Nukelta į 2 p.

turėtų atsisakyti nuolatinio dairymosi zuikio žvilgsniu į kaimynus, baiminimosi, ką jie pasakys. „Liaukimės atsiprašinėti už nebūtus nusikaltimus. Gana žemintis!“ (Zigmas Zinkevičius. Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas, p. 460). Kitas di-dysis mūsų tautos sūnus Algirdas Julius Greimas, išeidamas į Amžinybę, mums paliko priesaką „Būkime mažiau maži!”, kuris harmonizuojasi su akademiko Zigmo Zinkevičiaus pasakytu: „Gana žemintis!“.

Zigmas Zinkevičius gimė 1925 m. sausio 4 d. Ukmergės rajone, Juodausių kaime. 1933–1939 metais jis mokėsi tuometinėje 6-metėje moky-kloje, 1939–1945 m. – Ukmergės gimnazijoje. 1945–1950 m. studijavo Vilniaus universiteto Istorijos ir filologijos fakultete lietuvių kalbą ir literatūrą. 1946–1950 m. dirbo Vilniaus univer-siteto Lietuvių kalbos katedroje vyr. laborantu. Baigęs studijas 1950–1956 m. dirbo dėstytoju, vyr. dėstytoju. 1956–1967 m. – docentas, 1956–1968 m. Istorijos ir filologijos fakulteto prodekanas, 1962–1964 – vyriausiasis mokslinis bendradarbis, 1967–1973 m. – Lietuvių kalbos katedros profeso-rius, 1973–1989 m. – tos pačios katedros vedėjas, 1989–1995 m. – VU Baltų filologijos katedros ir Vytauto Didžiojo universiteto profesorius. 1995–1996 m. – Lietuvių kalbos instituto direktorius, 1996–1998 m. – Lietuvos Respublikos švietimo ir mokslo ministras. 1998-1999 m. – valstybės konsultantas švietimo ir mokslo klausimais. 2001-2011 m. Mokslo ir enciklopedijų leidybos instituto tarybos pirmininkas.

Jau studijų metais susiformavo būsimojo mokslininko pagrindinės domėjimosi ir tyrimų kryptys – lietuvių kalbos dialektologija ir istori-nė gramatika. Domėjimasis pastarąja tuo laiku buvo gana rizikingas dalykas, nes ši disciplina dėl primestos N. Maro koncepcijos, remiamos paties Stalino, nebuvo dėstoma Sovietų Sąjungos aukštosiose mokyklose. Tik po 1950 m. vykusios aštrios kalbininkų diskusijos „Pravdoje“ lygi-namoji istorinė kalbotyra ir istorinė gramatika buvo grąžintos į aukštųjų mokyklų mokymo planus. Tais pačiais metais baigusiam Vilniaus universitetą jaunam ir gabiam lituanistui Zigmui

Zinkevičiui buvo patikėtas dėstyti lietuvių kalbos istorinės gramatikos kursas, kurį jam teko ir parengti.

Lietuvių kalbos istorinės gramatikos paskaitų kursą išklausęs tada dar buvęs trečiakursis litua-nistas A. Sabaliauskas vėliau tvirtino, kad nuo pir-mosios šios disciplinos dėstytojo Z. Zinkevičiaus paskaitos “prasidėjo pirmoji pokario lietuvių kalbotyros pakilimo banga“. Prof. A. Sabaliaus-ko nuomone, VU kalbininko Z. Zinkevičiaus nuopelnai lietuvių kalbotyrai yra patys didžiausi.

Vėliau, jau paruošęs lietuvių kalbos istorinės gramatikos paskaitų konspektą, Z. Zinkevičius, pradėjęs vadovauti studentų kursiniams ir di-plominiams darbams, skatino juos tyrinėti savo gimtųjų vietų tarmes. Jis tvirtino studentams, kad tarmės – tai kalbos siela. Be tarmių pažinimo neįmanomas joks rimtesnis kalbos tyrinėjimas. Paprasto nemokyto valstiečio lūpose kartais išlie-ka žodis, galūnė ar sintaksinė konstrukcija, kurių veltui ieškotume šimtmečių senumo knygose, gramatikose ir žodynuose.

Savo paskaitose būsimasis akademikas su didele meile kalbėjo apie Danieliaus Kleino, Au-gusto Šleicherio, Filipo Fortunatovo tyrinėjimus, pabrėždamas pastarojo ypatingą žavėjimąsi lietu-vių kalba. Ne vienam Z. Zinkevičiaus studentui visam gyvenimui išliko dėstytojo cituojami F. Fortunatovo žodžiai apie lietuvių kalbą: „Kažin ar yra kita tokia indoeuropiečių kalba, kuri turi tiek daug tarminių atspalvių, kaip lietuvių kalba... Kas kiekviena dešimtis, dvidešimtis varstų jau galima pastebėti tam tikrų ypatybių, įdomių morfologi-niu, fonetiniu ir leksiniu atžvilgiu. Neretai vienoje vietoje yra išlikęs koks nors žilos senovės bruožas, o kitose šnektose jau išnykęs“ (žr. Voverienė O. Žymieji XX amžiaus Lietuvos mokslininkai. – V., 2013, p. 569-580).

1955 metais Zigmas Zinkevičius apgynė mokslų kandidato disertaciją „Lietuvių kalbos įvardžiuotinių būdvardžių istorijos bruožai“. Disertacija sulaukė aukščiausio mokslininkų įver-tinimo ir buvo pasiūlyta ją išleisti atskira knyga. Oponentai teigė, kad ši disertacija yra ryškiausias pavyzdys, kaip tarmių faktais galima išsiaiškinti svarbiausias lietuvių gramatikos paslaptis. 1957 metais ši knyga buvo išleista. Tarsi atsipalaida-vimui nuo įtempto mokslinio darbo jis parengė ir 1958 m. išleido mokslo populiarinimo knygą „Kaip žmonės išmoko rašyti“.

1966 m. pasirodė Z. Zinkevičiaus monografi-ja „Lietuvių dialektologija“, kurioje apibendrintas visas jo ir jo mokinių nueitas tyrimų kelias nuo pat šios mokslinės krypties formavimosi pradžios. Literatūrologė Viktorija Daujotytė-Pakerienė, buvusi Z. Zinkevičiaus studentė, rašiusi kursinius darbus jam vadovaujant, viename iš susitikimų kalbėjo apie jo nepaprastą mokslinį dosnumą savo studentams, paminint visų, prisidėjusių prie faktų apie tarmes rinkimo, pavardes šioje monografijoje.

1967 m. gegužės 4 d. Z. Zinkevičius apgynė daktaro (dabar habilituoto daktaro) disertaci-ją „Lietuvių dialektologija. Lyginamoji tarmių

VISAS GYVENIMAS – TĖVYNEI IR GIMTAJAI KALBAIMinint prof. habil. dr. akademiko Zigmo Zinkevičiaus 90-ąsias gimimo metinesProf. Ona VOVeRIeNė

Amžina yra tai, kas išlieka ateinančioms kartoms ir būna jų pripažinta. Brandžiai tautai amžina yra jos kalba, šimtus ir

tūkstančius metų perduodama iš kartos į kartą. Tauta, netekusi savo kalbos, netenka savo gyvybės ir garbės. Rusų mokslininkas V. Svytičius savo laiku rašė: „Kalba – tai brasta per laiko upę, ji mus veda į protėvių būstą, bet tenai patekti negali tas, kuriam baugūs gilūs vandenys“.

Akademikui Zigmui Zinkevičiui gilūs vande-nys nebuvo baugūs. Apie tai liudija 2013 metais išleista jo knyga „Lietuviai. Praeities didybė ir sunykimas“. Joje akademikas atskleidžia mūsų Tautos ir Valstybės nueitą kelią nuo seniausių mūsų protėvių laikų iki šiol. Kadaise buvusioje daugiatautėje ir daugiakalbėje senosios Lietuvos valstybėje gyveno gausi lietuvių tauta, sugebė-jusi išlaikyti savo valdžioje didelę teritoriją su joje gyvenančiais įvairių tautų žmonėmis ir būti teisinga visiems gyventojams. Monografijoje mokslininkas tai įrodo remdamasis kalbos moks-lo, archeologijos, etnologijos ir antropologijos ty-rimų duomenimis, kurie yra žymiai patikimesni, negu rašytiniai istorijos šaltiniai. Daug dėmesio skiriama lietuvių tautos sunykimo proceso ir jo priežasčių paaiškinimui. Mokslininko nuomo-ne, lietuvių tautai ir jos valstybei Lietuvai buvo pragaištingas Jogailos sandėris su lenkais bei lenkų, rusų, vokiečių ir vėl rusų okupacijos. Per šimtmečius šios negandos tapo pagrindinėmis lietuvių nutautėjimo, jų išsivaikščiojimo po pa-saulį ir orientacijos į materializmą priežastimis.

Nelengvas buvo mokslininko kelias į tuos gilius vandenis, bet jis pasiekė jų giliausią dugną, išstudijavęs ne tik kalbos mokslui artimus moks-lus – archeologiją, etnologiją, antropologiją ir pa-ėmęs iš jų duomenis, pagrindžiančius jo atrastas tiesas kalbos moksle, bet ir mūsų dienų politikos mokslus ir Lietuvos, atgavusios Nepriklausomy-bę, kelius ir kryžkeles. Neteko skaityti objekty-vesnės mūsų dienų nuo nepriklausomybės iki šiol analizės nei mūsų dabartinių politologų, nei istorikų darbuose, kokia ji yra pateikta minėtoje Z. Zinkevičiaus monografijoje. Ateities istorikui ši knyga bus objektyviausių žinių šaltinis apie pereinamojo mūsų valstybės laikotarpio, kuris gerokai užsitęsė, peripetijas, sėkmes ir negandas.

Monografijos pabaigoje akademikas patei-kia savo įžvalgas apie Lietuvos ateitį, siekiant ją sukurti teisingesnę. Jo nuomone, „Reikia siekti to, kas ją stiprintų, ir vengti – kas silpnina. Ne-reikia žavėtis tokiomis neva „moderniomis“ pažiūromis, kaip tvirtinimas, jog šiandieniniame pasaulyje tautinės valstybės modelis jau pasenęs, kad tautos sąvoką reikia sutapatinti su pilietinės visuomenės sąvoka ir panašiai. Prieš akis turėki-me didžiojo lietuvių tautos mąstytojo Vydūno žo-džius, kad tautiškumas – tai kelias į žmogiškumą. Reikia kovoti prieš tendenciją niekinti lietuvių kultūrą ir tautinį orumą bei savęs nuvertinimą.

Lietuva – tai lietuvių tautos valstybė... Rei-kia griežtai atmesti sovietinio kosmopolitizmo apraiškas. Tai – tautos vėžys. Lietuvos vadovybei trūksta tvirto tautinio stuburo. Valdžios vyrai

Prof. habil. dr. akademikas Zigmas Zinkevičius

Mokslo LietuvaLIETUVOS MOKSLININKŲ LAIKRAŠTIS www.mokslasplius.lt/mokslo-lietuva Kaina: 1 euras

Leidžiamas nuo 1989 m., du kartus per mėnesį

2015 metų sausio 15 d.

Nr. 1 (533)

siaMe nuMeryje

Akademikas Zigmas Zinkevičius – tėvynei ir gimtajai kalbai

1, 2 p.

Garsinantiems valstybę – „Globalios Lietuvos ap-dovanojimai“

2-3 p.

Mokslininkų laikraščio strategijos kryptys

3 p.

Pokalbis su Vilniaus univer-siteto Senato pirmininke

4-5 p.

Lietuvių mokslininkės monografija išspausdinta Romoje

6 p.

Apie Mažąją Lietuvą angliškai visam pasauliui

7 p.

K. Donelaičio metams pasibaigus

8 p.

Martą Raišukytę ir Vydūną siejo vertybės ir panašus gyvenimo būdas

9 p.

In memoriam – Dalė Lukienė

10 p.

Mokslo renginiai 10, 12 p.

Norvegijos kultūros paveldo apsaugos patirtis lietuvos paveldosaugininkams

11 p.

ŽYMIEJI LIETUVOS MOKSLININKAI

2 2015 m. sausio 15 d. Nr. 1 (533)Mokslo Lietuva

Naujųjų metų išvakarėse (2014 m. gruodžio 30 d.) Lietuvos Respublikos Prezidentūroje

buvo pagerbti daug pasiekę bei tarptau-tinę patirtį sukaupę lietuviai ir su Lie-tuva siejami asmenys, savo profesine veikla ir pasiekimais prisidedantys prie šalies pozicijų stiprinimo pasaulyje. Laureatus savo dalyvavimu pagerbė LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė, ap-dovanojimus teikė LR užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius ir GLL vadovė Kotryna Stankutė-Jaščemskie-nė. Valstybės Prezidentė pasidžiaugė šio renginio tęstinumu. „Ir štai trečias kartas, kai vėl randame kam padėkoti, ką įvertinti, kuo pasidžiaugti. Išties Lietuva bus stipri tol, kol bus tokių kaip jūs“ – teigė D. Grybauskaitė.

Skulptoriaus Stasio Žirgulio su-kurtos apdovanojimų statulėlės atiteko laureatams už jų nuopelnus pritrau-kiant užsienio investicijas, diegiant naujoves, skatinant jaunimo lyderystę ir kitais darbais garsinant šalies var-dą pasaulyje. Investicijų pritraukimo į Lietuvą kategorijoje apdovanotas „euromonitor International” Vidurio

europos padalinio steigėjas ir vadovas Marius Dundulis. Prieš dešimt metų Mariaus Dundulio dėka įsteigtas šios bendrovės Rytų europos padalinys Vilniuje, kuriame dirba 160 skirtingų tautybių ekspertų.

Tarptautinių naujovių diegimo Lietuvoje kategorijoje „TeO LT“ ap-dovanotas „Šviesos konversijos” moks-linis vadovas Romualdas Danielius. Tarptautinės patirties jis sėmėsi ir mokslinį darbą rengė Olandijos Lei-deno, Vokietijos Bairoito, Švedijos Lundo ir Italijos Florencijos univer-sitetuose. Beveik dvidešimt metų R. Danielius yra mokslinės-gamybinės firmos „Šviesos konversija“ mokslinis vadovas, o įmonės produkcija užima didelę pasaulio lazerių rinkos dalį.

Už Lietuvos balsą pasaulyje apdo-vanota Agnia Grigas, Vakarų visuo-menei žinoma kaip Rytų ir Vidurio eu-ropos energetikos ir politikos ekspertė. Jos bibliografijoje – išsamūs straipsniai apie Rytų europos, Rusijos ir visos po-sovietinės erdvės energetikos politiką

fonetika ir morfologija“. Disertacijos oponentai – Tartu universiteto prof. P. Aristė, Minsko universiteto prof. dr. M. Židovič, VU prof. J. Lebedys ir Z. Zinkevičiaus mokytojas prof. J. Balči-konis – šią disertaciją lygino su geriau-siais pasaulio ir lietuvių dialektologijos darbais. Jie sakė, kad ši disertacija yra reikšminga ne tik lietuvių kalbos tyri-nėjimams, bet ir visos indoeuropiečių kalbų grupės tyrinėjimams, nes padeda suprasti ne tik baltų kalbų praeitį, bet ir kloja labai rimtus pamatus visai lygi-namajai kalbotyrai. Prof. J. Balčikonis, šiaip jau visada santūrus ir šykštus pa-gyrimams, tada kalbėjo: „Institutai to nepadaro, o čia vienas žmogus! Gerai, kad mokinys pralenkia savo mokytoją. Labai gerai, kad imasi tyrinėti gyvo-sios mūsų kalbos faktus ir tiek daug nuveikia“ (Cituojama iš: Voverienė O, ten pat, p. 572). 1968 m. už lietuvių dialektologijos tyrinėjimus dr. Zigmui Zinkevičiui įteikta valstybinė premija.

Akademikas Z. Zinkevičius pa-skelbė nemažai savo tyrimų rezultatų iš senųjų mūsų raštų istorijos. 1975 m. pasirodė jo knyga „Iš lietuvių istorinės akcentologijos“, kurioje nagrinėjamas 1605 m. išleisto „Katekizmo“ kirčia-vimas. Jis paskelbė straipsnių apie M. Mažvydo raštų kalbą. Po dviejų metų išleista jo knyga „Lietuvių antroponi-mika. Vilniaus lietuvių asmenvardžiai XVIII a. pradžioje“. 1979 metais jis išleido knygą „Kazimieras Būga“.

Išskirtiniu mokslininko žygdarbiu tenka pripažinti jo šešiatomę „Lietuvių kalbos istoriją“, išleistą 1984–1994. Apie šį veikalą prof. Z. Zinkevičius pradėjo mąstyti dar 1975 metais, pa-akintas Vašingtone gyvenusio lietuvių kalbininko prof. J. Skardžiaus. Tada šis darbas atrodė, kaip žmogui neįveikia-mas aukštas ir status kalnas. Tačiau, kaip patarlė sako, žmogus kelią įveikia eidamas. Taip ir prof. Z. Zinkevičius „Lietuvių kalbos istoriją“ pradėjo ra-

VISAS GYVENIMAS – TĖVYNEI IR GIMTAJAI KALBAIMinint prof. habil. dr. akademiko Zigmo Zinkevičiaus 90-ąsias gimimo metines

šyti dar 1980 metais. Pirmasis tomas, pavadintas „Lietuvių kalbos kilmė“, pasirodė 1984 m. Jame supažindina-ma su lietuvių kalbos ištakomis, jos priešistore, pateikiama daug žinių apie indoeuropiečių prokalbę ir dialektus, analizuojama baltų kilmė ir t. t. Šiame tome Z. Zinkevičius teigia: “Skaityto-jas turėjo pats įsitikinti, jog lietuvių kalba anaiptol nėra prastesnė už kitas, tik istorinių sąlygų labai nuskurdinta, nustumta į istorijos „užpečkį“.

Antrajame tome aprašyta lietuvių kalbos raida priešrašytiniu laikotarpiu, t. y. VI–VII a. iki XV amžiaus pabaigos. Jame išsamiai aptartas to meto Lietuvos valstybės ir lietuvių kalbos santykis, kitų kalbų vaidmuo Lietuvoje. Dau-giausia dėmesio skirta lietuvių kalbos fonetikos, morfologijos, sintaksės ir leksikos raidai. Trečiasis tomas „Senųjų raštų kalba“ skirtas rašomosios lietuvių kalbos atsiradimui, kūrimui bei tobuli-nimui. Knygoje profesorius akcentuoja du rašomosios kalbos raidos variantus: vidurinįjį (žemaičių kalba) ir rytinį (lietuvių kalba).

Ketvirtajame tome „Lietuvių kalba XVIII–XIX a.“ nušviesta mūsų rašo-mosios kalbos būklė ir raida minimu laikotarpiu. Penktasis tomas „Bendri-nės kalbos iškilimas“ skirtas lietuvių kalbos raidai nuo XIX a. aštuntojo dešimtmečio iki XX a.ketvirtojo de-šimtmečio pabaigos. Kaip prisipažįsta pats profesorius, „tautai atgimstant ir kaip kalbos istorikas privalėjau įdėti savo indėlį šalinant melą“. Tokia yra pagrindinė šio tomo paskirtis. O šeš-tajame tome supažindinama su lietuvių kalbos raida nuo 1940 metų iki šių dienų.

Z. Zinkevičius parašė vadovėlius - „Lietuvių kalbos dialektologija“ (1978) ir dviejų dalių „Lietuvių kalbos istorinė gramatika“ (1980–1981). Jis parengė mokymo priemones: „Lietuvių kalbos tarmės“ (1968); „Kalbotyros pradme-nys“ (1969, antrasis leidimas – 1980), „Kalbininkas K.Būga“ (1981), paskelbė

darbų iš lietuvių kalbos dialektologijos, istorinės gramatikos bei bendrosios kalbotyros. Jis taip pat buvo „Mažo-sios Lietuvos enciklopedijos“ (3 tomai, 2000–2006) vyr. redaktorius, parengė Kazimiero Būgos „Rinktinius raštus“ (1958–1962, 3 tomai ir rodyklė), „Kal-bos praktikos patarimus“ (1976; antra-sis leidimas – 1985).

Akad. Zigmas Zinkevičius visą gy-venimą išliko praktikuojančiu kataliku, tuo tarsi patvirtindamas F. Bekono teiginį, kad „truputis mokslo tolina žmogų nuo Dievo, bet esminis mokslas priartina prie tikėjimo“. Jubiliato moto: „Tarnauti Dievui, Tėvynei, artimui“. Kai nepriklausomai Lietuvai po 1992 m. spalio mėnesio Seimo rinkimų vėl iškilo pavojus būti sugrąžintai į Ru-sijos komunistinės imperijos glėbį, akademikas pačiu produktyviausiu jo amžiaus tarpsniu atsitraukė nuo rašomojo stalo, jausdamas pareigą Tė-vynei, ir įsijungė į politinę veiklą, kaip ir pokario Lietuvos partizanai, siek-damas stabdyti tautos piktavalius nuo Lietuvos valstybės griovimo. Jis, kaip ir nedaugelis kitų Lietuvos inteligentų, išgirdo to laiko šauksmą: „Kai Tėvynė pavojuje, niekas neturi teisių, visi turi tik pareigas“.

Savo pilietinę pareigą Tėvynei ir Lietuvos mokslui akademikas riteriš-kai ir pasiaukojančiai atliko. Kai tarp mūsų mokslininkų prasidėjo Lietuvos istorijos pardavinėjimas tai rusams, tai baltarusiams, tai lenkams, net Izraeliui, jis parašė knygas, gindamas istorinę mūsų tautos tiesą ir teisingumą: „Rytų Lietuva praeityje ir dabar“ (1993), „Lie-tuvių kalbos istorija“ (1996, lietuvių ir anglų kalbomis), „Tautos kilmė“ (kartu su bendraautoriais, lietuvių, anglų, ir vokiečių kalbomis – 2005, rusų kalba – 2006), „Lietuvių poteriai“ (2000), „Krikščionybės ištakos Lietuvoje“ (2005), „Lietuvių tautos kilmė“ (2005), „Lietuvių tarmių istorija“ (2002), „Lie-tuvių tarmių kilmė“ (2006), „Senosios Lietuvos valstybės vardynas“ (2007),

„Lituanistikos (baltistikos) mokslas ir pseudomokslas“ (2007), „Rašto kilmė“ (2007), „Mažosios Lietuvos indėlis į lietuvių kultūrą“ (2008), „Lietuvių asmenvardžiai“ (2009), „Lietuvos var-das: kilmė ir formų daryba“ (2010), „Krikščioniško vardyno kelionė į Lie-tuvą“ (2010), „Lietuviškas paveldas Suvalkų ir Augustavo krašto Lenkijoje pavardėse: polonizacijos apybraiža“ (2010), „Šventasis Brunonas ir Lie-tuva“ (2010), „Lietuviškas (baltiškas) paveldas Baltstogės vaivadijos Lenki-joje pavardėse: slavizacijos apybraiža“ (2011), „Ukmergės rajono gyvenviečių vardynas: pavadinimų kilmė“ (2011), „Lietuvos senosios valstybės 40 svar-biausių mįslių“ (2011), „Vilnijos len-kakalbių pavardės“ (2012).

Akademikas Z. Zinkevičius parašė studijas apie M. Mažvydo, K. Sirvydo, S. M. Slavočinskio ir K. Donelaičio raštus. Jis paskelbė per 500 mokslinių straipsnių, kurie dabar sugulė į knygas. Parengė ir išleido atsiminimų knygas: „Prie lituanistikos židinio“ (1999), „Kaip aš buvau ministras“ (1998), „Po aštuonerių metų“ (2006), publicistikos rinktinę „Istorijos iškraipymai“ (2004), keturių tomų publicistikos rinkinį „Rinktiniai raštai“ (2002–2004) ir kt.

Z. Zinkevičius - LR Mokslų aka-demijos tikrasis narys (nuo 1990), nuo 2011 m. Akademijos narys emeritas. Lietuvių katalikiškosios Mokslų akade-mijos akademikas nuo 1991. Švedijos karališkosios humanitarinių mokslų akademijos narys (1982), Norvegijos Mokslų akademijos (1992), Latvijos mokslų akademijos užsienio narys (1995). Latvijos universiteto (1991) ir Vytauto Didžiojo Universiteto (1994) garbės daktaras. 1994 m. jam suteik-tas Tarptautinės Herderio premijos laureato vardas. 1995 m. apdovanotas Lietuvos mokslo premija ir Lietuvos Didžiojo kunigaikščio Gedimino 3-jo laipsnio ordinu.

Savo knygoje „Žymieji XX a. Lie-tuvos mokslininkai“ rašiau ir dabar

tik galiu pakartoti, kad labai sunku rašyti ir kalbėti apie didį, garsų ir labai daug nuveikusį savo tėvynės ir pa-saulio mokslui mokslininką. Tai tarsi žiūrėjimas iš apačios į labai aukštą uolą, stovint jos papėdėje. Pamatai tik tai, kas arčiau tavęs ir kas tau labai svarbu... Tarsi tolimą žvaigždžių šviesą danguje, kuri sklaido tamsą, nušviečia visą matomą horizontą, įkvepia žodžiui ir veiksmui, suteikia tavo gyvenimui prasmę. Supranti, kad gyvenai kaip tik tuo metu ir dažnai buvai šalia to žmogaus, stengeisi nors ir maža dale-lyte, pagal savo jėgas, būti panašus į Jį, semtis įkvėpimo ir jėgų iš Jo pavyzdžio.

Nors esu daug rašiusi apie Lietu-vos ir užsienio mokslininkus, nežinau kito, tiek daug nusipelniusio gimtajai kalbai, lietuviškam žodžiui ir Tėvy-nei. Mokslininko, savo darbštumu, kryptingumu ir rezultatyvumu taip aukštai iškėlusio reiklumo sau ir moks-lui kartelę. Geležinė valia, asketiškas gyvenimo būdas, „vyturėlio“ įpročiai: miegas iki 5-tos valandos ryto, o vė-liau darbas, darbas, darbas, deginantis kūrybingumu. Tai sąlygos, kurios vedė akademiką Z. Zinkevičių per aspera ad astra moksle, o vėliau – tautiškumo ir pilietiškumo, tarnavimo savo tautai ir valstybei pareigos suvokime. Tokį Jį pažįstu ir tuo didžiuojuosi. Orientyrus ateičiai teikia Jo žodžiai: „Į ateitį žiūriu optimistiškai. Pasitikiu savąja tauta. Kritiškais momentais ji prabunda lyg iš letargo miego. Nušluoja nuo kelio svetimąsias apnašas, kad ir storiausių dulkių ir purvo sluoksnį. Prisiminkime pokario didvyrius partizanus, nenuga-limą dainuojantį atgimimą“ (Zigmas Zinkevičius. Prie lituanistikos židinio. 1999, p. 518).

Gražaus jubiliejaus proga linkime akademikui prof. Zigmui Zinkevičiui ilgiausių metų ir šimtų jo pasekėjų iš jaunųjų kartų, kad Lietuva gyvuotų ir klestėtų per amžius.

Atkelta iš 1 p.

Nukelta į 3 p.

GLOBALIOS LIETUVOS APDOVANOJIMAI

Ministras L. Linkevičius teikia apdovanojimą laureatei Angela Sinickas, šalia ministro stovi GLL vadovė Kotryna Stankutė-Jaščemskienė

2015 m. sausio 15 d. Nr. 1 (533) 3Mokslo Lietuva

Atsinaujinusi „Mokslo Lietuvos“ redakcija, pradė-dama 2015 metų darbus, pirmiausiai kreipiasi į visus skaitytojus, autorius ir rėmėjus, prašydama

dalyvauti mūsų inicijuojamose diskusijose, aktyviau iš-sakyti savo nuomonę akademinei visuomenei labiausiai rūpimais klausimais. Praėjusių metų patirtis parodė, kad gerokai išsiplėtė mums rašančių autorių ratas, atsirado naujų temų, gavome pasiūlymų, kaip tobulinti laikraščio turinį ir kurias temas verta nagrinėti išsamiau. Atnaujinta ir laikraščio internetinė svetainė: www.moks-lolietuva.lt. Ypač džiugina padidėjęs Vilniaus, Mykolo Romerio, Aleksandro Stulginskio ir Šiaulių universitetų atstovų dėmesys. Vis dažniau mus pasiekia publikacijos iš Muzikos ir teatro akademijos, Lietuvos edukologijos universiteto, Fizinių ir technologinių mokslų centro, Lietuvos agrarinės ekonomikos instituto, Lietuvos me-dicinos bibliotekos ir kitų institucijų.

Laikraščio turinys sudomins skaitytojus, kai jame bus dažniau nagrinėjami Lietuvos akademinei visuo-menei aktualūs probleminiai klausimai: studijų kokybės tobulinimas, mokslinių tyrimų tematikos aktualumas, tarptautinis mokslininkų bendradarbiavimas, dėsty-tojų, studentų ir tyrėjų kūrinio aktyvumo skatinimas. Sėkmingai spręsti šį uždavinį padės stiprėjanti redak-cinė kolegija, į kurią turėtų įeiti visų universitetų ir mokslo centrų bei mokslinę veiklą organizuojančių ir administruojančių institucijų atstovai. Todėl redak-cinės kolegijos narių skaičius artimiausiu laiku turėtų išaugti daugiau negu dvigubai. Mokslininkų laikraščio redakcija turi tapti stiprios traukos centru, telkiančiu akademinę visuomenę, skatinančiu jos iniciatyvumą, tarpinstitucinį ir tarptautinį bendradarbiavimą, žymiai didesnį dalyvavimą valstybės strategijos tobulinimo procese, pozityvias nuostatas. Visi suprantame, kad yra daugybė neišspręstų problemų, gerokai apsunkinančių mokslo raidą, tyrimų rezultatų įgyvendinimą ir studijų procesą, tačiau tik konstruktyvios diskusijos ir pozityvus vidinis nusiteikimas bendradarbiauti gali paspartinti seniai pribrendusias permainas.

Ypač džiugina Lietuvos mokslo tarybos dėmesys „Mokslo Lietuvai“. Neseniai turėjome galimybę aptarti laikraščio turinio ir jo vaidmens stiprinimo kelius su LMT pirmininku prof. D. H. Pauža. Pirmininkas išsa-miai papasakojo apie naujas mokslinių tyrimų koordi-navimo ir finansavimo kryptis, kurios išplėstų Lietuvos tyrėjų galimybes dalyvauti tarptautinėse programose ir projektuose. Lietuvos mokslo taryba delegavo du savo atstovus, sutinkančius tapti laikraščio redakcinės kole-gijos talkininkais. Tai leis žymiai operatyviau informuoti akademinę visuomenę apie naujus kvietimus teikti paraiškas ir patikslintus reikalavimus tyrėjų grupėms, o taip pat padės greičiau išryškinti susikaupusias proble-mas ir galimybes mažinti administracinę naštą. Interviu su LMT pirmininku bus skelbiamas artimiausiu metu.

Atsakyti į daugelį akademinės visuomenės narius dominančių klausimų padėtų glaudus pastovus bendra-darbiavimas su Lietuvos universitetų rektorių konferen-cija, mokslo centrų ir stiprėjančių tyrėjų kolektyvų va-dovais, Švietimo ir mokslo ministerija, Lietuvos mokslų akademija ir kitomis institucijomis. Jau ne pirmi metai keliamas klausimas, kad būtina peržiūrėti mokslininkų veiklos rezultatų vertinimo kriterijus. Gerai žinoma, kad vien publikacijų, nors ir paskelbtų įtakinguose leidiniuo-se, gausa neparodo konkrečios tyrėjų grupės galimybių. Naujų sprendimų paieška kartais užtrunka gana ilgai, tačiau tai anaiptol nereiškia, jog dirbama neefektyviai.

Dabartinė mokslo ir studijų vertinimo sistema turi būti iš esmės peržiūrėta, nes ji nėra nei objektyvi, nei

redaktoriaus skiLtis

MOKSLININKŲ LAIKRAŠČIO STRATEGIJOS KRYPTYS

skatinanti pažangą. Ji įvėlė universitetus, kolegijas ir mokslo centrus į gana primityvias lenktynes dėl krep-šelių ir projektų, labai sumažindama tarpinstitucinio bendradarbiavimo reikšmę. Pastarųjų metų praktika ypač ryškiai atskleidė, kokias neigiamas pasekmes suke-lia būtinos kompetencijos neturinčių asmenų, „partinio atstovavimo“ dėka tapusių švietimo ir mokslo adminis-travimo institucijų vadovais, veikla. Vadovauti šioms institucijoms neturėtų būti skiriami asmenys, neįgiję gilaus profesinio pasirengimo, mokslinės veiklos patir-ties ir vadybinių kompetencijų. Atgrasinti nuo pretenzijų vaizduoti tinkančius vadovauti bet kuriai sričiai turėtų nekompetentingų vadovų veiklos išsamus įvertinimas, žymiai operatyvesnis jų nušalinimas ir padidinta asme-ninė atsakomybė už padarytą žalą. Nomenklatūriniu naftalinu atsiduodanti praktika, kai vienoje srityje susi-kompromitavęs asmuo perkeliamas į kitą arba lyg niekur nieko toliau sėdi Seime ir vaizduoja įstatymų leidėją, turi būti nutraukta. Parodomieji, televizorių ekranuose eksponuojami „pozicijos-opozicijos“ žaidimai kelia didžiulę grėsmę visuomenei, ardo pasitikėjimą savo valstybe, žlugdo viltį išspręsti net gana nesudėtingas, bet metų metais kažkodėl nesprendžiamas problemas.

Didžiules galimybes atvertų mokslo ir studijų insti-tucijų žymiai glaudesnis bendradarbiavimas su savival-dybių, regionų ir centrinėmis valdymo organizacijomis, pramonininkų ir kitų darbdavių asociacijomis. Jau keliolika metų kalbama apie tai, kad kai kurios stu-dijų programos yra nesuderintos su realiu specialistų poreikiu, kad aukštųjų mokyklų absolventai tampa darbo biržos klientais, nes negali rasti darbo pagal įgytą specialybę. Tačiau išsamios analizės, kokių specialistų reikės valstybei jos ilgalaikės raidos perspektyvoje, iki šiol nėra. Konstatuojame dabartinę padėtį, pasvarstome, ko reikės artimiausiais metais, tačiau pamirštame, kad absolventai ruošiami ne vienam dešimtmečiui. Dabar verslininkai priekaištauja universitetams, kad absolventų kvalifikacija neatitinka praktikos keliamų reikalavimų. Universitetų atstovai kaltina verslininkus nenoru bend-radarbiauti arba perspektyvos nesuvokimu, fragmentiš-ka orientacija tik į artimiausią 2-3 metų laikotarpį, tačiau dalykiška diskusija vis neįsibėgėja.

Didžiulę žalą ekonominės raidos pažangai daro sustabarėjusi savivaldos sistema ir regioninės politi-kos neturėjimas. Valdantieji (nesvarbu, kuri partija dominuotų) tarsi velnias kryžiaus bijo imtis radikalių reformų, kurios sudarytų prielaidas atsirasti tikrai savivaldai ir galų gale priverstų atsisakyti biurokrati-nės „vietvaldos“ ir absurdo ribą seniai peržengusios „centralizacijos“. Tik sarkastišką šypseną gali sukelti įtikinėjimai, kad „tiesioginiai merų rinkimai“ padarys perversmą dabartinėje „rajonų“, pravardžiuojamų sa-vivaldybėmis, valdymo sistemoje. Tik atsisakymas jau seniai visuomenei įgrisusios partinių sąrašų sistemos paskatintų rinkėjus patikėti, kad ir pas mus galima tiesioginė, o ne imitacinė demokratija. Sukūrus efekty-vią savivaldos sistemą išryškėtų ir regioninės politikos formavimo keliai. O dabar niekas negali atsakyti, kiek Lietuvoje yra „regionų“, kokiais principais remiantis jie galėtų būti formuojami ir valdomi. Principas „Vilnius ir kita Lietuva“ veda tik į dar didesnę aklavietę, žmonių išteklių praradimą ir socialinės infrastruktūros griūtį.

Įveikti didelės visuomenės dalies abejingumą moks-lo raidai, paskatinti ją domėtis tyrimų institucijomis ir jų atveriamomis pažangos perspektyvomis padėtų efektyvios mokslo populiarinimo sistemos sukūrimas. Fragmentiška, jokio populiarumo neturinti institu-cinių „sienlaikraščių“ sistema šio uždavinio išspręsti negali. Būtina atkurti jau daug kur sunykusius Lietuvos mokslininkų sąjungos skyrius, kurie imtųsi organizuoti mokslo ir studijų institucijų dialogą su verslininkais ir kitomis socialinėmis grupėmis. „Apskritieji stalai“, nuoširdžios sistemingos diskusijos padėtų informuoti ir šviesti visuomenę, keltų mokslininko profesijos prestižą, skatintų jaunąją kartą siekti gilaus išsilavinimo. Būtina artimiausiu metu pradėti leisti dvikalbį (lietuvių ir anglų kalbomis) tarpdisciplininį mokslo populiarumo žurnalą, kuris supažindintų visuomenę su mokslo institucijų pasiekimais ir planais. Tokio žurnalo leidimo patirtį Lietuvoje jau turėjome Atgimimo metais. Kas trukdo ja pasinaudoti dabar?

bei dvi knygos, laužančios vakarietiškus stereotipus apie Baltijos šalis ir jų politiką Rusijos atžvilgiu. A. Grigas pataria tarptautinėms korporacijoms ir vyriausybėms ekonominių ir politinės rizikos klausimais, atlieka tyrimus su mokslinėmis instituci-jomis JAV ir europoje bei nuolat teikia komentarus žiniasklaidai tiesioginiame CNN, CCTV, Forbes, Bloomberg, Reuters, BBC eteryje, atstovaudama Lietuvą.

Tarptautinės patirties sklaidos kategorijoje apdovanota Amerikos lietuvė, vidinės organizacijų komunikacijos vertinimo ekspertė ir šios srities pradininkė Angela Sinickas. Ji aktyviai dalyvauja verslo konferencijose, dėsto Lietuvos universitetuo-se, skleidžia geras žinias apie šalį ir sudomina kitus profesionalus ieškoti veiklos galimybių Lietuvoje. Per 40 profesinės veiklos metų ji gavo 17 „Tarptautinės verslo komunikacijos asociacijos“ apdovanojimų. A. Sinickas taip pat yra viena aktyviausių verslo mentorystės programos „GLL Patarėjai verslui“ dalyvių.

Už jaunimo lyderystės skati-nimą pagerbtas Rytis Vitkauskas, šeštus metus gyvuojančio tarptau-tinio jaunimo mentorystės projekto „Lithuanian Big Brother“ įkūrėjas ir nuolatinis skatintojas. „Lithuanian Big Brother“ skirta studijuojančiam ar neseniai studijas baigusiam lie-tuvių jaunimui, siekiančiam gauti patarimus iš lietuvių kilmės profe-sionalų visame pasaulyje. Šiandien ši programa vienija daugiau nei 500 savo srities specialistų ir aktyvių jaunuolių, veikia 24 pasaulio šalyse.

Lietuvos vardo garsinimo kate-gorijoje Delfi.lt skaitytojų balsavimu apdovanoti „Pixelmator” įkūrėjai, savininkai ir vadovai Aidas ir Saulius Dailidės. Iki šiol „Pixelmator” – lietuviška įmonė, teikianti progas tobulėti jauniems programuotojams. Įmonės pelnas kasmet siekia milijonus. Čia kuriama programa – patogi ir suprantama kiekvienam vartotojui, todėl įmonė nepaliauja pirmauti perkamiausių „AppStore” programų sąraše, o šiais metais vėl paskelbta geriausia „Apple” parduotuvės programa iPad planšetėms.

Lietuviškų protų telkimo kategorijoje apdovanotas Hiustono universiteto pro-fesorius Jokūbas Žiburkus. Jo iniciatyva į Lietuvoje vykstančią gyvybės mokslų konferenciją „Life Sciences Baltics“ kasmet pakviečiama daug žymių tarptautinių įmonių atstovų bei mokslininkų. Jo iniciatyva įsteigta Lietuvos neuromokslų aso-ciacija skiria stipendijas naujų mokslinių atradimų pristatymo komandiruotėms tarptautinėse konferencijose, užmezga ryšius su užsienio neuromokslų universitetais. J. Žiburkaus indėlis akivaizdus ir kuriant bei tvirtinant ryšį tarp Vilniaus Gedimino technikos universiteto ir Hiustono universiteto (Teksaso valstija, JAV), kurie kartu vykdo tarptautinę verslo administravimo magistro studijų programą.

Už viso gyvenimo nuopelnus specialiu LR Užsienio reikalų ministerijos prizu už nuoseklią veiklą teikiant paramą Lietuvos vaikų gydytojams ir ligoniams pagerbtos organizacijos „Lietuvos vaikų viltis“ vadovės Gražina Liautaud ir Danguolė Na-vickienė. Vadovaujant G. Liautaud buvo užmegzti ryšiai su Vilniaus universiteto vaikų ligonine ir renkami pinigai vaikams, sergantiems ortopedinėmis ligomis ir patyrusiems nudegimų traumas. JAV ligoninėse stažavosi vaikų ligoninės darbuo-tojai, buvo nemokamai gydomi 150 sunkiausiai sergančių vaikų iš Lietuvos. Vėliau jos pareigas perėmus Pasaulio lietuvių bendruomenės pirmininkei D. Navickienei, kilni veikla išplito ir į kitas JAV valstijas.

Už nuoširdžią draugystę laureatu paskelbtas Edward Lucas, „The economist“ žurnalistas ir redaktorius. Ilgus metus stebėjęs procesus Rytinėje europoje, jis turi tvirtą nuomonę, įžvelgia ir aprašo naujus politinius santykius su Rusija. Rudeninio prekybinio ir informacinio karo akivaizdoje jis reiškė stiprų palaikymą Lietuvai ir siūlė, kaip galima išnaudoti šią situaciją.

Nominantus vertino ir laureatus rinko specialiai suformuota komisija, kurią sudarė praėjusių metų „Globalios Lietuvos apdovanojimų“ laureatai, apdovanojimų iniciatorių „Global Lithuanian Leaders“ valdybos nariai, partnerių atstovai ir kiti tarptautinę patirtį turintys specialistai: režisierius Jonas Ohman, Dr. Vladas Lašas, ambasadorė Gintė Damušytė, Nijolė Kelpšaitė, visuomenininkas Tadas Langaitis, bankininkas Darius Daubaras, žurnalistas edmundas Jakilaitis ir mokslininkas bei verslininkas Kristijonas Vizbaras.

„Globalios Lietuvos apdovanojimus“ inicijuoja tarptautinių lietuvių profesionalų tinklas pasaulyje „Global Lithuanian Leaders“ kartu su LR Užsienio reikalų ministeri-ja, VšĮ „Versli Lietuva“ ir IT bei telekomunikacijų bendrove TeO LT, advokatų kontora „TARK GRUNTe SUTKIeNe“. GLL tinklo tikslas – įvairių projektų pagalba įtraukti užsienyje gyvenančius profesionalus bei panaudoti jų sukauptą patirtį, kontaktus ir žinias Lietuvos tarptautiškumo stiprinimui.

Atkelta iš 2 p.

Globalios Lietuvos apdovanojimų iškilmės Prezidentūroje

LR Prezidentė Dalia Grybauskaitė

4 2015 m. sausio 15 d. Nr. 1 (533)Mokslo Lietuva

giesmių antologiją „Giesmės dangaus miestui“ (1998). 2004 m. buvo išleista „Knyga nobažnystės krikščioniškos, 1653“. Profesorė paskelbė keliasdešimt mokslo straipsnių ir studijų Lietuvos, Italijos, Vokietijos ir kitų šalių moks-liniuose leidiniuose.

Trigalvis, bet ne slibi-nas. Kas?

Gediminas Zemlickas: Gerbia-moji profesore Dainora, Vilniaus univer-sitetas praėjusiais metais vieną po kitos išgyveno istorines dienas. Taip tvirtino jo profesūra, taip antrino spauda. 2014 m. liepos 1 dieną naujos kadencijos VU Se-nato pirmajam posėdžiui pirmininkavusi profesorė Zita Aušrelė Kučinskienė išreiškė viltį, kad ta diena taps istorine. Jūs dar tik kandidatuodama į Senato pirmininko postą pabrėžėte, kad tai bus ne tik naujo tipo, bet ir istorinis Senatas. Viską darome, kad išliktume istorijai?

D. Pociūtė-Abukevičienė: Visi nauji reiškiniai iš dalies yra unikaliai istoriški, o mūsų atveju naujovė yra tai, kad pirmą kartą universiteto Senatui suteiktas kitoks statusas, kita vieta šios aukštosios mokyklos gyvenime. Re-miantis jos naujuoju statutu, kuris, kaip jau minėta, priimtas 2014 m. gegužės 6 d., dabar turime tris universiteto valdymo organus – Tarybą, Senatą ir Rektorių, kurie bendradarbiaudami vairuos visą universiteto veiklą.

G. Z.: Rektorius atsiduria tarsi tarp dvejų girnų – Tarybos ir Senato.

D. Pociūtė-Abukevičienė: Me-taforas taikyti – sudėtinga, nebent ateityje galėsime tiksliau apibūdinti ir vertinti visas tris valdymo funkci-jas. Universiteto Statutas nenumato išsamaus santykių minėtų trijų val-dymo organų santykių reguliavimo. Bendradarbiavimo formos galutinai susiformuos dirbant.

Senatą sudaro 41 narys. Iš jų 32 išrinko universiteto padaliniai, 8 de-legavo studentų atstovybė. Rektorius taip pat yra Senato narys. Tai – didelė organizacija, bet lyginant su buvusiu Senatu ji yra sumažėjusi. Į senąjį Senatą įėjo visų universiteto padalinių vado-vai ir išrinkti atstovai, todėl jis buvo didesnis už dabartinį. Dabar jis – op-timalaus dydžio ir mažesnis neturėtų būti, nes Senatas iš savo narių sudaro įvairius komitetus. Kiekviename jų reikia bent 8–10 narių. Jei narių būtų

mažiau, tektų komitetus formuoti kitu principu, pasitelkiant ir kitus bendruo-menės narius. Į Senato komisijas ir dabar įtraukėme atstovus iš įvairių universiteto padalinių, suformavome Ginčų ir Akademinės etikos komisijas. Jose – ne vien Senato nariai. Manau, teisinga remtis kuo platesnio atstova-vimo principu.

G. Z.: Galima sutikti, kad gyvenimas viską surikiuos, bet būtų keista, jei Statute nebūtų reglamentuotos Tarybos, Senato ir Rektoriaus funkcijos.

D. Pociūtė-Abukevičienė: Nėra taip, kad Statute tos funkcijos nebūtų numatytos. Rektorius yra visų uni-versiteto išteklių valdytojas, Statute įvardytas kaip vienasmenis univer-siteto valdymo organas ir vadovas. Jis vienintelis tokią funkciją atlieka, valdo visus universiteto resursus, aišku, pasitelkdamas rektoratą, prorektorius ir pavaldinių vadovus. Nei Tarybos pir-mininkas, nei Senato pirmininkas nėra universiteto vadovai, jie tėra valdymo organų pirmininkai. Taigi rektoriui vieninteliam tenka ši garbė ir našta, didžiulė atsakomybė. Rektorius turi sukurti savo reglamentą ir numaty-ti, kaip jis dirbs ir veiks, bendraus su padalinių vadovais, kaip bendraus su Taryba ir Senatu.

Statute taip pat numatytos Senato ir Tarybos funkcijos. Gruodį Tarybos pirmininke išrinkta Lietuvos banko valdybos pirmininko pavaduotoja In-grida Šimonytė. Iš vienuolikos Tarybos narių penki yra universiteto bendruo-menės nariai, keturi – suinteresuoti viešieji asmenys ir du studentų atstovai. Tarybai teks iš dalies kontroliuoti rek-toriaus institutą, jo strateginio plano vykdymą, biudžeto paskirstymą. Ta-ryba turi teikti įvairias idėjas rektoriui, o Senatui teks daugiau užsiimti studijų ir akademine veikla, mokslinių tyrimų plėtote.

G. Z.: Ar galėčiau įvardinti, kad Tarybai numatyta universiteto veiklos strategijos kūrimo, o Senatui – taktinių uždavinių sprendimo prerogatyva?

D. Pociūtė-Abukevičienė: Aš pa-sakyčiau, kad tai turėtų būti Tarybos ir Senato bendradarbiavimo klausimas, nes vienai Tarybai būtų pernelyg dide-lis krūvis ir gal net per sunki atsakomy-bė visą strategijos numatymą užkrauti ant vienuolikos jos narių pečių. Numa-tyti visų tokio didelio organizmo, kaip

universitetas, ateities aspektų jie tiesiog fiziškai neįstengtų. Todėl visas planavi-mas ir vizijos numatymas turėtų būti jų bendradarbiavimo rezultatas.

Senato taip pat negalėčiau pava-dinti tik kurių nors numatytų spren-dimų vykdytoju, nes tų vykdytojų yra labai daug. Tai – atskiri padaliniai, įvairios jų struktūros, dekanai, pro-dekanai. Galima sakyti, kad Senatas yra ta vieta, kur sykį ar du per mėnesį susirenka įvairių padalinių atstovai ir nagrinėja bendruosius reikalus. Dar yra rektorius, kuris kviečiasi padalinių vadovus, kai to prireikia, ir tokiu būdu bendrauja.

Istorija – vienintelė Vilniaus universiteto privilegija

G. Z.: Gana sudėtingas VU naujojo statuto parengimo ir patvirtinimo proce-sas rodo, kad šioje garbingoje Alma Mater ne viskas taip paprasta, o problemų yra gana daug. Ir ligi šiol universitetas gyveno pagal specialiu LR Įstatymu (Lex speci-alis) įtvirtintą statutą, kai kitų aukštųjų mokyklų statutai tokio statuso neturi. Ar tai nereiškia, kad VU buvo apsitvėręs aukšta tvora kaip savotiškas feodalinis vienetas? Gal tai ir buvo tam tikro sąs-tingio priežastis?

D. Pociūtė-Abukevičienė: Kaž-kaip nepastebėjau, kad VU būtų turėjęs kokias nors išskirtines sąlygas. Istorija – jo vienintelė išskirtinė sąlyga. Dar senasis architektūrinis senųjų rūmų ansamblis, tradicijos – vienos iš tų išskirtinių sąlygų. Bet tai nereiškia, kad mūsų universitetas kaip nors ypa-tingai išskiriamas. Bent jau atsipalai-duoti jam neleidžiama. Tarp Lietuvos universitetų yra didelė konkurencinė įtampa. Konkuruojame tiek studijų programų, tiek mokslo srityse. Visos mokslo institucijos skaičiuoja savo mokslo produkciją. esama įtampos ir tarp studijų programų, kurių gal yra panašių ir per daug. Ta konkurencija natūrali, todėl joks išskirtinis statusas privalumų nesuteikia. Lygiai kaip ir jokių garantijų.

G. Z.: Norite pasakyti, kad joks sąs-tingis VU niekad negrėsė?

D. Pociūtė-Abukevičienė: Vil-niaus universitete dirbdama nuo 2000-ųjų metų negaliu pasakyti, kad kurį nors laikotarpį galėčiau įvardyti kaip sąstingį. Pastaruosius dvejus metus,

kol nebuvo priimtas naujasis statutas, laikinai rektoriaus pareigas eina prof., habil. dr. Jūras Banys, tai nebent tam laikinumui, kai nėra visiško aiškumo, bandytume taikyti sąstingio sąvoką. Vis dėlto laikinumui netinka sąstingio sąvoka. Neįvardinčiau, kad VU būtų apėmęs sąstingis. Vargu, ar kuris dės-tytojas tam paprieštarautų. Priešingai, mes nuolat tobuliname arba atnauji-name studijų programas, siūlome vis naujus dalykus.

Siekti protingo balansoG. Z.: Pripažinote, kad universitete

tvyro didelė konkurencinė įtampa, ma-tyt, verčianti dėstytojus gal net pernelyg greitai suktis, siūlyti vis naujas studijų programas, rodyti kartais perdėtą aktyvu-mą. Ar VU dėstytojai nesijaučia perkrauti pernelyg dideliais darbo krūviais, kaip kartais tvirtina su Lietuvos universitetais susipažinę jų kolegos iš užsienio šalių?

D. Pociūtė-Abukevičienė: Mūsų universitete nėra perdėto tikrinimo ir įkyrios priežiūros. Manau, kad kie-kvienas akademinės bendruomenės narys turi pakankamai kūrybinės lais-vės tiek dėstydamas, tiek atlikdamas mokslinius tyrimus. Galime su stu-dentais įvairiomis formomis bendrauti auditorijose, universiteto kiemuose, kavinėse ir už universiteto ribų. Niekas tų formų dėstytojams neprimeta ir jų nepersekioja.

Galiu sutikti, kad universiteto padaliniai tvarkosi labai skirtingai. Nežinau, ar tai gerai, ar blogai, bet tie, kuriems sekasi prasčiau, tai suvokia matydami geresnius pavyzdžius. Tad vieno atsakymo čia nėra. Kai kuriuo-se padaliniuose visiems dėstytojams dalijamas vienodas darbo krūvis, ne-skirstant į lektorius ar profesorius, o turintiems papildomą krūvį skaičiuoja-mi balai ir skiriamos priemokos pagal labai aiškią sistemą. Kituose padali-niuose vieningos sistemos nėra.

G. Z.: Gal taip ir turėtų būti univer-sitete, paliekant atskiriems padaliniams saviorganizavimosi teisę.

D. Pociūtė-Abukevičienė: Galiu pritarti, kad ko nusipelnė kuris nors padalinys, tą ir turėtų gauti. Jei kas nepatinka, tai tvarkytis reikėtų pa-tiems. Kiekvienas padalinys turi savo mokslo tarybą, kuri taip pat gali spręsti

Praėjusių metų gegužės 6 d. Lietu-vos Respublikos Seimas patvir-tino naująją Vilniaus universite-

to Statuto redakciją, sudarydamas są-lygas suformuoti universiteto valdymo institucijų struktūrą pagal LR Mokslo ir studijų įstatymo reikalavimus. Kaip rašoma VU Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus pranešime, statuto patvirtinimas įstatymu liudija apie Seimo ir Vyriausybės įsipareigojimą stiprinti aukštųjų mokyklų autono-miją – svarbiausią aukštosios moky-klos veiklos garantiją bei nuoseklią politiką, pripažįstant istorinį Vilniaus universiteto įsteigimo faktą ir jo veiklos tęstinumą.

Šio dokumento parengimas užtru-ko gana ilgai. Pirmąją statuto redakci-ją teko atsiimti 2011 m. lapkritį, nes reikėjo laukti Konstitucinio Teismo sprendimo dėl Mokslo ir studijų įsta-tymo atitikties Lietuvos Konstitucijai. Seimui pataisius minėtą Įstatymą, buvo galima sugrįžti prie VU statuto naujos redakcijos tobulinimo. Darbo grupei vadovavo universiteto akademinių reikalų prorektorius Juozas Galginaitis. Naujosios redakcijos statutas veiks atsižvelgdamas į nuolat kintančios si-tuacijos reikalavimus, kartu saugoda-mas senosios Alma Mater istorijos ir akademines tradicijas.

Pirmaisiais naujos redakcijos sta-tuto reikalavimų įgyvendinimo žings-niais galima laikyti universiteto Senato ir jo pirmininko rinkimus, Tarybos suformavimą ir rengimąsi išrinkti uni-versiteto rektorių. Nuo 2012 m. spalio Vilniaus universiteto rektoriaus parei-gas laikinai eina fizikas profesorius Jū-ras Banys. Nors rektoriaus rinkimų rū-pestis gula ant Tarybos narių pečių, bet ir Senatas nelieka nuošalyje. Siekiama, kad jo nariai suformuotų ir atskleistų savo poziciją apie vasaryje numatytus rektoriaus rinkimus. Kadangi Senatą sudaro daug naujų narių, tai visiems tenka daug ko mokytis siekiant, kad darniai funkcionuotų visi universiteto struktūriniai padaliniai. Apie tai ir kitus dalykus kalbamės su universiteto Senato pirmininke profesore DAINO-RA POCIŪTe-ABUKeVIČIeNe.

Pateikiame pašnekovės trumpą kūrybinę biografiją. D. Pociūtė-Abuke-vičienė yra habilituota humanitarinių mokslų daktarė, Vilniaus universiteto profesorė, Lietuvių literatūros katedros vedėja. Ji stažavosi ir dėstė Italijos, Lenkijos, Vokietijos universitetuose ir mokslo centruose. Mokslininkė tyri-nėja XVI–XVIII a. lietuvių literatūros istoriją, Lietuvos renesanso, baroko, apšvietos epochos kultūros istoriją, lietuvių ir italų kultūrinius ryšius XVI–XVII a. bei reformacijos istoriją. Lietuvių literatūros ir tautosakos ins-titutas 1995 m. išleido jos monografiją „XVI–XVII a. protestantų bažnytinės giesmės. Lietuvos Didžioji Kunigaikš-tystė ir Prūsų Lietuva“. 2008 m. išleista monografija „Maištininkų katedros. Ankstyvoji reformacija ir lietuvių-italų evangelikų ryšiai“. Profesorė yra senųjų LDK ir prūsų Lietuvos šaltinių rengėja. 2011 m. pasirodė studija „Abraomas Kulvietis: Pirmasis Lietuvos Reforma-cijos paminklas / The First Recorded Text of the Lithuanian Reformation. Abraomo Kulviečio Confessio fidei ir Johanno Hoppijaus Oratio fune-bris (1547)“. Kartu su M. Vaicekaus-ku ji parengė plačios apimties (663 p.) XVI-XVIII a. lietuvių bažnytinių

VU Senato pirmininkė prof. D. Pociūtė-Abukevičienė. V. Jadzgevičiaus nuotrauka

DIRBTI MĄSTANT APIE ATEITĮ

Nukelta į 5 p.

Vilniaus universiteto istorinio architektūrinio ansamblio vaizdai. G. Zemlicko nuotrauka

2015 m. sausio 15 d. Nr. 1 (533) 5Mokslo Lietuva

Atkelta iš 4 p.

įvairius klausimus. Antra vertus, tam tikra bendra sistema, bendri principai, šiokia tokia unifikacija universitete turi būti. Mes vis dėlto esame vienas universitetas, tad vieniems nuo kitų visiškai atsiriboti nereikėtų, nes antraip būtų labai sunku suvaldyti visą struk-tūrą. Jei kiekviename padalinyje būtų visiškai skirtinga tvarka, tai tada ir Se-nato nebereikėtų: palikime padalinius ir jų tarybas savieigai, paskirstykime tiems padaliniams pinigus ir tesižino. Tačiau kad būtų įgyvendinami bendra-darbiavimo principai, kad galėtume įgyvendinti bendruosius universiteto dalykų modulius, gretutinių studijų dalykus ir pan., mes privalome laikytis ir vieningų principų – apmokėjimo už atliktą darbą ir t. t. Padalinių skaidy-mosi į atskiras „kunigaikštystes“ nepa-laikyčiau. Turi būti išlaikytas protingas balansas tarp autonomijos ir tam tikrų įcentrinių jėgų.

Geras pavyzdys yra įvairios Vo-kietijos aukštosios mokyklos, kurio-se laikomasi labai aiškių principų. Žmogus, užimantis tam tikrą poziciją moksle, gali būti tikras, kad turės tiek paskaitų, tiek laisvo laiko, po tiek metų bus docentas, po tiek – profesorius ar panašiai. Mokslininkas jaučiasi pakan-kamai užtikrintas, o tai labai svarbu. Tokia reglamentacija padeda planuoti savo darbus, kelti naujus uždavinius. Aišku, europoje pasižvalgius po kitas šalis galima rasti įvairiausių pavyzdžių. Antai Italijos universitetai toli pažengė autonomijos įgyvendinimo keliu, ten daug laisvės turi ir įvairūs padaliniai. Natūraliai kyla klausimas: kuris kelias mums priimtiniausias?

Kas vis dėlto yra kūryba?G. Z.: Ką išskirtumėte iš VU mokslo

krypčių? Kaip sugyvena ir vieni kitus pra-turtina humanitariniai, technologiniai ir gamtos mokslai? Juk šiais laikais apie konfrontaciją tikriausiai nėra prasmės kalbėti?

D. Pociūtė-Abukevičienė: Am-žinas klausimas. Jis niekada neišnyks, nes humanitariniai, gamtos ir tech-nologiniai mokslai – labai skirtingos prigimties. Nuo XIX a. bandoma su-derinti tų mokslų bendruosius prin-cipus. Nuolat kyla nauji klausimai, ar humanitariniams mokslams galima taikyti tiksliųjų mokslų metodus ir apskritai, ar tai esąs mokslas. Daugelyje humanitarinių mokslų šiandien turime reikalų ne tik su tyrinėjimu, bet ir su kūrybiškumu. Tai siejasi ir su tekstų rašymu, o ne vien su tyrimais ar duo-

menų bazių, dokumentų šaltinių pa-rengimu bei su visuomenės nuomonės formavimu įvairiais socialiniais, istori-jos bei kultūros klausimais. Mokslas ir kūryba eina kartu. Nepastebėjau, kad mūsų universitete būtų ne teorinio, bet praktiško susipriešinimo. Vertinami įvairių sričių mokslininkų laimėjimai, bandome išlaikyti universalų mokslo modelį.

G. Z.: Tarsi priešpastatėte tyrinėji-mus ir kūrybą. Ar tyrinėjimai nėra kūryba? Jei nėra, tai kur toji kūryba prasideda?

D. Pociūtė-Abukevičienė: Tyri-nėjimai dar nėra kūryba. Aš pati dirbu istorinių tyrinėjimų srityje, archyvuose renku duomenis iš XVI a. šaltinių, kaupiu informaciją. Bet tai ne kūry-ba, o duomenų kaupimas kuriuo nors klausimu. Noriu ištirti įvykį, išnagri-nėti problemą, kurios ligi šiol niekas neišsprendė. Man tai nėra rutina, bet mane dominanti mokslinė užduotis. Gali nutikti, kad surinksiu informaciją, išspręsiu problemą, bet tuo klausimu neparašysiu jokios visuomenei nau-dingos knygos ar straipsnio. Veikalo rašymas jau yra kūryba, bet ne kie-kvienas tai kūrybai gimęs. Išsprendus rūpimą klausimą lyg ir dingsta noras sprendimą skleisti. Mokslininko pri-gimtis tokia, kad informacijos apie savo tyrinėjimus sklaida jį kartais tie-siog vargina. O humanitarinių mokslų prigimtyje glūdi dar ir sklaidos svarba.

Dar pasakysiu, kad kūryba nėra vien sakinių rašymas, bet galvoje vyks-tantis procesas. Kūrėjas privalo sukurti ar atkurti tam tikrą vienokio ar kitokio vyksmo, proceso modelį. Pirma reikia sumodeliuoti, ir tai aš vadinu kūryba, o užrašymas – tai filologinis veiksmas.

G. Z.: Jūs pirma modelį sukuriate galvoje, paskui užrašote?

D. Pociūtė-Abukevičienė: Ne, man tai vyksta kartu, nes vargu ar įma-noma atskirti kūrybos procesą nuo užrašymo. Užrašymas labai dažnai padeda, žodis – svarbus dalykas, su-teikiantis kūną reiškiniui. Bet tiems, kurie dirba su žodžiu, reikia specialių gebėjimų, o tie gebėjimai ir reiškia kūrybiškumą. Kūrybiškumą suvokiu daug plačiau, negu visuomenėje dabar suvokiama. Kūrybiškumas nėra vien meninės raiškos sritis. Kūrėjai yra visi, kurie pateikia minties, jausmų ar są-monės produktą, -ar tai būtų mokslas, ar įforminti pojūčiai, ar savitas pasaulio suvokimas. Kūryba gali vykti tiek per mokslą, tiek per meną. Tai abu kūry-biški procesai, tik naudojant skirtingas technikas.

G. Z.: Kaip tada vertinti gamtos ir technologinius mokslus, kur didžiuliai

mokslininkų padaliniai, sutelktos pa-saulinės mokslininkų pajėgos sprendžia sudėtingiausias problemas? Juk toli gra-žu ne visi tie darbuotojai atlieka vien kūrybines užduotis. Kai kurie gal labiau užimti skaičiavimais ir kitokiais rutini-niais, bet taip pat būtinais darbais. Kaip atskirti, kur prasideda ir baigiasi kūryba ir apskritai, ar jos ten esama? Vertinant dažnai lemia subjektyvios nuostatos. Tad gal jau mokslą įmanoma daryti ir be kūrybos?

D. Pociūtė-Abukevičienė: Man sunkiau komentuoti sritis, kuriose aš pati nedirbu. Nežinau, ar ten žmonės susiduria su tokia dilema. Jie sprendžia užduotis, įgyvendina technologines naujoves, daro patentų vertus išra-dimus. Manau, kad tai – kūryba. Jei toje visumoje randi savo vietą, tampi vienokiu ar kitokiu koordinuotoju, reguliuotoju, tai tokį darbą vadinčiau kūrybiniu. Gamtos ir technikos moks-luose daugybė paslapčių, bet esu įsiti-kinusi, kad ir šie mokslai privalo turėti tam tikrą filosofinį pagrindą, o tose srityse dirbantys didieji mokslininkai kaip tik tokius pagrindus turi.

Apie autoritetus ir reitingus

G. Z.: Priėjome prie autoritetų moks-le problemos. Vilniaus universitete yra daugybė puikių mokslininkų, žinomų tarptautiniu mastu. Bet ar turime korifėjų, apie kuriuos pasakytume: didis moksli-ninkas, pasaulinė įžymybė.

D. Pociūtė-Abukevičienė: Da-bartinių sąlygų nenorėčiau lyginti su sovietinėmis realijomis, nes tai yra labai skirtingi kontekstai. Visoje to meto kultūroje – moksle, mene – buvo iškeliamos fasadinės figūros, kurios tapo plačiai žinomos, embleminės ar net „ikoninės“.

G. Z.: Ar jos nebuvo vertos joms te-kusios garbės ir pašlovinimų?

D. Pociūtė-Abukevičienė: Jos buvo vertos, bet juos kartu tokiais darė pati valstybė. Per kultūrą, moks-lą, meną valstybė vykdė savo politiką. Šiam aspektui išnykus dabar sunkiau tapti vienos kurios nors srities lyderiu, nes valstybė nedaro tavęs lyderiu.

G. Z.: Gal tos mūsų nemėgiamos buvusios valstybės šviesiausios galvos (juk tokių buvo) suvokė tai, ko mums vis dar nepavyksta įsisąmoninti: valstybė negali visavertiškai gyvuoti be stipraus mokslo, meno, apskritai kultūros. O tam reikia tų sričių lyderių, autoritetų, savotiškų švyturių, į kuriuos būtų galima orientuotis. Gal universitetų priedermė ir būtų tokius mokslininkus išryškinti, daryti plačiau žinomus visuomenėje ir tarptautiniu mastu? Nesakau puoselėti, sudaryti šiltnamio sąlygas, nes mokslas nėra oranžerijos analogas.

D. Pociūtė-Abukevičienė: Uni-versitetas yra demokratiška institu-cija. Manau, kad dabar kaip tik yra daug daugiau tarptautinio lygmens mokslininkų nei kada nors anksčiau Lietuvoje.

G. Z.: Viršūnių daug, bet ne viršu-kalnių.

D. Pociūtė-Abukevičienė: Norint plėtoti labai aukšto lygio mokslą, rei-kia labai didelių išteklių. Kad ir koks genialus būtų istorikas, bet kad galėtų būti matomas tarptautiniame moks-le jis turi būti įtrauktas ir į tam tikrą finansinę sistemą. Dabar net ir labai talentingas mokslininkas vienas stebu-klų nepadarys. Kai pradedama svajoti, kaip mūsų universitetui patekti į pirmą geriausių universitetų dušimtuką ar bent į geriausių pasaulio universitetų penkišimtuką, tai rodo, kad nelabai su-prantama, ką tai reiškia. Yra tiesioginis ryšis tarp šalies turtingumo, pajėgumo ir šalies universitetų. Juk kas patenka į

pirmą geriausių pasaulio universitetų šimtuką? Daugiausia JAV ir Anglijos universitetai, dar vienas kitas Skandi-navijos šalių universitetas. Nė vienos tokio pajėgumo valstybės kaip Lietuva universiteto šimtuke nėra. Tačiau tikė-kimės, kad Lietuva sparčiai eis į priekį.

G. Z.: Tai ką tie reitingai reiškia? Iš-pūsta fikcija? Kaip krepšinyje ar futbole: superkami geriausi sportininkai ir štai ge-riausia komanda Europoje ar pasaulyje.

D. Pociūtė-Abukevičienė: Iš da-lies – fikcija, nes rodikliai tiesiogiai siejasi su valstybės pajėgumu, pra-gyvenimo lygiu. Matau, kaip dirba VU mokslininkai. Kai kurie tikrai daugiau už Skandinavijos ir kitų ša-lių universitetų kolegas, kurie reitin-guojami aukščiau. Todėl įsikinkyti į lenktynes ir tikėtis geresnių rodiklių, negu vertinama valstybė, nėra teisinga. Dabartinę VU mokslo ir mokslininkų padėtį vertinčiau kaip labai gerą, ypač biotechnologijų, lazerinių technologijų ir gamtos mokslų. Neapeičiau ir huma-nitarinių mokslų, kadangi istorinių ir kultūrinių tyrimų padaryta tokių, apie kuriuos anksčiau net svajoti negalėjo-me. Tvirtinti, kad stagnuojame ar ne-turime savo srities mokslo žvaigždžių būtų neteisinga.

Padėtis įpareigojaG. Z.: Visuomenė Vilniaus universi-

tetui kelia ypatingus reikalavimus, nes istorinė šio universiteto raida uždeda ir atsakomybės naštą. Padėtis įpareigoja, „noblesse oblige“, kaip sakė senieji pran-

cūzai. VU turėtų būti mokslo ir studijų organizavimo geros patirties savotiškas poligonas, visų Lietuvos aukštųjų moky-klų vedlys.

D. Pociūtė-Abukevičienė: Negaliu nepritarti. Visi VU bendruomenės nariai norėtų, kad jie būtų išties pres-tižinės universitetinės institucijos da-lyviai. Tai būtų istoriškai ir visais kitais atžvilgiais teisinga, nes tai didžiausia ir pagal dėstytojų pajėgumą solidžiausia aukštoji mokykla, nuolat diktuojanti įvairius naujus mokslo sričių procesus.

G. Z.: Bet iš to kyla ir pavojai. Ne pa-slaptis, kad kai kurių VU lyderių prakalbo-se nuskambėdavo ir savigyros gaidos, net užgaunančios kitus šalies universitetus.

D. Pociūtė-Abukevičienė: Apie universiteto įvaizdį reikia nuolat galvo-ti, todėl svarbūs universiteto prisistaty-mai, pagrindinių vadovų kalbėjimai, jų mąstysena. Teigiami pavyzdžiai įkve-pia ir kitus bendruomenės narius. Re-aliai mūsų universitetas turi labai daug potencijos. Svarbiausia jo intelektinė jėga – puikūs mokslininkai, kuriems jų Alma Mater yra brangiausia, jie nori čia dirbti. Nepamirškime, kad Vil-niaus universiteto absolventai sudaro nemenką visuomenės dalį. Negalima nuvertinti ir tokios sąvokos, kaip jų meilė savo universitetui, akademinei aplinkai ir jos formuojamai viešajai erdvei. Todėl svarbu, kad seniausia šalyje Alma Mater atlieptų visuomenės lūkesčiams.

Kalbėjosi Gediminas Zemlickas

2011-2014 m. Vilniaus universiteto Biotechnologijos instituto DNR mo-difikacijos tyrimų skyriaus mokslininkai, vadovaujami prof. Sauliaus Kli-

mašausko, sukūrė daugybę unikalių molekulinių įrankių, skirtų epigenetinių DNR modifikacijų eukariotinių organizmų genomuose analizei. Mokslininkų išradimai buvo materializuoti bendrovės „Thermo Fisher Scientific Baltics“ laboratorijose – į pasaulinę rinką išleisti komerciniai produktai, jiems gauti trys JAV ir europos patentai.

Vienas iš naujų produktų yra molekulinės biologijos rinkinys „epiJeT 5-hmC enrichment Kit“, kuris praturtina DNR molekulių populiaciją mo-lekulėmis su 5-hidroksimetilcitozinu (5-hmC). 5-hmC yra neseniai atrasta DNR modifikacija, dažniau aptinkama smegenų audiniuose ir kamieninėse ląstelėse. Nors jos funkcija dar nėra tiksliai žinoma, tačiau vyraujanti nuo-monė sieja 5-hmC su DNR demetilinimo procesu. Tai vienas iš ankstyviausių pakitusios genų raiškos požymių, labai dažnai lemiančių įvairių vėžio formų atsiradimą. 5-hmC praturtinimo rinkinys leidžia aptikti pokyčius dar prieš prasidedant ligai ir sukuria galimybę ne tik diagnozuoti ligą, bet ir nustatyti prognozės žymenis.

Parengta pagal Liudmilos Januškevičienės (VU Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus) pranešimą.

Vilniaus universiteto biotech-nologijos instituto mokslininkų

produktai pasaulio rinkose

Mokslininkų darbai skatina pasididžiavimą Lietuva

„Nature“ žurnalas atliko viso pasaulio prestižiškiausiuose mokslo žur-naluose publikuojamų straipsnių analizę. Jo indeksas sudaromas

analizuojant 68 gamtos mokslų žurnalus, kuriuos labiausiai vertina pasaulio mokslo bendruomenė. Lietuva šiame indekse užima 52-ąją vietą tarp visų pasaulio valstybių. 2013 m., palyginus su 2012 m., mūsų valstybė smarkiai pakilo, o mokslinės produkcijos dalis išaugo 41,7 proc. Matyti, kad 2014 m. Lietuvos mokslininkų publikacijų skaičius vėl išaugo, nors lyginamoji lentelė dar nėra pateikiama.

Ypač džiugina tai, kad iš 2014 m. iki spalio 30 d. registruotų 50 Lietuvos mokslo publikacijų net 41 publikacijos autoriai ar bendraautoriai yra Vilniaus universiteto mokslininkai. Tarp Vilniaus universiteto mokslininkų itin ryškus Teorinės fizikos ir astronomijos instituto mokslininkų indėlis.

„Thomson Reuters“ agentūros duomenimis, „Nature“ – labiausiai cituoja-mas pasaulyje mokslinis tarpdisciplininis žurnalas. Šis indeksas atnaujinamas kas mėnesį.

Parengta pagal Liudmilos Januškevičienės (VU Informacijos ir ryšių su visuomene skyriaus) pranešimą.

Vilniaus universiteto istorinio architektūrinio ansamblio vaizdai. G. Zemlicko nuotrauka

6 2015 m. sausio 15 d. Nr. 1 (533)Mokslo Lietuva

Doc. dr. Irena RAMANeCKIeNė

(Pabaiga. Pradžia – 22 numeryje)

Monografijos bruožai Tėvo V. Zinko studija šioje mono-

grafijoje pateikta plačiame istoriniame biografiniame kontekste su moksliniais komentarais ir teologinės terminolo-gijos aiškinimais, be kurių negalimas istorinis tyrimas. Joje pateikti šios kny-gos komentarai, kurie tenkintų istori-kų, katechetų ir kultūrologų poreikius, nušviestų sąlygas, kuriose skleidėsi studijoje aprašomos asmenybės ir jų veikla. Apžvelgtos įvairių ordinų bei kongregacijų, ypač unitų (tėvų, bro-lių, seserų) pastangos, ugdant to meto visuomenės dvasingumą per jų įkurtas ir išlaikomas kultūrines ir švietėjiškas organizacijas.

Istorijos mokslų daktarė A. Vasi-liauskienė šiai mokslinei monografijai parašyti atidavė aštuonerius metus. Ji rėmėsi Lietuvos, Ukrainos, Brazilijos, Vatikano archyvų medžiaga, Ukrai-noje, Lietuvoje, Lenkijoje, Rusijoje ir Brazilijoje leistais katalogais, enci-klopedijomis ir enciklopedinio po-būdžio žinynais, kalendoriais, moks-liniais straipsniais, lietuvių ir ukrai-niečių diasporos leidiniais, minėtų šalių publicistika ir kitais archyviniais šaltiniais. Prelatas prof. dr. (HP) Vy-tautas Steponas Vaičiūnas ir kun. dr. Gediminas Jankūnas (VDU) religijos mokslo žurnale „Soter“ (2014, 51, p. 141) pabrėžia, kad daugelio tų šaltinių medžiaga „pirmąkart pateikiama Lie-tuvos mokslo visuomenei, tad papildo šiuolaikinę istoriografiją, be to, padeda atskleisti ne tik valstybių (Ukrainos, Brazilijos ir kt.), bet ir religijos (unitų bei lotynų apeigų katalikų) istoriją, aiškina terminologiją, padeda užpildyti dalį vadinamųjų baltųjų dėmių“.

Paaiškinimai (jų monografijoje yra 259 ir apima 326 puslapius) skirstyti-

ni į keletą grupių. Vieni komentuoja studijoje minimus istorinius įvykius, kiti apibūdina geografines vietoves bei architektūros paminklus, treti – svarbiausias Ukrainos ir Brazilijos pa-saulietines ir bažnytines organizacijas bei ukrainiečių periodiką diasporoje, ketvirti interpretuoja studijoje minimų posakių ir portugališkų žodžių reikš-

mes, penkti aiškina religines sąvokas. Iš viso yra 19 grupių ir dar 16 pogrupių.

Monografijos santrauka pateikta anglų, italų, portugalų ir ukrainiečių kalbomis. Autorė džiaugiasi, kad jai la-bai noriai talkino didelis būrys lietuvių ir ukrainiečių mokslininkų, istorikų, dvasininkų. Ji visiems be galo dėkinga už pagalbą, rengiant knygą kaip pagar-bos ženklą „istorijos bendrakeleiviams – ukrainiečiams vienuoliams, per šim-tmečius išlaikiusiems bendrystės su Lietuva dvasią“. Leonoros Zapereckie-nės žodžiais tariant, A. Vasiliauskienės monografija – solidus ir vertingas indė-lis į ukrainistikos tyrimų aruodą, ne tik plėtojantis ir turtinantis žinias, bet ir ugdantis dėkingumą tiems lietuviams ir ukrainiečiams, kurie tarnavo ar tar-nauja dvasiniams ir krikščioniškiems idealams („Lietuvos aidas“, 2014 07 11, p. 6–7).

Monografijos sutiktuvės 2014 m. birželio pradžioje įvyko Vilniaus Švč. Trejybės bažnyčioje. Iškilmėse

dalyvavo iš Romos atvykęs protoarchi-mandritas tėvas Genezijus Viomaras OSBM. Bažnyčios klebonas tėvas Pavlo Jachimec OSBM pabrėžė istorikės A. Vasiliauskienės kruopštumą ir dėme-sį net pačioms mažiausioms faktinės medžiagos detalėms ir kantrybę jas tikslinant. Pasak kalbėtojo, didelė gau-sa išnašų, paaiškinimų, komentarų ir

papildymų leidžia monografiją vadinti enciklopedija, teikiančia išsamių žinių apie istorinius lietuvių ir ukrainie-čių tautų santykius, o ypač apie Rytų (graikų) apeigų katalikus, Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istoriją, Lietuvos ir Lenkijos unitus.

Apie monografijos autorę

Panašiai pavadintas paskutinis monografijos puslapis, kuriame itin glaustai pristatoma Aldona Pajedaitė-Vasiliauskienė. Galima būtų to pus-lapio informacija ir apsiriboti, jei ne faktas, kad A. Vasiliauskienė kurį laiką dirbo Šiaulių universiteto Humanitari-nio fakulteto Šiaurės Lietuvos tyrimų centro vyresniąja mokslo darbuotoja, kol jo administracija nepradėjo svars-tyti, ar fakultetui reikalinga tokia pa-reigybė, o ypač ar reikalinga dėstytoja, kuri mintimis ir darbais paskendusi vien teologijos ir ukrainistikos daly-kuose. Pirmiausia sumažinta jos etato

dalis, ir tą „geradarys-tę“ dabar kas mėnesį skaudžiai primena gaunama pensija. 2010 m. visai nebeskelbtas konkursas dėstytojos užimamoms parei-goms. Tuo sprendimu buvo pasakyta viskas: mums tavęs nereikia.

Monografijos su-tiktuvių Lvove proga į akis krito tai, jog ko-legę Aldoną tiek Lvovo Ivano Franko univer-sitete, tiek Ukrainos katalikų universitete, liaudiškai sakant, vos ne ant rankų nešio-jo, džiaugdamiesi jos idėjomis ir atliktais moksliniais darbais, indėliu į ukrainistiką. Retas kuris ištvertų to-kias veiklos apimtis ir

darbo tempus. Svarstydama žmogaus reikalingumo, jo atlikto darbo verti-nimo klausimą, pridursiu: nerašyta tiesa, kad vadovai-vidutinybės liguistai nepakenčia šalia savęs Asmenybių. Matyt, anuomet kažką išgąsdino Al-donos Vasiliauskienės pelnytai gauti labai solidūs apdovanojimai, laimėtos premijos, Ukrainos mokslo institucijų,

visuomeninių organizacijų, vienuolių bazilijonų ir kt. padėkos.

Dr. A. Vasiliauskienės darbuose iš-skiriamos trys veiklos kryptys – moks-linė, organizacinė ir šviečiamoji. Išryš-kėja ir trys mokslinių interesų sritys:

Antrojo Lietuvos Statuto nuo-rašų tyrimai. Antrasis Lietuvos statu-tas (1566) – tai pagrindinis Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) įsta-tymas (dabar vadintume Konstitucija), kurio originalas neišlikęs. A. Vasiliaus-kienės tyrimų duomenimis, 2004 m. pasaulyje buvo žinoma 40 rankraštinių nuorašų. Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas išvertė ir išleido ukrainiečių kalba A. Vasiliauskienės monografiją – pirmąją mokslinę kny-gą, skirtą Antrajam Lietuvos Statutui. Be to, ši monografija buvo ir pirmoji humanitarinio profilio mokslinė lietu-vės autorės knyga ukrainiečių kalba.

Lietuvių katalikiškasis intelek-tinis sąjūdis bei Lietuvių katalikų mokslo akademijos (istorija, asme-nybės) veikla. 2001 m. išleista mono-grafija apie Praną Dovydaitį „Akme-nuotas patrioto kelias“, 2004 m. mo-nografija – „Monsinjoras Klemensas Gutauskas“, o 2011 m. – „Monsinjoras Petras Baltuška“. Jos rūpesčiu Dievo tarnui arkivyskupui Mečislovui Rei-niui Skapiškyje pastatytas pirmasis Lietuvoje koplytstulpis, Vyskupo atminimas įamžintas ir jo kankinystės bei mirties mieste Vladimire (180 km nuo Maskvos). A. Vasiliauskienė – pirmoji lietuvė, kuri tarpininkaujant tuometiniam Lietuvos Respublikos ambasadoriui Rusijos Federacijoje Antanui Vinkui, gavo leidimą susi-pažinti ir tyrinėti Vladimiro centralo trijų kalinių – arkivyskupo Mečislovo Reinio, kun. Vlado Mirono ir graikų apeigų katalikų archimandrito Pa-laimintojo Klementijaus Šeptyckio – bylas. Remdamasi sukaupta medžiaga 2011 m. ji paskelbė keletą straipsnių lietuvių ir rusų kalbomis.

Lietuvių-ukrainiečių istoriniai ir kultūriniai ryšiai; Šv. Bazilijaus Didžiojo ordino istorijos tyrinėjimai. 1990 m. A. Vasiliauskienė dalyvavo pirmame tarptautiniame ukrainistų asociacijų kongrese Kijeve, o nuo 2001 m. aktyviai ėmėsi mokslinių tyrimų.

A. Vasiliauskienės mokslinių tyri-mų aktualumą bei jos produktyvumą, organizacinės ir šviečiamosios veiklos

reikšmingumą liudija ir apdovanojimų gausa. Ji apdovanota dviem Popiežiaus Benedikto XVI Palaiminimo raštais (2005) ir Popiežiaus Jono Pauliaus II lankymosi Ukrainoje atminimo me-daliu (2001). Lvovo nacionalinis Ivano Franko universitetas ją apdovanojo Taraso Ševčenkos ir Ivano Franko jubi-liejiniais medaliais (2001); organizacija „Ukraina – pasaulis“ – Garbės diplomu (2003), o po trejų metų (2006) įteikė pirmajai ne ukrainietei aukščiausią-jį apdovanojimą – Aukso žvaigždės ordiną. Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie Lietuvos Respu-blikos Vyriausybės jos veiklą įvertino sidabro Garbės ženklu „Už nuopelnus“ (2005), o Ukrainos užsienio reikalų ministerija – Padėkos raštu už diplo-matinę veiklą (2006). Už krikščioniškų idealų sklaidą mokslininkė apdovanota „Giedros“ korporacijos (JAV) premija (2000), Lietuvos Nepriklausomybės Akto signataro Prano Dovydaičio pre-mija (2001), Stanislovo Rapolionio premija (2014). Ji išrinkta Ukrainos nacionalinės mokslų akademijos G. S. Skovorodos filosofijos instituto gar-bės nare-bendradarbe (2012) ir t. t. A. Vasiliauskienė – pirmoji lietuvė, apdovanota aukščiausiu įvertinimu, kurį gauna Ukrainoje itin nusipelniu-sios moterys, būtent, Kunigaikštienės Olgos III laipsnio ordinu, kurį jai 2006 m. įteikė Ukrainos prezidentas Vikto-ras Juščenka.

2013 metų pabaigoje Bazilionų (Šiaulių r.) vidurinė mokykla, įver-tindama A. Vasiliauskienės, kaip is-torikės mokslininkės, dvylikos metų darbą, skirtą Šv. Bazilijaus Didžiojo ordinui ir ukrainistikos plėtrai, atidarė jos vardu pavadintą klasę. Simbolinę juostelę nukirpęs Ukrainos ambasa-dorius Lietuvoje Valerijus Žovtenko tada pabrėžė, kad A. Vasiliauskienė yra tarp Ukrainoje pripažintų asmenybių, o Bazilionuose atidaryta klasė – tai Lietuvos ir Ukrainos artumo simbolis. Apie šį nepaprastą mokslininkės įver-tinimą „Lietuvos aide“ (2014-01-08) rašyta: „Tai svarbi diena ne tik Bazi-lionų vidurinei mokyklai, miesteliui, Šiaulių kraštui, bet ir visai Lietuvai: dar neįprasta, kad taip būtų pagerbiamas šalia mūsų esantis žmogus – paprastai liaupsių negailima, kai jo netenkame...“

ROMOJE IŠLEISTA LIETUVIŲ ISTORIKĖS MONOGRAFIJA APIE VASILIJAUS ZINKO STUDIJĄ „SESUO RAFAILA“

Aldonos Vasiliauskienės mokslinės veiklos apibūdinimas: PIRMUTINĖ, PIRMOJI, VIENINTELĖ

A. Vasiliauskienės monografijos pristatymas Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto Veidrodžių salėje. Sėdi universiteto prorektorius doc. Marijanas Lozynskis. Stovi renginio vedėjas Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto mokslinės bibliotekos direktorius doc, dr. Vasylis Kmet ir Aldona Vasiliauskienė. Sėdi tėvas Pavlo Jachimec OSBM iš Vilniaus. Nuotraukos autorius - Jurko Čeban. (Ivano Franko universitetas)

Į monografijos prezentaciją gražiausioje universiteto salėje susirinko mokslininkai, vienuoliai bazilijonai, studentai, istorijos muziejų darbuotojai. Iš kairės pirmoje eilėje sėdi archeologijos prof. Mychailas Filipčiukas, Šventojo Andriejaus (Ukrainos globėjo) cerkvės klebonas tėvas Michailas Lučkivas OSBM, tėvas Josifas Budajus OSBM, Švenčiausiojo Gelbėtojo provincijos protoigumenas tėvas Pantalejmonas Salamacha OSBM, Lvovo nacionalinio Ivano Franko universiteto Istorijos ir kraštotyros katedros prof. Bohdanas Jakimavičius. Nuotraukos autorius - Jurko Čeban (Ivano Franko universitetas)

Monografijos pristatymas Lvovo nacionalinio Ivano Franko universitete. Iš kairės: kalba prorektorius doc. Marijanas Lozynskis; sėdi renginio vedėjas doc. dr. Vasylis Kmet, dr. Aldona Vasiliauskienė, užsienio reikalų prorektorė prof. Marija Zubricka, tėvas Pavlo Jachimec OSBM, doc. dr. Irena Ramaneckienė ir tevas Viktoras Batych OSBM. Nuotraukos autorė - Olena Lukačuk

2015 m. sausio 15 d. Nr. 1 (533) 7Mokslo Lietuva

APIE MAŽĄJĄ LIETUVĄ ANGLIŠKAI VISAM PASAULIUI

Vytautas ŽeIMANTAS

Mano rankose nauja knyga apie Mažąją Lietuvą. Kie-kvieną kartą, kai prisiliečiu

prie šios temos, kažkodėl pasijuntu, tarsi būčiau jai kažką skolingas. Gal taip yra todėl, kad augdamas ir per ilgus sovietmečio dešimtmečius apie tai rimčiau niekada nesusimąstydavau, o ir vyresnieji neskatino susidomėjimo tuo kraštu. Dažniau buvo sakoma, kad tai kažkas mums svetimo - Kaliningra-dskaja oblast. Nors šis kraštas nuo seno buvo vadinamas ir Mažąja Lietuva, o ten gyvenę žmonės – mažlietuviais arba lietuvninkais, vadinasi, savais.

O gal šis visuotinės skolos jaus-mas susiformavo vėliau, kai pradėjau aktyviau domėtis istorija, kai supra-tau, kad mes, didlietuviai, esame daug kuo skolingi mažlietuviams. Juk XIII amžiaus viduryje, kai Herkus Mantas pakėlė ten nuo seno gyvenusius skal-vius, nadruvius, natingus ir kitus baltus į žūtbūtinę kovą prieš okupantus – vo-kiečių ordiną, manau, kad jis tikėjosi ir Lietuvos paramos. Tačiau tuomet lie-tuviams labiau rūpėjo nužudyti karalių Mindaugą, beje, anksčiau valdžiusi ir Skalvą, ir Nadruvą. Nepasinaudojo Žalgirio pergalės vaisias ir Vytautas Didysis. Palaužęs kryžiuočių galybę, apsupęs jų sostinę Marienburgą, pasi-traukė, labiau domėjosi Rytų politika.

Istorikai nemėgsta vartoti sąvokos „jeigu“. Aš – ne istorikas, todėl kar-tais ir susimąstau: o jeigu būtų kitaip? Tačiau dabar turime Mažąją Lietu-vą, gražiais pasiekimais ir skaudžiais netekimais paženklintą kraštą, kurį šiandien dalijasi net trys valstybės. Šiaurinė Mažosios Lietuvos dalis, Ne-muno dešinysis krantas - Lietuvoje, iš centrinės dalies atsirado politinis nau-jadaras - Rusijos Kaliningrado sritis, pietinę valdo Lenkija. Visa tai Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras kartu su Šiaurės Amerikoje veikiančiu Mažo-sios Lietuvos fondu pabandė sujungti į vieną knygą, į Mažosios Lietuvos enci-klopedinį žinyną anglų kalba - Consice Encyclopaedia of Lithuania Minor.

Reikia pasidžiaugti, kad tai jau antras rimtas bendras šių dviejų leidėjų projektas, skirtas Mažajai Lietuvai. Neseniai lietuviškai skaitančioji visuo-menė gavo išsamią, didelės apimties keturių tomų Mažosios Lietuvos enci-klopediją, kurią 2000-2009 metais Vil-niuje išleido Mokslo ir enciklopedijų leidybos institutas (vėliau - centras). O jos atsiradimą inicijavo, didžiąją išlaidų

dalį finansavo ir konkrečiais darbais bei sukaupta medžiaga rėmė Mažo-sios Lietuvos fondas, nuo 1985 metų veikiantis JAV ir Kanadoje. Ši enciklo-pedija tapo didžiausiu ir reikšmingiau-siu Fondo remtu ir kartu su Lietuvoje dirbančiais Mažosios Lietuvos tyrėjais bei leidėjais įvykdytu bendru projektu, kurio iniciatorius ir pagrindinis tvar-kytojas iki pat mirties buvo žinomas mažlietuvis, prof. dr. Vilius Pėteraitis, 1914 m. gimęs Vaidauguose, netoli Klaipėdos, o gyvenimo kelią užbaigęs 2008 m. Toronte, Kanadoje.

Prisimenu, kaip Mokslų Akademi-joje per šios enciklopedijos pristatymą daugelis kalbėjo, kad sustoti negalima, todėl būtina kažką panašaus išleisti ir kitomis kalbomis. Ir motyvacija buvo svari: Vokietijai priklausiusią Mažąją Lietuvą, kaip jau minėta, dabar valdo trys valstybės, kiekviena turėdama savų interesų. Lietuviai, rusai, len-kai, vokiečiai ir kiti žvelgia į tą kraštą per savo mąstymo prizmę. Tarptau-tinę reikšmę turintis objektas kelia suprantamą smalsumą, kurio viena enciklopedija, nors ir išsamia, bet iš-leista tik lietuvių kalba, nepatenkinsi. Būtina į skaitytoją prabilti ir tarptauti-nio bendravimo priemone tapusiomis kalbomis.

Mokslo ir enciklopedijų leidybos centras (direktorius Rimantas Karec-kas, pavaduotojas redakciniams dar-bams Antanas Račis) ėmėsi iniciatyvos anglų kalba išleisti Mažosios Lietuvos žinyną. Šiame kelyje jie turėjo ir nuo-širdžius sąjungininkus. Žodyno rengi-mą globojo Mažosios Lietuvos fondo pirmininkas Vilius Algirdas Trumpjo-nas, o jam mirus – prof. Jurgis Arvydas Anysas. Žinyno turinį formavo redak-cinė kolegija, vadovaujama pirmininko ir vyriausiojo redaktoriaus dr. Vaclovo Bagdonavičiaus bei redakcinės kole-gijos prezidento akademiko Zigmo Zinkevičiaus. Redakcinėje kolegijoje sėkmingai darbavosi dr. Algirdas Ma-tulevičius, Danutė Valentukevičienė, Vytautas Kaltenis, Vytautas Gocentas ir kt. Straipsnius rašė 107 autoriai ir mokslinių redaktorių kolektyvas, juos konsultavo prof. Domas Kaunas ir prof. dr. Manfredas Kleinas iš Vokietijos.

Galima tik pasidžiaugti, kad šio žinyno leidėjai nepretendavo aprėpti visą Rytų Prūsiją, jos istoriją bei visus su ja susijusius reiškinius ir objektus. Žinyno leitmotyvas siauresnis – tik toji Rytų Prūsijos teritorijos dalis, kurioje nuo seno gyveno lietuvių ir kitų baltų – prūsų, kuršių, skalvių, nadruvių, sūduvių gentys. Nustatyti šios teritorijos ribas, ypač pietinę, yra nelengva. Leidėjų pateiktuose Mažo-sios Lietuvos žemėlapiuose nurodomi keli pietinės sienos variantai. Mano nuomone, tiksliausiai šią ribą dar 1989 metais pavaizdavo dr. Algirdas Matule-vičius, kruopščiai ištyręs čia gyvenusių žmonių tautinę sudėtį ir šiam žinynui parašęs 23 mokslinius straipsnius, iš-samiai aptariančius Mažosios Lietuvos istoriografiją nuo seniausių žinių iki XXI amžiaus pradžios.

Žinyne svarbiausias dėmesys koncentruojamas į lietuvininkų, kaip etninės grupės, savitumo, jų kultūros išskirtinumo atskleidimą. Būtent to pasigendama Rytprūsiams skirtoje li-teratūroje, skelbtoje kitomis kalbomis. Dabar ši lietuviško etnoso pažinimo spraga iš esmės yra užpildyta. Padaryta tai angliškai skaitančiam, Rytprūsiais besidominčiam skaitytojui neįkyriai, profesionaliai, netvirtinant, kad čia

tebūta tik lietuviškojo etnoso ir kad tik jis teįspaudęs savo kultūros pėdsakus. Lietuviškasis šio krašto istorijos dėmuo atskleidžiamas remiantis bendruoju istoriniu kontekstu, jame regint ir kitą pagrindinį jame veikusį vokiškąjį su-bjektą bei lietuviškojo etnoso sąveiką su juo.

Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinynas sudarytas iš trijų dalių: pirmoji skirta istorijai, ekonomikai ir kultūrai, antroje aprašomos gyvenvietės, trečioje pateikiamos biografijos. Pirmoje dalyje dėstomos istorinės žinios apie Mažąją Lietuvą. Apibrėžiama jos teritorija, vardas, apibūdinami jos gyventojai. Rašoma apie prūsų, vakarinių lietuvių ir kitas baltų gentis, vokiečių ordino užkariavimus, Prūsijos valstybės įkūri-mą, jos raidą, didžiąją maro epidemiją ir jos padarinius, socialines ir politines reformas, vykusius karus ir su jais su-sijusius istorinius lūžius. Istoriniame fone pateikiamas lietuvininkų kaip savitos etninės grupės susiformavimas, atskleidžiami jos unikalūs bruožai. Ypač vaisingai padirbėjo istorikai prof. eduardas Gudavičius ir dr. Algirdas Matulevičius, o aprašant čia gyvenusių baltų kalbas – prof. Zigmas Zinke-vičius.

Daug vietos žinyne skiriama kultū-riniam gyvenimui, ypač švietimui, re-ligijai, spaudai, dailei, etninei kultūrai. Atskleidžiami lietuvininkų tapatybės ženklai ir jų kultūros išskirtinumas, parodoma Mažosios Lietuvos reikšmė

visos Lietuvos kultūrai. O ji buvo tikrai nemaža. Mažojoje Lietuvoje pasaulį iš-vydo pirmoji lietuviška knyga, pirmoji lietuvių gramatika, pirmasis lietuviškas laikraštis, pirmoji poema, pirmoji dai-nų šventė ir pan. Čia gyveno, dirbo ir kūrė Martynas Mažvydas, Liudvikas Gediminas Rėza, Kristijonas Donelai-tis, Vydūnas, kiti garsūs žmonės, iš čia lietuvišką sąmonę žadino „Aušra“ ir „Varpas“. Apie tai rašė Domas Kaunas, Gintaras Beresnevičius, Darius Petkū-nas, Ingė Lukšaitė, Albertas Juška ir kt.

Žinyne plačiai aprašoma Klaipėdos krašto istorija ir ekonomika. Klaipėdos (vokiškai – Memel) istorija sudėtinga ir įvairiai traktuojama. Yra net tei-giančių, kad Klaipėdos vardas – tai lietuvių sugalvotas naujadaras. Todėl, manau, kad būtų geriau, jei į Žodyną būtų įdėtas ir Casparo Hennebergerio „Prūsijos žemėlapis“ (Prussia vetus, iš „Alt und Neus Preussen“), pasirodęs 1684 metais Frankfurte ir Leipcige, kuris įdomus tuo, kad bene pirmą kartą Klaipėdos miestą įvardija ne Memeliu, bet Cleypeda.

Antroje dalyje pateikiami lietu-viškiausios krašto dalies gyvenviečių aprašymai. Tai 165 miestų, miestelių, valsčių ir parapijų centrų, didesnių kaimų istorijos. Didžiausi šios dalies straipsniai skirti Karaliaučiui, Klaipė-dai, Tilžei, Šilutei, Ragainei. Daug įdo-mių faktų galima rasti straipsniuose, skirtuose Įsručiui, Gumbinei, Labgu-vai, Juodkrantei, Nidai, Pagėgiams,

Priekulei, Pyliavai, Tepliuvai, kitiems Mažosios Lietuvos miestams, mieste-liams ir garsesniems kaimams.

Trečioje Žinyno dalyje aprašyti Mažojoje Lietuvoje iki 1945 gimę, gyvenę ir dirbę svarbesni politikos, visuomenės, kultūros, švietimo ir mokslo veikėjai, lietuviškosios rašti-jos pradininkai, tautosakos rinkėjai ir leidėjai, iškilūs dvasininkai ir kitų sričių žymūs atstovai. Šioje dalyje pa-teikta daug lietuvių kilmės arba lietuvių kultūrai, tautinio tapatumo palaikymui nusipelniusių veikėjų biografijų.

Žinynas solidus, 656 puslapių. Jame daugiau kaip 900 iliustracijų, gausu retų ir įdomių nuotraukų, daug žemėlapių. Pateikiama bibliografija, yra asmenvardžių, vietovardžių ir da-lykų rodyklės. Visa tai padės skaitytojui geriau orientuotis.

Žinynas labiau skirtas užsienio skaitytojui. Todėl įprasti knygų plati-nimo keliai gali neduoti optimalaus rezultato. Padarytas didelis, valstybinės reikšmės darbas. Manau, kad populia-rinant leidinį aktyvesnę poziciją galėtų užimti Lietuvos užsienio reikalų minis-terija, mūsų pasiuntinybės užsienyje. Būtų puiku, jeigu ministerija išpirktų dalį žodyno tiražo ir per pasiuntinybes išplatintų jį stambiausiems mokslo centrams, nacionalinėms bibliotekoms. Šį žinyną vertėtų išversti į vokiečių, rusų, o galbūt ir į lenkų kalbas.

Grupė „Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinyno“ rengėjų. Sėdi (iš kairės) dr. Vaclovas Bagdonavičius, Danutė Valentukevičienė, akad. prof. habil. dr. Zigmas Zinkevičius, Virginija Budrikienė. Stovi Vytautas Kaltenis, dr. Algirdas Matulevičius, Vytautas Gocentas, Algirdas Žemaitaitis ir MELC direktoriaus pavaduotojas redakciniams darbams Antanas Račis. (2010 m.)

„Mažosios Lietuvos enciklopedinis žinyno“ viršelis. Dailininkas Alfonsas Žvilius. Nuotraukos iš MELC archyvo

Mažosios Lietuvos fondo pirmininkas prof. Jurgis Arvydas Anysas

V ilniaus universiteto Taryba paskelbė viešą tarptautinį konkursą Vilniaus universiteto rektoriaus pareigoms

eiti. Konkurse gali dalyvauti nepriekaištingos reputacijos asmenys, turintys mokslo (meno) daktaro laipsnį, arba pripažinti menininkai, turintys pedagoginės ir vadybinės patirties. Kandidato į rektoriaus pareigas veikla turi rodyti, kad jis suvokia Vilniaus universiteto misiją, puoselėja universiteto vertybes, yra motyvuotas rūpintis universiteto veiklos kokybe ir turi žinių, patirties bei gebėjimų, reika-lingų rektoriaus pareigoms vykdyti. Kandidatu į rektoriaus pareigas gali būti ir universitete nedirbantis asmuo. Savo kandidatūrą asmuo išsikelia pats.

Asmenys, norintys dalyvauti konkurse, turi iki 2015 m. vasario 4 d. 15 val. užklijuotame voke arba elektroniniu paštu pateikti dokumentus Vilniaus universiteto Centrinei

rinkimų komisijai. Pasibaigus kandidatų registracijai, Senatas svarstys visų asmenų, registruotų kandidatais į rektoriaus pareigas, kandidatūras ir teiks Tarybai išvadas dėl jų tinkamumo eiti rektoriaus pareigas. Universiteto rektorių 5 metų kadencijai slaptu balsavimu kovo vidu-ryje rinks VU Taryba. Kandidatai į Vilniaus universiteto rektorius prisistatys universiteto bendruomenei Teatro salėje 2015 m. kovo 4 d.

Informacija apie viešą tarptautinį konkursą skelbia-ma Vilniaus universiteto, Lietuvos mokslo tarybos bei europos universitetų asociacijos (eUA) tinklalapiuose. Kontaktinis asmuo: Linas Gelūnas. Centrinė rinkimų komisija. Tel.: 268 7063. e-paštas: linas.gelunas@cr.vu.lt.

Parengta pagal VU Informacijos ir ryšių su visuomene sky-riaus pranešimą

SKELBIAMA VILNIAUS UNIVERSITETO REKTORIAUS RINKIMŲ PRADŽIA

8 2015 m. sausio 15 d. Nr. 1 (533)Mokslo Lietuva

emilija Algaudė BUKONTIeNė

Baigėsi 2014-ieji – Kristijono Donelaičio metai. Dar 2010-ais metais Lietuvos Respublikos

Seimas patvirtino penkerių metų poeto 300-ųjų gimimo metinių programą. Per visus metus Lietuvoje ir už jos ribų nuvilnijo daugybė įvairių renginių, skirtų didžiajam būrų dainiui.

Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Baltojoje salėje įvyko K. Donelaičio jubiliejaus minėjimo bai-giamoji popietė, į kurią buvo pakviesta daug garbių žmonių, kurie populiarino lietuvių literatūros klasiko atminimą, rūpinosi jo atminimo įamžinimu, pri-žiūrėjo memorialines vietas Lazdy-nėliuose ir Tolminkiemyje. Renginiui vadovavęs žurnalistas Juozas Šalkaus-kas priminė Tolminkiemio muziejaus įkūrimo istoriją, kai būrelis entuziastų 1967 m. Vilniuje, Skaičiavimo mašinų projektavimo biure įkūrė kultūros ir istorijos pažinimo klubą „Alkas“, kurio pirmininkas tapo Steponas Lukoševi-čius. Klubas daug pasidarbavo atstatant Tolminkiemio bažnyčią, kiekvienais metais rengiant jos aplinkos tvarkymo talkas. 1992 m. įkurta K. Donelaičio draugija, pradėtas leisti laikraštis „Do-nelaičio žemė“.

Architektas restauratorius dr. Ka-zys Napaleonas Kitkauskas, K. Done-laičio memorialinio muziejaus Tol-minkiemyje ir Lazdynėliuose projekto autorius ir K. Donelaičio draugijos pirmininkas, sakė, kad praėjo daugiau kaip 30 metų, kai atstatyta K. Done-laičio bažnyčia, atrasti Lazdynėliai ir atkurta klebonija. Tolminkiemis – tai šventa vieta, kur ošia Romintos giria, teka Šventainės upelis, kur jauti ypa-tingą aurą. N. Kitkauskas padėkojo laikraščio „Donelaičio žemė“ redakto-riui Steponui Lukoševičiui, mokytojai Vandai Vasiliauskienei, dirbusiai Kara-liaučiaus krašte (dabar – Kaliningrado srityje) ir kitiems prisidėjusiems prie poeto atminimo įamžinimo. „Tolmin-kiemis be mūsų būtų skurdus, mes be jo irgi nuskurstume“,- sakė dr. N. Kitkauskas.

Lietuvos Respublikos kultūros ministras Šarūnas Birutis pasidžiaugė, matydamas gausų renginio dalyvių būrį ministerijoje, sakydamas, kad valstybė prasideda nuo kultūros. Mi-nistro nuomone, K. Donelaičio metai niekada nesibaigs. Jie tęsis tol, kol bus Lietuva, kol gyva lietuvių kalba. Poe-ma „Metai“ įrašyta į geriausių euro-pos literatūros kūrinių sąrašą. Minis-tras padėkojo visiems, kurie prisidėjo prie K. Donelaičio metų ir pristatė poetą ne tik Lietuvoje. Karaliaučiaus krašte vyko mokslinės konferencijos, įvairūs konkursai. Donelaitis – tai tiltas tarp mūsų ir kaimynų, tiltas į pasaulį. Ministras padėkojo už darbą, populiarinant lietuvių literatūros kla-siko kūrybą, ir didelei grupei renginio dalyvių įteikė Lietuvos Respublikos kultūros ministerijos Padėkos raštus ir atminimo dovanas. Juos gavo K. Donelaičio draugijos Vilniaus, Kau-no, Klaipėdos, Marijampolės, Šiaulių skyrių pirmininkai, jų nariai, „Done-laičio žemės“ redaktorius Steponas Lukoševičius, mokytoja Vanda Va-siliauskienė, marijampoliečiai Vida Mickuvienė, Gintaras Skamarovičius, Vytautas Gaulia, šiaulietė Izolina Lin-gienė ir daugelis kitų.

Dr. Remigijus Motuzas, Lietuvos Respublikos kanclerio pirmasis pava-duotojas, sakė, kad didžiojo dainiaus

kūrybą padėjo išpopuliarinti gausus būrys apdovanotųjų. Jis perdavė Mi-nistro pirmininko Algirdo Butkevi-čiaus sveikinimus ir įteikė Ministro pirmininko Padėkos raštus. Juos gavo aktorius, filmo „Donelaitis. Mažosios Lietuvos kostiumas“ režisierius Ra-mūnas Abukevičius, kompozitorius Vidmantas Bartulis, architektas dr. Kazys N. Kitkauskas, dr. Laimutė Kit-kauskienė, prof. dr. Viktorija Daujoty-tė-Pakerienė, Kauno valstybinio choro meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis, „Metų“ vertėjas į rusų

kalbą Sergejus Isajevas ir kiti. R. Motū-zas sakė, kad K. Donelaičio kūryba skamba įvairiomis kalbomis. Kai jis dirbo Švedijoje, švedai jau skaitė Done-laitį savo gimtąja kalba. Italai irgi skaito K. Donelaitį itališkai. Poeto vardas skambėjo įvairiuose šalies kampeliuose per visus metus ir skambės iš kartos į kartą. Vilniaus knygų mugėje net penkias valandas vyko K. Donelaičio skaitymai.

Prof. Andrius Vaišnys padėko-jo tiems, kurie rūpinosi, kad K. Do-nelaitis išeitų į platųjį pasaulį, kurie padėjo suprasti didįjį poetą. Akade-mikas prof. Domas Kaunas priminė, kad 1896 m. Lazdynėlių dvaro sode iškilmingai atidengtas paminklinis akmuo, ant kurio užrašyta „Duone-laitis“. Jis pastatytas prof. F. Tetznerio, J. Sauerveino ir M. Jankaus iniciatyva. Iš Tolminkiemio klebonijos sodo at-vežtas ir pasodintas ąžuoliukas. 1914 m. buvo nutarta ant Rambyno kalno pastatyti paminklą K. Donelaičiui, bet karas sutrukdė įgyvendinti šį sumany-mą. Prof. D. Kaunas pasidžiaugė, kad sulaukėme 300-ųjų metų, kai poeto kūrybą pristatė 200 skaitovų. Jereva-ne išleistas jau šeštasis K. Donelaičio „Metų“ leidimas armėnų kalba. Reikia suvienyti jėgas su vokiečių istorikais, kad K. Donelaičiui skirtos konferen-cijos vyktų kas treji metai.

Renginio tąsa – šventinis vakaras Lietuvos nacionalinėje filharmonijoje. Jį organizavo Lietuvos Respublikos Seimo lituanistikos tradicijų ir pavel-do įprasminimo komisija, Lietuvos Respublikos Vyriausybės kancelia-rija, Lietuvos Respublikos kultūros ministerija ir Lietuvos nacionalinė filharmonija. Šventinį vakarą, skirtą būrų dainiaus 300-osioms gimimo metinėms, pradėjo LR Seimo pir-mininko pavaduotoja Irena Degu-tienė. Jo programoje buvo 2014-ųjų metų Felicijos Bortkevičienės Kalbos premijos įteikimas. Ji teikiama nuo 2004-ųjų metų už darbus puoselėjant lietuvių kalbą, lituanistinius tyrimus, lituanistinį paveldą. Šių metų pre-mija paskirta LRT Lietuvos radijo žurnalistei Janinai Mateikienei už dėmesį taisyklingos kalbos vartojimui žiniasklaidos pranešimuose ir sava-norystės veiklą tarp neįgalių žmonių. Ši premija paskirta ir partizaninio karo metraštininkui Romui Kaunie-

čiui už Lietuvos laisvės kovų dalyvių lituanistinio garso ir vaizdo archyvo sukūrimą.

Žurnalistė J. Mateikienė padėkojo už premiją ir pasidžiaugė, kad Lietuvos radiją girdi didelis būrys klausytojų, sakydama, kad lietuvių kalbai tenka išlaikyti amžiaus išbandymus, o mums reikia turėti tėviškę, namus, žmonišku-mo pamatus, iš tėvų ir senelių paveldė-tą gimtąją kalbą. R. Kaunietis sakė, kad sueina 70 metų nuo Lietuvos laisvės ginkluoto pasipriešinimo pradžios. Sunku išsakyti tų žmonių išgyvenimus,

nes jų sielose tokios žaizdos niekuomet neužgyja.

Didįjį būrų dainių savo pranešime pagerbė prof. dr. Viktorija Daujotytė-Pakerienė. Profesorė sakė, kad K. Do-nelaitis jungia abu Nemuno krantus. Poeto metai baigia savo ratą. Jie leido pajusti, kad turime tokį gilų savosios kultūros šaltinį. Pranešėja pasidžiau-gė, kad šiais metais sulaukėme naujų leidinių ir tyrimų, meninių interpre-tacijų. Ji padėkojo skaičiusiems Done-laitį kaip Šventąjį raštą, mokytojams ir visiems, perrašiusiems jį, piligrimams, K. Donelaičio draugijai. K. Donelaitis – tai lietuvių tautos garbė, o jo poema

„Metai“ – lietuvių žemdirbių epas. Poeto aprašyti keturi metų laikai – lyg kvadrato, lyg rato kraštinės. Gyvybės ratas neturi nei pradžios, nei pabaigos, mes irgi sukamės amžinuoju ratu. K. Donelaitis, pasak profesorės, neturi pabaigos, nes metų ratas yra nesibai-giantis.

Toliau klausėmės keturių K. Done-laičio pamokslų – Vidmanto Bartulio „Taip, Donelaiti“. Juos atliko Kauno valstybinis choras (meno vadovas ir vyriausiasis dirigentas Petras Bingelis) ir aktorius Dainius Svobonas. Tai pa-mokslai apie pavasario grožį, apgavystę ir melą, persivalgymą ir girtuoklystę. Girdėjome Kristijono paliepimus lietu-viams pagal K. Donelaičio pasakėčios „Lapės ir gandro čėsnis“ moralą. Skam-bėjo lietuviškos evangelikų giesmės, Vlado Švedo, Giedriaus Kuprevičiaus, Algimanto Bražinsko, Vidmanto Bar-tulio muzika. Tai buvo nuostabus, ne-pakartojamas renginys.

Džiaugiuosi, kad sulaukiau to-kio garbingo jubiliejaus. Septyniolika metų dirbu Donelaičio žemėje. Su-pažindinu savo moksleivius su poeto asmenybe, gyvenimu ir kūryba. Kas-met važiuojame į Lazdynėlius, Gum-binę (Gusevą) ir Tolminkienį (Čis-tyje Prudy), pavaikštome takeliais, kuriais vaikščiojo poetas, pastovime prie kriptos, apžiūrime muziejaus eksponatus. Donelaičio bažnyčioje klausomės koncerto, skaitome poeto priesakus šių laikų žmogui. Renku medžiagą apie būrų dainių mokyklos kraštotyros muziejui, kuriam vado-vauja entuziastas mokyklos direkto-rius Jurij Uzercov. Skaitėme Donelaitį ir rašėme jam laiškus. Džiugu, kad mano mokiniams poetas yra savas ir artimas.

Ačiū Donelaičio draugijai, jos pirmininkui N. Kitkauskui, Lietuvos Respublikos kultūros ministrui Š. Bi-ručiui už padėkos raštą, K. Donelai-čio medalį ir naująjį „Metų“ leidimą. Ačiū Kaliningrado srities Vyriausybei, kaliningradiečiams rašytojams, regio-ninei srities Lietuvių kalbos mokytojų asociacijai, jos pirmininkui A. Bartni-kui, mokytojui A. Karmilavičiui už poetui skirtus renginius. Ačiū Tau-ragės B. Baltrušaitytės viešajai bibli-otekai, daugelio renginių dalyviui dr. A. Matulevičiui, Karaliaučiaus krašto lietuvių bendruomenės pirmininkui S. Šamborskiui ir visiems už tokią renginių įvairovę. Ačiū kaliningradie-tei kolegei R. Daujotaitei-Leonovai už N. ir L. Kitkauskų knygos „K. Done-laičio memorialas Tolminkiemyje“ ir poemos „Metų“ vertimą į rusų kalbą (pastarosios leidimo dar laukiame). Likime širdyje su Donelaičiu. Filo-sofas Vydūnas rašė: „Kristijoną Do-nelaitį kiekvienas turi susikurti savo širdyje“.

Autorė yra Kraupiško (Uljanovo) vidurinės mokyklos mokytoja.

AČIŪ UŽ DONELAIČIO METUS

Janina VALANČIŪTė

Norint padėti žmonėms susidoroti su psichologinėmis problemomis siūloma skaityti literatūrą, pritaikytą

konkrečioms žmogų kamuojančioms problemoms. Tokia literatūra tarnauja kaip kognityvine elgesio terapija pa-grįsta biblioterapija. Jos tikslas – padėti išmokti įsisavinti informaciją, savarankiškai dirbti pildant klausimynus, suformuoti naujus įgūdžius. Kognityvinės biblioterapijos knygos gali padėti geriau suprasti save ir savo rūpesčius, atpažinti ankstyvuosius ligos simptomus bei būti nau-dingos rengiant tolesnių veiksmų planą. Kognityvinės biblioterapijos knygų, kurių poveikis moksliškai pagrįstas, yra labai nedaug.

Lietuvos medicinos bibliotekos Skaitytojų aptarnavi-mo skyriaus vedėja Daiva Širkaitė, atrinkusi ir išanaliza-vusi tokio pobūdžio knygas, sudarė rekomenduojamos literatūros rodyklę. Leidinyje pateikiamos tik moksliniais įrodymais pagrįstos kognityvinės elgesio terapijos knygos. Neįtraukti šviečiamojo pobūdžio leidiniai ar savipagalbos literatūra, dažnai siūlanti paguodžiančių bei džiuginančių minčių.

Kognityvinės biblioterapijos rodyklę „Knygos kei-čiančios mąstymą“ rasite http://issuu.com/lmbtau/docs/knygos_keiciancios_mastyma_wwww/1

Interviu su leidinio autore D. Širkaite http://www.santaroszinios.lt/blog/aistra-skaityti-pa-

dejo-atrasti-gydancias-knygas/

KOGNITYVINĖS BIBLIOTERAPIJOS RODYKLĖ„Knygos keičiančios mąstymą“

Architektas K. N. Kitkauskas Kultūros ministras Š. Birutis

Koncertuoja Kauno valstybinis choras

Maloniai kviečiame aplankyti parodą „Drauge su mokiniais“. Ši paroda 2015 m. sausio 15 d. atidaryta

Lietuvos medicinos bibliotekoje (Kaštonų g. 7, Vilnius). Tai tikybos pamokas lankančių, lankiusių ir vienaip ar kitaip su tikybos mokymu susijusiųjų darbai: piešiniai, maldos apmąstymai, eilėraščiai, gimę skaitant ir apmąstant Dievo žodį, drauge ar asmeniškai meldžiantis, bandant kaip pranašui Samueliui įsiklausyti į Dievo kalbėjimą. Tai

ir Šv. Marijos, kitų šventųjų portretai su jų įkvepiančiomis mintimis.

Parodoje eksponuojami ir tikybos mokytojos, dai-lininkės Jolantos Šalkauskaitės darbai, gimę tikėjimo kelionėje, stengiantis klausytis Vienintelio Tikrojo Moky-tojo, žmogumi tapusio Dievo sūnaus, gimusio Betliejaus tvartelyje, balso. Paroda veiks iki vasario 6 d.

Parengta pagal LMB pranešimą.

„DRAUGE SU MOKINIAIS“Paroda Lietuvos medicinos bibliotekoje

2015 m. sausio 15 d. Nr. 1 (533) 9Mokslo Lietuva

Dr. Angelė ŠARLAUSKIeNė

Po nepriklausomybės paskelbimo Didžioji Lietuva pamažu ati-duoda skolas Mažajai Lietuvai.

1989 metais įkurta Mažosios Lietuvos reikalų taryba (MLRT) nepamiršta priminti nei savajai, nei tarptautinei bendruomenei kartais nelabai pato-gių su šiuo praeityje Lietuvos etniniu kraštu susijusių problemų. Tad ne-turėtų stebinti, kad ir vieno Vilniaus daugiabučių rajono – Pilaitės gatvės, alėjos ir įstaigos įamžino Mažosios Lietuvos autentiškus vietovardžius ar ten lietuvybės vardan plušėjusių iškilių asmenybių vardus. Šios idėjos autoriai yra filologas, rašytojas, inžinierius, esperantininkas ir MLTR pirmininkas Vytautas Šilas bei jau šviesios atminties istorijos habil. dr. Regina Žepkaitė.

Nors 2014-ieji Lietuvoje išsisky-rė mokslininkų ir menininkų duokle lietuviškos grožinės raštijos pradinin-kui Kristijonui Donelaičiui, gimusiam prieš 300 metų Mažojoje Lietuvoje, pačioje tokių donelaitiškų metų pa-baigoje nepamiršta ir Marta Raišukytė, taip pat kilusi iš šio krašto. Ji iškilaus filosofo, rašytojo, nuoseklaus lietuvy-bės gynėjo ir jos puoselėtojo Vydūno bendražygė, talkininkė, iki paskutinio atodūsio (mirė Tilžėje 1933 metais) padėjusi įgyvendinti didžiuosius jo gyvenimo tikslus.

Dr. Vacio Bagdonavičiaus iniciaty-va 1988 metais įkurta Lietuvos Vydūno draugija. 2014-ųjų pabaigoje Vilniaus mokytojų namuose Lietuvos Vydūno draugija surengė Mažosios Lietuvos kultūros veikėjos, Vydūno bendražygės Martos Raišukytės 140-osioms gimimo metinėms skirtą konferenciją. Tai jau antroji nepriklausomoje Lietuvoje jai pašvęsta konferencija. Pirmoji buvo surengta prieš 20 metų, minint jos 120-ąsias gimimo metines (M. Rai-šukytė gimė 1874-aisiais gruodžio 10 d.). Ta proga šios draugijos pastango-mis 300 egzempliorių tiražu išleista ir Vydūno knygelė „Rožės ir lelijos. Rūtos atminimui” (M. Raišukytė pa-sirašinėjo Rūtos slapyvardžiu). Tokiu pavadinimu buvo pavadinta ir jos ini-ciatyva įkurta leidykla, kuri dažnai jos pačios ar jos pastangomis surinktomis lėšomis išleido beveik visus Vydūno veikalus.

Pirmasis šios nedidelės apimties knygelės leidimas su M. Raišukytės portretais pasirodė Tilžėje 1933 metais. Joje, neslepiant sielvarto, išspausdinti paties Vydūno raudomis pavadinti prisiminimai apie neseniai į paskuti-nę kelionę išlydėtą jo nepakeičiamą bičiulę, darbų įkvėpėją ir nenuilstan-čią talkininkę. Pakartotinai išleistą faksimilinę knygelę papildo Lietuvos Vydūno draugijos pirmininkės Rimos Palijanskaitės, šias pareigas ėjusios 2011-2014 metais, išsamus įvadinis

straipsnis „Marta Raišukytė ir jos dvasios šviesa“. Tai padeda susidaryti išsamesnį vaizdą apie šios Mažosios Lietuvos kultūros veikėjos lietuvybės ir bendrai žmoniškumo vardan nu-veiktus paprastus, bet daug jėgų ir ryžto pareikalavusius darbus, dažnai aukojant ir asmeninį gyvenimą. Jame be Vydūno bendražygei skirtų šaltinių apžvalgos, biografijos faktų apibendri-nimo, pateikta nemažai pačios straips-nio autorės įžvalgų. Žinant, kokią vietą socialinėje nišoje galėjo užimti moteris XIX a. pabaigos ir XX a. pradžioje europos rytiniame pakraštyje, M. Rai-šukytės veikla atrodo gana įspūdinga.

Tai, kas nesutilpo apie šią kilnių tikslų vardan triūsusią moterį Vydū-no prisiminimų knygelėje, atskleidė konferencijos pranešėjų pasisakymai. Vilniaus universiteto profesorė Vik-torija Daujotytė savo pranešimą pava-dino „Moteriškumas vydūniškajame žmoniškumo kontekste“. Ji apibrėžė skirtingas moters ir vyro prigimtines galias bei uždavinius visuomenėje, Martą Raišukytę įvardindama tikrąja moteriškų priedermių, tarnaujančių harmonijai pasaulyje stiprinti, pildyto-ja, išskyrus vieną, siejamą su šeima ir palikuonių turėjimu. Anot profesorės, ji pasišventė kito asmens ypatingo at-sidavimo reikalaujantiems didinges-niems darbams įgyvendinti. Profesorės

nuomone, M. Raišukytė, susitikusi su Vydūnu, paklusdama savo moteriškajai prigimčiai, tapo kilnių jo tikslų palai-kytoja ir tvirta pagalbininke. Anot dr. V. Daujotytės, pasaulyje nutinka, kad ir tas, kurio nuveikti darbai kūrybingoje partnerystėje yra ne tokie įspūdingi, taip pat neužmirštamas. Tai paliudija ir ši konferencija.

Vydūno kūrybiniame palikime nemažai dramos veikalų. Jų tyrėja li-teratūrologė prof. Aušra Martišiūtė pastebėjo, kad Marta Raišukytė buvo ne tik Vydūno bendražygė, daugelio jo idėjų įkvėpėja ir palaikytoja, bet ir visų jo dramų teigiamų moteriškų perso-nažų prototipas. Pranešėja akcentavo, kad ji – ne tik mūza, įkvepianti kurti, bet ir idėjų joms atsirasti šaltinis. A. Martišiūte pristatė pagrindinius Vy-dūno kūrinius, jų idėjinius uždavinius ir simbolius. Ilgėliau ji stabtelėjo ties Vydūno dramos veikalo „Pasaulio gais-ras“ itin šiuolaikišku Magės personažu, simbolizuojančiu lietuvius, jų valstybę ir savimonę, jos konfliktą su vokie-čių majoru, atstovaujančiu Vokietiją, pavergusią lietuvininkus, verčiančią

lietuvius pamiršti savo prigimtinę teisę į savarankišką būvį ir tapatybę. Šias įžvalgas iliustravo LMTA Teatro ir kino fakulteto Vaidybos ir režisūros katedros Vaidybos I kurso studentės Gabrielės Ladygaitės skaitomos dra-mos ištraukos.

Kintų, kuriuose ilgą laiką gyveno ir darbavosi Vydūnas, kultūros centro

vadovė Rita Tarvy-dienė, jame dirbanti jau dvidešimt metų, džiaugėsi, kad čia užsuka ir jaunimas. Ji dalinosi patirti-mi - kokie klausi-mai domina centro lankytojus ir kas daroma, kad žinios apie Vydūną būtų tikslios. Pirmiausia tenka atsakingiau gilintis į šaltinius, atidžiau juos lyginti ir vertinti, ne visais beatodairiškai pasi-kliauti, kad nesklistų tiesos neatitinkantys faktai apie Vydūno gyvenimą. Anot šio centro vadovės, pasi-taiko, kad į tai ne visi

atsakingai žiūri, - ji paminėjo biografijų apie Vydūną autorius Salį Šemerį bei Praną Antalkį.

Vydūno kultūros centro vadovė, gilindamasi į šio iškilaus mąstytojo kūrybinį palikimą, įsitikino, kad jo filosofija yra be galo moteriška, sie-kianti taikos, harmonijos, pasisakanti prieš karingai destruktyvų vyriškumą. Ji pastebėjo, kad vaisinguose Vydūno ir Martos Raišukytės bendradarbia-vimo santykiuose pirmuoju smuiku grojo jų pasaulėžiūros bendrumas, leidęs nemažai nuveikti žmonišku-mo labui. Pranešėja pasidžiaugė, kad Vydūnas rado laiko tuoj pat po savo bendražygės mirties sėsti prie pri-siminimų apie ją rašymo. Pasak R. Tarvydienės, tai yra labai reikšminga šiuo metu. Tokie prisiminimai pasi-tarnauja šių dviejų asmenų ilgos ir prasmingos bičiulystės tikrųjų faktų išgryninimui, padeda atsijoti prasi-manymus nuo tiesos.

Lietuvos istorijos instituto atstovė etnologė dr. Irma Šidiškienė atskleidė ir kitą svarbią lietuvybės puoselėjimui M. Raišukytės veikos sritį – tautinių

rūbų ir jų atributų gaminimą bei infor-macijos apie juos sklaidą. Ji paminėjo, kad tautiniai rūbai XIX a. pabaigoje ir XX a. pradžioje buvo sulaukę nema-žo susidomėjimo Vokietijoje, kuriai priklausė ir Mažoji Lietuva, bei visoje europoje. Todėl atsirado palankesnės sąlygos plačiau skleisti žinias apie lie-tuvininkų tautinį kostiumą. etnologė išvardijo M. Raišukytės nuopelnus da-linantis žiniomis, iš ko ir kaip gaminti, derinti ir kokiomis progomis dėvėti tautinį kostiumą, kad šis ne tik tar-nautų lietuviškajai tapatybei įtvirtinti ir išlaikyti, bet ir tenkintų estetikos ir higienos reikmes. Ji pažymėjo, kad M. Raišukytė kvietė kūrybiškai perimti ir tobulinti protėvių protėvių palikimą ir juo uoliai dalinosi tarp lietuvininkų krašto moterų.

Negalėjusios konferencijoje da-lyvauti Lietuvos moterų draugijos pirmininkės Nijolės Staponkutės pa-sisakymo apie M. Raišukytės įnašą į moterų judėjimą spragą iš dalies už-pildė R. Palijanskaitė. Ji apibendri-no pirmosios aktyvios prūsų lietuvių moterų draugijos, kuriai ši Vydūno bendražygė vadovavo nuo įsteigimo pradžios 1920-aisiais iki pat mirties 1933-aisiais, nuveiktus darbus. Tyrėja apibūdino M. Raišukytės kaip leidėjos, publicistės, kritikės, periodinių leidi-nių redaktorės ir bendradarbės, gro-žinių ir pedagogikos kūrinių vertėjos nuopelnus, nepamiršdama paminėti, kur ji buvo pirmoji.

Lietuvininkų bendrijos „Mažoji Lietuva“ Vilniaus skyriaus vadovas Vy-tautas Gocentas akcentavo, kad nema-žai gražių ir prasmingų darbų nuvei-kiama ne tik centre, bet ir periferijoje. Jis pateikė pavyzdžių, patvirtinančių, ką Mažoji Lietuva davė Didžiajai Lietu-vai ir priminė pradėtus, bet tęstinumo reikalaujančius darbus. Tarp jų turėtų būti ir tinkamas Mažojoje Lietuvoje lietuvybės vardan triūsusių moterų atminimo įamžinimas. Jo manymu, ša-lia Vydūno kapo Bitėnuose pats laikas pastatyti kenotafus Martai Raišukytei ir Mortai Zauniūtei.

Tardamas baigiamąjį konferen-cijos žodį Lietuvos Vydūno draugi-jos įkūrėjas ir jos garbės pirmininkas dr. Vacys Bagdonavičius pastebėjo, kad M. Raišukytė, pirmiau pradėjusi publikuotis, galėjo paskatinti Vydūną imtis rašymo. Anot jo, iki judviejų lemtingo susitikimo 1895 metų va-

sario mėnesį ir vasarą, Martai įsijun-gus į Vydūno vadovaujamą Giedotojų draugiją Tilžėje, kai jai buvo 21-eri, o Vydūnui – 27-eri, jo kaip mąstytojo dar nebuvo. Tad neatmetama judviejų lygiagretaus dvasinio augimo ir bren-dimo galimybė. Juolab, kaip pastebi ir R. Palijanskaitė, Vydūno knygelėje apie M. Raišukytę „Rožės ir lelijos“ yra apie tai užsiminta. Šią prielaidą iliustravo ir LMTA scenos kalbos dėstytojos Ritos Juodelienės perskaityta ištrauka iš tos pačios Vydūno prisiminimų knygelės. Ten perpasakota M. Raišukytės 1904 metais Kalėdų laikotarpiu patirta vizi-ja, kurios priežastys ir pačiai regėtojai liko neaiškios. Vizijoje atsispindi šioje žemėje gyvenančio žmogaus darbų, kai vieni nueina užmarštin, o kiti lieka amžini, esmė.

Konferencijoje su muzikine pro-grama dalyvavo Klaipėdos Vydūno gimnazijos vokalinis mergaičių ansam-blis, vadovaujamas mokytojos Daivos Lukoševičienės. M. Raišukytei skirtą konferenciją jos pradėjo Vydūno „Lie-tuvių giesme“. Tai buvo ypač prasmin-ga, nes Martos Raišukytės ir Vydūno ilgametėje prasmingoje bičiulystėje muzika buvo ne paskutinėje vietoje.

Pirmą kartą vydūnistikos tyrinėji-mams pagerbti įsteigta bendra Lietuvos Vydūno draugijos ir Vydūno fondo (JAV) premija jaunimui. Ji paskirta Vil-niaus universiteto absolventei Austėjai Budrevičiūtei už bakalaurinį darbą „Vydūno veikalo „Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių“ recepci-ja Lietuvoje ir Vokietijoje“. Šis darbas (vadovas doc. dr. Saulius Lapinskas) parašytas vokiškai.

Lietuvos Vydūno draugijos pa-dėkos raštu už vydūnistikos puose-lėjimą pagerbta ir Astrida Petraitytė – rašytoja, psichologė, žurnalistė. Visa tai liudija, kad vydūnistika nestovi vietoje. Vydūno ir jo bendražygių kū-rybinį palikimą analizuoja tiek patyrę, tiek ir jaunieji tyrėjai, vyksta platesnė jo sklaida, o tam pasitarnavusieji yra pastebimi. Lietuvos Vydūno draugija, surengusi konferenciją iš Mažosios Lie-tuvos kilusiai M. Raišukytei prisiminti, gali užsirašyti dvigubą pliusą ir vieną iš jų perkelti į 2015-uosius metus, nes juos Lietuvos Seimas paskelbė etno-grafinių regionų metais. Visai neseniai prie jų priskirta ir Mažoji Lietuva.

MARTĄ RAIŠUKYTĘ IR VYDŪNĄ SIEJO VERTYBĖS IR PANAŠUS GYVENIMO BŪDAS

Dr. Vacys Bagdonavičius pristato Vydūno knygos apie M. Raišukytę faksimilinį leidinį

Vydūno draugijos ir Vydūno fondo (JAV) premijos laureatė Austėja Budrevičiūtė

Prie M. Rašuikytės portreto jos darbų tyrėja Rima Palijanskaitė

ASMENYBĖS

10 2015 m. sausio 15 d. Nr. 1 (533)Mokslo Lietuva

Nukelta į 12 p.

Janina VALANČIŪTė

Gruodžio 11 d. netekome ak-tyvios lietuvių išeivijos vei-kėjos, daugelio organizacijų

narės, Lietuvos mokslinių bibliotekų automatizavimo projektų rėmėjos ir konsultantės, JAV Nacionalinės medi-cinos bibliotekos garsinės regimosios medžiagos komplektuotojos, JAV Lie-tuvių bendruomenės Archyvų komite-to pirmininkės Dalės Lukienės.

Dalė Teresė Koklytė Lukienė gimė 1937 m. gegužės 10 d. Marijampolėje. Kadangi tėvas, Lietuvos šaulių sąjungos narys, buvo įspėtas apie tai, kad jis yra įtrauktas į tremiamųjų sąrašą, šeimai teko gelbėtis. Dalė su tėvais Apolonija ir Arūnu Kokliais emigravo į Vokie-tiją, 1951 m. – į Jungtines Amerikos valstijas. Apsigyveno Ohajo valstijoje, Klyvlende (Cleveland, OH). Ji svajojo būti žurnaliste, tačiau vėliau pasirinko chemijos mokslus ir 1959 m. baigė Mount St.Joseph‘s koledžą.

1964 m. Šv. Mergelės Marijos bažnyčioje, Čikagoje, Dalė susituokė su Algiu Luku. Jie užaugino dukras Kristiną ir Loretą, sūnų Joną Paulių, sulaukė net devynių anūkų. 1969 m. šeima apsigyveno Merilande (Mary-land). Baigusi chemijos mokslų studi-jas D.Lukienė dirbo bendrovės „Union Carbide“ bibliotekoje vedėja, vėliau - kitų firmų, universitetų bibliotekose. 1986 m. Merilando universitete apgynė bibliotekininkystės mokslų magistrą. Nuo 1987 m. dirbo JAV Nacionalinėje medicinos bibliotekos komplektavimo skyriuje. Dalyvavo tarptautinėse bibli-otekų ir informacijos darbuotojų sim-poziumuose bei konferencijose. Skaitė paskaitas bibliotekininkų seminaruose ir mokymo kursuose.

D. Lukienė aktyviai dalyvavo Ame-rikos lietuvių organizacijų veikloje. Buvo skautų sąjungos narė. Vadovavo Vašingtono skaučių draugijai, ruošda-vo iškylas, važiuodavo į skautų stovy-klas. Jos vyras Algis ateitininkas, tad Lukų šeima dalyvavo ir ateitininkų

renginiuose. Vėliau D. Lukienė įsitrau-kė į JAV lietuvių bendruomenės veiklą. Nuo 2006 m. buvo JAV lietuvių ben-druomenės Kultūros tarybos pirmi-ninkė, vėliau – JAV lietuvių bendruo-menės Archyvų komiteto pirminin-kė. Priklausė Lietuvių fondo tarybai, Lietuvių katalikų mokslo akademijai, Lituanistikos tyrimo ir studijų centro tarybai, bendradarbiavo su lietuvių bibliotekomis ir Amerikos lietuvių kultūros archyvu (ALKA), rėmė lietu-vių menininkus, surengė daug parodų, koncertų ir kt. meno renginių.

Atkūrus Nepriklausomybę Lietu-voje D.Lukienė atvykdavo su įvairiomis programomis. Pirmą kartą po daugelio metų Lietuvoje apsilankė 1989 m. Ben-dradarbiavo humanitarinės paramos Lietuvos bibliotekoms projektuose. Ji siuntė bibliotekoms mokslinę medici-nos literatūrą bei medžiagą profesinio ugdymo klausimais. Rengė seminarus ir praktinius mokymus mokslinių bibli-otekų darbuotojams. Vienas iš pirmųjų seminarų įvyko Lietuvos medicinos bibliotekoje 1990 metais. Medikų vi-suomenei buvo pristatyta medicinos bibliografinė duomenų bazė MeDLI-Ne. 1992 m. Vilniaus universitete ji skaitė paskaitas apie bibliotekinių in-formacinių procesų kompiuterizavi-

mą, supažindino su JAV nacionalinės medicinos bibliotekos darbo patirtimi. 1994 m. D. Lukienės iniciatyva, kurią palaikė ir rėmė JAV lietuvių gydytojų sąjunga, Lietuvos medicinos biblio-tekoje įkurtas Medicinos mokomųjų garsinių regimųjų priemonių centras (dab. Mokymo išteklių centras). Ji kon-sultavo įsigyjant šiam centrui įrangą ir mokomąją medžiagą. D.Lukienės dėka kasmet augo audiovizualinių priemonių fondas. „Bibliotekos istorijoje aukso rai-dėmis įrašyta Dalios labdaringa misija, kuria ji ženkliai prisidėjo prie pažangių medicinos specialistų informacinio aprūpinimo formų ir metodų plėtoji-mo Lietuvoje. Neįkainojamos naudos davė Dalios paskaitos bei konsultacijos

rengiant ne vieną bibliotekos projektą. Visada mes laukdavome Dalios, nes kiekvieną kartą atvykdama, ji dalin-davosi savo žiniomis, supažindindavo su naujausiais medicinos informacijos ištekliais“, - prisimena Lietuvos medi-cinos bibliotekos direktorė Salvinija Kocienė. 2000 m. D. Lukienė dalyvavo ir skaitė pranešimą 6 –ajame Baltijos šalių bibliotekininkų kongrese Vilniuje.

D. Lukienė su kitais Amerikos lie-tuviais atliko Amerikos lietuvių asme-ninių bibliotekų tyrimus. Išanalizuotą ir apibendrintą tyrimų medžiagą „JAV lietuvių asmeninės bibliotekos: ap-klausa ir jos duomenys“ publikavo leidinyje „Kalbotyra“ (2002 m., Nr. 38). Surinktos anketos iš keturiolikos JAV valstijų. Išsiaiškinta, kad didžiausią biblioteką sudaro 12 000 knygų, kitas - nuo 600 iki 6 000 knygų. Daugiausia knygų yra istorijos tematika, grožinės literatūros, meno leidinių, profesinės ir politinės literatūros anglų ir lietuvių kalba. Seniausios knygos – XVIII – XIX amžiaus. Pastebėta, kad keičiantis išeivijos aplinkai kinta ir bibliotekos, jos mažinamos. Daug knygų grįžta į

Lietuvos bibliotekas ir mokyklas, ati-duodama įvairioms Lietuvos ir JAV or-ganizacijoms. Atlikus tyrimą padaryta išvada, kad reikia nedelsiant surengti knygų gelbėjimo akciją, paskelbti kam jos galėtų būti naudingos.

D. Lukienės bibliografijos dar-bai įtraukti į JAV Nacionalinės bi-bliotekos serialinį leidinį „Current Bibliographies in Medicine“. Vienas

iš reikšmingesnių šio leidinio darbų yra „Audiovisuals in Dermatology“ (1992). Ji sudarė Lietuvos leidėjų žinyną „The Lithuanian publishers directory“ (1999). Išleistas D. Lukie-nės Vilniaus universiteto studentams skaitytų paskaitų rinkinys „Bibliotekos fondo komplektavimo organizavimas: paskaitų konspektai“ (1996). Leidinyje glaustai aptariami bendrieji bibliotekų fondų komplektavimo organizavimo klausimai, numatomos fondų kom-plektavimo gairės, pateikiama turi-mų dokumentų įvertinimo metodika. Ypač vertinga knygelės dalis apie au-tomatizuotą dokumentų užsakymą ir komplektavimo procesų automatiza-vimą. D.Lukienė bendradarbiavo išei-vijos leidiniuose „Amerikos lietuvis“, „Draugas“, „Dirva“ ir kt. Rašė kultūros ir kitais klausimais.

Pastaraisiais metais eidama JAV LB Archyvų komiteto pirmininkės parei-gas daug jėgų atidavė lietuviškų archy-vų komplektavimui ir tvarkymui. Dar jai vadovaujant JAV LB Kultūros tary-bai buvo atkreiptas JAV LB Krašto val-dybos dėmesys į sunkią archyvų padėtį ir sulaukta pasikeitimų – 2010 m. įkur-tas atskiras komitetas. D.Lukienė labai rūpinosi ir nedidelių lietuviškų organi-zacijų (parapijų ir anksčiau veikusių kūrybinių vienetų) archyvų rinkimu. Surengė archyvų seminarus, kuriuose dalyvavo ir atstovai iš Lietuvos archyvų bei muziejų. D. Lukienė pritarė vieno centro visiems JAV lietuvių archyvams įkūrimo vizijai ir vis dažniau stengėsi atkreipti į tai dėmesį, ragino ieškoti lėšų šiai idėjai įgyvendinti. Dar 2014 m. gegužės mėnesį Čikagoje surengė seminarą, skirtą išsaugoti lietuviškiems archyvams Šiaurės Amerikoje, tačiau visų sumanytų darbų padaryti nebuvo lemta. Gruodžio 11 d. D. Lukienė mirė po sunkios plaučių ligos. Palaidota Lietuvių tautinėse kapinėse netoli Či-kagos. Praėjusiais metais taip pat mirė ir jos broliai Vitas ir Algis Kokliai.

DALĖ LUKIENĖ1937 05 10 – 2014 12 11

D. Lukienė su Lietuvos medicinos bibliotekos darbuotojomis (apie 1996 m.)

KAIMO VIETOVIŲ KONKURENCINGUMO STIPRINIMO PATIRTIS

Dalė Lukienė

Prof. dr. Vilma ATKOČIŪNIeNė

2014 m. gruodžio 4-5 d. Alek-sandro Stulginskio universitete (ASU) įvyko 6-oji mokslinė-

praktinė konferencija „Lietuvos kaimo vietovių konkurencingumo stiprini-mas: geroji patirtis“. Mokslininkai į šį renginį pakvietė gausų aktyvių vietos bendruomenių atstovų būrį iš įvairių Lietuvos regionų. Konferenciją pradė-jome profesoriaus Mečislovo Treinio

žodžiais iš knygos „Tautos ir jos žemės jungtis“ (2011): „Praktika nelaukia, kol mes sukursime instrumentarijų ją išanalizuoti, įvertinti, pertvarkyti. Mūsų uždavinys – sukurti idealizuotą ateities modelį ir praktiką pasukti į jo vėžes. Tuo išvengtume išbandymų kelyje aklų paieškų ir neišvengiamų klaidų. Žmogui ir visuomenei tai per didelė prabanga. Bet ir čia slypi kiti povandeniniai rifai – lengva paskęsti dogmatizmo baloje. Tokių pavyzdžių istorija pateikė dau-giau negu reikia.“ ASU patirtis, organi-zuojant šias konferencijas, parodė, kad gerosios praktikos pavyzdžių sklaida, mokslininkų ir praktikų diskusijos for-muoja bendrą žinojimą, padedantį rasti geriausius Lietuvos kaimo vietovių rai-dos bei jų konkurencingumo stiprinimo sprendimus.

Konferenciją organizavo ASU eko-nomikos ir vadybos fakulteto Verslo ir kaimo plėtros vadybos institutas (VKPVI) kartu su partneriais: Lietu-vos mokslų akademijos Žemės ūkio

Į Aleksandro Stulginskio universiteto salę renkasi konferencijos dalyviai

IN MEMORIAM

2015 m. sausio 15 d. Nr. 1 (533) 11Mokslo Lietuva

Algimantas GRAŽULIS

Vilniaus rajono Joneikiškių kai-me esančiame europos parko edukacijos ir konferencijų

centre įvyko viešosios įstaigos „eu-ropos parkas“ organizuotas norvegų ir lietuvių patirties sklaidos semina-ras besidomintiems kultūros paveldo išsaugojimu. Tai projekto „Liubavo dvaro sodybos oficinos ir oranžerijos restauravimas bei pritaikymas kultūros ir viešosioms reikmėms“, parengto pagal 2009-2014 m. europos ekono-minės erdvės finansinio mechanizmo programos „Kultūros ir gamtos pa-veldo išsaugojimas ir atgaivinimas“ kriterijus, sudėtinė dalis.

Seminare patirtimi pasidalino Lie-tuvos ir Norvegijos specialistai. Lan-kydami čia pat esančius ir šiuo metu restauruojamus paveldo objektus, jo dalyviai aptarė Liubavo ir kitų dva-rų sodybų oranžerijų bei oficinų ko-kybiško restauravimo ir pritaikymo šiems laikams prielaidas, tarėsi, kaip ugdyti dvarų ir kito kultūros paveldo savininkų bei valdytojų paveldosauginę kompetenciją. Įžanginį žodį tarė ir apie Liubavo dvaro sodybą bei jos istoriją papasakojo europos parko vadovas Gintaras Karosas. Susirinkusius pasvei-kino ir Lietuvos dvarų paveldo būklę apibūdino kultūros viceministras dr. Romas Jarockis, pabrėždamas būtiny-bę išsaugoti ir restauruojant išryškinti autentiškus paveldo objektų elementus.

Pirmąją dieną seminaro dalyviai išklausė Norvegijos kultūros paveldo tyrimų instituto ekspertų pranešimus. Dr. Larsas Jakobas Hvindenas–Haugas supažindino su XVII-XVIII a. oran-žerijomis, įrengtomis europos dva-rų sodybose. Jis apžvelgė oranžerijų raidą nuo Italijos iki Skandinavijos, apibūdino jų dydžius, formas, kons-trukcinius, statybos ir eksploatavimo bei tipologinius ypatumus skirtingais

laikotarpiais, palygindamas ir su Liu-bavo dvaro oranžerija. O jų raida su visomis vingrybėmis yra išties įspū-dinga: nuo medinio karkaso rėmelių, nakčiai dengtų javų kūliais ar palmių šakomis, iki milžiniškų kapitalinių mūro pastatų su didžiuliais langais. Se-minaro dalyvių atmintyje ilgam išliks įspūdingo Rumunijos dvaro pavyzdys. Vėlesnės statybos metais dominuoja beveik vientiso stiklo sienos, o naujau-siais laikais vyrauja statiniai ar rūmų dalys iš metalo ir stiklo konstrukcijų.

Dr. Larso pranešime buvo pami-nėta vasaros metu į parkus ar sodus išnešamų augalų, pasodintų mediniuo-se kubiliukuose, tradicija. Versalyje tokių augalų į parką būdavo išnešama daugiau nei tūkstantis.

ekspertė Sussane Kaun skaitė pranešimą „Architektūriniai polich-romijos tyrimai – grįžtant prie origi-nalių interjerų spalvų“. Ji apibūdino Norvegijoje naudojamą polichromijos tyrimų metodiką ir aptarė pastaruoju metu čia taikomą natūralių spalvų sis-temą, pateiktą grafiškai, t. y. spinduliais suskaidyto skrituliu, vadinamu saule. Pranešėja ypač akcentavo tyrimų sis-temiškumo ir tikslaus jų duomenų dokumentavimo svarbą. Antroje pra-nešimo dalyje ekspertė papasakojo apie jos 2010 metais atliktus Sarpsborgo Hafslundo (apie 100 km nuo Oslo) privataus dvaro rūmų polichrominius tyrimus ir kai kurių antro aukšto kam-barių interjero restauravimo projektą.

Norvegijos kultūros paveldo tyrimų institutas yra valstybės išlaikoma įstaiga, turinti 7 padalinius, iš kurių 4 yra regi-

oniniai. Jame darbuojasi per 100 tyrėjų, ekspertų ir kitų specialistų. Centriniame Oslo skyriuje yra apie 70 darbuotojų, o kiti dirba regionuose. Už dvarų valdy-tojų ar kitų užsakovų prašymu atliktus paveldosauginius tyrimus ar parengtą dokumentaciją instituto darbuotojams sumoka patys užsakovai.

Antrąją seminaro dieną dalyviai išklausė Kauno technologijos univer-siteto Architektūros ir statybos insti-tuto atstovės dr. Dalės Puodžiukienės pranešimą „XVII-XVIII a. tradicinių dvarų sodybų architektūros bruožai“. Architektūros tyrėjas Robertas Zilins-kas pranešimą „XVII-XIII a. statinių architektūros tyrimai“ papildė Liubavo dvaro sodybos oficinos ir oranžerijos architektūrinių tyrimų duomenimis. Po to seminaro dalyvius su restauruotu Liubavo dvaro malūnu ir ten įrengta muziejine ekspozicija supažindino, veikiančią įrangą parodė ir išsamiai pa-komentavo seminaro organizatorius G. Karosas. Seminaro dalyviai apžiūrėjo ir prieš keletą metų restauruotą Liubavo angelo skulptūrą, esančią greta dvaro koplyčios pamatų.

NORVEGIJOS KULTŪROS PAVELDO APSAUGOS PATIRTIS LIETUVOS PAVELDOSAUGININKAMS

Doc. dr. Raimundas DUŽINSKAS

Pakutinskas, Jonas. (2014) Lietuvos žemės ekonomi-nis vertinimas. Vilnius: „eugrimas“

Knygos autorius - inžinierius hidrotechnikas, sociali-nių (ekonomikos) mokslų daktaras, pasirinko labai

svarbią ir aktualią temą. Jis aptaria žemės našumo bei jos naudojimo efektyvumo kriterijus ir spren-džia sudėtingas žemės vertinimo sistemų kūrimo problemas, todėl ši knyga turi didelę mokslinę bei praktinę reikšmę. Ji ypač svarbi mokslo istorijai, nes išsamiai at-skleidžia anksčiau naudotus žemės vertinimo metodus. Knygos tekstas pateiktas lietuvių ir anglų kalbomis.

Išleistą knygą recenzavo daug aukštus mokslinius laipsnius ir

KNYGA APIE ŽEMĖS EKONOMINĮ VERTINIMĄ

Paveldosaugos seminaro dalyviai Europos parko Edukacijos centre. Nuotraukų autorius – Algimantas Gražulis

Seminaro dalyviai prie restauruoto Liubavo dvaro malūno

Seminaro dalyviai prie ką tik pradėtų tvarkyti pastatų – Liubavo dvaro oficinos ir oranžerijos

Restauruotas Liubavo dvaro malūnas

vardus turinčių mokslininkų bei žinomų gamybininkų. Sunku prie jų minčių ką nors ir pridėti. Gal kaip esminį Lietuvos žemės vertinimo darbų trūkumą (nors čia ne kny-gos autoriaus kaltė) tenka paminėti tai, kad šiuos darbus skirtingais laikotarpiais vykdė labai įvairios įstaigos: LMA ekonomikos institutas, Lietuvos žemdirbystės mokslinio tyrimo institutas, Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas ir t. t. Po to juos perėmė Lietuvos žemės ūkio ekonomikos mokslinio tyrimo institutas, Respublikinis žemėtvarkos projektavimo institutas, valstybės įmonė „Registrų centras“, Valstybės žemės fondas, Agrocheminių tyrimų laboratorija ir kt.

Šios įstaigos tarpusavyje per mažai bendrauja. VĮ „Re-gistrų centre“ nėra reikiamą mokslinį potencialą turinčių darbuotojų. Čia, mano nuomone, ir yra didžiausia Lietu-vos bėda, kad sudėtingas ir kartais net žemės ūkio srities mokslininkams sunkiai sprendžiamas mokslo problemas

bando nagrinėti nedidelę patirtį turintys ir atitinkamo profesinio pasirengimo stokojantys asme-nys, todėl reikia šių darbų koordi-navimo klausimus neatidėliojant svarstyti Vyriausybėje, Seime ir Prezidentūroje. Autorius yra Mykolo Romerio univer-siteto ekonomikos ir finansų valdymo fakulteto Ekonomikos ir verslo institu-to dėstytojas

Knygos autorius dr. Jonas Pakutinskas

Knygos apie žemės vertinimą viršelis

12 2015 m. sausio 15 d. Nr. 1 (533)Mokslo Lietuva

Lietuvos mokslininkų laikraščio „Mokslo Lietuva“ projektui „Mokslui, kultūrai, visuomenei“ vykdyti Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas 2015 m. skyrė 15 tūkst. eurų. „Mokslo Lietuvos“ redakcija

Mieli „Mokslo Lietuvos“ skaitytojai,užsiprenumeruokite „Mokslo Lietuvą“ pašto skyriuose arba internetu 2015-iems metams ir paraginkite tai padaryti bičiulius!!! Lietuvos mokslo aktualijos, įdomūs ir vertingi interviu pasieks Jus greičiau ir operatyviau nei lauktumėte pasirodant internete.Prenumeratos kaina: 1 mėn. - 2,7 euro, 3 mėn. - 8 eurai, 6 mėn. - 15,5 euro, metams - 30 eurųMums Jūsų parama reikalinga kaip niekad!

Atkelta iš 10 p.

ir miškų mokslų skyriaus Agrarinės ekonomikos ir sociologijos sekcija, Lietuvos savivaldybių seniūnų asoci-acija, Lietuvos kaimo bendruomenių sąjunga, Vietos veiklos grupių tinklu. Buvusi nacionalinio lygmens konfe-rencija šiemet išaugo į dviejų dienų tarptautinį forumą. Jo tikslas – skleisti mokslinių tyrimų rezultatus ir kaimo socialinės infrastruktūros valdymo gerąją patirtį.

Pirmoji konferencijos diena buvo skirta užsienio šalių atstovų praneši-mams ir diskusijoms. Pranešimus skai-tė bei stendinius pranešimus pristatė mokslininkai iš Lenkijos, Turkijos, Ru-munijos. Aktyviai dalyvavo ir praneši-mus skaitė mūsų universitete studijuo-jantys Italijos, Nigerijos, Kameruno ir Ispanijos atstovai. Svečiai, pristatydami tyrimų rezultatus, ypač akcentavo kai-mo bendruomenių indėlį, skatinantį kaimo vietovių socioekonominę pa-žangą. Pavyzdžiui, Lenkijos atstovė A. Swirska teigė, kad bendruomenių stra-tegija yra sudedamoji visos savivaldy-bės strategijos dalis, išryškinanti vietos gyventojų poreikius ir kaimo socialinės infrastruktūros vystymosi kryptis pagal principą „iš apačios į viršų“.

Antroji konferencijos diena buvo skirta Lietuvos mokslininkų ir praktikų diskusijai apie vietos bendruomenių gerąją patirtį, įgyvendinant kaimo pa-žangos projektus. Pirmoje dalyje ASU mokslininkai supažindino su tyri-mų, kuriuos rėmė Lietuvos mokslo

taryba (sutarties Nr. MIP-004/2013), rezultatais. Pranešime „Kaimo socia-linės infrastruktūros vystymas, siekiant užtikrinti teritorinę ir socialinę san-glaudą“ akcentavome, kad nepakan-kamai išplėtotas transporto sektorius kaimo vietovėse trukdo gauti kitas socialines paslaugas. Kaimo socialinės infrastruktūros paslaugų lankstumas (stacionarios ir mobilios paslaugos, nuotolinis paslaugų teikimas, naudo-jantis informacinėmis technologijomis ir kt.) yra nepakankamas. Pažeistas te-ritorinės sanglaudos pagrindinis tikslas – užtikrinti, kad piliečiai galėtų kuo geriau pasinaudoti gyvenamų teritorijų ypatumais.

Jaunimo vaidmenį ir jo pilietiš-kumo skatinimą analizavęs doc. dr.

V. Pilipavičius teigė, jog „jaunas žmo-gus - sumanymų tęstinumo garantas“. Tyrimų rezultatai rodo, jog svarbu ne tik įtraukti jaunimą į toje vietovėje vykstančių pokyčių valdymą, bet ir for-muoti jo pilietiškumą, pereinant nuo tradiciškai susiklosčiusių nuostatų apie jaunimo norus ir poreikius jo siekių ir įsipareigojimų link, skatinant veikti bei atstovauti savo šeimos, bendruomenės, gyvenamosios vietovės ar net šalies interesus. R. Čiūtas pažymėjo, kad so-cialinės inovacijos, kurias įgyvendina pats kaimo jaunimas, skatina strateginį proveržį ir kuria naują kaitos erdvę, atvirą kūrybiškiems sprendimams.

Antroje konferencijos dalyje sė-kmingus bendruomenių gerosios patirties pavyzdžius analizavo jau-

ni ir vyresni bendruomenių atstovai. Pristatyta 16 stendinių pranešimų, sulaukusių aktyvių diskusijų. Apžvelgti bendruomenių laisvalaikio ir poilsio zonų tvarkymo projektai, analizuota kultūros sektoriaus infrastruktūros vystymo ir sveikos gyvensenos ugdy-mo patirtis.

Trečioje konferencijos dalyje gerąja patirtimi, stiprinant kaimo vietovių identitetą ir kuriant bendruomeninį verslą, pasidalijo kaimo bendruome-ninių organizacijų ir vietos veiklos grupių atstovai iš Klaipėdos, Mažeikių, Kėdainių, Pagėgių, Kauno, Biržų rajo-nų. Diskusijas apibendrinę mokslinin-kai ir bendruomenių bei vietos veiklos grupių atstovai teigė, kad bendradar-biavimas, gerosios patirties sklaida

bei susitelkimas, sprendžiant kaimo socialinės infrastruktūros tobulinimo klausimus, skatina asmenybių brandą ir padeda formuoti darnias novatoriš-kas bendruomenes.

Baigiamoji konferencijos dalis buvo skirta plenero „Sūduvių žemė: Bartninkai 2014“ darbų parodos, kurią pristatė Vilkaviškio kultūros centras, lankymui. Išleistas ir konferencijos leidinys, kuriame pateikiami skaitytų pranešimų straipsniai ir gerosios pa-tirties pavyzdžiai.

Šio rengimo organizavimą parė-mė Lietuvos mokslo taryba. Konfe-rencijos leidinį ir pranešimus galite rasti šiuo adresu: http://www.asu.lt/ev/vkpvi/lt/64102.

Konferencijos dalyviai susipažįsta su stendiniais pranešimaisKonferencijos posėdžiui pirmininkauja prof. Vilma Atkočiūnienė ir Alvydas Aleksandravičius

KAIMO VIETOVIŲ KONKURENCINGUMO STIPRINIMO PATIRTIS

GAMTOS TYRIMŲ CENTRAS

Gamtos tyrimų centras skelbia konkursus:

vyriausiojo mokslo darbuotojo (Giluminės geologijos laboratorijoje);

mokslo darbuotojų (Entomologijos laboratorijoje, Paukščių ekologijos laboratorijoje);

jaunesniojo mokslo darbuotojo (projekto „Darni vėjo energetikos plėtra vakarų Lietuvoje“ vykdymui) pareigoms užimti.

Daugiau informacijos: www.gamtostyrimai.lt

Seime gruodžio 11 d. įvyko Seimo narės Rimos Baškienės spaudos konferencija „Ugdymo dvasingu-

mo kontekstas“, kurioje dalyvavo Lietu-vos edukologijos universiteto rektorius akademikas prof. habil. dr. Algirdas Gai-žutis, Vilniaus kolegijos Kraštotvarkos katedros vedėja docentė dr. Rimantė Kondratienė, Lietuvos estetikų aso-ciacijos atstovas profesorius habil. dr. Juozas Mureika, Lietuvos edukologijos universiteto profesorius Jonas Kievišas. Konferencijoje pristatyta J. Kievišo knyga „Ugdymo dvasingumo kontekstas“, kuri papildo Lietuvos edukologijos univer-siteto jau anksčiau išleistų kolektyvinių monografijų seriją „Dvasingumas žmo-gaus pasaulyje“ (2009 m.) bei „Ugdymo dvasingumas“ (2012 m.).

„Kalbėjimas apie dvasingumą, jo svarbą žmogaus ugdymui ir tobulėji-mui yra labai reikšmingas ir savalaikis, nes vis dažniau Lietuvoje girdimi ne-gatyvūs reiškiniai: smurtas, patyčios,

Dvasingumo ugdymasmoralinių vertybių nykimas. Nauja knyga skatina atsigręžti į dvasingumo turinį, kurį sudaro tiesos, gėrio ir gro-žio vertybės“, – konferencijoje kalbėjo Seimo narė R. Baškienė, atkreipdama dėmesį į knygoje išaukštintą kuriantį žmogų, mokytoją kaip asmenybę bei dvasingumo skleidėją.

Prof. habil. dr. A. Gaižutis atkrei-pė dėmesį, kad globalizacijos iššūkių pilname pasaulyje, mokytojo vai-dmuo turi ypatingai didelę reikšmę. Pasak A. Gaižučio, dvasingumą reikia aiškinti ne vien kaip religinį, bet ir kaip pasaulietinį reiškinį, o tai puikiai iliustruoja šv. Augustino žodžiai, kad fundamentaliosios žmogaus vertybės yra tikėjimas, viltis ir meilė, tačiau meilė yra aukščiau tikėjimo ir vilties. Turime kalbėti apie tokias vertybes, kaip meilė savo gimtajai žemei, kal-bai, istorijai – tai sakraliniai dalykai. Rengdami mokytojus, akcentuodami mokytojo atsakomybę, kūrybingumą,

negalime išleisti iš akiračio jo vidinio dvasinio pasaulio.

R. Kondratienė akcentavo, kad monografijoje pristatomi ne tik Lie-tuvos, bet ir užsienio autorių atlikti dvasingumo konteksto tyrimai. Dva-singumo kontekstas pristatomas kaip asmens ir visuomenės dvasingumo ats-pindys, iškeliama ugdymo dvasingumo reikšmė kultūros raidai, pagrindžiama jo reikšmė ne tik ugdymo procese, bet ir tobulinant švietimo sistemą – kuriant įstatymus ir numatant jų įgy-vendinimą. Dvasingumo kontekstas nagrinėjamas ir žmogaus bei aplinkos tarpusavio priklausomybės požiūriu. Ši knyga ne tik reikšmingas mokslinis darbas, bet ir svarus indėlis į visuo-menės šiuolaikiškos raidos sampratą, kuri svarbi numatant ne tik švietimo sistemos ar ugdymo tikrovės tobulini-mo, bet ir kultūros raidos strategijas.

Plačiau – kitame numeryje

Mokslo LietuvaVyriausiasis redaktorius Jonas JasaitisStilistė-korektorė Nijolė MarcikėnienėDizainerė Jūratė Kemeklytė Bagdonienė

ISSN 1392-7191 Leidžia

UAB „Mokslininkų laikraštis“SL Nr. 169Spausdino

UAB „Petro ofsetas“ Savanorių pr. 174D, LT-03153, Vilnius

Tiražas 500 egz.

Redakcinės kolegijos pirmininkas Alfonsas RamonasNariai: Valentinas Baltrūnas, Vygintas Gontis, Valentas Daniūnas, Edita Jučiūtė, Rimas Nor-vaiša, Vilma Petrikaitė, Jelena Tamulienė, Emilis Urba, Janina Valančiūtė, Alvydas Baležentis

Redakcijos adresas: J. Basanavičiaus g. 6, 01118 Vilnius El. paštas: mokslolietuva@takas.lt, tel. (8 5) 212 1235.

Laikraštis internete: http://www.mokslolietuva.ltRedakcija gerbia savo autorių nuomonę ir mintis, net jei ne visada joms pritaria. Perspausdinant ar naudojant laikraščio „Mokslo Lietuva“ ir jo internetinio puslapio http://www.mokslolietuva.lt paskelbtą medžiagą būtina nuoroda į „Mokslo Lietuvą“.

Laikraštis platinamas tik prenumeratoriams ir redakcijoje.