LIETUVOS TEISĖS AKADEMIJA - mruni.eu darbas/social_3(2).pdf · 6 SOCIALINIS DARBAS 2004 m. Nr. 3(2) Bronislovas Kuzmickas, „nedaug dabarties pasaulio procesų yra suprantama ir

ISSN 16-48-47-89

MYKOLO ROMERIO UNIVERSITETAS

SOCIALINIS DARBAS

Mokslo darbai Nr. 3(2)

Vilnius 2004

SOCIALINIS DARBAS Mokslo darbai

A t s a k i n g o j i r e d a k t o r ë : Doc. dr. Leta Dromantienë, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva R e d a k t o r i ø k o l e g i j a Prof. dr. Jonas Ambrukaitis, Šiaulių universitetas, Lietuva Prof. dr. W. David Harrison, Rytų Karolinos universitetas, JAV Prof. habil. dr. Viktoras Justickis, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Doc. dr. Arûnas Juðka, Rytų Karolinos universitetas, JAV Doc. dr. Vida Kanopienë, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Prof. habil. dr. Sigitas Kregþdë, Vilniaus pedagoginis universitetas, Lietuva Doc. dr. Romas Lazutka, Vilniaus universitetas, Lietuva Prof. habil. dr. Arvydas Virgilijus Matulionis, Socialinių tyrimų instituto direktorius, Lietuva Prof. dr. Justinas Sigitas Peèkaitis, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Prof. dr. Alvydas Pumputis, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Prof. habil. dr. Stasys Puðkorius, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Prof. habil. dr. Algis Ðileika, Darbo ir socialinių tyrimų institutas, Lietuva Prof. habil. dr. Laimutis Telksnys, Lietuvos mokslo akademija, Matematikos ir informatikos institutas, Lietuva Doc. habil. dr. Rimantas Tidikis, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva Doc. dr. Rita Þukauskienë, Mykolo Romerio universitetas, Lietuva

Mokslo darbai leidþiami nuo 2002 metø.

Redakcijos adresas: Mykolo Romerio universitetas Socialinio darbo fakultetas Valakupiø g. 5, 10101 Vilnius El. paštas [email protected] http://www.ltu.lt/padaliniai/leidyba/leidyba.html Þurnalas leidþiamas 2 kartus per metus geguþës ir lapkrièio mënesá. Straipsniai recenzuojami ir spausdinami lietuviø, vokieèiø arba anglø kalbomis.

Address: Mykolas Romeris University Faculty of Social Work Valakupiø st. 5, 10101 Vilnius LITHUANIA E-mail [email protected] http://www.ltu.lt/padaliniai/leidyba/leidyba.html

The journal is published twice a year (in May and in November). Articles are reviewed and published in Lithuanian, German or English.

SOCIAL WORK

E d i t o r - i n - C h i e f Assoc. Prof. Dr. Leta Dromantienë, Mykolas Romeris University, Lithuania E d i t o r i a l B o a r d Prof. Dr. Jonas Ambrukaitis, University of Šiauliai, Lithuania Prof. Dr. W. David Harrison, East Carolina University, USA Prof. Habil. Dr. Viktoras Justickis, Mykolas Romeris University, Lithuania Assist. Prof. Dr. Arunas Juska, East Carolina University, USA Assoc. Prof. Dr. Vida Kanopienë, Mykolas Romeris University, Lithuania Prof. Habil. Dr. Sigitas Kregþdë, Vilnius Pedagogical University, Lithuania Assoc. Prof. Dr. Romas Lazutka, Vilnius University, Lithuania Prof. Habil. Dr. Arvydas Virgilijus Matulionis, Institute of Social Research, Lithuania Prof. Dr. Justinas Sigitas Peèkaitis, Mykolas Romeris University, Lithuania Prof. Dr. Alvydas Pumputis, Mykolas Romeris University, Lithuania Prof. Habil. Dr. Stasys Puðkorius, Mykolas Romeris University, Lithuania Prof. Habil. Dr. Algis Ðileika, Labour and Social Research Institute, Lithuania Prof. Habil. Dr. Laimutis Telksnys, The Lithuanian Academy of Science, Institute of Mathematics and

Informatics, Lithuania Assoc. Prof. Habil. Dr. Rimantas Tidikis, Mykolas Romeris University, Lithuania Assoc. Prof. Dr. Rita Zukauskiene, Mykolas Romeris University, Lithuania

Academic papers have been published since 2002.

Visos leidinio leidybos teisės saugomos. Šis leidinys arba kuri nors jo dalis negali būti dauginami,

taisomi ar kitu būdu platinami be leidėjo sutikimo.

© Mykolo Romerio universitetas, 2004

http://www.ltu.lt/padaliniai/leidyba/leidyba.html

http://www.ltu.lt/padaliniai/leidyba/leidyba.html

Mokslo darbai 3

TURINYS

I. SOCIALINĖ POLITIKA

Arvydas Guogis. Globalizacijos ir gerovės valstybių santykio problema........................... Vida Kanopienė, Leta Dromantienė. Demografinis senėjimas ir ES socialinė politika pagyvenusiesiems...............................................................................................................

5 12

II. SOCIALINIO DARBO TEORIJA IR PRAKTIKA

Donata Petružytė, Sigita Girdzijauskienė, Lijana Gvaldaitė. Subsidiarumo principas socialiniam darbuotojui sąveikaujant su klientu................................................................... Violeta Ivanauskienė, Žydrūnė Liobikaitė. Praktinis įgalinimo strategijų taikymas dirbant su moterimi-motina „Šeimos užuovėjos“ programoje............................................... Irena Žemaitaitytė, Daiva Čiurinskienė. Nuteistųjų požiūris į dalyvavimą socialinėse programose kaip resocializacijos galimybę.......................................................................... Neringa Kubilienė. Vaiko socialinės adaptacijos problemos augant nuo alkoholio priklausomoje šeimoje......................................................................................................... Elina Jackienė. Klienčių poreikių tenkinimas Krizinio nėštumo programoje.......................

24 35 43 51 63

III. SOCIALINIS UGDYMAS

Vilma Živilė Jonynienė, Rolanda Černiauskienė. Nepilnamečių teisės pažeidėjų ir vidurinių mokyklų moksleivių požiūrio į vaiko teises lyginamoji analizė............................... Irena Zaleskienė, Jolanta Banevičienė. Pabėgėlių socioedukacinių poreikių tenkinimo galimybės Lietuvoje............................................................................................................. Lina Miltenienė. Socialinių tinklų kūrimas edukacinėje aplinkoje: tėvų vaidmuo tenkinant specialiuosius ugdimosi poreikius........................................................................................

81 90 106

IV. PSICHOLOGIJA

Jolanta Sondaitė. Mediacijos stilių lyginamoji analizė........................................................ Kristina Samašonok, Rita Žukauskienė. Globos namų auklėtinių ir vaikų, gyvenančių su abiem tėvais, mokyklinės adaptacijos ir kompetencijos ypatumai.................................. Informacija leidinio „Socialinis darbas” autoriams........................................................

114 119 130

SOCIALINIS DARBAS 2004 m. Nr. 3(2) 4

CONTENTS

I. SOCIAL POLICY Arvydas Guogis. On the Relation between Globalisation and Welfare States.................. Vida Kanopienė, Leta Dromantienė. Ageing and Social Policy for Elder in EU................ 12

5

II. THEORY AND PRACTICE OF SOCIAL WORK

Donata Petružytė, Sigita Girdzijauskienė, Lijana Gvaldaitė. The Principle of Subsidiarity in Interaction between Social Worker and Client.............................................. 24 Violeta Ivanauskienė, Žydrūnė Liobikaitė. Practical Usage of Enabling Strategies Working with a Woman-Mother in the Program „Šeimos užuovėja“ (Family Shelter).......... 35 Irena Žemaitaitytė, Daiva Čiurinskienė. The Attitude of Convicts to Participation in Social Programmes as a Possibility to Resocialization........................................................ 43 Neringa Kubilienė. The Problems of Social Adaptation of Children in Families Abusing Alcohol................................................................................................................................. Elina Jackienė. Verification of Responding Clients Needs in the Critical Pregnancy Programme..........................................................................................................................

51 63

III. SOCIAL EDUCATION

Vilma Živilė Jonynienė, Rolanda Černiauskienė. Juveniles’ in Conflict with the Law and Secondary School Students’ Perceptions of their Rights.............................................. 81 Irena Zaleskienė, Jolanta Banevičienė. Possibilities for Addressing Socioeducational Needs of Refugees in Lithuania........................................................................................... 90 Lina Miltenienė. Creating Social Networks in Educational Environment: the Role of Parents’ Meeting Special Educational Needs......................................................................

106

IV. PSYCHOLOGY

Jolanta Sondaitė. Mediation Styles: Comparative Analysis.............................................. Kristina Samašonok, Rita Žukauskienė. Peculiarities of School Competence of Children in Residential Care and Children Living at Home.................................................. 119 Information for Publication “Social Work” Authors.......................................................

114

131

Mokslo darbai 5

I. SOCIALINĖ POLITIKA

GLOBALIZACIJOS IR GEROVĖS VALSTYBIŲ SANTYKIO PROBLEMA

Doc. dr. Arvydas Guogis Mykolo Romerio universitetas, Valstybinio valdymo fakultetas, Viešojo administravimo katedra Ateities g. 20, 08303 Vilnius Telefonas 2714620 Elektroninis paštas [email protected] Pateikta 2004 m. spalio 7 d. Parengta spausdinti 2004 m. lapkričio 4 d.

Santrauka Straipsnyje nagrinėjamas globalizacijos ir europeizacijos poveikis gerovės valstybėms. Tarp

globalizacijos ir europeizacijos procesų autorius nededa lygybės ženklo, netgi kalbėdamas apie jų įtaką socialinei apsaugai. Straipsnyje bandoma apibrėžti globalizacijos santykį su socialine politika ir atsakyti į klausimą, ar globalizacija riboja ir mažina socialinės politikos galimybes, ar, atvirkščiai, joms padeda ir netrukdo. Autoriaus pateikiamos šios analizės išvados byloja apie nevienareikšmes ir dau-giakryptes globalizacijos įtakas.

Pagrindinės sąvokos: globalizacija, europeizacija, gerovės valstybės, socialinė politika. Įžanga Į Europos Sąjungą įstojusiose Rytų Europos šalyse globalizacijos procesai dažnai ta-

patinami su europeizacijos procesais. Lygybės ženklas tarp jų dažnai dedamas nepaban-džius įsigilinti į abiejų procesų esmę ir netgi nepabandžius apibrėžti jų pagrindinių sąvokų. Iš tikrųjų, globalizacijos ir europeizacijos santykio arba globalizacijos ir europeizacijos pana-šumo/skirtingumo bei poveikio krypčių problemos nėra tokios nereikšmingos, kokios atrodo iš pirmo žvilgsnio. Mažai tyrinėta ir „reikalaujanti“ nuolatinio tikslinimo yra globalizacijos ir gero-vės valstybių santykio problema. Vis dar lieka neatsakytas ir aiškiau neapibrėžtas vienas svarbiausių šios problemos teorinių ir praktinių klausimų: ar globalizacija labiau teigiamai, ar labiau neigiamai veikia socialinę apsaugą, ir kokios socialinės politikos perspektyvos for-muojasi naujomis, globalizacijos sąlygomis. Jeigu būtų nuodugniau ir tiksliau pagrįsti atskirų socialinių problemų paaštrėjimo globalizacijos sąlygomis teiginiai, pavyzdžiui, socialinės at-skirties pagilėjimas ir išsiplėtimas, tai turėtų reikšmės visiems socialinės politikos formuoto-jams.

1. Globalizacijos ir europeizacijos turinio klausimu Šiuolaikiniame Vakarų socialiniame moksle ir žiniasklaidoje vienu dažniausiai varto-

jamų terminų tapo „globalizacija“. Globalizacijos sąvokos ir su ja susijusios temos pakeitė anksčiau labai madingą postmodernizmo sąvoką ir postmodernistinę analizę. Kaip pabrėžia

mailto:[email protected]


Bronislovas Kuzmickas, „nedaug dabarties pasaulio procesų yra suprantama ir vertinama taip skirtingai kaip globalizacija, nors neabejojama, kad tai objektyvus, tautų, bendruomenių, individų gyvenimą veikiantis, o ateityje dar labiau veiksiantis reiškinys“ (Kuzmickas, 2003). Vieniems globalizacija yra kuriančiosios modernizacijos tęsinys ir pažangos varomoji jėga, gausėjančio turto, laisvės, demokratijos ir laimės šaltinis, kuris sukuria palankiausias sąlygas ir suteikia naujo tipo, neišbandytų galimybių įžengiant į vadinamąjį „naująjį“, informacijos ir žinių visuomenės, pasaulį. Kitiems globalizacija reiškia kenksmingą ardantį procesą, kuris įtvirtina turtingesniųjų išsivysčiusių šalių bei regionų vyravimą atsiliekančiųjų valstybių bei re-gionų atžvilgiu ir skatina tarptautinio kapitalo puolimą bei tarptautinio masto kompanijų (TK) ir tarptautinių finansinių institucijų (TFI) ketinimus plėsti pasaulyje savo galią, nukreipiant pro-cesų eigą tik sau naudingomis kryptimis. Ir globalizacijos šalininkai, ir priešininkai sutinka su teiginiu, kad globalizacija naikina amžiais ir dešimtmečiais susiklosčiusias sienas tarp valsty-bių ir griauna nacionalinių valstybių savarankiškumą. Tačiau vieniems tai yra pažangus iš-laisvinantis ir daugiau galimybių suteikiantis procesas, kitiems tai valstybės autoriteto, pa-žangių nacionalinių valstybių modelių, tautų ir kultūrų įvairovės bei individualumo nykimas. Labiau gilinantis į problemą paaiškėja tas faktas, kad tiksliai apibrėžti globalizaciją yra nepa-prastai sudėtinga. Globalizaciją kaip teigiamą procesą, dažniausiai ekonominiu arba polite-konominiu požiūriu, vertina tokie autoriai kaip K. Ohmae (Ohmae, 1990), L. Sklairas (Sklair, 1995), J. Rodgeris (Rodger, 2000), J. Gray (Gray, 1998). Tarp neigiamai arba labiau neigia-mai negu teigiamai vertinančių globalizaciją autorių daugiausia sociologų ir kultūrologų, nors ekonomistų, politologų ir teisininkų taip pat pakanka. Tai Z. Baumanas (Bauman, 2002), H. Thornas (Thorn, 2003), H. Hveemas (Hveem, 2001), B. Deaconas (Deacon, 2000), E. Kapsteinas, B. Milanovicius (Kapstein, Milanovic, 2001), P. Streetenas (Streeten, 2000). Ir teigiamus, ir neigiamus globalizacijos aspektus mato D. Kellneris (Kellner, 2002), E. Dusse-las (Dussel, 1998) ir daug kitų socialinių mokslų atstovų. Taigi autorių nuomonė apie globali-zaciją yra skirtinga. Joks mokslinis diskursas neįmanomas be bent dalinio terminų išaiški-nimo ir apibrėžimų.

Globalizacijos reiškinys yra daugiareikšmis ir jį apibrėžti gana sudėtinga. Globalizaciją galima apibrėžti visumą kaip tokių visuotinių procesų, kurie apima technologinius pokyčius, tarpusavio priklausomybę nuo masinės kultūros ir žiniasklaidos, prekybos ir kapitalo judėjimą „be sienų“, gamybos ir vartojimo homogeniškumą ir standartizaciją, pasaulinės rinkos vyra-vimą prekyboje, investuojant ir kituose kompanijų sandoriuose, erdvinę ir institucinę rinkų in-tegraciją, didėjančius ekonominio reglamentavimo, institucijų ir politikos panašumus.

Globalizacijos poveikis ekonomikai ir kultūrai lengviau suprantamas ir fiksuojamas negu socialinei sričiai, socialinei apsaugai ir socialinės atskirties formavimuisi.

Nors globalizaciją galima vertinti kaip funkcinio intensyvumo didėjimą daugelyje eko-nomikos ir gyvenimo sričių, tačiau daugeliu atvejų jos neverta pripažinti kaip skatinančios darnią plėtrą (sustainable development) proceso, nes tarptautinės ekonomikos intensyvumo reikalavimai dažnai prieštarauja socialiniams žmonijos poreikiams dėl blogėjančių gyventojų sveikatos, reprodukcijos, ekologinių rodiklių, išnaudojimo ir susvetimėjimo didėjimo arba pa-jamų atkūrimo normos sumažėjimo socialinę riziką patyrusiems asmenims. Vienu iš svar-biausių jau tam tikrą išsivystymo lygį pasiekusios visuomenės darnios plėtros požymių turėtų būti tokia ekonominė ir socialinė raida, kai bendrojo vidinio produkto, darbo našumo, sociali-nės raidos indekso ir kiti augimo parametrai būtų pasiekiami nesumažinant arba nepažei-džiant atskirų ankstesnių žmogaus socialinės raidos laimėjimų ir rodiklių. Socialinei atskirčiai pašalinti ypač svarbi būtų tokia socialinė raida, kuri nepažeistų ankstesnių socialinės raidos elementų ir parametrų, t. y. kai raida vyksta nepažeidžiant kitų (socialinių) elementų. Be jo-kios abejonės, nevaldoma globalizacija atskirais laikotarpiais ir tam tikromis sąlygomis gali pasikėsinti į vieną arba kitą žmogaus socialinės raidos „vietą“ ir taip skatinti socialinės atskir-ties formavimąsi ir plitimą.

Globalizacija ir greiti ekonominiai pokyčiai neturėtų pažeisti nei kolektyvinės, nei indivi-dualios atsakomybės. Piliečiai turėtų ne tik įgyti arba išlaikyti tam tikras gerovės valstybėse žinomas teises į pajamų lygybę, bet, paaštrėjus konkurencijai, turėtų įgyti visas teises į „lygią konkurenciją“, t. y. lygias galimybes konkuruoti vietos ir užsienio rinkose. Tokiu būdu tarptau-

Mokslo darbai 7

tinėje ir vietos politikoje sumažėjus „pasyvios“ socialinės politikos krūviui, turėtų išsiplėsti „aktyvi“ socialinė politika. „Aktyvią“ socialinę politiką šiuo metu pradeda remti dauguma politi-nių ir socialinių jėgų pasaulyje, taip pat – dauguma tarptautinių organizacijų.

Europeizacijos apibrėžimus sąlygiškai galima suskirstyti į dvi grupes – a) pabrėžiančius „europeizaciją“ kaip procesą, pasižymintį tam tikra logika, ir b) pabrėžiančius europeizacijos rezultatus. Pirmojo tipo apibrėžimams būdinga tai, kad europeizaciją nuo globalizacijos pir-miausia skiria aiškios geografinės ribos ir egzistuojančios nacionalinės struktūros. Šiuo at-veju europeizacija ir formaliai, ir neformaliai atlieka prisitaikymo proceso tarpininkės vaid-menį. Ji pažymi prisitaikymo proceso pobūdį arba formą, o ne jo rezultatus. Į procesą nu-kreipti apibrėžimai suponuoja klausimus, kas lemia skirtingą nacionalinių valstybių prisitai-kymą prie Europos Sąjungos ir skatina lyginamąją nacionalinių sprendimo priėmimo struktūrų bei procesų analizę, orientaciją į europeizacijos mechanizmus. Kitais apibrėžimais europei-zacija apibūdinama kaip homogenizacija, standartizacija ir konvergencija, kuri gerokai suma-žina mąstymo, elgesio ir organizavimosi modelių įvairovę (Maniokas, 2002, p. 103). Taip skatinami klausimai ne tik apie konvergencijos mechanizmus bei sąlygas, bet ir apie tai, kas ir į ką konverguoja. Bet kokiu atveju europeizacija suprantama kaip Europos integracijos ir Europos Sąjungos poveikis valstybėms narėms ir ateinančioms narėms. Tačiau per dažni nesutarimai dėl europeizacijos sąvokos tikslesnio apibrėžimo rodo šios srities politologijos mokslo nebrandumą, kuris gali iš dalies pristabdyti kai kuriuos Europos integracijos proce-sus, pavyzdžiui, kultūroje arba socialinėje srityje, nes tokiu atveju tampa nebeaiškūs visiems priimtini europiniai pažangos kriterijai. K. Maniokas teigia, kad padėtį pagerinti gali stiprėjanti naujojo institucionalizmo teorija, kuri reikšmingai ir gana pamatuotai suproblemina europei-zaciją (Maniokas, 2002, p. 112, 115–116). Naujasis institucionalizmas pirmiausia pabrėžia institucijų vaidmenį ir išsiskiria požiūriu į ES kaip į politinę sistemą, papildančią nacionalines politines sistemas taip, kad jos suformuoja daugiadimensinę Europos politinę arba valdymo (governance) erdvę, kurioje sprendimai priimami tam tikrais tos valdymo erdvės lygmenimis. Šio požiūrio šalininkai Europos Sąjungą įsivaizduoja kaip areną, kurioje sprendimams da-roma įtaka įvairiais lygmenimis – tiek nacionalinių vyriausybių, tiek nacionaliniu bei transna-cionaliniu mastu veikiančių interesų grupių ir veikėjų. Lemia jau struktūros, o ne veikėjai, ir į tinkamumą nukreiptas socialinis veiksmas.

Taigi iš šių apibrėžimų matome, kad globalizacijos ir europeizacijos sąvokos ir turinys iš dalies skiriasi, ir ne taip jau nereikšmingai. Globalizacijos varomosios jėgos ir rezultatai la-biau susiję su ekonominėmis, kapitalo koncentraciją ir vartojimą skatinančiomis jėgomis, o europeizacija pirmiausia priklauso nuo politinio ir institucinio pobūdžio, t. y. biurokratinių struktūrų, nors jos raiška taip pat apima ir ekonominius procesus. Abiems – ir globalizacijai, ir europeizacijai – būdingas mažesnis socialinių problemų pabrėžimas ir socialinių jėgų išsky-rimas. Tačiau analizuojant globalizacijai ir europeizacijai skirtą literatūrą, paaiškėja paradok-salus dalykas – europeizacijos studijose dėmesio socialinei sričiai skiriama dar mažiau nei globalizacijos studijose. Tai skamba visiškai nesuprantamai, nes Vakarų lyginamosios politi-kos mokslas pasižymi ypač aukštu analizės lygmeniu analizuodamas būtent vieną iš didžiau-sių ir tikrųjų istorinių Europos laimėjimų – visuotinės gerovės valstybių sukūrimą ir funkciona-vimą, kurių svarbiausią sudėtinę dalį sudaro veiksmingi socialinės politikos modeliai. Taigi galima drąsiai tvirtinti, kad globalizacijos ir europeizacijos analizės silpnumas kilęs dėl nepa-kankamai gero lyginamosios politikos taikymo globalizacijos ir europeizacijos studijoms. Nors tarptautinių santykių studijos šiuo požiūriu yra aukštesnio metodologinio lygmens, jos kenčia dėl silpnų ryšių su lyginamąja politika.

2. Globalizacijos, europeizacijos ir gerovės valstybių santykio problema Vakarų socialinis mokslas, analizuodamas globalizacijos ir europeizacijos įtaką savo

šalių socialinėms sistemoms, kaip gerovės valstybių socialinės politikos modeliams, pateikia vos ne visas įmanomas nuomones ir išvadas ir pasižymi išskirtiniu reliatyvumu. Iš pradžių pažvelkime į globalizacijos įtakos apibrėžimus. Taip dėl globalizacijos poveikio egzistuoja trys visiškai skirtingos tyrėjų nuomonės ir išvados (perspektyvos):


1 perspektyva: globalizacija daro stiprią įtaką gerovės valstybėms sustiprėjusiu rinkos ekonomikos vyravimu.

2 perspektyva: globalizacija daro nereikšmingą poveikį gerovės valstybėms. 3 perspektyva: globalizacija daro poveikį gerovės valstybėms politinėmis priemonėmis

tik per (nacionalines) institucines struktūras (kaip tarpininkaujančias struktūras). Reikia atkreipti dėmesį į tai, kad nė viena iš šių perspektyvų moksliniame Vakarų dis-

kurse nevyrauja. Papildant Bruno Palier ir Robertą Sykesą (Sykes, Palier, Prior, 2001), ga-lima būtų pateikti atsargesnes, atrodytų, labiau pamatuotas išvadas:

1) vienoks arba kitoks globalizacijos poveikis gerovės valstybėms priklauso nuo politi-nio institucinio poveikio, kuris visada yra skirtingas skirtingose šalyse.

2) į globalizaciją reikia žvelgti ne tik kaip į kuriančią naujas sunkiai sprendžiamas problemas gerovės valstybėse, bet taip pat kaip ir prisidedančią prie tam tikrų pa-žangių sprendimų.

3) jeigu ištirtume ir pripažintume įvairių valstybių skirtumus, nustatytume ir skirtingas globalizacijos raiškos formas.

4) įvertinę įvairių valstybių skirtumus, galėtume rasti veiksmingų kontrpriemonių neigia-moms globalizacijos įtakoms neutralizuoti.

Nagrinėjant naujųjų Europos Sąjungos valstybių socialinės perspektyvos problemas ir globalizacijos poveikį jų sprendimui, būtina atsižvelgti ir į europeizacijos problemas. Šiuo at-veju Rytų Europos socialiniai mokslininkai turėtų prisidėti prie „vakariečių“ mokslinio diskurso ne tik patvirtindami arba atmesdami jų rezultatus ir teiginius, bet ir pratęsdami bei papildy-dami jų tyrinėjimus. Taip būtų galima papildyti pripažintų Europos Sąjungos projektų lyderių Br. Palier, R. Sykeso, P. M. Prioro ir kitų autorių išvadas, pateikiamas monografijoje „Globali-zacija ir Europos gerovės valstybės“ (Sykes, Palier, Prior, 2001):

1) globalizacijos ir europeizacijos santykį bei pokyčius senose gerovės valstybėse ir naujose narėse reikia analizuoti įvairiomis kryptimis.

2) globalizacija ir europeizacija skirtingose valstybėse veikia skirtingai. 3) europeizacijos analizė yra neįmanoma be gerovės valstybių socialinės politikos

modelių analizės. 4) globalizacija ir europeizacija pasižymi ne tik praktiniu funkciniu, bet ir ideologiniu

poveikiu socialinei sričiai. 5) dėl skirtingų globalizacijos ir europeizacijos rezultatų galima daryti išvadą, kad įvai-

rūs veikėjai nacionalinėse valstybėse tebeturi savo veikimui daug erdvės – pakan-kamai manevro laisvės tebeturi ir nacionalinės vyriausybės, ir tarptautinės organiza-cijos, ir socialinės apsaugos klientų grupės, ir politinės partijos.

6) pokyčiai Europos valstybių socialinėje srityje yra gana dideli ir reikšmingi, kad jų nepastebėtume ir neanalizuotume.

Stengiantis išlikti moksliškai objektyviems ir nešališkiems, globalizacijos įtakos gerovės valstybių padėčiai ir perspektyvoms nedera vertinti tik kaip neigiamos, mažinančios sociali-nes išlaidas ir menkinančios socialinės politikos reikšmę. Daugelis globalizacijos kritikų pa-teikia gana įtikinamus vienokius arba kitokius „blogos globalizacijos įtakos“ įrodymus. Vienas iš dažniausiai pateikiamų argumentų įvairiose šalyse yra dalies socialinių išmokų sumažėji-mas arba pasunkėjusios kvalifikacinės sąlygos joms gauti. Daromos įžvalgios išvados apie gerovės valstybių nykimą ir apie gerovės valstybių socialinės politikos modelių skirtumų ma-žėjimą. Taip per pastarąjį dešimtmetį dalyje mokslinės literatūros ir ypač populiarioje ži-niasklaidoje paplito mitas apie Šiaurės valstybių institucinio socialdemokratinio modelio ny-kimą. Taip pat teigiama, kad atsisakyta išskirtinių kontinentinės Europos krikščioniškojo kor-poratyvinio modelio bruožų. Pripažįstant dalies marginalinio modelio savybių įtraukimą į mi-nėtų modelių šalių socialinės apsaugos sistemas, kai sukuriami privatūs pensijų fondai arba suintensyvėja privačių ir nevyriausybinių organizacijų socialinė parama, reikia pripažinti, kad daugelis gąsdinimų dėl griaunančio globalizacijos poveikio socialinėms sistemoms yra pe-rdėti ir sutirštinti. Taip pat pastebėta, kad aiškiai išaugo Pietų Europos šalių valstybinės so-cialinės apsaugos standartai ir jų administraciniai gebėjimai kovojant su socialine atskirtimi.

Mokslo darbai 9

Tai reikia turėti omenyje numatant ir projektuojant Rytų Europos valstybių, kaip naujų Euro-pos Sąjungos šalių, vystymosi kryptis. Pažvelkime į 1 lentelę. 1 l e n t e l ė . Socialinių ir nesocialinių valstybės išlaidų dalių lygiai ir skirtumai

išsivysčiusiose šalyse (kaip procentai nuo BVP) 1984–1997 metais1

Socialinės išlaidos Nesocialinės išlaidos Šalis 1984 1997 Pokytis 1984 1997 Pokytis

Australija 13,7 18,1 4,4 22,7 15,1 -7,6 Kanada 16,2 16,9 0,7 29,1 25,5 -3,6

Airija 17,9 17,9 0,0 29,8 15,3 -14,5 J. Karalystė 21,1 21,6 0,5 26,0 19,3 -6,7

JAV 14,1 16,0 1,9 19,0 15,4 -3,6

Danija 28,9 30,5 1,6 33,7 26,3 -7,4 Suomija 22,3 29,3 7,0 17,9 22,5 4,6

Norvegija 19,7 25,4 5,7 22,4 18,7 -3,7 Švedija 30,0 33,3 3,3 29,2 25,7 -3,5

Austrija 24,3 25,4 1,1 25,0 24,4 -0,6 Belgija 26,7 23,6 -3,1 34,0 27,8 -6,2

Prancūzija 26,4 29,6 3,2 25,1 23,0 -2,1 Vokietija 23,6 26,6 3,0 23,8 21,5 -2,3

Italija 21,0 26,8 5,8 28,4 23,2 -5,2 Olandija 30,2 25,1 -5,1 23,6 19,5 -4,1

Graikija 16,9 22,2 5,3 26,2 28,2 2,0

Portugalija 11,4 18,7 7,3 29,7 24,8 -4,9 Ispanija 17,8 20,9 3,1 17,4 19,0 1,6

Japonija 11,4 14,4 3,0 20,9 20,6 -0,3

Vidurkis 20,7 23,3 2,6 25,5 21,9 -3,6

Iš pateiktos lentelės matyti, kad beveik visose išsivysčiusiose šalyse socialinių valsty-bės išlaidų dalis 1984–1997 metais padidėjo. Socialinės išlaidos apėmė valstybines išlaidas sveikatos apsaugai, senatvės pensijoms, invalidumo pensijoms, nelaimingų atsitikimų darbe ir ligos išmokoms, senyvų žmonių ir šeimų paslaugoms, išmokoms šeimoms, išmokoms gy-venamajam plotui išlaikyti, nedarbo išmokoms ir aktyvių darbo rinkos programų išlaidoms. Taip pat akivaizdu, kad išliko vis dar nemaži skirtingų valstybių ir skirtingų modelių valstybių socialinių išlaidų dydžių ir jų pobūdžio skirtumai. Todėl kalbos apie skirtingų socialinės politi-kos modelių nykimą neišlaiko kritikos ir yra mažų mažiausiai per ankstyvos. Savo ruožtu aki-vaizdus tas faktas, kad nesocialinių valstybės išlaidų dalis skirtingose gerovės valstybėse sumažėjo. Nesocialinės išlaidos apima valstybinę švietimo sistemą, gynybą, teisėtvarką, valstybinės infrastruktūros plėtojimą, viešąjį administravimą ir valstybinių skolų aptarnavimą. Taigi būtina skirti valstybės socialines išlaidas (didėjimą) ir nesocialines išlaidas (mažėjimą). Tik valstybės nesocialinių išlaidų mažėjimas gali būti labiau neigiamo globalizacijos arba eu-ropeizacijos procesų poveikio pavyzdys. Socialinių išlaidų didėjimas rodo, kad socialinis sektorius išsivysčiusiose šalyse vystosi lygiagrečiai su globalizacijos poveikiu ir globalizacija jam nekenkia arba nedaro tiesioginės neigiamos įtakos. Tačiau tai yra daugiau ne tokių tarptautinių, kaip Europos Sąjunga, organizacijų nuopelnas, o nacionalinių vyriausybių laimė-

1 Castles F. On the Political Economy of Recent Public Sector Development // Journal of European Social

Policy, 2001. Vol. 11 (3). P. 200.


jimas. Europos Sąjunga nėra įsipareigojusi sukurti kokį nors bendrą Europos socialinį modelį, juo labiau jos labiausiai išplėtota Šiaurės Europos socialinės politikos modelio forma. Šiau-rės, Vidurio ir Pietų Europos socialinių sistemų skirtumai yra matomi plika akimi. Neatrodo, kad tokia padėtis artimiausioje ateityje galėtų keistis. Dar mažiau tikėtina, kad artimiausiu metu besivystančios Pietų Amerikos, Afrikos arba Azijos šalys (su retomis išimtimis) priartėtų prie labiau išvystytų Europos arba mažiau pasiekusių Š. Amerikos arba Japonijos socialinių modelių lygio. Daugelyje mažiau išsivysčiusių valstybių, įskaitant ir Lietuvą, valstybės sociali-nių išlaidų dalis nuo BVP yra kur kas mažesnė ir reikšmingesnėmis augimo tendencijomis, kaip Baltijos valstybėse, pradėjo pasižymėti tik 2002–2003 metais. Nepastebėti daugelio „juodų dėmių“ socialiniame žemėlapyje, ypač plečiantis socialinei atskirčiai, yra tiesiog ne-objektyvu ir neperspektyvu.

Išvados Globalizacijos reiškinys yra daugiareikšmis ir jį apibrėžti gana sudėtinga. Straipsnyje

globalizacija apibrėžiama kaip tokių visuotinių procesų visuma, kurie apima technologinius pokyčius, tarpusavio priklausomybę nuo masinės kultūros ir žiniasklaidos, prekybos ir kapi-talo judėjimą „be sienų“, gamybos ir vartojimo homogeniškumą ir standartizaciją, pasaulinės rinkos vyravimą prekyboje, investuojant ir kituose kompanijų sandoriuose, erdvinę ir institu-cinę rinkų integraciją, didėjančius ekonominio reglamentavimo, institucijų ir politikos pana-šumus.

Į Europos Sąjungą įstojusioje Lietuvoje globalizacijos procesai dažnai tapatinami su eu-ropeizacijos procesais. Globalizacijos ir europeizacijos sąvokos ir turinys iš dalies skiriasi. Globalizacijos varomosios jėgos ir rezultatai labiau susiję su ekonominėmis, kapitalo kon-centraciją ir vartojimą skatinančiomis jėgomis, o europeizacija pirmiausia priklauso nuo poli-tinio ir institucinio pobūdžio, t. y. biurokratinių struktūrų, nors jos raiška taip pat apima eko-nominius procesus.

Globalizacijos ir europeizacijos poveikis ekonomikai ir kultūrai yra lengviau supranta-mas ir fiksuojamas negu socialinei sričiai, socialinei apsaugai ir socialinės atskirties formavi-muisi.

Išliko vis dar nemaži skirtingų valstybių ir skirtingų modelių valstybių socialinių išlaidų dydžių ir jų pobūdžio skirtumai. Todėl kalbos apie skirtingų socialinės politikos modelių ny-kimą yra per ankstyvos.

Nesocialinių valstybės išlaidų dalis skirtingose gerovės valstybėse sumažėjo. Valstybės nesocialinių išlaidų mažėjimas gali būti labiau neigiamo globalizacijos arba europeizacijos procesų poveikio pavyzdys, ir atvirkščiai, socialinių išlaidų didėjimas rodo, kad socialinis sektorius išsivysčiusiose šalyse vystosi lygiagrečiai su globalizacijos poveikiu ir globalizacija jam nekenkia arba nedaro tiesioginės neigiamos įtakos. Europos Sąjungoje artimiausioje at-eityje neplanuojama sukurti bendro Europos socialinio modelio, nes Šiaurės, Vidurio ir Pietų Europos socialinių sistemų skirtumai yra gana dideli.

LITERATŪRA

1. Kuzmickas B. Atvirumo iššūkiai tautiniam tapatumui // Kultūros barai. 2003. Nr. 8/9. 2. Bauman Z. Globalizacija: pasekmės žmogui. – Vilnius: Strofa, 2002. 3. Bernotas D., Guogis A. Socialinės politikos modeliai: dekomodifikacijos ir savarankiškai dirban-čiųjų problemos. – Vilnius: LTU leidykla, 2003.

4. Castles F. On the Political Economy of Recent Public Sector Development // Journal of European Social Policy. 2001. Vol. 11 (3).

5. Deacon B. Eastern European Welfare States: the Impact of the Politics of Globalisation // Journal of European Social Policy. 2000. Vol. 10. No 2.

Mokslo darbai 11

6. Dussel E. Beyond Eurocentrism: The World-System and the Limits of Modernity / F. Jameson F. and M. Myoshi. (eds.). The Cultures of Globalization. – Durham and London: Duke University, 1998.

7. Gray J. False Dawn: the Delusions of Global Capitalism. – London: Granta Books, 1998. 8. Hveem H. Fra imperialisme til globalisert kapitalisme? H. Baldersheim, B. Hagtvet, K. Heidar

(eds). Statsvitenskapelige utsyn. – Oslo: Hoyskoleforlaget, 2001. 9. Kapstein E., Milanovic B. Responding to Globalization: Social Policy in Emerging Market Econo-

mies // Global Social Policy. 2001. Vol. 1. No. 2. 10. Kellner D. Theorizing Globalization // Sociological Theory. 2002. Vol. 20. No. 3. 11. Maniokas K. Europeizacijos sąvoka ir jos vieta Europos integracijos teorijose // Politologija. 2002.

Nr. 4. 12. Ohmae K. The Borderless World. – London: Collins, 1990. 13. Rodger L. From a Welfare State to a Welfare Society. – New York: St. Martin‘s Press Inc., 2000. 14. Sklair L. Sociology of the Global System. – London: Prentice Hall/Harvester Wheatsheaf, 1995. 15. Streeten P. Globalisation: Threat or Opportunity? / P. Collins P. (ed.). Applying Public Administra-

tion in Development: Guideposts to the Future. – London: John Wiley and Sons, Ltd, 2000. 16. Sykes R., Palier B., Prior P. M. Globalization and European Welfare States. – New York: Palgrave,

2001. 17. Thorn H. Nya sociala rorelser, globalisering och den sociologiska Eurocentrismen // Sociologisk

Forskning. 2003. No. 2.

ON THE RELATION BETWEEN GLOBALISATION AND WELFARE STATES Assoc. Prof. Dr. Arvydas Guogis Mykolas Romeris University Summary This article deals with globalisation and europeanisation impact on Welfare States. The

author does not put the sign of equality between globalisation and europeanisation, and also talking about their impact on social security. It is important to define the relation of globalisation towards social policy and to give an answer to the question about globalisation‘s limits to possibilities of social policy, or, contrary, about globalisation‘s maintenance of social security. The conclusions of analysis, given by the author, confirm about the multiple and manifold influences of globalisation.

Keywords: globalisation, europeanisation, welfare states, social policy.


DEMOGRAFINIS SENĖJIMAS IR ES SOCIALINĖ POLITIKA

PAGYVENUSIESIEMS Doc. dr. Leta Dromantienė Doc. dr. Vida Kanopienė Mykolo Romerio universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Socialinės politikos katedra Valakupių g. 5, 10101 Vilnius Telefonas 2740 605 Elektroninis paštas [email protected]; [email protected] Pateikta 2004 m. spalio 26 d. Parengta spausdinti 2004 m. lapkričio 5 d.

Santrauka Spartus ES valstybių demografinis senėjimas XX–XXI amžių sandūroje bei šio proceso progno-

zės kelia didelį susirūpinimą socialinės politikos kūrėjams: kaip užtikrinti lygias galimybes visoms kartoms ir integruoti pagyvenusius žmones į visuomenę. Siekiant spręsti šias problemas, nauji už-daviniai kyla socialinių paslaugų, pensijų, darbo rinkos politikos ir kitoms sritims.

Straipsnio tikslas – įvertinti visuomenės demografinio senėjimo padarinius ir aptarti socialinės politikos pagyvenusiems formavimąsi ES valstybėse. Šiuo tikslu aptariami gyventojų amžiaus struk-tūros pokyčiai ir demografinio senėjimo veiksniai ES valstybėse, analizuojama socialinės politikos pagyvenusiesiems raida nuo Europos Bendrijos sukūrimo iki paskutiniosios Europos Sąjungos plėt-ros į Vidurio ir Rytų Europą bei išryškinamas jos vaidmuo integraciniuose procesuose.

Pagrindinės sąvokos: demografinis senėjimas, darbo rinka, socialinė politika, integracija, poli-

tikos suderinimas, išėjimas į pensiją. Įžanga

Iššūkiai, su kuriais susidūrė Europos Sąjunga (ES) amžių sandūroje, dar kartą patvir-

tino socialinių problemų aktualumą ES politikos kontekste. Kartu su technologijos laimėji-mais, struktūriniais ir politiniais pokyčiais, bendros rinkos įvedimu ir Sąjungos plėtra į Vidurio ir Rytų Europą visuomenės raidos demografiniai veiksniai padarė didelę įtaką gerovės siste-moms, sukėlė pasvarstymus apie bendros socialinės politikos sukūrimo galimybę ir apie bū-simo Europos socialinio modelio struktūrą.

ES politikos kūrėjai praėjusio šimtmečio pabaigoje išreiškė susirūpinimą, kaip geriau pasirengti spręsti problemas, kurias kelia spartus visuomenės demografinis senėjimas. Pen-sijų fondų paieška bei efektyvių ir adekvačių socialinių paslaugų teikimas esant finansiniam deficitui paskatino keisti požiūrį į pagyvenusių žmonių galimybes ir vaidmenį darbo rinkoje bei skatinti „aktyvų senėjimą“.

Demografinis senėjimas ES šalyse

Vienas ryškiausių daugumos pasaulio šalių, įskaitant ir Europos valstybes, gyventojų

raidos XX–XXI amžių sandūroje ypatumų yra spartus pagyvenusio amžiaus žmonių skai-čiaus ir jų dalies bendrame gyventojų skaičiuje didėjimas. Šis reiškinys apibūdinamas „de-



Mokslo darbai 13

mografinio senėjimo“ terminu, o senyvo amžius žemutine riba demografinėje analizėje daž-niausiai laikoma 60 metų. Šis senyvo amžiaus kriterijus mastu priimtas 1982 metais Pasauli-nėje senėjimo asamblėjoje, juo vadovaujasi dauguma tarptautinių organizacijų ir institucijų, įskaitant ir EUROSTAT’o statistiką (nors pastaraisiais metais literatūroje minima nemažai kiek aukštesnio – 65 metų kriterijaus taikymo atvejų). Kadangi socialiniu-ekonominiu požiūriu pagyvenusio amžiaus gyventojai nėra homogeniška grupė – ji jungia ir „jaunus“ pagyvenu-siuosius, kurių dauguma išlieka aktyvūs, sveiki ir nepriklausomi, ir „senukus“, kurie dažnai jau nebūna pajėgūs būti savarankiški – demografinėje analizėje skiriami 60–75/80 metų ir vy-resni kaip 75/80 metų gyventojai.

Demografinio senėjimo eiga priklauso nuo susiklosčiusios gyventojų amžiaus struktū-ros, praeities bei dabarties gimstamumo intensyvumo ir mirtingumo dinamikos1. Kitaip tariant, demografinis senėjimas yra arba gyventojų skaičiaus jauno amžiaus grupėse santykinio ma-žėjimo (vadinamasis senėjimas „iš apačios“, kuomet siaurėja gyventojų piramidės pagrin-das), arba spartėjančio senyvo amžiaus žmonių skaičiaus didėjimo (vadinamasis senėjimas „iš viršaus“, kuomet platėja gyventojų piramidės viršūnė) rezultatas. Šiam procesui didelį po-veikį turi praeityje vykę amžiaus struktūros demografinių veiksnių svyravimai, pavyzdžiui, gimstamumo protrūkis („kūdikių bumas“ 1940-tųjų pabaigoje – 1950-tųjų pradžioje) ir mirtin-gumo padidėjimas (Antrojo pasaulinio karo netektys) pakeitė senėjimo procesų eigą dauge-lyje Europos Sąjungos regiono valstybių.

Demografinio senėjimo tendencijos senajame žemyne pirmą kartą išryškėjo Prancūzi-joje, kuri jau 1870 metais peržengė demografinės senatvės slenkstį – 12 proc. senesnių kaip 60 metų gyventojų proporciją. Praeito šimtmečio pirmoje pusėje šis procesas pastebėtas ir kitose valstybėse – Švedijoje, Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje, o amžiaus viduryje jau visos dabartinės ES narės (išskyrus Maltą ir Lenkiją) pasiekė 10–14,9 proc. senyvo amžiaus žmo-nių dalies rodiklį (Austrijoje, Jungtinėje Karalystėje, Belgijoje, Prancūzijoje ir tuometinėje Vo-kietijos Demokratinėje Respublikoje jis buvo dar aukštesnis – 15–19,9 proc.).

Demografinį senėjimą antroje XX amžiaus pusėje Europos žemyne atskirais laikotar-piais nulėmė skirtingo pobūdžio veiksniai, todėl šio proceso eigoje išskiriami keli etapai. 1950–1960 metais senyvo amžiaus žmonių daugėjo lėtai ir tolydžio, dėl pokario metų „kūdi-kių bumo“ Vakarų Europos šalyse ir dėl staigus kūdikių mirtingumo sumažėjimo Rytų Euro-pos regione kiek padaugėjo ir vaikų (žr. 1 lentelę). 1 l e n t e l ė . Gyventojų amžiaus struktūros pokyčiai Europos regionuose

1950–1960 metais, proc. (Demographic, 1992, p. 35)

Amžiaus grupės Vakarų Europa* Pietų Europa** Rytų Europa*** 1950 metai

0–14 24,0 31,3 29,0 15–59 61,7 59,6 61,4

60 metų ir vyresni 14,3 9,1 9,6 1960 metai

0–14 24,2 32,4 29,8 15–59 59,9 57,6 59,3

60 metų ir vyresni 15,8 10,0 10,9

*Austrija, Belgija, Danija, Suomija, Prancūzija, Vokietijos Federatyvinė Respublika, Islandija, Ai-rija, Italija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Norvegija, Švedija, Šveicarija, Jungtinė Karalystė

** Albanija, Kipras, Graikija, Malta, Portugalija, Ispanija, Turkija, Jugoslavija ***Bulgarija, Čekoslovakija, Vokietijos Demokratinė Respublika, Vengrija, Lenkija, Rumunija,

TSRS Vėlesniais metais (1960–1980), pradėjus gana sparčiai mažėti gimstamumui, prasidėjo

gyventojų senėjimas „iš apačios“, vėliau (1975–1980 metais) šis senėjimas „iš apačios“ tę-

1 Šį procesą taip pat gali veikti ir migracija tose šalyse, kuriose tarptautinių persikėlimų apyvartos mastai yra gana dideli.


sėsi, nors pirmoje aštunto dešimtmečio pusėje jį tam tikru mastu kompensavo ne toks gau-sus kontingentas peržengusiųjų 60-ties metų slenkstį. Nuo 1980-tųjų senėjimas „iš apačios“ yra svarbus, tačiau vis didesnę reikšmę nuolat mažėjant mirtingumo vyresniame amžiuje ro-dikliams turi pagyvenusių ir senyvų asmenų skaičiaus santykinis didėjimas.

1960–2003 m. laikotarpiu suminis gimstamumo rodiklis ES valstybėse šalyse nukrito iki lygio, kuris nebeužtikrina kartų kaitos. Valstybėse senbuvėse (ES–15) vidutinis šio rodiklio dydis pasikeitė nuo 2,59 iki 1,5, žemiausias šiuo metu jis yra šalyse, išsiskiriančiose aukš-čiausiu demografinės senatvės lygiu – Graikijoje (1,25), Italijoje (1,26), Vokietijoje (1,31). Dar labiau gimstamumas sumažėjo Rytų ir Vidurio Europos šalyse, kurios ES narėmis tapo nuo 2004 metų: Čekijoje suminis gimstamumo rodiklis 2003 m. siekė tik 1,17, Slovakijoje – 1,19, Slovėnijoje – 1,21, Lietuvoje ir Latvijoje – 1,24. Mažėjant gimstamumui, vyresnes kartas kei-čia vis mažesnės amžiaus kohortos: 1960 m. ES 15 valstybėse 0–19 metų amžiaus grupės proporcija bendrame gyventojų skaičiuje beveik siekė trečdalį (31,8 proc.), o iki 2003 m. – tik 22,4 proc. (t. y. beveik prilygo vyresnių kaip 60 metų asmenų daliai). Šie pasikeitimai ryš-kiausi Viduržemio jūros regiono valstybėse (Ispanijoje, Italijoje, Portugalijoje) ir kai kuriose naujose ES narėse – Slovakijoje, Lenkijoje. Čia jaunimo dalis sumažėjo net 13–16 procenti-nio punkto.

Senėjimas „iš apačios“ intensyviai vyko ir daugumoje ES–15 šalių, ir valstybėse, kurios tapo ES narėmis nuo 2004 metų (ES–10). Senėjimo „iš viršaus“ procesai ryškesni valstybėse senbuvėse, kuriose gyventojų vidutinė būsimo gyvenimo trukmė nuolat ilgėja1. Antai nuo 1960-tųjų iki 2002 metų ES–15 valstybėse vidutinė vyrų būsimo gyvenimo trukmė pailgėjo 8,4 metais, moterų – 8,7 metais2, tuo tarpu Rytų ir Vidurio Europos šalyse (išskyrus Slovė-niją) bei Baltijos valstybėse mirtingumo mažėjimo procesas vyko netolygiai, su protrūkiais, todėl ir pasikeitimai mažiau ryškūs, pavyzdžiui, vyrų būsimo gyvenimo trukmė pailgėjo nuo 1 metų (Estijoje) iki 5,5 metų (Lenkijoje), moterų – nuo 3,6 metų (Latvijoje) iki 7,7 metų (Lenki-joje). Septintojo dešimtmečio pradžioje šio regiono valstybių būsimos gyvenimo trukmės ro-dikliai labai nežymiai (1–3 metais) skyrėsi nuo Vakarų Europos valstybių rodiklių. Šiuo metu šie skirtumai gerokai didesni, ypač tarp vyrų. Santykinai ilgiausiai gyvenančių Čekijos vyrų vidutinės būsimo gyvenimo trukmė siekia 72,1 metų (2002 metų duomenys). Tai yra mažiau netgi lyginant su žemiausiu ES–15 šalių rodikliu (Portugalija – 73,8 metai).

Intensyvesnis senėjimas „iš viršaus“ nulėmė spartesnę demografinio senėjimo eigą valstybėse senbuvėse3. Kaip matyti iš 2 lentelės, jos pasižymi senesne gyventojų amžiaus struktūra. 2003 metais septyniolikoje ES valstybių senyvo amžius žmonių dalis viršijo penk-tadalį, o trijose šalyse (Vokietijoje, Graikijoje ir Italijoje) vyresnių nei 60 metų gyventojų jau buvo daugiau nei vaikų ir jaunimo (0–19 metų). Tarp naujų valstybių įsiliejimas kiek „atjau-nino“ ES gyventojus: jaunų žmonių (0–19 metų) proporcija kiek išaugo, o pagyvenusio am-žiaus (60 metų ir vyresnių) gyventojų dalis sumažėjo. Iš naujųjų ES narių jauniausia amžiaus struktūra pasižymi Kipras (šioje šalyje vidutinis gyventojų amžius yra 36,3 metų), o seniausia – Vengrija (vidutinis gyventojų amžius – 39,6 metų). Šalių senbuvių grupėje šis rodiklis irgi gerokai svyruoja: Airijos gyventojai yra vidutiniškai septyneriais metais jaunesni, lyginant su Italijos gyventojais.

Kai kuriose valstybėse, ypač Viduržemio jūros regione, demografinis senėjimas vyksta gerokai sparčiau nei prieš kiek daugiau nei dešimtmetį numatė Jungtinių Tautų demografai: net šešiose šalyse (Airijoje, Vokietijoje, Italijoje, Ispanijoje, Portugalijoje ir Kipre) 2003 metais demografinės senatvės lygis viršijo rodiklį, kurį buvo numatyta pasiekti 2010 metais (Demog-raphic, 1992, p. 37). Pažymėtina, kad Lietuva šiuo atžvilgiu irgi patenka į sparčiausiai senė-jančių valstybių grupę: 2004 m. sausio 1 d. pagyvenusio amžiaus (60 ir vyresnių) žmonių da-lis (20,3 proc.) viršijo rodiklį, kurį prieš kelerius metus parengtose Lietuvos gyventojų progno-zėse buvo tikimasi pasiekti 2010 metais – 19,7 procento (Lietuvos, 1998, p. 32).

1 Lietuvos demografinėje literatūroje vartojamas ir vidutinės tikėtinos gyvenimo trukmės terminas (Jasilionis D., 2003).

2 Pastovus vidutinės būsimo gyvenimo trukmės ilgėjimas būdingas taip pat ir dviems šalims – naujoms narėms – Kiprui ir Maltai.

3 2003 m. sausio 1 d. vyrų vidutinis amžius tuometinėse šalyse-kandidatėse buvo 36,2 metų, moterų – 39,7 metų, o ES-15 valstybėse šie rodikliai buvo atitinkamai 38,8 ir 41,7 metų.

Mokslo darbai 15

2 l e n t e l ė . Demografinės senatvės rodiklio pokyčiai ES valstybėse narėse, proc. (Population, 2004)

1960 1970 1980 1990 2000 2003

ES-25 14,8 17,0 17,3 19,2 21,0 21,5 ES-15 15,5 17,5 17,8 19,8 21,7 22,2

Šalys – senbuvės, kuriose yra aukščiausias demografinės senatvės lygis Italija 13,5 15,9 16,8 20,4 23,9 24,7

Vokietija 17,1 19,7 19,2 20,3 23,0 24,4 Graikija 13,4 16,2 17,5 19,7 23,2 23,6 Švedija 16,8 19,5 21,8 22,8 22,2 22,5

Šalys narės nuo 2004 metų Čekijos

Respublika 14,6 18,0 16,9 17,6 18,2 18,9

Estija .. 16,8 16,1 17,0 21,0 21,8 Kipras .. .. .. .. 15,4 16,8 Latvija .. 17,3 16,5 17,6 21,2 22,1 Lietuva .. 15,0 14,3 16,0 18,5 20,0 Vengrija 13,8 17,0 17,1 18,9 20,1 20,8

Malta .. .. .. .. 16,8 17,0 Lenkija 9,3 12,6 13,2 14,7 15,5 17,0

Slovėnija .. 14,7 .. 15,6 19,0 20,1 Slovakijos Respublika

10,7 13,8 13,3 14,8 15,4 15,9

Vienas svarbiausių spartaus visuomenės demografinio senėjimo padarinių – vyriausių amžiaus kohortų gyventojų daugėjimas. 1990-tųjų pabaigoje vyresnių nei 80 metų asmenų proporcija tarp pagyvenusių žmonių (60 metų ir vyresnių) svyravo nuo 12 proc. (Čekija, Len-kija, Slovėnija) iki 20–22 proc. (Jungtinė Karalystė, Švedija, Danija). Tikėtina, kad ateityje šis procesas dar labiau intensyvės:

- Italijos demografų G. Caselli ir V. Egidi skaičiavimais, 2020 metais „senyvo amžiaus slenkstis“ (t. y. amžius, kuomet likusi vidutinė laukiamo amžiaus trukmė yra 10 metų) kai kuriose Europos valstybėse turėtų peržengti 80 metų ribą ne tik moterims (Dani-joje, Nyderlanduose, Ispanijoje), bet ir vyrams (Ispanijoje) (Caselli G., Egidi V., 1992).

- Pagal EUROSTAT’o gyventojų prognozes 2050 metais daugumoje ES valstybių senbuvių beveik kas trečias pagyvenęs žmogus bus vyresnis nei 80 metų.

Seniausio amžiaus asmenų gausėjimas liudija, kad vis labiau aštrėja gyvenimo koky-bės šiame žmogaus gyvenimo tarpsnyje užtikrinimo problemos. Iš tiesų demografų tyrimai rodo, kad vidutinės būsimo gyvenimo trukmės ilgėjimas vyksta beveik nesikeičiant vadina-mųjų „laisvų nuo nedarbingumo“ metų skaičiui, kitaip tariant, vis ilgiau žmonės pragyvena būdami iš dalies arba visiškai nedarbingi. Akivaizdu, kad šiomis aplinkybėmis dideli uždavi-niai kyla socialinių paslaugų ir sveikatos apsaugos sistemoms, kurių tolesnė plėtra pareika-laus didelių žmogiškųjų ir finansinių išteklių investicijų. Atsižvelgiant į tai, kad dėl visuomenės demografinio senėjimo ir toliau daugės pensinio amžiaus gyventojų (šį procesą rodo ir didė-jantis pagyvenusių žmonių priklausomybės rodiklis1 – 1960–2003 metais ES–15 valstybėse jo rodiklis išaugo nuo 29 iki 40 proc., ES–10 šalyse – nuo 22 iki 32 proc.), būtina iš esmės keisti visuomenės požiūrį į senatvę ir socialinę-ekonominę politiką pagyvenusiųjų atžvilgiu. Šiuo atžvilgiu sunku būtų nesutikti su mokslininkų nuomone, kad „esminis žmogaus gyve-nimo momentas – atėjimas į senyvą amžių jau šiuo metu ir ypač ateityje turi būti nukeltas į vėlesnius jo gyvenimo metus. Tam būtina radikaliai pakeisti pagyvenusio amžiaus sampratą bei požiūrį į visuomenės demografinį senėjimą“ (Caselli G., Egidi V., 1992, p. 120).

1 EUROSTAT’o statistikai šį rodiklį skaičiuoja kaip 60 ir vyresnių gyventojų dalį nuo 20–59 metų gyventojų

skaičiaus (Population, 2004).


ES socialinės politikos pagyvenusiems žmonėms raida

Nerimas, kad procesai, susiję su visuomenės demografiniu senėjimu, gali pakeisti iš-mokų ir pensijų schemas, jų finansavimą ir aprūpinimą, o kartu didėjantis dirbančiųjų mobi-lumas, visuomeninės išlaidos ir tarptautinis bendradarbiavimas sudaro prielaidas paaiškinti, kodėl ES institucijos identifikavo senėjimą kaip valstybes nares dominančią sritį.

Pagyvenusieji, kaip socialinė kategorija, suvaidino labai nežymų vaidmenį ES sociali-nės politikos atsiradimo ir raidos istorijoje. Jie nebuvo išskirtinai paminėti nei Paryžiaus (1951 m.), nei Romos (1957 m.) sutartyje. Europos ekonominės bendrijos sutartyje (EEB) tvirti-nama, kad skirtingas pagyvenusiųjų traktavimas valstybėse narėse gali sutrukdyti veiksmin-gai įgyvendinti bendrąją rinką. Nors Anglies ir plieno bendrijos sutartyje jie buvo paminėti kaip potencialūs išmokų gavėjai, Europos ekonominės bendrijos sutartis juos palietė tik ne-tiesiogiai. Siekiant užtikrinti, kad socialinės apsaugos sistemų skirtumai netrukdytų judėjimo laisvės, 51 ir 121 straipsniai numatė migrantų darbininkų teises į aprūpinimą susumuojant gautas išmokas periodais, praleistais dirbant kitoje valstybėje narėje, bei bendrų priemonių įgyvendinimą, taip užtikrinant jų teises į socialinę apsaugą, pavyzdžiui, atitinkamą senatvės pensiją. 117 ir 118 straipsniai socialinės politikos klausimais rėmėsi nuostata, kad valstybės narės turėtų glaudžiai bendradarbiauti siekdamos šio tikslo, todėl turėtų suderinti socialinės apsaugos sistemas, nors jokios specialios nuorodos į amžių nebuvo padaryta.

Kita priežastis, kodėl pagyvenę žmonės buvo tik netiesioginio EEB steigėjų narių ob-jektas, buvo ta, kad pensijų finansavimo metodų skirtumai ir sveikatos apsauga galėjo pa-veikti prekių, paslaugų ir darbo jėgos konkurencingumą valstybėse, kuriose socialinio drau-dimo schemos griežtai paremtos darbdavio ir darbuotojo įmokomis. Todėl kai kurios valsty-bės narės baiminosi patirti konkurencinius nuostolius dėl palyginti aukštos darbo kainos ir gana dosnių išmokų. Gerovės turizmo baimė, kai vietos gyventojai iš vienos valstybės narės galėjo persikelti į bet kurią kitą Bendrijoje dėl dosnesnių socialinių išmokų, taip pat buvo su-sijusi ir su pagyvenusiais žmonėmis. Pagal socialinio dempingo koncepciją vyriausybėms galėjo atrodyti finansiškai patrauklus įmonių perkėlimas į kitas valstybes nares (o kartu ir jų perįgaliojimas rūpintis pensininkais), pasižyminčias aukštu gamybos efektyvumu ir žemomis darbo kainomis (Knapp, 1990, p. 67–68). Kaip specifinė socialinė grupė su išskirtiniais porei-kiais pagyvenę žmonės liko nematomi Europos Sąjungos politikos lygiu. Tai buvo absoliutus kontrastas stiprėjančiam pagyvenusių žmonių socialiniam balsui ir didėjančioms pensininkų teisėms, gerėjančiai sveikatos apsaugai ir socialinei rūpybai, kurią jie pasiekė nacionaliniu mastu Vakarų Europoje (Geyer, 2000, p. 181).

Anksčiausios nuorodos į pagyvenusiuosius ES politikoje buvo greta kitų klausimų, su-sijusių su pagyvenusiųjų padėtimi darbo rinkoje. 7 dešimtmečio vidurio studijos, inicijuotos Europos anglies ir plieno bendrijos sutarties, bylojo, kad vyresni kalnakasiai daugiausia sun-kumų patiria gaudami naują darbą kalnakasyboje arba kitoje srityje, o dėl šios priežasties jie ilgiau lieka bedarbiai, todėl turėtų gauti papildomas išmokas (Collins, 1975, p. 50). Ši studija, taip pat auganti vyresnių žmonių politinė įtaka vis labiau pasireiškė Europos socialinio fondo (ESF) veikloje 8-ojo dešimtmečio pradžioje. Vykdant ESF reformą, 1970 m. buvo teikiami du prioritetai: remti bendrąją Europos Bendrijos politiką ir padėti ypatingoms socialinėms gru-pėms bei sritims, patiriančioms ekonominių sunkumų. Kartu su vėlesne prioritetine fondo veiklos sritimi padėti atsiliekantiems regionams ir pramonės šakoms buvo iškelti pasiūlymai dėl neįgaliųjų, pagyvenusiųjų, moterų ir jaunų darbininkų reabilitacijos ir specializuoto mo-kymo (Collins, 1975 a, p. 74), taip išskiriant pagyvenusiuosius kaip ypatingą darbuotojų kate-goriją su specifiniais poreikiais.

Kur kas platesnė politikos pagyvenusiems žmonėms interpretacija buvo pateikta Socia-linių veiksmų programoje 1974 m., nors ir joje kalbama tik apie dirbančiuosius. Buvo išplėto-tos socialinės apsaugos schemų ir migrantų Europos Sąjungos viduje nediskriminavimo strategijos. Kartu su kovos prieš skurdą planais programa siūlė papildomą socialinę apsaugą tiems asmenims, kurių veikiančios socialinės schemos neapėmė arba buvo nepakankamos (Commision, 1974, p. 27). Šis pasiūlymas – kvietimo „Veiksmų prieš skurdą“ priedėlis – buvo programų, nukreiptų prieš skurdą, apimančių pagyvenusiuosius kaip svarbią socialinę kate-

Mokslo darbai 17

goriją, esmė. Komisija buvo susirūpinusi vyresniais darbininkais, susiduriančiais su priešlai-kine pensija arba priverstais užsiimti mažiau apmokama veikla (Commision, 1974, p. 29). Buvo nuspręsta integruoti pagyvenusiųjų poreikius į Europos socialinio fondo veiklą, nukrei-piant jo iniciatyvas į pagyvenusiųjų ir kitų pažeidžiamų grupių paramą.

1974 m. socialinių veiksmų programos svarba yra ta, kad ji išskyrė pagyvenusiuosius į atskirą kategoriją Europos Sąjungos socialinėje politikoje. Jie galėjo gauti paramą iš Europos Socialinio fondo kaip didelio ir nuolat besiplečiančio ES pinigų šaltinio. Skurdas ir socialinė atskirtis buvo apibrėžti kaip socialinis reiškinys ir pripažinti specifiniais užimtumo bei darbo rinkos poreikiais. Kita vertus, pagyvenusieji buvo daugiau arba mažiau asimiliuoti veikian-čiose politikos strategijose ir neišskirti kaip savarankiškas politikos objektas.

Kaip dauguma ES socialinės politikos krypčių, pagyvenusiųjų politika buvo atnaujinta Socialinėje Chartijoje 1988 m., kurios 10 paragrafas socialinės apsaugos klausimais nurodo, kad kiekvienas Europos Bendrijos darbuotojas turi turėti teisę į atitinkamą socialinį draudimą ir galimybę naudotis atitinkamo lygio socialinės apsaugos pensijomis; asmenys, negalintys įsitraukti arba grįžti į darbo rinką ir neturintys pragyvenimo šaltinio, turi gauti reikiamą socia-linę paramą, atsižvelgiant į jų ypatingą padėtį (Commision, 1990, p. 15).

Bendrijos darbuotojų pagrindinių socialinių teisių chartija (1989 m.) formaliai pripažino pagyvenusių žmonių siekius į nepriklausomą gyvenimą. Patvirtindama intencijas gerbti na-cionalines sistemas ir leisti valstybėms narėms daryti savo sprendimus, Chartija prisiėmė akivaizdų įsipareigojimą užtikrinti minimalias pagyvenusių žmonių teises padedant jiems įveikti finansinius ir kitus sunkumus. Šių minimalių teisių į socialinę apsaugą ir paramą iškė-limas buvo labai reikšmingas faktas. Ypač svarbu tai, kad Chartijoje numatyti būdai, kaip pa-gyvenę žmonės kuo ilgiau galėtų būti naudingais visuomenės nariais, pabrėžiama jų teisė į pensiją, socialinės apsaugos ir socialinės paramos teisės, bylojančios, kad kiekvienas EB darbuotojas, išėjęs į pensiją, turi turėti galimybę naudotis ištekliais, užtikrinančiais jam arba jai padorų pragyvenimo lygį (24 str.); bet kuris asmuo, sulaukęs pensinio amžiaus, negau-nantis pensijos arba neturintis kitų pragyvenimo šaltinių, turi gauti pragyvenimui reikalingų išteklių bei medicininę ir socialinę paramą, atitinkančią jo poreikius (25 paragrafas) (Commi-sion, 1990, p. 19).

Socialinės teisės pagyvenusiesiems deklaruotos ir 2000 m. gruodžio mėn. priimtoje ES pagrindinių teisių chartijoje. Tiksliai interpretuotos ir visiškai įgyvendintos šios teisės galėjo turėti reikšmingą poveikį milijonams Europos pensininkų ir pagyvenusių žmonių, nors teko sumokėti didelę ir politiškai nepriimtiną kainą. Jos liko daugiau deklaracija nei tikrove.

Antroji socialinių veiksmų programa 1989 m. atsitraukė nuo didelių užmojų į socialinių teisių užtikrinimą ir grįžo prie tradicinių mokymo ir profesinio orientavimo programų mažinant skurdą. Komisija, atsižvelgdama į skirtingas valstybių narių socialinės apsaugos schemas, pateikė naujas rekomendacijas, greičiau remiančias socialinės apsaugos siekių konvergen-ciją nei jų derinimą. Komisija nenumatė, kaip ši konvergencija turėtų būti įvykdyta bei kokie būtų jos padariniai pagyvenusiesiems. Siekiant objektyvumo būtina pabrėžti, kad Komisija šiame siūlyme pripažino, jog Bendrija turėtų imtis iniciatyvos padėti pažeidžiamiausiems Bendrijos piliečiams, ypač pagyvenusiesiems (Commision, 1989, p. 28).

Tai buvo gana ribotos politikos pagyvenusiesiems ištakos, kuri dešimtajame dešimt-metyje plėtota įvairiomis kryptimis. 1990 m. ir 1991 m. Komisija pateikė, o Taryba patvirtino pasiūlymą dėl veiksmų programos pagyvenusiesiems 1990–1993 m. (COM (90) 80 final), si-ekiančios trijų tikslų:

- rengti prevencines strategijas, susijusias su visuomenės senėjimo problemomis; - stiprinti kartų solidarumą; - remti pagyvenusių piliečių potencialą. Veiksmų pagyvenusiems programa buvo pagrįsta trimis pagrindinėmis strategijomis: - pasikeitimas informacija; - studijos ir duomenų bazės sukūrimas; - europinių tinklų sukūrimas. Turėdama gana nedidelį – 13 mln. ECU biudžetą ir neturėdama įstatymų galios, ši pro-

grama tik minimaliai paveikė pagyvenusių europiečių gerovę.


1995–1997 m. socialinių veiksmų programa nepateikė jokių naujų pasiūlymų pagyve-nusiųjų politikos plėtotei – susitelkė ties įprastais socialinės apsaugos aspektais bei esančios veiksmų programos pagyvenusiesiems pratęsimu. Pabrėždama tarptautinį bendradarbiavimą ir partnerystę skatinant keitimąsi informacija ir dalijimąsi gerąja patirtimi, šis veiksmų planas buvo paremtas 1993 m. Europos pagyvenusių žmonių ir kartų solidarumo metų veikla ir rėmė organizacijų, skirtų pagyvenusiesiems, ES lygiu steigimą. Reikšmingas įvykis buvo Europos pagyvenusių ir senų žmonių observatorijos įkūrimas 1993 m., kurios uždavinys buvo stebėti demografinę raidą ES išryškinant visuomenės senėjimo problemas.

Maastrichto sutartis (1992 m.) nuveikė labai nedaug, kad sustiprintų pagyvenusiųjų po-litiką ES. Pagyvenusieji nebuvo išskirti sutartyje kaip specifinė kategorija, o Socialinis proto-kolas, pridėtas prie sutarties ir neprivalomas Jungtinei Karalystei, buvo vienintelė sutarties dalis, kelianti tam tikrus klausimus, susijusius su pagyvenusiųjų politika. Protokolo 2 straips-nis ragino ES vykdyti politiką, skatinančią asmenų, iškritusių iš darbo rinkos, integraciją, o tai buvo ypač aktualu ir pagyvenusiesiems.

Nors ES politika amžių sandūroje iškeldavo vis daugiau klausimų, susijusių su pagyve-nusiaisiais, pagyvenusiųjų politika netapo savarankiška ES politikos sritimi. Socialinės politi-kos žaliasis dokumentas aptarė Europos visuomenės senėjimo klausimus ir problemas, su-sijusias su didėjančia pensijų našta, tačiau nebandė pateikti jokių ypatingų pasiūlymų politi-kai, išskyrus neapibrėžtą užuominą į kartų solidarumą ir lanksčių pensijų poreikį (Commis-sion, 1993). Taigi netgi tokios valstybės narės – nuolatinės ES socialinės politikos rėmėjos – kaip Prancūzija nesiekė savarankiškos politikos pagyvenusiesiems išplėtojimo ES lygiu.

Kadangi Susitarimas dėl socialinės politikos, pridėtas prie Europos Sąjungos sutarties, nedarė specialios nuorodos į amžių, Amsterdamo sutartyje (1997 m.) buvo įvestas naujas straipsnis, draudžiantis diskriminaciją dėl amžiaus. Pažangu buvo tai, kad sutarties 13 straipsnis suteikė ES galią imtis atitinkamų veiksmų kovai su diskriminacija dėl lyties, rasės, etninės kilmės, religijos arba tikėjimo, negalios, amžiaus ar seksualinės orientacijos (Conso-lidated versions, p. 47). Šis straipsnis pats savaime dar neturėjo tiesioginio poveikio arba ne-sukūrė nediskriminavimo politikos bei patvirtino, kad veiksmų planas kovai su diskriminacija gali būti priimtas Europos Taryboje vienbalsiai, o tai sunkino jo patvirtinimą. 129 straipsnis įpareigojo Tarybą skatinti keitimosi informacija ir gerąja patirtimi organizavimą užimtumo sri-tyje, o 137 straipsnis įgaliojo ją veikti plėtojant iš darbo rinkos iškritusių asmenų integraciją. Taip XX amžiaus pabaigoje valstybės narės prisiėmė atsakomybę už veiksmų planą remiant pagyvenusius žmones.

Europos Sąjungos pagyvenusiųjų politikos, nubrėžtos Amsterdamo sutartyje, silpnu-mas atsispindėjo ir 1998–2000 m. socialinių veiksmų programoje, kuri užsiminė apie pagy-venusiuosius kaip specifinę grupę. Skyriuje „Glaudi visuomenė“ pabrėžta tolesnių ES pas-tangų būtinybė skatinant Europos socialinės apsaugos sistemos suartėjimą (konvergenciją) (COM (98)259 final). Kartu su laimėjimais, pasiektais integruojant kovos su socialine atskir-timi ir diskriminacija reikalavimus į Amsterdamo sutartį, šis dokumentas paminėjo pagyvenu-siuosius programų minėtose srityse išplėtojimo kontekste.

Pagyvenusiųjų politika ir toliau lieka viena iš silpniausių ES politikos sričių. Atsiradusi kaip tradicinių politikos sričių, tokių kaip judėjimo laisvė ir užimtumo politika, priedėlis, ji pa-siekė didžiausią laimėjimą ir išplėtė savo įtaką tapdama socialinės įterpties ir nediskrimina-vimo politikos priedėliu. Be abejonės, šiuo metu pagyvenusiųjų socialinė politika yra kur kas ryškesnė, labiau matoma nei pirmaisiais ES integracijos dešimtmečiais, o ES lygio pagyve-nusiųjų organizacijos tapo kur kas veiklesnės ir įtakingesnės. Politikos formuotojai numano, kad ES pagyvenusiųjų politika ir ateityje bus greičiau silpnu sėkmingesnių politikos sričių priedėliu nei savarankiška politikos sritimi.

Darbingo amžiaus ilginimas

Europos Tarybos Stokholmo susitikime (2001 m. kovo mėn.) buvo iškeltas uždavinys pasiekti, kad 2010 metais pagyvenusio amžiaus (55–64 metų) asmenų užimtumo lygio rodik-lis būtų 50 procentų (2002 m. šis rodiklis buvo 40,1 proc., o 60–64 metų asmenų užimtumas

Mokslo darbai 19

tesiekė 25 proc.). Po vienerių metų Barselonos susitikime šis tikslas buvo papildytas kitu, ne mažiau svarbiu siekiu – pailginti vidutinį išėjimo į pensiją amžių ES šalyse penkeriais metais (Eurostat’o paskaičiavimais, šiuo metu tai yra 61 metai).

Tokiu pagyvenusio amžiaus asmenų ekonominio aktyvumo skatinimu numatoma, kad visų valstybių narių socialinė ir užimtumo politika turėtų būti grindžiama pagyvenusių žmonių vienodų galimybių užtikrinimo raidos procese (mainstreaming ageing) principu. Šio principo laikymosi svarba įvairiose socialinės politikos srityse ypač pabrėžiama Regioninėje įgyvendi-nimo strategijoje, kuri buvo priimta 2002 m. rugsėjo mėnesį Berlyne vykusioje ES valstybių narių Senėjimo konferencijoje. Strategijoje išdėstyta dešimt svarbiausių įsipareigojimų, ku-riais siekiama užtikrinti pagyvenusių žmonių integraciją į visuomenės gyvenimą ir skatinti jų aktyvumą: pritaikyti socialinės apsaugos sistemas, keisti padėtį darbo rinkoje, plėtoti moky-mąsi visą gyvenimą ir reformuoti švietimo sistemas, gerinti gyvenimo kokybę visuose žmo-gaus gyvenimo tarpsniuose, atsižvelgti į moterų ir vyrų poreikius bei užtikrinti lygias lyčių ga-limybes, remti šeimas ir skatinti kartų solidarumą (Regional, 2002).

Tačiau, kaip jau buvo minėta, socialinė politika pagyvenusių žmonių atžvilgiu iki šiol di-džiąja dalimi išlieka deklaratyvi – daugelyje ES valstybių narių ne tik įstatymai, bet ir susi-klosčiusios kultūrinės normos bei tradicijos palaiko ir net skatina ankstyvą išėjimą į pensiją bei pasyvų senėjimą. Tai daroma įvairiais būdais:

- dirbantiems sunkų fizinį darbą asmenims, kai kurių kūrybinių profesijų (pvz., baleri-noms) atstovams sudaromos galimybės palikti darbo rinką sulaukus jaunesnio am-žiaus.

- įstatymai dažnai finansiškai baudžia tuos, kurie norėtų dirbti ilgiau, pavyzdžiui, sumažinama pensijos išmoka gaunantiesiems atlyginimą, ribojamas darbo pajamų dydis arba apskritai nutraukiamas pensijos mokėjimas;

- pagyvenusio amžiaus bedarbiams mokamos didesnės bedarbio pašalpos, ilginamas mokėjimo laikas tuo atveju, jei jie nebeieško darbo;

- kai kurios valstybės narės suteikia galimybę anksčiau išeiti į pensiją tiems asmenims, kurie yra praradę darbingumą ir gali gauti invalidumo pašalpas.

Dabartinė socialinės apsaugos sistema ES valstybėse senbuvėse susiformavo 1970-tųjų viduryje, ieškant būdų, kaip pristabdyti didėjantį nedarbą, kurio lygis daugelyje šalių (Ita-lijoje, Belgijoje, Prancūzijoje ir kitur) tuomet pasiekė ir viršijo 10 procentų. Pagyvenusių žmo-nių ankstesnio išėjimo į pensiją skatinimas atrodė patraukli ir socialiai priimtina išeitis, sie-kiant užtikrinti darbo vietų pasiūlą jaunimui.

Per kelis dešimtmečius situacija darbo rinkoje pasikeitė – kartu su ekonomikos „atsiga-vimu“ 1980-tųjų antroje pusėje pradėjo mažėti bedarbių (vidutinis nedarbo lygio rodiklis ES-15 valstybėse šiuo metu yra 8 proc., kai kuriose šalyse – Austrijoje, Airijoje, Liuksemburge, Nyderlanduose, Jungtinėje Karalystėje jis neviršija ir 5 proc.). Mažėjanti jaunimo darbo jėgos pasiūla ir spartus visuomenės demografinis senėjimas skatina keisti nuostatas pagyvenusių žmonių atžvilgiu: jau dešimto dešimtmečio pradžioje mokslininkai priėjo prie išvados, kad „pagyvenę darbuotojai buvo per anksti išstumti iš darbo rinkos [… ] Ilgalaikėje perspektyvoje pagyvenusio amžiaus patirtis taps vis didesniu pranašumu“ (Buttler F, 1992, p. 341). Šian-dien jau ir ES valstybių narių politikai pripažįsta, jog būtina siekti, kad darbas taptų patrauk-lesne alternatyva už išėjimą į pensiją, ir reikia pašalinti visas kliūtis, trukdančias pagyvenu-siems žmonėms likti darbo rinkoje (Prodi R., 2002).

Akivaizdu, kad siekiant Stokholme ir Barselonoje iškeltų ES kiekybinių pagyvenusių žmonių užimtumo rodiklių, daugelyje valstybių narių būtina keisti įstatymus ir reformuoti bei pritaikyti socialinės apsaugos sistemas. Šios reformos jau pradedamos, tačiau įvairios šalys jas vykdo gana skirtingomis kryptimis: vienos valstybės vis labiau pabrėžia būtinybę palaikyti pagyvenusių žmonių darbingumą ir sugebėjimą konkuruoti darbo rinkoje (Suomija), kitos daugiausia dėmesio skiria pensijų sistemos reformoms.

Šios reformos pirmiausia siejamos su ankstesnio išėjimo į pensiją galimybių mažinimu. Belgijoje pailgintas amžius (nuo 57 ir 58 metų), kurio sulaukę nedirbantys gyventojai nebe-privalo registruotis darbo biržoje ir įsidarbinti pagal jos teikiamas rekomendacijas, o Nyder-landai rengiasi tokį amžiaus cenzą visai panaikinti (iki šiol – 57,5 metų). Suomija ir Austrija


panaikino ankstesnio bedarbių išėjimo į pensiją galimybes, o Vokietija trumpina bedarbio pa-šalpos mokėjimo laikotarpį pagyvenusiems bedarbiams. Šių priemonių tikslas – siekti, kad pagyvenę bedarbiai nebebūtų savotiška „atskirties“ grupe ir taip užtikrinti jiems lygias galimy-bes užimtumo srityje.

Kai kuriose valstybėse narėse (Ispanijoje, Italijoje) ankstyvesnis išėjimas į pensiją tampa sudėtingesnis ir turintiesiems ilgalaikį darbo stažą, nes keičiami jo trukmės reikalavi-mai arba taikomi apribojimai būsimos pensijos dydžiui.

Kadangi visi minėti pakeitimai gali būti gana skaudūs kai kurioms pagyvenusių žmonių grupėms (dirbantiems fizinį darbą, turintiems žemą kvalifikaciją arba dėl kokių nors kitų prie-žasčių nepajėgiantiems konkuruoti darbo rinkoje), manoma, kad tikslinga taikyti laipsnišką išėjimą, sudarant galimybes pagyvenusiems žmonėms dirbti ne visą darbo laiką ir gauti dalį pensijos. Tokia praktika jau egzistuoja arba įdiegiama kai kuriose valstybėse narėse, pavyz-džiui, Belgijoje, Vokietijoje.

Bene svarbiausia priemonė įgyvendinamų reformų kontekste yra išėjimo į pensiją am-žiaus ilginimas: Austrijoje ir Prancūzijoje ilginamas būtinasis darbo stažas pensijai gauti, Bel-gijoje, Italijoje, Portugalijoje ir Jungtinėje Karalystėje suvienodinamas moterų ir vyrų išėjimo į pensiją amžius, Austrija ir Jungtinė Karalystė panaikino pensinio amžiaus diferenciaciją pri-vataus ir viešojo sektoriaus darbuotojams.

Daugelyje šalių dirbantys pensinio amžiaus asmenys, be atlyginimo už darbą, gauna ir pensijas, nors darbo užmokesčio dydžiui taikomi apribojimai dažnai neskatina pasilikti darbo rinkoje. Danijos, Airijos ir Jungtinės Karalystės įstatymai suteikia galimybę dirbantiems pen-sinio amžiaus asmenims atsisakyti jiems priklausančių pensinių vardan galimybės gauti di-desnę pensiją ateityje, t. y. palikus darbo rinką (Modernising, 2003).

Viena svarbiausių pensijų reformos krypčių – glaudesnio gautų per visą darbingą gyve-nimą atlyginimų (socialinio draudimo išmokų) ir pensijų dydžio ryšio garantavimas, nepa-mirštant pensijos dydžio apskaitoje ne tik paskutiniųjų profesinės karjeros metų. Taip pagy-venę asmenys skatinami dirbti ne visą darbo laiką, užsiimti mažiau apmokama, tačiau geriau jų kvalifikaciją bei gebėjimus atitinkančia profesine veikla.

Apibendrinant galima teigti, kad ES valstybėse senbuvėse ryškėja darbingo gyvenimo trukmės ilginimo tendencijos. Šių pasikeitimų kontekste gana prieštaringai atrodo Lietuvoje pastaraisiais metais priimtos tam tikros priemonės, skatinančios ankstyvesnį pagyvenusio amžiaus asmenų išėjimą į pensiją:

- 2001 m. gruodžio 21 d. priimtas Bedarbių rėmimo įstatymo 5, 7, 11, 13, 14, 16, 19, 20, 22 straipsnių pakeitimo įstatymas (Nr. IX-68721) įteisino galimybę darbo neturin-tiems asmenims, likus iki senatvės pensijos amžiaus ne ilgiau kaip dvejiems metams, per šį laikotarpį gauti bedarbio pašalpą1. Ši nuostata yra įteisinta ir Nedarbo socialinio draudimo įstatyme (Nr IX-1904), priimtame 2003 m. gruodžio 16 d. (Valstybės žinios, 2004)

- 2003 m. lapkričio 18 d. priimtas Valstybinių socialinio draudimo senatvės pensijų išankstinio mokėjimo įstatymas (Nr. IX-1828) suteikė teisę reikalingą darbo stažą tu-rintiems bedarbiams gauti išankstinę senatvės pensiją, likus iki senatvės pensijos amžiaus ne daugiau kaip penkeriems metams2.

Kaip rodo Lietuvos darbo biržos duomenys, neturintys darbo pagyvenusio amžiaus asmenys galimybe anksčiau išeiti į pensiją naudojasi gana aktyviai, pavyzdžiui, vos priėmus įstatymų pataisas, per pirmuosius penkis 2002-tųjų mėnesius jų buvo daugiau kaip 8,6 tūks-

1 „Bedarbiams, iki senatvės pensijos amžiaus likus ne ilgiau kaip 2 metams, turintiems ne mažesnį kaip 15

metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą, jiems sutikus, bedarbio pašalpos mokėjimas pratęsiamas, jos negaunantiems – mokama valstybės remiamų pajamų dydžio bedarbio pašalpa iki senatvės pensijos amžiaus. Bedarbio pašalpos mokėjimo laikotarpiu jiems netaikomos aktyvios darbo rinkos politikos priemonės, įsidarbinus – pašalpos mokėjimas sustabdomas“ (Valstybės žinios, 2002).

2 Išankstinė senatvės pensija skiriama asmeniui, kuris kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos dieną atitinka visas šias sąlygas: iki nustatyto senatvės pensijos amžiaus jam yra likę ne daugiau kaip 5 metai; turi ne mažesnį kaip 30 metų valstybinio socialinio pensijų draudimo stažą ir paskutiniuosius 12 mėnesių iki kreipimosi dėl išankstinės senatvės pensijos įstatymų nustatyta tvarka buvo registruotas bedarbiu Lietuvos darbo biržos teritorinėje darbo biržoje (Valstybės žinios, 2003).

Mokslo darbai 21

tančio (Lietuvos, 2002). Nekyla abejonių, kad tai yra gana veiksmingas nedarbo problemų sprendimo būdas tuose regionuose, kur jo lygis yra aukštas. Minėtos galimybės naudingos žemos kvalifikacijos asmenims, dirbusiems sunkų fizinį darbą, kurie yra nepajėgūs konkuruoti darbo rinkoje.

Kita vertus, šios įstatymo lengvatos gali dar labiau paskatinti paslėptą diskriminaciją dėl amžiaus, kuri, nors ir yra draudžiama įstatymais1, vis dėlto yra jaučiama šalies darbo rinkoje. Dauguma (maždaug penktadaliai) pagyvenusio amžiaus asmenų atleidžiami darbdavio ini-ciatyva. Informacija apie registruotą nedarbą rodo, kad mažėjant bendram bedarbių skaičiui, tarp jų nuolat didėja vyresnių nei 50 metų amžiaus asmenų dalis (2002 m. pradžioje jų buvo 23,5 proc., 2003 m. – 25,2 proc., o 2004 m. pradžioje jie sudarė jau 27 proc. visų bedarbių). Darbdaviai nėra linkę įdarbinti pagyvenusio amžiaus žmonių – beveik 40 proc. šių asmenų po registracijos darbo biržoje neįsidarbina ilgiau kaip vienerius metus.

Aptartos įstatymų nuostatos, numatančios ankstesnio išėjimo iš darbo rinkos galimy-bes, gali būti tik laikina gyventojų užimtumo problemų sprendimo priemonė, kuri neatitinka tolesnių šalies socialinės-ekonominės bei demografinės raidos, jos integracijos į ES pe-rspektyvų. Toks požiūris neišreikštas „Nacionalinėje gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategijoje“, kuri patvirtinta 2004 m. birželio 14 d. Vyriausybės nutarimu Nr. 737. Joje tei-giama, kad „tikslinga įgyvendinti užimtumo ir socialinę politiką, kuri sudarytų sąlygas vyresnio amžiaus darbingiems žmonėms kuo ilgiau išsilaikyti darbo rinkoje“. Siekiant šio tikslo, keliami uždaviniai „sukurti dalinio (palaipsnio) išėjimo į pensiją schemas, pagal kurias vyresnio am-žiaus žmonės galėtų rinktis dalinį užimtumą ir dalinį išėjimą į pensiją, […] ilgainiui pasiekti, kad vyrai ir moterys ilgiau galėtų pritaikyti savo gebėjimus darbo rinkoje ir vėliau eitų į pen-siją“ (Nacionalinė, 2004)

Išvados 1. Vienas ryškiausių ES valstybių raidos XX–XXI amžių sandūroje ypatumų yra spartus

demografinis senėjimas, kuris yra toliau pažengęs valstybėse senbuvėse, lyginant su šalimis narėmis nuo 2004 metų. Ilgėjant vidutinei būsimo gyvenimo trukmei ir ypač daugėjant se-niausiųjų, vyresnių nei 80 metų, žmonių, pagyvenę asmenys tapo svarbiu socialinės politikos aspektu.

2. ES politikos kūrėjų rūpesčio objektu tapo lygių galimybių skirtingoms kartoms užtikrinimas bei pagyvenusių žmonių integracija, fondų pensijoms paieška bei efektyvių ir adekvačių socialinių paslaugų suteikimas.

3. Sutartyje, kuria įsteigta Europos ekonominė bendrija (1957 m.), vėliau Suvestinis Europos aktas (1987 m.) ir Europos Sąjungos steigimo sutartis (1992 m.), neminėjo pagyve-nusių žmonių kategorijos, tačiau nediskriminavimo dėl amžiaus reikalavimas buvo įtrauktas į Europos Bendrijos darbininkų fundamentinių teisių Chartiją (1989 m.), o vėliau tapo nauju Amsterdamo sutarties straipsniu, skelbiančiu, kad diskriminavimas dėl amžiaus turi būti pa-šalintas.

4. Nors pagyvenusių žmonių socialinis balsas įgauna vis didesnę įtaką, nuolat plečiasi pensininkų teisės, gerėja sveikatos apsauga ir socialinė rūpyba, kurią jie pasiekė nacionaliniu mastu Vakarų Europoje. ES politikos lygiu jie, kaip specifinė socialinė kategorija, išskirti gana ribotai, pabrėžiamos ne jų, kaip piliečių, bet jų, kaip darbuotojų, reikmės: užimtumas ir integ-racija į darbo rinką.

5. Pagyvenusiųjų politika ir toliau lieka viena iš silpniausių ES politikos sričių. Atsiradusi kaip tradicinių politikos sričių priedėlis, tokių kaip judėjimo laisvė ir užimtumo politika, ji pasi-ekė didžiausią laimėjimą ir išplėtė savo įtaką tapdama socialinės įterpties ir nediskriminavimo politikos priedėliu.

6. Siekiant Stokholme ir Barselonoje iškeltų ES kiekybinių pagyvenusių žmonių užim-tumo rodiklių, daugumoje valstybių narių būtina keisti įstatymus ir reformuoti bei pritaikyti so-cialinės apsaugos sistemas. Šios reformos jau pradedamos, tačiau įvairios šalys jas vykdo

1 Nuo 2005 m. sausio 1 d. įsigaliosiantis Lygių galimybių įstatymas (Nr. IX-1826, priimtas 2003 m. lapkričio 18 d.) draudžia bet kokią tiesioginę arba netiesioginę diskriminaciją dėl amžiaus (Valstybės žinios, 2003).


gana skirtingomis kryptimis: vienos valstybės vis labiau pabrėžia būtinybę palaikyti pagyve-nusių žmonių darbingumą ir sugebėjimą konkuruoti darbo rinkoje, kitos daugiausia dėmesio skiria pensijų sistemos reformoms, skatindamos „lankstų“ išėjimą į pensiją bei ilgindamos darbingo amžiaus trukmę.

LITERATŪRA

1. Buttler F. Underlying trends on the labour market and the relatioship of supply and demand. Hu-

man resources in Europe at the dawn of the 21st century. Conference proceedings. – Luxemburg, September 1992.

2. Caselli G., Egidi V. New frontiers in survival: the length and quality of life. – Human resources in Europe at the dawn of the 21st century. Conference proceedings. – Luxembourg, September 1992.

3. Collins D. The European Communities: The Social Policy of the First Phase. The European Coal and Steal Community 1951 – 70. – London: Martin Robertson & Co, 1975. Vol. 1.

4. Collins D. The European Communities: The Social Policy of the First Phase. The European Economic Community 1958 – 72. – London: Martin Robertson & Co, 1975. Vol. 2.

5. Commision Social Action Programme, Bulletin of the European Communities, supplement 2/74. Brussels, 1974.

6. Commision Communication from the Commission Concerning its Action Programme Relating to the Implementation of the Community Charter of Basic Social Rights for Workers. Brussels (COM (89) 568), 1989.

7. Commision. Community Charter of the Fundamental Social Rights of Workers. – Luxembourg, 1990.

8. Commission of the European Communities European Social Policy. Options for the Union, Green Paper, Brussels/Luxembourg, 1993.

9. Commission. Social Action Programme 1998-2000. Luxembourg (COM (98) 259 final), 1998. 10. Community Charter of the Fundamental Social Rights of Workers, adopted in Strasbourg on 9 De-

cember 1989 by the member states with the exception of the United Kingdom. 11. Demographic causes and economic consequences of population aging. Ed. by G. J. Stolnits, Uni-

ted Nations Economic Comission for Europe, United Nations Population Fund. Economic studies. – New York, 1992. No. 3.

12. European Union. Consolidated Versions of the Treaty on European Union and the Treaty estab-lishing the European Community. – Luxembourg. 1997.

13. Geyer R. R. Exploring European Social Policy. – Cambridge: Polity Press, 2000. 14. Knapp M., Montserrat J. and Fenyo A. (1990). ‘Inter-sectoral and inter-national contracting-out of

long-term care: Evidence on comparative costs and efficiency from Britain and Spain’ Cross-natio-nal Research Papers. 1990. Vol. 2 (2).

15. Jasilionis D. Lietuvos gyventojų mirtingumo raida – epidemiologinio perėjimo teorijos išimtis. – Filosofija, Sociologija, 2003. Nr. 2.

16. Lietuvos gyventojų prognozės 2000–2020. – Vilnius, LFSI, Statistikos departamentas, 1998. 17. Lietuvos darbo biržos veikla. http://www.ldb.lt (prisijungta 2002 gruodžio 28 d.). 18. Modernising Social Protection for More and Better Jobs. A comprehensive approach contributing

to making work pay. – Commission of the European Communities, Brussels, 30.12.2003 [COM (2003) 842 final]

19. Nacionalinė gyventojų senėjimo pasekmių įveikimo strategija, http://www.google.lt/search?q= cache:OwmJC6venygJ:www.biblioteka.lt/senjorai/strategija.doc+Nacionalin%C4%97+gyventoj%C5%B3+sen%C4%97jimo+pasekmi%C5%B3+%C4%AFveikimo+strategija&hl=lt&lr=lang_lt (prisijungta 2004 spalio 11 d.)

20. Population statistics. European Commission, Eurostat, Luxembourg. 2004. http://europa.eu.int (prisijungta 2004. 07. 12)

21. Prodi R. President of the European Commission Speaking points for the pre-Barcelona press conference Press Room Brussels, 13 March 2002. http://europa.eu.int/rapid/pressReleases Action.do?reference=SPEECH/02/107&format=HTML&aged=0&language=en&guiLanguage=en (prisijungta 2004 spalio 11 d.)

22. Regional implementation strategy for the Madrid international plan of action on ageing 2002. Economic Commission for Europe. - UNECE Ministerial Conference on Ageing, Berlin (Germany), 11-13 September 2002. http://www.unece.org/ead/pau/age/berl/berl_list_docs.htm (prisijungta 2004 liepos 12 d.)

http://www.ldb.lt/

http://www.google.lt/search?q=cache:OwmJC6venygJ:www.biblioteka.lt/senjorai/strategija.doc+Nacionalin%C4%97+gyventoj%C5%B3+sen%C4%97jimo+pasekmi%C5%B3+%C4%AFveikimo+strategija&hl=lt&lr=lang_lt



http://europa.eu.int/

http://europa.eu.int/rapid/pressReleases Action.do?reference=SPEECH/02/107&format=HTML&aged=0&language=en&guiLanguage=en

http://europa.eu.int/rapid/pressReleases Action.do?reference=SPEECH/02/107&format=HTML&aged=0&language=en&guiLanguage=en

http://www.unece.org/ead/pau/age/berl/berl_list_docs.htm

Mokslo darbai 23

23. Single European Act (SEA), signed in Luxembourg on 17 February 1986 and at the Hague on 28 February 1986.

24. Treaty establishing the European Economic Community (EEC), signed in Rome on 25 March 1957 25. Treaty of European Union, signed in Maastricht on February 1992; Protocol and Agreement on

Social Policy, concluded between the member states of the European Community, with the exception of the United Kingdom

26. Treaty of Amsterdam amending the Treaty on European Union, the Treaties establishing the Euro-pean Communities and certain related acts, signed in Amsterdam on 2 October 1997.

27. Valstybės žinios. 2002. Nr. 2-51. 28. Valstybės žinios. 2003. Nr. 114-5115. 29. Valstybės žinios. 2003. Nr. 114-5116. 30. Valstybės žinios. 2004. Nr. 4-26.

AGEING AND SOCIAL POLICY FOR ELDER IN EU Assoc. Prof. Dr. Vida Kanopienė, Assoc. Prof. Dr. Leta Dromantienė Mykolas Romeris University

Summary

One of the most important changes in the development of population in European Union (EU) is demographic ageing - due to remarkable reductions in fertility levels and increasing life expectancy, the proportion of persons aged 60 and over is increasing very rapidly. The actual size of the elderly population in several EU countries already exceeds the projected estimations for 2010. These demographic challenges confirmed the importance of social affairs for its policy agenda. In combination with technological, structural and political change, Economic and Monetary Union (EMU) and the prospects for further enlargement of the Union to the East, socio-demographic trends had intensified pressures on welfare systems, raising questions about the feasibility and desirability of achieving a common social policy and about the future shape of the „European social model“.

The emphasis placed on workers’ rights in the Community’s and Union’s treaties and charter signalled that European social policy was only indirectly concerned with categories of the population who did not gain entitlements to social protection as active members of labour force. The Treaty establishing the European Economic Community, later the Single European Act and the Treaty on European Union made no reference to older people. A statement on European policy for this potentially disadvantaged category of former or would-be workers was, however, introduced into the Community Charter of the Fundamental Social Rights of Workers and a new article on non-discrimination in the Treaty of Amsterdam identified age among the areas where discrimination was to be eliminated.

Elderly policy remains one of the weakest areas of EU social policy. It began as an adjunct to traditional policy areas such as freedom of movement and employment policy and has only succeeded in expanding its influence by becoming an adjunct to traditional policy areas such as freedom of movement and employment policy and has only succeeded in expanding its influence by becoming an adjunct to social inclusion and anti-discrimination policy.

The European Council set the goal to raise the employment rate of people aged 55-64 years to 50% and to prolong by five years the average age of exit from the labour market. These targets require promoting active ageing through the interaction of social and employment policies. However, up till now there are many obstacles to longer working lives: social protection systems support the early retirement in various ways. Member states are beginning to recognize the importance of reforms – several measures are being gradually introduced with the aim to encourage longer participation in the labour market of the elderly.

Keywords: demographic ageing, labour market, social policy, integration, harmonisation of

policy, retirement.


II. SOCIALINIO DARBO TEORIJA IR PRAKTIKA

SUBSIDIARUMO PRINCIPAS SOCIALINIAM DARBUOTOJUI SĄVEIKAUJANT SU KLIENTU

Donata Petružytė, Dr. Sigita Girdzijauskienė Vilniaus universitetas, Filosofijos fakultetas, Socialinio darbo katedra Didlaukio g. 47, 08303 Vilnius Telefonas 268 72 53 Elektroninis paštas [email protected] [email protected] Doktorantė Lijana Gvaldaitė Vilniaus universitetas, Filosofijos fakultetas, Edukologijos katedra Didlaukio g. 47, 08303 Vilnius Telefonas 267 52 44 Elektroninis paštas [email protected] Pateikta 2004 m. kovo 19 d. Parengta spausdinti 2004 m. spalio 28 d.

Santrauka Subsidiarumas išreiškia paprastą, bet esminę idėją, kurios šalininkai dažnai patys to nežino-

dami esame. Šią idėją būtų galima apibūdinti taip: kiekvienas asmuo arba organizacija, turinti di-desnę galią, turi padėti silpnesniam taip, kad neužgožtų jo laisvės ir skatintų jo savarankiškumą. Su-bsidiarumas taikomas daugelyje įvairių sričių (vadyboje, švietimo sistemoje, politikoje ir t. t.). Jis va-dinamas visuotiniu principu, tinkančiu visoms socialinio gyvenimo formoms. Todėl šio tyrimo tikslas – išsiaiškinti, kaip subsidiarumo principas gali būti taikomas socialiniame darbe, socialiniam darbuo-tojui sąveikaujant su klientu. Tyrime dalyvavo septyni respondentai iš Lietuvos, Vokietijos, Italijos ir JAV: socialinio darbo praktikai ir socialinio darbo specialistai, dirbantys mokslinį darbą. Atlikus koky-binį tyrimą paaiškėjo, kad subsidiarumo principo taikymo socialiniam darbuotojui sąveikaujant su klientu pagrindas – globalus požiūris į asmenį, pabrėžiant jo orumą ir vertingumą. Remiantis šiuo principu, socialinio darbuotojo tikslas yra padėti klientui savarankiškai spręsti savo problemas, reali-zuojant visas savo ir savo aplinkos teikiamas galimybes. Siekdami šio tikslo, socialiniai darbuotojai dažniausiai renkasi tokias darbo formas, kurios padėtų sukurti kliento ir kitų žmonių solidarumą (pvz.: savipagalbos grupės, šeimos ir savanorių įtraukimas ir kt.). Kita vertus, kliento ir jo aplinkos įgalinimas reikalauja daugiau laiko, pastangų, profesinių sugebėjimų ir t. t. Vis dėlto dirbti pagal su-bsidiarumo principą naudinga ir prasminga: užtikrinama pagarba kiekvienam, dalyvaujančiam pagal-bos procese, geriau tenkinami jų poreikiai, pasiekiami ilgalaikiai rezultatai.

Pagrindinės sąvokos: socialinis darbas, saveika su klientu, subsidiarumo principas.



Mokslo darbai 25

1. Įžanga Subsidiarumo principas buvo suformuluotas krikščioniško socialinio mokymo atstovų

XX a. pirmoje pusėje. Ilgainiui jis tapo plačiai taikomas daugelyje įvairių sričių: politikoje, tei-sėje, ekonomikoje, vadyboje ir pan.

Klasikinis subsidiarumo principo apibrėžimas teigia, kad „tai, ką atskiri žmonės gali pa-siekti savo iniciatyva ir savo jėgomis, negali būti atimta iš jų ir paskirta visuomenei, nes taip nusižengiama teisingumui; jei į tai, ką gali pasiekti ir sėkmingai užbaigti mažesnės ir kitų va-dovaujamos bendruomenės, pretenduoja didesnės ir organizuotesnės bendruomenės, tai yra labai žalingas dalykas ir ardo visą visuomeninę tvarką. Juk bet kokia intervencija socialinėje srityje pagal savo esmę ir sampratą yra subsidiari; ji privalo paremti socialinio kūno dalis, ta-čiau niekada neturi jų sunaikinti ar praryti“ (Quadragesimo anno, 1993, p. 66).

Taigi subsidiarumo principas liepia turintiesiems didesnę galią apriboti savo kompeten-cijas žemesniųjų grandžių atžvilgiu, neužgožti jų, kita vertus, įpareigoja aukštesnes grandis paremti, stiprinti ir teikti pagalbą silpnesnėms grandims.

B. Castera (1994), O. Drape‘as ir kiti, nagrinėjantys šio principo taikymo įvairiose sri-tyse patirtį, mano, kad subsidiarumas yra labai vertingas „sveiko proto“ principas. Jo taiky-mas užtikrina demokratijos įgyvendinimą, ugdo pilietinę visuomenę, neleidžia susikurti aprū-pinimo mentalitetui, priešingai, skatina iniciatyvumą, savarankiškumą, atsakomybę. Jį taikant problemos sprendžiamos individualiai, taip išvengiama sumasinimo ir anonimiškumo, ir svar-biausia – subsidiarumas užtikrina asmens orumo ir prigimtinių teisių apsaugą. M. Spiekeris (2000), B. Castera (1994), C. Delsol (1992) teigia, kad šis principas gali ir turi būti taikomas visose socialinio gyvenimo srityse, pradedant šeima, baigiant tarptautiniais santykiais1.

Studijuojant užsienio ir lietuvių literatūrą, iš tiesų galima rasti nemažai medžiagos apie šio principo taikymą įvairiose srityse (politikoje, vadyboje, švietimo sistemoje ir kt.). Ši tema mažai nagrinėta socialinio darbo sektoriuje, kuriame ginami labai svarbios vertybės ir princi-pai, subsidiarumas. Subsidiarumo principo taikymo socialiniame darbe galimybės Lietuvoje dar nenagrinėtos. Nepaisant to, yra socialinių darbuotojų, žinančių šį principą ir teigiančių, kad taiko jį savo darbe. Todėl manome, kad būtina atlikti tyrimą, kuriuo būtų siekiama išsiaiš-kinti, kokie yra socialinio darbo (socialinio darbuotojo ir kliento sąveikos lygmeniu) ypatumai taikant subsidiarumo principą, tai yra:

1) koks socialinių darbuotojų, dirbančių pagal subsidiarumo principą, požiūris į klientus ir profesinis santykis su jais.

2) kokios pagalbos proceso etapų ypatybės, dirbant pagal subsidiarumo principą bei jį atitinkančias socialinio darbo formas.

3) ko subsidiarumo principas reikalauja iš socialinio darbuotojo kaip iš profesionalo. Kokie yra galimi subsidiarumo principo taikymo socialiniam darbuotojui sąveikaujant su klientu apribojimai.

4) kokie yra apribojimai subsidiarumo principo taikymo socialiniam darbuotojui sąveikaujant su klientu.

2. Tyrimo metodika Metodas. Siekiant išsiaiškinti, kokia yra socialinio darbo specifika dirbant pagal subsi-

diarumo principą, buvo pasirinkta atlikti kokybinį interviu. Kaip teigia S. Stainback ir W. Stain-backas (1988), kokybinio tyrimo metodika leidžia susidaryti geresnį ir visapusiškesnį tiriamo reiškinio vaizdą. Be to, kokybiniu tyrimu siekiama suprasti tiriamą reiškinį, remiantis pačių respondentų perspektyva (Payne, 2000; Charmaz K., 2002). Kadangi subsidiarumo principo taikymo socialiniame darbe galimybės nėra nagrinėtos, respondentų, tiesiogiai savo darbe taikančių subsidiarumo principą, požiūris į šio principo taikymą gali geriausiai atskleisti šią temą.

1 Subsidiarumo principas 1992 m. Mastrichto sutartyje (straipsnis 3b) buvo paskelbtas tolesnės Europos inte-gracijos gaire. Taigi šiuo principu remiamasi Europos Sąjungos politikoje.


Respondentai. Respondentai buvo atrinkti tikslinės atrankos būdu, remiantis dviem kriterijais: respondentai turėjo būti socialinio darbo specialistai arba žmonės, ilgesnį laiką dir-bantys socialinio darbo srityje ir gerai žinantys ir taikantys subsidiarumo principą. Paklausi-mas dėl dalyvavimo tyrime buvo išsiųstas elektroniniu paštu 14 žmonių (Lietuvoje, Vokieti-joje, Italijoje, JAV). Atsakymai buvo gauti tik iš septynių respondentų: keturi iš jų dirba nevy-riausybinėse organizacijos Lietuvoje, taip pat po vieną socialinį darbuotoją iš JAV, Vokietijos ir Italijos.

Tyrimo eiga ir duomenų analizė. Respondentams buvo pateikti aštuoni atviri klausimai apie subsidiarumo principo taikymą jų kasdieniame darbe, bei tokio darbo ypatumus. Visiems respondentams klausimai buvo pateikti jų gimtąja kalba. Atsakymus respondentai atsiuntė elektroniniu paštu. Jei tyrėjui reikėjo patikslinti informaciją, respondentai buvo klausiami pa-pildomai.

Interviu analizuoti tokiu būdu: pirma, gauti respondentų atsakymai buvo koduojami dviejų nepriklausomų tyrėjų; palyginta kodų dermė; antra, buvo išskirtos temos, sugrupuotos į kategorijas; kategorijos suformuotos į struktūras ir apibendrintos teoriniais aiškinimais.

3. Tyrimo rezultatų aptarimas 3.1. Socialinio darbuotojo požiūris į klientą ir santykis su juo remiantis subsidiarumu „Subsidiarumo principas suteikia daugiau galimybių eiti į susitikimą su asmeniu“ (res-

pondentas (toliau – resp.)). Subsidiarumo principo taikymo pagrindu respondentai laiko as-mens sampratą. Šios sampratos svarbiausias bruožas yra žmogaus orumo ir jo neginčijamo vertingumo pripažinimas. Iš to kyla siekis žiūrėti į klientą kaip žmogų, suvokiant jo pilnatvę. Reikia suprasti, kad dažnai daliniai, materialiniai poreikiai tik maskuoja begalinius asmens troškimus. Kiekvienas žmogus turi „aš“ pilnatvės ir laimės pilnatvės poreikį. Anot G. Vittadini (1997, p. 13), tai yra esminis žmogaus troškimas, ir visi kiti poreikiai tėra šio troškimo iš-raiška. Jei darbuotojas pripažįsta ir suvokia asmens poreikių visumą, tai specializuodamasis ties ypatingais, daliniais žmonių poreikiais gali geriau juos patenkinti. Suvokti žmogaus pil-natvę taip pat reiškia matyti jį neatskiriant nuo kitų, ypač nuo artimiausios aplinkos, žmonių, su kuriais susijęs jo likimas. Vienas iš respondentų teigia, kad pagal subsidiarumo principą „šeima yra pamatinė socialinės gerovės sistema“. Darbuotojas turi pripažinti, kad būtent ar-timiausia aplinka kuria asmenį, joje jis gali geriausiai patenkinti savo poreikius, joje jis gimsta, auga, bręsta, atsiskleidžia. Anot kito respondento, svarbu suprasti, kad „tik jo paties resur-suose (jo ir jo sistemos) slypi galimi sprendimo variantai“. Dar vienas svarbus aspektas, kal-bant apie darbuotojo požiūrį į klientą, yra suvokti jį kaip subjektą. Remiantis subsidiarumo principu, klientas turi būti laikomas ne socialinio darbuotojo veiklos objektu, o bendradarbiu. Svarbu pripažinti, kad šiam bendradarbiui netrūksta kompetencijos, kad „klientas yra pats ge-riausias ir, tiesą sakant, vienintelis savo problemos ekspertas“ (resp.). Darbuotojas neturi manyti, kad jis vienas tėra kompetentingas, vienas turi patirties. Ir kiti jos turi. Svarbu suge-bėti įvertinti kitus, įžvelgti jų galimybes. Žiūrint į klientą kaip subjektą, taip pat reikia pripažinti jo „laisvę renkantis ir pasirinkimo atsakomybę“ (resp.). Reikia atsisakyti požiūrio, kad sociali-nis darbuotojas „teturi dirbti su problema, taip tarsi taisytų automobilį“ (resp.). Žmonėms rei-kia prisiimti atsakomybę už savo situaciją, už tai, ką jie turi padaryti. Žmonės neturi būti tik darbuotojo „pedagoginės veiklos objektai“ (resp.).

Norėtųsi pabrėžti, kad toks požiūris į žmogų neturėtų būti būdingas vien darbuotojo santykiams su klientu. Suprasti žmogų kaip visumą, globaliai, pripažinti jo vertę, laisvę ir at-sakomybę, suvokti jį neišskiriant iš jo artimiausios aplinkos yra būtina bendraujant su visais pagalbos proceso dalyviais: ir kolegomis, ir kliento artimaisiais, savanoriais, ir kt. Svarbu, kad socialinis darbuotojas neužmirštų ir savęs.

Kas gi būdinga socialinio darbuotojo, savo veikloje besivadovaujančio subsidiarumo principu ir besiremiančio pateiktu požiūriu į žmogų, santykiui su klientu? Pirmiausia svarbu

Mokslo darbai 27

tai, kad būtų užmegztas abipusio pasitikėjimo ryšys. Kaip teigia respondentas, tai kyla iš „pa-garbos kitam ir sugebėjimo pripažinti kito vertę“. Antra, kadangi klientas (ir kiekvienas kitas, dalyvaujantis pagalbos procese) suvokiamas kaip asmuo, pripažįstamas jo vertingumas, orumas, kompetentingumas, būtina, kad socialinis darbuotojas su juo bendraudamas atsisa-kytų „visažinio statuso“ (resp.). Darbuotojai, dirbantys pagal subsidiarumo principą, stengiasi priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra, pripažinti jo pilnatvę, ne tik matyti, suprasti jo problemas, bet ir sugebėti įžvelgti jo galias, jo jėgą. Tuomet darbuotojo ir kliento santykis tampa bendra-darbiavimo santykiu. Į klientą (ir į kiekvieną kitą: savanorį, kliento šeimos, bendruomenės narį) kreipiamasi kaip į lygiavertį, kiekvienas kviečiamas dirbti kartu. Tai skatina abipusio mo-kymosi nuostatos formavimąsi: „aš esu tas, kuris semiuosi iš žmogaus, o pastarasis semiasi iš manęs“ (resp.). Tokia nuostata ir yra viena iš santykio su klientu dirbant pagal subsidia-rumo principą charakteristikų. Šiam bendradarbiavimo santykiui taip pat būdinga tarpusavio priklausomybė. Socialinis darbuotojas, klientas, jo šeimos nariai (ir kiti) turi bendrą tikslą, turi kartu dirbti bendrą darbą, siekdami, kad kiekvienas, kas dalyvauja pagalbos procese, at-skleistų ir realizuotų savo galias ir tokiu būdu galėtų pats išspręsti savo problemas. Iš šio bendro tikslo ir kyla tarpusavio priklausomybė. Ne kliento priklausomybė nuo socialinio dar-buotojo, bet tarpusavio priklausomybė. Kaip teigia responentė, „Tai reiškia, kad jis priklauso nuo manęs, o aš nuo jo dėl įvairių dalykų. Aš ir jis turime bendrą tikslą ir siekiant šio tikslo vienas yra priklausomas nuo kito“.

Taigi galima teigti, kad subsidiarumo principo taikymo socialiniam darbuotojui sąvei-kaujant su klientu pagrindas yra globalus asmens suvokimas, žmogaus orumo ir vertingumo, jo giliausių poreikių ir prigimtinių solidarumo ryšių pripažinimas, žiūrėjimas į jį kaip į subjektą. Tai turėtų būti būdinga socialinio darbuotojo požiūriui į kiekvieną asmenį: klientą, savanorį, save… Iš tokio požiūrio kyla bendradarbiavimo santykis su kiekvienu pagalbos proceso daly-viu. Tai santykis, kuriam būdingas abipusis pasitikėjimas, abipusio mokymosi nuostata ir tar-pusavio priklausomybė.

3.2. Socialinio darbo tikslas dirbant pagal subsidiarumo principą Įsakyme dėl socialinių darbuotojų kvalifikacinių reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvir-

tinimo (2002) teigiama, kad „socialinio darbo vizija (idealus siekis) – suteikti galimybę žmo-nėms (grupėms, bendruomenėms) savarankiškai įveikti iškilusias socialines problemas“. Respondentai teigia, kad remiantis subsidiarumo principu socialinio darbo tikslas taip pat yra pagalbos reikalingų asmenų įgalinimas spręsti savo problemas. Vis dėlto respondentai pa-brėžia, kad svarbu suvokti žmogų plačiau, ne tik kaip turintį problemų.

Subsidiarumo principas yra subordinuotas bendrajam gėriui1. Tad autoritetas, besiva-dovaujantis šiuo principu, teikdamas paramą žemesniosioms grandims ir gerbdamas jų au-tonomiją, pirmiausia turi siekti sukurti sąlygas kuo platesnei visų narių sklaidai, savirealizaci-jai. Taigi ir socialinis darbuotojas savo darbu turi „padėti žmogui tapti „prisuktu“, „pakrautu“ autonomiškai sprendžiant savo problemas taip, kad žmogus, šeima galėtų išreikšti visas savo potencijas“ (resp.).

Bendrasis gėris kalba apie visų narių sklaidą. Tad ir socialiniame darbe socialiniam darbuotojui tenka uždavinys rūpintis kitų pagalbos proceso dalyvių galių atradimu, atsklei-dimu, skatinimu jomis naudotis: „turiu žiūrėti, ką kitas turi – žmogus, šeima, grupė, bendruo-menė ar organizacija ir eiti papildant“ (resp.). Socialinis darbuotojas turi sugebėti įžvelgti ne tik kliento, bet ir jo aplinkos, bendruomenės išteklius, juos mobilizuoti, padėti kolegoms ir sa-vanoriams atrasti savo gebėjimus juos ugdyti, ir šitaip kiekvieną, dalyvaujantį pagalbos pro-cese, paskatinti savaip prisidėti, sudaryti kiekvienam sąlygas realizuoti save.

1 Bendrasis gėris yra visuma tokių visuomeninio gyvenimo sąlygų, kurios leidžia ir grupėms, ir atskiriems savo

nariams lengviau ir greičiau pasiekti jiems įmanomą tobulumą (pagal Höffner, 1996).


3.3. Socialinio darbuotojo vaidmuo pagal subsidiarumo principą Reikia eiti „nuo vieno gyvenimo upelio prie kito“ (Fisher, 1992, p. 83): vienur nerangiai

prigimčiai atlaisvinti kelią, kitur pastatyti užtvanką, kuri audringai prigimčiai padėtų sukaupti jėgas. Kaip teigia viena respondentė, socialinio darbuotojo „tikslas yra išlaisvinti žmogų“. Sie-kiant šio tikslo, reikia atsisakyti minties, kad „be manęs niekas negali įvykti, aš turiu viską žinoti“, atsisakyti noro būti dėmesio centre. Reikia būti ramiam, šaltakraujiškam ir neskub-riam. Turėti sugebėjimą „kantriai pasitikėti natūraliais procesais kaip sodininkas“ (Fisher, 1992, p. 83). Vienas respondentas tai vadina taip: subsidiarumo principas „reikalauja paleng-vintojo (angliškai – facilitator) sumanumo, meistriškumo ir kantrybės, asmens, kuris padėtų kitiems tapti tuo, kuo jie yra, nors patys dar ir gerai nežinotų, kas jie yra“.

Kita vertus, atliekant tokį vaidmenį, reikia dėti daug pastangų. Autoriteto, dirbančio pa-gal subsidiarumo principą, vaidmuo neišnyksta, nesumažėja, bet pasikeičia. Subsidiarumo principas iš socialinio darbuotojo reikalauja dėti daugiau pastangų, „padaryti viską, kas įma-noma, kad įgalintum klientą“ (resp.), nueiti kelio galą kartu su žmogumi (grupe, bendruo-mene), siekiant jam padėti, o kartais netgi „peržengti savo užduoties ribas“ (Vittadini, 1992, p. 14), jei reikia, skirti minutę laiko daugiau, nei priklauso.

Taigi remiantis subsidiarumo principu, socialinis darbuotojas turi padėti žmonėms ir jų grupėms, susiduriantiems su sunkumais, realizuojant jų uždavinius ir pagrindinį savo pašau-kimą. Vis dėlto teikdamas pagalbą jis neturi primesti savęs ir juos užgožti. Jis privalo pripa-žinti jų atsakomybę ir pasirinkimo laisvę.

3.4. Reikalavimai socialiniam darbuotojui, dirbančiam pagal subsidiarumo principą Šio principo taikymas savo darbe kelia tam tikrus reikalavimus pagal jį dirbantiems as-

menims. - „Didelės pagarbos kitam“ (resp.). Subsidiarumo principas iš socialinio darbuotojo

reikalauja nuostatos, kad kiekvienas yra lygiai taip pat vertingas ir vertas pagarbos. Kaip tei-gia respondentas, šis principas „leidžia eiti į susitikimą su asmeniu“, suprasti jo vertę ir orumą. Tai skatina socialinį darbuotoją gerbti kito laisvę, autonomiją ir kartu įpareigoja atsa-komybei.

- Sugebėjimo pastebėti ir įvertinti savo ir kitų žmonių galimybes, išteklius. Socialinis darbuotojas turėtų sugebėti įžvelgti savo pranašumus (taip pat ir trūkumus) bei kitų žmonių – klientų, jų šeimų narių, savanorių gabumus, polinkius, įžvelgti jų stiprybes, galias. Kaip teigia respondentas, subsidiarumo principas reikalauja savybių asmens, kuris „galėtų padėti ki-tiems tapti tuo, kuo jie yra, nors jie patys dar gerai ir nežino, kas jie yra“ (resp.).

- Atvirumo, pasitikėjimo ir tikėjimo žmonėmis. Respondentai mano, kad subsidiarumo principas iš socialinio darbuotojo reikalauja atvirumo: „atvirumo kliento sistemų, tinklų pasau-liui“ (resp.), sugebėjimo juos suprasti. Taip pat pasitikėjimo ir tikėjimo jais, egzistencinio atvi-rumo. Tai reiškia nepaneigti galimybių, tikėti, kad kiekvienas žmogus jų turi labai daug: „be-galinis gyvenimo turtingumas kartais išsprendžia problemą geriau negu grupė specialistų“ (resp.).

- Daugiau pastangų ir laiko. Subsidiarumas reikalauja kito asmens vertingumo ir orumo pripažinimo, o tai įpareigoja atsakomybei. Todėl galima sakyti, kad subsidiarumo principas iš socialinio darbuotojo reikalauja dėti daugiau pastangų, „padaryti viską, kas įmanoma“ (resp.), o kartais netgi „peržengti savo užduoties ribas“ (Vittadini, 1992, 14). Pagarba kliento auto-nomiškumui, sprendimo ir veikimo laisvei reikalauja dirbti įgalinimo darbą. Tai reiškia dirbti taip, kad socialinis darbuotojas ilgainiui taptų nebereikalingas. Todėl skirti daugiau pastangų ir laiko reiškia ne tik padaryti viską, kas įmanoma, bet ir ugdyti kliento savarankiškumą, atsa-komybės jausmą, sugebėjimą veikti autonomiškai. Tai yra sudėtingiau. Juk, pasak respon-dento, „lengviau padaryti už žmogų“, negu jį įgalinti.

- Sumanumo, meistriškumo kitą įgalinti. Tokia nuostata (pagarba klientui ir siekis padėti jam savarankiškai spęsti savo problemas) iš socialinio darbuotojo reikalauja ne tik daugiau

Mokslo darbai 29

pastangų ir laiko, bet ir meistriškumo ir netgi talento. Dirbant pagal subsidiarumo principą, svarbu sugebėti be išankstinių nuostatų priimti klientus ir jų rūpesčius, padėti jiems prisiimti savo atsakomybę ir „išlaikyti juos įsipareigojusius (…), net jei jie nori išsisukti, bandydami so-cialiniam darbuotojui užkrauti savo atsakomybę. Iš socialinio darbuotojo subsidiarumo princi-pas taip pat reikalauja sugebėjimo „padėti žmogui drąsiai sutikti savo elgesio pasekmes, ne-sistengiant nuo jų apsaugoti“ (resp.).

- „Kantrybės“ (resp.). Subsidiarumas reikalauja palengvintojo kantrybės. Kantrybės as-mens, kuris „galėtų padėti kitiems tapti tuo kuo jie yra” (resp.). Kantrybės žmogaus, kuris pa-dėtų asmeniui, reikalingam pagalbos, atrasti savo jėgą, galią bei esančiam neaiškioje, sudė-tingoje situacijoje prisiimti atsakomybę. Subsidiarumas iš socialinio darbuotojo reikalauja kantrybės žmogaus, kuris yra pasiruošęs kartu nueiti kelio galą, kartais net nesitikėdamas, kad kitas pasikeis.

- Noro kontroliuoti, vyrauti, primesti savo požiūrį apribojimo. Pasak respondentų, dir-bant pagal subsidiarumo principą pirmasis dalykas, kurį turi išmokti socialinis darbuotojas – tai atsisakyti noro perimti kliento problemą ir pabandyti pačiam ją išspręsti. Iš tiesų subsidia-rumas reikalauja apriboti savo kompetenciją, norą primesti savo požiūrį ir atsisakyti vertybių. Subsidiarumas reiškia, kad pagalba yra „kliento ir institucijos sistemų sąveika, kurioje svar-biausia – kliento tikslai“ (resp.). Kaip teigia viena respondentė, šis principas iš jos reikalauja „atsisakyti noro viską kontroliuoti ir kad visi elgtųsi taip, kaip man atrodo teisingiausia…“.

- Savo poreikių supratimo. „Dirbant pagal subsidiarumo principą (…) reikia suvokti, kad ne tik kitas, bet ir aš turiu poreikių“ (resp.). Neužmiršti, kad ne tik klientas (ar savanoris) yra asmuo, turintis įvairių dalinių poreikių, visuotinį savirealizacijos poreikį, ne tik kiti yra asme-nys, su neatskleistomis galimybėmis arba tam tikrais ribotumais. Socialinis darbuotojas ir save turi suvokti remdamasis subsidiarumo principu. Reikia pripažinti, kad ir jis turi teisę veikti laisvėje savo iniciatyva, realizuoti savo kūrybiškumą bei sulaukti kitų paramos, paskati-nimo, pagalbos. Kaip teigia M. Spiekeris (1995a, p. 43), subsidiarumo principas apsaugo autoritetą nuo per didelių ir nepagrįstų reikalavimų.

- Sąmoningo pagalbos proceso stebėjimo. Taigi subsidiarumo principas daug reika-lauja iš socialinio darbuotojo: gerbti kitą asmenį, vertinti ir tikėti jo sugebėjimais; taip pat būti pakankamai sumaniam, įdėti daug pastangų ir laiko, kad įgalintų klientą; matyti savo ribotu-mus ir susilaikyti nuo noro „daryti už“; galiausiai būti kantriam laukiant rezultatų. Iš tiesų veikti subsidiariai labai sunku. Todėl socialinis darbuotojas, dirbdamas pagal šį principą, turi nuolat permąstyti savo darbą. Pasak respondento, jis „turi nuolat galvoti ir sąmoningai žiūrėti, kad veiktų subsidiariai, nes žmogus (ar organizacija) toks jau sutvėrimas, kad yra linkęs verčiau pats padaryti, o ne įgalinti kitą asmenį ar organizaciją”.

3.5. Pagalbos proceso ypatybės dirbant pagal subsidiarumo principą Kai kurių respondentų teigimu, pagalbos procesas dirbant pagal subsidiarumo principą

neįgyja jokių ypatingų bruožų. Vienas respondentas savo nuomonę paaiškina taip: „aš suvo-kiu subsidiarumo principą kaip socialinio darbo esminę nuostatą (…), tiesiog neįsivaizduoju, kad būtų galima dirbti kitaip, ir kad tai būtų prasminga“.

Kiti respondentai vis dėlto išskiria keletą pagalbos proceso etapų ypatybių, kurias pa-brėžia subsidiarumo principas. Čia jas ir pateiksime.

I. Susipažinimo ir prašymo priėmimo fazė. Čia išeities taškas yra susitikimas. Jo metu svarbu „atsisakyti išankstinių nuostatų“ (resp.) ir priimti klientą tokį, koks jis yra. Paradoksalu, bet toks žmonių, kokie jie yra, priėmimas išlaisvina juos keistis. Ši priėmimo nuostata, pa-garba klientui, jo kaip asmens vertinimas leidžia augti kliento savigarbai ir kompetencijos jausmui, o tai ir „yra pasikeitimo pagrindas“ (resp.).

II. Problemos apbrėžimas ir darbo pradžia. Klientas dažniausiai „jaučiasi visiškai pra-laimėjęs, jaučiasi esąs visiškoje sumaištyje ir mano, kad tik ekspertas gali viską sutvarkyti“ (resp.). Socialinis darbuotojas turi po truputį padėti jam pamatyti tą sumaištį kaip kontroliuo-jamą problemą ir išskaidyti ją į įvykdomus darbus. Šioje fazėje taip pat labai svarbu suprasti


savo pašnekovo galimybes, nes būtent nuo jų, remiantis subsidiarumo principu, pradedama teikti pagalba.

III. Tikslų formulavimas ir planavimas. Čia visada pirmenybė turi būti teikiama kliento tikslams, suderinant juos su institucijos galimybėmis, prioritetais. Šiame etape būtina, kad socialinis darbuotojas „padėtų klientui rasti žmones, susijusius su šia problema“ (resp.). Jis turi padėti jiems kartu išsiaiškinti problemą, išskaidyti ją į atliktinus darbus bei pasiekti suta-rimą ir įsipareigoti.

IV. Intervencija. Pasak respondento, socialinio darbuotojo uždavinys yra „padėti klientui pradėti“ ir „palaikyti procesą“. Reikia padėti klientui ir kitiems pagalbos proceso dalyviams išlaikyti įsipareigojimą, įgyvendinti tai, dėl ko buvo susitarta. Respondentų teigimu, interven-cijos metu socialinis darbuotojas turi siekti kliento savarankiškumo: „darbą organizuoti taip, kad neatsirastų priklausomybė nuo padėjėjo“ (resp.). Galiausiai klientas turi „atsidurti tokioje situacijoje, kad jis pats toliau galėtų vystyti savipagalbos formas“ (resp.). Kita vertus, sociali-nis darbuotojas taip pat turi „teikti pagalbą davimo prasme“ (resp.). Tai reiškia duoti tai, ko asmuo neturi, „daryti kartu su juo tai, kas nepavyksta, kad išmoktų ir kitą kartą galėtų pats tai padaryti“ (resp.). Svarbu pabrėžti, kad, remiantis subsidiarumo principu, intervencijos metu būtų ieškoma priežasčių ir siekiama ne trumpalaikių, o ilgalaikių pokyčių.

V. Pagalbos proceso įvertinimas. Čia taip pat labai svarbus kuo aktyvesnis kliento ir kitų žmonių (pvz.: šeimos narių) dalyvavimas. Būtina sudaryti kuo geresnes sąlygas „klientui kalbėti, išreikšti savo nuomonę“ (resp.). Šiame etape darbuotojas kartu su klientu ne tik įver-tina atliktą darbą, bet taip pat turi „užbaigti procesą ir pereiti prie kitų žingsnių“. Respondento nuomone, tikra pabaiga yra tik socialiniam darbuotojui, bet ne klientui. Pastarasis toliau tęsia darbą, tik jau savarankiškai.

Baigiant šį skyrelį galima pasakyti, kad svarbiausias pagalbos proceso bruožas, dirbant pagal subsidiarumo principą, yra aktyvus kliento dalyvavimas jame, kylantis iš socialinio darbuotojo nuostatos, kad ne jis, o pats klientas turi spręsti savo problemas. Socialinis dar-buotojas yra tas, kuris „palengvina“, palydi, padeda klientui pradėti, palaiko procesą ir užbai-gia kartu su klientu, ne sukurdamas jo priklausomybę, bet padėdamas jam pereiti prie sava-rankiškesnio gyvenimo.

3.6. Socialinio darbo modeliai ir formos, atitinkantys subsidiarumo principą Taikant įvairius modelius ir metodikas, būtina atsižvelgti ir į įvairius asmens sampratos

aspektus: asmens vertingumo pripažinimas neleidžia pervertinti tam tikrų darbo priemonių, metodų, bet skatina juos taikyti lanksčiai, kūrybiškai, visada atsižvelgiant į konkrečią situa-ciją. „Pagarba žmogaus asmeniui (…) leidžia tiksliau naudoti techniką” (Vittadini, 1992, p. 5). Svarbu pabrėžti, kad subsidiarumo principą atitinkantys socialinio darbo modeliai ir darbo formos ypač remiasi vienu iš šių asmens sampratos aspektų: socialinio darbuotojo požiūriu į klientą, nepaneigiant jo ir jo artimiausios aplinkos tarpusavio santykių, solidarumo įsipareigo-jimų bei šiuose santykiuose slypinčių išteklių.

Pirmiausia respondentai kalba apie socialinio darbo modelius, požiūrius. Vienos res-pondentės nuomone, „nėra tokio modelio ar požiūrio, kuris tiesiogiai išreikštų subsidiarumo principą“. Bet kuris iš šių modelių, kuriais remiasi socialiniai darbuotojai, gali gerbti subsidia-rumo principą. Tereikėtų pabrėžti tai, kad vieni iš jų labiau palengvina šio principo įgyvendi-nimą, kiti – mažiau. Ta pati respondentė teigia, kad subsidiarumo principo įgyvendinimą pa-lengvina bendruomeniniai modeliai, kurie „atsižvelgia į santykius su žmonėmis ir jų tarpusa-vio priklausomybę“. Kaip priešpriešą galima išskirti medicininį, klinikinį modelį. Šiam modeliui būdingas požiūris į klientus kaip į ligonius ir į socialinį darbuotoją kaip gydytoją, nuo kurio pri-klauso visas pasveikimo procesas. Šis modelis sukuria kliento priklausomybę nuo darbuo-tojo, būtent dėl to ir yra labiau atitolęs nuo subsidiarumo.

Kitas dalykas, kurį mini respondentai, tai tam tikros socialinio darbo formos, metodai, atitinkantys subsidiarumo principą. Galima įžvelgti, kad jiems visiems būdingas žmonių tar-pusavio ryšių sustiprinimas, socialinio darbuotojo ir kliento „tarpinių grandžių“ kūrimas, sie-

Mokslo darbai 31

kiant išvengti pastarojo priklausomybės nuo darbuotojo. Apibendrinant respondentų nuomo-nes, galima išskirti tokias darbo formas, atitinkančias subsidiarumą:

- Šeimos, socialinio tinklo, bendruomenės įtraukimas į pagalbos procesą. Remdamasis subsidiarumo principu, socialinis darbuotojas turėtų ne tik pats palydėti

klientą, bet ir „pasistengti, kad kiti jį palydėtų“ (resp.). Darbuotojas negali klientui padėti visą gyvenimą. Reikalinga nuostata: „pirma esu aš, kuris tau padedu, o po to padedu tau atrasti žmones, kurie taip pat tau gali pagelbėti“ (resp.). Pirmiausia tai gali būti šeimos nariai arba socialinis tinklas: kaimynai, draugai, giminės arba bendradarbiai. Kitas respondentas taip pat kalba ir apie bendruomenės svarbą. Jis pateikia savo darbo patirtį: dirbant individualiai su klientais, paraleliai jie yra „infiltruojami” į bendruomenines veiklas“, kurias organizuoja ta pati organizacija. Taigi dirbant pagal subsidiarumo principą svarbu suprasti, kad „visi resursai pa-galbai priklauso nuo paties kliento ir pirmiausiai jų reikėtų ieškoti jo paties artimiausioje aplin-koje, jo paties sistemoje“ (resp.).

- Šeimos, socialinio tinklo ir bendruomenės sustiprinimas, siekiant padėti klientui Socialinis darbuotojas, remdamasis subsidiarumo principu, turėtų dirbti ne tik su atskiru

klientu, bet pamatyti, kad dalis jo problemų kyla iš to, kad žmonės ir jų grupės, su kuriais su-sijęs jo likimas, nėra pajėgūs gerai vykdyti savo uždavinių. Kaip teigia respondentas, tai yra orientacijos į šeimą ir vietos bendruomenę nuostata. Jo nuomone, socialinis darbuotojas ap-skritai neturėtų teikti tiesioginių paslaugų klientui tol, kol neatliko viso įmanomo bendruome-nės įgalinimo darbo: „suorganizavo savanorius pagalbininkus, „sujautrino verslininkus“, pa-darė viską, kas įgalina kaimynus“. Iš teisų subsidiarumo principas teigia, kad yra „daug efek-tyviau sukoncentruoti dėmesį ties didesniu socialiniu vienetu, siekiant, kad jis padėtų mažes-niam įvykdyti tai, ką pastarasis privalo įvykdyti, negu sutelkti visas pastangas į atskirą indi-vidą“ (resp.).

- Savipagalbos grupės Remdamasis subsidiarumo principu, socialinis darbuotojas taip pat daug dėmesio tu-

rėtų teikti savipagalbos grupėms. Turėtų padėti joms kuriantis, „tarpininkauti siunčiant reikia-mus asmenis į tas grupes, palaikyti juos savipagalbos grupėse ir stiprinti jų sugebėjimus“ (resp.). Svarbos tokiai darbo formai suteikimas kyla iš „klientų kompetencijos, pažinimo ir pa-tirties įvertinimo“ (resp.), taip pat iš nuostatos, kad socialinis darbuotojas nėra vienintelis, ku-ris viską žino. Šios grupės palengvina subsidiarumo įgyvendinimą, nes nesukuria kliento pri-klausomybės nuo socialinio darbuotojo, leidžia klientams nepasijusti vienišais ir bejėgiais sprendžiant savo problemas, padeda atrasti ryšius su žmonėmis, kurie susiduria su tais pa-čiais sunkumais.

- Savanoriškas darbas Subsidiarumo principas taip pat pabrėžia ir savanorių vaidmenį teikiant paslaugas

klientams. Svarbiausias jų vaidmuo tiesioginiame darbe su žmogumi, šeima arba grupe ga-lėtų būti, anot respondentų, santykio su klientu kūrimas, kuris galėtų būti atrama klientui. Darbuotojas labiau susitelkia į sudėtingų, kompleksiškų problemų sprendimą. Tai yra svarbu, nes reikia, kad klientas pagalbos procese patirtų ne tik profesionalo – kliento, bet ir žmogaus – žmogaus santykį. Savanorių indėlis gali taip pat būti svarus ir organizuojant kitokią pagalbą (stovyklas, dienos centrų veiklą ir t. t.). Respondento teigimu, socialiniai darbuotojai turi su-daryti reikalingas sąlygas, „suorganizuoti materialinius resursus“, apmokyti savanorius ir pa-tys nesikišti, palikti erdvę savanorių kūrybiškumui, jei jie yra pasiryžę ką nors suorganizuoti. Remiantis subsidiarumo principu, „socialinis darbuotojas neturėtų daryti to, ką gali padaryti savanoris“ (resp.).

- Komandinis darbas Ši darbo forma taip pat „atitinka subsidiarumo kryptį“ (resp.). Ji kyla iš sugebėjimo ver-

tinti kitų (šiuo atveju kolegų) patirtį, kompetenciją, išteklius, jų įnešamą indėlį. Komandinis darbas taip pat remiasi manymu, kad ir socialinis darbuotojas turi poreikių, jam irgi reikia pa-galbos, palaikymo, paskatinimo, o kartais ir pavadavimo. „Darbuotojas perdegs, jei pats vie-nas bandys pakelti visą kliento kančią“ (Sanicola, 2002, p. 51). Jis turi pasidalyti su kitais, kad privestų klientą prie autonomijos. Viena respondentė, kalbėdama apie komandinį darbą, jo svarbą argumentuoja taip: „būsime blogi mokytojai, jei patys tarpusavyje nepadėsime“.


Taigi apibendrinant šį skyrelį galima teigti, kad nėra tokių socialinio darbo modelių, teo-rijų, kurie tiksliai atitiktų subsidiarumo principą, išskyrus tai, kad vieni labiau palengvina jo įgyvendinimą, kiti – mažiau. Palengvina tie, kurie pabrėžia santykius su žmonėmis ir jų tarpu-savio priklausomybę (bendruomeninė), ir mažiau atitinka tie, kurie sukuria kliento priklauso-mybę nuo socialinio darbuotojo (klinikinė). Kalbant apie socialinio darbo formas, kurios ati-tiktų subsidiarumo principą, galima išskirti vieną jų bendrą bruožą – tai pagalba klientui suku-riant arba atkuriant solidarumo ryšius su kitais žmonėmis tam, kad jis netaptų priklausomas tik nuo socialinio darbuotojo. Vis dėlto nėra ypatingų darbo formų taikant subsidiarumo prin-cipą. Svarbūs visi socialiniams darbuotojams žinomi metodai ir darbo formos. Tik subsidia-rumo principas iškelia tam tikrus prioritetus: pabrėžia tarpinių grandžių ir solidarumo tinklų kūrimą.

3.7. Subsidiarumo principo taikymo socialiniam darbuotojui sąveikaujant su klientu apribojimai Galima išskirti du dalykus, kuriuos respondentai paminėjo, kalbėdami apie subsidia-

rumo principo taikymo apribojimus: 1) kas trukdo įgyvendinti šį principą, ką reikėtų keisti ir 2) kodėl sunku dirbti pagal jį.

Pirmiausia aptarsime kliūtis, trukdančias įgyvendinti subsidiarumo principą. Pagrindinė kliūtis – tai jau minėtas autoritarinis mentalitetas, kuriam būdingas noras priimti sprendimus už žmones, požiūris į juos, kaip į objektus, manymas, kad tik autoritetas (pavyzdžiui, sociali-nis darbuotojas ar valstybė) gali išspręsti žmonių problemas. Viena respondentė teigia, kad „Lietuvoje vis dar vyrauja įsitikinimas, kad tikrą socialinį darbą gali dirbti tik valstybinės insti-tucijos“: žmonės neatsisako lūkesčio, kad valstybė spręstų jų problemas, o valdžios atstovai įsitikinę, kad valstybė pajėgi tai padaryti. Iš tiesų siekiant įgyvendinti subsidiarumą, būtina keisti tokį mąstymą ir skatinti kuo didesnį žmonių aktyvumą sprendžiant jų problemas. Kei-čiantis mentalitetui, turėtų nykti uždaro tipo institucijos (pavyzdžiui, valstybiniai vaikų globos namai) ir plėstis trečiasis sektorius. „Valstybė turi leisti, kad problemas pirmiausia spręstų patys žmonės“ (resp.). Tam reikia sudaryti palankias sąlygas kurtis pilietinėms iniciatyvoms.

Kaip apribojimą respondentai taip pat išskiria tam tikrus sunkumus, patiriamus taikant subsidiarumo principą. Respondentas teigia, kad „apribojimas yra tas, jog dirbant pagal šį principą pagalbos procesas tampa daug lėtesnis, daug sunkesnis ir daug sudėtingesnis“, (žvelgiant iš autoritarinės perspektyvos). Iš tiesų daug sunkiau padėti klientui taip, kad jis pa-dėtų pats sau, arba sustiprinti tarpines grandis, kad jos įvykdytų savo funkcijas ir pasirūpintų atskiru žmogumi, nei imti ir spręsti problemą už klientą. Tai tampa ypač sudėtinga, kai klien-tai netiki, kad gali būti įsipareigoję ir išsisukinėja, bandydami sumesti visą atsakomybę socia-liniam darbuotojui. Įgalinimo darbas tikrai reikalauja daugiau pastangų ir laiko, bet „jis yra efektyvesnis ir jo rezultatai yra ilgalaikiai“ (resp.).

3.8. Subsidiarumo principo taikymo socialiniame darbe pranašumai „Subsidiarumo principas suteikia daugiau galimybių eiti į susitikimą su asmeniu“ (resp.).

Iš tiesų šis principas reikalauja iš socialinio darbuotojo profesionalumo, tačiau neleidžia su-sitelkti ties darbo technika, metodais, teorijomis ir į pirmą vietą iškelia dėmesį žmogui ir so-cialinio darbuotojo santykį su juo. Taigi kaip teigia respondentė, „subsidiarumo principas ne-leidžia socialiniam darbuotojui būti instrumentaliu“.

Taip pat subsidiarumo principas socialinį darbuotoją įpareigoja apriboti save, nepri-mesti savęs, bet sugebėti įvertinti kitus ir padėti jiems patiems atrasti bei pasinaudoti savo galiomis. Tokiu būdu subsidiarumas paskatina „bendruomenės ir žmogaus iniciatyvų palai-kymą ir vystymą, jų įgalinimą“ (resp.).

Dirbant su klientu pagal subsidiarumo principą, pagalbos procesas tampa „malonesnis, efektyvesnis ir pigesnis“ (resp.). Padėti klientui ir jo artimiesiems prisiimti atsakomybę už tai, ką jie turi daryti, padėti jiems atrasti savo galią visada yra veiksmingiau nei pačiam darbuo-

Mokslo darbai 33

tojui bandyti spręsti klientų problemas. Darbuotojo požiūris, kad geriau padaryti už klientą, o ne kartu su juo, pirmiausia yra nehumaniškas, antra, nepasitvirtina praktikoje, „yra pasmerk-tas nesėkmei“ (resp.).

Viena respondentė mano, kad socialiniame darbe, kuriame atsižvelgiama į subsidia-rumą ir sąmoningai stengiamasi jį taikyti, galima kalbėti apie „darbo kokybę, profesionalumą ir stiprų profesijos identitetą”. Jos nuomone, kitaip dirbti tiesiog neprasminga.

Išvados 1. Subsidiarumo principo taikymo socialiniame darbe pagrindas – viską apimantis

socialinio darbuotojo požiūris į asmenį kaip į subjektą, jo orumo, vertingumo ir lygiavertiš-kumo suvokimas, taip pat pripažinimas, kad žmogaus prigimčiai būdingi solidarumo ryšiai su kitais. Remiantis tokiu požiūriu į asmenį, atsiranda bendradarbiavimo santykis ne tik su klientu, bet ir su kiekvienu pagalbos proceso dalyviu.

2. Socialinio darbuotojo tikslas, dirbant pagal subsidiarumo principą, yra padėti klientui pačiam spręsti savo problemą taip, kad jis ir visi kiti pagalbos proceso dalyviai galėtų reali-zuoti visas savo galimybes. Siekiant šio tikslo, socialinio darbuotojo vaidmuo yra kliento „pa-lydėjimas“.

3. Pagrindinė pagalbos proceso ypatybė, taikant subsidiarumo principą, yra aktyvus kliento dalyvavimas ir jo savarankiškumo skatinimas. Socialinis darbuotojas pagalbos pro-cese turi tapti nebereikalingas.

4. Remdamiesi subsidiarumo principu, socialiniai darbuotojai (jei yra galimybė) renkasi tuos darbo metodus, kurie padeda klientui sukurti solidarumo ryšius su kitais žmonėmis (pvz., savipagalbos grupės, šeimos įtraukimas).

5. Socialinis darbas, taikant subsidiarumo principą, tampa sudėtingesnis ir ilgesnis. Socialinis darbuotojas turi įsipareigoti skirti daugiau laiko ir pastangų, panaudoti daugiau savo sugebėjimų dirbant įgalinimo darbą. Kita vertus, darbuotojas turi suvokti savo ribotu-mus, atsisakyti autoritarinio mąstymo ir teikdamas pagalbą neužgožti kliento bei kitų pagal-bos proceso dalyvių.

6. Taikant subsidiarumo principą, pagalbos procesas teikia pasitenkinimą, tampa efektyvus, pasiekiama ilgalaikių, o ne trumpalaikių rezultatų.

LITERATŪRA

1. Castera B. Atverkite duris! – Vilnius, 1994. 2. Charmaz K. Qualitative Interview and Grounded Theory analysis // Handbook of Interview

Research: Context and Method. Ed. Gubrium J. F., Holstein J. A. – London: Sage Publications, 2002.

3. Drape O. Le principe de subsidarite. – cadets.lyon.free.fr/conf-subsidiarite.htm 4. Fisher D. C. Montesoriška motina. – Vilnius, 1992. 5. Höffner J. Krikščioniškas socialinis mokymas. – Vilnius, 2001. 6. Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro į s a k y m a s dėl socialinių darbuotojų

kvalifikacinių reikalavimų ir atestavimo tvarkos patvirtinimo // Valstybės žinios. 2002 11 23. Nr. 101.

7. Milon - Delsol C. L’etat subsidiaire. – Paris, 1992. 8. Payne S. Interview in Qualitative Research//Handbook of the Psychology of Interview. Ed. By

Memon A. – Chester: Bull R. John Wiley & Sons, 2000. 9. Quadragesimo anno. Pijus XI // Vilnius: Logos. 1992–1993. Nr. 5.

10. Sanicola L. Šeima ir socialinė aplinka // Ugdyti kiekvieną vaiką šeimoje ir visuomenėje. – Vilnius, 2003.

11. Spieker M. Subsidiarumo principas ir pilietinė visuomenė. // Vilnius: Tėvynės sargas. 2000. Nr. 1–2.

12. Spieker M. Subsidiarumo principas. Antropologinės prielaidos ir politiniai sekiniai. // Vilnius: Tėvy-nės sargas. 1995. Nr. 2–3.


13. Stainback S., Stainback W. Understanding and conducting Qualitative research. – Dubuque, Iowa: Kendall/Hunt Publishing Company, 1988.

14. Vittadini G. Sogetto e bisonio // Educare per educarsi. – Milano, 1997.

THE PRINCIPLE OF SUBSIDIARITY IN INTERACTION BETWEEN SOCIAL WORKER AND CLIENT Donata Petružytė Dr. Sigita Girdzijauskienė Doctoral Candidate Lijana Gvaldaitė Vilnius University

Summary

Subsidiarity expresses a very simple but essential idea which we often support even without

knowing it. The idea is: every person or organization, having a bigger power has to help those who have less power in that way that this wouldn’t hurt freedom but would rather stimulate individual’s independence. Subsidiarity is adopted in many different fields (management, politics, education system, etc.). It is considered a universal principle that can be applied in all forms of social life. Therefore the aim of this research was to find out how the principle of subsidiarity can be applied in a social work area, speaking about an interaction between the social worker and the client. Seven respondents took part in this research (from Lithuania, Germany, Italy and USA): social work practitioners and social work specialists, acting in a scientific field. Research results indicated that the basic principle of subsidiarity in interaction between social worker and client is the integral attitude towards the other human being with emphasis of his dignity and value. According to subsidiarity principle the aim of the social worker is to help the client in solving his problems in self-sufficient way, with making full use of his and his environment potential. Social workers, working towards this aim, select the methods, which would support creating relations of solidarity among the client and the other people (for instance, self-supporting groups, family involvement, etc). On the other hand, the client’s and his environment’s empowerment takes more time, efforts, professional skills, etc. The final conclusion is that the application of the subsidiarity principle is useful and meaningful, since, it provides every participant with respect in of the process of help and support, it answers their needs better and the results achieved are more long-lasting.

Keywords: social work, interaction with client, principle of subsidiarity.

Mokslo darbai 35

PRAKTINIS ĮGALINIMO STRATEGIJŲ TAIKYMAS DIRBANT SU MOTERIMI-MOTINA „ŠEIMOS UŽUOVĖJOS“ PROGRAMOJE

Doc. dr. Violeta Ivanauskienė Vytauto Didžiojo universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Socialinio darbo katedra Donelaičio g. 52, 44244 Kaunas Telefonas 327846 Elektroninis paštas [email protected] Žydrūnė Liobikaitė Mykolo Romerio universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Socialinio darbo katedra Valakupių g. 5, 10101 Vilnius Telefonas 2740637 Elektroninis paštas [email protected] Pateikta 2004 m. kovo 1 d. Parengta spausdinti 2004 m. spalio 11 d.

Santrauka Straipsnio tikslas – aptarti įgalinimo strategijų teorijos ir praktikos sąveiką dirbant su moterimi-

motina „Šeimos užuovėjos“ programoje. Atliekant tyrimą, taikytas kokybinis etnografinis metodas, kuris leido atskleisti tiriamą reiškinį

natūralioje aplinkoje bei santykinai ištirti ir patirti tiriamųjų gyvenimus. Visą tyrimo metodą sudarė trys pakopos: dalyvavimas tyrimo aplinkoje, tiriamosioms svarbių dalykų atradimas bei visko, kas pastebėta, užrašymas.

Straipsnyje atskleidžiama įgalinimo strategijų, taikomų „Šeimos užuovėjos“ programoje, teo-rijos ir praktikos sąveika, pačių klienčių požiūris į joms suteiktas paslaugas. Tyrimas analizuoja keletą svarbiausių įgalinimo strategijų: tarpusavio pagalbą, švietimą, socialinės kompetencijos ir savivertės stiprinimą, socialinės paramos tinklo kūrimą bei emocinį priėmimą.

Pagrindinės sąvokos: įgalinimas, socialinė atskirtis, izoliacija, empatija, socialinė kompeten-

cija, socialinis tinklas, socialinė parama. Įžanga

Šiandien Lietuvos šeima išgyvena socialinių ekonominių permainų laikotarpį. Šalies

ekonominės problemos, socialinė įtampa daugiausia atsispindi šeimose, keisdamos jų gyve-nimą, buitį, elgseną. Siekdama išsilaikyti šeima turi prisitaikyti prie naujų gyvenimo sąlygų, keisti savo gyvenimo būdą (Mitkuvienė, Skridlaitė, 2002). Tokioje permainų visuomenėje ypač pažeidžiami tampa silpniausi jos nariai, t. y. vaikai ir moterys.

2002 metų gegužės 24 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarime dėl „Nacionali-nės nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrų 2002–2004 metų programos“ sa-koma, kad Nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centruose (toliau – dienos centrai) turi būti sudarytos socialinių paslaugų probleminėms šeimoms teikimo sąlygos. „Organizuojamas socialinis darbas su dienos centrą lankančio vaiko šeima, tėvai skatinami geriau rūpintis vai-kais, jų ugdymu. Pagal galimybes tėvams teikiama psichologinė ir pedagoginė pagalba. Sie-kiama šalinti priežastis, dėl kurių vaikai gali netekti tėvų globos, nes socialinis darbas su pro-



blemine šeima stiprina ją, padeda jai tapti funkcionaliai – vykdyti šeimos, kaip visuomenės dalelės, funkcijas“ (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 24 d. nutarimas Nr. 731).

Nevyriausybinių organizacijų iniciatyva savivaldybių teritorijose nuo 1996 metų pradėti steigti dienos centrai vaikams. Pastaraisiais metais šie centrai pradėjo dirbti socialinį darbą ir su juos lankančių vaikų šeimomis. Tai turėtų padėti šeimai grįžti į visuomenę ir gyventi visa-vertį gyvenimą, o drauge – užtikrintų ir tinkamą vaikų priežiūrą (Lietuvos Respublikos Vyriau-sybės 2002 m. gegužės 24 d. nutarimas Nr. 731). Toks yra Vilniaus arkivyskupijos CARITAS vaikų ir paauglių dienos centras „Vilties angelas“. Tai Vilniaus mieste įsikūrusi nevyriausybinė organizacija, teikianti socialines, taip pat priešmokyklinio ir papildomojo ugdymo paslaugas probleminių šeimų vaikams ir pačioms šeimoms.

Pirmasis ir svarbiausias vaiko raidos veiksnys yra šeima. Paaiškėjo, kad tik 10 proc. dienos centre „Vilties angelas“ besilankančių vaikų gyvena pilnose šeimose, 1 proc. gyvena tik su tėvu, visi kiti 89 proc. vaikų gyvena šeimose, kuriose yra tik motina. Dažnai pastaro-siose šeimose dar gyvena motinos „draugas“, kuris neretai keičiasi. Šie duomenys paaiškina, kodėl organizuojant pagalbos šeimai procesą Dienos centre pradėta dirbti su vaiko motina: daugeliu atvejų tėvo rasti neįmanoma.

Atsižvelgiant į minėtus faktus, 1997 m. CARITAS vaikų ir paauglių dienos centre „Vil-ties angelas“ pradėtas projektas „Šeimos užuovėja“. Šioje programoje dalyvauja įvairias Die-nos centro programas lankančių vaikų motinos.

Šio tyrimo tikslas – nustatyti įgalinimo strategijų teorijos praktinio pritaikymo galimybes dirbant su moterimi-motina „Šeimos užuovėjos“ programoje.

Tyrimo metodika ir empirinė bazė

Atliekant tyrimą, taikytas kokybinis etnografinis metodas. „Kokybinis metodas yra mul-

timetodas, apimantis interpretacinį, natūralistinį požiūrį į tiriamą objektą. Tai reiškia, kad ko-kybinio tyrimo metodo dalykai yra natūralioje aplinkoje, siekiantys interpretuoti tiriamą reiškinį tais terminais, kokiais jį suvokia žmonės“ (Luobikienė, 2000 p. 124). Kokybinis tyrimas leidžia atskleisti tiriamą reiškinį natūralioje aplinkoje, t. y. ten, kur tiriamieji gyvena, dirba, leidžia laiką. Socialinė tikrovė interpretuojama ta prasme, kokią jai suteikia patys respondentai (Tu-reikytė, 2002). Pirmasis šaltinis, padedantis nustatyti poreikį, yra kliento papasakota istorija. Tyrėjas ne tik klausosi žodinio turinio, bet atsižvelgia ir į neverbalinio bendravimo ypatumus (Johnson, 2001).

Etnografinio tyrimo metodo pasirinkimą nulėmė ne tik galimybė tirti natūralioje aplin-koje, bet ir tas faktas, kad natūralioji etnografija tyrėją suvokia kaip tos aplinkos dalį (Luobi-kienė, 2000). Tyrėjas dalyvauja tyrime, nes jis toks pat asmuo kaip ir tiriamieji. Plačiąja pra-sme etnografinio tyrimo tikslas yra ištirti ir patirti tiriamųjų gyvenimus.

Tyrime dalyvavo moterys, lankančios Vilniaus arkivyskupijos CARITAS vaikų ir paaug-lių dienos centre „Vilties angelas“ vykstančią programą „Šeimos užuovėja“. Moters vaikas (-ai) dalyvauja bent vienoje iš Dienos centro vykdomų programų. Taikyta netikimybinė tikslinės grupės formavimo atranka (Kardelis, 1997). Kitaip tariant, tyrėja formavo grupę atsižvelg-dama į savo specifinius tikslus.

Duomenims surinkti, kalbantis su įvairiose programos „Šeimos užuovėja“ veiklose da-lyvaujančiomis klientėmis, naudotas pusiau struktūrizuotas interviu. Interviu metu duomenys buvo fiksuojami diktofonu. Dėl jo naudojimo su kiekviena tyrimo dalyve tartasi atskirai. Visos respondentės sutiko, kad duomenys būtų renkami diktofonu. Gauti duomenys perrašyti iš garsajuosčių, koduojami pagal prasminius vienetus, kurie vėliau sujungti į kategorijas, temas. Iš viso atlikti 5 interviu.

Visą tyrimo metodą sudaro trys pakopos: dalyvavimas tyrimo aplinkoje, tiriamiesiems svarbių dalykų atradimas bei visko, kas pastebėta, užrašymas. Stebėjimo ir interviu metu stengtasi užfiksuoti, kas rūpi moterims ir jų vaikams, ir užrašyti jų pačių terminais, todėl res-pondenčių kalba netaisyta. Taip respondentėms leista kalbėti „savo pačių vardu“.

Mokslo darbai 37

Kiekvieno interviu pradžioje su respondente aptartas konfidencialus duomenų naudoji-mas. Respondentės supažindintos, kad duomenys bus pateikiami išsklaidyti bus pakeisti ti-riamųjų, jų vaikų ir kitų šeimos narių vardai. Kai kurie asmeniniai duomenys, galintys at-skleisti respondentės individualumą, taip pat pakeisti arba praleisti. Pokalbio metu respon-dentėms priminta, kad jos turi teisę neatsakyti į klausimus arba neatskleisti tam tikrų faktų.

Tyrimo rezultatai ir jų aptarimas 1. Įgalinimo strategijos apibrėžtis

Atsidūrusi bejėgiškoje situacijoje moteris ne tik neturi žinių, kaip bendrauti su sistema,

bet ir nemano, kad gali tikėtis kokio nors pasikeitimo, jai trūksta pasitikėjimo savimi, kurio rei-kia, norint įsitraukti į keitimąsi. Įgalinimas – ne tik žmogaus gebėjimų skatinimas, bet ir mo-tyvavimas, mokymas ir savos vertės kėlimas, kad žmonės patikėtų, jog yra kompetentingi, turi įgūdžių, reikalingų tartis su bendruomenės sistemomis, ir nusipelno išteklių, būtinų jų so-cialiniam funkcionavimui. Įgalinimas – tai strategija, kurios tikslas – sumažinti žmogaus be-jėgiškumą, skatinti imtis atsakomybės už savo gyvenimą. Tai galima pasiekti įvairiomis įgali-nimo priemonėmis. Viena vis dažniau pasaulyje naudojamų priemonių yra tarpusavio pagal-bos grupės.

Psichologas Frankas Reissmannas teigia, kad asmuo tampa įgalintu ir padeda pats sau tada, kai padeda kitam („Psichoanalitinės reabilitacijos žurnalas“). Dažniausiai pažeistos moterys turi išvystytą „išmoktą bejėgiškumą“, o pagalba kitam padidina jų savivertę ir atsklei-džia užslėptą stiprybę bei sugebėjimus:

„O kas liečia mezgimą, tai mes irgi galėtume kartu megzti. Kas ką moka, pasidalin-tume. Moku įvairių raštų. Tikrai, aš idealiai mezgu ir pavyzdžiui, gal kas nors nori išmokti megzti, aš galėčiau pamokyti“ [interviu su Veronika, 2003 m. gruodis].

Pagerėjimas, pasveikimas gali būti geriausiai suvokti kaip pozityvus augimas ir tobulė-jimas, kurie sustiprina jėgas, sugebėjimus ir galimybes skirtingomis gyvenimo stadijomis. Tai suteikia galimybę tapti integruotais savo bendruomenės nariais (Bajoit, 1992).

2. Tarpusavio pagalbos grupės įgalinimo strategijos ir funkcijos Tarpusavio pagalbos grupės realizuoja keletą svarbiausių įgalinimo strategijų – tar-

pusavio pagalbą, švietimą, socialinės kompetencijos ir savivertės stiprinimą, socialinės pa-ramos tinklo kūrimą bei emocinį priėmimą.

Pagrindiniai tarpusavio pagalbos grupės principai yra: • Panašios problemos, patirtis ir tikslai. • Savanoriškumas. • Demokratija priimant sprendimus. • Kompetencija pasidalijama savitarpiškumo principu. • Savipagalba ir draugų parama: (Self-help and peer support). Pirmoji ir bene svarbiausia įgalinimo strategija – tarpusavio pagalba, jungianti ir psi-

chologinius, ir socialinius pagalbos aspektus. Tarpusavio pagalbos grupėse turėtų būti kreipiamas dėmesys į sąmoningumo ugdymą,

socialinių problemų sprendimo įgūdžių lavinimą. Grupė tampa dar vienu socialinės paramos šaltiniu ir papildo socialinį tinklą:

„... Kai atėjau čia, aš sugrįžau ir į gyvenimą. Buvimas čia man labai daug duoda. Labai daug įdomių žmonių susitinku. Pvz., rašytoja, kuri buvo atėjusi, Vanda Juknaitė, arba filmai, kuriuos pažiūrime, arba žmonės sutikti, kai išvažiuojame. Taip pat muziejai, Katedros pože-miai. Operos ir baleto teatras tai jau iš viso viršūnė. Simfoninis koncertas, kuriame man nie-kada nėra tekę būti prieš ėjimą su jumis. Žinoma ir jūs visi, kurie čia dirbate. Yra žmonių su kuriais galiu šiaip pašnekėti, bet su jumis įdomiau. Įdomus gyvenimas“ [interviu su Daiva, 2003 m. spalis].


Dalyvavimas grupėje gali skatinti geresnį savęs vertinimą. Svarbus įgalinimo strategijos aspektas – sąmoningumo didinimas, o grupė yra labai didelė jėga, didinant sąmoningumą:

„Žinau, kad mano šeimoje nedaug kas pasikeitė. Bet nuo to laiko, kai lankausi šioje grupėje, aš tikrai pasikeičiau. Anksčiau bet ką sakydama suabejodavau savimi, dabar žinau, kad kai ką galiu. Gal nesu tobula mama, bet galiu mokytis. O ir apskritai tobulų žmonių nėra, visi mes mokomės begyvendami“ [Nora, ištrauka iš grupės stebėjimų, 2002 m. birželis].

Tarpusavio pagalbos grupės nariai pasitiki vieni kitais ir tiki, kad grupė gali spręsti ir iš-spręsti problemas. Esantieji grupėje patiki, kad problemos sprendimas priklauso nuo jų: „Tai priklauso nuo mūsų ir mes esame pajėgūs“ (Bajoit, 1992, p. 308):

„Iš pradžių mane labai nervino, kad ji taip giriasi apie save, visos žinojom, jog visa tai netiesa. Dabar galvoju, kad kartais įsisvajojam norėdami pabėgti nuo sunkios kasdienybės, kai ji tampa nebepakeliama. Norėčiau, jog grupėje mokėtume būti kantrios ir išklausyti, kad ir nesąmones, jeigu tai padės kitam žmogui. Bus gera, jeigu galėsime viena kitai padėti“ [Eglė, ištrauka iš grupės stebėjimų, 2003 m. spalis].

Šių grupių populiarumą lemia tai, kad jos patenkina kai kuriuos esminius žmonių porei-kius: savarankiškumo, nepriklausomybės. Įsitikinimas, kad gali ką nors padaryti be kitų pa-galbos, teikia žmogui pasitikėjimo. Tai padeda atgauti, kompensuoti prarastą prestižą:

„Na, taip. Dabar labiau savimi pasitikiu. Mano padaryti atvirukai nėra prasti. Aš pati ga-liu palyginti anksčiau darytus atvirukus ir dabar padarytus. Jie skiriasi, dabartiniai yra gra-žesni“ [interviu su Nora, 2003 m. spalis].

Pagalbos sau grupės patenkina ir priklausomumo poreikį: „Aš taip pat drąsiai kitiems galiu pasakyti, kad turiu tokią grupę, kad čia ateinu. Kurie

tikrai mane myli, džiaugiasi ir sako: „Matai, tai „užsikabinai“. Jaučiu, kad esu kažkur tai prisi-rišus. Ir bijau, kad vieną dieną gali viskas baigtis, net fiziškai bijau. Bet tikiu, kad nesibaigs“ [interviu su Daiva, 2003 m. spalis].

Taigi tarpusavio pagalbos grupė atlieka izoliacijos, socialinės atskirties ir jos pada-rinių mažinimo funkciją. Neretai pažeistų grupių nariai išgyvena tikrą arba tariamą izolia-ciją. Padėtį sunkina tai, kad pažeistųjų grupių nariai dažniau nei kiti visuomenės nariai neturi darbo. Mažiau lieka bendrų interesų, temų pokalbiams. Pagalbos sau grupių nariai, priešin-gai, yra panašūs, todėl galime teigti, kad savipagalbos grupė yra homogeniška grupė:

„Iš gero gyvenimo čia nei vienos nėra. Visos apdegę kažkur. Todėl jei kviečiama mote-ris čia, aišku sakyčiau: „Laikykis ir džiaukis, kad tave čia kviečia. Ateik ir pamatysi, kiek čia tau bus stipriau, geriau ir linksmiau galų gale“ [interviu su Daiva, 2003 m. spalis].

Grupėje žmogus jaučiasi savas. Jam nereikia slapstytis arba gėdytis, kad yra kitoks: „Buvo laikas, kai aš neišeidavau iš namų. Man atrodė, kad ir kaimynai, ir pažįstami tai

mato. Stengdavausi ir į parduotuvę išeiti tuo pačiu metu, jog kiti galvotų, kad einu į darbą. O dabar aš stipresnė. Yra tokia kaimynė, kuri mėgsta paplepėti kieme. Ji jau žino, kad aš išeinu 8.30 val. ir manęs laukia. Aš sakau, kad jau skubu, negaliu ilgai plepėti. Man tai svarbu, esu ori“ [interviu su Daiva, 2003 m. spalis].

Tarpusavio pagalbos grupės dažniausiai yra empatiškos. Empatija – kitų žmonių išgy-venimų, elgesio būdų ir jausmų supratimas, įžengimas į jų gyvenimą, siekiant sukelti savyje jų vidaus pasaulio pajutimo jausmą. Žmonėms, jaučiantiems visuomenės atsiribojimą, savi-pagalbos grupė dažnai yra vienintelė vieta, kurioje jie sulaukia emocinės paramos:

„Kitą kartą būna sunku, nesinori niekur eiti, ateini visgi ir nors per tas buvimo čia valan-das nuo visko atsijungi. Įsijungi į pokalbį ir pamiršti. Kai neateinu, žinau, kad privesiu save iki to, jog pradės skaudėti galvą, drebėti rankos, šokinėti širdis. Čia aš tiesiog atsipalaiduoju ir nejaučiu viso to“ [interviu su Daiva, 2003 m. spalis].

Pagalbos sau grupėse mokomasi bendrauti, lavinami socialiniai įgūdžiai. Tai itin svarbu izoliuotiems individams, neturintiems galimybių bendrauti:

„N.: Labai gera kalbėtis su kitomis, tai padeda, kai gali klausytis, o paskui ir pati pasa-kyti. Aš pasakoju, kas yra mano šeimoje.

Mokslo darbai 39

T.: Kas Tau yra svarbiau: išklausyti kitų, ar pačiai pasakoti apie savo šeimą? N.: Gal, kai išklausau. Pavyzdžiui, kitą kartą man gali būti tokia panaši situacija, o aš

jau būsiu ją girdėjusi, geriau žinosiu, kaip elgtis“ [interviu su Nora, 2003 m. spalis].

Moterų savipagalbos grupės atlieka ir šviečiamąją funkciją. Tai neįkainojamas Dienos centro veiklos papildymas. Šioje srityje socialiniai darbuotojai, pačios moterys viena kitai tampa švietėjais:

„...moterys sakė, kaip muša savo vaikus. Aš niekada nemušu. Atsimenu, kaip mane mama vieną kartą mušė. Viską prisimenu. Aš taip nedarysiu. Tada labai vėlai grįžau į namus. Ir šito man užteko visam gyvenimui. Mama buvo pranešusi milicijai. O aš galvojau, kad mane gali į kalėjimą už tai pasodinti. Tada man buvo 6 metai. Dabar 47 metai. Viską atsimenu, kas buvo prieš 41 metus. Ir kitoms moterims sakiau, kad nereikia vaikų mušti, nieko gero iš to. Man pačiai tai nekyla rankos taip daryti. Aš ir sakau taip kitoms“ [interviu su Nora, 2003 m. spalis].

Kad jaustųsi saugūs ir žinotų, kaip elgtis, vaikai turi turėti aiškias tvirtas ribas; kitaip ta-riant, jiems reikia pozityvios disciplinos. Carolle Sutton (1999) ištyrė, kad daugelis tėvų neži-nojo, kaip tvirtai riboti vaikų netvarkingą ar agresyvų elgesį, tačiau sulaukę paramos ir atgavę pasitikėjimą, jie tvirčiau pasakydavo, kad taip elgtis negalima, ir pareikalaudavo, kad vaikai darytų taip, kaip jiems pasakyta:

„Dabar vienuolikti sūnui eina. Toksai va pasiutęs. Bet pasidarė atsakingesnis. Jaučia pareigą. Anksčiau būdavo taip: ateina po mokyklos, kuprinę nutrenkia, persirengęs irgi viską nutrenkia. O aš kaip šuniukas turiu eiti iš paskos ir viską surinkti. Dabar nebe taip. Aš jam ir sakau: Algi, jeigu tu būtum Dienos centre, ar tu irgi taip darytum. Įsivaizduok, kokiom akim į tave žiūrėtų! Va, antradieniais, CARITAS nedirba, namuose reikia pamokas daryti. Nereikia sakyti. Jokių atsikalbinėjimų. Atsisėda, ko nesupranta paklausia ir padaro. Jisai kažkaip pra-deda surimtėti. Ne toksai „šaltai baltai“, kaip buvo anksčiau. Tiesą pasakius, žiūriu, kaip jūs elgiatės su vaikais. Man patinka. Tada ir pati stengiuosi taip bendrauti su Algiu“ [interviu su Lina, 2003 m. gruodis].

Šviečiamasis darbas gali iš esmės pagerinti moterų ir jų šeimų situaciją. Socialinis (-ė) darbuotojas (-a), psichologas (-ė) gali „nedidelėmis dozėmis“ supažindinti su pasauliu ir daly-kais, kurie ir moteris, ir jų šeimas lydės visą gyvenimą:

„Peržvelgėme praėjusiais metais grupėje nagrinėtas temas. Mano nuostabai moterys paminėjo kai kurias temas, kurios man atrodė visai nevykusiai praėję, pvz., kaip tvarkyti savo biudžetą? Veronika sakė: „Niekada negalvojau, kad galima kiekvienos savaitės pinigus susi-dėti į atskirus vokus, taip padalijant savo lėšas visam mėnesiui. Būčiau maniusi, kad tai vaikų žaidimas, o dabar imsiu ir pati pamėginsiu. Pavargau, kai kiekvieno mėnesio pabaigoje reikia skolintis pinigų“ [ištrauka iš darbo dienoraščio, 2003 m. gegužė].

Savipagalbos grupėse mokomasi bendrauti, lavinami socialiniai įgūdžiai. Tai itin svarbu moterims, turinčioms ribotas galimybes bendrauti. Socialiai pažeistos motinos įgyja daugiau kompetencijos ir jų savivertės jausmas stiprėja:

„Pradėjau kalbėti (šypsosi). Yra dar kažkas, bet kažkaip sunku ir pasakyti. Draugauju čia. Vaikai čia yra. Labai gera kalbėtis su kitomis, tai padeda, kai gali klausytis, o paskui ir pati pasakyti. Aš pasakoju, kas yra mano šeimoje“ [interviu su Nora, 2003 m. spalis].

Žema savivertė nulėmė žemą socialinės kompetencijos lygį. Problemos šeimoje įvar-dijamos kaip žemos savivertės ir jos nulemto elgesio neužtikrintumo rizikos faktoriai (Lekavi-čienė, 2001).

Menkai save vertinantys žmonės, susidūrę su nauja, sudėtinga situacija arba užduo-timi, pirmiausia stengiasi išvengti nesėkmės, elgiasi labai atsargiai, abejoja ir siekia apginti save nuo potencialaus socialinio atstūmimo arba kitokio pažeminimo. Sumenkintas savęs vertinimas neleidžia žmogui kelti sudėtingesnių tolimų tikslų, apriboja jo gyvenimiškas pe-rspektyvas ir kartu mažina socialinį aktyvumą. Neretai klientės ne tik skursta, užsidaro sa-vyje, bet ir nemato perspektyvų pagerinti savo gyvenimo sąlygas, bendrauti su kitais:


„N.: „Atsimenu, kai pirmą kartą atėjau, pažiūrėjau ir vėl išėjau. Labai gerai prisimenu tą pirmą kartą. Mane ilgai kvietė. Tada atėjau, padariau net vieną atviruką, bet negrįžau.

T.: Dėl ko negrįžai? N.: Aš nežinau, labai bijojau. Bijojau, kad man neišeis ką nors daryti. Nebijojau kitų

moterų, bet pati savęs, kad nieko nemoku. Paskui galvoju, jei neišeis, tai neišeis, tačiau turiu pamėginti dar. O vėliau visai nieko. Net įdomu pasidarė pačiai.

T.: Pasidarė įdomu? N.: Taip, ir dabar įdomu yra“ [interviu su Nora, 2003 m. spalis].

Plačiąja prasme socialinę kompetenciją galime apibrėžti kaip sugebėjimą atsiliepti į vi-suomeninio gyvenimo reikalavimus. Golemano, rašiusio apie emocinį intelektą, nuomone, tai gebėjimas užmegzti ir palaikyti tvirtus santykius (Lekavičienė, 2001). Individo sugebėjimas formuoti teigiamus tarpasmeninius santykius laikomas labai svarbiu veiksniu turinčiu, įtakos sveikos asmenybės vystymuisi ir gerai jos psichosocialinei adaptacijai. Pagal santykių palai-kymo kokybę neretai vertinama ir individo socialinė kompetencija.

Moterų savipagalbos grupė – naudingas metodas ne tik plėtoti informacijos ir patirties pasidalijimo sąlygas tarpusavyje. Šis procesas ypač sėkmingas mažinant emocinės izoliaci-jos jausmą, kai moterys mano, kad tai vienintelė jų problema (Marchat, 1982). Tiriamų mo-tinų finansinė padėtis, viena iš stipriausių depresijos pranašautojų, kartu su užduočių gausa padidina socialinį pažeidžiamumą: jos dažnai išgyvena uždarą beviltiškumo ratą ir nusivy-limą, kurie žalingi ir jai, ir vaikui. Taigi tikėtina, kad ir emocinė šeimos funkcija susilpnėja.

Emocinis priėmimas – taip pat vienas iš svarbių psichosocialinės pagalbos būdų. Nujautimas, kad esi kito žmogaus emociškai priimamas, tarsi pakelia savivertę ir kartu suku-ria saugią psichologinę aplinką. Tai palengvina bendravimą, kuris yra vienas svarbiausių funkcionavimo įgūdžių. Nepilnų probleminių šeimų bendravimo įgūdžiai gali būti labai riboti, nes šeimos, kurios turi funkcionavimo sunkumų, dažniausiai turi ir bendravimo sunkumų. Emocinė parama reiškia žmogaus pasitikėjimo savimi, savigarbos, sukurto arba kuriamo įvaizdžio pastiprinimą. Suvokdamas kitus žmones kaip palaikančius, žmogus pasaulį taip pat suvokia kaip saugų, palaikantį, draugišką (Suslavičius, 1998):

„Nemažai jau susipažinau per tuos mėnesius. Ir programa patinka... Kai kada va sunku paaiškinti. Svarbiausia, kad žmogus nėra atstumtas. Taip, žmogus nėra atstumtas, nes kai žmogus palieka su savo bėdom, tada labai baisu. Čia yra tiesiog kaip antra šeima, antra šeima. Žmogus nėra atstumtas, jis gali pagalbos visada kreiptis. Jam visada padės. Svarbu būti su kolektyvu, tarp žmonių. Sunku, kai esi nustumtas su savo bėdomis ir turi gyventi kaip pats išmanai. Tavo bėda tampa kaip ir viso kolektyvo bėda. Stengiamasi padėti“ [interviu su Lina, 2003 m. gruodis].

Taigi savipagalbos grupės sumažina daugelio vienišų moterų-motinų socialinę izoliaciją

ir paskatina tarpusavio sąveiką. Per tokias grupes jos gauna paramą, patarimus, kaip spręsti panašias problemas, įgyja daugiau socialinės kompetencijos. Tokiu būdu jos sukuria tarpu-savio pagalbos sistemą ir tampa draugėmis, su kuriomis palaiko socialinius ryšius, susikur-damos neformalų socialinį tinklą (Kaplan, 1986). Tokių moterų tarpusavio savipagalbos grupė gali būti vienas iš psichosocialinės pagalbos būdų, švelninantis psichosocialinių pro-blemų padarinius bei leidžiantis joms geriau socialiai funkcionuoti.

Svarbi šeimos funkcija – sudaryti vaikui galimybes priklausyti socialiniam tinklui. „So-cialinis tinklas yra sistema žmonių (grupių), su kuriais asmuo palaiko kokius nors ryšius“ (Suslavičius, 1998, p. 138). Kuo tinkle daugiau žmonių ir kuo įvairesnius vaidmenis jie at-lieka, tuo didesnė paramos tikimybė. „Jei tinklas mažas, krūvis tenka keletui žmonių, kartais vienam“ (Suslavičius, 1998, p. 138).

Šie ryšiai parodo socialinius išteklius, galinčius suteikti paramą krizės atveju. Manoma, kad socialinis įsitvirtinimas siejasi su paties žmogaus supratimu, kad jis priklauso bendruo-menei, o tai sumažina susvetimėjimą ir socialinę izoliaciją:

„Tai moteriai, kuri galvoja čia ateiti, sakyčiau, kad ateitų. Galima išmokti daug, pokalbiai čia įdomūs ir kolektyvas geras, „dūšiai“ gera. Jei namuose sunku, ateini čia, papasakoji. Lengviau pasidaro“ [interviu su Nora, 2003 m. spalis].

Mokslo darbai 41

Respondenčių poreikiai bei problemos skiriasi ir tai priklauso nuo vaikų amžiaus. Vaikų paauglystė yra iššūkis ir reikalauja daug pastangų iš mamų, tuo tarpu kol vaikai maži, prisiri-šimas ir priklausomybė yra vienas iš pagrindinių poreikių. Abiejų tėvų vaidmenys, autoritetas ir vaikų auklėjimas dažnai būna priskirtas tik motinai, kuriai dar reikia uždirbti lėšų pragyve-nimui. Neretai jai prireikia aplinkinių pagalbos, kuri būtų atsvara kritiniais momentais ir su-švelnintų įvairių problemų poveikį (Kissman, Alley, 1993). Šios moterys dėl įvairių minėtų priežasčių (nedarbas, neigiama nuomonė, skurdas) turi silpnus socialinius ryšius ir kartu gauna mažą socialinę paramą iš aplinkos, o tai veda prie šeimos izoliacijos su visais neigia-mais padariniais. Tarpusavio pagalbos grupėje užmegzti neformalūs ryšiai gali tapti socialiniu tinklu, teikiančiu reikalingą socialinę paramą:

„Tu jau žinai, kad pas mane namuose užsikimšęs pečius, o žiema vėl artėja. Moterys irgi seniai žino. Įsivaizduok, aną dieną, Inga ateina su pundu malkų, kurias užkūrus dūmai „pramuša“ pečių. Tiek nešti! Sunkios tokios! Mane sujaudino“ [Daiva, ištrauka iš darbo už-rašų, 2003 m. spalis].

Socialiniai tinklai atlieka ne vieną funkciją: paremiamąją, blokuojamąją, neutraliąją ir kt.: (Moteris gūžčioja pečiais) „Jos (t. y. dukros) buvo labai nedrąsios. Visur kartu likdavo.

Kažkaip tai nemokėjo bendrauti. Atėjusios į centrą gal kokius metus tylėjo, o paskui įsidrą-sino ir pradėjo net išdykauti“ [interviu su Nora, 2003 m. spalis].

„T.: Kaip Vitalija (dukra) pasikeitė pradėjusi lankyti Dienos centrą? D.: Kai pradėjo, žiūriu, kad ji pasidarė vaikiška. Ji ateina ir pradeda čiurlenti, kaip ten

buvo, kokie vaikai, kaip ten linksma. Ėjo su didžiausiu malonumu. Ir drąsesnė pasidarė. At-simenu, buvo pirmas vaidinimas „Mažasis princas“. Mamos taip pat susirinko. Žiūriu, Vitalija drąsiai taip kalba. Galvojau, kad ji slėpsis, bus kitiems už nugarų. Nepažinau savo dukros. Visai be reikalo pergyvenau“ [interviu su Daiva, 2003 m. spalis].

Socialinis tinklas atlieka „pagalbos“ funkciją, t. y. jis sušvelnina neigiamą aplinkos po-veikį. Tinklo nariai tartum dalijasi krūviu. Tai labai svarbu, kai prireikia kokios nors paramos, materialinės arba dvasinės.

Apžvelgęs nemažai tyrimų, tiriančių socialinę pagalbą, L. Kaplanas (1986) padarė iš-vadą, kad tarp palaikančių išorinių ryšių ir socialinių ryšių žmogaus gyvenime, jo psichinės būklės ir sveikatos yra stipri teigiama koreliacija. Nepilnoms šeimoms, kurių galva – vieniša motina, dažniausiai reikia įvairios pagalbos, tokios kaip emocinė parama, informacinė, finan-sinė pagalba auginant ir auklėjant vaiką (Kissman, Alley, 1993).

Išvados

1. Programoje „Šeimos užuovėja“ socialinis darbas nukreiptas į klientės įgalinimą. Įgali-

nimo strategija siekiama sumažinti moters bejėgiškumą, rasti pranašumų ir skatinti imtis at-sakomybės už savo gyvenimą.

2. Programos „Šeimos užuovėja“ organizuojamoje veikloje taikomos šios įgalinimo stra-tegijos: tarpusavio pagalba, švietimas, socialinės kompetencijos ir savivertės stiprinimas, so-cialinės paramos tinklo kūrimas bei emocinis priėmimas.

3. Programoje „Šeimos užuovėja“ vykdomos įgalinimo strategijos padeda individua-lizuotai tenkinti klientės poreikius.

4. Programos „Šeimos užuovėja“ veikloje atsispindi glaudus strategijų teorijos ir prakti-kos ryšys.

5. Dirbdami socialinį darbą su motina ir jos vaiku (-ais), Dienos centro darbuotojai teikia įvairiapusę kompleksinę paramą visai šeimai.

LITERATŪRA

1. Bajoit G. Pour une sociologie relationnelle. – Paris: Presse Universitaires de France, 1992. 2. Johnson L. C. Socialinio darbo praktika. – Vilnius: VU Specialiosios psichologijos laboratorija,

2001.


3. Journal of psychosocial rehabilitation// http://www.psychosocial.com; prisijungimo laikas: 2003-10-27.

4. Kaplan L. Working with multiproblem families. – USA, 1986. 5. Kardelis K. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. – Kaunas: Technologija, 1997. Kissman K.,

Allen J. A. Single-Parent Families. – USA: California, 1993. 6. Lekavičienė R. Socialinės kompetencijos psichologiniai kriterijai ir vertinimas. – Kaunas: VDU,

2001. 7. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. gegužės 24 d. nutarimas Nr. 731 „Dėl Nacionalinės

nevyriausybinių organizacijų vaikų dienos centrų 2002 metų programos“// Valstybės žinios. 2002. Nr. 53-2076.

8. Luobikienė I. Sociologija: bendrieji pagrindai ir tyrimų metodika. – Kaunas: Technologija, 2000. 9. Marchat J. F. Ou en est le travail social?// Autrement. – Paris, 1982. Nr. 40.

10. Mitkuvienė L., Skridlaitė I. Vaiko orumas. Lietuvos CARITAS programos „Vaiko orumo išsaugoji-mas Lietuvoje“ metmenys ir įgyvendinimas. – Kaunas: LIC „Už gyvybę“, 2002.

11. Suslavičius A. Socialinė psichologija. – Vilnius: VU, 1998. 12. Sutton C. Socialinis darbas, bendruomenės veikla ir psichologija. – Vilnius: VU Specialiosios

psichologijos laboratorija, 1999. 13. Tureikytė D. Socialinių tyrimų metodologija: paskaitų užrašai. – Vilnius: LTU, 2002.

PRACTICAL USAGE OF ENABLING STRATEGIES WORKING WITH A WOMAN-MOTHER IN THE PROGRAM „ŠEIMOS UŽUOVĖJA“ (FAMILY SHELTER) Assoc. Prof. Dr. Violeta Ivanauskienė Vytautas Magnus University Žydrūnė Liobikaitė Mykolas Romeris University Summary The aim of the article is to discuss the practical usage of enabling strategies while working

with a woman-mother in the program „Šeimos užuovėja“ (Family shelter). A qualitative ethnographical research method is used to reveal a phenomenon under study

in its natural surrounding, to explore and to experience the lives of respondents. The research involved three stages: participation in research environment, discovery of important things for respondents and taking notes of what has been noticed.

The article reveals interaction between theory and enabling strategies used in „Šeimos užuovėja“ (Family shelter) program and clients’ opinion about services provided for them. The research analyses several enabling strategies: education, self-help, strengthening social competencies, developing social support network and emotional acceptance.

Keywords: enabling, social exclusion, isolation, empathy, social competence, social network,

social support.

http://www.psychosocial.com/

Mokslo darbai 43

NUTEISTŲJŲ POŽIŪRIS Į DALYVAVIMĄ SOCIALINĖSE PROGRAMOSE KAIP RESOCIALIZACIJOS GALIMYBĘ

Dr. Irena Žemaitaitytė Mykolo Romerio universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Socialinio darbo katedra Valakupių g. 5, 10101 Vilnius Telefonas 2470637 Elektroninis paštas [email protected] Daiva Čiurinskienė Mykolo Romerio universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Socialinio darbo katedra Valakupių g. 5, 10101 Vilnius Telefonas 2470637 Elektroninis paštas [email protected] Pateikta 2004 m. spalio 11 d. Parengta spausdinti 2004 m. lapkričio 11 d.

Santrauka Nuteistųjų socialinės reintegracijos problema visuomenei tampa viena iš aktualiausių. Todėl

svarbu sukurti tokią nuteistųjų resocializacijos ir ugdymo sistemą, kuri iš tikrųjų sumažintų pakarto-tinį nusikalstamumą, padėtų nuteistajam pasitaisyti, pasikeisti, geriau suprasti visuomenės pokyčius.

Siekiant nuteistųjų resocializacijos, būtina įvertinti įvairius nuteistųjų resocializaciją apsunkinan-čius veiksnius: specifinius nuteistųjų poreikius, ankstesnę jų socialinę aplinką ir esamą izoliuotumą. Visa tai daro įtaką skirtingam individo požiūriui į socialinę pagalbą. Švietimas ir ugdymas nuteistųjų pataisos darbų įstaigose išsiskiria viena bene svarbiausių savo funkcijų – resocializuoti teisės pažei-dėją, paruošti jį gyvenimui, veiklai ir bendravimui visuomenėje neigiamą jo nuostatą keičiant tei-giama.

Straipsnio tikslas – atskleisti nuteistųjų požiūrį į dalyvavimą socialinėse programose bei reso-cializacijos galimybes, aptarti resocializacijos sampratą ir išryškinti resocializacijos problemų spren-dimo galimybes taikant socialines programas.

Pagrindinės sąvokos: nuteistieji, resocializacija, reintegracija, socialinė adaptacija, socialinės

programos, socialinės paslaugos. Įžanga Pastaruoju metu Lietuvoje vis aktualesnė tampa nuteistųjų socialinės reintegracijos

problema (2003 m. rugsėjo mėn. duomenimis, kalinčių nuteistųjų Lietuvoje buvo maždaug 9 tūkstančiai), todėl ypač svarbu sukurti tokią nuteistųjų resocializacijos ir ugdymo sistemą, kuri iš tikrųjų sumažintų pakartotinį nusikalstamumą bei padėtų nuteistiesiems pasitaisyti, pasi-keisti, geriau suvokti visuomenės pokyčius ir atsižvelgti į jų ypatumus, spręsti nuteistųjų būsto, darbo problemas, teikti moralinę, socialinę bei psichologinę pagalbą, rūpintis, kad klientai galėtų realizuoti savo teises, dalyvautų saviraiškos, savęs aktyvinimo bei bendruo-menės veikloje. Siektina, kad žmogus, atlikęs bausmę, grįžtų į visuomenę kaip visavertis pi-lietis, gebantis prisiimti atsakomybę už savo veiksmus ir pajėgiantis integruotis į dinamišką šiandieninį gyvenimą.



Dažnai laikas, praleistas laisvės atėmimo vietoje, daro didelę neigiamą įtaką nuteistojo asmenybei: pasikeičia jo požiūriai, interesai, poreikiai. Izoliacija nuo visuomenės keičia as-menines nuostatas, neskatina savarankiškumo, prarandami ir nebesukuriami asmeniniai tikslai. Ateina ta diena, kai nuteistasis, atlikęs paskirtą bausmę, grįžta į visuomenę. Didelė dalis anksčiau teistų asmenų nesugeba integruotis į jau pasikeitusią visuomenę. Kad buvęs nuteistasis galėtų visavertiškai integruotis į visuomenę, jam būtinas pragyvenimo šaltinis – darbas, kurio dažniausiai nesugeba arba neturi galimybės susirasti. Taip pat jis nesugeba prisitaikyti ir prie aplinkos arba, dar blogiau, jau būna praradęs ryšius su šeima, t. y. praranda tarpusavio priklausomybę, atsakomybės ir globos saitus su savo artimaisiais. Pagrindinė so-cialinio darbo įkalinimo įstaigoje paskirtis – nuteistųjų resocializacija, t. y. rengti nuteistuosius išeiti į laisvę, kad jie atlikę bausmę lengviau adaptuotųsi ir integruotųsi į visuomenės gyve-nimą, kad būtų pasiruošę grįžti į visuomenę ir savo artimiausią aplinką.

Baltrukonis M., Kalendra R., Šuksteris A. (2001) tvirtina, kad švietimas ir ugdymas nu-teistųjų pataisos darbų įstaigose išsiskiria viena bene svarbiausių savo funkcijų – resociali-zuoti teisės pažeidėją, paruošti jį gyvenimui, veiklai ir bendravimui visuomenėje neigiamą jo nuostatą keičiant teigiama.

Analizuojant nuteistųjų požiūrį į dalyvavimą socialinėse programose kaip resocializaci-jos galimybę, taikyti mokslinės literatūros ir apklausos tyrimo duomenų analizės metodai.

Resocializacijos samprata Resocializacija įkalinimo įstaigoje – tai galimybė bausmę atliekančiam asmeniui turėti

tokias gyvenimo sąlygas, kurios padėtų nuteistiesiems neatitolti nuo gyvenimo visuomenėje, o įkalinimo įstaigoje ilgiau esantiems asmenims primintų apie tai, kas jų laukia laisvėje. To-kios gyvenimo sąlygos galėtų būti: galimybė mokytis, galimybė dirbti, bendravimo įgūdžių įgi-jimas ir socialinių ryšių išlaikymas. B. Bitino (1995) nuomone, pirmiausia būtina neigiamą šių asmenų požiūrį keisti teigiamu. Autorius nurodo, kad daugiausia sunkumų socialiniai dar-buotojai ir kiti specialistai, iš kurių būtų galima paminėti pedagogus, psichologus, patiria pir-mame darbo su nuteistaisiais etape, kai reikia „sugriauti“ neigiamą nuostatą. B. Bitino tei-gimu, tai galima pasiekti dviem būdais: įgyjant auklėtinio pasitikėjimą bei sukuriant situaciją, kurioje asmuo išgyvena stiprų emocinį sukrėtimą, griaunantį jo neigiamą nuostatą. Teigiamas požiūris į socialinę tikrovę yra pirmas žingsnis teigiamos socializacijos link. Asmenybės so-cializacija laikoma šiuolaikinės švietimo sistemos tikslu, veiksnaus žmogaus ugdymu.

Socializacija – tai procesas, kurio metu žmogus perima vertybes, normas, elgesio vaidmenis ir modelius, būdingus tai visuomenei, kurioje jis gyvena. Tai nuolatinis (nuo kūdi-kystės iki gyvenimo pabaigos), tik skirtingu intensyvumu vykstantis procesas. Analizuojant socializaciją, išskiriami sociologiniai ir psichologiniai jos aspektai.

Socializacija sociologiniu požiūriu yra itin sudėtingas, visą laiką trunkantis procesas, kurio metu žmogus, veikiamas aplinkos ir pats dalyvaudamas įvairiarūšėje veikloje, laipsniš-kai perima tai visuomenei, kuriai pats priklauso, būdingas vertybes, socialinio elgesio nor-mas, materialinį pasaulį, veiklos ir bendravimo su kitais būdus, užtikrinančius jo aktyvų daly-vavimą visuomenės gyvenime.

Tačiau žmogus yra ne tik socializacijos subjektas, jis gali būti ir jos auka. Tai susiję su tuo, kad socializacijos procesas ir jo rezultatai turi prieštaravimų. Sėkminga socializacija vyksta individui prisitaikant prie visuomenės, su ja sugyvenant ir sąveikaujant, nesėkminga – išsiskiriant iš jos, nepritampant. Vienas iš nepritapimo atvejų gali būti nusižengimas teisės normoms. Nepritapę prie visuomenės, nusižengę teisės normoms, iš jos išskirti nariai – tai žmonės, kuriems reikalinga resocializacija.

Psichologiniu požiūriu socializacija suprantama kaip poreikių formavimo ir tvarkymo (reguliavimo) procesas, kurio esmė – visuomenėje priimtinas šių poreikių tenkinimo būdas. Socializacijos metu formuojasi ir keičiasi individo asmenybė. Žmogus ne tik prisitaiko prie ap-linkos, bet ir turi jai įtakos, keisdamas bei formuodamas tikrovę pagal savo poreikius.

Egzistuoja labai glaudus socializacijos ir resocializacijos ryšys. Resocializaciją galima laikyti socializacijos dalimi, kuomet asmuo gali pasitaisyti, pakeisti savo gyvenimo būdą. Anot

Mokslo darbai 45

A. Baliukevičiaus (2001), resocializacija – tai procesas, apimantis ir pasaulėžiūros, ir dorovi-nių nuostatų lygmenis. V. Kučinsko (Kučinskas V., Kučinskienė R., 2000) teigimu, resociali-zacija – tai socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas įvairiomis priemonėmis individui, kuris buvo praradęs aplinkos socialinį pasitikėjimą. Būtent „prarastas socialinis pasitikėjimas“ lei-džia teigti, kad teisės pažeidėjai gali prarasti visuomenės pasitikėjimą darydami nusikaltimą. Resocializacijos proceso metu teisės pažeidėjui stengiamasi grąžinti jo, kaip visuomenės na-rio, vertę ir padėti jam grįžti į jo paties atstumtą visuomenę. Dauguma resocializacijos sąvokų pabrėžia svarbų aspektą – kad bausmę atliekantis individas yra tik „perkuriamas“ – nusikal-tusio asmens grąžinimas į normalią socialinę tvarką reikalauja bendrų tiek pataisos įstaigos, tiek paties nusikaltusio individo pastangų. Resocializacijos tikslas yra padėti individui keistis pačiam, todėl išskiriami esminiai resocializacijos elementai: darbas, mokymasis, moralinė įtaka, disciplina.

XX amžiaus viduryje buvo suformuluoti visuotiniai resocializacijos principai (Foucault M., 1998), kuriais remiantis buvo tikimasi efekto. Šiais principais vadovaujamasi ir dabar:

Klasifikacijos principas – kaliniai izoliuojami arba bent jau sugrupuojami pagal bausmės dydį, ypač pagal amžių, pažiūras, jiems taikytinus pataisos metodus.

Pataisos principas – įkalinimo esminė funkcija – individo elgesio transformacija. Lais-vės atėmimo bausmės esminis tikslas yra nuteistojo moralinis pasitaisymas ir jo reintegracija, priemones reikia naudoti atsižvelgiant į didelius nuteistųjų fizinius ir moralinius skirtumus, ne-vienodas jų pataisos galimybes.

Švietimo principas – įkalinimas pasieks savo tikslą tik tuo atveju, jei bus organizuotas švietimas. Apsaugant kalinį nuo bet kokių nepageidautinų ryšių, turi būti iš esmės pasirūpinta bendruoju ir profesiniu jo išsilavinimu, jo išsilavinimo lygio kėlimu.

Darbo, kaip prievolės ir kaip teisės, principas – darbas yra pagrindinis resocializacijos elementas.

Įkalinimo kontrolės principas – kalėjimo personalą sudaro specialistai, kurių moralinės savybės ir pasirengimas garantuoja individo resocializacijos sėkmę.

Kad resocializacija būtų sėkminga, būtina įgyvendinti ne tik šiuos principus, reikalingi darbuotojų (būrio viršininko, socialinio darbuotojo, psichologo) ir kalinio tarpusavio suprati-mas bei pagarba. Visi šie veiksniai lemia tinkamą nuteistųjų resocializaciją ir yra vieni iš svarbiausių resocializacijos sąlygų.

Resocializacijos problemų įkalinimo įstaigoje ypatumai Siekdamos užtikrinti nuteistųjų integraciją į visuomenę atlikus bausmę ir jų gerovę,

valstybės tarnybos – Teisingumo ministerija, Kalėjimų departamentas – skiria daug dėmesio užimtumui, ypač švietimo užtikrinimui įkalinimo įstaigose. Nuteistiesiems sudaromos galimy-bės mokytis profesinėje srityje, kai kur – įgyti bendrąjį išsilavinimą, taip didinant nuteistųjų galimybę dirbti įkalinimo įstaigoje ir vykdyti sėkmingą resocializaciją. Darbo įgūdžių išsaugo-jimas, naujų, paklausių darbo rinkoje profesijų įgijimas yra viena svarbiausių sėkmingos atli-kusių bausmę nuteistųjų integracijos į visuomenę prielaidų (G. Klimavičius, 2003). Pastarajai vykdyti svarbus ir ryšių su visuomene užtikrinimas, kuris apima nuteistųjų bendravimą su šeima, giminaičiais, draugais laisvėje, bendradarbiavimą su nevyriausybinėmis organizaci-jomis, žiniasklaida, galimybę skaityti informacinius leidinius, žiūrėti televiziją.

Lietuvos įkalinimo įstaigose bausmę atlieka apie 9 tūkst. nuteistųjų (toks nuteistųjų skaičius liko priėmus naująjį Bausmių vykdymo kodeksą). Vidutinė bausmės atlikimo trukmė – 4,5 metų. Vadinasi, ilgą laiką nuteistieji gyvena izoliuotoje aplinkoje, o izoliacijos padariniai pasireiškia išėjus į laisvę, todėl aktualus tampa socialinis darbas su nuteistaisiais. Procesas, kurio metu buvęs nuteistasis naujomis gyvenimo sąlygomis įtraukiamas į visavertį socialinį gyvenimą jam padedant įveikti bei pašalinti su įkalinimu susijusius socialinius padarinius ir prietarus, vadinamas socialine reintegracija (V. Vaicekauskienė, 2002).

Socialinė reintegracija vyksta dviem etapais: pirmuoju etapu įkalinimo įstaigoje nuteis-tieji rengiami išeiti į laisvę ir įsilieti į bendruomenės gyvenimą, antruoju etapu jiems pade-


dama prisitaikyti prie aplinkos sąlygų ir rasti būdų bei priemonių apsigyventi, įsidarbinti ir pa-sijusti visaverčiu visuomenės nariu. Didžiausia reintegracijos problema – lėšų trūkumas už-imtumui bei darbui organizuoti. Kita svarbi kliūtis reintegracijai vykdyti – specialistų trūkumas. Įstaigose vis dar nėra užtektinai socialinių darbuotojų, trūksta psichologų. Trečia kliūtis – vi-suomenės požiūris į buvusius nuteistuosius. Visuomenės nariai, potencialūs buvusių kalinių darbdaviai neigiamai žiūri į buvusius kalinius, taip sudarydami bendrą neigiamą žmonių po-žiūrį ir taip užkirsdami kelią teigiamai buvusių kalinių reintegracijai.

Socialinės paramos įstatymai, užtikrinantys nuteistųjų reintegraciją į visuomenę Socialinės reintegracijos įgyvendinimo garantas yra įstatymai, užtikrinantys sėkmingą

pirminio bei antrinio socialinės reintegracijos etapų vyksmą ir darantys jam įtaką. Išanaliza-vus Lietuvos Respublikos teisinius aktus ir įstatymus, Vyriausybės nutarimus, kitus norminius aktus ir dokumentus, reglamentuojančius nuteistųjų ir grįžusiųjų iš įkalinimo vietų socialinę reintegracijos veiklą, galima teigti, kad šiai problemai teisininkai skiria nemažai dėmesio. 1990–2000 metais priimta daug svarbių dokumentų, iš kurių ypač aktualūs:

• Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1992 m. balandžio mėn. 30 d. nutarimas „Dėl nakvynės namų steigimo grįžusiems iš įkalinimo vietų bei kai kuriems kitiems asme-nims ir jų įdarbinimo“, kuriame apibrėžti bei patvirtinti nakvynės namų steigimo princi-pai;

• Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1994 m. gegužės 9 d. nutarimas Nr. 360 „Dėl socialinės paramos koncepcijos“, kuriame apibrėžtas socialinių paslaugų teikimas nuteistiesiems ir iš įkalinimo vietų grįžusiems asmenims;

• Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996 m. gruodžio 5 d. nutarimas Nr.1440 „Dėl socialinės paramos teikimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo ka-linimo vietų, socialinės bei psichologinės reabilitacijos įstaigų ir jų įdarbinimo“, nusta-tantis socialinės paramos tvarką.

Lietuvos Respublikos Vyriausybė 1999 m. spalio 25 d. nutarimu Nr. 1179 patvirtino „Nuteistųjų ir grįžusių iš kardomojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologi-nės asmenų socialinės adaptacijos programą“, kurios tikslas – atskleisti nuteistųjų socialinės adaptacijos turinį ir jam įgyvendinti reikalingas priemones. Šioje programoje aptartos ne tik įkalinimo įstaigų, bet ir darbo biržų, socialinės paramos institucijų, visuomeninių organizacijų veiklos kryptys bei etapai. Ir šios programos, tik kitų dokumentų įgyvendinimui trukdo ne tik nepakankamai geras finansavimas, bet ir įvairių institucijų veiklų nesuderinimas. Vykdyda-mos 2000 m. lapkričio 13 d. Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus įsakymą Nr.30 „Dėl auklėjamojo darbo su asmenimis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmę, metodinių rekomendacijų patvirtinimo“ įkalinimo įstaigos parengė programas, kaip nuteistąjį paruošti paleidimui į laisvę. Auklėjamojo (socialinio) darbo su as-menimis, atliekančiais laisvės atėmimo bausmę, metodinės rekomendacijos konkretina Lie-tuvos Respublikos pataisos darbų kodeksu ir Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisyklė-mis nustatytą auklėjamojo darbo tvarką pataisos darbų įstaigose. Auklėjamojo darbo su nu-teistaisiais tikslai ir formos nustatyti Pataisos darbų įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 307 ir 308 punktuose. Išanalizavus šias įkalinimo įstaigų programas, galima pasidžiaugti, kad numaty-tos įvairios veiklos ir priemonės yra svarbios ir vertingos.

Resocializacijos problemų sprendimas socialinėmis programomis Šiandien Lietuvoje yra dar nemažai socialinių problemų. Jų turi ir laisvėje gyvenantys

piliečiai, ir už įvairius nusižengimus nuteisti asmenys. Vidaus reikalų ministerijos duomeni-mis, asmenys, anksčiau atlikę laisvės atėmimo bausmę, sudaro apie trečdalį visų nusikalti-mus padariusių asmenų. Apie 13 proc. iš laisvės atėmimo vietų paleistų asmenų yra asme-

Mokslo darbai 47

nys, kurie neturi būsto, o jų socialiniai ryšiai nutrūkę. Maždaug 8 proc. visų nuteistųjų, atlik-dami bausmę, praranda socialinius ryšius. Tokie asmenys, neturėdami kur gyventi, dažnai grįžta atgal į perpildytas įkalinimo įstaigas (A. Petrauskas, 1999).

Sudėtingų socialinių problemų sprendimas reikalauja daug socialinės pagalbos sie-kiančių ir ją teikiančių žmonių pastangų. Nuteistųjų resocializacijos problemos ir jų sprendimo procesas problemiški tuo, kad socialinis-psichologinis poveikis nuteistajam realizuojamas ir taikomas ypatingomis sąlygomis. Asmens izoliuotumas nuo visuomenės yra nepalanki ap-linka teigiamiems asmenybės pokyčiams. Sunku tapti geresniam, kai aplink tiek daug žmo-nių, vadinamų nusikaltėliais. Todėl pirma užduotis, kurią tenka spręsti siekiant nusikaltusių asmenų resocializacijos – nustatyti nuteistųjų individualias savybes, išsiaiškinti jų poreikius ir problemas. Pataisos įstaigose šį darbą atlieka Auklėjamo darbo skyriai. Tiesiogiai su nuteis-taisiais dirba socialiniai darbuotojai, psichologai, inspektoriai socialiniais klausimais, būrio viršininkai.

Socialinis darbas įkalinimo įstaigose atliekamas vykdant įvairias socialines programas, skirtas nuteistųjų resocializacinėms problemoms spręsti. Auklėjamojo darbo su nuteistaisiais ir šių programų pagrindu sudaromas kiekvieno nuteistojo individualus pataisos planas, ku-riame numatomas jo dalyvavimas atskirose pataisos programose, atsižvelgiant į nuteistojo asmenybės ypatybes, socialumo laipsnį, išsilavinimą, profesinį pasirengimą, padaryto nusi-kaltimo pobūdį, laisvės atėmimo bausmės laiką ir kitas ypatybes.

Kiekvienos programos turinys koreguojamas pagal konkrečios įkalinimo įstaigos speci-fiką, programos tobulinamos, atsižvelgiant į teisinės bazės pokyčius, savo bei kitose įkali-nimo įstaigose sukauptą patirtį, pritaikant pagal esamas sąlygas iš užsienio partnerių gau-namą medžiagą.

Nuteistųjų dalyvavimo socialinėse programose tyrimas Tyrimas atliktas Pravieniškių 1-uose pataisos namuose 2003 m. gegužės 18–22 die-

nomis. Atliekant tyrimą, buvo išdalyta 300 anketų, po apklausos grąžinta 201 anketa. Prieš apklausą nuteistiesiems buvo paaiškinta anketų pildymo tvarka, paminėta, kad gauti duome-nys bus pristatyti tik apibendrintai.

Pravieniškių 1-ieji pataisos namai pasirinkti kaip institucija, kurioje aktyviai vykdomas profesinis mokymas, taip pat organizuojamos įvairios socialinės programos, padedančios nuteistiesiems resocializuotis. Iš vykdomų programų galima būtų išskirti šias:

Nuteistųjų adaptacijos programa. Skirta padėti į koloniją naujai atvykusiems nuteis-tiesiems, analizuoti problemiškos adaptacijos priežastis ir jas šalinti. Ypač daug dėmesio ski-riama psichikos anomalijų turintiems nuteistiesiems.

Nuteistųjų resocializacijos programa. Skirta padėti nuteistiesiems tenkinti kasdienius jų poreikius, kad kuo mažiau būtų prarandami ryšiai su visuomene, artimaisiais, siekiama, kad nuteistieji elgtųsi pagal visuomenėje priimtas elgesio normas. Nuteistieji skatinami įgyti specialybę.

Nuteistųjų integracijos į visuomenę programa. Skirta nuteistųjų ruošimui išeiti į laisvę. Siekiama išmokyti spręsti socialines problemas, kad išėję į laisvę galėtų prisitaikyti nuolat kintančioje visuomenėje, suteikti teisinių ir socialinių žinių.

Socialinio rėmimo programa. Skirta padėti nuteistiesiems, kilusiems iš socialiai nei-giamos aplinkos, spręsti buitines problemas, organizuoti laisvalaikį, religines apeigas.

Asmenų, kuriuos rengiamasi paleisti iš laisvės atėmimo vietų, teisinio ir sociali-nio švietimo programa. Skirta nuteistiesiems supažindinti su Lietuvos Respublikos teisine sistema ir detaliai su šios sistemos kontekste galiojančiais įstatymais bei kitais teisės aktais, aktualiais paleistam iš laisvės atėmimo vietos asmeniui, taip pat su institucijomis, realizuo-jančiomis minėtų teisės aktų nuostatas.

Atliktas tyrimas parodė, kad nors Pravieniškių 1-uose pataisos namuose vykdomos įvairios socialinės programos, vis dėlto dar nedidelė nuteistųjų dalis dalyvauja vykdomose


programose (25,6 proc.). Tai leistų daryti prielaidą, kad nuteistieji nėra susidomėję vykdoma veikla arba jų nepasiekia informacija apie vykdomas programas.

Kadangi nuteistųjų resocializacijai įtakos turi socialinių ryšių išlaikymas, respondentams buvo užduoti klausimai: „Ar būnant įkalinimo įstaigoje Jus palaiko Jūsų artimieji?“, „Kas Jus lanko bausmės atlikimo vietoje?“. Tyrimo metu paaiškėjo, kad 87,7 proc. respondentų yra vi-sapusiškai bei iš dalies palaikomi artimųjų, dažniausiai juos lanko tėvai (58,7 proc.), vaikai (13,9 proc.), žmona (12,4 proc.), draugai (22,4 proc.). Lyginant dalyvaujančiųjų programose skaičių ir kaip nuteistuosius palaiko artimieji, nustatyta, kad asmenys, palaikomi artimųjų, daug aktyviau dalyvauja socialinėse programose (67,3 proc.). Tai leistų teigti, kad tie, kuriuos palaiko artimieji, yra labiau suinteresuoti dalyvauti vykdomose programose dėl nenutrūkusių socialinių ryšių, kad vėliau galėtų kuo geriau ir veiksmingiau įsilieti į visuomenę.

Deja, kaip rodo apklausos duomenys, tie nuteistieji, kurių atsisakė artimieji, labai van-giai dalyvauja socialinėse programose ir dažnai nerodo jokio susidomėjimo vykdoma veikla.

Atsakydami į klausimą „Kokioje vykdomoje programoje dalyvauju“, net 48,9 proc. res-pondentų pažymėjo, kad nedalyvauja jokioje veikloje („niekur nedalyvauju“), o 33 proc. ne-dalyvauja jokioje programoje. Tai tikrai nerimą keliantys skaičiai. Tik 6,6 proc. respondentų dalyvauja nuteistojo ruošimo paleidimui į laisvę programoje, 1,6 proc. – teisinio ir socialinio švietimo programoje, 2,1 proc. – narkomanijos ir prevencijos programoje, 1,1 proc. – reso-cializacijos programoje, kad dalyvauja kitose programose, nurodė 6,9 proc. nuteistųjų.

6,4

1,6

2,1

1,1

33

6,9

48,9

nuteistojo ruošimo paleidimui į laisvęprogramoje

teisinio ir socialinio švietimoprogramoje

narkomanijos prevencijosprogramoje

resocializacijos programoje

nedalyvauju jokioje programoje

kitose programose

niekur nedalyvauju

0 10 20 30 40 50 60Proc.

1 pav. Vykdomųjų programų pasirenkamumas

Tyrimo metu dar buvo paminėtos dvi „smurto prevencijos“ ir „neigiamo lyderiavimo pre-vencijos“ programos, kurių nepažymėjo nė vienas respondentas. Pastarosios yra palyginti naujos programos, galbūt apie šias programas nuteistieji mažai žino, trūksta informacijos apie jas.

Tiriamieji, atsakydami į anketoje pateiktą klausimą „Būdamas laisvėje, esu kreipęsis pagalbos į šias įstaigas“, išskyrė: į socialinės rūpybos skyrius savivaldybėje kreipėsi 8,3 proc., labdaros organizacijas – 7,8 proc., socialinius darbuotojus – 4,1 proc., anoniminiais pagalbos telefonais – 1 proc., kalinių globos draugijas – 0,5 proc. nuteistųjų. Į kitas įstaigas kreipėsi 1,6 proc. tiriamųjų, deja, net 76,7 proc. respondentų nėra kreipęsi nė į vieną iš mi-nėtų įstaigų.

Tai, kad į socialinius darbuotojus kreipėsi tik šiek tiek daugiau kaip 4 procentai respon-dentų, rodo, kad dar per mažai žinoma apie tokią socialinę pagalbą, taip pat tai, kad dar ne-abejotinai trūksta socialinių darbuotojų. Negausus kreipimasis į socialines paslaugas teikian-čias organizacijas dar nereiškia, kad tokia pagalba šiems žmonėms buvo nereikalinga. Tikė-tina, kad pagalbos reikalingi asmenys nežinojo, kur kreiptis arba tiesiog neišdrįso to padaryti.

Mokslo darbai 49

7,8

4,1

1

8,3

0,5

76,7

1,6

0 20 40 60 80 100

Proc.

Labdaros organizacijas

Socialinius darbuotojus

Anoniminius pagalbos telefonus

Socialinės rūpybos skyrius savivaldybėje

Kalinių globos draugijas

Nėra tekę susidurti nė su viena

Kitas įstaigas

2 pav. Nuteistieji, kreipęsi pagalbos

Atsakydami į klausimą „Ar norėtų sužinoti daugiau apie tai, kur galėtų gauti socialinę pagalbą“, 69,6 proc. respondentų nurodė, kad norėtų papildomos informacijos apie sociali-nės pagalbos gavimo galimybes.

Nors tyrimas parodė, kad nuteistieji dar gana vangiai dalyvauja vykdomose socialinėse programose, vis dėlto gana daug (69,6 proc.) nuteistųjų pareikštas noras daugiau sužinoti apie tai, kur jie galėtų gauti socialinę pagalbą, rodytų, kad jie nėra abejingi savo problemų sprendimui, kad ruošiasi grįžti ir įsitraukti į visuomenę atlikę bausmę ir galvoja apie savo to-lesnį gyvenimą bendruomenėje.

Į pateiktą klausimą „Mane dominančios temos“ respondentai atsakė taip: • apie nuteistojo teises išėjus iš bausmės atlikimo vietos – 47,8 proc. nuteistųjų; • kur galima gauti socialinę pagalbą išėjus iš bausmės atlikimo vietos – 40,8 proc.

nuteistųjų; • miesto savivaldybių socialinės rūpybos skyriuose teikiama pagalba domisi 25,9 proc., • apie kalinius globojančias draugijas – 17, 4 proc. ir kitomis temomis domisi 5 proc.

nuteistųjų. Jokia tema nesidomi 13,9 proc. nuteistųjų. Respondentų paminėtos temos taip pat patvirtina anksčiau darytą prielaidą, kad nors

nuteistieji dar gana neaktyviai dalyvauja socialinėse programose, jiems aktualios resocializa-cijos ir integravimosi į visuomenę galimybės, reabilitacija bei socialinė parama sprendžiant asmenines ir socialines problemas.

Išvados 1. Resocialiacija įkalinimo įstaigoje – tai galimybė bausmę atliekantiems asmenims tu-

rėti tokias gyvenimo sąlygas, kurios padėtų neatitolti nuo gyvenimo visuomenėje. Omenyje turimas socialinio statuso ir vertingumo grąžinimas aplinkos socialinį pasitikėjimą praradu-siam individui.

2. Nuteistųjų reintegracijos į visuomenę kliūtys: lėšų trūkumas nuteistųjų užimtumui bei darbui organizuoti, specialistų, teikiančių socialinę pagalbą, trūkumas, neigiamas visuome-nės požiūris į buvusius nuteistuosius.

3. Tyrimas parodė, kad aktyviausiai įkalinimo įstaigose vykdomose socialinėse progra-mose dalyvauja tie nuteistieji, kuriuos palaiko artimieji ir kurie turi nenutrūkusius socialinius ryšius su aplinka.

4. Nors nuteistieji dar gana neaktyviai dalyvauja socialinėse programose, jų noras gauti kuo daugiau informacijos apie socialinę pagalbą rodo, kad jiems aktualios resocializacijos ir


integravimosi į visuomenę galimybės, reabilitacija bei socialinė parama sprendžiant asmeni-nes ir socialines problemas.

LITERATŪRA

1. Baliukevičius A. Socialinis darbas pataisos sistemoje // Kryžkelė. 2001. Nr. 2. 2. Baltrukonis M., Kalendra R., Šuksteris A. Pataisos įstaigos modernios švietimo sistemos ir jos die-

gimo strateginių nuostatų pagrindimas: magistro tezės: socialiniai mokslai. – Kaunas: Kauno te-chnologijos universitetas, 2001.

3. Bitinas B. Auklėjimo procesas. – Šiauliai, 1995. 4. Čiurinskienė D. Nuteistojo resocializacijos problemos ir ypatumai (Pravieniškių 1-uose Pataisos

namuose): magistro darbas, LTU, 2004. 5. Foucault M. Disciplinuoti ir bausti: kalėjimo gimimas. – Vilnius: Baltos lankos, 1998. 6. Klimavičius G. Nuteistojo rengimas paleidimui // Kryžkelė. 2003. Nr. 1. 7. Kučinskas V., Kučinskienė R. Socialinis darbas švietimo sistemoje. Teoriniai aspektai. – Klaipėda,

2000. 8. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1996-12-05 Nr. 1440 nutarimas „Dėl socialinės paramos tei-

kimo asmenims, grįžusiems iš laisvės atėmimo, kardomojo kalinimo vietų, socialinės bei psicholo-ginės reabilitacijos įstaigų ir šių asmenų įdarbinimo“.

9. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999-10-25 nutarimas Nr. 1179 dėl „Nuteistųjų ir grįžusių iš kar-domojo kalinimo vietų, pataisos darbų ir socialinės bei psichologinės asmenų socialinės adaptaci-jos programos patvirtinimo“.

10. Vaicekauskienė V. Nuteistųjų socialinės reintegracijos problemos // Socialinis darbas. – Vilnius, 2002. Nr. 1.

THE ATTITUDE OF CONVICTS TO PARTICIPATION IN SOCIAL PROGRAMMES AS A POSSIBILITY TO RESOCIALIZATION Dr. Irena Žemaitaitytė Mykolas Romeris University Daiva Čiurinskienė Mykolas Romeris University Summary A social reintegration of convicts becomes one the main problems of society. Therefore it is

very important to create resocialization training system for convicts, which actually could reduce the recurrence of crime, help them to turn over one’s way, better understand changes in normal life of society.

The time spent in penitentiary peculiarities inflect negatively on convicts’ personality as well as on interests, needs, points of view, moral and others inner attitudes. Exclusion changes one’s personal attitudes and it doesn’t stimulate one’s self-sufficiency.

In order to achieve resocialization of convicts it is necessary to evaluate various factors that troubles convicts’ resocialization: specific needs, early social environment and existing isolation.

One of the most important functions of education of convicts in penitentiaries is resocialization, preparation for living in a society and change of negative position into positive one.

The possible to achieve the best results in solving resocializational problems of convicts is only trough improving our legal basis, doing social workers trainings for penitentiary peculiarities, doing effective resocializational work, creating social programmes.

Keywords: convicts, resocialization, reintegration, social adaptation, social programmes,

social services.

Mokslo darbai 51

VAIKO SOCIALINĖS ADAPTACIJOS PROBLEMOS AUGANT

NUO ALKOHOLIO PRIKLAUSOMOJE ŠEIMOJE

Neringa Kubilienė Mykolo Romerio universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Socialinio darbo katedra Valakupių g. 5, 10101 Vilnius Telefonas 274 06 37 Elektroninis paštas [email protected] Pateikta 2004 m. spalio 18 d. Parengta spausdinti 2004 m. lapkričio 4 d.

Santrauka Lietuvoje yra daug žmonių, priklausomų nuo alkoholio. Mokslinėje literatūroje galime rasti ter-

miną „bendroji priklausomybė“, kada vieno šeimos nario priklausomybė alkoholiui veikia visus jos narius, ir šiuo atveju šeima vadinama priklausoma nuo alkoholio šeima. Pažeidžiamiausi yra tokioje šeimoje augantys vaikai. Jie dažnai priskiriami rizikos grupės vaikams, kuriems sunku prisitaikyti ap-linkoje. Remiantis tyrimo „Alkoholikų vaikų socialinė adaptacija“ duomenimis, straipsnyje aptariamos socialinės adaptacijos problemos, su kuriomis susiduria vaikai, augantys nuo alkoholio priklausomoje šeimoje. Atskleidžiamos nuo alkoholio priklausomos šeimos funkcijos, ypatumai, joje galiojančios taisyklės, vaiko požiūris į savo šeimą, analizuojami vaiko vaidmenys šeimoje ir tų vaidmenų „perkė-limas“ sąveikaujant su socialine aplinka už šeimos ribų.

Pagrindinės sąvokos: alkoholinė priklausomybė, socialinė adaptacija, alkoholizmas, nuo alko-

holio priklausoma šeima (bendroji priklausomybė), disfunkcinė šeima. Įžanga Lietuvoje kas dešimtas suaugęs žmogus serga alkoholine priklausomybe, iš viso ser-

gančiųjų alkoholizmu užregistruota 83,6 tūkstančio (Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje, 2001). Vis dėlto pateikti duomenys neparodo tikrosios padėties ir tiksliai nu-statyti šio reiškinio mastą gana sudėtinga, nes žmogaus priklausomybė nuo alkoholio dažnai yra užslėpta ir už šeimos ribų neatskleidžiama. Remiantis užsienio šalių statistikos duome-nimis, kiekvienas alkoholizmu sergantis žmogus įvairiais būdais veikia maždaug 30 kitų as-menų (Manniskan, 1999, p. 6).

Teigiama, kad alkoholiko šeimos nariai tampa priklausomi nuo alkoholiko lygiai taip pat, kaip ir geriantysis nuo alkoholio (Nissen, 1997). Alkoholizmo problema literatūroje nėra nauja, tačiau iki XX a. aštuntojo dešimtmečio vidurio daugiausia dėmesio buvo skiriama al-koholikui, užmirštant, kad alkoholizmas yra liga, kuri veikia ne tik ligonį, bet ir aplink jį esan-čius žmones. Didžiausią alkoholizmo poveikį patiria alkoholiko šeimos nariai: sutuoktiniai ir vaikai. Tik nuo XX a. 8-ojo dešimtmečio vidurio pradėta kalbėti apie alkoholinę priklauso-mybę turinčių šeimos narių problemas (Woititz, 1999). Šiandieniniuose tyrimuose (Porte-rfield, 1997) kalbama apie bendrąją priklausomybę (codependency), išmoktą, į savo porei-kius nenukreiptą elgesį, padedantį išgyventi stresą ir kitus neigiamus jausmus, gyvenant ša-lia nuo alkoholio arba kitų narkotikų priklausančio žmogaus (www.allaboutcounseling.com/ codependency.htm). Kai vienas šeimos narys turi alkoholizmo problemą, visa šeima vadinama priklausoma nuo alkoholio šeima.



Vaiko, augančio nuo alkoholio priklausomoje šeimoje, situacijos apžvalga Pažeidžiamiausi yra tokiose šeimose augantys vaikai. Dažniausiai jie jaučia kaltę, ne-

rimą, pyktį, būna sutrikę, nesugeba išlaikyti artimų santykių su aplinkiniais, serga depresija. Alkoholikų vaikams būdingas delinkventinis elgesys, nesėkmės mokykloje, draugų atstūmi-mas, įvairūs fiziniai skausmai (galvos, skrandžio ir kt.), alkoholio ir kitų narkotikų vartojimas, agresija, depresija bei suicidinės mintys ir elgesys (AACAP, http://www.aacap.org/ publications/factsfam/alcoholc.htm), žema savivertė arba elgesys su kitais lyg su daiktais, kaip buvo elgiamasi su jais pačiais (Johnson, 2001, p. 171). Neretai alkoholinės priklauso-mybės šeimoje augantys vaikai matomi kaip itin atsakingi ir pareigingi, turintys susidoroti su jiems teikiama atsakomybės už visą šeimą našta (Black, 1991, p. 6). Šie alkoholiko vaiką apibūdinantys bruožai ir elgesio ypatumai rodo, kad jam nėra lengva prisitaikyti prie jį supan-čios aplinkos, t. y. jo galimybės sėkmingai adaptuotis socialinėje aplinkoje yra ribotos.

Daugelyje literatūros šaltinių (Psichologijos žodynas, 1993; Leonavičius, 1993) „sociali-nės adaptacijos“ sąvoka apibrėžiama kaip asmenybės prisitaikymas prie socialinės aplinkos bei jos keliamų sąlygų ir yra susijusi su socialinių poreikių patenkinimu. Nepatenkinus socia-linių poreikių, organizmas nežūsta, bet žmogaus gyvenimas pasidaro sudėtingas jam pačiam ir aplinkiniams (Psichologijos žodynas, 1993).

Pirmoji vaiko socialinio ugdymo institucija, įtvirtinanti pagrindines socialines normas, atsakinga už kiekvieno asmens, ypač vaiko, poreikių tenkinimą, yra šeima. Tai „svarbiausioji terpė, kurioje vaikas gali sėkmingai augti ir vystytis“ (Sakalauskas, 2000, p. 21). Alkoholiko šeima dažnai apibrėžiama kaip disfunkcinė šeima (Black, Poterfield). „Tai šeima, kuri ne-funkcionuoja kaip turėtų, nes kažkas kita užima didžiąją dalį šeimos narių laiko, šiuo atveju – priklausomybė nuo alkoholio“ (Manniskan, 1999, p. 17). Alkoholinės priklausomybės šeimoje nesirūpinama kiekvieno šeimos nario gerove, neleidžiama šeimos nariams augti emociškai. Ji nefunkcionuoja kaip sveika šeima (Poterfield, 1997, p. 4).

Tyrimu „Alkoholikų vaikų socialinė adaptacija“ per subjektyvias alkoholikų vaikų patirtis bandoma suprasti, kaip funkcionuoja nuo alkoholio priklausoma šeima, kai jos funkcijos nėra nukreiptos į kiekvieno šeimos nario poreikių tenkinimą, kai alkoholiko šeimos nariai „savo gy-venimus sutelkia į cheminę priklausomybę turintį žmogų“ (Poterfield, 1997, p. 5); kaip vaikui, augančiam nuo alkoholio priklausomoje šeimoje, pavyksta prisitaikyti socialinėje aplinkoje. Tyrime dalyvavo dešimt 9–13 metų vaikų (7 mergaitės ir 3 berniukai), vaikų dienos centre lankančių grupę „Linas“, skirtą alkoholikų vaikams. Visi tyrime dalyvaujantys vaikai auga šeimoje, kurioje vienas arba abu tėvai yra priklausomi nuo alkoholio. Tyrimo duomenys buvo renkami stebint (vaiko elgesio įvairiomis situacijomis dienos centre ir 18 grupės „Linas“ susi-tikimų metu), atliekant formalius ir neformalius interviu su tiriamais vaikais ir mokytojais vaikų mokykloje, dienos centro socialiniais darbuotojais ir savanoriais, vaikų tėvais, nagrinėjant dienos centro bei pačių vaikų rašytinius dokumentus.

Kadangi šeima yra svarbi institucija vaiko socialinės adaptacijos procese, šeimos funk-cijos ir jos narių atliekami vaidmenys turi įtakos vaiko socialinių poreikių patenkinimui, nuo kurių priklauso sėkmingi vaiko prisitaikymo prie aplinkos būdai, tyrimo duomenys interpre-tuojami atsižvelgiant į šiuos dalykus. Duomenų aptarimas apima dvi dalis: pirmoje dalyje at-skleidžiamos alkoholinės priklausomybės šeimos funkcijos, ypatumai, joje galiojančios tai-syklės, vaiko požiūris į savo šeimą; antroje dalyje analizuojami vaiko vaidmenys šeimoje ir tų vaidmenų „perkėlimas“ sąveikaujant su socialine aplinka už šeimos ribų.

1. Disfunkcinė nuo alkoholio priklausoma šeima Kaip išlikti vaiku alkoholiko šeimoje Daugelis autorių teigia, kad vaikas, augdamas alkoholikų šeimoje, tiesiog praranda

teisę būti vaiku (Ackerman, 1998; Black, 1991). Šeimos narių santykiai ir funkcionavimas pri-klauso nuo geriančio šeimos nario. „Alkoholikas kenčia nuo savo ligos, o šeima kenčia dėl jo.

http://www.aacap.org/ publications/factsfam/alcoholc.htm

http://www.aacap.org/ publications/factsfam/alcoholc.htm

Mokslo darbai 53

Jiems pasireiškia ir fiziniai, ir psichologiniai simptomai. Štai kodėl alkoholizmas labai taikliai vadinamas šeimos liga“ (Nissen, 1997, p. 46). Tiriami vaikai savo istoriją dažnai pradeda žo-džiais: „kai mama/tėtė būna blaiva(-as)...“. Todėl alkoholiko šeima neretai lyginama su karu-sele, kurios centre yra alkoholikas, o aplink jį sukasi visi kiti šeimos nariai. Viskas šeimoje vyksta atsižvelgiant į geriančio žmogaus būseną.

1.1. Vaiko požiūris į savo šeimą: „Noriu turėti normalią šeimą…“ Kalbėdami apie šeimą, vaikai vartoja terminus „normali šeima“ bei „normalus gyveni-

mas“. Savo šeimą dauguma suvokia kaip normalios šeimos priešingybę: Aš gyvensiu geriau, kai mano šeima pradės normaliai gyvent [Auksė]. Normaliai gyventi… kai mama dirba, mes vaikštom normaliai į mokyklą, nė vienos dienos nepraleidžiam, namie yra tvarka, po mokyk-los ruošiam pamokas, į lauką trumpam galim išeiti ir eiti miegot [Marija]. Įsivaizduoju, kad mama ateina po darbo, nuperka kokių ledų, visąlaik atveža valgyt… [Kristina].

Darbas pabrėžiamas kaip vienas iš normalaus gyvenimo veiksnių. Visų tiriamųjų tėvai yra bedarbiai. F. J. Nissenas (1997) teigia, kad priklausomybė alkoholiui vystydamasi dažnai atima darbą, išardo šeimą, draugystę, nutraukia kitus socialinius ryšius. Interviu metu buvo kalbama, kada savo namuose vaikai jaučiasi laimingi ir kokius dalykus jie norėtų pakeisti. Vaikai minėjo darbą, skyrybas, konfliktus. Skyrybų tema visiems tiriamiesiems buvo aktuali, pažįstama ir skaudi: Svarbiausia, kad skyrybose labiausiai nukenčia vaikai. Aš tai likau su mama, nors man ir nebuvo galima rinktis, o tėvas paskambindavo kartais… [Artūras]. Aš tai likčiau su mama, kad ir kas beatsitiktų, nes man mama yra pati geriausia [Auksė].

Vaikų pasakojimuose matyti pastovumo, stabilumo, normalios šeimos trūkumas. Kal-bant apie šeimą, mama ir tėtė minimi kaip du visiškai nesusiję žmonės. Nė vienas iš dešim-ties vaikų nepavadino jų „tėvais“. Vaikai kalba apie norą augti šalia abiejų tėvų: O mano mama nori su tėčiu išsiskirti, bet būtų gerai, kad jie neišsiskirtų. Nu jeigu aš pavyzdžiui su tė-čiu ar su mama pasiliksiu, tai aš negalėsiu kasdien važiuoti pas mamą ar pas tėtį. Noriu juos abu kasdien matyti [Marija]. Aš turiu liūdną istoriją. Man tuoj sueis tiek metų, kad aš turėsiu pasirinkti, su kuo pasilikti (mano tėvai išsiskyrę) – su tėte ar su mama. Aš žinau, kad pasilik-siu su mama, nors būna, kad atsitinka taip, jog aš galvoju pasilikti su tėte. Žinau, kad jam bus skaudu dėl to, kad aš pasirinksiu mamą. Bet juk mama man darė tik gera, o tėtė visąlaik mušdavo ir mamą, ir mus, ir girtas būdavo pastoviai [Goda, grupinis susitikimas].

Kaip teigia R. Ackermanas (1998, p. 27), „alkoholiko vaikas dažnai gali būti tiltas tarp tėvų; būdamas lojalus vienam, jis susierzina ir jaučia pyktį kitam“. Daugelis vaikų bijo netekti „vientisos“ šeimos ir svajoja turėti šeimą tokią kaip kitų: Norėčiau, kad mano šeimoje būtų vi-sada visi kartu, noriu su visais valgyt [Kristina].

Aštuoni iš dešimties vaikų gyvena su patėviu. Visiems vaikams tai buvo ne pirmasis vy-ras, gyvenęs su jų mama po tėvų skyrybų: Sesuo yra kito (tėvo), brolis dar kito… tas vaikas, kuris mirė, dar yra kito. O dabar mes manom, kad mama vėl laukiasi. Ji sako, kad bet kam gali pasakyt, kad bet ką myli…[Kristina].

Lygindami savo šeimą su kitomis, konfliktus vaikai iškelia kaip skiriamąjį jų šeimos bruožą, kaip normalių ir nenormalių šeimų skirtumą: Geriausias dalykas yra tada, kai mama su tėčiu nesipyksta ir šeimoje negirdėti barnių [Tadas, grupinis susitikimas]. Aš trokštu, kad niekada nebūtų barnių mano namuose [Auksė, grupinis susitikimas]. Gera šeima, kada nesi-bara, negeria, negeria, niekad nerėkia vienas ant kito, kada vaikų nemuša, kada laimingai gyvena. Viskas [Arnas].

Didžiausias vaikų lūkestis – kad mama/tėtis nustotų gerti: Kad mano gyvenimas page-rėtų…(mergaitė apsiverkia)… kas turi atsitikti? Kad mama nebegertų, kad būtų viskas gerai [Kristina]. Norėčiau, kad mama pradėtų dirbti normaliai, gautų pinigus, kad mes vieni gyven-tume (savo bute), kad stengčiausi vaikščioti pati į mokyklą ir viskas būtų. Ir kad mama ne-gertų, svarbiausia [Marija]. Šeimoje turi būti abu tėvai kartu ir jie neturi gerti, bet turi dirbti [Artūras].


1. 2. Alkoholiko šeimos taisyklės: „Nekalbėti, nejausti, nepasitikėti“. Alkoholiko šeimoje taisyklės nėra nukreiptos į sveiką šeimos funkcionavimą, jos susiju-

sios su gėda, kalte, baime. „Sveikose“ šeimose yra taisyklė „nesimušti“, o alkoholiko šeimoje gali būti taisyklė „nesakyti, kaip atsirado sumušimas ant tavo kaktos“ (Black, 1991, p. 6).

• „Kad tik mama mane išklausytų“… Viena iš pagrindinių alkoholiko šeimos taisyklių yra „niekada nekalbėti apie tai, kas

vyksta“ (Black, 1991; Ackerman, 1998, Poterfield, 1997 ir kt.). Apie taisykles alkoholiko šei-moje apskritai nekalbama, jos suprantamos tik tada, kai sulaužomos: Ne… jei jinai būna blaiva, kai jinai būna blaiva, tai aš jai sakau, ką galvoju, bet ji pradeda rėkti iš karto. Tai dabar stengiuosi jai niekada apie tai nekalbėti [Arnas].

Kai mama/tėtė būna girti, vaikai vis dėlto išdrįsta prabilti apie tai, kas vyksta. Tokie bandymai kalbėtis pasireiškia „priekabėmis“ arba persekiojimu: Kai jinai būna išgėrusi ir mes labai susinervinam, tai viską išrėkiam jai į akis. Bet jinai nekreipia į tai dėmesio. Kai ji būna blaiva, mes nekalbame apie tai. Pasakom kartais, kad negertum, kad galvotum apie save, kad tau trumpėja gyvenimas, kad vaikai auga ne tokioj aplinkoj, kad šiaip nelabai gerai yra, tai… kad mums negera, kai tu visokių draugų prisivedi [Kristina].

Kalbėdami su geriančiu šeimos nariu, vaikai atlieka „mokytojo“, kaltintojo vaidmenį. Jie stengiasi paaiškinti alkoholikui, kad jis negertų. Vaikas bando apeliuoti į geriančios mamos sąžinę, teigdamas, pavyzdžiui, „kaip tu gali tai daryti mums?“. Daugelis vaikų mano, kad apeliuodami į tėvų sąžinę, jie gali priversti juos nustoti gerti: Šiandien grupinio susitikimo metu lankome sergančią grupės narę Kristiną ligoninėje. Ji kalba: „Mama net nesugeba pasi-rodyti. Mylėtų, tai tikrai atvažiuotų, o dabar… kokia ji mama. Pasakyk jai, kai pamatysi, kad tegu geriau visai nevažiuoja, nes aš su ja nekalbėsiu [stebėjimas].

Tokie ir panašūs bandymai visai nepadeda alkoholikui negerti. Kaip teigia R. Ackerma-nas (1998), kur kas svarbesnis yra negeriančių šeimos narių bendravimas. Alkoholikų šeimai būdinga nesikalbėti apie tai, kas vyksta. Šeimos nario alkoholizmas yra tabu tema netgi ne-geriantiems šeimos nariams: Su sese nesikalbu visai, su broliu kartais. Bet ne apie mamą. Tai atsisėdam virtuvėje, liūdna, jis sako, kad jam galvą skauda… aš sakau, kad „tu liūdi“, jis pasakoja, kaip jam su draugais nesiseka [Lijana]. Nežinau, apie tai mes su broliu nesikal-bam. Mes mažai kada apie ką nors taip šnekamės… [Marija].

Daugelyje šeimų niekas nenori kalbėtis apie priklausomybę tikėdamiesi, kad tylėjimas reikš alkoholizmo nebuvimą (Ackerman, 1998, p. 17). „Jei tu ignoruosi tai, kas vyksta, galbūt ne taip skaudės, jei ignoruosi, galbūt tai paprasčiausiai išnyks“ (Black, 1991, p. 31). Todėl vaikai, negalėdami pasakyti aiškiai ir tiesiai, ką galvoja apie mamos/tėtės alkoholizmą ir ne-galėdami parodyti, kaip jaučiasi, randa savų būdų, kuriais tikisi sustabdyti tėvų gėrimą. Lijana pasakoja apie savo bandymus padėti mamai negerti: Aš bandau daug ką daryti, kad mano mama nustotų gerti. Ateinu ir sakau: mama, einam pasikalbėt. Tada, kai mes užsikalbam, ji pamiršta, kad norėjo eiti išgerti, ir sako: „oi, aš noriu miegot ir įjunk man muziką“. Ir taip nu-kreipiu ją. Jei čia stovėtų pilnas butelis, aš nusivesčiau mamą į kambarį ir pradėčiau plepėt jai ką nors, kad ji to butelio nepastebėtų [Lijana].

Šis „pagalbos negerti“ būdas pažįstamas ir kitiems vaikams. R. Ackermanas (1998) tokį elgesio modelį vadina „elgesio išgyvenimo strategijomis“. Tai būdas, kurį negeriantys šeimos nariai sąmoningai arba nesąmoningai pritaiko norėdami „susidoroti“ su esama situacija: Jei dabar stovėtų pilnas butelis degtinės, aš arba išpilčiau į kriauklę, arba kur nors išneščiau ir išmesčiau [Kristina]. Atidaryčiau šitą langą ir išmesčiau tą butelį. Aš vieną kartą taip buvau padarius. Buvau padėjus jį po savo lova. Paslėpiau ir išėjau. Dar atsimenu, kaip mama buvo nusipirkusi alaus ir pastatė ant stalo, o aš įdėjau į šaldytuvą, tai mama jo ieškojo ir galvojo, kad aš jį paslėpiau… [Audra]. Visi tiriamieji, įsivaizdavę šalia jų stovintį butelį, iš karto žino-davo, ką tokiu atveju darytų, į šį klausimą atsakydavo visai negalvodami – panašu, kad tai jiems įprastas ir dažnas veiksmas.

Daugelis vaikų projektuoja pyktį į alkoholį, manydami, kad tik alkoholis yra tikroji jų šeimos nelaimės priežastis: Mes tai su broliu jei kalbamės apie alkoholį, tai dažnai svajo-jame, kad kada nors galėtume išdaužyti visus butelius gėrimų parduotuvėje. Aš kai einu į pa-

Mokslo darbai 55

rduotuvę šalia mūsų namų ir pamatau kampe alkoholio skyrių, su tokiom gražiom etiketėm, tokius papuoštus butelius, man ima pyktis, aš noriu nuplėšti tas etiketes [Augustė].

Daugelis respondentų išsakė savo norą kalbėtis su tėvais, šeimoje jiems trūksta ben-dravimo. Kai kurie vaikai galvoja galintys padėti alkoholikui negerti tiesiog bandydami kalbė-tis su juo: Nežinau, aš galėčiau kaip nors pasikalbėti su ja apie tai, bet nedrįstu… Manau, kad tai padėtų jai negerti [Augustė]. Man svarbu, kai manęs mama išklauso, kalbėtis kad būtų galima [Kristina]. Aš labiausiai džiaugiuosi, kai mano mama ar tėtis su manimi ben-drauja [Tadas].

• „Kaip jaučiuosi?… – Nežinau… Normaliai…“ Šeimos narių vidiniai išgyvenimai Jei alkoholiko vaiko paklaustume, kaip jis jaučiasi, turbūt daugeliu atvejų išgirstume:

„normaliai“, „gerai“, „laimingai“. Nors akys gali būti liūdnos, nors jose matyti ašaros, nors skauda pilvą, nors susitrenkė galvą… alkoholiko vaikas beveik visada jaučiasi normaliai. Svarbiausia, kad būdamas taip susirūpinęs, kaip pabėgti nuo savo pykčio, apmaudo ir skausmo, ilgainiui nebeįstengia suvokti, kaip iš tikrųjų jaučiasi ir ima tikėti tuo, ką sako (Po-terfield, 1997, p. 6), arba jis tiesiog pamiršta, kaip jausmai vadinami: Namuose mes nekal-bame, kaip kas jaučiasi, mes tik su drauge apie tai kabamės, bet aš ir nenorėčiau apie tai kalbėti savo šeimoj, nes tokie klausimai… negaliu atsakyti, nes žodžių trūksta… su sese ne-sikalbu visai, su broliu kartais… Kai užsigaunu ar ką, man skauda, bet kenčiu ir neverkiu [Li-jana].

• „Aš bijau… prarasti mamą“ Kalbėdami apie savo baimes, vaikai minėjo baimę prarasti artimus žmones: Bijau labai

prarasti mamą arba ką nors iš draugų ar giminių. Ir taip daugiau nieko nebijau. Niekam to nesakau [Marija]. Labiausiai bijau likti viena. Netekti mamos, močiutės … [Goda].

Artimųjų netektis, atrodo, yra labai arti vaikų: Labiausiai už viską pasaulyje aš bijau mamos mirties. Jau galvojom vienąkart, kad mama mirė. Buvom taip išsigandę, manėm, kad policiją reikia kviesti, aš pradėjau verkt kaip nežinau kas, aš net negalėjau ištart, kad mama jau mirusi, bet ji tiktai nuo alkoholio buvo užmigusi ir nelabai gerai jautėsi, tokia išbalusi. Šiaip kažkas buvo tokio… [Auksė].

Alkoholiko šeimoje vaikas jaučiasi nesaugus, jis nežino, kas atsitiks kitą minutę. Ne-saugumo jausmas sukelia nerimą ir baimę: Aš bijau, kad mes vėl turėsim išsikraustyti iš šitų namų, nes mama nesumoka skolos už butą. Man nusibodo tas jausmas, man baisu, kad mūsų iš čia neišmestų, todėl aš sėdžiu namie ir niekur negaliu išeit, nes buto savininkai gali mūsų teisiog neįsileisti [Marija].

„Vaikai tokiuose namuose nejaučia pusiausvyros, niekada nežino, kaip tėvai pasielgs ir ko iš jų galima tikėtis“ (Black, 1991, 38). Jie nuolatos jaučia baimę, kas su jais atsitiks, kur jie gyvens, su kuo gyvens, kur bus palikti: Mes vakar pradėjom kalbėtis su vyresniąja savo se-serim, kaip elgsimės toliau, jei mama ir toliau taip gers. Ir susidaro toks sprendimas, kad jei mama gers, Daiva (sesuo) paskambins į vaikų teisių apsaugą, kad negali palikti mūsų su mama. <…> Ir tada nežinau, kaip bus, ar mes su broliu ir sesėm būsim išskirti, ar ne. Ar su-sitiksim su jais, ar ne. Aš taip įsivaizduoju savo ateitį, tiksliau, visai neįsivaizduoju… Nežinau, gal pasitaisys mama, bet labai abejoju. Šiandien kol kas viskas gerai <…> nuo alkoholio mama jau vėmė vėmė, tai dabar gal negers, nes labai jau jai bloga, tai sako man, kad pasi-rūpinčiau namais… [Kristina].

• „Pykti negalima. Geri žmonės niekada nepyksta…“ Pyktis ir ginčai verčia alkoholiko vaiką jaustis labai nepatogiai. Disfukcinėje šeimoje

niekam negalima jausti blogų jausmų. Pyktis, liūdesys ir skausmas čia yra silpnumo ženklai (Poterfield, 1997, p. 6): Pykti negalima. Geri žmonės niekada nepyksta. Pavyzdžiui mano klasiokė, kai jai kas nors nepatinka, taip supyksta, kad gali bet ką padaryti… Aš manau, kad su visais reikia sugyventi draugiškai, o ne pyktis… [grupinio susitikimo stebėjimas, Lijana].

Dažnai liūdesys, susimaišęs su pykčiu, priversdavo vaiką galvoti apie mirtį: Kartais man norisi mirti. Kartais, kai mano mama ateidavo girta, man taip būdavo liūdna ir pikta, aš pagalvodavau, kodėl aš gimiau – turiu tokią motiną negerą, kuri vaikus palikinėja močiutei [Audra]; Būdavo, kada aš labai supykstu, aš galvoju, kodėl aš gimiau, aš noriu mirti. Nors


pati suprantu, kad kaip tada mama gyvens… jei manęs nebus… kažkaip pačiai daeina…[Marija].

• „Meilė yra geras, bet kartu ir bjaurus dalykas…“ Mano amžiaus vaikui labiausiai reikia meilės. Kuo daugiau meilės, tuo vaikui geriau

[Lijana]; Mano amžiaus vaikui labiausiai reikia tėvų, meilės. Ir turbūt viskas. Ir dar iš giminių ko nors [Tadas].

Kalbėdami apie meilę, interviu metu vaikai sakydavo labai prieštaringus dalykus. Dau-geliui vaikų meilė sukelia ir teigiamas, ir neigiamas emocijas: Meilė man yra labai geras daly-kas. Gera būna, jei mama gali apkabint, ir šilta tada (mergaitės balsas kimsta, ji pradeda verkti, laiko rankoje nosinaitę ir visaip ją gniaužo). Tai kartu ir bjauru (mergaitės balsas gar-sesnis, labiau pakilęs, ji pakelia akis ir įbedžia žvilgsnį į langą, lūpos stipriai sučiauptos). Kai kada aš jaučiu meilę, o kai kada ne. <…> Kai mama būna blaiva, tai jaučiu meilę, bet kai ji būna girta ir rėkia ant mūsų, tai aš net negalvoju apie tai [Kristina].

Meilė alkoholiko šeimoje priklauso nuo girtaujančio šeimos nario savijautos. Taip vaikai patiria visišką jausmų sumaištį, kai vieną akimirką jie mylimi, kitą – atstumiami: Aš tada pra-dedu verkt, nes man liūdna darosi, nepatinka, kai ant manęs rėkauja. O po to vieną kartą, mano mama kaip girta, tai ji sako: „oi, ateik ateik, aš tave myliu“, o kada ne, tai… (vaiko bal-sas pakilęs ir piktas) [Audra]; Ir mums kai kada sako, kad mus labai myli, o kai kada, kad gali parduoti mus kaip šiukšles [Kristina].

Tas pats vaikas, nepatyręs meilės ir neišmokęs jos reikšti, nemoka parodyti kitam, kad myli: Kaip parodau mamai, kad myliu mamą? (tyla)… man tai nepavyksta. Arba kai kartais noriu ją kažkaip apsikabint, tai jinai sako „eik iš čia“. Tai kai mama prie manęs prieina ir nori apkabint, tai aš darau taip, kaip jinai su manim elgiasi [Audra].

Alkoholiko šeimoje vaikas nuolatos susiduria su dviprasmišku tėvų elgesiu. Vaikas turi pats išsiaiškinti kiekvieno tėvų poelgio reikšmę. Taip ima formuotis supratimas apie meilę ir santykius: Kai mama mušdavosi su tėčiu, kai mušdavo mane… pirma mušdavo, o po to atsi-prašinėdavo [Audra].

• „Prisiglaudžiu, kad atleistų…“ Kaltė ir gėda būdingi alkoholiko vaiko jausmai. Vaikas dažnai jaučiasi kaltas dėl to, kad

mama/tėtė geria: Žinoma, man labai dažnai būna taip, kad jaučiuosi kalta dėl mamos gėrimo. Man atrodo, kad dėl manęs mama geria, kai iškrečiu kokią kvailystę. Vieną kartą aš tikrai bu-vau kalta, nes mano mama prisigėrė, kai mes susipykome dėl drabužių…[Lijana]. Kartais man būdavo gaila mamos, tai tėtė nustodavo mušti, pradėdavau verkt, bandydavau juos su-taikyti. Ne visada pavykdavo, kai nepavykdavo, tada man būdavo bloga, jausdavausi kalta [Audra].

Alkoholiko vaikas galvoja: „kai kas nors nesiseka, dažniausiai tai mano kaltė“: Kai mama barasi arba mušas, aš liūdžiu. Kartais prisiglaudžiu, kad atleistų… [Audra].

Kalbėdami vaikai dažnai minėjo, kad jie jaučia gėdą. Toks jausmas būdingas alkoholiko šeimos nariams, nes dažniausiai alkoholizmas slepiamas ir stengiamasi neatskleisti, kas vyksta šeimoje. Dažniausiai vaikai jaučia gėdą prieš aplinkinius, kad jų mama/tėtė yra alko-holikai: Nežinau, nors mano draugė jau daug kartų matė mamą girtą, bet man visada būna gėda, kai ji pamato tai, ir aš būnu pikta tada [Marija].

Vaikai prisimena ne vieną dalyką, įvykį, kai jie patyrė gėdą dėl savo tėvų alkoholizmo: Vieną kartą į mokyklą atėjo mano girtas tėvas paklausti, kaip aš gyvenu. Man buvo taip skaudu ir pikta. Ir gėda. Aš tik stovėjau ir viskas. Net žodžio negalėjau pratarti. Net paeiti ne-galėjau. Taip buvo skaudu, kad… (Mergaitė apsipylė ašaromis ir sunkiai begalėjo ištarti žo-džius). Buvo pikta, bet aš žinojau, kad nieko negaliu padaryti… po to aš pradėjau taip verkti, kad tiesiog puoliau į isteriją <…>. Po šio įvykio aš nėjau į mokyklą visą savaitę, nes man buvo labai gėda, kad klasiokai matė visa tai. Tik tada, kai mokytoja pažadėjo, kad iš manęs niekas nesityčios, aš galėjau pasirodyti mokykloje… [Goda].

• Pasitikėjimas Vaikai, augdami alkoholikų šeimoje, išmoksta nepasitikėti (Poterfield, 1997, p. 34). Jie

mano, kad kiti žmonės nėra geri, visi laužo duotus pažadus ir tai yra normalu. Toks požiūris kyla iš šeimos, kur irgi dažnai meluojama: tėtis ateina girtas, vadinasi, paaiškinama, kad jis

Mokslo darbai 57

serga gripu. Jei netyčia išgirdai barnį, tau gali būti pasakyta, kad tai – radijas (Poterfield, 1997). Vaikas, augdamas tokioje aplinkoje, išmoksta meluoti. Kartais atsitinka taip, kad jis meluoja dėl paprasčiausių, akivaizdžių ir pastebimų dalykų: Aš vaikštau į mokyklą ir dabar tu-riu labai daug popamokinės veiklos – kai sirgau, praleidau daug pamokų ir dabar turiu pasi-vyti… – taip kalbėjo 13 metų Marija. Į klausimą: Ar galima būtų apsilankyti tavo mokykloje rytoj? Norėčiau pasikalbėti su mokytoja, Marija atsakė: taip, žinoma, kaip gerai… kitą dieną susisiekus su mergaitės auklėtoja paaiškėjo, kad mokykloje tos mergaitės niekas nematė paskutinius du mėnesius… [stebėjimas].

Gyvendami aplinkoje, kurioje dalijama daugybė neišpildomų pažadų, alkoholikų vaikai prarado pasitikėjimą suaugusiais. Tiriamieji nurodydavo, kad geriantis šeimos narys dažnai jiems žadėdavo negerti: Jei aš paklausiu, kodėl mama geria, ji man atsako, dėl ko ji išgeria (šventė ar dar kas nors). Po to sako: „gerai jau gerai, pažadu daugiau negerti“ ir trumpas la-bai pokalbis būna… [Marija].

Taip dalijamiems pažadams, kaip galima spėti, labai mažai vilties būti įvykdytiems. Dažniausiai vaikas anksčiau arba vėliau pamato, kad negerti žadėjęs šeimos narys vėl gir-tas.

Dažnai alkoholizmas slepiamas teisinantis „šventėmis ar dar kuo nors“. Tokius „alibi“ dažnai girdi ne vienas alkoholiko vaikas: Mama negalėjo eiti pas mane į klasės tėvų susirin-kimą, nes ji buvo girta. Tai ji liepė man nueiti, kad pasakyčiau, jog ji susirgo. Tai aš turėjau pameluoti mokytojai, nors mama iš tikrųjų truputį sirgo… [Auksė].

Tokį bendravimo modelį vaikas taiko bendraudamas ir santykiuose su savo draugais. Mergaitė, pasakojusi, kaip mama teisindavo savo gėrimą „šventėmis“, kalba: Kai ateidavo draugai ir klausdavo, ar mano mama girta, aš sakydavau, kad ji tik šiaip, jai galvą tik skauda, susirgo [Lijana]. Kaip minėta anksčiau, alkoholiko šeimoje dažnai pasitaiko situacijų, kai na-muose yra girtas šeimos narys, ir tai pamato žmogus iš aplinkos. Vadinasi, taisyklė „meluoti, kad būtų geriau“ taikoma tiek kartų, kiek reikia paslėpti tikrovę nuo aplinkinių.

Nejausdami pasitikėjimu paremto bendravimo, vaikai praranda tikėjimą ir savimi. Jei šeimoje nėra nuolatinio padrąsinimo, paskatinimo, meilės, vaikas negali sužinoti, kad jis yra geras, gebantis siekti užsibrėžtų tikslų, būti mylimas, turėti daug gerų savybių. Daugeliui res-pondentų sunku buvo pasakyti savo gerąsias savybes: Ką gero galėčiau pasakyti apie save? (mergaitė galvoja, kelias sekundes tyli ir nieko nesako) …nieko apie save. Pati net nežinau, negaliu pasakyt [Kristina].

Vaikas kenčia, kad negali pasitikėti nei aplinkiniais, nei savimi. Daugelis tiriamųjų sako netikintys savo ateitimi: Įsivaizduoju savo ateitį labai baisią. Žinau, kad mano gyvenimas pa-sibaigs labai baisiai. Gali mama mums ką nors padaryt, taip sakant, papjaut ar dar ką nors. Tai ką gali žinot, gal ir vaikystėj tas gyvenimas baigsis [Kristina].

Vaikas, praradęs tikėjimą aplinkiniais, kenčia nešiodamasis savyje nepakeliamą naštą, kuria negali pasidalyti su niekuo. Aš niekam negaliu pasakoti apie savo šeimą. Kartais norisi išplepėti. Bet negali to padaryti. Nes po to sužinos pusė miesto… bus blogai, labai labai blo-gai… [Audra].

Vaikai neigia „blogio“ egzistavimą norėdami apsaugoti savo tėvus: Užsiėmimų metu vaikai pasakoja apie „blogas kaimynų šeimas“, kuriose nuolatos „vyksta barniai ir muštynės“, kur „tėvai muša savo vaikus“ [stebėjimas]. Galima spėti, kad vaikai siunčia tokią „užkoduotą“ informaciją norėdami išgirsti aplinkinių nuomonę apie tai, ką jie pasakė. Dažnai tokiu būdu jiems lengviau išgyventi stresą, patiriamą šeimoje. Todėl išgirdę dalykus, vykstančius jų šei-moje, vaikai neretai elgiasi taip, lyg būtų kalbama ne apie juos, o jie patys būtų tam tikros si-tuacijos stebėtojai.

Taisyklė nepasitikėti ir nekalbėti apie tai, kad kažkas namuose yra blogai, būdinga vi-soms disfunkcinėms šeimoms. Šeimos nariams privaloma „nepamiršti visuomet šypsotis – niekam negalim leisti sužinoti, kad nesame patys laimingiausi, labiausiai mylimi vaikai vi-same pasaulyje“ (Poterfield, 1997, p. 33).

Apžvelgus alkoholiko šeimos situaciją, joje galiojančias taisykles, matyti, kad tokioje šeimoje nuolatos vyrauja didelė įtampa. „Šeimos nariai išsenka psichologiškai, fiziškai bei dvasiškai. Jie tampa ligoti“ (Nissen, 1997, p. 46). Akivaizdu, kad vaikas užauga sutrikusiuose


namuose. Namuose, kuriuose gyvenimas dažnai išmušamas iš vėžių, kuriuose nėra saugu, kur meilė priklauso nuo tam tikrų reikalavimų, jausmai užgniaužti. Alkoholiko vaiką visąlaik lydi nusivylimo, nesėkmės, pykčio ir kaltės jausmai. Kaip teigia Claudia Black (1991), „kai al-koholizmas įneša nepastovumo ir nenuspėjamumo į namus, negeriančių šeimos narių elge-sys tampa lyg bandymas stabilizuoti šeimos sistemą. Jie taip daro prisiimdami vaidmenis, ku-rie padaro jų gyvenimą lengvesnį ir mažiau skausmingą“ (Black, 1991, p. 5). Koks elgesys būdingas vaikams, gyvenantiems tokioje aplinkoje, bus aptariama kitame skyriuje.

2. Alkoholiko vaiko prisitaikymo prie aplinkos būdai. „Kaip man išgyventi?..“ Norėdamas išlikti šeimoje, kurioje nėra struktūros, pastovumo, vyrauja nuolatinė

įtampa, vaikas turi rasti būdų, kaip išgyventi, kad jo skausmas būtų kiek galima mažesnis. Kitaip tariant, vaikas turi kaip nors prisitaikyti prie susidariusios situacijos tam, kad sumažintų alkoholio jam daromą poveikį. Literatūroje dažniausiai išskiriami keturi vaikų prisiimami vaid-menys: „šeimos herojus“, „atpirkimo ožys“, „prarastas vaikas“ ir „juokdarys“ (Poterfield, 1997; Ackerman, 1998; Black, 1991). Taip alkoholikų vaikai prisiima vaidmenis, padedančius šei-mai atrodyti normaliai, susitvarkyti su stresu, padėti mamai/tėčiui negerti (http://www.coaf. org/Profess/effectsw.htm).

2.1. „Šeimos herojus“. „Jei noriu, kad kažkas būtų padaryta, privalau tai daryti pats“

Dažnai alkoholiko vaikas matomas kaip ypač subrendęs vaikas. Jis turi būti budrus ir

pasiruošęs numatyti, ką darys vienu ar kitu tėvų elgesio atveju, tramdyti savo jausmus ir el-gesį tam, kad galėtų prireikus išgelbėti šeimą. Vaikai atsisako daugelio dalykų, būdingų jų bendraamžiams, dažnai taip išsiskirdami iš bendraamžių.

Tokį vaiko elgesį R. Ackermanas (1998) vadina „hiperbranda“, kai jaunas žmogus ima elgtis taip, kaip visuomenėje nėra priimta tokio amžiaus vaikui: Kai namuose nėra ką valgyti, Kristina dažniausiai prašo ir jai yra labai sunku tą daryti. Ji prašo ne tik dėl savęs, bet ir dėl jaunesnės sesutės. Kai sesuo važiavo į ekskursiją iš mokyklos ir jai reikėjo kažkokio maisto pasiimti, tai Kristina prašė. Ir dažniausiai ji tai daro išeidama, o visąlaik užsiėmimuose ji ner-vinasi, kaupiasi, kaip reikės paprašyti [socialinė darbuotoja].

Tokį vaidmenį prisiėmęs vaikas dažnai matomas kaip labai atsakingas, grupėje uži-mantis lyderio pozicijas: Mėgsta vadovauti grupei ir ja pasitikima ir klausomasi (pvz., ji moko kitas mergaites šokti) [savanorė]. Labai vadovauja savo mažai sesei ir mažam broliui. Ji vi-sada turi būti pirma. Ir labai kovoja už teisybę (jos įsivaizduojamą) [savanorė].

Kai tėvai nesuteikia vaikui pastovumo, jis randa būdų pats tuo pasirūpinti: Į užsiėmimus jie ateidavo, bet ne visada įsijungdavo – būdavo prie stalo ar kt. Ir labai dažnai, kai jie paval-gydavo ir paruošdavo pamokas, pasakydavo, kad skuba ir išeidavo. Užpernai mes juos no-rėjome išsivežti į stovyklą, bet buvo problematiška – mes sutarėme, kad jie nakvos pas mus, bet vaikai nesutiko. Ir kitą rytą į stovyklą jie neatėjo. Ir to priežastis buvo, kad tom dienom mama turėjo gauti pašalpą ir, anot vaikų, mama dažnai išskolindavo tuos pinigus ir nelikdavo maistui [socialinė darbuotoja].

Vaikas nuolatos priverstas galvoti, kas vyksta jų šeimoje, jis tvarko pinigus, elgiasi taip, lyg būtų atsakingas už viską. Alkoholikų vaikams būdingas nenoras grįžti namo, bet kartu jie priversti galvoti apie namus ir nerimauti, kad niekas negalės padaryti darbų, kuriuos turi atlikti jis. Taip vyriausi ir vieninteliai vaikai dažnai tampa atsakingi už viską, kas vyksta šeimoje. Vaikas prisiima atsakomybę už namų aplinką, už tvarką šeimoje, suteikdamas pastovumo ne tik sau, bet ir kitiems šeimos nariams (Black, 1991, p. 11): Mano pareigos namuose yra rū-pintis valgiu, tvarkytis, prižiūrėti vaikus, kad visi būtų pavalgę, viską. Kad namuose būtų švaru [Kristina]; Kai mama naktį ateina išgėrusi ir jei ji labai daug rėkauja, tai aš mėginu ją patildyti [Marija].

Mokslo darbai 59

Dažnai prisiimtas vaidmuo padeda vaikui jaustis geriau, jis ima save labiau vertinti. Ir kiti jį mato kaip „gerą“ ir „atsakingą“: Apie save pasakyti ką nors gero? Gal kad visąlaik prižiū-riu vaikus, visąlaik rūpinuosi. Ir šiaip, kai kas nors paprašo manęs, tai aš vistiek padarau, kad ir kaip nenoriu. Mane įkalbina ir tiek. Visąlaik būnu gera ir ką reikia, tą padarau [Kristina]; Man visada sako, kad aš vyriausia ir geriausia, nes jei ką nors gaunu, visada sesei ir broliui palieku [Goda].

Alkoholiko vaikas mano turįs sunkiai dirbti, kad užsitarnautų aplinkinių meilę ir prita-rimą. Jam būdinga save vertinti tiek, kiek jį vertina aplinka (Poterfield, 1997). „Gebėjimas or-ganizuoti, daryti įtaką kitiems, pasiekti tikslų teikia vaikams galimybę būti lyderiais klasėje ar kitur“ (Poterfield, 1997, p. 12). Jie kelia pasitikėjimą aplinkiniais, nes darbus atlieka labai at-sakingai ir gerai. Todėl vaikais, kurie šeimoje prisiima daugiausia atsakomybės, pasitiki gru-pės nariai, jiems dažnai priskiriami atsakingi darbai: Aš esu atsakinga už klasės fondą ir va-karėlius, esu pavaduotoja tos mergaitės, kuri atsakinga už gėlių laistymą. Renku pinigus, pe-rku už litą atvirutes tiems, kurių gimtadienis. Man patinka šitos pareigos, kai nepamirštu nu-pirkti. Aš jaučiuosi svarbi, bet kai būna kokie vakarėliai, tai beveik nekreipia į mane dėmesio [Goda]. Susitelkimas į tikslą leidžia vaikams atsitraukti nuo šeimos skausmo. Tai teikia jiems psichologinį palengvėjimą ir jie nori gauti pozityvų grįžtamąjį ryšį. Vaikas, prisiėmęs herojaus vaidmenį, stengiasi būti atsakingas už viską, kas vyksta jo aplinkoje. Tai matyti iš jo elgesio ir šeimoje, ir už šeimos ribų. Pagrindinė vaiko „herojaus“ užduotis yra padėti šeimai pajusti savo vertę. Šeima gali juo didžiuotis.

2. 2. „Atpirkimo ožys“ „Atpirkimo ožio“ vaidmenį atliekantys vaikai, kitaip nei šeimos herojai, nori gauti dėme-

sio blogai elgdamiesi (Black, 1991). Tokį vaidmenį atliekančiam vaikui dažnai būdingas de-linkventinis, problemiškas elgesys, kuris nurodo tipišką šeimos statusą. Tai daugelio žmonių įsivaizduojamas alkoholikų šeimos vaiko stereotipas (Black, 1991): Visuomet buvo proble-mos su mokykla. Praeitais metais aš kasdien važiuodavau į jų rajoną vesti tų vaikų į mokyklą [socialinė darbuotoja]; Marija tiesiog visiškai nelanko mokyklos. Rugsėjo mėnesį ji buvo atė-jusi kelias dienas. Po naujų metų pasirodė vieną dieną, bet buvo tik kelias pamokas. Tada pasakė man, kad „labai blogai jaučiasi ir nori eiti namo [mokyklos auklėtoja].

Vaikas žlugdo ir savo, ir kitų šeimos narių gyvenimą. Reikia pripažinti, kad didelė dalis vaikų, išaugusių alkoholikų šeimoje, „telpa“ į „atpirkimo ožio“ stereotipą. Ir daugelis profesio-nalų, dirbančių su tokiu vaiku (mokytojų, socialinių darbuotojų, psichologų), linkę manyti, kad jo elgesys yra aplinkos, kurioje vaikas auga, produktas. Nepriimtinas elgesys yra išmoktas ir tėvai yra pirminiai modeliai šiame mokymosi procese (Black, 1991, p. 21). Daugeliu atvejų pastebimi tik padariniai: vaikas mušasi, nelanko mokyklos, meluoja, elgiasi „blogai“ ir pan. Labai retai tai siejama su jo šeima. Tokiu būdu dėmesys atitraukiamas nuo alkoholizmo pro-blemos ir telkiamas į vaiką (Black, 1991, p. 21): „Marija, kodėl tu meluoji? Kodėl nelankai mokyklos? Ar nori būti su mama? Ar tu myli savo mamą? Tai kodėl tu nevaikštai į mokyklą? Juk žinai, kad tai skaudina tavo mamą?“ (kalba mokytoja). – Marija tyli. Žiūri didelėmis rudo-mis akimis truputį nuleidusi galvą tiesiai į pavaduotoją. Taip, kaip žiūri žmogus, kuris pyksta [stebėjimas]. Taip įvyksta priežasties ir padarinio sukeitimo vietomis procesas – visos šeimos problemos nukreipiamos į vaiko elgesį, ir tėvų alkoholizmas, kaip viena iš galimų tokio elge-sio priežasčių, lieka nepastebėtas.

Vieni vaikai atkreipia dėmesį į save darydami gerus darbus arba apskritai stengiasi iš-vengti dėmesio, o šie vaikai elgiasi taip, kad suteiktų tėvams skausmo, priverstų juos verkti, siusti“ (Black, 1991, p. 22). Taip vaikas, augdamas alkoholiko šeimoje, siekia visais įmano-mais būdais būti matomas ir siunčia tik jam vienam suprantamas „žinutes“ aplinkai. Šeimoje neišmokę reikšti savo jausmų vaikai mano, kad beveik neįmanoma to parodyti suaugusiems sveikais būdais. Tuomet blogu elgesiu jie tarsi šaukia: „Pasirūpinkit manimi! Aš negaliu pats susitvarkyti!“ (Black, 1991, p. 22).


2.3. „Prarastas vaikas“. „Vis tiek aš nieko negaliu pakeisti…“ „Prarastojo“ vaidmenį prisiėmusiam vaikui paprasčiausia atrodo sekti nurodymais ir pri-

sitaikyti prie kasdienių aplinkybių. Šis vaidmuo leidžia jam būti lanksčiam, spontaniškam (Black, 1991): O kartais, kai jie geria, aš būnu toj pačioj vietoj – bandau pritapt, su tais ma-mos draugais kalbėtis, kad sužinočiau, kas čia per draugai [Kristina].

Toks vaikas dažnai nesutaria su grupe, užima atstumtojo poziciją: Ai, ta durnė tai gali ir nebūti čia. Ji pastoviai verkia, viskuo nepatenkinta, nieko nesupranta ir dar nemoka rašyti… [stebėjimas]. Ji dažnai gali pasitraukti net nepastebėta iš užsiėmimo, jei jai kas nors nepa-tiko, arba šiaip nusibodo. Ima veikti kažką kita arba apskritai išeina [savanorė].

Tokiam vaikui būdinga prisitaikyti prie situacijos, kokia ji bebūtų. „Įstumkit mane į bet kokią situaciją ir aš susidorosiu, tik neprašykit manęs būti atsakingam arba pakeisti ją – toks yra šio vaiko devizas“ (Black, 1991, p. 19). Vaikas nesistengia išvengti jokių situacijų. Jis gal-voja, kad ir kas beatsitiktų, viskas yra sutvarkoma. Ne, aš netikiu, kad gali kas nors pasi-keisti, kad tėtė gali pasikeisti. Nebent gali grįžt pas mamą tik dėl pinigų, bet jis gers taip, kaip ir gėrė toliau… [Goda].

Toks vaikas dažnai įeina į namus niekieno nepastebėtas, mažai laiko praleidžia namie, daugiau su draugais. Jam atrodo, kad lengviausia yra tiesiog priimti situaciją tokią, kokia ji yra ir nebandyti nieko keisti: Jei pamatyčiau ant stalo stovintį pilną butelį degtinės, tiesiog iš-eičiau, o jeigu dar tėtis būtų, tai man tas pats, ką jis darytų su tuo buteliu – aš tiesiog išeičiau (berniuko balsas buvo tylus, žemas, truputį užkimęs, akys nuleistos į žemę) [Artūras].

„Prarastasis“ (kitaip dar vadinamas „nematomu vaiku“) aplinkoje dažnai būna kaip vai-kas, neturintis jokių problemų, niekur neužkliūvantis, mokykloje nepasižymintis nei labai geru, nei labai blogu elgesiu. Toks vaikas šeimai yra tarsi palengvinimas, neturintis jokių ypatingų poreikių arba reikalavimų, neprašo užuojautos, pagalbos, paramos.

2.4. „Juokdarys“ Šis vaidmuo panašus į herojaus vaidmenį. Vaikas „juokdarys“ (kituose šaltiniuose dar

vadinamas „įsiteikiančiu“) nuolatos stengiasi, kad kiti šeimos nariai jaustųsi geriau. Toks vai-kas yra geras klausytojas, nukreipiantis mamos liūdesį, išsklaidantis brolio baimes, sesers sumišimą ar tėtės pyktį: Kai visi namiškiai liūdi, aš ką nors linksmo pradedu daryti, pavyz-džiui, kaip nors linksmai kalbėti ar šiaip, kutenti mamą kaip nors, arba su patėviu dūkti [Ta-das]. Jam lengviausias kelias išgyventi nepastoviuose ir įtampos pilnuose namuose – mažinti įtampą sau ir kitiems šeimos nariams (Black, 1991).

Šeimoje kilus konfliktui, vaikas atlieka taikytojo vaidmenį. Kol tėvai pykstasi ir kitiems vaikams baisu, įsiteikiantis vaikas daro viską, kad sumažintų jų baimę: Kai namuose kas nors mušasi, mėginu apraminti, jeigu neišeina, tai pradedu rėkti. Stengiuosi sutaikyti. Nevisada pavyksta [Marija].

Toks vaikas praleidžia vaikystę bandydamas nuvyti liūdesį, baimes, pykčius (Black, 1991, p. 18). Draugų kompanijoje jis dažnai linksmina kitus, lyg pats neturėtų jokių problemų: Klounas būnu kartais. Iš manęs visi juokiasi, aš juos pralinksminu. Dažnai man pačiai būna liūdna ir aš linksminu kitus. Kartais būna liūdna, bet aš lakstau po aikštelę, juokinu visus… man iš vidaus visada liūdna, aš nenoriu parodyti kitiems, tada visi nuliūsta, nenori žaisti… jie tada gali išsilakstyt ir aš pasijusiu vieniša. Liūdna vienai ir viskas nusibosta [Lijana].

Jam patinka daryti, kad kiti jaustųsi geriau. Taip jis pasijunta vertingesnis, pamiršta savo jausmus, džiaugiasi galįs pralinksminti kitus. Šis vaikas yra daug jautresnis kitų žmonių jausmams ir praleidžia daug laiko malšindamas skausmą ne namuose (Black, 1991, p. 9): Aš tai kai mama būna girta visada išeinu į lauką ir juokauju su draugais. Tiesiog man taip ir pa-čiam pasidaro linksmiau, viskas dzin. O draugai galvoja, kad man viskas gerai, tai tada man iš tikrųjų pasidaro gerai [Tadas].

Jaunystėje kiti vadina jį „geru“ žmogumi, kuris stengiasi pasitarnauti kitiems, kad geriau jaustųsi, ir dažnai jam sekasi tai daryti. Toks vaikas niekada nepriekaištauja. Jis gali atsipra-šyti, jei mano, kad atsiprašymas reikalingas, ir apsaugos kitą žmogų (Black, 1991, p. 19). Jis

Mokslo darbai 61

visada aplinkiniams atrodo esąs linksmas, nerūpestingas, įdomus: Ji yra tas vaikas, kuris niekada nerodo savo liūdnumo. Visada atrodanti linksma, nerūpestinga, tiesiog, jei nežino-tum, kad šeimoje turi problemų, net negalėtum apie tai pagalvoti [savanorė].

Tėvai dažniausiai didžiuojasi tokiu vaiku. Visuomet jis atrodo šiltas, nekeliantis pro-blemų, jautrus (Black, 1991, p. 19). Mokykloje toks vaikas užima tokias pačias pozicijas – yra mėgstamas mokinys. Šio vaidmens prisiėmimas teikia vaikui saugumo, jo problemos lieka nepastebėtos, o dėmesys nukreipiamas į kitus žmones. Šis vaidmuo labai panašus į atsakin-gojo vaidmenį, tik „juokdario“ pagrindinė užduotis yra linksminti šeimos narius, padėti jiems atsipalaiduoti.

Apibendrinant vaikų prisiimtus išgyvenimo alkoholiko šeimoje vaidmenis, akivaizdu, kad šeimos nario priklausomybė nuo alkoholio kartu gyvenančius vaikus veikia skirtingai. Kiekvienas prisiima tam tikrą vaidmenį, kuris padeda išgyventi. Vaidmuo, kurį prisiima vaikas, priklauso nuo daugelio dalykų: nuo vaiko gimimo eilės šeimoje, nuo vaiko ryšių su suaugu-siais šeimos nariais. Dažnai vaikai turi kelis vaidmenis, kuriuos pritaiko skirtingose situaci-jose: vienąkart jie gali būti „šeimos herojai“, kitą kartą – „nematomi“, „prarasti“ vaikai, arba at-virkščiai.

Išvados 1. Šeima yra svarbi institucija vaiko socialinės adaptacijos procese. Šeimos funkcijos

bei šeimos narių atliekami vaidmenys turi įtakos vaiko socialinių poreikių tenkinimui, nuo ku-rių priklauso individo socialinė adaptacija. Vaikai, augdami šeimoje, kurioje vienas arba keli jos nariai priklausomi nuo alkoholio, turėdama daug nepatenkintų poreikių, susiduria su so-cialinės adaptacijos problemomis.

2. Alkoholinės priklausomybės šeimos priklauso disfukcinėms šeimoms. Alkoholiko šei-moje taisyklės nėra nukreiptos į sveiką šeimos funkcionavimą, į kiekvieno jos nario poreikių tenkinimą. Tai būdinga visoms disfunkcinėms šeimoms, kai matomi tik vieno žmogaus, šiuo atveju alkoholiko, poreikiai. Alkoholiko šeimos santykiai ir funkcionavimas visiškai priklauso nuo geriančio šeimos nario gyvenimo.

3. Alkoholiko vaikas pasirenka elgesio modelius, padedančius jam prisitaikyti prie esa-mos situacijos, išgyventi įtampoje, kuri nuolatos jaučiama alkoholiko šeimoje. Pasireiškia šie alkoholiko vaiko vaidmenų tipai: „šeimos herojus“, „atpirkimo ožys“, „prarastas“ (nematomas) vaikas, „juokdarys“ (klounas). Tyrimas parodė, kad tas vaidmuo, kurį vaikas atlieka namuose, perkeliamas ir už šeimos ribų. Visi elgesio modeliai yra pagalbos šauksmas, į kurį alkoholiko vaikas laukia atsako.

4. Vaikas, augdamas nuo alkoholio priklausomoje šeimoje, visuomenėje gali būti mato-mas kaip rizikos grupės vaikas, kuriam būdingas delinkventinis, blogas elgesys. Kartais jis būna labai atsakingas arba „nematomas“, visas šeimos problemas laikantis savyje. Daugeliu tokių atvejų pagalba tokiems vaikams teikiama dėl jų problemiško elgesio, pamirštant, kad jų elgesio problemų pagrindas yra gyvenimas alkoholiko šeimoje, arba jie yra nepastebimi (jei prisiima „nematomo“ vaiko vaidmenį). Taip sumažėja galimybių vaikui gauti tikrąją pagalbą ir neviltis gilėja.

LITERATŪRA

1. Ackerman R. Some house, different homes. – Florida: Communications health. 1987. 2. Black C. Children of alcoholics. – New York, 1991. 3. Johnson C. L. Socialinio darbo praktika. – Vilnius, 2001. 4. Leonavičius J. Sociologijos žodynas. – Vilnius: Academia, 1993. 5. Manniskan H. Linas // Metodinė medžiaga darbui su priklausomybę alkoholiui ir kitiems narkoti-

kams turinčių tėvų vaikais. 1999. 6. Nissen F. J. Nematomas dramblys. – Vilnius, 1997. 7. Poterfield Kay Marie. Coping with codependency. – New York, 1997.


8. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. – Vilnius: JTVP, 2001. 9. Psichologijos žodynas. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla, 1993.

10. Sakalauskas G. Vaiko teisių apsauga Lietuvoje. – Vilnius, 2000. 11. Woititz J. G. Suaugę alkoholikų vaikai. – Kaunas: Dargenis, 1999. 12. Interneto svetainė: AACAP. American academy of child&adolescent psychiatry, http://www.aacap.

org/publications/factsfam/alcoholc.htm. 13. Interneto svetainė: www.allaboutcounseling.com/codependency.htm.

THE PROBLEMS OF SOCIAL ADAPTATION OF CHILDREN IN FAMILIES ABUSING ALCOHOL Neringa Kubilienė Mykolas Romeris University Summary Depending on a statistics every ninth citizen of Lithuania is dependent on alcohol. Even if

studies researched the problem of alcoholism for a while, problems of members of their families were ignored, noticed and discussed just in the last few decades. The biggest effect the consequences on alcoholism is for kids and spouses of the alcoholics.

According to the data of the research "Social adaptation of children of alcoholics" specific features of the alcoholic family, the rules that exist in it are revealed, kids attitudes towards his family, kids role in the family are analysed through children subjective experiences.

Children raised in such families are constantly feeling inner pressure, instability, helplessness, fair, guilt, shame and despair. Their needs are ignored, constant stress and painful experiences follow, rude situations are influencing formation of personality, self-confidence and social adaptation.

Keywords: alcoholism addiction, dysfunctional family, social adaptation, alcoholism, code-

pendency, dysfunctional family.

Mokslo darbai 63

KLIENČIŲ POREIKIŲ TENKINIMAS KRIZINIO NĖŠTUMO

PROGRAMOJE Elina Jackienė Mykolo Romerio universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Socialinio darbo katedra Valakupių g. 5, 10101 Vilnius Telefonas 274 06 37 Elektroninis paštas [email protected]@ltu.lt Pateikta 2004 m. spalio 20 d. Parengta spausdinti 2004 m. lapkričio 10 d.

Santrauka Nestabiliu ekonominiu-socialiniu laikotarpiu valstybėje nėščioji arba ką tik pagimdžiusi moteris

neretai patenka į pažeidžiamiausių visuomenės grupių sąrašą. Šiame straipsnyje aptariamos į krizę patekusių nėščiųjų problemos ir iš jų kylantys materialiniai, socialiniai, informaciniai ir emociniai po-reikiai, apžvelgiamos Kauno mieste valstybės ir nevyriausybinių organizacijų nėščiosioms teikiamos paslaugos ir jų specifika. Krizinio nėštumo programa pristatoma kaip vienintelė Lietuvoje speciali-zuota programa nėščiosioms, siekianti visapusiškai patenkinti klienčių poreikius. Straipsnis paremtas kokybinio įvertinamojo tyrimo duomenimis, atlikto siekiant išsiaiškinti, kaip klienčių poreikiai buvo patenkinti programoje. Įvertinamieji tyrimai atskleidžia programos tinkamumą ir reikalingumą, leidžia suprasti, ar programa atlieka pagrindinę funkciją – patenkina klientų poreikius.

Pagrindinės sąvokos: krizę išgyvenanti nėščioji, materialiniai, informaciniai, socialiniai, emoci-

niai poreikiai, poreikių tenkinimas. Įžanga Dabartinėje šeimoje vyksta įvairių pokyčių: šeimos kuriamos sulaukus vyresnio am-

žiaus, moterys vėliau gimdo vaikus, daugiau porų gyvena nesusituokusios, daugėja vaikų, gimusių ir augančių neregistruotose šeimose, kurios, kaip rodo tyrimai, yra mažiau stabilios ir kuriose pareigos bei atsakomybės jausmas už vaikų priežiūrą yra silpnesni. Šeimos verty-bėms ir šeimos narių elgsenai didžiausią poveikį daro socialinės ekonominės permainos, rin-kos santykių aplinka, gilėjantis individualizacijos procesas. Šie pokyčiai lemia vis mažėjantį gimstamumą. Palyginti 1990 ir 2000 metų duomenis, vidutinis skaičius vaikų, kuriuos moteris pagimdo per savo gyvenimą, sumažėjo nuo 2,02 iki 1,35 (Pranešimas apie žmogaus socia-linę raidą Lietuvoje, 2001). Šeimos teigia, kad didžiausią poveikį apsisprendimui neturėti daugiau vaikų turi neaiški ateitis ir nestabili materialinė padėtis.

Valstybė rūpinasi šeimomis vykdydama šeimos socialinę politiką. Dabartinė socialinės paramos šeimoms, auginančioms vaikus, politika nukreipta į piniginių išmokų sistemos plėto-jimą. Nevyriausybinių organizacijų veikla nėščiųjų poreikių tenkinimo klausimu dažniausiai pasireiškia prevencinėmis edukacinėmis informacinėmis paslaugomis, kurios dažniausiai yra mokamos. Visos šios programos, ir vykdomos valstybinių, ir nevyriausybinių organizacijų, arba teikia minimalią materialinę pagalbą, arba yra profilaktinio pobūdžio. Klientės, turinčios sudėtingesnių socialinių arba materialinių problemų, negali naudotis mokamomis paslaugo-mis. Dažnai krizes išgyvenančioms nėščiosioms ir jų šeimoms reikalinga ne tik materialinė parama, bet ir skubi intervencija, nukreipta į kiekvienos moters individualią situaciją. Finan-



sinę, emocinę krizę išgyvenančios nėščiosios sudaro socialinę grupę, kurios poreikiai šian-dieninėje visuomenėje nėra visiškai patenkinami.

Krizinio nėštumo programa yra pirmoji ir vienintelė Lietuvoje socialines paslaugas tei-kianti institucija, skirta krizę išgyvenančioms nėščiosioms. Teikiama kompleksinė pagalba rūpinantis moterų ir jų kūdikių biologine, psichologine ir socialine sveikata bei jų gyvenimo vi-suomenėje kokybe. Ši institucija buvo įsteigta 1997 metais. Lietuvos Caritas dabar priklauso Kauno arkivyskupijos šeimos centrui. 1998 metais kreipėsi 108 žmonės, suteiktos 364 kon-sultacijos. 2001 metais kreipėsi 210 klienčių ir joms buvo suteiktos 452 konsultacijos. Pro-gramoje dirba dvi socialinės darbuotojos, nereguliariai lankosi 1–2 savanoriai, praktiką at-lieka Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo instituto studentės. Šiame straipsnyje pirmą kartą nuo Krizinio nėštumo programos įsikūrimo pradžios tiriamas klienčių požiūris į joms suteiktas paslaugas. Analizuojamos klienčių šeimų problemos, iš jų kylantys poreikiai bei aiškinamasi, kaip tuos poreikius patenkino programa. Poreikių nustatymas yra viena svarbiausių socialinio darbo su klientu dalių. Pasitikrinimas, kaip programa patenkina klienčių poreikius, atskleidžia programos tinkamumą ir reikalingumą, leidžia suprasti, ar programa at-lieka pagrindinę funkciją – patenkina klientų poreikius.

Tyrimo objektas: klientė ir jos poreikių patenkinimas Krizinio nėštumo programoje. Tyrimo tikslas: ištirti Krizinio nėštumo programos klienčių ypatumus poreikių programai

požiūriu. Siekta išsiaiškinti, kokie buvo respondenčių poreikiai vykdant programą, kaip pro-grama juos patenkino ir kaip klientės vertina joms suteiktą paramą.

Tyrimo uždaviniai: 1. Atlikti klienčių šeimų situacijų analizę, padedančią suprasti klienčių keliamus porei-

kius. 2. Ištirti, kokius poreikius klientės kėlė Krizinio nėštumo programai, bei aptarti, kaip

klienčių poreikiai buvo patenkinti joms pabaigus programą. 3. Aprašyti Krizinio nėštumo programos teikiamas paslaugas ir surinkti pagal programą

dirbančių socialinių darbuotojų nuomonę apie jų teikiamą paramą.

1. Valstybės parama nėščiosioms Valstybės vykdoma šeimos politika siekia užtikrinti šeimos stabilumą ir išlikimą, suda-

ryti saugias sąlygas kartų kaitai. Galima išskirti kelias pagrindines kryptis, kuriomis teikiama valstybinė parama šeimai: sveikatos apsaugos sistemos, palankios nėščiajai ir kūdikiui, kū-rimas, piniginės išmokos ir įvairios kompensacijos bei natūrinės paslaugos vaikus auginan-čioms šeimoms.

Sveikatos apsaugos sistema užtikrina medicininę nėščiosios sveikatos priežiūrą. Kiek-vienai moteriai teikiamas kvalifikuotas medicininis nėštumo eigos stebėjimas, stacionari me-dicinos pagalba gimdant ir gydymas bei profilaktika motinai ir naujagimiui. Studentės ir dir-bančios nėščiosios draudžiamos ligos ir motinystės sveikatos draudimu, joms suteikiamos gimdymo ir motinystės atostogos. 1997 Lietuvos Respublikos šeimos sveikatos priežiūros įstatymu buvo įteisintas profilaktinis darbas su nėščiąja. Šiuo metu Kauno mieste veikia aš-tuonios moterų konsultacijos, pagal nustatytus normatyvus vienai gydytojai tenka septynio-lika moterų per dieną.

Piniginės valstybės išmokos atspindi valstybės biudžeto galimybes teikiant paramą. Šiuo metu valstybė socialines garantijas nėščiosioms skiria tik likus septyniasdešimt dienų iki gimdymo. Dirbančiosios ir apdraustosios socialiniu draudimu nuo šio laikotarpio iki penkias-dešimt dienų, sunkių gimdymų atvejais iki septyniasdešimt dienų po gimdymo gauna 100 proc. buvusio uždarbio (Santuokos ir šeimos kodeksas, 1999). Besimokančioms moterims, likus iki gimdymo termino septyniasdešimt dienų, skiriama 0,75 MGL mėnesinė nėštumo pa-šalpa. Nedirbančioms nėščiosioms likus septyniasdešimt dienų iki gimdymo taip pat skiriama 0,75 MGL dydžio šeimos socialinė parama. Visą ankstesnį nėštumo laikotarpį 1–7 nėštumo mėnesiais moterims jokia speciali nėščiųjų pašalpa neskiriama. Šiuo metu nėščiosios tampa visiškai priklausomos nuo artimųjų. Vienišai nėščiajai nėra taikomas šeimos statusas. Gimus vaikui, šeimos gali naudotis valstybės skiriama parama šeimoms, auginančioms vaikus.

Mokslo darbai 65

Vienkartinė pašalpa gimus vaikui ir pašalpa šeimoms auginančioms vaikus iki trijų metų, ski-riama visoms šeimoms. Socialinė mažai aprūpintų šeimų pašalpa skiriama toms šeimoms, kurių pajamos vienam šeimos nariui per mėnesį nesiekia pragyvenimo minimumo. Tam tik-rais atvejais skiriamos vienkartinės pašalpos mažas pajamas turinčioms šeimoms. Šeimoms, auginančioms tris ir daugiau vaikų, skiriamos daugiavaikių šeimų pašalpos. Speciali pašalpa priklauso tikrosios krašto apsaugos tarnautojų vaikams (Šeimos teisė, 2001).

Mažas pajamas gaunančioms ir vaikus auginančioms šeimoms valstybė taiko įvairias kompensacijas ir natūrines paslaugas. Didelė parama mažas pajamas turinčiai šeimai yra valstybės skiriama kompensacija už komunalines paslaugas. Nepilnoms ir studentų šeimoms kompensuojama 50 proc. mokesčio ikimokyklinės priežiūros vaikų įstaigoms. Vaikus augi-nantiems tėvams taikomos mokesčių lengvatos bei darbo garantijos, kurių esant dabartiniam nedarbui kartais vengia net patys tėvai. Dar viena svarbi valstybės paramos forma šeimai – parama aprūpinant būstu. Socialiai remtinos šeimos gali gauti lengvatinius kreditus be palū-kanų ir negrąžinant 20 proc. gautos sumos. Tačiau dauguma socialiai remtinų šeimų nėra pajėgios gražinti net lengvatinius kreditus. Prie šių paramos formų dar galima pridurti mo-kyklose remtiniems vaikams taikomą nemokamą maitinimą, transporto lengvatas bei ambu-latorinio gydymo išlaidų padengimą vaikams iki septynerių metų.

Valstybės paslaugų tinklui galima priskirti ir nakvynės bei globos namus. Kauno ap-skrityje yra vieninteliai laikinos globos namai seneliams, nėščiosioms ir moterims su mažais vaikais – „Kartų namai“. Šiuose globos namuose yra septynios vietos pastogės neturinčioms našlaitėms. Moterys, turinčios artimuosius, į juos nepriimamos. Kiti Kaune esantys moterų nakvynės namai nepriima moterų su vaikais ir nėra pritaikyti nėščiosioms.

2. Nevyriausybinių organizacijų teikiamos paslaugos nėščiosioms Nevyriausybinių organizacijų sektoriaus paslaugos nėščiosioms daugiausia priskiria-

mos profilaktinei edukacinei veiklai. Kauno mieste yra kelios nėščiųjų priežiūrai ir švietimui skirtos mokyklėlės. Privačioje gydytojo R. Šemetos Šeimos mokykloje vedami trys paskaitų ciklai, skirti besiruošiantiesiems tėvystei, kūdikio besilaukiančioms poroms ir asmenims, au-ginantiems vaikus. Prie šeimos mokyklos taip pat veikia klubas, vienijantis baigusiuosius kur-sus. Į klubo susirinkimus kviečiami įvairių sričių specialistai: pediatrai, stomatologai, ortope-dai ir kiti. Be to, atliekami nėščių moterų psichologiniai testavimai, moters pogimdyminės kri-zės prevencija. Į 90 proc. tėvų klausimų atsakoma konsultuojant telefonu. Šeimos mokykla teikia mokamas paslaugas: vienas ciklas porai kainuoja 150 litų, taip pat yra klubo nario mo-kestis. Antroji nevyriausybinė, besirūpinanti nėščiosiomis, mokyklėlė yra Kauno arkivyskupi-jos šeimos centre veikianti savitarpio paramos grupė „Besilaukianti kūdikio pora“. Susirinki-mai vyksta kartą per savaitę, skaitomos įvairios paskaitos, susijusios su nėštumu ir naujagi-miu, vyksta filmų peržiūros, nėščiųjų gimnastikos užsiėmimai baseine. Programa skatina natūralų gimdymą, sveiką gyvenseną, dvasinį tobulėjimą. Šie užsiėmimai taip pat mokami.

Nevyriausybinių organizacijų paslaugomis dažniausiai naudojasi vidutines arba dides-nes nei vidutines pajamas gaunančios šeimos. Daugelis mažas pajamas gaunančių šeimų negali šviečiamosioms programoms skirti pinigų. Materialinę arba emocinę krizę išgyvenan-čios moterys dažnai nėra pajėgios skirti užtektinai dėmesio nėštumui ir vaiko priežiūrai. Krizę išgyvenančioms moterims dažniausiai reikia individualių konsultacijų, jos nėra pajėgios daly-vauti nevyriausybinių organizacijų savipagalbos grupėse, diskutuoti aptariant išklausytas pa-skaitas šeimos mokyklėlėse.

3. Krizinio nėštumo programa Krizinio nėštumo programa – pirmasis neinstitucinis, vykdomas bendruomenės lygme-

niu, motinystės ir kūdikystės apsaugos projektas Lietuvoje. Krizinio nėštumo programa veikia Kauno arkivyskupijos šeimos centre, kurio pagrindinis tikslas – remiantis krikščioniškosios moralės principais, ugdyti ir palaikyti šeimą (Lietuvos šeimos centro statutas, 1997). Šis kū-


dikystės ir motinystės apsaugos projektas labai aktualus, nes dabartiniu Lietuvoje nestabiliu ekonominiu laikotarpiu nėščia arba pagimdžiusi moteris neretai patenka į pažeidžiamiausių visuomenės grupių sąrašą. Dažnai nėščiosios neturi informacijos apie savo ir kūdikio sociali-nes garantijas, išgyvena skurdą, maisto trūkumą, partnerio ir artimųjų smurtą, psichologinį stresą, kurie kelia didelį pavojų kūdikio sveikatai. Krizinio nėštumo programa skirta krizę iš-gyvenančiai nėščiajai, kuriai nepakanka valstybės ir kitų nevyriausybinių organizacijų tei-kiamų paslaugų. Tokiai moteriai dažnai reikalinga skubi intervencija: rasti laikiną gyvenamąją vietą, paremti maisto produktais, medikamentais, reikalingos konsultacijos, kurios jokia kita socialinė programa neteikia. Ypatinga pagalba ir psichologinis palaikymas reikalingas nėš-čioms paauglėms ir vienišoms motinoms, patiriančioms artimųjų ir bendruomenės atstūmimą. Mažėjant gimstamumui, išliekant aukštam kūdikių mirtingumui – 8,5 tūkstančiui gyvų gimusių kūdikių (daugelyje išsivysčiusių šalių šis rodiklis nesiekia 5 tūkstančiui gyvų gimusių kūdikių), lėtai mažėjant abortų skaičiui šimtui gyvų gimusių, tik 47 iš šimto gimdyvių esant sveikoms, Krizinio nėštumo programa siekia visapusiškai rūpintis nėščiąja ir jos kūdikiu. Krizinio nėš-tumo programos uždaviniai:

1. Moterims ir paauglėms, kurios dėl tam tikrų aplinkybių nėštumą išgyvena kaip krizę, suteikti įvairiapusę materialinę, socialinę, juridinę, edukacinę ir psichologinę pagalbą, kuri užtikrintų saugų ir sveiką nėštumą, pasiruošimą gimdymui bei motinystės įgū-džius.

2. Rūpintis nėščiosios ir pagimdžiusios moters bei jos kūdikio gyvenimo visuomenėje kokybe.

3. Leisti moteriai pačiai spręsti kilusias problemas, pasinaudojant įvairiomis pagalbos sistemomis.

4. Šviesti moterį, jos šeimą ir visuomenę, platinant literatūrą apie vaisingumą, moti-nystę, gyvybę, kūdikio vystymąsi, žindymą ir priežiūrą. Informuoti apie kontracepciją ir abortų žalą.

5. Bendradarbiauti ir veikti institucijas, su kuriomis susiduria nėščioji, kuriant visuome-nėje motinystei palankią atmosferą (Krizinio nėštumo programos nuostatos).

Programos uždavinius atspindi nėščiosioms teikiama kompleksinė pagalba, kuria sie-kiama išsaugoti kūdikio gyvybę, gerinti moters fizinę ir psichinę sveikatą, kad ji saugiai išne-šiotų kūdikį ir galėtų pati juo pasirūpinti. Krizinio nėštumo programos teikiamos paslaugos: nėštumo diagnostika, minimali materialinė parama – maisto produktai, drabužėliai kūdikiams ir mamoms, kūdikio priežiūros reikmenys, laikinos gyvenamosios vietos radimas našlaitėms Kartų namuose, socialinė parama – nukreipimas ir darbas savitarpio paramos grupėje, nu-kreipimas kitų specialistų konsultacijoms (smurto ir alkoholizmo konsultanto, juristo, psicho-logo), informacinė edukacinė parama – konsultacijos dėl socialinių pašalpų, motinystės įgū-džių formavimas, psichologinė emocinė parama – individualios konsultacijos nėščiajai bei jos šeimai krizinio nėštumo programos patalpose, klientės namuose, gimdymo namuose, kon-sultacijos telefonu.

Visos paslaugos Krizinio nėštumo programoje teikiamos nemokamai, prieinamos ir skurdžiausiai gyvenančioms šeimoms. Šiuo metu pagalba teikiama bet kokio amžiaus mote-riai nuo nėštumo pradžios iki vaikui sueis šeši mėnesiai. Programą vykdo dvi socialinės dar-buotojos, nereguliariai lankosi savanoriai, socialinio darbo praktiką atlieka Vytauto Didžiojo universiteto Socialinio darbo instituto studentai. Programą remia Kauno arkivyskupija, Kauno savivaldybė, ieškoma kitų šaltinių finansavimo.

4. Tyrimo metodologija Straipsnyje pateikiami kokybiniu aprašomuoju tyrimu surinkti duomenys. Kokybinis ty-

rimas leidžia atskleisti tiriamą reiškinį natūralioje aplinkoje ir interpretuoti ta prasme, kokią jam suteikia patys respondentai. Tyrimo metu siekta įsigilinti į kiekvienos moters istoriją, su-prasti jos poreikius, susijusius su Krizinio nėštumo programa. Klienčių poreikių patenkinimui ištirti naudojamasi įvertinamųjų įgyvendinimo ir individualizuoto rezultatų vertinimo tyrimų klausimais (Patton, 1980).

Mokslo darbai 67

Renkant informaciją, taikyti keli duomenų rinkimo metodai: stebėjimas, neformalūs po-kalbiai, pusiau struktūrizuotas ir nestruktūrizuotas interviu. Kalbantis su buvusiomis krizinio nėštumo programos klientėmis, siekiant lankstumo užduodant ir paaiškinant klausimus, pasi-liekant galimybę interviu metu išskirti problemines sritis, reaguoti į respondenčių patirtis, naudotas pusiau struktūrizuotas interviu. Siekiant išgirsti visų procese dalyvaujančiųjų nuo-mones, naudoti nestruktūrizuoti interviu su programos pradininke ir darbuotojomis. Atlikta dvylika interviu, trukusių nuo pusės valandos iki trijų valandų: 10 interviu su buvusiomis krizi-nio nėštumo klientėmis, 2 interviu su programos pradininke ir darbuotojomis. Tyrimo laikas: 2002 m. kovas–birželis.

Naudota netikimybinė tinkamumo atranka, vadinama patogiąja. Pagal darbuotojų pa-teiktus buvusių klienčių sąrašus buvo atsirinktos dešimt respondenčių. Tai moterys nuo 16 iki 36 metų. Trys respondentės augino po vieną vaiką, viena – 2, dvi po 3 vaikus, trys po 4 vai-kus, viena – 5 vaikus. Jos yra skirtingų profesijų, išsimokslinimo, vedybinio statuso.

Siekiant kuo išsamiau atskleisti moterų individualumą, pateikiamos nekoreguotos cita-tos, parodant klienčių mąstymo skirtingumą, savijautą interviu metu, žodyną. Dėl šios prie-žasties nesklandžios tekstų vietos paliekamos tikslingai, siekiant kuo didesnio duomenų au-tentiškumo. Bendram kontekstui suprasti skliausteliuose pateikiami autorės paaiškinimai.

5. Tyrimo duomenų analizė ir interpretacija 5.1. Klienčių situacijų vertinimas Pagal šeimos sukūrimo laiką respondentės išskirtos į dvi grupes: pirmoji grupė – mote-

rys, sukūrusios šeimas iki dvidešimt metų – aštuonios tiriamosios; antroji grupė – moterys, sukūrusios šeimas po dvidešimt penkerių metų – dvi respondentės. Pagal Lietuvos statisti-kos metraštį moterų, sukūrusių šeimas iki dvidešimt metų, laipsniškai mažėja. 1990 metais tokių moterų buvo 24 proc. iš visų tais metais susituokusių moterų, 2000 metais iki dvidešimt metų susituokusių moterų skaičius sudarė 14,5 proc. visų jaunamarčių (Lietuvos statistikos metraštis, 2001). Iš dešimties respondenčių keturios moterys ištekėjusios, trys išsiskyrusios, trys vienišos mamos. Trys moterys gyvena su sugyventiniais, su kuriais turi vaikų.

Mažiausią šeiminę patirtį dažniausiai turi vienišos mamos. Dvidešimtmetės Liepos santykių su vaiko tėvu istorija labai trumpa: „gyvenau su tokiu vyru, jis mus paliko, išvažiavo, o baldai taip ir liko. <…> Ryšių jokių neliko. Jis žinojo, kad aš laukiuosi“ (Liepa). Mergina sa-kosi nelaukianti jo grįžtant, nors džiaugiasi jo paliktais daiktais, tačiau toliau žada gyventi viena: „šiaip man geriausia vienai. Tada man ramu. Kartais aš net duris užsidarau ir nieko neįleidžiu. Tada sėdžiu, skaitau, man gera vienai“.

Trisdešimt trejų metų Rosita gyvena nesusituokusi su sugyventiniu, augina 5 vaikus. Nesusituokusios moters statusas leidžia respondentei gauti vienišos mamos, socialinę ir daugiavaikės šeimos pašalpas, iš kurių išgyvena septyni žmonės. Klausantis pašnekovės paaiškėjo, kad sugyventinis nepaiso savo neoficialaus statuso šeimoje, dažnai naudoja fizinį smurtą: „anksčiau tai toks geras būdavo, bet kartą tai manęs vos nepasmaugė darželyje. Ge-rai, kad kiti žmonės ėjo, tai paleido“ (Rosita). Moteris viso pokalbio metu jį vadina vyru, todėl matyti, kad santuokos neregistravimas šiai porai yra patogus. Vienišos motinos statusas pa-lankus gauti socialines garantijas, kurios susituokus nepriklausytų arba būtų mažesnės. Šiuo savo pasirinkimu moterys bando pasiimti viską, kas jų sąlygomis galėtų priklausyti iš valsty-bės.

Kai kurios moterys neregistruoja santuokos norėdamos išlaikyti nepriklausomybę ir taip išlaikyti galią vaikų tėvams. Matyti, kad pirmos santuokos patirtis sulaiko moterį nuo oficia-laus santuokinių ryšių įteisinimo:

„Jis Luko ir Karolinos (tėvas). Mes jau aštuonis metus kartu gyvenam. Bet nesituokėm. Man jau ir vieno užteko. Susipykstam dabar, tai išeina, o paskui vėl grįžta taikytis. O būtu-mėm susituokę, tai, neaišku, kokias čia tvarkas pradėtų daryti ir ko reikalauti. O dabar tai žino, kad nieko negali“ (Vilma).


Nepaisant to, kad Vilmos vyras neturi juridinės įtakos šeimoje, dėl jo gyvenimo būdo – alkoholizmo – visa šeima priversta suktis aplink jį. Vilmai nepavyko išvengti alkoholizmo, ku-ris ją persekiojo ir gimtojoje šeimoje, bei ligą lydinčio smurto: ir pirmasis vyras, ir sugyventinis smurtavo. „Myli, kol nepergeria, o kai pergeria, tai ir mušt puola, ir visko, visko būna“ (Vilma).

Išsituokusios moterys palaiko skirtingus ryšius su savo buvusiais vyrais. Vilma neturi jokių duomenų apie buvusį vyrą, jis yra paieškomas už alimentų nemokėjimą. Dalia taip pat išsiskyrusi, tačiau jos santykiai su buvusiu vyru yra konstruktyvūs, labiau bendradarbiaujan-tys nei kitų gyvenančių santuokoje respondenčių. Tiriamoji palaiko ryšius, leidžia bendrauti sūnui, tariasi dėl jo auginimo ir auklėjimo, net susitaria dėl teisinių dalykų, kurie jai nenau-dingi:

„Pirmas vyras padėdavo, kadangi dirbo. Jis Andriaus, vyriausiojo, tėvas. Anksčiau, kai dirbo, tai mes buvom susitarę, kad aš jo nepaduodu ant alimentų, nes jam ten darbe būtų negerai, o jis duoda Andriui kiek pinigų“ (Dalia).

Santuokoje gyvenančios respondentės su vyrais palaiko įvairius santykius: nuo smurto, nesusikalbėjimo iki konstruktyvaus bendravimo. Danguolė, kuri savo tėvų šeimoje patyrė al-koholizmo ir smurto poveikį, savo vedybinę patirtį taip pat išgyvena su smurtaujančiu ir ge-riančiu vyru:

„Aš nėščia mėnesį laiko tada buvau, o jis taip tada mane suspardė, kad pilvo šone, ži-nokit, didžiausia mėlynė buvo. Dėkoju Dievui, kad aš sveikai pagimdžiau tą vaiką, išnešiojau ir kad jis yra sveikas, man atrodo čia didžiausias stebuklas“ (Danguolė).

Ši moteris kartoja savo tėvų santykių, kurie tebegyvena santuokoje, istoriją: alkoholiz-mas, smurtas, pasireiškęs jos gimtojoje šeimoje, yra pagrindinės dabartinės šeimos proble-mos. Pirminėje triadoje – motina, tėvas ir vaikas – pastarasis sužino ir išmoksta pagrindines šeimos taisykles: kaip būti saugiam, mylimam arba kaip išgyventi, kai nesi mylimas (Loes-chen, 1985). Tėvų šeimos taisyklės formuoja vaikams šeimos modelį, kuriuo jie vėliau nau-dojasi kurdami savo šeimas. Nors Danguolė ir suvokia, ir įvertina situaciją tėvų šeimoje, ir teigia: „kovoju, kad galėčiau pasakyt savo nuomonę ir kokią tai reikšmę turėt šeimoj“, iš tik-rųjų matyti, kad moteriai nepavyksta sukurti bendradarbiaujančių pagarbių santykių šeimoje: „bijau, kai prisigėręs tai arba mane pastums, ar kokį vaiką užkliudys, ar ką sudaužys“. Moters pasakojime atpažįstamos alkoholiko artimojo reakcijos ir vaidmenys, kuriuos atlieka gyve-nantieji su alkoholiku, sudarydami ligoniams sąlygas gerti. Tiriamojoje persipina įgalintojo, aukos ir provokatoriaus vaidmenys, kurie palaiko alkoholiką ir neleidžia suprasti savo pro-blemos.

Kitų trijų susituokusių respondenčių santykiai su vyrais šeimoje yra bendradarbiaujan-tys, palaikantys vienas kitą, nepaisant materialinių ir kitų kasdienių sunkumų. Toma džiau-giasi vyro „tėvo“ vaidmens suvokimu:

„Vyras kai sužinojo, kad laukiuosi trečio, tai iš pradžių sakė darykis išvalymą, kam tas vaikas, nereikia, <…> (o dabar) vyrui tai mylimiausias vaikas – mažiukas. Grįžta iš darbo ir ant rankų paima, ir nešioja, gal tėviškas instinktas prabudo. Ankščiau atsimenu, kai vyresni augo tai visi rūpesčiai, viskas daugiau būdavo ant mano pečių. Vyresnieji to nepastebi, bet aš tai matau, kad šitam tai daugiau dėmesio“ (Toma).

Problemų kyla ir šiose šeimose, bet jos sprendžiamos bendraujant: „su juo kelis kartus išsikalbėjom, kai buvo blaivas, tai pats sakė, kad iš nevilties (geria), kad neranda darbo. Tai paskui sako, tu man neleisk. Tai kartais išpildavau, eidavau ieškot, bet dabar susirado darbą tai beveik visai nebegeria“ (Toma).

Bandydamos spręsti alkoholizmo ir smurto problemas, moterys konsultuojasi su Krizi-nio nėštumo programos darbuotojomis ir mokosi santykius su vyrais paversti konstruktyves-niais.

„Jei vyras grįžta išgėręs, tai kažkaip ir susinervuoji, ir vaikai dėl to kenčia – vyras su-nervuoja, tai vaikus apšauki, kažkaip nesusivaldai. <…> Tai apie tai paskui ir kalbėdavomės, kaip elgtis kai girtas grįžta. Kartais, kai pareidavo išgėręs, jei gražiuoju kažką sakai, taip ra-miai, nesibari, tai ir jisai kažkaip kitaip, tą po to jau pastebėjau. O jei tik pradedi bartis ar ką…“ (Toma).

Dar viena labai svarbi nepaminėta šeimos problema yra skurdas. Visos respondentės

Mokslo darbai 69

teigė, kad šeimoje buvo sunki materialinė padėtis ir dėl to kėlusios materialinių poreikių pro-gramai tenkinimo klausimą. Tik viena moteris pabrėžia: „didžiausia problema buvo ne tiek fi-nansinė tuo laiku. Kai laukiausi trečio, niekaip nesiryžau tėvams pasakyti, nes žinojau, kokia bus jų reakcija į tai. Kažkaip nežinojau nuo ko pradėt, vis tiek reikia pasakyti, o vyras darbo neturėjo“ (Toma). Iš Tomos paaiškinimo matyti, kad, nors moteris pabrėžia emocinę pro-blemą: „nesiryžau pasakyti“, tačiau ji kyla iš materialinės: „vyras neturi darbo“ – nėra pajamų.

Dažniausiai į Krizinio nėštumo programą besikreipiančios moterys mini su visa šeima susijusias problemas: skurdą, alkoholizmą, smurtą, santykius su vyru. Tačiau neretai sociali-nio darbo programoje proceso metu klientės iškelia ir individualias emocines, psichologines problemas. Dažniausia asmeninė moterų problema yra nepasitikėjimas savimi, atsisklei-džiantis per santykius su artimaisiais. Toma savo asmeninę problemą Krizinio nėštumo pro-gramoje darbuotojoms suformulavo taip: „nežinojau, kaip pasakyti mamai, kad laukiuosi“. Glaudus ryšys su tame pačiame bute gyvenančia mama nepasitikinčiai savimi moteriai tampa problema. Literatūroje teigiama, kad savęs nuvertinimas, nepasitikėjimas savimi bū-dingas visiems alkoholikų vaikams (Woititz, 1999). Galima būtų teigti, kad menka savivertė formuojasi disfunkcinėje šeimoje, stokojančioje augimui palankių sąlygų: tėviškos šilumos, aiškiai nubrėžtų ribų ir pagarbaus elgesio, ir tampa užaugusio vaiko tikrove. Tačiau Toma palankiai vertino savo tėvų šeimą, neminėdama apleistumo, todėl nepasitikėjimas savimi šiuo atveju labiau priskirtinas asmeninėms savybėms.

Dalis tyrimo respondenčių save vertina teigiamai ir pabrėžia savojo „Aš“ gynimą. Diana ir Vilma pasakoja apie save kaip apie kovotojas:

„Aš tokia kaip katė <…> tik pajudink tu mane, tai apdraskysiu. <…> Aš tokia kaip tor-peda, visur pati lendu. Jau žinau, kai ko reikia, reikia lįsti, klausti, daryti, kitaip niekas ne-vyksta“ (Diana).

„Internate išmokau už save kovoti, <…> manęs neperlauš ir viskas“ (Vilma). Geriau save vertinusios ir labiau pasitikinčios savimi moterys labiau stengėsi reguliuoti

situaciją ir keisti savo gyvenimą. Krizinio nėštumo programos darbuotojos pastebėjo, kad moterų savivertė turi labai didelės įtakos socialinio darbo procese sprendžiant problemas:

„Kai moters savivertė aukšta, ji lengviau priima informaciją, labiau linkusi keistis. Tokia moteris pasitiki savimi ir kūdikį prižiūrėdama, ir prisiima atsakomybę už vaiką. Pasitikėjimą savimi vertiname kaip moterų pranašumą ir juo remdamosi vėliau vedame socialinio darbo procesą. Nepasitikinčios savimi moterys dažnai perduoda atsakomybę už vaiką kam kitam, pavyzdžiui, gydytojui. Savo gyvenime ji atlieka pasyvų vaidmenį“ (programos darbuotoja Emilė).

Dauguma moterų daugiau arba mažiau pasitikėdamos savimi imasi atsakomybės už šeimą. Kalbantis su respondentėmis, žavėjo jų pastangos daryti savo gyvenimui įtaką. Tai darydamos moterys tampa pagrindinėmis pagalbos sau proceso dalyvėmis. Motyvacija yra viena svarbiausių respondentėms padedančių savybių, atsispindinti pastangomis keisti gy-venimą. Dalis moterų planuoja savo gyvenimą ieškodamos darbo, siekdamos išlaikyti šeimą. Šešiolikmetė respondentė dar tebesimokydama mokykloje svarsto apie gyvenimo planus. Rūpindamasi savo pusės metų dukrele, nusprendžia rinktis tą specialybę, kuri garantuos darbą ir pajamas:

K: „Aš išeisiu į profkę po dešimt. Baigsiu ten dvyliką, gausiu išsilavinimą ir galėsiu grei-čiau dirbti. Eisiu į verslo ir pramonės mokyklą. Būsiu virėja (Nusišypso). Manau, kad tai visai neblogas pragyvenimo šaltinis. Bent aš taip manau. <…> mažai darbų, šiais laikais reikia darbo ieškotis“ (Kotryna).

Ypač moterų pastangos išryškėja rūpinantis šeimos pragyvenimu, ieškant paramos, tvarkantis pašalpas, dokumentus: aštuonios moterys jau gavo valstybines pašalpas prieš at-eidamos į programą. Kai kurios jų rūpindamosi, „kad nepražūtų pinigai“, nekreipė dėmesio net į sveikatą: „Aš iš anksto domėjausi (pašalpomis). Ir apylinkėj gera inspektorė pasitaikė, tai ji man pasakė, kad po gimdymo greitai ateičiau, kad pašalpa už tą mėnesį nedingtų. Tai aš jau trečią dieną visa skaudėdama ėjau“ (Liepa).

Taip pat moterys pabrėžia savo pastangas rūpinantis šeimos biudžetu. Kadangi dau-guma moterų gyvena iš valstybės teikiamų pašalpų, dauguma jų rado būdą, kaip planuoti


savo pajamas: atsideda pinigus skirtingoms reikmėms arba stengiasi gavusios pašalpas nu-sipirkti „pagrindą“: „Aš kai pašalpą gaunu, tai pagrindą (kruopos, miltai, aliejus etc.) nuperku, o paskui dar atsidedu ant pieno, ant duonos“ (Dalia).

Moterų pastangos atsiskleidžia ir rūpinantis savo vaikais. Net trijų respondenčių vaikai turėjo logopedinių sutrikimų. Neturėdamos galimybių leisti vaikus į specialius darželius, mote-rys lavino juos namuose pačios ir pasiekti rezultatai nustebino net specialistus:

„Vaikas buvo su kalbos defektais, gydytojai sakė, kad visiškas kalbos neišsivystymas, gal ir visai nekalbės. Bet aš turėjau viltį <…> Ir ėmiausi iniciatyvos. Žaisim atsisėdę, mašinė-les stumdysim, zuikučius kilnosim, paveikslėlius visokius. Kiek būdavo žaidžiu su ja… Pa-sakė vieną žodį, prašneko po to… kai nuėjom keturių (metų) į komisiją, tai visi klausė: „kaip gydėtės, kur lankėtės?“ O kai pasakiau, kad mes ir darželio nesugebėjom lankyt, kad tik na-muose savo jėgom, tai jie buvo nustebinti labai…“ (Danguolė).

Moterų santykiai su vaikais buvo viena pagrindinių tyrimo metu išryškėjusių temų, kurią pasirinko ir plėtojo pačios moterys. Respondentės plačiai pasakojo ir apie nėštumą, gim-dymą, ir apie vaikų priežiūros ir auklėjimo sunkumus. Motinos ir vaiko santykiai yra tas pirmi-nis ryšys, kuris vėliau tampa visų kitų santykių prototipu. Koks bus vaiko ir motinos ryšys, to-kie bus augančio vaiko, o vėliau suaugusio žmogaus santykiai šeimoje su artimaisiais, darbe su bendradarbiais, miške su gamta ir apskritai su visu jį supančiu pasauliu (Kipli, 1993). Pro-gramos darbuotojos dažnai moterų ryšius su vaikais įvardijo kaip klienčių pranašumą ir šių ryšių pagrindu organizavo pagalbos teikimą. Parodydamos ir pabrėždamos moterų prana-šumus, socialinės darbuotojos kelia klienčių savivertę ir leidžia veikti pačioms:

„Kai kurios moterys turi įgimtą motiniškumą. Matai tai iš to, kaip jos kalba apie savo vaikus. Kartais tą jausmą reikia tik „atkapstyti“ ir po to taip gera matyti, kai pagimdžiusi mote-ris džiaugiasi kūdikiu, kurio nenorėjo“ (programos darbuotoja Emilė).

5.2. Klientės poreikių patenkinimas 5.2.1. Materialiniai poreikiai Materialiniai respondenčių poreikiai kyla iš minėtų moterų problemų ir situacijų. Dauge-

lis klienčių ir pirminėje, ir dabartinėje šeimoje skurdo. Dalis moterų kenčia dėl sutuoktinio al-koholizmo, kuris taip pat veda prie bazinių poreikių nepatenkinimo. Visos tyrime dalyvavusios respondentės kėlė materialinius poreikius – tikėjosi, kad Krizinio nėštumo programa juos patenkins. Pagrindines moterų pajamas sudaro įvairios valstybės skiriamos pašalpos. Moterų išlaidos vienam šeimos nariui per mėnesį įvairavo nuo 72 iki 300 litų. Pagal Lietuvos statisti-kos metraštį vidutinės vartojimo išlaidos vienam namų ūkio nariui 2001 metais buvo 378 litai vieno suaugusio asmens šeimoje su vaikais ir 370 litų sutuoktinių šeimoje su vaikais (Lietu-vos statistikos metraštis, 2001). Iš to galima būtų daryti išvadas, kad respondenčių grupė gy-vena skurdžiau nei vidutinė Lietuvos šeima.

Visos respondentės priklauso socialiai remtinų žmonių grupei, tačiau ne visos turi savo statusą patvirtinančius dokumentus ir gauna joms priklausančias pašalpas. Ypatinga pro-blema, kaip jau buvo minėta apžvelgiant valstybinių socialinių garantijų tinklą, yra 1–6 nėš-tumo mėnuo, kai niekur nedirbanti ir nesimokanti moteris neturi teisių į motinystės socialinio draudimo pašalpas. Tokiu būdu neturint jokių pajamų neužtikrinami dviejų asmenų baziniai poreikiai: moters bei jos negimusio kūdikio.

„Lietuvos įstatymuose yra spraga toje vietoje. Moterys iki septinto nėštumo mėnesio paliekamos visai be pašalpų. Jei dirbančios 1–6 nėštumo mėnesį gauna algas, besimokinan-čios – stipendijas, tai nedirbančios ir nesimokančios tuo metu neturi jokių pajamų. Todėl mes ypatingai stengiamės rūpintis nėščiosiomis, nes jos tuo metu iš niekur daugiau paramos ne-gauna“ (soc. darbuotoja Jurga).

Kelios respondentės nurodė maisto trūkumą namie ir išreiškė jo poreikį: „nieko neturė-jau, net valgyt ko“ (Diana). Krizinio nėštumo programos darbuotojos laikosi taisyklės, kad pa-rama maistu teikiama toms klientėms, kurios visai neturi jokių pajamų: „gavau kruopų, alie-jaus, miltų… Viskas gerai buvo“ (Rosita). Kartais baigiantis finansavimui pritrūkdavo produktų

Mokslo darbai 71

ir ne visos moterys gaudavo tokį pat davinį: „duodavo tai kruopų tai aliejaus, kai nieko netu-rėdavo – arbatos“ (Diana). Moterų šie nevienodumai buvo suprantami įvairiai: kai kurios su-prasdavo materialinę situaciją, o kai kurios jautėsi kuo nors „prastesnės“ arba neįtikusios: „gal kartais kitom ir daugiau ko duodavo, gal aš neįtikau“ (Dalia). Darbuotojos žinodamos, kaip greitai plinta informacija apie materialinę paramą, stengdavosi vieningai laikytis anks-čiau minėtos taisyklės, kad moterys suprastų, jog vertinamos vienodai. Taip pat moterys, ku-rios „labai sunkiai jaučia ribas, kadangi daugelis jų vaikystėje neturėjo aiškiai nustatytų normų, kas yra galima, o kas ne“ (darbuotoja Jurga), kreipiamos paklusti taisyklėms, regu-liuojančioms socialinius santykius. Ypatingomis situacijomis parama maistu buvo skiriama ir gaunančiosioms pašalpas: tai parodo individualizacijos metodo taikymą Krizinio nėštumo programoje bei lankstų reagavimą į klientę. Kotryna žinojo, kad jai „nepriklauso“, bet pasa-koja labai apsidžiaugusi, kai jos atveju buvo padaryta išimtis:

„Po naujų metų labai čia blogai buvo, neturėjom nieko valgyti, aplamai. Tai kalbėjau su Emile ir šiaip ne taip surekomendavo mane, nors ir nepriklausė man, nes kai kurios moterys visai neturi jokio pragyvenimo šaltinio. Bet vis tiek surekomendavo mane“ (Kotryna).

Respondentė, kurios pagrindiniai poreikiai yra bent iš dalies tenkinami, teigia maisto net neprašiusi. Šis pavyzdys patvirtina Maslow teoriją, kad patenkinus žemesnio lygio porei-kius, kyla paskata tenkinti aukštesniuosius (Myers, 2000). Nomeda solidarizuojasi su skur-džiau gyvenančiomis moterimis ir yra patenkinta skiriama parama: „tai (maistas) tegul lieka kitiem, man užtenka, kad vitaminų nereikia pirkti, kruopų mes dar įstengiam.“

Kai kurios moterys pabrėžia ieškojusios maistelio vaikams. Rositos dukrelė buvo aler-giška karvės pienui ir medikai jai pasiūlė vartoti mišinėlius iš sojos: „maistelio atėjau, nes la-bai brangus, nežinojau, kurį pirkti“ (Rosita). Vėliau gavusi mišinėlių Rosita labai jais džiau-gėsi: „tie mišinėliai tai taip gerai būdavo, nes trim dienom 10 litų kainuoja“. Krizinio nėštumo programos darbuotojos tris programos gyvavimo metus teikdavo klientėms paramą mišinė-liais. 2001 metais vis didėjant klienčių srautui, o žmogiškiesiems programos ištekliams išlie-kant tiems patiems, buvo nutarta sutrumpinti klienčių lankymosi programoje laiką – kol vaikui sueis 6 mėnesiai. Taip pat buvo palaikyta palankios motinos ir vaikui bendruomenės kūrimo tendencija, kuri skatina žindyti vaikus bent iki metų, ir nutarta mišinėliais pagalbos nebeteikti. Kai kurios moterys žinodamos, kaip buvo anksčiau, pasigenda maisto vaikams, bet nesi-skundžia: „man gal kartais būtų daug geriau, kad kokių mišinėlių duotų ar košyčių. Anksčiau tai žinau kai mama vaikščiodavo su Karolina, kad košelių visokių duodavo. Dabar jau nebe-duoda. Bet ir taip gerai“ (Kotryna).

Kitas svarbus materialinis poreikis – drabužiai. Kai kurios moterys nurodo, kad būtent dėl drabužėlių kūdikiui kreipėsi į programą:

„Svarbiausiai tai rūbelių visai neturėjau <…> tai davė man daug, nes aš visai neturėjau kuo aprengti, kelis tik turėjau. Tai Jurga (programos darbuotoja parėmė mane ir sakė, kad dabar drabužėlių tai tikrai turėsi. Tai man iškart lengviau pasidarė“ (Liepa).

Krizinio nėštumo programa remia moteris labdaros būdu surinktais drabužiais vaikams ir suaugusiesiems. Labdara renkama platinant informaciją apie Krizinio nėštumo programą prie bažnyčių, moterų konsultacijų. Kartais gaunamos labdaros siuntos iš panašių organiza-cijų užsienyje, Carito, Maltos etc. Klientei pareiškus, kad trūksta drabužėlių, surenkama naujagimio kraitelė. Vaikui augant, moteris gali pasirinkti didesnių drabužėlių, prisitaikyti ap-rangos sau. Dažnai vaikų išaugtus drabužėlius moterys grąžina programai ir pakeičia dides-niais. Krizinio nėštumo programos darbuotojai vertina moterų norą padėti viena kitai. Čia matomas įgalinimo principas, kai moteriai suteikiama galimybė tapti svarbia kitiems. Moterys stengiasi pateisinti joms rodomą pasitikėjimą: „aš pati ir dabar atnešiau rūbelių ir anuos kar-tus kai ateidavau, irgi atnešdavau. Man pačiai nemalonu murziną gauti, tai aš stengiuosi tą rūbelį ir išskalbti, ir išlyginti“ (Toma).

Viena svarbiausių visoms moterims medikamentinių priemonių – vitaminai. Krūtimi maitinančios klientės prašydamos vitaminų galvoja apie dvigubą jų poveikį: moterų sveikatai bei kūdikio pagrindiniam poreikiui – motinos pienui – gerinti:

„Dar nueinu (ir dabar) vitaminus gaunu nemokamai. Labai tinka, didelė parama. Vita-minai nors kažkiek tą pieną pagerina ir man pačiai geriau. Šį mėnesį vėl reiks nueiti, nes man


po dvi dėžutes duoda, tai taip geriau. Čia kurį laiką nebuvo, tai taip blogai, tai šiaip ne taip nusipirkau 100 tablečių, kad pigiau būtų“ (Nomeda).

Tyrimo metu respondentėms buvo pateiktas klausimas: „kas Jus nustebino lankantis programoje?“. Danguolė teigė nesitikėjusi, kad nemokamai duoda vitaminus:

„Džiaugiausi tikrai, kai laukiausi to vaiko, kad vitaminų čia pas jus duodavo. Aš tai tikrai jau jų negalėdavau nusipirkti. Tai buvo keista, kad aš jų gaunu, nes tikrai, turbūt, nei vienos bonkutės nebūčiau nusipirkus. Vienu tarpu ir hemoglobinas buvo labai kritęs, paskui atėjau pas Jurgą, vėl gavau, tai pasitaisė. Tai turint omeny, kad to labai reikėjo, tai labai gerai buvo, tie vitaminai tiesiog kaip stebuklas koks“ (Danguolė).

Analizuojant moterų požiūrį į vitaminus atrodo, kad moterims jie yra „stebuklas“. Ži-niasklaidoje reklamos sukurtas vartotojo įvaizdis suteikia vilčių, kad vitaminai pavers gyve-nimą svajone, tai tampa „normalaus“, ne skurdo pasaulio atributu. Programos darbuotojos teikdamos vitaminus sudaro sąlygas moterims žindyti ilgiau, nes ir jų sveikatai, ir kūdikiui už-tikrinama dalis būtinų medžiagų.

Dar viena moterims svarbi materialinė vertybė, kurios klientės dažnai prašo – kūdikio vežimėlis. Šešioms iš 10 respondenčių reikėjo vežimėlių. Stokojančiosioms kai kurių būtinų reikmių ši įprasta vaiko auginimą lengvinanti priemonė turi didelę reikšmę ir kartais ne tik materialinę. Nomeda net du kartus papasakoja vežimėlio įsigijimo istoriją, iš kurios matyti, kad gaudama šią materialinę paramą, moteris jaučiasi suprantama ir palaikoma darbuotojų:

„Suprato jinai (soc. darbuotoja) mane, gal ir dar būna sunkesnių atvejų, gal mano ne pats sunkiausias, gal man tik taip atrodo. Ir jos dėka dar ir vežimą gavau.“ (Nomeda).

Kaip ir drabužėliais, vežimais moterys taip pat keičiasi: „pirmiau buvau tokį gulimą (ve-žimėlį) gavus, o po to pakeitėm, dabar turim sportinį. Kai išaugsim, grąžinsim“ (Kotryna).

Materialinė parama, teikiama pagal Krizinio nėštumo programą, dažnai yra būdas prisi-pratinti klientę, patenkinant jos pirminius poreikius. Vėliau, užsimezgus programos darbuo-tojo ir kliento ryšiui, dažnai klientės išsako aukštesnio lygio poreikius ir iš tų poreikių kylan-čias problemas: santykius su artimaisiais, saviraišką:

„Pradžioj tai jo, (kalbėdavom apie materialinius dalykus). Bet šiaip tai šiaip (apie kitus dalykus) šnekėdavom: kaip man sekasi, kaip su vyru, kaip, ką jam sakyti, kaip šeimoj, tokiom temom. O tik pradžioj apie materialinius. Drabužėlių, vežimėlio“ (Kotryna).

Programos darbuotojos pasakoja, kad kartais moterys iš karto kalba apie psichologines problemas: „kartais moterys iš karto atėjusios sako, kad nori pasišnekėti, ir kalba apie nėš-tumą ar santykius šeimoje, tada tų materialinių dalykų ir nesiūlai, tačiau tai reti atvejai“ (pro-gramos darbuotoja Emilė).

5.2.2. Socialiniai poreikiai Socialiniai moterų poreikiai atsiskleidžia per klienčių santykį su aplinka. Daugumos

respondenčių santykiai su artimaisiais ir kitais išplėstinės šeimos nariais yra silpni arba visai nutrūkę. Nesant natūralaus socialinės paramos tinklo, moterys priverstos kreiptis į socialines paslaugas teikiančias agentūras, Krizinio nėštumo programos vykdytojas. Lankydamos pro-gramą, moterys individualiai bendrauja su darbuotojomis, skiriančiomis joms visą dėmesį. Dažnai moterys teigia, kad norėtų pasikalbėti su „tokiais pačiais“ žmonėmis. Kauno arkivys-kupijos šeimos centre veikia daug įvairių savitarpio paramos grupių: anoniminių alkoholikų, paauglių tėvų grupė, sergančiųjų išsėtine skleroze, besilaukiančios poros, krikščioniškų ir gausių šeimų, tačiau nė viena nėra orientuota į krizę patekusioms moterims su mažamečiais vaikais. Programos darbuotojos jau seniai turi svajonę įkurti grupę vienišoms motinoms, kuri neįgyvendinama dėl žmogiškųjų ir materialinių išteklių stokos. Atliktas tyrimas rodo, kad ne tik vienišos respondentės norėtų dalyvauti tokioje savitarpio paramos grupėje:

„Norėjau paklausti, ar neveikia daugiavaikių šeimų kokios bendrijos, ar kaip pavadinti <…> pagal telefonų knygą teko skambinti, tris radau vietas, tai trys vaikai pas juos dar nesi-skaito daugiavaikė, su trimis vaikais tenai nepriima“ (Toma, ištekėjusi).

Savitarpio paramos grupė ypač būtų svarbi buvusioms Krizinio nėštumo programos klientėms, nes dabartinės klientės gauna palaikymą socialinio darbo proceso metu. Kai ku-

Mokslo darbai 73

rios moterys, ir baigusios lankyti Krizinio nėštumo programą, jaučiasi nepakankamai stiprios, vienišos. Savitarpio paramos grupė, kaip tęstinės Krizinio nėštumo programos paslaugos, laipsniškai ruoštų klientę išgyventi savarankiškai, stiprintų ir palaikytų klientę pereinamuoju laikotarpiu. Krizinio nėštumo programos darbuotojos, bandydamos bent iš dalies patenkinti šiuos moterų poreikius bendrauti, rekomenduoja Šeimos centre veikiančią tėvystės įgūdžių grupę, tačiau ten renkasi tėvai, auginantys vyresnius vaikus, todėl klienčių ši grupė neten-kina.

Kiti klienčių socialiniai poreikiai susiję su įvairiomis įstaigomis. Dažniausiai tai būna įvai-rias socialines paslaugas teikiančios įstaigos, komunalinių patarnavimų agentūros, teismai. Kartais respondentės dėl lėšų stygiaus nemokėdamos mokesčių patenka į „nemalonę“, su-silaukia šaukimų į teismą, grasinimų būti iškeldintos. Krizinio nėštumo programos darbuoto-jos advokatauja klientėms, rašydamos moterų situaciją atspindinčius raštus, gindamos mo-terų ir jų vaikų teises: „raštus parašė dėl įsiskolinimo į butų ūkį ir vandentiekį. Tai atidėjo skolas išsimokėtinai“ (Rosita). Advokatavimas padeda žmonėms gauti reikiamus išteklius, si-ekia atkurti kliento priėmimą ir dalyvavimą visuomeniniame gyvenime. Socialinio darbuotojo, kaip advokato, vaidmuo kartu atskleidžia individualių kliento poreikių atpažinimą ir tinkamą patenkinimą, nukreipiant klientą į esamas arba naujai kuriamas paslaugas (Payne, 1991). Vi-sos respondentės bendrauja su socialinės rūpybos skyriumi, nes priklauso socialines pašal-pas gaunančių žmonių grupei. Kai kurios išsakė savo nuomonę apie valstybės teikiamą pa-šalpą:

„Kai pagalvoji, kūdikio besilaukiančiai moteriai vienkartinė pašalpa 100 litų. Tai pasaky-kit, ar tai normalu? Aš biržoj buvau prastovėjusi du metus ir dar turiu trečią invalidumo grupę. Gerai, tai taip išeina, kad jei tu invalidė ir laukiesi vaiko, tai tu jau pasmerkta. Įstatymas neto-bulas“ (Danguolė).

Kartais netinkami darbo metodai bei nepagarba ir nesiskaitymas moteris taip paveik-davo, kad jos prašydavo Krizinio nėštumo programos paramos tarpininkauti padedant spręsti kilusius konfliktus. Socialinės rūpybos skyriuje problemų kilo dėl ne laiku sutvarkytų arba ne-tinkamai sutvarkytų dokumentų. Skirtingas pašalpų išmokėjimo laikas trukdo planuoti šeimos išlaidas ir rodo nepagarbų požiūrį į žmones – jie neinformuojami: „Tas pašalpas moka tai 12 dieną, tai 18, tai 25, nesuprasi. Anksčiau mokėjo 12 visą laiką, tai įpranti ir gerai, po naujų metų pradėjo 18, tai žinot, penkios plius dienos ir dar po švenčių“ (Dalia).

Sunkiomis sąlygomis gyvenančios moterys lankosi įvairiose socialinėse agentūrose. Kai kurios jų taiko moterims nepriimtinus paramos teikimo metodus. Ilgos eilės prie dalijamos duonos arba kitos paramos tampa kovos už būvį lauku, ir kartais moterys pasirenka geriau alkti, nei jaustis nužmogintomis eilėse:

„Kai jau dalindavo tuos talonus, tai kartais galvodavai, geriau jau apsisuksiu ir eisiu namo… Visai nekreipdavo dėmesio ar tu nėščia, ar su vaiku stovi. Kildavo baisiausias triukšmas – ką čia mes per naktį eilę užsiėmę, o čia be eilės ateina. Ir svarbiausia rėkdavo ne tie, kurie eilės gale, bet kurie pačioj pradžioj. Nu jie tikrai gaus“. (Toma).

5.2.3. Informacijos poreikiai Analizuojant moterų informacijos poreikius, buvo išskirti šie pogrupiai: informacija apie

socialines garantijas ir įvairias klientėms svarbias organizacijas, informacija apie motinystės įgūdžius: nėštumą, vaiko vystymąsi, žindymą. Atliekant tyrimą, paaiškėjo informacijos, kaip įgalinančios priemonės, reikšmė. Turinčios informacijos apie joms teikiamas paslaugas res-pondentės geriau orientavosi situacijoje, pasinaudojo visais įmanomais paramos šaltiniais. Mažiau informuotos moterys jautė didesnį nerimą ir buvo sutrikusios: „nežinai, kuo gali padėt, ar gali padėt ar ne, tai ir neprašai, nežinai ko prašyt“ (Danguolė).

Dalies respondenčių informaciniai poreikiai kyla iš jau minėtų šeimos problemų. Skur-das, alkoholizmas, smurtas verčia moteris kreiptis į visas joms žinomas paramos organizaci-jas. Beveik visos klientės aktyviai naudojosi kitų paramą teikiančių organizacijų paslaugomis:

„Žinau, kad samariečiai duoda (duonos), bet kokios ten eilės… Visą naktį žmonės lau-kia, tai kaip aš su savo mažiukais. <…> Buvau ir Carite, bet sakė eik į savo parapiją. Tai aš ir


einu trečiadieniais (į parapiją): aš nunešu rūbelius ir iš jų gaunu. <…> anksčiau tai iš Prisikė-limo bažnyčios tokia stambi moteris Vitalija (padėdavo). Tai ten ir rūbų duodavo, ir maisto“ (Dalia).

Kai kurios respondentės apie socialinės paramos tinklą sužino iš Krizinio nėštumo pro-gramos darbuotojų. Diana teigia nesuprantanti, kodėl nevyksta socialines paslaugas teikian-čių organizacijų informaciniai mainai: „dėl šitų pašalpų tai Jurga (programos darbuotoja) pa-sakė. O apskritai, tai apie pašalpas, kas žmogui priklauso, tai kažkaip niekas nepasakoja. Galėtų pasakyti, kad ir vaikų teisėj (VTAT): jums priklauso… Ar laikraščiuose galėtų būti pa-rašyta. Nesuprantu, kodėl visi viską slepia“ (Diana). Dažniausiai informacijos trūkumą jaučia, lyginant su kitomis, santykinai geriau gyvenančios respondentės, kurių namuose „ant kruopų dar užtenka“: „Jurga man sakė, kur kokia parama yra: kad čia į Carito vaistinėlę galima nueiti vaistų, o jei visai bus sunku, duonos pas samariečius ar košės pas krišnaitus. Jie čia netoli nuo mūsų įsikūrę, bet nėjau“ (Nomeda). B. Comptonas ir B. Galaway (1984), nagrinėdami socialinio darbuotojo vaidmenis, pažymi informatoriaus vaidmenį, padedančio klientui rasti ir pasinaudoti aplinkoje esančiais ištekliais. Negalėdamos patenkinti kai kurių klientų poreikių ir nukreipdamos į kitas paslaugas teikiančias organizacijas, Krizinio nėštumo programos socia-linės darbuotojos atlieka siuntimo paslaugas, taip suteikdamos galimybę moterims gauti visą įmanomą pagalbą.

Informacija apie nėštumą ir vaiko priežiūrą buvo reikalinga beveik visoms responden-tėms. Kai kurioms moterims motinystės įgūdžių formavimo poreikius suformavo disfunkcinės pirminės šeimos įtaka bei tinkamų vaidmenų nebuvimas. Moterys, neišreiškusios šios infor-macijos poreikio, teigia, kad materialinė arba emocinė situacija buvusi tokia komplikuota, kad apie nėštumą nebuvo kada galvoti:

„Dabar va skaitau apie knygą apie vaikų auklėjimą. O tada man visai nereikėjo. Labiau rūpėjo, ką pavalgyti ar apie bėdas pasikalbėti“ (Diana).

Moterys, kurios kreipėsi į programos vykdytojus augindamos ne pirmą vaikelį, pasa-koja, kad su pirmaisiais vaikais turėjusios vargo: „nes nebuvo kam paaiškint“, o vėliau mo-kėsi iš patirties: „antras nuo pirmo, trečias, o ketvirtas tai jau visai lengva“ (Vilma). Tačiau buvo moterų, kurios ir ne pirmą vaikelį augindamos stokojo informacijos poreikių apie nėš-tumą ir jo eigą. Analizuojant tyrimo duomenis paaiškėjo, kad keturios moterys iš 10 iki penkto nėštumo mėnesio nežinojo ir nejautė, kad laukiasi. Trys respondentės tuomet laukėsi pirmo vaikelio, viena – penkto. Šie skaičiai verčia pamąstyti, kaip priartinti prevencines edukacines nėščiųjų programas prie skirtingų nėščiųjų situacijų:

„Moterų konsultacijos tada nelankiau, ir kaip pirmas vaikas, tai net nejutau, kad aš nėš-čia, visai… Ir po to pradėjo jau vandenys bėgti, o aš parduotuvėj tada buvau. Spėjau pa-rduotuves aplakstyti su tašėm ir galvojau, kad man kažkas su pūsle blogai. Sakiau jau eisiu ant kitos dienos pas gydytoją, kad pažiūrėtų man tą pūslę, o pasirodo, kad jau parduotuvėj pradėjau stenėt. Tai man paskui parduotuvėj greitąją iškvietė ir prasidėjo jau tas gimdymas“ (Silva).

Pirmo vaiko besilaukiančios moterys sakė ypač stokojusios žinių apie nėštumą. Kot-ryna, tapusi mama 16 metų, pasakoja, turėjusi daug ruoštis ir išmokti. Mergina teigė, kad jai didžiausią įspūdį lankantis programoje paliko paskaitos apie žindymą:

„Man keisčiausia buvo, kai mums rodė visoms, kaip tas vaikas žindomas. <…> ten buvo gyvas vaikas. Po to keista, kad su lėlėm reikėjo mokytis“ (Liepa).

Respondentė dalijasi, kad, nepaisant visų jos lankytų paskaitų, gimus vaikui jos pagrin-dinė problema buvo išmokyti dukrytę žįsti:

„Buvo sunkiausia, kad vaikas nevalgė, o aš matau, kad nori valgyt, o nemoka. Aš gal-vojau, kad vaikas pats kažkaip turi maitintis, o ne čiurkšlę jai leisti. Tai va dėl to labai pergy-venau. Labai daug verkiau. Kažkur tik po penkių parų pradėjo“.

Net ir ne pirmą kartą gimdžiusios moterys pabrėžė, kad Krizinio nėštumo programoje išmoko žindyti. Vyresnių vaikų nemaitinusios moterys, bendraudamos su darbuotojomis, keitė savo požiūrį į žindymą ir tai atsispindi jų pasakojimuose:

„Kaip gimė Brigita, tai galiu pasakyt sąžiningai, kad nelabai norėjau mergaitei ir krūtį duoti. Nes pradėjo man skaudėti tą krūtį, nučiulpdavo man labai. O dabar nors ir nučiulpia

Mokslo darbai 75

vaikas, bet aš vis tiek jam duodu. Pasikeitė man (nuomonė), vien dėl programos ir pasikeitė“ (Silva).

Moterys skirtingai suvokia žindymo pranašumus: vienos pastebi maitinimo krūtimi įtaką fizinei sveikatai: „devynis kilogramus sveria“, kitos pabrėžia materialinę naudą ir patogumą: „pamaitinai, nei virt reikia, nei buteliukų plauti, šiltas. Be to, svarbiausia – pirkt nieko nerei-kia“. Trečios pabrėžia dėl žindymo užsimezgusį stiprų ryšį su vaiku. Kūdikio maitinimas tie-siogiai siejasi su motinos ir kūdikio santykiais, tai dviejų žmonių meilės santykio konkreti iš-raiška. Visais laikais sveikai gyvenanti motina kūdikio maitinimą suvokė kaip savo ryšį su kū-dikiu. Kai kurios respondentės pabrėždamos Krizinio nėštumo programos įtaką jų sėkmin-gam žindymui piktinasi, kad kitos su pagimdžiusia moterimi susijusios įstaigos nesirūpina, kad moterys žindytų sėkmingai ir ilgai:

„Darbuotojos iš karto pasakė: neteisingai krūtį ima. O man kas keista buvo, kad niekas nepasakęs, niekas. Tai man atrodo tokiose klinikose galėtų ateit ir pažiūrėt kaip tas vaikas valgo, perspėt. Ir ne vienai man taip, ir tai mano draugei negerai ėmė. Man atrodo daugumai moterų taip yra. Po to kai mus mokino, tai dar viena buvo su ta pačia bėda. Ta lūpa neat-vėpta, negerai paima tą krūtį ir po to nepavalgo. Čia lyg ir smulkmena gaunasi, bet jei dau-gumai taip yra, tai man atrodo tas dalykas turėtų būt kažkur užakcentuotas tvirčiau, pabrėž-tas“ (Danguolė).

Krizinio nėštumo programos darbuotojos palaiko palankios motinai ir vaikui bendruo-menės kūrimą, rūpindamosi nėščiąja bei skatindamos ir mokydamos ją žindyti. Darbuotojos sakosi pastebinčios moterų pastangas ir norą žindyti ir matančios, kaip žindančios motinos tuo džiaugiasi ir didžiuojasi:

„Kai kurios iš pradžių gana neigiamai būna nusiteikusios. Bet po truputį kalbini, pasa-koji, kaip tai naudinga tiek motinai, tiek vaikui… kai kuriom tai būtinai reikia akcentuoti, kad nieko nekainuoja ir labai patogu. O paskui matai, kad žindo čia, laukdamos konsultacijos ir net matai, kad jos tuo didžiuojasi“ (programos darbuotoja Jurga).

Žinių apie nėštumą ir vaiko priežiūrą, žindymą suteikimas parodo socialinio darbuotojo – mokytojo vaidmenį. Įgytos žinios tarnauja įgalinimui – moterys džiaugiasi, galėdamos pa-čios rūpintis savo vaikais. Pajėgumo tvarkytis savarankiškai suvokimas bei moters svarbos vaikams pajutimas sudaro sąlygas klienčių savivertei augti.

Beveik visos respondentės pabrėžė vaikų prisirišimą prie jų, dalyvavimą kasdienėje moters veikloje:

„Net ir miegu su vaikais. Jie net nepasidalina, vieną dieną viena (dukra) nori gultis, kitą dieną jau kita nori su manim gultis“ (Silva).

Suprasdamos gimtos šeimos įtaką vaikams, moterys išgyvena, kad vaikai mato jų ne-pavyzdinius santykius su vyrais, ir baiminasi, kad tai nesikartotų jų šeimose:

„Neleisiu aš jam (vyrui) taip su manim elgtis. Po to, sako, ir vaikai taip elgsis. Mano Mindaugėlis jau didelis (antras vaikas, 11 metų). Viską mato ir supranta“ (Rosita).

Dvi respondentės sakėsi nesusitvarkančios su savo vaikais ir nežinančios, ko imtis, nes mušti arba „nenori“, arba „nepajėgia“. Šioms moterims buvo pasiūlyta ateiti į Kauno arki-vyskupijos šeimos centre vykstančią savitarpio paramos tėvystės įgūdžių grupę.

5.2.4. Emociniai poreikiai Kaip jau buvo minėta, respondentės, kreipdamosi į programą, dažnai pirmiau išsako

materialinius poreikius. Materialinių poreikių pabrėžimas rodo, kad pirmiausia moterys pro-gramą vertina kaip materialinių poreikių tenkintoją: „atėjau, paprašiau pagalbos ir teikė. Ten davė drabužėlių, kelis kartus pampersų gavau, va vežimėlį davė, tikrai gerai, patiko man. <…> Man atrodo: ateini, pasakai ko reikia, tau pasako ar gali padėt ar ne, ir eini sau, ko ten ilgai sėdėt“ (Liepa). Kai kurios respondentės pasilieka materialinės paramos gavėjomis. Danguolė pabrėžė, kad „nenorėjo užkrauti problemų svetimam žmogui“. Tyrimo interviu su pastarąja respondente užtruko apie tris valandas, visą pokalbį klientė vedė pati, daugiausia dėmesio skirdama santykiams su vyru bei iš jų kylantiems išgyvenimams aptarti, todėl galima būtų tikėtis, kad ir socialinio darbo su darbuotoja proceso metu klientė dalydavosi jausmais ir


išgyvenimais, tik pati to nepabrėžė. Programos darbuotojos teigia, kad pagalbos procesas rengiamas pagal moters poreikius: į Krizinio nėštumo programą moterys kreipiasi savanoriš-kai. Susitikimų metu analizuojamos ir sprendžiamos atskleistos problemos. „Kažkokio uni-versalaus darbo modelio, kad pirma sprendžiamos tos, o vėliau tos problemos, nėra. Moterys pačios nusprendžia, kokias temas nori liesti, o ko ne. Jei moteris nenori ar nepajėgia anali-zuoti savo problemų, ten ir sustojam, nes svarbiausiai, kad ji jaustųsi saugi“ (socialinė dar-buotoja Jurga).

Kitos tyrime dalyvavusios respondentės, sulaukusios paramos, patenkinusios minima-liausius materialinius poreikius, užmezga artimesnius santykius su darbuotojomis:

„Aišku, patį pirmą kartą sunkiau buvo ir išsipasakoti, daugiau Jurga klausinėjo, reikėjo jai atsakinėti. O po to kažkaip nebuvo jokio barjero, kažkaip net palengvėdavo – žmogui išsi-pasakoji, tarsi akmuo nuo krūtinės nukrenta. Nors tave gali tik moraliai paremti, vis tiek pa-lengvėjimas“ (Toma).

Palaikydamos artimą ryšį su programos darbuotojomis, klientės sprendžia įvairiausias problemas:

„Apie viską (kalbėdavom). Kažkaip Jurgai viską gali pasakyti – ir kaip su vaikais sekasi, kokios problemos, ir kad vaikui batų, rūbų reikia – viską“ (Vilma).

„Apie problemas (kalbėdavom). Kad man sunku, kad nėra pinigų, kad mane tas brolis nervina, kad aš labai jautri, kad man stokoja pagarbos“ (Nomeda).

Beveik visos moterys pabrėžė po „išsikalbėjimo“ ateinantį palengvėjimą: „nu, žinokit aš kitąkart kai ateinu, tai man, žinokit, net nesinori eit namo. Ir išeini paskui iš jos kažkaip su šypsena“ (Rasa).

Respondentės pasakoja, kad tik iš pradžių į programos darbuotojas žiūri kaip į „dar-buotojus“, o vėliau bendrauja kaip su draugu arba artimuoju: „iš pradžių tai labiau žiūrėjau į ją, kaip į oficialią darbuotoją, po to tai labai susidraugavom“ (Diana). Moterys skirtingai priima programos darbuotojas, vienos sulygina jas su motinomis, kitos – su seserimis, trečios – su draugėmis. Iš moterų pasakojimo matyti, kad programos metu darbuotojos užėmė svarbią vietą jų gyvenime:

„Aš su Jurga galėdavau pasikalbėt ne taip kaip su darbuotoja, o kaip su kokia sese. Net su savo systra, tikra aš negalėdavau pasikalbėt iš dūšios. O su Jurga – viską. Man va tas malonus dalykas, kad va toks yra darbuotojas. Aš ir buvau susigraudinus, ir verkiau viską, bet yra, supranti, daug kas yra išsikalbėjimas. Ir jinai daug ką paaiškina, ne tik kad va čia eit pagal programą, bet jinai, žinok, iš dūšios daug ką paaiškina“.

Net keturios respondentės atsakydamos į klausimą, kas jas nustebino dalyvaujant pro-gramoje, pabrėžė, kad labiausiai stebėjosi darbuotojų požiūriu, dėmesiu ir šiltumu joms:

„Pats pirmas kartas – atėjus taip priėmė, atrodo kaip pažįstamą žmogų. Taip labai šiltai kažkaip. Jau vien tai kažkaip nuteikia“ (Toma).

Respondentės, palaikiusios santykius su kitomis socialines paslaugas teikiančiomis or-ganizacijomis, lygina jas su Krizinio nėštumo programa:

„Taip, tai iš tiesų pirma įstaiga, kur taip žmoniškai pasikalbi, tave išklauso. Aš per daug perėjau, tai čia tikrai ir maloniai priima, ir laiko randa, ir padeda kuo gali, ir dabar norisi čia ateit ir pabendraut“ (Diana).

Programos darbuotojos, kalbėdamos apie emocinius moterų poreikius, pabrėžia pa-grindinį Krizinio nėštumo programos uždavinį – palaikyti moteris. Kartais šis palaikymas virsta išbandymu nusistovėjusioms programos taisyklėms, nors visais būdais ribos bando-mos apsibrėžti: skelbiamos darbo valandos, su moterimis iš anksto tariamasi dėl joms pato-gaus laiko, paskirta valanda užrašoma lapelyje, klientės dažnai ateina ne „savo“ laiku. Atsi-žvelgdamos į specifinį klienčių bruožą – silpną ribų pojūtį, nesusiformavusį dėl disfunkcinės pirminės šeimos įtakos, bei vėlavimus, natūraliai atsirandančius auginant mažus vaikus, dar-buotojos priima klientes, atėjusias ne laiku. Tai kartais sugriauna programos dienotvarkę, bet darbuotojos priverstos su tuo susitaikyti:

„Yra nemažai dalykų, kuriuos tiesiog reikia priimti atėjus dirbti į Krizinio nėštumo pro-gramą. Ribų nejautimas yra šių moterų bruožas, ir arba tu su tuo susitaikai ir dirbi, arba… Nors susitaikyti kartais labai sunku ir tai pareikalauja daug jėgų“ (programos darbuotoja Jurga).

Mokslo darbai 77

Šilti respondenčių santykiai su programos darbuotojomis turėjo įtakos ir moterų apsi-sprendimui dalyvauti tyrime. Visos tyrimui pagal sąrašą atsitiktinai atrinktos baigusios Krizinio nėštumo programą respondentės sutiko duoti interviu: „Jurga sakė, kad Jūs norėsit kai ko paklausti. Gerai, juk neskaudės…“ (Diana). Eidama rinkti duomenų, autorė nesitikėjo būsianti moterų sutikta palankiai, tačiau po 8 interviu paaiškėjo, kad vizitą į jų namus arba pakvietimą į Krizinio nėštumo programos patalpas moterys suprato kaip rūpinimąsi jomis ir po progra-mos pabaigos: emocinį jų palaikymą bei įvertinimą. Aplankytos namuose moterys džiaugėsi vizitu ir dėmesiu:

„Tai Jums ačiū, kad aplankėt, ir už lauktuves. Nepamirškit mūsų, gal ir kitą kartą ateisit“ (Dalia).

„Man, žinok, net linksmiau, kai ateina kas. O taip sėdi namie su vaikais, tai man net kažkaip liūdna, kai nieks neateina“ (Vilma).

K. Kirst-Ashman (1993) pabrėžia, kad socialinis darbuotojas, lankydamasis klientų na-muose, gali surinkti svarbią informaciją, kurios neįmanoma gauti agentūroje. Apsilankęs na-muose socialinis darbuotojas gali padėti geriau įvertinti situaciją, užmegzti stipresnį ryšį su klientu.

5.3. Respondenčių pasiūlymai programai Analizuojant surinktus duomenis paaiškėjo, kad daugelis moterų patenkintos programa

ir džiaugėsi savo dalyvavimu. Iš klienčių pasakojimų matyti, kad kai kurios moterys supranta bendrąją programos koncepciją – visapusiškai rūpintis nėščiąja. Tai rodo Vilmos vertinimas:

„O žinok kiek iš internato išeina našlaičių, kiek motinų neturi. Pagalvok, tos motinos ge-ria, vaikus varo parsidavinėti, taigi nėra kam paaiškinti. Todėl ir reikalingos kaip jūsų tokios programos, kur paaiškina. Ir gimdo dabar trylikos metų, keturiolikos. Kuo tolyn, tuo jaunyn“ (Vilma).

Tačiau kartais interviu metu, nepaisant užmegzto ryšio, buvo matyti, kad moterys abe-jojo, kaip atsakyti. Iš surinktų duomenų galima tik konstatuoti, kad kai kurios moterys neiš-drįso išsakyti savo nuomonės: „Jūs man pasakykit, ką man kalbėti, kad Jums gerai būtų“ (Rosita). Galbūt nenorėdamos prarasti gaunamos paramos respondentės bijojo kritikuoti, to-dėl atliekant tolesnį programos vertinimą reikėtų atsižvelgti, kaip motyvuoti moteris pasakyti savo nuomonę. Kai kurios moterys prieš atsakydamos pasiteirauja, ar galima kritikuoti, ir net gavusios patvirtinimą savo teise nepasinaudoja:

„E: O gal prisimenat, kas nustebino ar buvo keista lankantis programoje? L: Gerąja ar blogąja prasme ? E: Ir ta, ir ta. L: Ne, kad taip nustebintų, tai ne. Gerai, kad kas rūpinasi tom nėščiom ir vaikais. Va ir

vežimėlį gavau, ir kai reikėjo gultis į ligoninę ir pampersų“ (Liepa). Dauguma respondenčių materialine parama buvo patenkintos. Įdomu tai, kad respon-

dentės, paklaustos apie materialinę paramą, atsako tarsi pateikdamos ataskaitą: išvardyda-mos viską, ką gavusios ir dar atsiprašydamos, jei ką pamiršusios, tik pabaigoje pateikdamos santūrų įvertinimą. Tai leistų daryti išvadą, kad moterys jaučia turinčios „atsiskaityti“ už gautą paramą: „gavau kruopų, aliejaus, miltų... Aha, dar maistelio, pampersų ir vitaminų, ir sau, ir vaikams. Viskas gerai buvo. Dar davėte dvi antklodes“ (Rosita). Respondentės džiaugėsi drabužėliais, vaiko priežiūros reikmenimis, vitaminais. Kai kurios moterys pageidautų specia-lizuotų vitaminų: „gal dar kokios geležies nėščioms būtų gerai. Ar šiaip dar ko vitaminizuoto. Aš tai labai ilgai kraujavau po gimdymo. Matyt labai išsekęs organizmas buvo“ (Diana).

Dėl maisto produktų respondentės pasiūlymų nepateikė. Pirmoji kalbinta moteris teigė esanti patenkinta tuo, ką gauna: „viskas gerai, ką duoda šiais laikais“ (Rosita). Kitų respon-denčių apie konkrečius maisto produktus nebesiteirauta. Vienas iš būdingiausių skurde gy-venančių žmonių bruožų yra negalėjimas pasirinkti. Įpratusioms prie minimumo moterims su-sidūrus su pasirinkimo laisve sunku apsispręsti, nes namuose dažniausiai stokoja daugelio dalykų, todėl sudėtinga išrinkti vieną (Dolgoff, 1980).


Dalis moterų pageidautų gauti daugiau sauskelnių – jos palengvina vaikų priežiūrą. Ypač tai aktualu auginančiosioms kelis vaikus. Tačiau sauskelnės programos darbuotojų pri-skiriamos prabangos prekėms ir dedamos tik į kūdikio kraitelę, kad moterys turėtų gimdymo namuose ir kitais atvejais, kai moteriai tenka gultis į ligoninę: „kai reikėjo gultis į ligoninę ir pampersų gavau“ (Liepa). Šia taisykle darbuotojos stengiasi išvengti paternalizmo. Taip pat stengiamasi, kad programoje teikiama parama būtų adekvati programos materialiniams iš-tekliams ir neiškreiptų klienčių poreikių jų realioms situacijoms. Kartais iš klientės pasakojimo matyti, kad situacijose, kai moteris negali skalbti dėl ligos, sauskelnės tampa būtinybe, užtik-rinančia gerą kūdikio savijautą, ir programos biudžete reiktų numatyti tokius išskirtinius atve-jus:

„Jei pampersų būtų daugiau, tai tikrai, man mano atžvilgiu būtų labai gelbėję, nes aš skalbt negaliu (dėl rankų sąnarių ligos). Nes jie labai brangūs, tai labai jau būtų didelis pliu-sas iš materialinės pusės. Tada galėtum valgyti daugiau nusipirkti“.

Nežindančios moterys pageidautų maistelio kūdikiams, bet programos darbuotojos ne-beteikia šios paramos, turėdamos uždavinį motyvuoti klientes žindyti.

Dvi respondentės išsakė poreikį laikinam būstui, kurio programa, net naudodamasi vi-sais vidiniais bei kitų bendradarbiaujančių organizacijų ištekliais, nebuvo pajėgi patenkinti:

„Buvo tokia labai sunki situacija. Nieko neturėjau. Kaip ant plauko kabojau – nei buto, nei pinigų, kaip čigonė. Net valgyt neturėjau. <…> buvau užsiėmusi kambarį savavališkai, to-kiame name, kur savivaldybei priklauso. <…> Tai apsigyvenau su Gryta (8 metų dukra) ir su pilvu“ (Diana).

Krizinio nėštumo programa savo reklaminiame lankstinuke praneša, kad teikia pagalbą – randa laikiną gyvenamąją vietą. Krizinio nėštumo programos vykdytojai bendradarbiauja su Kauno kartų namų, kurie turi 7 vietas nėščioms moterims arba moterims, turinčiomis vaikų, vykdytojais. Tačiau pagal Kartų namų nuostatus apgyvendinamos tik našlaitės, todėl ši res-pondentė negalėjo ten apsigyventi. Laikinai prisiglausti tikėjosi ir Danguolė, norėdama pasi-slėpti su vaikais nuo smurtaujančio ir geriančio vyro: „gal daugiau tikėjausi, galvojau, kad yra kažkas tokio, kaip Vilniuj yra (Motinos ir vaiko namai), o Kaune tai niekur moteris negali pasi-dėti su savo vaikais. Kaip yra vaikams „Pastogė“, vaikai kurie kenčia gali ten pagyventi, o moterims tai nėra“ (Danguolė). Kaune esantis Moters krizių centras apgyvendina tik moteris be vaikų (Paslaugos vaikams ir jų šeimoms, 1999). Todėl šios moterys, kalbinamos apie savo pasiūlymus programai, sakė: „būtų gerai, kad turėtumėt kokius nakvynės namus. Pri-imtumėt laikinai tuos, kurie neturi“ (Diana). Dažnai moterys vis dėlto supranta, kad Krizinio nėštumo programa neturi išteklių patenkinti būsto poreikį ir įvertina darbuotojų pastangas: „tai jinai (programos darbuotoja Jurga) gi patalpų neturi ir namų nedalina, bet šiaip visada arba-tos ir pavalgyt duodavo“ (Diana).

Interviu pabaigoje moterų būdavo teiraujamasi, ar nenorėtų ko paklausti. Iš kai kurių moterų klausimų dar kartą matyti Krizinio nėštumo programos, kaip materialinės paramos teikėjos, vaidmuo bei nepakankamai gera baigusių programą klienčių materialinė padėtis.

„Gal turit tokių barškaliukų ant vežimo, norėčiau Gabijai (5 mėnesių dukrelė) pririšti?“ (Rosita).

„Gal dabar turit rūbelių, norėčiau vyresniosioms pasižiūrėti?“ (Danguolė). Analizuojant likusius moterų pasiūlymus, visus juos būtų galima priskirti klienčių pagei-

daujamoms tęstinėms paslaugoms. Šešios respondentės interviu metu teigė, kad ir pasibai-gus dalyvavimo Krizinio nėštumo programoje laikui (kai vaikui sueina šeši mėnesiai) norėtų toliau lankytis. Keturios moterys kalbėjo apie reikalingą tolesnį palaikymą per individualias konsultacijas:

„Pasikalbėt nueičiau ir dabar, nes čia vienas su tais vaikais tai labai pavargsti. Morališ-kai labai sunku, čia jie pykstasi, čia verkia“ (Dalia).

„Oi žinok, mielu noru (dabar nueičiau). Tai tik darykite ilgesnę ir didesnę. O iki šešių mėnesių, kas čia yra. Labai trumpa. Vėliau ir rimtesnių bėdų būna“ (Vilma).

Iš moterų pasakojimų matyti, kad Krizinio nėštumo programa buvo tapusi dalimi jų kas-dienybės ir dabar moterys jos pasigenda. Kitos moterys teigia, kad joms užtektų ir savitarpio

Mokslo darbai 79

paramos grupės palaikymo, kurioje susitikusios kitas „panašias“ galėtų pasidalyti savo rū-pesčiais ir džiaugsmais:

„Galėtų kiekvienam rajone būti mamų susiėjimai, susirinkimai, gal atsirastų kas lanky-tųsi. Nes būnant tik su vaikeliu, žinoma gera su juo būti, bet norisi kur nors išeiti, ar kažką panašiai“ (Nomeda).

Kotryna net užsimena apie norimą grupės veiklą: „dar norėčiau, kad būtų kokios pa-skaitos tolesnės, kaip tuos vaikus auginti, ko iš jų laukti, kaip juos skatinti ten kažką daryti, atsisėsti ar kitą. Tai va aš tokių norėčiau dalykų“ (Kotryna).

Analizuojant moterų poreikius tęstinėms paslaugoms, galima daryti išvadą, kad dau-gumai moterų baigus lankyti Krizinio nėštumo programą vis dar reikalingas palaikymas. Nors moterys patenkintos dalyvavimu programoje, kai kurios jų jaučia programos įtaką savo gyve-nimui: „aišku, kažką matyt pakeitė, gal dabar to ir nesuprantu, bet turbūt kitaip būtų buvę“ (Diana), tačiau dauguma jų norėtų būti programos dalimi ir toliau. Socialiniams Krizinio nėš-tumo programos darbuotojams reikėtų apsvarstyti, kaip palaikyti programą baigusias moteris, išvengiant per didelės globos. Galbūt į programos žmogiškuosius išteklius, į kuriuos vėl atsi-remiama kuriant savipagalbos grupę, būtų galima įtraukti aktyvias, programą baigusias klientes: „ir dabar norėčiau čia ateiti. Gal galvoju ateiti dabar čia kaip savanorė, juk tikrai svarbų darbą čia žmonės dirba. Aš juk irgi socialinė darbuotoja, dirbau patronažine seserimi“ (Diana).

6. Išvados 1. Pirminės ir dabartinės šeimos krizės – alkoholizmas, skurdas, smurtas, konfliktiški

santykiai šeimose nulemia klienčių poreikį dalyvauti Krizinio nėštumo programoje. 2. Dažniausiai moterys į programos vykdytojus kreipiasi pabrėždamos materialinius

poreikius, rodančius kai kurių bazinių reikmių stoką jų aplinkoje. Materialinės paramos teiki-mas atlieka glaudesnių tarpusavio ryšių užmezgimo funkciją programoje. Gavusios atsaką į materialinius poreikius, klientės kelia socialines, emocines ir psichologines problemas.

3. Tenkindamos klienčių socialinius poreikius, dažniausiai kylančius dėl konfliktų su kitomis socialines paslaugas teikiančiomis institucijomis, programos darbuotojos atlieka ad-vokato vaidmenį, taip padėdamos moterims pasinaudoti egzistuojančiu socialiniu paramos tinklu.

4. Klienčių informacijos poreikis tenkinamas suteikiant žinių apie moterims priklausan-čias socialines paslaugas ir motinystę. Dauguma moterų pabrėžė Krizinio nėštumo progra-mos įtaką jų sėkmingam kūdikio žindymui.

5. Visos emocinius poreikius išsakiusios klientės yra patenkintos konstruktyviais santy-kiais su darbuotojais, kurių padedamos moterys sprendė aktualias emocines problemas: konfliktiškus santykius namuose, pasitikėjimą savimi. Dauguma respondenčių tyrimo metu atliktą interviu priėmė kaip įvertinimą ir dėmesį bei tęstinės programos paslaugas.

6. Krizinio nėštumo programa individualiai tenkina klienčių poreikius, teikdama kiekvie-nai moteriai reikalingą pagalbą.

LITERATŪRA

1. Compton B. ir Galaway B. Social Work Processes. (6th ed.). – Iliniois: Brooks/Cole Publishing Company, A division of International Thomson Publishing Inc. 1999.

2. Dolgoff R., Feldstein D. Understanding social welfare. – New York: Harper and Row Publishers. 1980.

3. Kipli S. Kūdikio žindymas. – Kaunas: Farmacija, 1993. 4. Kirst-Ashman K., Hall G. Understanding Generalist Practice. – Chicago: Nelson – Hall Publishers.

1993. 5. Lietuvos Respublikos šeimos teisė. – Vilnius: Saulužė, 2001. 6. Loeschen S. Systematic Training in the Skills of Virginia Satir. – Brooks/Cole Publishing Company.

1985.


7. Myers D. G. Psichologija. – Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2000. 8. Payne M. Modern Social Work Theory. A Critical Introduction. (2 nd. ed.). – Chicago: Lyceum

books, INC. 1991. 9. Paslaugos vaikams ir jų šeimoms. – Kaunas: Gabijos spaustuvė, 1999.

10. Patton M. Q. Qualitative Evaluation Methods and Research Methods. (2 nd. ed.) – California, 1990.

11. Pranešimas apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje. – Vilnius: Jungtinių Tautų vystymo programa, Socialinės politikos grupė, 2001.

12. Lietuvos statistikos metraštis. – Vilnius: Statistikos departamentas prie Lietuvos Respublikos Vyriausybės, 2000.

13. Woititz J. G. Suaugę alkoholikų vaikai. – Kaunas: Dargenis, 1999.

VERIFICATION OF RESPONDING CLIENTS NEEDS IN THE CRITICAL PREGNANCY PROGRAMME Elina Jackienė Mykolas Romeris University Summary There are many changes in today’s Lithuanian family: people are getting married elder, elder

women bears, more couples live not married, number of children born in not registered families grows, which according to the results of different researches are less stabile and sense of duty to grow the children in these families are not so strong. The birthrate is falling down. The main reasons of these changes are social economical alterations.

There are a number of the different types of the organizations, which offer services for the pregnant women, but mostly not for those who are in the crisis due to the pregnancy and difficult social economical situation. These women are not able to afford payable services and needs immediate intervention and help.

In this aspect, pregnant women in economical and emotional crisis form the social group which needs urgent analysis and support.

The Critical Pregnancy Programme is the only one in Lithuania, which provides free complex services to the pregnant women in crisis. In order to identify the real needs of the clients and to assure the right services, it is necessary to be engaged in the researches.

The main aim of the article is to present analysis of the clients of the Critical Pregnancy Programme in their needs to the programme aspect and to verify how the Programme meets them.

It was analyzed the clients’ native families, their environment and opinions in order to better understand what is expected from the Programme and to reach the aim.

Also the analysis of the Critical Pregnancy Programme itself was executed. It was identified the rendered services, gathered Programme staff opinions and practice.

Considering the above, the number of the conclusions were established which are presented in the article.

Keywords: pregnant in crisis, material, informational, social, emotional needs, verification of the needs responding.

Mokslo darbai 81

III. SOCIALINIS UGDYMAS NEPILNAMEČIŲ TEISĖS PAŽEIDĖJŲ IR VIDURINIŲ MOKYKLŲ

MOKSLEIVIŲ POŽIŪRIO Į VAIKO TEISES LYGINAMOJI ANALIZĖ Dr. Vilma Živilė Jonynienė Mykolo Romerio universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Socialinio darbo katedra Valakupių g. 5, 10101 Vilnius Telefonas +370 5 274 06 37 Elektroninis paštas [email protected] Rolanda Černiauskienė Kauno nepilnamečių tardymo izoliatorius – pataisos namai Technikos g. 12, 3031 Kaunas Telefonas (827) 45 17 87 Elektroninis paštas [email protected] Pateikta 2004 m. vasario 20 d. Parengta spausdinti 2004 m. spalio 29 d.

Santrauka Straipsnyje pateikiamo empirinio tyrimo tikslas – tiriant nepilnamečių teisės pažeidėjų ir viduri-

nių mokyklų moksleivių požiūrius į vaiko teisių realijas įvairiose aplinkose, atskleisti nusikaltusių jau-nuolių specifinius poreikius ir problemas vaiko teisių atžvilgiu. 1998 metais, naudojantis tarptautinio vaikų teisių tyrimo klausimynu, sudarytu iš 21 klausimo, atspindinčio pagrindines JT vaiko teisių konvencijos temas (Parengtą ISPA – International School Psychology Associaltion), apklausti 607 16–18 metų Lietuvos moksleiviai. 2002 metais naudojantis tuo pačiu klausimynu apklausti 104 Kauno auklėjimo darbų kolonijos auklėtiniai, pareiškę ir savo nuomones vaiko delinkventinio elgesio prevencijos klausimu. Tyrimo rezultatai rodo, kad nuteisti paaugliai neadekvačiai vertina savo teisių įgyvendinimo situaciją namuose – ją idealizuoja. Labiausiai ir išskirtinai, lyginant su eiliniais mokslei-viais (p<0,01), ADK vaikinai vertina teisę būti su žmonėmis, kurie myli ir rūpinasi jais. Jie kur kas mažiau (p < 0,01) reikšmės teikia savo dalyvavimui ir informacijos pasiekiamumui, t. y. tiems esmi-niams dalykams, kurie laiduoja asmenybės sėkmingą raidą šiuolaikinėje demokratinėje, žinių visuo-menėje. Nusikaltimų prevencijai, ADK bausmę atliekančiųjų manymu, svarbiausia yra: tėvų bendra-vimas su vaiku; aiškūs reikalavimai ir kontrolė; užimtumas nuo mažens; gyvenamos vietos kaita pa-gal poreikį, pasitariant su vaiku.

Pagrindinės sąvokos: vaiko teisės, nepilnamečiai teisės pažeidėjai, moksleiviai, auklėjimo darbų kolonija, nusikaltimų prevencija.

Įžanga

Moderni nepilnamečių justicijos strategija grindžiama pagarba žmogaus teisėms, vaiko teisių pripažinimu kiekvienam vaikui, įskaitant ir nepilnamečius teisės pažeidėjus, stipria ori-entacija į vaiko geriausius interesus, suvokiant tai ne vien kaip lygių galimybių sudarymą, bet

mailto:zivilejon@takas



ir kaip nelygių galimybių kompensavimą (JT,1989; JT1985; JT1990a; JT 1990b; JTVP1999 ir kt.). Pagrindiniu nepilnamečių justicijos tikslu tampa ne baudimas už padarytus nusižengi-mus, bet nepilnamečių teisės pažeidėjų reabilitacija, resocializacija ir pataisa (JTVP, 1999).

Kiekviena vaikų politikos strategija arba teisinis aktas apima svarbiausius Vaiko teisių konvencijoje išsakomus elgsenos vaiko atžvilgiu principus: nediskriminavimo, geriausių vaiko interesų, gyvybės ir raidos bei vaiko dalyvavimo sprendžiant su juo susijusius klausimus. Si-ekiant įgyvendinti vaiko dalyvavimo principą, tarptautinių ekspertų rekomendacijos pabrėžia vaikų sampratų apie jų pačių situaciją tyrimų svarbą vaikų politikos plėtojimui ir tobulinimui.

Taigi nepilnamečių teisės pažeidėjų reabilitacijos ir teisės pažeidimų prevencijos tiks-lais reikšminga įvertinti nusikaltimus padariusių jaunuolių sampratas ir patirtį, susijusią su vaiko teisėmis šių sampratų ir patirčių specifiškumus lyginant su socialių jaunuolių atitinka-mais duomenimis.

Tyrimo tikslas – tiriant nepilnamečių teisės pažeidėjų ir vidurinių mokyklų moksleivių požiūrius į vaiko teisių realijas skirtingoje aplinkoje, atskleisti nusikaltusių jaunuolių specifi-nius poreikius ir problemas atsižvelgiant į vaiko teises.

Tyrimo objektas – 15–18 metų nepilnamečių teisės pažeidėjų ir vidurinių mokyklų moksleivių požiūris į vaiko teisių reikšmę ir raišką namuose, mokykloje, ADK.

Tyrimo uždaviniai: 1. Tirti ir lyginamuoju aspektu analizuoti 15–18 metų nepilnamečių teisės pažeidėjų bei

vidurinių mokyklų moksleivių požiūrį į vaiko teises: jų reikšmę ir įgyvendinimą arti-miausioje vaiko aplinkoje: namuose, mokykloje.

2. Išsiaiškinti, kurios vaiko teisės išskirtinai reikšmingos ir probleminės nepilnamečiams teisės pažeidėjams.

3. Palyginti auklėjimo darbų kolonijos vaikinų ir eilinių mokyklų vaikinų bei merginų po-žiūrį į vaiko teisių svarbumą.

4. Nustatyti, kokios vaiko teisės mažiausiai garantuojamos auklėjimo darbų kolonijoje. 5. Apibendrinti nuteistų nepilnamečių sampratas apie auklėjimo taktikas šeimoje, sie-

kiant, kad vaikas nenusikalstų. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros analizė; dokumentų analizė; metaanalizė, anke-

tinė apklausa, statistinė duomenų analizė (taikytas SPSS paketas); lyginamoji analizė (tai-kytas one–way ANOWA testas), pseudofenomenografinis tyrimas.

Tyrimo metodika ir empirinė bazė Nepilnamečių apklausa vykdyta naudojantis tarptautinio vaikų teisių tyrimo klausimynu,

parengtu 1998 m. ISPA (International School Psychology Associaltion) ir visų projekte daly-vaujančių šalių, įskaitant ir Lietuvą, vietinių koordinatorių bendromis pastangomis.

1998 metais apklausti 607 16–18 metų bendrojo lavinimo, profesinio rengimo mokyklų ir gimnazijų moksleiviai. Mokyklos pasirinktos atsitiktinai iš Alytaus, Kauno, Klaipėdos, Mari-jampolės, Vilniaus apskričių; mokyklų tipai įvairūs: kaimo, miestelio, priemiesčio, miesto. Šiame straipsnyje analizuojami tik 16–18 metų vidurinių mokyklų vaikinų ir atskirai merginų atsakymai į anketų klausimus.

2002 metais apklausti 104 15–18 metų Kauno nepilnamečių auklėjimo darbų kolonijos (ADK) vaikinai. Apklausa buvo atliekama ADK mokykloje, klasėse. Anketą pildyti atsisakė tik vienas nuteistas respondentas. Apklausą ADK atliko šio straipsnio bendraautorė, ADK psichologė Rolanda Černiauskienė.

Respondentams pateikta anketa sudaryta iš 21 klausimo, atspindinčio pagrindines JT vaiko teisių konvencijos temas (egzistencijos teisės, raidos teisės, apsaugos teisės, dalyva-vimo teisės). Respondentai pareiškė savo nuomonę vaiko teisių namuose ir mokykloje klau-simus, o nuteistieji dar ir ADK, įvertindami teisių reikšmingumą ir egzistavimą minėtose aplin-kose 4 rangų skale. Klausimai ir atsakymų skalės pateikti 1 ir 2 lentelėse. Šiame straipsnyje ypač daug dėmesio skiriama nuteistų nepilnamečių atsakymams ir jų ypatumams.

Statistinė analizė. Rinktų uždaro tipo anketų duomenų analizė atlikta naudojant kom-piuterinės analizės sistemą SPSS (Statystical Program for Social Sciences).

Mokslo darbai 83

1 l e n t e l ė . Vaiko teisių tyrime naudotos anketos klausimai

1. Ar suaugusieji teisingai su Jumis elgiasi?

12. Ar turite laiko žaisti ir fantazuoti?

2. Ar sergant Jums suteikiama reikalinga medicinos pagalba?

13. Ar galite dirbti darbą, garantuojantį geresnį gyvenimą jums ir kitiems?

3. Ar suaugusieji išklauso, pataria?

14. Ar mokiniams paaiškinama, kodėl parašytas tam tikras pažymys?

4. Ar jaučiatės apsaugoti nuo situacijų, kurios galėtų įžeisti Jūsų jausmus?

15. Ar suaugusieji skatina Jus gerbti visus žmones, nesvarbu, kokia jų religija, rasė, materialinė padėtis, išvaizda?

5. Ar galite daryti įtaką sprendimams, kurie siejasi su Jumis?

16. Ar turite vietą, kurioje galite pabūti vienas?

6. Ar Jus tenkina mityba? 17. Ar turite vietą, kurioje galite mokytis? 7. Ar jaučiatės apsaugotas/a nuo situacijų, galinčių pakenkti Jums fiziškai?

18. Ar kiti domisi Jūsų gabumais ir padeda juos ugdyti?

8. Ar suaugusieji įsiklauso ir gerbia Jūsų nuomonę?

19. Ar sulaukiat, kai reikia, paaiškinimo, kas yra gerai ir kas blogai?

9. Ar Jums suteikiama informacija, kai reikia apsispręsti?

20. Ar turite į ką kreiptis, kai reikia pagalbos mokantis?

10. Ar būnate su žmonėmis, kurie myli ir rūpinasi Jumis?

21. Ar Jums tenka dirbti Jūsų amžiui per sunkius darbus?

11. Ar galite bendrauti su savo draugais?

2 l e n t e l ė . Teisės reikšmingumo ir įgyvendinimo vertinimo skalės

Reikšmingumas Vaikams ši teisė yra:

1. Nesvarbi 2. Gana svarbi 3. Svarbi 4. Ypač svarbi

Teisė įgyvendinama (II var. – teisė suteikia galimybę…) I var. II var.

1. Niekada 1. Ne 2. Retai 2. Šiek tiek, bet nepakankamai 3. Dažnai 3. Pakankamai 4. Visada 4. Kiek tik noriu

Auklėjimo darbų kolonijos vaikinų sampratoms apie tėvų elgesį, kuris galėtų padėti vai-kui netapti delinkventu, išsiaiškinti taikytas nebaigto sakinio metodas. ADK vaikinų prašyta pabaigti sakinį:

„Kad mano vaikas nepakliūtų čia, aš…“. Vaikų išdėstytos mintys buvo apibendrintos. Pagrindinės sąvokos: nepilnametis teisės pažeidėjas, vaikas, vaiko teisės, auklėjimo

darbų kolonija, vaikų sampratos, nepilnamečių nusikaltimų prevencija. 2. Tyrimo rezultatai

2.1. Vaiko teisės mokykloje Savo teises mokykloje, jų įgyvendinimą eiliniai moksleiviai ir nepilnamečių kolonijos

vaikinai vertina labai panašiai. Statistiškai reikšmingai (p<0,01) skiriasi tik dviejų teisių verti-nimai – ADK vaikinai mato daugiau galimybių dirbti darbą, garantuojantį geresnį gyvenimą (teisė 13 –T13), be to, jie aukštesniais balais vertina galimybę sulaukti paaiškinimo, kodėl pa-rašytas vienoks arba kitoks pažymys (T14) (moksleivių Mvid=2,49, nuteistųjų vaikinų Mvid.=2,19).

Toks panašus vaiko teisių mokykloje vertinimas galėtų reikšti tai, kad vaikai savo išgy-venimus ir patirtį mokykloje vertina objektyviai, neveikiami gynybinių arba kompensacinių reakcijų. Pastarosios reakcijos daro labai stiprią įtaką situacijos namuose vertinimams.


1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

teis

inga

s sua

ugus

iųjų

elg

esys

, T1

suau

gusi

eji i

škla

uso,

pat

aria

, T3

jaus

mų

saug

umas

, T4

įtaka

spre

ndim

ams,

T5

fizin

is sa

ugum

as, T

7

paga

rba

vaik

o nu

omon

ei, T

8

būti

su m

ylinči

ais ž

monėm

is, T

10

bend

raut

i su

savo

dra

ugai

s, T1

1

teisė

žais

ti ir

fant

azuo

ti, T

12

teisė

užsi

dirb

ti, T

13

paai

škin

amas

paž

ymys

, T14

skat

inim

as g

erbt

i vis

us ž

mon

es, T

15

paga

lba

ugda

nt g

abum

us,

T18

paai

škin

ama,

kas

ger

a, k

as b

loga

, T19

paga

lba

mok

antis

, T20

dirb

ti pa

vojin

gus d

arbu

s, T2

1

ADK

moksleiv. bern.

niekada

retai

dažnai

visada

1 pav. Vaiko teisių įgyvendinimo mokykloje vertinimai

2.2. Vaiko teisės namuose

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

teis

inga

s su

augu

siųjų

elge

sys,

T1

med

icin

os p

agal

ba, T

2

suau

gusi

eji i

škla

uso,

pat

aria

, T3

jaus

mų

saug

umas

, T4

įtaka

spr

endi

mam

s, T

5

tenk

ina

mity

ba, T

6

fizin

is s

augu

mas

, T7

paga

rba

vaik

o nu

omon

ei, T

8

info

rmac

ijos

pasi

ekia

mum

as, T

9

būti

su m

ylinči

ais

žmonėm

is, T

10

bend

raut

i su

savo

dra

ugai

s, T

11

teisė

žais

ti ir

fant

azuo

ti, T

12

teisė

užsi

dirb

ti, T

13

skat

inim

as g

erbt

i vis

us ž

mon

es,T

15

viet

a pa

būti

vien

am/a

i, T1

6

mok

ymos

i vie

ta,T

17

paga

lba

gabu

mam

s ug

dyti,

T18

paai

škin

ama,

kas

ger

a, k

as b

loga

T19

paga

lba

mok

antis

, T20

ADK moksleiviai

visada

dažnai

retai

niekada

2 pav. Vaiko teisių įgyvendinimo namuose vertinimai

Tyrimo rezultatai akivaizdžiai rodo, kad nuteisti nepilnamečiai idealizuoja ir neadekva-čiai vertina savo situaciją namuose (žr. 2 pav.). Daugumos ADK nepilnamečių šeimos apibū-

Mokslo darbai 85

dinamos kaip „asocialios“, nepilnos, dažnai keičiami partneriai, sunki materialinė padėtis (3 lentelė). Nuteistus nepilnamečius galima lankyti 3 kartus per savaitę, tačiau tik 10 proc. lai-mingųjų yra nuolat lankomi artimųjų. Kitų niekas nelanko. Pagrindinės nelankymo priežastys – alkoholis, susvetimėjimas, sunki materialinė padėtis. 3 l e n t e l ė . Nuteistų nepilnamečių šeimos situacija (ADK duomenimis)

34 proc. Turi abu tėvus (nors tai nereiškia, kad tėvai visuomet gyvena kartu) 45 proc. Turi vieną iš tėvų (dažnai tai reiškia, kad turi daug neoficialių patėvių) 16 proc. Antroji santuoka 2 proc. Našlaitis, neturintis globėjų 3 proc. Našlaitis, turintis globėjus

2.3. Vaiko teisių svarbumas

1

1,5

2

2,5

3

3,5

4

teis

inga

s su

augu

siųjų

elge

sys,

T1

med

icin

os p

agal

ba, T

2

suau

gusi

eji i

škla

uso,

pat

aria

, T3

jaus

mų

saug

umas

, T4

įtaka

spr

endi

mam

s, T

5

tenk

ina

mity

ba, T

6

fizin

is s

augu

mas

, T7

paga

rba

vaik

o nu

omon

ei, T

8

info

rmac

ijos

pasi

ekia

mum

as, T

9

būti

su m

ylinči

ais

žmonėm

is, T

10

bend

raut

i su

savo

dra

ugai

s, T

11

teisė

žais

ti ir

fant

azuo

ti, T

12

teisė

užsi

dirb

ti, T

13

paai

škin

amas

paž

ymys

,T14

skat

inim

as g

erbt

i vis

us ž

mon

es,T

15

viet

a pa

būti

vien

am/a

i,T16

mok

ymos

i vie

ta,T

17

paga

lba

ugda

nt g

abum

us, T

18

paai

škin

ama,

kas

ger

a, k

as b

loga

T19

paga

lba

mok

antis

, T20

dirb

ti pa

vojin

gus

darb

us, T

21

ADK moksleiviai

nesvarbu

svarbu

labaisvarbu

ypač svarbu

3 pav. Vaiko teisių svarbos vertinimai

ADK vaikinai, lyginant su eiliniais moksleiviais, kur kas mažiau reikšmės teikia galimy-bei daryti įtaką su jais susijusiems sprendimams, (T5, p< 0,001), jiems daug mažiau rūpi ga-limybė sulaukti paaiškinimo, kodėl parašytas vienoks arba kitoks pažymys (T14), bei gali-mybė gauti apsispręsti reikalingos informacijos (T9, p< 0,01) (žr. 2 pav. ir 3 pav.). ADK vaiki-nai kur kas daugiau (p<0,01) reikšmės teikia galimybei būti su žmonėmis, kurie myli ir rūpi-nasi jais (T10). Tai labiausiai jų vertinama teisė visų kitų teisių kontekste (3 pav. ir 4 lent.).

Reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad ADK vaikinų atsakymai rodo, jog labai skirtingai išsi-dėsto vaiko teisių prioritetai, lyginant su socialiais vaikinais. 16–18 metų moksleiviams vaiki-nams vienos svarbiausių teisių – gauti reikiamos informacijos (T9) bei turėti įtakos priimant su jais susijusius sprendimus (T5). Šios teisės bei naudojimasis jomis labai reikšmingos sėkmingai vaiko socializacijai demokratinėje, žinių visuomenėje. Jos laiduoja vaiko akty-vumą, savarankiškumą, atsakomybę, plečia socialios integracijos galimybes. ADK vaikinams


daryti įtaką priimant sprendimus mažiausiai rūpi. Tai gali atspindėti jų nusišalinimo nuo vi-suomeninių procesų eigos poziciją, tai gali būti siejama su nesąmoningai išreiškiama žemos savivertės, asmeninio bejėgiškumo, žemesnio statuso pozicija. Daryti sprendimus bei gauti reikiamos informacijos aukščiausiais prioritetais nelaiko ir vyriausių klasių moksleivės. Šio amžiaus moksleivėms svarbiausia, kad jas suptų mylintys ir rūpestingi žmonės (T10). Tokią poziciją, kai labiausiai sureikšminama galimybė būti su mylinčiais ir rūpestingais žmonėmis, o teisė daryti įtaką priimant sprendimus nėra tarp svarbiausių teisių, hipotetiškai būtų galima sieti su asmens nepakankama emancipacija arba juntama žemesne socialine pozicija. 4 l e n t e l ė . Vaiko teisių svarbos vertinimų hierarchinis pasiskirstymas ADK vaikinų, 16–18 m.

moksleivių – merginų ir vaikinų – grupėse

ADK S berniukai S mergaitės S būti su mylinčiais žmonėmis, T10 3,36 medicinos pagalba, T2 3,23

būti su mylinčiais žmonėmis, T10 3,41

teisė užsidirbti, T13 3,22 informacijos pasiekiamumas, T9 3,15 pagarba vaiko nuomonei, T8 3,30

tenkina mityba, T6 3,20 pagarba vaiko nuomonei, T8 3,11 paaiškinamas pažymys, T14 3,22medicinos pagalba, T2 3,08 įtaka sprendimams, T5 3,10 fizinis saugumas, T7 3,20

fizinis saugumas, T7 3,06 bendrauti su savo draugais, T11 3,07 medicinos pagalba, T2 3,19

bendrauti su savo draugais, T11 2,98 teisė užsidirbti, T13 3,06

bendrauti su savo draugais, T11 3,18

pagarba vaiko nuomonei, T8 2,97 paaiškinamas pažymys,T14 3,05informacijos pasiekiamumas, T9 3,17

suaugusieji išklauso, pataria, T3 2,93 fizinis saugumas, T7 3,05 jausmų saugumas, T4 3,16teisingas suaugusiųjų elgesys, T1 2,90 pagalba ugdant gabumus, T18 2,99 vieta pabūti vienam/ai T16 3,15

pagalba mokantis, T20 2,82 būti su mylinčiais žmonėmis, T10 2,98

suaugusieji išklauso, pataria, T3 3,15

vieta pabūti vienam/ai, T16 2,81 pagalba mokantis, T20 2,93 įtaka sprendimams, T5 3,15informacijos pasiekiamumas, T9 2,79 mokymosi vieta,T17 2,90

teisingas suaugusiųjų elgesys, T1 3,15

jausmų saugumas, T4 2,76 vieta pabūti vienam/ai,T16 2,87 pagalba mokantis, T20 3,00mokymosi vieta, T17 2,73 tenkina mityba, T6 2,87 pagalba ugdant gabumus, T18 2,98pagalba ugdant gabumus, T18 2,72 jausmų saugumas, T4 2,81 tenkina mityba, T6 2,97

teisė žaisti ir fantazuoti, T12 2,65 suaugusieji išklauso, pataria, T3 2,80 mokymosi vieta,T17 2,97

paaiškinama, kas gera, kas bloga, T19 2,61

teisingas suaugusiųjų elgesys, T1 2,73 teisė užsidirbti, T13 2,92

paaiškinamas pažymys, T14 2,57 teisė žaisti ir fantazuoti, T12 2,58paaiškinama, kas gera, kas bloga T19 2,74

dirbti pavojingus darbus, T21 2,52 paaiškinama, kas gera, kas bloga, T19 2,49 dirbti pavojingus darbus, T21 2,65

skatinimas gerbti visus žmones, T15 2,51



įtaka sprendimams, T5 2,48 dirbti pavojingus darbus, T21 2,26 teisė žaisti ir fantazuoti, T12 2,48

2.4. Vaiko teisės auklėjimo darbų kolonijoje (ADK)

ADK prasčiausiai užtikrinamos šios vaiko teisės: būti su mylinčiais žmonėmis, pagarba vaiko nuomonei, vieta pabūti vienam/ai, pagalba ugdant gabumus, fizinis saugumas. Tyrimo rezultatai rodo, kad bendrai nepilnamečių pataisos įstaigoje vaiko teisių nepaisoma, ir tai tik patvirtina gerai žinomą faktą, kad nepilnamečių pataisos institucija, auklėjimo darbų kolonija vis dar atlieka baudimo, o ne reabilitacijos funkciją.

Mokslo darbai 87

Teisių svarba (S) ir raiška ADK, namuose (N), mokykloje (M) ADK nepilnamečių vertinimu

11,5

22,5

33,5

4

teis

inga

s su

augu

siųjų

elge

sys,

T1

med

icin

inė

paga

lba,

T2

suau

gusi

eji i

škla

uso,

pat

aria

, T3

jaus

mų

saug

umas

, T4

įtaka

spr

endi

mam

s, T

5

tenk

ina

mity

ba, T

6

fizin

is s

augu

mas

, T7

paga

rba

vaiko

nuo

mon

ei, T

8

info

rmac

ijos

pasi

ekia

mum

as, T

9

būti

su m

ylinč

iais

žm

onėm

is, T

10

bend

raut

i su

savo

dra

ugai

s, T

11

teisė

žais

ti ir

fant

azuo

ti, T

12

teisė

užsi

dirb

ti, T

13

paai

škin

amas

paž

ymys

,T14

skat

inim

as g

erbt

i vis

us ž

mon

es,T

15

vieta

pabūt

i vie

nam

,T16

mok

ymos

i vie

ta,T

17

paga

lba

gabu

mam

s ug

dyti,

T18

paai

škin

ama,

kas

gera

, kas

blo

gaT1

9

paga

lba

mok

antis

, T20

dirb

ti pa

vojin

gus

darb

us, T

21

verti

nimų

vidur

kis

S ADK N M

4 pav. Vaiko teisių svarbos ir įgyvendinimo namuose, mokykloje bei ADK vertinimai (15–18 m.

nuteistųjų požiūriu)

5 l e n t e l ė . Vaiko teisių raiškos ADK vertinimų hierarchinis pasiskirstymas

Vid. reikšmė Stnd. nuokrypa būti su mylinčiais žmonėmis, T10 1,656566 0,822659 pagarba vaiko nuomonei, T8 1,683168 0,691819 vieta pabūti vienam/ai, T16 1,77 0,90849 pagalba ugdant gabumus, T18 1,816327 0,803946 fizinis saugumas, T7 1,928571 0,997419 pagalba mokantis, T20 1,989796 1,04037 jausmų saugumas, T4 2,032258 0,914278 paaiškinama, kas gera, kas bloga T19 2,089109 1,01093 informacijos pasiekiamumas, T9 2,12 0,966928 suaugusieji išklauso, pataria, T3 2,123711 0,86912 tenkina mityba, T6 2,126316 0,948034 įtaka sprendimams, T5 2,12766 1,007862 teisingas suaugusiųjų elgesys, T1 2,134021 0,701618 teisė užsidirbti, T13 2,145833 1,133037 dirbti pavojingus darbus, T21 2,378947 1,177619 mokymosi vieta,T17 2,412371 0,976309 teisė žaisti ir fantazuoti, T12 2,48 1,086929 paaiškinamas pažymys,T14 2,552083 0,938866 skatinimas gerbti visus žmones,T15 2,602041 1,128267 bendrauti su savo draugais, T11 2,602041 1,042794


Nuteistų nepilnamečių samprotavimai apie auklėjimo taktikas šeimoje siekiant, kad vaikas nenusikalstų

ADK vaikinai, pratęsdami sakinį „Kad mano vaikas nepakliūtų į ADK aš…“, išdėstė to-

kias mintis, pvz.: neleisčiau vogti; daugiau kalbėčiausi su vaiku; nebūčiau labai griežtas, leisčiau būti su draugais, bet kontroliuočiau. Jeigu tėvai neleidžia, vaikas vis tiek pabėgs; išvežčiau į kaimą, pakeisčiau gyvenamą aplinką, saugočiau nuo blogų draugų, duo-čiau darbo; būčiau namuose ir kalbėčiausi, girtas nepulčiau aiškintis ir mušti; žiūrėčiau, kad turėtų užsiėmimą, patikrinčiau, kaip lanko būrelius ir mokyklą, neduo-čiau visko labai daug. Svarbiausia užimtumas, bet nuo ankstyvos vaikystės – susi-griebia per vėlai; nenuolaidžiaučiau, neapkaltinčiau vaiko neįsitikinęs jo kaltumu, nekeisčiau gyvenamosios vietos nepasitaręs su vaiku.

Vaikų išdėstytos mintys išreiškia kelias pagrindines idėjas. Jų manymu, tam, kad vai-kas netaptų delinkventu, svarbiausia:

• bendrauti su vaiku; • aiškūs reikalavimai ir kontrolė; • užimtumas nuo mažens; • g mosios vietos kaita pagal poreikį, pasitariant su vaiku. yvena

Išvados

1. Nuteisti nepilnamečiai savo teises mokykloje vertina beveik taip pat kaip eiliniai

moksleiviai. Skirtumai: jie mato daugiau galimybių dirbti dėl uždarbio ir sulaukti paaiškinimo, kodėl parašytas vienoks arba kitoks pažymys (p<0,01).

2. Nuteisti nepilnamečiai idealizuoja ir neadekvačiai vertina savo situaciją, teisių įgy-vendinimą namuose.

3. Nuteisti nepilnamečiai, lyginant su eiliniais moksleiviais, kur kas mažiau (p < 0,01) reikšmės teikia savo dalyvavimui ir informacijos pasiekiamumui, t. y. tiems esminiams daly-kams, kurie laiduoja sėkmingą asmenybės raidą šiuolaikinėje demokratinėje, žinių visuome-nėje.

4. ADK vaikinai labiausiai vertina teisę būti su žmonėmis, kurie myli ir rūpinasi jais. Ši teisė svarbiausia ir 16–18 metų moksleivėms, bet vaikinai moksleiviai pirmenybę teikia ki-toms teisėms: informacijos pasiekiamumui, pagarbai vaiko nuomonei, dalyvavimui ir kt.

5. Kauno nepilnamečių kolonijoje vaiko teisės stipriai ribojamos, o ne reabilituojamos. Ypač paneigiamos šios vaiko teisės: būti su mylinčiais žmonėmis, pagarba vaiko nuomonei, vieta pabūti vienam/ai, pagalba ugdant gabumus, fizinis saugumas.

6. Nusikaltimus padariusių vaikų manymu, nusikaltimų prevencijai reikšmingi yra: tėvų bendravimas su vaiku; aiškūs reikalavimai ir kontrolė; užimtumas nuo mažens; gyvenamo-sios vietos kaita pagal poreikį, pasitariant su vaiku.

LITERATŪRA 1. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencija, 1989 // oficiali Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro

internetinė svetainė, http://www.nplc.lt/nj/dokumentai.htm; 2. Jungtinių Tautų standartinės minimalios nepilnamečių teisenos įgyvendinimo taisyklės (Pekino

taisyklės), 1985 m. // oficiali Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro internetinė svetainė, http://www.nplc.lt/nj/dokumentai.htm;

http://www.nplc.lt/nj/dokumentai.htm


Mokslo darbai 89

3. Jungtinių Tautų normos netekusiems laisvės nepilnamečiams ginti (Havanos taisyklės), 1990 // oficiali Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro internetinė svetainė, http://www.nplc.lt/nj/ dokumentai.htm;

4. Jungtinių Tautų gairės nepilnamečių nusikalstamumo prevencijai (Rijado gairės), 1990 // oficiali Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro internetinė svetainė, http://www.nplc.lt/nj/ dokumentai.htm;

5. Jungtinių Tautų vystymo programa, Lietuvos Respublikos Vyriausybė. Nepilnamečių justicijos pro-grama, 1999 // oficiali Nusikalstamumo prevencijos Lietuvoje centro internetinė svetainė, http://www.nplc.lt/nj/dokumentai.htm.

JUVENILES’ IN CONFLICT WITH THE LAW AND SECONDARY SCHOOL STUDENTS’ PERCEPTIONS OF THEIR RIGHTS Dr. Živilė Jonynienė Mykolas Romeris University Rolanda Černiauskienė Juvenile Interrogation Isolator–Penitentiary of Kaunas Summary Rresearch focuses on investigation and comparison of pro–social and delinquent children’s

opinions on children’s rights realities. The purpose of the research was to study and compare the attitudes of 15–18 years old

convicted juveniles and secondary school students with regard to the children’s rights. In 1998, 607 16–18 years old Lithuanian students were questioned using a closed type questionnaires with 21 question prepared with reference to UN Convention on the Rights of the Child, by International School Psychology Association, ISPA.

In 2002, 104 children in Juvenile Interrogation Isolator–Penitentiary (JIF–P) in Lithuania were questioned using the same questionnaire of 21 questions about children’s rights and an open type question related on delinquent behaviour prevention was included.

Results show that boys from JIF–P institution answering the questions about their situation at home in line with the rights of the child, give very good, not adequate valuations for it. Most of all and much more than ordinary students of the same age (p<0,01) delinquent boys value possibility to be with people who love and care about them. They distinguish themselves by incuriosity for information and participation in decision–making – the crucial things that promote democratic features of a personality and successful development in modern society.

According to delinquent children parents wishing to prevent child delinquent behaviour should: 1) talk with a child, 2) control with the clear demands, 3) to make them be busy from the early childhood, 4) change of living place when it’s needed for a child and with his/her consent.

Keywords: children’s rights, juveniles in conflict with the law, secondary school students,

juvenile correctional works facility, delinquency prevention.







PABĖGĖLIŲ SOCIOEDUKACINIŲ POREIKIŲ TENKINIMO

GALIMYBĖS LIETUVOJE Dr. Irena Zaleskienė Jolanta Banevičienė Mykolo Romerio universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Socialinės politikos katedra Valakupių g. 5, 10101 Vilnius Telefonas 274 06 05 Elektroninis paštas [email protected] Pateikta 2004 m. rugpjūčio 27 d. Parengta spausdinti 2004 m. spalio 29 d.

Santrauka

Remiantis tarptautinių ir nacionalinių dokumentų, reglamentuojančių pabėgėlių statusą bei socialinės paramos jiems teikimą, analize, aptariamos pabėgėlių socioedukacinių poreikių tenkinimo galimybės pagrindinių žmogaus teisių ir poreikių įgyvendinimo aspektu. Straipsnyje pristatoma Jungtinių Tautų konvencija „Dėl pabėgėlių statuso“ (1951), Tarptautinės migracijos organizacijos (TMO) veikla, Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (JTVPK) valdyba bei jos įgaliojimai Lie-tuvoje, Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso“ (1995), pa-bėgėlių socialinės integracijos programa, kuri Lietuvoje pradėta įgyvendinti 2000 metais.

Mokslinės literatūros pagrindu išryškinama socioedukacinių poreikių tenkinimo svarba pozi-tyviai asmens adaptacijai visuomenėje, ypač palaikant socialinius ryšius ir gaunant pakankamą so-cialinę paramą. Pabrėžiama, kad tai ypač svarbu pabėgėliams, nes tai yra asmenys, nutraukę tradi-cinius ryšius su savo aplinka (kultūra, giminaičiais, draugais ir pan.), netekę socialinės paramos ir pan.

Straipsnyje pristatoma Užsieniečių registravimo centro (URC) bei Pabėgėlių priėmimo centro (PPC) veikla bei tyrimo duomenys apie juose gyvenančių pabėgėlių socioedukacinius poreikius bei tikrąsias jų tenkinimo galimybes. Be to, analizuojamas Pabradės ir Ruklos bendruomenės narių po-žiūris į centruose gyvenančių pabėgėlių poreikių tenkinimo galimybes.

Teisinių dokumentų, mokslinės literatūros, tyrimo duomenų analizės pagrindu formuluojama pagrindinė išvada, kad egzistuoja gana geras teisinis, ekonominis, socialinis pagrindas pabėgėlių so-cioedukaciniams poreikiams tenkinti, tačiau jie nėra visiškai patenkinami.

Pagrindinės sąvokos: pabėgėliai, socioedukaciniai poreikiai, poreikių tenkinimo galimybės.

Įžanga

Suintensyvėję migracijos procesai pastaraisiais dešimtmečiais pasireiškia visame pa-saulyje, ypač išsivysčiusiose Vakarų Europos ir Skandinavijos šalyse. Jungtinių Tautų duo-menimis, šiuo metu pasaulyje yra apie 50 milijonų pabėgėlių. Lietuvoje per 1996–2000 metų laikotarpį pabėgėlio statusas buvo suteiktas 60 asmenų iš 740 pateikusiųjų prašymus (www.un.lt).

Lietuva, prisiimdama tarptautinius įsipareigojimus, pradėjo formuoti ir įgyvendinti valstybės politiką pabėgėlių klausimu jau nuo 1995 metų: priimtas Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl pabėgėlių statuso“ (1995 m.); 1997 metais ratifikuota Jungtinių Tautų 1951 metų konvencija bei konvenciją papildantis 1967 metų Protokolas dėl pabėgėlių statuso


Mokslo darbai 91

(Valstybės žinios, 1997); 1998 metais priimtas Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas „Dėl pabėgėlių socialinės integracijos“, o 2000 metų pabaigoje Lietuvoje pradėta įgyven-dinti pabėgėlių socialinės integracijos programa. Sukurta Lietuvos migracijos procesų kont-rolės valdymo sistema: migracijos ir prieglobsčio klausimus sprendžia Vidaus reikalų ministerija, Užsienio reikalų ministerija, Socialinės apsaugos ir darbo ministerija. Migracijos departamentas prie Vidaus reikalų ministerijos buvo įsteigtas 1992 metais ir yra viena iš pagrindinių institucijų, įgyvendinančių valstybės politiką migracijos ir prieglobsčio suteikimo srityje (Migracijos procesų kontrolės programa, 1999).

Per pastarąjį dešimtmetį suintensyvėjo ir pabėgėlių socialinės integracijos procesas, suteikiant jiems galimybes gyventi savarankiškai. Užsieniečiams, gavusiems pabėgėlio statusą arba laikinąjį humanitarinį prieglobstį, Lietuvos Vyriausybė suteikia galimybę pasinaudoti Pabėgėlių socialinės integracijos programa, kuri sukurta remiantis Šiaurės ir Vidurio Europos valstybių patirtimi. Programoje numatyta suteikti pabėgėliams gyvenamąjį būstą, mokyti lietuvių kalbos bei organizuoti švietimą, padėti įsigyti profesiją bei susirasti darbą, užtikrinti socialinę ir sveikatos apsaugą (Valstybės žinios, 2001). Vykdant minėtą So-cialinės integracijos programą, pabėgėliams leista gyventi Alytuje, Elektrėnuose, Jonavoje, Kaune, Klaipėdoje, Marijampolėje, Pabradėje, Telšiuose, Ukmergėje ir Vilniuje. Nuo 1996 metų Lietuvos raudonojo kryžiaus draugija pradėjo teikti humanitarinę pagalbą prieglobsčio prašytojams ir pabėgėliams, apgyvendintiems Užsieniečių registracijos centre (toliau – URC) ir Pabėgėlių priėmimo centre (toliau – PPC). Pirmenybė teikiama vaikams, nėščioms ir maitinančioms motinoms, gausioms šeimoms.

Kuriant ir įgyvendinant įvairias socialines programas pabėgėliams, svarbu žinoti, kokie yra jų poreikiai, kurie iš jų ir kokiu mastu tenkinami, kokių kyla problemų ir poreikių tenkinimo kliūčių. Deja, išsamių tyrimų šiais klausimais yra nedaug: tyrinėta nelegali migracija Lietuvoje ir dėl to kylančios problemos (Sipavičienė, Tureikytė, 2000), pristatyta ir analizuota pabėgėlių socialinės integracijos Lietuvoje programa (Vengris, Pociūtė, Laugalys, 2000). Todėl savo tyrime formulavome hipotezę ir kėlėme šiuos tikslus bei uždavinius.

Tyrimo hipotezė: Lietuvoje yra pakankamai rimtas juridinis pagrindas pabėgėlių so-cioedukaciniams poreikiams tenkinti, tačiau praktikoje jie nėra visiškai patenkinami.

Tyrimo objektu pasirinkti pabėgėliai, gyvenantys Užsieniečių registracijos centre bei Pabėgėlių priėmimo centre.

Tikslas: išanalizuoti pabėgėlių socioedukacinius poreikius ir jų tenkinimo galimybes Užsieniečių registracijos centre ir Pabėgėlių priėmimo centre.

Tyrimo tikslo padėjo siekti šie uždaviniai: • Remiantis tarptautinių ir nacionalinių dokumentų, reglamentuojančių pabėgėlių sta-

tusą ir jų socialinę integraciją, analize, aptarti Lietuvoje esančių pabėgėlių socialinių poreikių tenkinimo teisines ir praktines galimybes.

• Nustatyti pabėgėlių socioedukacinius poreikius bei jų tenkinimo galimybes Užsienie-čių registracijos centre ir Pabėgėlių priėmimo centre.

• Ištirti Pabradės ir Ruklos bendruomenės narių požiūrį į Užsieniečių registracijos centre ir Pabėgėlių priėmimo centre gyvenančių pabėgėlių poreikius ir jų tenkinimo galimybes.

Tyrimo metu taikyti šie metodai: 1. Mokslinės literatūros, tarptautinių bei Lietuvos valstybės teisinių dokumentų,

reglamentuojančių pabėgėlių statusą bei jiems teikiamą socialinę paramą, analizė. 2. Užsieniečių registracijos centro ir Pabėgėlių priėmimo centro veiklos dokumentų

analizė. 3. Apklausa.


1. Pabėgėlių statuso bei jiems teikiamos socialinės paramos reglamentavimas

1. 1. Jungtinių Tautų konvencija „Dėl pabėgėlių statuso“ (1951) ir jos įgyvendinimas

Žodis „prieglobstis“ buvo žinomas jau prieš 3500 metų (Tapaile, 2002). Angliškasis

žodis „asylum“ (prieglobstis) yra kilęs iš graikiškų žodžių „a“ ir „sylao“ (be laisvės atėmimo, be pažeidimo, be naikinimo). Istorikų teigimu, jau XVI amžiuje pr. Kr. tuometinių regionų valdo-vai galėjo pasirašyti „tarptautines sutartis“, kuriomis būdavo susitariama dėl prieglobsčio pa-bėgėliams suteikimo. Pavyzdžiui, hetitų karalius su kitu valdovu pasirašė sutartį, kurioje tei-giama: „Kalbėdamas apie pabėgėlį prisiekiu štai ką: jei pabėgėlis ateis iš tavo krašto į mano, jis tau nebus grąžinamas. Būtų neteisinga grąžinti pabėgėlį iš hetitų žemės“ (cituota pagal: Tapaile, 2002: 7). Autorius teigia, kad jau IV a. Romos įstatymuose buvo apibūdintos perbė-gusių žmonių prieglobsčio vietos, o tai reiškė, kad jiems turi būti suteikiama tam tikra huma-nitarinė bei politinė pagalba. 1685 metai, kai Brandenburgo kunigaikštystės (dab. Vokietijos žemė) valdovas leido bėgliams apsigyventi savo žemėse, laikomi modernios prieglobsčio tei-kimo praktikos pradžia. Nors sąvoka „teisė į prieglobstį“ pavartota dar 1725 m., tačiau iki XX a. pradžios ji buvo suprantama kaip valdytojų privilegija, o ne kaip asmens teisė į prieglobstį (Tapaile, 2002:9).

Šiuolaikinės, pabėgėlius ginančios tarptautinės teisės atsiradimas siejamas su Jung-tinių Tautų Organizacija bei šios organizacijos konferencijoje patvirtinta Konvencija „Dėl pabėgėlių statuso“ (1951 m. liepos 28 d.). Preambulėje teigiama, kad būtina: „Garantuoti pabėgėliams galimybę kuo plačiau naudotis pagrindinėmis teisėmis ir laisvėmis“ (1951 m. konvencijos „Dėl pabėgėlių statuso“ preambulė). Šioje Konvencijoje nurodoma, kas gali būti pabėgėliu ir kokią teisinę apsaugą, įvairiapusę paramą bei socialines teises pabėgėliui turi suteikti prie šios konvencijos prisijungusi valstybė. Pavyzdžiui, ji pabėgėlį apibūdina kaip „asmenį, kuris yra už savo pilietybės arba nuolatinės gyvenamosios vietos ribų; visiškai pa-grįstai bijo persekiojimo dėl savo rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei ar politinių įsitikinimų grupei ir negali arba nenori pasinaudoti tos valstybės apsauga, arba bijo-damas persekiojimo ten grįžti“ (1 straipsnis); „Valstybės pradiniam mokslui įgyti suteikia pa-bėgėliams tokią pačią teisinę padėtį, kaip ir piliečiams...“ (22 straipsnis). Be to, numatyta, kad „Nė viena valstybė jokiu būdu neišsiunčia ir negrąžina pabėgėlio prie sienų tų valstybių, ku-riose jo gyvybei ar laisvei grėstų pavojus...“ (33 straipsnis). Taip pat apibrėžiama tam tikra kategorija asmenų (pavyzdžiui, karo nusikaltėliai), kuriems neturi būti suteiktas pabėgėlio statusas. 1951 m. Jungtinių Tautų Organizacijos konvencija „Dėl pabėgėlių statuso“ svarbi dviem aspektais. Nors pirmiausia ji buvo skirta tik pabėgėliams iš Europos, joje apibrėžiama bendra pabėgėlio sąvoka kaip asmens, esančio svetimoje šalyje ir negalinčio grįžti dėl pa-grįsto pavojaus būti persekiojamu dėl rasės, tikėjimo, tautybės, politinių įsitikinimų arba pri-klausymo tam tikram socialiniam sluoksniui. Antra – Konvencijoje pripažįstama, kad asme-nys, atitinkantys pabėgėlio sąvoką, turi teisę naudotis konkrečiomis teisėmis. Konvencija ją ratifikavusias valstybes įpareigoja vykdyti įsipareigojimus, kurių pagrindinis yra neišsiųsti pa-bėgėlio prieš jo valią į teritoriją, kurioje jis būtų persekiojamas arba jam grėstų mirtinas pa-vojus.

Tarptautinė migracijos organizacija (TMO). Migracijos procesus Europoje regla-mentuoja Tarptautinės migracijos organizacijos konstitucija. Joje pripažįstama, kad migraci-jos paslaugų teikimas tarptautiniu lygmeniu reikalingas ir būtinas tam, kad padėtų užtikrinti migracijos srautų judėjimą visame pasaulyje ir leistų migrantams palankiausiomis sąlygomis integruotis į juos priimančios šalies ekonominę ir socialinę struktūrą. Todėl būtina skatinti valstybių ir tarptautinių organizacijų bendradarbiavimą, siekiant palengvinti emigrantų visa-vertį gyvenimą, išlaikant asmens ir šeimos orumą, savigarbą, autonomiją (Tarptautinių do-kumentų rinkinys, 1998).

Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro (JTVPK) valdyba bei jos įgalio-jimai Lietuvoje. 1951 metais buvo įsteigta Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro

Mokslo darbai 93

valdyba (toliau – JTVPK), kuri apibūdinama kaip nepolitinė ir humanitarinė organizacija, at-liekanti dvi pagrindines funkcijas: teikti tarptautinę apsaugą pabėgėliams ir rasti ilgalaikius to-kių asmenų problemų sprendimus. Nors ši organizacija buvo įkurta kaip laikina organizacija, siekiant padėti 1,2 milijonams karo pabėgėlių Europoje, tačiau veikla buvo tokia naudinga ir efektyvi, kad jos mandatas nuolat pratęsiamas (šaltinis: www.migracija.lt). Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybai vadovauja vyriausiasis komisaras, kuris išrenkamas Generalinės asamblėjos 3 metų kadencijai. Jį skiria JT generalinis sekretorius. Centrinė JTVPK būstinė yra Ženevoje. Valdyba turi apie 300 vietinių biurų 120 pasaulio šalių. Pagal veiklos reglamentą JTVPK vykdo vyriausybių atstovų, nevyriausybinių organizacijų ir eks-pertų konsultacijas dėl 1951 m. konvencijos dėl pabėgėlių statuso aiškinimo ir taikymo. Jų metu siekiama išnagrinėti problemas, su kuriomis valstybės susiduria, taikydamos konven-ciją, bei rasti būdus, kaip jas išspręsti. Trumpai tariant, JTVPK stebi, kaip valstybės laikosi tarptautinių įsipareigojimų ir įgyvendina konvenciją. Šiose konsultacijose dalyvauja ir Lietuvos Respublikos institucijų atstovai. JTVPK Šiaurės šalių regiono biuro Stokholme (Švedija) veikla 1991 m. buvo išplėsta ir Baltijos šalims. 1995 m. spalio 1 d. buvo įsteigtas JTVPK ko-ordinatoriaus postas Lietuvoje Jungtinių Tautų vystymo programos (UNDP) Lietuvoje organi-zacinėje struktūroje.

Pagrindinis JTVPK tikslas Lietuvoje – padėti valstybės institucijoms sukurti veiksmingą ir teisingą prieglobsčio procedūrą, užtikrinti, kad su prieglobsčio prašytojais būtų elgiamasi pagal tarptautiniu mastu pripažintus reikalavimus. Be kitų funkcijų, JTVPK vykdo ir šias:

• Skatina tinkamą 1951 m. konvencijos dėl pabėgėlių statuso ir 1967 m. Protokolo bei kitų su pabėgėliais susijusių žmogaus teisių dokumentų įgyvendinimą, stebi ir anali-zuoja pabėgėlių padėtį Lietuvoje, rengia specialius pranešimus;

• Teikia paramą Lietuvos Respublikos Vyriausybei pabėgėlių ir kitų asmenų, kuriems reikia tarptautinės apsaugos, socialinės integracijos srityje. Finansuoja pabėgėlių so-cialinės integracijos programą.

Asmenys, sulaikyti nelegaliai perėję Lietuvos sieną, pirmiausia siunčiami į Užsieniečių registracijos centrą, įsikūrusį Pabradėje, o tie asmenys, kuriems pradedama pabėgėlių statuso nustatymo procedūra, perkeliami iš Pabradės į Ruklos Pabėgėlių priėmimo centrą (plačiau apie šiuos Centrus ir jų gyventojų poreikius – 2-ajame skyriuje).

1. 2. Teisės aktai, reglamentuojantys pabėgėlių socialinį statusą, bei praktinis jų įgyvendinimas Lietuvoje

Kaip jau buvo minėta, 1995 m. rugpjūčio 2 d. įsigaliojo Lietuvos Respublikos įstatymas

„Dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso“ (Valstybės žinios, 1995), kuriame teigiama, kad „Lietuvos Respublikoje pabėgėliu pripažįstamas užsienietis, kuris dėl visiškai pagrįstos baimės būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų negali ar bijo naudotis tos šalies, kurios pilietis jis yra, gynyba arba neturi atitinkamos pilietybės ir yra už šalies, kurioje anksčiau buvo jo gyvena-moji vieta, ribų ir dėl išvardintų priežasčių negali ar bijo į ją grįžti“. Šis įstatymas, kuris taiko-mas užsieniečiams, ieškantiems prieglobsčio Lietuvos Respublikoje, nustato pabėgėlio sta-tuso suteikimo ir panaikinimo tvarką, pabėgėlių teises, pareigas, atsakomybę, atvykimo ir iš-siuntimo pagrindus bei pabėgėlių socialinės integracijos pagrindus (Vyriausybės žinios, 2000, Nr. 56-1651). Kitaip tariant, prieglobsčio suteikimas Lietuvos Respublikoje – tai leidimo gyventi (nuolat arba laikinai) Lietuvoje išdavimas bei socialinės pagalbos teikimas užsienie-čiui, kuriam suteiktas prieglobstis. Prieglobsčiu Lietuvoje gali naudotis užsieniečiai, kuriems suteiktas pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statusas. Šiems užsieniečiams ir jų šeimos na-riams, atvykusiems kartu (sutuoktiniui, vaikams bei įvaikiams iki 18 metų, jeigu šie nesudarę santuokos, ir dėl amžiaus arba invalidumo nedarbingiems tėvams, su kuriais pabėgėlis anks-čiau tvarkė bendrą ūkį) išduodami leidimai laikinai arba nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje (www.migracija.lt). Įstatyme taip pat įtvirtintas svarbus neišsiuntimo principas, t. y. užsienie-tis, norintis gauti pabėgėlio statusą, neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos ir negrąžinamas į šalį, iš kurios atvyko, jeigu jo gyvybei arba laisvei gresia pavojus. Lietuvoje praktiškai įgy-

http://www.migracija.lt/



vendinant šį principą, susiduriama su tam tikromis problemomis. Pavyzdžiui, jei asmuo, pra-šantis prieglobsčio Lietuvoje, neatitinka pabėgėlio įstatymo 2 straipsnio reikalavimų, tačiau, remiantis „neišsiuntimo“ principu, negali būti siunčiamas į šalį, kurioje nėra galimybės užtik-rinti efektyvios žmogaus teisių ir laisvių apsaugos, iš tikrųjų kyla tokio asmens statuso pro-blema. Daugelyje Europos valstybių – Graikijoje, Vokietijoje, Danijoje ir kitose – tokiems už-sieniečiams suteikiamas humanitarinis statusas, t. y. jiems išduodamas leidimas laikinai gy-venti valstybėje, kurioje buvo prašoma prieglobsčio, tuo tarpu Lietuvoje šie asmenys lieka nelegaliais migrantais.

Pagal Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso“ 26 straipsnį pabėgėlis turi teisę pakviesti atvykti gyventi į Lietuvos Respubliką užsienio vals-tybėje likusius vaikus ir įvaikius iki 18 metų, jeigu šie nesudarę santuokos. Pabėgėlis iki 18 metų turi teisę pakviesti atvykti gyventi į Lietuvos Respubliką užsienio valstybėje likusius tė-vus. Pagal 2002 m. priimtus įstatymo „Dėl pabėgėlių Lietuvos Respublikoje statuso“ pakeiti-mus nelydimiems nepilnamečiams prieglobsčio prašytojams netaikomi saugios trečios vals-tybės, saugios kilmės valstybės, akivaizdžiai nepagrįstų prieglobsčio prašymų principai. To-kių vaikų prieglobsčio prašymai nagrinėjami prioritetine tvarka. Nelydimi nepilnamečiai prie-globsčio prašytojai apgyvendinami Pabėgėlių priėmimo centre, kuriame jiems skiriama laiki-noji globa (www.migracija.lt). Šiuo metu Lietuvos Respublikoje įgyvendinama tokia prieglobs-čio suteikimo procedūra: išnagrinėjus prašymą suteikti pabėgėlio statusą ir nustačius, kad prieglobsčio prašytojas neatitinka pabėgėlio apibrėžimo, siekiama iš karto išsiaiškinti, ar saugu grąžinti tokį asmenį į jo kilmės valstybę. Jeigu nustatoma, kad prieglobsčio prašytojui, nepaisant to, jog pabėgėlio statusas jam nesuteikiamas, vis dėlto reikalinga Lietuvos Res-publikos apsauga, siūloma leisti jam laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanita-rinio pobūdžio priežasčių. Praktika parodė, kad toks prašymų nagrinėjimo būdas duoda re-zultatų: gerokai sumažėjo skundų dėl Migracijos departamento sprendimų nesuteikti pabėgė-lio statuso, sutrumpėjo ir pati prieglobsčio suteikimo procedūra. Visi šie teigiami pokyčiai lei-džia ir taupyti Lietuvos Respublikos valstybės biudžeto lėšas, ir veiksmingiau panaudoti dar-buotojų, dirbančių prieglobsčio prašymų nagrinėjimo srityje, gebėjimus (www.migracija.lt).

Toliau pateiktame 1-ajame paveiksle parodyta prieglobsčio suteikimo dinamika 1997–2002 metais.

1 pav. Sprendimai dėl prieglobsčio suteikimo, priimti 1997–2002 m.

6

5328

116

11

171

15

73

7133

192

7458

1

220

6737

0

50

100

150

200

250

300

350

1997 m. 1998 m. 1999 m. 2000 m. 2001 m. 2002 m.

suteiktas pabėgėlio statusas

leista laikinai apsigyventi taikantasmens negrąžinimo principą

leista laikinai apsigyventi dėlkitų humanitarinio pobūdžiopriežasčių

atmesti prašymai dėlprieglobsčio

Šaltinis: Migracijos departamento prie VRM duomenys, www.migracija.lt

1-ajame paveiksle atsispindi, kad Migracijos departamentas prie VRM, kaip pirmoji prieglobsčio suteikimo instancija, įgyvendindama minėtą prieglobsčio suteikimo procedūrą, 2002 m. suteikė pabėgėlio statusą 1 asmeniui, 220 atvejų priėmė sprendimą išduoti leidimus




Mokslo darbai 95

laikinai apsigyventi Lietuvos Respublikoje dėl humanitarinio pobūdžio priežasčių įgyvendi-nant negrąžinimo principą bei 67 sprendimus išduoti leidimus laikinai apsigyventi dėl kitų humanitarinių priežasčių. 37 prašymai suteikti prieglobstį Lietuvos Respublikoje buvo atmesti (galutinai nuspręsta nesuteikti prieglobsčio ir užsieniečius išsiųsti arba įpareigoti išvykti iš Lietuvos Respublikos).

2. Užsieniečių registracijos centre bei Pabėgėlių priėmimo centre gyvenančių pabėgėlių socioedukaciniai poreikiai ir jų tenkinimo galimybės

2. 1. Socioedukacinių poreikių tenkinimo svarba žmogaus gyvenime

Autoriai, analizuojantys įvairias žmogaus poreikių klasifikacijas (Antiila, Pirkko, 1993;

Gage, Berliner, 1994) nustatė, kad dažniausiai poreikiai klasifikuojamai pagal: • svarbą, kuri teikiama biologiniams ir sociokultūriniams veiksniais. Fiziologiniai ir

psichologiniai poreikiai – tai biologinės dimensijos, o visi kiti poreikiai kildinami iš so-ciokultūrinių reiškinių;

• žmonių sąveikos bei pasirinkimo modelius. Ši klasifikacija iš esmės remiasi bihevio-rizmo teorija, kurios pagrindinės kategorijos yra poreikis, paskata ir pasirinkimas. Ja dažniausiai remiamasi atliekant rinkos tyrimus, nes vartotojų elgesys grindžiamas jų asmeniniais pasirinkimais;

• hierarchiškai nesusijusias sritis: saugumo, emocinės reakcijos, socialinio pripažinimo, naujų potyrių. Ši klasifikacija žinoma kaip Andrejaus Nezabitowskio septynių laipsnių poreikių klasifikavimo schema;

• hierarchiją, kai poreikiai turi būti tenkinami tam tikra eilės tvarka. Viena iš žinomiausių šio tipo teorijų yra Maslaw poreikių hierarchija. Kadangi savo tyrime iš esmės rėmė-mės šia teorija, ją pristatysime išsamiau.

Pedagoginės psichologijos atstovai (Gage, Berliner, 1994: 268), aiškindami poreikių hierarchinės struktūros teoriją, siūlo tokią poreikių lygmenų schemą (2 pav.).

Ši schema galėtų būti aiškinama labai paprastai: kuo poreikis yra aukštesnis, tuo jis svarbesnis žmogui kaip asmenybei. Analizuojant 2-ąjį paveikslą matyti, kad socialiniai (būti gerbiamam, priklausyti kokiai nors grupei) ir edukaciniai (gauti ir suvokti informaciją, žinoti, kaip ir ką daryti, žinoti daiktų, reiškinių ir simbolių reikšmę) poreikiai priklauso aukštesnės grupės poreikiams. Akivaizdu, kad žmogui labai svarbu būti tuo, kuo nori; būti atviram; ben-draujant neužsiimti savigynos poziciją; mylėti kitus ir save; nenukrypti į agresiją ir klastą; elg-tis dorai ir sąžiningai visuomenės atžvilgiu; būti autonomiškam ir kūrybiškam; būti smalsiam ir nuoširdžiai bendrauti su aplinka. Visa tai įgyjama tik patenkinus socioedukacinius porei-kius.

Socialinių poreikių svarbą žmogaus gyvenime pabrėžiantys autoriai (Suslavičius, 1995; Vaitkevičius, 1995) pažymi, kad žmogus, nepatenkinęs socialinių poreikių, nežūsta (toks pavojus kyla ilgiau nepatenkinus biologinių poreikių), tačiau tada žmogus tampa problema ne tik sau pačiam, bet ir aplinkiniams. Todėl socialiniai poreikių patenkinimas yra ypač reikšmingas žmogui, gyvenančiam grupėje, bendruomenėje, visuomenėje. Viena svarbiausių sąlygų tenkinant socialinius poreikius yra socialiniai ryšiai, kurie lemia, kaip mes gyvename ir kaip vertiname savo patirtį (Lemme, 2003). Žmonių tarpusavio santykiai randasi iš vidinio poreikio palaikyti tam tikrus ryšius su aplinkiniais, per kuriuos žmogus gauna socialinę infor-maciją ir patiria kitų žmonių pagalbą, daugiau sužino apie savo ir kitas kultūras, istoriją, pa-žįsta ir renkasi partnerius. Autorės teigimu, socialinė izoliacija ir vienatvė neigiamai veikia fi-zinę ir psichologinę savijautą (socialinius ryšius ir sveikatą sieja abipusis poveikis). Nuro-doma, kad skirtingose kultūrose socialinė izoliacija, socialinis atstūmimas (ištrėmimas, išva-rymas iš bendruomenės arba įkalinimas vienutėje) buvo naudojama kaip bausmė už nusikal-timus visuomenei. Kita svarbi sąlyga tenkinant socialinius poreikius yra socialinė parama,


reiškianti tarpasmeninius ryšius, žadinančius teigiamus jausmus (susižavėjimą, pagarbą, simpatiją, meilę), pritarimą (sutinkant arba pripažįstant, kad kuris nors veiksmas arba teiginys yra tinkamas arba teisingas) ir teikiančius pagalbą bet kokia forma. Socialinė parama suma-žina netikrumo jausmą ir sustiprina asmeninės kontrolės bei socialinės kompetencijos jausmą. „Socialinė parama apima emocinį artimumą ir šilumą, priėmimą, paguodą ir pagalbą, o tai lemia teigiamą savivoką, aukštesnę savigarbą ir saviveiksmingumą“ (Lemme, 2003, p. 226). Žmogus, kuris jaučia paramą, spręsdamas savo problemas labiau pasitiki savimi, pati-ria pilnatvės jausmą ir galimybę atlikti svarbiausius socialinius vaidmenis, sėkmingai spręsti problemas.

2 pav. Poreikių hierarchija

Saviraiška: gerai funkcionuojančio žmogaus poreikių reiškimasis; tapimas tuo, kuo žmogus iš tikrųjų yra.

Estetiniai poreikiai: visų dalykų, su kuriais gyve-nime susiduriama, tvarkos ir pusiausvyros teigia-mas vertinimas; grožio jausmas ir meilė viskam. Poreikis suprasti: abstrakčiomis teorijomis reiš-kiamos žinios apie ryšius, sistemas ir procesus; ži-nių ir mokslo teiginių jungimas į plačias sistemas. Žinių poreikis: noras gauti informacijos ir mokslo, žinoti, kaip ką daryti, žinoti daiktų, reiškinių ir sim-bolių reikšmę. Poreikis būti gerbiamam: noras, kad kiti pripažintų tave esant unikalią asmenybę, turinčią savitų ga-bumų, vertingų savybių, noras būti savitam, skirtin-gam nuo kitų. Poreikis priklausyti kokiai nors grupei: noras būti priimtam į kokią nors grupę, žinoti, kad kiti žino tave esant nariu ir pageidauja, kad būtum su jais. Saugumo poreikiai: rūpinimasis rytojumi; noras, kad tavo, tavo šeimos, tavo grupės gyvenimas būtų pastovus, kad galima būtų numatyti į priekį. Gyvybiniai poreikiai: rūpinimasis šios dienos eg-zistencija, galimybė pavalgyti, kvėpuoti, gyventi šią akimirką.

Šaltinis: Gage N. L., Berliner D. C. Pedagoginė psichologija. Vilnius: Alma littera, 1994.

Pabėgėliai yra žmonės, nutraukę tradicinius ryšius su savo aplinka (kultūra, giminai-čiais, draugais ir pan.), netekę socialinės paramos, neturintys palankių sąlygų tenkinti savo socioedukacinius poreikius, todėl labai natūralus atrodo tarptautinės bendruomenės ryžtas užtikrinti kuo palankesnes gyvenimo sąlygas (t. y. tinkamą gyvenimo kokybę) žmonėms, ne-tekusiems bet kokių socialinių ryšių ir socialinės paramos, taip padedant jiems kontroliuoti savo gyvenimą bei prisitaikyti naujoje aplinkoje. Tai ir paskatino atlikti tyrimą, leidžiantį pa-žvelgti, kaip gyvena pabėgėliai Lietuvoje, kaip tenkinami jų socioedukaciniai poreikiai.

Mokslo darbai 97

2. 2. Tyrimo duomenys ir jų analizė

Tyrimą, kurio duomenų analizė padėjo nustatyti pabėgėlių socioedukacinius poreikius ir jų tenkinimo galimybes, atliko Lietuvos teisės universiteto magistrantė Jolanta Banevičienė (2003), vadovaujama šio straipsnio autorės.

Sąvokos. Išnagrinėjus juridinius dokumentus, reglamentuojančius pabėgėlių statusą, galima daryti išvadą, kad pabėgėliu laikomas:

1. Asmuo, kuris bijo naudotis savo valstybės gynyba arba į ją grįžti dėl: a) baimės būti persekiojamam tautiniu, rasiniu, religiniu pagrindu arba priklausymu tam tikrai socia-linei arba politinei grupei; b) neturėjimo pilietybės tos valstybės, kurioje buvo jo nuo-latinė gyvenamoji vieta;

2. Užsienietis, pateikęs prašymą pabėgėlio statusui gauti, arba pabėgėlių statuso lau-kiantis pilietis, kol nagrinėjamas jo prašymas (pagal 1951 m. Konvenciją dėl pabėgė-lio statuso ir 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlio statuso suteikimo).

Ir tyrime, ir toliau šiame straipsnyje sąvoka „pabėgėliai“ vartojama pačia plačiausia prasme ir apima užsieniečius, pateikusius prašymus juridiniam pabėgėlio statusui gauti (gy-venančius Pabėgėlių priėmimo centre) bei nelegalius migrantus (gyvenančius Užsieniečių registravimo centre).

Pirmiausia trumpai pristatysime Centrus, kuriuose apsigyvena pabėgėliai mūsų jau aptarta prasme, t. y. užsieniečiai, kuriems suteiktas pabėgėlio juridinis statusas arba lau-kiama jį suteikiant, bei nelegalūs migrantai).

Užsieniečių registracijos centras (URC) Pabradėje įsteigtas vykdant Lietuvos Res-publikos Vyriausybės 1996 m. rugsėjo 30 d. nutarimą Nr. 1133 „Dėl užsieniečių registravimo centro steigimo“. Centras yra Valstybės sienos apsaugos tarnybos prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos struktūrinis padalinys, vykdantis jo kompetencijai priskirtus uždavi-nius bei funkcijas. Atliekant tyrimą, tai buvo vienintelis Lietuvoje centras, skirtas laikinai ap-gyvendinti neteisėtai esančius ir neteisėtai atvykusius į Lietuvą užsieniečius bei užsieniečius, pateikusius prašymus suteikti pabėgėlio statusą (šaltinis: www.migracija.lt).

Pabėgėlių priėmimo centras (PPC), Rukloje įsteigtas Socialinės apsaugos ministe-rijos iniciatyva, savo veiklą pradėjo 1997 metais. Jame apgyvendinami prieglobstį gavę užsi-eniečiai tam laikotarpiui, kol nagrinėjami jų prašymai pabėgėlių statusui gauti. Centro stei-gimą rėmė Jungtinių Tautų vyriausiojo pabėgėlių komisaro valdybos atstovybės Baltijos ir Šiaurės šalims, Švedijos, Danijos, Norvegijos ir Suomijos Vyriausybės.

Respondentų apibūdinimas. Bendras tiriamųjų skaičius atsispindi 1-joje lentelėje. 1 l e n t e l ė . Apklausoje dalyvavę respondentai

Respondentai Pabradė Rukla Iš viso respondentų

Centrų darbuotojai 29 26 55 Pabėgėliai (pateikę prašymus juridiniam statusui gauti ir nelegalūs migrantai) 18 49 67

Bendruomenių nariai 96 25 121 Iš viso 143 100 243

1-ojoje lentelėje matyti, kad iš viso tyrime dalyvavo 67 pabėgėliai, gyvenantys Pabra-dės užsieniečių registracijos bei Ruklos pabėgėlių priėmimimo centruose, 55 šių centrų dar-buotojai bei 121 Pabradės ir Ruklos bendruomenių narys.

Pagal amžių tiriamieji pasiskirstė taip: • 52,2 proc. respondentų yra nuo 19 iki 29 metų; • 19,4 proc. respondentų – nuo 30 iki 39 metų; • 14,9 proc. respondentų – nuo 40 iki 49 metų; • 13, 5 proc. respondentų – per 50 metų ir vyresni. Be to, tyrime dalyvavo 5 vaikai ir jaunuoliai iki 18 metų, gyvenantys PPC.



Pagal pilietybę tiriamieji pasiskirstė taip: 44,8 proc. – rusai, 22,4 proc. – čečėnai, 9 proc. – afganistaniečiai, 4,5 proc. – vietnamiečiai, 3 proc. – azerbaidžaniečiai, 3 proc. – čigo-nai; 1,5 proc. – somaliečiai, 11,8 proc. – nei tautybės, nei pilietybės nenurodė.

Analizuojant pabėgėlių šeiminę padėtį, respondentai pasiskirstė taip: 58,2 proc. – vedę (ištekėjusios), 37,3 proc. – viengungiai; likusieji savo šeiminio statuso nenurodė. 49,3 proc. šeimas turinčių respondentų į Lietuvą atvyko su šeima.

Pabėgėlių socioedukaciniai poreikiai. Pabėgėlių priėmimo centras nuo 2002 m. gegužės 1 dienos organizuoja ir vykdo prieglobstį gavusių užsieniečių socialinės integra-cijos programą, kurios tikslas – supažindinti prieglobstį gavusius užsieniečius su gyvenimu Lietuvoje, mokyti kalbos, perkvalifikuoti, suteikti minimalią materialinę paramą integracijos laikotarpiu ir pradedant savarankišką gyvenimą Lietuvoje (šaltinis: www.lietuva.lt), t. y. ten-kinti pabėgėlių socioedukacinius poreikius. Centro dokumentų analizė parodė, kad PPC susikūrė kryptingo darbo sistema: a) su suaugusiais PPC gyventojais dirbama pagal Lietu-vos Respublikos švietimo ir mokslo ministerijos patvirtintas programas (pavyzdžiui, elemen-tarių lietuvių kalbos mokėjimo žinių užsieniečiai įgyja išklausę 190 valandų programą), kurios užsieniečiams parenkamos individualiai, atsižvelgiant į jų išsilavinimo lygį, b) su PPC gyve-nančių užsieniečių vaikais dirbama pagal Ugdymo inovacijų centro tarptautinį projektą „Gera pradžia“, parengtą atsižvelgiant į vaiko reikmes ir pagarbą kultūrinei įvairovei; c) su niekieno nelydimais vaikais dirbama individualiai, jiems padedama psichologiškai (dažniausiai su jais dirba psichologas ir socialinis darbuotojas). Jiems taikoma piešimo terapija. Daug dėmesio teikiama vaikų užimtumo, kaip sėkmingos integracijos į Lietuvos visuomenę, veiksniui orga-nizavimui (meno, sporto užsiėmimai, kultūriniai renginiai, veikla Centre veikiančioje bibliote-koje bei skaitykloje).

Susipažinus su pabėgėliams teikiama valstybės parama bei socialinės integracijos programa, kurioje dalyvauja tiriamos institucijos, ypač svarbi buvo pačių pabėgėlių nuomonė apie jų socialinius ir edukacinius poreikius (3–5 pav.).

3 pav. Respondentų edukaciniai poreikiai ir jų pageidavimas integruotis į Lietuvos visuomenę (proc.)

55,6

5,611,1

38,9

89,8

40,8 36,7

00

102030405060708090

100

Išm

okti

lietu

vių

kalbą

Paži

nti

Liet

uvos

isto

riją

Susi

paži

nti

su L

ietu

vos

Kon

stitu

cija

Nen

ori

Išm

okti

lietu

vių

kalbą

Paži

nti

Liet

uvos

isto

riją

Susi

paži

nti

su L

ietu

vos

Kon

stitu

cija

Nen

ori

%

Užsieniečių registracijos centre gyvenantys pabėgėliai

Pabėgėlių registracijos centre gyvenantys pabėgėliai

Analizuojant respondentų atsakymus matyti, kad svarbiausiais edukaciniais poreikiais pabėgėliai laiko „išmokti Lietuvių kalbą“ (55, 6 proc. URC ir 89, 8 proc. PPC gyvenančių res-pondentų); „pažinti Lietuvos istoriją“ (40, 8 proc. PPC gyvenančių respondentų); „susipažinti su Lietuvos Konstitucija“ (11,1 proc. URC gyvenančių respondentų). Net 38, 9 proc. URC gy-venančių respondentų nurodė, kad nenori integruotis į Lietuvos visuomenę. Tai reiškia, kad šie užsieniečiai net neketina prašyti pabėgėlio juridinio statuso, tuo tarpu PPC tokių respon-dentų nebuvo.

http://www.lietuva.lt/

Mokslo darbai 99

4 pav. Respondentų atsakymų į klausimą „Nurodykite, kokios Jums reikalingos edukacinės paslaugos?“ pasiskirstymas (proc.)

33,3

38,9

11,1

5,6

33,3

30,6

42,9

28,6

32,7

0

0 10 20 30 40 50

Vakarinės mokyklos suaugusiesiems

Galimybė išmokti lietuvių kalbą

Galimybė susipažinti su LietuvosKonstitucija

Galimybė vaikams lankyti mokyklą

Nereikia pedagogų paslaugų

Pabėgėlių priėmimo centre gyvenantyspabėgėliaiUžsieniečių registracijos centregyvenantys pabėgėliai

%

Dauguma PPC ir URC gyvenančių respondentų (atitinkamai 42,9 proc. ir 38, 9 proc.) nurodė, kad norėtų, jog jiems būtų sudaryta galimybė mokytis lietuvių kalbos; kad būtų suda-ryta galimybė mokytis vakarinėse suaugusiųjų mokyklose, nurodė atitinkamai 30, 6 proc. ir 33, 3 proc. respondentų; kad vaikams būtų sudaryta galimybė lankyti mokyklą, nurodė atitin-kamai 32, 7 proc. ir 5,6 proc. respondentų. Didelį pastarojo poreikio svarbumo skirtumą ga-lima paaiškinti tuo, kad net 38 proc. respondentų, gyvenančių URC, neketina integruotis į Lietuvos visuomenę (žr. 3 pav.). Natūralu, kad šie gyventojai negalvoja leisti vaikus į moky-kas, nes Lietuva jiems dažniausiai yra tik tranzitinė šalis.

Beveik visi respondentai nurodė, kad lietuvių kalbos nemokėjimas yra kliūtis tenkinti ir socialinius poreikius, pavyzdžiui, poreikį bendrauti. Juk pabėgėliai, išvykdami už Centro ribų, keliaudami visuomeniniu transportu, lankydamiesi viešose įstaigose, ligoninėse, bendrau-dami su pareigūnais, susiduria su pagrindine – kalbos nemokėjimo problema. Tai trukdo keistis informacija, suprasti kitus ir pačiam būti suprastam. Be kitų problemų, respondentai nurodė ir kultūros, tikėjimo ir papročių skirtumus, darbo neturėjimo, profesionalių psichologų, socialinių darbuotojų paramos, per trumpą (12 mėnesių) integracinės pro-gramos laikotarpį ir kitas problemas.

Pabėgėlių socialinių poreikių tenkinimas yra neatsiejamas nuo socialinių ryšių palai-kymo su vietos bendruomene, todėl pateikiame respondentų atsakymų apie pageidaujamus socialinius ryšius su vietos bendruomene pasiskirstymą.

5 pav. Respondentų atsakymų į klausimą „Kokių socialinių kontaktų su vietos bendruomene norėtumėte?“ pasiskirstymas (proc.)

16,711,1

0

16,7

55,1

42,9

28,6

18,4

0

10

20

30

40

50

60

70

Bendrų švenčių Bendrai dirbti visuomeneinaudingus darbus

Kad vaikai kartu bendrautų Kita

Užsieniečių registracijos centre gyvenantys pabėgėliai Pabėgėlių priėmimo centre gyvenantys pabėgėliai

%


Duomenys, pateikti 5 paveiksle, rodo, kad 55, 1 proc. respondentų, gyvenančių PPC, ir 16, 7 proc. respondentų, gyvenančių URC, norėtų bendrų švenčių su vietos bendruomenės nariais; bendrai dirbti visuomenei naudingus darbus – atitinkamai 42, 9 proc. ir 11, 1 proc. respondentų; kad vaikai bendrautų su vietos bendruomenės vaikais – 28, 6 proc. respon-dentų, gyvenančių PPC; kita – atitinkamai 18,4 ir 16,7 proc. respondentų. Šiuos atsakymus galima laikyti esmine socialinių poreikių išraiška. Tačiau kaip rodo duomenys, pateikti 6-ajame paveikle, šie poreikiai nėra tenkinami, nes iš tikrųjų pabėgėliai nepalaiko arba negali palaikyti socialinių ryšių su vietos bendruomene.

6 pav. Respondentų atsakymų į klausimą „Ar palaikote ryšius su vietos bendruomene?“ pasiskirstymas (proc.)

5,6

65,3

94,4

34,7

0% 20% 40% 60% 80% 100%

Užsieniečių registracijoscentre gyvenantys

pabėgėliai

Pabėgėlių priėmimo centregyvenantys pabėgėliai

Taip Ne

Analizuojant respondentų atsakymus į pateiktą klausimą apie ryšių su vietos ben-druomene palaikymą, matyti, kad tokius ryšius palaiko tik 65, 3 proc. respondentų, gyvenan-čių PPC, ir tik 5, 6 respondentų, gyvenančių URC. Apklausos metu išaiškėjo, kad PPC gy-ventojai lankosi vieni pas kitus svečiuose (75,8 proc. respondentų); dalyvauja bendrose miesto šventėse ir kultūros renginiuose (45,5 proc. respondentų); pabėgėlių vaikai bendrauja su vietos gyventojų vaikais (15,2 proc. respondentų); vienas iš sutuoktinių gyvena vietos bendruomenėje (11,2 proc. respondentų); vietos bendruomenėje gyvena giminės arba drau-gai (9,1 proc. respondentų).

Apibendrinant duomenis, pateiktus 5-ajame ir 6-ajame paveiksluose, galima teigti, kad dauguma respondentų norėtų užmegzti socialinius ryšius su vietos bendruomenės nariais, tačiau ne visi turi tam galimybių. Ypač tai pasakytina apie URC gyvenančius res-pondentus, kurių bet kokie socialiniai ryšiai yra ribojami. Tyrimas atskleidė, kad yra keletas pagrindinių priežasčių, dėl kurių nėra tenkinami socialiniai pabėgėlių poreikiai:

• lietuvių kalbos nemokėjimas (šią priežastį nurodė patys respondentai); • neigiamas vietos bendruomenės narių požiūris į pabėgėlius ir jų problemas; • URC gyvenančių respondentų socialiniai ryšiai yra ribojami, nors jie tokių ryšių norėtų

(žr. 5 pav.). Vaikų, gyvenančių UR Cir PPC, poreikių tenkinimas. Tarptautinės teisės aktuose

nurodyti konvencijas ratifikavusių valstybių įsipareigojimus suteikti vaikams galimybę mokytis ir lavintis. Įgyvendinama tarptautinius įsipareigojimus Lietuvos Respublikos vyriausybė pripažįsta pabėgėlių vaikų teisę lankyti mokyklą (www.smm.lt), nes 1989 m. Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos, kurią Lietuvos Seimas ratifikavo 1995 m. liepos 7 d., 28 straipsnyje sakoma: „Valstybės dalyvės pripažįsta vaiko teisę mokytis. Siekdamos palaipsniui šią teisę įgyvendinti ir sudaryti vienodas galimybes, jos įveda nemokamą ir privalomą pradinį lavinimą; skatina tobulinti įvairias tiek bendrojo, tiek profesinio vidurinio lavinimo formas, rū-pinasi, kad jis būtų prieinamas visiems vaikams, ir imasi tokių priemonių kaip nemokamo la-

http://www.smm.lt/

Mokslo darbai 101

vinimo įvedimas, o prireikus ir finansinės parmos teikimas; imasi priemonių, skatinančių nuolat lankyti mokyklą“. Todėl Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro 2003 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. 408 „Bendrojo lavinimo mokyklų 2003–2005 metų bendrieji ugdymo planai“ 35 skirsnyje patvirtinta užsieniečių, atvykusių gyventi arba dirbti Lietuvos Respublikoje, vaikų ugdymo organizavimo tvarka. Atsižvelgdama į konkrečias sąlygas, moksleivio pasirengimą, kalbos mokėjimą, mokyklą, remdamasi užsienyje įgytu pradiniu, pagrindiniu ir viduriniu mokslu, vertina mokykla, į kurią kreipėsi moksleivis, pageidaujantis tęsti mokslą. Mokykla su-daro individualų ugdymo planą ir pamokų tvarkaraštį. Jei reikia pašalinti atskirų dalykų pro-gramų skirtumus, mokyklos pedagogų taryba, atsižvelgusi į moksleivio pageidavimus, sudaro tam sąlygas ir atsiskaityti (Bendrojo lavinimo mokyklų 2003–2005 metų bendrieji ugdymo planai. Vilnius: Švietimo aprūpinimo centras, 2003). Analizuojant pačių pabėgėlių nuomonę apie tai, kokias mokyklas turėtų lankyti jų vaikai, matyti, kad 61,2 proc. respondentų norėtų, kad jų vaikai lankytų tas pačias mokyklas kaip ir vietos bendruomenės vaikai.

Pabradės ir Ruklos bendruomenės narių požiūris į pabėgėlius. Tyrimo metu buvo siekiama nustatyti Pabradės ir Ruklos bendruomenės narių požiūrį į pabėgėlius, jų poreikių tenkinimo galimybes.

7 pav. Respondentų atsakymų į klausimą „Ar visiškai patenkinami pabėgėlių, gyvenančių Centre, socialiniai poreikiai?“ pasiskirstymas (proc.)

11,5

42,7

25,019,8

24,0 24,0

32,0

16,0

05

1015202530354045

Vis

iška

i pat

enki

nam

i

Jiem

s ski

riam

a pe

r dau

gdė

mes

io

Paka

nkam

ai g

erai

tenk

inam

i

Šiuo

kla

usim

u ne

turiu

nuom

onės

Vis

iška

i pat

enki

nam

i

Jiem

s ski

riam

a pe

r dau

gdė

mes

io

Paka

nkam

ai g

erai

tenk

inam

i

Šiuo

kla

usim

u ne

turiu

nuom

onės

%

Pabradės gyventojai Ruklos gyventojai

Analizuojant 7 paveiksle pateiktą nuomonių pasiskirstymą galima konstatuoti, kad vietos bendruomenės nariai galvoja, jog pabėgėliams skiriama per daug dėmesio (atitinka-mai 42,7 proc. respondentų, gyvenančių Pabradėje, ir 24, 0 proc. respondentų, gyvenančių Rukloje); pabėgėlių poreikiai visiškai patenkinami (atitinkamai 11,5 proc. ir 24,0 proc. res-pondentų); pakankamai gerai tenkinami (25,0 proc. ir 32,0 proc. respondentų); neturi nuo-monės šiuo klausimu (atitinkamai 19,8 proc. ir 16, 0 proc. respondentų).

Analizuojant respondentų apklausos rezultatus nustatyta, kad 90,9 proc. visų ap-klaustųjų pareiškė neigiamą požiūrį dėl vienodų pabėgėlių ir Lietuvos piliečių teisių užtikri-nimo. Tik 8,3 proc. respondentų pareiškė, kad pabėgėliai turi naudotis tokiomis pačiomis tei-sėmis kaip ir Lietuvos piliečiai. Stebint nuomonių pasiskirstymą pagal miestus, Pabradėje neigiamai į šį klausimą atsakė 90,6 proc. respondentų, Rukloje – 92 proc. respondentų. Pa-našūs rezultatai gauti išnagrinėjus Ruklos ir Pabradės bendruomenės požiūrį dėl socialinių išmokų pabėgėliams. 88,4 proc. visų respondentų nurodė, kad pabėgėliams mokamos socia-linės piniginės išmokos neturi būti tokios pačios, kokios skiriamos Lietuvos piliečiams. Tik


10,7 proc. apklaustųjų sutinka su nuomone, kad ir pabėgėliams turi būti mokamos tokios pa-čios socialinės išmokos kaip visiems Lietuvos piliečiams.

Pildant anketas ir bendraujant su Pabradės ir Ruklos bendruomenių nariais, išryškėjo tendencija, kad dauguma jaunesnio amžiaus respondentų yra susidarę neigiamą požiūrį į pabėgėlius. Tyrimo metu nustatyta, kad 90,9 proc. visų apklaustųjų pareiškė neigiamą požiūrį į tai, kad pabėgėliams turėtų būti užtikrintos tokios pačios teisės kaip ir Lietuvos piliečiams. Tik 8,3 proc. pareiškė, kad pabėgėliai turi naudotis tokiomis pačiomis teisėmis kaip ir Lietu-vos piliečiai.

Autorės nuomone, Centruose gyvenantys pabėgėliai yra izoliuoti nuo vietos ben-druomenės narių, jie nedalyvauja bendruose kultūriniuose miesto renginiuose, nebendrauja su jais, todėl mažai juos pažįsta. Taip formuojasi priešiška nuostata. Kitas svarbus veiksnys, lemiantis priešiškumą pabėgėlių atžvilgiu, yra visapusiškos, teigiamos informacijos apie pa-bėgėlius trūkumas žiniasklaidoje. Apklausa parodė, kad pagrindinę informaciją apie pabėgė-lius bendruomenės nariai gauna tik iš žiniasklaidos (8 pav.). Kaip rodo informacijos, susiju-sios su pabėgėlių Lietuvoje gyvenimu, analizė, dažnai ši informacija yra neigiamo pobūdžio ir pateikiama tik kilus tam tikroms problemoms arba socialiniams konfliktams. 8 pav. Respondentų atsakymų į klausimą „Iš kokių Lietuvos institucijų, įstaigų ar organizacijų

veiklos sužinote apie pabėgėlius ir jų problemas?“ pasiskirstymas (proc.)

88,5

14,64,2 1,0

100,0

8,0

24,016,0

4,0 0,06,31,0

0

20

40

60

80

100

Žini

askl

aido

s

Nev

yria

usyb

inių

insti

tuci

jųve

iklo

s

Vyr

iaus

ybin

iųin

stitu

cijų

veik

los

Tarp

usav

iobe

ndra

vim

o

Info

rmac

ijatie

siogi

aisu

sijus

i su

darb

u

Nen

urodė

Pabradės gyventojai Ruklos gyventojai

%

Pagrindinis informacijos šaltinis apie pabėgėlius yra žiniasklaida. Tai patvirtino 88,5 proc. Pabradės gyventojų ir 100 proc. Ruklos gyventojų. Kiti informacijos apie pabėgėlių pro-blemas šaltiniai respondentams yra ne tokie svarbūs. Pavyzdžiui, vyriausybinių institucijų veikla (atitinkamai 24, 0 proc. ir 6,3 proc. respondentų); tarpusavio bendravimas (atitinkamai 16,0 proc. ir 14,6 proc. respondentų); nevyriausybinių organizacijų veikla (atitinkamai 8,0 proc. ir 1,0 proc. respondentų).

Išvados

Literatūros, teisinių dokumentų bei atlikto tyrimo duomenų analizė leidžia daryti šias išvadas:

1. Vykdydama tarptautinius įsipareigojimus Lietuvos Respublikos Vyriausybė pripažįsta ir padeda įgyvendinti teisę į švietimą, t. y. teisę tenkinti savo socioedukacinius poreikius: la-

Mokslo darbai 103

vintis patiems bei ugdyti savo vaikus. Pasinaudoti šia teise pareiškė norą dauguma apklau-soje dalyvavusių pabėgėlių. Daugelis iš jų norėtų mokytis vakarinėse suaugusiųjų mokyklose bei įgyti arba kelti savo profesinę kvalifikaciją. Deja, praktiškai šia teise gali naudotis tik So-cialinėje integracijos programoje dalyvaujantys pabėgėliai.

2. Tyrimas atskleidė, kad pabėgėliai turi šiuos socioedukacinius poreikius: a) pagrindiniai edukaciniai poreikiai: išmokti lietuvių kalbą (55,6 proc. URC ir 89,8

proc. PPC gyvenančių respondentų); pažinti Lietuvos istoriją (40,8 proc. PPC gy-venančių respondentų); susipažinti su Lietuvos Respublikos Konstitucija (11,1 proc. URC gyvenančių respondentų). Buvo nurodyti ir kiti edukaciniai poreikiai: kelti kvalifikaciją; lankyti vakarinę suaugusiųjų mokyklą; leisti savo vaikus į ben-dras su vietos gyventojais mokyklas.

b) pagrindiniai socialiniai poreikiai: švęsti bendras šventes kartu su vietos ben-druomenės nariais (55,1 proc. respondentų, gyvenančių PPC, ir 16,7 proc. res-pondentų, gyvenančių URC); bendrai dirbti visuomenei naudingus darbus – atitinkamai 42,9 proc. ir 11,1 proc. respondentų); skatinti vaikus bendrauti su vietos bendruomenės vaikais (28,6 proc. respondentų, gyvenančių PPC). Buvo nurodyti ir kiti socialiniai poreikiai: draugauti su vietos bendruomenės šeimomis; pasikviesti vietos bendruomenės narius į savo centrą; palaikyti ryšius su savo gi-minėmis bei religine bendruomene.

Be to, atskleistos pagrindinės priežastys, dėl kurių socioedukaciniai poreikiai nėra vi-siškai patenkinami: lietuvių kalbos nemokėjimas, neigiamas vietos bendruomenės narių po-žiūris į pabėgėlius ir jų problemas; ribojami URC gyventojų socialiniai ryšiai, nors dauguma tokių ryšių pageidautų.

3. Apklausos duomenų analizė atskleidė vyraujantį priešišką vietos bendruomenės na-rių požiūrį į pabėgėlius (90,9 proc respondentų). Tyrimo metu paaiškėjo, kad pagrindinis in-formacijos apie pabėgėlius šaltinis yra žiniasklaida (88,5 proc. respondentų, gyvenančių Pa-bradėje, ir 100 proc. respondentų, gyvenančių Rukloje), kurioje vyrauja neigiama informacija apie pabėgėlius bei jų poreikius. Todėl galima daryti prielaidą, kad išsamios informacijos ne-buvimas yra viena iš priešiško nusiteikimo pabėgėlių atžvilgiu priežasčių.

LITERATŪRA

Teisės aktai

1. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl 1951 m. Konvencijos dėl pabėgėlio statuso bei 1967 m. Protokolo dėl pabėgėlio statuso ratifikavimo“. 1997 m. sausio 21 d. Nr. VIII-85 // Valstybės žinios. 1997. Nr. 12-227.

2. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl pabėgėlio Lietuvos Respublikoje statuso“ pakeitimo (2000 m. birželio 29 d. Nr. VIII-1784) // Valstybės žinios. 2000. Nr. 56-165.

3. Lietuvos Respublikos įstatymas „Dėl Jungtinių Tautų vaiko teisių konvencijos ratifikavimo“ (1995 m. liepos 3 d. Nr. I-983) // Valstybės žinios. 1995. Nr. 60-1501.

4. Lietuvos Respublikos švietimo įstatymas (1991 m. birželio 25 d. Nr. I-1489) redakcija (2003 m. birželio 17 d. Nr. IX-1630) // Valstybės žinios. 2003. Nr. 63-2853.

5. Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministro įsakymas „Dėl užsieniečių, atvykusių dirbti arba gyventi į Lietuvos Respubliką, vaikų ugdymo bendrojo lavinimo mokyklose įgyvendinimo“ (2003 m. birželio 4 d. Nr. ISAK-789) // Valstybės žinios. 2003. Nr. 57-2554.

Kita literatūra

1. Antiila P., Pirko J. Kasityon ja muotoilun teoreettiset perusteet. Minerva-sarjan julkaisu. – Porvoo:

WSOY, 1993. 2. Bendrojo lavinimo mokyklų 2003–2005 metų bendrieji ugdymo planai//Vilnius: Švietimo aprūpinimo

centras, 2003. 3. Gage N. L., Berliner D. C. Pedagoginė Psichologija. – Vilnius: Alma littera, 1994. 4. Lemme B. H. Suaugusiojo raida. – Vilnius: Poligrafija ir informatika, 2003.


5. Pabėgėliai. Moterys: ieškant geresnio sprendimo // JTVPK, Visuomenės informavimo skyrius, 2002. 6. Sipavičienė A., Tureikytė D. Nelegali migracija Lietuvoje retrospektyva ir šių dienų problemos. – Vil-

nius, 2000. 7. Tapaile T. Pabėgėliai. Metodinė medžiaga mokytojams. – Vilnius: Justitia, 2002. 8. Vengris S., Pociūtė B., Laugalys F. Pabėgėlių socialinės integracijos Lietuvoje programa: Ataskaita:

mokslinės-techninės produkcijos sukūrimo (perdavimo) sutartis Nr. 2685. VU Filosofijos fakultetas, Specialiosios psichologijos laboratorija. – Vilnius, 2000.

Interneto svetainės

http://www.un.lt, prisijungimo laikas: 2003-07-30. http://www.migracija.lt, prisijungimo laikas: 2003-10-15.

POSSIBILITIES FOR ADDRESSING SOCIOEDUCATIONAL NEEDS OF REFUGEES IN LITHUANIA Assoc. Prof. Dr. Irena Zaleskienė Jolanta Banevičienė Mykolas Romeris University Summary

The authors deal with the problems of refugees which becomes more and more stronger

during the last decade in Lithuania. Juridical bases (Law on the Refugee Status in the Republic of Lithuania came into force in 1995; Seimas of the Republic of Lithuania ratified the 1951 United Nation Convention in 1997; etc.) for accepting refugees in Lithuania are developed according the international law and this bases is analysed in the first part of the article. The second part deals with the theoretical framework of socioeducational needs and the importance of their addressing for human being. This sort of needs are seen by the authors of the article as the most important actor for integration of refugees into Lithuanian society. Survey was carried out in the Foreigners‘ Registration centre, which was established in 1996 and is allocated in Pabradė and in the Refugees Reception Centre, which was established in 1997 and is allocated in Rukla (founder of this center is The Ministry of Social Security and Labour of the Republic of Lithuania; the establishement was financially supported by UN, Scandinavian countries (Denmark, Sweeden, Norway, Finland), etc.). Main goals of the survey was formulated as follows: to analyse socioeducational needs and the possibilities for addressing them

Survey was carried out by using methodology: analysis of literature and juridicial documentation; questioning the refugees, social workers and members of local community (in total: 243 respondents).

Analyses of research data shows that refugees have such socioeducational needs: • basic educational needs: to learn Lithuanian language (55,6 % respondents in Foreigner’s

Registration Center and 89,8 % respondents in Refugees Reception Center); to learn Lithuanian history (40,8 % respondents in Refugees Reception Center); to study Constitution of the Republic of Lithuania (11,1 % respondents in FRC). There were indicated to attend school for adults in the evenings; to allow children to go to the school together with members of local community as educational needs as well.

• basic social needs: to participate in the cultural life of the local community (55,1 % respondents living in RRC and 16,7 % respondents living in the FRC); to work together with community members (42,9 %and 11,1 % respondents); to stimulate children to communicate with children from local community (28,6 % respondents living in RRC). There were indicated

http://www.un.lt/


Mokslo darbai 105

to have family friendship with local families; to invite community members to visit Center as social needs as well.

According the research data most of refugees (2/3 of respondents) are not satisfied with the possibilities to address their needs. As the main problems they indicate: too small financial payments; not having possibilities to educate themselves and their children; not having opportunities for communication with native relatives; not having contacts with own religion communities, ect.

Analyses of reseach data discovered that that members of local community do have negative attitude towards refugees (90, 9 % respondents). It was pointed out that main source for obtaining information on refugees and their problems is mass-media. And this information is not always presented on objective and friendly way. The presumption is made that probably it is the main reason for having such a negative attitude.

As a result of research data analyses the main conclusions are made and presented in the article: Lithuanian Government creates a strong enough juridicial bases for addressing socioeducational needs of refugees but in reality they are not always addressed in a sufficient way.

Keywords: refugees, socioeducational needs, possibilities for addressing needs.


SOCIALINIŲ TINKLŲ KŪRIMAS EDUKACINĖJE APLINKOJE:

TĖVŲ VAIDMUO TENKINANT SPECIALIUOSIUS UGDYMOSI POREIKIUS

Doktorantė Lina Miltenienė Šiaulių universitetas, Specialiosios pedagogikos fakultetas, Specialiosios pedagogikos katedra P. Višinskio g. 25, 76351 Šiauliai Telefonas 8 (41) 59 57 34 Elektroninis paštas [email protected] Pateikta 2004 m. vasario 27 d. Parengta spausdinti 2004 m. spalio 29 d.

Kalbant apie edukacinę aplinką, vis dažniau vartojama tinklų sąvoka. Tinklo konceptas leidžia geriau suvokti kompleksinę tikrovę, sudaro sąlygas suprasti ir inicijuoti skirtingų institucijoje esančių sričių, grupių sistemų arba asmenų ryšius. Jis apima kompleksinės sąveikos sudedamąsias dalis ir skirtingus požiūrius, leidžia kurti tarpdisciplininę aplinką, o tai itin aktualu kalbant apie specialųjį ug-dymą ir specialiųjų ugdymosi poreikių tenkinimą bendrojo lavinimo mokykloje. Straipsnyje analizuo-jamas vienas iš tokio tinklo sėkmingą funkcionavimą užtikrinančių veiksnių – požiūris į tėvų vaid-menį. Keliama hipotezė, kad tėvų ir pedagogų nuostatos į tėvų vaidmenį vaiko ugdymo procese skiriasi. Pedagogai linkę nuvertinti tėvų galimybes dalyvauti vaiko ugdymo procese. Tėvų ir peda-gogų požiūriui įtakos turi socialiniai-demografiniai veiksniai. Tyrimo rezultatai patvirtino hipotezę. Pa-aiškėjo, kad dauguma tėvų sau priskiria teigiamą vaidmenį vaiko ugdymo(si) procese, linkę dalytis atsakomybe ir kooperuotis, tuo tarpu didelė dalis pedagogų linkę nuvertinti tėvų kompetenciją ir ga-limybes dalyvauti ugdant vaiką. Socialiniai-demografiniai veiksniai daro įtaką ir tėvų, ir pedagogų po-žiūriui.

Pagrindinės sąvokos: tinklas, specialieji ugdymosi poreikiai, tėvų vaidmuo. Tyrimo kontekstas Socialiniai tinklai ir edukacinė aplinka. Tinklų sąvoką kalbėdami apie edukacinę ap-

linką vartoja L. Darling-Hammondas, M. McLaughlinas (1995), J. W. Little‘as (1993), A. Lie-bermanas, M. Grolnickas (1997), M. McLaughlinas, J. Talbertas (1993), P. Westwoodas (1996). Nurodytų autorių teigimu, įsitraukimas į tinklus sudaro sąlygas ugdymo proceso daly-viams mokyti vienas kitą, atsižvelgiant į kontekstą praplėsti griežtai reglamentuotus vaidme-nis ir funkcijas, į bendradarbiavimo santykius įtraukti visus svarbius asmenis. Dalyviai turi puikias sąlygas tobulėti ir kurti tokią ugdomąją aplinką, kuri tenkintų visų įsitraukusiųjų porei-kius. Tinklas (angl. network) – tai tarpusavyje glaudžiai susijusių elementų sistema (Random House Webster’s, 1997).

Tinklo konceptas leidžia geriau suvokti kompleksinę tikrovę, sudaro sąlygas suprasti ir inicijuoti skirtingų institucijoje esančių sričių, grupių sistemų arba asmenų ryšius. Jis apima kompleksinės sąveikos sudedamąsias dalis ir skirtingus požiūrius, todėl leidžia kurti tarpdis-ciplininę darbo aplinką (Trevillion, 1999, p. 24). Specialiųjų ugdymosi poreikių∗ tenkinimas ir yra ta kompleksinė sąveika, kurios metu kuriami ryšiai ir derinami skirtingų mokykloje esan-čių grupių sistemų arba asmenų (bendrojo ugdymo pedagogų ir specialistų; pedagogų ir ad-

∗ Specialieji ugdymosi poreikiai (SUP) Specialiojo ugdymo įstatyme (1998) apibūdinami kaip pagalbos ir pa-slaugų reikmė, kylanti dėl to, kad ugdymo ir saviugdos reikalavimai neatitinka specialiųjų poreikių asmens ga-limybių.


Mokslo darbai 107

ministracijos atstovų; pedagogų ir mokinių, turinčių specialiųjų ugdymosi poreikių; pedagogų ir tėvų) požiūriai.

A. Liebermanas, M. Grolnickas (1997) nurodo, kad tinklų sąvoka neatsiejama nuo part-nerystės ir bendradarbiavimo sąvokų. Pasak mokslininkų, sėkmingai funkcionuojančių part-nerystės tinklų pagrindas yra bendradarbiavimas, nes dalyvaujančių asmenų tarpusavio santykių raidai, idėjų plėtotei daugiausia įtakos turi pasirinktas įtraukimo ir veiklos būdas. Tik esant bendradarbiavimo santykiams atsiranda tarpusavio pasitikėjimas, leidžiantis atsiverti, keistis žiniomis, idėjomis ir užtikrinti sukurto tinklo funcionavimą.

Literatūroje dažnai minimi tokie veiksniai, kaip vyraujančios vertybės, vaidmenys ir įgū-džiai, būtini siekiant bendradarbiauti ir užtikrinti socialinio tinklo funkcionalumą (Dettmer ir kt., 1999; Allington, Broikou, 1988; Friend, Cook, 1992; Rainford ir kt., 1992; Walter-Thomas ir kt., 2000). Tuose pačiuose šaltiniuose pabrėžiamos šios vertybinės nuostatos: lygiavertišku-mas (reiškiantis visų dalyvaujančių asmenų lygiavertį statusą grupėje), tikslų (vizijos) ben-drumas, bendra atsakomybė.

Moksliniai tyrimai, pagrindžiantys nagrinėjamos problemos aktualumą. Nuo de-vintojo dešimtmečio pasaulyje itin pagausėjo tyrimų, nagrinėjančių sąveikos su tėvais pro-blemas ugdant vaikus, patiriančius mokymosi sunkumų (Kroth, Edge, 1997; A. P. Turnbull, H. R. Turnbull, 1997; Pruitt ir kt., 1998; Garriott ir kt., 2000). Tyrimai parodė, kad nepaisant palankaus teisinių pagrindų konteksto, tėvai vis dar jaučiasi beteisiais ir atitolusiais nuo ug-dymo sistemos, teikiančios pagalbą jų vaikui: dažnai pedagogai nelinkę išklausyti šeimoms aktualių problemų, tėvai, eidami į susitikimus, iš anksto sau skiria pasyvaus stebėtojo ir klau-sytojo vaidmenį.

Mūsų šalyje gana ilgai nebuvo išsamiai tyrinėtos tėvų įtraukimo ir bendradarbiavimo su jais problemos specialiojo ugdymo srityje. Savo darbuose kai kurie autoriai užsimena apie tėvų dalyvavimo vertinant vaiko problemas ir analizuojant ugdymo procesą svarbą, remda-miesi užsienio šalių patirtimi pateikia rekomendacijų, kaip sėkmingai įtraukti tėvus (Ališaus-kas, Miltenienė, 2001; Ališauskas, 2002; Gevorgianienė, 2003).

Pastaraisiais metais atlikta keletas išsamių tyrimų: šeimos, auginančios neįgalų vaiką, situacijos įvertinimas (Ruškus, 2002), šeimos psichosocialinės situacijos ir bendradarbiavimo su šeima galimybių tyrimas ankstyvosios reabilitacijos tarnybų veiklos kontekste (Ališaus-kienė, Ruškus, 2002; Ališauskienė, 2002), pritaikytų ir modifikuotų ugdymo programų tai-kymo efektyvumo veiksnių tyrimas suaktualino tėvų ir mokyklos bendradarbiavimo metodo paieškos būtinybę (Ambrukaitis, Ruškus, 2002).

Iki šiol atlikta tik keletas tyrimų, nagrinėjančių socialinio tinklo ypatumus tenkinant spe-cialiuosius ugdymosi poreikius bendrojo lavinimo mokykloje. S. Ališauskienė ir L. Miltenienė (2003) apibrėžė esminius šio socialinio tinklo struktūrinius elementus ir nustatė, kad dau-giausia sunkumų kyla inicijuojant ir plėtojant pedagogų ir tėvų sąveiką bei kuriant partnerys-tės ryšius su mokiniais, turinčiais specialiųjų ugdymosi poreikių. Šis tyrimas iškėlė požiūrio į tėvų vaidmenį problemą.

Galimi tėvų vaidmenys teoriniu aspektu. Mokslinėje literatūroje apibūdinami įvairūs tėvų vaidmenys mokykloje, pedagogų tėvams skiriamas vaidmuo. M. Hughesas ir kt. (1994) išskiria tokius vaidmenis: tėvai kaip problema, tėvai kaip parneriai, tėvai kaip klientai. Tėvų, kaip klientų, vaidmuo minimas rečiau ir manoma, kad tokį vaidmens įvardijimą nulėmė rinkos mechanizmų perkėlimas siekiant ugdymo efektyvumo ir ugdymo įstaigos veiklos kokybės. J. Fylling, J. T. Sandvin (1998) pabrėžia du pirmuosius tipus.

Tėvai kaip problema. M. Hughesas ir kt. (1994) teigia, kad pedagogai visuomet į tėvus žiūrėjo kaip į problemą. Tokį požiūrį istoriškai nulėmė tariama žema tėvų moralė, abejingu-mas, bendravimo įgūdžių stoka, vidinės šeimos problemos ir kiti veiksniai, susiję su šeimos socialine-kultūrine aplinka. Pedagogai įvardija ir tėvų įsitraukimo problemą, tiksliau – tėvų nenorą įsitraukti į vaiko ugdymo procesą. Mokytojai teigia, kad tėvai nesidomi arba pernelyg domisi vaiko ugdymu (Bastiani, 1993, p. 16), yra apatiški, neprakalbinami (tylinti dauguma), nenorintys įsitraukti (Hughes ir kt., 1994, p. 31). Tikėtina, kad toks požiūris nulemia tėvų ne-pasitikėjimą mokykla, gynybišką elgesį, kartais ir bejėgiškumą prieš veikiančią ugdymo si-stemą, tuo tarpu pedagogams suteikia pasitikėjimo ir pasitenkinimo savimi jausmą (Bastiani,


1993, p. 16). Neretai pedagogai jaučiasi (nes yra išmokyti taip jaustis) specialistais, eksper-tais ir mano, kad tik jie gali kontroliuoti situaciją (Winkley, 1985, p. 17). Jie mano atstovau-jantys vaiko interesams ir net ginantys jį nuo tėvų problemų.

Neretai pedagogai ir specialistai tėvams skiria vykdytojų vaidmenį tai vadindami partne-ryste. Labai svarbu įtraukti tėvus suteikiant jiems kuo daugiau informacijos apie mokyklos gyvenimą, tačiau jei ta informacija tekės viena kryptimi – iš mokyklos tėvams, siekiamo ben-dradarbiavimo ir partnerystės nebus, nes tėvai tik vykdys mokyklos „nuleistas“ instrukcijas, bus pasyvūs, kai kada prieštaraujantys ir besipriešinantys. Deja, būtent tokį vaidmenį tėvams dažniausiai skiria pedagogai ir specialistai (Fylling, Sandvin, 1998, p. 18). Tos pačios autorės aprašo ir gana dažną požiūrį į tėvus kaip į pasigailėjimo vertus asmenis. Neretai jau pats faktas, kad vaikas turi specialiųjų ugdymosi poreikių, pedagogų vertinamas kaip problemų šeimoje požymis. To rezultatas – pedagogai nepriima tėvų kaip sąjungininkų sprendžiant vaiko problemas, nes tėvai patys yra šių problemų dalis (Fylling, Sandvin, 1998. p. 62). Pasi-girsta kaltinimų tėvams dėl vaiko ugdymosi sunkumų, siekiama atsakomybę dėl kilusių vaiko ugdymosi problemų primesti tėvams (Armstrong, 1995). Dažnai toks vaidmuo skiriamas tė-vams, kurie turi didesnių socialinių, psichologinių arba asmeninių problemų, taip pat tėvams, kurių vaikai turi elgesio ir emocijų sutrikimų arba didesnių negalių.

Toks požiūris į tėvų vaidmenį vertinamas kaip kliūtis inicijuojant ir kuriant lygiavertę są-veiką.

Tėvai kaip partneriai. Nors pamažu, bet daugėja pedagogų, kurie tėvus priima kaip ly-giaverčius partnerius vaiko ugdymo procese. Tokiems pokyčiams įtakos turėjo ne tik tėvų teisių dalyvauti ugdymo procese pripažinimas įstatymais, bet ir praktikoje išryškėjęs didesnis tėvų pagalbos (materialinės ar kt.) poreikis mokyklai. Tokia partnerystė gali turėti mažiausiai dvi for-mas: tėvai partneriai, padedantys vaikui mokytis, ir tėvai partneriai priimant mokyklai svarbius sprendimus (Fylling, Sandvin, 1998. p. 47). J. Bastiani (1993) pabrėžia, kad specialusis ug-dymas yra būtent ta sritis, kur tikra partnerystė yra reikalingiausia (Bastiani J., 1993, p. 104).

Tyrimo metodologija Tyrimo objektas: nuostatos į tėvų vaidmenį ir dalyvavimo galimybes tenkinant specia-

liuosius ugdymosi poreikius bendrojo lavinimo mokykloje. Tyrimo tikslai: 1. Apibrėžti tėvų nuostatas dėl vaiko ugdymo. 2. Apibrėžti pedagogų nuostatas dėl tėvų vaidmens, tenkinant specialiuosius mokinių ugdymosi poreikius (SUP), struktūrą. 3. Palyginti tėvų ir pedagogų nuostatų struktūrinius komponentus. 4. Atskleisti socialinių-demografinių veiksnių įtaką vy-raujančioms nuostatoms. Hipotezė: Tikėtina, kad tėvų ir pedagogų nuostatos tėvų vaidmens vaiko ugdymo procese skiriasi. Pedagogai linkę nuvertinti tėvų galimybes dalyvauti vaiko ug-dymo procese. Tėvų ir pedagogų požiūriui įtakos turi socialiniai-demografiniai veiksniai. Ty-rimo imtis: tyrime dalyvavo bendrojo lavinimo mokyklose besimokančiųjų ir SUP turinčių mokinių tėvai (N=495) iš įvairių Lietuvos regionų (Vilniaus, Kauno, Telšių, Šiaulių apskričių ir didžiųjų Lietuvos miestų) bei pedagogai (pradinių ir aukštesniųjų klasių mokytojai, specialieji pedagogai, logopedai, socialiniai pedagogai), ugdantys SUP vaikus iš tų pačių vietovių (N=688). Tyrimo metodai: duomenys buvo renkami taikant anketinės apklausos raštu me-todą tyrėjos sudarytais klausimynais. Klausimyną tėvams sudarė 6 skalės ir 13 subskalių, o klausimyną pedagogams – 6 skalės ir 15 subskalių. Statistinė duomenų analizė atlikta SPSS-PC programine įranga, taikant aprašomosios statistikos metodą, daugiamačius meto-dus (faktorinę analizę), socialinių demografinių kintamųjų įtaka nuostatų struktūriniams kom-ponentams buvo tikrinama Kruskal-Wallis testu.

Tėvų vaidmuo tenkinant vaikų specialiuosius ugdymosi poreikius edukacinėje tikrovėje: tyrimo rezultatai ir jų analizė Tėvų apklausos rezultatai ir jų analizė. Tėvai labai vieningai tvirtina (subskalės ištek-

lių (dėmesio ir laiko) skyrimas vaiko ugdymui vidutinis įvertis (M∗) yra 3,57) norintys kartu

∗ M - subskalės vidutinis įvertis. Intervalas yra nuo 1 (vertina labai neigiamai) iki 4 (vertina labai teigiamai).

Mokslo darbai 109

spręsti kilusias problemas (98,7 proc.) ir geriau suprasti bei padėti savo vaikui (97,8 proc.). Beveik visi tėvai, kviečiami į bendrus pasitarimus, stengiasi juose dalyvauti (91 proc.), norėtų dažniau pasitarti su vaiko mokytojais (87,9 proc.), rastų tam laiko (90,7 proc.).

Absoliuti dauguma tėvų linkę dalytis su mokykla atsakomybe už vaiko ugdymą (su-bskalės atsakomybės už vaiko ugdymą pasidalijimas vidutinis įvertis yra 3,45). Tėvai skiria sau tokį patį svarbų vaidmenį ugdant vaiką, kaip ir mokyklai, todėl vieningai pritaria teiginiui „tėvai kartu su ugdančiais pedagogais yra vienodai atsakingi už vaiko ugdymą“ (94,5 proc.) ir nesutinka su tokiais teiginiais, kaip „tėvai neturėtų kištis į vaiko ugdymą – tai mokyklos rei-kalas“ (89,3 proc.), „mokykla turėtų prisiimti visišką atsakomybę už vaiko ugdymą“ (78,2 proc.). Tiesa, 2 iš 100 tėvų vis dėlto norėtų atsiriboti ir visą atsakomybę skirti mokyklai, sau pasilikdami stebėtojo, vertintojo, kritiko arba kitą vaidmenį. Nuostatų struktūra pateikiama 1 lentelėje.

Tėvai nori įsitraukti į vaiko ugdymą ir teigiamai veikti vaiko ugdymosi rezultatus. Socialinių-demografinių veiksnių įtaka tėvų nuostatų struktūriniams komponen-

tams. Gyvenamosios vietos įtaka. Reikšmingi sutapimai pastebėti vertinant tėvų prisiimamą vaidmenį. Miestuose (apskričių centruose) gyvenantys tėvai dažniau nei kiti linkę dalytis at-sakomybe už vaiko ugdymą. Priešingą požiūrį aptariamais klausimais dažniausiai išsako kaime gyvenantys tėvai: jie mažiausiai linkę dalytis atsakomybe už vaiko ugdymą. Kaime gy-venantys tėvai labiausiai linkę atsiriboti nuo vaiko ugdymo visą atsakomybę perduodami mo-kyklai.

Išsilavinimo įtaka. Išsilavinimas veikia tėvų prisiimamą vaidmenį. Tėvai, neturintys vidurinio išsilavinimo, mažiausiai skiria dėmesio ir laiko vaikui ugdyti

bei rečiau nei kiti linkę dalytis atsakomybe už vaiko ugdymą. Tėvai, turintys aukštesnįjį išsila-vinimą, labiau nei kiti linkę dalytis atsakomybe už vaiko ugdymą. Aukštąjį išsilavinimą įgiję tėvai skiria daugiausia laiko ir dėmesio vaikui ugdyti. Kuo menkesnis išsilavinimas, tuo pasy-vesnis tėvų dalyvavimas vaiko ugdymo procese, gerėjant išsilavinimo lygiui, didėja tėvų sie-kimas dalyvauti vaiko ugdymo procese.

Šeiminės padėties įtaka. Pilnoje šeimoje gyvenantys tėvai dažniau nei kiti linkę dalytis atsakomybe už vaiko ugdymą. Šeimos nesukūrusios motinos mažiausiai linkusios dalytis at-sakomybe už vaiko ugdymą.

Šeimos pajamų dydžio, tenkančio vienam žmogui, įtaka. Gaunantys itin mažas paja-mas tėvai labiau nei dideles pajamas turintys mažiau linkę dalytis atsakomybe už vaiko ug-dymą. Šie rezultatai sutampa su D. L. McMillan, A. P. Turnbull (1983) tyrimo išvadomis, konstatuojančiomis, kad šeimos, gaunančios mažas pajamas, yra pasyvesnės dalyvauda-mos vaiko ugdymo procese.

Darbo įtaka. Nuolatinį darbą turintys tėvai palankiau nei dirbantys laikinai arba visai neturintys darbo prisiima aktyvesnį vaidmenį vaiko ugdymo procese – skiria daugiau dėme-sio ir laiko, dalijasi atsakomybe už vaiko ugdymą. Bedarbiai dažniau nei kiti nelinkę dalytis atsakomybe už vaiko ugdymą.

Nedarbas apsunkina įtraukimo ir bendradarbiavimo procesą. Veiklos srities įtaka. Žemės ūkyje dirbantys tėvai nelinkę dalytis atsakomybe už vaiko

ugdymą (labiausiai nori dalytis dirbantys paslaugų srityje). Vaikų skaičiaus šeimoje įtaka. Kai šeimoje yra 6 ir daugiau vaikų, tėvai skiria mažiau

dėmesio ir laiko vaikui ugdyti, nelinkę su mokykla dalytis atsakomybe. Kuo daugiau vaikų šeimoje, tuo mažiau savo dėmesio ir laiko tėvai gali skirti vaikui ugdyti ir tuo didesnis noras atsakomybę už ugdymo rezultatus perduoti mokyklai.

Vaiko, turinčio SUP, amžiaus įtaka. Pradinių klasių mokinių tėvai labiau nei aukštes-niųjų klasių mokinių tėvai dalijasi atsakomybe už vaiko ugdymą. Kuo vyresnis vaikas, tuo la-biau tėvai nenori dalytis atsakomybe.

Kitų vaikų amžiaus įtaka. Šeimoje auginantys dar bent vieną, bet jaunesnio amžiaus vaiką tėvai skiria daugiau savo dėmesio ir laiko SUP vaikui ugdyti.

Darželio lankymo įtaka. Tėvai, kurių ikimokyklinio amžiaus vaikai lankė darželį, labiau linkę dalytis atsakomybe už vaiko ugdymą. Darželio lankymas teigiamai veikia tėvų požiūrį į savo vaidmenį vaiko ugdymo procese.


Pedagogų apklausos rezultatai ir jų analizė. Taikant faktorinės analizės metodą, buvo nustatyta ir pedagogų nuostatų į tėvų vaidmenį struktūra (pateikiama 2 lentelėje), ku-rioje išryškėjo keturi komponentai. Du iš jų labiau orientuoti į tėvų, kaip galimų partnerių, pri-pažinimą (tėvų kooperatyvumo pripažinimas, tėvai – vaiko ekspertai), o kiti du išryškina tėvų vaidmens ir galimybių dalyvauti vaiko ugdymo procese sumenkinimą, požiūrį į tėvus kaip į problemą (tėvų kompetencijų nuvertinimas, tėvų kaltinimas).

Tyrimo rezultatai parodė, kad apklausti pedagogai dažnai pripažįsta, jog tėvai linkę kooperuotis (subskalės tėvų kooperatyvumo pripažinimas vidutinis įvertis siekia 2,73). Beveik du trečdaliai apklaustųjų (59 proc.) pritarė teiginiui tėvai mano, kad vaiko ugdymas – peda-gogų reikalas ir nenori įsitraukti, o kas trečias (32 proc.) prieštarauja teiginiui tėvams rūpi vaiko problemos ir jie nori dalyvauti vaiko ugdymo procese, kas antras (48 proc.) prieštarauja teiginiui, kad tėvai daug prisideda ir padeda vaikui įveikti sunkumus. Džiugina bent tai, kad pedagogai nepaneigia tėvų noro padėti savo vaikui (teiginiui tėvai nori padėti savo vaikui pritarė absoliuti dauguma apklaustųjų – 91 proc.).

Subskalės tėvai – vaiko ekspertai vidutinis įvertis yra 2,87, o tai rodo, kad pedagogai pripažįsta tėvų galimybes būti savo vaiko ekspertais, tačiau tai nėra bendra nuomonė. Dau-guma apklaustųjų pritarė teiginiui, kad tėvai gali turėti emocinių ir socialinių poreikių, kurių aš galiu nežinoti (96 proc.), tačiau 37 proc. teigė, kad nesupranta ir nepateisina tėvų priešini-mosi (pedagogams, specialiajai pagalbai...). Net du penktadaliai mokytojų (39 proc.) nepri-tarė teiginiams šeimos nuomonė yra pati svarbiausia, tėvai gerai žino savo vaiko stipriąsias bei silpnąsias puses ir paprieštaravo tėvų, kaip ekspertų, vertinimui.

Daug pedagogų kaltina tėvus (subskalės tėvų kaltinimas vidutinis įvertis yra 2,69), ne-mažai yra ir nuvertinančių tėvų kompetenciją dalyvauti vaiko ugdymo procese (subskalės tėvų kompetencijų nuvertinimas vidutinis įvertis yra 2,29). Net 63 proc. apklaustųjų pyksta, kai tėvai nepripažįsta vaiko problemos ir nenori susitaikyti su esama situacija, o 55 proc. mano, kad tėvai dažnai patys būna kalti dėl prastų vaiko mokymosi rezultatų. Pedagogai linkę užimti vyraujančią poziciją bendraudami su tėvais ir nenori nuolat paisyti tėvų nuomo-nės, nepripažįsta jų kompetencijos. 71 proc. apklaustųjų teigė, kad tėvai gali būti pedagogų padėjėjai, bet tik ne vaiko ugdymo žinovai, kurių nuomonės nuolat paisoma, o 65 proc. mano, kad dabartiniuose įstatymuose per daug sureikšminama tėvų nuomonė, o to rezulta-tas per didelis popierizmas. Kas trečias (33 proc.) mano, kad dalyvaudami bendruose vaiko problemos aptarimuose tėvai dažniausiai nelabai supranta, apie ką kalbama, o du iš dešim-ties (19 proc.) pritaria teiginiui tėvai nepajėgūs suteikti vaikui tinkamos pagalbos, todėl ge-riau, kai jie mažiau kišasi į vaiko ugdymą.

Socialinių demografinių veiksnių įtaka pedagogų nuostatų struktūriniams kom-ponentams buvo tikrinama Kruskal-Wallis testu pasirinkus p<0,05 reikšmingumo slenkstį.

Amžiaus įtaka. Tyrimo duomenys leidžia teigti, kad pedagogų amžius turi įtakos požiū-riui į tėvų vaidmenį. Itin išsiskiria dvi amžiaus grupės – jauni, iki 25 metų pedagogai, ir pensi-nio amžiaus sulaukę pedagogai (60–70 m.). Jauni pedagogai labiau pripažįsta tėvų vaidmenį ir kompetencijas ugdant vaiką, mažiau linkę kaltinti tėvus. 60–70 m. pedagogai dažniau nei kiti linkę kaltinti tėvus ir nepripažinti jų kompetencijos.

Gyvenamosios vietos įtaka. Kaime gyvenantys pedagogai linkę nepripažinti tėvų koo-peratyvumo, labiausiai tėvų vaidmenį pripažįsta vilniečiai.

Išsilavinimo įtaka bendradarbiavimo komponentams. Turintieji aukštesnįjį išsilavinimą mažiausiai nuvertina tėvų kompetencijas, o tarp pedagogų su aukštuoju išsilavinimu dau-giausia nuvertinančiųjų.

Užimamų pareigų įtaka. „Užimamų pareigų“ socialinį demografinį kintamąjį sudarė šios grupės: aukštesniųjų klasių mokytojai, pradinių klasių mokytojai ir specialistai (logopedai, specialieji pedagogai, socialiniai pedagogai). Nustatyta, kad vertindami tėvų vaidmenį, spe-cialistai mažiausiai linkę kaltinti tėvus, juos pripažįsta kaip vaiko ekspertus. Tėvų, kaip vaiko ekspertų, labiausiai nepripažįsta aukštesniųjų klasių mokytojai, o kaltinti labiausiai linkę pra-dinių klasių pedagogai.

Dėstomo dalyko įtaka (tik aukštesniųjų klasių mokytojai). Pedagogai, atstovaujantys vi-suomenės mokslų sričiai, labiausiai linkę tėvus vertinti kaip vaiko ekspertus.

Mokslo darbai 111

Specialistų veiklos srities įtaka (tik specialistai). „Specialistų veiklos sritis“ demografinį kintamąjį sudaro: logopedai, specialieji pedagogai, logopedai-spec. pedagogai, socialiniai pedagogai. Socialiniai pedagogai labiau nei kiti specialistai linkę pripažinti tėvų vaidmenį (la-biausiai pripažįsta tėvų kooperatyvumą (p≤0,01) ir mažiausiai nuvertina tėvų kompetenciją (p≤0,02)). Specialieji pedagogai mažiausiai pripažįsta tėvų kooperatyvumą.

Auklėjamosios veiklos įtaka. Klasės auklėtojai labiau nei neturintys auklėjamosios kla-sės pedagogai linkę kaltinti tėvus (p≤0,05) ir nepripažinti jų kaip vaiko ekspertų (p≤0,02).

Pedagoginio darbo stažo įtaka. Didžiausią darbo stažą (21 m. ir daugiau) turintys pe-dagogai dažniau nei kiti nuvertina tėvų kompetenciją. Priešingą poziciją palaiko jauni, 1–4 metų darbo stažą turintys pedagogai.

Kvalifikacinės kategorijos įtaka bendradarbiavimo komponentams. Mokytojai ekspertai mažiau linkę nuvertinti tėvų kompetenciją (p≤0,03).

SUP turinčių ugdytinių skaičiaus įtaka bendradarbiavimo komponentams. Pedagogai, savo klasėje ugdantys 7–8 moksleivius, turinčius SUP, dažniau nei kiti kolegos (ugdantys mažiau arba daugiau SUP vaikų) pripažįsta tėvus kaip vaiko ekspertus.

Išvados ir rekomendacijos

1. Tėvų nuostatų struktūroje išryškėję komponentai (išteklių (dėmesio ir laiko) skyrimas

vaiko ugdymui; atsakomybės už vaiko ugdymą pasidalijimas) rodo, kad dauguma tėvų sau priskiria teigiamą vaidmenį vaiko ugdymo(si) procese, linkę dalytis atsakomybe ir kooperuo-tis.

2. Pedagogų nuostatų struktūroje išryškėjo dvi skirtingos pozicijos: vieni pripažįsta tėvų kooperatyvumą ir tėvus vertina kaip vaiko ekspertus ir galimus partnerius vaiko ugdymo pro-cese, kiti nuvertina tėvų kompetenciją bei galimybes dalyvauti ugdant vaiką ir linkę juos kal-tinti (požiūris į tėvus kaip į problemą). Kiekybiniu požiūriu pedagogai pasiskirstė beveik vie-nodai (apie 50 proc. apklaustųjų palaikė vieną poziciją, kiti 50 proc. – kitą poziciją).

3. Lyginant tėvų ir pedagogų nuostatų struktūrinius komponentus, akivaizdi tėvų ir dau-gelio pedagogų požiūrių į tėvų vaidmenį tenkinant SUP divergencija (išsiskyrimas). Tėvai be-veik vienbalsiai sako, kad nori geriau suprasti ir padėti savo vaikui, kartu su pedagogais spręsti kilusias problemas, norėtų dažniau pasitarti su vaiką ugdančiais pedagogais ir rastų tam laiko, o didelė dalis pedagogų tarsi prieštaraudami tvirtina, kad tėvai linkę vaiko ugdymą patikėti tik mokyklai ir patys nenori dalyvauti vaiko ugdymo procese. Net pusė apklaustų pe-dagogų kaltina tėvus dėl prastų vaiko ugdymosi rezultatų. Esant tokiai situacijai, lygiavertis tarpusavio dialogas neįmanomas. Tikėtina, kad tokia situacija, kai pedagogai jaučiasi visaži-niais ekspertais, sukelia tėvų nepasitikėjimą mokykla, gynybišką elgesį, kartais ir bejėgiš-kumą prieš veikiančią ugdymo sistemą, pasyvumą tenkinant vaiko specialiuosius ugdymosi poreikius.

4. Skirtingai nuostatų raiškai įtakos turi socialiniai-demografiniai veiksniai. Tėvai, kurių menkas išsilavinimas ir nepalanki ekonominė ir socialinė situacija (mažos pajamos, nedar-bas, nepilna šeima ir kt.), dažniau nei kiti išreiškia nenorą dalyvauti vaiko ugdymo procese, nelinkę dalytis atsakomybe. Vyresnio amžiaus pedagogai dažniau nei jauni kolegos kaltina tėvus dėl vaiko problemų, nenori pripažinti tėvų kompetencijos dalyvauti vaiko ugdymo pro-cese. Specialistai (ypač socialiniai pedagogai) mažiausiai linkę kaltinti tėvus, dažniau nei kiti pedagogai pripažįsta juos kaip vaiko ekspertus ir palankiau vertina tėvų vaidmenį vaiko ug-dymo procese.

5. Siekiant teigiamų pokyčių inicijuojant ir plėtojant sąveiką su tėvais, būtina numatant vaiko ugdymo tikslus ir priimant sprendimus priimti tėvus kaip lygiaverčius partne-rius, galinčius geriausiai atstovauti vaiko interesams, kaip individus su savo prana-šumais ir svarbia patirtimi, kaip geriausius informacijos šaltinius apie vaiką, šeimą ir ten vyraujančią kultūrinę aplinką, ir suteikti jiems iš tikrųjų teigiamą ir svarbų vaidmenį vaiko ugdymosi procese. Norint to pasiekti, būtina:

• Orientuotis į šeimos pranašumus (teigiamus dalykus).


• Tobulinti komunikacinius gebėjimus (būtinas tarpusavio supratimas, išklausymas, em-patija, konkretumas, gebėjimas spręsti konfliktus ir problemas).

• Skirti teigiamus vaidmenis vaiko ugdymo procese. LITERATŪRA

1. Allington R. L., Broikou K. A. Development of shared knowledge: A new role for classroom and specialist teachers. The Reading Teacher, April 1988.

2. Ališauskas A., Miltenienė, L. Specialiųjų mokymosi poreikių tenkinimas: mokinių požiūris. Specia-lusis ugdymas. 2001.Nr. 1(IV).

3. Ališauskas A. Vaikų raidos ypatingumų ir specialiųjų ugdymo(si) poreikių įvertinimas. – Šiauliai, 2002.

4. Ališauskienė S., Ruškus J. Tėvų, auginančių rizikos grupės (neišnešiotą) vaiką, psichosocialinės situacijos analizė. Specialusis ugdymas. 2002. Nr. 1(6).

5. Ališauskienė S. Ankstyvosios reabilitacijos tarnybų veiklos optimizavimas konstruojant bendra-darbiavimo su šeima modelį. Daktaro disertacija. Šiaulių universitetas, 2002.

6. Ališauskienė S., Miltenienė L. Tėvų, specialistų ir specialiųjų poreikių vaikų bendradarbiavimo plė-totė ugdymo institucijose (ankstyvosios reabilitacijos tarnybose ir bendrojo lavinimo mokyklose). Tyrimo ataskaita. Šiauliai/ http://www.smm.lt/svietimo_bukle/docs/ataskaita_smm_03.doc

7. Ambrukaitis J., Ruškus J. Adaptuotos bei modifikuotos ugdymo programos: taikymo efektyvumo veiksniai. Specialusis ugdymas. Nr. 2(7). (2002).

8. Armstrong D. 1995. Power and partnership in education: Parents, children and special educational needs. – New York: Routledge.

9. Bastiani J. Parents as partners: genuine progress or empty rethoric? / Munn P. (ed.). Parents and schools. Customers, managers or partners? – London: Routledge, 1993.

10. Darling-Hammond L., McLaughlin M. Policies That Support Professional development in an Era of Reform. Phi Delta Kappan. 1995. Vol. 76 (8).

11. Dettmer P., Dyck N., Thurson L. P. Consultation, Collaboration, and Teamwork for Students with Special Needs. – Boston: Allyn and Bacon, 1999.

12. Fylling I., Sandvin J. T. Parents, schools and special education. – Norway: Nordland Research Institute, 1998.

13. Friend M., & Cook L. Interactions: Collaboration skills for school professionals. White Plains, NY: Longman, 1992.

14. Garriott P. P., Wandry D., Snyder L. Teachers as parents, parents as children: what’s wrong with this picture? Preventing School Failure. 2000. Vol. 45(1).

15. Gevorgianienė V. Pedagogų ir tėvų bendradarbiavimas ugdant specialiųjų poreikių turinčius vai-kus. J. Ambrukaitis ir kt. (Red. kol.), Specialiojo ugdymo pagrindai. – Šiauliai, 2003.

16. Hughes M., Wikeley F., Nash T. Parents and their children’s school. – Oxford, UK: Blackwell, 1994.

17. Kroth R. L., Edge D. Strategies for communicating with parents and families of exceptional child-ren. (3rd ed.). – Denver: Love Publishing Company, 1997.

18. Lieberman A., Grolnick M. (1997). Networks, reform, and the professional development of tea-chers. Yearbook (Association for Supervision and Curriculum Development), 1997.

19. Lietuvos Respublikos specialiojo ugdymo įstatymas. 1998. 20. Little J. W. Professional development in a Climate of Educational Reform. Educational Evaluation

and Policy Analysis. 1993. Vol. 15(2). 21. McLaughlin M., Talbert J. Contexts That Matter for Teaching and Learning. Stanford: Center for

Research on the Context of Secondary School Teaching, 1993. 22. McMillan D. L., Turnbull A. P. Parent involvement with special education. Education and Training

of the Mentaly retarded. 1983. Vol. 18. 23. Pruitt P., Wandry D., Hollums D. Listen to us! Parents speak out about their interactions with spe-

cial educators. Preventing School Failure. 1998. Vol. 42(4). 24. Rainforth B., York J., MacDonald C. Collaborative teams for students with severe disabilities:

Integrating therapy and educational services. – Baltimore, MD: Brooks, 1992. 25. Random House Webster’s dictionary. – New York: Ballantine books, 1998. 26. Ruškus J., Merkys G., Gerulaitis D. Šeima, auginanti neįgalų vaiką, Lietuvoje: psichosocialinis por-

tretas. Tyrimo ataskaita. 2002.

Mokslo darbai 113

27. Trevillion S. Networking and Community Partnership. – Aldershot: Ashgate Publishing Company, 1999.

28. Turnbull A. P., Turnbull H. R. Families, professionals, and exceptionality: A special partnership. – Upper Saddle River, NJ: Prentice-Hall, Inc., 1997.

29. Walther-Thomas Ch., Korinek L., McLaughlin V. L., Williams B. T. Collaboration for Inclusive Education: Developing Successful Programs. – Allyn and Bacon, 2000.

30. Westwood P. Commonsense Methods for Children with Special Needs. – New York: Routledge, 1996.

31. Winkley D. The schools view of parents / Cullingford C. (ed.). Parents, Teachers and Schools. – London: Robert Royce, 1985.

CREATING SOCIAL NETWORKS IN EDUCATIONAL ENVIRONMENT: THE ROLE OF PARENTS’ MEETING SPECIAL EDUCATIONAL NEEDS Doctoral Candidate Lina Miltenienė Šiauliai University Summary

Network concept is more and more often used when talking about educational environment.

Network concept allows us to perceive complex reality better, to understand and initiate connections between different spheres, groups’ systems or persons within the institution. It encompasses component parts of complex interaction and different outlooks, allows creating interdisciplinary environment, which is especially important when talking about special education and meeting special educational needs in comprehensive school. One of the factors, which ensure successful functioning of such a network, is analyzed in the article – attitude towards parents’ role. It is hypothesized that parents and pedagogues’ attitudes towards portents’ role in a child’s educational process differ. Pedagogues tend to underestimate the potential of parental participation in a child’s educational process. Parents and pedagogues’ attitude is influenced by social-demographic factors. Research results confirmed the hypothesis. It became clear that absolute majority of parents impose themselves a positive role in a child’s educational process, they tend to share responsibility and cooperate, whereas major part of pedagogues tend to underestimate competences and potential of parents to participate in a child’s education, pedagogues tend to blame them. After comparing parents and pedagogues attitudes’ structural components the divergence of parents and major part of pedagogues’ attitudes towards parents’ role meeting special educational needs has been noted. Parents claim almost unanimously that they want to understand their child more and to help him/her more, they want to solve problems together with pedagogues, to discuss issues with the pedagogues who educate their child more often and they would make time for this, whereas major part of pedagogues claim that parents tend to entrust child’s education to the school exclusively and they do not want to participate in child’s educational process themselves. Given such a situation equal inter-dialogue is impossible. The situation, whereas pedagogues see themselves as omniscient experts, causes parents’ distrust of school, defensive behavior, sometimes helplessness facing active educational system, passiveness meeting child’s special educational needs. Social-demographic factors influence parents’ as well as pedagogues’ attitude.

Keywords: network, special educational needs, parents’ role.


IV. PSICHOLOGIJA

MEDIACIJOS STILIŲ LYGINAMOJI ANALIZĖ Doc. dr. Jolanta Sondaitė Mykolo Romerio universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Psichologijos katedra Valakupių g. 5, 10101 Vilnius Telefonas 2740609 Elektroninis paštas [email protected]

Santrauka Mediacija yra tradicinių teisinių konflikto sprendimo būdų alternatyva. Ši alternatyvi ginčo

sprendimo procedūra plačiai taikoma JAV, Kanadoje ir daugelyje Europos šalių. Lietuvoje mediacija dar tik žengia pirmuosius žingsnius, todėl svarbu ne tik perimti kokį nors vieną mediacijos stilių, bet pažinti kiek įmanoma platesnę mediacijos stilių įvairovę. Šiame straipsnyje analizuojami šiuo metu egzistuojantys populiariausi pagrindiniai mediacijos stiliai ir tie mediacijos stiliai, kurie yra išskirti ty-rimo būdu. Literatūros analizė rodo, kad tarpininko vaidmuo gali varijuoti nuo direktyvaus, vertinančio ir siūlančio sprendimus, iki padedančio rasti sprendimus. Pagrindinis mediacijos tikslas ne visada yra pasiekti abipusiškai priimtiną šalių susitarimą. Svarbesnis tikslas gali būti pasiekti šalių savitarpio su-pratimą.

Pagrindinės sąvokos: alternatyvus ginčo sprendimas, mediacija, tarpininkas. Mediacija (angl. mediation) – tai į interesus nukreiptas konflikto sprendimo procesas,

kurio metu neutrali ir nešališka trečioji šalis skatina ir padeda konfliktuojančioms šalims pasi-ekti abi šalis patenkinantį sprendimą. Mediacija yra tradicinių teisinių konflikto sprendimo būdų alternatyva. Ši alternatyvi ginčo sprendimo procedūra plačiai taikoma JAV, Kanadoje ir daugelyje Europos šalių įvairiose socialinio gyvenimo srityse. Vis dėlto nėra vienareikšmiš-kos nuomonės apie tai, kokie turėtų būti mediacijos tikslai, koks mediacijos stilius ir media-vimo strategijos yra veiksmingiausi, koks turėtų būti tarpininko (mediator) vaidmuo (Picard, 2001). Lietuvoje mediacija dar tik žengia pirmuosius žingsnius, todėl svarbu ne tik perimti kokį nors vieną mediacijos stilių, bet pažinti kiek įmanoma platesnę mediacijos stilių įvairovę, atsižvelgiant į atvejį ir situaciją mokėti tinkamai pasirinkti ir įvardyti mediacijos stilių.

Šio straipsnio tikslas yra paanalizuoti ir palyginti skirtingus literatūroje aprašytus me-diacijos stilius.

Metodas: literatūros analizė. Literatūros apie mediacijos stilius yra nemažai, yra ir įvairių mediacijos stilių skirstymo

būdų. Šiame straipsnyje pirmiausia panagrinėsime šiuo metu egzistuojančius populiariausius pagrindinius mediacijos stilius, paremtus skirtingomis mediacijos teorijomis, ir aptarsime tuos mediacijos stilius, kurie išskirti tyrimo būdu.

Pagrindiniai mediacijos stiliai

Mediacijos stilius, iš pradžių buvęs pirmasis ir vienintelis, kai tik šis konfliktų sprendimo

metodas susiformavo ir buvo pradėtas oficialiai taikyti JAV 1960–1970 metais, dabar vadi-


Mokslo darbai 115

namas lengvinančiuoju (facilitative) mediacijos stiliumi. Lengvinančiojo stiliaus tarpininkas struktūrina procesą taip, kad padėtų dalyviams pasiekti abipusiškai priimtiną sprendimą. Tar-pininkas užduoda klausimus, aiškinasi šalių pozicijas, bando įžvelgti už išsakytų pozicijų glū-dinčius interesus, padeda šalims ieškoti ir analizuoti sprendimo alternatyvas (Linden, 2003). Lengvinančiojo stiliaus tarpininkas nepatarinėja ir nereiškia savo nuomonės dėl galimų sprendimų. Tarpininkas atsakingas už procesą, o šalys atsakingos už sprendimą. Šis stilius ir dabar yra vienas plačiausiai taikomų pasaulyje. Jis populiarinamas ir Lietuvoje.

Vertinantįjį mediacijos stilių suformavo teisinį išsilavinimą turintys tarpininkai. Vertinan-čiojo stiliaus tarpininkai nurodo dalyviams jų pretenzijų pranašumus ir trūkumus, numato ga-limą teismo sprendimą. Vertinančiojo stiliaus tarpininkai pataria ir rekomenduoja šalims pri-imti vienokio arba kitokio pobūdžio sprendimus. Jie daugiau rūpinasi šalių teisėmis, o ne po-reikiais ir interesais, dažnai susitikinėja atskirai su kiekviena iš konfliktuojančių šalių, taip pat jų advokatais, kartais tik su jų advokatais vertindami teisinio ir mediacinio sprendimo prana-šumus ir trūkumus. Vertinančiojo stiliaus tarpininkai struktūrina procesą ir daro tiesioginę įtaką mediacijos rezultatams. Dažniausiai jie yra glaudžiai susiję su teisinėmis institucijomis ir yra atitinkamos ginčo srities ekspertai (Zumeta, 2000). Vertinančiojo mediacijos stiliaus šali-ninkai teigia, kad dažniausiai konflikto dalyviams reikia atsakymų, nes jie patys nėra pajėgūs rasti sprendimą ir nori žinoti, kokie sprendimai yra teisingi. Šio stiliaus šalininkai taip pat pa-brėžia didelį besikreipiančiųjų skaičių. D. E. Nollas (2001) teigia, kad šis mediacijos stilius tinkamas tada, kai konfliktas susijęs su vienos arba kitos šalies teisėmis ir pareigomis, tar-kime, padarytos materialinės žalos atlyginimu, ir kai konfliktas nėra stipriai eskalavęsis. Pa-sak to paties autoriaus, vertinantysis mediacijos stilius netinka tada, kai yra stipri konflikto eskalacija ir konfliktas yra susijęs su tarpusavio santykiais, savigarbos, įvaizdžio, reputacijos dalykais.

Nors lengvinančiojo ir vertinančiojo stiliaus tarpininkų vaidmenys labai skirtingi, bendra šiems abiems stiliams yra tai, kad jų pagrindinis tikslas yra pasiekti abiejų šalių susitarimą. R. B. Bushas ir J. Folgeris (1994) siūlo alternatyvų, transformacinį mediacijos stilių, kuris į konf-liktą žiūri kaip į moralinio augimo ir transformacijos galimybę. Transformacinės mediacijos šalininkai teigia, kad lengvinančiojo ir vertinančiojo stiliaus tarpininkai pernelyg orientuojasi į sprendimo radimą. Jie teigia, kad dalyviai patys turi nuspręsti, reikia jiems sprendimo ar ne (Zumeta, 2000). Transformacinio stiliaus tarpininko pagrindinis tikslas yra ne rasti sprendimą, bet pakeisti konflikto dalyvių požiūrį į konfliktinę situaciją ir vienas kitą. Šį savo tikslą tarpinin-kas įgyvendina padėdamas konfliktuojančioms šalims įsisąmoninti savo jėgą konfliktinėje si-tuacijoje (empowerment) ir kartu skatindamas kitos šalies perspektyvos supratimą ir pripaži-nimą (recognition). Įsisąmonindamas savo jėgą konfliktinėje situacijoje, asmuo tampa pajė-gus suprasti ir savo oponento situaciją. Taigi transformacinės mediacijos procese keičiasi, transformuojasi dalyvių situacijos suvokimas ir elgesys iš baimingo, gynybiško, į save nu-kreipto į empatišką, pasitikintį, atidų. R. B. Bushas ir J. Folgeris (1994) teigia, kad transfor-maciją verta laikyti svarbiausiu tikslu mediacijoje, nes pats mediacijos procesas suteikia ga-limybę šį tikslą pasiekti. Transformacija keičia ne situacijas, bet pačius žmones ir kartu tai daro įtaką ir visuomenės keitimuisi. Kuo daugiau visuomenėje saugių, pasitikinčių, supra-tingų, atsakingų žmonių, tuo pati visuomenė tampa geresnė vieta. Pasak Z. D. Zumetos (2000), transformacinė mediacija atgaivina ankstyvuosius lengvinančiosios mediacijos sie-kius visuomenę transformuoti taikiomis nešančiomis priemonėmis, tačiau ji kritikuojama už tai, kad užima nemažai laiko ir gana dažnai nepasiekia sprendimo, nors pasiekia santykių pagerėjimą.

Dar vienas gana neseniai susiformavęs yra pasakojamasis (narrative) mediacijos stilius (Winslade, Monk, 2000). Pasakojamasis mediacijos stilius remiasi prielaida, kad pozicijos, kurias konfliktuojančios šalys atsineša į mediaciją, yra jų gyvenimo diskurso padarinys. Pa-sakojamojo stiliaus tarpininkas naudoja pokalbį ir aptarimą tam, kad padėtų dalyviams at-skleisti dažnai nesąmoningai tikrąją konflikto prigimtį. Tai daroma „pasakojant istoriją“, kuri leidžia diskutuojantiesiems atskleisti, kaip ir kodėl jie jaučiasi taip, o ne kitaip. Kai skirtingos istorijos yra papasakotos, tarpininkas jas naudoja toliau svarstyti konfliktą. Tikslas yra sukurti „alternatyvią istoriją“, kuri būtų konfliktinės situacijos pakaitalas ir baigtųsi ne tik „abipusiškai


priimtinu“ sprendimu, bet ir pagerėjusiu bendravimu. Taigi pasakojamojo stiliaus tarpininkas žiūri į konfliktą kaip į tikrovę, kuri yra sukonstruota abiejų konfliktuojančių šalių, ir kad ši tik-rovė gali būti dekonstruota ir vietoj jos sukurta nauja tikrovė, kuri yra priimtinesnė abiem ša-lims ir pakeičia ankstesnę, konfliktinę tikrovę. Iš tikrųjų naujos tikrovės kūrimas irgi yra savo-tiška transformacija. Ir transformacinėje, ir pasakojamojoje mediacijoje dalyvių požiūris į konf-liktinę situaciją iš esmės keičiasi. Pasakojamojoje mediacijoje vienodai svarbūs abu tikslai: pagerinti dalyvių tarpusavio bendravimą ir rasti abiem šalims priimtiną susitarimą. D. E. Nol-las (2001) teigia, kad jeigu konfliktas susijęs su tarpusavio santykių, savigarbos, įvaizdžio, reputacijos dalykais ir yra stipri konflikto eskalacija, tuomet transformaciniai arba pasakoja-mieji mediacijos stiliai gali labiausiai padėti pasiekti tinkamą konflikto sprendimą. Transfor-maciniai ir pasakojamieji mediacijos stiliai nėra veiksmingi, kai konflikto eskalacija nėra stipri ir konfliktas susijęs su išteklių paskirstymo situacijomis.

Mediacijos stiliai, išskirti remiantis tyrimais Mediacijos stiliai taip pat išskiriami remiantis įvairiais tyrimo metodais, pavyzdžiui, ste-

bint tarpininkų sesijas, pagal tai, kokias jie technikas taiko, kokį vaidmenį atlieka, priskirti juos vienam arba kitam mediacijos stiliui. S. Silbey ir S. E. Merry (1986), stebėję keturiasdešim-ties tarpininkų daugiau kaip pusantro šimto sesijų, išskyrė du mediacijos stilius: derėjimosi (bargaining) ir terapinį. Derėjimosi stiliaus tarpininkų pagrindinis tikslas yra pasiekti spren-dimą, remiantis šalių pozicijomis, o ne interesais, jie yra direktyvūs, žinantys įstatymų ir teisi-nius sprendimus. Terapinį stilių taikantis tarpininkas daugiau susitelkia į bendravimą ir santy-kius ir mažiau į sprendimo suradimą, skatina šalis reikšti jausmus, gilinasi į ankstesnius san-tykius. Pagrindinis terapinio mediacijos stiliaus tikslas yra padėti abiem šalims pasiekti savi-tarpio supratimą. S. Silbey ir S. E. Merry pabrėžia, kad jų išskirti mediacijos stiliai apibūdina ne skirtingus tarpininkus, bet skirtingus tarpininkų elgesio stilius. Tai reiškia, kad tas pats tar-pininkas, priklausomai nuo atvejo, vienoje sesijoje gali elgtis kaip derėjimosi, o kitoje – kaip terapinio stiliaus tarpininkas.

D. Kolbas (1994) ištyrė dvylika žinomiausių skirtingų sričių tarpininkų ir pagal tai, kaip jie apibrėžia savo vaidmenis ir struktūruoja mediacijos procesą, išskyrė du skirtingus media-cijos stilius: sprendimo (settlement frame) ir bendravimo (communication frame) Sprendimo stiliaus tarpininkas yra direktyvus, aktyvus, vertinantis, siūlantis ir darantis įtaką sprendi-mams, o bendravimo stiliaus tarpininkas apibūdinamas kaip „orkestro dirigentas“, reguliuo-jantis šalių bendravimą, ne toks direktyvus, skatinantis šalių tarpusavio supratimą. Kaip ma-tome, šie stiliai apibūdina skirtingus tarpininko vaidmenis ir tikslus.

C. A. Picard (2004), ištyrusi aštuoniasdešimt aštuonis tarpininkus, išskyrė tris skirtingus mediavimo stilius: pragmatiškąjį, socioemocinį ir mišrųjį. Pragmatiškojo stiliaus tarpininkais buvo pavadinti tie, kurie buvo orientuoti į sprendimo suradimą, vertino situaciją, elgėsi direk-tyviai ir priimamą sprendimą derindavo su socialinėmis normomis, įstatymais. C. A. Picard (2004) tyrimai rodo, kad pragmatiškasis mediavimo stilius būdingesnis teisinį išsilavinimą tu-rintiems tarpininkams. Socioemocinio stiliui buvo priskirti tie tarpininkai, kurie siekė šalims padėti suprasti viena kitą, jie daugiau susitelkė į žmones, o ne į jų problemas, buvo dėme-singi dalyvių emocijoms ir apgalvotai nekreipė dėmesio į socialines normas ir įstatymus. Miš-raus stiliaus tarpininkai mediacijos procese pakaitomis naudojo ir pragmatiniam, ir socioemo-ciniam stiliui būdingus bruožus, supažindindavo dalyvius su socialinėmis normomis, įstaty-mais, tačiau palikdavo jiems patiems teisę priimti sprendimus. Mediacijos stilių klasifikacija

Apibendrindami pateikiame visų šiame straipsnyje paminėtų mediacijos stilių klasifika-ciją (žr. 1 lentelę) remdamiesi tuo, kiek išreikštas yra tarpininko direktyvumas ir kokie media-cijos tikslai keliami. Kaip matome iš lentelės, lengvinantysis mediacijos stilius yra nedirekty-

Mokslo darbai 117

vus, tačiau jo pagrindinis tikslas yra dalyvių susitarimo pasiekimas. Transformacinis, terapi-nis, bendravimo ir socioemocinis mediacijos stiliai yra nedirektyvūs ir jų pagrindinis tikslas yra pasiekti dalyvių savitarpio supratimą. Iš lentelės matome, kad pasakojamasis mediacijos stilius nėra direktyvus, tačiau jo pagrindiniai tikslai yra pasiekti ir dalyvių abipusiškai priimtiną susitarimą, ir savitarpio supratimą. Vertinantis, derėjimosi ir pragmatiškasis stiliai yra direkty-vūs ir nukreipti siekti susitarimo. Mišrus stilius yra vidutiniškai direktyvus ir nukreiptas į susita-rimo siekimą bei dalyvių savitarpio supratimą. Kai kurie mediacijos stiliai, patekę į vieną grupę, yra labai panašūs, pavyzdžiui, vertinantysis, derėjimosi ir pragmatiškasis. Vis dėlto transformacinis mediacijos stilius, nepaisant to, kad jis patenka į vieną grupę kartu su ben-dravimo, terapiniu ir socioemociniu stiliais, remiasi visiškai savita mediacijos teorija, siekian-čia konflikto potencialą išnaudoti moraliniam žmonių augimui ir transformacijai. 1 l e n t e l ė . Mediacijos stilių klasifikacijos schema Nedirektyvus Vidutiniškai

direktyvus Direktyvus

Tikslas: susitarimas

Lengvinantysis

Vertinantysis Derėjimosi Pragmatiškasis

Tikslas: susitarimas ir savitarpio supratimas

Pasakojamasis Mišrusis

Tikslas: savitarpio supratimas

Transformacinis Terapinis Bendravimo Socioemocinis

Taigi Lietuvoje mediacija žengia pirmuosius žingsnius, todėl taikant šį metodą, svarbu atsižvelgti į mediacijos stilių įvairovę, skirtingas mediavimo technikas, tarpininko vaidmenį ir tinkamai išnaudoti transformacines mediacijos galimybes.

Išvados

1. Tarpininko vaidmuo gali varijuoti nuo direktyvaus, vertinančio ir siūlančio sprendimus iki padedančio rasti sprendimus.

2. Literatūros analizė rodo, kad pagrindinis mediacijos tikslas ne visada yra pasiekti abipusiškai priimtiną šalių susitarimą. Pagrindinis mediacijos tikslas gali būti pasiekti šalių savitarpio supratimą.

3. Taikant mediacijos metodą, Lietuvoje svarbu tinkamai išnaudoti transformacines mediacijos galimybes.

LITERATŪRA

1. Bush R. B., Folger J. The Promise of Mediation. – San Francisco: Jossey-Bass, 1994. 2. Kolb D. When Talk Works: Profiles of Mediators. – San Francisco: Jossey-Bass, 1994. 3. Linden J. Mediation Styles: The Purists vs. The „Toolkit“ // www.mediate.com/articles/linden4.cfm,

2003. 4. Noll D. E. A Theory of Mediation // Dispute Resolution Journal. 2001. Vol. 56. 5. Picard C. A. Exploring an Integrative Framework for Understanding Mediation // Conflict Resolution

Quarterly. 2004. Vol. 21. No 3. 6. Picard C. A. The Ways of Mediators // Pastoral Sciences. 2001. Vol. 20. No. 1.

http://www.mediate.com/articles/linden4.cfm


7. Silbey S., Merry S. E. Mediator Settlement Strategies // Law and Policy. 1986. Vol. 8. 8. Winslade J., Monk G. Narrative Mediators: A New Approach to Conflict Resolution. – San Fran-

cisco: Jossey-Bass, 2000. 9. Zumeta Z. D. Styles of Mediation: Facilitative, Evaluative, and Transformative Mediation //

www.mediate.com/articles/zumeta.cfm, 2000.

MEDIATION STYLES: COMPARATIVE ANALYSIS Dr. Jolanta Sondaitė Mykolas Romeris University Summary

Mediation is an alternative to traditional legal conflict resolution forms. This alternative dispute

resolution process is widely used in USA, Canada and many European countries. Mediation is just starting to be used in Lithuania, so it is important to know variety of different mediation styles.

In this article we made an attempt to analyse primary mediation styles that are in popular use today: facilitative, evaluative, transformative, narrative and those mediation styles which are distinquished on a basis of research: pragmatic, socioemotional, mixed and others. Analysis of literature shows that the role of the mediator variates from directive, evaluative, suggesting solutions to helping parties find solutions themselves. The main purpose of the mediation is not always to find mutualy acceptable solutions. The most important purpose might be to achieve mutual understanding of the parties.

Keywords: alternative dispute resolution, mediation, mediator.

http://www.mediate.com/articles/zumeta.cfm

Mokslo darbai 119

GLOBOS NAMŲ AUKLĖTINIŲ IR VAIKŲ, GYVENANČIŲ SU

ABIEM TĖVAIS, MOKYKLINĖS ADAPTACIJOS IR KOMPETENCIJOS YPATUMAI

Kristina Samašonok Vilniaus kolegija, Verslo vadybos fakultetas, Pedagogikos ir psichologijos katedra Didlaukio g. 49, 08303 Vilnius Telefonas 8 614 69948, Elektroninis paštas [email protected] Doc. Dr. Rita Žukauskienė Mykolo Romerio universitetas, Socialinio darbo fakultetas, Psichologijos katedra Valakupių g. 5, 10110 Vilnius Telefonas 8 5 2740609 Elektroninis paštas [email protected]

Santrauka Vaikystėje išgyventi traumuojantys įvykiai, neigiama ankstyva patirtis, nepalankios augimo

sąlygos apriboja galimybę išmokti elgtis socialiai priimtinais būdais, nulemia nesėkmes mokykloje ir netinkamo elgesio formavimąsi, stabdo socialinių įgūdžių vystymąsi. Šio tyrimo tikslas – nustatyti, kaip tėvų globos netekimas ir gyvenimas vaikų globos namuose daro įtaką vaikų kompetencijai, el-gesio bei emocinėms problemoms. Tyrime panaudotas Achenbacho (1991) sukurtas mokytojų klausimynas (TRF 5/18), skirtas vaiko kompetencijai nustatyti ir elgesio bei emocinėms problemoms įvertinti. Tyrime dalyvavo 11–17 metų globos namų auklėtiniai ir vaikai, gyvenantys pilnose šei-mose. Nustatyta, kad globos namų auklėtiniams būdingos didesnės dėmesio ir socialinės proble-mos, aukštesnis nerimastingumo lygis nei vaikams, gyvenantiems su abiem tėvais. Tyrimas parodė, kad globos institucijose gyvenantys vaikai ir paaugliai pasižymi kompetencijos trūkumu, adaptacijos sunkumais, žemesniais akademiniais laimėjimais. Statistinės analizės rezultatai parodė, kad globos namų auklėtinių kompetencija reikšmingai susijusi su dėmesio, socialinėmis ir nusišalinimo proble-momis, agresyviu, delinkventiniu elgesiu. Vaikų, gyvenančių su abiem tėvais, grupėje kompetenci-jos ir elgesio bei emocinių problemų statistiškai reikšmingų ryšių nerasta. Vaikų, gyvenančių globos namuose, elgesio ir emocinės problemos, kompetencijos trūkumas, adaptacijos sunkumai, žemi akademiniai laimėjimai gali būti sietini su ankstyva neigiama patirtimi, vaikystėje išgyventais trau-muojančiais įvykiais, adekvataus tėvų elgesio pavyzdžio trūkumu, gyvenimo sąlygomis globos insti-tucijose.

Pagrindinės sąvokos: globos namų auklėtiniai; bendroji, akademinė ir adaptacijos kompeten-

cija; elgesio ir emocinės problemos. Įžanga Tyrimai, kuriais siekiama nustatyti, kokią įtaką vaiko raidai turi tėvų praradimas ir gyve-

nimas globos institucijose, užsienio šalyse pradėti nuo 1940-ųjų metų ir tęsiami iki šiol. Per pastaruosius du dešimtmečius pagausėjo tyrimų, analizuojančių vaikų, netekusių tėvų glo-bos, elgesio ir emocines problemas, socialinių įgūdžių stoką ir kompetencijos trūkumą (Vorria ir kt., 1998, Hukkanen ir kt., 1999). Analizuojama, kokią įtaką psichinei vaiko sveikatai turi at-


skyrimas nuo tėvų (Bolwby, 1980) ir gyvenimas globos institucijose. Nustatyta, kad vaikai, augę nepalankiomis sąlygomis bei išgyvenę atskyrimą nuo tėvų, dažniau pasižymi žemes-niais kalbiniais, intelektiniais sugebėjimais, menku kompetencijos lygiu, taip pat šiems vai-kams dažniau būdingesnės elgesio ir emocinės problemos (Hukkanen ir kt., 1999, Vorria ir kt., 1998), palyginti su vaikais, augančiais su abiem tėvais.

Kompetentingumas – vienas iš žmogaus adaptyvaus ir efektyvaus funkcionavimo matų. Mokslininkai kompetenciją dažniausiai traktuoja kaip socialinių įgūdžių visumą, suge-bėjimą konstruktyviai veikti savo aplinkoje, kaip veiksmingą reakciją į gyvenimo situacijas (Dodge ir kt., 1986). Teoriniu lygmeniu kompetenciją galima apibūdinti kaip tarpusavio santy-kių efektyvumą, gebėjimą išspręsti kylančias problemas ir prisitaikyti prie kintančios aplinkos sąlygų, sugebėjimą elgtis pagal elgesio normas ir paklusti taisyklėms turint atitinkamų žinių bei įgūdžių (Masten ir kt., 1996). Nekompetentingumą galima apibūdinti kaip nepakankamą pasitikėjimą savimi, kritikos ir nesėkmių baimę, silpnai išsivysčiusius socialinius įgūdžius, žemus akademinius laimėjimus, nebrandumą, elgesio taisyklių ir normų nesilaikymą, jų igno-ravimą, destruktyvų elgesį (Shonk, Cicchetti, 2001; Motti – Stefanidi ir kt., 1996). F. A. Ro-goscho, D. Cicchečio (1994), J. Kaufmano, D. Cicchečio (1989), S. M. Shonk, D. Cicchečio (2001) tyrimais nustatyta, kad vaikams, pasižymėjusiems kompetencijos trūkumu, būdinges-nis agresyvus, impulsyvus, konfliktiškas elgesys, nejautrumas, silpna savo veiksmų kontrolė, maža tikimybė, kad pasireikš prosocialus elgesys. J. D. Coie‘o, K. A. Dodge‘o, J. Kupersmidt (1990), K. A. Dodge‘o ir J. D. Coie‘o (1987) tyrimai patvirtino, kad vaikai, pasižymintys proso-cialiu elgesiu, savarankiškumu, pasitikėjimu savimi, turi mažiau socialinės adaptacijos pro-blemų nei vaikai, kurie pasižymi nepakankamai gerai išugdytais socialiniais-kognityviniais sugebėjimais. Pastarieji sunkiai užmezga santykius ir įsitraukia į grupę, sunkiai suvokia gru-pėje egzistuojančias normas ir taisykles, jų nesilaiko, klaidingai interpretuoja prosocialias są-veikas.

K. A. Dodge‘as ir kiti (1986) pabrėžia šeimos įtaką kompetencijos vystymuisi, socialinių įgūdžių formavimuisi per mokymąsi, kai vaikas stebi tėvų elgesį ir sulaukia pastiprinimų už tam tikrus veiksmus. Tam tikros intelektinės paskatos ir informacija suteikia vaikui ankstyvąją patirtį. Kiti autoriai (Block, 1980, Grolnick, Ryan, 1989, Shonk, Cicchetti, 2001), tiriantys kompetencijos trūkumo priežastis, taip pat atkreipia dėmesį į augimo bei mokymosi sąlygas, auklėjimo stilių, pabrėžia vaiko įgūdžių formavimąsi ankstyvojoje vaikystėje. Jų teigimu, ne-palankios augimo sąlygos, skurdi aplinka, atskyrimas nuo šeimos, žinių ir patirties stoka di-dina nesėkmės moksle riziką, apsunkina įgūdžių formavimąsi, nulemia kompetencijos trū-kumą. Tyrimais nustatyta, kad vaikams, netekusiems tėvų globos ir gyvenantiems globos institucijose, būdingi silpni akademiniai laimėjimai, jie blogiau atlieka darbus, mažai domisi aplinka, pasižymi žinių stoka, pasyvumu atliekant užduotis (Block, 1980), todėl dauguma jų mokosi pagal specialias programas, dažnai paliekami kartoti kursą, perkeliami į kitas mo-kyklas arba pašalinami iš mokymo įstaigos, sulaukę tinkamo amžiaus (Barnett, Vondra, Shonk, 1996, Salzinger, ir kt., 1984). Mokykloje globos namų auklėtiniai dažniausiai verti-nami kaip turintys mažiau žinių, patirties bei atsakomybės, apibūdinami kaip nebrandūs, pa-sižymintys psichosocialinėmis problemomis, adaptacijos sunkumais (Cicchetti, Toth, Hen-nessy, 1993).

Daugelio mokslininkų (Bowlby, 1980, Dadds, ir kt., 1990) darbuose tyrinėjama šeimos įtaka vaiko psichosocialiniam vystymuisi. Autoriai pabrėžia santykių su tėvais kokybę, nuo kurios priklauso vaiko pasaulio pažinimas, bendravimo su kitais žmonėmis ypatumai, gebė-jimas užmegzti ir išlaikyti sėkmingus socialinius santykius su bendraamžiais. Glaudūs tėvų emociniai ryšiai su vaiku yra svarbus jo fizinio ir psichinio ugdymo veiksnys. Saugiai besijau-čiantis šalia tėvų vaikas linkęs pasitikėti kitais žmonėmis, turi gerai išvystytus socialinius įgū-džius, tuo tarpu vaikas, neturėjęs artimų santykių su biologiniais tėvais arba įtėviais, pasižymi nesukalbamumu, žmonių vengimu, nepasitikėjimu aplinkiniais, agresija, savęs nekontrolia-vimu, socialinių įgūdžių trūkumu (Lupien ir kt., 2001). Nepalankios augimo sąlygos šeimoje, vaikystėje išgyventi traumuojantys įvykiai, emocinių santykių su tėvais stoka, prosocialaus elgesio pavyzdžio trūkumas sumažina socializacijos galimybes, riboja socialinių įgūdžių for-mavimąsi (Bowlby, 1980).

Mokslo darbai 121

Kaip rodo J. D. Coie‘io ir jo bendradarbių (1988) tyrimai, netinkamas elgesys su vaiku, patirtas smurtas, jėgos demonstravimas veikia vaiko socialinį elgesį ir santykių su kitais pa-laikymą. Prievartos, smurto patirtis, vaiko atskyrimas nuo šeimos traumuoja vaiką bei skatina nesaugumo jausmo formavimąsi, prieraišumo sutrikimą, nebrandumą, informacijos apdoro-jimo problemas. Be to, tai apsunkina tarpasmeninių santykių palaikymą, integravimąsi į vi-suomenę (Macfie, Cicchetti, Toth, 2001), formuoja uždarumą, izoliaciją, socialinį pasišalinimą iš prosocialios aplinkos, santykių ribotumą arba priešiškus, agresyvius, socialiai nepriimtinus veiksmus (Grolnick, Ryan, 1989, Shonk, Cicchetti, 2001).

Tyrimais nustatyta, kad yra glaudus augimo sąlygų, socialinių įgūdžių ir nebrandumo ryšys. Vaikai, apleisti arba nukentėję nuo emocinių stresų, yra blogiau pasirengę mokyklai ir naujų socialinių santykių užmezgimo, ir nusiteikimo mokytis prasme, dažniau atsilieka moksle, jų akademinės aspiracijos žemos, pasižymi silpna mokymosi motyvacija (Kaufman, Cicchetti, 1989), mokykliniu nebrandumu, mokymosi sunkumais, vaizduotės skurdumu, pa-syvumu, savikontrolės silpnumu, santykių su bendraamžiais palaikymo sunkumais (Hukka-nen ir kt., 1999).

Vaikai, augę nepalankiomis sąlygomis, dažniau pasižymi socialinės patirties stoka, santykių su bendraamžiais nepastovumu, prastesne integracija, adaptacijos problemomis, empatiškumo trūkumu aplinkinių atžvilgiu, nejautrumu (Cicchetti, Toth, Hennessy, 1993, Shonk, Cicchetti, 2001). R. Hukkanen ir bendradarbių (1999) tyrimai rodo, kad vaikai, išgy-venę tėvų atstūmimą, dažniau linkę vengti bendravimo su bendraamžiais, mieliau būna vieni, yra drovūs, pasyvūs mokyklos veikloje, jaučiasi nesugebantys susitvarkyti su jiems keliamais reikalavimais, jautriai reaguoja į kritiką, dažnai jaučiasi nesaugūs, vengia naujų situacijų, ne-rodo iniciatyvos. Dažnai bendraamžiai šiuos vaikus apibūdina kaip nesugebančius ilgą laiką išlaikyti pastovių teigiamų santykių arba draugystės, pasižyminčius prisitaikymo galimybių ri-botumu, nepasitikėjimu bendraamžiais, nesavarankiškumu atliekant užduotis (Shonk, Cic-chetti, 2001, Lupien ir kt., 2001).

Taigi reikia pabrėžti, kad nepalankios augimo sąlygos, vaikystėje išgyventi traumuo-jantys įvykiai daro įtaką kompetencijos ir socialinių įgūdžių trūkumų atsiradimui, tačiau kai ku-rių autorių (Tizard, Tizard, 1974, Pringle, 1986) teigimu, vaiko auklėjimas globos institucijoje, kurioje vyrauja pastovumas, monotoniškumas, ugdytinių veikla organizuojama pagal iš anksto parengtas programas bei taisykles, daugiausia apsiribojant vaikų priežiūra ir nepa-kankamai dėmesio skiriant socialinių įgūdžių formavimui, taip pat skurdina vaiko emocijas, ugdo socialinį abejingumą, pasyvumą, paviršutiniškumą, nepasitikėjimą savimi ir kitais. Apri-bojamas vaiko socialinių vaidmenų modelių ir visuomenės struktūros bei jos tarpusavio san-tykių pažinimas, o tai riboja pasaulio pažinimo galimybes. Daugelis tyrimų patvirtina, kad vai-kams, gyvenantiems globos institucijose, būdingas nesugebėjimas užmegzti santykius su aplinkiniais, emocinio vystymosi sulėtėjimas, izoliacija, sulėtėjusi kalbos raida, savarankiš-kumo stoka, žemas pažintinis aktyvumas (Tizard ir kt.1972, Vorria ir kt., 1998, Pringle, 1986).

Kaip matyti iš literatūros apžvalgos, dauguma tyrimų rodo augimo sąlygų, atskyrimo nuo tėvų, vaikystėje išgyventų traumuojančių įvykių įtaką vaiko socialinių žinių, įgūdžių, kom-petencijos trūkumui bei netinkamo elgesio formavimuisi. Kai kurie tyrimai įžvelgia gyvenimo globos institucijose arba bendraamžių įtaką (Parker, Asher, 1987). Reikėtų paminėti tai, kad vaikai, gyvenantys pilnose šeimose arba su vienu iš tėvų, taip pat pasižymi psichosocialinė-mis problemomis, todėl negalima daryti vienareikšmės prielaidos, jog elgesio ir emocinių problemų išreikštumas, žemas kompetencijos lygis mokykloje, sunkumai prisitaikant bendra-amžių grupėje priklauso tik nuo neigiamos ankstyvos patirties bei gyvenimo sąlygų globos institucijose arba santykių su bendraamžiais palaikymo ribotumo prosocialioje grupėje.

Reikėtų pabrėžti, kad globos namų auklėtiniai – tai specifinė vaikų grupė, dažnai rei-kalaujanti kryptingos ir nuoseklios pagalbos, siekiant padėti jiems prisitaikyti visuomenėje ir parengti joje gyventi, tačiau, deja, vaikų globos institucijose tokios pagalbos galimybės dar labai ribotos. Be to, vis dar pasigendama psichologinio, socialinio ir pedagoginio darbo re-komendacijų, skirtų specialistams, dirbantiems su šiais vaikais globos institucijose.

Atsižvelgiant į teorinį ir praktinį temos aktualumą ir į tai, kad apie globos namuose gy-venančių vaikų kompetencijos ypatumus Lietuvoje žinoma nedaug ir ši tema dar gana mažai


tyrinėta, straipsnyje analizuojama globos namų auklėtinių kompetencija bei su ja susiję veiksniai. Taip pat siekiama nustatyti globos namų auklėtinių ir vaikų, gyvenančių pilnose šeimose, kompetencijos bei elgesio ir emocinių problemų skirtumus. Tyrimo aktualumas su-sijęs ir su tuo, kad siekiama nustatyti, kaip vaikai prisitaiko prie bendrojo lavinimo mokyklos keliamų reikalavimų.

Šio tyrimo tikslas – nustatyti ir palyginti globos namų auklėtinių ir vaikų iš pilnų šeimų kompetencijos bei elgesio ir emocinių problemų įverčių lygius, taip pat nustatyti elgesio ir emocinių problemų ryšį su kompetencija globos institucijose ir su abiem tėvais gyvenančių vaikų bei paauglių grupėse. Daromos prielaidos, kad (1) tėvų globą praradusiems ir globos institucijose gyvenantiems vaikams, lankantiems bendrojo lavinimo mokyklas, būdingos stip-riau išreikštos elgesio ir emocinės problemos bei kompetencijos trūkumas ir (2) elgesio ir emocinės problemos, susijusios su kompetencijos trūkumu.

Tyrimo metodika

Tiriamieji Tyrime dalyvavo Švenčionėlių vaikų globos namų ir Vilniaus laikinųjų vaikų globos

namų auklėtiniai nuo 11 iki 17 metų (N=66). Su abiem tėvais gyvenančių vaikų grupę (toliau vadinamą kontroline grupe) sudaro Vilniaus bendrojo lavinimo mokyklose besimokantys 11–17 metų vaikai ir paaugliai (N=69).

Tyrimo metodai Tyrime buvo panaudotas Mokytojo įvertinimo klausimynas (TRF 5/18, Achenbach,

1991), skirtas rinkti standartizuota forma informaciją apie 5–18 metų asmenų kompetenciją ir elgesio bei emocines problemas, kai informaciją pateikia mokytojai. TRF 5/18 klausimyną sudaro 112 teiginių, leidžiančių įvertinti vaiko elgesio bei emocines problemas, kurių kiekvie-nas vertinamas 3 balų skale: 0 – jei teiginys neteisingas, 1 – jei iš dalies arba kartais teisin-gas, 2 – jei dažnai arba labai dažnai teisingas pastarųjų šešių mėnesių laikotarpiu. Bendras rodiklis gaunamas susumavus visus atsakymus į teiginius pagal nerimo arba kurią kitą skalę. Klausimyną sudaro internalių problemų (nusišalinimo, depresijos/nerimo bei psichosomati-nių) skalės, eksternalių problemų (agresyvaus ir delinkventinio elgesio) ir dėmesio bei socia-linių problemų skalės. Šiame tyrime nenaudotos mąstymo problemų ir skundų somatinio po-būdžio sutrikimo skalės.

TRF 5/18 klausimyne taip pat yra 21 teiginys, skirtas vaiko kompetencijai nustatyti. Apie vaiko kompetenciją sprendžiama susumavus dviejų skalių – akademinės bei adapty-vaus funkcionavimo – balus. Akademinės kompetencijos skalė apskaičiuojama susumavus pagrindinių mokomųjų dalykų, pavyzdžiui, gimtosios ir užsienio kalbų, matematikos, istorijos arba visuomeninių mokslų ir pan., balų vidurkius. Neskaičiuojami kūno kultūros, dailės ir darbų, muzikos dalykų balai. Taip pat įvertinamas vaiko mokymosi lygis, kiekvieną mokomąjį dalyką įvertinant penkių balų skale: 1 – „labai žemas lygis“, 2 – „šiek tiek žemiau už vidutinį“, 3 – „vidutinis lygis“, 4 – „šiek tiek aukščiau vidutinio lygio“, 5 – „gerokai aukščiau už vidutinį“.

Adaptyvaus funkcionavimo skalė rodo, kiek, lyginant su kitais to paties amžiaus moki-niais, vaikas deda pastangų mokydamasis, kiek tinkamai jis/ji elgiasi, kiek jis/ji mokosi, kiek yra laimingas. Kiekvienas teiginys įvertinamas 7 balų skale: 1 – „labai mažai“, 2 – „šiek tiek mažiau“, 3 – „truputį mažiau nei kiti“, 4 – „vidutiniškai“, 5 – „truputį daugiau“, 6 – „šiek tiek daugiau“, 7 – „gerokai daugiau“. Bendras rodiklis gaunamas susumavus akademinės kom-petencijos ir adaptacijos rezultatus. Šios skalės įverčiai neskaičiuojami, jei trūksta bent vieno teiginio/klausimo įvertinimo.

Mokslo darbai 123

Tyrimo procedūra Mokytojo įvertinimo klausimyną (TRF 5/18, Achenbach, 1991) apie mokykloje kylančias

globos namų auklėtinių ir vaikų, gyvenančių pilnose šeimose, elgesio ir emocines problemas bei kompetencijos lygį užpildė mokytojai laisvu po pamokų laiku. Kontrolinės grupės tėvai ir globos institucijose gyvenančių vaikų auklėtojos sutiko, kad vaikai dalyvautų tyrime ir kad in-formaciją apie juos pateiktų vaikų mokytojai.

Tyrimo rezultatai Tyrime analizavome namų auklėtinių ir vaikų iš pilnų šeimų elgesio ir emocinių pro-

blemų bei kompetencijos skirtumus pagal mokytojų vertinimus, taip pat elgesio bei emocinių problemų ir kompetencijos ryšius.

Globos namų auklėtinių ir vaikų iš pilnų šeimų elgesio ir emocinių problemų įverčių palyginimas Lyginant globos namuose gyvenančių vaikų ir paauglių bei kontrolinės grupės tiriamųjų

elgesio ir emocinių problemų vidurkius nustatyta, kad globos namų auklėtiniai mokykloje pa-sižymi didesnėmis elgesio ir emocinės problemomis nei vaikai, gyvenantys pilnose šeimose (žr. 1 lentelę). Globos namų ugdytiniams būdingi statistiškai reikšmingai aukštesni ne-rimo/depresijos (t=2,007, p=0,047), dėmesio (t=2,951, p=0,004) bei socialinių (t=2,731, p=0,007) problemų įverčiai.

Tyrimas parodė, kad globos namuose gyvenantys vaikai ir paaugliai pasižymi didesne agresija bei delinkvencija ir yra labiau linkę šalintis kitų vaikų nei jų bendraamžiai, gyvenan-tys su abiem tėvais, tačiau statistiškai nereikšmingi skirtumai leidžia manyti, kad mokykloje šios problemos būdingos tiek globos namuose, tiek pilnose šeimose gyvenantiems vaikams. 1 l e n t e l ė . Globos namų auklėtinių ir vaikų bei paauglių iš pilnų šeimų elgesio ir emocinių

problemų įverčių vidurkiai (M), standartiniai nuokrypiai (SD) ir jų palyginimas (t-testas)

Vaikai, gyvenantys

globos namuose Vaikai, gyvenantys

pilnose šeimose t-testas

M SD M SD t p Nerimas/depresija 4,7 3,98 3,4 3,27 2,007 0,047 Nusišalinimas 3,26 2,5 2,48 3,12 1,538 0,127 Dėmesio problemos 4,77 3,3 3,18 2,75 2,951 0,004 Agresija 6,78 8,62 4,37 6,51 1,765 0,08 Delinkvencija 3,21 3,62 2,1 3,54 1,738 0,085 Socialinės problemos 2,77 2,26 1,74 1,97 2,731 0,007

Globos namų auklėtinių ir vaikų iš pilnų šeimų kompetencijos palyginamoji analizė

Tikrinant prielaidą, kad anksti tėvų globą praradusiems vaikams būdingas kompetenci-

jos trūkumas, buvo atlikta globos namų auklėtinių ir vaikų, gyvenančių su abiem tėvais, aka-deminės ir adaptacijos skalių vidurkių palyginamoji analizė.

Statistiškai reikšmingai žemesnis bendrosios kompetencijos įvertis (t=5,944, p<0,001) vaikų, gyvenančių globos institucijose, grupėje leidžia teigti, kad šie vaikai mokykloje pasi-žymi žemesniu kompetencijos lygiu (M=24,72, SD=8,42) nei vaikai iš pilnų šeimų (M=32,46, SD=5,93) (žr. 1 pav.).


0

10

20

30

40

Bendroji kompetencija

Globos namų auklėtiniaiVaikai iš pilnų šeimų

1 pav. Globos namų auklėtinių ir vaikų iš pilnų šeimų kompetencijos įverčių vidurkių palyginimas

Statistiškai reikšmingi vidurkių skirtumai pagal akademinės (t=5,634, p=0,001) ir adap-tacijos (t=5,217, p=0,001) skales parodė, kad vaikai iš globos namų mokykloje pasižymi že-mesniais akademiniais laimėjimais ir mažiau stengiasi mokydamiesi nei vaikai, gyvenantys su abiem tėvais. 2 l e n t e l ė . Globos namų auklėtinių ir vaikų iš pilnų šeimų kompetencijos įverčių vidurkiai

(M), standartiniai nuokrypiai (SD) ir jų palyginimas (t-testas) Gyvenantys

pilnose šeimose Gyvenantys

globos namuose

M SD M SD t-testas p Akademinė skalė 13,93 2,66 11,03 3,12 5,634 0,001 Adaptacijos skalė 18,53 4,21 13,68 6,01 5,217 0,001 3 l e n t e l ė . Berniukų ir mergaičių, gyvenančių globos institucijose ir pilnose šeimose,

kompetencijos įverčių vidurkių (M) ir standartinių nuokrypių (SD) palyginimas

Berniukų grupė Gyvenantys pilnose

šeimose Gyvenantys globos

namuose

M SD M SD t-testas p Akademinė skalė 13,36 2,94 10,06 2,52 4,805 0,001 Adaptacijos skalė 17,77 3,82 11,13 5,3 5,701 0,001 Bendroji kompetencija 31,13 5,64 21,2 7,06 6,302 0,001

Mergaičių grupė Gyvenančios

pilnose šeimose Gyvenančios globos

namuose

M SD M SD t-testas p Akademinė skalė 14,56 2,17 11,96 3,4 3,583 0,001 Adaptacijos skalė 19,38 4,51 16,16 5,68 2,475 0,016 Bendroji kompetencija 33,95 5,97 28,12 8,31 3,167 0,002

Diferencijuojant pagal lytį nustatyta, kad ir berniukai, ir mergaitės, gyvenantys globos namuose, pasižymi didesniu kompetencijos trūkumu nei vaikai, gyvenantys pilnose šeimose

Mokslo darbai 125

(žr. 3 lentelę). Statistiškai reikšmingai žemesni globos namuose gyvenančių vaikų ir paauglių akademinės, adaptacijos ir bendrosios kompetencijos skalių įverčiai parodė, kad globos namų auklėtiniai – ir berniukai, ir mergaitės – mokykloje dažniau pasižymi netinkamu elgesiu bei rečiau jaučiasi laimingi; taip pat šie vaikai pasižymi žemesniais mokymosi laimėjimais, prastesniu darbo atlikimu, mažiau laiko skiria mokymuisi nei pilnose šeimose gyvenantys berniukai ir mergaitės.

Berniukų ir mergaičių, gyvenančių tomis pačiomis sąlygomis, kompetencijos skirtumai

Analizuojant, ar socialinė aplinka turi vienodą įtaką berniukų ir mergaičių kompetencijai,

taip pat buvo palyginti tomis pačiomis sąlygomis gyvenančių vaikų kompetencijos įverčiai pagal atskiras skales.

Duomenų analizės rezultatai parodė, kad berniukų ir mergaičių, gyvenančių pilnose šeimose, kompetencija pagal visas skales statistiškai reikšmingai nesiskiria (žr. 4 lentelę).

Lyginant berniukų ir mergaičių, gyvenančių globos institucijose, vidurkių skirtumus pa-aiškėjo, kad mergaitėms būdingi statistiškai reikšmingai aukštesni kompetencijos įverčiai pa-gal visas skales (žr. 4 lentelę). Mergaičių, gyvenančių globos institucijose, kompetencijos ly-gis yra aukštesnis nei berniukų, tuo tarpu kontrolinėje grupėje berniukų ir mergaičių kompe-tencijos lygis nesiskiria. Remiantis tyrimo rezultatais, galima teigti, kad globos namų auklėti-nės pasižymi aukštesniu kompetencijos lygiu, yra pažangesnės, labiau stengiasi mokyda-mosi; taip pat jos geriau prisitaiko prie gyvenimo sąlygų ir yra atsparesnės patirtiems trau-muojantiems vaikystės išgyvenimams nei berniukai. 4 l e n t e l ė . Berniukų ir mergaičių, gyvenančių globos namuose ir pilnose šeimose,

kompetencijos įverčių vidurkiai (M) ir standartiniai nuokrypiai (SD)

Gyvenantys pilnose šeimose Berniukai Mergaitės M SD M SD t-testas p Akademinė skalė 13,36 2,94 14,56 2,17 -1,897 0,062 Adaptacijos skalė 17,77 3,82 19,38 4,51 -1,573 0,121 Bendroji kompetencija 31,13 5,64 33,95 5,97 -1,968 0,053

Gyvenantys globos namuose Berniukai Mergaitės M SD M SD t-testas p Akademinė skalė 10,06 2,52 11,96 3,4 -2,472 0,016 Adaptacijos skalė 11,13 5,30 16,16 5,68 -3,571 0,001 Bendroji kompetencija 21,2 7,06 28,12 8,31 -3,502 0,001

Globos namų auklėtinių ir vaikų iš pilnų šeimų kompetencijos ryšys su elgesio ir emocinėmis problemomis

Siekiant išsiaiškinti, kaip vaikų ir paauglių elgesio ir emocinių problemos susijusios su

bendrąja (akademine ir adaptacijos) kompetencija, buvo apskaičiuoti Pearsono koreliacijos koeficientai.

Analizuojant eksternalių (agresijos ir delinkvencijos) problemų ir kompetencijos ryšį, globos namų auklėtinių grupėje nustatyta kompetencijos ir agresyvaus elgesio neigiama ko-reliacija (r=-0,50, p<0,001). Taip pat nustatytas statistiškai reikšmingas delinkvencijos bei kompetencijos ryšys (r=-0,64, p<0,001). Vaikų iš pilnų šeimų grupėje kompetencija bei agre-syvus ir delinkventinis elgesys nėra reikšmingai susiję (r=-0,15, p=0,22 ir r=-0,2, p=0,11). Galima manyti, kad globos namų ugdytiniams būdingas prosocialių įgūdžių trūkumas, socia-liai nepriimtinas elgesys sumažina pageidautinos socializacijos mokykloje galimybes, apsun-kina adaptacijos procesą.


Kaip parodė tyrimo rezultatai, drovumas, jautrumas kritikai, vienišumo jausmas būdin-gesni vaikams, gyvenantiems globos institucijose, tačiau koreliacinės analizės rezultatai pa-rodė, kad ir globos namų auklėtinių, ir vaikų iš pilnų šeimų kompetencija nėra reikšmingai su-sijusi su nerimu (globos namų auklėtinių grupėje r=-0,14, p=0,27; vaikų iš pilnų šeimų gru-pėje r=-0,09, p=0,47). Analizuojant socialinio nusišalinimo ryšį su vaiko kompetencija, globos namų auklėtinių grupėje nustatyta neigiama koreliacija (r=-0,44, p<0,001), tuo tarpu vaikų, gyvenančių su abiem tėvais, mokytojų vertinimais, kompetencija nėra susijusi su nusišali-nimo problemomis (r=-0,05, p=0,66).

Analizuojant, ar dėmesio problemos susijusios su kompetencija, globos namų auklėti-nių grupėje nustatytas statistiškai reikšmingas neigiamas ryšys (r=-0,524, p<0,001). Taip pat nustatytas socialinių problemų ir kompetencijos statistiškai reikšmingas ryšys (r=-0,522, p<0,001). Taigi neramūs, neatidūs, nekantrūs, pasižymintys mokymosi problemomis bei pra-stu sutarimu su kitais vaikais globos namų auklėtiniai vertinami kaip mažiau kompetentingi, tuo tarpu vaikai iš pilnų šeimų, pasižymintys didesne kompetencija, mažiau turi socialinių problemų; taip pat vaikai ir paaugliai, kuriems mažiau būdingos dėmesio problemos, mokyk-loje vertinami kaip kompetentingesni. Tyrimo rezultatai parodė, kad vaikų, gyvenančių su abiem tėvais, dėmesio bei socialinės problemos ir kompetencija nėra tarpusavyje reikšmingai susijusios (r=-0,22, p=0,07 ir r=-0,13, p=0,32).

Rezultatų aptarimas

Šis darbas papildė kitų tyrėjų gautus rezultatus, kurie patvirtina nepalankių augimo są-lygų, vaikystėje išgyventų traumuojančių įvykių įtaką žemam kompetencijos lygiui, adaptaci-jos mokykloje sunkumams bei elgesio ir emocinių problemų formavimuisi. Statistinės anali-zės rezultatai parodė, kad vaikams, gyvenantiems globos institucijose, būdingas aukštesnis elgesio ir emocinių problemų įverčių lygis. Tai patvirtina kitų autorių gautus rezultatus (Vorria ir kt., 1998, Hukkanen ir kt., 1999). Tyrimas parodė, kad vaikams, gyvenantiems atskirai nuo tėvų, būdingas aukštesnis nerimo lygis, emocinis uždarumas, vienišumo jausmas, įtampa, jautrumas kritikai nei vaikams, gyvenantiems saugioje aplinkoje su abiem tėvais. Statistiškai reikšmingai aukštesni socialinių ir dėmesio problemų įverčiai parodė, kad globos namų auk-lėtiniams mokykloje būdingas nesutarimas su kitais vaikais, išsiblaškymas, impulsyvumas, nurodymų nesilaikymas, taip pat šie vaikai dažniau jaučiasi vieniši, nemylimi, yra nemėgs-tami kitų vaikų, iš jų dažnai šaipomasi. Vaikai ir paaugliai, augdami su tėvais, išmoksta elgtis socialiai priimtinesniais būdais ir pamokų metu savo elgesiu aplinkiniams kelia mažiau pro-blemų. Gautus rezultatus galima būtų sieti su tuo, kad nepalankios augimo sąlygos, nei-giama patirtis, vaikystėje išgyventi traumuojantys įvykiai, prosocialaus elgesio pavyzdžio trū-kumas riboja socialinių įgūdžių formavimąsi (Dadds ir kt., 1990, Dodge ir kt., 1986), skatina nesaugumo jausmo formavimąsi, prieraišumo sutrikimą (Cicchetti, Toth, Hennessy, 1993, Macfie ir kt., 2001, Shonk, Cicchetti, 2001).

Tyrimo duomenys patvirtino prielaidą, kad globos namų auklėtiniai mokykloje pasižymi kompetencijos trūkumu, mokymosi ir adaptacijos sunkumais. Statistinė duomenų analizė rodo, kad vaikai, augę nepalankiomis sąlygomis, skurdžioje aplinkoje, pasižymi žemesniais mokykliniais laimėjimais bei akademiniu nebrandumu nei vaikai, gyvenantys saugioje aplin-koje. Tai siejasi su ankstesnių tyrimų rezultatais (Barnett, Vondra, Shonk, 1996). Kitų autorių (Block, 1980, Grolnick, Ryan, 1989) nustatyta, kad vaikams, netekusiems tėvų globos, bū-dingi menki akademiniai laimėjimai, jie blogiau atlieka darbą, mažiau domisi aplinka, jiems trūksta žinių ir patirties, o tai didina nesėkmės moksle riziką, apsunkina įgūdžių formavimąsi.

Ankstyva neigiama patirtis, sunkios gyvenimo sąlygos, skurdi aplinka, nepriežiūra, taip pat vaiko auklėjimas globos institucijoje, kurioje vyrauja pastovumas apsiribojant vaikų prie-žiūra ir nepakankamai dėmesio skiriant ugdymo procesui bei socialinių įgūdžių formavimui, apriboja kompetencijos formavimąsi, didina nesėkmės mokymosi procese riziką, prosocia-laus elgesio bei socialinių įgūdžių perėmimą. Vaikai, gyvenantys pilnose šeimose, pasižymi aukštesniu kompetencijos lygiu, akademiniu brandumu, geresne adaptacija. Remiantis ty-rimo rezultatais, galima teigti, kad vaikams, netekusiems tėvų globos ir gyvenantiems globos

Mokslo darbai 127

institucijose, trūksta patirties teigiamiems santykiams palaikyti bei socialinei informacijai ap-doroti. Tai patvirtina kitų autorių gautus rezultatus (Tizard ir kt., 1972, Pringle, 1986, Vorria ir kt., 1998), kurie rodo, kad vaikams, gyvenantiems globos institucijose, būdingas nesugebė-jimas užmegzti santykius su aplinkiniais, savarankiškumo stoka, žemas pažintinis aktyvu-mas, mokymosi sunkumai.

Gauti rezultatai parodė, kad globos namuose gyvenančių vaikų ir paauglių kompeten-cija ir elgesio bei emocinės problemos yra artimai tarpusavyje susijusios: nustatyti statistiškai reikšmingi neigiami kompetencijos ir dėmesio bei socialinių problemų, agresyvaus, delink-ventinio elgesio bei socialinio nusišalinimo ryšiai. Tai patvirtino ir J. Parkerio bei S. R. Ashe-rio (1987) atlikti tyrimai. Vaikų iš pilnų šeimų grupėje tarp elgesio ir emocinių problemų bei kompetencijos statistiškai reikšmingų ryšių nerasta.

Apibendrinant tyrimo rezultatus galima teigti, kad globos namuose gyvenantiems vai-kams ir paaugliams būdingos stipriau išreikštos elgesio ir emocinės problemos bei kompe-tencijos trūkumas bendrojo lavinimo mokyklose nei pilnų šeimų vaikams. Tai gali būti sietina su nepalankiomis augimo sąlygomis šeimoje, vaikystėje išgyventais traumuojančiais įvykiais, ryšių su biologiniais tėvais praradimu, taip pat su vaikų gyvenimo sąlygomis globos instituci-jose, kuriose apsiribojama tik vaikų priežiūra mažai dėmesio skiriant jų ugdymui, įgūdžių lavi-nimui.

Apleisti bei atskyrimą nuo tėvų išgyvenę vaikai yra blogiau pasirengę mokyklai ir naujų socialinių santykių užmezgimo, ir nusiteikimo mokytis aspektu, todėl šiems vaikams pamokų metu reikia skirti ypač daug dėmesio atsisakant noro skatinti gabius ir gerus mokinius ir menkinti blogus, žemų akademinių laimėjimų vaikus sudarant vienodas mokymosi sąlygas bei sukuriant saugią atmosferą visiems vaikams, neatsižvelgiant į jų socialinę padėtį. Dau-guma globos namų ugdytinių mokosi bendrojo lavinio mokyklose, todėl mokytojai turi būti ge-riau parengti dirbti su šiais vaikais; taip pat vaikams, netekusiems tėvų globos, dažna globos institucijų ir mokyklų kaita, „atvykimo – išvykimo“ procesas apsunkina prisitaikymą, apriboja prisirišimą, todėl ypač svarbu sudaryti nuolatines gyvenimo globos namuose ir mokymosi mokykloje sąlygas, kad kuo rečiau globos namų auklėtinis jaustų auklėtojų, mokytojų bei bendraklasių kaitą. Kaip rodo praktika, dauguma vaikų, patyrę atskyrimą nuo tėvų arba kai yra perkelti į kitą globos instituciją, išgyvena stresą, prisitaikymo laikotarpis naujomis gyve-nimo sąlygomis būna ypač sudėtingas, todėl su globos namų auklėtiniais turi būti dirbama si-stemingai teikiant nuolatinę psichologų, specialiųjų pedagogų bei socialinių darbuotojų viso-keriopą pagalbą, kad veikla taptų dėsningu procesu.

LITERATŪRA

1. Achenbach T. M. Manual for the Teacher’s Report Form and 1991 Profile. – Burlington: University of Vermont, Department of Psychology, 1991.

2. Asher S. R., Coie J. D. Significance of Peer Relationship Problem in Childhood // B. H. Schneider, G. Attili, J. Nadel, R. P. Weissberg (Eds.), Social Competence in Developmental Perspective. NATO, ASI, 1990.

3. Barnett D., Vondra J. I., Shonk S. Self-perceptions, motivation, and school functioning of low-in-come maltreated and comparison children // Child Abuse and Neglect. 1996. Vol. 20 (5).

4. Block J. H., Block J. The role of ego-control and ego-resiliency in the organization of behavior // W. A. Collins (Ed.), Minnesota Symposium on Child Psychology, 1980. Vol. 13.

5. Bowlby J. Attachment and loos. Loos: Sadness and Depression. – New York: Basic Books, 1980. Vol. 3.

6. Cicchetti D., Toth S. L., Hennessy K. Child maltreatment and school adaptation: Problems and promises // D. Cicchetti, S. L. Toth (Eds.). Child abuse, chold development and social policy. 1993.

7. Coie J. D., Belding M., Underwood M. Aggression and peer rejection in childhood // B. B. Lahey, A. E. Kazdin (Eds), Advances in clinical child psychology. – New York: Plenum Press, 1988. Vol. 11.

8. Coie J. D., Dodge K. A., Kupersmidt J. Peer group behavior and social status // S. R. Asher, J. D. Coie (eds.) Peer rejaction in childhood. – New York: Cambridge University Press, 1990.


9. Dadds M. R., Heard P. M., Rapee R. M. Anxiety disorders in Childhood // Child Development. 1990. Vol. 61.

10. Dodge K. A., Coie J. D. Social-Information-Processing Factors in Reactive and Proactive Aggres-sion in Children’s Peer Groups // Journal of Personality and Social Psychology. 1987. Vol. 53 (6).

11. Dodge K. A., Pettit G. S., McClaskey C. L., Brown M. M. Social competence in children // Monog-raphs of the Society for Research in Child Development, 1986. Vol. 51 (2, Serial No. 213).

12. Grolnick W. S., Ryan R. M. Parent styles associated with children’s self-regulation and compe-tence in school // Journal of Educational Psychology. 1989. Vol. 81, p. 143-154.

13. Hukkanen R., Sourander A., Bergroth L., Piha J. Follow-up of children and adolescents in residen-tial care in children’s homes // Nord Journal of Psychiatry. 1999. Vol. 53.

14. Hukkanen R., Sourander A., Bergroth L., Piha J., Berghot L. Psychosocial factors and adequacy of services for children in children’s homes // European Child &Adolescent Psychiatry. 1999. Vol. 8.

15. Kaufman J., Cicchetti D. The effects of meltreatment on school-aged children’s socioemotional development: Assessment in a day camp setting // Developmental Psychology, 1989. Vol. 25.

16. Lupien S. J., King S., Meaney M. J., McEwen B. S. Can poverty get under your skin? Basal corti-sol levels and cognitive function in children from low and high socioeconomic status // Develop-ment and Psychopathology, 2001. Vol. 13.

17. Macfie J., Cicchetti D., Toth S. L. The development of dissociation in malteated preschool-aged children // Development and Psychopathology. 2001, Vol. 13.

18. Masten A. S., Coatsworth J. D., Neemann J., Gest S. D., Tellegen A., Garmezy N. The Structure and Coherence of Competence From Childhood through Adolescence // Child development. 1996. Vol. 66.

19. Motti-Stefanidi F., Besevegis E., Giannitsas N. Teachers’ perceptions of school-age children’s competence and mental health // European Journal of Personality. 1996. Vol. 10.

20. Parker J., Asher S. R. Peer acceptance and later personal adjustment: are low-accepted children “at risk”? // Psychological Bulletin. 1987. Vol. 102.

21. Pringle M. K. The needs of children. – Suffolk: Hutchinison,1986. 22. Rogosch F. A., Cicchetti D. Illustrating the interface of family and peer relations through the study

of child maltreatment // Social Development. 1994. Vol. 3. 23. Salzinger S., Kaplan S., Pelcovitz D., Samit C., Kreiger R. Parent and teacher assessment of

children’s behavior in child maltreating families // Journal of the American Academy of Child Psy-chiatry. 1984. Vol. 23.

24. Shonk S. M., Cicchetti D. Maltreatment, Competency Deficits, and Risk for Academic and Behavioral Maladjustment // Developmental Psychology. 2001. Vol. 37 (1).

25. Tizard B., Cooperman O., Joseph A., Tizard J. Environmental effects on language development; a study of young children in long-stay resicential nurseries // Child Development. 1972. Vol. 43.

26. Tizard J. & Tizard B. The institution as an environment for development // M. P. M. Richards (Ed.). The integration of a child into a social world. – Cambridge: Cambridge University Press, 1974.

27. Vorria P., Wolkind S., Rutter M., Pickles A., Hobsbaum A. A Comparative Study of Greek Children in Long-term Residential Group Care and in Two-parent Families: Social, Emotional and Beha-vioural Differences // Journal of Child Psychology and Psychiatry and Allied Disciplines. 1998. Vol. 39 (2).

PECULIARITIES OF SCHOOL COMPETENCE OF CHILDREN IN RESIDENTIAL CARE AND CHILDREN LIVING AT HOME Kristina Samašonok Vilnius Collage in Higher Education Assoc. Prof. Dr. Rita Žukauskienė Mykolas Romeris University Summary Findings from several studies provide indications about the multidimensional structure of

competence, its continuity over time and the interrelations among competence domains and emotional/behavioural problems. Findings from the several studies are suggesting that the

Mokslo darbai 129

competence in childhood and adolescence have at least three distinct dimensions (Masten et al., 1995). These dimensions reflect developmental tasks related to academic achievement, social competence and conduct and have strong continuity, especially rule-breaking versus rule-abiding conduct, over time. Experience of negative events in the childhood, disadvantageous conditions for growing up limit the possibility of learning to behave in a social acceptable way. Negative experience in the childhood is related to emotional and behavioural problems in later life and complicates the adaptation in the school environment. Residential care units have a symbolic barrier to the social life of the outside world. Children spending a part of their life in an institution will be profoundly socially shaped by that particular circumstance. Residential children have little power to affect their conditions of living. Others control their life, the routines of daily life are often strict, and there is a lack of variety in activities. In most units, the children wake up, have their meals and most activities at scheduled times.

This investigation aims to explore the peculiarities of competence, and behavioural and emotional problems of children and adolescents in residential care, according to teachers ratings in comparison to children who live in full families. Teacher Report Form (Achenbach, 1991) is used in this research to assess the child’s competence and to evaluate behavioural and emotional problems. Teachers' ratings were obtained for 66 children from institutionalised children, and for 69 children who live in full families. The results showed that children and adolescents living in institutions could be characterised as having lower levels of competence and lower academic achievement. They also experience higher levels of attention and social problems, aggressive behaviour, and anxiety/depression. Statistical analysis of data is showing that emotional and disruptive behaviour problems such as aggression, social withdrawal, anxiety, attention deficit/hyperactivity are closely related to child’s competence. Overall, the lack of competence, low academic achievement, emotional and behavioural problems can be related with former negative experience and current institutionalisation.

Keywords: children in residential care, school competence, emotional and behavioural problems.


INFORMACIJA MOKSLO DARBŲ „SOCIALINIS DARBAS”

AUTORIAMS

Rengiant straipsnius mokslo darbų rinkiniui „Socialinis darbas” būtina laikytis šių reika-lavimų.

Mokslo straipsnis gali būti parašytas lietuvių, anglų, vokiečių arba kitomis kalbomis. Straipsnio dalys išdėstomos tokia tvarka: 1. Metrikoje pristatomas autorius (-iai): nurodomas vardas, pavardė, mokslo laipsnis,

pedagoginis vardas, institucija (-os), kuriai (-oms) autorius atstovauja, adresas (ir elektroninio pašto), nurodoma, kada straipsnis įteiktas redakcijai.

2. Santrauka (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų) ta kalba, kuria parašytas straipsnis. Santraukos pabaigoje būtina nurodyti pagrindines straipsnyje vartojamas sąvokas.

3. Įžangoje turi būti suformuluotas mokslinių tyrimų tikslas, nurodyti tyrimų objektai, metodai, aptartas nagrinėjamos problemos ištyrimo laipsnis.

4. Pagrindinis straipsnio tekstas gali būti suskirstytas į skyrius arba skirsnius (pvz.: 1.2.1., 2.2.1.).

5. Būtina pateikti ir pagrįsti tyrimų rezultatus. Straipsnio pabaigoje būtinos išvados. 6. Lietuvių kalba pateikiamo straipsnio pabaigoje turi būti ne trumpesnė kaip 600 spau-

dos ženklų santrauka bent viena pagrindinių pasaulio mokslo kalbų (anglų, vokiečių, pran-cūzų, rusų), užsienio kalbomis spausdinamų straipsnių – lietuvių kalba (ne trumpesnė kaip 600 spaudos ženklų).

7. Visi straipsnyje minimi šaltiniai turi atsispindėti literatūros sąraše ir, atvirkščiai, į šį sąrašą įtraukiami tik tekste paminėti autoriai. Nuorodos į šaltinius tekste rašomos skliaus-tuose nurodant autoriaus pavardę be vardo raidės ir publikacijos metus (Juozaitis, 1999). Jei autorius minimas tekste, po jo pavardės skliaustuose nurodomi tik metai. Pavyzdžiui, Api-bendrinant Juozaičio (1999) tyrimą… Toje pačioje pastraipoje minint tą patį autorių nuro-doma tik jo pavardė, o metai nebekartojami. Kai minimas dviejų autorių šaltinis, būtina kas-kart nurodyti abiejų autorių pavardes. Kai autorių yra 3 ar daugiau, pirmą kartą pateikiant nuorodą minimi visi autoriai, o vėliau nurodoma tik pirmo autoriaus pavardė ir priduriama „ir kt.”: Juozaitis, Jonaitienė ir Jurgaitis (2000) ištyrė… Juozaitis ir kt. (2000) tvirtina, kad… Jei šaltinio autorius yra organizacija arba šaltinis neturi autoriaus, pateikiant nuorodą minimas tik organizacijos ar šaltinio pavadinimas ir metai: (Dabartinės lietuvių kalbos žodynas, 1998), (Lietuvos teisės universitetas, 2001). Jei tekste minimi autoriai, turintys vienodas pavardes, būtina pateikti jų inicialus. Pateikiant nuorodą į kelių autorių skirtingus šaltinius autorių pavar-dės ir metai atskiriami kabliataškiu: (Maceina, 1987; Šalkauskis, 1990). Kalbant apie to pa-ties autoriaus skirtingas publikacijas, išleistas tais pačiais metais, jas reikėtų išskirti pridedant raides a, b, c ir t. t. po publikacijos metų: Panašių minčių galima rasti daugelio mokslininkų darbuose (Bitinas, 2000a, 2000b, 2000c, Salinger, 1999). Pateikiant tikslią kito autoriaus darbo citatą reikėtų nurodyti šaltinio puslapį: (Jurgaitis, 2001, p. 87).

8. Šaltinių ir literatūros sąrašas pateikiamas abėcėlės tvarka. Straipsnį turi vertinti ne mažiau kaip 2 recenzentai mokslininkai. Turėtų būti pateikta ir

straipsnį rekomenduojančios katedros nuomonė apie straipsnio aktualumą, būtinybę jį spausdinti. Rekomenduojama, kad užsienio kalbomis skelbiamus straipsnius recenzuotų bent vienas mokslininkas ne iš autoriaus gyvenamos valstybės.

Rankraštis turi būti išspausdintas 1,5 intervalu vienoje A4 formato lapo pusėje iš visų kraštų paliekant ne siauresnį kaip 25 mm laukelį. Būtina pateikti diskelį.

Paveikslus, schemas, diagramas pateikti atskirame diskelyje. Paveikslų, schemų, len-telių plotis 84 mm (per teksto stulpelį) arba 175 mm (per visą puslapį).

Tinkamiausi grafinių rinkmenų formatai – Tagged Image Format File (TIFF), Corel Draw, Excel.

Mokslo darbai 131

GUIDELINES FOR AUTHORS

There are certain requirements to be followed when preparing an article for the

academic papers Social Work. Articles may be written in Lithuanian, English, German or other language. An article should contain the following: 1. The title page should include the author’s full name, title, affiliation institution, contact

information (including e-mail), submission date. 2. Abstract (not less than 600 symbols) in the same language as the article. At the end

of the summary it is necessary to give a list of the keywords used in the article. 3. Introduction should include research objectives, methods and the level of the

possibility to research the problem raised. 4. The body of the article may be divided into chapters and smaller units (for example,

1.2.1., 2.2.1.). 5. Research results must be discussed and grounded. The article must contain

conclusions at the end of the paper. 6. Summary must be presented in English, German, French or Russian for the articles

in Lithuanian, and in Lithuanian for articles in other languages (not less than 600 symbols). 7. All cited references must be listed and, vice versa, the list of references must include

only those cited in the text. References in the text should be cited in the brackets by mentioning the name of the author and publication year (Smith, 1999). If the name of the author is mentioned in the sentence, only publication year should be given in brackets, for example, Summarising the research done by Smith (1999) …. If the same author is cited in the same paragraph for several times, for the second and all subsequent cases only his name should be given, without publication year. When citing a work by two authors both names should be given in brackets, together with the publication year. When citing a work by three or more authors, all the names should appear for the first time; subsequently, only the name of the first author should be used followed by “et al.”, for example, Smith, Jones and Brown (2000) have found that…; Smith et al. (2000) believe that …. If the author of a cited work is an organization or if there is no author, the name of the organization or the work’s title and publication year should be given in brackets, for example, (Dictionary of Proverbs, 1998), (Law University of Lithuania, 2001). If authors with the same name are cited in the work, the initials of their first names should be included. A series of references should be separated by semicolon, for example, (Maceina, 1987; Blackl, 1990). References to papers published in the same year by the same author should be distinguished in the text and the reference list by the letters a, b, etc. following the publication year (for example, Bitinas, 2000a, 2000b, 2000c; Salinger, 1999). If exact citation is given, the page of the cited work should also be indicated (for example, Jones, 2001, p. 87).

8. List of references at the end of the paper must be given in alphabetical order. The article should be reviewed by two scientists. The department that recommends the

article for publication should also give their opinion on the relevance of the article and the reasons why it needs to be published. It is recommended that articles written in other language than Lithuanian should be reviewed by at least one scientist outside the author’s resident country.

The manuscript should be submitted on the A4 format paper, one-sided, 1,5 line spacing, with top, bottom, left and right margins being not less than 25 mm. A floppy disk with the article must also be submitted.

Pictures, charts and diagrams should be submitted on a separate floppy disk. The width of pictures, charts and tables should be 84mm (per text column) or 175 mm (per whole page).

Most suitable graphical formats include Tagged Image Format File (TIFF), Corel Draw, and Excel.

SOCIALINIS DARBAS

Mokslo darbai Nr. 3(2)

Redaktorë Jurgita Marija Bagdonavičienė Anglø kalba santraukas skaitë Jurgita Marija Bagdonavičienė

Rinkëja Dovilė Gaidytė Maketuotoja Regina Bernadišienė

Virðelio autorë Stanislava Narkevičiūtė

SL 585. 2004 11 18. 12,57 leidyb. apsk. l. Tiraþas 200 egz. Uþsakymas .

Iðleido Mykolo Romerio universiteto Leidybos centras, Ateities g. 20, LT-08303 Vilnius. Tinklalapis internete www.ltu.lt

El. paðtas [email protected] Spausdino UAB „Baltijos kopija“, Kareiviø g. 13 b, Vilnius.

Tinklalapis internete www.kopija.lt El. paðtas [email protected]

Documents

LIETUVOS TEISĖS AKADEMIJA - mruni.eu darbas/social_3(2).pdf · 6 SOCIALINIS DARBAS 2004 m. Nr. 3(2) Bronislovas Kuzmickas, „nedaug dabarties pasaulio procesų yra suprantama ir