LIETU KALBA...skatina ir visuomenę (suaugusiuosius) keistis, tobulėti. / Meilė vaikams įkvepia suaugusiuosius daryti kilnius darbus. 4. Ţmonės skaitys labai daug, visur ir visada

1

Vaida Kainauskienė, Nijolė Černauskienė

LIETUVIŲ KALBA. PAGRINDINIO UGDYMO PASIEKIMŲ PATIKRINIMO

UŽDUOTYS

ATSAKYMAI

1 TESTAS

Teksto suvokimo, literatūros žinių taikymo užduotys

1 tekstas

1. Ţmonės (vaikai ir suaugusieji), kurie nemėgsta skaityti, nevertina knygų.

2. Tekste pasakojama apie dabartį ir apie įsivaizduojamą ateitį. Dabartis vaizduojama remiantis

faktais, o ateitis (kaip skaitymas gali iš esmės pakeisti pasaulį) – fantazija ir vaizduote.

3. Vaikams turime dėkoti uţ tai, kad esame stiprūs, graţūs ir kilnūs. Vaikų smalsumas, noras paţinti

skatina ir visuomenę (suaugusiuosius) keistis, tobulėti. / Meilė vaikams įkvepia suaugusiuosius

daryti kilnius darbus.

4. Ţmonės skaitys labai daug, visur ir visada.

5. Grenlandija – ledo šalis. Vaikams knygų skaitymas turėtų būti toks pat įprastas kaip

Grenlandijoje ledynai.

6. Tiesiogine prasme kalbama apie dabartį, apie tai, kad šiandien ţmonės skaito vis maţiau,

perkeltine prasme – apie įsivaizduojamą ateitį, apie ledynų tirpimą.

7. Ţmonės yra stiprūs, graţūs, kilnūs ir todėl, kad rašo ir skaito knygas. / Knygos skatina ţmones

siekti tobulybės, keisti pasaulį.

2 tekstas

1. Interviu. Ţurnalistė kalbina ţinomą ţmogų, pokalbis pateikiamas ţiniasklaidos priemonėse.

2. Knyga ir skaitymo kultūra. / Knygos reikšmė ţmogui.

2

3. a) V. Misevičiaus „Danuko Dunduliuko nuotykiai“, N. Nosovo „Neţiniukas mėnulyje“ –

vaikiškos didaktinės knygos; b) G. G. Markeso, H. Hesės knygos – groţinė literatūra;

c) R. Griškaitės, V. Ţuko, S. Narbuto istorinės, mokslinės knygos.

4.1. Gitaną Nausėdą domina Lietuvos istorija, maţai analizuotas XIX a., to meto Lietuvos

intelektualų gyvenimas.

4.2. A. H. Kirkoras, grafai Tiškevičiai, istorikas M. Balinskis.

5. Finansų analitikas netiki prievartos efektyvumu ir primygtiniu lenkimu prie knygos.

6. Ir toliau rengti Knygų muges, skatinamąsias valdţios akcijas, knygų pristatymus.

7. Jeigu knyga bus nuobodi, uţuot sudominusi ji nuvils jaunąjį skaitytoją ir šis daugiau gal ir

nepaims knygos į rankas.

8. „Knygų valstybės pilietį“ – metafora.

Bendrosios užduotys

1. Kodėl vis maţiau skaitoma? Ką reikia daryti, kad ţmonės labiau domėtųsi knygomis? Kodėl yra

svarbi knygų skaitymo kultūra?

2. Morkūnas tiki, kad paskatinti skaityti gali uţkrečiantis pavyzdys. Nausėda mano, kad skaityti

skatina knygų ir skaitymo kultūros populiarinimas, lektūra, atitinkanti ţmogaus dvasinę būseną.

3. Abiejų tekstų turinys yra panašus: knygos reikšmė, kaip paskatinti ţmones skaityti. Raiška

skiriasi: Morkūno tekstas yra groţinis, todėl čia gausu meninių priemonių, Nausėdos kalba tiksli,

aiški, logiška.

Kalbos žinių taikymo užduotys

1. Tūkstančius metų, siaučiant maro epidemijoms ir dundant kariniams paradams, ţydint gėlėms ir

kapstantis vištoms, tekant saulei ir neršiant ţuvims. Tai padalyviai.

2. Ir ta knyga bus vaikiška! Retorinis sušukimas.

3. Juk esti, kad skaitytojas pasijunta laimingas, suradęs tokį rašytoją ir tokią knygą, kurie atvėrė jam

tai, kas jo sieloje, jo viduje glūdėjo, jaudino, kėlė nerimą... <...>

Ką sakyti, būna akimirkų, kai, paėmęs į rankas jau skaitytą knygą, sklaidydamas ją neţinia

kelintą kartą, staiga pajunti, kaip į tave tarytum persilieja jos energija ar jėga, į kūną ir sielą plūsteli

3

sunkiai nusakoma nuotaika, atidvelkia prisiminimai, patirti išgyvenimai, vaizdai, ţmonės... Ateina

šventa būsena. Imi suvokti vidinį, gal net mistinį santykį su knyga, jos magiškąją jėgą.

Pasakojama, kad Armėnijoje ir iki šiol tebėra paprotys nuotakai dovanoti XI a. poeto Grigoro

Narikiečio giesmių knygą. Ji buvo dedama ir po sergančiojo ar mirštančio ţmogaus pagalve, tikint

josios galia.

4. Klausimas yra daug rimtesnis: kas yra ir kas galėtų būti knyga mūsų gyvenime? Aišku, nėra ir

nebebus taip, kaip viduramţiais, kai knyga ir buvo tikrasis gyvenimas – daug tikresnis uţ tikrąjį.

Kai gyvenimas buvo kaip knyga – pilnas uţuominų į tikrąjį – anapusinį gyvenimą. Kai reikėjo

mokytis skaityti „gyvenimo knygą“, skaitant gyvenimo ţenklus, nes gyvenimas turėjo tik simbolinę

reikšmę – gyvenimo įvykiai ką nors „reiškė“ tik ano gyvenimo kontekste, ir tuomet Biblija galėjo

būti tikrojo gyvenimo knyga.

Ar galėtų šiandieną knyga būti kaţkokio kitokio santykio su tikrove uţuomina? Nebūtinai

metafizinio, nebūtinai religinio – tiesiog kitokio. Ar galėtų ji ugdyti ţmonių refleksijos įgūdţius ir

įpročius, savistabos, saviţinos ir savikūros sugebėjimus? Knyga kaip uţuomina apie kitokį santykį

su kitais, su savimi? Knyga kaip uţuomina, kad pasitelkus savo sąmonę galima nukeliauti ir

apsigyventi kituose pasauliuose, o ne vien tik daiktų, maisto, gėrimo, rezultatų ir laimėjimų

realybėje. Knyga – nebūtinai kaip kvietimas apsigyventi knygoje, nes televizija, kuri kviečia

ţiūrovą apsigyventi serialuose ir ištirpti, pamiršti save, čia yra nepralenkiama – ir yra tūkstančiai

ţmonių, kurie jau yra apsigyvenę savo serialuose ir jiems tų serialų herojai yra jau realesni nei jų

pačių giminės ir artimieji.

5. NIEKAS tiek nepasitarnavo ţmogui, niekas neiškėlė taip aukštai jo dvasios ir niekas tiek

nekentėjo kartu su ţmogumi kaip knyga. Prieš ją nublanksta visi pasaulio stebuklai, ji – visų mokslo

ir technikos laimėjimų lopšys, visų mūsų dvasinių galių motina. Kada nors knygos atėjimas pas

ţmogų bus prilygintas dieviškosios ugnies pagrobimui – nes kuo mes ginamės nuo tamsos ir smurto

ţvėrių, jei ne knyga, kuo šildom sugrubusią sielą, kieno, jei ne knygos, šviesa mus vedė ir veda

pasaulio ir mūsų pačių širdies labirintais? Keista, kad ligi šiol mes dar nepastatėm paminklo jai. O

gal visa, ką sukūrė, padarė, pasiekė ţmogus, ir yra ne kas kita, kaip visuotinis, gyvas, be paliovos

visur ir visų kuriamas paminklas knygai?

Kada mes taip galvojame apie šitą didţiausią ţmonijos stebuklą, tai ypatingą prasmę ir groţį

įgauna pirmųjų knygos meistrų, jos kūrėjų ţygdarbis, ta prometėjiška šviesa, istorijos patamsiuose

sklindanti nuo jų širdţių ir jų rankų.

(Čia ir toliau cituojamų tekstų skyryba autorinė.)

4

6. Kaip manote, koks yra knygos vaidmuo šiuolaikinėje visuomenėje? Ar tiesa, kad knyga šiaip ar

taip yra labai svarbi ţmogaus asmenybei lavinti? Vieni, be abejo, pritars šiai minčiai, kiti prieis

išvadą, kad knygų skaitymas – tik bereikalingas laiko švaistymas. Dar kiti teigs, kad ţmonės,

skaitantys knygas, yra labiau išsilavinę, be to, jų ţodynas turtingesnis. Skeptikai prieštarautų, kad

knygą dabar visiškai gali pakeisti televizija ir internetas.

Nepaisydami šių nuomonių, pasitaikius progai atsiverskime knygą...

5

2 TESTAS


1 tekstas

1. Pasakojamajai tautosakai. Sakmė.

2. Bernaičio vidinės tvirtybės įvertinimas šv. Jono naktį.

3. Bernaitis saugojo paparčio ţiedą nuo velnio.

4. Baidyti, šliauţia, vyniojas, nusirepečkena, šoka, pagriebė, nusinešė, nusikvatojo.

5. Trumpiausia vasaros naktis. Sakoma, kad tą naktį praţysta paparčio ţiedas.

6. Tas, kas suras paparčio ţiedą, suras ir savo laimę.

7. Elgiasi ryţtingai, yra drąsus, paklusnus, kantrus, savimi pasitikintis.

8. Nukreipė dėmesį kitur – pamiršo bobelės patarimą.

9. Siekiant savo tikslo reikia būti ypač atidţiam, nepasiduoti net menkiausiam gundymui ar

šalutiniam poveikiui.

2 tekstas

1. Pelkių akivarai siejami su velniais, laumėmis, ţaltvykslėmis, mirgesio ir rūko karalija, kapinės –

su vaiduokliais, dvasių, vėlių pasauliu.

2. Kovoti su blogiu padeda ţinojimas. Ţaidimo taisyklės – psichologinis pasirengimas ir charakterio

savybės, padedančios įveikti įsivaizduojamąjį transcendentinį pasaulį.

3. Pasaulis yra negailestingas tiems, kurie perţengia realaus ir mistinio pasaulio ribas, tiki, kad

mitologinės būtybės iš tikro egzistuoja, pernelyg smalsauja. Išsigelbėti nuo baimių gali padėti

tikėjimas, ţinojimas, vidinė stiprybė.

4. „Neţinojimas nėra pasiteisinimas.“


1. Baimė.

2. Kodėl taip sunku nugalėti baimę? Kur slypi ţmogaus stiprybė? Kas verčia ţmogų bijoti? Kaip

kovoti su baime?

3. „Ir baisu tai, kas neţinoma, ko nelaukiame ar nesugebame deramai įvertinti.“

6


1. Paţinti baimę reikia drąsos, nes jei tu sugebi įvardyti savo siaubus, gali išeiti iš uţburto rato

ir apšviesti pačią tamsiausią kertę.

Paţinti baimę reikia drąsos, nes, sugebėdamas įvardyti savo siaubus, gali išeiti iš uţburto rato ir

apšviesti pačią tamsiausią kertę.

2. Šviesa – tamsa.

Pilnoje – tuščioje.

3. 1. Kai dar buvau labai maţas, o tėvams reikėdavo kur nors išvykti ir mane palikti vieną, troboje

mane uţdarydavo su katinu. Prisimenu, su juo man būdavo drąsiau tamsoj, griaudţiant perkūnijai,

einant per alksnynę, atėjus svetimam ţmogui vis stebėdavau, ką jisai darys, lyg jis geriau uţ mane

ţinotų, kaip vienu ar kitu atveju reikia pasielgti. Kai mane namuose sergantį reikėdavo ilgesniam

laikui palikti, įleisdavo į trobą katiną, kuris glaustydavosi apie mane, kaţką „pasakodavo“,

guldavosi šalia.

2. Prisirišimas prie gyvūnų, gailestis jiems kartais virsdavo tikra isterija. Kartą mūsų katinas

pasigavo ir papjovė varnėną. Į tai buvau taip įsijautęs, kad nei motina, nei tėvas niekaip manęs

negalėjo nuraminti: ir ţolelėm smilkė, ir girdė kaţkokiu kartėsiu, ir grasino rykšte, ir panosėn kišo

rūkstančią ţąsies plunksną. Tačiau motinos gudrybė pavyko: atsinešė didelį virtuvinį puodą, po juo

pavoţė negyvą varnėną, sakydama, kad jis per naktį atsigaus. Taip buvau nuramintas. Rytą

paţadinusi nuvedė prie jau atversto puodo parodyti, kad varnėnas „atsigavo“ ir jau laimingai

nuskrido!

4. Visam gyvenimui įsiminė du didţiuliai iš toli matomi kelių šimtų metų senumo ąţuolai,

dunksantys atviruose Vedeckio laukuose. Jie buvo lyg ir kokia pastogė nuo vasaros karščių ar

lietaus galvijams ir mums – piemenims, kada tie laukai jau buvo niekieno, subendrinti. Ypatingas

smagumas būdavo gulėti aukštielninkam po vienu ar kitu ąţuolu, stebėti, kaip virš jų neuţkliūdami

praplaukia debesys, nutūpęs paukštis išgąstingai ţiūri į apačioje gulinčią kaţkokią baidyklę. Būdavo

ţiūri, kaip šiūruoja šakos, tarsi kaţko ieškodamos, guli ir po to uţmiegi – lyg kas tave su visu

dangumi sūpuotų. Kartais, pro šakas slenkant debesims, atrodydavo, kad tave patį kaţin kas lėtai

neša su visu ąţuolu, plauki per dangų neţinia kur.

7

Tie ąţuolai skleidė labai gaivią vėsą, per didţiuosius karščius atbėgdavo ir šalia atsiguldavo

avys, kartais karvė, jausdama ąţuolo vėsos palaimą kaip ir aš.

5. Dar vienas baisiausiai pergąsdinęs pasaulio pabaigos ţenklas mus ištiko baigiantis (užduotyje

įsivėlė klaida; turi būti: pad., es. l., sangr.) karui ar jam tuoj pasibaigus. Vieną vidurnaktį iš miegų

buvau paţadintas netikėto namiškių sujudimo. Po kambarį lakstė keisti šviesos atšvaitai, o dangus

tartum liepsnojo. Per jį lėkė kaţkokios uţuolaidos, ugniniai kamuoliai, apšviesdami trobesius,

laukus, miškus. Ne savo balsu kaukė prie tvarto pririštas mūsų šuva. Siaubo ištikti visi suklaupėme

garsiai melstis, giedoti šventas giesmes, laukdami, kada ta pasaulio pabaigos galybė uţgrius ir mūsų

triobikę. Po to niekas negalėjo paaiškinti, kas čia įvyko, nes ir senesni ţmonės neprisiminė tokių

galingų dangaus gaisrų – šiaurės pašvaisčių.

6. Kokia pasakos vieta šiuolaikinio vaiko pasaulyje? Ką vaikas daţniau renkasi: knygą ar mobilųjį

telefoną? Manoma, kad pasakos vaikams sukelia daug emocijų ir turi didelės reikšmės jų elgsenai.

Girdėdamas mamos sekamas pasakas, maţylis mokosi tinkamai elgtis, jaudinasi dėl veikėjų

nesėkmių. Psichologai teigia, kad šiuolaikiniai vaikai yra agresyvesni, todėl nuo maţens juos reikia

mokyti skirti gėrį ir blogį. Apskritai, pasakos suteikia tikėjimo ir vilties, nes kovojantis uţ gėrį

ţmogus įveikęs daug pavojų galų gale pasiekia pergalę – nugali blogį.

8

3 TESTAS


1 tekstas

1. Novelės nuotaika ir dţiugi, ir liūdna. Dţiaugsmo mergaitei teikia jos vaidmuo, liūdesio – ţinia,

kad reikės palikti namus, miestą, teatrą.

2. Pelytė scenoje grakšti, linksma, šokanti, uţburianti publiką, lipšni. Gyvenime mergaitė yra jautri,

paţeidţiama, nesaugi, nerami, liūdna.

3. „Ak, – sakydavo jis, – tu mano varguolėle! Vėl tavo kojytės kruvinos!“

„Ji tyliai verkė, spausdama prie veidelio roţes.“

4. Mergaitės vaidmuo scenoje buvo neţymus, bet svarbus. Ji laukdavo, kad Princas ją pakeltų ant

rankų.

5. Tėvas myli dukrą, ja rūpinasi, po spektaklio parveţa namo, negaili pagyrimų. Šįvakar tėvas

susijaudinęs, nes turi pranešti mergaitei, kad jie persikels gyventi į kitą miestą.

6. Mergaitė prarastų teatrą, šokius, o svarbiausia – daugiau nematytų Princo.

7. Pelė – smulkus grauţikas. Perkeltine prasme pilka pelytė – nereikšmingas, nepastebimas,

neišsiskiriantis iš kitų, kuklus ţmogus. Mergaitė vaidino scenoje apsivilkusi pilkus kailinėlius, bet

jos vaidmuo buvo „maţas, bet svarbus“.

2 tekstas

1. Vaiko išgyvenimai dėl tėvų santykių (barnio).

2. „Aš tylėjau. Pasislėpiau uţ sofos ir klausiausi.“

3. Pelytė iš dulkių – savotiškas ţaidimas stengiantis pamiršti tėvų barnį, nukreipti mintis. Mergaitė

iš tiesų vienu metu pamišta barnį, o tėtis tik apsimeta įsitraukęs į ţaidimą, nors iš tikrųjų jaučiasi

prislėgtas.

4. Santykiai geri, draugiški, atviri. Tai įrodo citata: „Tėtis stipriai suspaudė mane per pečius, ir aš

pagalvojau: man labai gera, ir tegul tai trunka kuo ilgiau.“

5. Tėtis pasitiki dukra ir tą pasitikėjimą parodo Gerdą pavadindamas Gerdulfu – berniuku. /

Mergaitė stengiasi solidarizuotis su tėčiu – tai įrodo jos „vyriškas“ gestas.

9


1. Ir viena, ir kita mergaitė myli savo tėtį, abi yra jautrios, nuoširdţios. Antro teksto veikėja

linksmesnė, drąsesnė, ryţtingesnė.

2. Linksmesnis antras tekstas: mergaitė pasitelkia vaizduotę ir sukuria pelytę iš dulkių – stengiasi

uţsimiršti ir pralinksminti tėtį.

3. Šeima, meilė, supratingumas, pagalba, iniciatyvumas, dėmesingumas.

4. Vanduo – gyvybės, atgaivos, apsivalymo simbolis. Ištraukose jį galima suprasti kaip

atsinaujinimo, naujo gyvenimo pradţios, pasikeitimo, atsipalaidavimo, uţmaršties įvaizdį.

5. Iš pirmo ţvilgsnio keliantys nerimą sunkumai pamirštami, ateities vizija vėl nuteikia viltingai.


1. Ak, nejaugi ji daugiau niekada nebematys Princo, šuoliuojančio per pievas ir miškus?

Ak, nejaugi ji daugiau niekada nebematys Princo, kuris šuoliuoja per pievas ir miškus.

2. Dabar jie vaţiavo pagal upę, ir juodas, blizgantis vanduo, gilus ir begalinis, buvo kaip Pelytės

sielvarto upė.

Metafora atskleidţia mergaitės išgyvenimų kaitą: išgyvenimai, kaip ir upės tėkmė, yra įvairūs,

nenuspėjami, nuolat kintantys. / Metafora pabrėţiama, kad mergaitės sielvartas yra gilus ir didelis. /

Metafora išryškina mergaitės skausmą...

3. Bitės Vilimaitės novelės stebuklingos tuo, kad jose nekalbama nei apie ypatingus stebuklus, nei

apie stebukladarius, kad didţiausia galia – kurti savo gyvenimą – suteikiama ţmogui. Ir teisė turėti

savo estetinį gyvenimą – šia nuostata rašytoja vadovavosi visą savo kūrybos laiką. Dabar, kai

linkstama ne tik meną, bet ir gyvenimą kurti lengvai, be įtampos, be abejonės ir netikrumo, ši teisė

vėl yra aktuali. Veikiausiai 1988 metais profesorius A. Zalatorius knygoje „Prozos gyvybė ir

negalia“ apgailestavo, kad B. Vilimaitė nepasiduoda „provokacijai“ ir neparašo romano, tuo metu

laikyto prozininko brandos ţenklu. Kaip paradoksaliai šie ţodţiai švysteli šiandien!.. Ir ne tik

paradoksaliai, bet ir pranašiškai – B. Vilimaitė ir šiandien nepaiso šio beveik isteriško šūkio (tik

romanas – tikroji proza!..), o jos ramios, santūrios, giliaprasmės novelės ne tik liudys literatūros

brandą, bet išliks ir tada, kai daugelis storų romanų bus pamiršti.

10

4. Ak, tie vaikystės prisiminimai. Viskas taip aišku, tarsi pamatytum spąstuose uţmuštą pelę. Kiek

visko nutylima! Bet toks jau ţmogus esi...

Tęskime toliau. Vis dėlto išaugi laimingas ir laisvas. Ir esi pakankamai beširdis. Meti viską,

palieki, atsikratai namų kaip nereikalingo balasto, lyg ketintum skristi oro balionu aplink pasaulį.

Ką gi, keliauk. Bet sugrįši, sugrįši. Aš, pavyzdţiui, namo sugrįţau su vaiku ir viena pagalvėle.

Buvau ją pasiėmusi, kad traukiny, paguldţius vaiką, turėčiau ką jam padėti po galva. Susirinko

kaimynai paţiūrėti manęs ir visi atvirai stebėjosi, kaip man galėjo gimti toks graţus vaikas.

5. Vaikystė – kaip aitraus kvapo gėlė, kurios nesinori imti į rankas. Kaţką vis prisimeni – tai lyg

kerštas blogiems ţmonėms, kurie tave nuskriaudė, ir nedėkingumas geriesiems, kurie tau davė

pavalgyti, priglaudė, mylėjo. Bet ţinokite – prisiminimai būna tikriausi, kai neišeina toliau maţutės

ţmogaus galvos. Gali mėginti ką nors papasakoti, bet tai jau nebebus vien tik prisiminimai, nes juk

negalima savęs nuţudyti ir dar pamatyti savo mirusį kūną.

Mano pirmieji prisiminimai – kaip aš bijojau ţvėrių zoologijos sode. Juokais, nenuleisdami nuo

rankų, mane šasteli beţdţionių narvo pusėn, ir aš iki šiol tikiu, kad jos mielai būtų mane

pasiėmusios.

6. Pelytės vaidmuo visiems kaţkuo patikdavo. Sėdintys salėje ţiūrovai jai ilgai plodavo. Po

kiekvieno spektaklio atvaţiuodavo tėvas, kad parsiveţtų dukrą namo. Vieną vakarą mergaitė

pamatė tėvą susirūpinusį ir nelaimingą. Ji taip pat nusiminė suţinojusi, kad netrukus jai teks palikti

teatrą. Išvaţiuodama mergaitė suprato, kad daugiau niekada nepamatys šuoliuojančio savojo Princo.

Net ir labai norėdama ji jau negalės sugrįţti atgal.

11

4 TESTAS


1 tekstas

1. „Eidis vardu, viena ranka pritraukta poliomielito. Motina girtuoklė, o tėvas...“ Gyventojų

manymu, Eidis jau gana didelis, taigi galėtų uţsidirbti pragyvenimui.

2. Pavadinimas atskleidţia vaiko troškimą skristi. Vaţinėdamasis riedučiais šalia aerodromo Eidis

svajoja apie skrydį padangėmis.

3. Sklendţia, ore apsisuks, skries, zigzaguos, uţlėks, išsilenks.

4. Retorinį klausimą. Sakinys paradoksalus: Brolių gatvėje gyvenančios šeimos santykiai anaiptol

ne broliški.

5. Eidis yra neįgalus, jaučiasi niekam nereikalingas, vienišas. / Eidţiui trūksta namų šilumos,

artumo, meilės.

6. Mergaitė „lyg pakerėta spoksojo į ratukų siautimą. Net nusibraukdavo nuo kaktos geltonus

karčiukus, kad netrukdytų ţiūrėti.“

7. Norėjo pademonstruoti savo vyrišką orumą, nes manė, kad mergaitė jam jaučia gailestį.

8. Edis gailisi dėl savo poelgio ir nori ištaisyti savo klaidą – bendrauti su mergaite.

2 tekstas

1. Tokie kaip Kintas knygų neskaito, tuo labiau kad ši knyga apie juos pačius – jų išdaigas,

gėdingus poelgius,

2. Nedorėlis, anot autorės, yra spalvingesnė asmenybė – įdomesnis, išradingesnis, labiau

patraukiantis dėmesį, jo poelgiai intriguoja skaitytoją.

3. Kiekvienas nedorėlis, be tamsiosios pusės, turi ir blausų gerumo – šviesos – langelį.

4. „Sumaniai parinkta ir laiku įduota“ knyga turėtų tapti savotišku ginklu nuo išorės pagundų, ypač

virtualiųjų, šiuo metu uţvaldţiusių jaunąją kartą.


1. Noras pelnyti dėmesio. / Paaugliška kova su savimi ir su aplinkiniais ţmonėmis.

2. Mergaičių dėmesys pagrįstas globa ir dėmesingumu, kurio abiejų tekstų berniukams trūko.

12

3. Nelengva, nes dabar gyvenime labai daug tamsių pagundų, kurioms neatsispiria ne tik paaugliai

(Kintas), bet ir suaugusieji (Eidţio tėvai).

4. Jauno ţmogaus gyvenime daug netikėtumų ir pavojų, kuriuos jis gali įveikti tik sulaukęs artimų

ţmonių dėmesio ir paramos. / Tik dėmesys ir bendravimas su artimu ţmogumi gali padėti kilti

(įveikti pagundas).


1. Nes kuo labiau stulbinantys ir viliojantys technikos laimėjimai, tuo lauko gėlelė tampa

nuostabesnė, paslaptingesnė ir širdţiai mielesnė – kaip ir gėrį teigianti knyga.

Šalutinis priežasties aplinkybės sakinys.

2. Čia ir turėtų padėti knyga – sumaniai parinkta ir laiku įduota, kol jos neuţgoţė menkaverčiai

pakaitalai iš virtualiosios virtuvės.

Virtualioji virtuvė – internetinė erdvė, kurioje galima elgtis bet kaip, nesilaikyti jokių taisyklių;

tai vieta, kurioje spausdinama bet kas.

3. Ak, būtų ţinojęs, kokia naktis čia laukia, nė kojos nebūtų kėlęs į šitą velnio pastogę. Atrodė, bus

minkšta ir smagu ant kaugės švieţio šieno, jauku ir šilta po sena skranda. Špyga! Apsiklojus nuo

skrandos ėmė trenkti toks dvokas, kad neţinojo, kur nosį dėti, o švieţiame šiene tiek prisiperėję

gyvių, kad nors pro stogą iššok! Netgi dorai pasivartyti negalėjo, idant neišgirstų Silvestrėlio tėvai

apačioje – tada projektui galas.

O ir pats projektas, dar vakar atrodęs gudrybės viršūnė, dabar juodoje tamsoje ir kankinant

nemigai regisi visai kitaip. Tiesiai tariant, kvailių veţimas. Viskas baigsis tuo, kad apsijuoks ir

krūvą nemalonumų turės. Ir ne Silvestrėlis, šią slėpynę prirodęs, o jis, Kintas, gaus visą košę

išsrėbti. Tai apsimulkino sutikęs slėptis ant aukšto jo namuose! Juk čia kaip narve: bet kas gali

uţklupti, o pats nė nosies niekur neiškiši. Net per miegus drebėk, kad koks garsas pro vieną ar kitą

tavo galą neišsprūstų, kentėk, nors gyvą vabalai suėstų. Blogiau negu Klėjui Fosteriui svetimoje

planetoje: apipultas vabzdţių ţmogėdrų vilkėjo neperkandamą skafandrą.

4. – Ūjū! – išsprūsta jam dejonė: kirkšnį it ţarija nutvilko. Čiumpasi uţ tos vietos ir sugnybia ilgą

vabalą. Pasišlykštėdamas sviedţia kuo toliausiai. Viskas! Gana! Dabar pats nulips ţemyn, atrakins

iš vidaus duris – kas bus, tas! – ir aida namo. Galgi pavyks atlupti savo kambario langą ir įsiropšti

slapčiomis. Pirmyn!

13

Nusibloškęs skrandą, ryţtingai stojasi, čiumpa krepšelį su daiktais, ţibintuvėlį. Pasišviečia kelią

dangčio link, perţergia per vieną kitą ryšulį, jau kels dangtį...

Ir lyg tyčia apačioj cypteli durys, subarška. Senoje rąstų troboje, ypač nakties tyloje, garsai eina

kiaurai. Vėl durų cyptelėjimas, bilstelėjimas – kaţkas nukrito... Galgi Silvestrėlis ten vaikščioja?

Gal jį taip pat kamuoja nemiga ir grauţatis, kad įsivėlė į keistą nuotykį, vadinamą projektu? Gal!

Sutrikęs Kintas tebestovi. Staigiai atsiradęs ryţtas staigiai ir prapuola.

5. Bene pats meniškiausias naujosios Ţilinskaitės knygos apsakymas – „Riedučių skrydis“. <...>

Trumpumu, lakoniškumu ir minčių erdvumu, frazės, ţodţio taiklumu jis artimas pačioms

geriausioms biliūniškojo pasakojimo tradicijoms. Apie tokį nepriekaištingą apsakymą sunku ir

rašyti, verčiau jį tiesiog skaityti, cituoti. <...> Eidis – vienui vienas, niekieno nemylimas ir

nelaukiamas, alkanas... <...> Didţioji vaiko aistra – kylantys lėktuvai: jie įkūnija skrydţio galimybę,

kitokio gyvenimo lūkestį. Lėktuvai ir asfalto bekraštybė suvilioja vaiką: jis įsikimba į kylančio

lėktuvo uodegą, ir „galinga oro srovė, o gal neţinoma jėga pasičiumpa ir neša, kelia berniuką

aukštyn, aukštyn, prie bekraštės dangaus krūtinės...“ Būti nereikalingam – nepakeliamas išbandy-

mas ir per sunki našta liauniems berniuko pečiams. Tekstas labai talpus, prikaustantis skaitytoją nuo

pat pirmųjų eilučių.

6. Atėjus pavasariui nemaţa vaikų ieško sau riedučių. Pirmiausia reikia išsirinkti tinkamiausius.

Prieš pradėdami vaţinėtis riedučiais privalote susipaţinti su riedutininko taisyklėmis. Riedutininkai

taip pat eismo dalyviai, todėl privalo ne tik įsiminti eismo taisykles, bet ir jų laikytis. Jie turi būti

itin atidūs. Tačiau kai kurie elgiasi neapsakomai įţūliai ir kelia rūpesčių kitiems eismo dalyviams. Iš

principo riedutininkai gatvėje kelia gana daug pavojų.

14

5 TESTAS


1 tekstas

1.1. Pasaką sukūrė rašytoja.

1.2. Realu: inţinierius tiesia kelią. Pramanyta: kelias atgyja, jį dygsniuoja siuvėja.

2. Prieštaringi inţinieriaus jausmai: „Ponas inţinierius juo (keliu) labai didţiavosi. Tiesą sakant,

didţiavosi jis anaiptol ne keliu, o savimi. Dėl kelio jis nerimavo.“

3. Inţinierius vis ţingsniavo pirmyn atgal, t. y. mynė kelią – siekė savo tikslo.

4. „Kelias uţsisvajojo. Ir pasirąţė.“ / „Naująjį kelią ėmė juokas.“ Personifikacijos suteikia tekstui

gyvumo, ţaismingumo.

5.1. Ada prisiūdavo kelią prie ţemės.

5.2. Ji dygsniuoja kelią, kad jis neliktų bevertis, kad juo vaţiuotų, eitų ţmonės. Siuvėjos dygsniai –

savotiška kelio gyvybė, jo reikalingumas.

6. Tekste gausu nepilnųjų sakinių. Vartojama pakartojimų, retorinių klausimų, perkeltinės prasmės

ţodţių.

7. „Tai beveik neklystate. Jie. Galbūt ir jie.“ (Gali būti pateikta kitų pavyzdžių.) Nepilnieji sakiniai

suteikia šnekamosios kalbos atspalvį; kalba glausta, ekspresyvi. Nepilnaisiais sakiniais

apibūdinamus daiktus ar ypatybes norima labiau išskirti.

8. „... kelią ėmė juokas, <...> ropojo per jį keliais.“

9. Kodėl yra svarbu turėti gyvenimo tikslą (kelią)? Ko reikia norint būti individualiam? Kodėl

ţmogus daţnai nėra patenkintas savo darbo rezultatais?

2 tekstas

1. Kelių įvairovė. / Kelio ir būties paralelė (palyginimas).

2. Kūriniui būdingas kompozicijos ir stiliaus laisvumas. / Atskleidţiamas subjektyvus autoriaus

poţiūris į aptariamus reiškinius. / Vyraujanti kūrinio tema papildoma meniniais vaizdais.

3. Kelias gali būti duobėtas, vingiuotas, tiesus, platus, o takelis – baltas, nesibaigiantis. Kelio

prasmė tekste abstrakti, jis menkai paţįstamas, o takelis – mūsų kasdienybė, jis čia pat – mielas,

savas.

4.1. Baltas, artimas, šiltas, nepakartojamas.

15

4.2. Takeliu visada kas nors vaikščioja – ţmogus ar gyvūnas. / Ţemėje visada bus takelių. / Ţemė

visada bus gyva – takeliu visada kas nors vaikščios.

5.1. Darbas, meilė gamtai, poilsis, pasiaukojimas.

5.2. Lyginamas gamtos ir ţmogaus gyvenimas.

6. Personifikaciją (įasmeninimą).

7. Pasakojamosios tautosakos – liaudies pasakos „Sigutė“ – motyvų.


1. Abiejuose tekstuose yra nemaţai meninių priemonių (epitetų, personifikacijų, palyginimų,

perkeltinės prasmės ţodţių), nepilnųjų sakinių.

2. Gyvenimo prasmė, tikslas, paţinimas, vertybių suvokimas.

3. Pasirinkti tinkamą tikslą – kelią. Atkakliai siekti savo svajonės, paţinti pasaulį. Gyvenimo

prasmė – amţinas savęs ieškojimas, pagrįstas kantrybe ir atkaklumu. „Iškentėsiu. Išlauksiu, – sakė

sau kelias.“ / „Ir vėl kaţkas juo nueis. Vėl viskas pasikartos.“


1. Ir kai taip naktį ţiūri į boluojantį migloje takelį, tai atrodo, kad niekur jis nesibaigia, tik ištirpsta,

pranyksta toli tarp ţvaigţdţių.

Ir kai taip naktį ţiūri į takelį, kuris boluoja tolumoje, tai atrodo, kad niekur jis nesibaigia, tik

ištirpsta, pranyksta toli tarp ţvaigţdţių.

2. Sutemus tuo takeliu klajoja meilė, atšliauţia neapykanta, vaikšto pasiaukojimas.

Personifikacija.

3. O mes? Ko mes verţiamės į gamtą? Uogauti, grybauti, ţuvauti? Ne, tai paviršutiniškas, netikras

santykis, jame nėra nieko rimta, ir gamta tyli, kaip tylime daţnai ir mes, neatsiliepdami į vaiko

timpčiojimą uţ rankovės.

Dţiaugsmas nebėga į gamtą, neieško joje prieglobsčio ir nusiraminimo, jis neturi ką veikti

gamtoje, nes mato tiktai savo blizgesį. Jis egoistiškesnis ir paviršutiniškesnis uţ kančią ir skausmą.

Laimingas ţmogus beveik nepastebi gamtos arba mato ją niekuo nesistebėdamas. Nors ir yra

sakoma, kad laimingam ir saulė skaisčiau šviečia, bet tai kenčiančio poţiūris, jo vertinimas, –

laimingas ţmogus šito pats nemato.

16

4. 1. Kas nėra verkęs gamtoje – skausmingai, tikrai, beviltiškai, tas iš tikrųjų dar nėra pajutęs jos

motiniško alsavimo virš savo galvos ir jos glostančių rankų ant savo širdies. Ant jos kelių, į jos ţalią

prijuostę įsikniaubiame nepakeliamos vienatvės, nepelnytos nuoskaudos, skausmingo netekimo

valandą, ir kiekvienam ji randa ţodţių nuraminti, paguosti, sutvirtinti.

2. Švelnus gamtos didingumas, ramumas, pastovumas ir, palyginus su ţmogaus amţiumi, jos

„amţinumas“ – štai kas traukia mus prie jos. Ji atsiveria mūsų ţvilgsniui tyli, rami, apgyventa ir

protinga, tartum jau iškentėjusi ir dabar tik apmąstanti tas kančias, kurias dar kenčia ţmogus – jos

kūdikis, graţiausias jos kūrinys. Jo akimis jinai nori pamatyti save, jo protu siekia suprasti save, jo

širdimi tikisi mylėti save.

Ir štai mes dedame galvą ant jos krūtinės ir tarsi girdime, kaip ji raminančiai kuţda: iš čia išėjote,

čia sugrįšite.

5. GRAŢUS kelias iš Vilniaus į tėviškę. Neprailgsta jis, nepabosta. Jau, rodos, atmintinai moki

kiekvieną posūkį vingį, kiekvieną kalną pakalnėlę, paţįsti kiekvieną mišką girelę, kiekvieną lauką

ar pievą, slėniais ir eţerų pakrantėmis bėgančią – o vis stebiesi ir atsistebėti negali, o vis groţiesi,

vis aikčioji mintyse: kiek daug tau duota, ţmogau, glauskis širdimi prie to visko, pripildyk ją

sklidinai, kad ji dainuoti imtų, kad uţraudotų iš laimės, uţrypuotų, – nesvarbu, savais ar kitų

ţodţiais. Kad ţinotų kas, koks aš dabar geras, koks šviesus, koks šventas ir kaip man gėda dėl to

visko, kas vis dar drumsčiasi manyje, kas verčiasi iš tamsiųjų sielos akivarų! Dabar aš brolis

viskam, aš apglėbiu ir aš apglėbtas. Banguojanti ţemė, kaip ji skamba manyje ir kaip aš neturiu

ţodţių tam stebuklui, tai gerkle kylančiai ašarai, tam ţmogui, einančiam lauko keliuku... <...>

Uţ Aukštadvario, neprivaţiavus Stakliškių, atsiveria platus – kaip gyvenimas – slėnis. Sustabdau

mašiną, išlipu ir liečiu akimis kiekvieną sodybą, medţių guotą, eţerėlį, vejuosi ţvilgsniu kiekvieną

paukštį, plaukiantį nuo vieno slėnio krašto į kitą, uodţiu visus kvapus, geriu visus garsus, o ţodţių

vis neturiu.

6. Paprastai vos ne kiekvieną savaitgalį daug miestiečių vyksta pailsėti į gamtą. Toks poilsis jau

seniai tapo įprastas. Tačiau ar ilsėdamiesi visi tinkamai elgiasi? Kad ir kaip stengiasi gamtos

apsaugos pareigūnai, tačiau po kiekvieno savaitgalio mūsų miškai, paupiai ir paeţerės sėte nusėtos

šiukšlių. O vėliau kai kurie poilsiautojai piktinasi, kad jų pamėgtoje vietoje, matyt, ilsėjosi kaţkokie

necivilizuoti asmenys.

17

6 TESTAS


1 tekstas

1. Kalbama apie vaikų globos namus. Minimos auklėtojos, šiuose namuose gyvenantys vaikai.

2.1. Hierarchija – nuosekli laipsnių, titulų, pareigų ir pan. eilė nuo ţemesnių prie aukštesnių;

pavaldumo ir priklausymo tvarka.

2.2. Vaikai šiuose namuose suskirstyti pagal jų tvirtumą ir nuoţmumą. Pirmame aukšte gyvena

silpniausi, trečiame – labiausiai fiziškai ir dvasiškai uţsigrūdinę gyventojai: „gyvenimas, į kurį

trečio aukšto gyventojai bus išspirti, silpnus ir švelnius sušlamščia per penkias minutes“.

3. Namų gyventojai turi dirbti, kad taptų tvirti ir nuoţmūs, tada, išėję gyventi savarankiškai, mokės

apsiginti.

4. Mokinių gyvenimo sąlygos kitokios – jais rūpinasi tėvai, todėl, nuomšikų nuomone, jie yra

išlepinti.

5. Sūneliai, dukrelės. Nuomšikai taip vadina mokinius ironizuodami, šaipydamiesi.

6. Silpni ir švelnūs gyvenime daţnai nukenčia, jais manipuliuojama.

7. Gyvenimas sunkus silpniems ţmonėms, todėl reikia grūdintis, pasirengti įveikti sunkumus.

2 tekstas

1. Publicistinio stiliaus. Esė.

2.1. Apie Jono Biliūno apsakymą „Kliudţiau“.

2.2. Ţodis kliudžiau šioje esė reiškia ţiaurumą, kaltę, kruvinas rankas, klaidas, kurių negalima

ištaisyti.

3. Metafora: „vaikystės slenkstis“, personifikacijos: „nusinešė laikas“, „ranka dar daug rašė, lietė

mylimąją, mušėsi į krūtinę, ilsėjosi...“ Meninės priemonės suteikia tekstui gyvumo, vaizdingumo,

paryškina vaizdą, sukelia emocijų.

4. Rankos metaforiškai atskleidţia ţmonių gyvenimo būdą. Ţmonės elgiasi netinkamai, nes

gyvenime neturėjo pamokos – „strėlės įspaudo delne“.

5. Pirma ir trečia pastraipa – du ţmogaus gyvenimo tarpsniai – vaikystė ir branda. Vaikystėje gavęs

pamoką ţmogus į gyvenimą vėliau ţvelgia kitaip, įgyja naujų vertybių.

http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/E/eile

http://www.zodynas.lt/terminu-zodynas/P/prie

18

6. Taiklumas – laiku suprasta klaida, gyvenimo pamoka, kuri vėliau uţkerta kelią blogiems

poelgiams, amoralumui.


1. Gyvenimo pamokų reikšmė. / Paţinti gyvenimą – paţinti save. / Gėrio ir blogio reikšmė

tolesniam gyvenimui.

2. Linksmesnis pirmas tekstas. Jo kalba labiau primena buitinę, keliamos problemos perteiktos

ironiškai, yra siuţetas, veikėjai, kurie intriguoja (sūneliai, dukrelės).

3. Kodėl gyvenime padarome klaidų? Kodėl svarbu pasimokyti iš savo klaidų? Kodėl sunku

silpniesiems? Kas padeda tapti savarankiškesniems?


1. Mums tik geriau – galime ramiai snūduriuoti, kai kokį sūnelį ar dukrelę, pabėgusius iš pamokos

ar neparašiusius kontrolinio, jie šiurpina, kad jei nesimokys, liks kvailio vietoje.

2. Retas sūnelis yra valęs nuo automobilio sniegą, ir nepaţįstu jokios dukrelės, kuriai būtų tekę

aušinti prekybcentrių pirkėjus.

Išlepinti, nesavarankiški, išpuikę ir kt.

3. Gendrutis Morkūnas (1960–2009) – fizikos mokslų daktaras, kūręs vaikams. Savo „fiziko“

gyvenime jis atliko įvairių tyrimų <...>. Kitas – „rašytojo ir skaitytojo“ – gyvenimas vyko vakarais

ir savaitgaliais. „Tada kokiame nors ramiame kamputyje galima skaityti knygas. Vaikiškas. O

prisiskaičius – galima rašyti pačiam.“ Kodėl vaikams? „Rašyti vaikams – įdomu. <...> Apie

perskaitytas knygas vaikai visada sako tiesą, net jeigu ją girdi pats autorius, o ta tiesa tokia, kad

vidurvasarį rašytojui ima stingti kojos. Nuostabiausia tai, kad vaikams visai nesunku įsivaizduoti

knygų herojus: ne vieną jie jau matė, o kitus pamatys artimiausią trečiadienį.“ Parašęs ir perskaitęs

ne vieną tokios sudėtingos srities kaip fizika mokslinį straipsnį, autorius neslėpė, kad vaikams rašyti

kur kas sudėtingiau.

4. Tik kai lauţas įsikuria, kai įsiliepsnoja rami sutrešusių sausuolių ugnis, vaikai susėda prie lauţo

ant ţemės ir tylėdami ţiūri į liepsną. Geltona ugnis atplyšdama šoka ant ţerplėjančių, ţarijomis

virstančių šakų. Tyli laukai, ošia apvalus kaip dubuo, pakalnučių priaugęs ąţuolynas, šlama Trakas.

Čia pat, uţ vaikų nugarų, uţ keleto ţingsnių, miško kalno šlaite – sentikių kapinaitės. Medinė

19

kapinių tvora apsamanojusi tamsţale puria, drėgna samana, apsamanoję visi mediniai su trimis

skersiniais kryţiai: aukšti storų rąstų kryţiai – suaugusiesiems ir maţučiai, sutrešę, vos siekiantys

vaikams iki pusiaujo – vaikų kryţeliai. Kapų kauburiai iš kraštų apkloti velėnomis, ant kapų auga iš

perkūnropių sudėlioti tokie pat kryţiai – dviem tiesiais ir vienu pakreiptu skersiniu. Perkūnropių

svogūnų pilnos kapinės, jos auga net uţ kapinių tvoros. Pavėlavę, uţgoţti miško medţių,

patvoriuose rudeniop praţysta geltonieji jurginai.

5. Kapinių pakraščiais, anapus tvoros, ţaliuoja paparčiai, slėpdami nuo uţklydėlio akių

apsamanojusią tvorą, auga eglės, šermukšniai, berţai ir alksniai. Prie pat kapinių smėlėtam šlaite

lapė išsikasusi olą. Ji kartais stovi tarp paparčių ir ţiūri į vaikus primerktom ţaliom akim. Pamiškės

kūdra pilna rudų meldų burbuolių, pavasarį joje ţydi vilkdalgiai, toliau Padratės pieva, lazdynas,

kalno viršūnėje – išgriauta plytinė. Raudono, kojas duriančio molio krosniavietės jau apaugusios

ţole, drebulėm ir gudobelėm. Plytinės pakraštyje auga putinas; rudenį raudonas, karčias jo uogas

motina liepia nuskinti vaistams nuo kosulio, pavasarį jis vienišas ţydi laukuose dideliais baltais

ţiedais.

Rudeniop, kai sumaţėja ţolės, Mildutė su Česiuku gano karves miške. Miškas drėgnas, medţių

ţievė įmirkusi, pilkšvi voratinkliai prikritę rasos. Tykiai sukdamiesi krinta nuo medţių lapai, –

spalvoti auksiniai berţų, klevų, surūdiję šermukšnių, pilki pajuodę alksnių, – ir nukritusius ant

ţemės, dar nesutrūnijusius, rudens pabaigoje juos kiaurai perauga vėlyva ţolė.

6. Šis savaitgalis turėjo būti išskirtinis. Pagaliau po trijų savaičių galėsiu susitikti su draugais. Tėtis

pasiūlė suorganizuoti stalo teniso varţybas. Vyresnysis brolis sutiko būti renginio rėmėju. Su

draugais parengėme kvietimus, varţybų taisykles ir emblemą, o mano draugas Mantas, ką tik

nusipirkęs naują skaitytuvą, visiems dalyviams išsiuntė varţybų programas. Per varţybas apsivilkau

mamos dovanotą ţalsvą palaidinę. Susirinko daug draugų, tarp jų buvo ir tokių, kurių nesitikėjau.

Nepaisant neţymių trūkumų, apskritai varţybos pavyko.

20

7 TESTAS


1 tekstas

1. Interviu. Ţinomo ţmogaus pokalbis su asmeniu ar asmenų grupe siekiant pateikti informaciją,

nuomonę, pašnekovo portretą, elgesį ir motyvus.

2. Teigiama, kad gyvenimas suteikia daug skausmo, bet yra graţus.

3. Labai brangina gyvenimą: „Iš tikrųjų gyvenimas yra man brangesnis uţ visa...“

4. Sesuo jautėsi vieniša, nujautė mirtį. Dirbdama buitinius darbus ji norėjo uţsimiršti, negalvoti apie

savo problemas.

5. Tapo savarankiškesnė, abejingesnė: „Liko tokia sukaustyta širdis.“

6. Ji įsivaizduoja esanti netikrame, susikurtame pasaulyje: „Aš pati sau į įvairius klausimus atsakau

ir taip bendrauju.“

7. Neįgalumas – fizinė ar psichikos negalia; perkeltine prasme – nenoras ką nors suprasti,

nevertinimas to, ką turi: „Aš viską galiu, ir vaikščioti, ir kalbėti.“

8. Tuščiai leisdami laiką mes nebranginame gyvenimo. / Tuščiai leisdami laiką per vėlai suvokiame

gyvenimo prasmingumą.

2 tekstas

1. Lyginama gamta ir pasakotojo veiksmai.

2. Maţa mergaitė, jautri, turinti vaizduotę, sauganti prisiminimus, tikinti Dievą.

3.1. Mergaitė ilgesį suvokia kaip gyvą būtybę, apsigyvenusią jos kūne – liečiančią, varginančią. Ji

ilgisi tėčio.

3.2. Mergaitė mėgina paaiškinti, kaip ji jaučia ilgesį. Vartojamas palyginimas.

4. Nedingsta, tūno, neišsenka.

5.1. A Jūreivis.

5.2. „Turėjome laivą parduoti, nes tėtis juo nebeplaukiojo.“ Mergaitės tėtis miręs.

21


1. Pirmas tekstas yra publicistinio, o antras – meninio stiliaus.

2. Gyvenimo paţinimas. / Ilgesys. / Prisiminimai.

3. Nuovokumas, vaizduotė, mokėjimas branginti praeitį, teigiamas poţiūris, savianalizė.

4. Kaip ţmogų pakeičia gyvenimo smūgiai? Kaip kovoti su nerimu, ilgesiu? Kodėl ţmogus bejėgis

prieš lemtį? Kodėl tokia svarbi savianalizė (savitaiga)?


1. Jeigu prisiminimas būtų ţaidimas, jis niekada nesibaigtų, nors ir reikėtų staiga susirinkti ţaislus ir

eiti valgyti.

2. Kai mama sugrįš, galėsiu jai pasakyti, kad laivas yra kaip kuosa, kuri išskrido.

Palyginimas. Mergaitei tėčio laivas, išnykęs jūros platybėse, ir spalva, ir forma primena kuosą.

3. Šyptelėjau dar kartą, trykštelėjau seiles pro dantų švarplę ir nusipurtęs lyg šuva pakilau. <...>

Išgirdęs čiurlenant šaltinėlį, atsiguliau ant pilvo, persisvėriau per skardį – balsva vandens srovelė

sunkėsi iš po apgliaumijusio akmens ir tyliai gėrėsi į samanas. <...> Širdis atlėgo – galėjau gyventi

toliau ir laukti lemtingosios rytdienos. Atsistojęs vėl spoksojau į putino krūmą, kurį mintyse visą

jau buvau padovanojęs JAI. Paskui ryţtingai apsisukau, paspyriau medţio nuolauţą,

nenustygstančias rankas panardinau į kišenes, įsakiau joms ramiai tūnoti ir nusinešiau savo

apsunkusią, didelę it kopūstas galvą atgal...

4. – Mama... Mama... Atvaţiuoja... – vapėjau kaţkur pilve, nes mano ūmai sudţiūvusios lūpos

prarado galią judėti. Norėjau jas aplaiţyti, bet lieţuvis gulėjo burnoje it medgalys ir manęs visai

neklausė. Prasiţiojęs, sunkiai gaudydamas orą iš lėto atsisėdau ir jusdamas, kad su visa spinta

skrieju ratu, uţsimerkiau. Ir tada išvydau, kaip ūmai iš paties dangaus vienas po kito leidţiasi

blizgantys bėgiai, tolumoje lyg ţalias kirminas vingiuoja traukinys.

Nėriau galva tiesiai į duris ir strimgalviais išvirtęs iš spintos nudūmiau koridoriumi. Ramunėlės

nebuvo matyti, bet pašėlusiai besidauţanti širdis man pasakė, kur ji: svečių altanoje.

Įpuoliau, lekuodamas lyg šunelis sustojau prie pat durų ir prašvokščiau:

– Kada?

22

Ji – mano auklėtoja, geriausia ir graţiausia iš visų auklėtojų, kokios tik kada nors gyveno,

gyvena ir gyvens pasaulyje, pamaţu atsigręţė, nusišypsojo ir, tebelaikydama abiem rankomis

mėlyną plastmasinį ąsotį su vandeniu, ramiai tarė:

– Rytoj. Nesijaudink, dar turime laiko.

5. Pirmiausiai bėgau. Buvau apsiavęs sportbačiais, tad pasukau į pakelės taką, vedantį miškan, kur

mes bėgdavome krosą, ir nutapnojau. Norėjau valandėlę nieko negalvoti, „atsijungti“, kaip

sakydavo mums „Gusaras“, arba fizinio mokytojas, ir tai man pavyko. Kai nubėgęs tris kilometrus

atsidūriau ant Skroblaus upelio skardţio ir sustojęs giliai atsikvėpiau, pajutau, kad mano galva

tuštutėlė. Tačiau gamta nemėgsta tuštumos – šiuos Ramunėlės ţodţius aš ne kartą buvau patikrinęs

nuosavu kailiu. Tad ir dabar į mano lengvą, smagią, skambią lyg nauja, dar neįskilusi puodynė

galvą ėmė tumulais viena per kitą verţtis mintys nei vėjo gūsiai. Visokių jų buvo – neţinia iš kokių

pasąmonės landynių atplaukusių, nes aš netgi nesitikėjau, kad šitoks jų chaosas gali sutilpti mano

vargšėje galvelėje, tačiau vis tiek iš šio chaoso išplaukė į viršų ir sušvito tarsi spalvotas stikliukas

vienas ţodis: MAMA.

– Kokia ji? Kur gyvena? Mieste ar kaime? Kiek turi metų? Ar turi daugiau vaikų? Ar graţi?..

Magiškas ţodis MAMA tuoj pat apsipynė klaustukais, aš negalėjau nuo jų išsivaduoti, todėl

atsisėdau po egle, nugara atsirėmiau grublėto jos kamieno, o ištiestų savo metrinių kojų kulnus

įkasiau smėlin ir uţsimerkiau. Kai mano akys nemato, kas dedasi aplink, jos tarsi rentgenas

nukrypsta į pakaušį. Ir tada pakaušyje nelyg televizoriaus ekrane aš regiu įstabius vaizdus.

6. Mūsų mokykla – moderniai suremontuotas trijų aukštų pastatas. Pamokos pradedamos anksti: jau

aštuntą į klasę įţengia mokytoja ir netrukus ima aiškinti, kaip kirčiuojami lietuvių kalbos

daiktavardţiai. Tiesa, kai kurie bendraklasiai mėgsta vėluoti, tada mokytoja visiems paţeria

priekaištų ir paaiškina, kad turime būti atsakingi. Negana to, pavėlavusiesiems liepia atsiprašyti

draugų.

23

8 TESTAS


1 tekstas

1. Strofa (posmas) – pagrindinis eiliuotos kalbos vienetų – eilučių – derinys, pasiţymintis

intonacine vienove ir sistemiškai pasikartojantis kūrinyje.

2. Iš pirmo ţvilgsnio nereikšmingos upės groţį poetė nori perteikti skaitytojui, parodyti tai, ko

paprastai joje nematome: „panersiu dar perlo... / Vilny“.

3. „Vilnele, Vilnele, Vilnele, / ne pirmąkart sroveni <...> Vilny / man vėl atsispindi...“ Netikėtas

ţodţių ţaismas, pagrįstas jų garsiniu panašumu (upės pavadinimas ir vilnis – banga).

4. Kalbantysis ţiūrėdamas į upės tėkmę prisimena praeitį – ji tarytum kartojasi: „man vėl atsispindi

jau nesamo / pavasario kambariai / su saulėtom nišom...“

5.1. Mergaitė nedrąsi, bejėgė, negalinti apsiginti. Kalbantysis kaţkada paţinojo mergaitę. /

Kalbantysis ir yra ta pati praeities mergaitė.

5.2. Mergaitė miglų suknia – mergaitė iš praeities, apgaubta praeities skraiste.

6. Venecija – Italijos miestas, kuriame daug kanalų, ţmonės daţniausiai susisiekia valtimis

(gondolomis). Vilniuje kanalų nėra, bet teka Neris, Vilnia; šios upės – taip pat vandens keliai.

7. Vilniaus Venecija neprilygsta itališkajai, nes Vilniuje daţniau pamatysi popierinę valtelę. Bet

eilėraštis romantiškas.

8. Norint susikurti romantišką nuotaiką nebūtina gyventi įstabioje pasaulio vietoje – pakanka

vaizduotės.

2 tekstas

1. Luotelis, keltas, laivas. Luotas – iš vientiso medţio kamieno išskobta valtis. Keltas – plaukiantis

tiltas ar laivas kelti per upę ar jūrą. Laivas – plaukiojanti transporto priemonė; valtis.

2. Atsiradus tiltams vandens transporto priemonės (laivai) miestuose tapo nereikšmingos, autorė

ilgisi tų laikų, kai upėmis plaukė laivai.

3. „Miestus statome tam, kad atrastume priemiesčius, uţkaborius.“ / „Tiltų bijau. Retsykiais. Vaikiška

baime. O drauge – šitokia trauka, tokia vilionė: eik. Pasikliaunu.“ Paradoksas – neįprastas teiginys,

prieštaraujantis sveikai nuovokai.

4. Medinis tiltas; geleţinis (siauruko) tiltas; tiltas, atsiradęs iš griuvėsių; per upę šokančio elnio

24

formos tiltas; tiltai, nuo kurių ţiūrint svaigsta galva.

5. Supriešinama nerimas ir trauka. Smalsumas nugali – nors ir nerimaujame, trauka vis tiek

stipresnė.

6. Autorė atskleidţia tiltų groţį, atkreipia dėmesį į patiltes, dalijasi prisiminimais, išsako savo

jausmus.


1. Upės ir tiltai.

2. Visą tiltą pamatysi tik atsidūręs patiltėje: „...po tiltu dar stovi mergaitė miglų suknia“: „Tiltą

paţinsi, jei patūnosi patiltėje.“ Taigi patiltė – savotiškas paslapčių atskleidimas.

3. Pirmas tekstas yra meninio, antras – publicistinio stiliaus. Meniniam stiliui būdingas

vaizdingumas, jausmingumas; stengiamasi paveikti skaitytojo jausmus, skatinama groţėtis.

Publicistiniam stiliui būdingas ne tik dalykiškumas, bet ir jausmingumas. Faktai ir argumentai

dėstomi tiksliai, bet gana subjektyviai, nes jie savaip vertinami; bandoma įtikinti, paveikti, pateikti

savų idėjų.


1. Tiltą paţinsi, jei patūnosi patiltėje.

Šalutinis sąlygos aplinkybės sakinys.

2. Uţutėkyje – nuo seno, kiek tik jį prisimenu, ţiemoja, ilsisi, sensta laivai.

Ţiemą laivai upe neplaukioja, jie prišvartuojami prie kranto, juose nėra triukšmo, be to, per

kiekvieną sezoną jie nusidėvi (laivai ţiemą panašūs į pavargusius ţmones).

3. Stovėdamas ant Bekešo kalno, baigiantis dorai net neprasidėjusiai birţelio nakčiai, matau uţ

Vilnios vingio, uţ ţaliuojančio Jaunimo sodo miegantį miestą. Tamsėja dangus vakaruose,

svyruodamas plaukia baltas rūkas virš upelės, toliau jau melsvas – virš skverų, parkų, virš Neries

dešinėje. Kramtau išsausėjusią šlaito smilgą ir laukiu pirmo saulės spindulio <...>. Nerimsta

paukščiai, apsvaigdamos nuo savo giesmės dainuoja lakštingalos, net Vilnios čiauškėjimas, ir tas

pasikeičia. Nubėga saulės spindulys baltais miesto bokštais. <...> Miestas, pasakų miestas mano

akyse kyla iš slėnio tarsi iš uţburtos jūros dugno. Ir kaip visada auštant, ypač auštant linksmai

25

ankstyvos vasaros aušrai, rodosi, kad diena, ši diena niekad nesibaigs.

4. Saulė turbūt jau leidosi, ištisa lygiai raudona juosta švietė vakaruose ţara, gulėjo miestas apačioje

– medţių viršūnės, stogai, baţnyčių bokštai. Aplink kilo kalvos, apaugusios pušimis, tamsa šliauţė į

viršų, tyliai švilpė vėjas sausuose stagaruose, miesto triukšmo nebuvo girdėti, namai palengva niro į

tamsą. Klausėsi to švilpčiojimo, ţiūrėjo į linguojančią smilgą, ir padrikos mintys, atsiminimų

nuotrupos plaukė ir geso smegenyse be jokių pastangų; jos kilo ir skendo toje tamsoje, kuri jau

pripildė visą slėnį, tyvuliavo ties pat skardţio kraštu. Sėdėjo nejudėdamas, atsirėmęs į šiandien

saulės šilumos nemačiusį akmenį, ţinodamas, kad jei bandys ką sustabdyti, įsiţiūrėti iš arčiau –

viskas išnyks, pasislėps. Tekėjo upė pro gluosnius, lašėjo pavasario vanduo nuo stogų, krito ir

kėlėsi pūgos sūkuriai lauko gale, gruodţio rytą spindėjo negyva mėnulio šviesa virš sušalusios

ţemės, kelias per vidurdienio kaitrą, jo vaikiškų kojų pėdsakai šiltose dulkėse, šulinio svirtis, ţara

virš juoduojančių tolumoje miškų.

5. Miestas buvo tuščias, minkštai šlepsėdami padangomis, čiuoţė ankstyvieji troleibusai. Perėjo

aikštę ir atsisėdo prie Katedros kolonų. Tyliai mirksėjo niekam nereikalingi šią ankstyvą valandą

šviesoforai. Kaţkur čeţėjo kiemsargio šluota, plazdėjo vėliava Gedimino bokšte. Pavartė cigarečių

pakelį rankoje, įsikišo atgal į kišenę, uţsisagstė lietpalčio skvernus ir patraukė prie autobusų

stotelės.

Troleibusas bėgo palei Nerį, vėjas šiaušė ją, miegojo prieplaukoje balti laivai. Kadaise svajojo

dirbti tokiame garlaivėlyje, veţioti ţmones į Valakampių pliaţus: vaikus, nerimstančius ir

lakstančius po denį, drovias, pirmą kartą išsiruošusias dviese poreles, orias matronas su

mezginiais – reikia pabūti gamtoje, pušynai, tyras oras; ir plauktų garlaiviukas pirmyn atgal vis tais

pačiais upės vingiais, neskubėdamas, pūškuodamas, burbuliuoja vanduo po sraigtu, slenka krantai,

medţiai, gėlės, apsnūdę meškeriotojai, miesto bokštai, pušys, svyrančios nuo vėjo ant kalvų.

Vakarop auksinis saulės takas, vėsuma nuo vandens. Miegotų čia pat, laive, – mėlynas rūkas prieš

aušrą ir visada tarp ţmonių – šventiškų, ilsinčių, linksmų, naivių kaip vaikai, kaip upė, kaip krantai.

6. Vilnius – Lietuvos sostinė ir didţiausias miestas – įsikūręs šalies pietryčiuose. Vilniaus

senamiestis yra vienas didţiausių Rytų Europoje, 1994 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo

sąrašą. Remdamiesi gyventojų surašymo duomenimis galime teigti, kad šiandien Vilniuje gyvena

daugiau nei pusė milijono gyventojų. Sostinėje yra daug įvairių stilių gyvenamųjų namų, baţnyčių,

kultūros ir architektūros paminklų, taip pat ji turtinga muziejų. Norėdami juos visus aplankyti, tam

turėtumėte paskirti bent keletą savaičių.

26

9 TESTAS


1 tekstas

1. Pasakėčia – trumpas alegoriškas pamokomasis eiliuotas arba prozos kūrinys, daţnai uţbaigiamas

trumpa išvada – moralu, kuris paaiškina pagrindinę pamokomąją pasakėčios mintį.

2. Savanaudiškumas, abejingumas („Ir išsimiegojus ţemės plotą visą / Po medţiu degloji giliai

šnipu knisa.“ „By tik riebi būsiu, kai gilių priėsiu.“), išmintingumas („Tas juk medţiui kenkia!“),

teisingumas, tiesumas („Esi nedėkinga, be širdies, degloji!“).

3.1. C Pasakojimas.

3.2. Kuriamas tikrovės įspūdis, pristatomi veikėjai, nusakomas moralas.

4. Degloji – balta su juodais lopais (marga) kiaulė.

5. „Be deglosios, kiaulių ir kitų nestoka, / Kai uţ gerą širdį piktu atsimoka.“ Pabrėţiamas ţmonių

egoizmas, nedėkingumas.

6. Pasakėčia aktuali, nes tokių ţmonių yra ir šiandien.

2 tekstas

1. Turtingieji ir skurstantieji. / Sovietų funkcionieriai ir paprasta liaudis.

2. Paprasti, kuklūs ţmonės. „Bet dabar aš kalbu ne apie vaikštančius kumpius, o apie paprastą

liaudį, kuri kaţkada bandomis buvo atvaryta iš valstietiško kaimo ir įkurdinta Kepeninės dešros

gatvėje.“

3. Ţmogui labai svarbu išsaugoti senelių diegtas vertybes ir gyventi pagal krikščioniškąją moralę.

4. Visuomenė pasikeitė: vieni emigravo, kiti tapo godūs, savanaudţiai.

5. „ Ir gerbk artimą savo kaip savo paties dešrą!“ „Viduje tas pats minties pelėsis ir begalinis pilvo

apetitas.“ (Galima parinkti ir kitokių ironijos pavyzdžių.)

6. Ţmonės tik išoriškai stengiasi sudaryti gerą įspūdį, viduje jie tokie pat nedori.

7. Autorius nori atkreipti skaitytojo dėmesį į visuomenės pokyčius, pagrįsti moralinių vertybių

svarbą.

27


1. Abiejų kūrinių kiaulės – godţios egoistės, tačiau pirmame kūrinyje vaizduojama tikra kiaulė, o

antrame – kaip ţmogus tampa kiaule.

2. Moralės normų nesilaikymas, vertybių perkainojimas tampa visuomenės išsigimimo prieţastimi.

3. Dekalogas – Dešimt Dievo įsakymų. Kūriniuose minimi šių Dievo įsakymų paţeidimai: „Gerbk

savo tėvą ir motiną“ (nepaisoma tėvų skiepijamų vertybių); „Nevok“ ;„Negeisk svetimo turto“

(godumas).


1. Bet aš kalbu ne apie vaikštančius kumpius, o apie paprastą liaudį, kuri kaţkada bandomis buvo

atvaryta iš valstietiško kaimo ir įkurdinta Kepeninės dešros gatvėje.

Bet aš kalbu ne apie vaikštančius kumpius, o apie paprastą liaudį, kaţkada bandomis atvarytą iš

valstietiško kaimo ir įkurdintą kepeninės dešros gatvėje.

2. Šalia graţios upės buvo lauko plotas, / Tenai augo drūtas ąţuolas šakotas.

Epitetai: graţios, drūtas, šakotas.

3. Paauglys, palinkęs prie stalo, rašė pasiţadėjimus. Mama tuo metu lygino skalbinius.

„Jei pamatyčiau ţmogų, skęstantį vandenyje, tuoj pat šokčiau jo gelbėti. Atsidūręs šalia

liepsnojančio namo, pulčiau traukti iš ugnies vaikus. Įvykus ţemės drebėjimui, nesibaiminčiau lįsti

po griuvėsiais ieškoti likusių gyvųjų. Be to, visą gyvenimą rūpinčiausi visais pasaulio vargšais...“

Mama atsigręţusi paprašė:

– Gal pabėgėtum iki parduotuvės nupirkti kepalėlio duonos?

– Mama, argi nematai, kad lyja?

4. Siaučiant atšiauriam vėjui du keliauninkai skubėjo kalnų taku. Artinosi baisi pūga. Tarp uolų

švilpė vėjo šuorai, barstydami ledo krušą. Vyrams buvo sunku eiti, tačiau ţinojo: jei laiku nepasieks

prieglobsčio, praţus pūgoje.

Stingstančia iš baimės širdimi ir beveik nematančiomis, aplipusiomis sniegu akimis atsargiai

slinko palei bedugnės kraštą. Staiga išgirdo dejonę. Kaţkoks vargšelis, įsmukęs į kiaurymę ir

negalėdamas pajudėti, šaukėsi pagalbos.

28

– Ką padarysi, toks jau jo likimas. Tas ţmogus pasmerktas mirčiai. Geriau paskubėkime, kad ir

mums taip neatsitiktų, – tarė vienas keliauninkas ir palinkęs į priekį, kad pasipriešintų vėjui,

paspartino ţingsnį.

Antrajam pagailo ţmogaus ir jis ėmė leistis tarpeklin. Suradęs suţeistąjį, uţsikėlė jį ant pečių ir

šiaip ne taip pasiekė kalnų taką.

Vakarėjo. Taką vis sunkiau buvo įţiūrėti. Suprakaitavęs ir leisgyvis keliauninkas, nešantis ant

pečių suţeistąjį, pagaliau tolumoje išvydo šviesą, sklindančią pro kalnų namelio langus. Padrąsinęs

suţeistąjį dar minutėlę pakentėti, netikėtai uţkliuvo uţ kaţkokio daikto, gulinčio skersai kelio, ir

suklupo. Paţvelgęs pašiurpo: prie jo kojų gulėjo mirtinai sušalęs buvęs kelionės draugas.

Likusiam gyvam keliauninkui grėsė tas pats. Jis išsigelbėjo tik todėl, kad ryţosi padėti tarpeklin

įsmukusiam ţmogui. Nešdamas suţeistąjį ant pečių, jis gerokai sukaito ir taip išlaikė kūno

temperatūrą, reikalingą išgelbėti gyvybei.

5. Vasarai atėjus, girioje apsigyveno eţių šeimyna. Dienos buvo šiltos, tad eţiai linksmai

pramogaudavo medţių paunksmėje. Nupuškuodavo ir uţ miško, siausdavo laukymėje, tarp gėlių

ţaisdavo slėpynių, gaudydavo muses, kad prasimaitintų, o nakčiai atslinkus ramiai sumigdavo šalia

savo buveinės.

Vieną dieną išvydo krintantį medţio lapą: artinosi ruduo. Lapai krito vis labiau ir labiau. Eţiai

sugalvojo naują išdaigą: gaudė krintančius lapus. <...>

Vieną vakarą nusprendė susiglausti ir tokiu būdu sušilti, tačiau bandymas nepasisekė: ţaibiškai

išsilakstė į skirtingas puses, mat dygliais subadė vienas kitam nosis ir letenėles. Dar kartą nedrąsiai

pamėgino priartėti vienas prie kito, tačiau ir vėl nesėkmingai.

Reikėjo rasti būdą sušilti: juk ir paukščiai, ir triušiai, ir kurmiai, ir kiti gyvūnai sušildavo

susiglaudę.

Tuomet eţiai ėmė mokytis artėti vienas prie kito įtraukdami spyglius. Iš pradţių sekėsi sunkiai,

tačiau eţiai kiekvieną vakarą mėgino vis iš naujo, kol pagaliau jiems pavyko susispausti

nesusibadţius.

Ţvarbus vėjas daugiau jų negąsdino; susiglaudę eţiai šiltai sau miegojo.

6. Mus nuolat supa ţmonės. Su jais bendraudami patiriame įvairiausių emocijų. Tačiau ar

susimąstome, kodėl vienas ţmogus yra patrauklus, o kitas – ne. Kas veikia ţmonių bendravimą? Ko

reikia, kad suprastume vieni kitus, ar pakanka vartoti tuos pačius ţodţius? Bėda ta, kad kartais

tiesiog nemokame išklausyti ir suprasti kito. O pirmiausia turbūt reikėtų apmąstyti savo elgesį. Gal

29

aš kartais elgiuosi įţūliai, o gal noriu likti nematomas? Ko gero, reikia pačiam būti taktiškam,

mandagiam, jautriam ir kiti taip pat elgsis su tavim.

30

10 TESTAS


1 tekstas

1. A Epinė poema.

2. Naktį, kai kiti paukščiai nutyla: „Ir nakties čėse, kad sviets jau miegt įsigūţtęs“.

3. Vargonų, cimbolų, smuikų.

4. „Ir kinkyt, paplakt, nuvaţiuot išbudini Jurgį!“

5. Valstiečiams, baudţiauninkams: „Bet vis nei būrka prastai viešėdama čiauški.“

6. Aukštinamas kuklumas, paprastumas, nuoširdumas, meno suvokimas. Smerkiama puikybė,

nenatūralumas.

7. Šūkaut, čiauški, rykaudama, pakeli balsą, pradedi juoktis, šūkteri šūtką.

8. Daţnai iš paţiūros menki ir įprasti dalykai turi didţiulę vertę. / Ţmogus turėtų daţniau stebėti

gamtą ir iš jos mokytis.

2 tekstas

1. Lyrinis subjektas yra poetas.

2.1. Upė ir geleţinkelis, garveţiai.

2.2. Gretinama gamta ir technika (ţmonių sukurtos priemonės). Toks sugretinimas dar labiau

išryškina lakštingalos giesmės groţį.

3.1. Taip giedoti gali tas, kuris nori išsakyti savo jausmus visam pasauliui, kuris turi aiškų

gyvenimo tikslą.

3.2. Palyginimas: „gyvenimas kaip šūvis“.

4. Kūrybinis įkvėpimas. Jo ieško kiekvienas kūrėjas.

5. Atrodytų, kad eilėraštis savaime yra graţus, tačiau, anot poeto, be lakštingalos (kūrybinio

įkvėpimo) eilės būtų negyvos. / Eilėraštis be lakštingalos „nečiulba“.

6. Ţavėjimasis gamta, groţio pajautimas, kūrybinio įkvėpimo reikšmė, jausmų proverţis.

31


1. Ţmogaus gebėjimas pajusti gamtą.

2. Kristijono Donelaičio poema „Metai“ – Apšvietos (Šviečiamojo) amţiaus; Juozo Erlicko

eilėraštis – šiuolaikinis modernistinis (postmodernistinis) kūrinys.

3. Donelaitis lakštingalą alegoriškai prilygina valstiečių sluoksniui, išryškina krikščioniškąsias

vertybes, gėrisi, kad ji pranašesnė uţ kitus paukščius. Erlickas laiko lakštingalą poeto kūrybos

įkvėpėja, jo pasakotojas ţvelgia į lakštingalą savininkiškai.

4. Gamta ir ţmogus papildo vienas kitą, vienas be kito negali egzistuoti. / Ţmogaus būtis priklauso

nuo gamtos.


1. Sakiau: eiles rašysiu be lakštingalos…/ (Ak, ta paukštelė gieda taip graţiai! / Klausyt prie upės

bėga geleţinkelis, / Visi vėluoja šįryt garveţiai…)

Geleţinkelis, garveţiai – daiktavardžiai; šįryt – prieveiksmis.

2. Lakštingala kai uţdainuoja, tyli

Paiki pieštukai, parkeriai, lieţuviai…

Tyli – rimsta, nutyksta...

3. Erelis, paukščių karalius, jau kurį laiką girdėjo liaupsinant didţius lakštingalos talentus. Būdamas

geras valdovas, nusprendė įsitikinti, ar tai tiesa, tad išsiuntė du savo pavaldinius – vyturį ir povą –

įvertinti lakštingalos groţį ir giesmę. Pasiuntiniai, įvykdę uţduotį, grįţo pas karalių.

Povas prakalbo pirmasis:

– Lakštingalos plunksnos tokios kuklios, kad net juokinga. Man ji pasirodė negraţi, todėl

nekreipiau dėmesio ir į giesmę.

Tarė ţodį ir vyturys:

– Lakštingalos suokimas mane taip suţavėjo, kad, akimirksniu viską pamiršęs, net ir

nepaţvelgiau į jos plunksnas.

4. Kai upių pakrantėse suţaliuoja karklynai, baltu ţiedų nuometu apsigobia ievos pašlaitėse, dainų

išgarsintu įvairiabalsiu skardumu suskamba lakštingalų suokimas. Paeiliui atkartojamų garsų

posmais jos ulba ne tik drungnais geguţės vakarais, nenutyla ir naktimis po atslinkusių debesų

32

padange, tarpusavy lenktyniaudamos savo jausmingas treles traukia ir dulkiant šiltam lietučiui, vos

rytų skliaute sušvinta bundančios dienos aušra. O ţvirblio dydţio laiboji giesmininkė, apsirengusi

pilkų plunksnų kukliu švarkeliu, pabrukus rudąją uodegą ir prietemoj ţybčiodama skvarbiomis

didelėmis akimis, nepastebimai tupi ant lapuoto krūmo šakelės po galingo ąţuolo nuogomis

šakomis. Jauniklių auginimo laiku tiūksi, cypsinčiai girgţdena, švelniai jiujena: nustebusi sutirli,

kartais sutrakši, typsi, negarsiai garlena.

Daţnesnė Lietuvoje ten, kur gluosnių ir karklų brūzgynų priţėlę paupiai, baltalksniai su ievomis

ir lazdynais apglėbę upokšnių pašlaites. Girių vidury gana reta; atskiros porelės įsikuria upelių

pakrantėse ir pabaliuose, apaugusiuose jaunais juodalksnynėliais be ryškesnės eglių priemaišos.

Vengia šilų, lapuočių sausesnių medynų.

5. 1. Krūmų paunksnėje lakštingalos straksi ilgais šuoliais ieškodamos purioje ţemėje ir

nukritusiuose pūvančiuose lapuose sliekų, vabalų, vikšrų. Nuo liepos mėnesio maistą paįvairina

serbentų, aviečių uogomis.

2. Traukimo metu apsistoja nebūdingoje joms aplinkoje: šakų krūvose, šilų prošvaistėse

augančių sodų gyvatvorėse, jaunų pušynėlių smėlingose kalvose.

3. Prie savo gūţtos nerimaudamos lakštingalos straksi aplinkinių krūmų šakomis – ţemyn

nuleidusios sparnus kilsteli ir kraipo uodegą, skleisdamos pavojų skelbiančius švilpiamus ir

gergţdţiančius, kypsinčius ir sutrakšinčius garsus. Vasarą jų lizdavietėms praţūtį neša

slampinėjančios naminės katės ir krūmais nardančios šarkos.

Lakštingalos, kaip ir čiurliai, priklauso prie trumpiausiai per metus Lietuvoje gyvenančių

paukščių rūšių. Link dausų traukiančių matoma nuo rugpjūčio pradţios iki vidurio. Tuo laiku ir

sutinkamos pailsėti sustojusios joms nebūdinguose pagiriuose, soduose. Ţiemą praleidţia rytinės

Afrikos atogrąţų šalyse.

Kaskart į mūsų kraštą sugrįţta vis maţiau lakštingalų. Be nuostolių, patirtų nuo įvairių plėšrūnų

ir iš tolimų kelionių, svarbūs ir dabartinio Lietuvos kraštovaizdţio pasikeitimai: iškirsti krūmai,

pavėsingi vingiuoti upeliai, paversti nusausintų laukų nuogais grioviais, dabartinei ţemdirbystei

nepatogios upių pašlaitės, perduotos kolektyvinių sodų bendruomenėms.

6. Lietuvoje įkurta ir iki šiolei sėkmingai savo veiklą plėtoja Ornitologų draugija, jau daug

nuveikusi dėl sparnuočių. Taip pat ji rūpinasi paukščių apsauga, nes šiems nuolat kyla naujų pavojų.

Vienas iš jų yra pernykštės ţolės deginimas, nes sunaikinami paukščių lizdai. Daug paukščių ţūsta

atsitrenkdami į stiklą. Apytiksliai yra apskaičiuota, kad dėl to Europoje kasdien ţūsta daugiau kaip

240 tūkstančių paukščių.

33

11 TESTAS


1 tekstas

1. Epui (epikai).

2. Novelė – prozos ţanras, kuriam būdingas glaustas, intriguojantis pasakojimas, vientisas

konfliktas, daţnai netikėta, šokiruojanti skaitytoją pabaiga. Teksto tipas – pasakojimas (pasakojama

plačiai, išsamiai, nuosekliai).

3. Personifikacija (įasmeninimu): „...jis (dagys) rytais godţiai gėrė nuo upės kylančią miglą“;

„Dagys palūţo, ţiedas prisiglaudė prie ţemės.“

4. Pavasarį sėkla atsigavo: „...sėkla, pajutusi neregėtą dţiaugsmą ir jėgos antplūdį, išleido daigelį ir

šakneles.“

5. Įsikabino – ryţtas, apsisprendimas.

Skverbėsi – atkaklumas, siekis, gajumas, stiprybė.

Išskleidė lapus – pripaţinimas, drąsa,

Uţsiaugino tvirtą stiebą ir sukrovė ţiedą – tvirtumas, pasitikėjimas, groţis.

6. Jis buvo ne toks kaip kiti gamtoje augantys augalai – nei švelnus, nei kvapus.

7. Vaikai augalą laikė piktţole. / Jie jautėsi uţ jį daug stipresni.

8. Ţemei visi augalai vienodai svarbūs, reikalingi.

9. Metafora: „lapų vėduoklė“. Ji suteikia tekstui vaizdingumo.

10. Kaip norai ir siekiai priklauso nuo aplinkos? Kodėl yra svarbu išlikti individualiam? Kokios

vidinės savybės padeda siekti tikslo?

2 tekstas

1. Sėjėjo pastangos ir rezultatai.

2. a) Sėjėjas – Dievas (Lėmėjas); b) dirva – ţmogus, pasirengęs išauginti sėklą savyje, t.y. įgyti

ţinių, patirties; c) derlius – pasiektas rezultatas.

3. Dievas visus myli vienodai.

4. Derlius – rezultatas. Jis priklauso nuo dirvos kokybės, t. y. nuo ţmogaus dvasinių vertybių,

charakterio savybių, norų.

5. Antra ištrauka aiškina pirmą.

34

6. Dievas suteikia ţmogui galimybę, bet rezultatai priklauso nuo paties ţmogaus pastangų. / Dievas

sudaro ţmogui sąlygas ir perspėja apie galimus rezultatus.


1. Ir dagio sėkla, ir sėjėjo grūdas atkaklūs, siekia įsitvirtinti dirvoje.

2. Abiejuose tekstuose alegoriškai pasakojama apie ţmogaus pastangas siekiant tikslo. Skiriasi

vaizdavimo būdas – biblinis pasakojimas didaktiškesnis, jame nesigilinama nei į aplinką, nei į

šalutinius veikėjus. Pirmas tekstas meniškesnis uţ antrą.


1. Grįţdami po pamokų, leidosi prie vandens stačiu šlaitu, mėtė akmenukus į srovę, leido

popierinius laivelius.

Kai grįţo po pamokų, leidosi prie vandens stačiu šlaitu, mėtė akmenukus į srovę, leido

popierinius laivelius.

2. „Dagys!“ – sušuko vienas.

Sušuko – paleido gerklę; ėmė plyšauti visa gerkle ir kt.

3. Bitė bėgiojo nuo ţiedo prie ţiedo, saugodamasi neprikibti prie blizgančių tamsių lapų. Ji

prisirinko nektaro ir apsunko. Apţiūrėjusi paskutinį ţiedą, suzvimbė ir sunkiai pakilo. Tuo metu

gatve pralėkė sunkveţimis, jo sukeltas sūkurys nuplėšė dar kelis lapus, netikėtai pagavo bitę ir

bloškė ant gatvės grindinio. Bitė neuţsigavo. Ji nukrito į tarpą tarp dviejų akmenų, prineštą smėlio.

Kaţkas buvo numetęs ledų porciją. Ledai ištirpo kaitroje ir skystis susigėrė į smėlį. Bitės sparnai

apkibo lipniu saldţiu purvu. Ji piktai sudūzgė ir, apvirtusi ant nugaros, bandė išplėšti sparnus.

4. Ant šaligatvio stovėjo maţas berniukas su balta kepuryte nuo saulės. Šalia jo stovėjo mama ir

kaţką greitakalbe pasakojo kaimynei. Berniukas tampė motinos ranką ir vis kartojo:

– Mama, mama, einam. Mama, kada eisim? – bet mama nesiklausė, ji tik tvirtai laikė vaiką, kad

tas neištrūktų ir neišbėgtų į gatvę.

Akmenys per dieną buvo įkaitę, ir bitė visai pavargo, kol jai pasisekė apsiversti ant kojų. Ji

sunkiai ropojo grublėta gatve šaligatvio briaunos link. Uţ šaligatvio augo nors dulkina, bet ţalia ir

vėsi skvero ţolė. Bitė norėjo palįsti po lapu ir nusivalyti sparnus. Ji buvo jau prie pat krašto, kai ją

35

pamatė berniukas. Jis tučtuojau įsikišo pirštą į burną ir susidomėjęs ėmė ţiūrėti į bitę. Bitė truputį

pailsėjo ir pradėjo kopti stačiu šaligatvio kraštu. Berniukas vis taip pat ţiūrėjo, neištraukdamas

piršto iš burnos. Kai bitė uţkopė ant šaligatvio ir vėl sustojo atsipūsti, berniukas pakėlė savo maţą

koją. Bitė pamatė pakibusį virš jos batelio padą ir pajuto, kad į avilį nebegrįš.

5. Ţiburiavo, mirgėjo rasos lašeliai ant skaisčiai ţalios, jaunos ţolės, skambėjo paukščių balsai,

ţiugţdėjo drėgnas nuo nakties vėsos smėlis po jo maţomis pėdomis, uţ parko, besileidţiančio ir

staiga sustojančio ant skardţio, birţelio saulės ir gaivos pilnuose laukuose, po medţių lajomis

stūksojo valstiečių trobelės samanotais šiaudiniais stogais, ir jo vaikiška siela buvo pilna lengvo

vasaros ryto dţiugesio. Sustojo tada ant skardţio ir ţiūrėjo į tuos laukus, į tas tolumas, į dangų,

švelniai mėlynuojantį virš viso to šviesaus pasaulio, čiurleno tyliai persiškomis kaskadomis vanduo

iš vieno parko tvenkinio į kitą, liejosi saulės spinduliai pro medţių lapus, jis perbėgo akimis per

mirguliuojančius šešėlius ant vejos ir staiga pamatė didţiulį, degantį šalta blyksinčia ugnimi rasos

lašą. Akimirksniu uţmiršo viską. Ne, neuţmiršo – viskas aplinkui staiga įgavo kitą, slėpiningą, tik

toje pasakiškoje šviesoje matomą prasmę.

6. Ţemės simboliai yra ir augalai. Dirvoţemis yra gyvas dėl augalų – juk jie tą dirvoţemį ir sukūrė.

Įsivaizduokite pliką uolą. Nors ir keista, pamaţu ant jos atsiranda samanų. O kartais ir jų nereikia –

vėjas ar vanduo atneša vienišą sėklą, o toji įsikabina į ţemę ir išleidţia šakneles. Augalas augdamas

iš aplinkos pasiima maisto medţiagų, bet ir pats palieka atliekų. Nukritęs lapas, supuvęs stiebas –

visai nebloga terpė naujoms sėkloms sudygti. Ir netrukus ten, kur buvo tuščia, – jau auga plotelis

paparčių, dygsta medis.

36

12 TESTAS


1 tekstas

1. Išdykęs fantazuotojas, paauglys, gyvenantis ponios Rozos namuose.

2. Nuotaika nerami (ponia Roza bijo), tačiau ją išsklaido vaikų išdaigos, vaikiški samprotavimai

apie rimtus dalykus. Veiksmažodžiai: bijo, sėlina, šokdavo, įniršdavo, išvadindavo, įsisiautėdavo.

3. Laikotarpis po Antrojo pasaulinio karo – pokaris.

4.1. Paniška baimė – didelė nevaldoma baimė. Pavadinta senovės graikų miškų, laukų ir bandų

oţiakojo dievo Pano, kuris gąsdindavo ţmones skardţiu balsu, vardu.

4.2. Ponia Roza yra ţydė, o ţydai labiausiai nukentėjo nuo nacių per Antrąjį pasaulinį karą. Rozai

vis dar vaidenasi, kad naciai atėjo jos išsivesti.

5. „...man net truputį gaila, kad gimiau per vėlai ir neteko susipaţinti su naciais ir esesininkais

kovos lauke, nes tada bent jau ţinojai uţ ką.“ Ironiškai vaizduojama berniuko drąsa.

6. Personifikacija: „diena dar tik sėlina ant pirštų galų“. Dienai suteikiama ţmogaus savybių.

7. Pasakotojas mano, kad ţydai tokie pat ţmonės kaip visi. Jis yra prieš rasinę diskriminaciją,

tolerantiškas kitos tautos atţvilgiu.

8. Sukrečiantys įvykiai ilgam palieka pėdsaką ţmogaus atmintyje. / Ankstyvojoje paauglystėje ne

viskas suvokiama teisingai, paaugliai gali tyčiotis iš labai skaudţių dalykų.

2 tekstas

1.1. Dienoraštis – chronologiniai datuoti uţrašai, kuriuose periodiškai fiksuojami dienos įvykiai,

jausmai.

1.2. Šis kūrinys meninio stiliaus, tačiau yra ir publicistinio stiliaus dienoraščių.

2. Ţydai neturėjo jokių teisių, tik tūkstančius pareigų. Jie negalėjo paisyti savo jausmų, turėjo būti

kantrūs, tvirti, ištvermingi...

3. Tikėjimo, tvirtybės, uţsigrūdinimo.

4. Kančia ţydus uţgrūdino, suteikė jiems tvirtybės.

5. Tikėjimas, kad ţydai bus išgelbėti.

6. Net ir sunkiausiose situacijose negalima prarasti vilties.

http://lt.wikipedia.org/wiki/Diena

37


1. Abiejuose tekstuose keliamos ţydų genocido, išlikimo problemos. Pirmame tekste šios

problemos perteikiamos šiek tiek ironiškai, veiksmas vyksta pasibaigus karui, ţydės Rozos

namuose. Antrame tekste ţydų išlikimo problema yra aktuali, vyksta karas, ţydai slapstosi ir

nepraranda vilties.

2. Abu pasakotojai kalba apie tą pačią problemą – pavojų ţydų tautos ţmonėms, išlikimą, baimę.

Stilius skiriasi: pirmame gana nuotaikingame tekste gausu meninių priemonių, antrame – įvykiai,

veiksmas, jausmai aprašomi realiai. Vyrauja retoriniai klausimai, sušukimai, kurie padeda suvokti

ţmonių nuotaiką, jausmus.

3. Nelaimės ištiktas ţmogus, atsidūręs kritinėje situacijoje, turi neprarasti budrumo, tikėjimo,

stiprybės, stengtis atsikratyti jį persekiojančių baimių.


1. Mes, ţydai, negalim paisyti savo jausmų, turim būti tvirti ir ištvermingi, nedejuodami kęsti visus

nepatogumus, daryti, ką įstengiam, ir pasikliauti Viešpačiu.

Mes, kurie esam ţydai, negalim paisyti savo jausmų, turim būti tvirti ir ištvermingi, nedejuodami

kęsti visus nepatogumus, daryti, ką įstengiam, ir pasikliauti Viešpačiu.

2. Silpnieji kris, o stiprieji išliks ir niekas jų nenugalės!

Antonimai.

3. Patogiai įsitaisiau kontoros priimamajame prie lango ir per storų uţuolaidų plyšį stebiu, kas

vyksta gatvėj. Čia prieblanda, bet rašyti šviesos gana.

Labai keista ţiūrėti į praeinančius ţmones. Atrodo, kad jie visi taip greit eina, jog kojos vos

nesusipina beskubant. Dviratininkai švilpte prašvilpia, negaliu net įţiūrėti, kas mina paminas. Šiaip

jau šios apylinkės ţmonės neatrodo itin patraukliai... <...>

Bet ką čia plepu, uţ lango dar tiek daug visokių įdomybių: mašinos, barţos, lietus. Girdţiu

bildant tramvajų, šūkaujant vaikus ir man gera.

4. Daugybė draugų ir paţįstamų dingo, jų likimas baisus. Kas vakarą gatvėmis vaţinėja ţalios arba

pilkos kariškos mašinos. Beldţiasi į kiekvienas duris ir klausinėja, ar ten negyvena ţydų. Jei

gyvena, tuoj pat paima visą šeimą, jei ne – vaţiuoja toliau. Niekas negali išvengti jų gniauţtų,

38

nebent pasislėptų. Daţnai vaikšto su sąrašais ir beldţia tik ten, kur ţino esant didelį laimikį. Siūlo

net uţmokestį – kaţkiek pinigų uţ vieną ţmogų. Tai panašu į vergų medţioklę senovėj. Ir visai

nejuokauju – dedasi pernelyg tragiški dalykai, kad galėčiau juoktis. Daţnai matau gretų gretas gerų,

niekuo nenusikaltusių ţmonių, vedinų verkiančiais vaikais, jie eina ir eina, o varo juos keletas tų

tipų. Ţmones muša, kankina, kol jie pargriūva. Nieko nepasigaili. Seneliai, vaikai, kūdikiai, nėščios

moterys, ligoniai – visi eina drauge į mirtį.

Kaip mums čia gera ir ramu. Mes negalvotume apie tas kančias, jei nesibaimintume dėl visų

mums brangių ţmonių, kuriems jau nebegalime padėti. Man gėda, kad guliu šiltoj lovoj, kai kaţkur

mano mylimiausios draugės galbūt susmuko išsekusios ar griuvo nuo smūgio.

5. Pasaulio akyse esam pasmerkti, bet jei visų ţydų nesunaikins, ateis diena, kai jie, prakeikti ir

atstumti, taps pavyzdţiu visiems. Ką ţinai, gal kada mūsų tikėjimas išmokys gerumo visus pasaulio

ţmones, visas tautas, ir dėl to, jau vien dėl to verta pakentėti. <...>

Tą naktį tikrai maniau mirsianti, laukiau ateinant policijos, buvau pasirengusi mirti – kaip

kareivis mūšio lauke. Dţiaugiausi galėsianti paaukoti savo gyvybę tėvynei. Bet dabar, kai

išsigelbėjau, mano svarbiausias noras iškart po karo priimti Olandijos pilietybę. Myliu olandus,

myliu savo šalį, man patinka jos kalba. Noriu čia dirbti. Ir net jei man reikėtų kreiptis į pačią

karalienę, vis tiek nesitrauksiu, nepasiekusi savo tikslo.

Tampu vis maţiau priklausoma nuo tėvų; nors esu dar visai jauna, drąsiau stoju akistaton su

gyvenimu nei mama, stipresnis mano teisingumo jausmas. Ţinau, ko noriu, turiu tikslą, savo

nuomonę, tikiu ir myliu. Man pakaktų tiesiog būti savimi. Ţinau, kad esu moteris, moteris,

apdovanota dvasios stiprybe ir drąsa!

Jei Dievas leis man likti gyvai, pasieksiu daugiau nei mama, priversiu išgirsti savo balsą, eisiu į

pasaulį ir dirbsiu ţmonijos labui!

Ţinau, kad pirmiausiai reikia drąsos ir laimės!

6. Tolerancija – pakantumas kitiems, supratimas, kad kitas ţmogus gali skirtis nuo mūsų, kad jis

turi teisę būti kitoks nei mes. Pasaulyje daug skirtingų ţmonių grupių, tarp jų ir konfliktuojančių.

Kodėl? Daţniausiai esame kalti patys, nes tiesiog nesugebame kai kurių ţmonių suprasti, o šie

turbūt nesupranta mūsų. Tuomet ir susidaro uţburtas ratas: tu nemėgsti ir tavęs nemėgsta. Tačiau jei

visi suvoksime, kad besąlygiškai reikia gerbti kitokį ţmogų, kiekvienas galėsime jaustis saugus. Jei

esi tolerantiškas, tai dar nereiškia, kad privalai draugauti su tais, kurių nemėgsti. Juk nuo kiekvieno

iš mūsų dvasinės būsenos priklauso ir visuomenės gerovė.

39

13 TESTAS


1 tekstas

1. Neoromantizmui. Atskleidţiama ţmogaus prigimtis, jo gaivališkos emocijos, gamtos groţis

keliamas kaip priešprieša techninei civilizacijai, daţnas herojus siekia etinių vertybių, bet jaučiasi

vienišas, pasmerktas nesėkmėms.

2. Retoriniai klausimai, sušukimai. Jais išryškinamos kalbančiojo emocijos, kreipiamasi į čia

nesantį asmenį, reiškinį.

3. Kalbančiajam miškas artimas. Tai atskleidţiama paralelizmu: „Ir taip suaugau su tyla, su nykuma

– / Ir šilas su manim, ir ašen su šilu.“

4. Nuotaika liūdna, nerami: „Aš jūsų sielvarto, jūs sopulio dalis.“

5.1. Tyla baugina, kelia paniką, neţinomybę.

5.2. „Kodėl neţmoniškai, stebėtinai tylu?!“; „Tylu ik sielvarto, iki nepanešimo!“

6. Kas verčia ţmogų tylėti? Kas nuo seno sieja mišką ir lietuvį? Kodėl daţnai nerandam atsakymų į

savo klausimus?

2 tekstas

1. Publicistinio stiliaus. Kalbama visuomenei aktualia tema, autorė išsako savo nuomonę; kalbos

dalykiškumas dera su vaizdingumu, emocingumu.

2. Medis ir ţmogus. / Medţio ir ţmogaus ryšys.

3. Kiekvienas skirtingai nusiramina: kas ieško ţmogaus, kas – gamtos.

4. Palyginimas: „Tartum lėkšta, tartum kičas, tartum turgaus teplioriaus paveikslėlis.“ Aptariama

populiaraus posakio „apkabinti medį“ prasmė.

5. Lėkšta – paviršutiniška; kičas – nemeniškas, neskoningas kūrinys, dirbinys.

6. Neigiama: kritikai per švelniai nubausti, į medţių kirtimą paţiūrėta pro pirštus.

7. Tai savotiška kitų medţių išdavystė: „Surišti savo gyvenimą su vienu medţiu baugu – kaip su

vienu, vieninteliu ţmogumi, kai išsiţadi – kaip Eglė ţalčių karalienė – visų kitų.“

40


1. Medţio ir ţmogaus ryšys. / Medis ir ţmogus.

2. Pirmas tekstas kupinas nevilties, nerimo, vyrauja neţinia, slogi tyla. Antrame pateikiama

gyvenimiška išmintis apie ţmones ir medţius, kalbama šiek tiek ironiškai, subjektyviai, kritiškai.

3. Ţmogus yra gamtos dalis ir visada bus susijęs su medţiu. / Ir ţmogus medţiui, ir medis ţmogui

yra gyvybiškai svarbūs.


1. Asmeniško, savo, man skirto, lemto medţio aš neturiu.

Savo asmeniško medţio, kuris man skirtas, lemtas, aš neturiu.

2. Niekam nešovė į galvą sodinti medţio tą dieną, kai gimiau.

Frazeologizmas; sinonimai: nesugalvojo, nesumąstė ir kt.

3. Dangaus skvernas, uţklojęs balkšvą, negyvą tyrelio lygumą, staiga tamsiai drumstai pamėlo, jog

atrodė vakaras būtų ir suotėmis smelktųsi iš visų pusių gilyn į pačią miško širdį. Garbanota ir širma

pelkynų pušelių sriūtis, neapţvelgiamai liūliuojanti iki eţero ir jį apsupanti, sušvito švieţiu ţalumu,

tartum dobilų laukas po lietaus. Eglės sujudo iš vidaus, iš pašaknių. Sniegas kniojosi ir čirškė

aplediję spygliai. Drebulys perbėgo mišką. Jis pasidarė trankiai garsus, atpalaiduojąs iš savęs visa,

ką buvo sugėręs per ilgus ţiemos mėnesius, ką šaltis buvo sukalęs akmenine kūle į ţemę.

4. Eglė brakštelėjo, lyg mėšlungio suimtas sąnarys. Šakomis nubėgo virpulys, nukrėsdamas sniego

kąsnelius. Stuobrio vidury, pačioje šerdyje, tratėjo, skilo. Pjūvis ţiojosi kaip ţiovaujančio šunies

nasrai. Vyrai įrėmė rankas, akimis sekdami medţio svirimą. Pamaţu jis įgavo greitį. Viršūnė

dangaus lopinyje nurėţė staigų brūkšnį ir griuvo, lengvai uţkliudydama kitus medţius. Nuo jų

pakilo sniego pūga, nutvilkdama pavėjui. Ţalia ir kupli kaip vanta eglė, dunkstelėjusi dusliu

trenksmu, panėrė į sniegą ir nurimo. Tik drūtgalys, porą pėdų pakilęs nuo kelmo, dar siūbavo tartum

porinio veţimo rodiklis.

Šakos trūkte trūko nuo kamieno ne ašmenim, o pentimi uţgautos. Jas vilko glėbiais ant

priblėsusio lauţo, ir dūmų kamuoliai mušėsi per ţalią ir storą dangą, sukdamiesi ir gręţdamiesi į

papilkavusią erčią, minutę kitą apsemdami viršūnes. Tratanti liepsna plėšėsi iš paskos.

41

5. Nuolat atsigręţdamas jis ţiūrėjo ir stebėjosi, kaip ţalias miškas pamaţu tamsėjo, iki pasidarė

juodas ir grėsmingas, lyg nakčiai įsigalėjus. Tokiame tiktai miške – manė jis tada, tesilaiko plėšikai

ir ţvėrys, nors, vaţiuojant per jį, klegėjo paukščiai, kvepėjo vangarykščiomis ir sakais, ir

ankstyvaisiais grybais. Viršūnės siūbavo įsirėţusios mėlynėje ir jame buvo linksma, šviesu ir gera.

Vėliau, jiems tolstant, jis pasidarė mėlynas, paskui apsitraukė ūkanom ir jau prie namų besmilko

siaura dūmų juostele. Jo vaikystės pasaulį talpniai, sandariai iš visų pusių juosė miškų padūmavęs

lankas. Prieš lietų paryškėjąs, giedromis apsiblausęs ir virpąs kaitroje.

Dabar jis artėjo, ir priešingas reginys uţvaldė jo širdį ir akis. Šmėklos ir raganos bėgo iš jo – juo

jis artėjo. Miškas augo, miškas kilo, ėjo ţalyn, aiškyn. Jau išsiskyrė pavieniai medţiai – tiesūs, rusvi

pušų liemenys, eglių dantys ir kai kur tarp jų balta berţo gyslelė.

6. Miške pasivaikščiojęs ţmogus jaučiasi pailsėjęs ir stiprus. Paprastai todėl, kad jame yra savotiškų

vaistų – medţių. Jie prisotina orą deguonies, todėl pagerėja kraujo apytaka. Nuo seno ţmonės ţino,

koks stiprus ţmogaus ir medţio ryšys. Mokslininkai priėję prie išvados, kad medţiai padeda

sugrąţinti jėgas, nes skleidţia stiprią bioenergiją. Ypač stiprus ąţuolo energetinis laukas. Ąţuolas

ne tik teikia ţmogui jėgų, bet netgi skaidrina jo mintis. Pajutus teigiamą medţio energiją, patartina

prie jo priglausti nugarą. Procedūrą rekomenduojama tęsti nuo penkių iki septynių minučių.

42

14 TESTAS


1 tekstas

1. B Aprašymas.

2. Tėvo namuose tvarkos beveik nebuvo, retas drabuţis ar indas buvo švarūs. Tėvui ši tvarka tiko,

nes be vargo rasdavo norimą daiktą. / Netvarkingai sudėti daiktai, tėvo nuomone, labiau matomi,

juos lengviau rasti.

3. Benučiui nepatiko tėvo netvarka. / Jis norėjo atskirti savo daiktus nuo tėvo daiktų. / Benutis buvo

įpratęs gyventi tvarkingai.

4. Tvarkos salelė – metafora. Autorė pabrėţia, kad berniukui tėvo tvarka nepatiko, jo „savisaugos

instinktas reikalavo tvarkos“.

5. Berniukas liūdnas, neramus, tačiau stengiasi prisitaikyti prie naujų sąlygų.

6. Benutis jaučiasi vienišas, tarsi įkalintas.

7. Berniukas yra tvarkingas, paklusnus, nuovokus, savarankiškas.

8. Tėvas suvokia, kad jo „tvarka“ sūnui nepatinka. / Tėvas maloniai nustebęs.

2 tekstas

1. Publicistinio stiliaus. Esė aptariama aktuali tema – jaukių namų kūrimas. Autorius išsako savo

nuomonę laisvu stiliumi, pasitelkęs vaizduotę.

2. C Vaikystę menantys namai.

3. Dvasinės vertybės svarbesnės uţ materialias.

4. Paslaptingi virtuvės kvapai, ţolelės, seni vaikystės veidrodţiai – tariamai mistinės detalės.

5. Meilė.

6. Namus reikia kurti kantriai, su meile, stengtis, kad jie atspindėtų gyventojų dvasią.

7. Kiekvieni namai gali būti brangūs, jeigu jie kuriami su meile, dėmesiu vienas kitam.

43


1. Apie namus.

2. Kodėl materialios vertybės nėra jaukių namų pagrindas? Kodėl namuose svarbu turėti savo

kampelį (savo erdvę)?

3. Puodelis su sostinės senamiesčio atvaizdu (pirmame tekste), virtuvės detalės (abiejuose

tekstuose), jos interjeras, veidrodţiai (antrame tekste).

4. Abu moka kurti namų jaukumą, stengiasi būti originalūs, vertina prisiminimus, senus, mielus

daiktus, myli ir prisimena jiems brangius namiškius.


1. Ant boruţės sparnų Benutis išdėliojo dantų šepetėlį, paprastą pieštuką, bloknotėlį ir tuščią

degtukų dėţutę vabalams gaudyti.

Vienarūšiai papildiniai.

2. Benutis išsirinko lėkštę ir stalo įrankius, pavalgęs išmazgodavo juos prie šulinio ir padėdavo ant

krosnies kraštelio.

Epitetai: tvarkingas, atsakingas, savarankiškas...

3. Ten uţ medţių, uţ vingio, jis jusdavo tolstant mamą, jusdavo jos suknelę, ne tą su katilėliais, o

ţalią, naminę, susagstomą – jusdavo per ją lyg per tvarstį nuo karščiuojančios ţaizdos sklindant

šilumą. Tame sapne visi: kelias, medţiai, krūmokšniuose šmėţuojantys ţmonių ir ţvėrių šešėliai –

visi buvo susitarę paslėpti nuo jo mamą.

Dar Benutis sapnuodavo muziejų su ryškiais, per daug ryškiais eksponatais ant stalų. <...> Tai ir

buvo daiktai – mamos daiktai: ţvilgančios ir grakščios lyg juodos gulbės siuvamosios mašinos

Singer, plokštelės pageltusiuose ir net apipelėjusiuose dėkluose, vonia su kalkių ţemėlapiu dugne,

porcelianinis arbatinis, tarsi dramblio mutantas plonu liaunu straubliu, ţydra uţrašų knygelė su

pakalnutės ţiedeliu, nuo senumo byrančiais lapais...

4. Benučiui pasirodydavo, kad pasilieja per pievas lyg iš krantų išsiverţusi banga. Jis uţmiršdavo,

ką šiandien veikė. Nejusdavo vėsos ir alkio, tarytum liaudavosi buvęs savimi. Tik jo širdis,

nepaisydama ribų, tvindavo į visas puses lyg patiklus, išsiilgęs vanduo. Ir jeigu tuo metu

atsikąsdavo duonos, kurios išsinešdavo į kiemą pakramtyti, tai saldţiarūgštis jos skonis pasklisdavo

44

jame lyg greita aštri šviesa. Jos bauginantis greitis tuojau sugrąţindavo Benutį į kūną. Jį

supurtydavo laimė, laimė be prieţasties, išgyvenama vien tik juslėmis – bet nuo jos galėjai raudoti

balsu, nusidraskyti nuo šonkaulių raumenis ir išprotėti.

Vakaro pievos, nuskausminančios ir išsiviliojančios sielą, ir švieţios duonos su kmynais skonis,

įsakmiai grąţinantis Benutį į vienį, – šios dvi naujos laimės ţadėjo jam kitas, dar stipresnes ir

slaptesnes.

5. Vaikystėje nusiţiūrėjęs į tėvą kai ko išmokau, dabar ir pats mėgstu ką nors kalti, pjaustinėti,

lyginti, statyti, projektuoti. Gal dėl to ir man kilo noras beveik savo paties rankomis pasistatyti iš

Paserbenčio parsiveţtą tėvų namą „ant Vilniaus kalnelių“, kaip dainuodavo mano dėdė Antanas.

Jaučiu smagumą, jeigu gerai veikia oblius, aštrus kaltas, smagiai kaukši plaktukas, minkštai į medį

lenda grąţtas, kvepia besiraitydamos skiedros. Deja, dabar jau pereita prie visokių elektrinių

prietaisų, o tėvo įrankiai ilsisi sukabinėti ant sienų ar vienas prie kito suguldyti sandėlyje. Jau ir tėvo

oblius neturi darbo.

Tie greiti ir patogūs elektriniai įrankiai šiandien manęs nelabai traukia, nes su jais nepatiriu

medţio, medţiagos savybių, smagumo ką nors meistruoti, nejaučiu, kad tai sumanumo

reikalaujantis rankų darbas. Rodos, jausdavau, kad įrankiai ir pačios rankos, tarsi be mano valios,

ţinodavo, ką joms daryti.

6. Visi esame girdėję tokį posakį: „Namai – pragarai, be namų negerai.“ Išties kartais norime kuo

greičiau ištrūkti iš namų, o kartais ilgiau svečiuodamiesi pajuntame kaţkokį keistą jausmą – lyg ir

ilgesį, lyg ir meilę. Tačiau namai – ne tik keturios sienos, ne tik gyvenamas būstas. Tai vieta,

kurioje mes daugiausia praleidţiame laiko, kur galime deramai pailsėti. Taigi namai yra didţiausia

ţmogaus vertybė.

45

15 TESTAS


1 tekstas

1. „Kas išstums iš eilės dvimetrinį dešimtoką? Jie nelabai ir stojasi į eilę. Maţesni paburba, bet

praleidţia.“

2. Dialogas – dviejų ar kelių ţmonių pokalbis. Šio teksto pokalbis neįprastas: kalba tik Julius,

Kleopo mintis galima vadinti vidiniu monologu.

3. Julius klasėje didţiausias, imtynininkas, turi lyderio savybių: pasitikintis savimi, įţūlus, turi

„tarną“.

4. Opa – ţaizda; silpnoji pusė ar vieta, blogybė, negerovė.

5. Kleo yra nedidelio ūgio, liesokas, ramus, objektyviai vertinantis situaciją, ryţtingas, drąsus,

vikrus; muzikantas.

6. Lengvai, be pastangų. / Išstumia iš eilės lyg nereikalingą daiktą.

7.1. Nusiţengimai: neišmokta pamoka, „netinkamas“ drabuţis, stumtelėjimas, numinta koja,

sugaišintas pertraukos laikas.

7.2. Julius klasėje stipriausias, niekas jo neįveiktų, jei net ir pasipriešintų.

8. Sūrumas – nepasitenkinimas savimi, paţeminimo jausmas.

9. Autorė norėjo pateikti skaitytojui patyčių mokykloje problemą, skatinti mokinius nesitaikstyti su

patyčiomis, kovoti uţ savo teises.

10. Kodėl paaugliai mano, kad visada teisus tas, kuris yra stipresnis? Kaip kovoti su patyčiomis?

Kodėl tyčiojamasi iš silpnesniųjų?

2 tekstas

1. Interviu. Ţurnalistės pokalbis su ţinoma asmenybe pateikiamas ţiniasklaidos priemonėse.

2. Ţmogiškasis motyvas: Leonidas Donskis norėtų, kad Lietuvoje būtų maţiau nelaimingų vaikų.

3. Nevienodo lygio mokyklos, dideli klasiniai skirtumai.

4. Donskio nuomone, saugiau Lietuvos mokyklose – nėra tokių baisių lygio ir santykių kontrastų.

5. Fizinį ir ţodinį smurtą.

6. Tai „brutalios psichologinės atakos prieš ţmones“.

46


1. Patyčios, jų prieţastys ir pasekmės.

2. Apysakos ištraukoje rašoma apie fizinį ir ţodinį smurtą. Donskis labiau smerkia ţodinį

(psichologinį) smurtą.

3. Ir ţodinis, ir fizinis smurtas ţemina ţmogų. / Ţmonės, iš kurių tyčiojamasi, yra nelaimingi. /

Ţmogus, iš kurio nuolat tyčiojamasi, gali padaryti ţalos ir visuomenei, ir sau.


1. Prie rankų – nė vieno , čia niekas nė nestabteli mazgotis rankų, kad ir kaţin

kiek plakatų su mikrobais ir prie būtų prikabinėta.

2. „Su mergelėmis neprasidėsim“, – pirmąją rudenėlio mokyklėlėje dienelę pareiškė Guliašėlis.

3. Vakare įsiţiebia Stefanijos ţvaigţdė... Taip mama praminė Vakarę, nes ji sušvinta dar blausiame,

ne visai sutemų nuspalvintame danguje kaip tik toje vietoje, kur uţ miško dunkso senosios

Stefanijos sodyba su septyniais įvairiausio plauko ir didumo šunimis, pririštais prie daugybės

priestatėlių ir darţinaičių išlinkusiomis nugaromis, ir visų duryse kabo po dideliausią spyną; pati

Stefanija – aukšta, liesa, plačiausiais sijonais apsisegusi, ateinanti pas mus tai kur nors

pasiskambinti, tai vaistų ar pinigų skolintis – yra sakiusi, kad kas vakarą uţrakina septyniolika

spynų ir uţ tą rakinimą ją vis keikiąs Culius, kuris iš tikrųjų yra Česlovas – lyg ir Stefanijos

samdinys, lyg ir gyvenimo meilė...

4. Tie penki kilometrai autobusu – lyg šimtas mylių. Turbūt dėl to, kad man šlykščiai gėda. Ir gaila

tos maţosios rudaplaukės garbanės, kuriai, matyt, diena irgi buvo ne iš geriausiųjų. Ar galima

pavydėti ţmogučiui, penkmečiu jaunesniam uţ tave? Kaip drįsau gėdytis tikros savo sesers vien dėl

to, kad norėjau pasirodyti Agnei? Tai aš, vyresnysis brolis, turėjau nušluostyti Gilei ašaras ir

nuvalyti purvą! Ar ji manęs atsiţadėtų, jei paslysčiau ant polaidţio srovelės išgaląsto ledokšnio?

Per tą nelemtą įvykį valgykloje Gilė turbūt būtų pirmoji puolusi prie manęs, o gal ir maţais

kumštukais apkūlusi Guliašą. Ji – kovotoja. O įkyri tik dėl to, kad maţa.

47

Sesuo atsisuka ir pakelia į mane savo dideles ţalsvas akis. Jos ţvilgsnį sunku atlaikyti.

Bijodamas, kad nesitvenktų ašaros, bandau jai kuo šelmiškiau mirktelėti... Pavyksta. Tegul bent jos

maţoje širdelėje nelieka nuoskaudos. Juk mudu tik slaptieji agentai. Šnipai. Apsimetėliai.

5. Seniai nuošė plojimai per muzikos mokyklos ataskaitinį koncertą, nuvyto Agnės dovanoti

bijūnai, net mamos dešimtokai išlaikė lietuvių kalbos egzaminą. Ant nosies – Joninės. O aš nerandu

sau vietos visą vasarą. Atostogos...

Porą dienų praleidome prie jūros. O šiaip – namie pilna visokio knebinio. Gerai, kad moku

vairuoti traktoriuką. Man patinka juo šienauti kiemą, sodą. Sėdi atsilošęs ir suki ratus, vis

atsigręţdamas atgal ir uţmesdamas akį į stiklinį langelį: ar dar iš paskos besivelkantis drobinis

maišas neprisipildė ţolės? Smagu, kai pūsteli vasaros vėjūkštis ir į nosį muša ką tik nupjautos vejos

kvapas. Taip sodriai ţolė kvepia turbūt tik vasarą. Net gaila jos, vis skutamos ir skutamos, – turbūt

ir ji, kaip ţmogus, norėtų uţaugti didelė didelė... Bet jei taip daţnai nešienausi, suvargsi – ilgesnių

„gaurų“ neima peiliai, o ir šienauti – anoks čia malonumas: spėsi apsukti porą ratų, ir tiesiu taikymu

į komposto duobę...

Ką darytų mama, jei manęs nebūtų? Ji taip ir neišmoko uţvesti raudonojo traktoriuko, o kur dar

– įpilti benzino, tepalo?..

6. Paauglystėje kone kiekvienas patiria įvairiausių išgyvenimų: juk taip svarbu įsilieti į bendraamţių

grupę ir kaip nors išsiskirti iš visų. Iš principo vaikų noras išsiskirti, pritapti prie kitų, siekis būti

populiariems tarp bendraamţių sukelia nepagarbų elgesį su tais, kurie tuo metu negali apsiginti.

Problema ta, jog vaikams sunku atskirti, kokiais poelgias reikia didţiuotis, o kokių – gėdytis.

Vaikui šeima ir ţmonės, tarp kurių jis auga, tampa savotišku autoritetu. Svarbu, kad vaikai suprastų,

jog tyčiodamiesi iš kitų, juos ţemindami ir skaudindami jie elgiasi gėdingai.

48

16 TESTAS

Teksto suvokimo ir literatūros žinių taikymo užduotys

1 tekstas

1. Dramai. Nėra pasakotojo, įvykiai perteikiami veikėjų dialogais.

2. Ţmogiškųjų vertybių patikrinimas. / Vidinių pokyčių įsivertinimas. / Naujoko susipaţinimas su

bendraklasiais.

3. Surask save – savianalizė; draugo neišduok – ištikimybė, patikimumas; priešo nebijok – drąsa;

pasistenk, kad kitiems nebūtų su tavim nuobodu – patrauklumas, originalumas.

4. Degimas – noras veikti, paţinti, nenustygti vietoje.

5. Rūtai dabar svarbesnės ne išorinės, o vidinės savybės. Ji keičiasi, perkainoja vertybes.

6. Alis rado savo grūdą – suprato, ko yra vertas, ko siekia. Virga nori būti drąsi, įdomi, graţi. Simas

mokosi būti kultūringas, tolerantiškas.

7. Gali laukti kiek nori, noras neišsipildys, niekas nepasikeis.

8. Sąţiningas, nelinkęs apgaudinėti, gudrauti: „Darius uţsimerkęs numeruoja – ir vis pro šalį.“

9. Apie pereinamojo amţiaus krizę – paauglystę.

10. Savianalizė padeda lengviau išgyventi paauglystės pokyčius. / Radęs bendraminčių gali pasijusti

individualybe. / Paaugliai turėtų stengtis paţinti save.

2 tekstas

1. Publicistinio stiliaus.

2. Kiekvienam paauglystė pasireiškia kitaip – skirtingu laikotarpiu, skirtingais poţymiais.

3. Paauglio ir jo tėvų nuostatos ima nesutapti, todėl santykiai darosi įtempti, tėvai labiau jaudinasi

dėl nesutarimų su vaiku.

4. Paauglystė baigiasi, kai jaunuolis suvokia savo tapatumą, susikuria savo vertybių sistemą,

išmoksta analizuoti ir vertinti poelgius, sugeba prisiimti atsakomybę.

5. Paauglys išmoksta atsipalaiduoti, išsiskirti iš kitų, gerbti kitokį poţiūrį, suprasti save ir kitus.

6. Pasitikėjimas, ištikimybė, interesų ir pomėgių bendrumas.

7. Paauglystė nebus krizinis laikotarpis, jeigu ir vaikai, ir tėvai bus susipaţinę su šio laikotarpio

ypatybėmis. / Tik bendraudamas su bendraamţiais paauglys mokosi atrasti save.

49


1. Kodėl paauglystė yra ypatingas ţmogaus gyvenimo tarpsnis? Kas galėtų padėti paaugliui

lengviau pergyventi paauglystę? Kuo svarbus paaugliui bendravimas su draugais? Kodėl

paauglystėje tokia svarbi savianalizė?

2. Pirmame tekste paauglystė įvardijama kaip pereinamasis amţius, vaikų krizė, o antrame – ir

vaikų, ir tėvų krizė.

3. Abiejuose tekstuose įţvelgiama panašių vertybių: bendravimas, savianalizė, individualumas...

4. Pirmame tekste atskleidţiama vaikų pagarba mokytojai, antrame kaltinami tėvai, kad daţnai

nesupranta savo vaikų.


1. Jeigu nori būti mūsų draugas, atsimink tokią taisyklę: surask save, draugo neišduok, priešo

nebijok ir pasistenk, kad kitiems nebūtų su tavim nuobodu.

2. Susitikimai su bendraamţiais leidţia atsipalaiduoti.

Susitikimai – išsiskyrimai; atsipalaiduoti – įsitempti.

3. Kodėl naktį mintys visada liūdnesnės ir juodesnės? Kodėl jaučiuosi toks niekam nereikalingas,

nemylimas?

Jei manęs nebūtų, ar kas nors liūdėtų? <...>

Mėnesienoje supasi senosios slyvos šakos. Jei būčiau šuo, dabar tikrai kaukčiau ţiūrėdamas į

mėnulį.

Rytą tikriausiai viskas atrodys kitaip. <...>

Pro durų stiklą matau sklindant šviesą. <...>

Jei nueičiau pas ją [mamą], prisiglausčiau ir pasakyčiau: „Mama, mane apniko juodos mintys,

negaliu uţmigti...“, mama turbūt mane apkabintų ir pasakytų: „Nagi, šok į lovą. Pasišnekėkim,

sūnau.“ Ir mudu šnekėtume, šnekėtume apie viską... O paskui sumigtume suglaudę galvas, kaip

tada, kai buvau maţas ir mama vakarais man sekdavo pasakas.

4. Rokas gulėjo atviromis akimis ir stebėjo, kaip iš po stalo, kėdės, iš po lango rėmų – iš visų, nors

ir maţiausių daiktų ropojo šešėliai, slinko į vidurį kambario, tįso, pynėsi, maišėsi tarpusavy. <...>

50

Rokas uţsimerkė, ramiai patūnojo klausydamasis, kaip uţmigęs lyg didelis ţvėris šnopuoja

miestas. Virš miegančių ţmonių švysčioja perregimi balzgani sapnų šleifai. Jie plazda, ieško praviro

lango ar balkono, pro kurį galėtų įsmukti vidun. Ten sapnai susigeria į ţmonių galvas, ramina,

guodţia, teikia viltį, netgi nurodo darbus, kuriuos ţmogus privalo padaryti rytą, o paskui, atlikę

savo paslaptingąją misiją, tyliai išnyksta.

Rokas troško sapnų, bet jie lyg tyčia pro atvirą langą neskrido vidun. Atvirkščiai – visi kambario

daiktai ir jų šešėliai jam atrodė priešiški ar įţūliai abejingi. Bene įţūliausias buvo ţadintuvas: jis

garsiai tiksėjo, tarsi Roko nė nebūtų buvę. Neapsikęsdamas jis pakilo ir išnešė laikrodį virtuvėn.

5. Rokas išlipo paskutinis ir vėl, kaip ir kiekvieną dieną, apsidţiaugė: niekas jam nemina ant kulnų,

niekas nesuka galvos – joje gali laisvai blūdinėti kokios tik nori mintys. Tos penkiolika minučių,

kurias jis eina nuo stotelės ligi savo namų, – pats nuostabiausias laikas. Jis stypina pamaţu, rankas

įsimurkdęs į dţinsų kišenes, truputį pakėlęs dešinį petį, kad nesmuktų krepšio dirţas. Nemato

ţmonių – pastebi tik šunis, bet jų būna retai, kokius du kartus per savaitę, todėl daţniausiai perkrato

mintyse tai, kas vyko mokykloje. Perkrato atidţiai, vis stabtelėdamas, lyg ţiūrėtų vaizdo juostą iš

kito galo. Ne, nieko svarbaus šiandien neįvyko. Gavo algebros trejetą – taip ir turėjo būti, vakar nė

neatsivertė uţdavinyno. Paleido iš nosies juką Benui. Netyčia, aišku, bet auklėtoja jį vėl apšaukė

„laukiniu“. Taip irgi turėjo būti, nes auklėtoja jau kelintą sykį priklijuoja Rokui tą „lipduką“. Tegul

klijuoja! Kai turi kokį skambų vardą, gali pasislėpti kaip po skėčiu. Nori – kyšteli ilgą nosį, nori –

kreivą snukį parodai. Ţodţiu, gali po juo pasislėpti nuo visų pasaulio negandų ir niekas neţino, kas

dedasi tavo širdy.

6. Mūsų mokykloje iš viso mokosi 452 mokiniai. Mokytis tikrai įdomu ir smagu todėl, kad gausu

įvairių renginių, kuriuose dalyvauja nemaţa mokinių. Mokyklos laikraštyje spausdinama straipsnių

apie mokyklos gyvenimą, o švieslentėje informuojama apie naujus renginius. Mūsų jaunieji

krepšininkai šiais metais dalyvavo penkeriose varţybose, iš jų laimėjo net dvi pirmas vietas.

51

17 TESTAS

Teksto suvokimo ir literatūros žinių taikymo užduotys

1 tekstas

1. Reklama.

2. Administraciniam stiliui. Pagrindinė šio stiliaus funkcija – informuoti.

3. Skaitytojai, kurie domisi savo šalies (Lietuvos) istorija.

4. Sudominti skaitytojus reklamuojama knyga.

5. Vaizdu (knygos viršelis), retoriniais klausimais, knygos anotacija.

6. Tinka bet koks motyvuotas mokinio atsakymas.

7. Tinka bet kurį mokomąjį dalyką apibūdinantis sakinys.

2 tekstas

1. Diagramomis raiškiai grafiškai pateikiami ir palyginami susisteminti duomenis.

2. Duomenys, grafinis vaizdas.

3. Glaustumas, tikslumas, oficialumas.

4. Išsilavinimas turi didelę reikšmę: neišsilavinę vyrai visai neskaito, o daugiausia skaito aukštąjį

mokslą baigusios jaunos moterys.

5. Tinka bet koks mokinio pateiktas argumentuotas atsakymas.

6. Daugelis tėvų teigia turintys namuose vaikiškų knygų, tačiau, pasak ankstesnių diagramų

duomenų, vaikai skaito labai maţai.

7. Knygas daugiausia skaito išsilavinę ţmonės, o vaikai skaito per maţai. / Nors išsilavinę tėvai

namuose ir turi nemaţai vaikiškų knygų, bet jiems nepavyksta sudominti vaikų.


1. B Negroţiniai.

2. Pirmame tekste: A Dalykinė, antrame: C Techninė.

3. Tikslas – supaţindinti, informuoti, sudominti, skatinti kritinį mąstymą.

52


1. Na, štai, paaiškėjo ir dar viena sąvokos gija: per skaitymą galime patirti dvasinį gyvenimą,

suprasti save.

Sudėtinis bejungtukis sakinys. Na, štai, paaiškėjo ir dar viena sąvokos gija, kad per skaitymą

galime patirti dvasinį gyvenimą, suprasti save.

2. Skaitant galima būti savimi, reflektuoti savo patirtį.

Reflektuoti – apmąstyti.

3. 1. Ar galima sykį visiems laikams pasakyti, kas juoda, o kas balta? 2. Pavadindami daiktą

(reiškinį) vardu, apibrėţiame ir jo kokybę, parodom savo santykį su juo. 3. Ţodţių sąţinė yra

kalbantysis. Bet, Viešpatie, kokia tai buka, surambėjusi, o gal jau ir visai negyva sąţinė! Vargšai tie

mūsų ţodţiai, jie net parausti nemoka. Mūsų sąmonėje yra jų gimtinė – ţemė, kuriai vis sunkiau

pagimdyti teisybę. Tad ir einame į kaţkokią naują asmeninio ir visuomeninio bendravimo kokybę,

įtariai ţiūrėdami į kiekvieną, kurs kalba maţdaug tą, ką galvoja. 4. Tikrojo ţmogaus dvasios veido

būtent ir ieško poezija, nušluostydama nuo jo visokiausias apnašas.

4. Ne sykį ir ne viena proga esu šlovinęs knygą. Ir ne aš vienas. Nesutikau ţmogaus, kuris būtų

skundęsis, kad jo gyvenime buvę per daug knygų, negirdėjau, kad knyga būtų suţlugdţiusi kam

kūrybinį polėkį. Tiesa, yra ţmonių, kuriuos pavadiname „knyginiais“, knygos ţmonėmis, tačiau ir

šiuo atveju turbūt tiktai pabrėţdami ne visišką tokių ţmonių kompetentingumą gyvenimo – tos

pirminės tikrovės – klausimais. Pasinėrus į kokios problemos studijas, iš tiesų kartais nesąmoningai

pasitraukiama, išeinama iš konkrečių laiko ir erdvės koordinačių. Uţsidaroma mokslinėje ar

meninėje erdvėje. Kasdienybės pašauktas, toks ţmogus tikrai gali pasirodyti naivus ir juokingas –

ne veltui daugybėje anekdotų pasakojama apie ţymių mokslo ir kultūros vyrų išsiblaškymą,

uţmaršumą, vaikišką nesusigaudymą buities dţiunglėse. Bet ar tai galėtų būti priekaištas knygai?

Mane knyga visada veikia provokuojamai, skatinamai, ne į pusiausvyrą kreipia, o veikiau stumia

iš jos. Ţadina, kelia, drumsčia, rodo, vilioja, gundo... Po ilgesnės tylos, po uţsitęsusios pauzės, gera

knyga man padeda vėl įpūsti ugnelę, išjudina mintį, vaizduotę, sudrebina širdį.

5. Mūsų civilizacija yra knygos civilizacija, esam knygos vaikai, uţaugę jos namuose, pro jos

langus ir šiandien į pasaulį ţvelgiame, siekdami priartėti, paţinti, pamilti viską, kas yra, ką atėję

radome, ką išeidami paliksime. Suprantu, kad šių dienų pasaulio triukšmas daţnai nustelbia tylų,

53

intymų knygos kalbėjimą, kad kasdieninių rūpesčių uţimtos ţmogaus rankos daţnai jau nepajėgia

pakelti knygos, atversti jos naujo lapo. Tačiau knyga kantri, ji laukia, ji nepriekaištauja – mūsų

motina, sesuo, mylimoji.

Man teko labai sunkus uţdavinys – pasakyti ţodį apie knygą, tartum paskelbti tostą jos puotoje,

iš anksto ţinant, kad niekada neišsemsi jos gilumos, niekada nepasisotinsi jos duona, kuri stovi

bibliotekų lentynose, ţydi arba noksta ţmogaus dvasios dirvoje. Suprantu, kad turėčiau kalbėti labai

paprastai – kaip apie gerą paţįstamą, kaip apie bičiulį, kurį kasdien sutinku... <...>

Dabar jau aišku, kad aš neapsieisiu neištaręs pačios banaliausios frazės: kalbėti apie knygą – tai

reiškia kalbėti apie ţmogų.

6. Skaitymo nauda yra be galo didelė. Manoma, kad ţmonės, kurie skaito knygas, yra kūrybingesni

nei neskaitantieji. Be to, skaitymas veikia vaizduotę ir atmintį, o jos yra susijusios. Specialistai

teigia, kad paţintis su knyga turi prasidėti dar ankstyvoje vaikystėje, kol formuojasi vaiko vertybių

sistema. Tačiau ne visus suţavi knygų skaitymas ir ne visi nori laisvalaikį paskirti skaitymui. Todėl

uţuot skaitę knygas, kai kurie mieliau sėdi prie televizoriaus.

Documents

LIETU KALBA...skatina ir visuomenę (suaugusiuosius) keistis, tobulėti. / Meilė vaikams įkvepia suaugusiuosius daryti kilnius darbus. 4. Ţmonės skaitys labai daug, visur ir visada