l e i d ž i a a t e i t i n i n k ų f e d e r a c i j a n u o 1 9 1 1 m e t ų

3l 106 l2015

šiandien

Andrius Navickas

Tikintys piliečiai pasaulietinėje visuomenėje prisiminkime

Petras Plumpa

Laisve niekada neabejojauGintė Damušytė

Meilė Lietuvai išreikšta darbais

„Kviečiau Saulių pagalvoti apie kunigystę, tačiau matau, kaip jis tave myli...“su

sipa

žink

ime

įspūdžiai

Siga Kisieliūtė

TaiLandaS. Studijos kitaip

Leiskis i lobio paieškas kartu!

www.jaunimodienos.lt/ljd2015

Birželio 27-28 d. Alytuje

1ateitis l 2015 l 3 / 106www.ateitieszurnalas.lt

sveiki

remia projektą Nuo asmeNs iki asmenybės / rubrikos: prisiminkime l netylėjimas l susipažinkime

Praėjęs kovo mėnuo – pažymėtas laisvės spalvo-mis. 25 metai nuo Lietuvos Nepriklausomybės atga-vimo vieniems atrodo dar visai nedaug, kiti, gimę per šį dvidešimt penkmetį, net nelabai suvokia, kad gali būti kitaip. Nepriklausomybė nebuvo netikėtai gauta pigi dovanėlė. Tai primins pokalbis su buvusiu disi-

dentu, politiniu kaliniu, „Lietuvos Katalikų Bažnyčios kronikos“ leidėju Petru Plumpa ir Amerikoje veikusio Lietuvių informacijos centro buvusia direktore, pogrindžio spau-dos platintoja užsienyje, įvairiais būdais prie Lietuvos laisvinimo bylos prisidėjusia Gin-te Damušyte. Apie laisvę ir meilę vertingų minčių rasite ir 1965 metais spausdintame vysk. Prano Brazio straipsnyje „Jaunystė ir idealai“.

Laisvę savo gyvenimais liudija ir meilę Lietuvai bei lietuvių kalbai deklaruoja ir du moksleiviai iš Vokietijos Vasario 16-osios gimnazijos – Evelina ir Montis. Jie abu, Drus-kininkuose vykusioje lietuvių kalbos ir literatūros olimpiadoje užsienio lietuviškų mo-kyklų mokiniams, užėmė pirmąsias vietas savo amžiaus grupėse. Montis sako, kad „Per-sikrausčius gyventi į kitą šalį, patriotizmas Lietuvai tik stiprėja – tik ko nors netekus, galima suprasti, kaip tai brangu.“ Jam pritaria ir Evelina manydama, kad „to, kas esu – lietuvė – niekas iš manęs neišplėš“.

Skaitydama Simonos Minns pokalbį su Daina ir Sauliumi Čyvais, prisiminiau minėta-me P. Brazio straipsnyje spausdinamą mintį: „Laisvė nėra kam kitam, kaip mylėti, būti. Mes žinome, kad laisvės ir meilės negalima įsakyti. Jei meilė būtų įsakyta, ji nebūtų mei-lė.“ Apie tokią paprastą, bet kartu ir tikrą, „neįsakytą“, „Dainavoje“ gimusią meilę, apie jos vaisius – skaitykite minėtame pokalbyje „Kviečiau Saulių pagalvoti apie kunigystę, tačiau matau, kaip jis tave myli“.

Šv. Velykas taip pat galime įvardyti kaip laisvės dieną. Senovės žydai švęsdami Ve-lykas (hebrajiškai Pesach) minėjo išėjimą iš Egipto – išsilaisvinimo iš vergijos dieną. Kristaus atėjimas – perėjimas iš nuodėmės vergijos į dvasinę laisvę. Per Jį mes galime išsivaduoti iš mus slegiančių nuodėmių ir pradėti naują, laisvą gyvenimą.

Būkime laisvi! l Reda l

Būkime laisvi, mylimi ir laimingi

redaktorė Reda sopranaitė bendradarbiai: Daina Čyvienė l Jurga Dirkstytė l Ramunė Kubiliūtė l agnė markauskaitė l Karolina Šiaulytė l neringa Urbonaitė l Vaidotas Vaičaitis maketuotoja Jūratė Juozėnienė stilistė Karolina striuogaitienė administratorė marija Keršanskienė leidžia Viešoji įstaiga ateities leidybos ceNtras l įmonės kodas 301697039 l sąsk. nr. LT87 7300 0101 0751 5327 l Žurnalas leidžiamas nuo 1911 metų l issN-1392-9518 redakcijos adresas Olandų g. 54-32 l LT-01212 Vilnius l tel. 8-616-34013 l el. p. zurnalas@ateitis.lt l www.ateitieszurnalas.lt l spausdina uab regrafas l tiražas 1100 egz.

turinys

šiandien 4 andrius navickas Tikintys piliečiai pasaulietinėje visuomenėje

tikėjimas 7 Jurga Dirkstytė, mergaitė balta suknele Giedrė Kederytė prisiminkime 11 Vaidotas a. Vaičaitis nepriklausomybės atkūrimo 25-mečio sulaukus 14 Petras Plumpa Laisve niekada neabejojau 17 Gintė Damušytė meilė Lietuvai išreikšta darbais

neliberaliai 21 Vincentas Lizdenis man reikia Kristaus, o ne ko nors panašaus į Jį

netylėjimas 22 Donatas Puslys nuo Trafalgaro iki Žaliojo tilto ir Lukiškių aikštės 24 Ieva Žekevičiūtė baltoji propaganda arba kaip pasakyti tiesą nemeluojant? 26 Karolina Šiaulytė „aš taip skubėjau visada kažkur...“

atgal į ateitį 28 Vysk. Pranas brazys Jaunystė ir idealai

susipažinkime 34 evelina baniūnaitė mokymasis svetur: iššūkiai ir patirtis 36 montis norvaišis apie lietuvių kalbą, televiziją ir mokslus Vokietijoje 38 simona minns, „Kviečiau saulių pagalvoti apie kunigystę, Daina ir saulius Čyvai tačiau matau, kaip jis tave myli“

žaidimai Dievo laukuose 43 Karolina Šiaulytė Paslaptingasis baziliskas 46 Ieva Petrulionytė Kankorėžių pumpurai ir gluosnio šakelės

lux 47 Peter Kreeft Pirmoji maldos pamoka

pro Patria 49 marius Parčiauskas sunaikinę tautines valstybes, galėsime pamiršti artimo meilę ir demokratiją įspūdžiai 50 siga Kisieliūtė Tailandas. studijos kitaip

užsienyje 58 Ramunė Kubiliūtė Šiaurės amerikos ateitininkų veiklos nuotrupos

nekasdienybė 60 Jun!neringa Urbonaitė „Išminčiams išmintis, o išmaniems – žinojimas“ 61 Inga straigienė Pabudome ir kelkimės 62 Kan. andriejus sabaliauskas Lietuvos dangiškojo globėjo iškilmė Telšių vyskupijoje 62 aurelija narkutė Dievui, artimui, tėvynei 63 Jurgita Paulauskaitė Kazimierinės Ukrinuose 64 Genovaitė Pundziuvienė Papilės ateitininkų įžodžio šventė

eval

do l

asio

nuo

trauk

a

4 ateitis l 2015 l 3 / 106 www.ateitieszurnalas.lt

šiandien

Andrius Navickas

Pasaulietinės valstybės samprata

Tai, kad visuomenėje religijos ir politikos sferos turi būti atskirtos, yra viena iš svarbiausių šiandienos politinių aksiomų. Tik pasaulietiška valstybė, kuri neprivilegijuoja kurios nors religinės bendrijos, esą gali būti lygiai teisinga visiems piliečiams.

Pasaulietinėje valstybėje laiko-masi nuostatos, jog vienintelis ver-tas dėmesio teisės akto pateisinimas yra tai, kad jis padeda siekti bendro-jo visos politinės bendruomenės gė-rio. Argumentas, jog tam tikra prak-tika yra labai vertinama kurioje nors religinėje tradicijoje, negali būti pa-

kankama priežastis reikalauti, kad ši praktika būtų pakylėta į įstatymo lygmenį. Pasaulietinės valstybės įsta-tymų leidėjus turėtų dominti tik ku-rio nors teisės akto projekto turinys, o ne jo kilmė.

Kitaip sakant, dera vengti gana paplitusios klaidos, kurią filosofas Leo Straussas vadino reductio ad Hit­lerum. Tai, kad tam tikros pažiūros ar dalykai patiko ir Hitleriui, visiš-kai nereiškia, kad jie turėtų būti at-mesti kaip neišvengiamai susiję su totalitarizmu.

Nė vienas teisės akto projektas negali būti atmestas tik todėl, kad jo nuostatos sutampa su krikščionių, musulmonų ar budistų vertybėmis.

Jei būtų reikalaujama, kad politi-nė valdžia privalo uždrausti parduo-tuvėms ir visoms įstaigoms dirbti sek madienį, nes ši diena krikščio-nims yra šventadienis, tokia argu-mentacija būtų nepriimtina pasau-lietinėje valstybėje. Tačiau piliečiai gali siekti tokio draudimo, motyvuo-dami, jog kiekvienas žmogus turi tei-sę į poilsį ir valstybė privalo padė-ti ginti šią darbuotojų teisę, net jei darbdaviams ji labai nepatinka. Kita vertus, galima argumentuoti ir tuo, kad toks draudimas leistų darbuo-tojams geriau pasinaudoti savo re-ligijos laisve, nes jie turėtų geresnes galimybes įgyvendinti vieną iš religi-

nės bendrijos, kuriai priklauso, prie-sakų – „švęsk sekmadienį“.

Pasaulietinė valstybė į darbuotojų ir darbdavių santykius gali kištis tik tuo atveju, jei manoma, kad yra pa-žeistos kieno nors teisės arba toks kišimasis suvokiamas kaip rūpestis bendruoju gėriu. Religinių klausimų pasaulietinė valstybė nesprendžia.

Taip pat svarbu pabrėžti, kad pa-saulietinėje valstybėje kiekvienas pi-lietis turi tokias pat pilietines teises, nepriklausomai nuo jo religinių įsi-tikinimų. Pilietis neturėtų būti privi-legijuojamas už tai, kad, pavyzdžiui, yra katalikas, tačiau taip pat jis ne-gali būti dėl savo religinės tapatybės ignoruojamas.

Pasaulietinė valstybė yra neutra­li savo narių religiniams įsitikini-mams, bet ne negatyvi. Jei valsty-bė pradeda diskriminuoti tikinčius piliečius, tai jau ne pasaulietišku-mo, bet sekuliarizmo apraiškos. Tai labai svarbu įsisąmoninti, nes pas-taraisiais metais tiek liberalai, tiek socialdemokratai akivaizdžiai pai-nioja pasaulietiškumą ir sekuliariz-mą (ateizmą).

Sekuliarizmas versus pasaulietiškumas

Sekuliarizmas – tai religijai prie-

šinga ideologija, pastanga perimti ne tik institucijų, bet ir piliečių sociali-nių praktikų (neretai ir mąstymo) kontrolę. Mums geriausiai pažįsta-mas sekuliarizmo pavidalas – sovie-tinis ateizmas.

Sekuliarizmo bruožai:1. Pašalinti bet kokią religijos įta-

ką iš institucinės valstybės sąrangos.2. „Disciplinuoti“ religiją, nusta-

tant jai aiškias „žaidimo taisykles“, kurių laikymąsi prižiūri valstybė.

3. Ugdyti sekuliarų (tolerantišką, respublikonišką, sovietinį ar dar kokį

Tikintys piliečiai pasaulietinėje visuomenėje

5ateitis l 2015 l 3 / 106www.ateitieszurnalas.lt

šiandien

nors) žmogų, kuris atsikratytų visų prietarų, prieraišumo religijai ir būtų visiškai lojalus valstybei.

Sovietinis eksperimentas žlugo, kaip ir radikalūs Apšvietoje gimę pro-jektai, kurie siekė paversti mokslą re-ligijos pakaitalu. Tačiau sekuliarizmas išliko gyvybingas. Jį palaiko vis dar populiarus įsitikinimas, kad religija yra ne egzistencinis asmens tapaty-bės branduolys, bet neesminė sritis, kurią galima perkonstruoti taip, kaip valstybės institucijoms patogiau.

Religijos ir valstybės atskirumas Lietuvoje

Lietuva yra posovietinė valstybė,

todėl nieko keisto, jog čia valstybės pasaulietiškumo principas neretai interpretuojamas sekuliaristiškai,

sąmoningai ar nesąmoningai pritai-kant gyvenimo ateizmo sąlygomis patirtį.

Kitas kraštutinumas – religijos politizavimo tendencija. Katalikų Bažnyčia buvo lyderė, vaduojantis iš sovietinės imperijos gniaužtų. Šio vaidmens pripažinimas neretai per-auga į labiau konfesinei valstybei bū-dingas dvasininkų ir politikų bendra-vimo formas.

Lietuvos Respublikos Konstituci-ja pabrėžia, kad Lietuvoje nėra vals-tybinės religijos. Na, o kaip Lietuvos teisinėje sistemoje suvokiamas vals-tybės pasaulietiškumas, aiškiausiai išskleista dar 2013 m. birželį priim-tame Konstitucinio Teismo nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos švietimo įstatymo atitikimo Lietuvos Respub-likos Konstitucijai“.

Nutarime pabrėžiama, kad vals-tybė privalo būti neutrali piliečių įsitikinimų atžvilgiu ir neturi teisės nustatyti kokią nors privalomą pa-žiūrų sistemą. Laisvė turėti įsitikini-mus negali būti niekaip ribojama, o laisvė juos reikšti gali būti ribojama tik įstatymų nustatytais išskirtiniais atvejais. Nė viena religinė bendrija negali kištis į valstybės bei jos ins-titucijų ir pareigūnų veiklą, nefor-muoja valstybinės politikos, o vals-tybė nesikiša į religinių bendrijų vidaus reikalus, leidžia joms tvar-kytis pagal savo vidaus taisykles.

Pasak Konstitucinio Teismo, re-ligijos ir valstybės santykį Lietuvoje geriausiai nusako atskirumo princi­pas. Jis nustato tiek valstybės insti-tucijų, tiek religinių bendrijų veiklos ir kompetencijų ribas, tačiau neuž-

Rido

Dam

kevi

čiau

s nu

otra

uka

10 ateitis l 2015 l 3 / 106 www.ateitieszurnalas.lt

prisiminkime

evaldo lasio nuotrauka

11ateitis l 2015 l 3 / 106www.ateitieszurnalas.lt

prisiminkime

Vaidotas A. Vaičaitis

Sulaukus mūsų Nepriklausomy-bės atkūrimo jubiliejaus, norėčiau su „Ateities“ skaitytojais pasidalinti kai kuriomis savo platesnio tyrimo įžvalgomis apie 1990 m. kovo 11 d. aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“, atskleidžiant jo sąsajas su 1918 m. vasario 16 d. aktu. Visų pirma, pasakytina tai, jog Kovo 11-osios aktas pats save su-sieja su 1918 m. vasario 16-osios aktu, įvardindamas pastarajį „Lie-tuvos valstybės konstituciniu pama-tu“. Abu šie aktai turi ne tik esminių turinio bei simbolinių panašumų, bet abu jie buvo priimti okupacijos sąlygomis. Tai yra teisės aktai, žy-mintys tam tikrą teisinį ir valstybinį virsmą, kuriantys visiškai naują tei-sinę ir valstybinę tikrovę, užkoduotą juose vartojamuose žodžiuose, ter-minuose. Abu šie teisės aktai, kad būtų įgyvendinti, pareikalavo žmo-giškųjų aukų, pasireiškusių 1918-1920 metų nepriklausomybės ko-vose ir 1991 m. sausio 13-ąją bei Medininkų įvykiuose. Tai ypač pa-rodo, kaip esmiškai teisė yra susi-jusi su jos taikymo ir įgyvendinimo būtinybe. Kitais žodžiais tariant, jei nėra žmonių, norinčių įgyvendin-ti priimtą teisės aktą (o kartais net numirti už jį), šis teisės aktas, nors ir priimtas pagal visus juridinės tech-

nikos reikalavimus, negalės realiai įsigalioti. Tuo pasireiškia šių aktų ne tik steigiamasis pobūdis, bet ir jų retrospektyvumas, nes bet kuris steigiamasis aktas gali įsisteigti tik retrospektyviai vėliau vyksiančių įvykių ir priimtų teisės aktų atžvil-giu. Kovo 11-osios akto turinys čia bus analizuojamas trimis pjūviais, kurie, beje, puikiai tinka ir Vasario 16-osios akto analizei. Šie trys ana-lizės pjūviai yra Akto steigiamoji, demokratijos ir tarptautinės teisės nuostatos. Prieš pradedant anali-zuoti Akto turinį, būtina priminti jo turinį:

[1] Lietuvos Respublikos Aukš-čiausioji Taryba, reikšdama Tau-tos valią, nutaria ir iškilmingai skelbia, kad yra atstatomas 1940 metais svetimos jėgos panaikintas

Lietuvos Valstybės suvereninių ga-lių vykdymas ir nuo šiol Lietuva vėl yra nepriklausoma valstybė.

[2] Lietuvos Tarybos 1918 m. va-sario 16 d. Nepriklausomybės aktas ir 1920 m. gegužės 15 d. Steigiamo-jo Seimo rezoliucija dėl atstatytos Lietuvos demokratinės valstybės niekada nebuvo nustoję teisinės ga-lios ir yra Lietuvos Valstybės kons-titucinis pamatas.

[3] Lietuvos valstybės teritori-ja yra vientisa ir nedaloma, joje ne-veikia jokios kitos valstybės kons-titucija.

[4] Lietuvos valstybė pabrė-žia savo ištikimybę visuotinai pri-pažintiems tarptautinės teisės principams, pripažįsta sienų ne-liečiamumą, kaip jis suformuluo-tas 1975 metų Europos saugumo ir bendradarbiavimo pasitarimo Hel-sinkyje Baigiamajame akte, garan-tuoja žmogaus, piliečio ir tautinių bendrijų teises.

[5] Lietuvos Respublikos Aukš-čiausioji Taryba kaip suvereninių galių reiškėja šiuo aktu pradeda re-alizuoti visą Valstybės suverenitetą.

Steigiamasis Akto pobūdis Steigiamasis kurio nors teisės

akto pobūdis, visų pirma, pasireiš-kia tuo, jog jis steigia kažką nau-jo, ko iki to laiko nebuvo. Visų pir-ma, tai taikytina nepriklausomybės dek laracijoms ir konstitucijoms. Nors tam tikra prasme steigiamą-jį pobūdį turi kiekvienas naujai išleistas paprastas įstatymas, ku-riantis tam tikras iki tol neegzista-vusias žmonių elgesio taisykles, ta-čiau įstatymų steigiamasis pobūdis reiškiasi žymiai silpniau nei kons-titucinio lygmens teisės aktuose, ypač tuose, kuriais yra įsteigiama valstybinė valdžia ar sukuriama/

Nepriklausomybės atkūrimo25-mečio sulaukus

14 ateitis l 2015 l 3 / 106 www.ateitieszurnalas.lt

prisiminkime

Dar būdamas moksleivis įsi­jungėte į antisovietinę orga­nizaciją, bendradarbiavote leidžiant nelegalų laikraštėlį „Laisvės balsas“, platinote at­sišaukimus. 1958 m. Vasario 16-ąją ant Petrašiūnų elektri­nės kamino iškėlėte trispalvę. Vėliau buvote suimtas, nuteis­tas. Ar tai buvo tik jaunatviš­kas entuziazmas, ar tikėjimas, kad galima keisti esamą san­tvarką, tikėjimas, kad Lietuva taps laisva? Jei tai buvo tikė­jimas, tai kuo jis buvo pagrįs­tas?

Buvo tikėjimas, kad komunistų priespauda laikina ir kad Lietuva neišvengiamai bus laisva. Tokį tikė-jimą, be abejo, skatino gerokai am-bicingas ir choleriškas būdas: juk negalimas dalykas, kad mes – „di-dvyrių žemės“ žmonės – būtume ilgą laiką pavergti kažkokių lauki-nių okupantų!.. Argi gali garbingi ir sąžiningi žmonės pritarti ar pasi-duoti nusikaltėlių prievartai? Be to, jau nuo vaikystės buvo įstrigęs įsi-tikinimas, kad Vakaruose esančios laisvos šalys padės išsilaisvinti. Tad svarbiausias uždavinys buvo – ne-pasiduoti okupantų propagandai, nestoti į pionierių ir komsomolo or-ganizacijas, platinti nepriklausomos Lietuvos laikų knygas bei žurnalus. Todėl dar būnant šeštoje klasėje –

1952 metų rudenį – du mokytojai komjaunuoliai pradėjo mus (kelis moksleivius) tardyti mokytojų kam-baryje, norėdami sudaryti politinę bylą už tai, kad nesirašome į pionie-rius ar komjaunimą, kad kažkas ant lentos užrašė savaip išaiškintą kom­somolcų šūkį: VLKSM – vozmi lopatu kopaj sebe mogilu (liet. imk kastuvą ir išsikask sau duobę). Viena mo-kytoja tiesiai išrėžė, kad mes savo veiksmais „Sovietų Sąjungai neria-me ant kaklo kilpą“... Turint ome-nyje, kad sovietų santvarka buvo pastatyta ant melo pagrindų, toks sovietinių mokytojų nuogąstavimas buvo pagrįstas.

Jūsų tėvas kalėjo Gulage, du broliai buvo partizanai. Ar ga­lime sakyti, kad meilė Lietu­vai, patriotizmas buvo tiesiog įgimti, ar išugdyti šeimoje? Kaip atradote savo autentiš­ką santykį su Lietuva?Vaikystėje pirmasis autorite-

tas buvo mano vyriausiasis brolis kaip patriotinio nusiteikimo įkvė-pėjas. Jis 1944 m. pavasarį kartu su kitu broliu išėjo savanoriais į Vie-tinę rinktinę, vėliau partizanavo, po to kartu su juo kalėjome Mor-dovijos lageryje. Jo pavyzdys buvo įkvepiantis.

Pirmoji patriotizmo pamoka buvo 1944 metų ankstyvą pava-sarį, kuomet vyresnieji broliai sa-vanoriais įstojo į generolo P. Ple-chavičiaus Vietinę rinktinę. Vakare troboje susirinko pagyvenę apylin-kės vyrai į brolių-savanorių išleis-tuves. Po triukšmingų kalbų visi atsistoję sudainavo labai gražią, dar negirdėtą dainą, kuri kitą die-ną man nuolat skambėjo ausyse. Tuomet buvau penkerių metų, to-dėl nežinojau, jog vyrai giedojo Lie-tuvos himną...

Petras Plumpa

LAiSVE niekada neabejojau

Lietuvai švenčiant Nepriklau-somybės atgavimo 25-metį apie laisvę, laimę ir tikėjimą kalbamės su buvusiu disiden-tu, politiniu kaliniu, nelegalios literatūros leidėju, o Nepri-klausomoje Lietuvoje tapusiu Saugumo tarnybos (VSD) ge-neraliniu direktoriumi, Vyriau-sybės patarėju religijų klausi-mais, publicistu, ateitininku Petru Plumpa.

15ateitis l 2015 l 3 / 106www.ateitieszurnalas.lt

prisiminkime

Rokiškyje pralaimėję kautynes su Vermachto kariuomene, bro-liai slapstydamiesi grįžo namo, bet netrukus pateko į Raudono-sios armijos tinklą. Vienas brolis pateko į vokiečių nelaisvę Kuršo fronte, o kitas įsijungė į partizanų gretas. Netoli tėviškės buvo įreng-ti net trys bunkeriai, todėl kartais partizanams nunešdavau pietus – juk penkiamečio vaiko, einančio per rugių lauką, negalėjo pastebė-ti pašaliniai žmonės! Tuo metu, ko gero, buvau jauniausias Lietuvoje partizanas...

Deja, partizanavimas netrukus baigėsi: dėl išdavystės brolis ir jį rėmęs tėvas atsidūrė Rusijos lage-riuose, o man beliko laukti išvada-vimo.

Kai išmokau skaityti, didelį po-veikį padarė nepriklausomos Lie-tuvos leidinių skatymas: Kario, Trimito, Policijos, Žvaigždės, Lur­do, Žvaigždutės, Kariūno ir kt. Visa mano vaikystė praėjo skaitant tuos leidinius ir gyvenant nepriklauso-mos Lietuvos siekiais. Manau, kad mano gyvenimui tai padarė lemtin-gą įtaką, nes šeimyniniam solidaru-mui su represuotais šeimos nariais suteikė ideologinį pagrindą. Todėl ir septynmetėje mokykloje, labai realiai laukdamas išvadavimo, el-giausi gana antisovietiškai. Tai ir buvo tikras santykis su Lietuva.

Gal galite prisiminti 1990 m. kovo 11-ąją. Kokios mintys Jus aplankė sužinojus, kad atkurta Lietuvos nepriklau­somybė?Lietuvos būsima laisve niekada

neabejojau. Dar būdamas viename Rusijos kalėjime lažinausi su vienu ukrainiečiu, kad Laisvė ateis maž-daug apie 1985 metus... Tiesa, tuo metu atėjo ne tikra laisvė, bet „pe-

restrojka“, bet ir tai jau buvo žings-nis į tikrą laisvę. O kai išaušo Kovo 11-oji, kažkodėl nepajutau ypatingo džiaugsmo. Ar ne keista? Pasitvirtino dar kalėjime įsidėmėtas vieno rašy-tojo teiginys, kad kai per ilgai lauki, džiaugsmas pavirsta lyg ir liūdesiu. Kartu išsipildė dar lageriuose įgyta tiesa, kad tas, kas labai trokšta lais-vės kūnui, įkalina dvasią. Iš tiesų, iš-orinė laisvė dar nesuteikia dvasinės laisvės, ir to negali suteikti nei vals-tybė, nei politinė nepriklausomybė. Kova už dvasinę laisvę tebevyksta ir ji tęsis ligi pasaulio pabaigos... Joks sąžiningas krikščionis negalėtų pa-sakyti, kad toji kova jau laimėta.

Dabar daug kas sako, kad „ne dėl tokios Lietuvos kovojo“... Ar tokios mintys atkeliauja ir Jums? Kokią Lietuvą įsivaizda­vote kai kalėjote lageriuose? Prieš 25 metus? Mano svajonė buvo nekonkre-

ti, bet vizija buvo evangeliška: kad visa tauta turėtų galimybę gyven-ti po Dekalogo skėčiu ir turėtų ga-limybę ugdyti jaunąją kartą evan-gelinių Palaiminimų dvasioje. Juk Dievo palaima ateina per Jo įsaky-mų vykdymą. Valstybė palaimingos santvarkos negali sukurti, tačiau ji privalo sudaryti sąlygas sąžiningų, protingų ir valingų piliečių ugdy-mui, tam pajungiant visas švietimo ir ugdymo priemones.

Kalėjimuose buvo svajojama apie laimingą Lietuvą. Beveik visi įsivaizdavo, kad laimei pasiekti te-reikia laisvės ir valstybinės nepri-klausomybės, o visa kita ateis sa-vaime. Todėl Sąjūdžio laimėjimas suteikė daug džiaugsmo. Tačiau laisvė nėra laimės kūrėja, ji tik su-teikia galimybes laimės kūrybai. Visa kita turi atlikti patys žmonės, vadovaudamiesi savo sąžine, protu

ir valia. Sąžiningi, protingi ir valin-gi piliečiai sudaro darnią visuome-nę ir gali kurti laimingą gyvenimą. Deja, sovietinė santvarka labai su-darkė žmonių moralę, skatino suk-čiauti, veidmainiauti, veltėdžiauti ir vagiliauti. Melas buvo viešojo gyve-nimo dekoracija ir auklėjimo siste-mos turiniu.

Kuomet taip sudarkyta visuo-menė atgavo laisvę ir nepriklau-somybę, daugelis tiesiog nežinojo, ką su ta laisve daryti, kaip geriau ja pasinaudoti ar kaip geriau kitus išnaudoti. Kadangi sužalotos sąži-nės piliečių buvo dauguma, jie ir sukūrė tokias gyvenimo sąlygas, kad lietuviai Europos Sąjungoje dabar daugiausiai žudosi, bėga iš tėvynės, daugiausiai žūsta avarijo-se, pirmauja pagal alkoholio var-tojimą, pagal korupcijos lygį, pagal skyrybų daugėjimą, pagal globos namuose augančių vaikų skaičių. Kadangi vaikų patyčių lygis vienas aukščiausių Europoje, todėl mūsų Tėvynės vaikai yra vieni nelaimin-giausių ir dažniausiai besižudančių.

Tad ar tokią šalį galima vadinti laiminga? Laimingi žmonės juk ne-bėga nei iš savo šeimos, nei iš tėvy-nės, nei iš gyvenimo.

Tačiau kad ir kokia bloga padė-tis bebūtų, apgailestauti dėl įgytos laisvės ir nepriklausomybės būtų kvaila. Juk viskas priklauso nuo mūsų pačių noro ir pastangų, nes beveik visos mūsų šalies proble-mos turi moralinį pagrindą, apie kurį kadaise yra sakęs mūsų Atpir-kėjas: „Iš vidaus, iš žmonių širdies, išeina pikti sumanymai, paleistu-vystės, vagystės, žmogžudystės, svetimavimai, godumas, suktybės, klasta, begėdystės, pavydas, šmeiž-tai, puikybė, neišmanymas. Visos tos blogybės išeina iš vidaus ir su-teršia žmogų“ (Mk 7, 21-23).

2015 metų ateitininkų vasaros stovyklos Šiaurės amerikoje

Sendraugių ateitininkų Stovykla iibirželio 28 – liepos 2 d. dainavojeinformacija: sendraugiai2@gmail.com

MokSleivių ateitininkų Stovyklaliepos 6–17 d. dainavojeinformacija: www. mesmas.org.

JaunųJų ateitininkų Stovyklaliepos 18–25 d. dainavojeinformacija: atjaunuciai@gmail.com.

kaliforniJoS JaunųJų ateitininkų Stovyklaliepos 19–26 d. Santa Barbaroje

Sendraugių ateitininkų Stovykla iliepos 26 – rugpjūčio 2 d. dainavoje

Sendraugių poilSio ir StudiJų Savaitėrugpjūčio 1–8 d. kennebunkporte

Vilniaus šv. Juozapo kunigų seminarija 2015 m. gegužės 9 d. 11 val. kviečia į Atvi-rų durų dieną. Ši diena skirta visiems no-rintiems aplankyti seminariją ir daugiau sužinoti apie kunigo pašaukimą ir pasi-rengimą kunigystei, būsimųjų kunigų gy-venimą, studijas, kasdienybę. Programa prasidės Šv. Mišiomis, vėliau klierikai pra-ves ekskursiją po seminariją. Norintieji stoti į seminariją bus supažindinti su sto-jimo sąlygomis ir reikalingais dokumen-tais. Daugiau informacijos seminarijos in-terneto svetainėje www.seminarija.lt.

Mons. Žydrūnas VabuolasRektorius

Ateitininkų sendraugių stovykla „PAŠAuktieJi PAsAuliečiAi“laikas: 2015 m. rugpjūčio 10–16 d.Vieta: kun. H. Šulco Jaunimo sodyba, Jaunimo g., kėkštų k., Žalgirio sen., kretingos r.

Kviečiami visi – ateitininkai sendraugiai ir organizacijai nepriklausantys, tikintys ir ieškantys, vieniši ir su šeimomis, merginos

ir vaikinai, moterys ir vyrai, kąTik baigę studijas ir jau vaikaičiais besidžiaugiantys, gyvenantys Lietuvoje ir už jūrų marių...

Registracija bus paskelbta gegužės pabaigoje – birželio pradžioje.Daugiau informacijos – zurnalas@ateitis.lt, +370 616 34013

Skirkite 2 procentus savo pajamų mokesčio VšĮ „Ateities leidybos centrui“. Tai parama, kuri jums nieko nekainuoja, tačiau mums reiškia labai daug... Dėkojame visiems, parėmusiems „Ateitį“ ankstesniais metais. Į prašymo blanką (forma FR0512) reikėtų įrašyti šiuos duomenis: paramos gavėjas: VšĮ „Ateities leidybos centras“. Paramos gavėjo kodas: 301697039, Pilies g. 8, Vilnius, sąsk. nr. LT 87 7300 0101 0751 5327

paremkite ate i t ies žurnalą 20

0