Europos Sąjungos teisės abėcėlė

Europos Sąjungos teisės abėcėlė

Klaus-Dieter Borchardt

2016 m. gruodžio mėn.

Europos Sąjungos teisės abėcėlė

Klaus-Dieter Borchardt

2016 m. gruodžio mėn.

„Europos Są jungos teisės abėcėlė“ paskelbta internete adresu www.bookshop.europa.eu/lt/home

Europos KomisijaKomunikacijos generalinis direktoratasInformacija piliečiams1049 BriuselisBELGIJA

Rankraštis parengtas 2016 m. gruodžio mėn.

Liuksemburgas: Europos Są jungos leidinių biuras, 2017

Šio leidinio turinys nebūtinai atitinka oficialią Europos Są jungos poziciją. Už jame pateiktą informaciją ir nuomones atsako tik autorius.

Nuotraukosp. 12, 14, 28, 52, 68, 76, 80 ir 84: © Europos Są junga, 2017p. 34: © Wikimedia Commons/Bene 16p. 50: © Fotolia/Björn Wylezichp. 98: © Fotolia/Andrey Armyagovp. 106: © Fotolia/Piotr Adamowiczp. 128: © Fotolia/xbrchxp. 151: © Fotolia/Wavebreak Media

Print NA-07-16-024-LT-C ISBN 978-92-79-63668-4 doi:10.2775/403686PDF NA-07-16-024-LT-N ISBN 978-92-79-63648-6 doi:10.2775/13088EPUB NA-07-16-024-LT-E ISBN 978-92-79-63642-4 doi:10.2775/65644Site NA-07-16-024-LT-Q ISBN 978-92-79-71681-2 doi:10.2775/127621

© Europos Są junga, 2017

Leidžiama atgaminti. Norint naudoti ar atgaminti atskiras nuotraukas dėl leidimo būtina tiesiogiai kreiptis į autorių teisių turėtojus.

003E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

TURINYS

ĮŽANGA ......................................................................................................................................................................................................7

VARTOJAMŲ SANTRUMPŲ SĄRAŠAS ..........................................................................................................9

NUO PARYŽIAUS IKI LISABONOS PER ROMĄ, MASTRICHTĄ, AMSTERDAMĄ IR NICĄ....................................................................................................11Pirma grupė: Europos ir Atlanto organizacijos ..................................................................................11Antra grupė: Europos Taryba ir ESBO ............................................................................................................13Trečia grupė: Europos Są junga...............................................................................................................................15

PAGRINDINĖS EUROPOS SĄJUNGOS VERTYBĖS ................................................................. 25ES kaip taikos garantas ....................................................................................................................................................27Leitmotyvai – vienybė ir lygybė ............................................................................................................................27Pagrindinės laisvės .................................................................................................................................................................29Solidarumo principas ...........................................................................................................................................................29Pagarba nacionaliniam tapatumui ....................................................................................................................29Saugumo poreikis .....................................................................................................................................................................30Pagrindinės teisės ....................................................................................................................................................................30

EUROPOS SUVIENIJIMO BŪDAS .................................................................................................................... 37Valstybių bendradarbiavimas ...................................................................................................................................37Integracijos koncepcija .......................................................................................................................................................37Tvirtesnis bendradarbiavimas ..................................................................................................................................38

EUROPOS SĄJUNGOS „KONSTITUCIJA“ ............................................................................................. 43ES teisinė prigimtis .................................................................................................................................................................43

Byla Van Gend & Loos ......................................................................................................................................44Byla Costa / ENEL ....................................................................................................................................................44

ES užduotys ......................................................................................................................................................................................47Ekonominės užduotys ........................................................................................................................................47Socialinės užduotys ..............................................................................................................................................52Politinės užduotys...................................................................................................................................................52

ES įgaliojimai .................................................................................................................................................................................. 54ES institucijos .................................................................................................................................................................................57

004 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Institucijos ...........................................................................................................................................................................................59Europos Parlamentas (ES sutarties 14 straipsnis) ..........................................................59Europos Vadovų Taryba (ES sutarties 15 straipsnis) ...................................................65Europos Sąjungos Taryba (ES sutarties 16 straipsnis) .............................................66Europos Komisija (ES sutarties 17 straipsnis) ......................................................................72Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ES sutarties 19 straipsnis) .......80Europos Centrinis Bankas (SESV 129 ir 130 straipsniai) ........................................83Audito Rūmai (SESV 285 ir 286 straipsniai) ..........................................................................83

Patariamieji organai ............................................................................................................................................................. 84Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (SESV 301 straipsnis) ..............84Regionų komitetas (SESV 305 straipsnis) .................................................................................85

Europos investicijų bankas (SESV 308 straipsnis) ...................................................................... 86

EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖTVARKA ..................................................................................................... 89ES kaip teisės kūrinys ir teise grindžiama są junga ....................................................................89Są jungos teisės šaltiniai ................................................................................................................................................ 90

ES steigiamosios sutartys kaip pirminė Sąjungos teisė ..........................................90ES teisės aktai kaip antrinė Sąjungos teisė ............................................................................90ES tarptautinės sutartys .................................................................................................................................92Nerašytiniai teisės šaltiniai .........................................................................................................................96ES valstybių narių susitarimai ir sutartys ..................................................................................97

ES veikimo priemonės ........................................................................................................................................................ 98Reglamentai kaip „Sąjungos įstatymai“ ..................................................................................100Direktyvos ..................................................................................................................................................................... 101Sprendimai .................................................................................................................................................................. 105Rekomendacijos ir nuomonės ..............................................................................................................108Rezoliucijos, deklaracijos ir veiksmų programos ...........................................................108Paskelbimas ir įsigaliojimas ................................................................................................................... 110

ES teisėkūros procedūra ..............................................................................................................................................111Pritarimo procedūra ...........................................................................................................................................117Ne teisėkūros procedūra priimtų aktų skelbimo procedūra .............................117Deleguotųjų aktų ir įgyvendinimo aktų priėmimo procedūra ....................... 118

ES teisinės apsaugos sistema..............................................................................................................................120Sutarties pažeidimo nagrinėjimo procedūra (SESV 258 straipsnis) .....120Ieškinys dėl panaikinimo (SESV 263 straipsnis) ............................................................122Ieškinys dėl neveikimo (SESV 265 straipsnis) .................................................................. 124Ieškinys dėl žalos atlyginimo (SESV 268 straipsnis ir 340 straipsnio 2 dalis) ............................................................................................................................ 124

005E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Tarnautojų ieškiniai (SESV 270 straipsnis) ...........................................................................125Apeliacinio skundo procedūra (SESV 256 straipsnis) ..............................................125Laikinosios apsaugos priemonės (SESV 278 ir 279 straipsniai) ...............125Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra (SESV 267 straipsnis).....126

Valstybių narių atsakomybė už Są jungos teisės pažeidimą .....................................129

SĄJUNGOS TEISĖS VIETA BENDROJE TEISĖS SISTEMOJE ............................... 133ES teisėtvarkos savarankiškumas ..................................................................................................................133Są jungos teisės ir nacionalinės teisės sąveika ........................................................................... 134Są jungos teisės ir nacionalinės teisės kolizija ............................................................................. 136

Tiesioginis Sąjungos teisės taikymas nacionalinėje teisėje............................136Sąjungos teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę .....................................................139Sąjungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas .............................141

IŠVADA .............................................................................................................................................................................................. 145

CITUOJAMI TEISĖS AKTAI .................................................................................................................................... 147Są jungos teisės teisinė prigimtis ir viršenybė ...............................................................................147ES kompetencija .....................................................................................................................................................................148Teisės aktų poveikis ...........................................................................................................................................................148Pagrindinės teisės ................................................................................................................................................................148Teisinės išlaidos .......................................................................................................................................................................148

007E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

ĮŽANGAEuropos Są jungos teisėtvarka šiandien tapo neatskiriama mūsų politinės ir visuomeninės tikrovės dalimi. Remiantis Są jungos Sutartimis kiekvienais metais priimama tūkstančiai sprendimų, kurie nulemia ES valstybių narių ir jų piliečių gyvenimą. Asmuo jau seniai nėra tik savo šalies, miesto ar savivaldybės pilietis, jis taip pat ir Są jungos pilietis. Todėl yra labai svarbu, kad Są jungos piliečiai būtų informuojami ir apie su jų kasdieniu gyvenimu susijusią teisės sistemą. Bendrą ES struktūrą ir jos teisės sistemą piliečiams suprasti nelengva. Iš dalies kalti patys Sutarčių tekstai, kurie dažnai būna parengti neaiškiai, o jų pasekmes suprasti sudėtinga. Be to, neįprastos dau-guma sąvokų, kuriomis Sutartyse pavadinamos naujos aplinkybės. Todėl toliau turi būti stengiamasi suinteresuotiems piliečiams pateikti pirminę ES struktūros ir esminių Europos Są jungos teisės sistemos elementų apžvalgą.

009E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

VARTOJAMŲ SANTRUMPŲ SĄRAŠASBT Europos Są jungos Bendrasis Teismas

EAEB Europos atominės energijos bendrija

EAPB Europos anglių ir plieno bendrija

EB Europos bendrija

EBPO Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacija

ECB Europos Centrinis Bankas

EEB Europos ekonominė bendrija

ELPA Europos laisvosios prekybos asociacija

EP Europos Parlamentas

ES Europos Są junga

ES sutartis Europos Są jungos sutartis

ESM Europos stabilumo mechanizmas

ESTT Europos Są jungos Teisingumo Teismas

EŽTK Europos žmogaus teisių konvencija

Rink. Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo praktika

SESV Sutartis dėl Europos Są jungos veikimo

010 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

011E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

NUO PARYŽIAUS IKI LISABONOS PER ROMĄ, MASTRICHTĄ, AMSTERDAMĄ IR NICĄIškart pasibaigus II pasauliniam karui mūsų valstybinis ir politinis gyveni-mas vystėsi beveik tik nacionalinių konstitucijų ir įstatymų pagrindu. Mūsų demokratinėse valstybėse šie teisės aktai kūrė elgesio normas, privalomas piliečiams, partijoms, taip pat pačiai valstybei ir jos institucijoms. Tik visiš-kas Europos žlugimas ir ekonominis bei politinis senojo žemyno smukimas sudarė sąlygas naujai pradžiai ir davė naują postūmį naujos europinės san-tvarkos idėjai.

Žiūrėdami apskritai į pokario Europos pastangas vienytis matome painų su-dėtingų ir sunkiai apžvelgiamų organizacijų vaizdą. Pavyzdžiui, viena šalia kitos ir be tikro tarpusavio ryšio egzistuoja EBPO (Ekonominio bendradarbia-vimo ir plėtros organizacija, angl. OECD, Organization for Economic Coope­ration and Development), NATO (Šiaurės Atlanto sutarties organizacija, angl. North Atlantic Treaty Organisation), Europos Taryba ir Europos Są junga.

Ši europinių darinių įvairovė įgis struktūrą tik jei žinosime, kokių konkrečių tikslų šios organizacijos siekia. Jas galima suskirstyti į tris dideles grupes.

Pirma grupė: Europos ir Atlanto organizacijos

Europos ir Atlanto organizacijų ištakos – glaudūs Jungtinių Amerikos Vals-tijų ir Europos ryšiai po Antrojo pasaulinio karo. Todėl neatsitiktinai pirmoji pokario Europos organizacija EEBO (Europos ekonominio bendradarbiavimo organizacija, angl. OEEC, Organization for European Economic Cooperation) 1948 m. įsteigta Jungtinių Valstijų iniciatyva. Džordžas Maršalas (George Marshall), tuometinis užsienio reikalų ministras, 1947 m. skatino Europos valstybes suvienyti jėgas siekiant atkurti ekonomiką. Šiuo tikslu jis pažadė-jo JAV paramą, vėliau tapusią „Maršalo planu“ ir padėjusią pamatus grei-tam Vakarų Europos atkūrimui. Pagrindinis EEBO tikslas buvo visų pirma

012 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

1948 m. gegužės 7 d., Haga.Šiltas Vinstono Čerčilio (Winston Churchill) priėmimas Europos susivienijimo judėjimo kongrese. Tuometinis Didžiosios Britanijos Ministras Pirmininkas, tuo metu – opozicijos lyderis, vadovauja Europos kongreso atidarymo iškilmėms. 1946 m. rugsėjo 19 d. savo įžymiojoje kalboje Ciuriche jis ragino Europą vienytis.

013E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

liberalizuoti prekybą tarp valstybių. 1960 m. įstojus JAV ir Kanadai, buvo nustatytas papildomas tikslas skatinti ekonomiką trečiojo pasaulio šalyse teikiant paramą vystymuisi; EEBO tapo EBPO (Ekonominio bendradarbiavi-mo ir plėtros organizacija, angl. Organisation for Economic Cooperation and Development), kurią šiandien sudaro 35 nariai.

Po EEBO 1949 m. kaip karinis paktas su Jungtinėmis Valstijomis ir Kanada buvo įkurta NATO. NATO tikslas yra kolektyvinė gynyba arba kolektyvinė savitarpio pagalba. Ji buvo globalios saugumo iniciatyvos, kuria siekta apri-boti Sovietų Są jungos įtaką, dalis. 1989 m. sugriuvus „geležinei uždangai“ ir vėliau žlugus Sovietų Są jungai ji vis labiau virto krizių valdymo ir stabi-lumo skatinimo organizacija. NATO priklauso 28 šalys, iš kurių 22 yra ES narės (išskyrus Austriją, Švediją, Suomiją, Airiją, Maltą ir Kiprą), taip pat JAV, Kanada, Turkija, Norvegija, Islandija ir Albanija. Stiprinant saugumo po-litikos bendradarbiavimą tarp Europos valstybių 1954 m. įkurta Vakarų Eu-ropos Są junga (VES). VES ženklino saugumo ir gynybos politikos vystymosi Europoje pradžią. Tačiau šios organizacijos vaidmuo nebuvo išplėstas, nes dauguma jos kompetencijos sričių perduotos kitoms tarptautinėms institu-cijoms, ypač NATO, Europos Tarybai ir ES. Todėl 2011 m. birželio 30 d. VES buvo panaikinta.

Antra grupė: Europos Taryba ir ESBO

Antrai Europos organizacijų grupei būdinga tai, kad jų struktūrinė sandara suteikia galimybę jose bendradarbiauti kuo daugiau šalių. Šiuo tikslu buvo sąmoningai nuspręsta, kad šios organizacijos neišeis iš tradicinio tarpvals­tybinio bendradarbiavimo ribų.

Šioms organizacijoms priklauso 1949 m. gegužės 5 d. kaip politinė organi-zacija įkurta Europos Taryba, turinti 47 nares, įskaitant visas dabartines ES valstybes nares. Europos Tarybos statute nekalbama nei apie siekį sukurti federaciją ar są jungą, nei apie šalių suvereniteto dalių perdavimą ar sujun-gimą. Europos Taryboje sprendimai visais svarbiausiais klausimais priimami pagal vienbalsiškumo principą. Todėl bet kuri valstybė vetuodama gali truk-dyti priimti sprendimus. Tad Europos Taryba pagal savo struktūrą tebėra tarptautinio bendradarbiavimo institucija.

Europos Taryboje priimta daugybė konvencijų ekonomikos, kultūros, sociali-nės politikos ir teisės srityse. Iš jų reikšmingiausia, o kartu ir žinomiausia – 1950 m. lapkričio 4 d. priimta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių

014 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Šumano deklaracija 1950 m. gegužės 9 d. Užsienio reikalų ministerijos laikrodžių salėje Quai d’Orsay Paryžiuje: Prancūzijos užsienio reikalų ministras Roberas Šumanas pasiūlo sujungti Europos anglių ir plieno pramones į Europos anglių ir plieno bendriją. Taip karas tarp dalyvaujančių valstybių taptų ne tik negalimas, bet ir materialiniu požiūriu neįmanomas.

015E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

apsaugos konvencija (Europos žmogaus teisių konvencija, EŽTK), kurią šiuo metu yra pasirašiusios visos 47 Europos Tarybos narės. Šia Konvencija vals-tybėms narėms ne tik sukurtas praktiškai svarbus būtiniausias pagarbos žmogaus teisėms standartas, bet ir įtvirtinta teisinės apsaugos sistema, kuria Europos žmogaus teisių komisijai ir Europos Žmogaus Teisių Teismui, tai yra vadovaujantis Konvencija Strasbūre įsteigtoms institucijoms, sutei-kiama galimybė remiantis Konvencija pasmerkti žmogaus teisių pažeidimus valstybėse narėse.

Šiai grupei priklauso ir 1994 m. įsteigta Europos saugumo ir bendradar­biavimo organizacija (ESBO), kilusi iš Europos saugumo ir bendradarbiavi-mo konferencijos (ESBK). ESBO, kuriai šiuo metu priklauso 57 šalys, privalo laikytis principų ir siekti tikslų, nustatytų 1975 m. Baigiamajame Helsinkio akte ir 1990 m. Paryžiaus chartijoje. Tarp jų, be Europos valstybių tarpusa-vio pasitikėjimą stiprinančių priemonių skatinimo, yra ir „saugumo tinklo“, kuriuo tikimasi išspręsti konfliktus taikiomis priemonėmis, sukūrimas.

Trečia grupė: Europos Sąjunga

Trečią Europos organizacijų grupę sudaro Europos Są junga (ES). Palyginti su įprastais tarptautiniais valstybių ryšiais, esminė ES naujovė ta, kad vals-tybės narės dėl ES atsisakė savo suvereniteto dalies ir pačiai Są jungai su-teikė nuo valstybių narių nepriklausomus įgaliojimus. ES, vykdydama šiuos įgaliojimus, gali priimti suverenius Europos teisės aktus, kurie pagal poveikį prilygsta valstybės teisės aktams.

ES pamatus padėjo tuometinis Prancūzijos užsienio reikalų ministras Ro-beras Šumanas (Robert Schuman) savo 1950 m. gegužės 9 d. deklaracija, kurioje pristatė savo ir Žano Monė (Jean Monnet) parengtą planą, kaip Eu-ropos anglių ir plieno pramonę suvienyti į Europos anglių ir plieno bendriją. Tai buvo tarsi istorinė „organizuotos ir aktyvios Europos“, kurios indėlis į „ci-vilizaciją yra būtinas“ ir be kurios „taika pasaulyje negali būti garantuota“, iniciatyva.

„Šumano planas“ pagaliau tapo realybe 1951 m. balandžio 18 d. Paryžiuje šešioms valstybėms steigėjoms (Belgijai, Vokietijos Federacinei Respublikai, Prancūzijai, Italijai, Liuksemburgui ir Nyderlandams) sudarius Europos anglių ir plieno bendrijos (EAPB) steigimo sutartį („Paryžiaus sutartis“) ir 1952 m. liepos 23 d. šiai Sutarčiai įsigaliojus. Ši Bendrija veikė 50 metų ir 2002 m. liepos 23 d., pasibaigus jos steigimo sutarties galiojimui, „integruota“

016 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

į Europos bendriją. Po kelerių metų, toms pačioms valstybėms sudarius 1957 m. kovo 25 d. sudarius Romos sutartis įsteigta Europos ekonominė bendrija (EEB) ir Europos atominės energijos bendrija (EAEB, t. y. Euratomas), kurios savo veiklą pradėjo 1958 m. sausio 1 d. įsigaliojus Sutartims.

Mastrichto sutartimi įsteigus Europos Są jungą prasidėjo naujas Europos po-litinio vienijimosi etapas. Šioje Sutartyje, kuri buvo pasirašyta dar 1992 m. vasario 7 d. Mastrichte, tačiau dėl kai kurių ratifikavimo procedūros kliūčių (Danijos gyventojai pritarė tik per antrą referendumą; Vokietijoje pateiktas ieškinys dėl parlamento narių pritarimo Sutarčiai prieštaravimo konstitu-cijai) įsigaliojo tik 1993 m. lapkričio 1 d., sakoma, kad ji „ženklina naują glaudesnės Europos tautų są jungos kūrimo etapą“. Joje pateiktas Europos Są jungos steigimo aktas, tačiau jis pats jos neįgyvendina. Vadinasi, Europos Są junga nebuvo įsteigta vietoj Europos bendrijų, o subūrė jas po bendru stogu su naujomis politikos kryptimis ir bendradarbiavimo formomis. Vaiz-džiai tariant, buvo pastatyti trys ramsčiai, kuriais buvo grindžiama Euro-pos Są junga: pirmą ramstį sudarė Europos bendrijos: EEB (pervadinta į EB), EAPB (iki 2002 m.) ir EAEB. Antrą ramstį sudarė valstybių narių bendradar-biavimas bendroje užsienio ir saugumo politikoje. Trečias ramstis – valsty-bių narių bendradarbiavimas teisingumo ir vidaus reikalų srityse.

Pirmoje ES plėtra įvyko pasirašius Amsterdamo ir Nicos sutartis. Jos įsiga-liojo atitinkamai 1999 m. gegužės 1 d. ir 2003 m. vasario 1 d. Šių sutarčių reformų tikslas buvo išlaikyti ES veiksnumą net ir prie Są jungos prisijungus daug naujų valstybių narių. Todėl pagal abi Sutartis pirmiausia imtasi in-stitucijų reformų. Politinė valia sustiprinti Europos integraciją, palyginti su ankstesniais reformos etapais, buvo silpna.

Dėl to dažnai pasigirsdavusi kritika davė postūmį pradėti diskusiją apie ES ateitį ir jos institucinę sandarą. Šios diskusijos rezultatas – 2001 m. gruo-džio 5 d. Belgijos mieste Lakene valstybių ir vyriausybių vadovų priimta Deklaracija dėl Europos Sąjungos ateities. Joje ES įsipareigojo tapti demo-kratiškesne, skaidresne bei veiksmingesne ir nutiesti kelią Konstitucijai. Pir-mas žingsnis siekiant šio tikslo – parengti Europos konstituciją – patikėtas Konventui dėl Europos ateities, vadovaujamam buvusio Prancūzijos prezi-dento Valeri Žiskaro d’Esteno (Valéry Giscard d’Estaing). Konvento parengtas „Sutarties dėl Konstitucijos Europai“ projektas 2003 m. liepos 18 d. buvo oficialiai pateiktas Europos Vadovų Tarybos pirmininkui. Tuomet 2004 m.

017E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

liepos 17–18 d. Briuselyje su įvairiais pakeitimais jį patvirtino valstybių ar vyriausybių vadovai.

Siekta, kad priėmus Konstituciją ankstesnė Europos Są junga ir ankstes-nė Europos bendrija taptų viena nauja Europos Są junga, kuri turėjo būti grindžiama viena Konstitucine sutartimi. Išlikti turėjo tik Europos atominės energijos bendrija, kaip dar viena savarankiška Bendrija, tačiau, kaip ir anks-čiau, glaudžiai susijusi su Europos Są junga. Tačiau pastangos dėl Konstitu-cijos žlugo ratifikavimo valstybėse narėse procedūros metu. Iš pradžių 13 iš tuometinių 25 valstybių narių ES Konstitucinei sutarčiai pritarė, tačiau per referendumą Prancūzijoje (prieš balsavo 54,68 % iš 69,34 % dalyvavusių referendume piliečių) ir Nyderlanduose (prieš – 61,7 % iš 63 % dalyvavusių piliečių) ji buvo atmesta.

Po beveik dvejus metus trukusių svarstymų tik 2007 m. pirmame pusmetyje pavyko priimti naują reformų paketą. Jame formaliai atsisakoma Konsti-tucijos Europai koncepcijos, pagal kurią visos esamos Sutartys turėjo būti panaikintos ir pakeistos vienu tekstu pavadinimu „Sutartis dėl Konstitucijos Europai“. Vietoj to parengta Reformų sutartis, kurioje, visai kaip Mastrichto, Amsterdamo ir Nicos sutartyse, padaryti esminiai esamų ES Sutarčių pakei-timai, siekiant padidinti ES veiksnumą vidaus ir išorės reikaluose, sustiprinti demokratinį teisėtumą ir apskritai pagerinti ES veiksmingumą. Lygiai taip pat, sekant sena gera tradicija sutartis pavadinti pagal jų pasirašymo vie-tą, ši Reformų sutartis pavadinta Lisabonos sutartimi. Lisabonos sutartis parengta nepaprastai sparčiai. Tai buvo ypač dėl to, kad patys valstybių ir vyriausybių vadovai 2007 m. birželio 21–22 d. Briuselyje vykusio Europos Vadovų Tarybos posėdžio išvadose išsamiai nustatė, kaip ir kokia apimtimi dėl Konstitucinės sutarties suderėtos naujovės turi būti įtrauktos į esamas Sutartis. Toks valstybių ir vyriausybių veikimo būdas buvo netipiškas – jos neapsiribojo, kaip įprasta, bendrais nurodymais, kurie vėliau įgyvendinami Tarpvyriausybinėje konferencijoje, o patys rengė darytinų pakeitimų struk-tūrą ir turinį, dažnai netgi pateikdami tikslų tekstą.

Ypač ginčytasi dėl ES ir valstybių narių kompetencijos atskyrimo, tolesnio bendros užsienio ir saugumo politikos vystymo, naujo nacionalinių parla-mentų vaidmens integracijos procese, Pagrindinių teisių chartijos įtrau-kimo į Są jungos teisę ir galimą pažangą policijos ir teisminio bendradar-biavimo baudžiamosiose bylose. Taigi 2007 m. sušaukta Tarpvyriausybinė

018 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

konferencija didelės veiksmų laisvės neturėjo ir buvo įgaliota tik techniškai padaryti norimus pakeitimus. Tarpvyriausybinės konferencijos darbas buvo baigtas jau 2007 m. spalio 18–19 d. ir tuo pat metu Lisabonoje vykusia-me neformaliame Europos Vadovų Tarybos susitikime jam duotas politinis pritarimas.

Ir pagaliau 2007 m. gruodžio 13 d. Lisabonoje Sutartį iškilmingai pasirašė tuomet dar tik 27 ES valstybių narių (Kroatija į ES įstojo tik 2013 m.) ir jų vy-riausybių vadovai. Tačiau ir šios Sutarties ratifikavimo procesas vyko labai sunkiai. Nors Lisabonos sutartis, priešingai negu Konstitucinė sutartis, įvei-kė ratifikavimo kliūtis Prancūzijoje ir Nyderlanduose, jos ratifikavimas žlugo per 2008 m. birželio 12 d. vykusį pirmą referendumą Airijoje (prieš balsavo 53,4 % iš 53,1 % dalyvavusių referendume piliečių). Tik pažadėjus kai kurias teisines garantijas dėl (ribotos) naujos Sutarties taikymo apimties Airijos piliečių nuomonės apie Lisabonos sutartį paklausta per antrą 2009 m. spa-lio mėn. vykusį referendumą. Šį kartą Sutartis iš Airijos gyventojų sulaukė plataus pripažinimo (už balsavo 67,1 % iš 59 % dalyvavusių piliečių). Be to, sėkminga referendumo Airijoje baigtis atvėrė kelią Lisabonos sutarties ra-tifikavimui Lenkijoje ir Čekijoje. Lenkijos prezidentas Lechas Kačinskis (Lech Kacziński) buvo paskelbęs, kad savo parašą po ratifikaciniu raštu dės tik jei Airijos referendumas baigsis sėkmingai. Čekijos prezidentas Vaclavas Klau-sas (Václav Klaus) pirmiausia taip pat norėjo palaukti Airijos referendumo, o vėliau ratifikacinio rašto pasirašymą dar papildomai susiejo su garanti-ja, kad Lisabonos sutartimi, ypač ja į ES sutartį įtraukta Pagrindinių teisių chartija, nebus daromas joks poveikis 1945 m. priimtiems vadinamiesiems Benešo dekretams, kuriais atmetamos pretenzijos į buvusias Vokietijos te-ritorijas Čekijoje. Išsprendus ir šį reikalavimą, 2009 m. lapkričio 3 d. Čekijos prezidentas pasirašė ratifikacinį raštą. Tad ir ratifikavimo procedūra buvo sėkmingai baigta ir 2009 m. gruodžio 1 d. Lisabonos sutartis įsigaliojo.

Lisabonos sutartimi Europos Są junga ir Europos bendrija tapo viena Euro­pos Sąjunga. Sąvoka „bendrija“ visur pakeista sąvoka „są junga“. Są junga pakeičia Europos bendriją ir yra jos teisių perėmėja. Tačiau Są jungos teisė ir toliau grindžiama toliau nurodytomis trimis Sutartimis.

019E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Galiojančios ES sutartys

EUROPOS SĄJUNGOS SUTARTIS

Europos Sąjungos sutartis (ES sutartis) suskirstyta į šiuos skyrius: Bendrosios nuostatos (I), Nuostatos dėl demokratinių principų (II), Nuostatos dėl institucijų (III), Tvirtesnio bendradarbiavimo nuostatos (IV), Bendrosios nuostatos, susijusios su Są jungos išorės veiksmais, ir konkrečios nuostatos, susijusios su bendra užsienio ir saugumo politika (V) ir Baigiamosios nuostatos (VI).

SUTARTIS DĖL EUROPOS SĄJUNGOS VEIKIMO

Sutarties dėl Europos Są jungos veikimo (SESV) ištakos – Europos bendrijos steigimo sutartis. SESV struktūra iš esmės atitinka EB sutarties struktūrą. Svarbiausi pakeitimai susiję su ES išorės veiksmais ir naujų skyrių įtraukimu, ypač dėl energetikos politikos, policijos ir teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose, kosmoso, sporto ir turizmo.

EUROPOS ATOMINĖS ENERGIJOS BENDRIJOS STEIGIMO SUTARTIS

Europos atominės energijos bendrijos steigimo sutarties (EAEB sutartis) pakeisti tik kai kurie punktai. Atitinkami konkretūs pakeitimai įtraukti į protokolus, kurie pridėti prie Lisabonos sutarties.

ES sutartis ir SESV turi tą pačią teisinę vertę ir nėra viena už kitą viršesnės ar viena nuo kitos priklausomos. Šis tikslus teisinis paaiškinimas yra būti-nas, nes dėl reglamentavimo pobūdžio abiejose Sutartyse ir naujo anks-tesnės EB sutarties pavadinimo (Sutartis dėl Europos Są jungos veikimo) susidaro įspūdis, kad ES sutartis yra tarsi pagrindinis įstatymas ar pagrindų sutartis, o SESV labiau įgyvendinimo sutartis. Tačiau ES sutarties ir SESV pobūdis visiškai ne konstitucinis. Šį pokytį, palyginti su ankstesniuoju Kon-stitucijos projektu, atspindi apskritai Sutartyse vartojama terminija: sąvoka „Konstitucija“ nevartojama, „Są jungos užsienio reikalų ministras“ vadina-mas „Są jungos vyriausiuoju įgaliotiniu užsienio reikalams ir saugumo po-litikai“, o sąvokų „įstatymas“ ir „pagrindų įstatymas“ visai atsisakyta. Taip pat pakeistose Sutartyse nėra straipsnių, kuriuose būtų minimi ES simboliai, kaip antai vėliava ar himnas. ES teisės viršenybė nenustatyta jokioje sutar-ties nuostatoje, o išplaukia, kaip ir anksčiau, iš vienos deklaracijos, kurioje šiuo klausimu minima atitinkama ES Teisingumo Teismo praktika.

020 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Be to, Lisabonos sutartimi panaikintas ES trijų ramsčių modelis. Tiesa, te-begalioja specialios procedūros bendros užsienio ir saugumo politikos srity-je, įskaitant Europos gynybą, o prie Sutarties pridėtomis Tarpvyriausybinės konferencijos deklaracijomis pabrėžiamas specifinis šios politikos srities po-būdis ir ypatinga valstybių narių atsakomybė už ją.

Šiuo metu ES priklauso 28 valstybės narės. Pirmiausia tai šešios EEB įstei-gusios valstybės – Belgija, Vokietija (1990 m. spalio 3 d. susivienijus abiem Vokietijos valstybėms Są junga padidėjo buvusios VDR teritorija), Prancū­zija, Italija, Liuksemburgas ir Nyderlandai. 1973 m. sausio 1 d. į Bendriją įstojo Danija (tačiau išstojo Grenlandija, kurios piliečiai per 1982 m. vasa-rio mėn. vykusį referendumą nedidele balsų persvara pasisakė prieš sa-los likimą EB), Airija ir Jungtinė Karalystė; Norvegijos piliečiai ketinimą stoti į Bendriją 1972 m. spalio mėn. vykusiame referendume taip pat atmetė (prieš – 53,5 %).

Vadinamoji ES plėtra į pietus pradėta 1981 m. sausio 1 d. įstojus Graikijai ir baigta 1986 m. sausio 1 d. įstojus Ispanijai ir Portugalijai. Po plėtros į pietus 1995 m. sausio 1 d. į ES įstojo Austrija, Suomija ir Švedija. Norvegijoje stoji-mą, kaip ir prieš 22 metus, sužlugdė nedidelė „ne“ balsų persvara – 52,4 % Norvegijos piliečių per referendumą vėl pasisakė prieš šalies narystę ES. 2004 m. gegužės 1 d. į ES įstojo Baltijos valstybės – Estija, Latvija ir Lietuva, Rytų ir Vidurio Europos valstybės – Čekija, Vengrija, Lenkija, Slovėnija ir Slo­vakija bei dvi Viduržemio jūros salos – Kipras ir Malta. Plėtra į rytus pratęsta tik po gerų dvejų metų, 2007 m. sausio 1 d. įstojus Bulgarijai ir Rumunijai.

Jauniausia ES nare 2013 m. liepos 1 d. tapo Kroatija. Taigi ES valstybių narių skaičius išaugo iki 28, o Są jungos piliečių skaičius padidėjo iki dabartinių 510 milijonų. Ši istorinė ES plėtra yra ilgo proceso, per kurį galėjo susivienyti daugiau kaip pusę šimtmečio geležinės uždangos ir Šaltojo karo suskaldy-tos Europos tautos, branduolys. Išsiplėtus ES, suvienytame Europos žemyne pirmiausia reikia užtikrinti valią, taiką, stabilumą ir ekonominę gerovę.

Į ES gali įstoti ir naujos valstybės, jei jos atitinka 1993 m. Europos Vadovų Taryboje Kopenhagoje nustatytus stojimo kriterijus:

■ politiniai kriterijai: institucijų stabilumas, demokratija, teisinė valstybė, žmogaus teisių užtikrinimas bei mažumų apsauga ir pagarba joms;

■ ekonominiai kriterijai: veikianti rinkos ekonomika, galinti atlaikyti ES konkurencinis spaudimą ir Są jungoje veikiančias rinkos jėgas;

021E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

■ teisiniai kriterijai: sugebėjimas prisiimti narystės Europos Są jungoje įsipareigojimus, įskaitant gebėjimą laikytis politinės, ekonominės ir pinigų są jungos tikslų.

Įstojimo procedūrą sudaro trys etapai, kuriuos turi patvirtinti visos dabartinės ES valstybės narės:

1) šaliai atveriama narystės perspektyva;2) šalis įgyja oficialios šalies kandidatės statusą, kai tik įvykdo stojimo

sąlygas, tačiau tai dar nereiškia, kad pradedamos oficialios derybos;3) su šalimi kandidate pradedamos formalios stojimo derybos, kurių metų

tariamasi dėl atitinkamų galiojančių ES teisės normų perėmimo tvarkos ir procedūrų.

Užbaigus derybas ir įvykdžius atitinkamas reformas taip, kad būtų paten-kinti abiejų pusių lūkesčiai, stojimo sutartyje išdėstomi derybų rezultatai ir stojimo sąlygos. Šiai stojimo sutarčiai visų pirma turi pritarti Europos Parlamentas absoliučią ja narių dauguma. Tuomet turi balsuoti Taryba. Ji turi pritarti vienbalsiai. Pasirašyti stojimo sutartį turi ES valstybių ar vy-riausybių vadovai ir narystės siekianti šalis. Kiekvieną stojimo sutartį pagal atitinkamas konstitucinės teisės nuostatas turi ratifikuoti ES valstybės na-rės ir narystės siekianti šalis. Deponavus ratifikavimo dokumentus stojimo procedūra užbaigiama, ir stojimo sutartis įsigalioja. Narystės siekianti šalis tuomet tampa valstybe nare.

Derybos dėl narystės šiuo metu vyksta su Turkija (nuo 2005 m.), Serbija (nuo 2014 m.) ir Juodkalnija (nuo 2014 m.).

Turkija savo stojimo paraišką pateikė 1987 m. balandžio 14 d. Tačiau ES ir Turkijos santykių istorija yra dar senesnė. Jau 1963 m. sudarytas asociaci-jos susitarimas tarp EEB ir Turkijos, kurioje minimos stojimo perspektyvos. 1995 m. įsteigta Muitų są junga, o 1999 m. gruodžio mėn. Helsinkyje Euro-pos Vadovų Taryba Turkijai oficialiai suteikė šalies kandidatės statusą. Taip išreikštas įsitikinimas, kad šalyje yra demokratinės sistemos pagrindai, nors ji turi dar labai daug nuveikti pagarbos žmogaus teisėms ir mažumų ap-saugos srityse. 2004 m. gruodžio mėn. Europos Vadovų Taryba, remdamasi Komisijos rekomendacija, deryboms dėl Turkijos narystės pagaliau uždegė žalią šviesą. Jos prasidėjo 2005 m. spalio mėn. Galutinis šių derybų tikslas yra įstojimas. Tiesa, garantijos, kad jis bus pasiektas, nėra. 1999 m. numa-tyta galimo įstojimo data 2014 m. jau praėjo, naujas terminas nenustaty-tas. Turkijos įstojimui turi būti rūpestingai pasirengta, jei Turkijos integracija

022 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

pavyktų, nerizikuojant tuo, kas pasiekta per daugiau kaip 60 Europos integ-racijos metų.

Islandija savo stojimo paraišką pateikė 2009 m. liepos 17 d. Stojimo de-rybos buvo oficialiai pradėtos 2010 m.; iš pradžių jos vyko sklandžiai, bet pasikeitus vyriausybei ėmė strigti ir galiausiai buvo nutrauktos – 2015 m. kovo 12 d. Islandija atsiėmė savo stojimo paraišką.

Oficialios kandidatės statusą turi buvusioji Jugoslavijos Respublika Make-donija (2009 m.) ir Albanija (2014 m.). Įstojimo į ES perspektyvos taip pat suteiktos Bosnijai ir Hercegovinai bei Kosovui1.

Iš anksto pasirūpinta ir išstojimu iš ES: į ES sutartį buvo įtraukta išstojimo išlyga, pagal kurią valstybė narė turi teisę išstoti iš ES. Išstojimas nesusietas su jokia sąlyga, tik turi būti sudaromas ES ir tos valstybės narės susitarimas dėl išstojimo tvarkos arba, jei toks susitarimas nesudaromas, išstojimas įsi-galioja ir be jo, praėjus dvejiems metams po pranešimo apie ketinimą išstoti pateikimo. Šia galimybe bus pasinaudota greičiau, nei galėjome numatyti. 2016 m. birželio 23 d. 52 % britų (dalyvavus 71,8 %) pasisakė prieš Jung-tinės Karalystės pasilikimą Europos Są jungoje. Dabar Jungtinės Karalystės vyriausybė turi pradėti išstojimo procedūrą (ES sutarties 50 straipsnis) pra-nešdama apie ketinimą išstoti.

Kita vertus, valstybės pašalinimas iš ES prieš jos valią, net jei ji šiurkščiai ir nuolat pažeidžia Sutarties nuostatas, nenumatytas.

1 PagalJungtiniųTautųSaugumoTarybosrezoliucijoje1244apibrėžtąstatusą.

024 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

025E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

PAGRINDINĖS EUROPOS SĄJUNGOS VERTYBĖS

ES sutarties 2 straipsnis (Sąjungos vertybės)

Sąjunga yra grindžiama šiomis vertybėmis: pagarba žmogaus orumui, laisve, demokratija, lygybe, teisine valstybe ir pagarba žmogaus teisėms, įskaitant mažumoms priklausančių asmenų teises. Šios vertybės yra bendros valstybėms narėms, gyvenančioms visuomenėje, kurioje vyrauja pliuralizmas, nediskriminavimas, tolerancija, teisingumas, solidarumas ir lyčių lygybė.

ES sutarties 3 straipsnis (Sąjungos tikslai)

1. Sąjungos tikslas – skatinti taiką, savo vertybes ir savo tautų gerovę.

2. Sąjunga savo piliečiams siūlo vidaus sienų neturinčią laisvės, saugumo ir teisingumo erdvę, kurioje laisvas asmenų judėjimas užtikrinamas kartu taikant atitinkamas išorės sienų kontrolės, prieglobsčio suteikimo, imigracijos ir nusikalstamumo prevencijos bei kovos su juo priemones.

3. Sąjunga sukuria vidaus rinką. Ji siekia Europos, kurioje vystymasis būtų tvarus, pagrįstas subalansuotu ekonomikos augimu ir stabiliomis kainomis, didelio konkurencingumo socialine rinkos ekonomika, kuria siekiama visiško užimtumo ir socialinės pažangos, bei aukšto lygio aplinkos apsauga ir aplinkos kokybės gerinimu. Ji skatina mokslo ir technikos pažangą.

Ji kovoja su socialine atskirtimi ir diskriminacija bei skatina socialinį teisingumą ir apsaugą, lyčių lygybę, kartų solidarumą ir vaiko teisių apsaugą.

Ji skatina ekonominę, socialinę ir teritorinę sanglaudą bei valstybių narių solidarumą.

026 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Ji gerbia turtingą savo kultūros ir kalbų įvairovę bei užtikrina, kad Europos kultūros paveldas būtų saugomas ir turtinamas.

4. Sąjunga įsteigia Ekonominę ir pinigų sąjungą, kurios valiuta – euro.

5. Palaikydama santykius su platesniu pasauliu, Sąjunga išsaugo ir skatina savo vertybes ir savo interesus bei prisideda prie savo piliečių apsaugos. Ji prisideda prie taikos išsaugojimo, saugumo užtikrinimo, tvaraus planetos vystymosi, tautų tarpusavio solidarumo ir pagarbos, laisvos ir sąžiningos prekybos, skurdo panaikinimo ir žmogaus, ypač vaiko, teisių apsaugos, taip pat prie griežto tarptautinės teisės, įskaitant Jungtinių Tautų Chartijos principus, laikymosi ir jos plėtojimo.

[...]

Suvienytos Europos kūrimo pamatas – esminės vertybių sampratos, ku-rių laikytis valstybės narės įsipareigojo ES sutarties 2 straipsniu ir kurias įgyvendinti patikėta veikiančioms ES institucijoms. Šios pagrindinės verty-bės – tai pagarba žmogaus orumui, lygybė, laisvė ir solidarumas. ES aiš-kiai pasisako už visoms valstybėms narėms bendrų demokratijos ir teisinės valstybės principų laikymąsi ir žmogaus teisių apsaugą.

Šios vertybės yra kelrodis ne tik toms valstybėms, kurios ateityje norėtų įstoti į ES. Dėl šiurkštaus ir nuolatinio šių vertybių pažeidimo valstybė narė gali sulaukti sankcijų pagal ES sutarties 7 straipsnį. Tai, kad šiurkščiai ir nuolat pažeidžiamos Są jungos vertybės ir principai, turi vienbalsiai patvir-tinti valstybių ar vyriausybių vadovai Europos Vadovų Taryboje. Valstybių ar vyriausybių vadovai tai konstatuoja pasiūlius trečdaliui valstybių narių arba Komisijai ir pritarus Europos Parlamentui. ES Taryba kvalifikuota bal-sų dauguma gali sustabdyti tam tikras atitinkamos valstybės narės teises, kylančias iš ES sutarties ir SESV, įskaitant tos valstybės narės vyriausybės atstovo Taryboje balsavimo teises. Tačiau atitinkamos valstybės narės įsi-pareigojimai pagal Sutartis tebėra tai valstybei privalomi. Taryba taip pat ypač atsižvelgia į tokio teisių sustabdymo padarinius piliečių ir įmonių tei-sėms ir pareigoms.

027E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

ES kaip taikos garantas

Nė vienas kitas Europos vienijimosi motyvas nepranoksta taikos troškimo (plg. ES sutarties 3 straipsnį). Per pastarą jį šimtmetį Europoje vyko du pa-sauliniai karai – tarp valstybių, kurios šiandien yra ES valstybės narės. To-dėl Europos politika kartu yra taikos politika. Įkūrus ES sukurtas ir Europos ilgalaikės taikos plano pagrindas, dėl kurio karas tarp valstybių narių neį-manomas. Tai įrodo 70 metų Europoje vyravusi taika. Kuo daugiau Europos valstybių prisijungia prie šio ilgalaikės taikos plano, tuo jis tampa stipres-nis. Šiuo požiūriu pastarieji ES plėtros etapai buvo svarbus indėlis į Europos ilgalaikės taikos plano stiprinimą. 2012 m. už indėlį į taiką, susitaikymą, demokratiją ir žmogaus teises ES buvo apdovanota Nobelio taikos premija.

Leitmotyvai – vienybė ir lygybė

Vienybė yra leitmotyvas. Tik kai Europos valstybės, atsižvelgdamos į savo savitumus, dirba ir veikia išvien, gali būti išspręstos esminės dabarties pro-blemos. Daugelio nuomone, be Europos integracijos Europoje ir pasaulyje neįmanoma užtikrinti ir išsaugoti taikos, demokratijos ir teisinės valstybės, ekonominės gerovės ir socialinio saugumo. Nedarbas, nepakankamas augi-mas, energijos tiekimo saugumas, aplinkos tarša – tai jau seniai ne nacio-nalinės problemos ir išspręsti jų nacionaliniu lygmeniu neįmanoma. Tik ES lygmeniu galima sukurti stabilią ekonomikos sistemą, tik bendromis Euro-pos pastangomis galima sukurti tokią tarptautinę ekonominę politiką, kuria būtų galima pagerinti Europos ekonomikos pajėgumą ir įtvirtinti socialinę teisinę valstybę. Europa be savo vidinio susitelkimo negali apginti savo po-litinės ir ekonominės nepriklausomybės nuo likusio pasaulio, atgauti įtakos pasaulyje ir užtikrinti savo dalyvavimo pasaulio politikoje.

Vienybė galima tik ten, kur yra lygybė. Nė vienas Są jungos pilietis dėl savo pilietybės negali būti statomas į blogesnę padėtį, t. y. „diskriminuojamas“. Turi būti kovojama su nevienodu požiūriu dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, amžiaus arba seksualinės orien-tacijos. Pagrindinių teisių chartijoje šiais požymiais neapsiribojama – joje draudžiama diskriminacija ir dėl odos spalvos, genetinių bruožų, kalbos, po-litinių ar kitokių pažiūrų, priklausymo tautinei mažumai, turtinės padėties ar gimimo. Be to, visi Są jungos piliečiai lygūs prieš įstatymą. Valstybėms narėms lygybės principas reiškia, kad nė viena neturi viršenybės prieš kitą

028 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

ES pastangos užtikrinti taiką, susitaikymą, demokratiją ir žmogaus teises buvo pažymėtos 2012 m. suteikus Nobelio taikos premiją . Hermanas van Rompėjus (Herman van Rompuy), Europos Tarybos pirmininkas 2009–2014 m., Žozė Manuelis Barozas (José Manuel Barroso), Europos Komisijos pirmininkas 2004–2014 m., ir Martinas Šulcas (Martin Schulz), Europos Parlamento pirmininkas 2012–2017 m., 2012 m. gruodžio 10 d. priėmė premiją Osle.

029E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

ir kad prigimtiniai skirtumai, kaip antai šalies dydis, gyventojų skaičius ir skirtingos struktūros, gali būti vertinami tik laikantis lygybės principo.

Pagrindinės laisvės

Taika, vienybė ir lygybė kartu suteikia laisvę. Dabar jau 28 valstybių ry-šiais sukūrus didelę erdvę kartu suteikiama judėjimo laisvė už nacionali-nių ribų. Pirmiausia tai darbuotojų judėjimo laisvė, įsisteigimo laisvė, laisvė teikti paslaugas, prekių judėjimo laisvė ir kapitalo judėjimo laisvė. Šiomis pagrindinėmis laisvėmis užtikrinama galimybė verslininkams laisvai priimti sprendimus, darbuotojams laisvai pasirinkti darbo vietą, vartotojams laisvai rinktis iš įvairiausių produktų. Dėl laisvos konkurencijos verslininkai savo pa-siūlą gali nukreipti nepalyginamai didesniam skaičiui vartotojų. Darbuotojai visoje ES erdvėje gali ieškoti darbo ir keisti jį pagal savo norus ir interesus. Vartotojai iš prekių, kurių pasiūla dėl didesnės konkurencijos yra daug pla-tesnė, gali pasirinkti pigiausią ir geriausią.

Tačiau įstojus į ES stojimo sutartyje dažnai nustatomos pereinamojo laiko-tarpio taisyklės, ypač susijusios su laisvu darbuotojų judėjimu, paslaugų ir įsisteigimo laisve. Šios taisyklės esančioms ES valstybėms narėms suteikia teisę iki septynerių metų šias pagrindines teises narystės siekiančių šalių piliečiams taikyti pagal nacionalinės teisės nuostatas arba pagal esamus dvišalius susitarimus.

Solidarumo principas

Solidarumas yra būtina laisvės pataisa, nes dėl beatodairiško naudojimosi laisve visada nukenčia kiti. Todėl norint, kad bendrijos tvarka išliktų, visada kaip esminį principą reikia pripažinti jos narių solidarumą, o naudą, t. y. ge-rovę, ir naštą paskirstyti proporcingai ir teisingai visiems nariams.

Pagarba nacionaliniam tapatumui

Valstybių narių nacionalinis tapatumas gerbiamas. Valstybės narės ES turi ne susilieti, o su savo nacionaliniais savitumais į ją įsilieti. Būtent iš naciona-linių savitumų ir tapatumų įvairovės ES semiasi dvasinių ir moralinių jėgų, kurios savo ruožtu panaudojamos bendros visumos labui.

030 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Saugumo poreikis

Pagaliau visos šios pagrindinės vertybės priklauso nuo saugumo. Ypač po 2001 m. rugsėjo 11 d. teroristinių išpuolių Amerikoje, taip pat teroro aktų Europoje, kurių skaičius ir mastas vis didėja, kova su terorizmu ir organi-zuotu nusikalstamumu ir Europoje vėl atsidūrė dėmesio centre. Nuolat sti-prinamas policijos ir teisminis bendradarbiavimas, bendrų išorinių ES sienų apsauga.

Tačiau saugumas Europoje reiškia ir socialinę visų ES gyvenančių piliečių apsaugą, darbo vietų saugumą ir verslo priemonių, kurių imamasi pasitikint verslo aplinkos pastovumu, saugumą. Todėl šiuo atžvilgiu ES institucijos raginamos piliečių ir įmonių ateičiai suteikti apibrėžtumo, o sąlygoms, nuo kurių jie priklauso – pastovumo.

Pagrindinės teisės

Pagrindinių vertybių ir esminių vertybių sampratoms, kuriomis grindžiama ES, priklauso ir individualios pagrindinės Są jungos piliečių teisės. Europos istoriją daugiau kaip du šimtmečius ženklino nuolatinės pastangos stiprinti pagrindinių teisių apsaugą. Nuo pat XVIII a., kai buvo paskelbta Žmogaus ir piliečio teisių deklaracija, pagrindinės teisės ir laisvės yra neatskiriama dau-gumos civilizuotų valstybių konstitucinės santvarkos dalis. Ypač tai pasaky-tina apie ES valstybes nares, kurių teisėtvarka grindžiama pagarba teisei ir orumui bei kiekvieno asmens laisve ir galimybėmis vystytis. Be to, sudaryta daugybė tarptautinių susitarimų dėl žmogaus teisių apsaugos, iš jų Europai ypač svarbi Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konven-cija (Europos žmogaus teisių konvencija, EŽTK).

Bendrieji Bendrijos teisės sistemos principai iš pradžių formavosi pagal nu-sistovėjusią Europos Są jungos Teisingumo Teismo praktiką, pradėtą paly-ginti vėlai, būtent 1969 m. Iki tol Teisingumo Teismas visus su pagrindine teise susijusius skundus atmesdavo aiškindamas tuo, kad su nacionalinės konstitucinės teisės klausimais susijusios problemos nebuvo jo prerogaty-va. Šią savo poziciją Teisingumo Teismas turėjo pakeisti ypač dėl jo paties pagrįsto Są jungos teisės viršenybės prieš nacionalinę teisę principo, nes ši viršenybė įmanoma tik jei Są jungos teise bus galima užtikrinti pagrindinių teisių apsaugą, lygiavertę nacionalinių konstitucijų suteikiamai apsaugai.

Šios Teisingumo Teismo praktikos išeities taškas buvo sprendimas byloje Stauder, kurioje nagrinėta tai, kad karo aukoms skiriamų išmokų gavėjas

031E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

savo orumo ir lygybės principo pažeidimu laikė reikalavimą registruojantis nusipirkti sviesto su nuolaida, vadinamojo „kalėdinio sviesto“, nurodyti savo pavardę. Nors Teisingumo Teismas jau aiškindamas Są jungos teisės aktą priėjo prie išvados, kad pavardės nurodyti nereikia, ir, ar tai yra pagrindinių teisių pažeidimas, iš tikrų jų tirti jau nebereikėjo, baigdamas jis konstatavo, kad ir pagrindinių teisių užtikrinimas priklauso bendriesiems Są jungos tei-sės sistemos principams, kurių laikymąsi turi užtikrinti Teisingumo Teismas. Taip Teisingumo Teismas pirmą kartą pripažino pačios ES pagrindinių teisių sistemos egzistavimą.

Atskiras pagrindinių teisių užtikrinimo nuostatas Teisingumo Teismas pir-miausia išvedė iš kai kurių Sutarčių nuostatų. Tai ypač pasakytina apie nemažai diskriminacijos draudimų, kuriais išreiškiami atitinkamai ypatingi bendrojo lygybės principo aspektai. Pavyzdžiui, bet kokios diskriminacijos dėl pilietybės draudimas (SESV 18 straipsnis), kova su nevienodu požiūriu dėl lyties, rasinės arba etninės kilmės, religijos ar įsitikinimų, negalios, am-žiaus arba seksualinės orientacijos (SESV 10 straipsnis), vienodas prekių ir asmenų traktavimas keturių pagrindinių laisvių atžvilgiu (laisvas prekių judėjimas, SESV 34 straipsnis; laisvas asmenų judėjimas, SESV 45 straips-nis; įsisteigimo laisvė, SESV 49 straipsnis; laisvė teikti paslaugas, SESV 57 straipsnis), konkurencijos laisvė (SESV 101 ir kt. straipsniai) ir vienodas darbo užmokestis vyrams ir moterims (SESV 157 straipsnis). Keturias pa-grindines ES laisves, kuriomis užtikrinamos pagrindinės profesinio gyveni-mo laisvės, galima laikyti ir Bendrijos judėjimo laisvės ir laisvės pasirinkti profesiją pagrindine teise. Taip pat aiškiai užtikrinama teisė burtis į organi­zacijas (SESV 153 straipsnis), teisė pateikti peticiją (SESV 24 straipsnis) bei tarnybinės ir komercinės paslapties saugojimas (SESV 339 straipsnis).

Są jungos teise grindžiamus pagrindinių teisių apsaugos principus Teisingu-mo Teismas nuolat tobulina ir pildo kitomis pagrindinėmis teisėmis, pripa-žindamas bendruosius teisės principus, kuriuos jis konkretino remdamasis, viena vertus, bendromis valstybių narių konstitucinėmis tradicijomis, an-tra vertus, tarptautinėmis sutartimis dėl žmogaus teisių apsaugos, kurias sudarant dalyvavo valstybės narės. Pastarasis teiginys ypač pasakytinas apie EŽTK, kuri, formuluojant Są jungos pagrindinių teisių turinį, yra svarbus orientyras dėl jų apsaugos reikalavimų. Šiuo pagrindu Teisingumo Teismas kaip ES teisėtvarka užtikrinamas pagrindines teises pripažino tokias pagrin-dines teises kaip nuosavybės teisė, laisvė pasirinkti profesiją, būsto neliečia­mybė, saviraiškos laisvė, bendroji asmeninė neturtinė teisė, šeimos apsauga (pavyzdžiui, teisė atvykti darbuotojų migrantų šeimos nariams), ekonominė laisvė, religinių įsitikinimų ir tikėjimo laisvė bei nemažai procesinių pagrindi­nių teisių, kaip antai teisės būti išklausytam principas, iš bendrosios teisės

032 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

(angl. common law) žinomas korespondencijos su advokatu slaptumo ap-saugos principas (angl. legal privilege), draudimo bausti du kartus už tą patį nusikaltimą principas arba pareiga motyvuoti Są jungos teisės aktus.

Ypač svarbus vienodo požiūrio principas, nuolat taikomas teisiniuose gin-čuose. Bendriausioje šio principo apibrėžtyje sakoma, kad į panašias aplin-kybes negalima žiūrėti skirtingai, nebent diferenciacija būtų objektyviai pagrįsta. Tačiau, remiantis Teisingumo Teismo praktika, vienodo požiūrio principas nereiškia, kad šalies gyventojams arba produktams negali būti taikomi griežtesni reikalavimai nei kitų valstybių narių piliečiams arba im-portuojamiems produktams (teisės kalboje šiuo atveju vartojama sąvoka atvirkštinė diskriminacija). Tokia išvada laikoma ribotos Są jungos kompe-tencijos, kuri esmės apsiriboja tik tarpvalstybiniais veiksmais, pasekme. Na-cionalinių gaminių gamybos ir pardavimo arba tos valstybės piliečių teisinio statuso toje valstybėje reglamentavimas į Są jungos teisės reglamentavimo sritį patenka tik tiek, kiek tai suderinta Są jungos lygmeniu.

Dėl Teisingumo Teismo praktikos Są jungos teisė taip pat turi didelį su pagrin­dinėmis teisėmis susijusių teisinės valstybės principų šaltinį. Didžiulę prak-tinę reikšmę šiuo požiūriu turi proporcingumo principas. Jis apima naudos ir interesų palyginimo principą, o šis savo ruožtu – priemonės tinkamumo ir būtinumo bei draudimo nustatyti neproporcingus įpareigojimus aspektus. Prie bendrųjų teisės principų, susijusių su pagrindinėmis teisėmis, priskirtini ir bendrieji administracinės teisės ir teisingo proceso (angl. due process) principai, pavyzdžiui, teisėtų lūkesčių apsaugos principas, nepalankių teisės aktų taikymo atgaline data draudimas arba palankių teisės aktų atšauki-mo ar panaikinimo draudimas bei „teisės būti išklausytam“ principas, kuris taikomas ir Europos Komisijos administracinėse procedūrose, ir Teisingumo Teismo bylose. Ypatingą vietą užima ir didesnio skaidrumo reikalavimas, pa-gal kurį sprendimai turi būti priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečių. Esminis šio skaidrumo elementas yra tai, kad kiekvienas Są jungos pilietis ir kiekvienas juridinis asmuo, kurio būstinė vienoje iš vals-tybių narių, turi teisę prieiti prie Europos Są jungos Tarybos ir Europos Ko-misijos dokumentų. Be to, turi būti viešinamos visos išmokos iš ES biudžeto fiziniams ar juridiniams asmenims. Tuo tikslu kuriamos duomenų bazės, prie kurių gali laisvai prieiti kiekvienas Są jungos pilietis.

033E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Reiškiant visą deramą pagarbą Teisingumo Teismui, kuriančiam nerašytas pagrindines teises, toks „Europos pagrindinių teisių“ formavimo procesas turėjo rimtą trūkumą: Teisingumo Teismas apsiribodavo tik vienu konkrečiu atveju. Todėl jis, remdamasis bendrosios teisės pagrindais, pagrindinių teisių negalėjo išplėsti visoms sritims, kuriose jos buvo būtinos ar pageidautinos. Jis taip pat negalėjo nustatyti pagrindinių teisių apsaugos apimties ir ribų, kiek tai būtina atsižvelgiant į visumą ir diferencijuotumą. Todėl ES instituci-jos negalėjo pakankamai įvertinti, ar joms kyla pavojus pažeisti kurią nors pagrindinę teisę, ar ne. Ir Są jungos piliečiai negalėjo taip paprastai kiekvie-nu atveju nuspręsti, ar pažeidžiama kuri nors iš jų pagrindinių teisių.

Kaip išeitis iš šios padėties ilgą laiką buvo laikomas ES prisijungimas prie EŽTK. Tačiau Teisingumo Teismas savo Nuomonėje 2/94 nustatė, kad tuo-metiniame Są jungos teisės raidos etape ES neturėjo įgaliojimų prisijungti prie Konvencijos. Teisingumo Teismas šiuo klausimu išaiškino, kad, net jeigu pagarba žmogaus teisėms yra ES veiksmų teisėtumo sąlyga, dėl prisijungi-mo prie EŽTK gerokai pasikeistų dabartinė Są jungos sistema, nes ES būtų įtraukta į atskirą tarptautinę institucinę sistemą, o visos EŽTK nuostatos būtų įtrauktos į Są jungos teisinę sistemą. Toks ES žmogaus teisių apsaugos sistemos pakeitimas, dėl kurio ir ES, ir valstybės narės patirtų esminių in-stitucinių pokyčių, Teisingumo Teismo nuomone, turėtų konstitucinę svarbą ir todėl dėl savo pobūdžio viršytų SESV 352 straipsnyje numatytą Sutarčių papildymo kompetenciją. Šis trūkumas buvo pašalintas Lisabonos sutartimi. ES prisijungimas prie EŽTK dabar aiškiai numatytas ES sutarties 6 straipsnio 2 dalyje. Derybos dėl prisijungimo tuomet buvo iškart pradėtos dar 2010 m. 2013 m. pradžioje buvo pasiektas susitarimas dėl prisijungimo sutarties. Ko-misija persiuntė šį projektą ES Teisingumo Teismui ir paprašė pateikti nuo-monę, ar jis suderinamas su ES teise. Savo Nuomonėje 2/13 ES Teisingumo Teismas prieina prie išvados, kad pateiktos formos Europos Są jungos prisi-jungimo prie EŽTK susitarimo projektas nesuderinamas su ES teise. Svarbus kritikuojamas aspektas yra tai, kad Europos Są jungos Teisingumo Teismas, prisijungus prie EŽTK, privalėtų taikyti Europos Žmogaus Teisių Teismo spren-dimus. Europos Žmogaus Teisių Teismo nustatyta žmogaus teisių laikymosi praktika būtų privaloma ir Są jungos bendrai užsienio ir saugumo politikai. Teisėjų nuomone, tai prieštarauja esminiams ES struktūriniams principams. Po šio sprendimo Europos Są junga vis dar teoriškai gali prisijungti prie EŽTK, bet kol kas ši galimybė praktiškai neįmanoma, nes iki tol turi būti pakeisti įvairūs prisijungimo sutarties projekto techniniai aspektai.

034 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Byloje Schmidberger buvo nagrinėjama protesto akcija Brenerio greitkelyje, dėl kurios eismas šiuo greitkeliu buvo visiškai nutrauktas 30 valandų. Transporto įmonė „Schmidberger“ reikalavo iš Austrijos Respublikos, kurios institucijos akcijos neuždraudė, kompensuoti dėl blokados patirtą žalą.Teisingumo Teismas nustatė, kad akcijos neuždraudimas trukdė laisvam prekių judėjimui, tačiau buvo objektyviai pagrįstas. Sprendimu dėmesys buvo sutelktas į demonstrantų saviraiškos ir susirinkimų laisvę, kurią garantuoja Austrijos konstitucija ir Europos žmogaus teisių konvencija. Todėl Austrijos institucijos negali būti laikomos pažeidusios teisines nuostatas.

035E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Neatsižvelgiant į tai, ar ES prisijungs prie EŽTK, Lisabonos sutartis reiš-kia dar vieną lemiamą žingsnį kuriant ES pagrindinių teisių principus: ji pa-grindinių teisių apsaugai ES suteikia naują pagrindą. Naujame pagrindinių teisių straipsnyje (ES sutarties 6 straipsnis) ES organų veiksmams ir vals-tybėms narėms tiek, kiek jos taiko ir vykdo Są jungos teisę, galioja Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartija, kuri, pateikus nuorodą į pagrindinių teisių straipsnį, tapo privaloma ES lygiu. Ši Pagrindinių teisių chartija yra projektas, kurį parengė konventas, sudarytas iš 16 valstybių ar vyriausybių vadovų atstovų, Komisijos pirmininko, 16 Europos Parlamento atstovų ir 30 nacionalinių parlamentų narių (po du iš tuometinių 15 valstybių), pir-mininkaujant prof. dr. Romanui Hercogui (Roman Herzog). Šį projektą Euro-pos Parlamento pirmininkas, ES Tarybos pirmininkas ir Europos Komisijos pirmininkas iškilmingai paskelbė 2000 m. gruodžio 7 d. Nicos Europos Ta-rybos atidarymo metu kaip „Europos Są jungos pagrindinių teisių chartiją“. Vykstant konsultacijoms dėl Konstitucijos Europai Chartija buvo peržiūrėta ir pakeista ir tapo neatskiriama 2004 m. spalio 29 d. Konstitucinės sutarties dalimi. Konstitucinei sutarčiai žlugus „Europos Są jungos pagrindinių teisių chartiją“, kaip savarankišką teisės aktą, 2007 m. gruodžio 12 d. Strasbū-re vėl iškilmingai paskelbė Europos Parlamento, ES Tarybos ir Europos Ko-misijos pirmininkai. ES sutartyje nurodoma būtent į šią Chartijos redakciją kaip į privalomą teisės aktą. Taip Pagrindinių teisių chartija tampa teisiškai privaloma ir ja kartu nustatoma pagrindinių teisių taikymo sritis Są jungos teisėje. Tačiau tai negalioja Lenkijai ir Jungtinei Karalystei. Abi šios valsty-bės narės negalėjo ar nenorėjo paklusti Chartijos pagrindinių teisių reikala-vimams, bijodamos, kad dėl Chartijoje įtvirtintų pagrindinių teisių galiojimo jos turės atsisakyti ar bent pakeisti savo nuomonę tam tikrais klausimais, kaip antai religinių įsitikinimų ir tikėjimo arba požiūrio į mažumas. Abiem šioms valstybėms narėms pareiga gerbti pagrindines teises kyla ne iš Pa-grindinių teisių chartijos, o, kaip ir anksčiau, iš Teisingumo Teismo praktikos, susijusios su ES pagrindinėmis teisėmis.

036 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

037E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

EUROPOS SUVIENIJIMO BŪDASEuropos suvienijimui būdingos dvi Europos valstybių bendradarbiavimo kon-cepcijos: bendradarbiavimas ir integracija. Be to, dar susiformavo tvirtesnio bendradarbiavimo metodas.

Valstybių bendradarbiavimas

Bendradarbiavimo esmė yra ta, kad nacionalinės valstybės pasirengusios bendradarbiauti už savo valstybių ribų su kitomis šalimis, bet tik laikydamo-si savo nacionalinio suvereniteto principo. Bendradarbiavimu grindžiamas susivienijimas nereiškia, kad kuriama nauja bendra valstybė – suverenios šalys susijungia į valstybių są jungą (konfederaciją), kurioje išlaikomos na-cionalinių valstybių struktūros. Bendradarbiavimo principą atitinka Europos Tarybos ir Ekonominio bendradarbiavimo bei EBPO darbo metodas.

Integracijos koncepcija

Integracijos koncepcija nesilaiko tradicinio nacionalinių valstybių atskirumo principo. Tradicinį valstybių suvereniteto neliečiamumo ir nedalomumo prin-cipą keičia įsitikinimas, kad žmonių ir valstybių bendro gyvenimo netobulu-mai, pačios nacionalinės sistemos trūkumai ir Europos istorijoje gausūs vie-nos valstybės agresijos kitų valstybių atžvilgiu (vadinamosios hegemonijos) atvejai gali būti įveikti tik jei atskirų valstybių suverenitetas bus sujungtas sukuriant bendrą aukštesnio lygio viršnacionalinės bendruomenės suvere-nitetą (federaciją).

ES gimė iš šios integracijos koncepcijos, tačiau joje šalių nacionalinio su-vereniteto nebuvo atsisakyta. Valstybės narės nebuvo pasirengusios po II pasaulinio karo atgautą ir ką tik sutvirtintą savo nacionalinių valstybių struktūrą paaukoti Europos federacinės valstybės idėjai. Tačiau turėjo būti rastas kompromisas, kuris užtikrintų daugiau nei paprastą valstybių bendradarbiavimą nekuriant Europos federacinės valstybės. Sprendimas buvo laipsniškas takoskyros tarp nacionalinių valstybių savarankiškumo ir

038 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Europos federacinės valstybės mažinimas. Valstybių narių prašoma atsisa-kyti ne savo suvereniteto, o tik jo nedalomumo dogmos. Iš pradžių reikėjo tik nuspręsti, kuriose srityse valstybės narės pasirengusios savanoriškai ati-duoti dalį savo suvereniteto kuriant aukštesnio lygmens bendruomenę. Šių pastangų rezultatas – trys steigimo sutartys: EAPB, (E)EB ir EAEB.

Jose ir dabartinėse Są jungos sutartyse konkrečiai išvardytos sritys, kuriose suverenumo teisės perduodamos ES. Taip ES ir jos organams suteikiamas ne bendras įgaliojimas priimti visas sutarčių tikslams įgyvendinti būtinas priemones, o konkrečiomis sutarčių nuostatomis apibrėžiamas jos veiklos įgaliojimų pobūdis ir apimtis (ribotos kompetencijos principas). Todėl savo kompetencijos atsisakiusios valstybės narės gali stebėti ir kontroliuoti šį procesą.

Tvirtesnis bendradarbiavimas

Tvirtesnio bendradarbiavimo priemonė suformuoja skirtingų greičių integra­cijos idėjos taikymo principą. Tai idėja, kad net palyginti nedidelės valstybių narių grupės tam tikroje ES kompetencijos srityje gali gilinti integraciją ne-kliudydamos toms valstybėms narėms, kurios tam nesiryžta ar nepritaria.

Iš pradžių (Amsterdamo sutartyje) šios priemonės naudojimo sąlygos ir pro-cedūra buvo griežtai reguliuojama, tačiau vėliau, išsiplėtus ES, ją buvo leis-ta taikyti atviriau (Nicos sutartis). Pasirašius Lisabonos sutartį, ligšiolinės tvirtesnio bendradarbiavimo taisyklės sutelktos ES sutarties 20 straipsnyje (pagrindinės sąlygos), taip pat SESV 326–334 straipsniuose (papildomos sąlygos, prisijungimas, procedūra, balsavimo taisyklės).

Visų tvirtesnio bendradarbiavimo taisyklių esmė yra tokia:

■ taip bendradarbiauti galima tik ES kompetencijos ribose, tai turi atitikti ES tikslus ir skatinti Europos integracijos procesą (ES sutarties 20 straipsnis). Todėl šis bendradarbiavimas netinka siekiant užpildyti ES sutarčių spragas, susijusias su ekonomine ir pinigų są junga. Tvirtesnis bendradarbiavimas negali daryti įtakos vidaus rinkai bei ekonominei ir socialinei sanglaudai Europos Są jungoje. Be to, jis negali kliudyti prekybai tarp valstybių narių, diskriminuoti ir iškraipyti konkurencijos (SESV 326 straipsnis). Turi būti paisoma bendradarbiavimo iniciatyvoje nedalyvaujančių valstybių narių kompetencijos, teisių, įpareigojimų ir interesų (SESV 327 straipsnis);

039E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

■ tvirtesnis bendradarbiavimas turi būti atviras visoms valstybėms narėms. Be to, valstybėms narėms turi būti sudarytos sąlygos bet kuriuo metu prisijungti prie tvirtesnio bendradarbiavimo iniciatyvos su sąlyga, kad atitinkamos valstybės narės laikosi sprendimų, priimtų šio tvirtesnio bendradarbiavimo metu. Komisija ir valstybės narės skatina tvirtesniame bendradarbiavime dalyvauti kuo didesnį valstybių narių skaičių (SESV 328 straipsnis);

■ sprendimą, leidžiantį tvirtesnį bendradarbiavimą, kaip paskutinę išeitį priima Taryba, nustačiusi, kad tokio bendradarbiavimo tikslų per pagrįstą laiką Są junga kaip visuma negali pasiekti taikydama atitinkamas sutarčių nuostatas. Tvirtesnio bendradarbiavimo iniciatyvoje turi dalyvauti ne mažiau kaip devynios valstybės narės (ES sutarties 20 straipsnio 2 dalis);

■ tvirtesnio bendradarbiavimo metu priimti teisės aktai nėra ES acquis dalis. Šie teisės aktai tiesiogiai taikomi tik valstybėse narėse, dalyvaujančiose sprendimų priėmimo procese (ES sutarties 20 straipsnio 4 dalis). Tačiau nedalyvaujančios valstybės narės negali trukdyti jų taikymui;

■ išlaidas, susijusias su tvirtesniu bendradarbiavimu, išskyrus administracines išlaidas, apmoka dalyvaujančios valstybės narės, jeigu visi Tarybos nariai, spręsdami vieningai ir pasikonsultavę su Europos Parlamentu, nenusprendžia kitaip (SESV 332 straipsnis);

■ Taryba ir Komisija privalo užtikrinti veiklos, kurios imamasi tvirtesnio bendradarbiavimo sistemoje, suderinamumą su ES politikos kryptimis (SESV 334 straipsnis).

Praktikoje šia priemone iki šiol pasinaudota dviem atvejais: pirmą kartą ES istorijoje valstybės narės pritaikė tvirtesnio bendradarbiavimo procedūrą siekdamos nustatyti, kad skirtingas pilietybes turinčių sutuoktinių santuo­ka gali būti nutraukta pagal jų pasirinktą taikytiną teisę. Kai atitinkamas Komisijos pasiūlymas 2006 m. Taryboje nesusilaukė vieningo pritarimo, Ta-ryba 2010 m. liepos 12 d. sprendimu leido taikyti tvirtesnio bendradarbia-vimo procedūrą. Remiantis nauju Komisijos pasiūlymu 14 valstybių narių (Austrija, Belgija, Bulgarija, Ispanija, Italija, Latvija, Liuksemburgas, Malta, Portugalija, Prancūzija, Rumunija, Slovėnija, Vengrija ir Vokietija) sutarė tai-kyti atitinkamas taisykles skirtingą pilietybę turinčių sutuoktinių santuokų

040 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

nutraukimo ar gyvenimo skyrium atvejais. Rezultatas yra 2010 m. gruo-džio 20 d. Tarybos reglamentas (ES) Nr. 1259/2010, kuriuo įgyvendinamas tvirtesnis bendradarbiavimas santuokos nutraukimui ir gyvenimui skyrium taikytinos teisės srityje.

Antras atvejis susijęs su patentine apsauga Europoje. Iš viso tvirčiau ben-dradarbiauti kuriant bendrą patentinę apsaugą sutarė 26 valstybės narės, neprisijungus Kroatijai ir Ispanijai, bet vėliau prisijungus Italijai. Reglamen-tas dėl tvirtesnio bendradarbiavimo kuriant bendrą patentinę apsaugą ir Reglamentas dėl taikomos vertimo tvarkos įsigaliojo 2013 m. sausio 20 d. Tačiau šie reglamentai įsigalios tik įsigaliojus Susitarimui dėl bendro paten-tų teismo. Tam būtina, kad Susitarimą ratifikuotų bent 13 valstybių narių, iš kurių kol kas jį ratifikavo tik 11.

042 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

043E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

EUROPOS SĄJUNGOS „KONSTITUCIJA“Kiekviena visuomeninė są junga turi konstituciją. Konstitucija nustatoma politinės sistemos struktūra, t. y. są jungos narių vieta vienas kito ir visumos atžvilgiu, bendri tikslai ir privalomų sprendimų priėmimo taisyklės. Todėl ES, kaip valstybių są jungos, kuriai suteiktos tam tikros užduotys ir funkci-jos, „Konstitucija“ turi būti pajėgi atsakyti į tokius pačius klausimus, kaip ir valstybės konstitucija.

Valstybės gyvenimas tvarkomas laikantis dviejų svarbiausių principų: teisės (angl. rule of law) ir demokratijos. Todėl jei Są junga nori atitikti pagrindinius teisės ir demokratijos, visi jos veiksmai turi būti pagrįsti teisiškai ir demo-kratiškai: įsteigimas, formavimas, kompetencijos, veikimas, valstybių narių ir jų institucijų pozicija, piliečių pozicija.

ES „Konstitucija“, žlugus 2004 m. spalio 29 d. Konstitucinei sutarčiai, kaip ir anksčiau, nėra įtvirtinta viename nuosekliame konstituciniame rašte, kaip daugumos valstybių narių konstitucijos. Ji kyla iš taisyklių ir pagrindinių ver-tybių, kurių suinteresuotieji subjektai laikosi kaip privalomų, visumos. Šios normos iš dalies nustatytos Europos Sutartyse ar Są jungos institucijų pri-imtuose teisės aktuose, iš dalies atsispindi įpročiuose.

ES teisinė prigimtis

Apibrėžiant teisinę prigimtį turima mintyje bendrasis teisinis organizacijos suvokimas pagal jai būdingas savybes. Nors šios savybės nustatytos dar 1963 ir 1964 m. dviejuose lemiamuose Europos Bendrijų Teisingumo Teis-mo sprendimuose, atsižvelgiant į tuometinę Europos ekonominę bendriją, jos tebegalioja ir šiandieninei Europos Są jungai.

044 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Byla Van Gend & Loos

Šioje byloje Nyderlandų transporto įmonė Van Gend & Loos Nyderlandų teismui apskundė Nyderlandų muitų valdybą, kuri už tam tikrą iš Vokietijos įvežamą cheminį gaminį ėmė didesnį negu anksčiau muitą. Įmonė tame įžvelgė EEB sutarties 12 straipsnio pažeidimą, kuriuo valstybėms narėms draudžiama bendrojoje rinkoje nustatyti naujus ir didinti jau taikomus mui-tus. Atsižvelgdamas į tai, Nyderlandų teismas bylos nagrinėjimą sustabdė ir kreipėsi į Teisingumo Teismą prašydamas išaiškinti ginčijamos EEB steigimo sutarties nuostatos taikymo apimtį turinio ir teisės požiūriu.

Teisingumo Teismas, pasinaudodamas šia byla, priėmė kai kurias esmines nuostatas dėl EEB teisinės prigimties. Šio bylos sprendime sakoma:„ EEB sutarties tikslas – sukurti bendrąją rinką, kurios

funkcionavimas būtų tiesiogiai susijęs Bendrijos teisės subjektais, – todėl ši Sutartis yra daugiau negu paprastas susitarimas, kuris nustatytų tik abipusius Susitariančiųjų Valstybių įsipareigojimus. Ši nuostata patvirtinta Sutarties preambulėje, kuri taikoma ne tik vyriausybėms, bet ir tautoms. Ji taip pat buvo dar tiksliau patvirtinta steigiant institucijas ir suteikiant joms suverenias teises, kurių vykdymas daro poveikį valstybėms narėms ir jų piliečiams... Tokiomis aplinkybėmis darytina išvada, jog Bendrija sudaro naują tarptautinės teisės teisinę sistemą, kurios labui valstybės, nors ir tik tam tikrose nustatytose srityse, apribojo savo suverenias teises ir kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai.“

Byla Costa / ENEL

Jau po metų byloje Costa / ENEL Teisingumo Teismas turėjo progą savo ana-lizę dar pagilinti. Bylos aplinkybės buvo tokios: 1962 m. Italija nacionalizavo elektros energijos gamybos ir skirstymo įmones, o elektros energijos ben-drovių eksploatacinius įrenginius perdavė elektros tinklų bendrovei ENEL. Ponas F. Kosta (Costa), kaip vienos iš nacionalizuotų įmonių akcinės bendro-vės Editon Volta akcininkas, laikė, kad iš jo buvo atimti dividendai, ir dėl to atsisakė apmokėti 1 926 ITL sąskaitą už elektros energiją. Taikos teisėjui Milane ponas F. Kosta savo elgesį teisino, be kita ko, tuo, kad nacionalizavi-mo įstatymu pažeista nemažai EEB sutarties nuostatų. Taikos teismas, no-rėdamas įvertinti tokį pono F. Kosta pareiškimą, Teisingumo Teismui pateikė

045E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

įvairių klausimų dėl EEB sutarties aiškinimo. Šis savo sprendime pateikė tokį EEB teisinės prigimties aiškinimą:„ Kitaip negu paprastos tarptautinės sutartys, EEB sutartis

nustatė savą teisinę sistemą, kuri [...] buvo integruota į valstybių narių teisinę sistemą ir kurią privalo taikyti jų teismai. Iš tiesų įkurdamos neribotam laikui Bendriją, turinčią savas institucijas, juridinio asmens teises, veiksnumą, tarptautinio atstovavimo teises, ir ypač dėl valstybių kompetencijos apribojimo arba dalies jų funkcijų perdavimo Bendrijai, – realią valdžią, valstybės, nors ir nedaugelyje sričių, apribojo savo suverenias teises ir taip sukūrė teisę, taikomą jų nacionaliniams subjektams ir joms pačioms.“

Iš šių išsamių svarstymų Teisingumo Teismas daro tokias išvadas:„ Iš visų šių argumentų darytina išvada, jog iš Sutarties, kaip autonomiško šaltinio, kilusi teisė dėl savo ypatingos bei originalios prigimties neturėtų būti teisiškai kvestionuojama vidaus teisės aktu, kad ir koks jis būtų, nes tuomet prarastų savo, kaip Bendrijos teisės, pobūdį, ir dėl to kiltų grėsmė pačios Bendrijos teisiniam pagrindui. Todėl valstybėms perkėlus iš jų vidaus teisinės sistemos į Bendrijos teisinę sistemą teises ir pareigas, atitinkančias Sutarties nuostatas, buvo galutinai apribotos valstybių suverenios teisės, ir to apribojimo negali panaikinti vėliau priimtas su Bendrijos idėja nesuderinamas vienašališkas aktas.“

Remiantis abiem šiais principiniais Teisingumo Teismo sprendimais galima nustatyti elementus, kurių visuma sudaro ES teisinės prigimties ypatingumą ir savitumą:

■ institucinė struktūra, kuria užtikrinama, kad formuojant valią ES bus atsižvelgiama ir į bendrą Europos interesą, t. y. Są jungos tiksluose įtvirtintus jos interesus;

■ Są jungos institucijoms suteikta kompetencija didesnė, negu įprasta kitose tarptautinėse organizacijose, taip pat ji suteikta srityse, už kurias paprastai atsako valstybės;

■ sukurta sava teisėtvarka, nepriklausoma nuo valstybių narių teisėtvarkos;

■ Sąjungos teisė taikoma tiesiogiai, tai yra visas Są jungos teisės nuostatų veiksmingumas visose valstybėse narėse vienodas ir jomis nustatoma pareigų arba suteikiama teisių ir valstybėms narėms, ir jų piliečiams;

046 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

■ Sąjungos teisės viršenybė, kuria užtikrinama, kad nacionalinė teisė Są jungos teisės negali nei panaikinti, nei pakeisti, o kolizijos atveju viršenybę turi Są jungos teisė.

Taigi ES yra savarankiška valdžios są junga su savomis suvereniomis teisė-mis ir nuo valstybių narių nepriklausoma teisėtvarka, kuriai ES priskirtose veiklos srityse paklūsta ir valstybės narės, ir jų piliečiai.

Iš ES būdingų savybių atsiskleidžia ir jos bendrumai ir skirtumai, palyginti su įprastomis tarptautinėmis organizacijomis ir su dariniais, panašiais į fe­deracinę valstybę.

Pati ES dar nėra galutinai sukurtas darinys, greičiau „tapsmą patirianti sis-tema“, kurios galutinio vaizdo kol kas negalima numatyti.

Į įprastas tarptautines organizacijas ES panaši tik tuo, kad ir ji įsteigta tarp-tautinėmis sutartimis. Tačiau nuo savo tarptautinių šaknų ji jau gerokai nu-tolusi, nes ES steigimo aktų pagrindu sukurta savarankiška Są junga, turin-ti savas suverenias teises ir kompetenciją. Valstybės narės šios Są jungos naudai atsisakė dalies savo suvereniteto, perduodamos jį Europos Są jungai bendrai valdyti.

Dėl ES ir įprastų tarptautinių organizacijų skirtumų ji kiek priartėja prie vals-tybinio darinio. Visų pirma dalies valstybių narių suvereniteto atsisakymas ES naudai buvo laikomas rodikliu, kad ES jau tampa panaši į federacinės valstybės struktūras. Tačiau laikantis šio požiūrio neatsižvelgiama į tai, kad ES organai turi tik tokius konkrečius įgaliojimus, kurie skirti Są jungos su-tartyse numatytiems tikslams konkrečiose srityse siekti. Todėl jos negali pačios pasirinkti tikslų, kaip tai gali valstybės, ir negali patenkinti visų rei-kalavimų, kurie šiandien keliami moderniai valstybei. ES neturi nei valstybei būdingos bendrosios kompetencijos, nei įgaliojimo kurti naują kompetenciją (vadinamosios kompetencijos paskirstymo kompetencijos).

Todėl ES nėra nei „klasikinė“ tarptautinė organizacija, nei valstybių asoci-acija, o valdžios są junga, kurios vieta – tarp šių tradicinių valstybių susi-vienijimų modelių. Juridinėje vartosenoje šiai ypatingai padėčiai apibūdinti įsitvirtino sąvoka „viršvalstybinė organizacija“.

047E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

ES užduotys

ES patikėtų užduočių sąrašas labai panašus į valstybės konstitucinės san-tvarkos užduočių sąrašą. Tai yra ne tiksliai apibrėžtos techninės užduotys, kaip įprasta tarptautinių organizacijų atveju, o veiklos sritys, kurių visuma turi valstybių gyvavimą lemiantį pobūdį.

ES užduočių sąrašas kiek galima išplėstas: jis apima ekonomines, socialines ir politines užduotis.

Ekonominės užduotys

Pagrindinė ekonominė užduotis – bendrosios rinkos, kurioje būtų suvie-nijamos valstybių narių nacionalinės rinkos ir kurioje prekės ir paslaugos būtų siūlomos ir parduodamos tokiomis pačiomis sąlygomis kaip vidaus rinkoje bei prie kurios visi Są jungos piliečiai turėtų vienodą ir laisvą priei-gą, sukūrimas. Bendrosios rinkos sukūrimo koncepciją inicijavo tuometi-nis Europos Komisijos pirmininkas Žakas Deloras (Jacques Delors), o ji iš esmės įgyvendinta valstybių ir vyriausybių vadovų priimta Vidaus rinkos sukūrimo iki 1992 m. programa. Są jungos institucijoms pavyko nusta-tyti teisinį veikiančios vidaus rinkos pagrindą. Laikui bėgant jis išsamiai papildytas nacionalinėmis įgyvendinimo priemonėmis, taigi vidaus rinka jau tapo tikrove. Ji matoma ir kasdieniame gyvenime, ypač keliaujant po ES – jau seniai nestabdoma prie nacionalinių sienų ir netikrinami asmens dokumentai ir prekės.

Vidaus rinką papildo ekonominė ir pinigų są junga.

Tačiau ES užduotis ekonominės politikos srityje yra ne nustatyti ir vykdyti Europos ekonominę politiką, o koordinuoti valstybių narių ekonominę poli-tiką tokiu mastu, kad vienos ar kelių valstybių narių sprendimai ekonomi-nės politikos srityje neturėtų neigiamo poveikio vidaus rinkos veikimui. Šiuo tikslu priimtas Stabilumo ir augimo paktas, kuriame valstybėms narėms nurodomi konkretūs kriterijai, į kuriuos jos turi orientuotis priimdamos su biudžeto politika susijusius sprendimus. Jei valstybė narė šio reikalavimo nesilaiko, Europos Komisija gali ją įspėti, o jei tos valstybės biudžeto de-ficitas nuolat perviršinis, ES Taryba gali prieš ją imtis sankcijų. Dėl finan-sų ir ekonomikos krizės bendradarbiavimas ekonomikos politikoje ES lygiu 2010–2012 m. dar labiau sustiprėjo. Ekonominės politikos koordinavimas ES lygiu papildytas nuolatiniu krizių valdymo mechanizmu, kurį visų pirma

048 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Vidaus rinka su ja apibūdinančiomis keturiomis laisvėmis (plg. SESV 26 straipsnį) yra esminis SESV elementas: laisvas prekių judėjimas (34 straipsnis), laisvas asmenų judėjimas (45 ir 49 straipsniai), laisvas paslaugų teikimas (57 straipsnis) ir laisvas kapitalo judėjimas (63 straipsnis).

049E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

sudaro šie elementai: Komisijos vaidmens atstatymas, naujų koregavimo mechanizmų priėmimas, ekonominės politikos koordinavimo įtvirtinimas aukščiausiu politiniu lygiu, Europos semestro metu sutartas koordinavimas sustiprinus valstybių narių atskaitomybės ryšius, nacionalinių parlamentų ir Europos Parlamento vaidmens stiprinimas ir savanoriški įsipareigojimai, kurie turi būti įtvirtinti nacionalinėje teisėje. Šio naujo krizių valdymo me-chanizmo pagrindas yra Europos semestras.

Europos semestras yra ciklas, kurio metu ES valstybės narės derina ekono-minę ir fiskalinę politiką. Jis dažniausiai trunka pirmus šešis metų mėnesius, todėl pavadintas semestru. Europos semestro metu valstybės narės savo biudžeto ir ekonominę politiką derina su ES mastu nustatytais tikslais ir tai-syklėmis. Taip Europos semestras turi padėti užtikrinti patikimus viešuosius finansus, skatinti ekonomikos augimą ir stabdyti perteklinį ES makroekono-minį disbalansą.

Šis krizių valdymo mechanizmas laikytinas kraštutine priemone; jo tikslas yra galiausiai apsaugoti ekonominę ir pinigų są jungą. Tačiau ekonomikos valdymo principai lieka tie patys: turi būti taikoma nacionalinė atsakomybė ekonomikos ir finansų politikoje, o valstybės narės turi suvokti, kad jų veiks-mai yra bendrojo intereso dalykas.

ES užduotis pinigų politikos srityje buvo ir yra įvesti bendrą ES valiutą ir su pinigais susijusius klausimus spręsti centralizuotai. Pirmieji rezultatai šioje srityje jau pasiekti. 1999 m. sausio 1 d. valstybėse narėse, kurios atitiko tuo tikslu nustatytus konvergencijos kriterijus (infliacijos lygis – 1,5 %; val-džios sektoriaus deficitas = metinis papildomas įsiskolinimas – 3 %; valdžios sektoriaus skola – 60 %; ilgalaikė palūkanų norma – 2 %), įvestas euras – bendra Europos valiuta. Tai Belgija, Vokietija, Ispanija, Prancūzija, Airija, Ita­lija, Liuksemburgas, Nyderlandai, Austrija, Portugalija ir Suomija. 2002 m. sausio 1 d. šių šalių nacionalinės valiutos pakeistos euro banknotais ir euro monetomis. Nuo to laiko ir kasdieniai mokėjimai, ir piniginiai sandoriai jose vykdomi tik viena valiuta – eurais. Vėliau vis daugiau valstybių narių įgy-vendino euro įvedimo kriterijus: Graikija (2001 m. sausio 1 d.), Slovėnija (2007 m. sausio 1 d.), Kipras (2008 m. sausio 1 d.), Malta (2008 m. sausio 1 d.), Slovakija (2009 m. sausio 1 d.), Estija (2011 m. sausio 1 d.), Latvija (2014 m. sausio 1 d.) ir galiausiai Lietuva (2015 m. sausio 1 d.). Šiuo metu vadinamajai euro zonai, kurios valiuta – euras, priklauso 19 valstybių narių.

050 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

LAPKRIČIOMĖN.

GRUODŽIOMĖN.

SAUSIOMĖN.

VASARIOMĖN.

KOVOMĖN.

BALANDŽIOMĖN.

GEGUŽĖSMĖN.

BIRŽELIOMĖN.

LIEPOSMĖN.

Parengiamasis etapasPADĖTIES ANALIZĖir ryšys su ankstesniais metais

01 etapasPOLITINĖS GAIRĖSES mastu

02 etapasKONKREČIŲ VALSTYBIŲtikslai, politikos priemonės ir planai

03 etapasĮGYVENDINIMAS

BIUDŽETO IR STRUKTŪRINĖ POLITIKA

MAKROEKONOMINIS DISBALANSAS

ES Taryba patikrina metinę

augimo apžvalgą ir paskelbia

išvadas

Europos Komisija

atlieka analizę

Europos Vadovų Taryba (valstybių ar vyriausybių vadovai) pateikia politinius principus

Europos Parlamentas pateikia nuomonę dėl užimtumo politikos gairių

ES Tarybapritaria galutinėms konkrečiai šaliai skirtoms rekomen-dacijoms

ES Tarybapriima rekomendacijas

Europos Vadovų Tarybapatvirtina rekomendacijas

Valstybės narėspristato savo konkrečius tikslus, politikos priemones ir planus

Valstybės narėslaikosi rekomendacijų spręsdamos dėl kitų metų nacionalinių biudžetų

Metinė augimo apžvalga

Įspėjimo mechanizmo ataskaita (ĮMA)

Nuodugni valstybių, kuriose yra potencialus makroekono-minis disbalansas, apžvalga

Europos Komisijaišdėsto konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas

Europos semestro užduočių paskirstymas

Naujas ciklas prasideda metams einant į pabaigą, pateikus metinę augimo apžvalgą tolesniems metams, kurioje Komisija apžvelgia ekonomikos būklę.

Grafikas teikiamas 24 kalbomis adresu http://www.consilium.europa.eu/lt/policies/european-semester/

Grafikas teikiamas 24 kalbomis adresu http://www.consilium.europa.eu/lt/policies/european-semester/

051E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Likusios valstybės narės, kai tik atitiks konvergencijos reikalavimus, taip pat iš esmės privalės įsivesti eurą. Išimtis taikoma tik Danijai ir Jungtinei Kara­lystei. Šios valstybės narės pasiliko atsisakymo (angl. opting out) galimybę, tai reiškia, kad jos pačios gali nuspręsti, ar tyrimo procedūra dėl dalyvavimo bendros valiutos sistemoje bus pradėta ir kada. Ypatingas atvejis yra Šve­dija, neturinti atsisakymo galimybės. Euro įvedimas priklauso labiau nuo to, kad Komisija ir Europos Centrinis Bankas Europos Są jungos Tarybai reko-menduos Švedijai įsivesti eurą. Jei tokia rekomendacija bus išsakyta ir Ta-ryba jai pritars, Švedija negalės išvengti dalyvavimo euro zonoje. Tiesa, kol kas euras didelės paspirties iš Švedijos gyventojų nesulaukia. 2003 m. gy-ventojų apklausos metu 55,9 % nepritarė euro įvedimui. Remiantis 2005 m. gruodžio mėn. atlikta apklausa, dar 49 % euro įsivedimui nepritarė, prita-riančių jų buvo 36 %.

Nepaisant visų nuogąstavimų, euras tapo stipria ir tarptautiniu mastu pri-pažinta valiuta ir tuo pačiu metu stipria euro zonos valstybių narių jungti-mi. Šiuo požiūriu 2010 m. kilusi valstybės skolų krizė nieko nepakeitė. Net priešingai – ES į šią krizę sureagavo suteikdama laikinas pagalbos priemo-nes. 2013 m. jos buvo visam laikui pakeistos Europos stabilumo mechaniz-mu (ESM). ESM euro zonos valstybėms narėms kaip ilgalaikį krizių valdy-mo pagrindą suteikia išorinę finansinę pagalbą, kuriai taikant suteikiamas 500 mlrd. EUR efektyvus skolinimo pajėgumas. Euro zonos valstybės šią finansinę pagalbą gali gauti tik labai griežtomis sąlygomis, kurių tikslas yra griežtas valstybės finansų konsolidavimas ir kurios nustatomos ekonominio koregavimo programoje, kurią priima Komisija ir Tarptautinis valiutos fon-das, glaudžiai bendradarbiaudami su Europos Centriniu Banku. Dėl ESM ES gali imtis veiksmų eurui apsaugoti net nepalankiausiomis aplinkybėmis. Tie mechanizmai aiškiai rodo bendrą euro zonos interesą ir solidarumą, taip pat kiekvienos valstybės narės atsakomybę prieš kitas.

Be ekonominės ir pinigų politikos, ES tenka užduočių ir daugelyje kitų eko-nominės politikos sričių, tarp jų ypač žemės ūkio ir žuvininkystės politikos, transporto politikos, vartotojų politikos, struktūrinės ir sanglaudos politikos, mokslinių tyrimų ir plėtros politikos, kosmoso politikos, aplinkos politikos, sveikatos politikos, prekybos politikos ar energetikos politikos.

LAPKRIČIOMĖN.

GRUODŽIOMĖN.

SAUSIOMĖN.

VASARIOMĖN.

KOVOMĖN.

BALANDŽIOMĖN.

GEGUŽĖSMĖN.

BIRŽELIOMĖN.

LIEPOSMĖN.

Parengiamasis etapasPADĖTIES ANALIZĖir ryšys su ankstesniais metais

01 etapasPOLITINĖS GAIRĖSES mastu

02 etapasKONKREČIŲ VALSTYBIŲtikslai, politikos priemonės ir planai

03 etapasĮGYVENDINIMAS

BIUDŽETO IR STRUKTŪRINĖ POLITIKA

MAKROEKONOMINIS DISBALANSAS

ES Taryba patikrina metinę

augimo apžvalgą ir paskelbia

išvadas

Europos Komisija

atlieka analizę

Europos Vadovų Taryba (valstybių ar vyriausybių vadovai) pateikia politinius principus

Europos Parlamentas pateikia nuomonę dėl užimtumo politikos gairių

ES Tarybapritaria galutinėms konkrečiai šaliai skirtoms rekomen-dacijoms

ES Tarybapriima rekomendacijas

Europos Vadovų Tarybapatvirtina rekomendacijas

Valstybės narėspristato savo konkrečius tikslus, politikos priemones ir planus

Valstybės narėslaikosi rekomendacijų spręsdamos dėl kitų metų nacionalinių biudžetų

Metinė augimo apžvalga

Įspėjimo mechanizmo ataskaita (ĮMA)

Nuodugni valstybių, kuriose yra potencialus makroekono-minis disbalansas, apžvalga

Europos Komisijaišdėsto konkrečiai šaliai skirtas rekomendacijas

Europos semestro užduočių paskirstymas

Naujas ciklas prasideda metams einant į pabaigą, pateikus metinę augimo apžvalgą tolesniems metams, kurioje Komisija apžvelgia ekonomikos būklę.

Grafikas teikiamas 24 kalbomis adresu http://www.consilium.europa.eu/lt/policies/european-semester/

Grafikas teikiamas 24 kalbomis adresu http://www.consilium.europa.eu/lt/policies/european-semester/

052 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Socialinės užduotys

Socialinės politikos požiūriu Europos Są junga turi organizuoti vidaus rin-ką atsižvelgdama į savo socialinę plotmę ir rūpindamasi, kad ekonominės integracijos pranašumai būtų pasiekti ne tik ekonominėje srityje. Pirmasis pradžios taškas šiuo požiūriu – socialinės apsaugos sistemos sukūrimas darbuotojams migrantams. Šia sistema užtikrinama, kad nė vienas darbuo-tojas, kuris per savo profesinę veiklą dirbo daugiau kaip vienoje valstybė-je narėje ir dėl to dalyvavo įvairiose socialinio draudimo sistemose, dėl to neatsidurtų nepalankioje padėtyje socialinio draudimo aspektu (senatvės pensija, invalidumo pensija, sveikatos priežiūros paslaugos, išmokos šei-mai, bedarbio pašalpa). Kitas svarbus neatidėliotinos socialinės politikos pradžios taškas, atsižvelgiant į jau kelerius metus nerimą keliantį nedarbą ES – Europos užimtumo strategijos kūrimas. Valstybės narės ir ES ragina-mos kurti užimtumo strategiją ir skatinti visų pirma darbuotojų kvalifikaciją, mokymą ir lankstumą, kartu darbo rinkas pritaikant prie kintančios eko-nomikos poreikių. Užimtumo skatinimas turi būti laikomas bendro intereso reikalu. Todėl būtina, kad valstybės narės savo nacionalinę veiklą derintų ES Taryboje. ES turi prisidėti prie užimtumo lygio didinimo skatindama valsty-bių narių bendradarbiavimą, remdama jų priemones ir prireikus – nepažeis-dama valstybių narių kompetencijos – jas papildydama.

Politinės užduotys

Politinėje srityje ES užduotys susijusios su Sąjungos pilietybe, teisminio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose politika ir bendra užsienio ir saugumo politika. Są jungos pilietybe sustiprinti valstybių narių piliečių tei-sės ir interesai ES. Kiekvienas Są jungos pilietis turi teisę laisvai judėti ES (SESV 21 straipsnis), balsuoti ir būti kandidatu per vietos savivaldos rin-kimus (SESV 22 straipsnis), būdamas trečiojoje šalyje, turi teisę į bet ku-rios kitos valstybės narės diplomatinių ar konsulinių įstaigų teikiamą ap-saugą (SESV 23 straipsnis), turi teisę pateikti peticiją Europos Parlamentui (SESV 24 straipsnis) ir, susiejant su bendruoju diskriminacijos draudimu, turi teisę reikalauti, kad kiekvienoje valstybėje narėje su juo būtų elgiamasi taip, kaip ir su tos valstybės narės piliečiais (SESV 20 straipsnio 2 dalis susiejant su SESV 18 straipsniu).

Bendra užsienio ir saugumo politika ypač siekiama puoselėti bendras verty-bes, pagrindinius interesus ir ES nepriklausomumą, stiprinti ES ir jos valsty-bių narių saugumą, užtikrinti pasaulio taiką ir stiprinti tarptautinį saugumą, skatinti demokratiją ir teisinę valstybę bei tarptautinį bendradarbiavimą,

053E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugą, taip pat bendros gynybos organizavimą.

Kadangi ES nėra valstybinis darinys, šias užduotis ji gali įvykdyti tik pa-mažu. Užsienio, ypač saugumo, politika tradiciškai priklauso toms sritims, kuriose valstybės narės ypatingą dėmesį skiria savo suvereniteto išsaugo-jimui. Šioje srityje sunku apibrėžti bendrus interesus dar ir dėl to, kad iš ES valstybių narių tik Prancūzija ir Jungtinė Karalystė turi atominį ginklą. Kita problema – ne visos ES valstybės narės priklauso gynybinėms są jungoms NATO. Todėl šiuo metu sprendimai „bendros užsienio ir saugumo politikos“ srityje vis dar daugiausia priimami tarpvalstybinio bendradarbiavimo lyg-meniu. Tiesa, per tą laiką sukurtos savarankiškos veikimo priemonės, dėl kurių tarpvalstybinis bendradarbiavimas įgavo tvirtus teisinius kontūrus.

Vykdydama teisminį bendradarbiavimą baudžiamosiose bylose ES visų pirma vykdo užduotis, priklausančias bendram Europos interesui. Tai yra ypač kova su organizuotu nusikalstamumu ir prekyba žmonėmis, taip pat baudžiamasis persekiojimas. Veiksmingai kovoti su organizuotu nusikalstamumu atskirai nacionaliniu lygmeniu jau neįmanoma, tam reikia bendrų ES veiksmų. Pirmų daug žadančių priemonių imtasi priėmus Direktyvą dėl kovos su neteisėtu pinigų plovimu ir įsteigus Europos policijos biurą „Europolą“, kuris oficialiai pradėjo veikti 1998 m. (SESV 88 straipsnis). Šioje srityje taip pat svarbu palengvinti ir pagreitinti su teismo procesais ir sprendimų vykdymu susiju-sį bendradarbiavimą, palengvinti ekstradiciją tarp valstybių narių, nustatyti būtiniausias taisykles dėl nusikalstamų veikų ir bausmių nusikaltimo sudė-ties požymių organizuoto nusikalstamumo, terorizmo, prekybos žmonėmis bei seksualinio moterų ir vaikų išnaudojimo, neteisėtos prekybos narkotikais ir ginklais, pinigų plovimo ir korupcijos srityse (SESV 83 straipsnis).

Vienas iš reikšmingiausių žingsnių ES plėtojant teisminį bendradarbiavi-mą – Eurojusto įsteigimas 2003 m. balandžio mėn. (SESV 85 straipsnis). Eurojustą, kurio būstinė Hagoje, sudaro teisėjai ir prokurorai iš visų Euro-pos Są jungos valstybių. Jo užduotis – palengvinti tyrimo ir baudžiamojo persekiojimo institucijų bendradarbiavimą dėl sunkių tarptautinių nusikalti-mų. Eurojusto pagrindu ES Taryba gali įkurti Europos prokuratūrą, siekiant kovoti su Są jungos finansiniams interesams kenkiančiais nusikaltimais (SESV 86 straipsnis). Dar vienas svarbus žingsnis – nuo 2004 m. sausio mėn. galiojantis Europos arešto orderis. Arešto orderį galima išduoti, jei ma-žiausia už nusikaltimą skirtina bausmė – laisvės atėmimas daugiau kaip vieniems metams. Europos arešto orderis pakeitė ankstesnes ilgai trunkan-čias ekstradicijos procedūras.

054 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

ES įgaliojimai

ES steigiamosiose sutartyse Są jungos institucijoms nesuteikiama bendro įgaliojimo priimti bet kokius teisės aktus, reikalingus Sutartyse nustaty-tiems tikslams pasiekti, o atskiruose skyriuose konkrečiai nustatoma įgalio-jimų veikti apimtis. Pagrindinis principas – ES ir jos institucijos pačios negali priimti sprendimų dėl savo teisinio pagrindo ir kompetencijos. Tam taikomas kompetencijos suteikimo principas (SESV 2 straipsnis). Šį būdą valstybės narės pasirinko, kad aiškiai matytų, kokių savo galių atsisako, ir kad galėtų tai kontroliuoti.

Kompetencijos suteikimo apimtis dalykiniu požiūriu, atsižvelgiant į ES su-teiktų užduočių sričių pobūdį, yra skirtinga. Jei kompetencija ES nesuteikta, ji yra išimtinai valstybių narių. ES sutartyje aiškiai sakoma, kad „nacionali-nio saugumo“ klausimai yra išimtinė valstybių narių kompetencija.

Žinoma, dėl to kyla ES ir valstybių narių kompetencijos atskyrimo klausi-mas. Jis sprendžiamas pagal tris kompetencijos kategorijas.

■ Išimtinė kompetencija ES (SESV 3 straipsnis) priklauso tose srityse, dėl kurių manoma, kad veiksmai ES lygmeniu bus veiksmingesni už nekoordinuotus kurios nors valstybės narės veiksmus. Šios sritys yra tiksliai atskirtos, tai – muitų są junga, vidaus rinkos veikimui būtinų konkurencijos taisyklių nustatymas, pinigų politika, skirta valstybėms narėms, kurių valiuta euras, bendra prekybos politika ir bendros žuvininkystės politikos dalys. Šiose politikos srityse tik Są junga gali leisti ir priimti teisiškai privalomus aktus. Valstybės narės pačios tai daryti gali tik Są jungai jas taip įgaliojus arba tik tam, kad įgyvendintų Europos Są jungos teisės aktus (SESV 2 straipsnio 1 dalis).

■ Pasidalijamoji kompetencija tarp ES ir valstybių narių (SESV 4 straipsnis) taikoma tose srityse, kuriose ES veikimas duoda papildomos naudos, palyginti su valstybės narės veiksmais. Pasidalijamoji kompetencija numatyta vidaus rinkos, ekonominės, socialinės ir teritorinės sanglaudos, žemės ūkio ir žuvininkystės, aplinkosaugos, transporto, transeuropinių tinklų, energetikos, laisvės, saugumo ir teisingumo erdvės bei viešosios sveikatos saugos problemų, mokslinių tyrimų ir technologijų plėtros, kosmoso, bendradarbiavimo vystymosi labui ir humanitarinės pagalbos srityse. Visose šiose srityse ES turi pirmenybę pasinaudoti kompetencija, kuri visgi apima tik atitinkamu Są jungos teisės aktu reglamentuojamus elementus, o ne visą politikos

055E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

sritį. Valstybės narės naudojasi savo kompetencija tiek, kiek ES nepasinaudojo arba nusprendė daugiau nesinaudoti savo kompetencija (SESV 2 straipsnio 2 dalis). Pastarasis atvejis būna, kai atitinkama ES institucija nusprendžia panaikinti teisėkūros procedūra priimtą teisės aktą, ypač siekiant atitikti subsidiarumo ir proporcingumo principus. ES Taryba taip pat vienos ar kelių savo valstybių narių iniciatyva gali Komisiją paraginti teikti pasiūlymus dėl teisės akto panaikinimo.

■ Papildomoji kompetencija (SESV 6 straipsnis): pagal papildomą ją kompetenciją ES gali tik koordinuoti ar papildyti valstybių narių veiksmus, tačiau tose srityse, kuriose jai priklauso papildomoji kompetencija, ji jokiu būdu negali imtis nacionalinių teisės aktų suderinimo (SESV 2 straipsnio 5 dalis). Taigi už teisinį įforminimą yra atsakingos valstybės narės, kurios turi nemažą veikimo laisvę. Šios kategorijos kompetencija taikoma tokiose srityse kaip žmogaus sveikatos apsauga ir gerinimas, pramonės politika, kultūra, turizmas, švietimas, jaunimas, sportas ir profesinis mokymas, civilinė sauga ir administracinis bendradarbiavimas. Ekonominės ir užimtumo politikos srityse valstybės narės aiškiai pripažįsta, kad jų nacionalinius veiksmus turi koordinuoti ES.

Be šių specialių įgaliojimų veikti, Są jungos Sutartyse Są jungos insti-tucijoms suteikiama galimybė imtis veiksmų ir tuomet, kai tai būtina vi-daus rinkai sukurti ir jai veikti bei neiškreiptai konkurencijai užtikrinti (plg. SESV 352 straipsnį – vadinamoji Sutarčių papildymo kompetencija arba lankstumo išlyga). Tačiau šis įgaliojimas imtis veiksmų nėra bendras įgaliojimas, pagal kurį Są jungos institucijos galėtų vykdyti užduotis, nesu-sijusias su Sutartyse iškeltais tikslais; jos taip pat negali, juo remdamosi, išplėsti savo kompetencijos valstybių narių sąskaita. Anksčiau šiuo įga-liojimu suteikiamomis galimybėmis praktikoje naudotasi labai dažnai, nes laikui bėgant ES buvo keliamos vis naujos užduotys, kurių nebuvo galima numatyti sudarant steigiamąsias sutartis, todėl Sutartyse nebuvo suteikta ir kompetencijos joms vykdyti. Pirmiausia reikėtų paminėti aplinkosaugos ir vartotojų apsaugos sritis, taip pat Europos regioninės plėtros fondo, kuriuo siekiama sumažinti atotrūkį tarp išsivysčiusių ir nepakankamai išsivysčiusių ES regionų, įsteigimą. Tačiau minėtoms sritims šiuo metu numatyti specia-lūs įgaliojimai. Dėl šių aiškiai įvardytų taisyklių praktinė Sutarčių papildymo kompetencijos reikšmė labai sumažėjo. Ja pasinaudoti reikalingas Europos Parlamento pritarimas.

056 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Pagaliau numatyta ir kompetencija imtis veiksmų, kurie būtini jau aiškiai su-teiktiems įgaliojimams veiksmingai ir tikslingai įvykdyti (kompetencija pagal dalykinį ryšį). Ypatingą reikšmę ši kompetencija įgavo išorės santykių srityje. Pagal ją ES gali prisiimti įsipareigojimus ir jai nepriklausančių valstybių ar kitų tarptautinių organizacijų atžvilgiu srityse, kurias apima ES užduočių sąrašas. Gyvas pavyzdys yra byla Kramer, kurią turėjo nagrinėti Teisingu-mo Teismas. Ji buvo susijusi su ES kompetencija nustatant žvejybos kvotas bendradarbiauti su tarptautinėmis jūrų žvejybos teisės organizacijomis ir prireikus priimti tarptautinius įsipareigojimus. Tam reikalingą ir Sutartyse aiškiai nenumatytą ES išorės veiksmų kompetenciją Teisingumo Teismas išvedė iš jos vidinės kompetencijos žuvininkystės politikos srityje vykdant bendrą žemės ūkio politiką.

ES, naudodamasi savo kompetencija, privalo laikytis iš katalikiškojo socia-linio mokymo paimto subsidiarumo principo, kuris, įtvirtintas ES sutartyje (ES sutarties 5 straipsnio 3 dalis), buvo pakeltas į konstitucinį lygmenį. Šis principas turi dvi puses – teigiamą ir neigiamą: teigiamą, t. y. kompetenciją skatinanti ES pusė reiškia, kad ES turi imtis veiksmų, kai tikslų „būtų ge-riau siekti Bendrijos lygmeniu“; neigiamą, t. y. kompetenciją mažinanti pusė reiškia, kad ES turi nesiimti veiksmų, kai tikslams pasiekti užtenka vals-tybių narių veiksmų. Praktikoje tai reiškia, kad visos Są jungos institucijos, ypač Komisija, turi įrodyti, jog reglamentavimas visos Są jungos mastu ir Są jungos veiksmai apskritai reikalingi. Perfrazuojant Š. Monteskjė (Ch. Mon­tesquieu): jei ES lygmeniu reglamentuoti nebūtina, būtina nereglamentuoti. Jei poreikiui reglamentuoti ES lygmeniu pritariama, keliamas veiksmo, kurio Są junga turi imtis, masto ir pobūdžio klausimas. Atsakymas šiuo atveju yra proporcingumo principas, nustatytas kartu su kompetencijų taisyklė-mis ES sutarties 5 straipsnio 4 dalyje. Pagal šį principą reikia išsamiai ap-svarstyti, ar atitinkama teisinė priemonė būtina ir ar nebūtų pakankamai veiksmingi kiti veiksmai. Pirmiausia tai reiškia, kad pirmenybė teiktina pa-grindų taisyklėms, būtiniausiems reikalavimams ir nacionalinių reikalavimų tarpusavio pripažinimo taisyklėms ir vengtini neproporcingai išsamūs ir, jei įmanoma, derinamieji teisės aktai.

Kaip laikomasi subsidiarumo ir proporcingumo principų dabar gali prižiū-rėti ir nacionaliniai parlamentai. Šiuo tikslu sukurta išankstinio perspėjimo sistema, pagal kurią nacionaliniai parlamentai per aštuonias savaites nuo pasiūlymo dėl ES įstatymo galią turinčio teisės akto pateikimo gali pateikti pagrįstą nuomonę, joje išdėstydami, kodėl atitinkamas pasiūlymas dėl įsta-tymo galią turinčio teisės akto neatitinka subsidiarumo ir proporcingumo reikalavimų. Jei šiai pagrįstai nuomonei pritariama ne mažiau kaip vienu

057E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

trečdaliu nacionaliniams parlamentams suteiktų balsų (kiekvienas naciona-linis parlamentas turi po du balsus, o jei parlamentas sudarytas iš rūmų – kiekvieni rūmai turi po vieną balsą), pasiūlymą dėl to teisės akto jo rengėjas (dažniausiai Europos Komisija) turi dar kartą apsvarstyti. Remiantis šiuo svarstymu, pasiūlymas yra arba paliekamas toks pats, arba pakeičiamas, arba atšaukiamas. Jei Europos Komisija nusprendžia projektą palikti tokį patį, pagrįstoje nuomonėje ji turi pagrįsti, kodėl, jos nuomone, projektas atitinka subsidiarumo principą. Ši pagrįsta nuomonė kartu su nacionalinių parlamentų pagrįstomis nuomonėmis perduodama ES teisės aktų leidėjui, kad šis į jas atsižvelgtų teisėkūros procedūros metu. Jeigu 55 % ES Tarybos narių dauguma arba Europos Parlamente atiduotų balsų dauguma ES teisės aktų leidėjas mano, kad pasiūlymas neatitinka subsidiarumo principo, pa-siūlymas dėl teisėkūros procedūra priimamo akto nesvarstomas.

ES institucijos

ES sutarties 13 straipsnis (institucinė struktūra)

1. Sąjungos institucine struktūra siekiama skatinti jos vertybes, siekti jos tikslų, tarnauti jos, jos piliečių ir valstybių narių interesams bei užtikrinti jos politikos ir veiksmų nuoseklumą, veiksmingumą ir tęstinumą.

Sąjungos institucijos yra šios:

— Europos Parlamentas,— Europos Vadovų Taryba,— ES Taryba,— Europos Komisija (toliau – Komisija),— Europos Sąjungos Teisingumo Teismas,— Europos Centrinis Bankas,— Audito Rūmai.

2. Kiekviena institucija veikia neviršydama Sutartyse jai suteiktų įgaliojimų ir laikydamasi jose nustatytų procedūrų, sąlygų bei tikslų. Institucijos lojaliai tarpusavyje bendradarbiauja.

058 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

EUROPOS VADOVŲ TARYBA

ES TARYBAEUROPOS

PARLAMENTAS

EUROPOS KOMISIJA

EUROPOS REGIONŲ

KOMITETAS

EUROPOS EKONOMIKOS IR

SOCIALINIŲ REIKALŲ

KOMITETAS

ES TEISINGUMO

TEISMAS

EUROPOS AUDITORŪMAI

EUROPOS CENTRINIS

BANKAS

EUROPOS INVESTICIJŲ

BANKAS

Visų institucijųkontrolė (SESV)

28 valstybių ir vyriausybių vadovai, Europos Tarybos pirmininkas ir Europos Komisijos

pirmininkas

751 atstovas

350 narių

350 narių

28 ministrai (po vieną iš kiekvienos valstybės

narės)

28 nariai (po vieną iš kiekvienos valstybės

narės)

28 teisėjai (vienas iš kiekvienosvalstybės narės) Teisingumo Teisme 44 teisėjai (bent po vieną teisėją iš

kiekvienos valstybės narės) Bendrajame Teisme

28 nariai (po vieną iš kiekvienos valstybės narės)

Valdytojų taryba iš 28 narių, po vieną iš kiekvienos valstybės narės

19 euro zonos narių centrinių bankų pirmininkų

059E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

3. Nuostatos, susijusios su Europos Centriniu Banku ir Audito Rūmais, taip pat išsamios nuostatos dėl kitų institucijų, pateikiamos Sutartyje dėl Europos Sąjungos veikimo.

4. Europos Parlamentui, Tarybai ir Komisijai padeda Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas bei Regionų komitetas, atliekantys patariamąsias funkcijas.

Kitas klausimas, kuris kyla kalbant apie ES „Konstituciją“, susijęs su jos struktūra: kokios yra ES institucijos? Kadangi ES vykdo užduotis, kurios pa-prastai priklauso tik valstybėms, peršasi klausimas, ar ir ji turi vyriausy-bę, parlamentą, administracines įstaigas ir teismus, kokie veikia valstybės narėse. ES suteiktų užduočių vykdymas ir integracijos proceso valdymas sąmoningai patikėti ne vien valstybių narių iniciatyvai ir jų kompetencijai ar tarptautiniam bendradarbiavimui. Priešingai, ES sistema – institucinė, todėl Są junga gali suteikti naujų impulsų Europos integracijai ir kelti naujus tiks-lus, taip pat jos kompetencijai priskirtose srityse nustatyti visoms valsty-bėms narėms vienodai privalomą teisę.

Pagrindiniai ES institucinės sistemos veikėjai yra ES institucijos, būtent jų Europos Parlamentas, Europos Vadovų Taryba, Taryba, Europos Komisija, Europos Są jungos Teisingumo Teismas, Europos Centrinis Bankas ir Audito Rūmai. Kaip papildomos institucijos ES institucinėje sistemoje dar veikia Eu-ropos investicijų bankas, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas ir Regionų komitetas.

Institucijos

Europos Parlamentas (ES sutarties 14 straipsnis)

Europos Parlamentas atstovauja ES piliečiams. Jis atsirado, kai 1957 m. Konvencija dėl tam tikrų Europos Bendrijų bendrų institucijų (pirmoji Sujun-gimo sutartis) EAPB generalinė asamblėja, EEB asamblėja ir EAEB asam-blėja buvo sujungtos į vieną „Asamblėją“. Ši į „Europos Parlamentą“ oficialiai pervardyta tik Europos Są jungos sutartimi (Mastrichto sutartimi), tačiau tuo tik buvo įteisintas bendrai vartotas pavadinimas, kilęs dar 1958 m., kai pati Asamblėja savo pavadinimą pakeitė į „Europos Parlamentą“.

060 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

EUROPOS PARLAMENTO STRUKTŪRA

PIRMININKAS14 pirmininko pavaduotojų5 kvestoriai (turi patariamąjį balsą)

Pirmininkas, pirmininko pavaduotojas ir kvestoriai (Europos Parlamento nariai, kuriems patikėtos vidinio administravimo ir finansų užduotys) sudaro Europos Parlamento biurą, kurį Europos Parlamentas renka pusantrų metų laikotarpiui. Taip pat yra Pirmininkų sueiga, kurią sudaro Parlamento pirmininkas ir frakcijų pirmininkai. Ji atsakinga už Europos Parlamento vidaus struktūrą, santykius tarp institucijų ir santykius su Europos Są jungai nepriklausančiomis institucijomis.

EUROPOS PARLAMENTO PLENARINIS POSĖDIS SU 751 NARIAIS

Valstybė narė Vietos Europos

Parlamente

Vokietija 96

Prancūzija 74

Italija 73

Jungtinė Karalystė 73

Ispanija 54

Lenkija 51

Rumunija 32

Nyderlandai 26

Belgija 21

Čekija 21

Graikija 21

Vengrija 21

Portugalija 21

Švedija 20

Austrija 18

Bulgarija 17

Danija 13

Slovakija 13

Suomija 13

Airija 11

Kroatija 11

Lietuva 11

Latvija 8

Slovėnija 8

Estija 6

Kipras 6

Liuksemburgas 6

Malta 6

061E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Sudėtis ir rinkimai

Europos Parlamento sudėtis tiksliai nurodyta pateiktame sąraše, kuris at-spindi 2014–2019 m. kadencijos laikotarpį.

Iki 1979 m. į Europos Parlamentą būdavo skiriami ir deleguojami nacio-nalinių parlamentų nariai. Dar Sutartyse įtvirtintą nuostatą, kad Europos Parlamento nariai renkami remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise, vals-tybių narių gyventojai po daugybės žlugusių iniciatyvų galėjo įgyvendinti tik 1979 m. Pirmieji tiesioginiai Europos Parlamento rinkimai įvyko 1979 m. birželio mėn. ir nuo to laiko kartojami kas penkerius metus vienos „kadenci-jos“ laikotarpiui. Sąjungos teisės rinkimų sistema tik po dešimtis metų tru-kusių pastangų priimta 1976 m. Aktu dėl atstovų į Europos Parlamentą rinkimų remiantis tiesiogine visuotine rinkimų teise ir iš esmės reformuo-ta 2002 m. vadinamuoju „Tiesioginių rinkimų aktu“. Nors pagal jį kiekviena valstybė narė dar pati nustato rinkimų rengimo būdą, ji taiko tas pačias pagrindines demokratines taisykles:

■ bendros ir tiesioginės visuotinės balsavimo teisės; ■ proporcingo atstovavimo; ■ slaptų ir laisvų rinkimų; ■ mažiausio amžiaus (aktyviai balsavimo teisei visose valstybėse narėse

taikoma 18 metų apatinė amžiaus riba; išimtis yra Austrija, kurioje rinkimų teisės amžius sumažintas iki 16 metų);

■ penkerių metų atnaujinamo mandato trukmės; ■ nesuderinamumo (Europos Parlamento nariai tuo pačiu metu negali eiti

dviejų pareigų, t. y. teisėjo, prokuroro, ministro; be to, jiems taikomi jų šalių įstatymai, kurie gali dar labiau apriboti jų mandatą arba tarnybas);

■ rinkimų datos; ■ lyčių lygybės.

Kai kuriose šalyse balsuoti privaloma (Belgijoje, Graikijoje ir Liuksembur-ge). Be to, 2009 m. įsigaliojo bendrasis Parlamento narių statutas, kuriame pateiktos skaidresnės Parlamento narių darbo sąlygos ir aiškios taisyklės. Šiame Statute taip pat numatytas visiems Parlamento nariams vienodas atlyginimas, mokamas iš ES biudžeto.

Tiesioginiais rinkimais įtvirtintas demokratinis Europos Parlamento tei-sėtumas ir jis dabar tikrai gali save laikyti „ES piliečių atstovybe“. Tačiau vien tiesiogiai išrinkto Parlamento buvimo neužtenka, kad būtų tenkinamas

062 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

pagrindinis demokratinės sandaros reikalavimas – bet kokia valstybės val-džia turi kilti iš tautos. Tai reiškia ne tik kad turi būti skaidri sprendimų pri-ėmimo procedūra ir reprezentatyvios sprendimus priimančios institucijos, bet reikalinga ir parlamentinė priežiūra bei sprendimų priėmimo procese dalyvaujančių Są jungos institucijų teisėtumas, kurį turi suteikti Parlamen-tas. Čia taip pat pastaraisiais metais buvo padaryta didelė pažanga. Ne tik buvo nuolat plečiamos Europos Parlamento teisės, bet Lisabonos sutartimi aiškiai nustatyta pareiga Europos Są jungos veiklą pagrįsti atstovaujamą­ja demokratija. Tai reiškia, kad visiems Są jungos piliečiams yra tiesiogiai atstovaujama Europos Parlamente ir jie turi teisę aktyviai dalyvauti demo-kratiniame ES gyvenime. Taip siekiama užtikrinti, kad sprendimai ES lygme-niu būtų priimami kuo atviriau ir kuo labiau priartinant juos prie piliečių. Politinės partijos ES lygmeniu turi prisidėti kuriant europinį sąmoningumą ir reiškiant Są jungos piliečių valią. Kalbėdami apie dabartinę demokratinę ES santvarką vieninteliu jos trūkumu galėtume laikyti tik tai, kad Europos Parlamentas nerenka sau atskaitingos vyriausybės, kaip valstybinio parla-mentinės demokratijos modelio atveju.

ES 10 straipsnis (atstovaujamoji demokratija)

1. Sąjungos veikla pagrįsta atstovaujamąja demokratija.

2. Piliečiai Sąjungos lygiu yra tiesiogiai atstovaujami Europos Parlamente.

Valstybėms narėms Europos Vadovų Taryboje atstovauja jų valstybių ar vyriausybių vadovai, o Taryboje atstovauja jų vyriausybės, pačios būdamos demokratiškai atskaitingos savo nacionaliniams parlamentams ar savo piliečiams.

3. Kiekvienas pilietis turi teisę dalyvauti demokratiniame Sąjungos gyvenime. Sprendimai priimami kuo atviriau ir kuo labiau juos priartinant prie piliečių.

4. Politinės partijos Europos lygiu prisideda formuojant europinį politinį sąmoningumą ir reiškiant Sąjungos piliečių valią.

Šis „trūkumas“ aiškintinas paprasta aplinkybe – vyriausybės įprasta šio žo-džio prasme ES nėra. Tiksliau sakant, vyriausybei būdingas funkcijas, nu-statytas Są jungos Sutartyse, pagal darbo pasidalijimo principą atlieka ES

063E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Taryba ir Europos Komisija. Vis dėlto Lisabonos sutartimi Europos Parla-mentui suteikti platūs įgaliojimai sudarant Europos Komisiją – nuo Europos Komisijos pirmininko rinkimų, kurie patikėti Europos Parlamentui Europos Vadovų Tarybos pasiūlymu, iki Europos Parlamento balsavimo dėl visos Eu-ropos Komisijos sudėties patvirtinimo (vadinamoji investitūros teisė). Tačiau ES Tarybos sudėčiai Europos Parlamentas tokio poveikio daryti negali. Tary-ba pavaldi parlamentinei priežiūrai tik tiek, kiek kiekvienas jos narys, būda-mas nacionalinis ministras, pavaldus savo šalies parlamentui.

Europos Parlamento vaidmuo gerokai sustiprintas ES teisėkūros procedū­ros srityje. Bendro sprendimo procedūrą pakėlus į ES įprastos teisėkūros procedūros lygmenį, Europos Parlamentas kartu su ES Taryba tapo bemaž „vienu iš teisės aktų leidėjų“. Pagal įprastą ES teisėkūros procedūrą Europos Parlamentas keliais svarstymais gali suformuluoti teisėkūros aktų pakei-timus ir, neviršydamas tam tikrų ribų, pasiekti, kad jiems pritartų Taryba. Be vieningos ES Tarybos ir Europos Parlamento nuomonės Są jungos teisės aktas negali būti priimtas.

Tradiciškai stipri Europos Parlamento padėtis biudžeto procedūros metu. Li-sabonos sutartimi Europos Parlamento biudžetinės galios dar išplėstos – jis turi patvirtinti daugiametį finansinį planą ir dalyvauja priimant sprendimus dėl visų išlaidų.

Europos Parlamentas turi pritarimo teisę dėl visų svarbių tarptautinių su-sitarimų, jei jie susiję su sritimi, kurioje sprendimai priimami pagal bendro sprendimo procedūrą, bei dėl visų stojimo sutarčių, kurios sudaromos su naujomis valstybėmis narėmis ir kuriose nustatomos narystės sąlygos.

Laikui bėgant smarkiai išplėstos ir Europos Parlamento priežiūros funkci­jos. Ši priežiūra pasireiškia ypač tuo, kad Komisija yra atskaitinga Europos Parlamentui, ji viešose plenarinėse diskusijose turi apginti savo nuomonę ir kiekvienais metais teikti Parlamentui svarstyti „Bendrą jį pranešimą apie Europos Są jungos veiklą“. Europos Parlamentas dviejų trečdalių balsų dau-guma gali pareikšti nepasitikėjimą Europos Komisija, priversdamas ją at-sistatydinti (SESV 234 straipsnis). Iki šiol Europos Parlamente daug kartų teikti pasiūlymai pareikšti nepasitikėjimą, tačiau iki šiol nė karto nebuvo pasiekta reikalinga balsų dauguma2. Kadangi Są jungos praktikoje į Europos

2 1999m.buvopriverstaatsistatydinti„SanteroKomisija“Parlamentuiatsisakiuspatvirtintibiudžetoįvykdymą.TadataippatbuvonorimapareikštinepasitikėjimąKomisija,betpastangos,norstrūkopalygintinedaugbalsų,irgižlugo.

064 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Europos Parlamento pastatas Strasbūre.

065E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Parlamento klausimus atsako ir ES Taryba, Parlamentas turi galimybę vesti tiesiogines politines diskusijas su dviem svarbiomis ES institucijomis.

Šiuo metu šios politinės Europos Parlamento priežiūros galimybės papil-dytos ir kitomis priežiūros priemonėmis. Pažeidimus ar netinkamo veiklos administravimo ES atvejus Europos Parlamentas gali tirti savo specia-liai įsteigtuose tyrimo komitetuose. Toks komitetas buvo sudarytas, pvz., 2016 m. dėl aptiktų lengvatinių mokesčių įmonių ir jų slapta turimo tur-to, atsižvelgiant į vadinamuosius Panamos dokumentus. Jo užduotis buvo nustatyti galimus Są jungos teisės, susijusios su pinigų plovimu, mokesčių vengimu ir slėpimu, pažeidimus. Be to, Sutartyse įtvirtinta kiekvieno pilie-čio ar juridinio asmens teisė Europos Parlamentui teikti peticijas, kurias nagrinėja nuolatinis Peticijų komitetas. Pagaliau Europos Parlamentas pa-sinaudojo jam suteikta galimybe ir paskyrė Ombudsmeną, kuris nagrinėja skundus dėl netinkamo institucijų ir valdymo organų, išskyrus Teisingumo Teismą, veiklos administravimo. Ombudsmenas gali atlikti tyrimus ir in-formuoti atitinkamą instituciją. Jis Europos Parlamentui teikia pranešimus apie savo veiklą.

Būstinė

Europos Parlamento būstinė yra Strasbūre, kur vyksta 12 mėnesinių plena-rinių sesijų, įskaitant biudžeto sesiją. Papildomos mėnesinės sesijos vyksta Briuselyje, kuriame vyksta ir komitetų posėdžiai. Kita vertus, Europos Par-lamento generalinis sekretoriatas yra Liuksemburge. Tokia Europos Vadovų Tarybos forma patvirtinta 1992 m. Lisabonos sutarties protokolu Nr. 6. Šio sprendimo trūkumas tas, kad Europos Parlamento nariai bei dalis pareigū-nų ir tarnautojų turi važinėti tarp Strasbūro, Briuselio ir Liuksemburgo – tai brangiai atsieina.

Europos Vadovų Taryba (ES sutarties 15 straipsnis)

Europos Vadovų Taryboje valstybių narių ir vyriausybių vadovai, Europos Komisijos pirmininkas ir Europos Vadovų Tarybos pirmininkas susitinka Briu-selyje ne rečiau kaip du kartus per pusmetį.

066 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Sudėtis ir funkcijos

EUROPOS VADOVŲ TARYBOS SUDĖTIS

Valstybių narių valstybių ar vyriausybių vadovaiEuropos Vadovų Tarybos pirmininkasEuropos Komisijos PirmininkasSąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai

Užduotys

Bendrųjų politinių tikslų ir prioritetų nustatymas

Lisabonos sutartimi įvestos Europos Vadovų Tarybos pirmininko pareigos. Europos Vadovų Tarybos pirmininkas turi, priešingai negu iki tol pirmininka-vusios valstybės, ne nacionalinį, o europinį mandatą. Europos Vadovų Tary-bos pirmininkas renkamas dvejų su puse metų kadencijai ir šias pareigas jis eina visu etatu. Pirmininku turi būti išrenkama įžymi asmenybė kvalifikuota Europos Vadovų Tarybos narių balsų dauguma, jis gali būti perrenkamas dar vienai kadencijai. Pirmininkas yra atsakingas už pasirengimą Europos Vado-vų Tarybos posėdžiams, jis taip pat atstovauja ES tarptautiniuose aukščiau-siojo lygio susitikimuose užsienio ir saugumo politikos klausimais.

Europos Vadovų Taryba negali priimti teisės aktų. Pagrindinė jos funkcija – nustatyti bendrąsias politines ES veikimo gaires. Jis tai daro vadinamųjų „išvadų“ forma: jos priimamos bendru sutarimu ir jose teikiami pagrindiniai politiniai sprendimai, suformuluojamos direktyvos ir ES Tarybai arba Euro-pos Komisijai suteikiami įgaliojimai veikti. Tokias nuostatas Europos Vadovų Taryba yra priėmusi dėl ekonominės ir pinigų są jungos, Europos pinigų sis-temos, Europos Parlamento tiesioginių rinkimų, taip pat socialinės politikos veiklos ir stojimų klausimų.

Europos Sąjungos Taryba (ES sutarties 16 straipsnis)

Sudėtis ir pirmininkavimas

ES Taryboje (Taryba) atstovaujama valstybių narių vyriausybėms. Visos 28 valstybės narės reguliariai, tačiau nepriverstinai siunčia po vieną atsto-vą – už numatytas nagrinėti sritis atsakingą ministrą ar valstybės sekretorių.

067E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Svarbu, kad atitinkamai vyriausybei atstovaujantis asmuo galėtų prisiimti įsipareigojimus savo valstybės narės vyriausybės vardu. Kadangi valstybių narių vyriausybės turi įvairių atstovavimo galimybių, tai akivaizdžiai reiškia, kad nėra nuolatinių Tarybos narių; Tarybos veikla vykdoma dešimtimi sudė-ties formų dėl personalo ir profesijų atstovų įvairovės.

DEŠIMT ES TARYBOS SUDĖČIŲ

Taryboje dalyvauja po vieną valstybių narių ministro lygmens vyriausybių atstovą, jos sudėtis priklauso nuo konkrečios temos

Pirmininkauja Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai:

■ Užsienio reikalai

Pirmininkauja Europos Sąjungos Tarybai pirmininkaujanti valstybė narė:

■ Bendrieji dalykai ■ Moksliniai tyrimai ■ Teisingumas ir vidaus reikalai ■ Užimtumas, socialinė politika, sveikatos ir vartotojų reikalai ■ Konkurencingumas ■ Transportas, telekomunikacijos ir energetika ■ Žemės ūkis ir žuvininkystė ■ Aplinka ■ Švietimas, jaunimas, kultūra ir sportas

Užsienio reikalų taryba, vadovaudamasi Europos Vadovų Tarybos nubrėž-tomis strateginėmis gairėmis, parengia ES išorės veiksmus ir užtikrina, kad ES veiksmai būtų nuoseklūs. Bendrųjų reikalų taryba rūpinasi, kad įvairios sudėties Tarybos veikla būtų tarpusavyje suderinama ir su Europos Vadovų Tarybos pirmininku, bei Komisijos pirmininku rengia Europos Vadovų Tarybos susitikimus. Tarybai pirmininkauja kiekviena valstybė narė paeiliui po šešis mėnesius, išskyrus Užsienio reikalų tarybą – jai pirmininkauja Są jungos vy-riausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai. Eilės tvarką vienbalsiai nustato Taryba. Pirmininkavimas keičiasi kiekvienų metų sausio 1 d. ir liepos 1 d. (2016 m. – Nyderlandai, Slovakija; 2017 m. – Malta, Esti-ja3; 2018 m. – Bulgarija, Austrija; 2019 m. – Rumunija, Suomija; 2020 m. –

3 JungtinėKaralystėdėl„Brexit“referendumo2017m.antrojepusėjeatsisakėpirmininkautiTarybai.

068 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Kroatija, Vokietija). Atsižvelgiant į palyginti dažną kaitą, kiekviena pirmi-ninkaujanti valstybė dirba pagal darbo programą, kuri yra vienos valstybės narės pirmininkavimo metu suderinama su atitinkamai kitomis trimis po jos pirmininkausiančiomis valstybėmis ir todėl galioja 18 mėnesių (vadinamasis komandinis pirmininkavimas). Pagrindinis Tarybai pirmininkaujančios vals-tybės uždavinys – vadovauti Tarybos ir paruošiamuosius darbus atliekančių komitetų darbui. Be to, šiai valstybei tai svarbu politiškai, nes pirmininkavi-mas ES Tarybai pakelia jos vertę pasaulinėje scenoje ir todėl ypač „mažos“ valstybės narės gauna galimybę įgyti politinės svarbos šalia „didžių jų“ ir įtvirtinti savo vaidmenį Europos politikoje.

Tarybos darbus rengia įvairūs parengiamieji organai (komitetai ir darbo gru-pės), kuriuos sudaro valstybių narių atstovai. Tarp šių parengiamųjų organų svarbiausi Nuolatinių atstovų komitetas („I ir II nuolatinių atstovų komite-tai“), kuris paprastai posėdžiauja bent kartą per savaitę.

Tarybai padeda generalinis sekretoriatas, kuriame dirba apie 2 800 darbuo-tojų. Jam vadovauja Tarybos paskirtas generalinis sekretorius.

Tarybos būstinė yra Briuselyje.

Užduotys

ES Taryba turi penkias pagrindines užduotis:

■ svarbiausia ES Tarybos užduotis – teisėkūra, kurią ji vykdo kartu su Europos Parlamentu pagal įprastą teisėkūros procedūrą;

■ Tarybai taip pat tenka uždavinys suderinti valstybių narių ekonominę politiką;

■ pagal Europos Vadovų Tarybos nustatytas gaires plėtoti ES bendrą užsienio ir saugumo politiką;

■ Taryba atsako už ES ir trečių jų šalių arba tarptautinių organizacijų susitarimų sudarymą;

■ remdamasi Europos Komisijos preliminariu projektu, ji parengia biudžeto projektą. Jį vėliau dar turi patvirtinti Europos Parlamentas. Ji taip pat yra ta institucija, kuri Europos Parlamentui rekomenduoja suteikti biudžeto įvykdymo patvirtinimą Komisijai, kad būtų galima įgyvendinti biudžeto projektą.

Be to, Taryba skiria Audito Rūmų, Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto bei Regionų komiteto narius.

069E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Svarstymai ir sprendimų priėmimo procesas Taryboje

Per Tarybos svarstymus subalansuojami individualūs valstybių narių ir Są-jungos interesai. Nors Taryboje pirmiausia išreiškiami valstybių narių intere-sai, kartu Tarybos nariai privalo atsižvelgti į bendrus ES tikslus ir poreikius. Taryba yra Są jungos institucija, o ne tarpvyriausybinė konferencija, todėl ir jos svarstymuose reikia ieškoti ne mažiausio bendro vardiklio tarp valstybių narių, o optimalaus Są jungos ir valstybių narių interesų subalansavimo.

Tarybos nariai diskutuoja ir priima sprendimus remdamiesi tik dokumen-tais ir projektais, kurie pateikiami 24 oficialiosiomis kalbomis (airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, kroatų, latvių, lenkų, lietu-vių, maltiečių, nyderlandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių). Jei svarstomi skubūs klausimai, Taryba gali vienbalsiai nutarti šio reikalavimo dėl kalbų netaikyti. Ši išlyga taikoma ir tuo atveju, jei pasiūlymai dėl pakeitimų pateikiami ir dėl jų diskutuojama dar posėdžio metu.

Balsuojant Taryboje ES sutartyje numatyta iš esmės taikyti daugumos tai­syklę: šiuo atveju dažniausia taikoma kvalifikuota balsų daugumos taisyklė (ES sutarties 16 straipsnio 3 dalis). Tik kai kuriose srityse (ypač proceso teisės srityje) užtenka paprastos balsų daugumos, kai kiekvienas tarybos narys turi vieną balsą (esant 28 valstybėms narėms paprasta balsų daugu-ma reiškia 15 balsų).

Taikant dvigubos daugumos balsų sistemą kvalifikuota balsų dauguma pa-siekiama tada, kai Komisijos pasiūlymą remia bent 55 % Tarybos narių, sudarytų iš bent 16 valstybių narių, atstovaujančių bent 65 % ES gyventojų (ES sutarties 16 straipsnio 4 dalis).

Siekiant užkirsti kelią tam, kad keletas gausiai gyventojų turinčių valstybių narių trukdyti priimti sprendimą, numatyta, kad blokuojanti mažuma turi būti sudaryta bent iš 4 valstybių narių, atstovaujančių bent 35 % ES gyven-tojų. Sistemą papildo dar vienas mechanizmas: jei sprendimą blokuojanti mažuma nesudaroma, sprendimo priėmimo procedūra gali būti sustabdyta. Tokiu atveju ES Taryba nepereina prie balsavimo, o tęsia derybas per „pa-grįstą laikotarpį“, jei to reikalauja Tarybos nariai, atstovaujantys ne mažiau kaip 75 % gyventojų arba ne mažiau kaip 75 % valstybių narių skaičiaus, reikalingo sprendimą blokuojančiai mažumai sudaryti.

070 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Gyventojų skaičius, į kurį atsižvelgiama balsuojant Taryboje

Vokietija 81 089 331 15,93 %

Prancūzija 66 352 469 13,04 %

Jungtinė Karalystė

64 767 115 12,73 %

Italija 61 438 480 12,07 %

Ispanija 46 439 864 9,12 %

Lenkija 38 005 614 7,47 %

Rumunija 19 861 408 3,90 %

Nyderlandai 17 155 169 3,37 %

Belgija 11 258 434 2,21 %

Graikija 10 846 979 2,13 %

Čekija 10 419 743 2,05 %

Portugalija 10 374 822 2,04 %

Vengrija 9 855 571 1,94 %

Švedija 9 790 000 1,92 %

Austrija 8 581 500 1,69 %

Bulgarija 7 202 198 1,42 %

Danija 5 653 357 1,11 %

Suomija 5 471 753 1,08 %

Slovakija 5 403 134 1,06 %

Airija 4 625 885 0,91 %

Kroatija 4 225 316 0,83 %

Lietuva 2 921 262 0,57 %

Slovėnija 2 062 874 0,41 %

Latvija 1 986 096 0,39 %

Estija 1 313 271 0,26 %

Kipras 847 008 0,17 %

Liuksemburgas 562 958 0,11 %

Malta 429 344 0,08 %

Iš viso 508 940 955

Mažiausias skaičius (65 %) 330 811 621

Gyventojų skaičius (*) ES gyventojų skaičiaus dalis (%)

(*)2016m.grindžiamasgyventojųskaičiuspagalTarybosdarbotvarkostaisykliųIIIpriedą.

071E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Italija 61 438 480 12,07 %

Nyderlandai 17 155 169 3,37 %

Portugalija 10 374 822 2,04 %

Bulgarija 7 202 198 1,42 %

Airija 4 625 885 0,91 %

Latvija 1 986 096 0,39 %

Malta 429 344 0,08 %

Federika Mogerini (Federica Mogherini), Są jungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai, Donaldas Tuskas (Donald Tusk), Europos Vadovų Tarybos pirmininkas, ir Žanas-Klodas Junkeris (Jean-Claude Juncker), Europos Komisijos pirmininkas, su Jensu Stoltenbergu (Jens Stoltenberg), NATO generaliniu sekretoriumi, per NATO viršūnių susitikimą Varšuvoje 2016 m. liepos 8–9 d.

072 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Dėl sprendimų ypač opiose politikos srityse Sutartyse numatytas vienbal-siškumas. Tačiau dėl susilaikymo balsuojant neužkertamas kelias priimti sprendimus. Vienbalsiai turi būti priimami sprendimai, susiję tik su mokesčių sritimi, socialine apsauga ir socialiniu darbuotojų saugumu, siekiant konsta-tuoti, kad kokia nors valstybė narė pažeidė pagrindines Są jungos vertybes, taip pat sprendimai, kuriais nustatomi bendros užsienio ir saugumo politikos pagrindai ir įgyvendinimas, arba tam tikri policijos bendradarbiavimo ir teis-minio bendradarbiavimo baudžiamosiose bylose sprendimai.

Sąjungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai (ES sutarties 18 straipsnis)

Są jungos vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai netapo, kaip planuota projekte dėl Konstitucijos, užsienio reikalų ministru, tačiau jo padėtis institucinėje struktūroje gerokai sustiprinta ir išplėsta. Vy-riausiasis įgaliotinis susijęs ir su ES Taryba, kurioje jis pirmininkauja Užsienio reikalų tarybai, ir su Komisija, kurioje jis yra Komisijos pirmininko pavaduo-tojas, atsakingas už išorės santykius. Vyriausią jį įgaliotinį skiria Europos Vadovų Taryba kvalifikuota balsų dauguma ir gavusi Europos Komisijos pir-mininko sutikimą. Jam padeda 2011 m. naujai įkurta Europos išorės veiks-mų tarnyba (EAD), sudaryta sujungus Komisijos ir Tarybos užsienio politikos tarnybas bei įtraukus nacionalinių diplomatinių tarnybų diplomatus.

Europos Komisija (ES sutarties 17 straipsnis)

SUDĖTIS

28 nariaiiš jųPirmininkasPirmasis pirmininko pavaduotojasES vyriausiasis įgaliotinis užsienio reikalams ir saugumo politikai, tuo pačiu metu pirmininko pavaduotojas5 kiti pirmininko pavaduotojai20 komisarų

Užduotys

Są jungos teisėkūros iniciatyva

Są jungos teisės aktų laikymosi ir teisingo jų taikymo priežiūra

Są jungos teisės aktų administravimas ir įgyvendinimas

Atstovavimas ES tarptautinėse organizacijose

073E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Sudėtis

Europos Komisiją sudaro 28 nariai, po vieną iš kiekvienos valstybės narės, vadinasi, Komisijoje dirba 28 asmenys, užimantys įvairias pareigas (ES su-tarties 17 straipsnio 4 dalis). ES sutarties 17 straipsnio 5 dalyje numatyta Komisijos narių skaičių sumažinti iki dviejų trečdalių valstybių narių nuo 2011 m. lapkričio 1 d., tačiau dėl Europos Vadovų Tarybos sprendimo šia nuostata nebuvo pasinaudota.

Komisijai vadovauja pirmininkas, kolegijoje užimantis stiprią poziciją. Jis nebėra tik primus inter pares: pozicija laikoma priimta, kai jis parengia gai-res, pagal kurias Komisija vykdo savo užduotis. Be to, jis priima sprendimus dėl vidinio Komisijos organizavimo (ES sutarties 17 straipsnio 6 dalies a ir b punktai). Pirmininkui šiuo tikslu suteikta kompetencija priimti direktyvas ir organizaciniai įgaliojimai. Turėdamas šią kompetenciją, pirmininkas gali užtikrinti, kad Komisijos veikla būtų darni ir efektyvi, taip pat kad būtų lai-komasi kolegialumo principo, kuris reiškia, kad sprendimai turi būti priimami kolektyviai (SESV 250 straipsnio 1 dalis). Jis nustato Komisijos kompetenci-ją ir paskirsto kompetencijos sritis jos nariams. Kompetencijos paskirstymas kadencijos laikotarpiu taip pat gali keistis (SESV 248 straipsnis). Pirmininkas skiria pirmą jį pirmininko pavaduotoją ir kitus pirmininko pavaduotojus, iš-skyrus vyriausią jį įgaliotinį bendrai užsienio ir saugumo politikai – dėl šios funkcijos jis tuo pat metu yra ir Komisijos pirmininko pavaduotojas. Be to, aiškiai numatyta, kad Komisijos narys turi atsistatydinti, kai to reikalauja pirmininkas (ES sutarties 17 straipsnio 6 dalies antra pastraipa). Galiausiai pirmininkas priimtą poziciją pareiškia naudodamasis teise būti išklausytam renkant kitus Komisijos narius ir dalyvaudamas Europos Vadovų Taryboje.

Pirmininko pavaduotojo vadovaujami Komisijos nariai sudaro projektų dar-bo grupes, kurios rūpinasi kuria nors iš šių politikos sričių: 1) energetikos są junga su į ateitį orientuota kovos su klimato kaita politika; 2) darbo vie-tos, augimas, inovacijos ir konkurencingumas; 3) bendroji skaitmeninė rinka; 4) euras ir socialinis dialogas; 5) biudžetas ir metinės finansinės ataskaitos.

Pirmininko pavaduotojai vykdo veiklą pirmininko vardu kaip jo atstovai. Tu-rėdami jo kompetenciją, jie vadovauja įvairių Komisijos narių darbui ir jį ko-ordinuoja. Ypatingą padėtį turi pirmininko pirmasis pavaduotojas: jis vykdo veiklą kaip pirmininko „dešinioji ranka“ ir rūpinasi tokiomis bendromis už-duotimis kaip geresnis reglamentavimas, tarpinstituciniai santykiai, teisinė valstybė ir Pagrindinių teisių chartija. Joks Komisijos pasiūlymas nepatenka

074 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

į Komisijos svarstymus, jei prieš tai pirmininko pirmasis pavaduotojas nepa-tvirtino, kad tai yra reikalinga priemonė.

Komisijos Pirmininkas ir nariai skiriami penkerių metų kadencijai, taikant in­vestitūros procedūrą. Ši procedūra Lisabonos sutartimi buvo iš naujo nusta-tyta ES sutarties 17 straipsnio 7 dalyje. Tai yra kelių etapų procedūra. Visų pirma, skiriamas pirmininkas; tuomet renkami asmenys, kurie turėtų būti skiriami Komisijos nariais; trečias žingsnis yra oficialus Komisijos pirmininko, ES vyriausiojo įgaliotinio užsienio reikalams ir saugumo politikai bei likusių Komisijos narių paskyrimas.

Komisijos pirmininką siūlo Europos Vadovų Taryba Europos Parlamentui kvalifikuota balsų dauguma po atitinkamų konsultacijų. Išrinkus pirmininko pareigoms eiti tinkamus kandidatus, rinkimų rezultatas pranešamas Euro-pos Parlamentui. Esant šiai naujai aplinkybei, Komisija tampa labiau politi-zuota. Tai galų gale reiškia, kad atitinkamą daugumą sudarančios Europos Parlamento frakcijos vaidina svarbų vaidmenį skiriant pirmininką.

Skirdamas Žaną-Klodą Junkerį (Jean-Claude Juncker) Europos Parlamen-tas beveik pasiekė tai, kad Europos Vadovų Taryba Europos Parlamentui išrinkti siūlytų Europos Parlamento daugumos frakcijos (Europos liaudies partijos (krikščionių demokratų) frakcijos) siūlomą kandidatą. Šiuo tikslu Eu-ropos Parlamentas pasinaudojo taisykle, pagal kurią Europos Parlamentui atmetus kandidatą į pirmininko pareigas Europos Vadovų Taryba per mėnesį nuo Europos Parlamento sprendimo kvalifikuota balsų dauguma turi siūlyti naują kandidatą, kuris skiriamas pagal tą pačią procedūrą. Šiuo tikslu labai padidėja partijų skiriamų „pagrindinių kandidatų“, kuriuos turėtų rinkti Euro-pos Parlamentas, reikšmė, o piliečiams tampa akivaizdesnė jų dalyvavimo Europos Parlamento rinkimuose reikšmė, nes jie, atiduodami savo balsą, netiesiogiai kartu dalyvauja ir renkant Europos Komisijos pirmininką. Euro-pos Parlamentas savo narių balsų dauguma šį pasiūlytą kandidatą išrenka pirmininku.

Po pirmininko rinkimų Europos Vadovų Taryba „bendru sutarimu“ priima vals-tybių narių pasiūlymu sudarytą kitų asmenų sąrašą (ES sutarties 15 straips-nio 4 dalis), kuriuo remdamasi ji ketina skirti Komisijos narius. Šiuo tikslu asmenys turi būti renkami pagal jų bendrus sugebėjimus ir indėlį į Europą, taip pat turi užtikrinti, kad yra visiškai nepriklausomi. Skiriant ES vyriausią jį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai užtenka kvalifikuotos balsų

075E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

daugumos Europos Vadovų Taryboje (ES sutarties 18 straipsnio 1 dalis). Eu-ropos Vadovų Tarybai ir išrinktam Komisijos pirmininkui reikia susitarti dėl kandidatų. Skiriant vyriausią jį įgaliotinį yra netgi reikalaujama gauti aiškų paskirto Komisijos pirmininko pritarimą. Išrinktam Komisijos pirmininkui ve-tuojant negali būti skiriami likę Komisijos nariai.

Išrinkus pirmininką ir paskyrus ES vyriausią jį įgaliotinį užsienio reikalams ir saugumo politikai bei likusios Komisijos narius, dėl kolegijos patvirtini-mo balsuoja Europos Parlamentas. Paskirti Komisijos nariai visų pirma „po-sėdžio“ metu turi Parlamento nariams užduoti klausimus, kurie paprastai susiję su jiems paskirta kompetencija ir pagrindine asmenine pozicija dėl ES ateities. Gavus Europos Parlamento sutikimą, kuriam užtenka paprastos balsų daugumos, Komisijos pirmininkas ir kiti nariai skiriami Europos Vado-vų Tarybos kvalifikuota balsų dauguma. Komisija pradeda veiklą paskyrus jos narius.

Europos Komisijos būstinė yra Briuselyje.

Užduotys

Pirmiausia Komisija yra ES politikos varomoji jėga. Joje prasideda bet kokia Są jungos veikla, nes ji yra ta institucija, kuri privalo teikti ES Tarybai pasiū-lymus dėl Są jungos teisės aktų (vadinamoji Komisijos iniciatyvos teisė). Šiuo požiūriu Komisija negali imtis veiksmų savo nuožiūra – ji privalo jų imtis, jei tai reikalinga atsižvelgiant į Są jungos interesus; Taryba (SESV 241 straips-nis), Europos Parlamentas (SESV 225 straipsnis) ir Są jungos piliečių grupė (ES sutarties 11 straipsnio 4 dalis), imdamiesi piliečių iniciatyvos, turi ga-limybę paraginti Komisiją parengti pasiūlymą. Pirminius teisėkūros įgalio-jimus Komisija turi tik tam tikrose srityse (pvz., ES biudžeto, struktūrinių fondų, kovos su diskriminacija mokesčių srityje, pagalbos ir apsaugos išlygų srityse). Daug platesni už šiuos yra Komisijai Tarybos ir Europos Parlamen-to suteikti teisėkūros įgaliojimai jų priimtiems teisės aktams įgyvendinti (plg. SESV 290 straipsnį).

Komisija taip pat yra „Są jungos teisės sergėtoja“. Ji prižiūri, kaip valsty-bės narės taiko ir įgyvendina pirminę ir antrinę Są jungos teisę. Jei Komisija mano, kad Są jungos teisė pažeidžiama, ji gali pradėti pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūrą (plg. SESV 258 straipsnį) ir prireikus kreiptis į Teisin-gumo Teismą. Komisija įsikiša ir tuo atveju, jei Są jungos teisę, ypač Europos

076 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Žanas-Klodas Junkeris, Europos Komisijos pirmininkas, kalba apie Europos Są jungos padėtį 2016 m. rugsėjo 14 d. Europos Parlamente. Fone, be kitų asmenų, Fransas Timermansas (Frans Timmermans), pirmasis Parlamento pirmininko pavaduotojas, Federika Mogerini, pirmininko pavaduotoja ir Są jungos vyriausioji įgaliotinė užsienio reikalams ir saugumo politikai, bei kiti Europos Komisijos nariai.

077E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

konkurencijos teisę, pažeidžia fiziniai ir juridiniai asmenys, ir neretai skiria nemažas sankcijas. Kova su piktnaudžiavimu Są jungos teisės aktais pasta-raisiais metais tapo didele Komisijos darbo dalimi.

Glaudžiai su sergėtojos vaidmeniu susijusi Komisijos užduotis ginti Sąjungos interesus. Iš esmės Komisija negali turėti jokių kitų interesų, tik Są jungos. Ji nuolat turi stengtis dažnai sunkiose derybose su Taryba reikšti Są jungos interesus ir ieškoti kompromisų, kuriais į šiuos interesus būtų atsižvelgiama. Dažnai kartu jai tenka ir tarpininkės tarp valstybių narių vaidmuo, kuriam dėl savo neutralumo ji ypač tinkama ir kompetentinga.

Pagaliau Komisija, nors ir ribotu mastu, yra vykdomoji institucija. Ypač tai pasakytina apie konkurencijos teisės sritį, kurioje Komisija veikia kaip visiš-kai įprasta administracinė institucija. Ji tikrina faktus, suteikia leidimus ar patvirtina draudimus ir prireikus priima sprendimus dėl sankcijų. Panašiai tokie pat platūs Komisijos administraciniai įgaliojimai Są jungos struktūrinių fondų ir biudžeto vykdymo srityse. Tačiau paprastai pačios valstybės turi rūpintis Są jungos teisės aktų įgyvendinimu konkrečiais atvejais. Šio Są jun-gos Sutartyse pasirinkto sprendimo pranašumas tas, kad piliečiams vis dar „svetima“ europinės santvarkos tikrovė prie jų priartinama pasinaudojant nacionalinės santvarkos autoritetu ir pažįstama forma.

078 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

EUROPOS KOMISIJOS ADMINISTRACINĖ STRUKTŪRA

Komisija(28 nariai) (kabinetai)Generalinis sekretoriatasTeisės tarnybaAtstovų spaudai tarnyba

Generaliniai direktoratai Biurai

■ Aplinka ■ Biudžetas ■ Ekonomikos ir finansų reikalai ■ Energetika ■ Eurostatas ■ Finansinis stabilumas, finansinės

paslaugos ir kapitalo rinkų są junga ■ Generalinis sekretoriatas ■ Humanitarinė pagalba ir civilinė sauga ■ Informatika ■ Jūrų reikalai ir žuvininkystė ■ Kaimynystės politika ir plėtros derybos ■ Klimato politika ■ Komunikacija ■ Konkurencija ■ Migracija ir vidaus reikalai ■ Mobilumas ir transportas ■ Mokesčiai ir muitų są junga ■ Moksliniai tyrimai ir inovacijos ■ Mokslinių tyrimų centras ■ Prekyba ■ Regioninė ir miestų politika ■ Ryšių tinklai, turinys ir technologijos ■ Sveikata ir maisto sauga ■ Švietimas ir kultūra ■ Tarptautinis bendradarbiavimas ir

vystymasis ■ Teisingumas ir vartotojų reikalai ■ Užimtumas, socialiniai reikalai ir įtrauktis ■ Užsienio politikos priemonių tarnyba ■ Vertimas raštu ■ Vertimas žodžiu ■ Vidaus rinka, pramonė, verslumas ir MVĮ ■ Žemės ūkis ir kaimo plėtra ■ Žmogiškieji ištekliai ir saugumas

■ Centrinė biblioteka ■ Europos Komisijos duomenų apsaugos

pareigūnas ■ Europos kovos su sukčiavimu tarnyba ■ Europos personalo atrankos tarnyba ■ Europos politinės strategijos centras ■ Individualių išmokų administravimo ir

mokėjimo biuras ■ Infrastruktūros ir logistikos biuras

(Briuselis, Liuksemburgas) ■ Istoriniai archyvai ■ Leidinių biuras ■ Paramos struktūrinėms reformoms

tarnyba ■ Teisės tarnyba ■ Vidaus audito tarnyba

079E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Teisingumo Teismo didžiosios kolegijos posėdis.

080 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (ES sutarties 19 straipsnis)

Bet kokia santvarka gali išlikti tik jei jos taisykles prižiūrės nepriklausoma valdžia. Valstybių są jungos atveju dar reikia pridurti, kad jei prižiūrėti ben-dras taisykles būtų pavesta nacionaliniams teismams, kiekvienoje valstybė-je jos bus aiškinamos ir taikomos skirtingai. Todėl visose valstybėse narėse vienodas Są jungos teisės taikymas vargiai būtų įmanomas. Dėl šių priežas-čių dar 1952 m., steigiant pirmą ją bendriją (EAPB), įsteigtas ir Teisingumo Teismas, vėliau, 1957 m., tapęs ir kitų dviejų bendrijų (EB (EEB) ir EAEB) teismine institucija. Šiandien Teisingumo Teismas yra ES teisminė institucija.

Šiuo metu teisminė veikla vykdoma dviem lygmenimis: ■ Teisingumo Teisme, kuris yra aukščiausias Europos jurisdikcijos teismas

(SESV 253 straipsnis), ir ■ Bendrajame Teisme (SESV 254 straipsnis).

2004 m. ES Taryba, siekdama sumažinti Teisingumo Teismo krūvį ir pagerin-ti teisinę apsaugą ES, prie Bendrojo Teismo įsteigė specializuotą Tarnautojų teismą (plg. SESV 257 straipsnis). Tačiau 2015 m. Są jungos teisės aktų leidėjas nusprendė palaipsniui padidinti Bendrojo Teismo teisėjų skaičių iki 56 ir perduoti Europos Są jungos tarnautojų teismo kompetenciją Ben-drajam Teismui. Galiausiai Tarnautojų teismas 2016 m. rugsėjo 1 d. buvo panaikintas.

TEISINGUMO TEISMAS

Sudėtis

28 teisėjai ir11 generalinių advokatųskiriami šešeriems metams valstybių nariųvyriausybių bendru sutarimu

Procesų rūšys

Pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūra: Komisija prieš valstybę narę (SESV 258 straipsnis); valstybė narė prieš valstybę narę (SESV 259 straipsnis)

Ieškinys dėl panaikinimo ir neveikimo: gali paduoti Są jungos institucija arba valstybė narė (prieš Europos Parlamentą ir (arba) Tarybą) dėl neteisėtų teisės aktų panaikinimo arba dėl teisės aktų nepriėmimo (SESV 263 straipsnis ir 265 straipsnis)

Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra: valstybių narių teismų prašymu išaiškinti Są jungos teisės aktą ar patikrinti jo galiojimą (SESV 267 straipsnis)

Apeliaciniai skundai teismui dėl Bendrojo Teismo sprendimų (SESV 256 straipsnis)

081E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Teisingumo Teismas turi aukščiausią teisminę valdžią visais Są jungos teisės klausimais. Pagrindinis jo uždavinys nusakomas taip: „jis užtikrina, kad aiš-kinant ir taikant Sutartis būtų laikomasi teisės“.

Šis bendra formuluotė apima tris pagrindines sritis:

■ Są jungos teisės taikymo kontrolė siekiant įvertinti ES institucijų veiklą joms vykdant Sutarčių nuostatas, taip pat Są jungos teisėje numatytų įsipareigojimų valstybėms narėms ir pavieniams asmenims taikymo kontrolė;

■ Są jungos teisės aiškinimas; ■ Są jungos teisės vystymas.

Šiuos uždavinius Teisingumo Teismas vykdo atlikdamas ir teisinių konsulta-cijų funkciją, ir teisminę funkciją. Teisines konsultacijas jis teikia rengdamas privalomas nuomones dėl sutarčių, kurias Są junga ketina sudaryti su tre-čiosiomis šalimis ar tarptautinėmis organizacijomis. Tačiau nepalyginti svar-besnė Teisingumo Teismo, kaip teisminės institucijos, funkcija. Atlikdamas šią funkciją jis vykdo tokius uždavinius, kurie valstybių narių teisėtvarkoje pagal jų pobūdį paskirstyti įvairių rūšių teismams: taigi Teisingumo Teis-mas priima sprendimus kaip konstitucinis teismas – ginčuose tarp Są jungos institucijų ir prižiūrėdamas Są jungos teisėkūros teisėtumą, kaip adminis­tracinis teismas – tikrindamas Europos Komisijos arba netiesiogiai valstybių narių institucijų (remiantis Są jungos teise) priimtus administracinius teisės aktus, kaip darbo ginčų ir socialinių reikalų teismas – dėl klausimų, susiju-sių su laisvu darbuotojų judėjimu ir socialine jų apsauga bei lyčių lygybe profesinėje veikloje, kaip mokestinių bylų teismas – dėl klausimų, susijusių su direktyvų nuostatų galiojimu ir taikymu mokesčių ir muitų teisės srityje ir kaip civilinių bylų teismas – nagrinėdamas ieškinius dėl žalos atlyginimo, aiškindamas nuostatas dėl teismų sprendimų civilinėse ir komercinėse by-lose pripažinimo ir vykdymo.

082 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Bendrasis Teismas

Bylų skaičius Teisingumo Teisme laikui bėgant nuolat augo, atsižvelgiant į tai, koks potencialas konfliktams atsirado priėmus daugybę vidaus rin-kai sukurti skirtų ir į nacionalinę teisę perkeltų direktyvų. Jau ryškėja ir kiti ginčytini su Europos Są jungos sutartimi susiję klausimai, į kuriuos galutinį atsakymą irgi turės duoti Teisingumo Teismas. Todėl siekiant sumažinti jo krūvį 1988 m. įsteigtas dar vienas – Bendrasis Teismas.

BENDRASIS TEISMAS

Sudėtis

šiuo metu 44 teisėjaikiekviena valstybė narė turi skirti bent po veną skiriami šešeriems metams valstybių narių vyriausybių bendru sutarimu

Procesų rūšys

Ieškiniai dėl panaikinimo ir neveikimo: privatūs ir juridiniai asmenys gali teikti ieškinius dėl neteisėtų Są jungos teisės aktų panaikinimo ir dėl teisės aktų nepriėmimo; valstybių narių skundai dėl Komisijos ir (arba) Tarybos pagalbos, antidempingo ir įgyvendinimo įgaliojimų srityse (SESV 263 straipsnis ir 265 straipsnis)

Ieškiniai dėl žalos atlyginimodėl sutartinės ir deliktinės atsakomybės (SESV 268 straipsnis ir 340 straipsnio 1 ir 2 dalys)

Bendrasis Teismas nėra Są jungos institucija, jis priskiriamas Europos Są-jungos Teisingumo Teismo institucijai. Tačiau jis yra nepriklausomas ir orga-nizaciniu požiūriu atskirtas nuo Teisingumo Teismo. Jis turi savo kanceliariją ir taiko savo darbo tvarką. Kad būtų galima atskirti, Bendrojo Teismo bylos žymimos raide „T“ (Tribunal) (pvz., T-1/99), o Teisingumo Teismo – raide „C“ (Cour) (pvz., C-1/99).

Iš pradžių Bendrojo Teismo jurisdikcijai priklausė tik tam tikro pobūdžio ieš-kiniai, o dabar jo kompetencija tokia:

■ pirmą ja instancija, t. y. teisiškai prižiūrint Teisingumo Teismui, jo jurisdikcijai priklauso nagrinėti kurios nors Są jungos institucijos atžvilgiu fizinių ir juridinių asmenų pareikštus ieškinius dėl panaikinimo

083E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

ir neveikimo, valstybių narių skundus dėl Komisijos ir (arba) Tarybos pagalbos, antidempingo ir įgyvendinimo įgaliojimų srityse, priimti sprendimus pagal bet kurią ES ar jos vardu sudarytos sutarties arbitražinę išlygą ir nagrinėti prieš ES nukreiptus ieškinius dėl žalos atlyginimo;

■ be to, numatyta, kad Bendrojo Teismo jurisdikcijai tam tikrose srityse gali būti priskirta priimti prejudicinius sprendimus, tačiau kol kas šia galimybe nė karto nepasinaudota.

Europos Centrinis Bankas (SESV 129 ir 130 straipsniai)

Europos Centrinis Bankas (ECB), kurio būstinė yra Frankfurte prie Maino, yra ekonominės ir pinigų sąjungos (EPS) centras. Jis atsako už Europos va-liutos euro stabilumą ir kontroliuoja apyvartoje esančių pinigų kiekį (SESV 128 straipsnis).

Kad ECB galėtų vykdyti šią užduotį, jo nepriklausomybė užtikrinama daugy-be nuostatų. Nei ECB, nei valstybės narės centrinis bankas, vykdydami savo įgaliojimus, užduotis ir pareigas, negali priimti Są jungos institucijų, valsty-bių narių ar kitų įstaigų nurodymų. ES institucijos ir valstybių narių vyriausy-bės privalo susilaikyti nuo bandymų daryti tokią įtaką (SESV 130 straipsnis).

ECB ir valstybių narių centriniai bankai priklauso Europos centrinių bankų sistemai (ECBS) (SESV 129 straipsnis). ECBS turi nustatyti ir vykdyti Są-jungos pinigų politiką; tik ji turi teisę leisti Są jungos banknotus ir monetas. ECBS taip pat turi valdyti oficialiąsias valstybių narių užsienio valiutos at-sargas ir rūpintis, kad mokėjimo sistemos Są jungoje veiktų sklandžiai (SESV 127 straipsnio 2 dalis).

Audito Rūmai (SESV 285 ir 286 straipsniai)

Audito Rūmai įsteigti 1975 m. liepos 22 d., veiklą pradėjo 1977 m. spa-lio mėn. Liuksemburge. Šiuo metu jie yra Są jungos institucija (ES sutarties 13 straipsnis). Audito Rūmus sudaro po vieną narį iš kiekvienos valstybės narės – šiuo metu 28 nariai. Juos šešerių metų kadencijai skiria ES Tary-ba, pasikonsultavusi su Europos Parlamentu, kvalifikuota balsų dauguma priimdama pagal kiekvienos valstybės narės pateiktus pasiūlymus sudary-tą narių sąrašą (SESV 286 straipsnio 2 dalis). Iš savo tarpo jie trejų metų kadencijai išsirenka Audito Rūmų pirmininką. Audito Rūmų nariai gali būti perrenkami kitai kadencijai.

084 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Audito Rūmų užduotis – tikrinti, ar visos pajamos gautos ir visos išlaidos padarytos teisėtai ir tvarkingai, taip pat ar finansų valdymas yra patikimas. Tikrasis Audito Rūmų ginklas yra viešumo poveikis. Jo priežiūros veiklos re-zultatai pasibaigus kiekvieniems finansiniams metams apibendrinami me-tiniame pranešime, kuris skelbiamas Europos Sąjungos oficialiajame leidi­nyje – taip jie paviešinami visoje Europoje. Be to, Audito Rūmai bet kada gali pateikti pastabas tam tikrais klausimais specialiuose pranešimuose, kurie taip pat skelbiami Oficialiajame leidinyje.

Patariamieji organai

Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas (SESV 301 straipsnis)

Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto tikslas – užtikrinti, kad Europos Są jungoje institucijų lygmeniu būtų atstovaujama įvairioms ekonominėms ir socialinėms grupėms, ypač darbdaviams ir darbuotojams, ūkininkams, vežėjams, prekybininkams, amatininkams, laisvųjų profesijų atstovams ir mažųjų ir vidutinių įmonių vadovams. Per šį komitetą įtaką gali daryti ir vartotojai, aplinkosaugininkai ir są jungos.

Komitetą sudaro 350 narių (patarėjų) iš organizacijų, geriausiai reprezen-tuojančių valstybes nares. Komiteto narius penkeriems metams skiria ES Taryba patvirtindama pagal kiekvienos valstybės narės pateiktus pasiūly-mus sudarytą sąrašą.

085E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Komiteto narių skaičiaus paskirstymas pagal šalis:

Atitinkamas valstybių narių skaičius Ekonomikos ir socialinių reikalų komitete bei Regionų komitete

Italija, Jungtinė Karalystė, Prancūzija, Vokietija 24

Lenkija, Ispanija 21

Rumunija 15

Austrija, Belgija, Bulgarija, Čekija, Graikija, Nyderlandai, Portugalija, Švedija, Vengrija

12

Airija, Danija, Kroatija, Lietuva, Slovakija, Suomija 9

Latvija, Slovėnija 7

Estija 6

Kipras, Liuksemburgas, Malta 5

Patarėjai suskirstyti į tris grupes (darbdaviai, darbuotojai ir pilietinės visuo-menės atstovai). Nuomones, dėl kurių turi būti nuspręsta plenarinių posė-džių metu, rengia „profesinės grupės“. Be to, komitetas glaudžiai bendradar-biauja su parlamentiniais komitetais ir Europos Parlamento specialiosiomis grupėmis.

Komitetas tam tikrais atvejais gali būti išklausytas teisėkūros procedūros metu. Be to, jis teikia nuomones savo iniciatyva. Komiteto nuomonėse išreiš-kiama kartais labai skirtingų pradinių pozicijų sintezė. Europos Komisijai ir ES Tarybai šios nuomonės labai naudingos, nes iš jų matyti, kokių pakeitimų nori tos asmenų grupės, kurioms konkrečiai skirtas tam tikras pasiūlymas.

Regionų komitetas (SESV 305 straipsnis)

ES sutartimi (Mastrichto sutartimi), be jau veikusio Ekonomikos ir sociali-nių reikalų komiteto, įsteigtas dar vienas patariamasis organas – Regionų komitetas. Šis komitetas, kaip ir Ekonomikos ir socialinių reikalų komitetas, taip pat nėra ES institucija tiesiogine šio žodžio prasme, nes jis atlieka tik patariamąją funkciją. Jam, priešingai nei ES institucijoms (Europos Parla-mentui, Europos Vadovų Tarybai, Europos Są jungos Tarybai, Europos Ko-misijai, Europos Są jungos Teisingumo Teismui, Europos Centriniam Bankui,

086 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Europos Audito Rūmams), nereikia vykdyti Są jungai teisės aktuose priskirtų privalomų užduočių.

Kaip ir Ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto, Regionų komiteto narių skaičius yra 350. Jį sudaro valstybių narių regionų ir vietos valdžios struk-tūrų atstovai, kurie turi valdžios rinkėjų mandatą arba yra politiškai atskai-tingi išrinktai asamblėjai.

Kai kuriais nustatytais atvejais Taryba arba Komisija privalo konsultuotis su Regionų komitetu („privalomoji konsultacija“), ypač švietimo, kultūros, svei-katos apsaugos, transeuropinių tinklų plėtros, transporto, telekomunikacijų ir energetikos infrastruktūros, ekonominės ir socialinės sanglaudos, užim-tumo politikos ir socialinių teisės aktų leidybos srityse. Tačiau ir be teisinio įpareigojimo Taryba su Regionų komitetu reguliariai konsultuojasi įvairiau-siais teisėkūros klausimais („fakultatyvioji konsultacija“).

Europos investicijų bankas (SESV 308 straipsnis)

ES finansinė institucija, kuria siekiama „prisidėti prie darnios ir stabilios“ ES plėtros, yra Europos investicijų bankas, kurio būstinė yra Liuksembur-ge. Europos investicijų bankas turi teikti paskolas ir garantijas visuose eko-nomikos sektoriuose, ypač menkiau išsivysčiusių regionų plėtrai, įmonėms modernizuoti ar pertvarkyti ir naujoms darbo vietoms kurti, taip pat kelioms valstybėms narėms svarbiems projektams finansuoti.

088 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

089E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

EUROPOS SĄJUNGOS TEISĖTVARKAPirmiau aprašyta ES „konstitucija“, ypač jos pagrindinės vertybės, šiuo metu vis dar labai abstrakčios ir jos dar turi būti sukonkretintos Są jungos teisės aktais. Todėl ES yra dvigubas teisės fenomenas: ji yra teisės kūrinys ir teise grindžiama są junga.

ES kaip teisės kūrinys ir teise grindžiama sąjunga

Nauja ir lemiama, palyginti su ankstesniais bandymais suvienyti Europą, yra tai, kad ES naudojama ne jėga ar prievarta, o teisės galia. Perspektyvą išlikti turi tik vienybė, pasiekta laisvu susitarimu, t. y. vienybė, kuri pagrįsta esmi-nėmis vertybėmis, tokiomis kaip laisvė ir lygybė, bei kurią saugo ir užtikrina teisės sistema. Šiuo supratimu grindžiamos Europos Są jungos steigiamo-sios sutartys, kurios yra jos kūrimo aktai.

ES yra ne tik teisės kūrinys, bet ir savo tikslų ji siekia tik teisinėmis priemo-nėmis. Ji yra teise grindžiama bendrija. Ekonominis ir socialinis valstybių narių tautų gyvenimas drauge reguliuojamas ne jėgos stiprumu, bet Są-jungos teise. Są jungos teisė yra institucinės sistemos pagrindas. Remiantis teise nustatytos Są jungos institucijų sprendimų priėmimo procedūros ir re-glamentuojamas jų tarpusavio santykis. Remiantis teise nustatytos institu-cijų veikimo galimybės – priimant reglamentus, direktyvas ir sprendimus, kurie yra valstybėms narėms ir jų piliečiams privalomi teisės aktai. Taip Są jungos dalyviu tampa kiekvienas asmuo. Są jungos teisėtvarka vis labiau tiesiogiai daroma įtaka kasdieniam mūsų gyvenimui. Ja suteikiama teisių ir nustatoma pareigų, taigi, kaip valstybės ir Są jungos piliečiai, turime paklus-ti skirtingo laipsnio teisėtvarkai, kaip įprasta federacinėse valstybėse. ES teisėtvarkoje, kaip ir kiekvienoje teisėtvarkoje, yra uždara teisinės apsaugos sistema nesutarimams dėl Są jungos teisės spręsti ir jai įgyvendinti. Są jun-gos teise nustatytas ES ir valstybių narių santykis. Valstybės narės privalo imtis visų tinkamų priemonių, kad įvykdytų pagal Sutartis ar Są jungos in-stitucijų teisės aktus atsirandančias pareigas. Jos privalo padėti ES įgyven-dinti jos užduotis ir nesiimti jokių veiksmų, kuriais gali būti trukdoma siekti

090 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Sutartyse iškeltų tikslų. Valstybės narės Są jungos piliečių atžvilgiu atsako už bet kokią žalą, atsiradusią dėl Są jungos teisės pažeidimo.

Sąjungos teisės šaltiniai

Sąvoka „teisės šaltinis“ turi dvi reikšmes: pirmine šio žodžio reikšme apibū-dinama teisės atsiradimo priežastis, t. y. motyvacija sukurti teisę. Šia pras-me Są jungos teisės šaltinis būtų siekis išsaugoti taiką ir sukurti geresnę Europą glaudžiai susiejant ekonominius interesus; tai yra du momentai, dėl kurių ES apskritai egzistuoja. Juridinėje vartosenoje sąvoka „teisės šaltinis“ reiškia teisės kilmę ir įtvirtinimą.

ES steigiamosios sutartys kaip pirminė Sąjungos teisė

Kaip pirmasis teisės šaltinis paminėtinos ES steigiamosios sutartys, įskai-tant jų priedus, priedėlius ir protokolus bei vėlesnius papildymus ir pakeiti-mus. Šiose steigiamosiose sutartyse bei jų papildymuose ir pakeitimuose, tai yra pirmiausia Mastrichto, Amsterdamo, Nicos ir Lisabonos sutartyse bei įvairiose stojimo sutartyse, išdėstytos esminės teisinės nuostatos dėl ES tikslų, struktūros ir veikimo bei jos ūkinės teisės dalys; Tai taikoma ir Euro-pos Są jungos pagrindinių teisių chartijai, kuri įsigaliojus Lisabonos sutar-čiai teisiškai tapo sutartims prilygintu dokumentu (ES sutarties 6 straipsnio 1 dalis). Taigi nustatytos konstitucinės bendrosios ES egzistavimo sąlygos, kurias turi sukonkretinti Są jungos institucijos, atsižvelgdamos į Są jungos interesus. Tuo tikslu joms suteikti teisės aktų leidybos ir administravimo įgaliojimai. Šios teisinės nuostatos, kaip tiesiogiai pačių valstybių narių su-kurta teisė, juridinėje vartosenoje vadinamos „pirmine Są jungos teise“.

ES teisės aktai kaip antrinė Sąjungos teisė

Teisė, sukurta vykdant ES institucijoms suteiktus įgaliojimus, vadinama „an-trine Są jungos teise“, antruoju svarbiu ES teisės šaltiniu.

Ją sudaro įstatymo galią turintys teisės aktai („teisėkūros procedūra priimti aktai“), ne teisėkūros procedūra priimti aktai (paprasti teisės aktai, dele-guotieji teisės aktai, įgyvendinimo aktai), neprivalomi teisės aktai (nuomo-nės, rekomendacijos), taip pat kiti dokumentai, kurie nėra teisės aktai (pvz., tarpinstituciniai susitarimai, rezoliucijos, pranešimai, veiksmų programos). „Įstatymo galią turintys teisės aktai“ yra tokie teisės aktai, kurie priimti pagal įprastą ar specialią teisėkūros procedūrą (SESV 289 straipsnis).

091E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Sąjungos teisės šaltiniai

Sąjungos sutartys, Pagrindinių laisvių chartija

Bendrieji (konstitucinės teisės) pagrindai

Teisėkūros procedūra priimti aktaiReglamentaiDirektyvosSprendimai

Ne teisėkūros procedūra priimti aktaiPaprasti teisės aktaiDeleguotieji aktaiĮgyvendinimo teisės aktai

Neprivalomieji teisės aktaiRekomendacijos ir nuomonės

Dokumentai, kurie nėra teisės aktaiTarpinstituciniai susitarimaiRezoliucijos, deklaracijos, veiksmų programos

Tarptautiniai susitarimai

Taryboje posėdžiavusių valstybių narių vyriausybių atstovų sprendimai

(1)PIRMINĖ

TEISĖ

(2)ES

TARPTAUTINĖS SUTARTYS

(3)ANTRINĖ

TEISĖ

(4)BENDRIEJTEISINIAI

PAGRINDAI

(5)VALSTYBIŲ

NARIŲ SUSITARIMAI

092 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

„Deleguotieji teisės aktai“ (SESV 290 straipsnis) yra ne teisėkūros proce-dūra priimti, tačiau bendro ir privalomo pobūdžio teisės aktai, kuriais gali būti papildomos ar iš dalies keičiamos tam tikros neesminės įstatymo ga-lią turinčio teisės akto nuostatos. Juos priima Komisija, kai jai tam aiškiai suteikiamas įgaliojimas įstatymo galią turinčiame teisės akte. Kai teisiškai privalomiems ES teisės aktams įgyvendinti turi būti nustatomos vienodos sąlygos, tai daroma atitinkamais įgyvendinimo teisės aktais, kuriuos daž-niausiai priima Komisijai, išimties atveju – ES Taryba (SESV 291 straipsnis). Kaip neprivalomus teisės aktus Są jungos institucijos gali priimti rekomen-dacijas ir nuomones. Pagaliau yra nemažai „dokumentų, kurie nėra teisės aktai“, kuriais Są jungos institucijoms suteikiama galimybė pateikti neįparei-gojančias pastabas ar pareiškimus arba kuriais reglamentuojama ES ar jos institucijų vidaus tvarka, kaip antai bendru sutarimu nustatomos taisyklės, tarpinstituciniai susitarimai ar institucijų darbo tvarkos taisyklės.

Įstatymo galią turintys ir jos neturintys teisės aktai gali būti įvairių formų. Pagrindinės jų išvardytos ir apibrėžtos (SESV 288 straipsnyje). Privalomieji dokumentai yra reglamentai, direktyvos ir sprendimai. Neprivalomieji do­kumentai šiame kataloge yra rekomendacijos ir nuomonės. Šis katalogas jokiu būdu nėra baigtinis. Yra ir visokių kitokių dokumentų, kurie negali būti įtraukti į katalogą. Jiems priklauso rezoliucijos, deklaracijos, veiksmų pro-gramos, taip pat baltosios ir žaliosios knygos. Įvairių teisės aktų formų skir-tumai, kalbant apie jų priėmimo procedūrą, teisinį poveikį ir adresatą, labai dideli, todėl išsamiau jie aptarti atskirame Są jungos „veikimo priemonėms“ skirtame skyriuje.

Antrinės Są jungos teisės kūrimas vyksta pamažu, tačiau nuolat. Ji įkvepia gyvybės pirminei Są jungos teisei, kurią sudaro Są jungos Sutartys, o Euro-pos teisėtvarka laikui bėgant įgyvendinama ir tobulinama.

ES tarptautinės sutartys

Trečiasis teisės šaltinis susijęs su ES vaidmeniu tarptautiniu lygmeniu. Kaip vienas iš pasaulio traukos taškų, Europa negali apsiriboti tik savo vidaus reikalų tvarkymu, visų pirma ji turi rūpintis savo ekonominiais, socialiniais ir politiniais ryšiais su kitomis pasaulio šalimis. Šiuo tikslu ES su „ne ES valstybėmis narėmis“ (vadinamosiomis trečiosiomis šalimis) ir kitomis tarp-tautinėmis organizacijomis sudaro tarptautinius susitarimus, iš kurių ypač minėtini šie:

093E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Asociacijos susitarimai

Asociacija gerokai viršija grynai prekybos politikos reglamentavimą ir yra nukreipta į glaudų ekonominį bendradarbiavimą numatant didelę ES finan-sinę paramą sutarties šaliai (SESV 217 straipsnis). Reikėtų skirti tris asocia-cijos susitarimų formas.

Susitarimai siekiant išlaikyti ypatingą kai kurių valstybių narių ryšį su trečiosiomis šalimis

Sukurti asociacijos priemonę paskatino ne Europos šalys ir teritorijos, ku-rios su Belgija, Danija, Italija, Jungtine Karalyste, Nyderlandais ir Prancūzija, kaip buvusios jų kolonijos, palaikė ypač glaudžius ekonominius ryšius. Įve-dus bendrą ES išorės muitą būtų buvę smarkiai sutrikdyti prekybiniai mainai su šiomis teritorijomis, todėl reikėjo specialaus reglamentavimo. Šių šalių ir teritorijų asociacijos tikslas – skatinti jų ekonominę bei socialinę plėtrą ir užmegzti glaudžius jų ekonominius santykius su Są junga kaip visuma (SESV 198 straipsnis). Taigi sudaryta nemažai lengvatinių susitarimų, pagal kuriuos iš šių šalių ir teritorijų įvežamoms prekėms taikomas lengvatinis muitas arba netaikomas išvis joks. ES finansinė ir techninė pagalba teikia-ma per Europos plėtros fondą. Praktikoje neabejotinai svarbiausias yra ES ir AKR partnerystės susitarimas tarp ES ir 70 Afrikos, Karibų jūros ir Ramio-jo vandenyno valstybių. Šiuo metu šis susitarimas tapo vienu iš regioninių partnerystės susitarimų, kuriais AKR valstybėms pamažu suteikiama laisva prieiga prie Europos vidaus rinkos.

Susitarimai siekiant pasirengti galimam stojimui ir sudaryti muitų sąjungą

Be to, asociacijos susitarimai naudojami siekiant pasirengti galimam kurios nors šalies stojimui į ES. Ji yra lyg pirmoji stojimo pakopa, kurioje stengia-masi priderinti ekonomines šalies kandidatės sąlygas prie ES. Ši strategija šiuo metu taikoma Vakarų Balkanų šalims (Albanijai, Bosnijai ir Hercegovi-nai, Serbijai, Juodkalnijai, Kosovui). Taip stojimo procesą papildo išplėstas stabilizacijos ir asociacijos procesas (SAP), kuris iki Vakarų Balkanų šalių įstojimo į Są jungą yra platus glaudesnių santykių su Europos Są junga pa-grindas. SAP siekiama trijų tikslų: 1) stabilizuoti rinką ir greitai pereiti prie veikiančios rinkos ekonomikos, 2) skatinti regioninį bendradarbiavimą ir 3) įstojimo į ES perspektyvos. SAP grindžiamas progresyvia partneryste, kurioje ES siūlo prekybos lengvatų, ekonominę ir finansinę paramą bei su-daryti sutartis stabilizacijos ir asociacijos susitarimui įgyvendinti. Kiekviena

094 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Norvegija (čia – Geirangerio fjordo vaizdas Miorės ir Rumsdalio provincijoje) priklauso Europos ekonominė erdvei, apimančiai taip pat Islandiją ir Lichtenšteiną bei 28 ES valstybes nares. Europos ekonominėje erdvėje taikomos keturios laisvės: prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo.

095E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

valstybė turi imtis konkrečių žingsnių pagal stabilizacijos ir asociacijos pro-cesą, kad įgyvendintų narystės, jei ji įvyks, reikalavimus. Teikiant metines ataskaitas, vertinama Vakarų Balkanų šalių pažanga joms siekiant galimos narystės ES.

Europos ekonominės erdvės (EEE) susitarimas

EEB susitarimu likusioms ELPA valstybėms (Islandijai, Lichtenšteinui ir Nor-vegijai) suteikiama galimybė prieiti prie ES vidaus rinkos, o įpareigojimu per-imti beveik du trečdalius Są jungos teisės nuostatų sukurtas tvirtas pagrin-das vėlesniam galimam šių šalių stojimui į ES. EEE, remiantis esama pirmine ir antrine Są jungos teise (acquis communautaire), turi būti užtikrinta laisvas prekių, asmenų ir kapitalo judėjimas bei laisvė teikti paslaugas, įtvirtinta vienoda konkurencijos bei pagalbos tvarka ir sustiprintas bendradarbiavi-mas horizontaliose ir papildomose politikos srityse (pvz., aplinkosaugos, mokslinių tyrimų ir plėtros bei švietimo).

Bendradarbiavimo susitarimai

Bendradarbiavimo susitarimų tikslai ne tokie platūs kaip asociacijos susita-rimų – jie nukreipti tik į intensyvų ekonominį bendradarbiavimą. Tokie susi-tarimai ES sieja, be kitų, su Magribo valstybėmis (Alžyru, Maroku ir Tunisu), Mašreko valstybėmis (Egiptu, Jordanija, Libanu ir Sirija) ir su Izraeliu.

Prekybos susitarimai

Pagaliau yra daugybė prekybos susitarimų, kurie sudaryti tik su pavienėmis trečiosiomis šalimis ar jų grupėmis arba pagal tarptautines prekybos orga-nizacijas muitų ir prekybos politikos srityse. Svarbiausi tarptautiniai preky-bos susitarimai yra „Pasaulio prekybos organizacijos steigimo susitarimas“ (World Trade Organisation, WTO) ir pagal jį sudaryti daugiašaliai prekybos susitarimai, iš kurių svarbiausi: „Bendrasis susitarimas dėl muitų tarifų ir prekybos“ (GATT 1994), „Antidempingo ir subsidijų kodeksas“, „Bendrasis susitarimas dėl prekybos paslaugomis“ (GATS), „Sutartis dėl intelektinės nuosavybės teisių aspektų“ (TRIPS) ir „Susitarimas dėl ginčų sprendimo taisyklių ir tvarkos“. Be to, sudaroma vis daugiau dvišalių laisvosios preky-bos susitarimų, palyginti su daugiašaliais susitarimais. Kadangi yra labai sudėtinga net ir PPO sudaryti prekybos liberalizavimo susitarimus, visos didžiosios prekybos šalys, įskaitant ES, nuėjo dvišalių laisvosios prekybos susitarimų keliu. Naujausi pavyzdžiai yra sėkmingai užbaigtos derybos su Kanada (CETA – Comprehensive Economic and Trade Agreement; Išsamus

096 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

ekonomikos ir prekybos susitarimas) ir Singapūru, taip pat vis dar vykstan-čios derybos su JAV (TPIP – Transatlantik Trade and Investment Partnership; Transatlantinės prekybos ir investicijų partnerystės susitarimas) ir Japonija.

Nerašytiniai teisės šaltiniai

Pirmiau išvardytiems Są jungos teisės šaltiniams bendra tai, kad jie priklau-so rašytinei Są jungos teisei. Tačiau ES teisėtvarkos, kaip ir kiekvienos kitos, negali sudaryti tik rašytinės normos, nes kiekvienoje teisėtvarkoje esama spragų, kurias reikia užpildyti nerašytine teise.

Bendrieji teisės principai

Nerašyti Są jungos teisės šaltiniai visų pirma yra bendrieji teisės principai. Tai yra normos, kuriomis išreiškiama elementari teisės ir teisingumo sam-prata, kuria turi būti grindžiama bet kuri teisėtvarka. Rašytine Są jungos tei-se, kuria dažniausiai reglamentuojamos tik ekonominės ir socialinės aplin-kybės, šį poreikį galima patenkinti tik iš dalies, taigi bendrieji teisės principai yra vienas iš svarbiausių Są jungos teisės šaltinių. Jais užpildomos esamos spragos arba plėtojama esama teisė aiškinant ją pagal teisingumo principą.

Teisės principai įgyvendinami taikant teisę, ypač per Teisingumo Teismo praktiką, kai jis vykdo jam pavestą uždavinį – užtikrinti, „kad aiškinant ir tai-kant Sutartis būtų laikomasi teisės“. Išeities taškas nustatant bendruosius teisės principus pirmiausia yra bendrieji valstybių narių teisėtvarkos teisės principai. Jie yra pagrindinė medžiaga, iš kurios ES lygmeniu sukuriamos tam tikrai problemai išspręsti reikalingos teisinės taisyklės.

Šiems bendriesiems teisiniams principams priklauso, pvz., ne tik konstituci-nės teisės principai, tokie kaip Są jungos teisės nepriklausomumas, tiesio-ginis taikymas ir viršenybė, bet ir pagrindinių teisių užtikrinimas (išskyrus Lenkiją ir Jungtinę Karalystę, kurios atsisakė (angl. opting out) taikyti Pa-grindinių teisių chartiją), proporcingumo principas (tačiau kuris ES sutar-ties 5 straipsnio 4 dalyje įgijo teigiamos teisinės nuostatos formą), teisėtų lūkesčių principas, teisės būti išklausytam principas arba valstybių narių atsakomybės už Są jungos teisės pažeidimus principas.

097E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Paprotinė teisė

Nerašytinei Są jungos teisei priklauso ir paprotinė teisė, tai yra teisė, atsira-dusi dėl tam tikrų normų laikymosi ir teisinio įsitikinimo. Ja papildoma ar iš dalies keičiama pirminė ar antrinė teisė. Galimybė, kad gali egzistuoti Są jun-gos paprotinė teisė, iš principo pripažįstama, tačiau realus jos formavimasis Są jungos teisės lygmeniu labai ribotas. Pirmoji kliūtis kyla dėl specialios Sutarčių dalinio pakeitimo procedūros buvimo (ES sutarties 54 straipsnis). Nors dėl to paprotinės teisės formavimuisi kelias visiškai neužkertamas, sugriežtinami reikalavimai įrodyti, kad atitinkamų teisės normų laikytasi ilgą laiką ir kad esama atitinkamo teisinio įsitikinimo. Kita kliūtis paprotinės teisės formavimuisi Są jungos institucijose yra faktas, kad bet kokio Są jun-gos institucijos veiksmo pagrįstumas kyla tik iš Sutarčių, o ne iš jų pačių faktinio veikimo ar ketinimo sukurti teisinius santykius. Iš to aiškėja, kad paprotinė teisė, kaip Sutarčių teisė, jokiu būdu negali kilti iš Są jungos insti-tucijų, o visais atvejais tik iš valstybių narių ką tik aprašytomis griežtomis sąlygomis. Tiesa, aiškinant Są jungos institucijų sukurtas teisines nuostatas, galima pasitelkti šių institucijų procedūras ir teisinius įsitikinimus, taip, at-sižvelgiant į aplinkybes, iš dalies pakeičiant atitinkamo teisės akto teisinę ir faktinę taikymo apimtį, tačiau ir tokiu atveju reikia atsižvelgti į pirmine Są jungos teise nustatytas sąlygas ir ribas.

ES valstybių narių susitarimai ir sutartys

Paskutinis ES teisės šaltinis yra valstybių narių susitarimai. Viena vertus, jie gali būti sudaromi siekiant išspręsti klausimus, kuriems, nors jie ir glaudžiai susiję su ES veikla, spręsti Są jungos institucijoms nesuteikta kompeten-cija (pvz., Sutartis dėl stabilumo, koordinavimo ir valdysenos ekonominėje ir pinigų są jungoje, „2012 m. fiskalinis susitarimas“, sudarytas be Jungtinės Karalystės ir Čekijos). Kita vertus, valstybės narės tarpusavyje gali sudaryti ir tikrus tarptautinius susitarimus, ypač siekdamos įveikti teritorinį naciona-linio reglamentavimo ribotumą ir sukurti vienodą teisę Są jungos lygmeniu. Ypač tai svarbu tarptautinės privatinės teisės srityje (pvz., Susitarimas dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (1980 m.)).

098 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

ES veikimo priemonės

Steigiant ES reikėjo iš naujo „išrasti“ Są jungos teisės aktų sistemą. Pirmiau-sia kilo klausimas, kokio jie turi būti pobūdžio ir kokį turi daryti poveikį, nepa-mirštant, kad Są jungos institucijos, viena vertus, turėtų pajėgti veiksmingai, t. y. nepriklausydamos nuo valstybių narių geros valios, išlyginti skirtingas ir nelygias ekonomines, socialines ir ne paskutinėje vietoje ekologines sąly-gas valstybėse narėse, visiems Są jungos piliečiams sukuriant kuo geresnes gyvenimo sąlygas, antra vertus, jos neturėtų į nacionalinę teisėtvarką kištis daugiau negu būtina. Todėl visa ES teisės aktų ir teisėkūros sistema pagrįs-ta principu, kad, jei visoms valstybėms narėms būtinas bendras, net ir labai išsamus, reglamentavimas, nacionalinės taisyklės keistinos Są jungos teisės aktais, tačiau jei tokios būtinybės nėra, reikia deramai atsižvelgti į esamą valstybių narių teisėtvarką.

Pagal šį principą sukurtos tokios veikimo priemonės, kuriomis Są jungos in-stitucijoms leidžiama daryti poveikį nacionalinei teisėtvarkai skirtingu mastu. Griežčiausia forma – nacionalinių taisyklių pakeitimas Są jungos normomis. Taikant kitas Są jungos normas Są jungos institucijos poveikį nacionalinei valstybių narių teisėtvarkai daro tik netiesiogiai. Taip pat yra galimybė imtis priemonių prieš įvardytą ar nustatytiną adresatą, jei reikia reglamentuoti konkretų atvejį. Pagaliau galimi ir tokie teisės aktai, kuriais neduodami jokie privalomi nurodymai valstybėms narėms ar Są jungos piliečiams.

Jei suskirstytume ES teisės aktus pagal tai, kam jie skirti ir kokį poveikį daro valstybėms narėms, gautume toliau nurodytą jų sistemą, remdamiesi SESV 288 straipsniu.

099E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

ES teisės aktų sistema

Visos valstybės narės, fiziniai ir juridiniai asmenys

Taikomas tiesiogiai, privalomas visas

Visos arba kai kurios valstybės narės

Privaloma atsižvelgiant į nurodytą rezultatą; tiesio-giai taikoma tik esant ypatingoms išankstinėms sąlygoms

Skirta šiems subjektams:- visoms arba kai kurioms

valstybėms narėms- tam tikriems fiziniams ir

juridiniams asmenims

Taikomas tiesiogiai, privalomas visas

Konkretiems subjektams neskirta

Privalomos visos dalys

Visos arba kai kurios valstybės narės, kitos ES institucijosNeapibrėžta adresa-tų grupė

Neprivaloma

Visos arba kai kurios valstybės narės, kitos ES institucijos, pavieniai asmenys

Neprivaloma

ADRESATAI POVEIKIS

Įstatymo įgyvendina-masis aktas

Direktyvos

Sprendimai I

Sprendimai II

Nuomonės

Rekomenda-cijos

100 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Reglamentai kaip „Sąjungos įstatymai“

Teisės aktai, kuriais Są jungos institucijos gali labiausiai kištis į nacionalinę teisėtvarką, yra reglamentai. Jie išsiskiria dviem tarptautinėje teisėje visiš-kai neįprastomis savybėmis:

■ Sąjungos pobūdžiu – nepaisant valstybių sienų, jais visoje Są jungoje nustatoma ta pati teisė ir jie visose valstybėse narėse taikomi vienodai ir visiškai. Valstybės narės negali reglamento nuostatas taikyti ne visiškai arba rinktis iš jų, atmetant tas, dėl kurių ji prieštaravo sprendimo priėmimo procedūros metu arba kurios nedera su tam tikrais nacionaliniais jos interesais. Valstybės narės taip pat negali išvengti reglamento nuostatų privalomumo remdamosi nacionalinės teisės taisyklėmis ir praktika;

■ tiesioginiu taikymu – reglamentais nustatoma ta pati teisė ir Są jungos piliečiams tiesiogiai suteikiama teisių ir nustatoma pareigų ir be specialių valstybės nurodymų dėl jų galiojimo. Valstybės narės, įskaitant jų institucijas, teismus ir valdžios įstaigas, ir visi asmenys, kurie asmeniškai patenka į to reglamento taikymo sritį, yra tiesiogiai susaistyti su Są jungos teise ir privalo jos laikytis taip pat kaip nacionalinės teisės.

Šių teisės aktų ir nacionalinės teisės įstatymų panašumas akivaizdus. Re-glamentai, kuriuos priimant dalyvauja Europos Parlamentas (vadinamoji įprasta teisėkūros procedūra – apie ją išsamiau kitame skyriuje), vadinami įstatymo galią turinčiais teisės aktais. Jei reglamentus priima tik ES Taryba ar Europos Komisija, taigi be bendros Parlamento atsakomybės, jie – bent formaliai – turi ne visus pagrindinius skiriamuosius įstatymo požymius.

101E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Direktyvos

Direktyva, be reglamento, yra svarbiausia ES veikimo priemonė. Ja ban-doma suderinti du siekius – užtikrinti būtiną Są jungos teisės bendrumą ir išsaugoti nacionalinių savitumų įvairovę. Todėl pirmutinis direktyvos tikslas, priešingai negu reglamento, yra ne teisės suvienodinimas, o teisės suderi-nimas. Suderinant teisę siekiama išspręsti prieštaravimus tarp nacionalinių teisinių ir administracinių taisyklių arba pamažu panaikinti skirtumus, kad valstybėse narėse būtų kuo vienodesnės materialinės sąlygos. Todėl direk-tyva yra viena iš pagrindinių vidaus rinkos kūrimo priemonių.

Valstybėms narėms privaloma pasiekti direktyvoje nustatytą rezultatą, bet nacionalinės valdžios institucijos, siekdamos visoje Są jungoje nustatytų tikslų, gali pasirinkti direktyvos įgyvendinimo formą ir būdus. Ši valstybėms narėms suteikta galimybė atspindi ketinimą į valstybės vidaus teisinę ir administracinę tvarką kištis kuo švelnesne forma. Taip valstybėms narėms sudaroma galimybė, plėtojant Są jungos teisės tikslus, atsižvelgti į nacio-nalinius ypatumus. Direktyvos nuostatos automatiškai nepradeda galioti vietoje nacionalinių teisės aktų – valstybės narės įpareigojamos savo nacio-nalinę teisę pritaikyti prie Bendrijos nuostatų. Dėl to teisėkūros procesas dažniausiai yra dvipakopis.

Pirmojoje pakopoje direktyvoje ES lygmeniu nustatomas rezultatas, kurį per nustatytą laikotarpį privalo pasiekti atitinkami adresatai, t. y. kelios ar visos valstybės narės. Są jungos institucijos šį siektiną rezultatą gali taip išsamiai išdėstyti, kad dalykiniu aspektu valstybėms narėms nebelieka veikimo lais-vės. Šia galimybe dažniausiai naudojamasi techninių normų ir aplinkosau-gos srityse.

Antrojoje, nacionalinėje pakopoje ES lygmeniu nustatytas rezultatas įgy-vendinamas valstybėse narėse, tai yra perkeliamas į nacionalinę teisę. Nors valstybės narės iš principo gali pasirinkti įgyvendinimo formą ir bū-dus, tačiau ar jie atitinka ES teisę, vertinama pagal ES kriterijus. Pagrindinis principas tas, kad įgyvendinant direktyvą turi būti sukuriama tokia teisinė padėtis, iš kurios būtų pakankamai aiškiai ir apibrėžtai matyti iš direktyvos nuostatų kylančios teisės ir pareigos ir kuria Są jungos piliečiams būtų su-daroma galimybė jas ginti arba joms priešintis teisme. Tam dažniausiai rei-kia priimti privalomus nacionalinius teisės aktus arba panaikinti ar iš dalies

102 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

2012 m. spalio 25 d. Direktyvoje 2012/27/ES (Energijos vartojimo efektyvumo direktyvoje) pateikta įvairių privalomų priemonių, kuriomis siekiama, kad ES iki 2020 m. pasiektų 20 % efektyvesnio energijos vartojimo tikslą. ES valstybės narės įpareigotos direktyvą nacionalinėje teisėje įgyvendinti 2014 m. birželio 5 d.

103E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

pakeisti esamas teisines ir administracines taisykles. Vien administracinių procedūrų neužtenka, nes jas pagal jų prigimtį gali pakeisti atitinkamos administracinės įstaigos savo nuožiūra, be to, jos nepakankamai viešos.

Direktyva paprastai nepagrindžiamos jokios tiesioginės Są jungos piliečių teisės ir pareigos – ji skiriama tik valstybėms narėms. Są jungos piliečiams suteikiama teisių arba nustatoma pareigų tik direktyvos įgyvendinimo ak-tais, kuriuos priima atsakingos valstybių narių institucijos. Są jungos pilie-čiams tai neturi reikšmės tol, kol valstybės narės vykdo savo pareigas pagal Są jungos teisės aktus. Žala Są jungos piliečiams atsiranda tuo atveju, jei direktyvoje nustatytas tikslas jiems naudingas, tačiau valstybė nepriima jokių jam pasiekti būtinų teisės aktų arba priima netinkamus. Siekiant šiuos trūkumus pašalinti, pagal nusistovėjusią Teisingumo Teismo praktiką priim-ti sprendimai, kad tam tikromis sąlygomis Są jungos piliečiai gali tiesiogiai remtis direktyvos nuostatomis ir pasinaudoti jiems pagal ją priklausančio-mis teisėmis bei prireikus apginti jas nacionaliniuose teismuose. Šio tiesio-ginio poveikio sąlygas Teisingumo Teismas aprašo taip:

■ Są jungos piliečių ar įmonių teisės direktyvos nuostatomis turi būti nustatytos pakankamai aiškiai ir tiksliai;

■ pasinaudojimas teise negali būti susietas su jokia sąlyga ar reikalavimu; ■ nacionaliniam įstatymų leidėjui negali būti suteikta jokia veikimo laisvė

kuriant teisės turinį; ■ turi būti pasibaigęs direktyvos perkėlimo į nacionalinę teisę terminas.

Ši Teisingumo Teismo praktika dėl tiesioginio direktyvų poveikio iš esmės grindžiama svarstymu, kad valstybė narė elgiasi prieštaringai ir neteisėtai, taikydama savo seną ją teisę, nors privalėjo ją pritaikyti atitinkamai pagal direktyvos nuostatas. Tai yra valstybės narės piktnaudžiavimas teise ir pri-pažįstant tiesioginį direktyvos nuostatų poveikį stengiamasi su tuo kovo-ti, užkertant kelią tai valstybei narei dėl Są jungos teisės nepaisymo turėti kokios nors naudos. Šia prasme tiesioginis direktyvų poveikis yra sankcijos pobūdžio. Todėl svarbu, kad Teisingumo Teismas tiesioginį direktyvų poveikį iki šiol yra pripažinęs tik atsižvelgiant į asmens ir valstybės narės santykį ir tik kai tiesioginis direktyvos poveikis Są jungos piliečiams naudingas, o ne nenaudingas, t. y. tik tais atvejais, kai pagal Są jungos teisę Są jungos pi-liečiui taikytina palankesnė nuostata negu pagal atitinkamai nepritaikytą nacionalinę teisę (vadinamasis vertikalus tiesioginis poveikis).

104 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Tiesioginio direktyvų poveikio asmenų tarpusavio santykiams (vadinamojo horizontalaus tiesioginio poveikio) Teisingumo Teismas, priešingai, nepripa-žino. Atsižvelgdamas į tiesioginio poveikio sankcijos pobūdį, jis nustatė, kad toks poveikis negalimas privačių asmenų atžvilgiu, nes jų negalima laikyti atsakingais už valstybės narės delsimą. Asmenys labiau gali remtis teisinio tikrumo ir teisėtų lūkesčių apsaugos principais. Są jungos piliečiai turi galėti tikėti, kad direktyvos poveikis jiems galimas tik dėl nacionalinių nuostatų, kuriomis direktyva perkeliama į nacionalinę teisę. Iš tiesų Teisingumo Teis-mas išdėstė pirminės teisės principą, pagal kurį kai tik direktyvos turiniu siekiama sukonkretinti bendrą jį diskriminavimo draudimą, jis taikomas ir privatinės teisės santykiams. Teisingumo Teismo diskriminavimo draudimo formuluotė reiškia, kad sukonkretinant atitinkamą direktyvą valstybinės in-stitucijos ir šiuo atveju ypač valstybiniai teismai privalo savo kompetenci-jos ribose užtikrinti teisinę apsaugą, privatiems asmenims taikomą pagal ES teisę, taip pat užtikrinti visišką ES teisės laikymąsi, be to, prireikus jie turi neleisti taikyti jokių šiam draudimui prieštaraujančių nacionalinės teisės nuostatų. Todėl dėl ES teisės viršenybės, atsižvelgiant į jos sandarą, ati-tinkamoje direktyvoje numatytas diskriminacijos draudimas nustelbia tam prieštaraujančią nacionalinę teisę. Teisingumo Teismas nekvestionuoja savo jurisdikcijos nepakankamo horizontalaus direktyvų poveikio klausimu, tačiau faktiškai nagrinėdamas draudimą diskriminuoti visais atvejais, kai direktyvo-je yra sukonkretinamas diskriminacijos draudimas, jis prieina prie tos pačios išvados. Tokį sukonkretinimą Teisingumo Teismas pripažino direktyvoms, ku-rių objektas buvo klasikinė diskriminacija dėl pilietybės, lyties arba amžiaus. Atitinkama nuostata turėtų galioti visoms direktyvoms, kurios buvo priimtos siekiant kovoti su SESV 19 straipsnyje nurodytais diskriminacijos pagrindais.

Tiesioginis direktyvos poveikis nebūtinai reiškia, kad tam tikra direktyvos nuostata asmeniui suteikiama teisių. Tiksliau sakant, direktyvų nuostatomis sukuriamas toks tiesioginis poveikis, koks yra jų objektyvus teisinis poveikis. Dėl šio poveikio pripažinimo taikomos tokios pačios sąlygos, kaip ir dėl tie-sioginio poveikio pripažinimo, tik su vieninteliu ypatumu, kad vietoje aiškiai ir tiksliai apibrėžtos Są jungos piliečio ar įmonės teisės nustatyta aiškiai ir tiksliai apibrėžta valstybių narių pareiga. Tokiu atveju visos valstybių narių institucijos, tai yra įstatymų leidėjas, administracinės įstaigos ir teismai, yra susaistyti direktyvos ir pagal savo pareigas privalo į ją atsižvelgti ir ją taikyti, kaip viršenybę turinčią Są jungos teisę. Konkrečiai iš čia kyla pareiga nacionalinę teisę aiškinti pagal direktyvas („direktyvas atitinkantis aiškini-mas“) arba ginčijamai direktyvos nuostatai suteikti taikymo viršenybę prieš jai prieštaraujančią nacionalinę teisę. Be to, valstybių narių atžvilgiu direk-tyvos turi tam tikrą blokuojamą jį poveikį dar netgi nepasibaigus jų nuostatų

105E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiui. Atsižvelgiant į privalomumą siekti direktyvoje nustatyto tikslo ir laikantis ištikimybės Są jungai principo (ES su-tarties 4 straipsnis), valstybės narės dar nepasibaigus direktyvos nuostatų perkėlimo į nacionalinę teisę laikotarpiui privalo nesiimti jokių priemonių, dėl kurių gali kilti rimtas pavojus siekti direktyvoje nustatytų tikslų.

Pagaliau Teisingumo Teismas 1991 m. sprendimuose Francovich ir Bonifaci pripažino valstybių narių pareigą atlyginti žalą dėl direktyvų nuostatų ne-perkėlimo į nacionalinę teisę arba netinkamo perkėlimo. Šiose bylose na-grinėtas Italijos atsakomybės dėl 1980 m. spalio 20 d. Tarybos direktyvos 80/987/EEB dėl valstybių narių įstatymų, susijusių su darbuotojų apsauga jų darbdaviui tapus nemokiam, perkėlimo į nacionalinę teisę ne laiku klau-simas. Direktyva susijusi su darbuotojų teisėmis į darbo užmokestį per lai-kotarpį prieš darbdaviui tampant nemokiu ar nutraukiant darbo sutartį dėl šios priežasties. Šiuo tikslu turėjo būti įsteigtos garantijų institucijos, iš kurių nebuvo galima mokėti jokių išmokų kitiems darbdavio kreditoriams ir kurias turėjo finansuoti darbdaviai ir (ar) valdžios institucijos. Teisingumo Teismas susidūrė su problema, kai, nors šia direktyva siekiama darbuotojams su-teikti subjektyvią teisę į tolesnį darbo užmokesčio mokėjimą iš garantijų institucijos, kurią reikėjo įsteigti, tačiau tiesioginį taikymą dėl šios teisės, t. y. rėmimąsi ja nacionaliniuose teismuose, reikėjo atmesti, nes, direktyvos nuostatų neperkėlus į nacionalinę teisę, nebuvo įsteigta garantijos institu-cija ir nebuvo galima nustatyti, kas yra skolininkas, turintis mokėti išmokas įmonei bankrutavus. Šiuo atveju Teisingumo Teismas priėmė sprendimą, kad už žalos atlyginimą nukentėjusiems darbuotojams yra atsakinga Italija, nes, neperkėlusi direktyvos nuostatų į nacionalinę teisę, ji atėmė iš darbuo-tojų jiems direktyva suteiktą teisę. Pareiga atlyginti žalą, nors ir aiškiai ne-nustatyta Są jungos teisėje, Teisingumo Teismo nuomone, yra neatskiriama ES teisėtvarkos dalis, nes būtų pažeistas visapusis Są jungos normų veiks-mingumas ir susilpninta jų suteikiamų teisių apsauga, jei privatūs asmenys negalėtų gauti žalos atlyginimo, kai jų teisės pažeidžiamos dėl Są jungos teisės pažeidimo, kuris priskiriamas valstybei narei4.

Sprendimai

Sprendimais Lisabonos sutartimi į teisės aktų katalogą įtraukta nauja teisės aktų forma. Skiriamos dvi sprendimų kategorijos: sprendimai, skirti konkre-tiems adresatams, ir bendrieji sprendimai, neturintys konkrečių adresatų

4 Dėlkonkrečiųaspektųžr.skirsnyjedėlvalstybiųnariųatsakomybėspažeidusSąjungosteisę.

106 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

(plg. SESV 288 straipsnio 4 dalį). Konkretiems adresatams skirti sprendimai pakeitė anksčiau galiojusius atskiriems atvejams skirtus „nutarimus“, o kon-krečių adresatų neturintys bendrieji sprendimai pasižymi įvairiais regulia-vimo pobūdžiais, kuriems bendra tai, kad jie nereguliuoja vieno konkretaus atvejo. Apgailestautina, kad priimtas toks vienodas dviejų gan skirtingų teisės aktų formų apibūdinimas, nes dėl neišvengiamų susikirtimo atvejų atsiranda didelis teisinis netikrumas. Būtų buvę geriau išlaikyti anksčiau vartotą sąvoką „nutarimas“ (vok. Entscheidung) atskirų atvejų reguliavimo priemonėms, turinčioms į išorę nukreiptų pasekmių, o kitiems privalomiems teisės aktams įvesti sąvoką „sprendimas“ (vok. Beschluss).

Sprendimai, skirti konkretiems adresatams, yra toks teisės aktas, ku-riuo ES institucijos (ypač Taryba ir Komisija) įgyvendina savo vykdomąją funkciją. Tokiu sprendimu galima pareikalauti iš valstybės narės, įmonės ar Są jungos piliečio veikti arba neveikti, gali suteikti jam teisių arba nustatyti pareigų. Nacionalinės teisėtvarkos padėtis lygiai tokia pati – nacionalinės administracinės institucijos, priimdamos administracinius aktus, piliečių at-žvilgiu privalomai nustato pasekmes, atsirandančias dėl, pavyzdžiui, įstaty-mo taikymo konkrečiu atveju.

Struktūrinius skiriamuosius šios formos sprendimo požymius galima apibū-dinti taip:

■ sprendimas galioja individualiai; tuo jis skiriasi nuo reglamento. Turi būti konkrečiai nurodoma, kam sprendimas skirtas, ir jį vykdyti privalo tik nurodyti adresatai. Šis reikalavimas tenkinamas, jei sprendimo priėmimo metu galima įvardyti atitinkamą asmenų grupę ir ateityje jos negalima išplėsti. Ypač atkreiptinas dėmesys į sprendimo turinį, kuris turi būti toks, kad juo būtų galima individualiai ir tiesiogiai daryti įtaką teisės subjektų padėčiai. Šiuo požiūriu sprendimas individualiai gali liesti ir trečiuosius asmenis, jei jie paveikiami dėl ypatingų požymių arba faktinių aplinkybių, kurios išskiria juos iš kitų asmenų ir todėl individualizuoja taip pat, kaip ir asmenį, kuriam šis sprendimas skirtas;

■ sprendimas privalomas visas ir tuo jis skiriasi nuo direktyvų, kurios privalomos tik siektino tikslo atžvilgiu;

■ sprendimu adresatas įpareigojamas tiesiogiai. Be to, valstybei narei skirtas sprendimas tokiomis pačiomis sąlygomis kaip direktyva gali turėti tiesioginį poveikį ir Są jungos piliečiams.

107E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Konkrečių adresatų neturintys bendrieji sprendimai privalomi visi, bet nėra aišku, kokiems subjektams konkrečiai. Tai galima visų pirma nustatyti iš atitinkamo sprendimo turinio. Tolesni reguliavimo tipai skiriasi nuo ben-drųjų sprendimų.

■ Sprendimai dėl Sutarčių nuostatų keitimo. Šie sprendimai yra abstraktūs ir taikomi bendrai, t. y. jie yra įpareigojantys ES institucijoms, įstaigoms, organams ir agentūroms bei valstybėms narėms. Minėtini yra, pvz., sprendimai, kuriais supaprastinamos patvirtinimo procedūros (SESV 81 straipsnio 3 dalis, 192 straipsnio 2 dalies c punktas) arba supaprastinami balsų daugumos reikalavimai (SESV 312 straipsnio 2 dalis, 333 straipsnio 1 dalis).

■ Sutarčių teisės sukonkretinimo sprendimai. Šie sprendimai taikomi visai ES arba atitinkamoms ES institucijoms, įstaigoms, organams ir agentūroms, jei tai yra sprendimas dėl jų sudėties; privatiems asmenims jie neturi jokio į išorę nukreipto poveikio.

■ Sprendimai dėl institucijų vidaus ir tarpinstitucinių teisės aktų priėmimo. Šie sprendimai privalomi atitinkamoms susijusioms ES institucijoms, įstaigoms, organams ir agentūroms. Pavyzdžiai yra ES institucijų darbo tvarkos taisyklės, tarpinstituciniai (tarp ES institucijų sudaryti) susitarimai.

■ Organizacinių įgaliojimų sprendimai. Šie sprendimai (pvz., paskyrimai, kompensacijos) yra privalomi atitinkamiems pareigų vykdytojams arba institucijų nariams.

■ Sprendimai dėl politikos organizavimo. Šie sprendimai konkuruoja su reglamentais ir direktyvomis, tačiau nesukuria į išorę nukreiptų pasekmių pavieniams asmenims. Iš esmės jų galiojimas apsiriboja priimant teisės aktus dalyvaujančiomis institucijomis, ypač kai tai susiję su ateities politikos orientavimu ar gairėmis. Tik išimtiniais atvejais jų teisinis poveikis yra abstraktus ir bendro pobūdžio arba jie turi finansinių padarinių.

■ Sprendimai bendros užsienio ir saugumo politikos klausimais. Šie sprendimai yra teisiškai privalomi ES. Valstybių narių atžvilgiu jų galiojimo sritis apribota specialiomis taisyklėmis (pvz., ES sutarties 28 straipsnio 2 ir 5 dalimis; 31 straipsnio 1 dalimi). Jie nepriklauso Teisingumo Teismo jurisdikcijai.

108 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Rekomendacijos ir nuomonės

Paskutinė Są jungos Sutartyse aiškiai numatytų teisės aktų kategorija – reko mendacijos ir nuomonės. Jomis Są jungos institucijoms suteikiama ga-limybė valstybių narių, o kai kuriais atvejais ir Są jungos piliečių atžvilgiu išreikšti neįpareigojančią nuomonę, t. y. ja nepagrindžiant teisinių įpareigo-jimų adresatui.

Rekomendacijose adresatams rekomenduojama imtis tam tikrų veiksmų, tačiau teisiškai jie neįpareigojami to daryti. Pavyzdžiui, tais atvejais, kai dėl kokios nors įstatymų ir kitų teisės aktų nuostatos priėmimo ar pakeitimo valstybėje narėje gali būti iškreipiamos Europos vidaus rinkos konkurencijos sąlygos, Europos Komisija atitinkamai valstybei narei gali rekomenduoti to-kias priemones, kurios padėtų išvengti šio iškreipimo (plg. SESV 117 straips-nio 1 dalies 2 sakinį).

Kita vertus, nuomones teiki Są jungos institucijos, vertindamos esamą padė-tį ar konkrečias procedūras Są jungoje ar valstybėse narėse. Iš dalies jie taip pat naudingi ruošiant vėlesnius privalomus teisės aktus arba jais remiantis pradedamas Teisingumo Teismo procesas (plg. SESV 258 ir 259 straipsnius).

Pagrindinė rekomendacijų ir nuomonių reikšmė visų pirma yra politinė ir moralinė. Sutarčių autoriai, įtraukdami šiuos teisės aktus, vylėsi, kad su-interesuotieji asmenys dėl Są jungos institucijų autoriteto ir savo plačios, nacionalinius santykius viršijančios įžvalgos ir išmanymo savanoriškai atsi-žvelgs į jiems duotą patarimą arba iš tam tikros situacijos įvertinimo pada-rys reikiamas išvadas. Vis dėlto rekomendacijos ir nuomonės gali netiesio-giai turėti teisinį poveikį, jei jomis sukuriamas pagrindas vėliau priimamiems privalomiems teisės aktams arba atitinkama Są jungos institucija pati įsi-pareigoja, o dėl to tam tikromis aplinkybėmis gali būti sukuriama teisėtų lūkesčių.

Rezoliucijos, deklaracijos ir veiksmų programos

Be Są jungos Sutartyse išvardytų teisės aktų, Są jungos institucijos gali pasinaudoti ir kitomis įvairiomis jų formomis, siekdamos ES teisėtvarkai suteikti formą ir pavidalą. Są jungos praktikoje ypač svarbios rezoliucijos, deklaracijos ir veiksmų programos.

109E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Rezoliucijos. Rezoliucijų autoriai – Europos Vadovų Taryba, ES Taryba ir Eu-ropos Parlamentas. Rezoliucijose išreiškiamos bendros nuomonės ir ketini-mai dėl bendros integracijos raidos ir konkrečių uždavinių ES ir už jos ribų. Su ES vidaus reikalais susijusių rezoliucijų objektas buvo, pavyzdžiui, princi-piniai politinės są jungos klausimai, regioninė politika, energetikos politika ir Ekonominė ir pinigų są junga, ypač Europos pinigų sistemos sukūrimas. Re-zoliucijų reikšmė visų pirma politinė – jos yra orientacinė pagalba ES Tarybai dėl jos būsimo darbo. Dėl rezoliucijų, kaip bendros politinės valios išraiškos, daug lengviau pasiekti susitarimą Taryboje. Be to, jomis užtikrinama, kad tam tikru mažiausiu mastu Bendrijos ir valstybių narių sprendimų priėmimo lygmenys yra suderinti. Į šią rezoliucijų funkciją reikia atsižvelgti jas verti-nant ir teisiniu aspektu, t. y. rezoliucijos turi būti lanksčios ir jų negalima per daug apkrauti teisiniais reikalavimais ir įpareigojimais.

Deklaracijos. Deklaracijos būna dvejopos. Kadangi deklaracijos susijusios su tolesniu Sąjungos vystymusi, pvz., deklaracijos dėl ES, demokratijos ar pagrindinių teisių, savo reikšme jos atitinka rezoliucijas. Jomis naudojamas visų pirma tada, kai reikia kreiptis į plačią ją visuomenę arba konkretų adre-satų ratą. Be to, deklaracijos skelbiamos taip pat priimant sprendimus ES Taryboje. Tai yra deklaracijos, kuriomis tarybos nariai pareiškia bendrą arba atskirą nuomonę dėl priimtų Tarybos sprendimų aiškinimo. Tokiomis aiš-kinamosiomis deklaracijomis ES Taryboje dažnai naudojamasi – be jų ne-apsieinama ieškant kompromiso. Teisinė šių deklaracijų reikšmė turi būti vertinama remiantis bendraisiais aiškinimo principais. Pagal juos nuostatos aiškinimui iš esmės reikšminga ir jos autoriaus valia. Tiesa, tai galima pritai-kyti tik tokiu atveju, jei aiškinamosios deklaracijos yra pakankamai viešos, nes antrinės Są jungos teisės, kuria asmenims suteikiama tiesioginių teisių, negalima suvaržyti nepaskelbtais papildomais susitarimais.

Veiksmų programos. Šias programas rengia ES Taryba arba Europos Komisi-ja savo iniciatyva arba Europos Vadovų Tarybos raginimu; jos skirtos Są jun-gos Sutartyse įtvirtintoms teisėkūros programoms ir bendrosioms gairėms sukonkretinti. Jei šios programos Są jungos Sutartyse aiškiai numatytos, Są jungos institucijos, jas planuodamos, į šias nuostatas privalo atsižvelgti. Kita vertus, kitos programos praktikoje laikomos tik gairėmis, kurios neturi jokio teisiškai privalomo poveikio. Jose pateikiamas tik Są jungos institucijų ketinimas veikti atsižvelgiant į jų turinį.

110 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Są jungos praktikoje didelės reikšmės taip pat yra baltosios knygos ir žalio­sios knygos. Komisijos paskelbtose baltosiose knygose yra konkrečių pasiū-lymų ES priemonėms konkrečioje politikos srityje. Jei baltą ją knygą Taryba įvertina teigiamai, tai gali būti Są jungos veiksmų programos pagrindas. Tokie pavyzdžiai yra Visuotinės ekonominės svarbos paslaugų (2004 m.), Europos ryšių politikos (2006 m.) arba Europos ateities (2017 m.) baltosios knygos. Žaliosios knygos turi pateiktų įvairių idėjų, susijusių su konkrečio-mis temomis, Europos mastu ir sudaryti pagrindą viešai konsultacijai bei debatams dėl visų žaliojoje knygoje nurodytų temų. Konkrečiais atvejais jose skatinama parengti teisės normas. Jos vėliau išdėstomos baltosiose knygose.

Paskelbimas ir įsigaliojimas

Teisėkūros procedūra priimti aktai skelbiami Europos Sąjungos oficialiojo leidinio L serijoje (skirtoje teisėkūros procedūra priimtiems aktams [L – Lé­gislation]). Jie įsigalioja juose nurodytą dieną, arba, jei ji nenurodoma, dvi-dešimtą dieną nuo jų paskelbimo.

Ne teisėkūros procedūra priimtus aktus pasirašo juos priėmusios institucijos pirmininkas. Jie skelbiami Europos Są jungos oficialiajame leidinyje, C serijo-je („pranešimai“ [C – Communication]).

Apie kitus teisės aktus, kuriuose nurodomi jų adresatai, pranešama tiems adresatams ir jie įsigalioja nuo tokio pranešimo momento.

Neprivalomiesiems teisės aktams netaikoma jokia paskelbimo ar pranešimo prievolė. Tačiau jie taip pat paprastai skelbiami Europos Sąjungos oficialiojo leidinio C serijoje („Informacija ir pranešimai“).

111E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

ES teisėkūros procedūra

Skirtingai negu valstybėse, kuriose valia formuojama parlamente, ES valios formavimą ilgą laiką nulemdavo ES Taryba, sudaryta iš valstybių narių vy-riausybių atstovų. Tai lėmė paprasta priežastis – ES išsivystė ne iš vienos „Europos tautos“, o ją sukūrė ir suformavo valstybės narės. Valstybės narės dalies savo suvereniteto ES labui atsisakė ne šiaip sau, tokį žingsnį jos drįso žengti tik matydamos savo stiprią padėtį vykdant ES sprendimų priėmimo procedūrą. Tačiau vystant ir plečiant ES teisėtvarką šis iš pradžių labai vien-pusiškai į valstybių narių interesus nukreiptas kompetencijos padalijimas ES sprendimų priėmimo procedūroje, nuolat stiprinant Europos Parlamento pa-dėtį, užleido vietą subalansuotai sprendimų priėmimo sistemai. Taigi iš pra-džių ES teisėkūros procese numatyta nuostata, kad Europos Parlamentas turi būti išklausytas, vėliau papildyta nuostata, kad Europos Parlamentas bendradarbiauja su Taryba, o dar vėliau įvesta bendro sprendimo procedūra dalyvaujant Europos Parlamentui.

ES teisėkūros procedūra naujai išdėstyta ir pertvarkyta Lisabonos sutarti-mi. Skiriamos toliau išvardytos procedūros. 1. Skelbiant teisėkūros procedū-ra priimtus aktus taikoma įprasta teisėkūros procedūra (SESV 289 straips-nio 1 dalis), kuri iš esmės atitinka ankstesnę bendro sprendimo procedūrą ir paprastai taikoma kaip teisėkūros procedūra ES lygmeniu, taip pat speciali teisėkūros procedūra (SESV 289 straipsnio 2 dalis), kurios metu teisės aktus priima Europos Parlamentas dalyvaujant Tarybai arba priima Taryba daly-vaujant Europos Parlamentui. 2. Tam tikriems teisės aktams prieš jiems įsi-galiojant gali būti taikoma Europos Parlamento pritarimo procedūra. 3. Ne teisėkūros procedūra priimtiems aktams taikoma supaprastinta procedūra. 4. Skelbiant deleguotuosius aktus ir įgyvendinimo aktus, taikomos specia-liosios procedūros.

112 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Teisėkūros procedūra priimtų aktų paskelbimo procedūraĮprasta teisėkūros procedūra (SESV 294 straipsnis)

TARYBOS / EP TAIKINIMO KOMITETAS

EP pozicijair Komitetų nuomonės

(pirmasis svarstymas)

ES TARYBA

(antrasis svarstymas)

ES TARYBA

Jokių EP padarytų pakeitimų arba ES

Taryba priėmė visus pakeitimus

Teisės akto priėmimas

Pakeitimasnarių

dauguma

Patvirtina EP pakeitimą

Atmeta EP pakeitimą

Tarybos pozicijosatmetimas

narių daugumaTeisėkūros procedūros

nutraukimas – teisės aktas nebuvo priimtas

Tarybos pozicijospatvirtinimasTeisės aktas priimamas atsižvelgus

į Tarybos poziciją

ES Tarybos pozicija

Pakeitimų patvirtinimas kvalifikuota

balsų daugumaTeisės aktas priimamas

Pakeitimų patvirtinimas

vienbalsiaiTeisės aktas priimamas

SutarimasRezultato

patvirtinimas trečiuoju

svarstymu Taryboje ir EP

Sutarimo nėraTeisės aktas

laikomas nepriimtuTeisėkūros

procedūros pabaiga

KOMISIJA

KOMISIJA

Pasiūlymai

EUROPOS PARLAMENTAS

(antrasis svarstymas)

EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ

REIKALŲ KOMITETAS

REGIONŲ KOMITETAS

EUROPOS PARLAMENTAS

(pirmasis svarstymas)

Taryba pakeitimus

atmeta

113E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Procedūros eiga

Pasiūlymo rengimo etapas

Procedūrą pradeda dažniausiai Komisija, pateikdama pasiūlymą dėl vyk-dytinos Są jungos priemonės (iniciatyvos teisė). Pasiūlymą rengia už regla-mentuotiną ekonomikos sritį atsakinga Komisijos tarnyba, kuri dažnai kaip konsultantus pasitelkia ir nacionalinius ekspertus. Tokiu atveju suderinimas su nacionaliniais ekspertais vyksta iš dalies šiuo tikslu įsteigtuose komi-tetuose arba kaip šiam konkrečiam atvejui kurios nors Komisijos įstaigos vykdoma ekspertų apklausa. Tačiau rengdama savo pasiūlymus, Komisija neprivalo paisyti svarstymų su nacionaliniais ekspertais rezultatų. Komisi-jos parengtą projektą, kuriame išsamiai aprašytas vykdytinos priemonės turinys ir forma, apsvarsto Komisijos nariai ir paprasta balsų dauguma pri-ima sprendimą. Tada kaip Komisijos pasiūlymas jis vienu metu pateikiamas Tarybai ir Europos Parlamentui bei, atsižvelgiant į aplinkybes, Europos eko-nomikos ir socialinių reikalų komitetui, kuris turi būti išklausytas, ir Regionų komitetui, nurodant išsamius motyvus.

Pirmasis svarstymas Europos Parlamente ir Taryboje

Europos Parlamento pirmininkas pateikia pasiūlymą atsakingam Parlamen-to komitetui. Komiteto svarstymų rezultatas aptariamas Europos Parla-mento plenariniame posėdyje ir pateikiama nuomonė, kurioje gali būti pri-tariama šiam pasiūlymui, jis gali būti atmestas arba pasiūlyta pakeitimų. Tada Europos Parlamentas savo poziciją perduoda Tarybai.

Taryba pirmuoju svarstymu taip pat gali pritarti arba nepritarti Europos Parlamento pozicijai.

■ Jei Taryba pritaria Europos Parlamento nuomonei, atitinkamas teisės aktas paskelbiamas tokios redakcijos, kurią patvirtino Europos Parlamentas. Taip užbaigiama teisėkūros procedūra. Tačiau praktikoje dažniausiai būna taip, kad teisėkūros procedūra faktiškai užbaigiama jau po pirmojo svarstymo. Šiuo tikslu naudojamas „neoficialus trišalis dialogas“, kurio metu Europos Parlamento, Tarybos ir Komisijos atstovai susėda prie vieno stalo ir dar šiuo ankstyvuoju teisėkūros procedūros etapu bendrai tariasi dėl kompromiso.

■ Jei Taryba nepritaria Europos Parlamento pozicijai, ji priima savo poziciją pirmuoju svarstymu ir ją perduoda Europos Parlamentui.

Teisėkūros procedūra priimtų aktų paskelbimo procedūraĮprasta teisėkūros procedūra (SESV 294 straipsnis)

TARYBOS / EP TAIKINIMO KOMITETAS

EP pozicijair Komitetų nuomonės

(pirmasis svarstymas)

ES TARYBA

(antrasis svarstymas)

ES TARYBA

Jokių EP padarytų pakeitimų arba ES

Taryba priėmė visus pakeitimus

Teisės akto priėmimas

Pakeitimasnarių

dauguma

Patvirtina EP pakeitimą

Atmeta EP pakeitimą

Tarybos pozicijosatmetimas

narių daugumaTeisėkūros procedūros

nutraukimas – teisės aktas nebuvo priimtas

Tarybos pozicijospatvirtinimasTeisės aktas priimamas atsižvelgus

į Tarybos poziciją

ES Tarybos pozicija

Pakeitimų patvirtinimas kvalifikuota

balsų daugumaTeisės aktas priimamas

Pakeitimų patvirtinimas

vienbalsiaiTeisės aktas priimamas

SutarimasRezultato

patvirtinimas trečiuoju

svarstymu Taryboje ir EP

Sutarimo nėraTeisės aktas

laikomas nepriimtuTeisėkūros

procedūros pabaiga

KOMISIJA

KOMISIJA

Pasiūlymai

EUROPOS PARLAMENTAS

(antrasis svarstymas)

EUROPOS EKONOMIKOS IR SOCIALINIŲ

REIKALŲ KOMITETAS

REGIONŲ KOMITETAS

EUROPOS PARLAMENTAS

(pirmasis svarstymas)

Taryba pakeitimus

atmeta

114 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Taryba išsamiai informuoja Europos Parlamentą apie motyvus, paskatinu-sius ją priimti savo poziciją. Komisija išsamiai informuoja Europos Parla-mentą apie savo poziciją.

Antrasis svarstymas Europos Parlamente ir Taryboje

Europos Parlamentas antruoju svarstymu per tris mėnesius nuo Tarybos pozicijos gavimo turi tris galimybes:

1) Europos Parlamentas gali pritarti Tarybos pozicijai arba nepareikšti nuomonės: tokiu atveju atitinkamas teisės aktas laikomas priimtu tokios redakcijos, kokiai pritarė Taryba;

2) Europos Parlamentas Tarybos poziciją atmeta savo narių balsų dauguma. Tuomet siūlomas aktas laikomas nepriimtu, o teisėkūros procedūra baigta;

3) Europos Parlamentas savo narių balsų dauguma padaro Tarybos pozicijos pakeitimų: tuomet teisės akto redakcija su pakeitimais perduodama Tarybai ir Komisijai; Komisija pateikia nuomonę dėl šių pakeitimų.

Taryba apsvarsto iš dalies pakeistą poziciją ir per tris mėnesius nuo Europos Parlamento pakeitimų gavimo turi dvi galimybes:

1) Taryba gali patvirtinti visus Europos Parlamento pakeitimus: tuomet atitinkamas teisės aktas laikomas priimtu; tam užtenka kvalifikuotos balsų daugumos, jei Europos Parlamento pakeitimams pritaria ir Komisija; priešingu atveju Taryba Europos Parlamento pakeitimams gali pritarti tik vieningai;

2) jei Taryba patvirtina ne visus Europos Parlamento pakeitimus arba nesurenka tam reikiamos daugumos, vykdoma taikinimo procedūra.

Taikinimo procedūra

Taikinimo procedūrą pradeda Tarybos pirmininkas, susitaręs su Europos Parlamento pirmininku. Šiuo tikslu sudaromas Taikinimo komitetas, kuriame dalyvauja po 28 vienodas teises turinčius Tarybos ir Europos Parlamento atstovus. Taikinimo komiteto užduotis – kvalifikuota balsų dauguma per šešias savaites po jo sušaukimo pasiekti susitarimą dėl atitinkamos ant-ruoju svarstymu pateiktos Europos Parlamento ir Tarybos pozicijos. Tokiu atveju siekiama kompromisinio sprendimo „nagrinėjant visus nesutarimo aspektus“. Tačiau tokiu atveju visada turi būti pasiektas kompromisas tarp

115E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

abiejų skirtingų Europos Parlamento ir Tarybos pozicijų. Gali būti remiamasi ir naujais dalykais, palengvinančiais kompromiso pasiekimą, jei tik jie dera prie antruoju svarstymu pateikto bendro rezultato. Tačiau negalima remtis pakeitimais, kurie antruoju svarstymu nesulaukė reikalingos daugumos.

Komisija dalyvauja Taikinimo komiteto posėdžiuose ir imasi visokios reikia-mos iniciatyvos siekdama suderinti Europos Parlamento ir Tarybos pozicijas.

Jei per šešias savaites nuo posėdžio sušaukimo Taikinimo komitetas nepa-tvirtina bendro projekto, siūlomas teisės aktas laikomas nepriimtu.

Trečiasis svarstymas Europos Parlamente ir Taryboje

Jei per šešias savaites Taikinimo komitetas patvirtina bendrą projektą, Eu-ropos Parlamentas, spręsdamas atiduotų balsų dauguma, ir Taryba, spręs-dama kvalifikuota balsų dauguma, per šešias savaites nuo to pritarimo turi atskirai priimti tą aktą pagal šį projektą. Jei jie to nepadaro, siūlomas aktas laikomas nepriimtu, o teisėkūros procedūra baigta.

Paskelbimas

Priimtas teisės aktas paskutine redakcija parengiamas šiuo metu 24 oficia-liosiomis kalbomis – airių, anglų, bulgarų, čekų, danų, estų, graikų, ispanų, italų, kroatų, latvių, lenkų, lietuvių, maltiečių, olandų, portugalų, prancūzų, rumunų, slovakų, slovėnų, suomių, švedų, vengrų ir vokiečių, pasirašomas Europos Parlamento ir Tarybos pirmininkų ir paskelbiamas Europos Sąjun­gos oficialiajame leidinyje arba, jei jame nurodomi adresatai, apie jį „prane-šama tiems adresatams“.

Bendro sprendimo procedūra Europos Parlamentui reiškia iššūkį, bet kartu ir galimybę. Nors toks veikimo būdas yra sėkmingas tik jei pasiekiamas susi-tarimas Taikinimo komitete, juo iš esmės pakeičiamas Europos Parlamento ir Tarybos santykis. Teisėkūros srityje abi institucijos turi vienodas teises. Nuo Europos Parlamento ir Tarybos priklauso, ar jie įrodys savo politinį ge-bėjimą rasti kompromisą ir Taikinimo komitete pasiekti susitarimą dėl ben-dro projekto.

116 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Speciali teisėkūros procedūra

Speciali teisėkūros procedūra paprastai pasižymi tuo, kad Taryba Komisijos pasiūlymu, išklausiusi Europos Parlamentą, nusprendžia vienbalsiai (pvz., SESV 308 straipsnis: Europos investicijų banko statutas) arba Europos Parlamentas priima teisės aktą pritarus Tarybai (pvz., SESV 226 straips-nio 3 dalis: naudojimasis tyrimo teise sudarius parlamento Tyrimo komitetą; SESV 228 straipsnio 4 dalis: ombudsmeno pareigų atlikimą reglamentuo-jantys nuostatai).

Be to, yra ir kitokių šių reguliavimo atvejų neatitinkančių formų, kurios vis dėlto gali būti priskirtos specialiai teisėkūros procedūrai:

■ biudžeto priėmimas (SESV 314 straipsnis): procedūra yra išsamiai reglamentuota ir didžią ja dalimi atitinka įprastą teisėkūros procedūrą;

■ Komisijai pasiūlius Taryba, išklausiusi Europos Parlamentą (jei reikia – ir kitas ES institucijas bei patariamuosius organus), priima balsų dauguma; tai yra pradinė konsultavimosi procedūra, iš pradžių taikyta kaip ES lygmens teisėkūros procedūra. Šiuo metu ji taikoma kaip speciali teisėkūros procedūra tam tikrais atvejais (pvz., SESV 140 straipsnio 2 dalis: ekonominė ir pinigų są jungos išimtys; SESV 128 straipsnio 2 dalis: monetų išleidimas);

■ Taryba sprendžia nedalyvaujant Europos Parlamentui. Tačiau tai yra reta išimtis, pasitaikanti tais atvejais, kai Europos Parlamentas yra informuojamas apie Tarybos sprendimus ne bendros užsienio ir saugumo politikos srityje (ES sutarties 36 straipsnis), tačiau tik labai konkrečiais atvejais (pvz., SESV 31 straipsnis: bendrojo muitų tarifų nustatymas; SESV 301 straipsnio 2 dalis: Ekonominio ir socialinio komiteto sudėtis).

Politikos sritys, kurioms numatyta speciali teisėkūros procedūra, į įprastą teisėkūros procedūrą gali būti perkeltos vadinamosiomis „nuostatomis dėl pereigos“ arba vieningas pritarimas Taryboje gali būti pakeistas kvalifikuota balsų dauguma. Skirtinos dvi nuostatų dėl pereigos rūšys: bendroji nuostata dėl pereigos, galiojanti visoms politikos sritims ir taikoma vieningu Europos

117E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Vadovų Tarybos sprendimu, bei specialiosios nuostatos dėl pereigos, tai-komos konkrečioms politikos sritims (pvz., daugiametė finansinė progra-ma – SESV 312 straipsnis; teisminis bendradarbiavimas šeimos teisėje – SESV 81 straipsnis; tvirtesnis bendradarbiavimas – SESV 333 straipsnis; socialinė sritis – SESV 153 straipsnis ir aplinkos sritis – SESV 192 straips-nis). Šios nuostatos skiriasi nuo bendrųjų nuostatų dėl pereigos tuo, kad na-cionaliniai parlamentai paprastai neturi veto teisės, o sprendimą gali priimti ir Taryba (nebūtinai Europos Vadovų Taryba).

Pritarimo procedūra

Taip pat stipri Europos Parlamento dalyvavimo ES teisėkūroje forma yra pritarimo procedūra. Pagal ją teisės aktas gali būti priimamas tik gavus Europos Parlamento pritarimą. Tiesa, pritarimo procedūra Europos Parla-mentui nesuteikiama laisvė kurti atitinkamo teisės akto turinį, tai yra jis negali siūlyti jokių pakeitimų ar siekti, kad jie būtų priimti, jis tik gali pri-tarti arba nepritarti pasiūlytam teisės aktui. Ši procedūra numatyta, pvz., tarptautinių sutarčių sudarymui (SESV 218 straipsnio 6a dalis), tvirtesniam bendradarbiavimui (SESV 329 straipsnio 1 dalis) arba sutarčių papildymo kompetencijos vykdymui (SESV 352 straipsnio 1 dalis). Pritarimo procedūra gali būti kaip specialios teisėkūros procedūros sudedamoji dalis priimant teisės aktus, taip pat paprastos teisėkūros procedūros dalis skelbiant priva-lomus ne teisėkūros procedūra priimtus aktus.

Ne teisėkūros procedūra priimtų aktų skelbimo procedūra

Ne teisėkūros procedūra priimti aktai skelbiami paprasta procedūra: kuri nors ES institucija arba kita įstaiga priima teisės aktą remdamasi savo ju-risdikcija. Tokį įgaliojimą suteikia atitinkama ES sutarčių teisinė nuostata.

Ši procedūra visų pirma taikoma (paprastiems) privalomiems teisės aktams, kuriuo skelbia ES institucija savo jurisdikcijoje (pvz., Komisijos sprendimas dėl pagalbos bylų, SESV 108 straipsnio 2 dalis).

Pagal paprastą ją procedūrą taip pat priimami neprivalomi teisės aktai, ypač ES institucijų bei patariamųjų organų rekomendacijos bei nuomonės.

118 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Deleguotųjų aktų ir įgyvendinimo aktų priėmimo procedūra

Praktika, kai teisėkūros ir įgyvendinimo įgaliojimus Taryba ir Europos Par-lamentas deleguoja Komisijai, tapo įprasta jau daugelį metų. Deleguotieji įgaliojimai iki šiol būdavo vykdomi įtraukiant komitologijos komitetus, ku-riuose Komisijos, Tarybos ir valstybių narių bei Europos Parlamento įtaka yra skirtinga. Tačiau iki šiol nebuvo pakankamai aiškiai atskirtas įgaliojimų priimti teisės aktus (teisėkūros įgaliojimų) delegavimas nuo įgyvendinimo įgaliojimų (vykdymo įgaliojimų) delegavimo. Lisabonos sutartimi šis skirtu-mas tarp teisėkūros ir vykdymo įgaliojimų vykdymo, kurio trūko ilgą laiką, buvo įtrauktas į pirminę teisę (SESV 290 ir 291 straipsniai).

Deleguotuosius aktus priima Komisija, remdamasi savo specialiu įgalioji­mu, suteiktu kuriuo nors Tarybos ir Europos Parlamento teisėkūros procedū-ra priimtu aktu (SESV 290 straipsnis). Delegavimo objektas gali būti tik tam tikrų, neesminių teisėkūros procedūra priimto akto nuostatų pakeitimas; esminiai tam tikros srities aspektai negali būti deleguojami. Šia nuostata pažymima, kad pagrindines taisykles gali priimti tik pati teisėkūros institu-cija, ji negali jų deleguoti vykdomajai valdžiai. Taip paisoma demokratijos bei stabdžių ir atsvarų sistemos. Europos Parlamentas ir Taryba politiškai reikšmingų ir didžiausios svarbos sprendimų atžvilgiu visada privalo veikti tiesiogiai, taikydami savo pirminę teisėkūros atsakomybę. Tai ypač taikoma nustatant politinius teisėkūros veiksmų tikslus, renkantis tikslų pasirinkimo priemones, taip pat nustatant galimą taisyklių reikšmę fiziniams ir juridi-niams asmenims. Be to, deleguotieji aktai teisėkūros procedūra priimtą aktą gali tik iš dalies pakeisti ar papildyti, vadinasi, jie negali daryti įtakos jo tiks-lams. Galiausiai teisėkūros procedūra priimtame akte turi būti aiškiai nu-rodytos taisyklės, kurias iš dalies keisti ar papildyti turi būti suteikta teisė. Todėl deleguotieji aktai gali būti, pvz., teisiniai pakeitimai dėl būsimų per-mainų, tokių kaip technikos lygio pasikeitimai, suderinimas su numatomais kitų teisės aktų pakeitimais arba teisėkūros procedūra priimto akto taisyklių taikymo užtikrinimas net ir ypatingomis aplinkybėmis arba gavus naujesnių duomenų. Įgaliojimų delegavimas gali būti apribotas laiko atžvilgiu arba, jei jis nėra apribotas, jį turi būti įmanoma atšaukti. Be įgaliojimo perdavimo at-šaukimo galimybių, Taryba ir Europos Parlamentas gali taip pat numatyti ir prieštaravimo Komisijos deleguotojo akto įsigaliojimui galimybę. Jei Taryba ir Europos Parlamentas yra Komisijai delegavę teisėkūros įgaliojimą, ji gali priimti atitinkamą teisės aktą. Pirminėje teisėje įtraukti kitas institucijas nereikalaujama. Tačiau Komisija yra įgaliota konsultuotis ypač su nacionali-niais ekspertais, kas praktikoje dažniausiai pasitaiko.

119E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Tai, kad Komisija priima įgyvendinimo aktus (SESV 291 straipsnis), yra numatyta kaip su ES administracine teise susijusios valstybių narių kom-petencijos principo išimtis (SESV 289 straipsnio 1 dalis), todėl tai kontro-liuoja valstybės narės. Tai yra esminis nukrypimas nuo ligšiolinės teisinės padėties, pagal kurią Taryba ir Europos Parlamentas, priimdami įgyvendi-nimo priemones, komitologijos procedūros metu turėjo dalyvavimo teises. Šis pakeitimas aiškinamas aplinkybe, kad aiškiai atskyrus deleguotuosius aktus ir įgyvendinimo aktus privalėjo būti padaryti atitinkami kontrolės ir dalyvavimo teisės pertvarkymai: kai Taryba ir Europos Parlamentas kaip ES teisės aktų leidėjai įgyja prieigą prie deleguotųjų aktų, prieigą prie įgyven-dinimo aktų turi valstybės narės, remdamosi savo pirmine administracinės ES teisės įgyvendinimo jurisdikcija. ES teisės aktų leidėjas (t. y. Taryba ir Eu-ropos Parlamentas), remdamasis jam suteikta teisėkūros užduotimi, priėmė bendrąsias įgyvendinimo kontrolės taisykles ir principus Reglamentu (ES) Nr. 182/2011 (vadinamuoju Komitologijos reglamentu). Komitologijos regla-mentas sumažina komitologijos procedūrų skaičių iki dviejų: patariamosios procedūros ir nagrinėjimo procedūros, o procedūros pasirinkimui nustato-mos konkrečios specifikacijos.

Patariamosios procedūros metu patariamasis komitetas paprasta balsų dauguma priima nuomonę ir įtraukia ją į protokolą. Komisija, kiek įmanoma, turėtų (bet neprivalo) į ją atsižvelgti.

Nagrinėjimo procedūros metu kvalifikuota balsų dauguma balsuojama dėl Komisijos įgyvendinimo priemonių Komitologijos komitete, kurį sudaro valstybių narių atstovai. Pritarus Komisija turi paskelbti tokią priemonę, ko-kią buvo pateikta. Jei nesant kvorumo nepriimtas sprendimas, Komisija gali iš esmės priimti savo projektą. Komitetui priėmus neigiamą nuomonę arba nesant pritarimo, Komisija gali pateikti naują projektą Audito komitetui arba pradinį projektą pateikti nagrinėti Apeliaciniam komitetui.

Apeliacinis komitetas yra antroji nagrinėjimo procedūros instancija. Krei-piantis į Apeliacinį komitetą, turi būti rastas kompromisas tarp Komisijos ir valstybių narių atstovų, kai Audito komitete nebuvo pasiekta jokio rezultato. Jei Apeliacinis komitetas pateikia teigiamą nuomonę, Komisija priima įgy-vendinimo aktą. Ji tai gali ir tuo atveju, kai Apeliacinis komitetas nepateikia jokios nuomonės.

120 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

ES teisinės apsaugos sistema

Są junga, kuri suprantama kaip teisinė bendrija, teisės subjektams turi už-tikrinti išsamią ir veiksmingą teisinės apsaugos sistemą. ES teisinės apsau-gos sistema tokia ir yra. Ja pripažįstama kiekvieno asmens teisė į veiksmin­gą teisminę iš ES teisėtvarkos atsirandančių teisių apsaugą. Ši Pagrindinių teisių chartijos 47 straipsnyje kodifikuota apsauga priklauso bendriesiems teisiniams principams, grindžiamiems bendromis valstybių narių konsti-tucinėmis tradicijomis ir Europos žmogaus teisių konvencija (EŽTK 6 ir 13 straipsniais). Ją užtikrina ES teisminės institucijos (Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas) (ES sutarties 19 straipsnio 1 dalis). Šiuo tikslu numatyta nemažai procedūrų. Jos trumpai aprašytos toliau.

Sutarties pažeidimo nagrinėjimo procedūra (SESV 258 straipsnis)

Pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūra skirta nustatyti, ar kuri nors valstybė narė neįvykdė jai Są jungos teise nustatytų pareigų. Šią procedūrą gali atlikti tik ES Teisingumo Teismas. Atsižvelgiant į tokio kaltinimo rimtu-mą, prieš kreipiantis į Teisingumo Teismą, būtina atlikti išankstinę procedū-rą, pagal kurią atitinkamai valstybei narei suteikiama galimybė dėl kaltini-mo pareikšti savo nuomonę. Jei pagal išankstinę procedūrą ginčo išspręsti nepavyksta, arba Komisija (SESV 258 straipsnis), arba kuri nors valstybė narė (SESV 259 straipsnis) gali kreiptis į Teisingumo Teismą dėl pareigų pa-gal Sutartis nevykdymo. Praktikoje šia iniciatyva dažniausiai naudojasi Ko-misija. Teisingumo Teismas ginčą išnagrinėja ir nustato, ar kuri nors pareiga pagal Sutartis įvykdyta, ar ne. Jei jis nustato, kad pareiga pagal Sutartis ne-įvykdyta, atitinkama valstybė narė įpareigojama tą trūkumą nedelsiant pa-šalinti. Jei ji šio sprendimo neįvykdo, Komisija gali vėl kreiptis į Teisingumo Teismą, nurodydama vienkartinės sumos ir (arba) periodinės baudos, kurios ji antrame sprendime reikalauja iš valstybės narės, nevykdančios pareigos pagal Sutartis ir nekreipiančios dėmesio į Teisingumo Teismo sprendimą, dydį (SESV 260 straipsnis). Taigi, jei valstybė narė delsia vykdyti Teisingumo Teismo sprendimą dėl pareigos pagal Sutartis nevykdymo, jai tai gali turėti nemažų finansinių pasekmių.

121E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Byloje Jégo-Quéré žvejybos įmonė reikalavo paskelbti negaliojančiomis tam tikras reglamento dėl jaunų europinių jūrinių lydekų apsaugos dalis. Reglamente buvo būtent uždrausta taikyti įmonės „Jégo-Quéré“ naudojamus žvejybos tinklus, kurių akučių dydis buvo 8 cm. Siekdamas užtikrinti efektyvią teisinę apsaugą, individualaus poveikio sąvoką teismas aiškino plačiai ir patvirtino skundo priimtinumą. Teisingumo Teismas tokios nuomonės nesilaikė. Visuotinai galiojančio reglamento tiesioginis taikymas negali būti gretinamas su individualiu poveikiu.

122 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Ieškinys dėl panaikinimo (SESV 263 straipsnis)

Ieškiniu dėl panaikinimo (jis dar vadinamas „skundu dėl pripažinimo nega-liojančiu“) sudaroma galimybė vykdyti objektyvią teisminę Są jungos insti-tucijų veiksmų priežiūrą (abstrakčioji teisinė priežiūra) ir suteikiama galimy-bė asmenims, nors ir su tam tikrais apribojimais, pasinaudoti ES jurisdikcija (individualios teisinės apsaugos garantija).

Galima apskųsti visas Są jungos institucijų priemones, kuriomis sukuriamas teisiškai privalomas poveikis, kuriuo pažeidžiami ieškovo interesai, pakei-čiant jo teisinį statusą. Be valstybių narių, Europos Parlamento, ES Tarybos ir Komisijos, ieškovai gali būti Europos Audito Rūmai, Europos Centrinis Ban-kas ir Regionų komitetas, jei mano, kad pažeidžiamos jiems suteiktos teisės.

Są jungos piliečiai ir įmonės, priešingai, ieškinį dėl panaikinimo gali paduoti tik prieš sprendimus, kurie skirti jiems, arba prieš sprendimus, kurie, nors skirti kitiems asmenims, bet tiesiogiai ir konkrečiai daro jiems poveikį. Ši individualaus poveikio sąlyga pagal Teisingumo Teismo praktiką tenkinama tada, kai asmuo individualizuojamas taip, kad jis išskiriamas iš kitų eko-nomikos subjektų. „Tiesioginio poveikio“ kriterijumi siekiama užtikrinti, kad į Teisingumo Teismą ar Bendrą jį Teismą būtų kreipiamasi tik tada, kai yra aiškus neigiamo poveikio teisiniam ieškovo statusui faktas ir to neigiamo po-veikio pobūdis. „Individualumo“ kriterijumi siekiama išvengti actio popularis.

Be to, Lisabonos sutartimi buvo priimta dar viena aktų kategorija, kuriai taip pat ir fiziniai bei juridiniai asmenys gali pateikti ieškinį dėl panaikinimo. Ji suteikia įgaliojimą fiziniams ir juridiniams asmenims teikti ieškinius taip pat dėl „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų“, jei šie teisės aktai su ieškovu yra „tiesiogiai susiję ir dėl kurių nereikia patvirtinti įgyvendinamųjų priemonių“. Šia nauja kategorija buvo užpildyta Teismo byloje Jégo­Quéré nurodyta „teisinė apsaugos spraga“, nes iki tol teisinė apsauga nebuvo už-tikrinama atvejais, kuriais ekonominės veiklos vykdytojui ES teisės aktas buvo taikomas tiesiogiai, o jo teisėtumo nebuvo įmanoma patikrinti tam suteiktomis teisių gynimo priemonėmis: anuliavimo pateikus ieškinį dėl panaikinimo (SESV 263 straipsnis) veiksmai iki šiol nepavykdavo, nes ne-būdavo individualaus poveikio; prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra (SESV 267 straipsnis) galėjo būti ir nevykdoma dėl to, kad nebuvo naciona-linės įgyvendinimo priemonės (išskyrus tam tikrą baudžiamą jį procesą dėl to, kad ekonominės veiklos vykdytojas nesilaiko Są jungos teisėje numatytų

123E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

įsipareigojimų, tačiau į šį atvejį neturi būti atsižvelgiama, nes negalima tikė-tis, kad ekonominės veiklos vykdytojas neteisėtu elgesiu tikrina teisės akto teisėtumą); bet kuriuo atveju pateikus ieškinį dėl kompensacijos negalėtų būti priimtas sprendimas, atitinkantis administruojamo subjekto interesus, nes juo negalima iš ES teisės pašalinti net ir neteisėto ES teisės akto.

Kadangi SESV 263 straipsnio 4 dalyje dėl „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų“ anuliavimo atsisakyta „individualaus poveikio“ reikalavimo ir taikomas tik netiesioginio poveikio bei nesamų nacionalinių įgyvendinimo priemonių reikalavimas, dalis šios spragos yra užpildyta.

Tačiau kyla problema, kaip suprasti „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktus“. Viena vertus, ribota prasme ši sąvoka reiškia tik tokius visuotinai taikomus teisės aktus, kurie nėra teisėkūros procedūra priimti aktai, kita vertus, plačią ja prasme ji reiškia visuotinai taikomus teisės aktus, į kuriuos įtraukiami ir teisėkūros procedūra priimti aktai. Bendrasis Teismas pareiškė išsamią nuomonę šiuo klausimu savo bylos Inuit Tapiriit Kanatami spren-dime, taikydamas šiuos abu metodus, ir, remdamasis gramatine, istorine bei teleologine interpretacija, priėjo prie išvados, kad „reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktais“ gali būti laikomi tik tokie visuotinai taikomi teisės aktai, kurie nėra priimti teisėkūros procedūra. Jiems, be deleguotųjų teisės aktų (plg. SESV 290 straipsnį) ir įgyvendinimo aktų (plg. SESV 291 straips-nį), priklauso ir direktyvos, jei atsižvelgiant į jurisdikciją taikomos tiesiogiai, taip pat abstraktūs ir bendro pobūdžio sprendimai, jei jie nebuvo priimti teisėkūros procedūra. Šiuo atveju Bendrasis Teismas vienareikšmiškai taiko siaurą sąvokos „reglamentuojamasis pobūdis“ interpretaciją. 2013 m. ape-liacinio skundo sprendime Teisingumo Teismas patvirtino šią išvadą. Ap-gailestautina, kad iš efektyvios teisinės apsaugos užtikrinimo perspektyvos taikant ribotą metodą nustatyta teisinės apsaugos spraga gali būti užpil-dyta tik iš dalies.

ES įstaigų bei organų, ypač agentūrų, kurių yra įsteigta daug, dokumentų teisėtumą nuo šiol taip pat galima tikrinti (SESV 263 straipsnio 5 dalis). Taip pašalinama teisinės apsaugos spraga, kuri iki šiol teisėje buvo menkai užpildyta, be to, pirminėje teisėje atsižvelgiama į aplinkybę, kad šios ins-titucijos iš dalies turi įgaliojimų, kuriais joms suteikiama galimybė priimti dokumentus, turinčius teisinį poveikį trečių jų šalių atžvilgiu, todėl tam, kad būtų suformuota spragų neturinti teisinės apsaugos sistema, ir dėl šių do-kumentų turi būti pradėta teisinė procedūra.

124 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Jei ieškinys pagrįstas, Teisingumo Teismas ar Bendrasis Teismas apskųstą teisės aktą paskelbia negaliojančiu atgaline data. Pagrįstais atvejais Teisin-gumo Teismas arba Bendrasis Teismas gali paskelbtam teisės akto nega-liojimui pritaikyti apribojimą, t. y. kad šis apribojimas būtų taikomas tik nuo sprendimo paskelbimo. Tačiau siekiant apsaugoti ieškovų teises ir interesus, negaliojimo paskelbimo poveikis negali būti ribojamas.

Ieškinys dėl neveikimo (SESV 265 straipsnis)

Ieškiniu papildoma teisinė apsauga Europos Parlamento, Europos Vadovų Tarybos, ES Tarybos, Komisijos ir Europos Centrinio Banko atžvilgiu, nes su-teikiama galimybė kreiptis į teismą ir dėl neteisėto neveikimo, t. y. Są jun-gos teisės akto nepriėmimo. Tačiau prieš paduodant ieškinį būtina atlikti išankstinę procedūrą, pagal kurią ieškovas atitinkamą Są jungos instituciją turi paraginti imtis veiksmų. Ieškiniu dėl neveikimo, kurį gali paduoti viena iš institucijų, gali būti prašoma nustatyti, kad atitinkama institucija, pažeis-dama Sutartis, nepriėmė atitinkamo teisės akto. Ieškiniu, kurį gali paduoti Są jungos piliečiai ir įmonės, gali būti prašoma tik nustatyti, kad atitinkama institucija, pažeisdama Sutartis, nepriėmė atitinkamo teisės akto, kuris tu-rėjo būti skirtas ieškovui, t. y. ieškovui skirto sprendimo. Galutiniu sprendimu konstatuojama tik tai, kad teisės pažeidimas padarytas tik dėl konkretaus neveikimo. Šiuo atveju Teisingumo Teismas ir Bendrasis Teismas neturi tei-sės savo sprendime įpareigoti priimti būtiną priemonę. Bylą pralaimėjusi šalis tik įpareigojama imtis būtinų priemonių Teisingumo Teismo ar Bendrojo Teismo sprendimui įvykdyti (SESV 266 straipsnis).

Ieškinys dėl žalos atlyginimo (SESV 268 straipsnis ir 340 straipsnio 2 dalis)

Šiuo ieškiniu Są jungos piliečiams ir įmonėms, taip pat valstybėms narėms, kurios dėl ES tarnautojų padarytos klaidos patyrė žalą, suteikiama galimy-bė kreiptis į ES Teisingumo Teismą su prašymu šią žalą atlyginti. ES atsako-mybės sąlygos Sutartyse sureguliuotos nepakankamai; be kita ko, jos api-brėžiamos pagal bendrus valstybių narių įstatymams būdingus principus. Teisingumo Teismas savo praktikoje jas sukonkretino. Remiantis Teisingumo Teismo praktika, ES privalo atlyginti žalą, kai tenkinamos tokios sąlygos:

1) neteisėti Są jungos institucijos ar ES tarnautojų veiksmai einant pareigas. Neteisėti veiksmai yra tada, kai akivaizdžiai pažeidžiama Są jungos teisės norma, kuria asmeniui, įmonei ar valstybei narei suteikiama teisių arba ji priimta jų apsaugos tikslais. Apsaugos normų pobūdį

125E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

visų pirma turi pagrindinės teisės ir vidaus rinkos pagrindinės laisvės arba teisėtų lūkesčių principai ir proporcingumas, taip pat visos kitos tiesiogiai taikomos teisinės normos, Są jungos piliečiams suteikiančios subjektyvias teises. Pakankamai akivaizdus pažeidimas yra tada, kai veikianti Są jungos institucija aiškiai ir smarkiai viršijo savo įgaliojimus. Teisingumo Teismas ypač kreipia dėmesį į ribotą nuo neteisėtos priemonės nukentėjusių asmenų skaičių ir patirtos žalos dydį, kuris turi viršyti atitinkamai ekonomikos šakai įprastos ekonominės rizikos ribas;

2) buvo patirta žala; 3) yra priežastinis ryšys tarp patirtos žalos ir Są jungos akto; 4) įrodyti veiksmą atlikusios Są jungos institucijos kaltę nebūtina.

Tarnautojų ieškiniai (SESV 270 straipsnis)

Į ES Teisingumo Teismą galima kreiptis ir dėl ginčų, kylančių dėl ES ir jos tarnautojų arba, jų mirties atveju, jų artimųjų tarnybinių santykių. Kompe-tencija nagrinėti šiuos skundus tenka Bendrajam Teismui.

Apeliacinio skundo procedūra (SESV 256 straipsnis)

Teisingumo Teismo ir Bendrojo Teismo santykis reglamentuotas taip, kad dėl visų Bendrojo Teismo sprendimų galima paduoti apeliacinį skundą Teisingumo Teismui tik teisės klausimais. Apeliacinis skundas gali būti paduodamas dėl Bendrojo Teismo kompetencijos trūkumo, dėl jo padaryto teismo proceso tvar-kos pažeidimo, kuriuo buvo neigiamai paveikti apelianto interesai, taip pat dėl Bendrojo Teismo padaryto Są jungos teisės pažeidimo. Jei apeliacinis skundas yra priimtinas ir pagrįstas, Teisingumo Teismas Bendrojo Teismo sprendimą panaikina. Jis gali pats paskelbti galutinį sprendimą, jei toje bylos stadijoje tai galima padaryti, arba grąžinti bylą Bendrajam Teismui naujam sprendimui priimti. Teisingumo Teismo teisinis vertinimas Bendrajam Teismui privalomas.

Laikinosios apsaugos priemonės (SESV 278 ir 279 straipsniai)

Dėl Teisingumo Teismui ar Bendrajam Teismui paduotų ieškinių ir dėl Tei-singumo Teismui paduotų apeliacinių skundų dėl Bendrojo Teismo sprendi-mų ginčijamo akto galiojimas nesustabdomas. Tačiau kaip kompensacinė priemonė numatyta galimybė pateikti Teisingumo Teismui ar Bendrajam Teismui prašymą sustabdyti ginčijamo akto taikymą (SESV 278 straips-nis) arba nustatyti bet kurias būtinas laikinąsias apsaugos priemones (SESV 279 straipsnis).

126 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Prašymo nustatyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumas teismų praktikoje vertinamas pagal šiuos tris kriterijus:

1) galimybė laimėti pagrindinę bylą ( fumus boni juris): ar galimybė laimėti bylą pakankama, sprendžiama iš anksto bendrai įvertinant prašymo pateikėjo nurodytas aplinkybes;

2) laikinųjų apsaugos priemonių nustatymo skuba: skuba vertinama pagal tai, ar būtina nustatyti laikinąsias apsaugos priemones norint išvengti didelės ir nepataisomos žalos prašymo pateikėjui. Šiuo atveju vertinimo kriterijai yra teisės pažeidimo pobūdis ir sunkumas bei konkretūs ir galutiniai neigiami padariniai prašymo pateikėjo materialiajam ir kitam turtui, kuriam taikoma teisinė apsauga. Finansinė žala laikoma didele ir nepataisoma žala daugiausia tik tuo atveju, jei, prašymo pateikėjui laimėjus pagrindinę bylą, šios žalos visos kompensuoti neįmanoma;

3) interesų vertinimas: trūkumai, kurių gali atsirasti prašymo pateikėjui, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų nenustatomos, vertinami atsižvelgiant į ES interesus, kad atitinkamas teisės aktas būtų taikomas nedelsiant, ir į trūkumus, kurių atsirastų tretiesiems asmenims, jei laikinosios apsaugos priemonės būtų nustatytos.

Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra (SESV 267 straipsnis)

Pagal prejudicinio sprendimo priėmimo procedūrą į Teisingumo Teismą gali kreiptis nacionaliniai teismai. Jei nacionalinis teismas savo nagrinėjamoje byloje turi taikyti Są jungos teisės nuostatas, jis gali šios bylos nagrinėjimą sustabdyti ir Teisingumo Teismui pateikti klausimą, ar atitinkamas Są jun-gos institucijų priimtas teisės aktas galioja ir (ar) kaip šis teisės aktas ir Są jungos Sutartys turi būti aiškintini. Nacionalinio teismo teisėjas sufor-muluoja teisinį klausimą, į kurį Teisingumo Teismas atsako ne pateikdamas nuomonę, o priimdamas sprendimą – taip net formaliai parodomas priva-lomas šio sprendimo pobūdis. Tačiau prejudicinio sprendimo priėmimo pro-cedūra nėra, kaip kitos aptartos procedūros, bylos nagrinėjimo procedūra, pagal kurią byloje priimamas sprendimas, o tik bendros procedūros, kuri pradedama ir baigiama nacionaliniame teisme, dalis.

Šios procedūros tikslas – visų pirma užtikrinti vienodą Są jungos teisės aiški-nimą, o kartu ES teisėtvarkos darną. Be teisės bendrumo visoje ES užtikrini-mo funkcijos, ši procedūra reikšminga ir individualiai teisinei apsaugai. Kad nacionaliniai teismai galėtų pasinaudoti jiems suteikta galimybe patikrinti nacionalinės teisės ir Są jungos teisės suderinamumą ir nesuderinamumo

127E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

atveju taikyti viršesnę tiesiogiai taikomą Są jungos teisę, būtina, kad Są-jungos teisės turinys ir taikymo apimtis būtų pakankami aiškiai apibrėžti. Dažniausiai toks aiškumas įmanomas tik per Teisingumo Teismo prejudicinį sprendimą, todėl prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra yra galimybė ir Są jungos piliečiams pasipriešinti savo valstybės narės veiksmams, jei jais pažeidžiama Są jungos teisė, ir nacionaliniuose teismuose reikalauti, kad būtų taikoma Są jungos teisė. Prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra dėl šios jos dvigubos funkcijos tam tikru mastu kompensuojama ribota pri-vačių asmenų galimybė tiesiogiai paduoti ieškinį Teisingumo Teismui, todėl ji labai svarbi asmenų teisinei apsaugai. Šios procedūros sėkmė priklauso nuo nacionalinių teismų ir jų teisėjų „noro pateikti prašymą“.

Prašymo priimti prejudicinį sprendimą objektas. Teisingumo Teismas, vie-na vertus, priima sprendimą atitinkamo Są jungos teisės aiškinimo klausi-mu, antra vertus, vykdo Są jungos institucijų priimtų teisės aktų galiojimo priežiūrą. Nacionalinės teisės nuostatos negali būti prejudicinio sprendimo objektas. Teisingumo Teismas pagal prejudicinio sprendimo priėmimo proce-dūrą neturi teisės nei aiškinti nacionalinę teisę, nei vertinti jos suderinamu-mo su Są jungos teise. Teisingumo Teismui pateikiamuose prašymuose į tai dažnai neatkreipiama dėmesio. Neretai juose tikslingai keliami klausimai dėl nacionalinių teisės aktų suderinamumo su Są jungos nuostatomis arba dėl tam tikrų Są jungos nuostatų taikymo nacionalinio teismo nagrinėjamoje byloje. Tokių iš principo nepriimtinų klausimų Teisingumo Teismas neatmeta, o juos išaiškina taip, kad prašymą pateikęs teismas surastų svarbiausius atitinkamos Są jungos teisės nuostatos aiškinimo kriterijus ir pats galėtų nuspręsti, ar sprendimui svarbi nacionalinės teisės nuostata suderinama su Są jungos teise. Tokiu atveju Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į visą valstybės narės teismo pateiktą medžiagą, ypač į sprendimo pateikti pra-šymą pagrindimą, išnagrinėja tuos Są jungos teisės elementus, kuriuos, at-sižvelgiant į bylos objektą, reikia išaiškinti.

Teisė pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Pateikti prašymą gali visi valstybių narių teismai. Sąvoka „teismas“ šiuo atveju suprantama pagal Są jungos teisę ir apibrėžiama ne pagal pavadinimą, o pagal tos institu-cijos funkciją ir statusą valstybės narės teisinės apsaugos sistemoje. Tai reiškia, kad teismais laikomos visos nepriklausomos, t. y. nepriimančios jo-kių nurodymų, institucijos, privalančios pagal teisinės valstybės principais grindžiamą procedūrą teisiniuose ginčuose priimti teisinę galią turinčius sprendimus. Vadinasi, teisę pateikti prašymą iš esmės turi ir valstybių na-rių konstituciniai teismai, ir ginčus nagrinėjančios nevalstybinės jurisdikcijos institucijos, tačiau neturi privatūs arbitražo teismai. Ar nacionalinio teismo

128 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

teisėjas pasinaudoja teise pateikti prašymą, priklauso nuo sprendimo, su-sijusio su Bendrijos teisiniais klausimais, svarbos pagrindinei bylai, kurioje sprendimą priima pats nacionalinio teismo teisėjas. Bylos šalys gali tik su-teikti tam tikrą postūmį. Teisingumo Teismas sprendimo svarbą patikrina tik atsižvelgdamas į tai, ar klausimas gali būti pateikiamas, t. y. ar iškeltas klausimas tikrai susijęs su Są jungos Sutarčių aiškinimu arba atitinkamo Są-jungos institucijos priimto teisės akto galiojimu, ar tai yra tikras ginčas, t. y. ar kalbama ne tik apie hipotetinį ar sugalvotą klausimą, kuriuo siekiama Teisingumo Teismą, pasinaudojant prejudicinio sprendimo priėmimo proce-dūra, paskatinti pateikti teisinę nuomonę. Tačiau dėl šių priežasčių Teisin-gumo Teismas pateiktus klausimus atmeta labai retai, nes, atsižvelgdamas į ypatingą teismų bendradarbiavimo svarstant šiuos abu aspektus svarbą, laikosi tam tikro nuosaikumo. Vis dėlto iš pastarojo meto Teisingumo Teismo praktikos matyti, kad prašymo pateikimo reikalavimus jis sugriežtino – pri-imdamas sprendimą, ar prašymas priimtinas, kreipia labai didelį dėmesį, ar tenkinamas jau ir pirmiau keltas reikalavimas pakankamai aiškiai ir išsamiai paaiškinti faktines ir teisines pagrindinės bylos aplinkybes ir, jei duomenų trūksta, pareiškia negalintis tinkamai išaiškinti atitinkamos Są jungos teisės nuostatos ir prašymą priimti prejudicinį sprendimą atmeta kaip nepriimtiną.

Pareiga pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą. Pateikti prašymą privalo bet kuris teismas, kurio sprendimo nebegalima apskųsti apeliaci-ne tvarka pagal nacionalinę teisę. Sąvoka apeliacija apima visas peržiū-ros procedūras, pagal kurias kurio nors teismo sprendimą gali peržiūrėti aukštesnės instancijos teisminė institucija faktiniu ir teisiniu apsektais (pvz., apeliacija) arba tik teisiniu aspektu (pvz., peržiūra), išskyrus įprastas per-žiūros procedūras, turinčias ribotų ir specifinių pasekmių (pvz., sprendimų peržiūrėjimas, skundas dėl konstitucijai prieštaraujančių veiksmų). Teismas, kuris privalo pateikti prašymą, gali jo nepateikti tik tuo atveju, jei tas klau-simas nesvarbus bylos baigčiai, dėl jo Teisingumo Teismas jau yra priėmęs sprendimą arba Są jungos teisės akto aiškinimas yra akivaizdus. Besąly-giška pareiga pateikti prašymą yra tuo atveju, jei nacionalinis teismas nori remtis Są jungos teisės akto negaliojimu. Teisingumo Teismas yra aiškiai nustatęs, kad tik jis vienas turi teisę atmesti neteisėtą Są jungos teisės aktą. Todėl nacionaliniai teismai privalo taikyti ir pripažinti Są jungos teisės aktą tol, kol Teisingumo Teismas galutinai nenustatys, kad jis negalioja. Speciali nuostata taikoma teismams, kurie veikia pagal laikinųjų apsaugos priemo-nių nustatymo procedūrą. Pagal pastarojo meto Teisingumo Teismo prak-tiką jiems suteikiama teisė, laikantis tam tikrų sąlygų, sustabdyti Są jun-gos reglamentu grindžiamo administracinio akto vykdymą arba imtis kitų

129E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

laikinųjų apsaugos priemonių, siekiant laikinai įforminti ginčijamas teisines pozicijas ar teisinius santykius, nesilaikant esamų Są jungos nuostatų.

Pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nesilaikymas reiškia pareigos pagal Są jungos Sutartis nevykdymą, kuris priskiriamas valstybei narei ir dėl kurio pagal pareigų nevykdymo pagal Sutartis procedūrą gali būti imamasi sankcijų. Tiesa, praktinis tokios procedūros poveikis labai ribotas, nes atitinkamos valstybės narės vyriausybė negali vykdyti tokio Teisingumo Teismo nuosprendžio, nes dėl teismų nepriklausomybės ir valdžios pasidali-jimo principo ji negali duoti nurodymų nacionaliniam teismui. Sėkmingesnė gali būti, pripažinus valstybių narių atsakomybę pagal Sąjungos teisę už Są jungos teisės pažeidimą (žr. taip pat kitą skirsnį), asmenų galimybė iš ati-tinkamos valstybės narės reikalauti atlyginti žalą, atsiradusią dėl pareigos pateikti prašymą priimti prejudicinį sprendimą nevykdymo.

Prejudicinio sprendimo poveikis. Prejudicinis sprendimas, kadangi tai yra Teisingumo Teismo sprendimas, o ne nuomonė, privalomas pirmiausia pra-šymą pateikusiam teismui ir visiems kitiems nacionaliniams teismams, nag-rinėjantiems tą bylą. Be to, praktikoje prejudiciniai sprendimai turi didelį prejudicinį poveikį kitoms panašioms byloms.

Valstybių narių atsakomybė už Sąjungos teisės pažeidimą

Valstybių narių atsakomybę už žalą, kurią patiria asmuo dėl valstybei pri-skirtino Są jungos teisės pažeidimo, Teisingumo Teismas iš esmės nustatė savo 1996 m. kovo 5 d. sprendime sujungtose bylose C-46/93, Brasserie du pêcheur, ir C-48/93, Factortame. Šis sprendimas dėl atsakomybės yra principinis sprendimas, pagal reikšmę prilygstantis ankstyviesiems Teisin-gumo Teismo sprendimams dėl Są jungos teisės viršenybės, tiesioginio Są-jungos teisės nuostatų poveikio ir pačios Są jungos pagrindinių teisių pripa-žinimo. Paties Teisingumo Teismo žodžiais, tai yra „neišvengiama Są jungos nuostatų, kurias pažeidus patirta žala, tiesioginio poveikio pasekmė“. Šiuo sprendimu gerokai sustiprinamos asmenų galimybės iš visų trijų valdžių (vykdomosios, įstatymų leidžiamosios ir teisminės) institucijų reikalauti laikytis Są jungos teisės ir ją taikyti. Teisingumo Teismas išplečia jau savo sprendimuose bylose Francovich ir Bonifaci pradėtą praktiką. Pastarosiose bylose valstybių narių atsakomybė numatyta dar tik tais atvejais, kai asme-nys patyrė žalą dėl to, kad valstybė narė į nacionalinę teisę ne laiku perkė-lė direktyvos nuostatas, kuriomis asmenims suteikiama subjektyvių teisių, tačiau jos neturi tiesioginio poveikio, o vėlesniame sprendime nustatytas

130 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

bendrosios atsakomybės principas, apimantis bet kokį valstybei priskirtiną Są jungos teisės pažeidimą.

Valstybės narės atsakomybė už Są jungos teisės pažeidimą nusakoma pa-gal tris kriterijus, kurie iš esmės atitinka panašioje situacijoje Są jungai tai-komus atsakomybės kriterijus.

1) Są jungos teisės norma, kuri buvo pažeista, turi būti siekiama suteikti teisių asmenims.

2) Pažeidimas turi būti pakankamai akivaizdus, t. y. valstybė narė turi būti aiškiai ir labai viršijusi jai paliktos veiksmų laisvės ribas. Tai įvertinti privalo nacionaliniai teismai. Jie vieninteliai kompetentingi nustatyti faktus ir to Są jungos teisės pažeidimo akivaizdumą. Tiesa, Teisingumo Teismas savo sprendime nacionaliniams teismams nurodo kai kurias esmines kryptis:„ Veiksniai, į kuriuos kompetentingas teismas gali atsižvelgti,

yra pažeistos normos aiškumas ir tikslumas, pagal tą normą nacionalinėms ar [Sąjungos] institucijoms paliekamas veiksmų laisvės mastas, pažeidimo arba žalos padarymas tyčia ar dėl neatsargumo, ar padaryta teisės klaida yra pateisinama ar nepateisinama, faktas, kad [Sąjungos] institucijos pasirinkta pozicija galėjo skatinti neveikimą, [Sąjungos] teisei prieštaraujančių nacionalinių priemonių ar veiklos ėmimąsi ar nenutraukimą. Bet kuriuo atveju [Sąjungos] teisės pažeidimas bus tikrai akivaizdus, jei jis išliks, nepaisant sprendimo, kuriuo konstatuojamas inkriminuojamas įsipareigojimų nevykdymas, ar prejudicinio sprendimo arba nusistovėjusios Teisingumo Teismo praktikos šiuo klausimu, iš kurių aišku, kad konkretus elgesys yra pažeidimas.“

3) Turi būti tiesioginis priežastinis ryšys tarp valstybei narei nustatytos pareigos nevykdymo ir nukentėjusio asmens patirtos žalos. Kaltės (tyčios ar neatsargumo), suprantamos plačiau už pakankamai akivaizdų Są jungos teisės pažeidimą, gali nebūti.

131E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Teisingumo Teismas neleidžia abejoti, kad jo nustatyti atsakomybės prin-cipai taikytini ir trečiajai valdžiai – teismams. Nuo šiol jų sprendimai gali būti persvarstomi ne tik instancijų, bet ir – jei jie priimti nepaisant Są jun-gos teisės normų ar jas pažeidžiant – pagal žalos atlyginimo procedūrą, kurią turi atlikti kompetentingi valstybių narių teismai. Pagal šią procedū-rą, nustatant, kad ginčijamu sprendimu pažeista Są jungos teisė, turi būti iš naujo persvarstomi ir materialiniai su Są jungos teise susiję klausimai, kompetentingam teismui negalint remtis galimu privalomu specializuoto teismo sprendimo poveikiu. Dėl atitinkamų Są jungos teisės normų aiški-nimo ir (ar) galiojimo arba nacionalinių atsakomybės nuostatų suderina-mumo su Są jungos teise kompetentingi nacionaliniai teismai savo ruožtu gali kreiptis į Teisingumo Teismą pagal prejudicinio sprendimo procedūrą (SESV 267 straipsnis). Tačiau atsakomybė už netinkamą teismų veikimą visgi ir toliau bus išimtis. Dėl griežtų atsakomybės kriterijų galų gale at-sakomybę galima taikyti tik jei teismas savavališkai nepaiso galiojančios Są jungos teisės arba, kaip antai byloje Köbler, paskutinės instancijos teis-mas, nepaisydamas Są jungos teisės, priima Są jungos piliečiui nepalankų sprendimą, prieš tai nesikreipęs į Teisingumo Teismą ir nepaprašęs išaiškinti šiam sprendimui svarbios teisinės padėties pagal Są jungos teisę. Pastaruo-ju atveju, remiantis Są jungos teise grindžiamomis Są jungos piliečių teisių apsaugos nuostatomis, Są jungos piliečiui būtina atlyginti žalą, kurią jis pa-tyrė dėl paskutinės instancijos teismo sprendimo.

132 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

133E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

SĄJUNGOS TEISĖS VIETA BENDROJE TEISĖS SISTEMOJETiek sužinojus apie ES struktūrą ir teisėtvarką ne taip lengva nustatyti, kokią vieta derėtų skirti Są jungos teisei bendroje teisės sistemoje ir kokios yra jos ir kitų teisinių sistemų ribos. Viena aišku: Są jungos teisės negalima laikyti tik tarpvalstybinių susitarimų rinkiniu arba nacionalinės teisėtvarkos dalimi ar priedėliu prie jos.

ES teisėtvarkos savarankiškumas

Valstybės narės įsteigdamos Są jungą apribojo savo įstatymų leidybos su-verenumą ir sukūrė savarankišką teisėtvarką, privalomą joms pačioms ir jų piliečiams bei taikomą jų teismų.

Teisingumo Teismas tai nustatė garsioje ir jau mūsų aptartoje 1964 m. by-loje Costa / ENEL, kurioje ponas F. Kosta (Costa) kreipėsi į teismą dėl Italijos elektros energijos gamybos ir skirstymo ūkio nacionalizavimo ir su tuo susi-jusio elektros energijos bendrovių eksploatacinių įrenginių perdavimo elek-tros tinklų bendrovei ENEL.

ES teisėtvarkos savarankiškumas ES išlikimui turi esminę reikšmę, nes tik juo galima užtikrinti, kad Są jungos teisės nesumenkins nacionalinė teisė ir kad visose valstybėse narėse ji bus taikoma vienodai. Tad, remiantis ES tei-sėtvarkos savarankiškumu, Są jungos teisės sąvokos apibrėžiamos iš esmės pagal Są jungos teisės poreikius ir Są jungos tikslus. Toks specifinis Są jun-gos sąvokų nustatymas būtinas, nes Są jungos teise užtikrinamos teisės atsidurtų pavojuje, jei kiekviena valstybė narė, savaip nustatydama sąvokų turinį, galų gale pati galėtų nuspręsti, kada taikyti Są jungos teise užtikri-namas laisves. Kaip pavyzdį galima paminėti sąvoką „darbuotojas“, kuria nusakoma laisvo judėjimo teisės taikymo apimtis. „Darbuotojo“ sąvoka, var-tojama kalbant apie Są jungos reikalus, gali skirtis nuo tos, kuri vartojama ir yra įprasta valstybėse narėse, savo turiniu. Pagaliau ir Są jungos teisės

134 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

aktų tikrinimo kriterijus yra tik pati Są junga, o ne nacionalinė įstatymais nustatyta ar konstitucinė teisė.

Tačiau kaip, atsižvelgiant į tokį ES teisėtvarkos savarankiškumą, apibūdinti Są jungos teisės ir nacionalinės teisės santykį?

Nors Są jungos teisė valstybių narių teisėtvarkos atžvilgiu yra savarankiška teisėtvarka, to negalima suprasti taip, lyg ES ir valstybių narių teisės sis-temos tarsi kokie uolienos sluoksniai slūgso viena ant kitos. Taip griežtai jų atskirti negalima visų pirma dėl to, kad abi jos susijusios su tais pačiais žmonėmis, kurie yra valstybės ir Są jungos piliečiai, kita vertus, negalima pamiršti, kad Są jungos teisė gali tapti gyvybinga tik jei bus įtraukta į vals-tybių narių teisėtvarką. Iš tikrų jų ES ir nacionalinės teisės sistemos yra glaudžiai susijusios ir abipusiškai priklausomos.

Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės sąveika

Šis Są jungos teisės ir nacionalinės teisės santykio aspektas apima tuos ry-šius, kuriais Są jungos teisė ir nacionalinė teisė viena kitą papildo. Šis ryšys vaizdžiai apibūdintas ES sutarties 4 straipsnio 3 dalyje:„ Vadovaudamosi lojalaus bendradarbiavimo principu, Sąjunga

ir valstybės narės gerbia viena kitą ir viena kitai padeda vykdydamos iš Sutarčių kylančias užduotis. Kad užtikrintų pagal sutartis ar Sąjungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą, valstybės narės imasi bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių. Valstybės narės padeda Sąjungai įgyvendinti jos užduotis ir nesiima jokių priemonių, kurios gali trukdyti siekti Sąjungos tikslų.“

135E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Šis bendrasis lojalaus bendradarbiavimo principas suformuluotas suvo-kiant, kad vien tik ES teisėtvarka negalima pasiekti kuriant ES iškeltų tikslų. Priešingai nei nacionalinė teisėtvarka, ES teisėtvarka nėra uždara sistema – jai įgyvendinti reikia pasitelkti nacionalinę teisėtvarką. Todėl visos valsty-bės institucijos – įstatymų leidėjas, vyriausybė (įskaitant administracines institucijas) ir teismai – privalo suprasti, kad ES teisėtvarka nėra kažkas „iš išorės“ ar kažkas „svetimo“, o kad valstybės narės ir Są jungos institucijos, siekdamos bendrų tikslų, turi veikti solidariai kaip nedaloma visuma. Taigi ES yra ne tik interesų bendrija – pirmiausia ji yra solidari bendrija. Taigi valstybių narių valdžios institucijos ne tik turi atsižvelgti į Są jungos Sutartis ir joms įgyvendinti Są jungos institucijų priimtus teisės aktus, bet ir juos vykdyti ir įkvėpti jiems gyvybę. Ši Są jungos ir nacionalinės teisės sąveika yra tokia daugialypė, kad norint ją pailiustruoti tenka pasitelkti net keletą svarbių pavyzdžių.

Glaudaus ES ir nacionalinių teisės sistemų ryšio bei jų tarpusavio papildymo išraiška visų pirma yra direktyvų sistema, kurią jau aptarėme kalbėdami apie teisės aktus. Pačioje direktyvoje valstybėms narėms privaloma forma nustatomas tik siektinas rezultatas, o kokiu būdu ir kokiomis priemonėmis jį pasiekti, paliekama spręsti valstybių valdžios institucijoms, t. y. nacionalinei teisei. Jurisdikcijos srityje glaudus ryšys sukuriamas prejudicinio sprendimo priėmimo procedūra pagal SESV 267 straipsnį. Pagal šią procedūrą nacio-naliniai teismai gali (turi) Teisingumo Teismui pateikti prašymą priimti pre-judicinį sprendimą dėl Są jungos teisės aiškinimo ir galiojimo, jei tai gali būti svarbu sprendimui jų nagrinėjamoje byloje. Viena vertus, prejudicinio spren-dimo priėmimo procedūra aiškiai parodoma, kad ir valstybių narių teismai privalo laikytis Są jungos teisės ir ją taikyti, kita vertus, kad Są jungos teisės aiškinimas ir jos galiojimo vertinimas priklauso išimtinai Teisingumo Teis-mo kompetencijai. Abipusė ES teisės sistemos ir nacionalinių teisės sistemų priklausomybė galiausiai matoma ir tada, kai siekiama užpildyti spragas ES teisės sistemoje. Tai vyksta, pvz., tada, kai siekiant papildyti pačios Są-jungos teisės taisykles pateikiamos nuorodos į atitinkamas valstybių narių teisės sistemose jau esančias teisines nuostatas. Taip kurios nors Są jungos teisės nuostatos likimą tam tikru momentu nulemia atitinkami nacionaliniai teisės aktai. Apskritai tai galioja vykdant visus Sąjungos teisės aktus, jei jų vykdymo taisyklės nenustatytos pagal Są jungos teisę. Visais šiais atvejais nacionalinės valdžios institucijos Są jungos teisės aktus vykdo pagal nacio-nalinės teisės nuostatas. Žinoma, šis principas taikomas tik jei dėl to nekyla grėsmė Są jungos nuostatų veiksmingumui ir tenkinami vienodo Są jungos teisės taikymo reikalavimai, nes bet kokiu atveju reikia vengti, kad ekono-mikos dalyviai būtų traktuojami pagal skirtingus kriterijus, taigi neteisingai.

136 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Sąjungos teisės ir nacionalinės teisės kolizija

Tačiau Są jungos teisės ir nacionalinės teisės santykiui būdinga ir tai, kad ES teisės ir nacionalinės teisės sistemos kartais „susikerta“. Tokiu atveju kalbama apie Są jungos teisės ir nacionalinės teisės koliziją. Taip atsitinka visada, kai kuri nors Są jungos teisės nuostata, kuria Są jungos piliečiams suteikiama tiesioginių teisių ar nustatoma pareigų, turinio atžvilgiu priešta-rauja nacionalinės teisės normai. Šioje, atrodo, paprastoje problemoje slypi du principiniai ES struktūros klausimai, o atsakymas į juos yra rimtas ES tei-sėtvarkos gyvavimo išbandymas – tai yra tiesioginis Sąjungos teisės taiky­mas ir Sąjungos teisės viršenybė prieš jai prieštaraujančią nacionalinę teisę.

Tiesioginis Sąjungos teisės taikymas nacionalinėje teisėje

Tiesioginis Są jungos teisės taikymas reiškia, kad Są jungos teise, be Są jun-gos institucijų ir valstybių narių, ir Są jungos piliečiams tiesiogiai suteikiama teisių ir nustatoma pareigų.

Vienas iš reikšmingiausių Teisingumo Teismo pasiekimų yra tai, kad jis, nepai-sydamas pirminio kai kurių valstybių narių pasipriešinimo, įtvirtino tiesioginį Są jungos teisės aktų taikymą ir užtikrino ES teisėtvarkos egzistavimą. Tei-singumo Teismo praktikos išeities taškas buvo pirmiau aptartas Nyderlandų transporto įmonės Van Gend & Loos atvejis, kai ji Nyderlandų teismui apskun-dė Nyderlandų sprendimą už tam tikrą iš Vokietijos Federacinės Respublikos įvežamą cheminį gaminį imti didesnį muitą. Apsvarsčius aplinkybes, galų gale šios bylos baigtis priklausė nuo klausimo, ar ir asmuo, nesutikdamas su netei-sėtai imamu mokesčiu, galėjo remtis EEB sutarties 12 straipsniu, kuriuo vals-tybėms narėms buvo aiškiai draudžiama bendrojoje rinkoje nustatyti naujus ir didinti jau taikomus muitus. Teisingumo Teismas, nepaisydamas daugelio vyriausybių ir generalinio advokato patarimo, nustatė, kad, atsižvelgiant į Są-jungos prigimtį ir tikslus, Są jungos teisės nuostatos iš esmės turi būti taiko-mos tiesiogiai. Kaip motyvą Teisingumo Teismas nurodo, kad:„ Bendrija sudaro naują tarptautinės teisės teisinę sistemą [...],

kurios subjektai yra ne tik valstybės narės, bet ir jų nacionaliniai subjektai. Vadinasi, Bendrijos teisė yra nepriklausoma nuo valstybių narių teisės, ir ji ne tik nustato pareigas asmenims, bet ir suteikia teises, kurios yra sudedamoji tų asmenų teisių ir pareigų visumos dalis. Šios teisės atsiranda ne tik tada, kai Sutartis aiškiai jas apibrėžia, bet taip pat ir dėl pareigų, kurias Sutartis labai konkrečiai nustato tiek asmenims, tiek valstybėms narėms, tiek Bendrijos institucijoms.“

137E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Vien šiuo teiginiu pasiekta dar nedaug, nes neaišku, kokios Są jungos teisės nuostatos taikytinos tiesiogiai. Teisingumo Teismas šio klausimo ėmėsi pir-miausia atsižvelgdamas į pirminės Są jungos teisės nuostatas ir nustatė, kad tiesiogiai asmenims gali būti taikomos tos Są jungos Sutarčių normos, kurios, pirma, besąlygiškai suformuluotos, antra, išsamios ir teisiškai už-baigtos ir todėl, trečia, jų vykdymui ar veiksmingumui nereikia jokių kitų valstybių narių ar Są jungos institucijų teisės aktų.

Teisingumo Teismas nustatė, kad EEB sutarties 12 straipsnis šiuos kriterijus atitinka, taigi ir įmonė Van Gend & Loos iš šios nuostatos galėjo išvesdin-ti savo teises, kurias Nyderlandų teismas turėjo užtikrinti; tuo remdama-sis Nyderlandų teismas pripažino pažeidžiant Sutartį imtą mokestį nega-liojančiu. Teisingumo Teismo praktikoje vėliau pripažintas ir kitų Sutarties nuostatų, kurių reikšmė Są jungos piliečiams yra daug didesnė negu EEB sutarties 12 straipsnio, tiesioginis taikymas. Ypač paminėtini sprendimai, susiję su laisvu asmenų judėjimu (SESV 45 straipsnis), įsisteigimo laisve (SESV 49 straipsnis) ir laisve teikti paslaugas (SESV 56 straipsnis).

Kalbant apie laisvo judėjimo užtikrinimą, Teisingumo Teismas sprendimą dėl tiesioginio taikymo priėmė byloje van Duyn. Bylos aplinkybės buvo tokios: 1973 m. gegužės mėn. olandei van Duyn neleista atvykti į Jungtinę Kara-lystę, nes ji ketino dirbti sekretore Scientologijos bažnyčioje, kurią Britanijos vidaus reikalų ministerija laikė „socialiai pavojinga“. Remdamasi Są jungos teisės laisvo darbuotojų judėjimo nuostatomis van Duyn pateikė ieškinį Aukščiausiajam teismui. Ji reikalavo Aukščiausiojo teismo paskelbti, kad ji turi teisę likti Jungtinėje Karalystėje kaip samdoma darbuotoja ir turi teisę įvažiuoti į šalį. Aukščiausiasis teismas kreipėsi į Teisingumo Teismą, o šis atsakė, kad EEB sutarties 48 straipsnis (SESV sutarties 45 straipsnis) taiky-tinas tiesiogiai, taigi ir pavieniams asmenims pagal jį suteikiama teisė, kuria jie gali remtis valstybės narės teismuose.

Tiesioginio nuostatos dėl įsisteigimo laisvės taikymo klausimą Teisingumo Teismas svarstė Belgijos Conseil d’État prašymu. Šis teismas turėjo nagrinė-ti Nyderlandų advokato J. Reinerso (J. Reyners) skundą, kuriame šis rėmėsi savo teisėmis pagal EEB sutarties 52 straipsnį (SESV 49 straipsnis). Prie-žastimi paduoti skundą ponas J. Reinersas laikė tai, kad jam, nors jis buvo išlaikęs Belgijoje reikiamus egzaminus, nebuvo suteiktas leidimas Belgijoje verstis advokato veikla dėl to, kad jis užsienietis. 1974 m. liepos 21 d. Tei-singumo Teismas šioje byloje priėmė sprendimą, kad įsisteigimo klausimu negalima skirtingai traktuoti šalies gyventojų ir užsieniečių, nes pasibaigus pereinamajam laikotarpiui EEB sutarties 52 straipsnis taikytinas tiesiogiai ir

138 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

todėl juo Są jungos piliečiams suteikiama teisė kitoje valstybėje narėje, kaip ir tos valstybės piliečiams, pradėti ir vykdyti ekonominę veiklą. Remiantis šiuo sprendimu ponui J. Reinersui turėjo būti suteiktas leidimas Belgijoje verstis advokato praktika.

Byloje Van Binsbergen Teisingumo Teismas turėjo galimybę aiškiai nusta-tyti ir tiesioginį nuostatos dėl laisvės teikti paslaugas taikymą. Šioje byloje, be kita ko, buvo keliamas klausimas, ar Nyderlandų teisės nuostata, pagal kurią apeliaciniame teisme proceso įgaliotiniai gali būti tik Nyderlanduo-se įsisteigę asmenys, yra suderinama su Są jungos teisės nuostatomis dėl laisvės teikti paslaugas. Teisingumo Teismas į šį klausimą atsakė neigia-mai motyvuodamas, kad bet kokiais Są jungos piliečių suvaržymais dėl pi-lietybės ar gyvenamosios vietos pažeidžiamas EEB sutarties 59 straipsnis (SESV 56 straipsnis) ir todėl jie yra negaliojantys.

Didelę praktinę reikšmę turi ir tiesioginis nuostatų dėl laisvo prekių ju­dėjimo (SESV 41 straipsnis), vyrų ir moterų vienodo užmokesčio principo (SESV 157 straipsnis), bendrojo nediskriminavimo principo (SESV 25 straips-nis) ir konkurencijos laisvės (SESV 101 straipsnis) taikymas.

Antrinės teisės srityje tiesioginio taikymo klausimas kyla tik kalbant apie direktyvas ir valstybėms narėms skirtus sprendimus, nes reglamentų ir as-menims skirtų sprendimų atveju šis poveikis atsiranda tiesiogiai pagal Są-jungos Sutartis (SESV 288 straipsnio 2 ir 4 dalys). Nuo 1970 m. Teisingumo Teismas tiesioginio pirminės Są jungos teisės taikymo principus išplėtė ap-imdamas ir direktyvas bei valstybėms narėms skirtus sprendimus.

Tiesioginio Są jungos teisės poveikio tokia forma, kokią nustatė ir išplėtojo Teisingumo Teismas, praktinė reikšmė akivaizdi: juo pagerinama asmenų padėtis, nes vidaus rinkos laisvės prilyginamos teisėms, kuriomis asmenys gali remtis nacionaliniuose teismuose. Tad tiesioginis Są jungos teisės taiky-mas yra tarsi vienas iš ES teisėtvarkos ramsčių.

139E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Sąjungos teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę

Be tiesioginio Są jungos teisės nuostatų taikymo, yra dar vienas, taip pat esminis klausimas. Kas būna, jei Są jungos teisės nuostata, kuria Są jungos piliečiams suteikiama tiesioginių teisių ir nustatoma tiesioginių pareigų, tu-rinio atžvilgiu prieštarauja nacionalinės teisės normai?

Tokiu atveju Są jungos teisės ir nacionalinės teisės konfliktą galima iš-spręsti tik vienai jų suteikus viršenybę. Rašytinėje Są jungos teisėje aiškaus reglamentavimo šiuo klausimu nėra. Nė vienoje Są jungos Sutarčių nėra nuostatos, pagal kurią Są jungos teisė yra viršesnė už nacionalinę teisę ar Są jungos teisė subordinuota nacionalinei teisei. Tačiau Są jungos teisės ir nacionalinės teisės koliziją galima išspręsti tik Są jungos teisei suteikiant viršenybę prieš nacionalinę teisę taip, kad Są jungos teisė anuliuotų visas nacionalines taisykles, nukrypstančias nuo Są jungos nuostatų, ir užimtų jų vietą nacionalinėje teisėtvarkoje. Nes kas gi liktų iš ES teisėtvarkos, jei Są-jungos teisė turėtų paklusti nacionalinei teisei? Ogi beveik nieko! Są jungos teisės nuostatas būtų galima pakeisti bet kokiu valstybės įstatymu. Ne-galėtų būti nė kalbos apie vienodą ir lygų Są jungos teisės taikymą visose valstybėse narėse. ES vykdyti valstybių narių jai patikėtas užduotis taip pat būtų neįmanoma. Kiltų grėsmė Są jungos veiksnumui ir puoselėtos didelės viltys sukurti Europos teisinę bendriją žlugtų.

Tokia problema neegzistuoja kalbant apie tarptautinės ir valstybės teisės santykį. Kadangi tarptautinė teisė tampa valstybės teisėtvarkos dalimi tik kai ji atitinkamu aktu inkorporuojama ar perkeliama, viršenybės klausimas sprendžiamas tik pagal valstybės teisės taisykles. Atsižvelgiant į rangą, ku-ris valstybės teise suteikiamas tarptautinei teisei valstybės teisėtvarkoje, tarptautinė teisė yra arba aukščiau už konstitucinę teisę, arba jos vieta yra tarp konstitucinės teisės ir paprastos įstatymais nustatytos teisės, arba ji turi tik paprastos įstatymais nustatytos teisės rangą. Vienodo rango inkor-poruotos ar perkeltos tarptautinės teisės ir valstybės teisės santykis nusta-tomas taikant taisyklę, pagal kurią vėliau priimtu teisės aktu panaikinamas iki tol galiojęs teisės aktas (lex posterior derogat legi priori). Tačiau šios valstybėje taikomos kolizijos taisyklės netaikytinos nustatant Są jungos tei-sės ir valstybės teisės santykį, nes Są jungos teisė nėra valstybės teisėtvar-kos dalis. Todėl Są jungos ir nacionalinės teisės konfliktą galima išspręsti tik remiantis ES teisėtvarka.

140 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Būtent Teisingumo Teismas, atsižvelgdamas į šias pasekmes ir nepaisyda-mas kai kurių valstybių narių priešinimosi, nustatė esminį Są jungos teisės viršenybės principą, būtiną ES teisės sistemos egzistavimui. Taip ES teisės sistemai, be tiesioginio taikymo, jis iškėlė antrą jį ramstį, dėl kurio teisės sistema galiausiai tapo stabilias struktūra.

Pirmiau aptartoje byloje Costa / ENEL Teisingumo Teismas nustatė du Są-jungos teisės ir nacionalinės teisės santykiui svarbius dalykus:

■ pirma: valstybės galutinai perdavė suverenumo teises savo sukurtai bendrijai ir vėlesnės vienašališkos priemonės būtų nesuderinamos su Są jungos teisės koncepcija;

■ antra: tai yra Sutarties principas, kad nė viena valstybė narė negali kvestionuoti Są jungos teisės savitumo visoje Są jungoje galioti vienodai ir visai.

Iš viso to aiškėja: Są jungos teisė, kuri sukurta pagal Sutartyse suteiktus įgaliojimus, turi viršenybę prieš jai prieštaraujančią valstybių narių teisę. Ji yra ne tik stipresnė už anksčiau priimtus nacionalinės teisės aktus, bet ir turi blokuojamą jį poveikį vėliau priimtų teisės aktų atžvilgiu.

Teisingumo Teismas savo sprendime byloje Costa / ENEL neužginčijo Italijos elektros energijos ūkio nacionalizavimo, tačiau aiškiai nustatė Są jungos tei-sės viršenybę prieš nacionalinę teisę.

Šios nuostatos dėl viršenybės teisinė pasekmė kolizijos atveju yra tai, kad Są jungos teisei prieštaraujanti nacionalinė teisė tampa netaikytina ir užker-tamas kelias naujų valstybės teisės aktų leidybai, jei jie būtų nesuderinami su Są jungos teise.

Nuo to laiko Teisingumo Teismas savo nusistovėjusioje praktikoje rėmėsi šia nuostata, bet patobulinęs ją vienu apsektu. Ką tik pirmiau minėtame sprendime jis nagrinėjo Są jungos teisės viršenybę prieš valstybės įstaty-mus, o vėliau patvirtino viršenybės principą kalbant apie Są jungos teisės ir valstybės konstitucinės teisės santykį. Nacionaliniai teismai, iš pradžių kiek dvejoję, iš esmės pripažino Teisingumo Teismo nuomonę. Nyderlanduose ir taip negalėjo kilti problemų, nes Nyderlandų konstitucijoje aiškiai įtvirtinta Są jungos teisės viršenybė prieš nacionalinę įstatymais nustatytą teisę (65–67 straipsniai). Kitų valstybių narių nacionaliniai teismai taip pat pripažino Są jungos teisės viršenybės prieš paprastus nacionalinius įstatymus princi-pą. Tačiau Są jungos teisės viršenybei prieš nacionalinę konstitucinę teisę,

141E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

ypač prieš nacionalinį pagrindinių teisių užtikrinimą, iš pradžių pasipriešino Vokietijos ir Italijos konstituciniai teismai. Jų pasipriešinimas išblėso tik kai pagrindinių teisių apsauga ES teisėtvarkoje pasiekė tokį standartą, kuris iš esmės atitinka nacionalines konstitucijas. Vis dėlto Vokietijos federacinis konstitucinis teismas laikosi neigiamo nusistatymo dėl tolesnės integraci-jos, kurį jis aiškiai suformulavo savo sprendimuose, pirmiausia dėl Mastrich-to sutarties, o neseniai – dėl Lisabonos sutarties.

Sąjungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas

Visos valstybės institucijos, konkrečiai taikančios teisės aktus ir vykdančios teisėkūrą, siekdamos išvengti Są jungos teisės ir nacionalinės teisės normų konflikto, kurį galima išspręsti taikant viršenybės taisyklę, turi visų pirma remtis Sąjungos teisę atitinkančio nacionalinės teisės aiškinimo principu.

Są jungos teisę atitinkančio aiškinimo principą Teisingumo Teismas pripaži-no ir jis pradėtas taikyti Są jungos teisėtvarkoje palyginti vėlai. Iš pradžių, atsakydamas į nacionalinių teismų paklausimą, Teisingumo Teismas laikė tik „tikslinga“ „užtikrinti“ vienodą nacionalinių teisės aktų aiškinimą direk-tyvų taikymo srityje, o direktyvas atitinkančio aiškinimo pareigą nustatė 1984 m. byloje Von Colson und Kamann. Šios bylos objektas buvo žalos už moterų diskriminaciją įdarbinant kompensacijos dydžio nustatymas. Vokieti-jos teisės nuostatose buvo nustatytas tik teisėtų lūkesčių žalos atlyginimas (ypač kandidatavimo išlaidos), o Direktyvoje 76/207/EEB reikalaujama, kad nacionalinėje teisėje būtų imamasi veiksmingų sankcijų siekiant užtikrinti lygias galimybes įsidarbinant. Tačiau kadangi šis reikalavimas dėl sankcijų direktyvoje labiau nesukonkretintas, nebuvo galima laikyti šios direktyvos šiuo atžvilgiu taikytinos tiesiogiai, taigi kilo pavojus, kad bus priimtas spren-dimas, kuriame, nors bus nustatytas nacionalinio įstatymo prieštaravimas Są jungos teisei, nacionaliniam teismui nebus suteikiama jokio pagrindo ne-paisyti nacionalinės nuostatos. Todėl Teisingumo Teismas nusprendė, kad nacionaliniai teismai turi būti įpareigoti valstybės civilinės teisės nuostatas aiškinti ir taikyti taip, kad būtų užtikrinta veiksminga sankcija dėl diskrimi-nacijos dėl lyties – tik simbolinės kompensacijos nepakanka, kad būtų įvyk-dyti reikalavimai veiksmingai perkelti direktyvą į nacionalinę teisę.

Kaip teisinį Sąjungos teisę atitinkančio aiškinimo pagrindą Teisingumo Teismas laiko lojalaus bendradarbiavimo principą (ES sutarties 4 straips-nio 3 dalis). Pagal jį valstybės narės turi imtis bet kurių reikiamų bendrų ar specialių priemonių, kad užtikrintų pagal ES sutartį ar Są jungos institucijų aktus atsirandančių pareigų vykdymą. Tai taip pat reiškia, kad nacionalinės

142 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

Byloje Pfeiffer Europos Teisingumo Teismas 2004 m. išaiškino, kad skubios pagalbos specialistai patenka į Darbo laiko direktyvos taikymo sritį (Direktyva 93/104/EB). Budinti tarnyba, apskaičiuodama maksimalų savaitės darbo laiką, privalo visiškai laikytis 48 valandų darbo laiko nuostatos.

143E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

institucijos valstybės teisės aktus, prieš kuriuos Są jungos teisės aktai turi viršenybę, formuluotės ir tikslo atžvilgiu privalo taikyti ir aiškinti pagal Są-jungos teisę (ištikimybės Są jungai pareiga – byla Pfeiffer). Taigi nacionalinių teismų kaip Europos teismų vaidmuo yra užtikrinti teisingą Bendrijos teisės taikymą ir priežiūrą.

Ypatinga Są jungos teisę atitinkančio aiškinimo forma yra direktyvas atitin­kantis aiškinimas. Tai reiškia, kad valstybės narės privalo perkelti direktyvas į nacionalinę teisę. Teisę taikančios institucijos ir teismai, laikydamiesi di-rektyvas atitinkančio aiškinimo, turi prisidėti prie to, kad atitinkama valsty-bė šią pareigą visiškai įvykdytų. Direktyvas atitinkančiu aiškinimu siekiama užtikrinti, kad būtų suderinamumas su direktyvomis teisės taikymo lygme-niu ir kad visose valstybėse narėse būtų vienodai aiškinamos ir taikomos nuostatos, kurias reikia perkelti į nacionalinę teisę. Taip siekiama užtikrinti, kad nacionaliniu lygmeniu nebūtų diferencijuojama tai, kas ką tik suderinta Są jungos lygmeniu.

Są jungos teisę atitinkančio aiškinimo ribos yra vienareikšmiškas naciona-linių taisyklių išdėstymas, kuris negali būti interpretuojamas; be to, laikan-tis Są jungos teisėje esančio įpareigojimo taikyti Są jungos teisę atitinkantį aiškinimą, nacionalinė teisė negali būti aiškinama contra legem. Tai taiko-ma ir tuo atveju, jei nacionalinis įstatymų leidėjas aiškiai atsisako perkelti direktyvą į nacionalinę teisę. Dėl to kilusį Są jungos teisės ir nacionalinės teisės konfliktą galima išspręsti tik pagal pareigų pagal Sutartis nevykdymo procedūrą (SESV 258 ir 259 straipsniai).

145E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

IŠVADATaigi kokį bendrą vaizdą galime susidaryti apie ES teisėtvarką?

ES teisėtvarka yra tikrasis ES pamatas ir suteikia jai teisinės bendrijos po-būdį. Tik sukuriant naują teisę ir ją išlaikant galima pasiekti tikslus, kurie iškelti kuriant ES. ES teisėtvarka prie to daug prisidėjo. Šios naujos teisė-tvarkos nuopelnas yra tas, kad iš esmės atvertos sienos, vyksta dideli pre-kių ir paslaugų mainai bei darbuotojų migracija, daugybė tarpvalstybiniu lygmeniu susijusių įmonių Europos vidaus rinką pavertė 510 milijonų žmo-nių kasdienio gyvenimo dalimi. Kitas, šiandien jau istorinis Są jungos teisė-tvarkos požymis yra jos taikdariška galia. Siekdama savo tikslo – išsaugoti taiką ir laisvę, prievartą, kaip konfliktų sprendimo būdą, ji pakeičia teisės taisyklėmis, sujungdama ir asmenis, ir valstybes nares į vieną solidarią ben-driją. Taip Są jungos teisėtvarka tampa svarbia taikos išsaugojimo ir kūrimo priemone.

ES teisėtvarka ir ja grindžiama teisinė bendrija gali išlikti tik užtikrinus, kad teisėtvarkos bus laikomasi ir ji bus saugoma. To garantas yra du Są jungos teisėtvarkos ramsčiai – tiesioginis Są jungos teisės taikymas ir Są jungos teisės viršenybė prieš nacionalinę teisę. Abiem šiais principais, kurių egzis-tavimą ir išlaikymą su dideliu ryžtu apgynė Teisingumo Teismas, užtikri-namas visose valstybėse narėse vienodas ir pirmenybinis Są jungos teisės galiojimas.

Net ir pripažįstant Są jungos teisės netobulumą, jos indėlis į ES valstybių na-rių politinių, ekonominių ir socialinių problemų sprendimą yra neįkainojamas.

147E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

CITUOJAMI TEISĖS AKTAIVisus Europos Są jungos Teisingumo Teismo sprendimus galima rasti inter-nete adresu www.eur-lex.europa.eu. Be to, EUR­Lex suteikia Jums galimybę turinį nemokamai peržiūrėti 24 oficialiosiomis ES kalbomis:

■ ES teisė (ES sutartys, reglamentai, direktyvos, sprendimai, konsoliduotos teisės normos ir t. t.);

■ Parengiamieji darbai (pasiūlymai dėl teisėkūros procedūra priimamo akto, ataskaitos, žaliosios ir baltosios knygos ir t. t.);

■ tarptautinės konvencijos; ■ ES teisės normų, kuriomis teisės aktai vertinami jų politiniame

kontekste, santrauka.

Sąjungos teisės teisinė prigimtis ir viršenybė

Byla 26/62, Van Gend & Loos, ECLI:EU:C:1963:1 (Są jungos teisės prigimtis; asmenų teisės ir pareigos)

Byla 6/64, Costa / ENEL, ECLI:EU:C:1964:66 (Są jungos teisės prigimtis; tiesioginis taikymas, Są jungos teisės viršenybė)

Byla 14/83, Von Colson und Kamann, ECLI:EU:C:1984:153 (Są jungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas)

Byla C-213/89, Factortame, ECLI:EU:C:1990:257 (tiesioginis Są jungos teisės taikymas ir Są jungos teisės viršenybė)

Sujungtos bylos C-6/90 ir C-9/90, Francovich ir Bonifaci, ECLI:EU:C:1991:428 (Są jungos teisės taikymo sritis, valstybių narių atsakomybė už Są jungos teisės pažeidimus, čia: direktyvos neįgyvendinimas)

Sujungtos bylos C-46/93 ir C-48/93, Brasserie du pêcheur ir Factortame, Rink. 1996, p. I-1029 (Są jungos teisės taikymo sritis, valstybių narių atsakomybė už Są jungos teisės pažeidimus)

Sujungtos bylos C-397/01–C-403/01, Pfeiffer ir kt., ECLI:EU:C:2004:584 (Są jungos teisę atitinkantis nacionalinės teisės aiškinimas)

148 E U R O P O S S Ą J U N G O S T E I S Ė S A B Ė C Ė L Ė

ES kompetencija

Byla 6/76, Kramer, ECLI:EU:C:1976:114 (išorės santykiai; tarptautiniai įsipareigojimai; ES jurisdikcija)

Nuomonė 2/91, ECLI:EU:C:1993:106 (kompetencijos paskirstymas tarp ES ir valstybių narių)Nuomonė 2/94, ECLI:EU:C:1996:140 (EB prisijungimas prie EŽTK – kompetencijos nebuvimas)Nuomonė 2/13, EU:C:2014:2454 (ES prisijungimo prie EŽTK projekto nesuderinamumas su ES teise)

Teisės aktų poveikis

Byla 2/74, Reyners, ECLI:EU:C:1974:68 (tiesioginis taikymas; įsisteigimo laisvė)

Byla 33/74, Van Binsbergen, ECLI:EU:C:1974:131 (tiesioginis taikymas; paslaugų teikimas)

Byla 41/74, van Duyn, ECLI:EU:C:1974:133 (tiesioginis taikymas; judėjimo laisvė)

Pagrindinės teisės

Byla 29/69, Stauder, ECLI:EU:C:1969:57 (pagrindinės teisės; bendrieji teisiniai principai)

Byla C-112/00, Schmidberger, ECLI:EU:C:2003:333 (laisvas prekių judėjimas, pagrindinės teisės)

Teisinės išlaidos

Byla T-177/01, Jégo­Quéré ir Cie / Komisija, ECLI:EU:T:2002:112 (tiesiogiai taikomų teisės aktų teisinės apsaugos spragos, bet nesamas individualus poveikis); taip pat Europos Są jungos Teisingumo Teismo apeliacine tvarka priimtas sprendimas C-263/02 P, Komisija prieš Jégo­Quéré ir Cie, ECLI:EU:C:2004:210.

Byla T-18/10, Inuit Tapiriit Kanatami, ECLI:EU:T:2011:419 („reglamentuojamojo pobūdžio teisės aktų“ apibrėžtis); patvirtino Europos Są jungos Teisingumo Teismas savo apeliacine tvarka priimtu sprendimu C-583/11 P, ECLI:EU:C:2013:625.

Europos Sąjungos teisės abėcėlė

Europos Są jungoje pritaikyta teisės sistema formuoja mūsų politinę ir socialinę realybę. Asmuo nėra tik savo šalies, miesto ar savivaldybės pilietis, jis taip pat ir Są jun-gos pilietis.

„Europos Są jungos teisės abėcėlė“ yra prof. d. Klauso- Dyterio Borcharto (Klaus-Dieter Borchardt) fundamenta-lusis darbas, kuriame taip pat kalbama apie Europos vie-nybės ir teisės sistemos raidos ištakas.

Šiuo darbu besidomintiems skaitytojams aprašoma ES struktūra ir pateikiama esminių Europos Są jungos teisės sistemos elementų apžvalga.

Prof. dr. Klausas-Dyteris Borchartas yra Europos Komisijos direktorius, Viurcburgo universiteto garbės profesorius ir yra parengęs nemažai leidinių apie Europos teisę.

Europos Sąjungos teisės abėcėlė