Išeinančio rudens naujienlaiškis 2013 m. lapkritis · aiškinimą ir taikymą pripažįsta ir teisės doktrina, ir teismų praktika: „Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas,

REIKALAVIMAS.LT

REIKALAVIMAS.LT

Išeinančio rudens naujienlaiškis2013 m. lapkritis

WWW.REIKALAVIMAS.LT [email protected]

WWW.REIKALAVIMAS.LTWWW.REIKALAVIMAS.LT

Šiame numeryje publikuojami straipsniai:

1. Solidarioji ir subsidiarioji prievolė: skirtumai ir panašumai

2. Fizinio asmens bankroto sąlygos

Šiame numeryje Šiame numeryje publikuojamipublikuojami straipsniai: straipsniai:1. Papildomo teismo sprendimo priėmimo pagrindai;1. Papildomo teismo sprendimo priėmimo pagrindai;2. Atstovavimas teisme. Ar fizinius ir juridinius asmenis gali 2. Atstovavimas teisme. Ar fizinius ir juridinius asmenis gali atstovauti tik advokatai ir jų padėjėjai?atstovauti tik advokatai ir jų padėjėjai?

REIKALAVIMAS.LTWWW.REIKALAVIMAS.LTREIKALAVIMAS.LT

REIKALAVIMAS.LTWWW.REIKALAVIMAS.LT

PAPILDOMO TEISMO SPRENDIMO PRIĖMIMO PAGRINDAI

Teismo sprendimas, kuriuo civilinė byla išnagrinėjama iš esmės, gali turėti trūkumų. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – LR CPK) 277 str. yra įtvirtintas papildomo sprendimo institutas kaip procesinė priemonė, skirta pašalinti sprendimo, kuriuo išspręstas civilinės bylos klausimas iš esmės, trūkumus ir netikslumus. Iškelti klausimą dėl papildomo sprendimo priėmimo galima per dvidešimt dienų nuo teismo sprendimo priėmimo dienos.

Minėtame straipsnyje nurodyta, kad teismas, priėmęs byloje sprendimą, dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva gali priimti papildomą sprendimą tik šiais baigtinių papildomo sprendimo priėmimo pagrindų atvejais:

1) jeigu kuris nors reikalavimas, dėl kurio šalys pateikė įrodymus ir davė paaiškinimus, sprendime yra neišspręstas. Pažymėtina, kad nors įstatyme nurodoma tik apie šalių reikalavimus, tačiau teisės teorijoje pripažįstama, kad teismas gali priimti papildomą sprendimą ir tuomet, jeigu neišspręsti trečiojo asmens, pareiškiančio savarankiškus reikalavimus, reikalavimai. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad jeigu šalis buvo pareiškusi reikalavimą, tačiau jis nebuvo tiriamas civilinėje byloje ir teismo sprendime nieko nebuvo pasisakyta dėl šalies reikalavimo, atitinkama šalis, pareiškusi reikalavimą, vadovaudamasi LR CPK 265 str. 2 d., kurioje nurodyta, kad teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų, gali skųsti teismo sprendimą apeliaciniu skundu, tačiau tokiu atveju papildomo sprendimo priėmimas nėra galimas. „CPK 265 straipsnio 2 dalyje imperatyviai nurodyta, jog teismas turi priimti sprendimą dėl visų ieškovo, atsakovo ir trečiojo asmens pareikštų reikalavimų (išskyrus atvejus, kai priimamas dalinis sprendimas), neperžengdamas byloje pareikštų reikalavimų ribų, išskyrus šiame Kodekse numatytus atvejus. Jeigu kurio nors reikalavimo teismo sprendime neišsprendžiama, tai laikytina sprendimo trūkumu. Šis trūkumas gali būti pašalintas byloje dalyvaujančių asmenų pareiškimu ar teismo iniciatyva, priimant papildomą sprendimą (CPK 277 straipsnis). Ne visų byloje pareikštų reikalavimų klausimo išsprendimas taip pat yra ir CPK 265 straipsnio 2 dalies pažeidimas, todėl gali būti apeliacinio ir kasacinio apskundimo pagrindas. Tačiau teisėjų kolegija pažymi, kad, vadovaujantis civilinio proceso koncentracijos, ekonomiškumo, operatyvumo principais (CPK 7 straipsnis), tais atvejais, kai yra teisinė galimybė ištaisyti aptariamus teismo sprendimo trūkumus per papildomo sprendimo institutą, tai turėtų būti daroma priimant papildomą sprendimą. Kartu teisėjų kolegija nurodo ir tai, kad papildomas sprendimas negali būti priimtas dėl tokių trūkumų, kurių ištaisymas reikštų jau priimto teismo sprendimo turinio keitimą, nes pagal visuotinai žinomą taisyklę, paskelbus byloje sprendimą, teismas, priėmęs sprendimą, neturi teisės pats jį panaikinti ar pakeisti. Esmines teismo sprendime padarytas klaidas, jo neteisėtumą ir nepagrįstumą galima pašalinti tik apeliacine ar kasacine tvarka arba atnaujinus procesą. Šios taisyklės išimtys taikomos tik specifinių rūšių sprendimams (sprendimui už akių ir preliminariam sprendimui), taip pat tam tikrais ypatingosios teisenos bylose nurodytais atvejais (CPK 461, 469, 474, 479 straipsniai)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010-07-10 nutartis c.b. Nr. 3K-3-341/2010);

2) jeigu teismas, išsprendęs teisės klausimą, nenurodė priteistos sumos dydžio, perduotino turto ar veiksmų, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti. Šis papildomo sprendimo priėmimo pagrindas yra susijęs su vykdymo procesu, nes teismo sprendimas realiai galės būti įvykdytas tik tuo atveju, jeigu teismo sprendime bus nurodyta konkreti priteista suma, perduotinas turtas ar veiksmai, kuriuos atsakovas privalo atlikti arba nuo kurių jis privalo susilaikyti;

3) jeigu teismas neišsprendė bylinėjimosi išlaidų ar jų dalies atlyginimo ar paskirstymo klausimo, nors toks šalies prašymas buvo ir byloje buvo pateikti bylinėjimosi išlaidas patvirtinantys įrodymai. Tokį CPK normų aiškinimą ir taikymą pripažįsta ir teisės doktrina, ir teismų praktika: „Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas turėtų priteisti iš antrosios šalies jos turėtas išlaidas už advokato, dalyvavusio nagrinėjant bylą, pagalbą (CPK 98 str. 1 d.). Tuo atveju, kai bylą nagrinėjęs teismas, priimdamas sprendimą, bylinėjimosi išlaidų klausimo neišsprendė, CPK 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas suteikia galimybę jį išspręsti teismui priimant papildomą sprendimą dalyvaujančių byloje asmenų pareiškimu ar savo iniciatyva. Tačiau šio klausimo išsprendimas pagal naująjį CPK yra sąlygotas būtinumu šaliai, kuri pretenduoja į tokių išlaidų atlyginimą, pateikti teismui prašymą dėl jų priteisimo bei turėtų išlaidų dydį patvirtinančius įrodymus, iki bylos išnagrinėjimo iš esmės pabaigos (CPK 98 str. 1 dalis)“ (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003-05-21 nutartis c. b. Nr. 3K-3-621/2003).




Pažymėtina, kad teismų praktikoje nėra aiškiai atskirtų ribų, kuriais atvejais yra priimamas papildomas sprendimas, o kuriais priima nutartis dėl trūkumų šalinimo. Pavyzdžiui, 2011-12-27 Kauno miesto apylinkės teismas priėmė papildomą sprendimą c.b. Nr. 2-22941-752/2011, kuriame nurodė: „Kaip matyti iš Kauno m. apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 20 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-14353-752/2011, jo motyvuojamoje dalyje nurodyta, kad priėmus sprendimą ieškovės naudai, iš atsakovės priteistina ieškovei jos turėtos bylinėjimosi išlaidos - 1400 Lt už advokato padėjėjos teisinę pagalbą, tačiau tai nenurodyta sprendimo rezoliucinėje dalyje. Nustatytina, kad ieškovės patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas liko neišspręstas. Todėl priimtinas papildomas sprendimas, kuriuo iš atsakovo, be to kas priteista 2011 m. gruodžio 20 d. sprendime, ieškovei dar priteistina 1400 Lt (vienas tūkstantis keturi šimtai litų) bylinėjimosi išlaidų (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 277 straipsnio 1 dalies 3 punktas).“ Taigi cituojamos civilinės bylos atveju teismo sprendimo motyvuojamoje dalyje buvo nurodyta, kad teismas priteisia bylinėjimosi išlaidas už advokato pagalbą, tik to nebuvo pakartota rezoliucinėje dalyje, tačiau teismas priėmė papildomą sprendimą, o ne taisė rašymo apsirikimus. Manytina, kad nagrinėjamu atveju buvo galima ištaisyti rašymo apsirikimus, nes teismas sprendimu buvo išsprendęs bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimą ir nurodęs priteisiamą bylinėjimosi išlaidų sumą, tačiau teismo sprendimo rezoliucinėje dalyje per klaidą nenurodęs priteisiamos bylinėjimosi išlaidų sumos.

Teismas, nustatęs, kad nėra aukščiau nurodytų papildomo sprendimo priėmimo pagrindų, priima nutartį, kuria pareiškimą dėl papildomo sprendimo priėmimo atmeta. Dėl teismo nutarties, kuria atmetamas pareiškimas papildomo sprendimo priėmimo klausimu, gali būti duodamas atskirasis skundas. Teismui priėmus papildomą sprendimą ir byloje dalyvaujantiems asmenims nesutinkant su priimtu papildomu sprendimu, pastarasis, kaip ir teismo sprendimas, kuriuo civilinė byla išnagrinėjama iš esmės, gali būti apskųstas apeliacine tvarka per dvidešimt dienų nuo jo priėmimo dienos. Atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad jeigu pirmosios instancijos teisme yra nagrinėjamas papildomo sprendimo priėmimo klausimas, byla apeliacinės instancijos teismui išsiunčiama tik po to, kai išnagrinėjamas šis klausimas (LR CPK 317 str. 4 d.).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta aukščiau, papildomas sprendimas ir jo priėmimo pagrindai yra skirti teismo sprendimo, kuriuo civilinė byla buvo išnagrinėta iš esmės, trūkumams pašalinti bei civilinėje byloje iškeltiems ir nagrinėtiems, tačiau neišspręstiems reikalavimams išspręsti. Tai yra pripažinęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010-07-10 nutartyje c. b. Nr. 3K-3-341/2010: „teismas, priimdamas papildomą sprendimą, negali keisti jau priimto sprendimo turinio, t. y. papildomo sprendimo institutas negali būti taikomas teismo padarytoms teisės aiškinimo ir taikymo klaidoms taisyti; tai gali būti padaryta tik skundžiant atitinkamą teismo sprendimą apeliacine, kasacine tvarka.“ Todėl papildomo sprendimo institutas yra skirtas teismo sprendimo trūkumams šalinti, tačiau neturi būti naudojamas kaip teismo sprendimo pakeitimo bei naujų reikalavimų iškėlimo ir tenkinimo būdas.

ATSTOVAVIMAS TEISME. AR FIZINIUS IR JURIDINIUS ASMENIS GALI ATSTOVAUTI TIK ADVOKATAI IR JŲ PADĖJĖJAI?

Ne paslaptis, jog daugeliui atstovavimas teisme asocijuojasi su advokatų ir advokatų padėjėjų veikla, tačiau nereikia pamiršti, kad Lietuvos Respublikos CPK suteikia fiziniams bei juridiniams asmenims daug platesnį atstovų teisme pasirinkimo ratą. Šiame straipsnyje bus aptariamas procesinis atstovavimas, kuris teisės doktrinoje apibrėžiamas kaip procesinio vadovo (atstovo) veiksmai procese, t.y. veiksmai atstovaujamojo vardu ir interesais, neperžengiant suteiktų įgaliojimų ribų. Atstovavimo instituto reikšmė civiliniame procese pasireiškia procesinių veiksmų atstovaujamojo vardu ir interesais atlikimu, kvalifikuotos teisinės pagalbos atstovaujamajam teikimu atliekant konkrečius procesinius veiksmus bei pagalba vykdant teisingumą civilinėse bylose. Akivaizdu, jog tam, kad būtų pasiekti atstovavimo tikslai civiliniame procese, atstovavimas civilinėse bylose daugeliu atveju gali būti pavestas tik asmenims, turintiems teisinį išsilavinimą.

Atstovavimas teisme civilinėse bylose yra reglamentuojamas Lietuvos Respublikos CPK 51 – 60 str. Lietuvos Respublikos CPK 51 str. 1 d. nurodoma, kad asmenys gali vesti savo bylas teisme patys arba per atstovus, o paties asmens dalyvavimas byloje neatima iš jo teisės turėti šioje byloje atstovą.

Tiek fizinius, tiek juridinius asmenis civilinėse bylose turi teisę atstovauti advokatai bei jų padėjėjai. Advokatai ir advokatų padėjėjai laikytini profesionaliais atstovais, nes jų profesionalumą garantuoja ne tik teisinis išsilavinimas, bet ir išlaikyti kvalifikaciniai egzaminai, drausminės atsakomybės taikymo galimybės bei nustatytas reikalavimas drausti savo civilinę atsakomybę. Pažymėtina, kad tam tikrais atvejais, įstatymas gali nustatyti, kad




asmuo privalo turėti byloje advokatą (Lietuvos Respublikos CPK 51 str. 3 d.). Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos CK 2.126 str. 3 d. numato, kad teisme nagrinėjant skundą dėl juridinio asmens veiklos tyrimo pareiškėją privalo atstovauti advokatas.

Atstovavimą civilinėse bylose galima suskirstyti į įvairias kategorijas. Straipsnio pavadinimas suponuoja atstovų skirstymą pagal tai, ar yra atstovaujama fiziniams, ar juridiniams asmenims. Tuo remiantis toliau bus atskirai aptariamos atstovavimo galimybės fiziniams bei juridiniams asmenims.

Lietuvos Respublikos CPK 51 str. numato, kad be advokatų bei jų padėjėjų fiziniams asmenims pagal pavedimą taip pat gali atstovauti ir kiti asmenys skirtingais pagrindais. Pirma, vienas iš bendrininkų gali atstovauti kitiems bendrininkams jų pavedimu (Lietuvos Respublikos CPK 44 str. 2 d. ir Lietuvos Respublikos CPK 56 str. 1 d. 3 p.). Antra, asmenys, turintys aukštąjį teisinį išsilavinimą turi teisę atstovauti savo artimiesiems giminaičiams ar sutuoktiniui (sugyventiniui) (Lietuvos Respublikos CPK 56 str. 1 d. 4 p.). Trečia, profesinėms sąjungoms suteikta teisė atstovauti profesinės sąjungos nariams darbo teisinių santykių bylose. Šiuo atveju bylą teisme gali vesti arba vienasmenis valdymo organas, arba įstatymų ar steigimo dokumentų nustatyta tvarka įgalioti kolegialių valdymo organų nariai, arba atstovai pagal pavedimą – darbuotojai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą (Lietuvos Respublikos CPK 56 str. 1 d. 5 p.). Ketvirta, asociacijos arba kiti viešieji juridiniai asmenys, kurių steigimo dokumentuose kaip vienas iš veiklos tikslų yra nurodytas tam tikros grupės asmenų gynimas ir jų atstovavimas teisme, turi teisę atstovauti asociacijos arba kito viešojo juridinio asmens dalyviams bylose pagal šių juridinių asmenų steigimo dokumentuose numatytus veiklos tikslus (Lietuvos Respublikos CPK 56 str. 1 d. 6 p. ). Penkta, antstolių padėjėjai, turintys aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą ir antstolio įgaliojimą, turi teisę atstovauti antstoliui bylose dėl antstolio vykdomų funkcijų (Lietuvos Respublikos CPK 56 str. 1 d. 7 p. ). Akivaizdu, kad kiekvienu atveju asmuo turi pateikti teismui dokumentus, patvirtinančius atstovavimo pagrindą (t.y. dokumentus, patvirtinančius giminystės ryšį, steigimo dokumentus, įgaliojimus, išduotus atitinkamo juridinio asmens organo ar antstolio, aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą patvirtinančius dokumentus ir kt.).

Teisės doktrina nurodo, kad tokios atstovavimo galimybės grindžiamos ypatingu atstovo ir atstovaujamojo santykiu – bendra teise (pareiga), giminyste (santuoka), aktyvesnio silpnesnės proceso šalies interesų gynimo poreikiu, todėl įstatymų leidėjas daro prielaidą, jog tarp šių asmenų iš esmės negali kilti nei civilinės, nei drausminės atsakomybės problemų.

Kalbant apie atstovavimą teisme, bylų vedimo juridinių asmenų vardu galimybės aptartinos atskirai. Svarbu pažymėti, kad Lietuvos Respublikos CPK 55 str. įvardintas kaip bylų vedimas juridinių asmenų vardu, tačiau terminas „atstovavimas“ šiuo atveju nėra naudojamas. Manytina, kad tokia nuostata nuosekliai išplaukia iš Lietuvos Respublikos CK 2.81 str. 1 d., kurioje numatyta, kad veiksnumą ir teisnumą juridiniai asmenys įgyvendina per savo valdymo organus. Tai reiškia, kad juridinio asmens organai, vedantys bylas juridinių asmenų vardu, nėra laikomi jų atstovais, o suprantami kaip patys juridiniai asmenys. Lietuvos Respublikos CPK 55 str. analizė leidžia išskirti kelias bylų vedimo juridinių asmenų vardu galimybes. Pirma, juridinių asmenų vardu bylas gali vesti vienasmeniai jų valdymo organai (pavyzdžiui, uždarosios akcinės bendrovės direktorius). Antra, įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka bylas juridinių asmenų vardu gali vesti kitų organų nariai, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Trečia, įstatymuose ir steigimo dokumentuose nustatyta tvarka bylas juridinių asmenų vardu turi teisę vesti dalyviai fiziniai asmenys, veikiantys pagal įstatymuose ir steigimo dokumentuose jiems suteiktas teises ir pareigas. Ketvirta, vesti bylas juridinių asmenų vardu suteikta teisė juridinio asmens darbuotojams, turintiems aukštąjį universitetinį teisinį išsilavinimą. Paminėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos advokatūros įstatymo 4 str. 2 d. deklaruojant teisę kiekvienam asmeniui įstatymų nustatyta tvarka pasirinkti advokatą, kuris patartų, jam atstovautų ar gintų jo interesus, juridinį asmenį gali atstovauti ir advokatas ar advokato padėjėjas. Šį teisinį santykį jau būtų galima įvardinti atstovavimu.

Lietuvos Respublikos CPK 56 str. 3 d. dar be to numato, kad kartu su advokatais, advokatų padėjėjais, bendrininkais, juridinio asmens organais, darbuotojais ar valstybės tarnautojais, vedančiais bylas juridinių asmenų vardu, atstovais pagal pavedimą gali būti ir kiti asmenys. Šios normos buvimą teisės doktrina pagrindžia tuo, kad tam tikrais atvejais atstovui yra reikalingos specialios žinios (pavyzdžiui, buhalterinės, techninės, medicininės ir pan.). Svarbu atkreipti dėmesį, kad asmuo, turintis šių specialių, tam tikrame civiliniame procese reikalingų žinių, negalėtų garantuoti šių specialių žinių pateikimo teismui tinkamu laiku ir forma, todėl jų atstovavimas numatomas tik kartu su kitais Lietuvos Respublikos CPK nurodytais asmenimis, kuriems suteikiama teisė būti atstovais pagal pavedimą. Įdomu tai, kad teismų praktika šią teisės normą aiškina daug plačiau. Pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo




2011 m. kovo 29 d. nutartyje, civilinėje byloje I. Š. v. Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius, UAB „Kauno gelžbetonis“, civilinės bylos numeris 3K-3-142/2011, aiškinama, jog šią įstatymo normą (t. y. Lietuvos Respublikos CPK 56 str. 3 d.) sistemiškai aiškinant su pirmiau išdėstyta CPK 56 straipsnio 1 dalies 4 punkto nuostata („Neleisti atstovauti pagal pavedimą teismas gali tik tada, kai atstovas pagal įstatymus negali būti įgaliotojo atstovu“), darytina išvada, kad tuo atveju, kai atstovu pagal pavedimą teisme yra advokatas ir (ar) advokatų padėjėjas, kartu pagal pavedimą atstovauti asmeniui teisme gali bet koks kitas asmuo, nepriklausomai nuo to, ar jį su atstovaujamuoju sieja giminystės, santuokinio (sugyventinio) santykiai, ar jis turi aukštąjį universitetinį, ar jo neturi, šiuo atveju yra laisvas dalyvaujančio byloje asmens pasirinkimas, koks kitas asmuo jam gali atstovauti kartu su advokatu ir (ar) advokatų padėjėju. Atkreiptinas dėmesys, kad šiuo atveju Lietuvos Aukščiausiasis Teismas tokią plačią pasirinkimo teisę asmeniui suteikia tik tuo atveju, kai jis yra atstovaujamas advokato ar advokato padėjėjo.

Įvairias atstovavimo galimybes taip pat gali numatyti ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai. Pavyzdžiui, Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo 11 str. 3 d. 9 p. numatyta, kad įmonės administratorius atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme, kreditorių susirinkime ir sudarant sandorius, kai bankrutuojanti įmonė tęsia ūkinę komercinę veiklą. Toliau įstatymas nedetalizuoja, kokį kitą asmenį ir kokiais pagrindais įmonės administratorius gali įgalioti įmonės atstovavimui teisme. Atrodytų, kad tai suteikia įmonės administratoriui plačias galimybės įgalioti kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme, tačiau manytina, kad ir šiuo atveju, administratorius, kaip savo profesinę civilinę atsakomybę draudžiantis profesionalas, įgaliotų tik teisinį išsilavinimą bei reikiamų žinių bei patirties turintį asmenį.

Taip pat svarbu pažymėti, kad atstovas civiliniame procese nėra savarankiškas proceso dalyvis. Tai yra pabrėžęs ir Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2010 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje UAB „Nemuno prekybos centras“ v. UAB „Didžioji vaistinė“, civilinės bylos Nr. 3K-3-491/2010, nurodydamas, kad nors atstovai yra dalyvaujantys byloje asmenys ir įgyja visiems dalyvaujantiems byloje asmenims būdingas procesines teises ir pareigas, tačiau jų atliekami teisiniai veiksmai padarinius sukelia jų atstovaujamiesiems, todėl atstovas šia prasme nėra savarankiškas civilinio proceso dalyvis, nes negali peržengti atstovaujamojo ar įstatymo jam suteiktų įgaliojimų ribų.

Prieš tai išdėstytos Lietuvos Respublikos įstatymų, teismų praktikos ir teisės doktrinos teiginiai bei jų analizė, leidžia daryti išvadą, kad atstovavimas teisme nėra vien tik advokatų ir advokatų padėjėjų veikla, o atstovais pagal pavedimą teisme gali būti platus spektras asmenų pačiais įvairiausiais pagrindais.

REIKALAVIMAS.LT teikiamos paslaugos:

- Skolų pirkimas;

- Ikiteisminis ir teisminis skolų išieškojimas;

- Bankroto bylos inicijavimas ir iškėlimas įmonės kreditoriaus vardu;

- Bankroto bylos inicijavimas ir iškėlimas įmonės savininko ar vadovo vardu.


Documents

Išeinančio rudens naujienlaiškis 2013 m. lapkritis · aiškinimą ir taikymą pripažįsta ir teisės doktrina, ir teismų praktika: „Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas,