APSKAITOS IR FINANSŲafms.asu.lt/mokslo_zurnalas_2012_0.pdf · monetarinĖs ir fiskalinĖs politikos derinimo Įtaka euro zonos ŠaliŲ investicijoms finansŲ krizĖs kontekste 228

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

1

ISSN 2029-1175

APSKAITOS IR FINANSŲ MOKSLAS IR STUDIJOS:

PROBLEMOS IR PERSPEKTYVOS

MOKSLO ŽURNALAS

Nr. 1 (8)

Akademija, Kauno r.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

2

Leidinį finansuoja Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija

© Aleksandro Stulginskio universitetas

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

3

ISSN 2029-1175

SCIENCE AND STUDIES OF ACCOUNTING AND FINANCE:

PROBLEMS AND PERSPECTIVES

SCIENTIFIC JOURNAL

№ 1 (8)

Akademija, Kaunas district, Lithuania

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

4

The scientific journal is sponsored by Ministry of Agriculture of the Republic of Lithuania

© Aleksandras Stulginskis University

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

5

REDAKCINĖ KOLEGIJA

Vyr. redaktorė:Prof. dr. Vilija Aleknevičienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Nariai: Prof. habil. dr. Andrzej Buszko, Varmijos ir Mozūrijos universitetas, Lenkija Doc. dr. Vida Čiulevičienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Prof. dr. Ingrīda Jakušonoka, Latvijos žemės ūkio universitetas, Latvija Dr. Małgorzata Kamieniecka, Marie Curie-Sklodowska universitetas, Lenkija Prof. dr. Rasa Kanapickienė, Vilniaus universitetas, Lietuva Doc. dr. Aurelija Kustienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Doc. dr. Liudmyla Lakhtionova, Nacionalinis Vadimo Getmano ekonomikos universitetas, Ukraina Prof. habil.dr. Vaclovas Lakis, Vilniaus universitetas, Lietuva Doc. dr. Šviesa Leitonienė, Kauno Technologijos universitetas, Lietuva Prof. habil.dr. Jonas Mackevičius, Vilniaus universitetas, Lietuva Doc. dr. Gunita Mazūre, Latvijos žemės ūkio universitetas, Latvija Doc. dr. Maire Nurmet, Estijos gyvybės mokslų universitetas, Estija Prof. dr. Kristina Rudžionienė, Vilniaus universitetas, Lietuva Prof. dr. Astrida Slavickienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Prof. dr. Neringa Stončiuvienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Prof. dr. Danutė Zinkevičienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva

RECENZENTAI

Prof. dr. Vilija Aleknevičienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Asist. Jurgita Baranauskienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Doc. dr. Valentinas Bružauskas, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Prof. habil. dr. Andrzej Buszko, Varmijos ir Mozūrijos universitetas, Lenkija Doc. dr. Vida Čiulevičienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Prof. dr. Ingrīda Jakušonoka, Latvijos žemės ūkio universitetas, Latvija Dr. Małgorzata Kamieniecka, Marie Curie-Sklodowska universitetas, Lenkija Prof. dr. Rasa Kanapickienė, Vilniaus universitetas, Lietuva Lekt. dr. Rūta Klimaitienė, Vilniaus universitetas, Lietuva Doc. dr. Aurelija Kustienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Prof. habil. dr. Vaclovas Lakis, Vilniaus universitetas, Lietuva Doc. dr. Šviesa Leitonienė, Kauno Technologijos universitetas, Lietuva Prof. habil. dr. Jonas Mackevičius, Vilnius universitetas, Lietuva Doc. dr. Valdemaras Makutėnas, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Doc. dr. Daiva Makutėnienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Lekt. Lina Martirosianienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Doc. dr. Gunita Mazūre, Latvijos žemės ūkio universitetas, Latvija Prof. dr. Stasys Mizaras, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Doc. dr. Albina Novošinskienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Doc. dr. Maire Nurmet, Estijos gyvybės mokslų universitetas, Estija Doc. dr. Asta Raupelienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Doc. dr. Daiva Rimkuvienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Prof. dr. Kristina Rudžionienė, Vilniaus universitetas, Lietuva Prof. dr. Astrida Slavickienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Doc.dr. Linas Stabingis, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Prof. dr. Neringa Stončiuvienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Asist. Vaida Stulpinienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Doc. dr. Bernardas Vaznonis, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Doc. dr. Valerija Vinciūnienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Prof. dr. Danutė Zinkevičienė, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva Doc. dr. Janas Žukovskis, Aleksandro Stulginskio universitetas, Lietuva

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

6

EDITORIAL BOARD

Chief Editor: Prof. dr. Vilija Aleknevičienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Members: Prof. dr. habil. Andrzej Buszko, University of Warmia and Mazury, Poland Assoc. prof. dr. Vida Čiulevičienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Prof. dr. Ingrīda Jakušonoka, Latvia University of Agriculture, Latvia Dr. Małgorzata Kamieniecka, Marie Curie-Sklodowska University, Poland Prof. dr. Rasa Kanapickienė, Vilnius University, Lithuania Assoc. prof. dr. Aurelija Kustienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Assoc. prof. dr. Liudmyla Lakhtionova, National Vadim Getman University of Economics, Ukraine Prof. habil.dr. Vaclovas Lakis, Vilnius University, Lithuania Assoc. prof. dr. Šviesa Leitonienė, Kaunas University of Technology, Lithuania Prof. habil. dr. Jonas Mackevičius, Vilnius University, Lithuania Assoc. prof. dr. Gunita Mazūre, Latvia University of Agriculture, Latvia Assoc. prof. dr. Maire Nurmet, Estonian University of Life Sciences, Estonia Prof. dr. Kristina Rudžionienė, Vilnius University, Lithuania Prof. dr. Astrida Slavickienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Prof. dr. Neringa Stončiuvienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Prof. dr. Danutė Zinkevičienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania

REVIEWERS

Prof. dr. Vilija Aleknevičienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Assist. Jurgita Baranauskienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Assoc. prof. dr. Valentinas Bružauskas, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania

Prof. dr. habil. Andrzej Buszko, University of Warmia and Mazury,Poland Assoc. prof. dr. Vida Čiulevičienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Prof. dr. Ingrīda Jakušonoka, Latvia University of Agriculture, Latvia Dr. Małgorzata Kamieniecka, Marie Curie-Sklodowska University, Poland Prof. dr. Rasa Kanapickienė, Vilnius University, Lithuania Lect. dr. Rūta Klimaitienė, Vilnius University, Lithuania

Assoc. prof. dr. Aurelija Kustienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Prof. habil. dr. Vaclovas Lakis, Vilnius University, Lithuania Assoc. prof. dr. Šviesa Leitonienė, Kaunas University of Technology, Lithuania Prof. habil. dr. Jonas Mackevičius, Vilnius University, Lithuania

Assoc. prof. dr. Valdemaras Makutėnas, Aleksandras Stulginskis University,Lithuania Assoc. prof. dr. Daiva Makutėnienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Lect. Lina Martirosianienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania

Assoc. prof. dr. Gunita Mazūre, Latvia University of Agriculture, Latvia Prof. dr. Stasys Mizaras, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Assoc. prof. dr. Albina Novošinskienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania

Assoc. prof. dr. Maire Nurmet, Estonian University of Life Sciences, Estonia Assoc. prof. dr. Asta Raupelienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Assoc. prof. dr. Daiva Rimkuvienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania

Prof. dr. Kristina Rudžionienė, Vilnius University, Lithuania Prof. dr. Astrida Slavickienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania

Assoc. prof. dr. Linas Stabingis, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Prof. dr. Neringa Stončiuvienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Assist. Vaida Stulpinienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Assoc. prof. dr. Bernardas Vaznonis, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Assoc. prof. dr. Valerija Vinciūnienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania

Prof. dr. Danutė Zinkevičienė, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania Assoc. prof. dr. Janas Žukovskis, Aleksandras Stulginskis University, Lithuania

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

7

TURINYS CONTENTS

PRATARMĖ 11 PREFACE 12 Vilija Aleknevičienė, Neringa Stončiuvienė, Danutė Zinkevičienė DAUGIAFUNKCINIO ŽEMĖS ŪKIO PINIGŲ SRAUTAI IR JŲ POVEIKIS

ORGANIZACIJOS VERTEI MULTIFUNCTIONAL AGRICULTURAL CASH FLOWS AND THEIR IMPACT ON THE VALUE OF ORGANIZATION

13

Jurgita Baranauskienė, Antanas Maziliauskas SOCIALINĖS NAUDOS DAUGIAKRITERINIS VERTINIMAS VANDENTVARKOS

PROJEKTUOSE MULTICRITERIA EVALUATION OF SOCIAL WELFARE IN WATER MANAGEMENT PROJECTS

21

Valentinas Bružauskas, Neringa Stončiuvienė LIETUVOS ĮMONIŲ PELNO MOKESČIO APSKAITOS

PROBLEMŲ SPRENDIMAI LITHUANIAN CORPORATE TAX ACCOUNTING IMPROVEMENT SOLUTIONS

28

Ramunė Budrionytė, Laimutė Kazlauskienė, Rasa Subačienė LIETUVOS MIŠKŲ URĖDIJŲ MIŠKŲ FINANSINĖ APSKAITA: AKTUALIJOS IR

PERSPEKTYVOS FINANCIAL ACCOUNTING FOR FORESTS IN LITHUANIAN STATE FOREST ENTERPRISES: CURRENT ASPECTS AND PROSPECTS

36

Lina Dagilienė, Rūta Gokienė SOCIALINIO AUDITO RAIŠKA LIETUVOJE

SOCIAL AUDIT DEVELOPMENT IN LITHUANIA 44

Gintarė Giriūnienė, Raminta Benetytė MOKSLINĖS VEIKLOS KOMERCIALIZAVIMO PROCESAS IR BŪDAI: TEORINIS

ASPEKTAS PROCESS AND METHODS OF SCIENTIFIC ACTIVITY: THEORETICAL ASPECT

49

Gintarė Giriūnienė, Lukas Giriūnas MOKSLO INSTITUCIJŲ IR VERSLO SUBJEKTŲ BENDRADARBIAVIMAS

VERSLUMO SKATINIMO KONTEKSTE: TEORINIS ASPEKTAS COOPERATION OF ACADEMIC AND BUSINESS INSTITUTIONS IN THE CONTEXT OF PROMOTION OF ENTREPRENEURSHIP: THEORETIC ASPECT

54

Darius Gliaubicas VALDYMO APSKAITOS RAIDOS TYRIMAS EKONOMINIŲ POKYČIŲ

KONTEKSTE RESEARCH OF THE EVOLUTION OF MANAGEMENT ACCOUNTING IN CONTEXT OF ECONOMICAL CHANGES

59

Rūta Gokienė, Lina Dagilienė MATERIALIOJO TURTO VAIDMENS TYRIMAS ĮMONĖS KONKURENCINĖJE

APLINKOJE THE RESEARCH OF TANGIBLE ASSET ROLE IN THE COMPANY'S COMPETITIVE ENVIRONMENT

66

Tetiana Ivashchenko FINANCIAL PROVISION OF THE PENSION SYSTEM IN THE EUROPEAN

COUNTRIES AND UKRAINE UNDER GLOBALIZATION PENSIJŲ SISTEMOS FINANSAVIMAS EUROPOS SĄJUNGOS ŠALYSE IR UKRAINOJE GLOBALIZACIJOS KONTEKSTE

73

Lucija Jurgelaitienė, Astrida Slavickienė PENSIJŲ DRAUDIMO SISTEMOS LIETUVOJE POKYČIAI KRIZĖS LAIKOTARPIU

CHANGES OF LITHUANIAN PENSION INSURANCE SYSTEM DURING CRISIS PERIOD

81

Rasa Kanapickienė

VIDAUS KONTROLĖS PRIEMONIŲ TAIKYMAS ĮMONĖS APSKAITOS POLITIKOJE IMPLEMENTATION OF INTERNAL CONTROL IN ACCOUNTING POLICY

89

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

8

Aurelija Kustienė, Koleta Petraitienė AUDITO KOKYBĖS VAIDMUO KURIANT AUDITO VERTĘ

AUDIT QUALITY ROLE IN CREATING AUDIT VALUE 95

Aušrinė Lakštutienė, Danutė Binkienė TIESIOGINIŲ UŽSIENIO INVESTICIJŲ PASISKIRSTYMO PAGAL EKONOMINĖS

VEIKLOS RŪŠIS BEI BVP SUKURIAMĄ DALĮ BALTIJOS ŠALYSE TYRIMAS THE RESEARCH OF DIRECT FOREIGN INVESTMENT DISTRIBUTION BY INDUSTRY AND GDP IN THE BALTIC COUNTRIES

105

Renata Legenzova TFAS REIKALAVIMŲ ĮGYVENDINAMAS LIETUVOS ĮMONIŲ PRAKTIKOJE: SU

PENSIJOMIS SUSIJUSIŲ MOKĖJIMŲ ATVEJIS ARE IFRS REQUIREMENTS APPLIED IN PRACTICE IN LITHUANIA: CASE OF PENSION RELATED PAYMENTS

110

Inguna Leibus MICRO-ENTERPRISE TAX AS MEANS OF PROMOTING ENTREPRENEURSHIP IN

LATVIA MAŽŲ ĮMONIŲ MOKESTIS KAIP PRIEMONĖ VERSLUMUI SKATINTI LATVIJOJE

116

Audrius Linartas, Jolanta Dalia Staliūnienė RIZIKOS VERTINIMO MODELIO TAIKYMAS ATSKLEIDIMŲ KLASIFIKAVIMUI

APPLICATION OF RISK ASSESSMENT MODEL TO CLASSIFY THE DISCLOSURES 121

Daiva Lukoševičiūtė, Linas Stabingis VALSTYBINĖS MOKESČIŲ INSPEKCIJOS INTERNETU TEIKIAMŲ PASLAUGŲ

KOKYBĖS TYRIMAS RESEARCH OF QUALITY OF ONLINE SERVICES PROVIDED BY THE STATE TAX INSPECTORATE

130

Jonas Mackevičius APGAULIŲ MEDŽIO ŠAKOS IR JŲ AUGIMO SĄLYGOS

BRANCHES OF FRAUD TREE AND CONDITIONS OF THEIR GROWTH 142

Jonas Mackevičius, Romualdas Valkauskas ATSARGŲ KOMPLEKSINĖS ANALIZĖS METODIKA

METHODIC OF COMPLEX ANALYSIS FOR THE INVENTORY 148

Lina Martirosianienė ŽEMOS PALŪKANŲ NORMOS – ESAMOS IR LAUKIAMOS

LOW INTEREST RATES – CURRENT AND EXPECTED 154

Ričardas Mileris ENTERPRISE CREDIT RISK ASSESSMENT ANALYZING THE DATA OF SHORT

TERM ACTIVITY PERIOD ĮMONIŲ KREDITO RIZIKOS VERTINIMAS ANALIZUOJANT TRUMPO VEIKLOS LAIKOTARPIO DUOMENIS

158

Albina Novošinskienė NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMOS RAIDOS TYRIMAS

RESEARCH OF TAX SYSTEM OF INDIPENDEN LITHUANIA 165

Iana Ovsiannykova ANALYSIS OF BASIC EFFICIENCY ASSESSMENT APPROACHES OF THE

PUBLIC-PRIVATE PARTNERSHIP VIEŠOSIOS IR PRIVAČIOSIOS PARTNERYSTĖS PROJEKTŲ EFEKTYVUMO VERTINIMO POŽIŪRIŲ ANALIZĖ

173

Lina Paliulienė TURTO ĮKAINOJIMO SAVIKAINA IR TIKRĄJA VERTE KONCEPCIJŲ TEORINĖ

BEI PRAKTINĖ ANALIZĖ THEORETICAL AND PRACTICAL ANALYSIS OF THE CONCEPTIONS OF ASSET VALUATION BY METHODS OF HISTORICAL COST AND FAIR VALUE

180

Arturs Prauliņš, Valda Bratka AN ANALYSIS OF COMPREHENSIVE INCOME AS A MEASURE OF COMPANY

FINANCIAL PERFORMANCE BENDRŲJŲ PAJAMŲ, KAIP ĮMONĖS FINANSINĖS VEIKLOS RODIKLIO, ANALIZĖ

186

Evaldas Račickas, Raminta Benetytė GLOBALIŲ FINANSINIŲ KRIZIŲ RAIDOS APŽVALGA

THE GLOBAL FINANCIAL CRISIS DEVELOPMENT REVIEW 190

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

9

Evaldas Račickas, Asta Vasiliauskaitė ANALYSIS OF FINANCIAL CRISIS CONTAGION INDICATORS

FINANSINIŲ KRIZIŲ SKLAIDOS INDIKATORIŲ ANALIZĖ 197

Valdas Radickas, Rasa Subačienė KELIONIŲ ORGANIZATORIŲ APMOKESTINIMO PVM YPATUMAI BEI JŲ

REGISTRAVIMO FINANSINĖJE APSKAITOJE SISTEMA THE PECULIARITIES OF VAT TAXATION FOR TRAVEL OPERATORS AND THEIR RECORDING IN FINANCIAL ACCOUNTING SYSTEM

207

Kristina Rudžionienė POZITYVIOJI APSKAITOS TEORIJA: PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI

POSITIVE ACCOUNTING THEORY: ADVANTAGES AND DISADVANTAGES 214

Astrida Slavickienė, Jūratė Savickienė APMOKESTINIMO BAZĖS ĮTAKA ŪKIO EKONOMINIAM GYVYBINGUMUI

INFLUENCE OF THE TAXATION BASE ON THE FARM’S ECONOMIC VIABILITY 221

Joanna Stawska THE IMPACT OF THE MONETARY - FISCAL POLICY MIX ON INVESTMENTS OF

EURO AREA COUNTRIES IN THE CONTEXT OF THE FINANCIAL CRISIS MONETARINĖS IR FISKALINĖS POLITIKOS DERINIMO ĮTAKA EURO ZONOS ŠALIŲ INVESTICIJOMS FINANSŲ KRIZĖS KONTEKSTE

228

Vaida Stulpinienė FINANSINIO IŠSEKIMO INDIKATORIŲ VERTINIMAS ŪKIUOSE

FINANCIAL DISTRESS INDICATORS EVALUATION OF FARMS 237

Inna Taranukha THE ASSESSMENT OF NON-PERFORMING LOANS IN UKRAINIAN BANKS

CREDIT PORTFOLIO NEVEIKSNIŲ PASKOLŲ VERTINIMAS UKRAINOS BANKŲ KREDITŲ PORTFELYJE

244

Kateryna Tsytsyk THE INSTITUTIONAL STRUCTURE OF PRUDENTIAL BANKING SUPERVISION

SYSTEM: ACROSS THE WORLD REVIEW RIZIKOS RIBOJIMO PRINCIPAIS PAGRĮSTOS BANKŲ PRIEŽIŪROS SISTEMOS INSTITUCINĖ STRUKTŪRA: PASAULINĖ APŽVALGA

251

Romualdas Valkauskas INDEKSŲ METODO TAIKYMAS ATLIEKANT ŽALIAVŲ IR MEDŽIAGŲ

SUNAUDOJIMO ANALIZĘ USING THE METHOD OF INDEX NUMBER TO GIVE AN ANALYSIS THE CONSUMPTION INVERTORY AND MATERIALS

256

Marija Vaznonienė, Rita Bendaravičienė ATVEJO TYRIMAS: KOMPLEKSINIO ĮMONĖS BIUDŽETO MODELIO

SUDARYMAS CASE STUDY: INTEGRATED BUDGETING MODEL OF ENTERPRISES

263

Birutė Visokavičienė PINIGŲ POLITIKOS PROBLEMOS GLOBALIOS KRIZĖS AKIVAIZDOJE

THE MONETARY POLICY PROBLEMS DURING THE GLOBAL CRISIS 275

Сергей Коротаев БУХГАЛТЕРСКИЙ АНАЛИЗ ВЛИЯНИЯ СИСТЕМЫ УЧЕТА И

НАЛОГООБЛОЖЕНИЯ НА ЭКОНОМИКУ ПРЕДПРИЯТИЙ В УСЛОВИЯХ ВАЛЮТНОГО КРИЗИСА ACCOUNTING ANALYSIS OF THE INFLUENCE OF ACCOUNTING AND TAXATION SYSTEM ON THE ENTERPRISE ECONOMY IN THE CONTEXT OF A MONETARY CRISIS

283

DUOMENYS APIE AUTORIUS DATA ABOUT AUTHORS

290

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

10

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

11

PRATARMĖ

Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos, apskaitos ir finansų institutas nuo 1998 m.

periodiškai kas dveji metai leidžia mokslo žurnalą ,,Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir

perspektyvos”. 2008 m. žurnalui suteiktas ISSN 2029-1175.

Nuo 2012 m. žurnalas referuojamas tarptautinėje duomenų bazėje Business Source Complete

(EBSCO Peer-Rewieved) – http://search.ebscohost.com.

Žurnale publikuojamuose straipsniuose nagrinėjamos mokslo ir studijų problemos, susietos su

apskaitos, audito, finansų valdymo teorija ir praktika, apskaitos ir finansų studijų dabartimi ir

perspektyvomis. Pateikiami straipsniai recenzuojami 2 recenzentų ir turi visiškai atitikti redkolegijos

nustatytus reikalavimus.

Spartėjant visuotinės globalizacijos procesui, intensyvėjant laisvam prekių, darbo ir kapitalo

judėjimui, keičiasi reikalavimai finansinės ir valdymo apskaitos informacijai, didėja finansų valdymo

sprendimų priėmimo svarba. Vis aktualesni tampa apskaitos, finansų ir statistikos harmonizavimo

klausimai. Todėl apskaitos srities mokslininkai savo mokslinius tyrimus nukreipia apskaitos informacijos

kokybės gerinimo problemoms tirti, o šių tyrimų rezultatai suteikia galimybę parodyti tikrą ir teisingą

vaizdą apie įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Apskaitos informacijos ir finansinių ataskaitų

duomenų patikimumą užtikrina auditas, kurio procedūrų tobulinimas padeda geriau patenkinti vis

didėjančius finansinės informacijos vartotojų lūkesčius. Finansų valdymo tyrimų rezultatai suteikia

galimybę identifikuoti globalizacijos procese iškylančius iššūkius, tirti verslo subjektų finansinę situaciją

bei analizuoti veiksnius, įtakojančius verslo subjektų vertę, numatyti priemones finansų krizei įveikti

ekonomikoje. Problemų sprendimo metodologijoms kurti pasitarnauja statistikos mokslinių tyrimų

rezultatai. Šiame leidinyje skelbiami Lietuvos aukštųjų mokyklų bei mokslo institucijų mokslininkų ir

užsienio šalių mokslininkų iš Baltarusijos, Latvijos, Lenkijos ir Ukrainos darbai. Leidinyje publikuotų

straipsnių tyrimų rezultatai buvo pristatyti tarptautinėje mokslinėje konferencijoje „Apskaitos ir finansų

mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos”.

Žurnalo „Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos” redakcinė kolegija

tikisi, kad straipsniuose išdėstytos mokslininkų mintys bus prasmingos savo naujomis idėjomis ne tik

apskaitos, audito, finansų ir statistikos sričių mokslininkams, bet ir šių studijų sričių studentams bei

organizacijų buhalteriams ir finansininkams.

Žurnalo internetinis adresas – http://www.asu.lt/apskaita/lt/47280.

Vyr. redaktorė prof. dr. Vilija Aleknevičienė

Aleksandro Stulginskio universitetas

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

12

FOREWORD

Institute of Economics, Accounting and Finance of Aleksandras Stulginskis University (Lithuania)

since 1998 publishes periodically every two years the scientific journal “Science and Studies of Accounting

and Finance: Problems and Perspectives”. Since 2008 this journal has ISSN 2029-1175.

Since 2012 “Science and Studies of Accounting and Finance: Problems and Perspectives” is

indexed in the international data base Business Source Complete (EBSCO Peer-Rewieved) –

http://search.ebscohost.com.

Scientific and study problems of the theory and practice in the field of accounting, audit and

financial management and the perspectives of the research in the future are examined in the papers

published in this scientific journal. The research papers meet the requirements of editorial board and are

reviewed by two reviewers under double-blind refereeing process.

Acceleration of globalization processes, intensification of free movement of goods, labour and

capital change the requirements for financial and management accounting information and increase the

importance of financial decision-making. Harmonization of accounting, finance and statistics issues

becomes more and more relevant. Therefore, the researchers in accounting direct their scientific activity

towards the improvement of quality of accounting information, and these research results provides the

opportunity to present a true and fair view of financial situation and the results of operations of a company.

Audit ensures the reliability of accounting information and financial statements. The development of audit

procedures better meet the increasing expectations of the users of financial information. The research

results of financial management provide the opportunity to identify the challenges caused by the

globalization process, to analyze the changes of financial situation of private and public organizations and

their value drivers, to provide the ways of overcoming the financial crisis in the economy. Statistical

research results are used for the development of the research methodology.

In the scientific journal are published the research papers of the scientists from Lithuanian and

foreign higher education and research institutions in Belarus, Latvia, Poland and Ukraine. The research

results, published in the papers, were presented in the international scientific conference “Science and

Studies of Accounting and Finance: Problems and Perspectives”.

The editorial board of the “Science and Studies of Accounting and Finance: Problems and

Perspectives” hope that the scientific ideas presented in the research papers will be meaningful not only for

the researchers in the fields of accounting, financial management, audit and statistics, but also for the

students, accountants and financial managers of organizations. These ideas will promote constructive

debate and search for new solutions, sharing the experience and will encourage further cooperation.

Website of the scientific journal – http://www.asu.lt/apskaita/lt/47280.

Chief Editor prof. dr. Vilija Aleknevičienė

Aleksandras Stulginskis University

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

13

DAUGIAFUNKCINIO ŽEMĖS ŪKIO PINIGŲ SRAUTAI IR JŲ POVEIKIS ORGANIZACIJOS VERTEI

Vilija Aleknevičienė, Neringa Stončiuvienė, Danutė Zinkevičienė


Anotacija

Straipsnyje analizuojami daugiafunkcinio žemės ūkio pinigų srautai ir tiriamas jų poveikis organizacijos vertei. Žemės ūkio daugiafunkciškumas pasireiškia per prekinių ir neprekinių produktų, tokių kaip viešosios gėrybės, kūrimą. Viešųjų gėrybių kūrimas subsidijuojamas, jų teikėjams kompensuojant prarastas pajamas arba patirtas sąnaudas, finansuojant ilgalaikes investicijas. Todėl daugiafunkcinio žemės ūkio pinigų srautų poveikis organizacijos vertei tiriamas per viešųjų gėrybių tipologiją, jų sąsają su subsidijavimu žemės ūkyje bei viešųjų gėrybių vartojimu. Straipsnyje pagrindžiama, kodėl vieni daugiafunkcinio žemės ūkio pinigų srautai turi būti diskontuojami rinka grįsta diskonto norma, kiti – socialine diskonto norma, ir pateikiama daugiafunkcinio žemės ūkio pinigų srautų ir jų poveikio organizacijos vertei nustatymo loginė schema.

Prasminiai žodžiai: daugiafunkcinis žemės ūkis, viešosios gėrybės, pinigų srautai, diskonto norma, organizacijos vertė. Įvadas

Tyrimo aktualumas. Veikiančios organizacijos vertė priklauso nuo dviejų veiksnių: laukiamų pinigų

srautų ateityje ir diskonto normos. Šiuos kintamuosius sąlygoja daugelis kitų vertės veiksnių. Žemės ūkio verslo organizacijų vertę kuria ne tik uždirbamas pelnas iš prekinės produkcijos gamybos ir teikiamų paslaugų, bet ir gaunama nauda per žemės ūkio daugiafunkciškumą, teikiant viešąsias gėrybes ir taip užtikrinant ūkio plėtros darnumą. Daugiafunkciškumas, arba daugiafunkcinis žemės ūkis yra koncepcija, naudojama apibūdinti žemės ūkį, kuris be pagrindinės funkcijos (maisto ir pluošto gamyba) atlieka ir papildomą funkciją – gamina neprekinę produkciją. Daugiafunkcinio žemės ūkio ypatumai yra tai, kad kuriama daug prekinės ir neprekinės produkcijos, o dalis neprekinės produkcijos charakterizuojama kaip išoriniai efektai arba viešosios gėrybės, kurioms nėra rinkos arba rinka funkcionuoja silpnai (Multifunctionality...).

Mokslininkai, nagrinėjantys viešąsias gėrybes, pabrėžia jų įvairovę, skirtingą paskirtį ir teikiamą naudą bei akcentuoja viešųjų gėrybių klasifikacijos arba tipologijos būtinumą. Viešosios gėrybės ir jų tipologija įprastai tiriama makroekonominiu aspektu, tačiau stokojama tyrimų, susijusių su jų teikėjų gaunama nauda, patiriamomis sąnaudomis ir jų poveikiu turimam turtui, o tuo pačiu ir viešąsias gėrybes teikiančios organizacijos vertei.

Viešosios gėrybės gali būti vartojamos konkretaus asmens, grupės asmenų ar tam tikros visuomenės dalies dabar, gali būti vartojamos ir ateityje, t.y. jų teikiamą naudą gali gauti būsimosios kartos. Kai ekonominiai, socialiniai ar aplinkosauginiai efektai pasireiškia po itin ilgo laikotarpio, jų sąlygojami pinigų srautai turi būti diskontuojami socialine diskonto norma (angl. Social Discount Rate, SDR). Skirtingų diskonto normų (rinka grįstų arba privačių ir socialinių) taikymas laukiamiems pinigų srautams neišvengiamai daro įtaką organizacijos vertei, todėl pinigų srautų sugrupavimas vertės nustatymo aspektu tampa taikomųjų mokslinių tyrimų objektu.

Tyrimo objektas – daugiafunkcinio žemės ūkio pinigų srautai ir organizacijos vertė. Tyrimo tikslas – nustatyti daugiafunkcinio žemės ūkio pinigų srautus ir jų poveikį organizacijos vertei. Tyrimo tikslą suponuoja tokie uždaviniai: 1) pateikti žemės ūkyje kuriamų viešųjų gėrybių tipologiją; 2) pateikti paramos žemės ūkyje kryptis ir priemones bei susieti jas su viešųjų gėrybių tipologija; 3) nustatyti daugiafunkcinio žemės ūkio pinigų srautus, kurie turi būti diskontuojami SDR; 4) pateikti daugiafunkcinio žemės ūkio pinigų srautų ir jų poveikio organizacijos vertei nustatymo

loginę schemą. Tyrimo metodai. Siekiant užsibrėžto tikslo ir jį suponuojančių uždavinių, buvo taikyti loginės analizės

ir sintezės, palyginimo bei modeliavimo metodai. Viešųjų gėrybių tipologija ir jų subsidijavimas žemės ūkyje

Žemės ūkio, kaip ekonominės veiklos, daugiafunkciškumas iš vienos pusės generuoja tam tikrą naudą žemės ūkio verslo organizacijai, iš kitos pusės – sąlygoja tam tikrų išlaidų atsiradimą, teikiant viešąsias gėrybes bei užtikrinant ūkio plėtros darnumą, ir dėl to sąlygojama organizacijos vertė.

Žemės ūkio verslo organizacijos kuria ne tik prekines, bet ir neprekines – viešąsias – gėrybes. Tiesa, kai kurios žemės ūkio kuriamos gėrybės yra jungtinės (angl. Joitness), t.y., jas kuriant galima ir prekinė arba privati (angl. Private Goods), ir neprekinė (angl. Public Goods) nauda (Maier ir Shobayashi, 2001).

Visuomenei viešosios gėrybės reikalingos dėl šių priežasčių (Kline ir Wichelns, 1996; Rosenberger, 1998; Krieger, 1999, 2004; Banzhaf, 2010): 1) aplinkosauginių (požeminio vandens apsauga, laukinių gyvūnų apsauga, natūralių vietų išsaugojimas); 2) žemės ūkio (apsirūpinimas vietinėmis maisto žaliavomis, ūkininkavimo kaip gyvenimo būdo išsaugojimas); 3) estetinių (kaimo savitumo išsaugojimas, gamtovaizdžio išsaugojimas); 4) lėto vystymosi; 5) rekreacinių – prieinamumo visuomenei išsaugojimo.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

14

Mokslininkai, nagrinėjantys viešąsias gėrybes, pabrėžia jų įvairovę, skirtingą paskirtį ir teikiamą naudą bei akcentuoja viešųjų gėrybių klasifikacijos arba tipologijos būtinumą (Buitelaar ir Argiolu, 2005; McVittie, Moran ir Thomson, 2009; Vaznonis, 2009).

Viešųjų gėrybių kūrimo ir teikimo procesui dažnai būdinga ypatybė yra altruizmas. Šiai savybei ypatingas dėmesys skiriamas tada, kai viešosios gėrybės vertinamos hedonistiniais metodais. Altruistinius poelgius galima skirstyti pagal tai, koks yra jų teikiamos naudos mastas: globalus (angl. Global) ar vietinis (angl. Local); globėjiškas (angl. Paternalistic) arba neglobėjiškas (angl. Nonpaternalistic) (Lee ir Chung, 2012). Strand (2004) išskyrė tris reikšminius altruizmo variantus: grynai asmeninį (angl. Pure Self-interest); skirtą apibrėžtai asmenų grupei, pvz. šeimai; ir altruizmą visų kitų atžvilgiu. Remiantis atliktu tyrimu, mokslininkas teigia, kad apie 30 proc. gyventojų motyvacija nukreipta asmeniniams, 50 proc. – apibrėžtos asmenų grupės interesams tenkinti ir tik 20 proc. asmenų linkę į altruistinius poelgius. Analogiškai galima vertinti ir žemės ūkio verslo organizacijų kuriamų neprekinių gėrybių teikimą, nes dalis jų skirta konkretiems asmenims, dalimi naudojasi asmenų grupė, o dalis yra prieinama plačiajai visuomenei. Tačiau tenka pastebėti, kad grąžą už kai kurių viešųjų gėrybių teikimą žemės ūkis gauna paramos išmokų forma, kai kurios viešosios gėrybės atneša prekinę naudą, o kai kurios teikiamos iš altruistinių paskatų. Remiantis šiuo požiūriu, dėmesio vertas OECD (Financing..., 2006) pateiktas viešųjų gėrybių klasifikavimas. Savo dokumentuose ši organizacija cituoja Weimer ir Vining (2004), kurie pasiūlė neprekinių gėrybių tipologiją, paremtą pertekliaus efektu, turinčiu tiesioginę įtaką įvairių gėrybių kokybei. Ši tipologija remiasi idėja, kad be dviejų pagrindinių gėrybių rūšių – grynai privačių (angl. Pure Private) arba grynai viešų (angl. Pure Public) – egzistuoja dvi rūšys mišriųjų gėrybių: parankinės gėrybės, kurios yra nekonkurencingos vartotojų atžvilgiu (angl. Non Rival in Consumption) ir laisvosios arba bendrosios gėrybės, kurios yra konkurencingos (angl. Rival). Pirmųjų galima atsisakyti, kai tuo tarpu antrųjų – ne. Tiesa, Weimer ir Vining (2004) pabrėžė, kad viešųjų gėrybių skirstymas į privačias ir viešąsias nėra paprastas, nes galima pateikti pavyzdžių, kurie netenkina nei vienos kategorijos, o Cornes ir Sandler (1986), Maier ir Shobayashi (2001) nurodė, kad egzistuoja ir mišriosios (angl. Mixed), turinčios abiejų grupių savybių, viešosios gėrybės.

Žemės ūkio veiklą vykdančių organizacijų rėmimas yra paramos kaimui sudėtinė dalis. Beveik 60 % ES valstybių narių gyventojų gyvena kaimo vietovėse, užimančiose 90 % ES teritorijos, todėl kaimo plėtra yra gyvybiškai svarbi politikos sritis (2007–2013...). Bendroji žemės ūkio politika numato žemės ūkio verslo subjektų rėmimą šiomis kryptimis: žemės, maisto ūkio ir miškininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas; aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas; gyvenimo kokybės gerinimas ir kaimo ekonomikos įvairinimas (Parama…).

Konkurencingumo didinimas apima paramą žemės ir miškų ūkio sektoriuose dirbančiųjų mokymui ir konsultavimui, jaunųjų ūkininkų veiklos skatinimą, pajamų vyresnio amžiaus valdų valdytojams, nusprendusiems pasitraukti iš prekinės žemės ūkio gamybos, užtikrinimą. Šios krypties paramos priemonės padės stambinti ūkius, plėtoti rinkos poreikius atitinkantį prekinį ūkininkavimą, diegti naujus procesus, technologijas bei inovacijas, didinti ekonominę miško valdų vertę bei žemės ūkio, miškininkystės ir maisto sektorių konkurencingumą. Dauguma šios paramos krypties priemonių skirta tiesioginiam ūkininkavimui ir padeda didinti pajamas iš prekinės gamybos (naudojimasis konsultavimo paslaugomis, jaunųjų ūkininkų įsikūrimas, pusiau natūrinis ūkininkavimas, žemės ūkio valdų modernizavimas, žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas) arba pajamoms palaikyti, nutraukus aktyvų ūkininkavimą (ankstyvas pasitraukimas iš prekinės žemės ūkio gamybos).

Analizuojant šios krypties priemones būtina atkreipti dėmesį į priemonę „Žemės ūkio ir miškininkystės plėtra ir pritaikymo infrastruktūra“. Šios priemonės tikslas – sudaryti tinkamas sąlygas infrastruktūros plėtrai, kuri pagerintų žemės ūkio ir miškininkystės konkurencingumą. Be gamybos sąlygų pagerinimo, šia priemone netiesiogiai kuriama gražesnė aplinka, sudaromos sąlygos kraštovaizdžio kultūrai kelti, žaliųjų plotų plėtrai. Pavyzdžiui, remiant žemės ūkio vandentvarkos veiklą, siekiama pagerinti bendrojo naudojimo melioracijos infrastruktūros techninę būklę, išsaugoti ir plėtoti žemės ūkio vandens išteklių ekologinę vertę; remiant miškų infrastruktūros gerinimą – teikiama parama privačių miškų savininkams miško infrastruktūrai gerinti.

Aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimo krypties priemonės skirtos remti kraštovaizdžio tvarkymą, ekologinį ūkininkavimą, nykstančių Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimą, „rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimą, pirmą apleistos žemės ūkio paskirties ir ne žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku, miškininkystės potencialo atkūrimą, „Natūra 2000“ priemonių įgyvendinimą ir kt. Dauguma šios krypties priemonių susiję su viešųjų gėrybių kūrimu.

Kraštovaizdžio tvarkymo programos tikslas – išsaugoti ir tinkamai tvarkyti natūralias ir pusiau natūralias pievas, šlapynes, išsaugoti arba prireikus atkurti ekstensyvias ūkininkavimo sistemas pievose ir šlapynėse, mažinti ūkininkavimo intensyvumą intensyviai naudojamose pievose, apsaugoti biologinę įvairovę ir vandens telkinius nuo taršos. Žemės ūkio verslo subjektai, įgyvendinantys šią programą, siekia ekstensyvaus arba mažiau intensyvaus ūkininkavimo. Atlikus remiamus darbus, gražės ir gerės aplinka, bus sudarytos geresnės sąlygos plisti natūraliai florai ir faunai.

Ekologinio ūkininkavimo programa remia ekologinį ūkininkavimą kaip gamybos sistemą, kuri užtikrina kokybiškų maisto produktų, turinčių geras perspektyvas rinkoje, gamybą. Taigi ši parama skirta prekinės gamybos plėtrai, tačiau tuo pačiu dalyvauja, kuriant švaresnę ir saugesnę aplinką.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

15

Speciali programa skirta Lietuvos senųjų veislių gyvulių ir naminių paukščių išsaugojimui. Be prekinės naudos, pasinaudojus šios programos teikiama parama, sudaromos sąlygos išsaugoti retas gyvūnų veisles, auginamus gyvulius bei paukščius panaudoti tiek prekinei gamybai, tiek siekiant visuomeninės naudos (pvz., pristatyti edukacinėse programose).

Kad pasiekti gerą būklę vandens telkiniuose, kurie dėl ypač didelio neigiamo žemės ūkio veiklos poveikio (vandens taršos maistinėmis ir organinėmis medžiagomis) yra priskirti prie telkinių, kurių geros būklės gali nepavykti pasiekti iki 2015 m., skirta „rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimo programa. Panašių tikslų, tik susietų su miškininkyste, siekiama subsidijuojant žemės ūkio verslo subjektus, vykdančius pirminį žemės ūkio ir ne žemės ūkio paskirties apleistos žemės apželdinimą mišku bei skiriant miškų aplinkosaugos išmokas. Šios subsidijos skiriamos ne tik apželdinimo darbams atlikti, bet ir vykdant minėtą veiklą prarastoms pajamoms (pvz., miškų kirtimų nevykdymą) kompensuoti. Labai artimas minėtoms subsidijoms yra finansavimas, skirtas pelno nesiekiančioms investicijoms skatinti: augalijos, augančios melioracijos griovių dugne ir ant šlaitų, pašalinimo, drenažo žiočių ir latakų išvalymo ir sutvarkymo darbams.

Be minėtųjų galimybių, tiesiogiai viešųjų gėrybių kūrimas subsidijuojamas dėka pelno nesiekiančių investicijų miškuose programos. Ši programa remia tokias veiklas: visuomenei laisvai naudotis skirtos infrastruktūros gerinimas; gamtosaugos objektų aplinkos tvarkymas ir apsaugos darbai; pamiškių formavimas; miškuose esančių saugomų natūralių ar saugomų rūšių buveinių, numatytų gamtotvarkos planuose, atkūrimas arba būdingos miško struktūros palaikymas; pažeisto hidrologinio režimo atkūrimo darbai ir kt.

Išsaugoti kraštovaizdį, biologinę įvairovę, palaikyti gyvybingą kaimo bendruomenę, užtikrinti subalansuotą žemės ūkio paskirties žemės naudojimą yra skirtos išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves. Ji numato racionalios žemės ūkio veiklos vykdymą ir kartu viešųjų gėrybių kūrimą.

Kuriant sąlygas saugiam ir kokybiškam gyvenimui reikšminga yra parama pagal priemonę „Natūra 2000“. Priemonės tikslas –įgyvendinti aplinkosaugos reikalavimus, apsaugoti laukinius paukščius, natūralias buveines ir laukinę fauną bei florą, kompensuoti atitinkamose vietovėse dėl sunkumų, atsiradusių įgyvendinant specialias aplinkosaugos priemones, patirtas išlaidas ir prarastas pajamas. Tai „mišrus“ subsidijavimas, skatinantis tiek prekinę gamybą, tiek viešųjų gėrybių kūrimą.

Subsidijavimo kryptis, skirta gyvenimo kokybei gerinti ir užimtumui didinti, skatina paslaugų kaimo gyventojams ir amatų plėtrą, atsitraukiant nuo žemės ūkio veiklos, mažų įmonių kūrimą, kaimo turizmo veiklos skatinimą. Dėka šios priemonės teikiamos paramos kaimo gyventojai įgyja daugiau galimybių su(si-)kurti darbo vietas ir didinti užimtumą kaime. Tai pačiai krypčiai priskiriama ir priemonė „Kaimo atnaujinimas ir plėtra“, kurios dėka sudaromos sąlygos kaimo bendruomenėms kurti patrauklią aplinką gyventi ir dirbti kaimo vietovėse, turint gražesnius ir modernesnius kaimus.

Apibendrinant BŽŪP subsidijavimo priemones viešųjų gėrybių kūrimo ir teikimo požiūriu, jas galima sugrupuoti taip:

1. Priemonės, skirtos prekinės gamybos plėtrai ar nutraukimui skatinti: naudojimasis konsultavimo paslaugomis, jaunųjų ūkininkų įsikūrimas, pusiau natūrinis ūkininkavimas, žemės ūkio valdų modernizavimas, žemės ūkio produktų perdirbimas ir pridėtinės vertės didinimas, ekologinis ūkininkavimas, gyvenimo kokybės gerinimas ir užimtumo didinimas.

2. Priemonės, skirtos netiesiogiai skatinti viešųjų gėrybių kūrimą, remiant prekinės gamybos infrastruktūros plėtrą: parama žemės ūkio vandentvarkos veiklai, miškų infrastruktūrai gerinti, retų gyvūnų veislėms išsaugoti, „Natūra 2000“, išmokos ūkininkams vietovėse, kuriose yra kliūčių, išskyrus kalnuotas vietoves.

3. Priemonės, skirtos subsidijuoti viešųjų gėrybių kūrimą: kraštovaizdžio tvarkymas, „rizikos“ vandens telkinių būklės gerinimas, pirminis žemės ūkio ir ne žemės ūkio paskirties apleistos žemės apželdinimas mišku, miškų aplinkosauga, pelno nesiekiančios investicijos (gamtosaugos objektų aplinkos tvarkymas ir apsaugos darbai; pamiškių formavimas; miškuose esančių saugomų natūralių ar saugomų rūšių buveinių atkūrimas, būdingos miško struktūros palaikymas; pažeisto hidrologinio režimo atkūrimas), kaimo atnaujinimas ir plėtra.

Dalis subsidijavimo priemonių yra vienkartinės ar periodinės išmokos, skirtos verslo organizacijai prarastoms pajamoms arba patirtoms sąnaudoms kompensuoti. Dalis subsidijavimo priemonių yra parama investicijoms, kurių ekonominė nauda gali būti grynai asmeninė arba skirta apibrėžtai asmenų grupei. Kaip teigia Almansa ir Martinez-Paz (2011), vertinant didelį poveikį aplinkai ir ateities kartoms turinčius projektus, diskonto norma ir laiko horizontas yra pagrindiniai veiksniai, nulemiantys socialinių-aplinkosauginių investicijų projektų pelningumą. Socialinė diskonto norma turi atspindėti visuomenės požiūrį į tai, kaip būsima nauda ir išlaidos turėtų būti vertinami lyginant su esama nauda ir išlaidomis (Guide to...,2008).

Price (2010) teigia, kad skirtumas tarp vartojimo diskonto normos ir investicijų grąžos yra tas, jog pirmoji yra pripažįstama kaip SDR. SDR sąlygoja laukiamas metinis realusis ekonomikos augimo tempas ir pajamų ribinio naudingumo elastingumas. Ilguoju laikotarpiu metinis realusis ekonomikos augimo tempas yra 1%, o pajamų ribinio naudingumo elastingumas yra –2. Nauda iš atidėto vartojimo kasmet yra 2 proc. mažesnė, todėl socialinė diskonto norma turėtų būti 2% (Price, 2010). Pastaruoju metu vis daugiau diskusijų kelia pajamų ribinio naudingumo elastingumas, kaip turintis lemiamą poveikį SDR ir aplinkos vertei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skirtingo ekonominio išsivystymo šalyse pajamų ribinio naudingumo elastingumas skiriasi, todėl skiriasi ir SDR .

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

16

Brukas, Thorsen, Helles ir Tarp (2001) teigia, kad socialinė diskonto norma turi būti mažesnė už privačią diskonto normą dėl rinkos netobulumo ir išorinių efektų. Mokslininkų nuomone, privačių miškų savininkai pinigų srautus iš miškininkystės investicijų Lietuvoje turėtų diskontuoti 2% SDR, atsižvelgiant į tai, kad miškai kuria tokią neprekinę produkciją, kaip rekreacija, kraštovaizdis, biologinė, istorinė, kultūrinė ir aplinkos vertė. Hepburn ir Koundouri (2007) teigia, kad diskonto norma svarbi ne tik nustatyti ateityje numatomos gauti medienos ekonominei vertei, bet ir vertinti visuomenės tiesiogiai naudojamiems produktams (turizmas, genetinės medžiagos išsaugojimas) bei netiesiogiai naudojamiems produktams (vandens baseinų išsaugojimas, kitų ekosistemų palaikymas, anglies dvideginio išsaugojimas). Kai kurios teikiamos paslaugos, ypač susiję su genetinės medžiagos ir anglies dvideginio išsaugojimu, teikia naudą ateities kartoms, gyvenančioms gerokai daugiau nei 100 metų. Be to, atskirų medžių augimo laikotarpis iki jų tinkamumo medienai gali būti labai ilgas (apie 120 metų), todėl SDR turi būti taikoma ir ekonominei naudai, gaunamai iš medienos. Mokslininkai teigia, kad dabartinė ekonomikos teorija linksta prie to, jog SDR turi būti mažėjančios laike.

Apibendrinant atliktų tyrimų SDR taikymo klausimais rezultatus, galima daryti išvadą, kad SDR turi būti diskontuojami pinigų srautai iš investicijų projektų, kurių ekonominę ir socialinę naudą gauna ateinančios kartos. Visos kitos subsidijavimo priemonės, skirtos netiesiogiai skatinti viešųjų gėrybių kūrimą, remiant prekinės gamybos infrastruktūros plėtrą, bei tiesiogiai skatinti viešųjų gėrybių kūrimą ir jų sąlygotos išlaidos bei nauda turi būti diskontuojama rinka grįsta diskonto norma. Toks požiūris grindžiamas tuo, kad viešųjų gėrybių teikėjams įvairiomis paramos formomis yra atlyginama už prarastas pajamas ar patirtas papildomas išlaidas, nepriklausomai nuo to, kas – konkretus asmuo, grupė asmenų ar tam tikra visuomenės dalis – pasinaudos sukurtomis viešosiomis gėrybėmis. Viešųjų gėrybių naudotojų aprėptis gali sąlygoti paramos dydį, o jis savo ruožtu – pinigų srautus, diskontuojamus rinka grįsta diskonto norma. Laisvųjų pinigų srautų apskaičiavimas vertinant daugiafunkcinę žemės ūkio verslo organizaciją

Nustatant bet kurios verslo organizacijos vertę diskontuotų pinigų srautų metodu, reikia apskaičiuoti FCF (angl. Free Cash Flows, FCF) ir juos diskontuoti. FCF priklauso nuo tokių vertės veiksnių kaip NOPAT (skirtumas tarp pelno prieš atskaitant palūkanas ir mokesčius (EBIT) ir sumokėto pelno mokesčio), ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos, investicijų į ilgalaikį turtą ir papildomo apyvartinio kapitalo. FCF didina dotacijos ir subsidijos, kurias gauna žemės ūkio verslo organizacija viešosioms gėrybėms kurti ir darniam vystymuisi užtikrinti, ir mažina išlaidos, patiriamos kuriant minėtas viešąsias gėrybes ir užtikrinant darnią ūkio plėtrą.

Pagrindinis informacijos, reikalingos apskaičiuoti FCF, šaltinis yra pinigų srautų ataskaita. Mailibayeva, Makarov, Orazalin (2012), cituodami (Krishnan ir Largay, 2000), daro išvadą, kad pinigų srautų ataskaitų naudingumas priklauso nuo to, kokiu būdu – tiesioginiu ar netiesioginiu – rengiami įmonės pinigų srautai iš pagrindinės veiklos. Skaičiuojant pagrindinės veiklos pinigų srautus netiesioginiu būdu, ataskaitinio laikotarpio grynasis pelnas (nuostoliai) perskaičiuojamas į ataskaitinio laikotarpio pinigų sumą, gautą arba išleistą pagrindinėje žemės ūkio verslo organizacijos veikloje. Susiejant pateiktą FCF skaičiavimo metodiką su pagrindinės veiklos pinigų srautais, prie NOPAT reikia pridėti ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos sąnaudas ir atimti papildomą apyvartinį kapitalą, todėl verslo organizacijos vertinimo tikslais teikiama pirmenybė pinigų srautų ataskaitai, sudaromai netiesioginiu būdu.

Kaip jau buvo minėta, skaičiuojant FCF, reikalingus žemės ūkio verslo organizacijos vertei nustatyti, reikia atskirti pinigų srautus, susijusius su tiesiogine ekonomine veikla ir (ar) viešųjų gėrybių subsidijavimu, ir pinigų srautus iš investicijų projektų, kurių ekonominę ir socialinę naudą gauna ateinančios kartos, bei nustatyti, kaip šie pinigų srautai yra pateikiami žemės ūkio verslo organizacijos pinigų srautų ataskaitoje.

Vadovaujantis 20-uoju TAS (Tarptautiniai apskaitos standartai) bei 21-uoju VAS (Verslo apskaitos standartai), valstybės dotacijos skirstomos į dotacijas, susijusias su turtu, ir dotacijas, susijusias su pajamomis. Atsižvelgiant į viešųjų gėrybių tipologiją ir jų subsidijavimą žemės ūkyje, visos BŽŪP subsidijavimo priemonės yra sugrupuotos į tris grupes: 1) prekinės gamybos plėtrai ar nutraukimui skatinti; 2) netiesiogiai skatinti viešųjų gėrybių kūrimą, remiant prekinės gamybos infrastruktūros plėtrą; 3) viešosioms gėrybėms kurti. Atsižvelgiant į tai, kaip subsidijavimas atvaizduojamas pinigų srautų ataskaitoje, jis skirstomas į dvi grupes: 1) dotacijas, susijusias su pajamomis; 2) dotacijas, susijusias su turtu.

Pagal 20-ojo TAS nuostatas, valstybės dotacijos apskaitoje gali būti parodomos dviem metodais: • kapitalo metodu, pagal kurį dotacija apskaitoje registruojama tiesiogiai kaip savininkų turtas; • pajamų metodu, pagal kurį dotacija apskaitoje registruojama kaip vieno ar kelių laikotarpių pajamos. Stončiuvienė ir Zinkevičienė (2006), išanalizavusios šių metodų esmę, konstatavo, jog teisingesnis yra

pajamų metodas. Tačiau, registruojant apskaitoje dotacijas, susijusias su pajamomis, pajamų metodu pagal 20-ojo TAS ir 21-ojo VAS (2012) nuostatas yra didinamos atitinkamos ataskaitinio laikotarpio kompensuojamosios pajamos arba mažinamos atitinkamos kompensuojamosios sąnaudos. Taip registruojant minėtas dotacijas, Stončiuvienės ir Zinkevičienės (2006) nuomone, iškreipiama gaminamos produkcijos ar teikiamų paslaugų savikaina arba dotacijų sumos registruojamos kartu su įmonės uždirbtomis pajamomis.

Dotacijų, susijusių su turtu, tarptautiniai ir nacionaliniai apskaitos reglamentai skiriasi. 20-ajame TAS numatytos dvi alternatyvos, t.y. dotacijos suma didinamos būsimųjų laikotarpių pajamos arba sumažinama turto

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

17

apskaitinė vertė, o pagal 21 VAS – proporcingai mažinamas nusidėvėjimo sąnaudų arba prekių bei teikiamų paslaugų savikainos straipsnis.

Registruojant dotacijas apskaitoje pagal VAS ar TAS nuostatas, didinami žemės ūkio verslo organizacijos veiklos rezultatai, kurie turi būti pateiktas pelno (nuostolių) ataskaitoje. Pagal 3-ojo VAS (2012) nuostatas dotacijos, susijusios su pajamomis, skirtingai pateikiamos pelno (nuostolių) ataskaitoje. Dotacijos, kurios gaunamos pajamų lygiui palaikyti ar pajamų netekimui kompensuoti, pelno (nuostolių) ataskaitoje pateikiamos atskira eilute po tipinės veiklos rezultato, o dotacijos, kurios gaunamos patirtoms sąnaudoms kompensuoti, arba dotacijų turtui panaudotoji dalis minėtoje ataskaitoje pateikiamos sumažinant atitinkamą kompensuojamųjų sąnaudų straipsnį. Tokiu būdu, Stončiuvienės ir Zinkevičienės (2006) nuomone, iškreipiama informacija apie sąnaudas. Tuo tarpu rekomendacijose ūkininko ūkio veiklos apskaitai tvarkyti dvejybine sistema (Ūkininko ūkio ir..., 2006) siūloma visas dotacijas, susijusias su pajamomis, registruoti atskiroje pajamų sąskaitoje ir pelno (nuostolių) ataskaitoje pateikti atskiru straipsniu po tipinės veiklos rezultato. Todėl, autorių nuomone, dotacijas negautoms pajamoms bei patirtoms sąnaudoms kompensuoti ir dotacijų, susijusių su turtu, panaudotąją dalį tikslinga registruoti atskiroje pajamų sąskaitoje ir pelno (nuostolių) ataskaitoje pateikti atskiru straipsniu po tipinės veiklos rezultato. Toks siūlymas tenkina 20-ojo TAS nuostatas, kad dotacijos paprastai pateikiamos kaip pajamos pelno (nuostolių) ataskaitoje atskirai nuo įmonės uždirbtų pajamų.

Gauta valstybės parama keičia ne tik žemės ūkio verslo organizacijos veiklos rezultatus, bet ir pinigų srautus. Išanalizavus pinigų srautų ataskaitos rodiklius, nustatyta, jog pagal 5-ojo VAS (2012) reikalavimus parengtoje pinigų srautų ataskaitoje dotacijoms atskiras straipsnis neišskiriamas. Sudarant pinigų srautų ataskaitą netiesioginiu būdu, dotacijas, susijusias su pajamomis, bei panaudotąją dotacijos turtui dalį atspindi grynojo pelno rodiklis ir tuo pačiu grynojo pagrindinės veiklos pinigų srauto rodiklis. Kyla klausimas, kur pinigų srautų ataskaitoje turi būti pateikta dotacijos, gautos ilgalaikiam turtui įsigyti, suma. Ūkininko ūkiui rekomenduotoje pinigų srautų ataskaitoje (Dėl ūkininko ūkio..., 2006) numatyta gautas dotacijas, susijusias su pajamomis, pateikti pinigų srautuose iš pagrindinės veiklos, o gautas dotacijas, susijusias su turtu, – pinigų srautuose iš finansinės veiklos.

Pastaruoju metu mokslinėje literatūroje diskutuojama dėl finansinių ataskaitų sudarymo taisyklių, pagal kurias sandoriai skirstomi į tris svarbiausias veiklas, t.y. pagrindinę, investicinę bei finansinę. Pavyzdžiui, Ohlson ir Aier (2009) teigia, kad mokėtinų sumų padidėjimas/sumažėjimas gali būti vertinamas kaip finansinė veikla, o ne kaip pagrindinė veikla. Weiss ir Yang (2007) nuomone, tai, kad finansinių ataskaitų sudarymo taisyklės leidžia tuos pačius sandorius klasifikuoti dvejopai, pvz., palūkanų mokėjimas traktuojamas kaip pagrindinė veikla, o dividendų – kaip finansinė, arba vieno sandorio priskyrimas dviem skirtingoms veikloms, apsunkina informacijos palyginamumą ir vartotojams suteikia nepilną informaciją. Dėl tos priežasties, skaičiuojant FCF vertės nustatymo tikslais, mažiau klaidų būtų padaroma koreguojant NOPAT, nei sudedant pagrindinės ir investicinės veiklos pinigų srautus.

1 pav. pateikiami daugiafunkcinio žemės ūkio pinigų srautai ir jų poveikis organizacijos vertei. Kaip matyti iš pateiktos informacijos, siekiant nustatyti žemės ūkio verslo organizacijos vertę, reikia

atskirti pinigų srautus, diskontuojamus rinka grįsta diskonto norma (vidutine svertine kapitalo kaina), ir pinigų srautus, kuriems perskaičiuoti į dabartinę vertę yra taikoma socialinė diskonto norma. Pastariesiems priklauso pinigų srautai, susiję su investicijomis, kurių ekonominę ir socialinę naudą gauna ateinančios kartos. Tokioms investicijoms šiuo metu pagal 2007–2013 m. kaimo plėtros politiką yra priskiriamos investicijos į pirmą žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku; investicijos į pirmą ne žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku; investicijos į miškininkystės potencialo atkūrimą ir prevencinių priemonių įdiegimą; pelno nesiekiančios investicijos miškuose. Toks pinigų srautų atskyrimas yra grindžiamas nuostata, kad SDR turi būti diskontuojami pinigų srautai iš investicijų projektų, kurių ekonominę ir socialinę naudą gauna ateinančios kartos. Tiek ekonominė nauda (pajamos už paruoštą ir parduotą medieną bei kitos pajamos), tiek viešosios gėrybės (rekreacija, kraštovaizdis, biologinė, istorinė, kultūrinė ir aplinkos vertė) visiškai arba dalinai yra perkeliama iš dabartinės kartos ateinančioms kartoms, nes miškas, priklausomai nuo jame pasodintų medžių, gali augti 60–120 metų, o retais atvejais ir ilgiau.

Skaičiuojant FCF iš produkcijos gamybos ir paslaugų teikimo, prie NOPAT yra pridedamas ilgalaikio turto nusidėvėjimas ir amortizacija bei atimamos investicijos į ilgalaikį turtą ir papildomas apyvartinis kapitalas. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skaičiuojant FCF iš produkcijos gamybos ir paslaugų teikimo, įtraukiami tik pagrindinės ir investicinės veiklos pinigų srautai, nes finansinės veiklos pinigų srautai nekeičia verslo organizacijos vertės, įskaitant ir atlygį už veiklos finansavimą (mokamas palūkanas, mokamus dividendus, pinigų išėmimą asmeninėms reikmėms), kadangi šis atlygis atspindimas diskonto normoje. Kai subsidijuojamos ilgalaikės investicijos, nustatant organizacijos vertę reikia įtraukti ir dotacijas turtui, kaip negrąžintiną paramą. Minėtos dotacijos pateikiamos finansinės veiklos pinigų srautuose. Tokiu atveju NOPAT nėra koreguojamas ilgalaikio turto ir nusidėvėjimo sąnaudomis.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

18

NOPAT

Ilgalaikio turto nusidėvėjimas ir amortizacija

Investicijos į ilgalaikį turtą

Papildomas apyvartinis kapitalas

Pelnas iš produkcijos pardavimo ir paslaugų

teikimo

Pagamintos produkcijos, nebaigtos gamybos ir

gyvūnų bei kito biologinio turto likučių vertės pokytis

Ūkio ar bendrovės reikmėms suvartota

produkcija

Biologinio turto pirkimai

Pastoviosios sąnaudos

Dotacijos, susijusios su pajamomis

Sumokėtas pelno arba pajamų mokestis

NOPAT

Dotacijos, susijusios su turtu

Investicijos į ilgalaikį turtą

Papildomas apyvartinis kapitalas

Pelnas iš produkcijos pardavimo ir paslaugų

teikimo

Pagamintos produkcijos, nebaigtos gamybos ir

gyvūnų bei kito biologinio turto likučių vertės pokytis

Ūkio ar bendrovės reikmėms suvartota

produkcija

Biologinio turto pirkimai

Pastoviosios sąnaudos

Dotacijos, susijusios su pajamomis

Sumokėtas pelno arba pajamų mokestis

Žemės ūkio verslo organizacijos pinigų srautai, išskyrus pinigų srautus, sąlygojamus

investicijų į miškus

Žemės ūkio verslo organizacijos pinigų srautai, sąlygoti:

- investicijų į pirmą žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku;

- investicijų į pirmą ne žemės ūkio paskirties žemės apželdinimą mišku;

- investicijų į miškininkystės potencialo atkūrimą ir prevencinių priemonių įdiegimą.

- pelno nesiekiančių investicijų miškuose.

Žemės ūkio verslo organizacijos vertė

Diskontuojami rinka grįsta diskonto norma

Diskontuojami socialine diskonto norma

1 pav. Daugiafunkcinio žemės ūkio pinigų srautai ir jų poveikis organizacijos vertei Išvados

Daugiafunkcinio žemės ūkio pinigų srautų ypatybė yra ta, kad jie sukuriami ne tik gaminant prekinį, bet ir neprekinį produktą – viešąsias gėrybes – ir taip užtikrinant darnų ūkio vystymąsi. Viešųjų gėrybių teikimo metu gautos pajamos ir patirtos sąnaudos daro poveikį jos teikėjo – žemės ūkio verslo organizacijos – vertei. Daugiafunkcinio žemės ūkio pinigų srautų poveikio nustatymas organizacijos vertei tiriamas per viešųjų gėrybių tipologiją, jų sąsają su subsidijavimu žemės ūkyje bei viešųjų gėrybių vartojimu.

Kuriant viešąsias gėrybes yra galima ir prekinė arba privati, ir neprekinė nauda. Viešosios gėrybės skirstomos į privačias ir viešąsias, nors egzistuoja viešosios gėrybės, kurios neatitinka nei vienos kategorijos ir todėl vadinamos mišriosiomis. Dalis žemės ūkio verslo organizacijų kuriamų neprekinių gėrybių yra skirta konkretiems asmenims, dalimi naudojasi grupė asmenų, o dalis yra prieinama plačiajai visuomenei. Tenka

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

19

pastebėti, kad grąžą už kai kurių viešųjų gėrybių teikimą žemės ūkis gauna paramos išmokų forma, kai kurios viešosios gėrybės atneša prekinę naudą, o kai kurios teikiamos iš altruistinių paskatų.

Viešosios gėrybės yra subsidijuojamos, jų teikėjams kompensuojant prarastas pajamas arba patirtas sąnaudas bei finansuojant ilgalaikes investicijas. Bendroji žemės ūkio politika numato žemės ūkio verslo subjektų rėmimą šiomis kryptimis: žemės, maisto ūkio ir miškininkystės sektoriaus konkurencingumo didinimas; aplinkos ir kraštovaizdžio gerinimas; gyvenimo kokybės gerinimas ir kaimo ekonomikos įvairinimas. Subsidijavimo priemonės viešųjų gėrybių kūrimo ir teikimo požiūriu yra skirstytinos į tris grupes: 1) priemonės, skirtos prekinės gamybos plėtrai ar nutraukimui skatinti; 2) priemonės, skirtos netiesiogiai skatinti viešųjų gėrybių kūrimą, remiant prekinės gamybos infrastruktūros plėtrą; 3) priemonės, skirtos subsidijuoti viešųjų gėrybių kūrimą.

FCF priklauso nuo tokių vertės veiksnių kaip NOPAT, ilgalaikio turto nusidėvėjimo ir amortizacijos, investicijų į ilgalaikį turtą ir papildomo apyvartinio kapitalo. FCF didina dotacijos ir subsidijos, kurias gauna žemės ūkio verslo organizacija viešosioms gėrybėms kurti ir darniam vystymuisi užtikrinti, ir mažina išlaidos, patiriamos kuriant minėtas viešąsias gėrybes. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad skaičiuojant FCF iš produkcijos gamybos ir paslaugų teikimo, įtraukiami tik pagrindinės ir investicinės veiklos pinigų srautai, nes finansinės veiklos pinigų srautai nekeičia verslo organizacijos vertės. Kai subsidijuojamos ilgalaikės investicijos, nustatant organizacijos vertę reikia įtraukti ir dotacijas turtui, kaip negrąžintiną paramą. Minėtos dotacijos pateikiamos finansinės veiklos pinigų srautuose. Tokiu atveju NOPAT nėra koreguojamas ilgalaikio turto ir nusidėvėjimo sąnaudomis.

Vertinant žemės ūkio verslo organizaciją diskontuotų pinigų srautų metodu yra tikslinga FCF suskirstyti į dvi grupes: 1) pinigų srautus, kurie generuojami gaminant prekinį produktą bei užtikrinant viešųjų gėrybių teikimą ir gaunant paramą prarastoms pajamoms ir patirtoms sąnaudoms kompensuoti bei investicijoms finansuoti; 2) pinigų srautus, kurie generuojami iš viešųjų gėrybių kūrimo investicijų, gaunant finansinę paramą, tačiau ekonominę ir socialinę naudą perkeliant ateinančioms kartoms. Pirmieji FCF turi būti diskontuojami rinkos santykiais grįsta kapitalo kaina, antrieji – SDR. Taikant skirtingas diskonto normas pinigų srautams, pasireiškia ir jų poveikis žemės ūkio verslo organizacijos vertei, nes SDR yra mažesnė už rinka grįstą arba privačią diskonto normą.

Tyrimą finansuoja Lietuvos mokslo taryba (Sutarties numeris MIP-016/2011). Literatūra 1. ALMANSA, C., MARTINEZ-PAZ, J.M. 2011. What Weight Should Be Assigned to Future Environmental Impacts? A Probabilistic Cost Benefit Analysis Using Recent Advances on Discounting. Science of the Total Environment, 409, p. 1305–1314. 2. BANZHAF, H.S. 2010. Economics at the Fringe: Non-market Valuation Studies and Their Role in Land Use Plans in the United States. Journal of Environmental Management, Vol. 91, p. 592–602. 3. BRUKAS, V.; THORSEN, B.J.; HELLES, F.; TARP, P. 2001. Discount Rate and Harvest Policy: Implications for Baltic Forestry. Forest Policy and Economics, 2, p. 143–156. 4. BUITELAAR, E., ARGIOLU, R. 2005. ITS and the Privatisation of Road Infrastructure. A Property Rights Approach to a ‘Public’ Good. Radboud University Nijmegen. 5. CORNES, R., SANDLER, T. 1986. The Theory of Externalities, Public Goods and Club Goods, Cambridge. 6. Dėl ūkininko ūkio ir gyventojų, kurie neįregistravę ūkininko ūkio verčiasi individualia žemės ūkio veikla, veiklos buhalterinės apskaitos tvarkymo dvejybine apskaitos sistema rekomendacijų patvirtinimo: Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymas. 2006 m. gruodžio 18 d. Nr. 3D-491 Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=289657&p_query=%FBkininko%20%FBkio%20buhalterin%EBs%20apskaitos&p_tr2=2 7. Financing Agricultural Policies with Particular Reference to Public Good Provision and Multifunctionality: Which Level of Government? 2006. Working Party on Agricultural Policies and Markets. OECD. University Press, Cambridge. 8. Guide to Cost–Benefit Analysis of Investment Projects. 2008. Structural Funds, Cohesion Fund and Instrument for Pre-Accession. Final Report, p. 1–255. 9. HEPBURN, C.J.; KOUNDOURI, P. 2007. Recent Advances in Discounting: Implications for Forest Economics. Journal of Forest Economics, 13, p. 169–189. 10. KLINE, J., WICHELNS, D. 1996. Public Preferences Regarding the Goals of Farmland Preservation Programs. Land Economics, 72, p. 538–549. 11. KRISHNAN, G.; LARGAY, J. 2000. The Predictive Ability of Direct Method Cash Flow Information. Journal of Business Finance & Accounting, Vol. 27, Issue 1/2, p. 215–245. 12. KRIEGER, D.J. 1999. Saving Open Spaces Public Support for Farmland Protection. Report Prepared for Centre for Agriculture in the Environment. 13. LEE, S.J., CHUNG, H.K. 2012. Analyzing Altruistic Motivations in Public Library Valuation Using Contingent Valuation Method. Library & Information Science Research, 34, 1, p. 72–78. 14. MAIER, L.; SHOBAYASHI, M. 2001. Multifunctionality: Towards an Analytical Framework. OECD. 15. MAILIBAYEVA, Z.D; MAKAROV, R.R.; ORAZALIN, N.S. 2012. Financial Reporting Practices in Emerging Economy: Determinants of Cash Flow Reporting Methods in Kazakhstan. Journal of International Business and Economics, Vol. 12, No. 2. Available at: http://web.ebscohost.com/ehost/pdfviewer/pdfviewer?vid=4&hid=25&sid=425acf91-5823-496c-a8f5-39c5d357e0e2%40sessionmgr15 16. MCVITTIE, A., MORAN, D., THOMSON, S. 2009. A Review of Literature on the Value of Public Goods from Agriculture and the Production Impacts of the Single Farm Payment Scheme. Rural Policy Centre Research Report. Report Prepared for the Scottish Government’s Rural and Environment Research and Analysis Directorate. 17. Multifunctionality, or multifunctional agriculture. OECD. Availbale at: http://stats.oecd.org/glossary/detail.asp?ID=1699 18. OHLSON, J.A.; AIER, J.K. 2009. On the Analysis of Firms' Cash Flows. Contemporary Accounting Research, Vol. 26, No. 4, p. 1091–1114.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

20

19. Parama Lietuvos kaimui: Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 m. programos kryptys ir priemonės. Nacionalinė mokėjimo agentūra. Prieiga per internetą: http://savasukis.lt/files/1/7_0_Bendra_NMA_Low.pdf 20. PRICE, C. 2010. Low Discount Rates and Insignificant Environmental Values. Ecological Economics, 69, p. 1895–1903. 21. ROSENBERGER, R.S. 1998. Public Preferences Regarding the Goals of Farmland Preservation Programs: Comment. Land Economics, 74, p. 557–565. 22. STONČIUVIENĖ, N.; ZINKEVIČIENĖ, D. 2006. Dotacijų apskaita: tarptautiniai ir nacionaliniai reglamentavimo aspektai/ Tarptautinės mokslinės konferencijos Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos straipsnių rinkinys. Akademija, Nr. 1(5), p 188–191. 23. STRAND, J. 2004. Public-good Valuation and Intrafamily Allocation. CESifo Working Paper, No. 1351. Oslo, Norway: University of Oslo. 24. VAZNONIS, B. 2009. Žemės ūkio viešųjų gėrybių teikimo reguliavimas ekonominės vertės pagrindu // Daktaro disertacija: socialinių mokslų sritis, ekonomikos kryptis (04S). Kaunas: Kauno technologijos universitetas, Lietuvos energetikos institutas. 25. WEIMER, D.; VINING, A. 2004. Policy Analysis: Concepts and Practice (4th edition). Prentice Hall, Upper Saddle River, NJ. 26. WEISS, N.S; YANG, J.G.S. 2007. The Cash Flow Statement: Problems with the Current Rules. The CPA Journal. Available at: http://www.nysscpa.org/cpajournal/2007/307/essentials/p26.htm 27. 2007–2013 m. kaimo plėtros politika. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/rurdev/index_lt.htm 28. 20 tarptautinis apskaitos standartas „Valstybės dotacijų apskaita ir valstybės paramos atskleidimas“.2007. Tarptautiniai finansinės atskaitomybės standartai (TFAS) 2007: apimantys tarptautinius apskaitos standartus (TAS) ir jų aiškinimus, galiojančius 2007 m. sausio 1 d. Vilnius: Lietuvos Respublikos apskaitos institutas, p. 1199-1207. 29. 21 verslo apskaitos standartas „Dotacijos ir subsidijos“ (redakcija, galiojanti nuo 2011 m. gruodžio 7 d.). Prieiga per internetą: http://www.aat.lt/index.php?id=14 30. 3 verslo apskaitos standartas „Pelno (nuostolių) ataskaita“ (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. rugpjūčio 7 d.). Prieiga per internetą: http://www.aat.lt/index.php?id=14 31. 5 verslo apskaitos standartas „Pinigų srautų ataskaita“ (redakcija, galiojanti nuo 2012 m. rugpjūčio 7 d.). Prieiga per internetą: http://www.aat.lt/index.php?id=14

MULTIFUNCTIONAL AGRICULTURAL CASH FLOWS AND THEIR IMPACT ON THE VALUE OF ORGANIZATION

Vilija Aleknevičienė, Neringa Stončiuvienė, Danutė Zinkevičienė


Summary

The feature of multifunctional agricultural cash flows is that they come not only from agricultural production and services rendering, but also from the supply of non-commodity outputs – public goods – and so ensuring sustainable economic development. Revenue and costs concerning the supply of public goods influence on the value of provider – agri-business organization. The impact of multifunctional agricultural cash flows on the value of organization is analyzed through the typology of public goods, their relationship with financial support of agriculture and consumption of public goods.

Public goods are pure private and pure public, although some public goods are mixed. Some public goods are available to individuals, some – to the group of individuals, some – to the part of society. It is worth noting that agricultural organizations get the support for the provision of some public goods, some public good brings economical benefit, some of them are provided from altruistic motives.

Public goods are subsidized in order to compensate the lost income or incurred costs and financing of long-term investments. Three areas are supported under the Common Agricultural Policy: 1) increasing of competitiveness in agricultural, food and forestry sectors; 2) improvement of the environment and countryside; 3) improvement of the quality of life and diversification of rural economy. The subsidies for such areas from the public goods provision point of view can be grouped as following: 1) subsidies for promoting of production development or cessation, 2) subsidies for indirect promoting of the provision of public goods, and at the same the development of infrastructure of commodity production, and 3) subsidies for direct promoting of public goods.

FCF depends on such factors as NOPAT, depreciation and amortization, capital investment and additional working capital. FCF increase the grants and subsidies received by the agricultural business organization for the provision of public goods and ensuring sustainable development, and reduce the costs incurred in provision such goods. FCF from agricultural production and services rendering are calculated adding cash flows from operating and investing activities. When the long-term investments concerning the provision of public goods are subsidized, the grants are added to FCF, but NOPAT is not adjusted by the depreciation and amortization of fixed assets.

Using discounted cash flow method for valuation of agricultural organization, FCF have to grouped into two categories: 1) cash flows that are generated in producing marketable products and getting the support for provision of public goods as compensation of lost income and incurred expenses as well as the grants for long-term investments; 2) cash flows that are generated from the supported investments related with the provision of public goods, but economic and social benefits from such investments are shifted to future generations. The first FCF should be discounted at a market-based cost of capital, the second – at the SDR. The application of different discount rates for cash flows bases their impact on the value of multifunctional agricultural organization.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

21

SOCIALINĖS NAUDOS DAUGIAKRITERINIS VERTINIMAS VANDENTVARKOS PROJEKTUOSE

Jurgita Baranauskienė, Antanas Maziliauskas


Anotacija

Straipsnyje apžvelgtos socialinių (viešųjų) projektų sukuriamos socialinės naudos įvertinimo problemos ir daugiakriterinių vertinimo metodų galimybės apjungiant įvairių dimensijų rodiklius, sudaryta daugiakriterinio socialinės naudos vertinimo vandentvarkos projektuose metodika, kuri pritaikyta pasirinkto vandentvarkos projekto įgyvendinimo alternatyvų rangavimui.

Prasminiai žodžiai: socialinė nauda, socialiniai (viešieji) projektai, daugiakriterinio vertinimo metodai, vandentvarka.

Įvadas

Lietuva yra drėgmės pertekliaus zonoje, apie 80 proc. žemės ūkio paskirties žemių reikia sausinti. Dėl šios priežasties yra įrengtos sausinimo sistemos. Šalyje esančios sausinimo sistemos yra labai didelės, tarpusavyje sujungtos bendrais vandens nuleidimo grioviais ir sausina žemės ūkio naudmenas bei kitus viešojo naudojimo žemės plotus miškuose, kelių zonose ir t. t. Didžioji dalis prieš daugelį metų įrengtų sausinimo sistemų veikia blogai, joms būtina rekonstrukcija. Siekiant įgyvendinti darnaus šalies vystimosi tikslus, rengiami ir įgyvendinami vandentvarkos projektai, kuriais pagerinama melioracijos sistemų, kaimo gyvenviečių ir laukų bendro naudojimo sausinimo sistemų, hidrotechninių statinių techninė būklė bei aplinkos ekologinės savybės. Įgyvendinti vandentvarkos projektai tiesioginių pajamų negeneruoja, tačiau sukuria socialinę naudą visuomenei - pagerinamos kaimo gyventojų gyvenimo ir darbo sąlygos (Maziliauskas, 2008).

Dažnai yra sudėtinga tiksliai apskaičiuoti socialinę vandentvarkos projektų naudą, kadangi sunku ją išreikšti pinigine verte, o išorinis projekto poveikis išreiškiamas kitais kiekybiniais ar kokybiniais matavimo vienetais.

Projektų socialinės naudos vertinimas aktualus siekiant palyginti projektų įgyvendinimo alternatyvas ir priimti investavimo sprendimą.

Prieš priimant investavimo sprendimą projektas turi būti įvertintas ne tik finansiniu bet ir ekonominiu socialiniu aspektu. Ekonominis socialinis projekto vertinimas atskleidžia projekto įtaką regionui ar šaliai (t.y. teritorijai, kurioje projektas bus įgyvendintas). Socialinės gerovės užtikrinimo išlaidos apskaičiuojamos nesunkiai, tačiau naudą dažnai būna sunku įvertinti (Aleknevičienė, 2009).

Objektyvius atsakymus apie projektinių alternatyvų socialinę naudą galima gauti tik atliekant vertinimą ne vienu, o keliais aspektais ir naudojant ne vieną dominuojantį, o kelis rodiklius, t.y. taikant daugiakriterinius vertinimo metodus. Socialinės naudos kiekybiniam vertinimui gali būti taikomi daugiakriteriniai vertinimo metodai, kadangi jie suteikia galimybę kiekybiškai įvertinti socialinę naudą, išreikštą daugeliu skirtingų kiekybinių ir kokybinių rodiklių. Tyrimo problema išplaukia iš socialinių (viešųjų) projektų socialinės naudos rodiklių įvairovės, jų vertės nustatymo sudėtingumo bei jų kompleksinio vertinimo poreikio.

Tyrimo objektas – socialinės naudos daugiakriterinis vertinimas vandentvarkos projektuose. Tyrimo tikslas – atskleisti daugiakriterinių vertinimo metodų galimybes ir trūkumus vertinant socialinių

(viešųjų) projektų socialinę naudą bei pritaikyti pasirinktą daugiakriterinio vertinimo metodą vandentvarkos projekto alternatyvų socialinės naudos vertinimui.

Tyrimo uždaviniai: 1. Apžvelgti mokslinėje literatūroje keliamas socialinių (viešųjų) projektų sukuriamos socialinės naudos

įvertinimo problemas ir daugiakriterinių vertinimo metodų galimybes bei trūkumus. 2. Sudaryti vandentvarkos projektų daugiakriterinio socialinės naudos vertinimo metodiką. 3. Įvertinti vandentvarkos projekto įgyvendinimo alternatyvų socialinę naudą, pritaikant daugiakriterinį

vertinimo metodą. Socialinės naudos įvertinimo problemos bei daugiakriterinio vertinimo metodų galimybės

Socialinių projektų įvertinimui ir palyginimui naudojama keletas metodų. Vienas populiariausių yra kaštų-naudos metodas (Cost benefit analysis): investiciniai kaštai ir laukiama socialinė nauda įvertinama grynąja dabartine verte (Net present value). Projektų kuriamą socialinę ekonominę naudą vertėtų skirstyti į išmatuojamą piniginiais vienetais ir neišmatuojamą. Išmatuojamų socialinės naudos veiksnių piniginė išraiška gali būti naudojama įvertinant suminius projekto pinigų srautus, taikant kaštų naudos-analizę. Tuomet socialinės naudos piniginio įvertinimo žingsniai būtų šie:

1) projekto rezultatų (naudos ir žalos) nustatymas; 2) projekto poveikio aplinkai (šaka, paslaugų rinka, prekių/paslaugų suvartojimas, valstybės biudžeto

išlaidos) pagrindimas ir apimčių nustatymas; 3) projekto rezultatų piniginis įvertinimas. Mokslinėje literatūroje, kurioje analizuojami socialinių projektų vertinimo ypatumai, keliamas

klausimas: kaip išmatuoti socialinę naudą? Svarbiausia problema, įvertinant socialinę naudą – tai piniginės

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

22

išraiškos suteikimas socialinės naudos veiksniams: kaip išmatuoti ne rinkos prekes, tokias kaip žmogaus gyvenimas, aplinkosaugos pokyčiai? (Hanley, Spash, 1993, Hansjugen, 2004, Almansa, Calatrava, 2007)

Tinkamas piniginis socialinio poveikio įvertinimas - svarbi užduotis. Reikia pažymėti, kad socialinių projektų vertinime, piniginiam vienetui suteikiama tik palyginamumo reikšmė, atmetant nuostatą, kad pinigai yra viskas, kas turi reikšmę. Problema yra ta, kad daugumoje atvejų rinkos kainos socialinėms pasekmėms neegzistuoja todėl, kad aplinkos prekės yra viešos prekės. (Bateman, Willis, 1999; Bjornstad, Kahn, 1996).

Neišmatuojamiems pinigine verte aplinkos veiksniams įvertinti nėra visuotinai pripažįstamo metodo nei tarp mokslininkų, nei tarp praktikų.

Mokslininkai kelia klausimus: koks socialinio projekto poveikis yra ekonomiškai pagrįstas; kurie padariniai turi būti įskaičiuoti; ar socialinė nauda reali ir reikšminga? Viena aišku, kad turi būti bent vienas asmuo, kuris yra geresnėje ar blogesnėje padėtyje. Tie padariniai, kurie yra naudingi žmonėms, yra reikšmingi (ir įskaičiuotini). Aplinkos padariniai paveikia žmones per ekologinę funkciją. Skaičiuojamos vertės: socialinė nauda ir nuostoliai, ekologiniai padariniai, padidėjusios galimybės. Šių veiksnių ateities planavimas turi būti atliekamas, vadovaujantis kritišku požiūriu (Constanza kiti 1997).

Aplinkos ekonomikoje susiduriama su nematerialiąja nauda, pavyzdžiui: švarus oras, švarus vanduo ir sveikas dirvožemis. Tradicinė kaštų-naudos analizė neįvertina tokios naudos. Vietoje piniginio vertinimo, sąnaudų naudingumo analizėje naudojama naudingumo funkcija, kuri išmatuoja santykinę naudą ir suteikia galimybę palyginti investicines alternatyvas. Mokslininkai pristato investicijų vertinimo modelį SLIM (Strategic landscape investment model), kuris yra susietas su nauda aplinkai. Naudojant indeksus, įvertinama santykinė nauda siekiant palyginti vieną investicinę galimybę su kita (Hajkowicz, Perraud, Dawes, DeRose, 2005). Modelis gana sudėtingas, apima tik aplinkos aspektus.

Socialinės naudos kiekybiniam vertinimui vis plačiau taikomi daugiakriteriniai metodai (Figueira et al. 2005; Ginevičius 2006; Ginevičius ir kiti 2006; Ginevičius, Podvezko 2008a, b; Podvezko 2006, 2008).

Daugiakriterinio vertinimo metodai susieja nagrinėjamo projekto socialinės naudos dalinius rodiklius į apibendrinamąjį. Šių metodų pagrindą sudaro rodiklių, apibūdinančių lyginamas projektines alternatyvas, kiekybiniai arba kokybiniai duomenys ir rodiklių reikšmingumai (svoriai). Vertinimo tikslas – taikant kiekybinius daugiakriterinius metodus, ranguoti lyginamas alternatyvas siekiamo tikslo atžvilgiu. Reikia pažymėti, jog svarbiausias daugiakriterinio vertinimo metodų trūkumas yra tai, kad minėti metodai neįvertina atskirai paimto projekto socialinės naudos, o tik nustato projektų ar jų įgyvendinimo alternatyvų rangus, todėl nėra tinkami siekiant kokybiškai įvertinti vieną alternatyvą.

Socialinė nauda pasireiškia daugeliu aspektų, kurie dėl bendro projekto tikslo pasiekimo transformuojami į dalinius tikslus. Būtent iš to ir išplaukia projektų socialinės naudos kiekybinio įvertinimo daugiakriteriškumas. Netgi dalinį tikslą, jau nekalbant apie bendrą projekto tikslą, sunku išreikšti vienu kriterijumi, nors to dažnai ir siekiama. Šią problemą galima spręsti ieškant ne vienintelio (gal net ir neegzistuojančio) rodiklio, bet naudojant kelis, įvairiai aprašančius kiekvieną dalinį tikslą bei papildančiu vienas kitą. Einant šiuo keliu, susiduriama su sunkumu – kaip sujungti į vieną apibendrinamąjį dydį dalinius tikslus atspindinčius kriterijus ir kaip šiuos dydžius integruoti į skaičių, išreiškiantį visos sistemos būseną. Taigi daugiakriteriškumas yra būdas kiekybiškai įvertinti socialinę naudą, kuri gaunama įgyvendinant socialinius projektus.

Daugiakriterinio vertinimo metodų taikymas suteikia galimybę kiekybiškai įvertinti sudėtingą socialinį reiškinį, išreikštą daugeliu rodiklių. Jie turi ir tą privalumą, kad į vieną apibendrinamąjį rodiklį jungia tiek maksimizuojančius, tiek minimizuojančius įvairiomis dimensijomis išreikštus rodiklius, t. y. tokius, kuriems augant, vienais atvejais nagrinėjamo reiškinio situacija gerėja, kitais – blogėja. Toks jungimas įmanomas dėl normalizavimo, kai visi rodikliai paverčiami bedimensiais, t. y. tarpusavyje palyginimais (Ginevičius, Podvezko 2008b).Daugiakriterinį vertinimą teoriniais ir praktiniais aspektais analizavo Zopounidis (1999); Bisdor (1999); Hites el al (2006); Frini et al (2012) ir kiti autoriai iš daugelio pasaulio šalių.

Vertinant vandentvarkos projektų socialinę naudą gali būti išskirti išmatuojami veiksniai, kurių rodiklių reikšmes yra identifikuojamos ir įvertinamos piniginių srautų išraiška. A. Maziliauskas (2008) rekomenduoja socialinės naudos vertinimui pasirinkti šiuos išmatuojamus veiksnius: gyventojų nuostolių dėl patvenkimo likvidavimą (Lt), derliaus nuostolių likvidavimą (Lt), žemės vertės padidėjimą rinkoje (Lt). Neišmatuojamiems socialinės naudos veiksniams tikslinga taikyti daugiakriterinio vertinimo metodus.

Daugiakriterinio vertinimo metodų taikymą bendrąja prasme schematizavo A. Guitouni, J. M Martel (1998): iš turimų pradinių duomenų modeliuojama situacija, duomenys apdorojami ir gaunamas vertinimo rezultatas.

1 pav. Daugiakriterinio vertinimo schema (Guitouni, Martel 1998)

Pradiniai duomenys Situacijos modeliavimas

Duomenų apdorojimas

Išvados, rekomendacijos

Informacija

Modelio sudarymas

Vertinimas Rezultatas

Modelio naudojimas

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

23

Vertinant socialinius (viešuosius) projektus, dažnai vertinimo kriterijai neturi tikslios matematinės kiekybinės išraiškos (dažnai praktikoje pasirenkami tokie kriterijai, kurie turi tik iš anksto numatytas reikšmes, pvz.: taip arba ne ir pan.). Didėja kriterijų reikšmių neapibrėžtumas, t. y. didėja rizika, kad vertinimo kriterijai bus neteisingai interpretuojami ir vertinimo rezultato paklaida bus didelė. Todėl, vertinant socialinius projektus, būtina daugiakriterinio vertinimo metodus adaptuoti konkrečiai situacijai.

Daugiakriterinio socialinės naudos vertinimo vandentvarkos projektuose metodika

Bendruoju atveju projekto socialinė nauda identifikuojama atsižvelgiant į prognozuojamą tikėtiną

projekto poveikį bei pasekmes šaliai, regionui, vietovei. Laukiamas projekto poveikis tiesiogiai siejamas su keliamais projekto tikslais (Maziliauskas, 2008).

Projekto socialinės naudos rodikliams identifikuoti tikslinga išanalizuoti projekto loginę matricą, kuri aprašo loginę projekto sandarą ir nustato sąsajas, projekto įgyvendinimo prielaidas, laukiamas pasekmes. Išanalizavus projekto poreikį bei projekto įgyvendinimo prielaidas, formuluojami tikslai, kuriuos norint pasiekti, būtina įgyvendinti nustatytus uždavinius, kurie sąlygoja konkrečių veiklų įgyvendinimą ir tiesioginius projekto rezultatus. Pastarieji lemia padarinius – ilgalaikį projekto poveikį, pasekmes t.y. laukiamą socialinę naudą (2 paveikslas).

2 pav. Socialinio investicinio projekto loginė struktūra

Žemės ūkio produkcijos kiekį ir kokybę labiausiai įtakoja žemės naudmenų našumas, žemės ūkio darbų

kokybė ir jų atlikimo terminai bei žemės ūkio augalų augimo sąlygos. Melioracijos sistemų ir jų hidrotechninių statinių bloga techninė būklė turi tiesioginę neigiamą įtaką žemės ūkio naudmenų našumui, augalų augimo ir žemės ūkio darbų atlikimo sąlygoms, todėl didėja žemės įdirbimo kaštai, blogėja išaugintos žemės ūkio produkcijos kokybė, mažėja jos kiekis. Ypač svarbu, kad, dėl blogos melioracijos griovių ir jų hidrotechninių statinių būklės, laiku nenuvedamas paviršinio ir gruntinio vandens perteklius, todėl užmirksta žemės ūkio naudmenos, aplinkui esantys namų valdų sklypai, užteršiamas šachtinių šulinių vanduo. Tai blogina kaime gyvenančių žmonių gyvenimo ir darbo sąlygas, patiriami materialiniai nuostoliai. Atsižvelgiant į vandentvarkos projektams keliamus tikslus ir laukiamą poveiki, projektų socialinės naudos vertinimui gali būti pasirenkami kiekybiniai ir kokybiniai socialinės naudos rodikliai, apimantys poveikį aplinkosaugai, kraštovaizdžiui, žmonių gyvenimo bei darbo sąlygoms (1 lentelė). Reikia pažymėti, kad į daugiakriterinį socialinės naudos vertinimą gali būti integruoti ir piniginiais vienetais išmatuojami socialinės naudos rodikliai. 1 lentelė. Vandentvarkos projektų socialinės naudos daugiakriterinio vertinimo rodikliai

Projekto tikslas Laukiamas projekto poveikis Socialinės naudos rodiklio pavadinimas

Teigiamo poveikio dirvožemio ir vandens ekologinėms savybėms rodiklis

Teigiamo poveikio kraštovaizdžiui rodiklis

Rizikos užteršti aplinką sumažinimo rodiklis

Neigiamo poveikio gyventojams ir jų gyvenimo sąlygoms sumažinimo rodiklis

Projekto naudos gavėjų skaičius

Sudaryti tinkamas sąlygas infrastruktūros plėtrai kadastrinių vietovių kaimuose bei gyvenvietėse, siekiant pagerinti žemės ūkio konkurencingumą, gyventojų gyvenimo bei darbo sąlygas, spręsti aplinkosaugos problemas.

• Rekonstravus projekto tikslinėse vietovėse sausinimo sistemas bus sumažintas neigiamas poveikis aplinkai (dirvožemio erozija, maistmedžiagių nuoplovos į paviršinius vandens telkinius, paviršinio ir gruntinio vandens tarša).

• Įgyvendinus projektą, bus pagerintos gyvenimo bei ūkininkavimo sąlygos projekto tikslinėse vietovėse.

• Rekonstravus sausinimo sistemas projekto tikslinių vietovių kraštovaizdis taps patrauklesnis, padidės žemės vertė

• Projektas prisidės prie žemės ūkio ir kaimo plėtros, todėl turės teigiamą ilgalaikį poveikį strateginiams valstybės tikslams įgyvendinti.

Pagerintos žemės plotas, ha

Projekto poreikis

Įgyvendinimo prielaidos

Tikslai Uždaviniai Veiklos

Tiesioginiai pasiekimai

Ilgalaikės pasekmės, poveikis

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

24

Vandentvarkos projekto alternatyvų socialinės naudos rodikliai gali turėti skirtingas siekiamo rezultato kryptis, t.y. vieni jų yra minimizuojami, kiti – maksimizuojami. Socialinės naudos vertinimo rodikliai priskiriami vienam iš dviejų galimų rodiklių tipų: kiekybiniams arba kokybiniams. Kokybiniams vandentvarkos projektų socialinės naudos rodikliams nustatomos santykinės reikšmės, jų įvertinimams priskiriami balai (2 lentelė)

2 lentelė. Socialinės naudos kokybinių rodiklių vertinimo skalė

Alternatyvos įvertinimas labai blogas blogas patenkinamas vidutinis geras labai geras

Priskiriamas balas 0 1 2 3 4 5

Vertinant vandentvarkos projektų alternatyvas, vieni socialinės naudos rodikliai turi didesnę įtaką galutiniam alternatyvos vertinimui, kiti rodikliai – mažesnę. Dėl šios priežasties rodikliams suteikiami svoriai. Rodiklių svorių bendra suma yra lygi 1 (arba 100 proc.). Vandentvarkos projektų socialinės naudos rodiklių svoriai gali būti nustatomi ekspertinio vertinimo būdu. Šį vertinimo etapą turi atlikti kvalifikuoti ekspertai, kurie gebėtų objektyviai ir teisingai įvertinti pasirinktus socialinės naudos rodiklius. Ekspertinio vertinimo etapas gali būti įvardijamas, kaip vienas iš daugiakriterinio vertinimo metodų taikymo trūkumų, dėl galimo subjektyvumo.

Socialinės naudos įvertinimui - socialinės naudos rodiklių apjungimui į apibendrinamąjį rodiklį - gali būti taikomi įvairūs daugiakriterinio vertinimo metodai, kurie nustato vieną iš geriausių iš pasiūlytų alternatyvų arba keletą iš geriausių alternatyvų: geometrinis vidurkis, rodiklių reikšmių ir svorių sandaugų suma SAW (angl. Simple Additive Weighting), TOPSIS, ELECTRA, PROMETHEE, VIKOR, kompleksinis proporcingasis, supaprastintas kompleksinis ir kiti metodai (Hwang, Yoon 1981; Figueira et al. 2005; Tamošiūnienė et al, 2006; Ginevičius, Podvezko 2008b, Podvezko 2006, 2008 Guitouni, Martel 1998, Ginevičius et al, 2005). Mokslininkai teigia, kad vertinimui pasirinkti skirtingi daugiakriterinio vertinimo metodai didelės reikšmės galutiniam rezultatui neturi ir metodo pasirinkimas priklauso nuo vertintojo patirties, gebėjimo bei noro naudoti vieną ar kitą metodą.

Rodiklių apjungimas SAW metodu:

∑=

=m

iijij rS

1

~ω (1)

čia: Sj – j-osios alternatyvos daugiakriterinio vertinimo reikšmė; ωi – i-tojo rodiklio svoris; ijr~ – i-tojo

rodiklio normalizuota reikšmė j-ajai alternatyvai. Kaip matyti iš (1) formulės, norint rasti daugiakriterinio vertinimo reikšmę, reikia turėti normalizuotas

rodiklių reikšmes. SAW metodas numato maksimizuojamųjų rodiklių pertvarkymą (normalizavimą):

jij

ijij r

rr

max~ = (2)

čia: j

ijrmax – didžiausia j-osios alternatyvos i-tojo rodiklio reikšmė.

Analogiškai pertvarkomi minimizuojami rodikliai. (Hwang, Yoon 1981, Ginevičius, Podvezko 2008b). Vandentvarkos projektų socialinės naudos vertinimas schematiškai apibendrinamas 3 paveiksle.

3 pav. Vandentvarkos projekto socialinės naudos vertinimas

Kiekybiniai rodikliai Kokybiniai rodikliai

Rodiklių reikšmių nustatymas pagal vertinimo skalę

DAUGIAKRITERINIS VERTINIMAS

VANDENTVARKOS PROJEKTO SOCIALINĖS NAUDOS RODIKLIŲ IDENTIFIKAVIMAS

• Rodiklių reikšmingumo (svorio) nustatymas • Duomenų normalizavimas • Rodiklių apjungimas į apibendrinamąjį rodiklį

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

25

Vandentvarkos projektų socialinės naudos vertinime turėtų dalyvauti aplinkos apsaugos, socialinėje bei ekonominėje sferose patirties turintis specialistas ar specialistų komanda.

Vandentvarkos projekto įgyvendinimo alternatyvų socialinės naudos daugiakriterinis vertinimas

Vandentvarkos projektų socialinės naudos vertinimo metodikos pritaikymui pasirinktas kaimo vietovės

sausinimo sistemų rekonstrukcijos projektas ir analizuojamos 3 jo įgyvendinimo alternatyvos t.y. esant ribotiems finansavimo ištekliams sprendžiama, kuri projekto įgyvendinimo alternatyva turės didžiausią poveikį visuomenei - teiks didžiausią socialinę naudą:

1 alternatyva – projektas orientuotas labiau į žemės ūkio naudmenų sausinimą ir žalos joms mažinimą (melioracijos sistemų sausinamas plotas 1176 ha, gyventojų, patiriančių vandens pertekliaus riziką skaičius – 152):

2 alternatyva – projektas orientuotas į žemės ūkio naudmenų bei kaimo prieigų sausinimo sistemų pagerinimą (melioracijos sistemų sausinamas plotas 823 ha, gyventojų, patiriančių vandens pertekliaus riziką skaičius – 429)

3 alternatyva – projektas neįgyvendinamas, melioracijos sistemų būklė nepagerinama. Pasirinktiems vandentvarkos projektų socialinės naudos vertinimo rodikliams nustatomas tipas,

reikšmės kryptis bei ekspertinio vertinimo metu suteikiamas reikšmingumas (svoris).

3 lentelė. Socialinės naudos rodiklių tipai, reikšmės kryptys, reikšmingumai (svoriai)

Rodiklio Nr. Rodiklio pavadinimas Rodiklio tipas

Rodiklio reikšmės kryptis

Rodiklio reikšmingumas

(svoris)

1 rodiklis Teigiamo poveikio dirvožemio ir vandens ekologinėms savybėms rodiklis kokybinis maks. 0,20

2 rodiklis Teigiamo poveikio kraštovaizdžiui rodiklis kokybinis maks. 0,10

3 rodiklis Rizikos užteršti aplinką sumažinimo rodiklis kokybinis maks. 0,10

4 rodiklis Neigiamo poveikio gyventojams ir jų gyvenimo sąlygoms sumažinimo rodiklis kokybinis maks. 0,25

5 rodiklis Projekto naudos gavėjų skaičius kiekybinis maks. 0,25

6 rodiklis Pagerintos žemės plotas, ha kiekybinis maks. 0,10

Kokybiniams socialinės naudos rodikliams priskiriami balai pagal kokybinių rodiklių vertinimo skalę. Trečioji alternatyva atspindi esamą situaciją, o projektas neįgyvendinamas.

Taikant SAW daugiakriterinio vertinimo metodą, pirmiausia normalizuojamos rodiklių reikšmės, t.y. suvienodinamos jų dimensijos, nepakeičiant santykio tarp atskirų rodiklių: šio tyrimo atveju, visi rodikliai buvo maksimizuoti. Vandentvarkos projekto alternatyvų socialinės naudos vertinimas detalizuotas 4 lentelėje. 4 lentelė. Vandentvarkos projekto alternatyvų socialinės naudos vertinimas

1 rodiklis 2 rodiklis 3 rodiklis 4 rodiklis 5 rodiklis 6 rodiklis Faktinės rodiklių reikšmės

Alternatyva 1 geras geras geras geras 152 1.176 Alternatyva 2 vidutinis geras geras labai geras 429 823 Alternatyva 3 patenkinamas patenkinamas blogas blogas 0 0

Kriterijų faktinės skaitinės reikšmės Alternatyva 1 4 4 4 4 152 1176 Alternatyva 2 3 4 4 5 429 823 Alternatyva 3 2 2 1 1 0 0

Rodiklių normalizuotos reikšmės Alternatyva 1 1,00 1,00 1,00 0,80 0,35 1,00 Alternatyva 2 0,75 1,00 1,00 1,00 1,00 0,70 Alternatyva 3 0,50 0,50 0,25 0,20 0,00 0,00

Rodiklių normalizuotos reikšmės įvertinus svorius

Alternatyva 1 0,20 0,10 0,10 0,20 0,09 0,10 Alternatyva 2 0,15 0,10 0,10 0,25 0,25 0,07 Alternatyva 3 0,10 0,05 0,03 0,05 0,00 0,00

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

26

Susiejus normalizuotus rodiklius, atsižvelgiant į jų reikšmingumo koeficientus, galima palyginti vandentvarkos projekto alternatyvų laukiamą socialinę naudą. Vertinamo projekto socialinės naudos daugiakriterinio vertinimo rezultatai pateikiami 4 paveiksle.

0,23

0,92

0,79

0,00 0,10 0,20 0,30 0,40 0,50 0,60 0,70 0,80 0,90 1,00

3 alternatyva

2 alternatyva

1 alternatyva

4 pav. Vandentvarkos projekto įgyvendinimo alternatyvų socialinės naudos daugiakriterinio vertinimo rezultatai

Vandentvarkos projekto įgyvendinimo alternatyvų daugiakriterinis vertinimas suteikia galimybę palyginti projekto alternatyvas atsižvelgiant į teigiamo poveikio dirvožemio ir vandens ekologinėms savybėms, kraštovaizdžiui, rizikos užteršti aplinką bei neigiamo poveikio gyventojams ir jų gyvenimo sąlygoms sumažinimo kriterijus. Gauti tyrimo rezultatai leidžia daryti išvadą, kad daugiakriteriniu vertinimo metodu įvertinus vandentvarkos projekto įgyvendinimo alternatyvų laukiamą socialinę naudą - didžiausia socialinė nauda visuomenei laukiama įgyvendinus 2 alternatyvą.

Apibendrinant galima teigti, kad vandentvarkos projekto įgyvendinimo alternatyvų socialinės naudos kompleksinis tyrimas, naudojant daugiakriterinio vertinimo metodą SAW, suteikė galimybę ranguoti projekto alternatyvas pagal pasirinktus rodiklius. Reikia pažymėti, kad vertinimui labai didelę įtaką gali turėti reikšmingumo (svorių) vertinamiems rodikliams suteikimas. Išvados

Socialinių (viešųjų projektų socialinę naudą sudėtinga, o dažnai neįmanoma įvertinti piniginiais

vienetais, todėl vertinimui pasirenkami rodikliai išreiškiami įvairiais kiekybiniais ir kokybiniais mato vienetais. Daugiakriterinio vertinimo metodai leidžia kompleksiškai įvertinti investicinių projektų socialinę naudą, nustatant projektų alternatyvų prioritetinę eilę. Taikant daugiakriterinio vertinimo metodus, galima pasirinkti rodiklius, išreikštus įvairiais kiekybiniais ir kokybiniais matavimo vienetais. Alternatyvų rangavimas, kaip jų daugiakriterinio vertinimo rezultatas, išplaukia iš vertinamų socialinės naudos rodiklių normalizavimo, t.y. rodiklių pavertimo bedimensiais, palyginamais. Daugiakriterinio vertinimo metodai suteikia galimybę vertinimui pasirinkti rodiklius, neturinčius skaitinės išraiškos, t.y. labai svarbu vertinant socialinius (viešuosius) projektus, kurių vertinimo kriterijai dažnai neturi tikslios matematinės kiekybinės išraiškos.

Taikant daugiakriterinius vertinimo metodus, galutiniam rezultatui labai didelę įtaką turi reikšmingumo (svorio) rodikliams suteikimas. Šį vertinimo etapą turi atlikti kvalifikuoti ekspertai, kurie gebėtų objektyviai ir teisingai įvertinti pasirinktus socialinės naudos rodiklius. Svarbiausias paminėtinas projektų socialinės naudos daugiakriterinio vertinimo trūkumas yra tas, jog minėti vertinimo metodai neįvertina atskirai paimtų alternatyvų, o tik nustato jų rangus, todėl nėra tinkami siekiant kokybiškai įvertinti vieną alternatyvą.

Vandentvarkos projektų socialinė nauda identifikuojama atsižvelgiant į prognozuojamą tikėtiną projekto poveikį visuomenei. Laukiamas projekto poveikis tiesiogiai siejamas su keliamais projekto tikslais. Pasirinktų projekto socialinės naudos rodiklių daugiakriterinis vertinimo metodika apima: kokybiniams rodikliams reikšmių nustatymą pagal vertinimo skalę, reikšmingumo svorių suteikimą pasirinktiems projekto socialinės naudos kiekybiniams ir kokybiniams rodikliams, daugiakriterinio vertinimo metodo pasirinkimą, rodiklių normalizavimą bei apibendrinimą į viena rezultatinę išraišką.

Atliktas pasirinkto vandentvarkos projekto įgyvendinimo alternatyvų socialinės naudos kompleksinis vertinimas leido praktiškai įvertinti daugiakriterinio vertinimo metodo galimybes bei palyginti projektines alternatyvas socialinės naudos visuomenei atžvilgiu.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

27

Literatūra 1. ALEKNEVIČIENĖ, V. 2009 Įmonės finansų valdymas. Kaunas, “Spalvų kraitė” 2. ALMANSA, C., CALATRAVA, J. 2007. Reconciling sustainability and discounting in Cost–Benefit Analysis: A methodological proposal. Ecological economics 60, 712-725. Prieiga per duomenų bazę ScienceDirect: http://www.sciencedirect.com/ 3. BATEMAN, I.J., WILLIS, K.G. 1999. Valuing Environmental Preferences. Oxford University Press, Oxford. 4. BISDOR, R. 1999. Cognitive support methods for multi-criteria expert decision making. European Journal of Operational Research, 119, P. 379-387. Prieiga per duomenų bazę ScienceDirect: http://www.sciencedirect.com/ 5. BJORNSTAD, D.J., KAHN, J.R. 1996. The Contingent Valuation of Environmental Resources. Edward Elgar, Cheltenham. 6. CONSTANZA, R., et al. 1997. The value of the world’s ecosystem services and nature capital. Nature 387, 253–260. Prieiga per duomenų bazę ScienceDirect: http://www.sciencedirect.com/ 7. FIGUEIRA, J.; GRECO, S.; EHRGOTT, M. 2005. Multiple Criteria Decision Analysis: State of the Art Survey. Springer. 8. FRINI, A., GUITOUNI, A., MARTEL, J. M. 2012. A general decomposition approach for multi-criteria decision trees. European Journal of Operational Research, 220, P. 452–460. Prieiga per duomenų bazę ScienceDirect: http://www.sciencedirect.com/ 9. GINEVIČIUS, R. 2006. Daugiakriterinio vertinimo rodiklių svorių nustatymas, remiantis jų tarpusavio sąveika. Verslas: teorija ir praktika, 7(1), 3–13. Prieiga per internetą: http://www.btp.vgtu.lt/index.php/btp/article/download/163/pdf 10. GINEVIČIUS, R; BUTKEVIČIUS, A; PODVEZKO, V. 2006. Complex evaluation of economic development of the Baltic States and Poland. Ekonomicky Časopis [Journal of Economics], 54(9), P. 918–930. Prieiga per internetą: http://www.btp.vgtu.lt/index.php/btp/article/download/46/pdf 11. GINEVIČIUS, R; PODVEZKO, V. 2008a. Daugiakriterinio vertinimo būdų suderinamumas, Verslas: teorija ir praktika, 9(1), P. 73–80. Prieiga per internetą: http://www.btp.vgtu.lt/index.php/btp/article/download/1648...2008.9.../pdf 12. GINEVIČIUS, R; PODVEZKO, V. 2008b. Daugiakriterinio vertinimo taikymo galimybės kiekybiniam socialinių reiškinių vertinimui. Verslas: teorija ir praktika, 9(2), P. 81–87. Prieiga per internetą: http://www.btp.vgtu.lt/index.php/btp/article/download/46/pdf 13. GUITOUNI, A; MARTEL, J. M. 1998. Tentative guidelines to help choosing an appropriate MCDA method. European Journal of Operational Research, 109, P. 501-521. Prieiga per duomenų bazę ScienceDirect: http://www.sciencedirect.com/ 14. HAJKOWICZ, S, PERRAUD, J.M, DAWES, W, DEROSE, R. 2005. The strategic landscape investment model: a tool for mapping optimal environmental expenditure. Environmental Modelling & Software, 20, 1251–1262. Prieiga per duomenų bazę ScienceDirect: http://www.sciencedirect.com/ 15. HANLEY, N, SPASH, C.L. 1993. Cost-Benefit-Analysis and the Environment. Aldershot. 16. HANSJUGEN, B. 2004. Economic valutation through cost-benefit analysis – possibilities and limitations. Toxicology 205, 241–252. Prieiga per duomenų bazę ScienceDirect: http://www.sciencedirect.com/ 17. HITES, R, DE SMET, Y, RISSE, N, SALAZAR-NEUMANN, M, VINCKE, P, 2006. About the applicability of MCDA to some robustness problems. European Journal of Operational Research, 174, P. 322–332. Prieiga per duomenų bazę ScienceDirect: http://www.sciencedirect.com/ 18. MAZILIAUSKAS, A. 2008. Investicinių projektų rengimas ir valdymas. Kaunas, Ardiva. 19. PODVEZKO, V. 2006. Neapibrėžtumo įtaka daugiakriteriniams vertinimams. Verslas: teorija ir praktika, 7(2), P. 81–88. Prieiga per internetą: http://www.btp.vgtu.lt/index.php/btp/article/download/btp.2006.10/pdf 20. PODVEZKO, V. 2008. Sudėtingų dydžių kompleksinis vertinimas. Verslas: teorija ir praktika, 9(3), 160–168. Prieiga per internetą: http://www.btp.vgtu.lt/index.php/btp/article/download/61/pdf 21. TAMOŠIŪNIENĖ, R, ŠIDLAUSKAS, S, TRUMPAITĖ, I. 2006. Investicinių projektų efektyvumo daugiakriterinis vertinimas., Verslas: teorija ir praktika, 7(4), P. 203–212. Prieiga per internetą: http://www.btp.vgtu.lt/index.php/btp/article/download/63/pdf 22. ZOPOUNIDIS, C. 1999. Multicriteria decision aid in financial management, European Journal of Operational Research, 119, P. 404-415. Prieiga per duomenų bazę ScienceDirect: http://www.sciencedirect.com/

MULTICRITERIA EVALUATION OF SOCIAL WELFARE IN WATER MANAGEMENT PROJECTS

Jurgita Baranauskienė, Antanas Maziliauskas

Aleksandras Stulginskis University Summary

The social (public) water management projects implement the goals of national sustainable development - improve the living and working conditions for people in rural areas, protect the environment. The mentioned projects don’t generate net income, but create social benefit for the public. The social benefit associated with the expected impact of the project. The social benefit not measured in monetary units, but in various quantitative and qualitative metrics. The research problem follows from the diversity of social benefit indicators and the need of complex assessment of these indicators. Multicriteria evaluation methods allow complex assessment of social benefit indicators, social benefit of social (public) projects can be evaluated and the project alternatives can be ranked and compared. The article analyzed and assessed possibilities and weaknesses of the multicriteria methods for social (public) project social benefit evaluation, the methodic for multicriterial evaluation of social benefit of water management project is consisted and the complex assessment of social benefit of water management project alternatives are carried out.

Key words: social benefit, social (public) projects, multicriteria methods, water management.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

28

LIETUVOS ĮMONIŲ PELNO MOKESČIO APSKAITOS PROBLEMŲ SPRENDIMAI

Valentinas Bružauskas, Neringa Stončiuvienė

Aleksandro Stulginskio universitetas Anotacija

Straipsnyje išdėstyti Lietuvoje galiojančios pelno mokesčio apskaitos tyrimo rezultatai. Atskleistas finansinės ir pelno mokesčio apskaitos ryšys, jų derinimo tobulinimas. Nurodyti pelno mokesčio reformavimo būdai ir jų įgyvendinimo galimybės. Pasiūlytas pelno mokesčio bazės koregavimas Lietuvoje. Įvertintas Europos komisijos pasiūlytas bendros konsoliduotos pelno mokesčio bazės projektas. Įvertintas pinigų apskaitos principas ir pasiūlyta išplėsti jo taikymo sferą. Pateikti pasiūlymai įmonėms mokesčių apskaitos ir finansinės apskaitos skirtumams sumažinti, remiantis galiojančiais reglamentais.

Prasminiai žodžiai: pelno mokestis, pelno mokesčio bazė, pelno mokesčio apskaita, pinigų apskaitos principas. Įvadas

Lietuvos įmonių vadyboje reikšmingą vietą užima pelno mokesčio apskaita, o mokesčių administravimo institucijose daug dėmesio skiriama šio mokesčio kontrolei. Šie darbai reikšmingi įmonių ir šalies finansams. Tačiau pelno mokesčio apskaita, administravimas bei kontrolė reikalauja nemažų darbo sąnaudų, ir tai didina valstybės ir privačių finansų valdymo naštą. Tai ypač aktualu smulkaus ir vidutinio verslo subjektams, kurių šalyje yra daugiausia.

Siekiant skatinti ekonomikos vystymą ir mažinti verslo administravimo sąnaudas, reikia taikyti optimalią uždirbtų pajamų apmokestinimo tvarką ir pelno mokesčio apskaitą. Tam reikia pakoreguoti apmokestinimo nuostatas, kad įmonės, atsižvelgdamos į galiojančias nuostatas, pasirinktų tinkamiausius jų variantus. Šias problemas nuolatos nagrinėja Lietuvos ir užsienio šalių ekonomikos, finansų ir apskaitos mokslininkai bei praktikai. Tačiau iki šiol nepasiekta vienodų teorinių sprendimų ir optimalių praktinių rezultatų. Finansinės apskaitos ir pelno mokesčio apskaitos derinimo klausimai yra nuolatinis mokslinių tyrimų objektas, kur tyrimo rezultatai yra ir vieni kitus papildantys, ir prieštaringi. Finansinės ir mokesčių apskaitos harmonizavimas sumažintų darbo sąnaudas, užtikrintų informacijos palyginamumą, palengvintų valstybės ir privačių finansų valdymą.

Tyrimo objektas – Lietuvos įmonių pelno mokestis ir jo apskaita. Tyrimo tikslas – parengti pasiūlymus Lietuvos įmonių pelno mokesčio sistemai ir jo apskaitos

metodikai patobulinti. Tyrimo uždaviniai: • išanalizuoti ir parinkti tinkamiausius pelno mokesčio reformavimo būdus; • ištirti pelno mokesčio bazės nuostatas ir pateikti pasiūlymus joms tobulinti; • išanalizuoti pinigų apskaitos principo taikymą pelno mokesčio apskaitoje ir šio principo išplėtimo

galimybes; • išnagrinėti pelno mokesčio apskaitos ir finansinės apskaitos skirtumų sumažinimo galimybes Lietuvos

įmonėse. Tyrimo metodika. Siekiant įgyvendinti tyrimui iškeltus uždavinius, atlikta kokybinė mokslinės

literatūros bei finansinės ir mokesčių apskaitos reglamentų ir empirinių duomenų analizė. Tyrimo laikotarpis apima mokslininkų ir analitikų 1974 – 2012 metų publikacijas. Tyrimui atlikti naudoti monografinis, analizės bei sintezės, indukcijos bei dedukcijos, loginės abstrakcijos metodai.

Mokesčių apskaitos retrospektyvos ir dabarties analizė

Mokesčių apskaita turi palyginti neseną istoriją. Ji atsirado XX a. pradžioje. Pirmojo pasaulinio karo metais jame dalyvaujančios valstybės buvo priverstos ieškoti papildomų finansavimo šaltinių padidėjusioms išlaidoms kompensuoti. Vienu jų tapo verslo apmokestinimas pajamų mokesčiu (Richard, 1995; Налоговые последствия..., 2005.; Nobes, Parker, Parker, 2008). Tuomet atsirado poreikis sukaupti informaciją mokesčiams apskaičiuoti ir kontroliuoti. Iš pradžių šiam poreikiui patenkinti buvo naudojami buhalterinės apskaitos duomenys. 7-ojo dešimtmečio pabaigoje Vakarų šalyse galutinai susiformavo mokesčių sistema, ir ji tapo savarankišku valstybės ekonominės politikos įrankiu. Kartu pradėjo formuotis ir mokesčių apskaita, atsiskirdama nuo bendrosios buhalterinės apskaitos sistemos, finansinės apskaitos (Alley, James, 2005; Botzem, Quack, 2009; Frank, Lynch, Rego, 2009). Tam didžiausią įtaką turėjo apmokestinamojo pelno ir tikrojo įmonių veiklos finansinio rezultato (apskaitinio pelno) skirtumai.

Tačiau iki šiol daugelyje užsienio šalių stengiamasi visiškai neatskirti mokesčių ir finansinės apskaitos viena nuo kitos, ir, pasak K. Badmajevos (2005), susiklostė dviejų tipų sistemos, kurioms būdinga:

• savarankiškų buhalterinės apskaitos ir mokesčių apskaitos egzistavimas - mokesčiai skaičiuojami koreguojant buhalterinės apskaitos duomenis – anglų-amerikiečių modelis;

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

29

• apmokestinamasis pelnas formuojamas pagal mokesčių įstatymus ir buhalterinės apskaitos tikslams, ir mokesčių tikslams – kontinentinės Europos modelis.

Pagal nurodytus tipus atitinkamai į dvi grupes skirstomos ir valstybės. Pirmajai grupei priskiriamos Jungtinė Karalystė, JAV, Olandija, Australija, Kanada, PAR ir kai kurios kitos šalys. Jose egzistuojanti finansinės ir mokesčių apskaitos rūšių autonomija leidžia geriau patenkinti skirtingų informacijos vartotojų poreikius (Shoenthal, 1989). Finansinė apskaita gali pateikti investuotojams patikimą, mokesčių nuostatomis neiškreiptą informaciją. Mokesčių apskaita garantuoja reikiamus duomenis mokesčiams apskaičiuoti ir kontroliuoti. Tačiau tokia dviejų rūšių apskaita gerokai padidina darbo sąnaudas.

Antrajai grupei priskiriama dauguma kontinentinės Europos šalių: Vokietija, Prancūzija, Švedija, Belgija, Ispanija, Italija, Šveicarija ir kt. Jose paprastai mokesčių sistema nulemia finansinės apskaitos nuostatas, t.y. egzistuoja vienpusis ryšys: mokesčiai → finansinė apskaita. Klasikinis tokio ryšio pavyzdys yra stiprus mokesčių nuostatų poveikis apskaitai Vokietijoje (Watrin, Pott, Ullmann, 2012). Šiai grupei būdingas mokesčių ir finansinės apskaitos tarpusavio ryšys sumažina bendras apskaitos darbo sąnaudas, tačiau negarantuoja finansinėse ataskaitose pakankamai realių duomenų, reikalingų investuotojams, kreditoriams ir kitiems informacijos vartotojams

Lietuva nepriskirtina nė vienai iš nurodytų grupių. LR Pelno mokesčio įstatyme (PMĮ) nurodyta, kad mokesčių mokėtojų buhalterinė apskaita privalo būti tvarkoma taip, kad ji teiktų pakankamą informaciją pelno mokesčiui apskaičiuoti (LR pelno mokesčio ...). Įsigaliojus Verslo apskaitos standartams (VAS) neatitikimai finansinėje apskaitoje ir apskaičiuojant mokesčius tapo apskaitos problema (Bandzevičiūtė, 2008). Daugumoje įmonių dabar stengiamasi suderinti Verslo apskaitos standartų (VAS) ir pelno mokesčio nuostatas finansinės apskaitos sistemoje (Černius, 2012). Vadinasi, dominuoja integruota finansinės ir mokesčių apskaitos sistema. Tačiau kai kuriose įmonėse (pavyzdžiui, žemės ūkio bendrovėse) dabar dominuoja orientacija į mokesčius, ir tai turi neigiamos įtakos finansinės apskaitos kokybei.

Įmonėse, taikančiose tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus (TFAS), ryškėja tendencija tvarkyti finansinę apskaitą visiškai neatsižvelgiant į mokesčių nuostatas. TFAS yra orientuoti į investuotojų interesus atitinkančią finansinę apskaitą (Lekavičius, Galinis, 2009), tačiau dėl to neturėtų išnykti finansinės apskaitos ir mokesčių sistemos ryšys. Turėtų būti toks jo pobūdis (kryptis): finansinė apskaita → mokesčių nuostatos. Apmokestinamojo pelno apskaičiavimo nuostatos koreguotinos pagal finansinės apskaitos reikalavimus. Pelno mokesčio ir jo bazės reformavimas

Pelno mokesčio apskaitos tobulinimas tiesiogiai susijęs su šio mokesčio reformavimu. Radikaliausia reformavimo priemonė - pelno mokesčio panaikinimas. Apie ją Lietuvoje buvo užsiminta jau XX a. 10-ajame dešimtmetyje, o vėliau išsivystė diskusijos, tebesitęsiančios iki šiol. Mokslininkai, nagrinėję pelno mokesčio problemas (Bird, 1996; Zodrow, 2003; Jakštonytė, 2009, Johnson, 2009; Lakis, 2009; Rudytė, Šalkauskienė, Lukšienė, 2009; Lakis, 2011 ir kt.) nusakė tokias pagrindines šio mokesčio ydas, teigdami, kad šis mokestis:

• iškreipia laisvos konkurencijos sąlygas, nes valdžios institucijos subjektyviai reguliuoja mokesčio dydį, kad padidintų valstybės biudžeto įplaukas;

• iš dalies pažeidžia vienkartinio apmokestinimo principą, nes jis taikomas kartu su pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) – pagrindiniu pajamų mokesčiu;

• skatina mokesčio vengimą (slepiant pajamas, padidinant sąnaudas, įtraukiant į sąnaudas neleidžiamus atskaitymus ir kt.), ir tai riboja teisingą jo surinkimą;

• apsunkina įmonių finansinę būklę, nes mokestis renkamas avansu, neatsižvelgiant į tai, kad įplaukos dėl pirkėjų skolų gaunamos vėliau negu fiksuojamos pajamos;

• sukelia dideles mokesčio administravimo išlaidas, viršijančias gaunamą naudą. Šiuo mokesčiu surenkama nedidelė nacionalinio biudžeto pajamų dalis.

Lietuvos laisvosios rinkos instituto analitikų nuomone, pelno mokestis yra vienas klastingiausių, neefektyviausių mokesčių, kurio inertiškas taikymas padaro daug žalos rinkos motyvacijoms, išteklių paskirstymui, ekonomikos augimui. Jo panaikinimas paskatintų verslo plėtrą, užsienio investicijas, sumažintų valstybės išlaidas mokesčiams administruoti ir pačių įmonių apskaitos sąnaudas, ribotų šešėlinę ekonomiką, sumažintų nuolatinę įtampą tarp verslininkų ir mokesčių administratorių (LLRI analizė:...). Atsisakyti pelno mokesčio kartu su kitais įprastiniais mokesčiais ketinama Jungtinėje Karalystėje (Osborne...). 2012 m. speciali šios šalies ekspertų grupė pasiūlė vietoj įprastų mokesčių įvesti vienodą visiems 30 proc. mokestį nuo visų pajamų. Tokia mokesčių reforma labiausiai susijusi su išlaidų administruojant įvairius mokesčius mažinimu. R. Kuodis (2008) LLRI siūlymą iš viso panaikinti pelno mokestį palaikė abejotinu, motyvuodamas tuo, kad šis mokestis padeda valstybei paimti dalį monopolinių pelnų, kurių mūsų šalyje esama nemažai. Be to, kontrargumentais prieš pelno mokesčio panaikinimą pateikiama pasaulinė praktika ir tarptautinių organizacijų reakcija. Tik nedaugelis šalių yra panaikinusios šį mokestį.

Tačiau argumentai nenaikinti pelno mokesčio nėra pakankamai svarūs. Pajamos iš pelno mokesčių daugumos Europos Sąjungos (ES) valstybių biudžetuose sudaro ne pačią didžiausią dalį (Lekavičius, Galinis, 2009). Lietuvoje pelno mokestis kasmet sudaro vis mažesnę biudžeto įplaukų dalį. 2010 m. ir 2011 m. šis mokestis sudarė atitinkamai 8,1 ir 6,6 proc. bendros VMI administruojamų valstybės biudžeto pajamų sumos

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

30

(apskaičiuota pagal: VMI valstybės biudžeto...: ). Atlikusi ekspertinę analizę J.Krumplytė (2011) teigia, kad mažiau nei trečdalis (28,3 proc.) ekspertų vienu iš trijų svarbiausių mokesčių, kuriuos reikėtų sumažinti, nurodė pelno mokestį. Tuo tarpu šio mokesčio administravimo sąnaudos sudaro reikšmingą verslo subjektų sąnaudų dalį (Bivainis, Skačkauskienė, 2005).

Panaikintą pelno mokestį gali kompensuoti įplaukų iš kitų mokesčių padidėjimas (pavyzdžiui, PVM įplaukų padidėjimas dėl padidėjusių pajamų, pritraukus daugiau investicijų) ir mokesčių administravimo išlaidų sumažinimas. Prireikus galėtų būti kiek padidintas (1-2 proc. punktais) PVM tarifas. 10-yje ES šalių standartinis jo dydis (PVM tarifai...) yra didesnis nei Lietuvoje ir sudaro proc.: 22 (Latvija); 23 (Airija, Graikija, Lenkija, Portugalija, Suomija); 24 (Rumunija); 25 (Danija, Švedija); 27 (Vengrija).

Aplinkybė, kad daugumoje šalių taikomas pelno mokestis nelaikytina objektyvia kliūtimi atsisakyti šio mokesčio kurioje nors ES šalyje. Pagal ES teisę pelno mokestis nėra privalomas, tačiau jo naikinimas neturi sukelti vidaus rinkos iškraipymų. Europos Komisijos nuomone, valstybėms narėms priimant vidaus rinkos teisės aktus didžiausia problema yra ne techniškai suderinti savo įstatymus su Bendrijos teisės aktais, o pritaikyti savo administracinius mechanizmus ir visuomenę prie bendrųjų sąlygų (Tušaitė, 2003).

Išanalizavus mokslininkų bei analitikų nuomones, galima konstatuoti, kad Lietuvoje artimiausiu metu pelno mokesčio naikinimo idėja nebus įgyvendinta. Atsižvelgiant į tai ir siekiant stiprinti šio mokesčio skatinamąją funkciją, taikytinas dalinis šio mokesčio ir jo apskaitos reformavimas.

Svarbi priemonė įmonių veiklos efektyvumui didinti yra investicijų skatinimas (Johnson, 2009). Galiojančiame PMĮ nuo 2009 m. yra nustatytas apmokestinamojo pelno sumažinimas, kai įgyvendinamas investicinis projektas (LR pelno...). Šią lengvatą numatyta taikyti ribotą laikotarpį, ji yra riboto dydžio ir taikoma tik investicijų į PMĮ nurodytus reikalavimus atitinkantį ilgalaikį turtą. Apmokestinamasis pelnas gali būti sumažintas tik per 2009–2013 metų mokestinius laikotarpius patirtomis išlaidomis ir ne daugiau kaip 50 proc. kasmetinio apmokestinamojo pelno. Visi šie apribojimai mažina investicijų skatinimą, komplikuoja apmokestinimo sistemą.

Lietuvoje taikomos pelno mokesčio lengvatos įmonėms, investuojančioms į mokslinius tyrimus ir eksperimentinę plėtrą (MTEP): įmonių sąnaudos, patirtos investuojant į MTEP, 3 kartus atskaitomos iš apmokestinamųjų pajamų; leidžiama nurašyti į sąnaudas MTEP veikloje naudojamų mašinų ir įrengimų įsigijimo kainą per 2 metus. Taip pat taikomos pelno mokesčio lengvatos įmonėms, investuojančioms į naujas technologijas: įmonėms apmokestinamas pelnas mažinamas iki 50 proc. išlaidų, patirtų investuojant į įrenginius, ryšių priemones, kompiuterių techniką, įrangą (Petrauskas, 2009).

Pelno mokesčio lengvata investuojančioms įmonėms Lietuvoje galiojo jau anksčiau (1997- 2001 m.), ir ši priemonė tuomet pasiteisino, nes skatino investuoti į materialųjį turtą (Bivainis, Skačkauskienė, 2009). Galima pasinaudoti teigiama Estijos patirtimi – ši šalis visai atsisakė pelno mokesčio investuojamam pelnui (Gylys, 2006). Visų investicijų neapmokestinimas įmonėms bei išorės investuotojams būtų patrauklesnis negu dabartinis tik dalies investicijų neapmokestinimas.

Siūloma pelno mokesčio lengvata padėtų išplėsti investicijų apimtis, skatintų visos ekonomikos plėtrą ir didintų jos efektyvumą. o tai yra labai svarbu dabartinėmis ekonomikos gaivinimo sąlygomis.

Pagrindinis pelno mokesčio apskaitos tikslas yra teisingai nustatyti šio mokesčio bazės dydį. Pastarųjų metų mokslinių tyrimų pelno mokesčio bazės (PMB) tema gausa liudija šio klausimo problematiką. Mokslininkai analizuoja PMB elastingumą (Gruber, Rauh, 2007; de Mooij, Gaëtan, 2008; Dwenger, Steiner, 2012), įtaką apmokestinamoms pajamoms (Fuesta, 2008; Grubert, Altshuler, 2012; Saez, Slemrod, Giertz, 2012), mokesčių vengimui (DeBacker, Heim, Tran, 2011; Chatterjee, Gupta, 2012), tiria PMB kitimą įvairiose šalyse (Devereux, Loretz, 2007; Nobes, Parker, Parker, 2008; de Mooij, Gaëtan, 2008; Spengel, Lazar, Evers, Zinn, 2012).

LR PMĮ pelno mokesčio bazė apibūdinta kaip visos įmonės (vieneto) uždirbtos pajamos (LR pelno...). Tačiau pastarojo meto diskusijose dėl pelno mokesčio skaičiavimo (Heim, B.T., 2008; Europos ekonomikos...) pelno mokesčio bazė suprantama kaip pajamos, atėmus neapmokestinamąsias pajamas ir atskaitomas išlaidas, kas atitinka apmokestinamojo pelno sampratą. Tokiu būdu pelno mokesčio objektas – tai apmokestinamasis pelnas, kuris yra nustatomas dirbtinai pagal tam tikras pelno mokesčio įstatyme numatytas taisykles, kurios neapima ir negali apimti visos įmonių gyvenimo įvykių ir aplinkybių įvairovės. Todėl apmokestinamas ne tikrasis veiklos rezultatas – finansinis pelnas, o dirbtinis dydis, kuris beveik visada gali būti ginčytinas.

PMB koregavimas yra svarbi priemonė pelno mokesčio administravimui palengvinti tiek pačiose įmonėse, tiek mokesčių institucijose. Dabar šį administravimą gerokai apsunkina PMĮ nuostatos dėl ribojamų dydžių leidžiamų atskaitymų, šių nuostatų bei jų taikymo komentarų kaita. Reikia iki minimumo sumažinti leidžiamų atskaitymų ribojimą, pasiekti, kad PMB dydis maksimaliai atitiktų apskaitinio pelno sumą. Pastarasis pelnas, tinkamai tvarkant apskaitą pagal verslo apskaitos standartus (VAS) arba tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus (TFAS), išreiškia tikrą bei teisingą finansinį rezultatą ir būtų pakankamai pagrįsta PMB.

Šiais tikslais reikia pakoreguoti kai kurias PMĮ nuostatas. Ypač tai pasakytina apie ilgalaikio turto (IT) nusidėvėjimo (amortizacijos) apskaitos politikos formavimą (Lakis, 2011; Černius, 2012). Tikslinga padaryti tokias PMĮ pataisas:

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

31

▪ nustatyti IT naudingo tarnavimo laiką pagal sustambintas grupes (sumažinti jų skaičių nuo 21 iki 6): pastatai bei kiti statiniai; technika (visų rūšių); automobiliai (visi); inventorius (visų rūšių); kitas IMT turtas; nematerialusis turtas;

▪ pastatų ir nematerialiojo turto nusidėvėjimui skaičiuoti nustatyti tik tiesinį metodą, o ne tiesinį ir dvigubo balanso metodus (13-ajame VAS „Nematerialusis turtas“ (13-asis verslo...) pagrįstai nurodytas tik tiesinis metodas). Technikos nusidėvėjimui skaičiuoti leisti taikyti visus 12-ajame VAS „Ilgalaikis materialusis turtas“ nurodytus metodus (12-asis verslo...);

▪ atsisakyti VAS nenumatyto pusmečio būdo IT nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo pradžiai nustatyti. Teikti tiktai kito mėnesio būdą.

Formuojant įmonės atsargų politiką taip pat iškyla problemų dėl finansinės ir mokesčių apskaitos neatitikimų (Balabonienė, Večerskienė, 2011). Siūlome koreguoti PMĮ nuostatas dėl atsargų sąnaudų:

▪ leidžiamų atskaitymų sudėtį papildyti atsargų nukainojimu iki grynosios galimo realizavimo vertės, nes daugeliu atvejų šį nukainojimą sukelia objektyvios aplinkybės (rinkos konjunktūros pokyčiai).

▪ panaikinti atsargų natūralios netekties sumų priskirties leidžiamiems atskaitymams apribojimą iki 1 ar 3 proc. pajamų. Visos atsargų netektys, atitinkančios nustatytas normas, paprastai yra neišvengiamos ir todėl priskirtinos neribojamų dydžių leidžiamiems atskaitymams.

Europos Komisija (EK) pasiūlė suvienodinti PMB skaičiavimo tvarką ES šalyse (Europos Komisijos ...; Spengel, Wendt, 2007.). Po ilgų diskusijų bei derinimų EK 2011 m. pateikė svarstymui Tarybos direktyvos projektą (Tarybos direktyva...) dėl bendros konsoliduotos pelno mokesčio bazės (BKPMB).

BKPMB (Lekavičius, Galinis, 2009; Novikevičius, Mingėlaitė, 2012) yra mokesčių politikos priemonė, kuria siekiama supaprastinti mokesčių taisykles, sumažinti administracines sąnaudas ir spręsti mokestinių kliūčių problemą bendrojoje bei vidaus rinkose. BKPMB taikymas yra laisvai pasirenkamas. Kiekviena įmonių grupės dalyvė, pasirinkusi taikyti šią sistemą, pagal visoje ES vienodas taisykles apskaičiuotų savo apmokestinamąjį pelną (mokestinius nuostolius). Visų grupei priklausančių įmonių apmokestinamojo pelno (mokestinių nuostolių) sumos būtų konsoliduojamos (sudedamos). Tarifų derinti neketinama. Kiekviena valstybė narė taikytų savo tarifą mokesčio mokėtojams tenkančiai mokesčio bazės daliai.

Numatoma, kad įmonė, kuri nepasirenka BKPMB sistemos, toliau taiko nacionalines pelno mokesčio taisykles. Vadinasi, įvedus pasirenkamąją sistemą, valstybių narių mokesčių administracijos turės dirbti su dviem skirtingomis mokesčių sistemomis (BKPMB ir nacionaline pelno mokesčio sistema). Tačiau toks dviejų mokesčių sistemų funkcionavimas vienoje šalyje yra abejotinas dalykas.

BKPMB taikymą mokslininkai traktuoja kaip strateginį požiūrį į pelno apmokestinimo tobulinimą, (Spengel, Wendt, 2007), pirmąjį žingsnį integruotai pelno apmokestinimo sistemai sukurti ES šalyse (Fuesta, 2008) bei mokesčio administravimo išlaidoms mažinti (Herzig, Kuhr, 2012). BKPMB taikymo idėja vertintina pozityviai. Jos įgyvendinimas sumažintų pelno mokesčio administravimo naštą ir padėtų sukurti palankesnę tarptautinę bei nacionalinę verslo aplinką.

Tačiau pasiūlyta BKPMB sistema nesumažina įmonių veiklos rezultatų finansinės ir mokesčių apskaitos skirtumų, o netgi juos padidina, nes ši sistema nesiejama su finansinės apskaitos standartais. BKPMB nustatymo taisyklės turėtų būti galimai artimesnės TFAS nuostatoms (Tarptautiniai...). Su pastarosiomis maksimaliai suderintinos VAS nuostatos. Finansinė apskaita, tinkamai tvarkoma pagal TFAS arba VAS, garantuoja tikrą bei teisingą finansinio rezultato informaciją, ir ši informacija yra pakankamai ekonomiškai pagrįstas PMB nustatymo pagrindas. Tuomet įmonių PMB apskaičiavimas labai supaprastėtų, nes jam atlikti pagrindinai būtų naudojami finansinės apskaitos duomenys.

Mokslininkų susidomėjimo jau seniai sulaukia pinigų apskaitos principo taikymas apmokestinimo tikslais. Kaip alternatyvą kaupimo principu paremtam pelno mokesčiui siūloma įvesti pinigų srauto mokestį (Andrews, 1974; Edwards, 2003). Šio mokesčio, kurio tikslas – apmokestinti vartotojišką pinigų vartojimą ir skatinti jų kaupimą ateities investicijoms, privalumai: administravimo paprastumas, ekonominis efektyvumas ir teisingumas.

Vadovaujantis LR PMĮ, įmonių pajamoms ir su jomis susijusioms sąnaudoms pripažinti pagrindinai taikomas kaupimo principas (LR pelno...). Tik kai kurioms įmonėms leidžiama taikyti pinigų principą. Nustatyta, kad šį principą gali taikyti tik tos įmonės (vienetai), kurios iki įstatymo įsigaliojimo pajamas pripažindavo pagal pinigų principą ir kurių pajamos per paskutinius 3 mokestinius laikotarpius nė per vieną jų neviršijo 100 tūkstančių litų, taip pat naujai įregistruotos įmonės, kurių pirmojo mokestinio laikotarpio planuojamos pajamos neviršys 100 tūkstančių litų per mokestinį laikotarpį. Taigi pinigų principo taikymas yra labai apribotas. Jį gali pasirinkti tik nedaugelis įmonių.

Be to, susiaurintas pinigų principo taikymo turinys: pajamas leidžiama pripažinti taikant pinigų principą, o sąnaudos, susijusios su faktiškai gautomis pajamomis, turi būti pripažįstamos pagal kaupimo principą. Taigi minėtų įmonių pelno mokesčiui skaičiuoti nustatytas mišrus pinigų-kaupimo principas, kuomet pajamos registruojamos pagal pinigų principą, o sąnaudos – pagal kaupimo principą. Toks principas nepagrįstas teoriškai ir apsunkina apskaitos praktiką.

Pinigų principo taikymas sumažina apskaitos darbo sąnaudas ir turi informacinių privalumų. Šio principo realizavimas atskleidžia informaciją, iš kur gauti pinigai ir kam jie išleisti. Tokia informacija yra konkreti ir svarbi verslininkams priimant pinigų valdymo sprendimus. Ūkio subjekto veiklos finansinis rezultatas

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

32

yra piniginių įplaukų ir išmokų skirtumas – įplaukų perviršis ar deficitas. Įplaukų perviršis yra realesnis apmokestinimo rezultatas negu uždirbtų pajamų (jos gali būti dar negautos) ir leidžiamų atskaitymų skirtumas.

Reikėtų sudaryti juridines sąlygas, kad pinigų principą galėtų pasirinkti daugelis nedidelių įmonių. Taip mano ir kai kurie žinomi Lietuvos ekonomistai. R.Kuodis (2011) yra pasiūlęs leisti mažoms UAB pasirinkti apskaitą pinigų srautų pagrindu ir mokėti mokesčius nuo skirtumo tarp įplaukų ir išlaidų.

Įteisinant pinigų principo pasirinkimą, reikia nustatyti mažos įmonės kriterijus. Juo turėtų būti laikomos įmonės metinės pajamos. Mažoms įmonėms galėtų būti priskirtos, pavyzdžiui, tos, kurių šios pajamos neviršija 1 milijono litų. Nuo 2012 m. tokioms įmonėms taikomas lengvatinis, 5 proc., pelno mokesčio tarifas.

Pinigų principas turėtų būti taikomas tiek pajamų, tiek išlaidų apskaitoje. Tai būdinga tikrajam pinigų principui, kuomet registruojamos su gamybine-komercine ir kitokia ekonomine veikla susijusios piniginės įplaukos ir apmokėtos piniginės išlaidos.

Piniginių įplaukų ir išlaidų registracija yra gana paprasta, ji gali būti sutelkta viename apskaitos registre (žurnale). Svarbus pinigų principo privalumas, kad galima išvengti dvigubos (finansinės ir mokesčių) ūkio subjektų veiklos apskaitos. Labai supaprastėja ir mokesčių (pelno ar pajamų) apskaičiavimas. Visa tai labai palengvintų administracinę naštą smulkiajam verslui ir mokesčių administravimą jo institucijoms. Finansinės apskaitos ir pelno mokesčio bazės nustatymo metodikų derinimas

Mokesčių apskaitos ryšys su finansine apskaita yra nuolatinis mokslininkų ir specialistų diskusijų objektas (Tušaitė, 2003; Badmajeva, 2005; Bandzevičiūtė, 2008, Zinkevičienė, 2010; Balabonienė, Večerskienė, 2011; Černius, 2012; Strouhal, 2012; Watrin, Pott, Ullmann, 2012). Šių apskaitos rūšių metodikų neatitikimai sukelia apmokestinamojo ir apskaitinio pelno skirtumus ir gerokai komplikuoja apskaitos tvarkymą.

Lietuvoje dominuoja palyginti nedidelės įmonės. Statistikos departamento duomenimis, 2012 m. pradžioje 83,5 proc. veikiančių ūkio subjektų uždirbo tik iki 1 mln. Lt pajamų ir 78,3 proc. subjektų turėjo mažiau nei 10 darbuotojų (Veikiančių ūkio subjektų ...). Tokias pajamas ir darbuotojų skaičių turinčios įmonės priskiriamos labai mažoms įmonėms (LR smulkiojo ir...).

Nedidelių įmonių apskaitos praktikoje, siekiant laikytis apskaitos optimalumo reikalavimų, išvengti nepagrįstų darbo sąnaudų, taikytina galimai paprastesnė finansinė apskaita, pasirinktinos šios apskaitos reglamentų alternatyvos, atitinkančios galiojančias pelno mokesčio skaičiavimo nuostatas.

Daugiausiai pasirinkimo galimybių yra ilgalaikio materialiojo turto (IMT) apskaitoje. Nusistatant šio turto apskaitos politiką, svarbu iš 12-ajame VAS (12-asis verslo...) nurodytų alternatyvų pasirinkti artimas pelno mokesčio nuostatoms arba visiškai atitinkančias jas. Tai pasakytina apie IMT pirminio vertinimo nuostatas, nusidėvėjimo skaičiavimo metodiką ir kt. (Tušaitė, 2003; Černius, 2012).

Įmonės, pasirinkdamos IMT objektų naudingo tarnavimo laiką, turi neviršyti PMĮ nustatytų maksimalių nusidėvėjimo normatyvų (metais). PMĮ nurodytos mažos įmonės gali pačios nusistatyti maksimalius nusidėvėjimo normatyvus, neatsižvelgdamos į įstatyme nurodytus normatyvus (LR pelno...).

12-ajame VAS nurodyti keturi IMT nusidėvėjimo skaičiavimo metodai: 1) tiesiogiai proporcingas (tiesinis); 2) produkcijos; 3) metų skaičiaus ir 4) dvigubai mažėjančios vertės (12-asis verslo...). PMĮ įteisinti tik trys metodai – metų skaičiaus metodas neteikiamas (LR pelno...). Be pastarojo metodo galima apsieiti ir finansinėje apskaitoje.

Teoriniu požiūriu pasirinktinas metodas, kuris tiksliausiai atspindi būsimos su turtu susijusios ekonominės naudos modelį. Tačiau praktiškai nustatyti tokį modelį pagal daugelį objektų yra sunku.

Pastatų bei statinių nusidėvėjimui skaičiuoti labiausiai rekomenduotinas tiesinis metodas, nes nustatyti jų ekonominės naudos dinamiką yra gana sudėtinga. Literatūroje (Černius, 2012) teoriškai aptartas pastatų nusidėvėjimo skaičiavimo variantas, kai finansinėje apskaitoje taikomas tiesinis metodas, o pelno mokesčio apskaitoje – dvigubo balanso metodas. Toks variantas nepagrįstai padidintų apskaitos darbo sąnaudas ir vengtinas praktikoje.

Mašinų bei įrangos amortizaciją tikslinga skaičiuoti dvigubo balanso (dvigubai mažėjančios vertės) metodu, nes technikos priemonės didžiausią ekonominę naudą teikia pirmaisiais naudojimo metais. Šio turto nusidėvėjimui skaičiuoti gali būti pasirinktas ir tiesinis metodas. Tiek vienas, tiek kitas pasirinkimas atitinka PMĮ nuorodas.

Galima išvengti finansinės ir mokesčių apskaitos skirtumų IMT pradinio ir paskesnio vertinimo srityse. Pagal PMĮ į turto įsigijimo išlaidas visais atvejais PVM neįskaitomas (LR pelno...). O 12-ajame VAS numatytos dvi negrąžinamo PVM priskirties alternatyvos: 1) įskaityti į IMT savikainą arba 2) iš karto priskirti įmonės sąnaudoms (12-asis verslo...). Apskaitos supaprastinamo požiūriu tinkamesnis yra antrasis variantas.

Paskesnėje po IMT įsigijimo apskaitoje pagal 12-ąjį VAS turtas gali būti pateikiamas vienu šių būdų: 1) įsigijimo savikaina ar 2) perkainota verte. Antrasis įvertinimo būdas PMĮ nenumatytas. Nedidelėse įmonėse jo reiktų išvengti ir finansinėje apskaitoje. Pažymėtina, kad TFAS mažoms bei vidutinėms įmonėms perkainotos vertės būdas nerekomenduotas (Mažų ir..., 2009). Lietuvos autorių tyrimais nustatyta, kad šalies verslo subjektuose dominuoja IMT vertinimas įsigijimo savikaina (Zinkevičienė, 2010). Apskaitos optimalumo, finansinės bei mokesčių apskaitos suderinimo požiūriais šis įvertinimo būdas turėtų vyrauti ir ateityje.

Aktualus ir žaliavų bei medžiagų įvertinimas (Tušaitė, 2003; Balabonienė,Večerskienė, 2011). Pagal PMĮ jų įsigijimo kainą sudaro pirkimo kaina ir visos su įsigijimu susijusios išlaidos, išskyrus PVM (LR pelno...).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

33

Nereikšmingos trumpalaikio turto transportavimo ir paruošimo naudoti išlaidos gali būti neįskaičiuojamos į jo įsigijimo savikainą, bet nurašomos kaip veiklos sąnaudos. 9-ajame VAS „Atsargos“ pateiktos alternatyvios nuostatos dėl kitų nei pirkimo kaina įsigijimo išlaidų, įskaitant ir negrąžinamą PVM, priskirties: 1) įskaityti į įsigijimo savikainą arba 2) iš karto priskirti veiklos sąnaudoms (9-asis verslo...). Apskaitos optimalumo požiūriu rekomenduojama antroji alternatyva.

Sunaudotos atsargos pagal PMĮ turi būti įvertinamos taikant FIFO metodą. Kitoks metodas (LIFO; svertinio (slenkančiojo) vidurkio; konkrečių kainų ar kt.), pasirinktas finansinėje apskaitoje, gali būti taikomas tiktai mokesčių administratoriaus leidimu (LR pelno...).

Daugumoje organizacijų (90 proc.) atsargos įkainojamos FIFO metodu (Balabonienė, Večerskienė, 2011). Mūsų nuomone, šis metodas atitinka dažniausiai pasitaikančias atsargų naudojimo aplinkybes, atitinka pagrindinę pelno mokesčio nuostatą, todėl turėtų dominuoti ir ateityje. Išvados

1. Daugumoje Lietuvos įmonių dabar stengiamasi suderinti nacionalinių apskaitos standartų ir pelno

mokesčio nuostatas finansinės apskaitos sistemoje. Tačiau turėtų būti glaudesnis finansinės ir mokesčių apskaitos ryšys. Apmokestinamojo pelno apskaičiavimo nuostatos koreguotinos pagal finansinės apskaitos reikalavimus.

2. Radikaliausia pelno mokesčio reformavimo priemonė - šio mokesčio panaikinimas. Mokslinėse publikacijose ir analitikų išvadose nurodoma, kad šios priemonės taikymas paskatintų verslo plėtrą, užsienio investicijas, sumažintų valstybės išlaidas mokesčiams administruoti ir pačių įmonių apskaitos sąnaudas, ribotų šešėlinę ekonomiką ir suteiktų kitokios naudos. Tačiau yra ekonomistų, nepritariančių pelno mokesčio naikinimui, todėl taikytinas dalinis šio mokesčio reformavimas – panaikinti pelno mokestį visoms investicijoms. Ši lengvata padėtų išplėsti investicijų apimtis, skatintų visos ekonomikos plėtrą ir didintų jos efektyvumą, o tai yra labai svarbu dabartinėmis ekonomikos funkcionavimo sąlygomis.

3. Svarbi priemonė pelno mokesčio administravimui palengvinti tiek pačiose įmonėse, tiek mokesčių institucijose yra pelno mokesčio bazės koregavimas. Reikia iki minimumo sumažinti leidžiamų atskaitymų ribojimą, pasiekti, kad pelno mokesčio bazės dydis maksimaliai atitiktų apskaitinio pelno sumą. Straipsnyje, remiantis autorių atliktos mokslinių straipsnių ir analitinių studijų loginės analizės rezultatais, pasiūlyta pakoreguoti LR Pelno mokesčio įstatymo nuostatas dėl ilgalaikio turto įsigijimo kainos nustatymo, nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo ir atsargų sąnaudų nustatymo.

4. Europos Komisija siūlo suvienodinti pelno mokesčio bazės skaičiavimo tvarką Europos Sąjungos šalyse ir 2011 m. pateikė svarstymui Tarybos direktyvos projektą dėl bendros konsoliduotos pelno mokesčio bazės. Pasiūlyta bendrosios konsoliduotos pelno mokesčio bazės formavimo sistema vertintina pozityviai. Jos įgyvendinimas sumažintų pelno mokesčio administravimo naštą ir padėtų sukurti palankesnę tarptautinę bei nacionalinę verslo aplinką. Tačiau ši sistema nesumažina įmonių veiklos rezultatų finansinės ir mokesčių apskaitos skirtumų, o netgi juos padidina, nes nesiejama su finansinės apskaitos reglamentais.

Bendrosios konsoliduotos pelno mokesčio bazės nustatymo taisyklės turėtų būti galimai artimesnės Tarptautinių finansinės atskaitomybės standartų nuostatoms. Tuomet įmonių pelno mokesčio bazės apskaičiavimas taptų paprastesnis, nes jam atlikti pagrindinai būtų naudojami finansinės apskaitos duomenys. Ši apskaita, tinkamai ją tvarkant, garantuoja tikrą bei teisingą finansinio rezultato informaciją, ir ji yra pakankamai ekonomiškai pagrįstas pelno mokesčio bazės nustatymo pagrindas.

5. LR Pelno mokesčio įstatyme pernelyg apribotas pinigų apskaitos principo taikymas – jį gali pasirinkti tik labai mažai įmonių ir tik pajamoms pripažinti. Reikėtų sudaryti juridines sąlygas, kad šį principą galėtų pasirinkti daugelis nedidelių įmonių ir taikyti tiek pajamų, tiek išlaidų apskaitoje. Tuomet apmokestinimo baze taptų ūkio subjekto piniginių įplaukų ir išmokų skirtumas. Tai labai palengvintų mokesčių apskaičiavimą ir suteiktų informacinių privalumų.

6. Mokesčių apskaitą gerokai komplikuoja dar nemaži šios apskaitos ir finansinės apskaitos skirtumai. Šių skirtumų mažinimas yra nuolatinis mokslininkų ir specialistų diskusijų objektas. Nedidelių įmonių, o jų Lietuvoje yra daugiausia, apskaitos praktikoje taikytina galimai paprastesnė finansinė apskaita, pasirinktinos šios apskaitos reglamentų alternatyvos, atitinkančios galiojančias pelno mokesčio skaičiavimo nuostatas. Šiam tikslui pasiekti įmonės turi straipsnyje nurodytų galimybių ilgalaikio turto, žaliavų bei medžiagų apskaitos srityse. Literatūra 1. ALLEY, C., JAMES, S. 2005. The interface between financial accounting and tax accounting: A summary of current research. Department of Accounting. Hamilton, New Zealand: University of Waikato. Working Paper Series, No 84. 2. ANDREWS, A. 1974. A Consumption – Type or Cash Flow Personal Income Tax. Harvard Law Review, Vol. 87, No. 6, p. 1113–1188. 3. БАДМАЕВА, К. 2005. Эволюция налога на прибыль организаций и его перспективы в российской системе налогообложения: aвтореферат диссертации [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.dissercat.com/content/evolyutsiya-naloga-na-pribyl-organizatsii-i-ego-perspektivy-v-rossiiskoi-sisteme-nalogopbloz>. 4. BALABONIENĖ I.,VEČERSKIENĖ G, 2011. Atsargų apskaitos ypatumai. Contemporary issues in business, management and education, p. 26-40.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

34

5. BANDZEVIČIŪTĖ, G. 2008. Verslo apskaitos standartų ir pelno mokesčio neatitikimų poveikis apmokestinamajam pelnui. Mokslo taikomieji tyrimai Lietuvos kolegijose, Nr. 5, p. 28-33. 6. BIRD, R.M. 1996. Why Tax Corporations? Working Paper 96-2 prepared for the Technical Committee on Business Taxation. International Centre for Tax Studies, University of Toronto [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://publications.gc.ca/collections/Collection/F21-4-96-2E.pdf>. 7. BIVAINIS, J., SKAČKAUSKIENĖ, I. 2005. Mokesčių administravimas Lietuvoje: pokyčiai ir efektyvumas. Verslas: teorija ir praktika, Vol. 6, Issue 3, p. 131-141. 8. BIVAINIS, J., SKAČKAUSKIENĖ, I. 2009. Kompleksinio mokesčių sistemos vertinimo rodiklių sistema,. Verslas: teorija ir praktika, Vol. 10, Issue 4, p. 298-307. 9. BOTZEM S., QUACK S. 2009. (No) limits to Anglo-American accounting? Reconstructing the history of the International Accounting Standards Committee: a review article. Accounting, Organizations and Society, Vol. 34, Issue 8, p. 988-998. 10. CHATTERJEE, S., GUPTA, V. 2012. Proposed anti avoidance rules in indian direct tax code regime: a failed international concept bequeathed in order to put an end on tax evasion [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://works.bepress.com/sagnik_chatterjee/1>. 11. ČERNIUS, G. 2012. Klaidinančios terminologijos įtaka įmonės finansams. Socialinių mokslų studijos, Nr. 4(2), p. 539-558. 12. DeBACKER, J., HEIM, B.T., TRAN, A. 2011. Importing Corruption Culture from Overseas:Evidence from Corporate Tax Evasion in the United States [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://areas.kenan-flagler.unc.edu/Accounting/TaxCenter/taxdoctoral2012/Documents/DeBacker.pdf>. 13. DE MOOIJ, R. A., GAËTAN, N. 2008. Corporate tax policy and incorporation in the EU. International Tax and Public Finance, Vol. 15, No 4, p. 478-498. 14. DEVEREUX, M.P., LORETZ, S. 2007. The Effects of EU Formula Apportionment on Corporate Tax Revenues. Oxford University Centre for Business Taxation. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://etpf.org/papers/22formapp.pdf>. 15. DWENGER, N., STEINER, V. 2012. Profit taxation and the elasticity of the corporate income tax base: evidence from German corporate tax return data. National Tax Journal, Vol. 65, No1, p. 117-150. 16. EDWARDS, Ch. 2003. Replacing the Corporate Income Tax with a Cash-Flow Tax. Cato Journal, Vol. 23, No. 2, p. 291 - 318. 17. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl Bendros konsoliduotos pelno mokesčio bazės sukūrimo ES [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http: //eur-lex.europa.eu./LexUrviServ/do?uri=OJ:C:2006:088:0048:0053:LT:PDF>. 18. Europos komisijos siūlymas dėl konsoliduotos pelno mokesčio bazės [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.finmin.lt/web/finmin/konsol_pelno>. 19. FRANK M.M., LYNCH L.J., REGO S.O. 2009. Tax Reporting Aggressiveness and its Relation to Aggressive Financial Reporting. Accounting Review, Vol. 84, No. 2, p. 467-496. 20. FUESTA, C. 2008. The European Commission´s Proposal for a Common Consolidated Corporate Tax Base. University of Cologne [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.sbs.ox.ac.uk/CENTRES/TAX/symposia/Documents/2008/FuestCCCTB.pdf>. 21. GIRIŪNIENĖ, G., GIRIŪNAS, L. 2012. Pelno mokesčio pokyčių poreikio vertinimas. Apskaita, auditas, analizė:mokslas inovacijų ir globalizacijos kontekste. Vilnius: Vilniaus universitetas, p. 191-200. 22. GYLYS, P. 2006. Mokesčių našta ir tarptautinė mokesčių konkurencija. Ekonomika, Nr. 75, p.7-19. 23. GRUBER, J., RAUH, J. 2007. How elastic is the corporate income tax bas? In Taxing Corporate Income in the 21st Century [interaktyvus]. Cambridge: Cambridge university Press. 24. GRUBERT, H., ALTSHULER, R. 2012. Fixing the System: An Analysis of Alternative Proposals for the Reform of International Tax. U.S. Treasury Department [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.sbs.ox.ac.uk/centres/tax/conferences/Documents/Altshuler%20FINAL.pdf>. 25. HEIM, B.T. 2008. The Effect of Recent Tax Changes on Taxable Income: Evidence from a New Panel of Tax Returns. Office of Tax Analysis, U.S. Department of the Treasury [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://home.comcast.net/~bradheim/files/HeimElastTI2000.pdf>. 26. HERZIG, N., KUHR, J. 2012. Direct taxation in the EU: the Common Corporate Tax Base as the next sub-step towards harmonization. Wroclaw Review of Law, Administration and Economics [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://wrlae.prawo.uni.wroc.pl/index.php/wrlae/article/view/13>. 27. JAKŠTONYTĖ, G. 2009. Mokesčių politikos reikšmė smulkaus verslo kūrimuisi. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, Nr. 3 (16), p. 57-64. 28. JOHNSON, C. H. 2009. Replace the Corporate Tax with a Market Capitalization Tax. Tax Notes, Vol. 117, p. 1082. 29. KRUMPLYTĖ, J. 2011. Šešėlinės ekonomikos veiksnių ir priežasčių tyrimas ekspertinio vertinimo metodu: Lietuvos atvejis. Verslas, vadyba ir studijos, Vol. 8, No 1, p.122-138. 30. KUODIS, R. 2008. Kaip reformuoti Lietuvos pelno mokesčių sistemą? [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http:// http://www.ekonomika.org/ 31. KUODIS, R. 2011. Tvarkingose valstybėse mokesčių reforma niekada nevykdoma taip, kaip Lietuvoje [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < http://www.ekonomika.org/>. 32. LAKIS, V. 2009. Informacijos apie įmonę iškraipymo būdai ir padariniai. Informacijos mokslai, Nr. 49, p. 31-47. 33. LAKIS, V. 2011. Įmonei padarytų nuostolių apskaičiavimo ir pagrindimo problemos. Verslo ir teisės aktualijos, Nr. 6(2), p. 319-334. 34. LEKAVIČIUS, V., GALINIS, A. 2009. Pelno mokesčių konvergencijos procesai Europos Sąjungos valstybėse. Vadyba, Nr. 14(2), p. 83-90. 35. LLRI analizė: Pelno mokesčio reforma. 2008. Laisvoji rinka [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.lrinka.lt/index.php?act=main&item_id=5556>. 36. LR pelno mokesčio įstatymas [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=430252>. 37. LR smulkiojo ir vidutinio verslo plėtros įstatymas [interaktyvus]. Prieiga per internetą:< http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=311296&p_query=&p_tr2=>. 38. Mažų ir vidutinių įmonių tarptautinis finansinės atskaitomybės standartas. 2009. Tarptautinių finansinės atskaitomybės standartų valdyba. Apskaitos ir audito institutas. 39. Налоговые последствия перехода на МСФО. 2005. Аналитический доклад НСФО [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://gaap.ru/articles/49132/> 40. NOBES, C., PARKER, R.B., PARKER, R.H. 2008. Comparative international accounting [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.google.lt/books?hl=lt&lr=&id=BOA6oXgsziYC&oi=fnd&pg=PA1&dq=Accounting+in+Europe&ots=7Y_Y_MncaA&sig=QDmm64eBTFzYNU-FWvTEjcPuS0Y&redir_esc=y#v=onepage&q=Accounting%20in%20Europe&f=false>. 41. NOVIKEVIČIUS, V., MINGĖLAITĖ, D. 2012. Pelno mokesčio harmonizavimas Europos Sąjungoje // Problems of tax policy : 1’st international scientific conference : May 17, 2012 [Elektroninis išteklius] / Mykolas Romeris University. Vilnius : Mykolas Romeris University, p. 131-138. 42. Osborne urged to introduce 30pc income tax for all [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.telegraph.co.uk/finance/personalfinance/consumertips/tax/9202370/Osborne-urged-to-introduce-30pc-income-tax-for-all.html#>. 43. PETRAUSKAS, M. 2009. Inovacijų politika Lietuvoje. Pranešimas tarptautinėje konferencijoje ,,Inovacijos – Lietuvos ekonomikos ateitis“ [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.ukmin.lt/inovacijos>.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

35

44. PVM tarifai ES šalyse [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://pvmdeklaracija.lt/pvmd/pvm-es/49-pvm-tarifai-es-salyse.html>. 45. RICHARD, J. 1995. The evolution of accounting chart models in Europe from 1900 to 1945. European Accounting Review, Vol. 4, Issue 1, p. 87-124. 46. RUDYTĖ, D., ŠALKAUSKIENĖ, L., LUKŠIENĖ, L. 2009. Lietuvos mokesčių sistemos vertinimas pagal V.Tanzi diagnostinius rodiklius. Vadyba, Nr. 3(16), p. 55-62. 47. SAEZ, E., SLEMROD, J.B., GIERTZ, S.H. 2012. The Elasticity of Taxable Income with Respect to Marginal Tax Rates: A Critical Review. Economics Department Faculty Publications. Paper 76 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://digitalcommons.unl.edu/econfacpub/76>. 48. SHOENTHAL, E. R. (1989) Classification of Accounting Systems Using Competencies as a Discriminating Variable: A Great Britain – United States Study, Journal of Business Finance and Accounting, 16, p. 549-563. 49. SPENGEL, C., LAZAR, S., EVERS, L., ZINN, B. 2012. Romania's development to a low-tax country: Effective corporate tax burden in Romania from 1992 to 2010 and Romania's current ranking among the eastern European member states. ZEW Discussion Papers, No. 12-003 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://hdl.handle.net/10419/54980>. 50. SPENGEL, C., WENDT, C. 2007. A Common Consolidated Corporate Tax Base for Multinational Companies in the European Union: some issues und options. Oxford university centre for business taxation [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://spengel.bwl.uni-mannheim.de/forschung/veroeffentlichungen/wp0717.pdf>. 51. STROUHAL, J. 2012. Testing Accounting Harmonization upon the Globalization of Financial Reporting Systems. Recent Researches in Engineering Education and Software Engineering. Cambridge University [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.wseas.us/e-library/conferences/2012/CambridgeUK/SEPED/SEPED-27.pdf?CFID=118776182&CFTOKEN=23019862>. 52. Tarybos direktyva dėl bendros konsoliduotos pelno mokesčio bazės (BKPMB) [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://ec.europa.eu/taxation_customs/resources/documents/taxation/company_tax/common_tax_base/com_2011_121_lt.pdf>. 53. Tarptautiniai finansinės atskaitomybės standartai (TFAS) 2007, apimantys tarptautinius apskaitos standartus (TAS) ir jų aiškinimus, galiojančius 2007 m. sausio 1 d. 2007. Tarptautinio apskaitos standartų komiteto fondas. Apskaitos institutas. 54. TUŠAITĖ, J. 2003. Naujosios mokesčių sistemos bruožai. Jurisprudencija. T. 48(40), p. 107-121. 55. Veikiančių ūkio subjektų skaičius 2012 m. sausio 1 d. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/lt/news/viev/?id=10267>. 56. VMI valstybės biudžeto pajamų plano vykdymas [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <2011m_VMI_NB_ataskaita_internetas_20120425>. 57. WATRIN, CH., POTT, CH., ULLMANN, R. 2012. The effects of book–tax conformity and tax accounting incentives on financial accounting: evidence from public and private limited companies in Germany. International Journal of Accounting, Auditing and Performance Evaluation, Vol. 8, No 3, p. 274-302. 58. ZINKEVIČIENĖ, D. 2010. Materialaus turto vertinimo koncepcijų pasirinkimo teorinis pagrindimas. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos: tarptautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys. Nr. 1 (7). 59. ZODROW, G.R. 2003. Tax competition and tax coordination in the European Union. International Tax and Public Finance, Vol. 10, No 6, p. 651-671. 60. 9 – asis verslo apskaitos standartas „Atsargos“ [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.aat.lt/index.php?id=14>. 61. 12–asis verslo apskaitos standartas „Ilgalaikis materialusis turtas“ [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.aat.lt/index.php?id=14>. 62. 13–asis verslo apskaitos standartas „Nematerialusis turtas“ [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.aat.lt/index.php?id=14>.

LITHUANIAN CORPORATE TAX ACCOUNTING IMPROVEMENT SOLUTIONS

Valentinas Bružauskas, Neringa Stončiuvienė Aleksandras Stulginskis university

Summary

The article sets out the research results of existing Corporate Tax accounting in Lithuania. There is disclosed the link between financial and Corporate Tax accounting, and their coordination improvement. The authors think that, the closer link between financial and tax accounting is obligatory. The provisions of Corporate Tax calculation should be adjusted with requirements of financial accounting.

Also there is specified the methods of Corporate Tax reform and their feasibility. In the article there is proposed the possibility of adjustment of Lithuania Corporate Tax base. It is suggested to minimize the limitation of allowable deductions in calculation of Corporate Tax, to make that alignment of Corporate Tax base could maximally correspond to accounting profit. According to results of research analysis and analytical studies, the proposals for correction of Corporate Tax Low are made. These proposals are associated with praising of long term assets, calculation of amortization (depreciation) and with setting the expenditures of raw materials.

Authors positively evaluate the proposition of the Common Consolidated Corporate Tax Base (CCCTB) made by European Commission. Its implementation would reduce the administrative burden of Corporate Tax and create a favorable environment for international and domestic business. On the other side, CCCTB does not reduce differences between the companies' financial results and tax accounting, but even increase them, as is not related to financial accounting regulations. The authors point out that the CCCTB rules should be close to International Financial Reporting Standards provisions, as it is possible. That would simplify calculation of Corporate Tax basis, as there would be used financial accounting data. True and fair presentation of financial result is guaranteed by financial accounting. So it is sufficiently economically justified basis of Corporate Tax.

In the article there is estimated the principle of cash accounting and suggested to extend its scope of application. It is proposed to create legal conditions for small businesses to choose and apply this principle in the revenue and expenditure accounting. Then, the tax base would become the difference of the entity’s cash inflows and outflows.

Tax accounting is greatly complicated due to the significant differences between tax and financial accounting. There is made the suggestions of reducing inequalities in Corporate Tax accounting and financial accounting for the companies, based on valid regulation. Small businesses should apply the simpler financial accounting maximally aligned with Corporate Tax calculation requirements. The article discussed the legal options to achieve this purpose in accounting of long-term assets and raw materials.

Key words: Corporate tax, basis of corporate tax, accounting of corporate tax, principle of cash accounting.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

36

LIETUVOS MIŠKŲ URĖDIJŲ MIŠKŲ FINANSINĖ APSKAITA: AKTUALIJOS IR PERSPEKTYVOS

Ramunė Budrionytė1, Laimutė Kazlauskienė2, Rasa Subačienė1

Vilniaus Universitetas 1, Mykolo Romerio universitetas 2 Anotacija

Pusę Lietuvos miškų sudaro valstybiniai miškai, kuriuos patikėjimo teise valdo, prižiūri, tvarko ir ūkinę – komercinę veiklą juose vykdo valstybės įmonės – miškų urėdijos. Tačiau atsižvelgiant į galiojančias Lietuvos Respublikos miškų įstatymo nuostatas tokie miškai neįtraukiami į miškų urėdijų apskaitą ir negali būti atspindėti jų finansinėse ataskaitose, o tai gerokai iškreipia informaciją apie šių įmonių finansinę būklę.

Straipsnyje nagrinėjamos miškų urėdijų patikėjimo teise valdomų valstybinės reikšmės miškų įtraukimo į apskaitą galimybės ir apskaitos principai nacionalinių bei tarptautinių apskaitos standartų kontekste, apibendrinta ES šalių miškininkystės įmonių miškų apskaitos patirtis. Pateikiamos valstybinės reikšmės miškų ir miško žemės įtraukimo į finansinę apskaitą rekomendacijos, atsižvelgiant į Lietuvos valstybės įmonių miškų urėdijų juridinius ir veiklos ypatumus. Straipsnyje taip pat pateikiami pasiūlymai dėl teisės aktų – įstatymų bei verslo apskaitos standartų keitimo ir papildymo siekiant miškų urėdijų finansinėse ataskaitose atspindėti tikrą ir teisingą vaizdą.

Prasminiai žodžiai: apskaitos standartai, miško ir miško žemės apskaita, miškų urėdijos, finansinės ataskaitos. Įvadas

Lietuvos miškų naudojimą, atkūrimą ir apsaugą reglamentuoja Lietuvos Respublikos miškų įstatymas (toliau - Miškų įstatymas). Pagal Miškų įstatymo nuostatas miškas nuosavybės teise gali priklausyti valstybei, fiziniams ir juridiniams asmenims bei užsienio valstybėse įsteigtoms organizacijoms, neturinčioms juridinio asmens statuso, tačiau turinčioms civilinį teisnumą pagal tų valstybių įstatymus. Lietuvos Respublikos miškuose pagal plotą vyrauja valstybinė miškų nuosavybė. Valstybinę miško žemę ir mišką patikėjimo teise valdo miškų urėdijos, valstybinių rezervatų direkcijos, nacionalinių parkų direkcijos, savivaldybės, kitos valstybės įmonės ir organizacijos. Valstybinės miško žemės sklypai patikėjimo teise perduodami šiems subjektams Vyriausybės nutarimais valstybinėms funkcijoms įgyvendinti Lietuvos Respublikos žemės įstatymo nustatyta tvarka.

Miškų urėdijos veikia pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, vykdo kompleksinę miškų ūkio veiklą valstybiniuose miškuose, Vyriausybės ar jos įgaliotos Aplinkos ministerijos nustatyta tvarka parduoda pagamintą miško produkciją, nenukirstą mišką ir teikia paslaugas. Pagal Miškų įstatymo 7 straipsnio nuostatas įvertinant miškų urėdijų kapitalą, žemė ir miškas vertine išraiška į apskaitą neįtraukiami. Toks žemės ir miškų neregistravimas apskaitoje iškreipia miškų urėdijų finansines ataskaitas ir jos neparodo tikro ir teisingo šių įmonių vaizdo, o sudarant Lietuvos Respublikos konsoliduotąsias finansines ataskaitas, valstybei priklausančio finansinio turto vertė parodoma gerokai mažesnė, nes į jos investicijų vertę miškų urėdijoms patikėjimo teise perduoto miško ir miško žemės vertė neįskaitoma. Tai sąlygoja šios problemos aktualumą bei miško ir miško žemės įtraukimo į valstybės įmonių miškų urėdijų apskaitos ir pateikimo finansinėse ataskaitose principų analizės poreikį.

Tyrimo objektas – valstybės įmonių miškų urėdijų patikėjimo teise valdomų miškų ir miško žemės apskaita ir pateikimas finansinėse ataskaitose.

Tyrimo tikslas – ištirti apskaitos standartų teikiamas miško apskaitos galimybes ir pateikti miško ir miško žemės įtraukimo į valstybės įmonių miškų urėdijų apskaitą rekomendacijas.

Tikslui pasiekti suformuluoti šie uždaviniai: 1) išanalizuoti miškui ir miško žemei taikomus apskaitos principus verslo apskaitos ir tarptautinių

apskaitos standartų kontekste; 2) ištirti esamą Lietuvos Respublikos teisinę bazę, įvertinant galimybes miško žemę ir mišką įtraukti į

Lietuvos miškų urėdijų apskaitą bei finansines ataskaitas; 3) pateikti miško ir miško žemės apskaitos bei pateikimo Lietuvos miškų urėdijų finansinėse

ataskaitose rekomendacijas. Tyrimo metodai – teisės aktų, literatūros šaltinių ir duomenų analizė, informacijos sisteminimas,

lyginimas ir apibendrinimas.

Lietuvos valstybinės reikšmės miškų valdymo analizė

Pagal Nacionalinės žemės tarnybos prie Žemės ūkio ministerijos ir VĮ Registrų centro duomenis 2011 m. sausio 1 d. Lietuvos Respublikos miško žemės (be krūmynų) plotas buvo 2126,4 tūkst. ha, kas sudarė 32,6 proc. šalies teritorijos. Kaip pateikta 1 paveiksle, apie pusę visos miško žemės − 1075,4 tūkst. ha, sudarė valstybiniai miškų plotai, kitą pusę - privačių miškų plotai ir miškai, rezervuoti nuosavybės teisės atkūrimui – jie užėmė atitinkamai 837 tūkst. ha ir 257 tūkst. ha (Lietuvos miškų..., 2011).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

37

Miško žemės pasiskirstymas pagal nuosavybę

Valstybiniai miškai49%

Privatūs miškai39%

Miškai, rezervuoti nuosavybės teisės

atkūrimui12%

1 pav. Miško žemės pasiskirstymas pagal nuosavybę (sudaryta autorių pagal Lietuvos miškų ūkio statistika 2011)

Miškai pagal Miškų įstatymo nuostatas skirstomi į keturias grupes: rezervatiniai miškai, specialiosios paskirties miškai, apsauginiai miškai ir ūkiniai miškai. Tik paskutinėje miškų grupėje – ūkiniuose miškuose yra leidžiama ūkinė – komercinė veikla, medienos tiekimas. Valstybiniai miškai pagal plotą pasiskirstę, kaip pateikta 2 paveiksle.

Valstybinės reikšmės miškų grupės

I grupė - rezervatiniai miškai

3%

II grupė - specialiosios paskirties miškai

15%

III grupė - apsauginiai miškai11%

IV grupė - ūkiniai miškai71%

2 pav. Valstybinės reikšmės miškų grupės ir jų pasiskirstymas pagal plotą (sudaryta autorių pagal Lietuvos miškų ūkio statistika 2011)

Didžiąją dalį (apie 96 proc.) valstybinės reikšmės miškų 2011 metais valdė 42 valstybės įmonės miškų

urėdijos, kurių savininko teises ir pareigas įgyvendinančioji institucija yra Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos (toliau - Generalinė miškų urėdija). Miškų urėdijų pagrindiniai tikslai yra (Generalinė miškų..., 2012):

1) išsaugoti/atkurti miško ekosistemas ar atskirus jų komponentus, biologinę įvairovę, rekreacinę miško aplinką;

2) formuoti produktyvius medynus, galinčius atlikti dirvožemio, oro, vandens, žmogaus gyvenamosios aplinkos apsaugos funkcijas;

3) tvarkyti ir saugoti jai suteiktus valdyti valstybinius miškus pagal vienodus tvaraus ir subalansuoto miškų ūkio principus;

4) užtikrinti racionalų miškų išteklių naudojimą, miškų produktyvumo didinimą, nepertraukiamai tiekti medieną;

5) teikti viešąsias paslaugas ir vykdyti kitą veiklą, siekiant tenkinti viešuosius interesus. Šiems tikslams įgyvendinti miškų urėdijoms patikėjimo teise yra perduota didžioji dalis valstybinės

reikšmės miškų, kuriuos jos nustatyta tvarka prižiūri, tvarko ir vykdo ūkinę – komercinę veiklą: parduoda pagamintą miško produkciją ir nenukirstą mišką, teikia kitas paslaugas. Tačiau Miškų įstatymo nuostatos draudžia šią miško žemę ir mišką vertine išraiška įtraukti į apskaitą. Tuo tarpu Lietuvos Respublikos Ūkio ministerijos duomenimis miškų urėdijų valdomą mišką įvertinus diskontuotų pinigų srautų metodu nustatyta, kad jų vertė 2011 metais siekė 3,1 mlrd. Lt (Lietuvos valstybės valdomų...2012). Akivaizdu, kad tokios vertės miško žemės ir miškų nepateikimas miškų urėdijų finansinėse ataskaitose iškreipia šių įmonių finansinę būklę ir veiklos rezultatus, kas apsunkina realios situacijos vertinimą bei analizę. Miško ir miško žemės apskaitą reglamentuojančių apskaitos standartų analizė

Ribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurių vertybiniais popieriais neprekiaujama reguliuojamose rinkose, tačiau kurie savo veikla siekia pelno, tvarkydami apskaitą vadovaujasi verslo apskaitos standartais, arba tarptautiniais apskaitos standartais (Buhalterinės apskaitos...,2012). Valstybės įmonės miškų

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

38

urėdijos taip pat galėtų pasinaudoti šia pasirinkimo galimybe, todėl tikslinga išanalizuoti miško ir miško žemės apskaitos principus, numatytus tarptautiniuose bei verslo apskaitos standartuose.

Tarptautiniai apskaitos standartai miško ir miško žemės apskaitos ir pateikimo finansinėse ataskaitose principus nusako pakankamai aiškiai. Miškas yra apskaitomas vadovaujantis 41 –uoju TAS „Žemės ūkis“ (toliau - 41- asis TAS), kurio tikslas – nustatyti su žemės ūkio veikla susijusios apskaitos tvarką ir informacijos atskleidimą. Žemės ūkio veikla šiame standarte apibrėžiama kaip „ūkio subjekto vykdoma veikla, susijusi su parduoti skirtų gyvūnų ir augalų (biologinio turto) biologine kaita į žemės ūkio produkciją ar į papildomą biologinį turtą“. Žemės ūkio veiklai priskiriama ir miškininkystė, o miškininkystės veiklos objektai klasifikuojami, kaip parodyta 3 paveiksle. Pažymėtina, jog 41 -asis TAS taikomas biologinio turto (pvz., miškų) bei žemės ūkio produkcijos derliaus nuėmimo metu (pvz., rąstų, jų gavimo metu) apskaitai.

Kategorijos pavadinimas Biologinis turtas Žemės ūkio produkcija Užaugintų produktų perdirbimo

rezultatas

Pavyzdžiai Miško sodiniai Rąstai Mediena

3 pav. Miškininkystės veiklos objektų pavyzdžiai (41 – asis TAS „Žemės ūkis“, 2012)

Tačiau 41-asis TAS netaikomas biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos perdirbimo, taip pat žemės,

naudojamos žemės ūkio veikloje, apskaitai. Žemės, tame tarpe ir miško žemės apskaitai taikomas 16 –asis TAS „Nekilnojamas turtas, įranga ir įrengimai“, arba 40 –asis TAS „Investicinis turtas“. Pirminio pripažinimo metu miško žemė vertinama įsigijimo savikaina, vėliau gali būti apskaitoma savikainos, perkainotos vertės, arba tikrosios vertės būdais. Pastarasis taikomas tik tada, kai miško žemė atitinka investicinio turto pripažinimo kriterijus. Pasirinkus savikainos būdą, žemė balanse parodoma įsigijimo savikaina atėmus visus vertės sumažėjimo nuostolius, jei tokių buvo. Pasirinkus perkainotos vertės būdą žemė periodiškai turi būti perkainojama iki jos tikrosios vertės, kurios padidėjimas nurodomas nuosavo kapitalo straipsnyje (perkainojimo rezerve). Priskyrus miško žemę investiciniam turtui, kiekvieną balanso datą žemė vertinama tikrąja verte, o tikrosios vertės pokytis įtraukiamas į ataskaitinio laikotarpio pelną ar nuostolius.

Vadovaujantis 41-uoju TAS miškas jo pirminio pripažinimo metu ir kiekvieną balanso datą įvertinamas tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas (pardavimų mokesčius, išlaidas pardavimų tarpininkams ir pan.).Tikroji vertė nustatoma pagal aktyviąją turto rinką. Jeigu aktyvios rinkos nėra, tikroji vertė gali būti nustatoma šiais būdais:

1) pagal naujausią rinkos sandorių kainą, jeigu nuo sandorio sudarymo datos iki balanso datos ekonominės sąlygos iš esmės nepasikeitė;

2) pagal panašaus turto rinkos kainas, patikslintas atsižvelgiant į skirtumus; 3) pagal sektoriuje taikomas standartines (normatyvines) vertes. Kai miško aktyviosios rinkos kainos nežinomos, tikrąją vertę galima nustatyti pagal būsimus

diskontuotus grynuosius pinigų srautus. Reikėtų atsižvelgti į dar vieną vertinimo aspektą − biologinio turto tikroji vertė kartais gali būti artima ir jo savikainai, ypač jei pirmą kartą patyrus išlaidų biologiniam turtui įvyksta nedidelė jo biologinė kaita, arba nesitikima, kad biologinė kaita turės didelį poveikį kainai (pvz., augimo pradžioje 30-ies metų pušų sodinių auginimo ciklo metu).

Pelnas ir nuostoliai, susidarantys pirmą kartą pripažįstant biologinį turtą (mišką) tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas, taip pat pasikeitus miško tikrajai vertei, atėmus pardavimo vietos išlaidas, turi būti įtraukiami į ataskaitinio laikotarpio, per kurį jie susidaro, grynąjį pelną ar nuostolius (41 – asis TAS, 2012).

41 –ame TAS nurodytų biologinio turto apskaitos principų privalumais galima laikyti tai, kad vertinimas tikrąja verte geriau atspindi biologinių pokyčių tikrovę, lyginant su šio turto vertinimu savikainos būdu. Be to, vertinimas tikrąja verte yra gana gerai suprantamas finansinių ataskaitų informacijos vartotojams. Tačiau 41 –asis TAS yra kritikuojamas dėl sudėtingo šio standarto taikymo praktikoje: vertinimas tikrąja verte atėmus pardavimo išlaidas yra subjektyvus, ypač tada, kai nėra aktyviosios biologinio turto rinkos, o miškų atveju taip būna gana dažnai (Elad, Herbohn, 2011). Šiuo atveju ūkio subjektas turto tikrąją vertę gali nustatyti naudodamas įvairius vertinimo metodus: pradedant būsimaisiais diskontuotais grynaisiais pinigų srautais, baigiant savikaina. Skirtingų metodų taikymo rezultatai gali būti labai skirtingi, o tai turės tiesioginės įtakos turto balansinei vertei ir ūkio subjekto veiklos rezultatams. Miškų apskaitos procese kyla nemažų sunkumų, atskiriant miško tikrąją vertę nuo žemės, kurioje jie auga, vertės, taip pat nustatant jaunų želdinių, neturinčių aktyviosios rinkos, tikrąją vertę (Herbohn, Herbohn, 2006). Vienu didžiausių iššūkių miško finansinei apskaitai įvardijamas kasmetinis miško vertės nustatymas, atsižvelgiant į metinius miško pasikeitimus bei patikimų vertinimo metodų sukūrimas (Jobstl, 2008). W. Tzschupke (2009) apibendrinęs miškų finansinės apskaitos oponentų argumentus konstatavo, kad sunku paneigti du iš jų: 1) kasmetinių miško vertinimų išlaidos būtų pernelyg didelės; 2) šios išlaidos galėtų būti sumažintos tik sumažinus vertinimo tikslumą žemiau priimtino lygmens. Kiti argumentai - įmonių veiklos pelnui didžiausią įtaką turės natūralus miškų augimas ir medienos kainų pokyčiai, o ne ūkinė veikla, yra neįtikinami (Tzschupke, 2009).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

39

Ištyrus 41 –ojo TAS taikymą miškininkystės veiklą vykdančiose Europos Sąjungos valstybių narių įmonėse pastebėta, kad šį standartą, kaip rodo 1 lentelė, miškų apskaitai taiko tik nedaugelio ES šalių įmonės − daugiausiai Švedijos ir Suomijos.

1 lentelė. ES valstybių narių miškininkystės įmonės, taikančios 41 – ąjį TAS „Žemės ūkis“ (Forest, Paper&Packaging, 2011)

Įmonės kilmės šalis Įmonė Miško žemės plotas tūkst. ha Valdomų miškų vieta Portugalija Portucel Soporcel 120 Portugalija Portugalija Altri 82 Portugalija Šveicarija Precious Woods 1096 Brazilija, Kosta Rika, Gabonas, NikaragvaŠvedija Kinnevik 15 Švedija Švedija Holmen 1032 Švedija Švedija SCA 2600 Švedija Švedija Sveaskog 4300 Švedija Švedija Södra 26 Švedija, Baltijos šalys Suomija Metsäliitto Group Neskelbiama Suomija

Suomija Stora Enso 114 Brazilija, Suomija, Švedija, Urugvajus Suomija UPM-Kymmene 1200 Suomija, Urugvajus, JAV Suomija Tornator 614 Estija, Suomija Rumunija Airija Smurfit Kappa 105 Kolumbija, Venesuela

Norvegija Green Resources 14 Mozambikas, Sudano Respublika, Tanzanija, Uganda

Prancūzija Lecta Neskelbiama Neskelbiama

Dažnai 41 –ojo TAS taikymo miškų apskaitai pavyzdžiu pateikiamos Švedijos miškininkystės įmonės. Todėl straipsnio autorės išanalizavo didžiausią miškų plotą valdančios ir nuo 2005 metų TAS (tame tarpe ir 41 – ąjį TAS) taikančios Švedijos valstybinės akcinės bendrovės Sveaskog finansinėse ataskaitose pateiktą informaciją apie miškų apskaitą.

AB Sveaskog valdo 4,3 mln. ha miško žemės, apie 75 proc. yra ūkiniai miškai. Sveaskog valdomi miškai sudaro apie 14 proc. visų Švedijos miškų, ji yra didžiausias Skandinavijos pjautinųjų rąstų, popiermedžių ir biokuro tiekėjas. Šios įmonės miško ir miško žemės vertė įtraukiama į balanso turto dalį ir apskaitoma atitinkamai pagal 41 – ąjį TAS ir 16 – ąjį TAS. Miško žemė pirminio pripažinimo metu apskaitoje registruojama įsigijimo savikaina, vėliau apskaitoma savikainos būdu. Miškas kiekvieną balanso datą vertinamas tikrąja verte atėmus pardavimo vietos išlaidas. Miško tikroji vertė yra nustatoma pagal būsimuosius diskontuotus grynuosius pinigų srautus iki mokesčių. Diskonto norma nustatoma pagal įmonės naudojamo kapitalo vertės svertinį vidurkį (WACC). Grynieji pinigų srautai apskaičiuojami 100-ui metų pagal kirtimo apyvartos trukmę. Pinigų įplaukos apskaičiuojamos atsižvelgiant į dabartinę pardavimo kainą, o išmokos - pagal vidutines ataskaitinio laikotarpio gamybos išlaidas, įskaitant miško atkūrimo ir kitas išlaidas, pagrįstas įmonės kirtimo ir miškininkavimo planais. Potencialios Sveaskog miškų kirtimų apimtys nustatomos perspektyvai pagal įmonės valdybos nustatytą lygį. Pagrindiniai Sveaskog taikomi perspektyvinio skaičiavimo principai yra tokie:

1) pirmiems dešimčiai metų parengiamas kirtimų planas pagal valdybos nustatytą politiką; 2) kitiems dvidešimčiai metų yra apskaičiuojamas kertamas tūris pagal valdybos priimtą sprendimą; 3) dar kitų septyniasdešimties metų kirtimų apimtys turi išlikti pastovios arba tiesiškai didėjančios. Į šias miškų tikrosios vertės nustatymo gaires vertėtų atsižvelgti, kuriant Lietuvos miškų urėdijų miškų

tikrosios vertės nustatymo metodiką. Verslo apskaitos standartuose aiškios miškų apskaitos taisyklės nepateikiamos. 12 – ame VAS

„Ilgalaikis materialusis turtas“ (toliau – 12 –asis VAS) numatyta, kad šis standartas netaikomas miškų urėdijų patikėjimo teise valdomos miško žemės ir miško apskaitai, atsižvelgiant į Miškų įstatymo nuostatas. Žemės ir miško vertė į apskaitą neįtraukiama, o perkant mišką su žeme, miškų urėdijų apskaitoje registruojamas pinigų ir nepaskirstytojo pelno sumažėjimas (Verslo apskaitos..., 2011).Jei būtų pakeista Miškų įstatymo nuostata, draudžianti miškus ir miško žemę traukti į apskaitą, verslo apskaitos standartų rengėjas (Audito ir apskaitos tarnyba) privalėtų panaikinti ir aukščiau minėtą 12 – ojo VAS nuostatą. Tokiu atveju miškų urėdijų miškų apskaitai beliktų taikyti 17 –ąjį VAS „Biologinis turtas“ (toliau - 17 – asis VAS).

Šis standartas taikomas žemės ūkio veikloje naudojamo biologinio turto (augalų ir gyvūnų) apskaitai ir iš biologinio turto gautos žemės ūkio produkcijos apskaitai gavimo momentu. Standartas netaikomas ne žemės ūkio veiklai naudojamo biologinio turto ir iš jo gautos produkcijos apskaitai, biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos perdirbimo apskaitai ir žemės, naudojamos žemės ūkio veikloje, apskaitai (Verslo apskaitos..., 2012).

Pirmoji 17 – ojo VAS taikymo miško apskaitai problema kyla dėl standarte pateikto žemės ūkio veiklos apibrėžimo. Žemės ūkio veikla apibrėžiama kaip „veikla, apimanti žemės ūkio produktų gamybą ir apdorojimą, savo pagamintų ir apdorotų žemės ūkio produktų perdirbimą, maisto produktų gamybą ir šių produktų realizavimą ir paslaugų žemės ūkiui teikimą“ (Verslo apskaitos..., 2011). Šis apibrėžimas, autorių manymu, neapima miškininkystės veiklos, o šią nuomonę patvirtina ir Ekonominės veiklos rūšių klasifikatoriuje (EVRK)

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

40

pateikta veiklos rūšių klasifikacija: miškininkystė ir žemės ūkio veikla yra įtrauktos į vieną A sekciją „Žemės ūkis, miškininkystė ir žuvininkystė“, tačiau priskiriamos skirtingiems skyriams (Ekonominės veiklos..., 2012), t.y. išskiriamos kaip atskiros veiklos rūšys. Antroji problema – tai, jog 17 –ame VAS nėra užuominų apie mišką ir jo apskaitą, skirtingai nei 41 – ame TAS, kuriame pateiktas žemės ūkio veiklos apibrėžimas platesnis, be to, yra aiškiai įvardijama, kad standartas skirtas ir miško apskaitai.

Kitais aspektais 17 –ojo VAS nuostatos iš esmės atitinka 41 – ąjį TAS išskyrus tai, jog 41 – jame TAS biologinis turtas gali būti vertinamas vienu būdu – tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas, tuo tarpu 17 – asis VAS numato du vertinimo būdus: 1) tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas ir 2) savikaina. Pasirinkus savikainos būdą, daugiamečiai sodiniai apskaitomi pagal 12– ąjį VAS, o kitas biologinis turtas ir žemės ūkio produkcija – pagal 9 –– ąjį VAS „Atsargos“.

Reikėtų atkreipti dėmesį ir į dar vieną 41 – ojo TAS ir 17 – ojo VAS taikymo problemą miškų urėdijų miško apskaitai: abu standartai taikomi biologiniam turtui, kuris teiks ekonominės naudos ateityje, t.y. kuris skirtas parduoti, arba gauti žemės ūkio produkciją, kuri vėliau bus sunaudota veikloje ar parduota. Tai reikštų, kad minėtus standartus galima taikyti tik Miškų įstatyme nurodytai IV miškų grupei –ūkiniams miškams, iš kurių priežiūros ir eksploatacijos miškų urėdijos gauna didžiąją dalį savo pajamų. Miškų įstatyme nurodyti ir urėdijų valdomi rezervatiniai, specialios paskirties ir apsauginiai miškai nėra skirti ūkinei veiklai, todėl nepatektų į šių apskaitos standartų taikymo sritį. Valstybinės reikšmės miško ir miško žemės apskaitos bei pateikimo finansinėse ataskaitose rekomendacijos

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos buhalterinės apskaitos įstatymo (2012), Lietuvos Respublikos įmonių finansinės atskaitomybės įstatymo (2012) nuostatomis ir siekiant, kad miškų urėdijų finansinės ataskaitos parodytų teisingą įmonių finansinę būklę ir veiklos rezultatus, o rengiant Valstybės konsoliduotąsias finansines ataskaitas būtų teisingai parodyta finansinio turto (investicijų į valstybės įmones miškų urėdijas) vertė, valstybinės reikšmės miškus ir miško žemę, kurie patikėjimo teise perduoti miškų urėdijoms, siūloma įtraukti į miškų urėdijų finansinę apskaitą ir parodyti balanse. Tačiau pirmiausiai turi būti pakeistos Miškų įstatymo 7 straipsnio nuostatos, draudžiančios tokį pateikimą.

Kitame etape miškų urėdijų savininko teises ir pareigas įgyvendinanti institucija – Generalinė miškų urėdija turėtų priimti sprendimą, kuriuos apskaitos standartus, VAS ar TAS, miškų urėdijos turėtų taikyti, tvarkant miškų urėdijų apskaitą bei sudarant finansines ataskaitas. Svarstant TAS pasirinkimą reikia atkreipti dėmesį, kad vadovaujantis bendraisiais apskaitos principais ir Finansinių ataskaitų rengimo ir pateikimo pagrinduose nurodytais turto pripažinimo kriterijais, įmonės apskaitoje turtu pripažįstamos ir balanse nurodomos tik tos vertybės, iš kurių tikimasi gauti ekonominės naudos ir jos turi vertę, kurią galima patikimai nustatyti (Tarptautiniai finansinės..., 2007). Pagal tokį apibrėžimą valstybinės reikšmės miškai, išimtine nuosavybės teise priklausantys Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise perduoti miškų urėdijoms prižiūrėti, tačiau nenaudojami miškų urėdijų ūkinėje komercinėje veikloje, neatitinka turto pripažinimo kriterijų, nes įmonės negauna iš jų ekonominės naudos. Tokie miškai pagal TAS iš viso neturėtų būti rodomi miškų urėdijų balanse. Jei visdėlto šie miškai būtų įtraukti į miškų urėdijų apskaitą, pagal TAS juos reikėtų nuvertinti iki nulio. Ši autorių nuomonė pagrįsta bendraisiais apskaitos principais, pagal kuriuos įmonės, sudarydamos finansines ataskaitas, turi patikrinti, ar nėra turto nuvertėjimo požymių. Valstybinės reikšmės miškai, nurodyti Miškų įstatymo 4 str. 4 p., nenaudojami miškų urėdijų ūkinėje komercinėje veikloje ir todėl nekuria pinigų įplaukų, o tai - aiškus turto nuvertėjimo požymis. Tokiu atveju minėti miškai turėtų būti įvertinti atsiperkamąja verte, kuri yra turto tikroji vertė atėmus pardavimo išlaidas, arba naudojimo vertė, ta kuri didesnė. Tikroji vertė atėmus pardavimo išlaidas yra nežinoma, kadangi šie valstybinės reikšmės miškai negali būti parduoti. Naudojimo vertė nustatoma būsimųjų diskontuotų grynųjų pinigų srautų metodu. Tačiau minėti miškai nenaudojami miškų urėdijų ūkinėje komercinėje veikloje, todėl pinigų įplaukos iš šių miškų naudojimo būtų artimos nuliui ir įmonės šiuos miškus turėtų nuvertinti iki nulio. Toks miškų nuvertėjimas būtų teisingas miškų urėdijų, kaip atskirų ūkio subjektų, atžvilgiu, tačiau reikšmingai iškreiptų informaciją, pateikiamą valstybės konsoliduotose finansinėse ataskaitose, nes šie valstybinės reikšmės miškai valstybės mastu turi didelę nekomercinę, socialinio pobūdžio vertę. Todėl autorės TAS pasirinkimo atveju siūlo alternatyvų tokių miškų apskaitos variantą: valstybinės reikšmės miškai, nurodyti Miškų įstatymo 4 str. 4 p. ir nenaudojami miškų urėdijų ūkinėje komercinėje veikloje, turėtų būti registruojami biudžetinių įstaigų (šiuo atveju - Generalinės miškų urėdijos) apskaitoje ir apskaitomi pagal 16 − ąjį viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartą „Biologinis turtas ir mineraliniai ištekliai“. Miškų urėdijoms šiuos miškus galima būtų perduoti pagal panaudos sutartis. Tokiu atveju perduoti miškai būtų parodyti Generalinės miškų urėdijos balanse, o miškų urėdijos juos registruotų nebalansinėse sąskaitose bei atliktų įstatymais numatytas viešąsias funkcijas – šių miškų priežiūrą.

Dėl aukščiau nurodytų TAS taikymo miško apskaitai ypatumų miškų urėdijoms siūloma ir toliau apskaitą tvarkyti vadovaujantis šiuo metu jų taikomais apskaitos reglamentais – VAS, o mišką ir miško žemę apskaityti, kaip nurodyta 2 lentelėje. Taip pat reikėtų išskirti ir tokį nacionalinių apskaitos standartų taikymo privalumą, kaip galimybę kreiptis į standartų rengėją dėl jų nuostatų patikslinimo ar paaiškinimo.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

41

2 lentelė. Miško įtraukimo į miškų urėdijų apskaitą rekomendacijos (sudaryta autorių)

Miško ir miško žemės apskaita Nuosavo kapitalo apskaita

Miškų grupės Apskaitos objektas Apskaitos būdas Apskaitos

standartas

Nuosavo kapitalo straipsnis

Apskaitos standartas

Miškas Tikroji vertė 17-asis VAS „Biologinis turtas“

Savininko kapitalas

8-asis VAS „Nuosavas kapitalas“ Ūkiniai miškai, kurie perduoti

miškų urėdijoms ūkininkavimo tikslais Miško žemė Įsigijimo

savikaina

12-asis VAS „Ilgalaikis materialusis turtas“

Savininko kapitalas

8-asis VAS „Nuosavas kapitalas“

Valstybinės reikšmės miškai, kurie nenaudojami ūkininkavimo tikslais

Miškas kartu su žeme

Įsigijimo savikaina

12-asis VAS „Ilgalaikis materialusis turtas“

Turtą, kuris pagal įstatymus gali būti tik valstybės nuosavybė, atitinkantis kapitalas

8-asis VAS „Nuosavas kapitalas“

Ūkinio miško apskaitai miškų urėdijos galėtų taikyti 17− ąjį VAS, prieš tai praplėtus šio standarto

taikymo sritį, t.y. patikslinus žemės ūkio veiklos apibrėžtį ir papildžius standartą nuostatomis dėl miškų apskaitos. Pagal 17− ąjį VAS mišką galima būtų vertinti: 1) savikaina, ir vėliau apskaityti pagal 12− ąjį VAS, arba 2) tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas, tikrosios vertės pokyčius pateikiant pelno (nuostolių) ataskaitoje. Autorių manymu tikslinga būtų pasirinkti ūkinių miškų vertinimą tikrąja verte atėmus pardavimo vietos išlaidas, nes šis vertinimas geriau atspindėtų miško biologinių pokyčių tikrovę, o finansinių ataskaitų vartotojams tikroji vertė kartais yra aiškesnė sąvoka nei savikaina. W. Tzschupke (2009) įvardintą didelių vertinimo išlaidų, C.Elad ir K. Herbohn (2011) nurodytą tikrosios vertės nustatymo subjektyvumo ir iš to kylančią finansinių ataskaitų palyginamumo problemas galima būtų išspręsti sukuriant ir taikant visoms miškų urėdijoms vienodą miško tikrosios vertės nustatymo metodiką. Tačiau dėl ūkinių miškų vertinimo tikrąja verte ateityje, tikėtina, padidėtų miškų urėdijų grynasis pelnas, o dalis šio pelno būtų nerealizuota ir į tai reikėtų atsižvelgti skirstant miškų urėdijų pelną pagal Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo nuostatas, numatančias 50 procentų įmonės ataskaitinių finansinių metų pelno skirti į valstybės biudžetą (LR valstybės ir..., 2012). Šiuo atveju vertėtų vadovautis jau minėtos Švedijos valstybinės akcinės bendrovės Sveaskog patirtimi dividendus skelbti atsižvelgiant tik į realizuotą pelną, t.y. skaičiuojant miškų urėdijų pelno dalį, mokėtiną į biudžetą, iš ataskaitinių finansinių metų grynojo pelno reikėtų atimti pelną (pridėti nuostolius) dėl miško tikrosios vertės pokyčio. Tačiau tam reikėtų inicijuoti Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymo nuostatų patikslinimą.

Urėdijų valdoma miško žemė nėra biologinis turtas, todėl jos vertė turi būti atskirta nuo ūkinio miško vertės. Miško žemės apskaitai taikytinas 12− asis VAS, tikslinga būtų rinktis savikainos būdą, t.y. žemę balanse nurodyti įsigijimo savikaina, atėmus vertės sumažėjimą, jei toks būtų.

Įtraukus patikėjimo teise miškų urėdijoms perduotų ūkinių miškų, kurie perduoti ūkininkavimo tikslams vertę ir šių miškų žemės vertę į balanso turto dalį, šia suma reikėtų didinti įmonės savininko kapitalą pagal 8 –ojo VAS „Nuosavas kapitalas nuostatas, nes miškų urėdijos šiuos miškus naudoja savo veikloje pajamoms uždirbti. Tačiau reikėtų atkreipti dėmesį į tai, kad dėl savininko kapitalo padidėjimo ateityje reikšmingai padidėtų miškų urėdijų mokamas mokestis už turto naudojimą patikėjimo teise.

Tuo tarpu valstybinės reikšmės miškų, kurie išimtine nuosavybės teise priklauso Lietuvos Respublikai ir patikėjimo teise perduoti miškų urėdijoms, tačiau nenaudojami ūkininkavimo tikslais ir neteikia ekonominės naudos, apskaitai reikėtų taikyti 12 − ąjį VAS, o ne 17 –ąjį VAS. Šių miškų vertę siūloma apskaityti ir balanse pateikti kartu su miško žemės verte, nes tokių miškų ir žemės atskiras naudojimas, priešingai negu ūkinių miškų, nėra galimas. Tokiam turtui nusidėvėjimas neturėtų būti skaičiuojamas, kadangi miško vertė neatskirta nuo žemės vertės, tačiau sudarant finansines ataskaitas reikėtų patikrinti ar nėra nuvertėjimo požymių. Atitinkamai reikėtų papildyti 12 – ąjį VAS nuostatomis dėl šių valstybinės reikšmės miškų apskaitos.

Valstybinės reikšmės miškai, kurie patikėjimo teise perduodami miškų urėdijoms, tačiau nenaudojami ūkininkavimo tikslais ir yra išimtinė valstybės nuosavybė, nenaudojami miškų urėdijų pajamoms uždirbti, todėl įtraukus juos į apskaitą turėtų būti didinamas ne savininko kapitalas, o turtą, kuris pagal įstatymus gali būti tik valstybės nuosavybė, atitinkantis kapitalas pagal 8 – ojo VAS nuostatas. Siūlymą dėl valstybinės reikšmės miškų, nenaudojamų miškų urėdijų ūkinėje veikloje, ir su tuo susijusio nuosavo kapitalo apskaitos galima įgyvendinti tik tvarkant apskaitą pagal verslo apskaitos standartus, nes tokią apskaitą leidžiančios specifinės VAS nuostatos ir buvo priimtos atsižvelgiant į Lietuvos valstybės įmonių juridinius ir veiklos ypatumus, į ką negalima būtų atsižvelgti, jei miškų urėdijų apskaita būtų tvarkoma pagal tarptautinius apskaitos standartus.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

42

Išvados

1. Siekiant miškų urėdijų finansinėse ataskaitose pateikti teisingą informaciją apie šių įmonių finansinę būklę ir veiklos rezultatus, siūloma urėdijoms patikėjimo teise perduotus valstybinės reikšmės miškus ir miško žemę įtraukti į šių įmonių apskaitą. Tam pirmiausiai reikėtų pakeisti galiojančias Miškų įstatymo 7 straipsnio nuostatas, draudžiančias tokį miškų pateikimą.

2. Miško žemės apskaitai miškų urėdijoms siūloma taikyti 12 – ajį VAS „Ilgalaikis materialusis turtas“ ir ją apskaityti savikainos būdu. Miško apskaitai siūloma taikyti 17 – ajį VAS „Biologinis turtas“, prieš tai praplėtus šio standarto taikymo sritį ir papildžius nuostatomis dėl miškų apskaitos.

3. Miškų urėdijoms patikėjimo teise perduotus ūkinius miškus siūloma atskirti nuo miško žemės ir apskaityti tikrąja verte atėmus pardavimo vietos išlaidas. Tikrajai vertei nustatyti reikėtų naudoti visoms urėdijoms vieningą tikrosios vertės skaičiavimo metodiką, kurios pagrindas būtų būsimųjų diskontuotų grynųjų pinigų srautų įvertinimas. Įtraukus miškų urėdijoms perduotų ūkinių miškų ir miško žemės vertę į balanso turto dalį, šia suma reikėtų didinti įmonės savininko kapitalą. Tačiau dėl to ateityje reikšmingai padidėtų mokestis už turto naudojimą patikėjimo teise.

4. Valstybinės reikšmės miškų, kurie patikėjimo teise perduoti miškų urėdijoms, tačiau nenaudojami ūkininkavimo tikslais ir neteikia ekonominės naudos, apskaitai siūloma taikyti 12−ąjį VAS „Ilgalaikis materialusis turtas“. Šių miškų vertę reikėtų apskaityti ir balanse pateikti kartu su miško žemės verte ir todėl tokių miškų nusidėvėjimas neturėtų būti skaičiuojamas. Įtraukus šiuos miškus ir jų žemę į apskaitą turėtų būti didinamas ir turtą, kuris pagal įstatymus gali būti tik valstybės nuosavybė, atitinkantis kapitalas. Literatūra 1. 16 –asis TAS „Nekilnojamas turtas, įranga ir įrengimai“: Komisijos reglamentas (EB) priimantis tam tikrus tarptautinius apskaitos standartus pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1606/2002. 2008 m. lapkričio 3 d., Nr. 1126/2008. Europos sąjungos oficialusis leidinys. 2008, nr. L 320. p. 72 – 82. 2. 16-asis viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartas „Biologinis turtas ir mineraliniai ištekliai“: Lietuvos Respublikos Finansų ministro įsakymas. 2008 m. liepos 10 d. Nr. 1K-233. Valstybės žinios, 2008, nr. 82-3276. 3. 41-asis TAS „Žemės ūkis“: Komisijos reglamentas (EB) priimantis tam tikrus tarptautinius apskaitos standartus pagal Europos Parlamento ir Tarybos reglamentą (EB) Nr. 1606/2002. 2008 m. lapkričio 3 d., Nr. 1126/2008. Europos sąjungos oficialusis leidinys. 2008, nr. L 320. p. 335 – 341. 4. Buhalterinės apskaitos įstatymas. 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574. Valstybės žinios, 2001, nr. 99-3515. 5. Ekonominės veiklos rūšių klasifikatorius: Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas. 1995 m. gegužės 17 d. Nr. 696. Valstybės žinios, 1995, nr. 43-1054. 6. ELAD, C.; HERBOHN, K. 2011. Implementing fair value accounting in the agricultural sector: executive summary. Edinburgh: The Institute of Chartered Acountants of Scotland. 6 p. 7. Forest, Paper & Packaging. 2011. Forest Industry: Application Review of IAS 41, Agriculture. The Fair Value of Standing Timber. PricewaterhouseCoopers i Sverige AB. p. 28 8. Generalinė miškų urėdija prie Aplinkos ministerijos. 2012. [interaktyvus] www.gmu.lt. Prieiga per internetą: http://www.gmu.lt/veikla/. 9. HERBOHN, K.; HERBOHN J. 2006. International Acounting Standard (IAS) 41: What are the Implications for Reporting Forest Assets? Small-scale Forest Economics, Management and Policy. 5(2), p. 175-189. 10. JOBSTL, H.A. 2009. Can traditional forestry accounting contribute to measuring the sustainability of a forest enterprise? Contributions to Accounting in Forestry Reader. Wien: Universitat fur Bodenkultur. 101-109 p. 11. Lietuvos miškų ūkio statistika 2011. 2012. Vilnius: Valstybinė miškų tarnyba prie Aplinkos ministerijos. p. 16 – 18, p. 26 – 30. 12. Lietuvos valstybės valdomų įmonių veikla 2011 m. 2012. [interaktyvus] Lietuvos Respublikos ūkio ministerija. Prieiga per internetą: <http://vvi.ukmin.lt/index.php?r=document/view&id=1576> 13. Miškų įstatymas. 2001 balandžio 10 d. Nr. IX-240. Valstybės žinios, 2001, nr. 35-1161 14. Švedijos valstybinės akcinės bendrovės Sveaskog 2005-2011 metų finansinės ir veiklos ataskaitos. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.sveaskog.se/en/about-sveaskog/financial-information/financial-reports/> 15. Tarptautiniai finansinės atskaitomybės standartai (TFAS) 2007 apimantys tarptautinius apskaitos standartus (TAS) ir jų aiškinimus, galiojančius 2007 m. sausio 1 d. (vertimas iš anglų kalbos). 2007. Londonas: Tarptautinių apskaitos standartų komiteto fondas. p. 44, p. 50 -51. 16. TZSCHUPKE, W. 2009. Forestry accounting in German state and municipal forest enterprises - recent innovations. Austrian Journal of Forest Science. 126, 1/2. p. 39 – 52. 17. Valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymas. 2003 m. gruodžio 16 d. Nr. IX-1895. Valstybės žinios, 2004, Nr. 4-2. 18. Verslo apskaitos standartai ir metodinės rekomendacijos taikomi nuo 2011 m. sausio 1 d. 2011. Vilnius: Všį Audito ir apskaitos tarnyba. p. 137, p. 203-208. FINANCIAL ACCOUNTING FOR FORESTS IN LITHUANIAN STATE FOREST ENTERPRISES: CURRENT ASPECTS AND

PROSPECTS

Ramunė Budrionytė1, Laimutė Kazlauskienė2, Rasa Subačienė1

Vilnius University 1, Mykolas Romeris University 2

Summary

The article analyses current aspects of accounting for standing forests in Lithuania. Forests land covers 32,6 percent of Lithuanian territory, around half of all forests land is owned by State. State owned forests land and standing forests is managed by forty two State forest enterprises.

According to the current forests legislation, forests land and standing forests are not included in the balance sheet of State forest enterprises, and for this reason the value of financial assets in the State Consolidates Financial Statements do not present real value of the investments to State forest enterprises. Lithuanian Ministry of Economy states that value of Sate owned forests was 3,1 billion litas in 2011,

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

43

but this is not reflected in financial statements of State forest enterprises, what means that these financial statements do not disclose true and fair view. That is the problem, which is analysed and some proposals of solving it presented by authors in this article.

The article investigates accounting for standing forests under requirements of IAS 41 and BAS 17 and possibility to use IAS 41 or BAS 17 for accounting of standing forests in State forest enterprises. IAS 41 requires biological assets shall be measured on initial recognition and at each balance sheet date at its fair value less estimated point-of-sale costs. BAS 17 gives choice of two options for measurement of biological assets - fair value less estimated point-of-sale costs or acquisition cost. According to results of analysis, authors of the article propose for accounting of forests land to apply BAS 12 “Long-term tangible assets” acquisition costs method and for accounting of forests to apply BAS 17 “Biological assets” accordingly extended the scope of this standard and added some requirements on forest accounting.

Authors also offer to separate the forests land and standing forests and to use the fair value less estimated point-of-sale costs approach for entrusted commercial forests of State forest enterprises.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

44

SOCIALINIO AUDITO RAIŠKA LIETUVOJE

Lina Dagilienė, Rūta Gokienė

Kauno Technologijos Universitetas

Anotacija

Straipsnyje yra tiriama socialinio audito samprata, raida bei socialino audito reiškimosi tendencijos Lietuvoje per standartų diegimą socialiai atsakingose srityse. Nors didžiausias susidomėjimas socialiniu auditu įvyko XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, praktiškai nėra gilesnių tyrimų šioje srityje tiek koncepciniu, tiek metodologiniu lygmenimis. Šio straipsnio tikslas - ištirti socialinio audito teorines susiformavimo prielaidas ir jo raišką per standartų diegimą. Straipsnyje buvo taikytas išorinis socialinio audito raiškos Lietuvoje vertinimo būdas, tyrime buvo naudojamasi Lietuvos Standartizacijos departamento duomenimis 2012 m. rugpjūčio 1 d. Buvo pasirinktos keturios pagrindinės socialinio audito sritys, atitinkančios dažniausiai išskiriamas socialinės atskaitomybės veiklas: produktai ir paslaugos, aplinkosauga, žmonių ištekliai ir socialinė veikla bendrąja prasme. Remiantis standartų tikslais, kiekvienai socialinio audito sričiai buvo priskirti būdingi standartai, ir ištirtas jų paplitimo lygis Lietuvoje.

Tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvos verslo įmonės yra linkę diegti sertifikuotus standartus prekių ir paslaugų bei aplinkosaugos srityse, tuo tarpu socialinio atsakingumo standartai yra diegiami vangiai.

Prasminiai žodžiai: socialinis auditas, socialinė atsakomybė, standartai.

Įvadas

Europos Sąjungoje yra įtvirtintas įmonės, prisiimančios atsakomybę suinteresuotųjų grupių atžvilgiu, socialinis ir ekonominis modelis. Vienos pirmųjų šios nuostatos buvo įteisintos paskelbus Europos Komisijos žaliąją knygą „Europos teisinė bazė įmonių socialinės atsakomybės srityje“. Tai rodo, kad socialiniai veiksniai įgyja vis didesnę prasmę ir svarbą vertinant įmones, jų teikiamus produktus, prekinį ženklą, vykdomą veiklą. Didėjantis vartotojų spaudimas skatina įmones būti socialiai atsakingomis. Visuomenė atkreipia dėmesį į verslo įmonių sukeliamas globalias problemas, ir pastarosios norėdamos įgyti visuomenės pripažinimą, siekia viešai deklaruoti savo vykdomą politiką socialinės atsakomybės srityje. Todėl socialiai atsakingos politikos deklaravimas tampa priemone pagerinti įmonės įvaizdį. Bet ar to pakanka tam, kad sustiprinti visuomenės pasitikėjimą įmonių veikla? Kokiais būdais galima užtikrinti, kad įmonės socialinės veiklos rezultatų atskleidimas nėra vien tik ryšių su visuomene gerinimo pasekmė? Šioje vietoje atsirado terpė susiformuoti socialiniam auditui.

Nors didžiausias susidomėjimas socialiniu auditu įvyko XX amžiaus devintajame dešimtmetyje, praktiškai nėra gilesnių tyrimų šioje srityje. Mokslinėje literatūroje daugiausia diskutuojama dėl socialinio audito sampratos apibrėžimo, keliamų tikslų, teikiamos naudos įmonei: Morimoto, Ash & Hope, 2004; Pay, 2001; Cardebat & Sirven, 2010; Pučėtaitė, 2009. Taip pat atkreiptinas dėmesys, kad ypač didelę reikšmę socialinio audito plėtrai bei propagavimui turi įvairios visuomeninės organizacijos (Social audit network, Public Interest Research Group, New Economic Foundation, Institute of Social and Ethical Accountability, Center for Good Governance, Global Compact, Social Accountability International ir kitos). Šias organizacijas vienija bendras siekis skatinti socialiai atsakingą verslą, stiprinti verslo įmonių atsakomybę prieš visuomenę.

Socialinė apskaita ir auditas iš esmės yra savanoriška veikla, kuria yra identifikuojamas įmonės socialinių normų laikymasis darbuotojų, aplinkosaugos, teikiamų produktų ir paslaugų, santykių su visuomene srityse. Egzistuoja tam tikros gairės ir rekomendacijos socialiniam auditui atlikti, tačiau realiai viena pagrindinių apčiuopiamų socialinio audito raiškos formų yra standartų diegimas socialiai atsakingose srityse. Nors socialinis auditas daugiausia yra traktuojamas kaip bendrovės vadybos įrankis, užtikrinantis įmonių socialinių tikslų pasiekimą, šiame straipsnyje yra taikoma išorinė socialinio audito vertinimo prieiga, t.y. verslo įmonių diegiami standartai socialiai atsakingose srityse.

Tyrimo tikslas: ištirti socialinio audito teorines susiformavimo prielaidas ir jo raišką per standartų diegimą Lietuvoje.

Tyrimo objektas – socialinis auditas. Tyrimo metodai: mokslinės literatūros socialinio audito raidos tema analizė, statistinių duomenų loginė

ir lyginamoji analizė, atvejo analizė.

Socialinio audito raiška

Viena iš pagrindinių socialinio audito reiškimosi formų yra bendrovės socialinės veiklos įvertinimas tikrinant, ar pasiekti rezultatai atitinka konkrečius kokybės standartus. Tai liudija mokslinėje ir praktinėje literatūroje pateiktos socialinio audito sampratos: socialinis auditas – tai vadybos įrankis, užtikrinantis įmonės subalansuotą plėtrą (Morimoto, Ash & Hope, 2004); nepriklausomas bendrovės socialinės-etinės veiklos rezultatų vertinimas (Pay, 2001); socialinis auditas yra logiška ir lanksti dokumentų ir ataskaitų teikimo sistema, orientuota į socialinio poveikio darbuotojams ir visai aplinkai vertinimą (Social audit network, 2012). Europos žodyne (EUROVOC) socialinis auditas yra apibūdinamas kaip nuolatinis organizacijos socialinio poveikio aplinkai vertinimas suderintai su visuomenės lūkesčiais ir standartais. Socialinis auditas yra sisteminis, reguliarus ir objektyvus apskaitos procesas, kuris leidžia socialiai atsakingoms bendrovėms nustatyti socialinius ir aplinkosaugos tikslus, planus ir kriterijus, pagal kuriuos galima išmatuoti socialinės veiklos rezultatus bei

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

45

palyginti kartu su finansinės veiklos rezultatais (Local livelihoods, 2011). Pučėtaitė (2009) teigia, kad etinis-socialinis auditas yra vienas iš organizacijos būdų institucionalizuoti socialinės atsakomybės elementus – principus, vertybes bei normas – savo kasdieninėje veikloje. Tokia metodologinė prieiga vertinant socialinį auditą, remiasi standartų sistema, kurių pagalba darbuotojų elgesys būtų nukreipiamas tinkama linkme, o darbdavys prisiima papildomus įsipareigojimus.

Vartotojams vis labiau pradėjus domėtis produktų kokybe bei aplinkosauga, dideles įmones skatino elgtis etiškai ir socialiai. Toks didėjantis vartotojų spaudimas sąlygojo socialinės apskaitos, kaip požiūrio, vystymąsi. 1970 m. pradžioje šis požiūris pradėjo vystytis Jungtinėje Karalystėje, kai Viešųjų interesų mokslinių tyrimų grupė (angl. Public Interest Research Group) įsteigė Socialinio audito bendrovę (angl. Social Audit Ltd). Ši bendrovė atlikdavo tyrimus ir skelbdavo didelių valstybinių įmonių veiklos rezultatus, nelaukdama jų sutikimo bendradarbiauti ar leidimo paskelbti gautą informaciją. Vykdomi tyrimai buvo skirti įvertinti įmonių galimą poveikį darbui, bendruomenei ir aplinkai, jei būtų uždarytos tam tikros įmonės ar pramonės šakos. Svarbu pabrėžti, jog šie veiksmai buvo susiję su socialiniais, o ne ekonominiais tikslais. Nors šių tyrimų tikslas buvo palaikyti vartotojus, tačiau minėtos bendrovės ėmėsi priemonių, padedančių nuslėpti svarbią informaciją nuo tokių tyrinėjimų, taip išvengiant nepageidaujamo viešumo (Pay, 2001). Palaipsniui socialinis auditas buvo pradėtas taikyti profesinėse sąjungose, vietos valdžios institucijose, privačiose įmonėse, taip pat nevyriausybinėse organizacijose tam, kad būtų įvertintas visuomenei daromas poveikis ir būtų galima įsitikinti, ar jis tenkina suinteresuotųjų poreikius.

9 – ojo dešimtmečio pabaigoje kilo didžiausias susidomėjimas socialiniu auditu. Tam didžiausią postūmį suteikė 1984 m. Londone įsteigtas Naujosios ekonomikos fondas (NEF) (angl. New Economic Fondation). Ši institucija kartu su kitomis iniciatyvinėmis grupėmis pradėjo plėtoti socialinio audito koncepciją. 1990 m. pradžioje NEF kartu su Traidcraft sukūrė socialinės apskaitos formas, kuriose pateikia informacija yra savanoriško pobūdžio ir 1993 m. išleido pirmąją socialinę ataskaitą. Tuo pasekė ir kitos kelios privačios bendrovės, kurios norėjo įvertinti savo veiklos efektyvumą naudodamos socialinės apskaitos metodiką.

Svarbią vietą socialinio audito teorijoje ir praktikoje užima Socialinės ir etinės atsakomybės institutas (toliau SEAI) (angl. Institute of Social and Ethical Accountability). Tai 1996 m. įkurta tarptautinė organizacija, kurios tikslas yra stiprinti verslo įmonių ir pelno nesiekiančių organizacijų socialinę atsakomybę ir etinę elgseną. SEAI sukūrė socialinės apskaitos metodologiją, ir 1999 m. išleido AA1000 (angl. Accountability 1000) standartus. AA1000 standartų pagalba siekiama susieti bendrovės vertybių apibrėžimą ir įtvirtinimą su veiklos vystymosi tikslais. Šiuo požiūriu esminiais elementais tampa bendrovės mokymasis ir tobulėjimas. Kaip procesų standartas, AA1000 tiksliai nusako procesus, kurių privaloma laikytis, norint paaiškinti sprendimus, turėjusius įtakos įmonės veiklai, nesutelkiant dėmesio į tai, kokį veiklos lygį organizacija turėtų pasiekti (Institute of Social and Ethical Accountability, 2008).

Ką rodo standartų įdiegimas įmonės veikloje ir koks ryšys su socialiniu auditu? Socialinis auditas neturi vieningų, visuotinai priimtų standartų kaip įprastinis finansinių ataskaitų auditas (remiasi Tarptautiniais standartais auditui) ar vidaus auditas (remiasi vidaus audito standartais). Tačiau savo veikloje socialinės atsakomybės principus taikančios įmonės turi galimybę vadovautis tokiais standartizuotais reikalavimais:

Visuotinės atsiskaitymo iniciatyvos (GRI) - tvarumo ataskaitų teikimo gairės; AA1000 standartų sistema pagal trigubą pelno skaičiavimą: nustato principus ir procesus, kurių

reikia laikytis, siekiant užtikrinti kokybę; Socialinės atsakomybės standartas SA 8000; Kiti standartai: aplinkosaugos standartas ISO 14000, kokybės vadybos standartas ISO 9001 ir kita; Tarptautiniai akcijų indeksai, pavyzdžiui, Dow Jones tvarios plėtros indeksas (angl. Dow Jones

Sustanability DJSI Index) arba FTSE4Good indeksas investuotojams, suteikia svarbią informaciją, reikalingą socialiai atsakingų investicinių fondų įkūrimui arba jų veiklai apskritai ar konkrečiose srityse. Šie indeksai yra aktualūs bendrovėms, siekiančioms socialiai atsakingai investuoti.

Lietuvoje taip pat vyksta pokyčiai socialinės apskaitos ir audito srityse: socialinių tikslų įtvirtinimas Nacionalinėje darnaus vystymosi strategijoje, Nacionalinio atsakingo verslo tinklo sukūrimas, priklausymas socialiai atsakingoms tarptautinėms organizacijoms, šviečiamųjų seminarų organizavimas, studijų apie socialinės atsakomybės situaciją Lietuvoje rengimas. Vis dėlto šie pokyčiai yra daugiau mokslinio bei edukacinio pobūdžio, mažai susiję su realia įmonių veikla. Tyrimų metodika ir rezultatai

Socialinio atsakingumo standartų diegimas įmonėje yra tik vienas iš socialinio audito raiškos būdų.

Kadangi buvo pasirinktas išorinis socialinio audito raiškos Lietuvoje vertinimo būdas, tyrime buvo naudojamasi Lietuvos Standartizacijos departamento duomenimis 2012 m. rugpjūčio 1 d. Buvo pasirinktos keturios pagrindinės socialinio audito sritys, atitinkančios dažniausiai išskiriamas socialinės atskaitomybės veiklas (Dagilienė, 2010): produktai ir paslaugos, aplinkosauga, žmonių ištekliai ir socialinė veikla bendrąja prasme. Atsakomybė produktų ir paslaugų srityje - tai produkto saugumas ir kokybė, naudojimo poveikis aplinkai, sertifikatai, įdiegtos kokybės sistemos, ekologiški produktai. Atsakomybė aplinkosaugos srityje: taršos kontrolės būdai, modernūs įrengimai, aplinkosauginės programos, gamtosauginės informacijos atskleidimas ataskaitose. Atsakomybė žmonių ištekliuose - tai darbuotojų kvalifikacijos kėlimo sistema, darbuotojų motyvacijos sistema,

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

46

vertybių sistema, darbo sąlygos, darbuotojų sveikata ir kita. Socialinė veikla bendrąja prasme socialinėse ataskaitose vadinama ryšiais su visuomene, paslaugomis visuomenei. Socialinė veikla apima paramos ir (ar) labdaros suteikimą, dalyvavimą socialiniuose rėmimo projektuose, sveikatos pagalbos ir kitose iniciatyvose.

Empirinio tyrimo tikslas – ištirti socialinio audito reiškimąsi per standartus, susijusius su socialines atsakomybe Lietuvoje. Remiantis standartų tikslais, kiekvienai socialinio audito sričiai buvo priskirti būdingi standartai, ir ištirtas jų paplitimo lygis Lietuvoje. Tyrimų rezultatai yra pateikti 1 lentelėje.

1 lentelė. Su socialine atsakomybe susiję įdiegti standartai Lietuvoje (sudaryta autorių remiantis Lietuvos Standartizacijos departamento duomenimis, ĮSA iniciatyvų ir standartų aprašu, Guseva ir Ruževičius (2009))

Socialinės atsakomybės sritis

Standarto pavadinimas Standarto apibūdinimas Ženklas

Įmonių, įdiegusių standartą, skaičius 2012-08-01

Konkretūs įmonių, įdiegusių standartą, atvejai

ISO 9001 Kokybės vadybos standartas

Sertifikatas liudija, kad įmonė stabiliai teikia produktus arba paslaugas, atitinkančius kliento ir teisinius reikalavimus

1236*

AB „Rokiškio sūris“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Anykščių vynas“, AB „Vilniaus baldai“, AB „Klaipėdos baldai“, AB „Utenos trikotažas“

ISO 22000 Maisto saugos vadybos sistemos standartas

Standartas skirtas įmonių maisto saugos ir kokybės valdymo sistemų inventorizacijai, reorganizacijai ir integracijai tarpusavyje su kitais susijusiais standartais ar procesais

41

AB „Vilkyškių pieninė“, AB „Rokiškio sūris“, UAB „Coca-Cola HBC Lietuva“, UAB „Rūta“, AB „Kauno grūdai“, AB „Žemaitijos pienas“, AB „Utenos trikotažas“

RVASVT Rizikos veiksnių analizės ir svarbiųjų valdymo taškų sistema

Tarptautiniu mastu pripažintas metodas, padedantis maisto pramonės bendrovėms nustatyti maisto saugos riziką, išvengiant maisto saugos pavojų ir atitinkant teisinius reikalavimus

2 AB „Rokiškio sūris“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Vilkyškių pieninė“

Prod

ukta

i ir

pasl

augo

s

Kiti – HALAL, KOSHER, EKO Agros

Standartai yra diegiami dėl ekonominių, religinių, ekologinių priežasčių, veiklos specifikos. n/d AB „Pieno žvaigždės“

ISO 14001 Aplinkos apsaugos standartas

Sertifikatas liudija atitiktį aplinkos apsaugos teisiniams ir kitiems reikalavimams; taršos prevenciją; nuolatinį aplinkos apsaugos situacijos gerinimą

721

AB „Rokiškio sūris“, AB „Pieno žvaigždės“, AB „Anykščių vynas“, AB „Vilniaus baldai“, AB „Klaipėdos baldai“, AB „Utenos trikotažas“

Apl

inko

saug

a

EMAS Aplinkosaugos valdymo ir audito sistema

Suteikia galimybę įmonėms parodyti, kad jos veikia pagal aukštos aplinkos apsaugos standartus. Pagal esmę atitinka ISO 14001 standartą, tik griežčiau reikalauja gerinti aplinkosauginę situaciją.

2 UAB „Omniteksas“, UAB „Bionovus“

SA 8000 Socialinio atsakingumo standartas

Sertifikatas liudija, kad jūsų organizacijos socialinio atsakingumo sistema patikrinta pagal geriausios praktikos standartą ir atitinka jo reikalavimus

15

AB „Utenos trikotažas“, UAB „Simatika“, AB „YIT Kausta“, UAB „YIT Kausta būstas“, UAB „Kvalitetas“, UAB „Struktūra“, UAB „Mavista“, UAB „Medingė“, UAB „Statovita“, UAB „Plungės Jonis“, UAB „Sauslaukio statyba“, UAB „Orion Global PET“, UAB „LitCon“ D

arbu

otoj

ai

OHSAS Darbuotojų saugos ir sveikatos vadybos šeimos standartas

Standartas skirtas valdyti nelaimingus atsitikimus darbe, mažinti susirgimus profesinėmis ligomis bei organizacinio pobūdžio darbo saugos ir sveikatos pažeidimus.

428

UAB „Mitnija“, UAB „TNT“, AB „Utenos melioracija“, AB „Lietuvos automatika“, UAB „Elsis“, AB „Snaigė“, AB „Axis Industries“

Soci

alinė

veik

la ISO 26000

Socialinės atsakomybės gairių standartas

Standartu siekiama sukurti pridėtinę vertę, susisteminant ir pateikiant visuotinai pripažintus principus įmonių socialinės atsakomybės srityje. Pagrindiniai principai apima tokias sritis kaip aplinkos apsauga, žmogaus teisės, įdarbinimo ir darbo praktika, vadovavimas organizacijai, skaidri veikla, bendruomenės įtraukimas bei vartotojus.

n/d Nesertifikuojama

n/d – nėra duomenų * neįvertintas laikinai sustabdytų standartų skaičius

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

47

Kiekvienai sričiai yra parinktas būdingas standartas, trumpas jo apibūdinimas, ženklas, įmonių, įdiegusių šį standartą skaičius ir konkretūs įmonių atvejai. Stulpelyje „Įmonių, įdiegusių standartą, skaičius 2012-08-01” yra pateikiami skaičiai, remiantis Lietuvos Standartizacijos departamento duomenimis apie tai, kiek įmonių Lietuvoje iš viso naudojasi atitinkamomis sertifikuotomis vadybos sistemomis. Stulpelyje „Konkretūs įmonių, įdiegusių standartą, atvejai” yra pateikiamos konkrečios žinomos bendrovės (dėl savo dydžio ir veiklos apimčių svarbios visos šalies ūkiui), kurios yra įsidiegę atitinkamus standartus.

Tyrimo apribojimas yra tame, kad kai kurių standartų sertifikavimui nėra taikomi akreditacijos reikalavimai (pvz.: ISO 26000), todėl nebuvo galima gauti duomenų apie jų paplitimą tarp Lietuvos bendrovių.

Diskusija

Kaip matyti pagal Lietuvos Standartizacijos departamento duomenis, daugiausia verslo įmonės investuoja į gaminamų produktų ir teikiamų paslaugų kokybę. Diegdamos sertifikuotas vadybos sistemas jos siekia sustiprinti vartotojų pasitikėjimą savo produkcija. Taip pat nemaža dalis įmonių yra įdiegusios aplinkos apsaugos standartus, ypač ISO 14001. Produktų bei aplinkosaugos sertifikuotų standartų populiarumas rodo, kad jie yra ne tik deklaratyvaus pobūdžio, bet yra realiai naudingi verslo įmonėms. Juk socialinių standartų diegimą lemia tiek suinteresuotųjų poreikiai, tiek įmonės. Kuo suinteresuotųjų grupės kreipia didesnį dėmesį į verslo įmonių daromą poveikį aplinkai aplinkosauginiu ir socialiniu aspektais, tuo verslo įmonė labiau atliepia, reaguoja į tokį spaudimą. O viena iš reakcijos pasekmių yra standartų diegimas verslo veikloje, tokiu būdu užtikrinant, kad verslo įmonė suvokia savo atsakomybę prieš visuomenę.

Lietuvoje yra du socialinės atsakomybės standartai SA 8000 bei ISO 26000. SA 8000 – tai standartizuota pagrindinių žmogaus teisių apsaugos politika. Standarto iniciatorė Tarptautinė socialinio atsakingumo organizacija (Social Accountability International). Atsakomybei žmonių išteklių srityje didinti yra skirti tokie skyriai ir nuostatos: draudžiamas vaikų darbas, dažniausiai iki 15 metų amžiaus, priverstinis darbas; turi būti užtikrinta darbo sauga ir sveikata, asociacijų laisvė, teisingas darbo laikas; draudžiama bet kokios rūšies diskriminacija, psichinė ir fizinė prievarta; darbo užmokestis turi atitikti visus standartinius darbo užmokesčio teisinius reikalavimus; egzistuojanti bendrovės valdymo sistema turi užtikrinti sėkmingą standarto įdiegimą ir palaikymą. Iš esmės šis standartas yra orientuotas į vieną socialinės atsakomybės sritį – žmonių išteklius, todėl tyrime buvo priskirtas prie socialinės atsakomybės žmonių išteklių srityje. Tuo pačiu šis standartas nėra populiarus tarp verslo įmonių – SA 8000 daugiausia diegia uždarosios akcinės bendrovės (žr.1 lentelę). Listinguojamos bendrovės yra įdiegę nemažai standartų prekių ir paslaugų, aplinkosaugos srityse, tačiau socialinės atsakomybės standartą diegia vangiai (tik AB „Utenos trikotažas“). Tas pats pasakytina ir apie kaimynines šalis, pavyzdžiui Lenkiją, kur šio standarto paplitimas taip pat yra žemas. Vertinant šį standartą tarptautiniu mastu, 2012 m. birželio 30 d. yra įdiegti 3083 SA 8000 standartai 65 šalyse bei 65 pramonės šakose (Social Accountability Accreditation Services, 2012).

OHSAS standartas taip pat yra susijęs su konkrečia žmonių išteklių sritimi – darbuotojų sauga ir sveikata darbe, ir šis standartas yra ženkliai populiaresnis tarp Lietuvos verslo įmonių (žr.1 lentelę). Vėlgi galima daryti išvadą, kad konkretūs, apčiuopiami postulatai yra labiau vertinami įmonių veikloje lyginant su bendro pobūdžio, deklaratyviais teiginiais socialinės atsakomybės srityse.

ISO 26000 yra socialinės atsakomybės gairių standartas, išleistas 2010 m lapkričio 1 d., kuris iš esmės apžvelgia visą šiuolaikinę socialinės atsakomybės sampratą, apima daugelį klausimų, susijusių su socialine atsakomybe. Kadangi šis standartas nėra sertifikuojamas Lietuvoje (nes tai gairių, o ne reikalavimų standartas), nebuvo galima gauti patikimų duomenų apie jo paplitimą ir taikymą įmonių veikloje. Tai galėtų būti tolesnio tyrimo dalis, ar iš tikrųjų bendrųjų socialinės atsakomybės standartų tokių kaip SA8000, ISO 26000 ir pan. diegimas yra reikalingas ir aktualus įmonėse. Kol kas žvalgybinio tyrimo rezultatai rodo, kad jie nesulaukia didelio populiarumo verslo įmonėse. Įmonės socialinio audito priemones naudoja arba per kitus standartus, arba teikdamos socialines ataskaitos. Kyla aktualus klausimas, ar šių standartų pakanka, kad įmonės sėkmingai atliktų socialinį auditą, t.y. galėtų patikimai įsivertinti socialinių veiklos rezultatų pasiekimą lyginant su iškeltais tikslais ir užduotimis; ar tai nėra dar viena dokumentavimo vardan dokumentavimo sistema.

Išvados

Apibendrinant teorinius ir empirinius straipsnio rezultatus galima teigti, kad: • Socialinio audito teorinės susiformavimo prielaidos atsirado dėl suinteresuotųjų socialinių poreikių

užtikrinimo. Viena vertus socialinis auditas yra būdas visai visuomenei įsitikinti, kiek verslo įmonė yra darni su aplinka produktų ir paslaugų, aplinkosaugos, žmonių išteklių srityse. Kita vertus tai būdas pačiai įmonei įsivertinti, kaip yra įgyvendinami jos iškelti socialiniai tikslai.

• Lietuvoje vyksta pokyčiai socialinės apskaitos ir audito srityse, tačiau šie pokyčiai yra daugiau mokslinio bei edukacinio pobūdžio, mažiau susiję su realia įmonių veikla.

• Lietuvos verslo įmonės yra linkę diegti sertifikuotus standartus prekių ir paslaugų bei aplinkosaugos srityse. Socialinio audito raiška per socialinio atsakingumo standartus nėra paplitusi, todėl reikėtų atskiro tyrimo tiriant vidines tokio vangumo priežastis. Išorinės, aiškiai identifikuojamos priežastys galėtų būti neaiški (neapčiuopiama nauda) bei standartų įdiegimo kaštai.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

48

Literatūra

1. CARDEBAT, J.M.; SIRVEN, N. 2010. What Corporate Social Responsibility Report Adds to Financial Return? Journal of Economics and International Finance, nr. 2 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.academicjournals.org/JEIF>. 2. DAGILIENĖ, L. 2010. The Research of Corporate Social Responsibility Disclosures in Annual Reports. Inzinerine Ekonomika-Engineering Economics, nr. 2, p. 197-204. 3. Europos ekonomikos ir socialinių reikalų komiteto nuomonė dėl socialine atsakomybe grindžiamų finansinių produktų (nuomonė savo iniciatyva). 2011 [interaktyvus]. Europos Komisija. Prieiga per internetą: <http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/LexUriServ.do?uri=OJ:C:2011:021:0033:0038:LT:PDF>. 4. Europos komisijos žalioji knyga (EKŽK). Europos teisinė bazė įmonių socialinės atsakomybės srityje. 2001 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://eur-lex.europa.eu/LexUriServ/site/en/com/2001/com2001_0366en01.pdf>. 5. Europos žodynas. 2012 [interaktyvus]. EUROVOC. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/ev/ev.disph?l1=2&l2=1&l3=3&l4=4&a_term=4887>. 6. Informacija apie sertifikuotas vadybos sistemas. 2012 [interaktyvus]. Lietuvos standartizacijos departmentas. Prieiga per internetą: <http://www.lsd.lt/typo_new/index.php?id=157>. 7. Institute of Social and Ethical Accountability. AA1000 series – a brief overview. 2008 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < http://www.corporate-eye.com/blog/2008/05/institute-of-social-and-ethical-accountability-aa1000-series-a-brief-overview >. 8. ĮSA iniciatyvų ir standartų aprašas. 2012 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.undp.lt/uploads/%C4%AESA%20INICIATYV%C5%B2%20IR%20STANDART%C5%B2%20APRA%C5%A0AS.pdf>. 9. GUSEVA, N.; RUŽEVIČIUS, J. 2009. Sertifikavimo ženklas kaip elektroninės komercijos kokybės ir patikimumo indikatorius. Verslo ir teisės aktualijos, nr. 4, p.55-71. 10. MORIMOTO, R.; ASH, J.; HOPE, C. 2004. Corporate social responsibility audit: from theory to practise. Research Papers in Management Studies [interaktyvus]. WP14/2004. Prieiga per internetą: <http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=670144>. 11. PAY, C. 2001. Social accounting: a method for assessing the impact of enterprise development activities? EDIAIS. Traidcraft exchange. 12. PUČĖTAITĖ, R. 2009. Įmonių socialinės atsakomybės vadyba integralumo aspektu. In Ekonomika ir vadyba, no.14: conference proceedings. Kaunas, p. 328-334. 13. Social Accountability Accreditation Services SAAS. 2012 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.saasaccreditation.org/certfacilitieslist.htm>. 14. Social audit: a toolkit a guide for performance improvement and outcome measurement. 2005 [interaktyvus]. Center for good governance. Prieiga per internetą: <http://unpan1.un.org/intradoc/groups/public/documents/cgg/unpan023752.pdf>. 15. Social audit network. 2012 [interaktyvus]. Prieiga per internetą <http://www.socialauditnetwork.org.uk/getting-started/what-is-social-accounting-and-audit/>. 16. Social enterprise – a counterbalance to inequality. 2011 [interaktyvus]. Local livelihoods. Prieiga per internetą: <http://www.locallivelihoods.com/cmsms/index.php?page=social-enterprise-2>.

SOCIAL AUDIT DEVELOPMENT IN LITHUANIA

Lina Dagilienė, Rūta Gokienė

Kaunas University of Technology

Summary

The article examines the concept of social audit, development and manifestation of social audit trends over the standard implementation of socially responsible areas of Lithuania. Although the greatest interest in the social audit took place in the eighties, there is practically no deeper research in this area at the conceptual and methodological levels. The purpose of this paper is to investigate the formation of social audit of theoretical assumptions and its expression through standardization. This paper has been applied to an external social audit Lithuania expression evaluation method, the study used data from the Lithuanian Standardization Department in 2012, 1-st August. It was selected four main areas of social audit corresponding to main social responsibility activities: products and services, environmental protection, human resources and social activities in general. According to the standards for purposes of social audit of each area have been attributed to specific standards, and investigated their prevalence in Lithuania.

The results showed that Lithuanian business companies tend to introduce certified standards for goods and services, and environmental protection, while social accountability standards are being implemented slowly.

Key words: social audit, social responsibility, standards.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

49

MOKSLINĖS VEIKLOS KOMERCIALIZAVIMO PROCESAS IR BŪDAI: TEORINIS ASPEKTAS

Gintarė Giriūnienė, Raminta Benetytė

Kauno Technologijos universitetas

Anotacija

Universitetų mokslinės veiklos komercializavimoklausimas pastaruoju metu tampa itin diskutuotinu klausimu ir mokslininkų tarpe. Nors visos mokslininkų sukurtos žinios turi įtakos intelektinės nuosavybės plėtrai, naujų atradimų ir išradimų generavimui, tik komerciškai pritaikyti moksliniai tyrimai sukuria naujas technologijas ir inovacijas, prisideda prie aukštos pridėtinės vertės kūrimo ir stiprina šalies ekonomiką. Galimi nauji mokslinės veiklos komercializavimo modeliai, pagrįsti pagrindiniais mokslinės veiklos komercializavimo metodais skatina mokslo, verslo bei viešojo sektoriaus bendradarbiavimą. Straipsnyje esti palygintos įvairių autorių nuomonės mokslinės veiklos komercializavimo sampratos ir vaidmens klausimais, apibrėžti Lietuvoje ir užsienyje taikomi pagrindiniai mokslinės veiklos komercializavimo procesai, išskirtos reikšmingiausios mokslinių tyrimų galimybės.

Prasminiai žodžiai: mokslinės veiklos komercializavimas, mokslinė veikla, komercializavimo procesas ir metodai.

Įvadas

Mokslininkų pasiekiami aukšti rezultatai įgalina teigti, kad Lietuvos aukštosiose mokyklose dirba kvalifikuoti, išsilavinę, savo darbą puikiai išmanantys specialistai. Tai sudaro geras prielaidas komerciškai panaudoti daugybę išradimų ir gerinti šalies ekonominę raidą tarptautiniu mastu. Tačiau komercializuojant mokslo rezultatus, aukštosios mokyklos susiduria su tam tikromis problemomis: inovacijoms kurti ir plėtoti nėra tinkamų sąlygų, atitinkamos institucijos neskiria pakankamai dėmesio inovatyvių technologijų komercializavimui, todėl naujų technologijų diegimas šalies pramonėje virsta ganėtinai lėtu ir sunkiai įgyvendinamu procesu. Kaip teigia W. Wu (2010) mažėjanti mokslinės veiklos rezultatų vertė, apsiribojant vien tik mokslinėmis publikacijomis stabdo stiprios ekonomikos, stabilios finansinės sistemos, aukšto naujų technologijų lygio, perspektyvios inovacijos plėtros tobulinimą. Nors specialistai ir pripažįsta verslo ir mokslo bendradarbiavimo naudą, tačiau Lietuvoje egzistuoja sąlyginai didelė takoskyra tarp verslo subjektų ir mokslo institucijų. Taigi būtina esti išskirti mokslinės veiklos komercializavimo proceso ir jo etapų įgyvendinimo būtinybę kitų valstybių kontekste, nes technologijos kelias nuo fundamentalių tyrimų iki taikomosios vertės yra ganėtinai ilgas.

Kaip teigia F. Zhao (2004) jeigu nėra didelio produkto poreikio ar jis nėra toks, kad galėtų tinkamai išspręsti atsiradusią problemą, ar užpildyti rinkoje atsiradusią spragą, vartotojų nepritrauks net ir pats puikiausias išradimas. Būtent dėl šios priežasties komercinės krypties naujos idėjos technologiškai gerai suprojektuotą patentą paverčia rinkoje sėkmingu produktu. Pastarojo sąlygota išaugusi vartotojų paklausa didina namų ūkių vartojimą, kurio augimas, remiantis ekonominės veiklos apytakos modeliu, didina gamintojų pajamas, skatinant plėsti naujojo produkto rinką. Sėkmė rinkoje suteikia galimybes ieškoti naujų patentų, plėsti technologijas ir vėl kurti naujas komercines idėjas taip keliant bendrą šalies ekonominį lygį, todėl esamų problemų sprendimas ir naujų idėjų generavimas inovacijų kelyje nuo fundamentalių tyrimų iki taikomosios vertės stiprinant bendrą šalies lygį kitų valstybių kontekste, yra tiesiog būtinas.

Taigi, šio tyrimo objektas – mokslinės veiklos komercializavimas. Tyrimo tikslas – atlikti mokslinės veiklos komercializavimo būdų ir proceso identifikacinį tyrimą. Sėkmingam tyrimui atlikti iškelti šie uždaviniai: • atlikti mokslinės veiklos komercializavimo sampratos analizę; • apibrėžti galimus mokslinės veiklos komercializavimo būdus; • atlikti mokslinės veiklos komercializavimo proceso analizę.

Teoriniai mokslinės veiklos komercializavimo aspektai

Statistinių duomenų analizė įgalina teigti, kad stiprią ekonomiką, stabilią finansinę sistemą, aukštą

naujų technologijų lygį, perspektyvią inovacijų plėtrą yra pasiekusios tos valstybės, kurios gausiausiai skatina mokslo rezultatų komercializacijos plėtros galimybes ir jų plėtrą. Pažymėtina, kad pirminiu uždaviniu tampa tiriamojo objekto apibrėžties identifikavimas, juolab, kad ir mokslinių tyrimų komercializavimo apibrėžimų įvairiuose literatūros šaltiniuose galima rasti daug ir labai įvairių. R. Ginevičius, L. Rimkus (2007) mokslinės veiklos komercializavimą apibrėžia kaip pelno gavimą iš dėstymo, mokslo tiriamojo darbo ir kitos universiteto teritorijoje vykdomos veiklos. Mokslinių tyrimų komercializavimo grupė mokslinės veiklos komercializaciją traktuoja kaip naujos idėjos vystymo procesą ir mokslinių tyrimų pavertimą komerciniais produktais ar paslaugomis bei jų įvedimą į rinką, kuris apima intelektinės nuosavybės perdavimą ir plėtojimą. Darbo grupės apžvalgoje mokslinės veiklos komecializavimas yra apibrėžiamas kaip procesas transformuojantis idėjas, žinias ir išradimus į individams, verslui ir visuomenei didesnę gerovę bei vertę. Nors kai kurie autoriai, tokie kaip V.A. Aagarval, D.H. Hsu.(2009), B.W. Lin, Y. Lee, S.C. Hung (2006) teigia, kad komercializavimas akademinėje aplinkoje iki šiol nėra pozityvus dalykas, tačiau kaip naujas mokslininkų sugeneruotas idėjas

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

50

pritaikyti šalies ekonomikos plėtroje, neapsiribojant vien moksliniais straipsniais ir intelektinės nuosavybės didinimu, jie sprendimų nepateikia. Dėl šios priežasties, kaip teigia E. Venskutonienė (2008), nors daugelio šalių universitetai ar kitos aukštosios mokyklos negauna finansinės paramos iš valstybės biudžeto, o realizuojant naują produktą rinkoje atsiranda nemažai problemų, tinkamai planuojant mokslinės veiklos rezultatai tampa sėkmingu komercializavimo etapo produktu, skatinančiu ne tik universiteto, bet ir šalies gerovės plėtrą. Taigi, nagrinėjant mokslinės veiklos komercializavimo sampratą reikia pabrėžti, kad mokslinės literatūros šaltiniuose dažniausiai esti akcentuojama jo sėkmė, apibrėžiama kaip ypatingai svarbus tarpininkavimo tarp išradėjo ir pramonės vaidmuo. Dažnai labai sudėtinga įtikinti investuotojus rimtai pažvelgti į mokslininkų teikiamą verslo pasiūlymą, nes kaip teigia R. Ginevičius, L. Rimkus (2007) mokslinių tyrimų tematika retai atitinka verslo ir rinkos poreikius, todėl neužtikrina pakankamos ekonominės konkurencijos. Tokiu atveju, kaip teigia S. M. Breznitz, P. O. Rory, T. J. Allen (2008),.būtinas tarpininkas, kuris turi turi geresnę derybinę poziciją ir didesnį akstiną rizikuoti. Išradimų patentus įsigiję verslo subjektai per universitetų duomenų bazes pradeda naujo produkto technologinį procesą, kuris turėtų užtikrinti produkto pasisekimą nacionalinėje rinkoje. Tačiau neretai revoliucingą, patentuotą ir paklausią technologiją komercializuoti yra ganėtinai rizikinga. Ir ne todėl, kaip teigia M. E. Ginn, A. H. Ruberstein (1986), kad mokslininkų siūlomas produktas nespręstų svarbių problemų ar siūloma technologija nebūtų daug pranašesnė už jau egzistuojančią, tiesiog naujo produkto plėtra gali trukti ganėtinai ilgai, netgi kelerius metus. Tenka konstatuoti, kad netgi puikiausi išradimai, tokie kaip telefonas ar televizija, pačioje pradžioje buvo išjuokti arba visuotinai nepriimtini, o ir pelnyti rinkos palankumą nėra lengva, todėl mokslinės veiklos komercializavimo proceso technologiniame kelyje projektuotojai neretai pritrūksta akstino rizikuoti ir daugelis gerų išradimų žlunga net nepatekę į rinką.

Remiantis Innovation Union Scoreboard (2011) skelbiamais statistiniais duomenimis, Lietuvoje mokslo tiriamuosius ir technologijų plėtros darbus atliekančių darbuotojų didžiausias skaičius buvo aukštojo mokslo sektoriuje – 55 % bendro darbuotojų šioje srityje skaičiaus, o verslo įmonių sektoriuje – tik 5 %. Vadinasi, šalies universitetuose ir institutuose slypintis didžiulis mokslinis potencialas nėra tinkamai komercializuojamas. Kaip teigia Huron Education Consultingn Group. (2012) netinkama mokslinės veiklos komercializacija stabdo šalies inovacijų pėtrą, mažina užsienio tiesiogines investicijas ir nesuteikia potencialo bendrai šalies ekonomikos plėtrai. Tyrimai rodo, kad Lietuvoje tik kas penktame verslo subjekte buvo vykdomi moksliniai tyrimai (19 proc.), kai tuo tarpu Italijoje tokia veikla buvo vykdoma net 75 proc. verslo įmonių, Suomijoje - 74 proc., Nyderlanduose - 71 proc. verslo subjektų. Taigi galima teigti, kad mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimas Lietuvoje yra ganėtinai žemas užsienio šalių kontekste. Pažymėtina, kad tos šalys, kuriose intensyviai vyksta mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimas, įgyvendina rezultatyvias aukštųjų mokyklų verlso idėjas per naujų produktų, technologijų kūrimą ir paslaugų teikimą. Kaip teigia L. Leisyte (2011) universitetuose atliekami moksliniai tyrimai apima visą produkto gyvavimo ciklą – nuo kūrimo iki pristatymo klientui, todėl įmonių rizika žlugti, komercializuojant mokslinės veiklos rezultatus esti kur kas mažesnė. O ir atnaujinta kokybiška verslo subjekto teikiamos rinkai produkcijos pasiūla padeda išklikti konkurencingiems rinkoje, didinti vartotojų skaičių, o svarbiausia per vartojimą gerinti šalies ekonomiką. Atlikus mokslinės literatūros analizę galima teigti, kad ypatingai svarbu yra vykdyti ir fundamentinius, ir taikomuosius mokslinius tyrimus, kurie per mokslinės veiklos komercializavimo procesą būtų transformuojami į naujas idėjas, žinias, išradimus, kuriančius verslui ir visuomenei didesnę gerovę bei vertę taip stiprinant bendrą šalies ekonominį lygį.

Mokslinės veiklos komercializavimo proceso ypatybės

Kadangi mokslinių tyrimų komercializavimo procesas susideda iš tam tikrų etapų, pasaulyje taikomi ir skirtingi daugialypiai mokslinės veiklos komercializavimo modeliai. Kaip teigia V. Zemlickienė (2011) tinkamas išradimo komercializavimo modelio parinkimas ir jo pritaikymas padeda plėsti universitetų mokslinės veiklos galimybes, kuriant naujas mokslo laboratorijas, asociacijas, parkus su geriausiais savo srities specialistais. Nors komercializavimo proceso etapai esti ganėtinai skirtingi – nuo galimybių atpažinimo iki komisijos sprendimo priėmimo – , tačiau reikia pažymėti, kad visų mokslinės veiklos komercializavimo procesų tikslas yra ne tik finansinis, bet ir stiprinti šalies ekonomiką per naujas technologijas ir inovacijas.

Skandinavijos šalių universitetuose, kaip teigia H. Sigrid (2009), dažniausiai yra taikomas ekonominės veiklos apytakos modelio funkcionavimu pagrįstas mokslinės veiklos komercializavimo modelis (žr. 1 pav.). Šį modelį sudaro itin stipriai tarpusavyje susiję skirtingi etapai. Pagrindiniu modelio identifikaciniu požymiu galima laikyti tai, kad užuot tęsiant žlugusio ankstesniajame etape produkto realizavimą kitame etape yra ieškomi nauji atradimai naujiems produktams kurti ir diegti į rinką. Ypatingai svarbus mokslinės veiklos komecializavimo proceso pirmasis etapas kuomet yra sukuriamas naujas atradimas. R. C. Dorf, K. K. F. Worthington (1987) teigia, kad atradimas analizuojamas, ar gali būti taikomas kaip išradimas. Nevisada nauji atradimai gali būti pritaikomi visuomenės gerovei, todėl didesnis atradimų pasirinkimas skatina didesnes ekonominės plėtros galimybes. Jeigu atradimas pripažįstamas išradimu, jis fiksuojamas kaip mokslininko patentas. Kaip teigia R.E. Litan, L. Mitchell, E.J. Reedy (2007) mokslininko patento perdavimas tolimesniam verslo plėtojimui sudaro galimybes daryti patento analizę naujo produkto, skirto rinkos pritaikymui, pagrindu. Išanalizavus visas galimybes sėkmės ir nesėkmės pagrindu, prasideda technologinis procesas po kurio produktas yra paleidžiamas į rinką. Vartotojų paklausa naujo produkto atžvilgiu parodo ar produktas yra tinkamas tolimesnei verslo plėtotei. Pažymėtina, kad esant didelei vartotojų paklausai produktas toliau analizuojamas ir

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

51

plėtojamas ieškant naujų gerinimo galimybių. Maža vartotojų paklausa verčia ieškoti naujų produkto populiarinimo priemonių arba naujų atradimų - patentų.

1 pav. Mokslinės veiklos komercializavimo proceso modelis Skandinavijos šalių universitetuose (sudaryta autorių remiantis M.D. McKelvey (2009), M. Henrekson, N.Rosenberg (2001))

Lietuvoje mokslininkai savo atradimams realizuoti gali tiesiogiai ieškoti investuotojų pačioje rinkoje

arba perduoti juos naujų technologijų kūrimo kompanijoms, suinteresuotoms rinkos plėtimu. Mokslo ir studijų stebėsenos ir analizės centro (2011) teigimu investuotojų paieška dažniausiai nepasiteisina ir nauji išradimai žlunga jiems net nepatekus į rinką, nes investuotojai nėra pakankamai pajėgūs spęsti teoriškai paremtus sudėtingus mokslo rezultatus. Taigi pažymėtina, kad naujų technologijų kūrimo kompanijų paieškai yra naudojamas mokslinės veiklos komercializavimo modelis, kuris Lietuvoje yra labai supaprastintas (žr. 2 pav.).

Komercinimas, finansinės naudos

pasidalijimas

Patentavimas, registravimas arba komercinės paslapties

saugojimas

Komisijos sprendimas dėl IN apsaugos bei

komercinimo

Išradimo atskleidimas

2 pav. Mokslinės veiklos komercializavimo Lietuvoje proceso modelis (sudarytas autorių remiantis I. Dzemyda (2009), J. Bagdonavičius (1997), E. Leichteris (2011))

Lietuvoje taikomą mokslinės veiklos komercializavimo modelį sudaro keturi skirtingi etapai. Pažymėtina, kad mokslinės veiklos rezultatų komercializavimas prasideda nuo išradimo atskleidimo, vėliau patentavus išradimą prasideda galimo finansavimo paieška ir išradimo komercializavimas. Vyrauja nuomonė, kad užsitikrinus pakankamai finansavimo šaltinių ir įvedus naują produktą į rinką, bet nepasiteisnus komercinimo organizatorių lūkesčiams, jie nebėra suinteresuoti ieškoti naujų produktų kontūrų, paremtų moksline veikla. Tačiau reikia pažymėti, kad užsienio šalių praktika rodo, jog nuolatinis mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimas ir naujos paieškos įgalina gauti geriausius rezultatus. Pažymėtina, jog mažėjantys mokslinės mokslinės veiklos rezultatų finansavimo šaltiniai stabdo inovacijų ir technologijų plėtrą, o būtent tai ir yra didžiausias skirtumas tarp Lietuvoje ir Skandinavijos šalyse veikiančio mokslinės veiklos komercializavimo mechanizmo. Taigi galima teigti, kad galutiniai rinkos produktai, sukurti mokslo institucijų veiklos rezultatų pagrindu nevisada esti sėkmingi, tačiau norint sėkmingai plėtoti šalies technologijų, mokslo, švietimo, inovacijų plėtrą, kaip tai daro Skandinavijos šalys, būtina esti nuolat ieškoti naujų mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimo rezultatų kontūrų.

Mokslinės veiklos komercializavimo būdai ir jų ypatybės

Sėkmingam mokslinės veiklos komercializavimo procesui įgyvendinti yra naudojami skirtingi būdai. Reikia pažymėti, kad dažniausiai mokslinė veikla yra komercializuojama per Tarptautines kooperacijas, kurios stambiems ūkio subjektams gali pasiūlyti tarptautines rinkas užuot nesėkmingai bandant įvesti naują produktą į nacionalinę rinką. Tam pritaria ir E. Rasmussen, O. Moen, M. Gulbrandsen (2006), teigdami, kad labiausiai tikėtini rentabilumo rezultatai pasiekiami tik per efektyvią ir didelę realizacijos rinką, todėl jau XX amžiaus septintajame dešimtmetyje moksliniams tyrimams įgyvendinti buvo pradėta ieškoti tarptautinės rinkos. E. Rasmussen (2008) teigimu kitas mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimo veiklos rezultatų komercializavimo būdas yra įgyvendinamas per inovacinius centrus. Pažymėtina, kad šie inovaciniai centrai vykdo naujų ūkio subjektų – aukštųjų mokyklų ar mokslo institutų pateiktų mokslinės veiklos rezultatų komercializavimo projektų atranką. Taigi galima teigti, kad sugeneravus geriausias pasiūlytas idėjas, teikiant paslaugas, mobilizuojant visuomeninius ir asmeninius išteklius, inovaciniai centrai padeda pasirinkti idėjos komercianalizavimo veiklos strategiją, kuri į rinką įveda naują produktą.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

52

Mokslinėje literatūroje dažnai akcentuojama, kad mokslinės veiklos rezultatus taip pat galima komercializuoti verslo ir inovacijų centrų pagalba. Kaip teigia F.T. Rothaermel, S.D. Agung, L. Jiang, (2007) tai savotiški verslo palaikymo centrai, kurių klientai būna aukšto lygio ir siauro profilio technologiškai orientuoti ūkio, paslaugų ir prekybiniai subjektai. Verslo ir inovacijų centrai teikia ūkio subjektams – mokslinės veiklos patentų savininkams konsultacinę pagalbą, patardami kaip galima geriausiai realizuoti idėjas jas komercializuojant. Priešingai negu inovacijų centrai verslo ir inovacijų centrai nekuria naujų produkto komercializavimo veiklos strategijų, o tik nurodo reikiamą produkto realizavimo kryptį, o didžiausias dėmesys yra skiriamas paslaugų ir regiono verslo potencialo stiprinimui.

Dar vienas mokslinės veiklos komercializavimo modelis labiausiai paplitęs Japonijoje yra mokslo tiriamųjų asociacijų steigimas. Šio modelio pagrindas, kaip teigia N. Fukugawa (2005) yra vienos ar kelių korporacijų pagrindu sukurtos mokslo tiriamosios asociacijos, jungiančios mokslininkus – teoretikus ir praktikus. Tokių asociacijų pagrindiniu uždaviniu tampa fundamentaliųjų mokslo idėjų plėtojimas pagal prioritetines kryptis ir jomis grįstų bazinių technologijų kūrimas. Vėliau šios technologijos perduodamos verslo subjektams – asociacijos dalyviams, o pastarieji savarankiškai pritaiko bazinę technologiją galutiniam pramoniniam produktui gauti. Būtent tokio modelio svarbiausia sudedamąja dalimi tampa nuolatinis abipusis fundamentaliųjų ir taikomojo pobūdžio tyrimų ryšys (K. Motohashi (2005)). Inovacinės veiklos organizavimas, pagrįstas mokslo tiriamosiomis asociacijomis, turi daug pranašumų, leidžiančių gerokai sutrumpinti terminus nuo fundamentalios idėjos sukūrimo iki jos įgyvendinimo. Būtent šis Japonijoje propaguojamas mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimo modelis leidžia suderinti tiek kooperacijos principus bei sudėtingo ir daugiapakopio proceso planingą, organizavimą ir koordinavimą iš vieno centro, tiek ir didelę konkurenciją tarp asociacijos dalyvių per galutinį idėjos įgyvendinimo etapą. Tačiau pažymėtina, kad klaidingai parinkta naujų idėjų atrankos strategija dažniausiai būna labai nuostolinga.

Atliktos mokslinės lietartūros analizė įgalina teigti, kad jeigu Lietuvos įmonės, siekdamos išlikti konkurencingomis ir inovatyviomis, atliekant rinkų analizes, verslo plėtros galimybių studijas, modeliuojant naujus produktus, parengiant projektus ir naujas veiklos metodologijas, atliekant kitus analitinio mokslinio tiriamojo ir kūrybinio pobūdžio darbus naudotųsi moksliniais rezultatais patenkinti besikeičiančius vartotojų poreikius ir išlikti konkurencingiems rinkoje būtų daug paprasčiau. Mokslinės veiklos rezultatų komercializavimo procesas nebūtų toks sudėtingas procesas jeigu glaudesnis mokslo ir verslo bendradarbiavimas skatintų aukštesnį šalies ekonominį lygį. Tačiau pažymėtina, kad verslo subjektai neišnaudoja daugelio progų plėtoti savo verslą, nes pačios atlikti reikalingą mokslinį tiriamąjį ar analitinį darbą, sukurti naujų modelių, parengti projektų dažnai neturi resursų ir galimybių.

Išvados

1. Mokslinės veiklos komercializavimas yra procesas, transformuojantis idėjas, žinias ir išradimus į individams, verslui ir visuomenei didesnę gerovę bei vertę. Todėl moksliniai tyrimai ir ypač jų komercializavimas turi lemiamos įtakos ekonomikos ir visuomenės raidai. Svarbu vykdyti tiek fundamentinius, tiek taikomuosius mokslinius tyrimus, kurių santykis nėra pastovus.

2. Pažymėtina, jog mažėjantys mokslinės mokslinės veiklos rezultatų finansavimo šaltiniai stabdo inovacijų ir technologijų plėtrą, o būtent tai ir yra didžiausias skirtumas tarp Lietuvoje ir Skandinavijos šalyse veikiančio mokslinės veiklos komercializavimo proceso mechanizmo.

3. Didesnis Lietuvos verslo subjektų suinteresuotumas mokslinės veiklos rezultatais skatintų glaudesnį mokslo ir verslo bendradarbiavimą, kuris palengvintų mokslinės veiklos rezultatų finansavimą kartu didindamas įmonių konkurencingumą nacionalinėje ir tarptautinėje rinkoje.

Literatūra 1. AAGARVAL, V.A., HSU, D.H. 2009. Modes of cooperative R&D commercionalization by start-ups. Strategic management journal.

t.30, p. 835–864. 2. BAGDONAVIČIUS, J. 1997. Vakarietiškas švietimo modelis. Švietimo reforma ir mokytojų rengimas. IV tarptautinė mokslinė

konferencija. Vilnius, p. 7–11. 3. BREZNITZ, S.M., RORY, P.O., ALLEN, T.J. 2008. University commercialization strategies in the development of regionalbioclusters.

Journal of product innovation management. t.25, p. 129–142. 4. DORF, R.C., WORTHINGTON, K.K.F. 1987. Models of commercionalization of technology from universities and research

labaratories. The journal of technology transfer, t. 12, p.1–8. 5. DZEMYDA, I. 2009. Aukštojo mokslo vaidmuo regionų plėtroje: mokslinių tyrimų ir inovacijų politikos įtaka regionų ekonomikai.

Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas. 6. FUKUGAWA,, N. 2005. Characteristics of knowledge interactions between universities and small firms in japan. International small

business journal, t. 23, p.379–401. 7. GINEVIČIUS, R., RIMKUS, L. 2007. Commercialization of research results in higher schools. Technological and economic

development of economy, t.13, p. 10–18. 8. GINN, M.E., RUBERSTEIN, A.H. 1986. The R&D production interface: a case study of new product. Journal of product innovation

management. t. 3, p. 18–170. 9. HENREKSON, M., ROSENBERG, N. 2001. Designing efficient institutions for science-based entrepreneurship: lesson form US and

Sweden. The journal of technology transfer, t. 26, p.207–231. 10. HURONEDUCATION CONSULTINGN GROUP. 2012. Research university commercialization and enterpreneurhip: new strategies

for success. Huron.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

53

11. INNOVATION UNION SCOREBOARD 2011. The innovation union‘s perfomance scoreboard for reseach and innovation. Pro inno europe: inno metrics.

12. LEICHTERIS, E. 2011. Mokslo ir technologijų parkai socialinių technologijų kontekste. Vilnius: Mykolo Riomerio universitetas. 13. LEISYTE, L. 2011. Research commercialization policies and their implementation in the netherlands and in the US. Science and public

policy, t. 38, p. 437–448. 14. LIN, B.W., LEE, Y., HUNG, S.C. 2006. R&D intensity and commercialization orientation effects on financial performance. Journal of

business research. t.59, p. 679–685. 15. LITAN, R.E., MITCHELL, L., REEDY, E.J. 2007. Commercializing university innovations: alternative approaches. Cambridge:

Cambridge University press. 16. MCKELVEY, M.D. 2009. Learning to compete in european universities: from social institution to knowledge business. UK: Edward

elgar publishing. 17. MOKSLO IR STUDIJŲ STEBĖSENOS IR ANALIZĖS CENTRAS. 2011. Lietuvos mokslo ir studijų ateities vizija: mokslioji Lietuva

2030. Vilnius: Mosta. 18. MOTOHASHI, K. 2005. University-industry collaborations in Japan: the role of new technology-based firms in transforming the

national innovation system. Asia pacific business review, t.34, p.583–594. 19. O‘SHEA, R.P., ALLEN, T.J., CHEVALIER, A., ROCHE, F. 2005. Entrepreneurial orientation, technology transfer and spinoff

performance of U.S. universities. Research policy, t. 34, p.994–1009. 20. POWERS, J.B., MCDOUGALL, P.P. 2005. Univesity start-up formation and technology licensing with firms that go public: a

resource-based view of academic entrepreneurship. Journal of business venturing, t.20, p.291–311. 21. RASMUSSEN, E., MOEN, O., GULBRANDSEN, M. 2006. Initiatives to promote commerciaization of university knowledge.

Technovation, t. 26, p. 518–533. 22. RASMUSSEN, E. 2008. Government instruments to support the commercialization of university research: lessons form canada.

Technovation, t. 28, p. 506–517. 23. ROTHAERMEL, F.T., AGUNG, S.D., JIANG, L. 2007. University entrepreneurship: a taxonomy of the literature. Industrial and

corporate change, t.16, p.691–791. 24. SIGRID, H. 2009. Higher education institutions as drivers of regional development int he Nordic countires. USA: Nordregio. 25. VENSKUTONIENĖ, E. 2008. Sėkmės formulė – mokslo ir verslo bendradarbiavimas [interaktyvus]. Prieiga per internetą:

http://www.balsas.lt/naujiena/190207/sekmes-formule-mokslo-ir-verslo-bendradarbiavimas/2. 26. ZEMLICKIENĖ ,V. 2011. Mokslinių tyrimų komercionalizavimo metodai. Vilnius: Vilniaus Gedimino technikos universitetas. 27. ZHAO, F. 2004. Commercialization of research: a case study of Australian universities. Higher education research and development, t.

23, p. 223–236. 28. WU, W. 2010. Managing and incentivizing research commercialization in Chineese universities. The journal of technology transfer, t.

35, p. 203–224.

PROCESS AND METHODS OF SCIENTIFIC ACTIVITY: THEORETICAL ASPECT

Gintarė Giriūnienė, Raminta Benetytė Kaunas University of Technology

Summary

Commercialization of university research activities relevant to the recent worldwide. Although all scientific knowledge generated

has an impact on intellectual property development, a new generation of discoveries and inventions, but the commercial application of research to develop new technologies and innovation, contributing to the high value-added development and strengthen the country's economy. It is the commercialization of research activity support research ideas become products that find new ways of solving problems, destroys existing transforms old or create new markets. There are new models based on fundamental research commercialization activities, and promote education, business and public sector cooperation. Therefore, this research paper compared various authors opinion, the commercialization of research activity and the role of concepts in the context of the country's economy, compared to Lithuania and various foreign universities, research activity commercialization processes, identified the most significant research applications, to improve the overall level of the country, the possibilities. Scientists reach high results allow to state that the Lithuanian universities with the most qualified, educated, with excellent local knowledge experts. This creates good preconditions to commercially exploit the invention and to improve the lot of the country's economic development internationally. However, the commercialization of scientific results, universities face a number of challenges: innovation in design and development are not the right conditions, the country's leaders do not pay enough attention to the commercialization of innovative technologies, and new technologies in the country's industry is slow. The decline in value of the results of scientific activities, limited only scientific publications, and prevents a strong economy, a stable financial system, and a high level of new technology, innovation viable development opportunities for improvement. While experts recognize the business and science cooperation benefits in Lithuania there is a great divide between businesses and education institutions. So it is necessary to distinguish the process of commercialization of research activity and its importance to other stages of the implementation of the context in which technology path from basic research to application value is long enough.

Key words: commercialization of scientific acctivity, scientific activity, commercialization process and methods.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

54

MOKSLO INSTITUCIJŲ IR VERSLO SUBJEKTŲ BENDRADARBIAVIMAS VERSLUMO SKATINIMO KONTEKSTE:

TEORINIS ASPEKTAS

Gintarė Giriūnienė1, Lukas Giriūnas2 Kauno Technologijos universitetas 1, Vilniaus universitetas 2

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjamas mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimas, jo eiga bei skatinimas, atsižvelgiant į tai, kad pastaruoju metu Lietuvoje sparčiai didėja įvairių valstybės vykdomų inovacijų rėmimo ir skatinimo programų skaičius šioje srityje. Keletą pastarųjų metų, kuomet siekiama ilgalaikio ir efektyvaus šalių ekonomikos skatinimo inovacijų pagalba, pasaulyje taipogi itin aktualia tyrimų tematika tampa mokslo ir verslo bendradarbiavimas bei jo naudingumo tyrimai, sudaromos įvairios net ir tarpvalstybinės mokslo ir verslo bendradarbiavimo, skatinančio inovacijų kūrimą ir diegimą, sutartys. Straipsnyje nagrinėjamos verslo subjektų ir mokslo institucijų, ne tik universitetų, bet ir kolegijų bei įvairių kitų mokslo institutų, verslo parkų bei slėnių bendradarbiavimo galimybės, apžvelgiama bendradarbiavimo proceso eiga, kurio išeiga tampa inovacijų kūrimas ir diegimas. Straipsnyje atlikta Lietuvos ir užsienio mokslinių darbų, empirinių tyrimų ir ekonominės literatūros analizė. Remiantis atliktos kokybinės duomenų analizės gautais rezultatais yra identifikuojamas ir nustatomas bendradarbiavimo poreikis taip kartu įvertinant ir potencialias sritis, verslumo skatinimo galimybes bei vystymosi tendencijas.

Prasminiai žodžiai: mokslo institucijos, verslo subjektai, bendradarbiavimas, inovacijos, verslumas. Įvadas

Egzistuojant šiandieninėms ekonomikos sąlygoms ir tendencijoms vis dažniau diskutuotina tematika tampa mokslo institucijų, kurios dažniausiai prilyginamos universitetams, ir verslo subjektų bendradarbiavimas, jo poreikis bei galimybės ir perspektyvos. Tokią tyrimų svarbos sritį rodo ne tik sparčiai augantis tarptautinių verslo ir mokslo bendradarbiavimų skaičius, bet ir įvairių inovacijų rėmimo bei bendradarbiavimo skatinimo programų atsiradimas. Statistinių duomenų analizė įgalina teigti, kad stiprią ekonomiką, stabilią finansinę sistemą, aukštą naujų technologijų lygį, perspektyvią inovacijų plėtrą bei aukštą verslumo lygį yra pasiekusios valstybės, labiausiai skatinančios aukštojo mokslo kokybės ir verslo plėtros galimybių gerinimą. Kaip pažymi D. Trzmielak, E. Gwarda-Grusczynska, M. Geenhuizen (2010), tokia situacija susidaro, nes sąsaja tarp šalies sričių tiesiogiai veikia viena kitą, o bet koks vidinis ar išorinis veiksnys, įtakojantis vienos srities pokyčius, automatiškai paveikia ir kitą sritį. Mokslinėje literatūroje, J. Kim, S. J. Lee, G. Marschke (2005) tiek formalūs, tiek ir neformalūs bendradarbiavimo susitarimai yra glaudžiai susieti su žinių valdymu ir diegimu praktikoje. Atlikti moksliniai tyrimai tik įgalina teigti, kad verslo institucijų bendradarbiavimas su universitetais ir moksliniais tyrimų centrais gerina įmonių technologinį ir inovacinį pranašumą taip gerinant ir verslo subjektų tarpusavio konkurencingumą. Tačiau kai kurie mokslininkai, pavyzdžiui D.C. Mowery, B.N. Sampat (2005), K. Laursen, A. Salter (2004), T. Bjerregaard (2010), teigia, jog universitetai ir mokslinių tyrimų centrai yra ne pats puikiausias partneris verslo subjektams, nes egzistuoja ganėtinai stiprūs kultūriniai skirtumai, lemiantys minimalius inovacijų ir technologijų įsisavinimus praktikoje. Be to, pažymėtina ir tai, kad mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimas inovacijų kūrimo ir diegimo srityje įmanomas tik išimtinai kai kuriose verslo srityse, tarp kurių reiktų išskirti tik technologinį bendradarbiavimą (W.M. Cohen, D.A. Levinthal, 1989, 1990). Tačiau teigti, jog verslo ir mokslo bendradarbiavimo poreikis egzistuoja tik technologinių mokslų srities terpėje esti netikslinga, todėl turi būti apsvarstyti visi įmanomi bendradarbiavimo kanalai siekiant ir šalies ilgalaikio ekonominio potencialo skatinimo būtent inovacijų kūrimo ir praktinio pritaikomumo kontekste.

Mokslinio tyrimo objektas – verslo subjektų ir mokslo institucijų bendradarbiavimas ir jo procesas. Taigi, šio tyrimo tikslas yra numatyti ir apibrėžti mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimą

verslumo skatinimo kontekste. Sėkmingam bei patikimam tyrimui atlikti keliami šie uždaviniai: • identifikuoti mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimą ir jo eigą; • numatyti ir įvertinti bendradarbiavimo galimybes; Darbe atlikta Lietuvos ir užsienio mokslinių darbų, empirinių tyrimų ir ekonominės literatūros analizė

bei praktikos studija mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimo bei jo poreikių, galimybių ir perspektyvų klausimais. Tyrimo rezultatai

Šiandien įmonės, siekdamos išlikti versliomis, konkurencingomis ir inovatyviomis, vis dažniau susiduria su poreikiu atlikti rinkų analizes, verslo plėtros galimybių studijas, modeliuoti naujus produktus, parengti projektus ir naujas veiklos metodologijas, atlikti kitus analitinio mokslinio tiriamojo ir kūrybinio pobūdžio darbus. Tačiau įmonės neišnaudoja daugelio progų plėtoti savo verslą, o taip kartu nėra skatinamas ir verslumas šalyje, nes pačios atlikti reikalingą mokslinį tiriamąjį ar analitinį darbą, sukurti naujų modelių, parengti projektų dažnai neturi galimybės: trūksta kvalifikacijos, konsultantus samdyti per brangu, savi specialistai užimti operacinių uždavinių sprendimu.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

55

Nuolat auganti konkurencinė verslo subjektų aplinka sąlygoja vis naujų technologijų, inovacijų ir kitų veiksnių, lemiančių konkurencinį pranašumą, poreikį ir vystymą. Daugelis mokslininkų, tokių kaip D. Schartinger, C. Rammer, M. M. Fischer, J. (2002), D. Ladley, I. Wilkinson, L. Young (2012), T. Ratinho, E. Henriques (2010), nagrinėjančių verslo ir mokslo bendradarbiavimo perspektyvas, taipogi teigia, kad naujų technologijų kūrimas ir inovacijų diegimas tampa vienu iš svarbiausių konkurencinių veiksnių, leidžiančių sėkmingai konkuruoti šiandieninėje rinkoje. Verslo subjektų tarpe vyrauja būtent tokia nuomonė, nes mokslo institucijos šiandien ne tik geba generuoti naujas idėjas, pasiūlyti verslo subjektams naujų ir inovatyvių produktų, bet ir padėti diegti naujas organizacijos ar kokybės valdymo sistemas, kurias verslo subjektai pajėgūs įdiegti praktikoje. Reikia pažymėti, kad jeigu verslo subjektų ir mokslo institucijų bendradarbiavimas vyksta toje pačioje geografinėje terpėje, tuomet bendradarbiavimo procesas yra ganėtinai paprastas (žr. 1 pav.).

1 pav. Mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimo procesas (sudaryta autorių remiantis G. P. Pisano (2010), H. Esslinger (2011))

Verslo subjektams, nusprendus bendradarbiauti su mokslo institucijomis siekiant sukurti inovatyvų

produktą dažniausiai kyla klausimas kaip tai reikėtų atlikti. Todėl 1 paveiksle pavaizduotas vienas iš daugybės galimų inovacijų kūrimo modelių, kuriame ir aprašytas naujojo produkto kūrimo procesas, o tiksliau mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimo rezultatas. Lietuvos ir užsienio mokslininkų, tokių kaip R. K. Sawyer (2012), J. Hage, M. Meeus (2009) atlikti empiriniai tyrimai rodo, kad kuriamo naujo produkto sėkmei labai svarbus gerai struktūrizuotas ir aiškiai pateiktas produkto kūrimo procesas. Jei verslo ir mokslo bendradarbiavimo išeigos, t.y. inovacijos kūrimo ir diegimo procese nėra iš anksto numatytų etapų arba jų nesilaikoma, egzistuoja didelė tikimybė, kad kuriamas produktas patirs nesekmę. Tyrimai rodo, kad sėkmės tikimybę padidina tai, kad prieš kuriant produktą atliekamas idėjų generavimo etapas. Jo metu svarbu rasti kuo daugiau įvairesnių idėjų ir iš pastarųjų išsirinkti tik tuo metu esančias tinkamiausias bei patraukliausias. Pažymėtina, kad kaip teigia, G. Tichy (2011), viena iš dažniausiai pasitaikančių inovacijų kūrimo klaidų yra nepakankamas dėmesys verslo ir mokslo bendradarbiavimo metu sugeneruotoms idėjoms ir jų plėtotei. Pažymėtina ir tai, jog labai svarbu kiekviename mokslo ir verslo bendradarbiavimo etape kontroliuoti ar kuriamas produktas bus tikrai komerciškai naudingas verslo subjektui. Atliekant pastovų ir savalaikį vertinimą galima labai ankstyvoje inovacijų kūrimo stadijoje nustatyti, kad produktas komerciškai bus nenaudingas ir taip nutraukti kūrimo darbus. Tokiu būdu verslo subjektas gali išvengti didelių nuostolių, kurių atsiranda kai per vėlai yra pastebima, kad verslo ir mokslo bendradarbiavimo rezultatas gali būti komerciškai nenaudingas. A. M. Genaidy, et al. (2010) pažymi, kad privalo būti ir aiškiai atskiriamas orientavimasis į rinkos poreikius ir vartotojų įtraukimas į inovacijų kūrimo procesą, t.y. iki galo suformuojamas ir vykdomas trečiasis verslo ir mokslo bendradarbiavimo etapas.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

56

Produkto inovacijų kūrimo procesas reikalauja didelių investicijų, kurios nesėkmės atveju neatsiperka ir įmonės patiria didelių nuostolių. Tenka pastebėti, kad dalies kūrybinių industrijų sektoriaus įmonių kuriama produkcija yra žemo inovatyvumo lygio, kuri gali konkuruoti tik vietinėje rinkoje. Yra kūrybinių industrijų įmonių, kurios nekuria savo produkto inovacijų, o tik teikia priežiūros paslaugas užsienio kūrėjams ir taip konkuruoja pigesne teikiamų paslaugų kaina. H. Etzkowitz (2011) pažymi, kad didėjant darbo jėgos, energijos ir žaliavų išlaidoms, tokios įmonės nebesugeba konkuruoti su panašiomis įmonėmis mažesnių sąnaudų šalyse ir priverstos bankrutuoti. Todėl pastaruoju metu tarptautinėje terpėje itin propaguojamas mokslo institucijų ir verslo subjektų tarpusavio bendradarbiavimas ne tik vietiniu, bet ir tarptautiniu mastu. Tokia bendradarbiavimo forma leidžia verslui tapti konkurencingu ne tik vietinėje, bet ir tarptautinėje rinkoje. Pavyzdžiui, sunki ekonominė susidariusi dabartinė situacija Graikijoje gali būti kiek sušvelninta pritraukiant daugiau užsienio investicijų. O vienas iš būdų kaip tik ir būtų mokslo institucijų ir verslo subjektų tarptautinio bendradarbiavimo skatinimas, galima pradėti naują mokslo ir technologijų plėtros veiklą, ieškant strateginių partnerių, pavyzdžiui, Kinijoje, kuri gali iš esmės prisidėti aktyvinti ir skatinti privataus sektoriaus ateities perspektyvą, kuri gali būti esminiu varikliu siekiant sustiprinti nacionalinę ekonomiką. Šiuo tikslu 2012 metų pradžioje pasirašyta tarpvalstybinė bendradarbiavimo sutartis, kuri kaip tikimasi bus viena iš pavyzdžių kaip galima palengvinti technologijų perdavimą ir pažangiosios patirties, naujoviškų produktų ir aukštos pridėtinės vertės paslaugų plėtrą taip siekiant pagerinti verslo konkurencingumą ir tarptautinio mokslinio bendradarbiavimo apimtis bei kokybę. Tačiau reikia pažymėti ir tai, kad tarptautinis bendradarbiavimas tarp mokslo institucijų ir verslo subjektų turi ne tik privalumų, bet ir trūkumų, nes geografinė šalies padėtis lemia ne tik inovacijų, technologijų, bet ir rinkoje egzistuojančios produkcijos specifiškumą. Be to, verslo subjektų ir mokslo institucijų bendradarbiavimą tarptautiniame lygmenyje riboja ir šalių tarpusavio santykiai bei jų pastovumas, nes tarptautinių santykių blogėjimas politiniame ir komerciniame kontekste gali padidinti bendradarbiavimo riziką. Tačiau nepaisant rizikos, skirtingų šalių mokslo institucijos turi didesnį potencialą pasiūlyti kuo konkurencingesnius produktus, bet privalu atsižvelgti ir į bendradarbiavimą per atstumą, kitą kalbą, kitus rinkos specifiškumus, barjerus tarp institucijų ir verslo, kultūrą.

Nepaisant to, jog siūlomoje verslumo sampratoje pabrėžti jo vykdytojai – fiziniai ir juridiniai asmenys, tačiau reikia akcentuoti, kad ne visi šie subjektai vykdomoje ar planuojamoje vykdyti veikloje gali įsisavinti ar priimti ir vystyti verslumą. Taigi, ne kiekvienas verslo subjektas gali būti verslus, todėl ir vienas iš dažniausiai mokslinėje literatūroje nagrinėjamų klausimų, susijusių su verslumu ir jo samprata yra verslios organizacijos identifikacijos klausimas. Kai kurie mokslininkai, G. George, A. J. Bock (2012), G. Reid (2010) nurodo, kad verslus subjektas pasižymi naujovių kūrimu, diegimu ir puoselėjimu. Tačiau kiti, P. Burns (2008), H. Burgers, V. Van de Vrande (2011) prieštarauja tokiam teiginiui pabrėždami, kad svarbiausias dėmesys privalo būti skiriamas ne inovacijų diegimo procedūrai, bet būtent agresyvios rinkos strategijos pasirinkimui. Taigi, atlikta mokslinės literatūros analizė vis dėlto parodė, jog siekiant identifikuoti verslų subjektą privalu pastaruosius sugrupuoti į tris lygius, atspindinčius tiek rinkos strategijos pasirinkimą, tiek ir inovacijų diegimą (žr. 2 pav.).

2 pav. Verslaus subjekto vystymosi lygiai (sudaryta autorių)

Pažymėtina, jog išskiriami trys verslaus subjekto lygiai – pirminis, t.y. strategijos įtakojamas lygis, aukštesnis – efektyvumo įtakojamas lygis, kuriame tarpusavyje sąveikauja tiek strategija, tiek ir inovacijos, ir aukščiausiasis lygis, kuomet subjekto verslumas yra įtakojamas ir valdomas vien tik inovacijų pagalba. Pirmajame lygyje veikiantis verslus subjektas pasižymi augimu, kuris yra tiesiogiai įtakotas idėjų ir problemų sprendimų įgyvendinimo sąveikos, o tiksliau rinkos strategijos pasirinkimo, o kaip pažymi M. Dabic, M. Ortiz

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

57

de Urbina Criado, A. M. Romero-Martinez (2011) šiame lygyje veikiantis verslo subjektas yra ir tarsi žmogiško kapitalo ir kūrybiškumo laisvės sąveikos rezultatas. Antrajame lygmenyje veikiantis subjektas tampa labiau standartizuotas, nes laisvė kurti ir vadovauti palaipsniui pakeičia įprastinę valdymo struktūrą. Trečiasis verslumo lygmuo – tai tarsi evoliucija, kuomet inovacijos, investicijos ir kiti verslumą atspindintys veiksniai įgauna vis didesnį augimo pagreitį, nes tobulinami ne tik kuriami produktai, bet ir įvairūs organizacijoje egzistuojantys procesai. Tačiau L. Guiso, F. Schivardi (2011), S. A. Zahra, S. Nambisan (2012) teigia, jog toks verslaus subjekto identifikavimas ir konkrečių verslumo lygio egzistencinių ribų nustatymas įmanomas tik atsižvelgiant į subjekto gaunamas pajamas, kurių struktūroje privalo būti išskiriamos ir verslumo įtakojamų pajamų suma, kuri dažniausiai priklauso nuo įdiegtų inovacijų skaičiaus. Todėl siekiant kartu identifikuoti ir subjekto imlumą verslumui pirminiu uždaviniu tampa inovacijų ar kitų verslumą atspindinčių įvykių, tokių kaip investicijų, mokslo ir verslo bendradarbiavimo ir kitų prisiėmimo bei vykdymo, identifikavimas. Pažymėtina, jog būtent tai ir įgalina subjektus suskirstyti į keturias grupes (aukšto ar žemo pažangumo, dinaminį ar revoliucinį subjektus), atspindinčias pastarųjų imlumą verslumui.

Atliktos mokslinės literatūros analizės rezultatai įgalina teigti, jog nors daugelio ekonomistų nagrinėtų verslumo apybraižos teorijų ir pateikė esminių naujovių ekonomikos ir jos augimo sampratai verslumo skatinimo kontekste, tačiau pasigendama konkrečių verslumo skatinimo būdų identifikavimo bei apybraižos. Tačiau pažymėtina, jog verslumo skatinimą ekonominės minties istorijoje pirmiausiai parodo M. Porterio pateikta konkurencingumo teorija, kurioje valstybės politika yra laikoma itin svarbiu augimo ir šalies konkurencingumo veiksniu. Remiantis pastarąja, galima teigti, jog valstybė siekdama verslumo skatinimo visų pirma privalo turėti konkrečią ir nekintančią poziciją investicijų ir inovacijų politikos formavime, sudaryti naujų produktų kūrimo, darbo jėgos kvalifikacijos tobulinimo bei kitas rinkos funkcionavimo sąlygas, padedančias kurti ekonominę ir socialinę šalies gerovę.

Išvados

Atlikta mokslinės literatūros analizė įgalina teigti, jog naujų technologijų kūrimas ir inovacijų diegimas tampa vienu iš svarbiausių konkurencinių veiksnių, leidžiančių verslo subjektams sėkmingai konkuruoti šiandieninėje rinkoje, todėl mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimo poreikis dar tik įgauna vis didėjantį pagreitį. Mokslo institucijos šiandien ne tik geba generuoti naujas idėjas, pasiūlyti verslo subjektams naujų ir inovatyvių produktų, bet ir padėti diegti naujas organizacijos ar kokybės valdymo sistemas, kurias verslo subjektai yra pajėgūs įdiegti praktikoje. Tačiau atlikto tyrimo rezultatai įgalina teigti, kad mokslo institucijų ir verslo subjektų bendradarbiavimo procesas nėra toks paprastas procesas, kurio aiškus ir priimtinas struktūrizavimas turi tiesioginės įtakos kuriamo naujo produkto sėkmei – jeigu verslo ir mokslo bendradarbiavimo išeigos, t.y. inovacijos kūrimo ir diegimo procese nėra iš anksto numatytų etapų arba jų nesilaikoma, egzistuoja didelė tikimybė, kad kuriamas produktas patirs nesėkmę. Pažymėtina, kad ne kiekvienas verslo subjektas ir mokslo institucija gali bendradarbiauti, nes ne kiekvienas verslo subjektas gali būti verslus, todėl ir vienas iš dažniausiai mokslinėje literatūroje nagrinėjamų klausimų, susijusių su verslumu ir jo samprata yra verslios organizacijos identifikacijos klausimas. Todėl siekiant identifikuoti ir apibrėžti su mokslo institucijomis galintį bendradarbiauti verslo subjektą reikia pažymėti, kad pastarieji gali būti skirstomi į tris, strategijos, efektyvumo ar inovacijų įtakojamus, lygius, atspindinčius tiek rinkos strategijos pasirinkimą, tiek ir inovacijų diegimą. Literatūra 1. BJERREGAARD, T. 2010. Industry and academia in convergence: micro-institututional dimensions of R&D collaboration. Technovation, t. 30, p.100–108. 2. BURGERS, H., VAN DE VRANDE, V. 2011. Who is the corporate entrepreneur? Insights from opportunity discovery and creation theory. Proceedings of the 8th agse international entrepreneurship research exchange, swinburne university of technology, Melbourne, Vic, p. 483–497. 3. BURNS, P. 2008. Corporate entrepreneurship: building an entrepreneurial organization. Hampshire: Palgrave macmillan. 4. COHEN, W. M.; LEVINTHAL, D. A. 1989. Innovation and learning: the two faces of r&d. The economic journal, t. 99, p.569–596. 5. COHEN, W. M.; LEVINTHAL, D. A. 1990. Absorptive capacity: a new perspective on learning and innovation. Administrative science quarterly, t. 35, p.128–152. 6. DABIC, M., ORTIZ DE URBINA CRIADO, M., ROMERO-MARTINEZ, A.M. 2011. Human resource management in entrepreneurial firms: a literature review. International journal of manpower, t.32, p.14–33. 7. ESSLINGER, H. 2011. Sustainable design: beyond the innovation-driven business model. Journal of product innovation management, t. 28, p. 401–404. 8. ETZKOWITZ, H. 2011. The triple helix: science, technology and the entrepreneurial spirit. Journal of knowledge-based innovation in china, t. 3, p. 76–90. 9. GENAIDY, A. M., et al. 2010. Integrating science and business models of sustainability for environmentally-challenging industries such as secondary lead smelters: a systematic review and analysis of findings. Journal of environmental management. t. 91, p. 1872–1182. 10. GEORGE, G.; BOCK, A. J. 2012. Models of opportunity: how entrepreneurs desig firms to achieve the unexpected. Cambridge: Cambridge university press. 11. GUISO, L.; SCHIVARDI, F. 2011. What determines entrepreneurial clusters? Journal of the european economic association. t.9, p.61–86. 12. HAGE, J.; MEEUS M. 2009. Innovation, science, and institutional change: a research handbook. USA: Oxforf university press. 13. KIM, J.; LEE, S. J.; MARSCHKE, G. 2005. The influence of university research on industrial innovation. NBER Working Paper Series, WP 11447.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

58

14. LADLEY, D.; WILKINSON, I.; YOUNG, L. 2012. The evaluation of cooperation in business. CoRR. 15. LAURSEN, K.; SALTER, A. 2004. Searching low and high: what types of firms use universities as a source of innovation? Research policy, t. 33, p. 1201–1215. 16. MOWERY, D. C.; SAMPAT, B. N. 2005. Universities in national innovation systems. USA: Oxforf university press. 17. PISANO, G. P. 2010. The evolution of science-based business: innovating how we innovate. Industrial and corporate change, t. 19, p. 465–482. 18. RATINHO, T.; HENRIQUES, E. 2010. The role of science parks and business incubators in converging countries: evidence from portugal. Technovation, t. 30, p. 278–290. 19. REID, G. 2010. Foundations of small business enterprise: an entrepreneurial analysis of small firm inception and growth. New York [N.Y.]: Routledge. 20. SAWYER, R. K. 2012. Explaining creativity: the science of human innovation. . USA: Oxforf university press. 21. SCHARTINGER, D., RAMMER, M. M., FISCHER, J. 2002. Knowledge interactions between universities and industry in Austria: sectoral patterns and determinants. Research policy, t. 31, p.303–328. 22. TICHY, G. 2011. Innovation, product life cycle and diffusion: vernon and beyond. UK: Edward Elgar Pub. 23. TRZMIELAK, D.; GWARDA-GRUSCZYNSKA, E.; GEENHUIZEN, M. 2010. Technology initiatives, university—industry collaboration in emerging economies: opportunities and threats in the global market. Energy and innovation: structural change and policy implications, t. 1, p.285–307. 24. ZAHRA, S. A., NAMBISAN, S. 2012. Entrepreneurship and strategic thinking in business ecosystems. Business horizons, t. 55, p.219–229

COOPERATION OF ACADEMIC AND BUSINESS INSTITUTIONS IN THE CONTEXT OF PROMOTION OF

ENTREPRENEURSHIP: THEORETIC ASPECT

Gintarė Giriūnienė1, Lukas Giriūnas2 Kaunas University of Technology 1, Vilnius University 2

Summary

The article analyzes the cooperation of scientific institutions and business subjects, its course and promotion, as recently in Lithuania the number of support and promotion programs of innovations in this area has been rapidly growing. During the last years when the endeavours at long-term and effective promotion of economics with the help of innovations have been put, the cooperation of science and business is becoming an especially topical topic of researches together with the tests on its usefulness. The various contracts, even interstate, on the cooperation of science and business to promote the creation and implementation of innovations have been made. The article analyses the cooperation possibilities between the business subjects and scientific institutions (not only universities, but also colleges and various other scientific institutes, business parks and valleys) and reviews the cooperation process, which results in creation and implementation of innovations.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

59

VALDYMO APSKAITOS RAIDOS TYRIMAS EKONOMINIŲ POKYČIŲ KONTEKSTE

Darius Gliaubicas Vilniaus Universitetas

Anotacija

Informacija apie ekonominius veiklos procesus yra kuriama apskaitos sistemų pagalba. Finansinė apskaita, būdama normatyvinio pobūdžio, teikia retrospektyvią informaciją išorės vartotojams, tačiau nepateikia informacijos apie šiuos faktus nulėmusias priežastis, neatskleidžia veiklos efektyvumo gerinimo rezervų. Dėl to, finansinės apskaitos rezultatus galima keisti, juos gerinti valdymo apskaitos pagalba. Nuolat sudėtingėjant įmonių veiklai ir stiprėjant konkurencijai valdymo apskaitos fenomenas, tampa vis svarbesniu įrankiu efektyviai tvarkyti įmonės veiklą. Siekis suprasti šiuolaikinę valdymo apskaitos būklę yra neatsiejamas nuo siekio pažinti valdymo apskaitos raidą. Atlikta istorinė analizė atskleidė, kad didžiausios užsienio valstybės darė milžinišką įtaką valdymo apskaitos raidai. Remiantis IFAC valdymo apskaitos raidos modeliu ir ištyrus didžiausių valstybių valdymo apskaitos vystymosi praktikas, sudarytas apibendrintas valdymo apskaitos raidos modelis. Šis modelis atskleidžia valdymo apskaitos metodų vystymąsi istorinėje perspektyvoje.

Key words: valdymo apskaita, valdymo apskaitos raida, IFAC. Įvadas

Efektyvi ir tęstina įmonės veikla priklauso nuo įmonės vadovų ir savininkų priimamų sprendimų kokybės. Šie sprendimai susiję su nuolatiniu informacijos poreikiu, užtikrinančiu racionalų įmonės valdomų išteklių naudojimą kuriant gėrybes vartotojui. Priimtų sprendimų galutinis efektyvumo rezultatas matuojamas kaip išlaidų, patirtų naudojant įsigytus išteklius maksimaliu sumažinimu ir pajamų padidinimu. Informacija apie ekonominius procesus kuriama ir teikiama apskaitos sistemos pagalba.

Apskaita apima tam tikrą apskaitos metodų, principų bei taisyklių visumą, kuri, priklausomai nuo šalies ekonominių, socialinių, kultūrinių ir politinių veiksnių, nuolat kinta. Apskaitos kintamumas susijęs su įmonių siekiu kuo tiksliau išmatuoti ekonominius veiklos procesus įvairiu laiko atžvilgiu. Finansinė apskaita, būdama normatyvinio pobūdžio, teikia retrospektyvią informaciją išorės vartotojams apie įmonės finansinę būklę, veiklos rezultatus ir pinigų srautus. Tuo tarpu valdymo apskaita užtikrina ne tik retrospektyvios informacijos teikimą, bet svarbiausia, padeda teikti operatyvinę ir perspektyvinę informaciją įmonės vadovybei, reikalingą efektyviai ir veiksmingai užtikrinti planavimo, kontroliavimo, organizavimo funkcijas. Finansinė apskaita teikiamos informacijos turinyje atskleidžia faktus, įvykusius įmonės veikloje, tačiau nepateikia informacijos apie šiuos faktus nulėmusias priežastis, neatskleidžia veiklos efektyvumo gerinimo rezervų. Dėl to, finansinės apskaitos rezultatus galima keisti, juos gerinti valdymo apskaitos pagalba. Ši pagalba tai ir yra įmonės veiklos efektyvumo garantas. Sudėtingėjant įmonių veiklai ir stiprėjant konkurencijai valdymo apskaitos fenomenas, tampa vis svarbesniu įrankiu efektyviai tvarkyti įmonės veiklą. Siekis suprasti šiuolaikinę valdymo apskaitos būklę yra neatsiejamas nuo siekio pažinti valdymo apskaitos raidą.

Valdymo apskaitos raidos tyrimo problemai mokslinėje literatūroje skirtas nemažas dėmesys. Svariausi valdymo apskaitos raidos tyrimo rezultatai pateikiami šių mokslininkų darbuose, kaip antai: D. Solomons (1954); M. Chatfield (1977); A. D. Chandler (1977); R. H. Parker (1980); H. T. Johnson ir R. S. Kaplan (1987); A. G. Hopwood (1987); K. W. Hockin ir R. H. Marcve (1988); A. Loft, (1995); (1996); H. Okano ir T. Suzuki (2007). Sisteminio modelio, atskleidžiančio valdymo apskaitos raidos būklę mokslinėje literatūroje, nebuvimas yra aktuali spręstina problema, kurią siekiama išspręsti šiame tyrime.

Tyrimo objektas – valdymo apskaitos raida. Tyrimo tikslas – ištirti valdymo apskaitos raidą, didžiausią įtaką šiai raidai turėjusiose JAV,

D. Britanijos, Japonijos šalyse, sudarant apibendrintą valdymo apskaitos raidos būklės modelį. Tyrimo uždaviniai: - aptarus teorinių požiūrių į valdymo apskaitos raidą principus, išanalizuoti valdymo apskaitos

vystymąsi JAV, D. Britanijos ir Japonijos valstybių pavyzdžiu, - atskleisti raidos analizės rezultatų būklę sudarytame tyrimo modelyje. Tyrimo metodai. Tyrimas yra pagrįstas archyvine literatūros šaltinių ir logine analize, faktų palyginimu,

grupavimu bei sinteze. Pirmoje šio straipsnio dalyje yra išanalizuoti dažniausiai mokslinėje literatūroje sutinkami teoriniai

požiūriai į apskaitos raidą. Analizės rezultatų pagalba sudaromas vientisas teorinis tyrimo modelis. Antroje straipsnio dalyje atlikta palyginamoji archyvinė valdymo apskaitos praktikos raidos analizė,

kurios pagalba atskleidžiami vieni iš reikšmingiausių valdymo apskaitos vystymosi faktai. Trečioje dalyje pateikiami susisteminti atlikto tyrimo rezultatai teorinio tyrimo modelyje.

Teorinių požiūrių į valdymo apskaitos raidą analizė

A. Loft (1995) išskyrė penkis skirtingus požiūrius, dažniausiai sutinkamus mokslinėje literatūroje, skirtus analizuoti apskaitos raidą: 1) tradicinis, 2) neo-klasikinis arba ekonominis racionalusis, 3) Johnson-Kaplan, 4) darbo proceso ir 5) marksistinis.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

60

Tradicinio požiūrio šalininkai argumentuoja, kad apskaitai būdingas nuolatinis vystymasis ir jos naudojamų metodų tobulinimas lemiantis šiuolaikinės valdymo apskaitos išsivystymo būklę (Ede, 1949).

Neo-klasikinio metodo šalininkai laikėsi tradicinio požiūrio tyrimo principų, tačiau peržiūrėjo ir patobulino istorinės analizės trūkumus (Loft, 1995). Šis požiūris pasižymi pasyviu valdymo apskaitos, padedančios siekti įmonės tikslų, stebėjimu.

Remiantis Johnson-Kaplan požiūriu tvirtinama, kad valdymo apskaita prarado svarbą, nes XX a. 8-ame dešimt. naudojami metodai buvo sukurti ir išvystyti dar iki 1925 metų. Šis požiūris paskatino ne tik nuomonę apie tai, kad valdymo apskaita yra naudinga, bet ir atkreipė dėmesį į tai, kad tradicinė valdymo apskaita neteikia tinkamos informacijos egzistuojančioms valdymo problemoms spręsti (Johnson ir Kaplan, 1987).

Darbo proceso požiūris siejasi su idėja, kad įmonės kontrolės sistemos nėra tik neutralūs mechanizmai, tačiau atvirkščiai, jų taikymas skatina gamybos procesų efektyvumą (Hopwood, 1987).

Marksistinio požiūrio pagrindu argumentuojama, kad apskaitos sistema yra praktinis mechanizmas, padedantis įmonės vadovybei kiekvieną dieną panaudoti darbo ir kitus išteklius, tam, kad būtų sukurta pridėtinė ekonominė vertė (Hopper ir Amstrong, 1991). Tokiu atveju valdymo apskaitos vystymąsis traktuojamas kaip įrankis, skirtas kapitalistiniame verslo pasaulyje tinkamai paskirstyti pajamas ir turtą tarp socialinių klasių.

Be minėtų požiūrių svarbu atkreipti dėmesį į Tarptautinės buhalterių federacijos (toliau – IFAC) 1998 m. pristatytą ir pakoreguotą nuostatą apie valdymo apskaitos koncepcijos raidą. Minėtoje nuostatoje pateikti valdymo apskaitos raidos etapai ir juos formuojantys ekonominiai veiksniai (1 paveikslas) (IFAC, 1998).

1 pav. Valdymo apskaitos raidos modelis (sukurta autoriaus pagal IFAC, 1998)

1-ame paveiksle IFAC valdymo apskaitos raidos modelis apima keturis pagrindinius etapus: 1. Išlaidų nustatymo ir finansinės kontrolės etapas iki 1950 metų. Šiame etape dėmesys buvo skirtas

išlaidų nustatymui ir finansinei veiklos procesų kontrolei. Valdymo apskaita buvo apibūdinama kaip techninė veikla. Valdymo apskaitos raidai įtakos turėjo šie veiksniai: 1) stipri Vakarų šalių ekonominė pozicija, skatinusi tarptautinę jos gaminamų produktų paklausą, 2) egzistavusi santykinai silpna konkurencija, 3) skirtas menkas dėmesys produkto kokybei, 4) gamybos mastas.

2. Informacijos teikimo įmonės veiklos planavimui ir kontrolei etapas nuo 1950 iki 1965 metų. Šiame etape siekta atskirti valdymo apskaitos informaciją valdymo proceso planavimui ir kontrolei užtikrinti. Laikotarpiui būdinga gamybos proceso ir įmonės vidaus veiklos kontrolė, neatsižvelgiant į strateginius įmonės veiklos tikslus.

3. Išlaidų valdymo ir mažinimo veiklos procesuose etapas nuo 1965 iki 1985 metų. Išaugusi globalinė konkurencija, dėl Japonijos ekonominės pažangos, lėmė pokyčius tarptautinėje prekyboje. Įmonių siekis prisitaikyti prie verslo sąlygų kaitos tapo pagrindiniu veiklos tikslu. Konkurenciją skatino technologinė pažanga, gamybos procesų automatizavimas. Susiformavo siekis gerinti produktų kokybę mažinant ir valdant gamybos išlaidas. Valdymo apskaita tapo įmonės organizacinės struktūros dalimi.

4. Vertės kūrimo, efektyviai valdant išteklius, etapas nuo 1985 iki šių dienų. Šiame laikotarpyje įmonės susidūrė su dideliu verslo neapibrėžtumu, technologinėmis inovacijomis. Pradėti diegti valdymo apskaitos metodai, įvertinantys sukurtą ekonominę vertę efektyviai valdant išteklius.

IFAC valdymo apskaitos raidos modelio etapai yra glaudžiai tarpusavyje susiję. Kiekvienas naujasis etapas apima ankstesniojo etapo metodus. Tai reiškia, jog vystantis valdymo apskaitai atskiruose modelio etapuose nuosekliai keitėsi požiūris į valdymo apskaitos pobūdį, t.y. nuo informacijos skirtos išlaidų nustatymui ir veiklos procesų kontrolės (1 ir 2 etapai) iki įmonės išteklių efektyvaus naudojimo, kuriant vertę (3 ir 4 etapai).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

61

Teorinių požiūrių gausa leidžia atskleisti ne tik skirtumus susiformavusius tarp tradicinio požiūrio ir kitų, bet tuo pačiu nustatyti, kaip kievienas požiūris papildo vienas kitą ir suteikia vertę, tiksliau ir pagrįsčiau vertinant valdymo apskaitos raidą (Funnell, 1996).

Siekiant įgyvendinti šio tyrimo tikslą taikysime neo-klasikinio požiūrio ir IFAC valdymo apskaitos raidos modelio principus, t.y. registruosime reikšmingiausius valdymo apskaitos raidos faktus. Valdymo apskaitos raidos analizė

Vienas iš svarbiausių valdymo apskaitos raidos pradžios istorinių momentų buvo laikoma Pramoninė revoliucija prasidėjusi D. Britanijoje apie 1760 m. (Johnson ir Kaplan, 1987). Technologinė pažanga, gamyklų kūrimasis ir sudėtingėjančios verslo operacijos kūrė naują paklausą apskaitos informacijai(Wyatt, 2004).

Toliau valdymo apskaitos raidą analizuosime JAV, D. Britanijos ir Japonijos šalių pavyzdžiu. JAV Išlaidų nustatymas pirmą kartą pritaikytas tekstilės pramonėje apie 1800-ius metus. Informacija apie

išlaidas leido: 1) įvertinti gaminių gamybos tikslingumą, 2) nustatyti efektyvius gamybos procesus ir 3) produkto kainą, 4) spręsti, ar reikia papildomų investicijų į naujus gamybos įrenginius ir pan. (Tyson, 1998).

K. W. Hoskin ir R. H. Macve (1988) teigė, kad remiantis Springfield Armory ginklų gamyklos apskaitos archyvuose atlikto tyrimo rezultatais apie 1840 metus pirmą kartą minėtoje įmonėje buvo pritaikytas normatyvinis išlaidų apskaitos metodas. Metodas leido palyginti faktines išlaidas su iš anksto nustatytomis išlaidų normomis ir analizuoti susiformavusių nuokrypių priežastis.

Kuriantis pirmosioms modernioms įmonėms geležinkelių pramonėje apie 1840 metus atsirado poreikis spręsti didelių veiklos investicijų ir jų finansavimo šaltinių paieškos problemas. Kapitalo pritraukimas išplėtė įmonės savininkų gretas. Pirmą kartą įmonių veiklos istorijoje savininkai įmonės valdymo funkcijas delegavo įmonių vadovams (Fleischman ir Tyson, 2007). Apskaitos vystymosi prasme geležinkelių įmonėse išlaidų informacija pradėta registruoti apskaitos sąskaitose (Chandler, 1977). Siekiant tiksliau kontroliuoti įmonių išlaidas Louisville ir Nashville sukūrė ton-mylės rodiklį. Jis leido pagrįstai apskaičiuoti suteikiamos paslaugos išlaidas.

A. Carnegie apie 1860 metus pateikė išvadą, kad egzistuoja nuo gamybos nepriklausančios netiesioginės išlaidos darančios reikšmingą įtaką bendrai gaminio savikainai (Johnson ir Kaplan, 1987).

Didelę reikšmę išlaidų apskaitos vystymuisi turėjo mokslinio valdymo teorija, kurios pagrindu apskaita įgavo mokslinio pagrindimo ir tikslingo vystymosi kryptis (Chatfield, 1977). Plačiai paplito idėjos apie tai, jog: 1) darbininkų darbo užduočių vykdymo procesų stebėjimas ir žinių, kurias yra sukaupęs darbuotojas, kaupimas ir panaudojimas gali padėti rasti efektyviausią būdą tobulinti šias užduotis, 2) efektyvūs būdai darbo užduotims įgyvendinti buvo užrašyti rašytinėse taisyklėse 3) taip pat buvo siūloma atsakingai parinkti darbuotojus užtikrinančius efektyvų paskirtų užduočių vykdymą bei 4) įvykdytoms darbo užduotims sukurti pagrįstą darbo apmokėjimo sistemą.

Didelę reikšmę išlaidų apskaitos vystymuisi turėjo H. Metcalfe idėjos. Knygoje „Gaminių išlaidos“, išleistoje 1885 metais pirmą kartą aptartas tiesioginių ir netiesioginių išlaidų atskyrimas (Chatfield, 1977).

Moderniųjų valdymo apskaitos metodų formavimuisi įtakos turėjo General Motors įmonė. Apie 1919 metus sukurta skatinančioji darbo užmokesčio apmokėjimo sistema. 1923 metais įdiegti biudžetai, plėtojosi susijusių įmonių kainodaros metodas.

Du Pont Powder įmonė buvo viena iš pirmųjų JAV įmonių pradėjusi vystyti ne vieną veiklą, bet kelias tuo pačiu metu (Johnson ir Kaplan, 1987). Įmonės veiklai tapus diversifikuotai vadovams buvo svarbu sukurti tokią apskaitos sistemą, kuri padėtų kontroliuoti įmonės gaminamų produktų vertę, suderintų atskirų įmonės padalinių veiklą. D. Brown DuPont įmonės vadovas siekiantis kontroliuoti savininkų investuoto kapitalo grąžą ir tuo pačiu pagrįsti investicijų finansavimo sprendimus sukūrė finansinį rodiklį ROI.

Apie 1954 metus pirmą kartą paminėta valdymo apskaitos sąvoka. H. A. Simon (1954) atliktame tyrime su 7 didžiausių JAV įmonių darbuotojais buvo nustatyta, kad valdymo apskaitos informacija skirta įgyvendinti tris pagrindines kontrolės funkcijas: 1) veiklos rezultatų registravimo, 2) dėmesio valdymo ir 3) problemų sprendimo. Veiklos rezultatai buvo pateikiami finansinėse ataskaitose.

Apie 1950 metus sustiprėjo poreikis tiksliau apskaičiuoti tiesiogines gamybos išlaidas, atlikti pilnąjį ir dalinį išlaidų apskaičiavimą, kalkuliuojant produkcijos vieneto savikainą (Chatfield, 1977).

Apie 1960-1970 metus susilpnėjus JAV įmonių įtakai pasaulinėje ekonomikoje formavosi atsakomybės centrų apskaita, leidusi nustatyti atsakingus asmenis už atskiras veiklos sritis (Kaplan, 1983).

Po1970 metų buvo sukurtas veikla pagrįstų išlaidų valdymo metodas. Formavosi veikla pagrįstų išlaidų metodas, vertę kuriančių išlaidų analizės ir prekės gyvavimo ciklo analizės metodai (Hoskin ir Macve, 1988).

1981 metais pirmą kartą paminėta strateginės valdymo apskaitos sąvoka. Valdymo apskaitos tikslas tapo padėti įmonės vadovams valdyti veiklos strategijas (Johnson ir Kaplan, 1987).

M. Porter (1985) sukūrė vertės grandinės modelį. Taip pat apie 1985 metus sustiprėjo konkurentų analizės, penkių konkurencinių jėgų, PEST ir SWOT metodų reikšmė (Porter, 1985). Šie metodai leido įvertinti ne tik įmonės vidaus aplinkos rezultatus, bet ir siekti numatyti veiklos rizikos veiksnius išorinėje aplinkoje. 1987 metais pirmą kartą aptarta vartotojų pelningumo analizė (Anandarajan ir Christopher, 1987).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

62

R. S. Kaplan ir D. Norton (1996) sukūrė subalansuotą rodiklių sistemą, leidžiančią įmonės vadovams strategijoje, vizijoje, misijoje numatytus tikslus transformuoti į veiklos rodiklius, padedančius įvertinti įmonės sėkmę įgyvendinant konkurencinę veiklos strategiją.

D. Britanija Pirmą kartą išlaidų apskaita paminėta 1779 metais, atsiradus ūkininkų poreikiui turėti tikslius įrašus

apie visas ūkio išlaidas (Boyns ir Edwards, 2007). Tačiau tik 1887 metais išlaidų apskaitai suteiktas išskirtinis dėmesys. E. Garcke ir J. M. Fells išleido publikaciją „Gamyklos sąskaitos jų principai ir praktika“.

Mokslinės valdymo teorijos pritaikymas išlaidų apskaitoje skatino jos vystymąsi. Apie 1875 metus sudaryta pirmoji išlaidų nustatymo sistema, kurios pagrindu netiesioginės išlaidos remiantis tiesioginių išlaidų baze buvo paskirstytos produktui (Wright, 1962).

Nuo 1890 metų įmonėse siekta standartizuoti išlaidų apskaitą, priimti bendrus skaičiavimo metodus, paplito normatyvinės išlaidų apskaitos metodas (Boyns ir Edwards, 2007). E. W. Newman (1921) teigė, kad padidėjęs dėmesys išlaidų apskaitai atsirado iš produktų gamintojų svajonės atsisakyti tokių veiklos valdymo metodų, kurie neskatino verslo efektyvumo ir stabilumo.

J. Todman (1922) išskyrė 5 mokslinės išlaidų apskaitos elementus: 1) teisingų išlaidų nustatymo, 2) patikimo pagrindo išlaidų pateikimo įvertinimui, 3) žaliavų ir nebaigtos gamybos kontrolės, 4) nebaigtos gamybos ir pagamintos produkcijos vertės nustatymo ir 5) statistinės informacijos vadovybei parengimo.

Pasibaigus Pirmajam pasauliniam karui apie 1922 metus išlaidų apskaita tapo profesija (Loft, 1990). Nuolat vyko diskusijos, dėl „teisingų“ išlaidų nustatymo.

Svarbus veiksnys lėmęs tikslesnį išlaidų apskaičiavimą buvo siekis išlaidų apskaitą susieti su finansine apskaita. Išlaidų apskaita buvo kuriama gamyklose dirbančių inžinierių (Johnson ir Kaplan, 1987).

Normatyvinės išlaidų apskaitos metodas pirmą kartą pritaikytas 1902 metais chemijos pramonėje (Solomons, 1954). C. H. Durman (1934) išskyrė 7 normatyvinės išlaidų sistemos privalumus: 1) faktinių ir planinių išlaidų palyginimo, 2) susiformavusių nuokrypių detalesnės analizės, 3) veiklos efektyvumo išmatavimo, 4) biurokratinio darbo, prižiūrint įmonės veiklą, sumažinamo, 5) spartesnio išlaidų apskaičiavimo, 6) darbo užmokesčio ir žaliavų išlaidų pasikeitimo efekto nustatymo, 7) veiklos politikos formavimo.

Biudžetų sudarymas įmonės veikloje pirmą kartą paminėtas apie 1907 metus (Solomons, 1954). Apie 1935 metus pirmą kartą pristatytas dalinės išlaidų apskaitos metodas, kurio pagrindu pastovios

netiesioginės gamybos išlaidos buvo apskaitomos prie laikotarpio sąnaudų (Solomons, 1954). Anglijos ir Velso sertifikuotų buhalterių institutas pasibaigus Antrajam pasauliniam karui apibrėžė

išlaidų apskaitos naudą įmonės vadovams (ICAEW, 1947). Japonija Japonijos socialinės ir kultūrinės sąlygos bei JAV okupacija vertė Japonijos valdymo apskaitą

efektyviai mobilizuoti daugybę valdymo funkcijų į vieną visumą (Yoshikawa, 2001). Išlaidų apskaitos metodika Japonijoje pirmą kartą pradėjo plisti apie 1873 metus, išleidus knygą Choai-

no-Ho (Okano ir Suzuki, 2007). Pirmieji biudžetai įmonės veiklai planuoti ir kontroliuoti įdiegti Mitsubishi įmonėje apie 1882 metus

(Okano ir Suzuki, 2007). Taip pat ši įmonė išmoko keisti biudžetus suintensyvėjus konkurencinei įtakai rinkoje. Mokslinio valdymo teorijos plėtra Japonijoje prasidėjo apie 1911 metus. Pirmosios įmonės pritaikiusios

mokslinio valdymo teorijos idėjas buvo Mitsubishi Electric, Toyobo ir Fukusake (Boyns ir Edwards, 2007). Pagrindinis mokslinio valdymo tikslas buvo ne tik patenkinti ekonominius vadovų ir darbuotojų poreikius, bet plėtoti idėją, kad įmonės darbuotojai yra viena didelė šeima. Ši Japonijos valdymo filosofija vadinama Keiei Kazoku principu (Hazama, 1963).

Išlaidų apskaitos poreikis sustiprėjo apie 1920 metus, siekiant sumažinti didėjančias įmonių veiklos išlaidas. Tuo metu suaktyvėjo normatyvinės išlaidų apskaitos ir biudžetinės kontrolės poreikis (Hazama, 1963).

Antrojo pasaulinio karo laikotarpyje dėl šalies Vyriausybės įtakos siekiant efektyvios gamybos, išlaidų apskaitos vaidmuo sustiprėjo (Loft, 1995). 1939 metais išleistos išlaidų apskaitos taisyklės kariuomenės ginkluotę gaminančioms gamykloms. 1940 metais patvirtintos išlaidų apskaitos taisyklės jūrų pajėgų ginkluotės gamybai. 1942 metais išleistos išlaidų apskaitos taisyklės gamybos įmonėms.

Vyriausybės nuosekliai taikoma ekonominė kontrolės politika didėjo, o išlaidų apskaita tapo viena iš efektyviausių kontrolės priemonių (Loft, 1995).

Suintensyvėjus Antrajam pasauliniam karui išlaidų apskaitos taisyklės buvo peržiūrėtos ir supaprastintos. Verta pažymėti, kad šiuo laikotarpiu dėmesys nuo tradicinės išlaidų apskaitos perėjo prie gamybos kontrolės pagal Gentani principus (Kato, 1991). Gentan‘i sistema – tai realiu laiku vykstančių veiklos procesų stebėjimo sistema, pabrėžianti gamybos sistemos nuolatinio stebėjimo svarbą, o ne tik patirtų išlaidų kalkuliavimą (Okano ir Suzuki, 2007). Šia sistema buvo siekiama maksimalaus efektyvumo (Nagao, 2004).

NEC įmonėje 1953 metais buvo pirmą kartą pritaikytas dvigubas normatyvinės išlaidų apskaitos metodas, kurio vienas iš tikslų buvo tikslus atsargų įvertinimas, kitas – išlaidų valdymas (Okano ir Suzuki, 2007). Taip pat šioje įmonėje buvo pritaikyta atsakomybės apskaita ir valdymas pagal išimtis, Koto-mae, (prieš įvykstant neigiamiems dalykams) (Okano ir Suzuki, 2007).

1955 metais išvystytas nuolatinio gamybos ir visos įmonės veiklos tobulinimo metodas, vadinamas Kaizen metodu (Kato, 1991).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

63

1960 metais Toyota įmonėje pradėtas naudoti užduoties išlaidų apskaitos metodas. Pagrindinis metodo tikslas buvo sumažinti išlaidas produkto tyrimo ir vystymo etape (Kato, 1991).

1962 metais buvo išleisti Išlaidų apskaitos standartai (Yoshikawa, 2001). Standartuose buvo numatytas tikslaus atsargų vertės nustatymo principas finansinės apskaitos tikslais.

Apie 1970 metus Toyota įmonė sukūrė kaip tik laiku sistemą (sutr. JIT). JIT požiūris pagrįstas nuolatiniu įmonės įsipareigojimu siekti pranašumo visuose gamybos etapuose ir sistemose (Hoque, 2000).

Apie 1975 metus Japonijos įmonėse prasidėjo sistemingas bendros kokybės kontrolės metodo taikymas (Okano ir Suzuki, 2007). Metodas pradėjo keisti valdymo stilių nuo požiūrio į verslą kaip į atskirą objektą link nuolatinio veiklos tobulinimo.

Valdymo apskaitos raidos tyrimo rezultatai

1-oje lentelėje, pasitelkus atliktos valdymo apskaitos raidos analizės rezultatais JAV, D. Britanijos ir

Japonijos šalių pavyzdžiu apibendrinti ir susisteminti dažniausiai naudojami valdymo apskaitos metodai, grupuojant pastaruosius į istorinius laikotarpius, išskirtus IFAC valdymo apskaitos raidos modelyje. Dėl to, šis modelis atskleidžia valdymo apskaitos raidos tendencijas atskiru istoriniu laikotarpiu. 1 lentelė. Valdymo apskaitos raidos būklės apibendrinimas (sudaryta autoriaus)

Etapai Metodai

Išlaidų nustatymas ir finansinė kontrolė

Informacija valdymo planavimui ir kontrolei

Išlaidų valdymas ir mažinimas

Vertės kūrimo efektyviai valdant

išteklius 1760-1950 metai 1950-1965 metai 1965-1985 metai 1985-iki dabar

Išlaidų nustatymas Normatyvinė išlaidų apskaita

Dviguba normatyvinė išlaidų apskaita

Tiesioginių išlaidų apskaita

Išlaidų registravimas apskaitos sąskaitose

Tiesioginių ir netiesioginių išlaidų atskyrimas

Netiesioginių išlaidų paskirstymas pagal vieną paskirstymo bazę

Suvienodinta išlaidų apskaita Dalinė išlaidų apskaita Veikla pagrįstų

išlaidų apskaita

Išlaidų nustatymas ir apskaita

Pilnoji išlaidų apskaita Užduoties išlaidų apskaita

Veikla pagrįstų išlaidų valdymas

Biudžetai Diskontuoti pinigų srautai

Keiei Kazoku principas Planavimas

Susijusių įmonių kainodara

Biudžetinė kontrolė Atsakomybės centrų apskaita

Investicijų grąža (ROI) Gentan sistema Bendros kokybės gerinimo metodas Kontrolė

Ton-mylės rodiklis Kaizen nuolatinio tobulinimo sistema

Kaip tik laiku gamybos sistema

Prekės gyvavimo ciklo analizė

Vertės grandinės analizė

Penkių konkurencinių jėgų modelis

PEST, SWOT

Vartotojų pelningumo analizė

Info

rmac

ija sp

rend

imų

priė

mim

ui

Strateginė analizė

Subalansuota rodiklių sistema

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

64

Išvados

Apibendrinant straipsnyje atliktą valdymo apskaitos raidos tyrimą suformuotos šios išvados: 1. Valdymo apskaitos vystymosi pradžia siejama su Pramonine revoliucija, nes susikūrus pirmosioms

gamykloms jų valdymas tapo sudėtingu. Ši situacija skatino gamyklų vadovus nuolat tobulinti informacijos apie veiklos procesus apskaitą, priimant efektyvius išteklių paskirstymo sprendimus.

2. Visame valdymo apskaitos raidos procese įmonių vadovams buvo svarbu patenkinti išlaidų nustatymo, planavimo, kontrolės, o vėliau ir strateginių tikslų įgyvendinimo poreikius.

3. Pasitelkus IFAC valdymo apskaitos raidos modelio etapus yra susisteminta valdymo apskaitos raidos būklė egzistavusi JAV, D. Britanijoje ir Japonijoje. Šiame modelyje atskleidžiami dažniausiai naudojami valdymo apskaitos metodai atskiru istoriniu laikotarpiu. Literatūra

1. ANANDARAJAN, A.; CRISTOPHER, M. 1987. A Mission approach to customer profitability analysis. Iš International journal of physical distribution and materials management [interaktyvus], vol. 7, p. 55-68. <http://www.emeraldinsight.com/journals.htm?articleid=1694456>. 2. BOYNS, T.; EDWARDS, J. R. 2007. The development of cost and management accounting in Britain. Iš Handbook of management accounting research [interaktyvus], vol. 2, p. 969-1034. Prieiga per internetą: <http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1751324306020207>. 3. CHANDLER, A. D. 1977. The visible hand: the managerial revolution in American business. Cambridge: Harvard university press. 4. CHATFIELD, M. 1977. A history of accounting thought. Huntington: Krieger publishing. 5. DURMAN, C. H. 1934. Standard costs. Iš Cost accountant. London, p. 134-139. 6. EDE, E. A. 1949. A philosophy of costing and its practical application. Iš Cost accountant. London, p. 66. 7. FLEISCHMAN, R. K.; TYSON, T. 2007. The history of management accounting in the U.S. Iš Handbook of Management accounting research [interaktyvus], vol. 2, p. 1071-1089. Prieiga per internetą: < http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1751324306020220>. 8. GARCKE, E.; FELLS, J. M. 1887. Factory accounts. Their principles and practice. London: Crosby Lockwood. 9. HAZAMA, H. 1963. History of Japanese management accounting. Tokyo: Moriyama Shoten. 10. HOCKIN, K. W.; MACVE, R. H. 1988. Cost accounting and the genesis of managerialism: the Springfield armory episode. Manchester: University of Manchester. 11. HOCKIN, K. W.; MACVE, R. H. 1998. The genesis of accountability: The West Point connections. Iš Accounting, organization and society [interaktyvus], vol. 13, p. 37-73. Prieiga per internetą: <http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/0361368288900256>. 12. HOPPER, T.; AMSTRONG, P. 1991. Cost accounting controlling labour and the rise of conglomerates. Iš Accounting, organizations and society [interaktyvus], vol. 16, p. 405-438. Prieiga per internetą: <http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/036136829190037F>. 13. HOPWOOD, A. G. 1987. The archaeology of accounting systems. Iš Accounting, organizations and sočiety [interaktyvus], vol. 12, p. 207-234. Prieiga per internetą: <http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/0361368287900389>. 14. HOQUE, Z. 2000. Just-in-Time production, automation, cost allocation practices and importance of cost information: an empirical investigation in New Zealand-based manufacturing organisations. Iš British accounting review [interaktyvus], vol. 32, p. 133-159. Prieiga per internetą: <http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S0890838999901257>. 15. ICAEW 1947. Developments in cost accounting. London: Gee. 16. International federation of accountants (1998). International management accounting practice statement: Management accounting concepts. New York. 17. JOHNSON, H.T; KAPLAN, R. S. 1987. Relevance lost: the rise and fall of management accounting. Boston: Harvard business school press. 18. KAPLAN, R. S. 1983. Measuring manufacturing performance: a new challenge for managerial accounting research. Iš The accounting review [interaktyvus], vol. 58, p. 686-705. <http://www.jstor.org/discover/10.2307/247063?uid=3738480&uid=2129&uid=2&uid=70&uid=4&sid=21101372852767>. 19. KAPLAN, R. S.; NORTON, D. P. 1996. The balanced scorecard: translating strategy into action. JAV: Library of congress. 20. KATO, N. 1991. Collected materials on business history in Japan. Tokyo: Sanichi Shobo. 21. LOFT, A. 1990. Coming into the light. London: Chartered institute of management accountants. 22. LOFT, A. 1995. The history of management: relevance found. London & New York: Prentice Hall. 23. NAGAO, K. 2004. History of machine tool. Tokyo: Nikkan Kogyo Shinbunsha. 24. NEWMAN, E. W. 1921. Theory and practice of costing. London: Sir Isaac Pitman & Sons. 25. OKANO, H.; SUZUKI, T. 2007. A history of Japanese management accounting. Iš Handbook of management accounting research [interaktyvus], vol. 2, p. 1119-1137. Prieiga per internetą: <http://www.sciencedirect.com/science/article/pii/S1751324306020244>. 26. PARKER, R. H. 1980. History of accounting for decisions. Deddington. 27. PORTER, M. E. 1985. Competitive advantage: creating and sustaining superior performance: with a new introduction. New York: The free press. 28. SIMON H. A. et al 1954. Centralization vs. decentralization in organizing the controller‘s department. New York: Controllership foundation. 29. SOLOMONS, D. 1954. Costing techniques – their effect on management practice and policy. Iš Cost accountant. London, p. 276-279. 30. TODMAN, J. C. 1922. The necessity for scientific costing. Iš Cost accountant. London, p. 179-183. 31. TYSON, T. N. 1998. Mercantilism, management accounting or managerialism? Cost accounting in early 19th century US textile mills. Iš Accounting, business & financial history [interaktyvus], vol. 8, p. 211-229. <http://www.ingentaconnect.com/content/routledg/rabf/1998/00000008/00000002/art00005>. 32. WAYTT, A. R. 2004. Accounting professionalism – they just don’t get it! Iš Accounting horizons [interaktyvus], vol. 18. p. 45-53. <http://aaahq.org/AM2003/WyattSpeech.pdf>. 33. WRIGHT, W. 1962. Direct standard costs for decision making and control. New York: McGaw-Hill. 34. YOSHIKAWA, M. 2001. Cost accounting standard and cost accounting systems in Japan lessons from the past – recovering lost traditions. Iš Accounting, business and financial history [interaktyvus], vol. 11 (3), p. 269-281. <http://www.ingentaconnect.com/content/routledg/rabf/2001/00000011/00000003>.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

65

RESEARCH OF THE EVOLUTION OF MANAGEMENT ACCOUNTING IN CONTEXT OF ECONOMICAL CHANGES

Darius Gliaubicas Vilnius University

Summary

Information about economic processes is created by accounting systems. Financial accounting measures facts that already

emerged inside the company but it does not give information about reasons that caused those facts. Therefore, financial accounting results can be improved with the help of management accounting. When companies become more sophisticated, and competition is always increasing, management accounting phenomenon becomes critical. Attention to understand current state of modern management accounting is very closely related with aspiration to know the evolution of management accounting.

Performed analysis showed, that most powerful countries had crucial influence in development of management accounting practices. According to IFAC management accounting evolution model and the study of the biggest countries in the development of management accounting practices consisting of a generalized model of the evolution of management accounting. This model shows the development of management accounting practices from a historical perspective.

Key words: management accounting, management accounting evolution, IFAC.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

66

MATERIALIOJO TURTO VAIDMENS TYRIMAS ĮMONĖS KONKURENCINĖJE APLINKOJE

Rūta Gokienė, Lina Dagilienė


Anotacija

Straipsnyje pateikiamas teorinis materialiojo turto vaidmens tyrimas konkurencinėje aplinkoje. Analizuojama, kaip keitėsi turto samprata vadybos raidoje. Siekiant įvertinti materialiojo turto reikšmę šiandieninėje konkurencinėje aplinkoje, atlikta turto charakteristikų, kuriant strateginį pranašumą analizė, įvertintas išorinių ir vidinių turto charakteristikų ryšys. Straipsnio pabaigoje išskirtos strateginės ir nestrateginės turto vidinės charakteristikos.

Prasminiai žodžiai: materialusis turtas, strateginis turtas, konkurencinis pranašumas

Įvadas

Paskutiniais augančios konkurencinės verslo aplinkos dešimtmečiais tapo svarbu kaip galima geriau valdyti turimus išteklius. Įmonės yra sėkmingos ir kuria vertę, kai diegia rinkos sąlygas tenkinančias strategijas, naudodamos vidinius išteklius. Paskutiniais metais išpopuliarėjo strateginio turto, kuris vaidina pagrindinį vaidmenį formuojant ir kuriant įmonės strategiją, sąvoka. Pažymėtina, kad daugelyje mokslinių darbų daroma išvada, jog įmonė, norinti pasiekti geresnius rezultatus rinkoje nei konkurentai, turi pasiekti ir išlaikyti tam tikrą unikalumą, kuris sudarytų sąlygas konkurenciniam pranašumui. Galima daryti prielaidą, kad unikalūs įgūdžiai ir ištekliai lemia konkurencinį pranašumą, o ilgalaikis pranašumas pasiekiamas tik tuomet, kai įmonės sugebėjimų ir išteklių negalima imituoti arba greitai perkelti į kitas įmones. Nepaisant vis labiau akcentuojamos nematerialiojo turto reikšmės, materialusis turtas formuoja pagrindinę bet kokio verslo infrastruktūrą, o jo efektyvus valdymas yra svarbus visapusei sėkmei.

Todėl šiame straipsnyje sprendžiamą problemą galima išreikšti klausimu: ar materialusis turtas gali būti strateginis ir vaidina svarbų vaidmenį įmonės konkurencinėje aplinkoje?

Mokslinės problemos ištyrimo lygis

Mokslinėje literatūroje susiduriama su fragmentiniu mokslinės problemos tyrimu. Turto, kaip vieno iš pagrindinių išteklių siekiant konkurencinio pranašumo, apibrėžimas pateikiamas daugelyje literatūros šaltinių (Wernefelt, 1984; Barney,1991; Prahalad, Hamel, 1990; Hitt ir kt., 2001, Collis, Montgomery, 1995; Post, 1997; Markides, 1997; Bogner, Thomas, McGee, 1999), išskiriant materialiojo turto reikšmę, bet labiau akcentuojant nematerialiojo turto svarbą. Taigi vis dažniau intelektualaus kapitalo idėja identifikuojama kaip pagrindinis išteklius ir įmonės vertės kūrėjas (Teece, 2000; Nahapiet, Ghoshal, 1998; McGaughey, 2002; Delios, Beamish, 2001).

Tyrimo objektas – materialiojo turto vaidmuo. Tyrimo tikslas – atskleidus turto sampratos pokyčius ir turto charakteristikas, svarbias kuriant

konkurencinį pranašumą, nustatyti materialiojo turto svarbą įmonės konkurencinėje aplinkoje.

Tyrimo uždaviniai:

• Atskleisti, kaip keitėsi turto samprata vadybos raidoje; • Atskleisti įmonių konkurenciniam pranašumui svarbias turto charakteristikas. Tyrimo metodai. Analizuojant turto sampratos kaitą ir konkurenciniam pranašumui svarbias turto

charakteristikas, šiame straipsnyje naudojamas tyrimo metodas – lyginamoji mokslinės literatūros analizė, apimanti teorinių teiginių palyginimą bei apibendrinimą.

Turto sampratos kaita vadybos raidoje

Kiekvienoje įmonėje yra turtas, pastangos ir ištekliai, kurie gali būti panaudoti, siekiant efektyviai

atsakyti į suinteresuotų šalių iškeltas strategines užduotis (Gokienė, Dagilienė, 2011). Nustatyti, kiek pagaminta produktų arba kiek patirta išlaidų, naudojant išteklius, buvo tradicinis daugumos įmonių tikslas dvidešimtajame amžiuje (Gokienė, 2009).

Prieš daugiau nei penkiolika metų ekonomika ir visuomenė tapo labiau orientuota į paslaugas, bet ne į gamybą, taigi pasikeitė strateginiai įmonių tikslai (žr. 1 pav.). Šiuo metu įmonės pradėjo suprasti, kad jų vertė nėra vien tik materialusis turtas ir turimi ištekliai, kuriuos galima apskaityti tradiciniais apskaitos metodais (Bukh, Christensen, Mouritsen, 2005); taip pat egzistuoja nematerialusis turtas ir ištekliai. Stewart (1997) šį

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

67

skirtumą apibrėžė kaip intelektualųjį kapitalą, aiškindamas, kad nematerialusis turtas ir ištekliai kuria didesnę įmonės vertę rinkoje (White, 2007).

Pramonės amžius pasižymėjo kiekiu ir apimtimi. Kai įrengimai ir gamybos linijos generavo didesnį produktyvumą, masinė gamyba skatino ekonomikos augimą, o konkurencija buvo nustatoma pagal rinkos dydį ir padėtį joje. Verslas augo, centralizuotos įmonės orientavosi į pelningumo didinimą per materialiojo turto - žemės, įrangos, - masinės gamybos ir kontrolės sąveiką. Dominavimas rinkoje buvo pagrindinis pramonės amžiaus konkurencinis tikslas.

Su informacijos – tuo pačiu komunikacijų – technologijų atsiradimu ekonominės sėkmės charakteristikos nuo produkto pasikeitė link paslaugų. Galimybė valdyti didelius duomenų kiekius ir paversti turimą informaciją veiksminga tapo verslo sėkmės priežastimi. Decentralizuotos valdymo struktūros tapo vis svarbesnės efektyviam rinkos valdymui bei konkurenciniam pranašumui. Informacijos amžiuje verslas vis labiau buvo tapatinamas su specialistais ir informacijos kūrėjais. Tai formavo strategijos pagrindą, kuriant vartotojui vertę. Šiame amžiuje produktas virto didelės pridėtinės vertės bei maržos paslaugomis.

Pagr

indi

niai

ište

klia

i

Ekonominis perėjimas

Ryšių amžiusNematerialus turtas

1995 - iki dabar

Pramonės amžiusGamyba

1880-1985

Informacijos amžiusInformacinės technologijos

1955-2000

1 pav. Amžių raida (adaptuota pagal Galbreath, 2002)

Šiandien Ryšių amžius (angl. Relationship) yra kitas periodas ekonominės sėkmės kelyje. Verslas pradeda transformuoti pramonės ir informacijos amžiaus palikimo rezultatą – mažesnes kainas, geresnę kokybę ir labiau specializuotas prekes bei paslaugas – į produktų ir paslaugų pritaikymą individualių klientų norams ir poreikiams. Patirtis atsiranda, kai verslas naudoja paslaugas kaip etapą, o produktus kaip atramą, siekiant sudominti klientą. Kadangi patirtis yra nemateriali, ji turi didesnę vertę nei materiali likutinė turto ar paslaugos vertė.

Ryšių amžiuje verslas siekia daryti įtaką ryšiams tarp klientų, darbuotojų, partnerių, tiekėjų ir netgi investuotojų tam, kad paverstų jų produktus ir paslaugas išliekamąja patirtimi, kuri kuria unikalią vertę. Taigi šios žinios nematerialiojo „ryšių turto“ formoje tampa svarbiausiu įmonės kapitalu.

Apibendrintos amžių charakteristikos pateiktos 1 lent. 1 lentelė. Amžių charakteristikos (adaptuota pagal Galbreath, 2002)

Pramonės amžius Informacijos amžius Ryšių amžius

Vertės kūrimo pagrindai geresni produktai geresnė informacija geresnės žinios

Strateginis planas 5 metai 3 metai nuolatinis Valdymo struktūra centralizuota decentralizuota virtuali

Pagrindinės investicijos žemė ir įrengimai IT ir IT tinklai žmonės ir žinių įrankiai

Strateginis išteklius žaliavos informacija ryšiai Gamybos tipas masinė specializuota užsakyminė, vienetinė Ekonominė išeiga gaminys paslaugos patirtis

Marketingas, pardavimai ir paslaugos vienarūšiškumas segmentai vienas vienam

Kaina fiksuota lanksti dinamiška

Konkurencijos tipas įėjimo barjerai, nepasitikėjimas kooperacija bendradarbiavimas,

pasitikėjimas

Rinkos vertinimo bazė finansinė vertė pajamų uždirbimas rinkos ir finansinės vertės santykis, rinkos kapitalizacija

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

68

Moderni ekonomika nėra paremta vien masine gamyba ir prekių ir paslaugų vartojimu. Besikeičiančioje aplinkoje gaminti daugiau nereiškia geriau (Fornell ir kt., 1996). Tam, kad galėtų konkuruoti, įmonėms svarbu:

1) kokybė, geresnė už konkurentų; 2) technologija, panaudota anksčiau už konkurentus; 3) išlaidos, mažesnės už konkurentų. Apibendrintai galima teigti, kad įmonės turtas visais laikais vaidino pagrindinį vaidmenį, formuojant ir

kuriant įmonės strategiją. Vienas turtas yra ypatingai svarbus, kitas gali būti visai nereikšmingas. Per paskutinius keletą metų akademinė visuomenė iškėlė turto svarbą tam, kad galėtų pasiekti konkurencinį pranašumą. Žiūrint iš šios perspektyvos, atsirado naujos įmonių valdymo kryptys.

Nepaisant vis labiau akcentuojamos nematerialiojo turto svarbos, efektyvus materialiojo turto naudojimo valdymas vaidina augantį svarbų vaidmenį, optimizuojant verslo pelningumą.

Turto charakteristikų, kuriant konkurencinį pranašumą, analizė

Įmonės pasiekia puikių rezultatų ir kuria vertę, kai diegia strategijas, kurios tenkina rinkos sąlygas, naudodamos vidinius išteklius ir galimybes. Tuo pačiu vadovai turi suprasti, kas yra jų įmonių pagrindiniai ištekliai ir vertės kūrėjai. Tradiciškai šie ištekliai buvo fiziniai, tokie kaip žemė ir įrengimai, arba finansinis kapitalas. Vis dažniau intelektualaus kapitalo idėja identifikuojama kaip pagrindinis išteklius ir įmonės vertės kūrėjas (Teece, 2000; Nahapiet, Ghoshal, 1998; McGaughey, 2002; Delios, Beamish, 2001).

Vienas iš pagrindinių strategijos formulavimo ir diegimo tikslų yra konkurencinių pranašumų vystymas ir palaikymas. Vis daugiau autorių didelį dėmesį teikia įmonių vidinei aplinkai, tyrinėdami tokius veiksnius, kaip žinios ir kitas nematerialusis turtas, tam, kad galėtų paaiškinti veiklos skirtumus. Barney (1991) teigimu, visos įmonės yra skirtingos, nes jos turi skirtingą istoriją, patirtį, įmonės kultūrą ar turtą bei įsipareigojimus.

Turto išorinės strateginės charakteristikos Įmonę galima vertinti iš produkto pusės ir iš išteklių pusės (Wernefelt, 1984). Pirmoji pusė yra

ekonomikos teorijos pagrindas, tuo tarpu antroji pusė žvelgia iš konkurencinio pranašumo ir išteklių naudojimo, siekiant pelno pozicijos (Wernefelt, 1984; Barney, 1991). Strateginiai ištekliai yra įmonės išteklių portfelio rinkinys (Wade, Hulland, 2004), o į įmonę iš strateginių išteklių pusės žvelgia ištekliais paremta teorija (angl. Resource Based View, toliau – RBV) (Wernefelt, 1984; Barney, 1991; Barney, 2001). RBV šaknys aptinkamos 1959 metų moksliniuose darbuose, toliau jas vystė Wernerfelt (1984). Ši teorija teigia, kad įmonės ištekliai ir galimybės įtakoja jos augimą ir veiklą (Barney, 1991, Mahoney, Pandian, 1992). Modernus RBV požiūris buvo Wernerfelt (1984), Rumelt (1984, 1991), Dierickx, Cool (1989), Barney (1991, 2001), Teece (1986), Grant (1991), Mahoney, Pandian (1992), Amit, Shoemaker (1993), Peteraf (1993), Teece ir kt. (1997), Castanias, Helfat (2001), Lockett, Thompson (2001) ir Mahoney (2001) darbuose tarp daugelio kitų.

Autoriai pabrėžia, kad įmonė gali išsaugoti ilgalaikę grąžą tik iš naudojamų išteklių, kurie turi būti (Wade, Hulland, 2004):

• Svarbūs. Įmonės ištekliai turi kurti ilgalaikę vertę įmonei; • Reti. Ištekliai turi būti paskirstyti įmonės viduje ir sunkiai prieinami konkurentams, taikomi

nedaugelyje įmonių; • Nepakartojami. Arba sunkiai pakartojami (Wade, Hulland, 2004), siekiant apsaugoti nuo konkurentų

kopijavimo (Barney, 1991); • Nepakeičiami. Konkurentai neturi turėti ekvivalentiškų išteklių, siekiant išvengti mėgdžiojimo. SRNN (svarbumas, retumas, nepakartojamumas, nepakeičiamumas) indikatoriai rodo, ar įmonė turi

šiuos strateginius išteklius ir kaip juos apsaugo (Wernefelt, 1984). Papildomos išteklių charakteristikos ir reikalavimai yra šie:

• Išteklių generuojamas pelnas turi viršyti jų išlaidas (Wade, Hulland, 2004); • Sudėtinga jų įsigyti rinkose (nemobilumas). (Wade, Hulland, 2004). Išteklių netobulas mobilumas

(apimant nepakartojamumą ir nepakeičiamumą) atsiranda dėl skirtingų mechanizmų atskirimo (Rumelt, 1984), kuris apima turto specializaciją (Teece, 1986), unikalias istorines sąlygas (Barney, 1991), priežastines dviprasmybes (Lippman, Rumelt, 1982), socialinį sudėtingumą (Barney, 1991; Dierickx, Cool, 1989) ir numanomas žinias ir patirtį (Reed, DeFilippi, 1990);

• Jie apima visą turtą, galimybes, procesus, informaciją ir žinias, kurias įmonė gali panaudoti, siekdama pagerinti veiklos rezultatus (Barney, 1991) ir reaguodama į rinkos galimybes ir grėsmes (Wade, Hulland, 2004);

• Jie sunkiai paskirstomi tarp įmonių (Barney, 1991). Nieto, Perez (2002) SRNN charakteristikas papildo savininkiškumo (tam, kad įmonė galėtų pagrįsti

konkurencinio pranašumo gautą naudą, ji turi įrodyti nuosavybės teises į turimus išteklius) ir tęstinumo (tęstinumo ryšys tarp įmonės ir turto yra būtinas, norint laiku koreguoti strategiją ir tuo pačiu didinti konkurencinį pranašumą) požymiais.

Nepaisant to, kad daug autorių (Wernerfelt, 1984; Rumelt, 1984; Teece, 1986; Dierickx, Cool, 1989; Barney, 1991; Grant, 1991; Amit, Shoemaker, 1993; Black, Boal, 1994) šiuos reikalavimus vadina skirtingais vardais, gilesnė pagrindinių minčių analizė rodo stiprų idėjų panašumą.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

69

RBV neskiria materialių išteklių nuo nematerialių, tačiau ne visi ištekliai yra vienodai svarbūs veiklai, ir dažniausiai tokiais būna nematerialūs (Barney, 1991; Galbreath, Galvin, 2004). Tuo pačiu tiek materialūs, tiek nematerialūs ištekliai gali būti naudojami, siekiant strateginių pranašumų (Wade, Hulland, 2004).

Konkurencinio pranašumo paieška ilgą laiką buvo pagrindinis strateginio valdymo principas (Porter, 1985). Šioje srityje ištekliais paremta teorija iškilo kaip daug žadantis naujas požiūris analizuojant konkurencinio pranašumo ištakas ir palaikymą (Barney, 1991; Dierickx, Cool, 1989; Peteraf, 1993). Pagal RBV konkurencinis pranašumas atsiranda iš strateginių išteklių (Castanias, Helfat, 1991) (žr. 2 pav.).

Įmonės ištekliai susideda tiek iš materialiojo, tiek iš nematerialiojo turto, kuris yra valdomas arba kontroliuojamas įmonėje ir kuris leidžia taikyti vertę didinančias strategijas (Barney, 1991; Wernefelt, 1984). Wernefelt (1984) teigia, kad ištekliai yra materialusis ir nematerialusis turtas, kuris iš dalies yra pastoviai susijęs su įmone. Tuo tarpu Hitt ir kt. (2001) teigia, kad nematerialūs ištekliai labiau sukuria konkurencinį pranašumą. Ypatingai nematerialūs ištekliai, tokie kaip žinios, leidžia įmonei padidinti gamybinių veiksnių vertę (Hitt ir kt., 2001, Prahalad, Hamel, 1990; Collis, Montgomery, 1995; Post, 1997; Markides, 1997; Bogner, Thomas, McGee 1999). Toks privalumas yra išvystomas per ilgą laiką ir negali būti lengvai pakartojamas.

Ištekliai

ne SRNN SRNNIštekliais paremta teorija

materialūs nematerialūs(strategiškai svarbūs)

Struktūra

Finansiniai Materialūs Ryšių Žmogiškieji KultūrosPraktikos ir rutinos

Intelektualios nuosavybės

2 pav. Strateginiai įmonės ištekliai (adaptuota pagal Castanias, Helfat, 1991)

Kylant globaliajai ekonomikai ir spartėjant dinamikai, įmonės visur stengiasi suvokti poreikį gerinti

savo produktus ir procesus tam, kad galėtų sukurti ir palaikyti konkurencinį pranašumą (Flood, Olian, 1996).

laikas

palaikymo fazė

Produktyvus naudojimas išteklių, kurie yra Yra ilgalaikis dėl išteklių

pamatuojami veda į kuris nepakartojamumo reti nepakeičiamumo tinkami nemobilumo

Konkurencijos apribojimai po

palaiko prastas palaikymasvertė

prastas mobilumasretumas palaiko

prastas pakartojamumas

konkurencinio pranašumo fazė

Trumpalaikį konkurencinį pranašumą

Konkurencijos apribojimai prieš

3 pav. RBV laike (adaptuota pagal Wade, Hulland, 2004)

3 pav. pateikiamas skirtumas tarp konkurencinio pranašumo ir palaikymo (Peteraf, 1993; Wade,

Hulland, 2004) su tam tikrais konkurencijos apribojimais. Ištekliai gali būti pamatuojami, reti ir tinkami užduočiai, siekiant konkurencinio pranašumo, tačiau jie yra pakeičiami, pakartojami ir mobilūs rinkoje. Ilgalaikis konkurencinis pranašumas atsiranda, kai įmonės padaro šiuos išteklius sunkiai pakeičiamus, sunkiai pamėgdžiojamus ir nemobilius.

Turto vidinės charakteristikos Skirtingos išorinės charakteristikos, aprašytos kaip strateginės, priklauso nuo bendrų turto

charakteristikų, kurios pasireiškia turto prigimtyje, taigi jų atsiradimo priežastys įvardijamos kaip vidinės. Išskiriamos įvairiarūšiškumo ir suprantamumo (aiškumo), trukmės, mobilumo ir parduodamumo turto

charakteristikos. Kai kurios iš šių charakteristikų priklauso nuo kitų, kurios gali būti analizuojamos, t.y. kodavimo, sudėtingumo ir atskiriamumo bei mobilumo laipsniai. Ryšiai tarp turto vidinių ir išorinių (strateginių) charakteristikų pateikiami 2 lent.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

70

Įvairiarūšiškumas. Jeigu du turto vienetai yra vienarūšiai, jų sandara ir struktūra yra panaši, jie turi bendras charakteristikas (Nieto, Perez, 2002). Ši aplinkybė lemia, kad strategijos formulavimas ir diegimas bus pilnai sutampantis. Ir priešingai, du turto vienetai yra įvairiarūšiai, kai dėl jų skirtingos sandaros ir struktūros gali būti taikoma strategija pirmam turto vienetui, tačiau negali būti taikoma antrajam. Tačiau kadangi jie negali būti pakeisti, prieinamumas prie adekvataus turto yra pagrindas, kuris leidžia rinktis konkrečią elgseną ar strategiją. Pasak Barney (1991), konkurencinis pranašumas atsiranda iš strategijos, kuri negali būti paprastai pritaikoma konkurento, tuo tarpu homogeniškas turtas leidžia parinkti vienodą strategiją.

Nevienareikšmiškumas gali būti išskirtas į du lygius. Pirmiausiai jis suprantamas kaip galimybė identifikuoti ir aprašyti turimą turtą konkrečiu momentu. Materialusis turtas yra lengviau identifikuojamas, kas sunkiau yra su individualia patirtimi, o tuo labiau su galimybėmis. Antra, nevienareikšmiškumas gali būti suprantamas kaip poveikio, kurį lemia atitinkamas turtas ar turto grupė, platumas (išsamumas). Lippman, Rumelt (1982) šį fenomeną įvardija kaip priežastinį nevienareikšmiškumą, kai prieinama prie priežasčių ar veiksnių poveikio efektyvumui valdymo paieškos. 2 lentelė. Turto vidinių ir išorinių charakteristikų ryšys (adaptuota pagal Peteraf, 1993)

Svarbumas Retumas Pakartoja-mumas

Pakeitimas Savininkiš-kumas

Tęstinumas

Teigiamas Be poveikio Be poveikio Be poveikio Be poveikio Be poveikioNevienareikšmiškumas Be poveikio Be poveikio Teigiamas Teigiamas Teigiamas TeigiamasKodavimas Teigiamas Neigiamas Neigiamas Be poveikio Teigiamas TeigiamasSudėtingumas Be poveikio Be poveikio Teigiamas Be poveikio Teigiamas Be poveikioSpecifiškumas Nenustatytas Nenustatytas Be poveikio Teigiamas Teigiamas/

NeigiamasBe poveikio

Be poveikio Be poveikio Be poveikio Be poveikio Be poveikio Teigiamas

Nemobilumas Nenustatytas Teigiamas Nenustatytas Nenustatytas Teigiamas NenustatytasNeatskiriamumas Nenustatytas Teigiamas Nenustatytas Nenustatytas Teigiamas NenustatytasNeparduodamumas Nenustatytas Teigiamas Nenustatytas Nenustatytas Teigiamas Nenustatytas

Pastabos:Teigiamas: kuo aukštesnis vidinės charakteristikos laipsnis, tuo didesnė išorinės charakteristikos reikšmėNeigiamas: kuo aukštesnis vidinės charakteristikos laipsnis, tuo žemesnė išorinės charakteristikos reikšmėNenustatyta: priklausomai nuo kitų veiksnių, vidinės charakteristikos gali veikti išorines charakteristikas tiek teigiamai, tiek neigiamai

Nem

obi-

lum

as

Įvairiarūšiškumas

Trukmė

Vidinės charakteristikos

Išorinės charakteristikos

Nev

iena

reik

š-m

išku

mas

Įmonės turtas turi tris pirmines charakteristikas, kurios gali arba kartu, arba atskirai sukurti

nevienareikšmiškumą (Reed, DeFillipi, 1990): 1. ištekliaus detalumą, arba kodavimo laipsnį; 2. sudėtingumo laipsnį; 3. specifiškumo laipsnį. Kodavimas – tai įmonės turima identifikuotų ir lengvai komunikuojamų taisyklių ir ryšių žinių struktūra

(Kogut, Zander, 1992). Taigi informacija gali būti koduota per skirtingų sistemų ar technikų, tokių kaip tekstai, diagramos, ekspertinės sistemos, naudojimą.

Sudėtingumas atsiranda iš ryšių tarp įmonės turto ir didėja, augant žmonių skaičiui, technologijoms. Ryšiai tarp turto augs greičiau nei proporcija tarp jų, t.y. turto didėjimas aritmetine progresija sąlygos sudėtingumo augimą geometrine progresija.

Specifiškumas gali būti suprantamas kaip naudą generuojančio turto vertės priklausomybė nuo kito turto (Caves, 1971; Williamson, 1975; Klein, Crawford, Alchian, (1978); Grant, 1995):

Nevienareikšmiškumas, arba aiškumo stoka, ir tuo pačiu trys susijusios charakteristikos (kodavimo, sudėtingumo ir specifiškumo trūkumas) daro svarbų poveikį keletui išorinių turtą apibrėžiančių veiksnių.

Turto trukmė priklauso nuo turto prigimties. Materialusis turtas, kuris paprastai yra senėjimo proceso objektas, nusidėvi, tuo tarpu nematerialaus turto vertė po įsigijimo gali didėti. Turto trukmė yra vidinė charakteristika, kuri priklauso nuo įmonės veiklos tęstinumo, priešingu atveju, turto praradimas reikštų, kad įmonė kartu su turto netekimu neteks ir naudos, kurią tas turtas generuoja.

Mobilumas suprantamas kaip galimybė perduoti išteklius iš vieno struktūrinio vieneto į kitą įmonės viduje arba iš vienos įmonės į kitą. Ši charakteristika įrodo fundamentalų skirtumą tarp turto, paremto informacija, ir materialiojo turto, kadangi materialiojo turto perdavimas reikš, kad įmonė jo nebeturės natūroje, tuo tarpu nematerialaus turto perdavimas galimas jį dubliuojat, imituojant be originalo perdavimo. Kai kurio turto nemobilumas užtikrina įvairiarūšiškumą tarp įmonių.

Neatskiriamumas ir neparduodamumas yra tos pačios mobilumo charakteristikos atšakos. Turtas yra neatskiriamas, jeigu jo egzistavimas galimas tik integravus jį į kito turto grupę. Galimybė atskirti turtą nuo grupės dažniausiai yra galima, kai kalbama apie materialų ar finansinį turtą, tuo tarpu nematerialaus turto atskirimas priklausys nuo jo tipo.

4 pav. pateiktos apibendrintos aukščiau aprašytos strateginio ir nestrateginio turto vidinės charakteristikos.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

71

Vienarūšis ĮvairiarūšisAiškus Nevienareikšmis

Koduotas NekoduotasPaprastas Sudėtingas

Ne specifiškas SpecifiškasNe ilgalaikis Ilgalaikis

Labai mobilus NemobilusAtskiriamas Neatskiriamas

Parduodamas Neparduodamas

Ne strateginis turtas Strateginis turtas

4 pav. Strateginio ir nestrateginio turto vidinės charakteristikos

Išanalizavus turto išorines bei vidines charakteristikas, formuojančias konkurencinį pranašumą, galima

teigti, jog teisingai suderinus visas charakteristikas, materialusis turtas vis dar išlieka svarbus įmonei siekiant konkurencinio pranašumo, o šio turto teisingas valdymas leidžia taikyti pelną ir vertę didinančias strategijas (Gokienė, 2009), tačiau reikalauja gilesnių mokslinių studijų (Gokienė, 2010).

Išvados

1. Įmonės turtas visais laikais vaidino pagrindinį vaidmenį, formuojant ir kuriant įmonės strategiją. Nuo ryšių amžiaus pradžios iki dabar akademinė visuomenė iškėlė nematerialiojo turto, kuris turi didesnę vertę nei materiali likutinė turto ar paslaugos vertė, svarbą tam, kad galėtų pasiekti konkurencinį pranašumą. Nepaisant vis labiau akcentuojamos nematerialiojo turto svarbos, efektyvus materialiojo turto naudojimo valdymas vaidina svarbų augantį vaidmenį, optimizuojant verslo pelningumą, tačiau kaip mokslinių tyrimų objektas yra mažai tyrinėtas, bet svarbus ir gilesnių studijų reikalaujantis aspektas išlaidų minimizavimo kontekste.

2. Atliktas tyrimas atskleidė, jog unikalūs įgūdžiai ir ištekliai lemia konkurencinį pranašumą, kuris ilgalaike prasme pasiekiamas tik tuomet, kai įmonės sugebėjimų ir išteklių negalima imituoti arba greitai perkelti į kitas įmones. Šios išorinės turto charakteristikos priklauso nuo bendrų – įvairiarūšiškumo, nevienareikšmiškumo, trukmės ir nemobilumo - charakteristikų, kurios pasireiškia turto prigimtyje, todėl įvardijamos kaip vidinės. Išanalizavus šias charakteristikas, formuojančias konkurencinį pranašumą, galima teigti, jog teisingai suderinus visas charakteristikas, tiek nematerialiojo, tiek ir materialiojo turto valdymas leidžia taikyti pelną ir vertę didinančias strategijas. Literatūra 1. AMIT, R., SCHOEMAKER, P. J. H. 1993. Strategic assets and organizational rent. Strategic Management Journal, vol. 14, no. 1, p. 33-46. 2. BARNEY, J. B. 1991. Firm resources and sustained competitive advantage. Journal of Management, 17, p. 99-120. 3. BARNEY, J. 2001. Is the resource-based ‘view’ a useful perspective for strategic management research? Yes. Academy of Management Review, vol. 26, no. 1, p. 41-56. 4. BLACK, J. A., BOAL, K. B. 1994. Strategic resources: traits, configurations and paths to sustainable competitive advantage. Strategic Management Journal, vol. 15, Summer, p. 131-48. 5. BOGNER, W. C., THOMAS, H., MCGEE, J. 1999. Competence and competitive advantage toward a dynamic model. British Academy of Management, vol. 10, p. 275-90. 6. BUKH, P. N., CHRISTENSEN, K. S., MOURITSEN, J. (Eds). 2005. Knowledge Management and Intellectual Capital: Establishing a Field of Practice, Palgrave Macmillan, Basingstoke. 7. CASTANIAS, R. P.,HELFAT, C. E. 2001. The managerial rents model: theory and empirical analysis. Journal of Management, vol. 6, p. 661-78. 8. COLLIS, D. J., MONTGOMERy, C. A. 1995. Competing on resources strategy in the 1990s. Harvard Business Review, vol. 73, July-August, p. 118-28. 9. DELIOS, A., BEAMISH, P. W. 2001. Survival and profitability: the roles of experience and intangible assets in foreign subsidiary performance. Academy of Management Journal, vol. 44, no. 5, p. 1028-38. 10. DIERICKX, I., COOL, K. 1989. Asset stock accumulation and sustainability of competitive advantage. Management science, vol. 35, p. 1504-11. 11. DODGSON, M. 1993. Organizational learning: a review of some literature. Organization Studies, vol. 14, no. 3, p. 375-94. 12. FLOOD, P. C., OLIAN, J.D. 1996. Human resource strategies for world-class competitive capability. Managing without Traditional Methods: International Innovations in Human Resource Management, Addison-Wesley, Wokingham, p. 3-30. 13. FORNELL, C., JOHNSON, M. D., ANDERSON, E. W., CHA, J., BRYANT, B. E. 1996. The American customer satisfaction index: nature, purpose, and findings. Journal of Marketing, vol. 60, October, p. 7–18. 14. GALBREATH, J. 2002. Success in the relationship age: building quality relationship assets for market value creation. The TQM Magazine, vol. 14, no.1, p. 8-24.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

72

15. GALBREATH, J., GALVIN, P. 2004. Which resources matter? A fine-grained test of the resource-based view of the firm. Academy of Management Proceedings, New Orleans. 16. GOKIENE, R. 2009. Materialaus kilnojamojo turto naudojimo išlaidų valdymo modelis. Management Theory and Studies for Rural Business and Infrastructure Development = Vadybos mokslas ir studijos - kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai : mokslo darbai / Lietuvos žemės ū. p. 53-60. 17. GOKIENE, R. 2010. Tangible movable asset operation cost allocation and forecastong. Economics and management = Ekonomika ir vadyba [elektroninis išteklius] / Kaunas University of Technology. 2010, no. 15. ISSN 1822-6515 p. 924-928. 18. GOKIENE, R. 2010. Marginal break even between maintenance strategies alternatives. Engineering economics = Inžinerinė ekonomika. Kaunas University of Technology. 2010, vol. 21, no. 2. p. 136-141. 19. GOKIENE, R., DAGILIENĖ, L. 2011. Estimation of critical cost elements in the model of tangible movable asset operation cost management.. Economics and Managament - 2011 : 16th international conference "Economics and Managament", April, 27-29th 2011 : program and reviewed abstract book. p. 11-12. 20. GRANT, R. M. 1991. The resource-based theory of competitive advantage: implications for strategy formulation. California Management Review, vol. 33, no. 3, p. 114-35. 21. GRANT, R. M. 1995. A knowledge-based theory of inter-firm collaboration. Academy of Management – Best Paper Proceedings, pp. 17-21. 22. HITT, M. A., BIERMAN, L., SHIMIZU, K., KOCHHAR, R. 2001. Direct and moderating effects of human capital on strategy and performance in professional service firms: a resource-based perspective. Academy of Management Journal, vol. 44, no. 1, p. 13-28. 23. KLEIN, B., CRAWFORD, R.G., ALCHIAN, A.A. 1978. Vertical integration, appropiable rents and the competetive contracting process. Journal of Law and Economics, vol. 21, p. 297-326. 24. KOGUT, B., ZANDER, U. 1992. Knowledge of the firm, combinative capabilities, and the replication of technology. Organization Science, vol. 3, no. 3, p. 383-97. 25. LIPPMAN, S. A., RUMELT, R. P. 1982. Uncertain imitability: an analysis of interfirm differences in efficiency under competition. The Bell Journal of Economics, vol. 13, p. 413-38. 26. LOCKETT, A., THOMPSON, S. 2001. The resource-based view and economics. Journal of Management, vol. 27, no. 6, p. 723-54. 27. MAHONEY, J. 2001. A resource-based theory of sustainable rents. Journal of Management, vol. 27, no. 6, p. 651-60. 28. MAHONEY, J., PANDIAN, R. 1992. The resource-based view within the conversation of strategic management. Strategic Management Journal, vol. 13, no. 5, p. 363-80. 29. MARKIDES, C. 1997. Strategic innovation. Sloan Management Review, Spring, p. 9-23. 30. MCGAUGHEY, S.L. 2002. Strategic interventions in intellectual assets flows. Academy of Management Review, vol. 27, no. 2, p. 248-74. 31. NAHAPIET, J., GHOSHAL, S. 1998. Social capital, intellectual capital, and the organizational advantage. Academy of Management Review, vol. 23, no. 2, p. 242-66. 32. NIETO, M., PEREZ, W. 2002. A firm‘s assets as a foundation for strategy. Learning and the grounds to success. The Learning Organization, vol. 9, no. 1, p. 19-28. 33. PETERAF, M.A. 1993. The cornerstones of competitive advantage: a resource based view. Strategic Management Journal, vol. 14, no. 3, p. 179-91. 34. PORTER, M.E. 1985. Competitive Advantage: Creating and Sustaining Superior Performance, Free Press, New York, NY. 35. POST, H. E. 1997. Building a strategy on competences. Long Range Planning, vol. 30, no. 5, p. 733-40. 36. PRAHALAD, C. K., HAMEL, G. 1990. The core competence of corporations. Harvard Business Review, May-June, p. 79-91. 37. REED, R., DEFILLIPPI, R. 1990. Causal ambiguity, barriers to imitation, and sustainable competitive advantage. Academy of Management Review, vol. 15, no. 1, p. 88-102. 38. RUMELT, R. P. 1984. Toward a strategic theory of the firm. Competitive Strategic Management, Prentice-Hall, Englewood Cliffs, NJ, p. 556-70. 39. STEWART, R. D. 1997. Fundamentals of cost estimating. Cost estimator’s reference manual. 2nd ed. Edited by R.D. Stewart, R.M. 40. TEECE, D. J. 1986. Firm boundaries, technological innnovation and strategic management. The Economics of Strategic Planning, Lexington Books, Lexington, MA, p. 87-199. 41. TEECE, D. J., PISANO, G., SHUEN, A. 1997. Dynamic capabilities and strategic management'. Strategic Management Journal, vol. 18, p. 509-33. 42. TEECE, D. J. 2000. Managing Intellectual Capital: Organizational, Strategic, and Policy Dimensions, Oxford University Press, Oxford. 43. WADE, M., HULLAND, J. 2004. The resource-based view and information systems research: review, extension, and suggestions for future research. MIS Quarterly, vol. 28, no. 1, p. 107-42. 44. WERNERFELT, B. 1984. A resource-based view of the firm . Strategic Management Journal, vol. 5, p.171-80. 45. WHITE, R. 2007. New! New! New! Making innovation work . Admap, vol. 42, no.486, p.21-2.

THE RESEARCH OF TANGIBLE ASSET ROLE IN THE COMPANY'S COMPETITIVE ENVIRONMENT

Rūta Gokienė, Lina Dagilienė Kaunas University of Technology

Summary

In last decades of growing competitive business environment it became very important to manage available recourses as good as

possible. Despite of the fact that importance of intangible asset is accented more and more, physical asset forms the main infrastructure of any business and its effective management is important for comprehensive success. In The article trend of asset management asset conception fluctuation in management evolution is supplied; industrial, information and relationship ages are defined. In industrial age the main competitive aim was domination in the market and orientation to profitability growth through physical asset, mass production and control interaction. In information age the defining characteristics of economical success shifted from product to services, the possibility to manage big data amount and make available information effective became the ground of business success. In relationship age business attends to make influence to relationship between customers, employees, partners, suppliers and even investors in order to move their products and services to persistent experience which creates unique value. During the last years academical society raised the importance of the asset in order to achieve competitive advantage.

Then internal and external asset characteristics for competitive advantage are investigated. Assets that help to create competitive advantage groups are defined, internal and external asset characteristics are analyzed and the relations between these characteristics are described. It is pointed that company can save long term return only from using resources which are valuable, rare, and inimitable and involve organizational. External characteristics defined as strategically depend from common asset characteristics which display in asset‘s nature so their origin reasons are named as internal asset characteristics.

Key words: tangible asset, strategic asset, competitive advantage.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

73

FINANCIAL PROVISION OF THE PENSION SYSTEM IN THE EUROPEAN COUNTRIES AND UKRAINE UNDER GLOBALIZATION

Tetiana Ivashchenko

Taras Shevchenko National University of Kiev

Abstract The most contradictions arise today over the pension system reforming. Each year the states spent significant resources to finance

social and economic needs of the population. The positive effect of the nominal growth of the social and economic guarantees in Ukraine leveled nowadays in terms of financial, economic and political instability. Also the processes of depopulation have a very negative impact on the financial viability of the PAYG pension system. Given this, the research aim was to study and discuss tendencies in financial provision of the pension systems in the European countries and Ukraine under globalization. As a result in the process of research the main features of functioning and providing of the pension insurance systems in European countries and Ukraine were examined; the impact of the depopulation processes on the financial provision of the pension systems was determined; problems, related to introduction of the funded system of pension insurance were analyzed; the role of the minimum pension institute in provision of the effective pension system functioning was disclosed and recommendations in relation to optimization of pension insurance and providing сo-operation under globalization were developed.

Key words: financial provision, insurance, pension, retirement, social guarantees, Ukraine.

Introduction Pension provision in any country is a critical component of well-being of its citizens, that demonstrates

the true government desire to comply with the principles of humanism for those, who gave to the society work, intelligence and health. Providing of the socio-economic guarantees by transfer (insurance) payments is a feature, that organically inherent to the market economy. Such systems were historically evolved through gradual evolution, that were determined by: 1) establishment and development of the legal regulation of social insurance relations, giving it the mandatory character for all the persons employed under the contract, and 2) increasing of the state's role in providing of the socio-economic guarantees.

The efficiently functioning system of pension insurance and a clear mechanism for implementation of social and economic guarantees in pensions are not formed for today in Ukraine, this is caused by a number of factors: economic, demographic, social and political. Therefore, due to the states inability under conditions of financial and economic crisis to guarantee provision to the citizens of realization of their basic social and economic rights, essential and urgent is to find ways to improve the reliability and effectiveness of functioning of pension insurance system and maintenance.

In modern conditions foreign and domestic scientists pay constant attention to the problems of socio-economic sphere. Among foreign scientists we can distinguish: A. Bergson (1938), A. Sen (1981), J. Buchanan (1988), B. Rowntree (1992), B. Deacon, M. Hulse, P. Stubbs (1997), D. Pieters (2002), F. Schneider (2004), R. Holzman, R. Hinz (2005), E. Whitehouse, N. Barr, P. Diamond (2009), A. Zaidi (2010).

Some problems of theoretical studies of the pension insurance and providing system in the context of improving the welfare of disabled, unemployed people were held by such Ukrainian economists as:V. Mandybura (1998), N. Boretska (2001), O. Paliy (2004), V. Tropina (2005), V. Novikov (2006), S. Batagok (2007), E. Libanova (2010), O. Krasota (2012). However, under conditions of the financial and economic globalization, it is extremely important to focus on solving problems related to the creation of reliable and efficient mechanism for accumulating savings and insurance funds to provide citizens a decent standard of living in retirement.

The object of research – the process of development of socio-economic relations, that arise between the state and individuals regarding the proper pension providing for the last.

The purpose of the research –to develop recommendations for optimizing the interaction of the pension insurance and providing processes in times of economic globalization.

Tasks of the research: 1) to examine the features of the pension insurance and provision system in European countries and

Ukraine; 2) to determine the impact of the depopulation processes on the financial provision of the pension

systems; 3) to analyze the problems, which associated with the introduction of fully funded pension insurance

system; 4) to disclose the role of the minimum pension institute in provision of the effective pension system

functioning; 5) to develop recommendations for optimizing the pension providing system in Ukraine. In order to address the tasks, several methods are used: 1) monographic method for interpreting the

research results, based on current scientific knowledge and theories; analysis and synthesis techniques – to explore the elements of the problem and formulate the coherence; scientific inductive method – from the individual elements or facts to form a scientific assumptions and interconnections; scientific deductive method –

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

74

logically systemize and explain empirical data; survey method – to disclose the features of the pension insurance and provision systems; statistical analysis method – descriptive statistic.

The sources: statistic data of the State Statistics Service of Ukraine, Ministry of Social Policy of Ukraine; European Commission data basic; the data of the International Social Security Association, legislation of the Ukraine.

The features of the functioning of the pension system at different levels

Each year the states spent significant resources to finance social and economic needs of the population.

Expenditures on social security contain: social benefits, which consist of transfers, in cash or in kind, to households and individuals to relieve them of the burden of a defined set of risks or needs; administration costs, which represent the costs charged to the scheme for its management and administration; other expenditure, which consists of miscellaneous expenditure by social protection schemes (payment of property income and other).

On average in the European Union countries expenditures on social security programs account about 29.5 per cent of GDP (2009). In Ukraine, this figure in 2009 was 29.9 per cent. (SSSU, 2012).

At first sight, the trend of the social benefits expansion is positive and should help to increase the level of socio-economic security of the population. However, as practice shows, the positive effect of the nominal growth of the social and economic guarantees leveled in terms of financial, economic and political instability: firstly – of steady increasing in food prices, manufactured goods, housing and community amenities, health services; secondly, – that this growth is not mainly occurred through the increasing of the effectiveness of the national economy, but through increasing of the external debt of the country, which can negatively affect on the level of socio-economic security of the population in the future, when the time comes to repay the loan; and thirdly – lack of science-based approach to the establishing of the most important state social standards, norms of consumption etc.

The most contradictions arise today over the pension system reforming. Because the pension system, the main element of which – mandatory state pension insurance, as one of the main guarantees of social and economic security does not perform properly its main task – to support at the optimally sufficient level the material well-being of the citizens and their families at retirement age , disability or survivors' benefits. The pension system created on the basis of insurance depends on many indicators of social and economic development: the situation in the labor market, the level and dynamics of wages, social efficiency, tax, banking, price and other components of the state policy.

Across Europe, pensions consume the largest portion of social security resources and, for most citizens, provide the longest periods of support. As such, they are the centerpiece of social security systems.

According to the forecasts of USAID pension expenditures in Ukraine will have significantly increased by 2050 (from 16.3 to 24.2 per cent of GDP). As we can see in all given countries costs will tend to grow, except for Poland and Denmark, where it will be reduced (see table 1). Of cause such positive effect in these countries can be achieved on account of economic growth. So, today to avoid this negative trend it is very important first of all to focus on providing all the necessary conditions for the development of the national economy.

Table 1. Pension expenditures as a percentage of GDP, % (Source: USAID. 2011. Pension Provision: International Experience. Available from http://pension.kiev.ua/files/pensprovision_international_experience_feb2011_ua.pdf)

years Country 2000 2010 2020 2030 2040 2050

Ukraine 8.7 16.3 15.2 18.8 20.9 24.2 Germany 8.8 10.2 10.5 11.5 12.1 12.3 France 10.5 13.5 13.6 14.2 14.4 14.2 Great Britain 5.5 6.7 6.9 7.6 8.0 8.1 USA 5.1 4.9 5.3 6.0 6.0 5.7 Netherlands 5.3 6.5 7.8 9.3 10.3 10.3 Denmark 7.1 9.4 10.6 10.6 10.4 9.6 Russia 4.7 9.4 10.8 14.0 15.4 18.8 Poland 8.5 10.8 9.7 9.4 9.2 9.1

Pension reform in Ukraine has been implemented since 2004, its essence is, that the responsibility for

pensions from the state partially translated into the citizen and this is achieved through the introduction of three-leveled pension system.

The first level – a solidarity system of compulsory state insurance (PAYG), in other words, pension, that majority of the citizens receive regardless of the length of service and insurance premiums, that are paid to the Pension Fund of Ukraine. The second level – funded system of compulsory state pension insurance, in which individuals pay contributions from wages, and in the end it will be a kind of deposit. The third level – private pension provision. We have pension funds with which people enter into appropriate agreements and voluntarily pay contributions (MSPU, 2012).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

75

Many scientists now argue that the solidarity pension insurance system does not withstand the demographic risks (Krasota, 2012; Libanova, 2010). Therefore, in order to compensate for the future pensioners, who working, cannot provide a sufficient level of pension, it is necessary to implement the mandatory funded system as a guarantee that after reaching retirement age people will not be left without means of livelihood, and as a one of forms of reducing the risk of the pension system.

But do not forget that funded system is more vulnerable to the financial risks. And nowadays, especially in Ukrainian transformation economy and particularly the financial crisis only PAYG pension system is more reliable and able to provide each though slight, but steady income on the basis of parity agreements between generations. Method of payment of financial contributions of employees as a pensions has two important advantages: recalculation of pensions size according to changes in wage allows to compensate for the losses from inflation and provide participation of pensions in the overall growth in productivity which is respectively expressed in labor income (Mandybura, 1998).

According to the PAYG pension system the size of the average pension directly proportional depends on the income and number of employees and contribution rates to pension funds and inversely proportional depends on the number of persons eligible for retirement.

Impact of the depopulation processes on the financial provision of the pension systems

The processes of depopulation and aging population have a very negative impact today on the financial

viability of the PAYG pension system. Population ageing cause a drop in the ratio of active to inactive members of European societies,

straining pension finance. Estimates suggest, that aging will cause pension expenditures to rise by an average of 2.4 percentage points of GDP by 2060, from 10.2 per cent to 12.6 per cent (MSPU, 2012). In most European countries, there is another, less-discussed pressure on pension system finances: informal, undeclared work. While precise statistics are difficult to come by, the best estimates suggest that such work equates to 15 to 20 per cent of the GDP of EU-15 economies, and this figure is approximately double for many of the EU Member States that have joined since 2004 (Schneider, Klinglmair, 2004). The missing contributions deprive the pay-as-you-go schemes of the resources they need to pay current pensioners, thus creating immediate financial pressures to increase the retirement age. The imbalance is evident in such countries as Serbia, Bosnia and Herzegovina, Ukraine, where large sectors of informal employment make the current ratio of contributors to pensioners 1.25 to 1. Lithuania faces a rapidly aging population too, with the old-age dependency ratio (the projected number of persons aged 65 or older as a percentage of persons aged 15 to 64) projected to fall from the current 1:4 to 1:2 by 2060. This is actually lower than the 1.4 to 1 ratio projected for the EU in 2060, after the retirement of the baby boom generation (EC, 2012).

In this connection, virtually all countries are increasing their pensionable ages. In this regard, Germany and the United Kingdom are at the forefront, with legislated ages of 67 being phased in over the next 25 to 35 years. Since the onset of the global recession, several countries have been discussing further increases (the United Kingdom, the Czech Republic, Finland, Greece, Hungary, Latvia, the Netherlands, Slovenia and Turkey). Also, the years of work required for a full pension are being gradually increased and the “escape routes” by which workers can leave the labor market early (early retirement, disability pensions and extended sick leave) are being restricted.

During 2001 to 2010 (2012), the average age of exit from the labor market in the EU-25 increased by 1.7 years. In the EU-27, the increase was 1.6 years; in the EU-15, a 1.4 years (see table 2). It must be underlined that significant differences in life expectancy among European populations, as well as among occupational groups within countries, give these increases very different impacts, both on insured persons and on pension system finances.

Table 2. Average exit age from the labor force, years (Source: consolidated and formed by the author on the basis of EC databases)

years EU countries 2001 2010 divergence

European Union – 27 59,9 61,5 +1,6 European Union – 25 59,9 61,6 +1,7 European Union – 15 60,3 61,7 +1,4

In Ukraine a new pension law on legislative measures to ensure pension reforming, which was

implemented on 1 October of 2011, raises the retirement age to 60 for women and 62 for man who in public service, and increase the insurance qualifying period to 30 years for women and 35 years for men (MSPU, 2012).

Besides, this law gradually raises the length of service to 25 years for military personnel. Moreover, each six months of studies in military high schools will qualify as one year of military service.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

76

The maximum pension will be limited to ten minimum incomes to equal 7,840 (UAH) and 8,000 (UAH), as from 1 December (MSPU, 2012).

The law also decreases the wage ceiling taken into account for calculating public employees' pension benefits from 90 to 80 per cent. However, the maximum pension will be limited to ten minimum incomes (MSPU, 2012).

A three year transition period is set for women to opt for an old-age pension either under the old or new pension legislation, which, if the deferred retirement is chosen, provides for a bigger pension. Specifically, if the person defers his/her retirement the pension's increase will be 6 per cent for each of the first five years, and 9 per cent beginning from the sixth year. A lump sum equal to ten times the monthly entitled pension will be granted to medical professionals, teachers and persons employed in the social sector, if they stop their working activities.

The pension for public employees will be calculated based on a salary of up to UAH 14,400. Parliamentary deputies will no longer enjoy higher pension benefits compared to other citizens. However, they will have the right to retire one and a half years before reaching the retirement age.

Workers’ behavioral response to higher retirement ages is highly uncertain, especially in the current economic climate of recession and rising unemployment. Thus, higher retirement ages may leave some older workers without either a job or a pension for some years, and with a lower pension when they finally qualify. This scenario poses a significant risk of increased poverty among the elderly, especially for women. The risk faced by women stems from the continuing gender pay gap and women’s shorter average time in the workforce, which is in large part a result of family care giving.

Advantages and disadvantages of a funded pension system

Now, in many countries, reforms are seeking to link benefits more closely to the lifetime contributions

that each worker pays. Advocates of this type of reform hold that it increases actuarial fairness. The advantage of a funded system is the right of the private ownership of the accumulated funds, that

will be paid to an insured person during the period after reaching retirement age or inherited by her family. But from the standpoint of benefit adequacy, it is generally less favorable than counting final years, and

thus creates financial incentives to delay retirement. The shift to Notional Defined Contribution (NDC) systems achieves this linkage most obviously, since these systems base benefits entirely on lifetime contributions. That is, savings schemes cause the increasing of the difference in pensions sizes of high-paid and low-paid professions (the last now represent the vast majority of contributors in Ukraine). Sweden, Italy, Poland, Latvia, Russia and Kyrgyzstan are phasing in such systems. A similar linkage is achieved by the new pension point systems put in effect by Bulgaria, Croatia, Romania and Slovakia, that are similar to the German model. The substitution of private savings for social insurance also strengthens the contribution-benefit linkage. However, high volatility in securities markets can leave similarly-situated plan members with quite different private benefits. Such substitution is now well advanced in many of the region’s countries (Croatia, the Republic of Macedonia, Sweden and most of the newer EU Member States and Kazakhstan).

The global financial crisis caused a loss in the value of most of the region’s public and private pension funds. In the first months of the crisis many countries incurred losses in the range of 10 to 35 per cent (ISSA, 2010). Although recently we have seen a partial recovery, the market turmoil has led many observers to reconsider the role and scope of private pension funds in “pillared” or “tiered” pension systems, especially when participation is mandatory and savings may be invested in equities.

These developments also call attention to problems that existed within many private schemes before the crisis, in particular weaknesses in governance, high private management fees and the absence of legal specifications for benefit computation.

What institution must absorb these recent financial losses depends on the type of pension scheme. In the defined contribution, individual savings schemes, that exist in large numbers in the newer EU Member States and in Denmark and Sweden, affiliates immediately lost a portion of their retirement savings. The situation differs in occupational defined benefit (DB) schemes, which exist in large numbers in Ireland, the Netherlands and the United Kingdom, and where the level of benefits is guaranteed by a law or a collective agreement. Here the losses incurred caused the schemes’ reserves to fall short of what is needed to meet their future benefit obligations. In Ireland and the United Kingdom, for example, funding ratios declined from a high of 120 per cent to around 75 per cent (ISSA, 2010). Unless buttressed with additional revenues, these imbalances will necessitate benefit cuts. In the wake of the crisis, the deficits are leading many employers to close DB funds to new entrants and shift to DC savings accounts. This accentuates the trend from DB to DC pensions that was underway across Europe before the crisis. In some countries, such as the United Kingdom, workers are resisting this shift.

Despite financial markets partially recovering in 2010 – 2012, public pressure for government action to mitigate the risks of private pensions continues. European governments have already adopted and implement a series of measures to solve this issue. Some of them can also be used in domestic practice.

Some of the European countries are providing plan members with clearer information on the risks. Lithuania, Turkey and the United Kingdom are carrying out information campaigns or requiring more disclosure by pension funds. In Slovakia, the government disseminated information showing the age and income profiles of

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

77

workers for whom private fund membership is disadvantageous. Hungary is requiring private funds to disclose the reasons for low investment returns. Austria has legislation requiring more disclosure of management fees.

Some governments are developing and improving so-called default options, which automatically assign workers to the choices judged best for them, while giving them the right to switch. In 2012, the United Kingdom will automatically enroll all eligible workers in either a personal account or their employer’s occupational scheme. Bulgaria, Germany, Hungary, Italy and Poland are developing and/or improving so-called life cycle funds that include less volatile investments, to which worker funds are switched automatically as they approach retirement age (ISSA, 2010).

The next line of action targets the governance of private pension funds, with calls for higher levels of expertise on pension boards. Germany has passed legislation to improve independent monitoring and risk management. Norway is reviewing its Financial Assessment Framework, used to judge the solvency of private funds. In several countries (Spain, Portugal, the United Kingdom and Italy) pension regulators are coordinating their efforts more closely with government agencies with similar mandates (the central bank and the finance ministry) (Zaidi, Grech, 2007).

The crisis is leading some governments to address longstanding problems with private pensions, in particular high administrative costs, that consume high portions of worker’s lifetime savings. Several governments (Belgium, Poland, Latvia, Lithuania, Spain and Slovakia) have placed ceilings on fees or made them contingent upon the investment performance of a fund manager. In the wake of the crisis, Poland halved the maximum management fee that private pension funds could charge. Slovakia is considering a similar cut (ISSA, 2010).

Today in Ukraine the conditions for implementation of the funded system of pension insurance and private pensions isn’t created. It is not developed and not worked out a clear mechanism of the protection of the citizens’ assets. Besides the unstable political and economic situation increases the riskiness of not returning of the funds accumulated by citizens.

It is important to understand, that pension fund assets cannot be pledged, they cannot be taken for redemption of penalties or be taken away, if they are formed with funds obtained legally. To the pension assets cannot be applied obligations founders of the pension funds, employers, payers, asset managers, administrator, custodian of the pension fund.

The role of the minimum pension institute in provision of the effective pension system functioning

As pension systems in the European region become more earnings-related and privatized, both the

importance of minimum pensions and their possible impact on work incentives are commanding increased attention. Pensioner poverty remains an issue in a number of countries. In 2010, in Cyprus (34.7), Bulgaria (28.7), Croatia (25.5), Switzerland (24.1), Greece (20.8), Spain (20.6), Portugal (20.0) more than 20 per cent of pensioners were at risk of poverty. In contrast, the EU-27 average rate of poverty risk for pensioners is 15.3 per cent. There are higher portions of poor elderly in the other countries of the region, especially in the countries of Central Asia, though comparable statistics are not available (EC, 2012).

Several governments have recently adjusted their minimum pensions upward beyond what statutory indexation requires. Finland announced a minimum pension increase of 23 per cent (effective 2011). Croatia combined a large increase in the minimum pension with more restrictive eligibility requirements. Portugal’s new Solidarity Supplement provides additional income for pensioners older than age 80. Kazakhstan reintroduced a basic state pension (2005), which had been eliminated a decade earlier when it “privatized” its pension system. Russia increased the flat-rate portion of its pension formula, which had the effect of boosting the minimum pension, and is planning another major reform in the near future. During last years, several other countries (Armenia, Azerbaijan, Kyrgyzstan, Georgia, Tajikistan and Moldova) also increased their minimum pensions significantly.

As a result of the crisis, several countries adopted special measures to assist minimum pension recipients. Slovenia provided a one-off allowance to compensate for increases in food prices. Austria provided an energy supplement and Iceland pays a supplement for pensioners whose capital income, employment income and pension income fall below a minimum threshold (ISSA, 2010).

In earnings-related pension schemes, minimum pensions are often inaccessible for workers who fail to satisfy certain minimum contribution requirements. A number of countries have recently tried to address this problem. For example, the Netherlands now covers workers on short-term contracts and Belgium recognizes periods in part-time work when assessing eligibility for the minimum pension. In addition, several EU Member States have improved pension rights for periods of childcare leave and some (the United Kingdom and Germany) are introducing such rights for providing care to elderly family members. These rights can help women and men who engage in family care giving to qualify for a minimum pension. From this perspective, equalizing the retirement age, as in the United Kingdom and Hungary, will also improve women’s pensions. Increasingly, the perception that earlier pensionable ages for women are favorable is being challenged. Women’s often shorter, less-well paid and more fragmented employment histories may actually result in lower or no entitlements to pensions.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

78

For today the minimum pension in Ukraine is 844 UAH (about 80 EUR). Since 1996 the nominal pension benefits tend to increase, which does not correspond to real growth in commodity prices in the consumer market and inflation rate increasing, so the level of the minimum pension for retirees today does not provide satisfaction even at the simple level (physiological) of reproduction.

It is also worth to note, that today the minimum pension does not include costs for pensioners medical care and other important needs. Previously such services in Ukraine were provided by the state, but now the state is financially unable to give such kind of services, that is why there is a need to obtain necessary medical services at the commercial structures, that for a fee guarantee its clients skilled assistance.

Recommendations for optimizing the pension providing system in Ukraine

Thus, the state must guarantee the public's right for a pension in case of social insurance risks, that are

enshrined in law, of receiving monthly cash in the amount, that typically reflects past earnings and provide a decent life for pensioners, and in cases of appointment pensions, excluding work activity, – at a rate, that corresponds with social standards.

Implementation of storage elements to the state pension system has its advantages, but for the successful realization of these benefits it is necessary to keep to several conditions:

– defined, and thus a high level of welfare of the population, including the already achieved level of social security;

– economic and political stability of society; − durability of the national currency, low level of inflation; – the existence of a developed financial infrastructure, a set of financial instruments, mainly long-term,

working in an economy, that can provide mutually beneficial investment process, that is the essence of funded schemes;

− strict government control over the pension funds’ financial situation; – high and stable level of public confidence to the funded pension system; – favorable demographic situation; − tax system, that encourages savings schemes. Improvement of the mechanism of the social and economic guarantees’ realization in the system of

pension insurance is a prerequisite for the implementation of the pension reform and other socio-economic transformations under conditions of transformational and globalized economy. In Ukraine, nowadays, the mechanism of social and economic guarantees provision in the sphere of pension system needs some changes, namely:

– improvement of the mechanism of strict supervision of compliance with the pension legislation requirements;

– balancing of flexibility and financial security in the law, given the current situation in the sphere of pension insurance;

– control over the execution of the norms of the law and in general of the implementation of the principle of legality in law-applying activity. It is important, that executive agencies do not change the provisions of the laws and do not violate citizens' rights to pension provision;

– bridging the gap in pension legislation, contradictions in some laws norms in this area. It is necessary to clearly indicate the circumstances, in which a pensioner can count on one or another of pension benefits, and in what cases the state provides additional benefits for him etc.

– establishing certain rules, grounds and conditions of compensation of material and moral damages in the case of wrong assignation of the pensions value (or delay of its assignation), entering to the document invalid data about the length of service, salary, value of insurance contributions and other legally significant circumstances, the disclosure of this information, late pensions payment, illegal denial of the pensions assignation and so on.

– development a clear mechanism for the protection of human rights in the event of its violation. It is the court protection provided by the Constitution of Ukraine;

– development and implementation of the mechanism of responsibility by all own property of managers and organizations, where accumulated funds were invested to preserve and receive dividends for the future payments to pensioners;

– control over the level of the citizens informativeness regarding any changes in pension legislation, the procedures of obtaining funds and its savings for further benefits after achieving the retirement age.

The government should implement the mechanisms, that on conditions of its using in practice will: firstly – prevent abuses and frauds in the pension system; secondly – insure against errors and gaps in information providing and thirdly – ensure the fulfillment of obligations to participants, when other mechanisms provided do not work. Ukrainian economy should be ready for effective using of long-term investment resources – money of the pension accumulation system.

The best way to achieve the goal of the effective pension providing in Ukraine is using the mixed system, which includes the traditional PAYG system of financing of certain retirement benefits from the current

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

79

earnings or a system of minimum pensions, guaranteed by the State or those, that paid on the basis of means test procedures; the mandatory funded financial system of individual retirement accounts or occupational pension insurance system and voluntary system of additional (individual) pension savings, that can be engaged by pension funds, banks, insurance companies and other financial institutions. Conclusions

1. In terms of economic transformation and globalization, it is necessary to optimize the interaction of

the pension insurance and providing processes. The main features of the pension insurance and provision system in European countries and Ukraine are: 1) a long time is needed for the pension assets accumulation. So there is a high probability of loss previously accumulated pension funds; 2) financing of the pension system consumes a significant part of the budget; 3) almost in all of the countries pension system consists of three levels: PAYG, funded system of compulsory state pension insurance and private pension provision; 4) recently many countries raise retirement age.

The distinguishing feature of the Ukraine’s pension system is, that despite of increasing over the years the sizes of the nominal pensions, they do not provide all necessary physiological and spiritual needs for the person.

2. The impact of the depopulation processes manifests in the fact, that firstly: aging of the population compels governments to raise the limit of retirement age, because the burden of the pension provision is transferred to a smaller number of employees; secondly: it is actively implemented the funded system of compulsory state and private pension insurance.

3. The main advantages of the funded system are: 1) compared with the PAYG pension system in funded systems the size of the pension is usually higher; 2) a right of the private ownership of the accumulated funds, that will be paid to an insured person during the period after reaching retirement age or inherited by her family. But at the same time funded system is more sensitive to financial risks, such as inflation rate, rate of investment income, stability of the stock market, etc. and also is not entirely free from the influence of demographic processes – in particular, increasing in life expectancy at retirement age.

4. The role of the minimum pension institute is, that in the context of globalization, socio-economic and political instability only minimum pension payments could guarantee to the person, who is unable to accumulate the necessary amount of money for retirement, the availability of means, needed for providing the simple level of reproduction.

5. To optimize the pension providing system in Ukraine the government should implement the mechanisms, that on conditions of its using in practice will: firstly – prevent abuses and frauds in the pension system; secondly – insure against errors and gaps in information providing and thirdly – ensure the fulfillment of obligations to participants, when other mechanisms provided do not work.

In future research problems and prospects of guarantees providing in the funded pension system will be examined in more detail.

Literature

1. BARR, N.; DIAMOND, P. 2009. Reforming pensions: Principles, analytical errors and policy directions. International Social Security Review, vol. 62, no. 2, p.130-143. 2. BATAGOK, S. 2007. Socio-economic guarantees under a market transformation. Kyiv. Taras Shevchenko Kyiv National University. 214 p. 3. DEACON, B.; HULSE, M.; STUBBS, P. 1997. Global Social Policy: International Organizations and the Future of Welfare. London, Thousand Oaks, CA and New Delhi: Sage. 252p. 4. EC. 2012. Population and social conditions. (Tables: Social protection expenditures, Life expectancy by age, Average exit age from the labor force). Available from:<http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal /page/portal/statistics/search_database>. 5. HOLZMAN, R.; HINZ, R. 2005. Old-age income support in the 21st century: an international perspective on pension systems and reform. Washington: World Bank. 218p. Available from: <http://www.bcn.cl/carpeta_temas/temas_portada.2005-10-27.1690064663/pdf/Old_Age_Income_Support_Complete.pdf> 6. ISSA. 2010. Dynamic Social Security for Europe: Choice and Responsibility (developments and trends). International Social Security Association, Geneva, 33p. Available from: <http://www.issa.int/Resources/ISSA-Publications/Dynamic-Social-Security-for-Europe-Choice-and-Responsibility>. 7. KRASOTA O. 2012. The reformation of the pention system as a main factor of competitiveness of national economy. Theoretical and practical aspects of the economy. vol. 2, no 27, h.139 – 145. 8. Law of Ukraine on private pension provision. 9 July 2003. No1057-IV. Urjadovyj kur’er, 2003. No 169. 9. LIBANOVA, E. 2010. Pension reform in Ukraine: directions of realization. Institute of Demography and Social Studies named after M. Ptukha NAS of Ukraine. 270p. 10. MANDYBURA V. 1998. The standard of living of the population in Ukraine and the problem of reforming the mechanisms of its regulation. Кyiv: Parliamentary publisher,. 256 p. 11. MSPU. 2012. Guarantees in the funded pension system in foreign countries. K.: Ukraine. Ministry of Social Policy of Ukraine. http://www.mlsp.gov.ua/labour/control/uk/publish/category?cat_id=141684. 12. PIETERS, D. 2002. Social Security: An introduction to the basic principles. Kharkiv: Karavela. 144p. 13. SCHNEIDER, F. G.; KLINGLMAIR, R. 2004. Shadow economies around the world: What do we know? CESifo working paper, No. 1167. Munich, CESifo Group. Available from <http://econpapers.repec.org/paper /cesceswps/_5f1167.htm>. 14. SSSU. 2012. Socio-economic security of Ukraine's population, based on selective research. K.: State Statistics Service of Ukraine. http://www.ukrstat.gov.ua/. 15. WHITEHOUSE, E.R., et. al. 2009. Two Decades of Pension Reform: What has been Achieved and What Remains to be Done?. The Geneva Papers, no 34, p.515–535.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

80

16. ZAIDI, A.; GRECH, A. 2007. Pension Policy in EU25 and its Impact on Pension Benefits. The Journal of Poverty and Social Justice, vol. 15(3). p. 229-311. 17. ZAIDI, A. 2010. Poverty Risks for Older People in EU Countries – An Update. Policy Brief January, European Centre for Social Welfare Policy and Research. Vienna.

PENSIJŲ SISTEMOS FINANSAVIMAS EUROPOS SĄJUNGOS ŠALYSE IR UKRAINOJE GLOBALIZACIJOS KONTEKSTE

Tetiana Ivashchenko

Kijevo Taraso Ševčenko nacionalinis universitetas

Santrauka

Ekonominių pokyčių ir globalizacijos laikotarpiu, būtina optimizuoti pensijų draudimo ir jį sąlygojančių procesų sąveiką. Pensinio draudimo būdinga savybė yra tai, kad jam kaupti reikia ilgą laiką. Todėl yra didelė tikimybė prarasti anksčiau sukauptų pensijų fondus. Dėl šios priežasties svarbu: 1) patobulinti mechanizmą, užtikrinantį griežtąpensijų teisės aktų reikalavimųpriežiūrą, 2) subalansuoti lankstumą ir finansinį saugumą teisės aktuose, atsižvelgiant į dabartinę padėtį pensijų draudimo srityjeir 3) sukurti ir įgyvendinti mechanizmą, užtikrinantį atsakomybę visų savo vadovų ir organizacijų, kad sukauptos lėšos būtų investuotos, teiktų dividendus ateities pensininkų išmokoms. Atsižvelgiant į tai, kad įkurta sistema jautresnė finansinėms rizikoms - infliacijai, investuojamų pajamų palūkanų normai, stabilumui akcijų rinkoje ir pan., ir taip pat nėra visiškai nepriklausoma nuo demografinių procesų įtakos - visų pirma, pagal dabartines sąlygas persitvarkančioje ir globalioje ekonomikoje didėja pensinio amžiaus gyventojų būsimo gyvenimo trukmė, PAYG pensijų sistema yra patikimesnė ir užtikrinti kiekvienamišlaikytiniui, tegul ir nedideles, bet pastovias pajamas, kurių dydis priklauso nuo produktyvumo, paremtas kartų solidarumu.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

81

PENSIJŲ DRAUDIMO SISTEMOS LIETUVOJE POKYČIAI KRIZĖS LAIKOTARPIU

Lucija Jurgelaitienė1, Astrida Slavickienė2

VšĮ Vilties žiedas 2, Aleksandro Stulginskio universitetas 2

Anotacija

Straipsnyje nagrinėjama valstybinio socialinio ir privataus pensijų draudimo sistemos Lietuvoje pokyčiai krizės laikotarpiu. Atliktas tyrimas parodė, Lietuvoje pensijos yra vienos mažiausių Europoje, krizės laikotarpiu pensijų draudimo sistemos dalyvių finansinę padėtį labiausia apsunkino šešėlinės ekonomikos padidėjimas ir emigracija, taip pat politikų sprendimas sumažinti įmokų į privačius pensijų dydį. Išskiriamos pensijų sistemos perspektyvos – siekiant sumažinti šešėlinės ekonomikos mąstą rekomenduojama VSDF įmokas padalinti lygiomis dalimis draudėju ir apdraustajam, apriboti politikų sprendimus darant įtaką privataus pensijų draudimo veiklai. Optimalus variantas pensinio aprūpinimo ateityje būtų – fiksuota pensija iš valstybės biudžeto, mokama visiems turintiems minimalų draudimo stažą asmenims, papildoma pensija iš VSDF ir likusi pensija iš privačių pensijų fondų.

Prasminiai žodžiai: Valstybinio socialinio draudimo pensija, privatus kaupimas, valstybinio socialinio draudimo įmoka, pensijų draudimo sistema, ekonominė krizė. Įvadas

Per pastarąjį dešimtmetį šalyje įvyko nemažų demografinių pokyčių: mažėjant gimstamumui, sumažėjo vaikų skaičius, dėl padidėjusios emigracijos – sumažėjo darbingo amžiaus žmonių skaičius, o ilgėjant gyvenimo trukmei – padaugėjo vyresnio amžiaus žmonių. Taigi, keičiantis gyvenimo amžiaus struktūrai, sparčiai daugėja pagyvenusių žmonių. Manoma, kad 2060-ųjų pradžioje beveik 37 proc. Lietuvos gyventojų bus vyresnio amžiaus, sulaukę 55-erių ir daugiau metų. Akivaizdu, kad tokie procesai įtakoja pensijų dydį.

Valstybinio socialinio pensinio draudimo sistema apima beveik visus Lietuvos gyventojus ir remiasi solidarumo principu. Pagrindinis pensijų sistemos tikslas yra sukurti kiekvienam šios sistemos dalyviui stabilų ir pakankamą senatvės pajamų šaltinį. Tačiau esama sistema nepatenkintų vis daugėja: mokesčių mokėtojai nori mažesnių įmokų, pensininkai – didesnių pensijų, politikai socialinio draudimo sistemos stabilumo, kad pajėgtų įvykdyti savo įsipareigojimus. Dabar Lietuvoje mokamos socialinio draudimo įmokos gana didelės, o senatvės pensijos yra vienos iš mažiausių visoje Europos Sąjungoje, ir jos yra per mažos, kad užtikrintų vidutinį pragyvenimo lygį. Pinigų, kaip ir kitų gėrybių, kiekis yra ribotas, principe „surinkti ir išdalinti“ yra užprogramuotas konfliktas tarp tų, iš kurių pinigai surenkami ir tų, kam jie yra išdalinami: norint išdalinti daugiau, privalu daugiau ir surinkti (Leontjeva, 2010). Todėl siekiant užtikrinti aukštesnį gyvenimo lygį ateities pensininkams būtina ieškoti geriausio pensijų sistemos modelio analizuojant kitų valstybių praktiką, identifikuoti socialinius, kultūrinius bei ekonominius reiškinius, nuo kurių priklauso pensijų sistemos ateitis. Ekonominė krizė pasaulyje ir Lietuvoje turėjo įtakos pensijų sistemai ir pakoregavo jos siekiamus rezultatus, padarė neigiamą įtaką tiek pensijų davėjams, tiek gavėjams.

Dėl išvardintų priežasčių pensijų draudimo sistema yra aktualus mokslinių tyrimų objektas. Išsami pensijų draudimo sistemos analizė leidžia geriau suprasti sistemos veikimo principus ir įvertinti būtinų pokyčių kryptis.

Tyrimo objektas – pensijų draudimo sistema Lietuvoje ekonominės krizės laikotarpiu. Tyrimo tikslas – atlikus pensijų draudimo sistemos Lietuvoje ekonominės krizės laikotarpiu analizę,

įvertinti krizės padarinius. Tyrimo uždaviniai: 1. Įvertinti ekonominės krizės įtaką valstybinio socialinio draudimo sistemai. 2. Įvertinti ekonominės krizės įtaką privačiam pensijų kaupimui. Tyrimo metodai: • Analizuojant pensijų draudimo sistemą naudoti bendramoksliniai tyrimo metodai – mokslinės ir

metodinės literatūros analizė ir sintezė; LR įstatymų ir norminių aktų, teisinių dokumentų, interneto duomenų bazių analizė ir sintezė.

• Vertinant ekonominės krizės įtaką valstybinio socialinio draudimo sistemai ir privačiam kaupimui – statistinių duomenų analizės ir sintezės metodai; statistinei informacijai apdoroti ir sisteminti panaudoti grupavimo, palyginimo ir grafinio vaizdavimo būdą, modeliavimo metodą. Tyrimo rezultatai

Mokslininkai, nagrinėjantys pensijų sistemų efektyvumą ir jų atsparumą ekonominiams nuosmukiams (Holzmann, 2011; Lazutka, 2008; Katkus, Martinaitytė, 2002; Guogis, 2000 ir kt.) teigia, kad Lietuvoje valstybinio socialinio pensijų draudimo sistema buvo kuriama nesistemiškai, joje daug privilegijų, pensijų sistemos reforma neišsprendė jai keliamos užduoties – apsaugoti pensininkus nuo pajamų praradimo. Valstybinio socialinio pensijų draudimo sistema buvo ne kartą tobulinta ir reformuota, tačiau akivaizdaus pagerėjimo nei mokslininkai, nei praktikai neprognozuoja. Ekonominė krizė parodė, kad pensijų draudimo sistema neatspari ekonominiams sukrėtimams ir labai priklausoma nuo politikų valios.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

82

Dėl gyventojų gyvenimo trukmės ilgėjimo, darbingų asmenų mažėjimo pasaulyje, ekonomikos nuosmukio sukeltų padarinių kyla socialinio draudimo sistemų finansavimo problemos, todėl mokslininkai (Queisser, 2000; Lazutka, 2008; Gudaitis, 2010; Behrendt, 2010 ir kt.) nagrinėja krizių pasekmes socialinio draudimo sistemoms ir vertina jų efektyvumą.

Pastaruoju metu Lietuvoje daug diskutuojama dėl 2004 m. įvykusios pensijų sistemos reformos. Vykdant šią reformą, buvo siekiama sudaryti sąlygas Lietuvos piliečiams sukaupti pakankamai pajamų gyventi pensiniu laikotarpiu. Sėkmingai reformos eigai užtikrinti yra svarbus visuomenės pritarimas ir palaikymas. Pensijų reformos koncepcijoje akcentuojama, kad „turi būti sukurta tokia pensijų sistema, kuri ne tik garantuotų jos ilgalaikį finansinį stabilumą ir gyvybingumą, bet ir Lietuvos gyventojų pritarimą”. Šioje reformoje didelį vaidmenį turi valstybinio socialinio pensijų draudimo tobulinimas, kadangi pradėjus veikti privačiam II pakopos pensijų kaupimui, dalis valstybinio socialinio pensijų draudimo įmokų nukreipiama į privačius pensijų fondus, tuo tarpu valstybinio socialinio pensijų draudimo išmokų dydžiai ir gavėjų skaičius nesumažėja, o Lietuvoje netgi didėja (1 pav.) t.y. 2006–2011 m. pensijų skaičius nuolat didėjo ir tik 2011 m. situacija stabilizavosi. Susidarė lėšų stygius, kuriam padengti reikia ieškoti papildomų finansinių išteklių. Praėjus keletui metų po reformos pradžios prasidėjo ekonominė krizė, kuri dar labiau komplikavo situaciją pensijų draudimo sistemoje.

1063642

1077575

1092184

11038151109159 1108016

0-0.1

0.5

1.1

1.41.3

1040000

1050000

1060000

1070000

1080000

1090000

1100000

1110000

1120000

2006 2007 2008 2009 2010 2011

METAI

vnt.

-0.2

0

0.2

0.4

0.6

0.8

1

1.2

1.4

1.6 proc.

Mokamų pensijų skaičius, vnt. Padidėjimas, sumažėjimas %

1 pav. VSD pensijų skaičiaus kitimas 2006-2011 m. (sudaryta autorių pagal VSDF duomenis)

Nagrinėjant pensijų draudimo sistemos finansinę situaciją Lietuvoje prieškriziniu ir kriziniu laikotarpiu išskiriami veiksniai, įtakoję pensijų draudimo sistemos finansinės situacijos pablogėjimą tiek pensijų mokėtojams, tiek pensijų gavėjams.

Remiantis moksline literatūra (Lazutka, 2010; Gudaitis, 2010; Queisser, 2000; Barr, 2011 ir kt.) identifikuotos pagrindiniai veiksniai, įtakojantys pensijų draudimo sistemos finansinės situacijos pablogėjimą: demografiniai, ekonominiai ir politiniai. Todėl bus tiriama kaip šie veiksniai Lietuvoje įtakojo pensijų draudimo sistemą.

Demografiniai veiksniai. Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2012 m. šalyje gyveno 2998,4 tūkst. žmonių. Per pastaruosius dešimt metų (2001–2011 m.) gyventojų sumažėjo 7 proc. Šalies gyventojų skaičius mažėjo dėl dviejų priežasčių – neigiamos neto tarptautinės migracijos (140,5 tūkst.) ir neigiamos natūralios kaitos (101,9 tūkst.). Per paskutiniuosius dešimt metų emigravo 204,7 tūkst. šalies gyventojų, daugiausia gyventojų emigravo krizės metu - 2010 m. Beveik kas antras emigrantas buvo 20 – 34, kas ketvirtas 35–54 m. amžiaus. 60 metų ir vyresnio amžiaus žmonių emigravo tik 1 proc. visų emigrantų tarpe (Gyventojų užimtumo, 2012). Darbingo amžiaus žmonių skaičius mažėja ir dėl (ypač 30 – 35 m. vyrų) mirtingumo nuo įvairių ligų ir traumų bei nelaimingų atsitikimų. Per dešimt metų vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė pailgėjo 2, o moterų – 1,2 m. 2011 m. vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 68, moterų – 78,8 metų Šie procesai turi didelę įtaką valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto pajamų lygiui ir tiesiogiai įtakoja pensijų dydį.

Ekonominiai veiksniai. Po reformos į privatų kaupimą įsitraukė apie 880 tūkst. žmonių. Jau pirmaisiais reformos metais vos ne pusė milijono gyventojų panoro kaupti lėšas pensijoms privačiuose pensijų fonduose, o vėliau kasmet prisijungia dar apie šimtą tūkstančių, 2011 m. pabaigoje jau buvo 1054 tūkst. aktyvių pensijų kaupimo dalyvių. Asmenys 25 -34 m. yra aktyviausi reformos dalyviai. Dėl šios priežasties VSDF pajamos labai sumažėjo.

Lietuvoje mokamos senatvės pensijos yra vienos iš mažiausių Vidurio ir Rytų Europoje (1 lentelė). Vienam pensininkui tenkantis dirbančiųjų skaičius Lietuvoje kol kas gana didelis, tačiau prognozuojama, kad 2020 m. jis sumažės iki 1,3. VSDF pensijos Lietuvoje vienos iš mažiausių. Taip yra dėl to, jog atlyginimai Lietuvoje yra pakankamai maži. 2010 m. vidutinė senatvės pensija Lietuvoje buvo 811, Latvijoje – 874, Estijoje

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

83

- 1053 Lt. Kaip matyti, Lietuva gerokai atsilieka nuo panašių ekonominiu išsivystymu šalių. Dar daugiau mūsų šalis nutolusi nuo centrinės Europos šalių, kuriose prekių ir paslaugų kainos nėra didesnės nei Lietuvoje. Lenkijoje vidutinė pensija 2010 m. sudarė 1245, Slovakijoje – 1165, Čekijoje – 1377 Lt.

1 lentelė. Pensijų ir darbo užmokesčio Lietuvoje bei Vidurio ir Rytų Europoje palyginimas (Valstybių pensijų fondų valdymo įmonių asociacija, 2010; Vaigauskaitė, 2008)

Valstybė Vidutinė senatvės pensija EUR

Vidutinis atlyginimas prieš mokesčius EUR

Pensijos dalis nuo atlyginimo proc.

Vienam pensininkui tenkantis dirbančiųjų skaičius

Lenkija 432 800 54,00 2,3

Čekija 409 946 43,27 1,7

Slovakija 350 775 45,23 2,4

Kroatija 325 1.045 31,10 1,2

Estija 304 790 38,46 1,9

Latvija 232 656 35,37 2,0

Lietuva 222 603 37,23 2,1

Rumunija 175 316 55,38 1,6

Bulgarija 125 299 41,81 1,3

Pagrindinis Valstybinio socialinio pensijų draudimo trūkumas yra pensijų apskaičiavimo susiejimas su draudžiamosiomis šalies pajamomis. Jeigu šalyje vidutinis darbo užmokestis kyla, tai ir draudžiamosios pajamos kyla, bet jei mažėja, tai smunka ir draudžiamosios pajamos. Krizės laikotarpiu draudžiamosios pajamos, atsižvelgus į mažėjančių atlyginimų lygį, sumažėjo, todėl sumažėjo ir pensijos dydis. Kadangi valstybinio socialinio draudimo sistema organizuota einamųjų įmokų/išmokų būdų, nepriklausomai nuo įplaukų į VSDF, fondas turi išmokėti pensijas, kurių dydis ne retai viršija VSDF finansines galimybes. Krizės laikotarpiu tokia situacija Lietuvoje susiklostė, todėl VSDF biudžeto deficitas labai smarkai išaugo. Tuo atveju VSDF yra priversta imtis priemonių, arba padidinti pajamas (didinant įmokų tarifus), arba mažinant išlaidas (mažinant pensijas), arba skolinantis. Nei vienas iš aukščiau minėtų variantų nėra patrauklus.

Mokesčių didinimas, didina ir „šešėlinę“ ekonomiką, mokesčių slėpimą, nelegalius atlyginimus. Tai ypač ryškiai pasireiškia ekonominių nuosmukių laikotarpiais. Labai išplitęs mokesčių vengimas mažina apdraustųjų socialiniu draudimu skaičių, todėl vis didesnė pensininkų išlaikymo našta tenka tiems, kurie dar moka socialinio draudimo įmokas. Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2011 m. vienam pensininkui teko 1,12 apdraustųjų ir šis santykis per keletą pastarųjų metų vis mažėja (Lazutka, 2011).

Tai reiškia, jog apdraustųjų asmenų ir darbingo amžiaus žmonių santykis mažėja. Apdraustųjų skaičiaus mažėjimo negalima būtų susieti vien su pastaraisiais metais vyraujančia bedarbyste. Bedarbių Lietuvoje 2011 m. buvo 247,2 tūkst. kai tuo tarpu darbingo amžiaus žmonių yra 1829,4 tūkst., iš jų apdraustųjų 1202,4 tūkst., dar apie 180 tūkst. yra žemės ūkių savininkų ar dirbančių pagal verslo liudijimus. Tai reiškia, jog likę apie 200 tūkst. darbingo amžiaus žmonių dalis perėjo dirbti į šešėlinę ekonomiką arba yra išvykę dirbti į užsienį. Kadangi didžiausia socialinio draudimo tarifo dalis tenka darbdaviui, tai pagrindiniai VSDF įmokų mokėtojai yra įmonės. Pablogėjo tiek valstybinių pramonės įmonių, tiek įmonių, išlaikomų iš valstybės biudžeto, įmokų mokėjimas. Privačios įmonės taip pat vengia mokėti socialinio draudimo mokesčius, dėl gana ne mažo jų dydžio.

Politiniai veiksniai. Valstybė imasi atsakomybės už VSDF biudžetą ir privalo užtikrinti jo finansinį tvirtumą ir laikiną lėšų trūkumą turi dengti skolintomis lėšomis arba prireikus, Lietuvos Respublikos Vyriausybės apsisprendimu, iš kitų šaltinių. Tie kiti šaltiniai – tai pirmiausia pats valstybės biudžetas bei privatizavimo lėšos. Valstybės biudžeto pajamos turėtų būti VSDF gyvybingumo garantas. Tačiau ir pats valstybės biudžetas pastaraisiais metais dėl ekonominės krizės sumažėjo ir jo pagalba sprėsti VSDF finansines problemas tampa sudėtinga. Tačiau parama VSDF iš valstybės surenkamų visų jos piliečių netiesioginių mokesčių būtų efektyvesnė ir socialiai teisingesnė, nei vien VSDF įmokas mokančių ar išmokas gaunančių žmonių sąskaita. (Lapinskas, 2010). Ir visai nesvarbu iš kur skolinasi VSDF – iš valstybės biudžeto ar iš kitų šaltinių, skolas vis vien reikia atiduoti, o tai gula ant mokesčių mokėtojų, t.y. ant ateinančių kartų pensininkų pečių.

Tokiu būdu nuo visiško VSDF „bankroto“ jį gali išsaugoti tik racionalūs sprendimai. Vienas iš tokių sprendimų yra Valstybinio socialinio draudimo reforma, t.y. dalinis jo privatizavimas. Pensijų reforma iš esmės ir yra grindžiama tuo, kad asmuo prisiima atsakomybę už savo ateitį, nes akivaizdu, kad suplanuoti valstybiniai projektai nebepajėgia užtikrinti pensinio amžiaus žmonių finansinio saugumo ir kad palikti ateitį politikų malonei būtų mažų mažiausiai naivu. Nors investicinė rizika pensijų fonduose visada egzistuoja, ji yra nepalyginama su politine, kuri visiškai nepriklauso nuo rizikuojančiojo, kuri negali būti kontroliuojama ir kuriai, kitaip nei investicinei rizikai, nėra saugiklių (Kačinskienė, 2006). Kaupiamoji sistema, paremta apibrėžtų įmokų

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

84

draudimo principu, galės išvengti demografinio spaudimo, nes joje nėra perskirstymo, o kiekvieno apdraustojo asmens pensijos finansavimas remiasi tik jo pateis mokėtomis įmokomis. (Gyvybingos pensijų sistemos skatinimas Lietuvoje, 1998). Papildomo pensijų kaupimo blogybė yra ta, kad ir dabartinė pensijų reforma neapsaugo būsimų pensininkų nuo politinės rizikos, nes yra kontroliuojama valstybės. Lietuvos Respublikos Konstitucijos 52 straipsnis teigia, kad “valstybė laiduoja piliečių teisę gauti senatvės ir invalidumo pensijas …” (Lietuvos, 1992, 7 psl.). Taigi, Konstitucija neleidžia valstybei visiškai pasitraukti iš pensijų sistemos, nors ir neteigia, kokios konkrečiai pensijos turi likti valstybės žinioje bei kokiomis sąlygomis jos laiduojamos. Šiuo metu problema yra ta, kad Lietuvos Respublikos įmonių įstatymai yra visiškai nepritaikyti kaupiamųjų pensijų fondų veiklai. Be specifinių tik pensijų fondams taikomų taisyklių, egzistuoja problemos, susijusios su neaiškiais kompetencijos padalinimais tarp juridinio asmens organų, atsakomybe už nesąžiningus juridinio asmens organų veiksmus. Be to, Lietuvoje nėra išplėtotas patikėjimo teisės institutas, pagal kurį veikia dauguma Vakarų valstybių pensijų fondų. Įmonių teisė apskritai nėra labai lanksti ir pritaikyta specifiniams pensiniams santykiams. (Gyvybingos pensijų sistemos skatinimas, 1998).

Tačiau, nepaisant visų pirminių trikdžių, kaupiamųjų pensijų atsiradimas stimuliuos ir žymiai pakeis ir VSDF ateitį, ir ekonominę bei visuomeninę aplinką, kurioje šios pensijos funkcionuos. Yra numatoma, jog dalį VSDF įmokų pervedant į privačius fondus, nuo 2016 m. pradės mažėti VSDF išlaidos pensijoms, nes pensinį amžių pasieks pirmieji asmenys, dalyvaujantys privačiuose pensijų fonduose, nes jiems bus mokama 20 procentų sumažinta socialinio draudimo pensija, lyginant su ta, kokia būtų, jeigu jie būtų nepasirinkę dalyvavimo naujoje sistemoje (2 pav.) 2004 2016 2035 2055 - - - - VSDF pajamos iš įmokų reformos metu _______ VSDF išlaidos pensijoms reformos metu / / / / / Grynosios pensijų reformos išlaidos 2 pav. Pensijų reformos Lietuvoje kaina (Lazutka, 2010)

Kiekvienais metais vis daugiau apdraustųjų dalyvaujančių privačiuose fonduose pasieks pensinį amžių ir nuolat augs dalis pensininkų iš VSDF biudžeto gaunančių sumažintas pensijas, todėl apie 2055 metus VSDF išlaidos sumažės maksimaliai, nes manoma, jog pensijas gaus tik tie asmenys, kurie reformos pradžioje buvo arba jaunesni nei 30 m. ir todėl nedalyvavo privačiuose pensijų fonduose, o tie asmenys, kurie reformos pradžioje buvo virš 30 m. amžiaus ir išėjo į pensiją apie 2035 metus turėtų jau išmirti, atsižvelgiant į vidutinę gyvenimo trukmę po pensinio amžiaus (Lazutka, 1010).

Dėl dalies įmokų perdavimo privatiems fondams VSDF biudžete susidarytų deficitas, jo padengimui iš Valstybės biudžeto būtų skiriami asignavimai, kurių šaltinis – privačiuose pensijų fonduose kaupiamos lėšos. Taigi, valstybė iš privačių pensijų fondų skolintųsi pinigus, kuriuos pati į juos nukreipė. Ji skolintųsi finansuoti VSDF biudžeto deficitą, kuris atsirado dėl pačios reformos. Skolos grąžinimui reikalingas lėšas reiks finansuoti didesniais mokesčiais iš dirbančių gyventojų ir/arba pensininkų. Taigi, privačių pensijų fondų pensijos realiai būtų finansuojamos mokesčiais, taip pat kaip įmokomis yra finansuojamos ir socialinio draudimo pensijos. Kokios gyventojų grupės finansuotų pensijas, priklausytų nuo to, kaip būtų keičiama mokesčių sistema, siekiant finansuoti valstybės skolą. Pati finansinė našta visuomenės mastu padidėtų, lyginant su laikotarpiu iki reformos, dėl žymiai didesnių privačių pensijų fondų administravimo išlaidų, lyginant su socialinio draudimo administravimo išlaidomis. Privačių pensijų finansavimas valstybės skolos sąskaita reiškia, kad realiai privatizuojamas tik pensijų administravimas, o finansavimo šaltinių prasme pensijos lieka valstybinės. (Berr, 2011; Lazutka, 2010).

Ekonominė krizė įtakoja ir pensijų iš privačių pensijų fondų dydį. Politikų valia Lietuvoje krizės metu buvo sumažintos įmokos į antrosios pakopos privačius pensijų fondus. Siekiant įvertinti kokią įtaką šis sprendimas padarė būsimų pensininkų pajamoms apskaičiuota kiek kaupiantys privačiose pensijų fonduose prarado pensijos. Skaičiavimas atliktas remiantis šiomis prielaidomis:

• vertinamas laikotarpis, kada buvo sumažintos VSD įmokos į antrosios pakopos PPF, t.y. nuo 2009 m. iki 2020 m. (2 lentelė). Vidutiniškai per laikotarpį taikoma 2 proc. dydžio įmoka.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

85

2 lentelė. Įmokų į privačius pensijų fondus tarifas 2004-2020 m.

Įmoka kaupimui PPF proc.

2004 2005 2006 2007-2008 2009.06 2009.07-2011 2012 2013-2020

Apdraustojo įmoka 2,5 2,5 2,5 2,5 2,0 2,0 1,5 2,5

Draudėjo įmoka - 1,0 2,0 3,0 1,0 0 0 0

Visa įmoka 2,5 3,5 4,5 5,5 3,0 2,0 1,5 2,5

• skaičiuojamas pajamų praradimas pagal darbo užmokesčio dydį, investavimo strategiją ir kaupiančiojo amžių.

• analizuojant VSD įmokų sumažinimo veiksnį daroma dalyvio amžiaus prielaida, skaičiuojant, kad dalyviui yra 20, 30, 40 ir 50 metų.

• skaičiuojant naudojami keli darbo užmokesčio lygiai: 800, 1500, 2150, 2800 ir 3500 Lt., darant prielaidą, kad tokį darbo užmokestį dalyvis gaus iki pensinio amžiaus.

• daroma prielaida, kad dalyvis pensinio amžiaus sulauks 65 metų. • skaičiuojant praradimą už 2009-2010 metus bus imama faktiška investicijų grąža. • prognozuojant naudota numanoma vidutinė svertinė grąža. Skaičiavimai atliekami ilgalaikėje

perspektyvoje, tai daroma prielaida, kad konservatyvaus pensijų fondų vidutinė svertinė grąža bus 5 proc., mažos akcijų dalies – 7 proc., vidutinės akcijų dalies – 9 proc., akcijų pensijų fondų bendra investicinė grąža planuojama – 11 proc.

3 lentelė. Dėl VSD įmokos sumažinimo apskaičiuotas pensijos iš PPF dalyvio netekimas (sudaryta autorių)

Netekimas dėl iš VSD į pensijų fondus pervedamos įmokos pakeitimo Lt Pensijų fondas Dalyvio

amžius nuo iki

Konservatyvus 1124 4916 Mažos akcijų dalies 2644 11566 Vidutinės akcijų dalies 6202 2713

Akcijų fondas

20

14147 61894


Akcijų fondas

30

4982 21798


Akcijų fondas

40

1755 7677


Akcijų fondas

50

618 2703

Pagal 3 lentelės duomenis matyti, kad dalyvis kaupdamas pensijai pensijų fonduose nuo 20 metų, dėl VSD įmokos pasikeitimo, kaupdamas konservatyviame fonde priklausomai nuo darbo užmokesčio dydžio prarasti gali nuo 1120 Lt iki 4900 Lt, kaupdamas mažos akcijų dalies fonde nuo 2600 iki 11500 Lt, kaupdamas vidutinės akcijų dalies fonde gali netekti nuo 6200 iki 27100 Lt priklausomai nuo darbo užmokesčio dydžio, kaupdamas akcijų fonduose dalyvis gali netekti nuo 14100 iki 62000 Lt, priklausomai nuo darbo užmokesčio dydžio.

Dalyvis būdamas 30 metų ir kaupdamas konservatyviam fonde priklausomai nuo darbo užmokesčio dydžio prarasti gali nuo 700 Lt iki 3000 Lt, kaupdamas mažos akcijų dalies fonde nuo 1300 iki 5900 Lt, kaupdamas vidutinės akcijų dalies fonde gali netekti nuo 2600 iki 11500 Lt priklausomai nuo darbo užmokesčio dydžio, kaupdamas akcijų fonduose dalyvis gali netekti nuo 5000 iki 22000 Lt, priklausomai nuo darbo užmokesčio dydžio.

Dalyvis būdamas 40 metų ir kaupdamas konservatyviam fonde priklausomai nuo darbo užmokesčio dydžio gali prarasti nuo 500 Lt iki 1200 Lt, kaupdamas mažos akcijų dalies fonde nuo 700 iki 3000 Lt, kaupdamas vidutinės akcijų dalies fonde gali netekti nuo 1100 iki 5000 Lt priklausomai nuo darbo užmokesčio

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

86

dydžio, kaupdamas akcijų fonduose dalyvis gali netekti nuo 1700 iki 7700 Lt, priklausomai nuo darbo užmokesčio dydžio.

Dalyvis būdamas 50 metų ir kaupdamas konservatyviam fonde priklausomai nuo darbo užmokesčio dydžio gali prarasti nuo 300 Lt iki 1100 Lt, kaupdamas mažos akcijų dalies fonde nuo 350 iki 1500 Lt, kaupdamas vidutinės akcijų dalies fonde gali netekti nuo 500 iki 2000 Lt priklausomai nuo darbo užmokesčio dydžio, kaupdamas akcijų fonduose dalyvis gali netekti nuo 600 iki 2700 Lt, priklausomai nuo darbo užmokesčio dydžio.

Jeigu valstybė vėl susidūrus su ekonominiu nuosmukiu mažintų VSD įmokų dydį pensijų fondams, dalyvio nuostolius būtų galima skaičiuoti dar didesnius. Kuo dalyvis vyresnis tuo netekimas mažesnis, tačiau dar pridėjus kitus veiksnius, kurie ekonominio nuosmukio laikotarpiu daro poveikį pensijų fondams, priklausomai nuo kaupimo rizikingumo, t.y. pasirinkto fondo dalyvio netekimai būtų dar didesni.

Taigi, išanalizavus pensijų draudimo sistemą Lietuvoje galima teigti, kad tolimesnės pensijų draudimo sistemos tobulinimo galimybės būtinos dėl šių priežasčių:

• Ekonominio efektyvumo ir darbuotojų motyvacijos stokos dabartinėje perskirstomojoje pensijų sistemoje, lemiančioje, kad dauguma darbuotojų nėra suinteresuoti mokėti socialinio draudimo įmokas nuo visų savo iš darbo gautų pajamų.

• Demografinių iššūkių, kurie lems, kad Lietuvoje iki 2050 m. vienam darbingo amžiaus žmogui teks dvigubai daugiau pensininkų nei dabar ir tuomet Lietuvoje pensininkų skaičius viršys darbuotojus.

• Finansinio tvarumo problemos, kuri gali kilti kai po 2020 m. VSDF biudžetas bus deficitinis ir valstybinės išlaidos pensijoms nuolat augs.

• Lietuvos ekonominio konkurencingumo pasaulyje ir ypač su kaimynėmis šalimis, kuris labai priklausys nuo to, kokį pensijų sistemos modelį pasirinks Lietuva, kiek ateities valstybės pensiniai įsipareigojimai slėgs darbuotojus ir verslą.

Pagal VSDF duomenis numatomos tokios 2012 m. prognozės: biudžeto deficitas turėtų padidėti 5,3 proc.; pensijų gavėjų skaičius turėtų būti 1,115 mln., t.y. 0,54 proc. didesnis negu 2011 m., II pakopos pensijų fondų dalyvių skaičiuis turėtų išaugti 0,42 proc. palyginus su 2011 m. (Lazutka, 2011).

Lietuvos laisvosios rinkos specialistai teigia, kad pirmieji permainos žingsniai turėtų būti nukreipti į opiausių VSDF problemų sprendimą esamos sistemos rėmuose. Būtina VSDF išmokas susieti su įmokomis į ją (o vėliau – finansavimu) bei pereiti prie VSDF finansavimo darbuotojo įmokomis, perkeliant darbuotojo tarifą kartu su lėšomis darbuotojui. „Lubų“ VSDF įmokoms nebuvimas taip pat yra svarbi problema, tačiau daugiau dėmesio jai nebus skirta, nes įgyvendinus siūlomą permainą, išnyktų ir VSDF „lubų“ problema. Autorės iš dalies pritaria šiam siūlymui, tačiau, kaip rodo užsienio šalių patirtis įmokų tarifas turi būti maždaug vienodas darbdaviui ir darbuotojui, todėl siūloma palaipsniui Lietuvoje padalinti įmokų tarifą po 16 proc. darbdaviui ir darbuotojui. Šiuo metu Europoje yra penkios šalys, kuriose apdraustojo ir draudėjo įmokos yra vienodos – Kipras (įmokos po 6,3 proc.), Monakas ( po 6,15 proc.), Malta ( po 10 proc.), Serbija( po 17,9 proc.). Šveicarijoje socialinio draudimo įmokos draudėjui yra 0,1 proc. aukštesnis nei apdraustajam (apdraustasis moka 13,05 proc., o draudėjas – 13,15 proc.). Vokietijoje socialinio draudimo įmokos taip pat paskirstytos apylygiai: apdraustieji moka 20,5 proc., o draudėjai – 20,9 proc. Danijoje darbdaviai nemoka socialinio draudimo įmokų, o socialinio draudimo išmokos finansuojamas mokesčių lėšomis. Toks siūlymas grindžiamas ir stiprėjančia profsąjungų įtaka darbdaviams bei valstybės priimamiems sprendimams.

Remiantis Laisvosios rinkos instituto ir kitų mokslininkų siūlymais daroma išvada, kad įgyvendinus socialinio draudimo sistemos tobulinimo siūlymus, būtų gauta tokia nauda:

• patikimesnis, stabilesnis ir labiau prognozuojamas gyvenimo atvejų, šiuo metu draudžiamu valstybiniu socialiniu draudimu, finansavimas;

• valstybės lėšos būtų sutelkiamos į socialine valstybės funkciją – pagalba nepasiturintiesiems; • realių pajamų padidėjimas ir darbo kainos sumažėjimas; • ekonominės logikos atstatymas panaikinat draudimus, neturinčius draudiminių požymių; • valstybinėms institucijoms sumažėtų išmokų administravimo poreikis – administruoti reikėtų tik

socialinę pašalpą; • nebeliktų poreikio infrastruktūrai, naudotai valstybinio socialinio draudimo sistemai administruoti, ji

galėtų būti privatizuota, o gautos lėšos skirtos pensijų įsipareigojimams mokėti. Dirbančiųjų turi būti daugiau nei gaunančiųjų pensijas, tam ilginti pensinio amžiaus ribą, ir

įgyvendinanti vyresniojo amžiau žmonių užimtumo programas. Stabdyti emigraciją, skatinant ekonomikos augimą, kad šalyje atsirastų daugiau ir geriau apmokamų darbo vietų. Sukurti socialinio draudimo fondo lėšų rezervą.

Apibendrinant įvairių autorių nuomones, pensijų draudimo perspektyvos būtų šios: • VSDF įmokų proporcingas padalijimas tarp darbdavių ir darbuotojų. Jis galėtų būti vykdomas vienu

iš dviejų būdų: palaipsniui keičiant apdraustojo – draudėjo ir apdraustojo įmokų balansą, arba iš karto padalijant įmokas proporcingai. Autorių nuomone geriausiai būtų pirmas būdas.

• Apriboti politikų sprendimus į privataus pensijų draudimo veiklą. Įmokų į privačius pensijų fondus sumažinimas krizės laikotarpiu problemos neišsprendė, tik ją perkėlė tolesniam laikotarpiui.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

87

• Darbo autorių nuomone, optimalus variantas pensinio aprūpinimo ateityje būtų – fiksuota pensija iš valstybės biudžeto, mokama visiems turintiems minimalų stažą asmenims, papildoma pensija iš VSDF ir likusi pensija iš privačių pensijų fondų. Visa pensija pagal užsienio šalių patirtį turi sudaryti ne mažiau 70 proc. darbo pajamų. Išvados

1. Ekonominės krizės laikotarpiu valstybinio socialinio pensijų draudimo sistemai didžiausią neigiamą poveikį turėjo padidėjusi emigracija, bedarbystė, sumažėjusios draudžiamosios pajamos, daugiau išplitęs mokesčių vengimas, sumažinęs apdraustųjų socialiniu draudimu skaičių. Dėl šių priežasčių sumažėjo apdraustųjų ir pensininkų santykis iki 1,2, sumažėjo pensininkų pensijų dydis, padidėjo VSDF biudžeto deficitas.

2. Ekonominės krizės laikotarpiu valstybinio privačiam kaupimui didžiausią neigiamą poveikį turėjo politikų sprendimas sumažinti įmokos dydį į II pakopos privačius pensijų fondus. Dėl šios priežasties kaupiantys šiose fonduos prarado nuo 260 Lt iki 61894 Lt pensijų.

3. Pensijų draudimo sistemos Lietuvoje tobulinimas būtinas dėl šių priežasčių: • ekonominio efektyvumo ir darbuotojų motyvacijos stokos dabartinėje perskirstomojoje pensijų

sistemoje, lemiančioje, kad dauguma darbuotojų nėra suinteresuoti mokėti socialinio draudimo įmokas nuo visų savo iš darbo gautų pajamų. Rekomenduojama VSDF įmokas padalinti vienoda proporcija draudėjui ir apdraustąjam;

• demografinių iššūkių, kurie lems, kad Lietuvoje iki 2050 m. vienam darbingo amžiaus žmogui teks dvigubai daugiau pensininkų nei dabar ir tuomet Lietuvoje pensininkų skaičius viršys darbuotojus. Problemą padės išspręsti kaupimas privačiuose pensijų fonduose. Todėl reikia apriboti politikų sprendimus į privataus pensijų draudimo veiklą. Įmokų į privačius pensijų fondus sumažinimas krizės laikotarpiu problemos neišsprendė, tik ją perkėlė tolesniam laikotarpiui;

• finansinio tvarumo problemos, kuri gali kilti kai po 2020 m. VSDF biudžetas bus deficitinis ir valstybinės išlaidos pensijoms nuolat augs. Todėl optimalus variantas pensiniam aprūpinimui ateityje – fiksuota pensija iš valstybės biudžeto, mokama visiems turintiems minimalų stažą asmenims, papildoma pensija iš VSDF ir likusi pensija iš privačių pensijų fondų.

4. Lietuvos ekonominio konkurencingumo pasaulyje ir ypač su kaimynėmis šalimis, kuris labai priklausys nuo to, kokį pensijų sistemos modelį pasirinks Lietuva, kiek ateities valstybės pensiniai įsipareigojimai slėgs darbuotojus ir verslą. Literatūra 1. BARR, N. 2011. Reforming Pensions: Myths, Truths and Policy Choices. Working Paper WP/00/139, Washington DC: International Monetary Fund.p. 85-98. 2. BEHRENDT, CH. 2010. Private pensions – a veble alternative? Their distributive effects in a comparative perspective, ISSR, Vol. 53. 3. Gyventojų užimtumo statistinis tyrimas. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=378 4. Gyvybingos pensijų sistemos skatinimas Lietuvoje. LLRI studija 1998. [interaktyvus]. Prieiga per internetą:<http://www.lrinka.lt/uploads/files/dir2/7_0.php>. 5. GUDAITIS T. 2010. Pensijų sistemos reformos rezultatų vertinimas (Lietuvos atvejis). Daktaro disertacija, Vilnius. 6. GUOGIS, A. 2000. Socialinės politikos modeliai. Eugrimas, Vilnius. 7. HOLZMANN, R. 2011.The World Bank Approach to Pension Reform // International Social Security Review, Vol. 53. P.114-128. 8. KAČINSKIENĖ, M. 2006. Mituose skendinti pensijų reforma. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.lrinka.lt/n/index.php/meniu/ziniasklaidai/straipsniai_ir_komentarai/mituose_skendinti_pensiju_reforma/3189> 9. KATKUS, V.; MARTINAITYTĖ, E. 2002. Dalyvavimas pensijų reformoje: piliečiai, rinkos, viešosios institucijos. Pensijų reforma: pensijų fondų sistemos Lietuvoje kūrimo problemos. III ataskaitos dalis. Vilnius. 10. LAPINSKAS, A. 2010. „Sodrą“ turi gelbėti visa valstybė. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.delfi.lt/news/ringas/lit/alapinskas-sodra-turi-gelbeti-visa-valstybe.d?id=24164064> 11. LAZUTKA R ir kt. 2011. Lietuvos pensijų sistemos vystymosi ilgalaikių tendencijų bei joje numatomų pokyčių įtakos Lietuvos viešųjų finansų tvarumui tyrimo atskaita. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.socmin.lt/index.php?1606775163 12. LAZUTKA, R. 2008. Lietuvos socialinio draudimo ir pensijų dalinio privatizavimo tikslai ir rezultatai. Ekonomika, Nr. 82. ISSN 1392 – 1258, p. 104-126. 13. LAZUTKA, R. 2010. Dalyvavimas pensijų reformoje: piliečiai, rinkos, viešosios institucijos. Pensijų ekonomikos principų taikymas ir Lietuvos pensijų reformos numatomos pasekmės: I ataskaitos dalis. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < http://politika.osf.lt/eurointegracija/santraukos/dalyvavimaspensijureformoje.htm> 14. LEONTJEVA K. 2010. Pensinio amžiaus didinimas. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.lrinka.lt/index.php?act=search&page=4&search_query=leontjeva&a= 15. Lietuvos Respublikos Konstitucija. 1992 m. spalio 25 d. Nr. KONST. Valstybės žinios, 1992, nr. 33-1014. 16. QUEISSER, M. 2000. Pension Reform and International Organisations: From Conflict to Convergence //Internaional Social Security Review, Vol. 53.p. 36-49. 17. VAIGAUSKAITĖ, I. 2008. Pensijų sistemos Lietuvoje ir kitose ES valstybėse. [interaktyvus]. Iš Teorinės ekonomikos katedros SMD konferencija. Prieiga per internetą: <http://smdkonferencija.blogspot.com/2008_04_01_archive.html>.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

88

CHANGES OF LITHUANIAN PENSION INSURANCE SYSTEM DURING CRISIS PERIOD

Lucija Jurgelaitienė1,Astrida Slavickienė2

PI Vilties žiedas2, Aleksandras Stulginskis University2

Summary

This article analyze changes of state social insurance and private pension insurance systems during crisis in Lithuania.Research results have showed that pensions in Lithuania are among lowest in Europe. During the crisis pension scheme members had financial difficulties because of following reasons: increase in emigration and effect of shadow economy, as well as decision of politician to reduce payments size to private pension funds. It is possible to mark out perspective of pension system – in order to reduce the scale of the shadow economy State Social Insurance Fund must to divide payment into equal parts for insurer and the insured and to limit power of politician decisions to private insurance system. Optimal benefit of retirement in the future is a fixed pension from the state budget, witch is paid for all pensioners with minimum length of service, an additional pension would be provided from State Social Insurance Fund, and the third part from private pension funds.According to the foreign experience, total pension should be about 70 percent of person income.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

89

VIDAUS KONTROLĖS PRIEMONIŲ TAIKYMAS ĮMONĖS APSKAITOS POLITIKOJE

Rasa Kanapickienė

Vilniaus universitetas

Anotacija

Didžiąją dalį visos informacijos įmonėje sudaro apskaitos informacija. Todėl vidaus kontrolės sistemai didelės įtakos turi apskaitos informacijos formavimosi procesas. Įmonės formuojamoje apskaitos politikoje gausu vidaus kontrolės priemonių. Kai kurių kontrolių priemonių diegimas numatytas ir apskaitą reglamentuojančiuose teisės aktuose. Todėl straipsnyje keliamas tikslas – ištirti vidaus kontrolės priemonių reglamentavimą teisės aktuose formuojant įmonės apskaitos politiką.

Prasminiai žodžiai: vidaus kontrolė, apskaitos politika. Įvadas

Laisvosios rinkos ekonomikos pagrindas yra patikima informacija, iš kurios investuotojai, kreditoriai, valdžios institucijos sprendžia, kaip paskirstyti išteklius, kokių veiksmų turi imtis vyriausybė. Kaip nurodo 1-asis Verslo apskaitos standartas „Finansinė atskaitomybė“ (2003, nauja redakcija 2010), finansinėse ataskaitose pateikiama informacija turi būti neutrali ir patikima, taip pat draudžiama iškraipyti turto, pajamų, sąnaudų ar kitokius duomenis. Deja, viena iš pagrindinių finansinių ataskaitų duomenų iškraipymo priežasčių yra klaidos ir apgaulės. Klaidų ir apgaulių mastą atskleidė XX amžiaus pabaigoje per pasaulį nuvilniję stambūs finansiniai skandalai, tokie kaip Enron, Worldcom, Ahold ir Parmalat ir kt., Šie skandalai taip pat parodė, kad neturinčios vidaus kontrolės sistemos įmonės yra pasmerktos žlugti. Todėl apgaulių ir klaidų išvengimas ar bent jau jų išaiškinimas bei racionalus ištaisymas yra labai aktualus klausimas. Viena iš prevencinių priemonių buhalterinės apskaitos sistemoje, užkertančių kelią nesąžiningiems ir neteisėtiems veiksmams, yra kontrolės priemonių diegimas formuojant įmonės apskaitos politiką.

Kaip nurodo K. Rudžionienė ir G. Gipienė (2007), finansinės apskaitos politikos pasirinkimą nagrinėjo daugelis užsienio autorių, tačiau vieni daugiau orientuojasi tirti apskaitos politikos pasirinkimų priklausomybę nuo tam tikrų veiksnių, t. y. taiko tik pozityvųjį požiūrį į apskaitos teoriją, kiti apskaitos politikos pasirinkimo kriterijų ieško tik teisės aktų reikalavimuose, t. y. taiko normatyvinį požiūrį į apskaitos teoriją. Mokslo darbuose kontrolės priemonių diegimas formuojant apskaitos politika analizuojamas fragmentiškai. Todėl tikslinga išanalizuoti vidaus kontrolei svarbias apskaitos politikos priemones.

Tyrimo tikslas – ištirti vidaus kontrolės priemonių reglamentavimą teisės aktuose formuojant įmonės apskaitos politiką.

Šiam tikslui pasiekti iškelti šie uždaviniai: ištirti buhalterinės apskaitos vietą įmonės vidaus kontrolės sistemoje, ištirti apskaitos politikos sąsajas su vidaus kontrole, išanalizuoti apskaitos organizavimo bei apskaitos technikos vidaus kontrolės elementus, kurie reglamentuoti LR Buhalterinės apskaitos įstatyme.

Tyrimo metodai. Sprendžiant iškeltus uždavinius, naudotasi ekonomikos, vadybos bei buhalterinės apskaitos tyrimais. Naudoti šie bendramoksliniai tyrimo metodai – mokslinės literatūros šaltinių analizė, sintezė, indukcija, dedukcija, abstrahavimas, analogija. Tyrimo šaltinis yra pagrindinis apskaitą reglamentuojantis Lietuvos Respublikos teisės aktas – LR Buhalterinės apskaitos įstatymas. Buhalterinės apskaitos vieta įmonės vidaus kontrolės sistemoje

XX amžiaus pabaigoje per pasaulį nuvilniję stambūs finansiniai skandalai, tokie kaip Enron, Worldcom, Ahold ir Parmalat ir kt., parodė, kad neturinčios vidaus kontrolės sistemos įmonės yra pasmerktos žlugti. Gera įmonės vidaus kontrolės sistema – vienas iš efektyvios tos įmonės veiklos garantų.

Įmonės vadovybė atsakinga už efektyvią vidaus kontrolės sistemos veiklą, todėl ji suinteresuota, kad ši sistema būtų tinkama. Norint sukurti efektyvią vidaus kontrolę, reikia išanalizuoti šią kontrolę sudarančius elementus – priemones, kuriomis įmonė siekia savo tikslų.

Mokslo darbuose vieningos nuomonės dėl vidaus kontrolės sistemos struktūros nėra, nes keičiantis verslo ekonominėms sąlygoms požiūris į vidaus kontrolę taip pat kito. Pavyzdžiui, A. H. Millichamp (1996) išskiria net dešimt (organizacija, pareigų atskyrimas, fizinė kontrolė, leidimas ir pritarimas, apskaita, personalas, stebėjimas, vadovų naudojamos kontrolės priemonės, atliktų veiksmų patvirtinimas, biudžetų sudarymas), A. Sonin (2000) – septynis vidaus kontrolės sistemos elementus (organizacija, politika, procedūros, personalas, apskaita, atskaitomybė, biudžetai). Deja, tokius išplėstus modelius praktikoje naudoti sudėtinga.

Pamažu vidaus kontrolės supratimas išsivystė iki tokios vidaus kontrolės struktūros, kokia ji suprantama COSO modelyje. Pirmiausia, pateikiami tik du vidaus kontrolės elementai – kontrolės aplinka ir kontrolės procedūros (400-asis tarptautinis audito standartas ((toliau – TSA), neteko galios, įsigaliojus 315-ajam tarptautiniam audito standartui)), 1994; Šiešukova, Gorodilov, 2005). Vėliau modelis papildytas dar vienu elementu – apskaitos sistema. Tokiam modeliui pritarė A. A. Arens, J. K. Loebbecke (1988), C. O‘Leary,

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

90

E. Iselin, D. Sharma (2006) ir kiti autoriai. XX a. pab.–XXI a. pr. vis didėjantis stambių kompanijų buhalterijos skandalų mastas bylojo apie tai, kad nepakanka esamos sukurtos vidaus kontrolės sistemos, ją reikia tobulinti ir keisti. 1992 m. išleidžiamas COSO (1992) modelis, kuris susideda iš penkių elementų: 1) kontrolės aplinkos, 2) rizikos įvertinimo, 3) kontrolės veiksmų, 4) informacinės sistemos ir informavimo, 5) kontrolės priemonių stebėsenos.

Vidaus kontrolės sistema nebūtų efektyvi jei būtų apsiribojama tik rizikos vertinimu – įvertinus rizikas toliau privalu jas valdyti. Todėl patobulinus COSO (1992) modelį, COSO ESM (2004) modelyje išskiriami trys nauji elementai – tai tikslų nustatymas, įvykių identifikavimas, rizikos valdymas. Tačiau toks išplėstas modelis nepasiteisino. Kaip nurodo V. Kundrotas (2012), COSO suformuluoti ir paskelbti pagrindiniai vidaus kontrolės sistemos principai de facto tapo Tarptautiniais vidaus kontrolės standartais. Atnaujintame COSO vidaus kontrolės standarte (2012) išliko visi penki 1992 metų standartų nuostatose paskelbti vidaus kontrolės sistemos komponentai. Todėl šiame darbe taip pat vadovaujamasi COSO modelio struktūra. Toliau trumpai aptarsime vidaus kontrolės elementus, akcentuojant buhalterinės apskaitos vaidmenį šioje sistemoje.

Analizuojant kontrolės aplinką tikslinga išskirti tik keturis pagrindinius, didžiausią įtaką kontrolei darančius vidaus veiksnius: 1) vadovybės filosofija ir veiklos stilius; 2) organizacinė struktūra; 3) aukščiausio lygio vadovybės dalyvavimas bei 4) žmogiškųjų išteklių politika. Be to, kontrolės aplinkai didelį vaidmenį turi kontrolės reglamentas – įmonės vidaus ir išorės norminių dokumentų sistema, nustatanti vidaus kontrolės sistemos veikimo mechanizmą. Į jį įeina apskaitai svarbus dokumentas – įsakymas apie apskaitos politiką. Žinoma, apskaitos organizavimui svarbūs ir kiti įmonės organizaciniai dokumentai, t.y. įmonės organizacinės struktūros schema; skyrių, padalinių nuostatai; darbuotojų pareigybinės instrukcijos; tam tikrų operacijų atlikimo instrukcijos; dokumentas, numatantis sprendimų priėmimo procedūras.

Informacinė sistema suprantama kaip organizuota duomenų bei ryšių tarp jų visuma. Informacinė sistema turi pateikti pranešimus, turinčius pirminę, finansinę ir atitinkamai susijusią informaciją, kuri suteiktų galimybę vykdyti ir kontroliuoti verslą. Dauguma įmonių informacinių technologijų sistemas naudoja verslo bei buhalterinės apskaitos tvarkymo tikslais. Kadangi iš visų įmonėse naudojamų duomenų daugiau kaip 70 procentų sudaro buhalterinės apskaitos informacija, todėl buhalterinės apskaitos informacinė sistema tampa svarbiausia visos informacinės sistemos dalimi.

Kontrolės veiksmai – tai konkretūs veiksmai ir nuostatos, parengtos vadovaujantis pagrindiniais vidaus kontrolės principais, patvirtintos įmonės vadovybės bei skirtos vidaus kontrolės tikslams įgyvendinti. Visus kontrolės veiksmus galima suskirstyti į tris grupes: operatyvios kontrolės veiksmai, priežiūros veiksmai, valdymo kontrolės veiksmai. Operatyviosios kontrolės veiksmai turi lemiamą įtaką visai vidaus kontrolės sistemai. Šiems kontrolės veiksmams priskirtina įgaliojimų ir atsakomybės skyrimas; tinkamas darbuotojų pareigų atskyrimas; operacijų sankcionavimas; dokumentavimas; išteklių apsauga; personalo kvalifikacijos užtikrinimas. Būtina pažymėti, kad, siekiant padidinti apskaitos sistemos patikimumą užtikrinimas, tikslinga įdiegti visus minėtus operatyvios kontrolės veiksmus apskaitos politikoje.

Kontrolės priemonių stebėsena suprantama kaip pastovus ir periodinis vidinės kontrolės sistemos struktūros ir veikimo efektyvumo įvertinimas.

Atlikta kontrolės elementų analizė rodo, kad apskaitoje yra gausu kontrolės elementų. O apskaitos principai, apskaitos metodai ir taisyklės, skirti ūkio subjekto apskaitai tvarkyti ir finansinėms ataskaitoms sudaryti pateikiami įmonės apskaitos politikoje (LR Buhalterinės apskaitos įstatymas, 2001; 7-asis Verslo apskaitos standartas „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas“, 2003(nauja redakcija 2011)). Todėl tikslinga, išanalizavus apskaitos politikos struktūra, ištirti tarpusavio ryšius tarp apskaitos politikos ir vidaus kontrolės sistemos. Apskaitos politikos sąsajos su vidaus kontrole

Apskaitos politika turi užtikrinti apskaitos sistemos efektyvumą, t. y. apskaitos informacija turi būti 1) tinkama, objektyvi bei palyginama; 2) pateikiama laiku; 3) išsami ir naudinga vidaus bei išorės informacijos vartotojams. Ūkio subjekto vadovas turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas, veiklos pobūdį ir vadovaudamasis apskaitos standartais, kaip numato LR Buhalterinės apskaitos įstatymas (2001).

Mokslo ir apskaitos praktikų darbuose galima išskirti du požiūrius į apskaitos politiką (Maniušytė, Kanapickienė, 2004; Rudžionienė, Kanapickienė, 2006):

1) siaurąja prasme apskaitos politika siejama su finansine atskaitomybe, nes akcentuojamas apskaitos politikos pasirinkimo tikslas – finansinė atskaitomybė turi atspindėti tikrą ir teisingą įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus;

2) plačiąja prasme apskaitos politika siejama ne tik su apskaitos rezultatu (finansine atskaitomybe), bet ir su visu apskaitos procesu. Šiuo atveju apskaitos politika turi tenkinti apskaitos informacijos vartotojų poreikius, padėti efektyviai naudoti resursus, racionaliai tvarkyti apskaitą.

Vadinasi, apskaitos politika plačiąja prasme galima apibrėžti taip: „apskaitos politika – tai įmonėje taikomos apskaitos taisyklės, būdai, metodai, neprieštaraujantys apskaitą reglamentuojantiems norminiams aktams ir atitinkantys strateginius įmonės tikslus bei informacijos poreikius, skirti įmonės apskaitai tvarkyti ir

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

91

finansinei atskaitomybei sudaryti bei pateikti taip, kad ši atspindėtų tikrą ir teisingą įmonės finansinę būklę bei veiklos rezultatus“ (Rudžionienė, Kanapickienė, 2006).

Apskaitos teoriniuose ir praktikos darbuose (Stončiuvienė, 2001, Rudžionienė, Gipienė, 2007 ir kt.) apskaitos politika nagrinėjama, aptariant jos sudėtines dalis: 1) organizacinis apskaitos politikos aspektas (apskaitos organizavimas) – tai apskaitos tarnybos darbo organizavimas; 2) techninis apskaitos politikos aspektas (apskaitos technika) – tai priemonių, naudojamų tvarkant apskaitą, visuma; 3) metodinis apskaitos politikos aspektas (apskaitos metodika) – tai apskaitoje taikomų būdų ir metodų visuma. Kiekvieną šių aspektų tikslinga aptarti išsamiau.

Apskaitos politikos organizacinį aspektą sudaro tvarkos ir taisyklės, apibūdinančios įmonės apskaitos organizavimo nuostatas. Prie apskaitos organizacinio aspekto priskirtina: apskaitą reglamentuojančių teisės aktų naudojimas; apskaitos organizavimo būdo pasirinkimas; atsakomybės tarp įmonės vadovo ir vyr. buhalterio pasiskirstymas; atsakomybės už darbą su apskaitos dokumentais paskyrimas; komercinių paslapčių nustatymas ir šių paslapčių apsauga.

Pagrindiniai techninio apskaitos politikos aspekto, t. y. priemonių, naudojamų tvarkant apskaitą, visumos elementai: apskaitos sistema, sąskaitų planas, dokumentų formos ir jų apyvarta, atskaitomybės forma, dokumentų saugojimo tvarka.

Metodinis apskaitos politikos aspektas apima finansinių ataskaitų elementų (turto, nuosavo kapitalo, įsipareigojimų, pajamų ir sąnaudų) apskaitai taikomus būdus ir metodus. Šiame darbe metodinis apskaitos aspektas detaliau nebus analizuojamas.

1 pav. Apskaitos politika vidaus kontrolės sistemoje (sukurta autorės pagal COSO (1992), Stončiuvienė (2001), Rudžionienė, Gipienė (2007))

Aptarus vidaus kontrolės ir apskaitos politikos struktūrą, autorės detalizuoti šių dviejų sistemų tarpusavio ryšius, kurie apibendrinti 1 paveiksle. Iš šio paveikslo matome, kad apskaitos politika, būdama buhalterinės apskaitos sistemos dalimi, tuo pačiu yra ir vidaus kontrolės dalimi (1 pav. punktyrinė linija), t.y. 1) apskaitos politikoje numatytos prevencinės apskaitos proceso kontrolės priemonės stiprina kontrolės aplinką; 2) analizuojant įmonės apskaitos politiką taip pat įvertinamos rizikingiausios veiklos procesų sritys bei numatomos priemonės tas rizikas valdyti; 3) rizikų valdymui pasitelkiami kontrolės veiksmai bei kontrolės priemonių stebėsena. Vadinasi, tokiu būdu atliekama pastovi apskaitos politikos taikymo kontrolė.

Nustačius apskaitos politikos ir vidaus kontrolės glaudų ryšį, tikslinga analizuoti, ar LR Buhalterinės apskaitos įstatyme (2001) numatytos kontrolės priemonės yra svarbios įmonės vidaus kontrolei. Apskaitos organizavimo vidaus kontrolės elementai

Įmonėje numatomos apskaitos organizavimo nuostatos turi svarbią įtaką vidaus kontrolės būklei. Jas aptarsime detaliau.

1. Apskaitą reglamentuojančių teisės aktų naudojimas. Nors pagrindinių teisės aktų, kuriais remiantis tvarkoma apskaita, išvardijimas įmonės apskaitos politikoje nėra privalomas, tačiau, siekiant visiško apskaitos

VIDAUS KONTROLĖS SISTEMA

APSKAITOS POLITIKA

Metodinis aspektas

Techninis aspektas

Organizacinis aspektas

RIZ

IKO

S V

ALD

YMA

S

KO

NTR

OLĖ

S A

PLIN

KA

KO

NTR

OLĖ

S V

EIK

SMA

I

KO

NTR

OLĖ

S ST

EBĖ

SEN

A

INF

OR

MA

CINĖ

SIS

TEM

A

BU

HA

LTE

RINĖ

S

APS

KA

ITO

S SI

STE

MA

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

92

politiką nustatančių dokumentų išbaigtumo, toks išvardijimas prasmingas (Jatkūnaitė, Martirosianienė, Stončiuvienė, Urbonavičienė, 2005). Kontrolės požiūriu tai lems griežtesnę kontrolės aplinką, taip pat turės įtakos kitiems vidaus kontrolės elementams: 1) informacinei sistema per buhalterinės apskaitos sistemą – su norminių dokumentų reikalavimais supažindinami atsakingi asmenys, norminės nuostatos taikomos visame apskaitos procese (nuo apskaitos dokumentų surašymo iki finansinių ataskaitų sudarymo), norminiai reikalavimai įdiegiami kompiuterinėje buhalterinės apskaitos programoje; 2) rizikos įvertinimui – turint baigtinį taikomų norminių dokumentų sąrašą, jie įvertinami rizikos požiūriu, o tai lemia šių dokumentų bei jų taikymo kontrolės veiksmų periodiškumą bei kontrolės priemonių stebėsenos intensyvumą.

Būtina pažymėti, kad pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001) 9-ojo straipsnio 2012-ųjų metų pakeitimą, nuo 2013 m. sausio 1 d. ūkio subjekto vadovo patvirtintoje apskaitos politikoje turės būti nurodoma ūkio subjekto apskaitai taikomi apskaitos standartai ar kiti teisės aktai, reglamentuojantys apskaitą ir finansinę atskaitomybę.

2. Apskaitos organizavimo būdo pasirinkimas. LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001) 10-ojo straipsnio 1-ojoje dalyje nurodyta, kad ūkio subjekto apskaitą tvarko: 1) ūkio subjekto struktūrinis padalinys arba vyriausiasis buhalteris (buhalteris); 2) pagal sutartį apskaitos paslaugas teikianti įmonė. Valstybės ir savivaldybės įmonių apskaita tvarkoma pagal aukščiau nurodytą tvarką. Be įstatymo 10-ojo straipsnio 1-ojoje dalyje nurodytos tvarkos: 1) biudžetinių įstaigų apskaita gali būti tvarkoma centralizuotai; 2) individualios įmonės apskaitą gali tvarkyti tos įmonės savininkas, 3) mažosios bendrijos apskaitą gali tvarkyti tos bendrijos narys. Pasikeitus apskaitos organizavimo būdui, gali iš esmės kisti ir tolesnis apskaitos tvarkymas įmonėje. Pavyzdžiui, individualiojoje įmonėje apskaitą tvarkė pats savininkas. Įmonei plečiantis jis neaprėpė visų darbų, todėl suorganizavo atskirą struktūrinį padalinį – buhalteriją. Toks pokytis apskaitos politikoje užfiksuojamas išleidžiant vadovo įsakymą, o įsigalioja nuo tame įsakyme nurodytos datos. Įkūrus naują padalinį svarbu numatyti konkrečias šio struktūrinio padalinio funkcijas (jos nurodomos buhalterijos nuostatuose), o jo viduje – kiekvieno darbuotojo teises, pareigas ir atsakomybę (jos nurodomos kiekvieno darbuotojo pareigybiniuose nuostatuose).

Jei įmonėje apskaitą tvarko įmonės apskaitos tarnyba, apskaitos politikoje tikslinga numatyti buhalterijos padalinio struktūrą, jo darbuotojų pareigų ir atsakomybės paskirstymą. Galima teigti, kad apskaitos organizavimo būdo pasirinkimas lems vidaus kontrolės aplinką.

3. Atsakomybės tarp įmonės vadovo ir vyr. buhalterio pasiskirstymas. LR Buhalterinės apskaitos įstatyme (2001) numatyta, kad: 1) už apskaitos organizavimą atsako ūkio subjekto vadovas (LR BAĮ 21 str., 2001); 2) už apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų išsaugojimą įstatymų nustatyta tvarka atsako ūkio subjekto vadovas (LR BAĮ 21 str., 2001); 2) už buhalterinių įrašų teisingumą Lietuvos Respublikos teisės aktų nustatyta tvarka atsako vyriausiasis buhalteris (buhalteris) arba kiti LR BAĮ 10-ajame straipsnyje nurodyti asmenys, kurie tvarko ūkio subjekto apskaitą. Apskaitos paslaugas teikiančios įmonės arba centralizuotai tvarkančios apskaitą biudžetinės įstaigos atsakomybė nustatoma rašytinėje sutartyje, sudarytoje su užsakovu (LR BAĮ 11 str., 2001). Šios atsakomybės nuostatos turi atsispindėti įsakyme apie apskaitos politiką, apskaitos padalinio nuostatuose bei darbuotojų pareigybinėse instrukcijose, t. y. atsakomybės pasiskirstymas lems vidaus kontrolės aplinką.

4. Atsakomybės už darbą su apskaitos dokumentais paskyrimas. Čia išskirtini trys aspektai: 1) apskaitos dokumentų pasirašymo tvarkos patvirtinimas. Pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo

(2001) 14-ojo straipsnio 2012-ųjų metų pakeitimą, nuo 2013 m. sausio 1 d. ūkio subjekto vadovas privalo nustatyti apskaitos dokumentų pasirašymo tvarką. Tokios nuostatos įsigaliojimas stiprina įmonės kontrolės aplinką;

2) asmenų, kurie turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašą ir jų parašų pavyzdžių patvirtinimas. LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 14-ajame straipsnyje numatyta, kad už apskaitos dokumentų surašymą laiku ir teisingai, už juose esančių duomenų tikrumą ir ūkinių operacijų teisėtumą atsako apskaitos dokumentus surašę ir pasirašę asmenys. Be to, ūkio subjekto vadovas patvirtina asmenų, kurie turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus, sąrašą ir jų parašų pavyzdžius. Apskaitos dokumentai pasirašomi asmeniškai arba Lietuvos Respublikos elektroninio parašo įstatymo nustatyta tvarka. Tokios nuostatos įsigaliojimas mažina riziką, kad darbuotojai, viršydami įgaliojimus, pasirašys dokumentus. Taip pat būtina numatyti asmenų supažindinimo tvarką, t. y. nuo kada asmuo turi teisę surašyti ir pasirašyti arba tik pasirašyti apskaitos dokumentus ir nuo kada ši teisė išnyksta;

5. Komercinių paslapčių nustatymas ir šių paslapčių apsauga. LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 22-ajame straipsnyje nustatyta, kad apskaitos informacija, kuri nenurodoma finansinėje atskaitomybėje ir metiniame pranešime arba veiklos ataskaitoje, neskelbiama. Vadinasi, visa kita informacija gali būti laikoma komercine paslaptimi. Vadinasi, įmonei reikia nustatyti baigtinį komercinių paslapčių sąrašą bei su juo darbuotojai supažindinami pasirašytinai. Taip pat svarbu nuspręsti, kokiu būdu bus užtikrinama šios informacijos apsauga. Tačiau šios nuostatos nėra reglamentuojamos įstatymiškai Apskaitos technikos vidaus kontrolės elementai

Toliau analizuosime vidaus kontrolės priemones, kurios įdiegiamos formuojant įmonės techninį apskaitos politikos aspektą.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

93

1. Finansinio rezultato apskaičiavimo metodika paprastai lemia pagrindinių techninių apskaitos politikos elementų – apskaitos sistemos pasirinkimą. LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 6-ajame straipsnyje nurodyta, kad apskaitos sistemą lemia ūkio subjekto teisinė forma, ūkio subjekto dydis, veiklos pobūdis ir nuosavybės forma. N. Stončiuvienės (2001) nuomone, pagrindiniu ir lemiančiu apskaitos sistemos pasirinkimo kriterijumi gali būti įmonės veiklos specializacija, papildomo finansavimo poreikis, pagrindiniai įmonės pajamų šaltiniai. Kuo platesnė ir įvairesnė įmonės veikla, tuo daugiau duomenų reikia sukaupti, tuo greičiau pasijunta dvejybinės apskaitos poreikis.

LR Buhalterinės apskaitos įstatymo(2001) 6-ajame straipsnyje numatyta, kad ūkio subjektai, tvarkydami apskaitą, daro dvejybinį įrašą, o neribotos civilinės atsakomybės juridiniai asmenys, kurie nėra pridėtinės vertės mokesčio mokėtojai ir neturi samdomų darbuotojų ataskaitiniais ir praėjusiais ataskaitiniais metais, gali pasirinkti supaprastintą apskaitą.

2. Sąskaitų planas. LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001) 7-ojo straipsnio 2 dalyje kiekvienai įmonei leidžiama susidaryti savo sąskaitų planą, kurį turi patvirtinti jos vadovas. Taip pat reikėtų numatyti ir užbalansinio turto bei įsipareigojimų sąskaitas. Jeigu įmonė pasirenka valdymo apskaitos sistemą, tada ji gali nusistatyti ir papildomų sąskaitų (7–9 klasių) planą (Rudžionienė, Kanapickienė, 2006). Tačiau finansinei ir valdymo apskaitai naudojamus sąskaitų planus reikėtų tvirtinti skirtingais dokumentais. Pirmiausia dėl to, kad valdymo apskaitos informacija dažniausiai sudaro komercinę paslaptį, o sąskaitų planas atspindi formuojamos informacijos pobūdį ir detalumą. Taip pat būtina numatyti sąskaitų plano papildymo tvarką,

3. Dokumentų formos ir jų apyvarta. Apskaitos procesas pradedamas atliktų ūkinių operacijų informaciją užfiksuojant apskaitos dokumentuose. Operacijas dokumentavus, jas reikia registruoti apskaitos registruose. Galimi šie pasirinkimai (Rudžionienė, Gipienė, 2007):

1) Kalba, kuria surašomi dokumentai. 2) Apskaitos dokumentų surašymo tvarka. Būtina numatyti, 1) kokie dokumentai surašomi ūkinių

operacijų ir ūkinių įvykių metu; 2) kokie dokumentai surašomi ūkinėms operacijoms ir ūkiniams įvykiams pasi-baigus ar įvykus; 3) kokiais apskaitos dokumentais bus pagrindžiamos ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai, kurie negali būti pagrįsti apskaitos dokumentais; 4) koks ir kokios formos apskaitos dokumentas, nustatantis ūkinės operacijos arba ūkinio įvykio tapatumą, surašomas, kai ūkinė operacija jau atlikta arba ūkinis įvykis baigėsi, bet nėra gautas tai patvirtinantis apskaitos dokumentas.

3) Apskaitos registrų forma, turinys ir skaičius, ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo apskaitos registruose tvarka. Pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo 16-ąjį straipsnį apskaitos registruose ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami pagal apskaitos dokumentus chronologine, sistemine, chronologine – sistemine arba kita tvarka.

4) Apskaitos dokumentų ir registrų surašymo būdas. Pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001) 16-ąjį straipsnį apskaitos registrai gali būti rašomi ranka arba techninėmis priemonėmis.

5) Ūkinių operacijų ir ūkinių įvykių registravimo apskaitos registruose tvarka. Būtina numatyti, 1) kokios ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami jų įvykimo dieną; 2) kokios ūkinės operacijos ir ūkiniai įvykiai registruojami iš karto po to, kai yra galimybė tai padaryti.

4. Atskaitomybės forma. LR Buhalterinės apskaitos įstatyme (2001) numatytos dvi finansinių ataskaitų rinkinio formos – pilnos ar sutrumpintos ataskaitos. Vadinasi, įmonėse turi būti patvirtinta tvarka, numatanti šį pasirinkimą. Būtina pažymėti, kad pagal LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001) 9-ojo straipsnio 2012-ųjų metų pakeitimą, nuo 2013 m. sausio 1 d. ūkio subjekto vadovo patvirtintoje apskaitos politikoje turės būti nurodoma finansinių ataskaitų rinkinio sudėtis.

5. Dokumentų saugojimo tvarka. LR Buhalterinės apskaitos įstatymo (2001) 19-ajame straipsnyje pateikti pagrindiniai dokumentų saugojimo reikalavimai: 1) apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai iki finansinės atskaitomybės patvirtinimo saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka, kuri turi numatyti priemones, užtikrinančias dokumentų saugumą; 2) patvirtinus finansinę atskaitomybę, apskaitos dokumentai ir apskaitos registrai saugomi ūkio subjekto vadovo nustatyta tvarka vadovaujantis Lietuvos Respublikos dokumentų ir archyvų įstatymo nuostatomis. Vadinasi, įmonės vadovas turi patvirtinti šias tvarkas.

Būtina pažymėti, kad apskaitos politiką periodiškai reikia peržiūrėti, įsitikinti, ar visos tvarkos galioja, ar nebuvo pamiršta atlikti tam tikrų pakeitimų. Viena iš priemonių tai padaryti – kiekvienų metų pabaigoje vyr. buhalteris įvertina pokyčius apskaitą reglamentuojančiuose norminiuose aktuose. Jei aptinkama vadovo įsakymu neįtvirtintų norminių aktų nuostatų, jos įmonės apskaitos politikoje įtvirtinamos atskiru vadovo įsakymu.

Išvados

Atlikti teoriniai tyrimai leido suformuluoti šias išvadas: 1. Įmonės apskaitos organizavimo ir apskaitos technikai keliami reikalavimai, numatyti

LR Buhalterinės apskaitos įstatyme, yra prevencinės kontrolės priemonės. 2. Kontrolės požiūriu svarbūs visi apskaitos organizacinio aspekto elementai (apskaitą

reglamentuojančių teisės aktų naudojimas; apskaitos organizavimo būdo pasirinkimas; atsakomybės tarp įmonės vadovo ir vyr. buhalterio pasiskirstymas; atsakomybės už darbą su apskaitos dokumentais paskyrimas;

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

94

komercinių paslapčių nustatymas ir šių paslapčių apsauga). Nustatyta, kad įmonėje įdiegtos šios apskaitos organizavimo nuostatos turės didžiausią įtaką svarbiausiam vidaus kontrolės elementui – kontrolės aplinkai.

3. Techninio apskaitos politikos aspekto elementai (priemonių, naudojamų tvarkant apskaitą, visumos elementai: apskaitos sistema, sąskaitų planas, dokumentų formos ir jų apyvarta, atskaitomybės forma, dokumentų saugojimo tvarka) reglamentuoti LR Buhalterinės apskaitos įstatyme.

4. Nors apskaitos organizacinio ir techninio aspekto elementai reglamentuoti LR Buhalterinės apskaitos įstatyme, tačiau įstatyme įsakmiai nėra nurodyta, kad visi šie pasirinkimai turi būti atskleisti įmonės apskaitos politikoje. Nuo 2013 metų LR Buhalterinės apskaitos įstatymas įsakmiai numato tik po vieną organizacinio aspekto elementą (t. y. apskaitos politikoje turi būti nurodyti ūkio subjekto apskaitai taikomi apskaitos standartai ar kiti teisės aktai, reglamentuojantys apskaitą ir finansinę atskaitomybę) ir techninio aspekto elementą (t. y. finansinių ataskaitų rinkinio sudėtį). Įstatyme būtų tikslinga įsakmiai reglamentuoti ir kitus apskaitos organizacinio ir techninio aspekto elementus.

Literatūra 1. ARENS, A. A., LOEBBECKE, J. K. 1988. Auditing: An Integrated Approach. (4. ed.). Englewood Cliffs (N. J.): Prentice Hall, 832 p. 2. Committee of Sponsoring Organizations of the Treadway Commission (COSO). 1992. Internal Control-Integrated Framework. Coopers & Lybrand, September, vol. 1 – 4. 3. Committee of Sponsoring Organizations of the Treadway Commission (COSO). 2004. Enterprise Risk Management — Integrated Framework. 4. Committee of Sponsoring Organizations of the Treadway Commission (COSO). 2012. Internal Control — Integrated Framework. Framework and Appendices. 5. JATKŪNAITĖ, D.; MARTIROSIANIENĖ, L.; STONČIUVIENĖ, N.; URBONAVIČIENĖ, V. 2005. Apskaitos politikos ir apskaitinių įvertinimų pasikeitimų bei klaidų taisymo atvaizdavimas buhalterinėje apskaitoje ir finansinėje atskaitomybėje. Metodinės rekomendacijos žemės ūkio bendrovėms ir kitoms žemės ūkio įmonėms. Lietuvos žemės ūkio universitetas. [interaktyvus]. Prieiga per internetą <http://www.lzuba.lt/aktai/aktai.php>. 6. KUNDROTAS, V. 2012. Atnaujinti tarptautiniai vidaus kontrolės standartai. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.kundrotas.lt/apps/blog/tag/vidaus-kontrol%C4%97> 7. LR Buhalterinės apskaitos įstatymas. 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX–574. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.lrs.lt> 8. MANIUŠYTĖ, K.; KANAPICKIENĖ, R. 2004. Company Financial Accounting Policy: Ethical Aspect of Choice. Inžinerinė ekonomika, nr. 1(36), Kaunas: Technologija, p. 62 – 68. 9. MILLICHAMP, A. H. 1996. Auditing. (7 th ed.). London: DP Publications. 566 p. 10. O‘LEARY, C.; ISELIN, E.; SHARMA, D. 2006. The relative effects of elements of internal control on auditors evuluations of internal control. Pacific Accounting Review, vol. 18 Issue 2, No. 2, p. 69 – 96, December. 11. RUDŽIONIENĖ, K.; GIPIENĖ, G. 2007. Smulkių įmonių finansinės apskaitos politikos pasirinkimas. Ekonomika ir vadyba 2007, t. 12, p. 101-107. 12. RUDŽIONIENĖ, K.; KANAPICKIENĖ, R. 2006. Įmonės apskaitos politika Lietuvoje. Kaunas: VU leidykla 50 p. 13. STONČIUVIENĖ, N. 2001. Ūkininko ūkio veiklos apskaitos politikos formavimo problemos. Vagos, p. 79-85. 14. Verslo apskaitos standartai. 2003 m. gruodžio 18 d. protokolas Nr. 1. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www.aat.lt> 15. СОНИН, A. 2000. Внутренний контроль и внутренний аудит. Московский Клуб Внутренних Аудиторов, Aпрель 2000. 16. ШЕШУКОВА, Т. Г.; ГОРОДИЛОВ, М. А. 2005. Аудит: теория и практика международных стандартов. Москва: Финансы и статистика. 184 p.

IMPLEMENTATION OF INTERNAL CONTROL IN ACCOUNTING POLICY

Rasa Kanapickienė

Vilnius University

Summary With growing competition, fast development and introduction of new technologies, progressing complexity of business projects,

and enlarging business diversity, company management is becoming increasingly more complicated. Consequently, company internal control is becoming a more and more complicated task. Huge financial scandals of the end of the 20th century, such as Enron, WorldCom, Ahold, Parmalat, etc. made it obvious that companies without an internal control system are destined to die. A good company internal control system is one of the guarantees of effective company business.

Research object – regulation of internal control measures when forming accounting policy. The urgency of analysing the accounting policy as a system of prevention control measures was substantiated. A system of

prevention measures for organisational and technical aspects of financial accounting policy was brought forward. Key words: internal control, accounting policy.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

95

AUDITO KOKYBĖS VAIDMUO KURIANT AUDITO VERTĘ

Aurelija Kustienė, Koleta Petraitienė Aleksandro Stulginskio universitetas

Anotacija

Finansinių ataskaitų auditas laikomas vienu iš patikimų ekonominės informacijos šaltinių, kadangi nepriklausomo auditoriaus

išvadoje informacijos vartotojams pateikiama objektyvi auditoriaus nuomonė apie audituotas finansines ataskaitas. Siekiant, kad auditas pateisintų visuomenės lūkesčius ir būtų naudingas, svarbu, kad jis būtų kokybiškas.

Straipsnyje atlikta audito kokybės sampratų analizė ir suformuluota kokybiško audito samprata, identifikuoti kokybišką auditą lemiantys veiksniai, atskleistas audito kokybės vaidmuo audito vertės kūrimo grandinėje. Atlikus tyrimą nustatyta, kad tik kokybiškai atliktas auditas sudaro prielaidas audito vertei kurti.

Prasminiai žodžiai: audito kokybė, audito vertė, audito reglamentai.

Įvadas

Temos aktualumas. Tiek Europoje, tiek ir kitose pasaulio šalyse po 2008 metų finansų krizės priimtos priemonės buvo orientuotos į būtinybę stabilizuoti finansų sistemą. Tuo tarpu, kai bankų, rizikos draudimo fondų, reitingų agentūrų, priežiūros institucijų ar centrinių bankų vaidmuo daugeliu atveju buvo svarstomas ir nuodugniai analizuojamas, kol kas mažai dėmesio skirta tam, kaip būtų galima pagerinti audito funkciją, siekiant didesnio finansinio stabilumo (Žalioji knyga..., 2010). 2010 m. spalio 13 d. Europos Komisija (toliau – EK) paskelbė „Žaliąją knygą: Audito politika. Per krizę įgyta patirtis“ ir surengė plataus masto viešąsias konsultacijas dėl finansų rinkos reguliavimo reformos apskritai, dėl audito vaidmens ir apimties bei dėl to, kaip audito funkciją būtų galima patobulinti ir taip prisidėti prie didesnio finansinio stabilumo. EK teigia, kad gera audito kokybė padeda rinkoms tinkamai veikti, nes didina finansinių ataskaitų teisingumą ir patikimumą. Taigi, auditoriai atlieka ypač svarbų visuomeninį vaidmenį (Dėl konkrečių ..., 2011). Finansų krizė atskleidė audito sistemos spragas, todėl nauji pakeitimai turėtų užtikrinti nepriklausomumą ir dinamiškumą šiuo metu itin koncentruotoje audito rinkoje. Siūlomomis reformomis EK siekia užtikrinti Europos Sąjungos (toliau – ES) teisės aktais paremtą audito kokybę ir atkurti pasitikėjimą auditorių pateikiamomis audituotomis finansinėmis ataskaitomis (Butler, 2011).

Jungtinės Karalystės Bendruomenių rūmų iždo komiteto nuomone, yra labai mažai įrodymų, kad auditoriai nepajėgia vykdyti savo pareigų bei faktas, kad bankinės sistemos griūčiai įtakos turėjo nekokybiškas auditas. Auditorių pareiga buvo paviešinti bankų sistemos problemas (House of Commons …, 2009). Iš to kyla pagrindinis klausimas: kiek auditas yra naudingas?

Auditas papildo pateiktos informacijos patikimumą. 200-ajame tarptautiniame audito standarte (toliau – TSA) „Bendrieji nepriklausomo auditoriaus tikslai ir audito atlikimas pagal tarptautinius audito standartus“ nurodyta, kad audito tikslas – padidinti numatomų vartotojų pasitikėjimą finansinėmis ataskaitomis. Tai pasiekiama auditoriui pareiškus nuomonę apie tai, ar finansinės ataskaitos visais reikšmingais atžvilgiais parengtos pagal taikomą finansinės atskaitomybės tvarką (Tarptautiniai ..., 2009).

Mokslinėje literatūroje (Davison, Dasher, Copeland, 1993) teigiama, jog auditas išplečia finansinės apskaitos funkcijas ir garantuoja rezultatų patikimumą. Pasak Lakio (2005), auditas reikalingas tam, kad suteiktų garantijų, jog audituoto subjekto būklė ir veiklos rezultatai tikrai yra tokie, kokie pateikti įmonės finansinėse ataskaitose. Todėl galima teigti, kad finansinių ataskaitų auditas yra vienas iš patikimų ekonominės informacijos šaltinių. Cosserat (2004) nuomone, auditas svarbus ne tik konkrečios įmonės verslui, bet ir visos šalies ekonomikai. Auditas atlieka esminį vaidmenį versle, valstybės valdyme ir ekonomikoje. Svarus jo svarbos įrodymas yra faktas, kad daugelis visuomeninių ir didelių privačių įmonių, valstybinių įmonių, ES šalyse turi atlikti metinį finansinių ataskaitų auditą (Cosserat ir Rodda, 2009).

Siekiant, kad auditas įgyvendintų savo tikslus, labai svarbu, kad jis būtų kokybiškas. Mokslinėje audito literatūroje, analizuojant audito kokybę, išskiriamos šios kokybiško audito būtinumo priežastys: didėjantys reikalavimai auditorių teikiamoms paslaugoms; kokybiškų paslaugų būtinumas, siekiant išlikti paslaugų rinkoje; laikantis kokybės požiūrio, galimybė išvengti klaidų bei efektyviai organizuoti audito procesą.

EK pateiktuose siūlymuose dėl audito rinkos pertvarkymo patikslintos auditorių funkcijos bei nustatytos griežtesnės audito sektoriaus taisyklės. Taip siekiama patenkinti investuotojų poreikius ir sustiprinti audito kokybę ES šalyse. Kaip teigia Ch. Butler (2011), finansinės krizės pasėkoje, teisinga apsvarstyti papildomų, su auditorių vaidmeniu susijusių reformų įgyvendinimo galimybes. Tačiau kiekvienos reformos pagrindu turėtų būti auditoriaus objektyvumo, nepriklausomumo ir profesinio skepticizmo didinimas bei audito kokybės sustiprinimas (Butler, 2011).

Tyrimo objektas – audito kokybė ir audito vertė. Tyrimo tikslas – atskleisti audito kokybės vaidmenį kuriant audito vertę. Siekiant šio tikslo, sprendžiami tokie uždaviniai: 1) išanalizavus audito kokybės sampratas pateikti kokybiško audito sampratą; 2) identifikuoti pagrindinius veiksnius, turinčius įtakos audito kokybei; 3) ištirti audito kokybės kaip tarpininko vaidmenį audito vertės kūrimo grandinėje.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

96

Tyrimo metodai: Lietuvos ir užsienio autorių mokslo darbų, tarptautinių audito organizacijų paskelbtų dokumentų, tarptautinių ir nacionalinių norminių dokumentų bei ekonominės literatūros audito klausimais analizė ir sintezė, monografinis, palyginimas, modeliavimas, loginė analizė. Audito kokybės sampratų analizė ir kokybiško audito sampratos formavimas

Audito mokslinėje literatūroje dėl audito kokybės ir ją įtakojančių veiksnių pradėta diskutuoti 1981 m.,

kai Pensilvanijos (JAV) universiteto mokslininkai atliko audito įmonės dydžio įtakos audito kokybei tyrimą ir paskelbė jo rezultatus. Pateikdamas minėto tyrimo rezultatus L. E. DeAngelo (1981) audito kokybę apibrėžė kaip rinkos įvertintą bendrą tikimybę, kad auditorius: a) suras pažeidimus (iškraipymus) kliento apskaitos sistemoje (finansinėse ataskaitose) ir b) apie tuos pažeidimus praneš (įvardins juos auditoriaus išvadoje). Vėliau ši samprata kito: apibrėžiant audito kokybę atsirado naujų aspektų ir akcentų.

C. J. Lee ir kiti (1999) audito kokybę supranta kaip tikimybę, kad auditorius nepateiks nekvalifikuotos ataskaitos apie finansinėse ataskaitose rastas klaidas. O. Herrbach (2005) audito kokybę apibrėžia kaip tikimybę, kad auditorius atras pažeidimus apskaitos sistemoje ir praneš apie juos. Krishnan ir Schauer (2001), McConnell ir Banks (1998) akcentuoja audito standartų laikymosi reikšmę ir audito kokybę supranta kaip laipsnį ar mastą, kuriuo auditas atitinka taikomus audito standartus. Beckmerhagen, Berg, Karapetrivic (2004) taip pat pažymi reglamentų laikymosi svarbą atliekant auditą; jo nuomone, audito kokybę atspindi dokumentuota sistema, kurią sudaro objektyviai surinkti ir patikrinti audito įrodymai, remiantis audito standartais ir reglamentacija. O. Boutellis-Taft (2007) nuomone, audito kokybė yra svarbiausias dalykas pateikiant tinkamą nuomonę apie įmonės finansines ataskaitas. Kaip teigia R. Butkevičius (2012), audito kokybė yra vienas iš svarbių faktorių, turinčių įtakos finansinių ataskaitų patikimumui.

Įvairių tarptautinių audito organizacijų parengtuose dokumentuose ir diskusijose taip pat keliamas audito kokybės klausimas. Tarptautinės aukščiausiųjų audito institucijų organizacijos (INTOSAI) nuomone, audito kokybė – tai užtikrinimas, kad nustatytos ir vykdomos procedūros atitinka audito įmonės kokybės tikslus. Europos buhalterių federacija (FEE) akcentuoja, kad audito kokybė – tai, visų pirma, profesionalios nuomonės pareiškimas apie audituotas finansines ataskaitas. Tarptautinės audito ir užtikrinimo standartų valdyba (toliau – TAUSV) konstatuoja, kad nėra nei vieno audito kokybės visuotinai pripažinto apibrėžimo. Audito kokybė savo esme yra kompleksinė ir daugiabriaunė sąvoka (Schilder, 2011; Aghaei, 2011) (1 pav.).

1 pav. Audito kokybės sąranka ir svarbios įtakos audito kokybei (sudaryta pagal Schilder, 2011; Aghaei, 2011; Butkevičių, 2012)

Kaip teigia TAUSV, kiekvieno elemento (finansinių ataskaitų rengėjų, investuotojų, reguliatorių, auditorių), įtakojančio audito kokybę, lūkesčiai ir siekiniai, kaip užtikrinti ir pagerinti audito kokybę, skiriasi. Todėl svarbu pasiekti bendrą viziją dėl audito kokybės (Schilder, 2011).

Apibendrinant galima išskirti svarbiausias nuostatas, kurios akcentuojamos audito kokybės sampratose: 1) pažeidimų finansinėse ataskaitose nustatymas ir pranešimas apie juos (DeAngelo, 1981; Lee et al.,

1999; Herrbach, 2005); 2) objektyvumas ir auditoriaus nuomonės pagrįstumas (Boutellis-Taft, 2007; FEE, 2006);

Pvz. Audito standartai, Auditoriaus savybės

Pvz. Auditoriaus išvada, Auditoriaus

komunikavimas

Pvz. Įstatymai ir reglamentai

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

97

3) kruopštus ir objektyvus audito įrodymų surinkimas (Beckmerhagen, Berg, Karapetrivic, 2004) 4) audito atlikimas remiantis audito standartais ir kitais reglamentais (Beckmerhagen, Berg,

Karapetrivic, 2004; Krishnan, Schauer, 2001; McConnell, Banks, 1998; Schilder, 2011; Aghaei, 2011; Butkevičius; 2012).

Straipsnio autorių nuomone, besitęsiančios diskusijos dėl audito kokybės sampratos rodo jos svarbą formuojant vieningą auditorių, jų veiklą prižiūrinčių institucijų ir reguliatorių bei audito informacijos vartotojų supratimą apie tai, kas yra kokybiškas auditas.

Pagal „Lietuvių kalbos žodyną“ (2005) kokybė – tai tinkamumo laipsnis. Vartojant šią kokybės reikšmę, ir atlikus aukščiau pateiktų kokybės sampratų analizę bei sintezę, galima teigti, kad kokybiškas auditas yra toks, kuris buvo atliktas pilnai laikantis profesinės etikos normų reikalavimų ir vadovaujantis audito standartais bei remiantis galiojančiais teisės aktais. Kokybiško audito rezultatas – kompetentinga auditoriaus nuomonė apie audituotas finansines ataskaitas. Pagrindinių veiksnių, turinčių įtakos audito kokybei, tyrimas

L. Kazlauskienės (2005) nuomone, galima išskirti tokius audito kokybę įtakojančius veiksnius ir jų pagrindinius elementus:

1) audito vadovai – šio veiksnio įtaka pasireiškia kaip audito įmonės veiklos strategija, audito vadovų požiūris į audito kokybę; santykiai tarp audito vadovų ir kitų audito darbuotojų;

2) darbuotojai – šio veiksnio įtaka pasireiškia kaip auditorių partnerių ir audito įmonės darbuotojų kvalifikacijos lygis; tinkamas kadrų parinkimas ir paskirstymas, jų kvalifikacijos kėlimas;

3) audito įmonės politika etikos klausimai – šio veiksnio įtaka pasireiškia kaip nepriklausomybė ir objektyvumas bei kiti etikos elementai; tinkamos įmonės valdymo procedūros, nustatyta sutarčių su klientais sudarymo politika, klientų rizikingumo įvertinimas prieš sudarant audito atlikimo sutartį;

4) audito atlikimo sutarties vykdymas – šio veiksnio įtaka pasireiškia kaip tinkamai parinkta audito atlikimo metodika, audito planavimas, pakankamas laikas auditui atlikti, aiškus audito komandų narių (auditorių ir padėjėjų) pasiskirstymas pareigomis ir atsakomybė; audito atlikimo dokumentavimas, ryšių su audituojamos įmonės vadovais palaikymas;

5) audito eigos priežiūra – šio veiksnio įtaka pasireiškia kaip efektyvi audito įmonės vidaus kokybės kontrolės sistema; laiku ir tinkamai reaguoti į pastebėtus trūkumus.

Išanalizavus audito kokybės sampratas ir identifikavus kokybiško audito pagrindą, straipsnio autorių nuomone, galima išskirti pagrindinius veiksnius, turinčius įtakos audito kokybei (2 pav.)

2 pav. Pagrindiniai veiksniai, turintys įtakos audito kokybei (sudaryta autorių)

Atlikus auditą gaunamas audito rezultatas – nepriklausomo auditoriaus išvada apie audituotos įmonės finansines ataskaitas. Kaip teigia L. Kazlauskienė (2005), auditoriaus išvados patikimumas ir kokybė didele dalimi priklauso nuo auditoriaus nepriklausomumo. Jei auditorius negali pagrįsti savo nepriklausomumo, jo išvados patikimumas žymiai sumažėja, todėl gali kilti abejonių, ar auditas yra kokybiškas.

Iš 2 paveikslo matyti, kad kokybiško audito pagrindas yra auditoriaus etika, auditoriaus profesinės etikos normos. Sparčiai augant audito poreikiui, kartu keliami klausimai ir ieškomi atsakymai, kokius tinkamiausius metodus naudoti atliekant auditą, kokiomis elgesio normomis turi vadovautis auditorius savo veikloje.

Auditorius, kaip ir kiekvienas visuomenės narys, pirmiausiai turi paklusti visuotinai pripažintiems moralės principams ir taisyklėms. Auditoriaus kaip individo etika, audito įmonės kaip organizacijos, kurioje jis dirba, etika ir auditorių profesijos etika yra glaudžiai susijusios (3 pav.).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

98

3 pav. Individo, profesijos ir organizacijos etikos sąveika (parengta autorių pagal Pruskų, 2003; Kustienę, 2008)

Iš 3 paveikslo matyti, kad individo, profesinė bei organizacijos etika yra tampriai susijusios. Individo etiką lemia asmeninės savybės ir socialinė aplinka. Profesinė etika, skirtingai nuo individo etikos, pabrėžia kolektyvinį tos profesijos žmonių požiūrį į praktiką. Organizacijos etika nukreipta į naudos (pelno) siekimą, įmonės augimą ir plėtrą. Individo etika gali konfliktuoti tiek su organizacijos, tiek su profesijos etika. Taip atsitinka, kai individas egoistinį etinį standartą iškelia virš organizacijos ir profesijos reikalavimų (Pruskus, 2003). Kai individas tampa organizacijos nariu, jam tampa privalu laikytis organizacijos taisyklių. Tačiau tos taisyklės gali konfliktuoti ne tik su individo etika, bet ir su profesine etika. Tarp visų šių etikos rūšių gali kilti konfliktų.

Mokslinėje literatūroje (Kalčinskas, 2008; Vitell, Hidalgo, 2006; Page, Spira, 2005) teigiama, kad formuojant vertybines nuostatas išskiriami du požiūriai: imperatyvus ir utilitarinis. Vadovaujantis imperatyviuoju požiūriu, reikalaujama laikytis tokių elgesio normų ir taisyklių, kurios laikomos visuotinėmis. Utilitarinis požiūris reikalauja atsižvelgti į verslo sąlygas ir teikia pirmenybę materialinei naudai. Utilitarinio požiūrio šalininkai teikia pirmenybę įmonės vertybinėms nuostatoms, kurios yra išdėstytos tų įmonių etikos kodeksuose.

Straipsnio autorių nuomone, audito įmonės komerciniai tikslai neturi būti svarbesni už audito kokybę. Audito įmonės vadovas atsakingas už tai, kad būtų suderinti audito įmonės, vadovaujančio asmens, personalo, kliento bei numatytų audito informacijos naudotojų tikslai. Jei audito įmonės viduje vadovaujamasi skirtingomis etikos normomis nei visuomenės pripažintos ir laikomasi utilitarinio požiūrio, audito informacijos vartotojai negali būti garantuoti, kad auditas atliekamas pagal visuotinai deklaruojamas moralines nuostatas.

Kaip teigia D. Vyšniauskienė ir V. Kundrotas (1999), socialiai atsakinga organizacijos veika, visų pirma, yra organizacijos paklusimas visuotinai pripažįstamoms moralės normoms. A. Carroll ir A. K. Buchholtz (2008) nuomone, etinė atsakomybė yra viena iš aukščiausių organizacijos socialinės atsakomybės piramidės pakopų.

Pastaruoju metu pradėti detaliau gvildenti aktualūs klausimai: kaip auditoriaus etika gali įtakoti audito kokybę; ar auditorius savo veikloje gali vadovautis asmeninėmis vertybėmis. Remiantis O. Charpateau (2012) atliktų tyrimų rezultatais, mokslininkų nuomones galima suskirstyti į dvi priešingas stovyklas: vieni mokslininkai teigia, kad auditorius, analizuodamas ir vertindamas situacijas audito metu gali remtis savo asmeninėmis vertybėmis, kiti – priešingai, nesutinka su tokiu požiūriu.

Audito atlikimą taip pat reglamentuoja įvairaus lygio reglamentai: tarptautiniai ir valstybiniai teisės aktai, profesinių organizacijų bei vidiniai audito įmonių reglamentai. Laikantis visų audito reglamentų ir audito atlikimo principų audito kokybės kontrolė užtikrina, kad auditorius auditą atliks tinkamai, be reikšmingų pažeidimų. Tačiau, kaip teigia W.R. Knechel, S. E. Salterio ir B. Ballou (2007), visko reglamentuoti teisės aktais neįmanoma ir visada išlieka auditoriaus profesinio sprendimo teisingumo klausimas. 200 TSA „Bendrieji nepriklausomo auditoriaus tikslai ir audito atlikimas pagal tarptautinius audito standartus“ profesinis sprendimas apibrėžiamas kaip atitinkamo išsilavinimo, žinių ir patirties taikymas pagal audito, apskaitos ir etikos standartus priimant kompetentingus sprendimus dėl audito užduoties aplinkybes atitinkančios veiksmų eigos (Tarptautiniai ..., 2009).

Viena iš priemonių, gerinančių audito kokybę, buvo reguliatorių (Tarptautinės buhalterių federacijos) peržiūrėtas ir perrašytas 1-asis tarptautinis kokybės kontrolės standartas (toliau – TKKS) „Audito įmonių, atliekančių finansinių ataskaitų auditą ir peržiūrą bei vykdančių kitas užtikrinimo ir susijusių paslaugų užduotis,

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

99

kokybės kontrolė“ kartu su Tarptautiniais audito standartais (TSA), siekiant padaryti standartus aiškesniais, suprantamesniais, efektyviau taikomais (Žalioji knyga…, 2010).

Tarptautiniuose audito ir kokybės kontrolės standartuose nurodyta, kad kiekvieno audito pabaigoje, prieš įforminant audito rezultatus, būtina peržiūrėti auditoriaus atliktą darbą ir įsitikinti, jog auditas buvo atliktas pagal nustatytus reikalavimus ir audito tikslai pasiekti. Tai vadinama atlikto audito kokybės kontrole. Nurodymai dėl atlikto audito kontrolės pateikiami 220-ajame TSA ir 1-ajame TKKS. Kiekvieno atlikto audito kokybės kontrolė – tai patikrinimas ir nustatymas, ar:

a) visi darbai, numatyti audito plane ir programose, atlikti; b) atliktas darbas ir gauti rezultatai tinkamai pateikti darbo dokumentuose, c) pateikti komentarai prie kiekvienos audito srities; d) pasiekti audito procedūrų tikslai; e) komentarai ir išvados yra teisingi bei pagrįsti atitinkamų tikrinimų rezultatais, įrodymais bei darbo

dokumentais; f) pareikštos išvados atitinka atlikto darbo rezultatus ir pagrindžia auditoriaus nuomonę. Pagrindinis 220-ojo TSA „Finansinių ataskaitų audito kokybės kontrolė“ (Tarptautiniai ..., 2009)

reikalavimas – peržiūrėti audito metu auditoriaus atliktus vertinimus. Tuo siekiama užtikrinti, kad buvo gauta pakankamai tinkamų audito įrodymų dėl sandorių ir likučių, įtrauktų į finansines ataskaitas. Jei kitas auditorius, kuris audito įmonės viduje paskirtas peržiūrėti atlikto audito dokumentus, nustato, kad tokių įrodymų nepakanka, jis turi teisę nepatvirtinti jau atlikto audito ir paprašyti auditoriaus atlikti papildomas audito procedūras ir surinkti tinkamesnių įrodymų (Weaver, 2011).

2011 m. lapkričio 30 d. paskelbtame Europos Parlamento ir Tarybos reglamente „Dėl konkrečių viešojo intereso įmonių teisės aktų nustatyto audito reikalavimų“ nurodoma, kad aukštą audito kokybę turėtų padėti užtikrinti patikimos kiekvieno teisės aktų nustatyto audito vidaus kokybės kontrolės peržiūros. Todėl teisės aktų nustatytą auditą atliekantis auditorius arba audito įmonė neturėtų teikti savo audito išvados, kol nebus atlikta tokia vidaus kokybės kontrolės peržiūra (Dėl konkrečių ..., 2011).

Audito kokybės kontrolės sistemos reikalavimai išdėstyti 1-ajame TKKS „Audito įmonių, atliekančių finansinių ataskaitų auditą ir peržiūrą bei vykdančių kitas užtikrinimo ir susijusių paslaugų užduotis, kokybės kontrolė“ (2009). Kiekviena audito įmonė pagal šį standartą privalo sukurti kokybės kontrolės sistemą, kurią sudaro politika, skirta audito įmonės nustatytam tikslui pasiekti, ir procedūros, būtinos šios politikos atitikimo įgyvendinimui ir stebėsenai. Kaip teigia J. Kirvaitienė (2012), kokybiškai atliekamo finansinių ataskaitų audito prielaida ir pagrindas yra audito įmonės kokybės kontrolės sistema (4 pav.).

4 pav. Kokybiško audito prielaidos (parengta autorių pagal Kirvaitienę, 2012)

Audito įmonėje, kaip ir bet kurioje kitoje įmonėje, už kokybės kontrolės sistemos sukūrimą ir funkcionavimą atsakingas įmonės vadovas. Jis turi užtikrinti, kad:

1) audito įmonės politika ir procedūros, susijusios su atlikto darbo įvertinimu, įskaitant ir atitinkamo atlygio nustatymą bei skatinimą, būtų orientuotos į atlikto darbo kokybę;

2) audito įmonėje būtų skiriama pakankamai išteklių kokybės kontrolės politikai ir procedūroms sukurti, jas dokumentuoti ir palaikyti.

Svarbų vaidmenį atliktų auditų kokybės užtikrinime Lietuvoje vaidina nepriklausomos audito profesijos priežiūros funkciją atliekanti Audito ir apskaitos tarnyba bei Lietuvos auditorių rūmai (Kirvaitienė, 2012).

Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/43/EB „Dėl teisės aktų nustatyto metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės audito“ (2006) teigiama, kad reguliarūs tikrinimai yra tinkama priemonė gerinti audito kokybę, gera audito kokybė padeda funkcionuoti rinkoms stiprindama finansinės atskaitomybės vientisumą ir veiksmingumą.

Norint pasiekti aukštą audito kokybę itin svarbu užtikrinti teisės aktų nustatyto audito išorinius kokybės peržiūros vykdymus. Taip padidinamas skelbiamos finansinės informacijos patikimumas ir suteikiama geresnė akcininkų, investuotojų, kreditorių ir kitų suinteresuotųjų šalių apsauga. Todėl teisės aktų nustatytą auditą atliekantiems auditoriams ir audito įmonėms turėtų būti taikoma kokybės užtikrinimo sistema, už kurią būtų atsakingos kompetentingos institucijos, taip užtikrinant auditorių objektyvumą ir nepriklausomumą (Dėl konkrečių ..., 2011).

J. Mackevičiaus (2009) nuomone, gerai atliktas auditas apsaugo rinką nuo nepatikimos informacijos ir sumažina riziką, kad toje informacijoje gali būti klaidų ir netikslumų.

B. Markland (2006) teigimu, audito kokybės kontrolė naudinga tuo, kad: a) gerina auditoriaus atliekamą darbą, nes surastos auditoriaus darbo klaidos gali būti nedelsiant

ištaisytos;

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

100

b) patikrinimo rezultatus galima panaudoti tobulinant taikomas audito kokybės kontrolės procedūras ir metodus.

Straipsnio autorių nuomone, jokia kontrolė iš išorės negali būti veiksminga, jeigu pačioje įmonėje nėra kokybės kontrolės sistemos. Dėl netinkamai funkcionuojančios vidinės audito kokybės kontrolės sistemos suteikiamos nekokybiškos audito paslaugos, o dėl šios priežasties gali nukentėti visų kitų audito įmonių ir atestuotų auditorių įvaizdis ir verslas. Taigi, galima teigti, kad kokybės kontrolė yra įrankis, kuris, veikdamas efektyviai, teikia naudą ne tik audito įmonei, bet ir visuomenei, kuri yra audito informacijos vartotojas.

Apibendrinant galima teigti, kad audito kokybės kontrolės tikslas – užtikrinti, kad auditoriai, atlikdami auditus, vadovautųsi įstatymais ir kitais teisės aktais, reglamentuojančiais audito atlikimą, audito standartais, auditorių profesinės etikos kodeksu.

Straipsnio autorių atliktas monografinis tyrimas rodo, kad L. E. DeAngelo (1981) mokslinis darbas ne tik davė impulsą pradėti diskusijas dėl audito kokybės sampratos, bet ir paskatino pradėti galvoti apie audito rinkos reguliavimo svarbą siekiant užtikrinti audito kokybę.

Straipsnio autorių atliktų tyrimų rezultatai parodė, kad dauguma mokslininkų akcentuoja, jog auditorius savo veikloje privalo vadovautis auditorių etikos kodeksu ir kituose audito reglamentuose nustatytomis normomis, nepaisant to, ar jo darbas bus peržiūrimas kito audito įmonės viduje paskirto asmens, ar tikrinimą atliks priežiūros institucijos paskirtas išorės auditorius-kontrolierius. Tai sudaro kokybiško audito pagrindą ir sukuria prielaidas audito vertei kurti. Audito vertės kūrimas

Pastarąjį dešimtmetį mokslo darbų apie audito kokybę skaičius auga. Juose vis daugiau diskutuojama apie audito naudą, tuo pačiu ir audito vertę. Tai lemia augantis audituojamų įmonių skaičius, jų veiklos ir darbo metodų kitimas, o to pasėkoje auditoriai turi ieškoti būdų, kaip tinkamai įvertinti įvairias situacijas ir kokybiškai atlikti auditą (Libby; Thorne, 2004).

Šiuolaikinėmis dinamiško verslo sąlygomis finansinių ataskaitų auditas įgyja vis didesnę reikšmę, jo poreikis didėja, nes gerai atliktas finansinių ataskaitų auditas: padidina verslo partnerių ir visuomenės pasitikėjimą įmone; garantuoja įmonės darbuotojų pasitikėjimą vadovybe, glaudesnį bendradarbiavimą siekiant numatytų tikslų; sustiprina įmonės vadovybės politikos teisingumą priimant svarbius valdymo sprendimus, sudarant naujus verslo sandorius, gaunant paskolas ir kt.; užtikrina didesnį investuotojų domėjimąsi įmonės veikla ir jos perspektyvomis; suteikia visiems informacijos vartotojams tam tikrą garantiją, jog įmonėje yra gera turto, finansų, valdymo, vidaus kontrolės sistema (Mackevičius, 2009).

Mastrichto universiteto Apskaitos, audito ir informacijos vadybos tyrimų centro mokslininkų atliktas audito vertės tyrimas parodė, kad auditoriaus darbas yra vertingas finansų analitikams, kadangi jis didina jų tikėjimą ir pasitikėjimą finansinėmis ataskaitomis bei pateisina finansinių ataskaitų vartotojų pagrindinius lūkesčius (Deumes et al., 2010). Minėto tyrimo rezultatai, atskleidžiantys audito vertę, rodo, kad:

a) pridėtinė vertė gali būti sukurta auditoriui ir audituojamam subjektui betarpiškai bendradarbiaujant, tačiau nepažeidžiant auditoriaus nepriklausomumo principo;

b) tyrime dalyvavę respondentai auditoriaus darbą įvertino 7,3 balais iš 10 galimų, o tai patvirtina teigiamą požiūrį į auditinę veiklą;

c) auditas suteikia patikimumo finansinėms ataskaitoms ir patvirtina jų atitikimą standartams; d) sustiprėja tikėjimas, kad metinėse finansinėse ataskaitose nėra netyčinių reikšmingų iškraipymų. R. Deumes ir kiti (2010), atlikę tyrimą nustatė, kad audito vertė sukuriama tada, kai: 1) atliktas įmonės finansinių ataskaitų auditas patvirtina, kad įmonė laikosi pasirinktos apskaitos

politikos ir atskleidžia visą reikiamą informaciją; 2) auditorius, patikrinęs įmonės vidaus kontrolės procesus ir jų veikimą, pateikia rekomendacijas jų

efektyvumo didinimui; 3) atliktas auditas sudaro prielaidas įmonės finansinei atskaitomybei gerinti; 4) audito pasėkoje įmonėje užkertamas kelias apgaulėms. Pasak Robkob, Sangboon, ir Leemanonwarachai (2012) tik kokybiškai atliktas auditas sudaro prielaidas

audito vertei kurti. Šių mokslininkų nuomone, auditoriaus nepriklausomumas ir profesionalumas bei audito kokybė yra pagrindiniai elementai, kuriantys audito vertę (5 pav.).

5 pav. Audito vertės kūrimo schema (sudaryta autorių pagal Robkob, Sangboon, ir Leemanonwarachai, 2012)

Audito nepriklausomumas

Audito profesionalumas

Audito kokybė

Audito vertės kūrimas

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

101

Iš 5 paveikslo matyti, kad audito vertės kūrimo procese audito kokybei lemiamos įtakos turi profesinės etikos normų laikymasis. Čia ypač akcentuojamas auditoriaus nepriklausomumas ir profesionalumas, tai yra auditorių etikos normos, kurių privaloma laikytis visiems auditoriams pagal Tarptautinės buhalterių federacijos (toliau – TBF) Buhalterių profesionalų etikos kodeksą (2011) ir LR audito įstatymo pakeitimo įstatymą (2008).

Pott Ch.; Mock T.M.; Watrin Ch. (2008) taip pat akcentuoja auditoriaus nepriklausomybės svarbą kuriant audito vertę. Minėtieji autoriai auditoriaus nepriklausomybę suvokia kaip audito kokybės užtikrinimą.

ES valstybėms narėms auditorių nepriklausomumui užtikrinti išleista EK rekomendacija 2002/590/EB „Dėl teisės aktų nustatytą auditą atliekančių auditorių nepriklausomumo ES: pagrindinių principų rinkinys“ (2002). EK nuomone, auditorių nepriklausomybė yra pagrindinė sąlyga, kad visuomenė pasitikėtų auditoriaus ataskaitomis. Šios nepriklausomybės dėka skelbiama informacija tampa patikima, ji yra naudinga investuotojams, kreditoriams, darbuotojams ir kitiems ES įmonių akcininkams.

K. Petraitienės ir A. Kustienės (2008) atliktų empirinių tyrimų Lietuvoje, apklausiant atestuotus auditorius, rezultatai liudija, jog nepriklausomumas yra svarbiausias profesinės etikos principas, užtikrinantis, kad auditas bus atliktas kokybiškai.

XXI amžiaus pradžioje JAV po tarptautinių bendrovių tokių, kaip „Enron“ , „WorldCom“, kurias auditavo viena iš stambiausių pasaulyje audito kompanijų „Arthur Andersen“, bankrotų, stipriai suabejota audito patikimumu bei jo kokybe. To pasėkoje JAV 2002 m. priimtas Viešųjų bendrovių apskaitos reformos ir investuotojų apsaugos įstatymas (Public Company Accounting Reform and Investor Protection Act of 2002) vadinamas Sarbanes-OxIey aktu (sutrumpintai SOX). Sarbanes-Oxley aktas nustatė naujus ir sustiprintus standartus visoms JAV viešųjų bendrovių (akcinių bendrovių) taryboms, valdymui ir jų audito įmonėms. SOX

II-jame skyriuje „Auditorių nepriklausomumas" nustatyti standartai auditoriaus nepriklausomumui, apriboti interesų konfliktai. Jame taip pat pateikti naujų auditorių patvirtinimo reikalavimai, audito partnerio (auditoriaus) rotacijos politika, auditoriaus ataskaitų teikimo reikalavimai.

Gallagher J.M. (2012) paskelbto tyrimo rezultatai rodo, kad Sarbanes-OxIey akto paskelbimas ir jo nuostatų įgyvendinimas turėjo teigiamos įtakos stiprinant auditorių nepriklausomumą ir audito įmonių veiklos skaidrumą.

Simnet R. ir Carey P. (2005) moksliniame darbe nagrinėjamas auditorių rotacijos ir audito kokybės ryšys. Šie tyrėjai siekė įvertinti, kaip auditorių bendradarbiavimo su klientais trukmė įtakoja audito kokybę. Jų atlikto tyrimo rezultatai atskleidė, kad auditoriai, kurie su audito paslaugų klientu dirbo ilgesnį laikotarpį, optimistiškiau vertino audituojamos įmonės veiklos tęstinumą, kai tuo tarpu reikėjo vertinti skeptiškiau, taip pat mažiau kritiškai vertino kitus finansinių ataskaitų duomenų neįprastus pasikeitimus. Remiantis šio tyrimo rezultatais galima teigti, kad privaloma auditorių rotaciją turi teigiamos įtakos audito kokybei.

A. Ghosh ir D. Moon (2005) atlikę audito kokybės ir auditavimo laikotarpio priklausomybės tyrimą nustatė, kad tam pačiam auditoriui atliekant auditą keletą metų iš eilės, tai yra audituojant tą pačią įmonę, ilgainiui pradeda gerėti audituotos įmonės finansiniai rezultatai. Atlikę tyrimą mokslininkai taip pat pastebėjo, kad investuotojai tiki gerėjančia audito kokybe bei audituojamos įmonės sėkme. Tai kelia abejonių dėl pakankamos atlikto audito kokybės. Šiame tyrime buvo iškelta hipotezė, kad auditoriaus rotacija gali neigiamai paveikti audito paslaugų kliento išleidžiamų akcijų kainą, nes daroma prielaida, kad naujuoju auditoriumi investuotojai mažiau pasitiki.

Griežtesnių reikalavimų audito įmonėms, atliekančioms viešųjų bendrovių auditą, banga, kilusi JAV 2002 m., davė impulsą priimti naujus reglamentus ir Europos Sąjungoje. 2006 m. Europos Parlamentas ir Taryba išleido direktyvą 2006/43/EB „Dėl teisės aktų nustatyto metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės audito“ (2006), kurioje nurodė, kad siekiant sustiprinti visuomenės intereso įmonių auditorių nepriklausomumą, tokių įmonių auditą atliekantis pagrindinis auditorius turėtų keistis rotacijos principu. Ši direktyvos nuostata įtvirtinta ir LR audito įstatymo pakeitimo įstatyme (2008).

Pagrindiniai EK siūlymai yra susiję su audito įmonių rotacija, audito veiklos atskyrimu nuo kitų audito įmonės teikiamų paslaugų bei viešąjį interesą turinčių įmonių auditorių konkursų skaidrumo užtikrinimu.

Ch. Butler (2011) nuomone, tokios EK siūlomos priemonės, kaip audito įmonių rotacija ir papildomų paslaugų teikimo ribojimas reikšmingai padidintų įmonių išlaidas auditui, o taip pat apsunkintų kontrolę. Tai šiuo finansinių neramumų laikotarpiu gali kelti grėsmę audito kokybei ir auditorių nepriklausomumui. Todėl prieš priimant sprendimus reikėtų objektyviai įvertinti, ar šios priemonės tikrai bus veiksmingos.

D. Manry, T.J. Mock ir J.L. Turner (2008) atlikto tyrimą, kuriame kėlė tikslą – nustatyti, ar auditorių rotacija turi įtakos audito kokybei. Jų atlikas tyrimas parodė, kad nėra sąsajos tarp audito kokybės ir privalomos auditorių rotacijos.

P. Velte ir M. Stiglbauer (2012), atlikę empirinį tyrimą ir remdamiesi jo rezultatais, teigia, jog nėra įrodymų, kad būtų pagerėjusi finansinės apskaitos ir audito kokybė po to, kai ES šalyse buvo įgyvendintas auditorių rotacijos reikalavimas. Nepastebėtas ir teigiamas rotacijos termino laikymosi poveikis, priešingai nei tikėjosi EK, įvesdama tokį reikalavimą.

Atlikus auditorių rotacijos, vieno iš nepriklausomybės aspektų, ir audito kokybės ryšio analizę nustatyta, kad mokslo darbuose išsiskiria keli mokslininkų požiūriai:

1) auditorių rotacija turi teigiamos įtakos audito kokybei; 2) auditorių rotacija nesusijusi su audito kokybe; 3) auditorių rotacijos nebuvimas teigiamai veikia audito kokybę.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

102

Dar vienas nepriklausomumo aspektas atsiskleidžia per audito įmonių viešai skelbiamus skaidrumo pranešimus. Remiantis Europos Parlamento ir Tarybos direktyvoje 2006/43/EB „Dėl teisės aktų nustatyto metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės audito“ (2006) pateiktu nurodymu, teisės aktų nustatytą auditą atliekantys auditoriai ar audito įmonės, kurios atlieka teisės aktų nustatytą auditą visuomenės intereso įmonėse, savo tinklalapiuose per tris mėnesius po kiekvienų finansinių metų pabaigos turi paskelbti metinį skaidrumo pranešimą. Ši direktyvos nuostata įtvirtinta ir LR audito įstatymo pakeitimo įstatyme (2008).

Pott Ch., Mock T.M. ir Watrin, Ch. (2008) atliko tyrimą, siekdami nustatyti skaidrumo pranešimo įtaką auditoriaus nepriklausomybei. Šis tyrimas buvo atliekamas apklausiant 92 specialistus, susijusius su auditu. Šio tyrimo rezultatai parodė, kad nenustatytas joks reikšmingas skirtumas tarp to, ar audito įmonė viešai skelbia skaidrumo pranešimą, ar ne. Taip pat nenustatyta, kad skaidrumo pranešimo įtaką auditoriaus nepriklausomybei skirtingai vertintų praktikuojantys auditoriai ir audituojamų įmonių buhalteriai.

Mastrichto universiteto Apskaitos, audito ir informacijos vadybos tyrimų centro mokslininkai (Deumes et al., 2011) atliko tyrimą, siekdami nustatyti, ar skaidrumo pranešimas atskleidžia audito kokybę. Tyrimas parodė, kad pagrindinis motyvas, kodėl priežiūros institucijos reikalauja viešai paskelbti audito įmonės skaidrumo pranešimą yra tai, kad, jų nuomone, didesnis skaidrumas turėtų atskleisti atliekamo audito kokybę.

Kita, audito vertės kūrimo procese (žr. 3 pav.) išryškinta, auditorių profesinės etikos norma, turinti lemiamos įtakos audito kokybei – profesionalumas. Remiantis TBF Buhalterių profesionalų etikos kodeksu (2011), auditoriaus profesionalumą galima apibūdinti tokiais dviem etikos principais:

1) profesinės kompetencijos ir reikiamo atidumo principas, kuris įpareigoja visus auditorius; a) išlaikyti tokį profesinių žinių ir įgūdžių lygį, kuris užtikrintų, kad klientui būtų teikiamos aukšto lygio

profesinės paslaugos; b) teikiant profesines paslaugas rūpestingai laikytis galiojančių specialiųjų ir profesinių standartų; 2) profesionalaus elgesio principas, kuris auditorių įpareigoja laikytis įstatymų ir kitų teisės aktų ir

vengti bet kokių veiksmų, kurie, kaip auditorius žino arba turėtų žinoti, gali diskredituoti profesiją. Atliktas Robkob, Sangboon, ir Leemanonwarachai (2012) tyrimas patvirtino jų iškeltą hipotezę, kad

audito kokybė atlieka svarbų vaidmenį kaip tarpininkas tarp auditoriaus nepriklausomumo (objektyvumo) ir profesionalumo bei audito vertės kūrimo.

Išanalizavus įvairių mokslininkų nuomones dėl audito kokybės įtakos audito vertei apibendrinant galima teigti, kad tik kokybiškai atliktas auditas suteikia tam tikros naudos audituotajam subjektui, kitaip tariant, tik kokybiškas auditas turi vertę. Išvados

Besitęsiančios diskusijos dėl audito kokybės sampratos rodo jos svarbą formuojant vieningą auditorių, jų veiklą prižiūrinčių institucijų ir reguliatorių bei audito informacijos vartotojų supratimą apie tai, kas yra kokybiškas auditas. Atlikus kokybės sampratų analizę bei sintezę, galima teigti, kad kokybiškas auditas yra toks auditas, kuris buvo atliktas pilnai laikantis profesinės etikos normų reikalavimų ir vadovaujantis audito standartais bei remiantis galiojančiais teisės aktais. Todėl galima teigti, kad tik kokybiškas auditas pateisina visuomenės lūkesčius ir įgyvendina savo tikslus.

Audito kokybė yra vienas iš svarbių veiksnių, turinčių įtakos audituotų finansinių ataskaitų patikimumui. Remiantis mokslo darbų analizės rezultatais galima teigti, kad audito kokybės pagrindą sudaro auditoriaus etinės vertybės ir audito reglamentai, kuriais vadovaujantis atliekamas auditas ir gaunamas audito rezultatas – nepriklausomo auditoriaus išvada apie audituotas finansines ataskaitas. Siekiant gauti kokybišką audito rezultatą, turi būti vykdoma audito kokybės kontrolė keliais lygiais: audito įmonės viduje ir išorinių kontrolierių. Auditorius savo veikloje privalo vadovautis auditorių etikos kodeksu ir kituose audito reglamentuose nustatytomis normomis, nepaisant to, ar jo darbas bus peržiūrimas kontrolieriaus, ar ne. Tai sudaro kokybiško audito pagrindą.

Kokybiškai atliktas auditas sudaro prielaidas audito vertei kurti. Ji pasireiškia tuo, kad atliktas auditoriaus darbas yra vertingas ne tik audituotai įmonei, bet ir išoriniams informacijos vartotojams, kadangi auditas didina jų tikėjimą ir pasitikėjimą finansinėmis ataskaitomis bei pateisina finansinių ataskaitų vartotojų pagrindinius lūkesčius. Atliktų tyrimų rezultatai rodo, kad auditoriaus nepriklausomumas ir profesionalumas bei audito kokybė yra pagrindiniai elementai, kuriantys audito vertę. Audito vertės kūrimo grandinėje audito kokybė yra tarpinis elementas: audito kokybę įtakoja auditoriaus nepriklausomumas ir profesionalumas, kurie be to, kad veikia vienas kitą, taip pat tiesioginės įtakos turi ir audito vertės kūrimui.

Ištyrus audito kokybės įtaką audito vertei galima teigti, kad audito kokybės kontrolė yra raktas į kokybišką auditą, o tai sąlygoją audito vertės kūrimą. Literatūra 1. 1-asis Tarptautinis kokybės kontrolės standartas: Tarptautinių audito ir užtikrinimo standartų valdyba. 2009. [interactive]. Available from internet: <http://www.lar.lt/new/request.php?1676>. 2. AGHAEI, A. 2011. Review of studies on audit quality. In Humanities, Society and Culture: conference proceedings. Singapore [interactive], vol. 20 p. 312-317 Available from database Ipedr <http://www.ipedr.com/vol20/61-ICHSC2011-M20019.pdf >.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

103

3. BECKMERHAGEN, I.A.; BERG, H.P.; KARAPETRIVIC, S. V. 2004. On the effectiveness of quality management system audits. The TQM magazine. [interactive], vol. 16, no. 1, p. 14-25. Available from database Ebscohost <http://web.ebscohost.com/ehost/>. 4. BOUTELLIS-TAFT, O. 2007. Pagrindiniai kokybės užtikrinimo principai pagal Audito direktyvą. Iš 2007 metų kasmetinė LAR narių konferencija „Audito kokybės užtikrinimas“. [interactive]. Available from internet: <http://www.lar.lt/new/page.php?292>. 5. Buhalterių profesionalų etikos kodeksas. 2011. [interactive]. Tarptautinė buhalterių federacija. Available from internet: <http://www.lar.lt/new/page.php?514>. 6. BUTKEVIČIUS, R. 2012. Kokybės tobulumo (brandos) modelių taikymas, vertinant audito įmonės kokybės kontrolę pagal TKKS 1. Iš Lietuvos auditorių rūmų konferencija. 7. BUTLER, CH. 2011. Europos komisija siekia užtikrinti kokybiškesnę audito rinkos veiklą [interactive]. Available from internet: <http://www.pwc.com/lt/lt/press-rm/article/elta-11-12-11.jhtml>. 8. CAREY, P., SIMNET, R. 2005. Audit Partner Tenure and Audit Quality. The Accounting Review [interactive], vol. 81, no. 3, p. 653-676. Available from internet: <http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=869664>. 9. CARROLL, A. B; BUCHHOLTZ, A. K. 2008. Business and society: Ethics and Stakeholder Management, 7th edition. Ohio: South – Western Cengage learning. 10. CHARPATEAU, O. 2012. L'éthique des auditeurs. Encyclopédie des ressources humaines. [interactive]. Available from Internet: <http://halshs.archives-ouvertes.fr/halshs-00680321.>. 11. CHOI, J; CHANSOG, K; KIM, J; ZANG, Y. 2010. Audit Office Size, Audit Quality, and Audit Pricing. Auditing [interactive], vol. 29, no. 1, p. 73-97. Available from database Ebscohost: <http://web.ebscohost.com/ehost/>. 12. COSSERAT, G.W. 2004. Modern auditing 2nd ed. West Sussex: John Wiley and Sons. 13. COSSERAT,G.W., RODDA, N. 2009. Modern auditing. Chichester: John Wiley & Sons, Ltd. 14. DAVISON, D., DASHER, P., COPELAND, R. 1993. Financial accounting. John Wiley & Sons, Ltd. 15. DEANGELO, L. E. 1981. Auditor size and audit quality. Journal of Accounting & Economics. [interactive] vol. 3 no. 3, p. 183-199 Available from internet: http://wlkc.gdqy.edu.cn/res/skillsres/resources/2012/04/05/18/E6EA4279-0981-4273-8EE4-6A7311D65500 .pdf 16. Dėl konkrečių viešojo intereso įmonių teisės aktų nustatyto audito reikalavimų: Europos parlamento ir tarybos reglamentas. 2011 m. lapkričio 30 d. [interactive]. Briuselis. Available from internet: <http://ec.europa.eu/internal_market/auditing/docs/reform/regulation_lt.pdf>. 17. Dėl teisės aktų nustatytą auditą atliekančių auditorių nepriklausomumo ES: pagrindinių principų rinkinys: Europos Komisijos rekomendacija 2002/590/EB. 2002 m gegužės 16 d. [interactive]. Available from internet: <http://www.lar.lt/new/request.php?1792>. 18. Dėl teisės aktų nustatyto metinės finansinės atskaitomybės ir konsoliduotos finansinės atskaitomybės audito: Europos Parlamento ir Tarybos direktyva 2006/43/EB. 2006 m. gegužės 17 d. [interactive]. Strasbūras. Available from internet: < http://www.lar.lt/new/page.php?112 >. 19. DEUMES, R., et al. 2011. Audit Firm Governance: Do Transparency Reports Reveal Audit Quality? [interactive] Available from Internet: <http://www.isarhq.org/papers/C3-1_Deumes_Schelleman_ Bauwhede_Vanstraelen_ISAR_2011.pdf>. 20. DEUMES, R.; et al. 2010. The Value of Audit. Research project commissioned by the Standards Working Group / Global Public Policy Committee. Maastricht Accounting, Auditing And Information Management Research Center (Marc) Maastricht University. [interactive]. Available from Internet: <http://ebookbrowse.com/marc-value-of-audit-report-2010-pdf-d328614215>. 21. GALLAGHER, M. J. 2012. Impact of Sarbanes-Oxley disclosure regulations/small company exemption. Journal of Accounting Research [interactive], vol. 48 no. 3, p. 647-686. Available from database Ebscohost <http://web.ebscohost.com/ehost/>. 22. GHOSH, A., MOON, D. 2005. Auditor Tenure and Perceptions of Audit Quality. The Accounting Review [interactive], vol. 80 no. 2, p. 585-612 Available from database Ebscohost <http://web.ebscohost.com/ehost/>. 23. HADDRILL, S.; JUBB, G.; POWELL, I.; SMITH, J. 2010. Should statutory audit be dropped and assurance needs left to the market? ICAS Aileen Beattie memorial event. [interactive] Londos. Available from Internet: <www.icas.org.uk/aeb_event_2010_transcript.pdf>. 24. HERRBACH, O. 2005. The art of compromise? The individual and organizational legitimacy of „irregular auditing“. Accounting, Auditing and Accountability Journal. [interactive], vol. 18 no. 3, p. 390-409. Available from database Ebscohost <http://web.ebscohost.com/ehost/>. 25. HOUSE OF COMMONS TREASURY COMMITTEE. 2009. Banking Crisis: reforming corporate governance and pay in the City [interactive] Available from Internet: <http://www.publications.parliament.uk/pa/cm200809/cmselect/cmtreasy/519/519.pdf>. 26. INTERNATIONAL FEDERATION OF ACCOUNTANTS (IFAC). 2009. International standard on quality control 1: Quality control for firms that perform audits and reviews of financial statements,and other assurance and related services engagaments. [interactive] Available from internet: <http://www.ifac.org>. 27. INTOSAI International Organization of Supreme Audit Institutions 2004. 28. KALČINSKAS, G. 2008. Auditorių ir buhalterių profesinė etika: pagrindiniai principai. Apskaitos ir mokesčių apžvalga, nr. 11, p. 16. 29. KAZLAUSKIENĖ, L. 2005. Audito kokybės kontrolės sitemos kūrimas Lietuvoje. Apskaitos ir audito sitemų integracija į Europos Sąjungos erdvę: nauji iššūkiai ir galimybės. Iš Tarptautinė konferencija: pranešimų medžiaga. Vilnius, p. 89 – 99. 30. KIRVAITIENĖ, J. 2012. Finansinių ataskaitų auditas. Vilnius: Lietuvos auditorių rūmai 31. KNECHEL W. R., SALTERIO S. E., BALLOU B. 2007. Auditing: Assurance and Risk, 3rd Edition. Copyright by Thomson South-Western. – 2007. P.857. 32. KRISHAN, G.; SCHAUER, P. 2011. Differences in quality among audit firms. International Journal of Auditing [interactive], vol. 11, no. 2, p. 115-131 Available from database Ebscohost <http://web.ebscohost.com/ehost/>. 33. KUSTIENĖ, A. 2008. Auditorių etikos problemos. Vagos: mokslo darbai, nr. 79 (32), p. 128 – 135. 34. LAKIS, V. 2005. Audito misija ir dabarties iššūkiai. Tiltai, Nr. 4 (33). 35. LEE, C.J.; LIU, C.; WANG, T. 1999. The 150-hour rule. Journal of Accounting and Economics [interactive], vol. 27, no. 2, p. 203-228 Available from database Ebscohost <http://web.ebscohost.com/ehost/> 36. LIBBY, T; THORNE, L. 2004. The identification and categorization of auditors virtues. Busine Ethics Quarterly [interactive], vol. 14, no. 3, p. 479–498. Available from database Ebscohost <http://web.ebscohost.com/ehost/>. 37. Lietuvių kalbos žodynas. 2005. [interactive]. Available from internet: <http://www.lkz.lt/startas.htm>. 38. Lietuvos Respublikos audito įstatymo pakeitimo įstatymas. 2008. [interactive]. Available from internet: <http://ec.europa.eu/internal_market/auditing/docs/dir/transpo/lt11.pdf>. 39. MACKEVIČIUS, J. 2009. Finansinių ataskaitų auditas ir analizė: procedūros, metodikos ir vertinimas: monografija. Vilnius: TEV. 40. MANRY, D. L.; MOCK, T. J.; TURNER, J. L. 2008. Does Increased Audit Partner Tenure Reduce Audit Quality? Journal of Accounting, Auditing & Finance [interactive], vol. 23, no. 4, p. 553-572 Available from database Ebscohost <http://web.ebscohost.com/ehost/>. 41. MARKLAND, B. 2006. Assurance of the Quality of Audit – why, how and by whom. Iš Lietuvos auditoriai – 10 metų patirtis ir perspektyvos. 4 tarptautinė mokslinė – praktinė konferencija: pranešimų medžiaga. Vilnius, p. 19 – 25.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

104

42. PAGE, M., SPIRA, L. 2005. Ethical codes, independence and the conservation of ambiguity. Business Ethics: A European Review [interactive], vol. 14 no. 3, p. 301-316. Available from database Ebscohost <http://web.ebscohost.com/ehost/> 43. PETRAITIENĖ, K.; KUSTIENĖ, A. 2008. Audito kokybės kontrolės aktualumas Lietuvoje. Vagos: mokslo darbai, t. 78 (31), p. 55–62. 44. POTT CH.; MOCK T.,M.; WATRIN, CH. 2008. The effect of a transparency report on auditor independence: practitioners’ self-assessment. Review of Managerial Science [interactive], Volume 2, Issue 2, pp 111-127. Available from Internet: <http://link.springer.com/article/10.1007/s11846-008-0017-y?no-access=true#page-1>. 45. PRUSKUS, V. 2003. Verslo etika: laiko iššūkiai ir atsako galimybės. Vilnius: Enciklopedija. 46. REICHELT K. J.; WANG, D. 2010. National and Office-Specific Measures of Auditor Industry Expertise and Effects on Audit Quality. Journal of Accounting Research [interactive], vol. 48 no. 3, p. 647-686. Available from database Ebscohost <http://web.ebscohost.com/ehost/>. 47. ROBKOB, P.; SANGBOON, K.; LEEMANONWARACHAI. T. 2012. The influence of audit independence, audit professionalism, and audit quality on audit value creation:an empirical study of tax auditors in Thailand. Review Of Business Research [interactive], vol. 12, no. 1, p. 54-69. Available from database Ebscohost <http://web.ebscohost.com/ehost/>. 48. SCHILDER, A. 2011. Audit Quality an IAASB Perspective International Auditing and Assurance Standards Board - Meetings of the IAASB Guidelines Mainz, Germany June 14 - 18, 2011 [interactive]. JAV. Available from internet: <http:// http://www.ifac.org/sites/default/files/publications/files/audit-quality-an-iaasb-per.pdf >. 49. TACKETT J., WOLF F., CLAYPOOL G. 2004. Sarbanes-Oxley and audit failure. Managerial auditing journal [interactive], vol. 19, no. 3, p. 340-350 Available Available from database Ebscohost <http://web.ebscohost.com/ehost/>. 50. Tarptautiniai audito standartai. 2009. [interactive]. Available from internet: <http://www.lar.lt/new/page.php?514>. 51. VELTE, P.; STIGLBAUER, M. 2012. Impact Of Auditor And Audit Firm Rotation On Accounting And Audit Quality: A Critical Analysisof The Ec Regulation. [interactive]. Available from internet: <http://www.virtusinterpress.org/additional_files/conference_helsinki_2012/accepted_papers/Helsinki_conference_paper_12.pdf>. 52. VITELL, S.; HIDALGO, E. 2006. The impact corporate ethical values and Enforcement of Ethical Codes on the Perceived Importance of Ethics in Business: A Comparison of U.S. and Spanish Managers. Journal of Business Ethics [interactive], vol. 64 no. 1, p. 31-43. Available from database Ebscohost <http://web.ebscohost.com/ehost/>. 53. VIUNIARTI, R. 2011. Audit firm size, audit fee and audit quality. Journal Of Global Management [interactive], vol. 2, no. 1, p. 87-97 Available from database Ebscohost <http://web.ebscohost.com/ehost/>. 54. VYŠNIAUSKIENĖ, D.; KUNDROTAS, V. 2005. Verslo etika. Kaunas: Technologija. 55. WEAVER, L. 2011. Completing the audit. [interactive]. Available from internet: <http://www.accaglobal.com/content/dam/acca/global/PDF-students/2012s/sa-oct11-complete-audit.pdf>. 56. Žalioji knyga:Audito politika. Per krizę įgyta patirtis: Europos komisija. 2010 m. spalio 13 d. [interactive]. Briuselis Available from internet: <http://ec.europa.eu/prelex/detail_dossier_real.cfm?CL=lt&DosId=199744>.

AUDIT QUALITY ROLE IN CREATING AUDIT VALUE

Aurelija Kustienė, Koleta Petraitienė Aleksandras Stulginskis University

Summary

Audit quality has been investigated within a variety of perspectives in the literature. Corporate scandals like Enron debacle and Andersen collapse confirmed a requirement for high quality audit. The article deals with the framework of audit quality control; analyzing what adds credibility to published financial information and provides better protection of shareholders, investors, creditors and other interested parties. This paper has reviewed the literature on audit quality and considerable attention to different factors that may have effect on audit quality. High quality audit refers to the production of financial information without misstatements or biases. External quality assurance for the statutory audit is fundamental instrument for high audit quality. Statutory auditor adds value by assuring that a company complies with applicable accounting and disclosure regulations; questioning companies internal control processes and systems; making the company aware of the financial reporting risks to which the company is exposed; improving companies financial reporting and disclosure decisions; providing a disincentive to the commission of fraud by managers and employees. The quality control measures are part of the audit process delivered by the auditors to the interested parties in the sense that the audit profession continuously provides investors and business community with assurance on financial reporting. In the other words the audit quality control is one of the instrument that can achieve the main goal - success in audit independence, audit professionalism, audit quality and audit value creation. Independent auditors need to develop their professionalism and audit quality because it is a key driver of a audit value creation.

Key words: audit quality, audit value, audit regulations.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

105

TIESIOGINIŲ UŽSIENIO INVESTICIJŲ PASISKIRSTYMO PAGAL EKONOMINĖS VEIKLOS RŪŠIS BEI BVP SUKURIAMĄ DALĮ

BALTIJOS ŠALYSE TYRIMAS

Aušrinė Lakštutienė1, Danutė Binkienė2

Kauno Technologijos universitetas 1, Kauno Kolegija 2 Anotacija

Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) yra viena iš efektyviausių priemonių ekonomikos augimui skatinti, jos yra labai reikšmingos mažoms ir besivystančioms šalims. Straipsnyje nagrinėjamas tiesioginių užsienio investicijų poveikis Baltijos šalių ekonomikai. Išskiriamos populiariausios šakos, kurios pritraukia didžiausius investicijų srautus: finansinio tarpininkavimo sektorius; apdirbamoji gamyba; nekilnojamo turto, nuomos ir kitas su šia veikla susijęs verslas; didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriai. Išanalizavus TUI į Baltijos šalis pagal ekonominės veiklos rūšis nustatoma, kokią bendrojo vidaus produkto dalį nagrinėtuose sektoriuose jos sukuria, toliau koreliacine analize įvertinamas ryšio stiprumas tarp sukauptų tiesioginių užsienio investicijų ir ūkinių veiklų Baltijos šalyse. Tyrimo rezultatai parodė, kad daugiausiai investuotojų pritraukia apdirbamosios gamybos; didmeninės ir mažmeninės prekybos; finansinio tarpininkavimo; nekilnojamo turto, nuomos ir kitos susijusios verslo veiklos sektoriai. Pagal sukauptų investicijų ir BVP santykį pirmauja Estija, Lietuva yra paskutinė tarp Baltijos valstybių. Visose Baltijos šalyse stipriausias koreliacinis ryšys tiesiogines užsienio investicijas sieja su finansinio tarpininkavimo sektoriumi.

Prasminiai žodžiai: tiesioginės užsienio investicijos, ekonomikos augimas, bendrasis vidaus produktas, ekonominės veiklos sektorius. Įvadas

Temos aktualumas. Tiesioginės užsienio investicijos (TUI) vertinamos kaip viena iš efektyviausių priemonių ekonomikos augimui skatinti, jos yra itin reikšmingas veiksnys mažoms ir besivystančioms šalims. Baltijos šalys nepasižymi savais gausiais kapitalo ištekliais, todėl tiesioginės užsienio investicijos laikomos svarbiu produktyvumą ir ekonominį augimą skatinančiu reikalavimu. Lietuva, Latvija, Estija kuria investavimo strategijas ir skatina užsienio kapitalo atėjimą į šalių ūkį. Jų siekis pritraukti investicijas į šalies ūkį, ypač į sektorius, sukuriančius didesnę pridėtinę vertę, išlieka išskirtiniu ekonominės politikos prioritetu. Lietuvos ūkio ministerijos parengtame Investicijų skatinimo 2008–2013 metų programos projekte prioritetu laikomos tiesioginės investicijos susijusios su šalies pramonės struktūriniais pokyčiais didinant aukštųjų ir vidutiniškai aukštų technologijų sektorių, didelės pridėtinės vertės produktus kuriančių įmonių dalį, sprendžiant užimtumo problemas, kuriant naujas darbo vietas ir pan. Kad būtų galima pritraukti užsienio investuotojus, jiems suteikiamos mokestinės lengvatos, strateginių investuotojų teisės privatizuojant svarbius valstybei objektus. Mokslinėje literatūroje pakankamai išsamiai nagrinėjamas tiesioginių užsienių investicijų poveikis ekonomikai, jų pritraukimo sąlygos ir patrauklaus investicinio klimato formavimo problemos (Stankevičienė, Lakštutienė, 2012; Brenkevičiūtė, 2010; Kristjansdottir, 2010; Lankauskienė, Tvaronavičienė, 2011; Contessi, Weinberger, 2009; Anyanwu, 2012; Kahai, 2011; Tomaševič, Mackevičius, 2010; Adams, 2009; Agiomirgianakis ir kt., 2006; Ruplienė ir kt., 2008; Egger, Radulescu, 2011; Leitão, 2010; 2012). Kalbėdami apie teigiamą poveikį autoriai pabrėžia, kad šios investicijos sukuria ne tik materialiąją vertę, bet teikia ir didelę netiesioginę naudą – jos pagerina šalies įvaizdį, stambūs projektai teigiamai veikia darbo rinką, aktyvina mokslinį potencialą, teikia patirtį kaip efektyviai kurti pridėtinę vertę. Anyanwu, 2012, Leitão, 2010, nustatė, kad investuotojai, skverbdamiesi į užsienio šalių rinkas pirmiausia stengiasi įvertinti šalies įvaizdį bei ekonominę aplinką, rinkos dydį, šalies infrastruktūros tinklą, darbo rinką bei integracijos galimybes. Pasirenkant investavimo šalį ir vietą, užsienio investuotojui svarbios įvairios valstybės rėmimo ir skatinimo priemonės (Leitão, 2010; Campos, Kinoshita, 2008; Adams, 2009), investicijoms svarbi verslo aplinka ir integracijos galimybės (Anyanwu, 2012; Jun, Singh, 1995; Agiomirgianakis ir kt., 2006; Kahai, 2011). Taip pat vertinamas ir politinis stabilumas, infrastruktūros lygis bei užsienio prekybos apribojimų įtaka tiesioginių užsienio investicijų srautams (Leitão, 2010; Campos, Kinoshita, 2008; Egger, Radulescu, 2011; Anyanwu, 2012; Kahai, 2011; Adams, 2009; Agiomirgianakis ir kt., 2006). Akcentuojant neabejotiną tiesioginių užsienių investicijų poveikį šalies ūkio plėtrai ir vystymosi tendencijoms aktualu išsamiau analizuoti jų srautus, kryptis, kokybinį bei kokybinį poveikį makroekonomikos rodikliams bei įvertinti skirtumus ir panašumus Baltijos šalyse.

Tyrimo tikslas - išnagrinėti bei palyginti tiesioginių užsienių investicijų sukuriamą bendrojo vidaus produkto (BVP) dalį Baltijos šalyse bei įvertinti ryšio stiprumą tarp sukauptų tiesioginių užsienių investicijų ir tam tikrų ūkinių veiklų.

Tyrimo objektas – tiesioginės užsienio investicijos trijose Baltijos šalyse. Tyrimo uždaviniai: 1) identifikuoti tiesioginių užsienio investicijų pasiskirstymą pagal ekonominės

veiklos rūšis Baltijos šalyse; 2) nustatyti tiesioginių užsienio investicijų Baltijos šalyse sukuriamą bendro vidaus produkto dalį; 3) įvertinti ryšio stiprumą tarp sukauptų tiesioginių užsienio investicijų ir ūkinių veiklų Baltijos šalyse.

Tyrimo metodika. Vertinant tiesioginių užsienio investicijų pasiskirstymą Baltijos šalyse pagal ekonominės veiklos rūšis ir nustatant kokią jos šalių bendro vidaus produkto procentinę dalį sukuria, naudota mokslinės literatūros analizė, statistinė tyrimo duomenų analizė, taikyti matematiniai statistiniai metodai

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

106

(Čekanavičius, Murauskas, 2002), naudoti Baltijos šalių centrinių bankų bei statistikos departamentų, ES statistikos agentūros EUROSTAT duomenys. Vertinant statistinį ryšio stiprumą tarp sukauptų tiesioginių užsienio investicijų ir ūkinių veiklų apskaičiuoti koreliacijos koeficientai. Koreliacinei analizei atlikti naudojami matematinės – statistinės analizės metodai taikant SPSS 17 programos paketą. Tyrimo metu naudotas duomenų rinkinys apima 2000 – 2011 m. laikotarpį. Šis tarpsnis yra pakankamas įžvelgti tiesioginių užsienio investicijų srautų kitimo tendencijas bei kryptis. Rinkinys sudarytas pagal Europos Sąjungos statistikos tarnybos (Eurostat..., 2012), Estijos banko (Bank of ...,2012), Latvijos banko (Bank of...,2012) ir Lietuvos statistikos departamento (Lietuvos..., 2012) teikiamus duomenis. Tiesioginių užsienio investicijų pasiskirstymas pagal ekonominės veiklos rūšis Baltijos šalyse

Baltijos šalyse tiesioginės užsienio investicijos vertinamos kaip vienas iš ūkio plėtros veiksnių, kuris

gali paspartinti ekonomikos vystymąsi. Tačiau pavienių sektorių plėtra nėra vienoda, tam tikri sektoriai susilaukia daugiau užsienio investuotojų susidomėjimo, kiti mažiau. Ne visos ūkio šakos Baltijos šalyse patrauklios užsienio investuotojams, tačiau galima išskirti populiariausias šakas, kurios pritraukia didžiausius (apie 10–30 proc.) investicijų srautus, pvz.: finansinių paslaugų sektorius; apdirbamoji gamyba; nekilnojamo turto, nuomos ir kitas su šia veikla susijęs verslas; didmeninės ir mažmeninės prekybos sektoriai. Kitos šakos kaip statyba, kasyba ir karjerų eksploatavimas, apgyvendinimo ir maitinimo paslaugų sektoriai, pritraukia labai mažą dalį TUI . 1 lentelė. TUI pagal svarbiausias ekonomines veiklos rūšis, mln. eur

2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011

Lietuvoje 1593,8 2739,1 3333,6 3645,2 2122,4 2676,8 2898,5 3206,0

Latvijoje 392,3 534,8 562,5 735,2 870,5 931,8 1029,6 1151,7 Apdirbamoji gamyba

Estijoje 1228,3 1418,1 1677,9 1647,6 1577,8 1624,4 1986,1 2184,4

Lietuvoje 400,3 443,3 657,8 1100,2 1964,0 1811,7 1921,7 1434,5

Latvijoje 591,2 687,4 1058,3 1646,6 1646,7 1753,5 2047,3 2296,9 Nekilnojamasis turtas

Estijoje 863,2 1309,9 1519,9 1472,1 1335,6 1289,5 1499,8 1996,7

Lietuvoje 748,4 763,7 893,5 1153,0 1294,9 1297,2 1375,1 1449,1

Latvijoje 523,9 583,1 747,5 890,8 1138,9 1081,7 983,2 1194,5 Didmeninė ir mažmeninė prekyba

Estijoje 738,2 838,2 998,2 1534,6 1468,2 1420,1 1403,6 1810,9

Lietuvoje 677,1 852,7 1333,4 1722,1 1545,9 1425,6 1281,4 1524,3

Latvijoje 534,8 889,9 1372,6 2114,7 2343,8 2353,1 1924,2 2168,2 Finansinis tarpininkavimas

Estijoje 3511,9 4806,2 3771,2 4982,6 4467,9 3732,1 3847,5 3037,8

Nagrinėjant TUI investicijas į apdirbamosios gamybos sektorių išryškėja, kad į šią sritį daugiausiai

investuota Lietuvoje (labiausiai į rafinuotų naftos produktų ir chemijos gaminių, maisto produktų gamybą): vidutiniškai nagrinėjamu periodu investicijos sudarė 31,5 proc. per metus, tuo tarpu Latvijoje ir Estijoje jos buvo mažesnės ir atitinkamai siekė 11,4 ir 15,3 proc. Prasidėjus ekonominei krizei, 2008 m. pastebimas TUI sumažėjimas visose trijose analizuojamose šalyse, tačiau jau 2009–2011 m. matomi teigiami poslinkiai, kuriuos lėmė atsigavęs eksportas. Kita ypač reikšminga ekonominė veikla Baltijos šalių regione – finansinis tarpininkavimas. Lietuvoje ir kaimyninėse valstybėse šis sektorius pasižymi dideliu koncentracijos laipsniu ir investicijos į finansinio tarpininkavimo plėtrą yra vienos didžiausių. Daugiausiai investicijų į šį sektorių tarp lyginamų trijų šalių tenka Estijai - vidutiniškai 36,9 proc. per metus, Latvijoje - vidutiniškai 25,5 proc. ir mažiausiai Lietuvoje - 14,8 proc. per metus. Analizuojant Baltijos šalių ekonominės veiklos sektorius, nustatyta, kad didmeninė ir mažmeninė prekyba yra viena iš svarbiausių ūkio veiklų, pritraukianti ryškią dalį TUI. Didesnę pridėtinę vertę sukuria didmeninė prekyba, beje nors ir mažmeninėje prekyboje fiksuojama sparti plėtra. Užsienio prekybos tinklai 2005–2011 m. buvo linkę plėstis visose trijose Baltijos šalyse, todėl didmeninės ir mažmeninės prekybos sektorių plėtros kitimas bendroje TUI struktūroje Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje gana panašus - vidutiniškai apie 12,5 proc. per metus. Vertinant TUI į nekilnojamą turtą, nuomą ir artimą jai kitą verslą, pastebimas tam tikras svyravimas tam tikru laikotarpiu. 2005–2007 m. Lietuvoje vidutinės investicijos sudarė 14,9 proc., o 2008–2010 m. akivaizdžiai padidėja beveik trigubai. Tokie pokyčiai susiję su keletu stambių Vokietijos nekilnojamojo turto fondų investicijų į Lietuvos nekilnojamojo turto rinką Estijoje aktyvus investuotojų susidomėjimas pastebimas 2005–2006 m. (vidutinės investicijos sudarė 14,3 proc.). Tai lėmė tuo metu vyravusios palankios mokestinės sąlygos: taikomas nekilnojamojo turto mokestis pastatams buvo tik mokestis žemei. Be to, Estijoje buvo galima išvengti pelno mokesčio – pasinaudoti nuliniu tarifu ir nemokėti

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

107

mokesčio, jei įmonės pelnas nebuvo skirstomas akcininkams ir paliekamas įmonėje. Vis dėlto sunkmečiu Estijoje TUI į šį sektorių sumažėjo, nes dėl nepalankių ekonominių sąlygų nekilnojamojo turto sandorių planai buvo atidėti. Tačiau Latvijoje užsienio investuotojų susidomėjimas nekilnojamu turtu 2005–2011 m. augo ir per metus TUI į šį sektorių sudarė vidutiniškai 21,2 proc. Tam teigiamą įtaką turėjo 2010 m. Latvijos Seimas priimtas sprendimas suteikti ypatingas lengvatas užsieniečiams, nusprendusiems įsigyti NT šalyje bei investuoti (~10–30 %) latviškų įmonių įstatinį kapitalą.

Išnagrinėjus Baltijos šalių ekonominės veiklos rūšis pagal sukauptas TUI, galima teigti, jog kiekviena šalis privilioja investuotojus į skirtingas šakas, nes šalių vyriausybės suteikia skirtingus prioritetus atskiroms ūkio šakoms ir reguliuoja jų plėtrą. Taigi tarp investuotojų vyksta lėšų diferenciacija į atitinkamas ūkio šakas Baltijos šalyse. Užsienio investuotojai Lietuvos apdirbamąją pramonę vertina geriausiai ir daugiausiai į ją investuoja palyginanti su Estija ir Latvija. Latvijoje ir Estijoje investuojama į finansinio tarpininkavimo sektorių.

Tiesioginių užsienio investicijų analizė pagal sukuriamą BVP procentinę dalį

Išanalizavus TUI į Baltijos šalis pagal ekonominės veiklos rūšis, tikslinga nustatyti, kokią bendrojo

vidaus produkto dalį nagrinėtuose sektoriuose jos sukuria. Atlikti skaičiavimai rodo, kad apdirbamosios pramonės sukuriama BVP dalis Estijoje nagrinėjamuoju laikotarpiu svyravo nedaug ir vidutiniškai sudarė 11,4 proc. Tuo tarpu Latvijoje į šią šaką investuota pastebimai mažiau - apdirbamosios pramonės sektorius nesukuria net 5 proc. BVP, o 2006–2008 m. šis rodiklis nesiekė net 4 proc. Pagrindinė priežastis - visuminės paklausas sumažėjimas neigiamai paveikė gamybos apimtis. Lietuvoje, priešingai nei Latvijoje, apdirbamosios pramonės sukuriamo BVP procentinė dalis didėjo. Tai susiję su prekių pardavimų užsienio rinkose, nes jose plėtra buvo gerokai spartesnė nei vidaus rinkoje. Smarkiai pasikeitė vienos iš sudedamųjų šakų – maisto produktų – pardavimų struktūra: padidėjo parduotos produkcijos dalis, tenkanti eksportui. 2 lentelė. TUI į pagrindines ekonomines veiklas sukuriama procentinė BVP dalis

Šalys 2000 2001 2002 2003 2004 2005 2006 2007 2008 2009 2010 2011

Lietuvoje 5,8 5,6 7,4 7,7 8,7 13,1 13,8 13,7 6,5 10,1 10,5 10,4

Latvijoje 4,5 4,6 4,3 4,4 3,7 4,2 3,6 3,5 3,8 4,9 5,7 5,7

Apdirbamoji gamyba

Estijoje 10,1 10,5 9,7 10,8 12,8 12,7 12,6 10,3 9,8 11,8 13,9 13,7

Lietuvoje 1,1 1,6 1,8 1,8 2,2 2,1 2,7 2,9 5,1 6,1 5,4 4,7

Latvijoje 2,6 4,8 6,8 6,6 5,7 5,4 6,7 7,9 7,1 9,3 11,3 11,4 Nekilnojamas turtas

Estijoje 4,5 4,3 5,0 6,5 17,22 14,6 13,0 13,0 12,9 21,2 20,2 12,5

Lietuvoje 4,6 4,5 4,4 4,3 4,1 3,6 3,7 4,0 4,0 4,9 5,0 4,7

Latvijoje 5,5 6,6 4,5 5,0 5,0 4,6 4,8 4,3 4,9 5,8 5,4 5,9 Did.ir mažmen. prekyba

Estijoje 10,1 8,5 9,6 9,4 7,6 7,5 7,4 9,6 9,7 10,3 9,8 11,3

Lietuvoje 3,3 4,4 5,1 3,4 3,7 4,1 5,5 5,6 4,8 5,4 4,7 5,0

Latvijoje 6,1 4,8 4,5 4,2 5,1 7,0 8,7 10,2 10,2 12,5 10,6 10,8 Fin. tarpininkavimas

Estijoje 11,2 12,5 14,5 16,7 24,0 33,3 20,5 23,5 25,0 24,7 26,9 19,0

Kitas stambus Baltijos šalių pramonės sektorius – didmeninė ir mažmeninė prekyba. Nagrinėjant šio

sektoriaus sukuriamą BVP procentinę dalį, galima pastebėti, jog šis rodiklis skiriasi visose trijose šalyse: Estijoje vidutiniškai siekė 9,06 proc., Latvijoje 5,17, Lietuvoje mažiausiai – tik 4,28 proc. Tačiau jau nuo 2008 m. matomas akivaizdus procento didėjimas bendroje BVP struktūroje. Atlikti skaičiavimai parodė, kad nemaža dalis TUI tenka finansinio tarpininkavimo sektoriui. Kartu tai veikia ir sukuriamą BVP procentinę dalį. Iš 2-os lentelės matyti, kad nuo 2004 m. visose šalyse fiksuojamas vis didesnis sukuriamas BVP procentas. Tai susiję su Baltijos šalių įstojimu į Europos Sąjungą. Ypač išryškėja finansinio tarpininkavimo sektoriaus sukuriama BVP dalis Estijoje - aptariamuoju laikotarpiu vidutiniškai siekė 25,41 proc. Latvijoje - 9,19 proc., Lietuvoje - tik 4,87 proc. Deja, per pasaulį nuvilnijusi finansinė suirutė Baltijos šalių finansinio sektoriaus rodiklius pakoregavo neigiama linkme. Ekonomikos nuosmukis labiau paveikė Latvijos ir Lietuvos finansinių paslaugų sektorių. Baltijos šalių nekilnojamo turto, nuomos ir panašios veiklos sukuriamos BVP dalies analizė rodo, kad panaši kitimo tendencija bemaž kaip ir finansinio tarpininkavimo sektoriuje. Iki 2004 m. Baltijos šalyse šis sektorius vidutiniškai sukurdavo apie 4 proc. šalių BVP. Tačiau įstojus į ES, padėtis pakito. Tai ypač paveikė Estijos nekilnojamo turto, nuomos ir panašios veiklos sektorių. Apskaičiuota, kad ši ekonominės veiklos rūšis vidutiniškai per nagrinėjamąjį laikotarpį Estijoje sukūrė daugiausia – 12 proc. BVP Latvijoje - 7,14, Lietuvoje vėlgi mažiausiai – vidutiniškai 3,11 proc.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

108

Apibendrinant atliktą Baltijos šalių pagrindinių ekonominių veiklų analizę pagal sukuriamą BVP procentinę dalį, matyti, kad apdirbamosios gamybos; didmeninės ir mažmeninės prekybos; finansinio tarpininkavimo; nekilnojamo turto, nuomos ir kitos susijusios verslo veiklos sektoriai kaskart daugiau sulaukia užsienio investicijų, tačiau atskirose šalyse sukuriama BVP dalis pagal šakas skiriasi.

Išanalizavus pasirinktų ūkio veiklos sektoriuose TUI sukuriamą BVP procentinę dalį, tikslinga įvertinti ryšio stiprumą tarp sukauptų tiesioginių užsienio investicijų ir ūkinių veiklų Baltijos šalyse. Ryšių stiprumas vertinamas atliekant koreliacinę analizę, o gautų rezultatų reikšmingumas tikrinamas apskaičiuojant t (Stjudento) kriterijaus reikšmę. Apskaičiuota tstebimas reikšmė turi būti didesnė už nustatytą iš statistinių lentelių kritinę tkritinis kriterijaus reikšmę (tstebimas > tkritinis, kai tkritinis = 2,201). Visų trijų analizuojamų Baltijos šalių atliktos koreliacinės analizės ir reikšmingumo įvertinimo rezultatai pateikti 3 lentelėje.

3 lentelė. Ryšio tarp šalių sukauptų TUI ir ekonominių veiklų įvertinimas

Lietuva Latvija Estija Veiksniai Koreliacija tstebimas Koreliacija tstebimas Koreliacija tstebimas Apdirbamoji gamyba 0,911 6,6262 0,960 10,2214 0,975 13,1033 Didmeninė ir mažmeninė prekyba 0,929 7,5160 0,968 11,5444 0,893 5,9559 Finansinis tarpininkavimas 0,947 8,7997 0,984 16,6581 0,975 13,2348 Nekilnojamas turtas, nuoma ir kt. verslo veikla 0,853 4,9114 0,722 3,1310 0,953 9,4060

Sukauptų TUI ir Baltijos šalių ekonominių veiklų koreliacinės analizės rezultatai rodo, kad tyrimo metu

nagrinėti (apdirbamosios gamybos, finansinio tarpininkavimo, didmeninės ir mažmeninės prekybos, nekilnojamojo turto, nuomos ir kitos susijusios verslo veiklos) sektoriai Estijoje yra reikšminiai bei teigiamai veikia šalies TUI, koreliaciniai ryšiai yra stiprūs. TUI Estijoje stipriausiai koreliuoja su apdirbamąja pramone bei finansinių paslaugų sektoriumi, tačiau TUI srautų analizė rodo, kad jie buvo didžiausi iš nagrinėjamų ūkio šakų tik finansinio tarpininkavimo sektoriuje 2005-2010 m. laikotarpiu. Latvijoje pastebima stiprus tiesioginis ryšys tarp TUI ir apdirbamosios gamybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos bei finansinių paslaugų. Nekilnojo turto, nuomos ir verslo veiklos sektorius pasižymi vidutiniu stiprumu (r=0,722) su Latvijos TUI, tačiau bendras investicijų srautų dydis yra antras pagal dydį po finansinio tarpininkavimo. Koreliacinė analizė rodo Lietuvoje esant stipriausią ryšį tarp TUI ir finansinio tarpininkavimo sektoriaus, tačiau pabrėžtina, jog didžiausi TUI srautai nukreipti į apdirbamąją pramonę, o tik po to į finansinį tarpininkavimą. Koreliacinės analizės duomenimis visose Baltijos šalyse kaip stipriausią ryšį galima įvardinti tarp TUI ir finansinio tarpininkavimo sektoriaus.

Išvados

1. Ištyrus tiesioginių užsienio investicijų pasiskirstymą pagal ekonominės veiklos rūšis Baltijos šalyse, nustatyta, kad pavienės ūkio šakos Baltijos šalyse nevienodai patrauklios užsienio investuotojams: Lietuvoje daugiausiai investuojama į apdirbamąją pramonę, mažiausiai – į didmeninę ir mažmeninę prekybą, Latvijoje ir Estijoje didžioji dalis investicijų tenka finansinio tarpininkavimo sektoriui.

2. Baltijos šalių pagrindinių ekonominių veiklų analizės pagal sukuriamą BVP procentinę dalį duomenimis apdirbamosios gamybos; didmeninės ir mažmeninės prekybos; finansinio tarpininkavimo; nekilnojamo turto, nuomos ir kitos susijusios verslo veiklos sektoriai kaskart daugiau sulaukia užsienio investicijų, tačiau atskirose šalyse sukuriama BVP dalis pagal šakas skiriasi: Estijoje sukuriama svariausia BVP dalis, o Lietuva yra galutinė tarp Baltijos valstybių.

3. Sukauptų TUI ir Baltijos šalių ekonominių veiklų koreliacinės analizės rezultatai rodo, kad TUI Estijoje stipriausiai koreliuoja su apdirbamąja pramone bei finansinių tarpininkavimo sektoriumi. Latvijoje pastebimi stiprūs koreliaciniai ryšiai tarp TUI ir apdirbamosios gamybos, didmeninės ir mažmeninės prekybos bei finansinio tarpininkavimo sektorių. Koreliacinė analizė rodo Lietuvoje esant stipriausią ryšį tarp TUI ir finansinio tarpininkavimo sektoriaus, tačiau pabrėžtina, jog didžiausi TUI srautai nukreipti į apdirbamąją pramonę, o tik po to į finansines paslaugas. Visose Baltijos šalyse kaip stipriausią ryšį galima įvardinti tarp TUI ir finansinio tarpininkavimo sektoriaus. Literatūra 1. ADAMS, S. 2009. Can foreign direct investment (FDI) help to promote growth in Africa? African Journal of Business Management [interaktyvus], nr. 3. Prieiga per internetą :<http://www.academicjournals.org/ajbm/pdf/pdf2009/May/Adams.pdf > 2. AGIOMIRGIANAKIS, G., ASTERIJONA, D. and PATATHOMA, K. 2006. The determinants of foreign direct investment: a panel data study for the OECD countries. Research Division of the Federal Reserve Bank of St. Louis [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://ideas.repec.org/p/cty/dpaper/0306.html >. 3. ANYANWU, J. C. 2012. Why Does Foreign Direct Investment Go Where It Goes?: New Evidence From African Countries. Annals of Economics and Finance [interaktyvus], nr.13 (2). Prieiga per internetą: <http://www.aeconf.net/Articles/Nov2012/aef130207.pdf >. 4. Balance of payment. [interaktyvus], ES statistikos agentūra EUROSTAT. Prieiga per internetą: <http://epp.eurostat.ec.europa.eu/portal/page/portal/balance_of_payments/introduction>.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

109

5. Estonia‘s balance of payments for 2011. [interaktyvus]. Bank of Estonia. Prieiga per internetą: <http://statistika.eestipank.ee/?lng=en#listMenu/1017/treeMenu/MAJANDUSKOOND>. 6. Latvia‘s balance of payments for 2011. [interaktyvus]. Bank of Latvia, Prieiga per internetą: <http://www.bank.lv/en/statistics/activities/>. 7. BRENKEVIČIŪTĖ, R. 2010. Tiesioginių užsienio investicijų poveikio šalies ekonomikai analizė. Mokslas- Lietuvos ateitis [interaktyvus], t.2, nr. 2. Prieiga per internetą: < http://www.mla.vgtu.lt/index.php/mla/article/download/mla.2010.028/81>. 8. CONTESSI, S.; WEINBERGER, A. 2009. Foreign Direct Investment, Productivity, and Country Growth: An Overview. Federal Reserve Bank of St. Louis Review [interaktyvus], nr. 91(2). Prieiga per internetą: <http://research.stlouisfed.org/publications/review/09/03/Contessi.pdf>. 9. KAHAI, S. K. 2011. Traditional And Non-Traditional Determinants Of Foreign Direct Investment In Developing Countries. Journal Of Applied Business Research [interaktyvus], nr. 1. Prieiga per internetą: <http://journals.cluteonline.com/index.php/JABR/article/view/2194/2171>. 10. KRISTJANSDOTTIR, H. 2010. Foreign Direct Investment: The Knowledge-Capital Model and a Small Country Case . Scottish Journal of Political Economy [interaktyvus], nr. 57 (5). Prieiga per internetą: <https://notendur.hi.is/helgakr/english/2010_SJPE_Kristjansdottir.pdf>. 11. LANKAUSKIENĖ, T.; TVARONAVIČIENĖ, M. 2011. Interrelation of countries’ developmental level and foreign direct investments performance. Journal of Business Economics and Management, nr. 12(3). 12. LEITÃO, N. C. 2010. Localization Factors and Inward Foreign Direct Investment in Greece. Theoretical and Applied Economics [interaktyvus], nr. 6(547). Prieiga per intenetą: <http://store.ectap.ro/articole/472.pdf >. 13. LEITÃO, N. C. 2012. Foreign direct investment and globalization. Munich Personal RePEc Archyve, MPRA Paper [inteaktyvus], nr. 37436. Prieiga per internetą: <http://mpra.ub.uni-uenchen.de/37436/1/MPRA_paper_37436.pdf>. 14. EGGER, P.; RADULESCU, D. M. 2011. Labor Taxation and Foreign Direct Investment. The Scandinavian Journal of Economics [interaktyvus], nr. 113(3). Prieiga per internetą: <http://papers.ssrn.com/sol3/papers.cfm?abstract_id=1915848>. 15. CAMPOS, F. N.; KINOSHITA, Y. (2008). Foreign direct investment and structural reforms: Evidence from Eastern Europe and Latin America. International Monetary Fund Working paper [interaktyvus], nr. 26. Prieiga per internetą: http://www.imf.org/external/pubs/ft/wp/2008/wp0826.pdf>. 16. CONTESSI, S.; WEINBERGER, A. (2009). Foreign Direct Investment, Productivity, and Country Growth: An Overview. Federal Reserve Bank of St. Louis Review [interaktyvus] nr. 91(2). Prieiga per internetą: <http://research.stlouisfed.org/publications/review/09/03/Contessi.pdf>. 17. RUPLIENĖ, D.; MONTVILAITĖ, K.; GRIGALIŪNIENĖ, Ž. 2008. Tiesiogines užsienio investicijas lemiantys veiksniai. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, nr. 3 (12)., p.271-280 18. STANKEVIČIENĖ, J.; LAKŠTUTIENĖ, A. 2012. Tiesioginių užsienio investicijų pritraukimą lemiančių veiksnių ir jų kitimo tendencijų tyrimas Baltijos šalyse. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, nr.4 (33)., p.69-79 19. Tiesioginės užsienio investicijos. [interaktyvus]. Lietuvos statistikos departamentas. Prieiga per internetą: <http://www.stat.gov.lt/lt/catalog/pages_list/?id=1563>. 20. TOMAŠEVIČ V.; MACKEVIČIUS J. 2010. Materialiųjų investicijų analizė ir jų įtakos vertinimas. Verslo ir teisės aktualijos, t. 5., p.186-203 21. ČEKANAVIČIUS, V.; MURAUSKAS, G. 2002. Statistika ir jos taikymas II. Vilnius: TEV., p.270

THE RESEARCH OF DIRECT FOREIGN INVESTMENT DISTRIBUTION BY INDUSTRY AND GDP IN THE BALTIC COUNTRIES

Aušrinė Lakštutienė1, Danutė Binkienė2

Kaunas University of Technology 1, Kaunas College 2

Summary

Foreign direct investment is one of the most effective means of stimulating economic growth, it is very important for small developing countries. The article analyzes the impact of foreign direct investment in the Baltic economies. Distinction is made between the most popular sectors that attracted maximum investment flows: a financial intermediation sector, manufacturing, real estate, renting and other business related to the following activities; wholesale and retail trade sectors. The analysis of FDI in the Baltic countries by economic activities cover the gross domestic product of the analyzed sectors they create, and then the correlation analysis assessed the strength relationship and communication between foreign direct investment and economic activities in the Baltic countries. The results showed that the majority of investors to attract manufacturing, wholesale and retail trade, financial intermediation, real estate, renting and related business sectors. According to accumulated investment to GDP ratio leads Estonia, Lithuania was the last among the Baltic countries. In all Baltic countries, the strongest correlation between foreign direct investments linked to the financial intermediation sector.

Key words: foreign direct investment, economic growth, gross domestic product, economic sector.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

110

TFAS REIKALAVIMŲ ĮGYVENDINAMAS LIETUVOS ĮMONIŲ PRAKTIKOJE: SU PENSIJOMIS SUSIJUSIŲ MOKĖJIMŲ ATVEJIS

Renata Legenzova

Vytauto Didžiojo universitetas

Anotacija

Straipsnyje analizuojama kaip TFAS taikančios Lietuvos įmonės apskaito ir atskleidžia informaciją apie su pensijomis susijusias

išmokas. Atlikto tyrimo rezultatai rodo, kad teisiniai reikalavimai, pagal kuriuos Lietuvos Respublikoje privaloma mokėti, o pagal TFAS privaloma apskaityti ir atskleisti su pensijomis susijusias išmokas, praktikoje iš esmės nėra įgyvendinami; su pensijomis susijusių išmokų apskaitos ir informacijos atskleidimo praktikai įtaką daro auditą atliekanti įmonė.

Prasminiai žodžiai: su pensijomis susijusios išmokos, informacijos atskleidimas, apskaitos harmonizavimas, atlygis už darbą. Įvadas

Pastarąjį dešimtmetį Lietuvos, kaip ir visos Europos Sąjungos finansų apskaitos sistemoje įvyko nemažai esminių pokyčių. Šie pokyčiai, mokslinėje literatūroje (Diaconu, 2007; Ball, 2006; Nobes, Parker, 2004; Hope, 2003; Baums, 2002; Core, 2001) įvardijami kaip apskaitos harmonizavimas, siejami su norais suvienodinti ES šalių rinkose listinguojamų įmonių apskaitos ir informacijos atskleidimo reikalavimus, didinti korporatyvinį skaidrumą bei finansų rinkų efektyvumą. Vienas svarbių apskaitos harmonizavimo Europos Sąjungoje ir pasaulyje žingsnių buvo 2001 metais įteisinta prievolė viešose rinkose listinguojamoms ir finansines ataskaitas konsoliduojančioms įmonėms taikyti Tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus (toliau TFAS). Nuo 2005 metų (ar vėliau) daugelyje Europos Sąjungos ir kitų pasaulio valstybių bendrovės pradėjo taikyti aukštos kokybės, įvairias sritis reglamentuojančius apskaitos ir informacijos atskleidimo standartus. Šis atrodytų praktinis, realaus gyvenimo įvykis sukėlė nemažai atgarsių ir mokslinėje literatūroje. Apskaitos harmonizavimo, perėjimo prie TFAS, jiems poveikį darančių veiksnių, šių procesų pasekmių ir panašios temos buvo ir išlieka ne vieno mokslinio tyrimo objektu (Amstrong ir kt., 2010; Kvaal, Nobes, 2010; Christensen ir kt., 2008; Hope, 2003; Rahman ir kt. 2002). Praėjus daugiau nei septyneriems metams nuo privalomo TFAS taikymo įsigaliojimo Europos Sąjungoje atsiranda pakankamai empirinių duomenų, taigi ir galimybė analizuoti, kaip keičiasi TFAS naudojančių įmonių apskaitos ir informacijos atskleidimo praktika, ar apskaitos reglamentavimo harmonizavimas veda prie apskaitos ir informacijos atskleidimo praktikos vienodėjimo (Horton ir kt., 2012; Soderstrom ir Sun, 2007). Šio pobūdžio analizė ir vertinimas Lietuvos įmonių kontekste yra menkai tyrinėta sritis (Subačinė ir kt., 2012, Dagilienė, 2009 ir 2005; Žygienė, Maciūtė, 2004). Tuo tarpu atskiras apskaitines kategorijas ar sritis nagrinėjančių straipsnių yra nemažai. Ankstesniuose autorės tyrimuose, analizuojant 2005 ir vėlesnių metų Lietuvos listinguojamų akcinių bendrovių atskleidžiamą informaciją, pastebėti atvejai, kuomet TFAS reikalavimai praktikoje įgyvendinami netinkamai – reikalavimai pradedami naudoti vėlesniais nei reikalaujama laikotarpiais, tam tikri reikalavimai iš viso ignoruojami, kituose įstatymuose numatyti reikalavimai apskaitomi pasirinktinai. Vienas charakteringiausių ankstesniuose tyrimuose pastebėtų atvejų yra „laisvas“ 19-to Tarptautinio apskaitos standarto „Atlygis darbuotojams“ (IFRS, 2012) reikalavimų taikymas Lietuvos įmonių apskaitos ir informacijos atskleidimo praktikoje. Ankstesnių straipsnio autorės atliktų tyrimų apie Lietuvos akcinių bendrovių finansinėse ataskaitose apie atlygį už darbą atskleistą informaciją parodė, kad ataskaitose atskleidžiamų atlygio už darbą formų įvairovė nėra didelė, atskleidžiamos informacijos turiniui ir formai įtakos turi finansinį auditą atliekanti įmonė. Taip pat nustatyta, kad tokios su atlygiu darbuotojams susijusios išmokos, kaip įmonių mokamos įmokos į Valstybinį socialinio draudimo fondą bei vienkartinės 2 darbo užmokesčių dydžio išmokos išeinant į pensiją, apskaitomos ir atskleidžiamos ne visų įmonių finansinėse ataskaitose. Taigi šiame straipsnyje, su pensijomis susijusių išmokų pavyzdžiu, siekiama atsakyti į klausimą, ar TFAS reikalavimų yra laikomasi praktikoje.

Tyrimo objektas: TFAS reikalavimų apskaitai ir informacijos atskleidimui įgyvendinimas praktikoje su pensijomis susijusių išmokų srityje.

Tyrimo tikslas: su pensijomis susijusių išmokų pavyzdžiu įvertinti, ar TFAS reglamentuojamų apskaitos ir informacijos atskleidimo reikalavimų Lietuvos įmonės laikosi praktikoje.

Tyrimo metodai: bendrovių finansinių ataskaitų turinio analizė bei sisteminimas. Straipsnyje nagrinėjami Lietuvos ir užsienio autorių moksliniai straipsniai, Tarptautinių finansinės atskaitomybės standartų (TFAS) reikalavimai, įmonių finansinės ataskaitos. Su pensijomis susijusių apskaitos ir informacijos atskleidimo pagal TFAS reikalavimai

Atlygis už darbą, jo formos ir vaidmuo darbuotojų motyvavimo sistemoje tradiciškai yra laikomas personalo valdymo sritimi. Atlygio darbuotojams formų ir priemonių įvairovė yra didelė. Ji gali būti siejama su šalies bei vidine įmonės kultūra ar tradicijomis, šalių teisiniais reikalavimais, įmonių finansinėmis galimybėmis ir aibe kitų veiksnių (Vaitkuvienė ir kt., 2010; Marcinkevičiūtė, 2005 ir 2006; Šilingienė, 2002). Atlygio

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

111

darbuotojams formos daugelyje įmonių sudaro nemenką visų sąnaudų dalį, taigi vienas iš apskaitos harmonizavimo uždavinių buvo pareikalauti apskaityti dažniausiai pasitaikančias atlygio darbuotojams formas, suvienodinti kiekvienai formai keliamus apskaitos ir informacijos atskleidimo reikalavimus. Atlygį darbuotojams reglamentuoja: TFAS 2 “Akcijomis išreikšti mokėjimai” ir TAS 19 “Išmokos darbuotojams”. Be to tam tikras gaires reikšmingų sumų atskleidimui nurodo TAS 1 ,,Finansinės atskaitomybės pateikimas” bei TAS 24 ,,Susijusių šalių atskleidimas” (IFRS, 2012). Lietuvoje, kaip ir kitose valstybėse, veikiančių įmonių mokamam atlygiui darbuotojams yra taikomi ir kiti, mokestinės apskaitos bei darbo teisės reikalavimai, kurie, kaip neretai argumentuoja įmonių atstovai, turi įtakos pasirenkamoms atlygio formoms. Taip pat būtina pabrėžti, kad mokėjimų darbuotojams apskaita yra siejama su prielaida, kad bet kokią esamą ar būsimą išmoką darbuotojas užsidirba kasdien dirbdamas savo darbą. Taigi siūlydama tam tikras motyvavimo priemones ar puoselėdama tam tikras tradicijas, įmonės administracija turi įvertinti, kaip šias sumas reikės apskaityti bei atskleisti finansinėse ataskaitose. Pavyzdžiui, jeigu įmonė turi tradiciją mokėti savo darbuotojams premijas jubiliejų proga, kiekvienų finansinių metų pabaigoje įmonė turi įvertinti bei apskaityti su tuo susijusias laikotarpio sąnaudas ir įsipareigojimus. Net jeigu apskaičiuota suma yra nemateriali ir bus apjungta su kita suma, apskaitos politikos dalyje įmonė turėtų atskleisti savo atlygio už darbą tipus ir jų apskaitos tvarką. Iš vienos pusės, tai papildomas ir tam tikros kvalifikacijos reikalaujantis darbas. Tačiau su atlygiu už darbą susijusios informacijos atskleidimas finansinėse ataskaitose siunčia signalą suinteresuotiems asmenims apie įmonės požiūrį į darbuotojus bei korporacinį skaidrumą. Pažymėtina, kad apskaitos harmonizavimo ir TFAS turinio bei kokybės tobulinimo proceso metu siekta reglamentuoti dažniausiai įmonių praktikoje pasitaikančių darbuotojų materialinio motyvavimo priemonių apskaitą ir informavimo atskleidimo reikalavimus. Vis dėlto, realybėje apskaita derinasi prie įmonių praktikos (ir ne atvirkščiai) taigi tikėtina, kad naujų atlygio už darbą formų diegimas turės įtakos ir papildomų apskaitos taisyklių atsiradimui.

TFAS atlygį darbuotojams įvardija kaip išmokas darbuotojams bei apibrėžia, kaip visų formų atlygį, kurį įmonė suteikia savo darbuotojams mainais už atliktą darbą. TFAS (IFRS, 2012) išskiria ir reglamentuoja 5 atlygio darbuotojams tipus: 1) trumpalaikes išmokas darbuotojams, 2) išeitines išmokas, 3) išmokas, mokamas pasibaigus darbo laikotarpiui, 4) kitas ilgalaikes išmokas darbuotojams; 5) akcijomis išreikštus mokėjimus darbuotojams. Visi atlygio darbuotojams tipai turi tam tikrus pripažinimo, vertinimo, apskaitos ir informacijos pateikimo reikalavimus. Šie reikalavimai yra įteisinti siekiant užtikrinti, kad bus apskaitytos tam tikros privalomos sritys ir kad bent minimalus privalomos informacijos kiekis bus atskleistas viešai. Iš kitos pusės, šie reikalavimai neužtikrina, kad bus atskleista informacija apie visus penkis išmokų darbuotojams tipus. Gali būti, kad įmonėje tiesiog nebuvo tam tikro atlygio už darbą tipo, nes nebuvo atvejo, kurį reikia apskaityti (pvz., įmonė neatleido ir neplanuoja atleisti darbuotojų). Be to, finansinės ataskaitos sudaromos agreguojant apskaitos dydžius pagal tam tikrus požymius iki tam tikro materialumo lygio. Todėl vienoje įmonėje premijos finansinėse ataskaitose (pastabų dalyje) bus parodytos atskira eilute, nes jos sudarys reikšmingą dalį įmonės sąnaudų. Kitoje įmonėje, kurioje darbo užmokesčio sąnaudos sudaro nedidelę bendrų sąnaudų dalį, visos trumpalaikės išmokos gamybos ar administracijos darbuotojams gali būti atskleistos viena eilute. Su šio darbo tyrimo objektu susijęs trečias atlygio darbuotojams tipas – išmokos, mokamas pasibaigus darbo laikotarpiui.

TFAS 19 (IFRS, 2012) išmokas mokamas pasibaigus tarnybos laikotarpiui apibrėžia kaip išmokas darbuotojams, mokėtinas išėjus iš darbo, dažniausiai išėjus į pensiją. TFAS šią atlygio darbuotojams formą skirsto pagal tai, kas realiai moka mokėjimus buvusiam darbuotojui – įmonė (ar jos valdomas pensijų fondas) ar nepriklausomas pensijų fondas. Pagal tai šios išmokos yra skirstomos į: nustatytų įmokų planus ir nustatytų išmokų planus. Nustatytų įmokų planui priskirtume mokėjimus lietuviškai Sodrai, kadangi kas mėnesį įmonė sumoka nustatyto dydžio įmokas ir neturi teisinio ar ankstesne praktika paremto įsipareigojimo toliau mokėti įmokas, jei fondas neturi pakankamai turto, kad sumokėtų visas išmokas darbuotojams. Pažymėtina, kad pagal TAS 19 reikalavimus (IFRS, 2012) savo metinėse finansinėse ataskaitose kiekviena įmonė privalo atskleisti su nustatytų įmokų planais susijusią ir sąnaudose pripažintą sumą, t.y. įmonių finansinėse ataskaitose turi būti įvardinta per metus Sodrai priskaičiuota suma. Jeigu, kaip atlygis darbuotojui, yra siūlomi nustatytų išmokų planai, jie įpareigoja įmonę mokėti tam tikrą iš anksto, įsidarbinimo metu ar išeinant į pensiją apibrėžta sumą. Šiuo atveju aktuarinė rizika – t.y., kad išmokos bus didesnės nei laukiama, bei investicinė rizika – t.y., kad investuoto turto neužteks numatomoms išmokoms sumokėti, tenka įmonei. Kiekvienų finansinių metų pabaigoje įmonė turi apskaityti ir savo finansinėse ataskaitose parodyti sumas, kurias darbuotojai užsidirbo per šiuos metus (nesvarbu, kad šios sumos realiai bus išmokėtos vėliau, o gal ir visai nebus išmokėtos). .Nustatytų išmokų planų apskaita yra sudėtinga. Šių išmokų darbuotojams einamųjų metų savikaina turi būti kasmet pripažįstama sąnaudomis bendrųjų pajamų ataskaitoje. Anksčiau patirtos išlaidos pripažįstamos sąnaudomis lygiomis dalimis per vidutinį laikotarpį, kol tampa privaloma mokėti išmoką. Dėl išmokų sąlygų pakeitimo (sumažinimo arba padidinimo) atsiradęs pelnas ar nuostoliai bendrųjų pajamų ataskaitoje pripažįstami iš karto. Išmokų darbuotojams įsipareigojimas yra apskaičiuojamas remiantis aktuariniais įvertinimais, taikant planuojamo sąlyginio vieneto metodą. Įsipareigojimas fiksuojamas finansinės būklės ataskaitoje ir atspindi tų išmokų dabartinę vertę finansinės būklės ataskaitos sudarymo datą. Dabartinė išmokų darbuotojams įsipareigojimų vertė nustatoma diskontuojant įvertintus būsimus pinigų srautus, remiantis Vyriausybės vertybinių popierių, išreikštų ta pačia valiuta kaip ir išmokos, ir kurių išmokėjimo laikotarpis panašus į numatomą išmokų mokėjimo laikotarpį, palūkanų norma. Aktuarinis pelnas ir nuostoliai pripažįstami iš karto bendrųjų pajamų ataskaitoje. Pažymėtina, kad nustatytų išmokų planų apskaita reikalauja ne tik įmonės buhalterio žinių ir kompetencijos bet

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

112

ir išorinių ekspertų, aktuarijų, konsultacijos. Pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso reikalavimus kiekvienam darbuotojui, išeinančiam iš įmonės sulaukus pensijinio amžiaus, priklauso vienkartinė 2 mėnesių atlyginimo dydžio išmoka. Tokios išmokos yra priskiriamos nustatytų išmokų planų kategorijai, o TFAS taikančių Lietuvos įmonių finansinėse ataskaitose turi būti atskleista informacija apie šias išmokas. Su pensijomis susijusių išmokų apskaitos ir informacijos atskleidimo Lietuvoje tyrimo metodika

TFAS skiria dviejų tipų su pensijomis susijusius mokėjimus: nustatytų įmokų ir nustatytų išmokų planus. Abiejų tipų mokėjimai darbuotojams yra privalomi ir pagal Lietuvos Respublikos teisinius reikalavimus. Remiantis Lietuvoje galiojančiais juridiniais dokumentais, visoms įmonėms yra privalomos dviejų tipų su pensija susijusios išmokos: 1) įmonių sumokamos įmokos į valstybinio socialinio draudimo fondą (Sodrą); ir 2) įmonių išmokamos vienkartinės 2 mėnesių atlyginimo dydžio išmokos į pensiją išeinantiems darbuotojams. Kai tam tikra išmoka darbuotojams yra privaloma pagal šalies įstatymus, neabejotinai privaloma yra ir tokių išmokų apskaita. Taigi galima daryti prielaidą, kad Lietuvoje informacija apie abiejų tipų mokėjimus: įmokas Sodrai ir 2 mėnesių atlyginimo dydžio išmokas darbuotojams išeinant į pensiją turi būti atskleidžiama visų bendrovių finansinėse ataskaitose. Šiai prielaidai patikrinti buvo atliktas Lietuvos akcinių bendrovių finansinėse ataskaitose atskleistos informacijos tyrimas. Tyrimo metu siekiama įvertinti, ar informacija apie pagal Lietuvos įstatymus privalomas išmokėti ir pagal TFAS privalomas apskaityti išmokas yra atskleidžiama Lietuvos įmonių finansinėse ataskaitose. Tyrimo metu taip pat buvo vertinami ir tie atvejai, kuomet į pensiją išeinantiems darbuotojams įmonės savanoriškai mokėjo papildomas sumas.

Tyrimo metu pasirinkta analizuoti OMX Vilnius Einamajame ir Papildomame prekybos sąrašuose įtrauktų akcinių bendrovių 2010 ir 2011 m. finansines ataskaitas. Tyrimo imtį sudarė 31 bendrovių metinės finansinės ataskaitos ir jose atskleista informacija apie išmokas darbuotojams.

Siekiant išspręsti tyrimo uždavinius nagrinėta bendrovių finansinių ataskaitų apskaitos politikos dalis, pačios finansinės ataskaitos bei finansinių ataskaitų pastabos. Finansinių ataskaitų apskaitos politikos dalis buvo naudojama kaip pagrindinis informacijos šaltinis. Rezultatų patikrinimui ir papildymui papildomai analizuota finansinėse ataskaitose ir pastabose pateikta informacija. Tyrimui naudota atvejo analizės, sisteminimo ir lyginimo metodai. Su pensijomis susijusių išmokų apskaitos ir informacijos atskleidimo Lietuvoje tyrimo rezultatai ir jų interpretacija

Lietuvos akcinių bendrovių finansinėse ataskaitose atskleistos informacijos tyrimo rezultatai rodo, kad teisiniai reikalavimai, pagal kuriuos Lietuvos Respublikoje privaloma mokėti, o pagal TFAS privaloma apskaityti ir atskleisti su pensijomis susijusias išmokas, praktikoje iš esmės nėra įgyvendinami. Tokią išvadą pagrindžia 1 lentelėje pateikti tyrimo rezultatai.

1 lentelė. Lietuvos akcinių bendrovių finansinėse ataskaitose atskleistos informacijos apie su pensijomis susijusias išmokas tyrimo rezultatai

2010 metai 2011 metai

Įmonių atskleidžiama informacija apie su pensijomis susijusius mokėjimus Įmonių

skaičius

Procentinė išraiška (nuo

bendro įmonių skaičius)

Įmonių skaičius

Procentinė išraiška (nuo

bendro įmonių skaičius)

Informacija apie nustatytų įmokų planus Įmokos į Valstybinį socialinio draudimo fondą (SODRĄ) 13 41,94% 14 45,16% Apskaitos politikoje atskleidžia, kad neturi nustatytų įmokų planų 6 19,35% 6 19,35% Neatskleidžia jokios apskaitos politikos apie nustatytų įmokų planus 12 38,71% 11 35,48%

Iš viso 31 100,00% 31 100,00% Informacija apie nustatytų išmokų planus

Tik apie privalomas 2 mėn. darbo užmokesčio dydžio išmokas darbuotojui išeinant į pensiją 5 16,13% 7 22,58% Apie privalomas ir papildomas (iki 6 mėn.) darbo užmokesčio dydžio išmokas darbuotojui išeinant į pensiją 7 22,58% 8 25,81% Apskaitos politikoje atskleidžia, kad neturi nustatytų išmokų planų 5 16,13% 4 12,90% Neatskleidžia jokios apskaitos politikos apie nustatytų išmokų planus 14 45,16% 12 38,71%

Iš viso 31 31 Bendras tyrimo imties įmonių skaičius 31 31

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

113

Kaip parodyta 1 lentelėje, informaciją apie nustatytų įmokų planus, kuriems priskirtume įmokas į Valstybinį socialinio draudimo fondą (SODRĄ), savo finansinių ataskaitų apskaitos politikos dalyje nurodė mažiau nei pusė tyrimo imties įmonių. 2011 metais tai padarė 45,16% iš visų tyrimo imties įmonių, o 2010 metais – tokių įmonių buvo 41,94%. Likusių įmonių vadovams bei auditoriams reikėtų kelti klausimą, kodėl įmokos į socialinio draudimo fondą nebuvo atskleistos finansinių ataskaitų apskaitos politikos dalyje. Ataskaitas ruošiantys asmenys galėtų argumentuoti, jog LR įstatymuose bei TFAS įvardintų reikalavimų neprivaloma perrašinėti. Tokiu atveju galima pateikti keletą kontrargumentų: 1) tos pačios įmonės įstatymų ir TFAS reikalavimus „perrašo“ kitose apskaitinėse srityse; 2) šios informacijos gal ir galima neatskleisti, tačiau tiek 2011 m. tiek ir 2010 m. po 6 įmones (arba po 19,35% tyrimo imties įmonių) savo apskaitos politikos dalyje nurodė, jog nustatytų išmokų planų (t.y. įmokų Sodrai) neturi. Tai akivaizdus prieštaravimas LR įstatymams, kuriuose nenumatytos jokios konkrečioms bendrovėms taikomos išimtys šiose srityse; 3) informaciją apie Lietuvos akcines bendroves gali analizuoti kitų šalių atstovai, todėl apskaitos politikos neatskleidimas ar netinkamas jos atskleidimas gali turėti įtakos asmenų priimamiems sprendimams. Finansinių ataskaitų apskaitos politikos dalis tam ir reikalinga, kad joje būtų apibendrinti visi su apskaita susiję ir įmonei taikomi įstatyminiai reikalavimai. Taip pat reikėtų paminėti, kad išnagrinėjus įmonių finansinių ataskaitų pastabas nustatyta, kad įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondą atskira eilute (kaip to reikalauja TFAS) 2010 metais atskleidė tik 9 bendrovės (28,13% tyrimo imties įmonių). 2011 metais įmonių skaičius buvo panašus. Likusios įmonės įmokas į Valstybinio socialinio draudimo fondą apjungė su trumpalaikėmis išmokomis darbuotojams. Vėlgi, būtų tikslinga padiskutuoti su bendrovių atstovais ir auditoriais, kodėl ši informacija buvo apjungta. Informacijos vartotojams toks dviejų atlygio už darbą tipų apjungimas į vieną sumą apsunkintų analizę, lyginimą bei vertinimą. Toks apjungimas pažeidžia ir TAS 19 reikalavimus, kuriame aiškiai reikalaujama, kad informacija apie sumas, susijusias su nustatytų įmokų planais turi būti (atskirai) atskleista.

Lietuvos akcinių bendrovių finansinėse atskaitose atskleistos informacijos apie su pensijomis susijusias išmokas tyrimo rezultatai parodė, kad informaciją apie nustatytų išmokų planus atskleidžia mažiau nei pusė tyrimo imties įmonių. Analizuojant tyrimo imties bendrovių finansinių ataskaitų apskaitos politikos dalis nustatyta, kad informaciją apie nustatytų išmokų planus 2011metais iš viso atskleidė 15 bendrovių (arba 48,39% tyrimo imties bendrovių). Iš jų 7 bendrovės (AB „City Service“, AB „Grigiškės“, AB LESTO, AB LITGRID, AB „Utenos trikotažas“, AB „Lietuvos dujos“, AB „Snaigė“) nurodė informaciją apie pagal įstatymą privalomus 2 mėnesių darbo užmokesčio dydžio nustatytų išmokų planus. Tiesa, 2011metais dar 8 bendrovės (arba 25,81% tyrimo imties įmonių) nurodė didesnes (iki 6 mėnesių darbo užmokesčio dydžio) į pensijas išeinantiems darbuotojams mokamas išmokas, kurios pagal įmonių pateikiamą aprašą apima ir 2 mėnesių darbo užmokesčio privalomas išmokas. 2010 metais tokių bendrovių iš viso buvo 12 (arba 38,71% tyrimo imties įmonių), iš kurių tik privalomas 2 mėnesių darbo užmokesčio dydžio išmokas mokėjo 5 bendrovės (16,13% tyrimo imties įmonių), o didesnes išmokas – dar 7 bendrovės (arba 22,58%). Vertinant tyrimo rezultatus, būtų tikslinga kelti klausimus kitų įmonių vadovams ir auditoriams, kodėl įstatymiškai privalomos ir pagal TFAS būtinos apskaityti sumos bendrovių nėra apskaitomos. Panašiai kaip ir įmokų į Valstybinio socialinio draudimo fondą atveju, 2011 metais 4 bendrovės (2010 m. – 5 bendrovės) savo finansinių ataskaitų dalyje nurodo, kad arba ilgalaikių išmokų darbuotojams, arba nustatytų išmokų planų neturi, nors toks teiginys prieštarauja galiojantiems teisiniams aktams. Galima būtų paminėti, kad panagrinėjus įmonių finansinių ataskaitų pastabas matyti, kad, skaičiuojant būsimų vienkartinių išmokų darbuotojams įsipareigojimus ir einamojo laikotarpio sąnaudas, įmonės taiko gana vienodas numatomo metinio atlygio už darbą augimo prielaidas (3%), taikoma diskonto norma svyruoja nuo 4,67% iki 7%, o darbuotojų kaita – nuo 4,1% iki 18,9%. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos įmonės privalomai ir papildomai išmokamas darbuotojams išeinant išmokamas išmokas apskaitos tikslais klasifikuoja nevienodai: vienos įmonės jas pagal TFAS priskiria išmokoms mokamos pasibaigus tarnybos laikotarpiui (išeinant į pensiją), kitos – kitoms ilgalaikėms išmokoms darbuotojams. Nors ekonominė šių išmokų prasmė nesikeičia, tačiau antruoju atveju supaprastėja apskaitos reikalavimai. Tyrimo metu buvo remtasi turinio prieš formą principu ir, nepriklausomai nuo įmonės klasifikavimo, visi atvejai nagrinėti pagal išmokų esmę.

Analizuojant tyrimo duomenis pastebėta, kad kai kurių bendrovių finansinių ataskaitų apskaitos politikos atlygio už darbą dalys yra praktiškai identiškos, nors šios bendrovės veikia skirtingose šakose ir nepriklauso įmonių grupei. Detaliau išnagrinėjus tokias ataskaitas nustatyta, kad šias bendroves auditavo ta pati audito įmonė. Pavyzdžiui, visos 6 įmonės, kurias 2011 metais auditavo tarptautinė audito įmonė Ernst&Young atskleidė turinčios pagal LR įstatymus privalomas 2 mėnesių darbo užmokesčio dydžio išmokas išeinant į pensiją, tačiau tik vienos iš jų apskaitos politikos dalyje buvo išskirtos įmokos SODRAI. Šioje įmonėje (AB „Utenos trikotažas“) audito įmonė Ernst&Young pakeitė ankstesnį auditorių, taigi greičiausiai buvusią tvarką papildė nauju reikalavimu. Panaši situacija AB „Apranga“, AB „Rokiškio sūris“, AB „TEO“ ir kitų bendrovių, kurias auditavo audito bendrovė PricewaterhouseCoopers, atveju. Visos šios bendrovės žodis į žodį nurodė mokančios įmokas į Valstybinį socialinio draudimo fondą. Analogiškus pastebėjimus galima paminėti ir apie kitų tarptautinių audito įmonių klientus. Tos įmonės (AB „Gubernija“, AB „Linas“, AB „Žemaitijos pienas“), kurias auditavo lietuviška audito įmonė, apskaitos politikos dalyje informacijos apie atlygį už darbą iš viso neatskleidė, o finansinių ataskaitų pastabose informacijos buvo labai mažai. Taigi galima daryti išvadą, kad su pensijomis susijusių išmokų darbuotojams atskleidimo srityje Lietuvos akcinėms bendrovėms poveikį turi auditą atliekanti įmonė. Nors auditorių įtaka ne visada yra blogas reiškinys, nes tarptautinės audito įmonės dažnai atneša žinias ir patirtį, vis dėlto, būtų tikslinga atlikti ir detalesnius tyrimus šioje srityje.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

114

Apibendrinant tyrimo metu išanalizuotą informaciją taip pat galima būtų teigti, kad bendrovių finansinėse ataskaitose atskleistą informaciją yra sudėtinga surasti bei suprasti ne apskaitos profesionalui, nėra vieningo informacijos atskleidimo formato, tokia informacija yra išbarstyta įvairiose finansinių ataskaitų dalyse: balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, apskaitos politikos dalyje ir daugeliu atvejų keliose finansinių ataskaitų pastabose.

Tyrimo rezultatai leidžia kelti keletą svarbių o, mano nuomone, apskaitos harmonizavimo proceso vertinimo kontekste esminių klausimų:

• Ar prasminga kalbėti apie apskaitos reglamentavimo bei praktikos harmonizavimą, jeigu galiojantys apskaitos ir informacijos atskleidimo reikalavimai yra ignoruojami praktikoje? Su pensijomis susijusių išmokų darbuotojams apskaitos ir informacijos atskleidimo reikalavimų nesilaikymas yra tik viena, tačiau gana aiškiai išreikšta probleminė sritis.

• Kas (jeigu iš viso kas nors) yra iš tiesų atsakingas už patikimos, teisingos bei išsamios finansinės informacijos atskleidimą? Tyrime dalyvavusių Lietuvos akcinių bendrovių finansinėse ataskaitose šių savybių egzistavimą patvirtino įmonės vadovai ir auditoriai, tačiau tyrimo rezultatai rodo, kad įstatymus skirtingi vadovai ir auditoriai traktuoja nevienodai. Galbūt yra būtina papildoma įstatymų laikymąsi ir informacijos atskleidimą užtikrinanti institucija.

• Ar Lietuvos įmonių finansinių ataskaitų auditą atliekantys auditoriai yra kvalifikuoti ir nešališki? AB banko „Snoras“ bankroto kontekste šio tyrimo rezultatai leidžia suabejoti auditorių galimybėmis (o gal ir noru) išsireikalauti iš įmonių apskaityti visas privalomas sritis ir atskleisti visą privalomą informaciją. Manytina, kad į egzistuojančią problemą būtų tikslinga atkreipti auditorių priežiūros institucijos dėmesį. Be to, reikėtų atsakyti į klausimą, ar vis dar tebeegzistuojanti auditorių įtaka įmonių finansinei atskaitomybei yra sveikintinas reiškinys. Išvados

Atlygis už darbą ir jo formos tradiciškai yra laikomi personalo valdymo sritimi, tačiau ši sritis yra

reglamentuojama tiek Lietuvos ar kitos šalies darbo bei mokestinėje teisėje tiek ir finansų apskaitoje. Finansų apskaitoje skiriami 5 atlygio už darbą tipai: trumpalaikės išmokos, išeitinės išmokos, išmokos, mokamos pasibaigus darbo laikotarpiui, kitos ilgalaikės išmokos ir akcijomis išreikšti mokėjimai darbuotojams. Straipsnyje yra analizuojamos įmonėms privalomos išmokėti su pensijomis susijusios išmokos, apskaitoje įvardijamos išmokų, mokamų pasibaigus darbo laikotarpiui, terminu.

TFAS skiria dviejų tipų su pensijomis susijusius mokėjimus: nustatytų įmokų ir nustatytų išmokų planus. Lietuvos Respublikos teisės aktuose yra įteisinti dviejų tipų su pensijomis susiję mokėjimai: 1) įmonių sumokamos įmokos į valstybinio socialinio draudimo fondą (Sodrą); ir 2) įmonių išmokamos vienkartinės 2 mėnesių atlyginimo dydžio išmokos į pensiją išeinantiems darbuotojams.

Siekiant įvertinti, kaip LR teisės aktuose numatytos išmokos yra apskaitytos ir atskleistos Lietuvos įmonių finansinėse ataskaitose, atliktas OMX Vilnius Einamajame ir Papildomame prekybos sąrašuose įtrauktų akcinių bendrovių 2011 m ir 2010 m. finansinėse ataskaitose atskleistos informacijos tyrimas. Tyrimo imtį sudarė 32 bendrovių metinės finansinės ataskaitos.

Lietuvos akcinių bendrovių finansinėse ataskaitose apie atlygį už darbą atskleistos informacijos tyrimo rezultatai rodo, kad apie su pensijomis susijusias išmokas atskleista informacija nėra lengvai suprantama, ji išbarstyta įvairiose finansinių ataskaitų dalyse: balanse, pelno (nuostolių) ataskaitoje, apskaitos politikos dalyje bei keliose finansinių ataskaitų pastabose. Galima teigti, kad potencialiam darbuotojui ar kitam suinteresuotam asmeniui (jeigu jis nėra apskaitos profesionalas) greičiausiai būtų nelengva surasti visą susijusią informaciją, ją perskaityti ir interpretuoti.

Tyrimo rezultatai rodo, kad praktikoje su pensijomis susijusias išmokas reglamentuojantys teisinių dokumentų reikalavimai iš esmės nėra įgyvendinami. Daugiau nei pusė tyrime dalyvavusių įmonių neatskleidžia informacijos apie Lietuvos Respublikoje privalomas mokėti, o pagal TFAS - privalomas apskaityti ir atskleisti su pensijomis susijusias išmokas. Įmokas į Valstybinį socialinio draudimo fondą savo finansinių ataskaitų apskaitos politikos dalyje 2011 metais nurodė 45,16%, 2010 m. - 41,94% iš visų tyrimo imties bendrovių. Informaciją apie 2 mėn. darbo užmokesčio dydžio išmokas, mokamas darbuotojui išeinant į pensiją (arba nustatytų išmokų planus) 2011metais iš viso atskleidė 15 bendrovių (arba 48,39% tyrimo imties bendrovių). 2010 metais tokių bendrovių buvo 12 (arba 38,71%). Tuo tarpu vidutiniškai net apie 20% bendrovių savo apskaitos politikoje teigė neturinčios nustatytų įmokų planų ar net vidutiniškai apie 14,5% bendrovių – nustatytų išmokų planų ir neatskleidė jokios finansinės informacijos. Tokie teiginiai prieštarauja galiojantiems Lietuvos teisiniams reikalavimams ir TFAS reikalavimams. Su šių įmonių ir kitų, jokios apskaitos politikos analizuojamoje srityje neatskleidusių įmonių vadovais bei auditoriais būti tikslinga padiskutuoti, kodėl su pensijomis susijusios išmokos nebuvo atskleistos bendrovių finansinėse ataskaitose.

Tyrimo rezultatai parodė, kad Lietuvos akcinių bendrovių su pensijomis susijusių išmokų apskaitos ir informacijos atskleidimo praktikoms poveikį daro auditą atliekanti įmonė. Bendrovių, kurias auditavo ta pati audito įmonė, atskleidžiama informacija mažai skiriasi tarpusavyje, o tarptautinės audito įmonės įtakoja savo klienčių apskaitos ir informacijos atskleidimo ar neatskleidimo sprendimus. Nors auditorių įtaka ne visada yra blogas reiškinys, neretai tarptautinės audito įmonės atneša žinias ir patirtį, vis dėlto, būtų tikslinga kelti klausimus apie auditorių nešališkumą ir gebėjimą išreikalauti laikytis apskaitos ir kitų teisės aktų reikalavimų.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

115

Ekonominės globalizacijos iššūkių apskaitos bei audito reglamentavimui ir praktikai kontekste klausimai, ar įmanomas apskaitos harmonizavimas be apskaitos reikalavimų įgyvendinimo praktikoje, kas yra atsakingas už išsamios, teisingos bei patikimos informacijos atskleidimą bei ar dabartinė nepriklausomo audito institucija yra pajėgi užtikrinti kvalifikuotą bei nešališką įmonių finansinės informacijos auditą, galėtų būti tolesnių mokslinių tyrimų pagrindas.

Literatūra

1. ARMSTRONG, C., et al. 2010. Market reaction to events surrounding the adoption of IFRS in Europe. The Accounting Review, 85(1), p. 31–61 2. BALL, R. 2006. IFRS: Pros and cons for investors. Accounting and Business Research, International Accounting Policy Forum (2006), p. 5–27. 3. CHRISTENSEN, H. B., LEE, E. and WALKER, M. 2008. Incentives or Standards: What Determines Accounting Quality Changes Around IFRS Adoption? AAA 2008 Financial Accounting and Reporting Section (FARS) Paper. [interaktyvus] Prieiga per internetą: http://ssrn.com/abstract=1013054. 4. CORE, J. E. 2001. A Review of the Empirical Disclosure Literature: Discussion. Journal of Accounting and Economics. Vol. 31. 5. DAGILIENĖ, L. 2005. Theoretical and practical aspects of tax accounting harmonization in the EU.// Ekonomika ir vadyba. 6. DAGILIENĖ, L.. 2009. The investigation of financial reports‘ complexity in large companies.// Ekonomika ir vadyba: 2009. 14 7. DIACONU, P. 2007. Harmonization of the International Accounting System. [interaktyvus]. SSRN duomenų bazė. Prieiga per internetą: http://ssrn.com/abstract=957029. 8. HOPE, O. K. 2003. Disclosure Practices, Enforcement of Accounting Standards and Analysts‘ Forecast Accuracy. An International Study. Journal of Accounting Research. Vol. 41, No. 2. 9. HORTON, J., SERAFEIM, G. and SERAFEIM, J. 2012. Does mandatory IFRS adoption improve information environment? [interaktyvus]. SSRN duomenų bazė. Prieiga per internetą: http://ssrn.com/abstract=1264101 10. International Financial Reporting Standards (IFRS) 2012. International Accounting Standards Committee Foundation, London. 11. KVAAL, E., & NOBES, C.W. 2010. International differences in IFRS policy choice. // Accounting and Business Research, 40(2), p. 173–187. 12. MARCINKEVIČIŪTĖ, L. 2005. Teoriniai ir praktiniai darbuotojų motyvavimo modeliai // Organizacijų vadyba: Sisteminiai tyrimai Nr. 34. p. 77-91 13. MARCINKEVIČIŪTĖ, L. 2006. Darbuotojų darbo motyvavimo modeliai// Tiltai. Nr. 1 (34). p. 11-18. 14. RAHMAN, A., PERERA, H., GANESH, S. 2002. Accounting Practice Harmony, Accounting Regulation and Firm Characteristics.// ABACUS. Vol. 38, No. 1. 15. SODERSTROM, N. S., SUN, K. J. 2007. IFRS Adoption and Accounting Quality: A Review. // European Accounting Review. [interaktyvus]. SSRN duomenų bazė. Prieiga per internetą: http://ssrn.com/abstract=1008416 16. SUBAČIENĖ, R., MAČERINSKIENĖ, A., BUDRIONYTĖ, R. Apskaitos standartų harmonizavimas. // Tarptautinės mokslinės konferencijos „Apskaita, auditas, analizė: mokslas inovacijų ir globalizacijos kontekste.“ mokslo darbai. Vilnius. 17. ŠILINGIENĖ, V. 2002. Personalo motyvavimo sistemų vertinimas // Inžinierinė ekonomika. Nr. 2 (28). p. 61-66. 18. VAITKUVIENĖ, L., BALVOČIŪTĖ, R., STOŠKUS, S. 2010. The Comparative Analysis of Employee Motivation Tools: the Case of Lituanian ans Sweedish Manufacturing Companies// Organizacijų vadyba: Sisteminiai tyrimai Nr. 54. p. 97-114 19. ŽIGIENĖ G., MACIŪTĖ G. 2004. Changes of Accounting System in Lithuania during the Transition Period and their Impact on the Results of Company‘s Financial Evaluation// Organizacijų vadyba: sisteminiai tyrimai Nr. 30. p. 211-233

ARE IFRS REQUIREMENTS APPLIED IN PRACTICE IN LITHUANIA: CASE OF PENSION RELATED PAYMENTS

Renata Legenzova Vytautas Magnus University

Summary

Lithuania along with other European Union member states and countries worldwide has been undergoing major changes in its financial accounting system. The process, commonly named as accounting harmonization, is aimed to eliminate the differences among the accounting standards used by various countries, to increase transparency, to make disclosed information more mutually comparable, to contribute to a better functioning of the financial markets. To reach these goals a set of high quality accounting standards, namely International financial reporting standards (IFRS) has been introduced. Accounting harmonization, its driving forces, outcomes and other aspects are being examined and followed closely by researchers and accounting professionals. It could be stated that one of the most interesting topics of current scientific research is to assess whether the accounting regulation (or de jure) harmonization leads to the accounting practice (or de facto) harmonization. It has to be noted that previous research conducted by the author in the field of accounting harmonization discovered some evidence that IFRS requirements are not always necessarily applied in practice by Lithuanian companies. To address this important issue further a research of financial information disclosed by Lithuanian listed companies has been conducted. The aim of the research is using an example of pension related payments to assess whether IFRS requirements are adopted in accounting and information disclosure practices of Lithuanian corporations.

In IFRS pension related payments are named post-employment benefits and are classified into defined contribution and defined benefits plans. In Lithuania both types of post-employment benefits are enforced by law as companies have to pay defined contribution payments to state social welfare fund and defined benefit payments in the amount of 2 monthly salaries to all retiring employees. Therefore information about such payments has been expected to be found in the financial statements of the companies. Results of the research revealed that only less than half of Lithuanian companies disclose such information. In 2011 payments to the state social welfare fund were disclosed by total of 14 companies (or 45,16% of companies that participated in the research), when obligatory retirement payment of 2 monthly salaries – by total of 15 companies (or 48,39%). It was concluded that Lithuanian companies do not follow all the requirements of IFRS although they claim compliance with these standards. Such results raise questions about true and fair view, reliability of the disclosed information and competencies of managers and auditors. Moreover, results of the research also revealed a strong influence of auditors in preparation of disclosures about post-employment benefits. Although participation of the auditors is not a harmful practice, in this case question about competencies and independence of the auditors have to be raised.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

116

MICRO-ENTERPRISE TAX AS MEANS OF PROMOTING ENTREPRENEURSHIP IN LATVIA

Inguna Leibus

Latvia University of Agriculture

Abstract

Payments of the micro-enterprise tax have been increasingly chosen by micro-enterprises since it is an opportunity to simplify the fulfillment of tax payment obligations as well as to decrease the tax burden for companies. The micro-enterprise tax has several drawbacks: it decreases the social security of micro-enterprise employees, restricts growth opportunities, as well as encourages artificial inclusion of the company into the status of micro-enterprises in order to decrease the tax burden. Nevertheless, the micro-enterprise tax can be considered as a good fiscal instrument to promote business activities thus providing employment. The paper analyses the results of the micro-enterprise tax implementation in Latvia.

Key words: micro-enterprise tax, taxation, social insurance, small capital limited liability company.

Introduction

Business activities shrank in 2008-2009 as a result of the economic crisis in Latvia that caused a rapid rise of unemployment rate and the labour force left Latvia in great amounts during the time period of 2009-2010. In order to diminish the consequences created by the crisis and promote employment of the population, it was necessary to support the entrepreneurship therefore the national micro-enterprise support programme was launched that had 5 distinguishing features:

1. easy start-ups, 2. easy book-keeping, 3. friendly taxation, 4. availability of funding, 5. one stop agency principle in information provision. The micro-enterprise tax, introduced on September 1, 2010, incorporated two of the above mentioned

features: friendly taxation and partly simplified book-keeping since the micro-enterprise tax entitles much easier tax payments. The micro-enterprise tax substitutes several tax payments thus simplifying the tax calculation and payment procedure as well as decreasing administrative requirements for small businesses and the self-employed. The first feature was implemented by registering Ltd with decreased capital or small capital limited liability (Ltd) companies in the Commercial Register starting from May 1, 2010 reducing start-up costs. Thus both entrepreneurship support activities have been actively used by the entrepreneurs. Two years have passed since the introduction the micro-enterprise tax, and now it is important to estimate the results, which have not been scientifically analyzed in Latvia till now.

The hypothesis of the research: the micro-enterprise tax has promoted the development of small enterprises in Latvia by simplifying the tax payment obligations and decreasing the tax burden.

The aim of the research is to analyze the role of the micro-enterprise tax in promotion of entrepreneurship.

The object of the research – the micro-enterprise tax. The following objectives have been set to achieve the aim: 1. to collect data on the micro-enterprise taxpayers; 2. the analyze the most significant advantages and disadvantages of micro-enterprise tax; 3. to analyze the advantages and disadvantages of social insurance of micro-enterprise employees. The methods of the research: monographic, abstract-logical reasoning, analysis, synthesis.

Results of research

Concerning business activities of physical persons, different measures have been implemented by 2010

to simplify various tax regulations and to decrease administrative requirements. These measures have promoted the growth of self-employment in Latvia (Leibus, Ozola, Irmeja, 2010). As regards legal entities, a simplified tax payment procedure was made possible starting only from 2010, when micro-enterprise tax was introduced. The payment of the micro-enterprise tax in Latvia can be chosen by legal entities: limited liability company, an individual company, a farm, a fish farm, as well as physical persons: sole trader/proprietor, the self-employed, who has registered as taxpayers. The aim of introducing the tax is to simplify tax-paying procedure of small business enterprises therefore the following micro-enterprise criteria have been stated in the law of the micro-enterprise tax:

1. the annual turnover does not exceed LVL 70,000 (EUR 99,601); 2. the number of employees does not exceed five at any time, including the owners of the company. 3. the income of an employee (including an owner) does not exceed LVL 500 (EUR 711) per month,

excluding dividends that are paid to Ltd members.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

117

Dividends are calculated similarly to any limited liability company by paying 10% of inhabitants’ income tax for the income from capital.

The micro-enterprise tax is 9% of a micro-enterprise turnover or income. If any of the three above mentioned micro-enterprise criteria is exceeded, an increased tax rate is imposed: 20% for exceeded turnover and employees’ income; but if the number of employees exceeds 5, the micro-enterprise tax rate shall be increased by 2% for each employee. In addition, if any of the criteria is exceeded, the micro-enterprise tax shall not be paid next year, the taxes shall be calculated according to the general rule.

The micro-enterprise tax rate is sufficiently low to motivate entrepreneurs to really motivate for payment of the micro-enterprise tax. Since the tax is calculated from the turnover, the tax rate is more convenient for the enterprises with low costs or costs consisting mostly of staff expenses, i.e., in the industry of services. The micro-enterprise tax is particularly convenient for the companies consisting of 3-5 employees having the maximum possible income from the enterprise (LVL 500 or EUR 711) because it permits to decrease the tax burden of an enterprise.

Researchers have studied the influence of the taxation system on the micro-enterprise start-ups. The findings of Bruce D. (2000) show that differences in taxation system are significant in opting for a self-employed person. The researchers Robson M., Wren K. (1999) claim that small business is mostly promoted by decrease of extreme tax rates, not so much by medium tax rates. This is true also to Latvia - the start-ups of micro-enterprises were promoted by a significant decrease of the tax burden of labour force currently forming the biggest tax costs.

The micro-enterprise tax is an opportunity for micro-enterprises to combine several tax payments in one quarterly payment simplifying tax calculations and decreasing the number of tax declarations. The micro-enterprise tax includes taxes imposed on salaries, an owner’s social insurance, income or profit. The micro-enterprise tax does not include the value added tax (VAT). Micro-enterprises have to register in the VAT Register if the turnover achieves the amount of LVL 35,000 (EUR 49,800) in the time period of 12 months when the business deals are entitles to be taxable.

The legal requirements in Latvia entitle businesses to submit monthly tax declarations for the salaries paid to employees, quarterly reports on social insurance payments of the self-employed, and annual income declarations and income tax pre-payment calculations, therefore enterprises entitled to pay taxes according to the general rule prepare approximately 14 – 18 tax declarations while micro-enterprises as tax-payers submit only 4 tax declarations. As regards tax transactions to the Treasury, there is a significant decrease from approximately 40 to 4 payments per year.

The statistic data give evidence that the taxation simplification measures as well as an opportunity to register small capital limited liability company (seed capital of which at the moment of registration might be less than the minimum amount of LVL 2,000 or EUR 2,846 as set out in the Commercial Law) have had a positive effect on the business development. The number of registered Ltd companies has increased significantly since 2010 (see Table 1). Table 1. Dynamics of the number of Ltd and sole traders registered in the Commercial Register (2007-2011) (Source: the author’s calculations on the basis of the statistic data of the Company Registrar of the Republic of Latvia)

Ltd Sole trader/proprietor Year Number Chain increase, % number Chain increase, % 2002 3,698 - 906 - 2003 5,470 48 1,513 67 2004 7,336 34 1,937 28 2005 8,784 20 1,622 -16 2006 11,231 28 1,746 8 2007 11,971 7 1,872 7 2008 8,934 -25 2,103 12 2009 7,172 -20 1,701 -19 2010 11,897 66 1,245 -27 2011 16,844 42 939 -25

The number of registered Ltd companies and sole traders/proprietors in Latvia has increased till 2007

except for the reduction of the sole traders/proprietors in 2005 that was connected with the regulation that resulted in the decrease of the income tax of Ltd companies 25% - 15% in the time period from 2002 to 2004, but sole traders/proprietors had to pay the income tax in the amount of 25%. The registration of Ltd companies decreased rapidly starting from 2008 (-25% in comparison with 2007), but the registration of sole traders/proprietors continued to increase for one year until 2008. It was connected with the taxation changes as well an opportunity for sole traders/proprietors to pay smaller income tax – 15% for two years (2008 and 2009), but in 2010 it was raised to 26%. Consequently, in terms of the income tax, it was more profitable to set up a private limited company instead of sole traders/proprietors form of business therefore the amount of start-up sole traders/proprietors continued to decrease.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

118

As concerns Ltd registration, dynamics increased rapidly starting from 2010, and in 2011 even exceeded the indicator of 2007. It was encouraged by the regulation to register Ltd with smaller seed capital, i.e., now it is possible to register Ltd with the seed capital which is any sum that is less than the minimum seed capital as set out by the state (LVL 2,000 or EUR 2,846). According to the Commercial Law the seed capital of small capital Ltd should be increased until the minimum amount by saving in the reserves 25% of the profit. The registration costs of small capital Ltd is approximately LVL 30 (EUR 43), which is noticeably less than of Ltd companies registered according to the general rule, which is LVL 130 (EUR 185).

Small capital Ltd companies are entitled to be registered since May 1, 2010 and businessmen in Latvia use the opportunity actively (see Table 2), since that time 66.4% of all registered Ltd have smaller seed capital, moreover, their share is gradually increasing.

Table 2. Share of registered small capital limited liability companies in Latvia (May, 2010 – August 2012) (Source: the author’s calculations on the basis of the statistic data of the Company Registrar of the Republic of Latvia)

Seed capital ≥ LVL 2,000 Seed capital < LVL 2,000 Time period number share, % number share, %

Total number of Ltd

May 1 - December 31, 2010 3,892 42.9 5,181 57.1 9,073 January 1 – December 31, 2011 5,200 30.8 11,665 69.2 16,865 January 1 – July 31,2012 3,290 30.2 7,590 69.8 10,880 Total 12,382 33.6 24,436 66.4 36,818

However, the number of start-ups alone does not give enough evidence to conclude that economic

activities grow. The tax revenue dynamics is an important factor; the statistic data of the State Revenue Service (SRS) indicate that tax revenues in Latvia have increased from 2011, particularly the revenue from micro-enterprise tax (see Table 3). The tax revenue in the first year of the micro-enterprise tax (introduced on September 1, 2010) was LVL 26.4 thousand, LVL 9.1 million in 2011 and LVL 12.7 million in the first seven months of 2012. The share of the micro-enterprise tax in the total amount of taxes collected by the SRS has been rising with every quarter. Even though the micro-enterprise tax accounts for 0.4% from the total amount of tax revenues in Latvia in 2012, the gains should be analyzed not only from the fiscal point of view, but as an opportunity to encourage small-size businesses by simplifying tax calculation and payment procedures as well as reducing the tax burden and labour force costs that are comparatively high in Latvia.

Table 3. Revenue from the micro-enterprise tax and its share in tax payments (in quarters September 1, 2010 – June 30, 2012) (Source: the author’s calculations on the basis of statistic data of SRS of the Republic of Latvia)

2010 2011 2012 Indicator IV I II III IV I II

Total amount of taxes administered by SRS (thousand, LVL) 926912.1 861258.8 1088266.0 1054350.1 1056526.7 1035571.2 1170563.0Micro-enterprise tax (thousand LVL) 26.4 493.8 2061.2 2975.4 3612.4 4592.5 4298.2Share of micro-enterprise tax in tax revenues, % 0.003 0.057 0.189 0.282 0.341 0.443 0.367

The statistic data in Table 3 show that an increasing number of businessmen use an opportunity to pay

the micro-enterprise tax. All in all during two years 26,847 taxpayers have applied for the micro-enterprise tax payments (see table 4). Moreover, the micro-enterprise tax is used by businessmen registered in the status of Ltd company, since 65.5% of all taxpayers are legal entities.

Table 4. Application for the micro-enterprise tax status (September 1, 2010 to August 31, 2012) (Source: the

author’s calculations on the basis of statistic data of SRS of the Republic of Latvia)

Status of a taxpayer Number Share, % Legal entity 17,585 65.5 Sole trader/ proprietor 7,896 29.4 Self-employed 1,366 5.1 Total 26,847 100.0

Before the implementation of the micro-enterprise tax, the SRS calculated that there are approximately

32 thousand Ltd companies and 83 thousand self-employed. The data in Table 4 show that Ltd used the opportunity more actively than the self-employed. The conclusion can be made that the micro-enterprise tax has been chosen not only for the purpose of tax calculation simplification but also for the sake of tax burden

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

119

reduction. On the whole, the self-employed in Latvia pay very small taxes due to small-size business activities, and their income often does not exceed the threshold of the income rateable with tax. If the micro-enterprise tax is 9% of the turnover, the tax burden would increase. As regards Ltd company, the micro-enterprise tax provides an opportunity to reduce the tax burden, particularly labour force tax costs (see Table 5).

If we assume that Ltd company correspond to the maximum criteria stated by the regulations of the Micro-enterprise law, i.e., its annual turnover is LVL 70,000, the number of staff is 5 with monthly salary of LVL 500, and the major costs of Ltd company is labour costs and other costs account for 20% of the turnover, the micr-enterprise tax is LVL 6,300 (EUR 8,964) per year. However, tax payments according to the general rule icluding labour force taxes (inhabitants’ income tax and state social insurance comulsory payments) account for LVL 16,542 (EUR 23,537) and the company income tax account for LVL 2,814 (EUR 4,004), totally LVL 19,356 (EUR 27,541) per year. Consequently, the choice of the micro-enterprise tax saves LVL 13,056 (EUR 18,577) per year, and accordingly it means that the income of Ltd company is larger by the above mentioned sum or the profit after tax payment. Moreover, the net salary of each micro-enterprise is by LVL 155 (EUR 221) larger per month because by paying the micro-enterprise tax, net salary equals gross salary. Taxes from the salary are not calculated if the salary does not exceed maximum permitted LVL 500 (EUR 711) per month.

Table 5. Comparison of limited liability company taxes depending on the tax paying status, LVL (Source: the

author’s calculations)

Indicator Micro-enterprise tax General rule Monthly gross salary of one employee 500 500 Monthly net salary of one employee 500 345 Taxes of labour payments for 5 employees per year x 16,542 Net salaries of 5 employees per year 30,000 20,700 Other costs (20% from turnover) 14,000 14,000 Income (profit) 26,000 18,758 Micro-enterprise income tax 15% x 2,814 Micro-enterprise tax 9% from turnover 6,300 x Total taxes 6,300 19,356

Ltd income (profit) after taxes 19,700 (70,000-30,000-14,000-6,300)

15,944 (70,000-20,700-14,000-19,356)

The payments of micro-enterprise tax reduce a company’s labour costs since state social insurance

compulsory payments (SSICP) 24.09% (or 20.8% for the employees of the retirement age) are not required. In fact, the reduction of labour costs relies to great extent on the social insurance of employees. However, both an owner of the micro-enterprise and its employees are socially insured persons since the Treasury distributes 65% of the micro-enterprise tax payments in proportion to the amount of monthly salary of each of them. Thus micro-enterprise employees are socially insured similarly to all employees for all state social insurance forms: pension, maternity and illness, disability, parental allowances, unemployment, accidents at work, professional illnesses. However, their social guarantees depend on the amount of a micro-enterprise turnover instead of the salaries. Thus in case of a small turnover as well as in industries requiring a lot of work, the insurance per one person might be negligible. Table 6 presents the most important advantages and drawbacks of social insurance procedure in a micro-enterprise in comparison with the general rule.

Table 6. Major advantages and drawbacks of state social insurance depending on the status of a taxpayer

Tax payment status Advantages Drawbacks

General rule – for the self-employed

A self-employed can choose the SSICP: minimum or bigger. If the income from the business activities is smaller than minimum, payments can be avoided.

If income from the business activities exceed the minimum amount by a fracture, it is difficult to save for the payments.

General rule for employees The amount of social insurance of employees equals salaries The social insurance of employees

increases significantly the labour costs.

Micro-enterprise tax

Micro-enterprise tax includes SSICP, providing insurance duration and payments not only for business owners, but also employees. In addition, voluntary payments can be carried out.

In case of small turnover, the amount of SSICP is small providing negligible social guarantees.

Employees have the right to voluntary join state social insurance to maintain the social guarantees of

employees. A micro-enterprise is entitled to keep employees informed about the specific SSICP calculation procedure informing each employee in the written form about the application of the micro-enterprise tax.

The calculations permit to conclude that despite differences of net salaries in case of the general rule and for micro-enterprise employees, the latter does not lose anything by paying their social insurance. Thus it is necessary to disseminate the information among businessmen and employees about this opportunity. Besides,

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

120

micro-enterprise tax is not only an opportunity for businessmen to save money but also employees shall be more responsible for their social insurance deciding the amount of money they want to spend on the social insurance; and if necessary they can perform voluntary additional payments to secure larger social guarantees.

The introduction of the micro-enterprise tax on the whole was a successful project to promote small business and reduce unemployment in short-term period. However, in the long-term several risks might appear:

1. if a micro-enterprise employees do not use voluntary insurance, there as a chance that the amount of their social insurance (pensions, illness, disability, parental allowances, unemployment, accidents at work) is reduced. It might have a negative impact on the health and demographics of the population.

2. A micro-enterprise has limited expansion opportunities, since the tax burden increase is significant in case of exceeding any of a micro-enterprise criteria. It might hamper the development of a company in the long-term –regarding expansion, moving to the knowledge requiring industries: the salary restrictions; small but stable salary might de-motivate the change of en employees profession/industry. Accordingly, the economic development in the long-term might slow down (Bičevska, 2012). A transition period for a company could be introduced to restructure and expand without the increase of the tax burden.

Conclusions

1. In spite of the fact that the influence of the micro-enterprise tax on the economy is small, its introduction was a successful strategy. It has encouraged the legalization of business activities that is especially important in situation of high unemployment. Besides the micro-enterprise tax legalized many physical persons that are now registered as micro-enterprise employees, but previously they were not entered in the taxpayers’ data basis.

2. The example of Latvia shows that the micro-enterprise tax is a successful fiscal instrument to support small business during the economic crisis, particularly in the countries with high labour costs.

3. The proportion between micro-enterprise taxpayers – legal entities and physical persons in Latvia show that the choice of the micro-enterprise tax was caused by the decrease of taxes and labour costs instead of simplification of tax calculations, which is important during the economic crisis.

4. To avoid negative consequences of social insurance for employees of a micro-enterprise, it is necessary to inform the population in the issues of social insurance, particularly about voluntary social insurance opportunities.

5. It is necessary to work out one year transition plan to prevent the restriction of a company’s turnover, number of employees and income growth thus ensuring businesses to expand gradually without increasing the tax burden. References 1. BIČEVSKA, A. 2012 Mikrouzņēmuma nodoklis – vai mazais cinītis gāzīs lielo vezumu? [online]. Available from: http://www.makroekonomika.lv/mikrouznemuma-nodoklis-vai-mazais-cinitis-gazis-lielo-vezumu 2. BRUCE, D. 2000 Effects of the United States Tax System on Transitions into Self-Employment. Labour Economics, Vol.7, p.545-574. 3. LR Uzņēmumu reģistra statistika [online]. Available from: http://www.ur.gov.lv/statistika.html?a=1091 4. LEIBUS, I.; OZOLA, I.; IRMEJA, A. 2010, Role of Self-Employment in the Sustainable Economic Development. Human Resources – the Main Factor of Regional Development, Journal of Social Sciences No.3, Klaipeda University Social Science Faculty, p.253.-260. 5. Mikrouzņēmumu nodokļa likums: LR likums 9.08.2010. Latvijas Vēstnesis, 2010, 131 (4323) 6. Par valsts sociālo apdrošināšanu: LR likums 21.10.1997. Latvijas Vēstnesis, 1997., 274/276 (989/991) 7. ROBSON, M. T.; WREN, C. 1999 Marginal and Average Tax Rates and the Incentive for Self-Employment. Southern Economic Journal, Vol. 65(4), p. 757-773 8. VID statistika [online]. Available from: http://www.vid.gov.lv/default.aspx?tabid=11&id=5729&hl=1

MAŽŲ ĮMONIŲ MOKESTIS KAIP PRIEMONĖ VERSLUMUI SKATINTI LATVIJOJE

Inguna Leibus Apskaitos ir finansų katedra, LLU

Santrauka

Siekiant supaprastinti mokesčių mokėjimo tvarką ir paskatinti naujų mažų įmonių steigimą nuo 2010 metų pradžios labai mažoms įmonėms pradėtas taikyti mažų įmonių mokestis. Šio tyrimo tikslas yra išanalizuoti mažų įmonių skaičiaus pokyčius ir įvertinti šio mokesčio įtaką verslumui skatinti. Siekiant šio tikslo buvo surinkti duomenys apie mažų įmonių mokančius ūkio subjektus, išanalizuoti šio mokesčio taikymo privalumai ir trūkumai bei teigiama ir neigiama šio mokesčio įvedimo įtaka mažų įmonių darbuotojų socialiniam saugumui. Atliekant tyrimą buvo naudoti monografinis, absrtakčios loginės analizės ir apibendrinimo metodai.

Tyrimo metu buvo nustatyta, kad mažų įmonių mokestis turi keletą trūkumų: jis mažina šių įmonių darbuotojų socialinį saugumą, riboja augimo galimybes bei skatina dirbtinai išlaikyti mažos įmonės statusą, siekiant išvengti didesnės mokesčių naštos. Nepaisant to, mažų įmonių mokestis gali būti vertinamas ir kaip gera fiskalinė priemonė verslo plėtrai bei darbo vietų atsiradimui skatinti.

Prasminiai žodžiai: maža įmonė, mažų įmonių mokestis, mokesčių mokėjimas, socialinis draudimas.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

121

RIZIKOS VERTINIMO MODELIO TAIKYMAS ATSKLEIDIMŲ KLASIFIKAVIMUI

Audrius Linartas1, Jolanta Dalia Staliūnienė2

Mykolo Romerio universitetas 1, Kauno Technologijos universitetas 2 Anotacija

Rizikos ir jų valdymo priemonės atskleidžiamos valdymo kodeksuose ir skaidrumo pranešimuose, kai įmonės akcijos kotiruojamos biržoje ar jos yra viešojo intereso įmonės. Įmonėms, nepatenkančioms į šias kategorijas, nustatyta prievolė aiškinamajame rašte prie finansinių ataskaitų rinkinio atskleisti reikšmingą aktualią informaciją. Atskleistinos informacijos dinamika verčia susimąstyti: (a) koks jos kiekis aktualus numatomiems informacijos vartotojams ir jiems reikšmingas, (b) ar tik finansinė informacija yra aktuali, reikšminga, atitinka lūkesčius, ar sprendimams priimti būtina atskleisti ir nefinansinę informaciją (pvz. informaciją apie esminius įvykius). Todėl būtina pritaikyti tam tikras metodologines nuostatas, kad padėti buhalteriui atrinkti reikšmingą nefinansinę informaciją, kurią jis atskleistų šalia finansinės. Ieškodami būdų, kaip optimizuoti reikšmingos informacijos atranką, autoriai išanalizavo reikšmingumo nustatymo metodines nuostatas, palygino reikšmingumo rodiklių naudojimą audito ir apskaitos kontekste, pateikė praktinio taikymo pavyzdį draudimo įmonės pavyzdžiu. Remdamiesi organizacijos rizikos valdymo teorija (angl. enterprice risk management theory) autoriai taikė rizikos vertinimo modelį atskleidžiamos informacijos įtakai ir tikimybei (reikšmingumui) vertinti, parengė reikšmingos finansinės informacijos atskleidimų matricą, kurios pagrindu pasiūlė reikšmingos informacijos skirtos atskleidimui pateikimo būdą.

Prasminiai žodžiai: rizikos vertinimas, atskleidimas, aiškinamasis raštas, sprendimų priėmimas

Įvadas

Problemos aktualumas. Remiantis organizacijos rizikos valdymo teorija (angl. enterprice risk management theory), dar žinoma kaip COSO (2012) (angl. The Committee of Sponsoring Organizations of the Treadway Commission), vidaus kontrolė taip pat suprantama kaip procesas, vykdomas siekiant užtikrinti finansinės atskaitomybės patikimumą. Emitentams, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į Oficialųjį, Papildomąjį arba Skolos vertybinių popierių prekybos sąrašą, privaloma (OMX, 2012) nedelsiant atskleisti informaciją apie visus reikšmingus pasikeitimus jo veikloje ar kitas su emitentu susijusias aplinkybes ir net ir tuo atveju, kai tokia pareiga NASDAQ OMX Vilnius listingavimo taisyklėse nėra tiesiogiai nustatyta, jeigu tokia informacija gali turėti įtakos jo išleistų vertybinių popierių kainai. Siekiant užtikrinti finansinės atskaitomybės patikimumą, kartu atsižvelgiama į tai, kokia informacija reikšminga jos vartotojams ir kad nereikšminga informacija neužgožtų aktualios informacijos finansinių ataskaitų aiškinamajame rašte. Reikšmingumas apibrėžiamas 320 tartpautiniame audito standarte “Reikšmingumas planuojant ir atliekant auditą“, sąvoka „reikšminga informacija“ paaiškinta 1 –jo Verslo apskaitos standarto 39 punkte: "informacija yra reikšminga, jei jos nepateikimas ar neatskleidimas gali turėti įtakos finansinės atskaitomybės informacijos vartotojų priimamiems sprendimams". Reikšmingumas yra viena iš abstrakčiausiai reglamentuotų sričių, keliančių daugiausia diskusijų, reikšmingumo tema nuolat vyksta aršūs ginčai. Reikšmingumo reikalavimas yra svarbus ne tik apskaitoje, bet ir audite. Tačiau, nors tarp jų yra daug bendro, egzistuoja ir svarbūs skirtumai. Pagrindinis skirtumas, kad finansinėje apskaitoje reikšmingumo kriterijus pirmiausia taikomas tam, kad finansinės atskaitomybės aiškinamasis raštas nebūtų perkrautas nereikšminga informacija, o atliekant auditą svarbiausia, kad atskaitomybėje informacija nebūtų reikšmingai iškraipyta (netiksli). Mokslininkai, tarp jų Stabingis L., Staliūnienė J. D. (2009, 2010) diskutuojantys finansinių ataskaitų patikimumo užtikrinimo tema, vis dažniau aptaria nefinansinės (kokybinės) ir finansinės (kiekybinės) atskleistos informacijos integracijos poreikį vartotojams priimant ekonominius ir vadybinius sprendimus. Reikšmingumas yra iš dalies kokybinė, iš dalies kiekybinė kategorija, todėl ją apibrėžti vien matematiškai neįmanoma (Bu-Peow NG, T. and Tan, H.-T., 2007). Ši aplinkybė lemia ir ganėtinai abstraktų reikšmingumo apibūdinimą ne tik Verslo apskaitos standartuose, bet ir Tarptautiniuose apskaitos standartuose bei audito standartuose. Bandymai atskirų valstybių nacionaliniuose standartuose reikšmingumą apibrėžti kiekybiškai, nurodyti bazę, pagal kurią tą reikšmingumą reikėtų vertinti nedavė jokios naudos.

Europos finansinės atskaitomybės patariamoji grupė (angl. European Financial Reporting Advisory Group (EFRAG)), Prancūzų apskaitos standartų tarnyba (pranc. French Autorité des Normes Comptables (ANC)) ir Jungtinės karalystės finansinės atskaitomybės Taryba (angl. UK Financial Reporting Council (FRC)) bendrai paskelbtas 2012 m. liepos 12 d. diskusijų projektas „Link aiškinamojo rašto atskleidimų gairių“ (angl. Discussion Paper - Towards a Disclosure Framework for the Notes), siūlo išskirti kertinius principus, kurių pagrindu būtų galima sukurti atskleidimų gaires (angl. Disclosure Framework). Problema diskusijų projekte nurodoma atskleidimų apimtis, kuri tampa našta ir vis mažiau suprantamas jų tikrasis tikslas – padėti naudotojams suprasti finansinių ataskaitų informaciją. Tarptautinių apskaitos standartų valdyba (angl. International Accounting Standards Board (IASB)), kuri šiuo metu taip pat rengia savo atskleidimų gaires, kad finansinėse ataskaitose tikslinga atskleisti tik tai, kas reikšminga, labiau patenkintų numatomų informacijos vartotojų (investuotojų, kreditorių ir kitų) poreikius.

Šiame straipsnyje labiau orientuojamasi į reikšmingumo reikalavimo taikymą atskleidimų kontekste, siekdami atsakyti į klausimą: ar rizikai vertinti naudojamais modelis tinka reikšmingai atskleistinai informacijai vertinti.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

122

Tikslas. Pritaikyti rizikos vertinimo modelį, išskiriant reikšmingą informaciją atskleidimui aiškinamajame rašte draudimo įmonės pavyzdžiu.

Uždaviniai: 1. Išanalizuoti kas yra reikšminga informacija jos atskleidimų kontekste. 2. Palyginti reikšmingumo rodiklių naudojimą audito, apskaitos srityse, integruojant praktinio taikymo

pavyzdžius. 3. Aptarti ar reikšminga gali būti tik finansinė informacija. 4. Nustatyti kaip rizikos vertinimo modelis gali padėti identifikuoti reikšmingą atskleistiną informaciją. Taikomi metodai: teorinis ir empirinis tyrimas, konceptualus modeliavimas ir apibendrinimas. Raktiniai žodžiai: rizikos vertinimas, atskleidimas, aiškinamasis raštas, sprendimų priėmimas.

Atskleidimų naštos augimo tendencijos EFRAG, ANC & FRC diskusijų projekte (2012) yra pabrėžiama, kad atitinkamas reikšmingumo

kriterijus yra netaikomas įmonėms siekiančioms atrinkti kuri informacija yra atskleistina pagal tarptautinius finansinės atskaitomybės standartus (TFAS). Čia pabrėžiama, kad nenustačius konkretaus būdo išskirti kokia informacija yra reikalinga ir svarbi aiškinamajame rate, įmonės privalo atskleisti vis didesnį duomenų kiekį, neišskirdamos kuri iš atskleistos informacijos yra labiau reikšminga. Tokia tendencija yra pavojinga, nes didina tiek įmonės žmogiškųjų ir laiko resursų poreikį šiems atskleidimams, tiek mažina jų aiškumą informacijos vartotojui, kuris susiduria su jos pertekliumi ir negali išskirti kuri iš pateiktos informacijos dalis yra labiau reikšminga. Projekte yra pateikiama TFAS atskleidimų naštos augimo kreivė didesnėje tarptautinėje farmacijos įmonėje (1 pav.), kurioje vien nuo 1999 iki 2008 metų atskleistinų duomenų kiekis dėl šios priežasties išaugo daugiau kaip 3 kartus.

1 pav. Atskleidimų skaičiaus dinamika didesnėje farmacijos įmonėje, sudarančioje aiškinamąjį raštą pagal TFAS reikalavimus (sudaryta autorių pagal EFRAG, ANC & FRC (2012)

Emitentai, kurių vertybiniai popieriai yra įtraukti į Oficialųjį, Papildomąjį arba Skolos vertybinių popierių prekybos sąrašą, turi pateikti periodines ataskaitas, parengtas pagal priežiūros institucijos nustatytas taisykles, taip pat yra nustatyti ir papildomi informacijos atskleidimo reikalavimai emitentams, kurių VP įtraukti į skolos VP prekybos sąrašus: atskleisti informaciją apie visus skolos vertybinių popierių savininkų teisių pasikeitimus, atsiradusius dėl skolos vertybinių popierių emisijos sąlygų arba palūkanų normos pasikeitimo, paskelbti pranešimą apie šaukiamą skolos vertybinių popierių savininkų susirinkimą, taip pat pranešimą dėl šių vertybinių popierių konvertavimo, keitimo, pasirašymo ar atsisakymo teisių įgyvendinimo, paskelbti pranešimą apie emitento įgalioto organo priimtą ir (arba) siūlomą priimti sprendimą nemokėti skolos vertybinių popierių savininkams palūkanų arba mokėti tik jų dalį, paskelbti pranešimą apie emitento įgalioto organo priimtą ir (arba) siūlomą priimti sprendimą išpirkti skolos vertybinius popierius nepasibaigus jų terminui, atskleisti informaciją apie naujas skolos vertybinių popierių emisijas, visų pirma apie jų garantijas ir užtikrinimą, taip pat apie pagrindines naujų skolos vertybinių popierių charakteristikas, atskleisti informaciją apie ketinimą mažinti įstatinį kapitalą, atskleisti informaciją apie visus įvairių klasių akcijų, su kuriomis obligacijos susietos, suteikiamų teisių pasikeitimus ir kt. (OMX, 2012). Informacijos atskleidimo didėjimo tendencijos pastebimos ir kitose viešojo intereso įmonėse, kurių sąrašas ir apibrėžimas pateikiamas LR Audito įstatymo 24 straipsnyje, pavyzdžiui be akcinių bendrovių, kurių vertybiniais popieriais prekiaujama Lietuvos Respublikos ir (arba) bet kurios kitos valstybės narės reguliuojamoje rinkoje, tokios įmonėms priskirtini ir bankai, Centrinė kredito unija, finansų maklerio įmonė, investicinė bendrovė, pensijų fondų valdymo įmonės, draudimo ir perdraudimo įmonės ir kt., kurios teikia šioms įmonėms specifiškai nustatomas finansines ataskaitas ir atskleidžia detalesnę informaciją nei įprastos įmonės.

A. Haldane, Anglijos banko finansinio stabilumo tarnybos direktoriaus, teigimu bankų ataskaitose paskutiniais dešimtmečiais taip pat ženkliai išaugo atskleidimų skaičius, tačiau tai nepadėjo užtikrinti tinkamai bankams įvertinti juos supančias rizikas (Haldane, Madouros, 2012). Atvirkščiai, krizės periodu bankų rizikos priežiūrą atliekantys darbuotojai dėl tokios praktikos buvo priversti vykdyti daugelio nereikšmingų atskleistų

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

123

rizikų stebėseną, potencialiai paleidžiant iš akiračio gyvybiškai svarbias rizikas. Atsižvelgiant, kad Bazelio reikalavimuose 3-iojo ramsčio (angl. pillar) „Rinkos disciplinos“ kertinė dalis turi remtis bankų teikiamais atskleidimais, tai tuo pačiu verčia teigti, kad šiuo metu šis ramstis turi per mažą įtaką bankų veiklos stabilumo užtikrinimui.

Ieškodami būdų, kaip optimizuoti reikšmingos informacijos atranką, toliau analizuojamos reikšmingumo nustatymo metodinės nuostatos, palyginama reikšmingumo rodiklių naudojimą audito, apskaitos kontekste. Taikant rizikos vertinimo modelį, pateikiamas praktinio taikymo pavyzdys, kaip galima identifikuoti reikšmingą atskleistiną informaciją. Reikšmingumo rodiklių naudojimo palyginimas finansų valdymo srityse

Nors Lietuvos mikroįmonėms taikoma apskaitos metodika mažai kuo skiriasi nuo transnacionalinėms

korporacijoms skirtų Tarptautinių apskaitos standartų, reikšmingumo reikalavimas išlieka svarbus apskaitoje, kad atskaitomybė nebūtų perkrauta nereikšminga informacija ir atliekant auditą - kad finansinėse ataskaitose pateikta informacija nebūtų reikšmingai iškraipyta.Tarptautiniuose audito standartuose (toliau – TAS) darbinis reikšmingumas yra suprantamas kaip auditoriaus nustatyta suma ar sumos, mažesnės negu finansinių ataskaitų kaip visumos nustatytas reikšmingumo dydis, reikalingas tam, kad iki priimtinai žemo lygio būtų sumažinta tikimybė, kad neištaisytų ir nenustatytų iškraipymų visuma bus didesnė už finansinių ataskaitų kaip visumos nustatytą reikšmingumo dydį. Darbinio reikšmingumo naudojimą audite reglamentuoja 320 TAS “Reikšmingumas planuojant ir atliekant auditą“(žr. http://www.lar.lt). 320 TAS 9 dalyje apibrėžta, kad „darbinis reikšmingumas reiškia auditoriaus nustatytą sumą ar sumas, mažesnes negu nustatytas tam tikrų ūkinių operacijų grupių, sąskaitų likučių ar atskleidžiamos informacijos reikšmingumo lygis ar lygiai“.

Kaip nustatyti reikšmingumo lygį? 320 TAS 4 dalyje nustatyta, kad: “reikšmingumą auditorius nustato priimdamas profesinį sprendimą ir tam įtakos turi jo supratimas apie finansinių ataskaitų vartotojų finansinės informacijos poreikius. Šiuo atžvilgiu auditoriui tikslinga daryti prielaidą, kad vartotojai:turi tinkamų verslo, ūkinės veiklos bei apskaitos žinių ir nori pakankamai išsamiai išnagrinėti finansinėse ataskaitose pateikta informaciją; supranta, kad finansinės ataskaitos yra rengiamos, pateikiamos ir audituojamos pagal reikšmingumo lygius; pripažįsta neapibrėžtumus, kurie neišvengiamai atsiranda, kai sumos nustatomos remiantis apskaitiniais įvertinimais, sprendimais ir atsižvelgiant į būsimus įvykius; ir remdamiesi finansinėse ataskaitose pateikta informacija priima pagrįstus ekonominius sprendimus“. Auditoriui priimant profesinį sprendimą ar informacija reikšminga, visų pirma sprendžiama ar tos informacijos vartotojams ji reikšminga ir jie turi pakankamos kompetencijos ja remtis priimdami sprendimus. Nustatant darbinį reikšmingumą, įtaką daro (320 TAS, A12. <…>):

auditoriaus supratimas apie įmonę, kuris atnaujinamas atliekant rizikos vertinimo procedūras, ankstesnių auditų metu nustatytų iškraipymų pobūdis ir apimtis, auditoriaus lūkesčiai dėl einamojo laikotarpio iškraipymų.

Kadangi nustatant reikšmingumo lygį, vadovaujamasi profesiniu sprendimu, pasirinktas palyginamasis rodiklis išreiškiamas procentiniu dydžiu (320 TAS, A3). Nustatant pasirinktam palyginamajam rodikliui taikoma procentinį dydį, vadovaujamasi profesiniu sprendimu (320 TAS, A7). Tinkamo palyginamojo rodiklio pasirinkimui įtaka gali daryti tokie veiksniai: finansinių ataskaitų sudedamosios dalys (pvz., turtas, įsipareigojimai, nuosavybė, pajamos, išlaidos); straipsniai, į kuriuos konkrečios įmonės finansinių ataskaitų vartotojai dažniausiai kreipia daugiausia dėmesio (pvz., vertindami finansinius rezultatus, vartotojai gali daugiausia dėmesio skirti pelnui, pajamoms ar grynajam turtui); įmonės pobūdis, įmonės gyvavimo ciklo etapas, ūkio šaka ir aplinka, kurioje įmonė veikia; įmonės nuosavybės struktūra ir jos finansavimo būdai (pvz., jeigu įmonė finansuojama tik skolintomis, o ne nuosavomis lėšomis, vartotojams gali būti svarbesnis turtas ir jo atžvilgiu teikiami reikalavimai negu įmonės pajamos) ir santykinis palyginamojo rodiklio kintamumas.

Tarp procentinio dydžio ir palyginamojo rodiklio yra toks ryšys, kad pelnui iki mokesčių iš vykdomos veiklos dažniausiai taikomas didesnis procentinis dydis negu taikomas bendrosioms pajamoms. Pavyzdžiui, auditorius gali nuspręsti, kad (1) penki procentai pelno iki mokesčių iš vykdomos veiklos gali būti tinkamas dydis pelno siekiančiai gamybos įmonei, arba (2) vienas procentas bendrųjų pajamų ar bendrųjų išlaidų yra tinkamas dydis ne pelno įmonei. Tačiau, atsižvelgus į aplinkybes, tinkamais gali būti laikomi ir didesni ar mažesni dydžiai. Jei audito rizika įvertinama kaip didelė, reikšmingumas vadovaujantis profesiniu sprendimu mažinamas daugiausiai, net iki 50%. Rizikingumo lygis nulemia koregavimo procento pasirinkimą, jį pritaikius, darbinis reikšmingumas vadinamas toleruotina klaida.

Patvirtintame 7- ame verslo apskaitos standarte (toliau – VAS) „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas“ (Žin., 2011, Nr. 161-7673) 19 straipsnyje nurodoma, kad: “esminės klaidos“ gali daryti tokį didelį poveikį praėjusio ar kelių praėjusių laikotarpių finansinių ataskaitų duomenims, kad tų laikotarpių finansinės ataskaitos negali būti laikomos patikimomis. Duomenų nepateikimas arba neteisingas pateikimas yra reikšmingi ir laikomi esmine klaida, jei jie atskirai ar kartu gali daryti įtaką vartotojų sprendimams, priimamiems remiantis finansinėmis ataskaitomis“. Klaidų taisymui taikant 7 VAS 22 straipsnio metodines rekomendacijas, klaidos reikšmingumo finansinei atskaitomybei įvertinimo kriterijus pasirenka įmonė. Pateikiami šie pavyzdžiai, kaip įmonė gali nustatyti klaidos reikšmingumo įvertinimo kriterijus:

žemutinė klaidos reikšmingumo riba – 5 % viso straipsnio sumos. Tai reiškia, kad jei nėra kitų

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

124

svarbių aplinkybių, klaidos, kurių dydis (ar visų klaidų suma) nesiekia žemutinės reikšmingumo ribos (5% viso straipsnio sumos), gali būti laikomos neesminėmis klaidomis;

pelningai dirbančioje įmonėje klaida – laikoma esmine, kai ji (ar visų klaidų suma, jeigu jų yra daugiau nei viena) sudaro 5 – 10 % pelno sumos prieš apmokestinimą;

įmonėje, kurios veiklos rezultatas artimas nuliui ar nuostolingai dirbančioje įmonėje klaida (ar visų klaidų suma, jeigu jų yra daugiau nei viena) laikoma esmine, kai ji sudaro 0,5 – 1 % įmonės pajamų per ataskaitinį laikotarpį arba 0,25 – 0,5 % visos turto balansinės vertės.

Diskusijų projekte „Link aiškinamojo rašto atskleidimų gairių“ (angl. Discussion Paper - Towards a Disclosure Framework for the Notes) pateikti reikalavimai atskleidimams suskirstyti į dvi grupes. Pirmoje grupėje pateikimi atskleidimų pobūdį apibūdinantys požymiai, antroje – nepageidaujamos savybės. Tarp gairių atskleidimui pateikiamos tokios kaip: atskleidimai turi praturtinti ir paaiškinti informaciją pagrindinėse finansinėse ataskaitose, atskleidimai turi būti sukoncentruoti į buvusius sandorius ir kitus įvykius, kurie jau buvo ataskaitinio laikotarpio dieną, atskleidžiama informacija turi apibūdinti konkrečią įmonę. Atitinkamai pateikiami kriterijai kai atskleidimai neturėtų būti pateikiami: atskleidimuose neturėtų būti pateikiama informacija apie būsimus įvykius, nereikšminga informacija neturi užgožti aktualios informacijos ir kt. Tokios atskleidimų gairės turi trūkumų, nes nenustato technologijos, kaip išskirti reikšmingą informaciją. 1 lentelėje pateikimas reikšmingumo rodiklių naudojimo palyginimas. 1 lentelė. Reikšmingumo rodiklių naudojimo palyginimas (sudaryta autorių, remiantis 7 VAS „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas“, 320 TAS “Reikšmingumas planuojant ir atliekant auditą”, Discussion Paper - Towards a Disclosure Framework for the Note)

Palyginimo kriterijai

320 TAS “Reikšmingumas planuojant ir atliekant auditą” pateikti reikalavimai

7 VAS „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas“ pateikti reikalavimai

Diskusijų projekte „Link aiškinamojo rašto atskleidimų gairių“ pateikti reikalavimai

Atskleidimo pobūdis

Rizikos lygis nulemia koregavimo procento pasirinkimą, jį pritaikius, darbinis reikšmingumas vadinamas toleruotina klaida. Auditoriaus išvadoje reikšmingumas neatskleidžiamas, jis taikomas planuojant ir atliekant atranką bei apibendrinant audito rezultatus prieš išvados pateikimą

Naudojama sąvoka: esminės klaidos, kurios nustatomos, kai klaida viršija reikšmingumo kriterijų. Kriterijus atskleidžiamas aiškinamajame rašte

Nereikšminga informacija neturi užgožti aktualios informacijos

Reikšmingumo suvokimas

Nustačius reikšmingų neištaisytų klaidų, auditorius pateikia modifikuotą išvadą, nurodydamas jų įtaką veiklos rezultatams

Esminių (reikšmingų) klaidų taisymas atliekamas retrospektyviai

Atskleidimai turi praturtinti ir paaiškinti informaciją pagrindinėse FA

Reikšmingumo apskaičiavimas

Pavyzdžiui, auditorius gali nuspręsti, kad (1) 5 % pelno iki mokesčių iš vykdomos veiklos gali būti tinkamas dydis pelno siekiančiai gamybos įmonei, arba (2) 1 % bendrųjų pajamų ar bendrųjų išlaidų yra tinkamas dydis ne pelno įmonei. Tačiau, jei audito rizika didelė, reikšmingumas vadovaujantis profesiniu sprendimu mažinamas daugiausiai, net iki 50%.

0,5 – 1 % įmonės pajamų per ataskaitinį laikotarpį arba 0,25 – 0,5 % visos turto balansinės vertės.

Neaptariamas

Matyti, kad priklausomai nuo poreikio, reikšmingumas finansinei atskaitomybei turi būti nustatomas

kiekvienu atveju atskirai (1 lent). Tačiau šie rodikliai nėra vieninteliai klaidos reikšmingumo nustatymo kriterijai ir vadovautis tik jais negalima. 7 VAS 6 straipsnyje nustatyta, kad: „pagal pakeistą apskaitos politiką duomenys perskaičiuojami ir finansinėse ataskaitose parodomi retrospektyviniu būdu. Įmonė turi pataisyti ataskaitinio laikotarpio duomenis ir lyginamąją informaciją, kad būsimais ataskaitiniais laikotarpiais galėtų taikyti naują apskaitos politiką ir kad būtų galima palyginti finansinėse ataskaitose pateiktų kelių laikotarpių duomenis. Retrospektyvinis būdas netaikomas, kai: šio reikalavimo įvykdyti neįmanoma arba taisymo suma nereikšminga (tokiu atveju gali būti taikomas perspektyvinis būdas) arba verslo apskaitos standartuose nurodytas kitas būdas“. Audito kliento atžvilgiu taip pat galimos dvi alternatyvos: reikšmingumą įvardinti audito sutartyje ar ne. Pirma: jeigu reikšmingumas būtų įvardinimas audito sutartyje tarp kliento ir auditoriaus, tai sumažintų nesutarimų su vadovybe galimybę, nes pvz. tiek klientas, tiek auditorius visai finansinei atskaitomybei nustato reikšmingumo sumą 0,5% nuo pardavimų. Klientas tokį reikšmingumo įvardinimą gali naudoti identifikuoti kokie reikšmingi atskleidimai turi būti atskleisti ir kokios klaidos būtų priskiriamos prie esminių klaidų. Auditorius naudos 0,5% reikšmingumo lygmenį paprastai pasirinkdamas jį vertinti nuo pardavimų reikšmingumo sumos. Kaip matyti iš 1 lent., taikomas planuojant ir atliekant atranką bei apibendrinant audito rezultatus prieš išvados pateikimą, be to

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

125

auditorius, nustatęs, kad audito rizika įvertinama kaip didelė, reikšmingumas vadovaujantis profesiniu sprendimu mažinamas daugiausiai, net iki 50%. Šiuo atveju auditoriaus sprendimas dėl reikšmingumo turėtų būti vystomas šiuo nuoseklumu: auditorius pirminio apskaičiavimo metu gali apskaičiuoti reikšmingumą, lygų buhalterio apskaičiuotam, pvz. taiko tą patį procentą ir jį skaičiuoja nuo to paties rodiklio, auditorius koreguoja reikšmingumą į toleruotiną klaidą, koreguodamas pagal pirminio rizikos vertinimo rezultatus (aukšta, vidutinė, žema rizika nulemia koregavimo koeficientą); auditorius pradinį kontrolės vertinimą koreguoja, atlikdamas kontrolės testus, „ėjimo kiaurai“ testus, stebėdamas procesus ir jų metu kintantis rizikos vertinimo suvokimas, verčia koreguoti toleruotiną klaidą srityse. Buhalteris 1) žingsnyje apskaičiuotą klaidą taiko kiekvienam straipsniui, auditorius paskirsto toleruotiną klaidą atskiriems straipsniams pagal jų struktūrą. Kadangi skaičiuojant struktūrą eliminuodamas pinigų ir nuosavybės (kapitalo) straipsnių reikšmės, toleruotina klaida perskirstoma likusiems straipsniams; auditorius taiko toleruotinos klaidos sumą planuodamas audito apimtį kiekviename straipsnyje atskirai. Jis visumą skaido į povisumes, iš kurių atrinks imtį. Povisumėje, kurioje kiekvienas elementas didesnis už toleruotiną klaidą, patikrinimas atliekamas 100%. Likusioje povisumėje taikoma atranka, išskiriama imtis. Baigęs patikrinimą imtyje, auditorius imtyje rastas klaidas ekstrapoliuoja visumai. Audito pabaigoje darbinis reikšmingumas perskaičiuojamas, atsižvelgiant į pasikeitusias reikšmingumui apskaičiuoti naudotų finansinių ataskaitų straipsnių reikšmes (bazę) ar taikytus procentus. Jis naudojamas rastų klaidų (ekstrapoliuotų) palyginimui su toleruotina klaida, kad priimti sprendimus dėl modifikavimo poreikio. Buhalteris nustatęs klaidą, palygina ją su apskaičiuotu reikšmingumu ir jei klaida didesnė, priima sprendimą ištaisyti retrospektyviai. Auditorius, priėmęs sprendimą modifikuoti auditoriaus išvadą, kreipiasi į vadovybę dėl galimų pataisymų. Vadovybė priima sprendimus taisyti audito metu rastas klaidas, vadovaujantis apskaitos politika, (retrospektyviai ar perspektyviai) todėl yra teisi, atsisakydama naudoti auditoriaus nustatytą reikšmingumą ir klaidas taisyti retrospektyviai tuo atveju, jei įmonės reikšmingumas yra gerokai didesnis. Pataisius klaidas, abi pusės turėtų perskaičiuoti reikšmingumo lygį.

Antra alternatyva: sutarus, kad reikšmingumas neturėtų būti sutariamas audito sutartyje, reikėtų akcentuoti tai, kad reikšmingumas auditoriui yra vienintelis laisvės elementas, garantuojantis auditoriaus sprendimo teisę, nustatytą tarptautiniuose audito standartuose. Auditorius (jei gali) identifikuoja galimus auditoriaus išvados vartotojus ir jiems pritaiko reikšmingumo (toleruotinos klaidos) skaičiavimo algoritmą, taip įgyvendina ir profesinio skepticizmo principą.

Rizikos vertinimo modelio projektavimas atskleidimų klasifikavimui

Šiame skyriuje rizikos vertinimo modelis projektuojamas naujam objektui – atskleidžiamai informacijai vertinti. Tuo tikslu apžvelgiama rizikų vertinimo logika, pateikiant informacijos reikšmingumo įtaka ir pasireiškimo tikimybės finansinės informacijos vartotojams priskyrimo algoritmą. Remiantis organizacijos rizikos valdymo teorija (angl. enterprice risk management theory), rizikos nustatomos ir klasifikuojamos matricoje. Rizikos įtaka ir tikimybė – du kriterijai, kuriais remiamasi nustatant rizikos lygį, naudojant pavyzdžiui penkiabalę skalę.

2 pav. Rizikos vertinimo modelio taikymas (sudaryta autorių pagal Gerke, W; Mager, F.; Reinschmidt, T.; Schmieder, Ch. (2008), COSO (2012))

Iš pav. 2 matyti, kad autoriai, audito praktikai, rizikas, priklausomai nuo jos pasireiškimo tikimybės ir įtakos priskiria vienam iš ketvirčių: maža įtaka-maža tikimybė (rizika maža), didelė įtaka-maža tikimybė ir maža įtaka-didelė tikimybė (rizika vidutinė), didėlė įtaka-didelė tikimybė (didelė rizika). Perprojektuojant rizikos vertinimo modelį, laikytasi prielaidos, kad taikant penkiabalę skalę, reikšminga informacija yra tik tuomet, kai vertintojas jai priskyrė tikimybę pasireikšti 4 arba 5 balus, o pasireiškimo įtakai arba 4 arba 5 balus. Autorių nuomone, informacijos reikšmingumą skirstant į tris lygius, būtina nustatyti jų vienodą plotį. Kad priskirti atskleidžiamą informaciją reikšmingai, vertinama pasireiškimo įtaka ir pasireiškimo tikimybė finansinės informacijos patikimumui. Įtakai ir tikimybei skiriant po 5 lygius, o informacijos reikšmingumą dalijant į tris gauname, kad tokios skalės plotis yra 8,3 (5x5=25/3= 8,3). Iš čia:

- Jei informacija surinko iki 8,3 balo, ji nereikšminga. Į pirmąjį lygį (nereikšminga informacija) papuola informacija, kurios tikimybė pasireikšti dažniausiai yra 1-4 balai, o įtaka 1-3 balai. Tokios kombinacijos gaunamos 1x1, 1x2, 1x3, 1x4, 1x5, 2x1,2x2, 2x3, 2x4, 3X1, 3X2, 4X1, 4x2, 5x1.

5

1 5Rizikos pasireiškimo tikimybė

Rizikos

įtaka

Didelė įtakaMaža tikimybė

Didelė įtakaDidelė tikimybė

Maža įtakaMaža tikimybė

Maža įtakaDidelė tikimybė

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

126

- Jei informacija surinko nuo 8,3 iki 16,6 balo, ji vidutiniškai reikšminga. Į vidutinio reikšmingumo lygį papuola informacija, kurios tikimybė pasireikšti dažniausiai yra 2-5 balai, įtaka 4-5 balai. Tokios kombinacijos gaunamos 2x5, 3x3, 3x4, 3x5, 4x3, 4x4, 5x2, 5x3.

- Jei informacija surenka virš 16,6 balo, ji – reikšminga. Į reikšmingą lygį patenka ta informacija, kurios tikimybę pasireikšti yra nuo tikimybė pasireikšti yra 4-5 balai, įtaka – 4-5 balai. Tokios kombinacijos gaunamos 4X5, 5x4, 5x5.

Žemiau pateikta sudaryta autorių 2 lentelė, kurioje pateikiama šio siūlomo rizikos vertinimo modelio pagalba išskiriami atskleidimo lygiai, kurie gali būti nulemiami draudimo įmonių veikloje išskiriamų rizikų pasireiškimo. Sudarant šią lentelę autoriai rėmesi plačiausiai diskutuojamomis (Gerke ir kt., 2008; Buck ir Bochanski, 2009) draudimo veiklos rizikomis, kurių atskleidimas yra įprastas draudimo rinkoje ir detaliai aptariamas nuo 2014 m. ketinamuose įgyvendinti Mokumas II reikalavimuose (European Parliament and Council, 2009). Mokumas II rizikos vertinimo modelis šiuo metu yra plačiai nagrinėjamas Lietuvos ir užsienio mokslininkų (Buškevičiūtė ir Leškevičiūtė, 2008), tačiau autoriai šiame straipsnyje daugiau dėmesio skyrė šiame modelyje numatomo 3-iojo ramsčio „Rinkos disciplina. Atskleidimai“ įgyvendinimo aptarimui. Kadangi draudimo įmonės apskaitos reikalavimai, kuriuos planuojama patvirtinti TASV išleidus vadinamojo 2-ojo etapo 4-ąjį TFAS “Draudimo sutartys” dar nėra patvirtinti, manytina, tokia analizė gali padėti identifikuoti būdą racionaliau ir efektyviau vartotojamas pateikti svarbiausią informaciją apie draudimo įmonės veiklos riziką.

2 lentelė. Informacijos reikšmingumo vertinimas draudimo įmonėje (sudaryta autorių)

Atskleidžiamos informacijos pavyzdžiai

Pasireiškimo įtaka finansinės informacijos patikimumui (balais)

Pasireiškimo tikimybė finansinės informacijos patikimumui (balais)

Sandaugos reikšmė (balais)

Informacijos reikšmingumo kokybinis vertinimas

Kredito rizikos įtaka finansinių priemonių vertei 3 4 12 Vidutiniškai reikšminga

Likvidumo rizikos įtaka finansinių priemonių vertei 4 5 20 Reikšminga

Rinkos rizikos įtaka finansinių priemonių ir investicinio turto vertei

3 3 9 Vidutiniškai reikšminga

Palūkanų normos pasikeitimo rizikos įtaka finansinių priemonių ir draudimo įsipareigojimų vertei

2 4 8 Nereikšminga

Nuosavybės vertybinių popierių vertės pasikeitimo rizikos įtaka veiklos rezultatams

2 5 10 Vidutiniškai reikšminga

Operacinės rizikos įtaka veiklos rezultatams 5 1 5 Nereikšminga

Perdraudikų patikimumo rizika veiklos rezultatams 4 3 12 Vidutiniškai reikšminga

Draudimo sutarčių nutraukimo rizika nuosavo kapitalo dydžiui 2 1 2 Nereikšminga

Draudimo nuostolingumo padidėjimo rizika draudimo įsipareigojimų vertei

5 4 20 Reikšminga

Draudimo tarpininkų aptarnavimo įtaka veiklos rezultatams

1 2 2 Nereikšminga

Administracinių sąnaudų išaugimo įtaka veiklos rezultatui

2 4 8 Nereikšminga

Draudimo įmokų tarifų nepakankamumo įtaka veiklos rezultatams

5 4 20 Reikšminga

Katastrofinių rizikų įtaka draudimo įsipareigojimų vertei 5 5 25 Reikšminga

Biometrinių rizikų įtaka draudimo įsipareigojimų vertei 5 3 15 Vidutiniškai reikšminga

2 lentelėje pateikiamas kiekybinis pasireiškinimo vertinimo įtakos ir tikimybės įvertinimas yra

iliustracinis, nėra siejamas su konkrečios draudimo įmonės rizikos vertinimo duomenimis ir atspindi tik

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

127

iliustracinį rizikos įvertinimą, kuris galėtų būti pagrindu konkrečiai draudimo įmonei vertinant atskleidžiamos informacijos reikšmingumą.

2 lentelėje pateikta draudimo bendrovėms būdinga atskleistina informacija Vokietijos pavyzdžiu (Gerke, W; Mager, F.; Reinschmidt, T.; Schmieder, Ch., 2008), kuri taikant straipsnio autorių perprojektuotą rizikos vertinimo modelį atskleidžiamai informacijai vertinti, gali būti klasifikuojama į nereikšmingą, vidutiniškai reikšmingą ir reikšmingą atskleidimo kontekste, kaip pagalba buhalteriui, rengiant aiškinamąjį raštą. Tačiau daug svarbesnis išlieka informacijos vartotojų kontekstas, kai, remdamiesi atskleista (reikšminga) informacija, jie siekia priimti teisingus ekonominius (ir vadybinius) sprendimus. Šiuo atžvilgiu jiems svarbu ne tik pačios informacijos grupavimas, bet ir taikomos rizikų, kurios įtakoja finansinių ataskaitų patikimumą, sumažinimo priemonės. Toks informacijos vertinimo kontekstas inicijuoja tolesnius informacijos patikimo užtikrinimui įmonėje taikomų kontrolės procedūrų taikymo tyrimo veiksmus, tarkime vidutinio reikšmingumo ir reikšmingos informacijos. Kaip analogą šios pastraipos suvokimui pateikiame pavyzdį: įmonė atskleidė informaciją, kad planuoja dalį savo veiklos perkelti į Rusiją. Tokios informacijos įtaka yra tarkime 5 balai, tikimybė – tarkime 4 balai (ji atskleista kaip reikšminga, nes įtakos ir tikimybės sandauga yra 20 balų). Informacijos vartotojas, prieš priimdamas ekonomiškai pagrįstus sprendimus siekia ištirti, kokios kontrolės priemonės taikomos. Pavyzdžiui, jei taikomas politinės rizikos draudimas – tai padės sumažinti įtaką, jei samdys konsultantą Rusijoje – įtaka mažės, tačiau kaštai – didės, reiškia praradimų atveju, kaštai (įtaka) sumuosis, jei naudos esamo buhalterio skaičiavimus ir pasamdys ekonomistą, praradimai (įtaka) bus mažesnė. Dėl tikimybės: jei sprendimų priėmimo etape, kuris akcininkų atsisakys investuoti, tikimybė verslą perkelti į Rusiją sumažės, tas pat investuotojui atsisakius.

Toks informacijos vartotojų mąstymo būdas, kai finansinis reikšmingumo svertas derinamas su nefinansiniu svertu ir pasitelkiama kontrolės priemonių analizė, būdingas rizikoms vertinti (Stabingis, L.; Staliūnienė J. D., 2009, 2010), tačiau matyti, kad puikiai tinka ir atskleidžiamos informacijos vertinimui, kas parodyta šia matrica:

3 pav. Rizikos vertinimo pagrindu pateiktų atskleidimų aiškinamajame rašte modelis (sudaryta autorių)

Toks atskleidžiamos informacijos vertinimas, kai vertinama pasireiškimo tikimybė ir įtaka, būdingas

rizikos vertinimui taikant rizikos vertinimo modelį. Jį pritaikius 2 lentelėje pateiktos informacijos reikšmingumui vertinti, buvo nustatyta,:

tik 2, 9, 12, 13 informacija reikšminga, ji būtinai turėtų būti atskleidžiama detaliai (čia informacijos numeris atspindi rizikos pasireiškimą aprašančios pastabos numerį, kuri būtų atskleidžiamas aiškinamajame rašte).

tačiau jei tinkamai taikomos kontrolės priemonės, dėl ko atskleistina informacija patenka į vidutiniškai reikšmingos informacijos lauką, turėtų būti atskleidžiama bendrais bruožais, kad informacijos vartotojai turėtų geresnes galimybes reikšmingumo rodiklius naudoti pagrindžiant savo sprendimus.

Nustatyta nereikšminga informacija 4, 6, 8, 10, 11gali būti neatskleidžiama. Nors šiuo metu TFAS pagrinduose nėra paaiškinta kaip taikyti reikšmingumą atskleidimams (taigi

įmonėms leista atskleisti nereikšmingą informaciją), matyti, kad minėtas modelis pritaikomas ir atskleidimų reikšmingumo klasifikavimui į reikšmingą, vidutiniškai reikšmingą ir nereikšmingą informaciją, leistų motyvuotai sumažinti nefinansinės atskleidžaimos informacijos apimtį ir vis dar neklaidinti vartotojų. Ši mintis susišaukia su šiame straipsnyje minėtoje diskusijoje svarstoma gaire, kad informacijos reikšmingumas skirsis priklausomai nuo ją teikiančios įmonės,ar tai tarpinė ar metinė finansinė atskaitomybė ir šalys jau yra supaprastinę atskleidimų apimtis, pvz.:

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

128

Australijoje ne viešojo intereso įmonės įmonės sudarančios metines finansines ataskaitas pagatarptautinius finansinės atskaitomybės standartus (TFAS), tarpinėse finansinėse ataskaitose gali pateikti tik siaurą aiškinamąjį raštą;

Didžiojoje Britanijoje atskiroms dukterinėms ir motininėms įmonėms taikomi kiti atskleidimo reikalavimai;

ANC jau yra pasiūliusi taikyti mažoms listinguojamoms įmonėms tik siaurą aiškinamąjį raštą; Vokietijoje reikalaujama rizikas, jų pobūdį ir jų valdymo priemones atskleisti visiškai atskiroje

dalyje (EFRAG, 2012), kurioje pateikiama kaip atskiri rizikos pasireiškimo atvejai gali paveikti konkrečius balanso ar pelno (nuostolių) ataskaitos straipsnius. Čia svarbiausia identifikuoti svarbiausias įmonės rizikas ir jų poveikį atskleisti ne prie atskirų aiškinamojo rašto pastabų, o kartu, detaliau apibūdinant jų tarpusavio koreliaciją. ) taip pat galėtų būti atskleidžiamos Vokietijos pavyzdžiu, tačiau kiekviename sektoriuje (Gerke ir kt., 2008) būtina nustatyti tokio atskleidimo kriterijus, pagal kuriuos būtų galima spręsti kokia informacija yra nereikšminga, vidutiniškai reikšminga ar reikšminga. Tokių trijų reikšmingumo lygių nustatymas padėtų finansinių ataskaitų rengėjams daugiau dėmesio skirti vartotojams aktualiausios informacijai atskleidimui. Išvados

1. Išanalizavus kas yra reikšminga informacija jos atskleidimų kontekste, galima teigti, kad apskaitoje tai yra dydis naudojamas priimti profesinį sprendimą, kai sprendžiama ar atskleisti finansinę arba nefinansinę informaciją. Tačiau net ir vienodo reikšmingumo lygmens suderinimas su auditoriumi nebus perspektyvus atsižvelgiant į skirtingus auditoriaus ir buhalterio darbo tikslus.

2. Palyginus reikšmingumo rodiklių naudojimą audito, apskaitos technologijoje, nustatyta, kad suminis reikšmingumo dydis gali būti nustatomas procentine reikšme dauginant iš straipsnio vertės, tačiau apskaitoje ir audite jis suvokiamas skirtingai. Apskaitoje reikšmingumas skirtas priimti sprendimus dėl atskleidimų pateikimo ir klaidų taisymo, audite – audito planavimui ir rezultatų vertinimui. Todėl netgi siekiant kuo mažiau nesutarimų tarp auditoriaus ir kliento, nėra tikslinga sutartimi suderinti reikšmingumo dydžio.

3. Iš praktinio taikymo pavyzdžio draudimo bendrovėje matyti, kad reikšminga gali būti ne tik finansinė informacija. Taikant rizikos vertinimo modelį atskleidžiamai informacijai vertinti, ji gali būti klasifikuojama į nereikšmingą, vidutiniškai reikšmingą ir reikšmingą atskleidimo kontekste, pavyzdžiui: 2, 9, 12, 13 informacija bus vertinama kaip reikšminga ir būtinai turėtų būti atskleidžiama detaliai.

4. Rizikos vertinimo modelis gali padėti identifikuoti reikšmingą atskleistiną informaciją, tačiau taip pat padėti nustatyti nereikšmingą informaciją, kuri (pavyzdžiui, 4, 6, 8, 10, 11 atveju) gali būti neatskleidžiama finansinėse ataskaitose. Literatūra 1. BU-PEOW NG, T. AND TAN, H.-T. (2007), Effects of Qualitative Factor Salience, Expressed Client Concern, and Qualitative Materiality Thresholds on Auditors' Audit Adjustment Decisions. Contemporary Accounting Research, 24: 1171–1192. doi: 10.1506/car.24.4.5 2. BUCK, C.; BOCHANSKI, St. (2009). MCEV: the right reporting standard for volatiles times? Prieiga per internetą: <http://www.watsonwyatt.com/news/pdfs/WT-2009-12829.pdf >. 3. BUŠKEVIČIŪTĖ, E., LEŠKEVIČIŪTĖ, A. (2008). Rizikos valdymas draudimo įmonėse. Taikomoji ekonomika: sisteminiai tyrimai, 2008, 2(2), 59-79. 4. EUROPEAN PARLIAMENT AND COUNCIL (2009). Directive on the taking-up and pursuit of the business of Insurance and Reinsurance (SOLVENCY II). [žiūrėta 2012 m. rugsėjo 27 d.]. Prieiga internete: http://register.consilium.europa.eu/pdf/en/09/st03/st03643-re06.en09.pdf. 5. EFRAG, ANC & FRC (2012). Discussion Paper - Towards a Disclosure Framework for the Notes. 02/07/2012. Prieiga per internetą:<http://www.efrag.org/Front/n2-972/Discussion-Paper-Towards-a-Disclosure-Framework-for-the-Notes.aspx> 6. GERKE, W; MAGER, F.; REINSCHMIDT, T.; SCHMIEDER, Ch. (2008). Empirical Risk Analysis of Pension Insurance: The Case of Germany. Journal of Risk and Insurance, September 2008, Volume 75, Issue 3, 763-84 7. COSO (2012). Rizikos vertinimas vidaus kontrolės kontekste. Prieiga per internetą: <http://www.coso.org>. 8. HALDANE, A.G.; MADOUROS, V. (2012). The dog and the frisbee. 366th economic policy symposium “The changing policy landscape”. Jackson Hole, Wyoming, 31 August 2012. 9. Rizikos ir rizikos valdymo vertinimas: mokymų medžiaga. Vidaus auditorių asociacija [interaktyvus]. 2005. Prieiga per internetą: <http://www.theiia.org/chapters/index.cfm/view.public_file/cid/303/fileid/4887>. 10. OMX (2012). Atskleidimų reikalavimai pagal valdymo kodekso, skaidrumo reikalavimus. Prieiga per internetą: <http://www.nasdaqomxbaltic.com>, http://www.nasdaqomxbaltic.com/lt/birzu-informacija/kaip-listinguotis/informacijos-atskleidimas/ 11. STABINGIS, L.; STALIŪNIENĖ, J. D. (2009). Apskaitos informacijos patikimumo užtikrinimo priemonių optimizavimas // Economics and management = Ekonomika ir vadyba [elektroninis išteklius] / Kaunas university of technology. Kaunas: Technologija. ISSN 1822-6515. 2009, no. 14, p. 92-99. [Business Source Complete; Current Abstracts; TOC Premier]. 12. STABINGIS, L.; STALIŪNIENĖ, J. D. (2010). Optimization of measures for accounting information reliability assurance: practical aspect // Economics and management = Ekonomika ir vadyba [elektroninis išteklius] / Kaunas University of Technology. Kaunas: Technologija. ISSN 1822-6515. 2010, no. 15, p. 1085-1091. [Business Source Complete; Current Abstracts; TOC Premier]. 13. TAS 320 (2012). 320-asis Tarptautinis audito standartas “Reikšmingumas planuojant ir atliekant auditą”. Prieiga per internetą: <http://www.lar.lt>. 14. VAS 7 (2012). 7-asis verslo apskaitos standartas „Apskaitos politikos, apskaitinių įvertinimų keitimas ir klaidų taisymas“ (Valstybės žinios, 2011, nr. 161-7673). Prieiga per internetą: <www.aat.lt>.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

129

APPLICATION OF RISK ASSESSMENT MODEL TO CLASSIFY THE DISCLOSURES

Audrius Linartas1, Jolanta Dalia Staliūnienė2

Mykolas Romeris University 1, Kaunas University of Technology 2

Summary

Relevance of the problem. According to the organization's risk management theory (called enterprice risk management theory) and scientists discuss themes of financial reporting reliability and increase of non-financial and financial disclosures, which consumers need to integrate to make prudent economic and management decisions. In practice, the management decision regarding to materiality apply only to evaluation of possible errors in financial statements and to decide on disclosures of non-financial information, such as.accounting policies etc. This practice constantly increases the amount of disclosures. In order to assess what information is relevant to users, it is necessary to discuss what kind of information if material and decide if it is sufficient to disclose only this material information. European Financial Reporting Advisory Group (EFRAG), French Autorité des Norman Comptables (ANC) and the UK Financial Reporting Council Accounting Committee (FRC) jointly published in 2012, July 12, Discussion Paper „Towards a Disclosure Framework for the Notes“. These authorities propose fundamental principles on the basis of which it would be possible to create a Disclosure Framework. This Project emphasises the recent problem related to increaling number of notes, which becomes a burden for financial analysts. International Accounting Standards Board (IASB), which is also in the process of its disclosure guidelines, confirms that disclosure should be more oriented to meet the needs of information users (investors, creditors, and others). In order to ensure that full disclosure of all and only relevant information in an appropriate manner will be prepared, the irrelevant information should be not presented in financial statements. Purpose. This article aims to adapt risk assessment model to define what material data should be disclosed in the notes. Results: An analysis of what is material in the context of information on the disclosures shows that this usually depends from professional judgment used to decide whether to disclose financial or non-financial information. Comparing the materiality indicators in audit and accounting, the researchers found out that the total amount of materiality can be determined by looking at the percentage of the item's value, but this methodology is actually used non consistently in these spheres. In accounting, materiality is used to decide if the item should be disclosed or corrected, in audit, it is used for audit planning and performance evaluation. Consequently, even in order to minimize disagreements between the auditor and the client, it is not appropriate to harmonize the materiality conception in the audit contract. The authors propose practical application of Risk assessment model to identify important disclosures and to identify the irrelevant information, which should be not disclosed in the financial statements. In this article, they propose how this model could be applied to define significant information that should be disclosed by the insurance company. The practical application of the model in the insurance company shows, that risk assessment model can help identify important disclosures, but also help to identify the irrelevant information, which (for example, 4, 6, 8, 10, 11) it may not be disclosed in the financial statements.The authors conclude, that the proposed methodology could help for companies to more efficiently define what infomation is material for its users and should be disclosed in the notes. Methods used: theoretical and empirical research, conceptual modeling and generalization. Key words: risk assessment, detection, notes, decision-making.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

130

VALSTYBINĖS MOKESČIŲ INSPEKCIJOS INTERNETU TEIKIAMŲ PASLAUGŲ KOKYBĖS TYRIMAS

Daiva Lukoševičiūtė1, Linas Stabingis2

Vytauto Didžiojo universitetas 1, Aleksandro Stulginskio universitetas 2

Anotacija

Šiuo metu labai sparčiai plėtojamos informacinės sistemos, kuriomis naudodamiesi vartotojai gali nuotoliniu būdu gauti įvairias

paslaugas. Šių sistemų kūrimui ir tobulinimui skiriama labai daug lėšų, tačiau šių paslaugų kokybė tiriama nepakankamai išsamiai. Šiame straipsnyje naudojant monografinio, palyginimo ir apibendrinimo tyrimo metodus yra išanalizuota bendroji ir paslaugų

kokybės samprata bei parengtas teorinis šio tyrimo pagrindimas, nustatyti internetu teikiamų paslaugų kokybę lemiantys veiksniai, nustatyti ir sugrupuoti vartotojų lūkesčiai dėl internetu teikiamų paslaugų kokybės, atlikta internetu teikiamų paslaugų kokybės vertinimo metodų paieška, išanalizuota jų esmė ir taikymo galimybės. Straipsnio teorinę vertę sudaro sukurtas modifikuotas nuokrypių nuo idealios reikšmės vertinimo modelis, skirtas internetu teikiamų paslaugų kokybei vertinti.

Straipsnyje pateikti Valstybinės mokesčių inspekcijos internetu teikiamų paslaugų kokybės vertinimo rezultatai, gauti taikant modifikuotąjį nuokrypių nuo idealios reikšmės vertinimo modelį ir remiantis 95 Lietuvos Respublikoje veikiančių įvairaus dydžio bei įvairia ekonomine veikla užsiimančių įmonių specialistų anketinės apklausos rezultatais. Praktinę straipsnio vertę sudaro rekomendacijos tirtai informacinei sistemai tobulinti.

Prasminiai žodžiai: internetu teikiamos paslaugos, vertinimo metodikos parinkimas, kokybės vertinimas.

Įvadas Efektyvus apskaitos tvarkymas priklauso ne tik nuo racionalios įmonės apskaitos politikos, tinkamai

funkcionuojančios apskaitos informacinės sistemos, darbuotojų kvalifikacijos ir kompetencijos, bet ir nuo tiesioginių bei interaktyviųjų informacinės infrastruktūros paslaugų, įskaitant apskaitos tvarkymą ir mokesčių apskaičiavimą reglamentuojančių teisės aktų, jų komentarų bei metodinių patarimų paiešką, apimties ir kokybės. Valstybinė mokesčių inspekcija yra viena iš tokias paslaugas teikiančių institucijų. Įmonių apskaitos specialistams aktualu ne tik jiems priimtinu laiku gauti reikiamą informaciją apie mokesčių apskaičiavimo ir jų sumokėjimo tvarką, ypač apie naujausius šios tvarkos pasikeitimus, bet ir interaktyviu būdu nusiųsti Valstybinei mokesčių inspekcijai įvairias ataskaitas bei mokesčių deklaracijas. Tai suteikia galimybę taupyti įmonės apskaitą tvarkančių specialistų darbo laiką ir pastangas atsakymų į iškilusius klausimus suradimui.

Internetu teikiamų paslaugų kokybės užtikrinimas yra labai sudėtingas uždavinys. Daugeliu atvejų tai bandymas aptikti ir pasiekti nuolat ir sparčiai besikeičiantį tikslą. Ne mažiau sudėtingas yra ir šių paslaugų kokybės vertinimo uždavinys. Taip yra todėl, kad kokybės suvokimas yra subjektyvus reiškinys, atspindintis skirtingus vartotojų lūkesčius, susijusius su skirtingu atstovaujamos įmonės dydžiu, veiklos pobūdžiu, vartotojų profesiniu pasirengimu atlikti pavestus darbus bei gebėjimu savo profesinėje veikloje naudoti nuolat ir labai sparčiai tobulinamas informacines bei komunikacines technologijas.

Viešąsias elektronines paslaugas teikiančių sistemų kūrimui skiriama labai daug ES ir valstybės lėšų, tačiau kompleksiniai šių sistemų kokybės tyrimai nėra atliekami. Viena iš priežasčių – nėra parengta praktiniam taikymui tinkama metodika, kokybės kriterijų ir rodiklių sistema, jų matavimo skalės ir kokybės vertinimo tvarka.

Tyrimo objektas – Lietuvos Respublikos Valstybinės mokesčių inspekcijos internetu teikiamų paslaugų kokybė.

Tyrimo tikslas – nustačius veiksnius, lemiančius internetu teikiamų paslaugų kokybę ir parinkus metodiką, įvertinti Valstybinės mokesčių inspekcijos internetu teikiamų paslaugų kokybę.

Tyrimo uždaviniai: 1) nustatyti veiksnius, įtakojančius internetu teikiamų paslaugų kokybę; 2) išanalizuoti ir susisteminti įmonių lūkesčius dėl Valstybinės mokesčių inspekcijos internetu

teikiamų paslaugų kokybės; 3) iIšanalizuoti internetu teikiamų paslaugų kokybės vertinimui naudojamus būdus ir parinkti

metodiką, taikytiną atliekant empirinį tyrimą; 4) sudaryti vartotojų lūkesčių patenkinimo išmatavimui naudotinų rodiklių sistemą ir apibrėžti šių

rodiklių reikšmių kitimo intervalus (matavimo skales); 5) atlikti įmonių specialistų, besinaudojančių Valstybinės mokesčių inspekcijos internetu teikiamomis

paslaugomis, anketinę apklausą ir įvertinti šių paslaugų kokybę. Tyrimo metodai. Internetu teikiamų paslaugų kokybę lemiantys veiksniai, vartotojų lūkesčiai dėl

internetu teikiamų paslaugų kokybės bei taikytina internetu teikiamų paslaugų kokybės vertinimo metodika yra nustatyta naudojant monografinį, loginės analizės ir apibendrinimo tyrimo metodus. Atliekant empirinį tyrimą ir analizuojant bei apibenrinant tyrimo rezultatus naudotas modifikuotas nuokrypių nuo idealios (siektinos) reikšmės nustatymo modelis, apimantis anketinės apklausos ir statistinės analizės metodus.

Empirinis tyrimas buvo atliekamas 2012 m. gegužės ir birželio mėnesiais. Tyrimo anketos buvo išsiųstos 2019 Lietuvos Respublikoje veikiančių įmonių, užpildytos anketos gautos iš 100 įmonių, tačiau tik 95 anketų duomenys buvo tinkami analizei atlikti.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

131

Internetu teikiamų paslaugų kokybę lemiantys veiksniai

Norint nustatyti, kokiais būdais būtų galima ištirti ir įvertinti internetu teikiamų paslaugų kokybę, pirmiausia būtina išanalizuoti kokybės sampratą, veiksnius, įtakojančius internetu teikiamų paslaugų kokybę, vartotojų lūkesčius ir juos įtakojančius veiksnius, parinkti tyrimo metodiką ir rodiklius, naudojant kuriuos bus galima atlikti internetu teikiamų paslaugų kokybės tyrimą, bei vertinti gautus rezultatus.

Pagal S. Özkan (2006), cit. Weinberg (1992), kokybė – tai prekių ir (arba) paslaugų atitiktis vartotojų lūkesčiams arba vartotojo poreikių tenkinimas. Šis apibrėžimas rodo, kad, tiriant ir vertinant prekių ir (arba) paslaugų kokybę, daug dėmesio turi būti skiriama vartotojų lūkesčių nustatymui ir tenkinimui.

Paslaugų kokybės sampratą apibrėžė I.M. Wang, C.J. Shieh (2005), cit. Parasuraman ir kiti (1985). Šių autorių nuomone paslaugų kokybė – tai visuotinis supratimas kokia yra ar turėtų būti puikios kokybės paslauga. C.J. Lee (2011) nurodo, kad paslaugos kokybė yra artimai susijusi su tinkamu darbo įvykdymu ir kliento pasitenkinimu. I.M. Wang, C.J. Shieh (2005) nuomone, siekimas užtikrinti paslaugos kokybę yra bandymas patenkinti vartotojų lūkesčius teikiant paslaugą. Be to, paslaugos kokybė dažniausiai vertinama tuo metu, kuomet naudojamasi paslauga (C. Sichtmann, M. von Selasinsky, A. Diamantopoulos, 2011).

Pagal D. Hoyle (2006), derinant įvairias kokybės sampratas ir naudojamus kokybės apibrėžimus su reikalavimais, nustatytais tarptautiniuose kokybės standartuose ISO 9000:2000, kokybė gali būti išreikšta kaip paslaugų rinkinio atitikties laipsnis aiškiai nurodytiems arba tik numanomiems, privalomiems arba tik pageidaujamiems vartotojų poreikiams bei lūkesčiams.

Vadovaujantis ISO/IEC 20000-1 (2011), kokybė gali būti vertinama pagal tris esminius aspektus: • Dizaino kokybę (šis aspektas atskleidžia ar projektuojant produktą ir (arba) paslaugą buvo

numatytos visos reikiamos jų savybės); • Produkto (paslaugos) kokybę (šis aspektas atskleidžia ar pagamintas produktas ir (arba) teikiama

paslauga atitinka projekte numatytas savybes); • Vartojimo kokybę (šis aspektas atskleidžia ar produktai ir (arba) paslaugos yra saugūs ir patikimi,

patogiai ir be didelių papildomų sąnaudų išlaikomi, paprastai ir patogiai naudojami). Siekiant atlikti konkrečių paslaugų kokybės tyrimą, svarbu žinoti ne tik bendrąją kokybės sampratą, bet

ir specifinius šių paslaugų teikimo bei vartojimo bruožus, turinčius įtakos konkrečių vartotojų grupių poreikiams bei lūkesčiams. Tiriant internetu teikiamų paslaugų kokybę svarbu atsižvelgti į specifinius informacinių sistemų projektavimo, diegimo ir veikimo bruožus bei vartotojų gebėjimą naudotis informacinėmis ir komunikacinėmis technologijomis. Taip yra todėl, kad visi paminėtieji aspektai gali lemti vartotojo pasitenkinimą internetu teikiamomis paslaugomis. Tačiau vieningos nuomonės kaip reikėtų vertinti informacinių sistemų ir internetu teikiamų paslaugų kokybę nėra. Pavyzdžiui, S. Özkan (2006), cit. Adelakun (1991) nurodo tris aspektus, nuo kurių priklauso informacinių sistemų kokybė: informacinės sistemos tipas, informacinės sistemos plėtra suinteresuotos šalys ir informacinės sistemos plėtojimo trukmė. D. Michailescu, S.A. Carlsson, M. Michailescu (2007) teigia, kad daugiausiai įtakos informacinių sistemų kokybei turi informacinės sistemos projekto vadyba, verslo procesai, strategija ir organizacinis aspektas, tačiau detaliau šių veiksnių neaptaria.

J. Hedman ir A. Borell (2005) informacinių sistemų ir internetu teikiamų paslaugų kokybę įtakojančius veiksnius siūlo skirstyti į 2 grupes: lengvai vertinamus veiksnius, kurie yra sąlyginai lengvai nustatomi ir išmatuojami, pavyzdžiui, techninė įranga, programų licencijos, konsultacijos bei mokymai, institucijos finansinės galimybės ir pan., bei sunkiai vertinamus veiksnius, kurie yra sunkiai nustatomi ir (arba) išmatuojami arba visai neišmatuojami, pavyzdžiui, konkurencija, žinios, nepakankamas veiklos produktyvumas, darbuotojų priešinimasis pokyčiams ir pan. Šio straipsnio autoriai mano, kad informacinių sistemų ir internetu teikiamų paslaugų kokybę įtakojančių veiksnių skirstymas į dvi minėtąsias grupes gali būti naudingas tik tuo atveju, kai siekiama sudaryti lengvai įvertinamų veiksnių sąrašą ir per trumpą laiką atlikti apytikrį vertinimą.

C.J. Liang, H.J. Cheng (2009) vertinant informacinių sistemų kokybę siūlo atsižvelgti į tris svarbiausius aspektus: informacijos kokybę, sistemos kokybę ir naudojantis šia sistema teikiamų paslaugų kokybę. Tačiau kiti autoriai, pavyzdžiui, J. Laučius ir O. Vasileckas (2007) teigia, kad informacinių sistemų kokybės iš viso neįmanoma išmatuoti, nes skirtingose situacijose ji vis kitaip apibrėžiama. Šių autorių nuomone informacinių sistemų kokybė yra daugialypė, nes ją lemia daugybė skirtingos svarbos veiksnių.

Sutikdami su kitų autorių nuomone, kad informacinių sistemų ir naudojantis jomis interaktyviai teikiamų paslaugų kokybės vertinimas yra sudėtingas uždavinys, šio straipsnio autoriai mano, kad norint vertinti elektronines paslaugas teikiančių informacinių sistemų kokybę visų pirma reikia nustatyti veiksnius, turinčius įtakos interaktyviai teikiamų paslaugų kokybei. M.I. Salwani ir kt. (2009) nurodo tris svarbiausias veiksnių grupes, reikšmingiausiai įtakojančias organizacijų informacinių sistemų ir internetu teikiamų paslaugų naujovių priėmimą, tobulinimą bei naudojimą:

• technologiniai veiksniai, kurie yra susijęs su įdiegtomis techninėmis naujovėmis; • organizaciniai veiksniai, susiję su įmonės dydžiu, įmonės veiklos apimtimis, investavimo į

informacines ir komunikacines technologijas galimybėmis bei vadovybės nusiteikimu nuolat tobulinti naudojamas technologijas;

• aplinkos veiksniai, susijęs su esama technine ir informacine infrastruktūra bei būtinumu operatyviai priimti valdymo sprendimus.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

132

M. Fuchs ir kt. (2009) išskiria keturias internetu teikiamų paslaugų kokybę įtakojančių veiksnių grupes ir kitaip grupuoja pačius veiksnius. Šis autorius organizacinių veiksnių grupei priskiria institucijose sukurtą techninę ir informacinę infrastruktūrą, informacinių ir komunikacinių technologijų naudojimo įgūdžius, suvoktas išlaidas ir suvoktą naudą, aplinkos veiksnių grupei priskiria konkurentų ir klientų spaudimą, įmonės veiksnių grupei – jos dydį ir tipą, o sprendimų priėmėjo veiksnių grupei – jo amžių, išsilavinimą, patirtį ir polinkį rizikuoti. Šiuo atveju būtina atkreipti dėmesį į tai, kad technologinė infrastruktūra gali būti vertinama ne tik kaip vidinių kokybę įtakojančių veiksnių visuma, pavyzdžiui, įmonėje turimos techninės, komunikacinės ir programinės įrangos įsigijimas ir diegimas, bet ir kaip išorinių veiksnių visuma, pavyzdžiui, naujų technologinių sprendimų atsiradimas, internetu teikiamų viešųjų paslaugų plėtra.

A. Brown (2005) nurodo, kad labai daug įtakos informacinių sistemų kokybei gali turėti netinkama vadyba, ypač įmonės veiklos pokyčių vadyba ir informacinių sistemų bei internetu teikiamų paslaugų plėtros vadyba. Todėl atliekant informacinių sistemų bei internetu teikiamų paslaugų kokybės vertinimą šio straipsnio autoriai siūlo neapsiriboti vien tik techninių parametrų analize, bet rekomenduoja tirti ir socialinius veiksnius.

C. Cheung ir R. Law (2009) nurodo, kad svarbu nuolatos greitai ir efektyviai reaguoti į besikeičiančią internetu teikiamų paslaugų vartotojų elgseną, ištobulinti jas teikiančių informacinių sistemų plėtros strategiją. H. Bell, N. Tang (1998) teigia, kad siekiant užsitikrinti organizacijos veiklos sėkmę ir teikiamų paslaugų kokybės pripažinimą labai svarbu pažinti tikslinę auditoriją (vartotojų grupę) bei nustatyti jos poreikius ir lūkesčius. Pagal D. Hoyle (2006), norint sukurti geros kokybės internetinę svetainę, būtinas grįžtamasis ryšys iš vartotojų, kurie jau naudojasi siūlomomis ar panašiomis paslaugomis, žinoti jų lūkesčius ir poreikius. H. Sørum, K.N. Andersen ir R. Vatrapu (2011) pažymi, kad kuo daugiau vartotojų bus įtraukta į informacinių sistemų kūrimą ir tobulinimą, tuo geresnių kokybės vertinimų bus susilaukta. Be to, M. Olugbode ir kt. (2008) nuomone, internetu paslaugas teikiančių informacinių sistemų kokybei įtakos turi ne tik išorinė komunikacija su šių paslaugų vartotojais (klientais), bet ir vidinė komunikacija tarp šios informacinės sistemos plėtra besirūpinančių institucijos darbuotojų.

BGI Consulting, išanalizavusi esamą, naudojantis informacinėmis technologijomis Lietuvoje teikiamų viešųjų paslaugų būklę (Pagrindinių viešųjų paslaugų... 2009), nustatė šiuos neigiamai internetu teikiamų paslaugų kokybę įtakojančius veiksnius: teisinio reglamentavimo netobulumą, už informacinės visuomenės plėtrą atsakingų viešojo administravimo institucijų politinės ir dalykinės paramos stoką, žinių kaip naudotis interaktyviomis ir kitomis internetu teikiamomis paslaugomis bei jų valdymo įgūdžių stoką, esamos viešojo administravimo sistemos netobulumą, nepakankamą asmenų identifikavimo priemonių saugumą bei nepakankamą informacinių sistemų ir valstybės registrų duomenų kokybę bei tarpusavio sąveiką.

Šio straipsnio autorių nuomone, daug įtakos internetu teikiamų viešųjų paslaugų kokybei turi Valstybės informacinių sistemų kūrimo metodiniai dokumentai (Valstybės informacinių sistemų kūrimo …, 2004), Valstybės informacinių sistemų steigimo ir įteisinimo taisyklėse (Valstybės informacinių sistemų steigimo …, 2007), Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms apraše (Bendrųjų reikalavimų ..., 2009) ir kituose teisės aktuose nustatyti reikalavimai valstybės registrų ir informacinių sistemų steigimui bei įteisinimui, šių sistemų ir interneto svetainių funkcionavimui, duomenų ir pačių sistemų bei svetainių saugumui, duomenų apdorojimo ir atnaujinimo operatyvumui bei kitų svarbių savybių užtikrinimui.

Apibendrindami atlikto monografinio tyrimo rezultatus šio straipsnio autoriai nustatė, kad internetu teikiamų paslaugų kokybę įtakojančius veiksnius tikslinga sugrupuoti į 5 grupes:

• organizacinių veiksnių grupė: internetu teikiamų paslaugų vadyba, pokyčių vadyba, rūpinimasis vartotojų poreikių tenkinimu, bendradarbiavimas su suinteresuotosiomis šalimis, darbuotojų mokymas ir motyvacija bei informacinių sistemų plėtros trukmė ir strateginis planavimas;

• technologinių veiksnių grupė: techninė įranga, komunikacinė įranga ir programinė įranga; • aplinkos veiksnių grupė: pastebėtas klientų ir konkurentų spaudimas, plėtros skatinimas ir

finansavimas, kokybės reikalavimų teisinis reglamentavimas, tikslinių vartotojų grupių poreikiai ir lūkesčiai bei grįžtamasis ryšys;

• institucinių veiksnių grupė: institucijos dydis, institucijos tipas, institucijos veiklos apimtis, darbuotojų kvalifikacija ir įgūdžiai;

• sprendimų priėmėjo veiksnių grupė: amžius, išsilavinimas, žinios, patirtis, polinkis rizikuoti, išlaidos ir naudos suvokimas bei vadybiniai įsitikinimai. Vartotojų lūkesčiai dėl internetu teikiamų paslaugų kokybės

Norint įvertinti kokybę, svarbu nustatyti vartotojų lūkesčius ir išmatuoti jų patenkinimo lygį. Standarte ISO 9000 nurodytos šios svarbiausiosios paslaugų kokybę sąlygojančios savybės: paslaugos prieinamumas, patikimumas, patogumas, suteikimo greitis, saugumas ir efektyvumas bei paslaugų teikėjų savybės: patikimumas, sąžiningumas, tikslumas, mandagumas, kompetencija, lankstumas, atsakomumas ir veiklos našumas (Hoyle, D. 2006). Reikiamo šių savybių lygmens užtikrinamas turi būti pasiekimas valdant, kontroliuojant ir gerinant paslaugų teikimą bei įrodinėjant darbuotojams tinkamo paslaugų teikimo naudą, kad sąmoningai ir kryptingai jos siektų.

Naudodamasis viešosiomis elektroninėmis paslaugomis klientas dažniausiai su šias paslaugas teikiančių institucijų specialistai tiesiogiai nebendrauja. Todėl vertinant paslaugoms internetu teikti skirtas informacines

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

133

sistemas yra svarbios šios jų kokybės savybės: informacinės sistemos prieinamumas, jos patikimumas ir pateikiamų duomenų saugumas, pateikiamos informacijos ir atsakymų į klausimus tikslumas ir aiškumas, sistemą tvarkančių darbuotojų kompetencija, konsultantų kompetencija ir mandagumas, galimybė prisitaikyti informacinę sistemą specialiuosius poreikius turintiems asmenims, informacinės sistemos našumas (gebėjimas apdoroti didelį kiekį duomenų ir vartotojų paklausimų), veikimo sparta, atsakymų į klausimus teikimo operatyvumas, bendras informacinės sistemos efektyvumas, kurį laiduoja sumažėjusios vartotojų ir paslaugas teikiančių institucijų darbuotojų darbo laiko ir kitos sąnaudos bei kiti veiksniai. Įgyvenus kaip galima daugiau iš čia paminėtųjų aspektų, tikėtina, būtų labiau patenkinami ir vartotojų poreikiai.

Pagrindinė e-valdžios idėja, pagal R. Ginevičių ir kt. (2006) – pigesnė, efektyvesnė ir lankstesnė nei yra dabar valstybinių institucijų biurokratinė sistema. R. Garuckas ir A. Kaziliūnas (2008) teigia, kad vienas svarbesnių elektroninės valdžios kūrimo tikslų yra trijų pagrindinių suinteresuotųjų šalių – gyventojų, verslo įmonių ir valdžios institucijų poreikių tenkinimas bei jų tarpusavio bendravimo ir keitimosi informacija palengvinimas. Vadovaujantis šia nuostata galima teigti, kad ūkio subjektai yra suinteresuoti kuo didesne internetu teikiamų paslaugų gausa ir aukštesniu šių paslaugų interaktyvumo lygiu.

Teikiamų paslaugų interaktyvumo lygmuo ir reikalavimai informacinių sistemų duomenų atnaujinimo operatyvumui, sistemos saugumui ir patikimumui priklauso nuo to, kokiai teisės aktuose nurodytai kategorijai yra priskirta analizuojama informacinė sistema. Dažnai pasitaiko atvejų, kai viešosioms paslaugoms teikti skirta informacinė sistema atitinka visus formaliuosius teisės aktuose nustatytus techninius parametrus, galima sparti prieiga prie informacijos daugeliui vartotojų vienu metu, pateikiama informacija operatyviai atnaujinama, sistema retai sutrinka, tačiau vartotojui nepatogu ja naudotis, nes, pavyzdžiui, monitoriaus ekrane yra netinkamai išdėstyti meniu elementų grupių pavadinimai, tekstas pateiktas labai mažu ar dėl kitų priežasčių sunkiai įskaitomu šriftu, egzistuoja ribotos galimybės surasti reikiamą informaciją pagal reikšminius žodžius. Todėl labai svarbu, kad paslaugoms internetu teikti skirta informacinė sistema turėtų ne tik reikiamas funkcines savybes, bet ir būtų patogi naudotis.

Vertinant viešąsias elektronines paslaugas, C. Pasinetti (2009) nuomone, svarbu atsižvelgti į šias jų savybės: prieinamumas, patogumas vartotojui, techninių priemonių funkcionalumas ir turinio tipas, t.y. informacijos kokybė. Naudodamiesi informacinėmis sistemomis ir internetu teikiamomis paslaugomis, M.H. Hsu ir kt. (2004) nuomone, klientai tikisi tikslios ir išsamios informacijos, greitos prieigos, gerų informacijos paieškos tinklalapyje galimybių bei patikimo visos sistemos veikimo. Pastaruoju metu pastebima, kad vartotojai viešąsias paslaugas nori gauti greitai ir mažiausiomis laiko bei darbo sąnaudomis (R. Ginevičius ir kt., 2006).

Ne visi vartotojai lengvai įsisavina naujoves, todėl egzistuoja dar vienas labai svarbus vartotojų, besinaudojančių internetu teikiamomis viešosiomis paslaugomis, lūkestis – lengvas ir greitas išmokstamumas (Meuter M. ir kt., 2005). Sunkiau naujoves įsisavinantiems vartotojams svarbu, kad internetinės svetainės turinys būtų lengvai suprantamas, o pasirinkčių, nuorodų ir kitų elementų išdėstymas joje – aiškus ir patogus.

Įmonės, kurios naudojasi internetu teikiamomis elektroninėmis paslaugomis siekia ne tik taupyti darbuotojų darbo laiką, bet ir geriau jį planuoti. Be to, įmonių vadovams svarbu, kad darbuotojai galėtų kuo sklandžiau ir minimaliomis darbo sąnaudomis atlikti jiems patikėtas užduotis, tad tikimasi kokybiškų konsultacijų bei mokymų ne tik dalykiniais, bet ir efektyvaus naudojimosi informacine sistema klausimais, kad internetu paslaugas teikianti informacinė sistema būtų naudojama ne vien tik pasyviai informacijos paieškai atlikti, bet ir informacijos gavimui pagal iš anksto suformuluotas užklausas, duomenų perdavimui, tiesioginiam konsultavimuisi. Todėl institucijos, teikiančios viešąsias elektronines paslaugas, labai daug dėmesio turėtų skirti vartotojams lengvai suprantamos vartotojo – kompiuterio sąsajos sukūrimui, internetu teikiamų paslaugų propagavimui, reguliariam tiesioginių bei virtualių mokymų organizavimui.

Huang, J.H. ir Chang C.C. (2008) nurodo, kad vartotojų pasitenkinimui daug reikšmės turi bendras sistemos patikimumas. Šių autorių nuomone yra svarbu, kad, pasitaikius sistemos veikimo nesklandumams, vartotojo įrašyti duomenys nepradingtų ir nereikėtų jų įrašyti iš naujo. Šie autoriai taip pat nurodo, kad vartotojams labai aktuali galimybė lengvai, patogiai ir greitai susisiekti su konsultantu, kuris padėtų naudotis informacine sistema ne tik veikimo nesklandumų atvejais, bet ir atliekant įprastus veiksmus.

Apibendrinant teisės aktuose nustatytus reikalavimus valstybinių informacinių funkcionalumui ir patikimumui, o taip pat mokslinės literatūros šaltiniuose minimus vartotojų lūkesčius dėl internetu teikiamų paslaugų kokybės galima teigti, kad įmonių specialistams, besinaudojantiems Valstybinės mokesčių inspekcijos ir kitų valstybinių informacinių sistemų bei valstybės registrų internetu teikiamomis paslaugomis, svarbiausios kokybės savybės yra šios:

1. Funkcionalumas – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius virtualiai surasti visą reikiamą informaciją, nusiųsti suformuotąsias ataskaitas ir atlikti kitus reikiamus veiksmus.

2. Informacijos pasiekiamumas – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius naudotis internetu teikiamomis paslaugomis 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę, o taip pat meniu elementų ir jų grupių struktūros aiškumas bei nuorodų į kitas informacines sistemas pakankamumas.

3. Informacijos išsamumas – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius gauti išsamią dalykinę ir naudojimosi informacine sistema informaciją ir (arba) konsultacijas konkrečiu klausimu atsižvelgiant į konkrečią situaciją.

4. Informacijos suprantamumas – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius gauti suprantamai pateiktą informaciją juos dominančiais klausimais naudojantis suprantamai parengta vartotojo – kompiuterio sąsaja.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

134

5. Informacijos atnaujinamumas – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius rasti naujausią aktualią informaciją ir informaciją apie pokyčius.

6. Patogumas naudotis (rodikliai – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius susijusius su galimybe kompiuterio ekrane lengvai ir greitai surasti reikiamus meniu elementus ar nuorodas, o taip pat dėl tinkamo teksto šrifto dydžio ir spalvų bei kitų dėmesio pritraukimo priemonių naudojimo.

7. Veikimo patikimumas – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius nepatirti prieigos ribojimo dėl netinkamo sistemos veikimo bei turėti galimybę pratęsti reikiamos informacijos paiešką ar duomenų pateikimą po trikių nekartojant visų prieš sistemos sutrikimą atliktų veiksmų.

8. Išmokstamumas – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius lengvai perprasti naudojimo informacine sistema tvarką pirmą kartą prie jos prisijungus ir pradedant naudotis patobulintąja sistemos versija.

Internetu teikiamų paslaugų kokybės vertinimo metodikos parinkimas

Įvairių tipų ir paskirčių informacinių sistemų kokybės vertinimo modelius ir metodus bei jų taikymo galimybes nagrinėjo daugelis autorių: H. Saastamainen, 2004; S. Cronholm ir G. Goldkuhl, 2003; Chiang, C., Lee, C.C., Tzeng, G,H., 2009; S.A. Carisson, 2003; S, Khurana, 2009; H. Lamminen, 2002; K.A. Migdadi, Yazan, 2008; M. Olugbode ir kt., 2008; J. Lagsten ir G. Goldkuhl, 2008; J. Lagsten, 2011; A. Vasconcelos, P. Sousa ir J. Tribolet, 2007 ir kiti. Išanalizavę minėtų autorių publikacijas, šio straipsnio autoriai nustatė, kad vertinant viešosioms paslaugoms teikti skirtų informacinių sistemų kokybę, galima naudoti vieną ar kelis vertinimo metodus, tačiau ne visi iš jų yra lengvai pritaikomi ar vienodai tinkami kiekvienu konkrečiu atveju. Todėl labai aktuali mokslinė diskusija šiuo klausimu.

T. Andersson ir L. von Hellens (1997) išplėtojo informacinių sistemų veikimo kokybės vertinimo koncepciją naudojant SOLE (Software Library Evolution) kokybės vertinimo modelį. Taikant šį modelį kokybės vertinimas gali būti atliekamas per visą informacinės sistemos gyvavimo laikotarpį. Atliekant vertinimą būtina išskirti vertinamus aspektus, susietus su pagrindiniais sprendimų priėmimo etapais. Atlikdami empirinį tyrimą minėtieji autoriai išskyrė tris aspektus: verslo kokybę, naudojimo kokybę ir informacinės sistemos veikimo kokybę. Principinė šio modelio schema pateikta 1 paveiksle. Nauda Naudingumas 1. pav. Principinė SOLE kokybės vertinimo modelio schema (sudaryta autorių pagal Andersson, von Hellens, 1997)

Verslo (veiklos) kokybę vertina institucijos ir (arba) padalinių vadovai, lygindami gautą naudą su informacinės sistemos veikimo išlaidomis. Jei reikiami rezultatai gaunami neviršijant numatytų išlaidų, šio aspekto požiūriu sistemos kokybė yra gera (Özkan, 2006). Naudojimo kokybė, taikant šį modelį, vertinama pagal tai, kiek analizuojama informacinė sistema tenkina vartotojų poreikius. Vartotojais šiuo atveju laikomi tiesiogiai sistema besinaudojantys ir įvairius duomenų įrašymo (įkėlimo), informacijos tvarkymo bei sistemos veikimo užtikrinimo veiksmus atliekantys asmenys. Vertinant naudojimo kokybę šiame modelyje yra išskiriamos dvi svarbiausios dimensijos: vartotojų poreikių tenkinimas ir vartotojo-kompiuterio sąsaja. Vertinant informacinės sistemos kokybę dėmesys turi būti sutelkiamas į bendrą šios sistemos veikimo užtikrinimo, administravimo, valdymo ir tobulinimo kokybę.

Pačių šio modelio autorių nuomone (Andersson ir von Hellens, 1997), šiam modeliui trūksta trečiosios – laiko dimensijos. Be to, nėra analizuojami atskirų vartotojų grupių poreikiai. Šio straipsnio autorių nuomone svarbiausias šio modelio trūkumas – vertinimo abstraktumas, ypač pasireiškiantis tuo atveju, kai siekiama nustatyti ne tik bendrąjį tiriamos informacinės sistemos kokybės įvertį, bet įvardinti tobulintinus tirtos sistemos elementus ir (arba) veikimo procesus.

S.A. Carisson (2003) internetu teikiamų paslaugų kokybei vertinti siūlo taikyti tradicinių informacinių sistemų vertinimo metodų (eksperimentinio, pragmatinio vertinimo, konstruktyvistinio vertinimo) naudojimu grindžiamą realistinį informacinių sistemų vertinimo metodą. Šio metodo esmė yra nustatyti: „kodėl“ buvo inicijuotas informacinės sistemos kūrimas, „kam“ ši informacinė sistema teikia naudą ir „kokiomis aplinkybėmis“ ši sistema veikia. Tyrėjai turi nustatyti, kokie yra informacinės sistemos veikimo rezultatai ir kaip jie gaunami. Šis metodas padeda nustatyti, kokių išteklių reikia norimam rezultatui pasiekti, o tai leidžia nustatyti kaip efektyviai veikia informacinė sistema. Tačiau S.A. Carisson (2003) tik teoriškai aprašė šį metodą ir nepavyko aptikti informacijos apie jo praktinį panaudojimą. Šio straipsnio autorių nuomone viešųjų interaktyviųjų paslaugų teikimui skirtų informacinių sistemų kokybės vertinimui šie modelis netinkamas dar ir todėl, kad tikslesnius atsakymus į minėtuosius klausimus galėtų pateikti tik šių sistemų kūrimą inicijavę ir jų veikimo užtikrinimu besirūpinantys asmenys, o ne paslaugomis besinaudojantys asmenys.

Verslo kokybė Naudojimo kokybė

IS veikimo kokybė

Patiriamos išlaidos

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

135

H. Lamminen (2002), K.A. Migdadi, Yazan (2008) bei daugelis kitų mokslininkų informacinių sistemų ir internetu teikiamų paslaugų kokybei vertinti siūlo naudoti anketinės apklausos metodą. Svarbiausieji šio vertinimo metodo privalumai yra jo pigumas ir paprastumas. Jį galima naudoti vertinant vienos arba daugelio paslaugoms internetu teikti skirtų informacinių sistemų kokybę. Remiantis anketinės apklausos rezultatais galima nesunkiai palyginti kelių ar daugelio internetinių svetainių kokybę. Taikant šį metodą turi būti išskiriami vertinami elementai arba aspektai ir atrenkami tie, kurie labiausiai įtakoja konkretaus elemento arba aspekto kokybę, nustatomi elementų arba aspektų ir veiksnių reikšmingumai bei apskaičiuojami bendrieji kokybės įverčiai (indeksai).

Kitas, panašus į anketinės apklausos ir dažnai taikomas informacinių sistemų kokybės vertinimo metodas – interviu arba stebėjimas. Šį metodą naudojo M. Olugbode ir kt. (2008) tirdamas informacinių sistemų efektyvumą. Tačiau atlikus tyrimą naudojantis šiuo metodu yra sudėtinga, netgi dar labiau nei taikant interviu metodą, susisteminti ir moksliškai apibendrinti atlikto tyrimo rezultatus.

J. Lagsten ir G. Goldkuhl (2008), J. Lagsten (2011) informacinių sistemų kokybės vertinimui ir tobulintinų šios sistemos elementų nustatymui siūlo naudoti interpretavimo metodą. Taikant šį metodą informacinės sistemos vertinimo procese turi dalyvauti visi suinteresuoti asmenys, kurie naudojasi tiriama informacine sistema, arba bent pagrindinių suinteresuotųjų asmenų grupių atstovai.

Pasirinkus taikyti interpretavimo metodą reikia nuspręsti kokius konkrečius elementus ar technologinius bei organizacinius aspektus bus bandoma įvertinti ir ar vertinimo būdai bus priimtini vertinimą atliekantiems asmenims. S. Khurana (2009) nurodo, kad vertinami aspektai turėtų būti susiję su informacinės sistemos turiniu, kontekstu ir procesais. Susitikimų su vertintojais metu reikia užtikrinti, kad visi dalyviai turėtų galimybę reikšti savo mintis. Surinkus ir susisteminus vartotojų nuomones reikia parinkti tinkamus vertinimo kriterijus, suformuluoti išvadas ir galiausiai priimti sprendimus dėl tolimesnių sistemos tobulinimo veiksmų. Taigi, šį metodą tikslinga rinktis ketinant nustatyti tobulintinus informacinės sistemos elementuos ar veikimo aspektus.

Interpretavimo metodo kūrėjų nuomone šis metodas kol kas naudojamas retai, nes trūksta žinių kaip praktiškai jį pritaikyti arba bijoma išryškinti užslėptas problemas. Šio straipsnio autorių nuomone šį metodą būtų galima sėkmingai panaudoti atliekant vidinį institucijoje veikiančios informacinės sistemos kokybės vertinimą, tačiau jį būtų labai sudėtinga panaudoti internetu teikiamų viešųjų paslaugų kokybės vertinimui, nes būtų sudėtinga suorganizuoti pakankamą susitikimų su internetu teikimų paslaugų vartotojais skaičių.

J. Lagsten ir G. Goldkuhl (2008), J. Lagsten (2011) patobulino interpretavimo metodą ir naujai sukurtąjį metodą pavadino VISU vertinimo metodika. Vertinimo procesas, taikant šį metodą, turi būti suskirstytas į tris etapus: organizavimo, vertinimo ir vystymo. Naudojant šį metodą asmenys, besinaudojantys tiriama informacine sistema, sukviečiami į seminarus ir dalyviams užduodami iš anksto parengti specialūs klausimai bei suteikiama galimybė diskutuoti. Šių seminarų metu siekiama nustatyti informacinės sistemos stipriąsias puses, problemas ir tikslus. Apibendrinant seminarų dalyvių nuomones gali būti patikslinti vartotojų poreikiai bei nustatyta pokyčių svarba. Todėl šį metodą tikslinga taikyti tuomet, kai įmonės nori patobulinti turimą informacinę sistemą ir siekia išsiaiškinti ką reikėtų pakeisti. Šio straipsnio autorių nuomone svarbiausiais VISU metodikos trūkumais laikytina tai, kad gerus savo srities specialistus yra sunku sutelkti į vieną vietą. Be to, reikia daug laiko ir piniginių išlaidų tokio renginio organizavimui.

H. Saastamainen (2004) teigia, kad informacinių sistemų kokybei tirti gali būti naudojamas nukrypimų nuo idealių reikšmių vertinimo metodas. Taikant šį metodą turi būti surenkama informacija apie konkrečius kokybės reikalavimų ir vartotojų lūkesčių neatitinkančius sistemos elementus ar veikimo aspektus. Po to įvertinama, kuriuos iš nustatytųjų neatitikimų galima toleruoti, o kuriuos reikia pašalinti. Nukrypimus galima priskirti toleruotiniems tais atvejais, kai skirtumas tarp analizuojamo rodiklio pageidaujamos (siektinos) reikšmės ir esamą (realią) situaciją atspindinčios reikšmės yra nežymus bei vartotojai dėl šio nukrypimo nesugaišta daug laiko ir (arba) nepatiriamos papildomos išlaidos. Toleruotiniems galima priskirti ir tuos nukrypimus, kurie pasireiškia santykinai retai ir kuriuos patiria santykinai labai mažai darbuotojų. Sudarius netoleruotinų nukrypimų sąrašą reikia nustatyti šių nukrypimų priežastis ir atliktinus veiksmus jų pašalinimui. Daugeliu atvejų visų nustatytųjų nukrypimų pašalinti negalima dėl finansinių išteklių stokos, todėl svarbu nustatyti, kurie nukrypimai gali būti daugiau toleruotini už kitus.

H. Saastamainen (2004) teigia, kad nukrypimų nuo idealių reikšmių vertinimo metodas netinkamas tuo atveju, kai reikia vertinti sudėtingas informacines sistemas, kuriomis naudojasi daug vartotojų. Šio straipsnio autorių nuomone, šį informacinių sistemų vertinimo metodą būtų sudėtinga taikyti dar ir dėl to, kad reikėtų nustatyti (tiksliai apibrėžti) kiekvieno rodiklio idealią (siektiną) reikšmę ir po to patikimai įvertinti nukrypimą nuo idealios reikšmės.

S. Khurana (2009) internetu teikiamų paslaugų kokybei vertinti siūlo naudoti diskonfirmacijos teorija besiremiantį vartotojų pasitenkinimo nustatymo modelį. Diskonfirmacijos teorija apibrėžiama kaip “subjektyvus vartotojo vertinimas remiantis asmeniniu suvokimu ir ankstesne patirtimi” (Khurana, 2009, cit. Spreng et al. 1996). Pagal šią teoriją, vartotojo pasitenkinimas gali būti vertinamas kaip neatitikimas tarp pasiekto rezultato ir vartotojo suvoktų lūkesčių bei norų (S. Khurana, 2009). Taikant šį modelį svarbu nustatyti, kaip konkrečiu atveju vartotojas suvokia kokybę. Chiang, C., Lee, C.C., Tzeng, G,H. (2009) pastebėjo, kad vertinant internetinių svetainių kokybę susiduriama su labai didele techninių sprendimų įvairove ir tai daro kokybės vertinimą sudėtingesnį. Internetu teikiamų paslaugų kokybę vartotojai dažnai įvertina subjektyviai, todėl gauti rezultatai būna netikslūs. Siekiant išvengti vartotojų vertinimo subjektyvumo minėtieji autoriai siūlo naudoti AHP (The

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

136

analytic hierarchy process) modelį, kurį taikant vertinami aspektai turi būti sugrupuojami ir nustatomi santykiniai vertinamų aspektų reikšmingumo koeficientai.

Atlikus monografinį tyrimą pastebėta, kad įvairūs autoriai, aptardami siūlomus taikyti informacinių sistemų ir internetu teikiamų paslaugų kokybės vertinimo modelius ir metodus dažnai neapibrėžia vertinimo kriterijų ir rodiklių. Be to, dažnai akcentuojama vartotojų apklausos rezultatais besiremiančių metodų patikimumo stoka. Šio straipsnio autorių nuomone vertintojų subjektyvumo įtaką vertinimo rezultatams galima sumažinti atlikus šiuos du veiksmus:

• labai tiksliai suformulavus vertinimo rodiklių pavadinimus ir (arba) apibūdinimus; • nustačius individualią kiekvieno rodiklio matavimo skalę – t.y. apibrėžus kokiais konkrečiais

atvejais kokie kokybės įverčiai turi būti naudojami. Tačiau sudarant konkrečių rodiklių galimų reikšmių skalę neišvengiamai tenka apibrėžti ir visiškai

vartotojų poreikius ar lūkesčius atitinkančią vertinamos sistemos elemento ar proceso būseną. Todėl šio straipsnio autoriai apjungė esmines S. Khurana (2009) pasiūlytojo bei nuokrypių nuo idealios reikšmės modelio nuostatas, integravo ankstesniojoje pastraipoje pasiūlytąsias subjektyvumo įtakos sumažinimo priemones ir internetu paslaugas teikiančių informacinių sistemų kokybės vertinimui siūlo naudoti modifikuotą nukrypimų nuo idealios reikšmės vertinimo modelį. Naudojant šį modelį turėtų būti:

1. Nustatomos vertintinos tiriamos sistemos kokybės savybės. 2. Parenkami ir tiksliai apibrėžiami (apibūdinami) vertintinų savybių išmatavimui naudotini rodikliai. 3. Apibrėžiama (aprašoma) ideali (siektina) naudojant konkretų rodiklį vertinama sistemos elemento

arba proceso būsena. 4. Apibrėžiamos (aprašomos) kiekvieną rodiklio matavimo skalės įvertį atitinkančios vertinamos

sistemos elemento arba proceso būsenos. 5. Parengiama vartotojų apklausos anketa, kurioje pateikiami parengtieji rodiklių ir jų naudotinų

įverčių reikšmių apibūdinimai. 6. Analizuojami respondentų pateikti tiriamos sistemos kokybės įverčiai ir apibendrinami gauti tyrimo

rezultatai. Tuo atveju, kai atskirų rodiklių įtaka tam tikros kokybės savybės reikšmei yra nevienoda, gali būti

nustatomi šių rodiklių reikšmingumo koeficientai. Geriausiai ir blogiausiai įvertinti rodikliai ir (arba) kokybės savybės gali būti nustatomos juos surikiuojant vidutinių įverčių reikšmių didėjimo arba mažėjimo kryptimi. Nustačius didžiausius nuokrypius nuo idealios (siektinos) būsenos turinčias kokybės savybes reikėtų išanalizuoti šioms kokybės savybėms vertinti naudotų rodiklių nuokrypių reikšmes. Atsižvelgiant į kokybės savybės arba rodiklio nuokrypio dydį ir respondentų, kurių darbo rezultatams šis nuokrypis daro reikšmingą neigiamą įtaką, skaičių, gali būti vertinamas tam tikros kokybės savybės arba rodiklio reikšmės nuokrypio toleruotinumas bei, prireikus, imamasi veiksmų tirtos sistemos kokybei pagerinti.

Empirinio tyrimo eiga ir rezultatai

Empirinis tyrimas buvo atliktas 2012 m. gegužės mėnesį. Jo metu buvo atlikta įmonių specialistų, besinaudojančių Valstybinės mokesčių inspekcijos informacine sistema, anketinė apklausa. Apklausos anketa buvo suformuota internetinėje svetainėje www.publika.lt naudojantis šioje sistemoje numatytomis betarpiškai (on-line būdu) vykdomų apklausų anketų kūrimo priemonėmis. Prašymai įvertinti Valstybinės mokesčių inspekcijos internetu teikiamų paslaugų kokybę buvo išsiųsti 2019 įmonių. Prašymai dalyvauti apklausoje didelėms (daugiau kaip 150 darbuotojų), vidutinėms (50-149 darbuotojai) ir mažoms (iki 49 darbuotojų) įmonėms buvo išsiųsti atsižvelgiant į kiekvienos grupės įmonių skaičių.

Lietuvos statistikos departamento duomenimis 2012 metų pradžioje Lietuvoje veikė 83 624 įmonės (Veikiančių ūkio subjektų skaičius …, 2012). Imties dydis n nustatytas pagal 1 formulę (Kardelis, 2002):

(1) Čia: N – populiacijos dydis;

ε – pageidautinas tikslumas (panaudota dažniausiai taikoma reikšmė ε=0,05); p – numatoma įvykio baigmės tikimybė, kad nagrinėjamas požymis pasireikš tiriamoje populiacijoje (šio tyrimo metu naudota reikšmė p=0,5); q - tikimybė, kad nagrinėjamas požymis nepasireikš tiriamoje populiacijoje (q=1–p=0,5); Apklausos rezultatus pripažinti patikimais būtų buvę galima tik gavus 382 respondentų atsakymus.

Tačiau anketas užpildė tik 100 respondentų. Patikrinus anketų pildymo trukmę buvo pastebėta, kad kai kurie respondentai atsakymus į anketos klausimus įrašė per labai trumpą laiką. Tai paskatino manyti, kad jie neįsigilino į rodiklių pavadinimus ir atvejų, numatančių vieno iš galimų įverčių parinkimą, apibūdinimus, todėl šių respondentų atsakymai nebuvo vertinami. Tinkamais naudoti buvo pripažinti tik 95 respondentų atsakymai. Naudojant 2 formulę buvo apskaičiuotas apklausos tikslumas ε (Kardelis, 2002):

qpNqpN

n⋅⋅+−⋅

⋅⋅⋅=

22

2

96,1)1(96.1

ε

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

137

(2)

Atlikus skaičiavimą paaiškėjo, kad apklausos tikslumas yra lygus 11 proc. Darydami prielaidą, kad 70 proc. apklaustųjų yra būdinga tam tikra savybė su 95 proc. patikimumu, galėtume teigti, kad šia savybe pasižymi nuo 60,2 iki 79,8 procentų populiacijos.

Iš tinkamomis pripažintų 95 anketų 34 užpildė mažas, 34 vidutines ir 27 dideles įmones atstovaujantys respondentai (atitinkamai 36, 36 ir 28 proc. visų tyrime dalyvavusių įmonių atstovų). Uždarąsias akcines bendroves atstovavo 75 proc. respondentų, akcines bendroves – 10 proc., individualiąsias įmones – 7 proc., viešąsias įstaigas – 3 proc., labdaros ir paramos fondus – 2 proc. respondentų bei po 1 proc. respondentų, atstovaujančių asociacijas, savivaldybių įmones ir žemės ūkio bendroves. 30 proc. respondentų atstovaujamų įmonių užsiima gamybine, 21 proc. – prekybine, 35 proc. – paslaugų teikimu ir 14 proc. – mišria veikla.

Pagal amžiaus grupes respondentai pasiskirstė taip: iki 25 metų – 11 proc., 26-35 metų – 26 proc.; 36-45 metų – 32 proc.; 46-60 metų – 29 proc. ir 61 metų bei vyresni – 2 proc. Vidurinį išsimokslinimą (įskaitant specialųjį) nurodė turintys 11 proc., o aukštąjį – 89 proc. apklausoje dalyvavusių respondentų. Pagal užimamas pareigas apklausoje dalyvavo: 26 proc. vadovų, 47 proc. apskaitos ir finansų specialistų, 11 proc. administratorių, 8 proc. vadybininkų ir 7 proc. kitas pareigas užimančių įmonių darbuotojų.

Apklausos anketoje respondentų buvo prašoma nurodyti savo patirtį naudotis kompiuteriais. Turintys iki 1 metų naudojimosi kompiuteriais patirtį nurodė 5 proc., 2-3 metų – 18 proc., 4-10 metų – 51 proc. ir daugiau kaip 10 metų – 26 proc. apklaustųjų.

Apklausos metu respondentai turėjo įvertinti šio straipsnio teorinio tyrimo rezultatų dalyje išvardintų savybių kokybę pasirinkdami konkretaus tos savybės įvertinimui parinkto rodiklio vertinimo skalei priskirtus įverčius. Siekiant išvengti painiavos dėl skirtingų skalių naudojimo įvairių rodiklių reikšmėms nustatyti, visų rodiklių reikšmių nustatymui buvo naudojama vieninga 3 balų skalė (nuo 0 balų įverčio, reiškiančio labai blogą tam tikros informacinės sistemos elemento ar funkcinės savybės kokybę iki 3 balų įverčio, reiškiančio, kad informacinės sistemos elemento ar funkcinės savybės kokybė visiškai atitinka vartotojo lūkesčius).

Siekiant, kad atsakymai būtų objektyvesni, apklausos anketoje buvo pateikti ne tik rodiklių pavadinimai, bet ir jų matavimo skalės – t.y. situacijų, kurioms esant vartotojai turėtų rinktis vieną ar kitą kokybės įvertį, apibūdinimai. Pagal parinktąją vertinimo metodiką respondentai turėjo vertinti rodiklių nuokrypius nuo idealios (siektinos) reikšmės, tačiau apklausoje dalyvaujantiems asmenims psichologiškai priimtiniau buvo geresnę kokybę įvertinti aukštesniu balu, todėl apklausos anketoje idealią (siektiną) sistemos elemento ar proceso būseną buvo pasiūlyta vertinti 3, o blogiausią – 0 balų. Atsižvelgiant į tai vertinant teikiamos informacijos pakankamumo rodiklio reikšmę respondentams buvo pateikti tokie pasirinktinus įverčius atitinkančių situacijų apibūdinimai:

a) 3 (gerai): visais atvejais esu radęs reikiamą informaciją; b) 2 (patenkinamai): dažniausiai reikiamą informaciją randu, jos kokybe esu patenkintas, tačiau iki 20

proc. atvejų reikiamos informacijos tenka ieškoti kitur; c) 1 (blogai): pakankamai dažniausiai nerandu reikiamos informacijos arba manęs netenkina jos

kokybė, todėl nuo 21 iki 50 proc. atvejų reikiamos informacijos tenka ieškoti kitur; d) 0 (labai blogai): negaliu pasikliauti šia sistema, todėl reikiamos informacijos ieškau naudodamasis

kitomis priemonėmis. Tyrimo metu respondentų vertintų Valstybinės mokesčių inspekcijos internetu teikiamų paslaugų

kokybės savybių pavadinimai, šioms savybėms vertinti parinktų rodiklių pavadinimai ir šių rodiklių įverčių vidurkiai yra pateikti 1 lentelėje.

Tolimesniam gautų tyrimų rezultatų apdorojimui buvo naudojamos respondentų pateiktosios kokybės rodiklių įverčių reikšmės pagal 3 formulę perskaičiuotos į nuokrypius nuo idealios (siektinos) reikšmės.

(3) Padarius prielaidą, kad visi tam tikros kokybės savybei įvertinti parinkti rodikliai yra vienodai

reikšmingi apskaičiuojant bendrą šios kokybės savybės įverčio reikšmę, pagal 4 formulę buvo apskaičiuotos kokybės savybių nuokrypių nuo idealios (siektinos) būsenos reikšmės ir kokybės savybės surikiuotos nuokrypio mažėjimo kryptimi. Šio skaičiavimo ir rikiavimo rezultatai pateikti 2 paveiksle. (4)

qpNnqpN

**96,1)1(***96,1*

2

2

+−=ε

( 1, )1

mij

i i n mj

rS =

=

= ∑

3ij ijR r= −

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

138

1 lentelė. Vidutiniai Valstybinės mokesčių inspekcijos internetu teikiamų paslaugų kokybės savybių rodiklių įverčių reikšmės (sudaryta autorių)

Kokybės savybių Kokybės rodiklių kodai pavadinimai kodai pavadinimai įverčiai

r11 Pateikiamos informacijos pakankamumas 1.79

r12 Paaiškinimų dėl reikiamos informacijos paieškos atlikimo tvarkos (on-line pagalbos) pakankamumas ir suprantamumas 1.93 S1 Funkcionalumas

r13 Teikiamų elektroninių paslaugų pakankamumas 1.40

r21 Ieškomos informacijos atitiktis meniu elementų ir jų grupių pavadinimams (struktūros logiškumas) 1.63

r22 Nuorodų į kitas informacines sistemas pakankamumas 1.61 S2 Informacijos pasiekiamumas

r23 Informacinės sistemos skilčių ir antraščių aiškumas 1.57 r31 Surastos informacijos pagal esminius žodžius atitikimas lūkesčiams 1.92 S3

Informacijos išsamumas r32 Pateikiamos informacijos išsamumas 1.75

r41 Paieškos metu gautos informacijos suprantamumas 1.71 r42 Atsakymų į dažniausiai užduodamus klausimus suprantamumas 1.81

r43 Elektroninių deklaracijų (ataskaitų) pateikimo tvarkos suprantamumas 2.55

r44 Elektroninių deklaracijų (ataskaitų) formose įrašytinų duomenų pavadinimų suprantamumas 2.58

S4 Informacijos suprantamumas

r45 Pranešimų apie klaidas pildant elektroninių deklaracijų (ataskaitų) formas suprantamumas 2.61

S5 Informacijos atnaujinamumas r51

Informacijos atnaujinimo tiriamoje sistemoje operatyvumas 1.86

r61 Navigavimo toje pačioje tiriamoje sistemoje iš vieno tinklalapio (ekraninio puslapio) į kitą patogumas naudoti 1.73

r62 Informacinės sistemos darbinė aplinka 1.55 S6 Patogumas naudotis

r63 Šrifto dydis ir skaitomumas 1.39

r71 Sistemos patikimumas (trikių arba prieigos prie sistemos ribojimų dažnumas) 1.56

S7 Veikimo patikimumas r72

Deklaracijų arba ataskaitų pildymo (on-line būdu) tęstinumas po trikių 2.17

r81 Naudojimosi tiriama sistema tvarkos perpratimas pirmą kartą prie jos prisijungus 1.80 S8 Išmokstamumas

r82 Prisitaikymo prie vykdomų sistemos pokyčių paprastumas 1.73 Remiantis 2 paveiksle pateiktais duomenimis galima teigti, kad geriausiai vartotojų lūkesčius atitinka

informacijos suprantamumo savybė (nuokrypio nuo idealios būsenos reikšmė S4 = 0,75 balo), o blogiausiai – patogumo naudotis savybė (nuokrypio nuo idealios būsenos reikšmė S6 = 1,45 balo) ir informacijos pasiekiamumo kokybės savybė (nuokrypio nuo idealios būsenos reikšmė S2 = 1,40 balo).

Daugiausiai teigiamam informacijos suprantamumo savybės vertinimui įtakos turėjo pozityvus elektroninių deklaracijų (ataskaitų) pateikimo tvarkos suprantamumo (r43), elektroninių deklaracijų (ataskaitų) formose įrašytinų duomenų pavadinimų suprantamumo (r44) ir pranešimų apie klaidas pildant elektroninių deklaracijų (ataskaitų) formas suprantamumo (r45) rodiklių vertinimas. Sąlyginai mažam patogumo naudotis savybės (S6) kokybės įvertinimui daugiausiai įtakos turėjo žemi šrifto dydžio ir skaitomumo (r63) bei informacinės sistemos darbinės aplinkos (r62) rodiklių įverčiai. Pakankamai prastai buvo įvertinta ir informacijos pasiekiamumo savybės (S2) kokybė.

1,45

1,40

1,29

1,24

1,17

1,14

1,14

0,75

0,00

0,20

0,40

0,60

0,80

1,00

1,20

1,40

1,60

S6 S2 S1 S8 S3 S7 S5 S4Nuokrypio n

uo idealio

s (sie

ktinos)

būklė

s įverčių re

ikšmės

Tirtų kokybės savybių kodai

2. pav. Valstybinės mokesčių inspekcijos internetu teikiamų paslaugų kokybės savybių rangavimo rezultatai (sudaryta autorių)

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

139

Siekiant nustatyti sąveiką tarp įvairių tyrime dalyvavusių respondentų grupių ir apskaičiuotų Valstybinės mokesčių inspekcijos internetu teikiamų paslaugų kokybės įverčių, buvo suformuluotos ir naudojantis statistinių duomenų analizavimo programa SPSS patikrintos šios hipotetinės prielaidos:

1. Patogumo naudotis savybės (S6) kokybės vertinimai priklauso nuo respondentų patirties naudojantis tiriama informacine sistema.

2. Informacijos pasiekiamumo savybės (S2) kokybės vertinimai priklauso nuo respondentų išsimokslinimo.

3. Teikiamų elektroninių paslaugų pakankamumo kokybės rodiklio (r13) vertinimai priklauso nuo įmonės juridinio statuso.

4. Šrifto dydžio ir skaitomumo kokybės rodiklio (r63) vertinimai priklauso nuo respondentų patirties naudotis kompiuteriais.

Naudojantis minėtąja SPSS programa buvo skaičiuojama kiekvienos hipotetinės prielaidos Chi-kvadratu kriterijaus reikšmė ir kriterijaus p-reikšmė, kuria remiantis ir buvo sprendžiama apie požymių statististinį priklausomumą. Požymiai buvo pripažinti statistiškai priklausomais kai p < α; (čia α – reikšmingumo lygmuo lygus 0,05).

Atlikus skaičiavimus buvo nustatyta, kad šrifto dydžio ir skaitomumo kokybės rodiklio (r63) įverčių priklausomybės nuo respondentų patirties naudotis kompiuteriais Chi-kvadratu kriterijaus reikšmė yra 10,1197, o kriterijaus p-reikšmė – 0,0176, todėl ketvirtoji hipotetinė prielaida yra patvirtinta. Tikrinant antrąją hipotetinę prielaidą buvo nustatyta, kad dviejų iš trijų informacijos pasiekiamumo savybės kokybės nustatymui naudotų rodiklių r22 ir r23 Chi-kvadratu kriterijaus reikšmės yra 12,8396 ir 10,0127 bei kriterijaus p-reikšmės yra 0,0050 ir 0,0185, o trečiojo rodiklio r21 Chi-kvadratu kriterijaus reikšmė yra 5,0053 bei kriterijaus p-reikšmė 0,1714 yra santykinai nedaug viršijanti leistiną 0,05 reikšmingumo ribą, todėl šios savybės kokybės įverčių priklausomybės nuo respondentų išsimokslinimo hipotetinė prielaida taip pat yra patvirtinta.

Apskaičiuotosios pirmosios ir trečiosios hipotetinių prielaidų kriterijaus p-reikšmės yra didesnės už leistiną reikšmingumo lygmenį, todėl šios hipotetinės prielaidos yra atmestos. Išvados

1. Remiantis monografinio tyrimo rezultatais internetu teikiamų paslaugų kokybę įtakojančius veiksnius galima suskirstyti į 5 grupes:

• organizacinių veiksnių grupė: internetu teikiamų paslaugų vadyba, pokyčių vadyba, rūpinimasis vartotojų poreikių tenkinimu, bendradarbiavimas su suinteresuotosiomis šalimis, darbuotojų mokymas ir motyvacija bei informacinių sistemų plėtros trukmė ir strateginis planavimas;

• technologinių veiksnių grupė: techninė įranga, komunikacinė įranga ir programinė įranga; • aplinkos veiksnių grupė: pastebėtas klientų ir konkurentų spaudimas, plėtros skatinimas ir

finansavimas, kokybės reikalavimų teisinis reglamentavimas, tikslinių vartotojų grupių poreikiai ir lūkesčiai bei grįžtamasis ryšys;

• institucinių veiksnių grupė: institucijos dydis, institucijos tipas, institucijos veiklos apimtis, darbuotojų kvalifikacija ir įgūdžiai;

• sprendimų priėmėjo veiksnių grupė: amžius, išsilavinimas, žinios, patirtis, polinkis rizikuoti, išlaidos ir naudos suvokimas bei vadybiniai įsitikinimai.

2. Svarbiausios empirinio tyrimo metu vertintinos Valstybinės mokesčių inspekcijos internetu teikiamų paslaugų kokybės savybės yra šios:

• funkcionalumas – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius virtualiai surasti visą reikiamą informaciją, nusiųsti suformuotąsias ataskaitas ir atlikti kitus reikiamus veiksmus;

• informacijos pasiekiamumas – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius naudotis internetu teikiamomis paslaugomis 24 valandas per parą ir 7 dienas per savaitę, o taip pat meniu elementų ir jų grupių struktūros aiškumas bei nuorodų į kitas informacines sistemas pakankamumas;

• informacijos išsamumas – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius gauti išsamią dalykinę ir naudojimosi informacine sistema informaciją ir (arba) konsultacijas konkrečiu klausimu atsižvelgiant į konkrečią situaciją;

• informacijos suprantamumas – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius gauti suprantamai pateiktą informaciją juos dominančiais klausimais naudojantis suprantamai parengta vartotojo – kompiuterio sąsaja;

• informacijos atnaujinamumas – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius rasti naujausią aktualią informaciją ir informaciją apie pokyčius;

• patogumas naudotis (rodikliai – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius susijusius su galimybe kompiuterio ekrane lengvai ir greitai surasti reikiamus meniu elementus ar nuorodas, o taip pat dėl tinkamo teksto šrifto dydžio ir spalvų bei kitų dėmesio pritraukimo priemonių naudojimo;

• veikimo patikimumas – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius nepatirti prieigos ribojimo dėl netinkamo sistemos veikimo bei turėti galimybę pratęsti reikiamos informacijos paiešką ar duomenų pateikimą po trikių nekartojant visų prieš sistemos sutrikimą atliktų veiksmų;

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

140

• išmokstamumas – savybė, atspindinti vartotojų lūkesčius lengvai perprasti naudojimo informacine sistema tvarką pirmą kartą prie jos prisijungus ir pradedant naudotis patobulintąja sistemos versija.

3. Internetu paslaugas teikiančių informacinių sistemų kokybei vertinti siūlomas naudoti modifikuotas nukrypimų nuo idealios reikšmės vertinimo modelis.

4. Įmonių specialistų, besinaudojančių Valstybinės mokesčių inspekcijos internetu teikiamomis paslaugomis, apklausos tikslumas dėl šioms paslaugoms teikti naudojamos informacinės sistemos kokybės yra lygus 11 procentų.

5. Geriausiai vartotojų lūkesčius dėl teikiamų paslaugų kokybės atitinka Valstybinės mokesčių inspekcijos informacinės sistemos suprantamumo savybė (nuokrypio nuo idealios būsenos reikšmė S4 = 0,75 balo), o blogiausiai – patogumo naudotis savybė (nuokrypio nuo idealios būsenos reikšmė S6 = 1,45 balo) ir informacijos pasiekiamumo savybė (nuokrypio nuo idealios būsenos reikšmė S2 = 1,40 balo).

6. Sąveikos tarp įvairių tyrime dalyvavusių respondentų grupių ir apskaičiuotų Valstybinės mokesčių inspekcijos internetu teikiamų paslaugų kokybės įverčių tyrimas naudojant statistinių duomenų analizavimo programą SPSS patvirtino hipotetines prielaidas, kad informacijos pasiekiamumo savybės (S2) kokybės vertinimai priklauso nuo respondentų išsimokslinimo ir kad šrifto dydžio ir skaitomumo kokybės rodiklio (R63) vertinimai priklauso nuo respondentų patirties naudotis kompiuteriais, bet paneigė hipotetines prielaidas, kad patogumo naudotis savybės (S6) kokybės vertinimai priklauso nuo respondentų patirties naudojantis tiriama informacine sistema ir kad teikiamų elektroninių paslaugų pakankamumo kokybės rodiklio (R13) vertinimai priklauso nuo įmonės juridinio statuso. Literatūra 1. ANDERSSON,T.; von HELLENS,L. 1997. Informations systems work quality. Information and Software Technology, vol.39, p.837-844. 2. BELL, H.; TANG, N. 1998. The effectiveness of comercial Internet Web sites: a user‘s perspective. International Research: Electronic Networking Applications and Policy, vol. 8, no. 3, p. 219-228. 3. Bendrųjų reikalavimų valstybės ir savivaldybių institucijų ir įstaigų interneto svetainėms aprašas [interaktyvus]. 2009. LRV 2009-12-16 nutarimas Nr.1721. Valstybės žinios, 2009, nr.154-6976. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=362198&p_query=&p_tr2=2> 4. BROWN, A. 2005. IS Evaluation in Practice. Electronic Journal of Information Systems Evaluation, vol. 8, no. 3, p.169-178. 5. CARISSON, S.A. 2003. Advancing Information Systems Evaluation (Reasearch): A Critical Realist Approach. Electronic Journal of Information Systems Evaluation, vol. 6, no. 2, p.11-20. 6. CHEUNG, C.; LAW, R. 2009. Have the perceptions of the successful factors for travel Web sites changed over time? The case of consumers in Hong Kong. Journal of Hospitality and Tourism Research, vol. 33, no. 3, p. 438-446. 7. CHIANG, C.; LEE, C.C.; Tzeng, G.H. 2009 A Non-Additive Model For The Evaluation Of Portal Website Service Quality. Journal of the Chinese Institute of Industrial Engineers, vol. 26, no. 5, p. 355-366. 8. CRONHOLM, S.; GOLDKUHL, G. 2003. Strategies for Information Systems Evaluation – Six Generic Types. Electronic Journal of Information Systems Evaluation, vol. 6, no. 2, p.65-74. 9. FUCHS, M. et.al. 2009. E-Business Readiness, Intensity, and Impact: An Austrian Destination Management Organization Study. Journal of Travel Research, vol. 49, no. 2, p. 165-178. 10. GARUCKAS, R.; KAZILIŪNAS, A. 2008. E-valdžios ir viešojo sektoriaus sąveikos Lietuvoje analizė [interaktyvus]. Vilnius: Vilniaus universitetas, Mykolo Romerio universitetas, Prieiga per Internetą: <http://www.ktu.lt/lt/mokslas/zurnalai/vpa/vpa23/VPA_Nr.23_R.Garuckas_p.59-67.pdf> 11. GINEVIČIUS, R. ir kt. 2006. XXI amžiaus iššūkiai: organizacijų ir visuomenės pokyčiai. Vilnius. 12. HEDMAN, J.; BORELL, A. 2005. Broadening Information Systems Evaluation Through Narratives. The Electronic Journal of Information Systems Evaluation, vol.8, no.2, p. 115-122. 13. HOYLE, D. 2006. ISO 9000 Quality Systems Handbook. Burlington: Linacre House. 14. HSU, M.H. et.al. 2004. Determinants of Continued Use of the WWW: An Integration of Two Theoretical Models. Industrial Management & Data Systems, vol. 10, no. 9, p. 66–75. 15. HUANG, J.H.; CHANG, C.C. 2008. The Role of Personality Traits in Online Consumer Complaint Behavior and Service Recovery Expectation. Social Behavior and Personality, vol. 36, no. 9, p. 1223-1232. 16. ISO/IEC 20000-1. 2011. INTERNATIONAL STANDARD. Second edition 2011 04-15. Information technology – Service management. 17. KARDELIS, K. 2002. Mokslinių tyrimų metodologija ir metodai. Kaunas: JUDEX. 18. KHURANA, S. 2009. Managing Service Quality: An Empirical Study of Internet Banking. The IUP Journal of Marketing Management, vol. 8, no. 3 and 4. 19. LAGSTEN, J. 2011. Evaluating Information Systems according to Stakeholders: A Pragmatic Perspective and Method. Electronic Journal of Information Systems Evaluation, vol. 14, no. 1, p.73-88. 20. LAGSTEN, J.; GOLDKUHL, G. 2008. Interpretative IS Evaluation: Results and Uses. Electronic Journal of Information Systems Evaluation, vol. 11, no. 2, p.97-108. 21. LAMMINEN, H. 2002. Health-related services on the internet. Medical Informatics and The Internet in Medicine, vol. 27, no.1, p. 13-20. 22. LAUČIUS, J.; VASILECAS, O. 2007. Informacinių technologijų projektų ir kokybės valdymas. Vilnius: Technika. 23. LEE, C.J. 2011. Understanding Bank Service Quality in Customers’ Terms: An Exploratory Analysis of Top-Of-Mind Definition. International Journal of Business & Social Science, vol. 2 no. 21, p. 1-8. 24. LIANG, C. J.; CHENG, H. J. 2009. A Study of the Impact of Website Quality. Total Quality Management and Business Excellence, p. 971-988. 25. MEUTER, M. et.al. 2005. Choosing Among Alternative Service Delivery Modes: An Investigation of Customer Trial of Self- Service Technologies. Journal of Marketing, vol. 69, p. 61–83. 26. MICHAILESCU, D.; CARLSSON, S.A.; MICHAILESCU M. 2007. Evaluating Enterprise Systems Implementation Methodologies In Action: Focusing Formalised and Situational Aspects. 27. MIGDADI, YAZAN K.A. 2008. Quantitative Evaluation of the Internet Banking Service Encounter’s Quality: Comparative Study between Jordan and the UK Retail Banks. Journal of Internet Banking & Commerce, vol. 13, no. 2. 28. OLUGBODE at.al. 2008. The Effect of Information Sysyems on Firm Performance and Profitability Using a Case-Study Approach. Electronic Journal of Information Systems Evaluation, vol. 11, no. 1, p.35-40. 29. ÖZKAN, S. 2006. A Process Capability Approach to Information Systems. Effectiveness Evaluation. Electronic Journal of Information Systems Evaluation, vol. 9, issue 1, p. 7-14.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

141

30. Pagrindinių viešųjų paslaugų, teikiamų informacinėmis technologijomis, esamos būklės analizė: 2009. LR Vidaus reikalų ministerijos informacinis leidinys [interaktyvus]. Priega per internetą: <http://www.vrm.lt/fileadmin/Padaliniu_failai/Viesojo_administravimo_dep/Galutine_ataskaita.pdf> 31. PASINETTI, C., 2009. Accessibility, usability, and functionality in T-government Services. In: Pagani, M. ed. Encyclopedia of multimedia technology and networking. 2nd ed. Pennsylvania: IPG Idea Publishing Group Inc. 32. SALWANI, M.I. at.al. 2009. E-commerce sage and business performance in the Malaysian tourism sector: empirical analysis. Information Management and Computer Security, vol. 17, no. 2, p. 166-185. 33. SAASTAMAINEN, H. 2004. Exception-Based Approach for Information Systems Evaluation: The Method and its Benefits to Information Systems Management. The Electronic Journal of Information Systems Evaluation, vol.8, no.1, p.51-60. 34. SICHTMANN, C.; SELASINSKY, M.; DIAMANTOPOULOS, A. 2011. Service Quality and Export Performance of Business-to-Business Service Providers: The Role of Service Employee– and Customer-Oriente Quality Control Initiatives. Journal of International Marketing, vol. 19, no. 1, p. 1–22. 35. SØRUM, H.; ANDERSEN, K.N.; VATRAPU, R. 2011. Public Websites and Human–Computer Interaction: an Empirical Study of Measurement of Website Quality and User Satisfaction. Behaviour & Information Technology, p. 1–10. 36. Valstybės informacinių sistemų kūrimo metodiniai dokumentai [interaktyvus]. 2004. Priega per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=243580> 37. Valstybės informacinių sistemų steigimo ir įteisinimo taisyklės [interaktyvus]. 2004. Priega per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=398483> 38. VASCONCELOS, A.; SOUSA, P.; TRIBOLET, J. 2007. Information System Architecture Metrics: an Enterprise Engineering Evaluation Approach. Electronic Journal of Information Systems Evaluation, vol. 10, no. 1, p.91-122. 39. Veikiančių ūkio subjektų skaičius metų pradžioje [interaktyvus]. 2012. Lietuvos statistikos departamentas. Priega per internetą: <http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1126&PHPSESSID=4a35ed6530fee7ca110cc55342082536> 40. WANG, I.M.; SHIEH, C.J. 2005. The relationship between service quality and customer satisfaction: the example of CJCU library. Chang: Jung Christian University.

RESEARCH OF QUALITY OF ONLINE SERVICES PROVIDED BY THE STATE TAX INSPECTORATE

Daiva Lukoševičiūtė1, Linas Stabingis2

Vytautas Magnus University 1, Aleksandras Stulginskis Unibversity 2

Summary

Currently we can see very rapid development of information systems, which allow users access to various services remotely. The expenses for development and improvement of these systems remains very high, but the examination of quality of these services remains poor. This fact Due to this fact leaded following phrasing of the purpose of research – after determination of factors, influencing the quality of online services, and selection of methodology for the quality assessment to provide evaluation of online services, provided by State Tax Inspectorate of the Republic of Lithuania.

Using the monographic research method there were determined factors, influencing the quality of services provided through the Internet, analysed and summarised expectations of the company's specialists on the State Tax Inspectorate online service quality, analysed methods and techniques used of online service quality evaluation and proposed the methodology for empirical research and data processing. Following steps of proposed methodology it was prepared list of indicators for online services, provided by the State Tax Inspectorate, quality estimation, defined the measurement scales of these indicators and situations, in which one or another indicator have be used, provided questioning of business professionals, who use the State Tax Inspectorate online services, using various statistical methods processed collected data and made assessment of the quality of these services.

Key words: Online services, selection of valuation methodology, quality assessment.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

142

APGAULIŲ MEDŽIO ŠAKOS IR JŲ AUGIMO SĄLYGOS

Jonas Mackevičius Vilniaus universitetas

Anotacija

Straipsnio tikslas – išskirti ir ištirti apgaulių medžio šakas ir jų augimo sąlygas. Straipsnyje nagrinėjama apgaulės samprata apskaitos ir audito mokslų kontekste, pateikiama apgaulių medžio koncepcija. Išskiriamos ir analizuojamos šios apgaulių medžio šakos: 1) neteisėtas turto pasisavinimas; 2) apgaulingas apskaitos tvarkymas; 3) korupcija; 4) mokestiniai nusikaltimai; 5) apgaulingi pranešimai; 6) kitos apgaulės. Nagrinėjamos svarbiausios sąlygos apgaulėms daryti, kurios dažniausiai atsiranda dėl įmonės vadovų ir darbuotojų nekompetentingumo ir aplaidumo, netinkamos įmonės organizacinės valdymo struktūros, silpnos vidaus kontrolės sistemos būklės ir kt.

Prasminiai žodžiai: apgaulės, apgaulių medis, apgaulių medžio šakos ir pošakės, apgaulių sąlygos. Įvadas

Apgaulės – vienas iš neigiamiausių visuomenės reiškinių, atsiradęs gilioje senovėje ir neišnykęs iki šių dienų. Dabartiniame demokratijos, aukštų technologijų ir informacinių sistemų amžiuje apgaulių ne tik nesumažėjo, bet atsirado naujų rūšių, jų darymo ir slėpimo būdų, kurie anksčiau buvo visiškai nežinomi. Apgaulės turi didelę neigiamą įtaką įmonių finansinei būklei, jų įvaizdžiui, konkurencingumui, užsienio investicijų pritraukimui.

Dėl apgaulių padaroma žala ne tik konkrečiai įmonei, bet neretai ir visiems su ja susijusiems subjektams – investuotojams, tiekėjams, bankams, draudimo bendrovėms. Apgaulės yra svarbiausias veiksnys, dėl kurio nuolat kyla didelių finansinių skandalų, stambiausių pasaulio kompanijų bankrotų. Štai keli pavyzdžiai, 2003 m. Health South Corporation siekdama padidinti akcijų vertę, pateikė melagingus duomenis apie įmonės pelną ir turtą. Klastojimo suma siekė 2,5 mlrd. JAV dolerių. Tyrimo metu paaiškėjo, kad klastojimo suma yra dar 1,3 mlrd. JAV dolerių didesnė (Weld, Bergevin, Magrath, 2004). Ypač daug apgaulių padaroma sudėtingos organizacinės valdymo struktūros kompanijose, kurių filialai išsidėstę įvairiose geografinėse vietose.

Apgaulės padarytos stambiose kompanijose padaro milžinišką žalą pasaulinės finansų sistemos stabilumui. 2008-2009 m. įvykę didžiausi bankrotai JAV istorijoje tokių įmonių, kaip Lehman Brothers (bankas), Washington Mutual (bankas), General Motors (automobilių gamykla), Chrysler (automobilių gamykla), Thornburg Mortgage (bankas) ir kitos, kurių turtas vertinamas šimtais milijardų dolerių, ypač sustiprino finansinę krizę ne tik JAV, bet ir daugelyje pasaulio šalių.

Kadangi apgaulių problema yra labai svarbi pasauliniu mastu, kiekvienos šalies ekonomikai, kiekvienos įmonės veiklos rezultatams, svarbu ją kuo išsamiau ištirti. Įvairius apgaulių aspektus (sąvokas, prigimtį, rūšis, atvejus, motyvus, prevencijos priemones ir kt.) nagrinėjo ne tik užsienio (Well (2002); P. Silver, A. Fleming; R. Riley (2008); T. Bell, J. Carcello (2000); Ch. Spathis, M. Doumpos, C. Zapounidis (2002); L. Weld, P. Bergovin, L. Magrath (2004); M. Kutera (2008, 2009); R. Turpen (1997); W. Wąsowski (2005); R. Vanasco (1998); J. Sokolov (1998), bet ir Lietuvos autoriai (Giriūnas, 2012a, 2012b; Kanapickienė, 2007, 2008; Kanapickienė, Grundienė, 2010; Lakis, 2008, 2009, 2011, Mackevičius, Bartaška, 2003). Pastaraisiais metais ypač padidėjo dėmesys apgaulių medžio moksliniams tyrimams. Lietuvoje šią problemą pabandyta nagrinėti 2009 metais (Mackevičius, Kazlauskienė), tačiau iki šiol yra daug neaiškių klausimų: kokios yra apgaulių medžių šakos ir jų pošakės, kaip jas įvardinti, kokios sąlygos lemia jų augimą, kokių prevencinių priemonių reikėtų imtis užkirsti kelią bet kurios rūšies apgaulei.

Tyrimo objektas – apgaulių medžio koncepcija. Tyrimo tikslas – išskirti ir ištirti apgaulių medžio šakas ir jų augimo sąlygas. Tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė, informacijos rinkimo, sisteminimo, lyginimo,

detalizavimo ir apibendrinimo metodai.

Apgaulės samprata apskaitos ir audito mokslų kontekste

Apgaulės sąvoka yra labai plati, paini, daugelio žmonių visiškai skirtingai suvokiama ir interpretuojama. Mokslinėje literatūroje sudėtinga rasti vienodą, išsamų apgaulės apibrėžimą, kuris visapusiškai atskleistų jos esmę, prigimtį, žalą ir kitus dalykus. Dabartinės lietuvių kalbos žodyne (1993) pateikiamas toks apgaulės apibrėžimas: apgaulė – veiksmai, elgesys ar žodžiai, kuriais sąmoningai norima apgauti, suklaidinti: apgaule atimti, išvilioti (DLKŽ, 1993, p. 21). Tačiau šis apibrėžimas yra pernelyg bendro pobūdžio, kad jį būtų galima panaudoti konkrečiose praktinėse situacijose. Todėl tikslinga kelti klausimą dėl apgaulės sąvokos apibrėžimo skirtingų mokslų kontekste. Juk kiekviena mokslo sritis turi savo konkretų tyrimo objektą, kuris apibūdinamas tik tai mokslo sričiai būdingomis kategorijomis. Konkretaus mokslo atstovai stengiasi pabrėžti tuos apgaulės aspektus, kurie yra esminiai išaiškinant ir įvertinant apgaulę ar ją padariusį asmenį savo mokslinių tyrimų kontekste. Ekonomikos mokslo atstovai apibrėždami apgaulę dažniausiai ją apibūdina kaip nusikaltimą

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

143

ekonomikos sferoje, kaip sąmoningą klaidinimą, kuris sukelia tam tikriems asmenims ne tik piniginius, bet ir kitus nuostolius.

Kadangi apgaules daro ne mašinos, o žmonės įvairiose veiklos srityse ir įvairiomis aplinkybėmis, tai apgaulės sąvoka nagrinėtina ne tik ekonominiu, bet ir etikos, psichologijos, apskaitos, teisės ir kitais požiūriais. R. Kanapickienė ir Ž. Grundienė ištyrusios apgaulės sąvoką šiais požiūriais, pateikė tokius apibrėžimus. Etikos požiūriu – apgaulė yra prieštara moralės normoms, principams ir suprantama kaip netinkamas ir nedorovingas elgesys. Psichologijos požiūriu – apgaulė vertinama kaip atitinkama elgesio forma, kuomet sąmoningai realūs dalykai yra iškraipomi, nuslepiami ar pakeičiami netikrais dėl tam tikrų naudingų vienai ar kitai šaliai sumetimų. Teisės požiūriu – apgaulė įvardijama kaip nusikaltimo būdas, kuris siejamas su kalte, atsakomybe, tyčiniais neteisėtais veiksmais, siekiant užvaldyti turtą, gauti turtinę naudą ar išvengti turtinės prievolės (Kanapickienė, Grundienė, 2010, p. 93).

Siekiant šio straipsnio tikslo apgaulė nagrinėjama apskaitos ir audito mokslų kontekste. Apskaitos terminų žodyne apgaulė apibrėžiama kaip veiksmas, kurio metu yra pateikiami neteisingi faktai arba iškraipomi teisingi faktai, siekiant tam tikros naudos (French, 1985, p. 128). Šiame apibrėžime akcentuojami keturi esminiai dalykai: 1) apgaulė yra veiksmas; 2) apgaulė – neteisingų faktų pateikimas; 3) apgaulė – teisingų faktų iškraipymas; 4) apgaulė - naudos siekimas. Panašus apgaulės apibrėžimas pateikiamas ir 240-ajame tarptautiniame audito standarte „Auditoriaus atsakomybė dėl apgaulės, atliekant finansinių ataskaitų auditą“: apgaulė – vieno ar kelių vadovybei priklausančių asmenų, už valdymą atsakingų asmenų, darbuotojų ar trečiųjų šalių tyčinis veiksmas, kuriuo apgaule siekiama įgyti neteisėtą ar nepelnytą pranašumą (Tarptautiniai audito standartai, 2009). Šiame apibrėžime akcentuojamas ne tik naudos (pranašumo) aspektas, bet nurodoma, kad apgaulė yra ne bet koks, o tyčinis veiksmas. Tačiau svarbiausia šiame apibrėžime yra tai, jog nurodyta, kas gali daryti apgaules, t.y. įmonių vadovybė, darbuotojai ir trečiosios šalys. Šio standarto trūkumas tas, kad jis skirtas auditoriams, tiriantiems tik dvi apgaulių rūšis: 1) iškraipymus, atsirandančius dėl apgaulingos finansinės atskaitomybės ir 2) apgaules dėl turto pasisavinimo, nors apgaulių rūšių yra daugiau. Ypač jų padaugėjo globalios ekonomikos, dinamiško ir konkurencingo verslo sąlygomis. Vis populiaresnėmis apgaulėmis tampa korupcija, mokesčių slėpimas ir įvairios kitos neteisėtos veikos.

Apgaulių rūšių įvairovė priklauso nuo daugelio veiksnių: įmonių organizacinės valdymo struktūros, vykdomos veiklos (gamybinės, komercinės, finansinės, investicinės ir kt.) ypatybių, vidaus kontrolės ir buhalterinės apskaitos sistemų efektyvumo, vadovybės kompetencijos, įstatyminės bazės netobulumo ir kt. Pagaliau apgaulės rūšis daug priklauso ir nuo to, kas ją atlieka: įmonės darbuotojai, vadovai, nusikalstamos asmenų grupės, trečiosios šalys, susitarusios su įmonės darbuotojais ar vadovais. Kadangi apgaulių rūšių yra daug ir įvairių, jos klasifikuojamos į tam tikras grupes. Tačiau kol kas nėra vieningos apgaulių klasifikacijos, kas padėtų sėkmingiau jas aptikti ar užkirsti kelią joms atlikti.

Apgaulių rūšių klasifikavimas: apgaulių medžio koncepcija

Pirmą kartą klasifikuoti apgaules į rūšis pradėjo Atestuotų apgaulių tyrėjų asociacija (Association of

Certified Fraud Examiners), įkurta JAV 1988 metais. Jos pagrindinė misija – sumažinti apgaules ir padėti jas aptikti visame verslo pasaulyje. Ji leidžia apgaulių žurnalą „Fraud magazine“, skelbia savo veiklos metines ataskaitas. Asociacija nustatė, kad tipinė organizacija dėl apgaulių praranda apie 5 % metinių pajamų, kad daugiau nei 80 % apgaulių padaroma apskaitos, pardavimo, pirkimo, klientų aptarnavimo, vykdomosios valdžios padaliniuose (Association of ..., 2006). Atestuotų apgaulių tyrėjų asociacija, siekdama kuo anksčiau aptikti (jos duomenimis, kol apgaulė bus aptikta tyrimas trunka vidutiniškai 18 mėnesių) ir išsamiau ištirti apgaules, pasiūlė naudoti vienodą profesinį apgaulių klasifikatorių, kitaip žinomą, kaip „Apgaulių medis“. Ši asociacija apgaulių medyje išskyrė tris pagrindines šakas: 1) turto išeikvojimą; 2) korupciją ir 3) apgaulingas ataskaitas. Apgaulių medžio idėją tolesniuose tyrimuose panaudojo daugelis autorių. M. Kutera (2009) teigia, kad visas apgaules tikslinga suskirstyti į 4 grupes: 1) korupciją, 2) finansinių ataskaitų klastojimą, 3) turto vertės iškraipymus ir 4) nešvarių pinigų plovimą. D. McNamee (1999) išskyrė taip pat 4 apgaulių grupes: 1) finansines apgaules, 2) turto pasisavinimą, 3) paslaugų pasisavinimą ir 4) apgaulingus pranešimus apie turtą, veiklos rezultatus ir reputaciją. R. Kanapickienė (2007) siūlo išskirti 5 apgaulių grupes: 1) korupciją, 2) neteisėtą turto pasisavinimą, 3) neteisėtą paslaugų pasisavinimą, 4) apgaulingas ataskaitas ir 5) apgaulingus pranešimus. J. Mackevičiaus ir L. Kazlauskienės (2009) parengtame apgaulių medyje nurodytos šios apgaulių grupės: 1) mokesčių slėpimas, 2) korupcija, 3) finansinės atskaitomybės iškraipymai, 4) neteisėtas turto pasisavinimas ir 5) kitos neišaiškintos apgaulės. Pagal apgaulių medžio koncepciją visos apgaulių grupės vadinamos apgaulių medžio šakomis. Kiekviena apgaulių medžio šaka turi po kelias pošakes. Kiekvienos apgaulių medžio šakos ir pošakių dydį lemia įvairios sąlygos palankios apgaulėms daryti. Apgaulių medžio šakas rodo 1 paveikslas.

Seniausia apgaulių medžio šaka yra neteisėtas turto pasisavinimas. Jau gilioje senovėje buvo paplitusios grynųjų pinigų vagystės, vėliau vertybinių popierių vagystės ir manipuliacijos jais. Dabartiniu metu padaroma daug apgaulių atliekant įvairias ilgalaikio ir trumpalaikio turto įsigijimo, pasigaminimo ir naudojimo operacijas. Ilgalaikio turto vertė dažniausiai iškraipoma neteisingai skaičiuojant arba kurį laiką visai neskaičiuojant nusidėvėjimo. Dažni tokie ilgalaikio turto vertės iškraipymo atvejai: 1) prie ilgalaikio turto priskiriamas turtas, kuris buvo pirktas, turint tikslą perparduoti; 2) turto vertė padidinama atlikus rekonstrukciją, nors galima abejoti, ar dėl to pagerėjo turto savybės arba pailgėjo tarnavimo laikas; 3) turto vertė nekoreguojama, nors jo balansinė ir

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

144

reali vertė skiriasi (Lakis, 2009, p. 35). Kartais, pirktas ilgalaikis materialusis turtas priskiriamas prie remonto detalių, lizingo išlaidų, smulkaus inventoriaus ir nurašomas į išlaidas. Ilgalaikio materialiojo turto vertė gali būti specialiai keičiama manipuliuojant galimybe pasirinkti vieną ar kitą nusidėvėjimo būdą (Mackevičius, 2009 p. 219).

1 pav. Apgaulių medis (sukurta autoriaus)

Ypač sunku atskleisti apgaules susijusias su atsargų operacijomis. Duomenys apie atsargų vertę gali būti iškraipomi netikslinant atsargų vertės, nors ji sumažėjo dėl kokybės pablogėjimo, arba dėl ilgalaikio kainų sumažėjimo rinkoje, arba nenurašant sugedusias ar nenaudojamas atsargas (Lakis, 2009). Dažnai neteisingai įkainojama nebaigta gaminti produkcija, o taip pat ir pagaminta produkcija (prie gamybos išlaidų pridedant laikotarpio išlaidas arba pardavimo išlaidas). Daug variantų apgaulėms daryti kyla nurašant sugedusias ir nenaudojamas atsargas (galimas ir atvirkštinis variantas – nenurašomos sugedusios ir nenaudojamos atsargos). Įmonių vadovai yra linkę per brangiai įvertinti produkciją, pagamintą savo reikmėms.

Pastaraisiais metais vis labiau plinta tokios apgaulės, kaip pajamų gautų iš turto pardavimo ir išnuomoto turto nuslėpimas; manipuliacijos su ilgalaikio materialiojo turto nurašymu; manipuliacijos susijusios su ilgalaikio ir trumpalaikio turto klasifikavimu į grupes; įmonės turto naudojimas asmeniniais tikslais ir kitos.

Antroji apgaulių medžio šaka – apgaulingas apskaitos tvarkymas – yra labiausiai susijusi su kitomis šakomis, turi įtakos jų augimui. Nuostoliai atsiradę dėl apgaulingos informacijos dažnai būna kur kas didesni negu dėl tiesioginio turto vagystės (Kutera, Surdykowska, Hołda, 2006).

Lietuvos Respublikos finansinių nusikaltimų tyrimo tarnyba 2002 m. atlikusi išaiškintų finansinių nusikaltimų analizę nustatė, kad iš visų finansinių nusikaltimų didžiausią dalį sudarė apgaulingas apskaitos tvarkymas – 31,24 % (Mackevičius, Bartaška, 2003, p. 42). Dažniausiai pasikartojančios apgaulingos apskaitos tvarkymo šakos pošakės yra šios: buhalterinės apskaitos dokumentų formos ir turinio klastojimas ir neteisėtas jų naudojimas, neteisingai rašomi skaičiai, iškreipiamas ūkinės operacijos tekstas; buhalterinės apskaitos registrų klastojimas ir neteisėtas jų naudojimas; įvykusių ūkinių operacijų neįtraukimas į apskaitą; neįvykusių ūkinių operacijų įtraukimas į apskaitą; tyčinis neteisingos apskaitos politikos nustatymas ir jos taikymas; dvigubos buhalterinės apskaitos vedimas.

Daugiausia apgaulių daroma dokumentavimo ir įrašymo į apskaitos registrus stadijoje, nes čia yra palankiausia terpė: didelis dokumentų skaičius ir jų įvairovė, juos surašant ir apdorojant dalyvauja daug darbuotojų. Dokumentavimo stadijoje dažniausiai pasitaiko šios apgaulės: neteisingai užrašomas ūkinės operacijos turinys; prekės gaunamos arba išsiunčiamos be lydimųjų dokumentų; suklastojami pirminiai dokumentai arba jie pakeičiami naujai padirbtais dokumentais; dokumentuose ištaisomi svarbiausieji rekvizitai: parašai, datos, sumos, tekstas ir kt. Įrašymo į apskaitos registrus stadijoje daromos vadinamosios patikimumo apgaulės, t. y. užregistruojamos ūkinės operacijos, kurių iš tikrųjų nebuvo arba užregistruojama įvykusi operacija du ar net tris ir daugiau kartų. Šio tipo apgaulės padidina finansinės atskaitomybės rodiklius ir, norint jas surasti, reikia gauti pirminius dokumentus, kurie patvirtintų įrašus buhalterinės apskaitos registruose.

Apgaulingos apskaitos tvarkymo šakai priskirtinos ir tokios apgaulės, kaip buhalterinės apskaitos vedimas sąmoningai pažeidžiant teisės aktų, reglamentuojančių apskaitos tvarkymą, reikalavimus; buhalterinės apskaitos dokumentų ir apskaitos registrų paslėpimas, sunaikinimas ar sugadinimas; tam tikrų ūkinių operacijų sąmoningas registravimas apskaitos dokumentuose ir registruose ne tuo ataskaitiniu laikotarpiu, kuriuo jas

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

145

reikėjo registruoti; sąmoningas neteisingos sąskaitų korespondencijos užrašymas, t. y. ūkinės operacijos atvaizdavimas ne tose sąskaitose, kuriose turėtų būti parodytos; sąskaitų likučių neteisingas perkėlimas iš vieno ataskaitinio laikotarpio į kitą; įrašų ir sąlygų, susijusių su dideliais ir neįprastais sandoriais, keitimas ir kt. Konkurencinės rinkos sąlygomis populiarėja toks apgaulingos apskaitos tvarkymo atvejis (pošakė), kaip nuostolių slėpimas ir nesamo pelno pavaizdavimas finansinėse ataskaitose. Tuo įmonių vadovai siekia geriau atrodyti konkurentų akyse. Pasitaiko ir atvirkštinis variantas: esamo pelno nuslėpimas siekiant nemokėti pelno mokesčio. Apgaulingos apskaitos tvarkymas dažniausiai aptinkamas įmonei esant prieškrizinės būklės arba kai ją jau ištinka krizė (Lakis, 2008, p. 94). Tokiose situacijose įmonių vadovybė stengiasi nuslėpti nepavykusius sandorius, neįgyvendintus projektus ir programas.

Labai stipri ir gaji trečioji apgaulių medžio šaka – korupcija. Korupcija – tai neteisėtas pelnymasis naudojantis pareigomis, pareigūno ar veikėjo papirkinėjimas (DLKŽ, 1993, p. 327). Korupcijos schemos yra labai įvairios, jose, kaip taisyklė, dalyvauja trečiosios šalys. Labiausiai paplitusios korupcijos formos yra kyšininkavimas, interesų konfliktas ir turto prievartavimas. Kyšininkavimo schemose asmuo siūlo, duoda, ima ar tarpininkauja siūlant, duodant, imant kažką vertingo tam, kad būtų pakeisti tam tikri įstatymai, nutarimai, verslo sprendimai be atitinkamų asmenų žinios. Interesų konfliktų schemose įmonės vadovai ar darbuotojai turi asmeninių finansinių ar ekonominių interesų per ūkines operacijas, kurios turi tiesioginės įtakos įmonės veiklos rezultatams. Turto prievartavimas tai tokia korupcijos šakos pošakė, kai kitas asmuo verčiamas sudaryti sandorį ar pateikti turtą jėga, baime ar kitais neteisėtais veiksmais. Iš gyvenimo ir verslo praktikos vis dar neišgyvendinama tokia korupcijos rūšis kaip neteisėtas dovanų teikimas. Šiuo atveju asmuo siūlo, duoda ar tarpininkauja duodant kitam asmeniui tam tikras dovanas, kad būtų priimti oficialūs teisės aktai ar verslo sprendimai be atitinkamų asmenų žinios.

Mokestinių nusikaltimų apgaulės medžio šaka tampa vis stipresnė ir turi geras sąlygas toliau augti globalios rinkos ekonomikos sąlygomis, kai nuolat didėja importo ir eksporto operacijų skaičius ir apimtys. Ypač populiari mokestinių nusikaltimų rūšis yra pridėtinės vertės mokesčio (PVM) grobstymas.

Apgaulių būdų, siekiant pasisavinti pridėtinės vertės mokestį, yra daug ir originalių. Dažniausiai naudojami pajamų slėpimo, eksporto ir importo operacijų vykdymo, PVM deklaracijų nepateikimo, trumpalaikių įmonių kūrimo būdai. Naudojant pajamų slėpimo būdą įsigytos prekės ar žaliavos nurašomos kaip tariamai sunaudotos, nors faktiškai parduodamos ten, kur yra galimybės paprastai neišduoti apskaitos duomenų, pvz., turguje. Tokiu būdu paprastai realizuojamos didelę paklausą turinčios plataus vartojimo prekės.

Vykdant eksporto operacijas, kai eksporto operacija iš tikrųjų vykdoma, neretai dokumentuose nurodomi neteisingi duomenys apie prekių vertę, kiekius ir pirkėjus. Eksporto dokumentai klastojami ir tais atvejais, kai prekės iš tikrųjų neeksportuojamos. Vykdant importo operacijas nedeklaruojamas prekių importas (kontrabanda), o dokumentuose atsispindi visiškai kitos prekės. O toms prekėms, kurios importuojamos, dokumentuose nurodomi neteisingi duomenys apie jų vertę, kiekius ir siuntėjus.

Įmonių vadovai siekdami išvengti PVM mokėjimo į biudžetą, panaudoja fiktyvias įmones. Jomis įprasta vadinti įmones, kurios naudojamos ne ekonominei veiklai, o siekiant savanaudiškų interesų arba kaip priedanga vykdant kitokią, negu nurodyta steigimo dokumentuose, veiklą. Dažniausiai tokios įmonės įregistruojamos panaudojus suklastotus dokumentus arba statytinių asmenų (paprastai asocialių) vardu, kurie įsteigtosios įmonės veikloje nedalyvauja ir apie ją nieko nežino. Prie fiktyvių įmonių priskirtinos ir išgalvotos įmonės, kurių vardu gali būti išrašomi prekių pardavimo (paslaugų suteikimo) dokumentai (dokumentuose nurodomas išgalvotas įmonės pavadinimas ir rekvizitai arba realiai egzistuojančios įmonės pavadinimas, bet išgalvoti ar kitos įmonės rekvizitai ir pan.). Fiktyvios įmonės, dalyvaudamos prekių pardavimo ar paslaugų teikimo sandoriuose, nesumoka į valstybės biudžetą PVM, kurį į PVM ataskaitą įtraukia ir iš biudžeto susigrąžina kitos tų pačių prekių pardavimo ar paslaugų teikimo sandoriuose dalyvaujančios įmonės.

Pastaraisiais metais išryškėjo originalus mokesčių slėpimo būdas – „Fenikso sindromas“. Naudojant šį būdą tam tikrame įmonės veiklos etape, kai sukaupiama didelė skola biudžetui, įmonė yra likviduojama, o jos savininkai steigia naują įmonę, kuriai perduoda senosios įmonės turtą. Tada ciklas vėl kartojamas. Įmonės „feniksai“ paprastai veikia gana trumpą laiką: jos „bankrutuoja“ prieš pirmąjį mokesčių inspekcijos patikrinimą.

Apgaulingi pranešimai – tai tokia apgaulių medžio šaka, kai įmonės vadovybė įvairiems išorės informacijos vartotojams (bankams, investuotojams, tiekėjams, pirkėjams ir kt.) pateikia neteisingą informaciją apie įmonės finansinę būklę (turtą, kapitalą, įsipareigojimus), veiklos rezultatus (pajamas, sąnaudas), plėtros perspektyvas ir kt.

Šiuolaikinio sudėtingo, dinamiško ir konkurencingo verslo sąlygomis įvykdomos naujos apgaulių rūšys, kurios iki šiol neatskleistos, literatūroje neaprašytos, nes buvo atliktos naudojant pažangiausius mokslo metodus. Šios apgaulės priskirtinos apgaulių medžio šakai – kitos apgaulės. Tikėtina, kad ateityje iš šios šakos išaugs ne viena, o kelios apgaulių šakos, įgysiančios konkretų pavadinimą.

Apgaulių medžio šakų ir pošakių atsiradimui didelę reikšmę turi sąlygos. Jų yra daug ir įvairių. Jos priklauso nuo ūkio šakos ir konkrečių įmonių veiklos ypatybių. L. Giriūnas (2012), nagrinėjęs apgaulių sąlygas gavybos pramonės įmonėse išskyrė 5 sąlygų grupes: 1) gavybos pramonės įmonės apskaitos specifika, 2) apskaitos darbuotojų nuolatinis kvalifikacijos tobulinimas, 3) įmonės personalo kaitos dažnis, 4) įmonės veiklos specifika ir technologija, 5) personalo motyvacinės sistemos sukūrimas. Jis nustatė, kad apgaulės dažniausiai pasitaiko dėl įmonės apskaitos specifikos, kurią nulemia ne tik sudėtinga atsargų apskaitos politika,

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

146

bet ir gana sudėtinga mokestinė bazė, kuri skiriasi nuo kitų gamybos ar prekybos įmonių (Giriūnas, 2012a, p. 71).

Prie bendriausių sąlygų, būdingų įvairių ūkio šakų įmonėms, priskirtinos šios: 1. Sąlygos susijusios su įmonės vadovybe ir darbuotojais. 2. Sąlygos susijusios su įmonės organizacine struktūra, veiklos organizavimu ir atliekamomis ūkinėmis

operacijomis. 3. Sąlygos susijusios su apskaitos, audito ir vidaus kontrolės sistemų būkle. 4. Išorės sąlygos. Prie pirmos grupės sąlygų, sudarančių palankias galimybes apgaulėms daryti, priskiriamos šios:

vadovybės struktūroje dominuoja vienas asmuo (arba maža grupė asmenų); nėra veiksmingos stebėtojų tarybos ar kito priežiūros instituto; netinkamas vadovybės požiūris į verslą, riziką ir konkurencinę aplinką; netinkamas įmonės vadovų veiklos stilius (pvz., polinkis užmegzti glaudžius santykius su įmonės padalinių vadovais ir kitais darbuotojais, yra pernelyg agresyvūs, impulsyvūs, mėgstantys riziką ir pan.); vadovų priekaištinga reputacija ir nerimą keliančios silpnybės (pvz., girtuokliavimas, potraukis narkotikams, azartiniams žaidimams ir kt.), nerūpestingumas ir nepareigingumas; susiklostę nepalankūs vienas kito atžvilgiu santykiai tarp darbuotojų, tarpusavio ryšių praradimas; nepakankamas darbuotojų profesionalumo, sąžiningumo ir patikimumo lygis; ilgalaikis kai kurių profesijų darbuotojų trūkumas; dažna buhalterių, finansininkų, teisininkų ir vidaus auditorių kaita ir kt.

Iš antros grupės sąlygų pažymėtinos šios: bloga sandėlių ūkio ir administracinių pastatų apsaugos sistema; netinkamas įmonės antspaudų, blankų ir įvairių dokumentų laikymas; silpni informaciniai ryšiai tarp įmonės padalinių; per didelis arba per mažas padalinių skaičius; įmonės veiklos pobūdis ir tikslai nesuderinti su organizacine valdymo struktūra; įmonė gausiai investuoja į veiklos sitis ar produktus, kurie turėtų iš esmės ir greitai keistis; įmonė labai priklauso nuo vieno ar kelių produktų, tiekėjų arba pirkėjų; atliekamos sudėtingos ar neįprastos ūkinės operacijos su susijusiomis šalimis ir kt.

Ypač didelę reikšmę apgaulėms daryti turi sąlygos, susijusios su apskaita, auditu ir vidaus kontrolės sistema. Prie dažniausiai minimų priskiriamos šios: dažnai keičiama įmonės buhalterinės apskaitos politika; blogos buhalterijos darbuotojų darbo sąlygos; vyrauja sudėtingos apskaitos procedūros arba skaičiavimai, kuriuos sunku kontroliuoti, daroma daug pakeitimų kompiuterinėse programose, tačiau šie pakeitimai nepagrįsti dokumentais ir neaprobuoti; blogai sutvarkytos bylos, apskaitos dokumentuose ir registruose daug pataisymų, ūkinės operacijos atliktos nesilaikant nustatytos tvarkos; silpna vidaus audito kontrolė, negalinti garantuoti klaidų ir apgaulių išaiškinimo ir prevencijos; kai kurių ūkinių operacijų atlikimas visiškai nekontroliuojamas; vadovybė nepaiso vidaus kontrolės sistemos; nuolat nepavyksta ištaisyti vidaus kontrolės sistemos trūkumų, kurių pašalinimas būtų veiksmingas ir kt.

Apgaulių atsiradimui nemažą įtaką turi ir išorės sąlygos: nepastovi šalies ekonominė ir politinė padėtis; teisės aktų netobulumas ir nepastovumas; užsienio valiutos kursų svyravimas; mokesčių sistemos kaita; aukštas infliacijos arba defliacijos lygis; aukštas korupcijos ūkio šakoje, kurioje funkcionuoja įmonė, lygis; ūkio šakos nuosmukis, nestabilumas, įmonių bankrotai; darbo rinkos pokyčiai, naujų konkurentų atsiradimas; aukštas nedarbo lygis ir kt.

Pateikti išsamų sąrašą sąlygų, turinčių įtakos vienai ar kitai apgaulei atlikti, yra sudėtinga. Įmonės yra labai skirtingos; net ir giminingose įmonėse vyksta nuolatiniai pokyčiai, kurių metu atsiranda naujos sąlygos apgaulėms daryti. Ypač palankių sąlygų apgaulėms daryti atsiranda esant nestabiliai šalies ekonominei ir politinei situacijai, vykstant nuolatiniams įmonės vidaus aplinkos pokyčiams. Įmonės vadovybė, padalinių vadovai, vidaus auditoriai, buhalteriai, taip pat ir visi darbuotojai turi siekti panaikinti sąlygas apgaulėms daryti ir sukurti efektyvią apgaulių prevencijos sistemą.

Tarp apgaulių medžio šakų ir jų augimo sąlygų yra tamprus ryšys, t. y. kiekviena sąlyga turi didesnę ar mažesnę įtaką konkrečiai apgaulių medžio šakai ar pošakiui. Tačiau iki šiol neištirti ryšiai tarp apgaulių medžio šakų ir sąlygų joms augti. Tai labai svarbi tiek teoriniu, tiek praktiniu aspektais problema, kurios mokslinius tyrimus būtina tęsti.

Išvados

Apgaulės yra labai įvairios: jos daromos įvairiose žmonių veiklos srityse, jas daro skirtingi žmonės,

skiriasi jų darymo motyvai, be to, yra skirtingos sąlygos ir priežastys, iššaukusios tam tikras apgaules. Apgaulės būna labai įvairios pagal savo dydį, pobūdį, įtaką veiklos rezultatams. Vienos apgaulės atsiranda ir greitai būna aptinkamos, teisiškai ir finansiškai įvertintos, kitų aptikimas trunka kelis mėnesius ir net metus. Nemažai apgaulių iš viso neaptinkama. Dėl skirtingų apgaulių rūšių, jų atsiradimo sąlygų, priežasčių ir motyvų neįmanoma ir netikslinga pateikti bendro apgaulės sąvokos apibrėžimo.

Išanalizavus įvairias apgaulių klasifikacijas, siūloma išskirti apgaulių rūšių grupes, t. y. savarankiškas apgaulių medžio šakas: 1) neteisėtas turto pasisavinimas; 2) apgaulingas apskaitos tvarkymas; 3) korupcija; 4) mokestiniai nusikaltimai; 5) apgaulingi pranešimai; 6) kitos apgaulės. Šiose apgaulių medžio šakose gali įvykti pačios įvairiausios apgaulės, t. y. susidaryti naujos medžio pošakės.

Apgaulių medžio šakų ir pošakių atsiradimas ir augimas priklauso nuo palankių sąlygų. Visas sąlygas palankias apgaulėms daryti galima suskirstyti į 4 grupes: 1) sąlygos susijusios su įmonės vadovybe ir

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

147

darbuotojais; 2) sąlygos susijusios su įmonės organizacine struktūra, veiklos organizavimu ir atliekamomis ūkinėmis operacijomis; 3) sąlygos susijusios su apskaitos, audito ir vidaus kontrolės sistemų būkle; 4) išorės sąlygos. Svarbu tirti šių sąlygų įtaka konkrečiai apgaulių medžio šakai ar pošakiui.

Įmonių vadovybė, padalinių vadovai, buhalteriai, vidaus auditoriai ir visi darbuotojai turi nuolat ieškoti būdų ir priemonių, bet kokios rūšies apgaulėms atskleisti, tirti jų padarymo motyvus ir priežastis. Labai svarbu parengti apgaulių prevencijos sistemą, kurią įdiegus, būtų panaikintos sąlygos apgaulėms daryti.

Literatūra 1. Association of Certified Fraud Examiners. 2006. Report to the nation occupational fraud and abuse. Prieiga per internetą: http://www.cfenet.com/resources/rttn.asp 2. BELL, T., CARCELLO, J. 2000. A decision aid for assesing the likelihood of fraudulent financial reporting. Auditing: A Journal of Practice and Theory, nr. 19(1). 3. Dabartinės lietuvių kalbos žodynas (1993). Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas, 967p. 4. FRENCH, D. 1985. Dictionary of Accounting Terms. London, IChAEW, 300p. 5. GIRIŪNAS, L. 2012a. Vidaus kontrolės sistemos gavybos pramonės įmonėse vertinimas: daktaro disertacija. Vilnius. 6. GIRIŪNAS, L. 2012b. Darbuotojų inicijuojamų apgaulių įtakos vidaus kontrolės sistemai vertinimas. Apskaita, auditas, analizė: mokslas inovacijų ir globalizacijos kontekste. I dalis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 175-184. 7. KANAPICKIENĖ, R. 2007. Apgaulės ir klaidos finansinėje atskaitomybėje. Apskaitos, audito ir mokesčių aktualijos, nr. 17 (449), p. 3. 8. KANAPICKIENĖ, R. 2008. Įmonės vidaus kontrolė: teorija ir praktika. Kaunas, LBAŠTA, 270p. 9. KANAPICKIENĖ, R., GRUNDIENĖ, Ž. 2010. Apgaulės sampratų interpretacijos. Tarptautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos. Akademija, Kauno raj., Nr. 1(7), p. 93-97. 10. KUTERA, M. 2008. Rola audytu finansowego w wykrywaniu przestępstw gospodarczych. Warszawa. Difin. 11. KUTERA, M. 2009. Audyt finansowy a przestępstwa gospodarcze. Zeszyty teoretyczne rachunkowości. Tom 49(105). Warszawa stowarzyszenie księgowych w Polsce, Rada Naukowa, str. 109-122. 12. KUTERA, M., SURDYKOWSKA, S., HOLDA, R. 2006. Oszustwa księgowe - teoria i praktyka. Warszawa. Difin. 13. LAKIS, V. 2008. Finansinių ataskaitų klastojimas – rinkos ekonomikos ir globalizacijos procesų palydovas, Ekonomika, t. 82, p. 91-103. 14. LAKIS, V. 2009. Informacijos apie įmonę iškraipymo būdai ir padariniai. „Informacijos mokslai“, nr. 49, p. 31-47. 15. LAKIS, V. 2011. Įmonės turto vertės kitimo ir tyčinio keitimo būdų analizė. – Konferencijos „Ekonomikos ir turto vertės pokyčiai: tendencijos ir valdymo priemonės“ mokslo darbai. – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, p. 89-97. 16. MACKEVIČIUS, J. 2009. Finansinių ataskaitų auditas ir analizė. Vilnius: TEV, 389p. 17. MACKEVIČIUS, J., BARTAŠKA, R. 2003. Klaidų ir apgaulių aptikimas, įvertinimas ir prevencija. Pinigų studijos, nr. 2, p. 37-59. 18. MACKEVIČIUS, J., KAZLAUSKIENĖ, L. 2009. The fraud tree and its investigation in audit, „Ekonomika“, t. 85, p. 90-101. 19. MCNAMEE, D. 1999. Risk Assesment and Fraud. Internet: http://www.mc2consulting.com/fraurisk.htm 20. SILVER, P., FLEMING, A., RILEY, R. 2008. Preventing and Detecting Collusive Management Fraud, „The CPA Journal“, October. 21. SPATHIS, Ch., DOUMPOS, M., ZAPOUNIDIS, C. 2002. Detecting falsified financial statements: a comparative study using multicriteria analysis and multivariate statistical techniques. The European Accounting Review, p. 509-535. 22. TURPEN, R. 1997. Fraud Prevention and the management Accountant. Management Accounting, February. 23. Tarptautiniai audito standartai (privalomi taikyti atliekant 2009 m. gruodžio 15 d. ar vėliau prasidedančių ataskaitinių laikotarpių finansinių ataskaitų auditą). Prieiga per internetą: http://www.lar.lt/new/page.php.2514 24. VANASCO, R. 1998. Fraud Auditing. Managerial AuditingJournal, vol. 13, nr. 1. 25. WĄSOWSKI, W. 2005. Kreatywna rachunkowośc. Difin. Warszawa. 26. WELD, L., BERGEVIN, P., MAGRATH, L. 2004. Anatomy of a Financial Fraud The CPA Journal, October. 27. WELL, J. 2002. Occupational Fraud: The Audit as Deterrent, „Journal of Accountancy“, April. 28. СОКОЛОВ, Я. В. 1998. Классификация ошибок в аудите, „Бухгалтерский учет“, Nr.1.

BRANCHES OF FRAUD TREE AND CONDITIONS OF THEIR GROWTH

Jonas Mackevicius Vilnius University

Summary

Types of fraud differ: they are made in various areas of human activity, they are done by different people, motives for committing

fraud are various, and in addition, there are different conditions and causes which led to a number of deceptions. Frauds are very diverse in size, character, and influence on performance results. Some frauds are detected quickly, can be legally and financially evaluated, detection of other frauds may take several months and even years. Countless number of frauds is not detected. Due to the different types of fraud, the occurrence conditions, reasons and motives, it is not possible and not inappropriate to give a general definition of fraud.

An analysis of the various classifications of fraud, it is proposed to exclude groups of fraud species, e.i. independent fraud tree branches: 1) misappropriation of assets, 2) fraudulent record keeping, 3) corruption, 4) tax crimes, 5) conversion of services, 6) false reports, 7) other fraud. A wide variety of fraud can happen in these tree branches, e.i. formation of the new subdivisions of the tree. Growth of fraud tree branches and subdivisions depends on favorable conditions. All these conditions can be categorized into 4 groups: 1) conditions relating to the company's management and employees, 2) conditions associated with the company's organizational structure, activities and operations performed, 3) conditions related to accounting, auditing and internal control systems, 4) external conditions.

Corporate executives, department managers, accountants, internal auditors and all employees must continually look for ways and means for revealing any kind of fraud, investigate the motives and reasons for committing fraud. It is important to prepare fraud prevention system, which ensures that all conditions for committing fraud are eliminated.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

148

ATSARGŲ KOMPLEKSINĖS ANALIZĖS METODIKA

Jonas Mackevičius, Romualdas Valkauskas Vilniaus Universitetas

Anotacija

Straipsnyje pateikiama autorių parengta atsargų kompleksinės analizės metodika. Ji apima: atsargų sudėties, struktūros, dinamikos, įvertinimo, įkainojimo, apyvartumo ir pelningumo analizę. Aptarta svarbiausių atsargų straipsnių – žaliavų ir komplektuojamųjų gaminių bei pagamintos produkcijos analizės nuoseklumo klausimai. Parengta Du-Ponto piramidė atsargų pelningumo veiksniams nustatyti. Rekomenduojama atsargų analizės metodika gali pasinaudoti įmonių buhalteriai, finansų analitikai, auditoriai ir kiti specialistai atliekantys finansinę analizę.

Prasminiai žodžiai: atsargos, žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, pagaminta produkcija, finansinė analizė.

Įvadas

Atsargos – tai trumpalaikis turtas (žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti), kurį įmonė sunaudoja pajamoms uždirbti per vienerius metus arba per vieną įmonės veiklos ciklą. (Verslo apskaitos standartai ir metodinės rekomendacijos, 2011, p.119). Tam tikras atsargas turi ir naudoja visos įmonės, nepriklausomai nuo jų dydžio ir veiklos pobūdžio. Jos turi labai didelę reikšmę įmonių finansinei būklei ir veiklos rezultatams. Atsargos dažniausiai sudaro didžiausią lyginamąją dalį visame įmonės trumpalaikiame turte. Jų sudėtimi, struktūra, technine būkle domisi ne tik įmonės vadovybė ir darbuotojai, bet ir daugelis išorės informacijos vartotojų. Atsižvelgiant į atsargų reikšmę, labai svarbu atlikti nuodugnią jų analizę. Daugelis užsienio (Atkinson A., Kaplan R., Matsumura E., Joung S., 2007, Black G., 2004, Horhgren Ch., Harrison W. ,2007, Мельник М., Бердников В. , 2006, Palepu K., Healy P., Bernard V., 2004, Савицкая Т., 2005, Walton P., Aerts W. 2006 ir kt.) ir lietuvių autorių (Bukevičius J. ir kt., 2009, Ivanauskienė A., 2006, Kanapickienė R., Rudžionienė K., Jefimovas B. , 2008, Subačienė R. , 2009, ir kt.) išsamiai išnagrinėjo įvairius atsargų apskaitos klausimus, tačiau literatūros apie atsargų analizę maža. Nepavyko surasti šiuolaikinių autorių darbų, kuriuose būtų siūlomos atsargų analizės metodikos. Tenka pastebėti, kad buvusios Tarybų Sąjungos autorių darbuose buvo teikiamos rekomendacijos kaip atlikti vienos iš atsargų rūšies – produkcijos plano vykdymo, asortimento ir kokybės analizę. Lietuvoje kai kurie atsargų analizės klausimai buvo nagrinėti vadovėlyje „Ūkinės veiklos analizė“ (1983) bei J.Mackevičiaus monografijose (2005, 2009). Tačiau šiose publikacijose pateikiama trumpalaikio turto, į kurį įeina ir atsargos, analizės metodika. Atsargų analizės klausimai nagrinėti fragmentiškai. Taigi galima teigti, kad iki šiol nesukurta nuosekli atsargų kompleksinės analizės metodika, kurios taikymas padėtų įmonių vadovams efektyviau valdyti ir naudoti atsargas.

Tyrimo objektas – atsargų analizė. Straipsnio tikslas – sukurti atsargų kompleksinės analizės metodiką. Tyrimo tikslą suponuoja šie tyrimo uždaviniai: 1) sisteminės analizės principu pateikti atsargų kompleksinės analizės metodiką, 2) nustatyti atsargų kompleksinės analizės etapų komponentų turinį. Tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė, informacijos grupavimo, lyginimo, detalizavimo ir

apibendrinimo. Tyrimo rezultatai

Atsargų analizė – sudėtingiausia trumpalaikio turto analizės sritis, nes atsargos daugelyje įmonių sudaro didžiausią trumpalaikio turto lyginamąją dalį. Atsargų analizės sudėtingumą sąlygoja įvairus atsargų asortimentas. Dabartinėmis ekonomiško ir labai konkurencingo verslo sąlygomis įmonių vadovai pagrįstai kelia klausimus, kiek ir kokių atsargų reikia turėti, kaip jas efektyviau panaudoti, kad įmonės finansiniai rezultatai būtų geri, kad jos veikla būtų tęstina, o gaminami produktai būtų kokybiški ir konkurencingi. Norint atsakyti į šiuos ir kitus klausimus reikia atlikti atsargų kompleksinę analizę.

Rekomenduojamoje atsargų kompleksinės analizės metodikoje, pateiktoje 1 paveiksle išskiriami 8 pagrindiniai analizės etapai. Kiekviename analizės etape svarbu tinkamai parinkti analizės rūšis, šaltinius ir techninius tyrimo būdus. 2 paveiksle analizės rūšys ir techniniai tyrimo būdai taikomi atliekant visos įmonės veiklos analizę, tačiau jie priklausomai nuo analizės tikslo, gali būti panaudoti ir atsargų analizei. Trumpai apibūdinsime svarbesnius dalykus, kuriuos kiekviename analizės etape turėtų ištirti asmenys, atliekantys analizę: finansų analitikai, buhalteriai, finansininkai, auditoriai ir kt.

Atsargų sudėties ir jų pokyčių analizė. Atsargų sudėties analizę tikslinga atlikti pagal balanse pateikiamą atsargų klasifikaciją: žaliavos ir komplektavimo gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija ir pirktos prekės, skirtos perparduoti. Atsargų sudėties analizė bus išsamesnė, jeigu bus panaudotos sintetinės sąskaitos 201 „Atsargos“ ir jos subsąskaitų - 2011 „Žaliavos, medžiagos, sudedamosios dalys ir detalės“, 2012 „Nebaigta gamyba“, 2013 „Pagaminta produkcija“ ir 2014 „Pirktos prekės, skirtos perparduoti“ duomenys. Kiekvienu atveju atliekant atsargų sudėties analizę, svarbu įsitikinti, ar tam tikros atsargos teisingai priskirtos konkrečiai grupei. Toliau būtina nustatyti sudėties pokyčius per tam tikrą laikotarpį. Pagrindiniai veiksniai,

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

149

lemiantys atsargų sudėties pokyčius yra atsargų įsigijimas, pasigaminimas, išdavimo limitų ir naudojimo normų laikymasis.

Atsargų struktūros ir dinamikos analizė. Atliekant analizę būtina nustatyti, kokią dalį trumpalaikiame (ar net visame) turte sudaro atsargos, ar per tam tikrą laikotarpį atsargų ir jų grupių dalis žymiai pasikeitė, t.y. padidėjo ar sumažėjo. Atsargų dalies didėjimą trumpalaikiame turte daugelis analitikų vertina neigiamai, tačiau negalime vertinti teigiamai ir tokios situacijos, kai atsargų trūksta. Dėl kurių nors žaliavos, medžiagų trūkumo gali sutrikti gamybos procesas, sumažėti gaminamos produkcijos apimtis, padidėti produkcijos savikaina. Todėl kiekvienos įmonės vadybininkai turi nuolat stebėti, kad gamybos procesas laiku ir reikiamos apimties būtų aprūpintas atsargomis, kad jos neužsigulėtų sandėliuose.

Atsargų struktūros analizė turi būti papildyta jų dinamikos analize. Ši analizė padeda nustatyti visų atsargų ir jų grupių kitimo tendencijas. Šių tendencijų tyrimas padeda įmonių vadovams priimti teisingus sprendimus dėl atsargų įsigijimo ir jų naudojimo veiksmingumo, nustatyti konkrečių atsargų grupių poreikį pasikeitus veiklos apimčiai ir pobūdžiui. 1 pav. Rekomenduojama atsargų kompleksinės analizės metodika (sukurta autorių)

Atsargų įvertinimo ir įkainojimo analizė. Vienas iš pagrindinių analitiko uždavinių – nustatyti, ar teisingai apskaitoje įvertintos žaliavos ir medžiagos bei pagaminta produkcija. Žaliavos ir medžiagos įvertinamos įsigijimo savikaina. Nustatant įsigijimo savikainą, reikia prie pirkimo kainos pridėti visus su pirkimu susijusius mokesčius ir rinkliavas, gabenimo, paruošimo naudoti bei kitas tiesiogiai susijusias su žaliavų ir medžiagų

Atsargų analizė

1.Atsargų sudėties ir jų pokyčių analizė

2.Atsargų struktūros ir dinamikos analizė

3.Atsargų įvertinimo ir įkainojamo analizė

4.Apsirūpinimo žaliavomis ir komplektuojamais gaminiais analizė

5.Žaliavų ir medžiagų sunaudojimo analizė

6.Pagamintos produkcijos analizė

7.Atsargų apyvartumo analizė

8.Atsargų pelningumo analizė

Finansinės analizės šaltinių ir techninių būdų parinkimas

Finansinės analizės rūšių parinkimas

Analizės rezultatų apibendrinimas ir rekomendacijų parengimas

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

150

įsigijimu išlaidas. Žinotina, kad į įsigijimo savikainą neįskaitomas sumokėtas pridėtinės vertės mokestis ir tie mokesčiai bei rinkliavos, kurie bus vėliau atgauti. (Verslo apskaitos standartai...2011). Pagaminta produkcija įvertinama pagal pasigaminimo savikainą, kurią sudaro tiesioginės ir netiesioginės gamybos išlaidos.

Finansinėse ataskaitose atsargų likučiai gali būti įvertinti ir grynąja galimo realizavimo verte. Tai vertė, kurią tikimasi gauti pardavus ir sunaudojus šias atsargas įprastinio įmonės veiklos ciklo metu. Dažniausiai atsargos įvertinamos grynąja galimo realizavimo verte, kai jos būna sugadintos, visiškai arba iš dalies pasenusios. Analitikas, tirdamas tokias atsargas, turi kreipti dėmesį į tai, ar, nustatant grynąją galimo realizavimo kainą, buvo atsižvelgta į tikslą, dėl kurio atsargos laikomos, į savikainos svyravimus, pardavimo sutarčių sąlygas ir kitus įvykius, susijusius su šių atsargų saugojimu ir naudojimu.

Kitas svarbus klausimas – atsargų įkainojimo būdo pasirinkimas ir jo pagrįstumo nustatymas. Apskaičiuodamos sunaudotų gamyboje arba parduotų atsargų savikainą, įmonės gali taikyti įvairius būdus: FIFO, LIFO, vidutinės kainos, konkrečių kainų, HIFO, LOFO, GIFO, GILO ir pan. (Mackevičius, 2005). Tačiau praktikoje dažniausiai taikomas FIFO būdas. Atsargų įkainojimo būdo pasirinkimas turi būti aptartas apskaitos politikoje ir aiškinamajame rašte. 2 pav. Atsargų kompleksinės analizės rūšys, šaltiniai ir techniniai tyrimo būdai (sukurta autorių)

Apsirūpinimo žaliavomis ir komplektuojamais gaminiais analizė. Įmonės, gaminančios tam tikrą produkciją ar teikiančios paslaugas, visada privalo turėti tam tikrą kiekį įvairių žaliavų ir komplektuojamųjų gaminių. Jeigu jų trūksta, gali sulėtėti arba visiškai sustoti gamybos procesas, atsirasti rimtų darbo organizavimo problemų. Antra vertus, per didelis žaliavų sukaupimas taip pat gali neigiamai atsiliepti įmonės finansinei būklei: atsargos gali prarasti savo kokybines savybes, tapti netinkančiomis gamybai, paslaugoms teikti, realizuoti, gali padidėti jų saugojimo bei priežiūros išlaidos ir kt. Tačiau kaupti tam tikras atsargas, atsižvelgiant į jų funkcijas, gali būti naudinga dėl šių priežasčių: apsisaugoti nuo išteklių pasibaigimo, pasinaudoti užsakymų ciklo privalumais, apsisaugoti nuo kainų kilimo, garantuoti normalų darbo aprūpinimą, galimybė spekuliuoti.

Svarbiausias analitiko uždavinys yra nustatyti optimalų žaliavų ir komplektuojamųjų gaminių dydį. Apskaičiuojant optimalų jų dydį, pirmiausia reikia nustatyti, ar turimų atsargų pakanka normaliam gamybos procesui užtikrinti. Tuo tikslu, remiantis faktiniu žaliavų kiekiu ir jų dienos sunaudojimo norma, reikia apskaičiuoti faktinį apsirūpinimą dienomis ir jį palyginti su nustatytais normatyvais. Apsirūpinimas žaliavomis ir komplektuojamais gaminiais ir jų atsargų dydis labai priklauso ne tik nuo gamybos programos apimčių, technologinių procesų ypatybių, gamybos pajėgumų, normatyvinio ūkio sutvarkymo, bet ir nuo vadovų strategijos ir taktikos plėtojant verslą.

Žaliavų ir medžiagų sunaudojimo analizė. Atliekant žaliavų ir medžiagų sunaudojimo analizę, būtina nustatyti tiksliai visų faktiškai sunaudotų žaliavų ir medžiagų vertę ir ją palyginti su planine verte. Faktiškai

Atsargų analizės rūšys, šaltiniai ir techniniai tyrimo būdai

Analizės šaltiniai Lyginimo

Sintetinės ir analitinės buhalterinės apskaitos dokumentai ir registrai

Apibendrinimo

Balansas, Pelno (nuostolių) ataskaita

Grupavimo metodas

Balansų metodas

Eliminavimo

Analizės rūšis Analizės techniniai tyrimo būdai

Indeksų metodas

Dispersinė analizė ir kiti statistikos metodai

Vertikalioji

Horizontalioji

Santykinė

Operatyvinė

Retrospektyvinė

Ryšio formą atitinkantys metodai

Funkcinis ryšys

Stochastinis ryšys

Koreliacinės – regresinės analizės metodas

Skaidymo

Perspektyvinė

Vidurkių

Kiti šaltiniai

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

151

sunaudotų žaliavų ir medžiagų vertė gali būti nustatoma dviem būdais: nuolat apskaitomų atsargų būdu ir periodiškai apskaitomų atsargų būdu.

Kadangi faktinė sunaudotų žaliavų ir medžiagų vertė dažnai skiriasi nuo planinės vertės, todėl būtina apskaičiuoti veiksnius, turinčius įtakos nukrypimams. Pagrindiniai veiksniai, kurie lemia medžiagų sunaudojimą, yra šie: produkcijos apimties pasikeitimas, produkcijos asortimento pasikeitimas, medžiagų sunaudojimo normų konkretiems produktams pasikeitimas.

Šių veiksnių įtaka apskaičiuojama taikant visiems gerai žinomą grandininių keitimų būdą. Toliau tikslinga apskaičiuoti ir įvertinti santykinius rodiklius, rodančius žaliavų ir medžiagų naudojimo efektyvumą (žr. 1 lentelę). 1 lentelė. Žaliavų ir medžiagų naudojimo efektyvumą apibūdinantys santykiniai rodikliai (Mackevičius, 2009, p. 318.)

Rodikliai Apskaičiavimo formulės Rodiklių apibūdinimas

Žaliavų ir medžiagų grąžos koeficientas

Pagamintos produkcijos vertė Sunaudotų žaliavų ir medžiagų vertė

Rodiklis rodo pagamintos produkcijos vertę, tenkančią vienam sunaudotų žaliavų ir medžiagų litui

Žaliavų ir medžiagų imlumo koeficientas

Sunaudotų žaliavų ir medžiagų vertė Pagamintos produkcijos vertė

Rodiklis rodo, kiek sunaudotų žaliavų ir medžiagų tenka vienam pagamintos produkcijos litui

Žaliavų ir medžiagų buvimo atsargose laikas (dienomis)

Žaliavų ir medžiagų atsargų vertė Vidutinė dienos išdavimo į gamybą

žaliavų ir medžiagų vertė

Rodiklis rodo, kiek dienų žaliavos ir medžiagos buvo sandėlyje

Žaliavų ir pagrindinių medžiagų sunaudojimo koeficientas

Naudingai sunaudotų žaliavų ir pagrindinių medžiagų vertė

Visų sunaudotų žaliavų ir medžiagų vertė

Rodiklis parodo, kaip efektyviai buvo naudojamos žaliavos ir pagrindinės medžiagos, ar nebuvo daug atliekų

Toliau analizuojant nustatoma, dėl kokių priežasčių nukrypta nuo žaliavų ir medžiagų sunaudojimo normų, kas dėl to kaltas. Nukrypimų priežasčių ir kaltininkų analizė, jeigu ji daroma sistemingai ir operatyviai, padeda atskleisti neracionalaus medžiagų naudojimo, taip pat piktnaudžiavimo faktus.

Pagamintos produkcijos analizė. Pagaminta produkcija yra vienas iš svarbiausių atsargų elementų, daugelyje įmonių sudarantis ne tik didžiausią atsargų dalį, bet ir viso trumpalaikio turto dalį. Todėl labai svarbu analizuoti pagamintos produkcijos apimties pokyčius lyginant su planu ir praėjusiais laikotarpiais, atskleisti pokyčių priežastis ir veiksnius, nustatyti produkcijos gamybos tobulinimo rezervus. Pagaminta produkcija yra parduodama. Parduota produkcija – tai parduota arba išsiųsta pirkėjui produkcija nepriklausomai nuo to, ar ji apmokėta ar ne. Tarp pagamintos ir parduotos produkcijos yra glaudus ryšys, kurį galima išreikšti 1 formule:

Pagaminta produkcija = Pagamintos produkcijos likutis laikotarpio pradžioje + Parduota produkcija – Pagamintos

produkcijos likutis laikotarpio pabaigoje (1)

Tikslinga išanalizuoti pagamintos ir parduotos produkcijos kitimą. Šie du rodikliai lyginami

tarpusavyje. Jeigu sparčiau didėja pagamintos produkcijos tempas, palyginti su parduotos produkcijos didėjimo tempu, vadinasi, didėja pagamintos produkcijos likučiai sandėlyje ir atvirkščiai. Kiekvieną atvejį reikia visapusiškai išanalizuoti ir nustatyti neparduotos produkcijos susikaupimo sandėlyje priežastis. Pagamintos produkcijos pokyčiams didelę įtaką daro nebaigtos gamybos likučių pokyčiai. Labai sumažėję nebaigtos gamybos likučiai, palyginti su planiniais, yra teigiamas reiškinys ir rodo, kad sustiprėjo gamybos ciklas. Kita vertus, toks sumažėjimas rodo, kad galbūt buvo netiksliai planuota gamybos apimtis. Pasitaiko atvejų, kai nebaigtos gamybos likučiai padidėja, todėl nuodugniau analizuojant, reikia nustatyti tų likučių pokyčių priežastis. Svarbiausios to priežastys gali būti šios: spartesnis arba lėtesnis technologinis procesas, paslėptas brokas nebaigtoje gamyboje, paslėptas detalių ir pusfabrikačių trūkumas, nebaigtos gaminti produkcijos priskyrimas gataviems gaminiams ir kt.

Todėl rekomenduojama tirti pagamintos produkcijos buvimo sandėliuose ir nebaigtos gamybos buvimo cechuose laiką. Atliekant pagamintos produkcijos analizę taip pat svarbu ištirti jos asortimentą, kokybę bei gamybos ritmingumą.

Atsargų apyvartumo analizė. Atsargų apyvartumas parodo jų naudojimo efektyvumą uždirbant pajamas iš pardavimo. Atsargų apyvartumas skaičiuojamas kartais ir dienomis (2 formulė):

Atsargų apyvartumas kartais = Pardavimo pajamos / Atsargos

Atsargų apyvartumas dienomis = (Atsargos x 365) / Pardavimo pajamos arba

365 / Atsargų apyvartumas kartais arba

Atsargos / Vienos dienos pardavimo pajamos

(2)

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

152

Skaičiuojant atsargų apyvartumą kartais ir dienomis gali būti imama atsargų vidutinė vertė. Atsargų apyvartumo greitis daro didžiulę įtaką įmonės finansinei būklei ir veiklos rezultatams: sulėtėjus atsargų apyvartumui dalis jų „įšaldoma“ ir likusios sandėliuose gali prarasti savo kokybines savybes.

Atsargų pelningumo analizė. Atsargų pelningumo analizės metodika labai panaši į viso turto, ilgalaikio ir trumpalaikio turto, pelningumo analizės metodiką, t.y. apskaičiuojami santykiniai rodikliai. Labai svarbu skaičiuoti atsargų pelningumą lemiančius veiksnius naudojant Du Ponto piramidę. Taikant ją atsargų pelningumas išreiškiamas kaip grynojo pelno, tenkančio vienam pardavimo litui (grynasis pardavimo pelningumas) ir pardavimo pajamų, tenkančių vienam atsargų litui (atsargų apyvartumas), sandauga, t.y. naudojama 3 formulė:

Atsargų grynasis pelningumas = Grynasis pelnas / Atsargos = (Grynasis pelnas / Pardavimo pajamos) x (Pardavimo

pajamos / Atsargos) (3)

Naudojant Du Ponto piramidę tikslinga kuo smulkiau išskaidyti atsargų pelningumą sąlygojančius

veiksnius– grynąjį pardavimo pelningumą ir atsargų apyvartumą – į sudedamuosius elementus. Taip galima nustatyti net pirminio lygio veiksnius, nulėmusius atsargų pelningumo kitimą pirminiuose jo formavimo etapuose ir gautos informacijos pagrindu priimti pagrįstus valdymo sprendimus. Siūloma naudoti tokios formos Du-Ponto atsargų pelningumo piramidinę analizę (žr. 3 pav.).

: _ = ± + ± + = ± x + = + _ ___ + : 3 pav. Du Ponto atsargų pelningumo piramidinė analizė (sudaryta remiantis Mackevičius, 2005, p. 202.)

Analizės rezultatų apibendrinimas ir rekomendacijų parengimas. Pagrindinis analitiko uždavinys susisteminti visuose atsargų analizės etapuose gautą informaciją, ją tinkamai pateikti rašto forma, analitinėse

Atsargų pelningumas

Grynasis pelnas

Pardavimo pajamos

Grynasis pardavimo pelningumas

Atsargų apyvartumas

Bendrasis pelnas (nuostolis)

Tipinės veiklos pelnas (nuostolis)

Kitos veiklos pelnas (nuostolis)

Finansinės ir investicinės veiklos pelnas (nuostolis)

Įprastinės veiklos pelnas (nuostolis)

Ypatingos veiklos pelnas (nuostolis)

Pelnas (nuostoliai) prieš apmokestinimą

Pelno mokestis

Pardavimo pajamos

Atsargos

Pardavimo pajamos

Pardavimo savikaina

Žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai

Nebaigta gamyba

Pagaminta produkcija

Pirktos prekės, skirtos perparduoti

Žaliavos ir medžiagos

Darbo užmokestis

Tiesioginės pridėtinės išlaidos

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

153

lentelėse ir grafikuose. Svarbu suformuluoti pasiūlymus atsargų naudojimo efektyvumui didinti, numatyti atsargų pelningumo didinimo strategiją, kurią įmonių vadovai turėtų pasirinkti: ar didinti atsargų apyvartumą, ar pardavimo pelningumą. Išvados

Atsargos yra vienas iš svarbiausių trumpalaikio turto elementų. Jas sudaro žaliavos ir komplektuojamieji gaminiai, nebaigta gamyba, pagaminta produkcija bei pirktos prekės, skirtos perparduoti. Nuo šių atsargų dydžio, sudėties, struktūros, techninės būklės, apyvartumo ir pelningumo priklauso įmonių finansinė būklė ir veiklos rezultatai. Labai svarbu analizuoti visų atsargų rūšių analizę, tačiau iki šiol nėra sukurtos nuoseklios jų analizės metodikos.

Straipsnyje rekomenduojama atsargų kompleksinės analizės metodika. Ją siūloma atlikti nuosekliai šiais etapais:

1) atsargų sudėties ir jų pokyčių analizė; 2) atsargų struktūros ir dinamikos analizė; 3) atsargų įvertinimo ir įkainojamo analizė 4) apsirūpinimo žaliavomis ir komplektuojamais gaminiais analizė; 5) žaliavų ir medžiagų sunaudojimo analizė; 6) pagamintos produkcijos analizė; 7) atsargų apyvartumo analizė; 8) atsargų pelningumo analizė. Kiekviename analizės etape naudojamos įvairios analizės rūšys: vertikalioji, horizontalioji, santykinė,

operatyvinė, retrospektyvinė, perspektyvinė ir kt. Sistemingai atliekama atsargų kompleksinė analizė gali padėti atskleisti jų naudojimo gerinimo ir

pelningumo didinimo rezervus. Literatūra 1. ATKINSON, A., KAPLAN, R., MATSUMURA, E., JOUNG, S. 2007. Management of Accounting. Fifth edition. New Jersey. Pearson Prentice Hall. 2. BLACK, G. 2004. Applied Financial Accounting and Reporting. New York, Oxford University Press. 3. HORHGREN, Ch., HARRISO, W. 2007. Accounting. New Jersey. Pearson Prentice Hall. 4. BUKEVIČIUS, J., BURKŠTAITIENĖ, D., PALIULIS, V., ŽAPTORIUS, J. 2009. Apskaita vadybininkams. Vilnius: Technika. 5. Finansinės apskaitos teorija ir praktika . 2009. Autorių kolektyvo vadovas ir atsakingas redaktorius V.Lakis. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 6. IVANAUSKIENĖ, A. 2006. Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: TEV. 7. KANAPICKIENĖ, R., RUDŽIONIENĖ, K., JEFIMOVAS, B. 2008. Finansinė apskaita. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 8. MACKEVIČIUS, J. 2005. Įmonių veiklos analizė. Informacijos rinkimas, sisteminimas ir vertinimas. Vilnius, TEV. 9. MACKEVIČIUS, J. 2009. Finansinių ataskaitų auditas ir analizė: procedūros, metodikos ir vertinimas. Vilnius: TEV. 10. МЕЛЬНИК, М., БЕРДНИКОВ, В. 2006. Финансовый анализ: система показателей и методика проведения. Москва: Экономист. 11. PALEPU, K., HEALY, P., BERNARD, V. 2004. Business Analysis and Valuation Using Financial Statements. Thomson, South – Western. 12. САВИЦКАЯ, Т. 2005. Методика комплексного анализа хозяйственной деятельности. Москва: ИНФРА-М. 13. SUBAČIENĖ, R. (2009). Atsargų apskaita. Kn. Finansinės apskaitos teorija ir praktika (Autorių kolektyvo vadovas ir redaktorius prof. V.Lakis). Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 14. Ūkinės veiklos analizė. (1983). (Autorių kolektyvo vadovas ir redaktorius prof. J.Mackevičius). Vilnius: Mintis. 15. WALTON, P., AERTS, W. 2006. Global Financial Accounting and Reporting. Thomson Learning. 16. Verslo apskaitos standartai ir metodinės rekomendacijos . 2011. Vilnius: VŠĮ Audito ir apskaitos tarnyba.

METHODIC OF COMPLEX ANALYSIS FOR THE INVENTORY

Jonas Mackevičius, Romualdas Valkauskas Vilnius University

Summary

All companies are carrying out their businesses in inventory. The financial condition and operating results depend on the size, composition, structure, condition, turnover and profitability of companies. It is therefore very important to analyze the inventory, but a consistent methodology for the analysis has not been developed yet. This thesis recommends methods for complex analysis of inventory. It is proposed to perform the following steps in sequence: analysis composition and changes the inventory; analysis structure and dynamics the inventory; analysis assessment and price the inventory; analysis sourcing raw materials and the supplied products; analysis consumption of raw materials; output analysis; analysis turnover the inventory; analysis profitability the inventory.

All stages of the analysis used are of various types: vertical, horizontal, relational, operational, retrospective, prospective, etc. Systematic assessments methodic of complex analysis for the inventory can help to reveal their use and increase the profitability

of reserves. Key words: reserves, raw materials and the supplied products, financial analysis.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

154

ŽEMOS PALŪKANŲ NORMOS – ESAMOS IR LAUKIAMOS

Lina Martirosianienė Aleksandro Stulginskio universitetas

Anotacija

Palūkanų normos kitimas šalies ekonomikai daro didelę įtaką ir yra svarbus kintamasis. Tai tarsi savaiminis kapitalo paskirstymo reguliatorius. Palūkanų normų kitimo mechanizmas yra sudėtingas: esant ūkio nuosmukiui kredito paklausa mažėja ir tai mažina kredito kainą, tačiau tuo metu išauga kredito rizika, o tai yra palūkanų normą didinantis veiksnys, gerėjant šalies ekonominei situacijai, pozityvia kryptimi kintant šalies makroekonominiams rodikliams, palūkanų normos gali kilti. Palūkanų normą veikiančius veiksnius galima suskirstyti į tris grupes: ekonominius, politinius ir socialinius. Siekiant sumažinti įtampą finansų sektoriuje, padidinti finansų sistemos likvidumą bei įgyvendinti skatinamąsias pinigų politikos priemones, ECB pagrindines palūkanų normas sumažino iki minimaliai žemos ribos. Neigiamų centrinio banko politikos palūkanų normų istorijoje jau yra keletas pavyzdžių (Šveicarija, Danija, Švedija, Vokietija), tačiau nėra pakankamai mokslinių diskusijų ir tyrimų, kurie įvertintų neigiamos palūkanų normos teorijos poveikį šalių finansiniam stabilumui.

Prasminiai žodžiai: palūkanų norma, neigiama palūkanų norma, pinigų politika, rizika. Įvadas

Sėkmingam pinigų politikos įgyvendinimui yra būtinas sklandus visos pinigų rinkos veikimas. Todėl centriniai bankai siekia sukurti tokią pinigų politikos įgyvendinimo operacinę sistemą, kuri užtikrintų efektyvų pinigų rinkos veikimą ir kuo pastovesnes trumpalaikes tarpbankines palūkanų normas. Visame pasaulyje investuotojai laukia naujienų iš centrinių bankų apie palūkanų normų mažinimą arba didinimą. Palūkanų normos paprastai suprantamos kaip pinigų kiekis, kurį skolininkas moka skolintojui už skolintų pinigų laikymą. Jasienės M., Čapsko G. (2008) nuomone, palūkanų norma yra skolinamų pinigų kaina už naudojimąsi jų perkamąja galia. Pagal skolinamųjų lėšų teoriją, esant šiai kainai, visos ekonomikos mastu visuminė skolinamųjų lėšų pasiūla atitinka jų paklausą. Palūkanos - tai mokestis už naudojimąsi kito subjekto pinigais, yra pajamų šaltinis ir dėl to sudaro nacionalinių pajamų dalį. Ji gali būti vertinamos kaip išreikšta kaina, procentais per metus, susiejanti dabartinę vertę su būsima. Palūkanų norma yra pagrindinė pinigų ir finansų analizės kategorija, kuri labai įvairiai interpretuojama ir pritaikoma (Rutkauskas A.V., Sūdžius V., Mackevičius V., 2008).

Kaip teigia Jasienė M., Čapskas G. (2008), palūkanų normos atlieka svarbias ekonomines funkcijas: a) jos padeda užtikrinti, kad santaupos taps investicijomis ir skatins ekonomikos augimą; b) palūkanų normos normuoja kredito pasiūlą, skolinamas lėšas paprastai paskirstant investiciniams projektams su didžiausiais planuojamais pelningumais; c) subalansuoja šalies pinigų pasiūlą su paklausa; d) palūkanų normos yra svarbi vyriausybės politikos priemonė, veikianti per taupymo ir investicijų apimtis.

ECB pagrindines palūkanų normas sumažino iki minimaliai žemos ribos, tačiau nėra pakankamai mokslinių diskusijų ir tyrimų, kurie įvertintų neigiamos palūkanų normos teorijos poveikį šalių finansiniam stabilumui.

Tyrimo objektas – bazinės palūkanų normos. Straipsnio tikslas – nustatyti bazinės palūkanų normos kitimo tendencijas neigiamų palūkanų normų

teorijos aspektu. Tyrimo uždaviniai. Tyrimo tikslas apsprendžia šiuos pagrindinius tyrimo uždavinius: 1) įvardinti veiksnius, nulemiančius palūkanų normų kitimą; 2) pateikti Europos centrinio banko (toliau – ECB) bazinių palūkanų normų kitimo tendencijas; 3) aptarti palūkanų normų kitimo ypatumus kai kuriose Europos Sąjungos šalyse; 4) atskleisti neigiamų palūkanų normų teorijos ypatumus. Tyrimo metodai – mokslinės literatūros analizė, informacijos rinkimo, grupavimo, lyginimo,

detalizavimo ir apibendrinimo.

Palūkanų normų kitimo tyrimo rezultatai

Palūkanos – tai kompensacija už laikiną kapitalo netekimą ir už riziką, susijusią su kapitalo vertės pakitimu arba praradimu per skolinimo laikotarpį. Paprastai palūkanų normos mažinamos tam, kad paskatinti skolinimąsi ir taip stimuliuoti ekonomiką. Dėl per aukštų palūkanų dalis verslo traukiasi iš pramonės, ekonomika gali perkaisti ir pasireikšti infliacija. Rafael ir Tvaronavičienės (2005) nuomone, esant žemai palūkanų normai susidaro palankesnės sąlygos investuoti į kapitalo rinką, ir priešingai – aukšta palūkanų norma pritraukia visus investicijoms skirtus finansinius išteklius į pinigų rinką. M. Jasienė, A. Paškevičius (2010) daro prielaidą, kad gerėjant šalies ekonominei situacijai, augant bendrajam vidaus produktui bei pozityvia kryptimi kintant kitiems makroekonominiams rodikliams, gali kilti ir palūkanų normos. Tačiau palūkanų normos kitimo mechanizmas gali būti ir sudėtingesnis: viena vertus, esant ūkio nuosmukiui kredito paklausa mažėja ir tai mažina kredito kainą, antra vertus, ekonominio nuosmukio metu išauga kredito rizika, o tai yra palūkanų normą didinantis veiksnys.

Palūkanų normos kitimas šalies ekonomikai daro didelę įtaką ir yra svarbus kintamasis, nes ji, paprastai netiesiogiai, įeina į daugelį sandorių (Mayer T., Duesenberry J.S., Aliber R.Z., 1995). Rutkauskas A.V., Sūdžius

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

155

V., Mackevičius V. (2008) išskiria palūkanų normų svarbą dėl dviejų priežasčių: 1) palūkanų norma yra kaina, mokama už tai, kad prekės ar ištekliai įsigyjami dabar, o ne ateityje. Ji nusako ateities prekių arba išteklių kainą, naudojantis galimybe įsigyti juos dabar. Net jei nėra jokios infliacijos, kitų metų piniginis vienetas, vertas mažiau nei tas pats piniginis vienetas šiemet; 2) kuo kaina labiau kinta, tuo labiau ji veikia ekonomiką. Palūkanų norma, kaip ir pinigų pasiūlos ir paklausos santykis, finansinėje rinkoje yra labai nepastovi ir dažnai keičiasi.

Kas lemia palūkanų normų kaitą? Autoriai pateikia skirtingas palūkanų normas įtakojančių veiksnių interpretacijas. Palūkanų dydis priklauso nuo ekonominės padėties valstybėje, pinigų pasiūlos ir paklausos, skolininko patikimumo, jo finansinės būklės, mokumo lygio, nuo skolinamos pinigų sumos ir kitų sąlygų (Rutkauskas A.V., Sūdžius V., Mackevičius V., 2008). Aleknevičienė V. (2005), palūkanų normų kitimo veiksnius skirsto į makroekonominius (kredito išteklių pasiūla ir paklausa, infliacija ir centrinio banko vykdomos pinigų politikos priemonės) ir kredito sutarties sąlygų. Kaip teigia Mayer T., Duesenberry J.S., Aliber R.Z. (1995), palūkanų normos veiksnių klausimas - keblus dalykas. Taigi nustatėme, kokie veiksniai lemia palūkanų normą: santaupų pasiūla, pinigų pasiūlos pokyčiai, grynasis kapitalo įvežimas arba išvežimas, investicinių lėšų paklausa, vyriausybės deficitas, laikomų pinigų paklausos pokyčiai. Jasienė M., Čapskas G. (2008) palūkanų normą veikiančius veiksnius skirsto į tris grupes: ekonominius (infliacija, šalies ekonomikos aktyvumo laipsnis, užsienio finansų rinkų įtaka, Vyriausybės vertybinių popierių paklausos ir pasiūlos pokyčiai), politinius (pinigų kiekio kontrolė, pokyčiai mokesčių srityje, privalomųjų atsargų norma) ir socialinius (visuomenės amžiaus struktūra, gyventojų užimtumo lygis).

Praėjus beveik ketveriems metams nuo finansų krizės pradžios, daugelio centrinių bankų bazinės palūkanų normos vis dar artimos nuliui. Investicijos ir pajėgumų panaudojimas daugelyje pramoninių valstybių liko daug žemiau normalaus lygio. Tarpbankinės palūkanų normos yra itin aktualus klausimas, nes jos daro reikšmingą įtaką ekonominiams procesams šalyse (T. Garbaravičius, 2004). Siekdami sumažinti įtampą finansų sektoriuje, pasaulio centriniai bankai didino finansų sistemos likvidumą ir toliau įgyvendino skatinamąsias pinigų politikos priemones. Didėjantis nerimas dėl slopstančio ekonomikos augimo ir gilėjančios skolų krizės vertė ECB iki 0,75 proc. sumažinti pagrindines palūkanų normas (1 pav.).

1 pav. Bazinės palūkanų normos (sudaryta autorės pagal ECB)

Šiuo metu užsienio ekonominėje literatūroje gana gyvai diskutuojama apie neigiamų nominalių palūkanų normų perspektyvą, kuomet klientai net sumoka kredito įstaigai mokestį už joje laikomas lėšas. Kuo mažesnės palūkanų normos, tuo didesnė banknotų paklausa. Vadinasi, grynųjų pinigų paklausa yra elastinga palūkanų normų pokyčiams, t.y. keičiasi pakitus palūkanoms. Taigi, alternatyva laikyti laisvus pinigus grynaisiais ir šitaip išvengti papildomų išlaidų, kai kuriems klientams yra nepriimtina dėl rizikos juos prarasti arba techninių problemų, jeigu kalbama apie labai didelių lėšų saugojimą. ECB vykdoma pigių ir lengvai prieinamų pinigų politika gali tapti lemiamu skolinimosi veiksniu, verslui pereinant iš nuosmukio į plėtros etapą. Pradiniu atsigavimo laikotarpiu drąsos imti paskolą dar trūksta, todėl potencialiems skolininkams reikia kitų argumentų pateisinti savo sprendimą, o tai gali būti ir patraukli skolinimosi kaina (Lietuvos makroekonomikos apžvalga, 2012).

Esant įtemptai tarptautinės ekonomikos padėčiai, gana sudėtinga atsakyti į klausimą, ar pigių pinigų era tęsis ilgą laiką. Nors pagrindiniai pasaulio centriniai bankai deklaruoja negriežtinsiantys pinigų politikos dar 2–3 metus, toli gražu ne viskas paklūsta jų valiai. Be centrinių bankų nustatomų komercinių bankų refinansavimo palūkanų normų, tarpbankinėje rinkoje besiformuojančiai skolinimosi kainai turi įtakos kur kas daugiau kintamųjų (Lietuvos makroekonomikos apžvalga, 2012).

Kai kurie ekonomistai (G. Mankiw, 2009; W. Buiter, 2009; Coenen G., Orphanides A. and W. Wieland, 2004) ragino pinigų politikos formuotojus „stumti“ palūkanų normas, kuriomis bankai gali skolintis iš centrinio banko, į neigiamą teritoriją. G. Mankiw (2009) neigiamą palūkanų normą nurodo kaip būdą atgaivinti skolinimą. Jis atkreipia dėmesį, jog neigiamų palūkanų normų idėja iš pradžių buvo atmesta, kaip matematiškai neįmanoma.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

156

Tačiau, net Federalinis rezervų bankas (FED) nurodė, jog galima ideali palūkanų norma yra minus penki procentai (Guha, 2009).

Neigiamų centrinio banko politikos palūkanų normų istorijoje jau yra keletas pavyzdžių. Šveicarija įvedė neigiamas palūkanų normas 1970 m. užsienio valiutos indėliams. Finansų krizės įkarštyje Švedijos bankas 2009 m. sumažino indėlių palūkanų normos tarifą iki minus 0,25 proc., palikdamas ją ten iki 2010 m. (Riksbank, 2009). Bandant išlaikyti griežtą savo valiutos politiką, Danijos centrinis bankas taip pat sumažino savo pagrindinių indėlių normą (indėlio sertifikatams) iki minus 0,2 proc. (Nationalbanken, 2012) (2 pav.).

2 pav. Bazinės indėlių palūkanų normos 2000 – 2012 m. (sudaryta autorės pagal Danijos banko, Švedijos banko, Lietuvos banko duomenis)

Neigiamas trumpalaikių obligacijų pajamingumas (Šveicarija, Danija ir Vokietija), taip pat yra vis dažnesnis. Šiandien investuotojai priima valstybės skolos vertybinių popierių neigiamą grąžą, kurių terminas yra iki dvejų metų (Nordic Outlook, 2012). Taigi, akivaizdu, jog investuotojai yra pasirengę mokėti "mokestį" skolos valdymo institucijoms, t.y. "saugoti" savo pinigus saugioje vietoje, net jei jų investicijas gali pakirsti infliacija. Jeigu artimiausiais metais kreditavimas neįsibėgės, tikėtina, kad bankai bus priversti dar labiau sumažinti terminuotųjų indėlių palūkanų normas, siekdami „prigesinti“ indėlių gausėjimą (Nordic Outlook, 2012).

Mokslinės diskusijos dėl neigiamų palūkanų normų nėra visiškai naujos. XIX amžiaus pabaigoje Vokietijos ekonomistas Silvio Gesell pateikė argumentus neigiamos palūkanų normos teorijai vystytis (S.Gesell, 1958). Jis pažymėjo, jog finansų krizės laikotarpiu, žmonės linkę kaupti pinigus, o ne juos skolinti, todėl siūlė „laisvus“ pinigus apmokestinti. S.Gesell nuomone, vienintelis pinigų tikslas yra vertės kūrimas. Kitaip tariant, pinigų paskirtis yra juos išleisti. Kad tai pasiekti, būtina neskatinti pinigų kaupimo, įvedant mokestį pinigams. S. Gesell nuėjo dar toliau ir šio tikslo pasiekimui pasiūlė įvesti banknotų galiojimo terminus.

Ekonomistas Benoit Coeure (2012) įvardina galimas neigiamų palūkanų normų rizikas: 1. Gali nukentėti pinigų rinkos veikla. Svarbūs rinkos tarpininkai, tokie kaip pinigų rinkos fondai, gali

būti išstumti iš verslo, nes jų verslo modelis praranda pelningumą, tiek vidaus, tiek užsienio investuotojams, kurių perteklinis likvidumas gali lemti investicijų perkėlimą į alternatyvius ir pelningus rinkos segmentus.

2. Neigiamos palūkanų normos gali sukelti neigiamą poveikį komercinių bankų bei finansų tarpininkų pelningumui. Finansų krizės laikotarpiu tai gali iššaukti kredito susitraukimą. Komerciniai bankai turi išlaikyti mažmenines indėlių normas nepakitusias, kad išsaugotų indėlių pagrindą ir sumažintų keitimo į banknotus galimybes. Iš kitos pusės, sumažėjus paskolų palūkanų normoms, krenta bankų pelningumai, ypač tose šalyse, kuriose vyrauja kintamos palūkanų normos.

Neigiamų palūkanų normų kritikai nurodo, kad tai vis tik gali daryti neigiamą poveikį finansų sistemoms. Todėl, atsižvelgiant į tai, kad daugelyje išsivysčiusių ekonomikos šalių palūkanų normos pasiekė ribą artimą nuliui, būtini išsamūs tyrimai, apimantys specifinius veiklos modelius pramonės, investicijų, bankininkystės ir turto rinkose, t.y. kur pinigai vaidina svarbų vaidmenį, įvertinantys neigiamų palūkanų normų poveikį šalių finansiniam stabilumui.

Išvados

Palūkanų norma vaidina svarbų vaidmenį valstybių ekonomikose. Tai tarsi savaiminis kapitalo paskirstymo reguliatorius. Akivaizdu, jog palūkanų normų kitimo mechanizmas yra sudėtingas: 1) esant ūkio nuosmukiui kredito paklausa mažėja ir tai mažina kredito kainą, 2) ekonominio nuosmukio metu išauga kredito rizika, o tai yra palūkanų normą didinantis veiksnys, 3) gerėjant šalies ekonominei situacijai, augant bendrajam vidaus produktui bei pozityvia kryptimi kintant kitiems makroekonominiams rodikliams, palūkanų normos gali kilti.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

157

Palūkanų normą veikiančius veiksnius galima suskirstyti į tris grupes: ekonominius (infliacija, šalies ekonomikos aktyvumo laipsnis, užsienio finansų rinkų įtaka, Vyriausybės vertybinių popierių paklausos ir pasiūlos pokyčiai), politinius (pinigų kiekio kontrolė, pokyčiai mokesčių srityje, privalomųjų atsargų norma) ir socialinius (visuomenės amžiaus struktūra, gyventojų užimtumo lygis)

Finansų krizė kelia iššūkius visiems. ECB, reaguodama į tokius iššūkius, sumažino bazines palūkanų normas iki labai žemo lygio, taip įvedant nestandartines priemones bankų finansavimo sąlygoms remti ir išlaikant savo pinigų politikos mechanizmą. Neigiamų centrinio banko politikos palūkanų normų istorijoje jau yra keletas pavyzdžiai: Šveicarija (užsienio valiutos indėliams), Švedija bei Danija (indėlių sertifikatams), Šveicarija, Danija ir Vokietija (neigiamas trumpalaikių obligacijų pajamingumas).

Mokslinės diskusijos dėl neigiamų palūkanų normų pradėtos XIX amžiaus pabaigoje. Finansų krizės laikotarpiu, žmonės yra linkę kaupti pinigus, o ne juos skolinti, todėl buvo siūloma „laisvus“ pinigus apmokestinti. Ekonomistai įvardina galimas neigiamų palūkanų normų rizikas: a) pelningumą praranda pinigų rikos dalyvių verslo modelis; b) neigiamą poveikį gali patirti ir komercinių bankų bei finansų tarpininkų pelningumai.

ECB vykdoma pigių ir lengvai prieinamų pinigų politika gali tapti lemiamu skolinimosi veiksniu, verslui pereinant iš nuosmukio į plėtros etapą. Būtini išsamūs tyrimai, įvertinant neigiamų palūkanų normų teorijos poveikį finansiniam stabilumui.

Literatūra 1. ALEKNEVIČIENĖ, V., 2005. Finansai ir kreditas. Vilnius: Enciklopedija. 2. BUITER, W., 2009. Negative interest rates: when are they coming to a central bank near you? The Economic Journal, May. 3. COENEN, G., ORPHANIDES, A., WIELAND, W., 2004. Price stability and monetary policy effectiveness when nominal interest rates are bounded at zero. Advances in Macroeconomics. 4. COEURE, B., 2012. Central banks and the challenges of the zero lower bound. http://www.ecb.int/press/key/date/2012/html/sp120219.en.html 5. DANIJOS BANKAS. http://nationalbanken.statbank.dk/. 6. GESELL, S., 1958. The Natural Economic Order. London, Peter Owen Ltd. (original German edition published in 1916). 7. GUHA, K., 2009. Fed study puts ideal US interest rate at -5%. The Financial Times, April 27. 8. GARBARAVIČIUS, T., 2004. Valstybės iždo pervedimų poveikis Lietuvos pinigų rinkai. Pinigų studijos, 2004 9. JASIENĖ, M., ČAPSKAS, G., 2008. Palūkanų normų kaitos ir jos veiksnių tyrimas Lietuvoje 1994 – 2006 m. Verslas: Teorija ir praktika. 10. JASIENĖ, M., PAŠKEVIČIUS, A., 2010. Lietuvos pinigų ir kapitalo rinkų tarpusavio sąveiką lemiančių veiksnių analizė. Verslas: Teorija ir praktika. 11. LIETUVOS BANKAS. http://lb.lt/statistics/. 12. LIETUVOS EKONOMIKOS APŽVALGA, 2012 m. rugpjūtis. Lietuvos bankas. 13. LIETUVOS MAKROEKONOMIKOS APŽVALGA, 2012 m. rugsėjis, Nr. 49, SEB bankas. 14. MAYER, T., DUESENBERRY, J.S., ALIBER, R.Z., 1995. Pinigai, bankai ir ekonomika. Vilnius: Alma litera. 15. MANKIW, G., 2009. It May Be Time for the Fed to Go Negative , New York Times, April 19. 16. NORDIC OUTLOOK Economic Research, 2012 m. rugpjūtis. SEB bankas. 17. RAFAEL, Ž., TVARONAVIČIENĖ, M., 2005. Lietuvos įmonių akcijų kainas ir akcijų kainų indeksus lemiančių veiksnių kiekybinė analizė. Verslas: teorija ir praktika. 18. RUTKAUSKAS, A.V., SŪDŽIUS, V., MACKEVIČIUS, V., 2008. Verslo finansai: sistema, struktūra ir elementai. Vilnius: Technika. 19. ŠVEDIJOS BANKAS.http://www.riksbank.se/en/.

LOW INTEREST RATES – CURRENT AND EXPECTED

Lina Martirosianiene Aleksandras Stulginskis University

Summary

The interest rate plays an important role in the economies. It's like a self-regulator of capital allocation. Interest rate changes is a complex mechanism: 1) the economic downturn in the demand for credit decreases and this reduces the cost of credit, 2) economic recession increases credit risk, which is the rate-increasing factor, 3) improving the country's economic situation, growth of gross domestic product and positive direction of change of other macroeconomic variables, interest rates may rise. Factors affecting the rate can be divided into three categories: economic (inflation and the country's economic activity, the degree of foreign influence on financial markets, government securities supply and demand changes), political (control of the money supply, changes in the tax area, the reserve rate) and social (in the age structure of the population employment rate). The financial crisis is a challenge for everyone. In order to reduce stress in the financial sector, to increase the liquidity of the financial system and the implementation of monetary policy incentives measures, the ECB's key interest rate was reduced to a minimum low limit. Negative central bank policy interest rates in history have few examples: Switzerland (foreign currency deposits), Sweden, and Denmark (certificates of deposit), Switzerland, Denmark and Germany (negative short-term bond yields). ECB's cheap and readily available monetary policy can be a deciding factor in lending, businesses moving out of recession in the development phase. Requires detailed studies assessing the risk of interest rate theory implications for financial stability.

Key words: interest rate, negative interest rate, monetary policy, risk.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

158

ENTERPRISE CREDIT RISK ASSESSMENT ANALYZING THE DATA OF SHORT TERM ACTIVITY PERIOD

Ričardas Mileris

Kaunas University of Technology Abstract

This research investigates the possibility to classify the companies into default and non-default groups analyzing the financial data of 1 year. The developed statistical model enables banks to predict the default of new companies that have no sufficient financial information for the credit risk assessment using other models. The classification and regression tree predicts the default of companies with the 96 % probability. The complementary analysis the financial data of 2 years by probit model allows to increase the classification accuracy to 99 %.

Key words: bank, classification, credit risk, statistical analysis.

Introduction

The international financial supervisors and authorities require banks to monitor their credit risk because the proper risk management has a positive effect not only on bank performance, but also on whole economy. This fact is evident in times of financial crises, when financial institutions can suffer high losses due to unpaid credits. In recent years, credit risk has been a frequent object of the scientific researches, mainly due to the international financial crisis that has considerably affected a large number of financial institutions. The commercial banks seek to increase the amount of credits without increasing the proportion of failures in the loan portfolio extremely. The ability to develop the reliable computational credit risk assessment models is the key to successful credit operations. The problem can be summarized as finding a function that relates the default possibility as the dependent variable with the set of explanatory variables. Credit scoring models generally aims to classify credit applicants into two groups (approved and disapproved) according to the particular properties of the applicants. The statistical approaches use the credit history and external data to build the predictors for the credit risk assessment of new loan applicants. The independent variables usually are the economic and financial information: the company‘s size, liquidity, solvency, profitability, debt, etc. Instead of relying on a single classifier, banks can construct a composite model that combines the predictions of multiple classifiers in order to improve the definitive classification results.

The object of this research is the credit risk of enterprises. The aim of this research is to develop the enterprises credit risk assessment model analyzing the

financial data of short term activity. The tasks of the research: 1. To analyze the principles of credit riska assessment using the credit scoring models. 2. To develop the enterprises classification model for the assessment of credit risk analyzing the

financial data of short term activity. The methods of the research: 1. The analysis of scientific publications. 2. The classification and regression tree, probit analysis of enterprises financial data. The developed classification model in this research allows to predict the possible insolvency of

companies after 1 year and bankruptcy after 2 years. Credit scoring models in credit risk assessment

Credit risk evaluation is a very important task for banks to classify the loan applicants into the different risk classes and to predict their default probabilities. In the credit risk management it is important for banks to decide if the loan can be given to the customer or if the credit request has to be rejected. It is crucial to select the correct principle or model for credit applications evaluation and bankruptcy prediction as well as to decide which data and which factors are important. Decision rules can be derived using many statistical techniques and can be used to solve classification, regression or forecasting tasks, including identification of risk classes or probabilities of default (Danenas, Garsva, Gudas, 2011). Usually the data about loan applicants is complex and it is impossible for decision makers, even highly specialized banks, to achieve full information about the objective risk properties of borrowers. Thus, decision-makers develop decisional rules that abstract the complex information and rely on a reduced subset of data. After an evolutionary process, only those rules survive that enable high classification accuracy (Ramskogler, 2011).

The traditional credit risk measures are credit ratings that are concerned with repayment risk. The ratings signal the likelihood that a specific debt obligation will be paid on time. Solvency of a debtor is among the main drivers of traditional risk ratings (Beisland, Mersland, 2012). The credit rating scales usually separate the loan applicants into 8 or more risk classes and allow to estimate the minimum capital requirement according to the default probabilities of debtors. But for the decision making of financing or rejecting the loan application the credit scoring models can be used.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

159

Credit scoring is the term used to describe formal statistical methods for classifying the loan applicants into two classes: creditworthy and no credit. The former class has great possibilities to repay financial obligations, and the latter has high possibilities of defaulting (Chen, Xiang, Liu, Wang, 2012). Thus, the primary problem of any lender is to differentiate between “good” and “bad” debtors prior to granting credit and to determine the likelihood that credit applicant will default on his credit obligation. The advantages of credit scoring include reducing the cost of credit analysis, enabling faster credit decisions, closer monitoring of existing accounts, and prioritizing collections. Credit scoring problems are basically in the scope of classification agenda that is a commonly encountered decision making task in businesses, and it is a typical classification problem to categorize an object into one of predefined groups or classes based on a number of observed attributes related to that object (Bahrammirzaee, Ghatari, Ahmadi, Madani, 2011). The various statistical and artificial intelligence methods can be applied developing the credit scoring models by bankers and researchers for the credit admission decision. However, irrespective of the varying nature of techniques used, credit scoring is invariably used to answer one key question – what is the probability of default within a fixed period, usually 12 months. Credit scoring can be divided into application scoring and behavior scoring, based on the information used when modeling. Application scoring uses only the information provided in application, while behavior scoring uses both the application information, and past behavior information (Dong, Lai, Yen, 2010).

Typically, the quality of a developed credit scoring model is estimated and verified by the procedure of cross-validation. The procedure usually requires a large sample that can be divided into an analysis group and a holdout group – the analysis group is used to estimate a prediction model and the holdout group is used to validate its predictive ability. Limited by a small sample size, it can be difficult to have a holdout group to test the predictive abilities of the developed model. Obtaining the numbers from the estimation procedure, the performance of a model commonly is evaluated by the predictive accuracy, Type I and Type II errors (Lin, Wang, 2011). The most costly misclassification error is incorrect classification of a defaulter as a nondefaulter (Type I), which increases exposure to a loss of funds and profits. A less costly error occurs when nondefaulters are misclassified as defaulters (Type II), creating an opportunity cost of not extending credit to worthy applicants. While a model cannot eliminate both errors, a small percentage improvement in accuracy can materially impact the lending institution’s profit (Trinkle, Baldwin, 2007).

This research is related with the commercial and industrial loans – the category of loans that covers lending to business firms. Banks set the particular lending standards for companies that are the criteria by which banks determine and rank loan applicants’ risks of loss due to default, according to which banks then make the lending decisions (Gorton, He, 2008). Banks must develop a screening technology to find out the quality of an entrepreneur’s project analyzing private or public information (Hakenes, Schnabel, 2010). Zambaldi, Aranha, Lopes and Politi (2011) distinguish between two types of lending decision processes: relationship banking and statement (ratio) lending. A relationship loan depends on both objective and subjective information about borrowers, which the bank obtains through its relationships with customers, while a ratio loan relies on objective procedures such as credit score and loan securitization. Relationship banking may increase credit availability to small firms dealing with one bank and gives banks informational advantage over competitors since their customer‘s credit behavior remains private. Despite the benefits of relationship banking, the more important are lending techniques with automatic procedures that may reduce screening costs and avoid default. Ratio borrowers usually establish their credit reputation and encounter standard underwriting procedures for obtaining credit (Zambaldi, Aranha, Lopes, Politi, 2011).

In credit scoring the independent variables for the analysis can be selected by banks. Financial ratios have received particular attention as a means of detecting firm operating or financial difficulties. Several studies have concluded that failing firms have significantly more varied financial ratios than other firms. In addition to the quantitative measures of company performance, banks established to supply qualitative information for assessing the credit-worthiness of loan applicants (Chen, Ho, Lin, Tsai, 2012). Although their practical importance, often the development of empirical credit risk models has been hindered by the limited availability of credit data. In fact, historical default data can be insufficient and inadequate for the purpose of statistical modelling. So the supplementary information on credit risk can be inferred from financial market data or macroeconomic indicators (Giammarino, Barrieu, 2009).

The credit risk assessment models relying only on the financial data have also been criticised for assuming naively that the risk factor distribution in times of crisis is the same as usual (Breuer, Jandacka, Mencia, Summer, 2012). With minimum capital requirements based on risk, banks are more likely to become capital constrained during economic downturns as loan losses rise and capital is depleted. If banks raise their lending standards, then some borrowers are cut off from credit, that should have negative macroeconomic implications. Because risk-based capital standards explicitly link banks’ minimum required capital to asset risk and place higher capital requirements on loans, capital constrained banks are likely to reduce lending thereby exacerbating the economic downturn (Jacques, 2010). Bank loan portfolio growth before the economic downturn leads to higher bank risk, including a worsening of the risk-return structure and decreasing bank solvency (Nijskens, Wagner, 2011). This is the reason why the interest rates can increase because banks can require a higher compensation for default risk on loans (Gefang, Koop, Potter, 2011). The credit risk of companies not only can be assessed analyzing the macroeconomic indicators, but also conversely the conditions of an economy can be evaluated by the loan portfolio quality in banks of a country. According to Wong, Wong and Leung

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

160

(2010), an economy at time t is classified as a distress economy if at least one of the following four conditions is satisfied:

• The nonperforming loan ratio in the banking sector is larger than 10%. • The rescuing costs of the banking sector are larger than or equal to 2% of the GDP. • There is a significant large-scale nationalization of banks in response to banking problems. • A systemic bank run takes place or emergency measures are enacted for rescuing systemic banking

problems (Wong, Wong, Leung, 2010). A study by Thiagarajan, Ayyappan and Ramachandran (2011) revealed that various macroeconomic

and bank specific factors such as growth in GDP, rapid credit expansion, bank size and capital adequacy ratio influence the amount of non-performing loans. An inverse relationship between bank size and the non-performing loans was found because large banks have better risk management strategies that usually translate into more superior loan portfolios than their smaller counterparts. Also it was found that the banks with higher government ownership have lower non-performing loans (Thiagarajan, Ayyappan, Ramachandran, 2011).

The recent studies have employed various statistical and artificial intelligence data analysis methods for the classification of companies into default and non-default groups. The methods employed and the overall accuracy of the classification models developed by different researchers are given below. These models analyze the financial data of 1 year.

• Wang, Ma (2012): logistic regression (LR) – 71,69%, decision tree (DT) – 69,06%, artificial neural networks (ANN) – 71,52%, linear support vector machine (SVM) – 68,02%, polynomial SVM – 73,84%.

• Kim, Ahn (2012): discriminant analysis (DA) – 65,03%, LR – 67,12%, ANN – 69,55%. • Yu, Yao, Wang, Lai (2011): k-nearest neighbour classifier (KNN) – 70,70%, linear DA – 74,60%,

quadratic DA – 71,00%, LR – 74,60%, linear programming (LP) – 71,90%, naive Bayes classifier (NB) – 72,20%, tree augmented naive Bayes classifier (TAN) – 72,50%, DT – 74,60%, feedforward neural networks (FNN) – 73,70%, multilayer perceptron (MLP) – 73,28%, radial basis function network (RBFN) – 74,60%.

• Derelioglu, Gurgen (2011): KNN – 80,66%, MLP – 76,17%, SVM – 75,78%. • Zhou, Jiang, Shi, Tian (2011): linear SVM – 84,78%, RBF SVM – 85,65%, linear kernel affine

subspace nearest point (KASNP) – 85,81%, RBF KASNP – 86,27%. • Khashman (2011): ANN – 91,16%. • Peng, Wang, Kou, Shi (2011): NB – 86,45%, Bayesian network – 91,11%, SVM – 98,13%, LR –

98,09%, KNN – 97,23%, RBFN – 98,13%. • Zhou, Jiang, Shi (2010): nearest subspace (NS) – 70,04%, ANN – 63,46%, linear SVM – 67,81%,

RBF SVM – 68,37%. • Yu, Wang, Lai (2008): LR – 70,77%, ANN – 73,63, SVM – 77,84%. • Liou (2008): LR – 99,05%, ANN – 95,82%, DT – 98,15%. The average overall accuracy of 43 analyzed models is 78,6%. It can be concluded that analyzing the

data of short term activity the ability to classsify companies correctly is not high. The advantage of such models for banks is the wide application because the models need the financial data of only 1 year. The banks can apply these models for the credit risk assessment of new companies that have not the financial information of long period. But the main imperfection in this case is the low classification accuracy. So in the empirical research the statistical model will be developed trying to extract more valuable information from the limited financial data and to reach the higher classification accuracy. The enterprises classification model

The previous researches (Mileris, Boguslauskas, 2011) allowed to develop enterprises classification models that analyze the financial data of different periods. The highest classification accuracy (97%) was reached by the logistic regression model analyzing the data of 3 years and the statistical credit rating model was developed. But in this case the model cannot assess the credit risk of a company if it works only 1 or 2 years. Because of the lack of financial data banks must rely on expert opinion or deny the credit application if a company is new. The not successful activity and high credit risk can be seen in financial report of a company if it has negative profitability, low solvency and indebted capital structure ratios. The statistical analysis of 200 Lithuanian companies has shown that financial ratios of bankrupted and profitable companies differ significantly at last year before bankruptcy (Figure 1). The average net profit margin (NPM) of profitable companies is 29,8% while the activity of bankrupted companies 1 year before the bankruptcy was loss making. The average return on assets (ROA) of the profitable companies was 12,2% while the bankrupted companies had this ratio negative. The average current ratios (CR) indicate that the current assets of profitable companies was 3,173 times higher than current liabilities. This solvency parameter of bankrupted companies in the last year of their activity was 0,944. The debt ratios (DR) indicate that the average indebtedness of profitable companies is 51,4% but the liabilities of bankrupted companies are 6,905 times higher than their assets. So if a company is in bad financial condition and the bankruptcy in next financial year is very probable, the bank will not lend the money.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

161

0,298 0,122

3,173

0,514

6,905

0,944

-0,722-1,139-4,000

-2,000

0,000

2,000

4,000

6,000

8,000

10,000

NPM ROA CR DR

Profitable

Bankrupted

Fig. 1. The average financial ratios

The problem of this research is to find the methods to classify companies if their financial condition is not apparently bad. For this purpose the financial data was used about 150 profitable companies and 50 bankrupted companies 2 years prior to bankruptcy. Having the company‘s financial data of year y0 the developed model allows to classify a company into two groups:

• The group of profitable and continuing activity companies in years y1 – y2. • The group of loss making companies in year y1 and bankrupted companies in year y2 (Figure 2).

Fig. 2. The classification of companies by the developed model

The analyzed financial data sample of bankrupted companies indicated that 2 years prior to the bankruptcy the financial condition of these companies is better than before 1 year. The graph in Figure 3 is divided into 4 parts reflecting the solvency and profitability of bankrupted companies in the sample. 23,9% of companies were solvent and profitable (CR ≥ 1, NPM ≥ 0), 21,7% – solvent but loss making (CR ≥ 1, NPM < 0), 13,1% – insolvent but profitable (CR < 1, NPM ≥ 0), 41,3% – insolvent and loss making (CR < 1, NPM < 0).

0

0,5

1

1,5

2

2,5

3

-3,5 -2,5 -1,5 -0,5 0,5 1,5 2,5

Net profit margin (NPM)

Curr

ent r

atio

(CR)

Fig. 3. The profitability and solvency of bankrupted companies 2 years prior to the bankruptcy

The classification and regression tree (CART) model was developed for the classification of companies (Figure 4). 7 financial ratios of year y0 are being analyzed in this model:

• Return on assets (ROA) = Net income / Total assets. • Current ratio (CR) = Current assets / Current liabilities. • Gross profit margin (GPM) = Gross profit / Net sales. • Quick ratio (QR) = (Current assets – (Inventories + Prepayments)) / Current liabilities.

Profitable companies (year y1) Loss making companies (year y1)

Profitable companies (year y2) Bankrupted companies (year y2)

Financial data of companies (year y0) analysis by the classification model

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

162

• Cash ratio (CSR) = Cash and marketable securities / Current liabilities. • Fixed assets turnover ratio (FTA) = Net sales / Fixed assets. The ID in the developed CART model is the node number, N is the size of node, Mu is the average of

the dependent variable. The financial conditions and the classification thresholds are in brackets. The end nodes are highlighted in grey.

Fig. 4. The CART model for the classification of companies

The classification of companies in the CART model: • If Mu < 0,5 a company is classified into the profitable group. • If Mu ≥ 0,5 a company is classified into the bankrupted group. The classification results of analyzed data sample are given in the classification matrix (Predicted

CART in Table 1). In this matrix „0“ means the group of profitable companies, „1“ means the group of bankrupted companies. Table 1. The classification matrix

Predicted CART Predicted CART + Probit Observed 0 1 0 1 0 TN1 = 150 FP1 = 0 TN2 = 150 FP2 = 0 1 FN1 = 8 TP1 = 42 FN2 = 2 TP2 = 48

The correct classification rate of the CART model indicated that correctly were classified 96% of

companies:

%9696,00842150

42150

1111

11 ==+++

+=

++++

=FPFNTPTN

TPTNCCR (1)

ID = 1; N = 200; Mu = 0,250

[ROA0 ≤ 0,000922]; ID = 2; N = 33; Mu = 1,00 [ROA0 > 0,000922]; ID = 3; N = 167; Mu = 0,10

[CR0 ≤ 0,531109]; ID = 4; N = 9; Mu = 0,80 [CR0 > 0,531109]; ID = 5; N = 162; Mu = 0,08

[ROA0 ≤ 0,649827]; ID = 6; N = 161; Mu = 0,07 [ROA0 > 0,649827]; ID = 7; N = 1; Mu = 1,00

[GPM0 ≤ -0,214260]; ID = 8; N = 1; Mu = 1,00 [GPM0 > -0,214260]; ID = 9; N = 160; Mu = 0,07

[CSR0 ≤ 0,005814]; ID = 14; N = 2;

Mu = 1,00

[CSR0 > 0,005814]; ID = 15; N = 48;

Mu = 0,13

[GPM0 ≤ 0,999723]; ID = 20; N = 103;

Mu = 0,01

[GPM0 > 0,999723]; ID = 21; N = 6;

Mu = 0,17

FTA0 ≤ 1,707133]; ID = 18; N = 6; Mu = 0,33 [FTA0 > 1,707133]; ID = 19; N = 31; Mu = 0,00

[QR0 > 0,008395]; ID = 11; N = 159; Mu = 0,06 [QR0 ≤ 0,008395]; ID = 10; N = 1; Mu = 1,00

[UBA0 > 0,128984]; ID = 13; N = 109; Mu = 0,02 [UBA0 ≤ 0,128984]; ID = 12; N = 50; Mu = 0,16

[UBA0 ≤ 0,092958]; ID = 16; N = 37;

Mu = 0,05

[UBA0 > 0,092958]; ID = 17; N = 11;

Mu = 0,36

[ROA0 ≤ 0,050038]; ID = 22; N = 16;

Mu = 0,06

[ROA0 > 0,050038]; ID = 23; N = 87;

Mu = 0,00

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

163

The sensitivity of model reflects the ability to classify correctly the bankrupted companies. This rate is 84%:

%8484,0842

42

11

1 ==+

=+

=FNTP

TPSe (2)

The specificity of model reflects the ability to classify correctly the profitable companies. This rate is 100%:

%10010150

150

11

1 ==+

=+

=FPTN

TNSp (3)

In order to increase the ability to classify correctly the bankrupted companies, the probit model was developed. The data sample for probit model consists of 158 companies that were classified as profitable by the CART model: 150 observed as profitable and 8 observed as bankrupted. The bank will classify companies by CART model using the financial data of year y0. Next year, if a company by CART model was classified as profitable and this company is continuing the activity, the financial data of year y1 must be used for the further classification by probit model. In addition to GPM, ROA, CR, QR, CSR and FTA, the other 9 financial ratios are the independent variables in the probit model:

• Main activity profit margin (APM) = (Sales – (Cost of goods sold + Operating Expenses)) / Net sales.

• Net profit margin (NPM) = Net income / Net sales. • Return on equity (ROE) = Net income / Shareholders‘ equity. • Working capital to total assets (WCA) = (Current assets – Current liabilities) / Total assets. • Solvency ratio (SR) = Shareholders‘ equity / Total liabilities. • Debt ratio (DR) = Total liabilities / Total assets. • Long-term debt ratio (LDR) = Long-term debt / (Long-term debt + Shareholders‘ equity). • Asset turnover (AT) = Net sales / Total assets. • Unappropriate balance to total assets (UBA) = Unappropriate balance / Total assets. The probit model:

P = -16,9233 – 6,3824 ⋅ GPM1 + 10,3425 ⋅ APM1 + 14,0876 ⋅ NPM1 – 19,6914 ⋅ ROA1 + 1,4493 ⋅ ROE1 + 0,9370 ⋅ CR1 + 0,0572 ⋅ QR1 – 1,1442 ⋅ CSR1 – 6,1835 ⋅ WCA1 + 8,5869 ⋅ SR1 + 27,8547 ⋅ DR1 – 6,0973 ⋅ LDR1 + 0,0076 ⋅ FTA1 – 1,2500 ⋅ AT1 + 26,0383 ⋅ UBA1

(4)

The classification of companies in the probit model: • If P ≥ 0,5 a company is classified into the profitable group. • If P < 0,5 a company is classified into the bankrupted group. The classification results combining the CART and probit models are given in Table 1 (Predicted

CART + Probit). The overall classification accuracy increased by 3% (CCR = 99%) and the sensitivity increased by 12% (Se = 96%). So this research affirmed the ability of statictical analysis techniques to predict the insolvency and bankruptcy of companies analyzing the short term financial data. The developed model can improve the credit risk assessment process in the commercial banks supporting the instruments used in decision making of financing the business clients. Conclusions

1. In credit risk assessment of new business clients banks often meet with the data lack problem for the analysis process. Banks must have the instruments for the analysis of different situations because the decision making of credit experts is more objective using the quantitative models. The research results can improve the credit risk assessment in banks and increase the possibilities to get credit for new companies.

2. The analysis of scientific literature has shown that various statistical and artificial intelligence methods were applied for the classification of companies analyzing the 1 year financial data. The highest overall classification accuracy of estimated 43 models was 99,05%, but the average accuracy is not high (78,6%). So the results of new researches that are above this average can have a valuable information for banks.

3. The developed CART model analyzing the 1 year financial information classifies companies with the 96% accuracy. Having the data of next year the non-default companies can be analyzed by probit model which raises the accuracy to 99%. The research affirmed that the increase of period in financial information analysis enables to extract more valuable information in credit risk assessment.

References 1. BAHRAMMIRZAEE, A., GHATARI, A. R., AHMADI, P., MADANI, K. 2011. Hybrid Credit Ranking Intelligent System Using Expert System and Artificial Neural Networks. Applied Intelligence, vol. 34, p. 28–46. 2. BEISLAND, L. A., MERSLAND, R. 2012. An Analysis of the Drivers of Microfinance Rating Assessments. Nonprofit and Voluntary Sector Quarterly, vol. 41, no. 2, p. 213–231.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

164

3. BREUER, T., JANDACKA, M., MENCIA, J., SUMMER, M. 2012. A Systematic Approach to Multi-Period Stress Testing of Portfolio Credit Risk. Journal of Banking & Finance, vol. 36, p. 332–340. 4. CHEN, Y. S., HO, P. H., LIN, C. Y., TSAI, W. C. 2012. Applying Recurrent Event Analysis to Understand the Causes of Changes in Firm Credit Ratings. Applied Financial Economics, vol. 22, p. 977–988. 5. CHEN, W., XIANG, G., LIU, Y., WANG, K. 2012. Credit Risk Evaluation by Hybrid Data Mining Technique. Systems Engineering Procedia, vol. 3, p. 194–200. 6. DANENAS, P., GARSVA, G., GUDAS, S. 2011. Credit Risk Evaluation Model Development Using Support Vector Based Classifiers. Procedia Computer Science, vol. 4, p. 1699–1707. 7. DERELIOGLU, G., GURGEN, F. 2011. Knowledge Discovery Using Neural Approach for SME’s Credit Risk Analysis Problem in Turkey. Expert Systems with Applications, vol. 38, p. 9313–9318. 8. DONG, G., LAI, K. K., YEN, J. 2010. Credit Scorecard Based on Logistic Regression with Random Coefficients. Procedia Computer Science, vol. 1, p. 2463–2468. 9. GEFANG, D., KOOP, G., POTTER, S. M. 2011. Understanding Liquidity and Credit Risks in the Financial Crisis. Journal of Empirical Finance, vol. 18, p. 903–914. 10. GIAMMARINO, F., BARRIEU, P. 2009. A Semiparametric Model for the Systematic Factors of Portfolio Credit Risk Premia. Journal of Empirical Finance, vol. 16, p. 655–670. 11. GORTON, G. B., HE, P. 2008. Bank Credit Cycles. Review of Economic Studies, vol. 75, p. 1181–1214. 12. HAKENES, H., SCHNABEL, I. 2010. Credit Risk Transfer and Bank Competition. Journal of Financial Intermediation, vol. 19, p. 308–332. 13. JACQUES, K. T. 2010. Procyclicality, Bank Lending, and the Macroeconomic Implications of a Revised Basel Accord. The Financial Review, vol. 45, p. 915–930. 14. KHASHMAN, A. 2011. Credit Risk Evaluation Using Neural Networks: Emotional Versus Conventional Models. Applied Soft Computing, vol. 11, p. 5477–5484. 15. KIM, K. J., AHN, H. 2012. A Corporate Credit Rating Model Using Multi-Class Support Vector Machines with an Ordinal Pairwise Partitioning Approach. Computers & Operations Research, vol. 39, p. 1800–1811. 16. LIN, C. L., WANG, K. M. 2011. Predicting the Bankruptcy Risk of Taiwanese OTC Corporations. Journal of Chinese Economic and Business Studies, vol. 9, no. 3, p. 301–316. 17. LIOU, F. M. 2008. Fraudulent Financial Reporting Detection and Business Failure Prediction Models: A Comparison. Managerial Auditing Journal, vol. 23, no. 7, p. 650–662. 18. MILERIS, R., BOGUSLAUSKAS, V. 2011. Credit Risk Estimation Model Development Process: Main Steps and Model Improvement. Inžinerinė ekonomika, vol. 22, no. 2, p. 126–133. 19. NIJSKENS, R., WAGNER, W. 2011. Credit Risk Transfer Activities and Systemic Risk: How Banks Became Less Risky Individually but Posed Greater Risks to the Financial System at the Same Time. Journal of Banking & Finance, vol. 35, p. 1391–1398. 20. PENG, Y., WANG, G., KOU, G., SHI, Y. 2011. An Empirical Study of Classification Algorithm Evaluation for Financial Risk Prediction. Applied Soft Computing, vol. 11, p. 2906–2915. 21. RAMSKOGLER, P. 2011. Credit Money, Collateral and the Solvency of Banks: A Post Keynesian Analysis of Credit Market Failures. Review of Political Economy, vol. 23, no. 1, p. 69–79. 22. THIAGARAJAN, S., AYYAPPAN, S., RAMACHANDRAN, A. 2011. Credit Risk Determinants of Public and Private Sector Banks in India. European Journal of Economics, Finance and Administrative Sciences, vol. 34, p. 147–154. 23. TRINKLE, B. S., BALDWIN, A. A. 2007. Interpretable Credit Model Development Via Artificial Neural Networks. Intelligent Systems in Accounting, Finance and Management, vol. 15, p. 123–147. 24. WANG, G., MA, J. 2012. A Hybrid Ensemble Approach for Enterprise Credit Risk Assessment Based on Support Vector Machine. Expert Systems with Applications, vol. 39, p. 5325–5331. 25. WONG, J., WONG, T. C., LEUNG, P. 2010. Predicting Banking Distress in the EMEAP Economies. Journal of Financial Stability, vol. 6, p. 169–179. 26. YU, L., WANG, S., LAI, K. K. 2008. Credit Risk Assessment with a Multistage Neural Network Ensemble Learning Approach. Expert Systems with Applications, vol. 34, p. 1434–1444. 27. YU, L., YAO, X., WANG, S., LAI, K. K. 2011. Credit Risk Evaluation Using a Weighted Least Squares SVM classifier With Design of Experiment for Parameter Selection. Expert Systems with Applications, vol. 38, p. 15392–15399. 28. ZAMBALDI, F., ARANHA, F., LOPES, H., POLITI, R. 2011. Credit Granting to Small Firms: A Brazilian Case. Journal of Business Research, vol. 64, p. 309–315. 29. ZHOU, X., JIANG, W., SHI, Y. 2010. Credit Risk Evaluation by Using Nearest Subspace Method. Procedia Computer Science, vol. 1, p. 2449–2455. 30. ZHOU, X., JIANG, W., SHI, Y., TIAN, Y. 2011. Credit Risk Evaluation with Kernel-Based Affine Subspace Nearest Points Learning Method. Expert Systems with Applications, vol. 38, p. 4272–4279.

ĮMONIŲ KREDITO RIZIKOS VERTINIMAS ANALIZUOJANT TRUMPO VEIKLOS LAIKOTARPIO DUOMENIS

Ričardas Mileris Kauno Technologijos universitetas

Santrauka

Įmonių kredito rizikos vertinimo procese komerciniai bankai susiduria su duomenų analizei trūkumu, jei dėl paskolos besikreipiančios įmonės veiklos laikotarpis yra trumpas. Esant nepatenkinamai įmonių finansinei būklei, finansinių įsipareigojimų nevykdymo ir bankroto rizika atsispindi finansiniuose rodikliuose. Tačiau egzistuoja problema, kaip įžvelgti šią riziką, jei įmonės finansiniai rodikliai nėra žemi. Tokiais atvejais greta kokybinio ekspertinio vertinimo bankams naudinga turėti ir kiekybinius modelius, leidžiančius klasifikuoti įmones į patikimų ir nepatikimų klientų grupes. Mokslinės literatūros analizės rezultatai parodė, kad analizuojant 1 metų įmonių duomenis pasiektas didžiausias klasifikavimo tikslumas yra 99,05 %, tačiau teisingo klasifikavimo rodiklio vidurkis siekia tik 78,6 %. Šiame tyrime sudarytas klasifikavimo ir regresijos medis, kuriuo analizuojami įmonių 7 santykiniai finansiniai rodikliai. Modelis leidžia prognozuoti įmonių finansinių įsipareigojimų nevykdymą ir bankrotą su 96 % tikimybe. Veikiančių įmonių vėlesnių metų 15 santykinių rodiklių analizė sudarytu tiesiniu tikimybiniu modeliu padidina klasifikavimo tikslumą iki 99 %.

Prasminiai žodžiai: bankas, klasifikavimas, kredito rizika, statistinė duomenų analizė.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

165

NEPRIKLAUSOMOS LIETUVOS MOKESČIŲ SISTEMOS RAIDOS TYRIMAS

Albina Novošinskienė


Anotacija

Tyrimo tikslas – įvertinti Lietuvos mokesčių sistemos raidą, nustatant pagrindinius mokesčių sistemos raidos etapus, atskleidžiant pagrindinius jų bruožus ir charakteristikas bei mokesčių sistemos raidą sąlygojančias priežastis, išryškinant teigiamus ir neigiamus aspektus valstybės ir mokesčių mokėtojų atžvilgiu, pateikti mokesčių tobulinimo rekomendacijas.

Lietuvos mokesčių sistema nuo jos sukūrimo patyrė ne vieną reformą: buvo išplėsta apmokestinimo bazė, keičiami mokesčių tarifai, priimti nauji mokesčių įstatymai, sugriežtintas mokesčių administravimas ir muitinės kontrolė, pakeistos ir papildytos atskirų mokesčių nuostatos, apmokestintos naujos veiklos kryptys (užsienio valstybių įmonių gautos pajamos, loterijas rengiančių įmonių pajamos), apmokestinami gauti dividendai ir akcijų, obligacijų bei kitų vertybinių popierių vertės padidėjimo pajamos. Lietuvos mokesčių sistemos reformos buvo vykdomos siekiant: valstybės pajamų padidinimo, mokesčių naštos perskirstymo, Lietuvos konkurencingumo didinimo, apmokestinimo bei administravimo supaprastinimo. Lietuvos mokesčių sistemos vystymosi tyrimai ir reformų analizė bei vertinimas leis tobulinti Lietuvos mokesčių sistemą.

Prasminiai žodžiai: mokesčių sistema, mokesčių raida, vertinimas, tobulinimas.

Įvadas

Svarbiausias valstybės lėšų formavimo šaltinis yra mokesčiai, atsiradę kartu su valstybės sukūrimu. Mokesčiai ir įmokos – tai nustatyta piniginė prievolė mokesčio mokėtojui. Mokesčiai yra svarbūs ne tik mokesčių mokėtojams, jie svarbūs valstybei, nes tai pagrindinis jos pajamų šaltinis. Šalyje egzistuojantys mokesčiai ir įmokos sudaro mokesčių sistemą, o mokesčių bei apmokestinimo kitimas laike – mokesčių ir mokesčių sistemos raida. Daugelis autorių Lietuvos mokesčių sistemos raidą tyrė atsižvelgiant į Lietuvos valstybės istorinius etapus – Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės mokesčiai, Rusijos imperijos ir kaizerinės Vokietijos okupacijų mokesčiai, nepriklausomos Lietuvos mokesčių sistema, mokesčiai Lietuvos okupacijos laikotarpiu bei dabartiniai mokesčiai, tai – Buškevičiūtė (2005), Meidūnas, Puzinauskas (2001), Stačiokas, Rimas (2003), Slavickienė, Savickienė, Novošinskienė. Visa tai turėjo reikšmės kuriant dabartinę mokesčių sistemą Lietuvoje. Slavickienė, Savickienė, Novošinskienė tyrė dabartinę Lietuvos mokesčių sistemos raidą tik atskirais raidos etapais 10 metų laikotarpyje. Praėjus 20 Nepriklausomybės metų, pasigendama Lietuvos mokesčių sistemos raidos naujų tyrimų ir diskusijų, siekiant Lietuvos mokesčių sistemos tobulinimo. Straipsnio autorė tiria Lietuvos mokesčių sistemos raidą 20 metų laikotarpyje, nustato pagrindinius mokesčių sistemos raidos etapus, atskleidžia pagrindinius jų bruožus ir charakteristikas bei mokesčių sistemos raidą sąlygojančias priežastis, išryškina teigiamus ir neigiamus aspektus valstybės ir mokesčių mokėtojų atžvilgiu.

Tyrimų objektas. Lietuvos mokesčių sistemos raida. Tyrimų tikslas. Įvertinti Lietuvos mokesčių sistemos raidą ir pateikti mokesčių tobulinimo

rekomendacijas. Tikslui pasiekti sprendžiami uždaviniai: - nustatyti LR mokesčių sistemos raidos pagrindinius etapus; - išryškinti kiekvienam etapui būdingus bruožus, privalumus ir trūkumus; - pateikti mokesčių sistemos tobulinimo rekomendacijas. Tyrimų metodika. Straipsnyje atlikta Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbų, ekonominės literatūros,

įstatymų ir kitų norminių aktų, analitinių darbų lyginamoji ir sisteminė analizė. Mokesčių sistemos raidos analizei naudota monografinis, loginės analizės metodai bei palyginimo būdas. Išanalizuoti LR įstatymai ir kiti norminiai aktai mokesčių sistemos ir apmokestinimo klausimais.

Lietuvos mokesčių sistemos raidos tyrimo rezultatai

Per visą savo gyvavimo laikotarpį Lietuvos mokesčių sistema patyrė ne vieną reformą ir pertvarką,

kurių išdavoje buvo: išplėsta apmokestinimo bazė, keičiami mokesčių tarifai, priimti nauji mokesčių įstatymai, sugriežtinta mokesčių administravimas ir muitinės kontrolė, pakeistos ir papildytos atskirų mokesčių nuostatos, apmokestintos naujos veiklos kryptys (užsienio valstybių įmonių gautos pajamos, loterijas rengiančių įmonių pajamos), apmokestinami gauti dividendai ir akcijų, obligacijų bei kitų vertybinių popierių vertės padidėjimo pajamos. Visa tai sąlygoja atskirų mokesčių, o kartu ir mokesčių sistemos kitimą. Finansų ministerija teigia, kad siekiant sukurti darnią šiuolaikinę Lietuvos mokesčių sistemą, užtikrinančią stabilias biudžetų pajamas, teisingą ir proporcingą mokesčių paskirstymą, teisingą konkurenciją, Lietuvos mokesčių sistema turi atitikti pagrindinius apmokestinimo principus: „mokesčių mokėtojų lygybės principas (taikant mokesčių įstatymus, visi mokesčių mokėtojai dėl šių įstatymų nuostatų yra lygūs), teisingumo ir visuotino privalomumo principas (mokesčius privalo mokėti visi mokesčių mokėtojai, laikydamiesi mokesčių įstatymų nustatytos tvarkos; nustatyti individualaus pobūdžio mokesčio lengvatas yra draudžiama; mokesčių administratorius, administruodamas

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

166

mokesčius privalo, vadovautis protingumo kriterijais), apmokestinimo aiškumo principas (mokestinės prievolės turinys teisės aktuose turi būti aiškiai apibrėžtas)“ (Finansų ministerija, 2012). Reikia atkreipti dėmesį į A.Smito suformuluotų ir per ilgą laiką tapusiais klasikiniais apmokestinimo principais – vieną iš jų, tai mokestinių įplaukų produktyvumo bei elastingumo principą (Смит, 1962). Mokesčių produktyvumas turi užtikrinti pakankamas biudžeto pajamas. Elastingumo principas teigia, kad mokestinės pajamos turi didėti sparčiau nei BVP. Straipsnyje taip pat analizuojama mokesčių našta mokesčių mokėtojų atžvilgiu.

Straipsnio autorė, atsižvelgdama į vykusius svarbiausius mokesčių sistemos pertvarkymus bei charakteristikas, reikšmę, pateikia sekančius Lietuvos mokesčių sistemos raidos etapus:

Lietuvos mokesčių sistemos kūrimas (1991–1992 ); Lietuvos mokesčių sistemos pirmoji reforma (1994); Lietuvos mokesčių sistemos antroji reforma (1997–1998); Lietuvos mokesčių sistemos trečioji reforma (2002–2003); Lietuvos mokesčių sistemos ketvirtoji reforma (2009–2011).

Straipsnyje toliau analizuojami pagrindiniai Lietuvos mokesčių sistemos reformų bruožai, pateikiant kiekvienam raidos etapui būdingas mokesčių charakteristikas bei mokesčių sistemos raidą sąlygojančias priežastis, atskleidžiant apmokestinimo trūkumus.

Po Nepriklausomybės atkūrimo buvo kuriama šalies mokesčių sistema. Palyginus per trumpą laiką buvo priimti pagrindinių mokesčių įstatymai, nutarimai, taisyklės, aiškinamieji raštai. Mokesčių sistemos kūrimas buvo skubotas, todėl vėliau Lietuvos mokesčių sistema buvo daug kartų pertvarkoma – keičiami tarifai, plečiama apmokestinimo bazė, naikinamos ir kuriamos naujos lengvatos.

LR valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymo priėmimu laikoma Lietuvos mokesčių sistemos kūrimo pradžia. 1990 –1991 m. priimami ir kiti įstatymai: LR fizinių asmenų pajamų mokesčio, LR juridinių asmenų pelno mokesčio laikinasis, LR bendro akcizo, LR Valstybinio socialinio draudimo ir kiti įstatymai. Dėl ribotos straipsnio apimties šiame straipsnyje atkreipiamas dėmesys tik į pagrindinius mokesčius – pelno, gyventojų pajamų, pridėtinės vertės, akcizų bei socialinio ir sveikatos draudimo įmokas. Svarbiausi reformos uždaviniai buvo: pamažu atsisakyti pelno apmokestinimo įmonės lygiu ir pereiti prie akcininkams išmokėtos įmonės pelno dalies apmokestinimo akcininkų lygiu. Pagrindiniai Lietuvos mokesčių sistemos kūrimo bruožai parodyti 1 lentelėje.

1 lentelė. Lietuvos mokesčių sistemos kūrimas (1991–1992)

Įstatymais reglamentuoti mokesčiai ir įmokos Pagrindinės charakteristikos, tarifai, lengvatos

LR valstybinės mokesčių inspekcijos įstatymas (1990 06 26) Lietuvos mokesčių sistemos kūrimo pradžia.

LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas, pakeitęs anksčiau galiojusį Mokestį už pagrindinius fondus ir laisvo pelno likučio mokestį (1990 07 31)

Taikomas tarifas – 35 % apmokestinamo pelno; lengvatos ž.ū. įmonėms ir įmonėms, kuriose dirba riboto darbingumo asmenys;

Nuo 1991 07 01 taikomas 29 % tarifas; Vyriausybei suteikta teisė nustatyti mažesnius tarifus pirmenybinėms ūkio šakoms, taikomos lengvatos kūrybinėms sąjungoms;

Nuo 1992m. taikomas 29% tarifas, o 24% – pelnui, skirtam investicijoms;

Nuo 1993 07 01 taikomas 29 % tarifas, o 10 % – pelnui, skirtam investicijoms;

1993 07 01–1997 04 01 daug lengvatų turėjo užsienio investuotojai. Vietiniai investuotojai lengvatų neturėjo;

Iki 1998 05 01 mokesčio nemokėjo gamybinės įmonės, kuriose dirbo riboto darbingumo asmenys, aukštųjų ir aukštesniųjų mokyklų studentai bei profesinių mokyklų mokiniai, atliekantys praktiką, ir šių asmenų dalis iš visų dirbančiųjų sudarė daugiau kaip 50 %.

LR Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas (FAPM) vietoj galiojusio Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo. Įstatymas veikia nuo 1991 m. ir yra du kartus pratęstas, o 1993 m. pratęstas iki bus priimtas naujas įstatymas (1990 10 01)

Pajamos, susijusios su darbo santykiais iki 1994 05 01 apmokestintos diferencijuotu tarifu nuo 10 iki 33 %., nuo 1994 05 0 1d. – 33 %.

Fizinių asmenų pajamos iš įregistruotos komercinės – ūkinės veiklos apmokestintos 5; 10; 20 %.

LR Valstybinio socialinio draudimo įstatymas (1991 05 21)

Draudėjų įmokos sudarė 30 ir 22,5 % priskaičiuoto darbo užmokesčio dydžio;

Apdraustųjų įmokos sudarė 1 % nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio. Bendro akcizo, individualaus akcizo mokesčiai. Apyvartos mokestis keitė bendro akcizo, individualaus akcizo mokesčius (1991)

Bendrojo akcizo tarifas priimtas 15 %, o nuo 1992 07 01 d. – 18 % (prekėms, realizuotoms užsienio valstybėse už konvertuojamą valiutą – 10 proc.);

Nuo 1993 07 01 d. atsisakyta eksporto ir importo reguliavimo licenzijomis ir kvotomis.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

167

Lietuvos mokesčių sistemos kūrimo etape priimti pagrindinių mokesčių, formuojančių mokesčių sistemą, įstatymai.

Svarbiausi sukurtos mokesčių sistemos trūkumai: per dideli tarifai, didelė mokesčių našta skatina šešėlinės ekonomikos kūrimą, neskatina uždirbti pajamų; neišvengta dvigubo apmokestinimo; mokesčiais siekiama reguliuoti ekonomiką; mokesčių apskaičiavimas sudėtingas, kai kurie mokesčiai neturi ekonominio pagrindo; pelno ir pajamų mokesčiai apmokestinami skirtingais tarifais; fizinių asmenų pajamų mokestis kartu su įmokomis valstybiniam draudimui apmokestina tą pačią bazę kelis kartus ir didina darbo vietos kainą.

1994-ji metai laikomi pirmosios mokesčių sistemos reformos metais – išplėsta apmokestinimo bazė, sumažinti mokesčių tarifai, priimti LR įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto, žyminio, konsulinio mokesčio ir kiti įstatymai. Nuo 1994 05 01 pradėtas taikyti pridėtinės vertės mokestis. Keičiant mokesčių sistemą buvo siekiama skatinti taupymą ir investicijas, apmokestinti vartojimą, didinti netiesioginius mokesčius. Lietuvoje egzistavo 18 mokesčių ir rinkliavų (Novošinskienė, Aleknevičienė, 2001). Pagrindiniai Lietuvos mokesčių sistemos pirmosios reformos pagrindinių mokesčių charakteristikos parodytos 2 lentelėje. 2 lentelė. Lietuvos mokesčių sistemos pirmoji reforma (1994) Įstatymais reglamentuoti mokesčiai ir įmokos Pagrindinės charakteristikos, tarifai, lengvatos

LR Pridėtinės vertės mokestis (PVM), pakeitęs apyvartos mokestį (1994 05 01)

Pagrindinis tarifas 18 %; Iki 1997m. žemės ūkio ir maisto prekės apmokestintos 9 % tarifu; Nuo 1995 05 01 6 proc. kompensacinis tarifas taikomas ūkininkams,

turintiems iki 7 ha žemės ir metinės (12 mėn.) įplaukos už realizuotas prekes ir suteiktas paslaugas neviršija 50 tūkst. litų (nuo 1998 m. liepos 1 d. – 100 tūkst. Lt).

LR įmonių ir organizacijų nekilnojamojo turto mokestis (1995 01 01)

Nustatytas 1% tarifas; 5 % tarifas – nenaudojamam turtui.

Pirmoji reforma įvykdyta pąridėtinės vertės ir nekilnojamojo turto mokesčių įvedimu (Novošinskienė,

Slavickienė, 2005). Svarbiausi mokesčių sistemos trūkumai: mokesčių sistema yra nestabili – daug kartų buvo keičiama,

papildoma ir koreguojama; pridėtinės vertės mokesčio įvedimu įteisintas daugkartinis apmokestinimas; pridėtinės vertės mokesčio įvedimas padidino prekių kainas galutiniams vartotojams; pridėtinės vertės mokestis taikomas prekių kainai kartu su akcizu ir muitais; nežiūrint ES patirties laikino įstatymo statusą įgijo LR juridinių asmenų pelno mokesčio ir LR fizinių asmenų pajamų mokesčio įstatymai.

Nuo 1997 metų pradėtas mokesčių reformos antrasis etapas – mažinami mokesčiai, sugriežtinamas mokesčių administravimas ir muitinės kontrolė, keičiamos ir papildomos atskirų mokesčių nuostatos. Nuo 1995 m. vyksta diskusijos dėl pelno mokesčio panaikinimo. Mokesčių reforma siekiama atsisakyti neefektyvių apmokestinimo priemonių, neturinčių didelės įtakos biudžeto pajamoms ir užtikrinti reikiamas biudžeto pajamas įplaukomis iš pajamų ir vartojimo mokesčių. Pelnas, skirtas investicijoms, apmokestinamas 0 % (šis sprendimas vėliau nepasiteisino) (3 lentelė).

3 lentelė. Lietuvos mokesčių sistemos antroji reforma (1997–1998)


LR Juridinių asmenų pelno mokesčio įstatymas

Nuo 1997 m. taikomas 29% tarifas,o 0 % – pelnui, skirtam investicijoms; Nuo 1997 m. apmokestinamos naujos veiklos kryptys – 10 ir 15 % užsienio įmonių

pajamos; loterijas rengiančių įmonių pajamos; Leista nuostolius perkelti ne ilgiau kaip 3 ateinančius metus; Savivaldybėms nebeleidžiama sumažinti pelno mokestį tam tikroms įmonėms arba jas

nuo šio mokesčio atleisti; Nuo 1998 07 02 nuostoliai perkeliami ne tris, bet penkerius metus. Nustatytas 29 %

tarifas dividendų apmokestinimui, išvengiant dvigubo apmokestinimo; Nuo 2000 01 01 pelno mokesčio tarifas mažinamas iki 24 %.

LR Fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinasis įstatymas

Nuo 1998 01 01 juridinio asmens teises neturinčios įmonės gali bendrąsias įplaukas registruoti duomenų kaupimo principu (pajamų uždirbimo momentu) arba pinigų principu (kai faktiškai gauti pinigai).

Nuo 1999 01 01 LR fizinių asmenų pajamų mokesčio laikinuoju įstatymu apmokestinami gauti dividendai ir akcijų, obligacijų bei kitų vertybinių popierių vertės padidėjimo pajamos

LR sveikatos draudimo įstatymas (1997 07 01) LR privalomojo…, 1996)

Moka draudėjai už asmenis, dirbančius pagal darbo sutartis ar narystės pagrindais ir gaunančius atlyginimą už darbą, 3 % darbo užmokesčio dydžio įmokas (t.y. išskiriama iš VSD mokamų 30 proc. nuo priskaičiuoto darbo užmokesčio).;

Draudėjai moka ne mažesnes kaip 30 % privalomojo sveikatos draudimo įmokas nuo apskaičiuotos fizinių asmenų pajamų mokesčio sumos.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

168

Antrąjai mokesčių sistemos reformai būdinga pelno mokesčio įstatymo pakeitimai – pagrindiniai iš jų yra: 0 % taikymas investicijoms, nuostolio perkėlimas ne ilgiau nei 3 m.

Lietuvos mokesčių sistema buvo reformuojama ir tobulinama atsižvelgiant į vykstančius negatyvius reiškinius – infliaciją, valstybės biudžeto deficitą.

Svarbiausi mokesčių sistemos trūkumai yra: per dideli tarifai ir per didelė mokesčių našta skatina šešėlinės ekonomikos kūrimą, neskatina uždirbti pajamas; neišvengta dvigubo apmokestinimo; mokesčiais siekiama reguliuoti ekonomiką; mokesčių apskaičiavimas painus, sudėtingas, mokesčiai perkrauti tarifais, lengvatomis, įvairiais terminais; kai kurie mokesčiai neturi ekonominio pagrindo; Seimas ir vyriausybė daugiau rūpinasi fiskaliniais interesais, biudžeto subalansavimu ir neatsižvelgiama į mokesčių mokėtojų interesus.

Trečioji mokesčių sistemos reforma vykdyta 2002–2003 m. ir susijusi su integracija į Europos Sąjungą. Kiekviena šalis turi savitą tik tai šaliai būdingą mokesčių sistemą su skirtinga apmokestinimo baze, mokesčių dydžiu ir mokesčių rūšimis. Esantys skirtumai šalyse sukuria nevienodas sąlygas verslui ir tuo pačiu konkurencingumui. Todėl būtinas mokesčių sistemos harmonizavimas, unifikavimas, standartizavimas ir siekiama, kad mokesčiai nebūtų kliūtis lygioje konkurencijoje tarp ES šalių. Mokesčių harmonizavimo tikslas – siekti, kad mokesčiai nevaržytų laisvo prekių, asmenų, paslaugų ir kapitalo judėjimo. Dėl laisvo prekių ir paslaugų judėjimo buvo harmonizuojami netiesioginiai – pridėtinės vertės mokestis ir akcizai, suvienodinti muitai. Tiesioginių mokesčių harmonizavimas buvo taikytas tik santaupoms ir palūkanoms apmokestinti (Novošinskienė, Slavickienė, 2005).

Lietuvos mokesčių sistemą priderinus prie ES nuostatų 2002 m. atsisakyta daugumos mokesčių lengvatų ir išimčių, įvesta pagreitinto nusidėvėjimo (amortizacijos) skaičiavimo tvarka, pakeista akcizų surinkimo tvarka, priimta eilė įstatymų. Sumažintas pelno mokesčio tarifas iki 15 % mažina mokesčių naštą įmonėms, nustatyta palanki paskirstytojo pelno apmokestinimo tvarka (4 lentelė).

4 lentelė. Lietuvos mokesčių sistemos trečioji reforma (2002–2003) Įstatymais reglamentuoti mokesčiai ir įmokos Pagrindinės charakteristikos, tarifai, lengvatos

Pelno mokesčio įstatymas (2002 01 01) (LR pelno...,2001)

Pelno mokesčio tarifas mažinamas nuo 24 iki 15 %; Panaikintas nuo 1997 m. taikoma reinvestuoto pelno apmokestinimo išimtis, atsisakant

pasyvaus investavimo skatinimo ir valstybės kišimosi. Tuo suvienodinamos stambių ir smulkių įmonių konkurencijos galimybės;

Siekiant realiai skatinti smulkiojo verslo plėtrą, smulkaus verslo įmonėms (darbuotojų skaičius iki 10 žmonių, pajamos – iki 500 tūkst. Lt) taikomas 13 % mokesčio tarifas. Mokesčio mokėtojai, kurių pajamos per paskutiniuosius 3 mėnesinius laikotarpius neviršijo 100 tūkst. Lt per kiekvieną laikotarpį, pripažindami pajamas taikys pinigų apskaitos principą. Užsienio vienetų pajamos "prie šaltinio" (ne per Lietuvoje esančią buveinę gautos pajamos, kurių šaltinis yra Lietuvoje) apmokestinamos 10 %;

Nuo 2003m. dividendai ir kitos pajamos paskirstytos iš pelno apmokestinamos taikant 15 % tarifą

LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas (2002 07 01) (LR pridėtinės..., 2002)

Taikomas standartinis 18% tarifas; 5 proc. tarifas taikomas keleivių vežimui, vaistams ir medicinos prekėms, knygoms ir

spaudai; Nuo 2003 m.lengvatinis 5 proc. tarifas taikomas viešbučiams; 9 % tarifas taikomas socialinei statybai t.y. namų statybai, finansuojamai iš biudžetų ar

lengvatinių paskolų, būsto šildymui bei biokurui; 0 % tarifas taikomas eksportui; Iki 2004 m. neapmokestintos socialiai jautrios arba skatintinos sritys – žemės ūkio

kooperatyvų teikiamos žemės ūkio paslaugos, VP portfelio valdymo, konsultavimo, rinkos tyrimo, laidojimo paslaugos.;

Iki 2004 m. PVM lengvata taikoma ir įmonėms, įdarbinančioms riboto darbingumo asmenis;

Supaprastintos mokesčio deklaravimo ir mokėjimo procedūros, deklaracijos pateikimo terminas pailginamas 10 dienų – iki kito mėnesio 25 d., smulkiam verslui priimta palanki nuostata leidžianti PVM mokėti ne kas mėnesį, o kartą per pusmetį;

Atsisakyta lizingo palūkanų apmokestinimo. LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymas 2003 01 01 01 (LR gyventojų…, 2002)

NPD didinamas nuo 214 Lt (202 01 01) iki 290. Neapmokestinamos palūkanos už būsto paskolas, studijas, gyvybės draudimo įmokos bei

įmokos į pensijų fondus. Nuo 2006 07 01 taikomas 27% tarifas.

Mokesčių sistemos reformos teigiami aspektai: - Sumažintas pelno mokesčio tarifas iki 15 proc., didelis gyventojų pajamų apmokestinimas; - 13 proc. tarifo taikymas smulkaus verslo įmonėms (darbuotojų skaičius iki 10 žmonių, pajamos – iki

500 tūkst. Lt);

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

169

- PVM 5 proc. tarifo taikymas 5 proc. tarifas taikomas keleivių vežimui, vaistams ir medicinos prekėms, knygoms ir spaudai; o nuo 2003 m. - viešbučiams;

- Didinamas NPD. Sumažinus muitus, Lietuva prarado vieną iždo šaltinių, kadangi jie atitenka ES biudžetui, o iš ES

biudžeto gauna subsidijoms ir investicijoms į rinką išlaidoms padengti. Svarbiausi mokesčių sistemos trūkumai yra: apribotas ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimas

(galimi metodai nurodyti LR pelno mokesčio įstatymo 1 priede); lengvatinis 13 % tarifo taikymas yra apribotas ir nesiektinas dėl per mažo skirtumo palyginus su pagrindiniu 15 proc. tarifu; panaikinta nuo 1997 m. taikoma reinvestuoto pelno apmokestinimo išimtis (Novošinskienė, Slavickienė, 2002).

Ypač išsiskyrė penkioliktosios LR vyriausybės 2009 m. išvakarėse įvykdyta reforma, kurią lėmė ekonominės krizės padariniai: mažėjančios valstybės pajamos bei darbo užmokestis, didėjantis nedarbas, šešėlinė ekonomika ir emigracija. Tokiomis ypatingomis sąlygomis išryškėja mokesčių sistemos problemos, kai nesurenkami mokesčiai ir valstybės finansai tampa nestabilūs. Buvo pakeistas ir vėl atstatytas pelno mokesčio tarifas, panaikintos lengvatos žemės ūkyje, padidintas valstybinio socialinio draudimo įmokų bei pridėtinės vertės mokesčio tarifai, įvestas privalomasis sveikatos draudimas, pakeista neapmokestinamųjų pajamų dydžio taikymo tvarka (Novošinskienė, Slavickienė, 2010). Mokesčių sistema buvo reformuojama ir 2010 bei 2012 m.

Mokesčių sistemos reformos bendri bruožai, jų charakteristikos ir įvertinimas parodytas 5 lentelėje.

5 lentelė. Lietuvos mokesčių sistemos ketvirtoji reforma (2009–2011)


Pelno mokesčio įstatymas (2009 01 01) (LR pelno...,2001)

Didinamas mokesčio tarifas – vietoj taikyto 15 % pelnas apmokestinamas 20 % tarifu., bet nuo 2010 m. vėl grįžtama prie 15 %. tarifo taikymo. Mažų įmonių tarifas sumažinamas iki 5%;

Panaikintos lengvatos: apmokestinama kredito unijų, centrinės kredito unijos, žemės ūkio įmonių pelnas. Apmokestinant žemės ūkio įmonių pelną yra nustatytas pereinamasis 2009 ir 2010 metų laikotarpis.

LR Pridėtinės vertės mokesčio įstatymas) (2002 07 01) (LR pridėtinės..., 2002)

18% tarifas didinamas iki 19 % , o nuo 2009 09 01 – iki 21%; Dideli tarifai didina šešėlinę ekonomiką;

Naikinamos vaistų, knygų, laikraščių žurnalų, viešbučių paslaugų lengvatos; PVM atskaitos ribojimas pramogoms ir reprezentacijai; Mokestis lengvai surenkamas.

LR gyventojų pajamų mokesčio įstatymas 2009-01-01 (LR gyventojų…, 2002)

Nuo 2009 suvienodintas darbo pajamų, honorarų, individualios veiklos, pajamų iš paskirstytojo pelno apmokestinimas – taikomas 15% tarifas;

Nuo 2011 m. sumažintas pajamoms iš individualios veiklos (ir žemės ūkiui) mokesčio tarifas nuo 15% iki 5;

Pakeista neapmokestinamųjų pajamų dydžio (NPD) taikymo tvarka; NPD taikomas tik darbo pajamoms; Taikomas PNPD;

Apribotas gyventojų pajamų sumažinimas patirtomis išlaidomis (anaikintos mokesčio lengvatos naujai išduodamų paskolų gavėjams bei įsigijus kompiuterį);

Nuo 2011 m. pakeistas fiksuoto dydžio pajamų mokesčio taikymas (taiko asmenys, kurie nėra PVM mokėtojai);

Taikoma nuostolių perkėlimo galimybė vykdant individualią veiklą ir taikant kaupimo principą.

Valstybinio socialinio draudimo įstatymas Privalomojo sveikatos draudimo įstatymas (LR valstybino…, 2004; LR privalomojo…, 1996)

Taikomas 9 % Privalomojo sveikatos draudimo įmokos; 28,5 % Valstybinio socialinio draudimo įmokos apmokestinant gyventojų pajamas iš individualios veiklos ir savarankškai dirbančių asmenų pajamas;

Mokesčių sistemos reformos teigiami aspektai: - suvienodintas gyventojų pajamų apmokestinimas (darbo pajamų, honorarų, individualios veiklos,

pajamų iš paskirstytojo pelno); - keičiant NPD ir PNPD taikymą, siekiama mokesčių naštos mažinimo mažas pajamas gaunantiems

gyventojams; - įvedus valstybinio socialinio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, mokesčių sistema tampa

teisingesnė; - siekiant skatinti gyventojus imtis individualios veiklos, GPM tarifas sumažintas iki 5 proc. Svarbiausi mokesčių sistemos trūkumai yra: didelės pelno mokesčio administravimo išlaidos, taikomas

kai kurių sąnaudų ribojimas, gana sudėtingas apmokestinimo ribos nustatymas; gyventojų pajamų mokesčio reforma buvo siekta gauti milijardines pajamas, ribojamas NPD taikymas (tik su darbo santykiais susijusioms

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

170

pajamoms); darbo pajamos apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, VSD ir PSD; pridėtinės vertės mokesčio tarifo didinimo tikslas – didinti biudžeto pajamas, neanalizuojant naštos; netaikomas sumažintas tarifas būtino naudojimo prekėms; apmokestinant individualios veiklos pajamas, gautas pagal verslo liudijimus, – netaikomas NPD, netaikomas sąnaudų atėmimas, netaikomas gyventojo patirtų išlaidų studijoms, įmokoms į pensijų fondus, gyvybės draudimui atėmimas, išlieka galimybė slėpti pajamas. Didelis darbo jėgos apmokestinimas didina šešėlinę ekonomiką (Novošinskienė, Slavickienė, 2012).

Dideli įmokų tarifai sudaro nemažą grėsmę įmonių konkurencingumui ir iššaukia vis didėjančią darbo jėgos emigraciją (Mitchell (2002).

Analizuojant apmokestinimą, mokesčių mokėtojams labai svarbus yra mokesčių naštos klausimas. Vyriausybė, vykdydama fiskalinę politiką, siekia didesnių mokestinių pajamų – didina mokesčių tarifus bei naikina lengvatas. Mokesčių našta reformų laikotarpiais pateikta 6 lentelėje. 6 lentelė. Mokesčių našta Lietuvoje reformų laikotarpiais proc. (Lietuvos statistikos..., 2004–2010; Mokesčiai, 2012)

Rodikliai 1994 1997 2002 2009 2011*

Mokestinės pajamos mln. Lt 5100,9 12512,1 15300,9 27073,4 28788,6 BVP galiojusiomis kainomis mln. Lt 16980,7 38340,0 52351,0 91914,0 106369,9

Mokestinių pajamų santykis su BVP % 30,0 32,6 29,2 29,4 27,1 *- Negalutiniai duomenys.

Mokesčių našta reformų vykdymo laikotarpiais didėjo iki 1997m. ir pasiekė 32,6 proc., vėliau ji kasmet mažėjo 3,4; 3,2 ir 5,5 procentiniais punktais, palyginus su 1997 m didžiausia buvusia našta. Didžiausią įtaką naštos sumažėjimui turėjo pelno mokesčio tarifo sumažinimas 9 procentiniais punktais 2002 m., o 2011 m. naštos sumažėjimą įtakojo lėtesnis mokestinių pajamų augimas, palyginus su BVP augimu – tai rodo šešėlinės ekonomikos augimą.

Mokesčių naštos apskaičiavimui turi įtakos tiek mokestinės pajamos, tiek BVP kitimas. Mokesčių sistema turi atitikti elastingumo bei gyvybingumo principus, t.y. mokestinių pajamų augimas neturi atsilikti nuo BVP didėjimo. Mokesčių tarifų didinimas nedidina mokesčių įplaukų į valstybės biudžetą sumos, nes didelė našta skatina slėpti pajamas. Mokesčių sistema turėtų skatinti žmonių ekonominį aktyvumą ir išlaisvinti reikšmingą žmogaus pajamų dalį, kurią jis galėtų naudoti kaip tinkamas (Novošinskienė, Savickienė, 2008). Apie šešėlinę ekonomiką, jos dydį, kad ji sudarys 28 proc. 2011 m., teigė LLRI savo tyrimuose (Lietuvoje ekonomikos tyrimas, 2011). Per didelis ūkinių subjektų pajamų apmokestinimo normų didinimas silpnina ūkinę iniciatyvą, mažina ekonominio augimo galimybes. Ir atvirkščiai: biudžeto pajamų mažinimas apriboja svarbių socialinių – ekonominių klausimų sprendimo galimybes. Kaip kito BVP ir mokestinės pajamos, matyti 7 lentelėje.

7 lentelė. BVP ir mokestinės pajamos Lietuvoje reformų laikotarpiais mln. Lt ir jų kitimas proc. (Lietuvos statistikos..., 2004 –2009; Mokesčiai, 2012)

Rodikliai 1994 1997 2002 2009 2011* BVP galiojusiomis kainomis mln. Lt 16980,7 38340,0 52351,0 91914,0 106369,9 Pokytis palyginus su ankstesniu laikotarpiu % 46,5 125,8 36,5 75,6 15,7

Mokestinės pajamos mln. Lt 5100,9 12512,1 15300,9 27073,4 28788,6

Pokytis palyginus su ankstesniu laikotarpiu % 57,2 145,3 22,2 76,9 6,3

*- Negalutiniai duomenys.

7 lentelės duomenys rodo, kad BVP ir mokestinės pajamos kito nevienodai. Mokesčių sistema

produktyvumo bei elastingumo principą atitiko 1994, 1997 ir 2009 metais. Jei 1994 ir 1997 metais mokestinės pajamos didėjo atitinkamai 10,7 ir 19,5 procentinių punktų, tai 2009 m. jos didėjo tik 1,3 procentinio punkto nei BVP. Labiausiai mokesčių surinkimas atsiliko iki 2002 m. reformos, kai BVP padidėjo 36,5 proc., o mokestinės pajamos – tik 22,2. Mokestinių pajamų surinkimas žymiai atsiliko nuo BVP augimo ir 2011 m. Tokiu atveju mokesčių sistema netenkino produktyvumo ir elastingumo principo. Tikėtina, kad dėl reinvestuotam pelnui taikyto 0 proc. tarifo ir dėl aukšto darbo jėgos apmokestinimo (iš darbdavio pusės), negauta didelė dalis mokestinių pajamų. 2009 m. vykdyta mokesčių reforma didino šešėlinę ekonomiką.

5 pagrindiniai mokesčiai sudaro mokestinėse pajamose daugiau nei 70 proc. (2009 m. iki 86 proc., 2011 m. –76). Pagrindiniai mokesčiai ir jų kitimas parodyti sekančioje lentelėje (8 lentelė).

Gyventojų pajamų mokestis yra vienas iš pagrindinių mokesčių, kuris plačiai taikomas išsivysčiusiose ir mažiai išsivysčiusese šalyse (Gruber, 2005; Messere ..., 2003). Gyventojų pajamų mokestis visais reformų metais (išskyrus 2011m.) didėjo, palyginus su ankstesniaisiais metais. 2009 m. sumažinus tarifą nuo 24 iki 15,

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

171

gyventojų pajamų mokesčio surinkimas sumažėjo. Iš 7 ir 8 lentelių duomenų matyti, kad padidėjus BVP 1997 m., daugiausia didėjo VSD ir PSD įmokos – (2,5 karto), o 2009 m. jos didėjo mažiau, nei BVP. Dėl daugkartinio apmokestinimo įmonės ir darbuotojų atžvilgiu (VSD, PSD ir gyventojų pajamų mokestis) didėja šešėlinė ekonomika. Kuo didesnis darbo užmokesčio skirtumas iki apmokestinimo ir po apmokestinimo, tuo darbuotojai ir darbdaviai labiau įsitraukia į šešėlinę ekonomiką (Schneider, 2006). Darbdavio naštos darbo jėgai mažinimui (kartu ir šešėlinės ekonomikos), siūloma mažinti darbdavio VSD tarifą perskirstant po lygiai tarp įmonės ir darbuotojų.

8 lentelė. Pagrindiniai mokesčiai ir jų kitimas reformų laikotarpiais mln. Lt ir proc. (Lietuvos..., 2004 –2009; Valstybinio audito..., 2012; Mokesčiai, 2012)

Rodikliai 1994 1997 2002 2009 2011* VSD ir PSD 1334,9 4698,4 6310,1 1067,8 10639,8 Pokytis palyginus su ankstesniu laikotarpiu % 78,6 2,5 karto 34,3 69,1 68,6 Gyventojų pajamų mokestis 1189,4 1957,0 2547,3 3788,0 3772,6

Pokytis palyginus su ankstesniu laikotarpiu % 93,5 64,5 30,2 48,7 -0,4

Pelno mokestis 554,5 620,9 307,7 1689,4 873,1

Pokytis palyginus su ankstesniu laikotarpiu % 86,5 12 -50,0 4,5 karto -48,3

Pridėtinės vertės mokestis 1148,1 3347,8 3809,7 6798,8 6539,3

Pokytis palyginus su ankstesniu laikotarpiu % 51,0 1,9 karto 13,8 78,4 -3,8

Akcizai 281,9 1165,0 1706,2 3258,2 3092,7

Pokytis palyginus su ankstesniu laikotarpiu % 32,8 3,1 karto 46,4 90,9 -5,1 *- Negalutiniai duomenys.

Iš 8 lentelės duomenų matyti, kad iš analizuojamo laikotarpio išskirtiniai 1997 m., kai didėjo PVM (1,9

karto) bei akcizai (3,1 karto). PVM per reformų eigą išaugo 6 kartus, o BVP – 5,4 kartus ir manome, kad tarifas turi būti mažinamas iki 18 proc. (nes padidėję VSD ir PSD tarifai didina mokesčių naštą gyventojams).

Didėjant BVP, mažėjo pelno mokesčio surinkimas 2002 m., o 2009 m. pajamos iš pelno mokesčio padidėjo 4,5 karto palyginus su ankstesniu laikotarpiu. Sumažintas pelno mokesčio tarifas 2002 m., pajamų iš pelno mokesčio nesumažino.

Išvados

Lietuvos mokesčių sistemos raidos tyrimai leidžia teigti, kad: 1. Per 20 Nepriklausomybės metų Lietuvos mokesčių sistema patyrė 4 reformas. 2. Išryškinus kiekvienam etapui būdingus bruožus, privalumus ir trūkumus, nustatyta, kad: - pirmajai reformai būdinga pridėtinės vertės mokesčio įvedimas, tai padidino prekių kainas, įteisintas

daugkartinis apmokestinimas, nes mokestis taikomas prekių kainai kartu su akcizu ir muitais; - antrajai reformai būdingi pelno mokesčio pakeitimai: 0 proc. taikymas investicijoms, nuostolių

perkėlimas iki 5 metų. Trūkumai – didelis (29 proc.) pelno mokesčio tarifas skatina šešėlinę ekonomiką; - trečioji reforma susijusi su integracija į Europos Sąjungą: sumažinus pelno mokesčio tarifą,

suvienodintas darbo pajamų ir pelno apmokestinimas; 13 proc. tarifo taikymas smulkaus verslo įmonėms; PVM 5 proc. tarifo taikymas keleivių vežimui, vaistams ir medicinos prekėms, knygoms ir spaudai; o nuo 2003 m. – viešbučiams; didinamas NPD. Svarbiausi mokesčių sistemos trūkumai yra: apribotas ilgalaikio turto nusidėvėjimo skaičiavimas, lengvatinis 13 % tarifo taikymas yra apribotas ir nesiektinas dėl per mažo skirtumo palyginus su pagrindiniu 15 proc. tarifu; panaikinta nuo 1997 m. taikoma reinvestuoto pelno apmokestinimo išimtis.

- ketvirtoji reforma vykdoma krizės sąlygomis. Suvienodintas gyventojų pajamų apmokestinimas (darbo pajamų, honorarų, individualios veiklos, pajamų iš paskirstytojo pelno); keičiant NPD ir PNPD taikymą, siekiama mokesčių naštos mažinimo mažas pajamas gaunantiems gyventojams; įvedus valstybinio socialinio ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas, mokesčių sistema tampa teisingesnė, bet didelis darbo jėgos apmokestinimas didina šešėlinę ekonomiką.; siekiant skatinti gyventojus imtis individualios veiklos, GPM tarifas sumažintas iki 5 proc. Gyventojų pajamų mokesčio reforma buvo siekta gauti milijardines pajamas, ribojamas NPD taikymas (tik su darbo santykiais susijusioms pajamoms); darbo pajamos apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu, VSD ir PSD; pridėtinės vertės mokesčio tarifo didinimo tikslas – didinti biudžeto pajamas, neanalizuojant naštos

3. Rekomenduojama:

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

172

- dėl didelio darbdavio darbo jėgos apmokestinimo ir dėl to egzistuojančios šešėlinės ekonomikos, paskirstyti VSD įmokų tarifą darbdaviui ir darbuotojui po lygiai;

- siekiant mažinti gyventojų netiesioginę naštą, mažinti PVM tarifą iki buvusio 18 proc.

Literatūra 1. BUŠKEVIČIŪTĖ, E. 2005. Mokesčių sistema. Kaunas: Technologija. 2. GRUBER, J. 2005 Public Finance and Public Policy. New York: Worth. 3. Lietuvos ekonomikos tyrimas 2010/2011 (2). 2011. Lietuvos laisvosios rinkos institutas, Vilnius. 4. LR GYVENTOJŲ PAJAMŲ MOKESČIO ĮSTATYMAS. 2002. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=171369. 5. LR PELNO MOKESČIO ĮSTATYMAS. 2001. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter2/dokpaieska.showdoc_l?p_id=157066. 6. LR PRIDĖTINĖS VERTĖS MOKESČIO ĮSTATYMAS. 2002. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=163423 7. LR VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO ĮSTATYMA. 2004. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=362883. 8. LR SVEIKATOS DRAUDIMO ĮSTATYMAS. 1996. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=362883. 9. MOKESČIAI. LR finansų ministerija. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: / http://www.finmin.lt/web/finmin/mokesciai. 10. LIETUVOS STATISTIKOS METRAŠTIS. 2004–2011. Vilnius: Statistikos departamentas prie LR Vyriausybės. 11. MEIDŪNAS, V., PUZINAUSKAS, P. 2001. Mokesčiai: teorija, vaidmuo, raida. –Vilnius:VĮ Teisinės informacijos institutes. 12. MESSERE, K; FLIP de K; CHRISTOPHER, H. 2003. Personal ingome Tax. Tax Policy: Theory and Practice in OECD Countries, p. 67 – 94. New York: Oxford University Press. 13. MITCHELL, D.J. .2002. EBPO ir ES klysta: konkurenciją mokesčių srityje reikėtų ne pulti, o sveikinti. Mokesčių įtaka šalių konkurencingumui: Pranešimas tarptautinėje konferencijoje. 2002 – 12 – 05. 14. NOVOŠINSKIENĖ A., ALEKNEVIČIENĖ V. 2001. Lietuvos mokesčių raida atkūrus Nepriklausomybę //Nepriklausomos Lietuvos žemės ūkio plėtros dešimtmečiai. Tarpt. Moksl. Konf. Medžiaga. ISBN 9955-448-04-0. Kaunas: Akademija, -P. 37-44. 15. NOVOŠINSKIENĖ A., SLAVICKIENĖ A. .2002. Lietuvos mokesčių sistemos reformų raida //Apskaitos ir finansų aktualijos integruojantis į Europos Sąjungą. Tarptautinė mokslinė konferencija. Pranešimų medžiaga.- Kaunas - Akademija, – P. 112-117. 16. NOVOŠINSKIENĖ, A; SLAVICKIENĖ, A. 2005. Lietuvos mokesčių sistemos problemos // Vagos. ISSN 1648-116X. Nr. 67 (20) p. 44-52. [CAB Abstracts]. 17. NOVOŠINSKIENĖ A., SAVICKIENĖ J. 2008. Mokesčių naštos tyrimas Lietuvoje// Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos = Science and studies of accounting and finaces: problems and perspectives: tarptautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys. Nr. 1(6). Akademija, ISSN 2029-1175. p. 115-119. 18. NOVOŠINSKIENĖ A., SLAVICKIENĖ A. 2010. Lietuvos mokesčių sistemos reformos vertinimas [interaktyvus]. Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2009 metų mokslinių tyrimų rezultatai// Mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys Nr. 1 (6), ISSN 1822-39. Prieiga per internetą: www.lzuu.lt/mtr/2009/index.php. 19. NOVOŠINSKIENĖ A, SLAVICKIENĖ, A. 2012. Mokesčių reformos ir naštos tyrimas Lietuvoje // Apskaita, auditas, analizė: mokslas inovacijų ir globalizacijos kontekste. Tarptautinės mokslinės konferencijos, vykusios Lietuvoje Vilniaus universitete, Ekonomikos fakultete 2012 m. kovo 29-30 d. Mokslo darbai (1–2 dalys). – Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla, -P. 524–533. 20. SCHNEIDER F. 2006 . Shadow economies around the world: what do we really know? Working paper No. 0617, Johannes Kepleruniversity of Linz, Austria. 21. STAČIOKAS R., RIMAS J. 2003.Mokesčiai: istorinė raida ir dabartis. Kaunas: Technologija. 22. СМИТ А. 1962. Исследование природе и причинах богатства народов. Москвa. 23. VALSTYBINIO AUDITO ATASKAITA DĖL VALSTYBINIO SOCIALINIO DRAUDIMO FONDO KONSOLIDUOTŲJŲ ATASKAITŲ RINKINIO FINANSINIO (TEISĖTUMO) AUDITO REZULTATŲ Lietuvos respublikos valstybės kontrolė 2012 m. liepos 17 d. Nr. FA-P-10-2-49 [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.vkontrole.lt/failas.aspx?id=2709.

RESEARCH OF TAX SYSTEM OF INDIPENDEN LITHUANIA

ALBINA NOVOŠINSKIENĖ Aleksandras Stulginskis University

Summary

Lithuanian tax system had many reforms since its creation: tax base was expended, tax rates were changed, new laws and taxes were created, custom control and tax administration process became more strict, new taxes were putted on foreign and lottery companies, taxes were putted on dividends, shares bonds and other securities gain.

All tax reforms in Lithuania were carried out in order to increase public revenue, to redistribute tax burden, to increase competitiveness and to simplify tax administration process.

In this article Lithuanian tax system development was evaluated, also main development stages were excluded. Main reasons of these changes were presented. And in the end some recommendations were given:

-because of the high labor charges and the existence of the shadow economy State Social Insurance Fund should divide fees equally for employers and employees

- because of direct and indirect taxation, tax burden increased, so it is necessary to reduce VAT to 18 percent, to former level.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

173

ANALYSIS OF BASIC EFFICIENCY ASSESSMENT APPROACHES OF THE PUBLIC-PRIVATE PARTNERSHIP

Iana Ovsiannykova

Taras Shevchenko National University of Kiev

Abstract The article aimed to analyze the features of methodological approaches of the efficiency assessment of the public private

partnerships implementation. For this reason we analyze international experience of assessment approaches of the PPP projects and determine its advantages and disadvantages. Also the possibilities of use in practice basic estimation methods are defined and proposed the way to improve assessment process of PPP.

Key words: public-private partnership, value of money, assessment methods, cost-benefit analyze, public sector comparator, competitive bidding

Introduction

Implementation of projects on the basis of public-private partnership is a qualitatively new stage of

cooperation between the state and business that can overcome limited capacity of state and local communities to finance social and infrastructure projects. This tool differs in scale and highly efficiency of resources use, inclines to innovations, makes good use of the private ownership advantages to improve the quality and efficiency of the management of public infrastructure.

The need to provide high-performance interaction of PPP determines the importance of clarifying methodological approaches to the economic feasibility of projects implemented on the basis of public-private partnership by taking into account a specific of national economy, identifying possible risks and methods of its assessment and management.

However, the complexity of evaluating the efficiency of public-private partnership and the lack of reflection in scientific publications leads to the need of further in-depth research in this direction. Therefore, the aim of this article is to analyze the existing methodological approaches to evaluating the efficiency of public-private partnerships in modern terms by taking into account international experience and local practices, identifying their strengths and weaknesses, as well as justification of specific recommendations of their practical application.

Methods of research: analysis and synthesis of economic literature, analysis of secondary data, systematization, comparison, summation of data and methods of scheme-descriptive representation

World practice of efficiency assessment of infrastructure projects

In many countries decide traditional public procurement as a standard option in providing goods and services to society. While the possibility of the PPP is seen as an exception or only after studying the experience of leader in the implementation such projects. In addition, it also means that there are no clear criteria for choosing the best way to achieve the goal of providing quality public services and goods. Therefore, it is necessary to set suitable criteria to find a proper instrument that will provide quality public infrastructure and the highest value for money. The term value for money refer to the effective use of public funds on a capital project, can come from the private sector innovation and skills in asset design, construction techniques and operational practices, and also from transferring key risk in design, construction delays, cost overruns and finance and insurance to private sector entities. (Pangeran, Wirahadikusumah, 2010)

In international practice efficiency assessment of PPP projects is based on the concept of «Value for Money» (VfM). It means the return on investment determined by comparative analysis of the costs, benefits and risks including quantitative and qualitative analysis. At present there are several basic alternative approaches of analyzing the efficiency of PPP projects, which are based on VfM concept: full cost-benefit analysis (CBA), Public Sector Comparator (PSC), and Competitive Bidding (Table 1).

Table 1. Basic methods of efficiency assessment of the public private partnership according to foreign practice

Complexity Method Basis of comparison Countries Highest Cost Benefit Analysis Traditional project Germany

Before bids Traditional project Japan, South Africa, Hong Kong, Ireland, Holland Medium PSC After bids Traditional project Australia, USA, Great Britain Lowest Competitive Bidding Other PPP projects France, Latin America, East Europe

Accordingly to the survey results of Organization for Economic Cooperation and Development (OECD)

made in late 2010 in the process of assessing the efficiency of public private partnership in 20 countries that participated in the study, in 85% of cases the PSC method was used as the primary. In the case of traditional procurement, to evaluate the efficiency of 60% of projects use the Cost Benefit Analysis (Burger, Hawkesworth,

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

174

2011). However, the CBA method is also used in the analysis of PPP projects, along with the use of additional guidance of governments and international organizations.

Theoretical aspects of the basic methods of assessment

The Cost Benefit analysis (CBA) is a systematic process of calculating and comparing the costs and

benefits of the project, a decision or policy of the government. The CBA has two objectives: - to determine whether there is a rational investment decision (justification / features), - to provide a basis for projects comparing, i.e. the comparison between the total expected value of each

option against the total expected benefits to determine how much the benefits outweigh the costs. In the CBA-method costs and benefits are expressed in monetary terms, taking into account the time

value of money, so that all project flows of costs and benefits are expressed in terms of "net present value" in course of time.

This method is used for estimation the PPP projects, but it has certain characteristics. Thus, when the CBA is used the impact of the project on public welfare must be analyzed. Assessment process consists of several stages, during each the costs and benefits for different groups of population is carefully assessed with consideration the possible effects of the project, which can lead to additional losses or income. First, in applying the CBA-method it is necessary to define the objectives of the project and establish their hierarchy according to the nature of the project. An important step in the analysis is a comparative analysis of alternative project which aimed on estimation of possible socio-economic consequences of its implementation. The most difficult step is the valuation of intangible assets because of complexity with adding up the appropriate price of intangible assets. During the economic analysis the impact of the project on its users and participants is determined, and calculated the net present value (ENPV) as the difference between the benefits (PVB) and the costs (PVC) of the project. Furthermore, the efficiency of the project is evaluated by the main indicators (NPV, FIRR, DPP, PI, DSCR, LLSR, etc.). Multistage analysis reveals the influence of other factors on the project, which cannot be evaluated directly (political situation, environment, safety, etc.).

Thus, Ukrainian “Methods of efficiency assessment of PPP realization” is based on the concept of the CBA. Application of this concept in Ukraine allows to estimate is the project worth to participate in its implementation for government, as well as how the project implementation and co-finance is need. Furthermore, the CBA-method helps to define the market failures and correctly assesse the need and adequacy of strategies proposed by partnership.

Guidance of the efficiency analysis of PPP in Ukraine is regulated by the Cabinet of Ministers resolution "Some issues of implementation of public-private partnership" from 11.04.2011 № 384, which fixes the procedure of the competition for determination the private partner for PPP, and also the procedure of efficiency analysis of the PPP. In addition, Ministry of Economic Development and Trade define "Some issues of the efficiency analysis of the implementation of public-private partnerships" from 27.02.2012 № 255, which includes "Feasibility form of public-private partnerships implementation" and "Methods for analysis the efficiency of public-private partnership".

The offered guidance by Government defines basic parameters and indicators of efficiency test and carries out in 5 stages (Fig. 1). Analyses based on the information described in the project proposal, feasibility form and other documents.

Fig.1. The procedure of analysis of the PPP efficiency

The CBA-method has the advantage that all the positive and negative impacts of the project could be

weighed by using its monetary value equivalent, which makes it possible to evaluate the project as a whole. However, during the CBA accuracy of the results depends on the correct assessment of costs and benefits.

І stage

1. Analysis of the PPP characteristics 2. Analysis of the PPP market environment 3. Analysis of the PPP Management System 4. Analysis of environmental consequences and influence of PPP implementation 5. Analysis of the PPP socio-economic results

1. Analysis of alternative projects 2. Financial analysis of the PPP

Conclusion of the results of the efficiency assessment of the PPP

Risk analysis of the PPP implementation

Analysis of the PPP form

IІ stage

ІII stage

ІV stage

V stage

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

175

Studies have shown that during the analysis of intangibles assets actual costs are often much higher than expected, while the actual benefits often lower.

Recently, most countries assess the efficiency of PPP proposal by Public Sector Comparator, known as "comparative cost analysis of the public sector." Its feature consists of comparison of the project efficiency realized by public-private partnership and traditional procurement accordingly to the "price-quality" criteria. The PSC-method is based on a system of estimation indicators, which was designed for testing possibility of achieving additional VFM advantages of projects in case private financing comparatively traditional methods of procurement. In other words, the PSC-method based on a comparison of the proposed base project by the Government (sample), which provides a certain level of quality service, and alternative project proposed by the private sector.

The main PSC components are (Infrastructure Australia, 2008; Akintoye, Beck, 2009): - Initial project cost (base direct and indirect costs, inflation, maintenance and lifecycle costs, third

party project revenues); - Retained risks (operational risk, risk of supply and others); - Competitive neutrality, i.e. net competitive advantage that accrues to government by virtue of its

government status (land tax, rates, payroll tax and other); - Transferred risks (the risk of design and construction, maintenance risk, technological risk). All of these components clearly demonstrate that the PSC represents the total lifecycle cost of the

project to the government of meeting the output specification under direct public procurement. Calculation of the PSC and its comparison with the PPP project could be schematic reflected, Figure 2. The basis of comparison is the estimation of net present value (NPV) of the sample project and various proposals of PPP. Partnership with private sector is significant for the government if the project costs NPV of the PPP less than NPV of the PSC. The difference between the costs of the basic project and the PPP actually determines the amount of financial profit (value for money).

Index of financial profit (VfM) represents the relative superiority of one project over another taking into account differences in the transfer of risk, subject to identical results in quality and quantity of services (Назаров, 2010). The calculation takes into account the total project cost over its whole life cycle, adjusted on the risk, the scope and quality of services that meet the requirements of users.

Fig. 2. Comparison of implementation results of the PPP and traditional procurement

The basic version of the project - PSC is based on the amount of services that should be provided during the period and the costs of design, construction and operation of the object. The most important factor is the consideration and assessment of risks associated with the project, as far as the cost of some risks for the government and the private sector may be different. Project cost (including risk) is estimated using the data of similar projects undertaken by the government.

Final cost of the PPP project evaluated through the assumption about the possible amount of risks transferred to the private partner, as well as assumption about necessary reward to the private partner for the provision of services. An important aspect is the determination of the capital cost that would be required for private partners.

Both options will contain risks that public partner bear as usual. Basically they have macroeconomic nature (for example, inflation and cycling of the economy). The determining factor for transferring such risks to the government is the private partner’s inability to control, manage and secure this risks or excessively high cost of risk-management tools.

Other risks

Operation risks

Construction risks

Design risks

NPС* without risks

Macro risks

NPС* considering risks

Macro risks

Value for money

NPV of reward to the private partner form the Government

Risks NPV transferred to

the private partner

NPV (PSC)

NPV (РРР)

Risks that traditionally

transferred to the public partner

The basic version (public procurement)

PPP project with transferring risks between partners

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

176

The PSC mechanism can be considered in detail on the example of the highway construction, which is offered to implement through PPP concession type DBOM, i.e. design, construction, operation and maintenance. The amount of capital costs of the project is EUR 760 millions, total capital costs adjusted for risk – EUR 958 millions. From the private partner are expected to: detailed design and construction of motorway to the requirements of the customer, procure the necessary funding for capital costs, operate and maintain the motorway according to the requirements of the customer over the concession period of 25 years (Kerali, 2006). Analysis of the propositions for implementation highway project is represented in Table 2.

Table 2. Summary of PSC results for proposed motorway project

NPV (millions, discounted with 10%) Public Bid A Bid B Capital costs 760,4 651,8 687,3 Economic and social costs of delay 71,3 Development costs 15,3 18,4 Administration and inspection 8,6 40,6 38,6 Insurance 20,8 22,1 24,5 Operating costs 43,3 62,9 58,9 Maintenance/ Rehabilitation 50,2 32,5 37,7 VAT 4,1 3,9 4 Corporate tax 31,2 34,5 Cost of finance 78,7 85,3 Total 958,7 939 989,2 Value-for-Money +19,7 -30,5

Thus, the results show in general terms that the proposal A provide better value for money than

traditional public funding, as it allows to save about EUR 19,7 million. However, quantitative analysis is not enough for an objective vision, because the concept of «Value-For-Money» requires also a qualitative analysis of all available factors, so the winner of the bidding may be the other person.

The feasibility of the project based on public-private partnership is also provided through competitive bidding. There are certain mechanisms of selection the private partner to comply with the competition principles of transparency, objectivity and non-discriminatory. The Grantor needs to analyze the suitability of the technical elements and the commercial and financial feasibility of the project, the soundness of the financial models and of the bidding proposals. The most common system uses the following evaluation procedures (Mandri-Perrott, 2009):

1) Prequalification – Firms interested in the project are required to establish technical competence and financial viability. The purpose is to limit the field of applications to those that meet the minimum requirements to participate in a competitive award process.

2) Evaluation of technical proposals - Technical proposals are submitted on how the Developers would execute the project and further technical and financial capacity information is submitted. Grantors establish technical evaluation criteria by which to assess the proposals.

3) Evaluation of financial proposals – financial evaluation criteria are then used to assess the bidders’ financial proposals.

Selection the competition criteria is a very important stage on the way to the effective use of public-private partnership (PPP). Well-defined criteria provide conditions to achieve the desired result: to attract investment for the modernization of existing facilities and construction of new municipal complex, to elevate indexes of the operating utilities and its organization, and as a result to improve the quality of public services for consumers. However, the definition of the competition criteria is a very difficult process that is often accompanied by errors and violations by the organizers of the competition. Thus, we propose a system of criteria that will help to adequately assess participants and determine the winner (fig.4).

In addition, at this stage a performance management system should be developed that provide a mechanism for assessing and monitoring the activities of partners, and the motivation system for both parties. As the foreign practice shows the procedure of competitive selection involves a careful analysis of the proposals in terms of their strategic feasibility and viability. In some cases, the initiator may be provided the following benefits:

- Add bonus points in the official evaluation process of applications; - The right to overbid the best competing bid by offering a better alternative (Swiss Challenge); - The right to automatic participation in the final stage of the competition; - Application of the method Best and Final Offer (BAFO) in the case of multi-competition, which

provides the inclusion in the tender by Grantor additional phases, reducing the number of participants and obtain appropriate financial guarantees;

- Payment of compensation to the author of the project initiated by the state, winner of the tender, or both simultaneously.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

177

Fig. 4. System of the competition criteria to determine the winner of the PPP competitive bidding Discussion and conclusions

While the PSC method is similar to CBA in that the PSC should be measured in net present value, thus

viewing all the costs over the life cycle of the project as if at their present value, the PSC has several differences from the CBA. Unlike a cost-benefit analysis which looks at cash flows including their accumulation basis as well as other non-cash items, the PCC looks at cash flows — not their accrual basis. Thus, non-cash items such as depreciation are not always necessary to consider as part of the PSC (Goldbach, Goldman and others, 2011). The Public Sector Comparator also focuses on the following three elements:

1. Sample project is based on recent public methods of providing production (public procurement); 2. The PSC takes into account the risks and its costs that would incur by the chosen method of service; 3. PSC is based on the assumption that there is no net financial benefit between the public and private

sectors. This allows fund assessments of partners to be viewed equally. Based on the above we can determine the sequence of basic steps of a comparative analysis of

alternative projects (with a private partner and without his participation) (Fig. 3). First, project is initiated and determines the method of its implementation, which is elected by the analysis of the projects based on public-private partnership and traditional public procurement. If the net present cost of sample project is lower than the PPP project, the way of traditional public procurement is elected, which is subjected to a full cost-benefit analysis, and finally determines method of project implementation (direct government funding or government procurement). In case of the sample project’s costs excess of the PPP option, the project implementation is based on public-private partnership.

Fig. 3. The sequence of basic steps of a comparative analysis of alternative projects (with private partner and without his participation)

However, in recent years there has been growing criticism of the PSC application, i.e. the reliability and

accuracy of calculations, the complexity of financial modeling, despite the fact that the PSC is one of the most popular methods of assessment and is widely used in project analysis.

The main arguments against the use of this approach are (Leigland, Shugart, 2006; Akintoye, Beck, 2009):

- Business Activities (the bidders’ previous experience in the field)

- Financial sustainability (the bidders’ financial health and whether there are any risks to satisfactory contract completion; capacity to rise finance and the type of debt)

- The legal status of bidding firm

- Resources (quality of the personnel involved in the project)

Prequalification

- Technical skills - Personnel skills - Management team - Supply chain

management - Methodology - Environmental

criteria - Relevant experience - Past performance

Technical criteria Financial criteria

- Customer tariff required/ Subsidies payable

- Upfront fee, periodic lease payments, or concession payments to the Grantor

- Price for shares or assets to be sold

- Capital investment committed by the Developer

- Service Quality targets - Service or management

fees payable to the Developer - Subsidy payable to the

Developer/ by the Grantor

Determine the Winner

Project initiation

Project implementation test

Public-private partnership (РРР)

Public sector comparator (PSC)

NPV of cost PSC < NPV of cost РРР

NPV of cost PSC > NPV of cost РРР

РРР

Traditional public procurement

Cost-benefit analyses

Direct public financing

Public procurement

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

178

- Exclusion of important risks. Some risks have a potential impact on the project cost, but in the face of uncertainty it is difficult to evaluate because the expected cost of the project is calculated without regard of their influence. In the developing countries such risks is the main reason for revising the PPP contract;

- The lack of consensus on the discount rate. There is uncertainty about selection an appropriate discount rate and forecasting future cash flows;

- The ability to manipulate data and assumptions. The calculation of the sample project - PSC - depends on the subjective estimation, therefore small changes in the assessment of risk exposure and level of the discount rate can have unpredictable consequences for the budget.

For example, the conclusions of the state audit report of Estonia which confirms that the PSC method is complex and ambiguous in its application. The audit report indicates that the Estonian public authorities do not properly use the PSC method in assessing the relative attractiveness of PPP. Results of implementation PPP projects were evaluated by primitive calculating, and the benefits of the project were identified as reduction of costs and profits. As result unfavorable and non-transparent contracts have been signed, which have included overvalues excessive profit margins and risk premium (Pangeran, Wirahadikusumah, 2010). In fact, if the PPP projects assess properly many of them would be rejected (research in Estonia indicate that the costs of long-term PPP projects is 25% higher than public procurement) .

It should be noted that the PSC method is not used in Ukraine. In our view, this could be caused by the following:

- Lack of objective statistical basis for evaluating the value of the project (which is last for 25-30 years), due to the initial stage of the relations development of public-private partnership in Ukraine;

- No adapted methods for CIS with regard to the characteristics and risks inherent to these countries and their markets;

- High cost and complexity of financial modeling in the case of the PSC method; - The usage of the PPP mechanism primarily to attract private capital in large-scale projects with

minimal public participation, and the absence of public funding of the project makes application of this method impossible.

A key objective in developing the PSC is that it provides a reliable means of demonstrating value of money and in terms of whole of life costs imparts confidence in the assessment process. If private sector bids can demonstrate value for money against the PSC, then private sector provision should be pursued. Grimsey and Lewis stated that fashioning the PSC performs the following role: promotes full costing at an early stage in project development; provides a key management tool during the procurement process by focusing attention on the output specification, risk allocation and comprehensive costing; provides a means for testing project value for money; provides a consistent benchmark and evolution tool; encourages competition by generating confidence in the market that financial rigor and probity principles are being applied.

Thus, research of using methodological approaches to evaluating the efficiency of public-private partnership shows the usage of Cost-benefit Analyzes and Public Sector Comparator is more common in the world. The PSC method is based on comparing the results of the net present value and risks throughout the life cycle of the project, implemented by traditional public procurement and on the basis of public-private partnership. In the case of the PSC method accuracy of the results depends on the truthfulness of estimates of revenues, expenses and risks of the project. Using the PSC in any meaningful way according to its original objectives is probably not very feasible. However, PSC can be used as an aspect of general project appraisal and used to ensure or reinforce better project design and to support negotiations. In turn, the CBA is comparing the total discounted costs and benefits of each project, but it also has weaknesses. The CBA-method has the advantage that all the positive and negative impacts of the project could be weighed by using its monetary value equivalent, which makes it possible to evaluate the project as a whole. However, during the CBA accuracy of the results depends on the correct assessment of costs and benefits. Studies have shown that during the analysis of intangibles assets actual costs are often much higher than expected, while the actual benefits often lower.

Selection of specific assessment method of projects depends on the development of PPP relations in the country, level of its economic development, financial conditions, investment climate etc. Thus, the Ukrainian method of estimating the efficiency of PPP is based on the method of CBA. It is clear that there are no clear criteria for choosing a universal method of evaluation of PPP projects to achieve the public goal. Therefore, due to the fact that the global practice of using PPP is not always successful, we believe that the stage of assessing the efficiency of PPP projects is needed to make more carefully and stiffening. For this reason, we think that the phased implementation of all three methods of the projects selection will prevent governments from failures. Thus, the first step will be to analyze based on the method of CBA, then use the elements of the PSC method, and after a thorough evaluation of the project, a competitive biddings. However, the main concerns of whether the project offers value for money and what are the key advantages and disadvantages of a particular project under PPP still need to be analyzed.

References

1. Akintoye, A.; Beck, M. 2009. Policy, finance & management for public-private partnerships. London: Blackwell Publishing Ltd. 2. Burger, Ph.; Hawkesworth, I. 2011. How To Attain Value for Money: Comparing PPP and Traditional Infrastructure Public Procurement. OECD Journal on Budgeting [interactive], № 1, р.91–146. Available from: <http://www.oecd-ilibrary>

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

179

3. Goldbach, C., et.al. 2011. Public Cost Comparator for Public-Private Partnerships. American University Masters of Public Policy on behalf of the National Council for Private-Public Partnerships [interactive]. Available from: <http://www.ncppp.org/resources/papers/NCPPP%20-%20Public%20Cost%20Comparator%20Paper.pdf> 4. Grimsey, D.; Lewis, M. 2004. Public-private partnership: the worldwide revolution in infrastructure provision and project finance. Cheltenham: Edward Elgar publishing Ltd. 5. Introduction to cost-benefit analysis and alternative evaluation methodologies. 2006. Financial management reference material no. 5. Department of Finance and Administration, Financial Management Group of Australia 6. Kerali, H. 2006. Public Sector Comparator for Highway PPP Projects. The World Bank [interactive]. Available from: <http://siteresources.worldbank.org/INTTRANSPORT/Resources/336291-1122908670104/1504838-1151587673078/PSCforHighwayPPPProjects-v2.pdf> 7. Leigland, J.; Shugart, Ch. 2006. Is the public sector comparator right for developing countries? Appraising public-private projects in infrastructure. The World Bank [interactive]. Gridlines №4. Available from: <www.ppiaf.org> 8. Mandri-Perrott, X Cledon. 2009. Optimizing project finance solutions in the water sector. Suggestions for enhanced Public-Private Partnerships. Rijskuniversiteit Groningen 9. National PPP Guidelines: Volume 4. Public sector comparator guidance. 2008. Australian Government, Infrastructure Australia [interactive]. Available from: <www.infrastructureaustralia.gov.au> 10. Pangeran, M. H; Wirahadikusumah, R. D. 2010. Challenges in implementing the public sector comparator for bid evaluation of PPP’s infrastructure project investment. Proceedings of the First Makassar International Conference on Civil Engineering (MICCE2010) [interactive]. Available from: <http://www.ftsl.itb.ac.id/kk/manajemen_dan_rekayasa_konstruksi/wp-content/uploads/2010/10/rdw-micce.pdf> 11. Назаров, Д. 2010. Анализ финансовой выгоды — ключ к информированным решениям государства в проектах ГЧП "Корпоративные стратегии"[interactive]. №25 (9341), с.6-7. Available from: <http://www.cdipravo.ru> 12. Наказ Міністерства економічного розвитку і торгівлі «Методика проведення аналізу ефективності здійснення державно-приватного партнерства» від 27.02.2012 № 255 [interactive]. Available from: http://zakon2.rada.gov.ua/laws/show/z0399-12>

VIEŠOSIOS IR PRIVAČIOSIOS PARTNERYSTĖS PROJEKTŲ EFEKTYVUMO VERTINIMO POŽIŪRIŲ ANALIZĖ

Iana Ovsiannykova Kijevo Taraso Ševčenko nacionalinis universitetas

Santrauka Per pastaruosius 15-20 metų ilgalaikiai sutartiniai santykiai tarp viešojo ir privataus sektorių išsivystė daugelyje šalių, plečiant

viešąją infrastruktūrą bei teikiant paslaugas. Tie santykiai vadinami "viešąja ir privačia partneryste (angl. PPP). PPP projektai yra ilgalaikio pobūdžio, didelės apimties ir reikalauja didelių išteklių tikslui pasiekti (viešųjų prekių ir paslaugų kokybiškam tiekimui). Dėl to partnerystė yra labai sudėtinga ir reikalauja kruopštaus planavimo, pasiruošimo, įvertinimo, sudėtingų sutarčių sudarymo ir kontrolės procedūrų. Pasaulio PPP patirtis rodo, kad apie pusė tokių projektų nebuvo įgyvendinta. Nepaisant to, nevykusio pasiūlymo įgyvendinimas galėjo sąlygoti projekto žlugimą. Tokiu būdu, rizika prarasti biudžeto lėšas sumažėjo, tačiau sulėtėjo ir infrastruktūros plėtra. Taigi, yra vis didėjantis kiekvieno pasiūlymo kruopščios analizės ir įvertinimo poreikis bei palyginimas, siekiant nustatyti geriausią pasiūlymą, kuris užtikrintų didžiausią finansinę naudą ir socialinį-ekonominį efektą.

Tarptautinėje praktikoje PPP projektų efektyvumo vertinimas yra grindžiamas pinigų laiko verte. Tai reiškia, kad investicijų grąža nustatoma atsižvelgiant į kaštus, naudą, kiekybinę ir kokybinę rizikos analizę. Šiuo metu yra naudojami keli pagrindiniai alternatyvūs metodai, vertinant PPP projektus: naudos-išlaidų analizės (angl. CBA) metodas, viešojo sektoriaus programos (angl. PSC) metodas ir konkurencinio kainos pasiūlymo metodas. Kiekvienas metodas turi privalumų ir trūkumų, todėl yra poreikis nustatyti aiškius kriterijus, pagal kuriuos geriausiu būdu bus pasiektas tikslas teikti kokybiškas viešąsias paslaugas ir prekes. Atsižvelgiant į tai, kad pasaulinė praktika vertinant PPP projektų efektyvumą, ne visada yra sėkminga, rekomenduojama kruopščiau ir atsakingiau atlikti projektų vertinimą, palaipsniui naudojant visus tris vertinimo ir atrankos metodus, o tai padėtų apsaugoti vyriausybes nuo nesėkmių.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

180

TURTO ĮKAINOJIMO SAVIKAINA IR TIKRĄJA VERTE KONCEPCIJŲ TEORINĖ BEI PRAKTINĖ ANALIZĖ

Lina Paliulienė


Anotacija Straipsnyje ištirti finansinės apskaitos teorijoje ir praktikoje taikomi turto įkainojimo būdai, pagrįsti savikaina bei tikrąja verte,

atskleisti jų privalumai ir trūkumai. Išanalizuotos įvairių autorių nuomonės, kurį turto įkainojimo būdą tikslinga įmonėms pasirinkti. Siekiant išanalizuoti turto įkainojimo būdų įtaką įmonės finansinei būklei ir veiklos rezultatams, sukurtas imitacinis pavyzdys pagal ŽŪB “N” finansinius duomenimis. Nustatyta, kad bendrovėje ilgalaikį materialųjį turtą (žemę, pastatus, žemės ūkio techniką) tikslinga įkainoti perkainota verte, o biologinį turtą - tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas, nes šio turto balansinė vertė skiriasi nuo rinkoje nustatytų verčių. Gauti rezultatai rodo, kad turto įkainojimas tikrosios vertės koncepcija pagrįstais metodais daro reikšmingą poveikį ŽŪB “N” finansinei būklei ir veiklos rezultatams.

Prasminiai žodžiai: įkainojimas, savikaina, tikroji vertė. Įvadas

Aktualumas. Teisingam išorinių ir vidinių informacijos vartotojų sprendimų priėmimui ypač svarbu reali įmonės finansinė būklė, kuri yra susijusi su tikros ir teisingos informacijos atspindėjimu finansinėse ataskaitose. Tam, kad finansinėse ataskaitose būtų pateikta tikra ir teisinga informacija, svarbu tinkamai pasirinkti bei taikyti reikalaujamus finansinių elementų įvertinimo būdus, tiek registruojant straipsnius pirminio pripažinimo metu, tiek sudarant finansines atskaitas. Vienas iš finansinių ataskaitų elementų yra turtas. Netiksliai įkainojus turtą, pasekmės gali būti jaučiamos net keletą laikotarpių. Nuo to, kokia verte įkainojamas turtas, priklausys balanso struktūra, pelno (nuostolių) ataskaita, nusidėvėjimo sąnaudų dydis, mokesčių skaičiavimai. Todėl turto įkainojimui įmonių apskaitoje turi būti skiriamas didelis dėmesys.

Turto įkainojimo metodus, pagrįstus savikaina bei tikrąja verte, analizavo Tilvikaitė (2001), Stončiuvienė, Navickaitė (2004), Jagminas (2005), Sin, Meng (2005), Beiga (2006), Mackevičius (2006), Rayman (2007), Elad (2007), Zeff (2007), Juočiūnienė, Stončiuvienė (2008), Benston (2008), Ryan (2009), Laux, Leuz (2009), Zinkevičienė (2009, 2010), Rudžionienė (2009, 2010), Bonaci, Strouhal (2011), Krakauskaitė, Rudžionienė (2012). Šių autorių darbuose pasitaiko įvairių nuomonių. Vieni autoriai siūlo turtą įkainoti tikrąja verte, nes šis būdas garantuoja patikimesnę ir realesnę turto vertę, kiti autoriai teigia, kad įmonėms paprasčiau taikyti savikainos būdą, vertinimas tikrąja verte yra nepatikimas.

Tyrimo objektas – turto įkainojimo koncepcijos. Tyrimo tikslas – atlikti turto įkainojimo savikaina ir tikrąja verte koncepcijų teorinę bei praktinę

analizę. Tyrimo uždaviniai: 1. ištirti turto įkainojimo savikaina ir tikrąja verte būdus, atskleisti jų privalumus ir trūkumus, 2. nustatyti savikaina ir tikrąja verte grįstų turto įkainojimo būdų įtaką ŽŪB „N“ finansinei būklei bei

veiklos rezultatams. Tyrimo metodika: mokslinės literatūros ir norminių aktų sisteminė bei lyginamoji analizė,

apibendrinimas, turto įkainojimo būdų privalumų ir trūkumų analizė indukcijos bei dedukcijos metodų pagalba, atvejo analizė. Turto įkainojimo savikaina ir tikrąja verte būdai, jų privalumai ir trūkumai

Vienas iš aktualiausių apskaitos uždavinių yra teisingai įkainoti įmonės turtą. Nuo turto įkainojimo priklauso informacijos patikimumas apie įmonės turtinę ir finansinę būklę.

Įkainojimas apskaitoje dažniausiai suprantamas, kaip vertės, kuria finansinių ataskaitų elementai pateikiami finansinėse ataskaitose, nustatymo procesas. Todėl galima teigti, jog turto įkainojimas - tai vertybių, kuriomis disponuoja jų savininkas, tikėdamasis gauti ekonominę naudą, vertės nustatymas bei jos pateikimas finansinėse ataskaitose.

LR įmonių finansinės atskaitomybės įstatymas bendrais bruožais nustato įmonių turto įkainojimo taisykles. Šiame įstatyme reikalaujama, kad įmonės, sudarydamos finansines atskaitas, turtą įkainotų vadovaudamosi bendraisiais apskaitos principais ir verslo apskaitos standartais. Tiek TAS, tiek VAS įmonėms rekomenduojami įvairūs turto įkainojimo būdai: įsigijimo (pasigaminimo) savikaina, tikroji vertė, grynoji galimo realizavimo vertė, tikroji turto vertė, atėmus pardavimo išlaidas, dabartinė vertė, naudojimo vertė, amortizuota savikaina ir kt.

Jagmino (2005), Mackevičiaus (2006) teigimu, praktikoje dažniausiai taikomas turto įkainojimo būdas yra įsigijimo savikainos būdas. Pagal verslo apskaitos standartus, taip pat Kanapickienės, Rudžionienės, Jefimovo (2008) teigimu, „įsigijimo (pasigaminimo) savikaina – sumokėta ar mokėtina pinigų ar pinigų ekvivalentų suma ar kito mainais atiduoto ar sunaudoto turto vertė įsigyjant ar pasigaminant turtą“.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

181

Rudžionienės (2009) teigimu, turto įkainojimo savikaina būdas (angl. historical cost) yra pakankamai seniai taikomas apskaitoje. Sin, Meng (2005), Beiga (2006), Mackevičius (2006), Elad (2007), Zeff (2007), Ryan (2009), Rudžionienė (2009, 2010), Bonaci, Strouhal (2011) teigia, kad šio būdo pagrindinis tikslas – teisingai įkainoti turtą, priskiriant turto vertei visas su jo įsigijimu bei pasigaminimu susijusias pagrindines išlaidas. Tačiau reikia pastebėti, kad nors savikainos būdas paprastas, plačiai naudojamas bei reikalaujantis mažai darbo sąnaudų, jis ne visuomet parodo tikrąją turto vertę. Išanalizavus autorių mintis apie turto įkainojimo savikaina būdą, išskirti šio būdo privalumai ir trūkumai, kurie pateikti 1 lentelėje. 1 lentelė. Turto įkainojimo savikaina būdo privalumai ir trūkumai (sudaryta autorės pagal Mackevičių (2006), Beigą (2006), Kanapickienę, Rudžionienę, Jefimovą (2008))

Privalumai Trūkumai Savikainą paprasta apskaičiuoti. Būdas paprastesnis ir stabilesnis. Įmonė gali patikimai nustatyti savikainą, nes turto įsigijimą liudija atitinkami pirkimo arba mainų sandoriai, kuriais remiantis ji ir įvertinama.

Laiko atžvilgiu, keičiantis verslo situacijai, neparodoma tikroji turto vertė, kuri kinta, todėl klaidingai pateikiami įmonės finansiniai rezultatai.

Nereikalauja papildomų išlaidų, nes įmonės specialistai šią vertę gali nustatyti patys pagal įsigijimo dokumentus. Sunku palyginti turto vertes.

Apibendrinant 1 lentelės duomenis, galima teigti, kad nors savikainos būdas paprastas bei reikalaujantis

nedaug darbo sąnaudų, jis ne visuomet parodo tikrąją turto vertę. O įmonės vadovams labai svarbu žinoti ne tik kiek kainavo įsigyti turtą, bet kiek jis vertas dabar. Todėl laikui bėgant, buvo pastebėta, kad apskaitoje jau nebeužtenka taikyti dvejybinį įrašą, registruoti visas ūkines operacijas ir ūkinius įvykius įsigijimo savikaina, bet reikia pasitelkti ir kitokius būdus, kad finansinėse ataskaitose būtų teisingai pateikta įmonės finansinė būklė ir veiklos rezultatai, pinigų srautai (Rudžionienė, 2010). Tai ypač tampa svarbu, kai aplinkui viskas keičiasi: išteklių kainos, darbo užmokesčio dydis, palūkanų normos, nekilnojamojo turto ir kitų prekių kainos.

Analizuojant mokslinę literatūrą, pastebėta, kad vis daugiau autorių straipsniuose mini tikrosios vertės koncepciją. Tikrajai vertei apibrėžti vartojamas angliškas terminas fair value. Žodis fair reiškia teisingas, nešališkas. Rudžionienės (2010) teigimu, tikrosios vertės koncepcija apskaitoje paremta rinkos pusiausvyra su tobula konkurencine aplinka. Šį teorinį idealą sudaro vienodi visų rinkos dalyvių lūkesčiai, visų prekių prieinamumas, sandorių sudarymo išlaidų ir mokesčių nebuvimas, vienodos palūkanų normos investuojamiems ir skolinamiems pinigams kapitalo rinkose. Esant šioms sąlygoms, tikroji turto vertė yra jo rinkos objektyvi vertė, tuomet nustatyti tikrąją turto vertę yra lengva, nes tai tiesiog rinkos kaina, kuri nepriklauso nuo individualių sąlygų konkrečioje įmonėje. Visgi tokios idealios sąlygos realybėje neegzistuoja – įmonės veikia rinkose, kurios nėra tobulos ir kuriose nei rinkos pusiausvyra, nei objektyvi rinkos vertė neegzistuoja. Todėl nustatyti tikrąją turto vertę yra pakankamai sudėtinga ir tikroji vertė gali būti apibrėžta ne kaip konkreti, o tik kaip apytikslė.

Tačiau reikia paminėti, kad ir turto įkainojimas pradine verte, keičiantis kainoms, iškreipia tikrą įmonės finansinę būklę ir veiklos rezultatus. Taigi, mokslinėje literatūroje pastebimi svarstymai, kurį turto įkainojimo būdą įmonei pasirinkti, ar istorinės kainos yra geresnės už tam tikras dabartinės vertės atmainas.

Rudžionienės (2010) teigimu, turto įkainojimo būdo pasirinkimas „ypač aktualus vertinant ilgo naudojimo turtą, nes vertinimas pradine verte dažniausiai lemia jo vertės sumažėjimą, taip sumažindamas galimybes gauti ilgalaikius kreditus. Trumpalaikio turto įvertinimas įsigijimo kaina gali lemti išlaidų sumažėjimą ir apmokestinamojo pelno padidėjimą“. Mackevičiaus (2006) teigimu, ateities finansinės atskaitomybės sistemoje turi būti pateikta tik tikrąja verte paremta informacija, tokiu būdu finansinės ataskaitos taps informatyvesnės, skaidresnės. Taigi, visų autorių, analizavusių turto įkainojimo problemas, teigimu, įmonės, kurios tvarkydamos apskaitą, taiko tik istorines kainas, finansinėse ataskaitose parodo ne tikrą, bet rinkos sąlygų neatitinkančią būklę ir veiklos rezultatus. Todėl straipsnio autorės nuomone, šiandieniniai valdymo poreikiai reikalauja laiku teikiamos informacijos apie įmonės finansinę būklę, kuri vis dėlto geriau būtų atspindėta taikant dabartines vertes.

TAS nurodo, kad „tikroji vertė - suma, už kurią gali būti apsikeista turtu tarp nesusijusių šalių, ketinančių pirkti (parduoti) arba užskaityti tarpusavio įsipareigojimą“. Pagal VAS „tikroji vertė – suma, už kurią ketinančios pirkti (parduoti) turtą nesusijusios šalys gali apsikeisti turtu ar paslaugomis arba daryti tarpusavio įsipareigojimų užskaitą“. Turto tikroji vertė gali būti patikimai nustatoma, jeigu jo tikrosios vertės svyravimai nereikšmingi arba jeigu įvairių vertinimų rezultatų kitimo tikimybė gali būti tiksliai nustatoma ar įvertinama.

Analizuotų autorių nuomone, turto įkainojimas tikrąja verte yra pakankamai sudėtingas ir kontraversiškas procesas. Jis reikalauja daug žinių apie rinką ir vertinamą turtą. Taip pat būtina detali finansinės ir nefinansinės informacijos analizė, teisinės aplinkos įvertinimas. Įmonės yra skatinamos samdyti nepriklausomus vertintojus, kurie nustatytų turto tikrąją vertę, tačiau reikalavimo, kad visi tikrosios vertės vertinimai būtų atlikti nepriklausomų vertintojų, apskaitos standartuose nėra. Reikalaujama, kad tikrąją vertę vertintų tinkamos kvalifikacijos specialistai.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

182

Išanalizavus mokslinę literatūrą, išskiriami pagrindiniai turto įkainojimo tikrąja verte būdo privalumai bei trūkumai (žr. 2 lentelę).

2 lentelė. Turto įkainojimo tikrąja verte privalumai ir trūkumai (sudaryta autorės pagal Beigą (2006), Rudžionienę (2010))

Privalumai Trūkumai Leidžia objektyviai įvertinti pinigų srautus Sudėtinga vertinti, kai nėra aktyvios rinkos dalies

Rodo, kaip efektyviai naudojamas turtas Rodo sąlyginę vertę, kuri vis dėlto gali skirtis nuo sandorio kainos

Padeda palyginti turto vertę, todėl lengviau vertinti ir analizuoti Reikalauja papildomų išlaidų ir gerų specialistų

Finansinėse ataskaitose atspindima realesnė įmonės finansinė būklė

Kadangi tai naujas dalykas, praktikoje naudojamas retai, todėl trūksta specialistų, metodinės informacijos. Finansinės apskaitos reglamentuose nėra konkrečių nurodymų, kaip patikimai nustatyti šią vertę.

Analizuojant turto įkainojimo savikaina ir tikrąja verte būdus, pastebėta, kad abu būdai turi privalumų ir

trūkumų, todėl įmonių vadovams pakankamai sudėtinga apsispręsti, kurį būdą tikslinga pasirinkti įkainojant turtą.

Analizuojant šio ir pastarojo dešimtmečio įvairių autorių straipsnius apie turto įkainojimo būdus, pagrįstus savikaina ir tikrąja verte, pastebėta, kad beveik visų autorių nuomonė analogiška – įmonėms rekomenduojama pasirinkti tikrosios vertės turto įkainojimo būdą. Mackevičiaus (2006), Elad (2007), Bonaci, Strouhal (2007), Rudžionienės (2010) teigimu, perspektyvesnis tikrosios vertės būdas, nes jis įgalina nustatyti realesnę turto vertę, apskaičiuoti patikimesnius veiklos rezultatus. Be to, šis būdas supaprastina apskaitą dėl to, kad nebūtina skaičiuoti visų rūšių produkcijos savikainos. Autorių teigimu, balanse pateiktas turtas įvertintas tikrąja verte atitinka realią turto vertę finansinių ataskaitų sudarymo dieną, taip pat turto įkainojimas tikrąja verte atitinka apskaitos atsargumo principą bei turi vertingos grįžtamosios informacijos vartotojams.

Zinkevičienės (2009) teigimu, tikrosios vertės būdą tikslinga taikyti įkainojant biologinį turtą, nes dėl nuolatinių biologinio turto kiekybinių ir kokybinių pokyčių minėto turto bei iš jo gautos žemės ūkio produkcijos pasigaminimo savikainos nustatymas yra sudėtingas ir reikalaujantis nemažai darbo sąnaudų. Kadangi faktinė pasigaminimo savikaina ne visada atspindi realią biologinio turto ir iš jo gautos žemės ūkio produkcijos vertę, todėl šio turto pateikimas finansinėse ataskaitose savikaina gali sąlygoti nevisiškai tikros ir teisingos finansinės būklės atspindėjimą.

Tačiau, Zinkevičienės (2010) teigimu, yra nemažai abejojančių tikrosios vertės teikiama nauda. Vieni autoriai teigia, kad tikroji vertė neparodo nieko, nes ji orientuota į realią turto kainą, kuri gali būti tik vieninteliu atveju: turto pardavimo – pirkimo momentu. Užsienio autorių Benston (2008), Laux, Leuz (2009) nuomone, įkainojimas tikrąja verte yra mažiau objektyvus ir patikrinamas, įmonės dydis daro įtaką tikrosios vertės poveikio svarbai ir patikimumui finansinėse ataskaitose. Rayman (2007) teigimu, turto įvertinimas tikrąja verte labiau primena prognozę, o ne realybę.

Beigos (2006) teigimu, turto įkainojimo būdo pasirinkimas priklauso nuo įvairių veiksnių, kurie daro įtaką vieno ar kito būdo taikymui. Kadangi įmonės gali pasirinkti, kokį įkainojimo būdą taikyti, tai šio autoriaus nuomone, įkainojimo būdo pasirinkimui gali daryti įtaką tokie veiksniai, kaip įmonės dydis, turimo turto sudėtis bei jo ilgaamžiškumas, valstybės mokesčių sistema ir kt.

Straipsnio autorės nuomone, įmonėms tikslinga turtą įkainoti tikrąja verte. Nors šis būdas ir sudėtingesnis bei reikalaujantis daugiau darbo sąnaudų, tačiau jį naudojant, tiksliau atspindima įmonės finansinė būklė, veiklos rezultatai, o tai itin svarbu siekiant tikros ir teisingos informacijos. Turto įkainojimo būdų įtaka ŽŪB „N“ finansinei būklei ir veiklos rezultatams

Siekiant pagrįsti, kad tikrosios vertės naudojimas garantuoja patikimesnį ir realesnį įmonės finansinės būklės bei veiklos rezultatų atspindėjimą, atlikti skaičiavimai. Skaičiavimams pasirinkti ŽŪB „N“ finansinių ataskaitų duomenys.

ŽŪB „N“ įkurta 2003 metais, pagrindinė veiklos sritis - augalininkystės ūkis: grūdinių kultūrų auginimas, grūdų sandėliavimas bei prekyba.

ŽŪB „N“ turtą sudaro ilgalaikis, biologinis ir trumpalaikis turtas. Ilgalaikis turtas susideda iš materialiojo ir nematerialiojo turto, biologinį turtą sudaro pasėliai, žemės ūkio produkciją – grūdai, trumpalaikį turtą sudaro atsargos, per vienerius metus gautinos sumos bei pinigų ekvivalentai. Įsigijus atsargas, jos įmonėje įkainojamos įsigijimo savikaina, o vėliau - įsigijimo savikaina arba grynąja galimo realizavimo verte, atsižvelgiant į tai, kuri iš jų yra mažesnė; per vienerius metus gautinos sumos ir pinigų ekvivalentai įkainojami įsigijimo savikaina. Trumpalaikiam turtui nėra įkainojimo būdų keitimo alternatyvų, todėl toliau pateikiamuose skaičiavimuose šio turto vertė išlieka tokia pati.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

183

Įkainojant materialųjį ir nematerialųjį turtą finansinėse ataskaitose, galima pasirinkti įsigijimo savikainos arba perkainotos vertės būdą. Daugelis autorių nurodo, kad tikslinga materialųjį ir nematerialųjį turtą įkainoti tikrąja verte pagrįstu būdu, nes šis turtas įmonės turto struktūroje sudaro didžiausią dalį, todėl tokio turto vertės pasikeitimas labiausiai įtakoja įmonės finansinius rezultatus.

ŽŪB „N“ ilgalaikį materialųjį turtą, sudarant finansines ataskaitas, įkainoja įsigijimo savikaina. Bendrovės ilgalaikio turto perkainota vertė buvo nustatoma 2011-12-31 pagal aktyvios rinkos kainą. ŽŪB ”N” ilgalaikį materialųjį turtą sudaro: žemė, pastatai ir statiniai, įrengimai bei transporto priemonės. Šio turto vertė pagal aktyvios rinkos kainą buvo nustatyta remiantis Registrų centro, domo.plius.lt, auto.plius.lt, skelbiu.lt. internetinių svetainių duomenis.

ŽŪB „N“ biologinį turtą sudaro pasėliai, žemės ūkio produkciją – grūdai. Bendrovės apskaitos politikoje numatyta biologinį turtą vertinti įsigijimo (pasigaminimo) savikaina. Norint parodyti tikrą ir teisingą vaizdą finansinėse ataskaitose, biologinį turtą tikslinga vertinti tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas. ŽŪB „N“ žemės ūkio produkcijos tikroji vertė buvo nustatyta pagal grūdų supirkimo kainas, pateiktas leidinyje Agro RINKA 2011 m. 51 savaitę, atėmus pardavimo vietos išlaidas.

Norint išsiaiškinti, kokią įtaką ŽŪB „N“ finansinei būklei bei veiklos rezultatams turi ilgalaikio turto įkainojimas įsigijimo savikaina ir perkainota verte, biologinio turto – savikaina ir tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas, pateiktas balanso ištraukos ir pelno (nuostolių) ataskaitos imitacinis pavyzdys (žr. 3, 4 lenteles).

3 lentelė. ŽŪB „N“ balanso ištrauka 2011 m. gruodžio 31 d.

Turtą vertinant savikaina, Lt

Ilgalaikį turtą vertinant perkainota verte; biologinį turtą - tikrąja verte,

Lt TURTAS Ilgalaikis turtas 786.391 2.063.000 Nematerialusis turtas 0 0 Materialusis turtas 786.391 2.063.000 Finansinis turtas 0 0 Kitas ilgalaikis turtas 0 0 Biologinis turtas 74.800 74.800 Pasėliai 74.800 74.800 Trumpalaikis turtas 620.000 773.260 Atsargos, išankstiniai apmokėjimai ir nebaigtos vykdyti sutartys

555.000 708.260

Žemės ūkio produkcija 510.000 663.260 Nebaigta gamyba 45.000 45.000

Per vienerius metus gautinos sumos 50.000 50.000 Kitas trumpalaikis turtas 0 0 Pinigai ir pinigų ekvivalentai 15.000 15.000

TURTO IŠ VISO: 1.481.191 2.911.060 NUOSAVAS KAPITALAS IR ĮSIPAREIGOJIMAI Nuosavas kapitalas 576.355 1.860.654 Įstatinis (pasirašytasis) arba pagrindinis kapitalas

300.000 300.000

Perkainojimo rezervas (rezultatai) 0 1.212.779 Privalomasis rezervas arba atsargos (rezervinis) kapitalas

5.605 5.605

Nepaskirstytas pelnas (nuostoliai) 270.750 342.270 Dotacijos, subsidijos 0 0 Mokėtinos sumos ir įsipareigojimai 904.836 1.050.406 Atidėto pelno mokesčio įsipareigojimas 0 63.830 Mokėtinas pelno mokestis 14.250 14.250

Iš 3 lentelėje pateiktų duomenų matyti, kad ilgalaikį materialųjį turtą įkainojant perkainota verte, o

biologinį turtą – tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas, viso turto vertė žymiai padidėjo. Viso turto vertės skirtumas balanse sudarė 1.429.869 Lt (98,9 proc.). Kadangi perkainoto turto vertė padidėjo, todėl balanse suformuojamas perkainojimo rezervas (rezultatas) (1.212.779 Lt). Šis rezervas apskaitoje registruojamas suma, kuri gaunama iš turto vertės padidėjimo dėl šio turto perkainojimo atėmus atidėtojo mokesčio įsipareigojimą. Perkainojimo rezervas (rezultatas) ir padidėjęs nepaskirstytas pelnas sąlygojo nuosavo kapitalo padidėjimą 1.284.299 Lt, t.y. 2,2 karto.

Tyrimo autorės nuomone, šie pokyčiai yra reikšmingi, todėl tikrosios vertės naudojimas garantuoja patikimesnį ir realesnį ŽŪB „N“ finansinės būklės bei veiklos rezultatų atspindėjimą.

Atlikus turto perkainojimą, turto balansinė vertė pasidarė didesnė už jo mokesčio bazę, todėl atsirado apmokestinamasis laikinasis skirtumas, kuris sukūrė atidėtojo mokesčio įsipareigojimą. Atidėtojo mokesčio

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

184

įsipareigojimas (63.830 Lt) apskaičiuojamas apmokestinamąjį skirtumą padauginus iš pelno mokesčio tarifo (5 proc.).

Įvertinus bendrovės žemės ūkio produkcijos, pasėlių ir nebaigtos gamybos likučius, 4 lentelėje pateiktas imitacinis pelno (nuostolių) ataskaitos pavyzdys. 4 lentelė. ŽŪB „N“ pelno (nuostolių) ataskaita 2011 m. gruodžio 31 d.

Rodiklis Turtą vertinant savikaina, Lt Ilgalaikį turtą vertinant perkainota verte; biologinį turtą- tikrąja verte,

Lt Pardavimo pajamos 1.120.000 1.120.000 Žemės ūkio produkcijos vertės pokytis 325.200 396.720 Biologinio turto vertės pokytis 29.800 29.800 Nebaigtos gamybos vertės pokytis 25.000 25.000 Bendroji produkcija 1.500.000 1.571.520 Kintamosios ir pastoviosios sąnaudos 1.215.000 1.215.000 Tipinės veiklos pelnas 285.000 356.520 Pelno mokestis (5 proc.) 14.250 14.250 Grynasis pelnas 270.750 342.270

Iš 4 lentelės duomenų matyti, kad ŽŪB „N“ kintamosios ir pastoviosios sąnaudos bei pelno mokestis

dėl 2011-12-31 atlikto turto perkainojimo nepakito ir išliko tokie pat, kaip turtą įkainojant savikaina. Tačiau reikia pastebėti, kad kitais metais, pradėjus skaičiuoti nusidėvėjimą nuo žymiai didesnės ilgalaikio materialiojo turto vertės, sąnaudos padidės. Grynasis pelnas dėl padidėjusios bendrosios produkcijos padidėjo 71.520 Lt, t.y. 26,4 proc.

Apibendrinant galima teigti, kad turto įkainojimas tikrąja verte daro didelį poveikį ŽŪB „N“ finansinei būklei ir veiklos rezultatams, todėl tikslinga turtą įkainoti tikrąja verte. Nustatant tikrąją turto vertę, atsižvelgiama į rinkoje vykstančius pokyčius; galima geriau palyginti turto vertę, todėl atsiranda geresnė galimybė analizuoti; finansinėse ataskaitose atspindima realesnė bendrovės finansinė būklė. Ši informacija leidžia vartotojams matyti tikrą bei teisingą informaciją ir tokiu būdu priimti adekvačius sprendimus. Išvados

1. Pagal VAS ir TAS turtas apskaitoje gali būti įkainojamas įvairiais būdais, pagrįstais įsigijimo savikaina arba tikrąja verte. Turto įkainojimo savikaina pagrindinis tikslas - teisingai įkainoti turtą, priskiriant turto vertei visas su jo įsigijimu bei pasigaminimu susijusias pagrindines išlaidas. Šio būdo pagrindinis privalumas – savikainą paprasta apskaičiuoti, trūkumas – ne visuomet parodo tikrąją turto vertę. Tikrąją vertę galima apibrėžti kaip sumą, už kurią gali būti apsikeista turtu ar paslaugomis. Turto tikroji vertė gali būti patikimai nustatoma, jeigu jo tikrosios vertės svyravimai nereikšmingi arba jeigu įvairių vertinimų rezultatų kitimo tikimybė gali būti tiksliai nustatoma ar įvertinama.

2. Atlikus literatūros analizę nustatyta, kad autoriai pirmenybę teikia tikrąja verte pagrįstiems turto įkainojimo būdams, nes tikrosios vertės naudojimas garantuoja patikimesnį ir realesnį turto įkainojimą. Vertinimo savikaina būdo šalininkai teigia, jog turto vertinimas tikrąja verte pagrįstais įkainojimo būdais yra nepatikimas, nes reali turto kaina gali būti tik vieninteliu atveju: jo pardavimo - pirkimo momentu. Tikrosios vertės šalininkai mano, kad vertinant turtą tikrąja verte pagrįstais įkainojimo būdais, balanse pateikiama tikslesnė turto vertė finansinių ataskaitų sudarymo dieną, tokiu būdu finansinių ataskaitų vartotojams pateikiama realesnė įmonės finansinė informacija.

3. Siekiant išanalizuoti turto įkainojimo būdų įtaką įmonės finansinei būklei ir veiklos rezultatams, buvo sukurtas imitacinis pavyzdys pagal ŽŪB “N” finansinius duomenimis. Nustatyta, kad ilgalaikį materialųjį turtą (žemę, pastatus, žemės ūkio techniką) tikslinga įkainoti perkainota verte, o biologinį turtą - tikrąja verte, atėmus pardavimo vietos išlaidas, nes šio turto balansinė vertė skiriasi nuo rinkoje nustatytų verčių. Remiantis gautais imitacinio pavyzdžio rezultatais, galima teigti, kad turto įkainojimas tikrąja verte pagrįstais būdais daro reikšmingą poveikį ŽŪB “N” finansinei būklei ir veiklos rezultatams. Literatūra 1. LR buhalterinės apskaitos įstatymas. 2001 m. lapkričio 6 d. Nr. IX-574. Valstybės žinios, 2001, nr. 99-3515. 2. Verslo apskaitos standartai. Prieigą per internetą: http://www.aat.lt/index.php?id=14. 3. BEIGA, D. 2006. Verslo apskaitos standartai – įsigaliojimo priežastys, esminės naujovės ir tolesnė plėtra. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, nr. 1(6), p.18-27. 4. BENSTON, G. J. 2008. The shortcomings of fair-value accounting described in SFAS 157. Journal of Accounting and Public Policy, vol. 27, p. 101–114. 5. BONACI, C.G.; STROUHAL, J. 2011. Fair Value Accounting and the Regulation of Corporate Reporting. Ekonomika ir vadyba, nr. 16, p.14-21. 6. ELAD, C. 2007. Fair Value Accounting and Fair Trade: An Analysis of the Role of International Accounting Standard No. 41 in Social Conflict. Socio-Economic Review [interaktyvus], vol. 5, issue 4, p. 755-777. Prieigą per internetą: http://ssrn.com/abstract=1157711.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

185

7. ELAD, C. 2007. Fair Value Accounting in the Agricultural Sector: Some Implications for International Accounting Harmonisation. European Accounting Review [interaktyvus], vol. 13, no. 4. Prieigą per internetą: http://ssrn.com/abstract=599741. 8. JAGMINAS, V. 2005. Ilgalaikio turto apskaita ir apmokestinimas. Vilnius: UAB “Pačiolis”. 9. JUOČIŪNIENĖ, D., STONČIUVIENĖ, N. 2008. Ilgalaikio materialiojo turto apskaitos metodologiniai neatitikimai. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai: mokslo darbai, nr. 14(3), p. 150-159. 10. KANAPICKIENĖ, R.; RUDŽIONIENĖ, K.; JEFIMOVAS, B. 2008. Finansinė apskaita. Vilnius: VU leidykla. 11. LAUX, C.; LEUZ, C. 2009. The crisis of fair-value accounting: Making sense of the recent debate. Accounting, Organizations and Society, vol. 34, p. 826–834. 12. KRAKAUSKAITĖ, E.; RUDŽIONIENĖ, K. 2012. Įvertinimas tikrąja verte apskaitoje. Buhalterinės apskaitos teorija ir praktika, nr. 11, p. 18-27. 13. MACKEVIČIUS, J. 2006. Įmonių finansinių ataskaitų informacija: reikšmė, vertinimas, analizė. Informacijos mokslai, nr. 37, p. 53-63. 14. RAYMAN, R.A. 2007. Fair value accounting and the present value fallacy: the need fro an alternative conceptual framework. British Accounting Review, vol. 39, p. 211- 225. 15. RYAN, S.G. 2009. Fair Value Accounting. Policy Issues Raised by the Credit Crunch, p. 215-226. 16. RUDŽIONIENĖ, K. 2010. Tikrosios vertės samprata Lietuvoje. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos, nr.1 (7), p. 163-167. 17. RUDŽIONIENĖ, K. 2009. Finansinių atskaitų elementų įvertinimo būdai viešojo ir privataus sektoriaus apskaitoje. Ekonomika ir vadyba: aktualijos ir perspektyvos, nr. 2, p. 227-236. 18. SIN, T.Y.; MENG S.C. 2005. Fair Value Accounting. Prieiga per internetą: http://www.alanyoonassociates.com/news/fairValueAccounting.pdf December 2005. 19. STONČIUVIENĖ, N.; NAVICKAITĖ, A. 2004. Ilgalaikio turto įkainojimo problemos. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos: tarptautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys, nr. 1 (4), p. 77-83. 20. TILVIKAITĖ, N. 2001. Ilgalaikio materialiojo turto įvertinimas ir problemos. Tiltai, nr. 1, p.93-98. 21. ZINKEVIČIENĖ, D. 2009. Biologinio turto ir žemės ūkio produkcijos vertinimas finansinėje ir mokestinėje apskaitoje. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai, nr. 19 (4), p. 93-102. 22. ZINKEVIČIENĖ, D. 2010. Materialaus turto įvertinimo koncepcijų pasirinkimo teorinis pagrindimas. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos, nr.1 (7), p. 251-256. 23. ZEFF, S.A. 2007. The SEC Rules Historical Cost Accounting: 1934 to the 1970s. Prieiga per internetą: http://ssrn.com/abstract=956163.

THEORETICAL AND PRACTICAL ANALYSIS OF THE CONCEPTIONS OF ASSET VALUATION BY METHODS OF HISTORICAL COST AND FAIR VALUE

Lina Paliulienė


Summary

The article analyzes the asset valuation methods of historical cost and fair value, which both are applied in accounting theory and practice. Advantages and shortcomings of both methods are revealed herein. The opinions of different authors on which method of asset valuation should be chosen by the enterprises are analyzed. Main aim of asset valuation at historical cost is to evaluate the asset by including any main expenses related to purchase and manufacturing of such asset. Fair value may be defined as an amount which the buyer is willing to pay for the product or service. Analysis of literature revealed that the authors prefer the method of fair value for valuation of asset, because real value ensures more reliable and real valuation of asset. Supporters of the method of historical cost argue that the asset assessment by real value based valuation methods is not reliable because a real price of asset may be only at the moment of sale – purchase of particular asset. In order to analyze influence of asset valuation method on an enterprise’s financial condition and result of activity, the simulation example was created by using financial data of agricultural company N. The obtained results revealed that asset valuation based on fair value conception has significant influence on the financial condition and activity result of the agricultural company N.

Key words: valuation, historical cost, fair value.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

186

AN ANALYSIS OF COMPREHENSIVE INCOME AS A MEASURE OF COMPANY FINANCIAL PERFORMANCE

Arturs Prauliņš, Valda Bratka

Latvian State Institute of Agrarian Economics

Abstract

Recent changes in accounting regulatory framework have resulted in the introduction of comprehensive income as a primary performance measure. The association between comprehensive income and company financial performance are analyzed and explored in the paper. It is concluded that the superiority of comprehensive income and its components over net income for the prediction of performance is still an issue in question. The mandating uniform disclosures of comprehensive income components for all industries are challenged as they are irrelevant to investors’ decisions.

Key words: comprehensive income, net income, company financial performance. Introduction

Performance measurement plays a crucially important role in investors’ decision making. For decades

net income has been accepted as a key financial performance indicator. However, recent changes in accounting regulatory framework have resulted in the introduction and enforcement of comprehensive income as a primary performance measure. There is much controversy about the superiority of the new indicator over net income in practice (Keating, 1999; LeManh, 2010).

This paper aims to explore the association between comprehensive income and company financial performance. In order to achieve the aim the following research tasks have been formulated. First, the paper provides a brief insight into the origins of comprehensive income theory. Secondly, it analyzes the role played by comprehensive income disclosures in investors’ decision making. Finally, it critically examines the value relevance of comprehensive income and its components for the prediction of company financial performance and puts forward proposals for increasing the usefulness and the predictive power of income.

Various research methods such as analysis, synthesis and comparative literature studies were used to perform the research tasks. Concepts of income measurement

Income can be calculated using two methods such as balance sheet or asset-liability approach and

revenue-expense approach. According to the former, the profit is calculated as a change in net assets, whereas according to the latter, it is a difference between revenues and expenses. These different approaches infer various ways of recording transactions. The balance sheet approach suggests that a transaction is recorded as revenue or an expense if it is not an asset or liability. Thus it is assumed that the income is a residual value. As revenue-expense approach is concentrated on the proper application of matching principle and conservatism, the balance sheet implicitly gets the status of a residual statement. Although nowadays US GAAP and IFRS favour a balance sheet approach, previously this preference was not stated clearly and was changed several times. In the 19th century in the United Kingdom the balance sheet was the essential financial statement whereas a profit and loss account was just its supplement. The financial crisis of 1929 identified several drawbacks of this approach and contributed to the awareness of the growing importance of a profit and loss account. (LeManh 2010: 3)

Historically, there have been following concepts of income measurement in accounting: current operating or dirty surplus, and all-inclusive or clean surplus concepts. The advantage of the former is that only recurrent costs and revenues as results of ordinary and regular operations are reflected in the income statement, whereas irregular gains and losses are charged directly to the retained earnings. By contrast, supported by the American Accounting Association, the all-inclusive concept suggests that in the income statement all the elements which cause the changes in equity except transactions with owners should be included, as they are directly or indirectly related to current activity of the entity (Dhaliwal, 1999: 45; Pascan, 2010: 187). Thus, comprehensive income can be considered as a logical practical application of the clean surplus concept.

Nevertheless, the American Institute of Accountants, as an ardent proponent of current operating concept, has pointed out some drawbacks of the all-inclusive concept. For example, the inclusion of extraordinary components reduces the opportunity to use income as a source of relevant information for future predictions. As these components usually stem from an extremely volatile market, it is almost impossible for company executives to manage them (Dhaliwal, 1999: 45). Other researchers are of the same opinion. For instance, Black (1993: 5) outlines, “We can choose rules that minimize transitory components of earnings, while leaving the permanent components”. However, Keating (1999: 338) takes issue with this argument and stresses that unrealized gains and losses are the result of financial instruments whose management efficiency is an indicator of company executives’ skills and qualification. Similarly, for Barlev and Haddad (2003: 410) comprehensive income concept is closely connected to fair value accounting, providing an equal level of

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

187

disclosure and transparency. The main conclusion to be drawn is that comprehensive income is an aggregate measure of company performance.

The United Kingdom was the first country to adopt the concept of overall performance, passing Financial Reporting Standard No. 3 Reporting Financial Performance in October 1992 and introducing a statement of total recognized gains and losses. This concept was based on the theory of comprehensive income which emerged in the USA in 1980 when the Financial Accounting Standards Board adopted Statement of Financial Accounting Concepts (SFAC) No. 3: Elements of Financial Statements of Business Enterprises. According to the Statement, comprehensive income is „the change in equity of a business enterprise during a period from transactions and other events and circumstances from non-owner sources” (Pascan, 2010: 186-187). Later the above was implemented in International Accounting Standard No. 1 as “total comprehensive income”. Disclosure of comprehensive income

From the very beginning of practical application comprehensive income and its disclosure have been a

contentious issue for both practitioners and academics. Even in the stage of initial elaboration the comprehensive income reporting did not have many proponents. An analysis of comment letters (Yen et. al., 2007) submitted to the Financial Accounting Standards Board in response to the Comprehensive Income Reporting Exposure Draft revealed that except academics and “other respondents” who formed groups of almost equal size, there was a strong opposition to the draft among other groups. If an unequivocal support for the comprehensive income reporting was expressed in 14 letter (5 %), the opposition to the proposal was found in 215 (77 %) letters. 41 (15 %) letter authors expressed their partial support for more detailed disclosure of dirty surplus items and / or the concept of comprehensive income reporting.

As a comparative analysis carried out by authors shows, nowadays it still retains controversy. After giving financial analysts modified versions of financial statements of the same fictitious company, Hirst and Hopkins (1998: 68) have established that the disclosure of comprehensive income in a separate statement makes it easier to assess an earning management and improves its transparency. At the same time, according to a poll carried out by Arab-Mazar Yazdi and Radmehr (2003)1, financial information users in Iran support the disclosure of comprehensive income components but are against their presentation in a separate report. Similarly, Maines and McDaniel (2000: 200-201) have explored non-professional investors’ opinion and pointed out that the financial statement format for presentation of comprehensive income does not have any notable effect on their perception of information. Nonetheless, the format is important to the evaluation of information significance and consequent investor’s decisions. According to Chambers et. al. (2007: 590-591), comprehensive income is considered useful for financial market only if the initially used data are published. By contrast, the publication of components, in other words, reconstituted other comprehensive income2 (hereinafter -OCI), does not affect investors’ decision. The same inference can be drawn from another study focused on the effectiveness of comprehensive income disclosure in the statement of changes in equity in New Zealand (Cahan et. al., 2000: 1296-1297). No evidence has been found that components of comprehensive income are informative and incrementally value relevant to comprehensive income. The main conclusion is that disclosure of comprehensive income in financial reporting is important to the investors. However, the usefulness of disclosure of OCI components is highly questionable.

Actually, the usefulness of disclosure of comprehensive income could be indirectly determined by national accounting practice. J. Saghroun (2003)3 explored the perception of net income by financial analysts in France. The majority of respondents described net income as an indicator of company business performance and not as an indicator of change in company value. They were not able to give a clear explanation of the term “comprehensive income”. Carrying out the interview before the implementation of the IFRS in France and uncommon nature of the transactions which resulted in the direct record of items in equity under French accounting regulation were mentioned by J. Saghroun as a possible reason for this paradoxical situation. Predictive power of income and income components

Although there have been numerous academic studies into a value relevance of comprehensive income

and its components compared to net income for the prediction of future stock prices, most results are not definitive and often contradict each other. Dhaliwal et. al. (1999: 47, 60) have concluded that net income is a

1 Arab-Mazar Yazdi, M., Radmehr, K., 2003. A survey of the significant and necessity of comprehensive income statement in Iran. Iranian Accounting and Auditing Review 31, 51-73. Quoted from (Dastgir et.al., 2008: 125) 2 “Other comprehensive income comprises items of income and expense including reclassification adjustments that are not recognised in profit or loss as required or permitted by other International Financial Reporting Standards”. These items are as follows: changes in revaluation surplus, actuarial gains and losses on defined benefit plans, gains and losses arising from translating the financial statements of a foreign operation, gains and losses on re-measuring available-for-sale financial assets, the effective portion of gains and losses on hedging instruments in a cash flow hedge (International…). 3 Saghroun, J., 2003. Le résultat comptable: conception par les normalisateurs et perception par les analystes financiers. Comptabilité-Contrôle-Audit, 9(2), 81-108. Quoted from (LeMahn, 2010: 19-20)

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

188

better predictor of market value of equity, future operating cash flows and income than comprehensive income. In addition, they have found that, with the exception of adjustments to available-for-sale financial assets, other components of OCI impaired the association between income and returns. However, detailed analysis has revealed that these findings were owing to the inclusion of financial sector companies in the sample. Similar results have been provided by Dastgir et. al. (2008: 128) who have based their study on the sample of listed companies in the Tehran Stock Exchange in 2001-2003. It has been observed that neither at aggregate nor industry level, except mine and cement industries, the comprehensive income is a better measure of company performance evaluated by stock returns compared to net income. These findings are analogous with the results reported by Wang et. al. (2006: 401-402). Their study has focused on both relative and incremental value relevance of the current operating concept in Dutch companies within the period from 1988 to 1997. The conclusion has been drawn that both net income and comprehensive income are useful for prediction of stock return, but net income is more relevant and preferable. After the examination of net income and comprehensive income under various regulations (European local GAAP, IFRS and USA GAAP in the latter) Goncharov and Hodgson (2008) have also identified the former as a better predictor of future operating cash flows under any regulative framework.

Prior to the adoption of SFAS 130, there was an attempt to explore the ability of operating income, net income and comprehensive income to predict stock returns (Cheng et. al., 1993: 201-202). The highest correlation was identified with operating income. Moreover, its components had incremental value, whereas the components of comprehensive income did not. Nevertheless, diametrically opposed results are reported by Ramond et al. (2007)4 after examining the data from French and UK listed companies in the years 1993-2005. The comprehensive income is found to be less relevant, but, by contrast, OCI to be value relevant in comparison with net income. This conclusion has been partly reinforced by a study on companies listed in the German stock market index HDAX over the years 1998 and 2007 (Zülch et. al., 2010: 18, 31-32). The study has indicated neither superior predictive power of comprehensive income over net income nor significant incremental predictive power of aggregated or individual components of OCI for company operating performance in a successive period. Furthermore, it has been demonstrated that the disclosure of actuarial gains and losses on defined benefit pension obligations adds an insignificant complication to the prediction of net income and comprehensive income in a subsequent period. At the same time, OCI components have incremental predictive power beyond one period.

A diametrically opposed conclusion can be found in research done by Kanagaretnam et. al. (2009: 364) who identify a better predictive power of a current period’s comprehensive income for Canadian companies’ future net income, future comprehensive income and future operating cash flows. It is maintained that a security market definitely benefits from incremental value-relevant information provided by comprehensive income and its components. Other researchers (Choi et. al., 2006; Choi et. al., 2007)5 agree that comprehensive income is a superior predictor for future net income. However, it is denied that OCI components can be used to predict future net income (Choi et. al., 2006). A significant correlation between large positive value of OCI components and an increase in successive period’s net income is attributed to the arbitrary decision of company managers about the moment when OCI components are recognized. It is mentioned (Zülch et. al., 2010: 9) that usually unrecognized OCI losses are not recognized as long as they decline or become gains. Thus, their negative impact on net income is avoided. The implicit conclusion can be drawn that recognition entirely depends on company performance.

Conclusions

This paper has explored the association between comprehensive income and company financial

performance. The development of the all-inclusive concept of income measurement has resulted in the emergence of a theory of comprehensive income, which plays an important role in investors’ decision-making process. This concept was first adopted by the Financial Reporting Standard No. 3 (1992) in the United Kingdom. However, the theory of comprehensive income which the concept was based on emerged earlier in the USA and was stipulated by Statement of Financial Accounting Concepts No. 3 (1980).

It has been established by numerous studies that in general the investors support the disclosure of comprehensive income as this additional information is important to their decision making. Nevertheless, just few investors are of the opinion that this disclosure should be provided in a separate statement. No evidence has been found that components of comprehensive income are informative and incrementally value relevant to the investor’s decision making. The superiority of comprehensive income and its components over net income for the prediction of company financial performance is still an issue in question, as the results of empirical studies are contradictory. The results of most studies show that neither at aggregate nor industry level comprehensive

4 Ramond, O., Batsch, L., Casta, J-F., 2007. Résultat et performance financière en norms IFRS: Quel est le contenu informative du comprehensive income? Comptabilité-Contrôle-Audit, 129-154. Quoted from (LeManh, 2010: 18). 5 Choi. J.-H., Zang, Y., 2006. Implications of comprehensive income disclosure for future earning and analysts’ forecasts. Seoul Journal of Business 12 (2), 77-109; Choi, J.-H., Das, S., Zang, Y., 2007. Comprehensive income, future earnings and market mispricing. Working Paper. Quoted from (Zülch et. al., 2010: 7).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

189

income is a better predictor of market value of equity, future operating cash flows and income than net income. Moreover, components of net income have incremental value for the investor’s decision making, whereas the components of comprehensive income do not. Nevertheless, a significant number of studies claim that the value relevance of comprehensive income outweighs the one of net income.

These inconsistencies can partly be attributed to a diversity of the regulative accounting framework in countries where the studies are carried out. In addition, a relative lack of representative sample of examined companies can be mentioned as another reason. While net income is acknowledged by most researchers as a prevailing measure of company financial performance, additional more detailed and consistent studies are required to refute this paradigm. In authors’ opinion, the usefulness of mandating uniform disclosures of comprehensive income components for all industries should be discussed and re-examined, as they are not relevant to investors’ decisions. An arbitrary disclosure might contribute to the overall conciseness and relevance of financial reporting. References 1. BARLEV, B., et. al. 2003. Fair value accounting and the management of the firm. Critical Perspectives on Accounting, vol. 14, no. 4, p. 383-415. 2. BLACK, F. 1993. Choosing accounting rules. Accounting Horizons, vol. 7, no. 4, p. 1-17. 3. CAHAN, S. F., et. al. 2000. Value relevance of mandated comprehensive income disclosures. Journal of Business Finance & Accounting, vol. 27, no. 9&10, p. 1273-1301. 4. CHAMBERS, D., et. al. 2007. An evaluation of SFAS No. 130 Comprehensive income disclosures. Review of Accounting Studies, vol. 12, p. 557–593. 5. CHENG, A., et. al. 1993. On the usefulness of operating income, net income and comprehensive income in explaining security returns. Accounting and Business Research, vol. 23, no. 91, p. 195-203. 6. DHALIWAL, D., et. al. 1999. Is comprehensive income superior to net income as a measure of firm performance? Journal of Accounting and Economics, vol. 26, p. 43-67. 7. GONCHAROV, I., et. al. 2008. Comprehensive income in Europe: valuation, prediction and conservative issues. Annales Universitatis Apulensis, Series Oeconomica, vol. 1, no. 10. Available from: <http://oeconomica.uab.ro/upload/lucrari/1020081/1.pdf >. 8. HIRST, E., et. al. 1998. Comprehensive income reporting and analysts’ valuation judgments. Journal of Accounting Research, vol. 36, p. 47-75. 9. International Accounting Standard No. 1. Presentation of financial statements. Available from: <http://www.ifrs-ebooks.com/IFRS_texts/IAS_1.pdf>. 10. KEATING, M., 1999. An analysis of the value of reporting comprehensive income. Journal of Accounting Education, vol. 17, p. 333-339. 11. LE MANH, A., 2010. Is comprehensive income required by IAS 1 relevant for users? A review of the literature. ESCP Europe Working Paper. Available from: <http://halshs.archives-ouvertes.fr/docs/00/49/45/11/PDF/Communication_Accounting_in_Europe_sept_09.pdf>. 12. MAINES, L. A., et. al. 2000. Effects of comprehensive income characteristics on nonprofessional investors` judgments: the role of financial statement presentation format. Accounting Review, vol. 75, p. 179-207. 13. DASTGIR, M., et. al. 2008. Comprehensive income and net income as measures of firm performance: some evidence for scale effect. European Journal of Economics, Finance and Administrative Sciences, vol. 12, p. 123-133. 14. PASCAN, I., 2010. A new measure of financial performance: the comprehensive income – opinions and debates. In Applied Economics, Business and Development: conference proceedings of the 2nd international conference. University of Sfax, Kantaoui, Sousse, Tunisia, p. 189-191. 15. WANG, Y., et. al. 2006. The value relevance of dirty surplus accounting flows in the Netherlands. The International Journal of Accounting, vol. 41, p. 387–405. 16. YEN, A. C., et. al. 2007. A content analysis of the comprehensive income exposure draft comment letters. Research in Accounting Regulation, vol. 19, p. 53–79 17. ZŰLCH, H., et. al. 2010. The predictive power of comprehensive income and its individual components under IFRS. Leipzig Graduate School of Management HHL, Working Paper No 95.

BENDRŲJŲ PAJAMŲ, KAIP ĮMONĖS FINANSINĖS VEIKLOS RODIKLIO, ANALIZĖ

Arturs Prauliņš, Valda Bratka Latvijos valstybinis agrarinės ekonomikos institutas

Santrauka

Investuotojų sprendimų priėmimui itin svarbų vaidmenį vaidina veiklos vertinimas. Kelis dešimtmečius grynosios pajamos buvo pagrindinis finansinės veiklos rodiklis. Naujausi Apskaitos reglamentavimo sistemos pakeitimai išryškino bendrųjų pajamų reikšmę. Šio straipsnio tikslas yra nustatyti ryšį tarp bendrųjų pajamų ir įmonės finansinės veiklos. Bendrosios pajamos gali būti laikomos logiška "viskas įskaičiuota" praktinio taikymo koncepcija. Tai reiškia, kad visi elementai, išskyrus savininkų sandorius, kurie sukelia nuosavo kapitalo pokyčius, turėtų būti įtraukti į pelno (nuostolių) ataskaitą, nes jie yra tiesiogiai ar netiesiogiai susiję su subjekto einamąja veikla.

Daroma išvada, kad bendrųjų pajamų ir jos komponentų pranašumas prieš grynąsias pajamas vis dar diskutuotinas klausimas. Tai iš dalies siejama tiek su Apskaitos reglamentavimo sistema, tiek su palyginti maža analizuotų bendrovių įvairove. Privalomas reikalavimas parengti vienodą visose pramonės šakose bendrųjų pajamų atskleidimą yra ginčijamas klausimas, nes tai nėra reikšminga investuotojams priimant sprendimus.

Prasminiai žodžiai: bendrosios pajamos, grynosios pajamos, įmonės finansinės veiklos rezultatus.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

190

GLOBALIŲ FINANSINIŲ KRIZIŲ RAIDOS APŽVALGA

Evaldas Račickas, Raminta Benetytė Kauno Technologijos universitetas

Anotacija

Globalių finansinių krizių raida, jos apžvalga aktuali visame pasaulyje, nes kiekviena valstybė siekia taip valdyti ekonomiką, kad ateityje galėtų apsaugoti savo piliečius nuo didelės finansinių nuosmukių atneštos žalos. Globali finansinė krizė sugriauna nekilnojamojo turto ir finansų rinkas, įtraukia pasaulio valstybes į recesiją, kuriai įveikti reikia didelių ir ne pavienių valstybių pastangų. Dauguma valstybių, ištikus recesijai, privalo skolintis iš tarptautinių institucijų, kad išgelbėtų šalyje veikiančius komercinius bankus ir nebankrutuotų kaip valstybės. Kilus finansinei krizei, daugybė žmonių praranda lėšas, investuotas ne tik į vertybinius popierius, bet ir į nekilnojamąjį turtą, nedarbo lygis pradeda augti šuoliais. Finansinės krizės nėra tik pastarojo dešimtmečio reiškinys. 81 iki Antrojo pasaulinio karo ir 182 po Antrojo pasaulinio karo įvykusios finansinės krizės, iš kurių dešimt vienaip ar kitaip palietė visą pasaulį ir tapo globaliomis, skatina analizuoti šių krizių tarpusavio sąveiką, kad būtų galima ateityje išvengti milžiniškų nuostolių visoje globalioje ekonomikoje. Todėl straipsnyje analizuojamos pagrindinės per paskutinius tris šimtus metų psireiškusios globalios finansinės krizės. Tos pačios šių finansinių krizių priežastys, pasekmės ir prielaidos leidžia teigti, kad krizės cikliškai kartojasi. Todėl analizuojant finansines krizes plačiau, reikia nagrinėti ekonominius verslo ciklus, kurių viena stadija ir yra krizė. Kiekvienoje šalyje verslo ciklai reiškiasi skirtingai, tačiau dėl vykstančios globalizacijos bumo metu persisotinus vidinei rinkai ir vėliau sprogus burbului konkrečioje šalyje, krizė paveikia ir išorines valstybes, todėl kilusios globalios finansinės krizės kartais dar priskiriamos plataus masto finansinių krizių tipui. Nors didžiausios globalios finansinės krizės įvyko skirtinguose šimtmečiuose ir skirtingomis ekonomikos sąlygomis, atitinkamai 1929 m. ir 2008 m., visgi ir tarp šių krizių galima įžvelgti daug panašumų. Tuo tarpu už stabilią finansų sistemą yra atsakingas centrinis bankas, kuris efektyviai savo veiklai vykdyti taiko prevencines, administracines ir sistemingos nemokumo likvidavimo pagalbos priemones.

Prasminiai žodžiai: globali finansinė krizė, finansų sistemos stabilumas, centrinis bankas.

Įvadas

Ekonominė situacija, apimanti finansinius burbulus, akcijų rinkų nuopolius, valiutų bei valstybės skolų krizes, kai finansinės institucijos ar turtas staigiai netenka didžiosios savo vertės, apibėžiama kaip finansinė krizė. Jau XVII a. pabaigoje centriniai bankai buvo susirūpinę bankų sistemos būkle, tačiau globalių finansinių krizių išvengta. Užtat XIX ir XX a. pasaulį apėmė tikra finansinių krizių lavina, kurių dauguma buvo susijusios su bankų panika, vėliau sukeldavusia ekonomikos recesiją. Pirmoji globali finansinė krizė pasireiškė 1857 m., kai prasidėjo masiškas geležinkelių bendrovių bankrutavimas. Tačiau didžiausia ir daugiausia neigiamų pasekmių sukėlusi finansinė krizė dar tik laukė ateityje. 1929 m. staigus JAV vertybinių popierių kainų sumažėjimas sukrėtė pasaulį. Centriniai bankai išplėtė požiūrį į rinkų reguliavimą. Visgi griežtesnis rinkų reguliavimas nepadėjo. XX a. 9-ajame dešimtmetyje, sumažėjus žaliavų kainoms, padidėjo daugelio besivystančių šalių įsiskolinimas, pablogėjo eksporto sąlygos, o tai sukėlė naujas finansų sistemos problemas. Užsitęsęs mažų palūkanų normų laikotarpis įtakojo 2008 m. prasidėjusią hipotekos paskolų didesnės rizikos skolininkams rinkos krizę.

Dažnai globalios finansinės krizės sąveikauja tarpusavyje, nes pagrindinės priežastys, prielaidos ir pasekmės esti panašios tik kitokių ekonominių aplinkybių kontekste. Didžiųjų globalių finansinių krizių išvakarėse žmonės tikėjo naująja ekonomikos era ir net nepagalvojo, kad prieš kelis dešimtmečius lygiai tokių pačių lūkesčių vedini jų ainiai jau buvo gilioje ekonominėje duobėje. Cikliškas globalių finansinių krizių pasikartojimas skatina išsamiau nagrinėti ekonominius verslo ciklus, kurie yra nepertraukiamas ekonominis reiškinys. Visas finansines krizes galima suskirstyti pagal tam tikrus tipus. Globalios finansinės krizės yra priskiriamos plataus masto finansinėms krizėms. Dvi didžiausios globalios finansinės krizės įvyko 1929 m. ir 2008 m. Detalesnė šių krizių analizė rodo panašią jų prigimtį. Finansinės krizės pasireiškimo tikimybę mažina stabilesnė finansų sistema, už kurios palaikymą yra atsakinga pagrindinė finansų institucija – centrinis bankas. Centrinis bankas, siekdamas valdyti finansinių įstaigų rizikingą kredito politiką, taiko prevencines, administracines ir sistemingos nemokumo likvidavimo pagalbos priemones, kurios turi viena kitą papildyti.

Tyrimo objektas – globalios finansinės krizės. Tyrimo tikslas – nustatyti didžiausių globalių finansinių krizių bendrus požymius ir pateikti galimas

finansinio stabilumo užtikrinimo priemones. Uždaviniai: • Aptarti per paskutinius tris šimtmečius kilusias pagrindines globalias finansines krizes, verslo ciklų

įtaką šioms krizėms, išskirti galimus finansinių krizių tipus ir atrinkti atitikmenį globalioms krizėms. • Išskirti didžiausias globalias finansines krizes ir nustatyti jų prigimties panašumus. • Pateikti finansinio stabilumo užtikrinimo priemones, kurios turėtų būti taikomos kilus finansinei

krizei.

Globalių finansinių krizių kilimo priežastys ir jų raidos ypatumai

Statistiniai duomenys leidžia teigti, kad per du pastaruosius šimtmečius įvyko dešimt globalių finansinių krizių, kurios vienaip ar kitaip paveikė didžiąją pasaulio dalį. Šios globalios finansinės krizės pasireiškė skirtingose epochose ir esant kitoms ekonominėms aplinkybėms, todėl atitinkamai buvo taikomi skirtingi metodai joms likviduoti. Tačiau visos globalios finansinės krizės sustabdė valstybių ekonomikos

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

191

augimą, sugriovė finansų ir/ar nekilnojamojo turto rinkas ir nuvylė visų žmonių lūkesčius. Pesimistinės nuotaikos neretai neleido imtis greitų ir efektyvių priemonių finansinėms krizėms pašalinti. Nors prieš kiekvieną finansinės krizės pradžią buvo galima įžvelgti artėjančio pavojaus signalų, niekas nenorėjo tuo patikėti, nes auganti ekonomika didino vartotojų pajamas, mažino nedarbo lygį ir gerino gyvenimo komforto pajūtį, kurio nė vienas nenorėjo prarasti. Todėl dažnai dar krizės išvakarėse nebuvo jaučiamas neišvengiamas pačios krizės artinimasis, ir tik kitą dieną vienas lemtingas įvykis, įtakojęs finansinio turto kainų burbulo sprogimą, parodė, kad žymiai anksčiau reikėjo imtis prevencinių priemonių, siekiant užkirsti kelią neišvengiamam krizės pasireiškimui. Plačiau panagrinėsime trijų paskutinių amžių pagrindines globalias finansines krizes.

Prieš XIX a. pagrindinę finansinę krizę visą dešimtmetį vyko intensyvus ekonominis augimas: buvo statomos didelės gamyklos, tiesiami geležinkeliai, plėtojama laivininkystė, stiprėjo bankininkystė. Naujos technologijos sukūrė didelę, bet uždarą rinką, kurią prisotinus, susiformavo burbulas, o jam sprogus, įvyko krizė. Daugeliui ekonomistų krizės pasirodymas buvo netikėtas ir nesuvokiamas. Iš pradžių buvo remtasi klasikinės verslo ciklo teorijos prielaida, kad, šaliai patekus į ekonominę krizę, ekonomika pati pajėgi įveikti nuosmukį ir grįžti į pusiausvyros būseną be išorinio poveikio. Savireguliacijos mechanizmui nepasiteisinus, buvo priimtos naujos idėjos – griežtas rinkų reguliavimas. XX a. trečiajame dešimtmetyje JAV vyravo visuotinis pakilimas. Iš viso pasaulio imigrantai veržėsi į JAV kaip į stebuklų šalį. Neribota asmeninė iniciatyva ir nuolat augantis pelnas teikė visuotinę gerovę. Darbininkai ir fermeriai dėjo pinigus į bankus, nes šie mokėjo dideles palūkanas. Sukauptus pinigus bankai pelningai investuodavo. Įsistvirtinęs pasitikėjimas ateitimi daugumai amerikiečių leido gyventi skolon. Klestinčios šalies gyventojai patikėjo, kad toks gyvenimo būdas yra tobulas ir saugus. Vyravo plačiai paplitusi formulė: ,,Masinė gamyba plius reklama, plius pirkimas kreditan garantuoja klestėjimą dabar ir visada“ (Kindleberger, 2005). Susiformavo išpūstų akcijų kainų burbulas, kuriam sprogus, pasireiškė krizė. Buvo formuojamos naujos idėjos, kurių pagrindinė mintis tapo rinkų reguliavimas, ieškant naujų rinkų perprodukcijos ir prisotinimo laikotarpiu. XXI a. pirmajame dešimtmetyje prasidėjo naujas ekonominis pakilimas. Žmonės, nors ir neturėdami pastovių pajamų, pradėjo masiškai imti paskolas nekilnojamam turtui įsigyti. Iš akcijų rinkos nutekėjusios lėšos didino būsto kainas, tad gyventojai pradėjo daugiau vartoti, o kaip pajamų šaltinį naudoti vis naujas paskolas, gautas užstačius didesnės vertės būstą. Persotinus nekilnojamo turto rinką, susiformavo burbulas, kuris dėl išaugusios naftos paklausos ir jos pasiūlos atotrūkio, sprogo, sukeldamas krizę.

1 lentelė. Pagrindinės paskutinių trijų amžių globalios finansinių krizės (sudaryta autorių)

Laikas Globali finansų krizė Priežastys: Pasekmės: Prielaidos: Naujos idėjos:

liberalią rinką reikia keisti valdoma rinka XIX a. 1857 m. - Marxo krizė

XX a. 1929 m. - Didžioji deresija

rinkos augimo stadijos pradžioje reguliavimas turi būti minimalus, o rinkai įkaitus iki leistinos ribos maksimalus

XXI a. 2008 m. - Ekonominė krizė

persotinta rinka

bankrutavo gamyklos, bankai, krito akcijų kursas, smuko gamyba, augo bedarbystė

prieš tai vykęs intensyvus ekonominis augimas

krizės negalima pašalinti, o ekonominė raida negali būti tolygi

Kaip matyti iš 1 lentelės, kiekviename šimtmetyje pasireiškė globali finansinė krizė. Pagrindinė šių

krizių priežastis buvo persotinta rinka, kurią įtakojo keletą metų iki krizės pasireiškimo intensyviai augusi ekonomika. Tai buvo pagrindas susiformuoti burbului, o jam sprogus įvyko krizė. Kiekviena šių krizė sukėlė tuos pačius neigiamus padarinius. Nors po kiekvienos krizės buvo ieškomi ir plėtojami nauji metodai ir idėjos, jos nepadėjo sustabdyti ateityje pasikartojusios krizės. Įdomu tai, kad XIX a. ir XX a. krizes skyrė 72 metai, o XX a. ir XXI a. atitinkamai 79 metai. Tai leidžia plačiau nagrinėti ekonominius verslo ciklus ir jų įtaką globalioms finansinėms krizėms.

Tradicinis požiūris į verslo ciklus teigia, kad verslo ciklai yra nuolatiniai nacionalinio produkto gamybos ir vartojimo pakilimai bei atoslūgiai jo ilgalaikėje tendencijoje, pašalinus sezoniškumo apraiškas, tačiau konkrečiai negalima paaiškinti, dėl kokių priežasčių jie kyla. Paprastai yra išskiriamos keturios verslo ciklo fazės (žr. 1 pav.). Pakilimo stadijos metu gamybos pajėgumai ir paklausa pradeda augti, įmonės atnaujina fiziškai ir moraliai nusidėvėjusius įrengimus, kyla užimtumo, pajamų ir vartojimo rodikliai, gerėja gamybos, realizavimo ir pelno perspektyvos, pagausėja investavimo motyvų. Į gamybos procesą įtraukiama dar neužimta darbo jėga bei nepanaudoti gamybos pajėgumai. Kai nacionalinio produkto apimtys pasiekia potencialaus nacionalinio produkto lygį, pakilimas pereina į bumo stadiją, kuri lemia didelę įtampą darbo rinkoje, nes pradeda trūkti kvalifikuotos darbo jėgos. Atsiranda deficito požymių: pritrūksta žaliavų ir medžiagų. Tolesnis augimas darosi nebeįmanomas be naujų investicijų, dėl to labai išauga laisvų pinigų paklausa rinkoje. Kadangi investavimas reikalauja laiko ir pastangų, vis didėjanti paklausa sukelia produkcijos kainų augimą. Stinga vis daugiau rinkos prekių, dėl kainų kilimo auga gamybos sąnaudos. Bet kokia ūkinė veikla dėl kainų augimo gauna

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

192

didelius pelnus, todėl nuostoliai ar bankrotai pasitaiko retai. Kai ekonomika pasiekia aukščiausią pakilimo tašką, pradeda mažėti gamyba, bumą keičia nuosmukis. Sumažėja paklausa, ir dėl to pradeda mažėti prekių ir paslaugų realizavimas, lėtėja gamybos plėtros tempai, vėliau gamyba visai nustoja augti ir gali pradėti mažėti absoliučia išraiška. Išauga nedarbo lygis, nes dėl sumažėjusios paklausos nebeauga gamyba. Žmonių pajamos mažėja, dėl to krenta ir bendrosios išlaidos. Nėra motyvacijos naujų investicijų paieškai. Pasiekus žemiausią potencialaus nacionalinio produkto tašką, nuosmukis pereina į krizę, kurios metu išauga nedarbo lygis, gamybos pajėgumai gerokai lenkia paklausą. Dauguma įmonių patiria didžiulių nuostolių.

Verslo ciklai vyksta visuose ekonomikos sektoriuose. Gamyba ir užimtumas daugumoje pramonės šakų krenta nuosmukių metu ir padidėja plėtros metu. Gamybos plėtrą stabdo taupymas. Pernelyg didelės santaupos sukelia krizinius reiškinius ekonomikoje. Kapitalo kaupimas yra nepertraukiamas procesas, tačiau sukaupto kapitalo pavertimas gamybiniu kapitalu – investavimas – nėra reguliarus dalykas (Sapir, 2008). Sukauptas per tam tikrą laikotarpį kapitalas yra investuojamas, jo rezervai yra pilnai panaudoti. Tolesnis investavimas pristabdomas, kol vėl bus sukauptos reikalingos lėšos. Tuo laikotarpiu investicinių gėrybių gamyba sulėtėja, nukrypstama nuo pusiausvyros lygio. Ypatingai svarbus yra laiko veiksnys, nes ekonomikos gamybinis pajėgumas, padidėjus visuminei paklausai, gali būti išplėtotas tik po tam tikro laiko. Nauja gamybinė įranga turi būti užsakyta, ir tik po tam tikro laiko ji bus pagaminta. Ūkio gamybinis pajėgumas auga sparčiau negu vartojimo reikmenų paklausa. Taip ekonomikoje susidaro investicinių gėrybių perprodukcija. Investicinė veikla pristabdoma, ji atsigauna tik nusidėvėjus įrengimams. Ciklas prasideda iš naujo. Ekonominio aktyvumo svyravimai investicinių gėrybių gamybos sferoje yra daug stipresni negu kituose sektoriuose. Gamybos priemonių gaminama atskirais laikotarpiais arba per daug, arba per mažai.

BNP

Nuosmukis Pakilimas

Laikas

Krizė

Bumas

Atsigavimas Klestėjimas

1 pav. Verslo ciklo stadijos (sudaryta autorių pagal De Soto (2006))

Statistiniai duomenys leidžia teigti, kad, remiantis tradicine verslo ciklų teorija, finansinė krizė yra neišvengiama. Tačiau kokį poveikį verslo ciklai daro globalioms finansinėms krizėms? Pakilimo metu šalyje susiformuoja nauja inovacija, kurios paklausa skatina didelę gamybą. Susiformuoja uždara rinka, kurios intensyvus augimas ją prisotina. Dėl to nacionaliniam verslui tenka ieškoti naujų rinkų, o tai skatina globalizacijos procesą, kurio tikslas – vientisa globali rinka. Jei rinka išliktų nereguliuojama, tokios rinkos krizė reikštų civilizacijos ciklo pabaigą, o nauja civilizacijos banga prasidėtų negreit. Dėl rinkų reguliavimo vientisos globalios rinkos nėra, tačiau daugelis pasaulio rinkų tarpusavyje sąveikauja, ir, persotinus vieną didelę rinką, sprogus finansinio turto kainų burbului bei prasidėjus finansinei krizei, ji apima ne tik tą rinką, kurioje susidarė burbulas, bet ir visas rinkas, kurios su ja sąveikavo. Todėl galima teigti, kad globalioms finansinėms krizėms didelę įtaką daro ekonominiai verslo ciklai, kurie skirtingai reiškiasi kiekvienos šalies rinkoje, bet dėl globalizacijos poveikio ir rinkų sąveikos, persotinus didesnę rinką, neigiamos pasekmės juntamos daugelyje šalių.

nuosmukis, trunkantis ilgiau nei du ketvirčius, tampa recesija, jam užtrukus metus, prasideda depresija. Kai daugelį pasaulio valstybių vienu metu ištinka nuosmukis, prasideda krizė

Finansų krizės

Spekuliaciniai burbulaiBankų krizėsmasiškas indėlių atsiėmimas sukelia bankų likvidumo problemas, daugybė žmonių praranda ne tik santaupas, bet ir gyvybiškai svarbias lėšas, draudimo institucijos nebėra pajėgios vykdyti savo funkcijų

Valiutos krizė Plataus mastosiekis nupirkti VP dėl trumpalaikio pelno, be galo didelis vertybinių popierių ar nekilnojamojo turto perkamumas, numatant kainų kilimą ir dideles pajamas, suformuoja rinkos burbulus, kurie sukelia rinkų griūtį

tai valiutos kurso sumažėjimas kitų valiutų bei aukso atžvilgiu arba devalvacija dėl infliacijos ar mokėjimo balanso deficito, daugelis puola keisti savo šalies valiutą į užsienio stabilias valiutas kas įtakoja finansų krizę

2 pav. Finansinių krizių tipai (sudaryta autorių)

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

193

Yra išskiriami keturi pagrindiniai finansinių krizių tipai: bankų krizės, spekuliaciniai burbulai, valiutos krizė, plataus masto finansinė krizė (žr. 2 pav.). Globalios finansinės krizės paprastai yra priskiriamos plataus masto finansinėms krizėms, kurios dėl globalizacijos poveikio ištinka dažniausiai. Ekonominis nuosmukis, trunkantis ilgiau nei du ketvirčius, vadinamas recesija. Kai recesija užtrunka metus ar ilgiau, prasideda gilus ekonomikos nuosmukis arba depresija. Kartais, kai ekonomika kyla arba smunka labai lėtai, šalį apima stagnacija. Kai daugelį pasaulio valstybių vienu metu ištinka vienas iš paminėtų ūkio nuosmukių arba sąstingių, kyla plataus masto finansinė krizė. Visas pagrindines paskutinių šimtmečių globalias finansų krizes galima priskirti plataus masto krizei.

Apibendrinant galima teigti, kad kiekviename iš trijų paskutinių šimtmečių įvyko po globalią finansų krizę, kurių pagrindinė priežastis buvo dėl pernelyg didelio ekonominio augimo persotinta rinka. Persotintas rinkas įtakoja verslo ciklai, nes pakilimo stadijoje vyksta intensyvi gamyba ir uždara rinka tampa prisotinta, o ją persotinus prasideda krizė, kuri neigiamai paveikia su ja sąveikavusias valstybes. Tai rodo, kad krizės negalima pašalinti, o ekonomika negali būti tolygi. Visų krizių padariniai vienodi: bankrutuoja gamyklos, bankai, krinta akcijų kursai, smunka gamyba, auga bedarbystė. Globalios finansų krizės yra priskiriamos plataus masto finansų krizių tipui, nes dėl globalizacijos poveikio ši krizė apima daugelį valstybių.

Didžiausių globalių finansinių krizių panašumai

Pirmąją didžiausią kapitalistinio ūkio globalią finansinę krizę sukėlė 1920-1929 m. trukęs spartus ir

nesubalansuotas ekonomikos augimas, finansų sistemos kontrolės stoka ir pernelyg didelis nuo 1920 m. vykdytas kreditavimas. Daugelį pasaulio valstybių slėgė milžiniškos Pirmojo pasaulinio karo meto skolos JAV. Europa buvo suinteresuota atkurti ekonomiką ir atiduoti skolas, todėl sparčiai didino gamybą, neatsižvelgiant į nuostolingumą ir kitas rizikas. Pigios prekės plūdo į Amerikos rinką, o JAV bankai vis siūlė pigius kreditus gamybai didinti, nes, Federalinių rezervų bankui sumažinus palūkanų normą nuo 6 % iki 2,5 %, dauguma galėjo lengvai gauti paskolą. Tuo metu žmonės tikėjo Naująja era, nes iki prasidedant krizei penkerius metus intensyviai augo akcijų rinkos. 1921-1929 m. pagrindinis JAV akcijų rinkos indeksas „Dow Jones Industrial Average“ padidėjo 6 kartus. Prasidėjęs didelis investuotojų optimizmas skatino skolinto kapitalo naudojimą investicijoms į rinkas. Prieš prasidedant krizei, buvo investuota 8,5 mlrd. dolerių skolinto kapitalo - visa JAV cirkuliavusi pinigų masė. 1928 m. pabaigoje, prieš prasidedant 1929- 1933 m. krizei, stambus finansinio kapitalo atstovas C. Coolidge, palikdamas JAV prezidento postą, atsisveikinimo laiške JAV parlamentui rašė: „Dar niekuomet parlamentas, apžvelgdamas padėtį šalyje, neturėjo tokios palankios padėties, kaip dabartinė situacija šalyje. Šalies viduje ramumas ir pasitenkinimas, santykiai tarp kapitalistų ir darbininkų - harmoningi, nėra jokių nesusipratimų darbo užmokesčio srityje, pasiektas aukščiausias klestėjimo laipsnis... Gyvenimo lygis, peržengęs minimumo ribas, pakilo iki prabangos lygio. Didėjančią pramonės produkciją sunaudoja besiplečianti vidaus rinka ir auganti užsienio prekyba. Šalis su pasitenkinimu gali žiūrėti į esamą padėtį ir optimistiškai - į ateitį“ (Bordo, Eichengreen, 2002). 1928 m. pabaigoje ekonominę padėtį taip pat optimistiškai vertino ir šviesią ateitį prognozavo vieno iš stambiausių koncernų „General Motors“ vadovas. Tačiau faktiškai visa pasaulinė rinka jau buvo prisotinta prekių, o santykinė perprodukcija - prieštaravimas tarp gamybos ir vartojimo - jau buvo pasiekę aukščiausią laipsnį, todėl nebuvo kam grąžinti paimtų kreditų, o JAV žemės ūkis nepajėgė konkuruoti pasaulio prekių rinkose. 1929 m. rudenį Niujorko vertybinių popierių biržos griūtis sukėlė didžiausią pasaulio bankų bankrotą.

Nors 2008 m. pasaulio valstybės gyveno mokslo, technikos, ekonomikos ir švietimo pažengtoje epochoje, nebuvo išvengta antros didžiausios globalios finansų krizės, kurios nuostoliai finansų sistemoje sudarė daugiau negu vieną trilijoną JAV dolerių. Įdomu tai, kad šios krizės priežastys analogiškos 1929 m. Didžiąją depresiją įtakojusiems veiksniams: nesubalansuotam ekonomikos augimui, finansų sistemos kontrolės stokai ir pernelyg dideliam kreditavimui, kurie pasireiškė XXI a. įvykių kontekste. 1920-1929 m. didelę gamybą pakeitė 1996-2000 m. spartus interneto, kompiuterių ir telekomunikacijų technologijų diegimas. Žmonės lygiai taip pat tikėjo Naująją era- ,,pasaulio ekonimika bus visai kitokia“ (Rothbard, 1969). Įmonių akcijų kainoms didėjant šuoliais - prasidėjo spartus investavimas į rinkas. XX a. trečiajame dešimtmetyje pradėjus plūsti į Amerikos rinką pigioms prekėms, Federalinių rezervų bankas sumažino palūkanų normą nuo 6 % iki 2,5 %, XXI a. pirmajame dešimtmetyje, sprogus internetinių bendrovių akcijų kainų burbului, JAV federalinis rezervų bankas lygiai taip pat agresyviai sumažino palūkanų normas, o po vienuolikos iš eilės palūkanų normų mažinimo žingsnių pinigai JAV tapo beveik nemokami. Žmonės, nors ir neturėdami pastovių pajamų, pradėjo masiškai imti paskolas nekilnojamam turtui įsigyti. Iš akcijų rinkos nutekėjusios lėšos didino būsto kainas. Gyventojai pradėjo daugiau vartoti kaip pajamų šaltinį naudodami naujas paskolas, gautas užstačius didesnės vertės būstą. Bankai, džiaugdamiesi greitai augančiu pelnu, iš išduotų būsto paskolų pradėjo sudaryti rinkinį, tampantį užstatu būsto paskolomis užtikrintoms obligacijoms, kurios parduodamos trečiosioms šalims - kitoms finansų institucijoms. Bankas administravo būsto paskolas, o palūkanų, pagrindinės paskolos sumos mokėjimus bei nemokumo riziką perdavė naujų obligacijų turėtojams. JAV ekonomika pradėjo sparčiai augti. Tačiau dėl išaugusios naftos paklausos ir jos atotrūkio nuo pasiūlos pasireiškė didelė infliacija. Federalinis rezervų bankas, siekdamas sumažinti savo šalies ekonomikos nuostolius, padidino palūkanų normą nuo 1 iki 5,25 %. Pradėjo ,,vėsti“ nekilnojamo turto rinka. Paskolų turėtojams baigėsi pradinis lengvatinis paskolos palūkanų laikotarpis, o

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

194

pajamų jau nebebuvo. Būsto paskolomis užtikrintų obligacijų turėtojai pradėjo patirti didžiulių nuostolių. Galiausiai prasidėjo pasaulinio masto finansų griūtis.

Taigi dvi didžiausios globalios finansų krizės turi daug tarpusavio požymių, kurie yra pateikti 3 pav. Ir visgi pagrindinė dviejų didžiausių globalių finansų krizių priežastis buvo pigūs kreditai, dėl kurių didėjo žmonių

JAV akcijų rinkos krizė JAV NT rinkos krizė

Reguliavimo nebuvimas Reguliavimo nebuvimas

Pigūs kreditai Pigūs kreditai

Ekonomikos spartus augimas Ekonomikos spartus augimas

2008 m. krizės priežastys1929 m. krizės priežastys

3 pav. Dviejų didžiausių globalių finansų krizių požymiai (sudaryta autorių)

ekonominiai lūkesčiai. Užtikrinta ekonominė gerovė skatino daugiau rizikuoti, negalvojant apie ateitį. Žmonės ėmė besąlygiškai investuoti – pirmosios didžiausios globalios finansų krizės atveju į akcijų rinką, antrosios – į nekilnojamo turto rinką (žr. 3 pav.). Didėjantis žmonių poreikis vartoti ir godumas, sukėlęs pernelyg spartų ekonomikos augimą ir perpildytą rinką, įtakojo finansų krizių pradžią. R. Cantor ir J. Wenninger išsamiai aprašė tipinį kredito ciklą ir jo etapus (Allen, Gale, 2007). Jie nurodė dešimt pagrindinių kredito ciklą sudarančių etapų: didėja naujų investicinių prekių paklausa ir investicijos; investicijos finansuojamos skolintomis lėšomis arba savo lėšomis, mažinant likvidumą, dėl mažėjančio likvidumo ar didėjančio finansinio sverto ūkio subjektai tampa labiau pažeidžiami išorės šokų, tam tikru momentu pasikeičia lūkesčiai dėl pelno didėjimo arba turto vertės (pvz., dėl visuminės paklausos mažėjimo ar griežtesnės pinigų politikos, kuria siekiama pristabdyti infliacijos didėjimą), mažėja akcijų ir turto vertė, kai kurių skolininkų grynoji vertė tampa neigiamos išraiškos, didėja skirtumas tarp indėlių ir paskolų palūkanų normų, mažėja skolos refinansavimo galimybės, stringa paskolų grąžinimas, turtas, panaudotas kaip užstatas, parduodamas rinkoje, dėl to ūkių subjektų padėtis dar labiau pasunkėja, daugėja blogų paskolų, bankai ima jas nurašyti, kyla bankų kapitalo pakankamumo problemų, mažėja galimybės teikti naujas paskolas (ir tiems ūkio subjektams, kurie neturi jokių finansinių problemų), todėl pereinama prie išduodamų kreditų normavimo. Finansų sistemos stabilumo užtikrinimo priemonės finansinės krizės akivaizdoje

Finansų krizių pasireiškimo riziką įtakoja finansų sistemos stabilumo lygis. Kuo mažesnis šios sitemos stabilumo lygis, tuo didesnė rizika, kad finansų krizė įvyks. Todėl kiekviena valsybė siekia didinti finansų sistemos stabilumo lygį. Kadangi pagrindinė finansų institucija yra centrinis bankas, būtent jo pagrindinis tikslas ir yra užtikrinti stabilią ir saugią finansų sistemą. Vykdydamas savo įsipareigojimus, centrinis bankas dažniausiai susiduria su pernelyg rizikinga kredito įstaigų vykdoma kreditavimo politika, kuri labiausiai įtakoja finansų sistemos stabilumą. Siekiant valdyti šią rizikingą kredito įstaigų vykdomą politiką, centrinis bankas taiko atitinkamas priemones, kurios yra orientuotos į stabilios finansų sistemos palaikymą. Prevencinės, administracinės ir sisteminės likvidumo pagalbos priemonės yra pagrindinės centrinio banko finansų sistemos stabilumui užtikrinti taikomos priemonės (žr. 4 pav.).

Prevencinės priemonės mažina informacijos asimetriją tarp finansų rinkos dalyvių ir yra tam tikra drausminimo priemonė kredito įstaigoms, nes šios priemonės apima viešąjį informavimą ir finansinių institucijų priežiūrą. Viešojo informavimo poveikis finansų rinkai priklauso nuo to, kiek centrinis bankas yra pasirengęs pateikti visuomenei savo poziciją ir kokias teisines bei administracines priemones jis gali taikyti. Dėl centrinio banko galimybės daryti įtaką finansų rinkai esama priešingų nuomonių. Efektyviosios rinkos teorijos šalininkai teigia, kad centrinis bankas informacijos turi ne daugiau nei kiti finansų rinkos dalyviai, todėl negali anksčiau už juos įžvelgti besiformuojančių kainų burbulų. Neefektyviosios rinkos teorijos šalininkai teigia, kad centrinis bankas yra pelnu nesuinteresuotas informacijos skleidėjas, todėl jo pateikiamos naujienos yra svarbios rinkai, nes centrinis bankas į finansų rinkos veiklos sutrikimus gali reaguoti anksčiau nei kiti finansų rinkos dalyviai. Jeigu finansinė institucija prisiima pernelyg didelę riziką, centrinis bankas gali sugriežtinti jos veiklą reglamentuojančius teisės aktus. D. Abreu ir M. K. Brunnermeier nagrinėjo centrinių bankų galimybę daryti įtaką finansinio turto kainų burbulams, nes, informuodamas rinkos dalyvius, centrinis bankas skatina mažiausiai linkusius rizikuoti finansų rinkos dalyvius neinvestuoti pervertintoje rinkoje (Leika, 2008). Jeigu centriniu banku pasitikima, toks informavimas iš dalies gali padėti stabilizuoti kainas ir nesukelti finansinio burbulo.

Administracinio poveikio priemonės turi įtakos perskirstant finansinius išteklius, tačiau tokių priemonių poveikis ne visuomet teigiamas. Finansinių institucijų ar bankų priežiūros funkcijas atlieka ne visų šalių centriniai bankai, tačiau visi jie gali turėti įtakos, rengiant finansinių institucijų veiklą reglamentuojančius teisės aktus. Švedijoje iki praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio buvo reikalaujama, kad bankai didelę turimo turto dalį investuotų į vyriausybės vertybinius popierius ir kredituotų vyriausybės vykdomus projektus. Tokį reikalavimą pakeitus, bankai pradėjo teikti gerokai rizikingesnes paskolas, o tai tapo viena iš Švedijos finansų

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

195

krizės priežasčių . Bankų veiklą ribojančios ir finansų rinkos veiklą trikdančios administracinio poveikio priemonės, tiek reguliuojant bankų veiklą, tiek vykdant pinigų politiką pastaruoju metu vis rečiau taikomos.

finansinių institucijų priežiūraviešasis informavimas

finansinių inditucijų veiklą reglamentuojančių teisės aktų leidimas

pagalba kredito įstaigoms, susidūrus su likvidumo problemomis

administracinės

prevencinės

sisteminės likvidumo pagalbos

4 pav. Pagrindinės finansų sistemos stabilumo užtikrinimo priemonės (sudaryta autorių)

Sisteminės likvidumo pagalbos priemonės apima viso finansų sektoriaus gelbėjimą nuo likvidumo problemų, teikiant jam įvairias finansinės sistemos dalyvių laisvas likvidžias lėšas. Tačiau sisteminė likvidumo pagalba visų kredito įstaigų likvidumo problemų neišsprendžia, nes dėl informacijos asimetrijos finansinės institucijos, kurios turi likvidžių lėšų perteklių, nenori skolinti institucijoms, kurioms likvidumo trūksta, todėl centrinis bankas būna priverstas teikti dar ir individualią likvidumo pagalbą, apsunkinančią paties centrinio banko efektyvią veiklą. Nors sisteminė pagalba padeda spręsti moralinės rizikos problemą, nes ji teikiama visai finansų rinkai, tačiau tos institucijos, kurioms jos labiausiai reikia, sumoka didžiausią kainą dėl vykdytos rizikingos kreditavimo politikos. Dėl finansų sistemos globalizacijos bankai yra skatinami efektyviau veikti finansinėje pasaulinėje rinkoje. Tačiau kultūros, ekonomikos, finansų elementų skirtumai įtakoja skirtingą finansinių institucijų vystymąsi (Račickas, Vasiliauskaitė, 2011). Skirtingas finansinių institucijų išsivystymas trukdo palyginti bankų taikomas finansų sistemos stabilumo priemones tarptautiniu mastu.

Apibendrinant galima teigti, kad nėra vienos geriausios finansų sistemos užtikrinimo priemonės, nes jų veikimo principas esti skirtingas. Tačiau norint aukšo finansų sistemos stabilumo lygio, kuris įtakoja mažesnę finansų krizės pasireiškimo riziką, būtina teisingai taikyti visas priemones, nes jos tarpusavyje sąveikauja. Tinkami finansinių institucijų veiklą reglamentuojantys aktai įgalina teisingą finansinių institucijų priežiūrą ir laiku pateikiamą informaciją, kuri mažina informacijos asimetrijos problemas, o tai savo ruožtu lemia finansinių institucijų likvidžių lėšų teikimą kitoms institucijoms, joms susidūrus su likvidumo problemomis. Išvados

1. Pagrindinės per paskutinius tris šimtus metų kilusios globalios finansų krizės – Marxo krizė (1857 m.), Didžioji depresija (1929 m.), pasaulinė ekonominė krizė (2008 m.) - dėl tapačių priežasčių, prielaidų, pasekmių ir pasireiškimo periodo yra panašios. Visos šios krizės įvyko dėl rinkos persotinimo, kurio pagrindas buvo pernelyg sparčiai augusi ekonomika ir gamybos perviršio, todėl sprogus finansinio turto kainų burbului ir įvykus krizei buvo sugriautos gamyklos, rinkos, bankai, krito akcijų kursai, smuko gamyba, augo bedarbystė. Tai rodo, kad globalios finansų krizės cikliškai kartojasi.

2. Verslo ciklai kartojasi ir yra neperetraukiamas ekonomikos reiškinys, kurių viena stadija be pakilimo, bumo ir nuosmukio yra krizė. Verslo ciklai kiekvienoje valstybėje pasireiškia skirtingai, tačiau dėl globalizacijos poveikio bumo metu persotinus rinką ir vėliau sprogus turto kainų burbului, krizė paveikia daugumą valstybių ir sukelia globalią finansų krizę, paprastai mokslinėje literatūroje apibrėžiamą ir priskiriamą kaip plataus masto finansų krizių tipui.

3. Dvi didžiausios globalios finansų krizės įvyko 1929 m. ir 2008 m. Nors didžiausios globalios finansų krizės įvyko skirtinguose šimtmečiuose ir skirtingomis ekonomikos sąlygomis, tarp šių krizių egzistuoja didelis prigimties tapatumas, kurį įtakoja analogiškos krizių priežastys: spartus ekonomikos augimas, pigūs kreditai, reguliavimo nebuvimas, rinkos žlugimas, iš kurių svarbiausia yra pigūs kreditai. Kredito įstaigos vykdė pernelyg rizikingą kredito politiką ir leido žmonės beviltiškai tikėti naująja ekonomikos era.

4. Centrinis bankas, siekdamas valdyti finansinių įstaigų rizikingą kredito politiką, taiko prevencines, administracines ir sistemingos likvidavimo pagalbos rizikas, kurios didina finansų sistemos stabilumą ir mažina finansų krizės pasireiškimo tikimybę. Prevencinės priemonės yra orientuotos į finansinių institucijų priežiūrą ir viešą informavimą, administracinės apima finansinių institucijų reglamentuojančių teisės aktų leidybą, sisteminės likvidumo pagalbos priemonės kredito įstaigoms, susidūrus su likvidumo problemomis, suteikia likvidžių lėšų. Kadangi visų šių priemonių funkcionavimo principai yra skirtingi, siekiant didesnio finansinio stabilumo, būtinas šių priemonių taikymo tarpusavio suderinamumas.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

196

Literatūra 1. Allen F., Gale D. (2007). Understanding Financial Crises. Oxford: Oxford University Press. 2. Bordo M., Eichengreen B. (2002). Crises Now and Then: What Lessons from the Last Era of Financial Globalization? NBER Working Paper. 3. De Soto H. (2006). Money, Bank Credit, and Economic Cycles. Alabama: Ludwig von Mises Institute. 4. Friedman M. (1971). Monetary History of the Sweden. Princeton University Press. 5. International Monetary Fund (2008). Global Financial Stability Report: Financial Stress and Deleveraging Macro-Financial. Implications and Policy. 6. Kindleberger P. (2005). Panics and Crashes: A History of Financial Crises. New Jersey: John Wiley & Sons. 7. Leika M. (2008). Finansų sistemos stabilumas – centrinio banko tikslas. Vilnius: Lietuvos bankas. 8. Račickas E., Vasiliauskaitė A. (2011). Chanels of financial risk contagion in the global financial markets. Economics and management, ISSN 1822-6515. 9. Rothbard N. (1969). Economic Depressions: Their Cause and Cure. Michigan: Constitutional Alliance of Lansing.

THE GLOBAL FINANCIAL CRISIS DEVELOPMENT REVIEW

Evaldas Račickas, Raminta Benetytė

Kaunas University of Technology Summary

Global financial crisis and its evolution on current world, as each state seeks to manage the global economy in order to protect its

citizens from major financial setbacks in the future, become more and more popular issue. The global financial crisis destroys the real estate and financial markets, causes different countries coming into recession, which later has to be overcome not at individual but at larger effort. Most of the time of recession governments must borrow from international institutions, in order to save the country and the commercial banks not letting them to go bankrupt. In the term of financial crisis many people lose their money that has been invested not only in securities but also in the real estate and the unemployment rate begins to grow in leaps. The financial crisis is not just a phenomenon of the last decade. 81 till the Second World War and 182 after the Second World War financial crises, of which ten in one way or another affected the whole world, promote analysis of the attributes between these crises, in order to avoid massive losses across the global economy in the future. The article analyzes the key global financial crises in the last three centuries. The same causes of these crises, the effects and the assumptions enable discussion that the crisis is repeated cyclically. Therefore, one of the stages of the economic business cycle is the crisis. Each country business cycles are manifested in different ways, but during to the impact of globalization after the boom period in the markets, the financial asset price bubbles always burst, letting the crisis affect all the states and therefore causing an occurrence of global financial crisis, classified as a large-scale financial crisis type. Although the biggest global financial crisis happened in different centuries and in different economic conditions, respectively, in 1929 and 2008, there could be seen multiple interfaces between these crises. The central bank is responsible for a stable financial system in the country and in order to effectively manage it, central bank can apply different means of financial stability maintenance, including preventive, administrative and systematic liquidation assistance.

Key words: global financial crisis, financial system stability, the central bank.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

197

ANALYSIS OF FINANCIAL CRISIS CONTAGION INDICATORS

Evaldas Račickas, Asta Vasiliauskaitė Kaunas University of Technology

Abstract

The financial crisis in the last decades has become a common phenomenon. However, due to the process of globalization, financial markets’ integration and their interdependency, financial crisis tend to evolve and gain not only regional but also global scale. In the context of financial market liberalization, globalization and internalization, the subsequences caused by financial risk and financial crises contagion become more visible and more severe. The financial crisis that originated in one region of the world through the rapid process of financial markets’ globalization may spread worldwide and adversely affect other geographical regions, thus causing serious problems and disruption throughout the whole global financial system in the way of destabilizing it. Although it is not easy to forecast crises with high reliability, recently a lot of scientific researches were done on the analysis of financial crisis indicators. Early warning system of forthcoming crisis that uses a lot of different economical and financial indicators can indeed be a useful tool for preparation for the coming financial crisis, for evaluating subsequences of crisis to a country’s economy and for assessing the impact of financial crisis future vulnerabilities. In the article all the financial crisis indicators which are presented in scientific literature are examined systemically and classified into four main groups. The main finding is that all the financial crisis indicators differ in their significance on financial crisis contagion. Moreover, all indicators and their observance simultaneously let both academics and politicians to evaluate the current economic situation and to determine if a country is struck by financial crisis or not. By using system of financial crisis indicators it could help to detect contagion at an earlier stage and help to prepare for the forthcoming crisis and to prevent from huge losses when the financial crisis hits. After all, the knowing of financial crisis contagion indicators system could be extremely valuable in developing appropriate financial risk management strategies.

Key words: financial crisis, financial risk, financial contagion, contagion channel, financial crisis indicators, financial integration, financial markets.

JEL: F34, F36, G01, G10, G15, G21.

Introduction

For a long time economists have believed that financial systems are fragile in the sense that small

shocks can cause serious disruption. Research has focused on phenomena, such as bank runs, which affect the stability of individual institutions. Only recently there has been interest in the phenomenon of contagion, in which financial distress in one institution or one sector of the financial system spreads to other institutions or sectors. In the last decade internationalization and financial integration have increased the possibility of financial contagion among emerging and developed countries. Emerging markets have experienced a variety of financial crises over the past 20 years. The crises in Mexico in 1987, in South-East Asia in 1997 and Russia in 1998 have provoked speculation that financial crises have spread from one country to another. These financial crises were initiated by episodes of ‘local’ turmoil but ultimately spilled over to markets with little or no economic linkages to those initial shocks. This has been described as contagion or interdependence. In scientific literature explaining financial crisis origin, contagion is describes as a phenomenon that occurs when a shock to one or a group of markets, countries, or institutions, spread to other markets, countries, or institutions. The recent financial crisis, which began in 2007 in the Unites States, has proven the existence of contagion phenomena once again. Without a clear understanding of financial contagion and the mechanisms through which it works, we can neither assess the problem nor design appropriate policy measures to control it.

A poor understanding of the transmission of economic and financial crises has in the past few years prompted a surge of interest in international economic integration and its relationship to international financial contagion. The debate on the relative importance of trade linkages versus financial flows continues to be unresolved. A number of recent articles (Bae et al, 2003; Kaminsky & Reinhart, 2003; Pritsker, 2004; Clark et al, 2009; Cheung et al, 2010) have emphasized the importance of financial sector links in the propagation of crises across countries, while others (Claessens, 2001; Abeysinghe & Forbes, 2002; Rigobon, 2002; Kali & Reyes, 2009; Abd Majid & Hj Kassim, 2009) have stressed the importance of trade linkages. However, both strands of research note that it is difficult to separate the two because most countries that are linked in trade are also linked in finance.

Thus the main issue in scientific field is to analyze the process of financial contagion and to emphasize the main variables that could indicate financial crisis in the country. Active scientific discussion on the issues of analysis of financial crisis indicators is the purpose of the formulation of the objectives of this article.

The aim of this paper is to reveal the theoretical aspects of financial contagion mechanism in the global financial markets and to examine the variety of different indicators that help to indicate the first signs of forthcoming financial crisis.

Article objectives: to indicate the transmission mechanism and the main ways of financial crisis contagion, to investigate the diversity of leading indicators of financial crisis contagion and to present the early warning system consisted of different leading financial crisis indicators. Research methodology: in this article the systematic and comparative analysis of scientific literature is done, statistical data analysis is presented and various visualization techniques are used.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

198

Mechanism of financial crisis contagion

A large body of empirical literature has focused on identifying economic and financial variables that prior to a crisis differ significantly between crisis and non-crisis countries. The objective of these studies is to provide an early indication of vulnerability to a currency, banking or sovereign debt crisis or, more ambitiously, to predict the likelihood that a country will experience such a crisis over a given time horizon. On the whole, the findings of this literature indicate that fundamentals represented by various macroeconomic variables do help to explain the incidence and transmission of crises. Their explanatory power, especially as regards the spread of crises, however, has tended to be low (Berg and Pattillo, 1998). This has led researchers to broaden the scope of investigation from domestic macroeconomic fundamentals to other factors that may explain the temporal clustering of crises. These fall into several categories: common shocks, trade spillovers, and financial linkages. In addition, changes in investor sentiment, particularly with regard to macroeconomic and financial fundamentals, also play a role in inducing crises and their transmission across countries because economies with weaker fundamentals may be more vulnerable when others are suffering from crises.

Common or global shocks (which has also been called a “monsoonal effect”) (Calvo et al., 1996; Masson, 1998), such as a rise in world interest rates, a slowdown in world aggregate demand, a decline in commodity prices, or changes in the bilateral exchange rates between the major world economies (particularly when other exchange rates are pegged to these major currencies) can play a major role in inducing pressures on the currencies of several countries simultaneously. In this case, the simultaneous occurrence of crises stems from the interaction of a common shock and domestic fundamentals. Instances of common shocks include the sharp increase in U.S. interest rates in the early 1980s, which was an important factor in the Latin American debt crisis, and the increase in world interest rates in 1994, which similarly may have played a role in the Mexican crisis of 1994-95. Also, the large appreciation of the dollar between 1995 and 1997 and the long-lasting slowdown in Japanese growth are thought to have contributed to the weakening of the external sector in several Southeast Asian countries.

When a country experiences a financial crisis marked by a significant depreciation of its currency, other countries may suffer from trade spillovers, owing to the improved price competitiveness of the crisis country (Gerlach & Smets, 1995, Eichengreen et al., 1996; Glick & Rose, 1999; Corsetti et al., 2000; Forbes, 2002; Bordo, 2008). If the exchange rate crash is accompanied, as is typically the case, by a downturn in economic activity and a compression of imports in the crisis country, the associated income effect would further depress the exports of trade partners. The price and income effects operate not only through direct bilateral trade linkages, but also through price competition and income repercussions in third markets. Furthermore, in view of the critical role played by expectations in financial markets, it is important to consider trade spillovers not only from countries that have already experienced an exchange rate crash, but also from those that might be subject to contagion effects.

Financial linkages can be another channel for spillover and contagion effects (Goldfajn & Valdés, 1997; Van Rijckeghem & Weder, 2001; Marsili & Raffaelli, 2006; Hudson & Maioli, 2010). The occurrence of a crisis in one or more countries might induce investors to rebalance their portfolios for risk management, liquidity, or other reasons. For instance, when a crisis breaks out in one country, investors who have positions in that country will usually want to reduce their now increased risk exposure and will sell assets whose returns are highly variable and positively correlated with those of the assets in the crisis country. Investors may also be induced to sell liquid assets for other reasons, such as when the reduced value of the assets of a crisis country gives rise to an immediate need to raise cash to meet margin calls (Goldfajn and Valdes, 1997; Kodres and Pritsker, 1999). In addition, investors may sell assets that are highly represented in their portfolios simply because of their greater availability. Hence, a strong financial linkage with the major lender to a crisis country (in terms of being highly indebted to such a lender as well as being highly represented in the lender’s portfolio) would increase the country’s financial vulnerability (this has been labeled the common creditor argument by Kaminsky and Reinhart, 1998; Van Rijckeghem and Weder, 1999, for a recent detailed empirical analysis of the role of the common creditor). Some countries, therefore, may experience capital outflows independently of their macroeconomic fundamentals, simply because their assets are viewed as relatively more risky (in the wake of a crisis elsewhere or because they are positively correlated with those of a crisis country), more liquid, or highly represented in the portfolio of creditors to the crisis country.

Shifts in investor sentiments might also play a role in the spread of crises. A crisis in one country can serve as a „wake-up call“, inducing financial markets to reassess other countries‘ fundamentals (Goldstein, 1998). Countries with mediocre fundamentals or financial vulnerabilities may then be subject to contagion effects from a shift in market sentiment or increased risk aversion. If a currency crisis in one country generates fears of speculative attacks elsewhere, investors may expect to profit from speculating against currencies that they think other investors will also sell. The most promising targets are likely to be currencies that seem likely to be defended by official exchange market intervention or increases in interest rates, but that seem most likely eventually to collapse and yield speculative gains. The risk of a crisis precipitated by a sudden change in expectations is likely to be greater, the larger is the country’s share of short-term obligations and the larger is the maturity mismatch between assets and liabilities, because the economy will then be more vulnerable to a run by a fairly modest share of lenders. Low levels of international reserves in relation to the stock of short-term

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

199

external debt or the domestic banking sector’s liabilities may therefore signal financial vulnerability. Countries with weak domestic banking systems may also be at risk because financial market participants may see this as a constraint on the monetary authorities‘ ability (and willingness) to raise interest rates in defense of the currency.

In order to explore the presence of financial contagion empirically, further various financial crisis contagion indicators should be observed and analyzed.

Financial crisis contagion indicators: theoretical aspect

With increasing globalization and financial integration, occurrence of financial crises and their

transmission from one country to another become more and more arguable issue. The main field in the scientific literature among researches is how to determine whether a country is actually facing a crisis, isolated incidents, or just economic noise. Many scientists (Kaminsky et al., 1998; Berg & Pattillo, 1999; Kamin et al., 2001; Edison, 2003; Dermirgüç-Kunt & Detragiache, 2000; Eichengreen & Arteta, 2000; Lanoie & Lemarbre, 1996; Marchesi, 2003; Lestano et al., 2003; Kaminsky & Reinhart, 2009; Reinhart & Rogoff, 2009; Rose & Spiegel, 2009; Račickas & Vasiliauskaitė, 2012), exploring the phenomenon of financial risk contagion and herewith financial crisis contagion in the global financial markets, search the main indicators that could indicate the presence of financial crisis in the country. These researchers have quantifiably demonstrated that there are several indicators, each with relative correlation to the incidence of a financial crisis.

The empirical studies summarized in Table 1 share the idea that it is possible to identify a number of domestic and external macroeconomic fundamental indicators as the main determinants of a financial crisis. Some explanatory variables are exclusive for currency crises, banking crises or debt crises; others are informative for more than one type of crisis. The first two columns in the table list the indicator and a brief summary of its economic interpretation. The last column lists the reference. Table 1. Indicators of financial crises

Indicator Interpretation Reference External sector (current account)

Real exchange rate

A measure for the change in international competitiveness and a proxy for over(under)valuation. Overvalued real exchange rate is expected to produce higher probability of financial crisis.

Kaminsky et al. (1998); Berg & Pattillo (1999); Kamin et al. (2001); Edison (2003); Dermirgüç-Kunt & Detragiache (2000); Eichengreen & Arteta (2000); Baig & Goldfajn (1999); Berg (1999); Perry & Serven (2004); Reinhart & Rogoff (2009); Tobin (1998)

Export growth

An indicator for a loss of competitiveness in international good market. Declining export growth may be caused by an overvalued domestic currency and hence a proxy for currency overvaluation. On the other hand, if export growth slows due to reasons unrelated to the exchange rate, this may cause devaluation pressure. In both cases, declining export growth can be a leading indicator for a sizeable devaluation.

Kaminsky et al. (1998); Berg & Pattillo (1999); Edison (2003); Marchesi (2003); Berg (1999); Goldstein (1998); Reinhart & Rogoff (2009); Reinhart et al. (2000); Lestano et al. (2003)

Import growth

Weak external sector is part of currency crises. Enormous import growth could lead to worsening in the current account and have been often related with currency crises.

Kaminsky et al. (1998); Berg & Pattillo (1999); Edison (2003); Berg (1999); Reinhart et al. (2000)

Terms of trade

Increases in terms of trade should strengthen a country’s balance of payments position and hence lower the probability of crisis. Terms of trade deteriorations may precede currency crisis.

Kaminsky et al. (1998); Berg & Pattillo (1999); Kamin et al. (2001); Berg (1999); Dermirgüç-Kunt & Detragiache (2000); Lanoie & Lemarbre (1996); Reinhart et al. (2000)

Ratio of the current account to GDP

A rise in this ratio is generally associated with large external capital inflows that are intermediated by the domestic financial system and could facilitate asset price and credit booms. Increases in the current account surplus are expected to indicate a diminished probability to devalue and thus to lower the probability of a crisis.

Berg & Pattillo (1999); Kamin et al.(2001); Eichengreen & Arteta (2000);Lanoie & Lemarbre (1996); Marchesi (2003); Berg (1999); Corsetti et al. (1998); Goldstein (1998); Reinhart & Rogoff (2009)

External sector (capital account)

Growth of foreign exchange reserves

Declining foreign reserves is a reliable indicator that a currency is under devaluation pressure. A drop in reserves is not necessarily followed by devaluation, central bank may be successful in defending a peg, spending large amounts of reserves in the process. On the other hand, most currency collapses are preceded by a period of increased efforts to defend the exchange rate, which are marked by declining foreign reserves. Total value of foreign reserves are also used as indicators of a country’s financial difficulty dealing with debt repayment.

Kaminsky et al. (1998); Berg & Pattillo (1999); Edison (2003); Marchesi (2003); Corsetti et al. (1998); Reinhart et al. (2000), Lestano et al. (2003)

Continuation of Table 1 is at the next page

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

200

Continuation of Table 1

Financial contagion indicator

Interpretation Reference

External sector (capital account)

Ratio of M2 to foreign exchange reserves

Captures to what extent the liabilities of the banking system are backed by foreign reserves. In the event of a currency crisis, individuals may rush to convert their domestic currency deposits into foreign currency, so that this ratio captures the ability of the central bank to meet their demands.

Kaminsky et al. (1998); Berg & Pattillo (1999); Kamin et al. (2001); Edison (2003); Dermirgüç-Kunt & Detragiache (2000); Eichengreen & Arteta (2000), Lestano et al. (2003)

Financial sector

M1 and M2 growth

These indicators are measures of liquidity. High growth of these indicators might indicate excess liquidity which may fuel speculative attacks on the currency thus leading to a currency crisis.

Kamin et al. (2001); Berg (1999); Reinhart et al. (2000), Lestano et al. (2003)

M2 money multiplier

An indicator associated with financial liberalization. Large increases in the money multiplier can be explained by draconian reductions in reserve requirements.

Kaminsky et al. (1998); Berg & Pattillo (1999); Edison (2003); Reinhart et al. (2000)

Ratio of domestic credit to GDP

Very high growth of domestic credit may serve as a crude indicator of the fragility of the banking system. This ratio usually rises in the early phase of the banking crisis. It may be that as the crisis unfolds, the central bank may be injecting money to the bank to improve their financial situation.

Kaminsky et al. (1998); Berg & Pattillo (1999); Edison (2003); Dermirgüç-Kunt & Detragiache (2000); Eichengreen & Arteta (2000); Berg (1999); Collyns & Abdelhak (2002); Reinhart et al. (2000); Sutela (1999)

Excess real M1 balance Loose monetary policy can lead to currency crisis.


Domestic real interest rate

Real interest rate can be considered as proxy of financial liberalization, in which the liberalization process itself tends to lead to high real rates. High real interest rates signal a liquidity crunch or have been increased to fend off a speculative attack.

Kaminsky et al. (1998); Berg & Pattillo (1999); Edison (2003); Dermirgüç-Kunt & Detragiache (2000); Barro (2001); Berg (1999); Crotty (2009); Reinhart et al. (2000); Reinhart et al. (2000); Wade & Veneroso (1998)

Lending and deposit rate spread

An increase of this indicator above some threshold level possibly reflects a deterioration in credit risk as banks are unwilling to lend or decline in loan quality.


Commercial bank deposits

Domestic bank run and capital flight occur as crisis unfolds Kaminsky et al. (1998); Berg & Pattillo (1999); Edison (2003); Reinhart et al. (2000)

Ratio of bank reserves to bank assets

Adverse macroeconomic shocks are less likely to lead to crises in countries where the banking system is liquid.

Dermirgüç-Kunt & Detragiache (1997); Lestano et al. (2003); Wade & Veneroso (1998)

Domestic real and public sector Ratio of fiscal balance to GDP

Higher deficits are expected to raise the probability of crisis, since the deficits increase the vulnerability to shocks and investor’s confidence.

Dermirgüç-Kunt & Detragiache (2000); Eichengreen & Arteta (2000); Reinhart et al. (2000); Wade & Veneroso (1998)

Ratio of public debt to GDP

Higher indebtedness is expected to raise vulnerability to a reversal in capital inflows and hence to raise the probability of a crisis.

Kamin et al., (2001); Lanoie & Lemarbre (1996); Eichengreen & Arteta (2000); Berg (1999); Reinhart et al. (2000)

Growth of industrial production

Recessions often precede financial crises. Kaminsky et al. (1998); Berg & Pattillo (1999); Edison (2003)

Changes in stock prices

Burst of asset price bubbles often precede financial crises.

Kaminsky et al. (1998); Berg & Pattillo (1999); Edison (2003); Baig & Goldfajn (1999); Barro (2001); Berg (1999); Crotty (2009); Goodhart (2008); Kindleberger (1978); Reinhart et al. (2000); Rose & Spiegel (2009); Sutela (1999)

Inflation rate The inflation rate is likely to be associated with high nominal interest rates and may proxy macroeconomic mismanagement which adversely affects the economy and the banking system.

Dermirgüç-Kunt & Detragiache (1997); Lanoie & Lemarbre (1996); Marchesi (2003); Berg (1999); Collyns & Abdelhak (2002); Reinhart & Rogoff (2009); Wade & Veneroso (1998)

Continuation of Table 1 is at the next page

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

201

Continuation of Table 1

Financial contagion indicator

Interpretation Reference

Domestic real and public sector

GDP per capita

High income countries may be less likely to reschedule their debt than poorer countries since the costs of rescheduling would tend to be more onerous for more advanced economies. Deterioration of the domestic economic activity are expected to increase the likelihood of a banking crisis.

Dermirgüç-Kunt & Detragiache (1997); Eichengreen & Arteta (2000); Lanoie & Lemarbre (1996); Marchesi (2003); Barro (2001); Collyns & Abdelhak (2002); Reinhart & Rogoff (2009); Rose & Spiegel (2009)

National saving growth

High national savings may be expected to lower the probability of debt rescheduling.

Lanoie & Lemarbre (1996); Lestano et al. (2003)

Global economy Growth of world oil prices High oil prices are associated with recessions. Edison (2003); Lestano et al. (2003);

Reinhart & Rogoff (2009)

US interest rate International interest rate increases are often associated with capital outflows.

Edison (2003); Kamin et al. (2001); Eichengreen & Arteta (2000); Baig & Goldfajn (1999); Reinhart & Rogoff (2009)

OECD GDP growth

Higher foreign output growth should strengthen exports and thus reduce the probability of a crisis.

Edison (2003); Kamin et al. (2001); Eichengreen & Arteta (2000); Lestano et al. (2003); Reinhart & Rogoff (2009)

As it can be seen from the indicators list in Table 1, all the indicators are of macroeconomic

development and external shocks. Worsening of these indicators affects the stability of financial system and may result in a financial crisis. All the indicators are selected by theoretical consideration as well as recent findings of empirical studies on financial crises. The indicators can be clustered into four major groups:

1. External: real exchange rates, export growth, import growth, terms of trade, ratio of the current account to GDP, the ratio of M2 to foreign exchange reserves and growth of foreign exchange reserves.

2. Financial: M1 and M2 growth, M2 money multiplier, the ratio of domestic credit to GDP, excess real M1 balances, domestic real interest rate, lending and deposit rate spread, commercial bank deposits, and the ratio of bank reserves to bank assets.

3. Domestic (real and public): the ratio of fiscal balance to GDP, the ratio of public debt to GDP, growth of industrial production, changes in stock prices, inflation rate, GDP per capita, and growth of national saving.

4. Global: growth of world oil prices, US interest rate and OECD GDP growth Seven variables are grouped as external sector indicators, five of which are related to the current

account and two to the capital account. These variables are certainly affected not only by domestic economic conditions and policies, but also by global conditions such as fluctuations in the US dollar, international capital flows and commodity prices. The second group contains 16 indicators, nine financial indicators and seven domestic real and public sector variables that are partly or fully driven by economic policy. Finally, three global indicators reflect major economic shifts in industrial countries and movements of oil prices which may trigger a crisis. Some indicators are multiple crises indicators in the sense that the same indicator hints at more than one type of financial crises. However, it is not sure whether such a multiple crises indicator affects the probability of two or more types of financial crises simultaneously, or whether it triggers one type of crisis which in turn rolls over to a second type of crisis, and a third. Usually it is difficult to separate currency, banking and sovereign debt crisis. Often, these types of financial crisis are closely intertwined and escalate from one to another. For instance, a drop in international competitiveness may result in a currency crises as a result of which a banking crises evolves. Our model allows for one indicator to affect two or more types of crises. However, the rollover effect is not captured explicitly.

Table 2 gives an overview of the empirical results of most of the papers on financial crises. The empirical papers deal with single crisis only and differ in the types of analysis: signal extraction models and qualitative response models. Also the time span and the frequency of the data and the number of countries included in the analysis differs. Some papers use a short time span and cover a lot of countries, especially Lanoie and Lemarbre (1996), while others cover a longer time span at the expense of a smaller country coverage.

Berg and Pattillo (1999) and Edison (2003) use the same set of currency crisis indicators as Kaminsky et al. (1998) apart from global economy indicators which are included to capture external shocks. All studies show that real exchange rates, export growth, and the ratio of M2 to international reserves are the most important indicators to explain the probability of currency crises.

Dermirgüç-Kunt and Detragiache (2000) consider the role of macroeconomic variables, deposit insurance and law enforcement in determining the likelihood of banking failure. They observe that the risk of a banking crisis becomes higher the lower output growth and the higher inflation, the domestic real interest rate,

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

202

the ratio of M2 to international reserve, and domestic credit per GDP. Eichengreen and Arteta (2000) find that domestic credit booms and government fiscal balance are strongly associated with banking crises.

The most recent study on the probability of debt crises, Marchesi (2003) concludes that none of the indicators listed in Table 2 is significant. This result is not supported by Lanoie and Lemarbre (1996). They observe that the lower the rate of growth of GDP per capita and the large external capital inflows, the higher the probability of debt rescheduling and debt crises.

Financial crisis contagion indicators: empirical aspect

According to the empirical studies (Caramazza et al., 2000; Kaminsky et al., 1998; Berg & Pattillo,

1999; Kamin et al., 2001; Edison, 2003; Dermirgüç-Kunt & Detragiache, 2000; Eichengreen & Arteta, 2000; Lanoie & Lemarbre, 1996; Marchesi, 2003; Lestano et al., 2003; Kaminsky & Reinhart, 2009; Reinhart & Rogoff, 2009; Rose & Spiegel, 2009) countries that suffered the major financial crises appear to differ in a number of ways from the countries that did not face financial crisis:

• On the external side, the appreciation of the real exchange rate during the three years prior to the onset of each financial crisis, a possibly proxy for loss of international price competitiveness and exchange rate misalignment, is almost 15 percentage points larger on average for crisis than for non-crisis emerging economies. For the industrial countries, the appreciation is not significantly different between crisis and non-crisis countries.

• The external current account deficit in the year before the crisis is also larger on average by over 2 percentage points of GDP in crisis than in non-crisis countries for both industrial and emerging market economies, which may further indicate poor trade competitiveness in the crisis countries.

• As a further indication of weak external performance, the growth of exports in relation to GDP in the three years before the crisis is also 11 percentage points lower on average for crisis than for non-crisis emerging market countries, while not significantly different for industrial countries. Other external sector variables, apart from short-term external debt in relation to total external debt, are insignificantly different between crisis and non-crisis countries.

• Evidence of pre-crisis domestic macroeconomic imbalances that have made a country vulnerable to financial market contagion include slow GDP growth in the three years prior to the crisis, a high unemployment rate and a banking crisis. Prior to the past financial crisis, GDP growth was on average 2 percentage points lower and unemployment rate 4 percentage points higher in crisis than in non-crisis industrial countries. The differences in output growth between crisis and non-crisis countries are smaller for the emerging market economies. Low output growth and high unemployment may be an indicator that external or domestic imbalances may become increasingly untenable or that governments will be unwilling to defend exchange rate arrangements by implementing policies, such as raising short-term interest rates that could slow down real activity even further.

• All of the industrial countries and a few emerging market economies that had a banking crisis in the year prior to a global currency crisis also suffered currency market pressure. Domestic imbalances in terms of large general government fiscal deficits or substantial monetary expansions, proxied by the growth of broad money (M2) to GDP, can fuel expectations of inflation and therefore lead to pressures on the currency. However, these variables are indistinguishable on average between crisis and non-crisis countries during the period before financial crisis.

• Trade linkages as measured by the implied appreciation of the real exchange rate and the implied decline of export market growth induced by crises in other countries are generally significantly different on average between crisis and non-crisis economies. The difference between crisis and non-crisis countries with respect to the implied slowdown in export market growth is greatest for the emerging market economies and weakest for the industrial countries in the term of financial crisis.

• Financial weaknesses or fragilities, proxied by the inadequacy of international reserves to cover speculative attacks, in crisis countries are significantly larger than in non-crisis ones. In particular, the ratio of short-term debt to international reserves in the year before crisis is almost 200 percentage points higher in emerging crisis economies compared with non-crisis economies. This indicates that these crisis economies were vulnerable to a change in investor sentiment in an unfriendly or illiquid external environment – potential source of financial contagion.

The ratio of broad money (M2) to international reserves is the inverse of the extent to which liquid domestic liabilities of the banking system are backed by foreign exchange reserves and thus is a measure of the banking system’s ability to withstand currency pressures. For emerging market crisis economies, this ratio in the year before the crisis is 30 percentage point higher, on average, than in non-crisis economies. There are, however, no significant differences between crisis and non-crisis industrial countries.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

203

Table 2. Explanatory variables of financial crisis

Kaminsky, Lizondo and Reinhart (1998)

Berg and Pattillo (1999)

Kamin, Schindler and Samuel (2001)

Edison (2003) Dermirgüç-Kunt and Detragiache (2000)

Eichengreen and Arteta (2000)

Lanoie and

Lemarbre (1996)

Marchesi (2003)

Indicator

Currency crisis Currency crisis Currency crisis Currency crisis Banking crisis Banking crisis Debt crisis

Debt crisis

External sector (current account) Real exchange rate � � � � O O Export growth � � � O Import growth O O O Terms of trade O O � O O Ratio of the current account to GDP � � O � O

External sector (capital account) Ratio of M2 to foreign exchange reserves � � � � � O Growth of foreign exchange reserves O � O O

Financial sector M1 and M2 growth � M2 money multiplier O O O Ratio of domestic credit to GDP O O O � � Excess real M1 balance O O O Domestic real interest rate O O O � Lending and deposit rate spread O O O Commercial bank deposits O O O Ratio of bank reserves to bank assets O

Domestic real and public sector Ratio of fiscal balance to GDP O � Ratio of public debt to GDP � O O Growth of industrial production � O O Changes in stock prices � O O Inflation rates � O O GDP per capita � O � O National saving growth O

Global economy Growth of world oil prices O US interest rate � O O OECD GDP growth � O O

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

204

• Common credit financial market linkages seem to be very important in explaining differences between crisis and non-crisis emerging market economies. The common creditor is identified by the country that lent the most to the first country in crisis during the term of financial crisis. The common creditor variables – that is, the importance of the common creditor for the borrowing country and the importance of the borrowing country for the common creditor in the year prior to the crisis – are significantly higher in the crisis emerging market economies than in the non-crisis ones. On average, the common creditor holds a 10 percentage point higher share of the external bank liabilities of the crisis countries than of the non-crisis countries, whereas the average crisis country holds a 5 percentage point higher share of the external loan portfolio of the common creditor than the average non-crisis country. A variable indicating mutual importance, constructed by multiplying the two common creditor variables, is also almost always higher for crisis compared with non-crisis emerging market economies.

• The short term share of debt to BIS banks, a proxy for the maturity composition of bank liabilities, is also significantly higher in crisis than in non-crisis countries before the occurrence of financial crisis. However, the short term share of debt to BIS banks does not bear significant differences for other crises.

• Risk management factors are proxied by stock market variability and the stock market correlation with the stock market of the first crisis country. Although the stock market variability is not significant, the stock market correlation with the stock market of the first crisis country is significantly different for crisis and non-crisis countries. These results suggest potential market-linked transmission mechanisms for contagion, where creditors may rebalance their portfolios at the onset of a crisis for common creditor, liquidity, and risk management factors. If there are regional differences in primary creditor relationships or stock market correlations, these also help to explain the regional bunching of financial crises.

The results of empirical studies indicate that once we control for domestic and external fundamentals and trade spillovers, financial linkages and weaknesses play a significant role in explaining the spread of emerging market crises, while exchange rate regimes and capital controls do not seem to matter. Thus only a group of different indicators should be observed simultaneously in order to indicate contagion of financial crisis.

Conclusions

To summarize the analysis of financial crises crisis contagion indicators, the following conclusions can

be made: 1. The problems induced by financial crises become more serious and significant in the context of the

globalization and internationalization of financial markets. The financial crises in one region may adversely influence other regions in geographically different parts of the world, which could escalate and trigger problems in the whole global financial system.

2. Over the past two decades, financial market crises with similar features have occurred in different regions of the world. The idea that since countries are interconnected through trade linkages, a shock originating in one country can be transmitted and amplified because of the pattern of interconnections in the network has been provided in the scientific financial literature. Unstable cross-market linkages during a crisis are referred to as financial contagion.

3. There are a number of different theories why financial contagion can occur. Fundamental causes (including common shocks, trade linkages and certain financial linkages) and investors’ behavior (including liquidity problems, incentive problems, informational asymmetries, market coordination problems, and investor reassessment) are the main reasons why the financial risk contagion appears.

4. Many scientists and researchers, when analyzing the phenomenon of financial risk contagion, agree that most crises include multiple financial contagion indicators and distinguish four different groups of indicators: external sector indicators, financial sector indicators, domestic real and public sector indicators and global economy indicators. All indicators and their observance simultaneously let both academics and politicians to evaluate the current economic situation and to determine if a country is struck by financial crisis or not.

5. Although the phenomenon of financial risk contagion has been extensively investigated in the financial literature, it has not been studied through computational intelligence techniques that could help to detect contagion at an earlier stage, hence recognizing financial crises with the potential to destabilize cross-market linkages. In the real world, such information would be extremely valuable in developing appropriate risk management strategies.

6. Policy makers also need to understand the spillover effect when coordinating their efforts to alleviate the current crisis. For future research, it is important to better understand factors that may affect the dynamics of global interdependence, such as market imperfection, investors’ sentiment, and information efficiency. The steps that could help to strengthen individual economies and the global financial system can be classified into three broad categories: better country policies, improved investor strategies, and stronger global frameworks.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

205

References 35. Ali, L., & Kestens, Y. (2006). Contagion and Crises Clusters: Toward a Regional Warning System? / Review of World Economics, 2006. Vol 142 (4), 814-839 p. 36. Allen, R. E., & Snyder, D. (2009). New thinking on the financial Crisis / Critical perspectives on international business, 2009. Vol. 5, No. 1/2. 36-55 p. 37. Baker, M., & Wurgler, J. (2007). Investor Sentiment in the Stock Market / Journal of Economic Perspectives, 2007. Vol. 21, No. 2. 129-151 p. 38. Berg, A., & Pattillo, C. (1999). Predicting currency crises: the indicators approach and an alternative / Journal of International Money and Finance, 1999, Vol. 18, No. 4, 561–586 p. 39. Bordo, M. D. (2008). Growing up to Financial Stability. Bank of Greece, Working Papers No. 85, 1-17 p. 40. Bordo, M., Eichengreen, B., Klingebiel, D., Martinez-Peria, M.S. (2001). Is the Crisis Problem Growing More Severe?” Economic Policy, Vol. 32, pp. 51–75. 41. Caprio, G., & Klingebiel, D. (2003). Episodes of Systemic and Borderline Financial Crises. World Bank, January 2003, 1-21 p. 42. Caprio, G., Klingebiel, D., Laeven, L., Noguera, G. (2005). Banking Crises Database. In Systemic Financial Crises, P. Honahan and L. Laeven eds., Cambridge University Press, Cambridge, U.K, p. 396. 43. Caramazza F., et al. (2000). Trade and Financial Contagion in Currency Crisis. International Monetary Fund (IMF) Working Paper. January, 2000. 1-46 p. 44. Cheung, W., et al. (2010). Global capital market interdependence and spillover effect of credit risk: evidence from the 2007–2009 global financial crisis / Applied Financial Economics, 2010, Vol. 20, 85–103 p. 45. Claessens, S., & Forbes K. (2004). International Financial Contagion: The Theory, Evidence and Policy Implications / Conference ‘The IMF´s Role in Emerging Market Economies: Reassessing the Adequacy of its Resources’ organized by RBWC, DNB and WEF in Amsterdam on November 18-19. 1-34 p. 46. Clark, G. L. et al. (2010). Managing financial risks: from global to local / Journal of Economic Geography, 2010. 1-3 p. 47. Crotty, J. (2009). Structural causes of the global financial crisis: a critical assessment of the ‘new financial architecture’ / Cambridge Journal of Economics, 2009 (33), 563-580 p. 48. Dabrowski, M. (2003). Currency Crises in Emerging Markets. Kluwer Academic Publishers, USA, p. 298. 49. Deltuvaitė, V., (2011). Measuring the costs of banking crises: theoretical and practical aspects / International conference of Economics and Management, 2011, Vol. 16. 1089-1100 p. 50. Demirgüç-Kunt, A., Detragiache, E. (2005). Cross-Country Empirical Studies of Systemic Bank Distress: A Survey. National Institute of Economic Review, No.192, April, pp.1-32. 51. Dermirgüç-Kunt, A., & Detragiache, E. (2000). Monitoring banking sector fragility: a multivariate logit approach / World Bank Economic Review, 2000, Vol. 14, No. 2, 287–307 p. 52. Dobromił, S. (2005). Empirical Evidence on Financial Spillovers and Contagion to International Stock Markets / A thesis submitted to the European University Viadrina for the degree of Ph.D. in the Faculty of Economics. 1-110 p. 53. Dornbusch, R. et al. (2000). Contagion: Understanding How It Spreads / The International Bank for Reconstruction and Development, The World Bank Research Observer, August 2000. Vol. 15, No. 2. 177-197 p. 54. Edison, H. J. (2003). Do indicators of financial crises work? An evaluation of an early warning system / International Journal of Finance and Economics, 2003, Vol. 8, No. 1, 11–53 p. 55. Eichengreen, B., & Arteta, C. (2000). Banking crises in emerging markets: presumptions and evidence / Center for International and Development Economics Research, Working Paper, 2000, California, Berkeley. No. 115. 56. Forbes, K. & Rigobon, R. (2002). No Contagion, Only Interdependence: Measuring Stock Market Comovements / Journal of Finance 57: 2223-61. 57. Hudson, R., & Maioli, S. (2010). A response to “Reflections on a global financial crisis” / Critical perspectives on international business, 2010. Vol. 6, No. 1. 53-71 p. 58. International Monetary Fund (1998). Financial Crises: Characteristics and Indicators of Vulnerability. In World Economic Outlook (Chapter 4), Washington, DC: IMF, pp. 74-97. 59. Kali, R., & Reyes, J. (2009). Financial contagion on the international trade network / Economic Inquiry, 2009, Vol. 48, No. 4, 1072-1101 p. 60. Kamin, S. B., et al. (2001). The contribution of domestic and external sector factors to emerging market devaluations crises: an early warning systems approach / International Finance Discussions Papers, 2001, Board of Governors of the Federal Reserve System, Washington, D.C. No. 711. 61. Kaminsky, G. & Reinhart, C. (2000). On Crises, Contagion and Confusion / .Journal of International Economics 51:145-68 p. 62. Kaminsky, G. L., et al. (1998). Leading indicators of currency crisis / International Monetary Fund (IMF) Staff Papers, 1998, Washington, D.C., Vol. 45, No. 1. 63. Kindleberger, Ch.P. (1978). Maniacs, Panics, and Crashes: A History of Financial Crises. Basic Books, New York, p. 336 64. Kose, M. A. et al. (2007). How Does Financial Globalization Affect Risk Sharing? Patterns and Channels / International Monetary Fund (IMF) Research Department, Working Paper, WP/07/238. 1-41 p. 65. Laeven, L., Valencia, F. (2008). Systemic Banking Crises: A New Database. IMF Working Paper 08/224, September, pp. 1-80. 66. Lestano, J. J., & Kuper, G. H. (2003). Indicators of financial crises do work! An early-warning system for six Asian countries / Paper work, Departament of Economics, University of Groningen, December 2003, 1-39 p. 67. Marsili, M., & Raffaelli, G. (2006). Risk bubbles and market instability / Physica A, 2006 (370). 18-22 p. 68. Mayr, B., (2007). Financial contagion and intra-group spillover effects / Dissertation of the University of St. Gallen, Graduate School of Business Administration, Economics, Law and Social Sciences, 2007, Bamberg, 1-177 p. 69. Minsky, H.P. (1972). Financial Stability Revisited: The Economics of Disaster. Board of Governors of the Federal Reserve System, Reappraisal of the Federal Reserve Discount Mechanism, Vol. 3 Washington, D.C., pp. 95-136. 70. Moser, T. (2003). What Is International Financial Contagion? / International Finance, 2003. 6 (2), 157-178 p. 71. Porter, M. (2009). Financial Crises: A Detailed View on Financial Crises between 1929-2009. MLP, 2009, p. 323. 72. Pritsker, M. (2000). The Channels for Financial Contagion / Washington DC: Board of Governors of the Federal Reserve System. Working paper, August 11, 2000. 1-26 p. 73. Račickas, E., & Vasiliauskaitė, A. (2011). Channels of Financial risk contagion in the global financial markets / International conference of Economics and Management (ICEM), 2011. Vol. 16. 1174-1184 p. ISSN 1822-6515 74. Račickas, E., & Vasiliauskaitė, A. (2012). Model of Financial risk contagion in the global financial markets / International conference of Economics and Management (ICEM), 2012. Vol. 17 (1). 91-102 p. ISSN 1822-6515 75. Reinhart, C., Rogoff, K. (2008). This Time Is Different: A Panoramic View of Eight Centuries of Financial Crises. NBER Working Paper No. 13882, March, pp. 1-125. 76. Sachs, J. D., et al. (1996). Financial crises in emerging markets: the lessons from 1995 (with comments and discussion / Brookings Papers on Economic Activity, 1996, No. 1, 147–198 p.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

206

77. Summers, L. (2000). International Financial Crises: Causes, Prevention, and Cures. American Economic Review, Papers and Proceedings, 90, 1–16 p. 78. Tobin, J. (1999). Financial globalization / Proceedings of the American Philosophical Society, June 1999. Vol. 143, No. 2. 161-167 p. 79. Van Rijckeghem, C. & Weder, B. (2001). Sources of Contagion: Is it Finance or Trade? / Journal of International Economics 54: 293-308 p. 80. Van Rijckeghem, C. & Weder, B. (2001). Spillovers Through Banking Centers: A Panel Data Analysis of Bank Flows / International Monetary Fund (IMF) Paper work, July 2001, 1-32 p. 81. Wagner, H. (2005). Globalization and financial instability: Challenges for exchange rate and monetary policy / International Journal of Social Economics, 2005. Vol. 32, No. 7. 616-638 p.

FINANSINIŲ KRIZIŲ SKLAIDOS INDIKATORIŲ ANALIZĖ

Evaldas Račickas, Asta Vasiliauskaitė


Santrauka Finansų krizės paskutiniaisiais dešimtmečiais tapo labai dažnas reiškinys. Dėka ypatingai spartaus globalizacijos proceso, finansų

rinkų integracijos ir jų tarpusavio sąsajų finansų krizės tampa vis globalesnės, dažnai apimančios ne konkrečią šalį, bet visą regioną ar net pasaulį. Krizė, kilusi vienoje valstybėje, dėl finansų krizių sklaidos kanalų netrukus išplinta ir į kitas šalis. Pastebimi finansų rinkų liberalizacijos, globalizacijos ir internalizacijos procesai lemia tai, jog finansinės rizikos ir finansų krizės sukeliamos pasekmės tampa vis labiau pastebimos ir vis skaudesnės. Vienoje šalyje kilusi krizė gali tapti rimtų problemų, kylančių kitoje šalyje ar net kitame regione, priežastimi. Finansų krizei tapus globalia iškyla pavojus, jog ji gali destabilizuoti visą globalią finansų sistemą. Todėl į finansų krizių kilimo ir jų sklaidos ypatumus būtina atkreipti kur kas didesnį ekonomistų, politikų ir rinkos analitikų dėmesį. Nors visgi ir nėra lengva patikimai nuspėti finansų krizės kilimą, pastaruoju metu moksliniai tyrimai vis labiau koncentruojasi į indikatorių, leidžiančių numatyti finansų krizės atsiradimą ir jos sklidimą iš vienos šalies į kitą, analizę. Išankstinių artėjančios krizės indikatorių analizė, besiremianti įvairiais ekonominiais ir finansiniais rodikliais, gali būti labai naudingas įrankis, leidžiantis pasiruošti neišvengiamai artėjančiai krizei, numatant galimą poveikį šalies ekonominiams rodikliams ir užkertant kelią krizės sukeliamoms pasekmėms. Šiame straipsnyje analizuojami ir sistemingai į keturias pagrindines grupes suklasifikuojami mokslinėje literatūroje pateikiami finansų krizės sklaidos indikatoriai. Darbe pateikiama įžvalga, jog visi finansų krizės indikatoriai skiriasi savo reikšmingumo laipsniu, o sisteminga jų analizė ir stebėjimas leidžia tiek akademikams, tiek politikams įvertinti esamą ekonomikos situaciją ir nustatyti, ar šalis yra paveikta finansų krizės, ar ne. Remiantis finansų krizių sklaidos indikatorių sistema galima iš anksto aptikti finansų krizės sklaidos apraiškas šalyje ir tokiu būdu iš anksto imtis prevencinių priemonių nepageidaujamiems finansų krizės padariniams išvengti. Be to, finansų krizių sklaidos indikatorių sistema gali būti ypatingai vertinga, kuriant ir vystant atitinkamas finansinės rizikos valdymo strategijas, siekiant apsisaugoti nuo neigiamo finansų krizės poveikio.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

207

KELIONIŲ ORGANIZATORIŲ APMOKESTINIMO PVM YPATUMAI BEI JŲ REGISTRAVIMO FINANSINĖJE APSKAITOJE SISTEMA

Valdas Radickas1, Rasa Subačienė2

UAB „Santika 1“, Vilniaus universitetas 2

Anotacija

Apie finansinės ir mokestinės apskaitos skirtumus diskutuojama įvairiuose lygmenyse, tačiau šių apskaitos rūšių skirtumų, o tuo pačiu ir nepatogumų, vedant įvairių sektorių įmonių apskaitą, problematika vis dar lieka aktuali. Tai sąlygoja skirtingi finansinės ir mokestinės apskaitų tikslai ir uždaviniai, kuriuose atsispindi teisės aktų, reglamentuojančių finansinės ar mokestinės apskaitos informacijos formavimo principus, paskirtis. Ne išimtis ir kelionių organizatoriai, kurių veiklos specifika sąlygoja ir apmokestinimo PVM bei finansinės apskaitos ypatumus.

Šiame straipsnyje nagrinėjami pagrindiniai kelionių organizatorių pridėtinės vertės mokesčiu (PVM) apmokestinimo, finansinės apskaitos ypatumai, pateikiama siūloma šių ypatumų registravimo bei informacijos kaupimo buhalterinėse pajamų ir sąnaudų sąskaitose sistema.

Prasminiai žodžiai: kelionių organizatoriai, finansinės apskaitos ypatumai, apmokestinimo PVM ypatumai.

Įvadas

Nuolat besikeičianti verslo aplinka, apimanti ekonomikos svyravimus, begalinį informacijos srautą, teisės aktų, reglamentuojančių tiek finansinę, tiek mokestinę apskaitą pasikeitimus ir kitus aspektus, sąlygoja adaptacijos prie tokių pasikeitimų aktualumą bei problematiškumą. Buhalteriams, kaip pagrindiniams informacijos apie įmonę rinkėjams ir pateikėjams atitinkamu formatu, taip pat kyla teisės aktų nuostatų pasikeitimų įvertinimo bei pritaikymo problema, kurios vienas iš sprendimo būdų yra tinkamas informacijos sisteminimas.

Kelionių organizatorių veiklos specifika įtakojama taip pat ir specialia PVM apmokestinimo schema bei informacijos apie vietinį, išvykstamąjį bei atvykstamąjį turizmą formavimo poreikiu, todėl atitinkama apskaitos informacijos formavimo sistema sudarytų palankias sąlygas apskaitos informacijos tinkamam vertinimui ir naudojimui.

Kelionių organizatorių apmokestinimo PVM ar veiklos specifiškumą atspindinčios informacijos registravimo apskaitos sistemoje yra nenagrinėtos, o tai sąlygoja šio aspekto nagrinėjimo aktualumą.

Tyrimo objektas – kelionių organizatorių apmokestinimo PVM, pajamų ir sąnaudų apskaitos ypatumai. Tyrimo tikslas – įvertinus kelionių organizatorių apmokestinimo PVM ypatumus, pateikti pajamų ir

sąnaudų apskaitos sistemą. Tyrimo uždaviniai: • išnagrinėti kelionių organizatorių vietą turizmo sektoriuje bei jų apmokestinimo PVM ypatumus; • išskirti kelionių organizatorių veiklos specifiką bei apskaitos informacijos formavimo poreikį turizmo

formų aspektu; • įvertinti pajamų ir sąnaudų klasifikavimą bei pateikti rekomenduojamą kelionių organizatorių pajamų

ir sąnaudų apskaitos sistemą. Tyrimo metodai – mokslinės literatūros šaltinių analizė, informacijos sisteminimas, lyginimas ir

apibendrinimas.

Kelionių organizatorių vieta turizmo sektoriuje Lietuvoje pagrindines turizmo kategorijas reglamentuoja Turizmo įstatymas (1998), kuriame išskirtos

turizmo paslaugų rūšys pateiktos 1-ajame paveiksle.

1 pav. Turizmo paslaugų rūšys (Radickas, Radickienė, Tamulevičienė, 2012)

Teikiamos turizmo paslaugos atsispindi juridinėse turizmo formose. Viena iš šių formų yra kelionių

organizatoriai. Jie užsiima kelionių organizavimu – tam tikrų turizmo paslaugų paketo arba pavienių paslaugų sukūrimu savo jėgomis ir pardavimu vartotojams. Kelionių organizatorių veikla yra Ūkio ministerijos

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

208

licencijuojama. Apgyvendinimo paslaugas teikiančios įmonės ir fiziniai asmenys sudaro viešbučių, motelių, svečių namų, kaimo turizmo sodybų, nuomojamų namų ar butų juridinę formą. Kavinės, restoranai, barai, valgyklos yra maitinimo paslaugas teikiantys fiziniai ir juridiniai asmenys. Kelių transportas, geležinkeliai, jūrų transportas, oro transportas yra transporto paslaugas teikiančios įmonės ir fiziniai asmenys. Dar viena rūšis yra gidai, renginių, konferencijų, seminarų organizatoriai, kurie užsiima ekskursijų, renginių organizavimu ir susijusia veikla. Taigi, kelionių organizatorių veikla apima visų kitų juridinių turizmo formų teikiamas paslaugas. Tiek Lietuvoje, tiek kitose šalyse, turizmo pramonė susiduria su didele konkurencija, kas įpareigoja kelionių organizatorius sukurti naujas ir tobulinti siūlomas paslaugas, kurios dažniausiai susideda iš skirtingų organizacijų teikiamų paslaugų komponentų, taip siekiant maksimaliai patenkinti individualius vartotojo poreikius ir specifinius jo interesus (Hopienė..., 2009).

Kelionių agentūrų ir kelionių organizatorių, kurie priklauso turizmo sektoriui, veikla užsiimančių įmonių skaičius tarp turizmo įmonių sudaro vidutiniškai apie 5 %, o turizmo įmonių tarp šalies ūkio įmonių vidutiniškai apie 9 %. 2006 – 2012m. didžiąją dalį turizmo sektoriuje sudarė transporto veikla užsiimančios įmonės – vidutiniškai beveik 60 proc., maitinimo ir gėrimų teikimo veikla užsiimančios įmonės – vidutiniškai beveik 40 proc., likusius 10 proc. apytiksliai po lygiai pasidalino kelionių agentūrų, ekskursijų organizatorių, išankstinio užsakymo paslaugų ir susijusia veiklą bei apgyvendinimo veikla užsiimančios įmonės. Kelionių agentūrų, ekskursijų organizatorių, išankstinio užsakymo paslaugų ir susijusia veikla užsiimančių įmonių skaičius 2007m. didėjo apie 17%, 2008m. – apie 11%, 2009m. – tik daugiau, kaip 3%, 2011m. – apie 7%, o 2010m. bei 2012m. pastebimas šių įmonių skaičiaus mažėjimas atitinkamai beveik 8% ir 3%. Viso turizmo sektoriaus įmonių skaičiaus dinamika kito nežymiai: didžiausias augimas pastebimas 2008m., kai šis dydis išaugo daugiau kaip 7 proc., didžiausias – nuosmukis pastebimas 2010m. – beveik 3 proc. ir 2012m. – beveik 5 proc., tačiau per paskutinius septynerius metus bendras šių įmonių skaičius vidutiniškai 1,44 proc. išaugo (Statistikos departamento..., 2012, Subačienė, 2011).

Nors kelionių organizatorių skaičius nėra labai didelis, tačiau veiklos specifiškumas yra įdomus analitiniu požiūriu, siūlomų paslaugų spektras bei jo plėtra yra svarbus Lietuvos ekonominio vystymosi aspektas. Taip pat nagrinėtinas ir šios rūšies įmonių PVM apmokestinimo specifiškumas. Kelionių organizatorių apmokestinimo PVM ypatumai

Pridėtinės vertės mokestis yra prekių/paslaugų mokestis, kuris nepaveikia gamybos/paslaugų teikimo ar paskirstymo, bet yra surenkamas vartotojams nustačius galutines kainas. Tai netiesioginis mokestis, kurį gamintojai ar paslaugų teikėjai įskaičiuoja į kainą. PVM pirmą sykį buvo išrastas Vokietijoje XVIII a., tačiau tik 1954 metais buvo įvestas Prancūzijoje. Pridėtinės vertės mokestis yra vartojimo mokestis. Lietuvoje šis mokestis įvestas 1994 m., o 18 proc. tarifo dydis išliko iki 2009 m. Nuo 2009 m., prasidėjus recesijai, buvo imtasi fiskalinės politikos priemonių, t.y. mokesčių tarifų didinimo. Kadangi PVM yra vartojimo mokestis, jo dydžio koregavimu reguliuojamas infliacijos lygis ir nedarbo lygis (Dilius, Kareivaitė, 2010). Lietuvos mokesčių sistemos reforma pakeitė pridėtinės vertės mokesčio kai kurias nuostatas: tarifas padidintas nuo 18 iki 19 proc. o nuo 2009 m. rugsėjo 1 dienos - iki 21 proc. Naikinamos lengvatos, ko pasėkoje brangsta vaistai, knygos, laikraščiai, žurnalai, viešbučių paslaugos. (Novošinskienė, Slavickienė, 2010).

Kelionių organizatorių apmokestinimo specifiškumas reglamentuojamas specialiu pridėtinės vertės mokesčio įstatymo XII skyriumi: „Specialios apmokestinimo PVM schemos“ antruoju skirsniu „Turizmo paslaugų apmokestinimo schema“, kuriame nurodoma, kaip apmokestinamos turizmo paslaugos (Lietuvos Respublikos pridėtinės..., 2012). Remiantis 101-105 straipsniais yra taikoma speciali turizmo paslaugų apmokestinimo schema, kuri taikoma ne visoms turizmo įmonėms, o kelionių organizatoriams, kas nusakoma 101 straipsnio, antrojo PVM įstatymo skirsnio nuostatose, kurios taikomos tik toms turizmo paslaugoms, kurias PVM mokėtojas įsigyja iš trečiųjų asmenų ir vėliau savo vardu teikia galutiniam vartotojui. Iš ko darytina išvada, jog kelionių agentūros, kurios tik perparduoda kelialapius, netaiko šio straipsnio nuostatų.

Taip pat PVM įstatymas nusako paslaugų rinkinio apmokestinimo ypatumus. Jame numatyta, jog, jeigu galutiniam vartotojui parduodamas kelių iš trečiųjų asmenų įsigytų turizmo paslaugų, teikiamų vienos kelionės metu, rinkinys, laikoma, kad kelionės organizatorius galutiniam vartotojui suteikė vieną paslaugą. Jei, pavyzdžiui, kelionių organizatorius turistui teikia nakvynės, transporto, maitinimo ir gido paslaugas vienos kelionės metu, tai remiantis PVM įstatymu bus laikoma, kad yra suteikiama viena paslauga.

Nustatant PVM apmokestinamąją vertę, atsižvelgiama į PVM įstatymo nuostatą, jog kelionės organizatoriaus galutiniam vartotojui suteiktos paslaugos apmokestinamoji vertė yra kelionių organizatoriaus marža, nuo kurios ir skaičiuojamas PVM. Kelionės organizatoriaus marža nustatoma kaip sumos (išskyrus patį PVM), kurią už kelionės organizatoriaus teikiamą paslaugą jam turi sumokėti galutinis vartotojas, ir sumos (įskaitant PVM), kurią kelionės organizatorius sumokėjo ar turi sumokėti tretiesiems asmenims už šią turizmo paslaugą ar paslaugas (jeigu galutiniam vartotojui parduodamas rinkinys), skirtumas (2 pav.). Skaičiuojant kelionės organizatoriaus maržą, neatsižvelgiama į tai, ar tos trečiųjų asmenų teikiamos paslaugos yra apmokestinamos PVM, ar ne.

Dar vienas apmokestinimo PVM ypatumas yra tai, kad kelionės organizatorius, sumokėto pirkimo PVM neturi teisės traukti į atskaitą, nes tai būtų traktuojama, kaip neteisėtas mokesčių susigrąžinimas. Tačiau jeigu viena ar kelios paslaugos nupirktos iš trečiųjų asmenų yra savo vardu suteikiamos negalutiniam vartotojui, šis

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

209

maržos apmokestinimo principas netaikomas. Tai itin aktualu įmonėms, dirbančioms su Lietuvos arba užsienio kelionių agentūromis ir kelionių organizatoriais, kadangi tokiu atveju paslaugos yra apmokestinamos visiškai kitu principu, kai, suteikiant kiekvieną paslaugą, atkreiptinas dėmesys į jos apmokestinimą pagal PVM įstatymą. Standartinis PVM tarifas yra 21 proc., tačiau yra ir tam tikrų išimčių.

2 pav. Kelionių organizatoriaus maržos nustatymo schema (sudaryta autorių remiantis Lietuvos Respublikos PVM įstatymu, 2012)

Taigi, maržos schemą gali taikyti tik kelionių organizatoriai, kadangi kelionių agentūrų paslaugos,

neturint atitinkamos licencijos, apsiriboja tik kitų vardu teikiamų paslaugų perpardavinėjimu. Apmokestinimas PVM labiausiai priklauso nuo to, ar paslauga teikiama galutiniam ar negalutiniam vartotojui. Jeigu teikiama paslauga galutiniam vartotojui – taikoma maržos apmokestinimo schema, jei negalutiniam – kiekviena paslauga atitinkamai apmokestinama PVM. Šie apmokestinimo PVM ypatumai pavaizduoti 1 lentelėje.

1 lentelė. Kelionių organizatorių apmokestinimo PVM ypatumai (sudaryta autorių remiantis Lietuvos Respublikos PVM įstatymu, 2012)

Galutinis vartotojas – maržos schema Negalutinis vartotojas – apmokestinimas pagal suteiktą paslaugą

Taikomas PVM tarifas

PVM įstatymo straipsnis Suteikta paslauga Taikomas PVM tarifas PVM įstatymo

straipsnis Aviabilietai (oro transporto

paslaugos) 0 proc. 45 str. 52 str.

Kito transporto paslaugos tarptautiniu maršrutu 0 proc. 45 str.

Kito transporto paslaugos vietiniu maršrutu 21 proc. 19 str. 1 dalis

Apgyvendinimo paslaugos Lietuvoje

Iki 2011.12.31 - 9 proc.; nuo 2012.01.01 - 21 proc. 19 str. 3 dalis

Apgyvendinimo paslaugos užsienyje Ne PVM objektas 3 str.

Maitinimo paslaugos Lietuvoje 21 proc. 19 str. 1 dalis

Maitinimo paslaugos užsienyje Ne PVM objektas 3 str.

Draudimo paslaugos Neapmokestinama PVM 27 str. Vizos 0 proc. 52 str.

Nen

urod

omas

PV

M ta

rifas

ir su

ma,

bet

taik

omas

0

arba

21

proc

.

101-105 str.

Kitos paslaugos Šalies teritorijoje 21 proc.; ne šalies teritorijoje 0 proc.

3 str. 13 str.

Remiantis PVM įstatymu, taikant 0 proc. PVM tarifą apmokestinamas keleivių vežimas tarptautiniais

maršrutais, taip pat šių keleivių bagažo vežimas, nepaisant transporto priemonių rūšies. Taikant šią nuostatą, tarptautiniu maršrutu laikomas vežimas, kuris prasideda šalies teritorijoje ir baigiasi už jos ribų, vežimas, kuris prasideda už šalies teritorijos ribų ir baigiasi šalies teritorijoje, taip pat vežimas, kuris prasideda ir baigiasi už šalies teritorijos ribų. Kadangi keleivių oro transportas Lietuvoje vyksta tik tarptautiniais maršrutais, tai parduodant aviabilietus yra taikomas 0 proc. PVM tarifas, nustatytas 45 straipsnyje, kuriame reglamentuojamas aviabilietų pardavimas savo vardu. Jeigu paslauga teikiama tik atstovaujant kito vardu, tada taikomos 52 straipsnio nuostatos. Kito transporto tarptautinių maršrutų paslaugos (kelių, jūrų, geležinkelių transportas) apmokestinamos 0 proc., arba 21 proc., kai paslaugos teikiamos Lietuvos šalies teritorijoje. Apgyvendinimo paslaugoms 2011 metais buvo suteikta mokestinė lengvata ir taikytas 9 proc. PVM tarifas, todėl apgyvendinimo paslaugos suteiktos Lietuvoje iki 2011 m. gruodžio 31 d. buvo apmokestinamos 9 proc., o nuo 2012 metų taikomas standartinis 21 proc. tarifas. Tuo tarpu pagal PVM įstatymą apgyvendinimo paslaugos, suteiktos ne Lietuvos teritorijoje, yra ne PVM objektas, todėl PVM neapmokestinamos, pavyzdžiui, kelionių organizatorių parduodamos viešbučių paslaugos Latvijoje, Estijoje, Vokietijoje, Rusijoje ir kitose šalyse yra neapmokestinamos PVM. Taip pat PVM neapmokestinamos yra draudimo paslaugos, vizos apmokestinamos 0 proc. PVM tarifu. Visos kitos paslaugos apmokestinamos atsižvelgiant į jų suteikimo vietą – jeigu paslaugos suteiktos Lietuvos šalies teritorijoje, tada jos apmokestinamos standartiniu 21 proc. tarifu, o jeigu ne šalies teritorijoje laikoma, jog tai ne PVM objektas.

Suma, kurią už kelionės organizatoriaus

teikiamą paslaugą jam turi sumokėti galutinis

vartotojas, išskyrus PVM

Sumos, kurią kelionės organizatorius sumokėjo ar turi sumokėti tretiesiems asmenims už šią turizmo paslaugą ar paslaugas (jeigu galutiniam vartotojui

parduodamas rinkinys), įskaitant PVM

- =

Skirt

umas

Marža

Skaičiuojamas PVM

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

210

Skiriasi ir PVM sąskaitų faktūrų išrašymo ypatumai. Kelionių organizatorius, suteikdamas vieną ar kelias paslaugas galutiniam vartotojui sąskaitoje gali paprasčiausiai nurodyti, kad parduodamas kelionės paketas arba kelionės organizavimo paslauga ir kad apmokestinama remiantis PVM įstatymo XII skyriaus antruoju skirsniu „Turizmo paslaugų apmokestinimo schema“. PVM tarifas šiuo atveju nėra išskiriamas, užtenka pateikti nuorodą apie taikomą PVM įstatymo straipsnį. Tačiau, jeigu paslaugos suteikiamos negalutiniam vartotojui, tada privaloma PVM sąskaitoje faktūroje nurodyti kiekvieną suteiktą paslaugą bei PVM įstatymo straipsnį, kuriuo remiantis taikomas atitinkamas PVM tarifas, jei jis nėra standartinis.

Išskirtinas ir dar vienas maržos schemos apmokestinimo ypatumas – sandoriai už Europos Sąjungos teritorijos ribų. Tokie sandoriai yra apmokestinami 0 proc. PVM tarifu. Todėl kelionės organizatoriaus teikiamos paslaugos apmokestinamos taikant 0 proc. PVM tarifą, kai kelionės organizatorius iš trečiųjų asmenų įsigyja ir galutiniam vartotojui teikia turizmo paslaugas, kurias šie tretieji asmenys teikia už Europos Sąjungos teritorijos ribų. Jeigu kelionės organizatorius iš trečiųjų asmenų įsigyja ir galutiniam vartotojui teikia paslaugas, kurių dalį šie tretieji asmenys teikia už Europos Sąjungos teritorijos ribų, 0 proc. PVM tarifas taikomas tik šiai paslaugų daliai.

Toks apmokestinimo PVM reglamentavimas sąlygoja atitinkamos informacijos registravimo bei kaupimo sistemos poreikį, kuri atspindėtų finansinės ir mokestinės apskaitos reikalavimus.

Tipinė pajamų ir sąnaudų klasifikavimo apskaitoje sistema

Išnagrinėti kelionių organizatorių apmokestinimo PVM ypatumai įtakoja ir finansinės apskaitos informacijos formavimo principus. Įprastai pajamos bei sąnaudos registruojamos remiantis tam tikra klasifikacija. Verslo apskaitos standartuose (3 – asis VAS Pelno (nuostolių) ataskaita, 10 – asis VAS Pajamos, 11 – asis VAS Sąnaudos) nusakyta pajamų klasifikacija pateikta 3 paveiksle, sąnaudų – 2 lentelėje.

3 pav. Pajamų klasifikavimas (sudaryta autorių remiantis 10 – asis VAS Pajamos, 2012; Subačienė, Raziūnienė, 2010)

Kaip rodo 3 paveikslas, išskiriamos įprastinės veiklos pajamos ir ypatingieji straipsniai. Įprastinės veiklos pajamas sudaro pasikartojančių ūkinių operacijų, susijusių su įmonės veikla, pajamos. Įprastinės veiklos pajamos dar skirstomos į tipinės ir netipinės veiklos pajamas. Tipinės veiklos pajamas sudaro pagrindinės veiklos, kuria užsiima įmonė pajamos. Tipinės veiklos pajamos skiriamos į prekių pardavimo bei paslaugų teikimo pajamas. Netipinės veiklos pajamas sudaro tokių ūkinių operacijų pajamos, kurios negali būti laikomos tipinės veiklos operacijomis, tačiau yra susijusios su įmonės įprastine veikla. Jas sudaro kitos veiklos pajamos bei finansinės ir investicinės veiklos pajamos. Ypatingiesiems straipsniams priskiriama pagautė – atsitiktinės pajamos ar pelnas, kurie negali būti priskirti įprastinei įmonės veiklai.

2 lentelė. Sąnaudų klasifikavimas (sudaryta autorių remiantis 11 - uoju VAS Sąnaudos, 2012)

Tipinės sąnaudos Netipinės sąnaudos Netekimai Pardavimo savikaina Veiklos sąnaudos Kitos veiklos

sąnaudos Finansinės ir investicinės

veiklos sąnaudos Perparduotų prekių

savikaina Pardavimo sąnaudos

Paslaugų teikimo sąnaudos Parduotos

produkcijos savikaina

Bendrosios ir administracinės

sąnaudos

Sąnaudos, nepriskiriamos tipinei įmonės

veiklai

Sąnaudos ir nuostoliai, susiję su finansiniu turtu ar finansiniu įsipareigojimu ir kitais atvejais

Atsitiktinės sąnaudos ar nuostoliai, kurie negali būti priskirti įprastinei

įmonės veiklai

Įprastinės veiklos pajamos

ūkinių operacijų, susijusių su veikla, iš kurios įmonė keletą ataskaitinių laikotarpių gauna daugiausia pajamų ir kurią įmonė laiko pagrindine, pajamos.

pasikartojančių ūkinių operacijų, susijusios su įmonės veikla, pajamos.

Tipinės veiklos pajamos

ūkinių operacijų, kurios negali būti laikomos tipinės veiklos operacijomis, tačiau yra susijusios su įprastine veikla, pajamos.

Netipinės veiklos pajamos

Ypatingieji straipsniai

straipsniai, kuriuose parodomi neįprastų, atsitiktinių, reguliariai nesikartojančių ūkinių

Tipinės veiklos prekių pardavimo pajamos - pripažįstamos, apskaitoje registruojamos ir finansinėse ataskaitose pateikiamos tada, kai prekės yra parduotos, o pajamų suma gali būti patikimai įvertinta.

Tipinės veiklos paslaugų teikimo pajamos - pripažįstamos skirtingais būdais, atsižvelgiant į tai, ar paslaugų teikimo rezultatas gali būti patikimai įvertintas ar ne.

Kitos veiklos pajamos - pripažįstamos pagal tuos pačius pripažinimo kriterijus, kaip ir tipinės veiklos pajamos.

Finansinės investicinės veiklos pajamos - pripažįstamos pajamos ir pelnas, susijęs su finansiniu turtu ar finansiniu įsipareigojimu ir kitais atvejais.

Pagautė - pripažįstamos atsitiktinės pajamos ar pelnas, kurie negali būti priskirti įprastinei įmonės veiklai.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

211

Grupuojant sąnaudas taip pat išskiriamos pagrindinės rūšys: tipinės sąnaudos, netipinės sąnaudos ir netekimai (2 lentelė). Tipinės sąnaudos – tai sąnaudos, priskiriamos pagrindinei įmonės veiklai. Jas sudaro pardavimo savikaina bei veiklos sąnaudos. Pardavimo savikaina skiriama į tris dalis – perparduotų prekių savikainą, paslaugų teikimo sąnaudas bei parduotos produkcijos savikainą, veiklos sąnaudos į – pardavimo sąnaudas bei bendrąsias ir administracines sąnaudas. Netipinė veikla yra tokia veikla, kuri nepriskirtina įmonės tipinei veiklai ir ypatingiesiems straipsniams. Jei kitos veiklos, finansinės ir investicinės veiklos sąnaudos nepriskiriamos tipinei įmonės veiklai, jos priskiriamos netipinės veiklos sąnaudoms. Netekimams priskiriamos sąnaudos ar nuostoliai, kurie negali būti priskirti įprastinei įmonės veiklai (Lakis, 2009).

Siūloma kelionių organizatorių pajamų ir sąnaudų registravimo sistema

Remiantis išanalizuotais kelionių organizatorių apmokestinimo PVM ypatumais bei pajamų ir sąnaudų apskaitos nuostatomis, siūloma, kelionių organizatoriams atitinkamai suformuoti pajamų ir sąnaudų sąskaitas individualiuose sąskaitų planuose. Sistema sudaryta remiantis turizmo formomis, išskiriamomis tam tikros šalies atžvilgiu, siekiant įvertinti, kiek pelno uždirbama iš kiekvienos turizmo formos, taip pat surenkant bei pateikiant duomenis vyriausybinėms institucijoms, renkančioms, analizuojančioms bei apibendrinančioms informaciją, susijusią su turizmo sektoriumi. Tam tikros šalies atžvilgiu apibrėžiamos turizmo formos apibūdinamos 3 lentelėje. 3 lentelė. Turizmo formos (sudaryta autorių pagal Valstybinio turizmo departamento duomenis, 2009)

Turizmo formos pavadinimas Turizmo formos apibūdinimas

Vietinis turizmas Tai tokia turizmo forma, kai tam tikros šalies gyventojas keliauja savo šalies teritorijoje. Išvykstamasis turizmas Tai tokia turizmo forma, kai išvykstama į kitą valstybę.

Atvykstamasis turizmas

Ši forma apima kitos šalies gyventojus (kitaip vadinamus užsienio turistais), keliaujančius kitoje šalyje. Užsienio turistas yra asmuo, kuris iš pastovios gyvenamosios vietos vyksta į kitą šalį, kurioje neturi pastovios gyvenamosios vietos, praleidžia joje daugiau negu vieną naktį, bet ne ilgiau nei metus ir pagrindinis kelionės tikslas nėra samdomoji veikla, apmokama toje šalyje. Atvykstamasis turizmas pagerina šalies mokėjimo balansą ir padidina bendrąjį vidaus produktą (BVP), sukurdamas turizmo sferą aptarnaujančias ekonomikos šakas bei naujas darbo vietas.

Rekomenduojama sistema pateikiama 4 paveiksle. Paminėtina, jog rekomenduojama sistema apima tik

tipinės veiklos pajamas ir sąnaudas.

Pajamų sąskaitos Sąnaudų sąskaitos Rūšis Kodas Pavadinimas Kodas Pavadinimas

5001VT0 VT paslaugų, teikiamos galutiniam vartotojui, pajamos

6001VT0 VT suteiktų paslaugų galutiniam vartotojui savikaina

Vietinis turizmas (VT)

5001VT1 VT paslaugų, teikiamų negalutiniam vartotojui, pajamos

6001VT1 VT suteiktų paslaugų negalutiniam vartotojui savikaina

5001IT0 IT paslaugų, teikiamų galutiniam vartotojui, pajamos

6001IT0 IT suteiktų paslaugų galutiniam vartotojui savikaina

5001IT02

IT paslaugų, teikiamų galutiniam vartotojui, pajamos, kai tarptautinis maršrutas yra ES teritorijoje

6001IT02 IT suteiktų paslaugų galutiniam vartotojui savikaina, kai tarptautinis maršrutas yra ES teritorijoje

5001IT03

IT paslaugų, teikiamų galutiniam vartotojui, pajamos, kai tarptautinis maršrutas yra ne ES teritorijoje

6001IT03 IT suteiktų paslaugų galutiniam vartotojui savikaina, kai tarptautinis maršrutas yra ne ES teritorijoje

Išvykstamasis turizmas (IT)

5001IT1 IT paslaugų, teikiamų negalutiniam vartotojui, pajamos

6001IT1 IT suteiktų paslaugų negalutiniam vartotojui savikaina

5001AT0 AT paslaugų, teikiamų galutiniam vartotojui, pajamos

6001AT0 AT suteiktų paslaugų galutiniam vartotojui savikaina

Atvykstamasis turizmas (AT)

5001AT1 AT paslaugų, teikiamų negalutiniam vartotojui, pajamos

6001AT1 AT suteiktų paslaugų negalutiniam vartotojui savikaina

Kitos tipinės veiklos rūšys 50X Kitos tipinės veiklos pajamos 60X Kitos tipinės veiklos sąnaudos

4 pav. Rekomenduojama kelionių organizatorių pajamų ir sąnaudų apskaitos sistema (sudaryta autorių)

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

212

Pagal rekomenduojamą sistemą pajamos ir sąnaudos pirmiausia išskiriamos į tris rūšis: vietinio turizmo, išvykstamojo turizmo, atvykstamojo turizmo. Kiekvienoje iš šių rūšių išskiriamos paslaugos teikiamos galutiniam vartotojui, atitinkamai sąskaitos kodo paskutinis skaičius 0, bei paslaugos teikiamos negalutiniam vartotojui, atitinkamai sąskaitos kodo paskutinis skaičius 1. Išvykstamojo turizmo rūšies paslaugų, teikiamų galutiniam vartotojui, pajamos bei jų savikaina skiriama į papildomas sąskaitas: IT paslaugos, teikiamos galutiniam vartotojui, kai tarptautinis maršrutas yra ne ES teritorijoje (atitinkamai sąskaitos kodo paskutinis skaičius 2) bei IT paslaugos, teikiamos galutiniam vartotojui, kai tarptautinis maršrutas yra ne ES teritorijoje (atitinkamai sąskaitos kodo paskutinis skaičius 3). Kitas tipines veiklos pajamas ir sąnaudas, kurios nepatenka į ankstesnio skirstymo kategorijas, siūloma registruoti bei koduoti, atsižvelgiant į kelionių organizatoriaus veiklos specifiką, pavyzdžiui, komisinio atlygio pajamos už perparduotas keliones, viešbučius, autobusų bilietus ir pan.

Siūloma sistema yra rekomendacinio pobūdžio. Kiekvienas kelionių organizatorius, atsižvelgdamas į savo veiklos specifiką, naudojamą sąskaitų planą ar kitas aplinkybes, galėtų kitaip pavadinti ar koduoti buhalterines sąskaitas, tačiau pritaikius siūlomą informacijos sisteminimo principą, surinktos informacijos nauda atsispindėtų jos analizės, atitinkamų deklaracijų, ataskaitų parengimo procese.

Išvados

Kelionių agentūrų ir kelionių organizatorių, kurie priklauso turizmo sektoriui, veikla užsiimančių įmonių skaičius tarp turizmo įmonių sudaro vidutiniškai apie 5 %. Šis skaičius 2007m. didėjo apie 17%, 2008m. – apie 11%, 2009m. – tik daugiau, kaip 3%, 2011m. – apie 7%, o 2010m. bei 2012m. pastebimas šių įmonių skaičiaus mažėjimas atitinkamai beveik 8% ir 3%, bendras įmonių skaičius nuo 2006m. iki 2012m. išaugo beveik 30%.

Kelionių organizatorių, priskiriamų turizmo sektoriui, apmokestinimo ypatumai reglamentuojami specialiomis PVM įstatymo nuostatomis. Išskiriami suteikiamos paslaugos galutiniam ar negalutiniam vartotojui, taip pat vietos apmokestinimo PVM ypatumai, detalizuojami pagal suteikiamos paslaugos rūšį.

Kelionių organizatorių finansinės apskaitos ypatumai labiausiai išryškėja pajamų ir sąnaudų apskaitos srityse, kurie pasireiškia poreikiu formuoti šios srities apskaitos informaciją, atsižvelgiant į vietinio, atvykstamojo, išvykstamojo turizmo formas.

Autorių siūloma kelionių organizatorių pajamų ir sąnaudų apskaitos sistema apima tiek apmokestinimo PVM, tiek finansinės apskaitos ypatumus, todėl toks informacijos struktūrizavimo būdas būtų palankesnis sudarant ataskaitas mokesčių, statistikos ar kitoms vyriausybinėms institucijoms.

Literatūra 1. DILIUS, A, KAREIVAITĖ, R. 2010 Pridėtinės vertės mokesčio analizė Lietuvoje darnaus vystymosi kontekste. Vadyba Nr 1(17), p. 9-14. 2. HOPIENĖ, R., RAILIENĖ, G., KAZLAUSKIENĖ, E. 2009. Potential of Virtual Organizing of Tourism Business System Actors [interaktyvus] Engineering Economics(3).. Prieiga per internetą: http://www.ktu.lt/lt/mokslas/zurnalai/inzeko/63/1392-2758-2009-3-63-75.pdf 3. LAKIS, V. ir kt. 2009 Finansinės apskaitos teorija ir praktika. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla. 4. Lietuvos Respublikos pridėtinės vertės mokesčio įstatymas. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: <http://www3.lrs.lt/pls/inter3/dokpaieska.showdoc_l?p_id=389443&p_query=&p_tr2=> 5. NOVOŠINSKIENĖ, A., SLAVICKIENĖ, A. 2010. Lietuvos mokesčių sistemos reformos tyrimas. [interaktyvus] Ekonomikos ir vadybos fakulteto 2009 metų mokslinių tyrimų rezultatai, mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys Nr. 1 (6), p. 28-35. Prieiga per internetą: http://www.asu.lt/mtr/2009/index.php 6. RADICKAS, V., RADICKIENĖ, R., TAMULEVIČIENĖ, D.2012. Turizmo sektoriaus veiklos vertinimas. Tarptautinės mokslinės konferencijos „Apskaita, auditas, analizė: mokslas inovacijų ir globalizacijos kontekste“ mokslo darbai, p. 560 - 571. 7. SUBAČIENĖ, R., RAZIŪNIENĖ, D. 2010. Pajamų apskaitos proceso lietuvių autorių vadovėliuose ir mokomosiose knygose analizė. Buhalterinės apskaitos teorija ir praktika Nr.7, p. 28-35. 8. SUBAČIENĖ, R. 2011. Kelionių agentūrų ir kelionių organizatorių veiklos analizė Buhalterinės apskaitos teorija ir praktika Nr.9, p. 112-118. 9. Statistikos departamento rodiklių duomenų bazė. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.stat.gov.lt/lt/pages/view/?id=1126. 10. Valstybinis turizmo departamentas [interaktyvus] Lietuvos turizmo statistika 2009 m. Prieiga per internetą: <http://www.tourism.lt/turizmo_statistika/ts_lt.php>. 11. 3-asis VAS “Pelno (nuostolių) ataskaita”. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.aat.lt. 12. 10-asis VAS “Pajamos“. [interaktyvus].Prieiga per internetą: http://www.aat.lt. 13. 11-asis VAS „Sąnaudos“. [interaktyvus].Prieiga per internetą: http://www.aat.lt.

THE PECULIARITIES OF VAT TAXATION FOR TRAVEL OPERATORS AND THEIR RECORDING IN FINANCIAL

ACCOUNTING SYSTEM

Valdas Radickas1, Rasa Subačienė2 UAB „Santika 1“, Vilnius University 2

Summary

Constantly changing business environment, including economic fluctuations, endless flow of information, legislation, regulations,

financial and tax accounting changes and other factors, result in difficulties of adaptation to these changes. Key users of this type of information in the company are usually accountants as they are responsible for presenting financial data in a special form. Therefore,

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

213

accountants directly face the difficulties of adaption to the changes of information flows; one of the proposed solutions for this problem is information systemisation.

Travel operators are affected by the special VAT scheme and the need for information on local, outbound and inbound tourism; therefore, making a suitable accounting information system would facilitate the accounting information for the proper evaluation and use. The most apparent accounting features for travel operators are income and expense, thus there is a need to structure them taking into account local, inbound and outbound tourism forms.

The purpose of this article is to analyse and discuss the peculiarities of special VAT scheme applied for travel operators and present the income and expenses accounting system.

Authors present the structure of income and expenses accounting system considering both VAT taxation and financial accounting features in order to make the process of creating financial reports to statistics or other government bodies simplier.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

214

POZITYVIOJI APSKAITOS TEORIJA: PRIVALUMAI IR TRŪKUMAI

Kristina Rudžionienė Vilniaus universitetas

Anotacija

Šiame straipsnyje analizuojama pozityvioji apskaitos teorija, išskiriami jos privalumai ir trūkumai. pozityvioji apskaitos teorija laikoma viena pagrindinių finansinės apskaitos teorijų. Ši teorija siekia paaiškinti ir prognozuoti įmonių apskaitos praktiką. pozityvioji apskaitos teorija laikoma pilnavertiškiausia dėl savo metodologijos teorija, tačiau ji sulaukia ir nemažai kritikos. Ji kritikuojama pirmiausiai dėl to, kad nepateikia nurodymų apskaitos praktikams, dažnai atliekant tyrimus neatsižvelgiama į organizacinius ryšius įmonėje ir pan. Tačiau nepaisant kritikos pozityvioji apskaitos teorija yra labiausiai pagrįsta apskaitos tyrimų paradigma per pastaruosius dešimtmečius.

Prasminiai žodžiai: finansinės apskaitos teorija, pozityvioji apskaitos teorija, teorijos tikslas, kritika.

Įvadas

Temos aktualumas. R. J. Chamberso (1963), J. M. Godfrey ir kt. (2006) teigimu, apskaita nuo kitų mokslų skiriasi vienu svarbiu aspektu: iš esmės tai mokslas, kilęs iš praktinės veiklos, tačiau teorija nėra nesvarbi. Apskaita – tai žmonių, kurie suformulavo tam tikrus teorijos pagrindus ir dirbo, kad įrodytų jų pagrįstumą, mąstymo rezultatas. Taigi teorijos vaidmuo apskaitoje yra kitoks, palyginus su kitais (pvz., gamtos) mokslais, kuriuose teorijos formuojamos pagal empirinius stebėjimus. Apskaitoje praktika gali būti lengvai pakeista įgyvendinant teoriją (Ijiri, 1971; Glautier, Underdown, 1994), o tai neįmanoma kituose moksluose (Ijiri, 1971).

C. Deegano (2003) teigimu, apskaitos teorijos gali: • nurodyti, kaip finansinėse ataskaitose turi būti įvertintas turtas; nurodyti, kokia apskaitos informacija

turi būti pateikta konkrečioms suinteresuotų asmenų grupėms, kad patenkintų jų informacijos poreikius (dedukciniu požiūriu pagrįstos normatyvinės apskaitos teorijos: istorinių kainų apskaita, esamosios įsigijimo kainos apskaita, esamosios realizavimo vertės apskaita, dabartinės vertės apskaita, dabartinės perkamosios galios apskaita);

• prognozuoti, kodėl vadovai pasirenka konkretų apskaitos metodą siekdami padidinti ar sumažinti įmonės pelną (indukciniu požiūriu pagrįsta pozityvioji apskaitos teorija);

• prognozuoti, kokios atitinkamos suinteresuotųjų grupės turi įtakos tai apskaitos informacijai, kuri jiems pateikiama; prognozuoti, kaip įmonė siekia būti suprasta visuomenės, kurioje ji veikia ir stengiasi atsiskaityti jai pateikdama atitinkamą informaciją (socialiniu, ekonominiu požiūriais pagrįstos suinteresuotųjų ir legitimumo teorijos).

Apskaitos teorijos taip pat siekia paaiškinti, kodėl ir kaip reglamentuojama apskaitos praktika, į šį procesą žvelgdamos iš politikos mokslo pozicijų (apskaitos reglamentavimo teorijos: viešojo intereso, patraukimo ir ekonominių interesų grupių).

Konkreti apskaitos teorija gali pateikti tik dalinį požiūrį, o skirtingos teorinės perspektyvos gali pasiūlyti skirtingus požiūrius į tą patį reiškinį (Deegan, 2003). Daugelis autorių (Watts, Zimmerman, 1979; Schroeder, Clark, Cathey, 2001; Deegan, 2003; Riahi-Belkaoui, 2004; ir kt.) pripažįsta, jog nėra visuotinai pripažintos bendros apskaitos teorijos, nors ir buvo dėta daug pastangų jos formuluotei. Nėra universalios teorijos, kuri leistų įvertinti jau nusistovėjusias, naujai atsiradusias ar dar tik siūlomas praktines procedūras, t. y. objektyviai įvertinti praeitį, dabartį bei numatyti ateities rezultatus. Todėl kiekviena apskaitos teorijų rūšis dažnai kritikuojama, nes abejojama dėl jos pilnavertiškumo. Aktualu išanalizuoti vienos svarbiausių – pozityviosios – apskaitos teorijos trūkumus tam, kad jos teiginiai būtų atsargiai taikomi.

Tyrimo objektas — pozityvioji apskaitos teorija. Tyrimo tikslas — suformavus finansinės apskaitos teorijos sampratą ir tikslą, nustatyti pozityviosios

apskaitos teorijos trūkumus. Šiam tikslui pasiekti nustatyti tokie uždaviniai: 1. Identifikuoti finansinės apskaitos teorijos sampratą ir jos tikslą; 2. Išanalizuoti pozityviosios apskaitos teorijos esmines prielaidas, tikslą ir išskirti tyrimų kryptis; 3. Išnagrinėti literatūroje pateikiamus pozityviosios apskaitos teorijos privalumus ir trūkumus. Tyrimo metodai. Atliktas loginis teorijos sampratos ekonomikoje palyginimas, modeliavimas, pateiktos

mokslinėje literatūroje pozityviosios apskaitos teorijos kritinė analizė.

Finansinės apskaitos teorijos samprata ir jos tikslas

Teorija gali būti paprasčiausias įsitikinimas, tačiau kad teorija būtų naudinga, ji turi būti visuotinai pripažinta (Schroeder, Clark, Cathey, 2001). Žodis „teorija“ (gr. theoria – tyrimas) kilęs iš graikų kalbos ir pačia bendriausia prasme reiškia tyrimą. Pagal „Tarptautinių žodžių žodyną“ (1985), „Oxford Dictionary for the Business World“ (1993), „Dabartinį lietuvių kalbos žodyną“ (2011) teorija reiškia:

• logišką tikrovės, praktikos patyrimo aiškinimą, apibendrinimą;

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

215

• kurios nors srities tiriamąjį dalyką aiškinančių mokslinių teiginių sistemą. Dauguma autorių (Glautier, Underdown, 1994; Schroeder, Clark, Cathey, 2001; Wolk, Dodd, Tearney,

2004, Godfrey ir kt., 2006) cituoja R. L. Wattso ir J. L. Zimmermano (1986) pagal M. Friedmaną suformuotą (apskaitos) teorijos tikslą – paaiškinti ryšius ir / ar prognozuoti fenomeną. Paaiškinimas reiškia stebimos praktikos priežasčių pateikimą, o prognozavimas reiškia, kad teorija numato netirtą (nebūtinai ateities įvykį) fenomeną (Watts, Zimmerman, 1986). Vadinasi, pagrindinis konkretaus dalyko teorijos tikslas – turėti gerai suformuluotą žinių, kurios būtų nuosekliai sukauptos, susistemintos ir patikrintos, sistemą, kuria būtų galima vadovautis apibrėžiant ir ateities veiksmus. M. W. E. Glautierio, B. Underdowno (1994) teigimu, teorijos kūrimas yra supaprastintas procesas, reikalaujantis prielaidų, kurios įprastai apibūdintų realybę ir būtų lengvai suprantamos. Tačiau geros teorijos požymis yra kuo mažesnis atotrūkis tarp teorijos ir realybės faktų.

Teorijos skirstomos į normatyvines ir pozityviąsias: normatyvinės teorijos aiškina, kas turi būti padaryta konkrečiomis aplinkybėmis, o pozityviosios parodo tai, kas yra realiame pasaulyje (Glautier, Underdown, 1994; Schroeder, Clark, Cathey, 2001; Deegan, 2003; Godfrey ir kt., 2004; Wolk, Dodd, Tearney, 2004). Normatyvinių ir pozityviųjų teorijų tikslai skiriasi, nors skirtumas ir ne visada akivaizdus (Mathews, Perera, 1999). J. M. Godfrey ir kt. (2004) nuomone, idealiu atveju neturėtų būti tokio skirtumo, nes gerai suformuluota ir išvystyta teorija apima ir tai, kas turi būti, ir tai, kas yra.

Dėl skirtingų šių teorijų savybių apskaitos teorija gali būti apibrėžiama taip pat dvejopai – dauguma autorių perfrazuoja vieną iš seniausių ir geriausią E. S. Hendrikseno (1970) apskaitos teorijos apibrėžimą, kad apskaitos teorija – tai logiška visuma principų, kurie:

• pateikia apibendrintą sistemą, pagal kurią gali būti įvertinta apskaitos praktika; • ir numato prielaidas naujoms apskaitos metodikoms bei procedūroms sukurti, praktikai plėtoti. Apskaitos teorijos apibrėžimo pobūdis lemia dvejopus apskaitos teorijos tikslus. Vieni labiau

akcentuoja tai, kad apskaitos teorijos tikslas – ieškoti loginių apskaitos principų, padedančių įvertinti apskaitos praktiką, numatančių jos vystymąsi (Hendriksen, 1970; Mackevičius, 1994). Kiti teigia, kad apskaitos teorijos tikslas – paaiškinti galiojančią apskaitos sistemą, jos praktiką ir mokslą, siekiant geriau juos suprasti ir vertinti, prognozuoti nestebėtą praktiką (Watts, Zimmerman, 1986; Mackevičius, 1994; Schroeder, Clark, Cathey, 2001; Deegan, 2003; Riahi-Belkaoui, 2004; Wolk, Dodd, Tearney, 2004).

Apibendrintas apskaitos teorijos apibrėžimas ir jo sąsaja su keliamais teorijai tikslais pateikti 1 paveiksle.

1 pav. Apskaitos teorijos apibrėžimo ir tikslų ryšys (sudaryta autorės pagal E. S. Hendrikseno (1970) apskaitos teorijos apibrėžimus)

Skirtingų apskaitos teorijų tikslai nesutampa (Deegan, 2003). Šio autoriaus teigimu, egzistuoja daug

finansinės apskaitos teorijų, nes: • egzistuoja skirtingi požiūriai į tiriamą objektą, finansinės apskaitos reikšmę ir jos tyrimo sritį; • nėra vieningo požiūrio į finansinės apskaitos vaidmenį – skirtingi tyrėjai savaip traktuoja finansinės

apskaitos vaidmenį. Taigi būtų idealu, jeigu būtų sukurta tokia apskaitos teorija, kuri galėtų paaiškinti egzistuojančią

praktiką ir prognozuoti būsimą situaciją tam tikromis aplinkybėmis, bei nurodyti, kas turi būti. Tačiau iki šiol sukurtos teorijos sprendžia tik vieną iš išvardytų problemų.

Apskaitos teorija – logiška visuma principų, kurie

pateikia apibendrintą sistemą, pagal kurią gali būti įvertinta

apskaitos praktika

numato prielaidas naujoms apskaitos metodikoms ir procedūroms sukurti bei praktikai plėtoti

paaiškinti ir prognozuoti galiojančią apskaitos praktiką

pateikti pagrindą tolesniam apskaitos praktikos

vystymuisi

Teorijos tikslas

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

216

Pozityviosios apskaitos teorijos esmė

Pozityvioji apskaitos teorija (toliau PAT) siekia paaiškinti ir prognozuoti konkretų fenomeną (Deegan, 2003). Daug autorių, pristatydami PAT kilmę ir esmę (Watts, Zimmerman, 1986; Mathews, Perera, 1999; Deegan, 2003; Riahi-Belkaoui, 2004; Godfrey ir kt., 2006; ir kt.) teigia, kad ji sukurta atskirai nuo ekonomikos teorijos, tačiau remiasi: 1) efektyvios rinkos hipoteze; 2) racionaliųjų lūkesčių teorija iš neoklasikinės ekonomikos teorijos; 3) atstovavimo teorija; 4) politinio proceso teorija.

PAT, kaip ir neoklasikinės ekonomikos teorijos, pagrindinis principas yra „laissez-faire“ ekonomika, tai yra, pasak R. L. Wattso, J. L. Zimmermano, geriausio varianto iš visų įmanomų pasirinkimas (Whittington, 1987; Tinkler, 1988; Mouck, 1992). PAT kūrėjai – R. L. Wattsas ir J. L. Zimmermanas – priklauso Ročesterio apskaitos mokyklai, kuri yra Čikagos ekonomikos mokyklos atšaka (Whittington, 1987). PAT, pasak T. Moucko (1992), perimamos iš pagrindinės M. M. Friedmano neoklasikinės ekonomikos teorijos pagalbinės prielaidos:

1) asmenys, priimantys sprendimus, turi teisingų duomenų apie ekonominę situaciją; 2) asmenys, priimantys sprendimus, renkasi geriausią galimą alternatyvą, kuri atitinka esamą

ekonominę situaciją ir turimas priemones; 3) susidarius minėtoms aplinkybėms, konkrečioje situacijoje pasirenkama sava vidinė „logika“ ir

asmenys, priimantys sprendimus, veikia pagal situacijos logiką; 4) ekonominių subjektų ir struktūrų elgesys stabilus ir sukoordinuotas; 5) individų poreikiai ir prioritetai autonomiški pagal santykį su rinkos sistema; 6) asmenys, priimantys sprendimus, vadovaujasi siaurais savanaudiškais interesais, o ne viešuoju

interesu; 7) įmonė suvokiama kaip formalių ir (ar) neformalių kontraktų tarp savanaudiškai nusiteikusių

dalyvių visuma. Svarbiausios ir turinčios praktinę reikšmę yra dvi paskutinės ekonominės prielaidos, kuriomis ir remiasi

PAT keldama ir tikrindama hipotezes. Pagal neoklasikinę maksimizavimo teoriją, kiekvienas individas priima sprendimą vadovaudamasis asmeninės naudos didinimu. PAT perima šią ekonomiškai pagrįstą prielaidą, kad visi individų veiksmai yra nulemti savanaudiškų interesų ir kad visi individai veiks siekdami padidinti asmeninę gerovę. Taip pat visi įmonės dalyviai, veikdami savanaudiškai, yra motyvuoti didinti įmonės vertę. Daugelis PAT tyrėjų teigia, kad vadovai geriausiai įmonei parenka tinkamus apskaitos metodus konkrečiomis sąlygomis, o vyriausybė į šį procesą neturėtų kištis (Deegan, 2003).

PAT akcentuoja tarpusavio ryšius tarp įvairių individų, kurie teikia išteklius įmonei (savininkų, vadovų, skolintojų), ir to, kaip apskaita naudojama šiems ryšiams palaikyti (Deegan, 2003). Kadangi savanaudiški individų ketinimai nulemia visus jų veiksmus apskaitoje, todėl PAT prognozuoja įmonės veiksmus, siekiant suderinti vadovų ir savininkų interesus.

Analizuojant PAT, kuri aiškina ir prognozuoja apskaitos praktiką, būtina kalbėti apie empirinius tyrimus, nes jais grindžiami visi PAT teiginiai. PAT vystymasis gali būti suskirstytas į du etapus (Godfrey ir kt., 2006).

Pirmasis ir ankstyvesnis etapas apima apskaitos ir kapitalo rinkų elgesio tyrimus. Kapitalo rinkos tyrimai pradėjo vyrauti XX a. 8-jame dešimtmetyje, nes tapo aišku, kad kol tyrėjai žinos, ar ir kaip investuotojai naudojasi finansinėmis ataskaitomis, nėra pagrindo tikėtis sukurti teorijas, nurodančias, kaip buhalteriai turėtų parengti finansines ataskaitas. Tačiau šie kapitalo rinkos tyrimai nepateikia visos informacijos, būtinos apskaitos tyrėjams, praktikams ir reglamentuotojams (Godfrey ir kt., 2006).

Pasak J. M. Godfrey ir kt. (2006), PAT svarbūs du kapitalo rinkų tyrimų tipai: 1) tyrimai, kurie siekia nustatyti apskaitos informacijos pateikimo rinkai poveikį įmonės akcijų

kainoms; ir 2) tyrimai, kurie apima apskaitos politikos pokyčių poveikį akcijų kainoms. Šio etapo literatūra neaiškina apskaitos praktikos, buvo tiriamas apskaitos duomenų paskelbimo ir

akcijų kainų reakcijos ryšys (Godfrey ir kt., 2006). Tyrimai teigė, kad finansinės ataskaitos, parengtos pagal istorinių kainų apskaitą, teikia informaciją, kuri naudojama kapitalo rinkoje vertinant akcijas, tačiau kartu apskaita neužvaldo visos informacijos, pasitelkiamos joms vertinti. Finansų ekonomikos teorijos, ypač efektyvios rinkos hipotezė, CAPM buvo naudojami šiems tyrimams pagrįsti (Godfrey ir kt., 2006).

Antrojo etapo tyrimai siekia paaiškinti ir prognozuoti apskaitos praktiką įmonėse (Godfrey ir kt., 2006). Šio etapo tyrimai siekia aiškintis tokius klausimus:

• Kodėl vadovai rengia finansines ataskaitas, jeigu nėra jokio reikalavimo tai daryti? • Kodėl vadovai priima sisteminius apskaitos praktikos sprendimus ir stengiasi paveikti standartų

leidėjus, kad darytų įtaką konkrečių apskaitos standartų leidimui? • Kas motyvuoja vadovus priimti apskaitos sprendimus? • Jeigu įmonės reikalaujama pakeisti apskaitos praktiką, kokių veiksmų vadovai gali imtis, kad

paveiktų kapitalo rinkų atsaką (investuotojų ir kitų šalių)? (Godfrey ir kt., 2006) Apibendrinant empirinius PAT tyrimus mikroekonominiu lygmeniu, t. y. įmonių apskaitos praktikos,

galima teigti, kad tyrimai labai įvairiapusiški (1 pav.): 1) tiriama apskaitos praktika – apskaitos politika, jos kitimo tendencijos. Apskaitos praktikos

tyrinėjimas moksle neturėtų prasmės, jeigu įmonės neturėtų laisvo kai kurių apskaitos metodų, įvertinimų

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

217

pasirinkimo, nes apskaita gana detaliai reglamentuojama apskaitos standartais, kurie laikomi teisės aktais. Todėl tyrimai siekiant išsiaiškinti tai, ar įmonės laikosi jų reikalavimų, išryškintų daromus nusikaltimus, apgaules, o tai yra teisėsaugos, bet ne mokslininkų reikalas. Todėl vienas iš apskaitos tyrimų tikslų yra vystyti pozityviąją teoriją, kuri paaiškintų stebimą apskaitos fenomeną tirdama įvykių priežastis (Godfrey ir kt., 2006), t. y. teorijoje didžiausias dėmesys skiriamas įmonių pasirinkimų (politikos) tyrinėjimui: kokius metodus įmonės renkasi dažniausiai, ko siekia tokiais pasirinkimais. Ši tyrimų kryptis apima pelno valdymo, išlyginimo, kūrybinės apskaitos ir kitokių apskaitos manipuliacijų tyrimus.

2) tiriami apskaitos praktiką lemiantys veiksniai, t. y. tai, nuo ko priklauso taikomų apskaitos politikos metodų pasirinkimai. PAT siekia paaiškinti ir prognozuoti racionalų apskaitos politikos pasirinkimą skirtingose įmonėse, t. y. nustatyti, kurios įmonės taikys ir kurios ne konkretų apskaitos metodą.

3) tiriamas apskaitos politikos ir finansinėse ataskaitose pateikiamos informacijos daromas poveikis akcijų kainoms ir kitokiems apskaitos informacijos vartotojų priimamiems sprendimams.

1 pav. Pozityviosios apskaitos teorijos tyrimų kryptys (sukurta autorės)

R. L. Wattsas, J. L. Zimmermanas pagrindiniuose savo darbuose (1986, 1990) vadovų elgesį,

pasirenkant apskaitos politiką, siūlo aiškinti ir prognozuoti, vadovaujantis trimis pagrindinėmis hipotezėmis: • Vadovų premijavimo hipotezė: ceteris paribus (nekintant kitiems veiksniams), įmonės vadovai, kurių

atlyginimas ir (ar) premijos priklauso nuo veiklos rezultatų, yra labiau linkę pasirinkti apskaitos metodus, perkeliančius pelną iš būsimųjų laikotarpių į ataskaitinį.

• Finansinio sverto (nuosavo ir skolinto kapitalo santykio) hipotezė: ceteris paribus (nekintant kitiems veiksniams), kuo didesnis finansinio sverto rodiklis, tuo įmonės vadovai labiau linkę pasirinkti apskaitos metodus, kurie padidintų ataskaitinio laikotarpio pelno dydį ateinančių laikotarpių sąskaita.

• Politinių išlaidų (įmonės dydžio) hipotezė: ceteris paribus (nekintant kitiems veiksniams), kuo didesnė įmonė, tuo jos vadovai labiau linkę pasirinkti tuos apskaitos metodus, kurie uždirbtą pelną iš ataskaitinio laikotarpio perkeltų į būsimus laikotarpius.

Trys pagrindinės hipotezės suformuluotos teoriškai pagal ekonomikos teorijos prielaidas, o vėliau daugelio autorių tikrinamos empiriškai, siekiant paaiškinti vieno ar daugiau apskaitos metodo pasirinkimą.

Pozityviosios apskaitos teorijos privalumai ir ribotumai

PAT pilnai grindžiama ekonominiais argumentais, nes atitinka abi svarbiausias ekonomiškai orientuotų teorijų savybes:

• metodologinį individualizmą – kai bet koks socialinis reiškinys aiškinamas kaip priimtų individualių sprendimų pasekmė;

• neoklasikinę maksimizavimo hipotezę – prielaida, kad visi individai stengiasi didinti asmeninę naudą (Boland, Gordon, 1992).

PAT sprendžia tik vieną iš nurodytų apskaitos teorijos tikslų – aiškina egzistuojančią praktiką ir prognozuoja būsimą situaciją tam tikromis aplinkybėmis. Dėl šios ir kitų priežasčių PAT, nors ir laikoma pilnavertiškiausia apskaitos teorija, sulaukia daug kritikos.

Labiausiai PAT kritikuojama dėl to, kad ji nepateikia nurodymų, t. y. nenurodo, kaip gerinti apskaitos praktiką (Deegan, 2003; Godfrey ir kt., 2006). Teigiama, kad paprasčiausiai aiškinti ir prognozuoti apskaitos praktiką neužtenka (Deegan, 2003). B. Howiesonas (1996, – op. cit. Deegan, 2003 ir Godfrey ir kt., 2006) mano, kad nurodymų nepateikimas PAT mokslininkus atitolina nuo apskaitos praktikų: praktikai kiekvieną dieną susiduria su klausimu, kokią apskaitos politiką jie turėtų pasirinkti, o mokslininkai tradiciškai yra tik komentuotojai ir reformų normatyviniu pagrindu iniciatoriai.

PAT kritikuojama dėl to, kad ji turi moksliškumo trūkumų (Deegan, 2003). Teigiama, kad trys PAT hipotezės yra nepagrįstos, todėl moksliškai PAT turėtų būti pripažinta netinkama (Deegan, 2003). Apskaitą tvarko žmonės ir šis procesas negali egzistuoti atskirai, be buhalterių, todėl sudėtinga atsižvelgti į tai, kad bet

Apskaitos praktika – taikoma apskaitos

politika Veiksniai Finansinių ataskaitų viešinimas

Trys PAT hipotezės tiria ir aiškina

veiksnių poveikį apskaitos politikai

Tiriama, kokia apskaitos politikos

pasirinkimo praktika (apskaitos

manipuliacijos)

Tiriama, koks apskaitos duomenų

atskleidimo poveikis akcijų kainoms

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

218

koks modelis ar teorija gali pilnai paaiškinti žmonių elgesį. Bandymas tai padaryti gali virsti mechanišku veiksmu (Ibid, 2003). PAT teiginiai ir tyrimai negali labai tiksliai numatyti žmogaus veiksmų konkrečiomis aplinkybėmis – ji tik nurodo bendras tendencijas, paplitusius veiksmus, bet kaip konkrečioje situacijoje pasielgs konkretus žmogus, – nenurodoma.

Taip pat kelia abejonių pagrindinė PAT prielaida, kad visi žmonių veiksmai yra nulemti savanaudiškumo. Daugelio tyrėjų manymu, tokia prielaida yra itin negatyvi ir supaprastintai aiškina žmogaus elgesį (Deegan, 2003). R. Gray, D. Owenas, C. Adamsas (1996) teigė, kad PAT skatina moralinio žmogaus požiūrio į pasaulį nuopuolį. Daug mokslininkų ginčija šį požiūrį (Deegan, 2003).

Dažnai atliekant tyrimus pagal PAT neatsižvelgiama į organizacinius ryšius įmonėje (Deegan, 2003). J. V. Sokolovas (1996), J. Mackevičius (2003) akcentuoja ir įmonės vyr. buhalterio poreikių, kūrybiškumo apskaitos politikos pasirinkimui svarbą. Juk sprendimus apskaitoje dažnai priima ne tik vadovai, bet ir vyr. buhalteriai, o jų elgesio ir pasirinkimo motyvų PAT neanalizuoja (Deegan, 2003). Taigi į šį procesą reikia žvelgti plačiau: įmonės apskaitos politikos pasirinkimas – tai kolegialus vadovo ir vyr. buhalterio sprendimas. Mažesnėse įmonėse vyrauja praktika, kad vyr. buhalteris parengia apskaitos politiką savo nuožiūra, o vadovas ją patvirtina, taigi apskaitos politika yra ne vien tik vadovo sprendimas. Be to, stambesnėse įmonėse reikia įvertinti viso valdymo aparato motyvus ir įtaką pasirenkamai apskaitos politikai.

PAT vystymo pradžia – 8-jame dešimtmetyje, o tada suformuoti teiginiai per pastaruosius dešimtmečius toliau nebuvo vystomi, jų idėjos netobulintos (Deegan, 2003). Pirmaisiais PAT formulavimo metais (1978 metais) buvo sukurtos trys hipotezės, kurios toliau testuojamos skirtingose aplinkose lyginant jas su įvairiomis apskaitos politikomis – net po 30 metų.

Nemažai tyrėjų, tikrinusių hipotezes, gavo prieštaringus rezultatus: vieno apskaitos metodo pasirinkimas priklausė nuo nagrinėjamų veiksnių, o kito – nuo jų visiškai nepriklausė. Akivaizdu, kad apskaitos metodų portfelio pasirinkimo priklausomybės nuo veiksnių tyrimai turi didesnį patikimumo lygį prognozavimui, nes parodo ne vieno apskaitos metodo pasirinkimo priklausomybę nuo kokio nors veiksnio. Vieno apskaitos metodo priklausomybė gali būti nulemta ne tik ekonominių motyvų, bet ir atsitiktinė, o keleto apskaitos metodų, t. y. visos pelną didinančios ar mažinančios apskaitos politikos strategijos, tyrimas geriau atskleidžia jų pasirinkimo motyvus.

R. L. Wattsas, J. L. Zimmermanas (1990), apžvelgdami XX a. 9-ojo dešimtmečio apskaitos metodų pasirinkimo tyrimus, padarė išvadą, kad įmonės dydžio hipotezės suformulavimas pagrįstas jautrių pramonės šakų (pvz., naftos ir dujų gavybos) įmonių apskaitos metodų pasirinkimais, taip pat daugelio atliktų tyrimų rezultatus lėmė stambių naftos ir dujų gavybos įmonių apskaitos metodų pasirinkimai. PAT hipotezių teiginiai dažniausiai tinka stambioms įmonėms, todėl netaikomi absoliučiai visoms įmonėms, nes smulkiose įmonėse apskaitos politikos sprendimai nepagrįsti politinio matomumo prielaidos teiginiais. Dėl šių prieštaringų rezultatų ne visada galima prognozuoti smulkių įmonių apskaitos politikos pasirinkimus pagal tris PAT hipotezes, todėl reikia tolesnių tyrimų tam, kad būtų galima nustatyti, kas daro įtaką smulkių įmonių apskaitos politikos pasirinkimams.

Atsižvelgus į aptartus tyrimus ir jų rezultatus, galima teigti, kad apskaitos politikos pasirinkimai smulkiose ir vidutinėse įmonėse yra gana mažai ištirti dėl duomenų neprieinamumo, o esamų tyrimų išvados gana prieštaringos; įprastos ir teoriškai pagrįstos PAT hipotezės nepasitvirtina. Be to, tikėtina, kad hipotezių tikrinimo rezultatai skirtingo ekonominio išsivystymo lygio šalyse gali būti skirtingi ir neatitikti pagrindinių ekonomikos teorijos prielaidų, todėl, norint paaiškinti ir prognozuoti apskaitos politikos pasirinkimus tokiose šalyse, kaip Lietuva, reikia atskirų tyrimų.

Be to, trys hipotezės palyginti mažai aiškina apskaitos metodų pokyčius skirtingose pramonės šakose. Vadovų premijavimo sistema, įmonės finansinis svertas ir dydis gana menkai gali padėti prognozuoti skirtingų pramonės šakų apskaitos procedūras (Watts, Zimmerman, 1986). R. M. Boweno, L. DuCharme, D. Shoreso (1999) tyrimas parodė, kad apskaitos politikos pasirinkimai priklauso nuo įmonės veiklos pobūdžio, pavyzdžiui, paslaugas teikiančios įmonės rinksis kitokius atsargų įvertinimo metodus nei prekyba ar gamyba užsiimančios įmonės.

Nepaisant daugelio empirinių tyrimų, dažniausiai atliktų labiausiai ekonomiškai išsivysčiusiose valstybėse, hipotezių tikrinimas įvairiose rinkose, skirtingo išsivystymo šalyse, kitokių charakteristikų įmonėse yra prasmingas, nes padeda plėtoti apskaitos teoriją tam, kad būtų galima padidinti jos aiškinimo ir prognozavimo galimybes (Watts, Zimmerman, 1986). Taigi, remiantis hipotezėmis, negalima tiksliau prognozuoti, kad įmonės pasirinks apskaitos metodų portfelį, nei naiviai spėjant, kad visos įmonės naudos labiausiai paplitusį šių metodų portfelį. Tačiau šios trys paprastos hipotezės yra patikimesnės negu paprastas spėjimas todėl, kad jos daug plačiau paaiškina metodų pasirinkimą (Watts, Zimmerman, 1986; Mangos, Lewis, 1995).

PAT kritikuojama dėl to, kad empiriniai įrodymai susiję su apskaitos politikos pasirinkimo paaiškinimu ir poveikiu akcijų kainoms bei įmonės kontraktų egzistavimu, yra silpni ir neįtikinami (Godfrey ir kt., 2006). Ypač metodologiškai ir statistiškai kritikuojami šie tyrimų aspektai: kai kuriuose tyrimuose kintamieji yra nereikšmingi ir neprognozuojami, hipotetinių modelių prognozavimas yra žemas, tiriami kintamieji susiję, skirtingų pramonės šakų modeliai yra silpnai išvystyti, o paprasti matai tokie, kaip įmonės dydis, politinės išlaidos, nėra tiksliai teoriškai ir kiekybiškai apibrėžti (Ibid, 2006).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

219

Nepaisant reikšmingų PAT hipotezių trūkumų, C. Deeganas (2003) prognozuoja ir tolesnį jų tikrinimą. Taigi PAT dar tobulinama (Godfrey ir kt., 2006). PAT dėstoma daugelyje aukštųjų mokyklų, taikoma įvairiuose tyrimuose, jie publikuojami, nors pastaruoju metu jų mažėja. Reikia įvertinti, kad visos apskaitos teorijos turi apribojimų (Deegan, 2003). Nors PAT yra kritikuojama, tačiau jai pavyko sukurti tokius argumentus, kurie pranoko visa kita (Ibid, 2003). PAT gali būti pakeista tiktai kita teorija, kuri turės daugiau galimybių prognozuoti (Godfrey ir kt., 2006).

Be to, J. M. Godfrey ir kt. (2006) teigia, kad PAT yra labiausiai pagrįsta apskaitos tyrimų paradigma per pastaruosius dešimtmečius. Apskaitos teorija ir metodologija remiasi ekonomika pagrįsta empirine literatūra, jos pamatas – mokslinė teorijos koncepcija (Watts, Zimmerman, 1986). PAT mokslininkai teigia, kad jų teorija yra moksliškesnė dėl savo metodologijos ir dėl to, kad labiausiai skatina empirinius ekonomikos tyrimus (Godfrey ir kt., 2006).

Vis dėlto nepaisant įvairios kritikos, PAT išlaikė išbandymą laiku. Ji yra labiausiai metodologiškai pagrįsta apskaitos teorija.

Išvados

Ekonomikoje apskaitos teorijos turi dvejopus tikslus: vienos siekia paaiškinti esamą situaciją, o kitos – nurodyti, kaip turi būti. Todėl išskiriamos normatyvinės ir pozityvios teorijos. pozityvioji apskaitos teorija nepasiekia abiejų teorijos tikslų, todėl dažnai kritikuojama.

Pozityvioji apskaitos teorija remiasi indukciniu požiūriu į apskaitos teoriją. Ji siekia paaiškinti ir prognozuoti egzistuojančią apskaitos praktiką. Ši teorija apima tris empirinių tyrimų kryptis: 1) tikrinamos trys pagrindinės (vadovų premijavimo, finansinio sverto ir įmonės dydžio) hipotezės, aiškinančios įmonių apskaitos politikos pasirinkimus; 2) tiriamos įvairios apskaitos manipuliacijos ir kūrybinė apskaita ir 3) analizuojama kapitalo rinkos reakcija į atskleidžiamą apskaitos informaciją, keičiamus apskaitos politikos metodus.

PAT kritikuojama dėl to, kad ji yra nemoksliška. teigiama, kad trys pat hipotezės yra nepagrįstos, abejojama viena pagrindinių pat prielaidų dėl savanaudiško visų ekonomikoje dalyvaujančių asmenų elgesio, neįvertinami kiti žmonių elgesio niuansai. PAT hipotezės dažniausiai testuojamos analizuojant vieną ar keletą apskaitos metodų, kuriuos įmonės gali būti pasirinkę atsitiktinai, o ne dėl nurodytų veiksnių. Be to, hipotezių teiginiai paremti daugiausiai labiausiai išsivysčiusių valstybių didžiųjų korporacijų apskaitos praktikos stebėjimu ir tyrimu. Vis dėlto nepaisant įvairios kritikos, pat yra labiausiai pagrįsta apskaitos tyrimų paradigma per pastaruosius dešimtmečius. Ji išlaikė išbandymą laiku.

Literatūra

1. BOLAND, L. A.; GORDON, I. M. 1992. Criticizing Positive Accounting Theory. Contemporary Accounting Research, vol. 9, no. 1, p. 142–170. 2. BOWEN, R. M.; DUCHARME, L.; SHORES, D. (1999) Economic and Industry Determinants of Accounting Method Choice. Working paper. Available from Internet: <http://papers.ssrn.com/sol3/papers.sfm?abstract_id=182888>. 3. CHAMBERS, R. J. 1963. Why Bother with Postulates? Journal of Accounting Research, vol. 1, no. 1, p. 3. 4. DEEGAN, C. 2003. Financial Accounting Theory. Roseville, NS: McGraw–Hill. 5. GLAUTIER, M. W. E.; UNDERDOWN, B. 1994. Accounting Theory and Practice. London: Pitman. 6. GODFREY, J. M. 2006. Accounting Theory / J. M. Godfrey, A. Hodgson, S. Holmes, A. Tarca. John Wiley & Sons, Inc. 7. GRAY, R.; OWEN, D.; ADAMS, C. 1996. Accounting and Accountability: Changes and Challenges in Corporate Social and Environmental Reporting. London: Prentice–Hall. 8. HENDRIKSEN, E. 1970. Accounting Theory. Illinois: Richard D. Irwin. 9. HOWIESON, B. 1996. Whither Financial Accounting Research: A Modern–day Bo–Peep? Australian Accounting Review, vol. 6, no. 1, p. 29–36. 10. IJIRI, Y. 1971. A Defense for Historical Cost Accounting in Sterling, R. (ed), Asset Valuation and Income Determination: A Consideration of the Alternatives, Kansas: Scholars Book Co. 11. Lietuvių kalbos žodynas. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: http://www.lkz.lt/startas.htm 12. MACKEVI2IUS, J. 1994. Apskaita. Vilnius: Mintis. 13. MACKEVI2IUS, J., POŠKAITĖ, D. 2003. Finansinio sverto apskaičiavimas ir interpretavimas. Ekonomika, nr. 61, p. 100–110. 14. MANGOS, N. C.; LEWIS, N. R. 1995. A Socio–economic Paradigm for Analysing Managers’ Accounting Choice Behavior. Accounting, Auditing and Accountability Journal, vol. 8, no. 1, p. 38–62. 15. MOUCK, T. 1992. The Rhetoric of Science and the Rhetoric of Revolt in the “Story” of Positive Accoutning Theory. Accounting, Auditing and Accountability, vol. 5, no. 4, p. 35–56. 16. RIAHI-BELKAOUI, A. 2004. Accounting Theory. Thomson, University of Illinois. 3rd ed. 17. SCHROEDER, R. G.; CLARK, M. W.; CATHEY, J. M. 2001. Financial Accounting: Theory and Analysis. John Wiley & Sons, Inc. 18. Tarptautinių žodžių žodynas (1985) Vilnius: Vyriausioji enciklopedijų redakcija. 19. The Oxford Dictionary for the Business World (1993) Oxford University Press. 20. TINKLER, T. 1988. Panglosian Accounting Theories: The Science of Apologizing in Style. Accounting, Organizations and Society, Vol. 13, no. 2, p. 165–189. 21. WATTS, L. W.; ZIMMERMAN, J. L. 1979. The Demand for and Supply for Accounting Theories: the Market for Excuses. Accounting Review, Vol. 54 (2), p. 273–305. 22. WATTS, L. W.; ZIMMERMAN, J. L. 1986. Positive Accounting Theory. Englewood Cliffs, NJ: Prentice–Hall. 23. WATTS, R. L.; ZIMMERMAN, J. L. 1990. Positive Accounting Theory: A Ten Year Perspective. Accounting Review, vol. 65, no. 1, p. 131–156. 24. WHITTINGTON, G. 1987. Positive Accounting: A Review Article. Accounting and Business Research, vol. 17, no. 68, p. 327–336.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

220

25. WOLK, H. I.; DODD, J. L.; TEARNEY, M. G. 2004. Accounting Theory: Conceptual Issues in a Political and Economic Environment. 6th ed. Thomson: South–Western. 26. МЭТЬЮС, М. Р. 1999. Теория бухгалтерского учёта: Учебник / М.Р. Мэтьюс, М.Х.Б. Перера / Пер. с англ. под ред. Я. В. Соколова, И. А. Смирновой. Москва: Аудит, ЮНИТИ. 27. СОКОЛОВ, Я. В. 1996. Бухгалтерский учёт: от истоков до наших дней. Учебн. пособие для вузов. Москва: Аудит, ЮНИТИ.

POSITIVE ACCOUNTING THEORY: ADVANTAGES AND DISADVANTAGES

Kristina Rudžionienė Vilnius University

Summary

Positive accounting theory is one of the basic financial accounting theories. This theory seeks to explain and predict accounting practice of the company. positive accounting theory include three mainstreams of empirical research: 1) three hypotheses (the bonus plan hypothesis, the financial leverage hypothesis and the size hypothesis) explaining accounting policy choice by the managers are tested; 2) earnings manipulation (earnings management, income smoothing, ‘taking the bath’) and creative accounting are analyzed; and 3) the reaction of capital market to reported accounting numbers and changes of policy methods are researched. Positive accounting theory is considered as a good economic theory, but it is criticized by some authors. Positive accounting theory do not gives prescriptions for accounting practice, it does not say something about good or bad accounting policy of the company. researchers do not take into account relations between managers and accountants in the companies in their empirical investigations. Hypotheses of positive accounting theory and results of many investigations are based on the accounting policy of large politically sensitive (for example, oil and gas) companies in well-developed countries, but results of hypotheses’ testing may differ analyzing accounting policy choices of small companies in the middle economy countries. Despite critics positive accounting theory stays mostly grounded accounting research paradigm during last decades.

Key words: financial accounting theory, positive accounting theory, purpose of theory, critics.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

221

APMOKESTINIMO BAZĖS ĮTAKA ŪKIO EKONOMINIAM GYVYBINGUMUI

Astrida Slavickienė, Jūratė Savickienė


Anotacija

Straipsnio tikslas – įvertinus apmokestinimo bazės pasikeitimo įtaką ūkininko ūkio ekonominiam gyvybingumui, nustatyta, kad esminės įtakos apmokestinimo bazės pasikeitimas ūkio ekonominiam gyvybingumui neturi, o valstybei į nacionalinį biudžetą sumokama žymiai daugiau. Siekiant įvertinti apmokestinimo bazės pasikeitimo įtaką ūkių ekonominiam gyvybingumui, straipsnyje pateikiamas apmokestinimo bazės vertinimas pagal du objektus, t.y. pagal ekonominio dydžio vienetą (EDV) ir apmokestinamąsias pajamas. Palyginus apmokestinamąją bazę pagal abu objektus ir apskaičiavus ūkininko ūkio ekonominio gyvybingumo rodiklius, nustatyta, kad, parinkus kitą apmokestinimo bazę – apmokestinamąsias pajamas ūkininko ūkis išlieka ekonomiškai gyvybingas, nors mokesčių našta padidėja žymiai. Tam didesnės įtakos turi ne apmokestinimo bazės parinkimas, o gaunama finansinė parama.

Prasminiai žodžiai: apmokestinimo bazė, apmokestinimo principai, ekonominio dydžio vienetas, apmokestinamosios pajamos, ūkininko ūkis, ūkio ekonominis gyvybingumas.

Įvadas

Lietuvos mokesčių sistema nuo jos sukūrimo patyrė jau ketvirtąją reformą: buvo išplėsta apmokestinimo

bazė, panaikintos lengvatos, sumažinti mokesčių tarifai ir pan. Keičiantis šalies ekonomikai ir politinei situacijai, apmokestinimo bazė taip pat turi neišvengiamai keistis.

Sukurti gerą mokesčių sistemą rūpi kiekvienai valstybei. Todėl visame pasaulyje mokesčių sistemos yra tobulinamos, ieškant optimaliausių apmokestinimo variantų, kurie geriausiai atitiktų apmokestinimo principus. Todėl vadovaujantis apmokestinimo teisingumo principu nuo 2009 metų žemės ūkio verslo subjektai ir fiziniai asmenys įtraukti į bendrą šalies mokesčių sistemą. Praėjus trims reformos metams galima daryti tam tikrus apibendrinimus apie reformos teisingumą bei tikslingumą. Mokslininkų, tiriančių žemės ūkio apmokestinimą bei jo įtaką ūkių gyvybingumui (V.A. Cosmo (2010) , J. Edwards (2006), A. Novošinskienė (2010), A. Slavickienė (2012), E. Grakauskas (2005), A. Marcijonas (2005), J. Bivainis (2009), I. Skačkauskienė (2009), G. Jakštonytė (2010), D. Juškevišienė (2012), J. M. Agriles (2001), J. Scott (2001), A. Adelaja (1998), K. Sullivan (1998), J. Savickienė (2012), ir kt.) bei mokesčių mokėtojų (žemės ūkio veikla užsiimančių fizinių ir juridinių asmenų) nuomonė šiuo klausimu sutampa: žemės ūkio verslo įtraukimas į bendrą mokesčių sistemą yra teigiamas reiškinys, tačiau kiekvienais metais besikeičianti jų apmokestinimo sistema daro reformą sudėtingą ir sudaro problemų apskaičiuojant mokesčius. Žemės ūkio veiklą vykdantys gyventojai valstybinio socialinio (VSD) ir privalomojo sveikatos draudimų (PSD) įmokų, taip pat gyventojų pajamų mokesčio (GPM) mokėjimo tikslais grupuojami pagal keletą kriterijų: jų valdomos žemės ūkio valdos ekonominį dydį, išreikštą ekonominio dydžio vienetais (EDV) bei statusą pridėtinės vertės mokesčio (PVM) atžvilgiu. Skirtingoms grupėms priskirtiems gyventojams nustatytos skirtingos minėtų mokesčių mokėjimų sąlygos.

Nuo 2009 m. Lietuvoje atsiradęs mokestinių prievolių dydžio diferencijavimas pagal žemės ūkio valdos ekonominį dydį bei statusą pridėtinės vertės mokesčio atžvilgiu yra palyginti naujas, kuris dar mažai ištirtas, taikomas tik žemės ūkyje, neturi analogų kitose šalyse. Apmokestinimo bazė, kuri mokesčių mokėtojų grupėms tenka skirtinga, reikalauja tyrimo, ar apmokestinimo bazė žemės ūkio veiklą vykdančių gyventojų pagal žemės ūkio valdos ekonominį dydį yra parinkta tinkama. Kyla klausimas, kaip pasikeistų ūkio ekonominis gyvybingumas pasikeitus apmokestinimo bazei, jeigu mokesčių bazė būtų – apmokestinamosios pajamos.

Tyrimo objektas – žemės ūkio veikla užsiimančių fizinių asmenų apmokestinimas. Tyrimų tikslas – įvertinti apmokestinimo bazės pasikeitimo įtaką ūkininko ūkio ekonominiam

gyvybingumui. Tikslui pasiekti iškeliami uždaviniai: • įvertinti apmokestinimo bazės pasikeitimą ūkio pajamoms; • nustatyti apmokestinimo bazės pasikeitimo įtaką ūkio ekonominiam gyvybingumui. Tyrimo metodai: Tyrimo problemai pagrįsti atlikta Lietuvos ir užsienio mokslininkų darbų, ekonominės literatūros,

analitinių darbų sisteminė analizė, LR įstatymų ir kitų norminių aktų analizė žemės ūkio subjektų mokesčių ir ūkio ekonominio gyvybingumo klausimais. Empiriniam tyrimui atlikti ir statistinei informacijai apdoroti ir sisteminti panaudoti vidurkio ir palyginimo būdai.

Tyrimo rezultatai

Vykstant integracijos procesui dalį įstatymų normų, tame tarpe ir mokesčių, Lietuva privalėjo įvesti pagal ES reikalavimus, tačiau paliekama nemažai laisvės patiems spręsti dėl atskirų mokesčių, jų administravimo tvarkos, ir dėl mokesčių visumos.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

222

Reaguojant į finansinės krizės padarinių masto prognozę, bei siekiant labiau atitikti apmokestinimo principus, nuo 2009 m. Lietuvoje buvo išplėsta mokesčių mokėtojų bazė, atsisakyta daugelio žemdirbiams taikytų mokesčių lengvatų, todėl apmokestinimo sąlygos tapo teisingesnės kitų visuomenės narių atžvilgiu. Tam tikslui pagal turimos žemės ūkio valdos ekonominį dydį suformuotos keturios grupės. Šioms grupėms priskirtiems mokesčių mokėtojams nustatytos skirtingos mokestinės prievolės (žr. 1 lentelė). Pirmosios grupės mokėtojai moka tik nedidelę PSD mėnesinę sumą (3 proc. minimalios mėnesinės algos), kitose grupėse prievolės - didesnės, o didžiausios ketvirtoje grupėje. Nuo 2011 m. GPM ir kai kurios VSD ir PSD mokėjimo prievolės susietos su pridėtinės vertės mokesčio (PVM) mokėtojo statusu. Dėl šios priežasties GPM mokėtojais tapo ir mažesnių nei 14 EDV valdų turėtojai (Juškevičienė, 2012). 1 lentelė. Žemės ūkio veiklą vykdančių ūkininkų ir kitų žemės ūkio veiklą vykdančių gyventojų mokestinės prievolės nuo 2011 m.

Mokesčių rūšys

Gyventojų pajamų Valstybinio socialinio draudimo Privalomojo sveikatos draudimo Apmokestinamieji žemės ūkio veiklą vykdantys gyventojai

Ūkininkai, partneriai ir kiti gyventojai Ūkininkai, partneriai Ūkininkai, partneriai ir kiti

gyventojai

Valdos ekonominis

dydis, išreikštas EDV

Mokestinės prievolės 2 ir mažiau Įmokas moka – 3% MMA 2,01 – 3,99 Įmokų nemoka

4,00-14,00 Įmokas moka – 28,5% MMA Įmokas moka – 9 %MMA

14,01 ir daugiau

Mokestį moka, jei yra PVM mokėtojai. Mokesčio tarifas - 5%

Įmokas moka nuo apmokestinamųjų pajamų – ne mažesnes 28,5% MMA ir ne didesnes kaip 28,5% vidutinių metinių draudžiamųjų pajamų

Įmokas moka nuo apmokestinamųjų pajamų – ne mažesnes 9 % MMA ir ne didesnes kaip 9 % vidutinių metinių draudžiamųjų pajamų

Lietuvos žemės ūkis – prioritetinė šalies ūkio sritis. 2011 m. šalies žemės ūkyje buvo sukurta 8,16 proc.

bendrojo vidaus produkto (BVP). Šiuo metu ūkininkų ūkiai kaime sudaro didžiausią žemės ūkio veiklos subjektų dalį. 2012 m. pradžioje Ūkininkų ūkių registre buvo įregistruota 209766 ūkių, kurie valdė 2,83 mln. ha žemės.

Iš 1 paveikslo matome, kad Lietuvoje didžiąją dalį sudaro smulkūs ūkiai, kurie dažniausiai gyventojų pajamų mokesčio nemoka. Mokslininkai tokį suskirstymą kritikavo ir nuo 2011 m. jis buvo papildytas, kad gyventojų pajamų mokestį moka tie ūkininkai, kurie yra PVM mokėtojai, nes ūkininkų ūkių pajamų lygis ir ūkininkavimo efektyvumas priklauso ne tik nuo ūkio dydžio, bet ir ūkininkavimo tipo, žemės ūkio naudmenų našumo ir pan. Toks ūkininkų ūkių suskirstymas į grupes pagal jų žemės ūkio valdos ekonominį dydį ir kiekvienai jai taikyti skirtingą apmokestinimo tvarką gali pradėti skaldyti ūkininkų vienybę, sukelti įtampą, iššaukti šių ūkių skaidymą į smulkesnius ūkius (Kazakevičius, 2009). Smulkių ūkių skaičiaus didėjimas pagal statistinius duomenis nepastebimas, tačiau bendras ūkių skaičius žymiai mažėja (1 pav.). Lyginant 2009 m. su 2011 m. sumažėjo net apie 43 proc. Be to reikia pastebėti, kad ūkių tendencijos išsiregistruoti iš PVM mokėtojų registro didėjimas jau pastebimas Lietuvoje.

1 pav. Valdų pasiskirstymas pagal valdos ekonominį dydį 2009–2011 m. (sudaryta pagal VĮ Žemės ūkio informacijos ir kaimo verslo centras duomenis)

Valdos grupuojamos siekiant nustatyti skirtingo ekonominio dydžio valdose uždirbamų pajamų lygį atitinkančią mokesčių naštą ir mažas žemės ūkio veiklos pajamas uždirbantiems gyventojams paprastesnius mokesčių apskaičiavimo, mokėjimo ir deklaravimo reikalavimus (Juškevičienė, Lakis, 2010).

Daug diskutuojama apie mokesčių naštą tenkančią Lietuvos ūkininkams. Dažniausiai Lietuvos mokesčių sistema yra kritikuojama ir vertinama neigiamai, ir pripažįstama, kad mokesčiai tiek fiziniams, tiek juridiniams asmenims yra našta (Novošinskienė, Stankauskaitė, 2010).

Tačiau Novošinskienė, Savickienė (2008) teigia, kad per didelis ūkinių subjektų pajamų apmokestinimo normų didinimas silpnina ūkinę iniciatyvą ir tuo mažina ekonominio augimo galimybes. Straipsnio autorės

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

223

pritaria Cosmo, Mierzwa (2010) nuomonei, jog didžiausia apmokestinimo paslaptis yra kaip su minimaliomis mokesčių surinkimo išlaidomis gauti maksimalias mokestines įplaukas, įvertinus mokesčių mokėtojų galimybes mokėti mokesčius.

Kuriant mokesčių sistemą, svarbu atsižvelgti į mokesčių mokėtojų pajėgumą mokėti mokesčius, į naštą, tenkančią verslo subjektams, kadangi nuo jų priklauso visos šalies ūkio plėtojimasis (Štreimikienė, Mikalauskienė, 2006; Gylys, 2006). Taigi, mokesčiai vaidina svarbų vaidmenį tiek atskiro individo, tiek visos valstybės gyvenime. Kad mokesčių sistema būtų efektyvi ir racionali vertinant tiek iš valstybės, tiek iš mokesčių mokėtojų pozicijų, svarbu derinti mokesčius tarpusavyje, išvengiant daugkartinio apmokestinimo (Kasios, 2006).

Mokslininkai mažai domisi žemės ūkio verslo apmokestinimu. Dažniausia keliama problema, jog negali būti taikomos tos pačios apmokestinimo taisyklės stambiems ir smulkiems žemės ūkio verslo subjektams, bei daroma išvada, kad mokesčiai turi būti renkami įvertinant žemės ūkio veiklos specifiką ir reikšmę visuomenei.

Grakausko, Marcijono (2005) nuomone dideli mokesčių tarifai kliudo ekonominei plėtrai, slopina verslo iniciatyvumą, taip pat, jei mokesčių našta didėja, neišvengimai sukelia smulkių ūkinių vienetų bankrotą ir kapitalo koncentracijos didėjimą jungiantis stambioms įmonėms. Manoma, kad mokestinės lengvatas kaimo gyventojams ir pirmiausia žemdirbiams tikslinga susieti ne tik su pajamomis iš pagamintos ir realizuotos žemės ūkio produkcijos, bet ir su šeimos padėtimi, vaikų skaičiumi, dirbančių šeimoje asmenų skaičiumi, investicijomis į ūkio plėtrą, alternatyvios žemės ūkio veiklos plėtimu, t.y. su ūkių ekonominiu gyvybingumu.

Siekiant įvertinti kiek apmokestinimo bazė įtakoja ūkių ekonominį gyvybingumą, autorės atlikto tyrimą, kuriame analizavo du variantus, kai apmokestinimo bazė siejama su EDV ir su PVM mokėtojo statusu (apmokestinamosiomis pajamomis) bei kokią įtaką turi apskaičiuoti mokesčiai ir įmokos ūkių ekonominiam gyvybingumui.

Pirmame tyrimo etape modeliai suformuluoti naudojant Lietuvos ūkininko ūkio apskaitos faktinius duomenis 2008-2011m., kai apmokestinimo bazė yra – EDV (2 lentelė). Ūkininkas pagal turimos žemės plotą patenka į intervalą nuo 4 iki 14 EDV ir yra PVM mokėtojas. Tačiau, jeigu ūkininko ūkis būtų daugiau kaip 14 EDV, būtų taikoma ta pati apmokestinimo schema. 2 lentelės antrojoje dalyje apskaičiuota, kai mokesčio bazė yra apmokestinamosios pajamos. Apmokestinamosios pajamos (78655,00 Lt) ir kiti duomenys apskaičiuoti remiantis keturių metų duomenų vidurkiu. Vidurkiui apskaičiuoti imtos 2008-2011 m. apmokestinamosios pajamos ir nuo tų pačių pajamų skaičiuota 2009-2011 m. mokesčiai bei įmokos pagal patvirtintus tarifus. Apskaičiuotas tiesioginės mokesčių naštos rodiklis ir įtaka veiklos rezultatui 2008–2011 m. pagal nustatytą GPM, VSD, PSD mokestinių prievolių dydį bei jų kaitos tendencijos pasikeitus apmokestinimo bazei.

Antrame etape nustatoma mokesčių ir įmokų įtaka ūkių ekonominiam gyvybingumui pagal 2008-2011 m. duomenų vidurkius įvertinant apskaičiuotus ūkininko ūkio mokesčius, kai mokesčio bazė – apmokestinamosios pajamos ir yra PVM mokėtojas (2 lentelė). Ūkininko ūkio duomenys atitinka mokesčių apskaičiavimo tikslais nustatyto dydžio grupės valdos (4 < EDV <14) vidutinius ekonominius rodiklius (bendroji produkcija – 171721,00 Lt, dotacijos, susijusios su pajamomis – 55345,00 Lt, sąnaudos – 155141,00 Lt, apmokestinamosios pajamos –78655,00 Lt). Šie pateikti pelno (nuostolių) ataskaitos straipsniai analizuojamu laikotarpiu išlieka tie patys, tik įvertinama apskaičiuotų mokesčių ir įmokų įtaka ūkių ekonominiam gyvybingumui, kai mokesčio bazė – apmokestinamosios pajamos.

Ūkininkų ūkių gamybos apimtys Lietuvoje krizės laikotarpiu nesumažėjo, todėl daroma prielaida, kad ekonominė krizė neturėjo įtakos ūkininkų pajamoms ir nuo jų sumokėtiems mokesčiams bei įmokoms.

Apibendrinus abiejų tyrimo etapų rezultatus, galima teigti, kad apskaičiuota mokesčių našta, kuri leidžia nustatyti, kad parinkus apmokestinimo bazę – apmokestinamąsias pajamas ūkininko ūkiui – didėja. Tačiau dėl didėjančių mokesčių tarifų ir kitos parinktos apmokestinimo bazės, ūkininko ūkis išlieka ekonomiškai gyvybingas. Tam didesnės įtakos turi ne apmokestinimo bazės parinkimas, o finansinė parama.

2 lentelėje apskaičiuotas ūkininko ūkio tiesioginės mokesčių naštos rodiklis parodo kokia dalis pajamų paskirstoma mokesčiais (parodo bendrą apmokestinimo sistemos teisingumą). Pagal mokesčių sistemą, siejamą su EDV, ūkininko ūkio mokesčių našta yra labai maža, kuri sudaro apie 4,6 proc. Tuo tarpu ES gaunama parama yra apie 55 tūkst. Lt. Tokiu atveju yra pažeidžiamas teisingumo principas, kuris teigia, kad jeigu gaunama nauda - individai turi būti apmokestinami atsižvelgiant į tai, kokią naudą gauna iš valstybės surinktų mokesčių, o valstybė gauna lėšų toliau šioms paslaugoms finansuoti.

Pasirinkus kitą apmokestinimo bazę – apmokestinamąsias pajamas (78655,00 Lt), kuri apskaičiuojant mokesčius ir įmokas, imta pastovi per analizuojamą laikotarpį ir pritaikius esamus mokesčių tarifus, ūkininkui mokesčių našta padidėja žymiai nuo 0,43 proc. iki 42,50 proc. Tam įtakos turi pasirinkta apmokestinimo bazė ir didelis valstybinio socialinio draudimo įmokos tarifas, tačiau norint pasinaudoti VSD teikiamomis išmokomis, tai turi būti mokama. Reikia pastebėti, kad esant tokiai mokesčių naštai yra pažeidžiamas ekonominio efektyvumo principas.

Apmokestinimo ekonominio efektyvumo principo pagrindinis reikalavimas yra tas, kad mokesčiai netrukdytų siekti ekonominių tikslų (ūkio gyvybingumo, jo augimo, visiško užimtumo), nebūtų kenkiama individų darbingumui, o skatintų juos pasiekti. Borchette, Froissart (2004) teigia, kad apmokestinimo efektyvumas, iš esmės, yra mokesčių bazės gebėjimas pasiekti savo tikslus. Apmokestinimo bazės nustatymo efektyvumo rodiklis apskaičiuojamas apmokestinimo bazę reguliariai įvertinus teisiškai nustatytu būdu (Bivainis, Skačkauskienė, 2009).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

224

2 lentelė. Ūkininko ūkio mokestinės prievolės pagal valdos ekonominį dydį ir PVM mokėtojo statusą 2008–2011m.

Apmokestinimo bazė EDV Apmokestinimo bazė

apmokestinamosios pajamos – 78655,00 Mokesčių pavadinimas Apmokestinimo

bazė tarifai % suma Lt

tarifai % suma Lt

Įtaka veiklos

rezultatams Lt

4 < EDV <14 2008 m. Gyventojų pajamų mokestis neapmokestinama neapmokestinama Valstybinio socialinio draudimo įmokos neapmokestinama neapmokestinama

Privalomojo sveikatos draudimo įmokos MMA – 800,00 3.5 336,00 3.5 336,00

Iš viso X 336,00 336,00 336,00 Mokesčių našta (0,43%) (0,43%) (0,43%)

4 < EDV <14 2009 m. Gyventojų pajamų mokestis neapmokestinama 5 3932,75 3932,75 Valstybinio socialinio draudimo įmokos MMA – 800,00 8 768,00 8 6292,40 5524,40

Privalomojo sveikatos draudimo įmokos MMA – 800,00 9 864,00

9 7078,95 6214,95

Iš viso X 1632,00 X 17304,10 15672,10 Mokesčių našta (2,07%) (22,00%) (19,93 %)

4 < EDV <14 2010 Gyventojų pajamų mokestis nepmokestinama 5 3932,75 3932,75 Valstybinio socialinio draudimo įmokos MMA – 800,00 16 1536,00 16 12584,64 11048,64


9 7078,95 6214,95

Iš viso X 2400,00 X 23596,2 21196,20 Mokesčių našta (3,05 %) (30,00%) (26,95 %)

4 < EDV <14 2011 Gyventojų pajamų mokestis nepmokestinama 5 3932,75 3932,75 Valstybinio socialinio draudimo įmokos MMA – 800,00 28,5 2736,00 28,5 22416,39

19680,39


9 7078,95 6214,95

Iš viso X 3600,00 X 33427,95 29827,95 Mokesčių našta (4,58 %) (42,50 %) (37,92 %)

Straipsnio autorės, atlikusios tyrimą ūkininko pavyzdžiu, nustatė, kad didelę įtaką turi apmokestinimo

bazės parinkimas. Reikia pastebėti, kad nepakanka teigti, kad mokesčių našta didelė ar maža. Slavickienė ir Savickienė (2010) GPM apmokestinimo pagal ūkio EDV problema įvardija tai, kad dažnai ūkio EDV neatspindi tikrosios mokestinės situacijos, be to ūkininkams sudaromos nevienodos sąlygos apmokestinti pajamas, nes jiems nėra taikomas neapmokestinamųjų pajamų dydis (Slavickienė, Savickienė, 2010).

Autorių nuomone tobulinant privalomo ūkininkams mokėti GPM sistemą, reikėtų nustatyti pastovų mokesčio tarifą, o apmokestinimo privalomumui nustatyti metinę pajamų ribą, kurią viršijus būtų privalu skaičiuoti GPM ir jį mokėti į valstybės biudžetą. Tokia apmokestinimo tvarka neįtakotų žemės ūkio veikla užsiimančių asmenų noro smulkinti ūkius, išsiregistruoti iš PVM mokėtojų registro.

Autorės tolimesniame tyrime nustatė apskaičiuotų mokesčių ir įmokų įtaką ūkio ekonominio gyvybingumo rodikliams pagal Scott (2010) rekomenduojamą metodiką (3 lentelė). 3 lentelė. Ekonominio gyvybingumo rodikliai ir jų ribos (Scott, 2001)

Rodikliai Gyvybingumo riba 1. Kapitalo grąža (%) Daugiau kaip 5 (%) 2. Sąnaudų ir pajamų santykis (%) Mažiau kaip 80 (%) 3. Skolų ir bendrojo pelno santykis (%) Mažiau kaip 600 (%) 4. Gamybos subsidijų ir bendrojo pelno santykis (%) Mažiau kaip 20 (%)

3 lentelėje pateikti rodikliai, kurie mokslinėje literatūroje nurodomi dažniausiai ir rekomenduojami kaip

geriausiai atspindintys ūkių ekonominį gyvybingumą (Adelaja, Sullivan (1998); Argiles (2001), Scott (2001); Scotti, Bergmann, Henke et al. (2011) ir kt.).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

225

2 pav. Kapitalo grąža ūkininko ūkio pavyzdžiu 2008-2011 m. proc.

Remiantis Kanadoje atlikto tyrimo metodika (Scott, 2001), autorės apskaičiavo Lietuvos ūkininko ūkio

ekonominį gyvybingumą pagal faktinius ūkininko ūkio duomenis. Vienas iš svarbiausių ekonominio gyvybingumo rodiklių yra kapitalo grąža. Teigiama kapitalo grąža buvo visą analizuojamą laikotarpį su mokesčiais ir su gamybos subsidijomis. Ji svyruoja nuo 28,14 – 16,18 proc. (2 pav.). Reikia pastebėti, kad atliktas tyrimas parodė, kad 2011 m. su mokesčiais ir su gamybos subsidijomis kapitalo grąža buvo teigiama atitinkama 16,18 proc., o atėmus subsidijas - neigiama – 3,62 proc. (2 pav.).

Galima teigti, kad apmokestinimo bazės parinkimas – apmokestinamosios pajamos, neturi didelės įtakos ūkio ekonominiam gyvybingumui, nes kapitalo grąža visais metais buvo žymiai daugiau kaip 5 proc. nustatytos gyvybingumo ribos, išskyrus 2010 m. Pastebėta, kad gaunama finansinė parama tiek iš valstybės ir ES yra dirbtinai palaikomas ūkių ekonominis gyvybingumas, nes subsidijas galima vertinti kaip santykinai laikinas. Svarbu, kad subsidijos turėtų ilgalaikį išliekamąjį, o ne trumpalaikį poveikį ūkio ekonomikos plėtotei. Popelier (2005) teigia, kad kapitalo grąža mažėja visame pasaulyje, todėl, kad nėra ilgalaikės žemės ūkio tvarumo koncepcijos, kuri užtikrintų ilgalaikį stabilumą ir gyvybingumą žemės ūkyje (Popelier, 2005).

3 pav. Ekonominio gyvybingumo rodikliai ūkininko ūkio pavyzdžiu 2008-2011 m. proc.

Kiekvieno ūkininko ūkio pagrindinis tikslas – ne tik pasigaminti šeimai reikalingą žemės ūkio ir maisto produktų kiekį, bet ir gauti pakankamai pajamų, kad jos garantuotų normalų šeimos pragyvenimo lygį bei leistų toliau plėtoti numatytų veiklos tikslų (Savickienė, Slavickienė, 2012).

Išlaidų ir pajamų santykis tiek su mokesčiais ir be mokesčių per nagrinėjamą laikotarpį kito nežymiai (3 pav.). Tik 2011 m. buvo viršytas 80 proc. gyvybingumo ribos nustatymas (105,50 proc.). Kaip matome iš pateiktų duomenų, kad apskaičiuoti mokesčiai mažą įtaką turi ūkio ekonominiam gyvybingumui.

Scott (2001) atliktame tyrime skolų ir bendrojo pelno rodikliui apskaičiuoti buvo naudotas bendrasis ūkio pelnas. Autorės bendrąjį ūkio pelną pakeitė į grynąjį pelną, nes mokami mokesčiai ir įmokos neatsispindi bendrajame ūkio pelne. Per analizuojamą laikotarpį ūkininko ūkio įsiskolinimai padidėjo žymiai, lyginant 2008 m. su 2011 m., net iki 127 proc. (be mokesčių), o su mokesčiais iki – 303 proc. (3 pav.). Scott (2001) tyrime

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

226

teigia, kad skolos ir bendrojo pelno santykis neturėtų viršyti 600 proc., kad ūkininkas savo skolos įsipareigojimus padengtų laiku sutartyse nurodytais terminais. Perskaičiavus šį rodiklį pagal Scott (2001) rekomendacijas per analizuojamą laikotarpį nė vienas rodiklis neviršijo šios ribos. Tai reiškia, kad Lietuvos ūkininko skolos padengimo rodiklis yra aukštas ir įsiskolinimai padengiami laiku.

Lietuvai įstojus į ES, geresnės tapo ūkininkų ūkių apsirūpinimo finansiniais išteklias galimybės, nes buvo modernizuojamos gamybos technologijos, ūkiai pasiekė geresnių rezultatų ir kartu su finansine parama augo ir žemės ūkio produktų gamintojų bendroji produkcija (Savickienė, Slavickienė, 2012). 2011 m. gamybos subsidijų ir grynojo pelno santykis vidutiniškai svyravo nuo 31 proc. iki 122 proc. Tai reikia pastebėti, kad gyvybingumo riba viršijo nustatytą, net 6 kartus, nes rekomenduojama mažiau kaip 20 proc. (2 lentelė). Tačiau norint apskaičiuoti mokesčių įtaką ūkio ekonominiam gyvybingumui autorės skaičiavo gamybos subsidijų ir grynojo pelno santykį (3 pav.), kuris parodė taip pat, kad neturi didelės įtakos ūkio ekonominiam gyvybingumui, nes visais metais rodiklis viršijo nustatytą ribą.

Galima teigti, kad parinkta apmokestinimo bazė – apmokestinamosios pajamos ir nuo jų apskaičiuoti mokesčiai nėra tokie dideli lyginant su gaunama parama iš valstybės bei ES. Svarbu, kad subsidijos sukurtų, palaikytų ir stiprintų ūkio ekonominį gyvybingumą ilguoju laikotarpiu, o nebūtų kaip pajamų palaikymo priemonė trumpuoju laikotarpiu.

Daroma išvada, kad Lietuvoje remiami smulkūs ūkiai ir nėra paskatų juos plėsti. Pasirinkta apmokestinimo praktika ydinga, nes EDV neatspindi tikrųjų veiklos rezultatų. Pasirinkus apmokestinimo bazę – apmokestinamąsias pajamas mokesčių surenkama žymiai daugiau, o ūkių ekonominis gyvybingumas nežymiai sumažėja. Vien tik mokesčių tarifo ar apmokestinimo bazės parinkimas negarantuoja valstybės mokesčių sistemos efektyvumo. Mokesčių nustatymo bei mokesčių surinkimo santykis prilygtų formos ir turinio santykiui, kuomet mokestis (pats savaime) negalėtų užtikrinti mokesčių mokėtojo pareigos tinkamai vykdyti mokestines prievoles valstybei.

Autorių nuomone, kad apskaičiuoti mokesčiai ir įmokos ūkio ekonominio gyvybingumo rodikliams esminės įtakos nedaro. Išsskirtas vienas specifinis rodiklis (gamybos subsidijų ir grynojo pelno santykis), kuris parodo, kad ūkiai išlieka gyvybingi tik finansinės paramos dėka, nes viršija nustatytą gyvybingumo ribą, net 6 kartus. Reikia pastebėti, kad gauta finansinė parama įtakoja teigiamai daugelį finansinių rodiklių ir dirbtinai palaiko ūkių ekonominį gyvybingumą. Ūkininkai privalo mokėti mokesčius, nes jie gauna dvigubas nuolaidas pasinaudodami finansine parama ir mokėdami mažesnius mokesčius. Ūkininkas turi pasirinkti tinkamą valdymo strategiją, optimalius sprendimo rezultatus ir be gamybos subsidijų, gerinant žemės ūkio veiklos rezultatus ir sukuriant ūkio pajamas ateičiai, nes apskaičiuoti kapitalo grąžos rodikliai be subsidijų ir su mokesčiais kiekvienais metais mažėja. Išvados

1. Išanalizavus apmokestinimo bazę žemės ūkio veikloje pagal EDV nustatyta, kad dabartinė mokesčių sistema neatspindi tikrųjų veiklos rezultatų, mokesčių našta yra labai maža, apie 4,6 proc., o kaip tuo tarpu gauta finansinė parama sudaro daugiau kaip pusę grynojo pelno sumos.

2. Išanalizavus apmokestinimo bazę pagal ūkininkų PVM atžvilgiu statusą, nustatyta, kad mokesčių našta 2008-2011 m. laikotarpiu padidėjo 38 procentiniais punktais, o 2011 m. ji siekė net 42,50 proc. Mokesčių naštos padidėjimą lėmė mokesčių ir įmokų augimas ir lėčiau didėjusi bendroji produkcija. Mokesčių našta žemės ūkyje didėja, dėl didėjančių mokesčių tarifų, įvestų papildomų mokesčių ir įmokų bei panaikintų lengvatų.

3. Tobulinant privalomo ūkininkams mokėti GPM sistemą reikėtų nustatyti pastovų mokesčio tarifą, o apmokestinimo privalomumui nustatyti metinę pajamų ribą, kurią viršijus būtų privalu skaičiuoti GPM ir jį mokėti į valstybės biudžetą. Tokia apmokestinimo tvarka neįtakotų žemės ūkio veikla užsiimančių asmenų noro smulkinti ūkius, išsiregistruoti iš PVM mokėtojų registro.

4. Įvertinus apmokestinimo bazės pasikeitimo įtaką ūkininko ūkio ekonominiam gyvybingumui nustatyta, kad pritaikyta kita apmokestinimo bazė (apmokestinamosios pajamos) ūkio ekonominio gyvybingumo rodikliams esminės įtakos nedaro, bet į valstybės biudžetą sumokama mokesčių ir įmokų žymiai daugiau. Tyrime apskaičiuotų ekonominio gyvybingumo rodiklių, išskirtinas vienas specifinis rodiklis (gamybos subsidijų ir grynojo pelno santykis), kuris parodo, kad ūkiai išlieka gyvybingi tik finansinės paramos dėka, nes viršija nustatytą gyvybingumo ribą, net 6 kartus. Gauta finansinė parama įtakoja teigiamai daugelį finansinių rodiklių ir dirbtinai palaiko ūkių ekonominį gyvybingumą. Ūkininkams turi būti taikoma kita apmokestinimo bazė (apmokestinamosios pajamos, o ne EDV), nes jie gauna dvigubas lengvatas, pasinaudodami finansine parama ir mokėdami mažesnius mokesčius.

Literatūra 1. ADELAJA A., SULLIVAN K. 1998. Agriculture Viability at the Urban Fringe. Department of Agricultural, Food and Resource Economics, Cook College. Rutgers University. 32 p. Prieiga per internetą: http://njsustainingfarms.rutgers.edu/PDF/Agricultural Viability/at/theUrbanFringe/.pdf 2. AGRILES J. M. 2001. Accounting information and the prediction of farm non-viability. The European Accounting Review. P. 73–105. Prieiga per duomenų bazę ScienceDirect: http://www.sciencedirect.com/. 3. BIVAINIS J, SKAČKAUSKIENĖ I, 2009. Kompleksinio mokesčių sistemos vertinimo rodiklių sistema. Verslas: teorija ir praktika, Nr. 10 (4), p. 298-307.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

227

4. BORCHETTE A., FROISSART R. 2004. General tax principles. European Commission working document. Brussels. 5. COSMO V. A., MIERZWA R. 2010. Strengthen Your Organization’s State and Local Tax Function. Pennsylvania CPA Journal, Vol 81, Issue 2, p. 1-3. 6. EDWARDS, J. (2006). Tax System that Embraces Fairness and Equality Social Research. New York: Summer Vol. 73. 7. GYLYS, P. 2006. Mokesčių našta ir tarptautinė mokesčių konkurencija. Ekonomika, ISSN 1392-1258, Nr. 75, p. 7-19. 8. GRAKAUSKAS, E.; MARCIJONAS, A. 2005. Mokesčiai ir žemės ūkis Europos sąjungos ir Lietuvos teisinio reglamentavimo kontekstu. // Teisė. Nr.55. 9. JUŠKEVIČIENĖ D. 2012. Žemės ūkio veiklą vykdančių gyventojų tiesioginės mokesčių naštos diferenciavimo vertinimas. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. ISSN 1822-6760, 2012 Nr. 2 (31) p. 53-61. 10. JUŠKEVIČIENĖ D., LAKIS A. 2010. Žemės ūkio valdų grupavimo mokesčių tikslais alternatyvos. Vadybos mokslas ir studijos – kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. ISSN 1822-6760, 2010 Nr. 22, p. 66-75. 11. KASIOS S. 2006. The shadow economy and corruption in Greece. South – Eastern Europe Journal of Economics, Vol 1, p. 61-80. 12. KAZAKEVIČIUS Z. 2009. Ūkininkų ūkių pajamos ir žemės ūkio valdos ekonominis dydis. Vadybos mokslas ir studijos– kaimo verslų ir jų infrastruktūros plėtrai. ISSN 1822-6760, 2009 Nr. 16, p.67-73. 13. NOVOŠINSKIENĖ, A.; SAVICKIENĖ, J. 2008. Mokesčių naštos tyrimas Lietuvoje. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos: šeštosios tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. Akademija, p.141-146. 14. NOVOŠINSKIENĖ, A.; STANKAUSKAITĖ, A. 2010. Mokesčių naštos apskaičiavimo ir analizės tyrimas. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos: šeštosios tarptautinės mokslinės konferencijos pranešimų medžiaga. Akademija, p.115-119. 15. POPELIER 2005. C. 2005. Farm Sector Economic Viability, Environmental Stewardship and Social Compatibility. Michigan State University. 36 p. Prieiga per internetą: http://www.msu.edu/~popelie1/Thesis%20Proposal%20Final%201-23.doc 16. SCOTT J. 2001. The Nova Scotia Genuine Progress Index Soils and Agriculture Accounts. GPI Atlantic Canada. 71 p. Prieiga per internetą: http://www.gpiatlantic.org/pdf/agriculture/farmviability.pdf 17. SCOTTI E., BERGMANN H., HENKE R., HOVARKA G. 2011. Evaluation of income effects of direct support. EEIG AGROSYNERGIE. Final Report. 261 p. Prieiga per internetą: http://ec.europa.eu/agriculture/eval/reports/income/fulltext_en.pdf 18. SAVICKIENĖ J., SLAVICKIENĖ A. 2012. Ūkių ekonominį gyvybingumą lemiančių veiksnių vertinimas Lietuvos ūkininkų ūkių pavyzdžiu. Žemės ūkio mokslai. ISSN 1392-0200, 2012 T.19. Nr. 1. p. 53-67. 19. SLAVICKIENĖ A., SAVICKIENĖ J. 2010. Mokesčių lengvatų taikymo žemės ūkyje vertinimas. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos. Tarptautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys, nr. 1 (7). Kaunas. 20. ŠTREIMIKIENĖ D., MIKALAUSKIENĖ A. 2006. Lietuvos mokesčių sistema ES kontekste. Organizacijų vadyba, nr. 38, p. 169-182.

INFLUENCE OF THE TAXATION BASE ON THE FARM’S ECONOMIC VIABILITY

Astrida Slavickienė, Jūratė Savickienė Aleksandras Stulginskis University

Summary

Aim of the article – after evaluating the influence of the change in taxation base on the farmer farm’s economical viability it was determined that there is no essential influence of the paid taxes and payments on the farmer’s farm development and the state budget receives much more income. In order to evaluate the influence of taxes and payments on the farm’s economical viability, the article provides the evaluation of a taxation basis according to the two objects: the ESU and the taxable incomes. The comparison of taxable basis by two objects and calculations of indicators of farmer farm’s economical viability showed that choosing the other taxable base – the taxable income – the farmer’s farm remains economically viable although the tax load increases significantly. Nevertheless the financial support is of a bigger influence then the choice of a taxation base.

Key words: taxation base, taxation principles, European size unit, taxable income, farmer’s farm, farm’s economical viability.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

228

THE IMPACT OF THE MONETARY - FISCAL POLICY MIX ON INVESTMENTS OF EURO AREA COUNTRIES IN THE CONTEXT OF

THE FINANCIAL CRISIS

Joanna Stawska University of Lodz

Abstract

The study presents the impact of monetary-fiscal policy mix on economic growth, mainly for the investments of euro area in

financial crisis. Fiscal policy and monetary policy play an important role in the economy, influencing each other and on a number of economic variables as well. In the face of the recent financial crisis, which turned into a debt crisis, fiscal and monetary authorities have been working together to revive economic activity. There was a significant economic impact on the level of government investments. The central bank kept interest rates at very low levels and used nonstandard instruments of monetary policy. Fiscal authorities have increased government spending to stimulate investment and economic recovery. The paper concludes that the management of the fiscal and monetary authorities in a crisis situation has been modified compared to the period before the crisis, when the coordination of these policies was clearly weaker.

Key words: monetary policy, fiscal policy, financial crisis Introduction

Appropriate coordination of monetary and fiscal policy has a positive impact on many economic variables. The lack of cooperation between fiscal and monetary authorities can lead to many adverse effects on the economy. Using graphic presentation method there were analysed presented economic variables, reflecting the strength at which the financial crisis has affected the economy in the euro zone. It also highlights the impact of the policy mix for investment and economic growth. Analyzing in this article the macroeconomic policy mix, there is emphasized that the ECB (European Central Bank) focuses too much on low inflation target and price stability. The object of the research is the extent of cooperation between monetary and fiscal authorities in the face of the financial crisis. The purpose of the research is to highlight the importance of cooperation between monetary and fiscal policies for the growth of investment and economic activity. Tasks of research: to analyze the impact of monetary and fiscal decisions on the level of economic growth in euro area; to point to the size of government expenditure and investment during the financial crisis, to present the factors which influence on the level of the investment in the economy of the Eurosystem in the financial crisis. Following methods were used in this research: review of scientific literature, statistic research methods, graphic presentation methods and others.

Monetary – Fiscal Policy Mix in the Economy

In the economic literature is the concept of policy mix, understood as a combination of fiscal and monetary policy. K. Kuttner (2002) analyzing the monetary - fiscal interactions underlined the strategic interactions based on different goals and preferences of the independent authorities responsible for the conduct of monetary and fiscal policies. Economists, T.J. Sargent and N. Wallace (1981) developed the "theory of unpleasant monetarist arithmetic” based on the idea that at the time of occurrence of the dominance of fiscal, monetary authorities are no longer able to keep inflation under control, regardless of the strategy to use. K. Kuttner (2002) also showed that taking into account the interactions associated with intertemporal budget constraint thought that the form of financing the budget deficit can be a money issue, bonds or a combination of both. It was thought that the bond issue does not lead to an increase in the price level, which is not true, because at the time to take account of rational expectations, it appears that the bond issue may also have inflationary consequences. Hence the conclusion that fiscal policy limits the central bank making decisions, and therefore makes it difficult to stabilize the price level. Different objectives and preferences of the central bank and the fiscal authorities are difficult to stabilize the economy in the short term. The monetary and fiscal authorities set targets its policies and preferences that reflect their aspirations. Reconciliation of action is the right choice for both authorities. Conflict of both policies lead to an increase in the interest rate and the budget deficit. Harmonization of policies eliminates both sources of conflict, leads to minimize maintenance costs and price stability reduces criticism of the government related to the operation of the central bank. Coordination of monetary policy and fiscal policy contributes to greater stability of the financial system (Sargent, Wallace, 1981).

The economic literature emphasizes that low economic growth in the euro area is the result of a lack of coordination between monetary and fiscal policy. According to O. J. Blanchard and F. Giavazzi (2004) inadequacy of institutions of policy mix in the EMU is responsible for the low economic growth because it limits government spending, such as: infrastructure, research and development and higher education that enhance the growth potential of the economy. J. von Hagen, S. Mundschenk (2003) and C. Wyplosz (2002) believe that the lack of cooperation hinders the interactions of monetary and fiscal policy, which is reflected in inefficient policy mix. Thus, the monetary and fiscal policies act as strategic substitute rather than complement (Wyplosz, 2002).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

229

In order to avoid uncoordinated national fiscal authorities' decision was introduced Stability and Growth Pact. The Pact commits the EMU (European Monetary Union) countries to maintain a balanced budget in the medium term, which includes a full economic cycle, which should prevent excessive loosening of fiscal policy in good times. According to O. Issing (2002) the assignment of responsibilities defined by the Maastricht Treaty and the Stability and Growth Pact provides the right incentives for conduct of sound and disciplined fiscal policies across all national governments. P. Jacquet and J. Pisani-Ferry (2000) conclude that the need for coordination between national fiscal policies and euro-zone monetary policy arises from potential costs of uncertainty regarding the direction of the policy mix at the euro area level. The subject of policy mix interactions in the euro area was brought up by R. Beetsma and X. Debrun (2004), M. Buti (2003), L. Onorante (2004), M. Buti, D. Franco (2005) and A. Hughes Hallet, P. Mooslechner, M. Schuerz (2001) and others.

In the theory and practice of economics, has increased the importance of price stability, thus monetary policy began to play an important role in economic policy. As a result, the approach to monetary policy had changed, which the long-term objective of price stability is facing confounding factors, mainly the lack of coordinated policy mix. Interdependence between monetary and fiscal policy began a thorough study focusing on the effects of potential conflicts between them, and the benefits of the coordination of decision-makers responsible for economic policy. Many models have been developed based on game theory, which was used to study the monetary -fiscal interaction and to showcase the implications that arise from the use of games for the design and implementation of economic policy. Despite the many opponents of the use of game theory in the context of coordination of policy-mix, however, these models are very clearly highlight the problems arising as a result of conflict, the central bank and the government. As indicated by T. Sargent and N. Wallace (1981), undisciplined fiscal policy affects the pressure of tightening monetary policy, which could worsen the situation in the market. On the other hand too restrictive monetary policy of the central bank can help to raise the cost of disinflation and increase the burden of fiscal policy. Among the conditions that can be read from models based on game theory shows that the coordination of decision-makers would benefit both authorities (Wyplosz, 2002). In order to present the importance of cooperation between the monetary and fiscal authorities, will be presented the example of a simple game matrix, so-called prisoner's dilemma. It is a zero sum game, which has called: Nash equilibrium.

Tight monetary policy Loose monetary policy

Tight fiscal policy

Outcome: low inflation and low employment

Payoff: central bank: 6 + 1 = 7 fiscal authority: 3 + 1 = 4

Outcome: medium inflation and medium employment

Payoff: central bank: 4 + 2 = 6 fiscal authority: 2+ 4 = 6

Loose fiscal policy

Outcome: medium inflation and medium employment

Payoff: central bank: 4 + 2 = 6 fiscal authority: 2+ 4 = 6

Outcome: high inflation and high employment

Payoff: central bank: 1 + 3 = 4 fiscal authority: 1 + 6 = 7

Fig. 1. The matrix of monetary-fiscal game (prisoner's dilemma) (Source: H. Bennett, N. Loayza, 2001)

It is based on the fact that none of the players is not going to give up its strategy, seeking to maximize

the benefits, while awaiting a decision of co-player. It is a kind of stalemate, because Nash equilibrium, none of the participants in the game, can’t unilaterally improve their situation, because each player believes that his strategy is optimal for him (known to all players) (Bennett, Loayza, 2001). Loose fiscal policy strategy is the most preferred by the government, and the hard monetary policy by the central bank. The central bank receives the following payments for inflation reached respectively: low (6), medium (4), high (1), while the fiscal authorities receive for low inflation (3), average (2), and high (1). The central bank has received payment for the following employment levels: low (1), medium (2), high (3), and the fiscal authorities receive for employment: low (1), medium (4), high (6) (Bennett, Loayza, 2001). If the bank chooses an expansive policy, the government would have done the same thing, and the central bank would receive the lowest of notes. Therefore, the central bank providing government`s strategy selects tight policy. In this situation, the fiscal authorities wanting to be in a better position decide on the loose policy. These choices are not optimal, and the authorities would prefer other fields. Therefore, the above matrix illustrates the problem of lack of communication and co-operation of fiscal and monetary authorities, which results from their different economic preferences (Hein, Truger, 2006). Financial Crisis and Policy Mix

The financial crisis is a phenomenon that significantly affects the economy, especially in the current era of globalization. In the Keynesian economic theory, the mechanism of interest rates transmission to real economy is relatively most effective in the downturn of economic conditions and in the final phase of recovery. In the first case, an expansive interest rate policy is a complement to the tools of fiscal policy. In the second situation, in order to continue the economic recovery phase, the best solution is to increase the money supply and thereby inhibiting the rise in interest rates (Taylor, 2009).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

230

Fig. 2. GDP and the main refinancing operation rate EBC in euro area (Source: The author`s calculation according to Eurostat warehouse database and ECB)

Changes in interest rates in the early recession, are often distorted by negative information about the state of the economy and its prospects, to some extent these changes weaken the interest rates impact on the real economy. An example of this situation is the financial crisis that emerged in mid-2007, mainly in the economies of the industrialized countries. The crisis started in the subprime market. As a result of disruptions in the mortgage market, many financial institutions particularly in the U.S. and the UK had serious solvency problems. In order to avoid paralysis of the banking sector during the Great Depression, it was decided to use the tools of monetary policy to prevent the financing constraints of the real sector of the economy by the commercial banks. Central banks strive for protect the liquidity of the banking sectors and to provide economies of money at the lowest possible cost. Implemented unprecedented changes in central bank refinancing policy, and lowering interest rates. As a result of these actions was a substantial increase in the money supply. The U.S. monetary base has grown by 78% from December 2007 to December 2008, the M1 money supply grew by 11.5% and M2 by 7.2%. So, going into next phase of recession, the U.S. economy recorded a significant monetary expansion with a decreasing transaction demand. The Federal Reserve from September 2007 began lowering phase of the basic interest rate by conducting 10 reductions in the federal funds rate (in total to December 2008). As a result of the end of 2008 the basic interest rate in the United States fluctuated at 0 - 0.25%. The European Central Bank also launched in July 2008 a series of interest rate cuts, reducing the base rate from 5.25 to 2.5% by the end of 2008 (Fig. 2). However, the greatest impact on the efficiency of the transmission mechanism of interest rates was a growing imbalance between changes in official interest rates and changes in short-term market rates. The phenomenon of the rise of the differences observed in the U.S. and the European Union before, and the financial crisis exacerbated these imbalances. As a result increased the cost of refinancing the banks at the central bank in relation to the costs that banks incur by using the resources available on the interbank market. The costs of raising capital, incurred by banks in the interbank market, affect the financing conditions of entities outside the banking sector (Taylor, 2009).

Fig. 3. Reduction in interest rate, as a means of countering the deepening economic recession (Source: J. L. Bednarczyk, 2009)

In Figure 3 was illustrated a situation that occurred since mid-2007 in the economies of the industrialized countries, as a result of reducing the interest rate (Bednarczyk, 2009). The upper part of the figure refers to the equilibrium conditions in the financial market, and the lower - the balance on goods and services

S0

S1

D1

D0

C

A B

D

D2

S0*

S1

D1

*

D0

*

D2

C* A*

D*

Output, Real income

P2 P0 P1

C1

C0

R2

R1

R0

Price

B*

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

231

market. Point A represents a state of equilibrium with under-utilized production capacity and other problems characteristic of the economy in the early stages of recession. These are high unemployment, reduced levels of investment in fixed capital and consumer spending (Bednarczyk, 2009). The decisions of the central bank strives for increase the availability of money will shift the equilibrium level to point B, mainly as a result of increasing the transaction demand for money. The increase amount of money was used in part to purchase securities (bonds), what caused lower their prices and lower interest rates. Point of equilibrium in the financial market moves to point C, with higher production and prices (C1). When come the fast reaction of the real sector for interest rate cuts, equilibrium at point C would continue for a long time. Otherwise, traders are expecting a lower level of interest rates begin to buy securities, leading to a further increase in prices and a drop in interest rates. In addition, in terms of decreasing investment demand and demand for goods and services, there may be deflationary trends in the economy (decline in prices in the U.S., in the last months of 2008). Deflation contributes to an increase in real interest rates, which reduces the positive outcomes of the nominal interest rate cuts. Therefore, the equilibrium moves to point D*, which is characterized by a low level of production, high unemployment with low interest rates and low inflation (Bednarczyk, 2009).

The economic situation in the euro area largely depends on the policy of the ECB. There are important interest rates, inflation and exchange rate policy, on which the ECB has an impact. In addition, the ECB is one of the largest central banks in the world, and the GDP of the euro area is similar in size to that of the United States. The sum of these two GDP accounts for 40% of global GDP. Therefore, interest rates set by the U.S. Federal Reserve and the European Central Bank, significantly affect the economic situation around the world. Information on ECB interest rates announced at press conferences, translate into movements of stock indices in many countries. Hence, the positive evaluation of the ECB's decision are reflected in increases in stock and result in the strengthening of the euro versus other major currencies in the world. Therefore, the ECB is an institution of global importance (Panico, Purificato, 2010).

Table 1. General government deficit and debt in euro area (Source: Eurostat - online data codes: tsieb080 and tsieb090)

Public balance (budget deficit) General government debt 2008 2009 2010 2011 2008 2009 2010 2011 EU-27 -2.4 -6.9 -6.5 -4.5 62.5 74.8 80.0 82.5 Euro area -2.1 -6.4 -6.2 -4.1 70.1 79.9 85.3 87.2

ECB influence on the economic situation of the euro area, as well as playing a key role in the monetary

integration of Member States of the European Union. However, the economies of the euro area are different, and often would require a different economic policy towards these countries. For example, in mid-2008 there was a deficit in foreign trade of Spain amounting to 10.1% of GDP, while the German economy showed a surplus of 7.7% of GDP. It is recognized that the mismatched interest rates have led to "overheating" the Spanish economy. Low interest rates and cheap credit caused in Spain bubble economy, especially in the real estate market, which is based on this economy. In connection with the possibility of obtaining cheap credit in the bank, built a lot of the rising prices of real estate. In the face of the global financial crisis, there was a crack "bubble" and the economic recession. The unemployment rate has increased by 100% making it the highest in the EU (15%). On the other hand, there was a concern that the financial crisis will lead to such an economic slump that some countries, like Greece and even Italy, Portugal and Spain will be removed from the Eurozone. Currently (September 2012) this has not happened and the ECB (in conjunction with the EU, IMF and other institutions) trying to intervene to prevent the collapse of the euro zone. Paradoxically, the European economic model, which allows for a degree of state intervention turns out to be the solution used in the world. As a result, during the financial crisis, position of the euro as a reserve currency among many central banks are not weakened. The euro area, despite many threats and difficulties have a chance to get out of the recession but at the cost of restructuring public finances of individual countries in the Eurosystem (Panico, Purificato, 2010). Table 1 presents the public sector debt in the euro zone. The higher the budget deficit and public debt the more assistance and coordination of fiscal and monetary policies was required.

Objective of the European Central Bank and the National Central Banks operating in the euro zone comes down to price stability. It has been defined in Article 105 of the EC Treaty. ECB taking care of primary objective, should have to contribute to the achievement of the objectives of the Community. Supporting by the ECB's general economic policy of the Community and its goals: the high level of employment and sustainable and non-inflationary growth, should be without detriment of price stability (The Monetary…, 2004). The Treaty shows the hierarchy of the objectives of the ECB. The primary objective of the ECB is price stability, mainly due to the following theoretical premises (Price …, 2011):

• belief in the neutrality of money in the long run, according to which the change in the quantity of money will contribute to long-term changes in the general price level, but not affecting the real variables (output, employment);

• belief that inflation is a monetary phenomenon, because in periods of high inflation usually only increased the money supply, while other factors, such as supply or demand shocks affect prices in the short term, which in turn can neutralize the changes in monetary policy in the long run;

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

232

• belief that in the long run the central bank can affect the acceleration of economic growth only through price stability.

Fig. 4. Main refinancing operation rate EBC and HICP in euro area (Source: The author`s calculation according to Eurostat warehouse database and ECB)

Monetary policy aimed at maintaining price stability was supported by a number of practical experience

and theoretical work. They prove that such an approach of central bank helps to improve the economic outlook and the impact on raising the standard of living of citizens. Price stability is conducive to right investment and consumer decisions by businesses and individuals. This allows for lower the overall price level fluctuations, the prices are more stable relative to the operators. In addition, investors who have reason to believe that prices will remain stable in the future, do not require inflation risk premium as part of their remuneration for the risk of holding the nominal assets over the long term. Reliable maintenance of price stability also increases the likelihood that entities allocate their resources for production purposes rather than collecting them in the form of assets to hedge against inflation (The Monetary…, 2004). The Governing Council of the ECB in October 1998 presented a quantitative definition of price stability as "the annual increase in the price of the Harmonized Index of Consumer Prices HICP for the euro area of below 2%, adding that the price stability to be maintained over the medium period". In 2003, the Governing Council stated that it will try to keep inflation below 2%, but close to that level. This means that 2% is the upper limit of the HICP. In addition, the level of general price index close to 2%, allows to avoid the risk of deflation. The phrase "the medium term", it follows that it is impossible to precisely shape the rate of inflation in the short term. The reason for this situation is the inability to neutralize by the monetary policy in the short-term price shocks without unexpected delays. Thus, short-term volatility in inflation is to some extent justified. The quantitative definition of price stability provides greater transparency of monetary policy and provides a framework for assessing by public opinion if the ECB fulfills its objective. In addition, the purpose of this definition was also shaping the expectations of financial markets and the general public regarding price developments. Stable long-term inflation expectations prevent to higher inflation in the calculation of prices and wages set by the entities (The Monetary…, 2004).

In order to maintain price stability in the medium term, the ECB affects the price level through monetary transmission mechanism, affecting the level of money market interest rates. Monetary transmission process is a complex network of economic interactions. The ECB operates under even greater uncertainty than the individual central banks, because it is responsible for the multinational currency area. It is therefore important to determine the direction of monetary policy, which will maintain price stability in the future, effectively reducing the impact of unexpected shocks. Hence the adoption of medium-term horizon to maintain stable prices, associated with the conduct of monetary policy by the ECB in the long run. This allows avoiding the elements of volatility into the real economy and the excessive economic activism. The increase in the interest rate stimulates the growth of savings and decrease the demand for money and for investment, falling inflation and lower growth. However, its decline encourages enterprises to invest and discourages savings, what lead to improve the economic situation and cause higher inflation.

Concluding description of the interest rates will be raised the issue related to interest rate rule proposed by J.B. Taylor (1993). It is important for this study because it draws attention to the interest rate, as an important instrument of monetary policy. It was expressed in the form of equations, which later adopted in the literature called "Taylor rule” or “Taylor principle”. It refers to the amount of short-term interest rates, which are related to the deviation of inflation from the target and the target level of GDP from potential GDP. This rule initially concerned the monetary policy of the Federal Reserve System after 1986, and presented it the following formula (Woodford, 2001): it = ¶t + 0,5yt + 0,5 (¶t -¶*) + r* (1)

where: it - the nominal federal funds rate at time t, ¶t - rate of inflation in period t (in% per year), ¶*- the inflation target in period t (in%), yt - GDP gap in period t (deviation of GDP from its potential level, in%), r*- real interest rate corresponding to the full employment (natural interest rate).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

233

J.B. Taylor (2009) on the basis of the study put forward a number of important conclusions6. First of all, said that monetary policy should respond not only to changes in economic activity, but also on the level of inflation, and the main instrument of the central bank influence on the economy should not be the money supply but the interest rate. In addition, J.B. Taylor (2009) acknowledged that the pursuit of monetary policy to stabilize the exchange rate could hamper the economic authorities in achieving stable inflation and high GDP growth. Taylor rule is called: flexible rule, and based on it, monetary policy is called: closed loop policy, because it takes into account the most recent information and data about the health of the economy. The rule developed by J.B. Taylor, based on the appropriate shaping of the interest rate level to stabilize inflation.

During the financial crisis, the use of the Taylor`s rule was difficult. Central banks: the FED and the ECB have sought to stimulate more economic activity through a policy of low interest rates and by using quantitative easing policy, which involves buying financial assets from commercial banks to provide liquidity to the market. An example is the so-called operation LTRO (Long Term Operation Refinancing) through which the ECB provides the banking system significant amounts of money in the form of 3 - year loans with low interest rates.

The Policy of Fiscal and Monetary Authorities in Period 2008 – 2011

In 2008, HICP inflation in the middle of the year was 4%. Therefore, the ECB's monetary authorities have raised interest rates. However, in September 2008 escalated tensions in financial markets around the world, leading to a reduction in inflationary pressures and the risks to economic growth in the euro zone. In October 2008, the ECB announced a cut in interest rates (including from October 2008 to March 2009 by 275 basis points). Despite this, inflation in 2008 was 3.3% and 0.8% of GDP. A major challenge for fiscal policy in the euro area have become a growing public debt ratios and budget deficits. Thus, in December 2008 the European Council endorsed the European Economic Recovery Plan. The plan was to lead to economic recovery by boosting demand and accelerate the pace of structural reforms envisaged in the Lisbon Strategy. Average deficit of the general government in the euro zone rose to 2% of GDP in 2008, while public debt rose to 69.3% of GDP (Fig. 5). After two years of growth in 2008, there has been a sharp decline in the growth rate of total investment to approximately 0.6%. In order to stimulate demand in many euro area countries have initiated appropriate fiscal measures. These were the packages to accelerate growth in public investment, business support, so generally stimulate economic growth (Annual…, 2009).

Fig. 5. GDP in euro area (Source: The author`s calculation according to Eurostat warehouse database and ECB)

In 2009, HICP inflation has remained low 0.3%, with the decline in economic activity GDP - 4%. The Governing Council of the ECB cut interest rates in the euro zone, leaving the main refinancing rate at 1%. Moreover, the ECB continued launched in 2008, the plan of nonstandard means (extraordinary credit support) in order to master the problems in the money market and to improve the financing conditions of operators and enterprises. In the area of fiscal policy in the euro area there has been a significant deterioration in the budgetary situation. This was due to a large decline in the economy and expansionary fiscal policy, which included fiscal stimulus and government support measures for the financial sector. The budget deficit in 2009 in the euro area rose to 6.4% of GDP, while public debt was 78.2% of GDP. Investments in fixed assets in total have undergone sudden collapse, falling by 10% in 2009. However, public sector investment as opposed to the private sector

6 Taylor rule relates to raising the federal funds rate by 0.5% when real GDP increases by 1% above potential GDP. On the other hand, if inflation increases by 1% above the target of 2%, then the federal funds rate should be raised by 0.5%. However, when real GDP equals potential GDP and the inflation rate is equal to the target, which is 2% then the federal funds rate should be about 4%, and the real federal funds rate 2%.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

234

recorded a growth acceleration. Business investment in fixed assets fell by approximately 14% in 2009 (Figure 6) (Annual…, 2010).

Fig. 6. Gross fixed capital formation by non-financial corporations in euro area as a percentage of GDP (Source: The author`s calculation according to Eurostat warehouse database and ECB)

Fig. 7. Rate of investment in euro area (Source: The author`s calculation according to Eurostat warehouse database and ECB)

In 2010, the rate of growth in the economy (GDP) was slightly higher 1.7%. As for the HICP inflation rose to 1.6%, but the ECB's Governing Council kept the interest rates unchanged due to a stable medium-term assessment of the outlook for inflation in 2010. Reducing in 2010 the rate of growth of government expenditure was due to the gradual withdrawal of fiscal stimulus measures, implemented by the end of 2008. Reducing spending was particularly pronounced in public investment (Figure 9). Investments in the third quarter of 2010 saw a slight increase after a significant decline in 2009 (Figure 6, Figure 7). Average rate of deficit of the general government of the euro area in 2010 amounted to 6.3% of GDP. The public debt in the euro area has increased significantly to 84.2% of GDP, mainly due to high deficits, and as a result of the support given to the financial sector and Greece (Annual…, 2011).

Fig. 8. Total general government expediture in euro area (Source: The author`s calculation according to Eurostat warehouse database and ECB)

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

235

In 2011, real GDP grew by 1.4%, increased also the growth rate of investment in fixed assets, while the HICP inflation rate was 2.7%. The ECB decided to raise interest rates by 50 basis points in the first half of the year. In the second half of the year have increased tensions in the financial markets, thus undermining economic activity. Thus, in order to maintain price stability, the Governing Council ECB lowered the key interest rates by 50 basis points. At the end of 2011, the main refinancing operations rate was 1%. Deficit of the general government of the euro area in 2011 decreased to 4.1% of GDP. The budget deficit reduction in the euro area influenced the reduction of investment and employment in the public sector (Fig. 8) as well as increase in indirect taxes. Debt ratio of general government increased to 88% of GDP in 2011(Annual…, 2012).

Fig. 9. General government fixed formation in euro area (Source: The author`s calculation according to Eurostat warehouse database and ECB) Conclusions

During the financial crisis it was observable, significant increase in budgetary expenditure in the euro area (Figure 8). This was associated with an increase inter alia in public investment expenditure (Figure 9). Fiscal authorities trying to stimulate the economy have decided to increase spending to inhibit the effects of the financial crisis such as the decline in investment, employment and overall GDP in the euro area. Also, the monetary authorities cutting interest rates to the lowest levels in history, aimed at encouraging businesses to borrow and invest. However, the financial crisis is causing too much uncertainty in the financial markets, causing aversion of entities to borrow, invest, increasing spending. Thus, the level of investment in the economy has been significantly reduced. Gross fixed capital formation of businesses fell up to about - 20% of GDP. During the financial crisis, despite a coordinated fiscal and monetary policy in the euro zone, the economic authorities did not prevent EMU, before a significant decline in investment and economic activity. However, it should be noted that without the ECB's anti-crisis measures and the fiscal authorities the recent financial crisis could even lead to the collapse of the euro zone. References 1. ANNUAL REPORT 2008, European Central Bank, Frankfurt am Maim, 2009, p. 12 – 85. 2. ANNUAL REPORT 2009, European Central Bank, Frankfurt am Maim, 2010, p. 11 – 81. 3. ANNUAL REPORT 2010, European Central Bank, Frankfurt am Maim, 2011, p. 12 – 80. 4. ANNUAL REPORT 2011, European Central Bank, Frankfurt am Maim, 2012, p. 12 – 75. 5. BEDNARCZYK J. L., 2009, Stopa procentowa jako narzędzie polityki banku centralnego, [in:] Studia z bankowości centralnej i polityki pieniężnej, ed. Przybylska – Kapuścińska W., Difin, Warszawa, 171 -72. 6. BEETSMA R., DEBRUN X., 2004 The Interaction between Monetary and Fiscal Policies in a Monetary Union: A Review of Recent Literature, in: R. Beetsma et. al., eds., Monetary Policy, Cambridge. 7. BENNETT H., LOAYZA N., 2001, Policy biases when the monetary and fiscal authorities have different objectives, “Central Bank of Chile Working Papers”, no. 66, p. 301. 8. BLANCHARD O.J., GIAVAZZI F., 2004, Improving the SGP through a proper accounting of public investment, CEPR Discussion Paper Series , no. 4220. 9. BUTI M., ed., 2003, Monetary and Fiscal Policies in EMU: Interactions and Coordination, Cambridge. 10. BUTI M., FRANCO D., 2005, Fiscal Policy in EMU, Cheltenham. 11. HEIN E., TRUGER A., Monetary Policy, macroeconomic policy mix and economic performance in the Euro area, Working Paper 6/2006, Macroeconomic Policy Institute in the Hans Boeckler Foundation, p. 1 - 26. 12. HUGHES HALLET A., MOOSLECHNER P., SCHUERZ M., eds., 2001, Challenges for Economic Policy Coordination within European Monetary Union, Dordrecht. 13. ISSING O., 2002, On macroeconomic Policy Co-ordination in EMU, JCMS 2002 Vol. 40, no. 2, p. 345-58. 14. JACQUET. P, PISANI-FERRY J., 2000, Economic policy co-ordination in euro-zone. What has been achieved? What should be done?, [interactive] p. 1 - 32, Available from: < http://www.pisani-ferry.net/base/re-00-cer-coord.pdf> 15. KRUGMAN P., 2000, Thinking about liquidity trap, Journal of Japanese and International Economies no. 14. 16. KUTTNER K. N., 2002, The Monetary – Fiscal Policy Mix: perspectives from the U. S. , “Bank i Kredyt “ no. 11 -12, The Monetary Policy of the ECB, 2004, European Central Bank, Frankfurt am Maim, p. 208-209. 17. ONORANTE L., 2004, Interaction of Fiscal Policies in the Euro Area: How Much Pressure on the EBC?, in: R. Beetsma et. al., eds., Monetary Policy, Cambridge. 18. PANICO C., PURIFICATO F., 2010, European Policy Reactions to the financial crisis, Studi Economici. Price stability: Why is it important for you?, 2011, European Central Bank, Frankfurt am Main January, 2 - 30.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

236

19. SARGENT T. J., WALLACE N., 1981, Some Unpleasant Monetarist Arithmetic. District Conditions, Quarterly Review Fall 1981, Federal Reserve Bank of Minneapolis, Vol. 5. No. 3, p. 1-17. 20. TAYLOR J. B., 1993, Discretion versus policy rules in practice, Carnegie-Rochester Conference Series on Public Policy 39 (1993) North-Holland , p. 195 – 214. 21. TAYLOR J. B., 2009, The financial crisis and the Policy responses: an empirical analysis of what went wrong, Working Paper 14631, National Bureau of Economic Research, Cambridge , p. 2 – 32. 22. WOODFORD M., 2001, The Taylor Rule and Optimal Monetary Policy, Princeton University. 23. WYPLOSZ C., 2002, Fiscal discipline in EMU: Rules or Institutions? [interactive] Mimeo 2002. Available from: <http://www4.fe.uc.pt/jasa/m_i_2010_2011/fiscaldisciplineinemurulesorinstitutions.pdf> 24. VON HAGEN J., MUNDSCHENK S., Fiscal and monetary policy coordination in EMU, International Journal of Finance and Economics, 8, p. 279 - 95.

MONETARINĖS IR FISKALINĖS POLITIKOS DERINIMO ĮTAKA EURO ZONOS ŠALIŲ INVESTICIJOMS FINANSŲ KRIZĖS KONTEKSTE

Joanna Stawska

Lodzės universitetas Santrauka

Stebint ECB ir euro zonos fiskalinių institucijų politiką, galima daryti išvadą, kad mišrios politikos koordinavimas finansų krizės metu pasiekė aukštą lygį. Bet ar tai buvo pakankama? Ar galima būtų išvengti skolų krizės euro zonoje? ECB, Europos Komisija ir nacionalinės vyriausybės siekia skatinti investicijas ir vartojimą. ECB reikšmingai sumažino palūkanų normas ir taikė kiekybines nestandartines sušvelninimo priemones. Nepaisant to, kyla klausimas, ar rinkos likvidumo palaikymo veiksmai buvo būtini ir efektyvūs. Žinoma, pinigų politika, apimanti tik palūkanų normų kontrolę, pasirodė esanti nepakankama. Tuo tarpu mokesčių institucijos darė stimuliuojantį poveikį ekonominei veiklai euro zonoje. Vykstant globalizacijos procesui, euro zonos finansų valdymo poveikis atsispindėjo ne tik Europos Sąjungoje, bet ir visame pasaulyje.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

237

FINANSINIO IŠSEKIMO INDIKATORIŲ VERTINIMAS ŪKIUOSE

Vaida Stulpinienė Aleksandro Stulginskio universitetas

Anotacija

Straipsnyje atliekamas finansinio išsekimo indikatorių vertinimas ūkininkų ūkiuose siekiant nustatyti, kurie indikatoriai gali būti patikimi ir tinkami ūkių finansiniam išsekimui diagnozuoti. Pirmiausiai apibrėžiamas finansinio išsekimo konceptas. Vėliau trumpai aptariami vidiniai ir išoriniai veiksniai, kurie gali įtakoti ūkių finansinį išsekimą. Autorė daro prielaidą, kad vidiniai ir išoriniai veiksniai sąlygoja finansinius rodiklius ir teigia, kad būtent šie veiksniai yra finansinio išsekimo indikatorių pokyčio priežastys. Tokiu būdu tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai gali būti vertinami per finansinio išsekimo indikatorius. Šiame tyrime atliekama dažniausiai mokslininkų atrinktų finansinio išsekimo indikatorių vertinimas ūkiuose pasitelkiant porinę, dalinę ir pusiau dalinę koreliacinę analizę.

Prasminiai žodžiai: finansinis išsekimas, finansinio išsekimo diagnozavimas, finansinio išsekimo indikatoriai, finansiniai santykiniai rodikliai.

Įvadas

Kiekvienas ekonominis reiškinys yra sąlygojamas įvairių veiksnių, taip ir finansinis išsekimas negali atsirasti be priežasties. Ekonomikos pokyčiai sąlygoja paklausą, todėl ūkininkų ūkiai, kaip ir kitos verslo organizacijos, susiduria su stipria konkurencija ir neapibrėžta veiklos aplinka. Mokslininkai sutinka, kad finansinio išsekimo atsiradimo priežastys gali būti tiek vidinėje, tiek išorinėje organizacijos aplinkoje.

Pirmiausia svarbu apibrėžti finansinio išsekimo, kaip ekonominio reiškinio konceptą. Šis klausimas yra gana komplikuotas dėl finansinės situacijos, kaip tyrimo objekto, pasirinkimo problemos. Ši problema kyla dėl to, kad mokslininkai siūlo diagnozuoti tiek finansinį išsekimą, tiek bankrotą, tiek nemokumą. Be to ,nėra nubrėžta aiški riba tarp minėtų sąvokų.

Bravo-Ureta (1992) vienas iš pirmųjų pasiūlė finansinį išsekimą analizuoti dinaminiu požiūriu, t.y. kaip procesą, o ne kaip finansinę būklę. Vėliau Franks (1998) taip pat plėtojo šią idėją. Tokiu būdu finansinis išsekimas yra ūkio finansinės būklės blogėjimo procesas, kuris prasideda nuo trumpalaikio nemokumo, pereina į ilgalaikį nemokumą, dėl to ūkis priverstas parduoti turtą, kreditoriai nebeturi perspektyvų atgauti investicijas. Kai įsipareigojimai tampa neproporcingi turimam turtui, t.y. ūkio vertė tampa mažesnė nei jo įsipareigojimai, jis negali toliau egzistuoti esama forma ir dėl to turi pasitraukti iš verslo. Dėl to finansinis išsekimas turi poveikį ūkio vertei, kapitalo struktūrai, investavimo politikai ir ūkio veiklos tęstinumui. Šiame kontekste bankrotas, likvidavimas, ūkio pardavimas ar esminis restruktūrizavimas yra finansinio išsekimo pasekmė. O trumpalaikis ir ilgalaikis nemokumas - viena iš finansinio išsekimo stadijų.

Lietuvos Respublikos fizinių asmenų bankroto įstatymas įsigalios nuo 2013 m. Kovo mėn., todėl iki to laiko ūkiai teisiškai negali bankrutuoti. Dėl šios priežasties nėra statistikos, kuria remiantis būtų galima prognozuoti ūkių bankrotą, tačiau tai nereiškia, kad ūkis gali egzistuoti ir egzistuoja neribotą laiką. Ūkiai gali išsiregistruoti iš ūkininkų ūkių registro ir taip nustoti vykdyti ūkininkavo veiklą, tačiau išsiregistravimo priežastys nėra žinomos. Jos gali būti įvairios, nebūtinai finansinis išsekimas. Taigi ūkio išsiregistravimas iš ūkininkų ūkių registro nėra pagrindas, kad būtų galima ūkį laikyti finansiškai išsekusiu.

Iš Europos Sąjungos (ES) fondų ūkiams remti skiriamos didelės sumos, tačiau finansiškai išsekę ūkiai vis tiek žlunga. Nepaisant to, finansinio išsekimo diagnozavimo tyrimų žemės ūkyje atlikta mažai ir tie patys yra pakankamai seni. Dažniausiai mokslininkai siekė diagnozuoti organizacijų finansinį išsekimą, pasitelkdami finansinius santykinius rodiklius. Metodologiniu požiūriu vertingi Beaver (1966) tyrimai, nors šie tyrimai nebuvo atlikti ūkių pavyzdžiu. Daugiausiai mokslinių tyrimų bankroto ir finansinio išsekimo diagnozavimo srityje atliko Altman (1968-2011). Mokslininko tyrimai tapo tolimesnių mokslinių tyrimų pagrindu. Finansinio išsekimo diagnozavimo žemės ūkyje tyrimus atliko Hughes (1983), Hughes, Richardson ir Rister (1984). Jolly ir kt.(1984) tyrimų pagrindu tapo finansinio išsekimo dažnis, trukmė ir intensyvumas JAV ūkiuose. Ne mažiau svarbūs ir Leathers ir Chavas (1988), DeVaney (1994), Davies (1996) atlikti tyrimai. Bravo-Ureta (1992), Franks (1998) siekė ne tik prognozuoti finansinį išsekimą, bet ir pasiūlė finansinį išsekimą analizuoti dinaminiu požiūriu. Vieni naujesnių tyrimų buvo atlikti Cross, Buccola ir Thomann (2009), kurie analizavo žemės ūkio kooperatyvų mokumą. Ūkių finansinių rodiklių lyginamąją analizę Europos Sąjungos šalyse atliko Aleknevičienė, Aleknevičiūtė (2010), finansų valdymo Lietuvos ūkiuose lyginamąją analizę atliko Aleknevičienė, Aleknevičiūtė, Martirosianienė (2011).

Tyrimo objektas – ūkininkų ūkių finansinio išsekimo indikatoriai. Tyrimų tikslas – įvertinti ūkininkų ūkių finansinio išsekimo indikatorių tinkamumą ūkių finansiniam

išsekimui diagnozuoti. Uždaviniai: 1) atrinkti ūkių finansinį išsekimą diagnozuojančius indikatorius; 2) atlikti finansinio išsekimo indikatorių vertinimą;

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

238

3) nustatyti finansinio išsekimo indikatorius, kurie būtų tinkami ūkių finansiniam išsekimui diagnozuoti.

Tyrimo metodai. Mokslinės literatūros analizės, loginės analizės ir sintezės, palyginimo bei ekonometrinės analizės metodai (pasitelkiant statistine programa Stata) ir grafinis vaizdavimas.

Tyrimas atliktas panaudojant Lietuvos žemės ūkio konsultavimo tarnybos surinktų 2010 m. ūkių respondentų duomenis ir Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto skelbiamus apdorotus ūkių veiklos rezultatus. Tyrimas atliktas pagal 1300 Lietuvos ūkininkų ūkių duomenis, apima visas šalies savivaldybes, skirtingas gamtines zonas ir atspindi įvairias ūkininkavimo sąlygas.

Tyrimų rezultatai

Skirtingos teorijos ir modeliai identifikuoja daugybę potencialių finansinio išsekimo atsiradimo priežasčių. Kapitalo struktūros formavimo teorija labiau orientuota į vadovų elgseną ir mokesčių politiką. Biudžeto apribojimo koncepcija taip pat svarbiais veiksniais laiko vadovų elgseną, tačiau šioje koncepcijoje nemažą vaidmenį atlieka valstybės politika ir pačios organizacijos charakteristika. Taigi finansinį išsekimą sąlygojančius veiksnius galima skirstyti į vidinius ir išorinius (makroekonominius). Jei vidiniai veiksniai priklauso tik nuo ūkio savybių, tai išoriniai veiksniai yra vienodi visiems toje rinkoje veikiantiems ūkiams t.y. tam tikros sąlygos, kurių ūkis negali įtakoti ar pakeisti. Tačiau šios sąlygos gali turėti įtakos ūkio finansiniams rodikliams.

Finansinis išsekimas žemės ūkio sektoriuje gali būti sąlygotas daugelio priežasčių. Finansiškai išsekęs ūkis gali būti rezultatas tiek blogo ūkio savininko vadovavimo sprendimų, tiek gamtos sąlygų. Hughes, Richardson ir Rister (1984) išskiria pagrindines ūkių finansinio išsekimo priežastis, tai makroekonominė politika (valdžios elgsena, veiklos kryptis, strategija), ūkio elgsena ir asmeniniai vadovavimo (valdymo) sprendimai. Leathers ir Chavas (1988) teigia, kad ūkio kapitalas nėra visiškai mobilus, todėl ūkio finansinį išsekimą gali sukelti ekonominis nuosmukis. Altman (2006) žemės ūkio verslą laiko „chroniškai sergančia“ verslo šaka. Davies (1996) teigia, kad netikėtai mažo derlingumo atveju ar esant kraštutiniams kainų svyravimams ūkininkas negali investicijų nukreipti į kitą sritį, pavyzdžiui, pramonę. Be to, Europos ūkiai dažniausiai yra šeimos verslas, todėl finansiškai išsekusio ūkio ūkininkai ir jų šeimos gali netekti ne tik savo darbo, bet ir savo namų ar gyvenimo būdo. Taigi, dėl šios priežasties, galima teigti, kad ūkininkų ūkio finansinio išsekimo diagnozavimas ir tolesnių veiklos perspektyvų numatymas jiems aktualesnis nei kitam verslo subjektui.

Viena vertus, ekonominė aplinka vaidina svarbų vaidmenį ūkių pinigų srautams ir gali sąlygoti ūkio nemokumą. Hughes, Richardson ir Rister (1984) pastebėjo, kad 1980 m. JAV makroekonominė politika turėjo įtakos kainoms ir palūkanų normai, kas iškreipė ūkių pelną (pajamas, įplaukas, ekonominę naudą), nes ūkininkavimas yra ypač kapitalui imlus ir eksportui jautrus sektorius. Kita vertus, autoriai pažymi, kad ūkio politika taip pat turėjo įtakos esamai ūkių padėčiai. Dėl to dauguma ūkių finansinio išsekimo tyrimų buvo koncentruoti į vidines skurstančių ūkių priežastis. Todėl galima daryti prielaidą, kad vidiniai ir išoriniai veiksniai sąlygoja finansinius rodiklius, t.y. būtent šie veiksniai yra finansinio išsekimo indikatorių pokyčio priežastys. Tokiu būdu tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai gali būti vertinami per finansinio išsekimo indikatorius.

Finansinio išsekimo indikatoriai turėtų būti įtraukiami į modelį finansiniam išsekimui diagnozuoti ir prognozuoti. Tačiau pirmiausia problema kyla, kaip atrinkti tinkamus finansinio išsekimo indikatorius. Kuriant modelį labai svarbu parinkti ne tik optimalų indikatorių skaičių, bet ir atitinkamą jų derinį, kad gauti rezultatai būtų patikimi. Ne mažiau svarbus klausimas, sprendžiant šią problemą, yra nefinansinių rodiklių įtraukimas į modelį.

Franks (1998) teigia, kad dažniausiai prognozavimo modeliai charakterizuoja finansinį išsekimą patiriančius arba bankrutavusius, taip pat paskolos įsipareigojimų nevykdančius ūkius. Tai reiškia, kad priklausomas kintamasis yra apribotas tik viena iš dviejų verčių ir tai yra ribota informacija, siekiant padėti ūkininkams pasirinkti tas finansines strategijas, kurios geriausiai padėtų sumažinti finansinį išsekimą. Franks (1998) siekė šią problemą dalinai išspręsti, apibrėždamas tris finansinio išsekimo būkles, kad patekęs į kiekvieną iš jų ūkininkas galėtų kontroliuoti savo verslą, ir palyginti galimas finansines strategijas kaip elgtis ateityje patekus į finansinį išsekimą.

Analizuojant ūkių finansinio išsekimo diagnozavimo galimybes reikšmingi Franks (1998) tyrimai. Autorius analizavo ūkių finansinio išsekimo indikatorius, ir apibendrines įvairių mokslininkų tyrimų rezultatus nustatė, kad dažniausiai mokslininkai į modelius ūkių finansiniam išsekimui diagnozuoti įtraukė šiuos rodiklius:

• finansų struktūros, pavyzdžiui, sverto – skolos ir turto santykis; • pelningumo, pavyzdžiui, turto grąža ir nuosavo kapitalo grąža; • turto struktūros, pavyzdžiui, apyvartinio kapitalo ir pagrindinio kapitalo santykį; • skolos struktūra, pavyzdžiui, likvidumas; • dydis, pavyzdžiui, ūkio įsipareigojimai, bendra turto vertė, ūkio dydis; • palūkanų našta (palūkanų mokėjimai); • žemės valdymo teisė/sąlygos, laikas/terminas; • gamybos efektyvumas; • asmeninės ir šeimos charakteristikos, pvz.: šeiminė padėtis, šeimos dydis, gyvybės ir sveikatos

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

239

draudimas. Mokslininkai sutaria, kad kai verslas būna pernelyg įsiskolinęs, jis tampa pažeidžiamas dėl netikėtų

pelningumo svyravimų. Didelio pelningumo laikotarpiais, išorės paskolos paprastai yra nebrangus ūkio finansavimo būdas, tačiau, kaip teigia Davies (1996), nėra tiesiogiai susijęs su verslo pelningumu.

Ar šis nebrangus ūkio finansavimo būdas gali ūkį privesti prie finansinio išsekimo, galima išmatuoti rodikliu, kurį naudojo Crabtree (1985), Temple ir Turner (1995), t.y. nuomos ekvivalento ir bendrosios produkcijos santykiu (RE/GO). Čia nuomos ekvivalentas prilyginamas sumokėtoms palūkanoms už ilgalaikes ir trumpalaikes paskolas ir pridedama nuomos suma (už žemę, pastatus, įrengimus ir pan.). Tai yra finansinės išlaidos, kurių mokėjimo laiko negalima perkelti, o ūkis negalintis apmokėti šiuos įsipareigojimus suėjus terminui gali netekti galimybės skolintis ateityje. Poole (1986) bei Harrison ir Tranter (1989) patobulino šį rodiklį ir skaičiavo nuomos ekvivalento santykį su bendruoju pelnu (RE/GM). Autoriai teigia, kad iš bendrosios produkcijos atimamos kintamosios sąnaudos, dėl to šis rodiklis tiksliau atspindi ūkio galimybes laiku padengti nuomos ir palūkanų įsipareigojimus.

Pagal Jolly ir kt. (1985) ūkių finansinį išsekimą galima nustatyti tiesiogiai analizuojant keturias ilgalaikes ūkio charakteristikas: pelningumą, likvidumą, mokumą ir rizikos prisiėmimo galimybę. Anot autorių, finansinis išsekimas žemės ūkyje taip pat gali būti matuojamas netiesiogiai per sudėtinius indikatorius. Tokių indikatorių pavyzdžius autoriai nurodo žemės vertės tendencijas, teises išpirkti žemę, paskolų nesumokėjimo lygį, arba sunkumus gaunant kreditą. Autoriai teigia, kad finansiniam išsekimui konstatuoti galima panaudoti keleto pagrindinių matavimo priemonių kombinaciją. Tačiau JAV ūkių finansinio išsekimo tyrimuose mokslininkai apsiribojo finansinių rodiklių (pinigų srautų, sverto, nemokumo ir grąžos iš nuosavybės) analize.

Taigi rizikos prisiėmimo galimybę geriausiai apibūdinantis indikatorius yra skolos rodiklis. Šiuo atveju ūkio visas turtas turi būti mažesnis už skolas. Hughes (1983) teigia, kad jei ūkio turto vertė ir ūkio įsipareigojimai nėra proporcingi, ūkis gali turėti rimtų mokumo problemų.

Pasitelkiant Franks (1998) bei Jolly ir kt. (1985) atliktais tyrimais šiame tyrime bus atliekama mokslininkų atrinktų finansinio išsekimo indikatorių vertinimas. 1 lentelėje pateikiama finansinio išsekimo indikatoriai.

1 lentelė. Finansinio išsekimo indikatoriai (sudaryta autorės pagal Franks (1998), Jolly ir kt. (1985) ir kt.)

Indikatoriai Pavadinimas Apskaičiuojamas

D/A (Y) Skolos rodiklis ;

TV Į

VĮ – visi įsipareigojimai, Lt T – Turtas, Lt

RE/GM (X1) Nuomos ir bendrojo pelno santykis

;100×+

BPPN

N – nuomos išlaidos, Lt P – sumokėtos palūkanos už ilgalaikes ir trumpalaikes paskolas, Lt BP – bendrasis pelnas, Lt

RE/GO (X2) Nuomos ir bendrosios produkcijos santykis

;100Pr

×+

BPN

BPr - Bendroji produkcija, Lt

TS (X3)

Turto struktūra, t.y. apyvartinio kapitalo ir pagrindinio kapitalo santykis

;100×+−

IĮNKT ĮTT

TT – trumpalaikis turtas, Lt TĮ – trumpalaikiai įsipareigojimai, Lt NK – Nuosavas kapitalas IĮ – ilgalaikiai įsipareigojimai, Lt

ROE (X4) Nuosavybės pelningumas ;100×NKGP

GP – Grynasis pelnas, Lt

ROA (X5) Turto pelningumas ;100×T

GP

FS (X6) Finansinis svertas ;100×+

NKSbVĮ

Sb – Subsidijos, Lt T (X7) Absoliutus turto dydis Ūkio bendra turto vertė, Lt Ž (X8) Ūkio dydis Ūkio žemės plotas, ha Aū (X9) Amžius Ūkininko amžius metais

Skolos rodiklis parenkamas kaip priklausomas kintamasis (Y), kuris parodo viso ūkio turimo turto dalį,

kuri įgyta iš skolintų lėšų. Nepriklausomi kintamieji X1 - X6 (nuomos ekvivalento, turto struktūros, pelningumo ir

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

240

finansinio sverto) atrinkti finansiniai santykiniai rodikliai. Nepriklausomi kintamieji X7 - X8 ūkio dydį atspindintys rodikliai. Nepriklausomas kintamasis X9 ūkio vadovo elgseną indikuojantis rodiklis.

Ūkininkų ūkių finansinio išsekimo indikatorių vertinimas

Pagrindinė informacija ūkio finansinei būklei įvertinti yra gaunama iš ūkininko ūkinės-finansinės veiklos rezultatų ataskaitos, kituose apskaitos registruose kaupiamos informacijos.

1 paveiksle pateikti indikatoriai, kurie mokslinėje literatūroje nurodomi dažniausiai ir rekomenduojami kaip geriausiai atspindintys ūkių finansinį išsekimą, tai D/A, ROA, ROE ir RE/GM rodikliai. Jei skolos rodiklis (D/A) yra didesnis nei 1 (arba 100%) tai rodo, kad ūkis turi daugiau skolų nei turto. Mažesnis nei 1 (arba 100%) skolos rodiklis rodo, kad ūkis turi daugiau turto, nei skolų.

Ūkiai, kurių ROA ir ROE rodikliai svyruoja nuo -5% iki + 5% yra finansiškai stabilus trumpuoju laikotarpiu. Ilguoju laikotarpiu tokiems ūkiams reikės atlikti tam tikrus veiklos ar veiklos finansavimo pokyčius, nes jie gali būti pažeidžiami dėl to, kad jų turto vertė mažėja. Ūkiai, kurių ROA ir ROE rodikliai mažesni nei -5% yra finansiškai pažeidžiami ūkiai. Kuo ROA ir ROE rodikliai yra mažiau nei -5% , tuo tokių ūkių finansinė būklė blogesnė (Jolly ir kt., 1985).

Kita vertus mokslinėje literatūroje daug diskutuojama dėl RE/GM priimtinos ribos iki kurios ūkis laikomas finansiškai stabiliu. Poole (1986) siūlo finansiškai stabiliais ūkiais laikyti tuos ūkius, kurių RE/GM yra mažiau nei 15%, Harrison, Tranter (1989) – mažiau nei 25%, o Franks (1998) tarp 0 ir 25%. Taip pat diskutuotina ir riba iki kurios ūkiai gali būti laikomi finansiškai išsekusiais. Poole (1986) siūlo šia riba laikyti RE/GM rodiklį didesnį nei 25%, Harrison, Tranter (1989) – didesnį nei 40%, Franks (1998) – didesnį nei 50%.

9,7

‐1,6 ‐1,7

4,9

‐15

‐10

‐5

0

5

10

15

20

D/A ROA ROE RE/GM, %

Alytus Kaunas KlaipėdaMarijampolė Panevėžys ŠiauliaiTauragė Telšiai UtenaVilnius Šalies svertinis vidurkis

1 pav. Ūkių finansinio išsekimo indikatoriai pagal apskritis 2010 m. (sudaryta autorės, šaltinis ŪADT)

Kaip matyti iš 1 paveikslo Lietuvos D/A rodiklio svertinis vidurkis 2010 m. buvo 9,7%. Tai rodo, kad

vidutiniškai Lietuvos ūkiai turi daugiau turto nei skolų. Apskrityse šis rodiklis svyruoja nuo 3,9% (Tauragės apskrityje) iki 14% (Alytaus apskrityje). Tai rodo, kad Lietuvos ūkiai nelinkę rizikuoti. Šalies vidutinis ROA rodiklis yra -1,6% ir ROE – (-1,7)%. Šie rodikliai yra adekvatūs ir rodo, kad yra Lietuvos ūkiai finansiškai stabilus trumpuoju laikotarpiu. Mažesnius nei -5% ROA ir ROE rodiklius turi Alytaus, Tauragės, Utenos ir Vilniaus apskričių ūkiai.

Šalies vidutinis RE/GM yra 4,9%. Apskrityse šis rodiklis svyruoja nuo 2,3% (Vilniaus) iki 7,6% (Kauno). Pagal šį rodiklį visų apskričių ūkiai gali būti laikomi stabiliais. Tačiau šie vidutiniai duomenys negali apspręsti, kad Lietuvos ūkiai yra pakankamai finansiškai stabilūs. Siekiant įsitikinti, ar mokslininkų dažniausiai finansinio išsekimo indikatoriais laikomi rodikliai gali būti patikimi, būtina juos statistiškai įvertinti.

Siekiant įvertinti dažniausiai mokslinėje literatūroje analizuojamų indikatorių patikimumą ūkių finansinio išsekimo diagnozavimui, atliekama koreliacinė analizė. Tam tikslui sudaroma koreliacinė matrica, kurioje atvaizduota finansinių indikatorių ryšio stiprumas ir reikšmingumas. Parinkus skolos rodiklį, kaip

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

241

priklausomą kintamąjį, ir nepriklausomus kintamuosius, sudaroma priklausomo kintamojo ir nepriklausomų kintamųjų koreliacinė matrica, kuri pateikiama 2 lentelėje. Sudarius koreliacinę matricą, preliminarios analizės metu nustatoma, kuriuos iš stipriai koreliuotų kintamųjų reikia palikti tolesniam tyrimui, o kuriuos pašalinti. 2 lentelė. Priklausomo kintamojo ir nepriklausomų kintamųjų koreliacinė matrica

INDIKATORIAI D/A (Y)

RE/GM (X1)

RE/GO (X2)

TS (X3)

ROE (X4)

ROA (X5)

FS (X6) T (X7) Ž (X8)

AŪ (X9)

D/A (Y) 1

0.0300

RE/GM (X1) 0.5253 1

-0.0144 -0.0275

RE/GO (X2) 0.7594 0.5597 1

-0.2343 0.0137 -0.0767

TS (X3) 0.0000 0.7709 0.1036 1

0.0081 0.0101 -0.0988 0.1065

ROE (X4) 0.8639 0.8309 0.0357 0.0236 1

-0.0947 0.0140 -0.1482 0.2514 0.8309

ROA (X5) 0.0443 0.7673 0.0016 0.0000 0.0000 1

0.1015 0.0126 -0.0369 0.0528 -0.5424 -0.0822

FS (X6) 0.0310 0.7899 0.4337 0.2629 0.0000 0.0810 1

0.2668 0.0240 -0.0266 -0.0697 0.1032 0.0754 -0.0337

T (X7) 0.0000 0.6110 0.5733 0.1391 0.0282 0.1093 0.4753 1

0.3018 0.0006 0.0050 -0.0643 -0.0045 -0.0236 0.0101 0.8407

Ž (X8) 0.0000 0.9901 0.9156 0.1724 0.9242 0.6175 0.8305 0.0000 1

-0.1139 0.0558 0.0084 0.1213 0.0998 0.1467 -0.0531 0.0910 0.0611

AŪ (X9) 0.0154 0.2366 0.8592 0.0099 0.0339 0.0018 0.2601 0.0531 0.1945 1

2 lentelėje pateikiama porinių koreliacijų tarp skolos rodiklio (y), kaip priklausomo kintamojo ir nepriklausomų kintamųjų (xn) koreliacinė matrica ir reikšmingumo lygmenys. Paryškinti skaičiai žymi patikimas ir statiškai reikšmingas koreliacijas, kurių koreliacijos koeficientai yra didesni už reikšmingumo lygmenį (skaičius esantis po koreliacijos koef. pasvirusiu šriftu).

Analizuodami preliminarią koreliacinę matricą, matome, kad nereikšminiai yra visi koreliacijos koeficientai su kintamaisiais X1, (nuomos ekvivalento santykis su bendruoju pelnu, RE/GM), X2 (nuomos ekvivalento santykis su bendrąja produkcija, RE/GO) ir X3 (turto struktūra (TS)), visi kiti – reikšminiai. Tačiau stiprus statistinis ryšys egzistuoja tik tarp turto pelningumo (ROA) ir nuosavybės pelningumo (ROE) bei bendro žemės ploto (Ž) ir turto iš viso (T).

Atlikus dalinę ir pusiau dalinę koreliaciją (3 lentelė) pastebėta, kad skolos rodiklis (D/A) su nuomos ekvivalento rodikliais (RE/GM, RE/GO), turto struktūra (TS), turtu iš viso (T) ir ūkininko amžiumi (Aū) beveik nekoreliuoja, t.y. šių rodiklių koreliacija artima 0. Tai reiškia, kad šie indikatoriai yra nereikšmingi, todėl netūrėtų būti įtraukiami į finansinio išsekimo diagnozavimo modelį. 3 lentelė. Veiksnių reikšmingumo nustatymas skolos rodikliui vertinant ūkių finansinį išsekimą

INDIKATORIAI Dalinė koreliacija Pusiau dalinė koreliacija Reikšmingumo lygmuo, p

RE/GM (X1) 0.0304 0.0252 0.5228

RE/GO (X2) -0.0333 -0.0276 0.4838

TS (X3) -0.1241 -0.1037 0.0088

ROE (X4) 0.4229 0.3869 0.0000

ROA (X5) -0.4085 -0.3710 0.0000

FS (X6) 0.4213 0.3851 0.0000

T (X7) 0.01 0.0083 0.8331

Ž (X8) 0.162 0.1361 0.0006

AŪ (X9) -0.0555 -0.0461 0.2430

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

242

Porinės koreliacijos koeficientai patvirtina, kad tikslinga į finansinio išsekimo diagnozavimo modelį įtraukti nuosavybės pelningumo (ROE), finansinio sverto (FS) rodiklius ir bendrąjį žemės plotą (Ž). Tarp skolos rodiklio (D/A) ir nuosavybės pelningumo (ROE), finansinio sverto (FS) egzistuoja silpna teigiama tiesinė koreliacija. Tarp skolos rodiklio (D/A) ir bendro žemės ploto (Ž) egzistuoja labai silpna koreliacija.

Apibendrinant galima teigti, kad remiantis porine ir daline koreliacija iš finansinio išsekimo diagnozavimo modelio turėtų būti pašalinami nuomos ekvivalento ir bendrojo pelno santykis (RE/GM), nuomos ekvivalento ir bendrosios produkcijos santykis (RE/GO), turto struktūros rodiklis (TS), absoliutus turto dydis (T) ir ūkininko amžius (Aū) kaip nereikšminiai. Atlikus tiek porinę, tiek dalinę ir pusiau dalinę koreliacinę analizę nustatyta, kad į finansinio išsekimo diagnozavimo modelį galima įtraukti nuosavybės pelningumo (ROE), finansinio sverto (FS) rodiklius ir bendrąjį žemės plotą (Ž). Išvados

Tyrime daroma prielaida, kad vidiniai ir išoriniai veiksniai sąlygoja finansinius rodiklius, todėl šie veiksniai yra finansinio išsekimo indikatorių pokyčio priežastys. Tokiu būdu tiek vidiniai, tiek išoriniai veiksniai gali būti vertinami per finansinio išsekimo indikatorius.

Mokslinės literatūros analizė parodė, kad D/A, ROA, ROE ir RE/GM rodikliai dažniausiai rekomenduojami kaip geriausiai indikuojantys ūkių finansinį išsekimą. Straipsnyje atlikta analizė parodė, kad šalies D/A rodiklio svertinis vidurkis 2010 m. buvo 9,7%, tai rodo, kad vidutiniškai Lietuvos ūkiai turi daugiau turto nei skolų. Apskrityse šis rodiklis svyruoja nuo 3,9% iki 14%. Tai rodo, kad Lietuvos ūkiai nelinkę rizikuoti. Šalies vidutinis ROA rodiklis yra -1,6% ir ROE rodiklis yra -1,7%, rodo, kad yra Lietuvos ūkiai finansiškai stabilus trumpuoju laikotarpiu. Mažesnius nei -5% ROA ir ROE rodiklius turi Alytaus, Tauragės, Utenos ir Vilniaus apskričių ūkiai. Šalies vidutinis RE/GM yra 4,9%. Apskrityse šis rodiklis svyruoja nuo 2,3% iki 7,6%. Pagal šį rodiklį visų apskričių ūkiai gali būti laikomi stabiliais. Tačiau šie vidutiniai duomenys negali apspręsti, kad Lietuvos ūkiai yra pakankamai finansiškai stabilūs.

Atlikus porinę koreliacinę analizę, nustatyta, kad nereikšminiai yra visi koreliacijos koeficientai su kintamaisiais X1,, X2, X3 (nuomos ekvivalento rodikliai (RE/GM, RE/GO) ir turto struktūra (TS)), visi kiti – reikšminiai. Tačiau stiprus statistinis ryšys egzistuoja tik tarp turto pelningumo (ROA) ir nuosavybės pelningumo (ROE) bei bendro žemės ploto (Ž) ir turto iš viso (T).

Porinės koreliacijos koeficientai patvirtino, kad tikslinga į finansinio išsekimo diagnozavimo modelį įtraukti nuosavybės pelningumo (ROE), finansinio sverto (FS) rodiklius ir bendrąjį žemės plotą (Ž). Tarp skolos rodiklio (D/A) ir nuosavybės pelningumo (ROE), finansinio sverto (FS) egzistuoja silpna teigiama tiesinė koreliacija. Tarp skolos rodiklio (D/A) ir bendro žemės ploto (Ž) egzistuoja labai silpna koreliacija. Remiantis porine ir daline koreliacija iš finansinio išsekimo diagnozavimo modelio turėtų būti pašalinami nuomos ekvivalento ir bendrojo pelno santykis (RE/GM), nuomos ekvivalento ir bendrosios produkcijos santykis (RE/GO), turto struktūros rodiklis (TS), absoliutus turto dydis (T) ir ūkininko amžius (Aū), nes rodikliai vertinami kaip nereikšminiai.

Tolesni tyrimai turėtų būti nukreipti į ūkių finansinio išsekimo diagnozavimo modelio sudarymą įtraukiant šiame tyrime reikšminiais pripažintus finansinio išsekimo indikatorius. Literatūra 1. ALEKNEVIČIENĖ, V., ALEKNEVIČIŪTĖ, E. 2010. Ūkių finansinių rodiklių lyginamoji analizė Europos Sąjungos šalyse. Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspectyvos, Akademija, Nr. 1 (7), pp. 13-19. 2. ALEKNEVIČIENĖ, V., ALEKNEVIČIŪTĖ, E., MARTIROSIANIENĖ, L. 2011. Financial Management in Lithuanian Farms: Comparative Analysis According to Farm Size and Types of Farming. The fifth International Scientific Conference Rural Development 2011, Akademija, Vol. 5, Book 1, pp.16-22. 3. ALTMAN, E.I. 2006. Corporate Financial Distress and Bankruptcy. Prieiga per internetą: http://www.google.lt/books?hl=lt&lr=&id=c0sut1_RaO0C&oi=fnd&pg=PR7&dq=Corporate+Financial+Distress+and+Bankruptcy.&ots=mZrO0Kb9wL&sig=DvEzli9hqLOYtBuwn6oOYKE5Tu4&redir_esc=y 2012 rugsėjo 5. 4. CRABTREE, J. R. 1985. Predicting farm business viability. Farm Management 5(8), pp. 325-332. 5. CROSS, R.M., BUCCOLA, S.T., THOMANN, E. A. 2009. Cooperative liquidation under competitive stress. European Review of Agricultural Economics. Prieiga per internetą: http://erae.oxfordjournals.org/content/36/3/369.short 2012 Vasario 16. 6. DAVIES, A.S. 1996. Insolvency in agriculture: bad managers or the Common Agricultural Policy? Applied Economics, 28, 185-193. 7. DEVANEY, S.A. 1994. The Usefulness of Financial Ratios as Predictors of Household Insolvency: Two Perspectives. Financial Counseling and Planning, Volume 5. 8. FRANKS, J.R. 1998. Predicting financial stress in farm businesses. European Review of Agricultural Economics, 25, pp. 30-52. 9. HARRISON, A., TRANTER, R. B. 1989. The Changing Financial Structure of Farming. Prieiga per internetą: http://ajae.oxfordjournals.org/content/71/4/1073.full.pdf+html 2012 Sausio 26. 10. HARRISON, A., TRANTER, R. B. 1989. The Changing Financial Structure of Farming. Centre for Agricultural Strategy, Report 13. University of Reading, UK. 11. HUGHES, D.W., RICHARDSON, J.W., RISTER, M.E. 1984. Effects of Sustained Financial Stress on the Financial Structure and Performance of the Farm Sector. American Agricultural Economics Association, Dec. pp. 1115-1122. 12. JOLLY R. W., PAULSEN, A., JOHNSON, J.D., BAUM, K. H., PRESCOTT, R. 1985. Incidence, Intensity, and Duration of Financial Stress among Farm Firms. American Agricultural Economics Association, Dec. pp. 1107-1115. 13. LEATHERS, H. D. AND CHAVAS, J.P. 1986. Farm debt, default and foreclosure: An economic rationale for policy action, American Journal of Agricultural Economics, 68, 828. 14. POOLE, A. H. 1986. Farm indebtedness: Stimulus or millstone? Farm Management 6: 69-74.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

243

15. TEMPLE, M., TURNER, M. 1995. On the theory of rent and the milking of quotas. Agricultural Economic Society Annual Conference, Girton College, University of Cambridge. 16. Ūkių veiklos rezultatai (ŪADT tyrimo duomenys) 2010.2011. Lietuvos agrarinės ekonomikos institutas. Prieiga per internetą: http://www.laei.lt/index.php?mt=leidiniai&straipsnis=371&metai=2011 2012 Kovo 1. 17. WADSWORTH, J.J., BRAVO-URETA, B.E. 1992. Financial Performance of New England dairy farm. Prieiga per internetą: http://phoenix.nal.usda.gov/bitstream/10113/34716/1/IND92017422.pdf 2012 Kovo 1.

FINANCIAL DISTRESS INDICATORS EVALUATION OF FARMS

Vaida Stulpinienė Aleksandras Stulginskis University

Summary

Each economic phenomenon is caused by various factors, and financial distress cannot occur without reason. Changes in the economy leads to the demand, and farms, as well as other business organizations face intense competition and work under uncertain operational environment. Scientists agree that the internal and external environment causes financial distress of farm. Most of financial distress research has been concentrated in the internal causes of poor farming. Therefore, it can be assumed that the internal and external factors affect financial ratios, i.e. these factors are indicators of financial distress causes variation. In this way, both internal and external factors can be assessed through indicators of financial distress.

The object of the research - financial distress indicators of farm. The aim of the research – to evaluate financial distress indicator suitability of farm financial distress diagnosis. The paper carried out an evaluation of indicators of financial distress of farms in order to determine which indicators can be reliable and suitable for farm financial distress diagnosis. In this study, was used financial distress indicators evaluation of farm with paired correlation, partial and semi-partial correlation analysis.

Key words: financial distress, financial distress diagnosis, indicators of financial distress, financial ratios.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

244

THE ASSESSMENT OF NON-PERFORMING LOANS IN UKRAINIAN BANKS CREDIT PORTFOLIO

Inna Taranukha

Taras Shevchenko National University of Kiev Abstract

The influence of foreign capital inflows on expanding of lending processes in Ukraine is analyzed in the article. Volume of non-performing loans and loan loss provisions, formed in the Ukrainian banking system during the period 2005-2011, are estimated.

Key words: non-performing loans, banks with foreign capital, loan loss provision

Introduction

The loan portfolio analysis is a very important part in the bank’s credit management, which involves the systematic study and supervision of banks' credit activity. It allows to assess the quality and composition of bank loans in the dynamics, in comparison with the performance in the whole banking system. This analytical work is a highly efficient method that enables banks to efficiently use the data on the status of the loan portfolio for decision-making by various departments of the bank.

To maximize the profitability of credit portfolio banks should carry out continuous monitoring through permanent tracking of signals that indicate possible complications concerning repayment of the principal or interest by the borrowers within the agreed maturity. But regardless of level of the credit monitoring and efficiency of methods of the loan portfolio management all banks somehow face the problem of loan defaults.

The most important indicator which characterizes the doubtfulness of the loan portfolio is the share of overdue loans in the whole bank’s credit portfolio. Overdue debts most clearly indicate the existence of problems in the loan portfolio of the banking institution, because it is a direct reflection of the borrower`s problems and his inability to repay the debt to the bank.

Analysis of recent researches and publications indicates that in the scientific literature sufficient attention is given to the analysis of trends in bank lending and to the evaluation of doubtfulness of the loan portfolios, particularly among researchers working on this topic are V. Mishchenko (2009); A. Moroz, M. Savluk, M. Puhovkina (2008); I. Nidzelska (2009); M. Timoshenko (2010); L. Laeven, F. Valencia (2008); R. Matousek, B. Sergi (2005); C. Schalast (2011); R. Shrieves, D. Dahl (1992); M. Sorge (2004); G. Von Peter (2004) and others.

In particular, A. Moroz, M. Savluk and M. Puhovkina (2008) give the general theoretical standpoints of lending. Relationships among loan quality, cost efficiency, and bank capital are exposed by A. Berger and R. Deyoung (1997). The influence of foreign banks on reducing the share of non-performing loans, especially in former state owned banks is explored by R. Matousek and B. Sergi (2005). R. Shrieves and D. Dahl (1992) study the association of the ratio of risk -weighted assets to total assets to the level of risk. C. Schalast (2011) summarizes the reasons for the evolving NPL market in different countries.M. Sorge (2004) gives general approaches to macro stress-testing methodologies, in particular concerning the correlation of market and credit risks. G. Von Peter (2004) considers how falling asset prices affect the banking system through wide-spread borrower default. The author educes that the effect of falling asset prices is indirect, non-linear, and involves feedback from the banking system in the form of a credit contraction. The problem of loans in foreign currency in Ukraine is analyzed by V. Mishchenko (2009). The author emphasizes the necessity of restructuring of loan denominated in foreign currency. M. Timoshenko (2010) analyzes the development of a lending market before the crisis period and conducts a correlation and regression analysis of the basis quantitative characteristics of bank activity in order to reveal tendencies of bank lending. The current state of bank crediting of market agents is elucidated and preconditions of financial crisis deepening in Ukraine and its consequences are proved by I. Nidzelska (2009).

The purpose of the article is to explore the trends of the bank lending development, to assess the changes of problem loans and the volume of the reserves created for lending operations and their as of today state.

The object of the investigation is the structure of credit portfolios of Ukrainian banks and the approaches to loan loss provisions forming.

The objectives of the investigation are: - to investigate the structure of Ukrainian banks' credit portfolio and reveal the share of non-performing

loans; - to estimate the share of foreign capital in Ukrainian banking system and to identify its influence on the

banking system development; - to expose the share of corporate and retail loans in total bank loans; - to investigate the dynamics of loan loss provision in the Ukrainian banking system; - to compare bank`s non-performing loans to total gross loans (%) in certain European countries.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

245

There were used different methods of the investigation in the work: a system approach; analytic approach; comparative analysis.

Results

The foreign banking expansion was commonplace during the economic growth, which we saw in the

last years before the crisis in 2008 and during recovery. Since 2001 the number of banks with foreign capital increased from 22 to 53, including a 100% foreign capital - up to 22 banks.

Foreign capital takes increasingly important place in the Ukrainian banking system. Expansion of the foreign banks had a number of positive effects on the development of the banking system of Ukraine:

− the growth of credit exposure to the economy by lowering the credit cost; − enhancement of effective competition on the banking services market and expanding the range of

high quality banking products; − improving the diversification of risks through the use of advanced technologies for their insurance; − more active transition to international standards of supervision and regulation of the banking

practices; − upgrade qualifications of bank employees; − reduction of the cost of financial resources; − deployment of advanced banking technologies. The trends in the number of banks with foreign investments and the share of such investments in the

Ukrainian banking system are reflected in Fig. 1. About 12 % (22 banks) of the total number of banks which have the National Bank of Ukraine license

for performing of banking operations are in the total ownership (100 % of the share capital) of foreign investors. As it is seen from Fig. 1, for the last 6 years the number of banks that has foreign investors in the structure of owners has increased in more than 2 times from 23 at the beginning of 2006 to 53 banks as of 01.03.2012. The share of foreign capital since 2005 has grown from 9.6 % to 41.6 % as of 01.03.2012 (in 4.33 times), that affords ground to state that the position of foreign capital is strengthening and this increases the dependence of the Ukrainian banking system from foreign investors.

Fig. 1. Dynamics of foreign capital in the Ukrainian banking system (Source: developed by the author on the basis of National Bank of Ukraine)

Concerning the real changes that have occurred under the influence of foreign capital, it should be noted that the inflow of foreign capital to the banking sector has led to a rapid expansion of the proposals of credit resources. During the period of 2005-2008, the credit portfolio of the Ukrainian banking system has been increasing by at least 50 % every year (Fig. 2), primarily owing to cheap foreign loans.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

246

Fig. 2. Dynamics of the loan portfolio and the share of overdue debt in the banking system of Ukraine (Source: developed by the author on the basis of National Bank of Ukraine)

Statistics of banks activity in Ukraine indicate that by 2008 a steady decline in the share of bad loans in

the loan portfolio was traced and a significant improvement in the structure of the loan portfolio of domestic banking institutions was observed. At the beginning of 2008, NPLs accounted for only 1.3 % of total credit portfolio and in absolute terms it amounted to 6.4 billion UAH.

The financial crisis 2008 led to hasty growth of troubled debts. According to statistics of the National Bank of Ukraine, the period of most active growth of overdue debts was in 2009, during this period their level increased in 3.9 times. This was due both to the growth of the absolute amount of arrears, as a share of total loan portfolio increased by 7.1 percentage points - to 9.4 % from 2.3% at the end of 2008, as well as with a gradual decrease of the size of loan portfolio as a result of almost complete suspension of issuing new loans.

In 2010 in a certain extent because of the high effect of the comparison base and also due to the improved economic situation, growth in the balance of overdue loans slowed to 21.3%. However, their share continued to grow, reaching its highest value in November 2010 – 14.0%. Increase in bad loans of the residents after November 2010 almost stopped. This can be explained, on the one hand, by the beginning of the stabilization of the economy, on the other hand – by the intensification of sale agreements of the loan portfolios and first steps of banks towards the resumption of lending (from the second half of 2010, the loan portfolio began to grow gradually). With that, banks with Ukrainian capital, which are included to the financial-industrial groups, most actively overtook the loan portfolio (National Bank of Ukraine Bulletin, 2012).

In 2011 growth in overdue loans was restrained by higher requirements to the borrowers and strengthening the risk assessment by the banks. During that year, the dynamics of overdue loans was diverse, but in general the results of 2011 were the balance of overdue loans decreased by 5.6 billion UAH or 6.5 %, and as of 01.01.2012 amounted to 79.3 billion UAH. As of 01.03.2012, the value of this indicator increased to 81.7 billion UAH and 9.9 % in relative terms.

If we consider the dynamics of lending in Ukraine in general, it can be argued that previously upward trend in lending businesses and individuals was observed, the peak of which was in 2008, and in 2009 was characterized by suspension in rates of growth of originated loans (Fig. 3). If in 2008 the balance of loans to the economy increased by 72.0 %, in 2009 there was a decrease in lending to the economy by 1.5% as one of the most negative consequences of the financial crisis, and at the same time as its deepening factor. The greatest reduction in lending took place in the household sector.

Fig. 3. Dynamics of loans to businesses and individuals (Source: developed by the author on the basis of National Bank of Ukraine)

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

247

As it can be seen from Fig. 3, about 90 % of the total loans are loans granted to legal entities and individuals, so further the consideration and evaluation of non-performing loans will be focused on this particular component of the loan portfolio of the banking system, as we suppose that most problems in the activity of these sectors triggered the rapid growth of overdue of banks loans during the crisis.

Taking into consideration the significant share in the total amount of outstanding debt, the most significant impact on the downward trend of overdue loans in the period of overcoming the crisis was made by the non-financial corporations (NFC) sector. In 2011 the balance of overdue loans of this sector decreased by 10.8 billion UAH, or 16.5%, and as of 01.01.2012 amounted to 54.7 billion UAH.

Concerning terms the largest decline was observed for overdue loans up to 1 year - by 6.0 billion UAH or 23.8 %, and from 1 year to 5 years - by 5.9 billion UAH or 16.3%. Overdue loans of non-financial corporations with maturity over 5 years increased by 1.1 billion UAH or by 26.0%.

Fig. 4. Overdue loans of non-financial corporations by maturity (Source: developed by the author on the basis of National Bank of Ukraine)

By currencies in 2011 overdue loans granted in foreign currency significantly decreased - by 7.7 billion

UAH or 23.3% - to 25.4 billion UAH, and their share in the total amount of overdue loans of non-financial corporations decreased by 4.1 percentage points - to 46,4% (Fig. 4). Overdue loans in local currency for the period of 2011 decreased by 3.1 billion UAH or 9.6%, and as of 01.01.2012 amounted to 29.4 billion UAH.

Fig. 5. Overdue loans of non-financial corporations by currency (Source: developed by the author on the basis of National Bank of Ukraine)

As a result of 2011 by types of economic activity over a half (58.7%) of the reduction in the total

amount of overdue loans by 6.4 billion UAH in non-financial corporations sector was caused by trading enterprises (Table 1). Reduction of overdue loans occurred for almost all types of economic activities.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

248

Table 1. Overdue loans to non-financial corporations, by types of economic activity (Source: developed by the author on the basis of National Bank of Ukraine)

Residual overdue loans (beginning of the year), UAH billion

Y-o-Y change , % Economic activity

2010 2011 2012 2010 2011

agriculture 3.2 3.3 2.5 3.1 -24.2

manufacturing industry 11.5 16.6 14.6 44.3 -12.0

construction 6.0 7.8 6.3 30.0 -19.2

trade 20.5 24.3 17.9 18.5 -26.3

miscellaneous 11.2 13.6 13.4 21.4 -1.5

Total 52.4 65.6 54.7 25.2 -16.6 At present, accurate data on the actual volume of overdue loans generated in the Ukrainian banking

system, are missed. In our opinion, the official statistics, which is published by the National Bank of Ukraine, does not

show the objective view of the current level of troubled banks loans. Banks do not take into account the value of troubled loans, which in fact may appear already overdue and be above the official rate in at least 2 times, and for some banks - even more, also banks may understate the figures of existing overdue loans. This is because banks for some reason are not interested in displaying in the submitted reports the data on actual quality of loans granted by them. Presenting in reports troubled and overdue loans available on the books may cause the client attrition and unplanned outflow of credit resources, complication of the access to interbank lending, worsen performance measures in reports and, in the issue, may lead to the application of a sanctions by NBU.

Therefore, Ukrainian banks are tended to the window dressing hiding actual information about the overdue loans. The part of such debt is sold to companies, to which funds to purchase overdue debts are provided by these banks.

Also, conclusions on the level of troubled loan portfolios of the banks can be drawn by the capacity of reserves for possible losses on credit operations reflected in the balance sheets of banks and by the coefficient of securing of credit exposure by reserves.

Ukrainian banking institutions in their reports share lending operations into the following categories: "standard", "under control", "substandard", "doubtful" and "bad". Classification of credit operations is performed depending on the financial position of the borrower, the maintanance for principal and interest, the level of assurance of lending transaction. Reserves for specific lending transaction is calculated based on the category of this transactions, collateral taken on it and the provision ratio. Banks performes the assessment of the debt maintanance by the borrower on monthly basis.

Ratio of reserves for lending characterizes the quality of the bank’s loan portfolio, and the average size of reserves required for each unit of loans. Positive trend of this indicator is the reduction of its value.

According to the NBU before 2008 the trend for the reduction of the ratio of reserves for lending transactions was traced. But the financial crisis 2008 has led to a rapid increase in this ratio, and the period of the most active growth of reserves made for possible losses on lending transactions was in 2009. During this period their level increased by 2.2 times in the banking system of Ukraine (Table 2). This was due to the growth of the absolute amount of non-standard loans and with a gradual decrease in lending. According to the NBU, as of 01.03.2012, the total reserves for loan impairment in 176 banks totaled to 119.1 billion UAH, or 14.5%, and the total reserves of the 17 largest banks – to 107.0 billion UAH or 23.0% in relation to the outstanding loans. This indicates of the retention of the low quality of the loan portfolio of the banking system of Ukraine.

Table 2. The dynamics of loan loss provision in the Ukrainian banking system (Source: developed by the author on the basis of National Bank of Ukraine)

Total Ukrainian banks Total І group of major banks in Ukraine

Date Credit portfolio, UAH billion

Loan loss provision, UAH

billion

Loan loss provision to credit portfolio

ratio, %

Credit portfolio, UAH

billion.

Loan loss provision, UAH billion

Loan loss provision to cretit portfolio ratio, %

01.01.2005 97,197 6,367 6.6 47,890 3,773 7.9 01.01.2006 156,385 8,328 5.3 84,689 5,250 6.2 01.01.2007 269,294 12,246 4.5 160,925 8,250 5.1 01.01.2008 485,368 18,477 3.8 291,769 12,104 4.1 01.01.2009 792,244 44,502 5.6 521,997 31,748 6.1 01.01.2010 747,348 99,238 13.3 526,177 76,486 14.5 01.01.2011 755,030 112,965 15.0 524,602 96,131 18.3 01.01.2012 825,320 118,941 14.4 570,967 108,153 18.9 01.04.2012 823,181 119,125 14.5 465,155 107,022 23.0

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

249

Official data on reserves for loans not fully reflect the quality of bank loan portfolios. It is unfavourable for the management of the banks to acknowledge the debt problem because, according to the regulations of the NBU, it should be covered with adequate reserves. Provisioning in large amounts causes losses that shareholders of banks are forced to compensate by the increase of in authorized capital. According to analysts the level of troubled debts in some large banks is 30, 40 and even over 50 %. And the average level of troubled debts in the banking system is not less than one third of the loan portfolio.

But at all points of time series created reserves for possible losses on lending operations covered overdue debts on loans, particularly in the period of 2005-2009 – by more than 2 times, and during the period of overcoming the consequences of the crisis starting from the 2009 reserve ratio to overdue loans amounted to about 140 % (Table 3).

Table 3. The dynamics of provision for losses on overdue loans in the Ukrainian banking system (Source: developed by the author on the basis of National Bank of Ukraine)

Date Overdue loans, UAH billion Loan loss provision, UAH billion Loan loss provision to overdue loans ratio, %

01.01.2005 3,145 6,367 202.4 01.01.2006 3,379 8,328 246.5 01.01.2007 4,456 12,246 274.8 01.01.2008 6,357 18,477 290.7 01.01.2009 18,015 44,502 247.0 01.01.2010 69,935 99,238 141.9 01.01.2011 84,851 112,965 133.1 01.01.2012 79,292 118,941 150.0 01.03.2012 81,712 119,125 145.8

A significant increase in provisions for credit operations of 2008-2009 caused deterioration of loan

portfolios of banks, rather, increasing debt problem loans. The latter, in turn, was formed under the influence of macroeconomic factors, and in the absence of the crisis of effective systems of risk management in the Ukrainian banking institutions. A significant increase in reserves for lending operations in 2008-2009 was caused by the deterioration of loan portfolios of banks, to be more precise, by increasing of troubled debts. The latter, in turn, was formed under the influence of macroeconomic factors, as well as a result of the absence in the before crisis period of the effective systems of risk management in Ukrainian banking institutions.

To pay attention to the situation with non-performing loans in certain emerging countries, which was caused by the global financial crisis 2007-2008, the data on the share of non-performing loans in these countries and trends of their rapid growth during 2008-2011 are presented in Figure 6. According to the World Bank Fig. 6 shows that in 2008 the situation with non-performing loans in Ukraine, Russia, Poland and Kazakhstan was similar, as the share of these loans was between 3.8-5.1%. But due to the crisis and to the rapid growth of the troubled debt on loans in 2011 in Kazakhstan NPLs were amounted to 26.3%, which is the highest rate among the analyzed countries. Non-performing loans in Ukraine in 2011 increased to 15.4% according to the World Bank, but this figure is higher by 5.8% compared to the data that were published by the National Bank of Ukraine, which, in turn, indicates the non-transparency of the situation with non-performing bank loans in the country. In Russia and Poland NPLs due to the crisis increased approximately in 2 times. In Belarus, the situation with non-performing loans was most stable and in 2011 NPLs represented only 3.1% of loans.

Fig. 6. Bank non-performing loans to total gross loans (%) in certain European countries (Source: developed by the author on the basis of World Bank, 2012 and PWC, 2011)

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

250

Conclusions

The inflow of foreign capital into the banking system became a significant impetus to the development of lending in Ukraine. This facilitated the expansion of lending due to availability of cheaper resources for banks with foreign capital.

At the same time, the deepening crisis in the world economy in 2008-2009, lead to a decrease in credit portfolio volumes of Ukrainian banks due to the deterioration in loan servicing by individuals and legal entities. This led to an increase of problem loans, and forced banks to form loan loss provisions in larger amounts, which negatively affected banks' liquidity.

Accordingly, the contrary processes can be observed in the banking system nowadays: the inflow of foreign capital has slowed down due to unfavorable credit conditions. In future, a decline in the share of foreign capital in the banking system of Ukraine is seen as a more likely trend.

References

1. Бюлетень Національного банку України. 2012. Vol. 2. 2. МІЩЕНКО, В. 2009. Реструктуризація кредитів в умовах кризи: світовий досвід і можливості застосування в Україні. Вісник Національного банку України, vol. 5, p. 12-17. 3. МОРОЗ А.М.; САВЛУК М.І.; ПУХОВКІНА М.Ф. 2008. Банківські операції: підручник. Київ: КНЕУ. 4. НІДЗЕЛЬСЬКА, І. 2009. Кредитні ризики та їх наслідки для банківської системи України в умовах поглиблення фінансової кризи. Банківська справа, vol. 8, p. 102-108. 5. Основні показники діяльності банків України. Національний банк України. Available at: <http://www.bank.gov.ua/Bank_supervision/dynamics.htm> 6. ТИМОШЕНКО, М. 2010. Аналіз тенденцій розвитку банківського кредитування. Економічний простір, vol. 37, p. 134-145. 7. BERGER, A.; DEYOUNG, R. 1997. Problem Loans and Cost Efficiency in Commercial Banks. Journal of Banking and Finance, vol. 6. 8. European outlook for noncore and nonperforming loan portfolios. PWC, april 2011. Available at: <http://www.pwc.com/en_GR/gr/surveys/ assets/debating-deleverage-non-performing-loans-2011.pdf> 9. LAEVEN, L., VALENCIA, F. 2008. Systemic Banking Crises: A New Database. IMF Working Paper. WP/08/224. Available at: <http://www.imf.org/ external /pubs /ft/ wp/2008/wp08224.pdf> 10. MATOUSEK, R. and SERGI, B. 2005. Managing Non-Performing Loans in Eastern Europe. Journal of East West Business, Vol.11, pp. 141-166. 11. SCHALAST, С. 2011. The Economic Dimension of NPL – A Dynamic Market Worldwide. Available at: <http://203.115.117.202/Arcil1/knowledge_ centre/publications /papers/NPA_S1_Economic-Dimensions.pdf> 12. SHRIEVES, R., and DAHL, D. 1992. The Relationship between Risk and Capital in Commercial Banks. Journal of Banking and Finance, Vol.16, pp. 439–457. 13. SORGE, M., 2004. Stress-testing financial systems: An overview of current methodologies. Bank for International Settlements Working Paper No. 165. 14. VON PETER, G., 2004. Assets prices and banking distress: A macroeconomic approach. Bank for International Settlements Working Paper No.167. 15. World Bank Statistical Data on Bank Nonperforming Loans in Different Countries. Available from: <http://data.worldbank.org/indicator/FB.AST.NPER.ZS/countries/1W?page=1&display=default>.

NEVEIKSNIŲ PASKOLŲ VERTINIMAS UKRAINOS BANKŲ KREDITŲ PORTFELYJE

Inna Taranukha

Kijevo Taraso Ševčenko nacionalinis universitetas

Santrauka

Svarbiausias rodiklis, charakterizuojantis banko paskolų portfelio abejotinumą, yra pradelstų paskolų dalis visame paskolų portfelyje. Pradelstos paskolos parodo bankinės institucijos paskolų portfelio problemas, kadangi jos yra tiesioginis skolininkų problemų ir jų nesugebėjimo grąžinti paskolų atspindys. Paskolų portfelio analizė leidžia įvertinti banko paskolų kokybę ir sudėties dinamiką, lyginant su visos bankų sistemos veikla.

Užsienio kapitalo įplaukos į bankų sistemą tapo reikšmingu postūmiu skolinimo plėtrai Ukrainoje. Kreditavimo procesą palengvino pigesni bankų su užsienio kapitalu finansiniai ištekliai. Straipsnyje analizuojamas užsienio kapitalo įplaukų poveikis skolinimo procesų plėtrai Ukrainoje. Abejotinų paskolų dalis portfelyje įvertinama galimų nuostolių rezervais, suformuotais bankų balansuose, ir sudarytų rezervų blogoms paskoloms dengti santykiu su paskolų portfeliu.

Straipsnyje įvertinta neveiksnių paskolų apimtis ir bankų rezervai galimiems nuostoliams padengti Ukrainos bankinėje sistemoje 2005-2011 m. laikotarpiu.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

251

THE INSTITUTIONAL STRUCTURE OF PRUDENTIAL BANKING SUPERVISION SYSTEM: ACROSS THE WORLD REVIEW

Kateryna Tsytsyk

Taras Shevchenko National University of Kiev Abstract

The article is devoted to the research of prudential banking supervision, as one of the key factors for ensuring financial stability. The fundamentals of prudential risk-oriented banking supervision system’s organization in current circumstances are defined. Particular attention of this article is paid to the question of optimal institutional organization of prudential banking supervision system with an aim to ensure stability of banking system of the country. The practice of foreign counties in organization of prudential banking supervision system is considered.

Key words: banking supervision, prudential supervision, banking risks, institutional structure, financial stability. Introduction

Within current economic science the interest to prudential banking supervision, as an object of research,

is relatively new phenomenon. It was taken into account since the acceptance of New Capital Accord (Basel II) by Basel Committee on Banking Supervision in 2004, when it was given to the supervisors Pillar II. The global financial crisis of 2007-2009 pushed the world financial community to focus on the optimal organization of prudential banking supervision to ensure the stability of the banking system.

Analysis of recent researches and publications has shown that today much attention is paid to the study of prudential banking supervision’s nature. An important contribution to this scientific field was made by both foreign and Ukrainian scholars, including Arnone M. (2007), Bernanke B.S. (2006), Carmichael J. (2004), Clement P. (2010), Darbar S.M. (2007), Davis P. (2009), Dincer N. (2011), Dubkov S. (2012), Eichengreen B. (2011), Fleming A. (2004), Furlong, F.T. (2006), Gambini A. (2007), Llewellyn D. (2004), Mishchenko V.I. (2011), Mishkin J.F. (2001), Moiseev S.R. (2011), Naumenkova S.V. (2011), Simanivski A.Yu. (2007), Stevens E. (2000), Williams R. (2006).

The main object of our research is prudential risk-oriented banking supervision. In this case subject is considered as institutional structure of prudential banking supervision system.

Thereby, taking into account the complexity of this issue, we believe it is appropriate to carry out more extensive studies of both theoretical and practical aspects of the concept of prudential risk-oriented banking supervision. Thus the purpose of this paper is to identify the fundamentals and features of prudential risk-oriented banking supervision system’s organization in current circumstances.

Besides this, the main tasks of the research could be defined as: To determine economic essence of prudential risk-oriented banking supervision ; To study fundamentals of prudential risk-oriented banking supervision systems’ institutional

organization; To analyze foreign countries’ practice in organization of prudential risk-oriented banking supervision; To create a list of recommendations for prudential banking supervision institutional structure’s

optimization to ensure the stability of banking system of the country.

Methods and results of the research

Nowadays, the central importance of prudential banking supervision in ensuring the financial stability of banking system is an axiom that does not requires any evidence and justification. It is proved by the variety of scientific researches all over the world, devoted to the issue of banking supervision, and existent practice of foreign countries.

Prudential risk-oriented banking supervision, by its economic nature, is a specific regime, a comprehensive method of banking supervisory tools’ application to identify high risk areas in banking activities (Dubkov S., 2012, p.28).

Within this is expected an establishment of rules and algorithms by prudential banking supervisor to manage the banking risks. Thus, the monitoring of risk-management systems of banks is realized in order to obtain data on the level of compliance with the requirements that are set by the supervisor. Namely, whether a bank does not assume an excessive risks and whether the requirements of bank’s stability are complied in order to ensure the reliability and stability of the banking system of the country (Mishkin FS, 2001, p.8).

According to the concept of banking supervision based on risk assessment, responsibility for risks’ control is taken by a bank and supervisory board of a bank. The prudential banking supervisor determines how well the bank manages risks during a specific period and not only evaluates its state at some moment. Also, under the prudential banking supervisions based on risks’ assessment, the supervisor acts more with an aim to supervise, than audit. Risk-oriented banking supervision allows to regulator to implement preventive supervision, focusing both on the risks of individual banks and the systemic risks of banking system in general.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

252

Organization of prudential risk-oriented banking supervision system can be viewed from the perspective of its participants. Thus, subjects of prudential banking supervision could be represented in terms of two levels:

In broad sense - subjects of prudential banking supervision are all members of the credit system, including those who are operating in the field of risks and those who supervise them;

In narrow sense - the subjects of prudential banking supervision include only institutions, authorized by the state to carry out the prudential supervision of banks.

Accordingly, the legislation of each country determines one or a number of organs, authorized to realize prudential banking supervision. The function of prudential banking supervision could be carried out by central bank, specifically authorized state body or a number of government agencies that distribute the range of functions between them.

Taking into account available researches on features of prudential banking supervision system’s building, we have developed an algorithm of identification the institutional structure of prudential banking supervision system, which is presented on Figure 1.

Fig. 1. The algorithm of identification the institutional structure of prudential banking supervision system (Created by author with the usage of resources (Davis E.P., Obasi U., 2009; Eichengreen B., Dincer N., 2011))

The first stage of this algorithm is to determine the type of prudential banking supervisory authority. Thus, it may be a central bank of the country or a specially created institution.

Within the second stage a number of supervisors has to be determined. There could be only prudential banking supervisory authority of all financial services sector (banking and non-banking institutions), or there could be a number of prudential supervisors, depending on the segment of financial services’ market. If the function of prudential banking supervision relies on several competent authorities, it is necessary to determine which of them is the main body on prudential banking supervision. If the function of prudential banking supervision is delegated not to the central bank of the country, is appropriate to move to the third stage.

Accordingly, the third stage aims to identify how independent is the prudential banking supervisor: Does the prudential banking supervision authority have its own sources of revenue and guaranteed

budget, or it has to rely on parliamentary or government support to finance its activities; Whether the prudential banking supervision authority is a part of another state agency, such as the

Ministry of Finance or the Central Bank, and whether it is independent of them. In this case, the prudential banking supervisory authority could be defined as independent one, if it

meets both of these criteria. In continuation of mentioned above, a group of researchers carried out an empirical study within which

the structure of prudential banking supervision system was analyzed by the example of 90 supervisors (including central banks and financial authorities). The results proved the fact that central banks as supervisors naturally are created and operate by public funding, while the main source of funding for financial supervisory authorities is financing from banks, subordinate to this supervisor, as fees and payments (Masciandaro D., Nieto MJ, Prast H., 2007, pp. 307-308).

In turn, representatives of International Monetary Fund consider independence of prudential banking supervision authority from the perspective of its two components: goal and instrument independence. The first is to create conditions in which the authority of prudential banking supervision will be able to achieve its goals, including: system stability, optimization of banking institutions’ operation, protection of banking services’ consumers. Instrument independence occurs in formulation and implementation of supervisory policies. Also, four elements of instrument independence could be highlighted: regulatory, supervisory, institutional and

Central bank 1. The type of prudential banking

supervisor Specific prudential supervisory authorities

2. The quantity of prudential banking supervisors

The single prudential banking supervisor

The group of prudential banking supervisors

3. The level of independence of prudential banking supervisor

Availability of own sources of revenue (guaranteed budget)

Affiliation to other state institution (the level of independency of it)

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

253

budgetary. Thus, the regulatory and supervisory independence is the main manifestations of independence in selecting appropriate instruments of influence. In turn, institutional and budgetary independence designed to provide operational support of prudential banking supervision system and implementation of its major functions (Arnone M., Darba SM, Gambini A., 2007, p.5).

In our opinion, prudential banking supervision will be effective only if it is independent from: Political forces - the prudential banking supervisors have to be objectively determined by the

legislature of the country, and not by autocratic rule in order to meet someone’s personal needs; Banks under investigation - the prudential banking supervisors should be protected from legal claims

initiated by the banks under their supervision. Such claims could be caused by decisions that supervisors, that are made to ensure the reliability and stability of the banking sector;

Possibility of supervisor’s head to be fired without reason - a minimum and definite period of activity has to be given to the head of prudential supervisor in order to provide an effective implementation of supervisory policies and a number of necessary activities without a risk of being fired prematurely and without reason.

Also it is appropriate to note that the degree of independence of prudential banking supervisor is also closely linked with general standards of public administration in the country (Davis EP, Obasi U., 2009, r.6).

However, the compliance of prudential banking supervision authority to criterion of independence is not a guarantee of this system’s optimal organization. Thus, the system of prudential risk-oriented banking supervision should comply with main criteria, which could guarantee its efficient functioning. Among them:

independence; accountability; transparency (Arnone M., Darbar S.M., Gambini A., 2007, р.5).

Independence of prudential banking supervisor is a degree of impact of other subjects of political sphere, institutions under supervision on its activity. Also this category means the ability of supervisor to resist to their influence of different subjects with an aim to make decisions that are a part of its supervisory competence. Thus, prudential banking supervisor’s independence is a key criterion to achieve and maintain stability of financial sector of the economy.

Accountability of prudential banking supervisor could be seen as a degree of its responsibility for held activity and decisions. This criterion is a specific requirement which is put forward to supervisor by those who have delegated to it some power to carry out banking supervision.

Transparency of prudential banking supervisor’s activities is a measure of information on certain areas to be continuously monitored and communicated to definite subjects. For instance, there have to be taken into account such elements as: goals, legitimacy, organizational and economic principles, decisions, actions, information is received within the supervisory policy, accountability of government.

Equally important is the dependence of these three components and their impact on the effectiveness of prudential banking supervision. Thus, presence of responsibility criterion of prudential banking supervision enables the formation of solid reputation and public recognition and is the key to maintain its independence. So, there is the next available direct correlation: the higher is the degree of prudential banking supervisor’s independence, the more important criterion becomes its accountability.

Correlation between the criterion of accountability and transparency is associated with the presence of relevant information. Transparency is a peculiar condition where adequate information is available, while accountability is associated not only with the provision of information, but also provides explanations and definitions of actions and decisions of supervisor.

Thus, an implementation of proposed algorithm allows to determine the model of prudential banking supervision, depending on the type of major supervisor, such as: an independent government agency, dependent authorized government agency or central bank.

Current experience of foreign countries proves in practice the fact, that countries with lower levels of development, low-income usually delegate a function of prudential banking supervision to central banks. This phenomenon could be explained by the fact that the central bank is one of the few government agencies, which is inherent by ability to conduct efficient supervision. The presence of a single prudential supervisor, represented by the central bank, rejected the need for separation of powers, information between multiple supervisors, which is especially appropriate to countries with low levels of development.

In contrast, the practice of prudential banking supervision system’s organization, which was mentioned above, is not proper to countries with an experience of recent crisis shocks. In these countries, taking into account unsuccessful experience of the central bank to realize its supervisory functions, it is likely to be carried delegation of prudential supervisory functions to independent public institution, including an.

The analysis of foreign countries’ experience conducted above let us notice that operation of prudential banking supervision have a number of features.

Thus, liberalization of monetary policy, high levels of economic development, the need to improve the supervisory authority and increasing responsibility for its implementation led to a trend of creating specialized prudential regulation. For instance, in England was established the only supervisor of all financial intermediaries - Financial Services Authority, while saving functions of monetary regulation by Bank of England.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

254

In Germany, according to the Law on the Supervision of the financial services industry and the new version of Law on the credit system from May 1, 2002 began to operate a fundamentally new mode of integrated cooperation between the Federal Financial Supervisory Authority and the central bank (Deutsche Bundesbank).

Such a German experience is appropriate to Scandinavia countries, where the system of banking supervision is built by dividing functions between the central bank and the independent state institutions (Eichengreen B., Dincer N., 2011, p.5).

Supervisory functions’ differentiation is typical for the United States of America, where the function of banking supervision is divided between the Federal Reserve System, Federal Deposit Insurance Corporation, Office of the Comptroller of the Currency and banking commissions of states.

It has to be mentioned, that the financial and economic crisis of 2007-2009 became specific indicator of the effectiveness of prudential banking supervision of countries and shifted the priorities of prudential banking supervisors to stability of banking system. As a result of such actions was a series of reform in systems of financial prudential supervision during the period of 2010-2011.

Thus, in France in 2010 under the ongoing reform was established Prudential Control Authority as a part of central bank of France (Banque de France), which received functions of licensing and supervision of banks, payment systems, insurance and investment companies.

In turn, in Ireland in 2010 was created a single megaregulator at the base of Central Bank of Ireland. According to the reform of 2011, in Belgium prudential supervision of financial intermediaries went to

the National Bank of Belgium, and regulation of information representing was relayed on Financial Services and Markets Authority.

In contrast, in 2011 Germany made a specific return of prudential supervisory functions to the central bank (Deutsche Bundesbank). Similar trends were observed in 2011 in Greece, where there was strengthening of the role of the Bank of Greece through transferring function of supervision of insurance companies and the parallel reduction of Capital Market Commission’s authority.

Following the experience of Ireland, Lithuania in 2011 made a merger of all the types of supervisory functions into a single megaregulator as an autonomous department of the Bank of Lithuania.

The wave of reform has not passed the United Kingdom, which in 2010 took a route to reforms of prudential banking supervision. Thus, by 2012 should be held liquidation of megaregulator as Financial Services Authority and creation by the Bank of England a subsidiary institution on prudential supervision - Prudential Regulation Authority. Also will be founded a new body - Consumer Protection and Markets Authority.

This list of prudential banking supervision reforms, which was mentioned above, is not exhaustive. But it should be emphasized that the present changes lead to transformation of prudential banking supervision system and are carried out in two main areas, as: strengthening of the central banks’ role (Belgium, France, Germany, USA, Portugal, Greece) and consolidation of financial regulation and supervision at the central banks (the UK, Czech Republic, Ireland, Slovakia, Lithuania).

Thereby, taken into account some peculiarities in evolution of foreign banking systems, prudential banking supervision should be organized considering both international standards and national characteristics of the financial system of the country in order to provide its efficiency and ensure the stability of individual banks and banking system of the country in general.

Summarizing up all mentioned above, the experience of foreign countries enables us to distinguish a number of general trends of organization of prudential banking supervision system.

Firstly, delegating of prudential banking supervisory functions to dependent state authority is appropriate to countries that have a positive experience of good governance and existing quality of controlling mechanisms. Moreover, under these conditions it is possible to distribute of supervisory functions between several institutions, such as central bank and other state agency.

Secondly, it is appropriate to delegate the prudential banking supervisory function to independent state authority if the system of prudential banking supervision meets both criteria of independence, accountability and transparency.

Thirdly, the prudential banking supervision led by the central bank is more reasonable to implement in countries with high legal culture, strong legal framework and political stability. Under other conditions, the main criteria of the system of prudential banking supervision such as independence, accountability and transparency, will not comply completely.

Conclusions

Our research of current global trends has proved the fact that it is totally impossible to build universal

institutional structure of prudential banking supervision system. The main reason of it – availability of a number of features due to historical, economic, social and political factors which impact on banking system of each country. Therefore, taking into account mentioned peculiarities, system of prudential banking supervision should be arranged considering both international standards and national characteristics of the financial system of the country.

The main point is that regardless of the type of institutional structure, an efficient system of prudential banking supervision requires a proper understanding by supervisor of the operations of individual banks and

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

255

banking groups, and the banking system as a whole. Such activity must be focused on safety, reliability and stability. In other words, the main condition of efficient prudential supervision system’s organization is consciousness by supervisor the importance of each banking institution. Within this, supervisor’s activity should be aimed to assessing the risk management strategy of the bank. Moreover, this process should be prolonged and continuous, because the system of risk management of the bank is based on the usage of a range of financial instruments, the quality and appropriateness of which may fluctuate from time to time. That is why the system of prudential banking supervision should consider these features by implementing prudential risk-oriented banking supervision.

References 1. ДУБКОВ, С. 2012. Риск-ориентированный банковский надзор как элемент государственного регулирования. Банковский вестник. Минск. 2012, №16(561), с.25-29; 2. Закон України про банки і банківську діяльність. 07 червня 2000 р. №2121-ІІІ, Available from: <http://zakon.rada.gov.ua>. 3. ARNON, M.; DARBAR, S.; GAMBINI, A. 2007. Banking supervision: Quality and Governance. IMF Working Paper. Washington. WP/07/82, 30 p. 4. Arnone M., Gambini A. (2007) Architectures of supervisory authorities and banking supervision, Designing financial supervision institutions: Independence, accountability and governance, IMF, USA, pp. 262-308. 5. EICHENGREEN, B.; DINCER, N. 2011. Who should supervise? The structure of bank supervision and the performance of the financial system. National Bureau of Economic Research, Working paper № 17401, Cambridge, 14 p. 6. Core Principles for Effective Banking Supervision. 2006. Basel Committee on Banking Supervision, Bank for International Settlements,7 p. 7. BERNANKE, B.S. 2006 Modern Risk Management and Banking Supervision. Federal Reserve System. Stonier Graduate School of Banking, Washington, D.C., Available from: <http://federalreserve.gov>. 8. MASCIANDRO D.; NIETO, M.J.; PRAST, H. 2007. Who pays for banking supervision? Principles and trends. Journal of Financial Regulation and Compliance, pp. 303-326. 9. FURLONG, F.T.; WILLIAMS R. 2006. Financial Market Signals and Banking Supervision: Are Current Practices Consistent with Research Findings? Federal Reserve Bank of San Francisco, Economic Review, pp.17-29. 10. DAVIS, P.E.; OBASI, D.U. 2009. The effectiveness of banking supervision. Brunel University and NIESR, London Brunel University, 35 р. 11. CLEMENT, P. 2010 The term «macroprudential»: origins and evolution. BIS Quarterly Review, p. 59-67. 12. Official site of Bank of England. Available from: <http://bankofengland.co.uk>. 13. Official site of National Bank of Belgium. Available from: <http://nbb.be>. 14. Official site of Bank of Greece. Available from: <http://bankofgreece.gr>. 15. Official site of Bank of Ireland. Available from: <http://bankofireland.com>. 16. Official site of Banco de España. Available from: <http://bde.es>. 17. Official site of Bank of Lithuania. Available from: <http://lb.lt>. 18. Official site of Deutsche Bundesbank. Available from: <http://bundesbank.de>. 19. Official site of Banco de Portugal. Available from: <http://bportugal.pt>. 20. Official site of Banque de France. Available from: <http://banque-france.fr>.

RIZIKOS RIBOJIMO PRINCIPAIS PAGRĮSTOS BANKŲ PRIEŽIŪROS SISTEMOS INSTITUCINĖ STRUKTŪRA: PASAULINĖ APŽVALGA

Kateryna Tsytsyk

Kijevo Taraso Ševečenko nacionalinis universitetas

Santrauka

Dabartinės pasaulio ekonomikos sąlygos, kaip ir integracijos procesai, iškėlė visą eilę reikalavimų šalies bankinei sistemai.

Pirmiausiai tai komercinių bankųstabilumo didinimas ir procesųstabilizavimasbankinėje sistemoje.Visa tai gali būti pasiekta tikefektyviauvykdant bankų priežiūrą, kuri yra pagrindinis šalies bankinės sistemos finansinio stabilumo veiksnys.

Bankų priežiūros funkcinio efektyvumo didinimas gali būti pasiektas pirmenybę suteikiant faktinei bankų rizikai ir nukreipiant valstybinių institucijų priežiūros funkciją į valdymo sistemos efektyvumą. Rizikos ribojimo principais pagrįstosbankų priežiūrossistemayravienas išpagrindinių veiksnių,užtikrinančių šalies finansinį stabilumą, todėl didelis dėmesys turėtų būti skiriamasį riziką orientuotos bankų priežiūros sistemos organizavimui šiuolaikinėmis sąlygomis.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

256

INDEKSŲ METODO TAIKYMAS ATLIEKANT ŽALIAVŲ IR MEDŽIAGŲ SUNAUDOJIMO ANALIZĘ

Romualdas Valkauskas

Vilniaus Universitetas Anotacija

Straipsnyje įrodoma indeksų metodo svarba buhalterinės apskaitos ir finansinės analizės mokslo plėtotei, jo svarba trumpalaikio turto ir jo itin reikšmingos komponentės – žaliavų ir medžiagų sunaudojimą lydinčius reiškinius bei procesus aprašant skaičių kalba. Teigiama, žaliavų ir medžiagų sunaudojimo identifikavime platesnio atgarsio turi susilaukti statistikos metodai, kurių tarpe išsiskiria indeksų metodas. Straipsnyje parodoma, kad skaičiavimai indeksų metodu leidžia atskleisti dažnai nematomus reiškinius, kurių žinojimas talkina optimalių sprendimų paieškai. Pateikiami skaičiavimų algoritmai, kurie yra nesudėtingos skaičiavimų procedūros, leidžiantys susieti pagrindinius žaliavų ir medžiagų sunaudojimo efektyvumo rodiklius.

Prasminiai žodžiai: žaliavų ir medžiagų sunaudojimas, efektyvumas, indeksiniai skaičiavimai

Įvadas

Yra žinoma, kad trumpalaikis turtas tai per vieną ataskaitinį laikotarpį, kuris dažniausiai apima vienerius finansinius metus, pajamoms uždirbti sunaudojamas turtas. Būtent tokias trumpalaikio turto sąvokos išaiškinimas pateikiamas buhalterinės apskaitos mokomojoje bei mokslinėje literatūroje. Turtas trumpalaikiu yra laikomas ne kalendorine, bet ekonomine prasme, korio viena svarbesnių dalių yra atsargos: žaliavos, medžiagos ir komplektavimo gaminiai; nebaigta gamyba; pagaminta produkcija; pirktos prekes skirtos perparduoti; ilgalaikis turtas skirtas perparduoti; išankstiniai apmokėjimai. Vienas iš įmonės finansinės būklės vertinimo uždavinių ir yra šios trumpalaikio turto dalies sąnaudų analizė, žaliavų ir medžiagų sunaudojimo efektyvumo analizė. A.Ivanauskienė (2006), J.Mackevičius (2005, 2009), Wilson R., Hugh G. (1993), Savickaja T. (2003), Giriūnas L., Valkauskas R. (2011), J.Bukevičius ir kt. (2009) ir kiti mokslininkai apžvelgia ne tik trumpalaikio turto sąnaudų analizės metodinius principus, apžvelgia ir žaliavų bei medžiagų sunaudojimo efektyvumo analizės metodinius principus. Moksliniu požiūriu metodikų, kuriose būtų pritaikytos tos galimybės, kurias teikia indeksų metodas – vieno iš statistikos metodų galimybės nėra paskelbta ir tyrimai šioje srityje atliekami gana vangiai.

Tyrimo objektas – indeksų metodo taikymas identifikuojant žaliavų ir medžiagų sunaudojimo efektyvumą.

Straipsnio tikslas – parengti žaliavų ir medžiagų sunaudojimo skaičiavimų indeksų metodu algoritmus, kurią naudodami įmonės vadovai galėtų nustatyti žaliavų ir medžiagų sunaudojimo efektyvumą ir jo racionalumo pokyčius, juos lemiančius veiksnius bei priežastis.

Tyrimo uždaviniai. Tyrimo tikslas apsprendžia šiuos pagrindinius tyrimo uždavinius: 5) apibūdinti indeksų metodo galimybes ir vietą žaliavų ir medžiagų sunaudojimo reiškinių ir procesų

aprašyme skaičiais; 6) aptarti ir pateikti skaičiavimų indeksų metodu algoritmus, talkinančius įmonės vadovams priimant

sprendimus. Tyrimo metodai – informacijos lyginimo, grupavimo, apibendrinimo, faktorinės - indeksinės analizės.

Indeksų metodo reikšmė finansinėje analizėje

Realiam pasauliui pažinti taikomi statistikos metodai padeda suprasti ir numatyti procesus ir reiškinius, tyrinėti jų paplitimą ar raidą laike. Daugelio užsienio (D. Levine, D. Stephan, T. Krehbiel, M. Berenson, 2005, R. Johnson, G. Bhattacharyya, 2005, F. Heslinger, 1992, D. Anderson, D. Swency, A.Williams, 1996, ir kt.) ir lietuvių autorių (S. Martišius, V. Kėdaitis, 2010, V. Čekanavičius, G. Murauskas, 2000, R. Valkauskas, 2007, G. Kasnauskienė, 2010 ir kt.) darbuose rasime ne tik bendrąsias statistikos mokslo nuostatas, bet ir vienas iš seniausių statistikos metodų - indeksų metodo savitumų aptarimą. Jo paskirtis - kiekybiškai charakterizuoti sudėtingų socialinių reiškinių santykinį kitimą laiko ar teritorijos atžvilgiu. Indeksai yra ypatinga santykinių dydžių rūšis, nes vienu rodikliu pateikiama daugelio, dažnai skirtingų pavadinimų vienetų aibės kitimo laiko ir teritorijos atžvilgiu charakteristika. Ši santykinių dydžių rūšis randa vietą įmonės finansinės analizėje, identifikuojant reiškinius, lydinčius trumpalaikio turto sąnaudas, žaliavų ir medžiagų sunaudojimą.

Indeksų metodo raida savita ir šios raidos kontekste matosi indeksų skaičiavimo savarankiškos šakos susiformavimas – faktorinės indeksinės analizės susiformavimas. Faktorinė indeksinė analizė ir yra tai, kas gali būti sėkmingai taikoma finansinėje analizėje, gilinant žaliavų ir medžiagų sunaudojimo analizę. Ši indeksų skaičiavimo šaka yra savitas techninis būdas, kuris knygoje Ūkio statistika... (1995) apibrėžiamas taip: tai rezultatinių rodiklių pokyčio tyrimas, nustatantis konkrečių veiksnių įtaką nagrinėjamam rodikliui. Faktorinė indeksinė analizė yra glaudžiai susijusi su kita, “slidžia”, komplikuota problema, kuri apibendrintai vadinama ekonominiais indeksais. Bandysime nubrėžti skaičiavimų, kuriais matosi žaliavų ir medžiagų sunaudojimo įmonėje efektyvumas bei jo pokyčiai dėl veiksnių, tvarką.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

257

Faktorinė indeksinė analizė - nesudėtingų skaičiavimų algoritmų techninis būdas. Šio būdo paaiškinimo tikslais įvesime pažymėjimus:

y1 - einamojo laikotarpio rodiklio lygis; y0 – praėjusio laikotarpio rodiklio lygis. x11 - einamojo laikotarpio pirmos rodiklio sudėtinės dalies lygis; x10 - praėjusio laikotarpio tos sudėtinės dalies lygis; x21 – einamojo laikotarpio antros rodiklio sudėtinės dalies lygis; x20 - bazinio laikotarpio antros rodiklio sudėtinės dalies lygis; Imsime du nurodytų dydžių ryšio atvejus: • y = x1 × x2 ; • y= x1 + x2 . Pateiktos priklausomybės yra dviejų veiksnių multiplikatyviu (pirmas atvejis) ir adityviu (antras atvejis)

modeliais. Rezultatinis rodiklis ir jo sudėtinės dalys (veiksniai) tyrinėtini priežasties - pasekmės aspektu. Šiai prielaidai, faktorinės indeksinės analizės būdu sprendžiami šie pagrindiniai uždaviniai:

• veiksnių lygio pasikeitimo poveikio rezultatinio rodiklio lygio pasikeitimui nustatymas santykine išraiška;

• veiksnių lygio pasikeitimo poveikio rezultatinio rodiklio lygio pasikeitimui nustatymas absoliutine išraiška.

Pirmasis uždavinys sprendžiamas panaudojus vieną iš šių algoritmų: • y1/y2 =(x11 x21 / x10 x20 )= (x11 x20 / x10 x20) × (x11 x21 / x11 x20) = Iy = Ix1 × Ix2 ; • y1/y2 =(x11 x21 / x10 x20 ) = (x11 x21 / x10 x21 ) × (x10 x21 / x10 x20 ) = Iy = Ix1 × Ix2 . Šiuose algoritmuose Ix1, ir Ix2 yra daliniais arba veiksnių indeksais. Praktiškesnis yra antrojo uždavinio

sprendinys, kurio atveju apskaičiuojamas: • y pasikeitimas dėl to, kad pasikeitė x1: Δy(x1) = (x11 - x10) × x21 ; • y pasikeitimas dėl to kad pasikeitė x2: Δy(x2) = x10×(x21 - x20); Šiuose skaičiavimuose: Δy = y1 - y0 = Δy(x1) + Δy(x2). Skaičiavimų tvarka artima aptartai, jeigu jais norima atsižvelgti ir į ūkinės struktūros ypatumus. Tuo

galima įsitikinti pažvelgus į žemiau nurodomus skaičiavimų algoritmus: • (Σx11x21/Σx10x20) = (Σx11x20/Σx10x20) × (Σx11x21/Σx11x20) = Iy = Ix1 ×Ix2 ; • (Σx11x21/Σx10x20) = (Σx11x21/Σx10x21) × (Σx10x21/Σx10x20) = Iy = Ix1 ×Ix2 . Abiejuose algoritmuose Ix1, ir Ix2 yra veiksnių indeksais, parodančiais tų veiksnių poveikį santykine

išraiška. Jeigu tiekti pirmenybę antrajam algoritmui, o tai būtų labiau korektiška, veiksnių poveikis absoliutine išraiška bus apskaičiuojamas panaudojus šią apibendrintą skaičiavimų schemą:

(Σx11x21 - Σx10x20) = (Σx11x21 - Σx10x21) + (Σx10x21 - Σx10x20). Pirmasis algoritmas paremtas prielaida, kad rezultatinio rodiklio pasikeitimą formuoja tarpusavyje

nesusiję veiksniai. Retai būna taip, kad sudarytame modelyje būtų sunku išskirti kokybinę ir kiekybinę komponentes, dėl to antrasis modelis yra racionalesnis.

Žaliavų ir medžiagų sunaudojimo efektyvumo pokyčio dėl veiksnių vertinimas

Jeigu priimsime, kad M – sunaudotų žaliavų ir medžiagų vertė, o Q – produkcijos (prekių, gaminių,

paslaugų) kiekis (gali būti kitas įmonės komercinės – ūkinės veiklos ar finansinės veiklos rodiklis, tarkime pardavimų apimtis ar pelnas) arba tiesiog veiklos rezultatas – produkcijos vertė, tai: žaliavų ir medžiagų imlumas lygus:

MmQ

= (1)

žaliavų ir medžiagų grąža lygi: Qmg

M= (2)

Atsižvelgus į tai, kad žaliavų ir medžiagų atsargų spektras platus formulių dedamoji M gali būti išreikšta kintamųjų suma:

nj21 x...x...xxM +++++= (3) čia xj – j-os atsargos rūšis, (j1,2,…,n). Išskyrus, identifikavus įmonėje esančias atsargų rūšis, (1) formulę galime užrašyti taip:

Qx...

Qx

...Qx

Qx

QMm nj21 +++== (4)

(4) formulę sudarančios dedamosios rodo j-os žaliavų, medžiagų rūšies imlumą ir yra dalinais žaliavų ir

medžiagų sunaudojimo efektyvumo koeficientais. Klasikiniu atveju iš (1) ir (2) formulių turime šias multiplikatyvaus tipo priklausomybes:

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

258

MmgQ,QmM

×=×=

(5)

(4) ir (5) priklausomybės yra rodiklių funkcionalaus ryšio atvejis. Jis yra dviejų veiksnių

multiplikatyvaus tipo modelis. Šis modelis, žinant einamojo ir bazinio laikotarpio duomenis, gali būti analizuojamas indeksų metodo šakos - faktorinės indeksinės analizės techniniu būdu.

Atsižvelgus į paminėtas nuostatas, (4) ir (5) priklausomybėms galima išskirianti kelias indeksų skaičiavimų kryptis. Štai, pavyzdžiui, žaliavų ir medžiagų grąžos atveju turime:

• mg ir M poveikio Q pokyčiams įvertinimas santykine išraiška pasitelkus šią indeksų sistemą:

⎟⎟⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛==×⎟⎟

⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛==== B

MM

MmgMmg

Amgmg

MmgMmg

MmgMmg

QQ

0

1

00

10

0

1

10

11

00

11

0

1 (6)

čia: A – žaliavų ir medžiagų grąžos indeksas; B – sunaudotų žaliavų ir medžiagų indeksas; • mg ir M poveikio Q pokyčiams įvertinimas absoliutine išraiška šiais skaičiavimais: mg poveikis: ( ) 101 Mmgmg ×− M poveikis: ( ) 001 mgMM ×− (7)

Jeigu atsižvelgti į įmonės organizacinę struktūrą (i=1,2,...,N, N – padalinių skaičius), galime užrašyti:

∑∑=

i

iiM

Mmgmg (8)

čia: mgi – padalinio žaliavų ir medžiagų grąža; Mi – sunaudotų padalinyje žaliavų ir medžiagų vertė ; mg - vidutinė padaliniams žaliavų ir medžiagų grąža. Šiuo atveju žaliavų ir medžiagų grąžos bendrasis didėjimo tempas išreiškiamas kintamos sudėties

indeksu:

∑∑∑

∑

0i

0i0i1i

1i1i

MMmg

MMmg

(9)

Apibendrinančio rodiklio bendrąjį didėjimo tempą formuoja du veiksniai: • padalinio žaliavų ir medžiagų grąžos pasikeitimas; • struktūriniai pokyčiai. Šių veiksnių įtaka apibūdinama apskaičiavus pastovios sudėties ir struktūrinių pokyčių indeksus.

Žaliavų ir medžiagų grąžos pastovios sudėties indeksas apskaičiuojamas pagal šią formulę:

∑∑∑

∑

1i

1i0i

1i

1i1i

MMmg

MMmg

(10)

Žaliavų ir medžiagų grąžos struktūrinių pokyčių indeksas apskaičiuojamas šitaip:

∑∑∑

∑

0i

0i0i1i

1i0i

MMmg

MMmg

(11)

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

259

Pateikti indeksai yra galimas indeksų variantas. Jie susiję šia priklausomybe: kintamos sudėties indeksas yra lygus pastovios sudėties indekso ir struktūrinių pokyčių indekso sandaugai. Panašia tvarka tyrinėtina ir (1) formulė, tačiau šiuo atveju sprendžiamas šis uždavinys: sunaudotų žaliavų ir medžiagų vertės M bendras pasikeitimas ir pasikeitimas dėl to, kad pasikeitė žaliavų ir medžiagų imlumas m bei gamybos apimtis Q. Indeksų metodu bei jo šakos – faktorinės indeksinės analizės būdu turime:

• m ir Q poveikio M pokyčiams įvertinimas pasitelkus šią indeksų sistemą:

⎟⎟⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛==×⎟⎟

⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛==== D

QQ

QmQmC

mm

QmQm

QmQm

MM

0

1

00

10

0

1

10

11

00

11

0

1 (12)

čia: C – žaliavų ir medžiagų imlumo indeksas; D – gamybos apimties indeksas; • m ir Q poveikio M pokyčiams įvertinimas absoliutine išraiška šiais skaičiavimais: m poveikis: ( ) 101 Qmm ×− , Q poveikis:

( ) 001 mQQ ×− (13) Jeigu atsižvelgti į įmonės organizacinę struktūrą, galime užrašyti:

∑∑=

i

iiQ

Qmm (14)

čia: mi – padalinio žaliavų ir medžiagų imlumas; Qi – padalinio gamybos apimtis ; m - vidutinė padaliniams žaliavų ir medžiagų imlumas. Šiuo atveju žaliavų ir medžiagų imlumo bendrasis didėjimo tempas išreiškiamas kintamos sudėties

indeksu:

∑∑=

∑∑=

∑∑∑

∑

0i0i

1i1i

0i0i

1i1i

0i

0i0i1i

1i1i

dmdm

QmQm

QQm

QQm

(15)

Šioje formulėje d – padalinyje sunaudotų žaliavų ir medžiagų dalis visose sunaudotose žaliavose ir

medžiagose. Apibendrinančio rodiklio bendrąjį didėjimo tempą formuoja du veiksniai: • padalinio žaliavų ir medžiagų imlumo pasikeitimas; • struktūriniai pokyčiai. Šių veiksnių įtaka apibūdinama apskaičiavus pastovios sudėties ir struktūrinių pokyčių indeksus.

Žaliavų ir medžiagų imlumo pastovios sudėties indeksas apskaičiuojamas pagal šią formulę:

∑∑=

∑∑=

∑∑∑

∑

1i0i

1i1i

1i0i

1i1i

1i

1i0i

1i

1i1i

dmdm

QmQm

QQm

QQm

(16)

Žaliavų ir medžiagų imlumo struktūrinių pokyčių indeksas apskaičiuojamas šitaip:

∑∑=

∑∑∑

∑

0i0i

1i0i

0i

0i0i

1i

1i0i

dmdm

QQm

QQm

(17)

Ne visų žaliavų ir medžiagų sunaudojimo naudingai poveikio vertinimas

Ne visų žaliavų ir medžiagų sunaudojimo naudingumas atsispindi žaliavų ir pagrindinių medžiagų sunaudojimo koeficiente ir jeigu Mn – naudingai sunaudotų žaliavų ir pagrindinių medžiagų vertė, šis rodiklis gali būti užrašytas taip:

MMnKn = (18)

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

260

Atsižvelgus į šį momentą galime sudaryti šias priklausomybes:

dnmgnN

MnMnQ

MQ

×=×= (19)

čia: mgn – žaliavos ir medžiagų sunaudotų naudingai grąža; dn – naudingai sunaudotų žaliavų ir pagrindinių medžiagų vertės dalis žaliavų ir medžiagų vertėje.

mnanQ

MnMnM

QM

×=×= (20)

Čia: an – visų žaliavų ir medžiagų ir naudingai sunaudotų žaliavų ir pagrindinių medžiagų vertės

santykio koeficientas; mn - naudingai sunaudotų žaliavų ir pagrindinių medžiagų imlumas. (18) ir (19) priklausomybės yra multiplikatyvaus tipo dviejų veiksnių modeliais ir sprendžia skirtingus

uždavinius. Pirmuoju atveju, skaičiuojant indeksų metodu bei jo šakos – faktorinės indeksinės analizės būdu turime:

• mgn ir dn poveikio mg pokyčiams įvertinimas pasitelkus šią indeksų sistemą:

⎟⎟⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛=×⎟⎟

⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛== F

dnmgndnmgn

Ednmgndnmgn

mgmg

00

10

10

11

0

1 (21)

čia: E – naudingai sunaudotų žaliavų ir pagrindinių medžiagų grąžos indeksas; F – naudingai sunaudotų žaliavų ir pagrindinių medžiagų vertė dalis žaliavų ir medžiagų vertėje

indeksas; • mgn ir dn poveikio mg pokyčiams įvertinimas absoliutine išraiška šiais skaičiavimais: mgn poveikis: ( ) 101 dnmgnmgn ×− , dn poveikis:

( ) 001 mgndndn ×− (22)

Antruoju atveju, skaičiuojant indeksų metodu bei jo šakos – faktorinės indeksinės analizės būdu turime: • an ir mn poveikio m pokyčiams įvertinimas pasitelkus šią indeksų sistemą:

⎟⎟⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛=×⎟⎟

⎠

⎞⎜⎜⎝

⎛== H

mnanmnan

Gmnanmnan

mm

00

10

10

11

0

1 (23)

čia: G – visų žaliavų ir medžiagų ir naudingai sunaudotų žaliavų ir pagrindinių medžiagų vertės

santykio indeksas; H – naudingai sunaudotų žaliavų ir pagrindinių medžiagų imlumo indeksas; • an ir mn poveikio m pokyčiams įvertinimas absoliutine išraiška šiais skaičiavimais: an poveikis: ( ) 101 mnanan ×− , mn poveikis: ( ) 001 anmnmn ×− (24) Jeigu atsižvelgti į įmonės organizacinę struktūrą, žaliavų ir pagrindinių medžiagų sunaudojimo

koeficientas įgyja vidurkio formą:

∑∑=

i

iiMn

MnKnKn (25)

čia: Kni – padalinio žaliavų ir pagrindinių medžiagų sunaudojimo koeficientas; Mni – padalinio naudingai sunaudotų žaliavų ir pagrindinių medžiagų vertė; Kn - vidutinė padaliniams žaliavų ir medžiagų grąža. Šiuo atveju žaliavų ir pagrindinių medžiagų sunaudojimo koeficiento bendrasis didėjimo tempas

išreiškiamas kintamos sudėties indeksu:

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

261

∑∑∑

∑

0i

0i0i1i

1i1i

MnMnKn

MnMnKn

(26)

Apibendrinančio rodiklio bendrąjį didėjimo tempą formuoja du veiksniai: • padalinio žaliavų ir pagrindinių medžiagų sunaudojimo koeficientas; • struktūriniai pokyčiai. Šių veiksnių įtaka apibūdinama apskaičiavus pastovios sudėties ir struktūrinių pokyčių indeksus.

Žaliavų ir pagrindinių medžiagų sunaudojimo koeficiento pastovios sudėties indeksas apskaičiuojamas pagal šią formulę:

∑∑

∑∑

1i

1i0i

1i

1i1i

MnMnKn

VMnKn

(27)

Žaliavų ir pagrindinių medžiagų sunaudojimo koeficiento struktūrinių pokyčių indeksas

apskaičiuojamas šitaip:

∑∑∑

∑

0i

0i0i1i

1i0i

MnMnKn

MnMnKn

(28)

Medžiagų ir žaliavų sandėliavimo laiko poveikio vertinimas

Medžiagų, žaliavų sandėliavimo laikas yra veiksniu, menkinančiu arba didinančių žaliavų ir medžiagų

naudojimo efektyvumą. Jeigu: M- žaliavų ir atsargų vertė, o D- vidutinė dienos išdavimo į gamybą žaliavų ir medžiagų vertė, tuomet žaliavų ir medžiagų buvimo atsargose laikas T sudaro:

DMT = (29)

Atsižvelgus į šį momentą galime sudaryti šias priklausomybę, kuri susieja žaliavų ir medžiagų imlumą

su žaliavų ir medžiagų buvimo atsargose laiku:

DTmnMD

DM

QMnMm

QM

×××=×××== (30)

Šioje formulėje m - žaliavų ir medžiagų imlumas, o mn - naudingai sunaudotų žaliavų ir pagrindinių

medžiagų imlumas. Turime keturių veiksnių multiplikatyvaus tipo modelį, kuris faktorinės indeksinės analizės būdu leidžia įvertinti:

• m pasikeitimą dėl to, kad pasikeitė M: ( ) 11101 DTmnMM ×××− • m pasikeitimą dėl to, kad pasikeitė mn: ( ) 11001 DTMmnmn ×××− • m pasikeitimą dėl to, kad pasikeitė T: ( ) 1001 DmnMoTT ×××− • m pasikeitimą dėl to, kad pasikeitė

D:

( ) o0001 TmnMDD ×××− (31)

Pateiktas algoritmas apibendrina indeksinius skaičiavimus atliekant žaliavų ir medžiagų sunaudojimo

analizę. Jis turiniu ir skaičiavimais paprastas. Kita vertus, šis algoritmas nėra vieninteliai galimas skaičiavimų variantas.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

262

Išvados

Pastaruoju metu įmonės finansinės analizės reikšmė didėja. Didėja ir tam tikros informacijos, skirtos įmonės būklės bei veiklos vertinimui suinteresuotiesiems asmenims, tokiems kaip įmonės vadovybė, akcininkai ar potencialūs investuotojai, poreikis. Dažnai įmonės susiduria su trumpalaikio turto, o ypatingai žaliavų ir medžiagų valdymo klausimais, todėl ši sritis reikalauja papildomų tyrimų ir išsamios analizės.

Žaliavų ir medžiagų sunaudojimo efektyvumo analizės metodikos dažnai neišsemia seniausio statistikos metodo – indekso metodo galimybių. Nėra išsamių bandymų atskleisti ir specifinės indeksų metodo šakos - faktorinės indeksinės analizės būdo galimybes.

Tyrimo metu nustatyta, kad trumpalaikio turto ir jo komponentų – žaliavų ir medžiagų sunaudojimo efektyvumo analizės modelio sudarymui galima plačiau panaudoti indeksų metodą. Sudaryti skaičiavimų algoritmai multiplikatyvių modelių pagrindu leidžia įvertinti žaliavų ir medžiagų sunaudojimo efektyvumo pokyčių, jo pokyčių dėl veiksnių vertinimus, atlikti vertinimų korekcijas dėl to, kad ne visos žaliavos ir medžiagos sunaudojamos naudingai, dėl to, kad skiriasi medžiagų ir žaliavų sandėliavimo laikas. Literatūra 17. ANDERSON, D., SWENCY, D. WILLLIAMS, A. 1996. Statistics for business and economics. New York, Los Angeles, San Francisco. 18. BUKEVIČIUS, J., ŽAPTORIUS, J. 2009. Apskaitos pagrindai. Vilnius: Technika. 19. ČEKANAVIČIUS, V., MURAUSKAS, G. 2000. Statistika ir jos taikymai I. Vilnius: TEV. 20. GIRIŪNAS, L., VALKAUSKAS, R., Trumpalaikio turto sąnaudų analizės metodika: teorinis aspektas. 2011. Contemporary issues in business, management and education 2011 ISSN 2029-7963/ISBN 978-609-457-015-5 doi: 10.3846/cibme.2011.09, p. 109-122. 21. GIRIŪNAS, L., VALKAUSKAS, R., 2011. Įmonės trumpalaikio turto naudojimo analizės metodologija. Tarptautinis verslas: inovacijos, psichologija, ekonomika: mokslo darbai, t 3, nr. 1(4), p.139 – 151. 22. HESLINGER, F. 1992. Volkswirtschaftliche Gesamtrechnung. München (Wien):Oldenbourg. 23. IVANAUSKIENĖ, A. (2006). Buhalterinės apskaitos pagrindai. Vilnius: TEV. 24. KASNAUSKIENĖ, G. (2010). Statistika: verslo sprendimas : vadovėlis. Vilnius: VU. 25. LEVINE, D., STEPHAN, D., KREHBIEL, T., BERENSON, M. 2005. Statistics for Managers using Microsoft. Pearson Education, Inc., Upper Saddle River, New Jersey. 26. MACKEVIČIUS, J. 2005. Įmonių veiklos analizė. Informacijos rinkimas, sisteminimas ir vertinimas. Vilnius: TEV. 27. MACKEVIČIUS, J. 2009. Finansinių ataskaitų auditas ir analizė: procedūros, metodikos ir vertinimas. Vilnius: TEV. 28. MARTIŠIUS, S., KĖDAITIS, V. 2010. Statistika. I dalis. Statistinės analizės teorija ir metodai. Vilnius: VU. 29. SAVICKAJA, T. 2003. Ekonomičeskij analiz. Moskva: Novoe znanije. 30. JOHNSON, R., BHATTACHARYYA, G. 2005. Statistics: Principles and Methods. John Wiley & Sons. 31. VALKAUSKAS, R. 2007. Statistika. Vilnius: SS. 32. WILSON, R., HUGH, G. 1993. Financial Analysis: A Managerial Introduction. London: Cassell. 33. Ūkio statistika. Teorijos ir praktikos apybraižos. 1995. Ats. red. R. Valkauskas. Vilnius: LB.

USING THE METHOD OF INDEX NUMBER TO GIVE AN ANALYSIS THE CONSUMPTION INVERTORY AND MATERIALS

Romualdas Valkauskas

Vilnius University Summary

The main objective - the analysis of the financial statements, the company's financial condition, and the purposes of performance assessment. One of the tasks is the analysis of current assets and its costs, methods or techniques, which are used to analyze the effectiveness of processes, the inventory of consumption and materials on hand, as well as give short measures about these processes. For more information it is possible to use the method of index number and one case of that method - factorial index analysis.

Factorial index analysis is the method of economic statistics. On the basis of this method of factorial index analysis multiplicative and additive connections of indicators lay. Calculations of these connections are simple and sufficient.

The methodology of factorial index analysis can be adapted to the analysis of inventory of efficiency consumption and materials in practice.

Key words: consumption inventory and materials, efficiency, calculation index number.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

263

ATVEJO TYRIMAS: KOMPLEKSINIO ĮMONĖS BIUDŽETO MODELIO SUDARYMAS

Marija Vaznonienė1, Rita Bendaravičienė2

Aleksandro Stulginskio universitetas 1, Marijampolės kolegija 2 Anotacija

Pastaraisiais metais įmonių biudžetai yra vienas iš labiausiai kritikuojamų objektų valdymo apskaitos srityje. Mokslininkai išskiria daugybę biudžetų trūkumų ir siūlo tobulinti biudžetus arba jų atsisakyti. Paskutinių mokslinių tyrimų rezultatai rodo, kad įmonės neketina atsisakyti biudžetų, tačiau nesinaudoja ir siūlomomis tobulesnėmis biudžetų rūšimis. Tai sąlygojo poreikį išsiaiškinti, kodėl taip yra ir teikti pasiūlymus kaip būtų galima sumažinti biudžetų trūkumus. Atliekant tyrimą naudoti mokslinės literatūros analizės ir sintezės, indukcijos ir dedukcijos, palyginimo ir grafinio vaizdavimo metodai.

Tyrimo metu nustatyta, kad siūlomi biudžetų problemų sprendimo būdai turi nemažai trūkumų. Be to, mokslininkai analizuoja tik atskiras biudžetų rūšis, neatsižvelgdami į tai, kad įmonėse naudojamas keleto biudžeto rūšių junginys. Atsižvelgiant į tai suformuotas kompleksinis biudžetų modelis, kuris apjungia dvi biudžetų rūšis: TD ABB (angl. Time Driven Activity Based Budget, toliau TD ABB) ir lankstų biudžetą. Suformuotas kompleksinis biudžeto modelis išsprendžia daugelį biudžeto sudarymo problemų. Jis užtikrina tikslesnį planavimą ir prisitaikymą prie besikeičiančios aplinkos, be to sudaro galimybę tiksliau įvertinti darbuotojų ir įmonės veiklos bei kontrolės efektyvumą, padeda tinkamai motyvuoti darbuotojus ir išvengti faktinių biudžeto rodiklių klastojimo. Nustatyta, kad kompleksinis biudžetų modelis UAB „Arvi fertis“ būtų naudingas. Įdiegtas kompleksinis biudžetų modelis sudarytų galimybę tiksliau planuoti įmonės veiklą, bei pritaikyti biudžeto rodiklius prie besikeičiančių aplinkos sąlygų. Tai sudarytų sąlygas laiku pastebėti įmonės veiklos pokyčius ir teisingai įvertinti planinius ir faktinius įmonės veiklos rezultatus.

Prasminiai žodžiai: biudžetas, „vadyba už biudžetų“, veikla pagrįstas biudžetas, laiko valdymu pagrįstas biudžetas, lankstus biudžetas. Įvadas

Biudžetas daugelį metų buvo dominuojantis įmonės valdymo įrankis. Dabartiniu metu praktikai įžvelgia nemažai biudžeto trūkumų. Jis kritikuojamas dėl to, kad neprisitaiko prie besikeičiančios aplinkos, yra tinkamas tik išteklių paskirstymui, skatina tik trumpalaikes įžvalgas, nėra susietas su strateginiu planavimu ir nepilnai įgyvendina kitas savo funkcijas. Dėl šių priežasčių keletas organizacijų pradėjo eksperimentuoti, siekdamos pagerinti savo įmonės valdymo sistemą. Vienos jų – tobulino biudžetus, kitos – kūrė naujus metodus vietoj jo. Kita priežastis lėmusi pokyčius įmonių biudžetų srityje buvo naujų išlaidų apskaitos sistemų atsiradimas. Naujos išlaidų apskaitos sistemos suteikė galimybę tiksliau apskaičiuoti produkcijos savikainą ir dėl šios priežasties planavimas ir veiklos vertinimas tapo tikslesnis.

Apie biudžetų trūkumus ir naudojamas biudžetų rūšis diskutavo daugelis mokslininkų, tačiau empirinių tyrimų nėra gausu. Elkhol ir Wallin (2000), De With ir Dijkman (2008), Libby ir Lindsey (2010) empirinių tyrimų rezultatai parodė, kad tik nedidelė dalis įmonių yra atsisakiusios biudžetų. Kitos įmonės nori išlaikyti savo biudžetų sistemą, tačiau mano, kad ji turėtų būti tobulinama. Juozapavičiūtės ir Stončiuvienės (2008) tyrimo rezultatai parodė, kad įmonės dažniausiai naudoja fiksuotus biudžetus, kurie metų eigoje nėra koreguojami, o tai sąlygoja problemas susijusias su darbuotojų ir pačios įmonės veikos įvertinimu bei prisitaikymu prie besikeičiančios įmonės aplinkos. Nustatyta, kad lankstus biudžetas, kuris yra koreguojamas pasikeitus aplinkybėms, įmonėms būtų naudingesnis. Tuo tarpu, Elkholm ir Wallin (2011) tyrimas parodė, kad bet kokiu atveju, ar taikomas fiksuotas ar lankstus biudžetas, įmonėms jis yra naudingas. Tokie rezultatai gauti pasitelkus neparametrines hipotezes.

Tyrimo problema. Paskutinių metų mokslinių tyrimų rezultatai parodė, kad įmonės vis dar susiduria su biudžetų trūkumais. Tai sąlygoja poreikį išsiaiškinti, kodėl įmonės nesinaudoja siūlomais ABB ir BB metodais, ir teikti pasiūlymus biudžeto trūkumams šalinti.

Tyrimo objektas – įmonių biudžeto sudarymas. Tyrimo tikslas – išsiaiškinti siūlomų biudžetų trūkumų pašalinimo metodų trūkumus ir suformuoti

modelį, kuriuo dėka būtų galima sumažinti biudžetų trūkumus. Tyrimo uždaviniai: • išanalizuoti mokslininkų siūlomus biudžetų trūkumų pašalinimo metodus; • sudaryti modelį, padėsiantį sumažinti biudžetų trūkumus; • pasirinktos įmonės pavyzdžiu pagrįsti parengto biudžeto modelio tinkamumą, siekiant sumažinti

biudžetų trūkumus. Tyrimo metodai. Siekiant išanalizuoti biudžetų sudarymo problemų sprendimo būdus bei sudarant

biudžetų modelį naudoti mokslinės literatūros analizės ir sintezės, indukcijos ir dedukcijos, palyginimo ir grafinio vaizdavimo metodai. Naudotos monografijos, moksliniai straipsniai ir konferencijų medžiagos. Grindžiant biudžeto modelio tinkamumą biudžeto problemoms spręsti, pasitelkta statistinė analizė bei grafinio vaizdavimo metodai. Naudoti analizuojamos įmonės 2012 m. biudžetai.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

264

Tyrimo rezultatai

Biudžetas yra viena iš intensyviausiai analizuojamų temų valdymo apskaitos tyrimuose. Jis naudojamas daugeliui tikslų, tokių kaip planavimas ir koordinavimas, išteklių paskirstymas, darbuotojų motyvavimas ir t.t. Be to, jis padeda identifikuoti iškilusias problemas ankstyvoje stadijoje ir jas operatyviai išspręsti. Tačiau, kaip teigia Hansen et al. (2003), Ostergren ir Stansaker (2010) mokslinėje literatūroje biudžetas kritikuojamas dėl to, kad jo sudarymas trunka ilgai, jis nustato vertikalią įsakymų – kontrolės įmonės struktūrą, kuria centralizuotą sprendimų priėmimo mechanizmą, slopina darbuotojų iniciatyvą ir sutelkia dėmesį į išlaidų paskirstymą, o ne į įmonės vertės kūrimą. Tačiau pats svarbiausias biudžetų trūkumas – nelankstumas, t.y. nesugebėjimas prisitaikyti prie metų eigoje vykstančių pokyčių. Kaip teigia Libby ir Lindsey (2010) metų pradžioje parengtas biudžetas greitai tampa nerealus. Dėl šios priežasties kyla problemų dėl netikslaus įmonės veiklos vertinimo, darbuotojų įvertinimo, faktinių biudžeto rodiklių klastojimo bei galimybės vykdyti tikslią biudžetų kontrolę (Juozapavičiūtė ir Stončiuvienė, 2008; Uyar, 2009; Libby ir Lindsey 2010 ir kt.). Tai leidžia daryti išvadą, kad biudžetų nelankstumas įtakoja didelę dalį biudžetų trūkumų, todėl mokslininkų nuomone lankstūs biudžetai įmonėms yra tiesiog būtini. Tačiau Juozapavičiūtės ir Stončiuvienės (2008) atliktas tyrimas rodo, jog lanksčius biudžetus naudoja tik 23 proc. įmonių.

Praktikoje įmonės pradėjo ieškoti būdų, kaip pašalinti biudžetų trūkumus. Mokslininkai ir praktikai pasiūlė atsisakyti biudžetų (naudoti „vadybos už biudžetų“ (angl. Beyond Budgeting, toliau BB) modelį) arba tobulinti biudžetus (naudoti veiklą pagrįsta biudžetą (angl. Activity Based Budgeting, toliau ABB).

BB modelis buvo sukurtas 1998 m., kurį pirmieji moksliškai apibrėžė J. Hope ir R. Fraser. Pasak Ostregen ir Stensaker (2010) šis modelis buvo sukurtas dėl to, kad darbams įvertinti metų pradžioje iškelti fiksuoti tikslai netinkami, nes jie visiškai nesieti su konkurencinga įmonės aplinka ir neskatina įmonės vertės didinimo. Be to, įmonės vadovams vadovauti padalinio veiklai besikeičiančiomis aplinkybės su ribotais biudžete numatytais ištekliais yra be galo sudėtinga. Visa tai suponavo išvadą, kad biudžetai yra netinkami besikeičiančiomis aplinkos sąlygomis. Siūlomas BB modelis atlieka panašias funkcijas kaip biudžetas, t.y. nustatinėja įmonės tikslus, planuoja ir paskirsto išteklius, tačiau yra orientuotas į trumpesnį nei metai laikotarpį. Taip išvengiama itin griežto biudžetinių rodiklių apibrėžtumo. Hope ir Fraser (1999) išskyrė 10 pagrindinių BB modelio principų:

1. Tikslų nustatymas. Tikslai nustatomi siekiant ilgalaikio įmonės vertės kūrimo. Atsižvelgiant į konkurenciją rinkoje, o ne biudžeto rodiklius.

2. Strategijos atnaujinimas. Pirmenybė skiriama strategijos įgyvendinimui. Jos performavimas ir koregavimas tampa nuolatiniu nenutrūkstamu procesu, o ne vienkartiniu įvykiu metuose.

3. Augimo ir tobulėjimo siekimas. Darbuotojai raginami galvoti apie nuolatinį įmonės augimą ir tobulėjimą.

4. Išteklių valdymas. Išteklius paskirstyti taip, kad jie didintų įmonės vertę. 5. Įmonės veiklos koordinavimas. Veiklą koordinuoti remiantis priežasties – pasekmės ryšiu, taip

sugriaunamos sienos tarp įmonės padalinių ir atsakomybės centrų. 6. Išlaidų valdymas. Visos patirtos išlaidos turi didinti įmonės vertę. 7. Prognozavimas. Naudoti besitęsiančias prognozes. 8. Įvertinimas ir kontrolė. Įvertinimui ir kontrolei naudoti tik keletą rodiklių. 9. Darbuotojų apdovanojimas. Premijas skirti ne atskiriems darbuotojams, o įmonės padaliniams.

Premijos suteikti atsižvelgiant į padalinių konkurencingumą. 10. Delegavimas. Leisti vadybininkams valdyti savo skyrius ir jų veiklą savarankiškai. Frezatti (2004) ir De Wall (2005) pažymi, kad degiant BB modelį, visų pirma, įmonė

decentralizuojama, t.y. suskaidoma į mažesnius padalinius. Padalinio vadovams suteikia veiklos laisvė. Jie turi galimybę priimti sprendimus savarankiškai ir vadovauti savo padalinio veiklai nesikišant vyresniesiems vadovams. Hierarchinė struktūra naudojamasi tik tuo atveju, kai padalinio priimti sprendimai turi įtakos kitų padalinių ar visos įmonės veiklai. Tokia padalinių struktūra skatina darbuotojus mastyti kūrybingai ir suteikia įmonei lankstumo. Pasak Max (2005) bei Pilkington ir Growther (2007), organizacijos strategija, įmonėse įsidiegusiose BB modelį, yra apibrėžiama kaip konkurencinga strategija, nes organizacijos tikslai ir strategija nuolat koreguojama atsižvelgiant į įmonių konkurenčių elgesį rinkoje. Įmonės tikslus padeda nustatyti padalinių vadovai, todėl strategijos kūrimas ir koregavimas yra nuolat besitęsiantis ir „iš apačios“ prasidedantis procesas. Padalinių vadovų dalyvavimas įmonės tikslų nustatyme veikia kaip itin veiksminga motyvacinė darbuotojų priemonė. Kiekvienas padalinys dirba siekdamas strateginių tikslų, kurių įgyvendinimo pagrindu yra skiriamos premijos. Padalinių veikla vertinama pagal tai ar viską padalinys padarė, ką galėjo padaryti. Padalinių rezultatai lyginamai su kitų įmonės padalinių rezultatais ar net kitų įmonių rezultatais. Dėl šios priežasties, padaliniai greitai prisitaiko prie besikeičiančių pirkėjų poreikių ir pateikia savo pasiūlymus rinkai. Rinka yra svarbiausias jų veiklos įvertinimo pamatas. Kaip teigia De Wall (2005), kiekvienoje įmonėje yra padalinių, kurie yra bendri visai įmonei, t.y. tokie padaliniai, kurie teikia paslaugas kitiems padaliniams (pvz.: informacinių technologijų skyrius). Siekiant pagerinti bendrų įmonei padalinių darbo rezultatus jiems taip pat sukuriamos konkurencinės sąlygos. Kiti įmonės padaliniai turi teisę rinktis, ar naudotis įmonės bendrų padalinių teikiamomis paslaugomis, ar šias paslaugas įsigyti iš išorinių tiekėjų. Tai pagerina bendrų padalinių darbo kokybę ir sumažina išlaidas. Pasak Max (2005), BB metodas pasižymi lankstumu, nes naudojamos besitęsiančios prognozės, t.y. besibaigiant

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

265

vieno laikotarpio prognozei ruošiama sekančio laikotarpio prognozė. Kiekvieno ketvirčio pabaigoje vadovai sudaro besitęsiančias prognozes, kurios paprastai apima 6 ketvirčius. Numatomi pagrindiniai tiek finansiniai, tiek nefinansiniai įmonės veiklos rodikliai. Šių prognozių faktiniai įgyvendinimo rezultatai neturi jokio ryšio su įmonės premijavimo sistema, todėl išvengiama prognozių ir faktinių rezultatų klastojimo. Premijos ir kiti apdovanojimai yra skiriami ne konkrečiam darbuotojui, o komandai (padaliniui ar net visai įmonei). Pasak De Wall (2005) ir Hansen (2010) tokia apdovanojimų sistema skatina komandinį darbą ir visos įmonės, o ne asmeninių tikslų siekimą.

Nors BB modelis yra lankstus ir didina įmonės vertę, tačiau jis turi ir trūkumų. Pasak Rickards (2006) BB sunku pritaikyti kontrolei, nes vadovai savo padalinių veiklai vadovauja savarankiškai. BB negalima pritaikyti visoms įmonėms, nes šiame modelį ištekliai planuojami trumpam laikotarpiui ir paskirstomi tiems padaliniams, kuriems tuo momentu jie būna reikalingiausi. Tuo tarpu daugelis gamybos įmonių žaliavų apimtis privalo suplanuoti daug ilgesniam laikotarpiui. Biudžetų eliminavimas iš įmonės pareikalautų didelių investicijų, nes įmonė turi suformuoti ir įdiegti visiškai kitą valdymo modelį, kuris padėtų atlikti visas biudžeto funkcijas. Bet kokiu atveju įmonėms reikėtų sudarinėti biudžetus, nes jie teikiami išoriniams finansinės informacijos vartotojams, tokiems kaip bankai, ES ir nacionaliniai rėmimo fondai. Dėl šių priežasčių BB naudojasi tik nedidelė dalis įmonių. Elkholm ir Wallin (2000) tyrimo metu nustatyta, kad BB naudojasi 14,3 proc., o Libby ir Lindsey (2010) – 15 proc. įmonių.

Be BB modelio buvo pasiūlytas ir kitas būdas biudžeto trūkumams pašalinti – ABB. Stevens (2004), Uyar (2009) ir Bengu (2010) teigė, kad biudžetų trūkumai kyla dėl to, kad biudžetai yra labai nutolę nuo įmonės veiklos modelio. ABB glaudžiai susieja įmonės veiklą ir planavimą, nes naudoja veikla pagrįstos išlaidų apskaitos sistemos principus. ABB tikslas – pateisinti tik tą išlaidų dalį, kuri reikalinga biudžete numatytoms veikloms vykdyti. Pasak Mak ir Roush (1996), Hansen et al. (2010) ABB sugriauna sienas tarp įmonės padalinių, nes orientuojasi įi horizontalų įmonės vaizdą, t.y. į veiklas. Dėl šios priežasties žemesnio lygio vadovai geriau suvokia, kaip reikia atlikti jiems priskirtas užduotis bei darbų įvertinimo sistemą. Poškevičiūtė (2008) atliko ABB atvejo tyrimą. Ji pritaikė ABB pienininkystės ūkyje. Šiuo atvejo tyrimu siekta nustatyti ir buvo nustatyta, kad naudojant ABB apskaičiuota planinė produkcijos savikaina yra tikslesnė. Autorė neanalizavo kitų ABB teikiamų privalumų ir trūkumų.

Nors devintajame dešimtmetyje ABC ir buvo sukurta tobulesniam netiesioginių išlaidų paskirstymui, tačiau šią išlaidų apskaitos sistemą, o kartu ir ABB taiko tik nedidelė dalis įmonių. De With ir Dijkman (2008) atlikto tyrimo duomenimis ABB taiko tik 15,9 proc. įmonių. Taip pat daugelis įmonių, įsidiegusių ABC, nustojo ją taikyti dėl jos trūkumų. Kadangi ABB rengiamas pagal ABC principus, todėl ABC sistemos trūkumai kartu yra ir ABB trūkumai. Pirmieji apie ABC sistemos trūkumus pradėjo kalbėti R. Kaplan ir S. R. Anderson. Pasak Kaplan ir Anderson (2007), ABC sistema turi šiuos trūkumus:

• per daug imli laikui ir lėšoms; • suformuotą įmonės ABC sistemą sunku keisti; • ABC modelis teoriškai netikslus, nes ignoruojami neišnaudoti pajėgumai; • atsiradus papildomai veiklai sunku ją įtraukti į esamą išlaidų apskaitos sistemą. ABC išlaidų apskaitos sistemos ir ABB taikymas yra naudingas didelėms įmonėms, kurios gamina

didelį skaičių produktų. Tačiau taikant ABC tokioms įmonėms iškyla daug sunkumų. Netiesioginės išlaidos ABC skirstomos dviem etapais. Pirma, išlaidos paskirstomas veikloms, o antra, veiklose sukauptos išlaidos produktams. Esant dideliam veiklų ir produktų skaičiui, ABC modelis įmonėje tampa ypač sudėtingas ir reikalaujantis daug darbo laiko, o kartu ir išlaidų. Tuomet kyla klausimas, ar ABC suteikiamas tikslumas atperka patiriamas išlaidas ir sugaištamą laiką. Be to, įmonei pradėjus gaminti naujus produktus arba tobulinant esamus, gali tekti pradėti vykdyti papildomų veiklų, kurias prie esamo ABC modelio prijungti tampa gana sunku. Įmonei, didinant savo gaminamos produkcijos apimtis, taip pat aktualu išsiaiškinti, ar ji jau yra išnaudojusi savo pajėgumus ir ar jai reikės papildomai gaminamai produkcijai naujų išteklių (darbuotojų, įrengimų ir pan.). Deja, šios informacijos ABC suteikti negali.

Siekiant panaikinti visus minėtus trūkumus, buvo sukurta laiko valdymu pagrįsta išlaidų apskaitos sistema (angl. Time – Driven Activity – Based Costing, toliau TD ABC). TD ABC autoriai buvo R. S. Anderson ir R. Kaplan. TD ABC nuo tradicinės ABC skiriasi tuo, kad išteklių išlaidos paskirstomos ne veikloms ir po to produktams, o iš karto tiesiogiai produktams. Šiuo atveju išvengiama visos įmonės veiklos proceso suskaidymo ir išlaidų kaupimo pagal veiklas. TD ABC išteklių paskirstymas remiasi laiko funkcijomis. Kiekvienam produktui sudaroma laiko funkcija, kurią sudaro laiko suma užduočių, kurios reikalingos produktui pagaminti. Tuomet padalinio išlaidos, remiantis laiko funkcijomis, paskirstomos atskiriems produktams. TD ABC įvertina ir nepanaudotus pajėgumus, t.y. tą laiko dalį, kurią įrenginiai arba darbuotojai praleidžia nedirbdami (neproduktyvią laiko dalį). Be to, pradėjus gaminti naujus produktus arba tobulinant jau gaminamus, įmonėms pakanka sudaryti arba koreguoti tik laiko funkcijas.

Gervais et al. (2010) pabrėžia, kad TD ABC akademinėje bendruomenėje nėra pakankamai išanalizuotas, t.y. aprašyti tik keli atvejų tyrimai Everaert ir Bruggeman (2007), Levant ir de le Villarmois (2007) ir Tse ir Gong (2009) bei Ratnatunga ir Waldmann (2010). Gervais et al. (2010), kaip ir Kaplan ir Anderson (2007), Tse ir Gong (2009), Oker ir Andiguzel (2010) bei Coulter et al. (2011), savo moksliniuose straispniuose analizavo praktinius TD ABC taikymo rezultatus ir juos lygino su ABC. Rezultatai buvo stebinantys. Daugelyje analizuotų įmonių taikant ABC pelningais buvę produktai, pritaikius TD ABC, tapo

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

266

nuostolingais. Be to, daugelis analizuotų įmonių teigė, kad įsidiegus TD ABC ypač sumažėjo darbuotojų, atliekančių savikainos skaičiavimus, darbo laikas, o pasikeitus produktų asortimentui pokyčius integruoti į TD ABC yra daug paprasčiau nei taikant ABC. Nors ir nemaža dalis įmonių yra įsidiegusios TD ABC, tačiau apie biudžetų rengimą taikant šią išlaidų apskaitos sistemą diskutuojama nedaug. Laiko valdymu pagrįsto biudžetų sudarymo (angl. Time – Driven Activity – Based Budgeting, toliau TD ABB) esminius principus aprašė Kaplan ir Anderson (2007). TD ABB, kaip ir ABB, yra sudaromas atvirkštiniu principu, t.y. atvirkščiai nei TD ABC.

Mokslinės literatūros analizė biudžeto rūšių ir sudarymo problemų klausimu leidžia daryti išvadą, kad po 1998 m. pasiūlyti BB ir ABB metodai įmonių netenkino, nes, kaip parodė naujausi empiriniai tyrimai, įmonės vis dar susiduria su biudžetų trūkumais ir ieško jų pašalinimo būdų. BB metodo esminis trūkumas tas, kad naudojantis šiuo metodu reikia atsisakyti biudžetų ir transformuoti visą įmonės vadybos sistemą, o ABB metodas, kaip ir pati ABC sistema, yra brangus ir jo sudarymui sugaištama daug laiko. Tačiau vienas svarbiausių TD ABB trūkumų yra nelankstumas. Dėl to vertėtų atkreipti dėmesį į tai, kad mokslinėje literatūroje dažnai analizuojamos skirtingos biudžetų rūšys, pateikiami jų privalumai ir trūkumai. Atsižvelgiant į tai, kad įmonių praktikoje naudojamas kelių biudžeto rūšių derinys, daugelį biudžeto problemų galima išspręsti pasitelkus kelias biudžeto rūšis ir suformavus kompleksinį biudžeto modelį. Kompleksinis biudžeto modelis sudarytas dviem kryptimis: pritaikant biudžetus prie besikeičiančios aplinkos ir siekiant tikslesnio ir efektyvesnio išlaidų valdymo. Suformuotas biudžeto modelis apjungia dvi biudžetų rūšis – kintantį (lankstų) ir TD ABB biudžetus (1 pav.).

Tikslesniam ir efektyvesniam išlaidų valdymui pasirinkta taikyti TD ABB biudžeto sudarymo modelį. TD ABB rengiamas tokiu pačiu principu, kaip ir tradicinis biudžetas, t.y. visų pirma planuojama įmonės

veikla, o po to finansai. Veiklos planavimas prasideda nuo planuojamos produktų paklausos. Kaip teigia Drury (2008), norint suplanuoti išteklių poreikį, iškyla būtinybė visus išteklius suskirstyti į kintamuosius ir pastoviuosius. Kintamieji ištekliai – tai ištekliai, kurių poreikis priklauso nuo gaminamos produkcijos skaičiaus, o pastovieji – tie, kurių poreikis nuo gaminamos produkcijos apimties nepriklauso. Nors pastovieji ištekliai dažniausiai nėra naudojami konkretiems produktams gaminti, tačiau jie yra reikalingi įmonės gamybos arba veiklos procesui užtikrinti. Išsiaiškinus individualių išteklių poreikį, būtina patikrinti, ar įmonė turi galimybę įsigyti tiek išteklių, t.y. reikia nustatyti išteklių apimtį. Išnagrinėjus išteklių apimtį, susiduriame su trimis situacijomis: išteklių pertekliumi; išteklių stygiumi; išteklių balansu.

Kai susiduriame su pirmosiomis dviem situacijomis, t. y. išteklių stygiumi arba pertekliumi, situacijos subalansuojamos šiais trimis keliais: koreguojama apimtis, koreguojamas sunaudojimas ir koreguojama paklausa. Kaip teigia Drury (2008), apimties koregavimas parduodant ar perkant įrangą šiuo atveju būtų nepraktiškiausias ir brangiausias sprendimas. Koreguojant išteklių sunaudojimą, peržiūrimi tiek pastovieji, tiek kintamieji ištekliai ir ieškoma, kokių išteklių būtų galima sutaupyti, pagaminant tą patį gaminių skaičių. Jeigu įmonė neturi galimybių koreguoti išteklių apimties ar jų sunaudojimo, tuomet koreguojama planinė produkcijos paklausa. Norint koreguoti paklausą, reikia peržiūrėti ir pakeisti produktų ir paslaugų asortimentą bei numatomų gaminti produktų skaičių. Po išteklių apimties koregavimo nustatomas išteklių balansas.

Po šio žingsnio seka finansinių biudžetų sudarymas, t.y. tuomet veiklos biudžetai įgauna piniginę išraišką. Išteklių išlaidos, susijusios su konkrečių produktų gamyba, produktams paskirstomos tiesiogiai ir yra vadinamos tiesioginėmis išlaidomis. Išlaidos, kurių negalima priskirti konkretiems gaminiams, yra vadinamos netiesioginėmis ir jos yra skirstomos pasitelkiant TD ABC išlaidų apskaitos sistemos principus.

Netiesioginių išlaidų paskirstymui naudojamai du rodikliai: laiko funkcijos ir planuojamos išlaidos laiko vienetui. Netiesioginiai ištekliai įvertinami pinigine išraiška ir priskiriami tiems įmonės padaliniams, kuriuose jie yra naudojami. Tuomet apskaičiuojamos planuojamos išlaidos laiko vienetui.

Numatytos netiesioginės išlaidos planuojamai apimčiai Planuojamos išlaidos

laiko vienetui = Numatytas darbo laikas (įrengimų, darbuotojų) (1)

Apskaičiavus planuojamas išlaidas laiko vienetui, netiesioginės išlaidos paskirstomos kiekvienam

gaminam produktui pagal jam sudarytą laiko funkciją. Dejnega (2011) laiko funkcijas apibrėžia taip: Laiko funkcija = individualių veiklų laiko suma = ß0 + ß1 X1 + ß2 X2 + ß3 X3 … + ßi (2)

čia: ß0 – standartinių veiklų vieneto trukmė; ßi – nestandartinės veiklos vieneto trukmė; Xi – nestandartinės veiklos sukėlėjų skaičius.

Netiesioginių išlaidų suma apskaičiuojama kaip laiko funkcijoje apskaičiuoto laiko ir planuojamų

išlaidų laiko vienetui sandauga. Tačiau ne visas darbo laikas įmonėje būna produktyvus. Todėl TD ABB pagalba šiame etape nustatomos ne tik produktams tenkančios netiesioginės išlaidos, bet ir nepanaudoti įmonės pajėgumai, kurie įvertinami pinigine išraiška. Operuojant tokia informacija galima išsiaiškinti, ar įmonė nėra pasamdžiusi per daug darbuotojų arba turi per daug įrengimų.

Po tiesioginių ir netiesioginių išlaidų paskirstymo apskaičiuojamos planuojamos produktų savikainos. Iš kiekvieno produkto pardavimo kainos atėmus savikainą, gaunamas finansinis rezultatas iš kiekvieno produkto. Atsižvelgiant į numatomą produktų asortimentą ir atskirų produktų apimtis bei kitas įmonės veiklos išlaidas,

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

267

apskaičiuojamas visos įmonės finansinis rezultatas ir sudaromos prognozuojamos finansinės ataskaitos. Jeigu įmonės netenkina finansiniai rezultatai, ji gali koreguoti produkcijos pardavimo kainą arba išteklių kainas, ko pasėkoje sumažėtų produkcijos savikaina. Jeigu to padaryti nėra galimybių, tuomet gali būti koreguojama planuojama produkcijos paklausa, išteklių apimtis bei išteklių sunaudojimas.

Vertėtų pastebėti tai, kad TD ABB yra paprasčiau nei ABB ne tik įdiegti, bet ir naudoti. Visų pirma dėl to, kad veiklos biudžetai sudaromi kaip tradiciniame biudžete. Tuo tarpu ABB sudarant ir veiklos, ir finansinius biudžetus tarp produktų ir išteklių reikia pereiti dar vieną etapą – veiklų. Gervais et al. (2010), remdamasis praktiniu įmonių pavyzdžiu, teigia, kad sutinkama tokių įmonių, kurios, naudodamos ABC, išskiria iki 900 veiklų. Tokioms įmonėms įsidiegus TD ABC buvo suformuota iki 100 laiko funkcijų. Dėl šios priežasties rengiant biudžetus sutrumpėja ne tik veiklos, bet ir finansinių biudžetų rengimo laikas.

Siekiant pritaikyti biudžetus prie besikeičiančios aplinkos, į biudžeto modelį įtraukti jo pokyčius lemiantys veiksniai (1 pav. ). Šiuos veiksnius analizavo Elkholm ir Wallin (2006) bei Juozapavičiūtė ir Stončiuvienė (2008). Šie veiksniai suskirstyti į vidinius ir išorinius.

Išorinėje aplinkoje veikia tokie veiksniai: pirkėjų poreikiai; konkurentų elgesys; tiekėjų veiksmai; valstybinis reguliavimas ir politika. Pirkėjų poreikiai yra vienas iš svarbiausių išorinės aplinkos veiksnių, nes pagal jį formuojasi produkcijos paklausa, todėl pirkėjų poreikių tenkinimas kiekvienai įmonei yra gyvybiškai svarbus. Didelę įtaką biudžeto pokyčiams gali turėti konkurentų elgesys. Įmonės konkuruoja tarpusavyje dėl produktų, jų kokybės ir kainos. Tiekėjų elgesys siejamas su produkcijos kokybe ir išteklių kaina. Visi prieš tai minėti biudžeto pokyčius įtakojantys veiksniai veikia biudžetus netiesiogiai per vadovų/vadybininkų sprendimus. Tik vadovai, operuodami informacija apie visus išorinės aplinkos pokyčius, gali priimti sprendimus keisti įmonės veiklą, o tuo pačiu koreguoti ir biudžetus.

Valstybinis reguliavimas ir politika yra toks išorinės aplinkos veiksnys, kuris gali veikti biudžetus tiek tiesiogiai, tiek netiesiogiai. Pavyzdžiui, pasikeitus įstatymams, reglamentuojantiems darbo užmokestį, vadovams dažnai tenka priimti sprendimus dėl jų įmonės darbuotojų darbo užmokesčio didinimo arba mažinimo. Tačiau valstybinis reguliavimas ir politika gali tiesiogiai įtakoti biudžeto pokyčius. Kaip pavyzdį galima pateikti pridėtinės vertės mokesčio tarifo pasikeitimą, dėl kurio atsiranda poreikis koreguoti visą biudžetą.

Vidinėje aplinkoje veikia tokie veiksniai: vadovų/vadybininkų sprendimai, biudžeto sudarymo įrankių pakeitimai ir tobulinimai bei darbuotojų veiksmai. Tačiau į kompleksinį biudžetų sudarymo modelį įtrauktas tik vienas veiksnys – vadovų/vadybininkų sprendimai, kuris įtakoja biudžetų sudarymą ir koregavimą metų eigoje.

Dėl vidinių ir išorinių veiksnių poveikio įmonėms gali tekti koreguoti planuojamą išteklių apimtį ir kainą, peržiūrėti išteklių sunaudojimą, taip pat koreguoti pardavimo kainas ar net pardavimų apimtį.

Suformuotas kompleksinis biudžeto modelis išsprendžia daugelį biudžeto sudarymo problemų. TD ABB dėka užtikrinamas tikslesnis išlaidų planavimas, o lankstus biudžetas padeda įmonei prisitaikyti prie besikeičiančios aplinkos. Sudarytas „realesnis“ biudžetas padės įmonės vadovams tiksliau įvertinti tiek pačių darbuotojų darbą, tiek įmonės veiklos efektyvumą. Dėl to darbuotojai bus įvertinti teisingai ir tinkamai motyvuojami. Vertėtų paminėti ir tai, kad toks biudžetas padės užtikrinti ir įmonės kontrolės efektyvumą. Formuojant biudžetą pagal kompleksinį modelį, galima išvengti faktinių biudžeto rodiklių klastojimo, nes jis tampa betiksliu.

Siekiant išsiaiškinti, ar kompleksinis modelis yra tinkamas įmonių praktikoje, minėtas modelis pritaikytas UAB „Arvi fertis“. Dėl šio darbo apimties stokos TD ABB buvo pritaikytas tik vienai įmonės veiklai – trąšų gamybai. Visų pirma, įmonės sudaryti biudžetai buvo performuoti pasitelkiant TD ABB. Antra, įmonei pritaikius lankstų biudžetą, buvo sumodeliuotos biudžeto pokyčius lemiančios sąlygos ir perskaičiuotas įmonės sudarytas biudžetas. Trečia, buvo palyginti įmonės rezultatai naudojant dabartinę biudžetų sistemą ir kompleksinį modelį.

TD ABB pritaikant praktikoje pasinaudota Kaplan ir Anderson (2007) pasiūlytu TD ABB sudarymo nuoseklumu. Šis nuoseklumas pasirinktas todėl, kad įmonė netaiko TD ABC išlaidų apskaitos sistemos. Pirmajame TD ABB etape surenkami duomenys, kurių prireiks skirstant planinės netiesiogines išlaidas, o antrajame etape – paskirstomos planinės netiesioginės išlaidos ir apskaičiuojamas planuojamas produktų pelningumas. Pirmojo TD ABB etapo tikslas sudaryti laiko funkcijas. Laiko funkcijos sudaromos pagal produktams pagaminti reikalingas veiklas (1 lentelė). Darbuotojų apklausos rezultatai parodė, kad beveik visoms trąšų rūšims reikalingos tos pačios veiklos. Tokius rezultatus galėjo įtakoti tai, kad dėl darbo apimties stokos buvo pasirinkta analizuoti tik vieną įmonės veiklą, t.y. įmonės gaminamas trąšas, kurioms gaminti naudojama ta pati gamybos linija, t.y. visoms trąšų rūšims reikalingas analogiškas procesas. Atsižvelgiant į prieš tai aptartus procesus, išskirtos atskirų skyrių veiklos, į kurias bus atsižvelgta sudarant laiko funkcijas produktams. Visas veiklas atlieka įmonės darbuotojai, todėl veiklų laikas išmatuotas darbuotojų darbo laiku – minutėmis (1 lentelė).

Kiekvienam gaminiui sudaryta po dvi laiko funkcijas. Viena laiko funkcija skirta paskirstyti Komercijos skyriaus išlaidas, o kita – Gamybos skyriaus netiesiogines išlaidas (2 lentelė).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-11752029-1175 2012 Nr./ №1 (8) 2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

1 pav. Kompleksinis įmonės biudžetų modelis

- Veiklos planavimas - Finansų planavimas; - TD ABB; - Lankstus biudžetas

Produktų paklausa

Išteklių poreikio nustatymas

Disbalansas

Balansas

Koreguota apimtis

Koreguojamas sunaudojimas

Koreguota paklausa

Koreguotos išteklių kainos

Koreguota pardavimo kaina

Finansiniai rezultatai

Koreguoti finansiniai rezultatai

Išteklių apimtis

IŠTEKLIAI

Padalinių proceso/veiklų

etapai

PRODUKTAI/PASLAUGOS

FINANSŲ PLANAVIMAS

Pirkėjų poreikiai Tiekėjų veiksmai Konkurentų elgesys Valstybinis reguliavimas ir politika Produkcijos ir informacinių technologijų plėtra

VADOVŲ/VADYBININKŲ SPRENDIMAI

VEIKLŲ PLANAVIMAS

Laiko funkcijos

Tiesioginių išlaidų

paskirstymas Netiesioginių

išlaidų paskirstymas

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

269

Veiklos, kurios reikalingos visoms produktų rūšims apibrėžiamos kaip standartinės veiklos. Tačiau kai kurioms trąšų rūšims žaliavas reikia atsiplukdyti laivas ir po to parsivežti iš Klaipėdos jūrų uosto. Todėl perkant tokias žaliavas, reikia suplanuoti žaliavų transportavimą, t.y. nusamdyti kitą įmonę, kuri atvežtų reikalingas žaliavas iki trąšų gamyklos. Šiuo atveju visos įmonėje vykdomos subveiklos yra standartinės, t.y. reikalingos visiems gaminiams, o žaliavų atvežimo planavimo subveikla yra nestandartinė. Nustatyta, kurioms trąšų rūšims reikalingos nestandartinės veiklos (šiuo atveju žaliavų atsivežimo planavimo subveikla), kurios taip pat įtrauktos į atitinkamų produktų laiko funkcijas (1 lentelė).

Nors Gamybos skyriaus visos veiklos yra standartinės, tačiau veiklų laiko sukėlėjai yra skirtingi (užsakymų skaičius, atgabenimų skaičius, t), todėl laiko funkcijos formulė, kuri siūloma mokslinėje literatūroje buvo modifikuota (2 lentelė).

1 lentelė. UAB „Arvi fertis“ veiklos, laiko sukėlėjai ir veiklos vieneto trukmė

Veiklos ir jų subveiklos Laiko sukėlėjai Veiklos vieneto laikas minutėmis Užsakymų gavimas

Pasiūlymo išsiuntimas 4 Derybos dėl pasiūlymo 40 Užsakymo įforminimas 15 Naujo kliento įforminimas 12 Užsakymo užbaigimas

Užsakymų skaičius

4 Iš viso: 75

Gamybos planavimas Užsakymų priėmimas 4 Pajėgumų nustatymas 10 Žaliavų planavimas 10 Žaliavų užsakymo paruošimas 9 Paruošto užsakymo perdavimas komercijos skyriui


5

Iš viso: 38 Žaliavų užsakymas

Žaliavų užsakymo priėmimas 4

Tiekėjų sąrašo peržvalga 35 Užsakymo siuntimas tiekėjams 15 Žaliavų atsivežimo planavimas


37 Iš viso: 91

Žaliavų priėmimas Žaliavų priėmimas 45 Kokybės kontrolė Atgabenimų skaičius 12

Iš viso: 57 Sandėliavimas

Žaliavų gabenimas į sandėliavimo vietą 8 Žaliavų gabenimas gamybai 5 Pagamintos produkcijos gabenimas fasavimui 5 Produkcijos gabenimas sandėliavimui 5 Produkcijos paruošimas transportavimui

Svoris t

5 Iš viso: 28

Sudarius laiko funkcijas suformuotas UAB „Arvi fertis“ TD ABB biudžetas. Nustačius visų veiklų poreikį, apskaičiuoti planuojami nepanaudoti pajėgumai. Nepanaudotų pajėgumų nustatymas yra vienas iš svarbiausių TD ABB privalumų. Nustatyta, kad iš Komercijos skyriaus reikėtų atleisti 3 darbuotojus, o iš Gamybos skyriaus – 1 darbuotoją. Tačiau vertėtų atsižvelgti į tai, kad įmonė ekonominės krizės laikotarpiu išgyveno nuosmukį, o pastaruoju metu įmonės pardavimai nuolat didėja. Dėl šios priežasties nepanaudoti pajėgumai, dėl didesnių nei suplanuota pardavimų, gali žymiai sumažėti.

2 lentelė. Laiko funkcijos trąšoms pagal padalinius

Trąšos Komercijos padalinio laiko funkcija Gamybos padalinio laiko funkcija 11-10-10 L=β0*X0=(75+54)*X0 L=β1*X1+ β2*X2+ β3*X3 = 38*X1+ 57*X2+ 28*X3 11-9-20 L=129* X0 L= 38*X1+ 57*X2+ 28*X3 12-11-22 L=β0*X0+β1*X1=129*X0+37*X1 L= 38*X1+ 57*X2+ 28*X3 12-6-18 L=β0*X0+β1*X1=129*X0+37*X1 L= 38*X1+ 57*X2+ 28*X3 13-12-15 L=129* X0 L= 38*X1+ 57*X2+ 28*X3 15-15-15 L=129* X0 L= 38*X1+ 57*X2+ 28*X3 17-6-11 L=129* X0 L= 38*X1+ 57*X2+ 28*X3 20-20 L=129* X0 L= 38*X1+ 57*X2+ 28*X3 20-6-6 L=129* X0 L= 38*X1+ 57*X2+ 28*X3 5-15-25 L=β0*X0+β1*X1=129*X0+37*X1 L= 38*X1+ 57*X2+ 28*X3 5-15-30 L=β0*X0+β1*X1=129*X0+37*X1 L= 38*X1+ 57*X2+ 28*X3 18-8-8 L=129* X0 L= 38*X1+ 57*X2+ 28*X3 10-30-10 L=129* X0 L= 38*X1+ 57*X2+ 28*X3 β0 – standartinės veiklos laikas; X0 – standartinės veiklos laiko sukėlėjų skaičius; β1 – nestandartinės veiklos laikas; X1 – nestandartinės veiklos laiko sukėlėjų skaičius.

β1 – pirmosios standartinės veiklos laikas; X1 – pirmosios standartinės veiklos laiko sukėlėjų skaičius; βn – n-tosios standartinės veiklos laikas; Xn – n-tosios standartinės veiklos laiko sukėlėjų skaičius.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

270

Apskaičiavus planuojamus pelningumus pagal TD ABB pelnas, tenkantis 1 t trąšų, sumažėjo. Iki šiol buvo manyta, kad visos įmonės gaminamos trąšos yra pelningos, tačiau atlikus perskaičiavimus paaiškėjo, kad NPK 5-15-25 trąšų prekyba yra nuostolinga (3 lentelė).

Pardavus 1 t NPK 5-15-25 patiriamas 26,05 Lt nuostolis (-1,91 proc.). Tokie rezultatai leidžia daryti išvadą, kad NPK 5-15-25 trąšos yra parduodamos per pigiai. Tačiau prieš didinant šių trąšų pardavimo kainą vertėtų įvertinti rinkos kainas. 3 lentelė. Planuojamas trąšų pelningumas

Trąšos Įmonės biudžete proc. TD ABB proc. Skirtumas proc. punktai 11-10-10 15.20 12.33 2.87 11-9-20 23.04 21.00 2.04 12-11-22 3.63 1.24 2.40 12-6-18 13.11 9.95 3.16 13-12-15 20.60 17.90 2.69 15-15-15 5.94 3.45 2.49 17-6-11 32.04 29.19 2.85 20-20 8.22 5.10 3.12 20-6-6 25.83 22.71 3.12 5-15-25 0.91 -1.91 2.82 5-15-30 31.77 3.60 2.67 18-8-8 31.77 28.91 2.86 10-30-10 12.39 9.42 2.97

Apibendrinant TD ABB rezultatus, galima teigti, kad planuojamas trąšų pelningumas įmonės

sudarytame ir TD ABB skiriasi nedaug. Didžiausias skirtumas tarp pelningumų analizuojamos įmonės biudžete ir perskaičiuotame yra 3,16 proc. punkto (NPK 12-6-8 trąšų), o mažiausias – 2,04 proc. punkto (NPK 11-9-20). Šie tikslesni rezultatai naudingi priimant valdymo sprendimus, susijusius su produkcijos kainomis, gaminamu ir parduodamu produkcijos kiekiu. Įmonei neturint galimybės koreguoti produkcijos pardavimo kainos reikia atsižvelgti į tai ar tą produktą tikrai būtina gaminti ir ar pelningi produktai padengs nuostolingus. Stambioms įmonėms išlaidų paskirstymo tikslumas ypatingai svarbus, nes ir nedideli verslo aplinkos pokyčiai gali stipriai nulemti įmonės veiklos rezultatus. Dėl šios priežasties, po kompleksinio modelio TD ABB komponentės įvertinimo, buvo išanalizuotas lankstaus biudžeto poveikis įmonės rezultatams. UAB „Arvi fertis“ biudžetai metų eigoje nekoreguojami, todėl kompleksinį biudžetų modelį pritaikant praktikoje suformuluotos sąlygos ir įvertinta jų reikšmė analizuojamos įmonės biudžetų rodikliams.

4 lentelėje nurodyti sąlyginiai pardavimų apimties, pardavimo kainų, žaliavų, elektros energijos ir vandens kainų bei darbo užmokesčio pokyčiai. Pagal nurodytus pokyčius buvo perskaičiuotas analizuojamos įmonės trąšų pelningumas, kuris buvo apskaičiuotas pagal TD ABB. Tam, kad būtų galima apskaičiuoti trąšų savikainos pokyčius, išlaidos suskirstytos į pastoviąsias ir kintamąsias. Pastoviosios išlaidos – tai tokios išlaidos, kurių dydis nepriklauso nuo pagamintos produkcijos skaičiaus. UAB „Arvi fertis“ prie tokių išlaidų priskirtos darbo užmokesčio išlaidos, nusidėvėjimas ir kitos pridėtinės išlaidos. Dėl minėtų sąlyginių pokyčių keisis netiesioginės išlaidos pinigine išraiška, todėl, atsižvelgiant į sąlyginius pokyčius, perskaičiuoti išlaidų, tenkančių vienam laiko vienetui, rodikliai. 4 lentelė. Planuojami trąšų pelningumo pokyčiai taikant kompleksinį biudžetų modelį proc. punktais

Pardavimo apimties pokytis

Pardavimo kainos pokytis

Žaliavų kainų pokytis

Elektros energijos ir vandens kainų

pokytis

Darbo užmokesčio pokytis Rodikliai

-10 proc.

+ 10 proc.

-10 proc.

+ 10 proc.

-10 proc.

+ 10 proc.

-10 proc.

+ 10 proc.

-10 proc.

+ 10 proc.

11-10-10 -0.4 0.37 -9.74 7.97 7.97 -7.97 0.30 -0.31 0.11 -0.15 11-9-20 -0.28 0.27 -8.77 7.18 7.34 -7.33 0.09 -0.21 5.68 -0.10 12-11-22 -0.46 0.42 -10.98 8.97 9.05 -9.06 0.34 -0.35 0.10 -0.14 12-6-18 -0.41 0.39 -10.00 8.19 8.17 -8.16 0.32 -0.31 0.13 -0.15 13-12-15 -0.38 0.35 -9.12 7.46 7.46 -7.46 0.29 -0.29 0.11 -0.13 15-15-15 -0.35 0.33 -10.73 8.78 8.96 -8.96 0.27 -0.27 0.10 -0.12 17-6-11 -0.4 0.37 -7.87 6.43 6.32 -6.29 0.3 -0.31 0.11 -0.15 20-20 -0.43 0.41 -10.54 8.63 8.63 -8.62 0.34 -0.33 0.13 -0.15 20-6-6 -0.7 0.41 -8.59 7.02 6.86 -6.86 0.33 -0.34 0.13 -0.16 5-15-25 -0.36 0.35 -11.32 9.27 9.45 -9.44 0.28 -0.28 0.12 -0.13 5-15-30 -0.35 0.32 -10.72 8.76 8.93 -8.93 0.26 -0.27 0.10 -0.14 18-8-8 -0.4 0.38 -7.9 6.46 6.31 -6.31 0.31 -0.31 0.12 -0.14 10-30-10 -0.42 0.39 -10.07 8.23 8.23 -8.23 0.31 -0.32 0.12 -0.15

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

271

Trąšų pelningumui didžiausią įtaką daro pardavimo kainos ir žaliavų kainų pokyčiai. Labiausiai pokyčiams jautrios NPK 5-15-25, o mažiausiai – NKP 18-8-8 trąšos. Pardavimo kainoms sumažėjus 10 proc., nuostolis iš NPK 5-15-25 trąšų pardavimo padidėtų 11,32 proc. punkto (iki -13,23 proc.), o padidėjus 10 proc. – nuostolis sumažėtų 9,27 proc. punkto (pelningumas 7,36 proc.). Dėl pardavimo kainų pasikeitimo trąšų pelningumas pasikeičia nuo 6,31 iki 9,45 proc., o dėl žaliavų kainų pasikeitimo – nuo 6,43 iki 11,32 proc. Dėl šių sąlyginių pokyčių pelningos trąšų rūšys gali tapti nuostolingomis (NPK 12-11-22, 12-6-18, 15-15-15, 20-20, 5-15-30, 10-30-10).

Taikant vieną iš sudedamųjų kompleksinio biudžeto dalių, lankstų biudžetą, įvertintas jo poveikis ne tik planuojamam trąšų pelningumai, bet ir įmonės veiklos rezultatams (5 lentelė). Skaičiuojant, kaip dėl sąlyginių pokyčių pasikeitė grynasis pelnas (nuostolis). Dėl pardavimų apimčių pasikeitimo keisis pardavimo pajamų ir parduotų prekių savikainos rodikliai. Pardavimo apimtims pasikeitus 10 proc., tiek pat pakis pardavimo pajamos. Pardavimo apimtims sumažėjus 10 proc., parduotų prekių savikaina sumažės 6,43 proc., o padidėjus 10 proc. – padidės 5,90 proc. Tuo tarpu pardavimo kainų pasikeitimas turės įtakos tik pardavimo pajamų rodikliui, o žaliavų kainų pokyčiai – tik parduotų prekių savikainai (3,39 proc.). Elektros energijos ir vandens kainų bei darbo užmokesčio pokyčiai įtakos tiek parduotų prekių savikainos, tiek veiklos sąnaudų rodiklius (5 lentelė). 5 lentelė. Prognozinės Pelno (nuostolių) ataskaitos pagrindinių rodiklių pokyčiai taikant lankstų biudžetą

Pardavimo apimties pokytis

Pardavimo kainos pokytis

Žaliavų kainų pokytis

Elektros energijos ir

vandens kainų pokytis

Darbo užmokesčio

pokytis Rodikliai

-10 proc. + 10 proc. -10 proc. + 10

proc. -10

proc. + 10 proc.

-10 proc.

+ 10 proc.

-10 proc.

+ 10 proc.

Pardavimo pajamos -10.00 10.00 -10.00 10.00 - - - - - -

Parduotų prekių savikaina

-6.43 5.90 - - -3.39 3.39 -0.12 0.12 -0.04 0.04

BENDRASIS PELNAS -52.81 69.13 -144.40 157.91 48.97 -47.54 2.46 -1.02 1.33 -0.10

Kitos veiklos pelnas (nuostolis)

- - - - - - - - - -

Veiklos sąnaudos 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 0.00 -0.18 0.18 -2.62 2.62

Finansinės veiklos pelnas (nuostolis)

- - - - - - - - - -

Grynasis pelnas (nuostolis)

768.3 -1271.3 2300.3 -2756.4 -934.2 680.2 -94.0 -31.8 -102.4 -19.74

Elektros energijos ir vandens kainoms padidėjus 10 proc., parduotų prekių savikaina padidės 0,12 proc., o

veiklos sąnaudos – 0,18 proc. Darbo užmokesčiui padidėjus 10 proc., parduotų prekių savikaina padidės nežymiai (0,04 proc.), o veiklos sąnaudos – 2,62 proc.

2 paveiksle pateiktas grynasis pelnas sąlyginiams veiksniams padidėjus 10 proc.

2 pav. Grynasis pelnas (nuostolis) sąlyginiams pokyčiams padidėjus 10 proc.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

272

Analizuojamos įmonės prognozinėje Pelno (nuostolių) ataskaitoje numatytas 1 216 tūkst. Lt nuostolis. Didžiausią nuostolį įmonė patirtų, jei žaliavų kaina padidėtų 10 proc. Tuomet nuostolis siektų 9 492 tūkst. Lt (nuostolis padidėtų daugiau nei 6 kartus). Tačiau jeigu įmonės pardavimo kainos padidėtų 10 proc. įmonė uždirbtų net 32 320 tūkst. Lt pelną (įmonės planuojamas nuostolis sumažėtų net 2756,4 proc.). Įmonės pardavimams padidėjus 10 proc., o pardavimo kainoms išliekant tokioms pačioms, įmonė uždirbtų 14 251 tūkst. Lt grynojo pelno (19 priedas).

Toliau buvo analizuojama, kokią įtaką daro visų minėtų pokyčių sumažėjimas 10 proc. (3 pav.).

3 pav. Grynasis (pelnas) nuostolis sąlyginiams pokyčiams sumažėjus 10 proc.

Jeigu įmonės pardavimų kainos nukristų 10 proc., tuomet ji patirtų 29 204 tūkst. Lt nuostolį. Nuostolis, palyginus su numatytu įmonės prognozinėje Pelno (nuostolių) ataskaitoje, padidėtų daugiau nei 23 kartus. Be to, įmonė patirtų 9 mln. Lt bendrąjį nuostolį, kas parodo, kad iš pagrindinės veiklos uždirbto pelno įmonei nepakaktų veiklos sąnaudoms padengti. Pardavimų apimtims sumažėjus 10 proc., įmonės nuostolis padidėtų 768,3 proc. 10 proc. sumažėjus žaliavų kainoms, įmonė uždirbtų 10 149 tūkst. Lt pelną (19 priedas).

Apibendrinant galima teigti, kad didžiausią poveikį biudžetų rodikliams daro pardavimo kainų, apimčių bei žaliavų kainų pokyčiai. Taip yra todėl, kad įmonės produktai parduodami palyginus su nedidele marža, t.y. bendras įmonės produktų pelningumas šiuo metu siekia 7 proc. Be to, didžiąją dalį gaminamų produktų savikainoje sudaro žaliavų išlaidos. Todėl analizuojamos įmonės grynasis pelnas yra ypač jautrus minėtų veiksnių pokyčiams.

Apibendrinant gautus rezultatus galima teigti, kad įmonių vadovams ypatingai svarbu tiksliai planuoti ir pritaikyti biudžeto rodiklius prie besikeičiančios aplinkos, nes tik tokiu atveju galima laiku pastebėti iškilusias problemas ir jas išspręsti, nes net ir nežymūs aplinkos pokyčiai, gali labai stipriai įtakoti įmonės rezultatus. Be to koreguojami finansiniai ir veiklos rodikliai yra „realesni“, nes jie nuolatos atnaujinami atsižvelgiant į pasikeitusias aplinkybes. Tokie biudžeto rodikliai yra tinkamesni vertinant darbuotojų darbą, įmonės veiklą, kontroliuojant išlaidas. Be to tik lankstaus biudžeto rodikliai gali būti naudojami darbuotojų motyvavimo sistemoje, nes tik tokiu atveju darbuotojai jausis tinkamai įvertinti. Dėl tikslesnių ir koreguotų biudžeto rodiklių išvengiama faktinių rezultatų klastojimo. Nors atliktus perskaičiavimus pasitelkiant TD ABB apskaičiuoti produktų pelningumai skiriasi nuo įmonės suplanuotų tik apie 2-3 proc., tačiau, kaip parodė lankstus biudžetas, net ir nedideli svyravimai gali žymia dalimi pakeisti įmonės finansinius rezultatus. Dėl tokių TD ABB ir lankstaus biudžeto rezultatų prieita išvados, kad kompleksinis modelis įmonei būtų naudingas.

Tačiau modelio diegimui ir naudojimui analizuojamoje įmonei vertėtų įsigyti specialią programinę įrangą. Nes šiuo metu analizuojamos įmonės finansų direktorius biudžeto sudarymui naudoja Microsoft Excel programą, kuri nėra itin patogi biudžetų rengimui ir jų koregavimui metų eigoje. Programinės įrangos pagalba biudžetų rengimas neužtruktų taip ilgai, o jų rodikliai metų eigoje lengvai koreguojami, nes šiuo metu koreguojant biudžeto rodiklius reikia nepamiršti koreguoti visų biudžetų, kuriems įtakos turi įvairūs aplinkos pokyčiai. Be to, siekiant užtikrinti sklandų biudžeto rengimo procesą, analizuojamai įmonei taip pat vertėtų sudaryti biudžeto politiką. Išvados

1. Išanalizavus mokslinę literatūrą, nustatyta, kad biudžetų trūkumams pašalinti mokslininkai siūlo BB

arba ABB metodus. Abu metodai turi trūkumų. BB reikalauja ypatingai daug investicijų, tačiau taikant BB reikia performuoti visą įmonės vadybos sistemą. Be to, modelis nėra tinkamas visoms įmonės, nes jame ištekliai

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

273

planuojamai labai trumpam laikotarpiui. Naudojant BB įmonėms vis tiek tenka ruošti biudžetus, nes jų reikalauja daugelis išorinės informacijos vartotojų. Tobulesnis biudžeto modelis ABB yra kritikuojamas dėl to, kad šį modelį yra sunku ir brangu įdiegti, o jo naudojimas reikalauja daug vadybininkų darbo laiko. Todėl sudarant biudžetus reikėtų naudoti pranašesnės TD ABC principus bei koreguoti biudžetus metų eigoje.

2. Suformuotas kompleksinis biudžeto modelis apjungia dvi biudžetų rūšis – kintantį (lankstų) ir TD ABB biudžetus. Kompleksinis biudžeto modelis užtikrina tikslesnį planavimą ir prisitaikymą prie besikeičiančios aplinkos, be to sudaro galimybę tiksliau įvertinti darbuotojų ir įmonės veiklos bei kontrolės efektyvumą, padeda tinkamai motyvuoti darbuotojus ir išvengti faktinių biudžeto rodiklių klastojimo.

3. Apskaičiavus planuojamus pelningumus pagal TD ABB, pelnas, tenkantis 1 t trąšų, sumažėjo (2-3 proc.). Nustatyta, kad NPK 5-15-25 trąšų prekyba yra nuostolinga. Nustatyta, kad didžiausią poveikį biudžetų rodikliams analizuojamoje įmonėje daro pardavimo kainų, apimčių bei žaliavų kainų pokyčiai. Dėl šių sąlyginių pokyčių pelningos trąšų rūšys gali tapti nuostolingomis. Net ir nedideli svyravimai gali žymia dalimi pakeisti įmonės finansinius rezultatus. Dėl tokių rezultatų prieita išvados, kad kompleksinis modelis įmonei būtų naudingas. Kompleksinis modelis užtikrina tikslesnius ir „realesnius“ biudžeto rodiklius, kurie išsprendžia biudžetų trūkumus susijusius su darbuotojų motyvavimu, jų veiklos vertinimu, įmonės veiklos vertinimu, išlaidų kontrole, faktinių biudžeto rezultatų klastojimu. Norint sutrumpinti biudžetų rengimo laiką analizuojamoje įmonėje būtina sudaryti biudžeto politiką ir naudoti patogius įrankius biudžeto sudarymui ir koregavimui.

Literatūra

1. BENGU, H. 2010.The Role of Activity Based Budgeting on Target Costing Practices. Suleyman Demirel University. The Journal of Faculty of Economics and Administrative Sciences, Vol. 15, p. 213-233. 2. COULTER, D.; MCGRATH, G.; WALL, A. 2011. Time – Driven Activity – Based Costing. Accountancy Ireland, Vol. 43. 3. DE WAAL, A. A. 2005. Insights from practice. Is your Organization Ready for Beyond Budgeting? Measuring business excellence, Vol.9, p.56-67. 4. DE WITH, A.; DIJKMAN, A. 2008. Budgeting Practices of Listed Companies in the Netherlands. Management Accounting Quarterly Fall, Vol. 10(1), p. 26-36. 5. DEJNEGA, O. 2011. Method time driven avtivity based costing – literature review. Journal of Applied Econimic Science, Vol. 6, p. 7-15. 6. DRURY, C. 2008. Management and cost accounting. London : South-Western Cengage Learning. 7. EKHOLM, B., WALLIN, J. 2002. Is the annual budget really dead? The European Accounting Review, Vol. 9 (4). 8. EKHOLM, B., WALLIN, J. 2006. Flexible budgeting under uncertainty: a real options perspective. Swedish school of economics and business administration working paper no. 520. [interaktyvus]. Prieiga per internetą: < https://helda.helsinki.fi/bitstream/handle/10227/249/523-951-555-946-3.pdf?sequence=1>. 9. EKHOLM, B., WALLIN, J. 2011. The Impact of Uncertainty and Strategy on the Perceived Usefulness of Fixed and Flexible Budgets. Journal of Business Finance & Accounting, Vol. 38 (1). 10. FRASER, R. 2004. Figures of Hate. Financial Management (UK), Vol. 2, p. 22-25. 11. FREZATTI, F. 2004. Beyond Budgeting: any Chance for Management Improvement? Brazilian Business Review, Vol. 1(2), p. 118-135. 12. GERVAIS, M.; LEVANT, Y.; DUCROCQ, CH. 2010. Time – Driven Activity – Based Costing (TDABC): An Initial Appraisal through a Longitudinal Case Study. JAMAR, Vol. 8, p. 1-20. 13. HANSEN, S.C. 2010. The Theoretical Analysis of the Impact of Adopting Rolling Budgets, Activity – Based Budgeting and Beyond Budgeting. European Accounting Review, Vol. 16, p. 1-31. 14. HANSEN, S.C.; OTLEY, D.T.; VAN DER STEDE, W.A. 2003. Practice Developments in Budgeting: An Overview and Research Perspective. Journal of Management Accounting Research, Vol. 15, p. 95-116. 15. HOPE, J.; FRASER, R. 1999. Beyond Budgeting: Building a New Management Model for Information Age. Management Accounting, Vol.1 , p. 16-21. 16. JUOZAPAVIČIŪTĖ, A., STONČIUVIENĖ, N. (2008). Lanksčiųjų sąmatų ir jų sudarymo problemų tyrimas. Management theory and studies for rural business and infrastructure development. Nr. 2(13), p. 77-84. 17. KAPLAN, R., ANDERSON, S.R. 2007. Time – Driven Activity – Based Costing. Harward Business Press. 18. LIBEY, T., LINDSAY, R. M. 2010. Beyond budgeting or budgeting reconsidered? A survey of North – American budgeting practice. Management Accounting Research, Vol. 21, p. 56-75. 19. MAK, Y.T., ROUSH, M. L. 1996. Flexible Budgeting and Variance Analysis in an Activity – Based Costing Environment. Accounting Horizons, Vol. 8(2), p. 93-103. 20. MAX, M. 2005. Beyond Budgeting: Case Studies in North American Financial Services. Journal of Performance Management,Vol. 18, p. 3-15. 21. OKER, F.; ANDIGUZEL, A. 2010. Time – Driven Activity Based Costing: An Implemantion in Manufacturing Company. The Journal of Corporate Accounting and Finance, Vol. 22, p. 75-91. 22. OSTERGERN, K,; STENSAKER, I. 2012. Management Control without Budgets: A Field Study of Beyond Budgeting in Practice. European Accounting Review, Vol. 20, p. 149-181. 23. PILKINGTON, M.; GROWTHER, D. 2007. Budgeting and Control. Financial Management, Vol. 3, p. 29-30. 24. POCKEVIČIŪTĖ, R. 2008. Case Study: Activity Based Budgeting at Agricultural Holdings in Lithuania. Economics and Rural Development, Vol. 4 (2), p. 26-34. 25. RICKARDS, R. C. Beyond Budgeting: Boon or Boondoggle? Investment managemant and Financial Inovations, Vol. 3, p. 62-76. 26. TSE, M. S. C.; GONG, M. Z. 2009. Recognition of Idle Resources in Time – driven Activity – Based Costing and resources Consumption Accounting Models. JAMAR, Vol. 7, p. 41-53. 27. UYAR, A. 2009. An evaluation of budgeting approaches: traditional budgeting, better budgeting and beyond budgeting. Journal of Academic Studies, Vol. 11, p. 113-130.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

274

CASE STUDY: INTEGRATED BUDGETING MODEL OF ENTERPRISES

Marija Vaznonienė1, Rita Bendaravičienė2

Aleksandras Stulginskis University 1, Marijampolė College 2 Sumarry

In recent years, corporate budgets are one of the most criticized objects in management accounting. Some scientists suggest improvement budgets, and others - to abandon them. However, recent research shows that companies intend to improve their budgets, rather than abandon them. This research aim is to find out why companies don’t use the proposed budgets to solve the disadvantage of budget and to suggest how these disadvantage can be reduced. The methods employed in the research include scientific literatureanalysis and synthesis, induction and deduction, comparison, and graphic imaging.

The research found that the proposed budgets problems solving methods have many weaknesses. The researchers analyze the separate budgets types, regardless of the fact that companies use combination of budget types. Integrated budget model was formed, which combines two types of budgets: Time Driven Activity Based Budget (TD ABB) and flexible budget. Integrated budget model solves many problems of budgeting. It provides a more accurate planning and adaptation to a changing environment, a more accurate assessment of employees and the company's operation and control efficiency, helps to motivate employees and to avoid budget gaming. It was found that integrated budget would be beneficial for LTD “Arvi fertis". Integrated budget model allow accurate planning and flexibility. This would allow noticing the company’s problems in time and correctly assessing performance of the company.

Key words: budget, Beyond Budgeting, Activity-Based Budget, Time Driven Activity Based Budget, flexible budget.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

275

PINIGŲ POLITIKOS PROBLEMOS GLOBALIOS KRIZĖS AKIVAIZDOJE

Birutė Visokavičienė

Vilniaus universitetas

Anotacija

Šiame straipsnyje analizuojamos pinigų politikos įgyvendinimo problemos, su kuriomis susiduria išvystytos ekonomikos valstybės globalios krizės iššūkių aplinkoje. Tokio pobūdžio analizė pareikalavo moksliškai pagrįsto pinigų politikos procesų sujungimo su ekonomikoje vykstančiais pokyčiais ir tuos pokyčius iliustruojančiais makroekonominiais rodikliais.

Sisteminė pinigų politikos analizė remiasi pinigų ir ekonomikos teorijomis, dėsniais ir dėsningumais pritaikant neoklasikines pinigų kiekio, pinigų paklausos ir pasiūlos teorijas, sujungiant jas su atliktais naujausiais moksliniais tyrimais analizuojančiais pinigų politikos ir realios ekonomikos procesus išvystytos ekonomikos valstybėse. Pinigų politikos priemonių, instrumentų ir svertų bei makroekonominių indikatorių analizė padeda išaiškinti pinigų politikos problemas ir jų priežastis atskleidžiant neatitinkančius siekiamų rezultatų asimetrinius makroekonominių rodiklių nuokrypius.

Prasminiai žodžiai: pinigų politika, centrinis bankas, instrumentai, svertai, pinigų pasiūla, pinigų keitimo kurso režimas.

Įvadas

Kiekvienos valstybės ekonomikos ir visuomenės socialinė raida neabejotinai priklauso nuo svarbiausių valstybės valdymo sistemos sudėtinių dalių funkcionavimo ir veiklos, galinčios sujungti šalies potencialą turimų išteklių pavidalu su rinkos ekonomikoje vykstančiais socialiniais ir ekonomikos procesais, pasireiškiančiais gyvenimo lygio, užimtumo, pajamų augimo ir kitais makroekonominiais rodikliais. Pinigų politika, kaip neatskiriama, sudėtinė valstybės valdymo dalis, skirta ne vien finansų ir ekonomikos stabilumui palaikyti, bet ir visų valstybės išteklių efektyviam panaudojimui. Apie pinigų politikos sėkmingumą, tendencijas ir būseną sprendžiama pagal valstybės makroekonominių rodiklių lygį, jų kitimo tendencijas, ekonomikos augimo ir gerovės pastovumą.

Globalizacijos procesai ir nauji iššūkiai besitęsiančioje pasaulio finansų ir ekonomikos krizės aplinkoje išryškino naujas grėsmes pasaulio ekonomikoje ir pareikalavo naujo, sisteminio požiūrio į pinigų politikos ir ją formuojančio centrinio banko funkcijų, priemonių ir svertų vaidmenį, galimybes ir poveikį ekonomikai. Akivaizdu, kad pinigų politikoje naudojamos priemonės ir instrumentai pastaraisiais metais, prasidėjus globaliai ekonomikos ir finansų krizei, negalėjo užtikrinti norimo realios ekonomikos atsako.

Todėl sąveikos tarp pinigų politikos priemonių poveikio ir realioje ekonomikoje vykstančių pokyčių radimas yra pagrindinė šių dienų pinigų politikos mokslinė problema.

Atotrūkis tarp siekiamų pinigų politikos tikslų, nors ir trumpalaikių, ir realių pokyčių makroekonominių rodiklių (indikatorių) yra viena svarbiausių metodologinių pinigų politikos formavimo problemų.

Tyrimo objektas: pinigų politikos problemos globalios krizės akivaizdoje. Tyrimo tikslas: išnagrinėti esamą pinigų politiką ir įvertinti ją globalios ekonomikos iššūkių aplinkoje

bei rasti sąveiką tarp pinigų politikos priemonių ir makroekonominių indikatorių. Siekiant tikslo keliami šie uždaviniai: - išnagrinėti pinigų politiką globalaus nuosmukio sąlygomis ir ištirti pagrindines pinigų politikos

tendencijas išvystytos ekonomikos šalyse; - analizuoti ir tobulinti pinigų politikos modelį centriniame banke siekiant praplėsti jo pritaikymo

galimybes; - išanalizuoti pinigų politikos funkcijų, instrumentų ir svertų bei makroekonominių tikslų sąveiką; - ištirti svarbiausių pinigų politikos svertų, tokių kaip pinigų pasiūla ir pinigų keitimo kursas, poveikį

makroekonominiams indikatoriams, kurie išreiškia pagrindinius makroekonominius valstybės tikslus; Tyrimo metodai: loginė mokslinės literatūros analizė ir sisteminimas, statistinių duomenų lyginamoji ir

turinio analizė, daugiakriterinė analizė bei pinigų politikos modeliavimas. Mokslinis naujumas ir praktinė nauda: atskleistas naujas požiūris globalios ekonomikos iššūkių

sąlygomis į pinigų politikos vaidmenį siekiant sujungti pinigų politikos galimybes su realia ekonomika leido susieti pinigų politiką su naujausiomis pasaulio pinigų sistemos ir ekonomikos tendencijomis.

Pinigų politikos mokslinio tyrimo prioritetai

Šiame straipsnyje pinigų politika analizuojama nauju sisteminiu požiūriu atskleidžiant jos esminį vaidmenį valstybės ekonomikoje kaip pastoviai veikiančioje pinigų politikos ir realios ekonomikos sistemoje. Moksliškai pagrįstas pinigų politikos procesų sujungimas su ekonomikoje vykstančiais pokyčiais ir tuos pokyčius iliustruojančiais makroekonominiais rodikliais skirtas pinigų politikos kūrimo ir įgyvendinimo tobulinimui, prisitaikant prie naujų globalios ekonomikos iššūkių ir sąlygų. Sisteminė pinigų politikos analizė remiasi pinigų ir ekonomikos teorijomis, dėsniais ir dėsningumais, šių dienų globalizacijos procesų aplinkoje

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

276

kintančiomis pinigų politikos ir ekonomikos tendencijomis tiriant jų įtaką valstybių socialinei ir ekonomikos raidai.

Pinigų politikos kaip neatskiriamos sudėtinės valstybės valdymo dalies, paskirtis - palaikyti finansų ir ekonomikos stabilumą , todėl pinigų politikos įgyvendinimo proceso metu kryptingai siekiama finansų ir ekonomikos stabilumo bei efektyvaus visų valstybės išteklių panaudojimo. Neabejotinai pinigų politika yra sudedamoji valstybės ekonominės politikos dalis, kaip nuolatinė pinigų pasiūlos pokyčius valdanti kryptingai siekianti tvaraus ekonomikos augimo, savalaikio, garantuojančio pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyrą infliacijos reguliavimo.

Akivaizdu, pinigų politikos procesai valstybės ekonomikos sistemoje vertintini, kaip svarbi ir aktuali mokslinių tyrimų sritis vis stiprėjančio ekonomikos globalizavimo ir sparčiai atsinaujinančių ir vystomų naujų technologijų pasekoje sukurtų paslaugų ir produktų plėtros pinigų ir finansų rinkose aplinkoje. Šių dienų pinigų politikai nepakanka turėti vien tik reaguojančią į įvykusius pasikeitimus pinigų valdymo sistemą, nes vis dažniau tenka priimti ir absorbuoti sunkiai prognozuojamus tarptautinius iššūkius ir stebėti būsimų ekonomikos pokyčių ženklus. Globalios ekonomikos internacionalizavimo iššūkiai turi tiesioginį poveikį pinigų politikos formavimui tiek išvystytos ekonomikos tiek besiformuojančios ekonomikos valstybėse.

Todėl pinigų politikos mokslinio tyrimo prioritetai pasirenkami atsižvelgiant į tokias metodologines kryptis ir aspektus, kurie padeda sujungti pinigų politiką su valstybės ekonomikoje vykstančiais reiškiniais ir juos atspindinčiais makroekonominiais rodikliais.

Globalios finansų ir ekonomikos krizės metais, 2007-2012 ypatingą reikšmę įgijo aktualios pinigų politikos problemos. Daugiausia dėmesio reikalaujanti pinigų politikos formavimo proceso tyrimui sąveikoje su pagrindiniais išvystytos ekonomikos valstybių ekonomikos augimą iliustruojančiais makroekonominiais rodikliais susijusi mokslinė ir metodologinė problema iki šiol lieka neišspręsta dėl nepakankamo pinigų politikos ir realios ekonomikos sujungimo atskleidžiant ir išryškinant jų kaitos tarpusavio priklausomybę.

Pinigų politikos įgyvendinimo problemos

Pinigų politikos prioritetų, kuriuos pasirinko valstybių centriniai bankai globalios ekonomikos krizės

metais, išryškinimas ir pinigų politikos įgyvendinimo rezultatų suvokimas bei identifikavimas atskleidžia naujas tendencijas pinigų politikoje ir jos įgyvendinimo problemas.

Akivaizdžios iki šiol pasitvirtinusios tiesos apie daug kainuojančios valstybei infliacijos žalą ir prioritetinis infliacijos stabdymo mechanizmas pinigų politikos instrumentų pagalba pasirodė nepakankama, nors ir būtina, sąlyga, siekiant finansinio stabilumo, sudarančio potencialaus ekonomikos augimo pagrindą. Šiandieninė pinigų politika net globalios krizės metais sėkmingai susitvarko su infliacija visose išvystytos ekonomikos šalyse, tačiau niekaip negali vis dar garantuoti stabilių finansų, užimtumo lygio ir ekonomikos augimo. Visuotinio ekonomikos likvidumo pasiekti nepavyko net ir gausios centrinių bankų kapitalo intervencijos keliu, nors finansų sektoriaus pajėgumų didinimas pinigų politikos priemonėmis sukūrė tinkamas sąlygas aptarnauti atsigaunančios ekonomikos poreikius, pinigų pasiūla buvo pritaikyta prie pinigų paklausos, o sukauptos perteklinės atsargos bankų sistemoje rodė perteklinį bankų likvidumą.

Pinigų politikos analizė globalios krizės iššūkių akivaizdoje atskleidžia ir kitas pasaulyje egzistuojančias grėsmes ir parodo pinigų politikoje pasireiškiančių prioritetinių nuostatų ją formuojant ir įgyvendinant peržiūrėjimo būtinybę. Neatsitiktinai pinigų politikos įgyvendinimo problemos paliečia beveik visus pinigų politikos struktūros elementus pasireiškiančius centrinio banko pinigų politikos funkcijų, instrumentų ir svertų pavidalu.

Akivaizdu, jog įsitvirtinęs pasaulio pinigų sistemoje euras, nepaisant mažėjančios infliacijos, praranda savo pozicijas, nes euro silpnėjimas ir augančios valstybių skolos iliustruoja nepakankamą kapitalo grąžą ir susiformavusias disproporcijas valstybės ekonomikos struktūroje. Ekonomikos struktūros disbalansas dėl neproporcingų pinigų srautų nutekėjimo į skolų ar nepanaudojamo turto sektorius mažina kapitalo išteklių grąžą.

Todėl kapitalo grąžos indikatoriaus panaudojimas, kaip ir ekonomikos struktūros įvertinimas turėtų būti viena iš svarbiausių pinigų politikos sprendimų priėmimo prioritetinių nuostatų. Neatsitiktinai Europos centrinis bankas didina Visos Europos sąjungos bankų sistemos kapitalo pakankamumo reikalavimus. Tačiau ir šis kapitalo pakankamumo rodiklio didinimas pats savaime nepadidins kapitalo grąžos, ateinančios iš realios ekonomikos sektorių tik sumažins bankų rizikos lygį.

Sisteminės analizės išdavoje aiškėja centrinių bankų klaidos ir svarbių jiems privalomų pinigų politikos funkcijų ignoravimo problema. Euro, kaip vienintelės ir vieningos euro zonos valiutos, smukimas, įvykęs valstybių-narių skolų augimo pasekoje nebuvo atsitiktinis, atsiradęs už Europos centrinio banko ribų. Europos centrinis bankas, kaip ir visi už pinigų politiką atsakingi centriniai bankai privalo atlikti svarbų valstybės skolų prižiūrėtojo, taip vadinamo “fiskalinio agento”, vaidmenį ir funkciją.

Globalios krizės iššūkiai sustiprino ir išryškino pinigų politikos nesėkmes, nors suprantama, negalima tikėtis ekonomikos augimo nestabdant tokio skolinimosi, kuris skirtas skolų padengimui, tačiau fiskalinė drausmė valstybėje nėra tik vyriausybės atsakomybės, bet ir centrinio banko ir jo vykdomos pinigų politikos atsakomybės ir siekiamo tikslo objektas. Europos centrinio banko vykdytos 2007-2011 metais pinigų politikos įvertinimas sujungiant į bendrą sistemą pinigų politikos tikslus, priemones ir instrumentus su rezultatais, kurie pasireiškia tiek pinigų politikos svertų tiek makroekonominius tikslus išreiškiančių rodiklių pavidalu iliustruoja

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

277

dideles Europos centrinio banko, Federalinio rezervo banko, Jungtinės Karalystės ir kitų pastangas atgaivinti ekonomiką, didinti užimtumą ir investicijas, tačiau tuo pačiu metu parodo atotrūkį tarp pinigų politikos priemonių ir siekiamų makroekonominių tikslų įgyvendinimo.

Akivaizdu, kad šiuolaikinės pinigų politikos tobulinimas reikalauja papildomų makroekonominių indikatorių vertinimo ir prisitaikymo prie valstybės finansų ir ekonomikos struktūros. Be to, išryškintos pinigų politikos įgyvendinimo problemos susijusios su laiko suderinimo pinigų pasiūloje ir paklausoje ypatumais, kadangi suderinti laiko atžvilgiu pinigų pasiūlą ir paklausą darosi vis sudėtingiau egzistuojant nenumatytiems tarptautinio pobūdžio pinigų paklausos pokyčiams tarptautinėse rinkose, suderinti laiko atžvilgiu pinigų pasiūlos reguliavimo instrumentų naudojimą ir kintančioje globalioje aplinkoje tarptautinėse rinkose besiformuojančią pinigų paklausą galima tik gerai ir tiksliai prognozuojant būsimus plėtros ar susitraukimo pokyčius. Todėl laiko derinimo ir prognozių patikimumo problemos sprendimas pareikalaus ateityje dar tikslesnės, negu iki šiol buvusi, pinigų politikos analizės ir prognozavimo.

Analizuojamos pinigų politikos įgyvendinimo problemos parodo, jog šių dienų pinigų politikai turintys įtakos globalios ekonomikos krizės iššūkiai pareikalavo ne tik infliacijos mažinimo, bet ir pritaikytos, lanksčios ir adaptuotos prie pakitusių rinkos poreikių pinigų politikos, kuri galėtų sušvelninti netikėtus realioje ekonomikoje vykstančius reiškinius. Augantis krizės metais nedarbas visose išvystytos ir besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse susijęs su pasaulinės paklausos mažėjimu, vadinasi pinigų politikos siekis didinti užimtumą valstybėje negali būti įgyvendinamas esant nestabiliems finansams, nepagrįstai didėjant valstybių skoloms, mažėjant pasaulinei prekybai bei vartojimui.

Pinigų politikos metodologija

Naujo požiūrio reikalaujanti pinigų politikos formavimo metodologija apima neoklasikinius pinigų

kiekio teorijos, turto vertės ir pinigų kiekio augimo metodus, kuriuos pritaikant pinigų politikos analizėje ir įvertinus šiuolaikinėje ekonomikoje veikiančius išorinius veiksnius galima visapusiškai ir sistemiškai analizuoti ir nustatyti svarbiausias pinigų politikos poveikio ekonomikai tendencijas.

Sukurtas centrinio banko pinigų politikos modelis iliustruoja susidedančią iš pastoviai vykdomų centrinio banko pinigų politikos funkcijų, naudojamų instrumentų, svertų bei makroekoniminių tikslų pinigų politikos struktūrą. Visos pastoviai vykdomos pinigų politikos funkcijos skirtos pinigų pasiūlos reguliavimui, naudojant atitinkamus instrumentus tiesiogiai keičia pinigų pasiūlą ir likvidumą ir netiesioginiu būdu keičia palūkanų normas ir pinigų keitimo kursą bei kreditavimo apimtį.

Centrinio banko pinigų politikos modelis panaudojamas tiriant išvystytos ekonomikos valstybių pinigų politiką prasidėjusios 2007 metais globalios krizės sąlygomis sudarant atitinkamą pinigų politikos modelį (Visokavičienė, 2010). Naudojamos pinigų politikos priemonės ir instrumentai savo apimtimi ir nepalyginamai didesniu, negu iki krizės laikotarpiu intervenciniu poveikiu rinkai. Pinigų politika, pasižyminti krizės metais pinigų pasiūlos intervencija, siekė ekonomikos stabilizavimo, darbo vietų išsaugojimo ir gamybos augimo. Visos išvystytos ekonomikos valstybės stengėsi išsaugoti savo šalies verslo plėtros galimybes, skatino gamybą ir vartojimą, gelbėjo bankus nuo likvidumo problemų ir grėsmių. Tačiau pinigų paklausos, vartojimo ir užimtumo smukimas neleidžia sustabdyti globalios finansų krizės.

Todėl svarbūs valstybių ekonomikos raidoje istoriškai reikšmingi ir turintys įtakos pinigų politikos formavimui vidiniai istoriniai, socialiniai, psichologiniai visuomenės raidos aspektai taip pat turi būti įvertinti pinigų politikos strategijoje pagal skirtingą ekonomikų struktūrą. Pinigų politikos kūrėjų ignoruojami socialiniai pinigų politikos formavimo aspektai, nors teoriniame lygyje buvo analizuojami apibendrinus įvairias jų sampratas, pateiktas mokslinėje literatūroje taip pat stabdė pinigų politikos metodologinį analizės ir prognozavimo tobulinimą. Hulsman (2008), Bragues (2009) analizavo moralinės filosofijos, religijos, psichologijos, laimės suvokimo, socialinių ir kultūrinių veiksnių, tradicijų reikšmę pinigų politikai kadangi socialinių veiksnių analizė, jų suvokimas kaip visumos lemiančios visuomenės ir atitinkamų institucijų elgseną padeda tirti centrinio banko veiklos ypatumus, kartais lemiančius pinigų politikos įgyvendinimo kryptį ir kursą. Pinigų politikos tradicijos istoriškai susiklostė ir įsitvirtino įvairiose pinigų politikos kultūros formose, Berger (2000), Haan(1996), Eijffinger (1996) analizuodami pinigų politikos stabilumo tradiciją sudaro prielaidas naujai infliacijos kultūros sąvokai. Berger pabrėžia euro zonos pinigų politikos, pagrįstos daugiavalstybiniu, daugiakultūriniu ir daugiakalbiu bruožais, ypatumus. Visi socialiniai aspektai pinigų politikoje pasireiškia visuomenės ir institucijų elgsenos tradicijomis ir socialinėmis bei ekonominėmis sąlygomis. Centrinis bankas turi daug galios ir instrumentų pakreipti rinkų ir visuomenės elgseną taip, kad ji atitiktų tam tikrus jų lūkesčius. Tačiau neatsakingas centrinio banko žingsnis su visuomenės lūkesčiais smukdo pasitikėjimą pačiu centriniu banku. Neatsitiktinai dar 2007 m. Mishkinas pradėjo atvirą diskusiją dėl centrinių bankų atvirumo (Mishkin, 2010). Pastaruoju metu (2012 m. rugpjūčio mėn.) Europos centrinis bankas pareiškė apie būsimą euro gelbėjimo planą ir rengiamą Ispanijos ir Italijos vertybinių popierių supirkimą. Rinkos greitai sureagavo, ėmė kilti naftos kainos, ir euro kursas. Tačiau , paaiškėjus, kad gelbėjimo plano teks palaukti, naftos kaino smuko žemyn kaip ir pasitikėjimas euru.

Pagrindinis centrinio banko pinigų politikos modelis gali keistis laiko, prioritetų ir svarbos aspektais, tačiau esminės savo struktūros nekeičia, keičiasi tik pinigų politikos kursas. Todėl pinigų politikos modelis

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

278

2007-2010 metais pateikiamas, kaip prioritetinių šiame laikotarpyje naudojamų instrumentų ir tikslų struktūra atsižvelgiant į pakitusį savo poveikio apimtimi pinigų politikos kursą, pritaikytą krizės metams.

Konceptualiame pinigų politikos modelyje (Visokavičienė; Kaklauskas;Galinienė,2011) pateikia pagrindines sąlygas ir prioritetus, autorių vertinamus kaip šiuolaikinės pinigų politikos tobulinimo galimybes. Analizuojant ir apibendrinant pagrindines pinigų politikos funkcijas centriniame banke sąveikoje su naudojamais instrumentais ir svertais, pinigų junginių sudėtis iliustruoja kiekybinę pinigų pasiūlos charakteristiką, parodo pinigų pasiūlos sudėtį pagal pinigų junginių komponentus ir tų komponentų vietą finansų ir ekono mikos struktūroje.

Remiantis sisteminiu požiūriu atskleidžiama centrinio banko vykdomų funkcijų galimybių priklausomybė nuo pinigų politikos instrumentų panaudojimo ir jų poveikio atitinkamiems pinigų politikos svertams. Pavyzdžiui, analizuojant pinigų politikos įgyvendinimo procesą išryškėja ypatingas pinigų keitimo kurso režimo vaidmuo, kadangi pasirinktas centrinio banko pinigų keitimo kurso režimas lemia pinigų kiekio pasiūlos ir paklausos reguliavimo galimybes ir ribas. Vieni pinigų keitimo kurso režimai leidžia pinigų keitimo kursui svyruoti mažesniame pokyčių diapazone, kiti-didesniame, tokiu būdu absorbuojant infliacijos augimą.

Centrinio banko funkcijų analizė svarbi dėl jų sąveikos su pinigų politikos svertais ir tų svertų įtakos centrinio banko galimybėms įgyvendinti užsibrėžtus tikslus. Visas pinigų politikos funkcijas, kaip pinigų politikos struktūros dalis, tikslinga analizuoti dėl poveikio pinigų politikos svertams ir jų reguliavimui. Penkios svarbiausios pinigų politikos funkcijos skiriasi viena nuo kitos pagal poveikį pinigų politikos svertams ir pagal to poveikio tikslą. Pinigų emisijos funkciją vykdo visi centriniai bankai nepriklausomai nuo pasirinkto pinigų keitimo kurso rėžimo apribojimų, netgi tie centriniai bankai, kurie beveik ar visai yra praradę galimybes vykdyti pinigų politiką pasirinkę valiutų valdybos ir fiksuoto prie vienos valiutos kurso tvarką (hard peg). Pinigų emisijos funkcija centrinio banko pinigų politikoje apibūdinama kaip pagamintų banknotų ir monetų išleidimas iš centrinio banko į apyvartą ir jų perdavimas pinigų, finansų ir nefinansinių sektorių rinkoms. Pinigų emisijos funkcija artimai susijusi su pinigų kiekio apyvartoje reguliavimo funkcija, kadangi analizuojant pinigų emisijos funkciją svarbu nustatyti jos didinimo priežastis. Jeigu emisijos didinimo poreikis atsirado dėl pinigų apyvartoje nepakankamumo, kai visi pinigų pasiūlos reguliavimo instrumentai buvo panaudoti siekiant padidinti pinigų pasiūlą atsiradus defliacijos grėsmei ir visi ekonomikos indikatoriai iliustruoja būsiantį ekonomikos augimą, emisijos didinimas yra pagrįstas. Kadangi pinigų emisijos didinimas reiškia papildomų pinigų perdavimą apyvarton, jis turi būti pagrįstas papildomu poreikiu pinigams, atsiradusiu dėl dviejų pagrindinių priežasčių:

- dėl realaus pinigų poreikio augimo, kai pin igų pasiūla atsilieka nuo paklausos paspartėjus bendrojo vidaus produkto augimui;

- dėl susidėvėjusių netinkamų apyvartai banknotų pakeitimo naujais. Pinigų kiekio apyvartoje reguliavimas yra viena iš svarbiausių pinigų politikos funkcijų dėl sąveikos su

visais pinigų politikos svertais ir svarbiausiu iš jų-pinigų pasiūla, taip pat su likvidumo rodikliu bankų sistemoje, pinigų keitimo kursu, palūkanų normomis ir produktų bei turto kainomis. Atsakymo į klausimą, kaip ir kodėl reikia centriniam bankui reguliuoti pinigų kiekį ieškoma analizuojant šią pinigų kiekio apyvartoje reguliavimo funkciją sąveikoje su pinigų pasiūla. Pinigų kiekio pokyčių analizėje svarbią vietą užima pinigų kiekio teorijos pritaikymas, pinigų junginių empirinės studijos ir sąveikos tarp pinigų politikos funkcijų, svertų ir makroekonominių indikatorių analizė. Todėl pinigų junginiai, kaip pinigų pasiūlos matavimo priemonė, analizuojami tiriant pinigų junginių augimo greitį, jo pokyčius nominalių pajamų ir infliacijos atžvilgiu. Pateikiama aktuali nesibaigiančios finansų krizės akivaizdoje išvada, jog nedarbo lygio, užimtumo ir kiti makroekonominiai indikatoriai siunčia signalus pinigų politikai dėl pinigų poreikio augimo ar mažėjimo.

Pateikiamos kitų pinigų politikos funkcijų, tokių kaip aukso ir užsienio valiutos atsargų tvarkymo ir investavimo, komercinių bankų ir finansinių tarpininkų priežiūros ir fiskalinio agento , samprata, analizuojama jų vieta ir poveikis pinigų politikos įgyvendinimo procese. Visų šių funkcijų vykdymas susijęs, kaip ir emisijos bei pinigų kiekio apyvartoje reguliavimo, su pinigų pasiūlos reguliavimu ir visų pirma siekiama palaikyti reikiamą infliacijos lygį, garantuoti stabilius finansus ir ekonomikos augimą.

Pinigų junginiai tiriami kaip pinigų pasiūlos matavimo priemonė iliustruojanti jos sudedamąsias dalis ir jas sudarančius komponentus. Analizuojant pinigų junginius matomos pinigų pasiūlos dalys esančios už centrinio banko ir bankų sistemos ribų. Tuo pačiu centrinis bankas gauna signalus apie visuomenės bei visų rinkos dalyvių elgseną, skolinimosi ir skolinimo galimybių panaudojimą, investavimą į vertybinius popierius ir kt.

Pinigų junginiai apibūdinami šiame skyriuje kaip pinigų pasiūlos sudedamosios dalys, kurios skiriasi viena nuo kitos pagal apimtį, jas sudarančių komponentų sudėtį, formą ir likvidumo lygį. Pinigų pasiūlą matuojantys pinigų komponentai pasiskirsto pinigų junginyje pagal tam tikrus požymius ir tvarką taip, kad būtų galima atskleisti pinigų pasiūlos struktūrą. Pokyčiai pinigų junginių sudėtyje rodo pinigų pasiūlos proceso dalyvių elgseną

Pateikta pinigų junginių ir juose esančių komponentų sudėtis parodo pinigų pasiūlos apimtį, pinigų pasiūlos proceso dalyvių polinkį keisti susidariusią pinigų junginių struktūrą, siunčia informaciją pinigų politikos formuotojams apie susiformavusią pinigų ir finansų bei nefinansinio sektoriaus struktūrą, kurią būtina įvertinti dėl jos sąveikos su pinigų pasiūla, kreditavimo sąlygomis ir apimtimis.

Aprašyti du skirtingi pinigų pasiūlos apimties skaičiavimo metodai, pinigų junginių ir svertinis, pastarasis įvertina atskirų pinigų komponentų pinigų junginiuose likvidumo lygį.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

279

Taip pat tikslinga naudoti taip vadinamo divisia indekso metodą, kuris pavadintas autoriaus vardu, jo esmę sudaro atskirų junginio komponentų svorio įvertinimas. Visi trys metodai papildo vienas kitą ir suteikia daugiau indormacijos apie rinkos polinkius ir pinigų pasiūlos pokyčių tendencijas.

Pinigų junginių analizė parodo pinigų kiekio pokyčių ryšį su kainų ir pajamų pokyčiais rinkoje. Pinigų politikos formuotojai tirdami pinigų pasiūlos pokyčius vertina pinigų junginių augimo ar mažėjimo tempus ir lygina juos su padėtimi rinkoje. Indėlių augimas kartu su perteklinių atsargų centriniame banke augimu gali būti paaiškinamas nepakankama rinkos paklausa, padidėjusia rizika rinkoje arba per daug griežta pinigų politika. F. Mishkin‘o empirinėse studijose pinigų junginiai pasitarnauja kaip informatyvūs signalai tik prie tam tikrų sąlygų:

- kai ryšys tarp pinigų kiekio atitinkamame pinigų junginyje ir makroekonominių indikatorių pakankamai stiprus;

- kai pinigų junginio pokyčiai atitinka makroekonominius, pavyzdžiui infliacijos ir pajamų pokyčius. Globalių ekonomikos procesų aplinkoje pinigų kiekio mastas plečiasi apimdamas vis daugiau jį

lemiančių veiksnių, kurie kartais lieka nepastebimi nors ir siunčia signalą pinigų politikos formuotojams apie finansų nestabilumo grėsmes. Todėl, siekiant tobulinti pinigų politikos funkcijų analizę, siūloma visų pirma atsakyti į klausimą ar pinigų politikos teorijų pritaikymas leidžia sėkmingai įgyvendinti pinigų politiką šių dienų globalios ekonomikos sąlygomis. Pinigų kiekio apyvartoje augimo normos reikšmė, jos samprata ir diskusijos apie jos poveikį makroekonominiams rodikliams, pateikiama Mishkin‘o ir Estrell‘os (2007) empirinės analizė dėka, parodo sąveiką tarp pinigų junginių, pajamų ir infliacijos. Esantis tamprus vektorinės autoregresijos (VAR) metodu patikrintas ryšys tarp pinigų junginių, pajamų ir infliacijos parodo, ar pinigų pasiūlos apimtį išreiškiančius pinigų junginius galima pritaikyti kaip svarbius signalus, siunčiamus pinigų politikos formuotojams apie pokyčius pinigų politikos svertų ar makroekonominių indikatorių srityje. Pinigų bazės ir atskirų pinigų junginių poveikio analizė rodo, kad pinigų junginiai visada gali pasitarnauti kaip informacija apie vykstančius pokyčius juose, tačiau vien tik pinigų junginiais, kaip pinigų kiekio reguliavimui skirtais indikatoriais negalima pasikliauti nepatikrinus jų ryšio su pinigų politikos svertais ir tikslus išreiškiančiais makroekonominiais rodikliais, tokiais kaip pajamos, infliacija ir kt. Infliacijos vertinimas vien pagal vartojimo kainų indeksą taip pat nėra patikimas dėl savo siauros apimties, kuri neįvertina visų turto kainų pokyčio.

Centriniai bankai toliau vysto pinigų kiekio teorijos pritaikymo galimybių studijas ir patvirtina nuostatas dėl pinigų pasiūlos ir paklausos tikrinimo būtinumo. Pinigų kiekio (Chick, 1973) ir Taylor’o taisykles (Taylor, 1993 ) pasitelkia ir Tarptautinis valiutos fondas (IMF Working Papers, 2010) ir Europos centrinis bankas (Papademos;Stark, 2010) savo pinigų politikos analitiniuose moksliniuose tyrimuose.

Pinigų politikos instrumentų ir svertų sistemoje veikiantys svarbiausi pinigų politikos svertai, tokie kaip pinigų pasiūla, analizuojami kartu su pagrindiniais, pastoviai naudojamais pinigų politikos instrumentais, atviros rinkos operacijomis, diskonto normos keitimu ir privalomų atsargų normos keitimu, analizuojant jų sąveiką su pinigų politikos svertais, jų vietą centrinio banko balanse parodant instrumento veikimo, keičiant pinigų pasiūlą, procesą.

Pinigų politikos instrumentų panaudojimo procesas iliustruoja informacijos pateikimą analizei norint priimti kasdieninį sprendimą dėl atviros rinkos operacijų panaudojimo apimčių. Pateikta informacija apima vertybinių popierių kainas rinkoje, atsargas bankų sistemoje, paklausos pokyčius rinkoje, iždo indėlių pokyčius ir užsienio valiutos atsargų pokyčius. Pinigų pasiūlos pokytį papildo pinigų politikos svertų pokyčių visuma, susidedanti iš kainų, indėlių ir paskolų palūkanų, pinigų keitimo kurso ir likvidumo pokyčių.

Analizuojant išvystytos ekonomikos valstybių centrinių bankų balansų dalis pastebėta, jog JAV, Euro zonos, Anglijos ir Japonijos centriniai bankai, siekdami išsaugoti komercinių bankų likvidumą 2007-2008 metais mažino savo atsargas, didino pinigų bazę, tačiau ne visi minėti centriniai bankai suderino trumpalaikių ir ilgalaikių paskolų teikimo, todėl realaus bendrojo vidaus produkto augimo galimybės nebuvo išnaudotos. Globalios finansų krizės raida parodė, jog pinigų politikoje būta ir daugiau nesuderintų su realia ekonomika, bet panaudotų instrumentų teikiant bankų sistemai perteklinį likvidumą. Tai skatina kurti pinigų politikos instrumentų ir svertų sistemą, apimančią centrinį banką, finansinius tarpininkus-komercinius bankus, rasti ryšį tarp jų išskiriant tiesioginius t.y. tiesioginio poveikio ir netiesioginius svertus. Tokia pinigų politikos svertų sistema padeda tiksliau įvertinti jiems daromo poveikio pobūdį laiko atžvilgiu. Pinigų pasiūlą tikslinga analizuoti:

- pinigų kiekio teorijos aspektu, parodant, kaip pinigų pasiūla atitinka pinigų paklausą; - turto vertės aspektu, parodant, kaip pinigų bazė veikia turtą ir jo vertę; - komercinių bankų, kaip finansinių tarpininkų veiklos aspektu, parodant, kaip jie didina pinigų kiekį

apyvartoje. Analizuojant pinigų pasiūlą pinigų kiekio teorijos aspektu pritaikoma Taylor‘o taisyklė ir pastarųjų

metų empirinės studijos dar kartą patvirtina pinigų pasiūlos ir paklausos pusiausvyra pagrįstos nacionalinio produkto augimu taisyklę.

Pinigų pasiūlos turto vertės aspektu parodoma pinigų bazės sąveika su turto kainomis ir turto verte, parodomas ryšys su palūkanų normomis, infliacija, pajamomis ir kapitalo grąža.

Pinigų kiekio augimo multiplikatorių kartu su pinigų bazės pokyčiais atskleidžia komercinių bankų ir kitų finansinių tarpininkų veiklos išdavoje kintantys pinigų pasiūlos augimą lemiantys pinigų ir indėlių multiplikatoriai.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

280

Minėti trys metodologiniai aspektai padeda analizuoti ir atskleisti pagrindines pinigų pasiūlos ir pinigų politikos tendencijas, identifikuoti pinigų pasiūlą įvairiose jos formavimosi stadijose, centriniame banke, finansinių tarpininkų ir nefinansinio sektoriaus dalyse, padeda atskleisti ir tobulinti esminių makroekonominių pokyčių prognozavimą.

Atotrūkis nuo makroekonominių pinigų politikos įgyvendinimo tikslų geriausiai iliustruoja poreikį tobulinti ir praplėsti pinigų politikos vertinimo kriterijų sąrašą. Augantis nedarbas visose išvystytos ir besiformuojančios ekonomikos šalyse nepaisant didelių kapitalo intervencijų iš centrinių bankų pusės nepasiekė tikslo didinti užimtumą valstybėse ir tuo pačiu parodė pinigų politikos priemonių nepakankamumą. Augantis krizės metais nedarbas visose išvystytos ir besiformuojančios rinkos ekonomikos šalyse susijęs su pasaulinės paklausos mažėjimu, vadinasi pinigų politikos siekis didinti užimtumą valstybėje negali būti įgyvendinamas esant nestabiliems finansams, nepagrįstai didėjant valstybių skoloms, mažėjant pasaulinei prekybai bei vartojimui.

Pinigų keitimo kurso sistemos samprata, analizuojama kito svarbaus pinigų politikos sverto- pinigų keitimo kurso sistema. Pinigų keitimo kurso sistema apjungia pinigų keitimo kurso rėžimus su pinigų politikos įgyvendinimo galimybėmis ir praplečia pinigų politikos poveikio ekonomikai sampratos ir analizės ribas.

Pinigų keitimo kurso sistema pinigų politikos struktūroje apima pinigų keitimo kurso rūšis, keitimo kurso rėžimų įvairovę, pinigų politikos instrumentų ir svertų panaudojimo galimybes ir pinigų keitimo kursui turinčius įtakos išorinius ir vidinius veiksnius. Pastebėta, jog pinigų keitimo kurso sistema pinigų politikos struktūroje ne mažiau svarbi negu kitų pinigų politikos svertų sistemos, tokios kaip pinigų pasiūlos ar palūkanų normos ir kitos. Valdyti ir reguliuoti rinkoje kintantį pinigų keitimo kursą žymiai sudėtingiau negu tiesiogiai veikiamą pinigų pasiūlą ar netiesiogiai veikiamas palūkanų normas, susijusias su centrinio banko instrumentais, kurių poveikyje jos kinta rinkoje. Pinigų keitimo kursas, nors ir priklauso nuo infliacijos šalyje, tačiau lygiai taip pat priklauso ir nuo užsienio šalių infliacijos bei pasirinkto pinigų keitimo kurso rėžimo.

Centrinio banko galimybės reguliuoti pinigų keitimo kursą priklauso nuo pinigų keitimo kurso kintamumą apribojančių taisyklių, įtvirtintų pinigų keitimo kurso rėžimu. Šiuolaikinė pinigų keitimo kurso rėžimų klasifikacija, grupuojant juos pagal atitinkamas pinigų politikos įgyvendinimo galimybes, reguliavimo ribas ir kurso kintamumo pobūdį, atskleidžiama svarbiausia pinigų keitimo kurso, kaip automatinio stabilizatoriaus savybė. Apjungiant pinigų keitimo kurso skaičiavimo metodus t.y. rėžimus su makroekonominiais rodikliais formuluojamos tokios pinigų keitimo kurso analizės metodologinės sąlygos:

• pinigų keitimo kurso analizės rezultatai parodo sąveiką su pinigų politikos siekiamu optimalaus infliacijos lygio tikslu;

• analizės rezultatai leidžia palyginti skirtingus pinigų keitimo kurso rėžimus pagal jų poveikį pagrindiniam pinigų politikos tikslui - siekti optimalaus infliacijos lygio;

• pinigų keitimo kurso analizės rezultatai leidžia palyginti skirtingų šalių prekių ir paslaugų kainas. • pinigų keitimo kurso analizės rezultatai rodo pokyčių sąveiką su šalies makroekonominiais

rodikliais. Realaus ir nominalaus pinigų keitimo kurso analizė visada parodo perkamosios galios pokyčius ir jo

nepanaudotas galimybes. Pasirinktų pinigų keitimo kurso rėžimų įvairovė rodo pasaulio valstybių siekius vienaip ar kitaip

reguliuoti pinigų keitimo kursą atsižvelgiant į šalies ekonomikos sąlygas. Tokiu būdu norima sumažinti prieštaravimus tarp dėsningo pinigų keitimo kurso pokyčio ir jį lemiančių veiksnių. Kitaip tokio pinigų keitimo kurso netiesioginio reguliavimo procesą galima pavadinti prisitaikymu prie kintančių ekonomikos sąlygų ir kursą lemiančių veiksnių. Prisitaikymo prie kintančių sąlygų reikia šalies ekonomikai taip pat kaip ir darnaus harmoningo vystymosi. Nekintantis dėl nustatytos tvarkos ar įteisintų susitarimų pinigų keitimo kursas negali atitikti besikeičiančių ekonomikos sąlygų ir stabdo ekonomikos augimą arba iškreipia tikrąsias pajamas.

Pateikiamos pinigų keitimo kurso charakteristikos pagal poveikį makroekonominiams indikatoriams palyginant plaukiojančio pinigų keitimo kurso ir fiksuoto pagal valiutų valdybos modelį charakteristikas parodo nepanaudotas valstybės potencialo galimybes taikant valiutų valdybos ir fiksuoto pinigų keitimo kurso (hard peg) modelį..

Analizuojant pinigų keitimo kurso rėžimo svarbą šalies ekonomikoje įvertinami makroekonominiai pinigų politikos tikslai. Remiantis Heckscher-Ohlin-Samuelson (HOS) modeliu Armstrongo ir Tayloro (Armstrong; Taylor, 2000) analizuojamos pinigų keitimo kurso poveikio prielaidos pabrėžiant eksporto grąžos reikšmę eksporto pasiūlos veiksniams ir konkurencingumui.

Plaukiojančio pinigų keitimo kurso rėžimo kaip pinigų politikos formavimo prioritetinė esminė sąlyga visavertei pinigų politikai valstybės ekonomikoje neabejotinai išryškėja tiriant šio režimo galimybes. Išvados

Šiuolaikinės pinigų politikos problemos įgijo ypatingą reikšmę globalios krizės aplinkoje ir pasireiškia ne tik tiesioginėmis makroekonominio pobūdžio, bet ir mokslinio, metodologinio pobūdžio formomis.

Esminė pinigų politikos formavimo ir įgyvendinimo mokslinė problema susijusi su pinigų politikos kuriamų sąlygų, instrumentų poveikio sąveikos su makroekonominiais indikatoriais vertinimu. Todėl svarbiausia moksline problema išlieka pinigų politikos ir realios ekonomikos sujungimo metodologija, kaip pinigų politikos

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

281

kurso ir viso jos įgyvendinimo proceso su atitinkamai veikiančiais instrumentais ir svertais poveikio egzistuojantiems realioje ekonomikoje makroekonominiams pokyčiams vertinimo ir analizės sistema.

Pinigų politikos analizė globalios krizės akivaizdoje išryškino senas ir pateikė naujas pinigų politikos formavimo ir įgyvendinimo problemas susijusias su visa pinigų politikos struktūra, kurios tyrimas reikalauja naujo sisteminio moksliškai pagrįsto požiūrio į pinigų politikos formavimo metodologiją.

Sisteminė pinigų politikos analizė remiasi pinigų ir bei ekonomikos teorijomis, dėsniais ir dėsningumais, šių dienų globalizacijos procesų aplinkoje kintančiomis pinigų politikos ir ekonomikos tendencijomis tiriant jų įtaką valstybių socialinei ir ekonomikos raidai.

Esminė prielaida pinigų pasiūlos analizės tobulinimui šiuolaikinės globalios ekonomikos krizės sąlygomis susiformuoja pinigų paklausos analizės pusėje. Pinigų paklausą lemiantys veiksniai randasi realios ekonomikos ir finansų sistemos struktūroje, kuri formuoja paklausą priklausomai nuo savo veiklos aktyvumo, produktyvumo ir prisideda prie visuminės paklausos augimo.

Analizuojant pinigų politikos įgyvendinimo procesą išryškėja ypatingas pinigų keitimo kurso rėžimo vaidmuo, kadangi pasirinktas centrinio banko pinigų keitimo kurso rėžimas lemia pinigų kiekio pasiūlos ir paklausos reguliavimo galimybes ir ribas. Vieni pinigų keitimo kurso rėžimai leidžia pinigų keitimo kursui svyruoti mažesniame pokyčių diapazone, kiti-didesniame, tokiu būdu absorbuojant infliacijos augimą. Tai reiškia kad nevienodos pinigų politikos galimybės dėl skirtingų pinigų keitimo kurso rėžimų atsiliepia ir realioje ekonomikoje vykstantiems makroekonominiams pokyčiams.

Vis didesnę reikšmę pinigų politikoje įgyja finansų ir ekonomikos struktūra, lemianti pinigų paklausos ir pasiūlos pusiausvyros sąlygas, moksliškai pagrįsta pusiausvyros sąlygų analizė galėtų atskleisti daugiau asimetrinių pinigų politikos tikslus neatitinkančių makroekonominių indikatorių ir priežasčių.

Literatūra

1. Armstrong, H.; Taylor, J. 2000. Regional Economics and Policy.Oxford:Blackwell Publishing. . 2. Berger, H.; De Haan, J.; Eijfinger, S.C.W. 2000. Central bank independence: an update of theory and evidence. Discussion paper 2353. CEPR, London. 3. Blanchard, O. 2010. Rethinking macroeconomic policy. IMF staff position note, IMF, Washington. 4. Charalambos, Tsangarides 2010. Crisis and Recovery. Role of the Exchange rate Regime in Emerging Market Countries. IMF Working papers. International Monewtary Fund, Washington. 5. Classification of Exchange Rate Arrangements and Monetary Policy Frameworks. 2004. IMF Working Papers. International Monetary Fund, Washington. 6. Chick,V. 1973.The Theory of Monetary Policy. London: Gray-Mills publishing Ltd. 7. Choi, W.G.;Wen,Yi. 2010. Dissecting Taylor Rules in a Structural VAR. IMF Working Papers. IMF Institute. 8. ECB 2008, 10th anniversary of the ECB. In Monthly Bulletin, special edition, May. 9. ECB metinė ataskaita 2009. Europos centrinis bankas 2009, Pinigų sistema, Vokietija. 10. ECB metinė ataskaita 2010.Europos centrinis bankas 2010, Pinigų sistema, Vokietija. 11. ECB metinė ataskaita 2011.Europos centrinis bankas 2011, Pinigų sistema, Vokietija. 12. ECB Monthly Bulletin, February 2012. European Central Bank, Germany. 13. Bragues,G. 2009. The Ethics of U.S. Monetary policy in Response to the Financial Crisis of 2007–2009. Libertarian Papers 1, 31. 26 p. 14. Galinienė, B. 2005. Turto ir verslo vertinimo sistema. Formavimas ir plėtros koncepcija. Vilnius:Vilniaus universiteto leidykla. 15. Berger,H.; Ehrmann, M. Forecasting 2009. ECB monetary policy: Accuracy is a matter of geography. In European Economic Review, Volume 53, Issue 8, November 2009, Pages 1028-1041 16. Mishkin, F.S. 2007. Monetary Policy Strategy. The MIT Press Cambridge, Massachusets London,England. 17. Papademos, L,D.; Stark, J. 2010. Enhancing Monetary Analysis. Germany: European Central Bank. 18. Taylor,J. B. 1993. Discretion Versus Policy Rules in Practice. In Carnegie-Rochester Conference Seies on Public Policy.Vol. 39 (December) pp 195-214. 19. Visokavičienė, B.2010. Monetary policy creates macroeconomic stability.In Economics 3(89), p.55-68. 20. Visokavičienė, B.2010. Interventions by central banks in advanced economies. In Apskaitos ir finansų mokslas ir studijos: problemos ir perspektyvos: Septintosios tarptautinės mokslinės konferencijos straipsnių rinkinys. 2010, Nr. 1 (7) ISSN 2029-1175 p.245-250. 21. Visokavičienė, B.;Kaklauskas, A.; Galinienė, B. 2011. Conceptual Model Of Monetary Policy In Lithuania. In Transformations in Bussiness & Economics Vol.10, No3(24). Vilnius: Vilnius university, 20-44. 22. Visokavičienė, B. 2012. Pinigų politika valstybės ekonomikoje. Vilnius: Vilniaus universiteto leidykla.

THE MONETARY POLICY PROBLEMS DURING THE GLOBAL CRISIS

Birutė Visokavičienė Vilnius University

Summary

Monetary policy is analysed from a new systematic perspective by revealing its basic role within the economy of the state as the constantly operating monetary policy and real economy system. Scientifically justified the connection between the monetary policy process and the recent economic changes as well as the macroeconomic criteria illustrating the above mentioned changes is dedicated to the improvement of the establishment and implementation of monetary policy, adjusting to new challenges and conditions of the global economy. The systematic analysis of monetary policy is based on monetary and economic theories, laws and patterns, monetary policy and economy tendencies that are fluctuating within the environment of the modern globalization processes, researching their influence upon the social and economic development of the states.

Therefore, the priorities of the scientific research of monetary policy are selected taking into consideration such methodological trends and aspects that support the connection between monetary policy and the phenomena taking place within the economy of the state and with macroeconomic criteria reflecting the above mentioned phenomena.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

282

The highlighting of monetary policy priorities, chosen by the central banks of the countries during the years of the global crisis, as well as the perception and identification of the results of implementing monetary policy introduces new tendencies with monetary policy along with the problems associated with the implementation thereof.

The article is compounded of three sections. The main priorities of investigation of the monetary policy are presented in the first section. The second section provides the problems of the implementation of monetary policy during the global crisis. The improvement of the contemporary monetary policy requires the assessment of the additional macroeconomic criteria and adjustment to state finance and economy structure. The highlighted problems of monetary policy are related to the peculiarities of the time adjustment in money supply and money demand, since it becomes more and more complicated to adjust the money supply and money demand in respect of time under the existence of the unforeseen changes in the money demand of international nature within international markets.

The third section analysis link the methodological issues of investigation of monetary policy are presented according the main problems occurred on the stake of global crisis. Monetary policy creation methodology that will require a new approach, comprising the methods from neoclassical quantity theory of money, asset value and monetary growth model, having applied which in the analysis of monetary policy as well as having assessed the external factors currently participating the contemporary economy, it is possible to analyse in detail and systematically, then to determine the most important trends in the influence of monetary policy upon the economy.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

283

БУХГАЛТЕРСКИЙ АНАЛИЗ ВЛИЯНИЯ СИСТЕМЫ УЧЕТА И НАЛОГООБЛОЖЕНИЯ НА ЭКОНОМИКУ ПРЕДПРИЯТИЙ В

УСЛОВИЯХ ВАЛЮТНОГО КРИЗИСА

Сергей Коротаев Белорусский государственный экономический университет

Аннотация

Рассматриваются этапы развития и преодоления валютного кризиса, произошедшего в Беларуси в 2011 году и приведшего к девальвации национальной валюты более чем в 2,5 раза и, как результат, к гиперинфляции, составившей по итогам года 108,7 %. Исследуется влияние применяемой в Беларуси системы учета и налогообложения валютных операций на формирование финансовых результатов коммерческих организаций на разных этапах развития кризиса. Доказывается, что введение в условиях кризиса множественности курсов валют привело к существенному искажению финансовой отчетности коммерческих организаций, осуществляющих операции с валютой. Анализируются последствия валютного кризиса и действующих систем учета и налогообложения на экономику предприятий в ближайшие годы. Сформулированы предложения по совершенствованию системы бухгалтерского учета и налогообложения в условиях гиперинфляционной экономики.

Ключевые слова: валютный кризис, бухгалтерский учет, курсовая разница, переоценка валюты, налогообложение. Введение

Объект исследования – валютный кризис, произошедший в Республике Беларусь в 2011 году. Цель исследования – бухгалтерский анализ влияния действующей в Беларуси системы

бухгалтерского учета и налогообложения на экономику коммерческих организаций в условиях валютного кризиса и в последующие годы.

Задачи исследования: 1) структурировать основные этапы развития и преодоления валютного кризиса; 2) проанализировать влияние системы учета и налогообложения на экономику коммерческих организаций на различных этапах развития и преодоления валютного кризиса; 3) обосновать неэффективность применения в условиях кризиса множественность курсов валют; 4) спрогнозировать влияние валютного кризиса и применяемой системы учета и налогообложения сумм курсовых разниц по операциям с иностранной валютой на экономику предприятий в последующие годы.

Методы исследования – теоретические (анализ научной литературы по проблеме исследования; анализ и обобщение статистической и иной информации); эмпирические (оценка эффективности применяемой системы учета и налогообложения; аудит и анализ результатов финансово-хозяйственной деятельности коммерческих организаций).

Результаты

В 2011 году Республика Беларусь испытала серьезные потрясения, обусловленные валютным

кризисом, итогом которого явилась 2-х этапная девальвация белорусского рубля: в мае рубль обесценился на 56 %, в октябре – еще на 52 %, в целом по году девальвация белорусского рубля составила 189 % [1].

Динамика официального курса доллара США в Беларуси в 2011 году представлена на рис. 1.

▬□▬ официальный курс USD/BYR, устанавливаемый НБ РБ (с 20.10.2011 по результатам торгов на единой сессии)

□ курс USD/BYR по итогам дополнительной сессии (с 14.09 по 19.09.2011) Рис. 1. Динамика официального курса доллара США в Беларуси в 2011 году (Источник: собственная разработка на основании официальных данных НБ РБ - http://www.nbrb.by/statistics/rates/ratesDaily.asp)

83508450

5712

5640

5347

5107

4958

4945

4970

4930

3155

3013

3045

3022

3015

3000

7630

86808600

8590

0

1000

2000

3000

4000

5000

6000

7000

8000

9000

01.0

1.20

11

01.0

2.20

11

01.0

3.20

11

01.0

4.20

11

01.0

5.20

11

01.0

6.20

11

01.0

7.20

11

01.0

8.20

11

01.0

9.20

11

01.1

0.20

11

01.1

1.20

11

01.1

2.20

11

01.0

1.20

12

BYR

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

284

Обесценение белорусского рубля по отношению к иностранным валютам, высокий уровень инфляции, составивший в целом за 2011 год 108,7%, обусловили значительный рост ставок рефинансирования, устанавливаемых Национальным банком Республики Беларусь (далее – НБ РБ).

Динамика инфляции и ставки рефинансирования в Беларуси в 2011 году приведена на рис. 2.

Рис. 2. Динамика инфляции и ставки рефинансирования в Беларуси в 2011 году (Источник: собственная разработка на основании официальных данных НБ РБ (http://www.nbrb.by/statistics/sref.asp) и Национального статистического комитета Республики Беларусь (http://belstat.gov.by/homep/ru/indicators/pressrel/prices_base.php)) Основные этапы развития и преодоления валютного кризиса

Валютный кризис оказал существенное влияние на конечные результаты работы субъектов хозяйствования и, соответственно, на их финансовое благополучие. При этом на различных этапах кризиса влияние на финансовые результаты было различным.

В целом по динамике развития и преодоления валютного кризиса можно выделить следующие основные его этапы:

- предкризисный этап – до 22.03.2011 г. (курс валюты относительно свободный, валюта свободно продается и покупается). Курс доллара США составляет около 3000 руб. за 1 доллар;

- начало кризиса – с 22.03.2011 г. – НБ РБ прекратил продажу валюты банкам для удовлетворения спроса населения через обменные пункты. Банки продают населению только ту валюту, которая сдается в обменные пункты. Поскольку валюту практически никто не сдает, купить ее по официальному курсу НБ РБ практически невозможно. Покупка наличной валюты производится на «черном рынке», при этом курс покупки существенно превышает официальный курс НБ РБ. Коммерческие организации имеют ограниченный доступ к покупке валюты;

- развитие кризиса: • 29.03.2011 г. – банкам разрешили продавать валюту в обменных пунктах и на межбанковском

рынке по курсу, превышающему официальный курс на 10 %. Поскольку валюты для продажи недостаточно, организации, осуществляющие импорт, изыскивают возможности для приобретения валюты у третьих лиц, для осуществления зачетных и бартерных операций, для осуществления расчетов за товар после его получения и т.д.;

• 01.04.2011 г. – сформирован рынок приоритетного обеспечения валютой (по официальному курсу НБ РБ) импортеров медикаментов и энергоносителей за счет валюты, поступающей на биржу в результате обязательной продажи предприятиями-экспортерами 30 % от полученной ими валютной выручки;

• 16.04.2011 г. – введено свободное курсообразование на межбанковском рынке валюты с рекомендуемым ограничением максимального курса валюты в размере 4500 руб. за 1 доллар США;

• 16.05.2011 г. – курс в обменных пунктах разрешено увеличить до 4500 руб. за 1 доллар США. Население валюту в обменные пункты не продает. Купля-продажа валюты осуществляется преимущественно на «черном рынке»;

• 23.05.2011 г. – проведена официальная девальвация белорусского рубля (с начала года девальвация составила 56 %). После девальвации курс доллара США вырос до 4930 руб. за 1 доллар;

• 23.05-14.09.2011 г. – официальный курс иностранной валюты растет незначительно. К покупке валюты по официальному курсу имеет доступ ограниченное количество субъектов хозяйствования (как правило, государственные структуры, приобретающие валюту для расчета за энергоресурсы и другие стратегические товары). Организации, не имеющие доступа к покупке валюты по официальному курсу, изыскивают возможности ее покупки у нерезидентов (через различные схемы расчетов и займов).

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

285

Организации, себестоимость которых не «переваривает» рыночную стоимость валюты, либо приостанавливают свою деятельность, либо существенно повышают цены на свой товар (работы, услуги);

• 14.09.2011 г. – курс рубля по отношению к основным иностранным валютам стал устанавливаться по результатам торгов на дополнительной торговой сессии ОАО «Белорусская валютно-фондовая биржа».

Субъекты хозяйствования получили возможность покупать валюту по рыночному курсу. В первый день торгов курс доллара США был определен в размере 8600 руб.

У организаций, нуждающихся в валюте, появилась возможность ухода от «серых» и «черных схем» приобретения валюты у нерезидентов, банков и др. владельцев валюты. Как и ранее, некоторые субъекты хозяйствования имеют доступ к покупке валюты по официальному курсу НБ РБ, который составляет около 60 % от биржевого курса;

• 14.09-20.10.2011 г. – сохраняется существенная «разбежка» между официальным и рыночным курсами иностранной валюты, что существенным образом искажает финансовые результаты организаций, имеющих доступ к покупке иностранной валюты по официальному курсу, и организаций, приобретающих валюту по рыночному курсу;

- преодоление кризиса: • 20.10.2011 г. – закрытие дополнительной и открытие единой торговой сессии, по

результатам торгов на которой будет устанавливаться единый официальный курс белорусского рубля по отношению к иностранным валютам.

По результатам первого дня торгов на единой торговой сессии официальный курс доллара США составил 8680 руб. за 1 доллар.

С установлением единого курса для всех субъектов хозяйствования, осуществляющих операции с иностранной валютой, создаются равные условия доступа к покупке валюты;

• 20.10.2011-декабрь 2011 г. - валюта свободно продается и покупается. Курс валюты сначала растет, достигнув 11.11.2011 г. своего максимума (8850 руб. за 1 доллар США), затем начинает снижаться - до 8350 руб. за 1 доллар США к концу года. Влияние системы учета и налогообложения на экономику предприятий в условиях кризиса

Как показывают результаты анализа, до введения в октябре 2011 года единого курса валюты целый ряд субъектов хозяйствования имел доступ к валюте по более низкому курсу, чем курс, по которому эта валюта продавалась сначала на «черном рынке», а затем (после 14.09.2011 г.) - на дополнительной торговой сессии.

Очевидно, что предприятия, имевшие доступ к «дешевой валюте», пользовались значительными преференциями против тех организаций, которые такого доступа не имели.

В итоге затратная часть предприятий-льготников формировалась по заниженному курсу иностранной валюты, что позволяло показывать в отчетности высокую результативность их работы. У тех же предприятий, которые приобретали валюту по «черному курсу», превышающему более чем вдвое официальный курс, устанавливаемый НБ РБ, затратная часть резко росла, что при формировании валютной выручки по официальному курсу привело к резкому ухудшению их финансового состояния.

Прежде всего это коснулось тех предприятий, валютная выручка которых не покрывала их валютные затраты и которые осуществляли обязательную продажу валюты по официальному курсу НБ РБ в размере 30 % от полученной суммы выручки в иностранной валюте.

Определенные проблемы формирования финансовых результатов возникли непосредственно на момент девальвации национальной валюты.

В связи с обусловленной законодательством необходимостью переоценки валютных задолженностей и отнесения сумм переоценки на финансовые результаты, у предприятий-импортеров, имевших на момент девальвации непогашенные задолженности перед поставщиками, финансовые результаты резко ухудшились. У экспортеров, наоборот, финансовые результаты существенно возросли. В силу характерного для страны превалирования импорта над экспортом7, девальвация в момент ее осуществления привела к ухудшению экономических показателей в целом по республике.

В целях предупреждения складывающихся отрицательных тенденций постановлением Совета Министров Республики Беларусь от 03.06.2011 г. № 704 [4], введенным в силу с 24.05.2011 г., коммерческим организациям разрешили:

- относить расходы, связанные с покупкой иностранной валюты в сумме разницы между курсом покупки иностранной валюты и курсом НБ РБ на увеличение стоимости приобретаемого за валюту сырья, материалов, товаров;

- относить курсовые разницы, возникающие с 24.05.2011 г. при переоценке имущества и обязательств в иностранной валюте,

7 В 2007 году отрицательное сальдо внешней торговли товарами составило 4,418 млрд. долларов США, в 2008 –

6,81 млрд., в 2009 – 7,265 млрд., 2010 – 9,601 млрд. [2], 2011 – 5,453 млрд. [3].

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

286

• по дебиторской задолженности за отгруженные товары, выполненные работы, оказанные услуги, по авансам, выданным поставщикам и подрядчикам на приобретение сырья, материалов, товаров, работ,

• по кредиторской задолженности по расчетам с поставщиками и подрядчиками за сырье, материалы, товары, выполненные работы, оказанные услуги, а также по кредитам, займам и процентам по ним, авансам, полученным от покупателей и заказчиков,

- на доходы (расходы) будущих периодов и списывать на внереализационные доходы (расходы), учитываемые при налогообложении, в порядке и сроки, установленные руководителем организации, но не позднее 31 декабря 2014 г.

Введенный порядок, к сожалению, не затронул суммы переоценки валюты, имевшейся на счетах субъектов хозяйствования на момент девальвации, что в силу включения таких сумм во внереализационный доход организаций непосредственно на момент переоценки привело к необходимости уплаты с них налога на прибыль и, соответственно, к «вымыванию» оборотных средств предприятий.

Лишь в феврале 2012 года курсовые разницы, образовавшиеся в 2011 году при переоценке валюты на счетах на момент девальвации, разрешили относить на доходы будущих периодов с последующим списанием - до 31.12.2014 г. – на внереализационные доходы, учитываемые при налогообложении (постановление Совета Министров Республики Беларусь от 07.02.2012 г. № 126 [5]). Это решение позволило осуществить пересчет сумм налога на прибыль, подлежащих уплате в бюджет по итогам 2011 года, и, соответственно, улучшить финансовое положение предприятий.

Однако такое улучшение следует рассматривать как временное явление, поскольку речь в рассматриваемом случае идет об отсрочке уплаты налога, о переводе сумм уменьшения налога на прибыль в категорию отложенных налоговых обязательств.

С введением с 14.09.2011 г. дополнительной торговой сессии, на которой предприятия получили возможность приобретать и продавать валюту по «курсу спроса-предложения», также существенно отличающемуся от официального, возникла проблема налогообложения доходов, образующихся при продаже валюты. Суть этой проблемы заключалась в том, что продаваемая валюта, полученная организациями от реализации товаров (работ, услуг) на экспорт, должна была отражаться в учете по официальному курсу НБ РБ, в то время как продавалась она по более высокому курсу – курсу «спроса-предложения». Возникающая при этом разница в соответствии с налоговым законодательством должна облагаться налогом на прибыль. Как результат, экспортеры стали придерживать продажу валюты, что существенно сократило ее приток на дополнительную сессию и, соответственно, возможности уменьшения спекулятивного курса, сложившегося ранее на межбанковском рынке.

Ряд крупных экспортеров инициировал вопрос об освобождении от обложения налогом на прибыль разницы между суммой, вырученной от продажи валюты на дополнительной сессии, и ее стоимостью по курсу НБ РБ. Однако решение по данной проблеме принято не было.

В итоге предприятия-экспортеры были вынуждены уплачивать завышенные суммы налога на прибыль, уменьшая в итоге свои оборотные средства, необходимые для покупки сырья и материалов по уже новым ценам, сформированным с учетом роста курса иностранной валюты.

Разбежки в курсах привели также к созданию видимости финансового благополучия субъектов хозяйствования, имевших доступ к «дешевой» валюте (заниженные затраты), а также экспортеров, реализовавших через различные схемы возможность продажи получаемой валюты по рыночному курсу.

Ситуация усугублялась и тем, что в затраты промышленных предприятий списывались ранее накопленные на складах материалы по ценам их приобретения в докризисный период или в период доступа к «дешевой валюте», а выручка от реализации отгруженной продукции (выполненных работ, оказанных услуг) отражалась по уже возросшим отпускным ценам.

Существенные предпосылки для валютной стабилизации и выравнивания условий хозяйствования для организаций, работающих с валютой, возникли лишь с 20 октября 2011 года, когда был осуществлен переход на единый курс иностранной валюты, устанавливаемый по результатам торгов на бирже.

Конец 2011 года и начало 2012 года ознаменовались выходом на относительно стабильный курс белорусского рубля и иностранной валюты. Именно в этот период, с нашей точки зрения, стали формироваться более-менее реальные финансовые результаты всех субъектов хозяйствования. Вместе с тем, с учетом ранее накопленных отклонений, обусловленных разнообразием валютных курсов, а также переноса списания сумм переоценок валюты и валютных задолженностей на более поздние отчетные периоды, говорить о прозрачности финансовой отчетности организаций, работающих с иностранной валютой, пока что проблематично.

В целом следует признать, что возможность формирования валютных затрат по более низкому официальному курсу НБ РБ, а также изменение в условиях кризиса системы учета и списания сумм курсовых разниц способствовали тому, что в целом при чрезвычайно сложной экономической ситуации экономика в республике – если руководствоваться данными отчетности - развивалась достаточно успешно.

Так, в итоге за 2011 год рост ВВП составил 5,3 % [6], рентабельность продаж в промышленности достигла 12,8 % (против 6,9 % в 2010 году) [7], число убыточных предприятий в ноябре 2011 года составило 6,5 % (против 10,4 % убыточных организаций по итогам 1 квартала этого

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

287

же года) [8], уровень зарегистрированной безработицы на конец декабря 2011 г. составил 0,6% (на конец декабря 2010 г. – 0,7%) [9].

При этом средняя заработная плата в валютном исчислении сократилась с 513 долларов США в апреле 2011 года до 280 долларов США в ноябре этого же года [10].

Динамика средней заработной платы за период с декабря 2009 г. по декабрь 2011 года в долларах США и белорусских рублях представлена на рис. 3.

0

100

200

300

400

500

600дек.

09янв.

10фев

.10

мар

.10

апр.

10май

.10

июн.

10ию

л.10

авг.1

0сен.

10окт.

10ноя.

10дек.

10янв.

11фев

.11

мар

.11

апр.

11май

.11

июн.

11ию

л.11

авг.1

1сен.

11окт.

11ноя.

11дек.

11

USD

0500000100000015000002000000250000030000003500000BYR

з/п в долларах з/п в рублях

Рис. 3. Динамика средней заработной платы в Беларуси в 2010-2011 г.г. (Источник: собственная разработка на основании данных http://finance.tut.by/news270222.html; http://mojazarplata.by/main/srednjaja-zarplata/dinamika-izmenenija-srednej-zarplaty-v-Belarusi-za-2004-2010-tablicy#-3)

Обратим внимание, что с января 2010 г. по декабрь 2010 г. средняя заработная плата в долларах

США выросла с 349 долларов США до 530, т.е. более, чем на 50 %. Столь существенный рост без его подкрепления опережающим ростом производительности труда в

значительной степени спровоцировал рост инфляции, которая, как уже отмечалось выше, достигла по году 108,7 %, превысив тем самым все критерии, характеризующие экономику как гиперинфляционную.

Не случайно в декабре 2011 года крупнейшие мировые аудиторские компании — PricewaterhouseCoopers, Deloitte, Ernst&Young, KPMG — признали гиперинфляционность экономики Беларуси, что автоматически обуславливает необходимость составления отчетности по Международным стандартам финансовой отчетности (МСФО) с учетом норм МСФО-29 «Финансовая отчетность в гиперинфляционной экономике».

Данный стандарт, в частности, устанавливает, что в условиях гиперинфляции предоставление отчетности по результатам хозяйственной деятельности и финансовому положению в местной валюте без переоценки не имеет смысла. Деньги теряют покупательную способность такими быстрыми темпами, что сравнение сумм, полученных в результате операций и других событий, имевших место в различное время, даже в течение одного отчетного периода зачастую оказывается невозможным.

Сложившаяся в Беларуси ситуация, характеризующаяся искажением показателей отчетности, оцениваемых в условиях гиперинфляции по фактическим затратам, создает значительные риски неадекватных решений для различных категорий пользователей бухгалтерской отчетности.

Известный методолог бухгалтерского учета на постсоветском пространстве профессор Палий В.Ф. (Палий, 2003) выделяет в условиях гиперинфляции следующие основные искажающие влияния на бухгалтерскую отчетность, которые должны учитываться пользователями этой отчетности:

• цены продаж занижены. Продолжается производство бесприбыльной продукции; • себестоимость несопоставима с выручкой от продаж; • стоимость имущества занижена; • рентабельность организации и, соответственно, налогооблагаемая база по налогу на прибыль

завышены; • налог на прибыль изымается с части собственного капитала организации и др. Именно с такими проявлениями и столкнулась экономика Беларуси в 2011 году. По нашему мнению, более ранее, чем это было фактически осуществлено (20 октября 2011 года),

введение свободной продажи валюты на единой торговой сессии существенно сгладило те негативные последствия, которые складывались для субъектов хозяйствования и для экономики в целом на различных этапах валютного кризиса.

Во-первых, существенно сократились бы затраты импортеров на покупку валюты по «черным» и «серым» схемам. Так, например, для осуществления расчетов с поставщиками импортеры в мае-июне покупали валюту по спекулятивному курсу более 10 000 руб. за 1 доллар США. Если бы в этом периоде

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

288

применялся курс, который в итоге сложился по результатам торгов на дополнительной сессии (около 8600 руб. за 1 доллар), то затраты импортеров на покупку были бы существенно меньшими.

В такой ситуации, как представляется, многие из предприятий, приостановивших свою деятельность в связи с высокими затратами на покупку валюты, скорее всего остались бы на активном рынке продаж. Экспортеры, в свою очередь, отражали бы в учете свою валютную выручку, а также выручку от обязательной продажи валюты не по заниженному официальному курсу, как это имело место по факту до 20.10.2011 г., а по существенно большему курсу, что, без сомнения, повысило бы результативность их финансово-хозяйственной деятельности и привело к увеличению платежей по налогу на прибыль в бюджет.

Во-вторых, субъекты хозяйствования, а также население не имело бы проблем с покупкой валюты, которую они в итоге покупали (с использованием полузаконных и незаконных схем, у валютчиков), но по более высокой стоимости и без прямого или опосредованного участия государства в системе валютных расчетов и валютного регулирования.

В-третьих, не возникли бы случаи злоупотреблений со стороны банков, увеличивавших в итоге стоимость продаваемой ими валюты за счет выставления счетов на банковские услуги, которые по факту не выполнялись, что также увеличивало затратную часть предприятий-покупателей валюты.

В-четвертых, бухгалтерская (финансовая) отчетность субъектов хозяйствования в большей мере соответствовала бы реальному положению дел, поскольку использование в течение длительного времени множественности курсов и, соответственно, различный порядок формирования финансовых результатов для разных групп хозяйствующих субъектов спосбствовали ее существенному искажению.

Более раннее установление единого курса иностранной валюты привело бы к более низкому ее курсу со всеми вытекающими из этого последствиями. Понятно, что с течением времени он достиг бы той величины, которую он имеет сегодня, но это было бы постепенным процессом, без последующего разового девальвационного скачка, который мы наблюдали в октябре 2011 года.

В рассматриваемой гипотетической ситуации, скорее всего, «проиграли» бы организации, имевшие в условиях валютного кризиса доступ к покупке валюты по заниженному официальному курсу, т.к. затратная часть таких предприятий существенно возросла, что спровоцировало бы рост цен на товары, под приобретение которых эта валюта покупалась. Но ведь этот рост цен – пусть позже, но в итоге все равно произошел! Какой смысл было оттягивать его по времени с учетом тех глобальных последствий, которые имели место до введения единого курса – отсутствие валюты в обменных пунктах, «разгул» валютчиков», «серые» и «черные» схемы купли-продажи валюты, искажение финансовых результатов и достоверности финансовой отчетности хозяйствующих субъектов и т.д.

Учитывая изложенное, следует признать, что введение множественности курсов иностранных валют оказалось неэффективным, а выход на единый курс валюты, устанавливаемый по результатам торгов на единой сессии, - неоправданно затянутым.

Выводы

Поэтапное развитие валютного кризиса и сопровождающие этот кризис несистемные и во многом запоздалые меры, в частности по выходу на единый курс иностранной валюты, а также по корректировке действовавшей системы бухгалтерского учета валютных операций привели к принципиально различным финансовым результатам для разных групп хозяйствующих субъектов и значительному искажению их финансовой отчетности.

Очевидно, что при высоком уровне инфляции, а также при значительной девальвации национальной валюты должны применяться такие механизмы переоценки активов и обязательств организаций, которые бы позволяли, с одной стороны, сохранять оборотные средства предприятий за счет уменьшения платежей в бюджет с сумм переоценки валютных активов и обязательств, с другой – обеспечивать достоверность бухгалтерской (финансовой) отчетности организаций. В качестве одной из таких мер могла бы стать в условиях гиперинфляции отмена от обложения налогом на прибыль сумм переоценки валюты на счетах, а также сумм переоценки валютных задолженностей покупателей и заказчиков.

Последствия валютного кризиса-2011, являющегося, с нашей точки зрения, лишь одним из проявлений общего экономического кризиса, будут оказывать существенное влияние на финансовое состояние коммерческих организаций Беларуси не только в 2012 году, но и в последующие годы, что обусловлено:

а) аккумулированием на счетах учета доходов будущих периодов значительных сумм отложенных налоговых обязательств в части сумм курсовых разниц, образовавшихся при переоценке валюты, имевшейся на счетах организаций на момент девальвации, которые будут постепенно (до 31 декабря 2014 года) списываться на финансовые результаты и, соответственно, облагаться налогом на прибыль, что приведет к вымыванию собственных оборотных средств предприятий;

б) высокими ставками рефинансирования, которые не могут опуститься ниже прогнозного уровня инфляции на 2012 год в размере 19-22 %, что существенно снизит уровень кредитных заимствований у банков и, соответственно, усугубит проблему отсутствия у предприятий оборотных средств, необходимых не только для инвестиций, но и для текущей хозяйственной деятельности;

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

289

в) существенным отставанием уровня инфляции от сложившегося в 2011 году уровня девальвации национальной валюты. При наличии отрицательного сальдо внешнеторгового баланса уровень инфляции, как представляется, будет стремиться к достигнутому в 2011 году уровню девальвации валюты (если только не будет обеспечено выравнивание внешнеторгового баланса по экспорту и импорту). Литература 1. Прайм Тасс – Белорусское бюро. В Беларуси в декабре инфляция составила 2,3%, в январе-декабре – 108,7%. Доступ через Интернет: <http://www.prime-tass.by/show.asp?id=97280/>. 2. Национальный статистический комитет Республики Беларусь. Внешняя торговля Беларуси. Доступ через Интернет: <http://belstat.gov.by/homep/ru/indicators/ftrade1.php>. 3. В Беларуси за 2011 год сократился дефицит внешней торговли товарами. Доступ через Интернет: <www.belarustime.ru/one-paragraph/7cc91d20b286/>. 4. Постановление Совета Министров Республики Беларусь от 3 июня 2011 г. № 704 «О некоторых вопросах переоценки имущества и обязательств в иностранной валюте» (в ред. от 09.08.2011 г.) // Консультант Плюс : Беларусь. Технология 3000 [Электронный ресурс] / ООО «ЮрСпектр», Нац. центр правовой информ. Респ. Беларусь. – Минск, 2012. 5. Постановление Совета Министров Республики Беларусь от 7 февраля 2012 г. № 126 «О внесении изменения в постановление Совета Министров Республики Беларусь от 3 июня 2011 г. № 704» // Консультант Плюс : Беларусь. Технология 3000 [Электронный ресурс] / ООО «ЮрСпектр», Нац. центр правовой информ. Респ. Беларусь. – Минск, 2012. 6. Национальный статистический комитет Республики Беларусь. О валовом внутреннем продукте (ВВП) и валовом региональном продукте (ВРП) Республики Беларусь. Доступ через Интернет: <http://belstat.gov.by/homep/ru/indicators/pressrel/gdp_rgdp.php/>. 7. Национальный статистический комитет Республики Беларусь. Выполнение важнейших параметров прогноза социально-экономи-ческого развития Республики Беларусь в 2011 году. Доступ через Интернет: <http://belstat.gov.by/homep/ru/indicators/doclad/2011/1.pdf/>. 8. Национальный статистический комитет Республики Беларусь. Об убыточных организациях Республики Беларусь за январь-ноябрь 2011 г. Доступ через Интернет: <http://belstat.gov.by/homep/ru/indicators/pressrel/unprofitable_organisations.php/>. 9. Национальный статистический комитет Республики Беларусь. Занятость населения и безработица. Доступ через Интернет: <http://belstat.gov.by/homep/ru/indicators/doclad/2011/13.pdf/>. 10. Динамика изменения средней зарплаты в Беларуси с 2004 по 2011 годы... Доступ через Интернет: <http://mojazarplata.by/main/srednjaja-zarplata/dinamika-izmenenija-srednej-zarplaty-v-Belarusi-za-2004-2010-tablicy/>. 11. ПАЛИЙ, В.Ф. 2003. Современный бухгалтерский учет. М.: Изд-во «Бухгалтерский учет», 2003. 792 с.

ACCOUNTING ANALYSIS OF THE INFLUENCE OF ACCOUNTING AND TAXATION SYSTEM ON THE ENTERPRISE ECONOMY IN THE CONTEXT OF A MONETARY CRISIS

Siarhei Kаrаtayeu

Belarus State Economic University

Summary

The development and overcoming stages of exchange crisis are examined; the exchange crisis occurred in Belarus in 2011 and caused devaluation of the national currency at the rate of about 2,5 times higher, it also caused hyperinflation, the level of which made up 108,7% for the previous year. Accounting and taxation (of the currency transactions) system’s influence on the formation of financial results of business organizations are examined on different stages of crisis progressing. We prove that abandoning multiple exchange rates, before it was actually implemented, the introduction free sale of the foreign currency in the unified trading session would significantly lessen the negative consequences that arise for the economic entities and for the economy in its entirety at the different stages of a currency crisis. The reasons are revealed, for which in the light of an extremely complex situation with current assets, the financial statements of the companies under the conditions of currency crisis suggested the successful results of their work. Suggestions are formulated and given on how to improve accounting and taxation system under the hyperinflation economy conditions.

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

290

APIE AUTORIUS Vilija ALEKNEVIČIENĖ

Socialinių mokslų srities, ekonomikos krypties mokslų daktarė, profesorė. Mokslinių interesų sritis – investicijų ir įmonių vertinimas. Aleksandro Stulginskio universitetas. Universiteto g. 10, LT-53361, Akademija, Kauno r. e-paštas: [email protected], tel. +370 37 752318.

Social sciences, dr. oec., professor. Scientific field of interest – valuation of investments and companies. Aleksandras Stulginskis University. Universiteto 10, LT-53361, Akademija, Kaunas district, Lithuania. e-mail: [email protected], tel. +370 37 752318. Jurgita BARANAUSKIENĖ

Doktorantė Aleksandro Stulginskio universitetas, Ekonomikos ir vadybos fakultetas, Ekonomikos, apskaitos ir finansų institutas; adresas:, Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r., e-paštas: [email protected]; Tel. +370 37 752318 Fax. +370 37 752249.

Phd; Aleksandras Stulginskis University, Faculty of economics and management, Institut at Economics, Accounting and Finance; address:, Universiteto g. 10, LT-53361 Akademija, Kauno r., Lithuania; e-mail: [email protected]; Tel. +370 37 752318, Fax. +370 37 752249. Rita BENDARAVIČIENĖ

E-paštas: [email protected]; Adresas: P. Armino 92, Marijampolė Tel. nr. +370 343 56827 Mokslinių interesų sritys: finansinė ir valdymo apskaita.

E-mail: [email protected]; Address: P. Armino 92, Marijampolė Tel.: +370 343 56827 Research area: financial and management accounting. Raminta BENETYTĖ

Finansų ir apskaitos krypties bakalaurantė. Mokslinių interesų kryptys: verslo ir mokslo bendradarbiavimas, mokslinės veiklos analizė. Adresas: Kauno Technologijos universitetas, Laisvės al. 55-402, LT-44309, Kaunas, Lietuva. E paštas: [email protected] Tel. +370 62338285.

Bachelor‘s student in finance and accounting. Research fields: business and science cooperation, analysis of scientific activity. Adress: Kaunas University of Technology, Laisves av. 55-402, LT-44309, Kaunas, Lithuania. E-mail: [email protected] Ph. +370 62338285.

Danutė BINKIENĖ

Kauno kolegijos Ekonomikos ir teisės fakulteto Apskaitos ir finansų katedros lektorė; tel., +370 604 92944, e-paštas: [email protected].

Lecture, Kaunas College Faculty of Economics and Law, Accountancy and Finance Department; tel., +370 604 92944 e-mail:[email protected]. Valda BRATKA

Dr. oec., leading researcher in the field of farm economics, statistics and analysis; Latvian State Institute of Agrarian Economics, Department of Agrobusiness Information and Analysis; Struktoru Street 14, Riga, LV-1039, Latvia; e -mail: [email protected]; phone: +371 67167909, fax +371 67541789. Valentinas BRUŽAUSKAS

Socialinių mokslų (ekonomika) daktaras, docentas, buvęs LŽŪU (dabar – Aleksandro Stulginskio universitetas) Apskaitos ir finansų katedros docentas. Mokslinai interesai: finansinės apskaitos metodologijos ir metodikos tobulinimas, buhalterijos specialistų rengimas. Adresas: Pilėnų g. 9 - 40, Akademija LT-53352, Kauno r., tel. (8 37) 398113, el. paštas: [email protected].

Dr. of Social Sciences (Economics), assoc. professor, former assoc. professor at the Department of Accounting and Finance, Faculty of Economics and Management, Lithuanian University of Agriculture (now – Aleksandras Stulginskis University). Research field: inprovement of financial accounting methodology, training of accountants. Adress: Pilenu str. 9–40, Akademija LT-53352, Kaunas district, tel. (8 37) 398113, e-mail [email protected]. Ramunė BUDRIONYTĖ

Asistentė. Vilniaus universitetas Ekonomikos fakultetas Apskaitos ir audito katedra (Saulėtekio 9-610, Vilnius, Tel. 8 (5) 2366153 e-paštas.: [email protected]). Mokslinių interesų sritys - finansinė apskaita, mokesčių apskaita, finansinė analizė.

Senior assistant at Vilnius university, Faculty of Economics, department of Accounting and Audit (Saulėtekio 9 - 610, Vilnius, Lithuania; [email protected]). Fields of scientific interests - financial accounting, taxes, financial analysis. Lina DAGILIENĖ

Docentė, socialinių mokslų (ekonomika) daktarė, Mokslinių interesų sritys: įmonių vertinimas, socialinė apskaita ir atskaitomybė, informacijos atskleidimas verslo ir viešajame sektoriuose, finansinės apskaitos metodologiniai aspektai, Kauno Technologijos Universitetas, Ekonomikos ir vadybos fakultetas, Apskaitos katedra, Laisvės al. 55-410, 44309 Kaunas, Lietuva, +370 688 94117, lina.dagiliene@ktu.

Associate Professor, Doctor of Social Sciences (Economics), Research interests: corporate valuation, social accounting and reporting, disclosure of business and public sectors, methodological aspects of financial accounting. Kaunas University of Technology, Faculty of Economics and Management, Department of Accounting, Laisvės al. 55-410, 44309 Kaunas, Lithuania, +370 688 94117, [email protected].

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

291

Lukas GIRIŪNAS Socialinių mokslų vadybos ir administravimo krypties daktaras. Mokslinių interesų kryptys: vidaus kontrolė,

auditas, finansinė analizė. Adresas: Vilniaus universitetas, Saulėtekio al. 9-610, LT-10222, Vilnius, Lietuva. E-paštas: [email protected]. Tel. +37052366153.

Doctor of social sciences in management and administration. Research fields: internal control, audit, financial analysis. Adress: Vilnius University, Sauletekio av. 9-610, LT-10222, Vilnius, Lithuania. E-mail: [email protected]. Ph. +37052366153. Gintarė GIRIŪNIENĖ

Socialinių mokslų ekonomikos krypties doktorantė. Mokslinių interesų kryptys: mokesčiai, mokesčių apskaita, kūrybinė apskaita. Adresas: Kauno technologijos universitetas, Laisvės al. 55-402, LT-44309, Kaunas, Lietuva. E-paštas: [email protected]. Tel. +37037300566.

PhD student of social sciences in economics. Research fields: taxes, tax policy, creative and forensic accounting. Adress: Kaunas University of Technology, Laisves av. 55-402, LT-44309, Kaunas, Lithuania. E-mail: [email protected]. Ph. +37037300566. Darius GLIAUBICAS

Vilniaus Universitetas, doktorantas, [email protected]. Rūta GOKIENĖ

Docentė, socialinių mokslų (vadyba ir administravimas) daktarė, Mokslinių interesų sritys: išlaidų apskaita, verslo įmonių apskaita, turto naudojimo išlaidų valdymas, Kauno Technologijos Universitetas, Ekonomikos ir vadybos fakultetas, Apskaitos katedra, Laisvės al. 55-410, 44309 Kaunas, Lietuva, +370 37 300 567, [email protected].

Associate Professor, Doctor of Social Sciences (Management and administration), Research interests: cost accounting, Accounting of Business Enterprises, asset operation cost management, Kaunas University of Technology, Faculty of Economics and Management, Department of Accounting, Laisvės al. 55-410, 44309 Kaunas, Lithuania, +370 37 300567, [email protected]. Tetiana IVASHCHENKO

Ph.D, assistant of the Department of Economic Theory, Economic Faculty, Taras Shevchenko Kyiv National University. Specifying scientific field: The system of the socio-economic security of the population, living standards, social justice, state regulation of the social and economic relations. Post address. 02093, Ukraine, Kyiv, vul. Boryspilska 26z, kv.148 e-mail: [email protected]. phone number: +380683644687. Lucija JURGELAITIENĖ

Mokslinių interesų sritys: socialinė apsauga. VšĮ Vilties žiedas. Juozapavičiaus pr. 7C, LT-45251 Kaunas, Lietuva. Tel. +370 37 756207;Faksas: +370 37 756208; El. paštas [email protected].

Fieds of interests: social security VšĮ Vilties žiedas. Juozapavičiaus pr. 7C, LT-45251 Kaunas, Lithuania. Phone +370 37 756207;Fax: +370 37 756208; e-mail [email protected]. Rasa KANAPICKIENĖ

Socialinių (vadybos) mokslų daktarė, profesorė. Mokslinių interesų sritis: apskaita, vidaus kontrolė, įmonės finansai. Vilniaus universitetas. Adresas: Muitinės g. 8, LT-3000 Kaunas. Tel. +370 37 422926, el. paštas: [email protected]. Сергей КОРОТАЕВ

Д.э.н., доцент, интересы – бухгалтерский учет имущества и обязательств коммерческих организаций в условиях трансформации отношений собственности (купля-продажа предприятий и их частей, реорганизация и ликвидация предприятий, купля-продажа долей в уставном фонде, выход участников из хозяйственного общества и т.д.), профессор кафедры бухгалтерского учета, анализа и аудита в отраслях народного хозяйства Белорусского государственного экономического университета (г. Минск), директор аудиторской компании ЗАО «АудитКонсульт».

Контактная информация – 220005 Беларусь, Минск, ул. Гикало, 1 офис 303, ЗАО «АудитКонсульт», e-mail – [email protected], тел. сот. + 37529650-38-93, факс. +37517290-76-86, тел. дом. + 3752378300. Aurelija KUSTIENĖ

Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos, apskaitos ir finansų instituto socialinių mokslų daktarė, docentė. Adresas: Universiteto 10, LT-4324 Akademija, Kauno raj., Lietuva Tel. +370 37 397049, e-mail: [email protected].

Dr. of Social Sciencses (Economics), assoc prof. at the Department of Economics, Accounting and Finance, Faculty of Economics and management, Aleksandras Stulginskis University. Address: Universiteto g.10, LT-4324, Akademija, Kauno r., Lietuva. Tel.+370 37 397049, e-mail: [email protected]. Aušrinė LAKŠTUTIENĖ

Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Finansų katedros docentė, socialinių (ekonomikos) mokslų daktarė; tel. +370 300561, el. paštas [email protected].

Kaunas University of Technology, Faculty of Economics and Management, Department of Finance; Assoc. Prof., Dr. of Social Sciencies (Economics), tel. +370 300561, e-mail: [email protected].

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

292

Inguna LEIBUS Dr. oec., associated professor, Department of Accounting and Finance, Latvia University of Agriculture, Phone +

371 294 58010, fax +371 63084987, Svētes 18, Jelgava, [email protected]. Fields of research interests: self-employment, taxation, single entry bookkeeping. Audrius LINARTAS

Mokslo sritis – finansų rinkos. Mokslo kryptis – draudimo įmonių finansai. Mokslinių interesų sritys: Mokumas II, draudimo apskaita, draudimo įmonių finansai. Mykolo Romerio Universiteto, Bankininkystės ir investicijų katedros lektorius, adresas: Ateities g.20, Vilnius, el. pašto adresas: [email protected], tel.: 8 262 0198, faks.: 8 262 0782.

Areas of science - the financial markets. Scientific direction - the insurance company finances. Research interests: Solvency II, insurance accounting, insurance corporate finance. Mykolas University, Department of Banking and Investment lecturer, address: Ateities g.20, Vilnius, Lithuania. e-mail address: [email protected], tel.: 8 262 0198, fax.: 8 262 0782. Daiva LUKOŠEVIČIŪTĖ

Vytauto didžiojo universiteto firmų organizavimo ir vadybos studijų programos magistrantė; mokslinių interesų sritis: e-verslas, e-turizmas, internetinių svetainių kokybė; adresas: daukanto g. 28, kaunas, lt-44246, tel. (8 604) 00 123, el. Paštas: [email protected] .

Student of master‘s programme organization and management of firms, vytautas magnus university; field of research interests: e-business, e-tourism and quality of websites, address: daukanto g. 28, kaunas, lt-44246, tel. (8 604) 00 123, e-mail: [email protected]. Jonas MACKEVIČIUS

Habilituotas daktaras, profesorius (03S). Mokslinių interesų sritys: tarptautinė apskaita, finansinė analizė, auditas. Vilniaus Universitetas, Apskaitos ir audito katedra, Saulėtekio al. 9, 2 - 610, LT-10222 Vilnius, Lietuva, E-paštas: [email protected]. Tel.: darbo – (+370 5)236 61 43, Mob - +370 673 03351.

Doctor Habil, Professor (03S). Research interests: international accouting, financial analysis, auditing. Department of Accounting and Auditing, Faculty of Economics, Vilnius University. E-mail: [email protected]

Sauletekio str. 9, II bld., 610 room, LT-10222 Vilnius, Lithuania, Tel.: (+370 5) 2366153, Mob (GSM): +370 673 03351. Lina MARTIROSIANIENĖ

Aleksandro Stulginskio universitetas, Ekonomikos, apskaitos ir finansų instituto lektorė. Mokslinių interesų sritys: finansų valdymas ir analizė. Adresas: Universiteto g. 10, LT–53361 Akademija, Kauno raj., e-paštas: [email protected].

Lecturer at the Institute of Economic, Accounting and Finance, Aleksandras Stulgiskis University. Field of Scientific Interest: Financial Management and Analysis. Address: Universiteto g. 10, LT–53361 Akademija, Kauno raj., Lithuania. e-mail: [email protected]. Antanas MAZILIAUSKAS

Prof. dr., Aleksandro Stulginskio universitetas, Vandens ūkio ir žemėtvarkos fakultetas, Vandentvarkos katedra; adresas:, Studentų g. 11, LT-53361 Akademija, Kauno r., el. paštas: [email protected]; Tel. +37037 752205 Fax: +37037 397500. Aleksandro Stulginskio universiteto rektorius.

Prof. dr., Aleksandras Stulginskis University, Faculty of land and water management, Water management departament; address:, Studentų g. 11, LT-53361 Akademija, Kauno r., Lithuania; e-mail: [email protected]; Tel. +37037 752205, Fax: +37037 397500. Rector of Aleksandras Stulginskis University. Albina NOVOŠINSKIENĖ

Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos, Apskaitos ir finansų instituto socialinių mokslų daktarė, docentė. Adresas: Universiteto g. 10, LT – 53361 Akademija, Kauno raj. Tel. (8-37) 752318, e- paštas: [email protected].

Doctor of Social Sciences, Associated Professor at the Institut at Economics, Accounting and Finance, Economics and Management faculty, Lithuanian University of Agriculture. Address: Universiteto 10, LT – 53361 Akademija, Kaunas r. Tel. (8-37) 752318. E-mail: [email protected]. Lina PALIULIENĖ

Aleksandro Stulginskio universiteto doktorantė. Lektorė, Kauno kolegija, el. paštas [email protected]. Artūrs PRAULIŅŠ Dr. oec., researcher in the field of farm economics and accounting; Latvian State Institute of Agrarian Economics, Department of Agrobusiness Information and Analysis; Struktoru Street 14, Riga, LV-1039, Latvia; e-mail: [email protected]; phone: +371 67552786, fax +371 67541789. Koleta PETRAITIENĖ

Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos, apskaitos ir finansų instituto asistentė. Adresas: Universiteto 10, LT-4324 Akademija, Kauno raj., Lietuva Tel. 8 652 69102, el. paštas: [email protected].

Economics and management faculty, Aleksandras Stulginskis University. Adress: Universiteto 10, LT-4324, Akademija, Kauno distr., Lietuva. Tel. 8 652 69102, e-mail: [email protected].

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

293

Valdas RADICKAS Socialinių mokslų krypties, vadybos ir administravimo srities apskaitos ir audito magistras. UAB „Santika“

([email protected]). Master of social sciences, management and administration. Private limited company “Santika” (email:

[email protected]). Evaldas RAŠICKAS

Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Finansų katedros Socialinių mokslų (Ekonomika) doktorantas, lektorius. Adresas: Laisvės al. 55-408, LT-44309 Kaunas, Lietuva Tel. +370 37 30 05 61, e-mail: [email protected].

PhD student of Social Sciensces (Economics), lect. at the Department of Finances, Faculty of Economics and Management, Kaunas University of Technology. Address: Laisvės al. 55-408, LT-44309 Kaunas, Lietuva Tel. +370 37 30 05 61, e-mail: [email protected]. Kristina RUDŽIONIENĖ

Soc. M. (ekonomikos) dr., prof., moksliniai interesai: finansinės apskaitos teorijos, standartai, apskaita įmonėse, biudžetinėse įstaigose. Vilniaus universitetas, kauno humanitarinis fakultetas, finansų ir apskaitos katedra, muitinės g. 8, kaunas, e-mail: [email protected] , tel. 8 37-422926. Jūratė SAVICKIENĖ

Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Ekonomikos, apskaitos ir finansų instituto doktorantė. Adresas: Adresas: Universiteto g. 10, LT – 53361 Akademija, Kauno raj. Tel. (8-37) 752318, el. paštas: [email protected].

Doctoral student at the Institut at Economics, Accounting and Finance, Economics and Management faculty, Aleksandras Stulginskis University. Address: Universiteto 10, LT – 53361 Akademija, Kaunas r. Tel. (8-37) 752318. E-mail: [email protected]. Astrida SLAVICKIENĖ

Socialinių mokslų daktarė, Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto prodekanė, Ekonomikos, apskaitos ir finansų instituto profesorė. Adresas: Universiteto g. 10, LT – 53361 Akademija, Kauno raj. Tel. (8-37) 752277, el. paštas: [email protected].

Vice-dean Economics and Management Faculty, Aleksandras Stulginskis University, professor of the Institut at Economics, Accounting and Finance, Doctor of social sciences (economics). Address: Department of Accounting and Finance, Universiteto street 10, Akademija, Kaunas, e-mail: [email protected]. Linas STABINGIS

Socialinių mokslų (ekonomika) daktaras, aleksandro stulginskio universiteto ekonomikos, apskaitos ir finansų instituto docentas; mokslinių interesų sritis: apskaitos ir kitų informacinių sistemų plėtra bei daugiaaspektis vertinimas; adresas: universiteto g. 10, akademija lt–53361, kauno r., tel. (8 37) 75 22 49, el.paštas: [email protected].

Doctor of social sciences (economics), associated professor of the institute of economics, accounting and finance, aleksandras stulgiskis university; field of research interests: development of accounting and others information systems, multicriteria evaluation; address: universiteto 10, akademija lt-53361, kaunas r., tel. +370 37 75 22 49, e-mail: [email protected]. Jolanta Dalia STALIŪNIENĖ

Vadybos ir administravimo (03S) krypties ir Ekonomikos (04S) krypties mokslininkė, Kauno technologijos universiteto lektorė, adresas Laisvės al. 55-410, Kaunas, el. pašto adresas: [email protected], +370 (687) 44057.

Management and Administration (03S) and Economics (04S) fields scientist, Kaunas University of Technology lecturer, address: Laisves al. 55-410, Kaunas, Lithuania, e-mail address: [email protected], +370 (687) 44057. Joanna STAWSKA

Phd, Assistant Professor in Department of Central Banking and Money Market, Institute of Finance, Banking and Insurance, Faculty of Economics and Sociology, University of Lodz. Fields of research interests: monetary policy, public finances, corporate finance; accounting. e-mail: [email protected] mobile: +48 662 368 559. Neringa STONČIUVIENĖ

Socialinių mokslų srities, ekonomikos krypties mokslų daktarė, profesorė. Mokslinių interesų sritis – finansinė ir valdymo apskaita. Aleksandro Stulginskio universitetas. Universiteto 10, LT-53361, Akademija, Kauno r. e-paštas: [email protected], tel. (8 37) 752257.

Social sciences, dr. oec., professor. Scientific field of interest – financial and management accounting. Aleksandras Stulginskis University. Universiteto 10, LT-53361, Akademija, Kaunas district, Lithuania. E-mail: [email protected], tel. +370 37 752257. Vaida STULPINIENĖ

Aleksandro Stulginskio universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto, Socialinių mokslų srities ekonomikos mokslų krypties žemės ūkio ekonomikos mokslo šakos doktorantė. Adresas: Universiteto g. 10. Akademija. LT-53361 Kauno r. Tel. 8 (37) 75 22 49. El. paštas: [email protected]

PhD student at the Department of Economics, Accounting and Finance. Faculty of Economics and Management. Aleksandras Stulginskis University. Address: Universiteto str. 10. Akademija. LT-53361 Kaunas district. Tel. +370 37 752249. E-mail: [email protected].

2012 Nr./ №1 (8) ISSN 2029-1175

294

Rasa SUBAČIENĖ Socialinių mokslų krypties, vadybos ir administravimo srities daktarė (03S), docentė. Vilniaus universitetas,

Ekonomikos fakultetas, Apskaitos ir audito katedra, (Saulėtekio 9-610, Vilnius, Tel. 8 (5) 2366153, [email protected]), mokslinių interesų sritys - finansinė apskaita, valdymo apskaita, įmonių veiklos analizė.

Doctor of social sciences, management and administration, assoc. professor. Vilnius university, Faculty of Economics, department of Accounting and Audit (Saulėtekio 9 - 610, Vilnius, Lithuania, [email protected]), fields of scientific interests - financial accounting, management accounting, analysis of activity of enterprises. Inna TARANUKHA

PhD study programme, Faculty of Economics, Taras Shevchenko National University of Kyiv. Research field: banking. Mailing address: 90-A Vasylkivska Street, Kyiv, Ukraine, 03022. E-mail address: [email protected] +38067 69 512 69. Kateryna TSYTSYK

Doctoral student, Fields of interest: banking, banking supervision, risk-management system, Taras Shevchenko National University of Kiev, Address: 90a Vasylkyvska str., Kyiv 03022 Ukraine, [email protected], +38(044)5213578. Romualdas VALKAUSKAS

Socialinių mokslų daktaras, docentas (04S). Mokslinių interesų sritys: statistikos metodologija, statistikos metodų taicalculiation index kymas, ūkio statistika. Vilniaus Universitetas, Kiekybinių metodų ir modeliavimo katedra, Saulėtekio al. 9, 2 - 908, LT-10222 Vilnius, Lietuva, El.paštas: [email protected]. Tel.: darbo – (+370 5)236 61 43, Mob - +370 685 30342.

Doctor of social sciences, associate professor (04S). Research interests: Methodology of statistics, apply statistical methods, economic statistics. Department of

Quantitative Methods and Modeling of Vilnius University. E-mail: [email protected]. Sauletekio str. 9, II bld., 809 room, LT-10222 Vilnius, Lithuania, Tel.: (+370 5) 2366143, Mob (GSM): +370 685 30342. Asta VASILIAUSKAITĖ

Kauno technologijos universiteto Ekonomikos ir vadybos fakulteto Finansų katedros socialinių mokslų (vadybos ir administravimo) daktarė, profesorė. Adresas: Laisvės al. 55-408, LT-44309 Kaunas, Lietuva Tel. +370 37 30 05 61, e-mail: [email protected].

Dr. of Social Sciences (Management and administration), prof. at the Department of Finances, Faculty of Economics and Management, Kaunas University of Technology. Address: Laisvės al. 55-408, LT-44309 Kaunas, Lietuva Tel. +370 37 30 05 61, e-mail: [email protected]. Marija VAZNONIENĖ

El.paštas: marija.vaznonienė@asu.lt. Adresas: Universiteto 10, Akademija, Kauno r. Tel. nr. +370 375 752 249. Mokslinių interesų sritys: finansinė ir valdymo apskaita

E-mail: marija.vaznonienė@asu.lt. Address: Universiteto 10, Akademija, Kauno r. Tel.: +370 375 752 249. Research area: financial and management accounting. Birutė VISOKAVIČIENĖ

Socialinių mokslų daktarė. Docentė. Vilniaus universitetas, Ekonomikos fakultetas. Ekonominės politikos katedra. Saulėtekio al.9.LT-10222 Vilnius. El.paštas:[email protected]. Tel.+37052366129.

Doctor of Sociale sciences (PhD). Asociate profesor. Vilnius University, Faculty of Economics. Departamento of Economic Policy. 9 Saulėtekio Ave.,LT-10222 Vilnius. E-mail: [email protected]. Tel.+37052366129. Danutė ZINKEVIČIENĖ

Socialinių mokslų srities, ekonomikos krypties mokslų daktarė, profesorė. Mokslinių interesų sritis – finansinė ir valdymo apskaita. Aleksandro Stulginskio universitetas. Universiteto 10, LT-53361, Akademija, Kauno r. E-paštas: [email protected], tel. +370 37 752249.

Social sciences, dr. oec., professor. Scientific field of interest – financial and management accounting. Aleksandras Stulginskis University. Universiteto 10, LT-53361, Akademija, Kaunas district, Lithuania. E-mail: [email protected], tel. +370 37 752249.