Leidžiamas nuo 1992 m. Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijos laikraštis

2016-2017 m. m. Nr. 1 (144)

Nukelta į 3 psl.

KETURI MĖNESIAI GIMNAZISTO SUOLE

Kaip sekasi naujokams „Aušros“ gimnazijoje, domėjosi mūsų korespondentas GUSTAS VAŠKELIS, IIA klasė.

– Kodėl nusprendei tapti „Aušros“ gimnaziste(u)? Žyginta Jašinskaitė: – „Aušros“ gimnaziste nusprendžiau tapti todėl, kad daugiau gimnazijų Vilkaviškyje nėra. Andrius Daugėla: - Todėl, kad ši gimnazija, mano nuomone, – man geriausias pasirinkimas. Gal dėl to, kad domėjausi kitų mokinių, kurie mokosi arba mokėsi gimnazijoje, nuomone apie šią švietimo įstaigą ir jie visi, lyg susitarę, teigė, kad gimnazijoje mokytis puiku. Todėl ir nusprendžiau rinktis šią alternatyvą. Viktorija Želvytė: - „Aušros“ gimnaziste nusprendžiau tapti todėl, nes noriu tobulėti, pasiekti daug naujų rezultatų, o gimnazija puikiai atitiko mano lūkesčius. Benas Karpavičius: - Mano apsisprendimą lėmė vienas dalykas: girdėjau, kad „Aušros“ gimnazijoje mokytojai labiau moka bendrauti su mokiniais nei mokytojai kitose mokyklose. – Kokia tavo nuomonė apie „Aušros“ gimnaziją? Ar ji atitiko tavo lūkesčius? Žyginta Jašinskaitė: – Taip. Atitiko. Eidama čia mokytis žinojau, kad reikės įdėti daug darbo ir pastangų, norint pasiekti gerų rezultatų. Dabar tuo pati įsitikinau. Andrius Daugėla: - Konkrečios nuomonės susida -ryti nespėjau, tačiau gimnazijos personalas ir netgi patys mokytojai, atrodo, nusiteikę tikrai labai rimtai. Ateidamas čia mokytis tikėjausi gerų mokymosi sąlygų, todėl mano lūkesčius mokykla tikrai pateisi-na. Benas Karpavičius: - Gimnaijoje yra smagi ir

draugiška aplinka. Joje jaučiuosi gerai, yra smagu mokytis. Visi mano lūkesčiai - patenkinti. – Ar tau patinka gimnazijoje dirbantys mokytojai bei jų vedamos pamokos? Žyginta Jašinskaitė: – Mokytojai - skirtingi. Jų yra visokių, visokių ir reikia (šypsosi). Kaip sakant - ne viskas auksas, kas auksu žiba (šypsosi – aut. pasta-ba). Andrius Daugėla: - Pradžioje viskas atrodė labai keistai, bet vėliau, įsiliejus į gimnazijos bendruomenę, apsipratau. Pamokos yra įdomios, mokytojai puikiai geba sudominti savo mokomu dalyku. Viktorija Želvytė: - Man patinka visi mokytojai, kurie mane moko, nors ir ne visi mokomi dalykai

ATRASK ŠVIESĄ SAVYJE

Tars i žva kės l i epsna užges o p askut inės l apk r ič io d ienos . Pras idė j o Advent as – p as lapt ing iaus ias i r prasming iaus ias pr ieška lė d in is l a i kot ar pis . Tai ger iaus ias l a i kas Grož io p aieškoms s avo v iduj e , s avo apl in koj e , s avo p as au ly j e . Tai me-t as p a k laust i s avęs , koks yra mano s an-ty k is su Mei le i r Iš t i k imy b e? Kok ią ž in ią į s avo š i rd į į s i l e i s iu p er š i as Ka lė das i r kok ia j a p at i kės iu ? Kok ie š i e met ai buvo t au , mie las Gimnaz is te? Ar p ajut a i Dž iaugsmo, Ti kė j imo s av imi i r Mei lės ž in ią? O ga l į š i rd į į s i l e idai v ien py kt į , melą , b aimę i r nuolat in į nuogąst av imą? Ar va kar y kštė nes ėk mė, i š švai s ty t as l a i kas i r š i rdgė la ,

pra la imėj imas Tave nu l iūdino? O ga l t a i dar l abiau sust ipr ino norą s i ekt i s avo Gy ve-nimo Ti ks lo? Nešvais ty k l a i ko b lo-g iems pr i s iminimams. Advento l a i kot ar pis –

t a i s anty k io l a i kot ar pis . Kai nuty lu i r į s i k laus au. Ką ka lb a Tavo š i rd is? Ar š i a i s met ai s buvai Ž mogumi, dž iūgaujanč iu , i e škanč iu , k lys t anč iu , b e t nor inč iu p a-k i l t i ? Ir j e igu neras i at s a kymo į š iuos k laus i -mus , v i s t i ek nenus imin k . . . Ie škok s av y j e s avo t a lento, p as inaudok Tau te i k iamomis ga l imy b ėmis tobu lė t i , pratur t int i s avo g y venimą tuo, kas t ave dž iug ina . Padėkok žmonėms, ku-r ie Tavo g y venimą daro šv ies esn į i r prasmingesnį , žmonėms, kur ie sute i k ia Tau noro s av y j e s o dint i G ėr io, Kūr y b os i r Tobu lė j imo s o dą . O ga lbūt pravers š i e p at ar imai : ŠIANDIEN aš būs iu mandagus i r p as lau-gus , n ieko nek r i t i kuos iu i r nes i kės ins iu ką nors p at a i sy t i ar drausmint i , i š skyr us s ave p at į . ŠIANDIEN aš būs iu l a imingas , nes esu su kur t as l a imei ne t i k būs imajame p a-s au ly j e , b e t i r š i ame. ŠIANDIEN aš pr i s i t a i kys iu pr ie apl in ky bių , nenorė damas , kad j os p a k lustų mano užgaidoms. ŠIANDIEN aš p ask i rs iu deš imt minučių gerai k nygai , pr i s imindamas , kad kaip mais t as re i ka l ingas kūnui , t a ip gera k nyga – s i e los g y venimui . ŠIANDIEN aš p adar ys iu gerą darb ą i r apie t a i n iekam nep as a kos iu . Ar pras idė j ęs Advent as i r Ka lė dos bus b a l tos , spindinč ios i r dve l k ianč ios vai -kyste? Ju k t a i pr i k laus o t i k nuo Tavęs , mie las Gimnaz is te . Kiek s avo t i k r umo įdės i į š į l a i kot ar pį? Ir ką p amatys i k i -t ame, š a l i a e s anč iame: Ž mogų kaip D ovaną ar kaip s t ab dį s avo g y venime? Je i p amatys i Ž mogų kaip dovaną – būs i l a imingas . Mes – tė vai – tuo nuoš i rdž ia i t i k ime. . . Tegu l š i s l a i kot ar pis bus šv ies os t ar p-snis . Tegu l Tavo namai bus spindinč ios ramy b ės uost as , o t avo mintys – romios i r dž iaugsmingos .

Tave my l intys Tė vai

Mieli „Žibinto“ skaitytojai, . . .Ar kada pagalvojote, kokie keisti tie metai: tai nusninga obelų žiedlapiais, tai nulyja lietūs, tai, kasmet, ruduo išdrasko spalvingų gėlių žiedų bei medžių lapų mozaiką, ir privilioja žiemą, kuri dau-giau būna darganota ir be sniego, o vakarai ilgi ir tamsūs... Mažo miestelio tamsiomis gatvelėmis šen bei ten šmėsteli ir staiga kažkur dingsta susigūžę siluetai… Žvarbu, šalta... – Gal taip sukuriamas saugumo ir sterilumo jausmas, kur žūva žmogiškieji mikrobai ir virusai?.. Bet pasakyk, o Žmogau, ar pavyks šalčiui išstumti pyktį, pagiežą, nesantaiką ir pavydą iš suledėjusios širdies?

Artėja gražiausios metų šventės – KALĖDOS. Norisi tikėti stebuklu ir laiminga metų pabaiga – ateinančių metų pradžia, kurioje būtų gera gyven-ti, mokytis, dirbti, draugauti, bendradarbiauti... Gebėkime džiaugtis... Matykime grožį... Skleiskime šilumą... Pakilkime virš savo ambicijų, atsisakykime nuoskaudų, blogų minčių, pavydo... Tegul tik gėris, švari sąžinė, tiesa ir šviesios svajonės tampa neišardomos mūsų visų kasdienybėje.

GRAŽIŲ ŠV. KALĖDŲ! LAIMINGŲ IR PRASMINGŲ 2017 METŲ!

Gimnazijos administracija

Sus iburkim v i s i į švent inį ratą , Uždekim š irdy po Kalėdų žvakelę – Šventą ir tokią v ienintelę baltą , kur i mus š i ldy tų , deg tų ir neužgestų . . .

M. Marč iu l iony tė

Žvaigždynų kerinti šviesa užliejo žemę. Netie-sa, kad pasakoms neliko vietos... Vėl lyg vaikystėje visi Eglutę puošiame linksmi – stebuklas senas neišblėso...

Artėjančių švenčių proga visai gimnazijos ben-druomenei nuoširdžiai linkime linksmų šv. Kalėdų ir laimingų 2017 metų!

„Žibinto“ redakcija

LINKSMŲ ŠV. KALĖDŲ!

LAIMINGŲ 2017 METŲ!

Na kti s p er ž i ng sn į at s i tr au k i a ,D i en a v i enu a k i m i r k sn iu i l g ė j a .

Ši rd y g er u m a s au g a , p l e č i a s i i r sk l e i d ž i a s –

Šventų Ka l ė dų r y t a s j au ar tė j a .Ir vė l t i k ė j i m a s , k a d bu s š v i e su, g r a ž u

i r ty r a ,Ir vė l n auj a v i l t i s apl an k o mū sų d i en ą .

Te g u l t i k ė j i m a s b a lt a g ė l e pr a ž yst a ,Te g u l m a ž i s tebu k l ai k a s d i eny b ė s au g a

i r tv i r tė j a . . .

Guodžio 10–11 dienomis Prienuose vyko respublikinis vaikų ir moksleivių liaudiškų šokių konkursas ,,Aguonėlė“ – 42 šokių grupės iš visos Lietuvos, jau atrinktos iš pirmųjų ir antrųjų turų, Prienų kultūros ir laisvalaikio centre varžėsi dėl geriausiųjų vardo. Mūsų gimnazijos merginų šokių kolektyvas ,,Norija“ buvo pakviestas dalyvauti iškart į antrąjį turą. nes regioniniame ture pasirodė geriausiai, pelnė I laipsnio diplomą ir pakvietimą dalyvauti nacionaliniame ture. O nacionaliniame ture varžosi patys geriausi Lietuvos kolektyvai, pelnę įvairiausių laimėjimų, pasiekimų įvairiuose šokio festivaliuose, konkursuose.„Aguonėlės“ konkursas mūsų šokėjoms, kaip jos pačios sakė, buvo tikras iššūkis, nes lietuvių liaudies šokius daugiausiai jos šoka tik šokių šventės metais, kai nori su geriausiais šokių kolektyvais dalyvauti Dainų ir šokių šventėse. Tad dainų švenčių metais jos labai daug dėmesio skiria liaudies šokiui, stengiasi šokiu žiūrovui papasakoti šokio mintį ir idėją. Nors daugeliui atrodo, kad liaudies šokius yra paprasta šokti, bet jie klysta - sako merginos - tai tikrai nėra taip lengva, kaip galbūt kai kam atrodo. Kiekvienas žingsnis, kiekvienas rankos pakėlimas pasako-ja šokio istoriją. O kur dar plastiškumas, emocijos, veido išraiška, techniškumas, lygiavimas, sinchroniškumas... Būtent tai ,,Aguonėlės“ konkurse kompetentinga komisija ir stebėjo. Labai džiaugiamės, kad mes ne tik išsiskyrėme savo šokiais ir šokimu, bet džiaugiamės, kad mūsų kolektyvas turi tikrąjį, austinį, autentišką, suvalkietišką kostiumą. Vien jį tvarkingai apsirengti, pačioje pradžioje, mums buvo tikras iššūkis. O kiek dar taisyklių yra vien jį rengiantis..! Gerai, kad šalia visuomet yra vadovė, kuri prieš kiekvieną pasirodymą mus visas apžiūri iš visų pusių, kad scenoje atrodytume nepriekaištingai... – pasakojo merginos, papildydamos viena kitą. ,,Aguonėlės“ nacionaliniame ture mūsų merginos šoko du šokius. Kaip jos pačios sakė, kad labai stengėsi išsiskirti nuo visų kitų kolektyvų, todėl į konkursą vežėsi vieną šokį, kurtą mūsų gimnzijos šokių vadovės Vilijos Jakubauskės. Labai smagu, kai pati vadovė kuria (džiaugėsi merginos – aut. pastaba), nes tuomet jos žino, kad vadovės kurtas šokis, tai tikras produktas, kad šokio mintis nenukopijuota, kad neatsikartos judesiai, brėžiniai kitų kolektyvų šokiuose. Kiek vėliau merginos prisipažino, kad, būtent, jų vadovės Vilijos kurtą šokį, kuris vadinasi „Ten už marių...“, yra įsigijęs Lietu-

– Mano, dar labai jaunos,matematikos mokyto-jos kelias prasidėjo Šakių rajone prieš 33 metus, kaimo mokykloje, kurioje pradėjau mokytojauti. Be matematikos dar dėsčiau

chemiją, vadovavau šokių būreliui, o vakarais dirbau bendrabučio, kuris buvo prie mokyklos, vadove. Tuo metu man, kaip jaunai specialistei, buvo labai puiki patir-tis. 1986 m. atvykau dirbti ir gyventi į Vilkaviškį. Dirbau Vilkaviškio rajono švietimo skyriuje metodininke. Prieš 25 metus, tuo metu buvo 1991 metai, pradėjau dirbti matematikos mokytoja tuometinėje Vilkaviškio 2-oje vidurinėje mokykloje (dabar – „Aušros“ gimnazija – aut. pastaba), o direktoriaus pavaduotoja ugdymui jau dirbu dešimtus metus. – Kodėl pasirinkote, būtent, matematikos mokytojos specialybę, o ne, pavyzdžiui, lietuvių kalbos ar geografijos? Ar matematikės profesija yra ta, apie kurią svajojote nuo vaikystės? – Lietuvių kalba mokykloje man sekėsi taip pat gerai, kaip ir matematika. Meilę matematikai manyje sufor-mavo labai ,,kietas“ mano matematikos mokytojas. La-bai džiaugiuosi, kad, ir dabar, susitikę su mane mokiusiu matematikos mokytoju, galime pasikalbėti matemati-niais klausimais. Tapti mokytoja buvo mano svajonė nuo vaikystės. – Šių metų rugsėjo 1-ąją suėjo 25-eri metai, kai dirbate matematikos mokytoja. Ar šiandien vis dar džiaugiatės savo profesija? Kodėl? – Labai džiaugiuosi, kad esu matematikos mokytoja, nes, manau, kad esu mokytoja iš pašaukimo ir savęs neįsivaizduoju kitame darbe. Net pati negaliu patikėti, kad jau 25-eri metai prabėgo šioje mokykloje (šypsosi – aut. pastaba). – Kai kuriems mokiniams, atrodo, nėra motyvacijos mokytis. Ir apskritai, kaip bendrai charakterizuotumėte mūsų jaunąją kartą? – Per tiek darbo metų teko nemažai matyti tos jaunosios kartos. Ir ji nuo-lat keitėsi. Tikrai nedetalizuosiu ir ne-lyginsiu kaip keitėsi. Kiekviena karta yra savita ir ypatinga. Tik pasakysiu tokį pajuokavimą: XXI amžius... išsikrovė telefono baterija.... Ir viskas. Buvo žmogus – ir nėra žmogaus.... – Manau, kad motyvacijos mokytis nebuvimas turi du kelius: arba mokinys yra labai išlepintas ir jam trūksta atsakomybės, pareigingumo, arba trūksta gebėjimų ir jam sunku pajusti sėkmę. – Jūsų nuomone, kiek nuo mokytojo priklauso mokinio susidomėjimas konkrečiu dalyku ir geresni pažymiai, ar čia tik mokinio reikalas ir jo pačio pastangos? – Kad ir senokai, bet mano pavyzdys rodo, jog mokyto-jas labai gali sudominti savo dalyku. Manau, kad ir dabar nelabai kas pasikeitė, mokiniai vertina tokius mokytojus. Mokytojas ir mokinys – tai du neatsiejami dalykai. Kai mokytojas viską atiduoda, o mokinys su ,,apetitu“ paima, tai nekyla klausimas, kieno čia reikalas, o rezultatais gali pasidžiaugti abu. – Neabejoju, kad dirbdama šį, sakyčiau, nelengvą moky-tojos, ypač matematikos mokytojos, darbą, Jūsų prisimi-nimuose yra išlikusių įvykių, kurių iki šiol negalite pamiršti. Gal galite papasakoti nors vieną kuriozišką atvejį, įvykusį per 25-erius Jūsų darbo metus, per Jūsų vedamą matema-tikos pamoką? – Šiaip tai aš nesu iš tų mokytojų, kuriems pamokų metu vyksta kurioziški nutikimai. – Tik vieną nutikimą prisimenu iki dabar, kai vienas penktokas pamokos metu išsidirbinėjo taip, kad galutinai išvedė iš kantrybės, tai aš jį už pakarpos nuo trečio aukšto nusinešiau iki pirmojo, atidariau direktoriaus kabineto duris ir jį įmečiau. Pažadėjau į pamokas daugiau jo nepriimti, bet

pasitaisė. Dar labai malonu buvo, kai vienos laidos abiturientai, kuriuos mokiau aštuonerius metus matematikos, pamokų metu rinko mano dažnai pasakomus posakius, po to, baigdami mokyklą, jie padovanojo man jų visą rinkinį (šypsosi - aut. pastaba). – Ar Jūs šiandien jaučiatės laiminga? Kodėl? – Vienareikšmiškai galiu atsakyti – taip. Todėl, kad per tiek darbo metų man teko pažinti be galo daug nuostabių žmonių – kolegų, mokinių, mokinių tėvų... Kol mokykla dar nebuvo gimnazija, išleidau dvi abiturientų laidas, ku-riems ,,užauginti“ reikėdavo 8 metų (nuo 5 iki 12 klasės). Aš džiaugiuosi, kad jie tapo gerais žmonėmis, puikiais įvairių sričių specialistais. Laiminga esu ir todėl, kad mano pačios vaikai, baigę studijas, rado savo vietą Lietu-

voje. – Gal galite išduoti, kokia yra šio Jūsų sėkmingo gyvenimo formulė? Gal atrodo, jei esu matematikos mokytoja ir kasdieną dirbu su formulėmis, tai išvedžiau ir sėkmingo gyvenimo formulę? (šypsosi). Savo

gyvenimo – sėkmingo ar nesėkmingo – formules kuriame tik mes patys. Manau, kad didžiausia sėkmė gyvenime yra dirbti mylimą darbą. Stengiuosi kuo pozityviau žiūrėti į viską, džiaugtis tuo, ką turiu ir vadovautis posakiu ,,nieko gyvenime nebūna be reikalo – tai patirtis“. – Pabaigoje klausimas būtų ne apie darbą. Ką veikiate, kai nedirbate mokytoja? Ar turite mėgstamą užsiėmimą arba hobį? Kai nedirbu mokytoja, tai po darbo dažnai dirbu gim-nazijos direktoriaus pavaduotoja. Neįsivaizduoju savo gyvenimo be knygų. Skaitau daug ir įvairią literatūrą – tiek lietuvių, tiek užsienio autorių. – Ar tikite prietarais? Mokiniai, kuriuos Jūs mokote matematiką, dažnai pastebi Jus seginčią sagę – drugelį. Gal šio papuošalo segėjimas Jums yra koks nors ritualas, suteikiantis kokią nors specifinę reikšmę: palaiko nuotaiką, energiją..? Ir apskritai, ką Jums gyvenime reiškia drugelis? Tikrai jokiais prietarais netikiu, nors savo horoskopą metų pradžioje paskaitau. Aš labai džiaugiuosi, kad mano mokiniai tokie pastabūs, o mes, mokytojai, tikrai žinome, kad įėjus į klasę jūs mus apžiūrite ,,nuo galvos iki kojų“ (šypsosi – aut. pastaba). Taip. Šis drugelis man yra la-bai brangus ir ypatingas – tai dovana nuo mylimiausio žmogeliuko – anūko. Kadangi drugelių begalinė įvairovė, tai juos kaip ir žmones – vienus dažniau matome, kitus rečiau sutinkame... (šypsosi-aut. pastaba).

DĖKOJU Mokytojai už sugaištą laiką. G. Vaškelis, IIA

25METAI GIMNAZIJOJE

KA R J E R A

nuotr. Virginija Bartkuvienė, matematikos mokytoja metodininkė, direktoriaus pavaduotoja ugdymui

Š ok ė j om s – I l a ip sn i o d ipl om a s i r p a k v i e t i m a s į n a c i on a l i n į tu r ą

2 ps l .

–Papasakokite, prašau, kur, kada ir kaip prasidėjo Jūsų, kaip matematikos mokytojos ir direktoriaus pavaduotojos ugdymui, karjera?

nuotr. Merginų šokių kolektyvas „Norija“

vos nacionalinis kultūros centras ir jis yra pripažintas kaip mūsų gimnazijos šokių vadovės autorinis šokis. Taigi. Konkurse, kaip teigė merginos, stengėsi išlikti ra-mios, nors jaudulys jų nepaliko iki paskutinės akimirkos. Bet jos visos – komanda, todėl jos visos ir stengėsi dėl vieno tikslo – garsinti mūsų gimnaziją ne tik šiuolaikinio šokio konkursuose, bet ir liaudies šokio konkursuose. Šio tikslo siekdamos jos ir pelnė I laipsnio diplomą naciona-liniame ture, merginų šokių kolektyvų miesto centrų kat-egorijoje. Nusileido tik laureatėms iš Akmenės, kurios yra nuolatinės liaudies šokio konkursų nugalėtojos. Šiemet ,,Norijai“ dešimt metų, tad šis laimėjimas ir šis pripažinimas yra puiki dovana jų kolektyvui.

Dėkoju už pokalbį ir gimnazijos vardo garsinimą.

Merginoms linkiu sėkmės kūryboje ir šokio sūkuryje.

Vita Laskevičiūtė, IIA

Interviu su mokytoja Rima Pėčeliene

– Kaip nusprendėte po N metų pertraukos vėl tapti klasės auklėtoja? – Klasės auklėtoja nedirbau tik metus laiko – norėjau „pamiršti“ buvusių auklėtinių veidus, kad galėčiau priimti naujus. Per savo darbo karjerą esu išleidusi dvi abiturientų laidas ir niekada nesvarsčiau galimybės nebūti auklėtoja. Nors... turėti auklėtinius – sunkiau, bet įdomiau dirbti (šypsosi – aut. pastaba). – Jūsų auklėjamoji klasė sudaryta iš dvidešimt naujų, atėjusių iš kitų mokyklų, mokinių. Kaip greitai pavyko įveikti Jums ir Jūsų auklėtiniams pažinties barjerus? – Mano auklėjamoji III G klasė yra sudaryta iš dviejų S. Nėries pagrindinės mokyklos klasių ir dar penkių rajono pagrindinių mokyklų klasių. Tarp tų dvidešimt mokinių yra labai nedrąsių ir per daug drįstančių, todėl reikėjo ne vienam pasistengti ir nugalėti ne tik individualių planų, klaidžių gimnazijos koridorių, bet ir pažinimo bei ben-dravimo barjerus. – Ar Jūsų auklėtiniams adaptacija gimnazijoje „nepa-kenkė“ jų mokymosi rezultatams? Ir apskritai, kaip jiems sekasi mokytis ir su kokiais iššūkiais susiduriate dažniausiai? – Individualūs planai ir tvarkaraščiai rugsėjo pirmomis dienomis mano auklėtiniams buvo kažkokia „nesąmonė“, o reiklūs gimnazijos mokytojai – tikras siaubas (šypsosi – aut. pastaba). Kadangi kito kelio nebuvo, tenko vieniems prie kitų prisitaikyti. Klausei ar „nekenkia“ jų mokymosi rezultatams? – Žinoma, kad kažkiek kenkia. Po I pusmečio su kai-kuriais mokiniais jau galvojame apie individualių planų korekcijas. O šiaip, tai galiu pasakyti, kad mano klasėje yra daug malonių ir nuoširdžių mokinių. Mes bendrau-jame, kalbamės, ieškome problemų sprendimų būdų, džiaugiamės ir liūdime, jeigu kas nesiseka. Tikiu, kad po dviejų mokymosi metų visi sulauksime Paskutinio skambučio šventės ir sėkmingai pasieksime finišą...

Dėkoju už pokalbį.

Gustas

Gimnazisto saviraiška

Marta Marčiulionytė, IIIA

...Jei tai ne meilė,Tai kas tada?

Kodėl jaučiuosiTokia keista?

Kasdien vis galvojuTik apie jį.

Širdis sako viena,Tad ko paklausyt?

Kvailutė esu,Pati tai žinau,

Bet jausmas šis -Vis traukia giliau.Bandau atsitokėt,Bet prisimenu vis,

Kaip tą vieną kartąApkabino jis...

Jis sako manKad „neva“ patinku,Nežinau, ar tiesa -Bet laiminga esu.

O mama mieliausia,Suprask gi mane,Esu tik paauglė,

Jausmai valdo mane.

Kamilė Pacevičiūtė, I F

Bandau išvengti tavo žvilgsnio -Ledinio pojūčio akių pilkų.Pabėgti noriu. Bet mane sulaikoKažkas nežemiško, aštraus...

Kalbėti apie gilią prasmę -Tą, kurią tik tu gali suprastiNoriu. Tačiau širdim jaučiu,Kad paprasta nebūtų išsilieti.

Bet vėl mąstau - o jei dienaViskam aptart yra viena...Galbūt rytoj aš tavo šalčioNejausiu tokio, kokio noriu.

Sakau - paimk mane už rankos.Prisilietimo trokštu šalto.Šilumos nenoriu. Aš pati - ugnis.Prašau, mane vėsink, tik negesink.

... Tik kibirkštėlė tavo akyse,

Didžiulis gaisras mano širdyje.Tik tavo šypsnis lūpose,

Ir man pradeda svaigt galva.

Ištraukos iš novelės ,,Trys dienos gimtinėje“, skirtos konkursui Antanui Vaičiulaičiui atminti ,,Gimtoji žemė Tavęs ilgisi ir savo širdyje Didžiai tavęs pasigenda“

. . .

Daina Mėnulis nuliūdęs Padange keliauja, Vėjelis su lapais Sau žaidžia linksmai, Tik mano krūtinėj Širdis nerimauja - Tai kyla, tai leidžias Bekraščiai jausmai.

Buvau aš laisva ir graži kaip drugelis, Norėjau pažaisti, tariau tau MYLIU. Ak, meile prakeikta, žlugdai tu likimus, Diena iš dienos Man širdį daužai.

Aušo vaiskus pavasario rytas. Saulė lėtai kilo iš už horizonto, nutvieksdama rasotą žolę, žadinda-ma vyturius, žvirblius ir kitus paukščius bei pievų gyvūnus. Kartu su saule budinosi ir kaimiečiai. Vyrai kinkė arklius arimui, moterys skubėjo šerti vištų, kar-vių, ruošti pusrytį namiškiams. Vaikai tingiai kėlėsi iš patalų ir pusiau užmerktomis akimis ruošėsi piemenauti. Tačiau patys pirmieji ėmėsi kasdienių darbų Mockai. Dar prieš saulės patekėjimą gyvuliai buvo apeiti, arkliai pakinkyti, pusryčiai seniai paruošti ir suvalgyti. Senasis Juozas Mockus jau ir buvo pradėjęs arti laukus, kol kiti dar tik varėsi arklius laukan. Senoji Monika Mockienė, laisva nuo ryto darbų, skaitė. Iš visų kaimelio moterų (o jų daug tikrai nebuvo), tik ji ir jos dukra Agna mokėjo skaityti – išmoko iš Juozo. Tuo tarpu mergina vis dar mie-gojo. Ji buvo išvargus po jaunimo vakaronės kaimo gale, kojos nusėtos smulkiomis pūslėmis. Neapkęsdama tylos name Monika prižadino dukrą. – Kelkis, miegale, ir eik karves pamelžti. Sergėk Dieve, kad tik tingine nepasidarytum. – Labas rytas ir tau, mamyte, – nusižiovavo Agna ir vikriai pašoko iš lovos. Apsiprausus ir susipynus plaukus į kasas, ji greitai, dar prieš saulei pasiekiant dangaus centrą, pa-melžė visas karves ir dar suspėjo apeiti visus kitus gyvulėlius. Tik vištų ji privengė – nemėgo jų. Kas jos per paukščiai, jei dorai skraidyti negali, tik ant tvoros ar laktų užšoka...Eidama namo, Agna netyčia žvilgtelėjo į kelią. Jos dėmesį patraukė figūra, einanti lengva, kažkur jau seniai matyta eisena. Kai jau ėmė ryškėti einančiojo bruožai, mergina greitai apsisuko ir nešina sklidinu kibiru pieno įsiveržė į trobą. Motina nužvelgė ją ir užklausė: – Kas nutiko, kad taip parlėkei? – Bernardas grįžo... Vilkių Bernardėlis... – uždususi kalbėjo Agna. <...> <...> Svirne buvo erdvu ir maloniai vėsu. Kol Agna klojo lovą, Bernardas stovėjo prie durų ir mąs-tė. Staiga nusišypsojo ir ėmė kalbėti merginai: – Prisimeni, kaip čia, būdami mažais vaikais, mudu žaisdavom daktarus? Tu visuomet būdavai ligone, o aš turėdavau tave gydyti. – Kurgi čia pamirši? – nusijuokė Agna. – Tu visada man duodavai obuolį, sakydavai, jog vienas jo kąsnis išgydis visas ligas. Kartą net buvau tuo patikėjus – žiemą susirgau, užpuolė kosulys, pakilo karštis. O aš vis prašiau, kasdien prašiau motinėlės, kad duotų man obuolių. – Tu tuo buvai patikėjus? – nutebo Bernardas. Mergina linktelėjo galva ir toliau juokėsi klodama lovą. Baigusi ji atsitiesė ir įsižiūrėjo į draugą. – Tu taip pasikeitei... Tikras Vilkys, visai kaip tėvas. Tik žvilgsnis tavo kitoks... – Tu ir pasikeitei, Agna, – atsakė Bernardas. – Supanašėjai su savo motinėle, tik plaukai nubalo, nebe tokie geltoni. Ar tik nežilsti? Toks pajuokavimas Mockaitei nepatiko. Ji bandė iš smulkių kumštukų trinktelti vaikinui, tačiau tas sugriebė jos riešus ir įsuko ją rateliui. Po kelių apsisukimų Bernardas sustabdė sukinį ir prisitrau-kė Agną prie savęs per smulkaus žingsnio atstumą. – Mes vis dar vaikai, tik jau suaugusiųjų kailyje. <...> <...> Muzikantai užgrojo linksmapolkę ir visi leidosi į ratelį. Po kelių šokių Vilkys pavargo. – Agna, pailsėkim šiek tiek... – Tu jau pavargai? – nustebo mergina. – Truputį. Nagi, atsikvėpkim truputėlį – nepražus niekas, jei praleisim kelis šokius. – Na, gerai. Besėdėdama ant žolės Agna pastebėjo į šokius atsivelkantį ir Anskų Jurgį. Jis kaip visada atrodė ne-tvarkingai, susivėlęs, nelygintais purvinais marškiniais. Mockaitė parodė pirštu į Jurgį ir, įsikniaubus į Bernardo petį, pravirko: – Va už kokio aš išteku... Už tinginio, nevalos... Už ką man tokia bausmė, už ką?Vilkys tvirtai apkabino merginą ir glostydamas plaukus vis ją ramino. <...> <...> – Daktare, – prabilo Agna tokia pat intonacija, lyg vėl žaistų. – Man štai čia, krūtinėj, nera-mu... Ar galit tai išgydyti? – Ooo, čia sunkus atvėjis, panele, – atsakė Vilkys, iškart supratęs, kad tai vaikystės žaidimas. – Šis negalavimas gali užsitęsti ilgai, gal net visą gyvenimą. – Daktare, prašau, padėkit man...Bernardas trumpam susimąstė, bet po kelių akimirkų pareiškė: – Yra vienas vaistas, bet jis dažnai sukelia didelę priklausomybę. Tačiau ji nėra pavojinga. – Prašau, daktare, padėkit man, – neapleido savo vaidmens Agna. Vaikinas dar kelias akimirkas padvejojo. Tada drąsiai, bet atsargiai nubraukė kelis neklusnius, švie-sius plaukus nuo merginos veido ir atidžiai pažvelgė jai į akis. Pasilenkė prie pat jos ir švelniai, trum-pai pabučiavo į lūpas. Sumišęs dėl savo veiksmo jis atsitraukė nuo Agnos. Nė vienas nepratarė nė žodžio, tačiau abu žinojo, kad ši liga trumpam nuslopo – dabar tik Dievas žino, kada ji vėl sugrįš... – Rytoj, anksti ryte aš išvykstu, – po ilgos tylos pareiškė Bernardas. <...> <...> Vidurį nakties mergina pabudo kažkieno žadinama. Tai buvo Bernardas. – Agna, kelkis. Keliauk kartu su manim į Niujorką, prašau, – šnabždėjo vaikinas.<...> <...> Auštant rytui Bernardas ir Agna jau stovėjo uoste ir žvelgė į jūrą. Mergina visais plaučiais į save traukė sūrų kvapą, gėrėjosi vandenų neaprėpiama platybe. Atplaukus laivui, jiedu greitai įsikūrė kajutėje ir išėjo ant denio pasižvalgyti. Vilkys tvirtai laikė delne Mockaitės ranką ir tyliai kalbėjo: – Naktį žvainą mes praėjom Tarp lelionių ir sapnų. Nulingavom, lyg šešėliai, Už tų marių mėlynų...<...>

5ps l .

El. paštas: laikrastis.zibintas@gmail.com

Steigėjas ir leidėjas:Vilkaviškio „Aušros“ gimnazi ja

Vienybės g. 52, Vi lkaviškisTel . 8 342 20950; Tel . 8 342 2095

Steigimo liudijimas: Nr. 1521Apimtis: 2 spaudos blankaiTiražas: 110 egz.

Spausdino: UAB „Olimpija“

Redakcija: Marta Marčiul ionytė , I I IA; Gustas Vaškel is , Milda Štarai ty tė , Justė Šventorai ty tė , I IA; Emil i ja Endrikytė , I I I E; Justė Juozelytė , I IE; Rusnė Kardauskai tė , I I I B; Bernotai tė Erika, Viktori ja Želvytė , IB; ir k t .Fotokorespondentai: Tomas Česnavičius , IVB; Paul ina Aleksynai tė I I IC;Lauri ta Vasi l iauskai tė , IB, Laikraščio „Žibintas“ būrel io vadovė Vi l i ja Brundzienė

6 psl.N U S I Š Y P S O K . . .

Mokytoja: –Kai matau savo mokinių šypsenas, sup-rantu, kad jie kažką man rezga.

Put , put , put . . .

...Mhmm... Idėją turiu, tik dabar reikia surasti smegenų...

... Prižadėk, kad niekada nesinaudo-si patarimais tų klasės panų, kurios mokosi ne taip. kaip tu!

. . .Tiesą į aki s ger iau jam pasaky-s iu te l e fonu .

. . .Per mano pamokas nemaža dal i s mokinių sva-jo ja gaut i ger us pažy mius , bet nes imokydami . Ir man nė motai s . Bet kontrol inių darbų metu 50 proc . jų nor ų i š s ipi ldo.

. . .Vi skas mūsų rankose , todėl niekada n e p a m i r š t a m e jų kuo dažniau nusip laut i .

N

U

S

I

Š

Y

P

S

O

K

...Akyse tapo taip tamsu, tars i galvoje būtų perdeg usi l emputė

.- Kaip kontrolinis?- Visai nieko.- Tai gerai.- Kas čia gero? Visai nieko neparašiau.

. . .Nupirko kavos ir ne -gal iu ger t i – ner v ina ir spalva , i r kvapas . . .

...tos panos kaip orų prognozė, klausausi jų ir netikiu...

- Skambinau savo naujam vaikinui, bet jis neatsiliepia. - Nenusimink. Gal jis tiesiog nualpo iš tos laimės.

Nefotografuok. Jis labai drovus. Jam tik pagalvės reikėjo, tai aš ja ir būnu.