D. Makutėnienė

EKONOMIKA

2008

Su ekonomika ir jos problemomis mes neišvengiamai susiduriame kas dieną, visose gyvenimo srityse. Kiekvienas iš mūsų svarstome: kokį darbą pasirinkti, kiek ir kodėl tiek už jį apmokama, kas lemia prekių ir paslaugų pabrangimą ir kokia jo įtaka mūsų pragyvenimo lygiui, kodėl ir kokius mokesčius turime mokėti valstybei, kaip naudingiau panaudoti savo pajamas? Šių ir kitų klausimų sprendimas tiesiogiai veikia žmogų, sukeldamas norą dirbti, tobulėti, ugdyti save kaip kūrybingą asmenybę. Atsakyti į paminėtus ir daugelį kitų klausimų gali ekonomika.

Ekonomikos samprata Pirmosios ekonominės mintys sutinkamos tautosakoje, religijoje (Biblijoje, Evangelijoje,

Talmude, Korane), vėliau jų aptinkama ir kituose rašytiniuose šaltiniuose – įstatymų rinkiniuose, poezijos veikaluose, ūkio tvarkymo nuostatuose, dokumentuose.

Vergovinės santvarkos laikais pirmąjį specialiai ekonomikai skirtą veikalą parašė graikų filosofas Ksenofontas (Xenophon, apie 430 – 355 m. pr. Kr.). Jis vadinosi “Ekonomikosu”; jo pavadinimas ilgainiui tapo mokslo, nagrinėjančio ūkinius, gamybinius santykius, pavadinimu. Žodis “ekonomika” kilęs iš graikų kalbos žodžių – “oikos” – namai, būstas, ūkis ir “nomos” – taisyklės, valdymo, tvarkymo menas. Graikų “oikonomia” reiškė namų ūkio tvarkymo taisykles. Daugiau kaip per du tūkstančius metų žodžio “ekonomika” reikšmė gerokai praturtėjo ir pasikeitė. Dabar jame atsispindi daugiau reikšmių, negu teigė graikų filosofas Ksenofontas (apie 430 – 355 m. pr. Kr.), kuris ir laikomas šio žodžio įvairiomis pasaulio kalbomis autoriumi.

Ekonomika – mokslas apie tai, kaip žmonės ir visuomenė pasirenka naudoti ribotus gamybos išteklius savo norams (poreikiams) tenkinti, gaminant prekes bei teikiant paslaugas. Ekonomika nagrinėja problemas, susijusias su maksimaliu panaudojimu tai, ką turime. Atskiram žmogui (individui) tai reiškia, kaip geriau panaudoti savo gabumus ir turimas pajamas, o visuomenei - žmonių praktinės patirties ir pastangų, žemės, pastatų, įrengimų ir kitų ekonominių išteklių panaudojimą, kuris užtikrintų gyvenimo lygio kilimą.

Ekonomikos mokslas, priklausomai nuo nagrinėjamų objektų, procesų ir santykių dydžio, apimties ir svarbos, skirstomas į dvi pagrindines dalis – mikroekonomiką ir makroekonomiką.

Mikroekonomika – ekonomikos teorijos dalis, nagrinėjanti atskirų vartotojų, įmonių, nacionalinės ekonomikos sektorių (šakų) veiklą bei tai, kaip jų veiklos sąveika veikia kainas, gamybą ir pajamas. Makroekonomika – ekonomikos teorijos dalis, nagrinėjanti nacionalinę ekonomiką kaip visumą.

Ekonomikos sistemos Kiekviena visuomenė, spręsdama pasirinkimo klausimą, kuris iškyla dėl neribotų poreikių ir

ribotų galimybių juos patenkinti (nes ištekliai yra riboti), privalo atsakyti į tris pagrindinius klausimus:

1) Ką gaminti, t. y. kokias prekes reikia gaminti ir kokias paslaugas teikti bei kiek? 2) Kaip gaminti, t. y. kokiais būdais gaminti prekes ir teikti paslaugas, kokias technologijas

taikyti? 3) Kam gaminti, t. y. kas vartos pagamintas prekes ir teikiamas paslaugas? Skirtingos visuomenės į pagrindinius klausimus ką? kaip? kam? atsako įvairiai. Būdas,

kuriuo ieškoma atsakymo į šiuos klausimus, yra tos visuomenės ekonomikos sistema. Tai struktūra institucijų, per kurias visuomenė skirsto savo išteklius prekėms gaminti ir paslaugoms teikti.

Pagal tai, kaip skirtingos ekonomikos sistemos atsako į klausimus ką? kaip? ir kam gaminti?, jos skirstomos į keturis pagrindinius tipus: papročių (tradicinę), komandinę (planinę), rinkos (laisvosios verslininkystės) ir mišriąją ekonomiką.

Papročių, arba tradicinė ekonomikos sistema paremta tradiciniais gamybos ir paskirstymo sprendimais, t. y. naudojami tie patys būdai kaip ir praeityje. Tokia ekonomikos sistema dažniausiai pasitaiko silpnai ekonomiškai išsivysčiusiose šalyse. Šios sistemos vyrauja ten, kur dauguma žmonių gyvena kaimo vietovėse ir verčiasi žemės ūkiu ar kita primityvia veikla – žūkle, medžiokle.

Tokiose visuomenėse žmonės gyvena pagal senovės papročius, daro viską taip pat, kaip darė jų protėviai. Čia mažai gaminama, mažai ir vartojama. Žmonės gyvena ties riba: produktų užtenka tik gyvybei palaikyti, nes ir pagaminti produktai paskirstomi tradiciškai – pagal šalies papročius. Tai neskatina gaminti daugiau, negu suvartojama, todėl nesusidaro produktų perteklius. Ką ir kaip gaminti bei paskirstyti – nėra ekonomikos problemos, nes tai senų seniausiai nuspręsta.

Komandinės, arba planinės ekonomikos sąlygomis planuojanti centrinė valdžia nusprendžia, kas bus gaminama, kiek, kokios kokybės ir kokia kaina. Ši sistema remiasi kolektyvine nuosavybe. Pagrindinės gamybos priemonės priklauso valstybei, o ištekliai skirstomi pagal planą. Centralizuotoje planinėje ekonomikoje kainos nepriklauso nuo paklausos ir pasiūlos pokyčio: jas nustato valstybė. Gaminama ne dėl pelno; įmonės gamina tuos produktus, kurie, valstybės nuomone, geriausiai tenkina šalies gyventojų poreikius.

Rinkos, arba laisvosios verslininkystės sistema remiasi privačia nuosavybe, individų ekonomine laisve. Į klausimus ką?, kaip? ir kam gaminti? atsako pirkėjai ir pardavėjai pagal pasiūlos ir paklausos dėsnius. Šios ekonomikos sistemos sąlygomis visi turi pasirinkimo laisvę: žmonės turi teisę steigti savo įmones, patys spręsti, ką ir kaip gaminti; dirbantieji gali laisvai pasirinkti užsiėmimo rūšį, vartotojai – leisti pajamas savo nuožiūra. Individualūs vartotojai ir verslo įmonės siekia įgyvendinti savo tikslus. Ekonomikos subjektai gali daryti tai, kas jiems naudinga: verslo įmonės – maksimizuoti pelną, dirbantieji – savo pajamas, vartotojai – tenkinti savo poreikius. Pelno siekimas yra ekonominės veiklos stimulas. Rinkos ekonomika dažnai vadinama laisvosios verslininkystės ekonomika, kur žodis ,,laisvas” reiškia ,,laisvas nuo valstybės kontrolės”. Rinkos ekonomikoje valstybė atlieka labai mažai ekonominių funkcijų, pagrindinės jų – užtikrinti šalies saugumą ir palaikyti tvarką.

Mišriojoje ekonomikos sistemoje reiškiasi ir papročių, ir rinkos, ir komandinės ekonomikos elementai. Joje vyrauja ekonominė laisvė, tačiau dalį sprendimų priima grupės, dažnai – vyriausybės. Visos šiuolaikinės ekonomikos sistemos yra mišriosios, nes jos turi papročių, komandinės ir rinkos ekonomikos bruožų.

Ekonomikos institucijos

Lietuvos ekonomikos sistemą sudaro šie sektoriai (institucijos): • valstybės, • nekomercinis (ne pelno), • verslo (komercinis), • namų ūkių.

Valstybės sektorių sudaro valstybinių institucijų visuma. Tai valstybinės valdžios įstaigos, turinčios įstatymų leidybos, juridinę ir vykdomąją valdžią (pvz., Lietuvos Respublikos Seimas, Lietuvos Respublikos Vyriausybė, teismai, ministerijos, apskričių viršininkų administracijos), valstybinės socialinės organizacijos, teikiančios gyventojams socialines paslaugas (švietimo, priežiūros, globos, rūpybos, sveikatos ir kt.), valstybinės verslo įmonės. Nekomercinį sektorių sudaro nekomercinės, t. y. pelno nesiekiančios viešosios organizacijos ir įvairios asociacijos, aptarnaujančios namų ūkius. Jos tiekia namų ūkiams prekes ir teikia paslaugas paprastai nemokamai. Nekomercinės viešosios organizacijos yra labai įvairios: profesinės sąjungos, profesinės ir mokslo draugijos, vartotojų asociacijos, religinės bendruomenės, kultūros ir sporto klubai, labdaros draugijos, globos ir rūpybos fondai. Verslo, arba komercinį, sektorių sudaro įvairios pelno siekiančios organizacijos: bankai, kompanijos, akcinės bendrovės, bendrijos, kooperatyvai, individualios įmonės ir kt. Jų funkcija – gaminti prekes ir teikti paslaugas rinkos kainomis. Verslo sektoriui priskiriama organizacija turi aiškų tikslą – uždirbti savininkams pelną. Be to, namų ūkių nariams šis sektorius suteikia darbo vietas. Namų ūkiai šalies ekonomikos sistemoje yra vieninteliai darbo išteklių kūrėjai ir tiekėjai. Jokios organizacijos to padaryti negali. Be to, namų ūkiai yra kitų sektorių (verslo, nekomercinio ir valstybės) gaminamų prekių ir teikiamų paslaugų galutiniai vartotojai. Namų ūkių sektorius yra pats gausiausias iš ekonomikos sektorių, jam priklauso visi šalies gyventojai.

Ekonomikoje namų ūkiai atlieka dvejopą vaidmenį: • gamybos išteklių rinkose jie yra pagrindiniai ekonominių išteklių (žemės, darbo,

kapitalo) tiekėjai; • jie yra pagrindiniai vartotojai. Namų ūkiai, būdami išteklių tiekėjai ir prekių bei paslaugų vartotojai, kartu: • gauna pajamas už rinkose parduotus arba išnuomotus išteklius bei paskolintus pinigus; • tas pajamas išleidžia rinkose pirkdami prekes ir mokėdami už paslaugas. Tarp namų ūkių ir verslo įmonių nuolat sudaromi tam tikri sandoriai, rodantys jų tarpusavio

ryšį (lentelė ir paveikslas).

Namų ūkių ir verslo įmonių tarpusavio ryšys Namų ūkiai Verslo įmonės

Jie yra gamybos veiksnių, kuriais aprūpina verslo įmones, savininkai Gauna pajamų iš verslo įmonių mainais už pateiktus gamybos veiksnius Išleidžia savo pajamas verslo įmonėse pagamintoms prekėms ir paslaugoms įsigyti

Naudoja namų ūkių pateiktus gamybos veiksnius gaminant prekes ir teikiant paslaugas Moka namų ūkiams už gamybos veiksnių naudojimą Parduoda namų ūkiams prekes ir paslaugas

Uždarosios ekonomikos (esant tik dviem ekonomikos sektoriams – verslo įmonėms ir namų

ūkiams) gamybos ir mainų procese susidaro dvi apytakos. Laikrodžio rodyklės kryptimi juda pinigų srautas iš namų ūkių link verslo įmonių mainais už prekes ir paslaugas, taip pat iš verslo įmonių į namų ūkius mainais už darbą ir kitus ekonominius išteklius. Priešinga kryptimi juda ekonominiai ištekliai bei prekės ir paslaugos. Ekonomistai tokias diagramas vadina pinigų, išteklių ir prekių bei paslaugų apytaka. Pinigai čia teka viena kryptimi, o ekonominiai ištekliai, prekės ir paslaugos – kita.

Ekonominiai Ekonominiai ištekliai ištekliai Gamybos išlaidos Piniginės pajamos Išlaidos Piniginės pajamos Vartojimo išlaidos Prekės ir Prekės ir paslaugos paslaugos

1 pav. Namų ūkių ir verslo įmonių vieta ekonomikos sistemoje (Pinigų, išteklių ir prekių bei paslaugų apytaka)

Šiuolaikinėje mišriojoje ekonomikos sistemoje svarbi vieta tenka specializuotoms ekonomikos

institucijoms – bankams ir kitoms finansinėms organizacijoms. Finansų institucijos yra kanalas, kuriuo indėlininkų pinigai pasiekia investuotojus. Šios institucijos jungia tuos, kurie nori susitaupyti ateičiai, su tais, kurie nori pinigus išleisti dabar. Kreditinė-bankinė sistema užima ypač svarbią vietą šalies ekonomikos sistemoje. Joje cirkuliuoja daugybė įmonių ir namų ūkių piniginių atsiskaitymų

Išteklių rinkos

Prekių ir paslaugų rinkos

Namų ūkiaiVerslo įmonės

ir mokėjimų, ji sutelkia ir paverčia laikinai laisvus pinigus, santaupas ir pinigines pajamas aktyviai veikiančiu kapitalu, atlieka daugybę kredito, draudimo, tarpininkavimo, investicijų ir kitų operacijų. Be to, bankai vykdo daug vyriausybės operacijų, pavyzdžiui, biudžeto, kasos ir kitas. Pagrindinė finansų rinkos funkcija – perskirstyti piniginius išteklius tarp namų ūkių, atidedančių savo santaupas ateičiai, ir namų ūkių bei įmonių, kuriems reikia kreditų asmeniniams poreikiams tenkinti ar gamybai plėsti. Šis procesas vadinamas pinigų perskirstymu. Jeigu visą šiuolaikinę rinkos ekonomiką sulyginsime su žmogaus organizmu, tai bankams tektų širdies, o pinigams – kraujo vaidmuo. Bankai “varinėja” ir aprūpina pinigais visus ekonomikos sistemos sektorius – valstybę, įmones ir namų ūkius. Pinigų srautus tarp valstybės, verslo įmonių ir namų ūkių galima paaiškinti taip: namų ūkiai gauna piniginių pajamų ir išleidžia jas mokesčiams (už elektrą, butą, telefoną, socialiniam draudimui ir kt.), prekėms bei paslaugoms įsigyti (drabužiams, maisto produktams ir kt.), dalis lėšų patenka į finansų rinką taupymui (indėliai). Verslo įmonės, gaminančios prekes ir teikiančios paslaugas, jas pardavusios gauna pinigines pajamas, kurias panaudoja ekonominiams ištekliams – žaliavoms, medžiagoms ir kt. pirkti, darbo užmokesčiui, palūkanoms ir kt. mokėti. Valstybė gauna pajamų iš mokesčių, kuriuos moka namų ūkiai ir verslo įmonės. Jos panaudojamos valstybiniams pirkimams apmokėti: iš namų ūkių valstybė perka ekonominius išteklius, o iš verslo įmonių – prekes ir paslaugas.

Vartotojas. Vartotojų pajamos, jų rūšys

Vartojimą apibūdiname kaip prekių ir paslaugų naudojimą mūsų poreikiams tenkinti. Visi

mes – tiek namų ūkiai, tiek verslo įmonės ar valstybė, tenkindami savo poreikius, tampame vartoto-jais.

Bendrąja prasme vartojimas reiškia gamybai priešingą procesą. Jeigu gamybos metu sukuriamos prekės ir paslaugos, tai vartojimo proceso metu jos suvartojamos arba jomis naudojamasi.

Prekes, kurias vartojame, skirstome į trumpalaikio ir ilgalaikio vartojimo prekes. Trumpalaikio vartojimo prekės – tai prekės, kurios suvartojamos iš karto (tam tikrų rūšių maisto prekės, pavyzdžiui, pienas, duona) arba palyginti per neilgą laiko tarpą (pavyzdžiui, drabužiai, muilas, kitos higienos prekės). Ilgalaikio vartojimo prekės – pavyzdžiui, baldai, automobiliai, televizoriai ir kiti, – naudojamos kelerius ar keliolika metų.

Prekes vartojame todėl, kad jos suteikia mums pasitenkinimą, malonumą arba naudą. Ekonomistai tai vadina prekės naudingumu. Todėl, kai kalbame apie prekės vartojimą, galvojame ne konkrečiai apie prekę, bet apie jos naudingumą. Pavyzdžiui, mums svarbesnės yra televizijos laidos, o ne televizorius kaip prekė. Ilgalaikio vartojimo prekės naudingumą išlaiko ilgą laiką.

Vartotojas, norėdamas būti pirkėju, privalo turėti pinigų, kad nusipirktų tai, ko pageidauja. Yra kelios vartotojo asmeninių pajamų rūšys:

• bendrosios asmeninės pajamos. Tai bendra asmeninių pajamų suma, gaunama iš įvairių šaltinių, pavyzdžiui, už darbą, palūkanos;

• asmeninės pajamos, sumokėjus mokesčius. Tai suma, kuri lieka sumokėjus privalomuosius mokesčius (pajamų mokestį ir socialinio draudimo įmoką). Jos dar vadi-namos disponuojamosiomis, arba grynosiomis, pajamomis;

• realiosios pajamos, sumokėjus mokesčius. Tai prekių ir paslaugų, kurias galime nupirkti už pajamas, sumokėję mokesčius, kiekis, t. y. piniginių pajamų pirkimo pajėgu-mas. Realiosios pajamos gali mažėti ir didėjant piniginėms pajamoms. Pavyzdžiui, jei piniginės pajamos padidėja 8 proc., o kainos per tą laikotarpį pakils 10 proc., tai realiosios pajamos sumažės.

Vartotojas pajamas gali gauti keliais būdais: • už darbą; • už asmeninio turto naudojimą; • iš kitų šaltinių.

Darbo pajamos. Šios pajamos suprantamos kaip atlyginimas už darbą ir yra darbo užmokestis arba alga. Žmonės dirba skatinami įvairių motyvų: norėdami gauti pajamų, siekdami karjeros, pripažinimo, norėdami bendrauti su kitais žmonėmis, išreikšti save, savo idėjas, kt. Tačiau ekonomika darbą nagrinėja tik kaip siekimą gauti pajamų.

Darbo užmokestis yra uždarbis, mokamas už dirbtą laiką (valandą, pamainą, mėnesį), kurio metu gaminamos prekės ar teikiamos paslaugos, arba už tam tikrą pagamintų produktų kiekį. Darbo užmokestis paprastai išreiškiamas pinigais. Darbo pajamų dydis priklauso nuo dirbamo darbo pobū-džio, jo sudėtingumo, kvalifikacijos, darbo rezultatų, kitų veiksnių.

Pajamos iš turto. Žmonės turi mokėti tam tikrą pinigų sumą už naudojimąsi svetimu nekilnojamuoju turtu (pavyzdžiui, butu, namu, garažu, sandėliu), žeme, kitokiu turtu (pavyzdžiui, automobiliu) ar pinigais. Ši kaina yra turto savininko pajamos. Jas sudaro renta (nuoma) ir palūkanos. Palūkanos gaunamos ne tik už pinigų skolinimą privatiems asmenims, bet ir už jų laiky-mą bankuose, už įsigytus Vyriausybės vertybinius popierius (obligacijas). Turto pajamos taip pat yra dividendai, kuriuos gauna įvairių akcijų turėtojai. Pajamos iš kitų šaltinių. Daugumai žmonių dalies ar visų pajamų šaltinis yra įvairios socialinės išmokos. Tai pensijos, pašalpos, išmokos, skirtos našliams ir našlaičiams, šeimai ir vaikams, bedarbiams ir kt. Šiai grupei priskiriamos ir įvairios kitos pajamos – tai stipendijos, alimentai, iš tėvų, vaikų, giminių ar draugų gauti pinigai ir kt. Sumokėjus privalomuosius mokesčius, asmenines pajamas galima arba išleisti, arba taupyti.

Vartotojo biudžetas

Vartotojų pajamos yra ribotos. Jie negali patenkinti visų savo norų ir turi rinktis iš gausybės pateiktų parduoti produktų. Vartotojai pirmiausia perka prekes fiziologiniams poreikiams tenkinti (maistas, būstas, drabužiai), paskui – patogumo, komforto (automobilis, indų plovimo, skalbimo mašinos, dulkių siurblys ir kt.) bei prabangos poreikius tenkinančias prekes ir paslaugas (prestižiniai automobiliai, brangūs papuošalai, kailiniai, atostogos garsiuose pasaulio kurortuose ir kt.). Apsi-sprendžiant, ką pirkti, padeda gaunamų pajamų ir išlaidų apskaičiavimas. Tam paprastai sudaromas biudžetas. Biudžeto sąvoka reiškia bendrą pajamų ir išlaidų skaičiavimą, planą. Dažniausiai skaičiuojamas šeimos, arba namų ūkio, mėnesio biudžetas. Šeima gali sudaryti kelis biudžetus: bendrąjį namų ūkio biudžetą ir kiekvieno šeimos nario asmeninį biudžetą.

Pirmiausiai apskaičiuojamos visos laukiamos pajamos: darbo užmokestis, stipendija, pensija, įvairios išmokos, dovanos, palūkanos už santaupas ir kt. Vėliau apskaičiuojamos numato-mos namų ūkio išlaidos. Pirmiausia apskaičiuojamos išlaidos maistui ir būtiniausioms namų ūkio funkcionavimo reikmėms bei paslaugoms, pavyzdžiui, buto nuomai, šildymui, elektrai, dujoms, telefonui, vandeniui, kai kurioms asmens higienos reikmėms. Vėliau skaičiuojamos transporto, buitinių paslaugų išlaidos, išlaidos kasdieninio vartojimo reikmėms, pavyzdžiui, drabužiams, avaly-nei, buities prietaisams bei įrankiams ir kt.

Jeigu balansas yra neigiamas (deficitinis), t. y. išlaidos viršija pajamas, šeima ar asmuo turėtų pamąstyti apie galimybę gauti papildomų pajamų arba sumažinti išlaidas. Jeigu pajamos viršija išlaidas, t. y. balansas yra teigiamas (perteklinis), šeima ar asmuo turėtų apsvarstyti, kaip pa-naudoti pinigų likutį. Jei išlaidos lygios pajamoms, biudžetas yra subalansuotas.

Paklausa. Paklausos dėsnis. Veiksniai, lemiantys paklausą

Paklausa – tai vartotojo (pirkėjo) noras ir pajėgumas pirkti tam tikrus prekės ar paslaugos kiekius visomis esamomis kainomis tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Paklausos kreivė – tai grafinis prekės ar paslaugos kainos ir paklausos kiekio ryšio vaizdas. Ji žymima raide D (angl. Demand – paklausa) ir rodo perkamo prekės ar paslaugos kiekio Q ir kainos P, už kurią prekė ar paslauga perkama, ryšį.

Kiekvienas pirkėjas žino, kad beveik visuomet prekių ir paslaugų perkama daugiau, kai jos mažiau kainuoja, ir atvirkščiai, kuo didesnė kaina, tuo mažiau jis gali jų įsigyti. Kainos ir perkamo

prekių ir paslaugų kiekio kitimo ryšys, kitoms sąlygoms nesikeičiant, yra gana pastovus. Todėl jis formuluojamas kaip paklausos dėsnis: kitoms sąlygoms nesikeičiant, vartotojai perka ko nors didesnį kiekį esant mažesnėms kainoms, ir mažesnį kiekį, esant didesnėms kainoms. ,,Kitoms sąlygoms nesikeičiant” yra labai svarbi apibrėžimo dalis. Galime sakyti, kad norėsime pirkti daugiau prekių ir paslaugų, kai jų kaina sumažės, jeigu (ir tik jeigu) darysime prielaidą, kad kiti veiksniai nekinta. Jei prekės ar paslaugos kaina mažėja, o vartotojų pajamos, jų pomėgiai arba kitų prekių ar paslaugų kainos taip pat keičiasi, kainos mažėjimo pasekmės tampa neprognozuojamos. Pavyzdžiui, negalima būtų tuoj pat pasakyti, kaip pasikeistų jautienos perkamas kiekis sumažėjus jos kainai, jei tuo pačiu metu sumažėtų ir kiaulienos bei veršienos kainos. Tačiau jei kitų mėsos rūšių kainos nesikeistų, mes galėtume sakyti, kad, sumažėjus jautienos kainai, jos pirktume daugiau.

Paklausos dėsnis teigia, kad prekių ar paslaugų perkamas kiekis kinta kainų kitimui priešinga linkme, t.y. paklausos kiekis kinta atvirkščiai proporcingai kainoms. Kitaip sakant, kitoms sąlygoms nesikeičiant, pigesnių prekių ar paslaugų bus perkama daugiau, negu brangių. Vadinasi, didėjant kainai, prekių ar paslaugų perkama mažiau, o kainai mažėjant – daugiau. Kainai kintant – mažėjant ar didėjant (judat paklausos kreive), paklausa nei idėja, nei mažėja, nes paklausa yra prekės ar paslaugos kiekis, perkamas visomis esamomis (įmanomomis) kainomis. Keičiasi tik konkrečia kaina perkamas kiekis – jis didėja, kainai mažėjant, ir mažėja, kainai didėjant. Tai kainos poveikis perkamam kiekiui.

Paklausa kinta, kai ta pačia kaina imama pirkti daugiau ar mažiau. Tuomet paklausos kreivė pasislenka į dešinę (paklausai didėjant) arba į kairę (paklausai mažėjant) pusę. Paklausa priklauso nuo daugelio veiksnių, iš kurių svarbiausi: vartotojų (pirkėjų) pajamos ir jų kitimas, kitų prekių kainos, vartotojų skonis ir mados, gyventojų skaičius ir kiti.

Gamybos esmė. Gamybos veiksniai

Gamyba paprastai reiškia kokių nors materialinių daiktų – automobilio, baldų, avalynės –

gaminimą ar kokių nors augalų, pavyzdžiui, javų, bulvių, auginimą. Tačiau ekonomikoje sąvoka „gamyba” turi kur kas platesnę reikšmę. Gaminama tam, kad būtų patenkinti vartotojų poreikiai. O poreikius tenkina ne tik prekės, bet ir paslaugos. Todėl gamyba apima ne tik prekių gaminimą, bet ir paslaugų teikimą. Žmonės, dirbantys paslaugų sferoje (prekyba, bankininkystė, draudimas, transportas, ryšiai, švietimas, sveikatos apsauga ir kt.), yra tokie patys gamintojai kaip ir dirbantys automobilių gamyklose ar žemės ūkyje.

Tačiau ne kiekvieną žmogaus veiklą vadiname ekonomine veikla. Jei žmogus eina žvejoti, norėdamas maloniai praleisti laiką, tai ši jo veikla nebus ekonominė, nes jis tenkinasi pačiu veiksmu. Bet jei žvejys iš to pragyvena, tai jau bus ekonominė veikla. Taigi pagrindinis gamybos tikslas – aprūpinti prekėmis ir paslaugomis, kurios tenkina žmonių poreikius. Todėl gamyba apima visų prekių gaminimą ir paslaugų teikimą, už kurias žmonės pasiryžę mokėti.

Daugumos gėrybių, reikalingų žmonių poreikiams tenkinti, gamta neteikia galutiniu pavidalu, todėl jas reikia sukurti. Įvairių gėrybių šaltinis – gamta ir darbas. Todėl galima sakyti, kad materialiųjų gėrybių gamyba – tai procesas, vykstąs tarp žmogaus ir gamtos, kuriame žmogus savo veikla keičia gamtos išteklius ir pritaiko juos savo poreikiams tenkinti. Apdirbama žemė, auginami gyvuliai, kasama anglis, metalai paverčiami įrengimais ir mašinomis, pluoštas tampa dra-bužiais, organizuojamos transporto, ryšio ir kitos paslaugos, kad kiekvienas vartotojas, kuris gali užmokėti, galėtų gauti reikiamų prekių ir paslaugų.

Gamybos rezultatas yra: • vartojamosios prekės, pvz., maistas, drabužiai, namai, televizoriai, baldai ir t. t.; • asmeninės paslaugos, pvz., teisės, medicinos, mokymo, kultūros ir kt., kurios tiesiogiai

patenkina vartotojo poreikius; • gamybos priemonės, pvz., gamyklos, įrengimai, prietaisai, įrankiai, mašinos ir t. t.; • komercinės paslaugos, pvz., bankų, teismų, draudimo, prekybos, transporto ir kt.,

kurios netiesiogiai tenkina žmonių poreikius (prekių pristatymas iš gamintojo vartotojui apima transporto, bankų ir draudimo paslaugas).

Norint pagaminti prekę ar suteikti paslaugą, reikalingi įrengimai, žaliavos, darbuotojai, jų patirtis ir žinios. Visa tai sudaro ekonominius išteklius. Ekonomistai išteklius dažnai vadina gamybos veiksniais. Ekonominiai ištekliai – tai gamybos veiksniai, naudojami gamybos procese kaip sąnaudos prekėms gaminti ir paslaugoms teikti.

Jie paprastai skirstomi į tris pagrindines grupes: • gamtiniai ištekliai. Tai ištekliai, sukurti ne žmogaus, bet gamtos. Paprastai gamtiniai

ištekliai vadinami ,,žemė”; • žmogiškieji, arba darbo ištekliai. Tai visuma dirbančiųjų, jų praktinė patirtis ir žinios.

Sutrumpintai šie ištekliai vadinami ,,darbu”; • kapitalo ištekliai. Tai gamybos priemonės – gamyklos, įrengimai, mašinos,

geležinkeliai, elektrinės ir kt., naudojamos kuriant prekę ar paslaugą. Sutrumpintai kapitalo ištekliai vadinami tiesiog ,,kapitalu”.

Dauguma ekonomistų gamybos veiksniams priskiria ir verslumą. Ekonomistai sąvoką žemė vartoja plačiąja prasme – ja apibūdinama ne vien pati žemė, bet ir

apskritai visi gamtos ištekliai, naudojami gamybos procese, t. y. naudingosios iškasenos, oras, saulės šviesa, vanduo, saulės, vandens ir vėjo energija, miškai, flora, fauna ir t. t. Jie gali būti riboti ir neriboti. Neriboti gamtos teikiami ištekliai – tai saulės, vėjo, jūrų potvynių ir atoslūgių energija, atmosfera, vandens ištekliai. Riboti gamtos ištekliai skirstomi į atkuriamus ir neatkuriamus. Atkuriami ištekliai – tai gyvūnija, augmenija, žemės ūkio naudmenos. Neatkuriami ištekliai – tai gyvenamoji aplinka ir naudingosios iškasenos.

Darbas reiškia žmogiškuosius išteklius, t. y. žmonių įdėtas fizines ir protines, kiekybines ir kokybines pastangas gaminant prekes ir teikiant paslaugas. Tai kartu ir ribotas išteklius, priklausantis nuo gyventojų skaičiaus, darbingo amžiaus trukmės, išsilavinimo, kvalifikacijos ir kt.

Kapitalo sąvoka apibūdinami visi žmonių darbu sukurti materialiniai ištekliai, naudojami gamyboje. Tai – realusis, arba fizinis, kapitalas. Be realiojo, gamybos procese svarbų vaidmenį vaidina finansinis kapitalas, kuriam priskiriami grynieji pinigai, vertybiniai popieriai, indėliai bankuose.

Šiuolaikinėje sudėtingoje gamyboje, be trijų minėtų tradicinių gamybos veiksnių, kaip atskiras išskiriamas ir koordinuojantis veiksnys – jis organizuoja gamybą sujungdamas žemę, darbą ir kapitalą, priima verslo sprendimus apie tai, kokias prekes ir kaip jas gaminti ar kokias paslaugas ir kaip jas teikti, prižiūri ir reguliuoja gamybą, užtikrina jos efektyvumą, t. y. pelningą veiklą. Jis kartu prisiima ir visą riziką, susijusią su priimamais sprendimais, suprasdamas, kad jie gali būti netikslūs ar klaidingi. Šis veiksnys vadinamas verslumu, arba iniciatyva, o subjektas, atliekantis nurodytus veiksmus – verslininku. Verslininkas, norėdama pagaminti numatytą produkcijos kiekį, naudoja įvairius gamybos veiksnių derinius, kuriuos keisdamas gali gauti skirtingus rezultatus. Siekdamas kuo didesnio pelno, jis turi optimaliai suderinti visus gamybos veiksnius, taikyti naujas gamybos technologijas ir verslo organizavimo formas.

Be minėtų, yra ir daugiau gamybos veiksnių. Šiuolaikinėje gamyboje labai svarbus vaidmuo tenka mokslui ir informacijai, kurių reikšmė nuolat didėja.

Prekių ir paslaugų gamybai reikalingi gamybos veiksniai parduodami ir perkami gamybos veiksnių rinkose. Skirtingai nei prekių ir paslaugų rinkos, įvairių gamybos veiksnių rinkos yra išvestinės, t. y. gamybos veiksnių paklausą lemia paklausa produktų, kuriems pagaminti reikalingi atitinkami gamybos veiksniai. Atskiram gamybos produktui pagaminti paprastai reikalingi keli gamybos veiksniai, lygiai kaip ir atskiras gamybos veiksnys reikalingas daugelio produktų gamybai. Taigi atskiro gamybos veiksnio rinkos paklausą nustato individualios gamintojų, gaminančių įvairius produktus, paklausos.

Gamybos kaštai, bendrosios pajamos ir bendrasis pelnas

Bendrosios pajamos (BPJ) apskaičiuojamos parduotų produktų kiekį (Q) dauginant iš jų

pardavimo kainų (P). Bendrasis pelnas – skirtumas tarp bendrųjų pajamų, gautų už parduotus produktus, ir gamybos išlaidų, arba bendrųjų kaštų jiems pagaminti. Be gamybos kaštų (išlaidų)

neapsieina jokia verslo rūšis. Jie susidaro žemės ūkyje, pramonėje, paslaugų srityje. Gamybos kaštai – tai visų gamyboje sunaudotų gamybos veiksnių vertė. Tai išlaidos, būtinos visiems gamybos veiksniams apmokėti.

Gamybos kaštai skirstomi į: • kintamuosius ir • pastoviuosius. Kintamieji kaštai. Tai išlaidos gamybos veiksniams apmokėti. Kartais jos vadinamos

tiesioginėmis išlaidomis, nes tiesiogiai proporcingos pagamintų produktų kiekiui: didėja didėjant kiekiui ir mažėja jam mažėjant. Kai įmonė produktų negamina, kintamieji kaštai išnyksta. Kintamiesiems kaštams priklauso darbininkų darbo užmokestis, žaliavų, medžiagų, degalų, elektros energijos, įpakavimo, transportavimo ir kt. vertė, t.y. visa, kas gali būti aiškiai priskirta konkrečiam produktui. Kintamieji kaštai – tai išlaidos, kurios keičiasi, kintant gamybos apimčiai.

Pastovieji kaštai. Jie nekinta, keičiantis gaminamų produktų kiekiui. Šie kaštai būna ir tada, kai produktai išviso negaminami. Pavyzdžiui, kėdžių negaminanti įmonė vis tiek privalo mokėti nuomos mokestį, draudimo įnašą ir kt. Pastoviesiems kaštams priklauso administracijos darbuotojų darbo užmokestis, nuomos mokestis, kiti mokesčiai, draudimas, palūkanos už paskolas, amortizacija ir kt. Šios išlaidos kartais vadinamos netiesioginėmis arba pridėtinėmis.

Pastovieji kaštai – tai išlaidos, kurios nesikeičia, kintant gamybos apimčiai. Bendrieji kaštai. Pastovieji ir kintamieji kaštai sudaro įmonės bendruosius gamybos kaštus.

Bendrieji kaštai (BK) yra pastoviųjų (PK) ir kintamųjų (KK) kaštų suma. Juos galima išreikšti taip: bendrieji kaštai – tai visos išlaidos, susijusios su prekių gaminimu arba paslaugų teikimu. Tai pastoviųjų ir kintamųjų kaštų suma per tam tikrą laikotarpį.

Pastovieji kaštai + kintamieji kaštai = bendrieji kaštai PK + KK = BK

Vidutiniai kaštai. Įmonei taip pat svarbu žinoti gamybos kaštus, tenkančius produkto (prekės ar paslaugos) vienetui. Vidutiniai bendrieji (VBK), arba tiesiog vidutiniai kaštai (VK), apskaičiuojami bendruosius kaštus (BK) padalijus iš produkto vienetų skaičiaus (Q). Vidutiniai bendrieji, arba tiesiog vidutiniai kaštai – tai bendrųjų kaštų dalis, tenkanti vienam produkto vienetui. Jie lygūs bendrųjų kaštų ir pagamintų produkto vienetų santykiui.

VBK (VK) = BK / Q Taigi vidutiniai bendrieji kaštai rodo, kiek bendrųjų kaštų tenka vienam produkto vienetui.

Kaip jau žinote, bendruosius kaštus sudaro pastovieji ir kintamieji kaštai. Vidutinius kaštus taip pat galima suskirstyti į du komponentus: vidutinius pastoviuosius kaštus (VPK) ir vidutinius kintamuosius kaštus (VKK). Taigi vidutiniai bendrieji kaštai (VBK) lygūs šių dviejų komponentų sumai.

VBK (VK) = VPK + VKK Vidutiniai pastovieji kaštai (VPK) yra pastoviųjų kaštų (PK) ir produkto kiekio (Q),

pagaminto per tam tikrą laiką, santykis. Jie parodo, kiek pastoviųjų kaštų tenka vienam produkto vienetui ir lygūs pastoviųjų kaštų ir pagamintų produkto vienetų santykiui.

VPK = PK / Q Vidutiniai kintamieji kaštai (VKK) yra kintamųjų kaštų (KK) ir produkto kiekio (Q),

pagaminto per tam tikrą laiką, santykis. Jie parodo, kiek kintamųjų kaštų tenka vienam produkto vienetui ir lygūs kintamųjų kaštų ir pagamintų produkto vienetų santykiui.

VKK = KK / Q Ribiniai kaštai. Versle kiekvienam gamintojui dažnai iškyla toks klausimas: ,,ar verta didinti

gamybos apimtį?” Į šį klausimą ir padeda atsakyti ribiniai kaštai (RK), kurie suprantami kaip papildomieji gamybos kaštai. Tai pinigų suma, kuria padidėja bendrieji kaštai, gaminant vienu produkto vienetu daugiau. Ribiniai kaštai – tai bendrųjų kaštų padidėjimas, gaminant papildomą produkto vienetą. Jie išreiškiami bendrųjų kaštų prieaugio (padidėjimo) (∆BK) ir produkto prieaugio (∆Q) santykiu.

RK = ∆BK / ∆Q

Taigi ribiniai kaštai yra papildomos išlaidos (priedas prie bendrųjų išlaidų), patiriamos, kai vienu vienetu didinama produkto gamybos apimtis.

Pasiūla. Pasiūlos dėsnis. Veiksniai, lemiantys pasiūlą

Pasiūla – tai prekių ir paslaugų kiekiai, kuriuos pardavėjai (gamintojai) pateikia pirkti

visomis esamomis kainomis tam tikru laiku ir tam tikroje vietoje. Pasiūlos kreivė – tai grafinis ryšio tarp prekės ar paslaugos kainos ir pasiūlos kiekio per tam tikrą laikotarpį vaizdas. Ji žymima raide S (angl. Supply – tiekimas, siūlymas).

Pardavėjas, skirtingai nuo pirkėjo, visada stengsis parduoti kuo daugiau prekių ar paslaugų ir kuo didesne kaina. Pasiūlos dėsnis teigia: pardavėjai pasiūlys daugiau prekių ir paslaugų didesnėmis kainomis ir mažiau – mažesnėmis kainomis. Pasiūlos dėsnis teigia, kad prekių ar paslaugų kiekis kinta kainų kitimo linkme (kiti veiksniai nekinta). Kitaip sakant, prekės ar paslaugos kainai didėjant, pasiūlos kiekis didėja, o kainai mažėjant – mažėja. Tai paaiškinama tuo, kad gamintojai stengiasi gauti maksimalų pelną: kuo kaina aukštesnė, tuo daugiau stimulų plėsti gamybą ir parduoti prekes bei paslaugas.

Kaip ir paklausos atveju, kainos didėjimas ar mažėjimas pasiūlos nei didina, nei mažina, nes pasiūla – prekės ar paslaugos kiekis, siūlomas visomis esamomis (įmanomomis) kainomis. Čia tik kainos poveikis: didesne kaina siūlomas didesnis kiekis, mažesne – mažesnis. Pasiūla pakinta, kai ta pačia kaina imama siūlyti daugiau ar mažiau. Tuomet visa pasiūlos kreivė pasislenka: pasiūlai didėjant, kreivė slenka dešinėn, o pasiūlai mažėjant – kairėn. Pasiūlos pokyčiams įtaką daro gamybos veiksnių kainų pokytis, pažangių technologijų naudojimas, tarpusavyje susijusių prekių ar paslaugų kainų pasikeitimas, gamintojų skaičiaus pasikeitimas bei kiti veiksniai.

Pusiausvyra

Paklausos ir pasiūlos kreivės parodo, kokį prekės ar paslaugos kiekį viena ar kita kaina

vartotojas norėtų įsigyti, o gamintojas norėtų parduoti. Tačiau tos kreivės kiekviena atskirai nepasako, kokia kaina prekė ar paslauga bus parduodama ar perkama. Tačiau kai paklausa ir pasiūla susiduria, jų sąveika sukuria pusiausvyros, arba rinkos, kainą. Grafiškai pavaizduotos paklausos ir pasiūlos kreivės susikerta viename taške, kuris vadinamas pusiausvyros tašku ir žymimas raide E. Šį tašką atitinka pusiausvyros (rinkos) kaina PE ir pusiausvyros kiekis QE. Šiame taške pirkėjų ir pardavėjų norai sutampa. Kol nesikeičia paklausa ar pasiūla (arba abu veiksniai), nesikeičia ir pusiausvyros (rinkos) kaina bei pusiausvyros kiekis. Jei rinkoje kaina būtų didesnė už pusiausvyros (rinkos) kainą, susidarytų prekių ar paslaugų perteklius. Tokia nepusiausviroji situacija nėra ilgalaikė. Siekdami parduoti prekes ar paslaugas, pardavėjai ima mažinti kainas, o mažėjančios kainos skatina pirkėjus daugiau pirkti. Tai tęsis tol, kol jie pasieks pusiausvyros tašką E. Rinka taps subalansuota ir tolesnio judėjimo nebebus. Jei rinkoje kaina būtų mažesnė už PE, rinka taip pat būtų nesubalansuota. Rinkoje atsiras trūkumas (deficitas, stoka). Tokia situacija taip pat nebus ilgalaikė. Tarpusavyje konkuruodami pirkėjai ims kelti kainas. Didėjančios kainos skatina gamintojus daugiau gaminti. Tai tęsis tol, kol jie pasieks pusiausvyros tašką E. Rinka taps subalansuota ir tolesnio judėjimo nebebus.

Tačiau rinkoje niekada nebūna ramu, prekių ar paslaugų paklausa ir pasiūla nuolat kinta. Keičiantis madoms, metų laikams, gamybos būdams ir ekonominėms sąlygoms, keičiasi paklausa ir pasiūla, todėl nusistovi nauja rinkos kaina.

Rinkos esmė

Ekonominėje literatūroje galima rasti įvairių rinkos apibrėžimų. Rinka – tai visuma mainų

santykių, pasireiškiančių pirkimo – pardavimo aktu tarp pardavėjų ir pirkėjų, kurių sprendimai bei perkamoji galia formuoja pasiūlą ir paklausą bei jų tarpusavio ryšį. Tai vieta, kurioje susitinka pardavėjai ir pirkėjai, parduodami ir pirkdami prekes, paslaugas bei kitus išteklius. Tai mainų

sistema, suvedanti produkto, ekonominių išteklių ar vertybinių popierių pardavėjus ir pirkėjus. Taigi rinka yra visur, kur pirkėjai ir pardavėjai keičiasi prekėmis ir paslaugomis.

Yra prekių ir paslaugų, gamybos išteklių, finansų rinkos. • prekių ir paslaugų rinkos. Jos yra tarpininkai tarp vartotojų ir gamintojų. Per kainų kitimą

ji informuoja gamintojus, kokioms prekėms ir paslaugoms vartotojai išleidžia daugiausiai pinigų, kokias prekes ir paslaugas galima brangiausiai parduoti. Todėl gamintojai ir stengiasi gaminti tokias prekes bei teikti tokias paslaugas ir tokį jų kiekį, kurių reikalauja rinka ir kurios jiems užtikrina didžiausias pajamas. Šiose rinkose veikia prekių biržos, mažmeninė ir didmeninė prekyba ir kt.;

• gamybos išteklių rinkos, kuriose perkami ir parduodami gamybos ištekliai (veiksniai). Šiose rinkose susidariusios kainos taip pat padeda gamintojams apsispręsti, kaip gaminti, kokius išteklius naudoti, kad prekių gamybai ir paslaugų teikimui išleidžiamos pinigų sumos būtų kuo mažesnės, t. y. kad gamybos kaštai būtų kuo mažesni. Viena svarbiausių šių rinkų – darbo rinka;

• finansų rinkos, kurios atspindi finansinių lėšų paklausą ir pasiūlą. Jose veikia valiutų biržos, paskolų rinkos ir kt. Pagal geografinį požymį rinkos yra vietinės, regioninės, šalies, pasaulinės ir kt., pagal ūkio

šakas rinkos skirstomos į automobilių, naftos, žemės ūkio (gyvulių, grūdų ir t.t.), lengvosios pramonės, maisto pramonės ir kt., pagal prekių pardavimo pobūdį rinka gali būti didmeninė (urmo) ir mažmeninė, pagal konkurencijos apribojimo laipsnį – monopolinė, oligopolinė, tobulos konkurencijos, monopolinės konkurencijos rinka.

Rinkos mechanizmas

Rinkos ekonomikos sistema remiasi privačia nuosavybe, kainų sistema ir konkurencija

rinkoje. Gaminti vartotojams reikalingas prekes ir teikti pageidaujamas paslaugas pačia mažiausia

kaina ir taip laimėti varžybas tarp gamintojų ir yra tas stimulas, kuris priverčia gamintojus taupiai naudoti ribotus išteklius. Be to, šie ištekliai yra privačioje nuosavybėje – jiems įsigyti gamintojai išleidžia savo santaupas. Todėl turto savininkai puikiai žino, jog turės pelno, jeigu sugebės sukurti žmonėms reikalingas prekes ir paslaugas už tokią kainą, kokią pirkėjai sutiks mokėti.

Privati nuosavybė skatina žmones naudoti savo nuosavybę taip, kad ji duotų pelno. Rinkos ekonomikos sistemos pamatas yra privati nuosavybė, o pelnas – pagrindinė

ekonominė paskata. Dėl pelno verslininkai rizikuoja kapitalu, samdo darbuotojus, perka gamtinius išteklius. Pelnas verčia verslininką gaminti daugiau ir geresnės kokybės produktų, mažinti jų gamybos kaštus ir parduoti daugiau už konkurentus.

Pinigais išreikštos prekių ir paslaugų kainos ir jų kitimo tendencijos skatina rinkos dalyvius atlikti vienus ar kitus ūkinius veiksmus. Kylančios produktų kainos skatina verslininkus gaminti jų daugiau. Tuo pačiu kainų kilimas verčia vartotojus ieškoti atpigintų prekių arba iš viso atsisakyti pirkinių. Kainoms krintant, elgiamasi atvirkščiai. Pinigais išreikštos kainos veikia ir išteklių rinkas.

Konkurencija reiškia, kad rinkoje yra pakankamai dalyvių ir kad jie tarpusavyje sąveikauja. Kadangi gamybos išteklių ir produktų kiekiai riboti, bet kurios ekonomikos sistemos dalyviai varžosi dėl jų įsigijimo. Tačiau esant rinkos ekonomikai, žmonės varžosi mainydamiesi savanoriškai.

Rinkos struktūra

Rinkos struktūra – tai rinkos požymių visuma, apsprendžianti gamintojų elgesį. Tai rinkos

sutvarkymo būdas. Rinkos struktūra analizuoja rinkos dalyvių skaičių, produkto charakteristiką, kainos kontrolę, produkto įėjimo į rinką sąlygas. Galima išskirti šias pagrindines rinkos struktūras: tobuloji konkurencija, monopolinė konkurencija, oligopolija, monopolija.

Tobulosios konkurencijos rinka yra tokia rinka, kurioje yra labai daug pirkėjų ir pardavėjų, prekiaujančių vienodomis prekėmis, nėra didelių kliūčių gamintojams patekti ar pasitraukti iš rinkos, visi rinkos dalyviai turi pakankamą informaciją apie kainas, prekių kiekį bei kitas rinkos sąlygas. Gamintojai negali kontroliuoti kainų, o pirkėjai daryti poveikį joms.

Monopolinės konkurencijos rinka – tai tokia rinka, kurioje daug pardavėjų ir yra laisvas patekimas į rinką, tačiau kiekviena įmonė gamina šiek tiek besiskiriančias prekes ir gali daryti nedidelį poveikį kainoms.

Oligopolinė rinka – tai tokia rinka, kurioje yra keletas stambių tarpusavyje konkuruojančių įmonių, kurios parduoda identiškus produktus arba artimus pakaitalus ir patenkina savo gaminiais pagrindinę rinkos paklausos dalį. Vienos oligopolinės įmonės kainų ar gamybos apimčių kitimai veikia kitų oligopolinių įmonių elgseną.

Monopolinė rinka – tai tokia rinka, kurioje gamybos apimtį šakoje kontroliuoja vienas pardavėjas, galintis nustatyti sau priimtiną rinkos kainą, reguliuoti prekių pasiūlą. Pagrindinis monopolinės rinkos bruožas – vienos įmonės viešpatavimas. Monopolinėje rinkoje gamintojas nepriklauso nuo kitų gamintojų, nes rinkoje veikia tik viena įmonė.

Ekonomikos mato vienetai: BNP, BVP, NP

Bendrasis vidaus produktas (BVP) reiškia galutinio produkto, t. y. visų galutinių prekių ir

paslaugų, pagaminto naudojant šalyje esančius gamybos veiksnius, piniginę vertę. Kai kurie iš šių veiksnių, pavyzdžiui, kapitalas, gali priklausyti ir užsienio verslo įmonėms. Pagal Nacionalinių sąskaitų sistemą, kurios metodika taikoma ir Lietuvos bendrajam vidaus produktui skaičiuoti, į jį įskaičiuojama visų galutinių prekių ir paslaugų, sukurtų šalyje per metus, rinkos vertė.

Bendrasis nacionalinis produktas (BNP) – galutinio produkto, t. y. visų galutinių prekių ir paslaugų, pagaminto naudojant tik šaliai priklausančius gamybos veiksnius, nepriklausomai kur jie būtų – šalyje ar užsienyje, piniginė vertė. Taigi BNP sudaro šalyje ir užsienyje, panaudojant šalies gamybos veiksnius, sukurto galutinio produkto vertė. Pavyzdžiui, kažkokią vertės dalį, sukurtą Lietuvoje, užsienio verslo įmonės, plėtojančios čia verslą, kaip pelną išveža iš Lietuvos. Kita vertus, Lietuvos įmonės, veikiančios užsienyje, ten uždirbtą pelną įveža į Lietuvą. Todėl iš pajamų, kurias šalis gauna iš užsienio (dividendų, palūkanų, pelno ir kt.), atėmus į užsienį pervestas šalyje gautas pajamas, gaunamos grynosios pajamos iš užsienio. Taigi prie bendrojo vidaus produkto pridėjus grynąsias pajamas iš užsienio gaunamas išsamesnis šalies ekonominės veiklos rodiklis – bendrasis nacionalinis produktas.

Bendrajam vidaus (nacionaliniam) produktui įvertinti taikomi trys metodai: • gamybos, • išlaidų, • pajamų. Bendrasis vidaus produktas kone viską pasako apie šalies ekonomikos būklę. Kai BVP

didėja, tai rodo, kad šalies žmonės sukuria daugiau prekių ir paslaugų ir gyvena geriau. Tačiau BVP yra piniginis rodiklis. Todėl infliacijos metu, kylant kainoms, bendrasis vidaus produktas didėja, nors prekių bei paslaugų gamybos apimtis nesikeičia.

Bet kurių metų bendrasis vidaus produktas gali būti apskaičiuojamas dviem būdais – naudojant kainas tų metų, kuriais jis pagamintas, t. y. einamųjų metų faktinėmis, arba galiojančiomis, kainomis arba kurių nors pasirinktų metų, vadinamų baziniais metais, kainas. Jos vadinamos bazinėmis, arba palyginamosiomis, kainomis. BVP, apskaičiuotas galiojančiomis kainomis, vadinamas nominaliuoju BVP (NBVP), o palyginamosiomis kainomis – realiuoju BVP (RBVP).

Nacionalinių pajamų (NP) sąvoka vartojama dvejopai – plačiąja ir siaurąja prasme. Plačiąja prasme nacionalinės pajamos traktuojamos kaip nacionalinio produkto sinonimas, kuris išreiškiamas BVP (BNP). Jau išsiaiškinome, kad tai, kas šalyje sukurta per tam tikrą laiką (dažniausiai per metus), yra nacionalinis produktas. Gamindami daugiau prekių bei teikdami daugiau paslaugų, daugiau turime ir pajamų. Pavyzdžiui, jei verslo įmonė gamina daugiau

televizorių, tai ji samdo daugiau darbuotojų. Todėl didėja ir darbuotojų gaunamos pajamos, ir verslo įmonės gaunamas pelnas. Vadinasi, kai gaminame prekes ir teikiame paslaugas, tai kartu kuriame pajamas. Siauresniąja prasme nacionalinės pajamos suprantamos kaip visų gamybos veiksnių savininkams atitenkančios pajamos, t. y. darbo užmokesčio (W), palūkanų (i), rentos (R) ir pelno (Π) suma. Nacionalines pajamas galima apskaičiuoti ir iš bendrojo vidaus produkto atimant amortizaciją (De) ir netiesioginius verslo mokesčius, kurie atitenka valstybei (Ti).

Infliacija ir nedarbas

Infliacijos pavadinimas yra kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,infliatio”, kuris reiškia išpūtimą.

Infliacija – tai bendrojo kainų lygio kilimas, pasireiškiantis piniginio vieneto perkamosios galios smukimu. Norėdami pasakyti, kiek ir kokios kokybės prekių bei paslaugų galima įsigyti už pinigus, ekonomistai vartoja terminą perkamoji galia. Perkamoji galia – tai mastas, kuriuo už tam tikrą piniginį vienetą galima pirkti prekes ir paslaugas. Tai reiškia, kad kuo didesnis prekių ir paslaugų kiekis nupirktas, pavyzdžiui, už 10 litų, tuo didesnė pinigų perkamoji galia. Kainoms kylant, už tuos pačius pinigus tiek pat prekių ir paslaugų, kaip anksčiau, nenupirksi. Tai reiškia, kad pinigų perkamoji galia mažėja. Kainoms krintant, atvirkščiai, ji didėja. Todėl galima sakyti, kad kainoms kylant, pinigų vertė mažėja, o joms krintant – ji didėja.

Daugelis žmonių infliaciją sieja su kai kurių prekių bei paslaugų kainų padidėjimu. Tačiau infliacijos gali ir nebūti, jeigu kaina padidėja, pavyzdžiui, duonos dėl pablogėjusių žemės ūkio gamybos sąlygų. Taigi vienos, kelių prekių ar jų grupės kainų išaugimas nėra infliacija. Gamybos technologijos pažanga bei paklausos svyravimai sudaro sąlygas atskirų prekių kainoms tiek kilti, tiek kristi. Jos gali kilti dėl geresnės prekių kokybės, jų asortimento pasikeitimo, dėl pablogėjusių žaliavų ir kuro išgavimo sąlygų arba žmonių poreikių pasikeitimo. Rinkoje prekių kainų svyravimai yra nuolatinis reiškinys. Dažnai vienų prekių kainos kyla, kitų – krenta, o bendras kainų lygis išlieka stabilus. Infliacija yra tuo atveju, kai kyla bendras vartojamųjų prekių ir paslaugų kainų lygis. Be to, dalis ekonomistų linkę pabrėžti, kad infliacija vadintinas ne vienkartinis bendrojo kainų lygio pakilimas, o besitęsiantis, ilgas jo kilimas.

Infliacija matuojama pagal kainų indeksus. Kainų indeksas nusako, kiek pakito prekių rinkinio vidutinė kaina per tam tikrą laikotarpį. Kainų indeksas – tai visų šalies ūkyje pagamintų prekių ir paslaugų kainų pokyčių vidurkis per tam tikrą laikotarpį. Infliacijos tempams nustatyti tinka įvairūs kainų indeksai, tačiau plačiausiai naudojamas vartojimo prekių ir paslaugų (vartotojų) kainų indeksas. Infliacijos tempas – tai bendrojo kainų lygio procentinis pasikeitimas per metus.

Priešingas infliacijai reiškinys – defliacija. Šis terminas kilęs iš lotynų kalbos žodžio ,,deflare”, kuris reiškia ,,nupūsti”. Tai reiškinys, kai kainos krinta, o pinigų vertė kyla ir jie tampa vertingesni. Lietuvoje nuo 1995 m. keletą kartų buvo fiksuojama defliacija.

Tarp daugelio ekonominių problemų reikšmingą vietą užima nedarbas. Darbas yra ne vien žmogaus pajamų, bet ir socialinės padėties, pilnavertiškumo pagrindas. Nedarbas yra tada, kai aktyviai darbo ieškantys žmonės negali jo rasti. Esant nedarbui, ištekliai nepanaudojami ir produkcijos negaunama. Nedarbo kategorija glaudžiai susijusi su darbo jėgos sąvoka. Darbo jėga – tai visi sulaukę 16 metų užimti gyventojai ir bedarbiai. Darbo jėgą sudaro visi dirbantys ir aktyviai ieškantys darbo. Darbo jėgai nepriklauso asmenys iki 16 metų amžiaus, studentai, ligoniai, besigydantys specialiose gydymo įstaigose (pavyzdžiui, psichiatrinėse ligoninėse), namų šeimininkės, kurioms nemokamas darbo užmokestis, pensininkai ir t. t., nors jų darbas gali būti daug sunkesnis už dirbančių verslo įmonėse ar įstaigose. Žmonės, kurie nei dirba, nei aktyviai ieško darbo, nepriskiriami darbo jėgai. Todėl šalies gyventojų skaičius nėra lygus darbo jėgai. Vaikams iki 14 metų amžiaus įstatymais draudžiama darbinė veikla, todėl ši grupė yra darbo jėgos potencialas.

Nedarbas yra didelis nuostolis pačiam žmogui ir visai valstybei, nes priverstinio nedarbo metu negrąžinamai prarandamas darbo laikas, griūva žmonių ateities planai ir viltys, o valstybei tai reiškia papildomas išlaidas bei didelius nepagamintos produkcijos nuostolius.

Masinis nedarbas niokoja ekonomiką. Visuomenė praranda prekes ir paslaugas, kurias galėtų pagaminti bedarbiai. O didelis bedarbystės lygis reiškia, kad dalis visuomenės netenka pajamų ir ši problema tampa ne tik pačių bedarbių, bet ir visos šalies problema. Bedarbystė turi skaudžias socialines pasekmes: mažėja žmonių, netekusių darbo, gyvenimo lygis, jie jaučiasi nereikalingais visuomenei, padaugėja ligos ir mirties atvejų, savižudybių, blogėja šalies kriminologinė situacija. Žmogus, ilgą laiką nedirbdamas, praranda darbinę patirtį, dėl to vis mažėja galimybės susirasti darbą. Esant dideliam nedarbo lygiui, didėja transferiniai (socialiniai) išmokėjimai iš biudžeto. Valstybė privalo išlaikyti nemažą skaičių bedarbių, dėl to nukenčia valstybės biudžetas.

Nedarbas rodo vieno iš svarbiausių gamybos veiksnių – darbo (darbo jėgos) – panaudojimo laipsnį. Jį tiesiogiai išreiškia nedarbo lygis. Nedarbo lygis – tai ekonominis rodiklis, nusakantis, kokia darbo jėgos dalis yra neužimta. Jis apskaičiuojamas užregistruotų bedarbių ir visos darbo jėgos santykiu, išreikštu procentais.

Nedarbo lygis = bedarbių skaičius/darbo jėgos skaičius x 100% Kitaip sakant, nedarbo lygis yra procentinė išraiška santykio asmenų, galinčių ir norinčių

dirbti, tačiau neturinčių tinkamo darbo, su visais darbingais gyventojais, t. y. darbo jėga. Nedarbo lygis parodo, kokia yra bedarbių dalis procentais visos darbo jėgos požiūriu. Padėtį, kai nedarbo lygis sudaro 4 – 5 proc., ekonomistai laiko visišku užimtumu.

Ekonomikos svyravimai

Ekonomikos augimas suprantamas kaip nuolatinis pagamintų prekių ir suteiktų paslaugų

apimties didėjimas. Jis yra dinaminis procesas. Gamybos apimties kriterijumi, kuriuo matuojamas ekonomikos augimas, yra bendrasis vidaus (nacionalinis) produktas. Jei BVP sumažėja, vadinasi, nepavyko išvengti ekonomikos nuosmukio. Tuo tarpu BVP, tenkančio vienam šalies gyventojui, ilgalaikis didėjimas reiškia ekonomikos pažangą.

BVP didėjimą gali sukelti ne tik prekių ir paslaugų gamybos didėjimas, bet ir kainų kilimas. Todėl lygindami skirtingų metų BVP, ekonomistai naudoja realųjį BVP, nes jo kaita rodo iš tikrųjų įvykusius gamybos pokyčius, nes atmetama infliacijos įtaka. Ekonomikos augimas – tai procesas, pasireiškiantis realiojo BVP apimties padidėjimu per tam tikrą laikotarpį.

Norint palyginti atskirų laikotarpių ar atskirų šalių ekonomikos augimo padidėjimą, ekonomikos augimas turi būti kiekybiškai išmatuotas. Dažniausiai ekonomikos augimas matuojamas dviem pagrindiniais rodikliais:

• realiojo BVP padidėjimu, t. y. jo metiniais prieaugio tempais. Jis nusako, kaip didėja šalyje sukuriamų prekių ir teikiamų paslaugų apimtis;

• realiojo BVP, tenkančio vienam šalies gyventojui, padidėjimu, t. y. jo metiniais prieaugio tempais. Šis dydis nustato ryšį tarp realiojo BVP ir gyventojų skaičiaus kaitos. Jei realusis BVP auga greičiau negu šalies gyventojų skaičius, tai vidutinis gyvenimo lygis šalyje kyla. Kitaip tariant, gyvenimo lygis gerėja tuomet, kai prekių ir paslaugų kiekio didėjimas pralenkia gyventojų skaičiaus didėjimą, t. y. kai realaus BVP didėjimo tempai viršija gyventojų skaičiaus didėjimo tempus.

Didesnį nacionalinį produktą sukuria didesnė darbo jėga, kurią lemia gyventojų skaičius. Tačiau šalies ekonomikai svarbi ne tiek bendrosios gamybos apimties augimo tendencija, kiek jos dalies, tenkančios vienam šalies gyventojui. Jeigu BVP (BNP), tenkantis vienam šalies gyventojui, turi ilgalaikę didėjimo tendenciją, tai šalyje vyksta ekonominė pažanga.

Kiekvienos šalies ekonominė pažanga yra svarbi valstybės ekonominės politikos dalis. Bet kaip ir automobilis negali važiuoti nuolat didėjančiu greičiu, taip ir šalies ekonomika svyruoja: BVP (BNP) apimtis tai didėja, tai mažėja. Ekonomikos pakilimą keičia nuosmukis, o jį – vėl pakilimas. Visumoje BVP (BNP) didėja, tačiau jo augimui būdingas ciklinis pobūdis, vadinamas ekonomikos (verslo) ciklu. Ekonomikos (verslo) ciklas – tai periodiškas ekonomikos svyravimas. Tai ekonomikos augimo bei nuosmukio periodų kaitos procesas.

Ekonomikos ciklai yra periodiški, vienas nuo kito skiriasi trukme ir intensyvumu, tačiau kiekvieną jų sudaro keturios fazės:

• krizė (depresija). Tai žemiausia ciklo stadija. Jos metu išauga nedarbas, smarkiai sumažėja prekių ir paslaugų paklausa, todėl mažiausios verslo pajamos, pelnas. Dalis įmonių patiria nuostolius arba bankrutuoja. Jeigu krizė užsitęsia kelerius metus (pavyzdžiui, Didžioji krizė 1930 – 1940 m.), ji vadinama depresija;

• pakilimas. Tai fazė, einanti po lūžio arba depresijos, kai gamyba pradeda didėti. Atnaujinami pasenę arba susidėvėję įrengimai, kyla užimtumo, pajamų ir vartojimo išlaidų lygis. Gerėja gamybos, pardavimo ir pelno perspektyvos. Į gamybą įtraukiamas nepanaudotas kapitalas bei darbo ištekliai. Po tam tikro laiko ekonomika vėl suklesti;

• viršūnė. Šioje fazėje verslas pasiekia kulminaciją, ekonomika sparčiai vystosi, bendrojo nacionalinio produkto apimtis yra didžiausia. Verslo įmonės dirba beveik pilnu pajėgumu, rinkoje ima trūkti kvalifikuotos darbo jėgos. Pastebimi kai kurie trūkumo požymiai medžiagų bei žaliavų rinkoje. Šiuo laikotarpiu investavimas į verslą ir vartojimo lygis yra dideli. Tolesnis gamybos augimas darosi nebeįmanomas be didesnių investicijų. Tačiau investavimui reikia tam tikro laiko, todėl, padidėjus paklausai, didėja produkcijos kainos, o jų kilimas padidina gamybos kaštus;

• nuosmukis (recesija). Po to, kai ekonomika pereina aukščiausią pakilimo tašką, gamyba pradeda mažėti. Mažiau parduodama prekių ir paslaugų, sulėtėja gamybos augimo tempai. Sumažėjus paklausai, gamyba taip pat pradeda mažėja, mažiau investuojama, mažėja ir verslo įmonių pelnas. Sumažėja vartotojų pajamos, nes didėja nedarbo lygis.

Kiekvienos šalies vyriausybė stengiasi sumažinti neigiamas nuosmukio pasekmes. Tačiau nė vienos šalies vyriausybei nepavyko visiškai sustabdyti gamybos nuosmukio. Po nuosmukio neišvengiamai prasideda gamybos augimas, kuriam sąlygas paruošia pats gamybos nuosmukis. Sumažėjusi paklausa kreditui mažina palūkanų normos lygį, todėl investicijos tampa patrauklesnėmis. Padidėjęs nedarbas sumažina darbo užmokesčio lygį ir verslininkams atsiranda noras samdyti daugiau dirbančiųjų. Didėja verslo įmonių ir darbuotojų pajamos, kyla prekių ir paslaugų paklausa. Prasideda gamybos augimo stadija.

Fiskalinė (iždo) ir monetarinė (pinigų) politika

Vyriausybės veikla reiškiasi jos vykdoma politika, kuri gali suteikti ekonomikos ciklui

kilimo arba smukimo postūmį. Vyriausybė tai daro naudodama iždo politiką arba pinigų politiką. Viena jų reiškiasi mokesčiais ir biudžeto išlaidomis, o kita – reguliuojant pinigų pasiūlą ir kreditus.

Ekonomistai vyriausybės galią apmokestinti ir daryti išlaidas vadina vyriausybės iždo, arba fiskaline politika. Iždo, arba fiskalinė politika – tai vyriausybės įrankis, padedantis įtakoti ekonomikos veiklą per jos vykdomą išlaidų ir mokesčių kontrolę. Kitaip tariant, tai vyriausybės naudojamos finansinės priemonės ekonominei veiklai reguliuoti. Jai yra suteikiamos galios rinkti mokesčius ir skirstyti surinktas lėšas siekiant reguliuoti ekonominį aktyvumą. Vyriausybė, keisdama mokesčių ir išlaidų politiką – iždo politiką, siekia apsaugoti ekonomikos sistemą, jos dalyvius nuo nepalankių ekonominių reiškinių.

Ekonomistai vyriausybės galią reguliuoti pinigų ir kreditų pasiūlą vadina vyriausybės pinigų, arba monetarine politika. Pinigų, arba monetarinė politika – tai vyriausybės įrankis, padedantis įgyvendinti jos ekonominius tikslus, darant įtaką pinigų kiekiui ir/ar palūkanų normai, kartu ir kreditui. Kitaip tariant, vyriausybei yra suteikiamos galios kontroliuoti pinigų pasiūlą ir reguliuoti kreditavimą. Naudodama pinigų politikos priemones, vyriausybė siekia pažaboti infliaciją ir skatinti ūkinės veiklos plėtrą.

Literatūra

1. Bagdonas E., Kazlauskienė E. Biznio įvadas. – Kaunas: Technologija, 2001. – 288 p.

2. Ekonomikos teorijos pagrindai/ Algirdas Jakutis, Vladislavas Petraškevičius, Artūras

Stepanovas, Laima Šečkutė, Stepan Zaicev. – Kaunas: ,,Smaltijos“ l-kla, 2003. – 344 p.

3. Epping R. C. Pasaulio ekonomikos ABC. – Kaunas: Litterae Universitatis, 1995. – 178 p.

4. Ivaškevičius D., Sakalas A. Bankų vadyba. – Kaunas: Technologija, 1997. – 239 p.

5. Lydeka Z., Drilingas B. Firmos ekonomikos pagrindai. – Vilnius: “Pačiolio” leidykla, 2001. –

311 p.

6. Lukaševičius K., Martinkus B. Verslo vadyba. – Kaunas: Technologija, 2001. – 300 p.

7. Makroekonomika/ Snieška V. ir kt. – Kaunas: Technologija, 2005. – 615 p.

8. Martinkus B., Sakalas A., Savanevičienė A. Darbo išteklių ekonomika ir valdymas. – Kaunas:

Technologija, 2003. – 221 p.

9. Martinkus B., Vaičiūnas G., Venskus R. Gamybos vadyba. – Šiauliai: Šiaulių universiteto

leidykla, 2000. – 205 p.

10. Martinkus B., Žilinskas V. Ekonomikos pagrindai. – Kaunas: Technologija, 2001. – 790 p.

11. McGRATH T. Paul. Tarptautinės ekonomikos pagrindai. – Vilnius: Margi raštai, 1999. – 125 p.

12. Mikroekonomika/ Vytautas Gavelis ir kt. – Vilnius: Enciklopedija, 2000. - 415 p.

13. Mikroekonomika/ Vytautas Snieška ir kt. – Kaunas: KTU Technologija, 2005. - 293 p.

14. Navickienė N. Mikroekonomika. – Vilnius: Aldorija, 2000. – 80 p.

15. Skarbalius D. Ekonominių žinių pagrindai. – Vilnius: UAB “Valstiečių laikraštis”, 2000. – 182

p.

16. Wonnacott P., Wonnacott R. Mikroekonomika/ moksl. red. Z. Lydeka. – Kaunas: UAB

“Poligrafija ir informatika”, 1998. – 571 p.

17. Стэнлейк Дж. Ф. Экономикс для начинающих. – Москва: Республика, 1994. – 447 с.

18. Хорст Зайдель, Рудольф Теммен. Основы учения об экономике. – Москва: Дело ЛТД,

1994. – 399 с.