2019 m. balandis · daugiau valandų, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė numatyti kitokias pareigas, oro transporto vežėjams tenkančias pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio

1

2019 m. balandis

2

PARENGTA

LIETUVOS AUKŠČIAUSIOJO TEISMO

TEISĖS TYRIMŲ GRUPĖS

IR

LIETUVOS APELIACINIO TEISMO

TEISMŲ PRAKTIKOS SKYRIAUS

Pastaba. Šioje apžvalgoje pateikiamos neoficialios Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau –

ESTT) procesinių sprendimų santraukos. Šis dokumentas yra skirtas tik informavimo tikslais.

Oficialius ir nesutrumpintus sprendimų tekstus galite rasti ESTT interneto svetainėje

curia.europa.eu.

http://curia.europa.eu/

3

TURINYS

I. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA .............................................................................................. 4

2019 m. balandžio 3 d. sprendimas Aqua Med (C-266/18) ......................................................... 4

II. ORO KELEIVIŲ TEISĖS ........................................................................................................... 6

2019 m. balandžio 4 d. sprendimas Germanwings (C‑501/17) ................................................... 6

III. TARPTAUTINĖ JURISDIKCIJA ............................................................................................ 7

2019 m. balandžio 11 d. sprendimas Peter Bosworth (C‑603/17) ............................................... 7

IV. KOVA SU PAVĖLUOTAIS MOKĖJIMAIS ........................................................................... 9

2019 m. balandžio 11 d. sprendimas Vanessa Gambietz (C-131/18) .......................................... 9

V. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ ............................................................................... 10

2019 m. balandžio 11 d. sprendimas Öko-Test Verlag (C-690/17) ........................................... 10

VI. MOKĖJIMO PASLAUGOS .................................................................................................... 13

2019 m. balandžio 11 d. sprendimas Mediterranean Shipping Company (C-295/18) ............. 13

VII. DARBO TEISĖ ........................................................................................................................ 15

2019 m. balandžio 11 d. sprendimas sujungtose bylose C-29/18, C-30/18 ir C-44/18 ............ 15

4

I. VARTOTOJŲ TEISIŲ APSAUGA

2019 m. balandžio 3 d. sprendimas Aqua Med (C-266/18)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Vartotojų apsauga – Direktyva 93/13/EEB –

Nesąžiningos sąlygos su vartotojais sudaromose sutartyse – 1 straipsnio 2 dalis – Direktyvos

taikymo sritis – Sąlyga, suteikianti teritorinę jurisdikciją konkrečiam teismui pagal bendrąsias

taisykles – 6 straipsnio 1 dalis – Nesąžiningumo kontrolė ex officio – 7 straipsnio 1 dalis –

Nacionalinio teismo pareigos ir kompetencija

Aqua Med yra pardavėja, turinti buveinę Opalenicoje (Lenkija). 2016 m. spalio 29 d. nekomercinėse

patalpose ji su I. Skóra, vartotoja, kurios nuolatinė gyvenamoji vieta yra Legnicoje (Lenkija),

sudarė čiužinio, čiužinio užvalkalo ir pagalvės pirkimo–pardavimo sutartį. Pagal sutarties

bendrosiose sąlygose įtvirtintą nuostatą „teismas, turintis jurisdikciją nagrinėti šalių ginčus, yra

pagal atitinkamas nuostatas jurisdikciją turintis teismas“. Per sutartą terminą negavusi pardavimo

kainos, Aqua Med kreipėsi į Naujojo Tomyslio apylinkės teismą (Lenkija), kurio veiklos teritorijoje

buvo jos buveinė. Ji mano, kad byla patenka į šio teismo teritorinę jurisdikciją pagal Lenkijos

civilinio proceso kodekso 34 straipsnį, pagal kurį ieškinys dėl sutarties įvykdymo turi būti

paduodamas sutarties įvykdymo vietos teisme, nes pagal Lenkijos civilinio kodekso 454 straipsnį

piniginė prievolė turi būti įvykdyta atliekant pavedimą į jos banko sąskaitą, taigi toje vietoje, kur

yra jos buveinės vieta. 2017 m. spalio 18 d. nutartimi Naujojo Tomyslio apylinkės teismas savo

iniciatyva pripažino, kad neturi jurisdikcijos, ir perdavė bylą apylinkės teismui, kurio veiklos

teritorijoje yra atsakovės nuolatinė gyvenamoji vieta. Šis teismas konstatavo, kad, kiek tai susiję su

pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sutartimi, turi būti taikomi ne tik nacionalinės teisės aktai, bet ir

Sąjungos teisės aktai dėl vartotojų apsaugos, visų pirma 1993 m. balandžio 5 d. Tarybos direktyvos

93/13/EEB dėl nesąžiningų sąlygų sutartyse su vartotojais (toliau – Direktyva 93/13) 6 straipsnio

1 dalis, ir Teisingumo Teismo jurisprudencija, konkrečiai – 2009 m. birželio 4 d. Sprendimas

Pannon GSM (C-243/08, EU:C:2009:350), iš kurio matyti, kad nacionaliniai teismai privalo savo

iniciatyva patikrinti pardavėjų ar tiekėjų su vartotojais sudaromose sutartyse esančias nesąžiningas

sąlygas, įskaitant susijusias su teismo jurisdikcija.

2009 m. birželio 4 d. Sprendimo Pannon GSM 22 ir 23 punktuose Teisingumo Teismas nusprendė,

jog Direktyvoje 93/13 nustatyta apsaugos sistema pagrįsta mintimi, kad vartotojas yra mažiau

palankioje padėtyje nei pardavėjas ar tiekėjas tiek dėl galimybės derėtis, tiek dėl informacijos lygio,

o tai reiškia, kad reikia sutikti su pardavėjo ar tiekėjo iš anksto nustatytomis sąlygomis be

galimybės turėti įtakos jų turiniui. Teisingumo Teismas taip pat nusprendė, kad dėl tokios mažiau

palankios padėties Direktyvoje 93/13 valstybėms narėms įtvirtinta pareiga numatyti mechanizmą,

užtikrinantį galimybę patikrinti bet kurios atskirai neaptartos sutarties sąlygos galimą

nesąžiningumą. Reikalauti nacionalinio teismo atlikti vertinimą savo iniciatyva galima tik tuo

atveju, jei tai susiję su sutarties sąlyga, kuri patenka į Direktyvos 93/13 taikymo sritį, kaip apibrėžta

šios direktyvos 1 straipsnyje. Pagal šios direktyvos 1 straipsnio 2 dalį sutartinėms sąlygoms,

atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias nuostatas, šios direktyvos nuostatos nėra

taikomos. Remiantis tos pačios direktyvos 13 konstatuojamąja dalimi, Direktyvos 93/13 1 straipsnio

2 dalyje pateikta formuluotė „įstatymų ar kitų teisės aktų privalomosios nuostatos“ numato ir

normas, kurios pagal nacionalinę teisę yra taikomos susitariančioms šalims, jei nebuvo susitarta

kitaip.

ESTT sprendė, ar Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad į šios direktyvos

taikymo sritį nepatenka tokia sutarties sąlyga, pagal kurią, nustatant teismo jurisdikciją nagrinėti

ginčus tarp sutarties šalių, daroma nuoroda į taikytiną nacionalinę teisę.

Teismas nurodė, kad Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalyje numatyta šios direktyvos taikymo

srities išimtis, kuri taikoma sąlygoms, atspindinčioms įstatymų ar kitų teisės aktų privalomąsias

nuostatas, pagal Teisingumo Teismo jurisprudenciją priklauso nuo dviejų sąlygų. Pirma, sutarties

5

sąlyga turi atspindėti įstatymo ar kito teisės akto nuostatą, antra, ši nuostata turi būti privalomojo

pobūdžio. Tikrinti, ar šios sąlygos įvykdytos, kiekvienu konkrečiu atveju turi nacionalinis teismas.

Nagrinėjama sutarties sąlyga yra labai bendro pobūdžio, todėl, pirma, galima abejoti jos

naudingumu, nes joje daroma nuoroda į nacionalinės teisės nuostatas, kurios taikomos

neatsižvelgiant į šios sąlygos buvimą. Antra, vertinant griežtai, minėta sąlyga neatspindi konkrečios

nacionalinės nuostatos, nes nacionalinėse nuostatose, į kurias daroma nuoroda, numatomos visos

teisės normos, reglamentuojančios jurisdikcijos nustatymo tvarką, o pardavėjas ar tiekėjas gali

pasirinkti tą teisės normą, kuri jam yra palankesnė. Nors šioje byloje nagrinėjamoje sąlygoje

daroma nuoroda į nacionalinės teisės aktus, prielaida, kad nacionalinės teisės aktų leidėjas yra

užtikrinęs visų tam tikrų sutarčių šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, negali pateisinti šios sąlygos

neįtraukimo į Direktyvos 93/13 taikymo sritį. Tokiu atveju reikia įvertinti šios sutarties sąlygos

formuluotę ir jos poveikį vartotojo lūkesčiams. Atsižvelgiant į siaurą Direktyvos 93/13 1 straipsnio

2 dalyje įtvirtintos išimties aiškinimą, iš to, kas išdėstyta, matyti, kad tokia sąlyga, kaip

nagrinėjama, negali būti suprantama kaip atspindinti nacionalinę nuostatą.

ESTT išaiškino, kad Direktyvos 93/13 1 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad į šios direktyvos

taikymo sritį patenka tokia sutarties sąlyga, pagal kurią, nustatant teismo jurisdikciją nagrinėti

ginčus tarp sutarties šalių, daroma bendra nuoroda į taikytiną nacionalinę teisę.

ESTT taip pat sprendė, ar Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad pagal ją

draudžiamos procesinės teisės normos, kuriose nurodoma sutarties sąlyga, pagal kurią pateikiant

ieškinį dėl vartotojo tariamo sutarties neįvykdymo pardavėjui ar tiekėjui leidžiama rinktis iš

atsakovo gyvenamosios vietos arba sutarties įvykdymo vietos kompetentingo teismo.

ESTT priminė, kad atsižvelgdamas į Direktyvos 93/13 6 straipsnio 1 dalyje ir 7 straipsnio 1 dalyje

nustatytus reikalavimus jis jau kelis kartus nurodė, kaip konkrečiai nacionalinis teismas turi

užtikrinti pagal šią direktyvą vartotojams suteiktų teisių apsaugą, iš esmės Sąjungos teisėje

procedūros, taikomos nagrinėjant tariamai nesąžiningas sutarties sąlygas, yra nesuderintos, todėl

kiekviena valstybė narė jas nustato savo teisės sistemoje, bet reikia užtikrinti, kad tokios procedūros

nebūtų mažiau palankios nei reglamentuojančios panašias situacijas, kurioms taikoma vidaus teisė

(lygiavertiškumo principas), ir jomis užtikrinama Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijos 47

straipsnyje numatyta teisė į veiksmingą teisinę gynybą (2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi

Credit Polska, C-176/17, EU:C:2018:711, 57 punktas ir jame nurodyta jurisprudencija). Šiomis

aplinkybėmis prašymą priimti prejudicinį sprendimą pateikęs teismas turi įvertinti, ar nacionaline

procesine nuostata yra užtikrinama teisė į veiksmingą teisinę gynybą, ir atlikti šį vertinimą

atsižvelgiant į šios nuostatos vaidmenį visame procese, jo eigą ir ypatumus įvairiose nacionalinėse

institucijose. Svarbu patikrinti, kiek nacionalinės teisės nuostatos, susijusios su jurisdikcija,

nederamai sumažina vartotojo teisę į veiksmingą teisinę gynybą arba galimybę pasinaudoti

Direktyva 93/13 vartotojams suteiktomis teisėmis. Nacionalinė nuostata, kuria alternatyviai

numatoma vartojimo sutarties įvykdymo vietos teismo jurisdikcija, pati savaime negali pernelyg

apriboti vartotojo teisės į veiksmingą teisinę gynybą. Tokia jurisdikcija neužkerta vartotojui kelio

dalyvauti prieš jį pradėtose bylose ir pasinaudoti jam pagal Direktyvą 93/13 suteiktomis teisėmis.

Be to, kiekvienas teismas turi savo iniciatyva išnagrinėti pardavėjo ar tiekėjo ir vartotojo sudarytos

sutarties sąlygų nesąžiningumą ir imtis būtinų priemonių, kad būtų užtikrinta vartotojo apsauga nuo

nesąžiningų sąlygų.

Vis dėlto tinkamos ir veiksmingos priemonės, kuriomis vartotojui užtikrinama teisė į veiksmingą

teisinę gynybą, turi apimti galimybę pareikšti ieškinį prieš pardavėją ar tiekėją laikantis pagrįstų

procesinių reikalavimų taip, kad vartotojo teisių įgyvendinimui nebūtų taikomos sąlygos, visų pirma

susijusios su terminais arba išlaidomis ir trukdančios įgyvendinti pagal Direktyvą 93/13 užtikrintas

teises (šiuo klausimu žr. 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Profi Credit Polska, C-176/17,

EU:C:2018:711, 63 punktą ir jame nurodytą jurisprudenciją). Procesinės taisyklės, dėl kurių

vartotojas patiria pernelyg didelių išlaidų, gali lemti tai, kad vartotojas gali būti atgrasytas deramai

ginti savo teises teisme, į kurį kreipiasi pardavėjas ar tiekėjas. Taip gali atsitikti tuo atveju, jei dėl

kreipimosi į teismą, kuris yra labai toli nuo vartotojo nuolatinės gyvenamosios vietos, vartotojui

6

atsiranda pernelyg didelių kelionės išlaidų, dėl kurių jis gali būti atgrasomas dalyvauti prieš jį

pradėtame procese. Nacionalinis teismas turi patikrinti, ar taip yra pagrindinėje byloje nagrinėjamu

atveju.

ESTT išaiškino, kad Direktyvos 93/13 7 straipsnio 1 dalis aiškintina taip, kad pagal ją

nedraudžiamos procesinės teisės normos su nurodyta sutarties sąlyga, pagal kurią pateikiant ieškinį

dėl vartotojo tariamo sutarties neįvykdymo pardavėjui ar tiekėjui leidžiama rinktis iš atsakovo

gyvenamosios vietos arba sutarties įvykdymo vietos kompetentingo teismo, nebent pasirinkus

sutarties įvykdymo vietos teismą vartotojui būtų sudaromos tokios procesinės sąlygos, kurios galėtų

pernelyg apriboti jam pagal Sąjungos teisės aktus suteiktą teisę į veiksmingą teisinę gynybą, o tai

turi patikrinti nacionalinis teismas.

Visas sprendimo tekstas lietuvių kalba pateikiamas interneto tinklalapyje adresu

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=212623&pageIndex=0&doclang=

lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=3135406

II. ORO KELEIVIŲ TEISĖS

2019 m. balandžio 4 d. sprendimas Germanwings (C‑501/17)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Oro transportas – Reglamentas (EB) Nr. 261/2004 –

5 straipsnio 3 dalis – Kompensavimas keleiviams atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba

atidėjimo ilgam laikui atveju – Apimtis – Atleidimas nuo pareigos mokėti kompensaciją – Sąvoka

„ypatingos aplinkybės“ – Orlaivio padangos sugadinimas dėl ant oro uosto kilimo ir tūpimo tako

gulinčio pašalinio objekto

W. Pauels rezervavo Germanwings skrydį iš Dublino (Airija) į Diuseldorfą (Vokietija). Skrydis

įvykdytas 2015 m. rugpjūčio 28 d., į paskirties vietą pavėluota atvykti tris valandas ir dvidešimt

aštuonias minutes, todėl W. Pauels prašė kompensacijos. Germanwings atsisakė patenkinti

W. Pauels prašymą išmokėti kompensaciją remdamasi tuo, kad atitinkamas skrydis buvo atidėtas

dėl „ypatingos aplinkybės“, kaip ji suprantama pagal 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir

Tarybos reglamento (EB) Nr. 261/2004, nustatančio bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams

taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju, panaikinančio

Reglamentą (EEB) Nr. 295/91 (toliau – Reglamentas Nr. 261/2004) 5 straipsnio 3 dalį, ir dėl šios

aplinkybės ji atleidžiama nuo pareigos išmokėti šio reglamento 5 straipsnio 1 dalyje numatytą

kompensaciją (rengiantis aptariamam skrydžiui vienoje iš šį skrydį vykdančio orlaivio padangų

buvo rastas varžtas ir dėl to tą padangą reikėjo pakeisti).

ESTT sprendė, ar Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo 14 konstatuojamąja

dalimi, turi būti aiškinama taip, kad orlaivio padangos sugadinimas dėl ant oro uosto kilimo ir

tūpimo tako gulinčio pašalinio objekto, kaip antai palaidų šiukšlių, patenka į sąvoką „ypatingos

aplinkybės“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą.

Teismas nurodė, kad tuo atveju, jei skrydis atšaukiamas ar atidedamas ilgam laikui, t. y. trims ar

daugiau valandų, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė numatyti kitokias pareigas, oro transporto

vežėjams tenkančias pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 1 dalį. Pagal šio reglamento 14 ir

15 konstatuojamąsias dalis ir 5 straipsnio 3 dalį, oro vežėjas atleidžiamas nuo pareigos mokėti

keleiviams Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnyje numatytą kompensaciją, jei gali įrodyti, kad

skrydis atšauktas arba atvykimas atidėtas trims ar daugiau valandų dėl „ypatingų aplinkybių“, kurių

nebūtų buvę galima išvengti net ėmusis visų pagrįstų priemonių, ir, susiklosčius tokiai aplinkybei, –

kad ėmėsi situacijai pritaikytų veiksmų ir panaudojo visas turėtas personalo, materialines ir

finansines priemones, kad išvengtų atitinkamo skrydžio atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui dėl

tos aplinkybės, tačiau negalima reikalauti, kad, atsižvelgiant į jo įmonės pajėgumus tuo metu, jo

auka būtų nepakeliama. Pagal suformuotą jurisprudenciją „ypatingomis aplinkybėmis“, kaip jos

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=212623&pageIndex=0&doclang=lt&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=3135406


7

suprantamos pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalį, gali būti laikomi tie įvykiai, kurie

dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių nėra būdingi įprastai oro vežėjo veiklai ir kurių jis realiai

negali kontroliuoti. Abi šios sąlygos yra kumuliatyvios.

Orlaivių padangos yra dalys, kurioms lėktuvui kylant ir tupiant tenka labai didelės apkrovos, ir dėl

to nuolat egzistuoja jų sugadinimo rizika, pateisinanti itin griežtas reguliarias saugos patikras,

kurios yra įprastų oro vežėjo veiklos sąlygų dalis. Atsižvelgiant į tai, jeigu atitinkamas gedimas

atsiranda vien dėl pašalinio objekto atsitrenkimo, o tai turi įrodyti oro vežėjas, šis gedimas negali

būti laikomas glaudžiai susijusiu su orlaivio funkcionavimo sistema. Taip, be kita ko, yra, kai

orlaivis apgadinamas į jį atsitrenkus paukščiui (2017 m. gegužės 4 d. sprendimas Pešková ir Peška,

C-315/15, EU:C:2017:342, 24 punktas) ir, kaip pagrindinėje byloje, kai padangą sugadina pašalinis

objektas, kaip antai ant oro uosto kilimo ir tūpimo tako gulinčios palaidos šiukšlės. Taigi padangos

sugadinimas, atsiradęs vien dėl ant oro uosto kilimo ir tūpimo tako gulinčio pašalinio objekto,

negali būti laikomas dėl savo pobūdžio ar atsiradimo priežasčių būdingu normaliai atitinkamo oro

vežėjo veiklai. Be to, atsižvelgiant į konkrečius suvaržymus, taikomus oro vežėjui orlaiviams kylant

ir tupiant, be kita ko, susijusius su kilimo ir tūpimo greičiu ir reikalavimu užtikrinti orlaivyje

esančių keleivių saugumą, taip pat į tai, kad takų priežiūra tikrai nepriklauso oro vežėjo

kompetencijai, jis realiai negali kontroliuoti minėtos aplinkybės. Taigi toks sugadinimas turi būti

laikomas „ypatinga aplinkybe“, kaip ji suprantama pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio

3 dalį.

ESTT išaiškino, kad Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio 3 dalis, siejama su jo

14 konstatuojamąja dalimi, turi būti aiškinama taip, kad orlaivio padangos sugadinimas dėl ant oro

uosto kilimo ir tūpimo tako gulinčio pašalinio objekto, kaip antai palaidų šiukšlių, patenka į sąvoką

„ypatinga aplinkybė“, kaip ji suprantama pagal šią nuostatą. Norėdamas, kad būtų atleistas nuo

pareigos mokėti keleiviams Reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnyje numatytą kompensaciją, oro

vežėjas, kurio skrydis buvo atidėtas ilgam laikui dėl tokios „ypatingos aplinkybės“, turi įrodyti, kad

panaudojo visas turėtas personalo, materialines ir finansines priemones, kad išvengtų atitinkamo

skrydžio atidėjimo ilgam laikui dėl padangos, sugadintos dėl ant oro uosto kilimo ir tūpimo tako

gulinčio pašalinio objekto, kaip antai palaidų šiukšlių, keitimo.



LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=3135406

III. TARPTAUTINĖ JURISDIKCIJA

2019 m. balandžio 11 d. sprendimas Peter Bosworth (C‑603/17)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Laisvės, saugumo ir teisingumo erdvė – Teismų

bendradarbiavimas civilinėse bylose – Lugano II konvencija – Jurisdikcija ir teismo sprendimų

civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimas ir vykdymas – II antraštinės dalies 5 skirsnis (18–

21 straipsniai) – Jurisdikcija, susijusi su individualiomis darbo sutartimis

Arcadia London, Arcadia Singapore ir Arcadia Switzerland yra bendrovės, vykdančios žalios naftos

ir naftos produktų prekybos veiklą. Šios bendrovės priklauso grupei Arcadia, kurios 100 proc.

akcijų priklauso Farahead Holdings Ltd. P. Bosworth ir C. Hurley yra Šveicarijoje gyvenantys

Jungtinės Karalystės piliečiai, kurie, klostantis pagrindinės bylos aplinkybėms, buvo grupės

Arcadia atitinkamai generalinis direktorius (chief executive officer) ir finansų direktorius (chief

financial officer). Be to, jie buvo Arcadia London, Arcadia Singapore ir Arcadia Switzerland

vadovai ir buvo saistomi su viena iš šių bendrovių jų pačių parengta ar pagal jų nurodymus parengta

darbo sutartimi.

http://curia.europa.eu/juris/document/document.jsf?text=&docid=212663&pageIndex=0&doclang=LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=3135406


8

2015 m. vasario 12 d. Arcadia London, Arcadia Singapore, Arcadia Switzerland ir Farahead

Holdings (toliau kartu – Arcadia) pareiškė ieškinį Jungtinės Karalystės teisme keliems asmenims,

tarp jų – P. Bosworth ir C. Hurley. Šiuo ieškiniu buvo prašoma atlyginti nuostolius, kuriuos patyrė

grupė Arcadia dėl nesąžiningų sandorių, susijusių su šios grupės bendrovėmis. Arcadia ieškinys

buvo grindžiamas kaltinimais, susijusiais su slaptu susitarimu panaudojant neteisėtas priemones

(unlawful means conspiracy), fiduciarinių lojalumo ir sąžiningumo pareigų pažeidimu (breach of

fiduciary duty) ir aiškiai nustatytų arba numanomų sutartinių prievolių, kylančių iš jų darbo

sutarčių, pažeidimu (breach of express and / or implied contractual duties).

2015 m. kovo 9 d. P. Bosworth ir C. Hurley pareiškė prieštaravimą dėl Jungtinės Karalystės teismų

jurisdikcijos nagrinėti su jais susijusius Arcadia ieškinius dėl nuostolių atlyginimo, motyvuodami

tuo, kad jie priskirtini Konvencijos dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse

bylose pripažinimo ir vykdymo, pasirašytos 2007 m. spalio 30 d., Bendrijos vardu patvirtintos

2008 m. lapkričio 27 d. Tarybos sprendimu 2009/430/EB (toliau – Lugano II konvencija)

II antraštinės dalies 5 skirsnio nuostatų, susijusių su jurisdikcijos taisyklėmis dėl individualių darbo

sutarčių, taikymo sričiai ir kad jas taikant šis ieškinys turi būti pareikštas valstybės, kurioje jie

nuolat gyvena, t. y. Šveicarijos, teismuose. Po šio prieštaravimo pateikimo Arcadia iš dalies pakeitė

savo ieškinį. Ji atsisakė teiginių, grindžiamų sutartinių prievolių pažeidimu, ir panaikino visas

nuorodas į šių prievolių pažeidimą kaip į neteisėtą priemonę, panaudotą sudarant slaptą susitarimą.

2015 m. balandžio 1 d. sprendimu Jungtinės Karalystės teismas nusprendė, kad turi jurisdikciją

nagrinėti ieškinį tiek, kiek jis yra susijęs su slaptu susitarimu panaudojant neteisėtas priemones ir

piktnaudžiavimu pasitikėjimu, nurodytais grindžiant minėtą prašymą dėl nuostolių atlyginimo,

išskyrus, kalbant apie pastarąjį kaltinimą, aplinkybes, susiklosčiusias tuomet, kai P. Bosworth ir

C. Hurley buvo susiję darbo sutartimis su viena iš Arcadia grupės bendrovių, nes, to teismo

teigimu, tokios faktinės aplinkybės patenka į individualių darbo sutarčių sritį ir, taikant Lugano II

konvencijos 20 straipsnio 1 dalį, priskirtinos Šveicarijos teismų jurisdikcijai.

ESTT sprendė, ar Lugano II konvencijos II antraštinės dalies 5 skirsnio nuostatos (18–21

straipsniai) turi būti aiškinamos taip, kad sutartis, saistanti bendrovę ir fizinį asmenį, gali būti

kvalifikuojama „individualia darbo sutartimi“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, jei šis

asmuo gali nuspręsti ar faktiškai nusprendžia dėl šios sutarties sąlygų ir jei jis turi savarankišką šios

bendrovės veiklos kasdieninio valdymo ir jo paties funkcijų kontrolę, bet šios bendrovės akcininkas

ar akcininkai turi teisę nutraukti minėtą sutartį.

Teismas išaiškino, kad sąvoka „darbuotojas“ turi būti apibrėžiama remiantis objektyviais darbo

santykius apibūdinančiais kriterijais, atsižvelgiant į atitinkamų asmenų teises ir pareigas. Darbo

santykių esminis požymis yra tas, kad asmuo tam tikrą laiką kito asmens naudai ir jo vadovaujamas

teikia paslaugas, už kurias gauna atlyginimą. Darbo santykiai suponuoja, jog egzistuoja pavaldumo

santykiai tarp darbuotojo ir jo darbdavio ir kad tokių santykių buvimas turi būti vertinamas

kiekvienu atskiru atveju atsižvelgiant į visus šalių tarpusavio santykius apibūdinančius elementus ir

aplinkybes. Be to, pagal Lugano II konvencijos II antraštinės dalies 5 skirsnio nuostatų (18–

21 straipsniai) formuluotę sutarties sudarymas nėra šiose nuostatose numatytų specialių

jurisdikcijos taisyklių taikymo sąlyga, todėl formalios sutarties nebuvimas nesudaro kliūčių

egzistuoti darbo santykiams, patenkantiems į sąvoką „individuali darbo sutartis“, kaip tai

suprantama pagal minėtas nuostatas. Vis dėlto tokie santykiai gali būti kvalifikuojami „individualia

darbo sutartimi“, kaip tai suprantama pagal Lugano II konvencijos II antraštinės dalies 5 skirsnio

nuostatas (18–21 straipsniai), tik jei egzistuoja pavaldumo santykiai tarp atitinkamos bendrovės ir

jos vadovo. Šiuo atveju P. Bosworth ir C. Hurley buvo grupės Arcadia atitinkamai generalinis ir

finansų direktoriai, jie buvo bendrovių Arcadia London, Arcadia Singapore ir Arcadia Switzerland

vadovai, jie buvo susiję su viena iš šių bendrovių darbo sutartimi, parengta jų pačių arba laikantis jų

nurodymų, ir jie visuomet veikė visų grupės Arcadia bendrovių vardu ir sąskaita. P. Bosworth ir

C. Hurley vykdė asmens, kuris juos įdarbino, ir jų darbo vietos bei darbo sąlygų kontrolę. Iš šių

aplinkybių išplaukia, kad P. Bosworth ir C. Hurley turėjo didelę įtaką Arcadia ir kad todėl reikia

daryti išvadą apie pavaldumo santykių nebuvimą, nepriklausomai nuo to, ar jie turėjo Arcadia

kapitalo dalį ar ne. Šiuo klausimu nėra reikšminga aplinkybė, kad P. Bosworth ir C. Hurley buvo

9

atsakingi grupės Arcadia akcininkams, kurie, tarpininkaujant Farahead Holdings, turėjo teisę juos

priimti į darbą ir atleisti iš jo. Kaip ir bendri nurodymai, kuriuos vadovas gauna iš bendrovės, kuriai

jis vadovauja, akcininkų dėl bendrovės veiklos krypties, įstatyme numatyti akcininkų kontrolės

mechanizmai savaime nereiškia pavaldumo santykių buvimo, todėl vien aplinkybės, kad tie patys

akcininkai gali atšaukti šį vadovą iš pareigų, nepakanka šiems santykiams apibūdinti.

ESTT išaiškino, kad Lugano II konvencijos II antraštinės dalies 5 skirsnio nuostatos (18–21

straipsniai) turi būti aiškinamos taip, kad sutartis, saistanti bendrovę ir fizinį asmenį, atliekantį

vadovavimo jai pareigas, nesukuria pavaldumo santykių tarp jų ir todėl negali būti kvalifikuojama

„individualia darbo sutartimi“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, jei šis asmuo gali nuspręsti

ar faktiškai nusprendžia dėl šios sutarties sąlygų ir jei jis turi savarankišką šios bendrovės veiklos

kasdieninio valdymo ir jo paties funkcijų kontrolę, nors šios bendrovės akcininkas ar akcininkai turi

teisę nutraukti minėtą sutartį.




IV. KOVA SU PAVĖLUOTAIS MOKĖJIMAIS

2019 m. balandžio 11 d. sprendimas Vanessa Gambietz (C-131/18)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Įmonių teisė – Kova su pavėluotu mokėjimu, atliekamu

pagal komercinius sandorius – Direktyva 2011/7/ES – 6 straipsnis – Išieškojimo išlaidų

kompensavimas – Nustatytos sumos ir pagrįstos kompensacijos mokėjimas – Nustatytos sumos

išskaičiavimas iš išlaidų, patirtų naudojantis advokato paslaugomis prieš kreipiantis į teismą,

sumos

V. Gambietz prašė priteisti iš skolininkės E. Ziegler skolą su palūkanomis ir papildomą 112 Eur

sumą, kurią sudaro 40 Eur fiksuota suma, numatyta Vokietijos civilinio kodekso (toliau – BGB)

288 straipsnio 5 dalies pirmame sakinyje, ir 72 Eur išlaidų už advokato paslaugas.

Eilenburgo apylinkės teismas (Vokietija) patenkino šį prašymą, išskyrus dalį, susijusią su 40 Eur

fiksuota suma, todėl ieškovė pateikė apeliacinį skundą Leipcigo apygardos teismui (Vokietija). Šis

atmetė apeliacinį skundą nuspręsdamas, kad pagal BGB 288 straipsnio 5 dalies trečią sakinį ši

fiksuota suma priskirtina prie išlaidų už advokato paslaugas, patirtų ikiteisminiame etape. Ieškovė

dėl šio sprendimo pateikė kasacinį skundą.

ESTT sprendė, ar 2011 m. vasario 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2011/7/ES dėl

kovos su pavėluotu mokėjimu, atliekamu pagal komercinius sandorius (toliau – Direktyva 2011/7)

6 straipsnio 3 dalį reikia aiškinti taip, kad iš šioje nuostatoje numatytos pagrįstos kompensacijos turi

būti išskaičiuota 40 Eur nustatyta suma, mokėtina kreditoriui pagal šios direktyvos 6 straipsnio

1 dalį.

Teismas nurodė, kad Direktyvos 2011/7 6 straipsniu siekiama užtikrinti kreditoriaus patirtų

išieškojimo išlaidų kompensavimą, jeigu pagal šią direktyvą jis gali reikalauti delspinigių už

pavėluotą mokėjimą. Šio straipsnio 1 dalyje numatyta, kad kreditorius gauna nustatytą 40 Eur sumą.

Pagal šio straipsnio 3 dalį kreditorius taip pat turi teisę gauti pagrįstą kompensaciją už visas kitas

išieškojimo išlaidas, viršijančias šią nustatytą sumą. Iš paties Direktyvos 2011/7 6 straipsnio

3 dalies teksto matyti, kad šioje nuostatoje numatyta pagrįsta kompensacija apima visas kitas

išieškojimo išlaidas, kurių nekompensuoja nustatyta suma, skiriama kreditoriui pagal tos pačios

direktyvos 6 straipsnio 1 dalį. Be to, Teisingumo Teismas 2018 m. rugsėjo 13 d. Sprendimo Česká

pojišťovna (C-287/17, EU:C:2018:707) 22–24 punktuose konstatavo, kad Direktyvos 2011/7

6 straipsnio 3 dalyje pavartojęs frazę „viršijančias tą nustatytą sumą“ Sąjungos teisės aktų leidėjas

siekė pabrėžti, kad pagrįsta kompensacija gali apimti išieškojimo išlaidas, viršijančias 40 Eur sumą,



10

nesvarbu, kokios jos būtų. Taigi iš paties šios nuostatos teksto matyti, kad joje numatyta pagrįsta

kompensacija apima visas kitokio pobūdžio išlaidas, kurios dar nekompensuotos išmokėjus

nustatytą 40 Eur sumą pagal Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 1 dalį. Nacionaliniai teismai turi skirti

kreditoriui pagrįstą kompensaciją pagal Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalį, jei bendra

kreditoriaus patirtų išieškojimo išlaidų suma, kurią šie teismai laiko pagrįsta, viršija 40 Eur; ši

kompensacija apskaičiuojama iš bendros sumos atimant 40 Eur sumą, kuri jau išmokėta kaip

fiksuota suma.

ESTT išaiškino, kad Direktyvos 2011/7 6 straipsnio 3 dalis aiškintina taip, kad iš šioje nuostatoje

numatytos pagrįstos kompensacijos turi būti išskaičiuota 40 Eur nustatyta suma, mokėtina

kreditoriui pagal šios direktyvos 6 straipsnio 1 dalį.




V. INTELEKTINĖS NUOSAVYBĖS TEISĖ

2019 m. balandžio 11 d. sprendimas Öko-Test Verlag (C-690/17)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Intelektinė nuosavybė – Prekių ženklai – Reglamentas

(EB) Nr. 207/2009 – 9 straipsnio 1 dalis – Direktyva 2008/95/EB – 5 straipsnio 1 ir 2 dalys –

Prekių ženklo suteikiamos teisės – Individualus prekių ženklas, kurį sudaro kokybės žymuo

ÖKO-Test Verlag yra įmonė, kuri, atlikdama tyrimus, vertina produktus tam, kad vėliau informuotų

visuomenę apie tokio vertinimo išvadas. Ji prekiauja Vokietijoje leidžiamu žurnalu, kuriame, be

kitos vartotojams skirtos bendros informacijos, skelbiamos minėtos išvados. Nuo 2012 m. ÖKO-

Test Verlag yra Europos Sąjungos prekių ženklo, kurį sudaro žymuo – ženklas, skirtas pristatyti su

produktais atliktų bandymų rezultatus (toliau – kokybės žymuo), savininkė. Jai taip pat priklauso

nacionalinis prekių ženklas, kurį sudaro tas pats kokybės žymuo. Šie prekių ženklai (toliau kartu –

prekių ženklai ÖKO-TEST) įregistruoti, be kita ko, spaudiniams ir paslaugoms, skirtoms atlikti

bandymus ir suteikti vartotojams informaciją ir konsultacijas. ÖKO-Test Verlag atrenka produktus

bandymams ir vertina juos remdamasi jos pačios pasirinktais moksliniais kriterijais. Tam ji neprašo

gamintojų sutikimo. Vėliau ji skelbia šių bandymų rezultatus savo žurnale. Prireikus ÖKO-Test

Verlag siūlo ištirto produkto gamintojui sudaryti su ja licencijos sutartį. Pagal tokią sutartį

gamintojui leidžiama, sumokėjus tam tikrą pinigų sumą, žymėti produktus kokybės žymeniu kartu

nurodant išvadas (jos turi būti nurodytos šio žymens dalimi esančiame langelyje). Tokia licencija

galioja iki naujo ÖKO-Test Verlag atliekamo atitinkamo produkto tyrimo.

Dr. Liebe yra įmonė, gaminanti dantų pastą, įskaitant „Aminomed“, ir ja prekiaujanti. Tarp šios

rūšies dantų pastos yra produktas „Aminomed Fluorid-Kamillen-Zahncreme“, kurį ÖKO-Test

Verlag 2005 m. ištyrė ir kuris buvo įvertintas „labai gerai“. Tais pačiais metais Dr.Liebe su ÖKO-

Test Verlag sudarė licencijos sutartį. 2014 m. ÖKO-Test Verlag sužinojo, kad Dr. Liebe prekiavo

vienu iš savo produktų, ant kurio pakuotės buvo kokybės žymuo. ÖKO-Test Verlag pareiškė

Dr. Liebe ieškinį dėl teisių pažeidimo Diuseldorfo apygardos teismui (Vokietija), kuriame tvirtino,

kad Dr. Liebe neturėjo teisės 2014 m. naudoti prekių ženklų ÖKO-TEST remdamasi 2005 m.

sudaryta licencijos sutartimi, nes 2008 m. visų pirma buvo paskelbtas naujais kriterijais paremtas

dantų pastų tyrimas, be to, Dr. Liebe produktas nebeatitiko produkto, kurio tyrimas buvo atliktas

2005 m., nes pasikeitė jo pavadinimas, aprašas ir pakuotė. Dr. Liebe įrodinėjo, kad toliau galioja

licencijos sutartis. Be to, ji neigė tai, kad kokybės žymenį naudojo kaip prekių ženklą.

ESTT sprendė, ar 2009 m. vasario 26 d. Tarybos reglamento (EB) Nr. 207/2009 dėl bendrijos

prekių ženklo (toliau – Reglamentas Nr. 207/2009) 9 straipsnio 1 dalies a ir b punktus ir 2008 m.

spalio 22 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2008/95/EB valstybių narių teisės aktams,



11

susijusiems su prekių ženklais, suderinti (toliau – Direktyva 2008/95) 5 straipsnio 1 dalies a ir b

punktus reikia aiškinti taip, kad jais individualaus prekių ženklo, kurį sudaro kokybės žymuo,

savininkui suteikiama teisė prieštarauti, kad trečiasis asmuo tokiam prekių ženklui tapačiu arba

panašiu žymeniu ženklintų prekes, kurios nėra panašios į prekes ar paslaugas, kurioms minėtas

prekių ženklas buvo įregistruotas, ar joms tapačios.

Dėl Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies a punkto ir Direktyvos 2008/95 5 straipsnio

1 dalies a punkto, ESTT priminė, kad šios nuostatos apima vadinamąjį „dvigubos sutapties“ atvejį,

kai trečiasis asmuo naudoja prekių ženklui tapatų žymenį prekėms arba paslaugoms, tapačioms

toms prekėms arba paslaugoms, kurioms įregistruotas prekių ženklas. Žodžių junginys „prekės ar

paslaugos“ pagal minėtas teisės nuostatas iš esmės apima prekių ženklui tapatų žymenį naudojančio

trečiojo asmens prekes ar paslaugas. Tam tikrais atvejais ji gali apimti kito asmens, kurio sąskaita

veikia trečiasis asmuo, prekes ar paslaugas. Tačiau šis žodžių junginys iš esmės neapima prekių

ženklo savininko prekių ar paslaugų, kurias pagal Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies

a punktą ir Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalies a punktą apima žodžių junginys „toms prekėms

ar paslaugoms, kurioms prekių ženklas yra įregistruotas“. „Prekių ar paslaugų“ sutapties

reikalavimu, kuris minimas Reglamento Nr. 207/2009 8 konstatuojamojoje dalyje ir

Direktyvos 2008/95 11 konstatuojamojoje dalyje ir įtvirtintas minėto reglamento 9 straipsnio

1 dalies a punkte ir minėtos direktyvos 5 straipsnio 1 dalies a punkte, siekiama apriboti draudimo

teisę, kuri pagal šias nuostatas suteikiama individualių prekių ženklų savininkams, kai sutampa ne

tik prekių ženklas ir trečiojo asmens naudojamas žymuo, bet ir prekės, kuriomis prekiauja trečiasis

asmuo arba asmuo, kurio naudai toks trečiasis asmuo veikia, ar paslaugos, kurias tokie asmenys

teikia, ir prekės ar paslaugos, kurioms prekių ženklo savininkas įregistravo savo prekių ženklą.

Šiomis nuostatomis išimtinai reglamentuojamas trečiojo asmens atliekamas žymens naudojimas

siekiant nurodyti prekių ženklo savininko prekes, kai jos yra trečiojo asmens teikiamų paslaugų

dalykas.

Dr. Liebe naudojant ÖKO-TEST prekių ženklams tariamai tapatų žymenį ji nesiekė, kaip ÖKO-Test

Verlag ar jos naudai, vykdyti ekonominės veiklos, kurią sudaro informacijos ir konsultacijų

teikimas vartotojams, ir tokios veiklos praktiškai nevykdė. Taip pat atrodo, kad nėra informacijos,

kuria remiantis galima būtų teigti, kad naudodama šį žymenį Dr. Liebe siekia visuomenei atrodyti

kaip specialistė bandymų su produktais srityje ar kad tarp jos ekonominės veiklos, kurią sudaro

dantų pastos gamyba ir prekyba ja, ir ÖKO-Test Verlag ekonominės veiklos egzistuoja konkretus

neatsiejamas ryšys. Atvirkščiai, atrodo, kad tokiems prekių ženklams tapačiu ar į juos panašiu

žymeniu ženklinamos dantų pastos, kuria prekiauja Dr. Liebe, pakuotės tik siekiant, kad vartotojai

atkreiptų dėmesį į tokios dantų pastos kokybę, ir taip skatinant Dr. Liebe produktų pardavimą.

Kaip ir žodžių junginys „prekės ar paslaugos“, vartojamas Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio

1 dalies a punkte ir Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalies a punkte, žodžiai „žymeniu

ženklinamos prekės ar paslaugos“, vartojami tų 1 dalių b punkte, iš principo apima prekes, kuriomis

prekiauja trečiasis asmuo, arba tokio asmens teikiamas paslaugas. Kai trečiojo asmens prekės arba

paslaugos nepanašios į prekes ar paslaugas, kurioms žymėti įregistruotas prekių ženklas, minėtomis

nuostatomis užtikrinama apsauga netaikytina. Taigi, Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies

b punkte ir Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalies b punkte, kaip ir minėtų 1 dalių a punktuose,

įtvirtintas trečiojo asmens prekių ar paslaugų ir prekių ženklo savininko prekių ar paslaugų

palyginamumo reikalavimas. Šie a ir b punktai šiuo aspektu iš esmės skiriasi nuo minėto

reglamento 9 straipsnio 1 dalies c punkto ir minėtos direktyvos 5 straipsnio 2 dalies, kuriuose

aiškiai nurodyta, kad tokio palyginamumo nereikalaujama, kai prekių ženklas turi gerą vardą.

Šis aiškiai Sąjungos teisės aktų leidėjo įtvirtintas skirtumas tarp apsaugos, kuri suteikiama

kiekvieno individualaus prekių ženklo savininkui, ir papildomos apsaugos, kuria savininkas

naudojasi, kai jo prekių ženklas, be to, turi gerą vardą, išliko ir po vėlesnių atliktų Sąjungos teisės

aktų prekių ženklų srityje pakeitimų. Taigi, dabar formuluotės „prekės arba paslaugos yra tapačios

toms prekėms arba paslaugoms, kurioms Europos Sąjungos prekių ženklas yra įregistruotas“ ir

„prekės ar paslaugos yra tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms įregistruotas prekių ženklas,

arba į jas panašios“ įtvirtintos 2017 m. birželio 14 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento

12

(ES) 2017/1001 dėl Europos Sąjungos prekių ženklo (toliau – Reglamentas 2017/1001) 9 straipsnio

2 dalies a ir b punktuose ir 2015 m. gruodžio 16 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos (ES)

2015/2436 valstybių narių teisės aktams, susijusiems su prekių ženklais, suderinti (toliau –

Direktyva 2015/2436) 10 straipsnio 2 dalies a ir b punktuose – taip kiekvienu individualiu prekių

ženklu teikiama apsauga atskiriama nuo apsaugos, numatytos šio reglamento 9 straipsnio 2 dalies

c punkte ir šios direktyvos 10 straipsnio 2 dalies c punkte, t. y. apsaugos, kuri taikoma, kai prekių

ženklas turi gerą vardą ir kai trečiasis asmuo naudoja žymenį, kuris yra „tapatus <…> prekių

ženklui arba į jį panašus, nepriklausomai nuo to, ar juo žymimos prekės arba paslaugos yra tapačios

prekėms ar paslaugoms, kurioms įregistruotas <…> prekių ženklas, yra į jas panašios ar

nepanašios“.

Iš viso to, kas išdėstyta, matyti, kad individualaus prekių ženklo, kurį sudaro kokybės žymuo ir

kuris įregistruotas spaudiniams ir paslaugoms, skirtoms atlikti bandymus ir suteikti vartotojams

informaciją ir konsultacijas, savininkas gali, jeigu įvykdytos visos sąlygos, remtis Reglamento

Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose ir Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalies a ir b

punktuose numatyta draudimo teise prieš trečiuosius asmenis, kaip antai potencialius savo

konkurentus, naudojančius tokiam prekių ženklui tapatų arba panašų žymenį spaudiniams arba

paslaugoms, skirtoms atlikti bandymus ir suteikti vartotojams informaciją ir konsultacijas, arba

panašioms prekėms ar paslaugoms, tačiau jis negali tokia teise remtis prieš vartojimo produktų, su

kuriais buvo atlikti bandymai, gamintojus, kurie tokiam prekių ženklui tapačiu arba į jį panašiu

žymeniu ženklina tokius vartojimo produktus.

Tai, jog prekių ženklo savininkė, kaip antai ÖKO-Test Verlag, negali prieš gamintojus, su kurių

produktais atliko bandymus, veiksmingai remtis Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies a ir

b punktais ir Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktais, reiškia ne tai, kad iš jos

atimama teisinė apsauga, kuria ji gali remtis prieš gamintojus, bet tik tai, kad tarp jos ir tokių

gamintojų kilę ginčai turi būti nagrinėjami remiantis kitomis teisės taisyklėmis. Šios taisyklės gali

apimti taisykles, reglamentuojančias sutartinę arba deliktinę atsakomybę, taip pat taisykles, kurios

nurodytos antrajame klausime ir įtvirtintos Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies c punkte

ir Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalyje.

ESTT išaiškino, kad Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies a ir b punktus ir

Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 1 dalies a ir b punktus reikia aiškinti taip, kad jais individualaus

prekių ženklo, kurį sudaro kokybės žymuo, savininkui nesuteikiama teisė prieštarauti, kad trečiasis

asmuo tokiam prekių ženklui tapačiu arba į jį panašiu žymeniu ženklintų prekes, kurios nėra

tapačios prekėms ar paslaugoms, kurioms minėtas prekių ženklas buvo įregistruotas, ar į jas

panašios.

ESTT taip pat sprendė, ar Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies c punktą ir Direktyvos

2008/95 5 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad jais gerą vardą turinčio individualaus prekių

ženklo, kurį sudaro kokybės žymuo, savininkui suteikiama teisė prieštarauti, kad trečiasis asmuo

tokiam prekių ženklui tapačiu arba į jį panašiu žymeniu ženklintų prekes, kurios nėra tapačios

prekėms ar paslaugoms, kurioms minėtas prekių ženklas buvo įregistruotas, ar į jas panašios.

ESTT nurodė, kad „geras vardas“, kaip tai suprantama pagal šias nuostatas, priklauso nuo to, ar

didelei visuomenės, kuriai ÖKO-Test Verlag skiria savo paslaugas – informuoti ir konsultuoti

visuomenę – ir savo žurnalą, daliai yra žinomas šiuos prekių ženklus sudarantis žymuo – konkrečiu

atveju, kokybės žymuo. Šis žinomumo reikalavimas negali būti aiškinamas taip, kad visuomenė turi

žinoti, jog kokybės žymuo buvo įregistruotas kaip prekių ženklas. Pakanka, kad didelei atitinkamos

visuomenės daliai toks žymuo būtų žinomas.

Kiek tai susiję su 9 straipsnio 1 dalies c punktu, ESTT priminė, kad tam, jog Europos Sąjungos

prekių ženklo savininkas galėtų pasinaudoti šia nuostata suteikiama apsauga, pakanka, kad minėtas

prekių ženklas turėtų gerą vardą esminėje Sąjungos teritorijos dalyje, kuri tam tikrais atvejais gali

sutapti su vienos valstybės narės teritorija. Jeigu ši sąlyga įvykdyta, nagrinėjamas Europos Sąjungos

prekių ženklas turi būti laikomas turinčiu gerą vardą visoje Sąjungoje. Žymuo, kuris sudaro prekių

ženklus ÖKO-TEST, yra žinomas didelei atitinkamos visuomenės daliai visoje Vokietijos

13

teritorijoje. Tai reiškia, kad prekių ženklai ÖKO-TEST turi gerą vardą, kaip tai suprantama pagal

Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies c punktą ir Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalį,

taigi, ÖKO-Test Verlag gali pasinaudoti šiomis nuostatomis užtikrinama apsauga.

Nacionalinis teismas turi išnagrinėti, ar Dr. Liebe atliekamas prekių žymėjimas prekių ženklams

ÖKO-TEST tapačiu ar į juos panašiu žymeniu suteikė Dr. Liebe galimybę nesąžiningai naudotis

minėtų prekių ženklų skiriamuoju požymiu ar geru vardu arba jiems pakenkti. Jeigu jis tai

konstatuotų, papildomai jis turėtų išnagrinėti, ar šiuo atveju Dr. Liebe įrodė, kad egzistuoja

„tinkama priežastis“, kaip tai suprantama pagal Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies

c punktą ir Direktyvos 2008/95 5 straipsnio 2 dalį, šiuo žymeniu ženklinti minėtas prekes. Iš tiesų

pastaruoju atveju reikėtų daryti išvadą, kad ÖKO-TEST Verlag neturi teisės drausti tokio naudojimo

remdamasi šiomis nuostatomis.

ESTT išaiškino, kad Reglamento Nr. 207/2009 9 straipsnio 1 dalies c punktą ir Direktyvos 2008/95

5 straipsnio 2 dalį reikia aiškinti taip, kad jais gerą vardą turinčio individualaus prekių ženklo, kurį

sudaro kokybės žymuo, savininkui suteikiama teisė prieštarauti, kad trečiasis asmuo tokiam prekių

ženklui tapačiu arba panašiu žymeniu ženklintų prekes, kurios nėra tapačios prekėms ar

paslaugoms, kurioms minėtas prekių ženklas buvo įregistruotas, ar į jas panašios, jeigu įrodyta, kad

taip ženklindamas trečiasis asmuo nesąžiningai gauna naudos iš to paties prekių ženklo skiriamojo

požymio ar gero vardo arba jiems kenkia, ir jeigu tokiu atveju trečiasis asmuo neįrodo, kad

egzistuoja „tinkama priežastis“, kaip tai suprantama pagal minėtas nuostatas, kuri pagrįstų tokį

ženklinimą.




VI. MOKĖJIMO PASLAUGOS

2019 m. balandžio 11 d. sprendimas Mediterranean Shipping Company (C-295/18)

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Mokėjimo paslaugos vidaus rinkoje –

Direktyva 2007/64/EB – 2 ir 58 straipsniai – Taikymo sritis – Mokėjimo paslaugų vartotojai –

Sąvoka – Trečiojo asmens pateikto tiesioginio debeto pavedimo nurodymo, susijusio su jam

nepriklausančia sąskaita, vykdymas – Sąskaitos, iš kurios nurašytos lėšos, savininko sutikimo

nebuvimas – Nesankcionuota mokėjimo operacija

Bendrovė Mediterranean Shipping Company (MSC) turi indėlių sąskaitą BCP banke. 2014 m.

atlikusi auditą ši bendrovė pastebėjo, kad iš sąskaitos reguliariai buvo atliekami tiesioginio debeto

pervedimai trečiajam asmeniui (toliau – mokėjimo užsakovas), su kuriuo jos nesiejo jokie ryšiai, ir

kad ji nebuvo davusi BCP bankui leidimo atlikti tokius pervedimus. 2014 m. lapkričio 17 d. raštu

MSC paprašė BCP banko panaikinti šiuos tiesioginio debeto pervedimus, grąžinti jau nurašytas

sumas ir pateikti kopijas dokumentų, kuriais buvo leista tokius tiesioginio debeto pervedimus

vykdyti. Po to, kai šie du subjektai pasikeitė informacija, minėtas bankas patenkino prašymą

panaikinti tiesioginio debeto pervedimus ir grąžino 683,48 Eur sumą, kuri iš sąskaitos buvo

nurašyta vykdant tiesioginio debeto pervedimus 2014 m. spalio ir lapkričio mėnesiais. Vykstant

tokiam keitimuisi informacija, iš Caixa Geral de Depósitos SA, t. y. banko, kuriame yra sąskaita, į

kurią šie pervedimai buvo vykdomi (toliau – mokėjimo užsakovo bankas), buvo gauta dokumento,

kuriuo sankcionuoti nagrinėjami tiesioginio debeto pervedimai, kopija. Taigi BCP bankas galėjo

konstatuoti, kad šis sankcionuojantis dokumentas buvo išduotas ne sąskaitos, iš kurios nurašytos

lėšos, savininkės MSC, bet trečiojo subjekto, kuris ir yra mokėjimo užsakovas, siekiant, kad

mokėjimai jam būtų atliekami pervedant pinigus iš sąskaitos; minėtas sankcionuojantis dokumentas

atskleidė, kad skiriasi nurodytas sąskaitos numeris ir banko identifikavimo numeris, kuris buvo

MSC identifikavimo numeris BCP banke. 2014 m. gruodžio 10 d. MSC vėl kreipėsi į BCP banką ir



14

nurodė, kad iš jos sąskaitos nepagrįstai atliekami tiesioginio debeto pervedimai. 2014 m. gruodžio

16 d. raštu bankas patvirtino, kad MSC nebuvo davusi tokio sankcionuojančio dokumento arba kad

jis buvo neteisėtas, ir aplinkybę, kad todėl MSC turėjo teisę susigrąžinti per 13 mėnesių, kaip

numatyta nacionalinėje teisėje, pervestas sumas arba sumą, kuri buvo sumokėta atliekant tiesioginio

debeto pervedimus 2013 m. spalio–2014 m. gruodžio mėnesiais. Minėtas bankas nurodė grąžinti

sumas. Vėliau MSC konstatavo, kad nuo 2010 m. gegužės iki 2013 m. rugsėjo remiantis tuo pačiu

ginčijamu sankcionuojančiu dokumentu iš jos sąskaitos buvo nurašyta 8226,03 Eur suma (toliau –

ginčijamas pervedimas). 2016 m. rugpjūčio 3 d. raštu ji pareikalavo, kad BCP bankas grąžintų šią

sumą, tačiau bankas atsisakė tai daryti.

ESTT sprendė, ar 2007 m. lapkričio 13 d. Europos Parlamento ir Tarybos direktyvos 2007/64/EB

dėl mokėjimo paslaugų vidaus rinkoje, iš dalies keičiančios direktyvas 97/7/EB, 2002/65/EB,

2005/60/EB ir 2006/48/EB ir panaikinančios Direktyvą 97/5/EB (toliau – Direktyva 2007/64)

2 straipsnio 1 dalį reikia aiškinti taip, kad sąvoka „mokėjimo paslaugos“ pagal šią nuostatą apima

gavėjo inicijuotus tiesioginio debeto pervedimus iš jam nepriklausančios mokėjimo sąskaitos,

įvykdytus be sąskaitos, iš kurios atlikti pervedimai, savininko sutikimo.

Teismas nurodė, kad Direktyvoje 2007/64 sąvokos „mokėjimo paslaugos“ apibrėžtis pateikta

4 straipsnio 3 punkte, pagal kurį mokėjimo paslauga yra „bet kuri priede išvardyta veiklos rūšis“.

Šio priedo 3 punkte paaiškinama, kad ši sąvoka apima „mokėjimo operacijas“, kurios pagal šios

direktyvos 4 straipsnio 5 punktą yra mokėtojo arba gavėjo inicijuotas veiksmas, kai lėšos

perduodamos, pervedamos arba išimamos, neatsižvelgiant į mokėtojo ir gavėjo pareigas, kuriomis

grindžiama operacija. Pagal minėto priedo 3 punkto pirmąją įtrauką šios operacijos apima

tiesioginio debeto pervedimų vykdymą, įskaitant sankcionuotus vienkartinius tiesioginio debeto

pervedimus. „Tiesioginis debetas“ minėtos direktyvos 4 straipsnio 28 punkte apibrėžtas kaip

„mokėjimo paslauga, kurią teikiant atliekamas nurašymas iš mokėtojo mokėjimo sąskaitos, kai

mokėjimo operaciją inicijuoja gavėjas, remdamasis mokėtojo duotu sutikimu“, o 4 straipsnio

7 punkte sąvoka „mokėtojas“ apibrėžta kaip „fizinis arba juridinis asmuo, kuris turi mokėjimo

sąskaitą ir leidžia vykdyti mokėjimo nurodymą iš tos mokėjimo sąskaitos“. Iš šių nuostatų matyti,

kad gavėjo inicijuotų tiesioginio debeto pervedimų vykdymas iš jam nepriklausančios sąskaitos

patenka į Direktyvos 2007/64 2 straipsnio 1 dalyje pateiktą sąvoką „mokėjimo paslaugos“, net ir

nesant mokėtojo ir mokėjimų gavėjo įsipareigojimų, kuriais grindžiama operacija, jei mokėtojas,

kuris yra mokėjimo sąskaitos, iš kurios nurašoma suma, savininkas leido atlikti tokius pervedimus.

Vis dėlto, nesant konkretaus nurodymo šiuo atžvilgiu, vien šių nuostatų nepakanka, kad būtų

vienareikšmiškai nustatyta, ar gavėjo inicijuotų tiesioginio debeto pervedimų iš jam

nepriklausančios sąskaitos įvykdymas taip pat patenka į šią sąvoką, jei mokėtojas, kuris yra

mokėjimo sąskaitos, iš kurios nurašoma suma, savininkas, neleido atlikti tokių pervedimų. Keliomis

Direktyvos 2007/64 nuostatomis siekiama reglamentuoti „nesankcionuotas mokėjimo operacijas“;

ši sąvoka, kaip matyti iš šios direktyvos 54 straipsnio 1 ir 2 dalių, apima operacijas, įvykdytas be

mokėtojo sutikimo. Iš šios direktyvos 42 straipsnio 5 dalies d punkto, kuriame paaiškinama, kad, be

informacijos ir sąlygų, kurios mokėjimo paslaugų vartotojui turi būti pateikiamos sudarant bendrąją

sutartį dėl mokėjimo paslaugų, reikia nurodyti, kaip ir per kokį laikotarpį vartotojas turi informuoti

mokėjimo paslaugų teikėją apie nesankcionuotą ar netinkamai atliktą operaciją, taip pat

informuojama apie mokėjimo paslaugų teikėjo atsakomybę už neleistinas mokėjimo operacijas;

panaši pareiga informuoti, be kita ko, nustatyta minėtos direktyvos 37 straipsnio 2 dalyje vieno

mokėjimo operacijų atveju. Be to, Direktyvos 2007/64 58 straipsnis susijęs su pranešimu apie

nesankcionuotas ar netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas. Šios direktyvos 59 straipsnis iš

esmės susijęs su mokėjimo operacijų autentiškumo patvirtinimo ir įvykdymo įrodymų pateikimo

naštos paskirstymu, kai mokėjimo paslaugos vartotojas neigia sankcionavęs įvykdytą mokėjimo

operaciją. Pagaliau šios direktyvos 60 ir 61 straipsniai susiję su mokėtojo mokėjimo paslaugų

teikėjo ir mokėtojo atsakomybe nesankcionuotų mokėjimo operacijų atveju. Jeigu dėl aplinkybės,

kad nėra mokėjimo sąskaitos, iš kurios įvykdytas pervedimas, savininko leidimo įvykdyti

tiesioginio debeto pervedimą iš šios sąskaitos, tokia operacija nepatektų į Direktyvos 2007/64

2 straipsnio 1 dalyje esančią sąvoką „mokėjimo paslaugos“, todėl ir į šios direktyvos taikymo sritį,

15

šios nuostatos netektų prasmės ir veiksmingumo tiek, kiek jos susijusios su nesankcionuotomis

mokėjimo operacijomis.

ESTT išaiškino, kad Direktyvos 2007/64 2 straipsnio 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad šioje

nuostatoje esanti sąvoka „mokėjimo paslaugos“ apima gavėjo inicijuotų tiesioginio debeto

pervedimų iš jam nepriklausančios sąskaitos vykdymą, nesant sąskaitos, iš kurios nurašytos lėšos,

savininko sutikimo.

Teismas taip pat sprendė, ar Direktyvos 2007/64 58 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad jame

esanti sąvoka „mokėjimo paslaugos vartotojas“ apima savininką mokėjimo sąskaitos, iš kurios

įvykdyti tiesioginio debeto pervedimai be jo sutikimo.

Direktyvos 2007/64 58 straipsnis numato, kad mokėjimo paslaugų vartotojui ištaisymą mokėjimo

paslaugų teikėjas atlieka tik tuo atveju, jei pirmasis, sužinojęs apie visas nesankcionuotas ar

netinkamai įvykdytas mokėjimo operacijas, dėl kurių gali būti pateikiami reikalavimai, praneša

savo mokėjimo paslaugų teikėjui nepagrįstai nedelsdamas ir ne vėliau kaip per 13 mėnesių nuo

nurašymo iš sąskaitos datos, su sąlyga, kuri nėra ginčijama pagrindinėje byloje, kad mokėjimo

paslaugų teikėjas įvykdė tam tikras su informacijos pateikimu susijusias pareigas. Direktyvos

2007/64 4 straipsnio 10 punkte sąvoka „mokėjimo paslaugų vartotojas“ apibrėžta kaip „fizinis arba

juridinis asmuo, kuris naudojasi mokėjimo paslauga kaip mokėtojas ir (arba) kaip gavėjas“.

Tiesioginio debeto pervedimų iš mokėjimo sąskaitos vykdymas, nesant sąskaitos, iš kurios

nurašytos sumos, savininko sutikimo, patenka į minėtos direktyvos 2 straipsnio 1 dalyje esančią

sąvoka „mokėjimo paslaugos“. Antra, iš pačios minėto 58 straipsnio formuluotės ir jo antraštės

matyti, kad jis skirtas taikyti nesankcionuotoms mokėjimo operacijoms.

Teismas išaiškino, kad Direktyvos 2007/64 58 straipsnis aiškintinas taip, kad jame esanti sąvoka

„mokėjimo paslaugų vartotojas“ apima savininką mokėjimo sąskaitos, iš kurios tiesioginio debeto

pervedimai įvykdyti be jo sutikimo.



LT&mode=lst&dir=&occ=first&part=1&cid=3135406

VII. DARBO TEISĖ

2019 m. balandžio 11 d. sprendimas sujungtose bylose C-29/18, C-30/18 ir C-44/18

Prašymas priimti prejudicinį sprendimą – Socialinė politika – Direktyva 1999/70/EB – Bendrasis

ETUC, UNICE ir CEEP susitarimas dėl darbo pagal terminuotas sutartis – 4 punktas –

Nediskriminavimo principas – Sąvoka „darbo sąlygos“ – Situacijų panašumas – Pateisinimas –

Sąvoka „objektyvios priežastys“ – Kompensacija nutraukus neterminuotą darbo sutartį dėl

objektyvios priežasties – Mažesnė kompensacija, mokama pasibaigus darbo sutarčiai dėl

„konkrečios užduoties atlikimo“

2011 m. rugpjūčio 1 d. Cobra su elektros ir dujų skirstomųjų tinklų bendrove Unión Fenosa sudarė

sutartį, pagal kurią pastaroji jai pavedė nuskaityti elektros energijos skaitiklius, įrengti ir pakeisti

skaitiklius, atlikti periodinius patikrinimus, juos atjungti ir nutraukti eksploatavimą, taip pat kas

mėnesį nuskaityti dujų skaitiklius Korunijos provincijos (Ispanija) teritorijoje (toliau – paslaugų

teikimo sutartis). Cobra įdarbino suinteresuotuosius asmenis pagal terminuotas darbo sutartis

konkrečioms užduotims atlikti, be kita ko, nuskaityti Unión Fenosa klientų skaitiklius, šios sutartys

buvo susietos su paslaugų teikimo sutarties galiojimo terminu. 2015 m. vasario 24 d. Unión Fenosa

pranešė Cobra, kad nuo 2015 m. kovo 31 d. paslaugų teikimo sutartis nutraukiama. Cobra

informavo suinteresuotuosius asmenis, kad dėl bendrovės Unión Fenosa sprendimo nutraukti

paslaugų teikimo sutartį, darbo santykiai, kurie juos siejo su Cobra, nutrūks, nes išnyks jų dalykas –

užduotis, kurią reikia atlikti. Cobra suinteresuotiesiems asmenims taip pat pranešė, kad pasibaigus



16

minėtiems darbo santykiams jie, be kita ko, gaus kompensaciją, numatytą Ispanijos darbuotojų

statuto 49 straipsnio 1 dalies c punkte. Be to, Cobra inicijavo 72 nuolatinių darbuotojų kolektyvinio

atleidimo iš darbo dėl gamybos priežasčių procedūrą; tie darbuotojai taip pat atliko su paslaugų

teikimo sutarties vykdymu susijusias užduotis. Ginčydami atleidimą iš darbo, suinteresuotieji

asmenys Santjago de Kompostelos darbo ginčų teisme Nr. 3 (Ispanija) pareiškė ieškinius, be kitų,

prieš Cobra.

ESTT sprendė, ar 1999 m. kovo 18 d. sudaryto Bendrojo susitarimo dėl darbo pagal terminuotas

sutartis (toliau – Bendrasis susitarimas) 4 punkto 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji draudžia

nacionalinės teisės aktus, pagal kuriuos esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėse

bylose, kai darbdavio ir vieno iš jo klientų sudarytos paslaugų teikimo sutarties nutraukimas lėmė,

kad, pirma, buvo nutrauktos šį darbdavį ir tam tikrus darbuotojus siejančios darbo sutartys

konkrečiai užduočiai atlikti, ir, antra, to darbdavio įdarbintų nuolatinių darbuotojų kolektyvinį

atleidimą iš darbo, pagrįstą objektyvia priežastimi, pirmiesiems darbuotojams už darbo santykių

nutraukimą mokama mažesnė kompensacija nei ta, kuri skiriama nuolatiniams darbuotojams.

ESTT nurodė, kad Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalyje, kiek tai susiję su darbo sąlygomis,

numatytas draudimas pagal terminuotas darbo sutartis dirbantiems darbuotojams taikyti mažiau

palankias sąlygas negu panašiems nuolatiniams darbuotojams, remiantis vien tuo, kad jie dirba

pagal terminuotas sutartis, nebent šis nevienodas vertinimas yra objektyviai pagrįstas.

Kai Cobra pagal šias sutartis buvo įdarbinusi suinteresuotuosius asmenis, jie vykdė tas pačias

užduotis, kaip ir nuolatiniai darbuotojai, kurie buvo kolektyviai atleisti iš darbo. Taigi pagal

terminuotas darbo sutartis dirbančių darbuotojų, kaip antai suinteresuotųjų asmenų, situacija buvo

panaši į toms pačioms užduotims, kaip ir pirmųjų, atlikti Cobra įdarbintų nuolatinių darbuotojų

situaciją, tačiau galutinį vertinimą, atsižvelgdamas į visas reikšmingas aplinkybes, turi atlikti

nacionalinis teismas.

Iš Bendrojo susitarimo 3 punkto 1 dalyje esančios terminuotos darbo sutarties sąvokos apibrėžties

matyti, kad tokio pobūdžio sutartis pasibaigia suėjus nustatytam terminui; šis terminas gali būti

suėjusi konkreti data, įvykęs atitinkamas įvykis ar, kaip nagrinėjamu atveju, įvykdyta konkreti

užduotis. Taigi, terminuotos darbo sutarties šalys jau sudarydamos sutartį žino datą ar įvykį, pagal

kuriuos nustatomas sutarties terminas. Šis terminas riboja darbo santykių trukmę ir šalys neturi

išreikšti savo valios šiuo klausimu po šios sutarties sudarymo. Neterminuota darbo sutartis,

priešingai, nutraukiama darbdavio iniciatyva dėl vienos iš Darbuotojų statuto 52 straipsnyje

nurodytų priežasčių susiklosčius aplinkybėms, kurių nebuvo galima numatyti sudarant sutartį ir

kurios sutrikdo įprastus darbo santykius. Be to, kai darbo sutartys nutraukiamos dėl vienos iš

Darbuotojų statuto 52 straipsnyje nustatytų priežasčių, Ispanijos teisėje nenumatytas skirtingas

požiūris į pagal terminuotas darbo sutartis dirbančius darbuotojus ir panašius nuolatinius

darbuotojus, nes Darbuotojų statuto 53 straipsnio 1 dalies b punkte numatyta sumokėti darbuotojui

20 dienų darbo užmokesčio dydžio kompensaciją už kiekvienus įmonėje išdirbtus metus,

neatsižvelgiant į tai, ar jis dirbo pagal terminuotą, ar neterminuotą sutartį.

Nacionalinis teismas šiuo klausimu turi išnagrinėti, ar atsižvelgiant į tai, kad pagrindinėse bylose

nagrinėjamos darbo sutartys konkrečiai užduočiai atlikti buvo susietos su paslaugų teikimo sutarties

trukme ir kad ši buvo nutraukta anksčiau, tos darbo sutartys turėtų būti laikomos nutrauktomis

nepasibaigus terminui, kuriam jos buvo sudarytos, dėl vienos iš Darbuotojų statuto 52 straipsnyje

nurodytų priežasčių, ir todėl suinteresuotiesiems asmenims turėtų būti skirta to statuto 53 straipsnio

1 dalies b punkte numatyta kompensacija.

ESTT išaiškino, kad Bendrojo susitarimo 4 punkto 1 dalis turi būti aiškinama taip, kad ji nedraudžia

nacionalinės teisės aktų, pagal kuriuos esant tokiai situacijai, kokia nagrinėjama pagrindinėse

bylose, kai darbdavio ir vieno iš jo klientų sudarytos paslaugų teikimo sutarties nutraukimas lėmė,

kad, pirma, buvo nutrauktos šį darbdavį ir tam tikrus darbuotojus siejančios darbo sutartys

konkrečiai užduočiai atlikti, ir, antra, to darbdavio įdarbintų nuolatinių darbuotojų kolektyvinį

atleidimą iš darbo, pagrįstą objektyvia priežastimi, pirmiesiems darbuotojams už darbo santykių

nutraukimą mokama mažesnė kompensacija nei ta, kuri skiriama nuolatiniams darbuotojams.

17






18

Documents

2019 m. balandis · daugiau valandų, Sąjungos teisės aktų leidėjas siekė numatyti kitokias pareigas, oro transporto vežėjams tenkančias pagal Reglamento Nr. 261/2004 5 straipsnio