynas Staškus.

Teatro studija „Meno fortas“Eimunto Nekrošiaus spektaklis

J. W. Goethe‘s „Faustas“ pripažintas geriau-

siu užsienietišku spektakliu Italijoje. Birželio

11 dienos vakarą Italijos Milano mieste, te-

atro Strehler Scatola Didžiojoje salėje, buvo

pagerbti geriausi teatro menininkai, kuriuos

daugiau nei dvidešimtyje nominacijų išrin-

ko ir savo prizais apdovanojo Italijos nacio-

nalinė teatro kritikų asociacija (Associazione

Nazionale dei Critici di Teatro - ANCT).

Valstybinis Vilniaus mažasis teatras

W. Shakespeare. „Audra“. Premjera –

2007 m. rugsėjo 15 d. Iš anglų kalbos vertė

Tomas Venclova. Režisierius – Etienne Gla-

ser, scenografas ir kostiumų dailininkas –

Youlian Tabakov, kompozitorius – Giedrius

Puskunigis, šviesų dailininkė – Ellen Ruge.

Rugsėjo 8–14 d. Baltarusijos mieste Bres-

te vykusiame XII tarptautiniame teatro festi-

valyje „Belaja Veža‘07“ Nijolė Narmontaitė

pelnė geriausios aktorės prizą už garsiosios

operos primadonos Marios Callas vaidmenį

spektaklyje „Meistriškumo pamoka“ (reži-

sierius – Gytis Padegimas).

Valstybinis Jaunimo teatrasMichael Frayn. „Triukšmas už kulisų“.

Premjera – 2007 m. rugsėjo 20, 21 d. Reži-

sierius – Paolo Emilio Landi.

2007 m.

OKT/ Vilniaus miesto teatras

2007 m. rugsėjo 20 –30 dienomis vyko tarptautinis teatrų festivalis „sirenos“.

UŽSIENIO PROGRAMA

„Rekviem metamorfozei“. Pasaulinė

premjera. Zalcburgo festivalio, Rūro trie-

nalės, „Vilniaus – Europos kultūros sostinės

2009“ kooprodukcija. Režisierius – Jan Fa-

bre.

„Monologai Morė prie Ragiuzo“.

Théatre du Soliloque, Prancūzija. Režisierius

– Valéry Deloince.

„Mergaitė su degtukais“. Režisierius

– Dan Jemmett. The Tiger Lillies, Didžioji

Britanija.

„Tragedia Endogonidia. IV Epizodas.

Briuselis“. Režisierius – Romeo Castellucci,

Italija.

LIETUVOS PROGRAMA

Elfriede Jelinek. „Bembilendas“. Režisie-

rė – Yana Ross. Lietuvos nacionalinis dramos

teatras, OKT / Vilniaus miesto teatras.

Daiva Čepauskaitė. „Kartu“. Autoriai –

Jūratė Paulėkaitė ir Dainius Gavenonis.

OKT/Vilniaus miesto teatrasAugust Strindberg. „Kelias į Damaską“.

Režisierius – Oskaras Koršunovas. Klaipėdos

dramos teatras

Tankred Dorst, Ursula Ehler. „Aš, Fojer-

bachas“. Režisierius – Valentinas Masalskis.

Lietuvos nacionalinis dramos teatras.

„Lietuvos diena“. Režisierius – Cezaris

Graužinis. Audronio Liugos produkcija.

Henrik Ibsen. „Šmėklos“. Režisierius –

Agnius Jankevičius.

Jean Luc Lagarce. „Gyvenimo šiuolaiki-

nėje visuomenėje taisyklės“. Pjesės skai-

tymas. Autoriai: G. Varnas, C. Tual, P. Piaulo-

kas.

Audronio Liugos produkcijaDavid Harrower „Juodvarnis“. Premjera

– 2007 rugsėjo 12, 13 d. Režisierius – Jonas

Vaitkus, dailininkė – Irma Mickevičiūtė.

Rusų dramos teatrasNikolajus Gogolis. Komedija „Žaidėjai“.

Premjera – 2007 m. rugsėjo 21, 22 d. Reži-

sierius – Michail Byčkov (Rusija), dailininkas

– Emil Kapeliuš (Rusija), kostiumų dailininkė

– Elena Orlova.

Kauno valstybinis dramos teatras

Suzanne Osten, Per Lysander. „Medėjos

vaikai“. Premjera – 2007 m. spalio 12, 13 d.

Vienos dalies tragikomiškas žaidimas. Re-

žisierius – Antanas Gluskinas, scenografė –

Andželika Šulcaitė, kompozitorius – Gunnar

Edander. Vaidina Lietuvos muzikos ir teatro

akademijos 3 kurso studentai.

Kauno muzikinis teatras2007 m. rugsėjo 29 d. šventinis sezono

pradžios koncertas (Opening evening). Pro-

gramoje: neapolietiškos ir itališkos dainos,

choreografinės kompozicijos iš operečių ir

miuziklų, žavingiausios J. Štrauso, F. Leharo,

I. Kalmano R. Rodžerso, D. Kanderio, K. Por-

terio, F. Lou melodijos. Dainuoja teatro so-

listai ir choro artistai, šoka baleto trupės

artistai. Teatro simfoniniam orkestrui diri-

guoja Julius Geniušas, Jonas Janulevičius ir

Virgilijus Visockis.

liepa–rugsėjis

49

KRoNiKa

Klaipėdos dramos teatrasRugpjūčio 24 dieną Klaipėdos dramos te-

atro aktorius Rimantas Pelakauskas šven-

tė 50 metų jubiliejų. Sveikiname!

Šiaulių dramos teatrasHenrikas Ibsenas. „Nora“. Premjera –

2007 m. rugsėjo 22, 23 d. Režisierius – Sigitas

Račkys, scenografė ir kostiumų dailininkė –

Kotryna Daujotaitė, kompozitorius – Faus-

tas Latėnas.

Panevėžio Juozo Miltinio dramos teatras

2007 m. spalio 9–12 d. vyks Baltijos vals-

tybių teatrų festivalis

Panevėžio teatras „Menas“Aleksejus Slapovskis. „Nuo raudonos

žiurkės iki žalios žvaigždės“. Premjera

– 2007 m. rugsėjo 29 d. Režisierė – Justina

Jukonytė.

Lėlių teatro erdvėje2007 m. birželis–rugsėjis

premjeros

Kauno valstybinis lėlių teatras„Vilkas ir septyni ožiukai“ – ES pro-

gramos „Kultūra 2000“ projekto „Jaunasis

amžius“ partnerio spektaklis pagal Jaunųjų

dramaturgų konkurso nugalėtojos dvyli-

kametės klaipėdietės Šarūnės Kepenytės

kūrinį. Premjera – 2007 m. gegužės 20 d.

Scenarijaus autorius ir režisierius – Andrius

Žiurauskas, dailininkas – Danielius Sodeika,

kompozitorius – Vidmantas Bartulis.

Klaipėdos lėlių teatrasSpektaklis jaunimui „Kelionė“. Premjera

– 2007 m. birželio 15 d. Autorė, režisierė ir

dailininkė – Jūratė Januškevičiūtė.

Lėlių vaidinimas mažiesiems „Katinėlis ir

gaidelis“. Premjera – 2007 m. rugpjūčio 19

d. Autorius, režisierius ir dailininkas – Darius

Armanavičius. Aktoriai Linas Zubė ir Andže-

la Vitauskaitė.

Panevėžio lėlių vežimo teatrasLėlių spektaklis „Nykštukas Nosis“, pa-

gal V. Haufo pasaką. Premjera – 2007 m.

rugsėjo 2 d. Scenarijus Nijolės Bižanaitės,

dailininkas ir režisierius – Vitalijus Mazūras.

Kauno „Nykštuko“ lėlių teatras Lėlių spektaklis ,,Ropė“. Premjera – 2007

m. rugsėjo 13 d. Autorius, režisierius ir daili-

ninkas – Darius Armanavičius.

Festivaliai

Gegužės 24–27 d. Kaune vyko tarptau-

tinis lėlių teatrų festivalis „Šypsos lėlės ir

vaikai“, kurį organizavo Lietuvos nacionali-

nis UNIMA centras ir Kauno valstybinis lė-

lių teatras. Jame dalyvavo Vilniaus teatras

„Lėlė“ su spektakliu „Daktaras Dolitlis“,

Panevėžio lėlių vežimo teatras su spektakliu

„Stebuklingi bateliai“, Klaipėdos lėlių tea-

tras su spektakliu „Po Betliejaus žvaigžde.

Indų pasaka“, Kauno lėlių teatras su spek-

takliais „Mažasis Mukas“ ir „Vilkas ir ožiu-

kai“. Dalyvavo teatrai iš Danijos, Suomijos,

Lenkijos, Rusijos, Baltarusijos, Belgijos, Izra-

elio ir Latvijos. Vyko spektaklių aptarimai.

Viena diena skirta geriausiems moksleivių

„Molinuko“ teatro kolektyvams. Kūrybinę

laboratoriją „Tarp Rytų ir Vakarų. Šiuolaikinis

pasaulio lėlių teatras“ vedė Varšuvos teatro

akademijos profesorius, Balstogės lėlių tea-

tro direktorius Marek Waszkiel.

Rugsėjo 7–13 d. Panevėžio lėlių vežimo

teatras organizavo VIII tarptautinį lėlių tea-

trų festivalį „Lagaminas“, kuriame dalyvavo

šie Lietuvos lėlių teatrai: Vilniaus teatras

„Lėlė“ su spektakliu „Kiškių sukilimas“,

Klaipėdos lėlių teatras su spektakliu „Žirafa

su kojinėmis“, Utenos kultūros centro „Zui-

kio Puikio“ lėlių teatras su spektakliu „Ba-

tuotas katinas“, „Paršiuko Ikaro“ teatras iš

Vilniaus su spektakliu „Ožka su septyniais

ožiukais Paryžiuje“, „Stalo teatras“ iš Vil-

niaus su spektakliu „Eglė žalčių karalienė“,

Kauno „Nykštuko“ lėlių teatras su spektakliu

„Ropė“, Panevėžio lėlių vežimo teatras su

spektakliu „Nykštukas Nosis“. Dalyvavo

užsienio šalių lėlinininkai iš Švedijos, Nor-

vegijos, Prancūzijos, Rusijos, Baltarusijos ir

Ukrainos.

Rugsėjo 19–25 d. XII kamerinių spektaklių

festivalyje „Kaukutis’07“ Kretingoje dalyva-

vo teatras „Žalia varna“ su spektakliu „Pe-

liukas Antanas“, Vilniaus „Paršiuko Ikaro“

lėlių teatras, su spektakliu „Ožka su septy-

niais ožiukais Paryžiuje“, Kauno „Nykštu-

ko“ lėlių teatras su spektakliais „Katinėlis

ir gaidelis“ ir „Ropė“. Kūrybinę dirbtuvę

„Kuriame teatrinį kostiumą“ surengė Aure-

lija Čeredaitė, o Vitalijus Mazūras tris dienas

vedė meistro pamoką „Kaukių gamyba“.

Spalio 18–20 d. Alytuje vyks VIII tarp-

tautinis lėlių teatrų festivalis-konkursas

„Aitvaras“. Dalyviai – Alytaus lėlių teatras

„Aitvaras“, Vilniaus „Paršiuko Ikaro“ lėlių te-

atras, Vilniaus „Stalo teatras“ ir teatras „Žalia

varna“ bei lėlininkų kolektyvai iš Rusijos ir

Ukrainos.

Gastrolės užsienyje

Gegužės 28 d. – birželio 3 d. Kauno vals-

tybinis lėlių teatras dalyvavo Talino tarp-

tautiniame teatrų festivalyje „Tallinn Teater

Treff“, kurio pagrindinėje programoje pa-

rodė Olego Žiugždos režisuotą spektaklį

„Pasakų karaliaus teatras“. Dailininkas –

V. Račkovskij, aktoriai – Saulius Bagaliūnas ir

Laima Rupšytė-Strazdauskienė.

Birželio 22–28 d. Kauno valstybinis lėlių

teatras Sankt Peterburgo tarptautiniame

lėlių teatrų festivalyje „KUKART“, parodė

spektaklį J. Januškevičiūtės „Aukso kiauši-

nis“ (pagal lietuvių liaudies pasaką). Reži-

50

KRoNiKa

sierė ir dailininkė – Jūratė Januškevičiūtė,

aktoriai – Laima Rupšytė-Strazdauskienė,

Jolita Jakučionienė, Andrius Žiūrauskas ir

Remigijus Endriukaitis.

Liepos 15 d. Klaipėdos lėlių teatras daly-

vavo Latvijoje Kuldigos miesto šventėje. Su

didelėmis lėlėmis dalyvaudami teatralizuo-

toje šventinėje eisenoje labai papuošė ją.

Parodė lėlių vaidinimą „Vištytė ir gaidelis“.

Režisierė ir dailininkė – Gintarė Radvilavičiū-

tė, aktoriai – Renata Kutaitė ir Linas Zubė.

Liepos 16–30 d. „Stalo teatras“ iš Vilniaus

gastroliavo Rusijos mieste Tomske su spek-

takliu „Eglė Žalčių karalienė“. Režisierė,

dailininkė ir aktorė – Saulė Degutytė, kom-

pozitorė – Snieguolė Dikčiūtė. Tai buvo ir

edukacinė kelionė pas žymų Sibiro lėlininką

Vladimirą Zaharovą, kurią parėmė Lietuvos

kultūros ministerija.

Rugsėjo 2 d. Klaipėdos lėlių teatras da-

lyvavo XII tarptautiniame meno festivalyje

„Zdarzenia“ Tčevo mieste Lenkijoje su spek-

takliu „Vienintelė“. Režisierė ir dailininkė –

Gintarė Radvilavičiūtė.

Rugsėjo 8–12 d. Vilniaus teatras „Lėlė“ Ria-

zanėje (Rusija) vykusiame XI tarptautiniame

lėlių teatrų festivalyje „Riazanės pražvalgos“

pristatė spektaklį, pastaraisiais metais ta-

pusį šio teatro „vizitine kortele“ tarptauti-

niuose festivaliuose, – Nijolės Indriūnaitės

„Muzikinė dėžutę“. Dailininkė ir režisierė –

Julija Skuratova, režisierius pedagogas – Ri-

mas Driežis, aktoriai – Almira Grybauskaitė,

Irmantas Jankaitis ir Deivis Sarapinas.

Rugsėjo 7 d. „Pasakų dienų“ festivalyje

Armėnijoje, poeto Hovaneso Toumaniano

tėviškėje Lori kaime, Aurelijos Čeredaitės

teatras „Žalia varna“ parodė vaidinimą su

lėlėmis „Peliukas Antanas“.

Spalio 21–26 d. Vilniaus teatras „Lėlė“

Torūnės tarptautiniame lėlių teatrų festiva-

lyje rodys spektaklį N. Indriūnaitės „Baltos

pasakos“, pagal H. K. Anderseną. Režisie-

rė – Nijolė Indriūnaitė, dailininkė – Aušra

Bagočiūnaitė-Paukštienė, kompozitorius

– Faustas Latėnas, choreografė – Sigita Mi-

kalauskaitė, aktorės – Almira Grybauskaitė,

Elvyra Piškinaitė ir Bronė Braškytė.

apdovanojimai

Rugpjūčio 14 d. Aurelijos Čeredaitės te-

atras „Žalia varna“ su spektakliu „Peliukas

Antanas“ Vilniuje vykusiame Nekomerci-

nio teatro festivalyje „Kaktusas“ apdova-

notas diplomais „Už labiausiai intriguojantį

festivalio spektaklį“ ir „Už barjerų naikinimą

tarp scenos ir publikos“.

sukaktys

Liepos 26 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ aktorė

Almira Grybauskaitė šventė 50 metų jubi-

liejų. Sveikiname!

Rugpjūčio 4 d. Vilniaus teatras „Lėlė“ 50-

ąjį sezoną pradėjo aktorės Lijanos Muš-

tašvili monospektakliu „Kiškių sukilimas“.

Scenarijaus pagal K. Binkio kūrybą autorius,

dailininkas ir režisierius – Rimas Driežis.

Rugpjūčio 9 d. Vilniaus teatro „Lėlė“ akto-

rius Vilius Kirkilionis šventė 50 metų jubi-

liejų. Sveikiname!

Rugsėjo 8 d. Kauno valstybinis lėlių tea-

tras pradėjo 50-ąjį kūrybinį sezoną tradicine

švente Miesto sode „Į pasakų šalį – su foto-

aparatu!“.

51

Nacionalinės dramaturgijos festivalis

„Versmė“ – ilgalaikis, tęstinis Lietuvos na-

cionalinio dramos teatro projektas, kurio

tikslas – sudominti teatro profesionalus bei

žiūrovus klasikine ir šiuolaikine lietuvių dra-

maturgija, skatinti naujų lietuviškų kūrinių

teatrui atsiradimą, stiprinti Lietuvos teatro

ryšius su mūsų kultūros paveldu ir aktualiais

mūsų šalies visuomeniniais procesais.

Antrąjį šimtmetį skaičiuojanti lietuvių

dramaturgija, prasidėjusi A. Keturakio (An-

tano ir Juozo Vilkutaičių) komedija „Amerika

pirtyje“, pastatyta 1899 metais, dabartinėje

kultūros situacijoje turi konkuruoti su sti-

prias tradicijas turinčia klasikine pasaulio

dramaturgija bei pastebimai suaktyvėjusia

šiuolaikine Europos drama, todėl „Versmė“

siekia ne tik atgaivinti susidomėjimą lietu-

vių dramaturgijos klasika – Balio Sruogos,

Kazio Binkio ir kitų XX a. rašytojų bei dra-

maturgų veikalais, suteikti progą dabarties

režisieriams naujai juos įvertinti. Ne mažiau

svarbu sudaryti sąlygas kurti šiuolaikiniams

vyresniosios ir viduriniosios kartos drama-

turgams, įkvėpti naująją teatrinės litera-

tūros kūrėjų kartą. Svarbiausias šių sąlygų

aspektas – galimybė dramaturgines idėjas

įgyvendinti scenoje, kontaktas su režisie-

riais ir aktoriais, suteikiantis žinių apie tea-

tro meno specifiką.

Festivalį „Versmė“ sudaro dvi pakopos:

šiuolaikinės lietuvių dramaturgijos skaity-

mai, po metų vykstantis festivalis, kuriame

pristatomi ir skaitymuose išsiskyrę teatri-

niai projektai. Festivalio metu sudaromos

sąlygos sostinės publikai savo kūrybą pa-

gal nacionalinę dramaturgiją pristatyti kitų

Lietuvos miestų teatrams (jiems suteikiama

galimybė vaidinti Didžiojoje ir Mažojoje Lie-

tuvos nacionalinio dramos teatro scenose),

taip pat į festivalio programą įtraukiami kitų

sostinės teatrų repertuaro nacionaliniai vei-

kalai (jie vaidinami tų teatrų scenose).

Svarbus festivalio „Versmė“ komponentas

– viešos paskaitos ir diskusijos, kurios leidžia

užmegzti ryšį tarp šiuolaikinio teatro kūrėjų

(dramaturgų, režisierių) ir žiūrovų.

Pirmą kartą festivalis „Versmė“ sėkmingai

buvo surengtas dar 2005 metų rudenį, kai

vyko išankstiniai festivalio skaitymai, sulau-

kę žiūrovų dėmesio ir parodę, jog lietuviška

dramaturgija turi ką pasakyti žiūrovui, o re-

žisieriai su įkvėpimu imasi netikėtų sceninių

sprendimų.

2006 m. lapkritį vyko antrasis „Versmių“

etapas – Vilniuje buvo pristatyti naujausi

nacionalinės dramaturgijos veikalai, esan-

tys visų Lietuvos teatrų repertuare.

2007 metų pavasarį Lietuvos nacionali-

nis dramos teatras vėl paskelbė naujosios

lietuvių dramaturgijos konkursą ir pakvietė

jame dalyvauti patyrusius ir pradedančius

dramaturgus. Konkurso nugalėtojų kūriniai

bus pristatyti profesionaliems Lietuvos tea-

trams, o jų skaitymus ar eskizus bus galima

išvysti 2007 metų lapkričio 5–8 dienomis

Lietuvos nacionaliniame dramos teatre su-

rengtame lietuvių dramaturgijos festivalio

„Versmė‘07“ pirmajame etape. Šių metų

tikslas: paakinti teatrus, kad šio konkurso

nugalėtojų pjesės taptų Lietuvos repertua-

rinių teatrų spektakliais, kurie kitais metais

sudarys festivalio „Versmė‘08“ pagrindą.

Konkursui pateikta daugiau kaip pusė

šimto pjesių.

Komisijos nariai: Aurelija Dvilytė, Valdas

Gedgaudas, Jūratė Grigaitienė, Ramunė

Marcinkevičiūtė, Aušra Martišiūtė (pirmi-

ninkė), Šarūnė Trinkūnaitė.

Nacionalinės dramaturgijos festivalio

„Versmė“ vadovas – Jonas Korenka, koor-

dinatorė – Daiva Šabasevičienė.

Festivalio logotipą ir atminimo prizus

sukūrė Nacionalinės premijos laureatas

skulptorius Stanislovas Kuzma, logotipo pa-

grindu tapo stilizuotas jo kūrinio „Versmė“,

puošiančio Lietuvos nacionalinio teatro

fojė, vaizdas, simbolizuojantis gyvosios lie-

tuvių teatro tradicijos šaltinį.

„Versmės“ muzikinį šaukinį sukūrė Anta-

nas Kučinskas.

Lietuvos nacionalinio dramos teatro

Nacionalinės dramaturgijos „Versmės‘07“

konkurso nugalėtojų kūriniai:

Pirmas penketukas:

Gintaro Grajausko „Mergaitė, kurios bi-

jojo Dievas“;

Justo Tertelio „Vienaveiksmė monopje-

sė pradedančiam aktoriui“;

Lauryno Juknos „Pabėgimas į Akropo-

lį“;

Virgilijaus Veršulio „Žalčio siuita“, „Už

durų“, „Life“;

Aneta Raževaitė „Karjera“.

Antras penketukas:

Sauliaus Bareikio „Trumpa karalienės

sūnaus istorija“;

Juozo Glinskio „Spąstai nelaboms dva-

sioms pagauti“;

Mariaus Macevičiaus „Sing when you’re

winning“;

Gabrielės Labanauskaitės „Circus“;

Juliaus Kelero „A-B“.

Ingos Žebrauskaitės „Libido“ pripažinta

geriausia pjese kalbos taisyklingumo ir sti-

lingumo požiūriu.

KRoNiKa

Nacionalinės dramaturgijos festivalis

Daiva Šabasevičienė

„Versmė“

52

suMMaRies

Lithuania 2007, No. 3/8Daiva Šabasevičienė. The Flight of a Blackbird

Theatre critic Daiva Šabasevičienė

presents the recent première of David

Harrower‘s „Blackbird“ staged by director

Jonas Vaitkus. The winner of “Laurence

Olivier Award” as the best play of the year

2000, Harrower‘s masterpiece has been

staged more than twenty times in different

theatres. There are hundreds of plays that

only delineate the story. This time however

one can not escape facts or otherwise the

study of sexual obsession will not happen.

Although “Blackbird“ is a chamber play,

the director’s work is quite notable. The

performance represents the impossibility

of separation of two people. Jonas Vaitkus

leaves plenty of space for actors‘ improvi-

sation. As what we see is mostly the strug-

gle of feelings, the actors‘ intonations can

differ in each performance. The freedom to

improvise is what makes this performance

especially attractive, sequences of cravings

and actions can be seen as inseparable part

of this open psychological session. Howe-

ver deep would the characters go into their

subconscious the spectators are supposed

to remember the true fact that once took

place in the real world.

Ramunė Karvelytė. The First Lithuanian

Playwrights – Animators of Lithuanian Identity

In Fin-de-Sciècle Lithuania, the country

enslaved by czarist oppression, there were

numerous attempts to raise society‘s patri-

otic feelings in all possible ways. Represen-

tatives of intelligentsia were well aware of

theatre as one of the most important me-

dia for addressing public at large and thus,

prompted by moral duty and by friends

started writing plays in order to reduce the

lack of original Lithuanian dramaturgy and

to participate in the rising movement of Li-

thuanian Evenings (both in Lithuania and

abroad). The article discusses the first Lithu-

anian romantic plays representing histori-

cal past, related to the context of national

rebirth of the end of 19th century and the

beginning of 20th: The Demolition of the

Kaunas Castle in 1362 (1893) by Aleksan-

dras Fromas-Gužutis (1822-1900), The Duke

of Pilenai (1901) by Marcelinas Šikšnys-Šiau-

lėniškis (1875-1970), Battle of Grunwald

(1906) by Vincas Pietaris (1850-1900). The

plays are based on romantic stories about

the epic past of Lithuania and its heroes.

These literary works can be characterized

by uncritical, naive attitude towards Lithu-

anian past, glorification of pagan Lithuania

and idealization of historical personalities.

The overt proclamation of the significance

of freedom, love of one‘s motherland and

self-sacrifice was a way to evoke in reader‘s

and spectator‘s heart Lithuanian identity

and patriotic feelings.

Nijolė Jačėnienė. Concerning the “development

of art“ and ... “Naktigones”

The article presents the project “Naktigo-

nes“ (Night Pasturage) initiated by the “One

Actor‘s Theatre“ for the second time this

summer. Those of holidaymakers in Palan-

ga resort who yearned for poetry, live music

and intimate communication were invited

to the cultural centre of “Ramybe“ every

Monday evening. Both young people and

seniors bored by daily routine and tempted

by literature and music gathered together

in “Naktigones“ like ancient shepherds cal-

led together by the light of fire in the night

pastures. Like stars in the sky the words

were flashing up expressing poets‘ visions

of infinity, while well-beloved talented ac-

tors and musicians from Vilnius, Kaunas,

Klaipėda and Šiauliai discovered their new

interpretations. “Naktigones“ also presen-

ted recent albums from the CD collection

“The Voices of Lithuanian Actors“.

Petras Bielskis. A Man Between Rivers Venta

and Virvytė

Theatre critic Petras Bielskis tries to find

out what factors did shape the personali-

ty of the famous Lithuanian stage director

Juozas Miltinis and determine elemental

force of his theatre. Possibly it was his child-

hood experience of hardships and extreme

conditions of life that liberated his inner de-

mon of resistance which later turned into

deliberate antagonism and public spirit.

The article analyses the particular period of

Miltinis‘ creative career when he destroyed

his own theatre and on the ruins construc-

ted a new one – the second drama theatre

in Panevėžys in 1977.

Aleksandras Guobys. The 100th Anniversary of

Vytautas Maknys – the Patriarch of the Theatre

Studies in Lithuania

Theatre critic Aleksandras Guobys pre-

sents the personality of Vytautas Maknys –

a theatre historian of high ethical standarts

and one of the most prominent figures in

the theatre studies in Lithuania. The clas-

sic of Lithuanian theatre studies Maknys

is himself a living history of our culture

and theatre. He can be considered to be

an indispensable link connecting our days

with the theatre studies of the early 20th

century, especially with the figure of Balys

Sruoga. While Sruoga laid foundations for

the scientific research of Lithuanian thea-

tre history, his student Maknys extended

his work and introduced them to the futu-

re generations. During his life time Maknys

gathered a huge archive including more

than 60 000 items stocked now in the Lithu-

anian Theatre, Music and Cinema Museum,

a number of documents can also be found

in the Archive of Literature and art as well as

other repositories and manuscript archives.

Maknys was the first to write a concise com-

plete history of Lithuanian theatre starting

from the ancient times and till 1970‘s, on the

basis of the collected material. Two volumes

of his historical research have been printed,

while other materials are still waiting their

turn. The work of Maknys, called “The His-

torical Development of Lithuanian Theatre“

stage of Translated by Edgaras Klivis

53

suMMaRies

contribute to the general understanding

of the historical processes of professional

theatre, the different periods of the history

of Lithuanian stage, its consistent patterns

as well as the social and cultural atmosp-

here of theatrical life. The processes like

formation of national repertoire, the deve-

lopment of theatre criticism, emergence of

the first theatre periodicals and researches,

development of theatre studies and edu-

cation programmes at the universities, the

formation of archives including data and

documents on history of national theatre

are seen as features witnessing maturity of

Lithuanian theatre.

Živilė Umbrasaitė. The Builder of Metaphysical

Space

Art critic Živilė Ambrozaitė presents the

retrospective exhibition of the famous Li-

thuanian artist Dalia Mataitienė, that took

place in the the Lithuanian Theatre, Music

and Cinema Museum. The exhibition inclu-

des drafts of stage sceneries and costumes,

fragments of the sceneries, objects and pic-

tures of the performances All of it serves as

a comprehensive account on the work of

the artist and the balanced combination of

the Lithuanian ethnic art tradition and the

artistic principles of the different trends of

art in the 20th century as well as the balan-

ce of rational exact plastic expression and

sensitive vibration of music and emotion

underneath, characteristic to her creations.

The scenographer has become an indis-

pensable co-author of the performance for

many stage directors as her suggestions

concerning performance space are quite

daring and she does know how to imple-

ment them. The plastic language charac-

teristic to Mataitienė is based on search for

theatricalization, the combination of direct

representation of reality and decorative and

abstract geometric forms.

Virginija Januševičienė. Theatre as a Church and

as a Temple...

The article developed in conversational

form presents the famous Lithuanian stage

director Juozas Miltinis on the occasion of

his centenary celebration. Miltinis is still ti-

tled as the greatest Lithuanian director of

the 20th century, his performances staged

in Panevėžys Drama Theatre during the So-

viet period attracted people form different

republics of the USSR and France, the coun-

try of his youth. The article tries to reminisce

the controversial and eccentric personality

of the director. Who was he, a chameleon or

a genius with so many colours that it is so-

metimes difficult to sort out the true ones?

The different colours, different faces of his

talent and personality are reflected in the

stories of his best pupils and actors: Stasys

Petronaitis, Julija Blėdytė–Stepankienė, Re-

gina Zdanavičiūtė.

Janina Stankevičienė. Operetta in the Old Castle

of Kaunas

Musicologist Janina Stankevičienė pre-

sents the Sixth International Festival Ope-

retta in the Kaunas Castle. The festival was

organized by a public organization “Bari-

tone Trio“ (Benjaminas Želvys, Gediminas

Maciulevičius, Danielius Vėbra and Laimu-

tė Kuzmickaitė-Milašienė) and included

among the participants musical theatre

performers form Russia, Hungary, Poland,

Georgia, Italy, Switzerland. This year the fes-

tival has organized concerts abroad as well:

the programme took place in Petropavlovsk

castle in St.Petersburg and in Kaliningrad

district. According to the organizers of the

festival their prime intention was to employ

the historical sites and cultural heritage of

the city. One of the sites for instance was

the city garden in front of Kaunas Musical

Theatre which used to be a place for diffe-

rent concerts and events more than hun-

dred years ago. The sixth festival of operet-

ta has proven once more that Kaunas is a

capital of operetta and musical comedy of

Lithuania.

Regina Kazkauskaitė. A Role Is Like a Challenge

to a Duel

Actress Regina Kazlauskaitė interviews

her colleague from the \state Youth Theatre

Antanas Šurna. The conversation highligh-

ts the most important facts form the crea-

tive career of the actor, the techniques of

acting, relationships with the director and

touches upon the most painful tendencies

in today’s theatre.

Aleksandras Guobys. New Millenium in Theatre

“Lietuvos scena“ interviews the head of

Juozas Miltinis Drama Theatre, actor and di-

rector Rimantas Teresas. The article touches

upon the most important points of the ar-

tistic biography of Teresas, the repertoire of

Miltinis Drama Theatre, analyses the shifts

and changes in the life of theatre after Mil-

tinis has been gone and the comming tra-

ditional theatre festival of Baltic states, that

will take place in October.

Salomėja Burneikaitė. Silent Presence Along

with the Puppets

Theatre critic Salomėja Burneikaitė pre-

sents the artist Aušra Bagočiūnaitė-Paukš-

tienė – the winner of National Award for

Puppetry working in Vilnius Theatre of Pup-

pets. The article tells about the best works

of the artist, her personality, her creative

career and artistic collaboration with other

theatre artists.

Gitana Gugevičiūtė. “Šermukšnis“ (Rowan):

Theatre Forms Without Footlights

Theatre critic Gitana Gugevičiūtė pre-

sents the 14th International Theatre Festi-

val “Šermukšnis“ (Rowan), that took place in

Klaipėda (in the streets of the city) in June

7-9. This year it proved to be traditional

yet new: it started as an offbeat festival of

chamber theatres and was integrated into

the programme of Klaipėda Sea Festival.

Now, however, it has become an indepen-

dent festival once more, although it never

returned to the traditional space of thea-

trical stage, but rather turned towards the

streets of the city, breaking the distance

among the actors and the public.

54

paRodos

Jau pirmajame dailininkės Dalios Matai-

tienės Lietuvos teatro scenoje įgyvendin-

tame darbe – prieš 47-erius metus Akade-

miniame dramos teatre pastatytos Michailo

Lermontovo romantinės dramos „Maska-

radas“ scenografijoje – išryškėjo savitas

scenografės braižas, kuriam buvo svetimas

tuo metu vyravęs iliustratyvus, natūralisti-

nis scenovaizdžių ir kostiumų suvokimas.

Drąsi ankstyvosios D. Mataitienės kūrybos

plastinė kalba – sąlygiškesnių erdvės spren-

dimo variantų paieškos, tiesioginio realybės

vaizdo, dekoratyvių ir geometrinių formų

derinimas, polinkis į abstrakciją – prana-

šavo naują Lietuvos scenografijos istorijos

etapą.

Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

veikiančioje retrospektyvinėje D. Mataitie-

nės darbų parodoje eksponuojami sceno-

vaizdžių ir kostiumų projektai, dekoracijų

detalės, objektai, spektaklių scenų fotogra-

fijos išsamiai pasakoja apie daugialypę me-

nininkės kūrybą, kurioje harmoningai susi-

lieja lietuvių liaudies meno tradicijos ir XX a.

modernizmo srovių meniniai principai, ra-

cionali griežta plastinė raiška ir po jos prie-

danga slypintis jautrus muzikalus virpesys,

emocijos.

Drąsius scenos erdvės sprendimus siū-

lanti ir žinanti, kaip įgyvendinti savo vizijas,

dailininkė ieškantiems naujų išraiškos būdų

režisieriams tapo nepakeičiama spektaklio

bendraautore.

„Nesuradus vidinio ryšio su režisieriumi,

visos dailininko pastangos tampa bepras-

mės. Taigi reikalingas partneris visoms dai-

lininko plastinėms idėjoms, lygiai taip pat,

kaip ir režisieriui – jo minčių išraiškai. O kū-

rybinis tarpusavio ryšys, abipusis pasitikė-

jimas, bendrų idėjų siekis mūsų profesijoje

– tai tokios retos ir brangios akimirkos“,1 –

sako D. Mataitienė. Viena iš tokių „akimirkų“

buvo dailininkės darbas su režisiere Aurelija

Ragauskaite, Šiaulių dramos teatre statant

Vinco Mykolaičio-Putino poetinę dramą

„Valdovas“ (1974). D. Mataitienė minėtosios

istorinės dramos veiksmo erdvę užpildė

milžiniškomis mezginių struktūromis – sce-

novaizdžiu, nesuvaržytu konkretaus laiko ir

erdvės saitais.

„Man svetima „aprašomojo“ tipo sceno-

grafija; ji turi būti emocionaliai reikšmingas

spektaklio komponentas. Esu įsitikinusi, kad

žiūrovo dėmesį visų pirma patraukia veiks-

mo įspūdis, dėmesys spalvai ir visa apiman-

čiai nuotaikai. Žiūrovas visų pirma žiūri ir tik

paskiau klauso. Taigi, sugrįžimas į ritualą, į

simbolių kalbą, manau, yra perspektyvios

teatro pastangos. Ir nereikia manyti, kad

spektaklis – tai iš anksto turimų priemonių,

kuriomis tik reikia mokėti naudotis, suma.

Kiekvienu atveju kūrėjas stovi prieš neži-

nomybę ir prieš meno galimybes“,2 – teigia

dailininkė, į žiūrovą prabilusi sudėtinga vaiz-

dinių metaforų ir simbolių kalba, teatrui su-

grąžinusia magijos ir paslapties aurą. D. Ma-

taitienės „Valdovui“ sukurti scenovaizdžiai

ir kostiumai į spektaklio eigą neleido įvesti

buitiškų gestų: aktoriams, apsivilkusiems iš

sunkių medžiagų pasiūtais kostiumais, teko

ieškoti atitinkamos plastikos.

Su režisieriumi Jonu Vaitkumi pasta-

tytos Williamo Shakespeare’o tragedijos

„Ričardas II“ (1986) scenografijoje, o ypač

lietuviška mistika dvelkiančio Sigito Gedos

ir Broniaus Kutavičiaus operos-poemos

„Strazdas žalias paukštis“ (1990) dekora-

cijose ir kostiumuose dailininkė dar giliau

paniro į konceptualios erdvės ir ženklų pa-

saulį, tirdama istorinės atminties klodus.

Monumentalumas, statika, praėjusių amžių

didybė, archajiškos aprangos ir architektū-

rinių formų giminystė susiliejo Giuseppe‘s

Verdi operos „Nabukas“ scenografijoje. Kaip

muzikos ritmiką atkartojančiose Liudo Trui-

kio kūryboje, taip ir D. Mataitienės darbuo-

se pasitelkiant liniją sukurta subtili muzikali

plastinė kompozicija.

D. Mataitienė, pačioje kūrybos pradžioje

atsisakiusi iliustratyvumo, savitai interpre-

tuodama medžiagą ir kurdama savarankiš-

ką meno kalbą, įkvėpimo sėmėsi lietuvių

liaudies mene. Dailininkės aistra Lietuvos

istorijai, liaudies kultūrai netruko atsiskleis-

ti režisieriaus Povilo Mataičio ir jos pačios

1968 metais įkurtame Lietuvių folkloro

teatre, kurio atsiradimas tapo savotišku

akibrokštu 7–8 dešimtmečių sovietinei

kultūrai: „Buvome šio teatro pradininkai,

neturėjome pavyzdžių. Didžiausias rūpes-

tis buvo autentiškoji liaudies meno vertė.

Ilgos įvairiapusės studijos atvėrė netikėtai

gražų pasaulį, kuris neigė susiformavusias

paviršutiniškas, savotiškai kanonizuotas

etnografijos ir folkloro pažiūras.“3 D. Matai-

tienė pagal atidžiai išstudijuotą archyvuose

sukauptą medžiagą atkūrė XIX a. pab. – XX

a. pr. lietuvių liaudies kostiumus. Žadinda-

mi tautinę savimonę teatro kūrėjai scenoje

atgaivino amžių sandūros mėgėjišką teatrą

(„Scenos vaizdeliai“, 1978), mitologines sak-

mes („Nukrėkime rasą apie rugių lauką“,

1987). Atgimimo nuotaikomis alsuojančioje

Lietuvoje, po ilgų tyrinėjimų metų (pasak

dailininkės, didelė dalis kostiumų projektų

buvo paruošta jau 1969-aisiais), žiūrovams

buvo papasakota didinga Senosios Prūsijos

istorija („Apgiedokime Prūsijos žūtį“, 1989).

D. Mataitienė realistinėmis nuotaikomis

gyvavusiame teatre išdrįso žiūrovui pateikti

kitokią – abstrakčią – spektaklio viziją. Nuo

buitinių detalių apvalytoje scenoje ji sukūrė

naują sąlyginių įvaizdžių, dekoratyvių for-

kūrėjaŽivilė Ambrasaitė

Metafizinės erdvėsDailininkės dalios Mataitienės retrospektyvinė paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

1 Šabasevičius H. Dalia Mataitienė. Ženklai erdvėje, Vilnius, 1998, p. 6.

2 Ištrauka iš D. Mataitienės kūrybinės autobiografijos rankraščio „Apie 1990 m. Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejus“.

3 H. Šabasevičius. Dalia Mataitienė. Ženklai erdvėje, Vilnius, 1998, p. 51.

55

Dailininkės dalios Mataitienės retrospektyvinė paroda Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje

paRodos

mų, faktūrų ir spalvinių derinių pasaulį. Su

juo supažindina Lietuvos teatro, muzikos ir

kino muziejuje veikianti paroda, kurios re-

žisierė – pati dailininkė – žiūrovams suteikė

galimybę ne tik apžiūrėti jos darbus, bet ir

vaikščiojant po parodą patiems pasijusti lyg

teatro scenoje.

1. Dailininkė Dalia Mataitienė2. Karalienės kostiumas iš W. Shakespeare’o „Ričardo II“ (Kauno dramos teatras, 1986)3. Karalienės Elžbietos kostiumas iš F. Schillerio „Marijos Stiuart“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2004).4. Kostiumas iš V. Mykolaičio-Putino „Valdovo“ (Šiaulių dramos teatras, 1974)5. Spektaklio V. Mykolaičio Putino „Valdovas“ dekoracijos fragmentas6. Karalienės Elžbietos ir Marijos Stiuart kostiumai iš F. Schillerio „Marijos Stiuart“ (Lietuvos nacionalinis dramos teatras, 2004).

1 2 3

4

5

6

56

Tragiško likimo rusų poetės Marinos Cve-

tajevos 115-osioms gimimo metinėms pa-

sirodė albumas „Gospodin moj – Vremia...“.

Eilėraščius ir poemų fragmentus originalo

kalba skaito aktorė Dalia Rasa Jankauskaitė,

kompozitorių K. Debiusi, V. Jakubėno, F. Ku-

pereno, V. A. Mocarto, F. Šopeno S. Vainiūno

kūrinius fortepijonu skambina prof. Birutė

Vainiūnaitė.

„Cvetajeva visuomet kalbėjo tiesiai, nepai-

sydama laikmečio ar mokyklos diktuojamų

normų. Jeigu yra poezija, apie kurią galima

pasakyti, kad ji įkūnija laisvę, – tai Cveta-

jevos poezija (...) Ji nuolat siekė peržengti

ribas, – žodžių ribas, strofų ribas, eilėraščio

ribas, meno ribas. Todėl jos poezijoje žodžiai

susipina ir susijungia, skyla į dalis, nuolat atsi-

randa brūkšniai, lūžiai frazės viduryje, vienas

eilėraštis ataidi kitame, o pagaliau poetinis

tekstas transformuojasi į gyvenimą. Ji gyveno

taip, kaip rašė, konstruodama biografiją pa-

gal meno dėsnius. Niekam savo gyvenime ne-

leido sustingti, virsti stereotipu, tilpti į išanks-

tinę formą. Bet ir pačiomis ekstaziškiausiomis

akimirkomis ji mokėjo būti sau reikli. Ne be

reikalo jos geriausias esė pavadintas „Menas

sąžinės šviesoje“.1

Albumo skambėjimo trukmė – 73 min.

Garsas Audriaus Janonio, Giedriaus Kriū-

no. Dizainas Jūratės Račinskaitės. Albumo

leidybą parėmė Jurgio Baltrušaičio lietuvių

ir rusų bendradarbiavimo, labdaros ir para-

mos fondas.

sceNos pLoKšTeLĖs

„TIKRAJAM DŽONATANUI ŽUVĖDRAI,

GYVENANČIAM KIEKVIENAME IŠ MŪSŲ”

Aktorė Doloresa Kazragytė įskaitė visame

pasaulyje populiarią amerikiečių rašytojo

Ričardo Bacho /vertė Lilija Talmantienė/ tri-

jų dalių apysaką „Džonatanas Livingstonas

Žuvėdra“. Alegorijos temos: laisvė, tobulu-

mo siekis, atstumtojo dalia, draugystė, mo-

kytojo ir mokinio santykiai, meilė ir atleidi-

mas... Veikėjai – pajūrio žuvėdros. Albume,

sudarytame iš trijų CD (I – PIRMA DALIS

38:18 / II – ANTRA DALIS 42:11 / III – TREČIA

DALIS 40:22), taip pat skamba žinomo uos-

tamiesčio džiazo pianisto Sauliaus Šiaučiu-

lio improvizacijos.

Garsas Audriaus Janonio, Aivaro Bočarni-

kovo. Nuotraukos Sigučio Jačėno. Dizaina-

sAstos Kaušpėdaitės. Albumo leidybą parė-

mė LR kultūros ir sporto rėmimo fondas.

Gimiau Rusijoje, augau Žemaitijoje, „išskri-

dau” į Vilnių, „nutūpiau“ Kaune. Bet tai tik ...

„persikėlimas iš vietos į vietą. Taip ir uodas

skraido“.

Dvasia (Tavo, Jūsų, mano...) dūsta nuo varto-

tojiškos kasdienybės, nes Ji sutverta Aukštybei.

1974 m. perskaičiau R. Bacho „Žuvėdrą“ –

nusinešė ir nebepaleido. Nors esu žvirblių –

geriausiu atveju – kregždžių giminės, kas už-

draus fantazuoti, svajoti, pasileisti Vaizduotės

keliais, ilgėtis? Laisvas, drąsus, baltas paukštis

– mūsų Sielos simbolis. Ši istorija tapo mano

(ir Jūsų) giesme, malda, melodija, kuri nieka-

da nenusibosta.

Linkiu šios istorijos klausytojams Laimin-

gos Kelionės „...link Tolimųjų Uolų“.

Doloresa

Kolekcijos leidėjas VAT – viešoji įstaiga

„Vieno aktoriaus teatras“ (www.sukasipla-

netos.net) iki šių metų pabaigos planuoja

pristatyti dar kelis savitus albumus: „Sve-

čias“ – aktoriaus Sauliaus Bareikio autorinės

dainos; „Ir atmintis, ir dabartis...“ – Vytauto

Cinausko eilėraščius skaito aktorius Vytau-

tas Dumšaitis, Kauno karilionu skambina

Giedrius Kuprevičius; „Mūsų sielos gyvens

inkiluos...“ – Jono Strielkūno, Henriko Na-

gio, Liūnės Sutemos ir Bernardo Brazdžio-

nio poeziją skaito aktorė Olita Dautartaitė,

kankliuoja Kristina Kuprytė; Džonio Griuelo

„Skudurinės Onutės pasakėlės“ – aktorės

Rūtos Staliliūnaitės dovanėlė mažiesiems.

Kompaktinių plokštelių kolekcija „Lietu-

vių aktorių balsai“ – šviečiamasis kultūros

paveldo projektas, asmenine iniciatyva

pradėtas įgyvendinti 2005-aisiais aktoriaus

ir režisieriaus Sauliaus Mykolaičio (1966-

2006) debiutiniu autorinių dainų albumu

„Nieko nepasakyta”.

Kolekcijos tikslas – įamžinti XX–XXI šimt-

mečių sandūroje kūrusių ir tebekuriančių

įvairių kartų Lietuvos teatro menininkų –

dainuojančių aktorių ir aktorių skaitovų –

balsus.

Kolekciją sudarys 20 albumų, išleistų

nedideliu tiražu. Paskutinį šešių CD rinkinį

– žinomiausio lietuvių skaitovo – aktoriaus

Laimono Noreikos (1926–2007) įrašų anto-

logiją – tikimasi parengti 2009-iesiems me-

tams kaip vertingą dovaną Lietuvos vardo

tūkstantmečio minėjimui.

Įgyvendinamas projektas – tai gyvoji at-

mintis ir istorinis dokumentas ateities kar-

toms, puoselėjantis gimtąją kalbą, literatū-

rą, žinomiausius jos interpretatorius, kurių

scena – visa Lietuva.

apie KoLeKciJos „LieTuViŲ aKToRiŲ baLsai“ NauJieNasUnikali kompaktinių plokštelių kolekcija „Lietuvių aktorių balsai” pasipildė VI ir VII albumais.

1 Tomas Venclova „Poetė Stalino žiemą“. Vilties formos: eseistika ir publicistika. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1992.

57

Unikali kompaktinių plokštelių kolekcija „Lietuvių aktorių balsai” pasipildė VI ir VII albumais.

sceNos KNygos

Mokyklinis teatras: patirtis, problemos,

perspektyvos, sudarė Jūratė Grigaitienė,

Klaipėda: Klaipėdos universiteto leidy-

kla, 2007.

Patyrę dramos ir teatro mokytojai, reži-

sieriai, mokslininkai (Rasa Ercmonienė-Var-

nienė, Vida Kazragytė, Danutė Vaigauskaitė,

Vidmantas Fijalkauskas, Velta Anužienė,

Nijolė Juočerienė, Algis Želvys bei kiti) su

skaitytojais dalijasi sukaupta gerąja patir-

timi: apžvelgia teatro pedagogikos raidos

tendencijas ir teatro vietą ugdymo procese,

gvildena moksleivių teatrinės kūrybos ver-

tinimo, dramaturgijos problemas, aptaria

interaktyvių dramos metodų panaudojimo

galimybes, projektinę veiklą ir pan.

Knyga skirta mokyklinių teatrų režisie-

riams, dramos/teatro mokytojams, kultūros

darbuotojams, studentams ir visiems, kurie

domisi mokykliniu teatru. Rinkinyje gausu

statistinių duomenų, praktinių pasiūlymų ir

patarimų.

Gitana Gugevičiūtė

Romualdas Urvinis „Atleisk man, Moky-

tojau... Iš aktoriaus užrašų“

Romualdas Urvinis priklauso tai aktorių

kartai, kurie savo gyvenimą susiejo su le-

gendiniu Juozo Miltinio dramos teatru. Pa-

aukojęs visą save ir savo gyvenimą teatrui,

sukaupė įdomios gyvenimo patirties, kuri ir

išsiliejo prisiminimų knygoje „Atleisk man,

Mokytojau...“

Šiemet aktorius šventė prasmingą 70

metų gyvenimo sukaktį. Turbūt daugelis net

neįtarė, kad Romas rašo prisiminimus. Taip

jau sutapo, kad jubiliejiniais metais aktorius

mums dovanoja savo prisiminimų knygą „At-

leisk man, Mokytojau...“. Knygos autorius sa-

kosi nepretendavęs nustebinti ar šokiruoti.

Norėjo tik prisiminti ir padėkoti visiems savo

gyvenimo Mokytojams, kurių per gyvenimą

sutikęs ne vieną. R. Urvinis stengiasi nuose-

kliai atkurti gyvenimo kelią, kuris prasidėjo

Panevėžyje, Palestinkoje, Navadolio gatvėje...

Kelionė į praeitį vyksta per atskirus pasakoji-

mus, kurie išsiskiria vaizdingomis, o kartais

net romantiškomis situacijomis, apipintomis

subtilaus autoriaus humoro. Panevėžiečiams

malonu bus kartu su knygos herojais pake-

liauti po senojo Panevėžio gatves, atpažinti

buvusius kaimynus, o gal net save. R. Urvinis

gimė ir užaugo mieste prie Nevėžio, gal to-

dėl jo istorinių vaizdinių bagažas išskirtinis.

Padėkojęs savo pirmajam gyvenimo Moky-

tojui – kaimynui Misiūnui, knygos autorius

praveria 1952 m. prisiminimų duris, kurios

vedė į teatrą. 15 metų gimnazistas ieškojo

kokio nors darbo, nes norėjo padėti materi-

aliai savo šeimai. Jokių kitų užmojų neturėjo,

o apie aktorystę net nesvajojo. Taip jau nuti-

ko, kad atėjo atsitiktinai, o pasiliko amžinai.

Ėjimas į teatro olimpą prasidėjo nuo bilietų

kontrolieriaus pareigų, vėliau buvo paaukš-

tintas – dirbo režisieriaus asistentu. R. Urvinis

ir pats nebegali paaiškinti, kaip atsitiko, kas

paskatino jį stoti į režisieriaus Juozo Miltinio

suburtą dramos ratelį, vėliau peraugusį į stu-

diją. Gal begalinis smalsumas pažinti tai, ko

nežinai. Gal?.. Šis laikotarpis knygoje – išskir-

tinis, praveriantis skaitytojui nežinomus tea-

tro užkulisius. R. Urvinio prisiminimai neturi

pykčio ar pagiežos, jie kupini meilės gyveni-

mo Mokytojams – V. Blėdžiui, Br. Babkauskui,

G. Karkai ir išskirtinai – režisieriui J. Miltiniui.

Autorius dėkoja jiems už tai, kad padėjo at-

rasti save savo gyvenimo kely.

Skaitytojus maloniai nuteiks estetiška

spaudinio kokybė, nuotraukų iš aktoriaus

vaikystės ir darbo teatre įvairovė, autoriaus

metalo plastikos darbų išieškojimai. Knygos

paskutiniuose puslapiuose – Romualdo Ur-

vinio sukurtų per 55 darbo metus Juozo Mil-

tinio dramos teatre personažų sąrašas.

Jūratė Urbšienė

58

auToRiai

Teatrologas doc. dr. Petras Bielskis

Teatrologė Daiva Šabasevičienė

Teatrologė, dramaturgė Gitana Gugevičiūtė

Prof. Bronius Vaškelis Teatrologė Salomėja Burneikaitė

J. Miltinio dramos teatro literatūrinės dalies vedėja Jūratė Urbšienė

Teatrologas doc. dr. Aleksandras Guobys

B.Grincevičiūtės memorialinio buto muziejaus „Beatričės namai“ vyr. fondų saugotoja Laima Žukauskaitė

TV režisierė, KU teatrologijos magistrantė Nijolė Jačėnienė

Dailėtyrininkė Živilė Ambrasaitė Literatūrologijos magistrė Ramunė Karvelytė

Žurnalistė Ada Paukštytė

Žurnalistė Virginija Januševičienė

Aktorė Regina Kazlauskaitė

59

Spalio 9 d. 12 val.

Spalio 9 d. 15 val.

Spalio 9 d. 19 val.

Spalio 10 d. 15 val.








programa

Paminklo Juozui Miltiniui atidengimas, Laisvës a. 5

Festivalio atidarymas

Juozo Miltinio dramos teatras, Lietuva

Mara Zalytë “MARGARITA”, reþ. Albinas Këleris

J.Miltinio dramos teatre, maþoji scena

Teatras No 99, Talinas, Estija

Tiit Ojasoo “ – GORATÐIJE ESTONSKIJE PARNI”, reþ. Tiit Ojasoo

J.Miltinio dramos teatre, didþioji scena (sinchroninis vertimas á lietuviø ir anglø k.)

Valmiera Dramos teatras, Latvija

R.Blaumanis “MIRTIES ÐEÐËLYJE”, reþ. Martinð Eihe

Panevëþio Muzikiniame teatre, Nepriklausomybës a. 8 (sinchr. vert. á lietuviø ir anglø k.)

Dailës teatras, Ryga, Latvija

Mara Zalytë “PERAS GIUNTAS NE NAMIE”, reþ. Michails Gruzdovs

J.Miltinio dramos teatre, didþioji scena (sinchroninis vertimas á lietuviø ir anglø k.)

J.Miltinio vidurinës mokyklos vaidybos klasës spektaklis

pagal Roko Leonavièiaus pjesæ “IÐ TAÐKO A Á TAÐKÀ C”,

reþ. Vidmantas Fijalkauskas ir Algis Þelvys

J.Miltinio dramos teatre, maþoji scena

Viljandi dramos teatras “Ugala”, Estija

August Kitzbergs “VILKOLAKIS”, reþ. Oleg Titov

Panevëþio Muzikiniame teatre, Nepriklausomybës a. 8

Nacionalinis dramos teatras, Lietuva

Vytautas V.Landsbergis “BUNKERIS”, reþ. Vytautas V.Landsbergis

J.Miltinio dramos teatre, didþioji scena

Oskaro Korðunovo Vilniaus miesto teatras, Lietuva

“KARTU” pagal Daivos Èepauskaitës pjesæ “Pupos”,

spektaklio autoriai Jûratë Paulëkaitë ir Dainius Gavenonis

Panevëþio Muzikiniame teatre, Nepriklausomybës a. 8

Ðiauliø dramos teatras, Lietuva

Arvydas Juozaitis “SALOMËJA”, reþ. Albertas Vidþiûnas

J.Miltinio dramos teatre, didþioji scena

J.Miltinio dramos teatre

Festivalio uþdarymas

Tarptautinis

Baltijos valstybiø

teatrø festivalis

JUOZO MILTINIO DRAMOS TEATRAS

Laisvës a.5

Adminstratorës tel. 58 46 13, 8 686 79 222

Kasos darbo laikas – kiekvienà dienà,

iðskyrus pirmadiená nuo 10 iki 14 val.

ir nuo 16 iki 18 val.

Kasos tel. 58 46 14

PANEVËÞIO MUZIKINIS TEATRAS

Nepriklausomybës a. 8

Kasos darbo laikas – kiekvienà dienà,

iðskyrus pirmadiená nuo 11 iki 18 val.

ðeðtadiená nuo 11 iki 13 val.

ir 1 valandà prieð renginá.

Kasos tel. 58 46 75

Spalio 9-12

dienom

is

Documents

Žmogus tarp Ventos ir Virvytės Režisieriui Juozui ... · ISSN 1822-4210 2007 Nr. 3/8 Žmogus tarp Ventos ir Virvytės Režisieriui Juozui Miltiniui – 100 Lietuvių teatro istorikui