Asta Skirmantienė Aušrinė Jurgelionytė

LYGINAMOSIOS POLITIKOS ĮVADAS:

seminarų metodinė medžiaga

Vytauto Didžiojo universitetasKaunas, 2011

Seminarų metodinė medžiaga apsvarstyta ir rekomenduota pub-likuoti Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto Politologijos katedros posėdyje 2011 01 27 (protololo Nr. 1) ir Politikos mokslų ir diplomatijos fakulteto tarybos posėdyje 2011 02 25 (protokolo Nr. 38).

Recenzavo prof. Algis Krupavičius

ISBN 978-9955-12-660-7

© Asta Skirmantienė, 2011 © Aušrinė Jurgelionytė, 2011 © Vytauto Didžiojo universitetas, 2011

TURINYS

1 seminaras. KONSTITUCIONALIZMAS ...............................................42 seminaras. ĮSTATYMŲ LEIDYBA ..........................................................73 seminaras. VYKDOMOJI VALDŽIA ....................................................124 seminaras. VIETINĖ IR CENTRINĖ BIUROKRATIJA ....................155 seminaras. TEISMINĖ VALDŽIA .........................................................196 seminaras. POLITINIS DALYVAVIMAS .............................................227 seminaras. INTERESŲ GRUPĖS ...........................................................268 seminaras. RINKIMAI IR RINKĖJAI ...................................................309 seminaras. POLITINĖS PARTIJOS .......................................................3410 seminaras. POLITINĖS IDEOLOGIJOS ............................................3811 seminaras. POLITINĖ KULTŪRA......................................................44LITERATŪRA .............................................................................................47Priedas. KATEGORIJOS REFERATUI....................................................47

4

1 seminaras KONSTITUCIONALIZMAS

Konstitucija yra įsigalėjusių ir fundamentalių teisės normų rinki-nys, nustatantis pagrindinių valdžios šakų tarpusavio santykius ir ry-šius. Konstitucija gali vystytis ir keistis, net jei dokumentiškų pokyčių ir nėra. Konstitucijos gali būti ir neaiškios, ir nepavykusios. Istorijoje daug tokių atvejų, kai demokratinės konstitucijos sužlugo, nes jas išstūmė revoliucijų, autokratų ar karinės diktatūros. Taigi demokratijos sėkmė priklauso ne vien nuo konstitucijos – politinis elitas ir patys piliečiai privalo priimti ir vykdyti demokratinę politiką.

Konstitucija kaip tvirtovė – ji turi būti tvirtai pastatyta ir gerai saugo-ma karių. Juk konstitucijos reikalingos žmonių gyvenimo teisinei tvar-kai užtikrinti, todėl joms būtinas patvarumas.

Konstitucijų sandara. Konstituciją, kaip teisinę tikrovę, sudaro įvairios nuostatos – konstitucinės normos ir konstituciniai principai, kurie įvairiose Konstitucijos formuluotėse yra tiesiogiai įtvirtinti arba iš jų išvedami. Jie negali prieštarauti vieni kitiems, o sudaryti darnią sistemą.

Konstitucinės ir institucinės teorijos

Senasis konstitucionalizmas. Politikos teoretikų susidomėjimas konstitucija pastebimas dar nuo Aristotelio pareikšto garsaus komentaro apie Atėnų Konstituciją. IX a. pabaigoje – XX a. pirmoje pusėje iniciaty-vos ėmėsi ne politinės teorijos tyrinėtojai, bet teisininkai ir lyginamosios politikos mokslininkai. Jų darbai buvo daugiausia teisinio, aprašomojo ir istorinio pobūdžio bei apsiribojo tik keliomis Vakarų valstybėmis, ypač Jungtine Karalyste, Jungtinėmis Amerikos Valstijomis ir Prancūzija. Po Antrojo pasaulinio karo ši politikos mokslų sritis buvo nuožmiai kriti-kuojama dėl pernelyg dominavusio aprašomojo ir teisinio pobūdžio ir per menko analitikos taikymo, dėl teorijos įgyvendinimo ir apibendrini-mo stygiaus, dėl siauro taikymo tik Vakarų kultūros šalyse ir, svarbiausia, dėl per didelio domėjimosi formaliais ir teisiniais dokumentais.

Taigi XX a. paskutiniame ketvirtyje, atgaivinus susidomėjimą kons-titucija, buvo peržengtos senojo konstitucionalizmo ribos.

5

Naujasis konstitucionalizmas. Jis bandė subalansuoti tris pagrindi-nius interesus:

1. Piliečių teisių gynimą ir valdžios galių apribojimą.2. Ribotas valdžios galias ir atskaitomybės maksimumą, reikalaujant

efektyvių valdžios veiksmų šiame sudėtingame ir greitai kintan-čiame pasaulyje. Teigiama, jog konstitucija – ne abstrakti forma, o praktinis mechanizmas, kuris turi būti atidžiai pagamintas ir techniškai prižiūrėtas, ir tik tada sprendžiama, koks jo efektyvu-mas praktikoje.

3. Bandymą pritaikyti konstituciją prie šalies socialinių ir ekonomi-nių aplinkybių. Suvokta, jog nėra vieno paties geriausio konsti-tucinio šablono, tačiau egzistuoja daug įvairių konstitucijos mo-delių, tinkančių skirtingoms situacijoms. Konstitucinė teorija bandė išspręsti problemą dėl demokratijos, įsteigtos ankstesnėse nedemokratinėse valstybėse, stabilumo, ypač etniškai, religiškai, lingvistiškai ir kultūriškai suskaldytose šalyse. Pasak Centrinės ir Rytų Europos pilietinės visuomenės teoretikų, labai svarbu, kad konstitucijos garantavo piliečių organizacijų teises ir jų ne-priklausomybę nuo valdžios. Teigiama, jog etniškai mišrioms vi-suomenėms reikėjo konsensuso demokratijos formos, ginančios mažumos teises ir suteikiančios teisę veiksmingai dalyvauti vals-tybės gyvenime.

Naujasis institucionalizmas. Tiek naujasis, tiek senasis konstitu-cionalizmai tvirtina, kad konstitucijos svarbios ir kad jos yra ne tik reikšminga demokratinės sistemos dalis, tačiau ir veikia politinių vei-kėjų elgesį bei visą politinės sistemos darbą. Ši pagrindinė idėja yra va-dinama „naujuoju institucionalizmu“. Tai yra ne tiek teorija, kiek ben-dras požiūris, kuris koncentruojasi į valdžios ir politines organizacijas, struktūras ir institucijas. Jam būdingi tokie bendri bruožai:

Institucijos yra ribos, apibrėžiančios individų veiklą. Politinės ins-titucijos varžo ne tik individų veiksmus, bet ir jų pažinimo ribas. Kaip minėta, veikėjai sistemoje priima jiems priskirtas taisykles ir pagal jas koordinuoja savo veiksmus.Institucijos yra praeities istorinių mūšių produktas, kuriuose nugalė-tojai savo interesams tenkinti kuria tam tikras organizacines formas, net jei jie tai daro nesąmoningai. Konstitucijos įkūnija praeities po-litinių kovų rezultatus ir nurodo, kas ir kaip užsiima politika.

6

Institucijose yra užprogramuotas tęstinumo principas. Kartą įsteig-tos, institucijos yra linkusios gyvuoti ir toliau, nebent tam tikros aplinkybės mėgina jas pakeisti. Tačiau tai padaryti gali būti labai sunku, kadangi institucijų veikla yra labai giliai įsišaknijusi.

Taigi institucijos yra visuomenės, kurioje jos veikia, produktas, ta-čiau jos drauge formuoja visuomenę ir jos politiką. Teigiama, jog poli-tinė įtaka gali „sugrąžinti valstybę atgal“, derinant pagrindinių politinės sistemos institucijų interesus (ne tik konstitucijas) su jų istoriniu vys-tymusi. Konstitucinės inžinerijos idėja yra ta, jog tinkamos institucijos svarbios visuomenei dėl demokratinio stabilumo ir kokybės.

Savikontrolės klausimai1. Įvertinkite konstitucijos svarbą ir apibūdinkite jos sandarą.2. Kuo senasis konstitucionalizmas skiriasi nuo naujojo?3. Kas būdinga naujajam institucionalizmui?4. Koks pastarojo santykis su abiem konstitucionalizmo rūšimis?

Pagrindinės sąvokos: konstitucija, senasis konstitucionalizmas, naujasis konstitucionalizmas.

Papildoma literatūraVietoj papildomos literatūros studentams siūloma išnagrinėti Lietu-

vos konstitucionalizmo atvejį pagal savarankiškai pasirinktą literatūrą.

Siūlomi palyginti valstybių atvejai:1. JAV ir Meksika. 2. Jungtinė Karalystė ir Butanas.3. Lenkija ir Rusija.

7

2 seminaras ĮSTATYMŲ LEIDYBA

Įstatymų leidyba yra teisės dalis, pavesta įstatymų leidžiamajam or-ganui. Tai procesas, kai teisinis dokumentas inicijuojamas, aptariamas ir galiausiai tampa įstatymu.

Įstatymų leidybos sandara: parlamentas (pagrindinė institucija) ir prezidentas. Pastarajam įstatymų leidybos procese dažniausiai priklauso įstatymų iniciatyvos teisė (demokratinėse valstybėse), įstatymų priėmi-mas (autoritarinėse valstybėse), jų peržiūra ir grąžinimas parlamentui dar kartą persvarstyti.

Įstatymų leidybos funkcijos. Išrinkti įstatymų leidžiamieji organai (parlamentai) atlieka daug vaidmenų ir turi daug funkcijų, tačiau jas galima suskirstyti į keturias apibendrintas grupes:

viešosios nuomonės atstovavimas;valdžios ir politinės sistemos įteisinimas;įstatymų leidyba;vykdomosios valdžios priežiūra ir valstybės administravimas.

Viešosios nuomonės atstovavimas. Demokratinėse santvarkose įsta-tymų leidžiamieji organai yra pagrindiniai atstovaujamieji organai, todėl ir jų atstovai turi būti tiesiogiai išrinkti, kad išreikštų viešąją nuomonę. Dažniausiai tai reiškia partijos politinės nuomonės atspindėjimą, nes dau-guma Pirmųjų rūmų narių priklauso partijoms. Tačiau kai kurie įstatymų leidžiamieji organai atstovauja specifinių visuomenės grupių (ūkininkų, darbininkų, verslininkų, Bažnyčios, mažumų grupių) arba specifinių sri-čių (miestų, regionų, rinkimų apygardų) politiniams interesams. Nepri-klausomai nuo to, kaip jie būna išrinkti ar kaip išreiškia viešąją nuomo-nę, įstatymų leidžiamieji organai atlieka bendrą elektorato atstovavimo funkciją. Išrinkti įstatymų leidžiamieji organai dažnai kritikuojami kaip neatstovaujantys visuomenės. Kita vertus, tvirtinama, kad politikai gali atstovauti ne tik tų socialinių grupių, kurioms jie patys priklauso, intere-sams. Taip pat galima teigti, kad svarbiausia yra išreikšti politinių partijų pažiūras, nes būtent pagal jas paprastai pasiskirsto elektorato balsai.

Įteisinimas. Nepriklausomai nuo sudėties ir išrinkimo būdo, poli-tinės sistemos įteisinimui svarbus yra faktas, kad parlamentą tiesiogiai

8

išrenka visuomenė ir kad jis reguliariai susirenka viešai aptarti politi-nius klausimus. Išrinkti įstatymų leidžiamieji organai padaro valdžią demokratiškai teisėtą ir padeda užtikrinti politinės sistemos stabilumą. Tai reiškia, kad jie įteisina ne tik esamą valdžią, bet ir visą politinę sis-temą bei taisykles, pagal kurias ji veikia. Opozicijos gali kantriai laukti kitų rinkimų, kai turės galimybę perimti valdžią ir būti pripažintos tei-sėtomis tų, kuriuos ką tik išstūmė iš valdžios.

Įstatymų leidyba. Dauguma įstatymų leidžiamųjų organų neinici-juoja įstatymų projektų, tačiau labai detaliai juos apsvarsto. Parlamentą nuolat spaudžiantys terminai reiškia, kad kai kurie įstatymų projektai arba jų dalys detaliai išvis nenagrinėjami. Tačiau visi yra apsvarstomi, laikantis sudėtingo taisyklių rinkinio, nustatančio įstatymų projek-tų priėmimą parlamente, kol jie tampa teise. Tai paprastai apima de-batų ar skaitymų vieneriuose ar abejuose parlamento rūmuose seką ir daug klausymų komitetuose, taip pat vieneriuose ar abejuose rūmuose. Įstatymų projektai paprastai perduodami iš šių debatų klausymams (ir atvirkščiai) ir gali tuo metu būti keičiami, kol galiausiai priimami. Todėl abipusė priklausomybė tarp įstatymų vykdomosios ir leidžiamosios val-džios šakų yra pagrindinis parlamentinių sistemų bruožas.

Vykdomojo ir administracinio aparato priežiūra. Pirminė išrink-tų įstatymų leidžiamųjų organų funkcija – atidžiai stebėti vykdomąjį ir administracinį valstybės aparatą. Vyriausybės įstatymų projektų nagri-nėjimas yra vienas iš būdų tai padaryti, tačiau yra ir daug kitų:

Veto galia. Kai kurios įstatymų leidžiamosios institucijos turi galią vetuoti ar keisti vykdomosios valdžios pateiktus politinius pasiūlymus.Vykdomosios valdžios paskyrimų patvirtinimas. Tai paskyrimai į aukštas valstybines pareigas.Klausinėjimo laikas. Dauguma prezidentų ar ministrų pirminin-kų privalo prisistatyti ar pasiaiškinti savo įstatymų leidžiamo-sioms institucijoms arba asmeniškai, arba raštu. Paprastai klau-simai būna įprastinės parlamento darbotvarkės dalys, tačiau jos gali būti ir ypatingos (pvz., prezidento apkaltos procedūros).Debatai. Tai proga apsvarstyti tam tikrą vyriausybės politiką ir veiksmus. Būna debatų, susijusių su specifiniais įstatymais ir gana techninių, kitų debatų metu kalbama apie bendruosius politikos reikalus, dar kitų – apie skubius nenumatytus dalykus. Debatų

9

privalumas – jie priverčia vyriausybes susidurti su viešu nagri-nėjimu ir kritika bei gali padėti pagerinti įstatymų kokybę. Trū-kumas – tokie debatai neretai sumenkinami iki partijų politinio šešėlinio bokso, organizuojamo visuomenei.Balsavimai dėl nepasitikėjimo arba apkaltos. Ypatinga įstatymų leidžiamųjų organų galia – gebėjimas nušalinti vykdomąją val-džią balsuojant dėl nepasitikėjimo arba apkaltos. Parlamentinėse sistemose vyriausybė gali išsilaikyti valdžioje tik tol, kol ją remia įstatymų leidžiamojo organo dauguma. Jeigu vyriausybė pralai-mi balsuojant dėl pasitikėjimo įstatymų leidžiamajame organe, ji nebegali būti valdžioje ir turi atsistatydinti, kad galėtų būti su-formuota nauja vyriausybė, turinti daugumos paramą. Tai yra įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių abipusės priklau-somybės kertinis akmuo.Komitetai. Atidi vyriausybės priežiūra neįmanoma didelėse insti-tucijose. Ją geriau atlieka maži komitetai, turintys laiko, patirties ir techninių žinių gilintis į sudėtingą šiuolaikinę įstatymų leidybą. Komitetai taip pat gali išvengti blogiausių įprastinių partijų kon-fliktų, kurie dažnai pasitaiko pagrindiniuose debatų rūmuose, as-pektų. Partinė komitetų sudėtis paprastai atspindi viso įstatymų leidžiamojo organo sudėtį, o daugumą sudaro vyriausybės nariai. Komitetai dažnai gali ir neveikti maksimalia jėga, tačiau jie yra vienas veiksmingiausių ginklų, kuriuos įstatymų leidžiamosios institucijos turi kovoje su galinga vykdomąja valdžia.

Kalbant apie demokratinių institucijų teorijas, egzistuoja didžiulė įvairovė formalių demokratinių išdėstymų ir institucijų, kuriuos kiekvie-na šalis derina savitu būdu. Šią milžinišką konstitucinių charakteristikų įvairovę praktikoje dažniausiai galima suskirstyti į vos kelis bendruo-sius šablonus, naudojamus daugelyje šalių. Iš visų skirtingų būdų derinti santykius tarp vykdomosios ir leidžiamosios valdžių, paprastai būna tik trys esminiai tipai: prezidentinis, pusiau prezidentinis ir parlamentinis. Nors galima labai skirtingai organizuoti teritorinį valdymą šalyje, prak-tikoje egzistuoja tik du pagrindiniai tipai – federalinis ir unitarinis – ir vos keli potipiai kiekvienoje kategorijoje.

Demokratijos taip pat gali būti sugrupuotos į dvi bendras kategori-jas – daugumos ir konsensuso. Daugumos demokratija, arba Vestmins-terio modelis:

10

sutelkia vykdomąją valdžią, suteikdamas ją partijai, turinčiai ne-žymią daugumą įstatymų leidžiamajame organe;sujungia įstatymų vykdomąją ir įstatymų leidžiamąją galias klasi-kiniu parlamentiniu būdu;jei sudarytas iš vienerių rūmų – koncentruoja galią; jeigu yra dveji rūmai, vienam valdžios organui suteikia gerokai viršesnį statusą;nesuteikia teismams specialių galių peržiūrėti teisės aktus arba spręsti konstitucinius reikalus, nes tai išplėstų galią kitos valdžios šakos atžvilgiu;turi tam tikrą konstitucinį lankstumą tiek, kiek pati konstitucija gali būti keičiama paprastu valdžios organo daugumos balsavi-mu – taip pat, kaip gali būti pakeista ir paprasta teisė;tai dažnai būna unitarinė valstybė, kai centrinei vyriausybei su-teikiamos reikšmingos galios ne tik savo, bet ir žemesnių teritori-nės valdžios vienetų reikalams;turi daugumos ir disproporcines rinkimų sistemas, dvipartines sistemas, grupes, priklausomas nuo vykdomųjų ir pliuralistinių, konfliktuojančių interesų grupių sistemų.

Konsensuso demokratija: stengiasi sudaryti plačią koalicinę vyriausybę, susidedančią ne iš vienos partijos arba nežymios jų daugumos, tačiau iš visų arba daugumos svarbių partijų plačioje koalicijoje;atskiria ir subalansuoja įstatymų vykdomąją ir įstatymų leidžia-mąją valdžias;dažnai būna federalinė, – tai, žinoma, reiškia tam tikro laipsnio teritorinę decentralizaciją, kai kuriais atvejais (pvz., Belgijos) ji taip pat gali būti forma neteritorinio federalizmo, kuriame skir-tingoms kalbinėms, etninėms ar kultūrinėms grupėms suteikia-ma tam tikra autonomija;turi du įstatymų leidžiamuosius organus (dveji rūmai) su suba-lansuotomis galiomis;turi galią teisme peržiūrėti politinius ir konstitucinius reikalus kaip būdą bandyti sureguliuoti skirtingų valdžios šakų ir lygme-nų konfliktą;pasižymi tam tikro masto konstituciniu nelankstumu, nes siekia išlaikyti savo galias išskaidytas ir įtraukti pačias įvairiausias nuo-mones į bet kokį bandymą keisti sistemą;

11

turi proporcinius rinkimus, daugiapartines sistemas, korporaci-nes interesų grupių sistemas, taip pat nepriklausomus centrinius bankus.

Taigi apibendrinant galima teigti, kad daugumos sistemos suteikia politinę galią daugumai piliečių ir jiems atstovaujančių politinių partijų, o konsensuso demokratijos stengiasi atstovauti kiek įmanoma dides-niam žmonių skaičiui. Pagrindinis daugumos modelio mechanizmas – ir koncentruoti galią politinėje vykdomojoje valdžioje, ir palikti šios galios įgyvendinimą santykinai nesuvaržytą. Konsensuso modelyje bandoma plačiau paskirstyti vykdomąją valdžią parlamentinėms partijoms, taip pat ši galia ribojama įvairiais būdais. Kitaip sakant, daugumos modelis sutelkia vykdomąją valdžią ir gana nedaug apriboja jos įgyvendinimą, o konsensuso modelis išskaido galią ir apriboja jos naudojimą.

Savikontrolės klausimai1. Kas yra įstatymų leidyba ir kam ji priklauso? 2. Kokios yra pagrindinės įstatymų leidžiamosios valdžios funkci-

jos? 3. Kokiais būdais įstatymų leidžiamoji valdžia prižiūri įstatymų

vykdomąją valdžią? 4. Kaip grupuojamos demokratijos ir kokią įtaką šis grupavimas

turi valdžių padalijimui?

Pagrindinės sąvokos: įstatymų leidyba, įstatymų priežiūra, interesų grupavimas, interesų išreiškimas, legitimacija, interpeliacija.

Papildoma literatūra LIJPHART, A. Patterns of Democracy. Government Forms and Performance in Thirty-Six Countries. New Haven: Yale University Press, 1999, p. 200–215.

VATTER, A. Bicameralism and Policy Performance: The Effects of Cameral Structure in Comparative Perspective. The Journal of Legislative Studies, 2005 Summer, Vol. 11, No. 2, p. 194–215.

Siūlomi palyginti valstybių atvejai:1. Suomija ir Makedonija.2. Airija ir Rusija.3. Islandija ir Somalis.

12

3 seminaras VYKDOMOJI VALDŽIA

Vykdomoji valdžia – tai viena iš trijų valdžios šakų. Ji atsakinga už sprendimų priėmimą, įstatymų bei kitų teisės aktų įgyvendinimą ir ko-ordinavimą.

Vykdomosios valdžios sandara. Dažniausiai už vykdomąją valdžią atsakingi prezidentas ir (ar) vyriausybė. Kita vertus, yra šalių, kur pre-zidentas turi ir kitokias funkcijas. Pvz., JAV jis apskritai yra valstybės galva ir pagrindinis vadovas, o Vokietijoje – tik simbolinė figūra, turinti labai menkų galių. Taip pat gali būti, kad prezidentas vadovauja ir vals-tybei, ir vyriausybei.

Vykdomosios valdžios sustiprėjimasAnot ekspertų, stebimas laipsniškas procesas, kai galia pereina iš

įstatymų vykdomosios įstatymų leidžiamajai valdžiai. Tai jie bando pa-grįsti penkiais visuomenei svarbiais veiksniais.

Valdymo formos sudėtingumas. Dėl socialinio, ekonominio ir po-litinio pasaulio sudėtingumo bei priklausomybės vykdomoji valdžia įgauna naują vaidmenį ir svarbą. Visuomenės problemos (branduo-linė energija, aplinkosauga, ekonomika), jos sudėtingumas, atskirtis, augantys reikalavimai vyriausybei, didėjantis tarptautinis ir pasaulinis spaudimas – tai visas kompleksas problemų, reikalaujančių bendro valdžios koordinavimo ir kontrolės. Be to, viena didžiausių modernios vyriausybės problemų – poreikis sukontroliuoti ir nukreipti ta pačia linkme įvairių agentūrų, departamentų bei kitų pavaldžių institucijų vykdomą politiką.

Deleguota įstatymų leidyba. Įstatymų leidybos prigimtis taip pat keičiasi. Tai sąlygoja specifinės aplinkybės ir greita situacijos kaita. Įtaką jai daro technologinės naujovės, tarptautinis ar savos visuomenės spau-dimas. Todėl atsiranda būtinybė sukurti bendrus įstatymus, vykdomajai valdžiai paliekant pagrindinius sprendimus. Tai ir galima vadinti dele-guota įstatymų leidyba, kuri suteikia vykdantiesiems daugiau galių, nei paprastai jiems priklausytų.

Organizaciniai vykdomosios valdžios pranašumai. Reikšmin-gas vykdomosios valdžios pranašumas – galia. Kadangi vykdomosios

13

valdžios atstovų sąlyginai nedaug (prezidentai ir nedideli ministrų ka-binetai), todėl jiems lengviau susivienyti dėl bendro intereso bei greitai ir ryžtingai reaguoti į įvykius. Vykdomąją valdžią remia gerai apmoka-mas personalas (prezidentūros, ministerijos tarnautojai), jai vadovauja aiškus politinis lyderis, sugebantis tiesiogiai bendrauti su visuomene ir paaiškinti savo bei savo aplinkos sprendimus.

Žiniasklaida. Šiuolaikinė vykdomoji valdžia į pagalbą pasitelkė spau-dos atstovus, padedančius išnaudoti kiekvieną palankaus žinia sklaidos teikiamo viešumo atvejį. Įstatymų leidžiamosios valdžios debatų funkci-ja yra perduota žiniasklaidai, nes šiuolaikinės viešos politinės diskusijos dažniau vyksta televizijos studijose, o ne valdžios kabinetuose.

Palyginti su vykdomąja, įstatymų leidžiamoji valdžia yra didelis ir gremėzdiškas organas, kurį sudaro šimtai išrinktų atstovų, pasiskirsčiu-sių po partijas ir dažnai nesugebančių veikti skubiai arba vienbalsiai. Tokiomis aplinkybėmis vykdantieji ima vadovauti ir įgyja galios.

Partinė organizacija. Šiuolaikinės politinės partijos yra organizuo-tos, jose laikomasi griežtos disciplinos. Tai padeda vykdomajai valdžiai jas kontroliuoti ir užsitikrinti, kad jų vykdoma politika bei įstatymai bus priimti leidžiamosios valdžios. Dar daugiau – kuo stipresnė partijos sis-tema, tuo stipresnis vykdytojas ir silpnesnis įstatymų leidėjas. Išimčių pastebima šalyse, turinčiose silpnas partijas. Tinkamiausias pavyzdys – Šveicarija. O Izraelyje, JAV ir naujose demokratinėse Centrinės ir Rytų Europos šalyse silpnos ir fragmentinės partijos silpnina vykdomąją ir stiprina įstatymų leidžiamąją valdžią.

Taigi šie argumentai tarsi leidžia tvirtinti, jog federalinių vyriau-sybių vykdomoji valdžia tapo galingesnė nei iki šiol. Kita vertus, anot įvairių autorių, šie argumentai aršiai ginčijami politologų, tvirtinan-čių, kad realybėje jie beveik nepastebimi. Politologai nurodo įvykius, iliustruojančius, kad net stipriausi vykdytojai gali būti pažabojami įstatymų leidėjų. Pvz., R. Nicksonas turėjo atsistatydinti, kad išvengtų apkaltos; Billui Clintonui buvo pradėtas apkaltos procesas; Margaret Thatcher nuvertė jos pačios parlamentinė partija. Tai koalicinių vy-riausybių, netekusių galios dėl prarasto savo rinkėjų pasitikėjimo, pa-vyzdžiai. Jie leistų teigti, kad senosios vykdomosios ministrų pirmi-ninkų ir kabineto valdžios sistemos daugiau ar mažiau funkcionuoja kaip ir anksčiau. Galia tam tikra prasme yra padalyta dviem vyriausy-bės atšakoms.

14

Savikontrolės klausimai1. Kokios galios ir funkcijos priskiriamos vykdomajai valdžiai?2. Įvertinkite įstatymų leidžiamosios ir įstatymų vykdomosios val-

džių santykį. 3. Kokie pagrindiniai veiksniai sąlygoja vykdomosios valdžios stip-

rėjimą?4. Kokie faktai ir pavyzdžiai galėtų paneigti vykdomosios valdžios

stiprėjimą?

Pagrindinės sąvokos: vykdomoji valdžia, deleguota įstatymų leidyba.

Papildoma literatūraLIJPHART, A. Patterns of Democracy. Government Forms and Performance in Thirty-Six Countries. New Haven: Yale University Press, 1999, p. 90–115.

O’MALLEY, E. Investigating the Effects of Directly Electing the Prime Minister. Government and Opposition, 2006, Vol. 41, No. 2, p. 137–162.

Siūlomi palyginti valstybių atvejai:1. Olandija ir Butanas.2. Vokietija ir Rusija.3. Argentina ir Venesuela.

15

4 seminaras VIETINĖ IR CENTRINĖ BIUROKRATIJA

Sąvoka „biurokratija“ pirmą kartą buvo pavartota 1764 m. Prancū-zijoje pareigūnų valdymui, iš esmės besiskiriančiam nuo demokratijos, autokratijos ar monarchijos, apibūdinti. Biurokratija – racionali, taisy-klėmis pagrįsta, hierarchinė organizacijos forma, skirta didelio masto administracinėms užduotims atlikti.

Valstybės biurokratijos sandara. Biurokratinis aparatas – svarbi kiekvienos valstybės valdymo dalis. Biurokratija, kaip priimtų politinių sprendimų vykdytoja ir įgyvendintoja, kartu teikianti viešąsias paslaugas, tampa svarbia demokratijos sąlyga. Biurokratai atlieka įstatymų bazės įgyvendinimo, visuomenės interesų agregacijos ir artikuliacijos, komu-nikacijos funkcijas. Vyriausybės ministerijos, sudarančios centrinę biu-rokratijos aparato ašį, dažniausiai orientuojasi į pagrindines valstybės veiklos sritis: ekonomiką, vidaus politikos reikalus, santykius su užsie-nio šalimis, gynybą, transportą ir komunikacijas, švietimą, aplinkosaugą ir t. t. Įvairiose valstybėse tam tikros skirtingos funkcijos būna pavedamos vienai atitinkamai ministerijai, pavyzdžiui, sujungiant švietimo ir šeimos, transporto ir aplinkosaugos reikalus. Nuo to priklauso ir viso biurokrati-jos aparato dydis, nors viešasis sektorius, kaip socialinio, ekonominio ar politinio gyvenimo dalis, kontroliuojama arba reguliuojama valstybės ar jos institucijų, visada išlieka svarbus valstybės valdymo srityje. Jis gali kisti nuo santykinai mažo ir kompaktiško Japonijos ar Turkijos varianto, kur valstybės tarnyboje dirba atitinkamai 6,5 proc. ir 9,4 proc. visų dirbančių-jų, iki santykinai didelio gerovės valstybės modelio šalių – Danijos, Švedi-jos, Norvegijos, kur biurokratinis aparatas apima atitinkamai 35,4 proc., 31,7 proc. ir 30,6 proc. visų dirbančiųjų. Vis dėlto valstybės tarnautojų skaičius ar biurokratinio aparato biudžetas nėra viso biurokratinio apara-to galios ir svarbos matmenys. Minėtas Japonijos pavyzdys liudija, kad net santykinai nedidelė Tarptautinės prekybos ir industrijos ministerija, veik-dama per glaudžią integraciją su valstybės verslo ir politikos elitu, vaidina svarbų vaidmenį visos šalies ekonomikos vystymosi srityje.

Nepriklausomai nuo valstybės biurokratinio aparato dydžio ir ga-lios, visas demokratines valstybes vienija bendras biurokratinio aparato

16

valdymo principas: kiekvienai ministerijai paprastai vadovauja už savo veiksmus rinkėjams atskaitingas politikas. Pagal tai, ar valstybėje yra parlamentinė, ar prezidentinė valdymo sistema, šis politikas gali būti tiesiogiai renkamas parlamento narys arba skiriamas tiesiogiai renka-mo politiko, kuriam ir tampa atskaitingas. Parlamentinėse sistemose vy-riausybę formuoja ir ministrais dažniausiai būna valdančiosios partijos ar koalicijos nariai, o prezidentinėse sistemose ministerijų vadovai pa-prastai skiriami ir yra atskaitingi prezidentui. Šis principas, kaip vienas demokratiškų kontrolės mechanizmų, teoriškai užtikrina viso biurokra-tinio aparato atskaitingumą valstybės gyventojams, įgyvendinamą per visuotinius rinkimus.

Vis dėlto atskaitomybė rinkėjams geriausiu atveju įgyvendinama tik ministerijų vadovų lygmenyje. Tuo tarpu kasdieninėje veikloje pri-imdami sprendimus jie kliaujasi specialistų valstybės tarnautojų pa-tirtimi, kurie tampa svarbia valstybės politikos įgyvendinimo dalimi. Priklausomai nuo jų paskyrimo sąlygų, šie aukščiausio lygio valstybės tarnautojai gali būti skirstomi į tris pagrindines grupes: nuolatinius administratorius, politinio paskyrimo tarnautojus ir politinius patarė-jus. Nuolatiniai administratoriai – tai politiškai neutralūs nuolatiniai tarnautojai, turintys dirbti kartu su ministrais, vadovaudamiesi neša-liškumo principu. Politinio paskyrimo tarnautojus skiria vyriausybė kas kartą, kai suformuojama nauja vykdomoji valdžia. Šis biurokratų skyrimo principas, viena vertus, leidžia efektyviau įgyvendinti priimtus sprendimus, kita vertus, kelia klientelizmo pavojų. Susiformavus kli-entelistinei sistemai, vyriausybės ir vykdomos politikos santykis tam-pa patronažinis, o viešojo sektoriaus veikla grindžiama asmeniniais ir politiniais kontaktais, siekiant politinės paramos. O politiniai patarėjai yra skiriami ministrų, kuriems ir yra atskaitingi. Bet kuriuo valstybės biurokratinio aparato organizacijos atveju turėtų būti įgyvendinamas pagrindinis teorinis principas: renkami ir rinkėjams atskaitingi politi-kai turėtų priimti politinius sprendimus, o skiriami tarnautojai – juos įgyvendinti. Vis dėlto praktikoje šį principą įgyvendinti sudėtinga, nes politinių sprendimų priėmimas tampa glaudžiai susijęs su jų įgyven-dinimu. Šis ryšys sąlygoja naujos grėsmės – valdininkijos diktatūros – atsiradimą.

Maxo Weberio teorija ir biurokratijos „diktatūra“. Biurokratinis aparatas, būdamas neatskiriama kiekvienos demokratiškos valstybės

17

valdymo dalis, kartu įgyja potencialą tapti antidemokratišku elementu. Biurokratinis aparatas taip pat turi savo interesus, kurie neretai nesu-tampa su politikų ar visuomenės interesais. Įvertindamas šį faktorių ir biurokratijos galią bei įtaką, Maxas Weberis įvardija tris biurokratijos diktatūros prielaidas. Pirma, skiriami tarnautojai įgyja kvalifikaciją ir kompetenciją, dėl kurios tampa pranašesni už jiems vadovaujančius politikus, kurie yra skiriami nebūtinai atsižvelgiant į jų turimą išsilavi-nimą ir valdymo sugebėjimus. Antra, nuolatiniai tarnautojai, skirtingai nei jiems vadovaujantys laikini politikai, dirbdami netrumpą laikotarpį įgyja potencialą daryti ilgalaikę įtaką. Trečia, ilgalaikis darbas jiems su-teikia ir įgytos specializuotos patirties pranašumą. Biurokratinio apara-to kontrolei bei valdininkijos diktatūros prevencijai gali būti pasitelktos įvairios priemonės. Viena jų – politinio paskyrimo tarnautojai ir politi-niai patarėjai. Kiti būdai: įstatymų bazės, reglamentuojančios valstybės tarnautojų elgesį, kūrimas; mokymai, formuojantys profesionalų viešąjį sektorių; auditas, tikrinantis ir ribojantis biurokratų veiksmus; „atviros vyriausybės“ politika, per teisinę bazę užtikrinanti biurokratijos veiks-mų skaidrumą; ombudsmeno institucija.

Vienas iš kovos su biurokratijos diktatūra rezultatų – 1970-aisiais prasidėjusios naujojo viešojo valdymo reformos. Šios reformos įgijo dvi pagrindines kryptis, dažnai taikomas tuo pat metu: privatizaciją ir rin-kos principų pritaikymą bei įgaliojimą. Laikantis privatizacijos ir rinkos principų pritaikymo reformų krypties, dalis ministerijų buvo perfor-muotos į privačias arba iš dalies privačias agentūras. Kaip pagrindinius tikslus iškėlus valstybės biurokratinių operacijų privatizaciją siekiant, kad jos pradėtų veikti konkurencinės rinkos sąlygomis, ir politikos for-mavimo bei įgyvendinimo atskyrimą, biurokratinis aparatas dažnai bū-davo decentralizuojamas, įpareigojant atsisakyti dalies funkcijų ir veikti konkurencinėmis vidinės rinkos sąlygomis. Antrosios reformų krypties tikslas – pakeisti biurokratiją iš nelanksčios ir beasmenės vyriausybės agentūros į piliečiams draugiškas institucijas.

Biurokratijos teorijos išryškėja skirtingai suvokiant valstybės admi-nistracinių institucijų galią. Racionalaus pasirinkimo teorijos atstovas M. Weberis tvirtina, kad viena iš neišvengiamų visuomenės moderniza-cijos pasekmių – biurokratinio aparato plėtimasis. Jis kuria idealų biu-rokratijos modelį, pagrįstą racionalumo, legalumo, hierarchijos ir ofi-cialių taisyklių principais. Vis dėlto idealus modelis nutolsta nuo realaus

18

biurokratijos funkcionavimo, todėl klientelizmo teorija siūlo priešingą biurokratijos vertinimo perspektyvą, tvirtindama, kad čia neišvengia-mai veikia politiniai interesai ir asmeniniai tikslai.

Savikontrolės klausimai1. Kas yra biurokratija?2. Kokias funkcijas atlieka biurokratija?3. Kokie yra pagrindiniai biurokratinio aparato struktūros princi-

pai? Kuo jie skiriasi parlamentinėse ir prezidentinėse sistemose?4. Kokios yra pagrindinės aukščiausio lygio biurokratų grupės? Kuo

jos tarpusavyje skiriasi?5. Koks yra politinių sprendimų priėmimo ir jų įgyvendinimo san-

tykis teorijoje ir praktikoje?6. Kokios yra valdininkijos diktatūros prielaidos?7. Kokios yra galimos biurokratų kontrolės priemonės?8. Kokias biurokratijos aparato reformos kryptis siūlo naujasis vie-

šasis valdymas?9. Biurokratijos sampratos, veikimo ir organizacijos skirtumai, ver-

tinant pagal skirtingas biurokratijos teorijas.

Pagrindinės sąvokos: biurokratija, viešasis sektorius, klientelizmas, naujasis viešasis valdymas.

Papildoma literatūraEWALT, J. A. G. Theories of Governance and New Public Management: Links to Understanding Welfare Policy Implementation. The Annual Conference of the American Society for Public Administration. Newark, New Jork, March 12, 2001.

HAQUE, M. S. Incongruity between Bureaucracy and Society in Developing Nations: A Critique. Peace and Change, 1997, Vol. 22, No. 4, p. 432–462.

Siūlomi palyginti valstybių atvejai:1. JAV ir Jungtinė Karalystė.2. Švedija ir Graikija.3. Nyderlandai ir Danija.

19

5 seminaras TEISMINĖ VALDŽIA

Neretai iškyla problema, kad valdžia, interpretuodama įstatymus, gali norėti manipuliuoti jai suteikta galia, siekdama savų interesų. Todėl reikia, jog šalyje veiktų už konstitucinę priežiūrą atsakinga institucija, prižiūrinti, kad konstitucijos paisoma. Kol konstitucija yra svarbiausias teisinis dokumentas, teisėjai turi būti svarbiausi arbitrai, užtikrinantys jos veikimą. Todėl tiek teisėjai, tiek visa teisinė sistema dažniausiai yra ir aukščiausia nepriklausoma, nekorumpuota, patyrusi ir konstitucinius dalykus išmananti atšaka. Tai savo ruožtu reikalauja teisinės nepriklau-somybės apsaugant teisėjus nuo politikų kišimosi ir korupcijos pagun-dų. Dėl šios priežasties teisėjai dažnai yra gerai aprūpinti socialinėmis garantijomis ir jų darbas gerai apmokamas. Kai kurios valstybės turi specialius konstitucinius teismus, bet nemaža dalis šias pareigas perlei-džia kitiems reguliariesiems teismams.

Taigi teisminė priežiūra (angl. Judicial Review) – teisminės arba kvaziteisminės institucijos vykdoma įstatymų leidžiamosios ir vykdo-mosios valdžios institucijų priimtų norminių teisės aktų atitikties aukš-tesnės galios teisės aktams kontrolė.

Teisminės priežiūros dalis yra konstitucinė kontrolė, t. y. įstatymų ir kitų aukščiausių valstybinės valdžios institucijų priimamų teisės aktų vertinimas atitikties Konstitucijai aspektu. Konstitucinės kontrolės pra-džia laikomas 1903 m. JAV Aukščiausiojo Teismo sprendimas byloje Marbury v. Madison, kuriame Teismų įstatymas (angl. Judiciary Act) buvo pripažintas prieštaraujančiu JAV Konstitucijai.

Teisminės priežiūros užtikrinimo problematika. Vis dėlto ne vi-sos demokratinės šalys tinkamai užtikrina teisminę priežiūrą dėl keleto priežasčių:

1. Sunku garantuoti politinę teisėjų nepriklausomybę. Daugely-je šalių aukštesnio rango teisėjus skiria politikai, ir tam tikrų politinių pažiūrų politikai dažnai skiria tų pačių pažiūrų teisė-jus. Taip pat teisėjai nėra visiškai laisvi nuo socialinio viešosios nuomonės ir žiniasklaidos formuojamo spaudimo. Svarbiausia tai, jog teisėjai dažniausiai priklauso konservatyvių pažiūrų

20

socialinėms grupėms, todėl priima politiškai konservatyvius sprendimus.

2. Teigiama, kad, esant demokratijai, už konstitucijos interpretavi-mą turėtų būti atsakingi demokratiškai išrinkti teisės aktų leidė-jai, o ne teismų sistema.

Teisminės valdžios vaidmuo. Teisėjai dirba vadaovaudamiesi ne tik konstitucine teise. Kitos teisės šakos taip pat gali daryti politinį povei-kį, pavyzdžiui, rinkimų ar mokesčių teisė, kai galima paveikti valstybės galimybes surinkti lėšų. Iš tiesų kai kurie teisės aktai yra sąmoningai migloti. Tokiais atvejais teismai privalo aiškinti teisės aktus ir nuspręsti, kaip jie turi būti taikomi konkrečiais atvejais. Tai darydamas, teismas gali ne tik aiškinti teisės aktus, bet tam tikrais atvejais ir pakoreguo-ti juos. Šiuo aspektu teisėjai gali vaidinti svarbų politinį vaidmenį kaip trečioji valdžia.

Teismų vaidmuo valstybėje yra linkęs plėstis. Šiuo metu visame de-mokratiniame pasaulyje vyrauja bendra tendencija teismams aktyviau reikštis valdžioje – kai teisinė sistema turi teisę vykdyti teisminių doku-mentų peržiūrą.

Pagrindinėmis teismų vaidmens didėjimo priežastimis laikoma:didėjanti teisės aktų ir valdžios veiksmų apimtis;vis sudėtingesnis valdžios aparatas, taigi, yra didelė tikimybė, kad kils konfliktų tarp centrinių valdymo institucijų ir subjektų, ypač federacinėse valstybėse ar susikuriant naujoms supranacionali-nėms institucinėms sąrangoms (pvz., ES);didėjantis dėmesys teisės viešpatavimui ir piliečių teisėms bei po-reikis išdėstyti tai teisiškai;noras naudotis teismų paslaugomis kaip priemone išspręsti kon-fliktą (bylinėjimosi kultūra);politikų nenoras ar negebėjimas spręsti sudėtingų politinių klau-simų: jie yra linkę entuziastingai perduoti kai kurias politines „karštas bulves“ teismams spręsti (ypač kai atvejai yra susiję su moralinėmis problemomis).

Kita vertus, įstatymų anuliavimas ir pastangos pasirinkti iš skirtingų teisės aiškinimų gali sąlygoti tokias pasekmes kaip politikos formavimas.

Dar vienas pusiau teisinis modernios demokratinės politikos veiksmas yra ombudsmeno skyrimas. Ombudsmenas – tai skundų nagrinėjimo pareigūnas, arba valstybės pareigūnas, į kurį gali kreiptis

21

piliečiai dėl netinkamo viešųjų institucijų administravimo. Švedija, ku-rioje ir prasidėjo ombudsmeno institucijos raida, turi keturis ombuds-menus, kuruojančius skirtingas viešųjų paslaugų sritis. Ombudsmeno institucijas turi daugelis Vakarų Europos šalių (Austrija, Danija, Suomi-ja, Nyderlandų karalystė, Norvegija, Portugalija, Švedija, Jungtinė Kara-lystė ir kt.). Dažniausiai ombudsmenai nėra gausiai finansuojami, o jų galios paprastai ribotos, todėl jie retai daro didelį poveikį.

Savikontrolės klausimai1. Koks yra teisminės valdžios vaidmuo demokratinėje valstybėje? 2. Kodėl ir kuo sunku užtikrinti teisminę priežiūrą demokratinėje

valstybėje?3. Kokios priežastys lemia teismų vaidmens didėjimą?

Pagrindinės sąvokos: teisminė priežiūra, teisinis aktyvizmas, om-budsmenas.

Papildoma literatūraBEN-DOR, O. The Institutionalisation of Public Opinion: Bentham’s Proposed Constitutional Role for Jury and Judges. Legal Studies, June 2007, Vol. 27, No. 2, p. 216–235.

Siūlomi palyginti valstybių atvejai:1. Italija ir Etiopija.2. Lenkija ir Argentina.3. Didžioji Britanija ir Indija.

22

6 seminaras POLITINIS DALYVAVIMAS

Politinis dalyvavimas (Political Participation) – veiksmai, kuriais politinės sistemos dalyviai daro įtaką politiniam procesui ir sprendimų priėmimui. Organizacijos ir žodžio laisvės, kaip ir laisvė kurti politines partijas, kurios, dalyvaudamos rinkimuose, tampa galimybe formuoti valstybės politiką – tai teoriniai demokratijos elementai, leidžiantys pi-liečiams tiesiogiai paveikti valstybės valdymą. Vis dėlto net demokra-tiškose valstybėse šios priemonės neužtikrina realios galimybės daryti tiesioginę įtaką politinių sprendimų priėmimui, o daugumos piliečių politinės įtakos forma tėra dalyvavimas rinkimuose ir referendumuose.

Politinio dalyvavimo formos. Politinis dalyvavimas skirstomas į: (1) legalias ir nelegalias; (2) legitimias ir nelegitimias; (3) konvencines ir nekonvencines formas. Dalyvavimo skyrimas į konvencines ir nekonven-cines formas jungia dvi dalyvavimo dimensijas – konstitucingumą ir legi-timumą. Konvencinis dalyvavimas apima legitimias, institucionalizuotais politinio proceso elementais besiremiančias formas. Nekonvencinis da-lyvavimas apima tuos veiksmus, kurie nesiremia institucinėmis politinio proceso įtakos formomis. Sidney Verba, Normanas H. Nie ir Jae-On Kim (1978) išskyrė keturis konvencinio dalyvavimo tipus: balsavimą, veiklą rinkimų kampanijose, bendruomeninę veiklą (veiklą su grupe bendruo-menėje) ir susitikimus su pareigūnais asmeniniais klausimais. Tipai ski-riasi piliečiams keliamais reikalavimais, tikslais ir veiklos pobūdžiu. Vieni veiksmai reikalauja daug pastangų ir aukšto politinio išmanymo lygio; ki-tos politinio dalyvavimo formos yra gana rutiniškos. Konvencinis dalyva-vimas dar skiriamas į: (1) paramos, kai dalyvavimu kokio nors kandidato rinkimų štabo veikloje arba valstybinių švenčių minėjimuose išreiškiama parama esamai politinei sistemai, ir (2) įtakos, kai siekiama pakeisti esamą politiką. Nekonvencinis dalyvavimas (arba protesto politika) apima pla-tų spektrą veiksmų – pradedant peticijų pasirašinėjimu ir baigiant prie-vartos veiksmais. Protesto politikai būdingi šie bruožai: (1) tai tiesioginis veiksmas konfrontuojant su politiniais elitais; (2) protestas gali susitelkti ties specifinėmis problemomis ar politiniais tikslais ir perduoti didelį kie-kį informacijos su nemenka politine jėga; (3) patys dalyviai kontroliuoja

23

protesto vietą ir laiką. Nors demokratija remiasi visų piliečių lygybės idėja, nė vienoje demokratinėje valstybėje nėra dalyvavimo lygybės. Tačiau eg-zistuojanti dalyvavimo nelygybė nepaneigia esminio demokratijos princi-po – galimybės kiekvienam piliečiui, išnaudojant turimus gebėjimus, da-ryti įtaką sprendimų priėmimui. Dalyvavimas nėra vien demokratinėms politinėms sistemoms būdingas bruožas. Įvairaus pobūdžio autoritariniai režimai turi savų motyvų skatinti gyventojų dalyvavimą. Šiuolaikiniams nedemokratiniams režimams, siekiant išsilaikyti, būtina reaguoti į piliečių interesus, suteikti dalyvavimo galimybių. Tiesa, dalyvavimas yra kontro-liuojamas, galimas tik griežtai apibrėžtose ribose.

Politikos dalyviai. Dar XX amžiaus 6-ajame ir 7-ajame dešimtme-čiuose buvo išskirtos trys vakarietiškų demokratinių valstybių gyventojų grupės, atsižvelgiant į jų politinio įsitraukimo lygį: gladiatoriai (politines pareigas einantys lyderiai ir aktyvūs veikėjai, kurie vadovauja partijoms, politinėms organizacijoms ar kampanijoms), stebėtojai (didžioji gyvento-jų dalis, neįsitraukusi į politiką, išskyrus dalyvavimą rinkimuose, domė-jimąsi žiniasklaidos priemonių pateikiama informacija ir dalyvavimą kai kuriose politinėse diskusijose) ir abejingieji (politiškai pasyvūs gyvento-jai, kurie nebalsuoja rinkimuose ir nesidomi politika). Vėliau S. Verbos, N. H. Nie ir J. Kim lyginamosios politikos tyrimai patvirtino šių trijų grupių egzistavimą ir detalizavo didžiosios gyventojų dalies – stebėtojų – įvaizdį. Atskleista, kad individai yra linkę įsitraukti į tam tikras konkre-čias jų interesus atspindinčias veiklos formas, tačiau jos nieko nepasako apie politinio dalyvavimo aktyvumą. Kita vertus, dauguma žmonių kas-dieniniame gyvenime nesidomi politika, kartais dalyvauja rinkimuose ir politiškai aktyvūs tampa tik susiklosčius tam tikroms aplinkybėms. Vis dėlto jie nėra abejingieji, nes jų politinį pasyvumą nulemia kitos priežas-tys. Marginalų grupę sudaro pilietinių teisių neturintys psichikos ligo-niai ir nusikaltėliai, beraščiai, imigrantai, labai seni ir ligoti žmonės. Dalis žmonių politikoje nedalyvauja tiesiog vengdami konfliktinių situacijų ar neigiamų emocijų. Kai kurie žmonės nuo politikos atsiriboja dėl nuosta-tos, kad jie nieko negali pakeisti arba netiki sistemos demokratiškumu. Motyvą dalyvauti politikoje taip pat praranda asmenys, didžiausią dė-mesį skiriantys kitai veiklai – darbui, šeimai ar laisvalaikiui. Ši grupė po-litikoje dalyvauja nereguliariai, tik tada, kai tampa suinteresuoti, tačiau neįsipareigoja jokioms ideologijoms ar konvencinėms organizacijoms, pavyzdžiui, partijoms ar profesinėms sąjungoms.

24

Politinio aktyvumo veiksniai. Nepaisant didelio politiškai pasyvių piliečių skaičiaus, atlikti tyrimai parodė, kad, priešingai nei įprastai ma-noma, politinis aktyvumas Vakarų demokratijose turi tendenciją didė-ti. Be to, net vien dalyvavimu rinkimuose, kaip politinės veiklos forma, apsiribojantys piliečiai savo prioritetus balsuojant grindžia ne trumpa-laikėmis simpatijomis, bet kandidatų ir partijų praeities veikla bei atei-ties pažadais. Tai patvirtina dvi tendencijos. Pirma, elgesį rinkimų metu paaiškina esamos politikos kryptys ir įvykiai, ypač susiję su mokesčiais, nedarbu, infliacija, ekonomika, socialiniais klausimais, karu ar tarptau-tiniais įvykiais. Antra, spręsdami, kaip balsuoti, rinkėjai pasitelkia žemo informuotumo racionalumą, t. y. piliečiai, neturėdami daug politinių ži-nių, pasižymi gana plačiu pagrindinių problemų suvokimu arba nuomo-nę politiniais klausimais formuoja remdamiesi patikimais, jų manymu, šaltiniais. Tad žmonės gali perimti kitų – partijų lyderių, politikos ko-mentatorių, draugų ar laikraščių (jiems patikimų šaltinių) – pažiūras.

Kitas gyventojų politinį dalyvavimą nulemiantis veiksnys – standar-tinio modelio faktoriai: socialinė padėtis, statusas, išsilavinimas, pajamos. Šie glaudžiai tarpusavyje susiję kintamieji (socialinė padėtis dažniausiai teigiamai koreliuoja su išsilavinimu ir pajamomis) rodo, kad aukštesnę socialinę padėtį, aukštesnį išsilavinimą turintys ir daugiau uždirbantys pi-liečiai yra labiau linkę būti politiškai aktyvūs. Kita vertus, papildomi – ly-ties, amžiaus ir gyvenimo toje pačioje bendruomenėje trukmės – faktoriai iliustruoja, kad daugumoje šalių politiškai aktyvesni yra vyrai nei moterys, vyresnio amžiaus žmonės nei jaunimas ir ilgiau gyvenantys toje pačioje bendruomenėje. Šių faktorių visuma charakterizuoja ir politinius lyderius: tai vidutinio amžiaus, viduriniojo arba aukštesniojo socialinio sluoksnio vyrai („3-M“ principas: angl. middle-aged, middle and upper class, male).

Greta individualių charakteristikų, nulemiančių piliečių politinį aktyvu-mą, galima išskirti ir bendras sąlygas, veikiančias gyventojų politinį dalyva-vimą. Pirma, ne tik bendrą politinį dalyvavimą, bet ir atskiras dalyvavimo formas sąlygoja politinė valstybės sistema. Didesnis valstybės demokratiš-kumo laipsnis yra didesnio politinio piliečių aktyvumo sąlyga. Antra, svar-bus ir politinių partijų bei organizacijų vaidmuo: kraštutinėms ideologinėms pažiūroms atstovaujančios partijos orientuojasi į konkrečią piliečių grupę, todėl išauga tikimybė, kad šios grupės atstovai bus įtraukti į politinę veiklą.

Skirtingos politikos teorijos siūlo skirtingas politinio dalyvavimo aiški-nimo formas. Marksistinė ir klasių teorijos tvirtina, kad politines pažiūras

25

ir elgesį formuoja save reprodukuoti siekiančios kapitalistinės institucijos, o politinė kultūra yra savo ekonominius interesus ginančio valdančiojo elito (politinio elito, kuris turi ganėtinai galios priimti visus svarbius valstybės val-dymo sprendimus) įtakos rezultatas. Elito teorija taip pat teigia, kad politikos formavimo srityje dominuoja nedidelis valdančiųjų sluoksnis, tačiau, skir-tingai nei marksistai, nurodo, kad elitas negali užsitikrinti ilgo dominavimo, nes vyksta nuolatinė politinio elito kaita. Nors yra daug elito teorijų versijų, visoss sutariama, kad visuotinė demokratija neįmanoma, nes politikoje vi-sada dominuos tik maža žmonių grupė. Tuo tarpu racionalaus pasirinkimo teorija politinį dalyvavimą aiškina tvirtindama, kad racionalūs, savo intere-sais besivadovaujantys rinkėjai visuomet balsuos už jų pažiūras tenkinančias partijas ar kandidatus. Todėl valdžios siekiančios politinės partijos visada stengiasi orientuotis į vidutinį rinkėją bei jo pažiūras ir prioritetus.

Savikontrolės klausimai1. Kas yra politinis dalyvavimas?2. Kokios yra galimos politinio dalyvavimo formos?3. Kokias politinio nedalyvavimo priežastis galima išskirti?4. Kokios yra konvencinio ir nekonvencinio politinio dalyvavimo

formos?5. Kokie yra faktoriai ir kaip jie nulemia individo politinį aktyvumą?6. Kaip politinį dalyvavimą aiškina skirtingos politinės teorijos?

Pagrindinės sąvokos: politinis dalyvavimas, žemo informuotumo racionalumas, valdantysis elitas.

Papildoma literatūraELLIS, A. Tuning in to Democracy: Challenges of Young People’s Participation and Civic Education. Public Speech, Global Electoral Organisations Conference. Washington DC, USA, 27 March, 2007.

LIJPHART, A. Unequal Participation: Democracy’s Unresolved Dilemma. American Political Science Review, 1997, Vol. 91, No. 1, p. 1–14.

Siūlomi palyginti valstybių atvejai:1. Ispanija ir Vokietija.2. JAV ir Australija.3. Austrija ir Lenkija.

26

7 seminaras INTERESŲ GRUPĖS

Interesų grupė (angl. Interest group; Pressure group) – visuomenės narius, turinčius bendrus interesus ir tikslus, vienijanti organizuota struktūra (asociacija), kuri siekia paveikti valdžios institucijų priima-mus sprendimus, tačiau pati nesiekia iškovoti politinės valdžios. Vieną trumpiausių interesų grupių apibrėžimų yra pateikęs Grahamas Wilso-nas, jas apibūdindamas kaip „institucionalizuotą ryšį tarp valstybės ir svarbiausių visuomenės sektorių“. Interesų grupės politikos moksluose taip pat labai dažnai įvardijamos kaip „spaudimo grupės“, „interesų aso-ciacijos“, „poveikio grupės“ ir pan. Anot kai kurių autorių, interesų gru-pes teisingiausia būtų vadinti „organizuotais interesais“, nes jų atstovau-jamų interesų standartinė „grupių“ sąvoka paprasčiausiai nebeapima. Struktūriniu, organizaciniu ir funkciniu požiūriu, politiniame procese dalyvaujančios interesų grupės turi panašumų bei įvairių, formalių ir neformalių, ryšių su politinėmis partijomis ar socialiniais judėjimais. Interesų grupės nuo politinių partijų iš esmės skiriasi tuo, kad intere-sų grupės rinkimuose savarankiškai nekelia savo kandidatų (sąrašų) ir nesiekia politinės valdžios, – jos tik siekia paveikti valdžios priimamus sprendimus. Tuo tarpu socialiniai judėjimai iš dalies gali sutapti su inte-resų grupėmis, tačiau organizuotos interesų grupės yra mažesnės, stabi-lesnės ir labiau formalizuotos struktūros. Paprastai interesų grupės yra skirstomos į viešojo ir privataus intereso, kapitalo (darbdavių) ir darbo (dirbančiųjų), ekonominių (verslo, agrarinės) ir visuomeninių interesų (aplinkosaugos, vartotojų teisių) ir t. t. Interesų grupės atlieka visuo-menės sektoriaus interesų atstovavimo, informavimo ir švietimo, pro-blemų aktualizavimo ir politinės darbotvarkės formavimo bei daugelį kitų funkcijų. Priimamus politinius sprendimus interesų grupės veikia tiesiogiai (peticija, dalyvavimas ekspertų darbo grupėse, lobistų asme-niniai kontaktai ir sąveika su biurokratija) ir netiesiogiai (rinkimų kam-panijų rėmimas, poveikis politinių partijų programoms, visuomenės nuomonei žiniasklaidoje). Aktyviai dalyvaudamos politiniame procese, interesų grupės sukuria priimamų politinių sprendimų kontrolės, poli-tikos viešumo ir valdžios institucijų informuotumo prielaidas.

27

Interesų grupių funkcijos politikoje. Tiek spaudimo grupės, tiek socialiniai judėjimai atlieka tas pačias interesų agregacijos ir interesų artikuliacijos funkcijas bei veikia vadovaudamiesi tomis pačiomis tai-syklėmis: pirma, kuo anksčiau įsitraukti į politikos formavimo procesą; antra, veikti kiek galima aukštesniame valstybės valdymo lygmenyje. Priklausomai nuo santykio su valstybės valdymo institucijomis ir pa-reigūnais, grupės dar gali būti skirstomos į vidines ir išorines grupes. Vidinės grupės – spaudimo grupės, galinčios daryti įtaką aukštesniems valstybės pareigūnams, dažnai pripažįstamos kaip vienintelės legiti-mios tam tikrų interesų atstovės ir dėl to formaliai įtraukiamos į ofi-cialias konsultacines institucijas. Tuo tarpu išorinės grupės aukštiems valstybės pareigūnams įtakos neturi, su jomis oficialiai nesikonsultuo-jama. Atitinkamai nuo santykio su valdžia skiriasi ir išorinių grupių veikimo principai: vidinės grupės kliaujasi tiesioginiais kontaktais ir įtaka, o išorinės grupės pasitelkia protestų, demonstracijų, įvairių ak-cijų metodus. Apskritai yra tiesioginis ir netiesioginis spaudimo gru-pių veikimo būdai. Jei tiesioginis būdas yra veikimas per įtakingiausius valstybės veikėjus – vykdomąją valdžią, parlamentą, ministerijas, vals-tijos ar vietos valdžią, tai netiesioginis įtakos siekimo būdas – veikimas per politines partijas, viešas kampanijas, žiniasklaidą, teismus, tarptau-tines institucijas.

Vis dėlto bet kokios grupės įtakos laipsnis priklauso ne tik nuo jos statuso kaip vidinės ar išorinės grupės, bet ir papildomų vidinių gru-pės bruožų. Pajamos, narių skaičius, organizacinės galimybės jungti vi-sus potencialius narius, grupių pasidalijimas ar vieningumas, galimos sankcijos, charizmatiškas lyderis, keliami klausimai – vidiniai bruožai, taip pat lemiantys grupės įtaką. Greta kiekvienos grupės veikimo sėk-mei svarbūs tampa ir politinės aplinkos, kurioje grupė veikia, bruožai: viešoji nuomonė apie grupę, grupės legitimumas, ryšiai su politinėmis partijomis, santykis su valdančiomis jėgomis.

Priklausomai nuo santykio su valstybės valdžia, atskirose valsty-bėse grupių statusas varijuoja nuo korporatistinio iki paravyriausybi-nio ar trišalio modelio. Korporatizmas – viešosios politikos vykdymo organizavimo būdas, įtraukiant glaudų didžiųjų ekonominių interesų bendradarbiavimą į formalų vyriausybės aparatą, taip kartu formu-luojant ir įgyvendinant politiką. Korporatistiniam santykiui tarp gru-pių ir valstybės valdžios egzistuoti reikalingos šios sąlygos: hierarchinė

28

grupių struktūra, leidžianti atstovauti visiems nariams (vyriausybė turi pripažinti šias grupes), galimybė kurti visoms partijoms priimtiną poli-tiką. Pagal paravyriausybinį modelį didelės institucinės grupės vaidina paravyriausybinių agentūrų vaidmenį, kurios viešąsias paslaugas teikia, gaudamos finansinę bei kitokią valstybės paramą. Taip susiformuoja nei visiškai privati, nei vieša vyriausybės šaka. Trišalis modelis – ma-žiau centralizuota nei korporatistinė sistema, tačiau taip pat apimanti vyriausybės konsultacijas verslininkų ir profesinių sąjungų dažnai ke-liamais klausimais.

Visą savanoriškos narystės organizacijas aiškinančių teorijų gausą galima suskirstyti į tris pagrindines teorines stovyklas: pliuralizmą; marksistinę / elitistinę teoriją; socialinio kapitalo ir pilietinės visuome-nės teoriją. Pliuralizmas grindžiamas skirtingų grupių konkurencijos, išteklių sklaidos (netvirtinant, kad ši sklaida yra tolygi), valdžios fra-gmentacijos, kai skirtingais klausimais ir aplinkybėmis galimos skir-tingos koalicinės konfigūracijos, polinkio jungtis į politines sąjungas argumentais. Marksistinė / elitistinė teorija, priešingai pliuralizmui, tvirtina, kad spaudimo grupės kenkia demokratinei sistemai. Šio tei-ginio prielaidomis tampa argumentai, kad, pirma, grupėms vadovauja keletas nerenkamų lyderių; antra, atstovaujama išsilavinusių, turtingų, aukštesnio socialinio sluoksnio piliečių interesams, tam tikras sociali-nes grupes – labai neturtingus gyventojus, vaikus, benamius, fiziškai neįgalius, mažumų grupes – paliekant nuošalyje; trečia, ištekliai tarp grupių pasiskirsto netolygiai, didžioji dalis atitenka vidurinio sluoks-nio grupėms; ketvirta, galingiausios yra struktūrinę galią ekonomikoje turinčios grupės. Daug bendro su pliuralizmu turinti socialinio kapi-talo teorija pabrėžia savanoriškų organizacijų demokratinėje sistemoje svarbą. Teigiama, kad organizacijos tampa lemiamu veiksniu demo-kratinėms pažiūroms skleisti ir puoselėti, moko demokratijos įgūdžių, kuria visai visuomenei naudingą socialinį kapitalą. Panašias idėjas kelia ir pilietinės visuomenės teorija, įvardydama organizacijų indėlį kuriant pilietinę visuomenę, – tai ypač aktualu valstybėms, kuriose demokrati-nė sistema yra dar tik kuriama.

29

Savikontrolės klausimai1. Kokius grupių tipus galima išskirti?2. Kuo spaudimo grupės skiriasi nuo politinių partijų?3. Kuo socialiniai judėjimai skiriasi nuo politinių partijų ir spaudi-

mo grupių?4. Kokios yra spaudimo grupių ir socialinių judėjimų funkcijos?

Kokie jų veikimo principai?5. Kuo skiriasi vidinės ir išorinės grupės? Kokie jų veiklos ypatu-

mai?6. Kokie yra tiesioginiai ir netiesioginiai interesų grupių veikimo

būdai?7. Kokie faktoriai lemia spaudimo grupių veiklos sėkmę?8. Kuo skiriasi ir siejasi korporatistinis, paravyriausybinis ir trišalis

modeliai?9. Kokios yra pagrindinės savanoriškų organizacijų aiškinimo teo-

rinės kryptys? Kokias pagrindines idėjas jos kelia?

Pagrindinės sąvokos: spaudimo grupės, interesų grupės, tikslinės grupės, vidinės grupės, išorinės grupės, korporatizmas, paravyriausybi-nis modelis, trišalis modelis.

Papildoma literatūraLIJPHART, A. Patterns of Democracy. Government Forms and Performance in Thirty-Six Countries. New Haven: Yale University Press, 1999, p. 171–184.

MICHALOWITZ, I. What Determines Influence? Assessing Conditions for Decision-Making Influence of Interest Groups in the EU. Journal of European Public Policy, 2007, Vol. 14, No. 1, p. 132–151.

Siūlomi palyginti valstybių atvejai:1. Rusija ir Prancūzija.2. Estija ir Čekija.3. Ukraina ir Turkija.

30

8 seminaras RINKIMAI IR RINKĖJAI

Demokratiški rinkimai – piliečiams suteikta visuotinė, lygi gali-mybė išreikšti savo nuomonę laisvuose ir lygiuose, objektyviai admi-nistruojamuose rinkimuose, kuriuose laisvai gali konkuruoti partijos ir kandidatai. Tai užtikrina minimalių demokratijos kriterijų įgyven-dinimą, kadangi laisvi rinkimai apima esmines demokratines žmogaus teises. Balsavimas, kaip tiesioginės demokratijos išraiška, turi dvi for-mas: visuotinių rinkimų ir referendumo – valstybės klausimo sprendi-mo tiesioginiu viešu balsavimu. Vis dėlto, nors referendumų skaičius po 1960-ųjų nuolatos augo, jie yra kur kas retesni (išskyrus Šveicarijos atvejį) nei rinkimai.

Rinkimai, kaip tiesioginės demokratijos išraiška, neatsiejami nuo kito svarbaus, rezultatus lemiančio veiksnio – rinkimų sistemos – taisyklių, nustatančių, kaip rinkėjų balsai paverčiami mandatais atstovaujamose institucijose. Demokratiškose valstybėse labiausiai paplitusi paprastos daugumos sistema, kuri, manoma, garantuoja stabilią ir atskaitingą vy-riausybę. Tuo tarpu ne tokia populiari yra proporcinė rinkimų sistema balsuojant už kandidatų sąrašus, kuri lemia proporcingesnį vietų pasi-skirstymą, atsižvelgiant į rinkimų rezultatus.

Aktyvumas rinkimuose. Dalyvavimas rinkimuose – svarbiausia ir nesudėtinga piliečio pareiga. Todėl dažnai, vertinant valstybės de-mokratiją, vienu iš kriterijų tampa rinkėjų aktyvumas rinkimų metu. Tačiau susiduriama su dviem problemomis. Pirma, kyla klausimas, ar neaktyvus dalyvavimas rinkimuose rodo rinkėjų nepasitenkinimą, ar, priešingai, pritarimą vykdomai politikai ir ją vykdantiems politikams? Istorijos faktai liudija, kad staiga ir dideliu mastu išaugęs rinkėjų ak-tyvumas – visuotinio nepasitenkinimo išraiška. Deja, šis nepasitenki-nimas neretai atveria kelią į politiką radikalioms politinėms jėgoms. Antra, galimas skirtingas rinkėjų aktyvumo vertinimas. Tai gali būti visų rinkiminio amžiaus gyventojų dalis arba registruotų rinkėjų dalis. Kiekvienas skaičiavimas sąlygoja tam tikrą paklaidą, lyginant skirtin-gus valstybių atvejus. Jei vienose valstybėse ne visi rinkiminio amžiaus gyventojai turės balsavimo teisę, kitose gali gerokai skirtis registruotų

31

rinkėjų skaičius. Vis dėlto demokratiškas valstybes sieja viena bendra tendencija: aktyvumas rinkimuose po truputį mažėja. Kita vertus, šis mažėjimas nėra ženklus ir grėsmės demokratinei sistemai nekelia. Tai greičiau sociodemografinės kaitos, o ne nusivylimo demokratija ir rin-kėjų apatijos rezultatas.

Apskritai rinkėjų dalyvavimą rinkimuose lemia daug faktorių, kurie gali būti išskiriami į dvi pagrindines grupes – sisteminius ir individu-alius. Sisteminiai kintamieji apima tokius rinkimų faktorius kaip rin-kimų svarba, sistemos demokratiškumas, konkurencija tarp kandidatų, kairiųjų jėgų dalyvavimas, rinkimų dažnumas, renkamas prezidentas ar parlamentas, bendruomenės charakteristikos. Individualūs kintamieji – socialinė padėtis, amžius, lytis, gyvenimo bendrijoje trukmė, rasė, par-tinės identifikacijos (kai ilgą laiką palaikomos tos pačios politinės jėgos) stiprumas, vertybinės nuostatos.

Parama tam tikroms politinėms jėgoms, kaip ir dalyvavimas rinki-muose, turi tam tikrus lemiamus faktorius, dominuojančius daugumoje demokratiškų valstybių. Kaip rodo tyrimai, svarbiausiu nepriklauso-mu kintamuoju, lemiančiu rinkimų rezultatus, tampa socialinė rinkė-jo padėtis. Dar XIX a. pabaigoje – XX a. pradžioje rinkėjų prioritetus dažniausiai sąlygodavo socialinė padėtis. Istoriškai susiformavusios socialinės takoskyros buvo grindžiamos socialinio sluoksnio, centro–periferijos, miesto–kaimo, kalbos, religijos, etniškumo priklausomybe. Dar XX a. viduryje daugumoje Vakarų valstybių socialinis veiksnys vis dar buvo lemiamas, ir tik XX a. pabaigoje jis tapo ne toks reikšmingas. Tuo tarpu religija tampa vis svarbesniu kintamuoju, nuo kurio priklauso rinkėjų prioritetai. Vakarų Europoje katalikai tradiciškai remia centro ir kairiąsias partijas, o protestantai dažniau palaiko kairiąsias politines jėgas ir žaliuosius. Ši taisyklė, žinoma, nėra griežta ir gali kisti, priklau-somai nuo valstybės tradicijų. Kitų rinkimų rezultatams įtaką darančių kintamųjų – miesto–kaimo, lyties, rasės ir etniškumo – reikšmė išauga tik tam tikrų valstybių atvejais.

Greta mažėjančios socialinės tapatybės įtakos rinkimų rezultatams, pastebima ir kita tendencija: mažėja ir partinė identifikacija. Šie du reiškiniai nulemia didėjančią rinkėjų prioritetų kaitą skirtingų rinki-mų metu. Be to įtakos turi ir šešios aplinkybės. Pirma, besivystančio-se visuomenėse senoji stratifikacija, pagrįsta luomo, religijos ir etniš-kumo veiksniais, persipina su naujomis socialinės padėties ir statuso

32

takoskyromis. Išsivysčiusiose visuomenėse, priešingai, didėja viduri-niojo sluoksnio dalis, todėl mažėja socialine padėtimi grįsto balsavimo atvejų. Antra, mažėjant žemės ūkio sektoriui, nyksta ir miesto–kaimo atskirtis. Trečia, socialinio identiteto įtaką mažina išsilavinimas. Ketvir-ta, poveikį daro žiniasklaida. Penkta, atsirado naujos partijos, o seno-sios pakeitė savo programas, atsižvelgdamos į naujų socialinių grupių interesus. Galiausiai besivystančiose demokratijose esminės yra skurdo, darbo, sveikatos, išsilavinimo problemos, o išsivysčiusiose visuomenėse keliami aplinkosaugos, branduolinių ginklų, lyčių lygybės ir mažumų klausimai. Šių socioekonominių aplinkybių kaita nulemia rinkimų re-zultatų nepastovumą ir nenuspėjamumą.

Balsavimo teorijos. Rinkėjų elgesį, jų prioritetų kaitą aiškina trys pagrindinės teorijos: sociologinė, psichologinė ir racionalaus pasirin-kimo. Sociologinė teorija tvirtina, kad rinkėjų prioritetus pirmiausia lemia socialinė grupė, kuriai priklauso rinkėjas, o kiekviena socialinė grupė remia jos interesams geriausiai atstovaujančią partiją. Šios te-orijos stiprioji pusė – politikos ryšio su socialiniais ir ekonominiais faktoriais akcentavimas. Vis dėlto teorija kritikuojama dėl supapras-tinto tokių priežastinių ryšių nustatymo, kadangi kiekvieno socialinio sluoksnio nariai nebalsuoja automatiškai: veikia ir daugybė papildo-mų veiksnių, kurių įtaka rinkėjų elgesiui taip pat didelė. Psichologi-nė teorija pabrėžia psichologinių aspektų svarbą rinkėjų elgesiui. Šios mokyklos atstovai didžiausią dėmesį skiria individualioms rinkėjų charakteristikoms, ypač partinės identifikacijos vaidmeniui. Kartu iš-keliama politinių klausimų (nedarbo, viešųjų paslaugų, ekonomikos vystymosi), partijų programų (kairės–dešinės dimensija, etnine, reli-gine, kalbine ar regionine tapatybe grįstos partijos) ir politinių lyderių įvaizdžio ir patrauklumo svarba rinkėjų tapatinimusi su tam tikromis partijomis. Racionalaus pasirinkimo teorija rinkimų rezultatus laiko rinkėjų išskaičiavimo padariniu, tvirtindama, kad būna remiama as-meniniams interesams geriausiai atstovaujanti politinė jėga. Dėl šios priežasties partijos stengiasi orientuotis į vidutinį rinkėją – esantį pilie-čių kairės–dešinės pasiskirstymo skalės viduryje, siekdamos užsitikrin-ti kuo didesnę paramą ir laimėti rinkimus. Todėl racionalaus pasirin-kimo teorija aiškina ne tik rinkėjų, bet ir partijų strategijas bei politiką, vykdomą per ekonominės teorijos vartotojo ir gamintojo santykį. Vis dėlto racionalaus pasirinkimo teorija tampa bejėgė, ieškant priežasčių,

33

kodėl žmonės apskritai balsuoja, kadangi demokratinių vertybių puo-selėjimas ir teisės balsuoti svarba asmeniui dažnai peržengia raciona-laus išskaičiavimo siekiant įgyvendinti savo interesus ribas.

Savikontrolės klausimai1. Koks yra rinkimų ir demokratijos santykis?2. Su kokiomis problemomis susiduriama traktuojant rinkėjų akty-

vumą kaip valstybės demokratiškumo matą?3. Kokie veiksniai lemia rinkėjų aktyvumą?4. Kokie faktoriai turi įtakos rinkėjų prioritetams?5. Kokios priežastys lemia rinkėjų prioritetų kaitą?6. Kokios yra rinkėjų elgesį aiškinančių teorijų pagrindinės idėjos?

Pagrindinės sąvokos: rinkimai, referendumas, balsavimo sistema, partinė identifikacija, vidutinis rinkėjas.

Papildoma literatūraBOX, Ch. Setting the Rules of the Game: The Choice of Electoral Systems in Advanced Democracies. American Political Science Review, 1999, Vol. 93, No. 3, p. 609–624.

LARSERUD, S.; and TAPHORN, R. Designing for Equality Best-Fit, Medium-Fit and Non-favourable Combinations of Electoral Systems and Gender Quotas. International Institute for Democracy and Electoral Assistance, 2007.

SARTORI, G. Lyginamoji konstitucinė inžinerija: struktūrų, paskatų ir rezultatų tyrimas. Kaunas: Poligrafija ir informatika, 2001.

Siūlomi palyginti valstybių atvejai:1. Indija ir Ispanija.2. Japonija ir Argentina.3. Kanada ir Vokietija.

34

9 seminaras POLITINĖS PARTIJOS

Politinės partijos – tai panašiai politiškai mąstančių žmonių organi-zacijos, siekiančios politinės galios ir viešumo savo politiniams tikslams pasiekti. Politinė partija gali būti susivienijusi ir dėl tam tikrų, specifinių interesų.

Taigi dar kitaip tariant, politinė partija (lot. pars, partis – „visumos dalis“; angl. political party) – dėl ideologinių, pilietinių, ekonominių ir pan. vertybių sutariančių aktyviausių visuomenės narių organizacija, atstovaujanti dalies visuomenės socialiniams, tautiniams, religiniams ir pan. interesams bei savo veikla siekianti valdžios ir politinės programos įgyvendinimo.

Politinės partijos atlieka visuomenės interesų artikuliavimo, agregavi-mo ir atstovavimo, politinės sistemos ir valdžios sprendimų legitimavimo, politinio elito atrankos ir socializacijos, politinės mobilizacijos ir komuni-kacijos, socialinių-politinių konfliktų sprendimo ir daugelį kitų funkcijų. Politinės partijos skirstomos: pagal santykį su politine sistema – į sistemi-nes ir antisistemines; pagal santykį su valdymu (statusą valdžioje) – į val-dančiąsias ir opozicines; pagal įtaką valdymui – į relevantines (reikšmin-gas) ir marginalines; pagal ideologines-programines nuostatas ir veiklos metodus – į socialistines, konservatyvias, liberalias, radikalias ir t. t.

Be to, kaip sakė Anthony Downsas (cit. iš Newton, van Deth 2005), „politinė partija – tai žmonių grupė, siekianti kontroliuoti valdžią per rinkimuose iškovotus postus“.

Partijų organizacija. Demokratiškose visuomenėse politinės parti-jos siekia dviejų tikslų – laimėti rinkimus ir, patekusios į valdžią, vykdyti savo viešąją politiką. Abiem tikslams pasiekti svarbiausia yra partijos organizacija. Iki susiformuojant šiandieninėms partijoms, jos perėjo tris pagrindinius etapus:

Lyderių partijos (kartais dar vadinamos elito), kurias XIX a. suda-rė bendraminčiai elito ir aristokratijos atstovai.Masinės partijos. XX a. partijos susitelkė ties rinkėjų masėmis, kurias sudarė daug narių, o pačiose partijose buvo įdiegta centra-lizuota organizacinė sistema bei hierarchija.

35

Visa apimančios partijos. Nuo 1970-ųjų partijos stengėsi apimti kuo daugiau socialinių grupių ir interesų bei pradėjo formuoti „vaivorykštines“ koalicijas.

Dabartinės partijos, manoma, išgyvena ketvirtąjį etapą, kai prade-da formuotis žiniasklaidos, kartelinės bei rinkimų-profesionalų parti-jos. Žiniasklaidos partijos naudojasi masinės žiniasklaidos priemonėmis kaip būdu pasiekti rinkėjus. Kartelinės partijos, kurios bendradarbiau-ja siekdamos valstybės išteklių, politiką traktuoja kaip karjeros šuolį ir bendradarbiauja, norėdamos eliminuoti naujas mažas partijas. Politikos profesionalų partijoms ir jų rinkimų kampanijoms vadovauja patyrę ir profesionalūs politikai-karjeristai. Politinių partijų organizacija yra techninis ir organizacinis, o ne ideologinis darbas. Tačiau net ir žinia-sklaidos amžiuje partijoms reikalingi nariai ir parama.

Naujosios partijos ir judėjimai nuo senųjų skiriasi trimis pagrindi-niais aspektais:

jos grindžiamos naujomis temomis (aplinkosauga, feminizmas, taika, gyvūnų teisės ir pan.);jas remia jauni, energingi ir labai išsilavinę profesionalai, todėl jos kuriasi daugiausia turtingose demokratinėse šalyse;jos taiko naujus politinius metodus (pvz., demonstracijos, pro-testai, kartais net agresija).

Daugumos demokratinių valstybių partijos pasižymi dviem bendro-mis charakteristikomis: partinėmis grupėmis (socialistinės, liberalios, demokratinės partijos) ir partine sistema (vienpartinė, dvipartinė ir daugiapartinė sistema).

Partinės vyriausybės. Dažnu atveju, kai nė viena partija nesuren-ka daugumos, valstybėje formuojamos koalicinės vyriausybės. Tuomet dauguma partijų stengiasi suformuoti minimalią laiminčiąją koaliciją (MLK), kurią sudaro mažiausias galimas koalicijos partnerių skaičius. Mažumos vyriausybė, sudaryta iš vienos partijos, taip pat yra gana daž-nas reiškinys. Taip nutinka tuomet, kai opozicinės partijos savo politiką vykdo dirbdamos komitetuose ir priklausydamos lobistinėms grupėms. Kitais atvejais mažumos vyriausybė egzistuoja paprasčiausiai dėl to, jog daugumą sudaranti koalicija yra per silpna, kad išstumtų mažumos par-tiją iš valdžios.

Taip pat egzistuoja daugumos, arba perpildytos, koalicijos, į kurias įeina daugiau koalicijos partnerių, nei reikalinga minimaliai laiminčiajai

36

daugumai sudaryti. Tokiais atvejais, kai daugumą suformuoja visos pa-našiai mąstančios partijos, ženkliai sumažėja konfliktų galimybė. Kri-tiniais atvejais tokios koalicijos yra formuojamos iš visų svarbiausių partijų.

Dvipartinė sistema laikoma stabiliausia valdžios forma. Formuojant koalicijas, politikų debatai dėl valdžios pasidalijimo dažnai nutolsta nuo rinkėjų prioritetų. Nors vienpartinė valdžia laikoma ilgalaikiškiausia, minimali laiminčioji koalicija kai kuriose valstybėse taip pat sugeba iš-likti gana ilgą laiką. Partijos turi imtis lanksčių sprendimų, kad būtų pasiektas stabilumas.

Partijų teorijos

Geležinis oligarchijos dėsnis. Ši Roberto Michelso teorija teigia, kad visos didelės organizacijos yra valdomos kelių žmonių, nepriklausomai nuo to, kiek jos yra demokratiškos. Tai lemia organizacinės ir psicho-loginės priežastys. Organizaciniu aspektu lyderiai yra geriausiai infor-muoti ir labiau organizuoti, o psichologiniu aspektu – dauguma žmonių yra linkę pasitikėti ir perduoti valdžią vienam žmogui. Pagal R. Michel-so oligarchijos teoriją, visi lyderiai anksčiau ar vėliau yra linkę išduoti savo organizaciją dėl valdžios, pinigų ar asmeninės naudos. M. Weberis sutinka, kad išsilavinę ir patyrę profesionalai visuomet dominuos nepa-tyrusių mėgėjų atžvilgiu. Todėl yra du atsakymai į Michelso-Weberio teorijos keliamus klausimus. Pirmiausia, ne visos organizacijos yra oli-garchinės. Antra, nepaisant to, kad organizacijoje gali dominuoti oligar-chija, demokratija yra konkurencijos tarp organizacijų rezultatas.

Duvergerio įstatymas. Pasak Maurice’o Duvergerio, valstybės, ku-riose dominuoja ne proporcinė rinkimų sistema, pirmenybę teikia dvipartinei sistemai, o proporcinei rinkimų sistemai prioritetinė yra daugiapartinė sistema. Neproporcinė rinkimų sistema paprastai diskri-minuoja mažas partijas, nes joms nesuteikiama galimybė būti atitinka-mai reprezentuojamoms.

Koalicijos teorija. Mažumos vyriausybės gali sėkmingai veikti tais atvejais, kai jas palaiko politikai už vyriausybės ribų. Daugumos vyriau-sybės gali būti suformuotos, jei jos padeda siekti viešosios politikos tiks-lų. Koalicijos gali būti formuojamos remiantis minimaliais ideologiniais ryšiais tarp koalicijos partnerių, – tokio pobūdžio koalicijos yra vienos

37

dažniausių. Daugumos koalicijas dažnai sudaro iki šešių partijų, kurios varžosi dėl politinės paramos, apsunkindamos koalicijos kabinetų for-mavimą ir stabilumą.

Taigi apibendrinant galima pažymėti, kad politika yra varžybos dėl valdžios. Politinės partijos istoriškai perėjo tris etapus – nuo elito iki visa apimančių partijų. Senosios partijos patyrė daugybę pokyčių, bet daugu-ma jų sugebėjo sėkmingai prisitaikyti prie kintančios politinės arenos. Dauguma demokratijų turi vienpartinę arba dvipartinę valdžios sistemą, tačiau dažniausiai pasitaiko koalicinė sistema. Nėra pakankamai įro-dymų, kad koalicinė valdžia yra nestabili, neatsakinga ar nevisiškai re-prezentatyvi. Dauguma šiandienos politikų nėra suinteresuoti galiomis, kurias suteikia buvimas valdžioje. Dėl galimybės daryti įtaką viešajai po-litikai jie dažnai sutinka dirbti už valdžios ribų. Tyrimai taip pat patvirti-na, kad koalicinė valdžia yra gerokai efektyvesnė nei daugumos.

Savikontrolės klausimai1. Kokie yra politinių partijų tikslai? 2. Kokie yra politinių partijų raidos etapai? 3. Kokie yra naujų partijų pagrindiniai bruožai ir skirtumai? 4. Kokios gali būti koalicijos ir kaip jos formuojamos? 5. Kokias žinote politinių partijų teorijas ir kokia jų esmė?

Pagrindinės sąvokos: partija, partinė vyriausybė, koalicija.

Papildoma literatūraLIJPHART, A. Patterns of Democracy. Government Forms and Performance in Thirty-Six Countries. New Haven: Yale University Press, 1999, p. 62–89.

VOLDEN, C.; and CARRUBA, C. J. The Formation of Oversized Coalitions in Parliamentary Democracies. American Journal of Political Science, 2004, 48 (3), p. 521–537.

Siūlomi palyginti valstybių atvejai:1. Kolumbija ir Japonija.2. Ispanija ir Ekvadoras.3. Italija ir Rumunija.

38

10 seminaras POLITINĖS IDEOLOGIJOS

Ideologija – tai daugiau ar mažiau sisteminis, gerai išvystytas ir išsamus politinių idėjų bei įsitikinimų rinkinys, susidedantis iš pamatinio teiginio ir jį grindžiančių aiškinimų bei aprašų. Vaizdžiai tariant, jei politika yra kova dėl galios, tai ideologija – šių grumtynių dalis. Įvairių žmonių interesai ir idėjos yra priešingi – skiriasi jų požiūris į politiką. Todėl formuojasi ideolo-ginės pasaulėžiūros: liberalizmas, konservatizmas, anarchizmas, marksiz-mas, maoizmas, socializmas, krikščioniškoji demokratija, socialinė demo-kratija, fašizmas, nacizmas. Konservatizmas, liberalizmas, krikščioniškoji demokratija ir socializmas / socialinė demokratija – tai keturios demokra-tinės ideologijos, svarbios lyginamųjų politinių mokslų tyrėjų darbui. Dar dviejų – nacionalizmo ir žaliosios teorijos statusas yra diskutuotinas.

Ideologijos prigimtis. Ideologija – paini sąvoka, kuriai per jos gyva-vimo istoriją buvo suteikta daug skirtingų prasmių. Ji buvo naudojama kaip ginklas kovoje dėl galios ir kaip pritarimo ar nepritarimo išraiška teigiant, jog vienoje pusėje yra tiesa, protas ir mokslas, o visa, ką turi priešininkai – tik dogmos ir ideologija. Ideologijoms būdingos keturios pagrindinės charakteristikos:

1. Sudėtingumas ir abstraktumas. Ideologija – kompleksinė, abstrak-ti, išsami ir integruota teiginių apie politiką sistema. Ji remiasi pagrindinėmis idėjomis ir prielaidomis apie žmogaus prigimtį, vi-suomenę bei politiką ir svarbiausiomis politinio gyvenimo sąvoko-mis – teisingumu, nepriklausomybe, lygybe, laisve ir demokratija. Taigi ideologija turi būti ganėtinai specifinė, kad tiktų ypatingomis aplinkybėmis, bet drauge ir bendra, kad išliktų ir sklistų pasaulyje.

2. Empirinis paaiškinimas. Ideologija – politinio pasaulio aiškini-mas. Joje išskiriamos svarbiausios politinės detalės bei įvykiai ir pasiūlomas logiškas paaiškinimas to, kas vyksta ir kodėl.

3. Normatyvinis nurodymas. Ideologija siūlo viziją, koks galėtų ir turėtų būti politinis gyvenimas. Ji pristato viziją, kokia turėtų būti gera vyriausybė. Šiuo atveju ideologija – tai normatyvinis tvirti-nimas ir nuorodos.

4. Veiksmų planas. Ideologija pataria, kaip siekti politinių tikslų. Dažniausiai sutariama dėl politinių tikslų – laisvės, teisingumo,

39

demokratijos ir progreso, o ideologiniai skirtumai kyla dėl politi-nių priemonių.

Taigi ideologija yra iš esmės neginčijama sąvoka, stenografiškas api-būdinimas to, kad retai sutariama dėl jų teiginių, reikšmės ir reikalauja-mų veiksmų. Todėl net ta pačia ideologija besivadovaujantys, tos pačios partijos nariai dažnai ginčijasi. Be to, kiekviena pagrindinė ideologija turi daug variacijų, susiliejančių ir iš dalies sutampančių viena su kita skirtinguose taškuose. Sunku nubrėžti aiškią liniją, skiriančią ideologiją ar jos variacijas, nėra aiškaus ir paprasto būdo joms sujungti.

Šešios demokratinės ideologijos. Bandant išdėstyti ideologijas politinio kairumo–dešinumo spektre, konservatizmą reiktų palikti dešinėje, libera-lizmą ir krikščioniškąją demokratiją – centre, o socializmą, socialinę demo-kratiją – kairėje. Kitos, jaunesnės ideologijos, tokios kaip nacionalizmas ir žaliasis politinis mąstymas, tiksliai neatitinka kairės–dešinės kontinuumo.

Konservatizmas. Konservatizmas yra pragmatiškas ir lankstus mąs-tymas. Todėl kai kurie teigia, kad tai ne ideologija, o platus idėjų rin-kinys, ginant savo status quo. Vis dėlto konservatyvus mąstymas gali būti pagrįstas sisteminiu fundamentalių idėjų rinkiniu. Konservatorių mąstymo apie politiką pagrindas yra tokios dvi idėjos: pirmoji aprėpia socialinį ir politinį gyvenimą, antroji – ekonominį.

Kalbant apie socialinius politinius reikalus, konservatizmas labai ver-tina status quo išsaugojimą ir tradicines institucijas. Tai pragmatiška ideologija, teigianti, kad senosios institucijos išliko ir tebėra veiksmin-gos, nes buvo kuriamos pasitelkiant sukauptą išmintį ir praeities patirtį. Visuomenė yra natūralus organizmas, kuris kito lėtai, bet užtikrintai. Taip pat konservatoriai linkę pesimistiškai vertinti žmogaus prigim-tį, tvirtindami, kad blogiausi žmogaus prigimties bruožai – godumas, savanaudiškumas, iracionalumas – būtinai išryškės, nebent bus aiški socialinė hierarchija, išrikiuojanti piliečius socialine tvarka, o valstybė sugebės ją išsaugoti. Daug konservatorių tiki, kad liberali demokratija geriausiai saugoma nedidelio, išsilavinusio elito rankose. Piliečių masė nėra demokratiška, ir jiems suteikti galią pavojinga. Todėl konservato-riai pripažįsta netiesioginę ir atstovaujamą demokratiją, o ne tiesiogines, įtraukiančias formas. Be to, daug konservatorių tiki, kad žmonės yra ne-vienodi ir skiriasi savo protiniais gabumais bei gebėjimais, kad ekono-minė ir socialinė nelygybė yra natūralus ir neišvengiamas dalykas.

Kalbant apie ekonominį pagrindą, konservatizmas yra linkęs pa-sitikėti rinka ir teigia, kad ekonominės konkurencijos rezultatas yra

40

produktyvumas ir viešųjų interesų pasiekimas. Ideologijos vadovavima-sis „nematoma rinkos ranka“ reiškia, jog geriausias būdas tenkinti ben-drus interesus – leisti kiekvienam individui veikti tenkinant asmeninius ekonominius interesus. Taigi, individai varžysis vienas su kitu, todėl turės gaminti kokybiškiausią produkciją ir teikti aukščiausios kokybės paslaugas už mažiausią kainą.

Liberalizmas. Terminas „liberalizmas“ yra dviprasmiškas. Pagal klasi-kinę politinę teoriją, jo esmė – įsitikinimas, kad asmeninė laisvė išsaugoma tik ribojant vyriausybės galią. Tuo tarpu moderniose politinėse sistemose, ypač JAV, „liberalas“, priešingai, yra tas, kurio manymu, vyriausybės inter-vencija turi būti stipresnė. Taip yra todėl, kad terminas „socialistas“ nepri-imtinas JAV. Pasisakantys už bent šiokius tokius vyriausybės veiksmus va-dina save liberalais, norėdami atsiskirti nuo konservatorių. Taigi, terminai „liberalas“ ir „liberalizmas“ iš esmės yra vartojami klasikine prasme.

Ankstyvojo liberalizmo ištakos siekia XVII a. Tai buvo opozicija tra-dicinei to meto valdžiai – karaliams, aristokratijai ir elitui bei socialinei tvarkai ir hierarchijai. Liberalai atsisakė tradicinės vyriausybės prievar-tos, pabrėždami asmeninės laisvės svarbą. Ši idėja – pagrindinis moder-niojo liberalizmo ir konservatorių idėjų skirtumas.

Taigi klasikinis liberalizmas buvo kuriamas remiantis principu, kad vyriausybė privalo elgtis kaip sargybinis, ginantis asmens teises ir nuosa-vybę. Modernioje šios nuostatos versijoje teigiama, kad „geriausia vyriau-sybė yra ta, kuri valdo mažiausiai“. Taip pat liberalus itin domina asmens teisės ir pareigos, jie didelę reikšmę teikia parlamentui ir „patikrinimui bei pusiausvyrai“. Jų manymu, pasidalijusi vyriausybė turi ginti piliečius nuo savavališkos jėgos. Liberalizmo požiūris į žmogaus prigimtį, priešin-gai nei konservatorių, yra optimistinis. Teigiama, kad žmonija geba pri-imti racionalius ir protingus sprendimus savarankiškai. Liberalizmas, vie-na klasikinių teorijų mokyklų, remiasi nepriklausomos nuo vyriausybės pramonės ekonomika ir laisva prekyba. Liberalai nuosekliai ir pastoviai gina rinkos ekonomikos nepriklausomybę ir tvirtai tiki, kad valdžios in-tervenciją reikia riboti, nes individai turi teisę patys priimti sprendimus.

Krikščioniškoji demokratija. Popiežius Leonas XIII pateikė pagrin-dines krikščioniškosios demokratijos tezes 1891 m. enciklikoje „Rerum novarum“. Tai dalinis atsakas liberalizmo ideologijai, kurios kryptis buvo pasaulietinė, net antiklerikalinė. Be to, tai buvo reakcija į didė-jančio populiarumo sulaukusį antireliginį socializmą, monarchizmą ir

41

kraštutinį konservatizmą. Krikščioniškoji demokratija – tarsi bandymas sujungti krikščionybę ir praktinę ideologiją.

Taigi įžanginėje krikščioniškosios demokratijos ideologijos dalyje daroma prielaida, kad natūrali teisė yra visuomenės pagrindas ir elge-sio taisyklės. Natūralios teisės nesuteikia vyriausybė (karalius, teismas, parlamentas, išrinkti atstovai). Ji gaunama tik iš Dievo. Tai žmogaus ge-bėjimas mąstyti. Krikščioniškosios demokratijos doktrinos neigia tradi-cinės socia linės tvarkos konservatizmą, klasikinio liberalizmo pabrėžia-mą individualumą ir „masių despotizmą“, remiamą politinių kairiųjų. Krikščionys demokratai pabrėžia natūralių visuomenės grupių (šeimos, Bažnyčios, bendruomenės) svarbą. Taip pat jie teigia, jog natūraliai susi-formavusioms grupėms turėtų būti leidžiama pačioms spręsti savo pro-blemas. Krikščionys demokratai tvirtina, kad valdžia negali kištis į natū-ralių visuomenės grupių reikalus, privalo leisti joms likti autonomiškoms. Todėl vyriausybė turi kištis tik tada, kai to būtinai reikia ir tik siekdama atkurti įprastas natūralios bendruomenės funkcijas. Be to, krikščioniško-ji moralė reikalauja, kad vyriausybė gintų silpniausius ir vargingiausius visuomenės narius. Tai reiškia, jog ji turi nuosaikiai rūpintis socialine gerove, ypatingą dėmesį skirdama šeimoms (remdama jas pinigais), iš-silavinimui (finansinė parama mokykloms, daugiausia bažnytinėms) ir bendruomenei (kovoti su skurdu, remti ligos ir nedarbo atvejais). Krikš-čioniškoji demokratija pabrėžia socialinę harmoniją ir integraciją. Ofi-cialiosios socialinės institucijos suteikia galią socialinėms grupėms kon-sultuotis ir diskutuoti, nepaisant klasės, religijos ir kitų skirtumų.

Socializmas ir socialinė demokratija. Pirmiausia svarbu atskirti so-cializmą komunistinėse šalyse (Kinijoje, buvusioje Sovietų Sąjungoje) ir demokratinio pasaulio socializmą bei socialinę demokratiją. Komunis-tinėse šalyse vyrauja nedemokratiška santvarka, vadovaujama komunis-tų partijos. Ši ideologija vadinama marksistine, arba komunistine.

Socializmas ir socialinė demokratija yra demokratinių valstybių ide-ologija. Socialinė demokratija teigia, jog žmogus iš prigimties pasižymi gebėjimu mąstyti, yra racionali ir visuomeniška asmenybė. Kiekvienas individas turi įgimtų gabumų, o nevienodi gebėjimai yra individo so-cialinės aplinkos pasekmė. Taigi vyriausybės funkcija – suteikti visiems vienodas galimybes ir padėti atskleisti įgimtus gabumus. Socialistiniai ideologai nurodo, kad svarbiausios ekonomikos dalys turi priklausyti ir būti valdomos vyriausybės. Šitaip išvengiama nelygybės ir socialinės

42

neteisybės. Socializmas, priešingai nei komunizmas, atsisako visiškos vyriausybės kontrolės (planinės ekonomikos) ir skatina viešųjų, privačių ir bendrų įmonių sąjungą (mišriąją ekonomiką). Socialistinėms ir social-demokratinėms vyriausybėms galią suteikia rinkimai. Po to pastarieji turi galimybę nukreipti kapitalistinę sistemą mišrios ekonomikos linkme.

Socializmas būna įvairiausių formų. Dauguma jų skiriasi ne po-litiniais tikslais, nors daugelis socialistų sutinka, jog svarbiausia siekti bendrų vertybių – teisingumo, laisvės ir lygių galimybių. Ideologiniai socialistų nesutarimai kyla iš to, kad kraštutiniai kairieji reikalauja revo-liucijos, o nuosaikieji – evoliucijos.

Nacionalizmas. Tai itin stipri politinė jėga. Jos ištakomis galima laikyti nacionalinį judėjimą dėl laisvės Prancūzijos Revoliucijos metu 1789-aisiais. XX a. susikūrė daug naujų šalių, todėl jį galime drąsiai įvar-dyti kaip nacionalizmo amžių. Nacionalizmą galima pavadinti ideolo-gija, panašia į tuščią butelį, kurį galima pripilti bet kokios doktrinos. Tačiau nacionalistinis mąstymas turi bendrų sąlyčio taškų su trimis šiuolaikinės valstybės bruožais – teritorija, piliečiais ir suverenitetu.

Taigi visi nacionalistai įsitikinę, jog bendras nacionalinis identitetas yra svarbesnis nei klasės, rasės ar religijos skirtumai. Dažniausiai tapaty-bė formuojama pagal etnines, lingvistines, religines, kultūrines, istorines ypatybes, išskiriančias tam tikros teritorijos gyventojus. Nacionalistai taip pat tiki, kad bendrosios tapatybės sąvoką separatistiniai judėjimai galėtų paversti nacionaline nepriklausomybe. Vienu atveju tai gali būti absoliuti nepriklausomybė ir suverenitetas, kitu – galios decentralizacija.

Kai kurie tyrinėtojai teigia, kad užsitęsusi nacionalizmo era pasibaigs. Stiprėjant pasaulinės ekonomikos integracijai, iškyla galingos tarptauti-nės korporacijos. Tokios sąjungos reikalingos bendrai kovoti su stichi-nėmis nelaimėmis, terorizmu, visuotiniu atšilimu ir yra svarbesnės nei tautinės valstybės. Vis dėlto praktikoje nacionalizmas ir šiame amžiuje neužleidžia savo pozicijų.

Žaliasis politinis mąstymas. Tai naujausia iš šešių aptariamų ideolo-gijų, dar vadinama aplinkosaugos arba ekologiniu judėjimu, atsiradusiu 1960-ųjų metų pabaigoje. Ši ideologija pabrėžia kokybiško gyvenimo svar-bą, savirealizaciją ir aplinkos apsaugą, o menką reikšmę teikia pinigams, paklusnumui ir materialinei nuosavybei. Egzistuoja daug žaliojo politinio mąstymo formų: žaliasis socializmas, žaliasis marksizmas, žaliasis anar-chizmas, žaliasis feminizmas, žaliasis liberalizmas ir žaliasis kapitalizmas.

43

Visais šiais atvejais būna vertinamas valdžios galių panaudojimas ir finan-sinis stimulas, kreipiant gamybą ir vartojimo įpročius žaliąja linkme.

Šiam judėjimui svarbu darnus vystymasis ir decentralizacija. Siekia-ma, kad vietinė produkcija ir paslaugos būtų skirtos šalies vartotojui. Žalieji taip pat nepritaria tradicinei centralizuotai ir hierarchijos princi-pu organizuotai politinių partijų struktūrai ir pirmenybę teikia tiesiogi-niam dalyvavimui bei elito kaitai. Žaliojo judėjimo šerdis yra jauni, išsi-lavinę ir pasaulietiniai viduriniosios klasės atstovai. Kai kurios partijos įtraukė „žaliąsias“ idėjas į savo programas.

Ideologijos pabaiga ir istorijos galas. Danielis Bellas ir Seymouras Martinas Lipsetas XX a. viduryje skelbė ideologinio mąstymo saulėlydį. Jie teigė, kad ideologijos, ypač tokios utopinės teorijos kaip komuniz-mas, fašizmas, tapo nebepatrauklios. Industrinės revoliucijos problemos išspręstos, klasinės kovos nesutarimai išsemti. Dėl liberalizmo, demo-kratijos, šalies gerovės, decentralizuotos galios, pliuralizmo ir mišrio-sios ekonomikos nesutarimų buvo pasiektas neideologinis konsensusas. Šiuo periodu politinės idėjos visiškai išseko. Nepaisant šių teiginių, kiti mokslininkai tvirtina, kad ideologijos pabaigos iš tikrųjų nematyti, ta-čiau panašu, jog artėja konservatizmo ir marksizmo saulėlydis.

Savikontrolės klausimai1. Kokie pagrindiniai bruožai būdingi ideologijoms? 2. Apibūdinkite šešias pagrindines demokratijos ideologijas, išskir-

dami esminius jų bruožus, panašumus ir skirtumus. 3. Pakomentuokite ideologijos pabaigos teiginį.

Pagrindinės sąvokos: ideologija, politinė kultūra, konservatizmas, liberalizmas, krikščioniškoji demokratija, socializmas ir socialinė demo-kratija, nacionalizmas, žaliasis politinis mąstymas.

Papildoma literatūraSTEGER, M. B. Ideologies of Globalization. Journal of Political Ideologies, February 2005, 10 (1), p. 11–30.

Siūlomi palyginti valstybių atvejai:1 Norvegija ir Butanas.2. Kinija ir Kuba.3. Rusija ir Italija.

44

11 seminaras POLITINĖ KULTŪRA

Politinė kultūra – sąmoningų arba nesąmoningų, aiškių arba nu-manomų požiūrių, vertybių ir įsitikinimų visuma su politika susijusiais klausimais. Žmonių pažiūros nulemia jų elgesį, o tautos politinė kultūra per politinę sistemą daro įtaką piliečių ir lyderių veiksmams. Todėl po-litinės kultūros tyrimai leidžia paaiškinti ne tik individualų elgesį, bet ir egzistuojančias demokratines institucijas bei valdymo struktūrą.

Politinė kultūra iš esmės yra socializacijos padarinys: pažiūros, ver-tybės, įsitikinimai yra perimami politinės socializacijos proceso, kuris tęsiasi iš kartos į kartą, metu. Tai sąlygoja dvi pagrindines politines kul-tūros savybes – paveldimumą ir tęstinumą.

Pirmieji ir svarbiausi politinės kultūros tyrinėtojai Gabrielis A. Al-mondas ir Sidney Verba politinę kultūrą apibrėžė kaip politinę orientaciją į politinius objektus, pavyzdžiui, parlamentą, rinkimus ar tautą, išskirda-mi tris pagrindines dimensijas: pažintinę (pilietis privalo turėti tam tikrų žinių ir supratimą apie politiką), emocinę (pilietis privalo tikėti politikos svarba) ir vertinimo (priimdamas sprendimus, pilietis įvertina politinę sistemą). G. A. Almondas ir S. Verba išskyrė keturias skirtingais laipsniais prie demokratinės kultūros priartėjusias politinės kultūros rūšis:

parapinę kultūrą, kuriai būdingas žemas supratimo, žinių ir įsi-traukimo į valdymą lygis; pavaldinio kultūrą, kai žmonės išmano apie vyriausybę ir jos vei-klą, bet nedalyvauja politikos formavimo procese; dalyvio politinę kultūrą, kai piliečiai gerai nusimano apie politiką ir dalyvauja ją formuojant; pilietinę kultūrą, kurioje informuoti piliečiai ne tik aktyviai dalyvau-ja politikoje, bet ir valdantysis elitas atsižvelgia į piliečių poreikius. Taip pilietinė kultūra tampa optimaliu politinės kultūros variantu, geriausiai užtikrinančiu demokratinių vertybių įgyvendinimą.

Materializmas ir postmaterializmas. Ronaldas Inglehartas, dėmesį telkdamas į kultūros ir politikos kaitą, iškėlė postmaterializmo idėją. Šis politinės kultūros tyrinėtojas tvirtino, kad didėjantis išsilavinusių žmonių skaičius ir gerėjančios gyvenimo sąlygos lemia fundamentalią politinių vertybių transformaciją, o materialistinę politinę kultūrą keičia postma-

45

terialioji. Vis dėlto taip pat pabrėžiama, kad ši transformacija – lėtas pro-cesas. R. Inglehartas tvirtina egzistuojant glaudų ryšį tarp demokratijos ir pasitikėjimo, tolerancijos, dalyvavimo bei asmeninės gerovės, todėl visuomenė, kurioje dominuoja materialios vertybės, greičiausiai bus au-toritarinė. Todėl politinės kultūros transformacija į postmaterialistinę, teigiama, turi šešis padarinius. Pirma, pažintinė mobilizacija: išsilavini-mas ir materialinė gerovė teigiamai veikia išmanymą apie politiką ir ge-rina dalyvavimo politikoje įgūdžius. Antra, kairės–dešinės pasidalijimą, paremtą socialinėmis atskirtimis, keičia kultūrinėmis takoskyromis grįsta segmentacija. Trečia, prigimtinė postmaterializmo opozicija tradicinėms religijoms suponuoja religijų priešiškumą. Ketvirta, pažintinė mobilizacija sąlygoja aktyvesnį piliečių politinį dalyvavimą. Penkta, postmaterializmas siūlo naujas tiesioginio dalyvavimo, bendruomenių politikos ir socialinių judėjimų dalyvavimo politikoje formas, pakeisiančias biurokratinėmis ir hierarchinėmis partijomis bei spaudimo grupėmis grįstas senąsias daly-vavimo formas. Šešta, postmaterializmas kelia naujas politikos problemas, pavyzdžiui, aplinkosaugos, feminizmo, individo laisvių ir rasinės lygybės.

Optimistines R. Ingleharto politinės kultūros kaitos prognozes kves-tionavo Janas W. van Dethas ir Elinor Scarbrough, kurių tyrimai atsklei-dė priešingas tendencijas. Buvo paneigta kairės–dešinės pasidalijimo iš-nykimo galimybė tvirtinant, kad, nors kai kuriais atvejais kairės–dešinės takoskyros eina greta, šis pasidalijimas ir toliau lieka esminis. Iškelta prielaida, kad, pablogėjus ekonominėms sąlygoms, postmaterialisti-nės vertybės Vakarų Europoje nebus vertinamos. Pastebėta, kad, nors dauguma postmaterialistų yra jauni, išsilavinę, viduriniojo socialinio sluoksnio atstovai, tačiau dauguma jaunų, išsilavinusių, viduriniojo so-cialinio sluoksnio atstovų nėra postmaterialistai. Galiausiai prieita prie išvados, kad postmaterializmas neišstums materializmo politinės kultū-ros ir tebus pakeisti vien tam tikri šios kultūros bruožai.

Vis dėlto postmaterialistinės politinės kultūros egzistavimas nelieka utopija. Kadangi valstybės politinė kultūra nėra vienalytė, postmateria-lizmo politinės kultūros formos egzistuoja ne tam tikrų valstybių atvejais, bet subkultūrų forma – greta materialistinių subkultūrų. Šios subkultūros įsilieja į bendrą valstybės politinės kultūros visumą, tačiau išlaiko savitas charakteristikas. Paprastai politinės subkultūros atkartoja pagrindines vi-suomenės takoskyras – socialinės padėties, lyties, kartos, religijos, regiono ar rasės. Tad visuomenės segmentacija ir su ja susijęs subkultūrų egzista-

46

vimas – natūralus kasdieninio gyvenimo reiškinys. Politinė segmentacija iš esmės yra objektyvių socialinių skirtumų (socialinės padėties, etnišku-mo, kalbos, religijos, regiono), subjektyvių skirtumų (subkultūros sociali-nio identiteto) ir politinės organizacijos (skirtingos grupės formuoja savo interesus ginančias partijas ir spaudimo grupes) padarinys. Nuo 1850-ųjų Vakarų pasaulyje ryškiausia buvo socialines atskirtis atkartojanti politinė segmentacija, nors religiniai, miesto–kaimo ar regioniniai skirtumai taip pat vaidino svarbų vaidmenį formuojantis politinėms subkultūroms. Ta-čiau kiekvienoje valstybėje svarbiausias vaidmuo tenka elito subkultūrai.

Politinis elitas – tai santykinai nedidelė gyventojų dalis, kuri turi ne-proporcingai didelę įtaką ar galią priimant politinius sprendimus. Nuo masinės kultūros elito kultūrą skiria keletas savybių: be kasdieninių poli-tinių problemų sprendimo, jie orientuojasi ir į abstrakčias politines idėjas bei idealus, politinis elitas yra geriau informuotas, o jų veiklos ir įtakos sfera apima didžiąją dalį bendrų ir konkrečių politikos problemų.

Savikontrolės klausimai1. Kokios yra politinės kultūros savybės?2. Kokius politinės kultūros tipus išskyrė G. A. Almondas ir S. Ver-

ba? Kas jiems būdinga?3. Kokia yra R. Ingleharto politinės kultūros kaitos pagrindinė idėja?4. Kokie yra R. Ingleharto numatomi perėjimo prie postmaterializ-

mo padariniai?5. Kokia galimà R. Ingleharto perėjimo prie postmaterializmo kritika?6. Kokie veiksniai lemia politinės kultūros segmentaciją į subkultūras?7. Kokie yra politinio elito bruožai?

Pagrindinės sąvokos: politinė kultūra, politinė orientacija, pilietinė kultūra, politinis elitas.

Papildoma literatūraSARDAMOV, I. Burnt into the Brain: Towards a Redefinition of Political Culture. Democratization, 2007, Vol. 14, No. 3, p. 407–424.

Siūlomi palyginti valstybių atvejai:1. Meksika ir JAV.2. Šveicarija ir Rusija.3. Irakas ir Afganistanas

47

LITERATŪRA

ALMOND, G. A.; and POWELL, G. B. Jr. (eds.), Comparative Politics Today: A World View. Updated 7th Edition. New York: Longman, 2002.

JANKAUSKAS, A. et al. Politikos mokslų enciklopedinis žodynas. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, 2007.

NEWTON, K.; and DETH, van J. Foundations of Comparative Politics. Cambridge: Cambridge University Press, 2005.

VERBA, S.; NIE, N.; and KIM, J. O. Participation and Political Equality. Chicago, London: The University of Chicago Press, 1978.

Priedas. KATEGORIJOS REFERATUI

Palyginimo kategorijos Šalis A Šalis B

I. Politinė kultūra / politinis vystymasis Europa, Amerika (šalys negali kartotis)

Likusios šalys

A. IstorijaB. KultūraC. Užsienio įtakosD. Nacionalizmas / nepriklausomybėE. Šiuolaikinės valstybės sukūrimas II. Aktoriai ir procesai A. Valdžios struktūrosB. Partijos / atstovavimo sistema C. Elektorinis procesas / lyderystėD. Interesų grupėsE. Federalizmas / centralizmas III. Viešoji politikaA. Ekonomika: Valstybės / verslo / biurokratijos vaidmenys ir santykiai

B. Politinis stabilumas ir ekonominė kaita C. Šiuolaikinės politinės ir ekonominės tendencijosD. Regioniniai ir globaliniai santykiai

Skirmantienė, Asta; Jurgelionytė, AušrinėLyginamosios politikos įvadas: seminarų metodinė medžiaga / Asta Skirmantienė, Aušrinė Jurgelionytė. – Kaunas: Vytauto Didžiojo uni-versiteto leidykla, 2011. – 48 p.

ISBN 978-9955-12-660-7

Ši knyga – tai Vytauto Didžiojo universiteto Politikos mokslų ir diplo-matijos fakultete dėstomo „Lyginamosios politologijos įvado“ 11-os seminarų metodinė medžiaga. Tikimasi, kad ji pagelbės kursą lankan-tiems studentams greičiau, paprasčiau ir tiksliau susigaudyti painiuose politikos mokslų labirintuose. Čia pateikiama trumpa kiekvieno semi-naro temos apžvalga, įvardijant esmines sąvokas ir opesnius klausimus, nurodant temą, padėsiančią įsigilinti į papildomą literatūrą, nurodant praktinio darbo užduotį.

Asta Skirmantienė, Aušrinė JurgelionytėLYGINAMOSIOS POLITIKOS ĮVADAS:SEMINARŲ METODINĖ MEDŽIAGA

Redaktorė Simona GrušaitėMaketuotoja Irena Sabaliauskaitė

Išleido Vytauto Didžiojo universiteto leidyklaS. Daukanto g. 27, LT-44249 Kaunas