Krantai 144

68

Irena Lukošiūtė-Petraitienė, Donatas LukošIus

meno PasauLio keLeivisApie dAilininką petrą lukošių

Dailininkas Petras LUKOŠIUS (vėliau – Petras Lukas, nuo 1975 – Dhula Yatri; 1898–1986) – vienas tų dailininkų, kuriuos Lietuva dar turėtų atrasti. Šio skulptoriaus, tapytojo, keramiko ir mąstytojo gyvenimo bei kūrybos kelią iki emigracijos kol kas

bene išsamiausiai yra nušvietusi menotyrininkė Ona Mažeikienė. Jos pastangos paskatino rinkti ir kaupti visa, kas galbūt praverstų tiems, kurie ateityje imsis toliau tyrinėti šio dailininko gyvenimą ir kūrybą. Irena LUKOŠIŪTĖ-PETRAITIENĖ ir Donatas LUKOŠIUS

šiame straipsnyje pasakoja, ką pavyko surasti ir sužinoti apie įdomią Petro Luko asmenybę.

A TRAvELLER Of ThE ART WORLD The artist Petras LUKOŠIUS (later Petras Lukas, and from 1975,

Dhula Yatri, 1898–1986) was an artist whose work Lithuanians are still to discover. Up to now, the life and career of this sculptor,

painter, ceramic artist and thinker has probably been most comprehensively covered by the art historian Ona Mažeikienė.

her persistence has encouraged the collection and preservation of everything that might be of use to those who will later analyse his

life and work. In this article, Irena LUKOŠIŪTĖ-PETRAITIENĖ and Donatas LUKOŠIUS present what they have managed to find

about this interesting personality.

Žemaitija, kaip ir visa Lietuva, nuo seno garsi ne vien kasdiene duona. Būta šioje žemėje ir neeilinių talentų, peržen-gusių ne tik Žemaitijos, bet ir Lietuvos, net Europos ribas ir išėjusių į platųjį pasaulį. Ir kadangi ne tiek daug jų turėjome, juo labiau brangintinas kiekvienas – ypač kūręs prieškariu, kai Lietuva dar tik kėlėsi iš šimtmečių vergijos, ar neramiais Antrojo pasaulinio karo metais ir pokariu, kai mūsų Tėvy-nės vardas veik merdėjo už geležinės uždangos (šį terminą 1946 m. kovo 5 d. savo kalboje, pasakytoje Misūrio valstijos Fultono koledže, pirmasis pavartojo Jungtinės Karalystės mi-nistras pirmininkas Winstonas Churchillis). Prie pastarųjų pri-skirtinas šiandien Lietuvoje, priešingai nei išeivijoje, nedova-notinai mažai žinomas skulptorius, keramikas, tapytojas Petras Lukošius (vėliau – Petras Lukas, nuo 1975 – Dhula Yatri).

Matydami, kad laikas vis labiau tolina ir užmarštin gramz-dina tai, kas susiję su Petro Lukošiaus gyvenimu ir darbais, mes, jo brolio Leono vaikai, remdamiesi artimųjų bei dėdę Petrą pažinojusių žmonių liudijimais ir jo paties laiškais iš to-limų kraštų, kurie kartais rečiau, kartais dažniau pasiekdavo mus, ryžomės bent iš dalies užtaisyti kai kurias šio Lietuvą pasaulyje garsinusio dailininko gyvenimo spragas.

Iki šiol išsamiausiai Petro Lukošiaus gyvenimo ir kūrybos kelią iki emigracijos yra nušvietusi Lietuvos dailės muziejaus menotyrininkė Ona Mažeikienė. „Lietuvos dailės muziejaus metraštyje“ (Vilnius, 2002, t. 5, p. 186–193) išspausdinta-me straipsnyje „Ką žinome apie dailininką Petrą Lukošių (Luką)?“ ji apgailestauja, kad „apie skulptorių, keramiką ir tapytoją Petrą Lukošių žinome nedaug. ‛XX a. lietuvių dai-lės istorijoje 1900–1940’ (1986) jo pavardė tik paminėta tarp skulptorių, o sovietmečiu leistose enciklopedijose – apie jį net neužsiminta. Trumpą žinutę apie dailininką randame Bos-tone leistoje ‛Lietuvių enciklopedijoje’ ir 1939–1942 metų dailės parodų kataloguose. Biografiniai faktai patikslinti ir apie Lukošiaus kūrybą daugiau sužinota iš Lietuvos literatū-ros ir meno archyve esančio jo fondo“.

Skirtinguose šaltiniuose nurodomas ne tik skirtingas kai-mo, kuriame gimė Petras Lukošius, pavadinimas: Drukčiai (minėtoje Bostono „Lietuvių enciklopedijoje“), Drūkčiai (mapyourinfo.com/wiki/lt.wikipedia/), Drūkščiai (www.pas-to-kodai.com/), bet ir data (1897-11-21–Bostono LE; paro-dų kataloguose „vienur 1896, kitur 1897“ – O. Mažeikienė). Svarbi nuoroda į tikslią gimimo datą yra 1970-ųjų išvakarė-se ant brolio žmonai Agotai Lukošienei atsiųstos nuotraukos paties Petro ranka užrašyta dedikacija: „Su Naujaisiais Me-tais ir šia proga mano sukakties 71 metų lapkričio 16 d.“ Šią datą kaip tikrąją nurodo ir Ona Mažeikienė bei kiti tyrinėto-jai: Pet ras Lukošius gimė 1898 m. lapkričio 16 dieną.

Bostono „Lietuvių enciklopedijos“ XVI tome (T. 16: Lietuva-LVS, 1958, 541 p.; Lietuvių enciklopedijos leidyk-

69

Krantai 144

Petras Lukošius (Lukas) studijų metais. Šeimos archyvo nuotrauka

los direktorius ir savininkas Juozas Kapočius, šio tomo vyr. redaktorius Juozas Girnius) rašoma:

Lukas (anksčiau Lukošius) Petras, gim. 1897.XI.21 Druk-čiuose, Vilniaus krašte, skulptorius. 1939 m. baigė Milano akad. Būdamas Italijoje, 1938–1939 dalyvavo parodose Ro-moje, Palerme ir Milane. Po vieną jo kūrinį yra Romos ir Pa-lermo moderniosios dailės muziejuose. Grįžęs Lietuvon, da-lyvavo visose nuo 1939 rengtose parodose Kaune ir Vilniuje. Vieną jo kūrinį įsigijo Vytauto D. kultūros muziejus. Nuo bolševikų pasitraukęs iš Lietuvos, emigravo į P. Ameriką. Be skulptūros, dirba dar plastinės keramikos ir tapybos srityse. Klaida enciklopedijoje bene bus įsivėlusi dėl Petro Lu-

košiaus veiklos, susijusios su Vilniaus dailės akademija (apie šią veiklą yra užsiminęs laiške giminėms, gal ir dar kam kalbėjęs) – turbūt pamanyta, kad turėtų būti kilęs iš Vilni-jos? Iš tiesų Petras Lukošius yra tikrų tikriausias žemaitis iš Drūkčių kaimo, esančio pusiaukelėje tarp Žemaitijos sostine vadinamų Telšių ir Plungės, jo gimimo vieta – Telšių aps. Bernotavo vls. Drūkčių k. (tuo metu, kai Petras augo, kaimas priklausė Telšių aps. Alsėdžių vls.).

Drūkčius pirmą kartą išvydome 1947 metais. Buvo ra-mus vėlyvo rudens pavakarys. Mus, iš toli atvykusius našlai-čius Ireną ir Donatą su mama Agota Lukošiene, Petro Luko (Lukošiaus) brolio Leono žmona, seno sodo pakraštyje prie svirno pasitiko smulkaus kūno sudėjimo, neaukšta, tačiau tiesi, ilgą sijoną seginti senučiukė vargo raukšlių išvagotu veidu. Jos skruostais nenutrūkstama srovele ritosi skausmo ir džiaugsmo ašaros – argi ne Dievo siųstas stebuklas, kad per visas karo ir pirmųjų pokario metų baisybes išlikome gyvi ir štai susitikome?.. O mums, vaikams, buvo šiek tiek neramu: kaip susikalbėsime su senele, jei žemaitiškai nemokame?

Tačiau netrukus viskas stojosi į savo vietas. Pamažėle su-sipažinome su giminėmis ir kaimynais, su nuostabiomis apy-linkėmis: ne per toliausiai nuo dėdės Petro gimtojo Drūkčių kaimo stūkso garsusis Rambynas, stiebiasi vėjų gairinama Šatrija, vakaro rūkais dangstosi legendomis apipintas Plate-lių ežeras ir gražuolis Beržoras, keliautojui iš nuostabos žadą gniaužia didingas Kartenos slėnis... Deja, šiandien dauguma sodybų (gyvenimų) jau išnykusios, galingų buldozerių suly-gintos su žeme. Kaimas ištuštėjęs. O tąsyk atvykę jau kitą dieną smalsiai apžiūrėjome trobą. Matyti buvo, kad gerai suręsta, tvirta, erdvi, jauki, ant palangės puikavosi vos pra-dėjusi skleistis gražuolė baltažiedė chrizantema. Abi rūpinto-jėlės, mama ir močiutė, puolė prie darbų, kiaurą dieną sukosi nesibaigiančių rūpesčių rate.

Deja, džiaugsmas truko neilgai. Lieplaukės parapijos bažnyčios varpai palydėjo į Amžinybę mūsų senolėlę, taip ir nesužinojusią, kad vienintelis dar gyvas jos sūnus Petras atsidūrė anapus vandenyno, nebesuspėjęs ištesėti pažado – padabinti adinuke (prijuosčių ir skarelių siuvinėjimas kiaura-raščiu – Aut.) savo motinos skarelės...

1963 m. kovo 16 d. Petras rašė iš Udaipuro (Indija, Ra-džastano valstija) sūnėnui Donatui Lukošiui, kad jo darbą – motinos biustą – nufotografuotų: „Man būt ne pro šalį pa-matyti anų laikų ir palyginti dabartį stažą“. Sprendžiant iš atsiųstų nuotraukų, Lietuvoje Petras buvo padaręs ir daugiau skulptūrų, tačiau neužsimena, kur jos dabar galėtų būti. Po kurio laiko gimtuosius namus pasiekė jo laiškas. Po to dar

vienas ir dar, dar... Petras ilgėjosi paliktos tėviškės, niekada neišsižadėjo gimtosios žemaičių tarmės ir laiškuose paber-davo nuostabių jos perliukų. Tik sielojosi primiršęs skyrybą, prašė atsiųsti lietuvių kalbos sintaksę.

Matyt, visą laiką nepaliovė svarstęs, iš kur jo polinkis į dailę. 1970 metais iš Udaipuro dukterėčios Irenos vyrui Vil-helmui Petraičiui siųstame laiške Petras pirmiausia prabyla apie senelį:

Bočius (Lukošius) tais laikais buvo gana mokytas: mokėjo skaityti ir rašyti. <...> Prisimenu aiškiai, kad jis mėgo dary-ti visokius gražius dalykėlius: akiniams dėžutes, tabokerkas (tabokines – Aut.) iš jaučio rago, labai gražiai įrėmindavo abrozdus (paveikslus – Aut.) šventus, išpildydavo įvairiais auksiniais popieriais ir gėlėmis, padarytomis iš popierių. Mat tokie dalykai mane domino kaipo menas ir viliojo, tai aš aiš-kiai puikiai atsimenu. Aš manau, kad tų šventų abrozdų dar turi būti, nes buvo visos sienos apkabinėtos pas jį ir pas tėvą, taip pat ir Gustienė (Andruškienė) turėjo apsčiai.

Senelį ir po daugelio metų mini su meile ir dėkingumu:

Tėvas buvo dėl manęs visame kame priešingas ir manęs ne-mėgo, o bočiui aš buvau pats mylimiausias: jis išmokė skaity-ti ir rašyti ir pagelbėdavo visokius gražius dalykus daryti – ir visi mane vadindavo bočiaus vaiku. Atsimenu kaip šiandien: tik iš lovos išsiritęs, kelnėmis nešinas į pryšininkę (žemaičių trobos galas, kur paprastai gyvena karšinčiai ar įrengta sekly-čia – Aut.) pas bočių nubėgdavau apsirengti... <...>.Tačiau baba buvo gerų ragų priėdusi. Kai ji virdavo kankolynę (ku-

Krantai 144

70

Petras Lukošius (Lukas). Bareljefas „Liaudies kova“. Terakota. Sukurta Moncoje. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

kulaičių sriubą – Aut.), tai aš iš minklės (tešlos – Aut.) visada norėdavau daryti įvairias skulptūrėles: šunis, kates, vištas, gaidžius, antis, briedžius, meškas, arklius <...>. Baba dažnai per nagus sušerdavo – tik bočius tada užstodavo ir, paėmęs minklės, pagelbėdavo mano vaikystės jaunai sielai tą kūrybą vykdyti, buvau laimingas! (Udaipuras, 1968-04-24) Po kamaros, kurioje miegodavo ir kurioje nuo dešimties

metų amžiaus buvo jo kūrybinis kambarys, grindimis slėp-davosi nuo tėvo užpuldinėjimų – ten buvo jo tikroji studija: „<...> pasislėpęs piešdavau, lipdydavau ir kurdavau iš savo vaikystės sielos išsiveržimus“ (Udaipuras, 1967-12-10).

Visą gyvenimą negalėjo suprasti, kodėl tėvas, geras ūkinin-kas, puikus stalius ir kalvis, buvo jam toks griežtas ir šiurkštus:

Mano tėvas turėjo didžiąją dalį į tėvą: buvo teisingas ir turėjo kiek gabumų. <...> Jis buvo sulig tais laikais prasilavinęs, bet mokslo nemėgo. Taip pat ir nuo ypatingo grožinio buvo nuo-šaliai. <...> rusų (caro) laikais buvo renkamas dalyvauti tri-bunolo teismų sesijoje Telšiuose. (Udaipuras, 1968-04-24) Gal dėl to, kad nesuprato grožinio, jam miškas, medžiai

tebuvo malkos, medžiaga staliaus darbams, o Petras ir po daugelio metų viename laiške klausia:

Kaip tie birštvynai (beržynai – Aut.) ir tas miškas (pastau-ninikas), kuriame, kirsdamas krūmus kurui, dėl savo grožio pozicijos neliesdavau ir už tai nuo tėvo gaudavau „gardžių velnių“? (1967-12-10)

Jautri, supratinga motina globojo ir gindavo sūnų, tačiau ir jai pačiai kliūdavo, kad

<...> nežiūri, kaip pratinti ūkininkauti, žemę išdirbti, o gal-voja kaip mulkis, ir tikrai iš Petro nebus nė doro vagies. Mat kaip tėvai kartais prieš savo vaiką nusikalsta ir jo jauną sielą ir lakią, kupiną idėjų fantaziją užmuša. Jūs negalit įsivaiz-duoti, kiek aš esu pergyvenęs nuo tėvo užpuolimų! Kai jis mirė (1933 metų pavasarį – Aut.), man neleido pergyventieji skausmai nuvykti į jo laidotuves – jaunystės priešo nenorėjau daugiau matyti. (Udaipuras, 1970) Nuoskauda, kad tėvas jam nepritarė, nepanoro pripažin-

ti taip aiškiai regimo pašaukimo, nesuprato, jog sūnus nėra priešgyna ir visaip stengiasi savo gimdytojui įtikti (sumeis-travo tekinimo stakles, arpą ir kitokių padargų), lėmė, kad Petras į gimtinę niekados daugiau nesugrįžo:

Nežiūrint, kad tiek daug esu apkeliavęs, bet dar daug liko nu-keliauti, bet tėvynėn nenorėčiau pakeliui užsukti: todėl, kad joje esu neapsakomą vargą išvargęs ir iškentėjęs dėl neturė-jimo tėvo savo kilniems siekiams – vargas tau, Jaruzoliau! (Udaipuras, 1967-11-17) Ir gimines perspėja: „Kas turite įgimtų sugebėjimų, mo-

kinkitės ir siekite į aukštuosius mokslus. Kad savo talento, gabumų nepalaidotumėte“ (Udaipuras, 1967-10-20).

Net po daugelio metų tarp laiškų, atkeliaujančių iš toli-mosios Indijos, eilučių praslysdavo vaikystėje ir jaunystėje

Irena Lukošiūtė-Petraitienė, Donatas LukošIus

71

Krantai 144

išgyventas skausmas, kad buvo tėvo atstumtas. Tarsi norė-damas dar sykį paaiškinti, kaip pavyko nepalūžti, kas vedė jį už rankos, 1968 m. gruodžio 20 d. iš Sambhu Nirvas Pa-lace (Udaipuro City Palace dalis) laiške brolio Leono žentui V. Petraičiui rašo: Mano gyveniminis likimas pats nustatė tikslą: sėti nemirštančius meno grūdus po visą pasaulį. Ar ne garbė lietuvių tautai!

Petro tėvas turėjo brolį Joną ir seserį Barborą, kuri jį, savo brolį Joną, vadindavo kunigaikščiu arba Oginskiu: „<...> jis buvo nepaprastų gabumų ir mėgo iš savo sugebėjimų gražiai ir meniškai gyvenimą tvarkyti“ (laiškas sūnėnui Donatui Lu-košiui iš Udaipuro, 1968-02-04). Jonas tikrai buvo gamtos apdovanotas. Giminaitė F. Morkienė prisimena, kad jo net sodyba skyrėsi iš kitų: išpuošta, langinės išdrožinėtos, apso-dinta gyvatvore, padaryti vartai (bromas) – anuomet kaime to nebūdavo. Pats padarė dukrai kraitį. Kaimynai, kaip ir se-suo, vadino jį Oginskiu – apylinkėse nebuvo nežinančio gra-fų Oginskių ir negirdėjusio apie jų talentus. Vėliau Oginskiu vadindavo ir Petro tėvą – Stanislovą Lukošių.

Tą visa susumavus, iš abiejų pusių – dėdės ir senelio – visi turėjome aukštiems dalykams gabumų paveldėjimus. Stip-riausius gabumo požymius turėjau aš <...>: be jokios pa-galbos ir dar su trukdymais iš tėvo pusės per save pasiekiau (kitas per du amžius nepasieks tiek), kad sunku kam nors ir patikėti. (Udaipuras, 1968-04-24; iš Petro laiškų sūnėnui D. Lukošiui ir jo sesers vyrui V. Petraičiui) Konstancija Lukošienė buvo priešingybė upornam (kieto

būdo, užsispyrusiam) vyrui: „Buvo tokia rami, lyg šventa“. Tai po daugelio metų patvirtino ir Petras laiške V. Petraičiui: „Ji nieko niekada neapkalbėjo ir nė prieš vieną iš pykčio ran-kos nepakėlė. Visiems patardavo, kad eitų taikiai ir kuo gra-žiausiai“ (Santa Monika / Santa Monica, 1972-06-18). Buvo giliai tikinti, tretininkė, kas rytą su aušra basa, juoda skara apsigobusi skubėdavo į Lieplaukę ar Kontaučius – į bažny-čią, „kilnios ir idealios sielos, mėgo namų puošmeną ir grožį: gėlių pas ją net troboje buvęs antras darželis“ (Udaipuras, 1968-04-24).

Motinos giminėje būta polinkio ne tik į dailę, bet ir į mu-ziką:

Mano mamos motina (senelė) buvo iš nuoširdžios giminės: net jos brolis buvo kunigas, <...> mamos ir visi trys broliai Urnikiai turėjo ypatingą sugebėjimą – jie visi buvo muzika-lūs. Ir gabūs: motinos brolis Kazimieras Urnikis, kaip ir an-trasis jos brolis, Augustinas, jaunas išvyko į Ameriką. Nors iškeliavo vos mokėdamas skaityti, Amerikoje baigė ne tik vakarinę mokyklą, bet ir universiteto Teisės fakultetą, tapo advokatu. (Udaipuras, 1968-02-24) Petras buvo vyriausias ūkininkų Konstancijos Urnikytės

ir Stanislovo Lukošių vaikas. Turėjo dar tris brolius ir ke-turias seseris, tačiau vienas brolių ir dvi seserys mirė maži, o kitas dvi seseris, visai jaunas, pakirto šiltinė. Suprantama, tėvas daugiausia tikėjosi iš vyriausiojo – manė turėsiąs už-vadėlį, kuriam pagal tradiciją ir ūkį perduosiąs. Tačiau kai šis iš pat mažens nė nebandė sekti tėvo pėdomis, tik lipdyda-vo iš tešlos įvairių gyvūnų figūrėles, jas kepdavo ant rinkių (lankainių) ir dar savo pavyzdžiu užkrėsdavo jaunesnįjį brolį Stanislovą, tėvas nebesitverdavo savo kailyje.

Priešingai nei apie tėvą, apie brolius Petras kalba su šilu-ma ir meile:

Norint mes visi iš lukošiško grūdo, bet derlius iš urnikiško, ir visi trys mes buvome didelių siekimų ir pilno nuoširdumo: nesivaržėme nei trupiniu, nei dideliu gabalu, kaip kai kurie pjaunas lyg šunys pasiutę. <...> Mudu su Leonu turėjome iš Urnikių paveldėjimą toje aukštumoje: bevertės buvo ne tik gyvenimo smulkmenos, bet ir stambmenos prieš tikrąjį savo Aš. (Pabraukta paties P.L. – Aut.; Udaipuras, 1968-05-15) Petro broliai Leonas ir Stanislovas pradinį keturių klasių

išsilavinimą rusų kalba įgijo Paukštakių pradinėje mokyklo-je, o Petras – Kontaučiuose. Vėliau jis prisimindavo:

Kai tėvas atveždavo produktus į Telšius, tai visada išmetinė-davo mamunėlei ir net nepristatydavo kiek reikia, ir ne nau-jiena būdavo pusbadžiu pabūti ir pažiūrėti, kaip kitų vaikai maitinasi ir yra puikiai aprūpinami. Tuomet aš, būdamas to-kioj nepakenčiamoj padėtyj, turėjau mesti gimnaziją. Paeiliui priaugo Leonas. Kaip mažiausias, jis buvo tėvo mylimiausias ir, be to, bijodavo tėvo išmetinėjimų.

Tėvas nenorėjo ir Leono leisti į mokslą,

kad neišeitų į ponus. <...> O Stanislovas buvo nelabai aiškaus girdėjimo, jo nuomone, tikrai bus ūkininkas (baigęs Paukšta-kių pradžios mokyklą, jis daugiau niekur nebesimokė – Aut.) <...>, bet aš, kaipo Urnikių veislės, esą netinkamas niekam, tiktai nesąmoningoms komedijoms krėsti. Kaip tėvas nešne-kėdavo į mane, mamunėlei mes visi buvome lygūs. Tik aš jos buvau daugiausia vertinamas dėl savo nesudėtingo būdo: valgis man – ar šaltas, ar šiltas, ar vakarykštis – visuomet ge-rai. <...> ... mamunėlė ir sako man: „Kaip reikia papunį pri-kalbėti, kad Leoną leistų į gimnaziją?“ Aš jai ir sakau: „Bus taip pat kaip su manim“. O ji sako: „Aš manau, kad papunis dėl Leono bus geresnis, nes jo vaikas“. Tuo metu Abokų Vai-čiulis leido savo sūnų į mokytojų seminariją. Tai aš Vaičiulio paprašiau, kad jis mano tėvą prikalbėtų ir Leoną leisti. Tai buvo stebėtinas sutikimas, ir leido. (Udaipuras,1968-04-24)Brolis Stanislovas, kaip ir Petras, buvo labai nagingas,

sumeistraudavo visa, kas ūkiui buvo reikalinga: statines, kubilus, avilius, netgi prietaisą koriams daryti. Kai po tėvo mirties perėmė ūkį, jame stigo rankų. Teko samdyti piemenį, mergą, vaikį. Stanislovo ir Petro pusbrolis Petras Vaičiulis pasakojo, kad ūkis buvęs prižiūrėtas ir pažangus, šeiminin-kas doras, jautrus, todėl

samdiniai nebuvo skiriami: visi buvo vienodai švarūs, ne-aplopyti, <...> ūkininkaujant sūnui Stanislovui, gyveno lyg rojuje: ryte vėlai keldavosi, o pavakary, kai visi kiti dar plu-šėdavo laukuose, Lukošiaus darbininkai jau būdavo po vaka-rienės. <...> Todėl visi ir siūlydavosi pas juos. 1946 metais rusai buvo jį kartu su kitais vyrais suėmę

vežti prie Belomoro kanalo. Viena ūkyje tąkart liko aštuo-niasdešimtmetė motina Konstancija Lukošienė. Kai kaime pas Barkų stribai ėmė visaip šmeižti Stanislovą, ginti jo sto-jo buvęs Lukošių samdinys Salagubovas. Petras Vaičiulis, tada dar gimnazistas, prisimena tuoj po susirinkimo surašęs protesto laišką Lukošienės vardu ir surinkęs buvusių samdi-nių bei vietos rusų parašus. Visi noriai pasirašę ir apgailesta-vę, kad toks doras žmogus areštuotas ir šmeižiamas. Laišką

meno PasauLio keLeivis

Krantai 144

72

Baigus institutą Moncoje. Petras Lukošius stovi pirmas iš kairės. Šeimos archyvo nuotrauka

Petras nuvežęs į Telšių kalėjimą, dar ir maisto paėmęs. Kalė-jime viską priėmę, bet jo paties pas Stanislovą neleidę – lyg koks baisiausias žvėris būtų buvęs uždarytas...

Iš priverstinių darbų grįžusiam ir radusiam išdraskytą ūkį, dėl dingusių vaikų liūdinčią ir jokios žinios iš jų negau-nančią motiną Stanislovui buvo uždėta prievolė: per dvi die-nas pristatyti valstybei dvi tonas pieno – antraip uždarysią į kalėjimą. Visas kaimas už jį pieną nešė – taip žmonės jį už-jautė. Likęs vienišas ir bejėgis, kartą prasitarė: „Aš nebenoriu ilgiau gyventi – greitai viskas bus atimta“.

...Buvo ruduo, šalta ir pasnigę, kai basas išėjo dirvos arti. Mamunėlė prašė apsiauti, tačiau jis nepaklausė. O netrukus po to atgulė. Mirė Stanislovas Lukošius 1947 m. spalio 24 d., palaidotas senosiose Lieplaukės kapinėse (dabar Telšių r.). Čia ilsisi ir senelių Liudovikos bei Petro, kitų šeimos narių (išskyrus brolius Petrą ir Leoną) palaikai. Leonas Lukošius ir jo žmona palaidoti naujosiose Lieplaukės kapinėse.

Nemelavo dėdei Stanislovui Lukošiui nuojauta: nulūžinėjo ir nuvirto ant sodo takų vaisiais nunokusios jo sodintų obelų ša-kos, nyko tvoros, skylėmis ėmė žiojėti sodybos pastatai. Bet... nenudžiūvo Lukošių giminės medis. Išvengę tremties, stiebėsi vaikai, siekė mokslo, tvirtėjo, o kažkur toli, svetimuose kraš-tuose, atkakliai žaliavo dar viena stipri Lukošių medžio šaka – gyveno, dirbo, kūrė dailininkas skulptorius Petras Lukošius...

1972 m. sausio 7 d. laiške V. Petraičiui Petras mini Liep-laukės bažnyčioje esančias apie 1940–1941-uosius brolio ta-pytas – be jokio atlygio! – Kryžiaus kelio stotis:

Kas link Lieplaukės stacijų (Kryžiaus kelio stočių – Aut.): man baigus Aukštąjį meno institutą (grįžus iš Italijos) mano brolis Stanislovas pasigyrė, kai lankiausi pas jį, kad jis nu-tapęs keturiolika stacijų Lieplaukės bažnyčiai. Tuomet su juo nuvažiavom pažiūrėti. Kai pamačiau, tai aš nepaprastai nustebau! Kad jis, irgi jokios meno mokyklos nebaigęs, turi tokią gamtos (Dievo) dovaną.

Jokio parašo, kad tai Stanislovo Lukošiaus darbai, nėra, – klebonas nepanoro...

Jauniausia Lukošių atžala Leonas, eksternu laikęs eg-zaminus į Telšių mokytojų seminariją, jaujoje, kūrendamas krosnį linams džiovinti, ant pilvo atsigulęs rašydavo, skaity-davo, mat tėvai (gal čia labiau tėvo žodis lemdavo?..) buvo tit nagai ir gailėdavo šviesos. 1928-aisiais jis baigė semina-riją. Kadangi tėvas Leono, būsimo pedagogo, diplomu „vis tiek buvo nepatenkintas“, Petras ėmė prašyti, kad tėvas iš-leistų brolį į Dotnuvą. „Tai taip ir įvyko: 1932 metais Leonas baigė Dotnuvos akademiją“ (Udaipuras, 1968-04-24).

Yra keletas išlikusių Leono, Telšių mokytojų seminarijos moksleivio, sąsiuvinių. Kaip reta tvarkingi, rašysena graži ir taisyklinga. Tik klaidų daugoka, nes skaityti mokėsi eidamas dirva paskui akėčias. Išliko ir jo, jau Žemės ūkio akademi-jos studento, varpinių augalų herbarai – tikri mažyčiai meno kūriniai. Dėdė Petras viename savo laiškų mini mokytojų seminarijoje besimokančio brolio nutapytą Gedimino pilį. Ir nežinia kokiais keliais būtų pasukęs ir ko pasiekęs Leonas,

Irena Lukošiūtė-Petraitienė, Donatas LukošIus

73

Krantai 144

Petras Lukošius (Lukas). Donatello bareljefo kopija. Gipsas. Monca, 1936. Lietuvos literatūros ir meno archyvo nuotrauka

jeigu nebūtų netikėtai žuvęs 1944 m. rudenį (partrenkė be šviesų dideliu greičiu lekianti rusų kariškių mašina).

Petro tėvų sodyba buvo išsidėsčiusi abipus kelio, jun-giančio Paukštakius su Kontaučiais, aptverta tvoromis. Vie-noje kelio pusėje, be trobos, statytos dar 1876 metais, sto-vėjo vazaunė (patalpa vežimams, rogėms, ūkio padargams, pakinktams ir pan. laikyti; ratinė), daržinė ir kartu tvartas, kalvė. Giminaitė L. Jovaišienė mena, kad „labai graži buvo jų klėtis su spalvotais langais, kaip bažnyčioje“. Kitoje kelio pusėje, vyšniomis ir klevais apsodintoje žardienoje, stovėjo ilga jauja šiaudiniu stogu, labai sena, matyt, prosenelių sta-tyta. Joje sukraudavo javus, džiovindavo linus, ten ir pirtis buvo. Lukošiai turėjo ir linų mynimo mašiną, kurios ratą sukdavo prie ilgos karties pakinkytas arklys, turėjo ir visą įrangą audeklams austi – ir milui, ir marškoms. Tik atlaidams mamunėlė turėjo padėjusi krominių (pirktinių) drabužių.

Nė vienas ūkio pašalys nebadė akių apsileidimu: tėvas, jei reikėdavo, apkaldavo lankais ratų tekinius, roges, lie-davo stulpus su geležine šerdimi (riboženklius), dirbdinosi padargus, dar ir kaimynams patardavo, padėdavo. Į atlaidus važiuodavo metalo kaliniais papuoštais ir aliejiniais dažais dekoruotais šlajukais (gražios išeiginės rogės su sėdynėmis, važis) ar brika (ratai žmonėms vežioti). Tai skambėdavo, žvangėdavo per visas apylinkes žvangučiai!.. Iki šiol tebėra išlikę puošnūs, tik neaišku, kurio Stanislovo – tėvo ar sūnaus – pirkti pakinktai, gaspadoriaus pasididžiavimas.

Drūkčiškiai, kaip ir dera tikriems žemaičiams, buvo „ir prie svečiaus, ir prie pečiaus“, „ir prie tonciaus, ir prie ro-žončiaus“. Tad nėra ko stebėtis, kad Petrą viliojo ir dėdės J. Urnikio smuikelis, radęs progą, tuojau puldavo smuikuoti. Į vyrus išaugęs ir pats, nelyg Juozo Tumo-Vaižganto Myko-liukas, pasidirbdino du smuikus ir kontrabosą (vadino jį ba-sedla). Nežinia, ar pavyktų surasti Petro darytus instrumen-tus, tačiau forma, naudota jiems daryti, gal dar tebesimėto Drūkčiuose trobos, kur jau gyvena svetimi, palėpėje.

Tėvas pyko dėl tokių sūnaus pramanų. Neištvėręs prie-kaištų, Petras išėjo iš namų ir apsigyveno pas tetą B. Gus-tienę. Ten apsistojęs, padarė komodą ir nuvežė ją į Telšius, į parodą, o vėliau Vydeikių kaime su kitais meistrais dirbdino baldus. Vienas šių meistrų, Juozas Bagdonas (1911-12-11 Antruosiuose Vydeikiuose, Plungės vls.–2005-04-11 Plun-gėje), yra žinomas išeivijos dailininkas, 1944–1999 metais gyvenęs emigracijoje, Plungės garbės pilietis, Žemaičių dai-lės muziejaus kūrėjas. P. Vaičiulio liudijimu, Petras apsigy-veno „prie Kontaučių. Nusisamdė patalpas pas tolimą gimi-naitį Joną Šakį, greitai susidarė grupė nagingų vyrų. Petras dirbo spintas (už vieną spintą Jaunųjų ūkininkų pasiekimų parodoje laimėjo premiją), kurias žmonės noriai pirko“. Čia turbūt minima 1926 metais Šiauliuose vykusi Lietuvos žemės ūkio ir pramonės paroda, kurioje Petras Lukošius už medžio dirbinius ir inkrustacijas buvo apdovanotas pirmojo laipsnio pagyrimo lapu bei dovanomis.

Viena spinta, tikrai Petro daryta, buvo Jovaišiškės kaime, apie kilometrą nuo P. Vaičiulio namų. Agnė Kontrimaitė-Burvienė (rašytojos Marytės Kontrimaitės teta, kilusi iš Vil-kaičių kaimo) parodė jam tą spintą sakydama: „Man kaip pa-sogą padirbo Petras Lukošius“. Kai P. Vaičiulis pasakė, kad Petras yra jo pusbrolis, užsimezgė pokalbis apie Stanislovo Lukošiaus vaikų gabumus. Spinta buvo tikrai graži, nors jau

daug amžiaus sulaukusi. Bet kai abiem Burviams ir spintos autoriui mirus P. Vaičiulis nuėjo pas Burvių vaikaičius tartis, kad parduotų jam tą baldą, išgirdo, kad ji sukūrenta...

Ir Petro brolio Leono šeima, po karo atsikėlusi gyventi į tėviškę, rado čia, kaip spėjama, Petro dirbtų baldų: jie skyrėsi iš kitų meistrų darbų drožinių linija, tekintomis detalėmis ir inkrustacijomis (sailėmis). Giminaitė Birutė Smilgevičiūtė taip pat prisimena namuose buvus (dar prieš išvežant jų šei-mą į Sibirą) Petro darytą indaują (bufetą) su meškomis.

Vokiečių laikais, kai mokėsi Telšių gimnazijoje, P. Vai-čiulis turėjo smuiką, tik nežinia, ar Petro, ar Stanislovo dirb-dintą, mokėjo griežti juo keletą dainelių, bet kai 1948-ųjų gegužės 22 dieną tėvus trėmė į Sibirą, jis pabėgo „plikas kaip katino padas“. Dingo tada viskas, smuikas – taip pat. O koks basedlos likimas? Kartą Pranas Kęsminas pasigyrė Agrifinai Einikytei pirkęs ją iš Petro ir eidavęs groti vakaruškosna. Sužinojęs, jog tai Petro darytas instrumentas, V. Petraitis jį atpirko, o vėliau, pasitaręs su uošve Agota, 1976 m. kovo 23 d. perdavė jį Telšių kraštotyros muziejui įklijavęs viduje užrašą: „1922 m. Petro Lukošiaus darbielis“ (paryškinta Aut.). Kaminskio restauruotas instrumentas ten puikuojasi iki šiol – deja, gal bus nutilęs visiems laikams, nes niekas jo nebeprakalbina...

Petras nerimo ir veržėsi į pasaulį, tačiau, P. Vaičiulio liu-dijimu, jo klajonių pradžia nebuvusi sėkminga: Italijoje pa-tyrė lėktuvo avariją ir turėjo iškęsti nugaros slankstelio ope-raciją. Petro lankymąsi Italijoje patvirtintų iki šių dienų išli-kusi 1926 metais broliui Leonui atsiųsta dovana iš Veronos –

meno PasauLio keLeivis

Krantai 144

74

Petras Lukošius (Lukas) kuria altorių. Venesuela. Šeimos archyvo nuotrauka

atvirukų rinkinys, nors tėvai vargu ar nujautė, ką tuo metu veikia jų sūnus. Išvykti padėjo lietuviai saleziečiai, jau mi-nėtoje 1926-aisiais Šiauliuose vykusioje parodoje atkreipę dėmesį į neeilinį Petro talentą. Veronoje, Don Bosco mo-kykloje, Petras dvejus metus „mokėsi staliorystės (staliaus amato – Aut.). Išmoko milimetrinio faneravimo, politūravi-mo, medžio skulptūrinės drožybos su inkrustacijomis ir įgijo medžio drožybos specialybę“ (O. Mažeikienė, p. 186).

1929 m. rugpjūčio 4 d. Lieplaukės bažnyčioje Petras su-situokė su Adolfina Smilgevičiūte, tačiau apie jų gyvenimą po vestuvių žinoma nedaug. Gyveno Žaliakalnyje, gamino baldus, Adolfina juos lakuodavo. Viename laiške V. Petrai-čiui užsimena: „Mano bendradarbiai Kaune, Vilijampolės Vaikelio Jėzaus amatų mokykloje, buvo inžinierius Garalevi-čius, mokytojas Skrebys, Krasauskas, Šalūga ir Babravičius (solisto brolis)“ (Udaipuras, 1968-03-15). Nei ši, nei antroji santuoka (su Angele Gailiūte) nebuvo sėkmingos.

Kai kurių drūkčiškių teigimu, gavęs valstybinę stipen-diją, 1935 metais Petras paliko Kauną ir išvyko studijuoti į Italiją, Milano Moncos (Monza, Milano priemiestis) meno akademiją („Aidai“, 1967). Jį domino skulptūra.

Nuvykęs į Italiją, stojau laikyti stojamuosius egzaminus į Aukštąjį meno institutą ir išlaikiau iš karto į III kursą (net neperžengęs Kauno meno mokyklos slenksčio). Norint įstoti į tą Aukštąjį m. i., reikia ne tik meno mokyklą baigti – dar rei-kia būti baigusiam meno akademiją, tik tada gali turėti šansų įstoti į pirmą kursą. Aš institutą baigiau per 2 metus įgyda-mas aukštojo mokslo titulą (lygus universitetui skulptūroje. (Santa Monika, 1970-02-06)

Baigiamuosius egzaminus išlaikė su pagyrimu ir išvyko tobulintis į Romos karališkosios meno akademijos Dekora-tyvinės tapybos skyrių (Regia Accademia di Belle Arte), nes abejonių dėl pašaukimo nebeturėjo:

<...> lyg angelas sargas mane už rankos traukė studijuoti tapybą. Iš Milano – Monzos nuvykau į Romos karališkąją meno akademiją. Tenai radau dailininką iš Kauno Vincą Dil-ką (Vincas Dilka, tapytojas, VDA prof., 1912-02-15 Baibo-kų k., Krekenavos vls., Panevėžio r.–1997-12-26 Vilniuje – Aut.), baigusį Kauno meno mokyklą. <...> Aš ir vienas indas išlaikėme į tretįjį kursą, o Dilka – į pirmą. Tą akademiją per du metus baigiau. (Santa Monika, 1971-02-06) Tų pačių metų gegužės 18 dieną aprašo be galo vargingas

sąlygas, kurių stengėsi nepaisyti, kad tik galėtų siekti tikslo: Buvo momentų, kad studijuodamas Italijoje gulėjau Akade-mijos šiukšlių kamaroj (slaptai susitaręs su sargu) ant cemen-tinių grindų, pilvelį priplojęs prie nugarkaulio, bet nenusto-jau vilties siekimams!Romoje, kaip rašo Ona Mažeikienė, „vakarais dar lankė

freską, enkaustiką, mozaiką, medžio polichromiją“ (Accade-mia del Nudo la Scuola Preparatoria d´Arte).

Po studijų grįžęs į Lietuvą, pasak dailininko Rimto Kal-poko (1908-04-18 Miunchene–1999-08-04 Kaune), apie Pet-rą Lukošių rašiusio žurnale „Krantai“ (1989, Nr. 6, p. 15),

su didele energija griebėsi skulptūros meno, nes jam pavyko institute Italijoje dirbti garsaus skulptoriaus Marino Marini vadovaujamam. Netrukus, nuo 1940 m. rugsėjo 1 d., buvo paskirtas Vil-

niaus dailės akademijos skulptūros studijos instruktoriumi ir

Irena Lukošiūtė-Petraitienė, Donatas LukošIus

75

Krantai 144

beveik tuo pat metu priimtas į Lietuvos dailininkų sąjungą. Tai buvo labai kūrybingas laikotarpis: daug dirbo, ėmė da-lyvauti visose meno parodose Kaune ir Vilniuje, tačiau po daugelio metų prisipažino, kad darbus sutrukdė karas:

<...> tik baigus studijas, užėjo karas, bet ir dabar, dėl karo priežasties, tapau lyg internacionalinis dailininkas ir sėju tuos nepamirštamus dailės grūdus po visą pasaulį. (Udaipu-ras, 1968-12-14) Paskutinį kartą visi trys broliai susitiko Drūkčiuose 1943

metų pavasarį ar rudenį. Prieš palikdamas tėviškę Petras nu-piešė Leono šaržą ir, spėjama, paveikslą „Natiurmortas su klumpaite“. Atsisveikino, kaip vėliau paaiškėjo, visiems lai-kams... Sakė išvykstąs į Austriją.

43 metais uždarius Akademiją, išvykau į Vieną ir ten, daili-ninko Faringero dėka, įstojau į Vienos menų akademiją (Vie-nos dailės akademija – Aut.). Studijavau 2 metus portretūrą: taip buvau išgelbėtas nuo priverstinių vokiečių darbų – tikrai būčiau žuvęs nuo vokiečių bombardavimų. Tuos 2 metus gy-venau gana gerai: austrai grįžusiems iš fronto savo giminės kariams užsakydavo nutapyti portretus. Mokėjo labai gerai, maisto kortelių net ir kitiems duodavau <...>. Subombarda-vus Akademiją, su viena firma persikrausčiau prie Šveicari-jos sienos, prie hidroelektrinės užtvankos darbų. Man beveik neteko dirbti, nes šefas, sužinojęs apie mane, davė padaryti meniškų dalykų. Išeidavau į kaimą pasirinkti (darbovietėj gyvenome pusbadžiu) ir gaudavau gero maisto už paremon-tuotus austrėms balvonus (šventuosius). Buvo pavojus, kad ta vieta bus subombarduota, tad nutariau bėgti per Alpes į Šveicariją. Bėgantį keturių kilometrų aukštyje prie pat sie-nos pagavo vokiečių patruliai ir uždarė į Bliudenso (Bludenz, Austrijos vietovė ir miestas – Aut.) kalėjimą iki teismo. Po teismo grėsė sušaudymas. Laimei, teismas užsitęsė, o 1945 metais pasibaigė karas. Aš kalėjime prisikentėjau, vieni kau-lai bebuvo iš manęs likę. Paleistas iš kalėjimo, nušalusiomis kojomis perėjau į Šveicariją. Išbuvau pusantrų metų inter-nuotas, mano kojas užgydė, bet šaltesniame krašte negaliu gyventi – dėl skausmo. Šveicarijoje buvau nutaręs grįžti į Lietuvą, bet daktarai patarė gyventi karštame klimate, nes šaltame prisieisią amputuoti kojas. Didieji kojų pirštai nors užgijo, bet yra labai jautrūs ir beveik nebeturi nagų. Internato Ženevoje vadovybei padėjau kurti šaržus, o kai nupirko dažų, tuomet – ir portretus. Šveicarijoje buvo draudžiama parda-vinėti portretus, kad nebūtų jų dailininkams konkurencijos. Nepaisydamas to, pradėjau tapyti peizažus, pati administraci-ja juos pirko ir padėjo kitiems parduoti, be to, mano draugas dailininkas šveicaras Lugane (Lugano − miestas Šveicarijos pietuose, Tičino kantone, prie Lugano ežero, netoli Italijos sienos – Aut. ) irgi pardavė dalį mano paveikslų. (Iš laiško L. Andruškienei, Udaipuras, 1967-10-20) Tame pačiame laiške Petras užsimena baigęs laikrodi-

ninkystę ir auksakalystę, o kitame laiške, rašytame V. Petrai-čiui iš Santa Monikos 1970-aisiais, sako šių dviejų profesijų išmokęs kursuose Šveicarijoje, kai buvo internuotas po karo 1945–1946 metais.

Kreipėsi į Ženevoje reziduojantį Venesuelos konsulą dėl vizos ir gavo ją. Be to, konsulas paprašė perduoti jo asmeninį laišką giminėms Karakaso mieste (isp. Caracas, Venesuelos

sostinė), kuriame prašė pagloboti šį talentingą vyrą. Deja, sti-go pinigų kelionei, Šveicarijos lietuvių komitetas nepatenki-no Petro prašymo, nes jis prie sovietų valdžios buvo padaręs Stalino ir Paleckio portretus. Išgelbėjo draugas šveicaras. Taip Petras atsidūrė Prancūzijoje, o iš ten išplaukė į Venesuelą, kuri pasitiko jį nuskurusiais vienaaukščiais ir dviaukščiais name-liais. Tame mieste buvo vienintelis lietuvis... Tačiau netru-kus Venesuelos valdžia ėmė verbuoti žmones iš Vokietijos – tada ten atsirado ir gana aukšto rango žmonių. Kai iš atosto-gų grįžo konsulo giminaitis, Petro padėtis pagerėjo, nes iki jam grįžtant, kad netektų badauti, portugalų pensionate plovė lėkštes. Dabar Karakasas – didžiulis modernus miestas, nė iš tolo neprimenantis dulkėto mažo miestuko, kokį atvykęs išvy-do 1947-aisiais. Per dvidešimt metų lietuvis Petras Lukošius (Lukas) pastatė jame nemaža paminklų, vieną – net 23 metrų, tačiau buvo užsakovo, „to nelabo milijonieriaus ir iš dalies – „šventųjų“ (bažnyčios tarnų – Aut.) skaudžiai nuskriaustas – nesumokėjo apie 30 tūkstančių dolerių. Būčiau buvęs nebied nas dailininkas...“ (Udaipuras, 1967-06-14). Vene-sueloje Petras padarė altorių Siudad Bolivaro (isp. Ciudad Bolívar, angl. Bolivar City) miestui ir Guanacillo miesteliui – krikšto altorių (tam pačiam altoriui nutapė ir paveikslą), kitam miesteliui sukūrė didžiulę skulptūrą – Neptūną tarp dviejų nimfų.

1959 metais buvo pakviestas į Los Andželo (angl. Los Angeles, iš isp. k. Los Ángeles, Kalifornija, JAV) universiteto Dailės fakultetą (kitur: Meno fakultetas – Aut.), ten dvejus su puse metų dėstė piešimą ir anatomiją. Be to, darė... dantis ir „tiltus“: „Padarydavau su nepaprastu anatominiu tikslumu, net daktarai stebėdavos. Kitaip ir negalėjo būti – aš dailinin-kas skulptorius“ (iš laiško Petraičiams, Santa Monika, 1970-06-14). Deja, „1961 Meno fakultete kilo tarp ’škaplierninkų’ ir kairiųjų neramumai: vienas studentas pasikorė, nusišovė sekretorius, todėl sulig įstatymu rektorius uždarė fakultetą, atleisdamas visus profesorius“. Petras nepriėmė kvietimo dirbti pertvarkytame fakultete:

<...> buvau užsigavęs ant vicerektoriaus už neparėmimą mano prašymo, kuriuo reikalavau, kad duotų galimybių ar pa-gelbėtų iš valdžios gauti stipendiją išvažiuoti į Rytus (Indiją) studijuoti Rytų meną. <...> Šitų nepalankių aplinkybių ver-čiamas pamėginau rašyti prašymą Indijos konsului į Brazili-ją. Gaunu teigiamą atsakymą, mano prašymas bus svarstomas kitais metais. (Iš laiško L. Andruškai, Udaipuras,1967-10-20) Buvo įsteigęs laboratoriją, laisvalaikiu dirbo joje dantų

techniko, laikrodininko, auksakalio darbus ir taip išgarsėjo, kad vienas nebesuspėdavo atlikti užsakymų. Kai pagaliau gavo pranešimą apie jam paskirtą (dvejiem metams) stipen-diją, buvo gaila laboratoriją uždaryti, tad pardavė ją savo pagalbininkui. Šis su draugu po kelių mėnesių bankrutavo – kūrybiškai dirbti nesugebėjo.

Nepaprastai įdomias puošmenas darydavau, už kurias, kaip už originalus – žiedus, branzelietus (apyrankes – Aut.), aus-karus, priesagas (seges – Aut.), kulionikus (sąsagas – Aut.) – mokėdavo nepaprastai aukštomis kainomis. Auksas Venesue-loje labai pigus ir niekas jokių sidabrinių papuošalų nenaudo-jo, paprasčiausia tarnaitė vaikščiojo apsikarsčiusi auksiniais papuošalais. Aš, kaip meno kūrėjas, sau pasidariau servizą gryno aukso 20 karatų, ir tai buvo siurprizas svečiui – kava ar

meno PasauLio keLeivis

Krantai 144

76

Petras Lukošius (Lukas) ant „palociaus“ stogo tapo kitą „palocių“ – Lake Palace. Indija. Šeimos archyvo nuotrauka

Petras Lukošius (Lukas) – pirmas iš dešinės – su patarnautojais prie savo skulptūros „Karžygys“. Indija. Šeimos archyvo nuotrauka

arbata auksiniais šaukštais maišoma. Vėliau pardaviau, nes pavojinga, ypač – dėl apiplėšimo, taip gali ir gyvybės nustoti. (Ten pat) 1963 metų liepos pradžioje išskrido į Indiją, Calientį (?)

ir iš ten traukiniu 160 kilometrų šiaurės link į Šantiniketo-ną (beng. Shantiniketôn, angl. Santiniketan, Shantiniketan), Rabindranato Tagorės universitetą (beng. Robyndronath Thakur; angl. Rabindranath Tagore, 1861-05-07 Kalkuto-je–1941-08-07, žymus indų poetas, kompozitorius, prozi-ninkas, dramaturgas, visuomenės veikėjas, Nobelio premi-jos laureatas – Aut.).

Jame studijavau indų, japonų ir kinų meną ir 1965 m. nu-statytąjį kursą baigiau (iš laiško L. Andruškienei, Udaipuras, 1967-10-20). Rektorius ir profesoriai nustebo, kad tokiame amžiuje (tada jau buvo 60-ties metų – Aut.) aš galėjau gauti stipendiją. Juk čia aišku kaip dieną: Gandhi (angl. Mohan-das Karamchand Gandhi, 1869-10-02 Porbandaras, Indija–1948-10-30 Delis, Indija; Indijos tautinio išsivaduojamojo judėjimo lyderis, nesmurtinio pasipriešinimo politinės takti-kos pradininkas – Aut.) dvasios veikimas į mano dvasią“. (Iš laiško V. Petraičiui, Udaipuras, 1968-09-21)

Laiške brolio žmonai A. Lukošienei pasakoja apie keistą sapną, kurį susapnavo prieš išvykdamas į Indiją:

<...> aš dar miegojau, kai šeimininkė ėmė belstis į duris – su laikraščiu apie tragediją. Pabudęs jai ir sakau: „Aš jau žinau! Šiąnakt buvau Indijoje ir mačiau jį kraujuose paplūdusį. Tuo momentu aš tikrai buvau Indijoje, mačiau Mahatmą kraujuo-se mirštantį, minios didelį sumišimą, vainikus, kraujais ap-šlakstytus, šventąsias karves, taip pat iš jų akių ašaras krauju tekančias. Kitos dienos naktį – aš vėl Indijoj, prie vieno tu-nelio, kur minia laukia pravažiuojant Gandhi. Aš atidarau tu-nelio vartus. Gandhi, baltais arkliais pravažiuodamas, mane paima už rankos, iš dulkėto šaligatvio iškelia ant aukštumos, nusišypso ir sako: farewell my dearest friend! Keista buvo: aš tuomet angliškai nemokėjau. Po to daugiau jis man nebe-pasirodė. (Udaipuras, 1967-11-17) Petras yra ne kartą prisipažinęs, kad palyginti trumpa, tik

dvejus metus trukusi viešnagė Indijoje buvo patys gražiausi jo gyvenimo metai:

Ta biedna ir varginga Indija ištiesė man <...> brolišką pa-galbos ranką, įstatė į dailės kelią ir atidarė į platųjį pasaulį <...> mistiškus vartus! <...> ir ką aš jai už tai? Nusilenkti! Ir savo širdies gelmėse tyliai nusinešti tą nepamirštamą dova-ną – link Amžinybės! (Iš laiško L. Andruškienei, Udaipuras, 1967-10-20) Universitetas sudarė sąlygas visą mėnesį nemokamai ke-

liauti po šalies istorines vietas pirmos klasės traukiniu. Indija Petrui buvo stebuklų ir neįkainojamos patirties šalis. Išvyka į Skurulo kaimą ir kelio viduryje bejėgiškai gulintis gyvenimo jungo jau nusikratęs jautis, iš palmės su indu sulos ištiestoje rankoje besiropščiantis senelis indas, „prie kalvarato (verpi-mo ratelio – Aut.) sėdinti 103 metų senutė, šešiametė mer-gaitė, staklėmis audžianti senuko žmona, pustuziniui ožkų karklo vamzdeliu žavingas melodijas begrojantis aštuonme-tis jų sūnus. <...> Viskas – lygiai kaip lietuviškoj troboj, tik skirtumas tas, kad audėja ant aslos, dirvonu patiestos, jogo pozoj“ (iš laiško V. Petraičiui, Santa Monika, 1971). Vieš-nagė studijų draugo tėviškėje Monghyre, kur jau pirmą rytą pabudino „šventu“ karvės paliktu daiktu išplauto kiemo (kad nedulkėtų) molinio grindinio kvapas (Udaipuras, 1968-06-28, iš laiško V. Petraičiui). O labiausiai sužavėjo Ajanta Ca-ves (Adžantos olos – Utar Pradešas, Indija, II–I a. prieš Kr.–V–VI a. po Kr., 1986 metais įtrauktos į UNESCO pasaulio kultūros paveldo objektų sąrašą) – 1819 metais britų kariš-kių atrasti olose iškalti 24 vienuolynai ir 5 šventyklos (www.travels.exportersindia.net). „Tai nuostabiau už faraonų pira-mides, aplankęs jas, gali mirti: nieko nuostabesnio, žmogaus sukurto, pasauly neberasi!“ – rašė 1968 m. lapkričio 24 d. iš Udaipuro V. Petraičiui. Tame pačiame laiške užsimena siun-čiąs piešinį bengalų batikos technika ir aiškina jos ypatumus: „<...> išpildymas gana komplikuotas ir retam dailininkui pa-siseka gerai padaryti. <...> Tie visi crack (įskylos, įtrūkos, įlūžiai – Aut.), lyg įlūžimai, daro labai originalų dekoratyviš-kumą, ir atrodo, lyg būtų brangi seniena (antique).“

1965 metais laivu grįžo į Venesuelą. Susitvarkęs doku-mentus, po pusmečio vėl išvyko į Los Andželą. Surengęs tris savo darbų parodas, gavo kvietimą į Indiją, Udaipuro aukš-

Irena Lukošiūtė-Petraitienė, Donatas LukošIus

77

Krantai 144

Petras Lukošius (Lukas) su studentais prie savo sukurto fontano „Berniukas su vamzdeliu“. Indija. Šeimos archyvo nuotrauka

tąją mokyklą, profesoriauti ir, nieko nelaukęs, antrą kartą iš-keliavo į šią šalį.

Ar tik darbas aukštojoje mokykloje, kaip pats aiškino laiške giminėms, buvo priežastis, sugrąžinusi Petrą Lukošių (Luką) į Indiją, verčia suabejoti 1970 m. gegužės 18 d. iš Santa Monikos F. Morkienei rašytas jo laiškas:

Atvykau į Bombyj. (Mumbajus, anksčiau – Bombėjus, hindi ir angl. Mumbai – Aut.) Pasitiko mane buvęs Rabindranath Tagorės universiteto mokslo metų studentas, krišna. Bombyj išbuvome beveik savaitę. Po to traukiniu išvykome į Udai-purą. <...> Čia <...> pakvietė vidya Bhavan School (aukštoji mokykla), pats rektorius, vesti Vakarų metodo meno kursus – tapybą ir architektūrą. <...> Šitoj mokykloj dėstau anglų kal-ba, bet ir pats studijuoju jų meną ir hindi kalbą. <...> Esu visų gerbiamas – tiesiog ant rankų neša. (Udaipuras,1968, iš laiško V. Petraičiui)

Sekėsi puikiai. <...> Laikui bėgant supažindino su buvu-siu Indijos karaliumi, King Bhagvan singh (Udaipuro mag-natas). Jam pareikalavus, turėjau persikelti, kaip jo svečias apsigyventi pas jį palociuje (Sambhu Palace).Tada, kaip pats sako, prasidėjo jo auksinės dienos, tačiau

palociaus (rūmų – Aut.) salėse tviskančios dovanos, tarp ku-rių buvo ir Anglijos karalienės Elžbietos įteiktų, visi brangūs blizgučiai Petro nesužavėjo. Atsigaudavo, kai su draugu nu-vykdavo į varganas kaimo lūšneles (vadino jas bakūžėmis: „jos yra panašios į mūsų, ir dar turtingesnės sielos atžvilgiu“), sakė, kad čia galėtų „sukurti himnais giedančius paveikslus: <...> tokioj aplinkumoj būdamas jaučiu sielos pilnatvę. Kiek čia spalvos, gilių minčių ir įkvėpimo!“

Per dvejus metus, praleistus Udaipure, savo globėjui nuta-pė „iš jo palociaus apylinkės 3 peizažus, 2 metrų 20 ant 1.20. Nutapiau portretų, biustų ir 2 metrų aukščio 2 statulas iš jo karališkos giminės“. Sąlygas turėjo puikias: atsisakęs studi-jos garbingiausiems svečiams skirtoje rūmų dalyje („nukritus aliejaus ar dažų lašui susigadintų brangūs kilimai“), gavo ki-tame rūmų sparne tokią, kokios sakosi savo gyvenime neturė-jęs. Vėliau buvęs karalius Naujųjų metų sveikinime rašė jam, kad „prie vieno centrinio Templio (pagrindinės šventyklos? – Aut.) yra 108 įvairaus dydžio ir grožio šventyklos“. Tuo metu didesnę savo turėtų rūmų dalį („Turbūt joks dievas danguje tokių neturi“) jau buvo atidavęs valdžiai. „Sau pasilikau 3 di-džiuliame ežere, kurie paversti liuksusiniais viešbučiais. Vie-name reikėjo mūro tapybą restauruoti, bet aš dėl dokumentų (paso) nebeturėjau laiko“ (Udaipuras, 1970-05-18, iš laiško F. Morkienei). Išvyko nepasipiršęs jį įsižiūrėjusiai princesei, nes nemanė, kad ir šį kartą tai būtų laimingos vedybos: „<...> man – kad būtų literatė (poetė), mažiausiai bent meno mėgė-ja, modelis pirmos eilės ir visomis kvalifikacijomis. <...> O ji... tik vardą nešė princesės <...>.“

Ryšys su Lietuva ir ten likusiais giminaičiais tuo metu buvo visiškai nutrūkęs. Viename vėliau rašytame laiške pri-simena kartą dar Vienoje sapnavęs brolius Leoną bei Stanis-lovą su mamunėle, todėl buvęs tikras, kad jų jau nebėra tarp gyvųjų, ir laiškų į Lietuvą nerašęs „išvengdamas staigmenų Lietuvos gyvenimo“. Tačiau kartą išgirdęs kukuojant gegutę ir nusprendęs ieškoti saviškių. Ir koks buvęs džiaugsmas, kai atsiliepė brolienė Agota Lukošienė! „Aš labai džiaugiuosi, kad šeimininkaujate tėviškėje. <...> Tave reikėtų vadinti Tė-

viškės mamunėle.“ Susirūpinęs stebėjosi, kodėl ji su maža-mečiais vaikais po vyro mirties vargo vargelį pas svetimus, o ne iškart važiavo į Drūkčius, dėkojo, kad užaugino „vienin-telį Lukošių“ (Donatą Lukošių – Aut.), kurį sakė laikąs kone savo sūnumi.

Laiškuose vis mena tėviškę, lygina ją su pamiltąja Indija: Tikrai atrodo, kad pavasaris artinas; Drūkčiuose klevai, obe-lys pradės žydėti ir prūdo gale prie akmens kertėje ieva žie-duos maudysis. O bičių ūžimas ir paukščių čiulbėjimas – tik-ras rojaus koncertas. Be to, špokai ant špokinyčių sparnais tauškindami savo giesmių naujas melodijas išvedžioja ir gandras savo linksmu klegenimu aktyviai prisideda, retkar-čiais gegutė užklydusi savo poetiškais aidais visus iki susiža-vėjimo nustebina. Tai viskas yra gana gražu, bet man atrodo lyg išdirbtas teatrališkas trafaretas. Tuo tarpu tropinės gam-tos giesmininkų melodijos neturi sau lygių! <...> Artinantis pavasariui indai net laikraščiuose poetiškus straipsnius apie „kojelę“ (gegutę) rašo, poetiškų jos garsų laukia dar negimę, dideli maži, jauni seni, numirę. Čia ji lyg naminis paukšte-lis: atskrenda prie namų, nutupia ant verandos ir užkukuo-ja, arba mėgsta takais pasivaikščioti – iki pat durų ateina. O žvirblis – lyg šeimos narys: suka lizdą už paveikslo ar ant lentynos, salone ar virtuvėje, „sėdasi“ ir už stalo, tik ten visuomet paprašomas „po stalu“. <...> Paukščiai Indijoje yra žmogaus draugai: vaikšto tuo pačiu keliu, tik skirtingose pusėse. (Udaipuras 1968-03-15)Indijoje susidomėjęs karma ir reinkarnacija, stengiasi ir

Lietuvoje likusiems artimiesiems paaiškinti savo pasaulėžiūrą: Mano kelvedis yra Visata <...>. Tai amžinai egzistuojan-ti medžiaga, įvairiausių formų, kaip fizinio, taip ir grožinio pavidalo: medžiai, gėlės, paukščiai ir aš, kaip dalelytė tos Amžinos Visatos). Tuo būdu nėra kam lankstytis, verkšlenti (melstis). Ar ne? <...> Turbūt nėra gražesnio dvasinio paki-limo, kaip pas indus. Aš kartais žiūriu į jų karvių, medžių, paukščių, žvėrių, vandens, dangaus, planetų ir t. t. garbinimą. Bet juk visa tai yra Visatos daiktai, dalis, ir nieko nuostabaus. (Iš laiško A. Lukošienei, Udaipuras, 1968-11-17) Dažnai prabyla apie meną ir menininko, „amžinos visa-

tos dalelytės“, pašaukimą.

meno PasauLio keLeivis

Krantai 144

78

Petras Lukošius (Lukas) smuikuoja. Santa Monika, JAV. Šeimos archyvo nuotrauka

<...> dailininko yra visai atskiras pasaulis: čia neveikia jokie apskaičiavimai ir jokie žmonių įstatymai, jo akis mato liniją ir formą, iki begalybės tobulą, ir atvirkščiai, kaip nedėkingą bedugnę su visais užslėptais jos užkampiais. Menas yra ne-išsemiamas krypčių ir stilių atžvilgiu. <...> Paveikslas turi būti sukurtas taip harmoningai, kad žiūrovas galėtų žiūrėti į jį ištisas valandas ar dienas ir jam nenusibostų. Taip kūrė Čiurlionis! (Iš laiško D. Lukošiui, Udaipuras, 1968-12-14)

Mėgstu kiekvieną daiktą idealizuoti, reikšti jį simboliais. Nežiūrint, kad mano tapyboje labai stiprios spalvos, o foto-grafinis jų realizmas atrodo floho (lietuviškai būtų subliuš-kęs). <...> Aš nekreipiu dėmesio nei į teigimą, nei į neigimą mano kūrybos. Visuomet laikaus būti pajėgus (negirtuokliau-ju, nerūkau ir nenaikinu savęs jokiais nikotinais) ir kiek ga-lima, visu sielos pajėgumu, kūryboj susijungti su kiekvienu objektu, kad jį idealiai spalva padengti. (Iš laiško D. Luko-šiui, Udaipuras, 1968-12-14)Moko sūnėną Donatą, kaip vertinti meno kūrinį: Pirmu žvilgsniu turi matyt (nesvarbu, kad ir moderniškas) jo bendrą toną: šiltų, šaltų spalvų, rytmetį, vidurdienį ar vakare tapytas... Spalvų komponavimas duoda paveikslui pagrindinę reikšmę. Pvz., dienovidžio bendras fonas yra be kontūrų, še-šėlių, pilkšvas ir lyg apmiręs. Rytmečio spalvinis tonas – šil-tesnis, į balzganumą, su stipriais kontūrais ir šešėliais. <...> Geltona spalva – džiaugsmo, laimės, ateities... Žalia – vešlu-mo, gyvybinių siekimų, ramybės, poilsio... (tik nežinia, kodėl Čiurlionis žalią spalvą pavartojo „Laidotuvių cikle“ liūde-siui, nes liūdesiui reikšti – juoda ir tamsiai melsva violeti-nė). Mėlyna – viltis, išsigelbėjimas, susikaupimas... Melsvai violetinė – liūdesys, pakasynos, išnykimas... Raudona – jėga, veržlumas, siekimai, tragedija, meilės aistros, karžygišku-mas, nesulaikoma jėga“. (Udaipuras, 1968-12-14)

Prisipažinęs, kad didžiosios jo svajonės buvusios Skulp-tūra, Tapyba, Architektūra ir Muzika, sakėsi norįs

tėviškėj padaryti ir iš skaitlingos šeimos sukurti kompozicijų tapyboj ir skulptūroj, ant brolių kapo pastatyti didžiulį akme-nį su lietuviškais liaudies motyvais, o kultūrinį centrą (tokia buvo kaime sovietmečiu Lukošių jaujos vietoje pastatyto pastato paskirtis – Aut.) pakeisti meno kūriniais.

Nuolat pabrėždavo, kad vertinant meno kūrinį nereikia priekaištauti dailininkui už jo įsitikinimus, priklausymą vie-nai ar kitai religijai ar partijai: „Turi būti kūrybingai išpildy-tas, nesvarbu – angelas, velnias ar Dievas...“; juk tai „atliktas sielos darbas“ (iš laiškų V. Petraičiui: Udaipuras, 1968-09-21 ir Santa Monika, 1972-02-01).

Iš laiškų A. Lukošienei ir V. Petraičiui matyti, kad tropi-kų gamta, šviesios, ryškios spalvos buvo tikras rojus dailinin-ko Petro Lukošiaus (Luko) sielai:

Nepakenčiu šalčio. Jeigu turėčiau pakankamai pinigų, bū-čiau, kur pavasaris randas – tikras žemės rojus yra ant drobės nemirštančius žiedus tupdyti. (Udaipuras, 1968-01-14)

Kasdien stebiu kiekvieną drugelį, didingus sakalus ant ežerų ir palocių bokštų sklandančius, beždžionių šuolius neišmatuojamus, dramblio žingsnius, žemę judinančius, ir mažą skruzdėlytę, kuri be nuovargio bėga vargo našta neši-na“ (Udaipuras, 1967-12-10).Mums, Lietuvoje likusiems jo artimiesiems, filosofiniai

dalykai tuo metu buvo sunkiai suprantami. Tik džiaugėmės turėdami tokį talentingą giminaitį, keletą kartų apkeliavusį Žemės rutulį ir išbarsčiusį savo kūrybinį palikimą įvairiose pasaulio šalyse. Turime pagrindo manyti, kad Petras Lu-košius mokėjo keletą svetimų kalbų, bent jau anglų ir hin-di – tikrai. Be galo jaudina ir naujais įspūdžiais praturtina

Irena Lukošiūtė-Petraitienė, Donatas LukošIus

79

Krantai 144

kelionės po Indiją: į Dardžilingą (angl. Darjeeling; miestas Indijoje, Vakarų Bengalijos valstijoje, priešakinėje Himalajų dalyje tarp Nepalo ir Butano), vieną gražiausių Indijos vietų Himalajų kalnų papėdėje, su mistiškomis terasomis, žydin-čiais geriausios pasaulyje arbatos laukais, į Everestą ir drau-go krišnaito tėviškę Monghyrą (Monghyr, dabar – Munger, rytinėje Indijoje, Biharo – Devanagari valstijoje), Bengaliją, Kalkutą (Kalkattā, angl. Calcutta, ofic. nuo 2011 Kolkata), į vietas, kur medituodavo budizmo pradininkas Buda Šakja-munis (princas Sidharta Gautama), susitikimai Šantiniketone su buvusiais studijų draugais (vienas jų tapo Indijos Himalajų aukštosios mokyklos – himalaya high School vadovu) ir pro-fesoriais, kelionėse sutiktais nepažįstamais žmonėmis, kurie, anot Petro, tikrai yra „auksinės sielos ir širdies“. Tačiau dabar pasigirsta ir daugiau kritiškų gaidelių: „Šį kartą ir man Indija nebepatinka: tas jų nešvarumas ir „šventų“ karvių Udaipure be galo daug. Norint tą ‛šventą šūdą’ varžydamiesi gaudo, bet vis tiek miestas lieka nešvarus“ (iš laiško V. Petraičiui, Udai-puras, 1968-03-15). Sveikindamas giminaičius su artėjančiais 1969-aisiais, atsiunčia jiems originalų darbą – ant džiovinto medžio lapo tankaus gyslų tinklo aliejiniais dažais nutapytą nacionaliniais drabužiais vilkinčią indę su šalia prisiglaudu-siu ožiuku.

Susiruošęs išvykti, Kalkutos uoste Petras visa širdimi pajunta, kaip sunku palikti studiją, kurios durys niekada dau-giau neatsidarys, palikti Rytų pasaulį ir nuostabią gamtą, kuri buvo jo „profesorius, gyvenimo vadovas fiziniame gyvenime ir dvasiniame kilime...“ (iš laiško F. Morkienei, Santa Moni-ka, 1971-02-06).

Specialiai pasirinko olandų laivą Rotti, kuris iki Amerikos krantų plaukė pusantro mėnesio – suko Gango pakrantėmis, Indijos pakraščiais, pro Rytų Pakistaną (dabar Bangladešas).

Nuo Singapūro iki Los Andželo siautė audra: „<...> nega-lėjau tapyti. Nutapiau portretą vienam laivo afieriui (tarnau-tojui – Aut.), dar norėjo kapitonas ir kiti laivo šefai, bet dėl audros tai buvo neįmanoma. Šiaip audra man buvo į sveikatą, nemažai škicų pasidariau – galėsiu nuostabių jūrų peizažų su-kurti“ (iš laiško V. Petraičiui, Kalifornija, 1969-03-11).

Los Andžele gauna portretų užsakymų, tapo tik ameriko-nus, mat lietuviai esą per daug šykštūs, jie maną, kad „savo dolerius nusineš pas Abraomą“, tačiau gyventi iš to, kaip pats supranta, nėra paprasta. Didelėmis pastangomis pavyksta pa-siekti savo: 1969 m. rugsėjo 7 d. Los Andžele atidaroma jo, Petro Luko-Lukošiaus, tapybos darbų paroda. Tai žadina vil-tį, kad, „jei pasisektų ekonominėj plotmėj“, galėtų „nusipirk-ti Pietų Indijoje, Pondicheri (žr. Pondicherry, Puducherry – Aut.) sklypelį ir tenai praleisti ramiai priešabraominės savo kelionės dienas“. Priduria esąs Venesuelos pilietis („Esu Ve-nesuelos pilietis ir USA rezidentas“; iš laiško A. Lukošienei, Santa Monika, 1969-10-14), dėl to būsią problemų persikelti gyvent į Indiją, o jau netrukus džiaugiasi gavęs JAV pilie-tybę ir 140 dolerių pensiją: „Tuomet prasidės mano gražioji kūrybinė gyvenimo dalis. Mielai norėčiau apsigyventi Indi-joje, bet pensiją valdžia siunčia tik į Kanadą ir Meksiką. Gal pavyks kaip nors susikombinuoti...“ (iš laiško D. Lukošiui, Santa Monika, 1970-01-09).

Labai platus Petro Lukošiaus (Luko) interesų ratas ne tik liudijo nepaprastai turtingą jo prigimtį ir talentingumą, bet ir lėmė blaškymąsi nuo vienos interesų srities prie kitos: vertė

į lietuvių kalbą laikraščių ir žurnalų straipsnius apie sveiką gyvenseną, svajojo įsteigti muziejų Amerikoje, mokėsi groti saksofonu ir surinko instrumentų kolekciją, kurią sudarė „5 saksofonai, 5 klernetos, 3 fleitos, 1 obojus, 1 akordeonas, 1 metodikos piano sistema (elektriniai vargonėliai – Aut.), 2 čeliai (violončelės – Aut.), 3 smuikai ir 1 barabanas (būgnas – Aut.), mokėsi sanskrito ir gilino anglų kalbos žinias...

Kai laiškų iš Amerikos grandinė nutrūko, giminės Lie-tuvoje sunerimo, tačiau paaiškėjo, kad be pagrindo: Petras laukė Amerikos pilietybės ir svarstė, ar pasinaudoti kvietimu vykti į Rytų Afriką – Tanzaniją. Gerai apsvarstęs, nutarė

pasidaryti savo asmeninį muziejų (savo pėdsaką): visas mano amžiaus galo gyvenimas bus sukoncentruotas po žeme, tame požemyje talpinsis mano kūriniai. Ten bus žymiausių pa-saulio mokslininkų, neišskiriant rasės ar politinės krypties, portretai, biustai: Ghandi, Tagore, Leninas, Einšteinas ir kiti, taip pat – ir eiliniai, kurie prisidės stambiu piniginiu įnašu, ir net popiežius galės turėti savo abrozdą. <...> Kaip jūsų visų nuomonė? Nes aš savo giminę irgi įamžinsiu. <...> O ta Drūkčių „žvaigždelė“ buvo persekiojama ir niekinama ne tik kai kurių paprastų asmenų, bet ir klebonų, ir dar Tėvo... Man tokias temas palietus daros žiaurus vaizdas ir žiauri praei-tis, šiandien nugalėta. Esu vainikuojamas svetimų kraštų! (Iš laiško Petraičiams ir Lukošiams, Santa Monika, 1974)Dar po metų praneša: „Pas mane įvyko dideli pasikeiti-

mai: esu jau Amerikos pilietis ir pakeičiau vardą. Pasirinkau (vardą) iš senosios mūsų protėvių šaknies – sanskrito kalbos: Dhula – Žemės dulkė ir pavardę Yatri – Keleivis“ (iš laiš-ko A. Lukošienei, Glendeilis /Glendale, JAV, 1975-12-10). Mums, Lietuvoje gyvenantiems, sunku buvo suprasti, kaip galima atsižadėti savo vardo, savo šaknų.

1978 m. gegužės 19 d. Agotą Lukošienę ir jos artimuo-sius pasiekė vienas paskutiniųjų Petro laiškų į Lietuvą: „Aš prašyčiau, kad mane vadintumėt mano pasirinktuoju vardu, nes kitaip jūs savo sielą kankinat: Dhula – dulkė, kurios yra sukurta ta neįsivaizduojama begalybė. Yatri – keleivis, atke-liavęs į šį žemės rutulį“.

Petro Lukošiaus-Luko mirtį iki šiol gaubia paslapties šy-das (1986 m. birželio 26 d. buvo rastas negyvas savo bute Glendeilyje, Kalifornijoje). Palaikai kremuoti, išbarstyti virš vandenyno.

Po kruopelytę, kiek įstengėme, surinkę tai, kas susiję su Petro Lukošiaus (Luko) gyvenimu ir jo kūryba – laiškus, giminių, kaimynų, draugų prisiminimus, išleidome knygelę „Sugrįžtu” (Vilnius, 2012). Dabar laukia svarbiausia: kaip sako šio rašinio pradžioje minima menotyrininkė Ona Mažei-kienė, laikas sužinoti, koks daugelio Petro Lukošiaus (Luko) kūrinių likimas. Jeigu rasis, kas imtųsi to darbo, gal pravers ir mūsų kuklūs tyrinėjimai, mūsų pastangos nustatyti, kur, kada ir ką meno srityje (tiksliau – įvairiose meno srityse) yra nuveikęs šis dailininkas, ir su visa pagarba, kurios jis, many-tume, yra nusipelnęs, grąžinti jį Lietuvai.

Nuoširdžiausiai dėkojame „Krantų“ redakcijai, padėju-siai parengti šį rašinį ir paskatinusiai mus nesustoti pusiau-kelėje, taip pat visiems, kurie vienaip ar kitaip talkino mums, visų pirma – menotyrininkei Onai Mažeikienei.

Irena Lukošiūtė-Petraitienė, Donatas LukošIus

meno PasauLio keLeivis