www.europarl.europa.eu/sakharov

paŽY

MI k

ovos

uŽ

ŽMoG

aus

TeIs

es 2

5 M

eTŲ

suka

kTĮ

PAŽYMI KOVOS UŽ ŽMOGAUS TEISES 25 METŲ SUKAKTĮ

EUROPOS PARLAMENTO

SACHAROVO PREMIJAUŽ MINTIES LAISVĘ

BD-03-13-570-LT-C

2 3

„Žmonės visuomet turėtų klausyti savo sąžinės. Žmogaus teisės yra civilizacijos pagrindas“.

Jelena Boner

4 5

Įžanga

balsas, ginantis politinius kalinius, disidentus ir žmogaus teisių gynėjus.

Pasitelkdami Europos Parlamento „Sacharovo premijos laureatų tinklą“, apimantį visus laureatus ir Europos Parlamento atstovus, siekiame suteikti tvirtą pagrindą visiems, puoselėjantiems minties laisvę, kad visame pasaulyje taikos, tolerancijos, laisvės, žmogaus teisių ir teisinės valstybės idėjos įgytų didesnį svarumą. Labai didžiuojuosi, kad 2013 m. Europos Parlamentas surengė apdovanojimo ceremoniją trims laureatams, kurie tuo metu, kai jiems buvo skirta premija, negalėjo atvykti į Europos Parlamentą dėl politinių kliūčių: judėjimo „Damas de Blanco“ (isp. „Baltai vilkinčios moterys“) narėms bei Guillermui

2013-aisiais pažymima dvidešimt penktoji žmogaus teisių gynimo ir rėmimo teikiant Sacharovo premiją sukaktis.

Visus tuos metus pripažinome ir palaikėme drąsią asmenų ir organizacijų kovą prieš rasizmą ir represijas, karą ir terorizmą, įkalinimą ir kankinimus dėl savo ir kitų teisių.

Šiemet man ypač malonu pasveikinti naująją Sacharovo premijos laureatę Malalą Yousafzai, drąsią merginą iš Pakistano, kurios ryžtas kovoti už vaikų teisę į mokslą yra itin įkvepiantis. Malala išplėtė savo kovos ribas už Pakistano į visą pasaulį, kad mergaitės ir moterys įgytų daugiau galių kovoje už apsisprendimo teisę. Malala yra viso pasaulio vaikų ir suaugusiųjų

Fariñasui iš Kubos ir buvusiai Mianmaro (Birmos) politinei kalinei Aung San Suu Kyi.

Norėdamas pažymėti šią ypatingą Sacharovo premijos 25-ąją sukaktį, kurią šiemet švenčiame, pakviečiau laureatus iš viso pasaulio susiburti su Europos Parlamentu ir taip sustiprinti mūsų bendrą kovą už žmogaus teises ir pagrindines laisves visame pasaulyje bei idealus, kurių mūsų laureatai siekia savo kasdieniame gyvenime.

Kartu su drąsiais vyrais ir moterimis, o dabar ir su šia jauna mergina – Malala, kurią apdovanojome Sacharovo premija, ir toliau bendradarbiausime, kad visuotinės žmogaus teisės, kuriomis mes tikime, visiems taptų realybe.

Martin SchulzEuropos Parlamento Pirmininkas

įkvėpimo šaltinis ir mūsų tikslas yra eiti jos pramintu taku teikiant konkrečią paramą. Europos Sąjunga 2012 m. gautos Nobelio premijos pinigus skyrė iniciatyvai „Taikos vaikai“, kurią įgyvendinant padedama viso pasaulio vaikams, taip pat ir mergaitėms Pakistane, naudotis teise į mokslą.

Kaip daugiau nei 500 milijonų ES piliečių atstovas, Europos Parlamentas yra visapusiškai įsipareigojęs ginti žmogaus teises. Europos Parlamentas konkrečiais darbais gina mūsų bendrąsias vertybes: priima rezoliucijas dėl žmogaus teisių, siunčia savo atstovus į atitinkamas šalis, reaguoja diplomatiniu lygmeniu ir dalyvauja rinkimų stebėjimo misijose. Europos Parlamentas – tai stiprus

76

A. Sacharovo premija

A. Sacharovo premija už minties laisvę, 1988 m. įsteigta rusų branduolinės energetikos mokslininko ir žmogaus teisių gynėjo Andrejaus Sacharovo garbei, yra aukščiausias Europos Sąjungos teikiamas apdovanojimas už nuopelnus žmogaus teisių srityje. Premijos laureatai gauna pripažinimą ir moralinę paramą, kuri suteikia stiprybės ir jėgų kovoti siekiant savo tikslų.

Ši premija įteikta tiek individualiems asmenims, tiek asociacijoms: disidentams, politiniams lyderiams, žurnalistams, advokatams, pilietinės visuomenės aktyvistams, rašytojams, motinoms ir žmonoms, mažumų lyderiams, antiteroristinėms grupėms, taikos aktyvistams, prieš kankinimus pasisakantiems aktyvistams, karikatūristams, ilgalaikiams politiniams kaliniams, filmų režisieriams ir netgi Jungtinėms Tautoms, kaip organizacijai. Ji visų pirma teikiama už saviraiškos laisvę, mažumų teisių apsaugą, tarptautinės teisės laikymąsi, demokratijos plėtrą ir teisinės valstybės principo įgyvendinimą.

50 000 EUR dydžio A. Sacharovo premiją Europos Parlamentas įteikia kiekvienų metų pabaigoje per oficialų Strasbūre vykstantį plenarinį posėdį. Kandidatus gali siūlyti frakcijos arba ne mažiau kaip 40 Europos Parlamento narių. Kandidatai pristatomi bendrame Užsienio reikalų ir Vystymosi komitetų posėdyje, o Žmogaus teisių pakomitetis ir jo nariai balsuodami atrenka tris kandidatus. Laureatą ar laureatus kasmet renka Pirmininkų sueiga – Parlamento pirmininko vadovaujamas EP organas, kurį sudaro visų Europos Parlamente atstovaujamų frakcijų pirmininkai, todėl laureato pasirinkimas iš tikrųjų atspindi visos Europos pasirinkimą.

„Gyvenime svarbiausia ne vien tai, kad gyvenome. Svarbiausia yra tai, kaip pakeitėme kitų gyvenimus.“

Nelson Rolihlahla Mandela

8 9

Premija, kurios įkvėpėjasAndrejus Sacharovas

laureatai negalėjo asmeniškai atsiimti premijos.

Vienas iš tokių pavyzdžių – 2012 m. premijos laureatė Nasrin Sotoudeh; ji iš Irano kalėjimo rašė velioniui Andrejui Sacharovui adresuotus laiškus, filosofiškai nagrinėdama disidentų veiklos prasmę, lygino savo ir jo bylą.

„Skaityti Jūsų atsiminimus man buvo visokeriopai jaudinantis potyris. Mūsų veiklos metodų panašumai ir daugybė sąlyčio taškų mane labai padrąsino ir, žinoma, mane žavi jūsų nenoras pasiduoti autoritariniams savo šalies valdžios metodams.

Nuostabus Jūsų gebėjimas kasdien vis iš naujo atgauti jėgas ir vėl priešintis. Be jokios abejonės, Jūs atspindėjote Gėtės dvasią, išreikštą žodžiais „tik tas nusipelno laisvės ir gyvenimo, kuris kasdien privalo juos iš naujo laimėti“.

Jūsų laimėjimai – tai didžiulė visų pasaulio kovotojų už laisvę pergalė. Tikiuosi, kad ateities kartos įgyvendins Jūsų neišsipildžiusias

Andrejus Sacharovas (1921–1989) – žymus fizikas, Mokslų akademijos narys, disidentas, 1975 m. Nobelio taikos premijos laureatas, gyveno tremtyje Gorkyje (dabartiniame Žemutiniame Naugarde), kai sužinojo, kad Europos Parlamentas ketina įsteigti jo vardu pavadintą premiją už minties laisvę. 1987 m. jis nusiuntė laišką Europos Parlamentui iš tremties ir neslėpdamas susijaudinimo leido panaudoti savo vardą premijai pavadinti. Premiją jis pagrįstai laikė paskatinimu visiems, kurie, kaip ir jis, yra pasiryžę kovoti už žmogaus teises.

SSRS branduolinės fizikos pradininkui Andrejui Sacharovui kėlė nerimą prasidėjusios ginklavimosi varžybos, dėl kurių padidėjo šaltojo karo laikotarpiu pasaulyje tvyrojusi branduolinio karo grėsmė. A. Sacharovui paskelbus savo esė „Samprotavimai apie pažangą, taikų sambūvį ir intelektinę laisvę“ – iš pradžių samizdat forma (savarankiškai spausdinimo mašinėle spausdintomis kopijomis), o vėliau ir Vakarų spaudoje, – jam buvo uždrausta dalyvauti bet kokiuose su

svajones. Jie tikrai stengsis paversti jas tikrove ir jas saugos.“

Kaip ir pats A. Sacharovas, visi jo premijos laureatai yra įrodę, kiek daug drąsos, kantrybės ir vidinės stiprybės reikia ginant žmogaus teises ir siekiant visuotinio jų pripažinimo.

kariniais dalykais susijusiuose moksliniuose tyrimuose. 1970 m. jis tapo vienu iš SSRS Žmogaus teisių komiteto steigėjų, o 1972 m. vedė bendramintę aktyvią žmogaus teisių gynėją Jeleną Boner. Nepaisydamas vis stiprėjančio valdžios spaudimo, A. Sacharovas ne tik stengėsi išlaisvinti savo šalies disidentus, bet ir tapo vienu iš drąsiausių režimo kritikų, kovos už pagrindines žmogaus teises simboliu. Nobelio taikos komiteto žodžiais, jis buvo „žmonijos sąžinės balsas“. Jo pasipriešinimo nepalaužė nei bauginimai, nei tremtis.

Į Gorkį Andrejų Sacharovą ištrėmė sovietų valdžia, siekdama apriboti jo ryšius su užsieniu. A. Sacharovo vardu pavadinta premija apdovanojant žmogaus teisių gynėjus ir disidentus visame pasaulyje nepaisoma jokių valstybių sienų, net diktatoriškų režimų. Žmogaus teisių gynėjai, kuriems skiriama ši premija, sumoka didelę kainą už įsipareigojimą ginti žmogaus orumą – daugelis iš jų buvo persekiojami, neteko asmeninės laisvės, buvo mušami ar tremiami. Ne kartą laivės netekę

10 11

A. Sacharovo premijos tinklas

A. Sacharovo premijos laimėtojų veiksmais ir bendradarbiaujant su Europos Parlamentu.

Vėliau tinklo veikla sustiprinta 2011 m. lapkričio mėn. surengus aukšto lygio konferenciją, į kurią tuometis Europos Parlamento Pirmininkas Jerzy Buzekas sukvietė visus laureatus aptarti pereinamojo laikotarpio demokratijos problemų, moterų vaidmens ir naujųjų technologijų įtakos. Kaip per konferenciją pabrėžė J. Buzekas, despotiškus režimus pažabojo ne „Facebook“ ar „Twitter“, o žmogaus ryžtas ir laisvės bei geresnių pokyčių troškimas.

Kasmetiniame A. Sacharovo premijos tinklo 2012 m. renginyje tuo metu bendrai tinklui pirmininkavę Europos Parlamento Pirmininkas Martinas Schulzas ir 2011 m. laureatai Ali

A. Sacharovo premijos tinklas įkurtas 2008 m., kai buvo minima A. Sacharovo premijos įsteigimo 20 metų sukaktis.

Šiam įvykiui paminėti Europos Parlamentas surengė konferenciją „20 metų aktyvios paramos žmogaus teisėms. Pasakoja A. Sacharovo premijos laureatai“. Konferencijoje dalyvavo daugelis laureatų, jie dalijosi nuomonėmis apie žmogaus teises pasaulyje ir A. Sacharovo premijos reikšmę. 2005 m. laureatė Hauwa Ibrahim premijos pinigus panaudojo tam, kad daugiau kaip 100 vaikų galėtų lankyti mokyklą. 1992 m. premiją laimėjusi organizacija „Gegužės aikštės motinos“ (isp. Las Madres de la Placa de Mayo) už premijos lėšas atidarė knygyną, politinę kavinę ir universitetą, kuriame gali studijuoti

Ferzatas, Asmaa Mahfouz ir Ahmedas El Senussi viešai dalijosi savo nuomonėmis apie po Arabų pavasario besikuriančią demokratiją. Šie laureatai taip pat skaitė pranešimus pirmajame Pasauliniame demokratijos forume Strasbūre, surengtame globojant Europos Parlamentui.

2013-aisiais minima 25-oji A. Sacharovo premijos sukaktis. Šiais metais vyko daug diskusijų A. Sacharovo premijos laureatų tinkle ir buvo surengta aukšto lygio konferencija, kurioje laureatai iš viso pasaulio susitiko su Europos Parlamentu aptarti savo kovas ir sustiprinti bei praturtinti vienas kitą A. Sacharovo premijos laureatų tinkle.

daugiau kaip 2400 studentų. Andrejaus Sacharovo našlė, taip pat garsi kovotoja už žmogaus teises ir demokratiją, Jelena Boner konferencijoje dar kartą patvirtino savo vyro įsitikinimą, kad žmonės visuomet turėtų klausyti savo sąžinės, ir savo pačios nuostatą, kad žmogaus teisės yra civilizacijos pagrindas.

Apie A. Sacharovo premijos tinklo įkūrimą oficialiai pranešė tuometis Europos Parlamento Pirmininkas Hansas Gertas Pötteringas; šios platformos paskirtis – padėti laureatams tarpusavyje susieti savo veiklą ir parodyti solidarumą.

Laureatai pasirašė bendrą deklaraciją, kurioje jie sutiko stiprinti bendras pastangas remti viso pasaulio žmogaus teisių gynėjus bendrais

12 13

PREMIJOS LAUREATAI

2002 m. Oswaldo José Payá Sardiñas2003 m. JT Generalinis Sekretorius Kofi Annanas ir visas Jungtinių Tautų

organizacijos personalas2004 m. Baltarusijos žurnalistų sąjunga2005 m. „Baltai vilkinčios moterys“; Hauwa Ibrahim; „Žurnalistai be sienų“2006 m. Aliaksandras Milinkevičius2007 m. Salihas Mahmoudas Mohamedas Osmanas2008 m. Hu Jia2009 m. „Memorial“ (Olegas Orlovas, Sergejus Kovaliovas

ir Liudmila Aleksejeva, atstovaujantys organizacijai „Memorial“ ir visiems kitiems Rusijos

2010 m. Guillermo Fariñas2011 m. Arabų pavasaris (Mohamedas Bouazizi, Asmaa Mahfouz,

Ahmedas El Senussi, Razan Zaitouneh ir Ali Ferzatas)2012 m. Nasrin Sotoudeh ir Jafaras Panahi2013 m. Malala Yousafzai

1988 m. Nelsonas Rolihlahla Mandela ir Anatolijus Marčenko (po mirties)1989 m. Alexanderis Dubčekas1990 m. Aung San Suu Kyi1991 m. Adem Demaçi1992 m. . „Gegužės aikštės motinos“ (Las Madres de Plaza de Mayo)1993 m. „Išsivadavimas“ (Oslobodjenje)1994 m. Taslima Nasreen1995 m. Leyla Zana1996 m. Wei Jingshengas1997 m. Salima Ghezali1998 m. Ibrahimas Rugova1999 m. Xanana Gusmão2000 m. „Jau gana!“ (¡BASTA YA!)2001 m. Izzatas Ghazzawi; Nurit Peled-Elhanan; Zacarias Kamwenho

14 15

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e

15

© Is

opix

/Act

ion

Pres

s

2013 m.

Malala Yousafzai

Malala Yousafzai yra 16 metų mergina iš Pakistano, kuriai Talibanas paleido šūvį į veidą, kad ji ir kitos mergaitės nustotų eiti į mokyklą.

„Jie paleido šūvį tiesiai jai į galvą, tačiau ji tapo dar stipresnė“, pasakė Holivudo aktorė Angelina Jolie pradedant pirmąjį projektą, kurio tikslas – padėti 40 mergaičių Pakistano Svato rajone lankyti mokyklą.

Malala pagijo nuo sužeidimų po ilgo gydymo Jungtinėje Karalystėje, kur ji dabar gyvena, ir paskelbė norinti, kad „kiekviena mergaitė, kiekvienas vaikas galėtų lankyti mokyklą“.

Ji savo kovą pradėjo 11-os metų BBC Urdu tinklalapyje rašydama anoniminį dienoraštį apie moksleivės gyvenimą Pakistane Svato slėnyje valdant Talibanui.

2009 m. sausio 14 d., trečiadienį, ji parašė: „Gali būti, kad daugiau į mokyklą neisiu.“ Malalos mokyklos direktorius paskelbė žiemos atostogų pradžią, bet nepranešė, kada reikės grįžti į mokyklą. 2009 m. sausio 15 d. Talibanas išleido įsaką uždaryti visas Svato mergaičių mokyklas. Daugiau nei 150 mokyklų jau buvo susprogdinta.

Netrukus po to Malala ir jos šeima turėjo bėgti iš apgulto Mingoros miesto, kuriame jie gyveno, nes Talibanas kovėsi su Pakistano armija dėl kontrolės. Malalos mokykla buvo nusiaubta. Kai saugumo padėtis pagerėjo, namo grįžusiai Malalai ir jos tėčiui Ziauddinui, liberaliam vyresniųjų tarybos (pušt. jirga) nariui, kuris turėjo mergaičių mokyklą, buvo grasinama.

Tačiau Malala ir toliau pasisakė už mergaičių mokslą atviruose interviu ir pasirodymuose per televiziją, pasisiūlė filmuotis dviejuose dokumentiniuose filmuose apie mergaičių mokslą Svato slėnyje („Class dismissed in Swat Valley“ ir „A school girl‘s odyssey“). Gautas lėšas ji panaudojo mokykliniam autobusui pirkti. Būtent tuo autobusu Malalai grįžtant namo į ją buvo iššauta, taip pat sužeistos dar dvi merginos. Atsakomybę išpuolį prisiėmė partija „Tehrik-e-Taleban“.

Išpuolio tikslas – nužudyti Malalą ir „pamokyti“ visus, susijusius su ja ir jos kova dėl Pakistano mergaičių ir moterų teisės į mokslą, laisvę ir apsisprendimą. Tačiau Malala nesiliovė kovojusi.

Per savo šešioliktąjį gimtadienį 2013 m. liepos 12 d. ji kreipėsi į Jungtines Tautas per jų būstinėje vykusį renginį, kurį suorganizavo JT specialusis pasiuntinys pasaulinio švietimo klausimais Gordonas Brownas.

„Teroristai manė, kad pakeis mano tikslus ar sunaikins mano troškimus“, sakė ji, „tačiau niekas mano gyvenime nepakito, išskyrus tai, kad silpnumas, baimė ir beviltiškumas mirė. Gimė stiprybė, jėga ir drąsa.“

JT pasirinko minėti lapkričio 10 d. kaip Malalos dieną, kai dėmesys sutelkiamas į mergaičių teisę lankyti mokyklą, o Pakistanas ir UNESCO įsteigė mergaičių lavinimui skirtą Malalos fondą.

16 17

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Eur

opea

n U

nion

PE-

EP

N. Mandela, kuriam 1993 m. buvo įteikta ir Nobelio taikos premija, jau nebedalyvauja viešajame gyvenime, tačiau ir toliau siekia savo idealų dirbdamas savo įkurtose labdaros organizacijose – Nelsono Mandelos fonde ir Nelsono Mandelos vaikų fonde.

2013 m. birželio mėn. 94 metų N. Mandela buvo paguldytas į ligoninę dėl rimtos plaučių infekcijos, įsimetusios jam dar atliekant bausmę kalėjime. Tūkstančiai žmonių iš viso pasaulio siuntė jam žinutes reikšdami meilę ir paramą.

Kaip kartą yra pasakęs pats N. Mandela: „gyvenime svarbiausia ne vien tai, kad gyvenome. Svarbiausia yra tai, kaip pakeitėme kitų gyvenimus.“

Praėjus šešeriems metams po to, kai Nelsonas Mandela buvo apdovanotas pirmąja A. Sacharovo premija, per pirmuosius laisvus šalies rinkimus jis buvo išrinktas pirmuoju Pietų Afrikos Respublikos juodaodžiu prezidentu ir valstybės vadovu. Dėl rasinio apartheido 27 metus jis praleido už grotų ir tapo pasipriešinimo rasizmui simboliu. Kai 1988 m. N. Mandela buvo apdovanotas A. Sacharovo premija, jam vis dar buvo skirtas namų areštas, tačiau 1990 m. birželio mėn., praėjus vos keturiems mėnesiams po paleidimo, jis sakė kalbą Europos Parlamente. N. Mandelos troškimas pasiekti teisingą ir ilgalaikį sprendimą, kad Pietų Afrikos Respublika (PAR) taptų „vieninga, demokratine ir nerasistine valstybe“, buvo nepalaužiamas. Bet koks menkesnis pasiekimas būtų „įžeidimas nesuskaičiuojamų PAR patriotų atminimui ir likusiems mūsų regiono dalies gyventojams, paaukojusiems savo gyvybę, kad atsidurtume ten, kur esame šiandien, kada galime užtikrintai pasakyti, kad matome apartheido sistemos pabaigą“.

Atsisveikindamas su Pietų Afrikos Respublikos parlamentu – praėjus 10 metų po to, kai davė prezidento priesaiką, – jis pažymėjo, kad „kadaise buvusiems priešams pavyko susitarti, taikiai atsisakyti apartheido ir pereiti į demokratiją tik todėl, kad buvome pasirengę suprasti kiekvieno įgimtą polinkį į gerumą“.

1988 m.

Nelsonas Rolihlahla Mandela

18 19

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e

19

© In

styt

ut S

acha

row

a w

Mos

kwie

1988 m. teikiant A. Sacharovo premiją A. Marčenko našlei Larisai Bogoraz, pats Andrejus Sacharovas pagerbė A. Marčenko ir savo laiške Europos Parlamentui pareiškė: „Mano parodymuose“ A. Marčenko pirmasis pasakė tiesą apie darbo stovyklas ir kalėjimus, veikusius po J. Stalino mirties. Jo knyga padėjo kertinį akmenį žmogaus teisių judėjimui mūsų šalyje. Nesmurtinėje kovoje už teisingumą pasitelkiant moralės dvasią, siekiant atviros ir visos tiesos, knyga sukėlė represinių organų neapykantą jos autoriui. Visas paskesnis jo gyvenimas ir tragiška mirtis Čistopolio kalėjime buvo jų kerštas už šią tiesą, šį tvirtumą, už jo aukštos moralės principus. A. Marčenko gyvenimo ir darbo laimėjimai yra milžiniškas indėlis į demokratiją, žmonijos raidą ir teisingumą.“

Anatolijus Marčenko, vienas iš žymiausių buvusios Sovietų Sąjungos disidentų, mirė 1986 m. Čistopolio kalėjime po tris mėnesius trukusio bado streiko, paskelbto siekiant visų sovietų politinių kalinių išlaisvinimo. Būdamas vos 48 metų, kalėjime ir tremtyje jis jau buvo praleidęs daugiau kaip 20 metų. Po jo mirties prasidėjęs tarptautinis protestas buvo svarbus veiksnys, galutinai pastūmėjęs Komunistų partijos generalinį sekretorių Michailą Gorbačiovą pasirašyti didelio masto politinių kalinių paleidimą 1987 m.

A. Marčenko tapo plačiai žinomas dėl savo autobiografinės knygos „Mano parodymai“ („Мои показания“), kurioje aprašė laiką, praleistą sovietinėse darbo stovyklose ir kalėjimuose. 8 metų metęs mokyklą, A. Marčenko toliau savarankiškai lavinosi kalėjime. Kai 1966 m. buvo paleistas, jis ne tik parašė šią reikšmingą knygą, bet ir prisidėjo prie Sovietų Sąjungoje veikusio judėjimo dėl žmogaus teisių, 1975 m. tapo vienu iš įtakingos Maskvos Helsinkio grupės įkūrėjų, organizavo protestus ir kreipimusis, parašė keletą atvirų laiškų, dėl kurių pakartotinai buvo kalinamas.

1988 m.

Anatolijus Marčenko

20 21

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

CTK

Pho

to/Ig

or Z

ehl

sužlugdytos 1968 m. rugpjūčio 21 d., Varšuvos sutarties šalių tankams įvažiavus į Čekoslovakiją ir perėmus Prahos kontrolę. A. Dubčeką pagrobė KGB, nugabeno į Kremlių ir kurį laiką jis ten buvo laikomas.

1970 m. jis buvo apkaltintas tėvynės išdavimu, atleistas iš visų pareigų ir pašalintas iš Čekoslovakijos komunistų partijos. Penkiolika metų jis dirbo paprastu darbininku, o į politinį gyvenimą grįžo tik 1988 m., tapęs kovotoju už piliečių teises.

Po 1989 m. Čekoslovakijoje įvykusios revoliucijos A. Dubčekas buvo išrinktas Federacinio Susirinkimo pirmininku ir šias pareigas ėjo 1989–1992 m. Savo sveikinimo laiške, kuris buvo perskaitytas per premijos teikimo ceremoniją, A. Sacharovas teigė, kad A. Dubčekas buvo „vienas iš sovietų disidentų vilties pranašų jų ilgametėje kovoje už viešumą (glasnost), įkūnijęs siekį, kad po Prahos pavasario suskambusi didžioji Europos bendrijos dvasios simfonija skambėtų 1990 ir visais kitais ateinančiais metais“.

A. Dubčekas žuvo 1992 m. automobilio avarijoje.

Aleksanderis Dubčekas (1921–1992) buvo vienas iš tuomečio Rytų bloko atnaujinimo ir režimo pakeitimo iniciatorių ir ryškiausias 1968 m. Čekoslovakijos reformų judėjimo, vadinamo Prahos pavasariu, lyderis.

Jis užaugo socializmo kūrimui Sovietų Sąjungoje atsidavusioje šeimoje. 1939 m. A. Dubčekas slapta įstojo į Komunistų partiją, o kai Čekoslovakija per Antrąjį pasaulinį karą buvo okupuota, prisidėjo prie pogrindinio rezistencinio judėjimo prieš Vokietijai pataikavusią Slovakijos valstybę.

1968 m. prisiekęs komunistas A. Dubčekas tapo Čekoslovakijos komunistų partijos pirmuoju sekretoriumi ir siekė liberalizuoti komunistinį režimą.

Jis pradėjo keletą liberalių reformų, spaudai suteikė didesnę žodžio laisvę, reabilituodamas Stalino epochos politinių valymų aukas ir pradėdamas reformų programą, kurioje buvo numatytos ekonominės reformos ir plataus masto čekoslovakų politinio gyvenimo demokratizavimas. Jo reformos Maskvoje sukėlė rūpestį ir A. Dubčeko pastangos suteikti socializmui „žmogišką veidą“ buvo

1989 m.

Alexanderis Dubčekas

232222

Aung

San

Suu

Kyi

-© P

lato

n/Tr

unk

Arch

ive

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e

vizos jos vyrui, kuriam tuo metu buvo diagnozuotas vėžys, atvykti pas ją į Mianmarą, taip primygtinai skatindamos ją dėl to palikti šalį. Numanydama, kad jai nebus leista grįžti, kovotoja tokios galimybės atsisakė ir savo vyro nepamatė iki pat jo mirties 1999 m.

2010 m. per pirmuosius Mianmaro rinkimus, vykusius po dviejų dešimtmečių pertraukos, Aung San Suu Kyi vis dar buvo skirtas namų areštas, tačiau po šešių dienų ji buvo paleista. Šalyje prasidėjus demokratinėms reformoms, 2012 m. balandžio mėn. Aung San Suu Kyi dalyvavo papildomuose parlamento rinkimuose, kuriuose jos partija laimėjo 43 iš galimų 45 vietų. Šiuo metu ji yra parlamentinės opozicijos lyderė.

Aung San Suu Kyi laimėjus rinkimus, Europos Parlamentas, ne kartą reikalavęs besąlygiškai ją paleisti, ją pasveikino ir pavadino „nesavanaudiškos drąsos ir kovos už laisvę bei demokratiją tironijos akivaizdoje pavyzdžiu“.

2013 m. Aung San Suu Kyi pareiškė norą dalyvauti šalies prezidento rinkimuose.

Aung San Suu Kyi vadovavimas Birmos (Mianmaro) kovai už demokratiją buvo pripažintas 1990 m. A. Sacharovo premija. Po metų ji buvo apdovanota ir Nobelio taikos premija.

Aung San Suu Kyi, nepriklausomos Birmos nacionalinės didvyrės Aung San, nužudytos, kai Aung San Suu Kyi tebuvo dveji, ir žymaus Birmos diplomato Khin Kyi duktė, pagyvenusi užsienyje, 1988 m. grįžo į Birmą slaugyti mirštančios motinos. Kai Aung San Suu Kyi savo akimis išvydo žiaurias protestuotojų prieš U Ne Wino karinį režimą žudynes, ji pradėjo taikią kovą už demokratiją ir žmogaus teises.

Valdančiajai karinei chuntai areštais ir kruvinomis represijomis palaužus Aung San Suu Kyi įkurtą Nacionalinę demokratijos lygą, nuo 1990 m. beveik du dešimtmečius ji praleido tai namų arešto sąlygomis, tai kalėjime, atsisakiusi perduoti valdžią chuntai, nors tų metų rinkimuose Nacionalinė demokratijos lyga laimėjo triuškinančią pergalę. Kol Aung San Suu Kyi buvo skirtas namų areštas, valdžios institucijos neišdavė

1990 m.

Aung San Suu Kyi

24 25

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Eur

opea

n U

nion

1998–1999 m. per Kosovo karą jis buvo politinis Kosovo išsivadavimo armijos (KIA) atstovas; A. Demaçi liko Kosove, kai kiti lyderiai paliko šalį.

Po karo A. Demaçi iš esmės atsidėjo etninio susitaikymo ir pabėgėlių grąžinimo veiklai. Jis ėmė vadovauti Tarpusavio supratimo, tolerancijos ir bendrabūvio komitetui, kuriam priklauso visų etninių Kosovo grupių atstovai, nes „Kosovas priklauso visiems“, taigi „visi norime laisvos, demokratinės ir daugiatautės visuomenės“.

1996 m. A. Demaçi buvo nominuotas Nobelio taikos premijai. Jis yra parašęs keletą knygų, pvz., „Apskaičiuota meilė“, „Mama Šega ir jos penkios dukterys“. Jo trilogijoje „Pelenai 99“ vaizduojamas dvasinis Albanijos ir jo paties dramos paveikslas.

Rašytojas Ademas Demaçi gimė 1936 m. Prištinoje, Kosove, didžiąją dalį gyvenimo – nuo 1958 m. iki 1990 m. – praleido kalėjime už kovą dėl Kosovo albanų pagrindinių teisių ir karčios tiesos apie Serbijos vykdomą priespaudą prieš du milijonus Kosovo albanų paviešinimą.

„Mūsų laikais galime pripažinti, kad žodžio laisvė yra pirmasis ir esminis žingsnis demokratijos link. Be žodžio laisvės negali būti dialogo, be dialogo negalima nustatyti tiesos, o be tiesos neįmanoma pažanga.“

Išėjęs į laisvę, A. Demaçi ėmėsi vadovauti Žmogaus teisių ir laisvių gynybos tarybai. 1996 m. jis pradėjo politinę karjerą ir, įstojęs į Kosovo parlamentinę partiją, tapo jos pirmininku. A. Demaçi skatino atvirai protestuoti prieš Serbijos režimą teigdamas, kad smurto nenaudojimas nebūtinai reiškia pasyvumą, ir pradėjo matomą, tačiau taikią protesto kampaniją prieš Serbijos valdžią. Taip kosoviečiai buvo raginami tiksliai tuo pačiu laiku penkioms minutėms išjungti šviesas ir vieną minutę nejudėdami stovėti gatvėje.

1991 m.

Ademas Demaçi

26 27

„Be žodžio laisvės negali būti dialogo, be dialogo negalima nustatyti tiesos, o be tiesos neįmanoma pažanga. “

Ademas Demaçi

28 29

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

200

5 Jo

hn Is

aacs

on

2006 m. Argentinoje įvykus demokratiniams pokyčiams, „Motinos“ surengė paskutinį kasmetinį savo pasipriešinimo žygį teigdamos, kad „priešas jau nebesislepia vyriausybės rezidencijoje“. Šis judėjimas suskilo dėl vidaus nesutarimų. Tačiau įkūrėjų grupė, prie kurios prisijungė nauja grupė „Dingusiųjų sūnūs“ (isp. Los Hijos des los Desaparecidos), tęsia ketvirtadieninius žygius ilgai jų kovai atminti.

Judėjimo lyderė Hebe de Bonafini jo 36-osios sukakties proga atviru laišku kreipėsi į Argentinos Aukščiausiąjį Teismą prašydama „pagalvoti apie savo įvaizdį ir kartkartėmis ginti ne tik didžiąsias korporacijas, bet ir Argentinos žmones“.

„Gegužės aikštės motinų“ judėjimas prasidėjo kaip asmeninė pagrobtų vaikų paieška, tačiau šiuo metu judėjimas virto politine kova dėl nepriklausomų teismų.

Daugelį metų „Gegužės aikštės motinos“ vieningai kovojo ir liūdėjo dėl savo visiems laikams dingusių vaikų. Šis judėjimas, susibūręs iš motinų, ieškančių per Argentinos „Purvinąjį karą“ (1976–1983) dingusių savo vaikų, padėjo nuversti karinį šalies režimą, nuteisti bei įkalinti kai kuriuos už nusikaltimus žmonijai atsakingus asmenis.

Būti „Gegužės aikštės motina“ reiškė stoti akis į akį su baime ir kentėti grasinimus, smurtą, išgyventi atsitiktinius sulaikymus šalyje, kur moterims buvo įprasta tyliai kęsti neteisybę. Savo kūnus jos pavertė „vaikščiojančiomis skelbimų lentomis“, kuriose skelbė savo dingusių vaikų nuotraukas, vardus ir maldavimus juos grąžinti. Tais laikais, kai buvo draudžiama net stovėti grupėmis, motinos Gegužės aikštėje surengė savo pirmąjį protestą lėtai eidamos ratu prieš laikrodžio rodyklę. Pirmajame proteste dalyvavo keturiolika moterų, tačiau vėliau jų prisijungė šimtai, pasyvus jų pasipriešinimas neatslūgo net tada, kai keletas motinų „dingo“.

1992 m.

„Gegužės aikštės motinos“ (isp. Las Madres de Plaza de Mayo)

30 31

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e

Dienraštis „World Press Review“ 1993 m. paskelbė „Oslobodjenje“ redaktorius Metų tarptautiniais redaktoriais už drąsą, atkaklumą ir atsidavimą žurnalistikos principams. „Oslobodjenje“ žurnalistai už išskirtinį darbą bei pastangas gavo ir keletą kitų apdovanojimų: 1992 m. – Metų laikraščio, 1993 m. – Laisvės apdovanojimą ir Oskaro Romero apdovanojimą, taip pat 1993 m. – Niemano fondo Louiso M. Lyonso apdovanojimą už sąžinę ir principingumą žurnalistikoje ir Apdovanojimą už žurnalistikos laimėjimus. 1995 m. dienraščio vyriausiasis redaktorius Mehmedas Halilovičius gavo Misūrio universiteto Žurnalistikos mokyklos Kolumbijoje Garbės medalį už nepertraukiamą dienraščio leidimą 1992–1995 m. Sarajevo apgulties metu.

„Oslobodjenje“ įkurtas 1943 m. ir jo redakcija tebėra Sarajeve. 2006 m. dienraštį įsigijo dvi didžiausios miesto įmonės – Sarajevo tabako fabrikas ir Sarajevo alaus darykla.

Per karą buvusioje Jugoslavijoje populiariame dienraštyje „Oslobodjenje“ dirbo bosniai, Bosnijos serbai ir Bosnijos kroatai. Nepaisydami to, kad daug kolegų žuvo ir buvo sužeista ir kad serbų artilerija sugriovė redakcijos pastatą, apie 70 redakcijos darbuotojų, rizikuodami gyvybe, tęsė darbą slėptuvėje nuo branduolinio ginklo, redakcijos pastato Sarajeve rūsyje, kad nesustotų laikraščio leidyba.

Pasak vieno tuomečių laikraščio redaktorių ir dabartinio Bosnijos ambasadoriaus Kroatijoje Zlatko Disdarevićiaus, „Oslobodjenje“ tikslas – išsaugoti Bosnijos ir Hercegovinos daugiatautiškumą. „Mūsų pastangos buvo nukreiptos prieš mirtį, suskaidymą ar net visišką Bosnijos ir Hercegovinos ištrynimą iš žemėlapio. Sarajevo gyventojai, Bosnijos ir Hercegovinos žmonės toliau kovos prieš Europos padalijimą, įvykdytą prieš Pirmąjį pasaulinį karą.“

1993 m.

„Išsivadavimas“ (Oslobodjenje)

32 33

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Eur

opea

n U

nion

201

1 PE

-EP

Praėjus keleriems metams, 1998 m. rugsėjo mėn., T. Nasreen grįžo į Bangladešą pas savo merdinčią motiną. Kai tik apie tai pasklido žinia, religiniai fundamentalistai vėl pradėjo reikalauti rašytojos mirties. Teismas išdavė jos arešto orderį ir grasino konfiskuoti turtą. Europos Parlamentas atsiliepė į T. Nasreen pagalbos prašymą ir savo rezoliucijoje pareikalavo, kad Bangladešo vyriausybė apsaugotų jos gyvybę ir užtikrintų jos saugumą. Dėl nuolatinių grasinimų 1999 m. sausį T. Nasreen vėl turėjo išvykti iš savo gimtosios šalies. Šiuo metu ji gyvena Naujajame Delyje.

2013 m. birželio mėn. lankydamasi Europos Parlamente, T. Nasreen primygtinai ragino paremti pasaulietinius Bangladešo judėjimus, kad būtų pasipriešinta stiprėjančiam islamo fundamentalizmui, teigdama, kad pastarasis reiškinys ypač žalingas moterų teisėms. Ji pasisako prieš fundamentalizmą visose religijose.

Bangladeše 1962 m. gimusi Taslima Nasreen rašyti pradėjo būdama 13 metų. Nepaisant priverstinės tremties ir islamo religinių vadovų daugkartinių grasinimų mirtimi, ji yra žinoma dėl savo išraiškingų kūrinių apie moterų priespaudą ir bebaimę religijos kritiką. Ši rašytoja yra gavusi nemažai apdovanojimų, o jos knygos išverstos į trisdešimt kalbų.

Būdama dar ir gydytoja, pasaulietė humanistė ir kovotoja už žmogaus teises T. Nasreen tvirtai tapatinasi su savo bengališka kilme. Tačiau dėl deklaruojamų minčių ir idėjų kai kurios jos knygos Bangladeše uždraustos, o jai pačiai draudžiama lankytis Bengalijoje – tiek Bangladeše, tiek Indijos Vakarų Bengalijoje.

Kai T. Nasreen 1994 m. buvo paskirta A. Sacharovo premija, ji jau buvo paprašiusi prieglobsčio Europoje ir gyveno tremtyje Prancūzijoje ir Švedijoje. Gavusi premiją, savo padėkos kalboje T. Nasreen teigė, kad atvyko iš tokio pasaulio krašto, kur socialinė įtampa ir gyvenimo sunkumai tapę nebepakeliami. Kaip rašytoja, ji negali nematyti kasdienių kančių ir bado vargšų kvartaluose.

1994 m.

Taslima Nasreen

3534

© E

urop

ean

Uni

on 2

010

PE-E

P

1995 m. Europos Parlamentas L. Zanai skyrė A. Sacharovo premiją už drąsą ginant žmogaus teises ir atsidavimą siekiant taikaus ir demokratinio Turkijos vyriausybės ir šalyje gyvenančių kurdų konflikto sprendimo.

Po to, kai Europos Žmogaus Teisių Teismas nusprendė, kad jos byla nebuvo nagrinėjama teisingai ir nepriklausomai, L. Zana galiausiai 2004 m., per specialią ceremoniją atsiimdama premiją, galėjo asmeniškai kreiptis į Europos Parlamentą.

2012 m. ji vėl buvo nuteista dar 10 metų kalėti už „teroristinės propagandos skleidimą“. 2011 m. L. Zana buvo perrinkta parlamento nare ir iki 2015 m. turi parlamentaro neliečiamybę.

Viešai paskelbusi, jog tikisi, kad T. Erdoğanas išspręs kurdų klausimą, 2012 m. birželio mėn. L. Zana susitiko su Turkijos ministru pirmininku. Jos iniciatyva tapo pagrindu pradėti derybų procesą, dėl kurio 2013 m. kovo mėn. KDP lyderis Abdullah Öcalanas paskelbė savo istorinį paraginimą KDP pereiti nuo ginkluoto pasipriešinimo prie demokratinės politinės kovos.

1991 m. Leyla Zana tapo pirmąja kurdų moterimi, laimėjusia vietą Turkijos parlamente. Turkijos teismams nusprendus, kad ji pasisako prieš šalies vienybę, politikė taip pat 10 metų praleido kalėjime už politinę agitaciją.

Būdama 15 metų, ji ištekėjo už buvusio Dijarbakyro mero Mehdi Zanos, kuris devintajame dešimtmetyje valdant kariškiams buvo įkalintas už „separatizmą“. 23 metų pradėjusi eiti į mokyklą, M. Zana per trejus metus įgijo pradinio ir vidurinio mokslo pažymėjimus ir vėliau niekieno neraginama ėmėsi lyderės vaidmens, nes jos asmeninė raida buvo iš esmės neatsiejama nuo kurdų tautos pagrindinių teisių įgyvendinimo. Didele balsų dauguma išrinkta į parlamentą, L. Zana sukėlė skandalą per savo priesaikos davimo ceremoniją, kurdų kalba ištardama: „Duodu šią priesaiką dėl turkų ir kurdų tautų brolybės.“ Tuomet viešai kalbėti kurdų kalba buvo kriminalinis nusikaltimas.

1994 m. L. Zanai buvo panaikinta parlamentaro neliečiamybė ir ji buvo nuteista 15 metų kalėti už „tėvynės išdavimą ir narystę ginkluotoje Kurdistano darbininkų partijoje (KDP)“, tačiau šiuos kaltinimus ji neigė.

1995 m.

Leyla Zana

36 37

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e

37

© E

urop

ean

unio

n

Wei Jingshengas išspausdino straipsnį „Demokratija ar naujoji diktatūra?“, kuriame tuometį komunistų lyderį Deng Xiaopingą pavadino naujuoju diktatoriumi. Po trijų dienų suimtas, Wei Jingshengas buvo nuteistas už kontrrevoliucinę veiklą ir 1979 m. įkalintas 15 metų. Jis laukė mirties bausmės įvykdymo, vėliau buvo kalinamas vienutėje, tada iki 1993 m. kalėjo griežto režimo priverstinio darbo stovyklose, kol buvo išleistas dėl Kinijos sprendimo teikti paraišką surengti šalyje 2000-ųjų olimpines žaidynes. Po šešių mėnesių jis buvo suimtas antrąkart, vėl teisiamas ir nuteistas kalėti dar 14 metų už kontrrevoliucinę veiklą.

1996 m. jam skyrus A. Sacharovo premiją, Wei Jingshengas vis dar buvo kalinamas. 1997 m., aktyviai spaudžiant tarptautinei bendruomenei, jis buvo išlaisvintas ir, įsodinus į lėktuvą, išskraidintas į Jungtines Amerikos Valstijas. Wei Jingshengas tvirtina, kad jis neatgavo laisvės, jo tremtis yra tolesnė bausmė.

Iš Vašingtono jis vadovauja Wei Jingshengo fondui, Užjūrio kinų demokratinei koalicijai (Overseas Chinese Democracy Coalition) ir Azijos demokratiniam aljansui (Asia Democracy Alliance).

„Kinijos demokratinio judėjimo tėvas“ gyvena tremtyje, tačiau išlieka aktyvus Kinijos komunistinės diktatūros opozicijos lyderis.

Jis yra knygos „Drąsa kovoti vienam. Laiškai iš kalėjimo ir kiti darbai“ (The Courage to Stand Alone. Letters from Prison and Other Writings) autorius. Tai straipsnių rinkinys, kuriuos iš pradžių jis parašė kalėjime ant tualetinio popieriaus, o dabar knyga išleista daugiau nei dvylika kalbų.

Du kartus jis buvo nuteistas iš viso 29 metams kalėjimo ir už savo veiklą, taip pat už kūrinius, kuriais remiama demokratija, įskaitant novatorišką 1978 m. esė „Penktoji modernizacija. Demokratija“ (Democracy) ir kalėjo ilgiau kaip 18 metų. Parašyti minėtą esė įkvėpė plakatas su parašais ant Demokratijos sienos Pekine, ant kurios darbininkai, menininkai ir intelektualai taip įgyvendino savo saviraiškos laisvę. Įvykis sukėlė sensaciją ne tik todėl, kad buvo viešai apkaltinta komunistinė „tautos demokratinė diktatūra“, bet ir todėl, kad Wei Jingshengas išdrįso pasirašyti plakate savo tikruoju vardu ir nurodyti kontaktinę informaciją.

Savo įkurtame ir leidžiamame pogrindiniame žurnale „Tyrinėjimai“ (angl. Exploration)

1996 m.

Wei Jingshengas

38 39

© E

urop

ean

Uni

on 2

013

EP

2011 m. „La Nation“ leidyba buvo atnaujinta internete. Redaktoriaus laiške S. Ghezali paaiškino atnaujinti leidybą paskatinusius motyvus: „Negalime būti abejingi jaunų žmonių, kovojančių už savo orumą ir laisvę, judėjimui arabų pasaulyje. Negalime būti abejingi tam, kas vyksta mūsų šalyje. Norime, kad Alžyro žmonės būtų laimingi, nes jie to verti. Norime tvirtų institucijų, geresnių žmogiškųjų išteklių, veikiančių tikroje demokratijoje ir teisinėje valstybėje.“ Laišką ji užbaigė palinkėjimu – „geresnio Alžyro, kur geras valdymas būtų norma“.

S. Ghezali už žmogaus teisių gynimą yra laimėjusi virtinę apdovanojimų, tokių kaip „World Press Review“ apdovanojimas, Olofo Palmės premija ir Rothko koplyčios Oscaro Romero apdovanojimas. Ji ir toliau aktyviai kovoja už moterų teises, žmogaus teises bei demokratiją Alžyre.

Salima Ghezali yra Alžyro žurnalistė, rašytoja ir moterų teisių gynėja. Kaip viena iš Europos ir Magrebo šalių moterų judėjimo sumanytojų ir savo pačios įkurto moterų žurnalo „Nyssa“ vyriausioji redaktorė, aštuntajame dešimtmetyje ji buvo aktyvi Alžyro moterų judėjimo dalyvė.

Žurnaliste tapusi mokytoja S. Ghezali nuo 1994 m. Alžyre leido savaitraštį prancūzų kalba „La Nation“ – vieną iš skaitomiausių savaitraščių Alžyre. 11 metų siaučiant 1991 m. prasidėjusiam pilietiniam karui tarp valdžios ir islamo ekstremistų, „La Nation“ pasisakė už abiejų kariaujančių pusių politinį dialogą, žmogaus teises ir visų saviraiškos laisvę, tai buvo vienintelis ir valdžią, ir islamistus kritikuojantis laikraštis. Dėl to laikraštis ne vieną kartą buvo užgrobtas, jo veikla stabdoma, kol 1996 m., kai „Le Monde Diplomatique“ pasirodė S. Ghezali ataskaita apie žmogaus teisių padėtį Alžyre, buvo galutinai uždraustas.

1997 m.

Salima Ghezali

40 41

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Eur

opea

n U

nion

EP

PE

Būdamas pacifistas, I. Rugova taikiai, bet atkakliai kovojo su serbų režimu. Kartu jis buvo pasirengęs dialogui su Belgradu. Tokį jo požiūrį į derybas kritikavo Ademas Demaçi, nes šis buvo labiau nacionalistinių pažiūrų. I. Rugova taip pat stengėsi atkreipti pasaulio dėmesį į savo tautą. Jis niekada nesiliovė atkakliai raginęs tarptautinę bendruomenę sugriežtinti spaudimą ir pasiūlyti Kosovui tarptautinę apsaugą. Įsitikinęs, kad jo tautos apsisprendimas įmanomas tik taikos sąlygomis, I. Rugova, kaip Kosovo albanams atstovaujantis vyriausiasis derybininkas, 1999 m. kovo 18 d. Rambujė pasirašė taikos sutartį. Belgradui atsisakius pasirašyti sutartį, kovo 24 d. NATO Jugoslavijoje pradėjo oro antskrydžius, privertusius jugoslavus išvesti iš Kosovo savo karinius dalinius. Pats I. Rugova buvo priverstas slapstytis. 2002 m. kovo mėn. I. Rugova buvo išrinktas pirmuoju Kosovo prezidentu. 2006 m. sausio 21 d. jis mirė nuo vėžio.

1998 m. įsiplieskus ginkluotam konfliktui tarp Serbijos dalinių ir Kosovo išlaisvinimo armijos, Europos Parlamentas pagerbė žmogų, atsidavusį taikaus pasipriešinimo smurtui principui.

Atsiimdamas apdovanojimą I. Rugova sakė: „Man ir visiems Kosovo žmonėms ši premija reiškia mūsų taikios kovos ir pasiaukojimo pripažinimą“.

Ibrahimas Rugova gimė 1944 m. gruodžio 2 d. Cercėje (Istogas) Kosove, studijavo literatūrą Prištinos universitete, o 1989 m. buvo išrinktas Kosovo demokratinės lygos (KDL) vadovu. Tais metais Belgradas panaikino Kosovo provincijos autonomiją ir albanai pasijuto engiami, o opozicijos lyderiai buvo suimti. 1990 m. du milijonai Kosovo albanų priėmė savo Konstituciją. 1991 m. referendume 97 proc. albanų pasisakė už Kosovo nepriklausomybę, o 1998 m. kosoviečiai patvirtino I. Rugovą savo pačių paskelbtos Kosovo Respublikos prezidentu.

1998 m.

Ibrahimas Rugova

42 43

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Eur

opea

n U

nion

EP

PE

Tačiau 1992 m. lapkričio 20 d. Xanana Gusmão buvo suimtas ir nuteistas kalėti iki gyvos galvos, vėliau bausmė sutrumpinta iki 20 metų. Vis dėlto Rytų Timoro pasipriešinimas nebuvo palaužtas ir dėl didelio tarptautinio spaudimo Indonezijos valdžia buvo priversta jį išlaisvinti. Po 1999 m. rugpjūčio 30 d. surengto referendumo, kurio metu 80 proc. Rytų Timoro gyventojų pasisakė už šalies nepriklausomybę, Xanana Gusmão rugsėjo mėn. buvo paleistas į laisvę ir pažadėjo padaryti viską, kas jo valioje, kad Rytų Timoras ir mano tauta gyventų taikiai.

2002 m. balandžio mėn. Rytų Timore įvyko pirmieji laisvi prezidento rinkimai, Xanana Gusmão gavo beveik 83 proc. rinkėjų balsų. 2002 m. gegužės 20 d. JT Generalinis Sekretorius Kofi Annanas oficialiai paskelbė Rytų Timoro Demokratinės Respublikos nepriklausomybę, o Xanana Gusmão Rytų Timoro prezidento pareigas ėjo iki 2007 m. gegužės mėn. Xanana Gusmão liko gyvas po 2008 m. įvykdyto pasikėsinimo į jį. Šiuo metu jis yra šalies ministras pirmininkas.

Xanana Gusmão vadinamas Timoro Mandela. Jis yra pripažintas Rytų Timoro pasipriešinimo lyderis ir simbolis, raginęs užbaigti ginkluotą konfliktą, kuriuo buvo siekiama nepriklausomybės nuo Indonezijos. Kai 1999 m. gruodžio mėn. Europos Parlamentas skyrė kovotojui A. Sacharovo premiją, jis buvo ką tik paleistas iš kalėjimo, kuriame už separatizmą praleido 7 iš 20 jam skirtų metų.

Portugalams pasitraukus iš Rytų Timoro, Indonezija destabilizavo savo kaimynės padėtį. 1975 m. gruodžio 7 d. į šalį įžengė Indonezijos kariuomenė. Xanana. Gusmão pasitraukė į pogrindį ir nuo 1978 m. ėmė vadovauti ginkluotam Revoliuciniam frontui už Rytų Timoro nepriklausomybę (FRETILIN).

Per indoneziečių invaziją žuvo 200 000 žmonių, bet tautos pasipriešinimas nebuvo palaužtas. Dalyvaujant Jungtinių Tautų stebėtojams, siūlydamas Indonezijos vyriausybei taikos planą ir derybas, Xanana Gusmão bandė užtikrinti taikų konflikto sprendimą. 1986 m. jam pavyko Nacionalinėje Timoro pasipriešinimo taryboje (CNRT) suvienyti politines ir visuomenines jėgas.

1999 m.

Xanana Gusmão

Xanana Gusmão oficialiai pasikeitė savo vardą iš Jose Alexandre Gusmão į Kay Rala Xanana Gusmão. Kay Rala buvo jo karo vardas vykstant kovai dėl Rytų Timoro laisvės ir apsisprendimo teisės, o Xanana –

tai vardas, kuriuo jis buvo vadinamas jaunystėje.

44 45

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Eur

opea

n U

nion

- 20

00 E

P

Organizacija surengė keletą iniciatyvų, iš kurių pažymėtinos dvi didelės demonstracijos San Sebastiane 2000 m. vasario ir spalio mėn. Organizacijos nariai reikalavo, kad būtų panaikinta ETA grupuotė, padėjo terorizmo aukoms ir gynė Konstituciją bei Statutą, kaip visų Baskijos piliečių oraus bendrabūvio pagrindą.

2007 m. organizacija Basta Ya nutraukė veiklą. Jos lyderiai Carlosas Martinezas Gorriaránas, Juanas Luisas Fabo, Rosa Díez ir Fernando Savateras įkūrė politinę partiją UPyD, kuri iki šiol aktyviai veikia politiniame Ispanijos gyvenime. Fernando Savateras buvo intelektualinis šio judėjimo lyderis ir atstovavo organizacijai Basta Ya 2000 m. Europos Parlamente teikiant A. Sacharovo premiją.

Kovodami su terorizmu, organizacijos Basta Ya nariai rizikavo savo gyvybe. Vienintelis jų ginklas buvo taikus žmonių suvienijimas ginti savo pagrindines laisves. Baskų krašte dėl ETA ir su ja susijusių grupuočių vykdomo terorizmo pagrindinėms laisvėms ir žmogaus teisėms daugelį metų nuolat kyla pavojus. Tūkstančiai žmonių taip pat kenčia nuo bauginimų, plėšimų, šantažo, kėsinimosi į juos ar jų šeimų narius bei jų turtą. Ribojama žmogaus saviraiškos laisvė, neužsitraukiant didelio pavojaus neįmanoma laisvai naudotis savo teisėmis.

Organizacija Basta Ya buvo įkurta, kai Baskų krašte dėl ETA vykdomo terorizmo ir kitų su ja susijusių grupuočių veiklos iškilo grėsmė pagrindinėms pilietinėms laisvėms ir žmogaus teisėms, ypač nenacionalistinių pažiūrų piliečiams. Įkurti organizaciją taip pat paskatino etninio ir ksenofobinio nacionalizmo sustiprėjimas nuosaikiųjų nacionalistų partijose ir susitarimo su ETA siekiančiose grupuotėse.

Pilietinės iniciatyvos asociacijai Basta Ya, kurios pavadinimas verčiamas „Jau gana!“, 2004 m. liepos mėn. suteiktas Jungtinių Tautų ekonomikos ir socialinių reikalų patariamojo organo statusas. Ji vienija žmones, aktyviai besirūpinančius pagrindinėmis žmogaus teisėmis, demokratija ir tolerancija Baskų krašte.

2000 m.

„Jau gana!“ (isp. ¡BASTA YA!)

46 47

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e

47

© E

urop

ean

Uni

on 2

001

- EP

Pristatydama A. Sacharovo premiją 2001 m., tuometė EP Pirmininkė Nicole Fontaine pareiškė jam pagarbą „už nenuilstamą Izraelio ir Palestinos tautų taikaus dialogo rėmimą.

Jūsų entuziazmas niekada nesusilpnėjo, nepaisant kalinimo bei cenzūros ir, visų blogiausia, nesugrąžinamo jūsų šešiolikmečio sūnaus Ramy praradimo“.

Netrukus po sūnaus mirties I. Ghazzawi kartu su Izraelio rašytoju Abrahamu B. Yehoshua ir fotografu Oliviero Toscani išleido knygą „Enemies“ apie palestiniečių ir izraeliečių santykius, kuri buvo itin populiari.

I. Ghazzawi mirė 2003 m. balandžio 4 d.

Profesorius Izzatas Ghazzawi (1952–2003) buvo palestiniečių rašytojas, jo knygose daugiausia dėmesio skiriama Izraelio okupuotų Palestinos teritorijų žmonių problemoms bei kančioms, taip pat jo asmeninei kančiai, kuri, rašytojo nuomone, gali įgyti gydomosios galios.

1993 m. jis neteko savo šešiolikamečio sūnaus Ramy – jį nužudė Izraelio armijos kareiviai. Sūnus buvo nužudytas savo mokyklos kieme, kai norėjo padėti sužeistam draugui. Nepaisydamas šios tragedijos, I. Ghazzawi ir toliau stengėsi užmegzti kultūrinį ir politinį dialogą su Izraelio tauta.

Gimęs pabėgėlių šeimoje, I. Ghazzawi įgijo amerikiečių ir britų literatūros magistro laipsnį ir dirbo profesoriumi Birzeito universitete. Jis buvo Palestinos rašytojų sąjungos prezidentas, rašė romanus ir apsakymus, buvo literatūros kritikas, 1997 m. surengė tarptautinę rašytojų konferenciją Palestinoje ir jai vadovavo.

I. Ghazzawi taip pat buvo Palestiniečių tarybos už teisingumą ir taiką vykdomojo biuro narys. 1995 m. Stavangeryje (Norvegija) jis apdovanotas tarptautine premija už minties laisvę. Už aktyvią politinę veiklą I. Ghazzawi buvo keletą kartų suimtas ir kankinamas Izraelio tarnybų.

2001 m.

Izzatas Ghazzawi

48 49

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Eur

opea

n U

nion

201

3 EP

Ji su dideliu atsidavimu kovoja ir dėl Izraelio visuomenės, ypač jaunosios kartos, mentaliteto pokyčių. Jos naujausiame darbe „Palestina Izraelio mokyklos vadovėliuose. Švietimo ideologija ir propaganda“ (Palestine in Israeli school books. Ideology and propaganda in education) atkreipiamas dėmesys į švietimą Izraelio mokyklose, kur, kaip paaiškėjo, užuot puoselėjus toleranciją ir įvairovę, linkstama prie rasizmo. N. Peled negaili griežtos kritikos pasaulio lyderiams, tarp jų ir George‘ui Bushui, Tony Blairui ir Arieliui Sharonui, už tai, kad šie „užkrėtė garbius piliečius akla musulmonų baime“.

N. Peled-Elhanan yra viena iš Russello tribunolo įsteigimo iniciatorių; 2009 m. įsteigtas tarptautinis tautų tribunolas skirtas trečiųjų šalių – vyriausybių, institucijų ir įmonių – vaidmeniui bei bendrininkavimui, Izraeliui pažeidžiant tarptautinę teisę prieš Palestinos tautą, tirti.

Izraelietė Nurit Peled-Elhanan gimė 1949 m., ji yra universiteto dėstytoja ir rašytoja. 1997 m. jos trylikametė duktė Smadar žuvo Vakarų Jeruzalėje sprogus savižudžio palestiniečio bombai.

„Prislėgtas ir įpykęs jaunuolis, pasiekęs savižudybės ir žmogžudystės ribą, mano mergaitę nužudė tik dėl to, kad ji buvo izraelietė ir kad jis buvo palestinietis. Jie abu yra Izraelio įvykdytos Palestinos okupacijos aukos. Dabar jų kraujas susimaišė ant Jeruzalės akmenų, kurie visais laikais sugerdavo bet kokį kraują“, – kalbėjo izraelietė. Ji neleido Izraelio valdžios atstovams, tarp jų ir ministrui pirmininkui, dalyvauti dukters laidotuvėse.

Pati N. Peled, būdama žinomo generolo Matti Peledo, kuris išgarsėjo savo taikia kova už taiką ir pažangą, duktė, tapo simboliu prieš okupaciją ir už Palestinos laisvę kovojantiems izraeliečiams.

2001 m.

Nurit Peled-Elhanan

50 51

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Eur

opea

n U

nion

201

3 EP

Nors 2003 m. arkivyskupas Z. Kamwenho atsisakė Angolos ir San Tomė vyskupų konferencijos pirmininko posto, jis ir toliau savo vyskupijoje, taip pat Angolos ekumeniniame komitete už taiką aktyviai veikia siekdamas demokratijos įtvirtinimo, pagarbos pagrindinėms laisvėms ir žmogaus teisėms, teisinės valstybės įgyvendinimo ir ilgalaikio nacionalinio susitaikymo. 2007 m. arkivyskupas pareiškė, kad „ypač per pastaruosius dvejus metus Angolos žmonės pasidarė sąmoningesni, suvokdami poreikį kovoti už taiką ir žmogaus teises; savo pastangomis juos remia ir jiems atstovauja Bažnyčios vadovai bei įvairios pilietinės visuomenės organizacijos, kurių galutinis tikslas – pasiekti visuotinį nacionalinį susitaikymą“.

2012 m. dabar jau atsistatydinęs arkivyskupas paragino Angolos gyventojus naudotis savo teise balsuoti.

1999 m. Angolos piliečiai pradėjo aktyviau kovoti už taiką ir žmogaus teises. Tam juos paskatino Bažnyčios atstovai ir įvairios pilietinės visuomenės organizacijos, siekusios plataus masto nacionalinio susitaikymo. Šio taikaus judėjimo priešakyje buvo arkivyskupas Zacarias Kamwenho.

Z. Kamwenho gimė 1934 m. Šimbunde (Huambas, Angola), 1961 m. įšventintas į kunigus, o 1995 m. tapo Lubango arkivyskupu. Nepriklausydamas jokiai partijai, jis atkakliai dėstė savo tvirtas ir nešališkas pažiūras visoms konfliktuojančioms šalims, siekdamas politiniu dialogu užbaigti 26 metus trukusį pilietinį karą ir įtvirtinti ilgalaikę taiką. Už nepaliaujamas pastangas Europos Parlamentas 2001 m. jam skyrė A. Sacharovo premiją.

2002 m. po kovotojų vado Jono Savimbi žūties Angoloje pagaliau įsivyravo taika. Už prasidėjusias paliaubas, sėkmingą taikų dialogą ir visuotinio klimato demokratėjimą reikia dėkoti Z. Kamwenho ir kitiems taikos kampaniją pradėjusiems pagrindinių religinių ir visuomeninių organizacijų atstovams.

2001 m.

Zacarias Kamwenho

5352

© E

urop

ean

Uni

on E

P PE

2012 m. jis buvo šeštą kartą nominuotas Nobelio taikos premijai. Tų pačių metų liepos 22 d. O. Payá žuvo per automobilio avariją Kuboje. EP Pirmininkas Martinas Schulzas, išreikšdamas pagarbą O. Payá, teigė esąs įsitikinęs, kad jo idėjos liks gyvos, nes jo darbai bei pasiaukojimas įkvėpė Kubos aktyvistų kartą, kuri seka jo pavyzdžiu remiant politinę laisvę ir žmogaus teises.

Krikščioniškojo išsilaisvinimo sąjūdis nesiliauja reikalavęs paaiškinti O. Payá mirties aplinkybes. Jo šeima atmetė oficialią automobilio avarijos versiją. Duktė Rosa Maria kreipėsi į JT Žmogaus teisių tarybą ir kitas tarptautines organizacijas, kad dėl jos tėvo mirties būtų pradėtas nešališkas tarptautinis tyrimas, ji pasmerkė savo šeimos persekiojimą ir valstybės saugumo agentų grasinimus. 2013 m. birželio mėn. Payá šeima išvyko gyventi į JAV, kuriose planuoja laikinai apsistoti kaip politiniai pabėgėliai.

Oswaldo José Payá Sardiñas (1952–2012) geriausiai žinomas kaip Varelos projekto – kampanijos, remiančios referendumus dėl įstatymų, užtikrinančių pilietines teises, laisvus visuotinius rinkimus, visų politinių kalinių paleidimą bei ekonomines ir socialines reformas Kuboje, – sumanytojas.

Nuo pat jaunystės buvęs aktyvus reformatorius, O. Payá buvo persekiojamas ir ne kartą pasmerktas dėl Fidelio Castro politikos ir neteisingumo kritikos, tačiau tai jo nesustabdė ir 1988 m. jis įsteigė Krikščioniškojo išsilaisvinimo sąjūdį, kuris šiuo metu yra vienas iš didžiausių opozicijos judėjimų Kuboje. 1990 m. O. Payá ėmė raginti plėtoti nacionalinį dialogą ir pradėjo rinkti 10 000 parašų, kad piliečių pasiūlymas taptų įstatymu. Dėl to jį sulaikė slaptoji policija.

1997 m. jis parengė plataus užmojo Varelos projektą. Nepaisydamas valdžios institucijų priešiškumo šiam populiariam projektui ir jo šalininkų įkalinimo, O. Payá nenuleido rankų ir 2008 m. Nacionalinei Asamblėjai pristatė įstatymo projektą dėl politinių kalinių amnestijos. 2010 m. jis taip pat įkūrė forumą „Todos Cubanos“.

2002 m.

Oswaldo José Payá Sardiñas

5554

© U

N P

hoto

/Ser

gey

Berm

enie

v

2005 m. Kofi Annanas JT Generalinėje Asamblėjoje skaitė pranešimą „Didesnė laisvė“ (In larger freedom), kuriame pateikė visapusiškos plataus masto JT reformos viziją. Vienas iš pranešimo rezultatų buvo senąjį Žmogaus teisių komitetą pakeitusios naujosios Žmogaus teisių tarybos įkūrimas 2006 m. kovo mėn.; jos tikslas – gerinti pasaulinės organizacijos struktūrą siekiant skatinti ir ginti pagrindines teises, taip pat imtis priemonių prieš didžiausius žmogaus teisių pažeidėjus.

2007 m. pasibaigus antrajai JT Generalinio Sekretoriaus Kofi Annano kadencijai, politikas įsitraukė į keleto organizacijų, kurios rūpinasi pasaulio ir Afrikos problemų sprendimu, veiklą. 2012 m. jis ėjo JT ir Arabų lygos specialiojo pasiuntinio Sirijoje pareigas ir siekė tikslo išspręsti konfliktą. 2013 m. K. Annanas tapo tarptautinės organizacijos „The Elders“ pirmininku.

Europos Parlamentas, 2003 m. skirdamas A. Sacharovo premiją Jungtinėms Tautoms, pripažino šios tarptautinės organizacijos indėlį siekiant taikos, ginant žmogaus teises ir pagrindines laisves.

A. Sacharovo premija buvo pagerbti Jungtinių Tautų darbuotojai, dažnai sudėtingomis sąlygomis nenuilstamai mėginę įtvirtinti taiką pasaulyje. Premija skirta Jungtinių Tautų vyriausiojo komisaro žmogaus teisių klausimais ir vieno garbingiausių JT atstovų Sérgio Vieiros de Mello specialiam atminimui. Būdamas Kofi Annano įgaliotinis ypatingiesiems klausimams Irake, jis kartu su kitais JT darbuotojais 2003 m. žuvo per JT būstinės Bagdade užpuolimą.

K. Annanas buvo septintasis Jungtinių Tautų Generalinis Sekretorius. Generaliniu sekretoriumi jis dirbo nuo 1997 iki 2006 m. ir buvo pirmasis Jungtinių Tautų darbuotojas, iškilęs iki šio rango. Jis nuolat pasisakydavo už žmogaus teises, teisinę valstybę, Tūkstantmečio vystymosi tikslus bei Afriką, siekė suartinti JT su pasaulio bendruomene megzdamas ryšius su piliečiais, privačiuoju sektoriumi ir kitais partneriais.

2003 m.

JT Generalinis Sekretorius Kofi Annanas ir visas Jungtinių Tautų organizacijos personalas

56 57

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e

Nepaisant didelių pastangų pagerinti žiniasklaidos padėtį Baltarusijoje, ji tebėra nepalanki. 2009 m. redakcijos Baltarusijos žiniasklaidos įstatymas palieka teisę valdžios institucijoms užčiaupti, jų nuomone, pernelyg ją kritikuojančią žiniasklaidą. Užsienio žiniasklaidos atstovams darbui Baltarusijoje būtina licencija, o vietos žurnalistams dirbti jai neturint akreditacijos sudėtinga, nes sulaikyti jie sulaukia KGB ir prokuratūros įspėjimų. Baudžiamajame kodekse vis dar likę straipsnių, pagal kuriuos traukiama baudžiamojon atsakomybėn už aukštas pareigas einančių pareigūnų diskreditavimą. 2011 m. BŽS narys, lenkų dienraščio „Gazeta Wyborcza“ korespondentas, Andrzejus Paczobutas buvo nuteistas trejų metų laisvės atėmimu bausmės vykdymą atidedant. 2012 m. jis buvo pakartotinai apkaltintas pagal tą patį straipsnį, tačiau vėliau byla nutraukta. Nepriklausoma žiniasklaida patiria ekonominę diskriminaciją: didžiausios platinimo, pašto įmonės ir spaustuvės priklauso valstybei, todėl gali atsisakyti teikti paslaugas kai kurioms aštrialiežuvėms žiniasklaidos priemonėms, kaip kad nutiko keliems regioniniams laikraščiams „Novy Chas“, „Gazeta Slonimskaya“, „Intex Press“.

Ši sąjunga vienija daugiau kaip 1 000 ypač sunkiomis sąlygomis dirbančių profesionalių žurnalistų, siekiančių apsaugoti žurnalistų teises ir dėl to dažnai tampančių bauginimų, grasinimų, baudžiamojo persekiojimo ar išsiuntimo iš šalies aukomis.

Baltarusijos žurnalistų sąjungos (BŽS) atsidavimas kovai už žodžio laisvę ir nepriklausomos bei profesionalios žurnalistikos Baltarusijoje rėmimas įkvepia. BŽS dirba siekdama kuo geriau informuoti visuomenę apie konstitucinę teisę į informacijos laisvę ir apie tai, kaip žmonės gali savo teisėmis naudotis. Sąjunga gina žurnalistų teises, ypač kritinėmis aplinkybėmis, pvz., kai 2010 m. užginčijusiesiems prezidento rinkimų rezultatus atsakyta smurtu.

BŽS siekia liberalizuoti žiniasklaidą reglamentuojančius įstatymus ir skatina aukštos kokybės bei etikos žurnalistiką. Nuo pat įkūrimo BŽS yra pagrindinė nepriklausomos spaudos Baltarusijoje sąjunga, siekianti visuomenei laiku pateikti kuo objektyvesnę, teisingesnę ir išsamesnę informaciją.

2004 m.

Baltarusijos žurnalistų sąjunga

58 59

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

AFP

Imag

eFor

um

Jos žygiuodavo gatvėmis, rašydavo laiškus Kubos valdžios institucijoms, prašydamos išlaisvinti kalinius, bet į juos negavo nė vieno atsakymo. Vis dėlto nepaliaujami protestai davė vaisių: 2011 m. kovo mėn. į laisvę paleisti paskutiniai du Juodojo pavasario kaliniai. Dauguma jų sutiko išvykti į Ispaniją. Keletas jų liko Kuboje ir sunkiomis sąlygomis pasiaukojamai tęsia kovą.

Net ir po to, kai iš kalėjimo buvo paleisti jų artimieji, „Baltai vilkinčios moterys“ kiekvieną sekmadienį su gėlėmis rankose tęsia savo demonstracijas Havanos gatvėmis, kovodamos už socialinį teisingumą Kuboje. Nepaisydamos „Baltai vilkinčių moterų“ mušimo, sulaikymų, psichologinių grasinimų ir susižinojimo sunkumų, prie judėjimo prisijungia vis daugiau moterų.

2013 m. balandžio mėn., neilgai trukus po A. Sacharovo premijos įteikimo ceremonijos, „Baltai vilkinčios moterys“ ir kiti disidentai, įskaitant 2010 m. laureatą Guillermo Fariñasą, įkūrė Tarptautinę žmogaus teisių Kuboje platformą.

2013 m. Kubos judėjimas „Baltai vilkinčios moterys“ galiausiai galėjo kreiptis į EP iškilmingo posėdžio dalyvius ir asmeniškai priimti joms 2005 m. skirtą A. Sacharovo premiją.

Judėjimo prezidentė Berta Soler, jo narės Belkis Cantillo Ramirez ir Laura Maria Labrada Pollán – visų mylimos vienos iš judėjimo įkūrėjų, 2011 m. mirusios Lauros Pollán duktė – gavo leidimą išvykti iš Kubos, kai sausio mėnesį šalies valdžia sušvelnino piliečių kelionių apribojimus.

B. Soler A. Sacharovo premijos skyrimą palygino su skydu, apsaugosiančiu grįžtančias į Kubą „Baltai vilkinčias moteris“.

2005 m. skirdamas apdovanojimą „Baltai vilkinčioms moterims“, Europos Parlamentas pripažino jų drąsą ir atsidavimą kovojant dėl žmogaus teisių Kuboje ir atkreipė dėmesį į tai, kad nelaisvėje dar laikomi 75 politiniai disidentai, iš kurių daugelis nuo 2003 m. kovo mėn. – Kubos Juodojo pavasario kalinami vien už kritiką, kad šalyje nepakankamos politinės laisvės.

„Baltai vilkinčių moterų“ judėjimas susiformavo spontaniškai, kaip atsakas į jų vyrų ir artimųjų įkalinimą per Juodojo pavasario susidorojimą.

2005 m.

„Baltai vilkinčios moterys“

60 61

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e

61

© E

urop

ean

Uni

on 2

011

PE-E

P

Jos profesiniai įgūdžiai teisme, organizacijos „Teisininkų be sienų“ parama, nuolatinis tarptautinės bei nacionalinės žiniasklaidos dėmesys ir viešoji nuomonė išgelbėjo Aminos Lawal, Safiyos Hussaini, Hafsatu Abukabar ir daugelio kitų gyvybę.

H. Ibrahim tvirtai suvokia švietimo svarbą suteikiant moterims daugiau teisių: skurdas ir neraštingumas žengia koja kojon, o neišmanymo aplinkoje tarpsta fundamentalizmas. H. Ibrahim, pati auklėta kaip musulmonė, nenuilstamai kovoja su religiniu fundamentalizmu.

2012 m. išspausdinta jos knyga „Šariato teisės taikymas. Septynios strategijos, kaip pasiekti teisingumą šariato teismuose“ (Practicing Shariah Law: Seven Strategies for Achieving Justice in Shariah Courts), kurią ji parašė, kai 2010–2013m. laikinai skaitė paskaitas Harvardo kunigų seminarijoje. Knygoje pateikiamos realiais faktais grįstos įžvalgos apie šariato teisės vingrybes.

Dabar apie H. Ibrahim veiklą žinoma toli už Nigerijos ribų, tačiau jos balsas tėvynėje dar turi būti išgirstas.

Hauwa Ibrahim – Nigerijos teisininkė, kuri specializuojasi žmogaus teisių srityje. Mulos duktė, dabar dviejų vaikų motina, gimė 1967 m. skurdžiame kaimelyje. Tokio likimo moteris negalėjo tikėtis teisininkės karjeros. Būdama 10 metų amžiaus, H. Ibrahim turėjo ištekėti, o jos mokslai turėjo baigtis pradinėje mokykloje. Tačiau moteris tokios lemties atsisakė.

Kaip vienai iš nedaugelio Šiaurės Nigerijoje dirbančių teisininkių, H. Ibrahim darbo reikalais tekdavo vykti į atokias kaimo vietoves, kurias kartais būdavo galima pasiekti tik kupranugariais ar asilais. Tą laikotarpį H. Ibrahim vadina vienu geriausių savo gyvenime, nes tuomet ji galėjo bendrauti su paprastais žmonėmis, iš kurių aplinkos pati yra kilusi.

H. Ibrahim ėmėsi išties ypatingos veiklos: ji gina žmones, pripažintus kaltais pagal dvylikoje šiaurinių Nigerijos valstijų taikomus islamiškus šariato įstatymus. Mirties nuosprendžiai ir toliau skiriami, nors bent jau šiuo metu nėra vykdomi. Nuo 1999 m. H. Ibrahim yra nemokamai suteikusi advokato paslaugas daugiau kaip 150 bylų, daug iš jų susijusios su neištikimybe kaltinamomis moterimis, kurioms grėsė užmėtymas akmenimis, taip pat su vaikais, nuteistais nukirsdinti galūnes.

2005 m.

Hauwa Ibrahim

62 63

„Mano vienintelis tikslas – pasiekti, kad būtų gerbiamos visų žmonių pagrindinės teisės ir vadovaujamasi teisinės valstybės principais bei teise į nešališką teismą“.

Hauwa Ibrahim

64 65

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e

Organizacijos „Žurnalistai be sienų“ daugiakalbėje interneto svetainėje kasdien pateikiamas pasaulyje įvykusių išpuolių prieš spaudos laisvę sąrašas ir siūloma internete pasirašyti peticijas, kuriomis reiškiama parama įkalintiems žurnalistams. Siekdama išvengti cenzūros, organizacija retkarčiais skelbia kilmės šalyse uždraustus straipsnius, suteikia prieglobstį tėvynėje uždraustiems laikraščiams ir suteikia galimybę savo šalyje valdžios nutildytiems žurnalistams būti išgirstiems.

Tapę A. Sacharovo premijos laureatais, „Žurnalistai be sienų“ telkia kitus premijos laureatus ir koordinuoja bendrą veiklą.

Pasak organizacijos „Žurnalistai be sienų“, daugiau kaip trečdalis pasaulio gyventojų gyvena šalyse, kuriose nėra laisvos spaudos. 2012 m. „Žurnalistų be sienų“ spaudos laisvės barometras užregistravo 50 nužudytų ir 147 įkalintus žurnalistus – visi jie nukentėjo dėl to, kad dirbo savo darbą arba dėl su savo profesija susijusių motyvų.

„Žurnalistai be sienų“ nuolat stebi ir smerkia atakas prieš informacijos laisvę visame pasaulyje, kovoja su cenzūra ir įstatymais, ribojančiais informacijos laisvę, remia morališkai ir finansiškai persekiojamus žurnalistus ir jų šeimas, siūlo materialinę pagalbą karo korespondentams, kad būtų padidinta jų apsauga. Siekiant užtikrinti, kad žurnalistų žudikai ir kankintojai stotų prieš teismą, 2002 m. įkurtas žurnalistų tinklas, kuris teikia aukoms teisines paslaugas ir atstovauja jiems teismuose.

2005 m.

„Žurnalistai be sienų“

66 67

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Uni

on E

urop

éenn

e 20

10 E

P-PE

A. Milinkevičius nedalyvavo 2010 m. prezidento rinkimuose, nes, pasak jo, nebuvo padaryti nacionalinių rinkimų teisės aktų pakeitimai, galintys užtikrinti teisingus, laisvus ir atvirus rinkimus.

A. Milinkevičius, kaip A. Sacharovo premijos laureatas, dalyvavo keliose Europos Parlamento, mokslinių institutų ir pilietinės visuomenės organizuotose konferencijose žmogaus teisių tema. Savo pranešimuose jis išreiškė susirūpinimą dėl valdančiojo diktatoriško režimo represinės politikos, pabrėždamas kritinę ekonominę Baltarusijos padėtį, kai vis didėja valstybės biudžeto deficitas, lemiantis tikrą priklausomybę, ypač nuo Rusijos. Jis pasisakė už demokratinę plėtrą ir savo šalies santykių stiprinimą su Europos Sąjunga ir JAV.

Po 2010 m. rinkimų žmogaus teisių padėtis Baltarusijoje dar labiau pablogėjo. Šalies valdžia priėmė įstatymą, kuriame numatyta baudžiamoji atsakomybė už valstybės kritiką. Žurnalistų, aktyvistų ir kitų dabartinio režimo kritikų tildymas bei kalinimas tęsiasi.

Baltarusijos demokratinės opozicijos lyderis Aliaksandras Milinkevičius 2005 m. spalio mėn. buvo iškeltas bendru jungtinės demokratinės opozicijos kandidatu į prezidentus. 2006 m. kovo 19 d. vykusios prezidento rinkimų kampanijos metu politikas surinko daugiau kaip 100 000 jį remiančių parašų.

A. Milinkevičius pasisakė už demokratinę Baltarusijos ateitį ir iškėlė savo kandidatūrą kaip realią alternatyvą prezidento A. Lukašenkos autoritarizmui. Opozicija Baltarusijoje ir užsienyje dėl balsų klastojimo smarkiai sukritikavo prezidento A. Lukašenkos pergalę. Po užginčytų rezultatų A. Milinkevičius įvairiomis dingstimis buvo suimtas, tačiau jokie kaltinimai jam nebuvo pateikti.

Paklaustas, ar A. Sacharovo premija padėjo jo politinei veiklai, A. Milinkevičius pareiškė: „Tik mes patys galime pakeisti aplinkybes, kad paverstume savo šalį demokratine ir laisva. Antra vertus, Europos lyderių parodytas solidarumams yra labai svarbus. Kuo daugiau paramos gausime iš EP ir ES vadovų, tuo diktatoriui bus sunkiau tęsti priespaudą“.

2006 m.

Aliaksandras Milinkevičius

6968

© E

urop

ean

Uni

on

Jau daug metų dirbu teisininku Darfūre, Sudane. Dėl savo darbo esu tapęs kalinimo ir kankinimų auka. Mano paties šeimos nariai Darfūro kariuomenės buvo kankinami ir iškelti. Daugelį metų savo darbe atstovauju tūkstančiams žmonių, kuriems reikia mano pagalbos stojant prieš teismus. Mačiau tūkstančius žmonių, kurie buvo kankinami, mačiau šimtus moterų ir jaunų mergaičių, nukentėjusių nuo seksualinės prievartos“, – kalbėjo S. M. Osmanas priimdamas premiją.

S. M. Osmanas aktyviai dalyvauja ginant milijonus iš namų išvytų sudaniečių. Jis kataloguoja įvykdytus nusikaltimus, ypač Darfūre, ir pradėjo kampaniją, kuria siekiama išprievartavimą laikyti karo nusikaltimu. 2005–2010 m. Sudano parlamente jis buvo opozicijos narys.

Kai 2007 m. Europos Parlamentas vienbalsiai A. Sacharovo premiją skyrė Salihui Mahmoudui Osmanui, jis jau daugiau kaip du dešimtmečius Sudane teikė nemokamą teisinę pagalbą savavališkai sulaikytiems, kankinamiems ir nukentėjusiems nuo sunkių žmogaus teisių pažeidimų žmonėms.

Teikdamas apdovanojimą S. M. Osmanui, tuometis EP Pirmininkas Hansas Gertas Pötteringas kalbėjo: „Žmogaus orumo vardan Salihas M. Osmanas nuramina skurstančius, bejėgius ir įbaugintus vyrus bei moteris, kurie nebenutuokia, kad pasaulis žino apie jų kančias. Teisingumo vardan Salihas M. Osmanas diena po dienos siekia užtikrinti, kad atsakingi už karo nusikaltimus žmonės atsakytų už savo darbus tiek nacionaliniu, tiek tarptautiniu mastu“.

„Aš esu iš Darfūro, gimiau Džebel Maroje – kalnuotame regione Darfūro valstijos centre.

2007 m.

Salihas Mahmoudas Mohamedas Osmanas

70 71

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Eur

opea

n U

nion

Kai Hu Jia buvo skirta A. Sacharovo premija, valstybinė saugumo policija spaudė jį, net per tėvus, atsisakyti premijos.

Hu Jia drąsiai priėmė premiją ir pavadino ją svarbiu apdovanojimu Kinijai. Jo žmona Zeng Jinyan, kartu su juo nominuota 2007 m. premijai, jo vardu perduotoje vaizdo žinutėje pavadino premiją Kinijos žmogaus teisių gynėjų pripažinimu jų ilgame ir sunkiame kelyje ginant žmogaus teises, už kurį jie ir jų giminaičiai moka ypač didelę kainą.

2012 m. liepos mėn. laiške EP Pirmininkui Hu Jia teigė, kad ši premija yra išties didelė garbė, kad ji jį padrąsino ir kad ją skyrus su juo žymiai geriau elgiamasi kalėjime.

2011 m. birželio mėn. jis buvo paleistas į laisvę ir, nepaisydamas dažnų grasinimų, mušimų bei despotiškų kalinimų, išliko drąsiu ir atvirai kalbančiu disidentu, pasisakančiu už permainas Kinijoje.

Kinų disidentas Hu Jia buvo kalinamas už tai, kad reikalavo oficialiai ištirti žudynes Tiananmenio aikštėje ir išmokėti kompensacijas aukų šeimoms, už savo aktyvią veiklą aplinkosaugos srityje ir pastangas siekiant užkirsti kelią AIDS, ir, EP jam skyrus 20-ąją A. Sacharovo premiją, išlaisvintas. Hu Jia prabilo apie AIDS problemas, kai ŽIV ir AIDS Kinijoje vis dar buvo uždrausta tema, o įtariamų atvejų skaičius buvo laikomas valstybės paslaptimi.

Hu Jia taip pat yra vienas iš „basųjų advokatų“ – neoficialios patarėjų teisės klausimais grupės, ginančios kovotojus už žmogaus teises Kinijoje, – koordinatorių.

2007 m. per telefoninę konferenciją jis drąsiai liudijo EP Žmogaus teisių pakomitečiui, atkreipdamas dėmesį į milijoną žmonių, persekiojamų nacionalinio Kinijos saugumo departamento už kovą dėl žmogaus teisių; dauguma jų laikomi kalėjime, priverstinio darbo stovyklose arba psichiatrijos ligoninėse.

Dėl šio pokalbio 2007 m. gruodžio 27 d. Hu Jia buvo suimtas ir apkaltintas „kurstymu nuversti valstybės valdžią“, o 2008 m. balandžio 3 d. nuteistas kalėti trejus su puse metų, be to, vieneriems metams atimtos jo politinės teisės.

2008 m.

Hu Jia

72 73

© E

urop

ean

Uni

on 2

009

PE-E

P

„Memorial“ tarybos narys ir vienas iš organizacijos lyderių O. Orlovas nuo 1994 m. pavojingomis karo sąlygomis dirbo Čečėnijoje. 2007 m. O. Orlovas buvo pagrobtas, sumuštas, be to, Ingušijos valdžios atstovai jam grasino mirtimi.

S. Kovaliovas šiuo metu yra Rusijos organizacijos „Memorial“ pirmininkas. Už slapto disidentų žurnalo „Naujausių įvykių kronika“ (Хроники текущих событий) leidimą jis 10 metų (1974–1984) praleido priverstinių darbų stovykloje ir tremtyje. Jis vadovavo komitetui – jo narys buvo ir O. Orlovas – 1995 m. vadovavusiam deryboms dėl maždaug 2000 įkaitų, paimtų Čečėnijos sukilėliams užgrobus ligoninę Budionovske, paleidimo. Minėtasis išpuolis žymėjo pirmojo Čečėnijos karo pabaigą ir tai buvo vienintelis atvejis, kai teroristų išpuolis Rusijoje nesibaigė masine įkaitų mirtimi.

L. Aleksejeva yra Maskvos Helsinkio grupės vadovė ir viena iš jos steigėjų. Ji gimė 1927 m. ir yra viena iš nedaugelio šių dienų Rusijoje aktyviai tebeveikiančių sovietinės eros disidenčių. L. Aleksejeva žinoma kaip kampanijų už suimtų disidentų sąžiningą bylų nagrinėjimą teisme ir objektyvų informacijos apie šias bylas pateikimą žiniasklaidoje rengėja.

2009 m. A. Sacharovo premija apdovanoti trys asmenys – Olegas Orlovas, Sergejus Kovaliovas ir Liudmila Aleksejeva – atstovaujantys organizacijai „Memorial“ ir visiems kitiems Rusijos žmogaus teisių gynėjams.

„Memorial“ buvo įkurta 1988 m. kaip neoficiali piliečių grupė, kurios vienas iš įkūrėjų buvo Andrejus Sacharovas. Organizacijos dėmesys sutelktas į karštuosius ginkluotų konfliktų taškus, stebėseną ir sistemiškų žmogaus teisių pažeidimų buvusiose SSRS valstybėse viešinimą.

„Memorial“ organizaciją nuolat spaudžia Rusijos valdžios institucijos; jos nariams ir artimiems talkininkams grasinama, jie grobiami ir net žudomi.

2013 m., remdamasi 2012 m. lapkričio mėn. priimtu įstatymu, pagal kurį nevyriausybinėms organizacijoms, siekiančioms gauti finansavimą už šalies ribų, reikalaujama užsiregistruoti kaip užsienio agentams, prokuratūra atliko kratą „Memorial“ patalpose. Organizacija nesutiko priverstinai užsiregistruoti užsienio agente ir užginčijo prokuratūros veiksmą teisme, tačiau pirmosios instancijos teismo sprendimu nustatyta, kad krata buvo teisėta.

2009 m.

„Memorial“

74 75

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Eur

opea

n U

nion

201

3 EP

Kubos vyriausybei sušvelninus kubiečiams taikomus kelionių apribojimus ir po vizito į Europos Parlamentą 2013 m. balandį į Kubą sugrįžus „Baltai vilkinčioms moterims“, tų pačių metų liepos 3 d. Europos Parlamente G. Fariñaso garbei įvyko ir pavėluota A. Sacharovo premijos teikimo ceremonija.

„Šiandien esu čia ne todėl, kad padėtis pasikeitė iš esmės, o dėl šiuolaikinio pasaulio realijų, visų pirma dėl augančio kubiečių pilietinio nepaklusnumo, privertusio Kubos režimą – kaip pasakė legendinis princas Don Fabrizio knygoje „Leopardas“ (Il Gattopardo) – „kažką pakeisti taip, kad niekas nepasikeistų“, – pareiškė G. Fariñas savo padėkos kalboje per apdovanojimo įteikimo ceremoniją.

Kubietis psichologijos mokslų daktaras, nepriklausomas žurnalistas ir politinis disidentas Guillermo Fariñas per kelerius metus, protestuodamas prieš Kubos režimą ir siekdamas taikių politinių pokyčių, žodžio ir saviraiškos laisvės šalyje, surengė 23 bado streikus.

Pagal profesiją žurnalistas, siekdamas informuoti likusį pasaulį apie politinių kalinių likimą Kuboje, jis įsteigė nepriklausomą spaudos agentūrą „Cubanacán Press“, tačiau galiausiai valdžios institucijos privertė spaudos agentūrą uždaryti.

2010 m. vasario mėn. po prieštaringos Orlando Zapatos mirties G. Fariñas paskelbė bado streiką, kurį baigė tik 2010 m. liepos mėn., Kubos valdžiai paskelbus, kad ji paleidžia 52 politinius kalinius. Iki tol daugiau kaip 130 dienų G. Fariñas nevalgė ir negėrė reikalaudamas išlaisvinti sergančius daug metų kalinčius politinius kalinius.

G. Fariñas negalėjo dalyvauti 2010 m. Sacharovo premijos įteikimo ceremonijoje EP, nes jam nebuvo leista išvykti iš Kubos. 2012 m. liepą jis buvo sulaikytas per kito A. Sacharovo premijos laureato bei Kubos disidento Oswaldo Payá laidotuves ir trumpam suimtas.

2010 m.

Guillermo Fariñas

76 77

„Negalime būti abejingi jaunų žmonių, kovojančių už savo orumą ir laisvę, judėjimui arabų pasaulyje. “

Salima Ghezali

78 79

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Eur

opea

n U

nion

201

1 PE

-EP

Bouazizi veiksmai įplieskė tautos revoliuciją ir netgi sudrebino despotines valdžias kitose arabų pasaulio šalyse. Kilus revoliucijai arabų jaunimas suprato, kad nebeprivalo tylėti ir kęsti neteisybės, korupcijos ir autokratinio valdymo, kad jie gali garsiai išsakyti savo nepasitenkinimą ir kovoti už savo orumą. Vis dėlto šiandien optimizmas, Tunise ir kitose arabų šalyse įsiplieskęs susideginus M. Bouazizi, ir šio įvykio paskatintas tautos sukilimas nuslūgo dėl žiaurios tikrovės: pasibaigus Arabų pavasariui gyvenimas Tunise ir kitur per naktį nepagerėjo.

Daržovių pardavėjas Mohamedas Bouazizi iš Sidi Buzido tapo Tuniso ir arabų pasaulio legenda bei tunisiečių kovos už demokratiją ir laisvę simboliu. Jis mirė 2011 m. sausio 4 d. būdamas 26-erių – susidegino protestuodamas prieš sistemą, neleidžiančią jam ir jo šeimai deramai gyventi. Mohamedas buvo ne kartą nukentėjęs nuo Tuniso teisėsaugos agentų. Jis ieškojo teisybės, kurios niekada nerado. Vietoj to jis jautėsi pažemintas ir prislėgtas. Apimtas nevilties, Mohamedas susidegino. Jo mirtis paskatino sukilimą, nuvertusį prezidento Zine‘o El Abidine‘o Ben Ali vyriausybę. M.

2011 m.

Mohamedas Bouazizi

80 81

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e

81

© E

urop

ean

Uni

on 2

012

- EP

Negalėdamas dalyvauti 2011 m. A. Sacharovo premijos įteikimo ceremonijoje, nes Kuveite gydėsi nuo patirtų sužalojimų, apdovanojimą jis atsiėmė 2012 m. spalio mėn., A. Sacharovo premijos tinklo viešų debatų, vykusių Europos Parlamente, metu; renginyje EP Pirmininkas ir kiti premijos laureatai diskutavo apie Sirijos revoliuciją ir demokratijos ateitį po arabų pabudimo. A. Sacharovo premijos laureato A. Ferzato kalba išspausdinta pirmajame Europos Tarybos surengto Pasaulinio demokratijos forumo leidinyje. A. Ferzatas teigė, kad, nors revoliucija Sirijoje tebesitęsia, pergalė jau pasiekta: kelio atgal nebėra.

2012 m. A. Ferzatas įtrauktas į žurnalo „Time“ 100 įtakingiausių pasaulio žmonių sąrašą ir yra pelnęs įvairių apdovanojimų už žmogaus teisių gynimą.

Ali Ferzatas yra žinomas Sirijos politinis satyristas ir vienas iš žymiausių arabų pasaulio kultūros veikėjų. A. Ferzatas gimė 1941 m. Chamoje ir yra paskelbęs per 15 000 karikatūrų Sirijos ir užsienio laikraščiuose: tai piešiniai, išplėtę žodžio laisvės Sirijoje ribas.

2011 m. nusiritus Arabų pavasario sukilimų bangai ir sirams ėmė protestuoti prieš Basharo al-Assado režimą, žmonės gatvėse mojavo jo piešiniais. Dėl režimo kritikos A. Ferzatas Damaske buvo viešai stipriai sumuštas kaukėtų vyrų ir kaip negyvas paliktas gulėti gatvėje. Jam buvo sulaužytos abi rankos – tai kaukėtieji vyrai pavadino įspėjimu už nepagarbą savo šeimininkams.

Pasveikęs A. Ferzatas ne tik vėl išmoko valdyti rankas, bet ir sunaikino baimės barjerą tapdamas vienu iš atviriausių režimo kritikų – tai liudija jo kalbos ir kūryba.

Jis nesutinka su mintimi, kad Sirijoje vyksta pilietinis karas. Veikiau, kaip jis teigė 2013 m. Oslo laisvės forume, yra viena pusė, kurioje stovi režimas ir jo sąjungininkai užsienyje, tokie kaip Rusija, Iranas, judėjimas „Hezbollah“, ir kita pusė, kurioje stovi Sirijos tauta.

2011 m.

Ali Ferzatas

82 83

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Eur

opea

n U

nion

201

1 PE

-EP

Vėliau 2011 m. A. Mahfouz, viena iš balandžio 6 d. jaunimo judėjimo iniciatorių, buvo suimta ir apkaltinta Egipto karinių vadovų juodinimu pavadinant juos „šunų taryba“. Dėl to ji buvo perduota karo teismui, bet vėliau paleista už užstatą. 2011 m. spalio 23 d. A. Mahfouz surengė diskusiją Laisvės aikštėje judėjimui „Užimk Volstrytą“ paremti.

Ji buvo pagrindinė pranešėja 2012 m. spalio mėn. Briuselyje, Europos Parlamente, surengtų A. Sacharovo premijos tinklo diskusijų metu. A. Mahfouz kalbėjo apie porevoliucinę padėties Egipte raidą ir demokratijos ateitį arabų šalyse po Arabų pavasario.

Asmaa Mahfouz yra 1985 m. gimusi egiptiečių žmogaus teisių gynėja, tarp interneto aktyvistų paskatinusi Hosni Mubarako režimo nuvertimą, kai, padedama įvairių internetinių socialinių žiniasklaidos priemonių, kvietė egiptiečius reikalauti laisvės, orumo ir žmogaus teisių taikiai protestuojant Tahriro aikštėje 2011 m. sausio 25 d. Vaizdo įrašas žaibiškai išplito ir įkvėpė panašių vaizdo įrašų bangą – tai paskatino šimtus tūkstančių žmonių susirinkti Tahriro aikštėje ir reikalauti, kad Hosni Mubarakas baigtų savo 30 metų trukusį Egipto valdymą. 2012 m. vasario 11 d. Egipto vadovas pasitraukė. Antrajame savo vaizdo įraše A. Mahfouz paskelbė tokią žinią: „Jei laikai save žmogumi, ateik su manimi sausio 25-ąją. Tie, kurie teigia, kad moterys neturėtų dalyvauti protestuose, nes bus sumuštos, ateikite įgauti šiek tiek garbės bei vyriškumo ir eikite su manimi sausio 25 d. Tiems, kurie sako, kad neverta, esą susirinks mažai žmonių, noriu pasakyti: „Tu esi to priežastis, tu esi toks pat išdavikas kaip prezidentas ar bet koks mus gatvėje mušantis saugumo policininkas“.

2011 m.

Asmaa Mahfouz

84 85

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Eur

opea

n U

nion

201

1 PE

-EP

2012 m. spalį EP surengtų A. Sacharovo premijos tinklo diskusijų metu jis diskutavo apie revoliucijos ir ginkluoto konflikto Libijoje padarinius, taip pat apie demokratijos ateitį arabų šalyse po Arabų pavasario. Europos Tarybos surengtame pirmajame Pasauliniame demokratijos forume, į kurį buvo pakviestas kaip A. Sacharovo premijos laureatas, A. El Senussi pasmerkė tai, kad Libijoje nėra veiksmingos vyriausybės, ir atkreipė dėmesį į žmonių grobimus, kankinimus, nuolatinį tautos sekimą bei šantažą, nuo kurių kenčia Libijos visuomenė. Jis teigė, kad šis valstybinei sistemai skirtas reikalavimas Libijoje, ypač imamų, buvo įvertintas kaltinimu tėvynės išdavimu. Šie kaltinimai, pasak A. El Senussi, buvo aiški kampanija, kuria buvo siekiama iškreipti jo pasiūlymą ir apjuodinti norinčių pagerinti padėtį žmonių reputaciją.

1934 m. gimęs Ahmedas El Senussi yra ilgiausiai Libijoje kalintas politinis kalinys. 1970 m. jis buvo apkaltintas konspiracija rengiant perversmą prieš Muammaro Gaddafi režimą ir kalėjime praleido 31 metus. A. El Senussi į laisvę paleistas 2010 m. rugpjūtį kartu su daugybe kitų politinių kalinių. Kai Libijos revoliucija nuvertė M. Gaddafi režimą, būdamas 2011 m. įkurtos Nacionalinės pereinamosios tarybos narys, jis buvo atsakingas už politinius kalinius. Šiandien A. El Senussi tęsia savo narsią veiklą siekdamas pagerinti Libijoje žmogaus teisių ir teisinės valstybės padėtį, jo teigimu, jam įteikta A. Sacharovo premija yra apdovanojimas Libijos tautai.

„Ši premija turi milžinišką simbolinę ir moralinę vertę, – atsiimdamas apdovanojimą, sakė jis. – Ji taip pat skatina mus toliau stiprinti svarbiausias vertybes, kurti demokratinę konstitucinę valstybę, paremtą lygybe visiems, valstybę, kurioje moterys turi teisę balsuoti, dalyvauti rinkimuose ir būti išgirstos“.

2011 m.

Ahmedas El Zuber El Senussi

86 87

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Shu

tters

tock

Sirijos režimo įvykdytiems žmogaus teisių pažeidimams registruoti, ji įspėja žmogaus teisių gynėjus apie jiems gresiantį pavojų. R. Zaitouneh taip pat yra aktyvi Komiteto politinių kalinių šeimų paramai Sirijoje narė ir viena iš 2011 m. balandžio mėn. įkurto koordinacinio Sirijos revoliucijos vietos komiteto steigėjų.

2011 m. gegužės mėn. oro pajėgų žvalgybos agentai įsiveržė į jos namus Damaske. Jie ne tik paėmė daugelį teisininkės dokumentų bei asmeninių daiktų, jie įkaitu mainais į pabėgėlių porą paėmė ir tuo metu besisvečiavusį Razan vyro brolį Aburrahmaną Hammadą. Vėliau buvo suimtas ir R. Zaitouneh vyras Wa‘il Hammada, broliai tris mėnesius praleido vienutėje, kol galiausiai buvo paleisti.

R. Zaitouneh savo A. Sacharovo premiją skyrė mažajam Ghiyatui, draugės ir bendražygės 26 metų Ghiyath Matar naujagimiui; jo motina buvo negyvai nukankinta dar prieš gimstant sūnui.

Razan atsisako išvykti iš Sirijos, kol kova šalyje tęsiasi ir režimas nenuverstas.

Razan Zaitouneh yra sirų žurnalistė bei teisininkė, kurios specializacija – žmogaus teisių klausimai. Praėjus dvejiems metams po jai skirtos A. Sacharovo premijos ir Sirijoje siaučiant karui, ji tebesislapsto.

Drauge su kitais Arabų pavasario veikėjais, tarp jų ir Asmaa Mahfouz, paskelbdamas 2011 m. A. Sacharovo premijos laureatus, tuometis EP Pirmininkas Jerzy Buzekas sakė: „Šios dvi jaunos moterys ne tik nusipelno mūsų pasigėrėjimo bei pagarbos, bet ir geresnių savo ateities perspektyvų. Ši nominacija yra duoklė Arabų pavasario metu moterų atliktam ryžtingam vaidmeniui“.

R. Zaitouneh gimė 1977 m., 2001 m. pradėjo savo teisinę praktiką ir tapo politinių kalinių advokate. Ji yra viena iš Žmogaus teisių asociacijos Sirijoje įkūrėjų, asociacijos veikloje aktyviai dalyvavo iki 2004 m.

2005 m. R. Zaitouneh sukūrė Sirijos žmogaus teisių informacijos sąsają – internetinę platformą, veikiančią kaip duomenų bazė

2011 m.

Razan Zaitouneh

88 89

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Han

dout

/afp

/ Eur

opea

n U

nion

201

2 EP

Reikalaudama visuotinio žmogaus teisių įgyvendinimo, jų pažeidinėjimą ji nurodė pagrindine revoliucijų bangos, šluojančios Artimuosius Rytus, priežastimi. Kreipdamasi į žmogaus teisių gynėjus ir politinius kalinius ji sakė: „Kaip ir jūs, aš taip pat suvokiu, kad demokratijos laukia dar ilgas ir sunkus kelias“.

„Tik privalome prisiminti, jog tais metais, kai Martino Lutherio Kingo kova su rasine diskriminacija ėmė duoti vaisių, kitame pasaulio gale Nelsonas Mandela tik pradėjo savo tris dešimtmečius trukusį įkalinimą už kovą su rasine diskriminacija, o jo išleidimo metais kovotoja iš kito žemyno Birmoje, siekdama laisvės, du dešimtmečius praleido namų arešto sąlygomis.

Dabar, kai Aung San Suu Kyi jau yra laisva, visiškai taikiais būdais laisvės siekiantys iraniečiai nuteisiami ilgalaikėmis kalėjimo bausmėmis už tai, kad nori laisvės. Visa tai yra tiesos ženklai. Laisvės deglas perduodamas iš vienos rankos į kitą ir jis niekada neužges“.

Nasrin Sotoudeh A. Sacharovo premija buvo skirta, kai ji antrus metus kalėjo garsiajame Irano Evino kalėjime atlikdama skirtą šešerių metų bausmę.

Ji buvo įkalinta už tai, kad be baimės gynė 2009 m. vykusių masinių protestų prieš prezidento rinkimus, kurie, manoma, buvo suklastoti, metu suimtus disidentus. Nasrin tuo metu kalėjo vienutėje ir jau savaitę buvo paskelbusi bado streiką, protestuodama dėl spaudimo, daromo jos šeimai, įskaitant ir draudimą jos 12 metų dukrai keliauti. Po to draudimas buvo panaikintas ir streiką Nasrin nutraukė žadėdama jį atnaujinti, jei jos vyras, kuriam vis dar draudžiama keliauti, bus teisiamas.

Būdama labai silpna ir pažeidžiama, ji rado jėgų ir drąsos parašyti įsimintiną kreipimąsi į EP, kurį per apdovanojimų ceremoniją už ją perskaitė Nobelio premijos laureatė, jos draugė ir kolegė Shirin Ebadi.

„Žmogaus teisių ir jas užtikrinančių svertų istorija jau gerokai pažengusi į priekį, tačiau jų įgyvendinimas vis dar daugiausia priklauso nuo valdžios institucijų, kurios yra didžiausios žmogaus teisių pažeidėjos, ketinimų“, – sakoma Nasrin Sotoudeh laiške.

2012 m.

Nasrin Sotoudeh

90 91

© c

opyr

ight

in n

etw

ork

phas

e©

Eur

opea

n U

nion

201

2 EP

parodytas moteriai ir vyrui, kurių nepalaužė baimė ir bauginimai, kurie nusprendė, kad jų šalies likimas yra svarbesnis už jų pačių likimus“, – kalbėjo EP Pirmininkas Martinas Schulzas.

J. Panahi dukra Solmaz ir archyvo „Cinémathèque Française“ vadovas Serge‘as Toubiana atstovavo režisieriui A. Sacharovo premijos teikimo ceremonijoje Europos Parlamente, o jo draugas ir garsus režisierius Costa Gavras perskaitė jo padėkos kalbą.

„Prieš dvejus metus, kai mane nuteisė, vienas draugas paklausė manęs, ką tiksliai reiškia toji bausmė, – rašė J. Panahi. – Draugo nuomone, bausmės duota žinia ragino bėgti iš savo šalies ir niekada negrįžti.

Aš neabejodamas pasirinkau likti, net ir negalėdamas daugiau pro savo kamerą pažvelgti visuomenei į širdį ir daryti vienintelį dalyką, kurį moku: kurti kiną. Nekurti filmų kino režisieriui reiškia lėtą mirtį“.

Jafaras Panahi yra režisierius, kuriam 20 metų buvo draudžiama kurti filmus. Atviras Irano opozicijos judėjimo „Green movement“ rėmėjas ir tuomečio prezidento Mahmoudo Ahmadinejado kritikas, jis buvo nuteistas šešeriems metams kalėjimo už „propagandą prieš Islamo respubliką“. Dėl to šiandien režisierius patiria suvaržymus, jam uždrausta išvykti iš šalies ar kalbėtis su žiniasklaida, o virš jo vis dar kybo įkalinimo šešėlis.

Savo realizmo ir humanistinės gyvenimo perspektyvos įkvėptuose darbuose J. Panahi kameros objektyvą nukreipia į vaikų, vargšų ir ypač moterų gyvenimo Irane sunkumus po islamo revoliucijos, po kurios jie patiria Irano valdžios institucijų rūstybę ir cenzūrą. Apdovanojimus pelnę J. Panahi filmai Irane uždrausti, dėl jų ne kartą jis buvo kalintas. 2010 m. jis buvo suimtas kartu su žmona, dukterimi ir 15 draugų, kurie visi vėliau buvo paleisti. 2011 m. J. Panahi nufilmavo juostą „Tai ne filmas“ (This is not a film), kuriame jis vaizduojamas sėdintis virtuvėje prie stalo, besikalbantis su savo advokatu ir laukiantis įkalinimo.

„2012 m. A. Sacharovo premijos už minties laisvę skyrimas Nasrin Sotoudeh ir Jafarui Panahi yra solidarumo ir žavėjimosi ženklas,

2012 m.

Jafaras Panahi

92 93

„Laisvės deglas perduodamas iš vienos rankos į kitą ir jis niekada neužges“.

Nasrin Sotoudeh

94 95

Europos Sąjunga:

Europos Parlamento vaidmuo sprendžiant žmogaus teisių klausimą

Parlamentas kiekvieną mėnesį plenariniame posėdyje diskutuoja apie neatidėliotinus žmogaus teisių pažeidimo atvejus ES nepriklausančiose valstybėse, ypatingą dėmesį atkreipdamas į konkrečius atvejus. Europos Parlamento rezoliucijos dažnai tampa Europos Sąjungos Tarybos, Europos Komisijos ir Europos išorės veiksmų tarnybos veiksmų pagrindu, kartais šie veiksmai gali turėti tiesioginę įtaką aptariamų valstybių vyriausybių veiksmams.

Europos Parlamentas pagal jam suteiktus teisėkūros įgaliojimus gali nepritarti, kad būtų pasirašyti svarbūs susitarimai su ES nepriklausančiomis šalimis, jeigu jose sunkiai nusižengiama žmogaus teisėms ir demokratijos principams. Parlamentas reikalauja žmogaus teisių griežto laikymosi sąlygų, kurios nuolat įtraukiamos į tokias sutartis. 2011 m. balandį Parlamentas pareikalavo, kad ES sustabdytų derybas dėl Asociacijos susitarimo tarp ES ir Sirijos. 2011 m. rugsėjį ES bendradarbiavimo susitarimas su Sirija buvo iš dalies sustabdytas, „kol Sirijos valdžios institucijos nutrauks sistemingą žmogaus teisių pažeidinėjimą“.

ES kasmet skelbia metinę žmogaus teisių ir demokratijos padėties pasaulyje ataskaitą, kurią nagrinėja Parlamentas. Parlamentas, remdamas parlamentinę demokratiją ir parlamentinį politinį dialogą, rengdamas susitikimus su

Remiantis naujausių apklausų duomenimis, ES piliečiai mano, kad žmogaus teisės yra ta vertybė, kurią pirmiausia turėtų ginti Europos Parlamentas. Europos Parlamentas dažnai imasi konkrečių iniciatyvų, tokių kaip kankinimų prevencija, žmogaus teisių gynėjų apsauga, konfliktų prevencija, moterų ir vaikų teisių skatinimas, mažumų, vietos gyventojų teisių ir neįgalių žmonių teisių apsauga. EP aktyviai remia JT plėtojamą mirties bausmės vykdymo moratoriumo ir pasaulinio mirties bausmės panaikinimo kampaniją, taip pat remia Tarptautinio baudžiamojo teismo kovą su nebaudžiamumu už genocidą, karo nusikaltimus ir nusikaltimus žmonijai. Europos Sąjungos pagrindinių teisių agentūra siekia Sąjungos teritorijoje užtikrinti, kad pagrindinės žmogaus teisės būtų apsaugotos, o su žmonėmis būtų elgiamasi pagarbiai.

Pagarba žmogaus orumui, laisvei, demokratijai, lygybei, teisinei valstybei, pagarba žmogaus teisėms yra principai, įtvirtinti Europos Sąjungos sutartyje ir yra teisiškai privalomi. Jeigu nustatoma, kad valstybės narės rimtai pažeidžia šias vertybes, joms, gavus Europos Parlamento sutikimą, gresia ES Sutartyse suteiktų teisių sustabdymas.

Žmogaus teisės išdėstytos Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje, įsigaliojusioje 2009

pilietinės visuomenės atstovais iš Bendrijai nepriklausančių valstybių ir siųsdamas ad hoc delegacijas žmogaus teisių padėčiai vietoje įvertinti, taip pat sustiprino savo vaidmenį žmogaus teisių apsaugos srityje. Pagrindiniai politinio dialogo tarp Europos Parlamento ir Bendrijai nepriklausančių valstybių forumai yra šie: AKR ir ES jungtinė parlamentinė asamblėja, Viduržemio jūros regiono valstybių sąjungos parlamentinė asamblėja, Europos ir Lotynų Amerikos šalių parlamentinė asamblėja, vadinama EUROLAT, ir EURONEST parlamentinė asamblėja su Rytų Europos partneriais.

Europos Parlamentas jau naudojasi savo su biudžetu susijusiais įgaliojimais, kad iš esmės padidintų demokratijai ir žmogaus teisėms skirtų programų lėšas ir sėkmingai kovotų siekdamas išlaikyti Europos demokratijos ir žmogaus teisių rėmimo priemonę (EDŽTRP).

EDŽTRP yra pagrindinė finansinė ir politinė priemonė, kuria naudodamasi ES gali prisidėti prie demokratijos ir teisinės valstybės, pagarbos visoms žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms visame pasaulyje, paramos žmogaus teisių gynėjams, taip pat jų apsaugos plėtros ir įtvirtinimo visame pasaulyje.

m. kartu su Lisabonos sutartimi. Sutartis taip pat suteikė ES teisinį pagrindą apskritai tapti Europos žmogaus teisių konvencijos (EŽTK) dalimi. Visos 28 ES valstybės narės ratifikavo EŽTK. ES prisijungimas prie EŽTK, kuriam šiuo metu rengiamasi, užpildys žmogaus teisių apsaugos spragą ir padidins Europos Tarybos ir ES žmogaus teisių sistemų atitiktį.

Remiantis bendrąja užsienio ir saugumo politika bei vystomojo bendradarbiavimo politika, ES teisėje nurodomas tikslas „plėsti ir stiprinti demokratiją, teisinę valstybę bei pagarbą žmogaus teisėms ir pagrindinėms laisvėms“. Šie tikslai buvo aiškiai įtraukti Europos Parlamento pastangomis. Palaikydama santykius su trečiosiomis šalimis, Sąjunga privalo dirbti demokratijos, teisinės valstybės, žmogaus teisių bei pagrindinių laisvių visuotinumo ir nedalumo labui, pagarbos žmogaus orumui, lygybės ir solidarumo principui, pagarbos Jungtinių Tautų chartijai ir tarptautinei teisei labui.

Užsienio reikalų komiteto Žmogaus teisių pakomitetis yra organas, atsakingas už parlamentinį darbą žmogaus teisių srityje. Jo parengtus pranešimus ir rezoliucijas tvirtina Užsienio reikalų komitetas. Vystymosi komitetas taip pat rengia reguliarias diskusijas žmogaus teisių besivystančiose šalyje klausimais.

96

Europos Parlamento kontaktinė informacija

PARLEMENT EUROPÉEN | EUROPEES PARLEMENTRue Wiertz, 60, B-1047 BRUXELLESWiertzstraat, 60, B-1047 BRUSSELTel: +32/2.284 2111Faks: +32/2.230 6933

PARLEMENT EUROPÉENPlateau du KirchbergBP 1601 | L-2929 LUXEMBOURGTel: +352/4300 1Faks: +352/4300 24842

PARLEMENT EUROPÉEN1, avenue du Président Robert SchumanBP 1024F | F-67070 STRASBOURG CEDEXTel: +33/388.17 4001Faks: +33/388.17 4860

Išsamesnė informacija:

www.europarl.europa.euwww.europarl.europa.eu/sakharov

98