2016 m. Nr. 1 ATEITIS Pristatymas

1ateitis l 2016 l 1 / 115www.ateitieszurnalas.lt

sveiki

Lietuvių katalikų religinė šalpa

Lietuvių fondas

žu

rna

lą

rem

ia


sveiki

redaktorė Reda Sopranaitė bendradarbiai: Aistė Brusokaitė l Daina Čyvienė l Jurga Dirkstytė l Ignas Kriaučiūnas l Ramunė Kubiliūtė l Agnė Markauskaitė l Karolina Šiaulytė l Vaidotas Vaičaitis l Donata Vengalytė maketuotoja Jūratė Juozėnienė stilistė Karolina Striuogaitienė administratorė Marija Keršanskienė leidžia Viešoji įstaiga AteItIeS leIDyBoS centRAS l įmonės kodas 301697039 l sąsk. nr. lt87 7300 0101 0751 5327 l Žurnalas leidžiamas nuo 1911 metų l ISSn-1392-9518 redakcijos adresas olandų g. 54-32 l lt-01212 Vilnius l tel. 8-616-34013 l el. p. [email protected] l www.ateitieszurnalas.lt l spausdina AB spauda, www.spauda.com l tiražas 1200 egz.

lietuvių katalikų religinė šalpa

lietuvių fondas

žu

rna

lą r

em

ia

Apie plaukimą prieš srovę

Į kelionę šio žurnalo puslapiais kviečia Popiežiaus Pranciškaus laiškas jaunimui, kuriame Popiežius drą-sina nebijoti plaukti prieš srovę, nes būtent tai ir yra mūsų pasirinkto kelio stebuklas. Jis tvirtina, kad kiekvienas, be jokios išimties, esame svarbūs ir reikalingi šio pasaulio pasikeitimui – jis privalo tapti užuovė-ja taikai ir meilei. Ar esi pasiryžęs imtis iniciatyvos?

Man taip patinka laisve spindinti naujų metų pra-džia! Pirmąjį mėnesį pasitikome dvidešimt penktąją Laisvės gynėjų dieną, o jau tuoj tuoj, nedrąsios sau-lės ištirpdytais takeliais atlinguos Vasario 16oji ir Kovo 11oji. Esame maži, bet turime, kuo didžiuotis. Simboliška, jog ir prof. Vytautas Landsbergis Sausio 13osios minėjime kvietė išmesti iš po užančių tą abejingumą, kurį vis dar nešiojamės, nes kitaip ne-rasime kelio vienas kito link: „Tegu vaikas padeda vaikui, žmogus žmogui ir gyvenimas bus apgintas.“

Šiek tiek dėmesio religijai – Vytautas Sinica klausia, ar religijos laisvė yra katalikų skydas nuo sekuliarios valstybės, ar peilis sau į nugarą, Gabrie-lius Klimenka analizuoja fanatizmo priežastis, dalijasi mintimis, kaip reikėtų reaguoti į fundamentalistų pa-reiškimus ir ko asmeniškai kiekvienas turėtume im-

tis, o Donatas Puslys dalijasi Izraelio rašytojo Amoso Ozo mintimis apie tai, kas yra fanatikas, kaip kovoti su fanatizmu ir teigia, jog tikintysis yra pašauktas priešintis pasaulyje kerojančiai neteisybei – pasy-vaus ašarojimo neužtenka.

Kartais žodžiai viskas įmanoma, jei pakankamai trokšti, skamba pernelyg idealistiškai ir nuvalkiotai, tačiau kai kurie žmonės juos vėl nuspalvina ryškiau-siomis spalvomis ir nejučia priverčia šiais žodžiais vėl patikėti. Kviečiame susipažinti su Gedvile Dir-žiūte, nuo gimimo kurčia, nenustojančia siekti savo svajonių, Lietuvos edukologijos universitete studi-juojančia mergina; visuomenine jaunimo organizaci-ja „Krantas“, apie kurios veiklą ir apie tai, kuo gyvena jaunimas Plungėje, pasakoja Viktorija, Vilius ir Eglė; bei su Morta Jonynaite, kuri, iškart po mokyklos baigimo iškeliavusi į paslaptingąją Islandiją laužo stereotipą, jog metai be studijų – veltui praleisti.

Ar žinojot, kad lygiai prieš 120 metų, sausio pra-džioje, gimė Steponas Darius? Jei viskas, ką žinojote apie šį žmogų, yra tai, jog jis, kartu su Stasiu Girėnu, vieni pirmųjų visame pasaulyje perskrido Atlantą, turite puikią progą praplėsti žinias – Gytis Ramoš-ka kviečia artimiau susipažinti su tautos didvyrio šeima ir gyvenimu.

Vis pagalvoju, kad tikėjimas tikrai ne silpniesiems – nuolat esame kviečiami priešintis, plaukti prieš srovę, kovoti už teisingesnį ir gražesnį pasaulį. Ir visai nebūtina garsiai šaukti – didžius darbus gali-ma daryti ir tyliai.

Būkime tvirti, nepalaužiami, bet artimi vienas kitam, kad abejingumo ir drungnumo būtų kuo mažiau. Beje, Popiežius Pranciškus tvirtina, kad Gai-lestingumo metai – nuostabus vakarėlis, į kurį esame kviečiami visi be išimties. Tad tegul mūsų šypsenos būna plačios, o širdys džiūgauja! Juk šventė turi būti linksma, ar ne?!

Marija

2 ateitis l 2016 l 1 / 115 www.ateitieszurnalas.lt

turinys 1

tikėjimas 4 Popiežius Pranciškus Augti gailestingumu kaip tėvas

šiandien 6 Vytautas landsbergis Sveikinimas Sausio 13-osios veteranams, nepriklausomybės gynėjams 7 Fotoreportažas iš renginio „Valanda su prof. Vytautu landsbergiu“ 8 Andrius navickas Šiuolaikinės naujakalbės aiškinamasis žodynas. Rinka ir veiksmingumas

netylėjimas 10 Vytautas Sinica Religijos laisvė – katalikų skydas nuo sekuliarios valstybės ar peilis sau į nugarą 16 Donatas Puslys liaudies opiumas, fanatizmas ir Abraomo pamoka 18 Gabrielius e. Klimenka Fundamentalizmo bėdos ir pavojai

atgal į ateitį 20 Vincas natkevičius Asmenybė

susipažinkime 25 Marija Keršanskienė „Viskas įmanoma, jei tik pakankamai to trokšti“ Gedvilė Diržiūtė 30 Donata Vengalytė Krantas Viktorija Gabalytė Vilius Adomavičius eglė Vaškytė

prisiminkime 34 Gytis Ramoška nuo jaunystės auginęs sparnus

aš pats 42 Ieva Žekevičiūtė Po gimimo: pamąstymai

lux 43 Dominyka navickaitė Gyvenu lietuvoje islandišku laiku... Morta Jonynaitė

įspūdžiai 46 Martynas Vingrys likių keliu

žaidimai Dievo laukuose 55 Dominyka navickaitė Minčių žaismai

užsienyje 56 lukrecija Jakelytė nuostabius vaisius tai duoda 59 lija Siliūnaitė Būk ambasariumi ir tu!

nekasdienybė 62 Gabija Jakaitė Įspūdingas gimtadienis 62 Jurgita Paulauskaitė „Dovanoti viltį – tai surasti ramybę“ 63 Genovaitė Pundziuvienė Džiaugsmo dovanojimas 64 eglė Raicevičiūtė Bendrystės pamoka


tikėjimas

Brangūs jaunieji bičiuliai,Bažnyčia švenčia Šventuosius

Gailestingumo metus, malonės, taikos, atsivertimo ir džiaugsmo laiką, kuris paliečia kiekvieną iš mūsų: mažus ir didelius, arti-muosius ir nepažįstamus/esan-čius šalia ir toli. Nėra nei sienų, nei atstumo, kuris galėtų užkirs-ti kelią Tėvo gailestingumui mus suvienyti ir būti tarp mūsų. Nuo šios akimirkos Šventosios durys yra atviros Romoje ir visose pa-saulio vyskupijose.

Šis ypatingas, gailestingumo pripildytas laikas liečia ir jus, merginos ir vaiki-nai. Aš drąsinu jus im-tis iniciatyvos šiose iškilmėse ir suvok-ti, jog kiekvienas iš jūsų esate Dievo vai-kas (Jn 3:1). Norė-čiau kiekvieną iš jūsų atskirai pakviesti var-du, kaip kad kasdien daro Jėzus, tam, kad žinotumėte, jog jūsų vardai yra įrašyti danguje (Lk 10:20), išraižyti Dievo Tėvo širdyje, toje Gailestingumo širdy-je, kuri yra atlaidumo ir švelnu-mo šaltinis.

Jubiliejus yra visus metus trunkanti šventė, kurios kiek

viena akimirka yra proga mums augti šventume. Tai proga, kai ga-lime atrasti, jog broliška drau-gyste paremtas gyvenimas yra tarsi didelė šventė, gražiausia, kokią tik galėtume įsivaizduoti, nesibaigianti šventė, kurią Jėzus mus moko švęsti Jo Dvasia. Jubi-liejus yra didžiulė šventė, į kurią Jėzus kviečia be išimties kiekvie-ną iš mūsų. Būtent dėl to aš taip pat norėjau išgyventi kelias mal-dos ir šventimo dienas su jumis. Nekantrauju daugelį iš jūsų pa-matyti balandžio mėnesį.

„Gailestingi kaip Tėvas“ – tai Jubiliejaus tema,

bet taip pat tai ir mal-da, kurią kalbame už kiek vieną iš jūsų, kviesdami jus Jėzaus vardu. Būti gailes-tingu reiškia išdrįsti

mylėti konkrečia, nesavanaudiška meile, o

tai reiškia taip pat augti iš-ore ir vidumi. Jūs ruošiatės tapti

krikščionimis, sugebančiais elgtis drąsiai ir priimti drąsius sprendi-mus tam, kad galėtumėte – nors ir mažais žingsneliais – kurti pa-saulį, kuriame viešpatautų taika.

Jūsų amžius yra nepapras-tų pasikeitimų metas, kai viskas

tuo pačiu metu atrodo ir įmano-ma, ir neįmanoma. Kartoju jums tai, ką anksčiau jau esu sakęs jūsų bičiuliams: „Būkite tvirti tikėjimo kelyje. Tai yra mūsų kelionės pa-slaptis! Jis suteikia mums drąsos plaukti prieš srovę. Patikėkite ma-nimi – ėjimas prieš srovę yra gera širdžiai, tačiau tam reikia drąsos ir Jis mums ją suteikia! Su Jėzumi galime padaryti didžių dalykų – Jis leis mums patirti džiaugsmą būnant Jo mokiniais, Jo liudyto-jais. Rizikuokite dėl didžių idealų ir svarbiausių dalykų. Mes, krikš-čionys, esame Viešpaties pasi-rinkti ne smulk mėms – veržkitės pirmyn, didelių dalykų link. Pa-skirkite savo gyvenimą aukščiau-siems idealams, jaunuoliai!“ (Ho-milija Sutvirtinimo sakramento teikimo metu Šv. Petro aikštėje, balandžio 28, 2013).

Augti gailestingumu kaip TėvasPopiežiaus Pranciškaus laiškas jaunimui Gailestingumo metų proga


Sveikinu jus čia susirinkusius 25ųjų Vilniaus mūšio metinių išvakarėse. Neškite Lietuvai žuvusių už Tėvynę atminimą ir ginkite garbę prisiekusių nesitraukti. Būkite tie, kurie prisiekė visam gyvenimui.

Mūšis laimėtas, kova nebaigta. Kalbamės. Ne tam išėjome į laisvę, kad joje nemokėtume žmoniškai gyventi ir apskritai nebenorėtume gyventi. Mūsų giluminis frontas dabar yra ne parašiutininkai, šokinėjantys nuo raudonų Kremliaus bokštų, ne sadistai, šaudantys į keleivinius lėktuvus, ne pažaliavę nuo tuštybės pasaulio užkariautojai, o pačių lietuvių blaškymasis, nenoras gyventi ir gyventi Lietuvoje. Štai ką reikia šiandien įveikti, nes kitaip Lietuvos neliks. Jūs apgynėte, tai apginkite ir toliau.

Supraskime, kad lietuvis yra kiekvienas, kuris už Lietuvą. Paremkime pavargusius dvasia, nes ir jie mūsų broliai.

Aš kalbu ir tiems, kurių čia šiandien nėra, o kai kurie nepatenkinti net laisve ir nepriklausomybe. Išties nepatenkinti savimi, nors neprisipažįsta. Keli žodžiai jiems. Gal ir vienam kitam gynėjui, kurio širdį slegia patirta neteisybė.

Ar Tėvynės gynyba buvo labiau įkvepianti, negu apgintosios kūryba? Turbūt, taip. Tačiau ateik ir statyk, o tu nusimeni. Kokį namą tada paliksi po savęs? Galbūt ginti nuo svetimųjų buvo lengviau, aiškiau, negu nuo sukčiaujančių, vagiančių, besityčiojančių savųjų. Ir nuo tų, kurie į savo vaiką žiūri kaip į priešą?

Sakiau: vaikai, susiimkit už rankų ir ginkitės nuo suaugusiųjų abejingumo. Jau net popiežius apie tai prabilo. Abejingumo nuodėmė. Tegu vaikas padeda vaikui, žmogus žmogui, ir gyvenimas bus apgintas. Lietuvos gynėjai, būkite gyvenimo gynėjai. Jums, kurie anuomet atlaikėte ir toliau laikotės kartu, daug aiškinti nereikia, bet jūs galite paaiškinti svyruokliams. Savo tvirtumu pagelbėkit artimui ir būkite Tėvynės atrama. Esu arti jūsų. O kodėl širdis man patarė nežengti tuo tarpu į pastatą, kuris įgijo veidmainystės kontoros bruožų ir perrašinėja istoriją, tikiu, jūs suprantate.

Sveikinu ir kiekvienam spaudžiu ranką. Mes nugalėjom.

Vytautas Landsbergis

šiandien

Vaidoto okulič-Kazarino nuotrauka

Sausio 13osios veteranai,

Nepriklausomybės gynėjai!


šiandien

Šiuo

laik

inės naujakalbėsaiškinam

asisžodynas

Svarstymus apie biurokratinę naujakalbę, kuri turi didelę įtaką mūsų mąstymui ir santykiams, pradėjau nuo raginimo būti žmo-nėmis, o ne „žmogiškaisiais resur-sais“. Prieš pratęsiant sąvokų ar posakių „parazitų“ analizę, verta atsakyti į klausimą, kurį išgirdau iš skaitytojų – kodėl mes taip lengvai ir noriai pasiduodame naujakalbės vilionėms? Ar dėl to kalta patirtis, subrandinta sovietmečiu, kai vie-šojoje erdvėje siautėjo lozungų ir

Rinka ir veiksmingumas

Andrius Navickas

lojalumo komunizmui mantrų kul-tas? Tačiau pažvelkime į jaunąją kartą, kuriai neteko patirti sovie-tinio sąmonės susidvejinimo. Dau-gumai jaunų žmonių biurokrati-nė naujakalbė nekelia alergijos, bet, priešingai, yra terpė, kurioje jie jaučiasi tarsi žuvys vandenyje.

Įtikinamiausią atsakymą atra-dau 2012 m. pasirodžiusioje įta-kingo filosofo Michael Sandelo knygoje „Ko nenusipirksi už pini-gus: rinkos galia ir ribos“. Šis filo-sofas tvirtino, kad knygą parašyti paskatino vis gilėjantis įsitikini-mas, kad privalome labai rimtai permąstyti tai, kokį vaidmenį rin-ka ir jos formuojamas mąstymas turi atlikti mūsų visuomenėje? Ki-taip sakant, ar viskas gali būti įkai-nota pinigais ir palikta paklausospasiūlos sūpuoklėms?

Sandelui nekelia abejonių, kad rinka ekonomikos srityje yra labai svarbi priemonė koordinuoti skir-tingus žmonių interesus, prisideda prie našesnio ekonominio gyveni-mo. Tačiau šiandien mes jau kalba-me nebe apie rinkos ekonomikos, bet rinkos visuomenės įsigalėjimą. Tai visuomenė, kurioje viskas ban-doma pamatuoti per paklausos ir pasiūlos prizmę, kurioje žmonių santykiai, tikslai, sėkmingo gyve-nimo samprata yra derinama prie rinkos logikos. Kitaip sakant, vis-kas yra paverčiama prekėmis, ku-

rių vertė esą nustatoma jų gamin-tojų ir vartotojų dialoge.

Sandelas kelia klausimą – ar iš tiesų viskas gali būti įkainota ir pa-sverta paklausospasiūlos svars-tyklėmis? O gal yra dalykų, kurių negalima nusipirkti už pinigus, nes jie paprasčiausiai priklauso kitai sričiai nei ta, kurioje kara-liauja rinka? Pasak filosofo, vienas svarbiausių klausimų šiandien – ar mes iš tiesų norime būti rinkos visuomene, kiek sugebame puo-selėti alternatyvą rinkos logikai?

Viena iš rinkos ypatybių, kad ji deklaruoja, jog yra vertybiškai neutrali ir nebando įvertinti po-reikių, kuriuos tenkina, prasmin-gumo ar svarbos. Rinka nepripa-žįsta kitos prekės ar paslaugos vertės, išskyrus tą, kurią sukuria paklausa. Sandelas perspėja, kad rinkos visuomenėje kyla grėsmė, jog iš viešojo gyvenimo bus paša-linta moralinė ir pilietinė energi-ja ir įsigalės technokratinis, vady-binis mentalitetas. Kai tam tikros gėrybės įkainojamos, jos neretai „atpinga“, nes prarandami tie ver-tės sandai, kurių negalima mate-rializuoti.

Rinkos visuomenėje ypač svar-bi „veiksmingumo“ sąvoka. Ji tam-pa vienu svarbiausių kriterijumi visose srityse. Deja, net ir ten, kur ši sąvoka padaro daug žalos, o nau-dos duoda mažai.


netylėjimas

Donatas Puslys

Izraelio rašytojas Amosas Ozas ne kartą savo interviu yra pabrė-žęs, kad pagrindinė kova šiandie-niniame pasaulyje vyksta ne tarp krikščionybės ir islamo, žydų ir musulmonų, Europos ir Vidurio Rytų, tikinčiųjų ir ateistų, o tarp fanatikų ir visų likusiųjų. Anot jo, būtent fanatizmas yra didžiausias XXI amžiaus, prasidėjusio Rugsėjo 11osios išpuoliais, pavojus.

Tačiau kas gi yra fanatikas? A. Ozas juokauja, kad tai yra vaikš-čiojantis šauktukas. Kitaip tariant, žmogus, kuris manosi viską žinąs ir kuriam nekyla jokių klausimų. Fanatikai yra dideli altruistai, ku-rie labiau domisi ne savimi, o ki-tais. „Jie nori tave išgelbėti, apsau-goti, pakeisti, atversti. Jie visada yra susidomėję išimtinai kito žmo-gaus gerove. Jei pasirodys, kad esa-

te nepakeičiamas, neatverčiamas, tai jie jus nužudys. Nužudys var-dan jūsų paties gerovės“, – per po-kalbį Tel Avive teigė A. Ozas.

Tiesa, čia svarbu pabrėžti, kad tas kitas fanatikui rūpi ne kaip unikali asmenybė, o tiesiog kaip statistinis vienetas, kažkokio fe-nomeno atspindys, tendencijos įsikūnijimas. „Fanatikui kiekvie-nas atskiras žmogus yra tik kaž-kokio blogio ar gėrio reprezentaci-ja“, – kalbėjo A. Ozas. Jei aš ir galiu sudominti fanatiką, tai tik rai ne kaip Donatas Puslys, ne kaip kon-kretus asmuo, o tik kaip kažkokia charakteristika, kuri leistų mane paskandinti platesniame žmonių rate – katalikas, vyras, mėsėdis. Rate, kurį veikiausiai būtina pa-keisti, perauklėti, o galbūt net ir pasmerkti, izoliuoti, sunaikinti.

Kaip pastebi A. Ozas, pagrin-dinė fanatizmo augimo priežastis yra ta, kad, svarstomiems klausi-mams ir problemoms tampant vis sudėtingesniems, dalis žmonių vis labiau trokšta gauti kuo paprastes-nius atsakymus. Dažniausiai tie at-sakymai turi būti tokie, kurie leis-tų viską suskirstyti į juodą ir baltą tam, kad nereikėtų bandyti įžvelgti skirtingų atspalvių.

Beje, fanatizmas neapsiribo-ja kažkokia tai konkrečia žmonių

grupe. Labai paprasta fanatikais įvardinti tikinčiuosius, tačiau ateis-tas gali būti lygiai toks pats fana-tikas, o gal net ir baisesnis. Be to, fanatizmas lygiai taip pat gresia tiek krikščionims, tiek musulmo-nams ar judėjams. Gresia jis ir ve-ganams, moterų teisių gynėjams. Niekas nėra nuo to apsaugoti arba, kaip sako A. Ozas: „Mačiau vegeta-rų, kurie suvalgys tave gyvą, jei tik drįsi valgyti mėsą. Regėjau kovoto-jų su rūkymu, kurie yra pasiren-gę tave sudeginti, jei tik prisideg-si cigaretę. Mačiau pacifistų, kurie mielai nušautų mane į galvą, nes išpažįstu skirtingą strategiją dėl to, kaip siekti taikos su palestinie-čiais. Fanatizmas nėra tik kažkas, egzistuojantis anapus manęs, fa-natizmas yra pavojus, gresiantis kiekvienam iš mūsų. Fanatizmas gali slėptis netgi po tolerancijos kauke.“

Fanatizmas yra itin pavojin-gas tuo, kad primeta supaprastin-tus stereotipus, o kartu ir reika-lauja kolektyvinės atsakomybės. Paprasčiausias pavyzdys čia yra pabėgėliai. Į Europą atvykstančių žmonių masė yra itin marga, ta-čiau dažnai girdime apibendrini-mus, kad visi pabėgėliai yra tokie ir tokie. Fanatizmas kelia pavojų dar ir tuo, kad dažniausiai yra lin-

Liaudies opiumas, fanatizmas ir Abraomo pamoka


netylėjimas

Kiekviena religija kenčia nuo fundamentalistinių grupių, egzis-tuojančių jos viduje. Jei apie islamo fundamentalistus išgirstame daž-nai, tai apie tokias grupes krikščio-nybėje pasigirsta gana retai.

Mes galime kalbėti ne tik apie religinį fundamentalizmą, jo ap-raiškų pasitaiko visose srityse, ypač formuojančiose pasaulėžiū-rą. Žinoma, religinis fundamen-talizmas daug labiau pastebimas, nors jis gali pasireikšti politikoje, ekonomikoje ir kitose srityse. Jei religinį fundamentalizmą sugeba atpažinti kiekvienas, tai kokį ateis-tinį dažnas klaidingai laiko sveiko proto išraiška. Nors tiek religinis, ateistinis, ar bet kuris kitas fun-damentalizmas ir skiriasi turiniu, tačiau forma yra identiški. Religi-nis fundamentalizmas lengviau at-pažįstamas dar ir todėl, kad, suti-

kite, į jūsų duris tikrai nepasibels ateistas sakydamas: „Ar turite ke-lias minutes pakalbėti apie Nieką?“

Fundamentalizmas ir jo priežastys?

Fundamentalizmas – tai va-dovavimasis pasaulėžiūrinėmis idėjomis, nevertinant jų kritiškai, savo pasaulėžiūrą redukuojant iki tam tikrų konkrečių siaurų paaiš-kinimų, atliekant faktų selekciją, pastebint tai, kas patvirtina teigi-nius, selektyviai ignoruojant tai, kas juos paneigia. Fundamenta-lizmas pasireiškia kaip itin kraš-tutinė pozicija pasaulėžiūros klau-simais.

Dažniausia fundamentalizmo priežastis yra saugumo ir gyveni-mo ramsčio paieška. Fundamen-talistas susiaurina savo pasaulį iki tam tikrų konkrečių ideologinių klausimų ir juose sukasi. Jam gy-venimas atrodo lengvas, nes nebe-reikia mąstyti ir kankintis ieškant atsakymų į egzistencinius klausi-mus.

Čia visai kaip mano katinas. Jo pasaulis apsiriboja butu. Jo neįma-noma išnešti į lauką. Taip ir funda-mentalistas puikiai jaučiasi tame mažame pasaulėlyje. Jis visiškai netrokšta matyti to, kas randasi

už jo, o jei pabando pažvelgti už savo pasaulėlio ribų, jam tai kelia stresą. Kai kurie bandymą pažvelg-ti už savo susikurtos ideologijos ribų mato kaip nupuolimą į nuo-dėmę, o tai jau yra iškreipto reli-gingumo forma.

Fundamentalizmas yra iškreip-tas religingumas, kuris nepaiso religinės visumos, stokoja meilės artimui, susiaurina mąstymą ir pa-daro žmogų fanatiku. Galima teigti, kad fundamentalizmas ir fanatiz-mas yra du broliai. Kiekvienas turi savo ypatumus, tačiau mąstymo procesai identiški.

Žinoma, fundamentalistas yra tikras savo srities ekspertas. Jis tiek įsisukęs į temą, kad jo lengvai nepaimsi. Jei kas nors bandys su juo diskutuoti, susidurs su asme-niu, kuris turi atsakymus į visus gyvenimo klausimus ir čia visiškai nesvarbu, kad tie atsakymai bus labai siauro požiūrio – fundamen-talistui visuma nerūpi.

Fundamentalistai dažnai links-ta į pseudomokslus. Čia akivaiz-džiausias pavyzdys būtų kreaci-onizmas t.y. tikėjimas pažodiniu Pradžios pasakojimo traktavimu, nepaisant nei gamtamokslio atra-dimų, nei biblinės egzegezės, nei simbolikos, nei visumos, nei is-torinio konteksto. Paprastai eilu-

teol. lic. Gabrielius E. Klimenka OPs

Fundamentalizmo bėdos ir pavojai


Gedvilei Diržiūtei – dvidešimt metų. Ji nuo gimimo kurčia. Dvy-lika klasių baigė Lietuvos kur-čiųjų ir neprigirdinčių švietimo centre, o šiuo metu yra Lietuvos edukologijos universiteto, Lietu-vių kalbos ir literatūros progra-mos antro kurso studentė. Žino-ma, Gedvilė mokosi su girdinčiais studentais, nes Lietuvoje kurčiųjų universiteto nėra. Paskaitų metu viską suprasti jai padeda vertėja. Šiuo metu Lietuvoje yra apie tris-

dešimt kurčių studentų, o vertė-jų – tik dvidešimt šeši. Vadinasi, jais tenka „dalintis” – per dieną vertėjas tau gali skirti ne daugiau kaip tris valandas. Puikiai žinome, jog paskaitos universitete trun-ka ilgiau, tačiau jei nori lankyti jas visas, privalai samdyti priva-tų vertėją. Su privačia gestų kal-bos vertėja Anželika, kurios labai įdomią istoriją papasakosiu kitą kartą, Gedvilė atėjo ir į mūsų su-sitikimą.

Gedvile, papasakok trumpai apie save.Augau šeimoje, kurioje visi yra

girdintys. Turiu du brolius, kurie yra jaunesni. Mama ir tėtis mane augindami įskiepijo pagrindines vertybes – nuolat kartodavo, kad svarbu gerai mokytis, prasmin-gai leisti laiką, kad reikia būti są-žiningu žmogumi, kruopščiai ir atsakingai dirbti. Tai, ko mane iš-mokė tėvai, dabar man gyvenime labai padeda.

Ką veikia tavo tėvai? Papasa-kok apie savo brolius.Mama Edita kilusi iš Raseinių

rajono, o tėtis Audrius – iš Šakių. Mama yra namų šeimininkė, o tėtis užsiiminėja pardavimais. Turiu du brolis, jie abu moksleiviai. Dovydui šešiolika metų, jis mokosi Mykolo Biržiškos gimnazijoje,

Gedvilė Diržiūtė:

„Viskas įmanoma, jei tik pakankamai to trokšti“Tai vienas iš tų susitikimų, tų pokalbių, kurie labai įkvepia. Kai sužinai, kad nuo gimimo kurčia mergina iš valstybinio istorijos egzamino gavo 100 balų, o kitų trijų įvertinimai taip pat atsilieka vos keliais balais, kad ji turi visą krūvą meda-lių iš orientacinių varžybų, kad užsispyrė ir net išmoko kal-bėti balsu, supranti – kad ir kaip šie žodžiai kartais banaliai skambėtų – kad viskas, jei nori, šiame gyvenime yra įmano-ma. Aš labai dėkinga gyvenimui, kuris man leidžia sutikti gyvų šių žodžių įrodymų.


susipažinkime

Kaip galėtumėte trumpai, keliais raktiniais žodžiais, apibūdinti organizaciją „Krantas“? Kodėl būtent šie žodžiai Jums yra susiję su organizacija?Vilius: „Krantas“ yra kūry-

bingų, veiklių, motyvuotų tobu-lėti, vieni kitiems padedančių jaunuolių šeima. Todėl geriau-siai organizaciją apibūdinantys žodžiai: vienybė, siekis tobulėti, naujovės, iššūkiai.

Eglė: Šeima, tobulėjimas, laisvalaikis. Šeima – šis žodis

pirmasis, kuris šauna man į galvą, išgirdus organizacijos pavadinimą. Kodėl? Manau todėl, kad čia, su šiais žmonėmis, augau nuo 9 klasės pabaigos iki 12 kla-sės. Kiek daug patirta, išgyventa kartu, kiek renginių sukurta, pro-jektų įgyvendinta. Laiko, praleisto su šiais žmonėmis, turbūt nesu-skaičiuočiau, bet drįstu teigti, kad daug kartų daugiau nei su tikrą-ją šeima. Ir mes visi tarpusavyje kaip tikri broliai ir seserys pyks-tamės, taikomės ir vėl pykstamės.

Tobulėjimas – nes būdama šioje organizacijoje tobulėjau kaip asmenybė, įgijau naujų įgū-džių, tiek daug visko atradau sa-vyje ir išmokau.

Laisvalaikis – nes, kaip jau ir minėjau, čia ir su šiais žmonėmis praleidžiu daugiausia laiko.

Viktorija: Savirealizacija, saugumas, draugystė, šeima... Šiuos žodžius pasirinkčiau to-dėl, kad organizacija „Krantas“ ir yra vieta, kuri suteikia galimy-bę save realizuoti įvairiausioje

„Krantas“ – demokratiška, savanoriška, pelno nesiekianti visuomeninė jaunimo organizacija iš Plungės. Jeigu Jūs gyvenate Aukštaitijoje, Suvalkijoje ar Dzūkijoje, gal ir nesate apie šią organizaciją nieko girdėję, bet plungiškiai tikrai žino, ką veikia krantiškiai. Organizacija padeda jaunuoliams realizuoti save, padėti kitiems, augti aktyviais piliečiais. Pati dalyvavau organizacijos veikloje, teko prisidėti prie vietinių ir tarptautinių renginių organizavimo. Kaip ir kuo šiandien gyvena „Krantas“ pasakoja Viktorija Gabalytė, Vilius Adomavičius ir Eglė Vaškytė.

KRANTAS

Vilius eglė

Viktorija


prisiminkime

Gytis Ramoška

Prabėgo 120 metų nuo tos sausio 8 dienos, kai Rubiškės vienkiemyje (dabar – Dariaus kaimas) gimė Steponas Jucevi-čius, dabar visiems žinomas kaip transatlantinis lakūnas ir tautos didvyris Steponas Darius. Vien-kiemis tuomet priklausė Kvėdar-nos valsčiui, Raseinių apskričiai, Kauno gubernijai, Šiaurės Vakarų kraštui (panaikinus Lietuvos var-dą), Rusijos imperijai.

Dariaus tėvas – Jonas Romu-aldas JucevičiusDarašius (1856–1905), motina – Augustina Vaiš-vilaitė (1866–1934). 1896 metų sausio 10 dieną Steponas buvo nuvežtas į už pusketvirto kilometro esančią Judrėnų bažnyčią, kur jį pakrikštijo kunigas J. Dapkevi-čius, o krikšto tėvai buvo Juozas Kavaliauskas ir Bronė Indzelevi-čiūtė (Augustinos pusseserė).

Dariaus motina (vienturtė duktė) 3 valakų (60 ha) ūkį pa-veldėjo iš savo motinos, o tėvas Jonas atėjo užkuriu, atsinešda-mas sutaupytus 3000 rublių, už-dirbtus girininko pareigose pas Rietavo grafą Bogdaną Ogins-kį. Steponas turėjo vyresnius – brolį Boleslovą ir seserį Aureliją (vadindavo Lora) ir jaunesniąją seserį Konstanciją Kotryną (Kas-tutę).

Nuo jaunystės auginęs sparnus

Darius su seserimis. 1917 m.

Stepono Dariaus 120mečiui


įspūdžiai

Vis su dideliu susižavėjimu ir šiokia tokia balto pavydo gairele išklausydavom keliautojų istori-jas, kaip jie autostopu nuvyksta iki tolimiausių pasaulio kampe-lių. Keliauti autostopu ir mums nėra naujiena: kelis kartus tokiu būdu pavyko pervažiuoti visą Eu-ropą, klajojant autostopu iššmi-rinėtos Kaukazo šalys. Pakelei-vingomis mašinomis visą mėnesį teko klajoti Maroko keliais. Bet vieną dieną mudu su Ieva nuta-rėme: imsimės savo didžiosios kelionės. Atidėlioti neverta: vė-liau pasiryžimas iškeliauti toli ir ilgam gali nublankti, o tuomet ir patys atrasime pasiteisinimų, ko-dėl neverta to imtis.

Ir štai, kelyje mes jau 3 mėne-sius. Pakeleivingomis mašinomis keliaudami išmaišėme Ukrainą, Rumuniją, Moldaviją, Bulgariją, Turkiją. Įspūdžių ir nuotykių tiek daug, kad, atrodo, kiekviena die-na verta atskiro straipsnio. Ta-čiau šįsyk mes norime pasidalinti vienu išskirtiniu mūsų kelionės mėnesiu. Kiek paradoksalu, bet šioje „autostopinėje“ kelionėje jis ypatingas tuo, kad mes kelia-vome ne pakeleivingomis maši-nomis, bet ėjome pėsčiomis Tur-kijos pietuose besidriekiančiu Likių keliu.

Likių kelias (turk. Likya Yolu) – tai sužymėtas takas pėstiesiems, besitęsiantis daugiau nei 500

kilometrų Viduržemio jūros pa-krante nuo Fethijos iki Antalijos. Kelio pavadinimas kilo dėl seno-vėje šiuose kraštuose klestėjusios Likių civilizacijos. Būtent per likių valdytas žemes ir veda šis takas. Verta paminėti tai, kad šis kelias visuotinai pripažintas kaip vie-nas iš pačių įspūdingiausių takų pėstiesiems.

Prieš išvykstant, ne vienas bi-čiulis patarė mums bent trupu-tėlį pakeliauti šiuo keliu. Tačiau nei vienas iš jų nebuvo įveikęs viso kelio, mat šiam reikalui rei-kia skirti maždaug mėnesį laiko. O mes pamanėme: jei tik kelias tikrai toks įspūdingas, kaip apie jį kalba žmonės, mes be dvejoji-

Likių keliuMartynas Vingrys


mų skirsime tiek laiko, kiek rei-kės jį įveikti. Taigi, šiek tiek už-bėgdamas už akių, atskleidžiu: taip, kelias nuostabus! Ir turbūt daugelis, jei tik įmanytų, praleis-tų jame net ir ne vieną mėnesį.

Senovės likių pėdsakais

Visas kelias sužymėtas su-tartiniais ženklais – baltos ir raudonos spalvos juostelėmis. Nereikia žiūrėti į žemėlapį, ne-reikia galvoti, kur eiti. Įspūdin-gas maršrutas už tave jau sudė-liotas, belieka pasipustyti padus ir kulniuoti. O veda šis kelias per įžymias ir tikrai didelio dėmesio vertas vieteles: apleistų senovės miestų griuvėsius, uolose iškal-tus likių kapus, didžiulius amfi-

teatrus. Bet didžiausią dalį takas vingiuoja per kalnus, be to, ten-ka vis užsukti į jaukius mažyčius kaimelius, pereiti per didžiulius senus alyvmedžių sodus, egzo-tiškus Viduržemio jūros paplū-dimius, slėnius, miškus ir akme-nimis nusėtus laukus.

Vos tik išėjome iš Fethijos mies-to, jau ir pasimatė pirmieji likių civilizacijos pėdsakai – neįpras-ti kapai. Iškalti jie kalnų uolose, o atrodo kaip dailiai dekoruoti ne-dideli nameliai. Matyt, tik kažkuo svarbūs ir nusipelnę senieji vietos gyventojai buvo laidojami tokiuo-se ištaiginguose kapuose. Visiems likiams, nors ir ne itin didelė jų ci-vilizacija buvo, net ir šių didžiulių kalnų, tokiems ištaigingiems ka-pams turbūt nebūtų užtekę.

Neilgai trukus priėjome nepa-prastą miestą: nors pastatų, net ir gerai išsilaikiusių, čia yra dau-gybė, nuolatinio gyventojo – nė vieno. Miestu vaiduokliu jo nepa-vadinsi: nei paranormalių reiški-nių, nei nežemiškos kilmės pada-rų ten nepastebėjome. Pavadinti „miestu griuvėsiais“ taip pat ne-tinkamas terminas: nors pastatai ir itin seni, bet daugelis jų puikiai išsilaikę. Tiesa, yra namų, kurių sienos apgriuvę, viduje net me-džiai, krūmokšniai sužaliavę. Bet visa miesto struktūra nepriekaiš-tingai išlikusi. Matyti bažnyčios, miesto siena, pilis, net gatvės ir senieji takai. Miestelis visiškai autentiškas: nėra jokios šiuo-laikinio žmogaus veiklos rezul-tatų ir padarinių. Nesimato nei

Gelidonijos švyturys


Lija Siliūnaitė

Jėzuitų Saint Louis univer-sitete neseniai vyko Lietu-vių dienos. Kada tai tiksliai vyko?Lietuvai ir jos kultūrai prista-

tyti Sant Louis universitete buvo skirta viena diena, nors būtų ver-ta tam pašvęsti visą savaitę. Uni-versitete kas mėnesį organizuo-jamas „Taste of...“ renginys, kai tam tikros šalies studentai prista-to savo tautos kultūrą, surengia paro das. Tuomet Kultūros centro pagrindinėje patalpoje įsikuria tam tikra tauta su savo vaizdais ir kultūra. Čia galima pamatyti ir net pasimatuoti tautinius drabužius, paragauti nacionalinių patiekalų, pažiūrėti istorinius filmus, o kar-tais ir tautiniai šokiai šokami. Anksčiau savo kultūras yra pri-statę studentai iš Ispanijos, Bra-zilijos, Kinijos, Saudo Arabijos ir kitų šalių. Šie renginiai vyksta pietų metu, kad studentai tarp pas-kaitų galėtų čia apsilankyti.

Aš su draugais taip pat norėjau universitete pristatyti Lietuvą. Pa-

pasakoti apie ją studijų draugams, kurie nepažįsta mūsų šeimų, ne-žino, ką veikia lietuviai Lietuvoje ar Čikagoje.

Gruodžio mėnesį universite-to bendruomenę pakvietėme į „Taste of Lithuania“ („Lietuvos patyrimas“) šventę. Norėdami supažindinti su kulinariniu pa-veldu, mes susirinkusius vaiši-nome koldūnais su spirgučiais ir grietine, kepta duona su sūriu, šakočiu, žemuogių arbata, šoko-ladiniais saldainiais. Ant stalo, apdengto linine staltiese, paren-gėme parodą su Lietuvos žemė-lapiu, mediniais rūpintojėliais, gintaru, meno ir Lietuvos vaizdų knygomis. Patalpos kitame kam-pe buvo galima nusifotografuoti apsirengus tautiniais drabužiais, krepšinio fanų marškinėliais ar užsidėjus kepuraitę su užrašu „Lietuva“. Nusifotografavusius „įkomponuodavome“ į pasirink-tą Lietuvos vaizdą, kad atrodytų, jog jie stovi prie Nemuno, Gedi-mino ar Trakų pilies, o gal krep-šinio arenoje tarp entuziastingų lietuvių sirgalių. Dar kitoje vieto-

je buvo rodomas filmas apie tau-tinius šokius.

Vidurdienį, prasidėjus šven-tei, atėjo apie 150 žmonių! Eilė prie maisto nusitęsė per visą pa-talpą ir ant laiptų. Aš su pussese-re Audra, apsirengusios tautiniais drabužiais, pasveikinome visus apsilankiusius, padėkojom ir pa-raginom pajusti tautinės kultūros vertę, kurią mes labai jaučiame. Tos valandos taip greit ir smagiai praėjo...

Kas renginio iniciatoriai ir organizatoriai?Mano draugė Kristina dirba

biure, kuris organizuoja šiuos kasmėnesinius renginius. Ji mane supažindino su Skotas Fetteris, kuris sukūrė „Taste of...“ progra-mą. Praėjusiais metais susitikau su juo ir pasiūliau vieną mėnesį skirti Lietuvai. Iš pradžių jis neti-kėjo, kad pavyks, nes dažniausiai tokias šventes organizuoja į mai-nus atvykę studentai, o iš Lietuvos laikinai mokintis atvykusių mūsų universitete nėra. Aš turėjau įti-kinti Skotą, kad čia studijuojantys

Būk ambasariumi ir Tu!

Documents

2016 m. Nr. 1 ATEITIS Pristatymas