“Sveikatos mokslai” Nr.4 2006 m.314

Martinez – Lage et.al. Frequency of stroke in Europe: A Collabora-tive study of population - based cohorts ILSA Working group and the Neurologic Disease in the Elderly Research group. Italian Longitudinal Study on Ageing. Neurology 2000, 54 (11 Suppl 5): S28-33.

3. Román G.C., Vascular dementia revisited: diagnosis, patho-genesis, treatment and prevention. Med Clin North Am 2002, 86:479-499.

4. Román G.C. Stroke, cognitive decline and vascular dementia: the silent epidemic of the 21st century. Neuroepidemiology 2003, 22:161-164.

5. Pitkänen K. Stroke rehabilitation in the elderly: a controled study of the effectiveness and costs of a multidimensional interve-tion. Doctoral dissertation. Departments of Neurology and Medicine. University of Kuopio, 2000.

6. Burs A., Lawlor B., Craig S. Assessment Scales in old age psy-chiatry. London: Marin Dunitz, 1999.

7. Folstein M.F., Fosltein S.E., McHugh P.R. Mini Mental State: a practical method of grading the cognitive state of patients for the clinician. J Psyciatr Res. 1975, 12:189-198.

8. Romản G.C. Vascular Dementia: Changing the Paradigm. Curr Opin Psychiatry 2003, 16(6):635-641.

9. Benson R.T., Sacco R.L. Stroke prevention: hypertension, dia-betes, tobacco and lipids. Neurol Clinics 2000; 19: 309-319.

10. Tzourio C., Anderson C., Chapman N. et al for the PROGRESS Collaborative Group. Effects of blood pressure lowering with perin-dopril and indapamide therapy in dementia and cognitive decline in patients with cerebrovascular disease. Arch Intern Med 2003, 163:1069-1075.

11. O‘Brien J.T., Erkinjuntti T., Reisberg B. et al. Vascular cognitive impairment. Lancet Neurol 2003; 2:89-98.

12. Erkinjuntti T., Gauthier S., editors. Vascular cognitive impair-ment. London: Martin Dunitz; 2002.

13. Bowler J.V., Hachinski V., editors. Vascular cognitive im-pairment: preventable dementia. Oxford: Oxford University Press; 2003.

14. Murray M.D., Lane K.A., Gao S. et al. Preservation of cognitive function with antihypertensive medications: a longitudinal analysis of a community-based sample of African Americans. Arch Intern Med 2002; 162:2046-2052.

15. Iadecola C., Gorelick P.B. Converging pathogenic mechanisms in vascular and degenerative dementia. Stroke 2002; 33:1152-1162.

16.Vermeer S.E., Prins N.D., den Heijer T. et al. Silent brain infarcts and the risk of dementia and cogntive decline. N Engl J Med 2003; 348:1215-1222.

17. Berg A, Palomaki H, Lehtihalmes M, et al. Poststroke depres-sion: an 18-month follow-up. Stroke 2003; 34:138-143.

18. Pohjasvaara T., Erkinjuntti T., Ylikoski R., Hietanen M., Vataja R., Kaste M. Clinical Determinants of Poststroke Dementia. Stroke 1998, 29:75-81.

19. Censori B., Manara O., Agostinis C., Camerlingo M., Casto L., Galavotti B., Partziguian T., Servalli MC., Cesana B., Belloni G., Mamoli A. Dementia after first stroke. Stroke. 1996;27:1205–1210.

20. Barclay L. Moderate Alcohol Consumption May Not Impair Cognitive Function. N Engl J Med. 2005;352:245-253, 289-290.

21. Mackowiak-Cordoliani M.A., Bombois S., Memin A., Henon H., Pasquier F. Poststroke dementia in the elderly. Drugs Aging. 2005;22(6):483-93.

THE FACTORS INFLUENCING COGNITIVE IMPAIRMENT IN ELDERLY PEOPLE AFTER STROKE IN EARLY REHABILITATION PERIOD

J.Knaðienë, V.LesauskaitëSummaryKey words: stroke, elderly people, cognitive impairment.Stroke is a leading cause of disability and cognitive impairment

among elderly people after stroke. Risk of cognitive impairment and dementia increases after stroke, and poststroke dementia (PSD) is an important cause of disability in the elderly. In addition to physical, emotional and social consequences, the economic impact of stroke is tremendous. Better knowledge of the risk factors for cognitive impair-ment after stroke, including environmental and genetic factors, should increase the effectiveness of preventive strategies in patients with this condition. The aim of this study was to indentify predictive factors for cognitive decline in stroke patients. Older age, vascular pathology (hypertension, ischemic heart disease), smoking, stroke recurrence, left-side infarcts are the main predictive factors of cognitive decline after stroke. In addition, management of stroke and cognitive impair-ment with secondary prevention treatments could reduce occurrence of further stroke and poststroke dementia.

Gauta 2006-04-10

Raktaþodþiai: neiðneðiotas naujagimis, ðeima, specialis-tai, Naujagimiø intensyvios terapijos skyrius.

SantraukaDarbo tikslas – iðanalizuoti, kaip specialistai, dirbantys su neiðneðiotais naujagimiais ir jø të-vais, mato ir suvokia ðiø ðeimø situacijà. Tyrime

ÐEIMØ, SUSILAUKUSIØ NEIÐNEÐIOTØ NAUJAGIMIØ, SITUACIJOS TYRIMASA.VAÐKELYTË, R.BUTKEVIÈIENË

Kauno medicinos universiteto Slaugos ir rûpybos katedra

analizuojama, su kokiais sunkumais susiduria ðeimos gimus neiðneðiotam naujagimiui ir kokios paramos, specialistø nuomone, reikëtø ðioms ðeimoms. Tyrimas atliktas naudojant pusiau struk-tûruotà interviu pateikiant atviro tipo klausimus. Tyrime dalyvavo 12 specialistø. Atlikus interviu analizæ iðryðkëjo ðios kategorijos: pirminës tëvø

3152006 m. “Sveikatos mokslai” Nr.4

reakcijos, atspindinèios jø jausmus ir elgesá, tëvø savæs padalinimo dilema, mamos-kûdikio kontakto reikðmë, paramos mamoms bûdai bei informacijos ir vilties ðeimoms suteikimo svarba. Tyrimo iðvados: 1) neiðneðioto naujagimio gimi-mas sukelia tëvø ðokà, kaltæ, nusivylimà, kuriuos sàlygoja prieðlaikinis gimdymas, neáprasta nauja-gimio iðvaizda, naujagimio hospitalizacija ir tëvus bauginanti NITS aplinka; 2) tëvams, ypaè ma-moms, sunku suderinti globëjos, mamos, þmonos vaidmenis. Abiejø tëvø dalyvavimas neiðneðioto naujagimio prieþiûroje padeda áveikti problemas ir sustiprina ðeimà; 3) ðeimai reikalinga emocinë parama (atjauta ir supratimas) ir aiðki bei supran-tama informacija apie neiðneðioto naujagimio bûklæ ir galimas ateities perspektyvas.

ÁVADASVaiko laukimas, gimimas ir auginimas yra didþiulë

atsakomybë, tekusi tëvams. Ðis laikotarpis á ðeimà at-neða daugiausia pasikeitimø nei bet kuris kitas ðeimos vystymosi periodas. Kûdikio gimimas yra stresinis ávykis ðeimoje. Tëvams reikia iðmokti naujus vaidmenis, iðvys-tyti naujus tarpusavio ryðius bei perþiûrëti jau esanèius ryðius ðeimoje [1, 2]. K. Nystrom teigia, kad buvimas tëvais ið pradþiø yra sunkus darbas, reikalaujantis dau-gelio ðaltiniø ávairiapusës ir adekvaèios paramos [3, 4]. Kiekviena ðeima, laukdama naujagimio, svajoja apie sveikà, graþø, protingà ir mylimà naujà ðeimos nará. Savo svajonëse ji susikuria „idealø“ vaikà, kuriam priskiriama daugelis teigiamø savybiø ir gabumø. Sveiko vaiko gi-mimas psichologiðkai ir kultûriðkai yra esminis aspektas tëvams vertinant save ðiame vaidmenyje [1, 2, 5].

Prieðlaikinis gimdymas daþniausiai ávyksta netikëtai ir tëvai neturi galimybiø pasiruoðti ðiai juos iðtikusiai krizei. Kai kuriais atvejais, jei nëðtumas laikomas rizikingu, ðei-ma ilgà laikà gyvena su baime ir nerimu dël prieðlaikinio gimdymo. Daugelis tëvø neiðneðioto naujagimio gimimà iðgyvena kaip bauginantá ir pavojingà ávyká, galingà grës-mæ, kurá jie apibûdina kaip kritimà ið laimës, lengvumo ir dþiugesio aukðtumø á nevilties bedugnæ, kai viltys ir svajonës tarsi „suðàla á ledà“ [5, 6].

Prieð laikà gimæs naujagimis, priklausomai nuo savo gestacinio amþiaus, dël maþo svorio, fiziologiniø ir mor-fologiniø funkcijø ir sistemø nebrandumo, daþniausiai iðkart po gimdymo hospitalizuojamas á Naujagimiø intensyvios terapijos skyriø (NITS), kur tëvai pirmà kartà pamato savo naujagimá. Ðio skyriaus aplinka visiðkai ne-panaði á ðeimos sukurtà aplinkà naujagimiui namuose, kur jie tikëjosi greitai po gimdymo sugráþti su naujuoju

ðeimos nariu. Neiðneðiotas naujagimis ir tai, kà tëvai pamato, neatitinka „idealaus“ kûdikio ávaizdþio, todël jie turi palikti savo svajones ir sutikti realybæ. Kartais skirtumas tarp idealaus ir realaus yra toks didelis, kad tëvams gali pritrûkti turimø ágûdþiø susidoroti su stresu. Todël pagalba neiðneðiotam naujagimiui neatskiriama nuo pagalbos jo ðeimai, ypaè tëvams. Uþsienio tyri-muose plaèiai analizuojama psichosocialinë ðeimø, ypaè tëvø, susilaukusiø neiðneðioto naujagimio, bûklë ir situacija. Tokia analizë paremta visuminiu (holistiniu) poþiûriu á asmená ir jo situacijà. Vaiko sveikatos sutrikimo (ðiuo atveju – neiðneðioto naujagimio gimimo) kontekste ði analizë reikðtø, kad: 1) vaikas yra neatskiriama savo aplinkos, pirmiausia – ðeimos dalis, todël jo sveikatos bûklës problemos turëtø bûti sprendþiamos neatsieja-mai nuo visos ðeimos problemø sprendimo, 2) vaiko sveikatos sutrikimas apima ne tik biomedicininius, bet ir psichologinius, socialinius bei ekonominius visos ðeimos funkcionavimo aspektus: pasikeitimai viename ið ðiø matmenø sukelia pokyèius ir kituose [7].

Naujagimio hospitalizacijos metu ðeima veikiama daugelio stresoriø, kurie gali sukelti tiek trumpalaikes, tiek ilgalaikes neigiamas pasekmes jai funkcionuoti. Atliktø tyrimø rezultatai teigia, kad ypaè pirmomis pa-romis po gimdymo tëvams reikia pagalbos suvokti, kas ávyko, priimti realybæ tokià, kokia ji yra ið tikrøjø. NITS personalas ðiuo sudëtingu ðeimai laikotarpiu turi unikalià galimybæ padëti sumaþinti tëvø stresà, suteikdami infor-macijà, paramà ir supratimà, o tai padeda áveikti baimæ ir netikrumà [8, 9]. Svarbu, kad slaugytojai, kurie slaugo naujagimius ir dirba su jø ðeimos nariais, bûtø susipa-þinæ su vaiko ligos ir kritinës bûklës bei stresiniø faktoriø átaka ðeimai funkcionuoti. Tik þinodami ir suprasdami tëvø iðgyvenimus, jø poreikius bei iðkylanèius sunkumus, specialistai gali planuoti pagalbà ðeimai [9, 10].

Literatûroje plaèiai analizuojama „Á ðeimà orientuotos slaugos“ átaka naujagimiø slaugai. Tyrëjai teigia, kad slaugytojai, kurie slaugydami neiðneðiotus naujagimius savo praktikoje taiko „Á ðeimà orientuotos slaugos“ ele-mentus, daþniausiai pastebi pozityvià ðio slaugos bûdo átakà ðeimos gerovei, o uþsimezgæ teigiami santykiai tarp specialistø, dirbanèiø su neiðneðiotais naujagimiais, ir jø tëvø, gali turëti reikðmingà átakà formuojantis ðeimos poþiûriui á neiðneðioto naujagimio gimimà [11, 12].

Atliktø tyrimø duomenimis, kalbant su tëvais apie intensyvios terapijos skyriaus aplinkos sukeliamà stresà, jie iðskiria: neáprastà naujagimio iðvaizdà, jo elgesá ir emocijas, skausmingas procedûras, kurias vaikas turi iðkæsti, neáprastus garsus ir ðviesas, personalo bendravi-mà, pokyèius tëvø vaidmenyje. Taèiau didþiausià stresà

“Sveikatos mokslai” Nr.4 2006 m.316

tëvams kelia vaiko elgesys ir emocijos bei nepasitenkini-mas tëvø vaidmeniu, kai jie nesugeba suprasti ir atpaþinti naujagimio poreikiø, negali uþmegzti ir palaikyti su juo tarpusavio ryðio [13, 14, 15, 16].

Artimo kontakto tarp motinos ir naujagimio svarba pirmà kartà buvo apraðyta Lamb ir Hwang 1982 metais ir kritiðkai iðanalizuota Diane Eyer 1992 metais. Motinos ir kûdikio sàveika formuojasi dar nëðtumo laikotarpiu, kai kûdikio ir motinos ryðys yra iðskirtinis. Mokslininkai analizuoja prieraiðumo svarbà vaiko raidai ir teigia, kad kûdikio prieraiðumo esmë yra ryðys tarp jo ir tëvø, kuris iðugdomas palaipsniui, per nuolatiná jø tarpusavio kontaktà. Neiðneðiotas naujagimis dël ilgo atskyrimo nuo motinos prieraiðumo poþiûriu atsiduria rizikos grupëje, nes tëvai negali nuolat fiziðkai ir emociðkai kontaktuoti su juo. Kai naujagimio hospitalizacijos metu ðalia jo nuo-lat yra daug besikeièianèiø þmoniø, svarbu sudaryti kuo palankesnes sàlygas motinos ir vaiko sàveikai, iðmokyti jà stebint naujagimio reakcijas atpaþinti ir suprasti jo poreikius bei juos patenkinti. Nepaisant akivaizdþios klinikinës svarbos, prieraiðumo hipotezë vis dar nëra galutinai iðaiðkinta, taèiau aiðku, kad specialistai, dir-bantys su ðeimomis ir vaikais, turëtø suprasti prieraiðumo svarbà kûdikio raidai ir þinoti bûdus jam skatini [9, 17, 18, 19].

Ávykus prieðlaikiniam gimdymui, ðeima susiduria su daugybe emociniø ir praktiniø problemø tuo pat metu: jiems svarbu kuo daugiau laiko praleisti ðalia savo kà tik gimusio naujagimio, kurio bûklë daþnai bûna sunki, taèiau pats skaudþiausias tëvams yra iðsiskyrimas su vyresniais vaikais, kurie jauèiasi atstumti, nes nesulaukia pakankamo dëmesio ir tëvø meilës [6].

Atlikti moksliniai tyrimai atskleidþia ne tik motinos, bet ir tëvo vaidmená ðeimoje gimus neiðneðiotam nauja-gimiui. Mokslininkai paþymi, kad mamos ir naujagimio hospitalizacijos metu tëvas tampa ypaè paþeidþiamas, nes jis gali bûti nepasiruoðæs prisiimti globëjo vaidmens ir bûti tiesiogiai atsakingas uþ naujagimá ir jo mamà [8]. Kadangi vyrams bûdinga slëpti savo emocijas, kritinis prieðlaikinio gimdymo momentas ir vëlesnis laikotarpis, kol naujagimis yra NITS, gali bûti paradoksaliai leng-viausiai iðgyvenamas laikotarpis tëvams. Vëliau, kai praeina kritinis laikotarpis ir jie pradeda ásisàmoninti, kas atsitiko, emocijos gali iðsiverþti á pavirðiø. Jei ðie signalai klaidingai suprantami, ðeimoje tai gali sukelti nusivylimà, sumaiðtá ir nesusipratimus tarpusavio san-tykiuose [6, 20].

Kiekvienas tëvas, þinoma, turi savo individualø bûdà áveikti stresà, susijusá su prieðlaikiniu kûdikio gimimu. Bet neiðneðiotø naujagimiø tëvai turi keletà bendrø

bruoþø: skausmas ir netekties jausmas, nes gimdymas ir gimæs kûdikis nëra tai, kà jie planavo ir apie kà svajojo, suvokimas, kad þmonai reikia emocinës ir praktinës paramos, nes naujagimis yra ligoninëje, o namuose likusiems vyresniems vaikams reikia tëvo rûpesèio ir meilës, sugebëjimas kompetentingai balansuoti tarp skirtingø gyvenimo pusiø, stiprus troðkimas áveikti ðià ðeimos krizæ kaip galima geriau [21].

Psichologai stengiasi ðeimoms padëti prisitaikyti prie situacijos, bandydami jø emocijoms suteikti racionalià perspektyvà. Rûpestis, pyktis, kaltë, neteisybës jausmas, kanèia, siaubas, vienatvë, dþiaugsmas, viltis, pasididþia-vimas, pasitikëjimas – tai tik dalis emocijø, kurias tëvai iðreiðkia gimus neiðneðiotam naujagimiui. Ekspertai ið-skiria pirmà neigimà stadijà, kai tëvai negali numatyti ir ásivaizduoti, kas vyksta. Vëliau – projekcija, kai kaltinami visi ir viskas dël to, kas atsitiko. Ir atsitraukimo stadija, kai nusigræþiama nuo situacijos, nes tai per daug skau-du, kol galiausiai sugráþtama ir priimama realybë. Nei vienas þmogus negali to suprasti, kol nepatiria kà reiðkia turëti kûdiká ir „iðleisti já vienà“ á neþinomà medicinos pasaulá [6].

Tik gimæs neiðneðiotas naujagimis yra visiðkai pri-klausomas nuo já supanèiø þmoniø – kûdikio tëvø ir specialistø. Savo ruoþtu tëvai yra labai priklausomi nuo gydymo ástaigos aplinkos, kurià sudaro ástaigos fizinë aplinka, ástaigos/skyriaus politika (vyraujanèios taisyk-lës) bei specialistø poþiûris á kûdiká ir ðeimà. Visi ðie aspektai yra tarpusavyje susijæ ir apsprendþia kûdikiui ir ðeimai teikiamø paslaugø kokybæ. Pagrindinis slaugos neonatologijoje tikslas yra skatinti tëvø dalyvavimà nau-jagimiø prieþiûroje ir kokybiðkai slaugyti naujagimius, tai uþtikrina naujagimio ir visos ðeimos gerovæ. Svarbi specialistø uþduotis skatinti ir padëti tëvams surasti individualø bûdà ásitraukti á savo naujagimio prieþiûrà. Todël ðiame straipsnyje pateikiami tyrimo apie specia-listø, dirbanèiø su neiðneðiotais naujagimiais ir jø tëvais, poþiûrio á ðeimos situacijà rezultatai.

Darbo tikslas – iðtirti, kaip specialistai, dirbantys su neiðneðiotais naujagimiais ir jø tëvais, mato/suvokia ðiø ðeimø situacijà.

TYRIMO METODIKASpecialistø poþiûrio á ðeimø situacijà susilaukus ne-

iðneðioto naujagimio tyrimas atliktas naudojant pusiau struktûruotà interviu, pateikiant atviro tipo klausimus. Interviu klausimai tyrimo metu buvo orientuoti á : 1) sun-kumus, su kuriais susiduria ðeimos gimus neiðneðiotam naujagimiui, 2) paramà, kurios, specialistø nuomone, reikëtø ðioms ðeimoms.

3172006 m. “Sveikatos mokslai” Nr.4

Žindymo naudaŽindymas – tai geriausia, ką galite duoti savo

kūdikiui nuo pirmosios akimirkos šiame pasauly-je. Motinos pienas suteiks jam/jai svarbių maisti-nių bei imuninių faktorių, taip pat artumo ir ge-rovės jausmą.

Nauda jūsų kūdikiui• Jūsų pienas yra skirtas specialiai kūdikiui.

Jame yra viskas, ko reikia, kad kūdikis augtų sveikas pirmuosius 6 mėnesius. Jūsų piene yra antikūnų ir imunitetą stiprinančių medžiagų, ku-rios perduodamos kūdikiui ir padeda jam nugalė-ti infekciją. Priešpienis, kuris gaminasi pirmąsias 2–4 dienas, turi daug proteinų bei antikūnų ir yra lengvai virškinamas.

• Motinos pienas kur kas geriau virškinamas nei mišinėliai, jis sumažina vidurių užkietėjimo, pilvo dieglių ir viduriavimo tikimybę. Krūtimi žin-domo kūdikio vystyklus keisti maloniau!

• Krūtimi žindomi kūdikiai rečiau serga gas-troenteritu ir ausų infekcijomis.

• Kitas įrodytas ir nepaprastai įdomus fak-tas teigia, kad krūtimi žindomų kūdikių smegenys vystosi geriau, jiems kyla mažesnė alergijos rizika, net jei šeimoje kažkas buvo alergiškas, taip pat jie geriau apsaugoti nuo diabeto. Tokių kūdikių kraujo spaudimas gali būti žemesnis, mažesnis cholesterolio kiekis kraujyje ir mažesnė tikimybė vėliau turėti polinkį į nutukimą.

Nauda Jums• Maitinimas krūtimi jus suartina su ką tik gi-

musiu kūdikiu ir suteikia ramių dienos ir nakties valandėlių, kai galite vienas kitą pažinti. Tai jums abiem gali būti labai maloni patirtis.

• Maitinimas krūtimi padeda susitraukti jūsų gimdai ir leidžia jums greičiau atgauti formą, ka-dangi nėštumo metu sukaupti papildomi riebalai paverčiami energija, kuri padeda gaminti pieną.

• Maitinusioms krūtimi moterims sumažėja rizika susirgti krūties vėžiu iki menopauzės.

• Motinos pienas visada paruoštas maitinti jūsų kūdikiui – tinkamos temperatūros ir nemo-kamas!

Kai pradėsite žindyti, galite susidurti su tam tikrais nepatogumais, kadangi krūtimi žindomus kūdikius reikia maitinti dažniau, nes motinos pie-nas yra greitai suvirškinamas. O naujagimiai gali būti labai reiklūs! Tačiau nusistovėjus pieno ga-mybai jūs galėsite nutraukti šiek tiek pieno ir jūsų partneris, šeimos nariai ar draugai galės jus pa-vaduoti. Todėl AVENT sukūrė pientraukį ISIS.

Apdovanojimą gavęs pientraukis ISIS leis jums nutraukti pieną tiesiai į buteliuką AVENT arba VIA sterilius indelius, kad galėtumėte jo at-sargas kaupti šaldytuve arba šaldiklyje. Jūsų kū-dikis galės maitintis motinos pienu net tada, kai negalėsite jo pamaitinti pati.

Šis pientraukis unikalus patentuotų masažinių žiedlapių formos ertmių ir silikoninės diafrag-mos, kuri mėgdžioja kūdikio žindymą, deriniu.

Minkšta silikoninė pagalvėlė pientraukio pil-tuvėlio viduje turi penkias žiedlapio formos ert-mes. Traukiant pieną žiedlapiai lankstosi į vidų ir išorę, švelniai masažuoja zoną aplink spenelį ir neskausmingai bei natūraliai skatina pieno išsi-skyrimą.

Silikoninė diafragma užtikrina 100% siurbi-mą, sukuria vakuumą, kuris ištraukia pieną iš krūties. Traukimo stiprumą galite kontroliuo-ti lengvai pirštais spausdama rankeną tiek, kiek jums patogu.

Rezultatas pasiekiamas greičiau ir natūraliau negu naudojant bet kokį kitą pientraukį. Kadangi ISIS yra ypač švelnus, jis gali padėti įveikti tokias problemas kaip pieno užsilaikymas ar sutrūkę speneliai.

Pientraukis AVENT ISIS

“Sveikatos mokslai” Nr.4 2006 m.318

Tyrime dalyvavo 12 specialistø, dirbanèiø II ir III lygio ástaigose su neiðneðiotais naujagimiais ir jø tëvais. Ið jø 5 slaugytojos, 6 gydytojai (3 dirbantys antriniame ir 3 - tretiniame lygyje) ir viena socialinë darbuotoja. Vidutinë interviu trukmë buvo 30 min., interviu vyko ástaigose, kuriose dirbo specialistai. Tyrimo metu tyrëjos raðtu þymëjosi respondentø atsakymus, kuriuos, pasibaigus interviu, papildë informacija, kurios nespëjo pasiþymëti interviu metu [23]. Interviu metu gautà (suraðytà) infor-macijà tyrëjos kodavo ir analizavo individualiai, temas iðskyrë bendrø tarpusavio diskusijø metu.

REZULTATAI IR JØ APTARIMASPirminës tëvø reakcijos: jausmai ir elgesys. Apibû-

dindami ðeimas, susilaukusias neiðneðiotø naujagimiø, savo pasakojimuose gydytojai ir slaugytojai pirmiausia atskleidþia pirmines tëvø reakcijas – ðokà, „netikëtumà ir nuliûdimà“. Ðiuose pasakojimuose pastebima tam tikra seka ávykiø, kurie per ypaè trumpà laikà seka vienas po kito. Pirmiausia pats ávykis – prieðlaikinis gimdymas, toliau neiðneðioto naujagimio hospitalizacija á NITS. Tëvai pamato labai maþutá, „neáprastos iðvaizdos nau-jagimá“, kuris guli inkubatoriuje ir „tëvus iðtinka ðokas, kai pamato vaikà, prijungtà prie aparatø“. Ðio skyriaus aplinka tokia svetima tëvams, jie jauèiasi priklausomi nuo profesionalø, kurie sumaniai manevruoja tarp dau-gybës sudëtingos aparatûros ir árangos.

Dirbdami su ðiomis ðeimomis, specialistai pastebi skirtumà tarp to, ko ðeima tikëjosi, kol laukë kûdikio, ir tarp to, ko dabar neturi:

„Ðeima atsiduria neáprastoje situacijoje, tikëjosi, kad naujagimis gims natûraliu bûdu, áprasto svorio, pati galës maitinti ir iðvykti á namus.“

Tëvams:- „kelia nerimà ilgas laikas, kurá mama turës pra-

leisti ligoninëje“,- „ðeima negali dþiaugtis ir jauèia nusivylimo bei

kaltës jausmà“,- „mama neturi sàlygø, prilygstanèiø namams“,- „negali vaikelio ið karto turëti kiek nori ðalia

savæs, negali naujagimio áprastai maitinti“.Naujagimio patekimas á NITS tëvams sukelia stresà,

susijusá su ilga hospitalizacija, naujagimio atskyrimu nuo ðeimos, negalëjimu atlikti tëvø vaidmens, neáprasta nau-jagimio iðvaizda, technologizuota ðio skyriaus aplinka [24]. Ðie daugybiniai pokyèiai ðeimoje sutrikdo áprastà jos funkcionavimà ir sukelia rizikà atsidurti krizëje. Kuo daugiau stresoriø veikia ðeimà vienu metu, tuo didesnë krizës tikimybë [25, 26].

Jeigu nëðtumas ir vaiko gimimas suvokiamas kaip

normalus gyvenimo procesas ir tapimas tëvais susijæs su pilnatvës pojûèiu ar pozityviais stresoriais (kai nauji tëvai mokosi rûpintis savo naujagimiu) [27], prieðlai-kinis gimdymas ir naujagimio hospitalizacija visiðkai pakeièia ðeimos lûkesèius ir situacijà [24]. Neiðneðioto naujagimio gimimas “apverèia tëvø gyvenimà aukðtyn kojomis“, pastebi medikai.

Savo pasakojimuose specialistai mini praradimo sta-dijas, kurios plaèiai analizuojamos literatûroje apie ávai-raus pobûdþio netektis. Socialinë darbuotoja pastebi:

„Tai sunkus laikas, pilnas laukimo, baimës, netik-rumo. Mamos ar/ir ðeimos labai daþnai eina per visas gedëjimo stadijas.“

Neiðneðioto naujagimio gimimas nepateisina tëvø lûkesèiø ir vilèiø, tai neatitinka jø laukto sveiko, graþaus vaikelio iðvaizdos, todël ðeima iðgyvena ðio iðsvajoto naujagimio netektá, o vietoj jo „gauna“ kità, maþutá, be-jëgá, apraizgytà daugybe laidø ir ðlangeliø, kurio gyvybæ palaiko þybsintys ir ávairiausius garsus skleidþiantys aparatai.

Interviu metu specialistai paþymi tokius mamø jausmus, kaip kaltë ir nusivylimas, jos kaltina save, ieðko prieþasèiø, kodël ávyko prieðlaikinis gimdymas. Kai kurios mamos tampa labai uþdaros, praranda norà rûpintis naujagimiu, tampa jam abejingos, iðgyvena depresijà. Mamø uþduodamà klausimà „kodël man?“ specialistai kartais vertina kaip laiko gaiðimà. Ádomu pa-stebëti, kad dauguma slaugytojø ir gydytojø, dirbanèiø su neiðneðiotais naujagimiais ir jø ðeimomis, teoriðkai yra susipaþinæ su praradimo stadijomis bei jas lydinèiais jausmais, todël, rodos, turëtø geriau suprasti ðio klausimo prasmæ tëvams. Taèiau realybëje tai priimti specialistams yra daug sunkiau. Remiantis gedëjimo teorija [6], tëvø jausmai ir reakcijos yra adekvatûs jø esamai situacijai. Problema iðkyla tuomet, kai skausmingi iðgyvenimai uþsitæsia ir trukdo tëvams uþmegzti ir palaikyti kontaktà su kûdikiu.

Slaugytojai ir gydytojai pastebi, kad neiðneðioto naujagimio augimui ir vystimuisi labai svarbu yra maitinimas jo motinos pienu, taèiau labai daþnai „dël streso mamos neturi pieno“ ir tai dar labiau jas liûdina, verèia jaustis negalinèiomis atlikti vienos ið labai svarbiø mamos funkcijø: naujagimio maitinimo mamos pienu. Ðiuo atveju emocinis stresas veikia fiziologinius orga-nizmo pokyèius, tai yra mamos pieno dingimà. Svarbu, kad specialistai pastebi ir supranta, jog átampa ir neri-mas, kuriame atsiduria tëvai, tiesiogiai siejasi su rizika naujagimio prieraiðumui ir jo fiziologiniam vystymuisi, tai yra pilnavertei mitybai, kas lemia biofiziná kûdikio vystymàsi.

3192006 m. “Sveikatos mokslai” Nr.4

Socialinë darbuotoja pasakoja:“Mamos, besirûpinanèios savo vaikeliø sveikata,

laukia kiekvieno uþaugusio gramo ðalia savo vaikeliø, pergyvena visas krizes ir dþiaugsmus, iðbûna ligoninëje ilgà laikà... vieni tëvai kantriai ir stebinanèiai iðlaiko ðá laikotarpá, kiti pavargsta, pradeda neadekvaèiai elgtis.“

Kai kuriems tëvams sunku „perþengti baimæ ir abejones dël savo sugebëjimø susidoroti su problemo-mis“. Ðios ðeimos pradþioje labiau pasyvios, nesiekia artimesnio kontakto su naujagimiu ir personalu. Ir tik kuomet iðnyksta grësmë naujagimio gyvybei ir sveikatai, „praëjus nemaþai laiko, dalyvauja prieþiûroje ir parodo ðvelnumà vaikui“.

Situacijos sudëtingumas daþnai priklauso nuo paèios mamos poþiûrio á susiklosèiusià situacijà:

„Vienos mamos nori iðmokti savo maþylá priþiûrëti paèios, ágauti pasitikëjimo savo jëgomis, bet tai nedidelë dalis mamø. Kitos linkusios reikalauti iðskirtinio dëmesio savo vaikeliui, o paèios net pienuko nenori nusitraukti ir atneðti maþyliui maitinti.“

Svarbu suvokti, kad iðtikus stresui þmonës elgiasi labai skirtingai. Vieni priima iððûká ir „auga“ tvirtai keliaudami per ðá nesëkmiø ruoþà, kai tuo tarpu kiti atsitraukia ir jiems reikia aplinkiniø pagalbos, kol krizë praeina [26, 28].

Specialistø poþiûriu ypaè sunku padëti ðeimoms, kurios gimus neiðneðiotam naujagimiui „nesugeba áveikti streso, kartais ignoruoja bei neteisingai vertina“. Iðsamesnio tyrimo metu bûtø ádomu detaliau iðsiaiðkinti, kà respondentai turëjo galvoje teigdami, kad ðeimos „ignoruoja“. Kyla klausimas, kà ignoruoja: neiðneðiotà naujagimá, personalà ar patá faktà, kad situacija yra kitokia, nei tikëjosi?

Netekties modeliai padeda suprasti tëvø jausmus ir elgesá, taèiau bûtø labai klaidinga tikëtis, kad visos ðei-mos pajus tuos paèius jausmus ir panaðiai elgsis. Todël tëvai, kuriø elgesys neatitinka specialistø laukto elgesio, gali bûti traktuojami kaip neadekvaèiai besielgiantys.

„Tëvø dilema - savæs padalinimas“. Specialistai pa-stebi, kad daþniausiai pirmomis paromis ir savaitëmis po gimdymo tëvai iðgyvena daugelá bemiegiø valandø, „blaðkydamiesi“ tarp ligoninës, namø ir darbo. Kadangi naujagimis ligoninëje guli ilgai, mamai tenka spræsti dilemà: „ar pasilikti ligoninëje, ar atveþinëti pienà“. Jei mamos apsisprendþia pasilikti ðalia savo neiðneðioto naujagimio, pasikeièia áprastas ðeimos gyvenimo rit-mas:

„...jei vaikelis nebe pirmas, turi greitai spræsti, kas galës priþiûrëti kitus vaikus, kai mamai ilgai teks palikti namus.“

Dël pastangø kuo daugiau laiko praleisti su naujagi-miu, mamos „daþnai aukoja santykius su kitais ðeimos nariais“:

„Neiðneðioto naujagimio mama ligoninëje iðbûna labai ilgai, dël to nukenèia kiti ðeimos nariai, nes jie irgi nori gauti dalá dëmesio. Ir neretai tokià ðeimà iðtinka vedybinio gyvenimo krizë“ (socialinë darbuotoja).

„Motinos paprastai yra linkusios prisiimti kasdieni-nius rûpesèius, todël vyrai pasijauèia esà nuoðalyje“ (slaugytoja).

Specialistai paþymi, kad ðis laikotarpis labai sudëtin-gas ir sunkus ðeimai, taèiau jie pastebi, kad kai kuriais atvejais „neiðneðiotas naujagimis dar labiau suartina ðeimas, meilë vaikui bûna labai stipri“. Tëvø tarpusavio santykiai pasikeièia, nes jie nebegali kaip anksèiau visø pirma patenkinti savo ar vienas kito poreikiø [5].

Vaiko, o ypaè naujagimio prieþiûra Lietuvoje ir daugelyje kitø kultûrø daþniausiai yra tarsi savaime suprantama mamos pareiga ir privilegija. Taèiau spe-cialistai savo interviu paþymi abiejø tëvø dalyvavimà ir svarbà neiðneðioto naujagimio prieþiûroje. Jie teigia, kad: „prieþiûroje turi dalyvauti abu tëvai, tai padeda áveikti problemas“.

Mokslininkai savo tyrimuose pastebi, kad skambuèiai á naujagimiø skyriø, lankymasis palatoje, laiko leidimas prie neiðneðioto naujagimio lovelës, pokalbiai su gydyto-jais ir slaugytojais, bandymas suprasti, kà jie sako, tampa svarbiausiu tëvø uþsiëmimu. Todël, remiantis ðiø tyrimø duomenimis, galima daryti iðvadà, kad tëvø patiriamas stresas ir nepasitenkinimas savo vaidmens atlikimu yra du labai svarbûs ðios situacijos aspektai [13].

Mamos-kûdikio kontakto reikðmë. Savo interviu specialistai akcentuoja prieraiðumo svarbà neiðneðiotam naujagimiui ir jo tëvams. Ðiuo sudëtingu laikotarpiu gali nutrûkti nëðtumo metu uþsimezgæs fizinis ir emocinis ryðys su naujagimiu, o nauja susiklosèiusi situacija – kû-dikio iðvaizda, ligoninës aplinka ir naujagimio atskyrimas mamai sukelia pojûtá, kad vaikas yra ne jos.

Mokslininkai prieraiðumo svarbà vaiko raidai api-bûdina taip: saugus ir stiprus vaiko prisiriðimas prie tëvø veikia jo fizinæ ir intelektualinæ raidà, formuoja pagrindus psichologiniam brendimui, padeda vaikui ugdyti pasitikëjimà tiek paèiu savimi, tiek aplinkiniais þmonëmis. Pirmaisiais gyvenimo metais kûdikio fizio-loginiø poreikiø patenkinimas yra viena svarbiausiø prisiriðimo proceso daliø [19].

Atlikto interviu metu slaugytojai teigia, kad dirbant su neiðneðiotø naujagimiø ðeimomis labai svarbu:

„Sudaryti kuo intymesnæ aplinkà, kurioje stiprëtø ðeimos nariø tarpusavio santykiai... iðmokyti naujagimio

“Sveikatos mokslai” Nr.4 2006 m.320

tëvus bendrauti su savo naujagimiu, reiðkiant emocijas nepakenkti naujagimio sveikatai.“

Specialistai paþymi, kaip svarbu padràsinti mamas dalyvauti neiðneðioto naujagimio slaugoje, mokyti jas prisiimti atsakomybæ uþ vaikelio prieþiûrà, padëti joms uþmegzti ryðá su savo naujagimiu ðvelniai lieèiant, glos-tant, kalbinant, taikant „kengûros metodà“. Tai padeda tëvams iðmokti atpaþinti naujagimio poreikius ir suteikia galimybæ juos patenkinti:

„Dalyvaudami vaiko slaugoje, tëvai pradeda suprasti jo norus, pastebi bet koká, net maþiausià pagerëjimà. Ryðys tarp vaiko ir tëvø iðlieka visà gyvenimà. Tëvø meilë bûna labai stipri.“

Taèiau gydytojai pastebi, kad kartais tëvø nerimas dël kûdikio sveikatos tampa pernelyg didelis ir tai sudaro sunkumø mamoms dalyvauti jo prieþiûroje:

„Nëra lengva dirbti su neiðneðiotø naujagimiø ma-momis, reikia daug aiðkinti, mokyti, dràsinti jas, kol ásitraukia á savo naujagimio slaugà, kartais bûna labai sunku rasti bendrà kalbà.“

Tyrëjai savo darbuose akcentuoja slaugytojø svarbà suteikiant pagalbà neiðneðiotø naujagimiø ðeimoms. Kad padëtø tëvams iðgyventi stresà ir uþtikrintø jø savivertæ tëvø vaidmenyje, NITS slaugytojø uþduotis kuo anks-èiau átraukti tëvus á naujagimio slaugà ir prieþiûrà. Ði intervencija labai sumaþina tëvø stresà, prislopina kaltës jausmà, apmaudà, susijusá su gimdymu, ir gali padëti tëvams adaptuotis ðioje situacijoje [24, 30].

Taèiau slaugytojai ir gydytojai, dirbantys su neiðne-ðiotais naujagimiais, susiduria su dar viena problema, kai „prie nelauktø naujagimiø mamos nesulaukiamos“, tëvai nelanko ir nesidomi savo ligoninëje esanèiø naujagimiø sveikata ir bûkle, o tik pasiima naujagimá, nematæ jo 2-3 mënesius. Viena gydytoja, skyriaus vadovë sakë:

„Problemas kelia asocialios ðeimos ir motinos, ku-rios nesirûpina savo vaikais. Tenka á pagalbà kviestis socialinæ darbuotojà, kuri ir rûpinasi, kaip surasti tëvus ar kaip vaikelá perduoti á vaikø namus, ar kaip mamai á kalëjimà perduoti vaikà.“

Kaip sekasi ðioms ðeimoms toliau rûpintis savo neiðneðiotais naujagimiais ir auginti, jei tam jie nëra pasiruoðæ, neturi þiniø ir reikiamø ágûdþiø? Ðiø ðeimø nariams prieþiûros naðta gali turëti neigiamà poveiká, nes jie neturi tinkamø resursø ir yra menkai pasirengæ priþiûrëtojo vaidmeniui.

„Mamoms reikia paramos, kad jas kas suprastø“. Atliktø interviu metu specialistai pastebi paramos mamai svarbà ðiuo kritiniu periodu. Jø poþiûriu parama apima informavimo, ðvelnumo, galimybës pailsëti suteikimà. Pirmiausia specialistai mini informaciniø pagalbos

ðaltiniø, vyro, visos ðeimos, draugø ir artimøjø, likimo draugiø teikiamà paramà. „Likimo draugiø“ parama ávardijama remiantis KMUK Neonatologijos klinikoje socialinës darbuotojos organizuojamø mamø savitarpio pagalbos grupiø patirtimi.

Atliktø tyrimø rezultatai teigia, kad prastas ðeimos funkcionavimas, menkas socialinës paramos lygis ir silpna situacijos kontrolë yra susijæ su aukðtu nerimo lygiu, prieðiðkumu ir depresija. Toje pat studijoje mamos paþymi partnerio, ðeimos ir draugø paramos svarbà bei iðskiria tëvø savitarpio paramos sistemà [24, 29, 30].

Kalbant apie paramà mamai ir ðeimai yra akcen-tuojama ir paèiø specialistø pagalbos svarba. Gydytoja pastebi, kad:

„Ðeimoms reikalinga kompleksinë ávairiø specialistø pagalba: gydytojo neonatologo, slaugytojo, socialinio darbuotojo, mamø paramos grupës.“

Socialinë darbuotoja savo interviu atskleidþia darbo organizavimo problemas ir trûkumus dirbant su ðiomis ðeimomis:

„Norisi, kad darbas vyktø komandinio darbo princi-pu, taèiau taip nëra: gydytojai dirba sau, slaugytojos sau, að vël sau. Informacija neateina, kai reikia... norëtøsi, kad galëtume padëti mamai visapusiðkai ir sutartinai...liûdina medicinos personalo bendravimo stoka su savo pacientais.“

Kaip vienà ið svarbiø veiksniø, daranèiø átakà ma-mos-kûdikio sàveikai, specialistai paþymëjo „motinos ryðá su jos paèios mama“. Literatûroje pateiktø tyrimø duomenimis, mamos savo vaikystës prisiminimuose kalba apie savo asmeninæ patirtá ir pasakoja, kad nepri-klausomybës pripaþinimas ir tëvø padràsinimas lemia jø paèiø ðvelnø rûpinimàsi ir ryðio su savo kûdikiu saugu-mà. Respondentës paþymi, kad jø vaikystëje uþsimezgæs reikðmingas ryðys su savo tëvais daro átakà sugebëjimui rûpintis savo kûdikiu [31]. Ðiuo laikotarpiu abu tëvai pa-tenka á unikalià situacijà, nes, viena vertus, jie nori teikti paramà savo naujagimiui, o, antra vertus, paramos reikia jiems patiems. Pereinamuoju á motinystæ laikotarpiu svarbiausias paramos teikëjas yra naujagimio tëvas, kuris taip pat yra pereinamajame laikotarpyje á tëvystæ, todël geri tëvø tarpusavio santykiai padeda uþtikrinti puikià mamos nuotaikà ir emocinæ bûklæ ir nëðtumo metu, ir pogimdyminiu laikotarpiu [32].

Suteikti informacijà ir neatimti vilties. Daugelis specialistø interviu metu teigia, kad tëvai ið jø tikisi geros naujagimio prieþiûros ir moralinës paramos, kuo daugiau informacijos. Nusakant naujagimio bûklæ svarbu remtis konkreèiais poþymiais, suteikti realià informacijà ir neatimti vilties. Slaugytojos þodþiais:

3212006 m. “Sveikatos mokslai” Nr.4

„Tëvai neþinioje, klausia to paties visø personalo darbuotojø po kelis kartus. Labai svarbu, kad informa-cijà tëvams teiktø nuosekliai ir vienas gydytojas, tada iðvengsime painiavos: „o man sakë, jog negalima“ arba „man seselë nepaaiðkino“.“

Tëvai nori gauti atsakymus á visus klausimus, kad jiems skirtø pakankamai laiko, daþnai iðkyla klausimas, „ar vaikas bus sveikas?“. Jie neturi iðankstinës infor-macijos apie neiðneðiotus naujagimius, jø prieþiûrà ir galimus sunkumus, visa literatûra skirta tik sveiko vaiko auginimui, o naujagimiui gimus per anksti, reikia daug papildomos informacijos ir þiniø. Slaugytoja pastebi, kad gimus ðeimoje neiðneðiotam naujagimiui:

„Tëvai visada pasimeta, nors jau augino kitus vaikus, nes ðio naujagimio prieþiûra reikalauja papildomø þiniø ir ágûdþiø.“

„Kyla mintis, kad daþna ðeima nesuvokia, ko klausti ir kokios pagalbos praðyti, labai daþnai ðeimos narius reikia tiesiog „uþvesti ant kelio“.“

Atliktø tyrimø rezultatai teigia, kad pirminis ir svar-biausias ðeimos poreikis – informacijos turëjimas. Tëvai turëtø gauti informacijà apie naujagimio bûklæ, kai tik nustatoma diagnozë ir atliekamas jo bûklës vertinimas. Tai leidþia suvokti situacijà ir priimti sprendimus [35].

Gydytojai ir slaugytojai pasakoja, kad nëra lengva dirbti su neiðneðiotø naujagimiø tëvais, nes reikia daug bendrauti, aiðkinti apie naujagimio bûklæ, iðmokyti vertinti situacijà. Taèiau vienas ið svarbiausiø aspektø bendraujant su ðiomis ðeimomis yra moralinë parama ir vilties suteikimas:

„Tëvai tikisi informacijos, atjautos ir paguodos, vilties ir kvalifikuoto gydymo jø naujagimiui, kuris gimë prieð laikà. Tëvø noras, kad jø vaikas bûtø sveikas, todël tikisi, kad pagis. Nenoriu atimti ið jø tos vilties, bet, antra ver-tus, reikia pasakyti ir realià situacijà. Svarbu neapsunkinti ir taip sunkios situacijos.“

Gydytojai pastebi, kad kartais tenka susidurti su tëvø nesugebëjimu bei pasiprieðinimu priimti nepalankià informacijà apie naujagimá arba, jie “nepriima jokios informacijos, atsiriboja nuo pasaulio“.

Literatûroje analizuojama informacijos svarba ðeimoms, kuriø kûdikiai hospitalizuoti. Neturëdami pakankamai ir suprantamai pateiktos informacijos ir ne-galëdami dalyvauti priimant sprendimus tëvai jauèiasi ignoruojami, todël pirmomis savaitëmis po naujagimio gimimo ið pasyviø informacijos priëmëjø jie tampa akty-viais jos siekëjais. Tëvai praleidþia 10-12 val. rinkdami informacijà apie naujagimio sveikatos bûklæ, neiðneðioto naujagimio prieþiûrà, galimas ateities perspektyvas. Tyrëjai teigia, kad specialistai negalës padëti tëvams

pamatyti realybës, jei patys jie negalës/nemokës priimti ðeimos jausmø ir poþiûrio. Kad galëtø iðgirsti ir patikëti specialistø patarimais ir pasiûlymais, pirmiausia tëvai turi jaustis gerbiami, suprasti ir priimti [33, 34, 35].

IÐVADOS1. Specialistai, dirbantys su neiðneðiotais naujagi-

miais ir jø tëvais, pastebi tokias pirmines tëvø reakcijas - ðokà, netikëtumà, nuliûdimà, nusivylimà ir kaltæ. Ðias reakcijas sàlygoja prieðlaikinis gimdymas, neáprasta naujagimio iðvaizda, naujagimio hospitalizacija ir tëvus bauginanti NITS aplinka.

2. Neiðneðioto naujagimio gimimas sutrikdo ápra-stà ðeimos ritmà ir tà gyvenimà, kuriam ðeima ruoðësi nëðtumo metu. Tëvams, ypaè mamoms, sunku suderinti globëjos, mamos, þmonos vaidmenis. Abiejø tëvø da-lyvavimas neiðneðioto naujagimio prieþiûroje padeda áveikti problemas ir sustiprina ðeimà.

3. Specialistø poþiûriu ðeimai reikalinga emocinë parama (atjauta ir supratimas), aiðki ir suprantama in-formacija apie neiðneðioto naujagimio bûklæ ir galimas ateities perspektyvas.

Literatûra1. Knaut D. G. Predictors of parental sense of competence for

the couple during the transition to parenthood. Research in Nursing and Health, 2000, 23, 496-509.

2. Cowan C. and Cowan P. Interventions to ease the transition to parenthood: why they are needed and what they can do. Family relations, 1995, 44, 412-423.

3. Nystrom K., Ohrling K. Parenthood experiences during the child’s first year: literature review. Journal of Advance Nursing, 2004, 46 (3), 319-330.

4. Nystrom K. Experiences of Parenthood and parental Support during the Child’s First Year. Linkoping University Medical Dissertation No 715 (2002).

5. Bakk A., Grunewald K. Globa. “Avicena” Vilnius, 1997.6. Wechsler Linden D., Trenti Paroli E., and Wechsler Doron

M. The Essential Guide for Parents of Premature Babies. Pocket Books, a division of Simon and Schuster Inc. New York, NY 10020, 2000.

7. Butkevièienë R. Ðeimø, auginanèiø vaikus su negalia, adaptacijos modelis. Tiltai, 2001; 4 (13), 83-91.

8. Shellabarger S. G., Thompson T. L. The critical times: meet-ing parental communication needs throughout the NICU experience. Neonatal Network, 1993 Mar; 12(2): 39-45.

9. Loo K. K., Espinosa M., Tyler R., Howard J. Using knowl-edge to cope with stress in the NICU: how parents integrate learning to read the physiologic and behavioral cues the infant. Neonatal Network, 2003 Jan-Feb; 22(1), 31-7.

10. Melnyk B. M., Alpert-Gillis L. J. The COPE program: a strategy to improve outcomes of critically ill young children and their parents… Creating Opportunities for parent Empowerment. Pediatric Nursing, 1998 Now-Dec; 24(6), 521-7, 539-40.

11. Van Riper M. Issues in neonatal care: Family-provider rela-tionships and well-being in families with preterm infants in the NICU. Heart & Lung: The Journal of Acute and Critical Care, 2001 Jan-Feb; 30(1), 74-84.

“Sveikatos mokslai” Nr.4 2006 m.322

12. Bialoruski M. M., Cox C. L., Wiggins R. D. The relation-ship between maternal needs and priorities in neonatal intensive care environment. Journal of Advance Nursing, 2002; 37(1), 62-69.

13. Sepa LA., Frodi A. and Ludvigsson J. Psychosocial corre-lates of parenting stress, lack of support and lack of confidence/security. Scandinavian Journal of Psychology, 2004, 45,169-179.

14. Wereszcak J., Miles M.S., Holditch-Davis D. Maternal recall of the neonatal intensive care unit. Neonatal Network: The Journal of Neonatal Nursing. 1997 Jun; 16(4), 33-40.

15. Miles M. S., Carter M. C., Riddle I., Henessey J., Elberly T.W. The Pediatric intensive care unit environment as a source of stress for parents. Maternal Child Nursing, 1989 fall; 18(3), 199-206.

16. Miles M. S., Funk S. G., Kasper M. A. The neonatal inten-sive care unit environment: sources of stress of parents. Critical Care Nursing, 1991 May; 2(2), 346-54.

17. Winnicott D. W. Vaikas, ðeima ir iðorinis pasaulis. Vilnius, 2000.

18. Tessier R., Cristo M., Velez S., Giron M., Figueroa de Calume Z., Ruiz-Palaez J. G., Charpak Y., Charpak N. Kangaroo Mother Care and the Bonding Hypothesis. Pediatrics, 1998 Aug; 102(2).

19. Butkevièienë R. Prieraiðumas – neatskiriama kûdikio raidos dalis. Lietuvos bendrosios praktikos gydytojas, 2002; 6(12), 872-875.

20. Board R. Father stress during a child’s critical care hos-pitalization. Journal of Pediatric Health Care, 2004 Sep-Oct; 18(5): 244-9.

21. Dudley S. K., Carr J. M. Vigilance: The experience of Parents staying at the Bedside of hospitalized Children. Journal of pediatric nursing, 2004 Aug; 12(4), 267-275.

22. Oka T., Shaw I. Qualitative Reserach in Social Work.// Tokyo: Chuo Haki, 2000.

23. Qualitative Research in Helth Care. Second edition (ed. C. Pope, N. Mays). BMJ. 2000, 7-10.

24. Aita M., Snider L. The art of developmental care in the NICU: a concept analysis. Journal of Advanced Nursing, 2003, 41(3), 223 – 232.

25. McGrath J. M. Building Relationships with Families in the NICU: Exploring the Guarded Alliance. Journal of Perinatal & Neonatal Nursing, 2001 Dec; 15(3), 74-83.

26. Bomar P. J. Nurses and Family Health Promotion. W. B. Sounders Company; 1996.

27. Hanna B. A., Edgecombe G., Jackson C. A. and Newman S. The importance of first- time parent groups for new parents. Nursing and Health Sciences, 2002, 4, 209 – 214.

28. Zaichin J. What Every Preemie Parent Needs to Know About Newborn Intensive Care.// http://www.prematurity.org/zaichin-interview.html.

29. Byers J. F., McClellan Thorne J., Francis J. D. Evidence-based strategies for parental support in NICU.// Unpublished Manuscript, 2006.

30. Heerman J. A., Wilson M. E., Wilhelm P. A. Mothers in the NICU: Outsider to Partner. Pediatric Nursing, 2005 May/June; 31(3), 176-200.

31. Kretchmar M. D., Jacobvitz D. B. Observing Mother-Child Relationships Across Generations: Boundary Patterns, Attachment, and the Transmission of Caregiving. Family Process, 2002, 41(3), 351-374.

32. Fagerskiold. Support of mothers and their infants by the child health nurse: expectations and experiences. Linkoping University Medical Dissertation No 715 (2002).

33. Brazy J., Anderson B., Becker P., Becker M. How parents of premature infants gather information and obtain support. Neonatal Network, 2001, Mar; 20(2), 41-8.

34. Wocial L. D. Life Support Decisions Involving Imperiled Infants. Perinatal Neonatal Nursing, 2000; 14(2), 73-86.

35. Schuster C. Sh., Ashburn S. Sh. The Process of Human De-velopment: a Holistic Life-Span Approach. 3th Edition J. B. Lippincott Company, 1992; 24-46.

SITUATION OF FAMILIES, WITH PREMATURE NEWBORNSA.Vaðkelytë, R.ButkevièienëSummaryKey words: premature newborn, family, professionals, Neonatal

Intensive Care Unit.The purpose of this article is to present professional’s view and

perception about the situation of families with premature newborns. The research questions focus on the difficulties and problems the families deal with, and the support the professionals assume these families need during the period of hospitalization. Qualitative research interviews were conducted with 12 professionals, working with pree-mies and their parents. Professionals emphasized the painful reactions (shock, disappointment, guilt) the families experience after delivery the baby, the problems parents (especially mothers) have in fulfilling family roles, and the concerns related to mother-baby bonding. Full information and emotional support during the period of hospitalization are the main types of support the professionals see the families with premature babies need.

Gauta 2006-04-27

3232006 m. “Sveikatos mokslai” Nr.4

Raktaþodþiai: vëþinis skausmas, pacientø mokymas, skausmo valdymas.

SantraukaNeturëdami pakankamai informacijos ir þiniø, pacientai remiasi klaidingais vaistø dozavimo ásitikinimais, vartoja jø nepakankamai. Pacientø mokymas apie vëþiná skausmà ir jo malðinimà yra efektyvus bûdas pacientø savirûpai, malðinant vëþiná skausmà, didinti bei skausmo valdymui gerinti. Todël labai svarbu suteikti reikalingø þiniø tiek pacientui, tiek jo ðeimos nariams. Pacientø mokymo efektyvumui reikðmës turi naudoti mo-kymo bûdai, priemonës ir strategija.

ÁVADASKiekvienais metais visame pasaulyje vëþys diagno-

zuojamas maþdaug ðeðiems milijonams þmoniø (4). Vienas daþniausiø ir labiausiai gàsdinanèiø simptomø, siejamø su vëþiu, iðlieka skausmas. Literatûros duome-nimis, daugiau kaip 50 proc. onkologine liga serganèiø ir skausmà kenèianèiø pacientø skausmo malðinimas nepakankamas (30).

Norint efektyviai valdyti vëþiná skausmà bûtina þinoti jo tipus ir fiziologijà, nes tik tokiu bûdu galima uþtik-rinti parinktø skausmo valdymo metodø efektyvumà, taip sumaþinti ligonio patiriamas kanèias ir iðsaugoti jo gyvenimo kokybæ (6, 8). Taèiau vien ðiø priemoniø nepakanka.

Skausmo malðinimo efektyvumui átakos turi sveikatos prieþiûros sistemos organizavimas, sveikatos prieþiûros specialistai ir pacientas bei jo ðeimos nariai (1 pav.) (32, 34). Daþniausios pacientø átakotos problemos yra ðios: nenoras ávardinti skausmà (nenori atitraukti gydytojo nuo vëþio gydymo; noras bûti „geru“ pacientu; netikëjimas, kad skausmas gali bûti sumaþintas); ásitikinimas, kad skausmas turi bûti iðkæstas; baimë dël tolerancijos ir narkomanijos; baimë, kad stiprëjantis skausmas reiðkia ligos progresavimà; nerimas dël nuskausminamøjø var-tojimo; ðalutiniø reiðkiniø baimë; netinkamas gydymo reþimo laikymasis (24, 32, 34).

Prie poþiûrio apie skausmo malðinimà prisideda þiniø

stygius. Nemaþai pacientø laikosi nuomonës, kad sergant vëþiu skausmas yra neiðvengiamas (2). Ðis ásitikinimas klaidingas, nes tinkamai valdant skausmà jo galima ið-vengti ar þymiai sumaþinti (13, 27, 34).

Straipsnio tikslas – apþvelgti pagrindinius paciento mokymo apie skausmo valdymà aspektus.

Mokymo apie vëþiná skausmà ir jo malðinimà bûdai, priemonës ir strategijos. Norint uþtikrinti gerà skausmo valdymà negana tik skirti tinkamà gydymà ir tikëtis, kad pacientas nekentës. Labai svarbu suteikti pakankamai þiniø tiek pacientui, tiek jo ðeimos nariams. Svarbu pa-laikyti ir sveikatos prieþiûros sistemos darbuotojø þiniø lygá. Ðiam tikslui pasiekti taikomos ávairios mokymo priemonës ir strategijos (13).

Pacientø þinias gilinti ir kilusius neaiðkumus iðsklai-dyti padeda ir po mokymo duodamos broðiûros ar lanks-tinukai su svarbiausiais mokymo principais bei galimybë skambinti „karðtàja“ skausmo linija (8, 35).

Mokymo bûdai. Siekiant suteikti pacientams þiniø apie vëþiná skausmà ir jo valdymà, pasaulyje taikoma daugybë skirtingø mokymo bûdø. Daþniausiai taiko-mi ðie mokymo bûdai: paskaita grupei pacientø (21), individualus paciento apmokymas (14), pacientø ir jø artimøjø apmokymas (36), nuotolinio mokymo bûdas, kai informacija pateikiama internete (8).

Daugëjant þmoniø, kurie galimybæ naudotis internetu turi namie, ðis bûdas informacijà daro prieinamà pacien-tui patogiu laiku ir patogioje vietoje. Interneto svetaines su informacija apie vëþiná skausmà ir jo valdymà kuria ne tik medikai, bet ir pacientai, sergantys vëþiu, jie pa-teikia informacijà apie skausmo valdymà ir malðinimà. Dauguma tokiø svetainiø yra nemokamos (9). Kilus neaiðkumams galima ieðkoti papildomos informacijos, dalyvauti diskusijose su kitais pacientais ar pateikti uþ-klausà elektroniniu paðtu (15, 36). Nuorodos apie skaus-mo valdymà gydymo ástaigø internetinëse svetainëse irgi puiki galimybë suteikti pacientams þiniø (8).

Skirtingose mokymo programose pacientø mokymo trukmë svyravo nuo 15 minuèiø trukmës individualaus mokymo, taikyto pacientui, iki 60 minuèiø trukmës gru-pinës paskaitos, skaitytos pacientams ir jø artimiesiems (7, 17). Mokant vyresnio amþiaus þmones akcentuo-

SERGANÈIØJØ ONKOLOGINE LIGA IR JØ ÐEIMOS NARIØ MOKYMAS VALDYTI VËÞINÁ SKAUSMÀ

A.ÐAVINYTË, J.TOLIUÐIENËKauno medicinos universiteto Slaugos ir rûpybos katedra

“Sveikatos mokslai” Nr.4 2006 m.324

jamas artimøjø dalyvavimas mokyme, nes taip galima iðvengti neaiðkumø, susijusiø po mokymo su naujos informacijos gausa (35).

Nepaisant skirtingø mokymo bûdø visø mokytø pacientø þiniø lygis buvo aukðtesnis, jie maþiau vado-vavosi klaidingais ásitikinimais apie nuskausminamøjø medikamentø vartojimà lyginant su kontrolinës grupës pacientais. Geresni tolimieji skausmo valdymo rezultatai buvo ilgiau arba pavieniui mokytø pacientø (7).

Kai kurie tyrëjai (9, 35) sudarë galimybæ pacientams skambinti „karðtàja“ skausmo linija. Ðis bûdas leido pacientams iðsiaiðkinti klausimus, kilusius po mokymo, suteikë tyrëjams galimybæ nuolatos vertinti ir papildyti pacientø þinias. Abipusis bendradarbiavimas taip pat padeda pacientams gilinti savo þinias ir geriau valdyti skausmà, tam tinka 30–60 minuèiø mokymo programos, kuriø metu ne tik suteikiama informacijos, bet ir disku-tuojama iðkilusiais klausimais (17).

Mokymo priemonës. Siekiant uþtikrinti mokymo pro-gramø efektyvumà ir sumaþinti neaiðkumø, atsirandanèiø po mokymo, skaièiø, taikomos ávairios mokymo prie-monës. Daþniausiai pacientams dalijami lankstinukai, broðiûros, jie mokomi naudotis skausmo skalëmis, o jø pavyzdþiai su apraðymais duodami á namus, naudojama filmuota medþiaga bei pildomi skausmo dienoraðèiai, pacientams papildomø þiniø suteikiama ir neaiðkumai sprendþiami konsultuojant telefonu (9, 20, 35).

Dalijant spausdintà medþiagà siekiama iðvengti klai-dingo supratimo susiformavimo dël naujos informacijos gausos, ði informacija naudinga ne tik pacientui, bet ir jo artimiesiems, ypaè jei jie nedalyvavo mokyme. Ði mokymo priemonë padeda sutaupyti mokymui skirtà

laikà ir uþtikrinti geresná efektà, nes kilus neaiðkumams pacientui nereikia spëlioti, uþtenka vël paþiûrëti gautà medþiagà (35).

Mokant pacientus skausmo valdymo, svarbu, kad jie mokëtø ávertinti savo skausmo intensyvumà. Sko-rupskienë (2004) savo straipsnyje nurodo, kad vienas tiksliausiø ir patogiausiø bûdø skausmui vertinti yra vizualinë analoginë skausmo skalë (VAS), ji yra 10 cen-timetrø ilgio, kairëje jos pusëje paþymima, kad nëra jokio skausmo, o deðinëje – stipriausias skausmas, kurá ligonis tik gali ásivaizduoti (31). Kiti autoriai atkreipia dëmesá, kad vizualinë analoginë skausmo vertinimo skalë vyresnio amþiaus þmonëms daþnai nesuprantama (33). Pasirenkant skausmo vertinimo priemonæ bûtina ásitikinti, kad naudojama priemonë yra suprantama pa-cientui (33, 23, 26). Lietuvoje ðiuo metu patvirtintos trys skausmo intensyvumo vertinimo priemonës: veidukø skalë, skaitmeninë ir þodinë skalës. Jos tinka naudoti vaikams nuo trejø metø amþiaus (40).

Dar viena priemonë pacientø þinioms apie skausmà ir jo valdymà pagilinti bei taikyti praktiðkai yra skausmo dienoraðtis. Schumacher ir kt. (2002) apraðë skausmo dienoraðèiø naudojimà ambulatoriniams pacientams, kuriems buvo tikëtinas skausmas dël vëþio metasta-ziø kauluose. Kiekvienà dienà pacientai vertino savo skausmo intensyvumo vidurká, stipriausià ir silpniau-sià skausmo intensyvumà bei vartotus medikamentus (vartotus rutiniðkai ir skausmo proverþiams slopinti). Palyginus kontrolinæ ir poveikio grupes paaiðkëjo, kad poveikio grupës pacientai geriau kontroliavo savo skausmà (29).

Mokymui naudojama ir filmuota medþiaga. Ji pa-sirenkama dël ðiø prieþasèiø: sàlyginis pigumas (kai-nuoja pati vaizdajuostë ir filmavimas, bet ne tolesnis jos demonstravimas), kiekvienas dalyvis gauna lygiai tokià paèià informacijà ta paèia forma. Informacijà pacientams gali suteikti pripaþinti mokslininkai ir kiti pacientai pasidalinti savo patirtimi, be to, vaizdinæ medþiagà lengviau ásiminti, nei vien tik perskaitytà ar iðgirstà informacijà (7).

Mokymo strategijos. Kombinuojat ávairius mokymo bûdus ir priemones sukuriamos mokymo strategijos, kurias galima taikyti priklausomai nuo mokomos grupës bruoþø.

Kai kurios mokymo programos siûlo skausmo valdymo mokyti tik pacientus, o ðá mokymà atlikti tik vienà kartà. Tokia strategija duoda tik trumpalaiká efektà, neskatina pacientø domëtis skausmo problema ir gilinti savo þinias (6, 36). Kai kurie tyrëjai (13) nurodo, kad vienkartinio mokymo apie vëþio sukeltà skausmà ir jo valdymà nepa-1 paveikslas. Kliûtys vëþiniam skausmui malðinti.

3252006 m. “Sveikatos mokslai” Nr.4

kanka. Jie siûlo mokymo kursà pakartoti praëjus mënesiui ir ðeðiems mënesiams po pirminio mokymo. Taikant ðià strategijà pacientø þinios ne tik bus sustiprintos ir pagi-lintos, bet atsiras galimybë iðsklaidyti dar uþsilikusius ar naujai atsiradusius klaidingus ásitikinimus apie skausmo kontrolæ. Taip pat tikëtina, kad turëdami daugiau þiniø pacientai ar jø artimieji gebës geriau kontroliuoti skausmà bei noriau kreipsis á gydytojà, siekdami iðsiaiðkinti naujai kilusius klausimus ar neaiðkumus. Be to, tikëtina, kad turëdami pakankamai þiniø pacientai ir patys jas gilins ieðkodami papildomos informacijos.

Kiti tyrëjai apsiribojo tik vienkartiniu pacientø moky-mu skaitant paskaità. Tyrimuose, kuriuose buvo mokomi vyresnio amþiaus pacientai, paskaitos buvo skaitomos ne tik pacientams, bet ir jø artimiesiems, po paskaitos dalyviai galëjo diskutuoti jiems rûpimais klausimais su jos organizatoriais (17). Kiti autoriai po paskaitos ir spausdintos medþiagos dalijimo sudarë galimybæ skambinti „karðtàja“ skausmo linija (36). Efektyvesnës buvo mokymo programos, kuriose dalyvavo ne tik pa-cientas, bet ir jo ðeimos nariai ar globëjai (1, 11), bei tos, kuriø mokymas yra ne vienkartinis, o ágytos þinios sustiprinamos praëjus tam tikram laiko tarpui po pirmi-nio mokymo. Ði strategija tinka gilinti tiek pacientø, tiek slaugytojø þinias (22, 26, 39).

Mokymo reikðmë pacientø ir jø artimøjø poþiûriui ir þinioms apie skausmo valdymà. Þinios yra vienas veiksniø, daranèiø átakà pacientø poþiûriui á skausmà ir jo malðinimà. Todël labai svarbu ávertinti mokymo átaka pacientams, jø ðeimos nariams ir darbuotojams (26).

Studijø apie mokymo átakà vëþinio skausmo kon-trolei duomenys parodë, kad pakankamai þiniø turintys pacientai noriau apie savo skausmà ir jo kontrolæ kalbë-josi su sveikatos prieþiûros darbuotojais. Gera skausmo kontrolë, maþesnis jo intensyvumas ir retesni skausmo proverþiai uþtikrina maþesná nuovargio ir didesná pasi-tenkinimo gyvenimo kokybe laipsná (13, 39).

Pacientø ir jø artimøjø mokymo svarbà savo darbuo-se nurodë daugelis tyrëjø (1, 7). Artimøjø dalyvavimo mokyme svarba ypaè iðauga mokant vyresnio amþiaus þmones, nes priimti ir ásisavinti naujà informacijà jiems lengviau, kai yra ðeimos nariø palaikymas. Be to, vyres-nio amþiaus þmonëms ásiminti naujà informacijà sunkiau nei jauniems, todël artimieji yra puiki pagalba siekiant iðvengti nesusipratimø, susijusiø su ágytomis þiniomis ir jø praktiniu taikymu gráþus namo (24, 35).

Yates (2002) nurodo, kad praëjus vienam mënesiui po mokymo, mokytø pacientø grupë maþiau vadovavosi klaidingais ásitikinimais apie tolerancijos ir narkomanijos iðsivystymà, tiksliau laikësi nuskausminamøjø medika-

mentø vartojimo rekomendacijø, lyginant su kontrolinës grupës pacientais, kurie mokyti nebuvo (39).

Ribotas informacijos kiekis apie skausmà ir jo val-dymà, kurá turi vëþiu sergantys pacientai, sàlygoja tole-rancijos, narkomanijos ir ðalutiniø reiðkiniø iðsivystymo baimæ. Turëdami nepakankamai þiniø pacientai remiasi klaidingais ásitikinimais apie vaistø dozavimà, vartoja jø nepakankamai (dozes, kurios jø kenèiamo skausmo ne-numalðina), bijodami tolerancijos iðsivystymo (14).

Rimer ir kt. (1987) atliko tyrimà, kuriame vertino 15 minuèiø trukmës slaugytojo kontroliuojamà pa-cientø mokymo programà. Jos metu pacientai buvo mokomi racionalaus vaistø vartojimo principø, suteikta informacijos apie nuskausminamuosius medikamentus, tolerancijos ir narkomanijos iðsivystymo rizikà ir ðalu-tinius reiðkinius. Praëjus vienam mënesiui po mokymo ðie pacientai lyginant su kontroline grupe buvo maþiau susirûpinæ dël galimos tolerancijos ir narkomanijos rizikos, tiksliau laikësi gydytojo rekomendacijø. Ne-paisant ðiø teigiamø poslinkiø skausmo intensyvumo skirtumas tarp abiejø pacientø grupiø buvo statistiðkai nepatikimas (25).

Devine (2003) vertino slaugytojo kontroliuojamà pa-cientø mokymà. Pacientai buvo mokomi individualaus pokalbio su slaugytoja metu. Jiems buvo suteikiama þiniø apie skausmo valdymà, kliûtis ir neteisingus ási-tikinimus. Mokymas truko nuo 30 iki 60 minuèiø. Po pokalbio pacientams buvo duodamos atmintinës su pagrindiniais skausmo kontrolës ir vaistø vartojimo principais. Pacientai buvo apmokyti, kaip vertinti ir registruoti skausmà savo skausmo dienoraðèiuose, taip siekiant mokymà sustiprinti praktine patirtimi. Palyginus eksperimentinës ir kontrolinës grupës pacientø þinias apie skausmà ir jo valdymà paaiðkëjo, kad eksperimen-tinës grupës pacientai turi daugiau þiniø (10). Rimer (1987) atliktoje studijoje skausmo intensyvumas tarp ðiø grupiø nesiskyrë. Skirtumo tarp grupiø nebuvo pastebëta ir vertinant gyvenimo kokybæ (25).

Cleary (2000) savo straipsnyje cituoja Ward ir kt. (1994), kurie vertino mokymo átakos paplitimà tarp pacientø áveikiant kliûtis efektyviai malðinti skausmà. Gauti duomenys parodë, kad mokyti pacientai maþiau bijojo tolerancijos ir narkomanijos iðsivystymo, noriau kalbëjo su sveikatos prieþiûros darbuotojais apie savo skausmà (6).

Chang ir kt. (2000) vertino pacientø mokymo átakos paplitimà Taivane áveikiant kliûtis efektyviai malðinti vëþiná skausmà. Studijoje dalyvavæ pacientai jø iðraðymo á namus dienà uþpildë anketà, kuria buvo vertinamos jø þinios apie vëþinio skausmo valdymà. Po klausi-

“Sveikatos mokslai” Nr.4 2006 m.326

myno uþpildymo pacientai buvo mokomi. Mokymas truko 30–40 minuèiø, po jo pacientams buvo padalinta mokomoji medþiaga apie skausmo valdymà. Dar kartà pacientø þinios buvo ávertintos praëjus dviem savaitëms po mokymo. Paaiðkëjo, kad poveikio grupës pacientai maþiau nerimavo dël tolerancijos ir narkomanijos iðsi-vystymo, noriau kalbëjo su gydytoju apie savo skausmà nei kontrolinës grupës pacientai (5).

Miaskowski ir kt. (2004) lygino dvi pacientø grupes. Viena jø buvo mokoma skausmo kontrolës ðeðias savai-tes. Pacientø mokymui vadovavo slaugytojas. Pirmà, treèià ir ðeðtà mokymo savaitæ slaugytoja pacientus lankë jø namuose, o antrà, ketvirtà ir penktà mokymo savaitëmis su pacientais buvo susisiekiama telefonu. Pirmà apsilankymo savaitæ pacientams buvo suteikta þiniø apie skausmà ir jo valdymà, á ðá procesà buvo átraukti ir pacientø artimieji. Antrà, ketvirtà ir penktà savaitæ slaugytojas su pacientais bendravo telefonu ir jø nusiskundimus, skausmo intensyvumà ir kitus duomenis þymëjosi dienoraðtyje. Treèios ir ðeðtos savaièiø metu savo apsilankymais slaugytoja siekë sustiprinti pacientø þinias, ágytas pirmosios savaitës metu. Palyginus povei-kio ir kontrolinës grupiø pacientø þinias paaiðkëjo, kad mokyti pacientai turëjo daugiau þiniø apie skausmà ir jo valdymà, o slaugytojø vykdomas individualizuotas pacientø mokymas yra efektyvi priemonë siekiant su-teikti pacientams þiniø (21). Individualaus mokymo apie skausmo malðinimà reikðmæ pabrëþë Oliver ir kt. (2001) (23).Vëþinio skausmo kontrolës ir vaistø vartojimo principø mokyti svarbu ne tik pacientus, bet ir jø ðeimos narius. Tokiu bûdu informacija gerai ásisavinama, o kilus neaiðkumams pacientai gali kreiptis pagalbos á savo arti-muosius. Artimieji supaþindinti su skausmo problema ir jos sprendimo bûdais, nesijauèia beviltiðki ir negalintys padëti matydami paciento kanèià (1, 2).

Wells ir kt. (2003) savo studijoje apraðë mokymo programà, kurià jie vykdë pacientams ir jø artimiausiems (ðeimos nariams ar globëjams). Ðios programos metu visiems pacientams, jø artimiesiems ir globëjams buvo suteikta þiniø apie vëþinio skausmo valdymà. Po to pa-cientai buvo suskirstyti á tris grupes: pirmajai grupei buvo taikoma áprastinë slauga, antrosios grupës nariai kilus neaiðkumams galëjo skambinti „karðtàja skausmo linija“, o treèioji grupë telefonu buvo konsultuojama reguliariai – kartà per savaitæ. Gauti tyrimo rezultatai parodë, kad pacientai, gavæ þiniø ir reguliariai jas atnaujinæ, skausmà kontroliavo geriau nei kontrolinës grupës pacientai. Toká patá poveiká mokymas turëjo ir pacientø artimiesiems ar globëjams (36).

Mokymo apie vëþinio skausmo valdymà efektyvumà

vyresniame amþiuje nagrinëjo Clotfelter (1999). Ji nu-rodo, kad mokymas turi bûti pagrindinis aspektas norint uþtikrinti gerà skausmo kontrolæ (7).

West ir kt. savo studijoje (2003) apraðo pacientø ir jø ðeimos nariø mokymo programà. Mokymas truko ðeðias savaites. Pirmàjà savaitæ slaugytoja, pacientas ir jo artimieji susitiko paciento namuose. Susitikimo metu pacientas uþpildë klausimynà apie skausmà, buvo ap-tarti etiniai tyrimo aspektai, suteikta þiniø apie skausmà, nurodyta, kur kreiptis kilus neaiðkumams. Antràjà sa-vaitæ su pacientu bei jo artimaisiais buvo bendraujama telefonu, treèiàjà savaitæ susitikimas vël vyko paciento namuose. Ketvirtà ir penktà savaites su pacientais ir jø artimaisiais buvo bendraujama telefonu kaip ir antràjà savaitæ. Ðeðtàjà savaitæ pacientas ir jo artimieji vël buvo aplankyti namuose. Po mokymo daugumos pacientø þinios apie skausmà ir jo valdymà buvo pagerëjusios, be to, jie mokymo metu ágytas þinias taikë ir praktiðkai. Teigiama mokymo átaka buvo stebima ir pacientø arti-miesiems (35).

Vyresnio amþiaus þmoniø mokymo ypatumai. Pa-cientø mokymui skiriamas vis didesnis dëmesys. Taèiau vis dar vyrauja poþiûris, kad vyresnio amþiaus þmoniø mokymas neduoda laukiamo pokyèio valdant jø skaus-mà. Todël dauguma vyresnio amþiaus þmoniø, gydomø ligoninëse ar slaugomø namuose, nëra mokomi skausmo valdymo (32).

Vyresnio amþiaus þmonëmis, remiantis PSO reko-mendacijomis, laikomi 65 metø ir vyresni asmenys. Daþniausiai dël nepakankami malðinamo skausmo kenèia vyresni kaip 70 metø þmonës (7). Polimorbidið-kumas apsunkina vëþio gydymà ir simptomø kontrolæ ðioje amþiaus grupëje (33).

Daþnai bijoma ðalutinës vaisto reakcijos ar pakitusio jø poveikio dël vaistø metabolizmo organizme pakiti-mo. Gana daþnai vyresnio amþiaus þmonës slepia savo skausmà, todël jis lieka neávertintas ir negydytas. To prieþastimi gali bûti pacientø nusivylimas ir nuostata, kad vëþio diagnozë, tai mirties nuosprendis, kurio niekas negali pakeisti (28, 31).

Net ir tinkamai ávertinus skausmà ir paskyrus tinka-mà jo gydymà, iðkyla klausimas, ar pacientas sugebës vartoti vaistus tinkamai ir ar supras jø vartojimo reikðmæ (kokiems simptomams slopinti ar ligos prieþasèiai gydyti skirti vaistai) (26).

Vyresnio amþiaus þmonës nebendradarbiauja mal-ðinant skausmà, jeigu:

• jie nesupranta, kà jiems sako sveikatos prie-þiûros darbuotojai;

• skiriami medikamentai per brangûs ásigyti;

3272006 m. “Sveikatos mokslai” Nr.4

• gydymas sukelia pacientui nepriimtinà ðalutiná poveiká;

• mano, kad skausmo pojûtis yra natûrali senëji-mo proceso dalis;

• tiki, kad kasdienis nuskausminanèiø medika-mentø vartojimas sukels priklausomybæ (15).

Siekiant uþtikrinti efektyvø vyresnio amþiaus þmoniø skausmo malðinimà, sumaþinti poþiûrio apie tolerancijà ir priklausomumà nuo narkotiniø analgetikø paplitimà, labai svarbu skirti pakankamai laiko ðios pacientø grupës mokymui (17, 28, 35).

Clotfelter (1999) savo tyrime apie skausmà ir jo valdymà mokë vyresnio amþiaus þmones naudodama spausdintà medþiagà su pagrindine informacija bei 14 min. trukmës filmuotà medþiagà. Nei prieð, nei po filmuotos medþiagos stebëjimo su pacientais nebuvo diskutuojama jiems rûpimais klausimais. Po filmuotos medþiagos stebëjimo pacientai slaugytojo buvo apmo-kyti, kaip naudotis vizualine analogine skausmo skale. Praëjus dviem savaitëms po mokymo pacientø telefonu buvo teirautasi apie skausmo intensyvumà. Palyginus kontrolinæ ir poveikio grupes paaiðkëjo, kad praëjus dviem savaitëms po mokymo maþesnio intensyvumo skausmà juto poveikio grupës pacientai. Praëjus ketu-rioms ir ðeðioms savaitëms po mokymo, skirtumo tarp poveikio ir kontrolinës grupiø skausmo intensyvumo nebuvo (7).

Ferrell ir kt. (1993) savo studijoje (12) palygino dvi vyresnio amþiaus pacientø grupes. Vieni buvo mokyti, kaip valdyti vëþiná skausmà, o kiti ne. Netrukus po ið-vykimo namo ðiems pacientams buvo ávertintas skaus-mo ir kitø simptomø intensyvumas. Iðkart po iðvykimo namo tiek mokytø, tiek nemokytø pacientø savijauta ir skausmo intensyvumas buvo sumaþëjæs, taèiau atlikus pakartotiná vertinimà (praëjus ilgesniam laiko tarpui) mokytø pacientø skausmo intensyvumas buvo maþesnis nei nemokytø.

Kadangi tarp vyresnio amþiaus þmoniø labai paplitæ klaidingi ásitikinimai apie tolerancijos bei narkomanijos rizikà, ypaè svarbu mokymo metu suteikti tinkamø þiniø, iðsklaidyti ðias abejones ir taip paskatinti vartoti medikamentus, padràsinti iðkilus klausimams kreiptis á gydytojà (2, 35).

Svarbu, kad vyresnio amþiaus þmonës ir iðvykæ namo turëtø galimybæ iðkilus neaiðkumams susisiekti su sveikatos prieþiûros sistemos darbuotojais. Taip pat iðvykstantiems namo pacientams turëtø bûti duodamos atmintinës, kuriose bûtø suraðytos pagrindinës medika-mentinio ir nemedikamentinio skausmo malðinimo ir valdymo nuorodos (28, 33).

Miaskowski (2004) savo studijos pacientus ne tik mokë skausmo valdymo principø, bet jø þinias reguliariai vertindavo ir atnaujindavo telefonu. Mokymas uþtruko ðeðias savaites. Taip buvo iðsklaidyti klaidingi pacientø ir jø globëjø ásitikinimai, pasiektas ilgalaikis mokymo efektas (21).

Palyginus ávairiø mokymo strategijø efektyvumà pa-aiðkëjo, kad ilgalaiká mokymo efektà uþtikrinti pavyko taikant pakartotiná pacientø mokymà po pirminio praëjus vienam, trims ir ðeðiems mënesiams. Mokymà efektyves-ná darë spausdintos medþiagos naudojimas, vaizdiniø priemoniø demonstravimas bei galimybë skambinti „karðtàja“ skausmo linija. Vienkartinis pacientø moky-mas, nors ir pasiekia pacientø þiniø pagerëjimà, taèiau jo poveikis buvo trumpalaikis. Praëjus vienam mënesiui po mokymo mokytø pacientø ir kontrolinës grupës þiniø lygis beveik nesiskyrë (14, 18, 39).

IÐVADOS1. Pacientø mokymas apie vëþiná skausmà ir jo

malðinimà yra efektyvus bûdas pacientø savirûpai mal-ðinant vëþiná skausmà didinti bei skausmo valdymui gerinti.

2. Pacientø mokymo efektyvumui reikðmës turi naudoti mokymo bûdai, priemonës ir strategija.

Literatûra1. Behar-Horenstein L, Guin P, Gamble K, Hurlock G, Leclear

E, Philipose M, et al. Improving patient care through patient – family education programs. Hospital topics: research and perspectives on healthcare 2005; 38(1): 21-7.

2. Berry DL, Wilkie DJ, Huang HY, Blumenstein BA. Cancer pain and common pain: a comparison of patient – reported intensities. Oncology Nursing Forum 1999; 26(4): 45-8.

3. Bowers L, Boyle DA. Depression in patients with advanced cancer. Clin J Oncol Nurs 2003; 7(3): 281-8.

4. Burton A, Cleeland Ch. Cancer pain: progress since the WHO guidelines. Pain practice 2001; 1(3): 236-42.

5. Chang HM, Gallagher R, Vaillancourt PD, Balter K, Cohen M, Garvin B, et al. Undergraduate medical education in pain medicine, end-of-life care, and palliative care. Pain Med 2000; 1(3): 224.

6. Cleary JF. Cancer pain management. Cancer Control 2000; 7(2): 120-31.

7. Clotfelter CE. The effect of educational intervention on decreasing pain intensity in elderly people with cancer. Oncology Nursing Forum 1999; 26(1): 27-33.

8. Cohen MZ, Easley MK, Ellis C, Hughes B, Ownby K, Rashad BG, et al. Cancer pain management and the JCAHO’s pain standards: an institutional challenge. J Pain Symptom Management 2003; 25(6): 519-27.

9. Cumbo A, Agre P, Dougherty J, Callery M, Tetzlaff L, Pirone J., at al. Online cancer patient education evaluating usability and content. Cancer practice 2002; 10(3): 155-61.

10. Devine E. Meta analysis of the effect of psycho educational interventions on pain in adults with cancer. Oncology Nursing Forum 2003; 30(1):75-89.

“Sveikatos mokslai” Nr.4 2006 m.328

11. Dooks P. Diffusion of pain management research into nurs-ing practice. Cancer Nursing 2001; 24(1): 99-103.

12. Ferrell BR, Rhiner M, Ferrell BA. Development and imple-mentation of pain education program. Cancer 1993; 72(11 Suppl): 3426-32.

13. Gaston-Johansson FG, Ohly KV, Fall-Dickson JM, Nanda JP, Kennedy MJ. Pain psychological distress, health status and coping in patients with breast cancer scheduled for auto transplantation. Oncology Nursing Forum 1999; 26(8): 65-71.

14. Gunnarsdottir S, Donovan HS, Ward S. Interventions to overcome clinician – and patient – related barriers to pain manage-ment. Nurs Clin North Am 2003; 38: 419-34.

15. Holzheimer A, McMillan SC, Weitzner M. Improving pain outcomes of hospice patients with cancer. Oncology Nursing Forum 1999; 26(9): 75-82.

16. http://www.whocancerpain.wisc.edu/index.html/Volume 17. Prieiga per internetà. Pain in the elderly with cancer. [Þiûr. 2005-02 12].

17. Kimberlin C, Brushwood D, Allen W, Radson E, Wilson D. Cancer patient and caregiver experiences: communications and pain management issues. J Pain Symptom Management 2004; 28(6): 566-78.

18. Kuuppelomäki M. Pain management problems in patients’ terminal phase as assessed by nurses in Finland. J Adv Nurs 2002; 40(6): 701-9.

19. MacDonald N, Ayoub J, Farley J, Foucult C, Lesage P, Mayo N. A Quebec survey of issues in cancer pain management. J Pain Symptom Management 2002; 23(1): 39-47.

20. McMillan SC, Tittle M, Hagan S, Laughlin J, Tabler RE. Knowledge and attitudes of nurses in veterans’ hospital about pain management in patients with cancer. Oncology Nursing Forum 2000; 27(9): 1415-23.

21. Miaskowski C, Dodd M, West C, Schumacher K, Paul SM, Tripathy D, et al. Randomized Clinical Trial of the Effectiveness of a Self-Care Intervention to Improve Cancer Pain Management. J Clin Oncol 2004; 22(9): 1713-20.

22. Miaskowski C. Improving pain management through leader-ship and interdisciplinary collaboration. Pain Management Nursing 2004; 5(2): 51 –2.

23. Oliver JW, Kravitz RL, Kaplan ShH, Meyers FJ. Individual-ized Patient Education and Coaching to Improve Pain Control Among Cancer Outpatients. J Clin Oncol 2001; 19(7): 2206-12.

24. Pargeon KL. Barriers to Effective Cancer Pain Management: A Review of the Literature. J Pain Symptom Management 1999; 18(5): 358-68.

25. Rimer B, Levy MH, Keintz MK, Fox L, Engstrom PF, MacEl-wee N. Enhancing cancer pain control regimens through patient education. Patient Educ Couns 1987; 10(3): 267-77.

26. Ross MM, Carswell A, Hing M, Hollingworth G, Dalziel WB. Seniors decision making about pain management. J Adv Nurs 2001; 35(3): 442-51.

27. Rushton P, Brown Sh. Patient and Caregiver Perceptions of Cancer Pain Control. Cancer Practice 1999; 7(5): 257-61.

28. Rustoen T, Fossa S, Skarstein J, Moum T. The impact of de-mographic and disease – specific variables an pain in cancer patients. J Pain Symptom Management 2003; 26(2): 696-704.

29. Schumacher KL, Korasewa S, West C, Dodd M, Paul SM, Tripathy D, et al. The usefulness of a daily pain management dairy for outpatients with cancer related pain. Oncology Nursing Forum 2002; 29(9): 1304-13.

30. Ðeðkevièius A. Lithuania: Status of Cancer Pain and Palliative Care. J Pain Symptom Management 2002; 24(2): 205-7.

31. Skorupskienë D. Onkologiniø ligø sukelto skausmo konser-vatyvaus gydymo gairës. Medicina 2004; 40(9): 917-23.

32. Tarzian AJ, Hoffman DE. Barriers to Managing Pain in the Nursing Home: Findings From a Statewide Survey. JAMDA 2004; 5: 82-8.

33. Toliuðienë J, Lesauskaitë V. Pagyvenusio þmogaus, serganèio onkologine liga, iðsamus geriatrinis tyrimas. Gerontologija 2004; 5(3–4): 91–6.

34. Vallerand AH, Hasenau SM, Templin T. Barriers to pain management by home care nurses. Home Healthcare Nurse 2004; 22(12): 831–8.

35. Wells N, Hepworth JT, Murphy BA, Wujcik D, Johnson R. Improving Cancer Pain Management through Patient and Family Education. J Pain Symptom Management 2003; 25(4): 344-56.

36. Wells N. Pain intensity and pain interference in hospitalized patients. Oncology Nursing Forum 2000; 27(6): 1243-50.

37. West C, Dood MJ, Paul SM, Schumacher K, Tripathy D, Koop, et al. The PRO – SELF: pain control program – an effective ap-proach for cancer pain management. Oncology Nursing Forum 2003; 1(30): 65-73.

38. Wilkie D. Multimedia recourses for pain education. Cancer practice 2001; 9(4): 206-10.

39. Yates P, Edwards H, Nash R, Aranda S, Purdie D, Najman J, et al. A randomized controlled trail of a nurse – administered education intervention for improving cancer pain management in ambulatory settings. Patient education and counseling 2004; 53: 227-37.

40. www.sam.lt/lt/sam/teisinë-informacija/ta-pilnas/ „Dël bûtinosios medicinos pagalbos ir bûtinosios medicinos pagalbos paslaugø teikimo tvarkos bei masto patvirtinimo“ pakeitimo. Ásakymas V-608.

PATIENT AND FAMILY EDUCATION ABOUT CANCER PAIN MANAGEMENT

A.Ðavinytë, J.ToliuðienëSummaryKey words: cancer pain, patient education, pain management.Patient education has been recognized as a central component

to ensuring that patients are knowledgeable about treatment options, the management of their healthcare needs, and the effective use of medication. The growth in these programs reflects their increasing importance. Patients’ education efficacy depends on methods, instruc-tional aids and strategy used.

Gauta 2006-04-28

3292006 m. “Sveikatos mokslai” Nr.4

Raktaþodþiai: metastazinë liga, skausminis sindromas, piktybiniai kaulø navikai, kaulinio audinio destrukcija.

SantraukaLietuvoje kiekvienais metais diagnozuojama apie 14 000 pirminiø piktybiniø vidaus organø navikø. Ið jø apytikriai 50% metastazuoja á kaulus. Kau-lø navikinë destrukcija ir jos sukeltas skausmas sergant vidaus organø piktybiniais navikais daþ-nai bûna vienintelë ðios ligos klinikinë iðraiðka. Skirtingoms navikiniø ligø su kaulinio audinio paþaida stadijoms bûdingas ávairaus intensyvumo skausminis sindromas, kuris ligos pradþioje bûna neiðryðkëjæs, su daþnomis remisijomis. Straipsnyje nagrinëjama kaulinio audinio destrukcijos ir jos sukelto skausminio sindromo etiopatogenezë, trumpai apþvelgiami ir nagrinëjami moksliniais tyrimais pagrásti skausmo malðinimo metodai ir bûdai.

ÁVADASPiktybiniø navikø sukeltas skausmas yra viena ið

reikðmingiausiø prieþasèiø, turinèiø þenklià átakà pa-cientø gyvenimo kokybei. Daþniausiai stebimas skausmo ðaltinis yra navikiniai kaulo paþeidimai, kurie gali bûti pirminiai ir metastaziniai. Ið pirmà kartà diagnozuotø vidaus organø piktybiniø navikø apytikriai 50% metas-tazuoja á kaulus, o autopsijos metu daugiau kaip 85% pacientø aptinkami akivaizdûs metastaziniai kaulø paþeidimai. Skeleto paþeidimai yra treèioje vietoje po plauèiø ir kepenø metastaziniø paþeidimø. Kaulø paþei-dimai, apie 25% pacientø, yra vienintelë vidaus organø navikinës ligos klinikinë iðraiðka [1]. Reèiau kaulus pa-þeidþia pirminiai piktybiniai kaulø navikai – sarkomos. Skirtingoms navikiniø ligø su kaulinio audinio paþaida stadijoms bûdingas ávairaus intensyvumo skausminis sindromas, kuris ligos pradþioje bûna neryðkus, su daþnomis remisijomis [2]. Skausmas stiprëja didëjant kaulinio audinio destrukcijai, intervalai tarp beskausmiø periodø trumpëja ir skausmas tampa pastoviu tokiø pa-cientø palydovu.

NAVIKINIO SKAUSMO PATOGENEZËKaulo navikinio skausmo kilmës mechanizmas iki ðiol

nëra iðsamiai iðnagrinëtas ir iðlieka daugelio mokslininkø tyrinëjimo objektu. Ðiuolaikinë skausmo patogenezë nagrinëjama làsteliniame, biocheminiame, molekuli-niame lygmenyse. Yra þinoma, kad skausmà sukelia audiniø vientisumo paþeidimas veikiant mechaniniams, terminiams, cheminiams þalojantiems dirgikliams. Ðiems dirgikliams dirginant periferinius neuronus – nocicepto-rius uþpakaliniuose nugaros smegenø raguose iðsiskiria neurotransmiteriai, kurie sensorinæ informacijà perduoda á galvos smegenø þievæ, gumburà. Ði informacija suvo-kiama kaip skausmas, sukelia atsakomàsias organizmo refleksines reakcijas [3]. Dël làsteliø paþeidimo bei loka-laus uþdegimo iðsiskiria biologiðkai aktyvios medþiagos: histaminas, bradikininas, substancija P, prostaglandinai, leukotrienai, seratoninas, acetilcholinas. Ðios medþiagos sumaþina nociceptoriø skausminiø dirgikliø slenkstá ir sudaro sàlygas kartotiniam impulso patekimui á nervø sistemà [4,5,6]. Tai sukelia periferiniø neuronø bioche-minius, struktûrinius, funkcinius pokyèius [3]. Þalingi dirgikliai ilgà laikà veikdami periferinius nociceptorius daro átakà jø receptoriø ir jonø kanalø biocheminiam aktyvumui. Dël to padidëja periferiniø neuronø jautru-mas ir vystosi periferinë neuronø sensibilizacija [3,7,8]. Gausus ir pastovus aferentinës informacijos patekimas skatina neurotransmiteriø iðsiskyrimà nugaros smegenyse bei impulsø perdavimà postsinapsiniams neuronams. To padarinys – neuropeptidø receptoriø fosforilinimas antriniuose neuronuose, padidëjæs jautrumas neurotrans-miteriams bei kalcio ir kalio jonø kanalø pralaidumas ir neurono membranos depoliarizacija. Ðie pokyèiai padidina skausmà perduodanèiø neuronø aktyvumà, kas nulemia centrinæ sensibilizacijà. Esant centrinei ir periferinei sensibilizacijai silpnas dirgiklis suvokiamas kaip labai stiprus (hiperalgezija), o áprastai skausmo ne-sukeliantis dirgiklis suvokiamas kaip skausmingas (alo-dinija) [8]. Tiek periferinë, tiek centrinë sensibilizacija bûdinga navikiniam skausmo sindromui.

Ðiuolaikinis kaulo navikinio skausmo gydymas ne-siriboja vien tik poveikiu nervø sistemai, kaip skausmà perneðanèiai bei analizuojanèiai struktûrai, ar biologiðkai

NAVIKINIS KAULØ SKAUSMASV.TOLIUÐIS, J.TOLIUÐIENË1, A.PAMERNECKAS

Kauno medicinos universiteto klinikos, Miðriø traumø skyriusKauno medicinos universitetas, Slaugos ir rûpybos katedra1

“Sveikatos mokslai” Nr.4 2006 m.330

aktyviø medþiagø aktyvumo slopinimu, bet kreipiama daug dëmesio á skausmo etiologiná faktoriø. Vienas ið tokiø faktoriø yra navikinës kaulo destrukcijos iðsivysty-mas ir jos nulemtas skausminis sindromas. Tai sudëtingas procesas, apjungiantis molekuliná, biocheminá ir làsteliná skausmo patogenezës lygmenis. Iðanalizavus osteolizæ skatinanèius procesus bei jos vaidmená skausmo ge-nezëje, klinikinëje praktikoje sëkmingai buvo pradëti taikyti bifosfonatai. Todël ðitø procesø suvokimas yra labai svarbus. Þinoma, kad branduolio transkripcijos faktoriaus NF-kB(RANK) receptoriaus aktyvatorius ligan-das (RANK-L), kurá produkuoja osteoblastai ir stromos làstelës, yra stiprus osteoklastogenezës stimuliatorius, teigiamai veikiantis navikiniø làsteliø augimà ir pra-ilginantis jø iðgyvenamumà. Prieðingai negu RANK-L, osteoprotegerinas (OPG) blokuoja osteoklastø aktyvumà ir slopina kaulino audinio rezorbcijà [9,10,11,12,13]. Tai centriniai osteoklastogenezës ir kaulinio audinio rezorbcijos reguliavimo mechanizmai in vivo. Ligos paþeistame kaule ðiø faktoriø sintezæ lemia navikinis audinys. Todël jø tarpusavio kiekybiniai pokyèiai nu-lemia kaulinës destrukcijos dydá. Makrofagø bei kitø làsteliø iðskiriami citokinai, dalyvaujantys uþdegiminëse reakcijose, interleukinas 1(IL-1), IL-11, IL-6, prostaglandi-nas E2 (PGE2), kaip ir pats navikinis audinys stimuliuoja osteoklastogenezæ [14]. Klinikiniai bifosfonatø poveikio organizmui tyrimo duomenys bei klinikinë kaulo meta-bolizmo analizë leidþia daryti prielaidà, kad naviko su-kelta kaulino audinio destrukcija turi reikðmës skausmi-niam sindromui atsirasti [15,16,17]. Eksperimento metu su bandomaisiais gyvûnais árodytas ryðys tarp skausmo stiprumo, neurocheminiø pokyèiø nugaros smegenyse ir kaulino audinio destrukcijos dydþio [18,19]. Þinant, kad osteoklastus inhibuojantis faktorius OPG slopina kaulo rezorbcijà, eksperimentiniame modelyje buvo patikrinta kaulo destrukcijos átaka skausminio sindromo genezëje. Eksperimentiniams gyvûnëliams á ðlaunikaulio distalinæ dalá intraosaliai suðvirkðtus navikiniø làsteliø ir iki kaulinio audinio destrukcijos iðryðkëjimo bei skaus-minio sindromo pasireiðkimo buvo skiriamas osteoklastø aktyvumà slopinantis faktorius OPG. Paaiðkëjo, kad sustabdþius kaulo rezorbcijà þenkliai sumaþëjo skaus-mo intensyvumas, bet visiðkai paðalinti skausmo bei neurocheminiø pokyèiø nugaros smegenyse nepavyko [19]. Todël galima teigti, kad vien tik naviko ir kaulo „taikinio“ làsteliø tarpusavio sàveika ir dël to aktyvuota biocheminiø reakcijø kaskada nëra vieninteliai veiks-niai, turintys átakos skausminio sindromo atsiradimui. Tai árodo skirtingi neurocheminiø þymekliø pokyèiai stuburo smegenyse veikiant skirtingiems etiologiniams

veiksniams. Uþdegiminiam skausmui bûdingas neuro-cheminiø þymekliø, substancijos P ir kalcitonino genui giminingo baltymo (CGRP) þenklus pagausëjimas nuga-ros smegenyse, kitaip nei esant neuropatiniam skausmui. Navikinës kaulo destrukcijos sukeltas skausmas neturi jokio poveikio neurocheminiams þymekliams, bet pa-siþymi ryðkia astrocitoze prieðingoje stuburo smegenø pusëje nei esantis navikinis þidinys [20]. Tai dar kartà árodo, kad navikinis skausmas nëra tiesiog dël uþdegimi-niø pokyèiø ar neuropatiniø bûkliø atsiradæs skausmas. Navikiná skausmà dël unikaliø atsiradimo mechanizmø galima iðskirti á atskirà kategorijà.

SKAUSMO KONTROLËSkausmo patogenezëje galima iðskirti daug etiolo-

giniø veiksniø. Todël gydant navikiná kaulo skausmà visiðkai paðalinti skausmà retai kada pavyksta. Ðiuolai-kinis skausmo gydymas orientuotas á navikinio þidinio paðalinimà, patologinës kaulinio audinio rezorbcijos maþinimà, paþeisto kaulo chirurginá stabilizavimà bei stipriø analgetikø skyrimà. Skausmui gydyti naudojamos trys pagrindinës medikamentø grupës bei jø deriniai: neopioidiniai analgetikai, opioidiniai analgetikai ir pa-galbiniai analgetikai (adjuvantai). PSO 1986 metais pa-skelbë rekomendacijas dël vëþinio skausmo malðinimo, kurias papildë 2000 metais. Rekomendacijose pateikiami skausmo malðinimo bûdai, medikamentai bei jø doza-vimas, medikamentø vartojimo bûdai ir ritmiðkumas bei pakopinë skausmo malðinimo sistema. Pagal PSO silpnas skausmas (1-3 balai pagal skausmo vertinimo skalæ (SVS) yra malðinamas neopioidiniais analgetikais – pirma skausmo malðinimo pakopa. Antra skausmo malðinimo pakopa (4-6 balai pagal SVS) – vidutinio stiprumo skausmui malðinti rekomenduojamos nedidelës opioidiniø analgetikø dozës derinant su neopioidiniais analgetikais. Tik opioidiniai analgetikai skiriami stipriam skausmui malðinti (7-10 balø pagal SVS). Visose trijose skausmo malðinimo pakopose gali bûti skiriami pagal-biniai analgetikai.

Neopioidiniai analgetikai. Tai skirtinga pagal che-minæ struktûrà ir dalyvavimà ávairiose farmakologinë-se reakcijose medikamentø grupë, kuriai priskiriami aspirinas, acetaminofenas ir nesteroidiniai vaistai nuo uþdegimo (NVNU). Kai kuriø ið jø (aspirinas, NVNU) vei-kimas pagrástas fermento ciklooksigenazës-1,2 aktyvumo slopinimu, blokuojant prostaglandinø ir uþdegimo me-diatoriø biosintezæ. Ðios biologiðkai aktyvios medþiagos ájautrina periferinius nocirceptorius ir sukelia skausmà [21]. Apraðytas acetaminofeno centrinio veikimo mecha-nizmas [22]. Kitaip nei opioidiniams, neopioidiniams

3312006 m. “Sveikatos mokslai” Nr.4

analgetikams yra bûdingas „lubø“ efektas, kada toksinë ir efektyvi skausmà malðinanti dozës maþai skiriasi. Nëra þinoma maþiausia ir didþiausia dozës. Todël ðios grupës medikamentø skyrimas individualus, ats