LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS

VETERINARIJOS AKADEMIJA

Veterinarijos fakultetas

Tadas Ramanauskas

Lietuvos kariniuose vienetuose naudojamo geriamojo

vandens kokybės įvertinimas

Evaluation of drinking water quality in Lithuanian

military units

Veterinarinės maisto saugos nuolatinių studijų

MAGISTRO BAIGIAMASIS DARBAS

Darbo vadovas: prof. dr. M. Malakauskas

Maisto saugos ir kokybės katedra

Kaunas, 2016

2

DARBAS ATLIKTAS MAISTO SAUGOS IR KOKYBĖS KATEDROJE KATEDROJE

PATVIRTINIMAS APIE ATLIKTO DARBO SAVARANKIŠKUMĄ

Patvirtinu, kad įteikiamas bakalauro baigiamasis darbas „Lietuvos kariniuose vienetuose

naudojamo geriamojo vandens kokybės įvertinimas“.

1. Yra atliktas mano paties.

2. Nebuvo naudotas kitame universitete Lietuvoje ir užsienyje.

3. Nenaudojau šaltinių, kurie nėra nurodyti darbe, ir pateikiu visą naudotos literatūros sąrašą.

Tadas Ramanauskas

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

PATVIRTINIMAS APIE ATSAKOMYBĘ UŽ LIETUVIŲ KALBOS

TAISYKLINGUMĄ ATLIKTAME DARBE

Patvirtinu lietuvių kalbos taisyklingumą atliktame darbe.

Tadas Ramanauskas

(data) (autoriaus vardas, pavardė) (parašas)

BAKALAURO BAIGIAMOJO DARBO VADOVO IŠVADA DĖL DARBO GYNIMO

Prof. Dr. Mindaugas Malakauskas

(data) (darbo vadovo vardas, pavardė) (parašas)

BAKALAURO BAIGIAMASIS DARBAS APROBUOTAS MAISTO SAUGOS IR

KOKYBĖS KATEDROJE

Prof. Dr. Mindaugas Malakauskas

(aprobacijos data) (katedros (instituto) vedėjo (-os)

vardas, pavardė)

(parašas)

Baigiamojo darbo recenzentai

1)

2)

(vardas, pavardė) (parašai)

Baigiamųjų darbų gynimo komisijos įvertinimas:

(data) (gynimo komisijos sekretorės (-iaus) vardas,

pavardė)

(parašas)

3

TURINYS

LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS ............................................................ 1

TADAS RAMANAUSKAS ............................................................................................................... 1

VETERINARINĖS MAISTO SAUGOS NUOLATINIŲ STUDIJŲ ................................................. 1

KAUNAS, 2016 .................................................................................................................................. 1

SANTRAUKA .................................................................................................................................... 5

SUMMARY ........................................................................................................................................ 6

ĮVADAS .............................................................................................................................................. 8

1. LITERATŪROS APŽVALGA ..................................................................................................... 10

1.1. Geriamojo vandens sudėtis ir tarša ........................................................................................ 10

1.2. Geriamojo vandens šaltiniai ................................................................................................... 13

1.2.1. Požeminis vanduo ............................................................................................ 13

1.2.2. Paviršinis vanduo ............................................................................................. 16

1.3. Geriamojo vandens tiekimas ir jį reglamentuojantys teisės aktai .......................................... 19

1.4. Geriamojo vandens tiekimas kariniuose vienetuose .............................................................. 21

1.5. Geriamojo vandens kokybė ................................................................................................... 26

1.5.1. Indikatoriniai geriamojo vandens kokybės rodikliai .......................................................... 26

1.5. 2. Toksiniai (cheminiai) geriamojo vandens kokybės rodikliai .......................... 29

1.5. 3. Mikrobiologiniai geriamojo vandens kokybės rodikliai ................................. 31

2. TYRIMŲ ATLIKIMO VIETA IR METODAI ............................................................................. 33

2.1. Vandens mėginių kiekis ......................................................................................................... 34

2.2. Indikatorinių vandens kokybės rodiklių nustatymo metodikos ............................................. 38

2.3. Toksinių (cheminių) rodiklių analizės metodai ..................................................................... 40

2.4. Mikrobiologinių vandens rodiklių analizės metodai ............................................................. 41

2.5. Matematinė statistinė duomenų analizė ................................................................................. 41

3. REZULTATAI .............................................................................................................................. 42

3.1. Geriamojo vandens indikatoriniai rodikliai ........................................................................... 42

3.1.1. Gręžinio ir vandentiekio geriamojo vandens drumstumo palyginimas ........... 42

3.1.2. Gręžinio ir vandentiekio geriamojo vandens spalvos palyginimas.................. 43

4

3.1.3. Gręžinio ir vandentiekio geriamojo vandens pH palyginimas ......................... 44

3.1.4. Gręžinio ir vandentiekio geriamajam vandenyje aptiktų geležies ir mangano

kiekių palyginimas ................................................................................................................. 44

3.1.5. Gręžinio ir vandentiekio geriamajam vandenyje aptiktų chloridų ir sulfatų

kiekių palyginimas ................................................................................................................. 46

3.2. Geriamojo vandens toksiniai (cheminiai) rodikliai ............................................................... 48

3.3. Geriamojo vandens mikrobiniai rodikliai .............................................................................. 49

3.4. Sezoniškumo įtaka geriamojo vandens kokybiniams rodikliams .......................................... 51

3.4.1. Sezoniškumo įtaka geriamojo indikatoriniams rodikliams .............................. 51

3.4.2. Sezoniškumo įtaka geriamojo cheminiams (toksiniams) rodikliams ............... 55

3.4.3. Sezono įtaka geriamojo vandens užkrėstumui bakterijomis (ksv/ml, 22 0C

temperatūroje) ........................................................................................................................ 57

3.5.Vandens kareivinėse ir laive kokybės palyginimas ................................................................ 59

Buvo vertinta vandens kokybė kariniuose laivuose ir sausumos kariniuose vienetuose 2009-2013

metais. ................................................................................................................................................ 59

REZULTATŲ APTARIMAS ........................................................................................................... 61

IŠVADOS .......................................................................................................................................... 64

LITERATŪROS SĄRAŠAS ............................................................................................................. 66

1 PRIEDAS. ...................................................................................................................................... 70

VANDENS PAĖMIMO VIETOS ..................................................................................................... 70

5

SANTRAUKA

Lietuvos kariniuose vienetuose naudojamo geriamojo vandens kokybės įvertinimas

Tadas Ramanauskas

Magistro baigiamasis darbas

Geriamojo vandens užterštumas viena opiausių problemų pasaulyje. Todėl geriamojo vandens

kokybė tampa vienas svarbiausių šiuolaikinių tyrimų objektų. Vanduo yra neatsiejamas nuo žmogaus

gyvybes ir sveikatos. Nors Lietuva disponuoja nemažais ištekliais geros kokybės požeminio vandens,

tačiau ir čia susiduriama su vandens taršos nepageidaujamais cheminiais elementais ar

mikroorganizmais problemomis. Geros kokybės vanduo svarbus ne tik civilių gyventojų poreikiams

patenkinti, tačiau ir Lietuvoje tarnaujančių karių vykdomoms funkcijoms ir gerovei užtikrinti.

Kariniams vienetams tiekiamo vandens kokybės ir saugos užtikrinimas yra viena iš pagrindinių karinių

vienetų tiekimo sistemos uždavinių.

Šio darbo tikslas: Įvertinti Lietuvos kariuomenės kariniuose vienetuose tiekiamo geriamojo

vandens kokybę atsižvelgiant teisinį cheminių ir mikrobiologinių rodiklių reglamentavimą.

Siekiant įvertinti LR kariniams vienetams tiekiamo geriamojo vandens kokybę buvo

analizuoti 2009-2013 metais surinkti mėginiai iš Vilniaus, Kauno, Klaipėdos, Panevėžio ir Šiaulių

apskrityse įsikūrusių karinių vienetų. Vandens mėginiai vertinti pagal LR HN 24:2003 ir LR HN

56:2015 keliamus reikalavimus įvertinant indikatorinius, cheminius ir mikrobiologinius rodiklius.

Tyrimo metu buvo ištirti ir įvertinti 174 geriamojo vandens mėginiai iš 79 skirtingų karinių objektų.

Taip pat tyrimų metu buvo vertinama tiekimo sistemos ir sezoniškumo įtaka vandens kokybiniams

rodikliams.

Atsižvelgiant į gautų tyrimų rezultatus galima teigti, kad 95 proc. tirtų mėginių atitiko

geriamojo vandens kokybei keliamus reikalavimus. Lyginant vandens kokybinius rodiklius pagal

vandens tiekimo sistemą, reikšmingų skirtumų nenustatyta. Atliktų tyrimų duomenis leidžia teigti,

kad sezoniškumas daro įtaka kai kuriems vandens kokybiniams rodikliams (vandens drumstumui,

nitratų kiekiui, sulfatų kiekiui mikrobiniams rodikliams), tačiau tendencingi skirtumai nenustatyti.

Vertinant vandens kokybę sausumos kariniuose vienetuose ir karo laivuose nustatyti reikšmingi

skirtumai vertinant geriamajame vandenyje esančius chloridų, mangano ir sulfatų kiekius.

Nustatyta, kad vidutinis chloridų kiekis buvo 27,23 proc. didesnis sausumos kariniuose vienetuose

tiekiamame vandenyje, taip pat vidutinis mangano kiekis buvo 98,51 proc. didesnis sausumos

kariniuose vienetuose tiekiamam vandenyje, lyginant su mėginiais iš karinių laivų. Vidutinis

sulfatų kiekis buvo 50,42 proc. didesnis vandenyje tiekiamam sausumos kariniams vienetams,

lyginant su kariniuose laivuose tiekiamo vandens vidutiniu sulfatų kiekiu.

Raktažodžiai: geriamasis vanduo, vandens kokybė, tiekimo sistemos, kariniai vienetai.

6

SUMMARY

Evaluation of drinking water quality in Lithuanian military units

Tadas Ramanauskas

Master‘s Thesis

Drinking water contamination is one of the most pressing problems in the world. That is

why drinking water quality becomes one of the most important modern research tasks. Water is one

of most important parts of human life and health. Lithuania disposes of large quantity of good

quality groundwater, but there are some of water quality problems related with contamination of

drinking water with microorganisms and toxic substances. Good quality water is important not only

to meet the needs of the civilian population, but it is also important to ensure the well-being of

Lithuanian soldiers and their functioning. One of the major military units supply system tasks is the

quality and safety of drinking water which is supplied for military units.

The aim of study: to evaluate the quality of drinking water supplied at the Lithuanian

Armed Forces military units according to the legal chemical and microbiological criteria.

In order to assess the quality of drinking water supplied at the Lithuanian military units the

drinking water samples were examined covering sampling period from 2009 till 2013. Several

different military units were involved in the stays from Vilnius, Kaunas, Klaipėda, Panevėžys and

Šiauliai districts. Water samples were evaluated according the Republic of Lithuania HN 24: 2003

and the Republic of Lithuania HN 56: 2015 requirements. Drinking water quality was evaluated

according to indicator, chemical and microbiological criteria. In total it has been tested and

evaluated 174 drinking water samples from 79 different military facilities. Also the effect of the

drinking water supply system and the season was evaluated for the quality and safety of drinking

water. Statistical analysis of the revealed data was carried out. The correlation of quantitative

indicators dependence on the selected criteria was evaluated.

Based on this study results we can conclude that 95 % of tested samples fulfil the

requirements applied for the drinking water quality requirements. Our study also showed that the

water supply system has no significant effect on the examined water quality parameters. The effect

of seasonality had significant impact on several water quality parameters (water turbidity, nitrate,

sulfate, microbial indicators), but biased differences do not exist. However residual amount of

chloride, manganese and sulfate was significantly diverse. The evaluation of drinking water quality

supplied in military units and naval vessels showed, that, there were significant differences between

the chloride, manganese and sulfate content. It was found that the average chloride content was

27,23% higher in the land military units supplied water, as well as the average manganese content

was 98,51 percent higher in land military units supplied water, compared it with the samples of

7

drinking water in military ships. The average amount of sulfates was 50,42 % higher in drinking

water supplied of land military units, compared it to the military ships.

Key words: drinking water, water quality, supply system, military units.

8

ĮVADAS

Saugus, geros kokybės geriamasis vanduo yra būtinas žmogaus organizmui. Prieiga prie tokio

vandens yra viena iš esminių žmogaus teisių. Todėl turi būti dedamos visos pastangos, kad žmonės

gautų geros kokybės, saugų vartoti geriamąjį vandenį. Tai ne tik valstybės, ar regiono tikslas, to

turėtų būti siekiama pasauliniame lygmenyje.

Vandens kokybė priklauso nuo daugelio veiksnių: klimato, gamtinių bei antropogeninių

sąlygų, fizikinių bei biologinių veiksnių, vietos geologinių ypatumų. Pasaulio sveikatos

organizacijos duomenimis apie 80 proc. pasaulyje pasitaikančių ligų ir epidemijų susijusios su

chemiškai ar mikrobiologiškai užteršto vandens vartojimu (1). Geriamojo vandens kokybė rūpesčių

kelia ne tik trečiojo pasaulio šalyse. Su vienokiomis ar kitokiomis geriamojo vandens kokybės

problemomis susiduria ir išsivysčiusios vakarų šalys (2). Čia didžiausi vandens teršėjai yra pramonė

ir netinkamai vykdoma žemės ūkio veikla. Pasaulinės sveikatos organizacijos 2015 metų veiklos

ataskaitoje minima, kad apie 500 milijonų žmonių kamuoja trachoma, bilharciozė, maliarija (1).

Šios ligos yra tiesiogiai susijusios su vandens kokybe.

Vandens kokybė vertinama pagal cheminius, toksikologinius biologinius ir mikrobiologinius

rodiklius. Vandenyje yra daugybė ištirpusių cheminių medžiagų, tačiau kai kurios iš jų gali kelti

pavojų ne tik žmogaus sveikatai, bet ir gyvybei. Taip pat didelis dėmesys yra skiriamas geriamojo

vandens mikrobiologinei taršai. Mikrobiologinė vandens kokybė greitai kinta (3). Laiku

nepastebėjus vanduo gali tapti patogeninių mikroorganizmų paplitimo šaltiniu. Net trumpalaikis

patogeninių mikroorganizmų skaičiaus padidėjimas geriamajame vandenyje gali sukelti ligų

protrūkį. Todėl labai svarbu nuolat stebėti ir kontroliuoti geriamojo vandens kokybę. Ypatingas

dėmesys turėtų būti skiriamas vandens saugos sistemoms ir jų vykdymo priežiūrai. Jos reikalingos

siekiant pašalinti ar sumažinti geriamojo vandens taršos pavojų (4).

Lietuva priskiriama prie nedaugelio pasaulio šalių, kuriose gyventojai geria tik požeminį

vandenį (5). Tačiau ir Lietuvoje yra problemų susijusių su geriamojo vandens kokybe. Viena jų

neužtikrintas centralizuotas vandens tiekimas. Tai reiškia, kad dalis gyventojų vartoja šachtinių

šulinių vandenį, kurio kokybė abejotina. Kitos problemos susijusios su vandenviečių geologiniais

ypatumais: šiaurės vakarinėje Lietuvos dalyje išgauname vandenyje yra padidėjęs fluoridų kiekis.

Didžiojoje dalyje Lietuvos vandenviečių išgaunamame vandenyje aptinkami padidinti geležies bei

mangano kiekiai (6).

Lietuvoje geriamo vandens kokybės reikalavimus nusako HN 24:2003 parengta atsižvelgiant į

Europos ekonominės bendrijos (EEB) Tarybos direktyvų reikalavimus. Geriamojo vandens

kokybinius veiksnius reglamentuojančių dokumentų tikslas – užtikrinti visuomenės sveikatą.

Aprūpinimas saugiu, geros kokybės geriamuoju vandeniu svarbus ne tik civiliams

gyventojams, bet ir kareiviams. Tiek kariniuose daliniuose, tiek pratybų metu, kariams turi būti

9

tiekiamas visus kokybės ir saugos reikalavimus atitinkantis vanduo. Tai nusakoma ir HN 56:2015

„Karinės teritorijos visuomenės sveikatos saugos reikalavimai“. Todėl šio darbo tikslas yra:

- įvertinti Lietuvos kariuomenės kariniuose vienetuose tiekiamo geriamojo vandens kokybę

atsižvelgiant teisinį cheminių ir mikrobiologinių rodiklių reglamentavimą.

Darbo uždaviniai

1. Įvertinti geriamojo vandens, tiekiamo kariniuose vienetuose 5 metų laikotarpiu,

cheminius rodiklius;

2. Įvertinti geriamojo vandens, tiekiamo kariniuose vienetuose 5 metų laikotarpiu,

mikrobiologinius rodiklius;

3. Įvertinti tiekimo būdų bei sezoniškumo įtaką kariniuose vienetuose tiekiamo

geriamojo vandens saugos ir kokybės rodikliams.

4. Palyginti ir įvertinti geriamojo vandens cheminius ir mikrobiologinius rodiklius

atsižvelgiant į karinio dalinio pobūdį.

10

1. LITERATŪROS APŽVALGA

1.1. Geriamojo vandens sudėtis ir tarša

Vanduo, kaip ir atmosferos oras, yra būtinas ir niekuo nepakeičiamas gyvybės palaikymo

šaltinis.

LR vandens įstatyme vanduo įvardijamas kaip „aplinkos dalis, apimanti Lietuvos

Respublikos paviršiniuose ir požeminiuose vandens telkiniuose esantį vandenį“ (7).

Vandens molekulėje vandenilio ir deguonies atomai sudaro lygiašonį trikampį, kurio

viršūnėje yra deguonies atomas Vandens molekulėse atomai H ir O yra stipriai sujungti. Taip pat

H2O molekulėse nėra silpnai sujungtų elektronų, todėl jos jų ir neprisijungia (8). Vanduo neturintis

nei oksidatoriaus, nei reduktoriaus savybių., tik sąveikoje su stipriais reduktoriai bei esant aukštai

temperatūrai tampa oksidatoriumi. R. Tumo teigimu. (9) esant normalioms sąlygoms, cheminiu

požiūriu vanduo yra labai aktyvus junginys“. Tokį aktyvumą vandeniui suteikia vandens molekulių

savybės:

Vandenilinių, donorinių - akceptorinių ryšių susidarymas su metalų katijonais pasireiškia

vykstant įvairioms prisijungimo reakcijoms, hidratacijos procesams, kuriuose vanduo reaguoja su

daugeliu kitų medžiagų. Adomaitis ir kt. (10) pastebi, kad vykstant hidrolizės reakcijoms vandens

molekulių poliškumas bei jų disociacija sukelia daugelio medžiagų skilimą taip pat elektrolitų

tirpimą ir disociaciją vandenyje.

Geriamojo vandens įstatyme geriamasis vanduo apibūdinamas, kaip bet koks „gamtinis ar

paruoštas vanduo, skirtas gerti, virti, ruošti valgiui ar naudoti kitoms namų ūkio reikmėms,

neatsižvelgiant į tai, ar jis tiekiamas iš vandentiekio skirstomojo tinklo, talpyklų, buteliais ar kitaip

įpakuotas“. (7)

Vanduo yra vienas svarbiausių gamtinių resursų. Vanduo taip pat yra labai svarbus žmogaus

gyvybei (11). Kaip teigiama, vanduo yra ypatingai imlus, gebantis prisisotinti kone visų

egzistuojančių cheminių elementų. Kai kurių iš šių elementų buvimas vandenyje ne visada yra

pageidaujamas, o kartais gali būti pavojingas. Vandens kokybę lemia daugybė gamtinių ir

antropogeninių veiksnių.

Šių veiksnių poveikį analizavę A. Pocienė ir S Pocius (6) pastebi, kad jis labai skirtingas–

vieni veiksniai svarbesni sekliems gruntinio vandens horizontams, kiti – giliau slūgstantiems

Vandenilinių ryšių su didelį neigiamą krūvį turinčiais atomais sudarymas.

Donorinių – akceptorinių ryšių sudarymas sąveikoje su metalų katijonais.

Molekulių poliškumas ir jų poliarizuojančios savybės.

Sugebėjimas disocijuoti į H+ ir OH- jonus.

11

vandens baseinams, kurių vanduo dažniausiai ir naudojamas centralizuoto vandens tiekimo

sistemose.

Anot J. Arustienės ir J. Giedraitienės (7), gruntinio vandens kokybę lemia geografiniai,

klimatiniai, hidrologiniai, fiziniai, biologiniai, geologiniai ir hidrogeologiniai veiksniai.

Vandens kokybė taip pat priklauso nuo jame ištirpusių, suspenduotų pakibusių medžiagų,

bakterijų ir kitų priemaišų (14). Vandens kokybę apibūdina fiziniai, cheminiai ir bakteriologiniai

rodikliai, kurie nustatomi laboratorijose atitinkamų tyrimų metu.

Geriamasis vanduo laikomas saugiu, kai atitinka saugiam produktui keliamus reikalavimus,

ir jie patvirtina, kad tokio vandens vartojimas nekelia jokios rizikos žmonių sveikatai bei gyvybei.

Vandenį išimtinais atvejais leidžiama vartoti, jei jo vartojimas kelia ne didesnę riziką negu ta, kuri

teisės aktuose nustatyta kaip leidžiama. Apie bet kokią riziką vartotojams turi būti pranešama teisės

aktų nustatyta tvarka. Taip pat turi būti užtikrinta teisės aktų nustatyta gaunamo, ruošiamo ir

tiekiamo vartotojams geriamojo vandens apsauga nuo taršos bei vykdoma jo programinė priežiūra

(7).

Tiek paviršinius tiek požeminius vandenis labiausiai teršia įmonių vykdančių pramoninę

veiklą, šalutiniai produktai. Taip pat daug teršalų patenka su buitinėmis nuotekomis. Labai didelį

pavojų vandens telkiniams kelia užteršimas nafta ir jos produktais. Kenksmingų cheminių medžiagų

gali patekti su lietumi, ištirpusiu sniegu bei ledu (12). Nemaža dalis teršalų į gamtinius vandenis

patenka vykdant įvairias žemės ūkio veiklas. Pagrindiniai vandens taršos šaltiniai yra:

pramonės objektai,

žemės ūkis,

komunaliniai ir buitiniai nutekamieji vandenys,

sąvartynai.

Organiniai teršalai į vandenį patenka iš gyvulininkystės fermų, pašarų ir siloso saugyklų, su

atliekomis bei buitinėmis nuotekomis. Nors, kaip teigia A. Pocienė (14) kai vanduo užterštas

organinėmis medžiagomis nedaug, jis geba apsivalyti pats. Tai priklauso nuo vandenyje ištirpusio

deguonies koncentracijos, temperatūros ir kitų sąlygų. Lėčiau ir sunkiau yra sintetiniai teršalai,

jiems reikalingos tam tikros aplinkos sąlygos (15). Labai pavojingas naftos ir jos produktų

patekimas į vandenį. Naftos produktai gali patekti į aplinką netvarkingai eksploatuojant transportą,

atsitikus avarijai ar kitiems nenumatytiems reiškiniams. Gamtoje naftą ardo mikroorganizmai,

tačiau šis procesas vyksta labai lėtai. Tuo tikslu dabar gaminami specialūs cheminiai preparatai,

kuriuos išbėrus į nafta užterštą vandens telkinį, spartėja jos suirimas (16). Sunkiai ardomi į

gamtinius vandenis patekę organiniai pesticidai. Kaip teigia Juozapaitis A. (17), „sintetines

organines medžiagas vandenyje lengvai pasisavina vandens gyviai ir kaupia riebaliniuose

audiniuose“.

12

Nepageidautini neorganiniai junginiai patenka į gamtinius vandens telkinius iš dirvožemio

išsiplaunant neorganinėmis trąšomis ir organinių medžiagų, esančių dirvožemyje, mineralizacijos

produktams. Taip pat šių junginių gali patekti su atmosferos krituliais, arba mineralizuojantis į

vandenų telkinius patekus organinės kilmės nuotekoms (18). Tai nitritai, nitratai, amonio bei azoto

junginiai, taip pat dalis fosfatų. Dalis fosfatų į vandenį patenka su plovikliais. Kaip teigiama

mokslinėje literatūroje, didžiausią pavojų vandens telkiniams kelia žemės ūkyje tirpūs azoto bei

fosforo junginiai (19). Gerai drenuojamame dirvožemyje vyrauja NO3‾ jonų pavidalo azotas. Azoto

jonai yra labai judrūs ir, priešingai nei NH4 + jonai, dirvožemio dalelės jų nesorbuoja, todėl nitratai

lengvai patenka į dirvožemio vandenis (20).

Daugiausiai nitratų išsiplauna tada, kai vandens į dirvožemį su krituliais patenka daugiau negu jo

išgaruoja. Tuomet dirvožemyje vyksta intensyvus vandens judėjimas (20). Vasarą, kaip pastebi ir

Pocius S. (19), kritulių išgaruoja daugiau negu iškrenta, nitratų išplaunama mažiau. Rudenį, esant

gausiems krituliams išsiplauna didžioji dalis nitratų (22).

Apibendrinant galima teigti, kad didžiausia nitratais ir nitritais taršos rizika atsiranda tuomet,

kai greta požeminių ar paviršinių vandens telkinių yra vykdoma intensyvi, o kartais netinkama

žemės ūkio veikla. Nemažai iš dirvožemio išplaunamų nitratų susidaro ne tik iš neorganinių

nitratinių trąšų, nitrifikuojantis amonio trąšoms, bet ir mineralizuojantis organinėms trąšoms bei

humusui (21).

13

1.2. Geriamojo vandens šaltiniai

1.2.1. Požeminis vanduo

Europos parlemento direktyvoje 2000/60/EB požeminis vanduo apibūdinamas, kaip vanduo,

kuris yra žemiau žemės paviršiaus ir liečiasi su podirviu. Gamtinėmis sąlygomis gėlas požeminis

yra vadinamas gamtiniais ištekliais ir kaupiasi vandeninguosiuose sluoksniuose (23). Juos nuolat

papildo į gruntą įsifiltruojantys krituliai. Tai vienintelė naudinga iškasena, kurią eksploatuojant ji

gali gausėti. Kita vertus per gausus požeminio vandens naudojimas gali kiekybiškai ir kokybiškai

pabloginti vandens telkinio kokybę (24).

Didžiausi požeminio vandens šaltiniai yra susikaupę arteziniuose baseinuose. Jie yra

išsidėstę žemės plutos įdaubose ir sineklizėse. Mokslinėje literatūroje išskiriamos dvi artezinių

baseinų struktūrinės dalys, tai vandeningosios uolienos ir vandensparos (23). Vandeningosios

uolienos tai uolienos, kurių plyšiuose ir porose kaupiasi požeminis vanduo. Juose yra geros sąlygos

filtruotis vandeniui (24). Vandensparas sudaro blogai vandenį praleidžiančios uolienos. Iš

vandensparų ir vandeninguoju uolienų susidaro hidrogeocheminės zonos arba hidrogeologiniai

aukštai (26)

Lietuvos geologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos, duomenimis, Pabaltijo artezinio

baseino bendras plotas siekia 460 tūkstančių kvadratinių kilometrų, iš jų apie 200 tūkstančių yra po

Baltijos jūra. Baseinas susijęs su tokiomis tektoninėmis struktūromis kaip Baltijos skydo pietų

šlaitu, Mozūrijos – Baltarusijos anteklize, Baltijos sineklize. Jos sudaro baseino šlaitus (1 pav.)

1 pav. Baltijos artezinio baseino riba

Šaltinis: Arustienė J. Kriukaitė J. Klimato pokyčių įtakos požeminio vandens ištekliams įvertinimas LGT

fondas; Nr. 14819).Vilniaus universiteto leidykla. – 2015. – 72 p.

14

Vakarinė ir šiaurinė baseino ribos eina per nuosėdinės dangos ir kristalinio pamato

susidūrimo vietą. Pietinė baseino dalis eina Danijos-Lenkijos tektoniniu įlinkiu.

Pabaltijo artezinį baseiną sudaro trys struktūrinės dalys: šiaurės, centrinė ir pietryčių. Šiaurės

ir pietryčių dalyse kristalinis pamatas slūgso 500 m gylyje, o centrinėje 500-5000 m. Kristalinis

pamatas yra ir artezinio baseino dugnas, kurį dengia sluoksniuotos skirtingų filtracinių savybių

turinčios nuosėdinės uolienos.

Šaltinis: Giedraitienė J., Pūtys P.; Požeminio vandens aktyviosios apytakos zonos hidrogeotermija. Vilnius:

LGT, 2012.– 68 p

2. pav. Baltijos artezinis baseinas

Pabaltijo artezinį baseiną sudaro trys hidrogeologiniai aukštai:

kainozojaus–mezozojaus,

viršutinio paleozojaus,

apatinio ir viršutinio proterozojaus.

Pabaltijo artezinio baseino hidrogeologiniai aukštai vienas nuo kito atskirti triaso ir silūro–

ordoviko regioninėmis vandensparomis, o paleozojaus hidrogeologinį aukštą Devono sistemos

narvos vandenspara skiria į dvi dalis (29).

Pabaltijo baseinui būdingas vertikalus požeminio vandens zoniškumas. Viršutinėje baseino

dalyje yra susiformavusi gėlo vandens zona. Vandens zonos storis baseine nėra vienodas, jis

svyruoja nuo 50 iki 450 m. Artezinio Baseino apatinėje dalyje vandensparos yra kompaktiškesnės,

vertikaliosios. Ten vandens apykaita beveik nevyksta, todėl atsiranda didesnė tikimybė išlikti

sąlygoms, kurios egzistavo geologinėje praeityje: t.y. didesnė druskų koncentracija, cheminės

sudėties įvairovė, aukštesnė temperatūra, savita dujų sudėtis. Tarp viršutinės ir apatinės yra tarpinė

zona, todėl Pabaltijo artezinis baseinas yra taip vadinamos trizonės struktūros (30). Vandeningosios

uolienos ir vandensparos čia slūgso monokliniškai, taip pat čia daug tektoninių lūžių. Pabaltijo

15

artezinio baseino sluoksniai vienas kito atžvilgiu vertikaliai pasistūmę keliasdešimt, kai kur kelis

šimtus kvadratinių km. Tose vietose, kur nutrūksta vandeningųjų sluoksnių ir požeminio srauto

vientisumas, didelį slėgį turintis mineralizuotas apatinės zonos vanduo tektoniniais plyšiais kyla į

žemės paviršių. Taip susidaro mineralinės versmės, o viršutiniuose vandeninguose sluoksniuose -

hidrocheminės anomalijos (31).

Kaip teigia Juodkazis ir kiti (32) „hidrogeodinaminių zonų paplitimas Lietuvoje priklauso

nuo bendros geostruktūrinės padėties ir hidrogeodinaminės situacijos, taip pat nuo uolienų sudėties

bei savybių“. Kadangi Mozūrijos-Baltarusijos anteklizės rajone nuosėdinė danga nestora (300-400

m) ir nėra regioninių vandensparų, tad pietryčių Lietuvoje yra tik dvi hidrogeocheminės zonos.

Maždaug nuo 500 m gylio atsiranda ir trečia (apatinė) zona. Antrai hidrocheminei zonai mūsų

šalyje būdingas chloridinis sulfatinis arba chloridinis vanduo. Tik šiaurės ir šiaurės vakarų

Lietuvoje, kur paplitusios gipsingos devono uolienos, antroje hidrogeocheminėje zonoje aptinkama

ir sulfatinio vandens (33).

Lietuvoje geriamojo vandens tiekimui naudojama hidrokarbonatinio požeminio vandens

zona, kuri paplitusi ištisai. Jos storis svyruoja nuo 200 iki 400 m Baltijos ir Žemaičių aukštumų

rajone. Nemuno žemumoje jos iki storis siekia nuo 50 iki 150 m. Vandeninguose horizontuose bei

jų dalyse skiriasi požeminio vandens mineralizacija ir cheminė sudėtis (3 pav.). Nepaisant cheminių

požeminio vandens sudėties veiksnių bei jų kitimo tendencijų, visų vandeningųjų horizontų

požeminiame vandenyje vyrauja hidrokarbonato bei kalcio jonai (34).

Šaltinis: Giedraitienė J., Pūtys P.; Požeminio vandens aktyviosios apytakos zonos hidrogeotermija. Lietuvos

geologijos tarnyba.– Vilnius: LGT, 2012.– 72 p

3 pav. Požeminio vandens baseinai Lietuvoje

16

Sulfatinės arba chloridinės hidrogeocheminių zonų vanduo naudojamas arba ateityje galėtų

būti naudojamas balneologiniams ir pramoniniams tikslams (35).

1.2.2. Paviršinis vanduo

Vandens telkinių hidrodinaminio poveikio zonose, tiek pakeistomis tiek natūraliomis

sąlygomis svarbiausias cheminės ir mikrobiologinės gruntinio vandens sudėties formavimo

veiksnys yra gamtinės sąlygos. Svarbiausi hidrocheminiai veiksniai - atmosferos krituliai ir

tarpsluoksninio horizonto vanduo, ištekantis upių slėniuose ir paviršinio vandens telkinių

duburiuose (36).

Aliuvio ir kompleksinis prieupio zonų, fliuvioglacialinis, jūrinių bei jūrinių eolinių nuosėdų

vandeningieji horizontai eksploatuojami grupinėse vandenvietėse, iš kurių vanduo centralizuotai

tiekiamas miestams (37). Didelės vandenvietės balanse upės vanduo sudaro nuo 30-50 iki I 60-98

proc., priklausomai nuo hidraulinio ryšio sąlygų, bei lemia gruntinio vandens kokybę. Tokiu atveju

paprastai didesnės mineralizacijos gruntinis vanduo eksploatuojant prisipildo organinių medžiagų,

deguonies. Taip pat labai dažnai pasipildo ir mangano junginiais, kurie formuojasi telkinio dugno

organinėse ir molingose nuosėdose. Paviršinių vandens telkinių dugno nuosėdų vaidmuo ir įtaka

vandens cheminei sudėčiai ir kokybei mažai ištirtas. Taip pat mažai žinoma apie infiltracinio

vandens kokybės fizinių ir cheminių rodiklių kitimą nuo atviro vandens iki kaptažo įrenginių (38).

Krantų zonose svarbiausiais laikomi kintamieji gruntinio vandens sudėties komponentai yra

vandens fizinės savybės, kaip temperatūra, spalva, drumstumas. Taip pat svarbūs biogeniniai

elementai: organinės medžiagos, azoto junginiai, fosforo junginiai. Dėl paviršinio vandens

infiltracijos bei antropogeninių veiksnių įtakos gali keistis neorganiniai, mikro ir biocheminiai

komponentai (39).

Galima teigti, kad filtracijos kelyje gruntinio vandens cheminės sudėties forma vimosi

pakitimus lemia biocheminiai veiksniai, oksidacinė-redukcinė (Eh), rūgštinė- šarminė (pH) aplinka

ir tokie filtraciniai rodikliai kaip uolienos medžiaginė ir mechaninė sudėtis, tėkmės greitis. Didelę

reikšmę priekrantinių zonų gruntinio vandens cheminės sudėties formavimuisi turi molingosios

nuosėdos, uždumblėjąs paviršinio telkinio dugnas.

Apibendrinant įvairių mokslininkų duomenis geriamojo vandens tyrimai Lietuvoje plėtojosi

pakankamai sparčiai. Per 25-30 metų buvo išžvalgyti ir atitinkamose institucijose patvirtinti

eksploataciniai gėlo požeminio vandens ištekliai. Tuo metu šalies teritorijoje vandenviečių statybai

buvo išžvalgyti 103 plotai. Juose buvo suskaičiuota 2023,1 tūkst. m3/d eksploatacinių požeminio

vandens išteklių. Šių išteklių, pagal tuometinę sampratą, pakako geriamojo vandens poreikiui

patenkinti visuose šalies miestuose ir rajonų centruose.

17

Baseine, vykstant intensyviai fotosintezei, CO2 asimiliuojamas. Čia CaCO3 neiškrenta į

nuosėdas, nes persotinti gamtiniai CaCO3 tirpalai gana stabilūs.

Nemaža organinių medžiagų dalis oksiduojasi infiltracijos procese.– Vidutinės

permanganatinės oksidacijos (PO) ir bichromatinės oksidacijos (BO) reikšmės gruntiniame

vandenyje du ir daugiau kartų mažesnės nei paviršiniame vandenyje. Didžiausia organinės

medžiagos dalis oksiduojasi infiltracijos pradžioje, nes šis procesas intensyviausias dumblo

plėvelėje. Diliūnas J. ir Kaminskas M. (17) pastebėjo, kad permanganatinės oksidacijos vidutinės

reikšmės gruntiniame vandenyje kinta nežymiai, o bichromatinės oksidacijos mažėja tolstant nuo

infiltracinio baseino. Paviršiniam vandeniui filtruojantis į gruntą vyksta neintensyvi tolesnė

patvaresnių organinių medžiagų oksidacija. Santykis BDS7 /PO, kaip rodo organinių medžiagų

irimo tirpale greitį. Kuo šis santykis mažesnis tuo lėčiau suyra organinė medžiaga. Didelę įtaką

organinės medžiagos oksidacijos intensyvumui turi infiltruojam vandens temperatūra. Vasarą

vanduo infiltracijos procese geriau apsivalo nuo organinių medžiagų negu žiemą, bet sezono metu,

kai vyksta intensyvi fotosintezė paviršiniuose vandens telkiniuose, organinių medžiagų

koncentracija būna didesnė nei šaltuoju metų laiku. Vidutinė PO reikšmė baseine vasarą (t > 10 °C)

9,0 mg O2/l, o žiemą. 6,8 mg O2/l, gruntiniame vandenyje žiemą permanganatinė oksidacija 4,5;

vasarą. 2,9 mg O2/l. Vasarą, paviršiniuose vandens telkiniuose suintensyvėja fotosintezė, todėl

mažėja nitratų koncentracija, nes juos asimiliuoja vandens organizmai. Tačiau nitratų

koncentracijos gruntiniame vandenyje būna didesnės nei infiltraciniame vandenyje (39).

Azoto junginių kaitą, įsifiltruojant paviršiniam vandeniui, lemia oksidaciniai-redukciniai

procesai, vykstantys baseinų ir upės dumblo plėvelėje. Puresnėje ir gerai aeruojamoje baseinų

plėvelėje vyrauja oksidaciniai procesai, todėl infiltracijos vandenyje iš baseino padidėja NO3, ir N-

NO2. koncentracija, o N-NH4+ sumažėja. Upės dumblo plėvelėje vyrauja redukciniai procesai, o

azoto junginių redukcijos pagrindinis produktas yra NH4 +, kuris upės vandens infiltracijos metu

išplaunamas iš dumblo (40).

Fosfatai (P-PO4) vidutinės koncentracijos gruntiniame vandenyje beveik du kartus mažesnės nei

paviršiniame. Fosfatus gerai sorbuoja smėlio gruntai, jie daugiausia kaupiasi paviršinių telkinių

dumblo plėvelėje, kurioje oksidacinėse sąlygose susidaro trivalentės geležies koloidiniai

kompleksai, absorbuojantys besifiltruojančius fosfatus ir sumažinantys jų koncentraciją tirpale.

Filtracijos procese silicio koncentracija gruntiniame vandenyje artima prisotinimo būklei (39).

Geležies junginiai oksidacinėje aplinkoje silpnai tirpsta vandenyje, todėl pagrindinė jų

migracijos forma yra pakibusios oksidų dalelės. Redukcinėje aplinkoje geležies junginių tirpumas

didėja, todėl paviršinių vandens telkinių dumblo plėvelėje, geležis pereina į joninę būklę ir iš upės

kartu su vandeniu infiltruojasi į po žemį. Analogiški procesai, tik dar aktyvesni redukcijos at žvilgiu

vyksta transformuojantis mangano junginiams (34).

18

Gruntinio vandens fiziniai rodikliai (spalva, temperatūra) ir organinės medžiagos bei azoto

junginiai daugiausiai kinta filtracijos pradžioje. Smėlio vandeninguose sluoksniuose filtracijos

kelyje iki 100- 300 m visiškai keičiasi vandens spalva ir temperatūra, taip pat azoto junginiai (17,

41).

Apskritai, infiltracijos iš paviršinių telkinių procese iš esmės keičiasi vandens fizinės

savybės ir biogeniniai elementai: drumstumas sumažėja 70-95, spalva. 40-65 proc., organinė

medžiaga, amonis, nitritai, nitratai 25-75 proc.

Daugelio autorių duomenimis (17,18,23,30), viena svarbiausių infiltracinio vandens

ypatybių. didelis manganingumas. Siurbiant požeminį vandenį mangano koncentracijos dažniausiai

siekia 0,1-0,2 mg/l, o atskirais atvejais viršija 0,2 mg/l. Jas lemia išplovimas iš paviršinių vandens

telkinių dugninių nuosėdų, kuriose mangano koncentracijos dumble siekia 2000-3000 mg/kg, o

aliuvio uolienose vidutiniškai. 350 mg/kg, t. y., 6-9 kartus mažiau.

Apibendrinant galima teigti, kad infiltracinio vandens fizinių savybių kaitą krantinėse

vandenvietėse lemia gruntų granuliometrinė ir mineralinė bei organogeninė sudėtis, o cheminės

sudėties pokyčius. daugiausiai filtracinės aplinkos oksidacinės-redukcinės sąlygos. Ypač svarbus

vaidmuo tenka dugno nuosėdoms, kuriose kaupiasi organinė medžiaga ir filtracinės tėkmės pagalba

yra transportuojama į vandeninguosius sluoksnius. Paviršinis vanduo, skverbdamasis į gruntą,

tirpina karbonatinių uolienų mineralus bei maišosi su didesnės mineralizacijos gruntiniu vandeniu,

todėl filtracijos procese infiltraciniame vandenyje dažniausiai padidėja svarbiausių katijonų ir

anijonų (Ca2+, Mg2+ ir HCO3., Cl, SO4.) koncentracijos (41).

Paviršinių vandens telkinių dumble vyrauja redukcinės sąlygos, besifiltruojantis per jas

vanduo praturtėja azoto junginiais, geležimi, fosforu ir ypač manganu. Fosforas su manganu sudaro

kompleksinius junginius - hidrofosfatus, kurie labai padidina mangano koncentracijas

infiltraciniame vandenyje. Todėl infiltracinių vandenviečių vandenyje visuomet būna didesnė

mangano koncentracija.

19

1.3. Geriamojo vandens tiekimas ir jį reglamentuojantys teisės aktai

Išskiriami du pagrindiniai geriamojo vandens tiekimo būdai:

Centralizuotas vandens tiekimas – techninių priemonių visuma, skirta aprūpinti gėlu

geriamuoju vandeniu vandentiekio objekto teritoriją (gyvenamąją vietovę);

Individualus vandens tiekimas – ūkio subjektų (pramonės įmonių, ūkių, individualių namų,

sodybų ir pan.) aprūpinimas gėlus vandeniu iš šachtinių arba gręžtinių šulinių (suvartojant ne

daugiau kaip 10 m3 vandens per parą), taip pat geriamojo vandens tiekimo sistemos transporto

priemonėse: laivuose lėktuvuose ir pan. (41).

Lietuva gali disponuoti nemažais gėlo geriamojo kokybės požeminio vandens ištekliais.

Vilnius daugiau nei 500 turi centralizuotą geriamojo vandens tiekimo sistemą, naudojančią

požeminio vandens šaltinius. Ta patirtimi pasinaudojo ir kiti didesni miestai - po Antrojo pasaulinio

karo, daugelyje miestų buvo ištirta gėlo požeminio vandens rezervuarai, suprojektuoti ir įrengti

geriamojo vandens viešojo tiekimo sistemos. Nepaisant to, Lietuvoje vis dar yra neišspręstų geros

kokybės geriamojo vandens tiekimo problemų. Viena iš jų - geriamojo vandens kokybės gerinimas,

susijęs su ES Vandens direktyvos 98/83 / EB ir 2000/60 / EB įgyvendinimo nuostatomis. Be to,

Vyriausybė buvo įsipareigojusi Europos Sąjungai iki 2015 m, visiems šalies gyventojams teikti

geros kokybės geriamąjį vandenį. To reikalauja ir Lietuvos Geriamojo vandens įstatymas bei

higienos normos. Gėlam požeminiam vandeniui, skirtam geriamojo vandens tiekimui yra

sudaromos tikslinės programos. Anksčiau Lietuvoje buvo jos sudarytos 1960-1980 ir 1980-2000

metams. (11,26, 29). Po Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo ir ekonominių pokyčių šalyje, taip pat

atsižvelgiant į Europos sąjungos vandens saugos ir naudojimo direktyvas, parengta požeminio

vandens naudojimo ir apsaugos 2008-2025 metų strategija (Žin., 2008, Nr.10-362,), atlikti

požeminio vandens išteklių tyrimai. Tačiau trečdalis Lietuvos gyventojų, kurių dauguma gyvena

kaimo vietovėse, iki šiol naudoja netinkamos kokybės geriamąjį vandenį.

Reikėtų paminėti, kad 2008 metais Lietuva turėjo 47 didelių ir 700 mažų vandens tiekimo

įmonių. Mažos įmonės negali sau leisti modernizuoti vandens tiekimo ir žaliavinio vandens

gerinimas prieš paduodant jį į įrenginių tinklą. Todėl jų tiekiamo geriamojo vandens kokybė dažnai

neatitikdavo higienos normų reikalavimų. Be to, įmonės buvo nuostolingos veiklos, ir vandens

kaina gana didelė. Buvo padaryta išvada, kad vandens tiekimo įmonės turi būti stambinamos.

Vykdoma geriamojo vandens sferos reforma siekiama įgyvendinti šias projektavimo nuostatas:

viešai tiekiamu geriamuoju vandeniu aprūpinti 95 proc. Lietuvos gyventojų ir užtikrinti, kad

vandens kokybė atitiktų normatyvinių dokumentų reikalavimus (42).

20

Priimtų direktyvų tikslas - padėti apsaugoti žmogaus sveikatą nuo viešai tiekiamo vandens

užterštumo, ir padėti užtikrinti, kad vanduo būtų saugus vartoti. Europos Tarybos direktyva

98/83/EC reglamentuoja ES šalyse tiekiamo vandens fizikines, chemines ir mikrobiologines taršos

ribas. (43).

Lietuvai 2004metais įstojus į Europos Sąjungą vandens kokybę ir tiekimą reglamentuojantys

teisės aktai pakoreguoti, kad atitiktų ES keliamus reikalavimus. Lietuvos sveikatos ministro 2003

metų liepos 23 dieną pasirašyta higienos norma HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės

reikalavimai“ parengta pagal ES patvirtintas vandens politiką ir kokybę nusakančias direktyvas:

ES tarybos direktyva 80/68/EEB „Dėl požeminio vandens apsaugos nuo taršos tam

tikromis pavojingomis medžiagomis“.

ES tarybos direktyva 89/106/EEB „Dėl valstybių narių įstatymų, kitų teisės aktų ir

administracinių nuostatų, susijusių su statybos produktais, derinimo“.

ES tarybos direktyva 91/676/EEB „Dėl vandens apsaugos nuo žemės ūkyje

naudojamų nitratų taršos.

ES tarybos direktyva 98/83/EB „Dėl žmonėms vartoti skirto vandens kokybės“.

ES Parlamento ir Tarybos direktyva 2000/60/EB, nustatanti Bendrijos veiksmų

vandens politikoje pagrindus.

ES Komisijos sprendimas 2002/359/EB „Dėl statybos produktų, besiliečiančių su

žmonėms vartoti skirtu geriamuoju vandeniu, atitikties atestavimo procedūras pagal Tarybos

direktyvos 89/106/EEB 20(2) straipsnį.“

Kiti Lietuvos Respublikoje galiojantys teisės aktai nusakantys vandens kokybei keliamus

reikalavimus:

Lietuvos Respublikos geriamojo vandens įstatymas (Žin., 2001, Nr. 64-2327)

Lietuvos Respublikos geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymas (Žin.,

2006, Nr. 82-3260)

„Vandentiekio skirstomuoju tinklu vartotojams viešai tiekiamo geriamojo vandens

programinės priežiūros tvarka“, patvirtinta Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. rugsėjo 3 d.

nutarimu Nr. 1388 (Žin., 2002, Nr. 87-3753)

Geriamojo vandens kokybės užtikrinimui tiek lokaliu tiek regioniniu lygmeniu reikalingi

teisiniai dokumentai bei įrankiai, kurie leistų kontroliuoti saugaus vartoti geriamojo vandens

tiekimą ir su apsauga susijusias procedūras. Europos Sąjungoje geriamojo vandens kokybę

reglamentuoja Europos Tarybos direktyva 98/83/EC „Žmonių vartojamo vandens kokybė“, priimta

dar 1998 metais. Pasaulinė sveikatos organizacija yra išleidusi geriamojo vandens kokybės vadovą

(WHO „Guidelines for drinking water quality“, 2004).

21

Lietuvos higienos norma HN 24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės

reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2003 m. liepos 23 d.

įsakymu Nr. V-455 (Žin., 2003, Nr. 79-3606)

Lietuvos higienos norma HN 43:2005 „Šuliniai ir versmės: įrengimo ir priežiūros

saugos sveikatai reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2005

m. birželio 22 d. įsakymu Nr. V-513 (Žin., 2005, Nr. 90-3376)

Lietuvos higienos norma HN 44:2006 „Vandenviečių sanitarinių apsaugos zonų

nustatymas ir priežiūra“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2006 m.

liepos 17 d. įsakymu Nr. V-613 (Žin., 2006, Nr. 81-3217)

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis 2013 metais šalyje buvo 324

geriamojo vandens tiekėjai. Jie tiekė geriamąjį vandenį 1811 subjektų. Valstybinė maisto ir

veterinarijos tarnyba 2013 m atliko iki pusantro tūkstančio patikrinimų ir patikrino daugiau nei 80

proc. geriamojo vandens tiekėjų. Daugiau nei 98 proc. patikrinimų metu reikšmingų pažeidimų

nenustatyta.

Valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos duomenimis 25 procentai šalies gyventojų

vartoja, geriamąjį vandenį iš šachtinių šulinių, negilių gręžinių (gruntinio vandens).

1.4. Geriamojo vandens tiekimas kariniuose vienetuose

Lietuvos Respublikoje geriamojo vandens tiekimą kariniuose vienetuose reglamentuoja

Lietuvos higienos norma HN 56:2015 „Karinės teritorijos visuomenės sveikatos saugos

reikalavimai“, patvirtinta Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugsėjo 23 d.

Įsakymu Nr. V-1074. Šios higienos normos privalo laikytis asmenys projektuojantys, statantys,

rekonstruojantys ar remontuojantys bei eksploatuojantys karines teritorijas. Taip pat tai

kontroliuojančios institucijos. Veikiančioms karinėms teritorijoms taikomi tie higienos normos

reikalavimai, kurie nesusiję su patalpų ir pastatų rekonstrukcijomis ar kapitalinio remonto darbais.

Visi karinės teritorijos pastatai turi būti prijungiami prie centralizuoto vandentiekio bei nuotekų

tinklo, o jei tokio nėra, tai turi būti įrengiami vietiniai vandentiekio ir nuotekų tinklai bei vandens

valymo įrenginiai. Į prausyklų, priemonių laikymo ir valymo, skalbyklų, maisto tvarkymo ir

ruošimo bei sveikatos priežiūros patalpas turėtų būti tiekiamas karštas vanduo. Minėtoje higienos

normoje nusakoma, kad karšto vandens sistemoje vandens temperatūra kas tris mėnesius turi būti

pakeliama iki 66 °C, išlaikoma ne mažiau kaip 25 min. Taip pat ne rečiau, kaip kartą per metus turi

būti atliekamas geriamojo vandens, tiek šalto, tirk karšto mikrobiologinis tyrimas legionelių

nustatymui. Papildomi tyrimai atliekami, kai vandens tiekimo sistema pradedama naudoti, taip pat

po vieno mėn. nenaudojimo, po sistemos remonto ir pan. Taip pat gali būti pakartotinai tikrinama,

22

kai diagnozuojami legioneliozės susirgimai. Jei tyrimų metu nustatoma <100> 10000 legionelių,

pakartotinai tikrinama vandens tiekimo sistema, nustatoma galima vandens taršos priežastis. Jei yra

reikalinga, vandens sistema valoma, nukenksminama. Higienos normoje HN 56:2015 nurodoma,

kad sistemos užteršimo šalinimo būdas turi būti saugus vartotojams, o visi vandens tiekimo

sistemos valymo ir nukenksminimo darbai, cheminė, terminė dezinfekcija, atliekami, kai patalpose

nėra vartotojų.

Jeigu karinėse stovyklose nėra centralizuoto vandens tiekimo sistemų, arba ekstremalių

situacijų atvejais geriamasis vanduo imamas iš artimiausių šaltinių. Prieš tai ištirtas, pilamas į

geriamojo vandens talpyklas, kurios prieš tai turi būti išplautos ir dezinfekuotos. Jeigu arti nėra

tinkamų vandens šaltinių, į karinius vienetus tiekiamas fasuotas geriamasis vanduo.

Karinių lauko pratybų metu imituojant tam tikras situacijas arba taikos operacijos palaikymo

metu, dėl ko kariai galėjo atsidurti užterštoje teritorijoje, dėl kurių galėjo būti užterštas vanduo

reikalingas tam tikras vandens kiekis, nustatytam laikotarpiui aprūpinanti karius geriamuoju

vandeniu. Tam naudojam speciali įranga, kurios pagalba iš rasto vandens telkinio išgaunamas geros

kokybės vanduo. Lietuvos Respublikos kariniame dalinyje naudojama speciali įranga 1500

ROWPU. Siekiant išsiaiškint vandens užterštumo laipsnį ir reikiamų panaudoti užterštame

vandenyje cheminių medžiagų kiekį, prieš naudojant įrangą pirmą kartą reikia padaryti nevalyto

vandens analizę.

Su šia 1500 ROWPU įranga iš ežero ar upės arba bet kokio vandens šaltinio nevalytas

vanduo paverčiamas geriamuoju vandeniu, kuris atitinka visus Lietuvos higienos normos HN

24:2003 geriamojo vandens saugos ir kokybės saugos reikalavimus.

Nevalytas vanduo gali būti užterštas:

1. Biologiniu užkrėtimu (įvairiomis bakterijomis, virusais, toksinais);

2. Cheminiu užteršimu:

Aanorganinėmis druskomis (sunkiaisiais metalais, nitratais, asbestu ir kt.

medžiagomis).

Organinias junginiais (benzolais, tirpikliais ir kt. medžiagomis).

Pesticidais, herbicidais ir kt.

3. Radioaktyviomis kontaminacijomis.

4. Druskomis iš jūros ir mišrių vandenų kitomis mineralinėmis bei kietomis

medžiagomis.

Siekiant aprūptini karius saugiu vandeniu naudojama reversinė osmoso vandens valymo

įranga 1500 ROWPU (4 pav.), kuri yra skirta valyti sūrų ir gėlą vandenį, pašalint iš jo kietąsias

daleles, chemikalus bei bakterijas, paverčiant užterštą vandenį geriamuoju. Tai pasiekiama valant

23

vandenį filtrais, atliekant atbulinį osmosą (Reverse Osmosis, RO) ir naudojant chemines medžiagas.

ROWPU 1500 įranga gali išvalyti apie 6000 litrų per valandą geriamojo vandens.

Šaltinis: autoriaus nuotrauka

4 pav. Valymo įranga ROWPU 150

Reversinė osmoso vandens valymo įrangos 1500 ROWPU išdėstymas, pajungimas (5 pav.)

nėra komplikuotas. Esant būtinybei įranga pakankamai greitai sumontuojama ir išmontuojama.

Šaltinis: 1500 ROWPU išdėstymo vadovas

5 pav. 1500 ROWPU išdėstymas, pajungimas

24

Nepriklausomai nuo to ar vanduo yra užterštas nuodingomis cheminėmis medžiagomis ir

biologiniais ligų sukėlėjais paruošto geriamojo vandens kokybė galų gale priklauso nuo nevalyto

vandens užterštumo laipsnio. Geriamojo vandens kokybė garantuojama tik tada, jeigu įrangos

darbas yra kontroliuojamas. Vanduo gali būti laikomas 3 talpose:

Lanksčiojoje talpoje geriamojo vandens kiekis gali tilpti iki 11000 litrų.

Lanksčiojoje antroje talpoje geriamojo vandens kiekis gali tilpti iki 75000 litrų.

Talpos sumatuotame baseine geriamojo vandens kiekis gali talpinti iki 95000 litrų.

11000 ir 75000 litrų lanksčios talpos yra pagamintos iš poliuretano, sertifikuoto geriamojo

vandens laikymui. Tuščios talpos yra kompaktiškai supakuotos patogiam sandėliavimui ir

transportavimui (6 pav.). Pripildytos įgauna pagalvės formą. Jos yra ilgaamžės ir atsparios

plyšimams, nes pagamintos iš tamprios, padengtos įbrėžimams atspariu sluoksnių, sintetinės

elastinės medžiagos. Kartu su jomis naudojamas standartinės jungtys, čiaupai ir t.t. Talpos turi būti

statomos ant lygaus, švaraus paviršiaus. Rekomenduojama trumpalaikiam saugojimui iki 60 d.

Šaltinis: autoriaus nuotrauka

6 pav. 1500 ROWPU komplektavimas

Išvalytas 1500 ROWPU įranga geriamasis vanduo turi atitikti higienos normos HN

24:keliamiems reikalavimams, t.y. jame neturi būti pirmuonių, virusų, patogeninių

mikroorganizmų. Išvalytas vanduo turėtų turėti geras juslines savybes. Paruoštame vandenyje negali

būti daugiau toksinių medžiagų nei leidžia norminiai aktai.

Vandens valymui naudojamos cheminės medžiagos. Polimeras (koaguliantas) naudojamas

pirmoje filtravimo dalyje daugiasluoksniame filtre. Vandenyje esančios neištirpusios kietosios

dalelės šalinamos vandeniui tekant per filtre esančius įvairius sluoksnius: žvirgždo, plastmasės

gabaliukų silicio dalelės ir aktyviosios anglies. Polimeras, įterpiamas į nevalytą vandenį prieš jam

įtekant į daugiasluoksnį filtrą, tam, kad mažas vandenyje esančias kietąsias daleles sujungtų į

didesnes grupes, kurios filtravimo metu koaguliacijos pagalba pašalinamos iš vandenes.

25

Natrio heksametafosfatas (sodium hex) – padeda sumažinti nuosėdų, atsirandančių dėl kieto

valomo vandens, susidarymą ir koroziją vamzdyje, siurbliuose ir filtruose. Citrinų rūgštis

naudojama optimaliam pH (5,0-8,0) lygiui užtikrinti ir nuosėdų susidarymui RO membranose

išvengti.

Kaip dezinfekcinė medžiaga naudojamas kalcio hipochoritas, kuris naikina bakterijas

išvalytame vandenyje paversdamas tinkamu žmogui naudoti. Įterpiamas tik po to, kai pasibaigia RO

procesas (ištekėjus vandeniui iš RO membranų).

Valymas – tai procedūra, atliekama RO membranų pradinių savybių atstatymui. Ji

naudojama TDS (bendro ištirpusių dalelių) kiekio pašalinimo, išvalyto vandens tėkmės pagerinimui

ir sistemos operacinių slėgių sumažinimui. Žemo pH valiklis naudojamas pašalinti nuo RO

membranų tokias mineralines nuosėdas Kaip CaCO3, CaSO4, BaSO4, SiSO4, geležies ir kitų

metalų oksidus. Aukšto pH valiklis naudojamas dumblo, koloidų, biologinių apnašų ir kitų

organinių apnašų šalinimui. Chloro neutralizatorius naudojamas chloro likučių vandenyje

neutralizuoti.

Prie 1500 ROWPU įrangas prijungus specialų prietaisą TWIN PAC 140 galima apdorotą

geriamąjį vandenį supakuoti į specialiai pritaikytus polietileninius maišelius, kurie yra išdalinami

kariams kaip kariai vykdo užduoties už teritorijos ribų arba negali pasitraukti iš tarnybos vietos dėl

specialių užduočių tam tikrą laiką.

26

1.5. Geriamojo vandens kokybė

Lietuvoje geriamojo vandens kokybei keliami reikalavimai nurodyti Higienos normoje

24:2003 „Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai“. Pagrindinis šio bei kitų dokumentų,

reglamentuojančių geriamojo vandens kokybę tikslas - žmogaus ir visuomenės sveikata. Higienos

normoje 24:2003, nurodyta kokie rodikliai turi būti tiriami siekiant įvertinti geriamojo vandens

kokybę ir saugą vartotojui. Rodikliai suskirstyti į indikatorinius, toksinius (cheminius) ir

mikrobiologinius. Be rodiklių leistinų verčių yra reglamentuojama, kiek kartų per metus turi būti

imami ir tiriami vandens mėginiai. Ypatingai svarbu yra kontroliuoti mikrobinę geriamojo vandens

būklę, nes per vandenį gali plisti labai pavojingos ligos (43). Daugelyje šalių svarbiausias geriamojo

vandens šaltinis yra paviršinis vanduo. Jame ligų sukėlėjai gali išlikti gyvybingi labai ilgai (44).

Mikrobiologine prasme požeminis vanduo yra saugesnis už paviršinį.

1.5.1. Indikatoriniai geriamojo vandens kokybės rodikliai

Indikatoriniai vandens kokybės rodikliai, tai rodikliai, kurie neturi tiesioginio poveikio

žmogaus sveikatai, tačiau padidintos kai kurių medžiagų koncentracijos gali pakeisti vandens

savybes. Indikatoriniams rodikliams priskiriamos juslinės (organoleptinės) vandens savybės -

spalva, skonis, kvapas, skaidrumas (44). Taip pat organinių medžiagų kiekiai - amonis, bendroji

organinė anglis (C), permanganato skaičius, vandenilio jonų koncentracija pH. Aliuminis (Al),

chloridas (Cl-), bendroji geležis (Fe), manganas (Mn), sulfatas (SO42-) (40,45).

Kaip kokybės rodiklis geriamajam vandeniui yra svarbus kvapas. Grynas vanduo būna

bekvapis, tačiau gamtoje gryno vandens nebūna, todėl šioks toks kvapas visada jaučiamas. Kvapas

atsiranda vandenyje vykstant įvairiems cheminiams ir biocheminiams procesams. Medžiagos

lemiančios vandens kvapą – aminai, angliavandeniliai (sterinas, indanas, jų junginiai), alifatiniai

alkoholiai, kai kurių dumblių ir aktinomicetų išskiriamos medžiagos ir t.t. (40). Kvapo

intensyvumas ribojamas ir paviršiniams vandenims, kurie naudojami žuvininkystei, kultūrinėms ir

buitinėms reikmėms. Dažniausiai kvapas nustatomas jusliniu būdu, pagal penkių balų sistemą (1

lentelė).

27

1 lentelė. Vandens kvapo įvertinimas

Nors vanduo turėtų būti skaidrus, tačiau į vandenį patekus buitiniams ir pramoniniams

nešvarumams, jo skaidrumas kinta. Vanduo gali tapti net pavojingas epidemiologiniu požiūriu, jei

jame yra geležies junginių ar kitų priemaišų. Vandens skaidrumas paprastai nustatomas matuojant

vandens sluoksnio storį, per kurį baltame fone stebimas specialus piešinys arba Sneleno šriftas.

Vandens skaidrumas yra vienas iš paprasčiausiai nustatomų vandens kokybės rodiklių.

Savitas elektrinis laidumas parodo bendrą vandens mineralizacijos lygį (46) Kuo didesnis

elektrinis laidumas, tuo didesnė tiriamojo vandens mineralizacija (47). Nuo kalcio ir magnio druskų

kiekio priklauso vandens kietumas. Teigiama, kad kietas vanduo žmogaus sveikatai nekenksmingas.

Gerdami tokį vandenį žmonės mažiau serga hipertonija ir širdies ligomis. Nors teigiama, tačiau

neįrodyta, kad kietas vanduo yra vienas akmenligę sukeliančių veiksnių. Kaip ten bebūtų, kietas

vanduo nėra pageidaujamas nei pramonės nei namų ūkyje (48).

Vandenyje būna daugiau ar mažiau mineralinių junginių-magnio, kalcio, natrio bei kitų

druskų. Dėl mineralizacijos padidėja vandens kietumas, natrio chlorido ir sulfatų koncentracijos.

Tiek per didelė tiek per maža vandens mineralizacija blogina vandens skonio savybes. Vanduo be

mineralinių priemaišų yra net kenksmingas.

Klevay L. (49) nustatė, kad kietumo ir kalcio koeficientas vandenyje būna apie 0,96.Su

vandeniu per dieną galima gauti 175-180 µg. Kalcio ir magnio buvimas vandenyje yra susietas.

Romasz R.S.(50), Reeves P.G. et. al. (51), Schroeder H.A. (52) ir kitų mokslininkų atliktų tyrimų

Kvapo intensyvumas Balai Apibūdinimas

Be kvapo 0

Labai silpnas 1 Užuodžiamas tik patyrusio darbuotojo

Silpnas 2 Užuodžiamas, jei į tai kreipiamas dėmesys

Vidutinis 3 Lengvai užuodžiamas

Stiprus 4 Dėmesį atkreipia nemalonus kvapas, dėl kurio

Labai stiprus 5 Kvapas toks stiprus, jog vandens neįmanoma

Gamtinio vandens spalva priklauso nuo jame esančių medžiagų, humuso, geležies junginių.

Vandens spalvą taip pat gali lemti ir įvairių pramonės įmonių nuotekos. Vanduo pagal spalvą

apibūdinamas kaip: bespalvis, balzganas, gelsvas, geltonas, šviesiai pilkas, tamsiai pilkas rudas,

žalsvas ir t.t. Gėrimui naudojamas vanduo turėtų būti bespalvis. Vandens spalvos intensyvumas

nustatomas jį perfiltravus arba leidus jam nusistovėti, bet ne ilgiau kaip dvi val. Nuo vandens

ėminio paėmimo.

28

duomenimis nustatyta atvirkštinė koreliacija tarp mirtingumo nuo širdies ligų ir magnio kiekio

suvartojimo. Vartojamas magnis gali pagerinti cholesterolio apytaką, sumažinti širdies aritmijos

tikimybę. Atliktų laboratorinių tyrimų metu magnio trūkumas padidino bendrą cholesterolio

koncentraciją žiurkių ir beždžionių kraujyje (53)

Daugeliu atvejų vanduo negali būti svarbus maistinių medžiagų šaltinis žmogaus

organizmui. Tačiau, kai kuriais atvejais vanduo gali tapti papildomas mikroelementų šaltinis.

Analizuota informacija leidžia daryti išvadą, kad kietas vanduo gali būti naudingas, nes jame

esančių tokių medžiagų, kaip kalcis, magnis, kiekiai gali padėti sumažinti širdies ligų riziką. Idealiu

atveju geriamajam vandenyje turėtų būti kalcio, magnio, vario, jų nereiktų šalinti. O tokių elementų,

kaip kadmis, švinas, kurie kaupiasi organizme, kiekiai turėtų būti sumažinti iki minimumo.

Mangano kiekis vandenyje priskiriamas indikatoriniams geriamojo vandens kokybės

rodikliams. Pagrindinis mangano šaltinis požeminiuose vandenyse priklauso nuo uolienų, kurių

sudėtyje yra šio elemento. Geriamajam vandenyje yra aptinkamas mangano hidrokarbonatas (54).

Juronienės V. ir Valatkos E. (45) atliktų tyrimų duomenimis daugiau nei 40 proc. Lietuvoje

eksploatuojamų vandenviečių vandenyje aptikti mangano kiekiai, kurių koncentracija siekia 0,5

mg/l. Net ir toks kiekis suteikia vandeniui nemalonų kvapą, skonį. Skalbiant nusidažo skalbiniai,

santechnikos prietaisai.

Žmogus mangano gauna su maisto produktais, tačiau biologiškai visas pasisavinamas tik

vandenyje esantis manganas. Būtent dėl to geriamojo vandens, kuriame yra pernelyg dideli

mangano kiekiai, vartoti negalima. Tokio vandens vartojimas gali sukelti kenksmingus fiziologinius

efektus. Dažniausiais tai būna neurologiniai sutrikimai. (54). Tokiuose teršaluose kaip nuotekos iš

sąvartynų, arba cheminės medžiagos, gausu organinių medžiagų, kurios gali turėti įtakos foninio

mangano lygio didėjimui požeminiame vandenyje (43).

Geležis (Fe) yra elementas be kurio negali gyvuoti nei viena ląstelė. Kita vertus geležis gali

būti labai kenksminga dėl gebėjimo reaguoti su deguonim ir sužadinti laisvųjų radikalų gamybą.

Žmogaus organizme geležies funkcijos yra: deguonies apykaita per hemoglobiną ir miglobiną;

metabolizmo reakcijos; dezoksiribonukleorūgšties (DNR) sintezė ir atsinaujinimas; ląstelių augimas

ir proliferacija (55-58). Žmogus geležies gauna su maistu, o iš organizmo išsiskiria su prakaitu

šlapimu, išmatomis. Taip kasdien netenkama 1-2 mg. geležies. Kai žmogaus organizme trūksta

geležies sutrinka audinių ir eritrocitų aprūpinimas geležimi. Didelis geležies trūkumas sąlygoja

geležies stokos anemiją (58). Tačiau vandenyje geležis yra nemalonus reiškinys. Geležies randama

tiek paviršiniuose tiek požeminiuose vandenyse. Jos koncentracija priklauso nuo geologinės baseino

sandaros taip pat nuo hidrologinių sąlygų. Didelė dalis geležies į paviršinius vandenis patenka su

kai kurių pramonės šakų nuotekomis. Geležis vandenyje būna ištirpusi, koloidų ir suspenduotų

dalelių pavidalu. Junginiuose geležis būna dvivalentė ir trivalentė. Geležies junginių pavidalas

29

priklauso nuo vandens pH ir vandens temperatūros. Pagal HN 24:2003. Didžiausia leistina geležies

koncentracija vandens telkiniuose, skirtuose buitiniams ir ūkiniams poreikiams, 0,3 mg/l.

Dar vienas svarbus geriamojo vandens indikatorinis rodiklis- permanganatinė oksidacija. Tai

bendrinis rodiklis parodantis, kiek deguonies buvo sunaudota organinių medžiagų, esančių

vandenyje, oksidacijai (59). Organinės medžiagos – tai įvairūs augalai, gyvi ir mirę organizmai,

mikroorganizmai ir jų veiklos produktai (60). Organinė vandens tarša svarbi dėl to, kad didesnis

organinis užterštumas blogina geriamojo vandens savybes, taip pat net maži kai kurių junginių

kiekiai kenksmingi žmogui, nes sukelia lėtines ligas. Vykstant organinių medžiagų oksidacijos

procesams požeminės hidrosferos vandeningajame sluoksnyje mažėja deguonies kiekis, keičiasi

požeminio vandens sudėtis ir kokybė. Redukuojami manganas ir geležis ir nors sumažėja nitritų ir

nitratų, bet padidėja amonio jonų ir anglies dvideginio dujų, atsiranda sieros vandenilio. Jei

vandenyje randama didelis organinių medžiagų kiekis, yra didelė tikimybė, kad jis užterštas

mikroorganizmais. Geriamasis vanduo tinkamas vartoti, kai permanganatinės oksidacijos rodiklis

yra iki 6,5 mg O2/l (60,61). Skirtingi organinių medžiagų kiekiai būna skirtingai išgaunamame

vandenyje. Vandenviečių vandenyse organinių medžiagų kiekis priklauso nuo vandeningojo

sluoksnio ryšio su paviršiniu vandeniu. Į atviras vandenvietes deguonis ir organinės patenka pro

aeracijos zoną kartu su krituliais iš paviršinio vandens. Į pusiau uždaras vandenvietes patekti

paviršiniam vandeniui yra sunkiau (62). Gręžiniuose išgaunamame geriamajame vandenyje

organinių medžiagų kiekiai nėra pastovūs, tačiau pokyčiai yra trumpalaikiai. Organinių medžiagų

kiekis keičiamas vandentiekio įrenginiuose, kurie skirti pagerinti geriamojo vandens kokybė. Tam

naudojamas aeracijos procesas, kurio metu organinių medžiagų kiekis mažėja (63).

Apibendrinant galima teigti, kad organinės taršos veiksniai nėra kenksmingi, jei neviršija

leistinų normų ir nekinta. Kita vertus jų kiekio didėjimas gali būti siejamas su vandens tarša iš

aplinkos. Kaip prevencinė priemonė svarbi vandens šaltinių apsauga. Turi būti atsižvelgiama į

vandenvietės vietos sąlygas, nustatomos sanitarinės zonos, jų priežiūra.

1.5. 2. Toksiniai (cheminiai) geriamojo vandens kokybės rodikliai

Apibendrinant įvairių autorių toksinių medžiagų apibrėžimą, galima teigti, kad toksinės

medžiagos - tai bet kokios kilmės medžiagos, toksinai trąšos, pesticidai, jų sudėtinės dalys ar

skilimo produktai, radioaktyvieji izotopai ar kitos medžiagos, kurių buvimas geriamajame

vandenyje gali tirėti neigiamą poveikį žmogaus sveikatai, taippat bloginti vandens savybes (64).

30

Toksinių medžiagų stebėsena ir kontrolė labai svarbi geriamojo vandens kokybei. Tam tikrų

cheminių medžiagų kiekiai negali viršyti HN 24:2003 nurodytų verčių.

Vieni pagrindinių toksinių medžiagų geriamajam vandenyje yra randami Nitratai, NO3 ir

nitritai, NO2. Nitratai yra aptinkami gamtoje, aplinkoje. Jie yra bekvapiai, bespalviai ir beskoniai,

stabilūs ir tirpūs vandenyje. Filtruojant ar virinant vandenį nitratai nepasišalina. Nitratų

koncentracija virimo metu net padidėja. Mokslinių tyrimų duomenimis į paviršinius ir požeminius

vandenis dažniausiai patenka dėl vykdomos žemės ūkio veiklos, taip pat dėl netinkamo nuotekų

valymo (66). Dėl būdingų oksidacijos – redukcijos reakcijų nitratai gali virsti nitritais ir atvirkščiai.

Kaip jau minėta pagrindinės šių toksinių medžiagų padidinto kiekio priežastys yra organinės ir

mineralinės trąšos, kurios naudojamos žemės ūkyje. Dėl šios priežasties ypač dažnai padidinti

nitritų ir nitratų kiekiai nustatomi šachtinių šulinių vandenyje. Nitratai kenksmingi žmogaus

sveikatai, ypač kūdikiams ir vaikams. Patekę i organizmą nitritai ir nitratai sukelia

methemoglobinemiją, dar kitaip vadinamą „mėlynų kūdikių sindromą“. Kūdikių skrandyje nitritai

yra redukuojami iki nitritų, nitritai patenka į kraują, kraujyje oksiduoja hemoglobiną, sudarydami

methemoglobiną, kuris negali pernešti deguonies (67). Atsiranda klinikiniai deguonies stokos

simptomai. Jie išryškėja methemoglobino koncentracijai pasiekus 10 proc. Pirminiai simptomai:

cianozė, prasidėję audinių ir organų mitybos sutrikimai, asfiksija. Kūdikiai jautresni nitritų

poveikiui dėl fiziologinių bei biocheminių ypatybių, t.y. kūdikių fetalinis hemoglobinas lengviau

oksiduojasi į methemoglobiną dėl methemoglobinreduktazės trūkumo. Taip pat kūdikių skrandyje

yra palyginti mažas rūgštingumas, dėl ko aktyviai veikia bakterijos, skaidančios nitratus į nitritus

(68). Dar viena priežastis, dėl ko kūdikiai jautresni nitratų poveikiui yra tai, kad kūdikiai naudoja

daugiau vandens masės vienetui lyginant su suaugusiais žmonėmis (69).

Žalingas nitratų poveikis suaugusiems žmonėms taip pat siejamas su methemoglobino

susidarymu. Nitratai, patekę į į žmogaus organizmą pradedami redukuoti į nitritus dar burnoje,

veikiant seilėms ir burnos ertmės mikroflorai (70). Redukcija tęsiasi skrandyje, tai yra nitritai su

maiste esančiais baltymais sudaro kancerogeninius nitrozaminus. Nitrozaminai yra medžiagos,

kurios galimai sukelia vėžinius susirgimus. Tai tyrę japonų mokslininkai (69) nustatė teigiamą

koreliacinį ryšį tarp nitratų kiekio vandenyje ir mirtingumo nuo skrandžio vėžio. Kita mokslininkų

Cheminių ir toksinių analičių vertės parodo vandens užteršimą sveikatai kenksmingomis

nuodingomis medžiagomis. Jų kiekis ir nukrypimai nuo normų priklauso nuo gamtinių

(hidrogeologinių) veiksnių ir išorinės taršos. Vanduo iš požeminių telkinių dažniausiai būna švarus,

t.y. atitinka higieninius reikalavimus. Tokiame vandenyje toksinių medžiagų nebūna arba būna

minimalūs jų kiekiai. Kita vertus, jei kaip minėta ankščiau, jei tarp požeminio ir paviršinio vandens

yra hidraulinis ryšys, į požeminį vandenį gali prasiskverbti toksinės medžiagos (59).

31

(72) grupė iš Didžiosios Britanijos nustatė teigiamą ryšį tarp nitratų kiekio vandenyje ir vaikių

diabeto.

Nitritų koncentracija gamtiniame vandenyje paprastai yra nedidelė dėl jų nepatvarumo.

Švariame vandenyje jie neaptinkami arba aptinkama labai maža dalis. Mokslininkai nustatė, kad

šiek tiek daugiau nitritų randama pasibaigus vegetacijai, kai prasideda organinių medžiagų irimas.

Nitritai yra tarpinė nitrifikacijos proceso grandis, todėl padidėjusi jų koncentracija vandenyje rodo,

kad vandens yra nedidelis vandens užterštumas, o savaiminis apsivalymo procesas sutrikęs.

Nitrifikacijos procesas nėra baigtinis, todėl nitritų koncentracija yra svarbus gamtinio vandens

sanitarinės būklės rodiklis.

Prie cheminių medžiagų priskiriami ir sunkieji metalai bei jų tirpūs junginiai. Jie skirstomi į

dvi grupes:

Stabilūs ( kadmis, chromas);

Suyrantys (varis, cinkas, nikelis, švinas).( 73)

Klimtas A. (71) teigia, kad šios toksinės medžiagos į gruntinius vandenis, o po to ir į

požeminius gali patekti iš lietaus. Anot mokslininko lietus išplauna sausojo sezono metu

urbanizuotose teritorijose susikaupusius teršalus. Kiti mokslininkai (Yang C.Y et. al. (69), Jackson

P. et. al., (65)) patvirtina šia prielaidą remdamiesi tyrimų rezultatais, kurie rodo, kad drėgnojo

sezono metu, padidėjus gruntinio vandens lygiui, padidėja ir randamų sunkiųjų metalų kiekiai.

Sunkieji metalai ne tik daro ilgalaikį neigiamą poveikį ekosistemoms, bet turi kompleksinį neigiamą

poveikį žmogaus sveikatai. Organizme sunkieji metalai kaupiasi palengva, tačiau ilgainiui gali

susidaryti toksinės koncentracijos (74). Susikaupę organizme gali sukelti įvairias ligas bei sveikatos

sutrikimus: vėžinius bei nervų sistemos susirgimus, kepenų ligas, vaisingumo sutrikimus, ūmines ir

lėtines alergines reakcijas, kūdikių išsigimimus ir t.t.

1.5. 3. Mikrobiologiniai geriamojo vandens kokybės rodikliai

Mikrobiologinis geriamojo vandens užterštumas tikrinamas netiesiogiai, mikrobiologiniais

metodais, t.y. ieškomi ne patys ligų sukėlėjai, o sukėlėjų „palydovai“ – indikatoriniai

mikroorganizmai. Kaip indikatoriniai organizmai yra naudojamos Eschericia coli, dar kitais

žarninės lazdelės bakterijos. Jų randama visų žinduolių išmatose. Nors pats mikroorganizmas ligos

nesukelia, jų radus vandenyje jis laikomas užterštu. Kaip papildomas mikrobiologinės taršos

indikatorius nustatinėjamos koliforminės bakterijos. Šios bakterijos yra daug atsparesnės už daugelį

patogeninių mikroorganizmų, todėl, jei vandenyje neaptinkama šių bakterijų, visos patogeninės

bakterijos jau yra žuvusios. (75).

32

Mikrobiologinė vandens kokybė dažnai kinta ir kinta plačiu mastu. Net trumpalaikis

patogeninių mikroorganizmų kiekio pikas gali padidinti susirgimų riziką ar sukelti infekcinių ligų

protrūkį. Be to, užtrunka nustatyti mikrobiologinės taršos pobūdį ir laiką.

Kaip teigia Kondratas (74), bakteriologinis vandens užkrėstumas priklauso nuo vandenvietę

dengiančių uolienų filtracinių savybių ir bakterijų išgyvenimo laiko. Pastebėta, kad požeminiame

vandenyje mikroorganizmai išgyvena nuo 250 iki 400 parų (76,77). Todėl svarbu apsaugoti vandenį

nuo žalingų žmogaus antropogeninės veiklos padarinių. Kaip teigia PSO, 80 proc. atvejų infekcinių

ligų sukėlėjai į organizmą patenka per vandenį. Todėl geriamojo vandens kokybės reikalavimai

tokie griežti. Pagal dabar galiojančia HN 24:2003 mikroorganizmų vandenyje iš vandentiekio neturi

būti aptikta. Gamtiniai vandenys yra ta terpė, kurioje mikroorganizmai gali vystytis dėl esančių

organinių ir neorganinių medžiagų. Jame taip pat pasitaiko saprobiontų, jie sudaro natūralia

organinių medžiagų skaidymo sistemą, tarp jų ir patogeninių mikroorganizmų, bakterijų, virusų.

(78).

Malakausko M. ir kt. (77) mokslininkų atliktų tyrimų duomenys leidžia daryti prielaidą, kad

Lietuvoje centralizuotai tiekiamas vanduo atitinka HN 24:2003 nustatytus mikrobiologinius

reikalavimus. O didžiausi nukrypimai nuo normos aptinkami vandens mėginiuose iš individualių

vandens tiekimo sistemų, šachtinių šulinių.

Pavojingiausi žmogaus sveikatai vandenyje aptinkami patogeniniai mikroorganizmai yra:

Salmonella spp., Shigella spp., patogeninė Escherichia coli, Vibrio cholerae, Yersinia enterocolita,

įvairūs adeno- ir entero-, hepatito virusai, parazitai Giardia spp., Cryptosporidium spp,

Salmonellaspp. ir E. coli bakterijos. (79). Esant nepalankioms aplinkos sąlygoms bakterijos sudaro

sporas, kurios išlaiko gyvybingumą dešimt metų. Vienas svarbiausių veiksnių yra mikroorganizmų

išgyvenimo laikas, jis priklauso nuo maisto medžiagų kiekio, šviesos, temperatūros, vandens

užteršimo laipsnio, vandens pH ir mikroorganizmų rūšies. Masteikienės R. (78) teigimu,

mikroorganizmų rūšinė sudėtis priklauso nuo taršos šaltinių gausumo, teršimo pastovumo, sezono,

dirvos grunto, vandeningojo sluoksnio gylio, prie jo esančių žemės plotų būklės, taip pat vandens

fizinių ir cheminių savybių. Mikrobiologinis vandens užteršimas yra aktuali problema Europos ir

viso pasaulio kontekste. Virusinis hepatitas, Cholera, vidurių šiltinė, kampilobakteriozė, dizenterija

ir gastroenteritas- infekcinės ligos kurių sukėlėjai plinta per vandenį.

33

2. TYRIMŲ ATLIKIMO VIETA IR METODAI

Tyrimų objektas buvo geriamasis vanduo tiekiamas Lietuvos kariuomenės vienetams. Per

penkerius tyrimų metus vandens mėginiai paimti iš 79 skirtingų objektų (priedas Nr.1).

7 pav. Tyrimų schema

Mėginiai buvo klasifikuojami pagal metus, metų laiką (7 pav.). Taip pat pagal tai iš kur

paimtas vanduo (artezinio gręžinio vanduo; vandentiekio vanduo, baseino; iš talpos; šulinio fasuotas

vanduo). Vandens mėginiai dar buvo skirstomi pagal padalinio pobūdį.

Matematinė statistinė duomenų analizė

Pagal tiekimo

sistemą

Klasifikavimas

Pagal

metus

Pagal

sezoną

Pagal padalinio

pobūdį

Drumstumas

Spalva

pH

Bendroji geležis

Mangano kiekis

Chloridai

Sulfatai

Nitritai

Nitratai

Kolonijas sudarančių

vienetų sk. 22 C;

Kolforminių bakterijų

skaičius;

Esherichia coli skaičius;

Žarninių enterokokų

skaičius.

Vandens mėginių paėmimas

Vandens laboratoriniai tyrimai

Indikatoriniai Toksiniai (cheminiai) Mikrobiologiniai

34

Atliktų tyrimų duomenimis 2009-2013 metų tirti geriamojo vandens mėginiai buvo vertinti

pagal geriamojo vandens indikatorinius, toksinius (cheminius) ir mikrobiologinius rodiklius.

Geriamojo vandens tiekiamo kareivinėms mėginiai buvo vertinti pagal tai ar tai vandentiekio

vanduo ar vanduo iš gręžinio. Analizuota sezoniškumo įtaka vandens kokybiniams rodikliams.

Analizuoti geriamojo vandens mėginiai skirtingomis sąlygomis tarnaujančių karių reikmėms.

2.1. Vandens mėginių kiekis

Tiriamojo laikotarpio pradžioje, 2009 metais buvo ištirta 11,5 proc. visų tirtų mėginių,

2010 metais- 14,4 proc., 2011 metais – 23 proc. visų tirtų mėginių.

8 pav. Tirtų mėginių skaičiaus pasiskirstymas pagal metus

Daugiausiai mėginių buvo tirta 2012 metais, 27,6 proc. visų tirtų mėginių. 2013 metais tirta

23,6 proc. visų tirtų geriamojo vandens mėginių (8 pav.).

Didžiausia dalis tirtų mėginių buvo iš Klaipėdos apskrities. Čia ištirta 31,6 proc. mėginių.

Vilniaus apskrityje tirti mėginiai sudarė 23 proc. visų tirtų mėginių.

11,5%

14,4%

23%27,6%

23,6 %2009 m.

2010 m.

2011 m.

2012 m.

2013 m.

35

9 pav. Tirtų mėginių skaičiaus pasiskirstymas pagal apskritis

Kauno apskrities kariniuose daliniuose tirti vandens mėginiai sudarė 22,4 proc. visų tirtų

mėginių, o Panevėžio apskrityje buvo ištirti 22 mėginiai, kas sudarė 12,6 proc. visų tirtų mėginių (9

pav.).

Per visą tiriamąjį laikotarpį daugiausiai mėginių buvo iš įvairių karinių vienetų

vandentiekio.

10 pav. Tirtų mėginių skaičiaus pasiskirstymas pagal tiekimo sistemą

Vandens mėginiai iš vandentiekio sudarė 87,4 proc. visų tirtų mėginių. Vandens mėginiai iš

artezinių gręžinių sudarė 10,9 proc. visų tirtų mėginių. Tirti mėginiai iš baseino sudarė 1,1 proc., o

fasuoto vandens mėginiai 0,6 proc. visų tirtų vandens mėginių (10 pav.). Vandens mėginiai, kurių

bendras skaičius pagal tiekimo sistema, sudarė 1 proc. ir mažiau, tolimesnei analizei naudoti

nebuvo.

23%

22,4%31,6 %

12,6%10,3%

Vilniaus apskritis

Kauno apskritis

Klaipėdos apskritis

Panevėžio apskritis

Šiaulių apskritis

10,9%

87,4%

1,1%0,6%

Artezinio grežinio

vanduo

Vandentiekio vanduo

Baseinas

Fasuotas vanduo

36

Atliekant tyrimus vandens mėginiai buvo skirstomi pagal tai kuriuo sezonu buvo atliekami,

t.y. šiltuoju ir šaltuoju metų laiku (11 pav.).

11 pav. Tirtų mėginių skaičiaus pasiskirstymas pagal metų laiką

Šiltuoju metų laiku atlikta 66,7 proc. visų tyrimų. Šaltuoju, atitinkamai tyrimų skaičius

sudarė 33,3 proc. visų tirtų mėginių, per vis tiriamąjį laikotarpį.

12 pav. Tirtų mėginių skaičiaus pasiskirstymas pagal padalinio pobūdį

Vertinant pagal padalinio pobūdį 81 proc. tirtų mėginių buvo paimta kareivinėse ir kituose

stacionariose būstinėse, o 18,4 proc. tirtų mėginių buvo paimta kariniuose laivuose (12 pav.).

66,7%

33,3 %

Šiltasis metų laikas

Šaltasis metų laikas

81,6 %

18,4%

Kareivinės

Laivai

37

Mėginių surinkimas buvo vykdomas centralizuotai, pagal HN24:2003 reikalavimus (13

pav.).

13 pav. Mėginių surinkimas

Surinkus atitinkamą kiekį mėginių jie buvo transportuojami į Nacionalinės visuomenės

sveikatos priežiūros laboratorijos skyrių.

14 pav. Mėginių transportavimas

Mėginiai buvo transportuojami 2-8ºC temperatūroje plastikiniuose buteliuose ne tą pačia

dieną pristatyti mėginiai buvo laikomi 1-5 ºC (14 pav.).

38

2.2. Indikatorinių vandens kokybės rodiklių nustatymo metodikos

Vandens mėginiams buvo nustatomi indikatoriniai kokybės rodikliai: drumstumas, spalva,

pH, bendroji geležis, mangano kiekis, chloridai, sulfatai.

Vandens drumstumas buvo nustatomas turbidimetrijos metodu. Tai dispersinių sistemų

tyrimas. Matuojamas pro jas praėjusios šviesos intensyvumas. Į 50 mm kiuvetę įpilama tiriamojo

vandens. Spektrofotometru, esant bangos ilgiui 550 nm. Išmatuojama absorbcija. Vandens

drumstumas apskaičiuojamas pagal formulę :

D = А⋅F, DV;

čia: D – drumstumas; DV (drumstumo vienetai); A – absorbcija; F – konstanta, F = 101.

Vandens spalvos nustatymas vykdomas fotokolorimetriniu metodu. Metodo pagrindą

sudaro naudojama regimoji spinduliuotė. Vanduo, absorbavęs tam tikro bangos ilgio šviesos dalį

turi tam tikrą spalva. Tokiu atveju jo spalva priklauso nuo šviesos srauto dalies, kuri nebuvo

absorbuota.

Vandenilio jonų koncentracijos (pH) nustatymas buvo vykdomas potenciometrijos

metodu. Metodas pagrįstas elektrinio potencialo šuoliu, kuris atsiranda tarp tirpalo ir į jį panardinto

elektrodo. Elektrodo potencialas priklauso nuo vandenyje esančių jonų aktyvumo (koncentracijos).

Vandens mėginių tyrimams naudojami vandenilio jonų (pH) elektrodai.

Bendroji geležis buvo nustatoma fotometriniu metodu. Buvo naudojamas Vokietijos firmos

„Merck“ Microquant® Fe testas. Fe2+ jonai reaguoja esant rūgščiai terpei su triazino dinatrio

druska. Vykstant reakcijai susidaro kompleksinis violetinės spalvos junginys. Šis junginys yra

fotometruojamas 565 nm šviesos bangos ilgiu. Taip matoma bendroji geležies koncentracija.

Palyginimui naudojamas tiriamasis vanduo (jeigu nėra drumstas) arba distiliuotas vanduo. Geležies

koncentracija apskaičiuojama pagal formulę:

C = A • F;

čia: A-išmatuota tirpalo absorbcijos reikšmė; F- konstanta priklausanti nuo naudojamos

kiuvetės ilgio (10 mm kiuvetei F=2,08).

Mangano kiekis nustatomas atominės absorbcijos spektriniu metodu (AAS). Metodas

pagrįstas elektromagnetinės spinduliuotės srauto atrankine absorbcija, kai analizuojamos

nesužadintų atomų medžiagos. Mėginiai į laboratorijas pristatomi kaip galima greičiau. Pirmiausiai

mėginys yra filtruojamas per 0,45 µm porų membraninį filtrą, o filtras parūgštinamas azoto

rūgštimi, 100 ml mėginio sunaudojama 0,5 ml rūgšties. Po to mėginys filtruojamas per membraninį

39

ar kapiliarinį filtrus. Galiausiai mėginys įpilamas į 10 mm kiuvete ir atominės sugerties

spektrometru išmatuojama mangano koncentracija.

Mangano koncentracija, apskaičiuojama pagal formulę:

C = (Ct – Cb) • V•100

Mangano koncentracija išreiškiamas mikrogramais litrui mėginio.

Chloridų kiekiai buvo nustatomi titrimetrijos metodu. Tai metodas pagrįstas titravimui

sunaudoto cheminio reagento tūrio matavimu. Kaip indikatorius buvo naudojamas

difenilkarbazonas. Nufiltruojama 100 ml mėginio, įpilama 0,3 ml sudėtinio indikatoriaus

(difenilkarbazono), lašinamas 0,2 mol/l azoto rūgšties tirpalas, kol tirpalo spalva tampa geltona. Dar

įpilama 0,25ml azoto rūgšties. Taip paruoštas mėginys titruojamas su 0,025 mol/l gyvsidabrio nitrato

tirpalu, kol spalva iš geltonos tampa violetine. Chloridų koncentracija yra skaičiuojama pagal formulę

𝐗 = 𝐚∙𝐌∙𝟕𝟎,𝟗∙𝟏𝟎𝟎𝟎

𝐕;

Sulfatų kiekio nustatymas vykdomas chromatografijos metodu. Vandenį, kuriame yra

sulfato jonų veikiant bario chloridu, vykstant reakcijai susidaro bario sulfato suspensija, kuri

drumsčia tirpalą. Tada matuojamas tokio tirpalo šviesos absorbcijos intensyvumas. Bangos ilgis

λ=400 nm. Analizei imama 5ml perfiltruoto tiriamojo vandens, įlašinama 1-2 lašai atskiestos ( santykiu

1:1) druskos rūgšties ir 5 ml sudėtinio reagento. Turinys gerai išmaišomas. Po 40 min. Išmatuojama 10

mm kiuvetėse šviesos absorbcija ( bangos ilgis λ = 400nm.). palyginimui imamas 5 ml perfiltruoto

tiriamojo vandens, bet vietoje reagentų naudojamas toks pats kiekis distiliuoto vandens. Sulfatų

koncentracija apskaičiuojama pagal formulę:

𝐗 =𝐂∙𝟓

𝐕;

čia: C – tiriamojo metalo koncentracija mėginyje (µg/l); Ct – tiriamosios dalies absorbciją

atitinkanti metalo koncentracija (µg/l); Cb – tuščiojo mėginio absorbciją atitinkanti metalo

koncentracija (µg/l); V – analizei paimto parūgštinto mėginio tūris, (ml).

čia: a – mėginio titravimui suvartotas gyvsidabrio nitrato 0,025 mol/l tūris, ml; M – tiksli

gyvsidabrio nitrato tirpalo molinė koncentracija; mol/l, V – mėginio tūris, ml.

čia: C – sulfatų koncentracija pagal etaloninę skalę, mg/l; V – analizei paimto tirpalo tūris, ml.

40

2.3. Toksinių (cheminių) rodiklių analizės metodai

Nitratų kiekiai nustatomi fotometrijos metodu. Buvo naudojamas Vokietijos firmos

„Merck“ Microquant® NO3 testas. Matavimo diapazonas 0,05 – 20,0 mg/l., aplinkos temperatūra

+15–25 °C. Į mėgintuvėlį dedamas vienas mikrošaukštelis reagento NO3-1, su pipete įpilama 5 ml

reagento NO3-2. Ištirpus ir susimaišius reagentams įpilama 1,5 ml tiriamojo vandens. Išmaišoma,

laukiama 10 min. Mėginys įpilamas į 10 mm kiuvetę ir spektrofotometru matuojama nitratų

koncentracija, esant bangos ilgiui λ=400 nm. Apskaičiuojama pagal formulę:

𝐗 =𝐂∙𝟏𝟎𝟎

𝐕;

čia: C – nitratų koncentracija pagal etaloninę skalę, mg NO3- -N/l,; V – analizei paimto tirpalo

tūris, ml.

Nitritų kiekio nustatymas vyksta fotometrijos metodu naudojant Vokietijos firmos „Merck“

Microquant® NO2 testą. Matavimo diapazonas - 0,02–1,0 mg/l., aplinkos temperatūra +15–25 °C. Į

mėgintuvėlį pilama 5,0 ml tiriamojo vandens, įdedamas vienas mikro šaukštelis reagento NO2-AN,

maišoma, kol ištirpsta reagentas. Leidžiama pastovėti 10 min. Atsiradusios spalvos intensyvumas

priklauso nuo nitritų koncentracijos. Mėginys pilamas į 10 mm kiuvetę ir spektrofotometru, esant

bangos ilgiui λ = 540 nm, matuojamas nitritų kiekis. Rezultatai apskaičiuojami pagal formulę:

𝐗 =𝐂∙𝟓

𝐕;

čia: X – nitritų koncentracija tiriamajame vandenyje, mg NO2 - -N/l; C – nitritų

koncentracija pagal kalibravimo grafiką, mg NO2 - -N/l; V – analizei paimtas tiriamojo vandens

tūris, ml; 5 – tiriamojo vandens tūris.

41

2.4. Mikrobiologinių vandens rodiklių analizės metodai

Žarninių lazdelių (Escherichia coli) ir koliforminių bakterijų aptikimas ir skaičiavimas buvo

vykdomas vadovaujantis LST EN ISO 9308-1:2001 „Žarninių lazdelių (Escherichia coli) ir

koliforminių bakterijų aptikimas ir skaičiavimas“. Tyrimai atliekami membraninio filtravimo

metodu (ISO 9308-1:2000).

Žarninių enterokokų skaičius geriamajam vandenyje buvo nustatomas vadovaujantis LST

EN ISO 7899-2:2001 „Žarninių enterokokų aptikimas ir skaičiavimas“, membraninio filtravimo

metodu (ISO 7899-2:2000).

Kolonijas sudarančių vienetų sk. 22 0C nustatytas vadovaujantis LST EN ISO 6222:2001

„Vandens kokybė. Kultivuojamųjų mikroorganizmų skaičiavimas“. Kolonijų standžioje mitybos

terpėje skaičiavimo metodu. (ISO 6222:1999).

2.5. Matematinė statistinė duomenų analizė

Surinkti duomenys ir tyrimų rezultatai apdoroti SPSS standartinio paketo programine įranga.

Atlikta statistinė aprašomoji duomenų analizė. Apskaičiuoti rodiklių dažniai, vidurkiai sklaidos.

Atlikta regresinė analizė. Vertinant kokybinius rodiklius naudojamas Studento t kriterijus,

nepriklausomų imčių vidurkiams lyginti. Atlikta koreliacinė analizė vandens kokybinių

priklausomybei nuo tiekimo sistemos bei sezoniškumo įvertinimui. Apskaičiuoti kokybinių rodiklių

skirtumai tarp sausumos kariniuose vienetuose ir karo laivuose tiekiamo geriamojo vandens.

Iškeltoms hipotezėms tikrinti naudoti lyginamieji vidurkių metodai, dispersinė analizė.

Reikšmingumo lygmuo 95 proc. arba rezultatas laikomas statistiškai patikimas, kai p≤0,05.

42

3. REZULTATAI

Šiame darbe buvo įvertinti kariuomenės reikmėms tiekiamo geriamo vandens mėginių,

ištirtų 2009-2013 metais, indikatoriniai, cheminiai ir mikrobiologiniai rodikliai. Per minėtą

laikotarpį iš viso buvo ištirta 174 geriamojo vandens mėginių. Taip pat tirta trijuose karo laivuose

tiekiamo vandens kokybė.

3.1. Geriamojo vandens indikatoriniai rodikliai

3.1.1. Gręžinio ir vandentiekio geriamojo vandens drumstumo palyginimas

Vienas svarbesnių geriamojo vandens indikatorinių rodiklių yra jo drumstumas, nusakantis

vandenyje pakibusių medžiagų kiekį. Nustatyta, kad 2009 metais tirtuose mėginiuose vandens

drumstumas buvo 17 proc. didesnis (p≤0,05) vandentiekio vandens mėginiuose nei gręžinio

vandens mėginiuose. Kita vertus, per visą likusį tiriamąjį laikotarpį tirtuose geriamojo vandens

mėginiuose didesnis drumstumas buvo aptiktas mėginiuose iš gręžinio. Didžiausias vandens

drumstumas nustatytas 2010 metais mėginiuose iš gręžinio, jis vidutiniškai siekė 2,63 DV ir buvo

62,72 proc. didesnis (p≤0,05) nei mėginiuose iš vandentiekio (15 pav.).

15 pav. Geriamojo vandens drumstumo mėginiuose iš gręžinio ir vandentiekio

palyginimas

Vandens mėginiuose iš gręžinio 2011 metais nustatytas 25 proc. (p≥0,05) didesnis

drumstumas nei vandens mėginiuose iš vandentiekio. 2012 metais šis skirtumas buvo 11,65 proc.

(p≥0,05), o 2013 metais – 68,13 proc. (,p≤0,05). Nors nustatyti pastebimi skirtumai tarp vandens

0.00

1.00

2.00

3.00

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

2009 2010 2011 2012 2013

0.780.94

2.63

0.98 1.000.75

1.03 0.91

1.41

0.45

DV

43

drumstumo tarp mėginių iš gręžinio ir vandentiekio, tačiau visu tiriamuoju laikotarpiu didžiausios

leistinos normos nebuvo viršytos.

3.1.2. Gręžinio ir vandentiekio geriamojo vandens spalvos palyginimas

Dar vienas svarbus indikatorinis vandens kokybės rodiklis yra vandens spalva, kuri

priklauso nuo vandenyje ištirpusių cheminių medžiagų, geležies junginių ar kitų priemaišų.

Įvertinus gautus tyrimų rezultatus, galima pastebėti, kad vandens spalva nėra priklausoma nuo

vandens tiekimo šaltinio, tai yra, ar tirtasis vanduo yra iš gręžinio ar vandentiekio (16 pav.).

16 pav. Geriamojo vandens spalvos mėginiuose iš gręžinio ir vandentiekio palyginimas

Remiantis gautais tyrimų rezultatais pastebėta, kad 2009 metais spalvos intensyvumas 5,88

proc. didesnis buvo vandens mėginiuose iš gręžinio, tačiau skirtumas nebuvo statistiškai

reikšmingas (p≥0,05). Didesnis vandentiekio vandens spalvos intensyvumas nustatytas 2010 metais

tirtuose mėginiuose. Skirtumas buvo 17,13 proc., p≥0,05. Didžiausias skirtumas tarp vandens

mėginių iš gręžinio, ir vandens mėginių iš vandentiekio nustatytas 2011 metais. Geriamojo vandens

mėginiuose iš vandentiekio spalvos intensyvumas buvo 68,82 proc. didesnis, nei mėginiuose iš

gręžinio, tačiau skirtumas statistiškai nepatikimas (p≥0,05). Skirtumas tarp vandens mėginių iš

gręžinio ir mėginių iš vandentiekio pastebimas ir 2012 metais tirtuose mėginiuose, čia vandens

spalvos intensyvumas buvo 33,44 proc. didesnis vandentiekio vandenyje, tačiau rezultatai nėra

statistiškai reikšmingi, p≥0,05. Statistiškai reikšmingų skirtumų tarp vandens spalvos intensyvumo

tarp vandens mėginių iš gręžinio ir vandens mėginių iš vandentiekio nenustatyta ir 2013 metais,

tačiau pastebėta, kad vandens iš gręžinio spalvos intensyvumas buvo 29,42 proc. intensyvesnis.

0.00

5.00

10.00

15.00

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

2009 2010 2011 2012 2013

9.17 8.637.13

8.60

3.47

11.11

6.89

10.35 11.40

8.05

mg/l

44

3.1.3. Gręžinio ir vandentiekio geriamojo vandens pH palyginimas

Vienas pagrindinių ir svarbiausių vandens kokybės indikatorinių rodiklių yra vandenilio

jonų rodiklis (pH), kuris nusako vandenilio jonų koncentraciją vandenyje. Pagal HN 24:2003,

geriamo vandens pH gali svyruoti nuo 6,5 iki 9,5..

17 pav. Geriamojo vandens pH mėginiuose iš gręžinio ir vandentiekio palyginimas

Gautais tyrimų rezultatų duomenimis, visu tiriamuoju laikotarpiu tiek vandens mėginiuose iš

gręžinio, tiek mėginiuose iš vandentiekio vandens pH buvo leistino intervalo ribose. Lyginant

vandens vandenilio jonų koncentracijas vandens mėginiuose iš gręžinio su vandens mėginiais iš

vandentiekio didelių skirtumų nepastebėta, statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta (17 pav.).

3.1.4. Gręžinio ir vandentiekio geriamajam vandenyje aptiktų geležies ir mangano

kiekių palyginimas

Analizuojant geležies ir mangano koncentracijas geriamajam vandenyje pastebėta, kad nei

geležies nei mangano koncentracijos nesisieja su vandens išgavimo būdu. Tiriant geležies kiekį

pastebėta, kad geležies koncentracija, nepriklausomai nuo to ar mėginiai buvo iš gręžinio ar

vandentiekio vandens, viršijo normą 15,12 proc. mėginių per visą tiriamąjį laikotarpį (18 pav.).

Analizuojant gautus tyrimų rezultatus pastebėta, kad 2009 metais gręžinio tirtuose vandens

mėginiuose buvo 61,81 proc. daugiau geležies, nei mėginiuose iš vandentiekio. Gręžinio vandens

mėginiuose geležies koncentracija viršijo leistiną 1,8 karto, o vandentiekio vandens mėginiuose

buvo rasta didžiausia leistina koncentracija. Geležies kiekiai 2010 metais viršijo leistiną

koncentraciją 0,4 karto vandens mėginiuose iš gręžinio ir 2,4 karto vandens mėginiuose iš

6.50

7.00

7.50

8.00

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

2009 2010 2011 2012 2013

7.64 7.627.81

7.53

7.10

7.78

7.457.58 7.50 7.45

pH

45

vandentiekio. Nors vandentiekio vandenyje nustatytas geležies kiekis buvo didesnis 57,41 proc. nei

gręžinio vandens mėginiuose, tačiau skirtumas nebuvo statistiškai patikimas, p≥0,05. Vandens

mėginiuose iš gręžinio tirtuose 2011 metais vidutinė geležies koncentracija tebuvo 0,05 ml/l., o

vandentiekio vandens mėginiuose – 1,29 ml/l, t.y. net 96,14proc. daugiau. Vandentiekio vandens

mėginiuose geležies kiekis viršijo didžiausią leistiną koncentraciją 5,5 karto. 2012 metais tirtuose

vandens mėginiuose iš gręžinio buvo nustatyta 0,15 ml/l geležies, o vandentiekio vandens

mėginiuose 0,17 ml/l. Gręžinio vandens mėginiuose 2013 metais aptiktas 0,49 ml/l kiekis viršijo

normą 1,5 karto ir buvo 83,74 proc. didesnis nei vandens mėginiuose iš vandentiekio, skirtumas

statistiškai reikšmingas ir patikimas, , p≤0,05.

18 pav. Geležies ir mangano kiekių mėginiuose iš gręžinio ir vandentiekio palyginimas

Analizuojant gautus tyrimų rezultatus nustatyti ypač dideli mangano kiekiai gręžinio

vandens mėginiuose 2009 ir 2011 metais, atitinkamai 7,05 ir 7,5 ml/l. Nors vandentiekio vandens

mėginiuose 2009 m. mangano nustatyta 63,79 proc. mažiau nei mėginiuose iš gręžinio, tačiau ir čia

jo kiekis viršijo didžiausią leistiną koncentraciją 4,1 karto. Mangano kiekiai 2010 metais tirtame

geriamajam vandenyje tiek iš gręžinio tiek iš vandentiekio atitiko keliamiems reikalavimams ir

buvo vidutiniškai 0,01 ml/l. Vandens mėginiuose iš gręžinio, tirtais 2012 metais, mangano kiekis

vidutiniškai buvo 0,01ml/l, o vandentiekio vandenyje 0,54ml/l, arba 98, 1 proc. daugiau, tačiau

skirtumas nėra statistiškai patikimas, p≥0,05. Tarp mangano kiekių gręžinio ir vandentiekio vandens

0.000.501.001.502.002.503.003.504.004.505.005.506.006.507.007.508.00

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

2009 2010 2011 2012 2013

0.550.21 0.29

0.680.05

1.290.15

0.170.49

0.08

7.05

2.56

0.01 0.01

7.50

3.47

0.010.54

0.05

2.98mg/l

Geležis Manganas

46

mėginiuose, tirtų 2013 metais, nustatytas 98,31 proc. skirtumas. Vandentiekio vandenyje rasti

didesni mangano kiekiai viršijo leistiną koncentraciją 5 kartus.

3.1.5. Gręžinio ir vandentiekio geriamajam vandenyje aptiktų chloridų ir sulfatų kiekių

palyginimas

Vertinant Chloridų kiekį geriamajam vandenyje pastebėta, kad visu tiriamuoju laikotarpiu

išskyrus 2009 metus, didesni chloridų kiekiai nustatyti vandentiekio vandens mėginiuose (19 pav.).

19 pav. Chlorido ir sulfato kiekių mėginiuose iš gręžinio ir vandentiekio palyginimas

Gautų tyrimų rezultatų duomenimis 2009 metais chloridų kiekis mėginiuose iš artezinio

gręžinio buvo 53,96 ml/l, o vandens mėginiuose iš vandentiekio 32,43 ml/l, o t.y. 39,87 proc.

mažiau (p≥0,05) (19 pav.). Vandens mėginiuose iš vandentiekio, tirtuose 2010 metais, chloridų

nustatyta 92,91 proc. daugiau nei mėginiuose iš gręžinio. Vandens mėginiuose iš vandentiekio

nustatyta 94,49 proc. daugiau chloridų, nei mėginiuose iš gręžinio ir 2012 metais, rezultatas

statistiškai reikšmingas, p≤0,05. Chloridų kiekis vandens mėginiuose iš gręžinio ir vandentiekio

skyrėsi ir 2013 metais. Nustatyta, kad 2013 metais tirtuose vandentiekio vandens mėginiuose

chloridų kiekis buvo 74,72 proc. didesnis, p≤0,05.

Analizuojant sulfatų kiekį geriamajam vandenyje, pastebėta, kad visu tiriamuoju laikotarpiu

vandens mėginiuose iš vandentiekio sulfatų kiekiai buvo pastebimai didesni. Tiriamojo laikotarpio

pradžioje, 2009 metais, vandentiekio vandens mėginiuose nustatytas 76,86 proc. (p≤0,05) daugiau

0.00

5.00

10.00

15.00

20.00

25.00

30.00

35.00

40.00

45.00

50.00

55.00

60.00

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

2009 2010 2011 2012 2013

53.96

32.43

2.72

38.34

2.19

39.55

3.20

32.49

7.65

30.68

12.94

55.77

14.30

52.81

4.46

44.07

19.06

36.61

10.30

41.23

mg/l

Chloridas Sulfatas

47

sulfatų nei mėginiuose iš gręžinio. Panaši tendencija kartojasi ir vertinant 2010 metais tirtus

mėginius, čia vandentiekio vandenyje nustatytas sulfatų kiekis 72,93 proc. didesnis nei vandens

mėginiuose iš gręžinio, p≤0,05. Didžiausias skirtumas tarp vandens mėginių ir gręžinio ir

vandentiekio nustatytas 2011 metais, čia vandens mėginiuose iš vandentiekio sulfatų kiekis buvo

89,9 proc. didesnis nei mėginiuose iš gręžinio, p≤0,05. Geriamojo vandens mėginiuose iš

vandentiekio didesnis sulfatų kiekis nustatytas ir 2012 ir 2013 metais, atitinkamai 47,94 proc. (p

≤0,05) ir 75,02 proc.( p≤0,05).

Apibendrinant gautus rezultatus galima teigti, kad chloridų kiekis geriamajam vandenyje

nebuvo priklausomas nuo to iš kur imamas vanduo, o sulfatų kiekio skirtumai vandens mėginiuose

iš vandentiekio ir gręžinio buvo statistiškai reikšmingi. Visu tiriamuoju laikotarpiu nei chloridų nei

sulfatų kiekiai neviršijo leistinų koncentracijų.

48

3.2. Geriamojo vandens toksiniai (cheminiai) rodikliai

Vertinant svarbiausius toksinius (cheminius) vandens kokybės rodiklius, analizuoti nitritų ir

nitratų kiekiai. Vertinant gautus tyrimų rezultatus reikšmingi ir statistiškai patikimi skirtumai tarp

vandens mėginių iš gręžinio ir mėginių iš vandentiekio nustatyti tik analizuojant 2009 ir 2013 metų

duomenis (20 pav.). Vandens mėginiuose tirtuose 2009 metais vidutinė nitratų koncentracija

mėginiuose iš gręžinio buvo 0,73ml/l, o mėginiuose iš vandentiekio 1,59 ml/l, t.y. 43,42 proc.

daugiau, p≤0,05. Nitratų kiekis vandens mėginiuose iš vandentiekio buvo didesnis 2010 metais,

80,39 proc. (p≥0,05), 2011 m.-68,83 proc. (p≥0,05), o 2012 metais-43,23 proc. (p≥0,05). Vertinant

2013 metais tirtus geriamojo vandens mėginius iš gręžinio, nustatytas didžiausias vidutinis nitratų

kiekis, jis buvo 5,52 ml/l ir buvo 63,94 proc. (p≤0,05) didesnis nei vidutinis kiekis vandens

mėginiuose iš vandentiekio.

20 pav. Nitratų ir nitritų kiekių mėginiuose iš gręžinio ir vandentiekio palyginimas

Analizuojant gautus nitritų kiekio tyrimų rezultatus, matoma, kad nitritų kiekiai tiek

geriamojo vandens mėginiuose iš gręžinio, tiek iš vandentiekio labai nedideli, reikšmingų skirtumų

tarp mėginių iš gręžinio ir mėginių iš vandentiekio nenustatyta.

0.000.501.001.502.002.503.003.504.004.505.005.506.00

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

2009 2010 2011 2012 2013

0.73

1.59

0.30

1.53

0.67

2.15

0.791.39

5.52

1.99

0.00 0.050.13 0.07 0.02 0.22 0.13 0.05 0.01 0.03

Nitratai Nitritai

49

3.3. Geriamojo vandens mikrobiniai rodikliai

Analizuojant geriamo vandens mikrobiologinius rodiklius 2009-2013 metais, buvo tiriama:

kolonijas sudarančių vienetų sk. 22oC temperatūroje; kolforminių bakterijų skaičius (toliau KBS);

Esherichia coli skaičius; žarninių enterokokų skaičius.

Tiriamojo laikotarpio pradžioje, 2009 metais 0,18 proc. iš tirtų geriamojo vandens mėginių

aptikta kolforminių bakterijų, dar toks pats procentas geriamo vandens mėginių buvo užkrėstas

Esherichia coli bakterijomis. Pažeidimai nustatyti vandens mėginiuose iš vandentiekio sistemų.

Nustatyas vidutinis koliforminių bakterijų skaičius siekė 11,00±15,55 ksv/ml vandens mėginiuose iš

gręžinio ir 247,67±586,24 ksv/ml vandens mėginiuose iš centralizuotų tiekimo sistemų. Mėginiuose

tirtuose 2010 metais 0,12 proc. mėginių aptikta kolforminių bakterijų. Vidutinis ksv/ml buvo

278,5±3,54 gręžinių vandens mėginiuose ir 153,78±279,57 vandens mėginiuose iš vandentiekio

sistemų. Analizuojant geriamojo vandens mėginius tirtus 2011 metais 0,12 proc. mėginių nustatyta

kolforminių bakterijų, 0,37 proc. mėginių buvo aptikta Esherichia coli, o 0,37 proc. mėginių

žarninių enterokokų. Nustatytas vidutinis ksv/ml 22 oC buvo 7,33±9,45 gręžinio vandens

mėginiuose, 387,47±813,80 KSV vidutiniškai buvo vandentiekio vandens mėginiuose. Mėginiuose

tirtuose 2012 metais vidutinis ksv/ml gręžinio vandens mėginiuose buvo 30,33±9,87 ir

202,11±303,41 vandentiekio vandens mėginiuose. Aptikta koliforminių bakterijų. Jų rasta 0,09

proc. tirtų mėginių. Vertinant 2013 metų geriamojo vandens mikrobinius rodiklius aptikta

kolforminių bakterijų, jų rasta 0,18 proc. tirtų mėginių. Vidutinis nustatytas ksv/ml buvo

457±532,91 vandens mėginiuose iš gręžinių ir 233,30±485,48 vandentiekio vandens mėginiuose.

Vertinant gautus geriamojo vandens kokybės tyrimų rezultatus pagal užkrėstumą

heterotrofiniais mikroorganizmais, arba kolonijas sudarančių vienetų skaičių (KSVS) 22 oC. ryšys

tarp vandens tiekimo būdo ir KSVS nenustatytas (21 pav.).

50

21 pav. Gręžinio ir vandentiekio geriamo vandens užkrėstumas heterotrofiniais

mikroorganizmais

Didžiausi heterotrofinių mikroorganizmų skaičiai mėginiuose iš gręžinio nustatyti 2013

metais, ir buvo vidutiniškai 457,75 ± 532,9. Mažiausias vidutinis KSVS nustatytas 2011 metais

vandens mėginiuose iš gręžinio ir buvo 7,33± 9,45 ksv/ml. Analizuojant vandens mėginių iš

vandentiekio duomenis, didžiausias vidutinis bakterijų skaičius nustatytas 2011 metais ir buvo

387,47 ± 813,8 ksv/ml , o mažiausias – 2010 metais, 153,78± 279,57 ksv/ml .

Apibendrinant analizuotus vandens kokybės tyrimų rezultatus galima pastebėti, kad

skirtumas tarp vandens mėginių iš gręžinio ir vandens mėginių iš vandentiekio kokybinių rodiklių

pastebimas, tačiau ne visada reikšmingas ir statistiškai patikimas.

0.00

50.00

100.00

150.00

200.00

250.00

300.00

350.00

400.00

450.00

500.00

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

Grę

žin

io v

.

Vv

anden

tiek

io v

.

2009 2010 2011 2012 2013

11.00

247.67278.50

153.78

7.33

387.47

30.33

202.11

457.75

233.30

Kolonijas sudarančių vienetų skaičius 22 0C temperatūroje

51

3.4. Sezoniškumo įtaka geriamojo vandens kokybiniams rodikliams

3.4.1. Sezoniškumo įtaka geriamojo indikatoriniams rodikliams

Vertinant sezoniškumo įtaką vandens mėginiams iš artezinio gręžinio ir mėginiams iš

vandentiekio pastebimos tendencijos kai kuriem rodikliams.

Vertinant indikatorinio rodiklio - drumstumo vertes vandens mėginiuose iš artezinio

gręžinio pastebėta, kad šiltuoju metų laiku jos yra nežymiai didesnės. Didžiausias skirtumas

nustatytas 2011 metais, kai vidutinė drumstumo rodiklio vertė buvo 40±0,22 DV šiltuoju sezonu ir

1±0,23 DV šaltuoju (22 pav.).

22 pav. Sezono įtaka geriamojo vandens drumstumui

Panaši tendencija pastebima ir vertinant vandens drumstumą mėginiuose iš vandentiekio.

Šaltuoju sezonu vandens drumstumas mažėja, tačiau statistiškai patikimų rezultatų negauta.

Vertinant vandens spalvą skirtingais sezonais, vandens mėginiuose iš artezinio gręžinio,

matoma, kad spalva suintensyvėja šiltuoju metų laiku, išskyrus mėginius tirtuos 2013 metais. Čia

nustatyta atvirkštinė tendencija (23 pav.). Įvertinti 2009 metais tirtų vandens mėginių iš gręžinio

spalvos intensyvumo pagal sezoną negalima, nes šaltuoju periodu nebuvo tirtas nei vienas mėginys.

Vertinant vandens mėginius iš gręžinio 2010 metais, pastebėta, kad šiltuoju metų laiku spalvos

intensyvumas buvo 27,41 proc. didesnis (p≤0,05) nei mėginiuose tirtuose šaltuoju periodu.

Vertinant mėginių spalvos intensyvumą 2011 metais tirtuose mėginiuose, nustatyta, kad šiltuoju

periodu spalvos intensyvumas buvo 9,01 proc. didesnis (p≥0,05). Didesnis skirtumas tarp vandens

spalvos intensyvumo mėginiuose iš gręžinio, šiltuoju ir šaltuoju periodais, nustatytas vertinant 2012

metais tirtus mėginius. Šiltuoju periodu čia spalvos intensyvumas buvo 73,92 proc. didesnis

0.00

5.00

10.00

15.00

20.00

25.00

30.00

35.00

40.00

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

2009 2010 2011 2012 2013

0.78 0.00 0.940.76

40.00

1.001.30 0.20

2.13

0.32

0.80 0.991.05 0.94 0.74 0.45

0.980.34

0.490.32

DV

Gręžinio vanduo Vandentiekio vanduo

52

(p≤0,05). Analizuojant 2013 metais tirtus mėginius, nustatyta, kad spalvos intensyvumas buvo

63,94 proc. didesnis šaltuoju periodu tirtuose mėginiuose (p≥0,05).

23 pav. Sezono įtaka geriamojo vandens spalvai

Analizuojant sezoniškumo įtaką vandens mėginiams iš vandentiekio, didesnių skirtumų,

kaip 0,001 proc. nenustatyta (p≥0,05), todėl galima teigti, kad geriamojo vandens spalvos

intensyvumui sezoniškumas įtakos neturi.

Vertinant gautus tyrimų rezultatus reikšmingi pokyčiai tarp vandens mėginių iš artezinio

gręžinio vandenilio jonų koncentracijų skirtingais sezonais nenustatyti (24 pav.).

24 pav. Sezono įtaka geriamojo vandens pH

Išanalizavus sezoniškumo įtaką vandenilio jonų koncentracijai vandens mėginiuose iš

vandentiekio, galima teigti, kad pastebimos ir reikšmingos įtakos pH kiekiui metų laikas neturėjo.

0.001.002.003.004.005.006.007.008.009.00

10.0011.0012.0013.0014.0015.0016.0017.0018.0019.00

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

2009 2010 2011 2012 2013

0.01 0.06 0.04 0.14 0.29 0.05 0.05 0.05 0.03 0.001

9.17

0.00

5.263.82 3.57 3.25

8.46

2.20

6.66

18.50

mg/l

Vandentiekio vanduo Gręžinio vanduo

0.00

2.00

4.00

6.00

8.00

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

2009 2010 2011 2012 2013

7.64

0.00

7.55 7.73 7.30 7.107.78

6.437.36 7.707.55 7.65 7.52

7.55 7.537.56 7.59 7.46

7.49 7.70

pH

Gręžinio vanduo Vandentiekio vanduo

53

Remiantis gautais tyrimų rezultatų duomenimis galima teigti, kad didelės įtakos geležies

kiekiui geriamajam vandenyje sezonas neturėjo. Vertinant geležies kiekius geriamajam vandenyje iš

artezinio gręžinio pastebėta, kad 2010 metais 65,41 proc. (p≥0,05), 2012 metais 93,29 proc.

(p≥0,05), o 2013 metais 84,84 proc. (p≥0,05) didesnis geležies kiekis nustatytas šiltuoju periodu.

2013 metais 1,01 proc.(p≥0,05) didesnis geležies kiekis nustatytas mėginiuose paimtuose šaltuoju

periodu (25 pav.).

25 pav. Sezono įtaka geležies kiekiui geriamajam vandenyje

Vandens mėginiuose iš vandentiekio 2009–2012 metais didesni geležies kiekiai nustatyti

šiltuoju periodu. Didžiausias vidutinis geležies kiekis nustatytas 2011 metų šiltuoju periodu ir buvo

1,67 ±0,76 ml/l. Tiek 2009, tiek 2010 ir 2011 metais šiltuoju periodu tirtuose mėginiuose nustatyti

vidutiniai geležies kiekiai viršija normą, atitinkamai 0,6, 3,6 ir 7,3 karto.

Vertinant sezono įtaką mangano kiekiams vandenyje nei vandens mėginiuose iš gręžinio nei

vandentiekio vandens mėginiuose nenustatytas ryšys tarp mangano kiekio ir sezono (26 pav.).

Didžiausi vidutiniai mangano kiekiai vandens mėginiuose iš gręžinio užfiksuoti 2009 ir 2011 metų

šiltuoju sezonu, atitinkamai 7,05±3,06 ir 7,61±4,10 ml/l.

0.00

0.50

1.00

1.50

2.00

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

2009 2010 2011 2012 2013

0.55

0.00 0.060.18 0.22

0.070.18

0.03

0.49 0.500.33

0.17

0.92

0.06

1.67

0.020.20

0.02 0.09 0.06

ml/

l

Gręžinio vanduo Vandentiekio vanduo

54

26 pav. Sezono įtaka mangano kiekiui geriamajam vandenyje

Visą kitą laikotarpį tiek mėginiuose iš vandentiekio tiek iš gręžinio nustatomi vidutiniai

mangano kiekiai buvo nedideli, neviršijo leistinos koncentracijos.

Analizuojant sezono įtaką chloridų kiekiui geriamajam vandenyje pastebėta, kad didesni

kiekiai buvo nustatyti mėginiuose iš gręžinio, šiltuoju sezonu (27 pav.). Vertinant gautus duomenis

pastebėta, kad 2010 metais tirtuose vandens mėginiuose iš gręžinio šiltuoju periodu aptikta

vidutiniškai 4,73 proc. daugiau chloridų nei šaltuoju periodu, p≥0,05. 2011 metais vandens

mėginiuose iš gręžinio šiltuoju periodu buvo 47,7 proc. daugiau chloridų nei šaltuoju periodu,

p≥0,05. Sekančiais metais šis skirtumas buvo 58,41 proc. (p≥0,05). Analizuojant 2013 metų

duomenis pastebėta atvirkštinė tendencija, t.y. gręžinio vandens mėginiuose šaltuoju periodu

nustatytas 38,82 proc. didesnis chloridų kiekis, skirtumas statistiškai patikimas, p≤0,05.

27 pav. Sezono įtaka chlorido kiekiui geriamajam vandenyje

0.00

1.00

2.00

3.00

4.00

5.00

6.00

7.00

8.00

9.00

10.00

11.00

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

2009 2010 2011 2012 2013

7.05

0.00 0.01 0.01

7.61

0.01 0.010.45

0.02 0.08

10.00

0.08 0.02 0.01

2.08

7.01

0.63 0.02

4.48

0.02

ml/

l

Gręžinio vanduo Vandentiekio vanduo

0.00

20.00

40.00

60.00

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

šiltas

sez.

šaltas

sez.

2009 2010 2011 2012 2013

53.96

0.00

31.29 29.81

14.19

2.193.75

1.566.10

9.97

35.52

0.00

31.15

31.29

41.93

29.81 31.29

14.19

38.20

2.19

ml/

l

Gręžinio vanduo Vandentiekio vanduo

55

Vertinant chlorido kiekius geriamajam vandenyje iš vandentiekio, nustatyta, kad 2009, 2010

ir 2011 metais didesni chlorido kiekiai aptikti šiltuoju periodu, atitinkamai nuo šaltuoju periodu

tirtų mėginių jie skyrėsi 11,21 proc. (p≥0,05), 56,6 proc.( p≥0,05), 21,9 proc. (p≥0,05). Vertinant

paskutinių dvejų metų tirtų mėginių rezultatus pastebima, kad didesni chloridų kiekiai aptikti

vandentiekio vandenyje buvo šaltąjį periodą, atitinkamai 2012 metais 36,65 proc. (p≥0,05), 2013

metais - 19,24 proc. (p≥0,05).

3.4.2. Sezoniškumo įtaka geriamojo cheminiams (toksiniams) rodikliams

Buvo vertinami vandens mėginiai iš gręžinio ir vandentiekio sistemų. Šiltuoju ir šaltuoju

sezonais buvo nustatomi nitratų ir nitritų kiekiai.

Vandens mėginiuose iš centralizuotos sistemos tirtuose 2009 metais didesni nitratų kiekiai

nustatyti šaltuoju sezonu, o 2010 metais šiltuoju metų laiku (28 pav.). Tais pačiais metais vandens

mėginiuose iš grąžinio nustatyta, kad nitratų buvo 64,28 proc. (p≥0,05) daugiau šiltuoju periodu.

Vertinant nitratų kiekius 2011 metais tirtuose mėginiuose pastebima, kad vandentiekio vandenyje

buvo 29,05 proc. daugiau nitratų šiltuoju sezonu (p≥0,05), o vandens mėginiuose iš gręžinio 44,94

proc. daugiau nitratų nustatyta šaltojo sezono metu (p≥0,05). Priešingi rezultatai gauti vertinant

mėginius tirtus 2012 metais. Čia vandenyje iš gręžinio nustatyti nitratų kiekiai 93,20 proc. didesni

buvo šiltojo sezono metu, tačiau rezultatai statistiškai nepatikimi, p≥0,05. Tais pačiais metais

tirtuose vandens mėginiuose iš vandentiekio sistemos nustatyti 29,73 proc. didesni vidutiniai nitratų

kiekiai šaltuoju periodu, tačiau skirtumai nėra statistiškai reikšmingi, p≥0,05.

28 pav. Sezono įtaka nitratų kiekiui geriamajam vandenyje

0.73

0.00

1.40

0.50 0.490.82 1.03

0.07

9.13

0.10

1.12

1.74 1.57 1.401.79

1.27 1.301.85

2.32

0.09

0.00.51.01.52.02.53.03.54.04.55.05.56.06.57.07.58.08.59.09.5

10.0

šiltas sez šaltas

sez.

šiltas sez šaltas

sez.

šiltas sez šaltas

sez.

šiltas sez šaltas

sez.

šiltas sez šaltas

sez.

2009 2010 2011 2012 2013

ml/

l

Gręžinio vanduo Vandentiekio vanduo

56

Didžiausi nitratų kiekiai aptikti 2013 metais mėginiuose iš gręžinio šiltojo sezono metu. Čia

nustatyti vidutiniai nitratų kiekiai siekė 9,13 mg/l ir buvo 98,90 proc. didesni nei šaltuoju sezonu,

skirtumas statistiškai reikšmingas, p≤0,05. Vertinant nitratų kiekius 2013 metais tirtuose vandens

mėginiuose iš vandentiekio sistemų aptikta, kad šiltuoju metų laiku jie buvo vidutiniškai 96,12

proc. didesni šiltuoju metų laiku, tačiau rezultatai nėra statistiškai patikimi, p≥0,05.

Apibendrinant galima teigti, kad tarp nitratų kiekio ir sezoniškumo neaptiktas statistiškai

reikšmingas ryšys nei vertinant mėginius iš gręžinio nei vandentiekio sistemų. Visu tiriamuoju

laikotarpiu statistiškai reikšmingi skirtumai nustatyti padrikai, be aiškios tendencijos.

Analizuojant ir vertinant vidutinius nitritų kiekius vandens mėginiuose iš gręžinio ir

vandentiekio sistemų pagal sezoniškumą, pastebėta, kad tiriamojo laikotarpio pradžioje, 2009

metais 20,00 proc. (p≥0,05) didesni nitritų kiekiai mėginiuose iš gręžinio aptikti šiltuoju sezonu, o

mėginiuose iš vandentiekio sistemų 83,33 proc.(p≥0,05) didesni kiekiai nustatyti šaltuoju sezonu

(29 pav.). Panašios tendencijos pastebėtos ir 2010 metais, kai vandens mėginiuose iš gręžinio

šiltuoju sezonu aptikta 28,57 proc. didesni nitritų kiekiai, p≥0,05, o vandens mėginiuose iš

vandentiekio 71,43 proc. (p≥0,05) didesni šaltuoju sezonu.

29 pav. Sezono įtaka nitritų kiekiui geriamajam vandenyje

Vertinant 2011 metais tirtus geriamojo vandens mėginius pastebėta, kad šiltojo sezono metu

tirtuose vandens mėginiuose iš gręžinio ir vandentiekio sistemų nitritų kiekiai buvo didesni

atitinkamai 83,33 proc. (p≥0,05) ir 82,76 proc.( p≥0,05). Mėginiuose tirtuose 2012 metais didesni

nitritų kiekiai nustatyti šiltojo sezono metu tirtuose mėginiuose, gręžinio vandenyje 89,66 (p≥0,05)

proc. o vandentiekio vandenyje -20 proc. ( p≥0,05) didesni. Vandens mėginiuose iš gręžinio 2013

metais nustatyti nitritų kiekiai buvo 95,00 proc. (p≥0,05) didesni šaltuoju sezonu, o vandens

0.05 0.04

0.14

0.10

0.06

0.01

0.18

0.03 0.01

0.20

0.01

0.060.04

0.14

0.29

0.05 0.06 0.05

0.030.001

0.00

0.05

0.10

0.15

0.20

0.25

0.30

0.35

šiltas sez šaltas sez. šiltas sez šaltas sez. šiltas sez šaltas sez. šiltas sez šaltas sez. šiltas sez šaltas sez.

2009 2010 2011 2012 2013

ml/

l

Gręžinio vanduo Vandentiekio vanduo

57

mėginiuose iš centralizuotų tiekimo sistemų 96,67 proc. (p≥0,05) didesni šiltojo sezono metu

tirtuose mėginiuose.

Apibendrinant galima pastebėti, kad nors pastebimi sezoniškumo svyravimai tarp mėginių

tirtų šaltuoju ir šiltuoju sezonais, tačiau reikšmingų ir statistiškai patikimų skirtumų nenustatyta.

3.4.3. Sezono įtaka geriamojo vandens užkrėstumui bakterijomis (ksv/ml, 22 0C

temperatūroje)

Vertinant vandens mikrobiologinę kokybę pagal užkrėstumą bakterijomis augančiomis 22

0C,temperatūroje, nustatyta, kad tiriamojo laikotarpio pradžioje vandens mėginiuose iš vandentiekio

didesnis bakterijų skaičius aptiktas šaltuoju sezonu tirtuose mėginiuose, skirtumas buvo 57,87 proc.,

tačiau statistiškai nepatikimas, p≥0,05 (30 pav.).

30 pav. Sezono įtaka geriamo vandens užkrėstumui bakterijomis (ksv/ml; 22 0C

temperatūroje)

Vertinant 2010 metais tirtus geriamojo vandens mėginius pastebėta, kad gręžinio vandens

mėginiuose 74,86 proc. (p≤0,05) didesnis bakterijų skaičius buvo šaltojo sezonu metu, o

vandentiekio vandens mėginiuose 83,21 proc. (p≥0,05) didesnis šiltojo sezono metu. Tiek

mėginiuose iš gręžinio, tiek iš vandentiekio sistemų 2011 metais tirtuose mėginiuose didesni

bakterijų kiekiai aptikti šiltojo sezono metu, atitinkamai 80,87 proc.(p≤0,05) ir 94,31 proc.(p≥0,05).

Vertinant gręžinio vandens mėginius tirtus 2012 metais nustatytas 27,03 proc. didesnis bakterijų

skaičius (p≤0,05) šaltojo sezono metu tirtuose vandens mėginiuose. Vandentiekio vandens

mėginiuose, tirtuose 2012 metais 37,25 proc. didesnis vidutinis bakterijų skaičius nustatytas šiltuoju

sezonu, tačiau skirtumas statistiškai nepatikimas (p≥0,05). Vandens mėginiuose, tirtuose 2013

11.00 0.0037.80

150.33

57.50

11.00 27.00 37.00

263.67

104.00118.00

280.08

215.58

36.20

496.78

28.29

222.86

139.86 131.30

17.450.00

100.00

200.00

300.00

400.00

500.00

600.00

šiltas sez šaltas sez. šiltas sez šaltas sez. šiltas sez šaltas sez. šiltas sez šaltas sez. šiltas sez šaltas sez.

2009 2010 2011 2012 2013

KS

VS

Gręžinio vanduo Vandentiekio vanduo

58

metais, didesnis bakterinis užkrėstumas tiek gręžinio tiek vandentiekio vandens mėginiuose

nustatytas šiltuoju sezonu. Šiltuoju sezonu gręžinio vandens mėginiuose didesnis bakterinis

užkrėstumas buvo 60,56 proc., p≥0,05, o vandentiekio vandens mėginiuose-86,71 proc., p≥0,05,

lyginant su bakteriniu užkrėstumu šaltuoju periodu.

Dėl per mažo mėginių, kuriuose buvo aptikta koloforminių ir Esherichia coli bakterijų

sezoniškumo įtakos vertinti negalima.

Apibendrinant galima pastebėti, kad sezonas turi įtakos geriamo vandens tiekiamo

skirtingomis sistemomis mikrobiologiniams rodikliams. Statistiškai patikimi skirtumai aptikti

vertinant vandens mėginius iš gręžinio 2011, 2012 ir 2013 metais, tačiau kryptingos tendencijos

nenustatytos.

59

3.5.Vandens kareivinėse ir laive kokybės palyginimas

Buvo vertinta vandens kokybė kariniuose laivuose ir sausumos kariniuose vienetuose 2009-

2013 metais.

2 lentelė. Geriamojo vandens kokybinių rodiklių kareivinėse ir karo laivuose palyginimas

Padalinio pobūdis Mėginių

skaičius Vidurkis Std. nuokr. T, p

Indikatoriniai rodikliai

Drumstumas

Kareivinės 109 0,96 1,67 T= 1,294

p=0,198 Laivas 32 0,57 0,21

pH

Kareivinės 102 7,54 0,78 T= -1,138

p=0,257 Laivas 32 7,70 0,17

Spalva

Kareivinės 135 8,93 8,37 T= -1,662

p=0,098 Laivas 32 11,44 3,14

Chloridų kiekis

Kareivinės 108 29,38 28,04 T= -2,240

p=0,027 Laivas 32 40,71 9,90

Geležies kiekis

Kareivinės 138 0,56 3,69 T= 0,804

p=0,423 Laivas 32 0,04 0,03

Mangano kiekis

Kareivinės 111 2,50 6,38 T= 2,173

p=0,031 Laivas 32 0,04 0,05

Sulfatų kiekis

Kareivinės 103 45,69 35,33 T= 3,542

p=0,001 Laivas 32 22,66 18,00

Toksiniai (cheminiai) rodikliai

Nitratų kiekis

Kareivinės 139 1,96 3,56 T= 1,658

p=0,099 Laivas 32 0,91 0,66

Nitritų kiekis

Kareivinės 139 0,10 0,57 T= 0,985

p=0,326 Laivas 32 0,00 0,01

Mikrobiologiniai rodikliai

Kolonijas

sudarančiu

vienetu skaičius

Kareivinės 112 253,79 550,54 T= 0,367

p=0,714 Laivas 27 212,52 390,62

60

Vertinant indikatorinius vandens kokybės rodiklius pastebėta, kad vandens drumstumas

buvo vidutiniškai 40,63 proc. didesnis sausumos kariniuose vienetuose tiekiamo vandens (2

lentelė). Spalvos intensyvumas nustatytas 21,91 proc. didesnis nustatytas kariniuose laivuose

tiekiamo vandens, tačiau statistiškai reikšmingų skirtumų nenustatyta.

Statistiškai patikimai skyrėsi vidutinis chloridų kiekis sausumos kariniuose vienetuose ir

karo laivuose tiekiamo vandens mėginiuose. Laivuose chloridų kiekis buvo vidutiniškai 27,23 proc.

didesnis. Didesnis 93,69 proc. geležies kiekis nustatytas mėginiuose iš sausumos karinių vienetų.

Didesni mangano kiekiai aptikti vandenyje tiekiamam sausumos kariniams vienetams. Čia mangano

nustatyta 98,51 proc. daugiau ir skirtumas statistiškai reikšmingas. Reikšmingai skyrėsi ir sulfatų

kiekis sausumos ir kariniuose vienetuose tiekiamo vandens. Kareivinėse sulfatų vidutiniškai buvo

nustatyta 50,42 proc. daugiau, nei karo laivuose tiekimo geriamojo vandens mėginiuose.

Vertinant ir lyginant cheminių vandens kokybinių rodiklių rezultatus pastebėta, kad nitratų

sausumos kariniuose vienetuose tiekiamam geriamajam vandenyje vidutiniškai aptikta 53,69 proc.

daugiau. Vertinant nitritų kiekius pastebėta, kad sausumos kariniuose vienetuose jų taip pat

randama daugiau. Tačiau nei vertinant nitratų nei nitritų kiekius statistiškai reikšmingų skirtumų

nenustatyta.

Vertinant geriamo vandens užkrėstumą bakterijomis (ksv/ml), reikšmingų skirtumų

nenustatyta, tačiau pastebėta, kad vidutinis bakterijų kiekis buvo vidutiniškai 16,26 proc. didesnis

sausumos kariniuose vienetuose tiekiamam vandenyje.

Apibendrinant gautus rezultatus galima teigti, kad didelių skirtumų tarp vandens mėginių iš

vandens tiekiamo sausumos kariniuose vienetuose ir karo laivuose tiekiamo vandens neaptikta.

Reikšmingai skyrėsi tik indikatoriniai rodikliai: chlorido, sulfato ir mangano kiekiai.

61

REZULTATŲ APTARIMAS

Vandens kokybė svarbi žmogaus organizmui, visuomenės sveikatai. Vandens kokybiniai

rodikliai apsprendžiantys vandens tinkamumą vartojimui turi būti nuolat stebimi ir vertinami.

Dažniausiai vandens kokybė yra vertinama ir analizuojama šalies ar regiono lygmeniu. Rečiau

tiriama konkrečių žmonių grupių ar tiekimo sistemų lygmenyje. Tyrimai atlikti analizuojant LR

kariniuose vienetuose tiekiamą geriamąjį vandenį.

Kariniams vienetams tiekiamas geriamasis vanduo vertintas pagal higienos normų HN

24:2003 "Geriamojo vandens saugos ir kokybės reikalavimai" ir HN 56:2015 „Karinės teritorijos

visuomenės sveikatos saugos reikalavimai“ reikalavimus. Vertinta tiekimo sistemos, sezoniškumo

įtaka vandens kokybiniams rodikliams.

Vertinant LR kariniams vienetams tiekiamo vandens kokybinius rodiklius penkerių metų

laikotarpiu, didesnių pažeidimų nenustatyta, 95 proc. tirtų mėginių atitiko saugaus ir tinkamo vartoti

vandens keliamiems reikalavimams. Panašūs rezultatai gauti ir kitų mokslininkų (Staradumskytės

D. ir Paulausko A, (79), Klimto A. ir kt., (76) tyrusių geriamojo vandens kokybę Lietuvoje per

pastaruosius 10 metų.

Vertinant kariniuose vienetuose tiekiamo geriamojo vandens indikatorinius rodiklius, gauti

tyrimų rezultatai sutampa su Kubiliūtės I. (80) atliktų tyrimų rezultatų duomenimis. Pastebėta, kad

tiek vandens spalvos buvimas ar intensyvumas tiek drumstumas priklauso nuo vandens tiekimo

būdo, tačiau statistiškai patikimų rezultatų negauta.

Analizuojant geležies ir mangano kiekius, pastebėta, kad 14,6 proc. tirtų mėginių geležies

kiekiai viršijo didžiausią leistiną normą nuo 1 iki 5 kartų. Net 18,7 proc. tirtų mėginių aptikti dideli

mangano kiekiai. Šių mėginių tyrimų rezultatai turėjo įtakos galutiniams rezultatams.

Vertinant chloridų ir sulfatų kiekius LR tiekiamam geriamajam vandenyje buvo atlikti

detalūs tyrimai buvo didžiuosiuose Lietuvos miestuose - Šiauliuose, Vilniuje, Kaune, Alytuje

(Klimas A., (71); Diliūnas J., Čyžius G., (35); Diliūnas J. ir kt., (17)), taip pat tyrinėta požeminio

vandens būklė mažesniuose miestuose -Tauragėje, Jonavoje, Jurbarke, Varėnoje. Šių mokslininkų

teigimu, miestų teritorijose yra teršiamas gruntinis vanduo, o ilgainiui užteršiamas gėlo požeminio

vandens sluoksnis. Gauti tyrimų rezultatai tam neprieštarauja, nes tiek chloridų tiek sulfatų didesni

kiekiai nustatyti vandens mėginiuose iš centralizuotai tiekiamo vandens sistemų. Gauti statistiškai

reikšmingi skirtumai.

Geriamajam vandenyje neleistinos didesnės toksinių medžiagų koncentracijos, vanduo turi

būti saugus toksikologiniu požiūriu. Net nedideli kiekiai nitratų ar nitritų gali būti žalingi

organizmui. Nors yra nemažai atliktų tyrimų (Adomaitis T. ir kt. (10), Kubiliūtė I. (80)), kurių

62

duomenimis didesni nitritų ir nitratų kiekiai nustatomi vandenyje iš individualių tiekimo sistemų,

tačiau gautais tyrimų duomenimis to tvirtinti negalima. Gautų tyrimų duomenimis aptikti labai

nedideli nitritų ir nitratų kiekiai. Reikšmingi skirtumai tarp vandens mėginių iš gręžinių ir

centralizuotų vandens tiekimo sistemų nepastebėta.

Vertinant gautus geriamojo vandens kokybės tyrimų rezultatus pagal užkrėstumą

heterotrofiniais mikroorganizmais, arba kolonijas sudarančių vienetų skaičių (KSVS) 22 oC. ryšys

tarp vandens tiekimo būdo ir KSVS nenustatytas. Nors Malakausko M ir kt. (77) atliktų tyrimų

duomenimis nustatytas mikrobinis užterštumas vandenyje iš individualių vandens tiekimo sistemų,

tačiau per visą tiriamąjį laikotarpį buvo nustatyti tik 2 atvejai, kai vandenyje rasta koliforminių

bakterijų, 2 atvejai kai patikta Esherichia coli bakterijos ir vienas atvejis kai rasta žarninių

enterokokų. Visi šie mikrobiniai pažeidimai nustatyti vandens mėginiuose iš centralizuotų vandens

tiekimo sistemų.

Analizuojant sezono įtaką indikarotriniams vandens kokybės rodikliams galima pastebėti,

kad šiltas ar šaltas sezonas neturi didesnės įtakos vandens drumstumui, nei spalvos intensyvumui,

nepriklausomai nuo tiekimo sistemos. Arustienė J., Kriukaitė J.(13) tyrinėjusios klimato pokyčių

įtaka požeminio vandens ištekliams ir kokybei, pastebi, kad bendrosios geležies kiekiai vandenyje

nustatomi esant didesnei aplinkos temperatūrai. Atliktų tyrimų duomenimis didesni bendrosios

geležies kiekiai tiek vandens mėginiuose iš gręžinio tiek vandentiekio vandens mėginiuose nustatyti

šiltojo sezono metu. Padidinti geležies kiekiai yra aktuali geriamojo vandens kokybės problema

Lietuvoje. Albrektienės R. (81) tyrimų duomenimis didžioji Lietuvos dalis gyventojų vartoja

vandenį, kuriame yra padidinti bendrosios geležies kiekiai. Nors tai neturi didelio neigiamo

poveikio žmogaus sveikatai, tačiau ne tik pablogina vandens juslines savybes, bet ir sukelia kitas

nemalones problemas. Atliktų tyrimų duomenimis 2009, 2010 ir 2011 metais šiltuoju periodu

tirtuose mėginiuose nustatyti vidutiniai geležies kiekiai viršija normą, atitinkamai 0,6, 3,6 ir 7,3

karto. Analizuojant mangano kiekių geriamajam vandenyje priklausomybę nuo sezono, reikšmingų

skirtumų nenustatyta. Be to, aptikti nedideli kiekiai iškreipia gautų rezultatų reikšmes, todėl

negalima itin mažų skirtumų vertinti, kaip patikimų. Vertinant tiek chloridų tiek sulfatų kiekius

pagal sezonus pastebimi skirtumai, tačiau tendencingų svyravimų jie nesudaro.

Nors literatūros analizės duomenimis nustatyta vienareikšmė sezono įtaka nitratų ir nitritų

kiekiams geriamajam vandenyje, tačiau gautais tyrimų rezultatais to tvirtinti negalima. Tarp nitratų

kiekio ir sezoniškumo neaptiktas statistiškai reikšmingas ryšys nei vertinant mėginius iš gręžinio

nei vandentiekio sistemų. Nors vertinant nitritų kiekius pastebimi sezoniškumo svyravimai tarp

mėginių tirtų šaltuoju ir šiltuoju sezonais, tačiau reikšmingų ir statistiškai patikimų skirtumų

nenustatyta.

63

Malakausko M. ir kitų (77) atliktais tyrimų duomenimis nustatyta, kad geriamojo vandens,

gaunamo iš centralizuotos ir individualių tiekimo sistemų, bakterinis užterštumas šiltuoju metų

laiku didėja, tačiau šio tyrimo metu gautais duomenimis to patvirtinti negalima.

Vertinant geriamojo vandens kokybinius rodiklius pagal tai kokio pobūdžio kariniuose

daliniuose buvo tiekiamas vanduo, statistiškai reikšmingi skirtumai buvo nustatyti, tik vertinant

indikatorinių rodiklių mangano, sulfatų ir chloridų kiekius.

Apibendrinant galima teigti, kad panašių tyrimų LR dar nėra atlikta, todėl vienareikšmiškai

vertinti rezultatų kol kas negalima. Kita vertus gauti rezultatai tampa svarbūs tolimesniems

tyrimams. Kai kurių rodiklių vertinimus iškreipia nevienodas mėginių skaičius pagal pasirinktą

vertinimo veiksnį, todėl tikslinga būtų pakartotinai vertinti vandens kokybinius rodiklius, atlikti

detalesnę jų analizę, įtraukiant didesnį kiekį ėminių.

64

IŠVADOS

1. Cheminiai geriamo vandens, tiekiamo kariniuose vienetuose 5 metų laikotarpiu, rodikliai

dažniausiai (95 proc. tirtų mėginių) atitinka HN24:2003 („Geriamojo vandens saugos ir

kokybės reikalavimai“) nustatytus reikalavimus. Didesnis nei HN24:2003 („Geriamojo vandens

saugos ir kokybės reikalavimai“) leidžiamas geležies kiekis nustatytas tik 4,12 proc. tirtų

mėginių. Taip pat didesnis nei leidžiamas mangano kiekis nustatytas 3,25 proc. tirtų mėginių, o

2,89 proc. mėginių nustatytas didesnis nei leidžiamas chloridų kiekis.

2. Įvertinus geriamojo vandens, tiekiamo kariniuose vienetuose 5 metų laikotarpiu,

mikrobiologinius rodiklius, nustatyta, kad geriamajame vandenyje nedažnai, bet yra

aptinkamos bakterijos, kurių atsižvelgiant į higienos normos HN 24:2003 „Geriamojo vandens

saugos ir kokybės reikalavimai“ reikalavimus, neturi būti geriamajame vandenyje: 3,75 proc.

visų tirtų mėginių nustatyta kolforminių bakterijų, 2,82 proc. - Esherichia coli, o 0,9 proc.

mėginių aptikta žarninių enterokokų.

3. Įvertinus tiekimo būdų įtaką kariniuose vienetuose tiekiamo geriamojo vandens saugos ir

kokybės rodikliams, galima teigti, kad vandens tiekimo būdas turėjo įtakos geležies, chloridų ir

nitratų kiekiams:

a. vandentiekio vandens mėginiuose nustatytas vidutinis geležies kiekis buvo 37,25 proc.

didesnis nei vidutinis geležies kiekis artezinio gręžinio vandens mėginiuose. Chloridų

vidutinis kiekis buvo 59,82 proc. didesnis vandens mėginiuose iš vandentiekio lyginant

su vandens mėginiais iš artezinio gręžinio;

b. nitratų vidutinis kiekis buvo 6,13 proc. didesnis vandens mėginiuose iš vandentiekio,

lyginant su artezinio gręžinio mėginiuose aptinkamu vidutiniu nitratų kiekiu;

c. vertinant mikrobiologinius rodiklius nustatyta, kad 35,89 proc. didesnis vidutinis

bakterijų skaičius (ksv/ml) randamas vandentiekio vandens mėginiuose lyginant su

artezinio gręžinio geriamo vandens užkrėstumu bakterijomis;

4. Įvertinus sezoniškumo įtaką vandens kokybiniams rodikliams galima teigti, kad

reikšmingų ir statistiškai patikimų sezoniškumo reikšmių tarp atskirų vandens kokybinių

rodiklių nenustatyta.

5. Išanalizavus ir įvertinus geriamojo vandens cheminius ir mikrobiologinius rodiklius

atsižvelgiant į karinio dalinio pobūdį reikšmingi skirtumai nustatyti vertinant chloridų,

mangano ir sulfatų kiekius. Laivuose naudojamam geriamajame vandenyje vidutinis chloridų

kiekis buvo 27,23 proc. didesnis nei geriamo vandens mėginiuose, paimtuose sausumos

kariniuose vienetuose. Net 98,51 proc. didesnis vidutinis mangano kiekis nustatytas

65

geriamajame vandenyje tiekiamam sausumos kariniuose vienetuose, lyginant su mangano

kiekiu karo laivuose tiekiamam geriamajame vandenyje. Didesnis (50,42 proc.) vidutinis

sulfatų kiekis nustatytas sausumos kariniuose daliniuose tiekiamam vandenyje lyginant su jų

kiekiais geriamo vandens mėginiuose paimtuose karo laivuose.

66

LITERATŪROS SĄRAŠAS

1. Progress on Sanitation and Drinking Water – 2015 update and MDG assessment. UNICEF and

World Health Organization 2015 [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2016 m. kovo 14 d.]. Prieiga

per internetą: http://apps.who.int/iris/bitstream/10665/177752/1/9789241509145_eng.pdf

2. Gudas M., Steponavičiūtė R. Bendroji vandens politikos direktyva ir jos įgyvendinimas.

Summary of monograph. World water resources at the beginning of the 21st century. 2010, p.

250.

3. Tortora, G. J.; Funke, B. R.; Case, C. L. Microbiology: An introduction. 9 th ed. San Francisco:

Pearson Benjamin Cummings. 204 p. 35

4. Juhna, T.; Birzniece, D.; Larsson, S. Detection of Escherichia coli in Biofilms from Pipe

Samples and Coupons in Drinking Water Distribution Networks, Appl Environ Microbiol 2007

3(22): 7456– 7464.

5. Baltrėnas B., Ignatavičius G., Greičiūtė K. Aplinkos apsauga kariniuose poligonuose. Vilnius

Technika, 2010 p. 321.

6. VMVT. Ataskaita apie geriamojo vandens saugą ir kokybę Lietuvoje 2010 – 2015.

[elektroninis išteklius] [žiūrėta 2016 m. kovo 14 d.]. Prieiga per internetą:

http://vmvt.lt/sites/default/files/vandens_kontroles_ataskaita_lr_2015.pdf

7. Lietuvos Respublikos vandens įstatymas, Lietuvos Respublikos Seimo 1997 m. spalio 21 d.

nutarimas Nr. VIII-474. [elektroninis išteklius] [žiūrėta 2016 m. kovo 4 d.]. Prieiga per

internetą: https://www.e-tar.lt/portal/lt/legalAct/TAR.B3CC2C0B9BD2

8. Genienė, V. Vandens analizės laboratoriniai darbai. Šiauliai. 2006. P. 38

9. Tumas R. Water ecology: Hydrochemical and Hydrobiological Evaluation of Lithuanian

Rivers, Water Managerment Engineering. Transactions. Vandens ūkio inžinerija 2011. 14(36):

41–47.

10. AdomaitisT., Vaišvila Z., Mažvila J., Grickevičienė S., Eitminavičius L. Azoto junginių (NO–

3, NH4 +, NO2 –) koncentracija lizimetrų vandenyje skirtingai tręštuose smėlingų priemolių

dirvožemiuose, Žemdirbystė: Mokslo darbai 2014. 4: 21–33.

11. Vincevičienė V. Nacionalinio aplinkos sveikatinimo veiksmų plano pagrindiniai principai,

tikslai, galimybės ir problemos vandens kokybės požiūriu. Environmental research, engineering

and management. 2011; No 3. p.82–86

12. Pocienė A., Pocius S. Relationship between nitrate amuont in groundwater and natural factors.

Journal of Environmental Engineering and Landscape Mamagement. 2015. No 1. p. 23–30

13. Arustienė J., Giedraitienė J. Lietuvos požeminės hidrosferos monitoringas 2006: Lietuvos

geologijos tarnyba. (Vilnius) 2007. LGT. No. 5 p. 61.

14. Vernon L. Snoeyink David Jenkins Water Chemistry. New York: John Wiley &Sons, 2008; p.

480

15. Pocienė A. Prevencinės vandens taršos mažinimo priemonės. Medicina (Kaunas).2008 Nr.4 p.

58

16. Jakobsson Christine, Baltic 21- Agriculture ; Agenda 21 for the Baltic Sea Region. Baltic

Meeting Point 15–18 2008. June. –Uppsala. –p. 2–3.

17. Diliūnas J., Kaminskas M. Paviršinio vandens sudėties kaita infiltracijos į gruntinį vandeningąjį

sluoksnį procese. Litosfera. Vilnius, 2013, No. 7,. ISSN 1392.334X p. 109-117

18. Juozapaitis A., Drenažo sistemų optimizavimas ir natūralizavimas derinant šiuolaikinius

ūkinius ir gamtosauginius reikalavimus. Vandens ūkio inžinerija: Mokslo darbai. LŽŪU,

LVŪI. 2006 Kaunas-Akademija. –T.1(23). –p.3–9.

19. Pauliukevičius H., Žemės naudmenų transformacijų poveikis azoto ir fosforo koncentracijoms

upių vandenyje. Vandens ūkio inžinerija: Mokslo darbai, LŽŪU.LVŪI. –T. 13(35). Kaunas–

Akademija. 2008 p. 24–30.

20. Pocius S. Drėgmės ir nitratų dinamika sausinamame dirvožemyje. Daktaro disertacija. –

Kaunas, Akademija. 2006. p. 139

67

21. Heinz, I., Brouwer, F., Andrews, K., Zabel, T., Co-operative agreements in agriculture as an

instrument to improve the economic efficiency and environmental effectiveness of the

European Union Water Policy. Final Report of the EU project ENV4-CT98-0782. Dortmund,

Institute of Environmental Research,University of Dortmund. 2012.p. 31–45.

22. Aškinis, S.; Strusevičius, Z. Gyvulininkystės fermų poveikio aplinkai tyrimai karstiniame

regione, Vandens ūkio inžinerija: mokslo darbai 3(25) 2007 p. 109–118.

23. Gangolli, S. D.; Van Den Brandt, P. A.; Feron, V. J.; Janzowsky, C.; Koeman, J. H.; Speijers,

G. I. A.; Spiegelhalder, B.; Walker, R.; Wishnok, J. S. Nitrate, Nitrite and N–Nitroso

Compounds, European Journal of Pharmacology and Environmental Toxicology 291, 2014 p.

1–38.

24. Europos Parlamento ir Tarybos 2000 m. spalio 23 d. direktyva 2000/60/EB, nustatanti

Bendrijos veiksmų vandens politikos srityje pagrindus (Bendroji vandens politikos direktyva)..

[elektroninis išteklius] [žiūrėta 2016 m. kovo 4 d.]. Prieiga per internetą: http://eur-

lex.europa.eu/legal-content/LT/TXT/?uri=CELEX%3A32008L0099

25. Gregorauskas M., Juodkazis V., Kilkus K., Mokrik R. Lietuvos gėlo vandens ištekliai ir jų

naudojimas geriamojo vandens tiekimui. Vilnius : Lietuvos mokslų akademija, 2011. p. 101-

131.

26. Juodkazis V. Pabaltijo hidrogeologijos pagrindai. Vilnius: Mokslas, 2009. p. 144.

27. Gregorauskas M. Požeminio vandens įvertinimas Lietuvoje .VVD HGS turimi požeminio

vandens ištekliai. Vilnius, UAB „Vilniaus hidrogeologija“ (LGT geologinis fondas). 2009 p.

201

28. Arustienė J., Kadūnas K., Pūtys P., Gregorauskienė V. Žemės ūkis ir požeminis vanduo

Lietuvos geologijos tarnyba, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 2015 p.72 p.

29. Giedraitienė J., Pūtys P. Požeminio vandens aktyviosios apytakos zonos

hidrogeotermija Lietuvos Geologijos Tarnyba. – Vilnius: LGT, 2012 p. 68

30. Satkūnas J.; Evaluation of Regional Groundwater Resources: experience, results and

challenges: Regional Workshop, June 6–7, 2012, Lithuania: Field Trip Guide: Hydrogeology of

Vilnius and Surroundings, Lithuania Lithuanian Geological Survey. – Vilnius: LGT, 2012 p. 20

31. Gregorauskas M. Požeminio vandens įvertinimas Lietuvoje, VVD HGS turimi požeminio

vandens ištekliai.. Vilnius, Vilnius: LGT, 2010 p. 84

32. Juodkazis, V., Mokrik, R., Gregorauskas, M. Požeminio vandens hidrogeodinaminių tyrimų

raida. Baltica, Vol. 24, Special Issue. Geosciences in Lithuania: challenges and perspectives.

Vilnius, 2011, p. 31-42.

33. Stuopis, A., Juodkazis, V., Mokrik, R. Quaternary aquifer system flow modelling chemical and

tritium data: the case of south-east Lithuania. Baltika, Vol. 25(2), Vilnius, 2012, p. 91-98.

34. Juodkazis, V., Gregorauskas, M., Mokrik, R. Regioninė hidrodinamika. Vilnius: VU leidykla,

2012 p. 248.

35. Diliūnas J., Kaminskas M. Paviršinio vandens sudėties kaita infiltracijos į gruntinį vandeningąjį

sluoksnį procese. Litosfera. (Vilnius), No. 7, ISSN 1392.334X 2013 p. 109-117

36. Appelo C.A.J., Postma D. Geochemistry, groundwater and pollution. A. A. BALKEMA,

Brookfield- Roterdam. 2013 p. 536.

37. Bendoraitis A., Diliūnas J., Jocys A., Klimas A., Scott A., Rutkauskas R., Šleinius S. Gilių

vandeningųjų horizontų eksploatacija ir geriamojo vandens kokybės gerinimo problemos.

Vilnius-Klaipėda. 2008 p. 77-82.

38. Jankevičius K., Antanynienė S. Kauno marių hidrobiontai ir jų sukeliami fiziologiniai-

biocheminiai procesai. Acta Hydrobiologica Lituanica. 9. 2011 p. 31-39.

39. Bendoraitis A. Vandenviečių poveikio požeminiam vandeniui monitoringo 2011 metų ataskaita

pagal 2008- 2012 m. programą. Vilniaus hidrologija V., 2012 p. 63

40. Juodkazis V., Kučingis Š.Geriamojo vandens kokybė ir jo norminimas. Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla, 2009 p. 55-79.

68

41. Kilkus K., štaras A., Rimkus E., Valiuškevičius G. Changes in water balance structure of

Lithuanian rivers under different climate change scenarios. Environmental research,

engineering and management 2 (36), 2014 p. 3–10

42. Davidavičiūtė V., Gražulevičienė R. Geriamojo vandens kokybė ir naujagimių mažo gimimo

svorio rizika. Konferencija: Žmogaus ir gamtos sauga. Kaunas: LŽŪU. 2012 p.79–81.

43. Juodkazis V., Kučingis Š.Geriamojo vandens kokybė ir jo norminimas. Vilnius: Vilniaus

universiteto leidykla 2009 p. 55-79.

44. Jurjonienė V., Valatka E. Kauno nutekamųjų vandenų įtakos Nemuno vandens kokybei

vertinimas. Aplinkos tyrimai, inžinerija ir vadyba. 1(4), 2011, p. 32–35.

45. Benjamin Crowell, Electricity and Magnetism.Light and Matter Nr. 4, 2010 p. 27

46. Butrimaitė J., Dementjev A., Dikčius G., Gadonas R., Jasevičiūtė J., Karenauskaitė V.,

V.Sirutkaitis, V. Smilgevičius, Fizika biomedicinos ir fizinių mokslų studentams, 2 dalis,

vadovėlis, Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, ISBN 9986-19-595-9, 2014 p. 351.

47. Kousa A, Moltchanova E, Viik-Kajander M, et al. Geochemistry of ground water and the

incidence of acute myocardial infarction in Finland. J Epidemiol Community Health 2014:58:p.

2014 p.136-139

48. Klevay LM. Trace element and mineral nutrition in disease: Ischemic heart disease. In: Bogden

JD, Klevay, LM, eds. Clinical Nutrition of the Essential Trace Elements and Minerals: The

Guide for Health Professionals, 1st ed. Totowa, NJ:Humana Press Inc., 2010 p. 251-271

49. Romasz RS, Lemmo EA, Evans JL. Diet calcium, sex and age influences on tissue

mineralization and cholesterol in rats. Proceedings on Trace Substances in Environmental

Health 2007;11p. 289-296.

50. Reeves PG, Chaney RL. Mineral status of female rats affects the absorption and organ

distribution of dietary cadmium derived from edible sunflower kernels (Helianthus annuus L.).

Environ Res 2011:85 p. 215-225

51. Schroeder HA. Relation between mortality from cardiovascular disease and treated water

supplies. JAMA 2006:172 p. 1902-1908.

52. Vitale JJ, Velez H, Guzman C, Correa P. Magnesium deficiency in the Cebus monkey. Circ

Res 2013: 12 p. 642-650.

53. Diliūnas J., Jurevičius A., Kaminskas M., Manganas Lietuvos gėlame požeminiame vandenyje.

Vilnius, 2012 p. 73

54. Beaumont C, Vaulont S. Iron homeostasis. In: Beaumont C, Beris P, Beuzard Y, Brugnara C.

Editors. Disorders of iron homeostasis, erythrocytes, erythropoesis. Paris: ESH and Club du

2013

55. Simpson H. Promoting the management and protection of private water wells. J Toxicol

Environ Health A. 2004. 67 (20-22). p. 1679-1704.

56. Nemeth E. Iron regulation and erythropoiesis. Curr Opin Hematol. 2008: 15 p. 169–75.

57. Wrighting DM, Andrews NC. Iron homeostasis and erythropoiesis. Curr Topics Dev Biol.

2008: 82 p. 141–67

58. Vyšniauskas A. Centralizuotai tiekiamas geriamasis vanduo Kauno mieste. Kauno visiuomenės

sveikatos centras. 2009 p. 6

59. Žemaitaitis A., Klimavičiūtė R. Komunalinių nuotėkų valymas koaguliantais ir flokuliantais.

Kaunas: Technologija. ISSN: 1392-12312010, nr. 4(17) 2008 p. 75-83.

60. Jacks G., Sharma VP. Nitrogen circulation and nitrate in ground water in an agricultural

catchment in southern India. Environmental Geology, 5(2) 2013 p. 61–64.

61. Aksomaitienė R., Gušys S., Petrokienė Z. Mineralinio azoto apykaitos agroekosistemoje ryšys

su jos produktyvumu ir jį nulemiančiais veiksniais. Vandens ūkio inžinerija. 23(43)–24(44),

2013 p. 69–77.

62. Sun F., Chen J., Tong Q., Zeng S. Managing the performance risk of conventional waterworks

in compliance with the natural organic matter regulation. Water research. No 42. 2012 p. 17

69

63. Valentukevičienė M., Ignatavičius G. Amosenkienė A., The sustainable development

assessment of drinking water supply system, Technological and Economic Development of

Economy, 17:4, DOI: 10.3846/20294913.2011.649957 2011 p.688-699

64. Mirvish SS, Grandjean AC, Moller H, Fike S, Maynard T, Jones L, Rosinsky S, Nie G.

Nnitrosoproline excretion by rural Nebraskans drinking water of varied nitrate content. Cancer

Epidemiol Biomarkers Prev 2012; 1(6):455-461.

65. Jackson P, Harvey P,Young W. Chemistry and bioavailability aspects of fluoride in drinking

water. Marlow, Buckinghamshire: WRc-NSF, 2012.

66. Boink BTJ, Dormans JAMA, Speijers GJA The role of nitrite and/or nitrate in the etiology of

the hypertrophy of the adrenal zona glomerulosa of rats. In: Health aspects of nitrate and its

metabolites (particularly nitrite). Proceedings of an international workshop, Bilthoven

(Netherlands), 8–10 November Strasbourg, Council of Europe Press, 2014 p. 213–228

67. Bryan NS, Loscalzo J, eds Nitrite and nitrate in human health and disease. New York, NY,

Springer, Humana Press 2011.

68. Duncan C ,Protection against oral and gastrointestinal diseases: importance of dietary nitrate

intake, oral nitrate reduction and enterosalivary nitrate circulation. Comparative Biochemistry

and Physiology, A. Physiology, 2007;118(4) p. 939–948.

69. Yang C.Y., Cheng M.F., Tsai S.S., Hsieh Y.L. Calcium, Magnesium, and Nitrate in Drinking

Water and Gastric Cancer Mortality. Jpn. J. Cancer Res. No. 89. 2008 p.124–130

70. R.C. Parslow, P. A. McKinney, G. R. Law, A. Staines, R. Williams, H. J. Bodansky Incidence

of childhood diabetes mellitus in Yorkshire, northern England, is associated with nitrate in

drinking water: an ecological analysis, Diabetologia 2007;40: 550–556

71. Klimas A., Geriamojo vandens hidrogeochemija. Vilnius, 2006. 140 p

72. Mirvish SS, Grandjean AC, Moller H, Fike S, Maynard T, Jones L, Rosinsky S, Nie G.

Nnitrosoproline excretion by rural Nebraskans drinking water of varied nitrate content. Cancer

Epidemiol Biomarkers Prev 1(6) 2012 p. 455-461.

73. Levins I., Gosk E.. Trace elements in groundwater as indicators of anthropogenic impact.

Environmental Geology. No. 10; 2007:150–161

74. Kondratas A. Antropogeninis poveikis Lietuvos gėlo požeminio vandens kokybei (2010– 2015

m.). Vilnius: Geologijos institutas. 2015 p.195

75. Žemaitaitis A., Bendoraitienė J., Valikonytė V. Polimero – jodo kompleksu modifikuotų

aktyvintų anglių panaudojimas gerinant vandens kokybę. Aplinkos tyrimai, inžinerija ir

vadyba. Nr.3(17). 2011p. 35–43

76. Klimas A., Mališauskas A., Jurgelevičiūtė G. Ar kinta ir kaip kinta požeminio geriamojo

vandens kokybė pakeliui pas vartotoją. Vandentvarka. 2012. Nr. 41, p. 1-25.7

77. Malakauskas M., Kasnauskytė N., Kudirkienė E., Šernienė L., Alvydas Malakauskas,

A.Stimbirys, A. Milius, J. Microbiological evaluation of drinking water from centralized and

small community supply systems in Kaunas region, Lithuania. Veterinarija ir zootechnika.

2007. T. 38 (60). p. 50-56.

78. Masteikienė R.R., „Maisto produktų mikrobiologija―, Technologija, 1 knyga, Kaunas, 2006 p.

335 —342

79. Staradumskytė D., Paulauskas A., Indicators of microbial drinking and recreational water

quality BIOLOGIJA. Vol. 58. No. 1. 2012 p. 7–13

80. Kubiliūtė I.Požeminio geriamojo vandens ištekliai kokybė ir tiekimas. Aquifer Resources

Management. A framework document. IHP-VI Series on Groundwater, 2012 p. 71–73

81. Albrektienė R. Geležies, mangano ir drumstumo kitimas Vilnius miesto vandentiekyje.

SCIENCE – FUTURE OF LITHUANIA, Vilniaus Gedimino technikos universitetas ISSN

2029-2341 ISSN 2029-2252 ; Vol. 1, No. 1 2009 p. 18-22.

70

1 PRIEDAS.

VANDENS PAĖMIMO VIETOS

Kariniai daliniai, kurių vanduo buvo imamas tyrimams

VIETA KODAS

Genorolo Adalfo Ramanausko KRC Pabradės paligono valgykla 1

Karo policija, Kaunas štabas 2

Ruklos kareivinės PKSPC 3

Ruklos valgykla K. Mindaugo g .11. Rukla, Jonava. 4

PKSPC Panevėžyje filialo Oro gynybos bataliono kareivinės Radviliškis S.

Dariaus ir S. Girėno g. 144. 5

KJP valgykla 6

MPVG SP Klaipėdos Rolė1, MPV PKSPC Klaipėda Vytauto g 5. 7

PKSPC Alytaus kareivinės Birutės MPB, Ulonų g.14 8

PKSPC Panevyžyje, Pajuosčio K., Panevėžio r. sav. 9

KRC Valgykla, Nemenčinė. 10

Karo policija, Vilnius štabas 11

Karo medicinos tarnyba, Kaunas štabas 12

Ruklos kareivinės 13

KASP 6-oji rinktinė, Šiauliai 14

KMT PKSPSC, Mindaugo g. Vilnius 15

KJP, Klaipėda, N. Uosto g. 24. 16

PKSPS Panevėžio filialo Aviacijos bazė , Šiauliai 17

Rukla, Artilerijos batalijonas 18

Juozaus Vitkaus Inžinerinis balijonas, Kaunas 19

KOP ESKV V Radiolokacinis postas, Sutkūnų kaimas, Šiaulių rajonas. 20

Depų tarnyba, Kaunas 21

LK karo laivas "Kuršis" 22

LK karo laivas "Dzūkas" 23

LK Karo laivas "Žemaitis" 24

LK Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos maitinimo įmonė 25

LK Karo laivų flotilės patrulinis laivas" Aukštaitis"P-14 26

LK Karo laivų flotilės priešmininis laivas "Sūduvis" M52 27

LK Karo laivų flotilės patrulis laivas "Sėslis" P-32 28

KASP 1-oji rinktinė 29

Mokymų ir doktrinų valdyba 30

Panevžio įgulos aptarnavimo centro maitinimo įmonė, Pajuostis, Panėvžio

rajonas 31

Karo Kartografijos centras, Kaunas 32

LDK Butigeidžio DMB maitinimo įmonė, Karių paligonas 33

LK Kęstučio motorizuotas pėstininkų batalijonas 34

Karinių oro pajėgų Ginkluotės technikos ir remonto depas, Šiauliai, Pajuostis 35

PKSPC Vilius 36

Karinių oro pajėgų štabas, Gedimino g. 25,Kaunas 37

KSPS Klaipėdos fililialas įgulai N. Uosto g. 24, Klaipėda. 38

Įgulų aptarnavimo centro maitinimo įmonė (J. Kairiūkčio g. 14, Vilnius) 39

71

LK karo laivų flotilės aprūpinimo laivas „Jotvingis“ N-42 40

Oro erdvės stebėjimo ir kontrolės IV radiolokacinis postas 41

LK Karinių oro pajėgų Aviacijos Bazė 42

LK mokyklos maitinimo įmonė S. dariaus ir S. Girėno g. 100 Kaunas 43

KASP 8-oji rinktinė 44

Karo laivų flotilės priešmininis laivas "Skalvis" M-53 45

Algirdo mechanizuotasis pėstininkų batalijonas Karaliaus Mindaugo g. 9-11,

Rukla 46

Depų tarnyba, Vilnius ( Savanorių g. 8) 47

Karaliaus Mindaugo moterizuotasis pėstininkų batalionas, Pajuosčio kaime,

Panevėžio rajonas. 48

KASP Dariaus ir Girėno apygarda 2-ojoje rinktinėje, Gedimino g. 19, Kaunas 49

Palangos JSP 50

KASP Žemaičių apygardos 3-oji rinktinė H. Manto g. 45 A.,Klaipėda. 51

Vytauto Didžiojo Jėgerių batalijono maitinimo įmonė 52

LDK Gedimino štabo batalijono 53

LK KASP Vyčio apygardos 5- oji rinktinė 54

ĮAT VĮAC III maitinimo įmonė ( Viršuliškių g. 36, Vilnius) 55

ĮAT KLĮAC valgykla, Sakalinėsk., Tauragės r. 56

Kauno Įgulos Karininkų Ramovė 57

Lietuvos karuomenės Karo policijos Vilniaus įgula, (Kapsų g.44, Vilnius) 58

Vytenio BPLB, Vytauto g. 72, Marijampolė, Vadavietė (štabas) 59

KJP jūros ir pakrančių stibėjimo tarnbos Nidos Jūros stebėjimo postas 60

Kariu rebilitacijos centras, Druskininkai, Sodų g. 39 61

LK Karo laivų flotilės paieškos -gelbėjimo laivas "Šakiai" 62

LK Finansu ir apskaitos departamentas 63

LK LV įgulų aptarnavimo tarnybos vlniaus įgulos aptarnavimo centras I

maitinimo blokas 64

Kunigaikščio Vaidoto tiesioginės paramos logistikos batalijonas (Pajuostis) 65

LK karo laivų flotilės, Skirvytės g. 1 Klaipėda 66

Lietuvos karuomenės Depų tarnybos Arsenalas, Linkaičių k., Radviliškio r. sav. 67

Gaindžiūnų poligonas, Rukla 68

Karo policija Kaunas įgula Jonavos g. 64Kalpoko g. 93, Kaunas 69

Karo policija Šiaulių įgula , Aerouosto g. 11A., Šiauliai 70

LKLogistikos valdybos depų tarnybos Kauno depas, Juozapavičiaus g. 11,

Kaunas 71

Divizinos generolo Stasio Raštikio puskarininkių mokyklos Kazlų Rūdos

paligonas, Kazlų rūdos sav. 72

PKSPS Panevėžio filialas depų tarnybos Arsenalo gydytjo kabinetas ,

Radviliškio r. sav. 73

LK KOP Oro gynybos bataliono Oro ginybos būrys prie Ignalinos Vae, Karlų

k., Ignalinos r. sav. 74

Karo policija Klapėdos įgula 75

KOP OSKV III radiolokacinis Žalpių km, Degučių p. Šiltės rajonas. 76

LK KOP Oro gynybos batalionos S. Dariaus ir S. Girėno 144 , Radvilškis 79