1

Mielieji kraštiečiai,

Vilkaviškis – vienas senesnių Sūduvos miestų, išaugęs iš kaimo, įsikūrusio XVI a. antroje pusėje Birštono girios vakariniame pakraštyje, Vilkaujos ir Šeimenos upių san-takoje.

Vilkaviškio rajono savivaldybė įkurta 1991 m. Lietuvai atgavus nepriklausomybę. Savivaldybės centras – Vilkaviškis, istorijos metraščiuose minimas nuo XVI a. pradžios. Miesto herbas – dviguba raudona lelija mėlyname fone.

Šiame nuostabiame Suvalkijos kampelyje gausu kultūros paminklų, lankytinų vietų, susijusių su krašto istorija, literatūros paveldu. Rajono gyventojai turi kuo didžiuotis, ypač gamtos vertybėmis. Teritorijoje yra 62 ežerai. Per rajoną teka Šešupė ir du jos intakai – Rausvė bei Širvinta, kiti upeliai. Turistus traukia įspūdingas Piliakalnių piliakalnis (iš viso rajone yra 14 piliakalnių), nuostabusis Vištyčio regioninis parkas. Reljefo raišku-mu ir vaizdingumu išsiskiria Kylininkų kalvynas. Įkurtas Širvintos hidrografinis draustinis. Čia labai vertingi brandūs plačialapiai miškai, ypač ąžuolynai, kuriuose gausu skroblų ir liepų. Miškuose yra 300 metų ąžuolų, 200 metų amžiaus pušų ir eglių. Iš visų pusių supamas kalvų tyvuliuoja Vištytis. Jo pakrantėje Šilelio miško takelis veda prie Šventojo šaltinėlio. Parko pakraštyje dunkso Didysis pėduotasis Vištyčio akmuo. Gamtos verty-bės saugomos Virbalgirio botaniniame ir zoologiniame draustinyje.

Vilkaviškio rajone gimė daug Lietuvai nusipelniusių žmonių. Tai ne tik tokios iškilios asmenybės, kaip patriarchas, Nepriklausomybės Akto signataras dr. Jonas Basanavičius ar Lietuvos himno autorius dr. Vincas Kudirka, bet ir daugelis kitų visuomenės veikė-jų.

Daugelyje kaimų išauginta visa puokštė puikių kultūros veikėjų: Žiūriuose-Gude-liuose gimė rašytojas Vincas Pietaris, Opšrūtuose – poetas ir vertėjas Kazys Bukavec-kas, Paežeriuose – rašytojas Antanas Kriščiukaitis-Aišbė, Jurkšuose – poetas ir vertėjas Jonas Žilius-Jonila, Naudžiuose – dailininkas, skulptorius Petras Rimša, Degsniškiuose – poetas, vertėjas Petras Arminas-Trupinėlis, Geisteriškiuose – poetas, vertėjas, „Ketu-rių vėjų“ sąjūdžio dalyvis Juozas Tysliava, Kybartuose – dailininkas Isaakas Levitanas ir dirigentas bei kompozitorius Emilis Mlynarskis. Kiršuose gimė poetai Salomėja Nėris ir Kazys Bradūnas. Ir tai tik maža dalelė garsių žmonių, susijusių su mūsų rajonu.

Vilkaviškio kraštas visada garsėjo ne tik nuostabiomis lygumomis ir aukštumomis, istoriją menančiais piliakalniais, istorijos ir kultūros paminklais, bet ir puikiais, darbščiais žmonėmis.

Algirdas BAGUŠINSKAS Vilkaviškio rajono savivaldybės meras

2 3VILKAVIŠKIO RAJONASVILKAVIŠKIO RAJONAS

Vilkaviškio rajonas

Vilkaviškio rajonas – kontrastų kraštas. Didžioji rajono da-lis – intensyvios žemdirbystės kraštas, kuriame vyrauja lygumos. Trečdalis žemių puikiausiai tinka rekreacijos ir turizmo plėtrai. Rajone yra 62 ežerai, o teritorijoje esanti kalva varžosi su aukš-čiausiomis Lietuvos vietomis. Rajono išskirtinumas ir tas, kad ri-bojasi su dviem valstybėmis – Rusija ir Lenkija.

Rekreacijai tinkamiausias kraštas – Lenkijos pasienis. Ilgą lai-ką ši teritorija buvo uždara. Kai ši teritorija tapo laisvai lankoma, nemažai įdomių dalykų surado ir rajono gyventojai. Pavyzdžiui, maumedžių giraitė, kurioje vieno augančio maumedžio trys vy-rai neapkabintų. Būtent čia yra viena aukščiausių Lietuvos vietų. Turistams patrauklus tarp kalvų tyvuliuojantis vandens švarumu išsiskiriantis Vištyčio ežeras. Prie jo prisiglaudęs regioninis par-kas, kurio pakraštyje dunkso Didysis pėduotasis Vištyčio akmuo. Gamtos vertybės saugomos Virbalgirio botanikos ir zoologijos draustinyje. Rajono teritorijoje teka Šešupė ir du jos intakai – Rausvė ir Širvinta. Vis daugiau baidarininkų pamėgsta Aistos upelį.

SavivaldybėSeniūnijaPolicijaGaisrinėTurizmo informacijos centrasAutobusų stotisGeležinkelio stotisBankasBankomatasPaštasBibliotekaMuziejusBažnyčiaKoplyčiaKapinėsDvarasGimtinėVėjo malūnas

Sutartiniai ženklai

PilisAkmuoPiliakalnisGamtos vertybėPaminklasViešbutis, svečių namaiKavinė, baras, restoranasLigoninėVaistinėMašinų stovėjimo aikštelėAutoservisasDegalinėKaimo turizmo sodybaTurgusInternetasMuitinėSlidinėjimo trasaPaplūdimys

Apie šio krašto praeitį byloja ir išlikę piliakalniai. Jų rajone – 14. Rajone gausu paminklų, susijusių su Lietuvos istorijai ar kultūrai nusipelniusiais žmonėmis. Ma-tyt, krašto istorinio ir kultūrinio palikimo turtingumą lėmė tai, kad čia buvo anks-ti panaikinta baudžiava, o žmonės buvo pasiturintys, galėję savo vaikus išleisti į mokslus. Vilkaviškiečiai gali pasigirti, kad Virbalyje žemės turėjo net pats Martynas Mažvydas, o miesto laukuose Napoleonas paskelbė karą Rusijai.

VILKAVIŠKIO SENIūNIJA4 VILKAVIŠKIO SENIūNIJA 5

Vilkaviškio seniūnija

Istorijos apžvalga

Vilkaviškio seniūnijos centras – Vilkaviškio miestas, yra vie-nas senesnių Sūduvos miestų, istorijos metraščiuose minimas nuo XVI a. pradžios. Pirmoji bažnyčia pastatyta 1620 m., pirmoji sinagoga – 1623 m. 1660 m. Vilkaviškiui buvo suteiktos Magde-burgo teisės. Miestas įsikūrė Šeimenos ir Vilkaujos upių santako-je. Jame gyveno daug pirklių, amatininkų, nes per Vilkaviškį ėjo kelias į Prūsiją. Didžioji bendruomenės dalis buvo žydai, todėl Vilkaviškyje stovėjo viena seniausių ir gražiausių Lietuvoje medi-nių sinagogų, statyta daugiau kaip prieš 400 metų. Nuo 1815 m. miestas priklausė Rusijai. 1867 m. buvo įkurta Vilkaviškio apskri-tis. Carinės Rusijos laikais Vilkaviškis, būdamas Mažosios Lietu-vos pasienyje, buvo svarbus gabenamos draudžiamos lietuviškos spaudos platinimo centras. Per Antrąjį pasaulinį karą Vilkaviškis buvo sugriautas, išliko tik 10 procentų pastatų.

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, 1991 m. atstatytas Ne-priklausomybės paminklas, 1996 m. atidengtas J. Basanavičiaus paminklas, 1998 m. – V. Kudirkos paminklinis biustas. Tais pačiais metais atstatyta Vilkaviškio katedra.

Svarbiausios lankytinos vietos

Vilkaviškio (Napoleono) dvaras. Manoma, kad jis buvo pastatytas 1744 m. Dvare gyvenęs rusų generolas. Pirmojo Pa-saulinio karo metais dvare apsigyveno vokiečiai. Pasakojama, kad vėliau iš valstybės dvarą nupirko kunigas Karalius, dar vėliau jame įsikūrė Vilkaviškio vyskupijos kurija. 1812 m. birželio mėn. Vil-kaviškio dvare apsistojęs Prancūzijos imperatorius Napoleonas miesto laukuose surengė kariuomenės paradą ir faktiškai pa-skelbė karo pradžią Rusijai. Napoleono buvimą vilkaviškiečiams beveik pusantro šimto metų priminė liepa kurijos sode ir girnų akmens stalas, prie kurio sėdėjęs imperatorius. Deja, nei liepos, nei akmens nebėra.

Vilkaviškio „Žiburio“ gimnazija pradėjo veikti 1918 m. lapkričio mėn. Čia mokėsi lietuvių, žydų, vokiečių ir rusų vai-kai. Gimnazijoje buvo kuriamos organizacijos, būreliai, leidžiami laikraštėliai. Joje mokėsi ne viena įžymybė, kuria mes galime di-džiuotis ir šiandien. Tai poetai ir rašytojai: S. Nėris, K. Bradūnas, J. Tysliava ir daugelis kitų. Dabar čia įsikūrusi Vilkaviškio viešoji biblioteka.

Kunigų seminarija įkurta 1940 m. Didelis 3 aukštų pastatas buvo pritaikytas klierikų mokymo reikalams ir bendrabučiai. Tuo

Vilkaviškio (Napoleono) dvaras

Vilkaviškio rajono savivaldybės viešoji biblioteka

VILKAVIŠKIO SENIūNIJA6 7BARTNINKų SENIūNIJA

Bartninkų seniūnija

Bartninkų seniūnija yra pietinėje Vilkaviškio rajono dalyje, ribojasi su Šeimenos, Keturvalakių, Gražiškių, Pajevonio seniū-nijomis ir Kalvarijos savivaldybės Akmenynų seniūnija. Seniūnijos teritorijos plotas – 12 846 ha. Miškingumas sudaro 1,5 proc. Yra Sausininkų ir Ožkabalių ežerėliai. Per seniūniją teka šios upės: Širvinta, Aista, Dotamas, Rausvė ir Šeimena. Šiaurinėje seniūni-jos dalyje vyrauja lygumos. Piečiau Bartninkų reljefas kalvotesnis. Aukščiausia seniūnijos kalva yra 217,1 m.

Seniūnijos administracijos centras yra Bartninkų miestelis. Iš viso seniūnijoje yra 39 kaimai, didesni iš jų: Pašeimeniai, Lakštu-čiai, Geisteriškiai.

Istorijos apžvalga

Bartninkai įsikūrė XVI a. antroje pusėje. 1549 m. pastaty-ta bažnyčia. Pagal 1649 m. Alytaus ekonomijos revizijos aktus kaimas priklausė Karalkrėslio vaitui ir turėjo 16 valakų žemės. Gyventojai baudžiavos nėjo, o mokėjo dvarui duoklę natūra ir pi-nigais. XVIII a. Alytaus ekonomijos valdytojas Antanas Tyzenhau-zas prie kaimo įkūrė dvarą, įrengė gelumbės audyklą ir geležies liejyklą. 1783 m. įkurta parapija, 1790 m. pastatyta nauja Šv. Pe-tro ir Povilo bažnyčia. XVIII a. pabaigoje prie jos veikė parapinė mokykla. Po 1831 m. sukilimo buvo sudarytas Bartninkų majora-tas, kurį 1835 m. Rusijos caras padovanojo generolui G. Nestcui. Nuo XIX a. iki 1950 m. Bartninkai buvo valsčiaus centras.

Svarbiausios lankytinos vietos

Piliakalnių piliakalnis – vienas gražiausių Sūduvos krašte. Tai buvusi V–XII a. gyvenvietė ir pilis su priešpiliu. Manoma, kad ant Piliakalnių kaime esančio piliakalnio, vadinamo Piliakalnių pi-liakalniu, galėjo būti legendinė Margirio pilis, nes tik šiomis vie-tomis ėjęs vienintelis kelias į Lietuvos gilumą. Po 1422 m. Melno sutarties, kai Kryžiuočių ordinas atsisakė pretenzijų į Sūduvą, į Bartninkų kraštą Vytautas Didysis atkėlė totorių įgulą, kad ši pa-dėtų saugoti Lietuvos sieną. Dabar piliakalnis pritaikytas turiz-mui, įrengta automobilių stovėjimo aikštelė, laužavietė.

Piliakalnių piliakalnio priešpilyje

metu tai buvo didžiausias pastatas visoje Vilkaviškio vyskupijoje. Seminarija veikė iki 1944 m. Dabar čia įsikūręs siuvimo fa-brikas „Žemkalnija“.

Paminklas V. Kudirkai. Paminklo autorius A. Žukauskas. Paminklas atideng-tas 1998 m. gruodžio mėn., minint 140-ąsias V. Kudirkos gimimo metines.

Pačiame miesto centre, J. Basanavi-čiaus aikštėje, stovi paminklas tautos patriarchui Jonui Basanavičiui (past. 1996 m). Skulptorius – A. Žukauskas, architektas – V. Balčiūnas. Aikštės planas – kvadrato formos. Tai labiausiai lankoma vieta Vilkaviškyje, nes aplinkui – daug par-duotuvių, o vasarą – tai miestiečių poilsio ir jaunimo susibūrimo vieta.

1870 m. pradėta statyti mūrinė neo-romantiško stiliaus Švč. Mergelės Mari-jos Apsilankymo bažnyčia, kurią 1884 m. konsekravo vyskupas J. Oleka. 1926 m. Vilkaviškis tapo vyskupijos centru, o bažnyčia – katedra. Per karą ji buvo su-niokota, o sovietų ir visiškai sunaikinta. Prasidėjus Lietuvos atgimimui, nuspręsta atstatyti katedrą ant senos pamatų. Buvo remtasi senomis fotografijomis ir žmonių prisiminimais. Iš esmės jos vidus suprojek-tuotas naujai. Po katedra įrengtas rūsys su 2 šarvojimo salėmis. Į pamatą įdėta kapsu-lė, kurioje įdėta informacija apie katedros istoriją. 1998 m. Vilkaviškio katedra iškil-mingai konsekruota.

Paežerių ežeras – ežeras pietva-karių Lietuvoje, apie 2 km į vakarus nuo Vilkaviškio. Šiaurės rytų krantas prieina prie Vilkaviškio miesto. Ežerą ypač mėgs-ta vandens sporto entuziastai. Čia galima plaukioti burinėmis valtimis ir jachtomis,

Vilkaviškio katedra

Paminklas V. Kudirkai

Skulptūrų alėja „Eglė žalčių karalienė“

Paminklas J. Basanavičiui

Paežerių ežeras

vandens slidėmis ir motociklais, kitomis motorinėmis priemonėmis. Be to, virš ežero galima pasklandyti parašiutu. Eže-re kiekvienais metais vyksta mažų burinių valčių ir jachtų regata. Ežeras žuvingas. Vilkaviškiečiai ypač mėgsta naktinių kar-šių žvejybą. Naktį metu ežero pakrantė pasipuošia žiburiais, ir tai gana įspūdingas vaizdas.

8 9GIŽų SENIūNIJABARTNINKų SENIūNIJA

Gižų seniūnija

Gižų seniūnija įsikūrusi 12 km į pie-tryčius nuo Vilkaviškio, 1 km į šiaurę nuo plento Marijampolė–Kybartai. Seniūnija ribojasi su Marijampolės rajonu, Keturva-lakių ir Pilviškių seniūnijomis. Seniūnijoje yra 2 gyvenvietės, 24 kaimai, didesni iš jų – Rūdos, Baltakio, Rimavičių. Plotas – 3891, 7 ha, iš jų 153 ha sudaro miškai, 16 ha – pelkės, 3 ha – ežerai. Per seniūnijos teritoriją teka 3 upeliai – Rausvė, Mul-džius, Paikis.

Seniūnijos administracinis centras yra Gižų miestelis.

Istorijos apžvalga

Kai kurie istorikai teigia, kad Gižai įsikūrę apie 1613 m. Nuo XVIII a. antros pusės žinomas Gižų dvaras ir seniūnija, kuri priklausė Vilkaviškio parapijai. 1774 m. pastatyta medinė Gižų bažnyčia (sude-

Buv. Gižų dvarasGižų miestelyje

Gižų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia

gė 1834 m.). Abipus kelio nuo bažnyčios pradėjo formuotis gyvenvietė. Gižų savi-ninkas Antanas Vičechovskis 1847–1850 m. pagal italų architekto Henriko Marko-nio projektą pastatė gražią mūrinę baž-nyčią. 1885 m. ji konsekruota Šv. Antano Paduviečio titulu. Prie bažnyčios veikė parapinė mokykla. XIX a. pabaigoje Gižų dvarui priklausė Gižų ir Marijanavo pali-varkai ir 8 aplinkiniai kaimai. Dvare vei-kė plytinė, spirito varykla, alaus darykla, vėjo malūnas. XX a. pradžioje didelė dalis dvaro žemių atiteko valstiečiams, jose įsi-kūrė dabartiniai Gižų-Daržininkų, Naujųjų Gižų, Adamarinos ir kt. kaimai. Gižų vals-tiečiai aktyviai dalyvavo 1905–1907 m. re-voliucijoje. Nuo 1905 m. Gižai – valsčiaus centras.

Vertinga Gižų Šv. Antano Paduvie-čio bažnyčia, pastatyta 1850 m. Bažnyčia negotikinė, stačiakampio formos, su bokš-teliais. Šventoriaus tvora akmenų mūro.

Gižų seniūnijoje gimė garsus fizikas, profesorius K. Baršauskas.

Dr. Jono Basanavičiaus sodyba-muziejus. Muziejaus ištakos – 1989 me-tai, kai architektė Živilė Mačionienė pa-rengė J. Basanavičiaus gimtosios sodybos atstatymo projektą. Idėja atkurti sodybą kilo sodinant Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolyną. 1991 m. buvo atstatytas gyve-namasis namas ir klėtis, pradėta rengti J. Basanavičiaus gyvenimą ir veiklą atspin-dinti ekspozicija, Ožkabalių ir Bartninkų apylinkėse buvo renkami seni buities daik-tai ir rakandai – sodybos eksponatai. 1995 m. atstatytas dar vienas sodybos pastatas – tvartas-karvidė, o 1996-aisiais atstačius sodybos kluoną ir rūsį, J. Basanavičiaus

Totorių kapinaitės

Užgavėnės J. Basanavičiaus sodyboje

Dr. Jono Basanavičiaus sodyba-muziejus

Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas

memorialinis muziejus ir Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas buvo įtraukti į Lietu-vos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių registrą kaip objektai, turintys architektūrinę, istorinę ir urbanistinę reikšmę. 1998 m. atstatytas tvarto-kiau-lidės pastatas. Neatstatyta liko tik aliejinė, jauja ir pirtis. 2006 m. kovo 31 d. įsteigta viešoji įstaiga – Jono Basanavičiaus sody-ba-muziejus, kurios tikslas – prižiūrėti ir saugoti atkurtos dr. J. Basanavičiaus sody-bos pastatus, kaupti, eksponuoti ir popu-liarinti muziejaus vertybes, atspindinčias tautos patriarcho gyvenimą, veiklą, kū-rybinį palikimą, asmeninius daiktus bei kitą su jo asmenybe susijusią medžiagą. Kasmet vyksta istoriniai skaitymai, skirti Vasario 16-ajai, pavasarį minima Spaudos diena. Organizuojami tradiciniai renginiai: apskrities klojimų teatrų ir folkloro kolek-tyvų festivaliai „Žaliasis ąžuolėli“, „Joninių šventė“. Rengiami J. Basanavičiaus gimi-mo metinių minėjimai, moksleivių rašinių ir piešinių konkursai. Nuolat rengiamos tautodailininkų, menininkų ir moksleivių darbų parodos iš visos Lietuvos.

1988 m. balandžio 1 d. šalia gimtosios J. Basanavičiaus sodybos buvo pradėtas sodinti Lietuvos tautinio atgimimo ąžuolynas. Tris savaitgalius žmonės va-žiavo ne tik iš Lietuvos, Latvijos, bet ir Kaliningrado srities. Vežė ir sodino ąžuo-liukus, liepaites, eglaites, kitus Lietuvoje nuo seno augusius medžius. Kiekvieną sa-vaitgalį suvažiuodavo vis daugiau žmonių, kol buvo užsodintas 30 ha plotas.

Bartninkų seniūnijos teritorijoje, Vinkšnupių kaime, išlikusios didžiausios Lietuvoje totorių kapinės. Ant vieno paminklo išlikusi palaidojimo data – 1680-ieji. Pasakojama, kad 1232 m. į Lietuvą

buvo atkelta daug totorių. Kaip padėką už pagalbą jie gavo Vinkšnupių dvarą su apy-linkėmis. XIX a. dvaro savininkas pastatė kapinėse medinę mečetę. Dabar mečetės nebėra, tačiau likusios kapinės su keliais šimtais antkapių. Ant paminklinių akmenų dar galima įskaityti kai kuriuos įrašus.

Seniūnijoje įrengtos trasos pėsčiųjų ir dviratininkų turizmui.

10 11GRAŽIŠKIų SENIūNIJAGRAŽIŠKIų SENIūNIJA

Prie pat sienos su Lenkija yra 150 metų senumo maume-džių giraitė, įrengta poilsio aikštelė. Pavieniai maumedžiai au-ginami dažnoje sūduvių sodyboje, o giraitė – retenybė. Suskai-čiuojama daugiau kaip 60 kompaktiškai tik šioje vietoje augančių maumedžių, savo viršūnes iškėlusių į maždaug 30 metrų aukštį. Medžiai, kuriuose uoksus įsirengę paukščiai, pažymėti žalia juos-ta – tai tikras genių (o gal ir kitų miško sparnuočių) daugiabutis. Aistiškių maumedynas, kaip lankytinas objektas, pažymėtas rajo-no turistiniame žemėlapyje (pėsčiųjų maršruto trasa).

Ežeras Gražiškiuose

Šyvio šokdinimo šventė Gražiškiuose

Miestelio šventė

Gražiškiai šiandien

Gražiškių seniūnija

Gražiškių seniūnija yra Vilkaviškio lygumų pakraštyje, prie Vilkaviškio–Kalvarijos–Vištyčio kelių sankryžos. Seniūnija ribojasi su Pajevonio, Bartninkų, Vištyčio seniūnijomis, Kalvarijos savival-dybe, Lenkijos Respublika. Jos plotas – 12 000 ha. Yra 32 kaimai, tyvuliuoja 5 ežerai: Talaikės, Vygrio, Beržinio, Armudiškių, Dota-mų (užima 79 ha bendro seniūnijos ploto). Gražiškių apylinkėmis galima gėrėtis nuo Majako, Grybkalnio, Svirkalnio, Vyskupkalnio kalvų. Čia puikios sąlygos plėtoti kaimo turizmą. Įrengtos dvira-čių ir slidinėjimo trasos. Gražiškių seniūnija garsėja Šyvio šokdi-nimo tradicijomis (ši tradicija atėjusi iš prūsų laikų).

Seniūnijos administracijos centras yra Gražiškių miestelis.

Istorijos apžvalga

Gražiai pirmą kartą rašytiniuose šaltiniuose minimi 1594 m. Vėliau, prisegus lenkišką galūnę „-iški“, Gražiai virto Gražiškiais. Pirmuoju Gražių savininku 1598 m. tapo LDK medžioklininko, Lazdijų seniūno Jono Naruševičiaus ištikimas tarnas Vaitiekus Gintautas. Archeologiniai radiniai liudija, kad Gražiškių seniūnijos apylinkėse žmonės gyvenę keli tūkstančiai metų iki Kristaus gimi-mo. Karų su kryžiuočiais metu į šias apylinkes galėjo pasitraukti dalis Prūsijos gyventojų – buvusių nadruvių genčių palikuonys. Šis paprūsės tautų mišinys ir davė pradžią Gražiškių genofondui. Vėliau jį papildė lenkų ir vokiečių kolonistai. 1600 m. pastatyta pirmoji medinė Gražių bažnyčia. 1744–1745 m. pradėta statyti antroji Gražiškių bažnyčia. 1881 m. pastatyta trečioji bažnyčia, tituluota Šv. Mykolo Arkangelo vardu. Gražiškių bažnyčia – ver-tingas architektūros ir dailės paminklas.

Svarbiausios lankytinos vietos

Regykla „Svirkalnis“ netoli Gražiškių. Tai aukščiausia apy-linkės kalva. Papėdėje yra nedidelis ežeras. Iš gilaus slėnio ište-ka Širvinta, pavasarį tampanti IV kategorijos vandens maršrutu sportininkams ir turistams.

Svirkalnis

Tradicijos

Gražiškiai garsėja įdomia tradicija. Lietuvių kultūroje metų pradžia – Kalėdos. Kūčios ir Kalėdos – riba tarp seno ir naujo, tarp tamsos ir šviesos. Šią ribą ženklina tarpkalėdinis laikas tarp Kalėdų iki Trijų karalių švenčių. Šiuo metų laiku Šyvis buvo šokdi-namas Gražiškių, Pajevonio, Vištyčio miesteliuose ir aplinkiniuo-se kaimuose. Paprotį išsaugojo tik gražiškiečiai. Metų virsmo ci-klo simbolis – persirengėliai. Antrą Kalėdų dieną įvairaus amžiaus Gražiškių miestelio žmonės išeina šokdinti Šyvio.

12 13KYBARTų SENIūNIJAKETuRVALAKIų SENIūNIJA

Kybartų seniūnija

Kybartų seniūnija ribojasi su Vištyčio, Pajevonio, Virbalio, Šeimenos, Klausučių seniūnijomis, Šakių rajonu ir Rusijos Fede-racija. Seniūnijos plotas – 15 390 ha. Yra 37 kaimai, didesni iš jų: Matlaukys, Šiaudiniškiai, Gudkaimis, Keturkaimis, Kybeikiai.

Seniūnijos administracinis centras yra Kybartų miestas.

Istorijos apžvalga

Kybartų kaimą XVI a. pirmoje pusėje Sūduvos girių koloni-zavimo laikotarpiu įkūrė karalienė Bona. Kaimas minimas 1561 m. Jurbarko ir Virbalio inventoriuje. 1598 m. dalis kaimo buvo užrašyta Virbalio bažnyčiai. Po 1795 m. Lenkijos ir Lietuvos valstybės padalijimo Kybartai atiteko Prūsijai, 1815 m. – Rusijai. Kybartai pradėjo plėstis 1861 m., kai buvo baigtas tiesti Kauno–Virbalio geležinkelis, jungiantis Rusijos miestus su Prūsija. Prie Kybartų pastatyta viena gražiausių ir didžiausių geležinkelio sto-čių (iki 1965 m. vadinosi Virbalio geležinkelio stotis), įkurta pa-sienio muitinė. Kybartai sparčiai augo ir, nustelbę Virbalį, tapo

Keturvalakių seniūnija

Keturvalakių seniūnija ribojasi su Gižų, Pilviškių, Šeimenos ir Bartninkų seniūnijomis, Marijampolės savivaldybe. Jos plotas – 92 km2. Yra 26 kaimai, didesni iš jų: Karkliniai, Geisteriškiai, Bačkiškiai, Degučiai.

Seniūnijos administracinis centras yra Keturvalakių mies-telis.

Istorijos apžvalga

Rašytiniuose šaltiniuose Keturvalakiai minimi nuo 1613 m. Vilniaus vyskupas Konstantinas Bžostovskis 1714 m. leido Lan-keliškių klebonui laikyti pamaldas Keturvalakių koplyčioje. Prie jos 1765 m. leista įkurti Šv. Barboros broliją. 1769 m. pradėti švęsti atlaidai, 1777 m. įkurta parapija. Prie jos veikė parapinė mokykla, kurioje 1781 m. mokėsi 8 mokiniai. 1872 m. įsteigta valdinė pradžios mokykla. Keturvalakių seniūnijoje gimė poetas, vertėjas Petras Arminas-Trupinėlis (1853–1885 m.; Degsniškiuo-se), poetas, vertėjas, „Keturių vėjų“ sąjūdžio dalyvis Juozas Tys-liava (1902–1961 m.; Geisteriškiuose).

Keturvalakių mokyklos 220 metų jubiliejaus šventė

Keturvalakių bažnyčios varpinė Ramučio Kazimiero ir Aldonos Česnų gražiausia sodyba Kybartų geležinkelio stotis Paminklas garsiam peizažistui I. Levitanui

14 15KLAuSuČIų SENIūNIJAKYBARTų SENIūNIJA

K. Donelaičio gimnazija

Kybartų cerkvė

svarbiu prekybos punktu. Spaudos drau-dimo metais per Kybartus ėjo knygnešių keliai. 1870 m. pastatyta sinagoga. XVIII a. pabaigoje Kybartuose veikė kaulamil-čių gamykla, fotografijos ateljė. 1883 m. mieste gyveno 2 158, 1897 m. – 2 707 gy-ventojai. Veikė ligoninė, vaistinė, valsčiaus teismas, biblioteka, vyko dideli turgūs ir prekymečiai. XX a. pradžioje pradėjo veikti triklasė mokykla, kuri vėliau išaugo į gimnaziją. 1914 m. mieste gyveno 10 000 gyventojų. Per Pirmąjį pasaulinį karą mies-tas buvo sugriautas, tačiau netrukus buvo atstatytas ir vėl išaugo (iki 1950 m. buvo valsčiaus centras). 1919 m. Kybartams su-teiktos miesto teisės ir privilegijos.

Svarbiausios lankytinos vietos

Kybartų miestą puošia neorenesan-sinė Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia, 1928 m. pastatyta pagal gar-saus tarpukario Lietuvos architekto Vy-tauto Landsbergio-Žemkalnio projektą. Kybartų parapijos bendruomenės iniciaty-va ir lėšomis 2006 m. buvo atnaujinti per Antrąjį pasaulinį karą išplėšti bažnyčios varpai, sutvarkytas apšvietimas. Kybartų

Kybartų Eucharistinio Išganytojo bažnyčia Kybartai iš paukščio skrydžio

bažnyčia sovietmečiu buvo tapusi „Katali-kų bažnyčios kronikos“ centru. Kybartuo-se gyveno ir katalikų teises gynė kunigas Sigitas Tamkevičius (dabar – Kauno arki-vyskupijos vyskupas). Bažnyčios sienoje įrašas primena, kad čia ilsisi kovotojas už katalikybę V. Jaugelis.

Prano Stanaičio tiltas per Šešupę ties Slabadais, pastatytas 1931 m. žinomo visuomenės veikėjo inžinieriaus Prano Stanaičio rūpesčiu

Klausučių seniūnijos bendruomenių pirmininkės

Klausučių seniūnija

Klausučių seniūnija ribojasi su Pilviškių, Šeimenos, Kybar-tų seniūnijomis, Šakių rajonu. Seniūnijos plotas – 117 km2. Yra Klausučių tvenkinys, teka Šeimenos, Širvintos, Šešupės upės. Iš viso seniūnijoje yra 35 kaimai, iš jų 8 – be gyventojų. Didžiausi kaimai: Sūdava, Teiberiai, Kataučizna, Klausučiai.

Seniūnijos administracinis centras yra Klausučių kaimas.

Istorijos apžvalga

Tarpukario Lietuvoje beveik visa teritorija priklausė Žalio-sios valsčiui. Jame gyveno turtingi ūkininkai, buvo daugiau kaip 15 dvarų ir polivarkų. Valsčiaus centras – Žaliosios bažnytkaimis. Kaimas per Antrąjį pasaulinį karą buvo sugriautas, vėliau atkurtas, bet valsčiaus centru netapo. Iš buvusių kaimų udarytos Juodu-pėnų ir Augalų apylinkės. Pastaroji 1976 m. pavadinta Klausučių vardu, o prie jos vėliau prijungta ir Juodupėnų apylinkė.

16 17PAJEVONIO SENIūNIJAKLAuSuČIų SENIūNIJA

Klausučių bendruomenės šventėje

Seniūnijoje gimę įžymūs žmonės: Didžiuosiuose Šelviuose – rašytojas Antanas Vaičiulaitis (1906–1992 m.), Pūstelninkų kaime – rašytojas Pranas Mašiotas (1863–1940 m.), Matarnuose – ge-nerolas leitenantas Juozas Stanaitis (1865–1925 m.) ir inžinierius Pranas Stanaitis (1869–1936 m.).

Svarbiausios lankytinos vietos

Sūdavos krašto muziejusVažiuojant Kudirkos Naumiesčio kryptimi, apie 12 km nuo

Vilkaviškio, yra Sūdavos kaimas, senbuviams geriau žinomas Ar-minų kaimo vardu. Dabar čia yra 479 gyventojai. Įvažiuojant į kaimą, matyti buvusio kumetyno ir Rementiškių dvaro pastatus. Kumetyno viename kambarėlyje paprastai gyvendavo viena šei-ma, o seniau šeimos tikrai nebuvo mažos. Ne vienas dvarininkas čia valdė, paskutinis iš jų buvo Adomas Saveckis.

Šiandien dvaro pastate mokytojos Reginos Naujokaitienės pastangomis įkurtas Sūdavos krašto muziejus. Po langais – darže-lis, už jo – ąžuoliukai, pasodinti žymiems krašto žmonėms atmin-ti. Tiek aplinka, tiek vidus dvelkia kaimo idile, ramybe. Įžengus į muziejų, laikas tarytum sustoja.

Kitos lankytinos vietos: buvęs Putinų dvaras, Kataučiznos parkas, 1915 m. karo vokiečių kapinės Žaliojoje, žydų žudynių vieta Žynių kaime.

Sūduvos krašto muziejaus ekspozicijos Rašytojo A. Vaičiulaičio tėviškė Didžiuosiuose Šelviuose

Pajevonio seniūnija

Pajevonio seniūnija ribojasi net su 6 Vilkaviškio rajono se-niūnijomis: Vištyčio, Kybartų, Virbalio, Šeimenos, Bartninkų ir Gražiškių seniūnijomis. Seniūnijos plotas – 12 437 ha, iš jų 1 745 ha užima miškai. Pajevonio seniūnijoje yra 22 kaimai.

Pajevonio seniūnijai būdinga reljefo įvairovė lemia gražų ir patrauklų gamtovaizdį. Kylininių kraštovaizdžio, Dabravolės hi-drografinis draustiniai, Vištyčio regioninis parkas, senovės pilia-kalniai traukia gamtos mylėtojus ne tik iš aplinkinių rajonų, bet ir iš užsienio.

Seniūnijos administracinis centras – Pajevonio miestelis.

Istorijos apžvalga

Pajevonys minimas kaip buvusi 1524 m. prūsų-jotvingių gy-venvietė, kurioje vykdavo įvairių apeigų. Teigiama, kad šioje vie-

toje buvusi pirmoji Sūduvos (Jotvingos) administracinė sostinė ir žynių-kunigaikščių (kunigų) dvasinis centras. Tikima, kad buvo net šešios šventyklos, kurios turėjo savo paskirtį ir reikšmę. Aukščiausia valdžia buvo Kunigas, kiti – jo tikėjimo pasekėjai ir vykdytojai. Šiuo metu Pajevonio aikštėje yra Kunigo sosto imi-tacija.

1551–1650 m. Pajevonio parapijoje prie bažnyčios jau veikė parapinė katalikų mokykla, 1774 –1802 m. ji pertvarkyta į vals-tybinę mokyklą. Apie 1925 m. pastatyta raudonų plytų moky-kla, dabartinė – 1981–1982 m. 1923 m. miestelyje ir buvusiame dvare buvo 99 sodybos ir 640 gyventojų. 1939 m. – apie 800 gyventojų. Pajevonys buvo valsčius. 1936 m. Pajevonyje pasta-tytas Vytauto Didžiojo paminklas. 1999 m. Prezidento dekretu patvirtintas Pajevonio herbas.

Svarbiausios lankytinos vietos

Pajevonys, reto grožio Sūduvos kampelis, rūpestingai puo-selėjamas ir puošiamas tampa vis patrauklesnis turistams ir ren-ginių iniciatoriams.

Įgyvendinus projektą „Laukinis kempingas“, Pajevonio poil-siavietėje pastatytos pavėsinės, įrengta tinklinio aikštelė, bendro naudojimo teritorijoje auga naujų sodinukų. Pajevonys tampa žinomas ne tik apskrityje, bet ir respublikoje. Ne tik dėl gražiai

Vytauto Didžiojo paminklas Pajevonyje (past. 1935 m., minint 500-ąsias kuni-gaikščio mirties metines)

Paminklas žuvusiems par-tizanams už Lietuvos laisvę Pajevonyje

18 19PILVIŠKIų SENIūNIJAPAJEVONIO SENIūNIJA

tvarkomos aplinkos, bet ir dėl reikšmin-gos praeities Pajevonyje sulaukiama vis daugiau svečių, ieškančių čia atsakymų į Sūduvos krašto istorijos klausimus.

Pajevonio (Kunigiškių) piliakalnis su senovės gyvenviete įrašytas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros ver-tybių registrą. Pakeliui į Pajevonio (Kuni-giškių) piliakalnį tarsi praeities paslapčių sargyboje stovi žilojo Krivio skulptūra. Prie piliakalnio gausu renginių nuo senųjų amatų dienų iki lankininkų ir brolijos „Vi-duramžių pasiuntiniai“ riterių pasirodymų. Viduramžio šokiai nukelia visus susirinku-siuosius į tolimą praeitį.

Pajevonio (Kunigiškių) piliakalnis

Maždaug 1,5 km į šiaurės vakarus nuo Pajevonio piliakalnio, arba dar kitaip minimo Pilies kalno, stūkso Juodkalniu vadinamas Ragaišių piliakalnis. Archy-vuose minima, kad ant Juodkalnio buvo akmuo su ženklais, o pagal padavimą – čia nuskendo bažnyčios varpai, kurie skamba iki šiol. Juodkalnis buvo vadinamas Sargy-bos piliakalniu.Važiuojant nuo Pajevonio Vištyčio link, maždaug 7 kilometre, matyti masyvi kalva. Tai – Dabravolės piliakal-nis. Pietiniuose pakraščiuose ir šlaituose aptinkama kultūrinio sluoksnio pėdsakų, rasta gruoblėtu paviršiumi lipdytosios ke-ramikos. Vakarinėje piliakalnio dalyje rasta buvusios gyvenvietės pėdsakų. Piliakalnio papėdėje auga 37 kamienų, išsišakojusių iš kelmo, liepa.

Vienos dienos kaimiško gyvenimo ypatumai

Dabravolės piliakalnis

Daugiakamienė liepa

Pilviškių seniūnija

Pilviškiai įsikūrę Šešupės ir Pilvės santakoje, 14 km į šiaurės rytus nuo Vilkaviškio, prie geležinkelio linijos Kaunas–Kybartai. Pilviškių seniūnija ribojasi su Gižų, Keturvalakių, Šeimenos ir Klausučių seniūnijomis, Šakių rajono, Kazlų Rūdos ir Marijampo-lės savivaldybėmis.

Seniūnijos administracinis centras – Pilviškių miestelis. Se-niūnijoje yra 67 kaimai, didesni iš jų – Stirnėnai, Paežeriai.

Istorijos apžvalga

Pilviškiai 1536 m. pagal karalienės Bonos privilegiją gavo Magdeburgo teises. 1559 m. G. Volovičiaus Sūduvos girių apra-šyme Pilviškiai vadinami „nauju miesteliu“. 1567 m. jis priklausė Mikalojui Sapiegai. 1656 m. pastatyta katalikų bažnyčia. 1758 m. įkurta parapija. Miestelis nukentėjo per XVIII a. pradžios karus,

o XIX a. pradžioje jį nusiaubė Napoleono kariuomenė, miestelis daug kartų degė. Varšuvos kunigaikštystės statistinio apra-šymo duomenimis, 1808 m. Pilviškiai buvo mažas, skurdus miestelis, kuriame gyveno 350 žmonių. 1840 m. įkurta evangelikų liuteronų bažnyčia. 1858 m. veikė valdinė pradžios mokykla. 1862 m. nutiesus gele-žinkelį, miestelis ėmė augti: atsirado par-duotuvių, vyko dideli turgūs ir prekymečiai. 1998 m. pastatytas obeliskas „Tauro apy-gardos partizanų vadui Antanui Baltūsiui-Žvejui (1915–1948 m.). Kasmet rengiamos Joninių ir Baltramiejaus šventės.

1999 m. prelatas V. Gustaitis pašventi-no atkurtus Pilviškių herbą ir vėliavą.

Pilviškių geležinkelio stotis

20 21ŠEIMENOS SENIūNIJAPILVIŠKIų SENIūNIJA

Svarbiausios lankytinos vietos

Eidami istoriniais keliais, aplankysime Vilkaviškio krašto muziejui priklausančią rašytojo ir mūsų tautos himno kūrėjo V. Kudirkos gimtinėje esančią auten-tišką 1867 m. statytą klėtelę. Pirmo-jo pasaulinio karo metais sodyba buvo sugriauta, liko tik medinė klėtelė, kurią V. Kudirka itin mėgo. 1965 m. suremon-tavus klėtelę, joje įkurtas muziejus. Jame saugoma nemažai rašytojo ir jo artimųjų daiktų, etnografinių vertybių.

Pilviškių Švč. Trejybės bažnyčia – balta dvibokštė šventovė. Ji atstatyta 1997 m., yra moderno stiliaus, didinga, jauki vidaus erdve.

Mažučių šaltinėlis. Legenda pasa-koja, kad pro tą vietą, kur yra šaltinėlis, ėjo senelis ir pamatė labai gražią mergai-

tę, prausiančią veidą. Pagal vieną padavi-mą – ji nieko nesakiusi, pagal kitą – tarusi: „Prauskitės ir naudokitės“. Senelis nusku-bėjęs į artimiausią sodybą ir pranešęs apie įvykį. Į nurodytą vietą subėgo žmonės. Gražiosios mergaitės jau nerado, bet toje vietoje iš žemės tryško šaltinis, nors jo ten niekuomet anksčiau nebuvo. Nedaug suko galvas tuo laiku religingi žmonģs ir tyra širdimi priėmė, kad juos aplankiusi pati Švč. Mergelė Marija ir atnešusi dova-nų šitą šaltinėlį. Vietos žmonės netrukus apie šaltinėlį surentė rentinėlį ir pastatė nedidelę koplytėlę. Viduje išdrožė alto-rėlį. Liaudies meistrai išpuošė jį įvairiais drožiniais, padarė gražų kryžių ir Švč. Mergelės Marijos statulėlę. Laikui bėgant, mediniai rentiniai pakeisti betoniniais. Vie-ta apsodinta gėlėmis ir išgrįsta plytelėmis. Šalia koplytėlės pastatyta keturiolika Švč. Mergelės Marijos Skausmo ir Džiaugsmo paslapčių koplytstulpių.

Seniūnija garsėja įžymiais žmonėmis. Žiūriuose-Gudeliuose gimė rašytojas Vin-cas Pietaris (1850–1902 m.); Paežeriuose – XX a. pradžios lietuvių tautinio atgimimo ideologas, varpininkų sąjūdžio iniciatorius ir puoselėtojas, „Tautiškos giesmės“ kūrė-jas, rašytojas, vertėjas, publicistas, kritikas, vienas lietuvių dramaturgijos pradininkų Vincas Kudirka (1858–1899 m.) ; rašytojas Antanas Kriščiukaitis-Aišbė (1864–1933 m.); Naudžiuose – knygnešys Juozas Rim-ša (1875–1970 m.), dailininkas skulptorius Petras Rimša (1881–1961 m.) ir kiti.Renginys prie V. Kudirkos klėtelės

P. Rimšos tėviškė Naudžiuose

Mažučių šaltinėlis

Šeimenos seniūnija

Šeimenos seniūnija įkurta 1995 m. Jos teritorija išsidėsčiusi apie Vilkaviškio miestą ir ribojasi su Kybartų, Klausučių, Pilviškių, Gižų, Keturvalakių, Bartninkų, Pajevonio, Virbalio ir Vilkaviškio miesto seniūnijomis. Seniūnijos plotas – 16 405,2 ha. Seniūnijoje yra 20 gyvenviečių centrų, 63 kaimai (8 negyvenami).

Seniūnijos administracinis centras yra Vilkaviškio mieste, kuris į seniūnijos teritoriją neįeina.

Paežerių dvaro rūmai

22 23ŠEIMENOS SENIūNIJAŠEIMENOS SENIūNIJA

Svarbiausios lankytinos vietos

Paežerių dvaro rūmai – unikaliausias Sūduvos krašto dva-rų kultūros paveldo objektas, turintis istorinę, architektūrinę, urbanistinę ir kraštovaizdinę vertę. Dvaro ansamblis 1992 m. įtrauktas į saugojamų objektų sąrašą kaip respublikinės reikšmės kultūros vertybė ir vertinamas kaip vienas raiškiausių perėjimo iš baroko į klasicizmą laikotarpio dvarų sodybinių ansamblių Lie-tuvoje.

Paežerių dvaro pradžia turėtų siekti seniausių Sūduvos dva-rų kūrimosi laikus – XVI–XVII a., kai šis kraštas buvo intensyviai apgyvendinamas. Nuo XVII a. vidurio dvaro valda priklausė gar-siems didikams Raudondvario Zabieloms. Rezidentinius rūmus Paežeriuose pasistatė Simonas Zabiela (1750–1824 m.). Dvaro sodybos ansamblį suprojektavo ankstyvojo ir brandaus klasiciz-mo atstovas, kūrybingas architektas Martynas Knakfusas (1740–1821 m.), kuris čia gyveno po 1794 m. sukilimo.

Į Paežerių dvarą veda kaštonų alėja. Priešais rūmų fasadą driekiasi parteris. už rūmų, šiaurinėje dalyje, buvusio kanalo link, ežero pakrantėje kadaise vedė parko dalimis nusidriekusi tuo-pų alėja. Pietvakariniame vejos krašte – dvaro oficina su prie jos prisišliejusiu negotikinio stiliaus Belvederio bokštu. už oficinos išlikęs ledainės pastatas ir buvusi dvaro kiaulidė. Remiantis le-genda, rūmų partete augantis senasis glaustašakis ąžuolas, buvo

pasodintas dvaro įkūrimo proga. Paežerių dvaro parkas ir sodas, užimantis 12 ha plotą, šiaurinėje dalyje šliejasi prie Paežerių eže-ro. Tai mišraus tipo parkas su pratekamųjų tvenkinių sistema bei išlikusiomis liepų alėjomis.

Nuo 1998 m. Paežerių dvaro rūmų pirmojo aukšto salėse veikia Vilkaviškio krašto muziejaus parengtos gamtos, proistorės, krašto ir išeivijos istorijos, žymesnių visuomenės veikėjų nuolati-nės ekspozicijos. Rotondinėje biliardo salėje rengiamos parodos, skirtos svarbesnėms Lietuvos ir krašto istorijos datoms, žymių krašto žmonių sukaktims paminėti. Oficinos pirmame aukšte Vilkaviškio krašto muziejaus įrengtos nuolatinės etnografijos ir buities ekspozicijos: sūduvių „šeimynstubė“, tarpukario laikotar-pio darbo kabinetas ir valgomasis. Atskiroje salėje parengta eks-pozicija, skirta muziejaus mecenatei dail. M. B. Stankūnienei ir jos šeimai. Jau tampa tradicinėmis dvaro kiemelyje kasmet ren-giamos Sūduvių amatų šventės, į kurias sukviečiami visi senųjų amatų žinovai.

2004 m. įkurtas Sūduvos (Suvalkijos) regioninis kul-tūros centras. Tai regioninė kultūros įstaiga, siekianti saugoti, aktualizuoti, sisteminti, puoselėti ir propaguoti istorinio-etninio regiono kultūros paveldą, sudaryti galimybes pažinti ir lankyti regiono kultūros paveldo objektus, skatinti kultūros turizmą re-gione. Kultūros centre rengiami klasikinės muzikos ir poezijos vakarai, skamba kamerinės muzikos koncertai, pristatomos pro-fesionalaus ir liaudies meno parodos, organizuojami edukaciniai renginiai ir susitikimai.

Šukių piliakalnis yra Brideikio kranto kyšulyje. Iš šiaurės ir vakarų jį juosia Brideikio upelis, iš pietryčių – gretima aukštuma. Piliakalnio šlaitai nuo upelio statūs, 13 m aukščio. Viršuje yra 30 m ilgio rytų-vakarų kryptimi ir 45 m pločio prie pylimo trikam-pio formos aikštelė. Piliakalnio teritorijos plotas yra 230 m ilgio šiaurės-rytų kryptimi ir iki 230 m pločio.

Į rytus ir pietryčius nuo piliakalnio esančioje aukštumoje yra gyvenvietė – Šukių kaimas.

Piliakalnyje rastas akmeninis laivinis kirvis. Pasakojama, kad piliakalnyje buvo požemiai, skylė, o į pietryčius nuo piliakalnio – akmenų grindiniai. Teigiama, kad dvarininkas Skomėkis nuka-sęs visą piliakalnio viršų, 3–4 m aukščio, mat jam prisisapnavę, kad piliakalnyje yra pasėta daug pinigų. Taip pat nurodoma, kad ūkininkas, norėdamas išplėsti savo pievą, upelio vagą nukreipęs pačia piliakalnio papėde, dėl to pradėjo griūti piliakalnio šlaitas.

Sūduvių amatų šventė Paežerių dvare

Misviečių piliakalnis (Kapkiemis) įrengtas aukštumos ky-šulyje, 2,4 km į pietvakarius nuo Obelupio ir Širvintos (Senašir-vintos) santakos, 1,1 km į šiaurės rytus nuo Šukių piliakalnio ir 0,65 km į pietryčius nuo Kaukakalnio kaimo kapinių, Brideikio dešiniajame krante. Iš vakarų, šiaurės vakarų ir pietvakarių juosia Brideikio slėnis, iš rytų prieina gretima aukštuma. Piliakalnio te-ritorijos plotas yra 110 m ilgio šiaurės-pietų kryptimi ir iki 110 m pločio. Į rytus nuo piliakalnio esančioje aukštumoje yra gyvenvie-tė – Misviečių kaimas. Ji yra palyginti lygiame lauke. Piliakalnyje yra senosios kapinės, todėl piliakalnis ir vadinamas Kapkiemiu.

Podvarko poilsiavietė įrengta Podvarko miške, ant Po-dvarko ežero kranto. Puikus pušynas ir kalvotas reljefas traukia poilsiautojus tiek vasarą, tiek žiemą.

Kitos lankytinos vietos: Paežerių ežeras, Aukso Rago pu-siasalis, Alvito savanorių kapinės, Ripkaus giraitė, dalis uosijos miško ąžuolyno.

Alvito Šv. Onos bažnyčia

Šukių piliakalnis

Paežerių ežeras

24 25VIŠTYČIO SENIūNIJAVIRBALIO SENIūNIJA

Paminklas 400 metų Virbalio jubiliejui atminti

Senoji Virbalio miestelio dalis

Virbalio seniūnija

Virbalio seniūnija ribojasi su Kybartų, Šeimenos ir Pajevonio seniūnijomis. Plo-tas – 4 665 ha, iš jų 50 proc. užima žemės ūkio naudmenos, 10 proc. – miškai, 40 proc. – vandenys ir kitos paskirties plotai. Seniūnijoje yra 7 kaimai, didesni iš jų: Vir-balio Miesto Laukai, Dailučiai.

Seniūnijos administracinis centras yra Virbalio miestas.

Istorijos apžvalga

Virbalis – seniausias rajono miestas (iki XVIII a. vadintas dar ir Nova Volia) – kūrėsi pradiniu užnemunės apgyvendini-mo laikotarpiu Punios girios šiaurės vaka-rų pakraštyje, į pietus nuo Širvintos upės, kurios vaga sutapo su šios girios šiaurine riba. 1536 m. Žygimanto Senojo žmonos karalienės Bonos įsteigtam Virbalio mies-

teliui buvo suteikta privilegija rengti turgų ir kurti karčemas. 1555 m. įsteigta baž-nyčia.

Dabartinėje vietoje miestelis pradėjo kurtis 1558–1560 m.

Virbalis daug kartų degė. 1851–1861 m. dėl atsikeliančių žydų miestelis nuolat plėtėsi. Tačiau XIX a. viduryje nutiesus Kauno–Karaliaučiaus geležinkelį ir gele-žinkelio stotį pastačius Kybartuose, Vir-balio miestelis pradėjo nykti, o Kybartų gyvenvietė augti.

Virbalio miesto centras paskelbtas urbanistine vertybe, įrašytas į LR Kultūros paveldo objektų sąrašą.

Seniūnija šiandien

Seniūniją garsina dūdų orkestras, sė-kmingai rajoniniame ir respublikiniame „Dainų dainelės“ konkursuose pasirodan-tys dainininkai.

Miestelyje veikia Kybartų kultūros centro Virbalio kultūros namai, susibūrusi gyventojų bendruomenė „Virbalio var-tai“.

Vištyčio seniūnija

Vištyčio seniūnija ribojasi su Pajevonio, Gražiškių ir Kybartų seniūnijomis, Rusijos Federacijos Kaliningrado sritimi, Lenkija. Seniūnijos plotas – 9 360 ha. Iš viso seniūnijoje yra 22 kaimai (3 kaimuose gyventojų nėra), didesni jų: Girėnai, Kaupiškiai, Pa-vištytis. Vištyčio seniūnija – pats tolimiausias Vilkaviškio rajono kampelis.

Seniūnijos administracinis centras – Vištyčio miestelis.

Istorijos apžvalga

Vištytis kurtis pradėjo XVI a. pradžioje. 1538 m. minimas dvaras, 1566 m. buvo pastatyta medinė bažnyčia. 1570 m. ka-

Vištyčio piliakalnis

26 27VIŠTYČIO SENIūNIJAVIŠTYČIO SENIūNIJA

ralius Žygimantas Augustas suteikė Magdeburgo teises, herbą, teisę rengti savaitinį turgų ir 4 metinius prekymečius. Tais pačiais metais įsteigta parapinė mokykla. 1570 m. miestui statyti buvo paskirta 40 valakų miško. 1589 m. Vištytyje apsigyveno prekybi-ninkų ir amatininkų žydų. Vištytis nukentėjo per XVII a. vidurio karus su Švedija, 1658 m. jį apiplėšė Prūsijos kariuomenė. 1670 m. buvo atnaujintos Magdeburgo teisės. 1795 m. užnemunę prijungus prie Prūsijos, Vištytyje stovėjo prūsų kariuomenės įgy-la, jai apgyvendinti Prūsijos valdžia davė pašalpą miestui statyti. 1815 m. užnemunę prijungus prie Rusijos, Vištytis tapo svarbiu pasienio prekybos su Prūsija punktu, čia veikė muitinė. Spaudos draudimo metais pro Vištytį gabenta draudžiama lietuviška spau-da. XIX a. viduryje nutiesus geležinkelį į Prūsiją pro Kybartus, Vištytis sumenko.

Svarbiausios lankytinos vietos

Vištyčio Švč. Trejybės bažnyčia – pastatyta 1829 m., po karo atstatyta. Turi klasicizmo bruožų, dvigubo kryžiaus formos, vienbokštė, su apside ir bokšteliu.

Vištyčio regioninis parkas įkurtas 1992 m. Jo tikslas – iš-saugoti Suvalkų kalvyno kraštovaizdį, jo gamtinę ekosistemą bei kultūros paveldo vertybes. Tai viena įdomiausių ir vaizdingiausių Sūduvos vietų. Parko plotas – 10,1 tūkst. ha. Parke daug gamti-niu požiūriu vertingų kraštovaizdžio kompleksų, augalų, įrašytų į Raudonąją knygą, didelė žinduolių, roplių ir varliagyvių įvairo-

Vištyčio ežero pakrantė

Pavištyčio piliakalnis

Vištyčio Švč. Trejybės bažnyčia

vė. Siekiant sudaryti sąlygas pažintiniam turizmui, parke įrengti didysis ir mažasis Šilelio pažintiniai takai, kalnų slidinėjimo trasos su keltuvais, apžvalgos aikštelės, poilsiavietės. Vištyčio miestelio centre iki šių dienų išlikusi 1829 m. statyta raudonų plytų ir akmens mūro bažnyčia, varpinė, evangelikų-liuteronų bažnyčia, 1925 m. statyta aliejinė ir vėjo malūnas.

Vištyčio ežeras – ketvirtas pagal dydį ežeras Lietuvoje. Ežeras ištįsęs iš šiaurės rytų į pietvakarius, didžiausias ežero ilgis siekia 8 km, didžiausias plotis – 4,2 km, pats ežeras užima 1 820 ha plotą. Giliausia ežero vieta yra vakarinėje ežero dalyje ir siekia 54 metrus.

Vištytis – ne tik didžiausias ir giliausias Suvalkijos krašto ežeras, bet ir pats šva-riausias. Maitinamas keliolikos didesnių ir mažesnių upelių bei daugybės šaltinių vandens, ežeras yra milžiniškas švaraus ir gėlo vandens rezervuaras. Dėl ežero gylio jo vidutinė temperatūra retai pakyla virš 8 laipsnių šilumos. Dėl savo dydžio ir ypač švaraus vandens Vištyčio ežeras dažnai vadinamas „Europos Baikalu“.

Vištyčio akmuo (dar vadinamas Pėduotuoju, Stebuklinguoju), – vienas didžiausių Lietuvoje. Akmens aukštis – 4 metrai, plotis – 5 metrai, ilgis – 7 metrai. Vištyčio akmuo išsiskiria savo neįprasta forma: viršuje riedulys turi apie 90 cm ilgio, 75 cm pločio ir 40 cm gylio lovio pavidalo įdubimą, kuris paprastai vadina-mas „pėda“, ir kuriame užsilaiko kritulių vanduo. Riedulio paviršiuje yra matomi keli įtrūkimai (viršuje išilgai, šiauriniame šone vertikaliai ir kt.), keliose vietose jis nuskaldytas. Apatinė akmens dalis buvo atkasta tvarkant greta tiestą plentą. Pasa-kojama, kad šis didžiulis riedulys kadaise buvo laikomas šventu, stebuklingu, todėl senovėje prie jo žmonės melsdavosi, jis buvęs aukuru, ant kurio degusi amžinoji ugnis, aukojamos aukos dievams. Vištyčio praeitį mena ir Pavištyčio bei Vištyčio pi-liakalniai.

Norintys pailsėti ir turiningai praleis-ti laiką, čia tikrai ras, ką pasirinkti – ar kempingą-poilsiavietę, ar kaimo turizmo sodybą.

Drausgirio, Vištytgirio, Mestgirio, Tadarinės miškuose auga 300 metų se-numo ąžuolynai su liepų priemaiša, 200 metų senumo pušynai ir eglynai, juose gausu retųjų augalų bei gyvūnų. Miškai labai vertingi ornitologiniu požiūriu: Viš-tyčio regioninio parko teritorijoje aptikti 123 rūšių paukščiai, iš jų 14 rūšių spar-nuočiai įrašyti į Lietuvos Raudonąją knygą. Gana vertinga šiame regione esanti Pašir-vinčio pelkė, pasižyminti savita augalijos struktūra.

Vištyčio seniūnijoje gimė daug garsių žmonių: vyskupas Jurgis Tiškevičius, kny-gnešys, knygų leidėjas Petras Mikolainis, pedagogas, tautinio atgimimo žadintojas Suvalkijos krašte, knygnešys Petras Kriau-čiūnas.

Vištyčio akmuo

Vištyčio šventasis šaltinėlis

Vėjo malūnas

P. Mikolainio gimtinės likučiai

28 29KuLTūRAVILKAVIŠKIO TuRIZMO IR VERSLO INFORMACIJOS CENTRAS

VšĮ Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras

J. Basanavičiaus a. 7, 70147 VilkaviškisTel./faks. (8 342) 20 525El. p. info@vilkaviskisinfo.lt , www.vilkaviskisinfo.lt

Viešoji įstaiga Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos cen-tras yra Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo nustatyta tvarka įsteigtas pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas – tenkinti viešuosius intere-sus, vykdant visuomenei naudingą veiklą.

Pagrindinis Centro tikslas yra rinkti, kaupti ir turistams bei Vilkaviškio rajono savivaldybės svečiams nemokamai teikti in-formaciją apie teikiamas turizmo paslaugas, lankytinas Vilkaviškio rajono savivaldybės vietoves ir objektus, skleisti ir platinti infor-maciją apie Vilkaviškio rajoną, rengti, leisti ir platinti informaci-nius bei kartografinius leidinius apie turizmo paslaugas, objektus ir vietoves, teikti informacijos, konsultacijų ir mokymo paslaugas bei praktinę pagalbą smulkaus ir vidutinio verslo subjektams; naujai įsteigtiems verslo subjektams padėti plėtoti veiklą ir pri-sitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų, didinti konkurencingumą ir veiklos veiksmingumą, taip pat padėti Vilkaviškio rajono savival-dybėje esantiems verslo subjektams užmegzti tarptautinius ben-dradarbiavimo kontaktus su kitų šalių verslininkais.

Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centro misi-ja – padėti įgyvendinti nacionalinės ir regioninės verslo plėtros politikos tikslus, lengvatinėmis sąlygomis teikti informacines, konsultacines, mokymo paslaugas bei praktinę pagalbą smulkaus ir vidutinio verslo subjektams, ugdyti jų verslumo dvasią, padėti prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų. Taippat siekiama popu-liarinti Vilkaviškio rajoną Lietuvoje, užsienyje, kurti patrauklų ir svetingą įvaizdį, kaupti ir nemokamai platinti turistinę informaciją apie regiono maitinimo, apgyvendinimo, kultūrios ir sporto gali-mybes, renginius, įvairias pramogas, lankytinas vietas ir tai prista-tyti rajono gyventojams bei svečiams.

Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras – tai įstai-ga, turinti įtakos socialiniams ir ekonominiams rajono pokyčiams, aktyviai bendradarbiaujanti su Vilkaviškio rajono savivaldybe, Vil-kaviškio darbo birža, įvairiomis verslininkus vienijančiomis orga-nizacijomis, jaunimo organizacijomis, kaimo bendruomenėmis, turizmo paslaugų teikėjais, paramą teikiančiomis institucijomis ir kita. Savo veikla Centras kuria teigiamą Vilkaviškio rajono įvaiz-dį.

VšĮ Vilkaviškio kultūros centras

Kas mes? – Gražus būrys profesiona-lių kultūros darbuotojų, kartu dirbančių Vilkaviškio kultūros centre. 2002 m., re-organizavus Vilkaviškio rajono savivaldy-bės Kultūros skyrių, buvo įkurta viešoji įstaiga Vilkaviškio kultūros centras.

Ko mes siekiame? – Kūrybiškai ir pro-fesionaliai tenkinti kiek- vieno bendruo-menės nario kultūrinius poreikius.

Kuo mes turtingi? – Gausu erdvių patalpų, parodų salių, garso, apšvietimo technikos, modernios parodų eksponavi-mo įrangos, naujai įrengta garso įrašų stu-dija, yra jauki kavine ,,Pegasas“...

Kuo didžiuojamės? – Meno kolekty-vais, kurie mus garsina rajone, Lietuvoje ir užsienyje.

Kodėl verta mus aplankyti? – Gy-vendami nedideliame pasienio rajone, kultūrinio gyvenimo požiūriu sugebame nebūti periferija. Pas mus galite pamaty-ti naujausius Vilniaus, Kauno, Panevėžio, Klaipėdos, režisieriaus O. Koršunovo dramos, choreografės A. Cholinos šokio teatrų pastatymus, išgirsti pianistų A. Pa-ley, P. Geniušo, M. K. Čiurlionio kvarteto koncertus ...

Vilkaviškyje garsiausiai skamba „Juo-kio aidai“, „Suvalkietiškame kieme“ sma-giausiai griežia kapelos iš visos Lietuvos, žaismingiausi vaikų renginiai, teatralizuo-tos valstybinės šventės. „užvedantys“ šv. Kalėdų, šv. Valentino, Moters dienos, se-zono pristatymo vakarėliai.

Kas mūsų laukia? – REKONSTRuK-CIJA! Tai įgyvendinus, ne tik Centro dar-buotojai, bet ir lankytojai pajus komfortą bei jaukumą.

Vilkaviškio kultūros centrui priklauso 6 filialai: kultūros namai Alvite, Bartnin-kuose, Gižuose, Gražiškiuose, Karkliniuo-se ir Pilviškiuose. Kultūros centre ir jo fili-aluose veikia 15 meno mėgėjų kolektyvų.

VšĮ Kybartų kultūros centras

Centrui priklauso 4 filialai: kultūros namai Virbalyje, Vištytyje, Girėnuose bei Pajevonyje.

Centro darbuotojos

Projektas Vilkaviškio rajono gyventojų anglų kalbos, kompiuterinio raštingu-mo ir verslumo mokymai Kapela „Vingis“ nauju amplua

Dirbančio jaunimo šokių grupė „Juventa“

Folkloro ansamblis „Sudūviai“

Pučiamųjų instrumentų orkestras „Kybartai“.Orkestro meno vadovas ir dirigentas – A. Ziegoraitis.

Pučiamųjų instrumentų orkestras „Kybartai“

30 31KuLTūRAKuLTūRA

Merginų šokių grupė „Katpėdėlė“

Tautinių šokių grupė „Žemyna“

1960 m. muzikos mokytojo S. Sinkevičiaus iniciatyva vidu-rinėje mokykloje suburtas pučiamųjų orkestras. Po 4 metų in-tensyvaus darbo orkestras tapo Respublikinės dainų šventės laureatu.

Dabar orkestre groja apie 60 įvairaus amžiaus muzikantų. Per metus vidutiniškai surengiama apie 20 koncertų, daug ben-dradarbiaujama keičiantis repertuarais su kitais profesionaliais orkestrais, t. y. Lietuvos valstybiniu pučiamųjų orkestru „Tri-mitas“, Lietuvos Respublikos prezidentiniu orkestru. Švenčiant kolektyvo 40-ies metų meninės veiklos jubiliejų, buvo išleista kompaktinė plokštelė.

Kybartų pučiamųjų instrumentų orkestras yra dažnas res-publikinių festivalių, vykstančių Plungėje, Palangoje, Lazdijuose, Trakuose, svečias.

Tautinių šokių grupė „Žemyna“.Kolektyvo vadovė ir choreografė – Irena Šunokienė.

„Žemyna“ susikūrė 1994 m. Iš pradžių šoko 4 poros, kurios savo entuziazmu užkrėtė ir kitus, po metų kolektyvą sudarė 8 poros. 2001 m. gegužės mėn. prie šokėjų prisijungė liaudiškos muzikos grupė, vadovaujama kapelmeisterės Rimos Gliaubicie-nės (2006 m. rudenį grupė pasipildė muzikantais, dainininkais ir tapo liaudiškos muzikos kapela). Per 12 kūrybinio darbo metų kolektyvas yra paruošęs daug koncertinių programų. Kolektyvo repertuare yra daug Lietuvoje gerai žinomų choreografų sukur-tų šokių, kuriamos naujos teminės choreografijos kompozicijos.

Pastarųjų metų koncertinės programos „Eisim, sesės, kalėdot“ ir „Čia Lietuva“ pasižymėjo originalumu. Siekiant kartų tęstinumo, prie „Žemynos“ grupės yra buriamos vaikų ir jaunimo grupelės.

Merginų šokių grupė „Katpėdėlė“.Kolektyvo vadovė ir choreografė – Irena Šunokienė.

Įkurta 2006 m. rudenį, o koncertinėse programose pradėjo dalyvauti tik 2007 m. pavasarį. Jaunas kolektyvas tikisi gyvuoti ilgai ir turėti įtakos Kybartų kultūriniam gyvenimui.

Liaudiškos muzikos kapela „Žemyna“.Kolektyvo vadovė – Rima Gliaubicienė.

Gyvuoja nuo 2001 m. Iki 2006 m. rudenio kartu su tauti-nių šokių grupe „Žemyna“ kapela dalyvaudavo rajoninėse, Ma-rijampolės apskrities, respublikinėse, tarptautinėse šventėse ir festivaliuose. Nuo 2006 m. rudenio liaudiškos muzikos kapela pasipildė dainininkais ir koncertuoja ne tik kartu su šokių grupe, bet ir atskirai – kaip liaudiškos muzikos kapela.

Moterų vokalinis ansamblis „Akimirka“.Ansamblio vadovė – Vilija Markevičienė.

Įkurtas 2006 m. spalio mėn. Per šį trumpą laiką kolektyvas spėjo paruošti muzikinę programą ir koncertuoti Vilkaviškio ra-jono miestų ir miestelių šventėje bei 2007 m. rugsėjį vykusioje Vasaros palydų šventėje Barzcewo mieste Lenkijoje.

Kaimo bendruomenės

Bendruomenės telkia žmones, skatina atsakomybę už nedi-delius, bet svarbius darbus. Vilkaviškio rajone kaimo bendruo-menės kuriasi beveik visose didesnėse gyvenvietėse. Daugiausia jų įkurta Klausučių, Šeimenos seniūnijose. Šias visuomenines or-ganizacijas vienija pedagogai, medikai, kultūros darbuotojai, ūki-ninkai ar tiesiog iniciatyvūs seniūnijų gyventojai.

Bendruomenės rašo projektus, organizuoja įvairius rengi-

nius, telkia žmones, siekia padaryti kaimą patrauklų. Dalyvauda-mos įvairiuose projektuose jos savarankiškai sprendžia gyvenimo aplinkos gerinimo problemas. Kaimo bendruomenės tampa vis reikšmingesnės. Aktyvūs žmonės ne tik gina savo teises, bet ir rūpinasi komunaliniais, ūkiniais, socialiniais reikalais, aplinkosau-ga, puoselėja tradicijas, organizuoja gražiausių sodybų konkursus. Atsiranda tarpusavio bendradarbiavimas, daug dėmesio skiriama ščviečiamajai veiklai, kultūrai.

Rajono bendruomenes jungia 2003 m. įkurta Vilkaviškio ra-jono kaimo bendruomenių sąjunga. Jos veiklą remia Vilkaviškio rajono savivaldybė, Baltijos–Amerikos partnerystės programa, Atviros Lietuvos fondas, Pasaulio bankas.

Rajone veikia „Vilkaviškio krašto“ vietos veiklos grupė, ku-rios tikslas – sukurti ir įgyvendinti Vilkaviškio rajono kaimo plė-tros strategiją. Į vietos veiklos grupės veiklą įsitraukė nemažai verslo ir valdžios atstovų. Bendromis jėgomis sukurtas rajono kaimo plėtros strategijos projektas, kurio tikslas – kuo efekty-viau panaudoti kaimui skiriamas 2007–2013 m. lėšas.

Sportinės varžybos tarp bendruomenių

Vilkaviškio bendruomenių sąjungos nariai

Kaimo bendruomenių šventė

32 VILKAVIŠKIO SENIūNIJA 33AKTYVuS LAISVALAIKIS

Aktyvus laisvalaikis

Vilkaviškio rajono gyventojai užsiima aktyvia sporto veikla. Vis daugiau sporto mėgėjų sulaukia netoliese Paežerių ežero įsikūrusi buriuotojų klubo prieplauka, ku-rioje galima pamatyti įvairių sporto šakų mėgėjų. Kiekvienų metų liepos mėn. or-ganizuojamos vandens sporto šventės.

Jau tampa tradicija Vilkaviškio mies-to bendruomenės du kartus per metus, pavasarį ir rudenį, organizuojami dviračių mėgėjų žygiai. Žygių tikslas – skatinti žmo-nes laisvalaikį praleisti gamtoje su šeima ir draugais, parodyti, kad gražių vietų yra visai netoli Vilkaviškio, atkreipti dėmesį į dviračių takų poreikį. Žygiuose dalyvauja šeimos su vaikais, senjorai, įmonių, klubų kolektyvai.

Žiemą Vištytyje veikia slidinėjimo tra-sos, kuriose įrengti keltuvai ir slidžių nuo-mos punktai, čiuožykla bei rogučių nusi-leidimo kalnelis. Vilkaviškio mieste įrengti dirbtiniai riedučių kalneliai yra puikus sta-dionas futbolo mėgėjams.

Rajono sportininkai yra pasiekę svarių laimėjimų. Puikių sporto rezultatų pasie-kia stalo tenisininkai, imtynininkai, lengva-atlečiai, dviratininkai.

Kiekvienais metais vyksta dviračių kroso, stalo teniso, krepšinio, lengvosios atletikos rajono čempionatai, gatvės krep-šinio, vaikų futbolo turnyrai.

Kasmet rengiamas tradiciniu tapęs „Santakos“ laikraščio taurės krepšinio turnyras, dabartinių ir buvusių vilkaviš-kiečių futbolininkų susitikimai, organizuo-jami bėgimai iš J. Basanavičiaus tėviškės iki Bartininkų J. Basanavičiaus vidurinės mokyklos. Kybartuose vyksta daug vaikų futbolo turnyrų.

2008 metais šių žaidynių nugalėtoja komandinėje įskaitoje, įveikusi Vilkaviškio ir Kybartų komandas, tapo Keturvalakių seniūnija (seniūnas G. urbšys).

Žygis „Dviračiu į auksaspalvį rudenį – 2008“Vilkaviškio miesto ritinio sporto klubo „Žiedas“ komanda

Vilkaviškio narų klubo atstovas

Krepšinio turnyrasRiedučių trasos

VILKAVIŠKIO KRAŠTASLeidinys parengtas Vilkaviškio rajono savivaldybės užsakymu

Leidinio sudarytoja Daiva RiklienėNuotraukas pateikė VšĮ Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras,

seniūnai, J. Basanavičiaus sodybos muziejus, Romas Čėpla, Vilius Kočiūbaitis, Linas Venclovas, Daiva Riklienė, Rolandas Lipinas.

Išleido uAB „V3 studija“

© Vilkaviškio rajono savivaldybė, 2008© VšĮ Vilkaviškio turizmo ir verslo informacijos centras, 2008

ISBN 978-9955-737-28-5

uDK 908(474.5) Vi-159