Civilinis procesas I

Civilinis procesas I pagal Nekrošių 2007/2008

10.13Procesas - reiškia tam tikrą veiksmą, tam tikrą ėjimą iki konkretaus tikslo, tai yra tam tikras ėjimas į priekį, tam tikra procedūra.Procesas teisine prasme – tai tam tikra veikla teisme įgyvendinant materialines subjektines teises. Sąvoka civilinis procesas apima tik dalį procesinės veiklos, kadangi dar yra ir baudžiamasis ir administracinis procesas ir kt.Esmė – valstybiniai teismai, įstatymų numatytais atvejais ir arbitražai sprendžia civilines bylas, bei užtikrina sprendimų vykdymą, o taip pat ir kitos įstatymų numatytos institucijos atlieka joms numatytų funkcijų įgyvendinimą. Antstoliai atlieka sprendimų vykdymą, notarai atlieka administravimą materialinės teisės ir t.t.Civilinis procesas iš vienos pusės garantuoja tinkamą privačių civilinių teisinių subjektų teisinį įgyvendinimą, o iš kitos pusės ir tam tikrą viešo intereso realizavimą. Šiaip civilinio proceso egzistavimo būtinumą sąlygoja, lemia jau pati materialinės subjektinės teisės struktūra, kurią sudaro trys elementai:

a) Teisė atlikti tam tikrus veiksmus;b) Teisė reikalauti tam tikrų veiksmų atlikimo;c) Teisė kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista materialinė teisė (tai yra civilinio

proceso egzistavimo pagrindas).Civilinis procesas savyje jungia ir privatų ir viešą tam tikrą pradą ir čia yra dalis mokslininkų kurie civiliniame procese mato tik privatų civilinių materialinių teisinių santykių dalyvių interesą ir gana supaprastintai suvokia civilinio proceso esmę. Čia autoriai teigia, kad visas civilinis procesas susideda iš trijų elementų:

a) Faktinių aplinkybių konstatavimo ir nustatymo;b) Materialinės formos nustatymas, kurį reguliuoja konkretūs santykiai;c) Normos pritaikymas konkrečiai situacijai.

Tokiu požiūriu nėra neįvertinama socialinė civilinio proceso reikšmė ir teisėjo kaip valstybinės valdžios atstovo įgyvendinant teisingumą konkrečioje byloje vaidmuo.Jeigu žiūrėti į civilinį procesą per socialinę prizmę, tai beabejo civilinis materialinis ginčas konkrečių asmenų pirmiausia yra socialinis ginčas ir teisėjas čia nėra kažkoks paprasčiausias, bejausmis vien tik teisės taikytojas, jis daugiau kaip asmuo, kuriam tauta patikėjo vykdyti teisingumą, palaikyti teisinę taiką, ginčo neišplitimu į tolesnius socialinius sluoksnius.Atsižvelgiant į šitą visa momentą galime sakyti, kad teisėjo veikla susideda į tam tikrą matematinę veiklą būtų visiškai neteisinga.

Sąvoka ir dalykas.

Sąvokos procesas teisinė reikšmė yra sietina su teismo procesu, tačiau pati civilinio proceso teisės sąvoka yra platesnė nei tiktai teismo veikla ir apima daugiau sričių. Pirmiausiai civilinio proceso esmė reikšmė pasireiškia per civilinių materialinių teisių užtikrinimą bei gynimą ir galiojanti teisė numato, kad šie uždaviniai yra realizuojami trejopai:

a) Teismui vykdant teisingumą civilinėse bylose bei užtikrinant šiose bylose priimtų sprendimų vykdymą;

b) Nagrinėjant ir sprendžiant bylas arbitražu;

1

c) Notarams realizuojant jiems priklausančių civilinių materialinių teisių apsaugos bei realizavimo funkcijas.

Be to reikia atkreipti dėmesį ir į tai, kad nemažai civilinio proceso teisės normų yra skirta ne tiesiogiai teismo veiklai reguliuoti nagrinėjant ir sprendžiant bylas, bet ir teismų kompetencijos klausymams ir kitiems lyg šalia bylos nagrinėjimo tvarkos atsistojusiems klausymams.Jeigu kalbėti apie civilinio proceso sąvoką šiandien Lietuvoje vyraujantis požymis yra, kad civilinio proceso teisė yra normų visuma reglamentuojanti teismo, byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas, bei vykdant jose priimtus teismo sprendimus. Čia reikia skirti sąvokas civilinis procesas ir civilinio proceso teisė.Civilinio proceso teisė tai yra normų visuma reglamentuojanti visą šitą veiklą.Civilinis procesas tai yra veikla.Pats trumpiausias civilinio proceso teisės apibrėžimas yra civilinio proceso teisė tai normų visuma. Nemaišyti byloje dalyvaujančių asmenų sąvokos su kitų proceso dalyvių sąvoka. Tai nėra tas pats, jie yra skirtingi subjektai. Jų skyrimo pagrindas:Byloje dalyvaujančių asmenų ir kitų proceso dalyvių kategorijoms priskyrimo pagrindas yra jų teisinis suinteresuotumas. Kuris šiaip jau būna dviejų rūšių:

a) Materialinis teisinis suinteresuotumas. Jis reiškia, jog byloje priimtas sprendimas tiesiogiai įtakos konkretaus asmens materialines subjektines teises, tai yra jis turės kažką mokėti arba jį įpareigos kažko nedaryti arba patvirtins teisę kažko reikalauti, tai yra tiesiogiai įtakos to asmens materialines subjektines teises.

b) Procesinis teisinis suinteresuotumas. Tai yra proceso dalyvio interesas, kad byla vienaip ar kitaip baigtųsi. Čia nėra jokio materialinio teisinio suinteresuotumo.

Jeigu asmuo turi teisinį suinteresuotumą bylos baigtimi, bet kurį – materialinį ar procesinį teisinį ar abu kartu, tai jis bus laikomas byloje dalyvaujančiu asmeniu ir byloje dalyvaujančiais asmenimis yra:

a) Šalys(ieškovas, atsakovas)b) Tretieji asmenys: pareiškiantys savarankiškus reikalavimus ir nepareiškiantys

savarankiškų reikalavimų)c) Atstovasd) Asmuo įstojantis į procesą ar valstybinė institucija išvadai duoti

Šios grupės yra byloje dalyvaujantys asmenys, tau tarpu proceso dalyviai neturintys suinteresuotumo bylos baigtimi ir negali jo turėti yra laikomi kitais proceso dalyviais: liudytojai, ekspertai, tretieji asmenys.Šiaip jau jeigu kalbėti apie vyraujantį apibrėžimą V. Nekrošiaus supratimu jis yra per siauras ir per siauras yra jau vien todėl, kad apima tik tai teismo veiklą. Kitaip tariant šitas apibrėžimas apima tik teismo tiriamąją veiklą(sprendžiant, aiškinant) ir vykdymo procesą. Todėl tokią sąvoką galėtų būti vartojama tiktai tada, kai mes kalbame apie teisminį civilinį procesą, kai kalbame apie teoretinę civilinio proceso teisės dalį, apie teisme vykstantį teisminį civilinį procesą. Šitas apibrėžimas neapima nei notariato veiklos nei arbitražo veiklos, o tai irgi yra tam tikri materialinių teisių užtikrinimo mechanizmai. Taigi jeigu pabandyti apibrėžti civilinio proceso teisę kaip visa apimančią, jinai galėtų būti apibūdinama kaip sistema normų reglamentuojančių teismų kompetenciją nagrinėti civilines bylas, teismo, byloje dalyvaujančių asmenų, bei kitų proceso dalyvių veiklą nagrinėjant ir sprendžiant civilines bylas, teismo ir antstolių veiklą užtikrinant vykdomųjų dokumentų vykdymą, bei kitų neteisminių institucijų ar asmenų veiklą

2

įgyvendinant įstatymo jiems patikėtas civilines materialines subjektines teises, apsaugos, bei tinkamo realizavimo funkcijas.Taigi iš esmės galime skirti:

a) Teisminio civilinio proceso teisės sąvoka(kuri yra siauresnė nei civilinio proceso mokslas ar dalykas )

b) Platesnę sąvoką

Civilinio proceso teisės dalykas.CPK 1 str. 1 dalyje numatyta: Šis Kodeksas nustato civilinių, darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo bylų ir kitų bylų dėl privatinių teisinių santykių bei ypatingosios teisenos bylų nagrinėjimo ir sprendimų priėmimo bei vykdymo tvarką. Iš esmės dalykas kodekse apibrėžiamas per du dalykus:

1) Civilinių bylų nagrinėjimą(bylos dėl civilinių, šeimos, darbo, bankroto ar restruktūrizavimo ar kitų santykių.)

2) bei bylose priimtų sprendimų vykdymą.Vokietijoje civilinio proceso dalykas yra reikalavimas nukreiptas valstybei per teismą, kad tam tikru būdu būtų išspręstas ginčas. Jeigu kalbėti apie civilinio proceso teisę kaip savarankišką teisės šaką čia galimos kelios koncepcijos(nors LT vyrauja pozicija, kad civilinio proceso teisė yra savarankiška teisės šaka)

1) Anglosaksiškąji modelį, kur kaip ir romėnų teisėje, civilinio proceso teisė nėra pripažįstama teisės šaka, tai yra pripažįstama materialinės teisės sudėtine dalimi;

2) Vieningos procesinės teisės arba teisingumo teisę. Pagal šią koncepciją civilinis, baudžiamasis, administracinis procesai yra vienos teisės šakos sudėtinės dalys

3) Civilinio proceso teisė yra savarankiška teisės šaka.

Vieningos procesinės teisės koncepcija. Šios teorijos šalininkai mano, kad civilinis procesas yra teisingumo teisės, kuri reglamentuoja teismo, teismų veiklą apskritai posakis. CP teisė priklauso vieningo teisingumo teisei, jų nuomone įrodo tai kad ji yra viešosios teisės dalis. Pagaliau visi procesai apjungiami vienos teisės šakos, jų nuomonė tai įrodo, kad visų jų tikslas yra vienodas – tam tikrų interesų gynimas. Visos procesinės dalys turi ir vienodus tikslus ir vienodus metodus ir ta patį dalyką. Civilinio proceso teisė kaip savarankiškos teisės šakos koncepcija. Čia civilinio proceso teisė traktuojama kaip savarankiška teisė vadovaujantis ginamų arba įgyvendinamų materialinių teisių santykių pobūdžiu, išskiriant, kad civilinio proceso teisės dalykas yra civilinių bylų nagrinėjimas, baudžiamojo proceso – baudžiamųjų bylų nagrinėjimas, administracinio proceso administracinių bylų nagrinėjimas. Tuo pačiu teigiama, jog skirtingų ginamų materialinių teisinių santykių pobūdis lemia ir skirtingų teisinių reguliavimo metodų nustatymą, bei kai kurių skirtingų principų nustatymą. Lietuvoje šiaip mes turime tris procesines teisės šakas:

1) Civilinį procesą;2) Baudžiamąjį procesą;3) Administracinio proceso teisę.

Turime savarankiškus reguliavimo dalykus, bei metodus.

Civilinio proceso teisės metodas.

3

Yra du klasikiniai teisinio reguliavimo metodai, tai yra:a) Dispozityvus;b) Imperatyvus.

Šiuo požiūriu žiūrint civilinio proceso teisėje yra taikomas mišrus reguliavimo metodas, tai yra čia egzistuoja ir dispozityvaus ir imperatyvaus metodo elementų ir vyraujančiu šiuo požiūriu yra dispozityvus reguliavimo metodas. Jeigu mes paimtume civilinio procesinio teisinio santykio grupes - teismas šalys, čia beabejo vyrauja dispozityvus reguliavimo metodas(šalys sprendžia kreiptis į teismą ar ne, kokį reikalavimą pateiks ieškinyje, kokios bus teismo veiklos ribos, šalys sprendžia sudaryti taikos sutartį ar ne, šalys sprendžia atsisakyti nuo ieškinio ar ne ir t.t.). Kalbant apie santykį šalys – teismas vyrautų kaip ir imperatyvus reguliavimo metodas, bet vėlgi ne visada. Imant visumoje reiktų pasakyti, kad 80% civilinių procesinių teisinių santykių jų reguliavimui yra taikomas dispozityvus reguliavimo metodas. Netgi santykiuose teismas šalys daugiausia bus taikomas dispozityvus reguliavimo metodas.(teismas sako: man čia aplinkybės neaiškios reiktų papildomų įrodymų. Ir mes jų neprivalome teikti, galime juos teikti, galime jų neteikti ir šiame santykyje taikomas dispozityvus reguliavimo metodas. Tačiau aišku jei mes dabar jų nepateiksime, o atnešime po trijų mėnesių teismas jų gali nepriimti.)Imperatyvas pirmiausia yra taikomas, kai kalbame apie nuobaudas drausmines ir apie tarkim pradėjo šūkauti teismo salėje, tokį išmes ir dar baudą gali uždėti, jei labai aršus.Nepaisant to, kad dispozityviais metodas vyrauja, teigiame kad civilinio proceso reguliavimo metodas yra mišrus. Apskritai kai kalbame apie šalių pareigą teismo atžvilgiu tai tos pareigos tikrąją ta teisine prasme civiliniame procese yra labai mažai: laikytis tvarkos, neįžeidinėti teismo. Vokiečiai skiria dvi sąvokas:

a) Pflicht – pareigiab) Last – tam tikras apsunkinimas, bet tai nėra pareiga teisine prasme, nes pareigos teisine

prasme nevykdymas užtraukia sankcijos taikymą.Civiliniame procese praktiškai nėra sankcijų, išskyrus baudą, arešta, bet tai čia jau už smulkų banditizmą proceso metu taikoma, visa kita tai nėra sankcijos ir jeigu sakytų, kad sprendimo priėmimas už akių yra sankcija, tai tikrai nebūtų sankcija, tai yra apsunkinimas. Pvz.: teismas tau grąžina papildyti ieškinį, tu gali jį pildyti arba nepildyti, jei nepildysi teismas jį atmes ir viskas, ir tai tikrai nebus sankcija teismine prasme.

Civilinio proceso teisė – ar tai privatinės teisės dalis, ar viešosios teisės dalis? Yra keletas koncepcijų. Lietuvoje turime du požiūrius:

a) Vieni teigia, kad civilinio proceso teisė yra viešosios teisės dalis;b) Kiti autoriai teigia, kad tai yra mišri, kuri turi ir viešosios ir privatinės teisės elementų.

V. Nekrošius mano, kad civilinio proceso teisė yra viešosios teisės dalykas. Todėl, kad pirmiausia jau pats tikslas tos teisės šakos nurodo jos viešą faktą. Juk bylos nagrinėjimo tikslas yra įvykdyti teisingumą(o teisingumas yra Konstitucijos sudėtinė dalis), o teisingumo vykdymas yra viešosios teisės dalis. Antras dalykas: civilinio procesinio teisinio santykio dalyviu visada yra teismas, betarpiškai arba per tam tikrą tarpininką, bet valstybė čia egzistuoja. Trečias dalykas: negalime pakeisti ieškinio turinio elementų savo susitarimu, nes pagrinde visos procesinės normos yra imperatyvios, kurios negali būti keičiamos, jų taikymas ar netaikymas priklausys nuo šalies valios, bet jos turinio keisti negalime, bet kaip tas vyks yra neabejotinai imperatyviai aprašyta ir negali būti keičiamas šalių susitarimu. Pats ginčas yra privatus, bet visa jo forma, kaip jis bus nagrinėjamas neabejotinai yra viešosios teisės dalykas. O civilinio proceso teisė ir nagrinėja, reguliuoja kaip turi būti sprendžiami ginčai.

4

Civilinio proceso teisės normos.Civilinio proceso teisės specifinis bruožas yra tas, kad daugeliu atvejų čia nėra sankcijos(sprendimas už akių, atsisakymas priimti pavėluotai pateiktus teismo įrodymus, tai nėra sankcijos, tai yra apsunkinimo pasekmė, tai yra kitokia nei normali proceso eiga). Sankcija galėtų būti: bauda, areštas, pašalinimas iš teismo salės ir tai labai nedaugeliu atvejų. Reikėtų skirti: procesinės teisės normą nuo procedūrinės teisės normos. CPK visos numatytos teisės normos yra procesinės, jos numato arba reguliuoja civilinio materialinio teisinio ginčo nagrinėjimo tvarką, materialinės subjektinės teisės gynimo tvarką.Procedūrinė teisės norma, tai norma kuri yra materialinės teisės dalis ir kuri reglamentuoja įgyvendinimą materialinės(Pvz.: rinkimų įstatymas – jame numatyta kaip vyksta balsavimo procedūra: kad žmogus ateina, pasiima biuletenį, įeina į kabiną, užbraukia tą ir tą, įmeta ten ir ten va čia yra procedūra, procedūrinė norma.)Procesinė norma reglamentuoja civilinių materialinių subjektinių teisių gynimo tvarką, tuo tarpu procedūrinė norma yra materialinės teisės dalis ir reglamentuoja materialinės teisės įgyvendinimą.

Civilinių procesinių teisės normų galiojimas teritorijoje ir erdvėje.CPK 3 str. 8 dalyje yra numatyta: Civilinių bylų procesas vyksta pagal bylos nagrinėjimo, atskirų procesinių veiksmų atlikimo arba teismo sprendimo vykdymo metu galiojančius civilinio proceso įstatymus. Bendras principas civilinio proceso teisėje, jog pasikeitus procesiniam įstatymui jis iškart pradedamas taikyti į ateitį(nėra to, kad pasikeitus įstatymui bylos baigiamos nagrinėti pagal seną. Tarkim nagrinėjama byla, pasikeitė įstatymas, tai kitas veiksmas jau atliekamas pagal naują įstatymą. Tai yra taikymas iškart nuo jo įsigaliojimo) visiems procesiniams teisiniams santykiams. Tačiau tai ne visada yra veiksminga, įmanoma, tokiais atvejais yra įmanomi keli variantai:

1) Jeigu į civilinį procesą žvelgti kaip į vienalytį, vieningą teisinį santykį, nuo pradžios iki pabaigos galima teigti, kad tam teisiniam santykiui nuo pradžios iki pabaigos turi galioti tas pats procesinis įstatymas. Ir tokiu būdu naujai priimtos procesinės teisės normos turėtų būti taikomos tik naujai atsirandančiam procesiniam teisiniam santykiui. Pagal šitą logiką arba pagal šitą variantą, jeigu pas mus šiandien yra pateiktas ieškinys, priimtas jis yra, o kitą dieną pasikeitė normą, vis tiek tas santykis turi būti baigiamas pagal tą normą, kuri buvo jo pradžios momentu, tai yra ir pirma instancija ir apeliacija ir kasacija turi vykti pagal seną metodą.

2) Jeigu atsižvelgsime į stadijas civiliniame procese, į jų egzistavimą, grubiai būtų galima imti trys pagrindinius civilinio proceso etapus: pirmą instanciją, antrą instanciją ir kasacinį procesą, pasakoma pagal seną procesą pradėtas ginčas pabaigiamas ta stadija ir jau nauja stadija pradedama pagal naują įstaymą, pvz.: pirma instancija pabaigiame pagal seną, bet jeigu norime skųsti ir jau galioja naujas kodeksas, nauji procesiniai įstatymai, nauja procesinė norma, tai jau skundžiame pagal naują. Taigi šis variantas buvo pasirinktas ir Lietuvoje.

Kalbant apie civilinio proceso teisės normos galiojimą teritorijos požiūriu, pvz.: du verslo partneriai susitaria, kad jų ginčas bus nagrinėjamas Lietuvos teismuose pagal Prancūzijos materialinę teisę, vadovaujantis Vokietijos CPK.(Čia ne viskas tvarkoje) Dėl materialinės teisės

5

mes dar galėtume sutarti, bet dėl procesinės teisės jokių susitarimų būti negali, nes tai siejasi su teismų veikla, valstybės suverinetetu, tai yra viešoji teisė! Čia galioja lex fori pracesioari principas galioja be išimčių, taigi jei ginčas nagrinėjamas Lietuvos teisme, jisai privalo būti nagrinėjamas pagal Lietuvos procesinę teisę, be jokių išimčių Lietuvos procesinės teisės norma galioja visoje Lietuvos teritorijoje ir jos negaliojimas yra negalimas. Iš šios taisyklės galimos išimtys tik tarptautinių sutarčių pagrindu, jokių kitų išimčių nėra numatyta. Kalbant apie civilinio proceso teisės normas taip pat reikia, jų procesinių normų prioriteto principą, kuris įtvirtintas CPK 1str. 2 dalyje, kuriame sakoma: Jeigu yra prieštaravimų tarp šio Kodekso ir kitų Lietuvos Respublikos įstatymų, teismas vadovaujasi šio Kodekso normomis, išskyrus atvejus, kai šis Kodeksas suteikia pirmenybę kitų įstatymų normoms. Tuo būdu siekiama užtikrinti kodekso taikymo nuoseklumą, sistemingumą iš šios taikylės yra galimos dvi išimtys:

1) Byloms kylančioms iš darbo, šeimos, intelektinės nuosavybės, konkurencijos, bankroto, restruktūrizavimo bylų ir kitų bylų dėl privatinių teisinių santykių bei ypatingosios teisenos bylų atskirus nagrinėjimo ypatumus gali numatyti kiti įstatymai, šiuo atveju jeigu skiriasi reguliavimas CPK ir kituose įstatymuose numatytas procesines normas

2) CPK 1 str. 3 dalyje numatyta išimtis: Jeigu Lietuvos Respublikos tarptautinėse sutartyse nustatytos kitokios normos, negu tos, kurias numato šis Kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai, taikomos Lietuvos Respublikos tarptautinių sutarčių normos. Šiuo požiūriu reikėtų atkreipti dėmesį dar ir į trečią išimtį, tai ES teisė jeigu reglamentas yra priimtas ir jis yra procesinio pobūdžio, tiesiogiai taikomas ir jis beabejo yra viršiau.

Civilinio proceso teisės sistema.

Kalbant apie civilinio proceso teisę plačiąja prasme, reiktų išskirti:a) Teisminį civilinį procesą(priskirtume civilinių bylų nagrinėjimo tvarką teisme); b) Neteisminį civilinį procesą(priskirtume arbitražo, notariato veiksmus).

Kalbant apie teisminį civilinį procesą, galimas dvejopas jo skirstymas:1. Bendrąją(priskirtume institutus bendrus visai civilinio proceso teisei, pvz.: teismingumo

institutas, terminai procesiniai, dokumentų įteikimas, išlaidos ir t.t.)2. Aktyviąją arba specialiąją dalį(sudaro normos reglamentuojančios tik tam tikrą dalį

proceso ar tam tikrą bylos etapą, pvz.: bylos iškėlimo, pasirengimo procesiniam nagrinėjimui procedūrą, teisminio nagrinėjimo procedūrą.)

Antras galimas skirstymas(labai paplitęs Europoje), vykdomas atsižvelgiant į normų dvilypumą, kadangi viena civilinio proceso dalis procesą, bylų nagrinėjimą, sprendimo priėmimo, antra dalis reglamentuoja jau priimtų teismo sprendimų vykdymą. Atitinkamai visą civilinio proceso teisę galime skirstyti į:

a) Pirmąjį procesą(ji reglamentuoja civilinės bylos nagrinėjimą, sprendimo byloje priėmimo)b) Vykdymo procesą(reglamentuoja įsiteisėjo teismo sprendimo ar kito vykdomojo

dokumento vykdymo tvarką.)Atitinkamai kalbant apie civilinio proceso teisės sistemą galima būtų skirti:

a) Civilinio proceso teisės normos reglamentuojančios tiriamąjį procesą;b) Civilinio proceso teisės normos reglamentuojančios vykdymo procesą.

Jeigu kalbėti apie materialinės ir procesinės teisės santykį, tai nepaisant to, kad materialinės ir procesinės teisės šakos yra pripažįstamos savarankiškomis, tačiau beabejonės tarp jų yra glaudus ryšys, kadangi materialinė teisė nustato materialinio teisinio santykio dalyvio arba dalyvių tarpusavio teises ir pareigas, o procesinė teisė reglamentuoja materialinių procesinių teisinių

6

santykių dalyvių materialinių subjektinių teisių ir pareigų įgyvendinimą, bei jų gynimą. Taigi be procesinės teisės aišku procesinė teisė būtų tiktai lozungų rinkinys arba nebūtų užtikrintas jos tinkamas įgyvendinimas. Be materialinės teisės procesinė teisė prarastų savo egzistavimo pagrindą, ji netektų savo gynimo objekto. Kalbant apie civilinį procesą, būtina išskirti dar dvi svarbias sąvokas, tai yra:

a) Civilinio proceso teisenos. Civilinio proceso teisena – tai yra tam tikra civilinės bylos nagrinėjimo tvarka. Tai normų visuma reglamentuojanti, nagrinėjamo tvarką, kai yra nagrinėjama viena ar kita civilinės kategorijos byla. Šiuo požiūriu civilinio proceso teisėje egzistuoja dvi teisenos:

1) Ginčo teisena. Ji yra pagrindinė teisena, kurios normos reglamentuoja kaip teisme yra nagrinėjami ir sprendžiami ginčai dėl teisės, kylantys iš civilinių darbo, šeimos ir kt.;

2) Ypatingoji teisena. Čia yra išimtinė teisena ta prasme, kad ypatingoje teisenoje yra nagrinėjamos tik įstatymo numatytos bylų kategorijos ir jeigu įstatyme nėra pasakyta kokia tvarka yra nagrinėjama viena ar kita byla iškart sakom kad ji bus nagrinėjama ginčo teisena. Ypatingojoje teisenoje byla bus nagrinėjama tik tais tuo atveju, kai tai bus pasakyta, pvz.: juridinio fakto nustatymas, asmens neveiksnumo nustatymas, santuokos nutraukimas abiejų sutuoktinių sutarimu, asmens pripažinimas nežinia kur esančiu ir t.t. CPK 442 str.: Bylos, teismo nagrinėjamos ypatingosios teisenos tvarka

Ypatingosios teisenos tvarka teismas nagrinėja bylas:1) dėl juridinę reikšmę turinčių faktų nustatymo;2) dėl fizinio asmens paskelbimo mirusiu ar nežinia kur esančiu;3) dėl fizinio asmens pripažinimo neveiksniu arba ribotai veiksniu ir nepilnamečio

pripažinimo veiksniu (emancipuotu);4) dėl įvaikinimo;5) dėl globos ir rūpybos;6) dėl antstolių ir notarų veiksmų apskundimo;7) dėl civilinės būklės aktų registravimo, įrašų atkūrimo, pakeitimo, papildymo, ištaisymo

ar anuliavimo;8) dėl teisių pagal prarastus pareikštinius vertybinius dokumentus atkūrimo (šaukiamoji

teisena);9) dėl daiktinių teisių, išskyrus bylas, nagrinėjamas pagal ginčo teisenos taisykles;10) dėl šeimos teisinių santykių, išskyrus bylas, nagrinėjamas ginčo teisenos tvarka pagal

šio Kodekso IV dalies XIX skyrių;11) dėl hipotekos (kilnojamojo turto įkeitimo) teisinių santykių;12) dėl prarastos teismo ar vykdomosios bylos atkūrimo;13) dėl praleisto įstatymų nustatyto termino atnaujinimo;14) dėl teismo leidimų išdavimo, pareiškimų ar faktų patvirtinimo, turto administravimo,

paveldėjimo procedūrų taikymo (palikimo administratoriaus skyrimo, turto aprašo sudarymo, testamento paskelbimo ir pan.) bei kitas bylas, kurios pagal Civilinį kodeksą ir kitus įstatymus nagrinėjamos supaprastinto proceso tvarka.Ginčo teisenos ir ypatingosios teisenos skirtumai:

Ginčo teisena pirmiausiai yra skirta ginčų kylančių iš materialinių teisinių santykių sprendimui(Galioja šalių lygiateisiškumo, rungimosi šalių autonomijos ir kt.). O kai kalbame apie ypatingąją teiseną, čia situacija yra kita, savo esme tos kategorijos

7

bylos neturi savyje ginčo, nors nebūtinai jo ten nėra, bet pobūdis bylų arba tikslas teisenos yra ne ginčo sprendimas. Tikslas yra visiškai kitas. Čia reikia konstatuoti tam tikrą juridinį faktą, kad yra tam tikrų aplinkybių visuma, kurios leidžia elgtis taip ar kitaip. Pvz.: jei norime nutraukti santuoka abiejų šalių sutarimu – teisėjas turi patvirtinti sutarti ir t.t. Materialinėje teisėje yra visa eilė normų, kurios turi aiškiai išreikštą viešą interesą, tam tikrą viešą pobūdį ir čia egzistuoja valstybės interesas, kad jų įgyvendinimas, jų realizavimas kasdieniam gyvenime būtų ypatingai preciziškas, ypatingai tikslus ir tinkamas. Ypatinga teisena yra skirta ne kam kitam, o šitos dalies materialinės teisės normų tinkamam administravimui užtikrinti. Valstybė šiaip jau iš esmės galėtų perduoti šių klausymų sprendimą kt. institucijoms, pvz.: ankščiau santuoka buvo nutraukinėjama civilinėje metrikacijoje.

b) Civilinio proceso stadijos. Čia jau visai kita kategorija. Civilinio proceso stadijos – tai yra tam tikra norma grupė skirtų vienam konkrečiam tarpiniam tikslui pasiekti. Procesas kaip tam tikra veikla turi tam tikrą galutinį tikslą – sprendimo priėmimą, ginčo išsprendimą ir priimto sprendimo vykdymą. Kuo procesinė teisė yra geresnė už materialinę teisę? Procesas yra kryptinga sisteminga veikla, nukreipta į labai konkretų tikslą, jis turi būti sudėliotas sistemiškai, tai garantuoja, kad per tam tikrus tarpiškus tiksliukus mes eisime link galutinio tikslo. Šiuo požiūriu stadija, civilinio proceso dalelė, kurios pasekmėje pasiekiamas tam tikras tarpinis tikslas, kai jį pasiekiame tada einame jau į kitą stadiją.

Stadijos bendriausia prasme: 1) Privalomosios stadijos. Ši stadija privalo būti kad ginčas būtų išnagrinėtas.;2) Fakultatyvines stadijas. Jos gali būti, o gali jų ir nebūti priklausomai nuo šalių valios.

Labiausiai paplitęs stadijų skirstymas yra į šias:1) Civilinės bylos iškėlimas;2) Pasirengimas teisminiam nagrinėjimui;3) Teisminis nagrinėjimas;4) Apeliacinis procesas;5) Vykdymo procesas;6) Kasacinis procesas;7) Proceso atnaujinimas.

Pirmosios trys stadijos yra privalomos – be jų negali būti byla išnagrinėta, o viskas kas toliau yra fakultatyvinės stadijos, jos gali būti tačiau jų gali ir nebūti. Vykdymas yra fakultatyvinė sąlygą, kadangi tu gali kreiptis į antstolį gali į jį nesikreipti. Kitas požiūris:Pirmosios trys stadijos tai yra procesas pirmosios instancijos teisme apeliacinis procesas kasacinis procesas proceso atnaujinimas.

CPK 3 str. 1 dalis sako: Teismas privalo nagrinėti bylas vadovaudamasis Lietuvos Respublikos Konstitucija (toliau – Konstitucija), Lietuvos Respublikos tarptautinėmis sutartimis, Lietuvos Respublikos įstatymais, kitais teisės aktais. Teismas, aiškindamas ir taikydamas įstatymus bei kitus teisės aktus, privalo vadovautis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo principais. Tai labai svarbi nuostata, kuri leidžia vieną ar kitą normą pritaikyti tam tikrai situacijai. Nereikia pažodžiui taikyti įstatymo. Tas straipsnis turėtų būti taikomas išimtinėje situacijoje.

8

2 TEMA. Civilinio proceso teisės mokslas.

Civilinio proceso teisės mokslas – tai yra žinių apie civilinio proceso teisę visuma(Apima ir istoriją ir lyginamąjį procesą ir kanonus). Civilinio proceso teisės mokslo sąvoką – čia tiriama netik galiojanti, bet ir galiojusi teisė, lyginama su kitų valstybių teisėmis ir jos reikšmė vystymuisi yra labai svarbi, kai lyginame su kitų valstybių taip pat, kokia buvo. Civilinio proceso teisės mokslas jungia teoriją ir praktiką.Kalbant apie civilinio proceso teisės mokslą, visada yra išskiriamos dvi civilinio proceso teisės mokslo mokyklos susiformavusios XIX a.:

a) Liberalioji civilinio proceso teisės mokykla;b) Socialinė civilinio proceso teisės mokykla.

Liberalioji civilinio proceso teisės mokykla ateina į Europą kartu su Didžiąja Prancūzijos revoliucija, liberalizmo tikėjimu, kaip tam tikra neigiama reakcija į visa galią iki tol egzistavusią valstybę, monarchą. Kalbant apie civilinį procesą ir jo tikslus priimtas liberalusis kodeksas, tai yra 1804 metų, tai yra tas pats Prancūzijos civilinio proceso kodeksas. Kalbant apie liberalią civilinio proceso teoriją būtina žvilgtelti į XIX a. liberalizmo vagą. Čia yra apžvelgiama gana agrarinė ir iš gana mažų ekonominių vienetų sudaryta savininkų bendruomenė. Ekonominės sistemos pagrindu šioje bendruomenėje yra savarankiškas gamintojas, kuris dažniausiai yra ir darbuotojas ir darbdavys ir kuris savo ekonominius santykius grindžia su tokiais pačiais kaip ir jis pats. Taigi pilietinė visuomenė to meto sudaro savarankiški žmonės, kurios nariais realiai yra pripažįstami tik tie, kurie yra savininkai, taigi politiškai svarbūs XIX a. pradžioje yra tik savininkai. Kita vertus liberalizmas reiškia, tam tikrą požiūrį į valstybę, liberalizmo tėvams valstybė jau nebeturėjo egzistuoti lyg kažkoks visagalis tėvas. Santykyje valstybė asmuo liberalizmo filosofai reikalavo aiškios atskirties linijos, nuo rėžimo tarp valstybės ir asmens, pagal šią filosofiją išimtine valstybės veiklos sritimi yra užsienio politika, bei gynyba nuo užsienio priešų, tuo tarpu funkcijos valstybės viduje turėjo būti atskirtos vadovaujantis teisinės valstybės teorija, kurios esmė ta, kad valstybė privalo ginti pilietį, nuo kitų asmenų pasikėsinimo į jo teises. Taigi liberalų įsivaizdavimu valstybė piliečiui privalo nustatyti, tik tam tikras elgesio ribas ir užtikrinti kad jos nebūtų pažeidžiamos tiek pačios valstybės tiek kitų piliečių, tiek ir paties asmens. Kaip parodė vėlesnė istorija, kad pagrindinė liberalizmo problema, buvo ta kad abstrakčios laisvės centrinė figūra tampa lygiai toks pats nuasmenintas asmuo, laisvas žmogus. Kitaip tariant liberalizmas nematė konkretaus žmogaus, su konkrečiomis jo problemomis, su konkrečia jo socialine aplinka, kurioje jis gyvena. Šioje filosofijoje visi teoriškai lygūs, o faktinės realios nelygybės niekas nemato arba nenori matyti. Taigi būtent šios filosofijos pagrindu atsiranda 1804 metų Prancūzijos civilinio proceso kodeksas, atitinkamai vėliau 1877 metai Civilinio proceso kodeksas, 1864 metai Rusijos civilinės teisenos įstatymas ir kt. Pagrindiniai ir vedantieji liberalų civilinio proceso principai apsprendžiantys pačią ginčo vedimo teisme formą yra rungimasis ir .... Ir čia iškyla viena centrinių civilinio proceso problemų yra santykio: šalių ir teismo. Liberaliajame procese ši problema sprendžiama šalių naudai, pats procesas yra tik šalių reikalas, šalys pačios gali pasirinkti kas joms geriausia. {Kiek gali teismas nagrinėdamas civilinę bylą, kokios jo galios ribos, galios ribos šalių atžvilgiu ir t.t.}Pažeistos materialinės subjektinės teisės gynimas yra tik pačios šalies reikalas, bet koks teisėjo įsikyšimas į tarp šalių vykstančią lygių galimybių kovą, išskyrus atvejus, kai tai daroma siekiant pašalinti nelygiavertę šalių padėtį ar palengvinti formalią proceso eigą, laikomas neteisėtu. Šio proceso šalininkai teigė jog tik toks proceso modelis gali užtikrinti teisingą sprendimo priėmimą

9

byloje, nors čia ir vadovaujamasi formaliosios tvarkos teorija. Ir nepriklausomai nuo to koks byloje bus priimtas sprendimas šalis visada ramiau reaguos į pralaimėjimą, kadangi žinos, kad jinai pralaimėjo, kad jos veiksmai buvo atlikti netinkamai, kad jinai visiškai kontroliavo proceso eigą. Taigi liberaliajame procese teismo įsitikinimas šalių pateiktos medžiagos teisingumu yra pakankamai antraeilis dalykas, svarbiausia kad šalys būtų padariusios viską, kas joms priklauso. Pagrindinė idėja yra ta kad valstybė užsiima tokia gynybą, kurios yra prašoma ir gina tiktai tokiu būdu kaip yra prašoma. Taigi šalys vadovauja procesui, o teismas tam tikrų veiksmų imasi tik tada, kai šalys tai inicijuoja. Pagrindinė teismo funkcija tokiame procese yra būti savotišku arbitru ir pasakyti kas yra teisus pagal pateiktą medžiagą, prižiūrėti, kad kova vyktų pagal valstybės nustatytas procesinės taisykles. Aišku liberaliajame civiliniame procese vyrauja formaliosios tiesos principas, kuris reiškia – formalioji tiesa teisėjui yra tai kas logiškai išplaukia iš byloje pateiktos medžiagos. Ypatingą reikšmę XIX a. liberalizmo filosofijoje turėjo viešumo principas, viešumas gimsta kaip galimybė kontroliuoti tą valstybę, ką ji daro, kaip nagrinėja bylą. Kita vertus viešumo idėja buvo kaip tam tikra skatinanti civilinį procesą, istoriniu požiūriu ji konkurentų neturėjo. 1896 m. – civilinio proceso kodeksas. Jis atsirado visų pirma dėl paties liberalizmo idealizavimo ir nesiskaitymo su visuomene, o to negali būti. Proceso trukmė. Proceso teisė nėra vien tik privatinė, bet ir viešoji. Atsirado socialinė mokykla – Austrijos civilinis kodeksas. Civilinis procesas – tam tikra kovos forma tarp lygių asmenų. Tokia teorija galiojo tol, kol buvo smulkūs savininkai, tokia visuomenė. Kai žlugo ši ekonominė socialinė bazė žlugo, tada prasidėjo problemos – atsirado darbininkų klasė ir t.t. Europoje sparčiai augo gyventojų skaičius. Auga industriniai miestai. Ir visi šie procesai sukėlė rimtus socialinius padarinius. Tokioje visuomenėje rinkos santykiai grindžiami priklausomybe silpnesniojo nuo stipresnio, atsiranda ekonomiškai pavaldūs asmenys. Rinkos koncepcija ir reikšmė išsiplečia. Sutarties šalys viena kitos nepažįsta. Atsiranda monopolijos, kas dar labiau sustruktūrizuoja visuomenę, atsiranda profsąjungos. Ir pasimato liberalizmo problema, atsiranda nelygybė, net tarp savininkų. Ir teorinė lygybė sudūžta į realybę. Tai ką gi daryti? Koks teismo vaidmuo, kokie tikslai?Pirmasis kodifikavęs – Fransas Kleinas (Austrija) 1896 m. geras įstatymas toks, kurio pagrindu yra gyvenimo patirtis ir praktika, bei egzistuojantys ekonominiai ir kiti žmonių santykiai, gali apibūdinti tai įstatymo tikslus. Proceso tikslas – kuo greičiau, paprasčiau ir pigiau išspręsti ginčą. Taip turi elgtis ir teisėjai. Dvi grupės tikslų: kintantys ir nekintantys. Pirmasis klausimas – ar iš tikrųjų CP tėra tik privataus ginčo sprendimo variantas. Interesų konfliktas yra svarbus, į tai reikia atsižvelgti tiek viešojoje teisėje, tiek privatinėje. Visuomenės civilinė apyvarta vyksta pagal bendrąsias taisykles ir yra bendras gėris, kurio įgyvendinimu valstybė privalo rūpintis. Ir viešieji su privačiais tikslais negali vienas kitam prieštarauti ir turi būti suderinti, neteikiant nei vienai jų prioriteto. Kiekvienas konfliktas reiškia ir darbo atmosferos sutrikdymą, ir kliūtų, trukdančią normaliai funkcionuoti visuomenei teisine prasme. Materialinė teisė – vaistai tam spręsti, o procesinė – gydytojas. Svarbu šalia privačių garantuoti ir visuomenės interesų apsaugą. Procese negali viešpatauti tik šalių valia, bet, kita vertus, negali būti ir visagalio teismo. Reikia derinti viešuosius su privačiais interesais. Specialieji CP tikslai – viešumas, prieinamumas, ekonomiškumas, pigumas, koncentracija ir teisingo sprendimo priėmimo protingumu. Koncentraciją paverčia savarankišku CP principu. Pirmoje vietoje – konkretaus civilinio proceso dalyvio interesai, bei visuomenės ir valstybės interesą kuo greitesniu santykių normalizavimu – pagal Kleiną. Akcentai:

10

1. teismo ir šalių dalyvavimo balansas, teismas negali būti tik pasyvus stebėtojas, jis turi įtakoti materialios tiesos nustatymą – teisėjas turi būti įsitikinęs arba beveik įsitikinęs tiesa. Teismas atkreipia dėmesį į esmines bylos aplinkybes.

Šiuolaikinė Europa perėmė Kleino idėjas, tame tarpe Lietuva.

10.15

Civilinio proceso tikslai:

Dalį pažiūrėti vadovėlyje.

Sąvoka – tikslai eina per visą kodeksą, per visą teisės šaką, tokiu būdu formuojamos normos. Tikslai atsako į klausimą ko mes norime iš teisės šakos.

CP tikslai: jie visi įvardinti CPK 2 str. 2 rūšys – viešo ir privataus pobūdžio. Privataus pobūdžio tikslai – jame nėra viešo intereso arba jis silpnesnis už privatų – pažeistų subjektinių teisių ir įstatymų nustatytų interesų gynimas. Šioje sferoje veikia dispozityviškumas, šalių autonomija ir t.t.Teisinė plėtra, teisinės taikos atstatymas ir kt. yra viešo pobūdžio tikslai.

1. Tinkamas įstatymų taikymas – į teismus einama teisybės, bei kai ko daugiau. Galutinis tikslas – kad valstybėje įstatymai būtų taikomi tinkamai. Svarbu nustatyti byloje materialią tiesą – kad teismas būtų įsitikinęs arba beveik įsitikinęs objektyvios tiesos buvimu. Tai pasiekiama per šalies pareigą rūpintis proceso skatinimu, iš kitos- per teismo pareigą išaiškinti įstatymo normas, kad būtų atskleistos esminės bylos aplinkybės. Šis tikslas bus realizuotas tik tada, kai šalys aktyviai bendradarbiaus su teismu. Priešingu atveju – formalios tiesos nustatymas;

2. Kuo greitesnis teisinės taikos tarp šalių atstatymas. Teisinė taika. Priėmus byloje sprendimą, nelieka teisinio ginčo bei jis privalo būti vykdomas. Kur yra prioritetai – ar spręsti ginčą iš esmės ar kad šalys sudarytų taikos sutartį? Taikos sutartis – prioritetinė bei geresnė, nes – neatima iš šalių bendradarbiavimo tolesnio galimybės. Pasirengimo teisminiam procesui metu teikiama didelė reikšmė sutaikinimui.

3. Teisės plėtra – LAT veikla, nes jo pagrindinė funkcija – vienodo teisės aiškinimo užtikrinimas ir plėtra. KT 2006 m. konstatavo, kad Lietuvoje yra teisminis precedentas. V. Nekrošius su tuo kategoriškai nesutinka . LAT funkcija – viešoji, nes jo kompetencijoje – teisės aiškinimas. LAT (arba KT, taip ir nesupratau) 2006 01 16, 03 28, 05 09, 09 21 nutarimai. BŪTINAI PAŽIŪRĖTI. Nei LAT konsultacijos, nei Senato nutarimai nėra tie teisės aktai, kuriais galima užtikrinti vienodą teisės aiškinimą.

Šaltinius pasižiūrėti patiems.

11

CP teisės principai. CPK II skyriusPrincipų buvimas sąlygoja teisės turinį. Jie tiesiogiai arba ne įtvirtinti CPK. Svarbiausia klasifikacija: konstituciniai ir kiti. Konstituciniai – kurie įtvirtinti Konstitucijoje – teisėjų ir teismų nepriklausomumas, teisminė gynyba ir kt. Kiti – koncentruotumo, kooperacijos, rungimosi.... įtvirtinti CPK.Taip pat skirstomi: bendrateisiniai, tarpšakiniai, šakiniai. Pagal reguliavimo objektą – reglamentuojantys teisingumo vykdymo sistemos organizavimą bei reglamentuojantys teismo bei kitų subjektų procesinę veiklą.

Teismo vadovavimo procesui principas. Jei proceso pradžia priklauso išimtinai nuo šalių valios, tai eiga – teismo prerogatyva. Teismo aktyvumas – užtikrinant tvarką teismo posėdyje bei imantis priemonių, kad būtų atskleistos esminės bylos aplinkybės. CPK 159 str. Aktyvumas derinamas su dispozityvumu. Šalis neprivalo nieko daryti, bet tai jos interesas. Teismas negali nieko neveikti, iš šono stebėti viską. Įstatymų nustatytais atvejais teismo ex officio renkami ir teikiami įrodymai: šeimos bylos, darbo bylos bei ypatingoji teisena. CPK 161 str. teismo teisė pasiūlyti atstovą šaliai, bei gali net atidėti bylos nagrinėjimą 1 kartui. CPK 225 str. 1 d. 1 p. Teismas patikslina įrodinėjimas aplinkybes. Rungimosi principas pats svarbiausias CP principas, atskleidžiantis civilinės procesinės formos esmę. Rungimasis grindžiamas priešingais šalių interesais, ir per jį užtikrinama visa CP forma. Įtvirtintas CPK 12 str. Šis principas galioja tik ginčo teisenoje. Šio principo turinį sudaro 2 elementai – teismo ir dalyvaujančių asmenų veikla įrodymų pateikimo, rinkimo ir tyrimo srityse bei rungimosi CP forma, kurio esmė ta, kad visas bylos nagrinėjimo procesas grindžiamas ginču ir kova, iš kurių išeina tiesa. Įrodinėjimo našta (pareiga) – CPK 12 str. Nereikia įrodinėti -visiems žinomos aplinkybės, faktų pripažinimas, prejudiciniai faktai, prezumuojamų faktų. CPK 159 str. teismo priimami įrodymai ex officio. Įrodinėjimo našta priklauso šalims, tik išimtiniu atveju – teismui. Veikimo ribos – rungimosi principas veikia tik ginčo teisenoje. Dispozityvumo principas. Išvedamas iš šalių autonomijos, CPK 13 str., išimtinai tik šalims priklauso teisė disponuoti ginčo dalyku. Apimtis – šalims priklauso teisė nustatyti proceso apimtį ir teismo veiklos ribas, CPK 80 , 135, 142 str.; ieškovo teisė priimti ieškinį, atsisakyti, sudaryti taikos sutartį ir kt.; teisė skųsti arba ne sprendimą; vykti arba ne į teismo posėdį ir t.t. Teismo veiklos ribos labai aiškiai ribojamos šalių valia per dispozityvumo principą, bet ne absoliučiai – išimtys – viešųjų procesinių tikslų realizavimo būtinybė: CPK 42 str. 2 d.; CPK 187 str. 2 d. CPK 49 str. - dispozityvumo principo apribojimas. Šalių lygiateisiškumo principas. CPK 17 str. įtvirtintas. Šis principas papildo rungimosi principą. Jis reiškia, kad proceso šalių teisės yra lygios procese. Teisės būti išklausytam principas. Jis įtvirtintas Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje. Jis aiškiai matomas atskirose CPK nuostatose nors ir nėra įtvirtintas. Šalys gali pasisakyti visais esminiais bylos klausimais arba šią poziciją išdėstyti raštu. Pagal EŽTT, abu būdai tinkami. Svarbu tinkamas šalies informavimas, procesinių dokumentų įteikimo institutas.Proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principas. CPK 7 str. ir EŽTPLAK 6 str. Teismo pareiga rūpintis įmanomai greitesniu bylos nagrinėjimu, kad nebūtų piktnaudžiavimo ir vilkinimo. Šalių pareiga rūpintis proceso skatinimu – pareiga nepiktnaudžiauti procesinėmis teisėmis ir laiku pateikti byloje įrodymus ir argumentus. Nereikia pateikti visko iškart. Šalis nuo pat pradžios turi sekti proceso eigą ir visą info pateikti teismui, kada reikalauja situacija. Apeliacinėje instancijoje įrodymai neteikiami, išskyrus numatytas išimtis. Proceso

12

ekonomiškumas – reikia imtis tik būtinų, protingų, ne perteklinių priemonių. Ekonomiškumo principas realizuojamas ir per diferencijaciją, būna sumariniai procesai, kurie leidžia išnagrinėti bylą pigiau ir greičiau.Kooperacijos principas – bendradarbiavimo principas CPK 8 str. – pareiga bendradarbiauti teismui ir šalims. Ši pareiga realizuojama per teismo išaiškinimo pareigą ir šalies pareigą rūpintis proceso skatinimu. Žodinio ir rašytinio proceso derinimo principas – CPK 15 str. – žodiškumo principas. Žodiškumo principas – visi įrodymai, kalbos, pasirengimai ir narinėjimas vyksta žodine forma. Raštiškumo principas – ko nėra dokumentuose, to nėra ir kalbose. Turi būti pateikta raštu, tai yra pagrindas. Buvo ilgai ginčijamasi, kuri forma efektyvesnė. XX a. viduryje apsistota ties derinimo kompromisu. Protokolas. Vyraujanti yra žodinė proceso forma. Raštiškumo elementas – protokolavimas, šalių susitarimu pasirengimas procesui ir t.t. Apeliacija – šalies prašymu – procesas rašytinis. Kasacija – viskas raštu, nebent, jei žodinis pripažįstamas būtinu. Betarpiškumo principas – CPK 14 str. teismo ištirti įrodymai. Šis principas susijęs su žodiniu procesu. Teismo pareiga pačiam išsiaiškinti bylos aplinkybes bei ištirti įrodymus. Išimtys grindžiamas proceso koncentruotumo principo įgyvendinimu - teisminio pavedimo institutas ir įrodymų tyrimas rašytiniame procese. Galimos išimtys tik griežtai nustatytos CPK. Betarpiškumas taip pat siejamas su asmens teise būti išklausytam. Teismas gali remtis tik tais įrodymais, dėl kurių šalys išreiškė savo nuomonę. Teisminio nagrinėjimo nepertraukiamumo ir teismo sudėties nekintamumo principas – CPK 16 str., CPK 235 str.; tas pats teisėjas turi pravesti bylą nuo pradžios iki pabaigos iš esmės. Išimtys – atsarginio teisėjo institutas: jei byla bus sudėtinga ir ilga; ir CPK 16 str. 2 d. nebent, jei šalys sutinka. Dėl teismo nušalinimo – jis galimas iki tam tikro momento – iki bylos nagrinėjimo iš esmės pradžios; Viešumo principas – Konstitucijos 117 str., CPK 9, 10 str. Visos bylos nagrinėjamos viešai.Viešumas šalims – negali būti ribojama jokiais būdais. Viešumas tautai – visi nuo 16 m. gali stebėti ir dalyvauti. Viešumas tautai gali būti ribojamas, jei valstybės, tarnybos, asmeninio gyvenimo, komercinės paslaptys. Viešumo principas netaikomas arbitraže – niekas, išskyrus šalis, nedalyvauja. Vieninteliu įvaikinimo atveju net rezoliucija neskelbiama. Ypatingojoje teisenoje visi posėdžiai yra uždari. Viešumas liečia procesą ir procesinę medžiagą. Teisėjų pasitarimo slaptumo principas – šis principas papildo teisėjų nepriklausomumo ir klausymo tik įstatymo principą. CPK 19 str. Principo tikslas – priimti teisėjui teisingą sprendimą ramiai. Nuomonių, išsakytų kambaryje ir balsavimo rezultatų skelbti negalima. Galima sprendimą atidėti porai savaičių, tai išimtis, jei labai būtina. Teisminės gynybos prieinamumo principas.Valstybinės kalbos principas. Tai ne nacionalinės kalbos principas. Nemokančiam asmeniui garantuojamas vertimas valstybės sąskaita. Principo nesilaikymas daro sprendimą negaliojančiu.

10 17

Civilinis procesas kaip teisinis santykis.

Apie šį santykį yra daug teorijų. Vyraujanti – 3 teorijos. 1. Privatinis teisinis santykis – tarp ginčo šalių, kuriame teismas nedalyvauja; 2. Santykis tarp šalies ir teismo arba tarp šalių; 3. Visų procesinių santykių dalyvis yra teismas, santykis tarp šalių ir teismo. Žinoma, yra tokie tokie institutai – procesinių dokumentų perdavimas advokatų vienas kitam, bet net ir tokiuose teismas

13

dalyvauja netiesiogiai. CP teisinis santykis – viešas. Jo dalyviu pripažįstamas teismas. Dėl šio bruožo yra nemažai nesutarimų. Žeruolis teigė, kad taip nėra. Bet pvz., ieškovas atsakovui gali pateikti klausimą tik teismui leidus. T.p. antstolis vykdo ir tiesiogiai, ir netiesiogiai vykdymą.CP santykiai – viešieji valdingi teisiniai santykiai. CP santykio dalyvių padėtis nėra vienoda, teismas visada užima vadovaujančią pozicija, o centrinė figūra – šalys, kurių ginčas nagrinėjamas. Jo atsiradimo prielaidos sukuriamos išimtinai šalių. CP teisiniai santykiai pasižymi nuoseklumu ir sistemiškumu, vystosi pagal tam tikrą logiką, yra proceso dalys. Kitas bruožas – bet kurio dalyvio veiksmas sukelia pasekmes sukelia pasekmes visoms pusėms. Taip pat CP teisinio santykio atsiradimo, pasibaigimo ar pasikeitimo pagrindu gali būti tik veiksmas. CP teisinis santykis – santykis tarp teismo ir kitų bylos dalyvių teismui vykdant teisingumą civilinėje byloje. šis apibrėžimas taikomas tiriamajam teismo procesui, ne vykdymui. Jis neapims arbitražo, notariato ir t.t veiklos. Teorijoje skiriamas pagrindinis ir išvestinis CP teisinis santykis. Skiria teismą ir šalis. Svarbiausia reikšmė – jis egzistuoja nuo proceso pradžios iki pabaigos. Būna kad dalyvauja valstybės, savivaldybės institucijos, tretieji asmenys – tai išvestinis santykis.

Išvestinis net gali ir neatsirasti. Subjektai – jų rūšys. CP teisinio santykio dalyviai pagal funkcijas, pagal vaidmenį -

nagrinėjančius ir sprendžiančius bei dalyvaujančius bylos nagrinėjime ir sprendime. Pagal suinteresuotumą bylos baigtimi – į dalyvaujančius byloje ir kitus.

Teismų kompetencija. Bylų priskirtinumas ir bylų teismingumas. Abi sąvokos reiškia kompetencijos paskirstymą. Bylų priskirtinumas- kompetencijos paskirstymas tarp jurisdikcijos organų nagrinėti konkrečias civilines bylas. Tai atsakymas š klausimą – koks organas turi nagrinėti bylą? Teismas, arbitražas, komisija etc. Teismingumas – kompetencijos paskirstymas teismų sistemos viduje – kokio tai teismo reikalas?

Priskirtinumas – kiekvienas žmogus turi teisę kreiptis į teismą (Konstitucija, EŽT Konvencija). Bet arbitražo atveju teismas išimamas iš nagrinėjimo šalių valia. Šio instituto normų pagalba užtikrinama, kad byla bus išnagrinėta kompetetinga institucija bei sistemos skaidrumas. Priskirtinumo rūšys – atsižvelgiant į subjektus bei teismo kompetenciją – teisminis ir neteisminis. Teisminis – civilinės bylos bus nagrinėjamos LR teisme, tai centrinė priskirtinumo rūšis. Galimos tik nežymios išimtys. CPK 22 str. 1 d. Priskirtinumas ypatingojoje teisenoje – nagrinėjamos tik tos civilinės bylos, kurie įsakmiai priskirti teismų kompetencijai. CPK 24 str. bylų priskirtinumo teismui prioriteto principas – jeigu byloje yra nors keli reikalavimai, iš kurių bent vienas priskirtas teismui, tampa visi bei jeigu kyla abejonės dėl to, ar ginčas priskirtinas, ar ne teismo kompetencijai, laikoma, kad taip. Teisminės gynybos prioriteto principas. Neteisminis priskirtinumas – K 109 str. kitos institucijos tik priima sprendimą, bet tai nėra teisingumo vykdymas Konstitucijos teisme, t.p. mediacija, tarpininkavimai. CPK 23 str. – arbitražas. Priskirtinumas skirstomas į vienetinį ir dauginį. Vienetinis – kai kompetetinga viena institucija, dauginė – kai kelios. Dauginis – alternatyvus ir sąlyginis. Alternatyvus, kai yra kelios alternatyvos ir ieškovas renkasi vieną. Sąlyginis – kai įstatymas numato, kad prieš einant į teismą reikia naudotis tam tikrom ikiteisminėm procedūrom.

Teismo vaidmuo sprendžiant priskirtinumo klausimą. Kas turi nagrinėti ginčą, nusprendžia šalys, galutinai po ieškinio padavimo nusprendžia teismas dėl teismingumo. CPK 137 str. 2 d. 1 p. Teismas atsisako priimti tokį ieškinį, kuris neteismingas, bei privalo nurodyti šaliai, kam priskirtinas šis ieškinys. Jei pastebi vėliau, teismas privalo nutraukti bylą. Jei vis tik priimtas sprendimas, jis niekada nebus teisėtas.

Teismingumas- koks eismas nagrinės – bendros kompetencijos ar specializuotas administracinis. Nustatant teismingumą – kuri teismų dalis atsakinga už bylą, koia instancija bei

14

kokie teismai kompetetingi nagrinėti apeliacine, kasacine tvarka bei spręsti dėl proceso atnaujinimo. Teismingumo principas garantuoja asmens teisės į teisingą teismą realizavimą. Jei bus suklysta, sprendimas negalios. Teismas turi pagrįsti ex officio, tai bazinis reikalavimas. Visi klausimai, susiję su teismingumu, sprendžiami įstatymu siaurąja prasme. CPK, Teismų bei kiti įstatymai. Rūšys – dalykinis, teritorinis ir funkcinis teismingumai. Dalykinis – atsako į du klausimus: kokiai teismų sistemos daliai kompetetinga nagrinėti ginčą – bendros ar administraciniai bei kokios grandies teismas bus pirmos instancijos – apylinkės ar apygardos; CPK 27 str. kategorijos bylų, kuriose pirmąja instancija veikia apygardos teismai. Esminiai momentai – ieškinio suma. Teritorinis teismingumas – koks konkrečios grandies teismas yra kompetetingas nagrinėti atitinkamą bylą, kuris iš pvz., 55 apylinkės teismų? Funkcinis – paskirsto pagal atliekamas funkcija – pirma instancija, apeliacinė ar kasacinė. Teritorinis teismingumas – bendras, alternatyvus, išimtinis ir kelių tarpusavy susijusių bylų. Bendras – bendrasis principas, kuriuo vadovaujantis skirstomos bylos CPK 29 str. – pagal atsakovo gyvenamą vietą arba JA buveinę. Kai atsakovas valstybė ar savivaldybė, tai pagal ją atstovaujančią buveinę. Neaiškumai kyla atsakant į klausimą – CK 2.12 – 17 str. pagal kurią gyvenamąją vietą? Pagal gyvenamąją vietą. Jei kelios – pagrindinė. Alternatyvus teismingumas – įstatymas suteikia galimybę pasirinkti, CPK 30 str. pagal ieškovo arba pagal atsakovo. Pasirinkimo galimybė priklauso ieškovui, vieną kartą. Išimtinis teritorinis teismingumas- išimtys iš bendrosios taisyklės, kad pagal atsakovo gyvenamąją vietą, nes konkretaus ginčo objektai yra svarbesni už atsakovo gyvenamąją vietą, pvz., dėl nekilojamų daiktų daiktinės teisės. Išimtinis – jį draudžiama keisti šalių susitarimu – CPK 35 str., jei teismo pirmininkas mano. CPK 32 str. – sutartinis teismingumas. Šalys gali savo susitarimu nustatyti, kas nagrinės bylą, bet joms draudžiama keisti rūšinį teismingumą arba dalykinį. Susitarimu draudžiama keisti išimtinį teismingumą. Kelių tarpusavy susijusių bylų teismingumas – CPK 33 str. – 4 taisyklės – a. jeigu byloje atsakovo pusėje yra bendrininkavimas ir bendrininko bei atsakovo gyvenamosios vietos yra skirtingose teritorijose, tai kur pareikštas ieškinys, ten visi ir keliauja; b. Priešieškinio teismingumas – reiškiamas tame pačiame teisme, kur ir ieškinys; c. Jeigu yra keli reikalavimai ieškinyje ir nors viena jų yra teismingas apygardos teismui 1 instancija, visi keliauja ten; d. jei nors vienas iš reikalavimų patenka į išimtinio teismingumo sferą, tai visi reikalavimai prisikabina prie jo.

Teismingumo pakeitimas. CPK 35 str. 1 d. – siekiant , kad byla būtų išnagrinėta operatyviau, ekonomiškiau, gali būti perduodama kitos pakopos teismui. Ydinga norma, nes per daug leidžia vienam pareigūnui. Klausimą dėl perdavimo apygardose sprendžia teismo arba C skyriaus pirmininkai ir t.t. Kitas pakeitimo atvejis be teismų valios 35 str. 4 d. kai bylos šalis – to teismo teisėjas, kur nagrinėjama byla, išskyrus Apeliacinio ir Aukščiausiojo, bo nėra kam perduoti. Šiais atvejais keičiamas tik teritorinis teismingumas. Įstatymų leidėjas numato, kad tam tikrais atvejais gali būti keičiamas ir rūšinis arba dalykinis teismingumas – CPK 35 str. 3 d. dėl bylos sudėtingumo. CPK 34 str. 1 d. – byla perduodama, jei pasikeičia rūšinis teismingumas, pvz., su suma. Taip pat CPK 33 str. 2 d. su priešieškiniu, jo suma.

Bylos perdavimas kitam teismui. Jei byla priimta teisme nagrinėti laikantis teismingumo taisyklių, laikoma kad jis teismingas. Bet įstatyme numatyta, kad po bylos iškėlimo teismas gali perduoti bylą nagrinėti kitam teismui. CPK 34 str. 2d. sąrašas išsamus. Perdavimo klausimu [priimama nutartis, kuri, esant reikalui, gali būti skundžiama. Tiek pasiruošimo metu, tiek nagrinėjimo gali būti priimta. 5 pagrindai straipsnyje numatyti, pasižiūrėti patiems. Ginčai dėl teismingumo nėra leidžiami. CPK 36 str. numatytos dvi išimtys.

15

Civilinis procesas ES teisėje, civilinių bylų teismingumas – labai svarbi tema ;), beveik niekur nėra aprašyta

Civilinės komercinės bylos – yra įsakmiai nustatytas šių bylų teismingumas. Įsigaliojus Amsterdamo sutarčiai dėl ES įsteigimo, ES institucijos įgijo tiesioginę kompetenciją reglamentuoti civilinį procesą. Priimta labai daug reglamentų. 2000 m.Briuselio I bendrasis reglamentas Nr. 44. Civilinių bylų nagrinėjimo kompetencija. Reglamentas – tiesiogiai taikomas aktas. Tiesiogiai taikomas Lietuvoje byloms su tarptautiniu elementu reglamentas Nr.44, netaikomas vidiniams santykiams. Iki reglamento priėmimo galiojo 1958 m. Briuselio konvencija, tai pagrindas reglamentui, tik šiek tiek patobulintas. Taigi, Nr.44 –Pagal objektą – 1 str. 1 d. reglamentas taikomas civilinėms komercinėms byloms, nepriklausomai kokiame teisme jos nagrinėjamos. Taip pat netaikomas bylų dėl muitų, administracinių ir kt. bylų – dėl asmenų teisinio statuso, teisnumo ir veiksnumo, paveldėjimo ir kt. į šias kategorijas patenka dėl santuokos pripažinimo egzistuojančia arba ne, nutraukimo, tėvystės nustatymo – tai Briuselio IIA kompetencija. ETT konstatavo, kad turtiniai šeimos santykiai apima bet kokius turtinius santykius susijusius su santuoka. Taip pat nepatenka bankroto bylos; iš socialinės apsaugos teisinių santykių; iš arbitražo teisinių santykių. Pačiam reglamente nėra aiškiai apibrėžta, kas tai yra komercinė civilinė byla, kokie kriterijai, apibūdinantys ginčo pobūdį. Tai privatinės teisės galiojimo sfera. Autonominio aiškinimo principas – ETT tik gali aiškinti. ETT – ką reikia ši sąvoka? Tai byla, kurioje sprendimas priimtas, viena pusė valdžios institucija byloje, kita – privatus asmuo ir ieškovu yra valdžios institucija ir tai buvo susiję su institucijos valdingu įgaliojimų įgyvendinamu, tai byla nei komercinė, nei civilinė. ETT nuomonė, taip būna, kai ginčo objektu yra tam tikri mokėjimai, kurie yra skola, dėl įkainių ir t.t. Ginčo pobūdis ir jo esmė apsprendžia, ar ginčas yra civilinis. Žymiai liberalesnės pozicijos, kai valdžia yra atsakovas. Pvz., mama gyvena Miunchene, tėtis austras, pabėgo, mokėjimą perima Bavarijos žemė. Po to suranda tėvą, ir bando išreikalauti tą sumą. Tėtis neigia, kad tai ne civilinis ginčas. O ETT pasakė, kad civilinis. Tėtis neigia, kad tai ne civilinis ginčas. O ETT pasakė, kad civilinis, nes tai išlaikymo santykiai. Taigi apsprendžia ginčo pobūdis. ETT taip pat pripažino, kad užsienio valstybės advokato reikalavimai priteisti honorarą, jie tenkintini. Reikalavimai, kylantys iš valstybės atsakomybės, nėra civiliniai komerciniai, o nukreipti viešiesiems juridiniams asmenims ir nekylantys iš viešųjų funkcijų realizavimo, pripažįstami civiliniais reikalavimais. Pagal subjektą reglamentas taikomas visoms ES valstybėms narėms. Teritorijos atžvilgiu – bendras principas toks pats kaip ir bendrojo teritorinio teismingumo – pagal atsakovo gyvenamąją vietą ar buveinę ir turi esminę reikšmę. Neturi reikšmės, kokios valstybės piliečiai ieškovas ar atsakovas. Atsakant į klausimą, kur yra atsakovo gyvenamoji vieta, taikoma nac. Teisė, kai buveinė – reglamentas. Gyvenamosios vietos principas skirtas palengvinti atsakovo gynimąsi, kalbant apie buveinę – nac. Teisė neturi jokios reikšmės, o reglamento 60 str. – keletas alternatyvų, ir jei bent viena tinka, tai ji ir nustatomas, o jei visos trys atitinka, galima rinktis, į kurios valstybės teismą eiti. Tai – įstatuose numatyta buveinė, centrinės administracijos buvimo vieta arba pagrindinė verslo vieta. 60 str. 2 d. aptarta Airijos ir UK specifika – buveinės vieta, kur registruotas biuras, o jei ne – įregistravimo vieta, o jei ne- kur buvo įsteigta bendrovė. 60 str. 3 d. trust (tresto) buvimo vietai nustatyti..Neturi jokios įtakos ieškovo buvimo vieta ar jos nebuvimas ES.

16

Civilinių komercinių ginčų tarptautinių teismingumas:

Alternatyvusis teismingumas 5 – 7 str. nustatytas teismingumas tarptautinis, kurioje valstybėje kuris teismas turi nagrinėti. Ieškovas gali pasirinkti alternatyviame būde iš kelių variantų. Reglamentas numato teismingumą byloms pagal prievolės įvykdymo vietą. Jos samprata – pagal autonominį aiškinimą. 5 str. 1 d. prievolės vykdymo vietos kategorija. Sutartis ir reikalavimai, kylantys iš sutarties. Tai tokie reikalavimai, kurie susiję su reikalavimu įvykdyti prievolę, atlyginti žalą, sutarties nevykdymo, sutartį pripažįstant negaliojančia ir t.t. nepatenka į šią sąvoką. Kvazisutartiniai santykiai, nepagrįstas praturtėjimas ir kt. kategorijos. Kada gali būti pareiškiamas reiškinys ir pagal prievolės įvykdymo vietą? – dėl kilnojamųjų daiktų pardavimo ir paslaugų teikimo. Vieta yra ta narė, kurioje buvo pateikti daiktai ar turėjo būti pateikti, paslauga –atitinkamai. Jei šalia šių reikalavimų yra kiti, susiję su minėta sutartimi, jie įgyja tą patį teismingumą. Šios sąvokos taip pat yra autonominio aiškinimo dalyku – ETT siūlo vadovautis Vienos konvencija dėl tarptautinių prekių pardavimo. Kilnojamiems darbams nepriskiriama teisių, vertybinių popierių, įmonės dalių pardavimas, o paslaugoms – teikiamos pavaldumo pagrindu, atliekamos rangos, pavedimo, tarpininkavimo, akreditavimo sutarčių pagrindu. Susitarimas dėl prievolės įvykdymo vietos – abi šalys gali susitarti dėl prievolės įvykdymo vietos, jei tai leidžia nacionalinė teisė, ir tarptautinė privatinė teisė. ETT pripažino, kad prioritetą turi doktrina, kad apie prievolės įvykdymo vietą reikia spręsti iš sutarties esmės.

10.20

Bylos dėl išlaikymo priteisimo – 1958, 1973 Hagos konvencijos – tai ta vieta, kur yra asmens interesų centras ir kurią jis pats laiko esmine savo interesų buvimo vieta.Išlaikymo sąvoka – bet koks mokėjimas pinigais, turtu, ar kt., kurio tikslas – išlaikymas tam reikalingam asmeniui. Nesvarbu, ar pareiga kyla iš sutarties, ar iš delikto. Pasak Europos Teisingumo Tesimo (ETT), pirmiausia reikia žiūrėti į reiškinio esmę. Alternatyvus teismingumas bylose dėl deliktų (Reglamento 5 str. 3 d.). Briuselio konvencija, Briuselis, 1-asis reglamentas, 2000, Nr. 44.ETT praktika. Prevencinis ieškinys. Alternatyvus teismingumas – gali būti ne tik ieškovas ir atsakovas, bet ir jų teisių perėmėjai bei atstovai. Regresiniai ieškiniai. Alternatyvus teismingumas taikomas tik tais atvejais, kai tarp veiksmo ir žalos egzistuoja tiesioginis priežastinis ryšys (nepatenka Pauliano ieškiniai, iš nepagrįsto praturtėjimo...).Reglamente deliktiniai ieškiniai pareiškiami pagal vietą – kur atsirado žala, arba buvo atliktas veiksmas, sukėlęs žalą. Kai jos buvo skirtingos, ieškovas turi teisę rinktis. 5 str.Teisingumas dėl žalos atlyginimo ir restituciniai ieškiniai, kylantys iš nusikalstamais veiksmais padarytos žalos. 5 str. 4 d.Sąlygos: 1. žala turi atsirasti dėl nusikaltimo padarymo; 2. atitinkamos valstybės narės įstatymai turi numatyti galimybę pareikšti ieškinį baudžiamojoje byloje.

17

Teismingumas ieškiniams, susijusiems su filialo veikla. Reglamento 5 str. 5 d. Filialas – jei veikla komercinė, ūkinė ir pastovi.Padalinys – pagrindinės įmonės užsienio atstovybė ir turi teisę vykdyti savarankišką veiklą santykiuose su klientais. Pagal ETT, vien tik adresas to nerodo. Taip pat tai nėra agentų veikla, užsakymų persiuntimas.Teismingumas ieškiniams dėl trust veiklos.

- dėl krovinio išgelbėjimo;- dėl bendrininkavimo – pasyvus bendrininkavimas atsakovo pusėje, bent vienas iš

bendrininkų turi turėti vietą valstybėje narėje. Reglamento 6 str. 1 d.*Glaudus ryšys* - siekiant išvengti piktnaudžiavimo, kai ieškovas nori apeiti atsakovo teismingumą. ETT mano, kad toks ryšys egzistuoja solidarioje atsakomybėje, bendraturčių atveju ir kt., kur yra teisinis-faktinis motyvas.Reglamento 6 str. 2 d. teismingumas dalyvaujant tretiesiems asmenims, kai yra du ieškiniai – pagrindinis ir regresinis.Reglamento 6 str. 3 d. priešieškinio teismingumas. Jis susijęs su pagrindinio ieškinio sutartimi, gali būti pateiktas tame pačiame teisme.Deliktinio pobūdžio reikalavimams ši dalis nėra taikoma, tik sutartiniams.Iš esmės priešieškinys yra reguliuojamas nacionalinės teisės, išskyrus sąlygas ir teismingumą.Reglamento prasme (ETT) priešieškinys negali būti pareiškiamas reikalavimo įskaitymo tikslu.Teismingumas bylose, kylančiose iš daiktinių teisių į nekilnojamą daiktą. 6 str. 4 d. būtinos 2 sąlygos – abu ieškiniai, tiek sutartinis reikalavimas, tiek daiktinės teisės, turi būti nukreipti tam pačiam atsakovui ir tarp jų turi būti glaudus ryšys. Valstybės narės turi numatyti reikalavimo sujungimo galimybę, ekonomiškumo principu.Teismingumas su laivo naudojimu ir eksplotacija.Grupė alternatyvų dėl silpnesnės šalies apsaugos ir centralizuotos ES politikos:Draudimo, vartotojų ir darbo teisinių santykių bylos. Siekiama suteikti joms alternatyvaus teismingumo galimybę – draudėjas, vartotojas, darbuotojas. Kitai pusei alternatyvos netaikomos. Yra ribojamas sutartinio teismingumo taikymo galimybės, nebent jei po ginčo kilimo susitariama, kad silpnesniai šaliai suteikiamos papildomos galimybės.

II. Ieškinių iš draudimo santykių teismingumas: Tikslas yra apginti draudėją, - jis gali pasirinkti, kuriame teisme ginti, draudikas- tik pagal gyvenamąją vietą; bylos iš draudimo santykių aiškinamos autonomijos būdu. Privataus, ne socialinio pobūdžio, neapima perdraudimo, regresinių ieškinių draudėjo žalą padariusiam asmeniui ar jo draudikui. Teismų kompetencija – Reglamento 8 – 14 str. alternatyvos taikomos tiek individualaus, tiek kolektyvinio draudimo atveju. Kas liečia teismingumą, šis reglamentas reguliuoja, ne nacionalinis.

III. Vartojimo santykiai: 15 – 17 str.Vartotojas – silpnesnė šalis. Reikia, kad viena šalis būtų vartotojas, o dalyku – reikalavimas, kylantis iš sutarties. Yra 15 str. ir papildomi reikalavimai, kai kilojamas daiktas perkamas išsimokėtinai ir t.t. Vartotojas – asmuo, kuris sudaro sutartį turėdamas tikslą patenkinti savo privačius ar šeimos poreikius, bet ne profesinius ar komercinius, net jei tik ateičiai. Pasak ETT arba sau, arba ne. Ši gynyba netaikoma dėl vertybinių popierių perpardavimo, pervežimų ir t.t., išskyrus asmens.

18

Reglamente yra platesnė sąvoka, nei Briuselio konvencijoje. Į 15 str. sferą nepatenka vartotojų teisių perėmėjo ieškiniai ir taikoma tik tuo atveju, jei buveinė yra valstybėje narėje. Tik vartotojas turi alternatyvas. 16 str. 1 d. (Briuselio ir Cugano konvencijų 14 str. 1 d.).Kalbant apie vartotojo gyvenamosios vietos nustatymą, svarbu, kur DABAR, ieškinio pareiškimo momentu ji yra, o ne kur buvo anksčiau. 5.5+15.1 – ieškinys gali būti pareiškiamas pagal filialo buvimo vietą.

IV. Darbo teisiniai santykiai

Iš individualių darbo sutarčių. 18 – 21 str. asmenų susiejimas su įmonėje, kurioje dirba, rizika. Tai perkėlimas ir darbo atlygintinumas. Reglamentas nustato išsamų tokių bylų reglamentavimą + 4, 5.5 str...Darbuotojo ieškiniai. 19 str. jie gali būti pareiškiami tos valstybės narės teismui, kur yra darbdavio buveinė (59, 60str.) arba tos valstybės, kur jis dirbo, o jei ne vienoje, tai filialo buvimo vietos ar vietos buvimo vietoje.

Kas liečia vartotojų ir draudimo bylų teismingumo kontrolę, jo taisyklių pažeidinėjimas nėra pagrindas atsisakyti pripažinti atitinkamoje valstybėje narėje ir nevykdyti sprendimo, išskyrus draudimo ir vartojimo bylas. Jei čia yra teismingumo pažeidimas, gali būti nepripažintos. Būtina atidžiai žiūrėti praktikos teismingumą.

Išimtinis teismingumas. Atvejai, kai reglamentas numato, kad tam tikros bylos nagrinėjamos tam tikrų valstybių teismuose. Negalima susitarti, aiškinti plečiamai.Reglamento 22 str. Ex officio teismas turi konstatuoti savo nekompetetingumą tam tikrai bylai, ji priklauso kitos valstybės teismui. Nepriklausomai nuo atsakovo pilietybės, buvimo vietos ir pan. Reglamentas nustato baigtinį sąrašą. Turi būti ryšys tarp ginčo ir valstybės. 22 str. 1 d. ieškiniai dėl nekilojamojo turto – tos valstybės teismui, kurioje jis yra. Nuoma – nekilnojamojo daikto, perdavimas nuomuotis, kuris turi būti pagrindiniu sutarties tikslu. Nuoma nebus parduotuvės nuoma, nes tai bus ūkinė veikla. T.p. žiūrėti papildomą sąlygą, pvz., kaip būna poilsio tikslais.22 str. 2 d. ieškiniai dėl juridinių asmenų veiklos. Nepatenka tarp juridinio asmens ir jo dalyvių, JA likvidavimas, bankroto procedūros ir t.t.22 str. 3 d. ieškiniai dėl įrašų oficialiuose registruose galiojimo, atitinka Briuselio konvencijos 16 str./ 2 d. Turimi omenyje tik viešieji registrai. 22 str. 4 d.ieškiniai dėl pramoninės nuosavybės, patentai, prekių ženklai, pavyzdžiai. 22 str. 5 d. ieškiniai dėl vykdymo proceso. ETT – jie neapima Pauliano ieškinių bei žalos, padarytos dėl vykdymo.

Sutartinis teismingumas.

Reglamento 23 str. šalys laisvos susitarti tiek dėl tarptautinio, tiek dėl teritorinio teismingumo. Taikymui sąlygos: gyvenamosios vietos, draudžiama aiškinti plečiamai arba siaurinamai, susitarimui neturi reikšmės, tarp ko jis sudarytas. Sutarčiai keliami formos reikalavimai. 23 str 1 d. ir 2 d.

Rašytinis, įeina ir elektroninė forma; Raštu patvirtintas žodinis;

19

Forma, atitinkanti tarp šalių susiklosčiusią praktiką; Atitinkanti prekybos papročius; Rašytinis, jei susitariama dėl ginčo teismingumo arba nukreipiama į standartines sutarties

sąlygas, kurios yra sudėtinė sutarties dalis; Susitarimui neprivaloma būti ta pačia kalba ir viename dokumente. Esmė – kad būtų

aiškiai išreikšta šalių valia dėl teismingumo, galima ir elektroniniu būdu ar elektronine oferta. Sąlyga – kad šie įrašai būtų pastovūs, jei egzistuoja jų atspausdinimo ar buvimo el. laikmenoje galimybė. El. parašas nėra būtinas;

Raštu patvirtintas žodinis. Pirma – žodinis susitarimas, po to – raštu. Susitarimas turi būti išreikštas ir konkliudentiniais veiksmais. Šalims turi būti aišku, kad susitarta dėl teismingumo, užtenka ir vienos šalies patvirtinimo. Turi būti susitarimo laikas, kuris turi būti protingas;

Forma, atitinkanti tarp šalių susiklosčiusią praktiką, pagal Vienos konvenciją dėl tarptautinių prekių pardavimo. Šis elgesys neturi visuotinumo bruožų, svarbu privati praktika pagal faktą;

23 str. atitinkanti tarptautinius prekybos papročius, kurias šalys žino ar privalo žinoti ir kurių laikomasi atitinkamoje verslo srityje. Kai sutartis yra prekių pristatymas į užsienį ar transnacionalinis pobūdis. Nustatant paprotį, taikytį Vienos konvenciją ir tos konkrečios verslo šakos paprotį. Pasak ETT, šios sąlygos buvimas konstatuotinas tada, jei šalys anksčiau tai darė, ar daugumai aiškus papročio visuotinumas;

23 str. - susitarime konkrečiai turi būti nurodytas ginčo dalykas ir teismas. Tačiau ETT pasakė, kad nėra būtina, kad susitarimas, sudarytas, kad teismas būtų aiškus iš susitarimo turinio, turėtų užtekti objektyvių kriterijų, kurie gali būti aiškūs, ir tik per konkrečias bylas aplinkybes. Reglamento 23 str. neatitinka tokie sutarimai, kai viena iš šalių pasirenka teismą, o kita to nesitiki.

Sutartys: derogacinės ir prorogacinės. Derogacinės - kai šalys apriboja teismų kompetenciją. Šalys gali nenurodyti tada, koks gi teismas galės daryti. Susitarimas galios, jei neatims iš šalies galimybės. Teisminės gynybos susitarimas nuo teismingumo yra savarankiškas. Prorogacinė – kai šalys susitaria dėl teismo, kuris pagal kompetenciją nepriklausytų.

Ieškinių teismingumas, kai į procesą įsitraukia atsakovas. Reglamento 24 str. Teismas įgyja kompetenciją, nors ir būdamas nekompetetingas, jei ieškovas pateikia, o atsakovas įsitraukia į procesą civilinėse komercinėse bylose. Esmė – atsakovo įsitraukimas į bylos nagrinėjimą – tai naujas dalykas. Tai jo gynimasis nuo pareikšto ieškinio, nepriklausomai nuo to, ar pateikiami materialinio ar procesinio pobūdžio atsikirtimai. Išimtys, kurios nėra laikomos įsitraukimu į procesą: kai atsiliepime teigiama, kad byla nėra teisminga; kai ieškinys priklauso ypatingo teismingumo sričiai.

Pareiškimų dėl laikinosios apsaugos priemonių taikymo teismingumas.

10 23

Laikinosios apsaugos priemonės – jomis siekiama užtikrinti ieškinio ar sprendimo įgyvendinimą, jei manoma, kad jis gali apsunkėti. Reglamento 31 str. teigia, kad valstybės narės teisėje

20

numatytos priemonės gali būti taikomos teismuose ir tais atvejais, kai ieškinys teismingas kitos valstybės teismui. Šis straipsnis taikomas tik tais atvejais, kai procesas vyksta pagal reglamento nuostatas, jis apsprendžia teismingumą. Rinau byla. Briuselis I. Sprendimo vykdymas. Briuselis II – šeimos bylos: vaiko grąžinimas – pagrindą nepripažinimo tikrina ta pati valstybė, kurioje vyko procesas. Lietuva galėjo vieninteliu keliu neleisti vykdyti – jei prieš Vokietiją būtų vykęs vienas procesas čia. O kas vyko jau Lietuvoje – teisine prasme marazmas. To vykti negali. Lietuva privalo išduoti vaiką. Dar kelias - Konstitucinis Teismas, bet ji neturėtų pasakyti LT naudai nieko. 31 str. netaikomas įrodymų užtikrinimui, nes naudojamas kitas - Nr.1206-2001 dėl valstybių narių teismų bendradarbiavimo įrodymų užtikrinime civilinėse komercinėse bylose. 31 str. – subsidiarus, taikomas papildomai. 31 str. taikomas, kai pavyzdžiui, yra subjektai kitose šalyse., ir aš prašau čia, savo šalyje, kad nevažiuoti kitur. Vieningo teismingumo principas – taigi minėtas prašymas yra išimtis.. laikinosios apsaugos priemonės gali persikvalifikuoti į atskirą bylą, nagrinėtinas nacionaline tvarka. Pagal ETT, būtinas realus ryšys tarp pagrindinio ir šalutinio proceso. Realus ryšys egzistuoja tuo atveju, kai vykdymo procesas vyks toje valstybėje, kurioje prašoma laikinosios apsaugos priemonių taikymo. Taip pat priešinga nuomonė – tokio ryšio konstatavimui pakanka padaryti išvadą, kad tokio ryšio egzistavimui užtenka išvestinio proceso vykdymo teismuose. Pagal Nekrošių, geriau taikytina siauroji prasmė, kad išvengti piktnaudžiavimo. Ši nuostata taikoma ir dėl apsaugų galiojimo ar panaikinimo. Galimybė susitarti dėl teismingumo – reiktų vadovautis bendromis reglamento normomis. Laikinųjų apsaugos priemonių sąvoka taip pat yra autonominio aiškinimo dalykas. Tai prievolė, kurios tikslas yra reikalavimo užtikrinimas, jo stabilumo, nekintamumo, siekiant garantuoti teisių, kurio gynimo reikalaujama pagrindinėje byloje, įgyvendinimą. Ši sąvoka neapima liudytojų apklausos iki bylos iškėlimo, ieškinio pagrindo buvimui konstatuoti ir pan.Tarptautinio teismingumo kontrolė – jei nėra išimtinio ginčo teismingumo, tai tokio teismingumo kontrolė pirmiausia tarnauja atsakovo interesų apsaugos tikslams. Briuselis I – 25, 26 str. bet ir yra Lietuvos CPK. Reglamente svarbiausias principas- teismas valstybės narės privalo atlikti kontrolę ex officio. Jei nustato, kad ginčas išimtinai teismingas kitos valstybės narės teismui. Ši kontrolė turi išlikti ir būti vykdoma viso proceso metu. Teismas negali pagrįsti teismingumo tik ieškovo teiginiais. CPK 782 str. ieškinio palikimas nenagrinėtu. Jei ieškovas neįrodo teismingumo LT teismui, CPK nenumatyta rinkti teismui įrodymus ex officio. Reglamento 26 str. 1 d. numato, kad kai atsakovas, kurio gyvenamoji vieta yra kitoje nei ieškinys pareikštas valstybėje, nedalyvauja procese, teismas ex oficio privalo paskelbti, kad byla jam neteisminga, išskyrus, kai ieškinio teismingumas gali būti pagrindžiamas kitais reglamento straipsniais. Ši nuostata nereiškia, jog teismas netikrindamas teismingumo, gali paskelbti apie bylos neteismingumą. 1348-2000 reglamentas dėl procesinių dokumentų įteikimo civilinėse ir procesinėse bylose. Negali primesti teismingumo vienos šalies teismas kitos šalies teismui. Atsakovas visada bus priverstas gintis, nes nėra reglamente situacijos sprendimo, kad išnagrinėjus teismui bylą, būtų paskelbta neteisminga, išskyrus dėl vartotojų ir draudėjų.

Bylos teismingumas keliems teismams.

Reglamente yra nuostatų, kuriuose yra teismingumo konfliktų. Kai vienas ir tas pats ginčas gali būti nagrinėjamas keliuose teismuose 27 ir 29 straipsniai. Kai ginčai tarpusavyje susiję – 28 str.Ginčiai – tik patenkantys į reglamento veikimo sferą. Nėra skirtumu, kuo teismas grindžia savo teismingumą – ar reglamentu, ar nac. Teise ar tarptautine sutartimi, taip pat kur yra pusės

21

gyvenamoji vieta. ETT praktika sako, kad kai common law gauna nagrinėti bylą, jau niekam daugiau pereiti negali.Jei reikalavimas pareikštas kelių šalių teisme, teismas, kur vėliausiai pareikštas ieškinys, ex officio sustabdo bylą, kol pirmesnis išspręs savo kompetencijos klausimą. CPK 782 str. nuostatos. Reglamentas netaikomas, kai ieškinys pareikštas ne valstybėje narėje ar keli vienoje valstybėje. Kita sąlyga – šalių tapatumas. ETT praktikoje reikalaujama visiško šalių tapatumo. Šalys tapačios, jei tai yra tie patys asmenys. Teismai turėtų taikyti 27 str. kai net nėra tapatūs, bet bylos tiek susiję, kad priimtas vienoje byloje sprendimas tiesiogiai įtakoja kitos bylos turinį. Reikalavimų tapatumas – kita sąlyga, tai irgi autonominio aiškinimo dalykai, kaip ir šalių tapatumas. Esminių momentų tapatumo teorija. Reikšmės turi tik ieškovo pozicija, kai nustatome reikalavimų tapatumą.Ar kitoje valstybėje kitas reikalavimas buvo pareikštas, ar ne, svarbu nustatyti, kada gi laikoma, kad pareikštas ieškinys. Atsakymas yra nacionalinių teismų praktikoje, bet ir reglamento 30 str., kuris rodo kad taip, kai į teismą yra pateiktas procesą pradedantis procesinis dokumentas, su sąlyga kad ieškovas nepraleido termino veiksmams, kurie būtini dokumentams atsakovui įteikti. Ir laikoma, kad į teismą yra kreiptasi, kai teismo pareiga yra pateiktas procesinis dokumentas atsakingai institucijai ir taip pat, jei nepraleisti ieškovo terminai. Reglamento 30 str. yra vidurio kelias tarp įvairių teisinių sistemų, bei užtikrina šalių lygiateisiškumą bei nepiktnaudžiavimą teisėmis.Ar šalys turi teisę susitarti dėl 27 str. taikymo arba ne – jis nėra dispozityvus, taigi negalimi susitarimai, ribojantys taikymo galimybes. Reglamento 29 str. – kai ieškiniai yra teismingi išimtinio teismingumo atveju keliems teismams, teismas, į kurį buvo kreiptasi paskiausiai, turi atiduoti nagrinėjimą pirmesniam. Tai taikoma, kai ieškiniai pareiškiami keliems teismams išimtinio teismingumo atveju.Reglamento 28 str. – kai kelių valstybių teismams teisminga byla, kuriam vėliausiai paduota, gali sustabdyti bylą. Pirmesnis gali nagrinėti. Pagal nacionalinę teisę egzistuoja galimybė sujungti reikalavimus. Kas tai yra susiję reiškiniai – kai yra glaudus ryšys, reikalaujantis bendro sprendimo. ETT pripažino, kad ieškiniai tarpusavyje susiję, kai abu ieškiniai grindžiami tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis, ar būtina abiejuose procesuose išaiškinti tuos pačius teisės ir fakto klausimus ir kiti. 28 str. nebus taikomas, jei teismas, į kurį kreipiamasi vėliau, nėra kompetetingas nagrinėti bylą bei tada, jeigu sprendimai veiks tik jį priėmusios valstybės narės teritorijoje, ar vėlesniam teismui yra pateiktas reikalavimas dėl įskaitymo, o jisai negalimas. Šiuose straipsniuose įtvirtinta, kad negalima teismui imti nagrinėti jei jam atrodo, kad gali, o turi būti laikomasi formalumų. Vėlesnis teismas pagal kreipimąsi gali sustabdyti bylos nagrinėjimą. Bet neprivalo ex officio tikrinti ar pas kitą teismą yra sąlygas atitinkanti byla. Teismas turi teisę nenagrinėti ieškinio, motyvuojant, kad yra nekompetetingas – dėl abiejų ieškinių teismingumo ankstesniam pagal pareiškimą kitos valstybės teismui, galimybės sujungti abi bylas, šalies prašymu. CPK 136 str. 4 d.- galima sujungti bylas.

Teismo sudėtis ir nušalinimas

Teismo sudėtis. Tam, kad civilinę bylą išnagrinėtų teisėtos sudėties teismas, yra svarbi sąlyga – faktas, kad bylą išnagrinėjo netinkamos sudėties teismas, bus absoliutaus negaliojimo pagrindas ir atnaujinimo proceso pagrindas, tą kiti teismai turi akcentuoti ex officio. Sudėtis gali būti vienasmenė ir kolegiali. Teisėjai veikia teismo vardu, o sprendimą priima – valstybės.

22

1 instancija, nepriklausomai no grandies- bylą nagrinėja 1 teisėjas. Atsižvelgiant, kad gali būti sudėtingų bylų, CPK 62 str. - gali būti, kad reikia pasitarti, ir gali būti skirti 3 teisėjai teismo pirmininko. Pvz., pasirengimo ir etc. Gali vienasmeniškai. Ir pvz., LAT trys teisėjai ir taškas. Nes gali peraugti į septynis bei plenarinę sesiją, bet neprivalu, nes tai nėra kontrolė. Galimos įvairios variacijos skaičiaus ir jei baigiasi, jos yra galutinės.Kaip byla patenka pas teisėją ant stalo? Teisė į teisingą teismą. Tai turi nepriklausyti nuo pirmininko bylų paskirstymas, jei ne, tai jau Konvencijos teisės į teisingą teismo procesą pažeidimas. Turi būti formalūs kriterijai. Pirmininkaujantis teisėjas būna, kai kolegija, kuris vadovauja bei yra pranešėjas, kuris ruošia bylą. Nešališko teismo principas. Teisė į teisingą teismą. Teismo nušalinimas. Jeigu teismas mano esantis šališkas byloje, privalo nusišalinti. CPK 65 str. – nusišalinimo pagrindai. CPK 66 str. irgi. O jeigu pavyzdžiui gėrei su teisėju kartu, ir yra įrodymai, tai šališkumui pagrindas yra rimtas. Pareiškimas dėl nušalinimo – tai sąlygomis tam tikromis ribotas institutas. Nušalinimas turi būti normalus motyvuotas, turi būti pareikštas prieš pradedant nagrinėti bylą ir t.t. - CPK 68 str. Kas sprendžia nušalinimo klausimą? Teismo pirmininkas – apylinkės, jei visus apylinkės – tada apygardos pirmininkas... - CPK 62 -71.

10 24

Šalys. Tik ginčo teisenoje yra šalys. Ypatingoje teisenoje – ne. Procesas yra formalus. Dvišališkumas. Ieškovas ir atsakovas. Ieškovas reiškia ieškinį, atsakovas – kuriam pareikštas. Gali būti ir šalių daugetas, bet šalys visada dvi. Rungimosi principas. Vykdymo procese irgi yra dvi šalys – išieškotojas ir skolininkas. Ypatingoji teisena grindžiama dalyvavimo principu kaip proceso dalyviai, jie nepriklausomi ir veikia savarankiškai. Nėra priešingų interesų, gali būti ir vienas dalyvis, jei yra suinteresuotas. Materialinių civilinių santykių dalyviai taip pat vadinami šalimis. CP šalys yra tarp kurių kilo ginčas, bet šios dvi kategorijos ne visai sutampa. Šalimi CP gali būti ir asmuo, kuris nėra ginče. Buvimą arba ne santykių konstatuoja teismas, jis gali ir nurodyti jų nebuvimą su iš to kylančiomis pasekmėmis. Procesinė sąvoka ne visada atitinka materialinę. Teisę pareikšti ieškinį gali ir asmenys, pvz., CK 3.38, nesantys šalimis materialine prasme. Pareiškiant ieškinį dėl pripažinimo teisinių santykių, kurių nėra tarp šalių, pvz., dėl sutarties pripažinimo negaliojančia. Taigi šalys procesinėje teisėje skiriasi nuo materialinėje. CPK 41 str. 1 d.. CP moksle šalis – subjektas, kuris savo vardu kreipiasi į teismą, reikalaudamas teisinės gynybos arba prieš kurią nukreiptas atitinkamas reikalavimas – aktyvioji ir pasyvioji šalys. Šalies sąvoka materialiąja ir formaliąja prasmėmis. Formaliąja – tai asmuo, kuris savo vardu reikalauja savo ar kito asmens materialinių subjektinių teisių ar įstatymo saugomų interesų gynimo. Materialiąja – asmuo, kurio teisė procese yra ginama ir kurio materialines subjektines teises tiesiogiai įtakoja byloje priimtas sprendimas. Materialiąja ir formaliąja prasme gali sutapti – pvz., kai aš pats einu į teismą, kad mano teisės būtų apgintos. Atsakovas materialiąja – asmuo, kurio atžvilgiu reikalaujama teisminės gynybos. Formaliąja –atsakovas tai asmuo, kuris gali gintis nuo pareikšto ieškinio. Paprastai jos sutampa, išskyrus, kai pvz., pareikštas ieškinys a, o jam atstovauja kuratorius ar turto administratorius. Šalių bruožai – procesas vyksta šalių vardu, jos personifikuoja procesą, nustato ribas, pabaigą, jos yra centrinė proceso figūra. Šalys realizuoja dispozityvumo ir rungimosi principus, jos turi procesines teises ir pareigas, tai yra, disponuoti ginčo, dalyku, tai įtvirtinta CPK 42 str. šalimis CP reikėtų laikyti asmenis, kurių ginčas yra nagrinėjamas teisme arba yra vykdomas vykdomasis dokumentas ir kurie turi tik jiems būdingas procesines teises ir pareigas.

23

Šalių procesinis teisnumas. Nors sąvoka nėra tapati bet labai susijusi su civiliniu teisnumu. CP teisnumas – fizinio ar juridinio asmens galimybė įgyvendinti savo procesines teises ar pareigas taip pat perleisti vesti bylą atstovui. Kalbant apie JA teisnumą, kad sutinkant CK 2.63, jis toks laikomas tik nuo registravimo ar teisės akto dėl įsigaliojimo įsigaliojimo. Ribotai teisnūs asmenys – pagal CPK – ribotai veiksnūs nuo 14 iki18 metų bei pilnamečiai, pripažinti ribotai veiksniais dėl piktnaudžiavimo įvairiais dalykėliais. CPK 39 str. – kuratorius. Rūpintojai užima dvejopą padėtį – jie ir įstatyminiai atstovai, ir subjektai, esantys subsidiariais skolininkais, nes atsako už rūpinamųjų padarytą žalą. Kai pilnametis turi rūpintoją, jis tik įstatyminis atstovas. Kai riboti asmenys yra ieškovai, eina kartu su rūpintojais, bei kai, atsakovai. Asmenys iki 14 metų; bei neveiksnūs asmenys dėl psichinės ligos – jie neturi nei civilinio, nei procesinio teisnumo, juos pakeičia globėjai arba kuratoriai. CK6.295 str. – kai atsakovai yra kiti, kai jų priežiūroje yra nepilnametis. Visų subjektų atsakomybės pagrindas, nes jie ir yra atsakovai, nebent įrodytų, kad žala atsirado ne dėl jo kaltės. Ieškovu bus neveiksnus asmuo, tiesiog jo vardu procesinius veiksmus atlikinės atstovas. CK 6.278 – atitinkamo asmens globėjas veiks kaip procesinis atstovas bei kaip įstatyminis. JA atžvilgiu teisnumas su veiksnumu sutampa.Šalys ex officio. CPK 49 str. numatyta prokuroro, valstybės ir savivaldybės institucijų bei privačių asmenų teisė pareikšti ieškinį viešajam interesui apginti. Kita galimybė – paduoti išvadas valstybės ir savivaldybės institucijų teisė – kita galimybė. Ieškinys viešajam interesui apginti - 49 str. preziumuojama, kad subjektai gali reikšti ieškinius tik tada, jei tokia jų teisė įsakmiai apibrėžta įstatyme. Tai savarankiškas ieškovas, savarankiškas ieškinio dalykas, asmuo procese gali dalyvauti kaip bendraieškis, ar asmuo be reikalavimo. Prokuratūra bet kokioje byloje gali pamatyti viešą interesą. BET – CPK 83 str. atleidimo nuo žyminio mokesčio atvejai. Išvadų teikimas valstybių ir savivaldybių institucijų. Išvados tikslas – objektyviai įvertinti situaciją ir išreikšti nuomonę. Tai turėtų būti bešališka nuomonė, bet tai dalyvaujantis byloje subjektas, kurio kompetencija apibrėžta įstatyme. Grupės ieškinys – vartotojams apginti ir kitiems dalykams, o pareikšti galimybės beveik nėra.. Šalių teisės. Šalių teisių ir pareigų turinys yra tos kategorijos, kurias apsprendžia galimo elgesio ribas. CPK 46 str. apie trečiuosius asmenis. CPK 47 str. Bendrosios ir specialiosios teisės. Bendrosios – kurias turi ir kiti, specialios – kurios būdingos tik šalims, ar jiem prilygintiems tretiesiems asmenims su reikalavimais. Šalys gali naudotis tik nustatytomis teisėmis. Šalių teisių realizavimo tvarka – jos gali būti vertinamos kaip tam tikros šalių procesinės teisės, kuriomis jos gali naudotis CPK nustatyta tvarka. CPK 141 str., 143 str. ir t.t. – pavyzdžiui. Šalies [pareiga – nepiktnaudžiauti savo procesinėmis teisėmis. Bendrininkavimas CP. Ginčo teisena grindžiama dvišališkumu, bet yra, kai būna daugetas asmenų ir tai – procesinis bendrininkavimas – CPK 43-44 str. Dažniausiai tai būna dėl dalinės nuosavybės, prievolių nedalumo, teisinio santykio buvimo i t.t., taip pat, kai ginčas kilo dviejų ir daugiau teisinių santykių pagrindu, tačiau tikslinga juos visus išspręsti vienam procese. CPK pripažįstamas bendrininkavimas tikslingumo prasme ir santykio nedalumo. Bendrininkavimo rūšys – įstatyminis (materialusis), kai sieja materialinis ryšys. Ginčo dalykas visada – vieningas. Šeimos, daiktinės, prievolinės, autorinės teisės. Gali būti ir ieškovo, ir atsakovo pusėse. Taip pat - fakultatyvinis. Reikalavimai, kurie sujungti viename ieškinyje. Kitos rūšys – aktyvusis, kai ieškovo pusėje, pasyvusis, kai atsakovo, mišrusis, kai ir to ir kito. Taip pat vieningas, kai iš ginčo esmės ar įstatymo išplaukia, kad lies visus bendrininkus nedalomai; paprastasis – tokio nedalomo poveikio nėra. Taip pat pirminis ir paskesnis. Koks bendrininkų tarpusavio santykis? CPK 44 str. kiekvienas bendrininkas veikia savarankiškai ir jų veiksmų pasekmės liečia asmeniškai juos.

24

Išimtys – kai privalomas (materialinis) įstatyminis bendrininkavimas – traktuojami kaip viena nedali šalis. Pasekmės kitiems kyla tik tokiu atveju, kai jiems buvo pranešta apie bylos nagrinėjimą, tik jie neatvyko dėl svarbios priežasties. Į teismo posėdį kviečiami visi bendrininkai, išskyrus atvejus, kai vieno jų atžvilgiu byla baigta, išskyrus privalomą bendrininkavimą – gali atvykti tik vienas. Keli bendrininkai gali pavesti bylą vesti vienam iš jų, žinoma, kai nėra interesų kolizijos. Jei bendrininkai turi atsakyti solidariai, jiems priklausys ir solidari išlaidų pareiga, nebent būtų asmeniniais interesais kurio jų, tada ne. CPK 274 str. – sprendimai bendrininkavimo atžvilgiu. Netinkama šalis. CPK 45 str. asmuo, kuris nėra ginčo šalis, santykio dalyvis. Galima pakeisti tinkamą šalį į tinkamą. Galima 1 instancijos teisme pasirengimo nagrinėjimui arba nagrinėjimo iš esmės metu. Keičiant netinkamą šalį į tinkamą visada reikalingas ieškovo sutikimas. Keičiant šalis, bylos nagrinėjimas atidedamas. Keičiant netinkamą šalį į tinkamą, reiškia ieškovą arba atsakovą. Įstojimas į procesą, kai įstoja ieškovas arba atsakovas, sutikimas dėl jų ir pasekmės, pažiūrėti CPK. Procesinių teisių perėmimas. Perimamos ne tik teisės, bet ir pareigos. Tai netapatu materialinių teisių perėmimui. Perėmimas, kai išeina iš proceso vienas asmuo, o kitas įstoja ir perima teises. Naujo byloje kito dalyvaujančio asmens įstojimas nelaikomas perėmimu, jei atsiranda tas kitas. Perėmėjas visada ir visiškai perima savo pirmtako teises, jį sieja iki tol kito žmogaus atlikti veiksmai. CPK 48 str. Teisių perėmėjas privalo legitimuoti ir įrodyti perėmėjas. Jei nėra teisių perėmimo, kai reikia, bylos nagrinėjimas atidedamas, procesas sustabdomas. Tretieji asmenys civiliniame procese. Jie dalyvauja byloje beveik visada ne nuo pradžių, jie įstoja arba įtraukiami ir turi suinteresuotumą bylos baigtimi, jie yra tik ginčo teisenoje. Ypatingojoje vadinami – suinteresuotais asmenimis. Koncentracijos, ekonomiškumo ir kiti. Bendri proceso principai. Tikslai – siekiant pareikšti savarankišką reikalavimą arba siekiamybe ateityje išvengti regresinio ieškinio ar kitokio materialinio poveikio. Bendra tik tai, kad jie siekia apginti savo teises civiliniame procese. Kuo tretieji asmenys skiriasi nuo bendrininkų? Bendrininkų interesai visada beveik sutampa, trečiųjų asmenų – interesas visada yra priešingas pradinio ieškovo interesams. Bendrininkai susiję tarpusavio teisėm ir pareigom, tretieji asmenys –su šalimis – ne. Tretieji asmenys, pareiškiantys ieškinį yra ieškovai, tik nuo pradinio skiriasi, nes jau prasidėjus procesui pareiškia, o objektas yra tas pats. Žinoma, tretieji asmenys gali reikšti ir savarankišką ieškinį. CP 46 str. reglamentuoja šį institutą. Trečiojo asmens be reikalavimo tikslas padėti vienai iš šalių.

10 25

Procesiniai terminai. Klasikinių terminų sąvoka, rūšys ir reikšmė. Terminu laikomas įstatymo arba teismo nustatytas laikotarpis ir kurį teismas byloje dalyvaujantys ir kiti asmenys privalo ir turi teisė atlikti tam tikrus procesinius veiksmus. Procesiniai terminai skirstomi pagal jų nustatymą, kas tai daro – įstatymo ir teismo nustatyti. Įstatymo nustatyti terminai – tai terminai tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti – pvz., 7 dienų terminas atskiram skundui, 30 – apeliaciniam paduoti. Teismo nustatyt terminai – tam tikriems procesiniams veiksmams atlikti, tačiau jis yra ribojamas įstatymo. Įstatyme netik įtvirtintas terminas, kurį teismas gali nustatyti, bet yra ir nustatomas maksimalus arba minimalus terminas. CPK 142 str. terminas atsiliepimui pareikšti. Apribojimai gali būti išreikši konkrečiu skaičiumi arba kitu kriterijumi, kai teismas nustato pakankamą terminą – CPK 115 str. pagal subjektus terminai skirstomi į : terminus teismui tam tikrus veiksmus atlikti, terminus byloje dalyvaujantiems asmenims tam tikrus

25

veiksmus atlikti ir terminus kitiems asmenims tam tikrus procesinius veiksmus atlikti. Procesinių terminų tikslai – jie skirti įgyvendinti CP tikslus, drausmina proceso dalyvius, patį teismą ir padeda organizuoti teismo darbą. Civilinės bylos išnagrinėjimo terminai bei pasirengimo nagrinėti bylą terminai. Galiojantis CPK, taikomas nuo 2003 01 01 nenustato bendro civilinės bylos išnagrinėjimo termino. Anksčiau buvo nustatytas atitinkami terminai, bet jie neatitiko tikrovės. Operatyvus bylos išnagrinėjimas – vienas CP tikslų. To pasiekiama bendro pobūdžio pareiga teismui imtis visų įstatyme numatytų priemonių, kad būtų užkirstas kelias vilkinti procesą, taip pat siekti, kad byla būtų išnagrinėta 1 posėdyje, jei tai netrukdo ją nagrinėti. Taip pat teismo pareigą kad sprendimas įsiteisėjęs būtų įvykdytas kuo greičiau – CPK 7 str. Kodekse nustatyti terminai atskirų procesinių veiksmų atlikimui, ne visos bylos išnagrinėjimui. Kodekse arba kituose įstatymuose gali būti numatyti tam tikri terminai tam tikros kategorijos byloms išnagrinėti. Pvz., CPK 593 str., 413 str., 421 str., 436 str., 540 str., 545 str. ir kiti – DK 81 str... terminai reikalingi, nes bylose tose sprendžiami asmenų svarbiausių socialinių teisių – darbo, šeimos, nuosavybės klausimai. Kita rūšis bylų – kurios nagrinėjamos per tam tikrą procesą ir skatinama naudotis supaprastintomis procedūromis – teismo įsakymas.Pasirengimo civilinių bylų nagrinėjimui terminai. Reguliavimas labai panašus, nes bendro termino kodeksas nenustato, nustato terminus tik atskiroms bylų kategorijoms. Pvz., CPK 413 str. dėl darbo bylos. CPK 421 str. – daikto valdymo pažeidimo bylos. Pasirengimas nagrinėti bylą prasideda, kai teismas išsprendžia ieškinio priėmimo nagrinėti klausimą. Teismas gali pats kontroliuoti pasirengimo bylai terminą, įpareigodamas asmenis atlikti veiksmus, nustatyti teismus ir taikyti už- nesilaikymą sankcijas - CPK 42 str. Terminų skaičiavimas. Procesiniai terminai gali būti apibrėžiami arba tikslia kalendorine data imtinai, arba įvykiu, kuris būtinai turi įvykti, arba tam tikra laiko trukme. Procesinį veiksmą galima atlikti per visą laiką, kuris nustatytas terminu. Jei terminas skaičiuojamas mėnesiais, savaitėmis ar dienomis, jo eiga prasideda rytojaus dieną 0 valandų 0 minučių, po tos dienos ar įvykio, kuriuo apibrėžta termino pradžia. Į terminus, skaičiuojamus kalendorinėmis dienomis, įeina ir darbo, ir švenčių, ir poilsio dienos. Jei paskutinė termino diena yra nedarbo arba šventės, termino pabaigos diena laikoma po jos einanti darbo diena. Procesinis veiksmas turi būti atlikta iki paskutinės dienos 24 h 0 min. Išimtis, jei veiksmas turi būti atliktas teisme, terminas baigtųsi tą valandą, kada baigiasi teismo darbas. Panašiai yra terminai, kurie skaičiuojami mėnesiais arba metais. Jei nustatoma mėnesiais, baigiasi kito mėnesio paskutinę diena, o ne po 30d. CPK 76 str. – kada sustabdoma terminų eiga. Terminų pasibaigimo pasekmės. Jei dėl teisės veiksmams terminas, tai pasibaigus terminui, baigiasi teisė veiksmams. Pasibaigus terminui atlikti pareigą, termino pasibaigimas neatleidžia nuo pareigos. Teismas savo nustatytus terminus gali pratęsti arba atnaujinti. Terminai , nustatyti įstatymu, gali būti atnaujinti. Naikinamieji terminai – negali būti jam pasibaigus sprendžiamas atstatymo klausimas. Pvz., prašymas grąžinti žyminį mokestį. CPK 512 str. – naikinamojo termino pavyzdys. ES normos, reguliuojančio terminus- Reglamentas 1971 m. Nr.1182. 2006 m. reglamentas dėl teismo įsakymo Nr. 1896.2007 m. reglamentas Nr. 861.Dėl reglamento, kuris galioja visose 25 valstybėse narėse, visos turėjo pranešti kokios kiekvienos švenčių dienos yra.Taip pat pagal Reglamento 2 str. d dalį, jei terminas nustatomas dalimi mėnesio, skaičiuojant terminą, laikoma, kad mėnesis turi 30 dienų. Reglamento 5 str. – jei terminas susidaro iš dviejų dalių, į jį turi įeiti ne mažiau kaip 2 darbo dienos. Kai teismas vyksta vienoje valstybėje, o

26

proceso šalis – kitoje šalyje, tai su veiksmo atlikimu paskutinę diena, kai vienoje valstybėje ta pati diena vienur šventės, kitur – darbo. Kaip tada? Reikėtų kreipti dėmesį į tą valstybę, kurioje vyksta teismas, kaip pagal ją.

Atstovavimas civiliniame procese. Sąvoka. Pagal CPK 51 str. jei asmuo turi atstovą, tai vis viena gali ir pats dalyvauti. Procesinio atstovavimo esmę sudaro proceso atstovo veiksmai procese – jo veiksmai atstovaujamojo vardu ir interesais įgalinimų ribose. Kam reikalingas tas atstovavimas? Tam kad būtų gera teisinė gynyba, reikalingos specialios žinios, tam ir yra advokatai. Advokatai palengvina darbą ir teismui. Valstybė suinteresuota ir viešasis interesas reikalauja , kad atstovas būtų aukšto kvalifikacijos teisininkas. Yra apibrėžta kokie asmenys gali būti atstovais. Advokatai, jų padėjėjai ir kiti išimtiniai asmenys. Kodėl gi? Nes laikoma, kad jie turi daugiausiai patirties, be to, būtent advokatai privalomai draudžiasi savo civilinę atsakomybę, jei netinkamai ves procesą ir t.t., klientui žala bus atlyginta. Be to, advokatui dėl netinkamo elgesio gali būti keliama drausmės byla. 2003 m. CPK susiaurino asmenų, galinčių būti atstovais, ratą. ES teisė to nereguliuoja, tai nustatoma nacionalinėje teisėje. Minėtuose reglamentuose yra tokia nuostata: nereikalaujama, kad šalys būtų atstovaujamos advokato ar kito teisininko. Normą reikia suprasti, kad asmuo gali vesti bylą pats arba per atstovą. Atstovavimo sąvoka ir samprata. Procesinis atstovavimas susijęs su trejopo pobūdžio teisiniais santykiais – tarp atstovaujamojo ir atstovo; tarp atstovo ir teismo; tarp atstovaujamojo ir teismo. Vidinė atstovavimo pusė – tarp atstovaujamojo ir atstovo, šiuos santykius reguliuoja materialinė teisė, santykius tarp atstovo ir teismo reguliuoja procesinė teisė, tai išorinė atstovavimo pusė. Atstovavimas civiliniame procese – tai toksai santykis, kurio vienas dalyvis – atstovas, teisme atstovaujamojo vardu ir interesais atlieka tam tikrus procesinius veiksmus, teikia atstovaujamajam teisinę pagalbą, ginant jo materialines subjektines teises ar įstatymo saugomas teises ir tuo pačiu padeda vykdyti teisingumą civilinėse bylose. Atstovavimas procese skiriasi nuo atstovavimo materialinėje teisėje, skiriasi jų paskirtis. Civilinėje teisėje atstovavimas naudojamas tam, kad pavesti teisinę reikšmę turinčius veiksmus kitam asmeniui atlikti, ir tuo būdu išvengti atstovaujamajam pareigos dalyvauti civilinėje apyvartoje. CT atstovas visada pakeičia atstovaujamąjį. CP atstovavimo tikslas nėra faktinis atstovaujamojo pakeitimas ar įstojimas į procesą jo vardu; atstovavimo CP būdu atstovaujamajam taip pat teikiam teisinė pagalba bylos nagrinėjime. Dažniausiai procese dalyvauja abu. Kitas klausimas – įgalinimų apimtis. CT tai sprendžiama įgaliojime ir priklauso išimtinai nuo šalių valios; CP atstovo teises apibrėžia įstatymas, įgaliojimu ją galima susiaurinti. CPK 59 str. Įgalinimo apimtis CP nustatoma ir įgaliojimu, ir įstatymu. Įgaliojimų apimtis – CPK 59 str. Kiti skirtumai tarp atstovavimo CT ir CP. CT atstovai gali būti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, o CP – tik fiziniai. Atstovavimo CP rūšys – pagal atstovaujamąjį subjektą – fiziniams arba juridiniams asmenims. Pagal teisinio santykio atsiradimo pagrindą – įstatyminis ir sutartinis. Įstatyminis –tėvai vaikus, sutartinis – darbo/pavedimo sutarties pagrindu, pvz., įmonės teisininkas/advokatas. Pagal privalomumą – savanoriškas ir privalomas. Atstovo procesinė padėtis – jis ir pakeičia atstovaujamąjį ir teikia jam teisinę pagalbą, padėdamas tinkamai veikti procese. Visi veiksmai, atliekami atstovo, atliekami atstovaujamojo vardu ir teisines pasekmes sukelia atstovaujamajam. Atstovo atvykimas į posėdį laikomas tinkamu byloje dalyvaujančio asmens, kuriam jis atstovauja, dalyvavimu teismo posėdyje. Išskyrus, kai teismas pripažįsta, kad atstovaujamojo dalyvavimas procese būtinas. Dažniausiai šeimos santykių bylose. Jei į teismo posėdį atvyksta tik atstovas, pagrindo atidėti bylos nagrinėjimą nėra. Sprendimas už akių net gali būti priimamas, išskyrus šeimos bylose. Dėl atstovaujamojo dalyvavimo bylose klausimas sprendžiamas nutartimi tiek pasiruošimo, tiek

27

nagrinėjimo metu. Jei teismas nenusprendžia, kad dalyvavimas būtinas, reiškias, jis nėra būtinas. Atstovo įgalinimų įforminimo tvarka – priklausomai nuo atstovavimo atsiradimo pagrindo. Įstatyminio atstovavimo atveju pagrindas visada įstatymas, nepriklauso nuo šalių valios. Įstatymu taip pat nustatyta įgalinimų apimtis. Būtina pateikti dokumentus, patvirtinančius įgalinimus – gimimo liudijimas, teismo nutartis ir t.t. Sutartinio atstovavimo atveju – darbo sutartimi, kai juridiniam asmeniui atstovauja jo darbuotojas, taip pat pavedimu, bei išduodamas dokumentas – advokato orderis, įgaliojimas ir t.t. Pagal CPK 57 str. visi įgalinimai turi būti patvirtinti notariškai, išskyrus advokatui. Tai taikoma retai, nes dažniausiai – advokatai. Tie atvejai išdėstyti CPK 56 str. jei juridiniam asmeniui atstovauja asmuo, įgaliojimą pasirašo vadovas, jei advokatas atstovauja – su orderiu. Jei JA bylas veda jų organai arba dalyviai, veikiantys pagal įstatymus arba steigimo dokumentus, laikoma, kad byla veda juridinis asmuo, tai nėra atstovavimo santykiai juridine prasme. CPK 56 str. – atstovaujančių asmenų ratas. Projekte CPK pateikta, kas antstolių padėjėjai galėtų antstoliams atstovauti.Įstatyminiai atstovai. Santykis atsiranda įstatymo pagrindu. Jis savo esme skiriasi nuo sutartinio. Jis skirtas realizuoti atstovaujamojo, kuris savarankiškai to padaryti negali teisnumo ir veiksnumo turinį. Atstovai pagal įstatymą gali pavesti bylą vesti kitam jų pasirinktam pagal įstatymą atstovui, taip atsiranda ir sutartinis atstovavimas. Kuratorius – laikinas atstovas vietoje įstatyminio, kai reikia skubiai atlikti procesinius veiksmus, o pusė to negali ir neturi atstovo, tai skiria teismas kuratorių, kol atsiras. Taip pat skiriamas, kai byloje dalyvaujančiam asmeniui, kurio gyvenamoji ir darbo vieta nežinoma, turi būti įteikiamas procesinis dokumentas, kuris suteikia būtinumą gintis. Kuratorius – laikina procesinė figūra, iki atitinkamo įstatyminio atstovo paskyrimo arba iki gyvenamosios arba darbo vietos paaiškėjimo. Kuratorius turi visas atstovaujamojo asmens teises ir pareigas, todėl teismui jį parenkant tenka nemaža atsakomybė. Teismas negali skirti kuratoriaus ex officio. Jis skiriamas tik suinteresuoto byloje dalyvaujančio asmens pašymu. Asmeniui, prašančiam skirti kuratorių, tenka padengti visas jo išlaidas. Kuratorium skiriamas asmuo negali būti suinteresuotas priešingos šalies interesų gynimu. Kuratorium turėtų būti skiriamas arba atstovaujamojo giminaitis, arba teisinį išsilavinimą turintis asmuo, kad galėtų tinkamai atstovauti teises ir pareigas. Asmuo kuratoriumi gali būti tik jam sutikus. Sutikimas gali būti išreikštas arba raštu arba teismo posėdžio protokole užfiksuotas. Bylinėjimosi išlaidos. Sąvoka, reikšmė ir rūšys. Bylinėjimosi išlaidas sudaro pinigai, kuriuos turi sumokėti šalys ir tretieji asmenys, pareiškiantys savarankiškus reikalavimus, pareiškėjai, kreditoriai, skolininkai už teismo atliekamus tam tikrus procesinius veiksmus. Į šią sąvoką įeina turėtos piniginės išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu teisme. Instituto požymiai – jos visada išreiškiamos pinigais, kas jas moka, aukščiau išvardinta, vienu žodžiu tie, kurie suinteresuoti bylos baigtimi. Jomis padengiamos procesinių veiksmų atlikimo išlaidos. Jos tiesiogiai susijusios su nagrinėjama byla. Tai ir valstybės išlaidos, kuriomis padengiamos kai kurios teisminio nagrinėjimo išlaidos, kadangi valstybė prisiima pareigą kai kurias jų apmokėti. Bylinėjimosi išlaidomis padengiama tam tikra valstybės išlaidų dalis, skirta teismams išlaikyti, jos atlieka ir prevencinę funkciją, sulaiko šalis nuo nepagrįsto bylinėjimosi, pareiga jas mokėti skatina šalis neteisminėmis priemonėmis išspręsti konfliktą. Jos turi ir kompensacinį pobūdį, kadangi šalis, laimėjusi bylą, savo turėtas išlaidas atgauna. Išlaidos turėtų būti sureguliuotos taip ,kad teisminė gynyba būtų visiems prieinama, tai išreiškė Europos Tarybos Ministrų komitetas. Yra žyminis mokestis ir išlaidos, susijusios su bylos nagrinėjimu. Žyminis mokestis – tai įstatymo nustatyta procesinė suma, kurią šalys ir kiti asmenys privalo sumokėti už tam tikrus teismo numatytus procesinius veiksmus. Jis gali būti paprastas ir proporcinis. Paprastas išreiškiamas tikslia suma,

28

nepriklausančia nuo ginčo dalyko vertės, jis būna bylose, kur pareiškiami neturtiniai ieškiniai, kurie negali būti įkainoti ar pareiškiami ypatingos teisenos bylose, kai neįmanoma įvertinti pinigais. Paprastas yra 100 litų mokestis. Jis yra indeksuojamas. CPK 82 str. Proporcinis – taikomas turtiniuose ginčuose ir jo dydis nustatomas procentine ieškinio išraiška - CPK 80 str. Visais atvejais esant turtiniams ginčams bendras žyminio mokesčio dydis negali viršyti 30000 litų. Kuo didesnė ieškinio suma, tuo mažesnis procentas skaičiuojamas žyminiam mokesčiui, anksčiau, senajame CPK buvo 5 procentai. Ne visi procesiniai veiksmai apmokami žyminiu mokesčiu – duplikai, triplikai, kasaciniai skundai ir dar keli kiti. CPK 80 str. ir kiti straipsniai, išbarstyti po kodeksą, juose parašyta. Įstatyme numatyti atvejai, kai šalys atleidžiamos nuo žyminio mokesčio – kur ginamos svarbiausios asmens teisės, pavyzdžiui, darbo santykiuose darbuotojai, taip pat išlaikymo priteisimo ieškovai, turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo iš nusikalstamos veikos ir kt. – 83 str. CPK yra pateiktas sąrašas asmenų, kurie atleidžiami nuo žyminio mokesčio, tačiau teismai turi teisę, atsižvelgdami į asmens turtinę padėtį, atleisti nuo dalies žyminio mokesčio. Prašymas turi būti motyvuotas, pateikti įrodymai. Jei teismas atmeta prašymą sumažinti, tą nutartį, kuria atmeta, galima skųsti. Teismas taip pat gali atidėti žyminio mokesčio mokėjimą. Mokestis sumokamas prieš procesinius veiksmus. Jei ieškinys pareiškiamas nesumokėjus žyminio mokesčio, teismas nustato terminą šiam trūkumui pašalinti. Nepašalinus šio trūkumo per terminą, ieškinys grąžinamas ieškovui. Todėl prašymus dėl žyminio mokesčio teismai išnagrinėja pirmiausia. Jei prašymas sumažinti ar atidėti netenkinamas, įsiteisėjus šiai nutarčiai, ieškovas turi sumokėti, jei ne – ieškinys grąžinamas. Jei nagrinėjant bylą nesumokėjimas paaiškėja, ieškinys paliekamas nenagrinėtas.

10.27 Paskutinė paskaita

Iš programos:Egzaminui laikinųjų apsaugos priemonių ir ieškinio nereikia, bus kitame semestre.Įrodymai – imtinai.Procesinius dokumentus reikia savarankiškai pažiūrėti.

Egzamine klausimo pavyzdys: Šalies pareiga rūpintis proceso skatinimu.

Įsk. Bus sausio 5 d. egzaminavimo centre 108 a.

2 atviri klausimai: klausimas ir casusgalima naudotis CPK, Briuselio ir kt. Konvencijomis.

Nota bene:

Negalima maišyti:- ieškinio suma – reikalavimas;- ginčijama suma – skirtumas tarp ko prašė ir gavo;

Bylinėjimosi išlaidos, paskirstymo principas. Europiniu principu – pralaimėjęs moka viską, išskyrus atstovavimą; rekomendacijos advokatams (ne daugiau, tam tikra dalis). Jeigu šalis atleista nuo bylinėjimosi išlaidų – už savo procesą. Bylinėjimosi išlaidų dalykas yra sprendžiamas proceso viduje. Pvz., su antstoliu, - jei sėkmingai, viską apmoka debitorius, jei ne – dalis

29

padengiama. Gali būti imamas užstatas – ne daugiau 100000. Teismo nuobaudos – bauda, areštas. Įrodymai – būtinai 4 bruožai: įrodymų sąsajumas, įrodymų leistinumas, įrodymai – tik tie faktoriniai požymiai, kurie nustatyti įstatymu. CPK 177 str., įrodinėjimo standartas.Kiek turi būti įrodyta civilinėje byloje? Nekrošiaus nuomonė – kooperacijos principo realizavimas – šalys bendrauja su teismu ir t.t. Materialios tiesos nustatymas, o ne daugiau tikėtinos. CPK 176 str. teismo įsitikinimas – visiškas arba beveik visiškas įsitikinimas, besiribojantis su realybe, kad aplinkybės buvo.

Socialinis procesinis teismo procesasCPK 159 str. – proceso skatinimas – kiek?, nebendradarbiavimas, piktnaudžiavimas procesu;Jei taip, ir tai fiksuota, nustatomas formalus tiesos nustatymas.CPK 181 str. Teismo atsisakymas priimti įrodymus...Teisė, bet ne pareiga teismui atsisakyti:

1. teismo išaiškinimo pareigos nevykdymas2. šalis pažeidžia pareigą rūpintis proceso skatinimu3. šalies kaltė – tyčia arba neatsargumas4. proceso niekinimas –esminis

Įrodinėjimų našta, jei noriu laimėti, reikalavimų ar atsikirtimų pagrindu.Aplinkybės, kurių nereikia įrodinėti – CPK civilinių pasekmių atveju:

1. prejudiciniai – teismo sprendimų grupė, įtvirtinti teismo sprendime tarp tų pačių asmenų – galima paneigti;

2. preziumuojami – aplinkybės, nustatytos įstatyme – turi būti taip, ir ne kitaip – negalima paneigti;

3. visiems žinomos;4. faktų pripažinimas, išskyrus padarytų smurto ar pan. įtakoje.

Akcentai:- šalių ir trečiųjų asmenų paaiškinimai, įrodymai; CPK 186 str. – šalis prisiekia,

prieš duodama paaiškinimą. Dalinė tiesa – sakyti tiesą apie tas aplinkybes, kurios naudingos;

- rašytiniai įrodymai; CPK 197 str. oficialus – 1. valstybės, savivaldybės įstaigos,valstybės įgaliotų asmenų – notaro, antstolio prima facie įrodymai, jų negalima nuneigti, nebent reikalauja protingumo, sąžiningumo ir kiti principai, bet labai sunku bei 2. privatus.

- Jei du oficialūs – teismas sprendžia, kuris teisingas;- Pakartotinė ekspertizė skiriama, kai neobjektyvi ir tada daroma iš naujo;- Papildoma ekspertizė – kai kas nors neaišku.

Liudytojai parodymus duoda tik žodžiu. Išimtys- teisminiai pavedimai ir t.t.Eksperto išvada yra įrodinėjimo priemonė, ne paaiškinimas.

Kuratoriaus atvejis- įstatyminis atstovas priešingai šaliai, jeigu jos nėra. Kuratorius skelbiamas viešai atsakovo vietoje procese

30

Documents

Civilinis procesas I