M /493 ISSN 1732–0135 Šiame numeryje: Užsienio lietuviai ... 01Didžiosios Britanijos Lietuvių Ben-druomene, bet kai lietuvių atsirado Šiaurės Airijoje, atsirado poreikis organizaciją

32011 Sausis / Pasaulio lietuvis

Šiame numeryje:2011 M. 01/493 ISSN 1732–0135

Dvidešimt ketvirtasis „Lithuanian Papers“ numeris ..............32„Krantai“ ..............................................................................33

plb kraštų žinios

knygų lentynoje

Latvijos lietuvių sąjungai – 80 metų .....................................13Lietuvių kilmės senatoriui – „Metų žmogaus“ titulas ............15ŠALFASS suvažiavimas Clevelande .....................................16Lietuvių dienos .....................................................................18Adelaidės lietuvių Šv. Kazimiero koplyčiai – 50 metų ..........19M. K. Čiurlioniui – 135 ........................................................21Korbiko Madona išsiųsta į Lietuvą .......................................22Kaliningrado srities mokytojų kursai ....................................23Tarptautinis jaunimo kūrybos konkursas „Žalgirio mūšio 600-metis“ Įsrutyje .....................................24„Dainava“ iš Alytaus ............................................................25Sertifikatas Vasario 16-osios gimnazijai ...............................26Andrius Mamontovas Hamburge ..........................................28Nuo Leckavos iki Indijos ......................................................28Vasario 16-osios gimnazija kviečia lietuvių kilmės jaunuolius iš užjūrio .............................................................30Dar keletas detalių iš Juozo Ereto minėjimo Bazelyje ...........31

tėvynėje

„Alma littera“ pasaulio lietuviams dovanojo keturis tūkstančius knygų ...................................................... 7Aplankytos lietuviškos mokyklos etninėse lietuviškose žemėse ............................................................... 9Lietuvos užsienio reikalų ministerijos naujienos ...................11

aplankykite lietuvą

Žirgais prie Juodosios jūros. 2000 km istorijos .....................40

Apie lietuviškumo saugojimą Londone .................................39

laiškas redakcijai

In memoriam Juozui Kojeliui ...............................................42

„Pasaulio lietuvio“ žinios

Caro laikų emigranto užrašai (3) ..........................................37iš lietuvių išeivijos istorijos

Neformalus teatrinis švietimas – kaip tautinio identiteto terpė .................................................34Praktiški patarimai kolegų motyvavimui ..............................36

dalijamės patirtimi

Renata Retkutė. Penkeri metai siekiame, kad mokyklose būtų įvestas lietuvių kalbos egzaminas .......... 4

„Pasaulio lietuvio“ svečias

Praėjusiais metais buvo panaikintas TMI-Das – Tautinių mažumų ir išeivijos departamen-tas prie Vyriausybės ir ryšiai su išeivija perduoti Užsienio reikalų ministerijos (URM) Užsienio lietuvių departamentui. Naujoji Lietuvos vy-riausybė buvo įsitikinusi, kad ankstesnis depar-tamentas veikia be jokios valstybės priežiūros ir kontrolės – kaip ir visi departamentai prie Vy-riausybės, ir visus tokius departamentus panai-kino, perduodama kompetenciją ministerijoms. Nežinau, ar šiandien užsienio lietuviai jaučia pa-sikeitimą į gera, bet, bent jau žiūrint iš „Pasaulio lietuvio“ redakcijos kiemo, pasikeitimas yra, ir tik į gera. Štai kad ir toks dalykas: URM tinkla-pyje, tarp svarbių Lietuvos valstybei įvykių kas kelinta žinutė susijusi su užsienio lietuviais.

Kai pagalvoji, o ar galėjo būti kitaip – ar galima buvo atskirti Lietuvos užsienio politiką nuo užsienio lietuvių, kurie dažnu atveju patys yra Lietuvos ambasadoriai? Tereikėjo sujungti pajėgas. Kas ir buvo padaryta. Štai URM naujie-nų skyriuje radome tokias naujienas: „Lietuvos generalinis konsulas Gardine Rimantas Latakas ir Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamento atstovai spalio 23 dieną pasveikino Lydos lietuvių bendruomenę, šventu-sią sekmadieninės mokyklos dešimties metų su-kaktį. Šv. Mišiomis už sekmadieninės mokyklos mokytojus ir mokinius prasidėjusią šventę pratę-sė sekmadieninės mokyklos mokinių koncertas“.

„Lietuvos generalinis konsulas Niujorke Valdemaras Sarapinas spalio 17 dieną perda-vė Lietuvos užsienio reikalų ministro Audronio Ažubalio sveikinimą tautiečiams, susirinkusiems paminėti 100-ąsias Naujojo Džersio valstijoje, Elizabeth mieste, esančios lietuviškos šv. Petro ir Povilo bažnyčios metines... 1910 metais statyta gotikinio stiliaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčia Eli-zabeth mieste – svarbus lietuvių bendruomenės, kurios pirmieji nariai atsikėlė į Elizabeth apylin-kes dar 1878 metais, centras. Iki šiol bažnyčioje aukojamos mišios lietuvių kalba, prie bažnyčios veikia lituanistinė dr. Vinco Kudirkos mokykla, parapijos vaikų choras“.

Argi ne daugiau garbės užsienio lietu-viams, kai šitokias žinias oficialiame Užsienio reikalų ministerijos puslapyje gali rasti viso pa-saulio diplomatai?

Audronė Viktorija Škiudaitė

Užsienio lietuviai – pasaulio diplomatų akiratyje

Pasaulio lietuvis / 2011 Sausis4

„Pasaulio lietuvio“ svečias

–Pradėkime pokalbį nuo as-meninių dalykų: kaip Jūs pati at-siradote Jungtinėje Karalystėje?

–Į Didžiąją Britaniją atvykau 2000-aisiais metais studijuoti dokto-rantūros universitete.

–Kokia Jūsų specialybė?–Taikomoji matematika.

–O, koks „kietas“ mokslas!–Apsigyniau daktaro diser-

taciją ir išvykau į Airijos Respubli-ką. Ten įsitraukiau į bendruomeninę veiklą ir pati įkūriau Korko Lietuvių Bendruomenę, buvau viena iš inicia-torių įkurti Korko lituanistinę moky-klėlę. Kai baigėsi kontraktas, išvy-kau į Jungtinę Karalystę. Dabar dir-bu Nottingemo universitete, Geneti-

Renata Retkutė. Penkeri metai siekiame, kad mokyklose būtų įvestas lietuvių kalbos egzaminas

Apie Jungtinės Karalystės Lietuvių Bendruomenę seniai kalbėta išsamiau. Pasitaikė proga plačiau pristatyti šią bendruomenę, nes jos pirmininkė LR Seimo ir PLB komisijos 2010 m. rudeniniame posėdyje atstovavo Europos bendruomenėms. Taigi šiandien pristatome Renatą Retkutę ir jos vadovaujamą bendruomenę.

kos ir genomikos centre ir modeliuo-ju genetinius procesus. Kadangi jau buvau paragavusi bendruomeninės veiklos, įsijungiau ir į JK Lietuvių Bendruomenę. Trejus metus buvau JK LB Švietimo tarybos pirmininkė, ir štai nuo 2010 m. kovo mėnesio esu visos JK LB pirmininkė. Taip pat jau du kartus buvau PLB seimų narė. Praėjusiame seime balotiravausi į valdybą, bet nesurinkau pakankamai balsų, o dabar, kadangi vienas žmo-gus atsistatydino, patekau ir į PLB valdybą. Esu atsakinga už finansų komisiją ir jos veiklos sritį.

–Jūs iš tų žmonių, kurie būna aktyvūs nuo mokyklos laikų?

–Nuo ankstyvos jaunystės domėjausi daug kuo: buvau skautė,

kanklėmis grojau, ansamblyje šokau ir dainavau. Man patiko įvairi veikla.

–Ar bendruomenėje pakan-ka aktyvių žmonių? Ar nereikia vienam pirmininkui vežti viso bendruomeninio vežimo?

–Iš tiesų yra nemažai žmonių, kupinų idėjų ir atsakomybės. Ma-nau, kad turiu surinkusi gana dide-lę komandą, kuri man padeda. Dalį tokių žmonių radau, kitus pati pasi-kviečiau.

–Ar JK Lietuvių Bendruo-menėje fiksuota narystė? Kiek tu-rite narių?

–Taip, mūsų narystė yra fik-suota. Kai vyko pastarasis suvažia-vimas, LB buvo 800 narių. Žinoma, tai nėra daug, lyginant su tuo, kiek JK gyvena lietuvių.

–Ar organizacija kada nors yra buvusi didesnė?

–Taip, didžiausia buvo 1960-1970 m. – buvo skaičiuojama iki 10 tūkst.

–Kiek, manote, JK yra lietu-vių, kokia jų dalis priklauso LB ir kokia dalis jų yra aktyvi?

–Kiek yra lietuvių, oficialiai galima susekti: tai rodo išduoti na-cionalinio draudimo numeriai. Lie-tuvių turėtų būti apie 200 tūkst. – tai skaičius nuo to laiko, kai Lietuva įstojo į Europos Sąjungą, kuomet JK pradėjo fiksuoti atvykusius. Yra dar ankstesnių išeivių – atvykusių poka-riu. Jie gana aktyvūs, bet jų nedaug. Jie susibūrę į Britų lietuvių draugiją arba Baltų tarybą, ir jie yra ne tokie aktyvūs bendruomenėje. Jie sako:


„Pasaulio lietuvio” svečias

mes jau atidirbom, dabar jūs, jauni-mas, darbuokitės.

–Kai kuriose bendruomenė-se, kur yra nemažai pokarinių išei-vių, egzistuoja kartų problema. O Jungtinėje Karalystėje?

–Sakyčiau, pas mus atvirkš-čiai – vyresnieji mums gelbsti, pata-ria, bet niekada neteko patirti konku-rencijos ar trinties tarp išeivių kartų, nors mes dabar tęsiame tos pačios organizacijos, kuri buvo sukurta prieš 60 metų, veiklą. Keletą kartų keitėme pavadinimą, ir šiuo metu esame Jungtinės Karalystės Lietuvių Bendruomenė. Pradžioje lietuviai savo organizaciją vadino Lietuvių sąjunga. Kurį laiką buvo vadinta Didžiosios Britanijos Lietuvių Ben-druomene, bet kai lietuvių atsirado Šiaurės Airijoje, atsirado poreikis organizaciją pervadinti, ir dabar esa-me Jungtinės Karalystės LB. Esame registruoti Anglijoje.

–Kaip vyksta tas lietuviškas gyvenimas? Visi turite savo dar-bus, savo gyvenimus. Ar bendra-

darbiavimas vyksta elektroninėje erdvėje, juk susirinkimai tikriau-siai nebūna dažni?

–Turime tokią struktūrą – aukščiausias organas yra metinis suvažiavimas, kuris išrenka valdybą ir pirmininką. Egzistuoja skyriai, ir pagrindinė lietuviška veikla vyks-ta skyriuose, o mūsų valdyba koor-dinuoja platesnius renginius. Šiuo metu turime 13 skyrių: Londone tu-rime Pietų, Rytų, Vakarų, Birminge-mo, Manchesterio, Notingemo ir kt. skyrius.

–Kurie aktyvesni ar didesni?–Turime Londono pirmąjį

skyrių, kuris yra vienas aktyviausių, kur veikia folkloro ansamblis „Sa-duto“. Jie organizuoja daug rengi-nių. Beje, be bendruomenės skyrių yra ir kitokių lietuvių sukurtų orga-nizacijų: pvz., Komercijos rūmai, Jaunimo sąjunga, Londono City klubas, Gydytojų asociacija ir kt. Jų kiek kitokia specifika. Sakykim, Komercijos rūmai jungia verslinin-kus, ieško jiems ryšių, padeda naujai atvažiavusiems įsitvirtinti rinkoje.

Jaunimas daugiau orientuojasi į jau-nimo renginius – koncertus, prista-tymus. Šios organizacijos Lietuvių Bendruomenei yra partneriai. Tai profesiniai klubai, ir jiems aktualūs kitokie dalykai negu LB.

–Būtų įdomu sužinoti, ko-kius renginius rengiate, ar dirbate projektų principu?

–Tradicinis ir didžiausias LB renginys yra Sekminės. Jos švenčia-mos Lietuvių sodyboje. Šiais metais vyko didelė šventė atstatant Lietuvių sodyboje koplytstulpį, nes senasis paseno ir nugriuvo. Žmonės rinko aukas. Tikimės, kad tas kryžius sto-vės šimtą metų.

–O, sakykim, kiek į tą rengi-nį susirinko lietuvių? Tai yra, kiek lietuvių vienoje vietoje jums yra daug?

–800-900 lietuvių. Mums tai yra labai daug. Matote, Londone mes neturime jokių patalpų ir nega-lime kitur susirinkti, yra tik Lietu-vių sodyba. Žiemą būna Užgavėnės, kartais Joninės, bet daug surinkti

JKLB VALDYBOS NARIAI SUSITIKIME SU PREZIDENTU VALDU ADAMKUMI


„Pasaulio lietuvio” svečias

labai sunku, nes nuo Sekminių būna praėjęs tik vienas mėnuo. Visada švenčiame Nepriklausomybės dieną, tuomet vietos ieškome kur nors Lon-done. Kad galėtume pasamdyti salę, renkame aukas, ieškome rėmėjų.

–O iš ko išsilaiko Lietuvių sodyba?

–Tai viešbučio tipo įstaiga, ir ji užsidirba ir išgyvena iš vestuvių, kitokių pokylių, konferencijų orga-nizavimo.

–Kas dalyvauja Lietuvių Bendruomenėje – ar galima būtų apibrėžti tų žmonių ratą pagal am-žių ir pagal užsiėmimą – tai speci-alistai, tai fizinį darbą dirbantys, ar tai įvairi publika?

–Sunku atsakyti, nes mes to-kios informacijos nerenkame. Saky-čiau, kad LB dalyvauja labai didelis spektras žmonių – yra mokytojų, fi-zinį darbą dirbančių ir kt.

–Ar valstybė kiek nors pade-da, ar kokių nors privilegijų, len-gvatų ar dotacijų suteikia tokiai organizacijai kaip LB?

–JK yra labai lokalizuota sis-tema – dauguma nevyriausybinių organizacijų lėšų yra išdalijama per vadinamąsias savivaldybes. Pvz., mes, kaip skėtinė organizacija, sun-kiai galime pretenduoti į paramą, bet gali pretenduoti mūsų skyriai, kurie sėkmingai teikia projektus ir para-

mos gauna. Pvz., dabar labai svarbi yra socialinė integracija. Populia-ru organizuoti anglų kalbos kursus, padėti žmonėms aiškinti, kokia JK veikia sistema, kad jiems būtų len-gviau orientuotis. Teko skaityti, kad viena savivaldybė netgi ruošiasi da-ryti projektą – propaguoti saikingo alkoholio vartojimo kultūrą, nes sta-tistiškai lietuviai nesuvokia vairavi-mo girtiems pavojų. JK šie įstatymai yra griežtesni.

–Su kokiomis problemomis susiduriate?

–Penkeri metai mes turime projektą-iniciatyvą, kad lietuvių kal-bos egzaminas būtų įvestas viduri-nėse mokyklose kaip pasirenkamas užsienio kalbos egzaminas. Darėme daug akcijų, rinkome parašus, rašė-me laiškus. Kai buvo atvažiavęs Lie-tuvos prezidentas Valdas Adamkus, apie tas problemas kalbėjo su tuo-metiniu premjeru Gordonu Braunu. Deja, niekaip negalime pajudėti iš mirties taško. JK visa egzaminų or-ganizavimo sistema yra patikėta vie-šosioms įstaigoms, ir tik jos pačios gali nuspręsti, kas joms naudinga – kokie egzaminai reikalingi, o kokie jų nedomina, nes per maža rinka.

–Bet juk yra vietovių, kur lietuvių yra daug?

–Tarkim, jiems reikia 10 tūkst. laikančių tokius egzaminus per metus.

–Tą savo projektą jau laiko-te beviltišku?

–Yra vilties, kadangi vyksta viduriniojo mokslo reforma ir gal bus pakeista sistema. Šiuo metu esant taupymui kai kurios viešo-sios įstaigos, iš dalies finansuoja-mos vyriausybės, yra naikinamos, ir jų funkcijos perduodamos Švie-timo ministerijai. Nebent Švietimo ministerijai perėmus priežiūrą kas nors pasikeistų. Nes kai mes kreipė-mės į Švietimo ministeriją, gavome atsakymą, kad ji niekaip negali įta-koti egzaminų organizavimo, nes ta kompetencija atiduota viešosioms įstaigoms.

–O kaip vyksta lietuviškas švietimas? Kiek turite mokyklėlių?

–Jau daugiau kaip 20 moky-klėlių. Ir vaikų yra nemažai, ir moky-tojų. Turėsime mokytojų kvalifi kaci-jos kėlimo seminarą Londone. Taip organizavome, kad iš Lietuvoje vy-kusio mokytojų seminaro grįžę mo-kytojai galėtų pasidalinti patirtimi.

–Su JK lietuvių spauda turi-te ryšių? Jos, atrodo, nemažai.

–Turime „Infozoną“, „Lon-dono žinias“, „Tiesa JK“, – su visa šia spauda esame draugiškų santy-kių. Kartkartėmis jie paklausia mūsų nuomonės, atspausdina kvietimus į renginius. Turime žurnalą „Britani-jos lietuvis“, kurį leidžia JK Lietu-vių Bendruomenė. Tai senas leidi-nys, leidžiamas jau 60 metų. Tiesa, jis kelis kartus keitė pavadinimą ir pradžioje ėjo kaip „Britanijos lietu-vis“, vėliau – „Europos lietuvis“, da-bar atgavo pirminį pavadinimą.

–Lietuvos gyvenimas Jums jau tikriausiai nebepažįstamas, nes seniai esate išvykusi. Kas kliū-na Jums grįžus iš užsienio?

–Aš atidžiai seku, kas vyks-ta Lietuvoje. Man atrodo, kad čia trūksta pagarbos žmogui. Nesvarbu, ką tu darai ir kas tu esi. Trūksta pasi-tikėjimo, politikų meilės žmonėms.

Kalbėjosi Audronė V. ŠkiudaitėRENATA RETKUTĖ SU URM UŽSIENIO LIETUVIŲ DEPARTAMENTO VADOVAIS


Tėvynėje

Gruodžio 2 dieną Vilniu-je vyko tam tikra prasme kalėdinė šventė – „Alma littera“ per Lietuvos užsienio reikalų ministeriją Pasaulio Lietuvių Bendruomenei padovanojo 4 tūkst. knygų, skirtų lietuvių ben-druomenių bibliotekoms, kultūros, švietimo ir informacijos centrams. Ceremonijoje, kuri vyko „Pegaso“ knygyne, esančiame „Panoramos“ prekybos centre Vilniuje, dalyvavo URM viceministrė Asta Skaisgirytė Liauškienė, URM Užsienio lietuvių departamento direktorius Arvydas Daunoravičius, skyriaus vedėjas Algimantas Misevičius, PLB atsto-vybės Lietuvoje administratorė Vir-ginija Grybaitė. Knygų dovanojimo aktą įteikė „Alma littera“ grupės gen. direktorius Arvydas Andrijaus-kas ir „Alma littera“ leidyklos direk-torė Danguolė Viliūnienė.

Kaip pranešė URM, „gautos knygos bus pristatytos į dvidešimt vieną lietuvių bendruomenių centrą, veikiantį dešimtyje užsienio vals-tybių. Įvairaus amžiaus vaikams ir

„Alma littera“ pasaulio lietuviams dovanojo keturis tūkstančius knygų

suaugusiesiems skirta grožinė, pa-žintinė ir mokomoji literatūra pa-sieks tautiečius ne tik kaimynystėje esančiose šalyse – Latvijoje, Len-kijoje, Baltarusijoje, bet ir tolimose valstybėse – Argentinoje, Kanadoje, Urugvajuje.

Leidykla „Alma littera“ jau ne pirmą kartą prisideda prie Lietuvos užsienio reikalų ministerijos vyk-domos veiklos, remiančios lietuvių bendruomenių pastangas saugoti gimtąją kalbą, kultūrą, tautinį tapa-tumą.

Užsienio reikalų ministerija, pasitikdama naujuosius 2010-2011 mokslo metus, parengė ir nusiuntė užsienio lietuvių švietimo įstaigoms mokymo priemonių rinkinius, kuriuos sudarė įvairaus amžiaus moksleiviams skirti leidiniai. Rinkiniai išsiųsti 147 savaitgalinėms lietuviškoms moky-kloms 29 pasaulio valstybėse.

Šiuo metu pasaulyje gyve-na apie 1,3 mln. lietuvių ir lietuvių kilmės asmenų. 41 pasaulio valsty-bėje veikia lietuvių bendruomenės.

30 valstybių veikia 204 lituanistinio švietimo įstaigos (iš jų 189 savaitga-linės mokyklos). Formalaus ugdy-mo įstaigose mokosi apie 1,8 tūkst. moksleivių, savaitgalinėse mokyklo-se – 6,2 tūkst.“

Kalėdos „Pegase“Kuklios dovanojimo akto

perdavimo ceremonijos metu buvo apsikeista proginėmis kalbomis, iš kurių galima buvo sužinoti nema-žai įdomių ir gražių dalykų apie šią leidyklą, kuri yra pelniusi atsakingo verslo įmonės vardą. O ši ceremo-nija – dovanos PLB buvo tik dalis kalėdinės akcijos. Prieš tai vyko są-mojinga „knygų palaikymo akcija“, kurioje dalyvavo stipriausias plane-tos žmogus Žydrūnas Savickas. Jis tiesiogine prasme palaikė beveik 400 kg knygų, ir tos knygos buvo pa-dovanotos Almos Adamkienės fondo kasmet rengiamam „Kalėdų karava-nui“, kuris veža knygas vaikams.

„Alma littera“ grupės gen. di-rektorius Arvydas Andrijauskas pa-

NUOTRAUKA ISTORIJAI


Tėvynėje

pasakojo leidyklos istoriją. Ji buvo įkurta prieš 20 metų. „Kaip ir vis-kas, prasidėjo nuo vieno žmogaus ir vienos knygos, – sakė jis. – Prieš 10 metų dešimtmetį šventėme Rotu-šėje. Greitai prabėgo dar vienas de-šimtmetis. Šiuo metu grupė išleidžia jau daugiau kaip 1 tūkst. pavadini-mų knygų. Visoje Europoje tokių leidyklų nėra daug. Mes išleidžiame milijonus egzempliorių ir parduoda-me taip pat pakankamai daug. Prieš keletą metų įsigijome „Šviesos“ lei-dyklą, tai vadovėlių leidykla. Ka-dangi trūko gerų knygynų, priversti gyvenimo, steigėme knygynus. Čia, „Panoramoje“, yra vienas stambiau-sių „Pegaso“ knygynų, kokių visoje Lietuvoje yra daug. Įkūrėme knygų klubą, kuris yra geriausiai veikian-tis Lietuvoje. Prieš metus pradėjome leisti žurnalą „National geographic“. Pasiekimai neblogi.

Mes manome, kad verslas yra skirtas ne tik pinigams uždirbti. Knygų leidyba atspindi posakį, kad tai yra bažnyčios ir biržos mišinys – ir verslas, ir kultūra. Tikrai, mes

aktyviai dalyvaujame visuomeninia-me gyvenime ir praėjusiais metais esame gavę Nacionalinio atsakingo verslo metų įmonės titulą už jauno-sios kartos kūrybiškumo skatinimą, sėkmingą švietėjišką iniciatyvą. Kaip remianti organizacija tuo labai didžiuojamės. Kai gali, gera dalintis; geriau duoti negu gauti – tokia mūsų pozicija. „Alma littera“ remia labai daug įvairiausių renginių ir visuo-meninių organizacijų. Esame parėmę Lietuvos kariuomenės bibliotekas, vaikų namų bibliotekas. Vien šiais metais esame rėmimui skyrę 50 tūkst. egz. knygų. Nuo 2005 metų paramai esame skyrę 340 tūkst. knygų. Tai yra tikrai daug. Knygų klubas svei-katos organizacijose – ligoninėse, vaikų namuose yra įkūręs vaikų bib-liotekėlių. Kadangi daug „Pegasų“ yra įsikūrę nedideliuose miestuose, rajonų centruose, jie remia tų rajonų renginius, šventes. „Šviesos“ leidy-kla yra parėmusi keliasdešimt vaikų olimpiadų. Visa tai mus pačius labai džiugina, todėl mūsų gimtadienio proga nusprendėme dovaną suteikti

ir užsienio lietuviams. Man pačiam teko būti užsienyje ir bendrauti su užsienyje gyvenančiais naujaisiais išeiviais. Kartais graudu, kai sutin-ki mokytoją, kuris savaitgaliais nori mokyti vaikus ir laukia, kad jiems atvežtų nemokamų lietuvių kalbos, rašybos vadovėlių. Manau, kad tos mūsų knygos patrauks jaunimą skai-tyti, domėtis Lietuva, neužmiršti Lietuvos ir kada nors grįžti“, – sakė Arvydas Andrijauskas.

Danguolė Viliūnienė, „Alma littera“ leidyklos direktorė, patei-kė dar daugiau informacijos apie šią puikią ir dosnią leidyklą: iš jos sužinojome, atrodytų, naują, bet iš tiesų pamirštą dalyką, kad anksčiau knygų buvo leidžiama mažiau, bet jos buvo spausdinamos kur kas di-desniais tiražais. „Žmonės buvo iš-troškę knygų, – sakė ji. – Ir buvo la-bai keista, kad knygų gali nusipirkti, nebereikia „blato“, kaip sovietiniais laikais. Prisimenu tų metų nuostabą. Dabar to jau nebėra, tiražai mažes-ni, bet knygų labai daug. Leidykla „Alma littera“ tikrai prisideda, kad tų knygų nuolat daugėtų. Kasmet išleidžiame daugiau kaip 500 pava-dinimų. Knygos labai įvairios. Pra-dedant vadovėliais, žodynais, enci-klopedijomis, žinynais ir, žinoma, romanais arba darbelių spalvinimo knygutėmis vaikams. Mūsų krepše-lis labai platus. Ir todėl labai sma-gu dovanoti knygas, nes mes galime išpildyti įvairių žmonių svajones. Bendradarbiaujame ir galime padėti Almos Adamkienės fondui, su ku-riuo bendradarbiaujame ne vieneri metai, taip pat ir šiais metais. Kiek jau Lietuvos galiūnas pakėlė, tiek ir atidavėm. O tokių galiūnų reikia už-siauginti dar daugiau.

Vasarą buvo gražus renginu-kas „Mes mylime Lietuvą“. Mes parėmėme Užpalių miestelio biblio-teką. Manau, kad tiems žmonėms knygos suteikė daug džiaugsmo. Nesvarbu, ką remiame, ar tai būtų Balbieriškio bendruomenė, kuriai taip pat neseniai dovanojome knygų,

„ALMA LITTERA“ GRUPĖS GEN. DIREKTORIUS ARVYDAS ANDRIJAUSKAS, UŽSIE-NIO REIKALŲ VICEMINISTRĖ ASTA SKAISGIRYTĖ LIAUŠKIENĖ IR „ALMA LITTERA“ DIREKTORĖ DANGUOLĖ VILIŪNIENĖ PASIRUOŠĘ IŠKILMINGAM KNYGŲ DOVANOJIMO AKTUI

nukelta į 12 psl.


Tėvynėje

Praėjusių metų lapkričio mė-nesį Pelesos privačioje bendrojo lavinimo vidurinėje mokykloje lie-tuvių mokomąja kalba (Baltarusija), Rimdžiūnų vidurinėje mokykloje mokomąja lietuvių kalba (Baltaru-sija) bei Punske lietuvių bendrojo lavinimo mokyklų komplekse Len-kijoje lankėsi Vilniaus vidurinės mokyklos direktorius Gintautas Rudzinskas, Užsienio lietuvių švie-timo centro vedėja Asta Turskienė ir straipsnio autorė. Susitikimuose susipažinome su ugdymo proceso organizavimo ypatumais, mokyklos mokytojais, vadovais – jų proble-momis ir lūkesčiais. Akivaizdu, kad šios mokyklos atlieka ne tik moki-nių mokymo funkciją, bet ir ne ma-žiau svarbią lietuvybės saugojimo, puoselėjimo misiją. Šiose etninėse žemėse išliko lietuviški miestelių ir kaimų pavadinimai, dauguma šeimų kalba autentiška dzūkų šnekta. Šių mokyklų atsiradimas nulemtas ge-opolitiškai, o jų veiklos tęstinumas užtikrina čia gyvenančių lietuvių edukacinius ir kultūrinius poreikius. Susitikimuose buvo analizuojama, diskutuojama, kalbama tiek ugdy-mo ir mokinių popamokinės veiklos organizavimo, mokytojų kolektyvo telkimo klausimais.

Aptartas abipusis naudingas bendradarbiavimas. Vilniaus viduri-nė mokykla „Lietuvių namai“ pasi-rašė trišalę bendradarbiavimo sutartį su Pelesos vidurine mokykla ir Pele-sos lietuvių visuomeniniu susivieni-jimu „Gimtinė“. Numatytos bendros kultūrinės veiklos, meninių kolek-tyvų vizitai, keitimasis pedagogine patirtimi. Užsienio lietuvių švietimo centras pažadėjo įvairiapusę meto-dinę pagalbą mokytojų atestacijos ir kvalifikacijos tobulinimo klausi-mais. Prasmingai bendradarbiauti pasiūlyta ir kitoms užsienio lietuvių mokykloms.

Aplankytos lietuviškos mokyklos etninėse lietuviškose žemėse

VILNIAUS VIDURINĖS MOKYKLOS „LIETUVIŲ NAMAI“ DIREKTORIUS GINTAUTAS RUDZINSKAS PASIRAŠĖ TRIŠALĘ BENDRADARBIAVIMO SUTARTĮ SU PELESOS VIDURINE MOKYKLA (DIREKTORIUS ALFONSAS ŠVELNYS ) IR PELESOS LIETUVIŲ VISUOMENINIU SUSIVIENIJIMU „GIMTINĖ“ (BENDRUOMENĖS PIRMININKAS JONAS MATIULEVIČIUS)

VILNIAUS VIDURINĖS MOKYKLOS DIREKTORIUS GINTAUTAS RUDZINSKAS PASIRA-ŠO SVEČIŲ GARBĖS KNYGOJE PELESOS PRIVAČIOJE BENDROJO LAVINIMO VIDURINĖJE MOKYKLOJE


Tėvynėje

SEMINARAS RIMDŽIŪNŲ VIDURINĖJE MOKYKLOJE. LEKTORIUS SOC. MOKSLŲ DAKTARAS DAINIUS ŽVIRDAUSKAS

Į susitikimus su pedagogais kartu vyko Vytauto Didžiojo univer-siteto dėstytojas, Kauno „Purienų“ vidurinės mokyklos direktorės pava-duotojas ugdymui, socialinių moks-lų daktaras Dainius Žvirdauskas. Aš-tuoniasdešimt penki šių mokyklų pe-dagogai ir vadovai dalyvavo semina-re „Pedagogo lyderystė ir vadybinių kompetencijų ugdymas“. Seminaro vertinimo anketose dalyviai pažy-mėjo, kad mokymai buvo reikalingi ir įdomūs. Beveik visi dalyviai nuro-dė, kad mokymuose įgytas žinias ir patirtį panaudos bendraujant su ko-legomis ir mokant mokinius.

Užsienio lietuvių švietimo centras jau mąsto apie ateityje vyk-siančius susitikimus su užsienio mo-kyklų mokytojais ir mokyklų vado-vais. Būtina atliepti jų edukacinius poreikius – pateikti kuo tikslingesnę mokomąją medžiagą, pristatyti kom-petentingus dėstytojus. Apklausus seminarų dalyvius paaiškėjo, kad jie norėtų mokymų apie mokytojo savi-vertę ir įvaizdžio kūrimą (20 proc.), apie mokinių motyvacijos skati-nimą ir palaikymą pamokoje (24

proc.), apie konstruktyvų problemų sprendimą ir konfliktų valdymą (23 proc.), apie pedagogo nuovargį ir jo įveikimo strategijas (23 proc.). Ki-tais metais į šiuos pedagogų ir va-dovų pageidavimus bus atsižvelgta.

Užsienio lietuvių švietimo centro vedėja Asta Turskienė akcen-tavo, kad vaikai, lietuviškose moky-klose įgiję vidurinį išsilavinimą, turi galimybę mokytis Lietuvos aukšto-siose ir aukštesniosiose mokyklose. Užsienio lietuvių švietimo centras rūpinasi jų adaptacija, suteikia jiems pirminę informaciją, globoja. Tarta-si, kad aplankytų mokyklų pedago-gai ir vadovai skatins abiturientus rinktis mokslus Lietuvoje.

Vilniaus vidurinė mokykla kartu su Užsienio lietuvių švietimo centru kuria Lituanistinio švietimo išeivijoje ir tremtyje muziejų. Pele-sos vidurinė mokykla turi mokyklos muziejų, kuriame atsispindi moky-klos įkūrimo ir gyvavimo istorija. Muziejuje nuolat vyksta etnokultū-rinės pamokos. Todėl buvo įdomi mokyklos muziejaus kūrimo inicia-torių patirtis. Punsko Kovo 11-osios

lietuvių licėjus nudžiugino naujomis patalpomis – kabinetais, klasėmis, sporto sale.

Vizitai Pelesos privačioje bendrojo lavinimo vidurinėje mo-kykloje lietuvių mokomąja kalba ir Rimdžiūnų vidurinėje mokykloje mokomąja lietuvių kalba bei Punsko lietuvių bendrojo lavinimo mokyklų komplekse vertė pamąstyti. Pasi-tvirtino taisyklė, kad jokios elek-troninės komunikavimo priemonės nepakeis gyvo žmonių bendravimo. Šių mokyklų mokytojai ir vadovai siekia tobulinti kvalifikaciją, o Už-sienio lietuvių švietimo centras turi galimybes atliepti šiuos jų poreikius. Mokykloms būtina tarpusavyje ben-drauti ir bendradarbiauti plečiant kultūrinę-meninę veiklą, keičiantis kolektyvais, rengiant parodas. Daž-nai žmonės dirba neskaičiuodami atlygio ir laisvalaikio valandų, nes svarbiausia yra turėti tikslą, tikėti tuo, ką darai, džiaugtis savo darbu.

Irina MickutėUžsienio lietuvių švietimo

centro metodininkė


Tėvynėje

Donelaičio draugijos Suo-mijoje 20-mečio minėjimas. Hel-sinkio rašytojų namuose Villa Kivi lapkričio 30 dieną vykusio Donelai-čio Lietuvos bičiulių draugijos įkū-rimo dvidešimtmečio paminėjimo dalyvius pasveikino Lietuvos amba-sadorė Suomijoje Halina Kobeckai-tė, Estijos ir Latvijos ambasadoriai Suomijoje Martas Tarmakas ir Juris Bone.

Donelaičio Lietuvos bičiulių draugijos pirmininkas Hannu Niemi apžvelgė ilgametę draugijos veiklą, paminėjo jai nusipelniusius žmones, pristatė šventinį žurnalo „Donelai-tis“ numerį. Draugijos įkūrėja ir pirmoji jos pirmininkė, Suomijos ir Lietuvos kultūros fondo vadovė Ul-la-Liisa Heino prisiminimais taip pat nuklydo į 1990-1991 metus ir papa-sakojo apie draugijos įkūrimo prie-laidas ir pirmąsias jos narių keliones į Lietuvą.

Lietuvos ir Suomijos draugi-jos, veikiančios Vilniuje, pirmininkė Jurgita Ivanauskaitė perdavė Seimo pirmininkės Irenos Degutienės svei-kinimą ir išreiškė viltį, kad abi drau-gijos ir toliau sėkmingai bendradar-biaus, įgyvendindamos bendrus pro-jektus Lietuvoje ir Suomijoje.

Renginyje Mikalojaus Kons-tantino Čiurlionio ir Jano Sibelijaus kūrinius skambino Sibelijaus akade-mijos magistrantė Gailė Griciūtė.

Savo narius Donelaičio Lietu-vos bičiulių draugija tradiciškai kas-met kviečia į prieškalėdinį renginį Villa Kivi namuose.

Lietuviška eglutė Chicagoje. Chicagoje lapkričio 30 dieną, besi-ruošiant festivaliui „Žiemos stebu-klai“, Chicagos laisvalaikio ir pra-mogų centre „Navy Pier“ unikaliais žaisliukais iš šiaudelių papuošta lietuviška Kalėdų eglutė, kurią savo rankomis kurtais „šiaudinukais“ pa-dabino Marija Kriaučiūnienė. Tęsda-mas tradiciją menininkę šiam darbui pasikvietė Lietuvos generalinis kon-

Lietuvos užsienio reikalų ministerijos naujienos

sulatas Chicagoje, bendradarbiau-damas su Balzeko lietuvių kultūros muziejumi. M. Kriaučiūnienė ir jai talkininkaujanti Balzeko muziejaus darbuotoja Rita Janz išrinko bene garbingiausioje šventinės salės vie-toje besipuikuojantį medelį.

Lietuvos generalinė konsulė Čikagoje Skaistė Aniulienė nuošir-džiai padėkojo M. Kriaučiūnienei ir R. Janz už pastangas, įdėtą darbą ir neblėstantį entuziazmą kasmet ku-riant dailius „šiaudinukus“ bei jais dabinant Lietuvos eglutę.

Gruodžio pirmosiomis dieno-mis didžiojoje „Navy Pier“ festivalių salėje buvo ruošiamasi kasmetiniam šventiniam renginiui: kabinamos šviečiančios ir žibančios girliandos,

statomos dekoracijos, įrenginėjami atrakcionai ir, žinoma, dabinami tra-diciniai šventiniai medeliai.

Gruodžio 5 dieną, žiemos fes-tivalyje „Žiemos stebuklai“, kuris vyksta „Navy Pier“, pasirodė lietu-vių liaudies šokių kolektyvas „Gran-dis“.

Ukrainoje įamžinamas lietu-vio mokslininko atminimas. Lietu-vos ambasadoje Ukrainoje gruodžio 2 dieną Ukrainos diasporos tyrimų instituto direktorius Igoris Viničen-ko su Lietuvos diplomatais aptarė galimybę įamžinti Ukrainoje gy-venusių įžymių lietuvių atminimą. Anot I. Viničenko, tarp kitų lietuvių, didžiąją ar didesnę gyvenimo dalį praleidusių šioje šalyje, vienas žy-

MARIJA KRIAUČIŪNIENĖ IR RITA JANZ PRIE SAVO PAPUOŠTOS EGLUTĖS


Tėvynėje

miausių buvo Ukrainoje gimęs lie-tuvių mokslininkas, paleontologas, Kijevo valstybinio Taraso Ševčen-kos universiteto dėstytojas Algir-das Einorius (1908-1991). Jis buvo Ukrainos paleontologų draugijos pirmininkas, 220 mokslinių publika-cijų autorius, redaktorius ir daugelio mokslinių žurnalų bendradarbis. Jo vadovaujami Ukrainoje „išaugo“ 18 mokslų kandidatų, 3 mokslų daktarai ir 2 akademikai. A. Einorius, institu-to direktoriaus teigimu, buvo žymus Ukrainos mokslininkas ir vertinamas Ukrainos akademinės bendruomenės narys.

Susitikime nuspręsta rūpintis, kad Kijevo valstybiniame T. Šev-čenkos universitete būtų atidaryta A. Einoriaus auditorija, kad prie šio universiteto Geografijos fakulteto sienos būtų pritvirtinta A. Einoriaus atminimo lenta, jo vardu būtų pava-dintos gatvės Kijeve ir jo gimtajame Poltavos mieste.

Lietuvos ambasada Ukrainoje planuoja toliau rinkti medžiagą apie svarbius Ukrainos mokslo ir kultū-ros veikėjus, susijusius su Lietuva, taip pat surengti mokslinę konfe-renciją, skirtą žymiems lietuviams Ukrainoje.

Pokalbis apie politiką su Ai-rijos lietuviais. Lietuvos ambasa-

doje Airijoje gruodžio 8 dieną vyko Lietuvos užsienio reikalų ministe-rijos politikos direktoriaus Eitvydo Bajarūno susitikimas su Airijos lie-tuvių bendruomenės atstovais. Susi-tikime E. Bajarūnas pristatė Lietuvos užsienio politikos aktualijas, pasida-lijo mintimis apie diplomatinės tar-nybos, švenčiančios atkūrimo dvide-šimtmetį, vaidmenį stiprinant Lietu-vos valstybingumą. E.Bajarūnas pa-žymėjo, kad artimiausiu metu Lietu-vos atsakomybė ir matomumas tarp-tautiniuose santykiuose didės, nes 2011 metais Lietuva pirmininkaus Europos saugumo ir bendradarbia-vimo organizacijai (ESBO), taip pat pradėtas intensyvus pasirengimas Lietuvos pirmininkavimui Europos Sąjungai 2013 metų antrąjį pusmetį. Šiame kontekste, anot E. Bajarūno, gilinamas politinis dialogas su Airi-ja, kuri yra svarbi Lietuvos partnerė pirmininkaujant šioms tarptautinėms organizacijoms.

Airija 2012 metais pirminin-kaus ESBO, o 2013 metų pirmąjį pusmetį – ES.

Ambasadoje vykusios disku-sijos metu taip pat aptarti Globalios Lietuvos koncepcijos kūrimo, ryšių su lietuvių bendruomenėmis užsie-nyje palaikymo klausimai.

Madride atidaroma pirmoji

šeštadieninė lituanistinė mokyklė-lė. Lietuvos ambasadoje Ispanijo-je gruodžio 11 dieną, skambindami simboliniais skambučiais, vaikai paskelbė apie pirmosios Madride lituanistinės mokyklėlės atidarymą. Bendromis Lietuvos ambasados Is-panijoje, Ispanijos Lietuvių Ben-druomenės ir Ispanijos-Lietuvos kultūros asociacijos pastangomis, remiant Lietuvos užsienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių depar-tamentui, nuo 2011 metų sausio mė-nesio Madride, ambasados patalpose pradės veikti mokykla „Ramtatulis“.

„Svarbu ne tik žinoti lietuviš-kas raides ir atsiminti, kada rašyti „a nosinę“, bet ir pažinti savo kraštą, paminėti svarbius mūsų šaliai įvy-kius ir visiems kartu būryje smagiai praleisti laiką“, – sveikindama gau-siai susirinkusius lietuvių bendruo-menės narius sakė Lietuvos ambasa-dorė Ispanijoje Audra Plepytė Jara.

Kas antrą šeštadienį planuo-jamuose susitikimuose įvairaus am-žiaus grupių vaikučiai bus mokomi lietuvių kalbos, Lietuvos istorijos, tautosakos, lietuviškų papročių, žai-dimų ir dainų. Bus rengiamos šven-tės ir iškylos. Tikimasi, kad naujoji mokyklėlė taps dar vienu lietuvių bendruomenės traukos centru.

ar tai būtų fondas, ar kalėjimo bib-lioteka, ar sergantys vaikučiai. Mes labai tikimės, kad tie žmonės ne tik palaiko knygas, bet jas ir perskaito. Knygos, o jų ne taip jau mažai – apie 4000 pavadinimų, pakliuvusios į 21 lietuvių bendruomenę bus labai įvairios – pažintinės, lavinamosios, netgi pramoginiai romanai. Tiki-me, kad jos skatins domėtis Lietu-va. Skaitant lietuvių kalba ir kalbėti lengviau. Mūsų tikslas, kad žmonės skaitytų ir nepamirštų savo tėvynės ir gimtosios kalbos, turėtų galimybę pabendrauti, susitikti, pakalbėti apie knygas ir kitką“.

Padėkos žodį tarė URM vice-ministrė Asta Skaisgirytė Liauškie-

nė, pasveikinusi leidyklos atstovus 20-mečio proga. „Jūsų 20-metis su-tampa su Lietuvos nepriklausomy-bės 20-mečiu, – sakė viceministrė. – Jūs esate tikrai nepriklausomos Lietuvos vaikai. URM yra tik tarpi-ninkas, ir mums labai didelė garbė atlikti šią misiją. Šiuo metu kuria-me projektą „Globali Lietuva“ – tai mūsų pastangos įtraukti užsienio lietuvius į Lietuvos gyvenimą. Kad lietuviai sugrįžtų, ir jūs to norit, aš to noriu, ir mums visiems tai yra di-delis troškimas. Tačiau žmonių gy-venimas susiklosto įvairiai – kažkas grįš, kažkas liks užsienyje. Kalbant apie tuos, kurie pasirinko gyventi užsienyje, vis tiek turime jausti, kad jie yra mūsų dalis, kad jie yra mūsų

gyvenimo ir visuomenės dalis. O kaip jie gali tai pajusti? Žinoma, per gimtąją kalbą, gimtąjį žodį, knygą, skaitydami gimtąja kalba. Tai pati prieinamiausia priemonė palaiky-ti ryšį su tėvyne, su lietuvių kalba. Užsienyje yra daugiau kaip 1 mln. lietuvių. Esame diasporinė tauta (Lietuvoje gyvena beveik 3,5 mln.). Taigi ketvirtadalis tautos gyvena užsienyje. Jūsų poelgį laikau labai prasmingu. Jūs ne veltui gavote tą vardą, tikrai esate atsakinga įmonė, kuri suvokia, kaip svarbu lietuviams bendrauti per knygą. Ačiū ir kalėdi-niai linkėjimai jūsų darbuotojams ir sveikinimai šiai gerai iniciatyvai“, – kalbėjo Asta Skaisgirytė Liauškienė.

PL inf.

atkelta iš 8 psl.


PLB kraštų žinios

2009 m. Lietuva šventė tūks-tantmetį. Tai unikalus istorinis lai-kas, išskirtinis įvykis. Tai jausmas, kad esame su gilia praeitim ir galime apie save išdidžiai pranešti visam pa-sauliui. 2010 m. savo 80-ąjį jubilie-jų šventė Latvijos lietuvių sąjunga,kuris vyko Rygos lietuvių vidurinėje mokykloje.

Renginys prasidėjo Latvijos Lietuvių Jaunimo bendruomenės ir Joniškio rajono Gataučių jaunimo klubo „O mums viskas...“ draugiš-komis krepšinio varžybomis, san-tykiu 14-44 nugalėjo gatautiečiai. Tai projektas „Draugystė be sienų“. Gataučių jaunimo klubas „O mums viskas...“ jau treji metai vykdo šį projektą, kasmet įtraukiant naujas mokyklas ir organizacijas. Šiemet susitikime su Latvijos tautiečiais da-lyvavo ir Joniškio rajono Mindaugių pagrindinės mokyklos moksleiviai. Vėliau buvo demonstruojamas foto-montažas iš Latvijos lietuvių sąjun-gos istorijos.

Sąjungą sveikino Rygos lietu-vių vidurinės mokyklos moksleiviai, Latvijos Rygos tautinių šokių kolek-

Latvijos lietuvių sąjungai – 80 metų

tyvas „Bijūnas“, Klaipėdos folkloro klubas „Šeimyna“, vadovė Danutė Krakauskienė, Latvijos lietuvių or-ganizacijos ir bendruomenės.

Žiūrovai išvydo Joniškio rajo-no Gaščiūnų pagrindinės mokyklos bendruomenės spektaklį „Žaldoky-nė“ (režisierės Sigita Užkuraitienė ir Giedrė Gustienė), smagiai pasišoko ir pabendravo liaudiškoje vakaronė-je. Renginį vedė Rygos lietuvių vi-durinės mokyklos mokytojai Jolanta Nagle ir Rolandas Žalnierius.

Vienas vardas – Lietuva, su šiuo šūkiu kongreso metu 1940 me-tais buvo įkurta Latvijos lietuvių są-junga. Tačiau jos veikla antrojo Pa-saulinio karo metu buvo nutrūkusi, nors kiekvienas Sąjungos narys tikė-josi, kad ji bus atgaivinta.

Latvijos lietuvių sąjunga (LLS) buvo atkurta 1997 m. liepos 14 d. Jai vadovavo Augustas Liepi-nis. Nuo 2008 metų Sąjungai vado-vauja Audronė Blunava. Ją sudaro Latvijos lietuvių kultūros draugija (pirmininkė Irena Falalėjeva), Ry-gos lietuvių kultūros ir švietimo centras, Latvijos lietuvių politinių

tremtinių ir represuotųjų draugija (pirmininkas Juozas Kružikas), La-tvijos lietuvių jaunimo bendruome-nė (pirmininkas Tomas Kaikaris), Latvių-Lietuvių vienybės sąjunga. Atkūrus Rygos lietuvių kultūros draugiją, pirmoji užduotis buvo su-rasti galimybę savo vaikus mokyti gimtosios kalbos. Ji buvo įvykdyta 1991 m. rugsėjo 1 d. Rygos 85-ojoje vidurinėje mokykloje, atkurtoje pir-moje lietuviškoje klasėje, kuriai va-dovavo Aldona Treija. Joje mokėsi 7 mokiniai. Praėjus ketveriems me-tams lietuviška klasė išaugo į Rygos lietuvių pagrindinę mokyklą, o 2000 m. gegužės 11 d. buvo reorganizuota į Rygos lietuvių vidurinę mokyklą. Šiuo metu joje mokosi daugiau kaip 300 moksleivių. Latvijos lietuvių są-junga, kultūros draugija bei Rygos lietuvių vidurinė mokykla kasmet bendromis jėgomis organizuoja Va-sario 16-osios, Kovo 11-osios minė-jimus, poezijos vakarus, viktorinas, ekskursijas po Latvijos ir Lietuvos miestus, kur ne tik lankomasi, bet ir rengiami koncertai. Rygos lietuvių kultūros draugija ir šokių kolekty-

LATVIJOJE

LATVIJOS LIETUVIAI SU SVEČIAIS



vas „Bijūnas“, kurio vadovas Rolan-das Žalnierius, yra dažnai kviečiami koncertuoti.

Sąjungos pirmininkė Audronė Blunava įteikė net šešiasdešimt pa-dėkų nusipelniusiems Sąjungos na-riams ir padėjėjams ir tarė visiems vieną paprastą žodį, kuris apima viską: meilę artimui, gėrį, drau-gystę, padėką,….tas žodis AČIU! AČIU UŽ TAI, KAD ESATE! AČIU UŽ JŪSŲ DARBUS! AČIŪ, KAD ŠIANDIEN MES VISI KARTU!

Sąjunga dėkoja Lietuvos už-sienio reikalų ministerijos Užsienio lietuvių departamentui už paremtą projektą, už departamento atstovų – direktoriaus Arvydo Daunoravičiaus ir vyr. specialisto Berto Venckaičio atvykimą, dėkoja Rygos lietuvių vi-durinės mokyklos direktorei Aldonai Treijai, Latvijos prezidento patarėjui tautinių mažumų klausimais Romu-aldui Ražukui, Lietuvos konsului Dainiui Sriubšai, Latvijos lietuvių bendruomenės pirmininkui Riman-tui Klepšiui, Jelgavos lietuvių ben-druomenei, Latvijos tautinių mažu-mų departamentui, Joniškio rajono Gataučių bendruomenei, Gataučių jaunimo klubui „O mums viskas...“, Joniškio rajono Gaščiūnų pagrindi-nės mokyklos bendruomenės teatrui, Joniškio rajono Mindaugių pagrin-dinės mokyklos moksleiviams ir vi-soms sveikinusioms organizacijoms ir bendruomenėms.

Rolandas Žalnieriusrenginio organizatorius



Tikriausiai dar nė vienas lie-tuvių kilmės politikas nebuvo už-ėmęs tokio aukšto posto Jungtinių Amerikos Valstijų valdžioje, kaip Richard Durbin. Šiuo metu Richard Durbin yra Jungtinių Amerikos Vals-tijų senatorius, atstovaujantis Illino-jaus valstijai bei Demokratų partijos „rimbas“ (angl. whip), o tai yra antra pagal svarbą pozicija Senate. „Rim-bai“ paprastai rūpinasi, kad senato-riai balsuotų taip, kaip nurodė par-tijos vadovybė. Senatorius Richard Durbin šią poziciją užėmė 2007 metų sausio 3 d., kai Demokratų partija gavo daugumą Senate. 2006 metų balandžio mėnesį „Time“ žurnalas pripažino senatorių Durbin kaip vie-ną iš dešimties geriausių Jungtinių Amerikos Valstijų senatorių. 2008 metais senatorius Durbin buvo per-

Lietuvių kilmės senatoriui – „Metų žmogaus“ titulasJUNGTINĖSE AMERIKOS VALSTIJOSE

rinktas kitai šešerių metų kadencijai. Richard Durbin gimė East St.

Louis mieste. Jo tėvas William Dur-bin buvo airių kilmės amerikietis, o motina Ona Kutkaitė kilo iš Jurbarko. 1962 m. būsimasis senatorius baigė Assumption vidurinę mokyklą East St. Louis mieste. Bakalauro bei magistro laipsnius teisės studijose Richard Dur-bin įgijo Georgetown universitete.

Su žmona Loretta Richard Durbin susilaukė dviejų dukterų – Christine ir Jennifer – bei sūnaus Paul. 2008 metais duktė Christine mirė nuo širdies ligos.

Ričardas Durbinas vadovavo Baltijos sambūriui Senate, už nuo-pelnus Lietuvai jis yra apdovanotas Didžiojo Lietuvos kunigaikščio Ge-dimino 2-ojo laipsnio ordinu.

Praėjusiais metais Washingto- RICHARD DURBIN

ne viešėjusi Seimo pirmininkė Irena Degutienė, susitikusi su senatoriumi Richard Durbin, padėkojo jam už il-gametę paramą Lietuvai ir pakvietė toliau bendradarbiauti stiprinant Lie-tuvos ir JAV ryšius. R.Durbin pagy-rė Lietuvą už svarų indėlį į NATO ir pastangas būti ypač aktyvia Al-janso nare. „Lietuvos dalyvavimas NATO yra pavyzdinis. Ne paslaptis, kad JAV Kongrese prieš priimant šį sprendimą buvo abejojančių dėl Lie-tuvos gebėjimo būti visaverte NATO nare. Tačiau Lietuva įrodė savo su-gebėjimus ir ištesėjo duotą pažadą ne tik naudotis saugumo skydu, bet ir aktyviai prisidėti jį stiprinant. Šian-dien drąsiai sakau, kad sprendimas priimti Lietuvą į NATO buvo teisin-gas“, – sakė JAV senatorius.

Metų žmogaus titulą skelbia Balzeko lietuvių kultūros muziejus Chicagoje. Senatorius Richard Dur-bin „Metų žmogaus“ pokylyje buvo pagerbtas gruodžio 10 d.

Parengta pagal Balzeko lietuvių kultūros muziejaus informacijąRICHARD DURBIN SU PREZIDENTU BARACK OBAMA



Lapkričio 20 d. Clevelan-de vyko Šiaurės Amerikos lietuvių fizinio auklėjimo sporto sąjungos (ŠALFASS) suvažiavimas. Kas jame buvo svarstoma?

Kaip ir kiekvienais metais, su-važiavime aptarėme praėjusių metų ŠALFASS veiklą ir svarbiausias varžybas. Šiemet Cleveland, OH, įvykusios jubiliejinės 60-osios žai-dynės tapo vienomis organizuočiau-sių ir stambiausių dalyvių skaičiumi per pastaruosius dešimt metų, tačiau didelės euforijos nebuvo: beveik iš-kart po pagrindinio mūsų Sąjungos sportinio renginio sunkiai susirgo ir per porą savaičių iš šio pasaulio pasitraukė ilgametis ŠALFASS gen. sekretorius Algirdas Bielskus. Tik dabar palaipsniui įsivažiuojame į gyvenimą „po Bielskaus“, aiškėja ką jis nuolatos darė, kokius darbus visuomet atlikdavo, nors retas kuris apie tai žinojome. Suvažiavime mąs-tėme ir kaip įamžinti mūsų patriar-cho atminimą – tikiuosi, netrukus pakviesime visus Šiaurės Amerikos

ŠALFASS suvažiavimas Clevelande

lietuvius, kuriuos vienaip ar kitaip palietė a.a. Algio asmenybės aura, jeigu taip galima išsireikšti, aukoti Bielskaus fondui. Oficialiai įregis-travus tokią instituciją kaip pelno nesiekiančią įstaigą, sutinkamai su Amerikos mokesčių inspekcijos rei-kalavimais, ateityje turėtume gali-mybių remti užjūrio lietuvių sportinį judėjimą mažesniuose telkiniuose, kur dėl lėšų trūkumo šiuo metu jis galbūt prigesęs. Jau numatyti ir kitų metų ŠALFASS sporto turnyrai – suvažiavime sudarėme preliminarų 2011 m. varžybų kalendorių.

Suvažiavime buvo tvirtinama nauja organizacijos valdyba. Prezi-dentu dar vienai kadencijai išrinktas Laurynas Misevičius. Kokiais nu-veiktais darbais jis džiaugiasi? Ko-kios mintys ir planai sukasi galvoje? Kokia komanda jam padės? – šiuos klausimus jam uždavė „Draugo“ dienraštis. Laurynas atsakė:

–Atvirai atsakysiu į šitą klau-simą: pirmą sykį būti išrinktam va-

dovauti didelei visuomeninei or-ganizacijai yra daugiau garbė negu įsipareigojimas, tačiau kai esi per-renkamas antrai kadencijai, tuomet rimtai įsipareigoji kažką ypatingo nuveikti. Esu patenkintas visų pirma tuo, kad per pirmuosius trejus mūsų Centro valdybos metus pavyko ga-lutinai perkelti ŠALFASS komuni-kaciją į elektroninę erdvę, šiandien jau turbūt visi su kūno kultūra ir mėgėjišku sportu susiję užjūrio lie-tuviai, jeigu ir ne kiekvienas tiksliai žino, bet yra bent jau girdėję apie šios stambiausios išeivijos mūsų tautiečių sportinės Sąjungos tinklapį www.salfass.org (angl. www.launa.org). Turime ir nedidelį puslapį „Fa-cebook“, ruošiame virtualinę „Gar-bės“ areną (angl. „Hall of Fame“). Norėtųsi, kaip ir anksčiau esu minė-jęs, kad ŠALFASS taptų visiems Š. Amerikoje apsigyvenusiems spor-tuojantiems lietuviams sava organi-zacija, kurioje kiekvienas rastų ką nors tinkamo pagal savo pomėgius, tačiau sunku suvienyti tarp šimtų

ŠALFASS SUVAŽIAVIMO CLEVELANDE, OH, DALYVIAI



ar net tūkstančių mylių išsibarsčiu-sius skirtingo amžiaus ir emigracijos bangų mūsų tautos atstovus. Puiku, kad nors ir pasikeitus didesnei pusei naujosios ŠALFASS valdybos narių, pavyko suburti talentingą kolektyvą iš JAV ir Kanados: pirmą sykį prie mūsų prisijungia šiuo metu Pasau-lio Lietuvių Bendruomenės Jauni-mo ir sporto reikalų komisijai pir-mininkaujantis Stasys Kuliavas iš Toronto, Vidurio Vakarų apygardos vadovu sutiko tapti buvęs LKL te-berungtyniaujančios Panevėžio vyrų krepšinio komandos vyr. treneris, į Chicagą sugrįžęs ir „Lituanicos“ vaikus treniruojantis Aurimas Matu-levičius, sekretoriaus pareigas užims Bostone gyvenantis buvęs vilnietis Gintaras Lenkutis. Kiti valdybos nariai lieka toliau mano komandoje nuo 2007 m. kadencijos – iždinin-kai Aleksas Lauraitis (JAV) ir Arū-nas Morkūnas (Kanada), šios šalies apygardos vadovas Rimas Kuliavas (abu iš Toronto) ir Rytų apygardos pirmininkas Žilvinas Bublis (New Jersey). Vicepirmininko pareigose debiutuos dar vienas Kanados lietu-vis Arūnas Čygas – jis šiame poste pakeičia dr. Donatą Siliūną iš Chi-cagos. Taigi, turime visą valdybos sudėtį – šie kolegos yra taip vadi-nami „sporto žmonės“, todėl net ne-abejoju, kad rasime bendrą kalbą ir ŠALFASS veikla nė kiek nesulėtės ir kitus trejus metus. O į pirmąsias kitų metų sezono slidinėjimo varžy-bas mūsų sąjungos slidinėjimo sekci-ja (pirm. dr. Jonas Prunskis) kviečia 2011 m. kovo 19-26 d. Telluride, CO. Daugiau informacijos skelbiama ofi -cialiame ŠALFASS tinklapyje www.salfass.org (angl. www.launa.org).

–Kokius išskirtum svarbiau-sius ŠALFASS šių metų renginius?

–Neabejotinai svarbiausiu metų renginiu tampa pagrindinė ŠAL-FASS sporto šventė – 2011 m. birže-lio mėn. pradžioje tokia bus organi-zuojama Boston-Worcester, MA, Lie-tuvių Bendruomenės. Jaunių žaidynės 2011 m. ilgąjį gegužės mėn. savaitgalį (Memorial Day) planuojamos sureng-

ti Kanados lietuvių sostinėje Toronto, senjorų krepšinio pirmenybes pavasa-rį suruoš Detroit, MI, lietuvių atletų klubas „Kovas“. Bus ir kitų sporto šakų turnyrų, sekite ŠALFASS prane-šimus spaudoje ir internete.

–ŠALFASS tinklalapyje ra-šoma, kad Šiaurės Amerikoje įvai-riose sporto šakose dalyvauja apie 1000 ŠALFASS narių. Tavo nuo-mone, tai daug ar mažai? Kokios sporto šakos populiariausios tarp Amerikos lietuvių?

–Manau, nepasakysiu nieko superoriginalaus ar protingo, pa-reikšdamas, kad tūkstantis ŠAL-FASS priklausančių Š. Amerikos lie-tuvių-sportininkų neatspindi tikrojo mūsų užjūryje apsigyvenusių ak-tyviai sportuojančių tautiečių skai-čiaus... jis galėtų ir turėtų būti de-šimteriopai, o gal net ir dar daugiau kartų didesnis. Toli gražu ne visi už Atlanto gyvenantys kūno kultūrai ir sportui neabejingi lietuviai noriai

jungiasi į ŠALFASS gretas, ypač Amerikos lietuvių sostine pramin-toje Chicagoje privalome patraukti žymiai gausesnį jų būrį. Malonu, kad prie mūsų Sąjungos valdybos sutiko prisidėti vienas geriausių „vėjų“ miesto lietuviško krepšinio specialistų A. Matulevičius, tikimės jo pavyzdžiu paseks ir kiti neseniai Amerikoje apsigyvenę bei už Atlan-to jau gimę sportuojantys lietuviai. Dėl sporto šakų – be krepšinio vie-nareikšmiai nebūtų prasmės jokiai lietuvių sportinei organizacijai, yra nemažai tinklinio mėgėjų, toliau ri-kiuojasi stalo ir lauko tenisas, slidi-nėjimas, golfas, šaudymas, kėgliai, ledo ritulys ir šachmatai. Gaila, bet praktiškai išblėso plaukimo ir len-gvosios atletikos populiarumas. Tačiau džiugu, kad dabartinė mūsų emigracijos karta išpopuliarino eu-ropietišką futbolą, vis daugiau ko-mandų dalyvauja šios svarbiausios pasaulyje sporto šakos turnyre Rytų pakrantėje, kurį remia ir ŠALFASS.

(IŠ KAIRĖS) JAV DELEGACIJOS VADOVAS LAURYNAS MISEVIČIUS IR KANADOS DELEGACIJOS VADOVAS VIII PASAULIO LIETUVIŲ SPORTO ŽAIDYNIŲ ATIDARYMO METU VILNIAUS KALNŲ PARKE



Kai buvo rengiamas spaudai šis PL žurnalo numeris, 2010 m. gruodžio 27-31 d. Australijos lietu-viai Melbourne šventė XXVI Lietu-vių dienas. Šventės programoje buvo planuota: sportas, lietuviškų patie-kalų šventė, baletas, tautinių šokių šventė, literatūrinė popietė, jaunimo talentų vakaras, dainų ir muzikos

Lietuvių dienosAUSTRALIJOJE

šventė, Naujųjų metų balius ir kt. Australijos lietuviai laukė svečių – ansamblių iš Lietuvos ir JAV.

2010 m. Australijos lietuvių dienų ruošos komiteto pirmininkė – Rita Mačiulaitis, iždininkė – Vilia Dukas, sekretorė – Danguolė Juška.

Australijos lietuviai Lietuvių dienas rengia nuo 1960 metų. Jos

2010 M. LIETUVIŲ DIENŲ RUOŠOS KOMITETAS (STOVI IŠ KAIRĖS): ROMA ESKIRTAS, DALIA DIDŽIENĖ, ZITA ŠUKYTĖ, DANA BALTUTIENĖ, GRAŽINA PRANAUSKIENĖ, DANA BINKIS, ZITA PRAŠMUTAITĖ, ALDONA GAYLARD, JULIJA SIMANKEVIČIUS, BRO-NĖ STAUGAITIENĖ, DONA GAYLARD; (SĖDI IŠ KAIRĖS) RITA MAČIULAITIENĖ, JUSTINAS RUTKAUSKAS, VILIA DUKAS, AUDRIUS BALBATA, DANGUOLĖ JUŠKA, VALENTINAS MAČIULAITIS. TRŪKSTA BRIGITOS LASTAUSKAITĖS IR RAMONOS ZAKAREVIČIENĖS

vyksta kas antri metai kaskart vis ki-tame mieste. Savaitę vykstantys mu-zikos, liaudies šokių, sporto, meno, literatūros bei teatriniai renginiai jungia ir jaunus, ir senus bendram lietuvybės išlaikymo tikslui.

ALB inf.

Atkreipiame Jūsų dėmesį, kad jau veikia naujas Pasaulio Lietuvių Bendruomenės serve-ris. Naujas „Pasaulio lietuvio“ adresas: www.plietuvis.plbe.org senasis www.plbe.org/lpietu-vis veikia taip pat. Naujas yra parankesnis. „Pasaulio lietuvio“ el. pašto adresas: [email protected]

Mieli „Pasaulio lietuvio“ skaitytojai



Visi mes džiaugiamės, kai pa-sėtas grūdas atneša šimteriopą der-lių. Tokio derliaus šventę švenčiame šiandien – Lietuvių katalikų centro ir Šv. Kazimiero bažnyčios pašven-tinimo auksinį jubiliejų. Koplyčia buvo pašventinta 1960 m. lapkričio 20 d. Neminėsiu visų pastangų, rū-pesčių, kuriuos teko patirti kuriant šį lietuvišką katalikišką centrą ir ko-plyčią. Dauguma pirmųjų šio mums visiems brangaus centro steigėjų ir kūrėjų jau ilsisi Dievo prieglobstyje.

Dažnai klausiame savęs, ar mūsų lūkesčiai išsipildė? Pažvelgę į 50 metų šio centro ir koplyčios reli-ginę ir tautinę bei visuomeninę vei-klą, galime pasidžiaugti, kad visos pastangos ir darbai neapvylė mūsų, bet užtikrino mūsų kalbos, tradici-jų tęstinumą, kad visa, kas Dievui ir Tautai reikalinga aukoti, buvo su kaupu įvykdyta.

Adelaidės lietuvių Šv. Kazimiero koplyčiai – 50 metų

ADELAIDĖS LIETUVIŲ ŠV. KAZIMIERO KOPLYČIA, PAŠVENTINTA 1960 M. LAP-KRIČIO 20 D.

ADELAIDĖS LIETUVIŲ KATALIKŲ CENTRO – LIETUVIŲ CARITAS INC. 2007 M. VALDYBA. IŠ KAIRĖS SĖDI: S. VASILIAUSKIENĖ, KUN. J. N. PETRAITIS, MIC, T. GASIŪNIENĖ; STOVI: V. NEKROŠIUS, P. JACIUNSKIS, V. BALTUTIS, P. GASIŪNAS, V. VENCIUS, J. JACIUNSKIS



50 metų tarpsnyje tautinė ir religinė veikla subūrė lietuvius, su-teikė jiems vilties ir paguodos, jie kas savaitgalį ir bet kurią dieną Die-vo ir Tautos židinyje rado palaikomą religinės ir tautinės minties ugnį. Lietuvis kunigas suteikė religinius patarnavimus, lankė ligonius ir guo-dė juos liūdesio valandą. Be lietuvio kunigo šis centras būtų tik išpuošta buveinė, bet negyvastinga, ne alsuo-janti ir teikianti viltį ir prasmę.

Tektų ilgai kalbėti bandant suminėti visus religinius ir tautinius pasireiškimus, kurie per 50 metų čia gimė, iš čia kilo ir skleidėsi mažoje mūsų lietuviškoje bendruomenėje. Tai padėjo mums pakelti svetimo, nors svetingo krašto įtaką ir jos aplinkos spaudimą.

Kokio granito ar marmuro be-būtų rūmai, kokiais bokštais jis be-kiltų aukštyn, be lietuvio kunigo jie liktų tik pastatais be dvasios. Ade-laidės lietuviai, kaip nė viena kita lietuvių apylinkė Australijoje, netu-rėjo tiek lietuvių kunigų. Esame dė-kingi Marijonų kongregacijai, kuri mus globojo. Pirmasis Adelaidėje kunigas buvo Paulius Jatulis, vėliau Juozas Kungys, Antanas Kazlaus-kas, MIC, Albinas Spurgis, MIC, ir

JUBILIEJAUS DALYVIAI. SCENOJE „DANOS SESĖS“, ATVYKUSIOS IŠ MELBOURNO, VADOVĖ DANA LEVICKIENĖ

dabartinis Juozas Petraitis, MIC.Neminėsiu lietuviškų organi-

zacijų ir kitų lietuviškų vienetų ir net asmenų, kurie jungėsi į šio centro religinę ir tautinę veiklą, ją puose-lėjo, ją brandino ir stengėsi perduoti ateinančioms kartoms. Galbūt reikė-jo daugiau pastangų, daugiau pasiš-ventimo ir užsispyrimo, kad ateinan-čios kartos nepasklistų australiškoje aplinkoje, kad jos, kaip ir pirmieji atvykėliai po Antrojo pasaulinio karo, rastų čia užuovėją. Deja, gyve-nimas diktavo savo sąlygas, ir daug mūsų jaunųjų persiėmė ir paskendo šio krašto aplinkoje.

Auksinio jubiliejaus sukaktį pradėjome švęsti koncertu šeštadie-nį. Pagrindinę koncerto dalį atliko iš Melbourno atvykusios „Danos sesės“ ir jų vadovė Dana Levickie-nė. Koncertas vyko Lietuvių katali-kų centro salėje. „Danos sesės“ ne-apvylė klausytojų, kurių susirinko daugiau kaip 70. Tai reta proga, kai pavyksta sutelkti tiek mūsų lietu-viškos bendruomenės narių. „Danos sesės“ padainavo 9 dainas, viena jų – „Tarp alyvų mačiau tavo veidą“ – tai pačios D. Levickienės harmonizuota daina. Dainos buvo parinktos malo-nios, švelnios, kai kurios persunk-

tos ilgesio. Klausytojai jas nuoširdžiai priėmė ir ne-gailėjo plojimų.

Be to, Adelaidės lietuvių teatras „Vaidila“ parodė vaizdelį „Piršlio teismas“, o „Lituanikos“ choras padainavo tris dai-nas. Siurprizas buvo jau-nos fleitininkės Sabos San-kauskaitės pasirodymas. Ji fleita pagrojo tris daly-kėlius, akompanuojant N. Stapleton.

Kitos dienos rytą sodelyje buvo iškeltos vė-liavos, pamaldose su savo vėliavomis dalyvavo Ade-laidės organizacijos. Šv. Mišas atnašavo Adelaidės arkivyskupas Pilip Wilson. Sveikindamas visus pamal-dų dalyvius jis priminė ir

lietuvių tautos kančias ginant savo tikėjimą. Po pamaldų vyko vaišės – pietūs. Prie trijų ilgų stalų susėdo daugiau kaip šimtas svečių. Vaišėse dalyvavo Adelaidės arkivyskupas P. Wilson, Australijos katalikų fe-deracijos pirm. Birutė Kymantienė, „Tėviškės aidų“ redaktorė M. Au-gustienė, Adelaidės ALV apylinkės valdybos ir Adelaidės lietuvių są-jungos bei kitų Adelaidės lietuvių organizacijų pirmininkai, LK cen-tro darbuotojai ir jų svečiai. Vaišių metu pasakyta daug prasmingų kal-bų, išreikšta daug gražių linkėjimų, taip pat surengta meninė programa, kurioje vėl pasirodė „Danos sesės“. Vaišių dalyviai gražiai jas sutiko. Išvykdamas arkiv. P. Wilson nuošir-džiai padėkojo Adelaidės lietuviams katalikams už puikiai surengtą jubi-liejų.

Svečių kalbos priminė, kad Adelaidės lietuvių katalikų centro veikla per 50 metų palaikė tikinčių-jų religinę ir tautinę sąmonę, jungė adelaidiškius ir teikė jiems įvairias paslaugas.

Viktoras BaltutisPetro Snarskio nuotraukos



Pagarba ir meilė mūsų tautie-čiui Mikalojui Konstantinui Čiur-lioniui, jo kūrybai tą šaltą, lietingą dieną į Kišiniovo Tarpetninių san-tykių biurą surinko ne tik Moldovos Lietuvių Bendruomenės narius, bet ir kitų tautų atstovus, mūsų svečius – moldavus, rusus, bulgarus.

Minėjimą, skirtą M. K. Čiur-lionio 135-osioms gimimo meti-nėms, pradėjo bendruomenės pir-mininkė Zinaida Tetradovienė, kuri susirinkusius supažindino su daili-ninko, kompozitoriaus bei kultūros veikėjo M. K. Čiurlionio biografija.

Kišiniovo S. Rachmaninovo muzikos licėjaus dėstytoja E. Bu-gačenko išsamiai, su didele meile papasakojo apie M. K. Čiurlionio kūrybinį gyvenimą, jo dailės kūrinių ir muzikos sintezę, vientisumą bei nepakartojamą kūrinių grožį. Savo pasakojimą dėstytoja pagyvino ne tik iliustruodama dailininko repro-dukcijomis, bet ir muzikiniais kūri-niais, taip pat ir daugumos mylima simfonine poema „Miške“. Dėstyto-jos E. Bugačenko pasakojimą lydėjo ir M. K. Čiurlionio fortepijoniniai kūriniai – pjesės, fugos, kurias atliko specialiai šventinei popietei ruošęsi S. Rachmaninovo licėjaus mokiniai. Gyvas fortepijoninių kūrinių atliki-mas susirinkusiems buvo siurprizas, kurį mums paruošė licėjaus dėstyto-jos S. Kotelnik, mūsų bendruomenės valdybos narė, kuri yra baigusi Vil-niaus konservatoriją ir išsaugojusi kompozitoriaus M. K. Čiurlionio kūrinių natas, bei N. Priadka.

Šventinę popietę, skirtą M. K. Čiurlioniui, užbaigė Kišiniovo mu-zikos mokyklos Nr. 3 moksleiviai – smuikininkų kolektyvas „Divertis-mentas“. Moksleiviai, pasak koncer-tmeisterės, mokyklos direktoriaus pavaduotojos E. Džulai ir kolektyvo vadovės dirigentės E. Sockij, taip pat labai atsakingai ir noriai ruošėsi koncertui, savo repertuare atlikdami įvairių tautų klasikos kūrinius.

Popietei buvo surengta nedi-

MOLDOVOJEM. K. Čiurlioniui – 135

delė M. K. Čiurlionio dailės kūrinių reprodukcijų bei knygų, skirtų meni-ninko gyveimui ir kūrybai, parodėlė „M. K. Čiurlioniui – 135“.

Pokalbis apie asmeninį daili-ninko ir kompozitoriaus gyvenimą buvo pratęstas prie kavos puodelio.

Galima valandų valandas kal-bėti apie dviejų neeilinių, Lietuvai brangių žmonių – rašytojos Sofijos Kymantaitės Čiurlionienės ir M. K. Čiurlionio bendradarbiavimą, drau-gystę, kuri išaugo į gilią meilę, apie 3,5 metų trukusį bendrą jų gyveni-mą, apie jų švelnius ir tyrus santy-kius, kurie ir ateinančias kartas au-klės dvasingumo bei kilnumo.

O ir mes, dalyvavę 135-ųjų M. K. Čiurlionio gimimo metinių jubilie-jaus minėjime, priartėję prie Lietuvos genijaus kūrybos, tapome geresni, šviesesni, praturtėjome dvasiškai.

Šventinėje popietėje dalyva-vo Lietuvos Respublikos ambasados Moldovoje pirmasis sekretorius Kęs-tutis Vaškevičius su žmona Akvile.

Apie šį renginį, apie įžymųjį Lietuvos menininką dėka Moldovos

radijo korespondentės ir rašytojos, dalyvavusios šventėje, E. Dom-brovskajos užgirdo visa Moldova. O ir Kišiniove leidžiamame laikraštyje „Sostinė“ pasirodė N. Šechovcevos (taip pat dalyvavusios renginyje) straipsnis „Gintaro spalvos kūryba“ apie Moldovos Lietuvių Bendruo-menės šventinę popietę, skirtą įžy-miajam Lietuvos menininkui.

Zinaida TetradovienėMoldovos LB pirmininkė

PATENKINTOS PO PAVYKUSIO RENGINIO. MLB PIRMININKĖ ZINAIDA TETRADO-VIENĖ (VIDURYJE) SU LB VALDYBOS NARĖMIS IR VIEŠNIOMIS

ANSAMBLIS „DIVERTISMENTAS“



Šį rudenį iš Sibiro į Lietuvą buvo atgabenta Korbiko Madona. Ją ketinama perduoti Lietuvos naciona-liniam muziejui.

Kas toji Korbiko Madona? Tai 1956 metais Jono Mal-

dučio sukurta skulptūra, stovėjusi Krasnojarsko krašte, Manskij rajone esančiose Korbiko kaimo kapinėse, kuriose buvo palaidota apie 30 trem-tinių iš Lietuvos.

Pasak skulptūros parvežimo į Lietuvą iniciatoriaus Rimvydo Racėno, prieš 56-erius metus Kras-nojarsko krašte pastatyta Korbiko Madona ilgainiui tapo reikšminga ir vietiniams gyventojams.

„Tos kapinės buvo įsteigtos lietuvių tremtinių. Paskui jie išvaži-

Korbiko Madona išsiųsta į LietuvąRUSIJOJE

nėjo visi, ir aplinkinių kaimų vieti-niai gyventojai pradėjo laidoti nebe buvusiose savo kapinėse, bet vežė laidoti į Korbiką. Manome, kad ta skulptūra turėjo tokios sakralinės traukos ar poveikio elementų“, – BNS sakė R. Racėnas.

Idėjos autoriaus teigimu, skulptūros vietoje pastatyta tauto-dailininko Andriaus Salio sukurta Korbiko Madonos kopija.

Kai spalio pabaigoje Vilniuje vyko Seimo ir PLB komisijos posė-džiai, juose dalyvavo ir Krasnojars-ko krašto Lietuvių Bendruomenės pirmininkas Antanas Rasiulis. Pa-prašėme jo detaliau papasakoti apie šį fenomeną – Korbiko Madoną.

Kas atrado madoną, kokia buvo istorija? – paklausėme p. An-tano.

„Iš tiesų, pradžioje ten buvo paprastos lietuviškos kapinės, po to, kai lietuvių žymiai sumažėjo, ten pradėjo laidotis ir rusai bei kitų tautybių žmonės. Tos kapinės išau-go. Žmonės atkreipė dėmesį į ypa-tingą statulą. Ji tapo tarsi simbolis, kurį būtinai reikėjo aplankyti. Tapo tradicija tų apylinkių jaunavedžiams lankyti Madoną. Tos apylinkės da-bar jau ištuštėjusios, gyvenviečių aplinkui nebėra. Ir kelio į kapines jau nebėra, galima pravažiuoti tik su galingu visureigiu. Aš pats važiavau lengvu visureigiu, tai nuplėšiau ma-žinos dugną.

Statula tapo tokiu patrau-kliu objektu, apie kurį rašo ir kal-ba Lietuvos ir Rusijos žiniasklaida. Į Korbiko Mariją žmonės atkreipė dėmesį seniai, dar sovietiniais me-tais ir ji buvo lankoma kaip šventa vieta. Lietuvos nepriklausomybės metais mes ten vežame lietuvių eks-pedicijų dalyvius. Pamatėme, kad medinė skulptūra sparčiai genda, imėmės priemonių ją išsaugoti. Gel-bėti ėmėsi Lietuvių Bendruomenė, o iniciatorius buvo Politinių kali-nių ir tremtinių bendrijos atstovas Rimvydas Racėnas, kuris Lietuvo-

je konsultavosi su specialistais. Jie siūlė naudoti polimerinę medžiagą plyšiams užpildyti. Tos medžiagos Krasnojarske mes neradom, todėl kilo mintis sukurti Marijos kopiją, ją pastatyti kapinėse, o originalą išvež-ti į Lietuvą ir perduoti muziejui. LB pritarė, Rimvydas Racėnas surado skulptorių, jis išskaptavo iš ąžuolo kopiją. Liepos mėn., kai buvau Lie-tuvoje, naująją statulą išsiunčiau į Krasnojarską, o grįžęs pasitikau ją. Iki rugsėjo mėn. ji gulėjo sandėly-je, kol atvyko Rimvydas Racėnas su kolega iš Lietuvos. Pakvietėm kata-likų kunigą, kuris pašventino statulą, mes ją nuvežėm į Korbiko kapines ir pastatėme. Senąją skulptūrą supo-kavome ir išsiuntėme į Vilnių. Štai dabar siuntinys į Lietuvą jau atėjo“.

Iš skulptūrų svorio (ąžuolinė skulptūros kopija sveria apie 200 kg, o originalas, kurio medis jau apny-kęs, – apie 100 kg) galima spręsti, kad tai buvo didelių – natūralaus žmogaus gabaritų sakralinis kūrinys. Jokių administracinių trukdžių šios operacijos dalyviai nepatyrė, Rusi-jos pusė į tai nesikišo, nes, kaip sako A. Rasiulis, ten ir valdžios nebėra, nes aplinkui nebėra gyventojų. Kor-biko kapinėse lietuviškų kryžių dar stovi daug. Prie kai kurių pritvirtin-tos lentelės, kad palaikai išgabenti į Lietuvą 1990 m.

PL inf.

KRASNOJARSKO KRAŠTO LB PIRMI-NINKAS ANTANAS RASIULIS PRIE KOR-BIKO MADONOS PRIEŠ IŠGABENANT JĄ Į LIETUVĄ RESTAURAVIMUI



Kvalfikacijos kėlimo kursai vyko Kaliningrado (Karaliaučiaus) srities švietimo plėtojimo institute 2010 m. gruodžio 6-11 d. Kursus or-ganizavo ir parengė lietuvių kalbos mokytojų asociacija, Vilniaus vidu-rinės mokyklos „Lietuvių namai“ užsienio lietuvių švietimo centras. Kursų idėją palaikė ir rėmė Lietu-vos Respublikos Švietimo ir mokslo ministerija. Pagrindinė kursų lektorė – Vilniaus pedagoginio universiteto lietuvių kalbotyros katedros vedėja, docentė daktarė Regina Rinkauskie-nė. Taip pat kursuose dalyvavo švie-timo plėtojimo instituto lektoriai ir Vilniaus Vytauto Didžiojo gimna-zijos pedagogai – direktorė Danutė Puchovičienė ir mokytoja-ekspertė Irena Raščiuvienė.

Kursų programos pagrindas – lietuvių kalbos fonetikos ir gramati-kos reiškiniai, kirčiavimas, rašyba ir skyryba, reikalų raštai ir kalbos eti-ketas (iš viso 40 val.) Atlikta nema-žai kalbos praktinių užduočių. Kursų pabaigoje mokytojai atliko kalbos

Kaliningrado srities mokytojų kursai

testą. Visa kursų apimtis – 72 val. Kursuose dalyvavo 14 mokytojų ir lietuvių folkloro vaikų ansambliukų vadovai, kurie pagal diplomus netu-ri lituanistinio išsilavinimo. Visiems jiems buvo įteikti kvalifikacijos kė-limo pažymėjimai.

2011 m. vasarą planuojama

VYKSTA KURSAI

antra kursų dalis. Ji bus skirta kal-bos ir etnokultūros ugdymo procesui ir įvyks Vilniaus vidurinės mokyklos „Lietuvių namai“ užsienio švietimo centre.

Aleksas Bartnikas Karaliaučiaus krašto lietuvių kalbos

mokytojų asociacijos pirmininkas

KURSŲ PABAIGA. VIDURYJE – DOC. DR. REGINA RINKAUSKIENĖ



Konkursą rengė Kaliningrado srities lietuvių kultūros, švietimo ir informacijos centras Įsrutyje drauge su Černiachovsko rajono administra-cijos švietimo ir kultūros valdybo-mis. Renginio pagrindiniai tikslai: atkreipti jaunimo dėmesį į svarbius žmonijos istorijos įvykius, padėti suprasti tautų vienybės vaidmenį, realizuoti jaunimo kūrybines gali-mybes, įvertinant praeities įvykius. Buvo numatomos tokios kūrybinių darbų formos ir kategorijos, kaip re-feratai, prezentacijos, literatūriniai bandymai, menas ir amatai. Konkur-sas buvo paskelbtas prieš tris mė-nesius. Iš viso konkurse dalyvavo daugiau kaip 70 vyresniųjų klasių

Tarptautinis jaunimo kūrybos konkursas „Žalgirio mūšio 600-metis“ Įsrutyje

moksleivių ir studentų iš Kaliningra-do srities ir Lietuvos.

Baigiamasis konkurso ren-ginys – konferencija vyko Černia-chovske (Įsrutyje), Vaikų ir jaunimo centre. Konkurso vertinimo komisija atrinko 30 sėkmingiausių darbų, o jų atlikėjai turėjo galimybę pristaty-ti savo darbus. Konkurso laureatai buvo apdovanuoti 1-ojo, 2-ojo, 3-ojo laipsnių diplomais ir prizais, kiti da-lyviai – diplomais už dalyvavimą. Tarp laureatų – Danilas Mazalovas, sukūręs Žalgirio mūšiui odę (Černia-chovskas, Įsrutis), Ieva Kuliešaitė, parengusi referatą „Žalgirio mūšio lemtingas manevras“ (Vilnius, mo-kykla „Lietuvių namai“), Vitalijus Luninas, sudaręs Žalgirio mūšio is-torinę rekonstrukciją (Černiachovs-kas, Įsrutis).

Konferencijos dalyvius svei-kino Rusijos I. Kanto universiteto istorijos mokslų kandidatas Vitali-jus Maslovas ir Vilniaus vidurinės mokyklos „Lietuvių namai“ istori-jos mokytojas Vilius Švėgžda. Kon-ferencijoje pirmą kartą pasirodė Černiachovsko (Įsruties) vaikų ir jaunimo centro lietuviškų šokių an-samblis „Suktinis“ (vadovė Elena ANSAMBLIO „SUKTINIS“ DEBIUTAS

KONFERENCIJOS DALYVIAI

Mavrenkova). Su dideliu susidomė-jimu jaunimas dalyvavo viktorinoje „Žalgirio mūšio akimirkos“.

Pagrindiniai konkurso rėmė-jai – Lietuvos užsienio reikalų mi-nisterija, Mažosios Lietuvos lietuvių draugija JAV.

Kitas jaunimo kūrybos kon-kursas bus skirtas Kristijonui Done-laičiui.

Aleksas BartnikasKaliningrado srities lietuvių

kultūros, švietimo ir informacijos centro Įsrutyje vadovas,

Karaliaučiaus krašto lietuvių kalbos mokytojų asociacijos pirmininkas

DANILAS MAZALOVAS DEKLAMUOJA SAVO KŪRYBOS EILĖRAŠTĮ

IEVA KULIEŠAITĖ PRISTATO REFERATĄ



Susivienijimo lietuvių Argen-tinoje draugijos salėje, Argentinos lietuvių bendruomenė, kartu su Lie-tuvos ambasada Argentinoje, spalio 17 dieną surengė Dainavos ansam-blio atsisveikinimo koncertą. Lietu-vių liaudies dainų ir šokių ansamblis „Dainava“ iš Alytaus, šešias dienas viešėjęs Argentinoje, koncertavo San Martino mieste argentiniečių bendruomenei, Berisso miesto lietu-vių ir argentiniečių visuomenei bei aplankė lietuvių Nemuno ir Mindau-go draugijas, taip pat Buenos Aires mieste Lietuvių Centro draugiją.

„Dainavos“ ansamblio kelio-nė ir koncertai buvo surengti iškil-mingai paminėti Pietų Amerikos lie-tuvių bendruomenių tarpe Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 20-ąsias metines ir Žalgirio mūšio 600 metų jubiliejų.

Tokiu būdu Argentinos Lie-

ARGENTINOJE„Dainava“ iš Alytaus

tuvių Bendruomenė turėjo laimę iš-girsti ir pamatyti šį puikų lietuvių liaudies ansamblį. Tai Alytaus mero Česlovo Daugėlos, Argentinos San Martino miesto lietuvių kilmės mero Rikardo Ivoškaus, Lietuvos ambasa-dos Argentinoje, Argentinos Lietu-vių Bendruomenės, Lietuvos vers-lininkų ir pačių Dainavos ansamblio dalyvių dėka įvykdyta kelionė į Pie-tų Ameriką, kuri apėmė taip pat Uru-gvajų ir Braziliją, su tų kraštų lie-tuvių bendruomenių pagalba. Toks įvykis yra labai retas mūsų tarpe, nes didelis atstumas nuo Lietuvos ir mūsų kraštų ekonominė padėtis visuomet sunkino – ir tebesunkina – lietuvių bendruomenių veiklą, tuo pačiu labai apribodama galimybes prisidėti prie Lietuvos meno kolek-tyvų kelionių įgyvendinimo.

Ansamblis išpildė įdomią pro-gramą su liaudies šokiais, dainomis

bei muzika, kurią praturtino pora solistės Rasos Juzukonytės išpildy-tų solo dainų. Gausi publika karštai sutiko kiekvieną ansamblio nume-rį. Programos pabaigoje Dainavos kolektyvo prezidentas Romualdas Ambroževičius sveikino ir apdova-nojo tautinėmis juostomis draugijos pirmininką, jos tautinių šokių grupių vadovus bei kun. Augustiną Steigvi-lą, ilgametį lietuvių parapijos klebo-ną ir dabartinį mūsų bendruomenės dvasios vadą. Lietuvių Bendruome-nė atsidėkojo taip pat suvenyrais kelionės prisiminimui bei gėlėmis. Po oficialiosios dalies vyko vaišės ir malonus bendravimas, kuris greitai virto bendromis su publika daino-mis. Seniai, jau seniai neišgyvenome tokios pakilios lietuviškos nuotai-kos, kuri visų dalyvavusių mintyse liks ilgam.

Algimantas Rastauskas

„DAINAVOS“ ANSAMBLIS SUSIVIENIJIMO LIETUVIŲ ARGENTINOJE SALĖJE: KETVIRTAS IŠ KAIRĖS – VOKALINĖS GRUPĖS VADO-VAS PRANAS JURKONIS, ŠALIA – SOLISTĖ RASA JUZUKONYTĖ IR LIETUVOS RESPUBLIKOS AMBASADORIUS ARGENTINOJE VACLO-VAS ŠALKAUSKAS, VIDURYJE – ARGENTINOS LIETUVIŲ BENDRUOMENĖS IR SUSIVIENIJIMO LIETUVIŲ ARGENTINOJE PIRMININKAS JURGIS BRAZAITIS. DEŠINĖJE, SU JUOSTA, KUN. AUGUSTINAS STEIGVILAS. ANTRAS IŠ DEŠINĖS – DAINAVOS ANSAMBLIO PREZI-DENTAS ROMUALDAS AMBROŽEVIČIUS



2010 m. lapkričio 26 d. va-karą lietuviškoje Rennhofo pilyje vyko jungtinis Lietuvos-Vokietijos jaunųjų talentų klasikos koncer-tas „Žvaigždutės pilyje“. Koncer-te fortepijonu, smuiku, trimitu bei klarnetu grojo bei dainavo Vasario 16-osios gimnazijos ir jos partne-rės, Nacionalinės M.K.Čiurlionio menų mokyklos mokiniai. Skambė-jo meistriškai atliekami, audringų stovinčios publikos ovacijų lydimi Johano Sebastiano Bacho, Wolfgan-go Amadėjaus Mocarto, Mikalojaus Konstantino Čiurlionio, Frederiko Šopeno, Sergejaus Rachmaninovo ir kitų kompozitorių kūriniai. Rengi-nyje lankėsi daug garbių politikos, verslo ir meno atstovų.

Jau antrus metus iš eilės vyks-tantis koncertas šį kartą buvo ypa-

Sertifi katas Vasario 16-osios gimnazijaiVOKIETIJOJE

tingas – jo metu Vasario 16-osios gimnazijai buvo iškilmingai įteiktas Vokietijos Hesseno žemės švietimo ministerijos gabių vaikų ugdymo sertifikatas. Pilies iškilmių salėje susirinkusius svečius pasveikino koncerto vedėjai – Vasario 16-osios gimnazijos mokiniai. Sveikinimo žodį tarė vienas šio koncerto inici-atorių bei globėjų, buvęs Hesseno žemės švietimo ministras Hartmut Holzapfel, LR Švietimo ir moks-lo ministerijos kancleris Dainius Numgaudis, perskaitęs ir LR prem-jero Andriaus Kubiliaus sveikini-mą, gimnazijos direktorė dr. Bronė Narkevičienė, Kuratorijos pirminin-kas Rimas Čuplinskas, Bergštrasės apskrities vicemeras Gottlieb Ohl, Pasaulio Lietuvių Bendruomenės Švietimo komisijos pirmininkė Jū-

ratė Caspersen bei garbės konsulas Vokietijoje Achim Naumann. Gabių vaikų ugdymo sertifikatą įteikė Hes-seno žemės Švietimo ministerijos Gabių vaikų ugdymo departamento vadovas Walter Diehl. Šis sertifika-tas patvirtina mokyklos padagogų gebėjimą laiku identifikuoti ir nuo-sekliai rūpintis itin gabių vaikų ug-dymu, pagal individualius poreikius pasitelkiant švietimo skyriaus ar kitų švietimo bei mokslo institucijų tei-kiamą kvalifikuotą pagalbą.

Hesseno žemė vadovauja-si integracine gabių vaikų ugdymo politika. Pasak Švietimo ministe-rijos, dėl gana nedidelio itin gabių vaikų procento kiekvienoje moky-kloje, prasmingiau skatinti integra-cinį, individualiai pritaikytą gabių vaikų ugdymą daugelyje mokyklų, negu steigti pavienes specialias šių vaikų ugdymo įstaigas. Hesseno že-mės švietimo ministerijos gabių vai-kų ugdymo sertifikatas suteikiamas mokyklai, sukūrusiai gabių vaikų ugdymo koncepciją – integralią mo-kymo programos dalį, išugdžiusiai pedagogų gabių vaikų identifikavi-mo kompetenciją, pasiruošusiai su-daryti individualizuotus mokymo ar ugdymo planus konsultuoti šių vaikų tėvus, plėsti regioninį bendradarbia-vimą, reguliariai kelti pedagoginio personalo kvalifikaciją šia tema bei kruopščiai dokumentuoti ir regulia-riai įvertinti naudojamus metodus. Suteiktas gabius vaikus ugdyti ge-bančios mokyklos statusas išlaiko-mas tik nuosekliai vykdant šią vei-klą.

Didelė dalis itin gabių vaikų dažniausiai nėra optimaliai ugdomi dėl netinkamo mokymo, mokytojų kompetencijos stokos ir nepritaikytų mokymo programų. Todėl pagrin-dinis Vasario 16-osios gimnazijos kelio į mokyklos, sugebančios šias problemas identifikuoti ir išspręsti,

HESSENO ŽEMĖS ŠVIETIMO MINISTERIJOS GABIŲ VAIKŲ UGDYMO DEPARTAMENTO VADOVAS WALTER DIEHL VASARIO 16 GIMNAZIJOS DIREKTOREI DR. BRONEI NARKE-VIČIENEI ĮTEIKIA GABIŲ VAIKŲ UGDYMO SERTIFIKATĄ



žingsnis buvo esamos Gimnazijos padėties įvertinimas ir ateities stra-tegijos sukūrimas. Dar iki sertifikato suteikimo, mokydamiesi tarpkul-tūrinėje ir daugiakalbėje aplinkoje, gyvendami bendrabutyje bei lanky-dami globėjų ir „Mokykla prieš ra-sizmą – mokykla už civilinę drąsą“ būrelius, mokiniai nuolat skatinami tobulėti socialiai. Aktyviai veikian-čiame Europos būrelyje gimnazis-tai užsiima Europos, integracijos ir tarpkultūrinio bendradarbiavimo temomis ir projektais. Įvairiais kon-kursais ir akcijomis ugdomi jų raiš-kiojo skaitymo, oratoriniai bei akto-riniai sugebėjimai. Specializuotuo-se, daugiapakopiuose užsienio kalbų kursuose vaikai skatinami greičiau išmokti vokiečių ar lietuvių kalbų. Įvairių biržos ar politinių institucijų inscenizacijų rengimas lavina mo-kinius orientuotis ekonomikos bei politikos sferose, reguliarios ekskur-sijos į stambiausio pasaulyje chemi-jos koncerno BASF fabriko labora-torijas atveria jiems gamtos mokslų pasaulį. Lankydami lietuvių liaudies šokių būrelius, orkestrą ir vokalinį ansamblį vaikai ne tik tobulėja mu-zikaliai, bet ir susipažįsta su lietuvių liaudies kultūra bei etnografija.

Profesinė praktika bei įvai-rūs profesinio orientavimo renginiai gimnazijoje ir už jos ribų sukonkre-tina mokinių ateities vizijas, dalyva-vimas daugelyje kalbų, muzikos ar ekonomikos konkursų skatina siekti geriausių rezultatų, partnerystė su

kitomis mokyklomis ir universitetais bei glaudus bendradarbiavimas su kitomis lietuviškomis mokslo ir kul-tūros organizacijomis atveria nau-jas galimybes. Taigi daugelis gabių vaikų ugdymo sertifikato gavimo reikalavimų Gimnazijai nėra nauji – atsakingas ir sistemingas integra-cinių ugdymo koncepcijų sukūrimas ir realizavimas bei įvairiapusiškos užklasinės veiklos skatinimas jau il-gus metus grindžia Vasario 16-osios gimnazijos pedagoginio darbo profi-lį ir garantuoja šios ypatingą profilį turinčios mokyklos veiklos sėkmę.

Gimnazijos ateities vizija, vykdant gabių vaikų ugdymo pro-gramą – nuolat didinti sustiprintų pamokų, individualizuoto bei įvai-riapusio papildomojo ugdymo pa-siūlą, sudaryti geresnes sąlygas ga-biems vaikams realizuoti ir tobulinti savo talentus. Taip pat norima plėsti tarpmokyklinius patirčių mainus bei skatinti gimnazistų savarankišką ir kooperacinį mokymąsi. Planuojama vykdyti intensyvesnį projektinį dar-bą gamtos mokslų srityje (pvz., vyk-dant mokslinius tyrimus šiuo metu statomoje tiksliųjų mokslų laborato-rijoje, naudojantis parko teritorijoje esančiu tvenkiniu bei biotopu). Itin gabiems mokiniams bus sudaromos, reguliariai atnaujinamos ir įvertina-mos individualios mokymo progra-mos. Viena iš svarbiausių priemonių tinkamai pasiruošti šiam iššūkiui yra padagogų žinių tobulinimas ir kva-lifikacijos kėlimas. 2010 m. vasario

IŠKILMIŲ DALYVIAI

mėnesį gimnazijoje buvo surengti kvalifikacijos kėlimo kursai tema „Ypatingas gabumas: sąvoka ir ug-dymas“, kuriuose dalyvavo gimnazi-jos bei aplinkinių regiono mokyklų mokytojai. Paskaitas skaitė Hesseno žemės Švietimo ministerijos Gabių vaikų ugdymo departamento vado-vas Walter Diehl bei Marburgo uni-versiteto profesorius dr. Detlef H. Rost. Seminare analizuota gabumo savoka ir modeliai, aptarta, kaip at-skirti gabumą nuo stropumo, prista-tyti ypatingo gabumo ugdymo būdai bei ypač gabių vaikų ugdymas Hes-seno žemės švietimo sistemoje. Kva-lifikacijos kėlimo kursai gimnazijoje pradėti rengti reguliariai.

„Šio sertifikato įgijimu itin gabių vaikų ugdymas netaps pama-tiniu Vasario 16-osios gimnazijos profilio ir veiklos veiksniu, tačiau inovatyviai praplės mokyklos teikia-mas galimybes ir suteiks pirmenybę individualizuotam ugdymui. Tai tei-giamai atsilieps visiems ją lankan-tiems vaikams, nepriklausomai nuo jų gabumų lygio, ir suteiks jiems galimybę augti kūrybingomis, savo talentus atskleisti galinčiomis asme-nybėmis. Mažos klasės, šeimyniška gimnazijos atmosfera bei ilgametė patirtis dirbant su įvairių tautybių ir gabumų vaikais – solidus pagrindas sėkmingai vykdyti šį Hesseno žemės pripažinimą“, – pasiekimą vertina direktorė dr. Bronė Narkevičienė.

Vasario 16-osios gimnazijos informacija



„Laba diena“ – lietuviškai vokišku akcentu pasitinka rūbinėje paltus priimantis Hamburgo klubo „Logo“ darbuotojas. Už nugaros girdėti, kaip kampe dvi draugės lie-tuviškai dalijasi savo kasdienybės džiaugsmais. Akivaizdu, seniai ma-tėsi. Tačiau abejonių nekyla – čia šį vakarą renkasi lietuviai. Gruodžio 1 dieną po 7 metų pertraukos į Ham-burgą atvažiavo Andrius Mamonto-vas.

Maždaug 300 žmonių tal-pinantis klubas dar valandą prieš koncertą šurmuliuoja nuo čia susi-rinkusių lietuvių. „Sveika atvykusi į lietuvišką oazę Hamburgo vidury-je“, – pagalvoju ir akimis susirandu

Andrius Mamontovas Hamburge

savo bičiulius. Laukiam koncerto. Už manęs sėdinti mergina draugei emocingai pasakoja, kad ji jau spė-jusi nusipirkti čia pardavinėjamą A. Mamontovą albumą „Geltona, žalia, raudona“. „Juk po koncerto jis auto-grafus dalins“, – trykšta džiaugsmu lietuvaitė.

„Skambino lietuviai iš Dani-jos. Prašė, kad Mamontovas laiku nepradėtų koncertuoti. Užpustyti keliai“, – dalijasi su lietuvių sauje-le paskutinėmis naujienomis Dalia Henke, Hamburgo lietuvė, Vokieti-jos Lietuvių Bendruomenės vicepir-mininkė. Lietuviai į koncertą rinkosi iš Danijos ir iš visų Šiaurės Vokie-tijos pakraščių. Juk Mamontovas į

Vokietiją atvažiuoja ne kasdien.Maždaug apie 21.30 scenoje

su gitara pasirodo ir pats Andrius Mamontovas. „Ar yra čia nesupran-tančių lietuviškai?“ – angliškai pa-klausia muzikantas klube susirinku-siųjų. Pakyla kelios rankos. „Turiu atsiprašyti. Dainuosiu lietuviškai“, – nusišypso dainininkas ir pradeda koncertą. Salė pradeda siūbuoti su pirmais akordais. Ne tik siūbuoti, bet ir dainuoti. Siūbavo tik pirmąją koncerto dalį, kol skambėjo kiek ra-mesnės dainos. Antrąją dalį emocijų lietuviai nebevaržė. Kas ant suolų, kas susiradę kur laisvesnę vietą ir kas kaip moka – A. Mamontovo ger-bėjai šoko, dainavo ir muzikanto ne-paleido nuo scenos. A. Mamontovas po paskutinės dainos į sceną grįžo dar du kartus.

Su daina „Paskutinis trauki-nys“ į paskutinį traukinį išskubėjo lietuviai iš Bremeno. „Paskutinia-me vagone prie lango dar yra viena vieta laisva“, – pavymui kažkas iš publikos dainos žodžiais pamojuoja išskubėjusiems. Stebėti šėlstančią ir žodžius mintinai mokančią publiką stebėjo ir nė žodžio lietuviškai nesu-prantantys klubo darbuotojai. Lietu-viai buvo įtraukti į muzikos ekstazę: koncerte skambėjo tik žymiausios Andriaus Mamontovo ir grupės „Foje“ dainos.

Kitą dieną muzikantas patrau-kė į Vokietijos pietus. Hiutenfelde jo laukė dar du koncertai.

Asta Borusevičiūtė

Nuo Leckavos iki Indijos2010 m. gruodžio 4 dieną Vo-

kietijoje, lietuviškoje Rennhofo pi-lyje, įvyko antrasis Europos lietuvių trumpametražių filmų festivalis „lai-KINAS‘10“. Renginio metu vyko pokalbiai, diskusijos, bendra festi-valyje dalyvaujančių filmų peržiū-ra, aptarimas bei publikai labiausiai patikusio filmo rinkimai. Festivalį

organizavo Vokietijoje veikiantis Europos lietuvių kultūros centras (ELKC).

Festivalyje dalyvauti buvo kviečiami profesionaliai ar mėgė-jiškai filmus kuriantys, už Lietuvos ribų Europoje gyvenantys lietuviai. Renginio tikslas buvo suburti lie-tuvių kilmės kino mėgėjus iš visos

Europos, ugdyti jų domėjimąsi šia disciplina, skatinti bendrą jų dialo-gą bei lietuviškos kultūros ir meno sklaidą Europoje. Festivalio „lai-KINAS‘10“ dalyviai ir lankytojai turėjo galimybę pabendrauti su įdo-miais įvairiose užsienio valstybėse gyvenančiais ir kuriančiais kino me-nininkais, bendrose diskusijose ap-



tarti šalių suteikiamas galimybes bei kylančius sunkumus įgyvendinant kūrybinius sumanymus, pasidalinti menine patirtimi.

Kiekvienais metais organiza-toriai į festivalį kviečia nusipelniusį menininką iš Lietuvos, dirbantį kino ar teatro srityje. Šiais metais festi-valyje svečiavosi, su festivalio lan-kytojais diskutavo ir filmus įvertino žymus Lietuvos dainininkas ir akto-rius Andrius Mamontovas.

Pagrindinę programos dalį su-darė festivalyje dalyvavusių filmų peržiūra bei labiausiai publikai pa-tikusio filmo rinkimai. Keturiuose blokuose buvo peržiūrėti festivaliui pateikti darbai iš Ispanijos, Prancū-zijos, Italijos, Liuksemburgo ir Vo-kietijos. Matytus filmus, jų emocinį poveikį, scenarijaus bei vaidybos ypatumus drauge su dalyviais ir žiū-rovais bendrose diskusijose aptarė festivalio svečias Andrius Mamon-tovas. Vakare festivalio žiūrovai buvo pakviesti drauge žiūrėti latvių režisieriaus Maris Martinsons fil-mą „Nereikalingi žmonės“, kuriam muziką parašė bei vieną pagrindinių vaidmenų atlieka Andrius Mamonto-vas.

Dalyvavimo festivalyje „lai-KINAS‘10“ taisyklės buvo beveik neribojamos: filmus festivaliui pa-teikti galėjo visi Europoje, už Lie-tuvos ribų gyvenantys lietuviai – svarbu, jog bent vienas iš kūrybinės grupės narių būtų lietuvių kilmės. Darbo temų, žanrų ir techninio re-alizavimo spektras taip pat nebuvo ribojami.

Trečiają vietą labiausiai pu-blikai patikusių filmų rinkimuose laimėjo tėvo ir sūnaus Perkūno ir Manuel Liutkų (Prancūzija) doku-mentinis filmas „Liutkų diena“. Fil-me rodomas mažame Lietuvos kai-melyje – Leckavoje – vykęs Liutkų giminės susitikimas, kuriame daly-vavo ir Prancūzijoje gimęs ir užau-gęs Lietuvos diplomato sūnus Jonas Perkūnas Liutkus su sūnumi. Filme perteikiamos užsienyje gimusio lie-tuvio akimis užfiksuotos Lietuvos realijos, Liutkų šeimos istorija ir

dabartis. Filmas nuoširdus ir atviras, tačiau drauge intymus, suteikiantis galimybę žiūrovui dalyvauti tarsi „ne savo“, kitos šeimos gyvenime. Dvelkia sentimentalumu ir nuošir-džia meile Lietuvai.

Antrąją vietą užėmė jauno ir perspektyvaus režisieriaus iš Vokie-tijos Karolio Špinkio filmas „Mari-onetės“. Senienų parduotuvės savi-ninkas užsiiminėja pašaline veikla – pas jį jauni žmonės užsuka ne įsigyti prekių, o įsimylėti! Filme meistriš-kai inscenizuotas žaismingas dviejų marionečių bendravimas lėlių sceno-je. Filmas dinamiškas, nuosekliai iš-laiko žiūrovo dėmesį, išsiskiria pro-fesionaliai parinkta muzika, puikiu kostiumų ir grimo suderinimu, dė-mesiu detalėms, teigiama atmosfera.

Pirmąją 2010 m. festivalio vietą laimėjo Vokietijoje gyvenan-čios režisierės Vikos Jagučanskytės filmas „O sekmadieniais pietūs su Motina Terese“. Filme autentiškoje namų atmosferoje režisierė kalbina 82-ų metų Filipą, pėsčiomis keliavu-sį iš Vokietijos į Indiją. Ligų nualin-tas, tačiau gyvenimo džiaugsmu ir iš-mintimi trykštantis vyras šmaikščiai pasakoja savo gyvenimo istorijos fragmentus. Gyvybingas, natūralus pokalbis bei netikėti kameros pers-pektyvos kaitos sprendimai suteikia filmui originalumo ir autentiškumo,

ANDRIUS MAMONTOVAS DISKUTUOJA SU FILMŲ KŪ RĖ JAIS

K. Š PINKIO FILMAS „MARIONETĖ S“

o įmontuoti Indijos vaizdai puikiai iliustruoja Filipo istorijas.

ELKC inf.

PIRMĄ VIETĄ LAIMĖ JĘ S VIKOS JAGUČ ANSKYTĖ S FILMAS „O SEKMADIE-NIAIS PIETŪS SU MOTINA TERESE“



Hüttenfeldas, gruodžio 15 d. Nuo šiol Vasario 16-osios gimnazi-ja Vokietijoje lietuvių kilmės jau-nuoliams iš užjūrio valstybių siūlo vienerių metų edukacinę-kultūrinę programą „Go Europe!“ („Keliauk į Europą!“). Programos metu moki-niai mokysis lietuvių kalbos ir lite-ratūros, Lietuvos istorijos, tikybos ir vokiečių kalbos bei turės galimybę dalyvauti papildomojo ugdymo užsi-ėmimuose – tautinių šokių būrelyje, vokaliniame ansamblyje, orkestruo-se, Ateitininkų, „Europos“, „Moky-klos už civilinę drąsą“, krepšinio, jaunųjų dailininkų, keliautojų bei kituose. Mokiniai gyvens mokinių bendrabutyje. „Šia programa nori-me paskatinti lietuvių kilmės moks-leivius bei abiturientus iš Junginių Amerikos Valstijų, Pietų Amerikos, Kanados, Australijos bei kitų užjūrio valstybių gyvai susipažinti su Lietu-va – jos kalba, kultūra, tradicijomis ir žmonėmis – gyvenant pačioje Eu-ropos širdyje, Vokietijoje! Tai unika-li galimybė mokiniams per vienerius

Vasario 16-osios gimnazija kviečia lietuvių kilmės jaunuolius iš užjūrio

metus išmokti lietuvių kalbą, pažinti Lietuvą ir Europą, įgyti tarpkultū-rinės patirties, užmegzti ilgalaikius ryšius kitame žemyne“, – progra-mą pristato gimnazijos direktorė dr. Bronė Narkevičienė.

Mokiniai iš užjūrio, ypač iš Pietų Amerikos, gimnazistų gretas papildo jau daugelį metų. Naujoji programa „Go Europe!“ sudaryta vadovaujantis surinkta ilgamečio darbo su šiais mokiniais patirtimi. Lietuvių ir vokiečių kalbos pamo-kas veda mokytojai, kuriems ši kal-ba yra gimtoji. Tikybos ir Lietuvos istorijos pamokos dėstomos lietuvių kalba. Mokiniai skatinami aktyviai dalyvauti lietuviškoje veikloje bei Gimnazijos ir Romuvos sodyboje veikiančių organizacijų rengiamuo-se projektuose. Puikios geografinės Gimnazijos padėties dėka mokiniai laisvu laiku turi galimybę keliauti ne tik po Vokietiją, bet per kelias valan-das pasiekti ir daugelį kaimyninių Europos šalių – Olandiją, Prancūzi-ją, Belgiją, Liuksemburgą, Šveicari-

ją. Vasaros atostogų metu Gimnazi-jos administracija mokiniams pade-da surasti galimybę praleisti keletą savaičių Lietuvoje.

Programoje „Go Europe!“ kviečiami dalyvauti jaunuoliai nuo 16 iki 21 metų. Patirtis rodo, jog dau-gelis atvažiuojančių metams mokytis Vasario 16-osios gimnazijoje, savo šalyje dažniausiai jau būna baigę mokyklą ir prieš pradėdami aukštuo-sius mokslus šį laiką skiria lietuvių kalbos išmokimui ir Europos pažini-mui. Kai kurie Vasario 16-osios gim-naziją pasirenka dalyvaudami savo šalies „metų užsienyje“ programoje.

„Vasario 16-osios gimnazija ypatinga tuo, jog ji yra ne tik vienin-telė Vakarų pasaulyje valstybės pri-pažinta lietuviška švietimo įstaiga, bet ir lietuviškos kultūros, mokslo ir meno centras. Romuvos sodyboje įsikūrusioje Rennhofo pilyje jau be-veik 60 metų įvairių institucijų puo-selėjama lietuvybė ir kasdien tiesia-mas gyvas tiltas tarp Rytų ir Vakarų Europos. Neabejoju, jog vaikams iš užjūrio būtų įdomu susipažinti su šia unikalia, pasaulio lietuviams ir Lietuvai istoriškai ir simboliškai itin svarbia vieta“, – sako Kanado-je gimęs ir augęs Kuratorijos pirmi-ninkas Rimas Čuplinskas, pats prieš keliolika metų pagilinti lietuvių kal-bos žinių atvykęs į Vasario 16-osios gimnaziją.

Programa „Go Europe“ de-šimčiai mėnesių kainuoja 5800 eurų. Į kainą įskaičiuotas apgyvendini-mas, maitinimas bei mokslapinigiai. Programos dalyviai patys turi pasi-rūpinti skrydžiu ir (jei reikalinga) viza. Vasario 16-osios gimnazija suorganizuoja dalyvių parvežimą iš netoliese esančio Frankfurto prie Maino oro uosto, padeda sutvarkyti draudimo bei kitus formalumus.

Vasario 16-osios gimnazijos informacijaMOKINIAI IŠ PIETŲ AMERIKOS PASIRODO GIMNAZIJOS JONINIŲ PROGRAMOJE



Praėjusiame numeryje Ma-rytė Šmitienė jau papasakojo apie 2010 m. spalio 15 d. vykusį Juozo Ereto pagerbimą Bazelyje, bet gavę naujausias Šveicarijos Lietuvių Bendruomenės žinias – 17(24) 2010 – Jūratės Caspersen reportaže iš šio įvykio radome keletą naujų detalių, kurios, manome, bus įdomios ir ki-tiems PL skaitytojams.

Šventę bendruomenei padėjo rengti šveicarų parlamentinės gru-pės „ProBaltikum“ nariai ir Bazelio miesto kantono vadovybė. Minėjimo ir įamžinimo šventėje dalyvavo trys Juozo Ereto vaikai (Joseph Ehret, Birutė Ehret ir Julia Koller-Ehret), vaikaičiai, giminės ir pažįstami, Ba-zelio miesto kantono vyriausybės atstovai, „ProBaltikum“ atstovai, Šveicarijos-Baltijos šalių komite-to vadovybė, Lietuvos, Latvijos ir Estijos garbės konsulai Šveicarijo-je, Lietuvos Misijos prie Jungtinių Tautų Organizacijos Ženevoje am-basadorius Jonas Rudalevičius, LR Ambasados Berne laikinoji reikalų patikėtinė Virginija Umbrasienė, Bazelio miesto ekonomikos mokslų

Dar keletas detalių iš Juozo Ereto minėjimo Bazelyje

ŠVEICARIJOJE

krypties gimnazijos (kurioje J. Ere-tas išdirbo 20 metų) bendruomenė, svečiai iš Lietuvos, Vasario 16-osios gimnazijos Vokietijoje mokytojai, moksleiviai ir ateitininkai, Šveica-rijos Lietuvių bendruomenės nariai ir šveicarai draugai – apie 100 da-lyvaujančių. Šventę organizavo ŠLB valdybos pirmininkė Jūratė Casper-sen ir ŠLB valdybos narė, atsakinga už kultūrinę veiklą bendruomenėje, Virginija Siderkevičiūtė. Jauniausia prof. Juozo Ereto duktė Julia Koller-Ehret nuo pat pradžių talkino orga-nizatorėms, suteikdama informaci-jos ir padėdama parinkti įamžinimo vietą.

J. Caspersen rašo: „1896 m. spalio 18 d., gimus Eretui, jo tėve-lių Ehret-Boos šeima gyveno Baze-lyje, Karthausgasse Nr. 9, kur kartu buvo ir gyvenamasis namas, ir šei-mos verslas – vyno parduotuvė. Tais pačiais metais šeima išsikėlė į pačių statytą namą Oetlingerstrasse Nr. 42. Čia prabėgo Juozo Ereto ir jo sesers Louise (Losch-Ehret) vaikystė ir jaunystė, iš čia Juozas vyko studijų į Berno, Lozanos ir Fribūro univer-

sitetus, iš čia jis išvyko į Lietuvą, čia jis pargrįždavo aplankyti savo mamos. Šis namas tapo pirmuoju prieglobsčiu J. Eretui, kai jis, kartu su savo lietuve žmona Ona Jakaity-te Eretiene ir 5 vaikais, 1941 metais sugrįžo iš okupuotos Lietuvos. Šia-me name jie gyveno trejus metus, jiems išsikėlus, namas šeimos nuo-savybėje išbuvo iki 1994 metų.

Šiandieniniai namo šeiminin-kai (trys šeimos) yra meno pasaulio žmonės. Jie labai didžiuojasi, kad jų name gyveno tokia neeilinė asme-nybė ir kad nuo šiol jį puoš atmini-mo lenta. Besiruošiant šventei, jie organizatorių paprašė Juozo Ereto gyvenimo ir veiklos aprašymų, kad galėtų besidomintiems praeiviams papasakoti, kuo gi šis bronzoje iš-lietas žmogus ir dviem kalbomis paženklinta atminimo lenta turi gar-bės kaboti ant jų namo. Eretų bute gyvenanti menininkė ponia H. Kra-mer per šventę net pakuždėjo: „Aš šituose namuose sulaukiu labai daug kūrybinio įkvėpimo. Dabar, manau, žinau, kas mane įkvepia“.

Iš „Šveicarijos LB žinių“

PO LENTOS ATIDENGIMO: VASARIO 16- OSIOS GIMNAZIJOS MOKSLEIVIAI SU ŠVENTĖS ORGANIZATORĖMIS, JUOZO ERETO VAI-KAIS IR SVEČIAIS IŠ LIETUVOS. M. ŠMITIENĖS NUOTRAUKA


Knygų lentynoje

2010-ųjų pabaigoje pašto dė-žutėje radau metinį žurnalą „Lithu-anian Papers“. Išsiėmiau ir pasidė-jau ant stalo, neskubėdama skaityti. Pagalvojau, o kodėl taip yra? Kodėl norisi prieš akis matyti ką nors lietu-viška ar apie Lietuvą? Manau todėl, jog viskas, kas susiję su tėvynės is-torija, politika ir socialine bei eko-nomine padėtimi, yra mūsų gyveni-mo dalis.

Trečiame leidinio puslapy-je skaitytojai galės susipažinti su pirmą kartą Lietuvos Prezidente ta-pusia moterimi. Prezidentė Dalia Grybauskaitė atsako į keletą klausi-mų, o iš atsakymų jaučiasi, kad jai nepaprastai rūpi ir šalies ekonomika, ir korupcija, ir tebesitęsianti gyven-tojų emigracija. Prezidentė ne tik stengiasi garsinti Lietuvą savo vizitų į užsienį metu, bet siekia užtikrintu-mo, jog ši maža tauta turėtų stiprų NATO užnugarį.

„Lithuanian Papers“ viršelį puošia Žalgirio mūšio paveikslas, kurį 1878-ais metais nutapė lenkas dailininkas Jan Matejko. Mūšiui, vy-kusiam prieš 600 metų, žurnale ski-riami 9-12 bei 19-22 puslapiai.

Sociologijos mokslų profe-

Dvidešimt ketvirtasis „Lithuanian Papers“ numerissoriaus Ain Haas susidomėjimo Pa-baltijo kraštų žmonėmis dėka buvo apklausti 109 estai, 40 latvių ir 15 lietuvių. Ši studija nagrinėja po pa-saulį išsisklaidžiusių trijų tautų at-stovų laikino bei visiško grįžimo į gimtinę rezultatus. Haas duoda konkrečius pavyzdžius: Tasmanijo-je gimęs latvių kilmės vaikinas Jack Lowe į Latviją visam laikui persikė-lė 1998-aisiais, o lietuvis Gintautas Kaminskas, su tėvais atvykęs į Aus-traliją 1964-aisiais, Lietuvon sugrį-žęs 2007-aisiais, vėl Australijoje ap-sigyveno 2010-aisiais. Pasirinkimas, ar grįžti, ar pasilikti svečioje šalyje, profesoriaus nuomone, yra susijęs su asmeniniu apsisprendimu. Tačiau Haas tvirtina, jog jaunesniųjų kartų atstovai reiškia vis didesnį norą ap-silankyti, o gal ir pasilikti protėvių žemėje.

Istorikas, profesorius Michael Bennett skaitytojus supažindina su 1771 metais Gardine gimusiu medi-cinos srities profesoriumi Augustu Liudviku Becu. 1803 metais peror-ganizuotame Vilniaus universitete Becu atliko skiepijimo misiją. Ši mi-sija buvo pratęsta 1812 m., kai Na-poleono armija pasiekė pergalę prieš Rusiją. Nuo tuo laikotarpiu Europo-je plitusios raupų epidemijos mir-davo kas šeštas žmogus. Becu dėka buvo išgelbėta tūkstančiai gyvybių. Sėdint universiteto kiemelyje sunku įsivaizduoti, kas devynioliktojo am-žiaus pradžioje vyko už storų, ku-polais apgaubtų mokslinės įstaigos sienų.

Tasmanijos universiteto dės-tytojas Matt Killigsworth gilinasi į Lietuvoje nesibaigiantį liustracijos procesą. Killigsworth rašo, jog de-mokratijos stoka buvusiose Sovie-tų Sąjungos šalyse tik vilkina, o ne skaidrina liustracijos procedūras. Darbą apsunkina dėl neaiškių prie-žasčių dingusios bylos. Todėl, moks-lininko nuomone, pirmiausia turėtų įsigyventi visiška dekomunizacija. Kol nebus atskleisti slaptosios po-licijos kolaborantai, tol nepasitikė-

jimo vieni kitais šešėliai persekios dabartinę, demokratiniu keliu žen-giančią visuomenę.

Emeritus profesorius Peter Boyce straipsnyje „The Reversal of Whitlam’s Recognition“ dar kartą apžvelgia 1974 metais Australijos Gough Whitlam darbiečių vyriau-sybės padarytą sprendimą juridiškai pripažinti Pabaltijo kraštų inkorpo-ravimą į Sovietų Sąjungos sudėtį.

Sydnėjuje gyvenanti knygų iliustratorė Fiona Katauskas pristato keletą šmaikščių karikatūrų. Ji dali-jasi mintimis apie Katausko pavar-dės tapatinimą su graikiška, ‒ būtent tai ji yra ne kartą patyrusi kitatau-čių tarpe. Pasakojimas skaitytojams primins laikus, kai jų lietuviškos pavardės mokykloje ar darbovietėje pavirsdavo neišskiemenuojamomis. Šis straipsnis yra taip vadinamų „Naujųjų australų“ gyvenimo ats-pindys.

Vilniaus Kultūros instituto vyresnioji mokslinė bendrabarbė ha-bil. dr. Jūratė Trilupaitienė atsklei-džia dvi aštuonioliktojo amžiaus įžymybes. Ji rašo apie lietuvių-len-kų kilmės politiko ir karo vado Tado Kosciuškos gyvenimą (1746-1817). Karžygio ryžtas, valia ir mokėjimas įkvėpti kovose Kosciušką išaukštino mūšuose prieš caro okupaciją. Trilu-paitienė nagrinėja ir grafo Mykolo Oginskio (1765-1833) biografiją. Oginskio politinę karjerą apvainika-vo tai, kad jis net du kartus buvo iš-rinktas lenkų-lietuvių parlamentaru Trakuose. Vėliau tapo Lietuvos iždi-ninku ir kardininku. Atskleidžiamas ir grafo kompozitoriaus talentas. Oginskio sukurti kūriniai skambėda-vo Vienos, Londono, Berlyno bei St. Peterburgo salonuose.

Trilupaitienė pripažįsta, jog per pastaruosius 20 metų nepriei-nami istorijos šaltiniai vis lengviau atrandami. Tad prasideda pats ge-riausias istorinio lobyno kaupimo amžius.

„Mokslo Lietuvos“ žurnalo redaktorius Gediminas Zemlickas


Knygų lentynoje

Tris dienas-naktis nešiojausi su savim, skaičiau, mąsčiau, varčiau žur-nalą „Krantai“ nr. 3. Mums, Estijos lietuviams, tai lietuviškai-estiška san-trauka apie Estijos asmenybes, jų gy-venimą ir veiklą, nuspalvinta ne sini/must/valge akimis. Mums daug kas gerai pažįstama, matyta, sutikta, per-prasta. Daug kartų bandžiau skaityti savo giminaičių, draugų, VVU kolegų akimis ir atleidžiu jiems už praleistus ir nesuprastus puslapius, faktus, išsi-reiškimus, pavadinimus, vardus...

Giriu žurnalo redakciją, o ypač Danutę Sirijos Giraitę, drą-siai užvertusią jus gausia ir turtinga medžiaga. Atseit, rinkitės, kas jums gardu ir gražu. Manote, kad mes, čia gyvenantys lietuviai, nepasirinkome estų klasiko A.H.Tammsaare pen-kiuose TIESOS ir TEISINGUMO tomuose išsakytų šventų žodžių, kad „vienintėlis mūsų išsigelbėjimo ke-lias yra ištikimybė savo šaliai, savo tautai, savo kalbai, kultūrai ir savi-monei...“, o patį rašytoją už kelrodį, kaip reikia dirbti, mylėti, kentėti, norint ką nors pasiekti, įveikti. Aš drąsiai imu vietoj Šventojo Rašto pirmąjį TirT tomą ir semiu į save pažinimo patirtį. (Esu perskaičiusi TirT rusų kalba dar šešiasdešimtai-siais metais.

Daug vėliau perskaičiau visus penkis tomus estų kalba, o dabar štai ir lietuviškai.

Grįžtu prie žurnalo puslapių.

„Krantai“Kuo puikiausiai Danutės supinti Es-tijos praeities ir nūdienos etiudai, Kalevo sūnaus, kaip Estijos išga-nytojo, R. Kreutzwaldo užrašyto ir įamžinto estų tautos epo... pasidi-džiavimo... faktai.

Mūsų visų gyvenimuose yra ir atsiranda pravažiuojančių, o gal neįsimintinų etapų. Man pačiai toks buvo Kaunas (važiuojant į studijas Jurbarkas-Vilnius), dabar Panevėžys (važiuojant Tallinn-Ryga-Vilnius), o Estijoje Viljandi miestas. Tik prava-žiuojami. Todėl man didelis atradi-mas Danutės atrastas maestro PAUL KONDAS ir jo siurrealistiškos dro-bės Viljandi muziejuje.

Kokia iškalbinga jo drobė „Braškių valgytojai“. Atrodo, suval-gę braškes ims „ryti“ vieni kitų akis, tokios jos išraiškingos ir laukian-čios...

Drąsiai pateiktos dabartinės kartos rašytojo ir žurnalisto KIVI-SILDNIK ironiškos pastabos, jog „kiekvienas išeivis yra palaima“.

Labai gražiai ir išsamiai pri-statyta estė odininkė Tiju Enė Vai-vadienė, likimo nublokšta išpuošti Lietuvą. Ją išduodavo estiški vardai, todėl ir domėjomės ja, trumpai būda-mi Lietuvoje. Baigusi meno studijas „arti savo namų“, Talino Dailės ins-titute, paliko jau tada kitų vadinamą europietišką miestą, kur pyragai-tis buvo supakuojamas kartoninėje dėžutėje, ir paskui pamiltą Anicetą

Vaivadą atsiplūkė iki Lampėdžių...Šiame arba Gintarės Šatkaus-

kaitės straipsnyje apie Zitą Kreivytę ieškojau, bet neradau vietos apie ki-tus Estijos Dailės institute studijavu-sius lietuvaičius, taip pat odininkus – Jolantą Barauskaitę, Vidą Paukštį, Viktoriją Pileckaitę, Redą Zvirblytę Marks, likusius gyventi ir kurti Esti-joje... O skaitant apie Jurgio Karna-vičiaus vaikystę ir jo brandos dienas, susitinkant su savo kolegomis Kalle Randalu, Ivari Ilja, ieškojau vietos garsios Estijos Teatro ir muzikos akademijos profesorės, Čiurlionio premijos laureatės, Didžiojo Lietu-vos kunigaikščio Gedimino ordino riterės Aleksandros Juozapėnaitės Eesmaa vardo...

2007 m. birželio 27 d. isto-riniame Talino Juodagalvių broli-jos pastate mums koncertavo Jurgis Karnavičius ir Sigutė Stonytė.

Apie Estijos dabartinę litera-tūrą, kiną ir teatrą... sunku viską ap-rėpti. Čia gal ir bus tie mano minėti, Lietuvos skaitytojams sunkiai įvei-kiami puslapiai.

„Krantų“ žurnalas nr. 3 pui-kus. Taip pasakė jį parvežęs LR am-basadorius Juozas Bernatonis. Kaip elgtis toliau, nežinau. Paleisti per visų rankas? Reikia rasti brandų, išmintingą skaitytoją. Kita vertus, gaila su šiuo spalvingu konspektu išsiskirti.

Talinietė Cecilija/Rasa Unt

pasakoja apie buvusį Islandijos mi-nistrą pirmininką Jon Baldvin Han-nibalsson. 2001 metų kovo 10 d. Lietuvos vyriausybė jam įteikė Lie-tuvos Santarvės ordiną už tai, kad 1990 m. Islandija buvo pirmoji pa-saulio valstybė, pripažinusi Lietuvos atsiskyrimą nuo Sovietų Sąjungos.

Toliau Jon Baldvin brolis Ar-nor Hannibalsson politinėje apžval-goje „Island’s Role in Lithuania’s Independence“ išsamiai aprašo, kaip klostėsi to meto įvykiai ir kodėl, kai didieji pasaulio galiūnai tylėjo, bū-

tent ši maža valstybė palaikė Lietu-vos apsisprendimą.

Knygų apžvalgos skyrelyje paliečiamos net trys: Helmuto Šaba-sevičiaus „A concise History of Li-thuanian Ballet“ (2009), Mečislovo Jučo „The Battle of Grünwald (Žal-giris)“ (2009) ir Genovaitės Kazokas „Musical Painter: M. K. Čiurlionis“ (1875-1911). Šiandien ši magistrės laipsnio studija susilaukia vis dau-giau teigiamų atsiliepimų tiek Lie-tuvoje, tiek Japonijoje, tiek kitose pasaulio šalyse.

Ilgametis „Lithuanian Papers“ leidėjas Algimantas Taškūnas prime-na, jog žurnalą galima įsigyti adre-su: Lithuanian Papers, PO Box 777, Sandy Bay, Tasmania, 7006, Austra-lia arba Lithuanian Studies Society, 1501 Riverside Road, Burbank, CA 91506-3027, USA.

Metinio žurnalo kaina Austra-lijoje $7.00, o kitose šalyse US$8.00. Galima susimokėti asmeniniu čekiu, pinigine perlaida (money order), ban-ko perlaida (bank draft) arba grynais.

Gražina Pranauskienė


dalijamės patirtimi

Taip jau susiklostė, kad Lietu-voje formaliu teatriniu ugdymu teko nuosekliai užsiimti net 13 metų. Ra-šiau programas, mokiau vaikus tea-tro meno pagrindų, vaidybos, soci-alinės dramos. Anglijoje, susirinkus naujai vaikų grupei, iš karto buvo aišku, kad teatro paskirtis čia įgaus šiek tiek kitokią reikšmę. Švietė-jiškoji veikla plačiąja prasme išli-ko, tačiau prioritetus reikėjo keisti. Gimtosios kalbos išaugojimas tapo didžiausia švietėjiškosios teatrinės veiklos misija. Kalbai tapus priori-tetu, netrukus išryškėjo dar vienas aspektas, reikalaujantis ne mažesnio dėmesio. Anglų kalbai tampant vis artimesne Lietuvos vaikams, išryš-kėjo identiteto krizė, būsena, kai ne-gali savęs identifikuoti nei su gim-tąja šalimi, nes joje negyveni, nei su šalimi, kurioje gyveni, nes esi ne tos šalies pilietis. Ši našta užgriuvo neperseniausiai atvykusius į Angliją tėvus ir jų vaikus, ir išryškino dau-gybę su tuo susijusių psichologinių

Neformalus teatrinis švietimas – kaip tautinio identiteto terpė

Loreta VilkytėJungtinės Karalystės Manchesterio Švietėjiškosios teatro mokyklėlės vadovė

problemų, tokių kaip vienatvės, at-siskyrimo, susvetimėjimo, nepasiti-kėjimo, atsiribojimo, netolerancijos ir žemo savigarbos jausmo. Tai buvo akcentuojama tėvų pašnekesiuose ir ryškiai pastebima vaikų tarpusavio pokalbiuose, kurie vis dažniau, per-traukėlėse tarp užsiėmimų, vykdavo anglų kalba. Kad išvengus ir kažkaip gelbstintis iš tokios nejaukios situa-cijos, pastebėta stipri tėvų tendenci-ja anglų kalbos mokymąsi paversti prioritetine vertybe, kad kuo grei-čiau, tiek tėvai, tiek jų vaikai galė-tų integruotis į naująją visuomenę. Deja, tyrimai rodo, kad integracija trunka mažiausiai penkerius metus, o identiteto praradimas ardo ne tik darnios asmenybės pasaulėjautą, bet ir pasaulėžiūrą, atnešdamas emocinį nestabilumą, o ne vienam ir depre-siją.

Tad kodėl ir kur mes taip sku-bame? Identitetas – tai mūsų savi-monė, žinojimas, kas Aš Esu. Tai svarbus veiksnys tiek suaugusio, tiek vaiko gyvenime, padedantis natūraliai integruotis į naujos šalies visuomeninį ir socialinį gyvenimą. Jis yra kintantis, tačiau neatsiejamas nuo tos kalbos, kurią (arba kurias) žmogus laiko gimtąja. Žymus Velso universiteto profesorius Colin Ba-ker, pats užauginęs tris, dvi kalbas kalbančius vaikus, yra tyrimais įro-dęs, kad, gerai mokėdamas gimtąją kalbą, lengviau išmoksi ir antrąją. Jo atlikti tyrimai rodo, kad tie vai-kai, kurie atėjo į mokyklą solidžiai mokėdami gimtąją kalbą, greičiau įsisąmonino mokymosi koncepcijas, gramatines funkcijas ir kalbos vaiz-dingumą. Įgytos žinios gimtąja kal-ba: skaitytos pasakos, girdėtos pasa-kėčios, mįslės, patarlės, priežodžiai, gvildentos temos, aptartos vertybės

išlieka vaiko pasąmonėje ir atėjus į angliškąją mokyklą, nes kai vai-kas klauso ir žaidžia gimtąja kalba, jis ne tik mokosi tą kalbą tiesiogine prasme. Jis taip pat mokosi tam tikrų vertybių supratimo, idėjų suvokimo, ugdosi protinius mąstančio žmogaus gebėjimus. Įgytos žinios sėkmin-gai adaptuojasi svetimoje kalboje ir padeda vaikui greičiau įsisąmoninti arba išmokti einamą temą. Pavyzdys būtų labai paprastas, jei vaikas žino, kaip lietuviškai pasakyti, kiek dabar valandų, jis suvokia laiko koncep-ciją ir jam nebereikia jos suprasti anglų kalba, jam tik reikia ant tos pačios koncepcijos taisyklingai už-klijuoti „etiketes“ (žodžius, sakinio konstrukciją). Daugybė tyrimų yra atlikta tiek Europoje, tiek Ameriko-je, kurie patvirtina faktą, kad vaikų kultūrinė, moralinė ir kalbinė pa-tirtis įgyta gimtąja kalba yra ne tik pamatas emociniam stabilumui, bet ir susijęs su geresniais mokymo-si rezultatais. Tad gimtosios kalbos mokėjimas turėtų būti gerbiamas ir skatinamas ne tik lietuviškose ben-druomenėse, bet ir angliškose moky-klose. Ji neturi tapti svetima vaikui perėjus į kitą mokyklą, nes tai yra įgyta vertybė, kuria reikia didžiuo-tis ir nevalia užmiršti. Pasak to pa-ties Velso profesoriaus, dvikalbių vaikų protinė veikla yra lankstesnė ir platesnė nei vienakalbių, nes jie turi gilesnį, dviejų pasaulių supra-timą, kaip efektyviai ir kūrybingai kalbą galima naudoti kaip įrankį. Gimtosios kalbos vertinimas tiek pradinėje, tiek vidurinėje mokyklo-je padėtų užtikrinti vaikų emocinį stabilumą, sukurtų saugesnę bendra-vimo aplinką, neskatinančią supa-našėjimo nuostatos, kad vaikas turi kuo greičiau kalbėti angliškai kaip ir


Dalijamės patirtimi

visi kiti. Pasak Toronto universiteto profesoriaus Jim Cummins, žmonės, kalbantys keliomis kalbomis, turi kelių pasaulių koncepciją ir pasižy-mi tolerancija kitakalbių atžvilgiu. Vienakalbių žmonių požiūris į pa-saulį kartais gali būti labai vienpu-siškas ir šabloniškas, kaip pavyz-džiui, skirtingos kalbos išskiria, o ne vienija žmones. Tai savanaudiškas požiūris, atsirandantis tik viena kal-ba kalbančių žmonių terpėje ir kar-tais tiesiog besiprašantis švietėjiško-sios pagalbos. Pavyzdžiui, jei vieną kalbą mokantys kaimynai mano, kad mama lietuvaitė šalia jų su savo vai-keliu turėtų kalbėti angliškai, jiems reikėtų švelniai švietėjiškai papasa-koti apie gimtosios kalbos naudą au-gančiam vaikui. (Užtenka paprašyti kaimynų trumpam įsivaizduoti, kad pabudo vieną rytą ir pradėjo su savo vaikučiu kalbėti… ne gimtąja kalba, o… gal tegul patys pasirenka, kokia kalba).

Pasak profesoriaus Jim Cum-mins, tyrimai, atlikti Amerikoje, pa-rodė, kad ne anglakalbių vaikų ska-tinimas mažiau tarpusavyje kalbėtis gimtąja kalba sulaukė gana liūdnų pasekmių: abiejų kalbų, tiek gim-tosios, tiek anglų kalbos mokyma-sis sulėtėjo arba kurį laiką sustojo, išryškėjo nepageidautini psicholo-giniai veiksniai – žemas vaikų sa-vivertės jausmas, atsiskyrimo nuo praeities pojūtis, bendravimo pro-blemos. Tai rodo, kad asmeniniai vaiko poreikiai tokioje aplinkoje buvo pažeminti ir nevertinami, kas prieštarauja pačiai švietimo sistemos ideologijai. Jim Cummins teigia, kad kai sunaikiname vaikų gimtąją kal-bą, o tai daugiausia įvyksta vaikams pradėjus lankyti mokyklą kitoje ša-lyje, mes ne tik pažeidžiame vaikų teises, bet ir nutraukiame intymius ryšius su tėvais ir artimaisiais, taip padėdami pamatus emociniam nesta-bilumui. Pavyzdžiu čia galėtų būti mano pačios matyta ir girdėta situ-acija lietuvių klube Manchester’yje, kai 5 metų mergaitė, atėjusi kartu su mama žiūrėti lietuviško vaidinimo, rėkė „I do not understand!“, o mamai

pabandžius jai lietuviškai paaiškinti, kas vyksta, šaukė: „Speak English!“ Kaip turi būti sunku gyventi šeimoje, kada vaikas nesupranta lietuviškai, o mama dar nekalba gerai angliškai. Arba su kokiomis žeminančiomis problemomis susiduria tėvai, kai jų sūnus paauglys, per penkerius metus neblogai pramokęs šnekamąją anglų kalbą (pabrėžiu – tik šnekamąją), gėdijasi savo tėvų, kai jie prabyla angliškai. Šį sąrašą dar galima būtų pildyti ir kitu pavyzdžiu, kai paau-glys, tėvų atvežtas į Angliją, nelanko jokios mokyklos (buvo pašalintas), tyliai sėdi namuose ir laukia, kol su-eis 16 metų, kad galėtų eiti dirbti…

Lietuvių tauta istoriškai yra patyrusi ne tik daug prievartos, bet ir ypač žeminančios, neteisingos so-cialinės politikos, tad prioritetinis pavargusio žmogaus noras integruo-tis kuo greičiau į svetimą visuomenę yra visai suprantamas. Deja, identi-tetas – tai pats asmuo, jo požiūris, jo orumas, o ne nesibaigianti problemų našta Lietuvoje ar Anglijoje. Sumen-kėjęs identitetas yra prilyginamas savimonės stokai. Tėvynė mums – nebūtinai visada žeminančios biuro-kratinės institucijos, Tėvynė mums taip pat ir močiutės malda bei visada laukianti Baltijos jūra. Kiekvienam ji sava, savaip skaudi, savaip graži. Mes negalime savęs identifikuoti su valstybe, kurioje gyvename, bet su kalba dar galime. Švietėjiškasis

teatras Manchester’yje, kaip tauti-nio identiteto terpė, suteikia tą gali-mybę. Save priskirdami lietuviškai kūrybinei veiklai mes ne tik vieni-jamės, dalijamės patirtimi, bet ir to-liau mąstome bei juokaujame lietu-viškai. Sakoma, kad kalba nyksta, ne kai žodžiai ir struktūros pasimiršta, o kai mąstymas adaptuojasi ir nebe-suprantame nei savo tautos požiūrio, nei jos humoro.

Taigi, gyvename šalyje, kuri neatsiriboja nuo to, kas svetima ir nenumato jokių draudimų tautiniam identitetui skurdinti. Tuom ir džiau-giamės. Tautinis identitetas, kaip veiksnys, yra svarbus faktorius ne tik mūsų neformalioje teatrinėje vei-kloje, bet ir visuose lietuviškų ben-druomenių užsiėmimuose. Jis mus vienija, turtina lietuviška išmintimi, ir be jokios abejonės padeda laisva valia nuosekliai integruotis į naujos šalies visuomeninį ir socialinį gyve-nimą.

Naudota literatūra:Baker, C. ‘A parents’ and Tea-

chers’ guide to Bilingualism’. 2003.Cummins, J. ‘Bilingual Chil-

dren’s Mother Tongue: Why is it im-portant for Education’. 2010.

Pranešimas, skaitytas Jung-tinės Karalystės lituanistinių ug-dymo įstaigų mokytojų kvalifika-cijos kėlimo seminare, vykusiame Londone 2010 m. lapkričio 20-21 dienomis.

UŽSIENIO LIETUVIAI MOKYTOJAI GILINASI Į GIMTOSIOS KALBOS DĖSTYMO PA-SLAPTIS SEMINARE VILNIUJE 2010-11-12. URM ARCHYVO NUOTR.


Dalijamės patirtimi

Po pasaulį pasklidusi lietuvių išeivija buriasi į telkinius, kuria savo bendruomenes, savo apylinkes, arti-mai bendrauja su savo krašto Lietu-vių Bendruomenės organais. Šiose pastangose turime įvairius komite-tus, valdybas, darbo grupes, kurioms kas nors vadovauja. Kartais tas par-eigas užima mažai patyrimo turintys geranoriai, kurie netrukus pamato, kad jie patys stokoja reikiamų įgū-džių. Ypač jiems skiriami čia duo-dami praktiški patarimai, kurie gali jų pastangas palengvinti, o norimus rezultatus pagerinti.

Kai kurių sėkmingo vado-vavimo žinovų tyrinėjimų rezul-tatai rodo, kad sėkmingas vadova-

Praktiški patarimai kolegų motyvavimuiRomualdas Kriaučiūnasvimas susideda iš aštuonių darbo ir elgesio dalių: administracinių, vadovavimo, tarpasmeninių, susi-žinojimo sugebėjimų, asmeniško prisitaikymo, asmeniško skatinimo, profesinės kompetencijos ir protinių sugebėjimų.

Šį kartą noriu pasidalinti praktiškais patarimais, liečiančiais kitų motyvavimą. Tie „kiti“ gali būti valdybos nariai, specialių projektų bendrininkai, įvairių užmojų kole-gos. Savo pastabas skiriu šių gru-puočių vadovams.

Ką nors kalbinant prisijungti geriausia pačiam jį ar ją pasikvies-ti kavutei, kad galėtumėte išaiškinti, ko iš jo norėtumėte.

Kai kam nors norite paskirti atliktiną darbą, žiūrėkite, kad tam būtų laiko ir priemonių. Jei negalite ištęsėti pažadėtos pagalbos, pasitar-kite dėl kitų galimybių.

Sukurkite darbo grupės tapa-tybę ir skatinkite savigarbą bei soli-darumą tarp grupės narių.

Apsvarstykite kiekvieno as-mens motyvacinius poreikius, at-sižvelgiant į visos grupės reikala-vimus. Reikalui esant skatinkite grupės narius ieškoti kitų progų kai kuriuos asmeninius poreikius paten-kinti už grupės ribų.

Susigyvenkite su mintimi, kad kai kurie asmenys bus laimingesni nebūdami jūsų vadovaujamoje gru-pėje. Visų labui tokius reiktų skatinti laimės ieškoti kur kitur.

Raskite laiko privačiai išklau-syti savo kolegų džiaugsmus ir rū-pesčius.

Raskite laiko savo kolegas informuoti apie jų atliekamo darbo

kokybę ir kiekybę.Aktyviai remkite kolegas ge-

rais siūlymais, kurie gali būti nepa-stebėti ar kur užsimesti.

Paremkite kolegų pastangas mėginti naujas mintis, ugdant nau-jus sugebėjimus, parodant norą imtis daugiau atsakomybės.

Jei esamos sąlygos neleidžia darbą atlikti gerai, dirbkite kartu su kolegomis siekdami esamas kliūtis pašalinti.

Priimkite faktą, kad jūsų va-dovavimo stilius turi keistis atsi-žvelgiant į kolegų patyrimo laipsnį ir atliktino darbo sudėtingumą. Tam atitinkamai pasiruoškite.

Norint pakeisti kolegų elgesį, apibūdinkite esamą ir norimą elgesį ir išvardinkite kiekvieno varianto teigiamas ir neigiamas pasėkmes.

Atraskite būdų praturtinti savo kolegų darbą, kuris, būdamas patrauklus, pareikalaus didesnių pa-stangų.

Savo kolegoms nustatykite pasiekiamus tikslus. Jei tikslai yra tikrai nepasiekiami, juos sumažinki-te. Grupės tikslus nustatykite kartu su visa grupe.

Nustatykite metinius tikslus, o savo bendradarbius įpareigokite kas mėnesį savo pasiekimus palyginti su nustatytais tikslais.

Raskite laiko kartu pasi-džiaugti grupės pasiekimais. Jei ko-legos norės teigiamai įvertinti jūsų pastangas, priimkite tai atvirai ir nesikuklindami, nes grupė nori savo vadovu turėti sėkmingą asmenį – jus!

JAV Lietuvių Bendruomenės internetinėje krautuvėje galite įsigyti Ritos Kliorienės vadovaujamo „Exultate“ choro kalėdinių giesmių CD bei įvairių kitų įdomių lietuviškų prekių. Užsakymai per paypal sistemą ar kreditine kortele.

Nuoroda: www.lacgifts.com


Iš lietuvių išeivijos istorijos

...Nuo Lietuvos iki Čitos – apie šešis tūkstančius kilometrų. Pa-saulinio karo metu iš Vilniaus Čiton žmogus, riedėdams gelžkeliu trau-kiniais dieną ir naktį, nukeliaudavo vos per dvi savaites.

Čitos miestas XVII amžiuj rusų įsteigtas, užkariavus buriatų ša-lį prie Čitos upelio, kuris įteka į upę Ingodą, o ši – į dar didesnę upę Šil-ką, o ta, susijungus su upe Arguni, virsta jau Amūru, kurs banguoja į Didįjį vandenyną.

Pirmojo pasaulinio karo metu Čitoje ramiai triūsė per 60 tūkstan-čių gyventojų. Tiesa, jau pėstininkų divizija su generolu, su oficieriais (karininkais) geležinkeliu buvo iš-dundėjus į vakarus, už Uralo, sibirie-čių žodžiais – į Rusiją, į karo frontą vokiečių mušt. Miestą ir sritį (sic: ne guberniją, bet oblastj) tebevaldė ypatingas caro karinis gubernatorius generolas Kijaško, kilęs iš Kijevo; jisai buvo ir Užbaikalės srities kazo-kų stanicų ir pulkų vyriausiasis va-das-atamanas.

Mieste be Soboro, su archiere-jaus palocium (katedros su vyskupo rūmais ir be rusų pravoslavų cerkvių – stačiatikių šventyklų), pakrašty, glūdėjo nedidukė medinė Romos ka-talikų bažnytėlė; jos klebonas lenkas – pats vienas kunigas, nemokąs kal-bėt lietuviškai. Sekmadie niais sumą jis laikydavo lotyniškai ir lotyniškai atsilie pdavo jam vargonininkas su fisharmonija nuo aukšto, virš di-džiųjų durų. Per Mišias protarpiais giesmes giedodavo žmonės, vargo-

Caro laikų emigranto užrašai (3)Iš Motiejaus Čepo knygos „Molio Motiejaus užrašai“

Praėjusiuose dviejuose numeriuose spausdinome XIX a. pab.-XX a. lietuviško sąjūdžio dalyvio, Vinco Kudirkos bendražygio, kalbininko Jono Jablonskio svainio, vėliau Lietuvos vyriausiojo tribunolo Civilinio skyriaus pirmininko Motiejaus Čepo sovietiniais metais slapta rašytų prisiminimų ištraukas iš 2007 m. išleistos knygos „Molio Motiejaus užrašai“. Pasa-kojimą tęsiame. Šioje ištraukoje herojus, jau atkentėjęs carinių jėgos struktūrų persekioji-mus dėl ryšių su knygnešiais ir lietuviškos spaudos platinimo, dvejus metus neturėjęs teisės užsiimti savo profesija, grįžta į Sibirą su šeima užsidirbti duonos, nes lietuviui inteligentui Lietuvoje tuomet nebuvo galima įsidarbinti – čia viešpatavo kolonistai.

nininkui pritariant jau lenkiškai. Ir Evangelija buvo kunigo iš sakyklos lenkiškai skaitoma ir taip pamokslas sakomas. Vadinasi, čia buvo įsikūrus katolicka polska (lenkų katalikų) pa-rapija.

Mieste, be abejo, gyventa ir lietuvių. Tomis pamaldomis ir jie pasitenkindavo. Čia lietuvių priviso XIX amžiaus pačioj pabai goj ir XX amžiaus pradžioj, kada rusų caro valdžios buvo nutiestas per Sibirą – nuo Uralo kalnų iki Didžiojo okeano – vienin telis ilgas, ilgas geležinkelis – viena linija ligi Stretensko kazokų stanicos, prie Šilkos upės, su dviem šakom nuo Čitos. Viena – link Ki-nijos imperijos sienos ir toliau per Mandžiūrijos provinciją, pro Char-bino miestą ligi Rusijos Vladivosto-ko, garsiojo miesto; gi kita – šiau-rės šaka – per Sibiro teritoriją, pro Blagoveščensko ir Chabarovsko miestus. Tuomet prie geležinkelio linijos ir miestuose palei geležinkelį prigūžėjo nemažai ir lietuvių darbi-ninkų, tarnautojų – įvairių profesijų darbuotojų.

Naujienas, kas dedasi pasauly, Rusijoj, pasaulinio karo fronte, čitie-čiai patirdavo iš Čitos vienui vieno, vicegubernatoriaus cenzūruojamo, mažo administracinio laikraštėlio „Užbaikalės žinios“, o vėlėliau – ir iš taip pat mažų privatinių Užbai-kalės Verchne Udinsko miesto, taip ir iš priešbaikalio miesto Irkutsko laikraštukų; gi jau daug vėliau – iš Maskvos, Peterburgo, na, ir iš Vil-niaus laikraščių.

Ar vasaros pabaigoj, ar rudens pradžioj, sekmadienio rytą, Čitos tei-sėjas lietuvis „Užbaikalės žiniose“ perskaitė: vokiečiai pradėjo veržtis per Rusijos imperijos sieną, ir pasie-nio gyventojai ėmę bėgt iš Suvalki-jos gubernijos į rytus. Teisėjo žmo-na – suvalkietė, jis pats – kaunietis. Teisėjas susirūpino. Jų dvi dukružės, abi žemu tinių klasių gimnazistės, rengėsi eit Sumos klausyt. Jiedviem jis liepė: jei išgirsite ką nors lietu-viškai šnekant, parsiveskite!

MOTIEJUS ČEPAS SU ŽMONA SIBIRE


Iš lietuvių išeivijos istorijos

Po pamaldų šventoriuj jiedvi pamatė, išgirdo du saldotu, vienas kitam lietuviškai padejavus: „Ir čia nėra lietuvaičių“. Jaunesnioji gim-nazistė prišokus leptelėjo: „Gi štai dvi!“ Kareiviai sumišę, bet ir apsi-džiaugę. Susitarta. Juodu dar palan-džiosią po krautuves, netrukus atei-sią. Mergaitės, parbėgusios namo, pasigyrė kaip ką laimėjusios.

Po pusvalandžio į teisėjo butą pro užpakalines duris, per vir tuvę įžengė du Rusijos valstybės gynė-jai, sveikindamiesi: „Tegul bus pa-garbintas Jėzus Kristus!“ Atsiliepta, žinoma: „Per amžių amžius“. Kam teko gyvent svetimoj šaly ir sutikt savo tėvynainį, tas gerai žino, koks tatai džiaugsmas! Tokio malonumo dabar turėjo ir šei mininkai, ir sve-čiai, drauge pietaudami.

Svečiai papasakojo: jų pėsti-ninkų pulkas iš apskrities mies to į Čitą atžygiavęs vakar; jųdviejų bata-liono žalnieriai nakvoję miesto vidu-ry, tuščiam kvartale, po retai augan-čiomis pušimis, ant žemės, gi papul-kininkas su oficieriais – gretimuose kvar taluose, atskiruose butuose. Iš čia pulkas iškeliausiąs geležinkeliu, traukiniais į karo frontą. Šita liūde-sio, gailesčio mintis sujaudino vi-sus. Į klausimą, ar pulke yra daugiau lietuvių, atsakyta: yra, yra, yra – ir lietuvis pulko daktaras Vaiciuška... „Vaiciuška!“ – šūktelėjo teisėjienė. Bene buvęs Mintaujos gimnazistas, kai ji mokėsi tenai mergaičių gimna-zijoj. Paprašė ji svečių pa sakyt dak-tarui, kad malonėtų aplankyt ją.

Vaiciuška su žmona ruse, aku-šere, padarė teisėjo šeimai vizitą ir linksmai vakarieniavo. Daug savo mantos, supakuotos dėžėse, atsivežė dr. Vaiciuška. Išgirdęs, jog vokiečiai jau į Lietuvą ėmę veržtis, jisai pasi-prašė priimti tas dėžes sukrauti tei-sėjo malkinėj. Tatai įvyko paskiau. O tą dieną po pietų su kareiviais tarnaitė lietuvaitė pranešė, kad per priešakines duris ji įleidus du nepa-žįstamus po nus, atėjusius pas teisė-ją. Kareiviai tuoj pakilo eit į savo batalioną. Iš valgomojo kambario juodu teisėjienė išlydėjo per virtuvę,

o teisėjas nutrepsėjo per prieškam-barėlį į salionėlį naujų svečių priimt. Vienas lietuviškai atsirekomendavo: Liutkevičius, matininkas, čia tarnau-jąs, atvykęs susipažintų, pasikvietęs drauge ir savo bičiulį, atkeliavusį iš Lietuvos. Tas bičiulis prisistatė: Pe-trauskas, keliaująs per Sibirą dar to-liau. Teisėjas nudžiugo.

Petrauskas papasakojo, kas dėjosi Lietuvoj prieš porą savaičių, kai jis iš Vilniaus išsidanginęs. Po to, kai Rusijos generolo Samsonovo 40 000 kareivių korpusas, garbingai įsibrovęs į Prūsiją, paskui negar-bingai buvo vokiečių sunaikintas, ir pats generolas nusišovė. Lietuvos gyventojai pajuto pavojų, gresiantį iš vokiečių armijos. Nuo Vokietijos pa-sienio kai kurie žmonės ėmę šalintis į rytus, į Kauną, dar toliau – į Vilnių. Atsirado neturtingų pabėgėlių, ku rie buvo reikalingi globos ir pašalpos. Lietuvių organizacijos ėmė rūpintis savaisiais; panašiai ėmę veikt ir žy-dai, ir lenkai (len kuoją lietuviai).

Užsimezgė kalba apie lietuvių spaudą. „Lietuvių žinios“ ir kiti lai-kraščiai atkreipę visuomenės dėmesį į caro valdžios kovų metu iš Rytprū-sių į Rusiją ištremtus lietuvius, tarp jų – ir ūkininką Martyną Jankų, ėjusį tam tikrą laiką „Auszros“ redakto-riaus pareigas.

...Liutkevičius paklausė, ar teisėjas pažinojęs knygnešį Bie-liaką. Teisėjas papasakojo. Jis dar Maskvos universiteto studentas, kar-tą vasarą atostogaudamas tėviškėje, Diržiuose, savo tėvų namuose, su-tikęs Bieliaką, susipažinęs. Kaimy-no Dumbros mergina buvo atsiųsta rėčio pasiskolint ir pranešė, kad jų kieman atsibastė uriadnikas. Studen-tas supratęs, kad čia ne rėčio daly-kas. Turbūt Dumbra matė Bieliaką pravažiuojant per sodžių. Tais me-tais iš eilės Dumbra buvo sodžiaus dešimtininkas, o uriadnikas – jam viršininkas. Dumbra vaišino uria-dniką, kad galėtų perspėt knyg nešį Bieliaką. Bieliakas, padėkojęs moti-nai už vakarienę, išėjo prie šulinio, paėmęs viedrą vandens, pagirdė šir-mukę. Studento akivaiz doj daržinėj

jis užsirito ant šieno strėkio (prėslo), nuo jo – ant avidės, kur jau pirmiau šiauduose buvo padėtas maišas su Tilžės spaudiniais. Pasiėmęs, kiek jam reikia knygučių ryšuliukų, Bie-liakas išėjo per pa kluones, per Berž-telio upelį į gretimą sodžių. Tenai nakvojo pas jaunutį ūkininką Igną Lapinską, kurs šeimininkavo su mo-tina. Šis paskiau, Lietuvos demokra-tinei respublikai įsikūrus, kurį laiką darbavosi Lietuvos Seimo atstovu. Gi tada, rytmety, Bieliakas grįžo į sustojimo vietą, paliko šiek tiek Til-žės „pyragaičių“ ir su savo širmuke, karukais išdundėjo vieškeliu Tėvy-nės darbo dirbt...

Čitos lietuviai buriasiPasaulinio karo metu teisėjui

kildavo mintis Čitoj gyvenančius lietuvius suorganizuot. Tad ir ragino jis savo dukružes Birutę ir Danutę po Romos katalikų lenkų pamaldų sužvejot lietuvių.

Į lietuvių organizavimąsi Lie-tuvos krašte Rusijos caro valdžia – vyriausybė žiūrėjo skersomis. Bijojo ji, kad lietuviai drauge su len kais vėl nesukiltų, kaip tat buvo padarę 1831 m., taip ir 1863 metais. Sibire, toli-moj Užbaikalės srity (Zabaikalskaja oblastj), vietinė administracija apie tai negalvojo. Valdydamas sritį ypa-tingasis karinis gubernatorius ge-nerolas Kijaško gyventojams buvo gana palankus. ...Šios aplinkybės, atrodo, buvo patogios ir lietuviams Čitoj organizuotis. Vis dėlto teisėjui tam darbui buvo kliūčių. Jis žinojo, jog slapta policija jį prižiūri dėl jo ankstesnės veiklos.

Jis pats dvejus metus buvo persekiojamas gydytojo L. Vaineikio byloj, o L. Vaineikis dėl draudžia-mos literatūros platinimo buvo pen-keriems metams ištremtas į Sibirą, į Irkutsko sritį. Buvo suimtas iš Žem-kalnis, Maskvos ligoninės ūkvedys, per kurį teisėjas L. Vaineikiui siuntė 100 rublių už spaudą. Jonas Jablons-kis, Revelio gimnazijos mokytojas, nustojo savo tarnybos. J. Jablonskis į savo tarnybą buvo atstatytas, Žei-melio gydytojui A. Sketeriui, G. Pet-


Laiškas redakcijai

Pasiskaičiau „Trimite“ ir „Krašto apsaugoje“ straipsnius, kaip Lietuvos kariuomenė ir Lietu-vos šaulių sąjunga dalyvavo Šiluvos atlaiduose, meldėsi už savo tautos didvyrius. Kilo minčių, kurias nu-sprendžiau surašyti.

Šiuos sakinius rašau su skaus-mu širdyje, ašaromis akyse... Kodėl? Buvę Lietuvos kariuomenės kariai, Sedos-Žemaitijos kautynių daly-viai, Vietinės rinktinės nariai, po II Pasaulinio karo atsidūrę Didžiojoje Britanijoje, sumanė atšvęsti Lie-tuvos kariuomenės 50-ąjį jubiliejų Londone iškilmingiau negu kiekvie-nais metais. Susibūrė šventei rengti komitetas: plk. Tomas Vidugiris, Viktoras Zdanavičius, Ignas Dailidė, kun. dr. Kazimieras Matulaitis, MIC. Jie sutarė, kad ta proga reikia pada-ryti paminklinę lentą ir pritvirtinti ją Šv. Kazimiero lietuvių bažnyčios sienoje, po Aušros Vartų Marijos paveikslu. Dailininkas skulptorius Vincas Jokubaitis tą paminklinę lentą padarė 1968 m. lapkričio 24 d., Londono lietuvių bendruomenei švenčiant Lietuvos kariuomenės 50-ies metų jubiliejų. Paminklinę lentą atidengė plk. Tomas Vidugiris. Tuo-metinis Šv. Kazimiero šventovės rektorius kun. dr. Kazimieras Ma-tulaitis, MIC, pašventino ją, pasakė pamokslą, kodėl mes turime gerbti tuos, kurie aukoja savo gyvybes, kad tauta laisvai ir saugiai gyventų. Šventėje dalyvavo tuometinis Lietu-

Apie lietuviškumo saugojimą Londonevos atstovas Didžiojoje Britanijoje Vincas Balickas, kurį ir Didžiosios Britanijos vyriausybė pripažino Lie-tuvos atstovu.

Ši paminklinė lenta 37-erius metus kabėjo ant Šv. Kazimiero šventovės sienos, o šalia stovėjo Lietuvos ir Didžiosios Britanijos vė-liavos. Šis Šv. Kazimiero šventovės kampelis buvo švenčiausias ir arti-miausias ryšys su savo tauta, tėvyne Lietuva... Čia degdavo žvakutės, žy-dėdavo puikiausių gėlių puokštės...

Garbingo amžiaus sulaukęs šventovės rektorius kun. Jonas Sa-kevičius, MIC, išėjo į pensiją. At-važiavo jaunas kunigas iš Lietuvos. Pradėta nebešvęsti mūsų tautinių švenčių, užmiršta Gedulo ir Vilties diena... Pagaliau, kas lietuviška, tau-tiška ir šventa, pradėta mesti lauk iš Šv. Kazimiero šventovės. Išgriautas Šv. Kazimiero altorius, kur stovėjo Lietuvos skulptoriaus Jokūbo Da-gio šv. Kazimiero statula. Altorius buvo suprojektuotas dail. Algimanto Švėgždos pagal II Vatikano susirin-kimo reikalavimus. Tame altoriuje buvo pastatytas Palaimintojo Jurgio Matulaičio paveikslas. Dabar šv. Kazimieras pastatytas ant suolo, o Palaimintojo Jurgio Matulaičio pa-veikslas numestas po stalu su kitais nereikalingais daiktais. Nuplėšta nuo sienos Lietuvos kariuomenei skirta paminklinė lenta, pasienin nu-stumta Lietuvos vėliava, tiek metų ten stovėjusi.

50 metų lankiau šią šventovę, kuri buvo lietuviška atgaivos ir pa-siryžimo dirbti savo tautos gerovei vieta...

Naujieji Lietuvos išeiviai, at-vykstantys čia, skiriasi nuo mūsų – jie jau beveik neturi lietuviškumo, patriotizmo. Lietuviška bažnyčia ir parapija užsienyje turi būti lietuvy-bės centras, išlaikyti lietuvybę išei-vijoje, o ne griauti, kas lietuviška ir brangu. Lietuvių bažnyčia Londone pastatyta 1912 m.

Tad noriu pasakyti: nemeskite iš bažnyčios, kas šventa ir brangu!

Stasys KasparasLondonas

NUO 1968-ŲJŲ ŠV. KAZIMIERO ŠVENTOVĖJE LONDONE KABĖJO ATMINI-MO LENTA LIETUVOS KARIUOMENEI

kevičiūtei-Bitei, na, ir pačiam teisė-jui bylos buvo nutrauktos. Teisėjas vėl buvo paskirtas Sibiran taikos teisėju, bet suprato, kad ir po bylos nutraukino tebeveikia jo slapta poli-cijos priežiūra.

Be šitos kliūties buvo ir kita. Pažįstami Čitoj lietuviai buvo ma-lonūs ir padorūs žmonės, bet jų šei-mose naminė buvo lenkiška kalba. Vaistininkas Nagevičius – sūnus Že-

maitijos ruso didiko Naryškino dva-rų buvusio urėdo, kuris dabar, gy-vendams pas sūnų, pasijuokdavo iš litvomanų; sūnus buvo vedęs lenkę, nemokančią lietuviškai. Vaistininkas Marcinkevičius ir jo žmona kilę iš miestelių Panevėžio apskrityje, čia draugavo su lenkais. Notaras Race-vičius-Stanevičius geriau mokėjo lenkiškai, negu lietuviškai; jo ponia – rusė, pametus savo vyrą, jauną ir

gražų teisėją kolegą. Tik buhalteris Jurskis, tikras lietuvis patriotas, bet ir jo žmona – 1863 m. sukilėlio len-ko, dabar sibiriečio, duktė, važinėju-si pas gimines į Varšuvą ir nemokan-ti lietuviškai. Kitų lietuvių pažįsta-mų tei sėjas neturėjo, nežinojo. Šitos dvi kliūtys varžė teisėją.

Pabaiga kitame numeryje


Aplankykite Lietuvą

Lietuviai svajotojai – tai pa-tvirtina ir dešimties raitelių žygis iš Lietuvos iki Juodosios jūros žemaitu-kų veislės žirgais – Lietuvos Didžio-sios Kunigaikštystės valdovo ir kūrė-jo Vytauto Didžiojo keliais iki Ukrai-nos Očakovo miestelio. Tikriausiai šis lietuvio būdo bruožas išgelbėjo ir pačią Lietuvą, kuri ne kartą istorijoje jau buvo palaidota.

Raiteliai 2010 m. iš Senųjų Trakų išjojo rugsėjo 8-ąją ir šią die-ną pasirinko ne atsitiktinai – būtent tą dieną 1430 metais buvo ketinta Vytautą Didįjį karūnuoti Lietuvos karaliumi. Žygis tęsėsi Baltarusijos ir Ukrainos vakariniu pakraščiu, pa-prastais keliukais, kad žirgų nevar-gintų autostradų triukšmas ir kietas kelio gruntas. Aplankyta daugiau nei 20 svarbiausių Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės istorinių objektų. Žygis tęsėsi 38 dienų, nujota apie 2000 kilometrų.

Žygio žemaitukais žirgais, kurie sudarė Vytauto Didžiojo ka-riuomenės pagrindą, idėjos autorius – verslininkas Giedrius Klimkevi-čius, kuriam tokią mintį pasiūlė jo tėvas. „Kartą bendravome su tėčiu ir jis prisiminė, kad Odesoje prie Juodosios jūros matė lentą, kurioje parašyta, kad čia buvo atžygiavęs Vytautas Didysis. Tada tėtis man pasakė: „Tai imk ir tu nujok!“ Įsi-kabinau šios minties ir pusę metų nepaleidau, – žurnalistams yra pri-sipažinęs G.Klimkevičius. – Mūsų misija – nauju žvilgsniu pasižiūrėti į LDK istoriją, parodyti, kokia didelė tai buvo valstybė. Taip pat Europai ir pasauliui norėjome parodyti šios žirgų veislės išskirtinumą ir paska-tinti jos išsaugojimą“. (Beje, šis verslininkas yra įgyvendinęs ir uni-kalų muzikos bei meno projektą – jo įsigytos ir atkurtos Norviliškių pilies teritorijoje netoli Baltarusijos sienos jau keleri metai vyksta tarptautinis „Be2gether“ festivalis.)

„Be karo žirgų – žemaitukų, nebūtų buvusios ir Lietuvos Di-

Žirgais prie Juodosios jūros. 2000 km istorijos

džiosios Kunigaikštystės. Tai tobu-la veislė: jais galima joti į bet kurią vietą, kur karšta ar šalta, jie puikiai įveikia pelkes, nes moka išsilaikyti ant kupstų, ir ėda labai nedaug, – komplimentų šiems ristūnams negai-li valstybinio Vilniaus žirgyno, kur auginama žemaitukų banda, direkto-rius Stasys Svetlauskas. – Mes juos specialiai paruošėme žygiui, eržilus iškastravome, nes kitaip nebūtų įma-noma jais joti – jie labai užsispyrę ir konkuruojantys tarpusavyje“.

Į 2000 km žygį sostinės pašo-nėje, Riešės kaime, įsikūręs Vilniaus žirgynas buvo išleidęs penkis savo žirgus žemaitukus. Šiam žygiui buvo atrinkti brandesnio amžiaus žirgai: nuo šešerių iki dvylikos metų.

Žemaitukų veislės žirgai – ti-kras Vilniaus žirgyno pasididžiavi-mas. Jie čia veisiami ir auginami jau ne vieną dešimtmetį. Tai labiausiai vertinama ir saugoma viena seniau-sių žirgų veislių Europoje. Ši veis-lė davė pradžią trims kitoms žirgų veislėms: trakėnams, Lietuvos sun-kiesiems ir stambiesiems žemaitu-kams.

Šiuo metu žirgyne yra 98 že-maitukų veislės žirgai. „Žemaitu-kai – ištvermingi, atsparūs ligoms,

nelepūs, nereiklūs pašarui, stiprūs, greiti, energingi, šoklūs, harmonin-go kūno sudėjimo žirgai. Nuo seno jie labai vertinami už darbingumą. Žemaitukas yra ponių klasės žirgas, nedidelio ūgio – 128–142 cm ties gogu. Šiuo metu Lietuvoje yra apie 400 žemaitukų, o didžiausias žemai-tukų veisėjas ir augintojas yra Vil-niaus žirgynas. Čia gimę žirgai nuo-lat užima pirmąsias vietas žemaitukų žirgų konkūrų varžybose. Vilniaus žirgyne kasmet vyksta jau tradici-nėmis tapusios „Nepriklausomybės taurės“ konkūrų varžybos-bandy-mai, respublikinės arklių augintojų konkūrų varžybos-bandymai „Eks-perto taurė“, kur konkūrų ir lenk-tynių rungtyse varžosi ir žemaitukų veislės žirgai. Vilniečių augintiniais domisi privatūs ūkininkai, užsienio žirgų augintojai. Kiekvienas žirgas turi savo kainą. Šuoliams per kliūtis ištreniruotas žirgas gali kainuoti iki 14–16 tūkst. litų.

Žemaitukų raidos istorija be-sidomintis Vilniaus žirgyno direk-torius Stasys Svetlauskas pabrėžia, kad šie žirgai tris kartus buvo atsi-dūrę ties išnykimo riba. Kai XIX a. atsirado žemės ūkio mašinos, joms traukti ar sukti reikėjo stambesnių

ŽYGIO ŽEMAITUKAIS DALYVIAI SAKO PATIKRINĘ LEGENDĄ, KAD VYTAUTAS DI-DYSIS JUODOJOJE JŪROJE GIRDĖ ŽIRGUS


Aplankykite Lietuvą

arklių, žengiančių platesniu žings-niu. Todėl žemaitukus pradėta kryž-minti su sunkiųjų, ristūnų, trakėnų bei arabų veislių arkliais. Veislei grėsė išnykimas. Bene didžiausią darbą išsaugant žemaitukų veislę tuomet nuveikė kunigaikštis Irenė-jus Oginskis su sūnumis Mykolu ir Bogdanu. 1881 m. buvo įkurta Ra-seinių žemaitukų veisimo draugija, 1883-iaisiais – draugijos žemaitukų žirgynas Plungėje. Bogdanas Ogins-kis 1890 m. įkūrė Rietavo žemaitukų veisimo draugiją ir ėmė populiarinti šiuos arklius. 1900-aisiais pasauli-nėje gyvulininkystės parodoje Pary-žiuje du žemaitukai buvo apdovanoti aukso medaliais, o vienas – didžiuo-ju sidabro medaliu.

Antroji grėsmė žemaitukų gyvavimui kilo Antrojo pasaulinio karo metais – atsitraukdami vokie-čiai 1944 m. iš Gruzdžių žirgyno išsivarė beveik visus žemaitukų veislės žirgus. Gruzdžių žemės ūkio mokykloje ūkvedžiu ir dėstytoju dir-bęs ir žemaitukus iš išvaizdos gerai skirdavęs Valentinas Orentas 1949 m. įkurtame tuomečiame Vilniaus eržilų depe pradėjo dirbti zootech-niku. 1958-aisiais Užvenčio tary-biniame ūkyje jis atrado šešiolikos metų vienintelį Gruzdžių žirgyno eržilą vardu Erelis. Jo kilmę įrodė įdagai ant šlaunies ir kaklo. Perkel-tas į Vilniaus eržilų depą, Erelis ir iš Biržuvėnų tarybinio ūkio į Vilniaus valstybinį žirgyną perkeltos išliku-sios žemaitukų veislės kumelės davė pradžią naujam žemaitukų atgimi-mui. Vilniaus valstybiniame žirgyne buvo atkurta žemaitukų veislė. Že-maitukai plito po visą Lietuvą, buvo parduodami ir į užsienio šalis.

Trečią kartą žemaitukų veislę reikėjo gelbėti nuo išnykimo naiki-nant kolūkius. Po įvairias įmones išskirstyti grynakraujai žemaitu-kai buvo išdalyti kaip pajinis tur-tas privatiems asmenims. Veislė tuo metu mažai kam rūpėjo: eržilai buvo iškastruoti, kumelaitės – par-duotos. Nepaliesta liko tik Vilniaus valstybinio žirgyno žemaitukų ar-klių veislinė banda. Suradus kelias

grynaveisles kumeles ir eržiliukus, Gyvulininkystės institute buvo su-kurta žemaitukų arklių banda. Kad būtų suvienyti žemaitukų augintojai, o veislės išsaugojimo darbas būtų sklandesnis, 1997-aisiais buvo įkur-ta Žemaitukų arklių augintojų asoci-acija, kuri ėmėsi įgyvendinti žemai-tukų veisimo programą. Žemaitukų arklių augintojų asociacijos nariai stengiasi pagausinti šią veislę, kad šios veislės žirgai sugrįžtų į lietuvių gyvenimą ir taptų vieni labiausiai naudojamų vaikų sportui, pramogai, eksportui, šeimos ūkiui, hipotera-pijai, turizmui. Žemaitukų arklių augintojų asociacijai vadovauja M. Sekmokas, kuris savo žirgyne turi 20 šios veislės arklių. M. Sekmokas sako, kad kadaise net nežinojo, kaip atrodė dabar jau pamėgta žirgų veis-lė. „Apie juos perskaičiau knygoje apie Lietuvos istoriją, lietuvių karo žygius, – pasakojo jis. – Supratau, kokią didelę reikšmę žemaitukai tu-rėjo mūsų valstybės gyvenime. Ka-daise jie išgelbėjo Lietuvą, o dabar Lietuva turėtų ištiesti pagalbos ran-ką šios veislės žirgams. Todėl drąsiai sakau, kad šis žygis skirtas ir žemai-tukams. Turime suvokti, kad jų teli-kę keli šimtai. Negalima leisti šiai veislei išnykti...“

Kitus žirgus – iš viso jų ke-liavo penkiolika (viena kumelė, ma-noma, apsinuodijusi žole, krito) – į kelionę išleido privatūs žemaitukų augintojai.

Kelionės vadovas V. Ruibys pasakojo, kad ypatingų problemų dėl žirgų nebuvo kilę. Visi gyvūnai žy-giui buvo iš anksto paruošti, tad spe-cialiai pratintis prie neįprastų žygio sąlygų jiems nereikėjo. Kasdien po kelionės žirgus apžiūrėdavo raiteliai, paskui juos dar patikrindavo kartu keliaujantis veterinarijos gydytojas, Lietuvos veterinarijos akademijos docentas Audrius Kučinskas, kuris ne tik rūpinosi gyvulių sveikata, bet taip pat rinko mokslinę medžiagą apie žemaitukų ištvermę.

Žemaitukai – neįkainojamas Lietuvos arklininkystės genetinis fondas. 1995 m. Jungtinių Tautų

maisto ir žemės ūkio organizaci-ja žemaitukus pripažino saugotina veisle ir įtraukė į Pasaulio žemės ūkio gyvūnų katalogą. Nuo 2005 metų už vyresnius kaip dvejų metų žemaitukus augintojams skiriama beveik 200 eurų parama iš Europos Sąjungos.

Trisdešimt aštuonias dienas praleidę balnuose septyni vyrai ir dvi moterys (vienas raitelis dėl svei-katos turėjo kelionę nutraukti) sė-kmingai pasiekė Juodąją jūrą, pagir-dė joje žirgus, išmaudė juos ir išsi-maudė patys. Nuoširdžiai lyg vaikai raiteliai šokinėjo bangose, iš rankų į rankas siuntė raudoną Lietuvos Di-džiosios Kunigaikštystės vėliavą su baltu raiteliu, spaudė glėbyje vieni kitus ir sveikino. Ši komanda paga-liau galėjo su palengvėjimu atsipūsti – tikslas pasiektas. Jie padarė viską, ką galėjo, kad primintų didingą Lie-tuvos istoriją ir išgarsintų pasaulyje ištverminguosius žemaitukus. Šie žirgai prieš šešis šimtus metų į per-galingus žygius nešė Vytautą Didįjį, o LDK valdos plytėjo nuo Baltijos iki Juodosios jūros.

Apie Lietuvą sujaudinusią ke-lionę ir LDK palikimą kuriamas do-kumentinis filmas. Jis bus pristatytas ne tik Lietuvoje, bet ir Baltarusijoje, Ukrainoje, kitose Europos šalyse.

Ką domina garsioji aborigeni-nių arklių žemaitukų veislė, kas nori aplankyti žemaitukų arklių ūkius ar susipažinti su Žemaitukų arklių au-gintojų asociacijos veikla, tegu atsi-verčia internete jiems skirtą puslapį www.zemaitukas.lt. Ten sakoma, kad žemaitukų veislė žinoma jau nuo VI-VII a. Kaip puikūs kovos žirgai žemaitukai ypač išgarsėjo XIII-XIV a. Lietuvos karuose su kryžiuočiais. Spėjama, kad žemaitukai kilę iš Rytų stepinių tarpanų, į Lietuvos teritoriją patekusių kartu su indoeuropiečiais maždaug prieš 5 tūkstančius metų, ir formavosi kartu su lietuvių tauta. Iki XIX a. žemaitukai buvo vienintelė Lietuvos arklių veislė, garsi visame pasaulyje.

Parengta pagal Lietuvos žiniasklaidą


„Pasaulio lietuvio” žinios

Praėjusiame PL numeryje trumpai pranešėme, kad 2010 m. lapkričio 11-ąją Kaune mirė iškilus žurnalistas ir visuomenės veikėjas, pedagogas ir švietėjas Juozas Koje-lis. Gruodžio 2 dieną jam būtų su-kakę 94-eri. Kaip „Lietuvos žiniose“ rašė publicistas Vidmantas Valiušai-tis, „iki pastarojo meto buvo fiziškai pajėgus, intelektualiai guvus, nuos-tabiai darbingas. Kiekvieną dieną jis sistemingai dirbo: rašė savo paskuti-nę knygą – atsiminimus“.

Juozas Kojelis gimė 1916 m. gruodžio 2 d. Viekšnaliuose, Telšių apskrityje, aštuonių vaikų ūkininkų šeimoje. Mokėsi Kražių „Žiburio“ gimnazijoje, klasikinę fi lologiją stu-dijavo Vytauto Didžiojo universitete Kaune, o paskutinį semestrą – Vilniu-je. Mokytojavo Kretingoje, lietuvių gimnazijoje Miunchene, lituanistinė-se mokyklose Chicagoje ir Los An-geles, dėstė JAV kariuomenės kalbų mokykloje Californijoje. Buvo gim-nazijų direktorius ir vicedirektorius.

Okupacijų metais dalyvavo

In memoriam Juozui Kojeliuiantibolševikinėje ir antinacinėje re-zistencijoje. Vokiečių gestapo areš-tuotas kalėjo Klaipėdos, Ragainės ir Kauno kalėjimuose.

Išeivijoje įvairias pareigas ėjo Pasaulio Lietuvių Bendruomenės, Amerikos lietuvių tarybos, Lietu-vių fronto bičiulių, Amerikos baltų laisvės lygos, Lietuvių fondo, Rezo-liucijoms remti komiteto, Politinių kalinių sąjungos, JAV respublikonų partijos ir kitose organizacijose.

Nuolat rašė lietuvių ir ameri-kiečių spaudoje, redagavo žurnalą „Į Laisvę“, dalyvavo žurnalų „Aidai“ ir „Lietuvių dienos“ redakciniuose kolektyvuose, išleido dvi stambias publicistikos knygas „Iš nakties į rytą“ (1996), „Tarp rūpesčių ir vil-ties“ (2001).

Kaip liudija V. Valiušaitis, „ant J. Kojelio darbo stalo liko bent trys projektai, kuriuos išvysti tikėjo-si dar būdamas gyvas: koresponden-cijos knyga, trečiasis publicistikos tomas ir atsiminimai apie gyvenimą išeivijoje. Praėjusią vasarą jis man sakė: „Gyvenimą nugyvenau, mirti nebijau, Dievas buvo dosnus, nebe-turiu ko Jo prašyti, tik tikiuosi, kad dar porą metų sutvarkyti „paskuti-nius reikalus“ Jis man duos...“

...J.Kojelio žurnalistinė kūry-ba – tai ištisos kelios Lietuvos isto-rijos epochos. Pradėjęs bendradar-biauti spaudoje 1935 metais, tą dar-

bą dirbo ilgai ir produktyviai – net 75 metus! Paliko vertingų pasakoji-mų, turingos publicistikos, unikalių liudijimų“.

„Tikiu, kad mano straipsnių mozaiką skaitantieji, – palydėdamas savo publicistikos tomą „Iš nakties į rytą“ rašė Juozas Kojelis, – pama-tys žmones ir jų veiklą neiškreiptą, neretušuotą, parodytą sine ira et studio. Polemizuodamas nė prieš vieną oponentą niekad sąmoningai nepanaudojau neteisingo fakto. Var-tojau ir kietokų išsireiškimų, tačiau laikiausi kun. Stasio Ylos nuostatos: „Žodis gali būti aštrus, bet švarus.“

„Velionis Juozas Kojelis pri-klausė tai kartai, kuri, vos sulaukusi brandos, buvo priversta patirti vieną okupaciją po kitos ir žiauriomis prie-vartos sąlygomis ginti savo įsitikini-mus, savo vertybes, savo laisvę. ...Ir priverstinėje emigracijoje Juozas Kojelis dirbo Lietuvai ir lietuvybei – kaip pedagogas, kaip aktyvus patrio-tas, kaip mokslo ir kultūros žmogus, leidinių autorius. Todėl Velionio redaguoto žurnalo pavadinimas „Į laisvę“ buvo ne tik prasmingas reto-rinis šūkis, bet ir visų Juozo Kojelio dvasinių bei fizinių jėgų vektorius, Jo viso gyvenimo darbų apibendrini-mas“, – rašoma Lietuvos Respubli-kos Seimo pirmininkės Irenos De-gutienės užuojautos laiške Velionio artimiesiems.

PRANCIŠKONŲ GIMNAZIJOS KRETINGOJE 70-MEČIO ŠVENTĖJE (IŠ KAIRĖS): DIREK-TORIAUS PAVADUOTOJAS ALGIRDAS SLUŠNYS IR BUVĘS DIREKTORIAUS PAVADUOTOJAS JUOZAS KOJELIS, KUN. ASTIJUS KUNGYS, OFM, DR. JUOZAS ALEKSANDRAVIČIUS

Documents

M /493 ISSN 1732–0135 Šiame numeryje: Užsienio lietuviai ... 01Didžiosios Britanijos Lietuvių Ben-druomene, bet kai lietuvių atsirado Šiaurės Airijoje, atsirado poreikis organizaciją