4p. 200 I I 2 2 I NR. 46 (322)

Pirmą kartą apie Pakutuvėnus išgirdau išklaipėdiškio keliautojo Eimučio Vaičiulio.

Besivažinėdamas dviračiu jis netikėtai surado nuostabųgamtos kampelį Minijos vingyie, 7 km nuo Aleksandravo.Laukuose stovėjo vieniša mūrinė bažnytėlė, 0 aplink, kiekakys užmato,- nė vienos sodybos. Eimutis, atsivežęs palapi-nę, knygų, dienoraštį, apsistojo savaitei. Vėliau dar ne sykįatvažiavo. Jo nuomone, Plungės krašte esančios dvi vietos'sielos atgaivai: Pakutuvėnai ir Spraudė. 2000-aisiais kartusu Eimučiu dviračiais nuvažiavę aplankėme jo meditacijosvietą Pakutuvėnuose. Nuostabią ramybės oazę nuo pašalie-čių akių slepia miškas. Ji yra atokiau nuo tos vietos, kurkuriasi pranciškonų vadovaujama bendruomenė.

Pabiros, atsitiktinai išgirstos žinutės apie Pakutuvėnustraukė ten pabūti. Plungės keliautojai', kartą dviračiaisišsiruošę i Grūšlaukę skaldyti malkų pažįstamai religiniųpaveikslų piešėjai Barborai Jankauskaitei, nutarė i Crūšlau-kę keliauti per Pakutuvėnus. Lietui lynojant, vis pasiklausda-mi kelio, riedėjom Pakutuvėnų link. Bažnyčia išrūko išnironetikėtai, tarsi miražas. Ji ant šlaito pamiškėje rymojovieniša, užrakinta. Aplink driekėsi laukai. Apžiūrėjomekapelius, koplyčia, ant vieno kapo pastatytoje koplytėlėjeradome nuostabaus grožio senovės dievdirbio išdrožtą"Pietą" . Vaikščiodami nesutikome nė vieno žmogaus, tarsibūtume pak1iuvę i koki mirusiųjų pasauli. Paskui vasarą,plaukdami Minijos upe, vėl stabtelėjome Pakutuvėnuose.Traukė aplankyti savo seną pažįstamą bažnytėlę. Tąsyktvieskė saulė. Mėlyname danguje su apvaliais debesėliaistarsi Botičelio paveiksle plaukė bažnyčios bokštai, siūravosmilgos, dūzgė bitės. Nuostabi vienatvės oazė buvimui. Ir vėlnė vieno žmogaus.

Paskui ne kartą po vieną ar su keliais draugais traukdavo-me i Pakutuvėnus. Šivieta tarsi tapo mūsų niekur neįforrnin-ta vidaus pasaulio nuosavybė. Iš tikrųjų šivieta turėjo savoaurą. Nebuvo geresnes vietos žmogui susitikti su savimi kaipPakutuvėnuose. Kasmetinių atvykimu metu pasidžiaugdavairadęs nenusiaubtą aplinką, Pietą koplytėlėje, rūpintojėlįąžuole. Paskui pradėjai atsigirsti, kad Pakutuvėnuosekažkieno gyvenama, ėmė šmėkščioti žinutės, esą čia Kretingospranciškonų vienuoliai įsikūrę, vėliau - kad čia renkasinarkomanai. Mūsų dvasinis voldenas tapo nebe mūsų ir tiktaiiš tolo, išpasakojimų tvėrėsi naujas gyvenimo vaizdas.

Vėliau buvo trumpų atbėgimų i Pakutuvėnus jau žinant,kad čia gyvenama. Bendruomenės tvėrimosi pradžią rodėsuverstos statybinių medžiagų krūvos, žmogiškų buvimopėdsakų kupina aplinka. Netoli molio namelio suramstytametv:lrtllkp j:ll\ krph7r1p;n h';I\~;";"nl;nk nprl;np;n ,,;Hn~

KRISTINA PAULAUSKAITĖ

"ZEMAlėIŲSAULUTĖ""

Dirbtinės bendruomenės gimimas,gyvenimas, mirtis ir...Pakutuvėnų bendruomenės patirtis: būrimosi tikslas, prasmė, problemos

nebus sugriauta Plungė, tai jis padėsiąs pastatyti bažnyčiąPakutuvėnuose. Per karą Plungėie nebuvo iššautasnė vienasšūvis.Kunigas P.Pukys savo lėšomis 1941-1943 m. pastatė irįrengė mūrinę bažnyčią. Žemę parapijai padovanojo ūkinin-kas Juozas Stropus. 1943 m. Telšiųvyskupas V.Borisevičiusbažnyčią pašventino. Jai buvo suteiktas šv.Antano Paduvie-čio vardas. Prie bažnyčios ėmė kurtis miestelis, atsiradokrautuvėlė. Karo sumaištis nebeleido plėstis miesteliui, 0pokario metais dauguma Pakutuvėnų kaimo gyventojų buvoišvežti i Sibirą, vėliau melioracija pribaigė likusias sodybas.Šito didžiulio gražaus kaimo istorija viena tragiškiausių.Susitaikinimo sodybos gyventojos Jolantos K1ietkutės

Buvimo pėdsakai. Pakutuvėnai, 2000 m.I Kristinos PAULAUSKAITĖSnuoptrouko

venę su visuomene, aukštinančia materialias vertybes irpaminančią dvasines. Jie - buvę narkomanai, alkoholikai aršiaipkenčiantys, dvasinę pusiausvyrą praradę žmonės. Čia jiepajunta ramybę ir susigyvena su Dievu, sekdami amžinugamtos ritmu. Ir - mokosi mylėti save bei kitus", 1995 m.rašė Plungės krašto laikraštis "Brasta".

Įsikūrimo pradžioje Pakutuvėnuose nuolat gyveno 4-5jaunuoliai, kiti trumpiau ar ilgėliau pabuvę, išvykdavo,atvažiuodavo nauji. Ilgėliau tegyveno Audrius išRadviliškio,Jolanta išVilniaus, Darius išKauno, Laura išDruskininkų."Tarp bendruomenės narių santykiai be galo nuoširdūs irgeranoriški - tokie, kokių jie ilgėjosi ir troško ten, už ribos,pasaulietiškame gyvenime" ("Brasta", 1998 m.). Gyventibendruomenėje jaunuoliai neverčiami prievarta, atvažiuojasavo noru, kartu gyvendami, jie turi laikytis tam tikrųbendruomenės taisyklių. Čia griežtai draudžiamos narkoti-nės medžiagos, alkoholis, seksas, fizinė ir moralinė prievar-ta. Nariai turi gerbti vienas kitą, melstis, tausoti bendruome-nės turtą. Kūrimosi pradžioje nebuvo elektros, televizoriaus,radijo, laikraščių. Ypač atšiaurios sąlygos žiemą. Neibažnyčia, nei koplyčia ar kitos pastogės, kuriose buvoįsikūrę žmonės,- nešildomos. Jaunuoliai lauže įkaitintaisakmeninis šildydavo savo gul tus. Bendruomenė gyveno išaukų. Taip pat augino keletą ožkų, triušių, vištų. AnotJolantos, buvo gyvenama šiadiena, bet tą dieną kiekvienasturėjo praleisti kuo prasmingiau, Buvo kalbama, kadPakutuvėnuose apsigyveno "šventieji" arba "pustelninkai"-atsiskyrėliai (patys bendruomenės nariai save pavadindavo"Dievo kvaileliais"). "Jie - ne vienuoliai, bet įdornūs žmoge-liai: gal ieškantys, norintys kažko daugiau, nepasitenkinan-tys trupiniais, 0 gal šiaip- pankai, nesurandantys vietos tarp"norrnaliųjų" (A.Žlioba).

Jaunuoliai eidavo padirbėti pas ūkininkus. Už darbąI ~~~~:~rI~:~~~:~~:.;~.a~~:~.~indavo duodamu maistu. Buvo

pėdsakų kupina aplinka. Netoli molio namelio suramstytametvartuke jau krebždėjo triušiai, aplink pėdinėjo vištos,prisistates juodas niufaundlendas įtariai tyrinėjo netikėtaipasirodžiusius ateivius. Matėme vieną kitą vyrioką, kurienesileido i jokias kalbas. Pakutuvėnai tarsi supanašėjo su •kitais žmonių gyvenamais kaimeliais.

2000 m. pavasari išvykai Pakutuvėnus paliko slogųįspūdį. Vėjas plaikstė ant didžiulio namo karkaso karančiasdraiskanas, mėtėsi indų krūvos, kažkokių motorų likučiai,žemėje styrojo nebaigtų pastatų pamatai, pamiškėje rikiavo-si išvartytos tualetų būdelės. Kai aplink skleidėsi medžiųpumpurai, viskas ruošėsi žydėjimui, pustelninkų pasodintosobelaitės tebebuvo apmūturiuotos iki ausų skudurais.Cirgždė]« praviros molinuko durys. Vienur kitur stovėjo darsakais kvepiančios naujai suręstos koplyčios. Konteineriuo-se, kur gyventa žmonių- taip pat tuščia. Per šventorių,išvydusi žmones, mūsų sutikti atklibinkščiavo trimis kojomiskatė. Vaizdelis, galima sakyti, buvo tragiškas. Susėdęatokaitoje, prie kapinių koplyčios, su pustelninkų paliktakate pasidalijome atsivežtais blynais, ant sienos konteineryjepieštuku kažką užrašėme apie atsakomybę už pamestąmažesnįjį broli ir išvykome.Tąsyk mūsų išvykasutapo subendruomenės žlugimu,

Išvyka2001 m. pavasari jau žadėjo pirmuosius prisikėli-mo ženklus. Radome senbuvį Darių, Jolantą, pažįstama katėbuvo susilaukusi kačiukų. Paskui mus išPrūsalių su dviemvaikinukais atpėdino Andrius Noreika. Kartu gerdami arbatąapgailėiome Pakutuvėnus, apgailestavome, kad žmonėsištampė beveik visą turtą. Jolanta optimistiškai tikėjo, kadčia dar gali viskas keistis i gera.

Tai tokie retkarčiais atvažiuojančių i Pakutuvėnuskeliauninkų impresionistiniai pastebėjimai.

Ruošdama šistraipsnį perverčiau viešojojebibliotekoješūsnį sukauptos medžiagos apie Pakutuvėnus. Pirmojižinutė informuoja, kad 1991 m. pranciškonai atradoPakutuvėnus ir atvažiuoja čia pasimelsti. Tam tikslui jiepasistatę rnolinį namelį. Atrodo, kad vėjo perpučiamamemolinuke vienuoliai apsistodavo vasarą, Panašų namelį, tikkur kas geriau įrengtą, buvo pasistates Giedrius Žemaitijosnacionalinio parko miškuose.

Bendruomenės tvėrimosi pradžia ir gyvenimas nebuvonei lengvas, nei paprastas.

Pakutuvėnai yra vadinami mirusiu kaimu. Kažkada čiabuvo klestintis kaimas, 0 dabar telikę keletas sodybų irbažnyčia. Kaimas buvo įsikūręs 11 km i vakarus nuoPlungės, prie Minijos upės, ji supo miškai. 1923 m. stovėjo47 sodybos, priskaičiuojama 276 gyventojai. Savotiškabažnyčios atsiradimo istorija: Plungės klebonas PovilasPukys pasižadėio, kad jei Antrojo pasaulinio karo metais

UVIIDO pė(lsaICal. aKufUVėnal, 2000 ID.

Kristinos PAULAUSKAITĖSnuoptrauka

JClUIIUVIJUI 'C;IUUVO pao.lrOCl.:l pn~ Un:IIJIIJ~aS;-VCOtlTIJq-

pinigų neimdavo, pasi tenkindavo duodamu maistu. Buvopasisodinę daržovių, obelų.

Vasaromis gyvenimas Pakutu ėnuose pagyvėdavo. Norspatys gyventojai nesireklamavo, vengė spaudos dėmesio, betPakutuvėnai vis tiek tapo traukos vieta. Čia plūsdavo daugatsitiktinių smalsuolių. Bendruomenės nariai, vienuoliaiorganizuodavo įvairių renginių. "Šv.Pranciškaus varpelyje"sesuo Judita OFS rašo, kad "kartais pasijunti lyg traukir.yje:vieni išlipa,kiti įlipa..."

Besikuriančią bendruomenę materialiai parėmė vokiečiaiKonradas ir Vendi Šmidtai. Su jais brolis Gediminas susipa-žino Kaliningrade. Konradas, būdamas koordinatoriussavanoriškos paramos organizacijos "Lazarus - Hiltswerk"panašios i Maltos ordiną, surinko lėšų ir nupirkęs atvežė iPakutuvėnus du konteinerius. Viename buvo įrengta virtuvė,miegamasis, kitame - dirbtuvės. Vokietis Konradas vasarosatostogas praleido Pakutuvėnuose. Jis įrengė koplyčiojeantrą aukštą. Konradas tikėjo, kad Pakutuvėnuose gali būtitokia Susitaikinimo sodyba, apie kokią svajojo šv.JonasBoskas, kurioje žmonės save ir Viešpatigalėtų atrasti,kurdami kasdien] jaukumą. Kūrimosi pradžioje nestigoentuziazmo, vilčių, buvo tikimasi pastatyti vienintelę irpirmą jaunimo Susitaikinimo sodybą. Teko matyti ir tossodybos brėžinį. Tai turėjo būti .didelė etnografinė, XIXa.žemaičių statinius primenanti medinių rąstų troba.

"Valstiečių laikraščio" korespondentė Aldona Azarevičie-nė, 1995 m. apsilankiusi bedruomenėje, rašė: "Jų buitispaprasta, tačiau skaidri ir pilna rimties. Visus vienija Dievas.Čia suvoki, jog tikėjimas yra begaline jėga", Ir laikraščiųantraštės skambėjo optimistiškai: "Gerumo ir ramybėskampelis Pakutuvėnuose", "Pakutuvėnai - dvasinio susitaiky-mo vieta" ir pan.

Ne vienam tuo metu apsilankius iam Pakutuvėnuosebendruomenės gyvenimas atrodė panašus i gyvenimąOrvidų sodyboje prie Salantų. 1996 m. Pakutuvėnuoseapsilankęs Arūnas Žlioba rašė:"Kažkaip išnyksta, susiliejačia pasaulio ribos, išnyksta visur priimti dėsniai, taisyklės,istatymai, ir, rodos, laikas čia kitoks ir teka jis kitaip.K.Jasperso svajonė "nepasitikėti racionaliu, skaidančiužvilgsniu i pasauli, noras nukapoti kampus, sunaikintiperskyras, sulieti, parodyti, kaip vienas dalykas pereina ikitą, išryškintipasaulio sielos judrumą, ištirpdyti bet kokiasaštrias formas", norint prisikapstyti prie būties gelmių, čiatampa realybe".

surinktą kaimo istoriją "Pakutuvėnai - dar vienas miręskaimas?" 1997 m. išspausdino "Žemaičių saulutė". Apie šibei kitus aplinkinius kaimus daug medžiagos surinko irAleksandravo mokyklos mokytoja kraštotyrininkė VeronikaSimutienė. Ji yra ir pagrindine kasmetinių pakuvėniškiųsusitikimų organizatorė. Šiesusitikimai vyksta per šv.Antano atlaidus birželio menesį. Susipažinus su kadaisePakutuvėnuose virusiu gyvenimu ir ji palyginus su šiandieni-ne padėtimi, sunku patikėti, kad kažkada čia viskas buvokitaip. Vienur kitur laukų plynėse stypsantis medis, obelys,lentgalių krūvos, gandralizdžiai -buvusių gyvenimų ženklai.Buvo kaimas ir kaimo nėra. Ar įpūs gyvybes šiaivietaivienuolių pranciškonų puoselėjamos vizijos? Ar kada nors šinuostabi vieta ras tikruosius šeimininkus?

Galbūt pranciškonų kuriama Susitaikinimo sodyba yrapirmasis žingsnis i Pakutuvėnų atgimimą, jei šiojesodybojeapsigyvens tokie žmonės kaip viena pirmųjų ateivių JolantaKlietkutė. "Ilgai negalėjau suvokti, kas verčia mane, kilusiąišVilniaus, taip beprotiškai mylėti šiąbažnyčią, ši kaimą.Supratau, kad tuomet, kai ėjau per jūsų namus, rinkdamapasakojimus apie Pakutuvėnų kaimo istoriją, jūs sėjote manoširdyješiąmeilę ir pagarbą. Lenkiu galvą priešjūsų tėvus irbočius, kurie patys sugebėjo pastatyti Dievo namus, lenkiugalvą priešjus, ištvėrusius trėmimus, namų ir artimųjųnetekties kančias ir vis dėlto sugrįžtančius čia bent šv.Antano atlaidams, nepamirštančius šiosvietos".

Mintis pastatyti Pakutuvėnuose Susitaikinimo sodybą kilovienuoliui pranciškonui Gediminui Numgaudžiui OFM. Šiojevietoje, jo nuomone, turėjo būti įkurta pasiklydusio irieškančio tikėjimo bei meilės jaunimo bendruomenė. Išpradžių vienuoliai atvažiuodavo i Pakutuvėnus pabūti vienu-moje. Vėliau ėmė galvoti, kaip šiąvietą panaudoti platesneiveiklai. Tėvas Gediminas, prisimindamas pirmuosius žings-nius, sako: "Kažkada apie vienuolius praciškonus visaipbūdavo kalbama. Kai mane Dievas pašaukė i šiordiną,supratau, kad privalau padėti savo broliams ištaisytiklaidingąvisuomenės supratimą apie mūsų misiją. Didžiausias mūsųtroškimas -dirbti gatvėie su valkataujančiu, paklydusiu iratstumtu jaunimu. Rizikavome vėl būti visuomenės nesupras-ti. Bet kažkas juk turėjo eiti i tą padugnių sluoksnį".

Pranciškonai išKaliningrado atsivežė būrį narkomanų iKretinga, tačiau parapijiečiai ėmė priekaištauti vienuoliams,baimindamiesi, kad jų vaikus narkomanai užkrės savoydomis. Tie priekaištai tarsi paskatino ieškoti nuošalesnėsvietos. Taip buvo pasirinkti Pakutuvėnai.

1995 m. čia apsigyveno pirmieji atsiskyrėliai. "Tai jaunižmonės, nerade savo vietos dabartiniame pasaulyje, nesugy-

B.d.

Programą remia ~