Linas Slušnys Daiva Šukytė

Ką galimokytojas

LINAS SLUŠNYS – vaikų ir paauglių psichiatras, vadybos ir ekonomikos magistras, VšĮ „LIONS QUEST Lietuva“ direktorius. Nuo 2005 m. – tarptautinės socialinio ir emocinio ugdymo programos LIONS QUEST instruktorius. Veda šios programos diegimo seminarus mokykloms, dėsto kursus medikams apie stresą ir jo valdymą, krizių įveikimą, savižudybių prevenciją. Knygų „Būk vyras. Berniukų knyga“ ir „Dėmesio: paauglystė“ vienas iš bendraautorių.

DAIVA ŠUKYTĖ – tarptautinės socialinio ir emocinio ugdymo programos LIONS QUEST instruktorė. Autorė daug važinėja po Lietuvos mokyklas, dalyvauja susitikimuose su mokyto-jais, tėvais ir kitais mokyklų bendruomenės nariais. Veda nuo- seklaus socialinio ir emocinio ugdymo plėtojimo klasėje bei mokykloje seminarus. Knygos „Dėmesio: paauglystė“ ben- draautorė.

Šioje knygoje dalijamės savo 10 metų patirtimi, sukaupta lankant Lietuvos mokyklas. Norime atkreipti dėmesį, kad pasaulis neišvengiamai keičiasi, – ir mums visiems lai-kas keistis. Šiandien jau nebegalime tikėtis besąlygiškos pagarbos sau, nes mokytojo kvalifikaciją patvirtinantis diplomas, kaip ir kiti diplomai, nebėra savaiminė verty-bė. Didžiausios šiandienos vertybės yra dėmesys, pagarba vienas kitam, gebėjimas bendrauti ir emocinis raštingumas. Knygoje analizuojame, kaip viso to galima išmo-kyti ir išmokti mokykloje, kaip reikėtų vertinti itin sudėtingas mokyklos gyvenimo situacijas. Kai kurios į šią knygą sugulusios mokytojų, mokinių, jų tėvų istorijos – itin skaudžios, sukėlusios emocijų audrą mokyklose. „Ką gali mokytojas“ nėra akademi- nė knyga. Joje – tik pačios svarbiausios kasdienės mintys, kuriomis norime pasidalyti su visais, kam rūpi mūsų vaikų ateitis.

Ši knyga skirta Mokytojui, kuris ne tik moko kitus, bet ir pats siekia tobulėti. Mokyto-jui, kuris galbūt jau rado arba tebeieško atsakymų į klausimus: ar aš geras mokytojas, kiek aš galiu (turiu) prisiimti atsakomybės ir kur yra mano, kaip atsakingo asmens, galimybių ribos?

Linas Slušnys D

aiva ŠukytėKą gali m

okytojas

Ką galimokytojas

Linas Slušnys Daiva Šukytė

Ką galimokytojas

VILNIUS 2016

UDK 371.1(474.5) Sl-55

© Linas Slušnys, 2016© Daiva Šukytė, 2016© „Tyto alba“, 2016

ISBN 978-609-466-160-0

TURINYS

Įvadas .........................................................................................................................7

SOCIALINIS IR EMOCINIS MOKYKLOS

RAŠTINGUMAS – RAKTAS Į SĖKMĘ

Didžiuojamės mokykla, į kurią vaikai nenori eiti? ............................................ 11

Prestižinė mokykla, labai neprestižinis mokinys ..............................................16

Mokykla prasideda nuo išmintingo vadovo ..................................................... 20

Socialinis ir emocinis ugdymas mokykloje ...................................................... 26

Pradėkime galvoti iš naujo ..................................................................................46

MOKYTOJO TAPATYBĖ.

MOKYTOJAS – KLASĖS LYDERIS

Ar mokytojui būtinas pašaukimas ..................................................................... 53

Sėkmei reikia geros pradžios ................................................................................61

Mokytojo savianalizė ........................................................................................... 63

Būti čia ir dabar ......................................................................................................71

Neužtenka girdėti skambėjimą, reikia žinoti, kur ir kas skambina ................75

Kur prasideda klaidos. Mažylis, neturintis ribų ................................................ 82

„Tu visuomet prisidirbi.“ Siunčiame dovanų į pirmą klasę............................. 85

„Nebenoriu, kad jūs būtumėte mano vaiko mokytoja...“, arba

Juokas ne visada yra juokas................................................................................. 89

Didžiosios asmeninio tobulėjimo kliūtys ......................................................... 92

MOKYTOJAS, TAUSOJANTIS SAVO

IR MOKINIŲ PSICHIKOS SVEIKATĄ

Mokykla – psichikos sveikatos šaltinis ............................................................ 109

Klasės taisyklės – saugios mokymosi aplinkos pamatas .............................114

Dvi skirtingos kalbos ...........................................................................................119

Žmogus „užprogramuotas“ jausti. Pamoka prasideda nuo šypsenos ....... 122

Daugialypis intelektas. Kuo jis mums gali būti naudingas klasėje ............. 125

Mokymas, pagrįstas smegenų veiklos funkcijomis ....................................... 135

Kaip parduoti mokiniui pamoką ....................................................................... 140

Refleksija ne tik mokymuisi, bet ir pamokai ................................................. 145

Klasės klimato kūrimas ..................................................................................... 149

Vėzdas, vardu Balas ........................................................................................... 152

Mokymosi motyvacija .......................................................................................157

MOKYTOJAS – MOKYKLOS

BENDRUOMENĖS NARYS

Profesionalizmas stumia emocinį intelektą iš klasių ................................... 163

Kur ir kas atsako už vaiko saugumą. Mokyklos klimato kūrimas .............. 168

Ar laukiate tėvų mokykloje? ..............................................................................173

KRITINES SITUACIJAS

GALIME SĖKMINGAI ĮVEIKTI

Patyčios – socialinio ir emocinio intelekto stokos pasekmė ........................181

Mokykla ir savižudybės ..................................................................................... 195

Turime pastebėti ir padėti. Smurtas ir seksualinė prievarta ........................211

Keiksmažodžius galime išguiti ..........................................................................226

„Pašalinti – daugiau nekentėsime!“ Mokinių konfliktai ...............................229

Krizės valdymas viešumoje ............................................................................... 232

Priedai ........................................................................................................... 239

Literatūra ...................................................................................................... 260

7

Įvadas

Mokytojams skirta daug gražių žodžių. Jie jų nusipelnė – turime raštingą visuomenę, daug išsilavinusio jaunimo. Paradoksalu, bet lygiai taip pat galime rasti ir pagiežingų, piktų pasisakymų. Nie-ko keista, nes mokytojų yra daug, o mokinių – dar daugiau. Kiek- vienas vaikas, mokydamasis mokykloje, susiduria ir bendrauja vi-dutiniškai su 10–20 mokytojų, jie jo gyvenime palieka vienokį ar kitokį pėdsaką. Vienus mokytojus mes puikiai prisimename ir net su kitais dalijamės jų mintimis, kitus pamirštame. Mokytojų su-keltos emocijos nuspalvina mūsų gyvenimą visomis vaivorykštės spalvomis.

Taip jau yra, kad mokytojui patikėta ne tik mūsų pačių, bet ir valstybės ateitis. Galbūt paklausite: „O kur šeimos atsakomy-bė?“ Neneigiame šeimos atsakomybės, bet vaikai mokykloje su mokytojais praleidžia daugiau laiko nei su tėvais ar kitais šeimos nariais, ypač vyresnėse klasėse. Mokytojas ne tik moko, bet ir lydi savo mokinius neformalioje veikloje, jis – svarbi asmenybė vaiko pažiūrų, vertybinių nuostatų formavimo procese, ir jeigu to nesu-geba tinkamai padaryti šeima, nes neturi specialiųjų žinių, atsako-mybę už šiuos svarbius ugdymo aspektus turi prisiimti mokytojai ir kiti mokyklos darbuotojai, nes jie yra tam pasiruošę, išsilavinę, sukaupę žinių ir patirties. Deja, ne visada mokytojams pavyksta pasiekti pageidaujamų rezultatų, kartais pritrūkstama pedagogi-nės išminties.

Mintis rašyti knygą mokytojui seniai kirbėjo galvoje. Dešim-ties metų patirtis dirbant su šalies mokytojais, kartu praleistas lai-kas kai kuriuos mitus griovė, kai kuriuos patvirtino. Šiuolaikinis

8

pasaulis išties yra kitoks nei prieš dvidešimt metų. Jis tapo grei-tesnis, atviresnis, visapusiškesnis... Tačiau vienas dalykas yra am-žinas ir nesikeičiantis – tarpusavio santykių negali pakeisti jokios technologijos. Kai susimąstome apie savo gyvenimo kelyje sutik-tus mokytojus, pirmiausia prisimename tuos, kurie buvo ne tik profesionalūs mokomojo dalyko žinovai, bet ir gebėjo bendrauti, buvo rūpestingi, pagarbūs, kūrybingi, mokėjo juoktis, taikliai, ne-įžeisdami pasakyti pastabą, mokė ir skatino eiti į priekį, tobulėti.

Teoriškai visi suprantame, kam skirta mokykla, kokia yra mo-kytojo paskirtis, už ką atsakingi tėvai, atvedantys vaikus į mokyk- lą, kaip mokykloje turėtų elgtis mokiniai. Tačiau, kaip sako mo-kytojai, tikrasis mokyklos gyvenimas yra kitoks. Dėl šiuolaikinės mokyklos skundžiasi visi: mokiniai – kad mokytojai blogi, krūviai dideli, kad neįdomu mokytis; tėvai – kad mokykla galėtų padaryti daugiau, kad vaikai tinkamai neįvertinami, kad mokyklos aplinka nesaugi, o tarpusavio santykiai blogi; mokytojai skundžiasi, kad mokiniai nemotyvuoti, negerbia mokytojų, kad atlyginimai maži, mokyklų administracijos darbuotojai – kad tėvai nerūpestingi, o finansavimas – nepakankamas. Skundų sąrašą galima tęsti ir tęs-ti. Jaučiamės taip, lyg visi suktumės uždarame rate, ir neaišku, kas pirmas turėtų iš jo išeiti. Kad ir kaip būtų, akivaizdu, jog švietimas yra kertinis valstybės sėkmės akmuo, ir šioje situacijoje mokyk- la – išmintingiausia institucija, sukaupusi žinių ir patirties, kaip užauginti ateities pilietį. Maža smulkmena – reikia išeiti iš vienų kitiems metamų kaltinimų rato, tikėti ir pasitikėti savimi, suvok-ti, kad niekas savaime nesigaus ir kad reikės daug pastangų. Kartą viename seminare, vykusiame nedideliame Lietuvos miestelyje, mokytojai prašneko, kad nieko neįmanoma pasiekti ir pakeisti, nes „pažiūrėkite, iš kokių šeimų ateina vaikai“. Nėra atsakymo ir never-ta leistis į ilgas diskusijas, verčiau susimąstykime ir paklauskime savęs, ką galėjome padaryti geriau, ką aš galėčiau daryti geriau, kad

9

padėtis keistųsi. Tai tik akivaizdus patvirtinimas, kad ratas sukasi. Todėl ir nusprendėme rašyti šią knygą, nes tikime, kad iš šio rato išeiti galima.

Nesakome, kad tik mokytojas atsakingas už tai, koks užauga žmogus, atsakingų yra daug: šeima, kaimynai, draugai – visi tie, kurie bendrauja su vaikais, visi suaugusieji. Jie visi yra svarbūs, nes mokomasi iš mus supančios aplinkos, iš pavyzdžių, o vaikai, atsi-žvelgdami į vertybines savo nuostatas, gali jais sekti arba nesekti. Taigi tampa svarbu, kokį pavyzdį jiems rodysime ir kokiomis ver-tybėmis vadovausimės.

Ši knyga apie tai, ką vaikui gali duoti mokytojas ir mokykla. Nuo pat pirmos dienos, kai vaikas peržengia mokyklos slenkstį, mokykla tampa antraisiais jo namais, o mokytojas neretai vaiko gyvenime gali suvaidinti lemiamą vaidmenį – ne tik todėl, kad gal vaikas mokytoją mato dažniau nei tėvus, o mokytojas su juo ben-drauja daugiau nei tėvai, bet ir todėl, kad jis yra profesionalas, ge-bantis ne tik perteikti žinias, bet ir tapti svarbiu asmeniu vaiko gy-venime, būti sektinu motyvuoto, rūpestingo žmogaus pavyzdžiu.

Ši knyga skirta Mokytojui. Žodžiui „mokytojas“ suteikiame filosofinę prasmę, nes mokytojas ne tik moko, bet ir ugdo, yra ša-lia, jis įdėmiai išklauso ir geba išgirsti tai, kas sakoma. Mokytojui, kuris ne tik moko kitus, bet ir pats siekia tobulėti. Mokytojui, kuris galbūt jau rado arba tebeieško atsakymų į klausimus: „Ar aš geras mokytojas, kokios yra mano galimybės, kiek aš galiu (turiu) prisi-imti atsakomybės ir kur yra mano, kaip atsakingo asmens, galimy-bių ribos?“

MES SVAJOJAM, KAD LIETUVOJE RASTŲSI KUO DAUGIAU MOKYKLŲ,

Į KURIAS VAIKAI NORĖTŲ EITI, O NE KUO GREIČIAU IŠ JŲ IŠEITI,

KAD JIE, BENDRAUDAMI SU BENDRAAMŽIAIS IR SUAUGUSIAISIAIS,

PATIRTŲ MOKYMOSI DŽIAUGSMĄ IR NESIJAUSTŲ KAIP TIE, KURIEMS MOKYMASIS – NELAIMĖ.

11

SOCIALINIS IR EMOCINIS MOKYKLOS RAŠTINGUMAS –

RAKTAS Į SĖKMĘ

Didžiuojamės mokykla, į kurią vaikai nenori eiti?

Dairydamiesi po įvairius mokyklų dokumentus, mes rasime tie-siog tobulų mokyklų aprašymų, sužinosime, kad mokyklose sie-kiama formuoti mokinių vertybines nuostatas, asmeninius, socia-linius, komunikavimo, darbo ir veiklos gebėjimus. Mokyklos sten-giasi vaikus įtraukti į veiklą, pavyzdžiui, padėti vienišiems, seniems žmonėms, mokiniai kartu su suaugusiaisiais organizuoja renginius savo bendruomenės nariams, tvarko aplinką, rūpinasi savo klasės draugais ir t. t.

Skaitant tokius dokumentus, susidaro įspūdis, kad viskas yra puiku, kad mokyklos – tiesiog tobulos. Tačiau užtenka pakalbinti kelis mokinius ir nuotaika sugenda. Niekšai. Jie ima dejuoti, kad jiems visiškai neįdomu mokykloje ir vienintelis laikas, kai jie jau-čiasi gerai, – tai atostogos. Ne vienas mokinys, vos tik prasidėjus mokslo metams, ima skaičiuoti, kiek dienų liko iki atostogų, o kai kyla gripo epidemija, nenusimena, nes tikisi, kad gal pasiseks pa-ilsėti nuo mokyklos. Galite įsivaizduoti, kaip jaučiasi vaikas, jeigu mano, kad geriau sirgti, nei lankyti mokyklą!

12

Kai klausiame vaikų, kas mokykloje juos labiausiai nuvylė, ne-retai išgirstame atsakymą, kad dauguma pamokų yra nuobodžios ir nieko jiems neduoda. Aišku, pasitaiko, kad nenoras eiti į mo- kyklą susijęs su poreikiu kiek ilgiau pamiegoti. Kad taip nenutiktų, pasirūpinti turėtų ne mokytojai, o tėvai. Tačiau neretai vaikai ne-nori eiti į mokyklą dėl, jų manymu, netinkamo mokytojų elgesio ar nesugebėjimo pastebėti jiems kylančių problemų.

PRO RAKTO SKYLUTĘ

Vienas iš vaikų, Gvidas, atvirai dėstė savo samprotavimus – pareiškė, kad

nėra reikalo eiti į mokyklą, jei per chemijos pamokas nieko negali išmok-

ti, o mokytoja kalba nesąmones. Nesąmonės, jo nuomone, yra tai, kad

mokytoja per pamoką dažnai kalba ne apie chemiją, o apie mokinius ir

jų gebėjimus, kai nemažai pamokos laiko skiria mokiniams „vertinti“. Tai

vyksta įvairiais būdais. Kartais visus vaikus mokytoja išvadina neišmanė-

liais, nesuprantančiais, kokia yra chemijos svarba jų gyvenime. Taip mo-

kytoja reaguoja į mokinio pastabą, kad jis nenori mokytis chemijos, nes

jos jam niekada gyvenime neprireiks. Po kurio laiko mokytoja pasako,

kad jie – tokie beviltiški, kad ji net nežino, kodėl turi juos mokyti ir be

reikalo švaistyti savo laiką. Galiausiai mesteli visai klasei savarankišką

darbą. Žinoma, daugybė mokinių susimauna, o mokytoja triumfuoja:

„Juk sakiau, kad esate nevykėliai!“

Gvidas, supykęs dėl to, kad mokytoja prieš visą klasę pareikalavo

sau besąlygiškos pagarbos, pareikšdama, kad jis turi būti dėkingas, jog ji

apskritai jį moko, nes jis nėra vertas jos dėmesio, išsakė mokytojai visą

seriją „palinkėjimų“ ir išėjo iš klasės. Per pertrauką mokytoja jam pareiš-

kė, kad savo vaiku turi rūpintis tėvai, ir pareikalavo, kad šis keliautų pas

specialistus ieškoti pagalbos.

13

Atėjęs pas psichologę, berniukas bendravo normaliai, elgėsi kul-

tūringai ir nebuvo jokių požymių, jog turi kokių nors didelių su elgesiu

susijusių problemų. Sėdėdamas psichologės kabinete, Gvidas tik išsakė

daugybę mokykloje patirtų nuoskaudų. Jautėsi įskaudintas. Sakė, kad

mokytoja jo nekenčia todėl, kad jis nesupranta chemijos taip gerai kaip

jo bendraklasiai. Įdomu, kad „kiti klasiokai“, kurie gerai moka chemiją,

tėra penki jo klasės draugai. Šiuos mokinius mokytoja nuolatos aukština

ir nurodo kitiems kaip pavyzdį, o tiems, kuriems nesiseka, dažnai išsako

priekaištus. Vaikas buvo įsitikinęs, kad neturi jokių galimybių gauti geres-

nį balą, nors ir lankosi pas korepetitorių.

Galbūt sakysite, kad tai tik vieno mokinio problema, nieko ne-pasakanti apie mokyklą. Deja, tai nėra vieno vaiko problema. Visiš-kai aišku, kad šios mokytojos emocinio intelekto lygis – žemas. Tai, jog ji yra chemijos mokytoja, rodo, kad jos pažintinis intelektas tik- rai neblogas, o akademiniai pasiekimai geri. Didžiavimasis jais už-gožia gebėjimą pastebėti mokinių gabumus ir suprasti, kad povei-kis vienam mokiniui neabejotinai turės įtakos ir kitiems. Galima net neabejoti, kad mokiniai, kuriuos mokytoja liaupsina, iš tiesų labiau pasitiki savimi, jaučiasi saugesni ir jiems daug lengviau atlikti užduotis. Tačiau visiems kitiems mokiniams net vieno jų bendra-klasio menkinimas didina stresą, jie nesijaučia saugūs. Dauguma mokinių nemoka nusakyti, kas su jais darosi, bet atsiranda suvoki-mas, kad kito panašaus incidento veikėju gali tapti ir jis pats, jeigu neras būdo, kaip įtikti mokytojai. Tokie mokiniai stengiasi išvengti nemalonių situacijų, į kurias papuola jų klasės draugas.

Šiuo atveju vargu ar buvo galima tikėtis, kad tėvai įstengs pa-keisti susiklosčiusią padėtį. Keli iš jų suorganizavo tėvų susirinki- mą – norėjo pasikalbėti su chemijos mokytoja ir auklėtoja. Moky-

14

toja ėmė pasakoti, kad kai kurie vaikai rodo jai nepagarbą, nesimo-ko ir net drįsta akiplėšiškai kalbėti. Be to, vėl išvardijo vaikus, ku-riais žavisi, ir pareiškė norinti, kad visi lygiuotųsi į tuos pažangius mokinius. Buvo tėvų, kurie papasakojo, jog jų vaikai skundžiasi mokytojos elgesiu ir kad dėl tokio jos elgesio jiems jau darosi sun-ku motyvuoti vaiką eiti į mokyklą. Kiti tėvai buvo patenkinti mo-kytoja ir jos taikomais metodais – traktavo tai kaip griežtumą ir aiškų tikslo siekimą. Niekas nesuprato, kad iš esmės kalbama apie skirtingus dalykus.

Gaila, kad Lietuvos mokyklose mes netiriame kiekvieno vaiko intelekto koeficiento. Aprašytos situacijos atveju iš anks-to galima daryti prielaidą, kad klasėje daugumos vaikų intelekto koeficientas panašus. Tuomet ir kiltų klausimas, kodėl taip ski-riasi akademiniai jų pasiekimai. Ir čia viskas paprasta. Mokytoja moka bendrauti su tais vaikais, kuriems gerai sekasi panaudoti techninius įgūdžius, pavyzdžiui, skaičiuoti, spręsti chemijos už-davinius. Jai labai patinka mokiniai, atitinkantys tam tikrą jos susikurtą standartą. Kiti, anot mokytojos, „neverti jos pastangų“. O iš tikrųjų pačiai mokytojai trūksta analitinio mąstymo, ji nesu-geba suvokti, kokių pasekmių gali sulaukti ir kad kuria nesaugią aplinką vaikams.

Būtų menka problema, jeigu vaikai nesimokytų tiesiogiai iš suaugusiųjų. Mokiniai mokosi ne tik nepagarbos, bet ir diedovš-činos (diedovščina – kitados sovietinėje armijoje įsigalėjusi „diedų valdžia“ – nestatutiniai santykiai), bet ir diskriminacijos, kurią įro-dyti tikrai sunku.

Galima daryti prielaidą, kad vaikai iš šios mokytojos tokių dalykų, kaip pagarba ir empatija, atidus klausymas ir atjauta, jau nebeišmoks. Kad ir kaip būtų, visuomet esama vilties, jog ateityje atsiras daugiau žmonių, kurie vertins kitus ne vien už tai, kad jie geba gerai skaičiuoti ar kad jų atmintis išlavinta.

15

Šioje situacijoje mokytojai trūko ir savimonės, ir gebėjimo bendrauti su vaikais. Vien selektyvus jos požiūris į vaikus jau yra didelė problema. Būtų galima kalbėti ir apie diskriminacinį elge-sį, bet šį kartą tai paliksime nuošalyje. Truputėlį nukrypdami nuo aptariamos situacijos ir pasidairę po šiuolaikinį verslą, mes pa- stebime, kad dabartiniams vadovams yra keliami labai dideli ben-dravimo ir savimonės reikalavimai. Kai kurios verslo bendrovės net samdo personalo atrankos specialistus, kad šie įvertintų ne tik būsimo vadovo intelektinius gebėjimus, bet ir gebėjimą bendra-darbiauti, jo iniciatyvumą ir empatiją. Taigi dabar pagalvokime, kokių savybių įgis vaikas mokytojos, apie kurią ką tik kalbėjome, pamokose. Nebent pasipainiotų koks „trenktas“ (kolegų požiūriu) mokytojas, mokantis įrodyti, kokia didelė yra emocinio intelekto svarba ir galia.

Vargu ar mums reikia stebėtis, kad vaikai skaičiuoja iki atos-togų likusias dienas ir pamokas. Užtenka vienos pamokos, vieno mokytojo ir mokykla vaikui gali tapti nepakeliama našta. Liūd- niausia, kad daugeliu atvejų mokyklose kaltė suverčiama moki-niams ir, žinoma, tėvams. Retas mokytojas geba savikritiškai pa-žvelgti į save iš šalies. Ir jokia socialinė veikla ar gražios žodžių dėlionės popieriuje ar oficialiuose dokumentuose nekompensuos patirto nusivylimo.

Šiandien mums labai svarbu, kad tai, kas gerai surašyta mo-kyklų dokumentuose, taptų mokytojų ir vaikų gyvenimo dalimi. Bendravimo ir savimonės įgūdžiai turi būti lavinami ne tik vyk-dant užklasinę, socialinę ir pilietinę veiklą, bet ir kiekvienoje pa-mokoje. Kol kas dažniau tai suvokiama kaip kažkas atskiro, niekaip nesusijusio su pamokų turiniu. Dėl tokio požiūrio vaikai sutrinka ir nebemato prasmės lankyti mokyklos.

16

Prestižinė mokykla, labai neprestižinis mokinys

Visos mokyklos nori įgyti gerą vardą. Būdų, kaip tai padaryti, o jį įgijus – išsaugoti, yra ne vienas. Lygiai taip ir klasės siekia būti geros klasės. Deja, kartais, saugodami ar kurdami tokį statusą, mo-kytojai nejaučia, kad savo kalbomis ir netikėtais pareiškimais gali sukelti tikras pykčio ir agresijos audras, kurios vėliau kaip šleifas velkasi iš paskos ne vienus metus.

PRO RAKTO SKYLUTĘ

Namie jau kurį laiką reikalai judėjo prastai – tėvų konfliktai, skyrybos

ir nuolatinė įtampa Danielių veikė nuo antros iki pat ketvirtos pradinės

mokyklos klasės. Mamos, nors labai rūpestingos, itin besistengiančios

prižiūrėti vaikus, savivertė buvo gana žema, todėl ji, nuolatos patirdama

sutuoktinio žeminimą, ėmė nebepasitikėti savimi. Klasikinis atvejis: mo-

teris, kuriai tiek giminaičiai, tiek vyras nuolat kala į galvą, kokia ji nevykė-

lė, galiausiai patiki, kad tikrai tokia ir yra.

Tokioje aplinkoje augantis Danielius tapo uždaras, mažai bendravo

su bendraklasiais, o mokytojai, nors mokslai judėjo į priekį, priskirdavo jį

prie vidutiniokų.

Baigiantis ketvirtiems mokymosi metams Danielius atliko standar-

tizuotus testus, ir rezultatai buvo visai neblogi. Mama ir vaikas atėjo į

mokyklą pasitarti su mokytoja, kur, jos manymu, būtų geriausia vaikui

toliau mokytis. Mokytoja jau pačioje pokalbio pradžioje pareiškė, koks

„sunkus“ buvo vaikas visus tuos ketverius metus ir kaip buvo sunku dirbti

turint klasėje tokį vaiką. Paskui labai nusistebėjo, kad jo standartizuotų

17

testų rezultatai neblogi, mat tikrai to nesitikėjo „iš tokio klasės netikėlio,

koks yra Danielius“.

Mokytoja nė nesusimąstė, kodėl po šių žodžių mama ir vaikas netru-

kus išskubėjo iš klasės, mamai paaiškinus, kad ji labai skuba ir daugiau už-

trukti nebegalinti. Atsidūrusi už mokyklos sienų, mama apsiašarojo. Taip,

ji neišdrįso pravirkti matant mokytojai, susitvardė, bet jai nepavyko suval-

dyti emocijų iš jos išėjus. Juk ji pati atėjo pasikalbėti su mokytoja, tikėjosi

gauti patarimų dėl Danieliaus ateities, bet 10–15 minučių trukęs pokalbis,

prasidėjęs nuo to, koks baisus jos vaikas, baigėsi tikru pažeminimu.

Vaikas šioje situacijoje išmoko keletą „puikių“ pamokų.

Pirma pamoka

Visi mokytojai niekšai, iš jų nieko gero nereikia tikėtis.

Antra pamoka

Jeigu mama verkia ir jaučiasi įskaudinta, vadinasi, reikia išmokti ap-

ginti ją bet kokia kaina.

Trečia pamoka

Suaugusieji – tėtis, mama ir mokytoja – jo niekada neapgins, todėl

metas pačiam imtis visų įmanomų priemonių, kad apsigintų.

Pirmiausia Danielius pareiškė, kad daugiau į mokyklą neis ir tegul

mama nė nesistengia jo įkalbinėti. Mamai pavyko įtikinti sūnų, kad tai

nėra tinkamas sprendimas, ir susitarti, jog ji padarys viską, kad jis būtų

perkeltas į vieną iš didmiestyje esančių prestižinių mokyklų.

Prieš atvesdama vaiką į naują mokyklą, mama pati nuoširdžiai krei-

pėsi į jos mokytojus ir vadovus ir pasakė, kad jos vaikas turi elgesio prob-

lemų, kad jų turėjo ir mokydamasis pradinėje mokykloje. Vaiką į mokyk-

lą priėmė, tačiau jokių išankstinių priemonių dėl galimai netinkamo jo

elgesio nebuvo imtasi.

Konfliktų ilgai laukti nereikėjo. Jau pirmas tris savaites Danielius

konfliktavo su mokytoja – iš karto perėjo į gynybą, nes jau buvo išmokęs

18

pirmą ir trečią pamokas. Jis nepagarbiai elgėsi su mokytoja, išvadino ją

nevykėle ir „durne“. Klasėje kilo šurmulys ir vaikai ėmė tramdyti Danie-

lių – jį patį išvadino kvailiu. Tuomet vaikas neišlaikė ir puolė muštis.

Nuo šios akimirkos jis tapo „sunkiu“ mokiniu. Šią situaciją mamai ir

specialistams jis pats apibūdino taip: esą po pirmo konflikto, kad ir kas

nutiktų klasėje, visuomet kaltas būna tik jis. Nepraėjus nė metams vai-

kas jau vengė eiti į mokyklą, o agresyvus jo elgesys įgavo beveik patolo-

ginę formą. Lyg to dar būtų negana, po vieno konflikto su bendraklasiais

mokytoja garsiai, visai klasei girdint, pareiškė, kad mokiniai turi vengti

Danieliaus, nes, anot jos, „iš jo negali nieko gero tikėtis, mat jis yra gulė-

jęs psichiatrijos ligoninėje“. Vėliau šiuos savo samprotavimus mokytoja

pakartojo per tėvų susirinkimą.

Ši situacija – ne vienintelė, taip nutinka dažnoje mokykloje. Iš šios istorijos matome, kaip mokytojas neišmintingu ir emociš-kai nebrandžiu savo elgesiu gali pakenkti ne tik vaikui, bet ir kole-goms. Juk chemijos mokytoja, išsakiusi neigiamą nuomonę apie Danielių, vėliau, kai jis ėmė mokytis kitoje mokykloje, neatėjo pa-pasakoti kolegoms, kad ji pati įsiutino vaiką ir kad jie gali turėti rimtų problemų ne tik dėl didelės nedarnos Danieliaus tėvų na-muose, bet ir dėl netinkamų jos jam išsakytų žodžių.

Taigi mokyklos, į kurią buvo perkeltas Danielius, mokytojai nieko nežinojo apie ankstesnį jo elgesį, vertino tik dabartinį, o kilus pirmam konfliktui jie, užuot visi kartu ėmę spręsti problemą, nuta-rė, kad ieškoti išeities – ne mokytojo, o administracijos ir kitų spe-cialistų reikalas. Deja, šiam vaikui jau nebegalėjo padėti ir specia- listai, nes juk mokytoja, pareiškusi, kad jis „yra gulėjęs psichiatrijos ligoninėje“, leido savo mokiniui suprasti, kad kreiptis į psichiatrus ir psichologus negalima, nes žmogaus, kuris ieško šių specialistų

19

pagalbos, reikėtų vengti. Teisybės dėlei turime pasakyti, kad Danie-lius niekada negulėjo psichiatrijos ligoninėje ir tik kartą su mama buvo nuėjęs pasikonsultuoti pas vaikų ir paauglių psichiatrę.

Galbūt derėjo vaiką dar kartą perkelti į kitą mokyklą, nes šioje santykiai jau buvo sugadinti. Tačiau Danielius būtų gavęs dar vie-ną smūgį ir imtų manyti, kad suaugusieji pasidavė. Kartais vaikai perkėlimą į kitą mokyklą ima vertinti kaip asmeninę savo pergalę ir, atsidūrę joje, žengia tuos pačius žingsnius, kad patvirtintų, jog yra gerai išmokę visas iki šiol gautas pamokas.

Turėtume pripažinti, kad mums trūksta kolegiškumo ir pagar-bos ne tik sau patiems, bet ir tiems, kurie dirba šalia mūsų, tai yra už švietimo sistemos ribų. Mokytoja, kuri drįso pareikšti, kad reikia šalintis žmogaus, gulėjusio psichiatrijos ligoninėje, rodo šiuolaiki-nėje mokykloje nepriimtiną išankstinį nusistatymą ir mano, kad psichikos ligos yra baisesnės nei vėžys ar kurios kitos ligos. Išgirsti tokią žinią buvo pavojinga ne tik Danieliui, bet ir jo klasės drau-gams. Mokytoja, nesuvokdama, kokį poveikį padarys jos žodžiai, pareiškė, kad baisesnių specialistų, kaip psichiatrai, šioje žemėje nėra. Įdomu, ar tik ši mokytoja nebūtų pirmoji, kuri pultų kaltinti psichiatrus negebėjimu susitvarkyti su problemomis, jei mokykloje kas nors bandytų nusižudyti. O net jeigu vaikas ir būtų gulėjęs psi-chiatrijos ligoninėje, tai tik liudytų, kad jam tikrai buvo reikalinga profesionali gydytojų psichiatrų pagalba. Kaip ir tėvų, mokytojų, socialinių pedagogų ar kitų švietimo sistemos specialistų pagalba.

Ši istorija mus pamoko, kaip reikia gebėti įsijausti į kito as-mens emocinę būseną, kad tokių žodžių neištartume viešai. Toli gražu ne visi vaikai supranta netiesiogiai ar perkeltine prasme jiems sakomus žodžius. Negalime iš jų reikalauti įsijausti į kito asmens būseną labiau, nei patys gebame įsijausti. Sudėtingiausia, kad pora suaugusių asmenų dėl savo negebėjimo jausti kitų pati-riamo dvasinio skausmo gali sugriauti komandinį darbą.

20

Iš tikrųjų mokytojai suvokia, kad dirba labai svarbų darbą, bet, pabandžius įrodyti, kad netinkamas jų elgesys tikrai gali padary-ti žalos, kurią būtų galima prilyginti mediko padarytai klaidingos diagnozės ar netinkamai paskirto gydymo žalai, sulaukiame pasi-priešinimo. O realybė tokia: mokytojai, darydami klaidas, nepa-lieka visiems matomų randų ir žaizdų, bet jų klaidos lemia tolesnę žmogaus sėkmę.

Kai vaiko tėvai empatiški ir socialiai atsakingi, mokykla tokį vaiką vargu ar sugadins. Tragedija įvyksta tada, kai tėvai nesugeba įsijausti į savo vaiko emocinę būseną ir nėra socialiai atsakingi, o mokytojai nesąmoningai ima keršyti vaikams už tai, kad jų tėvai nemoka būti tėvais.

Mokykla prasideda nuo išmintingo vadovo

Mes visi nuo gimimo gebame ne tik valgyti ar kvėpuoti, bet ir jausti. Nejaučia tik tie žmonės, kurių smegenys pažeistos (vadina-si, esama biologinių veiksnių, kurie daro poveikį emociniam in-telektui), ir asmenys, kurie niekada nebuvo mokomi atpažinti ir kontroliuoti savo emocijų. Tiksliau, tokie asmenys irgi jaučia, tik nemoka atpažinti savo emocijų.

Kad ir kaip būtų gaila, bet būtent pojūčiams ir nuotaikoms mes esame labiausiai abejingi. Emocijos nėra vertinamos, už jas mokykloje papildomų balų niekas neprideda, tarsi jos nieko ne-sakytų apie mūsų gebėjimus. Šiandienos mokykloje didžiausia vertybė – pažintiniai gebėjimai, aukšti balai ir puikus mokymasis. Jeigu vaikas nesėdi šiame traukinyje, vadinasi, dėmesio jam bus

21

skiriama mažiau, o jo savivertė sumenks. Nuostabu, jei vaikas turi namus, kuriuose visada sulauks užuojautos, kuriuose bus įsiklau-soma į jo poreikius, o akademiniai vaiko pasiekimai nebus vertina-mi kaip pagrindinė vertybė. O kaip jaustis vaikui, kurio namuose, kaip ir mokykloje, pagrindinė vertybė – gaunami balai?

Lietuva jau keleri metai ieško būdų, kaip atsidurti tarp pa-saulio lyderių. Tik, ieškodami savo kelio, sprendimus mes dažnai patikime tiems, kuriems emocinis intelektas yra kažkas sunkiai suvokiama ir nereikšminga. Pasaulyje jau net tokie mums žinomi gigantai kaip Pasaulio bankas, Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija (EBPO), kurios nare Lietuva taip siekia tapti, jau pradėjo kalbėti ne vien apie ekonomiką, bet ir apie tai, ko rei-kia, kad mūsų ekonomika būtų efektyvi. Ir kalba šios organizacijos ne apie ką nors kita, o apie socialinį ir emocinį intelektą, jo skiepi-jamas vertybes. Klausiate, kodėl to reikia?

Atsakydami į šį klausimą, pateiksime vienos mokyklos pavyzdį.

PRO RAKTO SKYLUTĘ

Mokykla iki pasikeičiant vadovei buvo eilinė mokykla – tokių Lietuvoje

daug. Nomeda, tapusi mokyklos direktore, turėjo aiškią viziją. Ji norėjo,

kad mokykla būtų stipri, kad joje vienodai gerai jaustųsi ir mokiniai, ir

mokytojai, kad jie visi kartu pasiektų pačių geriausių rezultatų.

Pirmas žingsnis, kurį ji žengė, – pradėjo mokytis pati, nes norė-

jo išsiaiškinti, kas yra socialinis ir emocinis ugdymas, kaip tai pritai-

kyti mokykloje. Nomeda, dar iki tapdama mokyklos direktore, jau

buvo suvokusi, kad, norint pasiekti gerų rezultatų, neužtenka pavie-

nių akcijų, lankstinukų ar kelių visuomenei žinomų žmonių paskaitų

mokykloje.

22

Kitas jos žingsnis buvo kurti darnius kolektyvo santykius. Ji atkrei-

pė dėmesį į tai, kad kolektyve vyrauja disharmonija. Mokytojai susiskal-

dę, kandūs vieni kitiems ir nedėmesingi. Ji pastebėjo, kad jie mokytojų

kambaryje užsibūna labai trumpai, o tuos, kurie ten užsuka, lydi irzlus ir

pašaipus bendravimo tonas. Kolektyve vyravo įtampa. Mokytojai buvo

išvarginti streso ir santykių nedarnos. Dar daugiau, jie net nesuprato, kas

jų kolektyve yra negerai, mokykloje tokia situacija buvo laikoma norma-

lia. Kitaip tariant, niekas net nesusimąstė apie tai, kad mokykloje reikėtų

ką nors keisti.

Nomedai iš karto tapo aišku, kad tik nuo jos sprendimų priklauso, ar

jai pavyks pakeisti esamą padėtį ir nukreipti kolektyvą įspūdingų tikslų

link. Ji suprato, kad nenori taikstytis su esama padėtimi ir tapti dar viena

šio kolektyvo auka.

Direktorei pirmiausia krito į akis tai, kad, nepaisant mokytojų dekla-

ruojamo „mes savo darbą atliekame puikiai“, esama kai kurių neatitikimų:

kai kurie mokytojai ir mokiniai nuskambėjus skambučiui, kviečiančiam į

pamoką, neretai dar vaikštinėdavo koridoriumi – neskubėjo į pamokas.

Atsainus požiūris buvo toks akivaizdus, jog direktorė net ėmė manyti,

kad jai niekada nepavyks pakeisti mokykloje nusistovėjusios „tvarkos“.

Tuomet ji ėmėsi ryžtingų žingsnių. Buvo aišku, kad griežtais nurodymais

ir grasinimais situacijos pakeisti jai nepavyks, todėl ji sukvietė mokytojus

ir ramiai išsakė jiems savo lūkesčius ir norus. Nomeda nepabijojo pasida-

lyti savo pastebėjimais, pasakė, kas ją labiausiai trikdo, papasakojo, kas

jai buvo netikėta atėjus dirbti į šią mokyklą. Direktorė, žinoma, suvokė,

kad, siekdama trumpalaikių tikslų, duodama griežtus nurodymus ir įsa-

kymus, galėtų įvesti tvarką ir, tikėtina, netrukus pasiektų geresnių rezul-

tatų, juolab, ko gero, tokioms priemonėms niekas per daug nesipriešintų.

Bet juk būtent toks ankstesnio vadovo vadovavimo stilius ir privedė prie

chaotiškos tvarkos, kuri vyravo mokykloje, kai Nomeda atėjo dirbti į šį

23

kolektyvą. Tai – įprastas vadovavimo stilius, kai rezultato siekiama bet

kuria kaina.

Direktorė suprato, kad, griežtai siekiant rezultato, ilgainiui moky-

tojų sąmoningumas ims mažėti. Gerų rezultatų siekiantys mokytojai,

nuolat išgyvendami stresą ir patirdami įtampą, po kurio laiko pervargs, o

tai tikrai nepadės siekti geresnių rezultatų. Štai kodėl Nomeda nuspren-

dė taikyti mokykloje socialinį ir emocinį vadybos modelį. Jai buvo svar-

bu, kad mokykla keistųsi, o jos siekiai sutaptų su viso kolektyvo siekiais.

Nuojauta jai kuždėjo, kad, burdama kolektyvą, savotiškai jį „perprogra-

muodama“, taikydama kitokį darbo stilių, ji pasieks geresnių akademinių

rezultatų.

Jos tikslas buvo ne tik pasiekti, kad mokinių mokymosi rezultatai

būtų geresni, bet ir stengtis, kad kolektyvo santykiai taptų atviresni: kad

būtų atsikratyta apsimestinio mandagumo ir nuolatinės kaltųjų paieš-

kos. Buvo akivaizdu, kad kolektyvas „perdegęs“, kad visi lyg susitarę tiek

sau, tiek aplinkiniams meluoja, jog viskas yra gerai. Užduotis buvo labai

sunki – nesitaikstyti su prasta situacija, nes buvo visiškai aišku, kad dar-

bas mokykloje visus vargina, mokytojavimas jau tapęs rutina, o vaikai

daugeliui mokytojų kelia susierzinimą. Beje, mokytojai tokį susierzinimą

aiškino racionaliai. Jų manymu, tai lemia nuolat mažėjantis mokyklą lan-

kančių mokinių skaičius, o tai dėsninga, nes mokinių mokyklose mažėja

visoje Lietuvoje. Be to, ir jų mokykla įsikūrusi miesto pakraštyje, toli gra-

žu ne prestižinėje vietoje, tad visi buvo įsitikinę, kad anksčiau ar vėliau,

sujungus kelias mokyklas, jie bus atleisti.

Naujoji mokyklos direktorė pareiškė, kad vaikus dar galima susi-

grąžinti, o prestižą kuria ne mokyklos buvimo vieta, o tai, kas vyksta jos

viduje ir kokie yra mokinių pasiekimai. Nomeda drįso išvardyti bėdas ir

pareiškė, kad ji viena savo sumanymo įgyvendinti negalės, jeigu nesu-

lauks kolegų pagalbos.

24

Buvo suburta komanda, ji gavo užduotį išsiaiškinti skaudžiau-

sias mokyklos kolektyvo bėdas. Buvo siekiama ne tik išsiaiškinti, bet ir

nuspręsti, ką būtų įmanoma pakeisti. Iš pradžių į valingos ir ryžtingos

direktorės pastangas daugelis kolektyvo narių žiūrėjo su tam tikru ne-

pasitikėjimu ir jau įprasta ironija. Didelių trukdymų nebuvo, bet, kaip

įprasta daugelyje mokyklų, mokytojai su nauja vadove elgėsi atsargiai –

užėmė gynybines pozicijas. Neretai direktorė išsamų vaizdą galėdavo

susidaryti tik išklausiusi kelis skirtingas nuomones turinčius asmenis.

Paaiškėjo, kad mokytojai neįgudę atvirai dalytis su vadovu savo proble-

momis. Jie buvo atsargūs ir nepatiklūs. Žinoma, atsirado ir tokių, kurie

labai palaikė naująją direktorę ir tikėjo jos mokyklos vizija. Vieni kolekty-

vo nariai pyko dėl galimų pokyčių, kiti per daug viską iš anksto idealizavo.

Nomedai pavyko suburti komandą (beje, jos susirinkimuose pati di-

rektorė nedalyvaudavo) iš skirtingas nuomones turinčių kolektyvo narių,

mokytojai turėjo daugiau galimybių atvirai pasikalbėti. Ji davė jai užduotį

išsiaiškinti, kokios bėdos kamuoja mokyklą, o gautus rezultatus aptar-

davo ne uždaruose posėdžiuose, o drauge su kolektyvu, kad visi kartu

ieškotų atsakymų.

Šis procesas truko apie metus ir kolektyvas pagaliau suprato, kad

direktorei iš tiesų rūpi ne tik formaliai įvardyti rezultatus, o pabandyti

sukurti saugią ir gerais tarpusavio santykiais grindžiamą mokyklą.

Paskui buvo pereita prie naujo etapo. Kai buvo pasiekta, kad pamo-

kos mokykloje prasidėtų laiku, kai kiekvieno mokytojo indėlis siekiant

gerų akademinių rezultatų buvo aiškiai matomas, kolektyvas nusprendė,

kad reikia padėti vaikams, kuriems mokytis sekasi sunkiausiai. Dabar jau

visiems buvo aišku, kad mokyklos rezultatus lemia ne pačių geriausių,

o visų mokinių akademiniai pasiekimai. Todėl vaikų, kuriems mokytis

sekėsi sunkiau, problemos būdavo aptariamos Vaiko gerovės komisijo-

je. Vaikai tuose aptarimuose nedalyvaudavo, mokytojai turėdavo tik jų

25

nuotraukas, kad žinotų, apie kurį vaiką kalbama, ir pasidalytų sukaupta

informacija. Mokytojai suprato, kad viešas vaiko problemų svarstymas

tik sukeltų didesnį stresą, bet pačiam vaikui jokio poveikio nepadarytų.

Kiekvienas mokytojas įsipareigodavo padėti mokiniui ir net sutardavo,

kaip tai daryti neišskiriant jo iš kitų vaikų, taigi neįžeidžiant jo jausmų,

nesukeliant kaltės ar nevisavertiškumo jausmo.

Po poros metų ėmė sklisti kalbos, kad ši mokykla pasikeitė, kad mo-

kytis joje labai gera, kad vaikai jaučiasi saugūs, o tėvai labai patenkinti

mokymosi ir ugdymo procesu. Trečiaisiais metais mokykla dar labiau su-

tvirtėjo, ją lankė daugiau vaikų nei iki tolei, taigi mokytojai įgijo daugiau

pasitikėjimo savimi. Šią pagrindinę mokyklą panoro lankyti ne tik greti-

mų rajonų, bet ir tolesnių gyvenviečių vaikai. O šioje mokykloje mokęsi

vaikai tapo geidžiamiausiais gimnazijų mokiniais.

Nomedos, kaip mokyklos vadovės, įgyta patirtis rodo, kad savo viziją galima įgyvendinti, jei elgiamasi tinkamai, jei atsižvel-giama į emocinę kolektyvo būseną, gebama išklausyti įvairias nuomones ir parodyti kelią. Direktorė jautriai įvertino kolektyvo būklę, nuoširdžiai ir atvirai su visais bendravo. Jai pavyko perduoti kolektyvui savo svajonę taip, kad galų gale tai tapo daugelio mo-kytojų svajone. Po trejų metų nuoseklaus darbo ši mokykla išties pasikeitė: sumažėjo tarp mokytojų tvyrojusi įtampa, tarpusavio santykiai tapo atviresni, išnyko nepasitikėjimas vadove. Pokyčiai paskatino ir vaikus siekti geresnių mokymosi rezultatų. O tėvai, paprašyti išvardyti, kas, jų manymu, šioje mokykloje yra kitaip nei kitose mokyklose, pirmiausia minėdavo ne akademinius pasieki-mus, o gerą atmosferą ir pagarbą vaikui.

Taigi, kalbėdami apie tai, kokios svarbios mokykloje yra emo-cijos, galime drąsiai teigti, kad ateiname į naują gyvenimo etapą,

26

kai turėsime mokytis emocinio raštingumo ne tik todėl, kad pa-siektume gerų akademinių rezultatų, bet ir todėl, kad galėtume lyderiauti pasaulio ekonomikoje.

Šiandien svarbu dėmesį sutelkti ne vien į išskirtinių gabumų vaikus. Siekdami kuo geresnių rezultatų, turime rūpintis visais vaikais, mums turi būti svarbūs kiekvieno vaiko pasiekimai. Lašas po lašo ir galime tikėtis, kad ateityje plukdysime sraunią it kalnų žinių upę.

Socialinis ir emocinis ugdymas mokykloje

Socialinis ir emocinis ugdymas literatūroje apibrėžiamas kaip seniausia ugdymo filosofija, skaičiuojanti jau 3 000 metų. Moks-lininkai teigia, kad nuo tada, kai savo vaikams pradėjome diegti vertybines nuostatas, mes siekiame išugdyti socialiai ir emociškai išprususius žmones.

Žemėje gyvena daug tautų, ne visos puoselėja draugiškus jaus-mus, ne visoms yra priimtinos europietiškos vertybės, bet dauge-lio tautų bendruomenės vadovaujasi žmogiškosiomis vertybėmis, tokiomis kaip:

pagarba sau ir kitiems – būti supratingam savo ir kitų porei-kiams, įsitikinimams ir jausmams;

geranoriškumas – būti rūpestingam ir atidžiam aplinkiniams;

sveikas gyvenimo būdas – rūpintis savo kūnu ir vengti visko, kas kenkia kūnui ar protui;

atsakingumas – priimti tinkamus sprendimus, laikytis pažadų, elgtis atsakingai;

Linas Slušnys Daiva Šukytė

Ką galimokytojas

LINAS SLUŠNYS – vaikų ir paauglių psichiatras, vadybos ir ekonomikos magistras, VšĮ „LIONS QUEST Lietuva“ direktorius. Nuo 2005 m. – tarptautinės socialinio ir emocinio ugdymo programos LIONS QUEST instruktorius. Veda šios programos diegimo seminarus mokykloms, dėsto kursus medikams apie stresą ir jo valdymą, krizių įveikimą, savižudybių prevenciją. Knygų „Būk vyras. Berniukų knyga“ ir „Dėmesio: paauglystė“ vienas iš bendraautorių.

DAIVA ŠUKYTĖ – tarptautinės socialinio ir emocinio ugdymo programos LIONS QUEST instruktorė. Autorė daug važinėja po Lietuvos mokyklas, dalyvauja susitikimuose su mokyto-jais, tėvais ir kitais mokyklų bendruomenės nariais. Veda nuo- seklaus socialinio ir emocinio ugdymo plėtojimo klasėje bei mokykloje seminarus. Knygos „Dėmesio: paauglystė“ ben- draautorė.

Šioje knygoje dalijamės savo 10 metų patirtimi, sukaupta lankant Lietuvos mokyklas. Norime atkreipti dėmesį, kad pasaulis neišvengiamai keičiasi, – ir mums visiems lai-kas keistis. Šiandien jau nebegalime tikėtis besąlygiškos pagarbos sau, nes mokytojo kvalifikaciją patvirtinantis diplomas, kaip ir kiti diplomai, nebėra savaiminė verty-bė. Didžiausios šiandienos vertybės yra dėmesys, pagarba vienas kitam, gebėjimas bendrauti ir emocinis raštingumas. Knygoje analizuojame, kaip viso to galima išmo-kyti ir išmokti mokykloje, kaip reikėtų vertinti itin sudėtingas mokyklos gyvenimo situacijas. Kai kurios į šią knygą sugulusios mokytojų, mokinių, jų tėvų istorijos – itin skaudžios, sukėlusios emocijų audrą mokyklose. „Ką gali mokytojas“ nėra akademi- nė knyga. Joje – tik pačios svarbiausios kasdienės mintys, kuriomis norime pasidalyti su visais, kam rūpi mūsų vaikų ateitis.

Ši knyga skirta Mokytojui, kuris ne tik moko kitus, bet ir pats siekia tobulėti. Mokyto-jui, kuris galbūt jau rado arba tebeieško atsakymų į klausimus: ar aš geras mokytojas, kiek aš galiu (turiu) prisiimti atsakomybės ir kur yra mano, kaip atsakingo asmens, galimybių ribos?

Linas Slušnys D

aiva ŠukytėKą gali m

okytojas