56

ISSN0258–0802.LITERATŪRA201052(1)

KaS IR Ką Iš TIESų VEIKIa HENRIKO RaDaUSKO pOEzIjOjESkirta poeto Henriko Radausko 100-osioms gimimo metinėms

audinga peluritytė-TikuišienėVilniaus universiteto Lietuvių literatūros katedros docentė

Algirdas Julius Greimas 1948 metais,aptardamas Vytauto Sauliaus, atsidavu-sio Henriko Radausko kūrybos gerbėjoir leidėjo, originalios savilaidos būdu iš-leistą„Fontaną“,nurodė,kad„esądviejųrūšių didelių rašytojų: pirmosios rūšiesdideli rašytojai kalba veiksmažodžiais,antrosios – būdvardžiais. Radauskas dir-ba su veiksmažodžiais. Ir tai – šis tas“1. Pasaulis, pasak Greimo, neprieinamas ir neperregimas,todėlpatspoezijosužmojisprieiti ir perregėti yra tragiškas.Šitą tra-gizmą, reikia suprasti,Radauskas suvokėneprasčiauneiGreimas,užimdamasneti-piškąpoeto-ciniko,onepoeto-evangelistopoziciją,tokiąįprastąlietuviškiesiemsne-oromantikams.Iršipozicija–netikišso-cialiniųkompensacijų(norsirišjų),kaipteigiaMarijusŠidlauskas,virtusisvetimo-jo pozicija sociokultūriniame Lietuvos irišeivijos pasaulyje2, bet ir iš atsiribojimopsichodinamikos išplaukianti estetinėsdistancijos strategija, kurią fiksuoja fak-

1 Algirdas Julius Greimas, „Kol fontanas vėlprabils…“,Radauskas: Apie kūrybą ir save / Recenzijos ir straipsniai, Vilnius:Baltoslankos,1994,365.

2 Marijus Šidlauskas, „Poetas ir jo aura. Kas gisukūrėRadauską?“, Orfėjas mokėjo lietuviškai, Vilnius: Homoliber,2006,54.

tiškai visi Radausko kūrybos tyrinėtojai.Maždaug:stebiuirstebiuosi,argrožis,arbjaurastis,argėris,arblogis,manonuos-tabai nėra pabaigos! O juk tai filosofinėpozicijaišprincipo.Galibūti,kad,kurdamassavoPasakos

pasaulį ir persikeldamas iš pasaulio į jį,Radauskas buvo motyvuojamas įvairiųsavogyvenimokompleksųirneišsipildžiu-siųgalimybių.ŠidlauskaskreipiadėmesįįtikrovėsžudymoirpertvarkymoekspresijąRadausko poezijoje, kuri trykšte trykšta kosmine ekspresija3.Tačiaušimotyvacijaman iki galo nepaaiškina to nuostabos feno-meno,kurįpatiriuiraš,skaitydamašiąpo-eziją,norsdėlįvairiųgyvenimoaplinkybiųmanosocialinėpatirtisyrakita.Irjivarguaratsiejamanuotopatiessvetimumo,at-siribojimo,kitaip tariant,estetinėsdistan-cijosfenomeno,kurįkaskartpatirdamairpripažindama,išgyvenudviprasmiškąpo-jūtį–ne tiksutinkusupasiūlytožaidimotaisyklėmis,bet irekspresyviaidalyvaujutikrovėsžudymoirpertvarkymožaidime.Ir šis dalyvavimas yra tuo prieštaringes-nis, kuo su didesne ekspresija įsitraukiu.Ir nors dalyvaujuatsiribojusi,giliejimano

3 Ten pat.

57

psichikos turiniaidalyvauja tiesiogiai, at-siliepdami įpoetinę tikrovę irpatikrinda-mijąsavopatirtimi,įgytaužPasakosribų.TokiubūdupoetinisRadauskokalbosgaliųlaukas(pasakŠidlausko),kuriamežaidžia-ma su simboliniais pasaulio ekvivalentais (pasakGreimo), tampacinišku,bet ir ra-finuotutamsiosios,uždraustosiosžmogausprigimtiespusėsišviešinimu.Viendėlatsiribojimofenomenošitam-

sioji prigimties pusė Radausko kūrybojeleidžiasibūtityrinėjama.Netgidaugiau,jinuolatkviečiamusjaudinančiamveiksmui– peržengti uždraustas ribas: prieiti ir iš naujoperregėti visnaujasgrožioirmirtieskonsteliacijas pasaulyje. Ir šitose grožiobeimirtiespatirtyse,taipkorektiškaivisųkritikųaptariamosenelygabejingos gam-tos ir iracionalaus Likimo4, europietiškos elegancijos ir provincialaus snobizmo5, audringo smurto ir džiaugsmo6jungtuvės,visadaglūdinevaržomoslaisvėsiraistrosprasiveržimopažadas:„Vanduoapsirengėmelodijakuklia, /Pabudusi šviesa į šaltąsrovęmetės,/Šaltųatodūsiųšilkiniampa-tale/Bučiavoangelokrūtisnepilnametės“7 (eil.„Vakarostebuklas“).Štaišispažadasirkviečiamusslaptamnuotykiui–vaikš-čiotipoužgintussodus, skintiuždraustuspatirties vaisius irmėgautis jų skoniu.Okokievaisiaiyrauždrausti,visižinome.IrtąmūsųžinojimąRadauskasyraįtraukęsįsavožaidimą,visnaujosnuostabosišgyve-nimuipatirtipakišdamasnetiknetikėčiau-

4 JuozasGirdzijauskas,„Eilėraščiogrožisirpras-mė“,Radauskas, Vilnius: Baltos lankos, 1994, 529.

5 TomasVenclova,„NenugalimojiArkadija“,Ra-dauskas, Vilnius: Baltos lankos, 1994, 454.

6 Rimvydas Šilbajoris, „Radauskas – modernis- Rimvydas Šilbajoris, „Radauskas – modernis-tas“,Radauskas,Vilnius:Baltoslankos,1994,474.

7 HenrikasRadauskas,„Vakarostebuklas“,Pasau-liu netikiu, o pasaka tikiu,Kaunas:Šviesa,1993,200.

siaserososituacijas(erosasšiojepoezijojeyra sutramdytas rafinuotų klasicizmo ka-nonų), vien tai būtų pretekstas neskonin-gumui, bet ir palikdamas veiksmažodžioplyšį.Veiksmažodis,kuris,pasakGreimo,yradaugiauneguįrankisRadauskopoezi-joje,betšis tas,ištiesųyraPasakosegzis-tavimoprincipas.Veiksmažodžiuįeinameįpoetovaizduotėspasaulįir,atsiduodamiRadauskoveiksmažodžiui,jopoveikiui,joreikšmių transformacijai, atpažįstame sa-vąjąpaslaptį.Tikuždraustamesode tikriausiai irga-

lima sutikti angelą, nelyg to sodo vaisių,kurįsavoaistringaisbučiniaisgundo,ogaljau ir ragauja irgi pusiau angelai, pusiaužmonės – nepilnametės. Jau pats nepil-namečiųirangelųgeismasyratabu,riba,kuriąįveiktigalitikįsiaudrinusivaizduotė.Arbavaizduotė,žinantiapie ribas,kuriosją palaiko. Ribos pojūtis yra bene svar-biausias Radausko poetinės vaizduotėsišsiskleidimo motyvas, nes autorius turi subtilųkraštutinės,kraštinėsribosirsaikopojūtį.Vienavertus,angelųirnepilname-čių įtraukimas į vienąuždraustą žaidimą,vienąvaizduotėsnuotykį,jauyraperversi-ja.Kitavertus,šiperversijatėranekaltybėstriumfas,nesirangelų,sukrūtimisarbe,ir nepilnamečių incestas tėra paradoksa-li,ribinėnuorodaįgeidžiamąabsoliučioslaimės išsipildymą. Su asmeninės, slap-tos patirties šešėliu, kurį autorius įterpiaveiksmažodžio„bučiavo“reikšme.Neišiabsoliučios laimės išsipildymo galimybėįmanoma, nei šešėlio sutramdymas. Pu-siausvyros pojūtis lieka esminis šiai pa-tirčiai reflektuoti, o tai jaumeistro galia.Galėtume sakyti, tai poetinė Radauskofantazija,pakylėta įbendresnę,kultūrinę,

58

simbolinę reikšmių struktūrą. Vien todėlatrodomalonu ir prasminga tyrinėti tojesimbolinėje reikšmių struktūroje atvertąangą į slaptąjį šios fantazijos turinį, kurįnetiknujaučiame,betatpažįstame.Jeiti-kėsimeAlfonsuLingiu,tai„Fantazijakaipapsimetimas,slepiantisįtrūkį,nesuderina-mumąsimbolinėjetvarkoje,yravisadpas-kira – jos paskirumas absoliutus; ji prie-šinasi įtarpinimui, jos negalima paverstididesnio, universalaus, simbolinio tarpi-ninko dalimi“8. Tik gera poezija, litera-tūra,menasgebasavofantazijąsuįtrūkioar šešėlioelementais įtraukti įbendresnęreikšmiųstruktūrą irapžvelgti išvisuoti-nių,okartuirnaujųšiuolaikiniožmogauspatirčiųhorizonto,paverstijągaliojančiokultūriniomitodalimi.Todėlveiksmažo-dis Radausko poezijoje atlieka cheminioelemento,kuris liečia ir sujungia įgalio-jančio ir atpažįstamomitovisumąpaski-ruspatirtiesfenomenus,vaidmenį.Jei reikėtų trumpai nusakytiRadausko

poezijos mechanizmą, pasitelkčiau Rim-vydoŠilbajoriosukurtąŠėtono-pranašoirMiegančiosios gražuolės metaforą. Beje,netieksukurtą,kiekišgrynintą,ekstrahuo-tąišRadauskoeilėraščio„Karopradžia“:

Mažagyvatėmiegojo,tėvųnetekusnašlaitė,Pranašoplonasliežuvisdžiaugsmątarplapųsėjo,Vakarasgriuvopoliepa,viltįartojųpalaistęs,Chloras,anglisirdeguonisstikliniamkarsteilsėjos.

Mažagyvatėpabudo,riksmasnubėgoperrinką,Sprogimasrankąraudonąantkontinentopadėjo,

8 AlfonsasLingis,„Fantazijoserdvė“,Bendra kal-ba, paskiri balsai,Vilnius:Baltoslankos,2010,176.

Žvejaiištraukėsireną,klykiančią,girtą,laimingą,Deguonisirvandenilisdidelįdarbąpradėjo.9

PasaulisvisojeRadauskopoezijojeyranelygMiegančiojigražuolė,nelygkūnasišchloro, anglies ir deguonies, kuris tiesiog ilsisistikliniamekarste,irgaliilsėtisjameikilaikųbegalybės,jeitikPasakųprincasneprikels.OŠėtonas,Velnias,Panas–po-eto, kūrėjo, analogiškoKūrėjo oponentuiišbaltiškų,krikščioniškųirgraikiškųmitų.Šis šėtonas, paisant nusibrėžtos logikos,privalo bučiniu perkeisti pasaulį –prieiti ir perregėti,aktyvintimateriją,gyvenimomedžiagą paversti poezija. Archetipinia-mePasakųprincoelgesyjeMiegančiosiosgražuolėsprisikėlimasįvykstadėlbučinio,galėtumesakyti,kultūriškai sankcionuotoerosoprasiveržimo. JeiguPasakųprincastikšiaipgražuolęįkalbinėspabusti,jeitikdūsuos ir skaitys jai eiles, vargu ar lem-tinga mirties transformacija į gyvenimąįvyks. Bučinys yra lemtingas ir būtinasmirčiai apvaisinti. Minėtame eilėraštyjeveiksmažodžiu sėjo nusakoma dvipras-miškas, trivialus, netgi nešvankus tokio bučiniopobūdis:kiekdaug turėjobūti tųbučinių, jeichloras,anglis irdeguonissuriksmu ir sprogimunubunda.Kiekpaskirųelementųįvienąpasakojimąturėjosujung-ti šio eilėraščio veiksmažodžiai, kadmestąpasakojimąatpažintume– įasmeninda-mi savo simbolinėje reikšmių struktūrojeir slaptoje fantazijoje.Užuot droviai pra-merkusi akis ir nusišypsojusi, RadauskoMiegančioji gražuolė iš tiesų nubunda, onubudusiakumuliuojavisąchloro,angliesir deguonies energiją ir transformuojasi į

9 Radauskas,„Karopradžia“,ten pat, 211.

59

aktyviągundytoją–sireną,kurinetikne-laukiaprincopasiūlymotuoktis,betirta-pusi klykiančia, girta ir laiminga, įkūnijaamžinągrėsmėssituacijąbetkuriemsprin-cams,vykstantiemsbučiuotiMiegančiųjųgražuoliųįbetkuriaskaralystes.ŠtaišigrėsmėirdominapoetąHenriką

Radauską,okartuiršiostraipsnioautorę.Čia būtina trumpam padaryti ekskursą įsavaip įdomią, nes kiek kategorišką, Jur-gioBlekaičioištarmę:„Radauskopoezija,kaip retakuri,yrapilnakraujė,gyvybiškairvyriška.“10. Nors Blekaitis imasi detali-zuoti,kąšiejožodžiaireiškia–„Jineturiniekobendrasutuoanemiškuromansųsugitara verkšlenimu, ieškojimu pernykščiosniego,tokiuįsipilietinusiutojeašaruvėje,kurią mėgstame su pasigėrėjimu vadinti„tikraširdieslyrika“11,–mumsjauirtaipturėtųbūtiaišku,kadRadauskovyriškapo-ezijasavogyvybėssyvussemiaišgilesniųšaltinių.Šįautoriųdomina tikraine jaus-mųsimptomai,vienaskuriųverkšlenimasirbūtų,betpatigelmė,esantiužbetkokiųjausmų ir maitinanti patį pažinimą. Ra-dauskassiekiašiopažinimo,praverdamasnaujusgrožio irmirtiespatirtieshorizon-tusirskverbdamasisgilynįeroso,kūno,okartu ir pasaulio šešėlinę prigimtį, išlais-vindamaspoetinėsvaizduotėsracionaliojeirprognozuojamojestruktūroje(vaizduotėvisadaracionali,nesgrįstariba,vaizdiniu)glūdinčią iracionalią ir neprognozuojamąfantaziją.„Fantazija,pasakŽižeko,yravi-dujaisusietasusavopatieskūnojusliniaisimpulsais.Fantazijayrakiekvienoišmūsųpaskirasbūdas„svajotisavopasaulį“,„or-

10 Jurgis Blekaitis, „Henriko Radausko poezija“,Radauskas,Vilnius:Baltoslankos,1994,376.

11 Ten pat.

ganizuotisavomalonumą“12, sako Alfon-sas Lingis13. Ir Radausko poezijos patir-tis, kad ir tokios eilutės:„Rausvainudažėkraujas baltas orchidėjas. /Omano akysjoagonijagėris./Irkauktimuaš,Žmogųnugalėjęs,/Irkaukiažvėrys“14(eil.„Žvė-ris“), – verčia suvokti kūną ir fantazijąvienijančią paslaptį. Pavadinęs ją geismo aklaviete15,Lingisperspėja:„Kaip tik to,kas mums atrodo malonumo šaltinis, kas sukelia ir sužadina mūsų geismus, kassuteikiamums pasitenkinimo ir pilnatvėsjausmą,stokojakultūrosreikšmiųsistema.Būtentdėlsavopačiųkūniškųtroškimųirkūnogeiduliųmesplėtojamesavofantazi-ją,savoprivatųmitą.“16 Vadinasi, ši priva-tifantazija,kilusigeismo aklavietėje, ir yra Radauskądominantigrėsmė.Taigi,pažinimogeismas irgeismopa-

žinimas Radausko poetiniame pasaulyjetampa ambivalentišku aktu, maitinamu tospačiosgeismo aklavietės intrigos. Pa-saulio, gulinčio bežadės Miegančiosiosgražuolės pavidalu, infantilus, bejėgis irpasyvus grožis jį patiriančio Poeto-Šėto-no akivaizdoje yra begalinio džiaugsmošaltinis: jis beribis ir nesibaigiantis kaipgamta, gyvenantis pagal neišvengiamus mirtiesdėsnius:pakiltiišchloro,angliesirdeguoniesirvėlį juossugrįžti.Irtiknuopoeto įasmeninančiųbučinių(veiksmažo-džių)šigražuolėprisikeliaaktyviai,norsirtrumpalaikeiegzistencijai.Ojukjisgaliirnebučiuoti,tuolabiausustiprindamassavogaliosreikšmę.Vienstebėtiirstebėtisjospasyviu mirtingumu:

12AlfonsasLingis,„Fantazijoserdvė“,Bendra kal-ba, paskiri balsai, Vilnius:Baltoslankos,2010,181.

13 Ten pat.14 Radauskas,„Žvėris“,ten pat, 37.15 Ten pat, 176.16 Ten pat, 180–181.

60

Vasara kaip odaliska:Tingiai alpsta nuo kaitros.Ežeraikaipakysblizga,Žydikalvos–krūtysjos.17 Eil.„VasaraPietuos“

Šiuo požiūriu Radausko poezija savogiluminiu menininko instinktu ir pasi-tikėjimu menininko jėgomis yra tipiškamodernizmo ekscentriškai pasaulėjautai.Nesvarbu, ar šią Miegančiąją gražuolęįkūnija Chaimo Soutine’o išdarinėto jau-čionatiurmortas,araksominiominkštumoAmedeo Modigliani’o gulinčių moterųaktai, šie skirtingi pavidalai hipnotizuojamusgrožioirmirties,odarlabiau–baugiageismo ir laikinumo patirtimi. Tad veiks-mažodžiai Radausko poezijoje – pasaulioanimavimo, sugyvinimo, personifikavimopriemonė irdaršis tas,kas leidžiapajustijuose vyrišką tokios animacijos intenciją.Radausko poezijos architektoniškas ketur-eilis, pristatantis klasikinius pasaulio pa-rametrusbeivertybes, eksponuoja lengvaiatpažįstamą gamtos realijų vaizdą. Daž-niausiai, kaip ir būdinga modernistiniammenui, taiyrapeizažas,kuriamenumano-mahorizontolinijairperspektyva,pripildy-tagamtosiržmoniųdaiktų.Gamtospasau-lismoderniajammenui– archetipinė riba,alfos ir omegos taškas, paskutinė tikrovėspriebėga, iš kurios galimanirti į žmogauspsichės šachtas. Šis peizažas Radauskokūryboje nėra kaip nors iškreipiamas, ap-verčiamas ar atiduodamas vien fantazijosiracionaliamžaismui,chaosui,ne,jisvisa-daišlaikokertinęaiškiosribosirarchitek-toniškosstruktūrospusiausvyrą.Vieninte-lis Radausko vaizduotės koordinuojamas

17 Radauskas,„VasaraPietuos“,ten pat, 91.

veiksmas, kurio metu poetas atsiduoda savo iracionalios fantazijos veiksmui, tainekintamų, klasikinių, stabilių tikrovėsparametrų ir daiktų užliejimas veiksma-žodžioiracionaliairdinamiškajėga,nelygasmeninės psichės dažais, kurie atsinešairšešėlinęsavosubstancijosprigimtį.Tainelygtikrovėsapvaisinimassavogeismu.HerbertoRead’omintisapiePaul’ioKleepirmavaizdžiopaieškasšiotapytojokūry-bojeneblogaipaaiškinairpoetoRadauskoveiksmažodžioužmojus:„Kleeanalizuojalinijos,proporcijosirspalvosreikšmęšia-me transformacijosprocese, parodo,kaipjiesusidėstoįkompoziciją,kuriyrapačioskūrybospirmavaizdis–AmžinojiGenezė,žmogaus sąmonės prasiskverbimas į „tąslaptąsritį,kurpirmapradės jėgospuose-lėjavisąevoliuciją.“18Radauskopoetinėsfantazijos atveju būtent grožio ideologijamirties teatrui suteikia toli gražu ne des-truktyvų,norsirgrėsmingą,turinį.Atidžiai klasifikuodama veiksmažo-

džiusRadausko rinktinėje„Pasauliuneti-kiu, o Pasaka tikiu“ (1993), priėjau neti-kėtą išvadą: šioje poezijoje vyrauja labaipaprastos konstrukcijos būsenos veiks-mažodis, kaip antai – „kvepia“, „dega“,„sninga“, „skęsta“, „blyksi“, kurio žymi-mas veiksmo pobūdis priklausoMiegan-čiosiosgražuolėspasyviampasauliui,kurįlyrinissubjektasstebiirtyrinėjasužavėto,veiklausirvaldančiovyrožvilgsniu.Irtieveiksmažodžiai–taižvilgsnioirvaizduo-tėsdinamika,kaskart išlaisvinantislaptoskūnoirgeismofantazijospliūpsnį:

18 Herbert Read, „Picasso, Kandinskij, Klee“,Trumpa moderniosios tapybos istorija, Vilnius: Vaga, 1994,68.

61

Saulėbėgadanguje,Vėjorankosgaudoją.Plyšta plazdantys šilkai:Miglos,ūkanos,rūkai.

IrnuogakaipAfroditė,Sidabrinėsaulėšvyti,TiesnumirusiažemeŠypso šypsena ramia.19 Eil.„AfroditėirNarcizas“

Aktyvų veiksmą žyminčių veiksmažo-džiųRadauskopoezijojenėrajautiekdaug,ir dažniausiai jie žymi įvairių eilėraščiopersonažųmikroveiksmą:audrosdievaitėžaliaakėpralėkėpersodą,šešėlisskrendaįugningąnaktį,naujagimisangelasraudamedyje. Gal įdomesnis šioje veiksmažo-džių grupėje yra savo veiksmą neigiantisveiksmažodis arba modalinė, tariamoji,geidžiamoji jo forma, nurodanti, kad betkoks vykstantis veiksmas Pasakos pasau-lyjeyrareliatyvus:„Kadlietusniekuometnepraeitų“20(eil.„Rudensveidas“),„Nėražiemos,nėramirties“21(eil.„Primavera“).Šis reliatyvus veiksmas – viena iš Mie-gančiosiosgražuolėsegzistencijos formų.Radauskopoezijojejisgalibūti įvardytas„sapno“ kategorija, ir Radausko kritikaatidžiaifiksuojašio„sapno“reikšmę.Tie-sa, jei iš pradžių gali būti neaišku, kienošissapnas–gražuolėsarprinco,pasaulioarpoeto,tai,vertinantRadauskopoezijosprogramą išgeismo aklavietėje išsprūdu-sios fantazijos pozicijų, tektų pripažintigrėsmingąjoprieštaringumą:Miegančiojigražuolėnetikyraapžvelgiamasusižavė-jusioPrincožvilgsniu,betir,patekusiįjosapną, pati kelią geismą ir gundo veiks-

19 Radauskas,„AfroditėirNarcizas“,ten pat, 135.20 Radauskas,„Rudensveidas“,ten pat, 100.21 Radauskas,„Primavera“,ten pat, 89.

mažodžio bučiniui. Šį poveikį Radauskoeilėraščiuose bene tiksliausiai atspindisudėtinėsveiksmažodžioformos,dažniau-siaisudarytosišpagalbinioveiksmažodžioesamosios formos ir reikšminio veiksma-žodžio bendraties arba sangrąžinės for-mos: „Fontanais liepsnos ima piltis“22 (eil. „Vėjo pilis“), „Paskui jos tyčia ėmėkristi“23 (eil. „Dvi žvaigždės“), „Jos ai-daspradedagrįžti,/Šlamėtikaipšilkasirpyšti“24(eil.„Fantastiškanaktis“).Sangrąžinė formabylojaapie savaimi-

nius procesus, savaime veikiantį gamtospasaulį.FilosofiniopažinimolygmeniutaibūtųKleeklausimaiapieAmžinąją Gene-zę. Radauską šie klausimai neabejotinaidomino taip pat. Svarbiausias jų – gyvy-bėsirmirtiespusiausvyrojeprasiveržiantigamtos gyvybės mįslė. Archetipinis Pir-mojoJudintojoklausimas.Savaimepradė-jusiosveiktigražuolės,gamtosirmaterijospavidalasRadauskopoezijojelabiausiaiiržadanetikėtus,todėlypačžavinčius,nuo-tykius.Grožiopatirtys– iš jų srities.Taitarsineblėstantis jaudinantis transgresijosveiksmas,kurįmesatliekamevienšiopa-siūlyto žaidimo lauke – tik truputį giliauįžengtiįpaslaptiessodus,tiktruputįtoliauperkelti savo tabu ribas, o kartu ir numatyti naujusgeismo aklavietėslūkesčius.Kiekvienasprincobučinysirjopadari-

nyssukurianaujussimboliniųekvivalentųkalbaeksplikuojamussimboliniuslūkesčiųobjektus,kuriuosmūsųprivačiosfantazijosatpažįsta kaip naujus pažinimo pažadus.AlfonsoLingioirSlavojausŽižekoteigi-mu,„kiekvienassimbolinisobjektas,kurį

22 Radauskas,„Vėjopilis“,ten pat, 36.23 Radauskas,„Dvižvaigždės“,ten pat, 95.24 Radauskas,„Fantastiškanaktis“,ten pat, 99.

62

mūsų fantazija pateikia mūsų geismams,tiknurodo į tolesniusobjektus irniekadaneduoda mums pasiekti to perteklingo ir siaubingo malonumo skausme priepuo-lio, kuris yra jouissance“25. Būdvardinėsveiksmažodžių formos, Radausko ypačmėgstamosdalyvinės,pusdalyvinėskons-trukcijosyrabenetiksliausiastokiųpaža-dųatributas,nuolatsustiprinantiskūniškągrožiopobūdįšiojekūryboje:

Fanatiškųgėliųmiškaiįorąšauna,RubinožiedlapiaisraižydamosstiklusVasarioveidrodžių,irvedažiemąjaunąĮmirtįdegančiąpavasarisvikrus.26 Eil.„Žiemosmirtis“

TaigiRadauskopoezijosskaitytojaiyrakviečiamidalyvautifantastiškojemalonu-mų šventėje – vis toliau savo išlaisvintafantazijaskverbtisįgamtos,grožioirmir-tiespaslaptį,savojouissance troškimu per-keičiant, animuojant, sugyvinant bežadį,miegantį kosmosą. Tam tikra prasme taihumaniškasaktasišprincipo,norsirgrįs-tas, kaip teigia Alfonsas Nyka-Niliūnas,disonansų estetika27, bet skirtas ne destruk-cijaipagarbinti,oatkerėtižmogui nepaval-dų gamtovaizdį28, kitaip tariant – sužmo-ginti, personifikuoti, sukultūrinti gamtospasaulį.Netirtą–glūdintįgiliausiojgel-mėj, kompleksų, baimės ir siaubo šešė-liuose.Jissunkiausiaiatsiveriapažinimui,jį sunkiausia yra pripažinti, todėl ciniškoatsiribojimo,arbaestetinėsdistancijospo-zicijayradaugiauneiguodžianti.Jibūtentsuteikia pretekstą ironijai. Ir nors Dalia

25 Lingis,198.26 Radauskas,„Žiemosmirtis“,ten pat, 149.27AlfonsasNyka-Niliūnas,„HenrikoRadauskogrį-

žimas“,Radauskas, Vilnius: Baltos lankos, 1994, 403.28 Henrikas Nagys, ten pat, 423.

Satkauskytė suabejoja Radausko ironijosparaliteratūrinio angažavimosi galimybe,kildindamajątikiškūrinioformos29,bū-tent principinėje atsiribojimo laikysenojeįžvelgčiau pastangas suvaldyti asmeniniųfantazijų erdvėje atsivėrusį chaoso plyšį:išpaslaptiessimboliniųkalbosekvivalentųgeismuiišbudintaMiegančiojigražuolėiš-laikodieviškąsiassavogrožiopredestina-cijas.Jeineironija,šiogrožioakivaizdojemes būtume paralyžiuojami siaubo, bai-mės irnerimo ir, anot Jacques’oLacano,atsidurtume per arti paties dieviškumo30, kuris sunaikintų pačią atsiribojimo gali-mybę. Tai būtų empatijos ir susiliejimo,oneatsiribojimoveiksmas.Įdieviškumą,sakralumą, jei tikėsimeAudroneŽukaus-kaite,savopačiaesmeirnukreiptasmūsųgeismopažinimas–siaubingomalonumopažadasjouissance31. Šis jouissancesavyjenešasinekąkitą,kaiplemtingąribosįtam-pą,kuriąkaskartyrageidžiamaperžengti:„Dievomirtiskreipiamusneįapribotąirpozityvųpasaulį;jikreipiamuslinkpasau-lio, kuris skleidžiasi ribos patirtyje, susi-kuria ir susinaikina ekstazės, pertekliaus,piktnaudžiavimo veiksmu, peržengian-čiuirnaikinančiušiąribą,–transgresijosveiksmu.“32Tadsakralumosubordinacijaironijaišiojepoezijojeyraneišvengiama–ironija siaubą suvaldo ir paverčia skaity-

29DaliaSatkauskytė,„Radauskas“,Lietuvių poezi-jos kalbinė savimonė: raidos tendencijos, Vilnius: Lie-tuviųliteratūrosirtautosakosinstitutas,1996,46.

30 Slavoj Žižek, „Nepadorus postmodernybėsobjektas“,Jean-François Lyotard, Slavoj Žižek, Fredric Jameson, Zygmunt Bauman, Hal Forster, Post/moder-nizmas,Kaunas:Kitosknygos,Menoparkas,2006,29.

31 Audronė Žukauskaitė, „Transgresija sentimen-taliu stiliumi /Apie PedroAlmodovaro filmus“,Ana-morfozės / Nepamatinės filosofijos problemos, Vilnius: Versusaureus,2005,170.

32 Ten pat.

63

mo malonumu. Ir avangardiniame mene, vadinasi,modernybės epochoje, kaip tei-giaLacan’as, transgresoriuspaprastaiyravyrasirįkūnijamenininkopoziciją33. To-kia pozicija yra kultūriškai sankcionuota,išeitinė,tačiauįdomituo,kadnuolatatviranaujiemspotyriams,eksperimentamsirat-siveriančiųturiniųpamokoms.Mėginantapibendrinti,kopoetinėsRa-

dausko pamokos moko mane savo cinišku atsiribojimuirveiksmažodžiųbučiniais,taiirbūtųtaironijoskuriamaestetinė,ogalirfilosofinėdistancija.Satkauskytė,beje,šiaidistancijai suteikia neabejotinai tinkamąolimpinės ramybės, kuri, būdamapasyvi,išlaikoprincipinį stebėtojobudrumą,api-būdinimą: „Olimpinė ramybė, implikuo-janti tam tikrą poeto atokumą ne tik nuosavoemocijų,betirnuokuriamųaudrųbeirealiųkatastrofų,tadRadauskuiyrapoeti-niosąmoningumosąlyga,kūrybiniobudru-mobūsena.“34Atsiribojimasmokosuvoktimus dialektišką visatos prigimtį, kuriojemes–tikjudantyslinksavotikrosiospa-skirtiesšešėliai,mėginantysprieiti ir per-regėtisavopažinimohorizontą.RimvydoŠilbajorioatskleistaPlatonourvo ir šešė-lių dialektika Radausko poezijoje yra jotikrovėspažinimoprincipas35.Tadgalbūtgalime kelti klausimą, ar tikrovę suvoktikaipamžinąmirtiesteatrąyracinizmas,arstoiškumas. Radausko logika – neprimes-ti pasauliui savo logikos, bet, paklūstantvaidinimo taisyklėms, atsidėjus žaidimo

33 Elizabeth Grosz, Jacques Lacan / A feminist in- Elizabeth Grosz, Jacques Lacan / A feminist in-Elizabeth Grosz, Jacques Lacan / A feminist in-troduction, London and New York: Routledge, 1990, 164.

34 Satkauskytė,44.35RimvydasŠilbajoris,„HenrikasRadauskasirjo

mirtiesteatras“,Poezijos skaitymai, Chicago:Algiman-toMackausknygųleidimofondas,2004,164.

malonumui, pačiojenetikėčiausiojepatir-tiesgelmėjesavimiišbandytitikrovėspri-gimtį,būtųlabiaustoiškosprigimties.Tai,kadšitikrovėjamkeliapažinimotroškulį,nuo paties Radausko jau nebepriklauso.Labaipamokančiaigaliatrodytiirtai,kad„priartėjęs prie kalbos, kaip simbolinėsgalios reprezentacijų lauko“, kaip tegiaŠidlauskas, Radausko modernumas kartu atsiduriapostmodernybėsfilosofijosaktu-alijų lauke.Kaip, beje, ir visasmeniška-sismodernizmas. Ir leidžiasi išbandomasšiuolaikinės recepcijos instrumentais. Jisstoiškaipakeliajamšiuolaikinėspatirtiesprimetamos geismo aklavietės naštą, pa-dėdamasmumspatirtitikrospoezijosga-liomisišlaisvintąfantazijosprigimtį.Norsirbūdamalabaipaskirairindividuali,kaipteigiaLingis,savotransgresijosintencijo-misšifantazijanurodouniversalų,norsirslaptą,mūsųvaizduotęmaitinančiospatir-tiesšaltinį.Irčiadargalbūtvertaįvardytipatįpsi-

chodinaminįRadauskoPasakos,arbamir-tiesteatro(Miegančiojigražuolėirginėravisai gyva),modelį. Iš būsenos, savaimi-nioveiksmoveiksmažodžiųšiojepoezijo-je išsiskiria labai netikėta veiksmažodžių„dega“gausa.Irfioletudeganetikmedžiųšakos, fakelai ir šviesos miestuose, bet ir jūra. Degančios jūros vaizdinių yra tiekdaug,kadjieverčiašifruotijuoseglūdin-čios reikšmės mįslę: „Jūroj sudegė pusėdangaus“36(eil.„Naktis“),„Irglaudėprielūpų laišką, degančioj jūroj rastą“37 (eil.„TristanasirIzolda),„Priešmiegąjūrakei-čiaspalvą,/Gaisruodamatarpakmenų“38

36 Radauskas,„Naktis“,ten pat,226.37 Radauskas,„TristanasirIzolda“,ten pat,228.38 Radauskas,„Jūra“,ten pat,188.

64

(eil.„Jūra“).Miegančiojigražuolėsirenospavidalu Radauskopoezijojepaprastaiiš-nyra iš jūros. Trivialios, kiek nešvankiosgrėsmėsnuojautaištospatjūrosišnyrairRadausko Afroditė, pagrečiui su Veneragundantiiršiospoezijossubjektą,iraktan-tą.Radauskasnevienameeilėraštyjeduo-danuorodąįAfroditėsarVenerosgimimosituaciją, suteikdamas šiai individualiosfantazijosmodifikuotąžinomograikųmitoversiją:

Žaibasmušaįokeaną,įtūžusibangametająišgelmiųįkrantą,ojinaistoviligikeliųVandeny, visa aplipusi dumblu, apraizgyta lašančiaisžoliųtinklais.Mažikrabaibėgajoskūnužemyn,jūrosžvaigždėsirjūrosežiaikrentajainuogalvosirpečių,grįždamiįsavodrėgnątėvynę.Iškėlusirankas,jitrinasismėliuapneštasakis,kuriosdartebematokoralųirvandensanemonųgirias,elektrosžuvisirnutekančiųformų,švelniausiųspalvųgyvūnus:gelmiųplėšikus,apsimetusiusrojausgėlėm.

Žaibasmušaįžvejųkaimelį,prisiglaudusįtarpuolų,kelioslūšnosnuvirstaįjūrą,–jainebėrakobijoti:dangussunaikinojosgėdin-gogimimoliudininkus.Debesisnusileidžiažemyn,kietomsrovėmnuplaunadumbląnuojoskūno,kurissušvytiperlamutrovaivorykš-tėmbesileidžiančiossaulėsfone.Išsilijęs,jispridengiająpermatomaskraiste,irjinai,atsargiaikvėpuodamaneįprastaiaštriužemėsoru,šypsodamasisaupačiai,einapajūriuįartimiausiąsmuklę,kurdaršiąnaktsupravažiuojančiupirkliupradėssavolinksmąirpurviną,begaliniųtriumfųkupinąžemėsgyvenimą. Eil.„Venerosgimimas“

ŠiVenera,gimusiišKronorankanužu-dytoUranokraujoputosjūrosvandenyje,įkūnija amžiną grožio, geismo ir mirtiesprincipą, kuriuo iš principo grįstas trans-gresijos veiksmas.Veneros gimimas – iš

graikųdievųtėvomirtieskraujo,tadpagalsavo kanoninę reikšmių sistemą ji labiauAfroditė, labiau ne romėnė, bet graikė.NorsVakarųcivilizacijoskodas,ypačkal-bant apieDievomirtį, yra kriščioniškųjųreikšmių,kaipmatyti,Radauskaspasirenkasavitą požiūrį. Krikščioniškoji mitologijajammenkaiaktuali,ograikiškoji–atliekaribų,formųirpasaulėvaizdžiostruktūravi-movaidmenį.Mažato,būtentgraikiškojimitologija Radausko poezijoje sutramdofantazijos chaosą, bendrojoje reikšmiųstruktūroje palikdama akivaizdų plyšį –šešėliui, transgresijos judesiui, joissance pažadui.Venera, antikinės istorijos ir josinterpretacijųfonesutapusisuAfrodite,iryrašisplyšys–geismopažadas,erosovi-lionė.Savogrožiuįkūnydamapačiąerosokvintesenciją, prigimties paslaptimi – tė-važudystės turinį,RadauskoVenera nešagrožioformosirchaotiškoturiniopaslaptį.Visasmodernusmenas,beje,yrabegalosusidomėjęstokiapaslaptimi.SpontaniškaVenerosgyvenimoistorija, įerososūkurįįsukantį viską aplinkui, iš esmės atspindispontaniškąjosbūdą.Jižengiaišjūros,nu-šviestos povandeninės elektros, įelektrin-dama,uždegdamaviskąaplinkui, įsukda-madeguonies,chloroirvandeniliopasaulįįnesibaigiantįaistrųnuotykį, įgyvenimoirmirties veiksmą, žmogiškajam laikinu-muisuteikdamaamžinybėsblyksnių.Kylaklausimas, kas šitaip uždegė šią antikinęgrožio figūrą šitam vandeny? O tiksliau:kas savobučiniu įelektrino jągrėsmingaiegzistencijai?Pagal kanonines mitologijos taisykles,

kaipsavopaskaitoseyraaiškinęsNorber-tasVėlius, arba patikimiausiuosemitolo-gijos mokslo šaltiniuose yra nurodoma,

65

kad simetrinė dievybių pora, grįsta kom-pensaciniųderiniųkomplektais,yratobu-lopasauliomodeliopavyzdys.Kiekvienadievybiųporasukuriapusiausvyrosstruk-tūrą, sujungdama valdomos sferos prieš-priešas.TadįporąAfroditei,Kronokraujovaikuitiesioginešiožodžioprasme,patiki-miausiuose mitotyros šaltiniuose paprastai komponuojamasHefaistas,ugniesirmeis-triškosios kalvystės dievas, savo ugniesamato išmokęs jūros dugne. Simetrinėskompensacijos dėsnis grįstas Afroditėsberibio patrauklumo, geidulingumo, ne-sutramdomumo irHefaisto atstumiančiosišvaizdos,tačiaudiplomatiniocharakterio,principingos laikysenos, pagarbos įstaty-muipriešprieša.Juosabuvienijachtoniškapožemioprigimtis,kuriišsprūstaišDzeusokultūriniųgniaužtų ir virsta grožio fanta-zijosapraiškomis.Hefaistasnetikjautrusgrožiui,betirgebajįtramdytimeistrodar-bu. Geismo aklavietėsmomentaisAfroditėgimdokūdikiusviskitiemsdievams,pus-dieviamsiržmonėms,oHefaistassavopo-žeminėjedirbtuvėje,kuriyranekurkitur,o jūrosdugne,ugnies fakelais irmėnuliošviesa iliuminuoja nakties pasaulyje jampatarnaujančiųmechaniniųtarnaičiųvirti-nę.Jispatsjasirsukūrė.Tadargijis–neRadausko poeto alter ego? Jeiiššiožvilgsnioperspektyvospažvelg-

tumeįvisąsemantinę,figūratyvinęRadaus-ko poezijos sistemą, turėtume pripažinti,kadjigrįstabūtentHefaistožvilgsniu:išpo-žemio perspektyvos. Perspektyvos, kurio-jegelmių plėšikai, apsimetę rojaus gėlėm, žadamumsslapčiausiosfantazijosnuotykį.BūtentHefaistopolinkisgrožiuipaverčiajįmeistru, oAfroditė, turėdama įgimtą gro-žiopojūtį, tonegalinevertinti. Jų sąjunga

įkūnija amžiną grožio impulsą, gundymą,paslaptį,kartuirpusiausvyrospojūtį,gro-žio, kuris yra sutramdomas, įrėminamasirįkūnijaharmoniją,pažadą.Afroditėsvi-lionės visadayra pavojingos, perversinės,destruktyvios – gėdingos, anot Radausko. Afroditės impulsuipažabotibūtinai reikiaHefaisto,jotramdančiožvilgsnioirįrankio.Meistras Hefaistas meistras yra tik todėl,kadvaldogamtosribas,sutramdojassavodirbiniuose, o chloro, deguonies ir vandens energiją paverčia mechaninio, žmogaussuvaldytopasaulioprincipu.Beabejo,He-faistas tiesiogine šio vardo prasme Radaus-ko poezijoje nepasirodo. Šioje kūrybojepopuliaresnisApolonas ar Orfėjas, Panas,Šėtonas,Poetas,tačiaukainuolatšmėžuojaAfroditės,Venerosarrafinuoto(meistriškaiapdoroto)grožiopavidalai,galimaHefaistąnujaustiesantpar excellence. Tai autoriaus alter ego, glūdintisanapuseilėraščio.Irjei-gu Greimo šį tą suvoktume kaip Hefaisto struktūruojantį žvilgsnį į pasaulį, vargu arverta,kaipyrasiūlęsŠidlauskas,principin-gai skaičiuoti Radausko „mizoginistiniuspažvairavimus“39, nes Radausko, kuris kaip menininkas,beabejo,galibūtisvarstomassociologiniuosediskursuose,savokūrybojesocialiniųsavotapatybėsklausimųnesvars-tė.TodėlirHefaistasyraarchetipinis,psi-choanalitinisarmitografinispoetoamplua,o svarbiausias poetą dominantis klausi-mas–nekasašesupasaulyje,betkaippa-saulisapskritaiyra.Dar tiksliau–kaip jispadarytas, sukonstruotas, sutvertas. Irtaiprincipinisklausimas,nesbūtentjo

erdvėjeRadauskasišesmėssvarstomeno,amžinybės,tvermėslaikeklausimuspana-

39 Šidlauskas, ten pat, 54.

66

šiai,kaipjuossvarstokadirpostmodernis-tas Lacanas: pabrėždamas tikrovės ir sa-pnoperskyrą.Irnetodėl,kadRadauskasištikrovėstroškopabėgti,betatvirkščiai, ti-kėdamastuo,kadsapneyraįkūnytageismotikrovė,kuriąištvertigalinekiekvienas40. Tikras menininkas – tik vienas iš nedauge-lio.Taigisapnas–dieviškojigrožioerdvė,kelianti įtampą ir atsakomybę, nes savoprigimtimigrožis spontaniškas irdestruk-tyvus. Tai nebent tikro menininko valia ir privilegija–suteiktigrožiuiribas,nustatytipusiausvyrąfilosofinėsnuostabosakivaiz-doje.TodėlirvyriškasisžvilgsnisRadaus-kopoezijoje,kurįGreimasįvardijokaipšį tą, yra nukreiptas į pasaulio afroditiškojeprigimtyje glūdinčią geismo tikrovę – vi-sagalįgrožį,kuriomoteriškosegamtosfor-moseglūdidieviškojiprigimtis.

išvados

Šio straipsnio tikslas – apžvelgti Henri-koRadauskopoetinėsvaizduotėsgenezę.Lietuvių literatūros kritikoje tapo įprastaįšiąpoezijąžvelgtikaipįhermetiškąpa-saulį, valdomą mirties ir grožio dėsnių.Šiame straipsnyje susitelkiama į Radaus-kopasaulėvaizdžiokonstrukcijos, seman-tikos, architektonikos dalykus, mėginantapčiuoptibendresniuspoetinėsvaizduotėsdėsniusirmotyvus.Pagrindinisstraipsny-jekeliamasklausimas:kokiais pavidalais ir formomis atskiruoseRadausko eilėraš-čiuose pasirodo lyrinis subjektas, kokiasfunkcijasjisatlieka,kokiussiužetusplėto-ja,kaipkomponuojasiįmitopoetinęvisoskūrybosperspektyvą?Aratskiroeilėraščio

40SlavojŽižek,„Ideologijairjosšmėklos“,Viskas, ką norėjote sužinoti apie Žižeką, bet nedrįsote paklausti Lacano,Vilnius:Rašytojųsąjungosleidykla,2005,54.

irpoetinėsvisumosperspektyvojeryškėjakokienorsapibrėžtosmitinėsarfilosofinėssąmonės,nesvarbu,moderniosarklasiki-nės,horizontai?Kokiaisšiuolaikinės lite-ratūrologijosarkultūrologijosparametraisjįbūtųgalimaįvardyti?

Pasitelkus Radausko amžininkų ir kri-tikos atsiliepimus apie šią kūrybą, her-metiškaspoetopasaulisatsiskleidžiakaipchrestomatinis modernybės pasaulėjautosmodelis. Šioje kūryboje dominuoja gam-tos primato pasaulis, grįstas ryškia hori-zonto, gamtos daiktų ir žmogaus pojūčiųperspektyva.Šispasaulėvaizdis–centrinėRadauskopoezijostema,pasakojantiapiemiegančios, nebylios materijos ir ją vei-kiančiosubjekto,meistrosusitikimą.Gro-žisyracentrinėšįmeistrąjaudinantiintri-ga,kuriosvedamasjisleidžiasiįfilosofinįnuotykį:pažintimirtį.Nuolatkamuojamasgrožiogeismošismeistrasryžtasisuvoktigrožį ir geismąvaldantįmaterijos šaltinį.Filosofinionuotykiomomentupasiektaše-šėlinė individualios, asmeninės fantazijoserdvėšiamestraipsnyjeanalizuojamapasi-telkuspostmodernybėsfilosofų–AlfonsoLingio,Jacques’oLacano,SlavojausŽiže-ko,AudronėsŽukauskaitės–mintis.NorsRadauskokūrybojegalimaaptiktinemažaižavinčių ir mirtingų moteriškų materijosformųapsireiškimų,būdingiausiosbūtų–Miegančiojigražuolė,AfroditėirVenera.Meistropoziciją šiojekūrybojeužima iš-kalbi Poeto, Šėtono, Pano figūra. Įdomu,kadšiosfigūrosmaterijostransformavimoproceseneturi galios priartėti prie centri-nėspoetąRadauskądominančiosmįslės–priegyvybėsšaltinio,tačiauyra tinkamos užduoti klausimus apie mirties ir grožiosantykįgamtospasaulyje.

67

Audringi grožio ir mirties išgyveni-mai poetomintį veda į gilesnę pažinimosritį. Jai įvardyti tektų remtis klasikinėsfilosofijos parametrais. Kadangi poe-taspats į tokiusklausimuskitubūduneipoezijos tekstais neatsakinėja, tenka ieš-koti nuorodų jį dominančiuose antikiniųmitų, pasakojimų ir antikinės filosofijossiužetuose. Straipsnyje pasitelkiamas an-tikinėsAfroditėsirHefaistoporosmode-lis, kuris bent iš daliesmotyvuoja poetądominančius klausimus: apie gyvenimąirmirtį,prigimtiesšaltinius,grožiošalti-nį. Klasikinė stabili struktūra Radausko

kūrybojeyraarchitektoniška,grįstaribosir pusiausvyros suvokimu, kurį įkūnijaHefaistožvilgsnis įgamtą irdaiktus, su-tramdantis,apribojantisAfroditėspoveikįpasauliui.ModernistinėRadausko poezi-jossavybė–ypačišplėtotislaptųpatirčiųturiniai,kurievaizduojamamklasikiniamir stabiliam pasauliui suteikia dinamiškos kaitos, nesiliaujančios transformacijos irribų peržengimo įspūdį. Dinamišką He-faistožvilgsnįRadauskopoezijojeįkūnijalabai paveikus, dinamiškas ir iškalbingas veiksmažodis. Jis sukuria irvisą fantazi-jospasaulį.

who AND whAT is DoiNG iN hENRiKAs RADAUsKAs PoETRy?

Audinga Peluritytė-TikuišienėS u m m a r y

ThehermeticHenrikasRadauskas’poeticworldun-folds as a chrestomathic model of a world-view of the modernity. Beauty is the central intrigue that excites the poet, leading him to a philosophic adventure: to know death. The poet and his alter ego are constant-ly troubled by the lust for beauty, and they resolve to grasp the source of the substance that rules beauty and lust. The space of personal phantasy is reached during the moment of philosophical adventure, and it is analysed in this article invoking the thoughts of philosophers of postmodernity – Alphonso Lingis, Jacques Lacan, Slavoj Žižek, Audronė Žukauskai-tė.Andalthoughonecanstrikesomeendearingandmortal revelations of feminine forms of substance in Radauskas’ creation, themost characteristicwouldbe the Sleeping Beauty, Aphrodite and Venus. The eloquentfigureofPoet,Satan,Panoccupiesthepla-ce of Master in this creation. It is interesting that in the process of matter transformation these figuresdoes not have power to approach the central mystery that interests poet Radauskas – the source of life, but

are suitable to ask questions about the proportion of death and beauty in the nature world.

Roaring experiences of beauty and death guides thepoet’sthoughtintoadeeperfieldofknowledge.In order to name it one should invoke the parameters of classical philosophy. Since the poet himself does not answer to such questions in any other way but by poetry texts, one needs to search for clues in plots of antique myths, tales and antique philosophy that interests him. A model of antique couple of Aphrodi-te and Hephaestus which at least motivates the ques-tionsthatinterestthepoet(onlifeanddeath,onsour-cesofnature,onsourceofbeauty)isinvokedinthearticle.Radauskas’creationisarchitectonic,basedona conception of limit and balance. This conception is impersonated byHephaestus’ look onto nature andthings,whichtempersandlimitsAphrodite’sinfluen-ceontheworld.Anespeciallyinfluent,dynamicandeloquent verb impersonates dynamic Hephaestus’look. It also creates the entire world of phantasy.

Gauta 2010 06 16Priimta skelbti 2010 10 10

Autorės adresas:Lietuviųliteratūroskatedra

Vilniaus universitetas Universiteto g. 5

LT-01513 Vilnius