Sunus dievq — patys akliausi,

Zino zmogus, km savo bustq r^sti.

0 zveris — kur taisytis irstvq.

Tik dievii sunums

1 nepritjrusiq sielq ispausta

Nezinia, kur savo keliq rasti.

H E L D E R L I N A S

Laukiamas svecias

Po pusryc iq , kaip i r kas rytas, ponas de Zirardenas perz iur i -

nejo gaut^q korespondencij^; j is skaite J4 per daug nesidomeda-

mas, labiau is pareigos.

Staiga jo veidas nusvito netiketu dziaugsmu.

Nejaugi? A r tai galimas daiktas? Ponas Zirardenas nedrjso to

ne tiketis. O vis delto tai buvo tiesa — ger^ z i n i ^ j i s laike savo

rankose: atvyksta Zanas Zakas! Stai cia tas i r pasakyta, raso b i c i u -

lis Lebegas: atvyksta didziai gerbiamas zmogus, pats didziausias

is gyvqjq, Zanas Zakas Ruso!

Ponas Zirardenas vaiksciojo po kambar j su laisku rankoje, vis

is naujo i r is naujo skaitydamas j j .

J Z a n o Z a k o Ruso filosofija giliai jsisunke j pono Z i rardeno

gyvenim^. Rene L i u j i , markizas de Zirardenas, grafas de Vevre i r

de Bregi , Ermenonvi l io i r k i t i j dvarq bei zemiq senjoras, kadaise

buvo pirmasis kamerheris i r leibgvardijos virsininkas Lenki jos

karaliaus dvare, Liunevilyje. Tada j i s gyveno visavertj gyvenim^,

kur io daug kas j a m pavydejo. Taciau, pries kokius dvylika metq

jsigilin^s j Zenevos pil iecio Zano Zako knygas, j i s suprato, koks

9

tuscias toks gyvenimas, i r tada j a m , kaip i r daugeliui k i tq , staiga

atsivere gyvenimo prasme. Civil izacija supiide pasaulj, kas nor i

atsikratyti nykaus tustumo jausmo, tas t u r i grjzti atgal j papras-

tum^, j gamt^. I r markizas mete tarnyb^ Liunevi l io dvare i r eme

tvarkyti savo gyvenim^ P^g^l didziojo mokytojo teorijas. J is gyne

tas politines naujoves, kurias Zanas Zakas skelbe savo knygoje

„Visuomenine sutartis" ; j is auklejo savo sunq ir jpedinj F e r n a n ­

da pagal Zano Zako principus, isdestytus didaktiniame „ E m i I i o "

romane; nuosavame Ermenonvi l io dvare j i s perkure krastovaizdj

taip, kaip j i s buvo pavaizduotas Zano Zako meiles romane „ N a u -

jo j i E l o i z a " .

Pats Zanas Zakas jau daug metq vel gyveno Paryziuje, - vyriau-

sybes jsakymu istremtas, tyliu susitarimu pakenciamas. Ponas Z i ­

rardenas geiste geide susibiciuliauti su didziuoju mokytoju, kad

galetq kalbetis su juo, dalytis mintimis. Taciau Zanas Zakas venge

zmoniq, i r markizui t ik vien^ karti|, pries daugelj metq, teko pabu-

ti Zano Zako sveciu.

O paskui atejo zinia, kad Zanas Zakas, isvargintas visokiq nesu-

sipratimq Paryziuje, vel iesk^s ramios uzuovejos sodziuje. Ponas

Zirardenas nuosirdziu i r pagarbiu laisku pasiiile Z a n u i Z a k u i pa-

sinaudoti jo vaisingumu, o geram j q abiejq bic iul iui daktarui L e -

begui pavede t inkamai nusviesti visus Ermenonv i l io pranasumus.

Taciau nemazai d id ikq stengesi atsikviesti Z a n ^ Zak^ savo pasto-

gen; tai zinodamas, markizas nedaug teturejo vilties. I r vis delto

didysis mokytojas pasirinko j o dvar^!

Z i rardenui norejosi tuctuojau pranesti sunui Fernandui , k o -

kia didele laime laukia Ermenonvi l io pilies. Taciau j i s prisiverte

paluketi. Jo sirdis buvo pilna Zano Zako laisves idejq, taciau dar

IS karo tarnybos la ikq markizas buvo jprat^s laikytis drausmes i r

10

grieztai ziureti savo pareigq. Po pusryc iq reikejo apeiti sodus!

Tokii j tvark^ nustate j i s pats, tokios tvarkos laikysis i r dabar. D z i u -

g i ^ ^ naujien^ jis nutare sunui pranesti veliau.

Ponas de Z i rardenas , aukstas i r apyliesis p e n k i q des imciq

m e t q vyriskis , uzsidejo zem^ skrybe l^ siaurais krastais, pasie­

me ilg4 lanksci^ n e n d r i n ^ lazdel^ su apskrita auksine rankena.

Sitaip, su paprastu sodziaus apdaru , apsivilk(js ilg^ svark^ i r ap-

siav^s batus zemais aulais, j is isejo is n a m q . Pr ie jo tuojau p r i -

sidejo mazyte palyda - valdytojas, vyriausiasis sodininkas, v ie-

nas is t a rnq .

Kasdiene parko apziura visada buvo megstamiausias Rene de

Zirardeno uzsiemimas. O dabar, kai Zano Zako atvykimas turejo

suteikti sodams auksciausi^ prasm^, j is vaiksciojo po juos dvigu-

bai dziaugdamasis.

Pasinaudodamas Z a n o Z a k o ide jomis , ponas de Z i rardenas

parase i s samq „Krastovaizdzio archi tekturos vadov^", o par­

kas, uzveistas ap l ink p i l j , realizavo j o paties teori j^ . Nemegda-

mas sustingusiq, geometr i skq Versalio sodq, savo paties E r -

menonvi ly je j i s sieke s u k u r t i tok j park^, kur i s k iekv ienam l a n -

kyto ju i suzadintq pak i lq jausm^, k a d j i s patek^s j gamtq. | pac i^

gamt^. Svelniai zal iuojancios lankos i r nejzengiama gir ia , ver-

zlus kr iok lys , r o m u s upoksnis i r melanchol i ska i zavingas eze-

ras , didingi rustus uo lyna i i r v i l io jantys k lon ia i - v i sko cia b u ­

vo, i r lankytojas pagal savo nor^ galejo bastytis is vienos pano-

ramos j k i t ^ pas ir inkdamas ta i , k^ j a m l iepia s irdis . Nestigo

c ia ne t o k i q kampel iq , kur ie p r i m i n t q prae i t j i r amzinatv^. Tai

v ienur, tai k i t u r erdviame parke stuksojo k o k i a nedidele sven-

tykla arba griuvesiai , byloj^ apie didzius graiki^ bei R o m o s l a i -

k u s , o v i sokiaus i j rasai , suo lq atkaltese i spjaustyt i , kolonose

11

isgraviruoti, medziq liemenyse israizyti, cia is klasiloj, cia is a m -

z i n i n k q rastq paimti posakiai, rode tq vietq dvasinj rys j .

Siame pasaulyje markizas i r leido savo dienas, vis^ laik^ zval-

gydamasis, visk^ tikrindamas. Pasieke j is daug; bet vis dar rasda-

vo spragi|, padaryt inq, bet nepadarytq darbq, i r tai buvo nuola-

t in iq jo rupesciq bei kasdienii j dziaugsmq saltinis. Marsalo gestu

j is kilsterdavo savo ilg^, lanksci^ lazdel^, baksteldavo ja j daiktij

ar j zmogq i r tokiu bi idu perduodavo sodininkams bei statyto-

jams savo jsakymus. „Le Pere la Tapette - T e v u Baksnoto ju" vadin-

davo zmones savo gerasirdj i r valding^ pon^. Siandien jo zvilgsnis

buvo dar priekabesnis negu paprastai, o noras veikti dar verzles-

nis , nes visas jo kurinys netrukus atsidurs pries paties Zano Zako

akis.

J is ejo ezerelio pakrante, iliuzineje tolumoje dunksojo nedi­

dele sventove - Filosofijos sventykla. Ponas de Zirardenas n u -

zingsniavo per jaukius klonius, kuriuose ganesi kaimenes, pasu-

ko Svajq aleja, girios takeliu pakilo j Vienatves uolas. Pasigrozejo

placia jvairia panorama. Markizas buvo jsitikin^s: jo pasaulis i s-

laikys egzamin^ zmogui, sukurus iam j j savo svajonese.

Argi ne geroji apvaizda pakuzdejo j a m , Z i rardenui , dar pries

trejet^ savaiciq pastatyti cia nedidel^ Sveicarijos ka lnq piemens

trobel^, chalet Suisse. Markizas pasuko prie statybos. Taip, darbas

ejo sparciai. Por^ savaiciq Zanas Zakas, matyt, dar tures pagy-

venti vasarnamyje, o paskui gales persikelti j sit^ trobel^. Trobele

ki lo pievoje, zaliuojancioje nuozulniame slaite, sviesiame, zmo-

gaus rankos beveik nepaliesto girios krastovaizdzio fone. Tai b u ­

vo tikras „Klarenso ro jus " is „Naujos ios E lo izos " romano, - Z a ­

nas Zakas gyvens tokioje aplinkoje, kurioje gyvena jo amzinojo

kur in io herojai — Sen Pre i r Jul i ja .

12

Markizas baige apziur^. Dabar j is j au gali sau leisti t^ didelj

malonum^ - pranesti sunui , kad netrukus atvyks Zanas Zakas.

Markizas liepe pakviesti sunij . Fernandas atejo. Septyniolika-

metis Fernandas, kaip Ermenonvi l io senjoro jpedinis turej^s grafo

Bregi t itul^, devejo dar paprasciau negu markizas; jprastinio puos-

naus svarko ir prasmatniai issiuvinetos l iemenes vietoje j is v i lke-

jo atvirus marskinius.

— Grafe Fernandai ! — iski lmingai pareiske tevas, k re ipda-

masis j k lausiamai z iur int j j aunuol j . - Dziugi naujiena! Atvyks­

ta m u s q draugas i r mokytojas Zanas Zakas! N u o siol j i s gyvens

E r m e n o n v i l y j e !

Juodos dideles jaunuolio akys sublizgejo taip dziaugsmingai,

kad sujaudino i r tev^j.

— N a , bernel i mano, — tare sis, stengdamasis juokavimu pa-

slepti savo jaudinim^si , - ar gerai as visa tai sutvarkiau? A r tu

patenkintas manimi?

Fernandas, vos galedamas istarti zodj, sujaudintu balsu atsake:

— D e k u i jums, teve! Labai , labai aciu!

O pats tuoj pasileido j giri^, prasidedanci^ ten, kur baigiasi so-

dai. Ten buvo nuosali aikstele, kurioje jis megdavo pasislepti, kai j j

sujaudindavo koks jvykis. Ten Fernandas krito j samanas po sena

pusimi, savo istikimiausia drauge. Sk^ste paskendo mintyse.

Taip , gerai visa tai sutvarke tevas. Bet jeigu Zanas Zakas pa -

siryzo atvykti , tai c ia buvo t ik j o , Fernando , asmeninis l a ime j i -

mas. J u k Zanas Zakas , - ta i , z inoma, didele paslaptis, - buvo

Fernando bic iul is . M a t dar tuomet Paryziuje , kai tevui pasise-

ke jsiverzti j baiksciojo filosofo but^, j i s pasieme kar tu i r Fer ­

nanda. J ie nunese Z a n u i Z a k u i perrasyti gaidas. Tai buvo viena

is mokytojo keistybiq, kad j i s nenorejo gyventi is filosofijos.

13