Bauhaus PDF

Modernioji architektūra 6. Paskaita. Modern Movement meistrai: Vokietijos mokykla

2011 rudens semestras (paskaitos juodraštis) ©Vaidas Petrulis

1

W. Gropius ir Bauhaus’o mokykla

Kalbant apie vokiškąją Moder Movement mokyklą, neretai naudojamas terminas

Neue Sachlichkeit (naujasis daiktiškumas), kuris plačiau paplitęs dailėje, arba Neues Bauen (naujoji statyba). Iki kol šias tendencijas 1933 m. naciai uždraudė, Vokietija buvo tapusi vienu iš svarbiausių moderniosios architektūros židinių.i

Walter Gropius (1883-1969) – vienas svarbiausių XX a. architektų, architektūros mokytojų ir teoretikų, su kuriuo siejasi galutinis naujosios Vokietijos architektūros susiformavimas. “W. Gropius gimė šeimoje, kurioje architektūra buvo tradicija. Jo tėvas ir dėdė buvo žinomi architektai. Gavęs normalų akademinį mokslą Charlottenburgo ir Miuncheno universitetuose, W. Gropius 1907 pradėjo dirbti žymiojo Vokietijos architekto Peter Behrens įstaigoje. Ten jis išbuvo tris metus.”ii

1910 pajutęs, kad iš Behrens išmoko visko ko jam reikia, Walter Gropius pradėjo privačią praktiką Berlyne su Adolf Meyer (1881-1929), su kuriuo sukūrė žymųjį Fagus Batų fabriką Alfeld’e (1911, pav.).

→ Objektas tapo vienu iš plačiausiai architektūros istorijoje pristatomų MoMo pirmtakų.

→ Šiame trijų aukštų, metalinio karkaso objekte pirmą kartą panaudotas “kampinės atramos panaikinimas ir vėliau visame pasaulyje paplitusio “stiklinio kampo” panaudojimas.” iii

→ Taip pat matome ir aiškiai akcentuotą ištisinę stiklo sieną, kuri neturi nešančios funkcijos, veikia kaip „stiklo užuolaida“ (paplitęs angliškas terminas curtain wall).

→ Tokiu būdų galima laikyti, kad tai ne tik pirmasis žymus architekto projektas, bet ir “vienas iš pirmųjų pastatų su kuriais prasideda ‘tarptautinis stilius’”iv

(P. S. įdomu, jog “Fagus fabriko istorija parodo, kad XX a. pirmojoje pusėje labai

išaugo estetinė fabriko svarba ir naujumo arba modernumo raiška, kadangi tai tarnavo įmonės įvaizdžiui ir reklamai. Yra žinoma, kad Fagus fabrikas buvo kruopščiai fotografuojamas tik iš tam tikrų taškų, pabrėžiančių jo stiklo sienų modernumą ir publikuojamas įvairiuose žurnaluose kaip naujosios architektūros, galinčios suderinti meną ir techniką, simbolis.”v)

Deutsher Wekrbund parodai Köln’e (1914, taip pat su A. Mayer, pav.) W. Gropius

sukūrė administracinį pastatą su stiklinėmis lenkto tūrio laiptinėmis.

→ Vėliau stiklinių laiptinių motyvas tapo vienu iš svarbių moderniosios architektūros kalbos elementų.

→ Kitą vertus, pastatas taip pat greičiau atspindi protomodernizmo, “nurengto” klasicizmo paprastumąvi, nei kiek vėliau susiformavusį “bauhauzinį” funkcionalizmą.

→ Svarbus ir pastato konstrukcinis sprendimas – plieninio karkaso, kaip “nešančios” konstrukcijos panaudojimas.

Bauhaus

Nors W. Gropius pastatai tapo architektūros istorijos dalimi, tačiau dar svarbesnis jo įdėlis – kaip mokytojo, neatsiejamo nuo Bauhaus mokyklos sukūrimo. Bauhaus‘as buvo



2

“pirmoji ir ryškiausioji funkcionalistinė [architektūros ir taikomosios dailės] mokykla, kuri stengėsi formuoti naują plataus šiuolaikinio profilio specialisto – inžinieriaus ir menininko – tipą.” vii Bauhause duota aiški pradžia tam, ką mes šiandiena suprantame kaip „dizainas“viii.

“1915 m. W. Gropius buvo pasiūlyta vadovuti dviem Veimar‘o mokyklom –

Pritaikomojo meno ir Meno akademijos. Pasiūlymus priėmė, nors faktinį šių mokyklų vadovavimą galėjo perimti tik po karo. [...] 1919 m. jis sujungė šias dvi Veimaro mokyklas į vieną – Bauhaus.”ix

Įkuriant mokyklą paskelbtas manifestas, iš kurio galime susidaryti nuomonę apie

pagrindinius mokyklos siekius bei jos pobūdį.

→ Visų pirma manifeste siekiama sugrąžinti architektūros ir kitų meno šakų vienovę – gesamtkunstwerk – architektūrą laikant visos meninės veiklos pagrindiniu tikslu: „pastatų dekoravimas kažkada buvo tauriausia meno funkcija. Šiandiena menas ir architektūra yra visiškai izoliuoti vienas nuo kito, ir gali sugrįžti į vienovę tik sąmoningai bendradarbiaujant visiems amatininkams. Architektai, dailininkai ir skulptoriai turi vėl suvokti pastato statybą kaip vientisą procesą, tiek visumoje, tiek atskirose detalėse. Tik tokiu būdu jų darbas įgaus tikrąją architektoninę dvasią, kurią yra praradęs „salonų menas“.“ x (pav.)

→ Ne mažiau svarbus siekinys – amatų svarbos akcentavimas. „Architektai, tapytojai, skulptoriai turi grįžti prie amatų! Nes nėra tokio reiškinio kaip „profesionalus menas“. Nėra esminio skirtumo tarp menininko ir amatininko. Menininkas yra pakylėtas amatininkas. Dangaus malonės dėka, retais įkvėpimo momentais [...], menas gali nesąmoningai sužydėti dirbančiojo rankose, tačiau rankų darbas yra esminė prielaida. Čia slypi svarbiausias kūrybiškumo šaltinis.“ xi1 (pav.)

→ Manifeste taip pat galime matyti ir aiškias kairiąsias politines pažiūrasxii: „Tad sukurkime naują amatininkų gildiją be klasinių skirtumų kurie iškelia arogantišką barjerą tarp menininko ir amatininko! Siekime, įsivaizduokime ir kurkime naują namą ateičiai drauge. Tai sujungs architektūrą skulptūrą ir tapybą vienoje formoje, ir vieną diena, milijonų darbininkų darbo pastangomis, iškils į dangų kaip krištolinis naujos ateinančios vilties simbolis.“xiii

Remiantis šiomis tezėmis susiformuoja gan savita architektūros ir dizaino mokymo

sistema, kurios du pagrindiniai tikslai: „mokinti meno ir amatų, bei nutiesti tiltą tarp meno ir industrijos.“xiv

→ Visų pirma studijų procesas organizuotas, kaip praktinis amatų bei atskirų kompozicijos elementų studijavimas2. Programoje studijuojamos medžiagos (akmuo, medis, metalas, molis, stiklas, pigmentai ir tekstilė), geometrija, konstrukcijos, piešimas, spalva ir kompozicija. Laikomasi koncepcijos, kad abstraktus įsivaizdavimas kaip atrodys vienas ar kitas daiktas ar architektūros elementas iš vienos ar kitos medžiagos – neįmanomas. Tai įmanoma įgyti tik per patirtį, dirbant su medžiaga betarpiškai. Tai reiškė produkto kūrybos proceso įsisavinimą nuo pradžios iki pabaigos. Ši, amato išmanymą aukštinanti, pozicija artima Deutcher Werkbund idėjomis. Akcentas amatininkystei būdingesnis pirmajam Bauhauz periodui.

1 Verta prisimint, kad Mies visą gyvenimą išliko itin atidus medžiagoms. 2 Šia tema jis parašė keletą straipsnių, kurių svarbesni: "The development of Modern Industrial Architecture" 1913 ir "Idee und Aufbau" (Idėja ir konstrukcija), 1923.



3

→ Diegiant naująją mokymo sistemą siekiama sujungti meną su industrija. T.y. naujos technikos pagrindu kurti racionalias ir estetiškas daiktų formas.

→ Vienas iš svarbiausių aspektų – pasitikėjimas komandiniu darbu. Anot Gropijaus “gotikos katedras sukūrė įkvėptų amatininkų grupės, be jokio specialaus dizainerių ar architektų įsikišimo. Panašiai ir modernioje eroje įkvėpti amatininkai sukurtų kūrinius atitinkančius laiko dvasią”xv.

Visgi, nepaisant savo siekio mokymo procesą susieti su praktine veikla, pirmajame

etape funkcionavo daugiau kaip „eksperimentinis, bet ne industrijai pritaikytas meno ir amatų centras. Tapo svarbia tarptautine MoMo stiliaus vystimosi ir idėjų kaitos vieta.“xvi (pav.)

→ Pirmaisiais metais glaudžiai susijęs su ekspresionizmu (pav): Manifestą (1919) iliustruoja ekspresionistinis Lyonel Feininger medžio raižinys, „įvadinį kursą“ dėsto ekspresionistas Johannes Itten (iki 1922) ir t.t.

→ Visgi palaipsniui, „kuomet pakviečiami nauji dėstytojai, kurie aktyviai dalyvauja tarptautinio avangardinio meno eksperimentuose, mokykla praranda savo akcentą misticizmui ir amatininkystei,.“xvii

→ 1922 m. „sieninės tapybos kursui W. Gropius į Bauhaus priima Rusijos abstrakčiosios tapybos pionierių Wassily Kandinsky; įvadiniam kursui (basic course) – vengrų konstruktyvistą, eksperimentinės dailės ir fotografijos menininką Laszlo Moholy-Nagy3xviii (pav.). Tais pačiais, 1922 m. Bauhauzą aplanko Theo van Doesburg pristatydamas De Stijl, Rusijos konstruktyvistas El Lissitzky.xix

Poslinkis nuo amatininkystės link MoMo idėjų ypač matomas pirmoje Bauhauzo

parodoje 1923-čiaisiais (paroda sutapo su Werkbund‘o konferencija Weimare, ir turėjo didelį pasisekimą.

→ Esminis principas: formos raiška turi atitikti technologijos progresui. Mokyklos moto “Menas ir technika – naujoji vienybė”xx – tai 1923 m. parodos šūkis. (pav.)

→ Mokyklos požiūris geriausiai atsispindi parodoje pristatytame name „Haus am Horn“

iš plieno ir betono, kurio įrengimui buvo panaudoti visų Bauhauzo dirbtuvių darbai. Suprojektuotas George Muche, su technine Adolf Meyer konsultacija, (pav.)

→ Kvadrato formos, su pagrindine gyvenama erdve viduryje, apšviesta langų iš viršaus. Kiekviena erdvė turi griežtai apibrėžtą funkciją, kas turi užtikrinti maksimalų efektyvumą.“xxi Pvz: virtuvė negali būti naudojama kaip valgomasis, nes “kiekviena patalpa turi jai tinkamą charakterį”xxii. „Marcel Breuer suprojektuota virtuvė – ankstyvojo racionalistinio buitinio dizaino pavyzdys: ištisinis darbo paviršius [konvejeris], specialūs indai (pav.). xxiii

→ Akcentuotina: (a) netradicinis erdvės organizavimas, (b) racionalūs baldai, apšvietimas, (c) naujos statybinės medžiagos ir (d) lakoniškų architektūros formų estetiškumas.”xxiv

→ „Parodoje suformuota reputacija apie Bauhaus kaip lyderiaujančią jėgą naujojoje funkcionalistinėje estetikoje dar sustiprėja persikėlus į industrinį miestą Dessau“xxv.

3 Pradeda dirbti 1923, pakeisdamas J.Itten, taip baigdamas ekspresionistinę mokyklos fazę. „Naujojo matymo“ (New vaision) idėja – fotografija gali sukurti visiškai kitokį išorinio pasaulio matymą, ko negali padaryti akis. Išleidžia veikalą: The New Vision, from Material to Architecture (1932). 1928 m. Bauhausą palieka. 1937 m. išvažiuoja į JAV tapdamas „Naujojo Bauhauzo“ direktoriumi. Bet ji 1938 m. uždaryta. 1939 atidaro dizaino mokyklą, kuri 1944 m. tampa Dizaino institutu, o 1949 m. Ilinojaus universiteto dalimi.



4

Tačiau čia reikia atkreipti dėmesį į tai, kad “Bauhauzas, nors ir minėdavo vieningą

internacionalinį stilių, bet neturėjo pretenzijų sukurti “stilių” [istorine to žodžio prasme]4.

→ “Bauhauzo vadovai V. Gropius, A. Meyer‘is, L. Mies van dei Rohe – aiškiai pabrėždavo, kad noras sukurti stilių, dvelkia formalizmu, kanonais ir yra senojo akademizmo atgyvena, priešinga Bauhauzo darbo principams.

→ projektavimas visų pirma turėjo tapti betarpiškas problemų [tame tarpe ir socialinių] sprendimas, o ne stilistinių formų paieška: žūtbūtiniai naujų formų ieškojimai, jeigu tai nėra iš esmės pagrįsta, turi būti taip pat atmesti, kaip ir grynai dekoratyvinės, supoetintos arba istorinės skonio formos.

→ Tad siekiama ne formaliųjų, stilių identifikuojančių bruožų, bet bendrųjų tikslų: (a) aktyviai paveikti kūrybą, stengiantis (b) rasti visų technikos ir civilizacijos teikiamų galimybių tikslingiausio panaudojimo metodus, (c) kuriant naujus harmonijos principus (P. S. peržengiant klasikines harmonijos sampratas).”xxvi

(P. S. viena iš retų architektūros mokyklų kur nebuvo net dėstoma architektūros

istorijaxxvii) Kaip jai minėta, W. Gropius kaip ir dauguma kitų mokyklos dėstytojų siejamas su

kairiosiomis pažiūromis. Į architektūrą žiūrėjo kaip į socialiai įpareigojančią veiklą. Ieškojo racionalių sprendimų iškilusioms socialinėms problemoms5. Tai atsispindi ir bauhauzo projektiniuose siūlymuose.

→ Socialistinės utopijos, namų-komunų kūrimas: „tik daugiaaukštis, su žaliomis poilsio erdvėmis aplinkui gali gyventojų gyvenimą padaryti lengvesnį ir malonesnį [....] Dvylikos ar dešimties aukštų name, su butais kuriuose pakankamai daug šviežio oro, saulės ir ramybės. Centrinė šildymo sistema, karštas vanduo, skalbykla, liftai, šaldytuvai ir bendros virtuvės – sumažins namų apyvokos darbus. Valgyklos, klubai, sporto salės ir baseinai, vaikų darželiai – visa tai sukurs malonią gyvenimo atmosferą. Su tokiomis erdvėmis daugiaaukštis tampa kur kas daugiau nei penkiaaukštis, kuris ekonominis pranašumas pagrįstas tik matematiškai.“xxviii

→ Socialiai angažuotas ir W. Gropijaus siekis naudoti tipizacijos ir standartizacijos principus gyvenamųjų namų statyboje. “Tipizuoti konstrukciniai elementai, padės sukurti serijinę gamybą. Įvairiai derinant šiuos elementus, bus galima patenkinti žmonių poreikius: sukurti skirtingus namus”. Bauhaus’e formuluojama mintis, kad iš standartinių elementų galima surinkti įvairios išvaizdos pastatus.

→ Socialinis aspektas pasireiškia ir dėmesiu savojo laikmečio reikalavimų suvokimui, naujų žmogaus gyvenimo sąlygų atspindėjimu architektūroje: “kurti be jokio melo ir veidmainystės, pagal vidinį dėsnį, teigiantį mūsų technikos, telegrafo ir greitaeigių mašinų pasaulį”. Taigi, naujoji architektūra, turi būti betarpiškai integruota į visuomenę, antielitistinė.

(P. S. į ką pavirto ši idėja viena vertus pakeisdama istorinę paradigmą, kita vertus

suvienodindama miestus ir funkcinius architektūros tipus, galima matyti masinėse statybose po antrojo pasaulinio karo.)

Veimaro laikotarpiu pats W. Gropius projektavo nedaug:

4 Skirtingai nuo H. R. Hichcock ar P. Johnson pozicijos. 5 Tiesa, tas jam netrukdė kurti ir prabangių automobilių dizainą.



5

→ „Pirmasis mokyklos užsakymas – medienos gamintojo Adolf Sommerfeld namas Berlyne (1921). Projektas W. Gropius ir A. Meyer su studentais. Medinis, amatininkystės ir rankų darbo studijų rezultatas.“xxix (Pav.). Čia vėliau įsikūrė Bauhauzo studentai ir personalas.xxx (Šis medienos pirklys finansavo ir 1923 parodos namo statybą)

→ 1922 Veimare pastatytas paminklas žuvusiems “in the March Rising” (Pav.). Čia panaudotas dantytas betonas – duoklė ekspresionizmui. (1933 nacių sugriautas, 1946 atstatytas)

→ W. Gropius dalyvavo ir konkurse Chicago Tribune pastatui Čikagoje, 1922 (Pav.) “Šis projektas į Bauhauza atkreipė tarptautinės bendruomenės dėmesį.”xxxi

Tiuringijoje valdant socialdemokratams mokykla buvo vietinės valdžios palaikoma.

Keičiantis politinei situacijai, iš dešiniųjų jėgų sulaukia kritikos. 1924 m. vasarį socialdemokratai paranda valdžią. Tad susiklosčius nepalankioms politinėms aplinkybėms 1925 m. kovą mokykla uždaroma6.

Dessau

Nors opozicija Weimare stengėsi pašalinti mokyklą, tačiau kai kurie miestai tokias

idėjas palaikė. Bene geriausios sąlygos buvo pasiūlytos nedideliame (tuomet apie 70 t. gyv.), pramoniniame mieste Dessau, įskaitant užsakymą pastatyti technikos mokyklą. Į Dessau “Bauhauzo mokykla persikėlė 1926 metais, kur galutinai, susiformavo Bahaus profilis.

Desau mieste Bauhauzo mokyklai buvo pastatyti originalus mokyklos pastatas7. Galima sakyti tai savotiškas W. Gropius architektūrinių idėjų manifestas, tapęs prototipu taip vadinamam „bauhaus‘o stiliui“.

→ Tai vienas pirmųjų didelio mastelio (mokykla, bendrabučiai, dėstytojų namai) Modern Movement objektų8. Susidėjo iš trijų pagrindinių dalių: didžioji – dirbtuvės, tiltu sujungta su mokykla ir bendrabučiais. Tilte patalpintos administracinės patalpos. Kitoje jungiamojoje dalyje – salė.9 Patalpos išdėstytos atsižvelgiant į saulės šviesą.

→ Perdengimus atitraukiant nuo sienų (plg. Le Corbusier dom-ino) pasiekta visai nauja stiklo ekrano einančio ištisai per tris aukštus kokybė. „Dirbtuvių stiklo sienos techninį virtuoziškumą iliustruoja faktas, kad buvo galimybė vienu metu atidaryti dešimt langų.“xxxii Kartu tai dirbtuvių išorinio eksponavimo būdas.10 Tuo tarpu auditorijoms skirto pastato sienos uždaresnės.

6 Dalis mokytoju pasilieka Veimare, industrinio dizaino mokykloje. Vėliau tai tampa Techninis architektūros ir civilinės inžinerijos institutas, 1996 m. pakeitęs pavadinimą į „Baugaus University Weimar. 7 Pastatas per karą apgriautas, vėliau atstatytas, 1996 m. įtrauktas į UNESCO pasaulio kultūros paveldo sąrašą. 8 Tam įtakos turėjo ir faktas, kad kuriama ne pačiame mieste, atokioje, aplinkos nevaržomoje vietovėje. 9 Įdomu, kad funkcinis išdėstymas iš esmės nėra toks aiškus ir paprastas (pvz. pagrindinės durys visiškai neakcentuotos). W. Gropius mėgdavo projektą pristatinėti rodydamas skaidres iš oro, ir teigdamas, kad jau neužilgo tas metas, kai į pastatus dažnai žiūrėsime būtent iš oro, skraidydami lėktuvais. 10 Deja, šitas sprendimas funkciškai nepasiteisino. Vasarą buvo pernelyg karštą, tad netrukus atsirado užuolaidos taip panaikinant pirminį sumanymą dirbtuves skaidriai atverti aplinkai. Žiemą buvo itin šalta.



6

→ Interjero dizainas toje pačioje MoMo stilistikoje: apšvietimas suprojektuotas Moholy-Nagyxxxiii, baldai Marcel Breuer, spalvinė koncepcija Hinnerk Scheper.

→ Direktoriui atskiras namas ir trys blokuoti namai personalui. Taip pat funkcionalistiniai, su naujaisiais techninis sprendimais, kaip antai orkaitė akių lygyje (pav.).

„Desau žymi brandžiąja eksperimentinio dizaino mokyklos fazę. Atsiranda ir

glaudesnių sąsajų su industrija“ xxxiv

→ “Čia sukuriama nemažai vėliau tapusių įprastais, o tuomet visiškai naujų, lengvų metalinių baldų“ xxxv, Pvz. žymioji, viena iš modernizmo ikonų tapusi Marcel Breuer kėdė „Wassily“ (1925) inspiruota dviračio rėmo lengvumo ir tvirtumoxxxvi (pav.)

→ Sukurta ir nemaža būdingo dizaino nikeliuotų indų, šiuolaikinio tipo šviestuvų, elektros prietaisų, lakoniškų grindų kilimų ir kitų pritaikytų fabrikinei gamybai masinio naudojimo daiktų.

→ Plačiai gaminti Bauhauzo mokinių Marianne Brandt, K. J. Jucker ir Wilhelm Wagenfeld sukurti šviestuvai (pav.)

→ „į gamybą plačiai įdiegti, nors ir ne tokie avangardiški firmos „Rasch of Bramsche“ tekstūriniai tapetai, pradėti gaminti 1930-taisiais.“ xxxvii

Bauhauzo vėlyvoji veikla ir uždarymas

„1928 Gropius atsistatydina iš vadovo pareigų. Jas perima radikalusisxxxviii Hannes

Meyer (1889-1954), kurio nuomone mokykla tapo pernelyg atsiskyrus nuo pasaulio. Būtent Meyer laikotarpiu sudaryti pelningi kontraktai su pramoninkais, ir visų pirma su Rasch. [...] Dvylika Bauhaus studentų įtraukti į masinės gyvenamosios statybos kvartalą Törten‘e, Dessau priemiestyje. Tačiau Meyer simpatijos komunistams Dessau valdžiai nepatiko, ir jis 1930 m. buvo priverstas atsistatydinti.“xxxix

1930 m. valdymą perima L. Mies van der Rohe. Nepaisant jo siekio atskirti mokyklą

nuo politikos, ji ir toliau laikoma kairuoliškų pažiūrų židiniu. „Mies van der Rohe nebuvo populiarus tarp studentų, kuriems buvo artimi Meyer masinės gyvenamosios statybos studijos, siekiant pigios, funkcionalios ir daug žmonių apgyvendinančios architektūros idealo“xl.

1932 m. Bauhaus priversta išsikelti į Berlyną. 1933 m., Hitleriui tapus kancleriu

uždaroma. Dauguma mokytojų emigruoja į JAV.

→ Nepaisant to, kad ši mokykla egzistavo gan trumpą laiką tačiau čia buvo viena svarbiausių modernizmo mokyklų. Mokykla per 14 metų egzistavimo išleido apie 500 absolventų. (Iš Lietuvos Vladas Švipas).

→ Standartizacijos skatinimas, eksperimentai masinės produkcijos srityje, industrinio dizaino akcentavimas – visa tai įtakojo Modernistinę statybą ir dizainą.

W. Gropius veikla

→ Dirbant mokykloje W. Gropijaus susidomėjimas pigiais daugiabučiais namais įgyvendinamas Torteno mažų pajamų gyventojų rajone 1926-28 (pav.). 1927 sukūrė namo pavyzdį Weissenhofsiedlung Štutgarte. (pav.) „Tai pats iliustratyviausias fordizmo persismelkimo į fordizmą atvejis. Gropius aprašo rajoną kaip masinės



7

gamybos patogumą, o architektą kaip statybos produkcijos organizatorių. Sklypo išplanavimas, namų planai ir statybos metodai racionalizuoti, statybos komponentai pagaminti fabrike ir sausuoju būdu surinkti vietoje. <...> vietoje to, kad produktas judėtų gamybos linija, abipus sklype surinktų geležinkelio bėgių buvo pastatytos dvi namų eilės, kuriais judėjo statybos technika“xli.

→ 1928 m. atsisako mokyklos vadovo pareigų. Palikęs Dessau, užsiima privačia praktika Berlyne. Gropijaus ofise kuriami projektai ir automobiliams, baldams, parodų paviljonams. Sukūrė dar keletą kitų statinių Vokietijoje: Dammerstock-Siedlung, Karslruhe (kartu su Otto Haesler, 1929-1930, pav.), kur pritaikyta „griežtų, schematiškų namų eilių sistema“11xlii. 1937 m., po kelių metų praleistų Anglijoje, jam pasiūlyta profesoriaus vieta Harvardo

Universitete, kuriame W. Gropius čia dirbo iki 1952 m.. Harvarde kartu dirba ir Marcel Breuer. Žinomiausi studentai – I. M. Pei, Paul Rudolph, Philip Johnson.

→ 1938 tapęs mokyklos vadovu iš karto išbraukdamas visas Beaux-Arts tradicijos disciplinas, laikantis principo, kad studentas neturi studijuoti istorijos, prieš tai, kol atranda save. Po to labai greitai šiuo pavyzdžiu pasekė ir daugelis kitų JAV architektūros mokyklų”,

→ Svarbiausias rezultatas, kad kartu su kitais Vokiečių architektais (ypač Mies) į JAV atneša, taip vadintos „tarptautinės architektūros“ principus. “Kai W. Gropius bendradarbiaujant su M. Breuer, 1938 pasistatė sau namą Lincoln, Mass., tai minios žmonių atvykdavo pasižiūrėti to „moderniško namo“. Plokščias stogas, nereguliariai įstatyti langai, kyšantys stogeliai išreiškė šio namo priešingumą tradicinei Naujosios Anglijos architektūrai.”xliii (pav.)

→ “1945 su keliais Harvardo universiteto auklėtiniais jis sudarė The Architects Collaborative firmą. Su ta firma, į kurią pilnai įsijungė 1952, pasitraukęs nuo mokymo, jis suprojektavo daugelį svarbių ir reikšmingų pastatų. Tarp jų yra Harvard Graduate Centras (1951) (pav.), modernia kompozicija integraliai įjungtas į senesnio stiliaus universitetą; JAV ambasada Atėnuose (1961), Bagdado universitetas (1960) ir keletą kitų. Paskutiniai jo darbai neturi tiek asmeniško antspaudo, kiek ankstyvesni jo projektai.” xliv

11 Tiesa, kompleksas turėjo daug tiek konstrukcinių (gan greitai pradėjo skilinėti sienos), tiek dizaino trūkumų (kaip antai tik į išorę atsidarantys langai kurių neįmanoma išvalyti ir kt.) (Gössel P., p. 159)



8

Ludwig Mies Van Der Rohe

Kartu su W. Gropius, vienas iš svarbiausių vokiškosios modernizmo mokyklos atstovų

– L. Mies Van der Rohe (1886-1969)xlv, tai pat padarė itin didelę įtaką tarptautiniam MoMo išplitimui (nors, kaip ir Le Corbusier neturėjo oficialaus architektūrinio išsilavinimo, akmentašio sūnus, gimęs Aachene12). Susiformavo netgi terminas “Miesian” – nusakantis paprasčiausius ir elegantiškiausius Modernistinės architektūros pavyzdžius.

(P. S. Europos sąjungoje prestižiškiausias prizas už šiuolaikinę architektūrą – “Mies

van der Rohe Award”)

Mies karjera prasidėjo 1908 metais prisijungus prie P. Behrens ofiso. Čia jis susitiko su Walter Gropius, Le Corbusier bei Adolf Meyer. Ankstyvuosiuose savo darbuose (pvz. Villa Werner, Zehlendorf, 1913 (pav.); Villa Urbig, Potsdam, 1914; , Kröller-Müller namas ir galerija, Hagoje, 1912) buvo įtakotas savo mokytojo, bei klasicizmo (ypač K. F. Schinkel)13.

Po 1914-18 metų karo pasikeitęs politinis klimatas paskatino Mies prisijungti prie Novembergruppe

14, 1923 tapo jos prezidentas. Šiuo periodu (1921-23) jis sukūrė penkis labai svarbius konceptualius projektus, kuriuose jau galima rasti daugelį svarbių vėlesnės Mies kūrybos elementų:

→ Friedrichstrase ofiso projektas (1922), kuriame itin jaučiasi ekspresionizmo įtaka (pav.), tačiau su funkciniu pagrindu: „nenorėjau, kad paviršiai atspindėtų pernelyg daug šviesos, tad suskaldžiau fasadus, kad šviesa kristų skirtingais kampais, kaip kristale“xlvi. Tai ofiso Berlyne, konkursui pateiktas projektas. Tačiau tuomet nesulaukęs dėmesio. Kaip prisimena pats Mies: „jie nustūmė mano projektą į kampą, galbūt galvojo, kad čia pajuokavimas“ xlvii Šie projektai žymi lūžį jo gyvenime. Iš klasikinio architekto jis tapo moderniu menininkuxlviii.

→ Stiklinio dangoraižio projektas (1922). Nors objektai niekad nebuvo pastatyti, tačiau atspindi besiformuojančią “stiklinės dėžutės” idėją, kurią jis išvystė 1937 m. persikėles į JAV. Anot Mies, „šiame pastate svarbiau ne ekspresionistinė mintis, bet siekis, kad būtų matomas plieninis pastato rėmas per stiklą.“ xlix. Kitą vertus galima atkreipti dėmesį, kad stiklo architektūra pokario metais, tam tikras priešpastatymas karo tvirtovėms. Tad galima sakyti tai pacifistinė architektūral.

→ “Betono ofisas”, 1922 (pav.)Vienas pirmasis modernizmo projektų kuriame taip aiškiai akcentuoti juostiniai langai. Pastatą Mies įsivaizdavo pastatytą iš betono, metalo ir stiklo. „Ofiso pastatas – tai namai darbui. Organizuotumas, aiškumas, švarumas – pagrindinės kategorijos. [...] Maksimalus efektas su minkliomis

12 Sakoma, kad vieni gražiausių Aacheno katedros gotikinių vitražų vaikystėje padarę jam gan stiprų įspūdį. Bet kokiu atveju skaidrumas, peršviečiamumas buvo viena iš svarbiausių jo darbo kokybių. 13 1912 Berlyne pradėjo savo nuosavą praktiką taip pat nuo gyvenamųjų namų “švaraus/nurengto” neoklasicizmo stiliuje. Vienas iš žymesnių pastatų – Kempner’io namas Berlyne (1919-21) su plokščiu stogu ir arkine lodžija taip pat įtakotas K. F. Schinkel. 14 Vokietijos menininkų ir architektų sąjunga susikūrusi tuoj po pralaimėto pirmojo pasaulinio karo. Joje dalyvavo O. Bartning, W. Gropius, H. Haring, L. K. Hilberseimer, E. Mendelson, L. Mies van der Rohe ir kt. Grupė rengė parodas ir ragino pripažinti idėjas kurios skatino Modernizmo formavimas. 1933 uždrausta. (DofA, p.457)



9

priemonėmis. Medžiagos: betonas, plienas, stiklas. [...] Jokių meduolių. Jokių tvirtovių. Kolonos ir sijos eliminuoja nešančias sienas. Tai odos ir kaulų konstrukcija.“li

→ Du 1923 m. kaimo namų projektai vysto modernistines gyvenamosios architektūros idėjas, kurios vėliau bus įgyvendintos Gubin‘e, Krefeld‘e ir Brno.

→ Name iš mūro kaimo vietovei (pav.), kuriame akivaizdi De Stijl įtaka. Sienų linijų piešinys artimas Piet Mondrian, Theo van Doesburg kompozicijomis (pav.). „“Tekančios“ erdvės, kurią reguliuoja atskirai stovinčios plokštumos koncepciją, vėliau panaudota ir Barselonos parodoje“ lii .

→ Namas iš betono kaimo vietovei (1923) sukurtas planui panaudojant svastikos motyvą (pav.). „Dėmesys skirtas zonavimui. Nors nėra nubraižęs plano, tačiau iš modelio galima matyti, kad gyvenamosios, miegamos ir aptarnavimo zonos išskirtos į atskirus sparnus.“ liii

→ Tarp ankstyvųjų, kiek rečiau minimų projektų – Eismo reguliavimo bokštas, 1924, kartu su Heinrich Kosina, Leipziger-Friedrichsrasse susikirtime (pav.). Jame turėjo sėdėti pareigūnas ir reguliuoti šviesoforo šviesas priklausomai nuo eismo. liv 1923-4 metais su O. Bartning, H. Haring, E. Mendelson, H. Poelzig, B.Taut ir kitais

Vokietijos modernistais suformuoja grupuotę Der Ring, kuri subūrė modernistus bendrai diskusijai. Paruošė kelią CIAM’ui.

→ Sukurta Mies ir Haring’o ofise. Pirmiausiai tai buvo “Zehnerring” (10-ties ratas15). Vėliau įjungus žmones iš provincijos išaugo iki 2616. Atspindėjo demokratiškumo, vieno lyderio nebuvimo idėją.

→ Vienas svarbiausių šiuo laikotarpiu Mies suprojektuotas objektas paminklas socialistui Karl Liebknecht ir lenkų komunistei Rosa Luxemburg (1926, pav.). Iš plytų ir plieno karkaso suformuotų stačiakampių tūrių žaismas, sukomponuojamas į savitą kompoziciją atspindinčią naujosios architektūrinės formos kalbą. „Plytų siena – kadangi šie žmonės buvo nušauti priešais sieną“lv.

→ Šiuo metu suprojektavo taip pat keletą gana žinomų gyvenamųjų namų iš tradiciškos medžiagos – plytos17. Haus Wolf, Guben‘e18, 1926, neišlikęs, (pav.) – skirtingai nuo paminklo, plytos lygaus paviršiaus ir preciziškai išmūrytos. Panašų dėmesį medžiagai, bei plokštiems, nedekoruotiems paviršiams matome ir vėlyvesniame Hermann Lange name, Krefeld’e, 1928 (pav.)

15 Hugo Haring, Moes van der Rohe, Otto Bartning, Peter Behrens, Erich Mendelsohn, Hans Poelzig, Walter Schilbach, Bruno Taut, Ludwig Hilberseimer. 16 1926 Berlyno architektai Hans ir Wassily Luckhardt parašė jiems laišką, teigdami, kad grupė neefektyvi, nes maža, ir kad reikia jungti su kitų miestų architektais. 1926 05 29 grupė surengė pirmą platų susirinkimą, pasivadino Der Ring. Be pirmųjų narių prisijungė Richard Döcker (Štutgartas), W.Gropius (Dessau), Adof Meyer (Frankfurt), Otto Haesler (Celle), Adolf Rading (Breslau) ir Hans Soeder (Kassel), plius vėliau kritikas Walter Curt Behrendt, Arthur Korn, Karl Krayl, Hans Luckhardt, Wassily Luckhardt, Ernst May, Bernhard Pankok, Hans Scharoun, Karl Schneider, Heinrich Tessenow, Martin Wagner. Publikavosi Die Form. Vienas iš svarbiausių pasiekimų, kompanija pakeisti konservatyvų Berlyno vyr. a-tą. 1927 juo tapo Ring narys Martin Wagner. 17 Čia pasireiškia ir jo dėmesys medžiagoms: „kad pasiektų norimo rezultato pats paskaičiavo plytų matmenis. Naudotos dvejopo tipo plytos – mažiau išdegtas ilgas, ir perdegtas trumpas. Vieno tipo plytos dedamos viena kryptimi, kito – kita. Plytos gamintos Olandijoje, ir Mies keliavo prižiūrėti kiekvienos partijos gamybą, tam kad degant būtų pasiektos reikiamos spalvos“ (Mies van der Rohe. European Works, 1986, p. 56) 18 Didelė F. L. Wright įtaka santykyje su aplinka, ir Willem Marinus Dudok – plytos naudojimo manieroje



10

1926 metais prisijungė prie Deutcher Werkbud, kuri “su jo atėjimu palaipsniui nuo savo misijos skatinti gera industrinį dizainą ir amatus, tampa grupe aktyviai propaguojančia moderniąją architektūrą”.

1927 m. vadovauja Deucher Werkbund inicijuoto pavyzdinės gyvenamosios statybos

rajonui-parodai Weissenhofsiedlung19 Štutgarte. (pav.)

→ „Miesto valdžia skyrė DW finansavimą suprojektuoti ir pastatyti 21 gyvenamą namą kaip modelius. Mies pakvietė penkiolika garsiausių architektų kuriems artimos modernizmo idėjos: W. Gropius, Le Corbusier, J. J. P. Oud, Hans Scharoun, Hans Poelzig, Ludwig Hilberseimer, Max Taut, Richard Döcker ir kitus žymius to meto modernistus iš Prancūzijos, Vokietijos, Austrijos, Olandijos, Belgijos ir Šveicarijos. 20

→ „Parodai Mies sukūrė bendrąjį išplanavimą ir ilgąjį korpusą. Pasinaudodamas plieninio karkaso teikiama laisve, atskirus gyvenamuosius interjerus išsprendė skirtingai“ (pav.).

→ Visgi, nors tai „eksperimentinė kolonija iliustruojanti modernios masinės statybos galimybes, parodoje dominavo nedideli, vienos šeimos namai“lvi, kurie buvo pakankamai prabangūs. Tad galima sakyti tai daugiau meninių principų, nei, kad pigios statybos populiarinimas.

→ Plokšti stogai, baltos lygios sienos, minimalistinis „mašinų amžiaus“ dizainas. Parodoje Mies pristato ir pirmuosius savo garsiosios metalo vamzdžio kėdės variantus. Akivaizdu, kad naujojo pasaulio kalba jau buvo rasta, ir greitai plito po visą pasaulį. (pav.)

→ „Siekdamas išvystyti „Model T“ H. Ford 1918 m. sukūrė jo medinį prototipą. Weissenhofsiedlung yra tokio prototipo ekvivalentas, skirtas išbandyti produkcijai prieš išleidžiant į rinką. <...> abejais atvejais, tiek automainio tiek architektūrinio prototipo, estetika yra svarbi tiek, kiek ji svarbi kaip struktūrinė ir medžiaginė būtinybė <...> taigi funkcionalizmas pats savaime yra estetika“lvii P. S. Atsiliepimų apie parodą būta ir to meto Lietuvos spaudoje. Apie tai rašo

Bauhaus mokinys V. Švipas: “antai dabar ruošiama tokia paroda Štutgarte (Werkbundausstellung) statoma kelios dešimtys paveikslinių namų, kurių autoriai yra žy-miausi Europos architektoriai. Tuose namuose nieko nebebus seno, atgyvento, pralaukto. Visa iš naujo pergalvota, nuo durų rankenos ir lango konstrukcijos pradedant, plokščiu stogu ir stogo sodnu baigiant. Visur bus rodomos naujos daiktų formos”lviii.

Pats Mies van der Rohe prisidėjo ir prie socialinio būsto idėjų populiarinimo bei

įgyvendinimo. Vienas iš žinomiausių pavyzdžių – Afrikanische Strasse Berlyne, komunalinių namų su sodais kompleksas, 1926-1927 (pav.). Tipiškas „mašinų amžiaus“ stilius su baltais paviršiais. Visgi čia nebuvo patys pigiausi sprendimai.

Atidumą grynai asketiškai formai Mies van der Rohe įgyvendina bene garsiausiame

savo darbe: Vokietijos paviljonelix 1929 m. Tarptautinėje Barselonos parodoje (pav.)

→ Metalinės atramos laiko plokščią stogą, o sienos, virtusios pertvaromis arba ištisu stiklu, nebelaiko konstrukcinio svorio. Sienos tampa tik membranomis, padedančiomis laisvai organizuoti erdvę. Plokščių ir susikertančių sienų sistema

19 Wiesenhofsiedlung – vokiečiai juokais vadino Arabensdorf. Dėl baltumo. – Mart Kalm paskaita “Estonia builds” 2007 04 24 20 Išsk. Adolf Loos, Hugo Haring ir Erich Mendelson



11

visiškai dekonstruoja įprastą architektūros, kaip daugelio aiškių dėžučių sistemą. Nebėra aišku, kur prasideda viena dėžutė, kur baigiasi kita. Tarsi pranyksta reali riba tarp interjero ir aplinkos, architektūrą kiaurai persunkia skaidri ir vieninga erdvė, oras, saulė, aplinka... Visa tai sujungiama į vieną sistemą.

→ Toks pastato paprastumas buvo pritrenkiantis kontrastas to meto vis dar įmantriai architektūrai, o ypač spalvingam ir detalių prisodrintam Barselonos kontekstui. Tai bene ryškiausias to meto statinys kuris neturi jokios kitos funkcijos tik eksponuoti grynąją naujosios architektūros estetiką, kaip iliustraciją teiginiui „mažiau yra daugiau“.

→ Kėdės, suprojektuotos Mies kartu su Lilly Reich21 (p.s. tik originaliai oda buvo juoda), tapo moderniojo dizaino klasika.

→ Dar kartą iliustruoja, kad modernizmas nebūtinai siejosi su pigia statyba. „Mies architektūra pakankamai prabangi, pabrėžiant brangias medžiagas. Barselonos paviljone statinio kaina nebuvo ribojama. Tam tikra prasme tai pakeičia įprastą dekoratyvumąlx. Pats pastato dydis taip pat buvo apspręstas medžiagos – onikso plokščių dydžio (kaip modulis)22.

Tačiau parodoje Mies van der Rohe buvo atsakingas už visą Vokietijos parodą. Be žymiojo paviljono sukurtas ir AEG, Vokietijos elektros pramonės paviljonas. (pav.)

Kitas svarbus architekto pastatas Tugendhat namas, Brno (1930, pav.)23

→ Gyvenamasis kambarys šiame pastate – vientisa erdvė, su kryžminėmis chromuotomis plieno kolonomis-atramomis(pav.)

→ „Viskas buvo suprojektuota Mies ofise. Nuo konstrukcijos iki vandentiekio. Panaudota pažangiausia oro kondicionavimo sistema (viena iš pirmųjų Europoje). Niujorko MoMo saugomi 385 piešiniai, kuriuose detalizuoti visi vilos elementai“.lxi

→ Interjeras padalintas laisvai stovinčiais ekranais, Barselonos paviljono dvasioje (pav.). „Studija nuo gyvenamojo kambario atskirta Malgos onikso sienele ir pusapskritimio formos ekranu ir Macassar juodmedžio, kuris apglėbia valgomąją erdvę. “lxii

→ Per visą sienos aukšti nusitęsęs langas vizualiai sujungia gyvenamąją namo erdvę ir sodą (pav.)

→ Vila įdomi ir tuo, kad čia vienas pirmųjų pavyzdžių (kaip ir Le Corbusier), kur prabangioje viloje elegancijos siekiama pasitelkiant asketišką moderniosios stilistikos kompoziciją. Nereikia užmiršti, kad tuo metu tai gana aiškiai asocijuojasi su ekonomiška, netgi kiek socialistine statyba.

21 Interjero dizainerė kartu dirbusi ir Tugendhat viloje, bei skaičiusi interjero dizaino paskaitas Bauhauze Mies periodu. 22 Tokio modulio pasirinkimas kiek atsitiktinis. Statyti paviljoną reprezentuojantį ne industrinius pasiekimus, bet tautą. Apsispręsta paskutinę akimirką (statyba finansavo kompanija „IG Farben“). Tad Mies tuomet rastas Onikso medžiagos blogas padiktavo ir modulį. (Mies van der Rohe. European Works, 1986, p. 62) 23 Pramoninkas Tugendhat, tuo metu vienas turtingiausių Brno žmonių, padovanojo vilą dukrai vestuvių proga. Tiesa, architektą rinkosi dukrą, pamačiusi Mies projektus Berlyne. Tėvas dizainu nebuvo patenkintas, ir žiūrėjo skeptiškai. Viena brangiausių vilų. To meto kainomis, 4 mln. kronų – buvo galima pastatyti visą gyvenamą kompleksą. Per karą stipriai nukentėjo. Dabar priklauso valstybei.



12

Paaiškėjus, kad Vokietijos valdžia modernią architektūrą dar negreit priims, 1937 m. emigravo į JAVlxiii, 1944 metais tapo Amerikos pilietis. Jis apsistojo Čikagoje, ir pradėjo dėstyti Ilinojaus Technologijos Universitete (iki 1958 m.).

→ Čia toliau puoselėja idėjas apie pastatų universalumą, lengvai transformuojamą interjerą. “Man svetima mintis, kad kokiam nors konkrečiam pastatui reikia suteikti individualų charakterį.

→ Tokiu būdu, jis žymiai išplėtė taisyklę “forma seka funkciją”. Pastato universalumas reiškė neapibrėžtas funkcijas, t.y. funkcijų universalumą. Tuo būdu Mies tikėjosi sukurti ilgalaikę, nesenstančią architektūrą”lxiv.

→ Pirmas jo didelis projektas JAV – Ilinojaus Technologijos universiteto miestelio pastatai (1938-40, pav.). Naudojama ta pati laisvo vidaus išplanavimo koncepcija. Iliustratyvus pavyzdys – koplyčia, kurią atpažinti gali tik iš užrašo „chapel“. Studentai vadino „Dievo dėžutė“.

→ Tokia pozicija atsispindi ir gyvenamųjų namų statyboje. Jo 1946-1950 m. pastatytas Farnsworth House (pav.) – tai Barselonos paviljono transformaciją į gyvenamąjį namą.

(P. S. Įdomus Peter Goldberger Mies van Der Rohes Farnswoth house ir Philip

Johnson Glass house palyginimas: „Farnswoth house Mies – tai tam tikra prasme šventa vieta, galinti pažandinti relignį jausmą. [yra palyginimų, kad tai graikiškos šventyklos atgarsis atspindint šiandienos medžiagas ir principus.lxv] Nors Philip Johnson Glass house taip pat pat puikus, ir taip pat yra National Trust – t.y. paveldo dalis, tačiau jie tuo pat metu ir skirtingi. Johnson imituoja. Tačiau ir eina kitu keliu. F – yra asimetriškas, laisvai kintantis, balta-stiklas-plienas; G – simetriškas, juodas, tvirtai stovintis ant žemės, tarsi šventykla ir tuo pat metu labiau klasikinis. F. – modernesnis savo asimetriškumu.“lxvi)

→ Lake Shore Drive apartments, pirmieji dangoraižiai, kur pilnai įgyvendinta „curtain wall“ technika. Farnsworth House skaidrumas čia perkeltas į didmiesčio aplinką, į visiškai kitą mastelį. (pav.)lxvii Mies įsivaizdavo kuriąs naująjį klasicizmą XX-am amžiui, su moderniomis medžiagomis.

→ Paradoksalu, bet Seagram buildinglxviii (pav.), tapo Mies posako „we can not invent new architecture every monday morning“ pažodinė iliustracija. Tad dabar tegalėtume kelti retorinį klausimą, ar XX a. antrosios pusės architektūra galėjo nepastebėti Mies ir pasukti kažkokiu kitu keliu. Galbūt „stiklo dėžutė“ nebūtų įgavusi to neigiamo atspalvio kurį jai suteikė begalinis atkartojimas.

→ Nacionalinę galeriją kai kas vertina griežtai neigiamai, kaip pernelyg narcisistinę. Tai muziejus, kuriame ant sienų negalima kabinti meno kūrinių. Pastarieji nustumti į požeminį aukštą.

Documents

Bauhaus PDF