2. Verslo socialinė ir ekologinė atsakomybė: ištakos ... mokslininkai/Bosas/MonografijaII/A.Bosas...Verslo socialinė ir ekologinė atsakomyb ... fenomenas atsiranda socialinė

2. Verslo socialinė ir ekologinė atsakomybė: ištakos, būklė ir perspektyvos

2.1. VSEA ištakos: gyvenimo kokybės problema ir jos sprendimo būdai

Pasaulyje vykstant šio darbo įvade aptartiems pokyčiams, verslo sąlygoms tampant vis labiau sudėtingoms, valdymo efektyvumo problema jaučiama kaip niekada skaudžiai. Šios problemos sprendimo galimybės slypi išimtinai strateginio valdymo mokyklų siūlomų metodikų adaptavime ir taikyme, strateginio holistinio principo įgyvendinime. Organizacijai, akceptavus strateginio valdymo principus, naudą yra sudaromos prielaidos sukurti efektyvesnę valdymo sistemą, o tuo pačiu ir efektyviau kurti vertę. Šiuo turima galvoje ne mechaninį tam tikrų strateginio valdymo koncepcijų ir postulatų taikymą daugiau ar mažiau griežtuose strateginio valdymo rėmuose, tačiau bendrą valdymo suvokimą per strateginio valdymo prizmę ir šio suvokimo įgyvendinimą valdymo objekte: korporacijoje, savivaldybėje, valstybėje ir netgi, kaip bus parodyta vėliau – regione.

Pirmajame skyriuje buvo pateikta įvairių strateginio valdymo mokyklų ir jų siūlomų požiūrių į strateginį valdymą, apžvalga. Sutinkant, kad bet koks valdymas, o strateginis – ypač, yra tikslinis procesas, galima daryti išvadą, kad geri visi strateginio valdymo metodai, kurie leidžia pasiekti užsibrėžtus tikslus. Tačiau, kaip teigiama literatūroje (Bestužev – Lada, 1998), planavimo ir bendrai valdymo rezultatų negalima numatyti. Tiek dėl verslo gaubiančiosios įtakos, tiek dėl vidinių korporacijos, savivaldybės ar valstybės ypatumų, neišvengiamo informacinio neapibrėžtumo ar netikslaus turimos informacijos interpretavimo, valdymo rezultatų prognozė visada turi daugiau tikimybinį pobūdį.

Kai kurie įgyvendinti eventualūs sprendimai sukelia norimus rezultatus, tačiau neretai galutinės pasekmės būna netgi labai netikėtos tiek valdančiosios, tiek valdomosios posistemės elementams. Dar daugiau – sprendimų, priimtų konkrečių sąlygų kontekste, įgyvendinimo rezultatai gali sukelti įvairaus masto nepageidaujamus pokyčius, kaip sniego gniūžtė sukelia sniego laviną. Šioje vietoje susiduriama su būtinybe įvertinti galimas alternatyvas dar sprendimų priėmimo proceso metu, pakreipti strateginio planavimo ir šių planų įgyvendinimo veiklas optimalia linkme.

Alternatyvistikai (tyrimų kryptis, siekianti pasiūlyti optimalius globalių problemų sprendimus prognozuojant perėjimo prie kokybiškai naujos civilizacijos būdus) atstovaujančių mokslininkų nuomone, tiek valdymo objektų, tiek reiškinių, tiek procesų, prognozę būtina orientuoti į valdymo sprendimų efektyvumo didinimą. Suvokiant efektyvumą kaip veiksmingumą, reikiamų arba geriausių įmanomų rezultatų pasiekimą, negalima atsiriboti nuo siektinų tikslų ir šių tikslų pasiekim laipsnį nusakančių efektyvumo kriterijų. Iš čia suponuojamas sprendimas didinti valdymo sprendimų efektyvumą orientuojant juos į prognozuojamų rezultatų atitikimą sukurtai tikslų sistemai (genetinei tikslinei nuostatai) bei šios sistemos realizavimo moksliniu pagrindimu – teleologiniu principu. (Bestužev – Lada, 1998)

Galbūt ir galima būtų diskutuoti, ar grynai genetiškai įvertinant valdymo sprendimų pradą, naudojant ekstrapoliaciją ir sukurtus modelius galima numatyti ateities glimybes. Vis dėlto tiksliai numatyti ir įvertinti baigtinę vidinių bei išorinių veiksnių aibę, sisteminius pokyčius ir ypač sinergijos efektą naudojant šiandienines priemones ir metodus yra neįmanoma, ir sunkiai bus įmanoma ateityje. Tačiau sudaromos prielaidos priimti objektyvesnius, o tuo pačiu ir efektyvesnius valdymo sprendimus.

Strateginis valdymas: nuo korporacijos iki valstybės

65

Bręstantys pasikeitimai, kuriuos galima prognozuoti genetiškai, dažnai tiesiog “užgęsta” (nebūna realizuojami), arba pasiekia kritinę ribą. Peržengus šią ribą socialinės sistemos neišvengiamai patiria didesnį ar mažesnį šoką. Įgyvendinti valdymo sprendimai sukelia kaitos procesą, kuris veikia atskirus žmones, organizacijas, netgi valstybes. Ateities šoką nuodugniai išanalizavo Alvin Toffler savo knygoje “Future shock” (Toffler, 1997). Tačiau šioje analizėje buvo atsiribota nuo energetikos, turto paskirstymo, demografinių, ekologinių ir kitokių balansų pasikeitimo analizės; tuo tarpu nuo jų didele dalimi gyvybiškai priklauso stabilus žmonijos egzistavimas. Kai kuriuos ateities šoko aspektus, liečiančius strategines žmonijos problemas parodė kūrybingojo elito dalis, 1968 metais susibūrusi į Romos klubą.

Vienas iš klubo iniciatorių A. Peccei atliko ekonominės plėtros ir aplinkos stabilumo disbalanso problemos analizę. Šio tyrimo išvados buvo vienareikšmiškos: didėjant žmonių skaičiui ir plečiantis jų poreikiams, yra būtina koordinuoti planetos išteklių valdymą kreipiant jį efektyvumo linkme (Peccei, 1997).

Viename pirmųjų Romos klubo projektų buvo 1972 metais parengta studija “Augimo ribos” (angl. “Limits to Grow”). Šiame projekte remiantis gausia informacija, panaudojant matematinį modeliavimą bei pažangiausią to meto skaičiavimo techniką, buvo pabandyta įvertinti susiklosčiusią situaciją ir atlikti globalios socio – ekonominės sistemos būklės bei atskirų regionų pokyčių ekstrapoliaciją. Kartu ieškota ir galimybių sukurti taip valdomą ekonominę sistemą, kuri didėjančius gausėjančios visuomenės poreikius sugebėtų tenkinti, nepažeisdama ekologinės pusiausvyros balanso. (Čepinskis, 2002). Galima rezervuotai vertinti to meto skaičiavimo techniką, tyrėjų galimybes apdoroti informaciją, netgi pačio mechaniško ekstrapoliacijos principo taikymo tikslingumą (nes nevertinami kokybiškai naujo pobūdžio sprendimų įtaka tendencijoms), tačiau per daugiau nei tris dešimtmečius pats situacijos suvokimas ir užsibrėžti tyrimo tikslai ir šiandien yra svarbūs, o problema aktualumo tikrai neprarado.

Sudaryti tyrimo modeliai sufleravo išvadas, kad, išliekant tuometinėms tendencijoms ir vertybių sistemai, 2020 – 2040 metais visuomenė ir jos ūkinės veiklos pažeista aplinka patirs katastrofinį ateities šoką. Visapusiškai įvertinti šio projekto reikšmę yra sunku netgi praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų. Akivaizdu, kad kuo anksčiau nustatomos potencialios grėsmės ir problemos ir į jas sureaguojant, tuo lengviau sumažinti jų pasireiškimo neigiamas pasekmes, adaptuotis prie galimų pokyčių. Juo labiau, kad atlikus strateginę analizę bei sintezę ir išryškinus kai kurias globalias problemas, nebuvo sustota. Tolesniuose Romos klubo projektuose buvo stengiamasi pasiūlyti galimus problemų sprendimo kelius atskiriems regionams. Paaiškėjo, kad beveik visoje Žemėje ekonominių procesų poveikis aplinkai yra pasiekęs į pusiausvyros pažeidimą vedančius parametrus ir būtina operatyviai imti valdyti ateities šoką brandinančius procesus. Kitu atveju grėsė (tebegresia?) dideli ekologinės pusiausvyros pažeidimai. Tuo pačiu konstatuota, kad esama galimybės pakeisti į kritinę situaciją vedančias tendencijas ir pasiekti ilgalaikį stabilumą. (Čepinskis, 2002)

Vykdant Romos klubo projektus buvo remiamasi strateginio valdymo prielaidomis ir principais, kas žymia dalimi įtakojo jų sėkmę. Pagrindiniai principai, kuriais Romos klubas stengėsi grįsti savo veiklą (globali perspektyva, holistinis mąstymas ir koncentracija į ilgalaikius bei tarpdisciplininius planus) suteikia atsakomybę kiekvienam, kurio veiklos aspektai turi įtakos ištekliams, ekologiniam stabilumui ir panašiai. Ženkli atsakomybės dalis gula ant verslo organizacijų, savivaldybių, valstybių ir net regionų bei globalios bendruomenės pečių. Kaip naujas


66

fenomenas atsiranda socialinė ekologinė atsakomybė dėl priimtų sprendimų pasekmių.

Suvokus šią atsakomybę, keliamas klausimas apie atskirų regionų perspektyvas. Ne veltui nemažai Romos klubo projektų laikotarpyje tarp 1974 ir 2000 metų buvo skirti atskirų regionų analizei. Atkartoti ir patikrinti šių tyrimų pagrįstumą nėra šios monografijos tikslas; šia monografija siekiama apibrėžti korporacinio ir valstybinio lygio strateginio valdymo problemų arealą ir pasiūlyti keletą eventualių svarbiausių problemų sprendimo būdų, aptarti ir įvertinti korporacinio lygio ir valstybės lygio strateginio valdymo procesų tarpusavio sąveiką. Todėl bus remiamasi atliktais patikimais šios srities tyrimais.

Atsakomybė už išteklių panaudojimą, veiklos poveikį aplinkos kokybei ir sociumui integruojasi per lokalius procesus ir įsilieja į globalias pasekmes. Todėl negalima nepaisyti lokalių procesų (priežasčių), sukeliančių globalias pasekmes. Ekosistemos nepaiso politinių ribų, ir regioniniai procesai gali sukelti kur kas platesnio pobūdžio šoką, kurį pajustų tiek valstybės, tiek jų viduje veikiančios korporacijos. Todėl būtų racionalu trumpai aptarti atskirų sąlyginių šalių tipų – išsivysčiusių, posovietinių ir besivystančių – perspektyvas ir jų indėlį į besiartinantį ateities šoką. Kiekvienas šių tipų turi savo specifiką socialinės ekologinės atsakomybės kontekste. Išsivysčiusios valstybės dažnai prisiima pakankamai nemažą atsakomybę už išteklių naudojimą, rūpinasi globaliais procesais. Besivystančios valstybės neretai sprendžia pagrindinius – sociumo aprūpinimo būtinomis gėrybėmis ir politinio stabilumo – klausimus, tačiau neturi galimybių dalyvauti globalių procesų vyksme. Tuo tarpu posovietinio bloko valstybės, patenka į itin didelių pokyčių sūkurį, kuriame yra pakankamai sunku susiorientuoti.

Beveik vienu metu praėjusio amžiaus septintajame – aštuntajame dešimtmečiais vyko trys svarbūs vienas kitą įtakoję procesai. Pirma, tai spartus informacinių technologijų vystymasis, peržengęs visas šios krypties prognozių ribas. Antras procesas, apibūdinamas kaip globalizacija, iškėlęs aplinkos, kaip globalios jungties, reikšmę. Trečias procesas, tai visuomeninių judėjimų bei įtakos grupių (angl. “stakeholders”) spartus formavimasis bei jų poveikio didėjimas (Castells, 1996). Šie procesai, įtakodami tiek vienas kitą, tiek valstybes, savivaldybes ir korporacijas, pasiekė tokį lygį ir mastą, kad tapo praktiškai nebevaldomi.

Išsivysčiusios šalys maksimaliai išnaudoja informacines technologijas savo ekonomikos plėtrai. Informacija tampa vienu pagrindiniu ištekliu konkurencinėje kovoje. Jos apdorojimo greitis ir strateginio valdymo sistemų adaptavimas besikeičiančioms sąlygoms vis greitėja. Informacinės technologijos sudaro prielaidas tiksliau valdyti išteklius, pasiūlyti labiau vartotojo poreikius tenkinantį produktą. Išsivysčiusios valstybės noriai dalyvauja globaliuose procesuose taip besistengdamos pasauliniu mastu proteguoti savo interesus. Globalizacijos dėka išsivysčiusios šalys netgi intelektualių produktų gamybą ar dalį gamybos ciklo vis dažniau perkelia į posovietinio bloko ar besivystančias šalis. Išsivysčiusiose valstybėse verslo aplinka yra kur kas sudėtingesnė dėl susiformavusių įtakos grupių judėjimo – verslui atsiranda būtinybė suvokti ir sugebėti maksimaliai suderinti sudėtingus ir dažnai prieštaringus įtakos grupių interesus. Būtent dėl įtakos grupių judėjimo, kaip bus parodyta vėliau, verslui yra primetama socialinė ekologinė atsakomybė.

Posovietinio bloko šalys, kurioms priklauso ir Lietuva, dėl didelio visuomenės raštingumo stengiasi diegti informacines technologijas. Kur kas aštriau susiduriama ir su programinės įrangos autorinių teisių pažeidimo problema – nuomonė, kad intelektualaus produkto kopija nėra vagystė dar tik pradeda užleisti savo vietą. Pateikiama statistika (BSA, 2003), kad 2000 metais piratavimo lygis Lietuvoje buvo


67

76 proc. (Šiaurės Amerikoje – 25 proc.) Galime tiktai pasidžiaugti, kad vykdomos akcijos, kurių metu privataus verslo struktūros perima dalį valstybės naštos informacinių technologijų diegimo srityje. Kaip vieną sėkmingiausių tokio atsakomybės perėmimo pavyzdžių galima įvardinti “Omnitel”, dr. Juozo Kazicko fondo ir p. Viktoro Gedimino Gruodžio vykdomą akciją, kurios metu kompiuterizuojamos vidurinės šalies mokyklos. Posovietinės šalys stengiasi kuo daugiau dalyvauti globalizacijos procesuose, nemaža jų dalis siekia integracijos į euroatlantines struktūras. Iš trijų prioritetinių Lietuvos Respublikos užsienio politikos tikslų tik vienas yra regioninis – geri santykiai su kaimyninėmis valstybėmis. Likę du yra pakankamai globalaus pobūdžio – integruotis į Europos Sąjungą ir NATO. Posovietinio bloko šalys neretai atlieka tilto vaidmenį tarp Rytų ir Vakarų. Visgi tenka konstatuoti, kad verslo socialinės ekologinės atsakomybės prisiėmimas šiose šalyse nėra taisyklė, o greičiau atskiri atvejai. Dažniausiai tai yra sąlygojama išsivysčiusias valstybes atstovaujančio kapitalo pagrindu sukurtose firmose, o ne įtakos grupių judėjimo efektyvumu.

Besivystančiose valstybėse verslo socialinė ekologinė atsakomybė yra dar ribotesnė. Dažnai šias valstybės atstovaujančiose verslo struktūrose vyrauja nestrateginiai tikslai, arba privataus kapitalo interesai būna glaudžiai susiję su valstybiniais interesais. Su atsakomybės nebuvimu susiję ir JAV sudaromi ir nuolat atnaujinami sąrašai valstybių, į kurias draudžiama eksportuoti itin galingas informacines technologijas. Besivystančiose valstybėse intelektualių produktų piratavimo lygis dažnai siekia 80 proc. ir daugiau. Įtakos grupių judėjimas šiose valstybėse dažnai būna kontraversiškas – nuo visiško nebuvimo iki perversmų valstybėje vykdymo. Šios valstybės pasižymi nesusiformavusia viduriniąja klase, kuri, kaip politologų pripažįstama, yra valstybės stabilumo ir ilgalaikės raidos pamatas. Besivystančių šalių dalyvavimas globaliuose procesuose neretai būna minimalus, daugiau susijęs su patiriamu poveikiu ir spaudimu ekonomikai nei su atsirandančių galimybių išnaudojimu.

Akivaizdu, kad verslo socialinės ekologinės atsakomybės prisiėmimas daugiausiai priklauso nuo verslo makroaplinkos. Tam tikrą vaidmenį vaidina ir artimoji organizacijos aplinka, tačiau jei makroaplinka neverčia, verslas kur kas vangiau prisiima įsipareigojimus. Gilesnė valstybės analizė gali parodyti valstybės verslo socialinės ekologinės atsakomybės silpnas vietas ir potencialius sprendinius, kurie gali būti pritaikyti regiono mastu. Visgi labiau matomos problemos, nei jų sprendimo būdai. Strateginių sprendimų, orientuotų į šių problemų pašalinimą, pasekmių negalima numatyti. Kaip teigta aukščiau šiame skyriuje, galima tik orientuotis į jų pasekmių prognozavimą bei efektyvumo didinimą.

Nors atskiruose regionuose globalios problemos pasireiškia nevienodai, yra išskiriamas problemų krepšelis, sudarantis globalios krizės kontekstą. Kaip pirma, ir viena aktualiausių, problema įvardinama ginklavimosi varžybos. Ginklavimuisi skirtos išlaidos nėra efektyvios, neatsiperkančios. Jos naudingos tik tiek, kiek prisideda prie nacionalinio saugumo užtikrinimo, tačiau dažnai šių išlaidų padidinimas sukelia analogišką kitų šalių atsaką. Visa našta tenka ekonomikai, verslui, namų ūkiams.

Kita aktuali globalios krizės problema – tai atotrūkis tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių ir šio atotrūkio didėjimas. Kaip teigiama (Bestužev – Lada, 1998), po perėjimo iš kolonijinės pasaulio politinės struktūros skirtumas tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių ekonomikos buvo įvardinamas kaip “kelis kartus”. Vėliau tai buvo “keliasdešimt kartų”, dabartiniu laiku fiksuojamas netgi “kelių šimtų kartų” atotrūkis. Besivystančiose šalyse vietoj įtakos grupių judėjimo nagrinėjamas bado klausimas.


68

Gyvenimo gerovės ir ekologijos, aplinkos stabilumo problema taip pat įeina į minėtą problemų krepšelį. Prekių ir paslaugų paskirstymas, transporto balansas, gyvenimui būtinų išteklių gavyba turi būti derinama su aplinkos stabilumu. Atmosferos, vandens ir dirvožemio, radiacinio, cheminio, triukšmo ir šiluminio aplinkos užterštumo problemos išsivysčiusiose valstybėse yra daugiau ar mažiau sėkmingai sprendžiamos. Pasitelkiamos šiuolaikinės technologijos, išnaudojami racionalūs ekonominiai procesai, sudarantys ekonominius aplinkos apsaugos mechanizmus. Kai tuo tarpu besivystančiose šalyse tiesiog nėra pakankamai išteklių spręsti šias problemas.

Ilgą laiką globalios krizės galimybė (o galbūt netgi esamybė?) buvo atmetama psichologiškai. Pripažinus grėsmę atsirado dvi alternatyvios srovės, kurios į šią problemą žvelgė iš esmės skirtingai. Pirmoji srovė buvo technooptimistai. Jie pasitikėjo technologijų pažanga ir teigė, kad vystantis visagaliam mokslui bus surasti iš esmės kokybiškai nauji problemų technologiniai sprendimai. Jiems oponavo ekopesimistai, kurie akcentavo iš esmės ekologinę problemų pusę ir netikėjo pakankamu technologijų potencialu. Šios kryptys yra daugiau ar mažiau žinomos, jų argumentai yra ne kartą išsakyti tiek mokslinėje, tiek populiariojoje literatūroje.

Būtina paminėti ir dar vieną, šiomis dienomis pirmuosius žingsnius žengiančią kryptį – ekoskeptikai. šios srovės pradininku galima būtų laikyti Danijos Aarhus universiteto Statistikos fakulteto profesorių Bjorn Lomborg. Šis profesorius užsibrėžė tikslą įvertinti realią pasaulio būklę. Publikuoti tyrimo rezultatai, išversti į anglų kalbą, susilaukė nemažo atgarsio tiek akademinėje visuomenėje, tiek tarp sprendimus priimančių asmenų. Remiantis statistiniais duomenimis ir statistiniais metodais yra įrodyta, kad taršos našta išsivysčiusiose pasaulio šalyse mažėja. Nemažai rimtų aplinkonaudos tikslų pasirodė esą neprobleminiai. Kaip pavyzdį galima pateikti rūgščius lietus, kurie turėjo naikinti miškus devintajame praėjusio amžiaus dešimtmetyje, tačiau beveik jų nepažeidė (užtai sugriovė ežerų ekobalansą). Pastebimas pakrančių vandenų kokybės pagerėjimas, nors pakrančių ir jūrinės teritorijos gauna vis daugiau nitratų, dėl ko nukenčia vandens organizmai, mažėja vandens prisotinimas deguonimi. Beveik pagal visus indikatorius pagerėjo upių vandens kokybė: Reinas, Temzė ir Harboras šiuo metu palaiko kur kas turiningesnę vandens fauną ir florą, nei prieš kelis metus. Taršos problemos, buvusios praėjusio amžiaus devintojo dešimtmečio problema, yra ganėtinai sėkmingai sprendžiama. Teigiama, kad netgi taršos akumuliacija žmogaus organizme iš atmosferos, dirvožemio ir vandens sumažėjo. (Lomborg, 2001)

Negalima užginčyti šių pateiktų faktų. Tačiau galima nesutikti su jų interpretacija. Fiksuojama teigiama dinamika pati savaime dar neužtikrina bent patenkinamų absoliučių dydžių. Galbūt jau yra peržengta riba, už kurios po truputį, bet nesulaikomai yra griaunamos ekosistemos, o nedideli pagerėjimai yra tiesiog trypčiojimas katastrofos zonoje? Be to, galima būtų daryti pakankamai pagrįstą prielaidą, kad šie pagerėjimai yra verslo socialinės ekologinės atsakomybės prisiėmimo rezultatas. Galima išvardinti kelis esminius įvykius, kurie sąlygojo pagerėjimą ir kurie tapo įmanomi tik globalizacijos kontekste (Callan, Thomas, 2000):

1972 m Londono Taršos laidojimo konvencija 1983 m Tarptautinės aplinkos apsaugos ir plėtros komisijos parengta

ataskaita “Mūsų bendra ateitis” (angl. “Our Common Future”) 1984 m Atsakingų veiksmų programa (Kanada) 1987 m Monrealio protokolas “Dėl ozono sluoksnį ardančių medžiagų

naudojimo sumažinimo” 1991 m JAV – Kanados Oro kokybės sutartis


69

1991 m Verslo chartija (ICC) 1992 m Rio de Žaneiro Aplinkos apsaugos ir plėtros deklaracija ir

Darbotvarkė 21 1993 m Europos Sąjungos Ekologijos vadybos ir audito schemos

reglamentas (EVAS) 1994 m Jungtinių Tautų Klimato kaitos konvencija 1996 m Standartas ISO 14001 1997 m patvirtintas Kyoto protokolas dėl šiltnamio efektą sukeliančių

dujų naudojimo 1997 m Aplinkos apsaugos ir plėtros konferencija “Rio + 5” 2001 Gotenburgo susitikimas, aplinkosauginių veiklų planas 2002 Johanesburgo konferencija “Rio + 10”.

Ekstrapoliacijos ir modeliavimo pagalba prognozuoti ateities problemų kontekstą yra tik pirmas žingsnis. Reikia sugebėti šią prognozę pritaikyti numanomų strateginių valdymo sprendimų efektyvumo didinimui. Efektyvūs strateginio valdymo sprendimai turi vesti link naujos kokybės tikslų. Šie tikslai sudaro pagrindines prielaidas pereiti prie alternatyvaus civilizacijos vystymosi ir išvengti galimos globalios krizės.

Pirmasis tikslas – žema energetika. Žemės energetiniai resursai nėra beribiai. Bandymai naudoti alternatyvius, atsinaujinančius energetikos šaltinius dar negali pasiūlyti realių sprendinių. Teigiama, kad jeigu besivystančios šalys mineralinių resursų naudojime pasiektų JAV lygį, pasaulinės naftos atsargos baigtųsi po septynerių metų, dujų – po penkerių metų ir anglies – po aštuoniolikos. Tokio pobūdžio didesni ar mažesni skaičiai pateikiami ne vienoje energetinius klausimus nagrinėjančioje studijoje. Tačiau dar įdomesnis yra teiginys, kad esant dabartiniams technikos vystymosi tempams po 240 metų bus sunaudojama daugiau energijos, nei patenka iš Saulės į Žemę. Tokie skaičiai akivaizdžiai parodo, kad energetinių problemų sprendimas slypi ne alternatyvių energijos šaltinių paieškoje, bet žemame energijos naudojimo lygyje.

Daroma išvada (Bestužev – Lada, 1998), kad šiuolaikinė energetika, kaip ji suprantama mūsų dienomis, turėtų gyvuoti ne ilgiau kaip keletą artimiausių dešimtmečių. Su energijos naudojimu yra susijęs ir šiluminis aplinkos užterštumas, prisidedantis prie bręstančios globalios krizės spartinimo. Galima sutikti, kad esama ir kitų energijos šaltinių, tokių, kaip atominė energija. Tačiau lygiai taip privalu pripažinti kitus atominės energetikos trūkumus – avarijų ir diversijų galimybes, neutilizuojamas pagal dabartines technologines galimybes radioaktyvias atliekas. Vadinamųjų alternatyvių energijos šaltinių – saulės, vandens, vėjo, potvynių, bangų energijos – naudojimas kol kas sudaro menką dalį eksploatuojamų energetinių išteklių krepšelyje. Esant dabartiniams technikos vystymosi tempams sunku prognozuoti energijos, išgaunamos iš alternatyvių šaltinių panaudojimo apimties augimą, tačiau šiuo metu pasikliauti alternatyvomis galima nedaug daugiau, nei tikėtis, kad teleportacijos išradimas padės išspręsti transporto problemas.

Antrasis tikslas – aukštas stabilumas. Čia turima galvoje globalų, regioninius ir lokalius transporto, prekių paskirstymo, prekybos, demografijos, ekologinį, gyvenamojo būsto ir kitus balansus. Balansų nebuvimas neišvengiamai sukelia neefektyvumą, neracionalų išteklių naudojimą, agresyvumu grįstą poreikių tenkinimo siekimą. Besivystančių šalių gyventojai legaliais ir nelegaliais būdais stengiasi emigruoti į išsivysčiusias šalis. Tuo pačiu metu daugumoje besivystančių šalių konstatuojamas didelis gimstamumas, dar labiau apsunkinantis nedarbo, skurdo ir bendrai gyvenimo gerovės problemų sprendimą.


70

Stabilumo siekis pagrįstas antropocentrinė sistema, kurios pagrindinis tikslas – pasiūlyti optimalius sprendinius siekiant socialinio progreso, ekonominio augimo ir aplinkos stabilumo derinimo siekiant tenkinti dabarties ir ateities kartų poreikius. Ekonomikai nepajėgiant patenkinti didelės dalies socialinių poreikių pasiekiamas taškas, kada ekologiniai argumentai priimami kaip menkaverčiai. Tokioje situacijoje prarandama pusiausvyra tarp poreikių tenkinimo ir aplinkos išsaugojimo. Šio tikslo įgyvendinimą komplikuoja ir tai, kad žmogiškųjų išteklių negalima valdyti taip, kaip, pavyzdžiui, energetinių.

Trečiasis tikslas – ekologinė švara. Ekologinės švaros nebuvimas gali pakenkti ne tik faunai ir florai (pasaulyje dėl atsiradusio aplinkos užterštumo kasdien išnyksta ne viena gyvybės rūšis), tačiau ir pačiam žmogui. Yra įrodyta, kad daugelis susirgimų, apie kuriuos dar prieš du amžius nebuvo žinoma, yra tampriai susiję su žmogaus ūkinės veiklos sukelto aplinkos užteršimo. Dažnai yra išskiriama keletas pagrindinių taršos aspektų, tokių kaip atmosferos, vandens, dirvožemio, radiacinė, šiluminė, triukšmo, cheminė, atliekų tarša. Nesiimant valdyti paminėtų aspektų ir nepasiekus rezultatų, gali būti pasiekta kritinė riba, kurią peržengus atgal kelio nebebus. Jei efektyviau naudojant išteklius galima sustiprinti verslo konkurencingumą, tai ekologinės švaros nebuvimas gali iš esmės sunaikinti ištisų valstybių ir net regionų galimybes konkuruoti. Tiesiog pasekmės netruks “persikraustyti” iš aplinkos dimensijos į socialinę, o tada ekonomika patirs milžinišką socialinės rūpybos išlaidų spaudimą.

Ekologinės švaros tikslas taip pat yra strateginio valdymo areale, nes gali būti įgyvendinamas naudojant ekonominius aplinkos apsaugos mechanizmus ir jau daugiau nei prieš dešimtmetį pasiūlytus vadybinius sprendinius – įvairaus tipo ir lygio (nuo korporacinio iki valstybinio) aplinkosaugos vadybos sistemas.

Nei vieno iš aukščiau įvardintų tikslų nebus galima įgyvendinti, jei žmonės nesuvoks jų svarbos. Iš čia kyla ketvirtas, gal net svarbiausias tikslas – nauja išsilavinimo kokybė. Jeigu pavyktų įvairių lygių ugdymo įstaigose suformuoti bręstančiai kartai vertybių sistemą, kurios sudėtine dalimi būtų atsakomybė prieš visuomenę ir aplinką, pradėję savarankišką gyvenimą žmonės jaustųsi ne tik visuomenės nariais, tačiau ir aplinkos dalimi. Būtų žengtas svarus žingsnis nutolinant globalią krizę, nes tokių žmonių “modus operandi” savaime būtų orientuoti į racionalų išteklių naudojimą, kitas socialinės ekologinės atsakomybės prioritetines kryptis.

Akivaizdu, kad švietimo sistemos perorientavimas yra galimas ir būtinas. Juo labiau, kad švietimo sistema glaudžiai siejasi su valstybės inovacine sistema, kuri bus aptrata vėlesniuose monografijos skyriuose. Tai nereiškia, kad pasaulyje egzistuojančios skirtingos švietimo sistemos turėtų būti niveliuotos. Pasiekti norimą tikslą galima naudojant skirtingus metodus. Tačiau strateginio valdymo požiūriu tai yra sudėtingas uždavinys. Priimtų strateginių sprendimų teisingumas paaiškėtų tik pasiekus pirmus negreitus rezultatus. Konstatavus sprendimų nepagrįstumo faktą klaidų taisymas tampa beveik neįmanomas – susiformavusi žmogaus asmenybė sunkiai pasiduoda pokyčiams.

Įvardintus naujos kokybės tikslus turi būti siekiami įgyvendinti vadovaujantis iš esmės naujais principais. Vieną tokių principų, kuris turėtų padėti atsakyti į nemažai strateginio valdymo klausimų 1995 metais suformulavo Romos klubas. Principo, kuris žinomas kaip “Faktorius 4”, pagrindinė idėja yra tokia: galima pasiekti dvigubai didesnį rezultatą, sunaudojant dvigubai mažiau išteklių. Buvo pabandyta pagrįsti šį teiginį konkrečiais pavyzdžiais (Weizsäcker, Lovins, Lovins, 1996). Gamtos išteklių naudojimo efektyvumo padidinimas keturis kartus yra itin aktualus šalims, kuriose nėra įdiegta aplinkosaugos valdymo sistemų, švaresnių technologijų,


71

nėra išteklių taupymo tradicijų. Skaičius 4 yra paremtas empiriniais tyrimais: įrodyta, kad toks efektyvumo padidėjimas gali būti pasiektas integruojant naujausius socialinių, technikos ir kitų mokslo šakų pasiekimus.

Taip pat yra akcentuojama sisteminio požiūrio būtinybė. Priimant sprendimus, būtina atsižvelgti ne tik į tiesiogines priimtų sprendimų įgyvendinimo pasekmes, tačiau ir į poveikį kitiems nagrinėjamos sistemos (organizacijos, valstybės ar panašiai) elementams. Sunku su tuo nesutikti – sisteminio mąstymo privalumais yra seniai įsitikinta. Tačiau realus sprendimų įgyvendinimas reikalauja pakeisti technologinio progreso kryptį ir šalia anksčiau smarkiai akcentuoto darbo našumo ne mažiau svarbus turėtų tapti išteklių našumas.

Galų gale, naudojimas dvigubai mažiau išteklių neišvengimai apima ir žmogiškųjų resursų sąvoką. Kiek žmonių liks be darbo, jei iš tiesų dvigubai didesnei paklausai patenkinti reikės kur kas mažiau darbuotojų, taikant “Faktoriaus 4” principus planetos mastu? Galbūt tokio pobūdžio svarstymai yra panašūs į pramoninės revoliucijos metu aktualias problemas, kai žmogaus rankų darbą keitė mašinos, didėjo gamybos efektyvumas, tuo pačiu ištisi amatininkų cechai likdavo be darbo, atsirado judėjimai prieš mašinų darbą. Tačiau naujas gamybos efektyvumo šuolis yra lygiai taip neišvengiamas, kaip pramonės įsigalėjimas savo laiku. Šioje vietoje galima tik dar kartą prisiminti “ateities šoko” koncepciją. Šiuo atveju bręstantys pasikeitimai yra neišvengiami, galima tik prognozuoti jų pasekmes, stengtis užbėgti už akių neigiamoms ir maksimaliai išnaudoti teigiamas.

Natūraliai kyla svarstytinas klausimas: kokiose šalyse – išsivysčiusiose ar besivystančiose šio principo taikymas gali rasti palankesnę dirvą? Esama keletas nuomonių šiuo klausimu. Viena jų teigia, kad pradėti diegti “Faktoriaus 4” principais pagrįstas technologijas yra efektyviau nei pertvarkyti tebefunkcionuojančias įmones. Todėl lengviau tą padaryti besivystančiose šalyse. Jau eilę metų aplinkonaudos klausimus nagrinėjančio Jono Čepinskio diskusijos su “Faktorius 4” projekto autoriais metu prieita išvados, kad žemas ekonomikos lygis iš dalies nėra svarbiausia kliūtimi, bandant įdiegti aplinkos kokybę išsaugančius principus (Čepinskis, 2002).

Antra vertus, galima pasiremti ir kita nuomone, kuri teigia, kad naujovių taikymas besivystančiose šalyse visada yra susijęs su jų atmetimo problema, atsirandančia dėl mąstymo inertiškumo, kvalifikacijos stokos, vertybių ir prioritetų nesutapimu su naujovių priežastimis. Siekiant teisingai įvertinti šių prieštaringų nuomonių argumentų svorį, pamatuoti jų pagrįstumą yra atliktini papildomi tyrimai, kurie neturėtų apsiriboti vien tik bendrų tendencijų analize. Tai būtų pakankamai aktualus tyrimas, įgalinantis numatyti potencialius efektyvesnių technologijų diegimo scenarijus bei galimas problemas ir posovietinio bloko šalyse, tame tarpe ir Lietuvoje.

Kaip ir pramoninės revoliucijos metu, taip ir šiame našumo didinimo etape, valstybės, sugebėsiančios greičiausiai ir efektyviausiai prisitaikyti prie pokyčių, įgis konkurencinių pranašumų. Galima prognozuoti, kad likusios valstybės susidurs su rimtais ekonominiais ir socialiniais sunkumais; atotrūkis tarp išsivysčiusių ir besivystančių valstybių dar labiau padidės. Tokiame kontekste aktualus tampa klausimas “ar startas jau duotas?” Ar yra valstybių, kurios pasiruošė, įsibėgėjo naujam šuoliui? O gal jau šuolis įvyko, tik dar nematome jo pasekmių? Autoriaus nuomone, sustartuoti dar nevėlu, tačiau laiko pasiruošimui nebėra. Kita vertus, esant šių dienų sąlygoms, konkurencingumo didinimas yra susijęs ne tik su efektyvia inovacine sistema, tačiau, visų pirma, su strateginio valdymo efektyvumu, holistinio požiūrio taikymu ir galimybe pasiekti sinergijos efektą.

Akivaizdu, kad verslo ugdymas turi prasmę, jei ekonominiai interesai derinami su socialiniais ir ekologiniais klausimais. Viena vertus, bet kuri verslo struktūra


72

naudoja išteklius; už šį naudojimą dabarties kartos atsako prieš būsimus Žemės gyventojus. Išteklių naudojimas neišvengiamai susijęs su taršos problema. Paskutiniaisiais praėjusio amžiaus dešimtmečiais daug tikėtasi iš “beatliekinių technologijų”. Dabar tiek verslo visuomenė, tiek akademinio pasaulio atstovai kalba tik apie “mažaatliekines technologijas”. Antra vertus, šios verslo socialinės ekologinės atsakomybės savanoriškas prisiėmimas suteikia galimybę padidinti tiek gamybinių, tiek pagalbinių procesų efektyvumą, sėkmingiau tenkinti įtakos grupių interesus.

Verslo socialinė ekologinė atsakomybė gal ir neturi didelės prasmės užsiimant trumpalaikiu pseudoverslu, kuris būna galimas ekonominių sistemų kaitos laikotarpiu, išnaudojant krizių ir suiručių situacijas. Tačiau kalbant apie verslo ugdymą, atsakomybės prieš supančią gamtinę ir socialinę aplinką įtraukimas į organizacijų vystymo planus, strategines plėtros programas gali tapti esminiu konkurencingumo stiprinimo veiksniu.

Yra apskaičiuota, kad 358 turtingiausi pasaulio žmonės valdo tiek pat turto, kiek 2,3 mlrd. vargingiausių; 85 % pasaulio gyventojų iš besivystančių šalių gauna 15 % pasaulinių pajamų (Bauman, 2002). Tokie ir panašūs skaičiai pateikiami Jungtinių Tautų Ataskaitoje apie žmonijos raidą. Pasaulyje fiksuojamas milžiniškas, sveiku protu nesuvokiamas pajamų, turto ir bendrai gyvenimo kokybės bei gerovės nelygumas skatina vis atidžiau pažvelgti į skurdo problemą. Požiūrių esama į įvairių: nuo socialinės lygiavos propaguotojų iki makabriškai šiame kontekste skambančios vaikų auklėjimo frazės: ”kas nedirba, tas nevalgo”.

Sutinkant, kad pasaulinė ekonominė sistema nemeta gelbėjimo rato tiems, kurie nesugeba ar tiesiog neturi galimybių žaisti pagal nustatytas taisykles, yra aktualu panagrinėti gyvenimo kokybės problemą verslo socialinės ekologinės atsakomybės kontekste. Galbūt būtų tikslinga formuluoti hipotezę, kad, valstybei nesugebant užtikrinti savo gyventojams bent pagrindinių poreikių tenkinimo, tą turi padaryti verslas? O gal verslas turėtų nustumti į antraeilį planą ekonominius interesus ir susikoncentruoti ties socialiniais tikslais?

Esama teiginių, kad jei tie 358 turtingiausi pasaulio žmonės išdalintų savo turtą pasilikdami sau ne daugiau kaip po 5 mln. JAV dolerių (suma, kurios tarsi ir užtektų visam gyvenimui ir dar vaikams liktų), tai faktinės pusės Žemės gyventojų pajamos padidėtų dvigubai. “Ir pražįstų kuolai”. (Bauman, 2002) Kas gi dar, be “kuolų žydėjimo” atsitiktų? Išdalintas turtas būtų pravalgytas, suvartotas būtiniausiems vargingiausių gyventojų poreikiams tenkinti. Sunku tikėtis, kad jis būtų panaudotas investicijoms, darbo vietų kūrimui. Kapitalo koncentracija ženkliai sumažėtų. Ekonomine prasme tai būtų vienas blogiausių scenarijų. Ar tokį žingsnį būtų galima traktuoti kaip socialiai atsakingą? Jėga (turtas, finansai, žinios) ir atsakomybė už jėgos naudojimą negali būti atskirta.

Akivaizdu, kad vienų turtą paversdami kitų pajamomis pasieksim tik trumpalaikį efektą, kurio teigiami aspektai netruks išsisklaidyti, o neigiami bus jaučiami ilgame laikotarpyje. Vienareikšmiškai galima teigti, kad strateginiu požiūriu tai yra nesvarstytinas gyvenimo kokybės didinimo sprendimo variantas. Jei Jūs skaitote šią knygą, vadinasi – esate bent jau raštingas; labai menka tikimybė, kad badaujate; galbūt Jūs sergate (sirgote, sirgsite) – Jums bent jau turėtų būti suteikta būtiniausia medicininė pagalba. Tokiu atveju nuoširdžiai Jus sveikinu – Jūs priklausote trečdaliui geriausiai apsirūpinusių pasaulio gyventojų, Jumis rūpinasi (pagal savo išgales ir veikiančią sistemą) valstybė. Valstybė, kurioje geriau ar blogiau, bet vis dėlto veikia švietimo sistema, medicininė priežiūra, socialinė rūpyba.

Nagrinėjant strateginį valdymą nuo korporacijos iki valstybės, negalima atsiriboti nuo išvardintų veiksnių. Tačiau galima kelti klausimą: ar iš tiesų, kaip


73

teigiama literatūroje, globalizacija marginalizuoja du trečdalius pasaulio gyventojų? Ar nebūtų teisingiau teigti, kad juos marginalizuoja politinė gaubiančioji, jos struktūra, valstybės nesugebėjimas dalyvauti globaliuose procesuose? Autoriaus nuomone, negalima aklai vadovautis abejonę keliančiomis įžvalgomis.

Technologijos, sukeliančios ateities šoką šalina erdvę ir laiką, todėl pasaulis tampa mažas. Tačiau tuo pačiu tos technologijos erdvę nusiaubia. Jei verslo socialinė ekologinė atsakomybė būtų labiau išsivysčiusi ir visuotinai akceptuota, šios grėsmingos technologijos būtų valdomos atsargiau. Bet atsakingas verslas dažnai negali įkelti kojos į probleminį kontekstą, nes jaučia atsakomybę už veiklos sėkmę. Taigi, probleminės verslo sritys tarsi paliekamos socialiai ir ekologiškai neatsakingai besielgiančiam verslui.

Globalizacijos pasėkoje yra sukuriamas kapitalo, prekių ir paslaugų, asmenų mobilumas. Tačiau dar yra būtina analizuoti, kokia linkme iš tiesų juda šie srautai? Lokalinių ekonomikų žlugimas, žmonių nesugebėjimas prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų tėra tam tikrų procesų pasekmės. Šie procesai, esant tam tikroms sąlygoms, gali įgyti tokius parametrus, kad iš konkretaus regiono į globalų katilą suplūsta galimybės, o “nusiaubtoje” vietoje lieka tik grėsmės. Valstybės, ištisi regionai tampa nekonkurencingi.

Laisva prekyba reiškia, kad silpnesni nacionaliniai gamintojai žlugs dėl užsienio verslo struktūrų konkurencijos. Laisvas kapitalo judėjimas reiškia, kad šalies produktyvusis gamybinis turtas – perspektyvios pramonės įmonės, bankai ir kitos finansų sektoriaus bendrovės, draudimo bendrovės, energetikos jėgainės, žemė ir žemės ūkio įmonės – nesyk pereis į užsienio savininkų rankas, kas reiškia jose sukuriamo pelno išvežimą iš šalies. Laisvas žmonių judėjimas, savo ruožtu, reiškia, kad gabiausi specialistai, energingi jauni ir išsilavinę žmonės išvyks dirbti į kitas, turtingesnes šalis. (Čičinskas, Smilga, 2003)

Bet tai tik pusė tiesos. Laisva prekyba teikia praktiškai neaprėpiamas rinkas nacionalinėms prekėms ir paslaugoms – toms, kurias sugebame gaminti taip, kaip nori užsienio vartotojas. Laisvas kapitalo judėjimas skatina užsienio kapitalą atvykti į mūsų šalį, kas didina nacionalinį fizinį kapitalą, gausina darbo vietų skaičių ir kelia visumines tiek namų ūkių, tiek savivaldybių, tiek ir valstybės biudžetų pajamas. Laisvas žmonių judėjimas užtikrina technologijų ir apskritai informacijos sklaidos laisvę ir išplečia jos mastus, kas gerokai sustiprina perspektyvą mūsų šaliai mažinti technologinį, o tuo pačiu ir ekonominį atsilikimą ilgu laikotarpiu. Be to, laisva migracija sudaro sąlygas švelninti demografines problemas, pristabdyti šalies gyventojų skaičiaus mažėjimą.

Formuluojama akivaizdi išvada: globalizacija skatina specializaciją. Teisingai pasirinkus prioritetines plėtros kryptis, jėgas ir išteklius skiriant konkurencingų prekių ir paslaugų gamybai, galima neleisti globalizacijos procesams ir naujoms technologijoms nualinti Lietuvos ekonominę, socialinę ir gamtinę erdvę. Šis scenarijus leistų nacionalinėms verslo struktūroms, o tuo pačiu ir valstybei, praturtėti turtingųjų sąskaita. Antra vertus, laikantis Lietuvoje neperspektyvių (tegul kartais ir “tradicinėmis” vadinamų) ūkio šakų, Lietuva tikrai nesugebės konkuruoti pasaulinėje rinkoje. Investicijos žlugs, didės nedarbas, įvairių lygių biudžetų deficitas; tiesiog neteksime to, ką turime, ir ši netektis bus naudai tų, kurie ir dabar turi daugiau.

Susiduriama su ypatingai tikslaus ir stipraus strateginio valdymo būtinybe: ne tik sugebėti maksimaliai išnaudoti turimus išteklius, tačiau ir a priori orientuoti juos į reikiamas kryptis. Verslo struktūrose dažnai pastebima, kad strateginio valdymo poreikis dažnai nebūna suvoktas. Kartais tiesiog nesugebama mąstyti strategiškai, atsisakyti trumpalaikio pelno vardan ilgalaikės perspektyvos. Kartais teigiama, kad


74

Lietuvos verslo vystymo aplinka yra per mažai stabili ir bendrai labai nepalanki strateginiam verslo vystymui. Tokių priežasčių galima vardinti daug ir įvairių. Tačiau jei verslo struktūrų aukščiausioji vadovybė akceptuoja strateginį požiūrį į verslą, skiria pakankamai dėmesio ir išteklių strategijų parengimui, tai sudaroma nemaža dalis strategijų realizavimo prielaidų.

Nacionaliniu mastu konstatuojama atvirkščia situacija – Lietuvoje yra parengta ne viena ir ne dvi dešimtys strateginių dokumentų tiek valstybiniu nacionaliniu, tiek savivaldybių regioniniu lygiu. Tuo užsiima nemažai ekspertų grupių, naudojamos įvairios strateginio planavimo metodikos. Dažnai parengtiems strateginiams dokumentams yra suteikiamas teisinis statusas tvirtinant juos Lietuvos Respublikos Seime, savivaldybių tarybose. Tačiau net ir įstatymo galią turinčios strategijos dažnai nebūna įgyvendinamos. Dažna vykdomosios valdžios kaita, atotrūkis tarp strategijas rengiančių ir parengtų strategijų įgyvendinančių institucijų, abejotina parengtų strateginių dokumentų kokybė yra tik keletas priežasčių, sąlygojančių tokią situaciją. Kaip bus parodyta tolesniuose skyriuose, rengiant strateginius dokumentus atskirų žinybų ar ekonomikos sektorių rėmuose, yra realizuojamas fragmentinis strateginio valdymo principas.

Kokioje terpėje nacionaliniu mastu vykdomas strateginis planavimas? Į kokią šeimų ūkio situaciją privalo atsižvelgti korporacinių strategijų formuotojai? Kokios yra gyvenimo sąlygos Lietuvoje? Į panašius klausimus yra būtina atsakyti analizuojant verslo socialinės ekologinės atsakomybės ištakas bei sprendžiant gyvenimo kokybės problemą. Taigi, nacionalinio strateginio planavimo rezultatai yra ir tam tikri įeitiniai duomenys vykdant strateginį planavimą žemesniuose lygmenyse (savivaldybių ar korporacijų).

Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje teigiama, kad generalinis strateginis tikslas – sukurti materialinius pagrindus šalies materialinei ir dvasinei gerovei plėtoti, kurią apibendrintai nusako stabili ekonominė plėtra, sveika gamtinė aplinka dabar ir ateities kartoms, asmens saugumas fizine, teisine ir socialine prasmėmis, žmogaus kapitalo plėtra, kultūra ir poilsis. Turi būti plėtojamos žmogaus pasirinkimo galimybės visais jo gyvenimo aspektais – ekonominiu, socialiniu, kultūriniu ir politiniu, užtikrintas žmogaus galių stiprinimas, investuojant į jo švietimą, lavinimą ir sveikatos apsaugą (žmogaus kapitalo didinimą), kuris turi aprėpti visus šalies gyventojus, sudarytos sąlygos naudotis savo galiomis ekonominei ar kūrybinei veiklai, politikoje, visuomeniniame gyvenime bei poilsiui. (Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija, 2002)

Gyvenimo sąlygos globalizacijos kontekste iš esmės nulemia šalies perspektyvinį konkurencingumą. Esant laisvam asmenų judėjimui, gyventojai migruoja į laukiamų geresnių gyvenimo sąlygų erdvę, neužtikrintumas dėl ekonominės padėties įtakoja šeimų planavimą. Gaunasi dvigubas poveikis: didėja emigracija ir mažėja gimstamumas. Lietuvoje nuo 1992 metų gyventojų skaičius nuolat mažėjo. Išskiriami keli šio mažėjimo etapai (Lietuvos Respublikos Socialinės apsaugos ir darbo ministerija, Norvegijos taikomųjų socialinių mokslų institutas, 2000):

1992 – 1993 metais gyventojų skaičius mažėjo dėl neigiamo migracijos saldo. Nors natūralus prieaugis tais metais taip pat gerokai sumažėjo, tačiau dar buvo teigiamas;

nuo 1994 iki 1996 metų gyventojų skaičius mažėjo dėl abiejų neigiamų dydžių: migracijos saldo ir natūralaus prieaugio;

nuo 1997 metų gyventojų skaičius mažėjo tik dėl neigiamo natūralaus gyventojų prieaugio;


75

2000 metais vėl užfiksuotas gyventojų skaičiaus mažėjimas dėl abiejų neigiamų dydžių: migracijos saldo ir natūralaus prieaugio.

Tačiau analizuojant gyventojų skaičiaus pokyčius, susiduriama su duomenų netikslumu. Remiantis tuo pačių šaltiniu – oficialiu Lietuvos statistikos metraščiu, gaunami skirtingi duomenys. Pagrindinis tokių netikslumų šaltinis yra išvykstančių į emigraciją gyventojų srautų vertinimas. Gretinant oficialiai turimus duomenis (kurie būna net iki dešimt kartų netikslūs) su kitų valstybių duomenimis, statistiniai gyventojų emigracijos rodikliai yra tikslinami net kelis metus atgal. Pagal naujausius turimus duomenis, Lietuvoje gyventojų nuolat mažėja nuo 1992 metų, o nuo 1994 metų mažėjimas yra įtakojamas abiejų rodiklių – neigiamo natūralaus prieaugio ir neigiamo migracijos saldo. Šių rodiklių 1990 – 2001 metų duomenys pateikti 2.1 lentelėje (Lietuvos Statistikos departamentas, 2002).

2.1 lentelė

Lietuvos gyventojų skaičiaus pokyčiai Metai Gimusių Mirusių Natūralus

prieaugis Atvyko Išvyko Migracijos

saldo 1990 56868 39760 17108 14744 23592 -8848 1991 56219 41013 15206 11828 22703 -10875 1992 53617 41455 12162 6640 31772 -24532 1993 47464 46107 1357 2850 26840 -23990 1994 42376 46486 -4110 1664 25859 -24195 1995 41195 45306 -4111 2020 25688 -23668 1996 39066 42896 -3830 3025 26394 -23369 1997 37812 41143 -3331 2536 24957 -22421 1998 37019 40757 -3738 2706 24828 -22122 1999 36415 40003 -3588 2679 23418 -20739 2000 34149 38919 -4770 1510 21816 -20306 2001 31546 40399 -8853 4694 7253 -2559

Iš viso: 513746 504244 9502 56896 285120 -227624 Iš 2.1 lentelėje pateiktų duomenų nesunku apskaičiuoti, kad per analizuojamus

12 metų Lietuvoje gyventojų sumažėjo 218122. Natūralus prieaugis per analizuojamą laikotarpį konstatuojamas teigiamas 9502. Tačiau jei atmesti 1990 – 1993 metų laikotarpį, ir nagrinėti tik paskutinius 8 metus, natūralus gyventojų prieaugis jau tampa ženkliai neigiamas ir sudaro –36331. Tuo tarpu migracijos saldo yra nuolat neigiamas. Atskiro komentaro reikalauja 2001 metų išvykusių gyventojų skaičius, kuris sudaro tik apie trečdalį kelių ankstesnių metų vidurkio. Nevertėtų tikėtis, kad emigracijos banga staiga sumažėjo trigubai – tiesiog pateikti duomenys yra netikslūs, ir bus tikslinami tik kitais metais, sugretinus juos su kitų valstybių duomenimis. Preliminariai galima daryti prielaidą, kad bendras gyventojų sumažėjimas per visą 12 metų laikotarpį gali siekti iki ketvirčio milijono gyventojų. Įvertinant asmenų judėjimo laisvę Lietuvai įstojus į ES, šis skaičius artimiausiais metais gali dar ženkliai padidėti. Lieka tikėtis, kad tikslesni duomenys bus gauti apdorojus gyventojų surašymo duomenis.

Esama įvairių nuomonių dėl tokios gyventojų dinamikos poveikio valstybei. Galima būtų sutikti su kai kuriomis nuomonėmis, teigiančiomis, kad kiekybinė gyventojų skaičiaus analizė nerodo didesnių pavojaus požymių. Tačiau vertinant strategiškai būtina atkreipti dėmesį į kai kuriuos, autoriaus nuomone, svarbius faktus.


76

Absoliuti dauguma iš emigravusių iki ketvirčio milijono gyventojų priklauso viduriniajai klasei – tai visuomenės daliai, nuo kurios, kaip sutaria politologai, iš esmės priklauso valstybės ilgalaikės raidos ir stabilumo galimybės. Socialiai atsakingo verslo vystymo atrama dėl išsilavinimo, kvalifikacijos, siekio dirbti ir taip užsitikrinti stabilumą, dažniausiai taip pat yra vidurinioji klasė, ir ne tik kaip vartotojai, bet ir kaip darbuotojai.

Globalizacijos kontekste gyventojų emigracija Lietuvai yra pakankamai skausminga ir dar vienu aspektu. Tikriausiai kiekvienas Lietuvos pilietis yra girdėjęs itin karštus debatus dėl mokytojų streikų, abitūros egzaminų laikymo ir stojimo į aukštąsias mokyklas tvarkos, mokymo programų. Šie debatai atsiremia į svarstytinus klausimus apie švietimo sistemos modelį, jo efektyvumą, finansavimo poreikius ir galimybes.

Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje yra išskirti trys raidos prioritetai: žinių visuomenė, saugi visuomenė ir konkurencinga ekonomika. Mokslas ir švietimas bei gyventojų kompetencija yra pripažintomis šių prioritetų įgyvendinimo kryptimis kartu su dar 17 krypčių (Valstybės ilgalaikės raidos strategija, 2002). Galima beveik drąsiai tvirtinti, kad šios dvi kryptys turėtų iš esmės sąlygoti ilgalaikės plėtros sėkmę – neišsilavinę, nekompetentingi gyventojai nesugebės priimti ir įgyvendinti jokių strategijų, pasiekti iškeltų tikslų, įgyvendinti numatytų užduočių. Akivaizdu, kad švietimo sistema ir joje vykstantys pokyčiai turėtų būti strateginio planavimo areale kaip vienas esminių, netgi – kritinių veiksnių.

Per pastarąjį dešimtmetį Lietuvos švietimo sistemoje vyko svarbios reformos, įskaitant struktūrinę reformą. Trys pagrindiniai reformos prioritetai yra švietimo prieinamumas, kokybė ir suderinamumas. Švietimui skiriama BVP dalis per 1993 – 1999 metus išaugo nuo 4,8 iki 6,5 proc., tačiau 2000 metais ši dalis sumažėjo iki 6 proc. Ekonomikos recesija ir didėjantis šeimos vaidmuo sąlygojo ikimokyklinių švietimo įstaigų vietų sumažėjimą nuo 169020 vietų 1990 metais iki 71890 vietų 2000 metais. Tačiau pastaraisiais metais pastebima ikimokyklines įstaigas lankančių vaikų skaičiaus augimo tendencija. Šis skaičius per pastaruosius penkerius metus išaugo 11 proc. (Juknys, 2002).

Sutinkama, kad švietimo sistemoje labai svarbus būklės rodiklis yra švietimo prieinamumas. Aktualu žinoti, ar maksimaliai išnaudojamos galimybės suteikti išsilavinimą bet kurioje Lietuvos vietoje gyvenantiems žmonėms. Teigiama, kad galimybės mokytis Lietuvoje yra pasiskirsčiusios netolygiai, jos priklauso nuo regiono gyventojų skaičiaus, ekonominės struktūros, darbo paklausos ir kitų ekonominių veiksnių. Netolygaus švietimo įstaigų tinklo problema yra sprendžiama užtikrinant moksleivių ir studentų mobilumą. Plečiamos pavėžėjimo paslaugos mokiniams kaimiškose vietovėse, kai pradinės ir pagrindinės mokyklos yra per mažos, kad galėtų veikti. Kaimiškųjų vietovių mažakomplekčių veiklos pratęsimas ar jos nutraukimas visada sukelia nemenkas diskusijas tarp ekonominiams arba socialiniams argumentams prioritetus suteikiančių grupių. Tačiau vienareikšmiškai galima teigti, kad stengiamasi sudaryti sąlygas lankyti mokyklas. Galima tik pasidžiaugti, kad šios pastangos yra daugiau ar mažiau sėkmingos, kad mokiniai ir jų tėvai vis daugiau suvokia mokslo svarbą: mokyklų lankomumas visose amžiaus grupėse nuo 1993 metų nuosekliai kyla.

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pereinamojo laikotarpio pradžioje studentų skaičius Lietuvoje buvo sumažėjęs nuo 67 tūkstančių 1990/91 mokslo metais iki 51,5 tūkstančių 1994/95 mokslo metais. Tačiau vėliau šis skaičius ėmė sparčiai augti ir 2000/01 mokslo metais studentų skaičius Lietuvoje pasiekė 95 tūkstančius. Lietuvoje veikianti aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų sistema apima 19 universitetinio tipo


77

aukštojo mokslo įstaigų, 26 valstybinius mokslinių tyrimų institutus ir 25 mokslinių tyrimų įstaigas. Aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų reforma siekiama padidinti sistemos efektyvumą ir plėsti mokslo ir pramonės sričių bendradarbiavimą. Ši strateginė kryptis, kaip bus akivaizdžiai parodyta vėlesniuose šios monografijos skyriuose, yra itin perspektyvi, galinti smarkiai įtakoti verslo klasterių kūrimo ir veikimo sėkmę, o kartu – ir visos Lietuvos ekonomikos konkurencingumą. Be to, siekiama geriau išnaudoti akademinį potencialą šalies ekonominiams, kultūriniams, švietimo ir socialiniams poreikiams tenkinti bei efektyviau panaudoti švietimui ir moksliniams tyrimams skiriamas biudžeto lėšas. (Juknys, 2002)

Pastaruoju metu pradedama vis daugiau dėmesio skirti aplinkosauginiam švietimui, kas gali sudaryti prielaidas ateityje stiprinti verslo ekologinę atsakomybę, kai Lietuvoje veikiančio verslo produktų vartotojai ir gamintojai suvoks aplinkos stabilumo, ekologinės švaros išlaikymo svarbą. Į šią veiklą įtraukiamos ne tik švietimo sistemai priklausančios ugdymo įstaigos, bet ir nevyriausybinės organizacijos, vykdomi ekologinio švietimo projektai, organizuojami įvairūs renginiai.

Įgyvendinant aukštojo mokslo ir mokslinių tyrimų reformą tobulinama teisinė sistemos bazė, ieškoma efektyvesnių finansavimo būdų, pertvarkoma sistemos struktūra. Vykdoma visų lygių švietimo įstaigų kompiuterizacija, siekiant bendrojo kompiuterinio raštingumo, viešojo administravimo efektyvumo, elektroninio verslo skatinimo, kultūros ir kalbos propagavimo (Mokslo ir studijų departamentas prie Švietimo ir mokslo ministerijos, 2001).

Be stiprios švietimo sistemos, kuri galėtų paruošti moderniai mąstančius, greitai naujoves priimančius piliečius, kurių kvalifikacija atitiktų ne tik Lietuvos, bet ir užsienio darbo rinkos poreikius, būtų neįmanoma sukurti žinių visuomenės, pasinaudoti mokslo ir technologijų plėtros teikiamomis galimybėmis. Vėlesniuose skyriuose bus pabandyta įvardinti ir tai, kokių protų Lietuvai reikia – išvystytų ar pripildytų ir kokius lyderius rengia šių dienų universitetai. Autoriaus nuomone, šie aspektai yra itin svarbūs, nes švietimo sistema glaudžiai siejasi su valstybės inovacijų sistema.

Vykstant globalizacijai, spartėjant ekonominiams ir socialiniams pokyčiams, kai vis sunkiau tampa išlaikyti norimą aplinkos kokybę, žinios ir gebėjimai turi būti vis sparčiau atnaujinami. Naujų žinių reikia siekiant sukurti tobulesnius produktus ir veiksmingesnes technologijas, siekiant suprasti ir tinkamai orientuoti visuomenės raidą, ugdyti žmogaus sugebėjimus ir kūrybines galias, kas neabejotinai lemia visos šalies gyvenimo sąlygų kokybę.

Visuotinai sutinkama, kad Lietuva nėr pajėgi kurti visų mokslo šakų žinias. Žinias turi atnešti švietimas, profesinis mokymas, aukštasis mokslas – perimant iš pasaulinių žinių. Nors ir negalėdama vykdyti daugumos mokslo šakų mokslinių tyrimų, šalis vis dėlto turi turėti visų sričių pasaulinių laimėjimų lygio ekspertus. Jie yra reikalingi, kad šalis galėtų savo jėgomis priimti svarbius sprendimus, įvertinti užsienio ekspertų darbą, perimti, pritaikyti ir įdiegti inovacijas, išlaikyti intelektualinę nepriklausomybę.

Galima daryti išvadą, kad, stengiantis pasiūlyti visiems Lietuvos gyventojams įvairiapusišką švietimą, aukštųjų technologijų ir mokslinių tyrimų srityje derėtų atsirinkti prioritetines, perspektyviausias kryptis. Šių krypčių vystymui išnaudotos anaiptol ne visos galimybės. Papildomu stimulu galėtų tapti tarptautinių aukšto technologinio lygio korporacijų ir tiriamųjų institucijų atėjimas į Lietuvą.

Dabartiniu šalies mokslo sistemos raidos metu nustatyti tokie mokslo ir technologijų plėtros prioritetai:


78

tyrimai, reikšmingi šalies ūkiui, pirmiausia toms ūkio šakoms, kurios jau šiandien lemia valstybės ekonominę pažangą ir socialinę gerovę, ypač tyrimai, orientuoti į intelektiniam darbui imlią pramonę, kurią plėtoti yra itin aktualu Lietuvai, neturinčiai gausių gamtos turtų;

pasaulyje vykdomi pripažintų prioritetinių mokslo krypčių aukšto lygio tyrimai, kurie didina tarptautinį Lietuvos pramonės konkurencingumą;

tarptautiniu lygiu pripažinti moksliniai tyrimai, atveriantys galimybę naudotis pasauliniais mokslo laimėjimais;

lietuvių kalbos, Lietuvos kultūros ir istorijos tyrimai, pagrįsti bendriausiais tautos interesais – ugdyti tautinę savimonę, pažinti savo kraštą, stiprinti visuomenės socialinę sveikatą, ugdyti visaverčius šalies piliečius;

moksliniai tyrimai, vykdomi dalyvaujant tarptautinėse programose ar konkrečiuose projektuose ir padedantys integruotis į Europos mokslo sistemą.

Tačiau labai dažnai šie prioritetai lieka daugiau deklaratyvaus pobūdžio. Jiems neskiriamas pakankamas finansavimas, kuriamų pramonės ir verslo plėtojimo programų efektyvumas dažnai yra diskutuotinas. Vienintelio fondo moksliniams tyrimas finansuoti (Valstybinio mokslo ir studijų fondo) veikla beveik nesusieta su šalies ūkio poreikiais. Susiduriama ir su administravimo problema: Švietimo ir mokslo ministerijos galios siekia tik jos įtakos sričiai priklausančias mokslo ir studijų institucijas, o institucijos, kuri derintų mokslo ir technologijų plėtrą su šalies ūkio poreikiais, apskritai nėra. Mokslo potencialas iš esmės yra izoliuotas nuo šalies ūkio. Mokslui ir tyrimams reikia patikimos, ilgalaikės programos ir jos įgyvendinimo infrastruktūros, siekiant plėtoti naujas idėjas kaip šalies inovacijų pagrindą.

Vis dėlto sutinkama, kad Lietuvos švietimo sistema yra pakankamai stipri, kad paruoštų žmones, kurie savo turima kvalifikacija ir žiniomis daugiau ar mažiau galėtų nepaskęsti pasaulinėje darbo rinkoje. Aiškėja situacija, kad dalis socialiai pakankamai skausmingai išlaikomos švietimo sistemos produkcijos yra neatlygintinai eksportuojama ekonomiškai kur kas stipresnėms šalims. Gal ir galima tikėtis, kad dalis išvykusių gyventojų sugrįš, kartu parsiveždami uždirbtus pinigus bei, kas yra dar svarbiau, žinias. Tačiau bent kol kas akivaizdžių grįžimo tendencijų nejaučiama. Tai savaime skatina pasidomėti galimybėmis Lietuvoje užsitikrinti ne tik pagrindinių fiziologinių, tačiau ir socialinių bei savirealizacijos poreikių tenkinimą.

Paveiksle Nr. 2.1 pateikta oficiali asocialių šeimų statistika Lietuvoje (Lietuvos statistikos departamentas, 2002). Po sąvoka “asociali šeima” beveik visada slepiasi prievarta, priklausomybė nuo kvaišalų, alkis, nedarbas, košmariškos gyvenimo sąlygos. Dar baisiau, kad tokiose šeimose auga vaikai, kurie dažnai net neįsivaizduoja kitokio gyvenimo, ir pagal matomą tėvų elgesį sukonstruoja savo elgesio modelį.


79

25,629,9

34,3 34,436,9

40,342,8

18,718,116,015,114,9

12,69,7

0,0

5,0

10,0

15,0

20,0

25,0

30,0

35,0

40,0

45,0

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001

Jose vaikųŠeimų skaičius

2.1 pav. Asocialių šeimų ir jose gyvenančių vaikų skaičius Lietuvoje, tūkst. (Lietuvos Statistikos departamentas, 2002).

Per septynerius metus nuo 1995 –ųjų iki 2001 –ųjų asocialių šeimų skaičius

padaugėjo beveik dvigubai: nuo 9,7 tūkst. iki 18,7 tūkst. Jose augančių vaikų skaičius per tą patį laikotarpį padidėjo nuo 25,6 tūkst. iki 42,8 tūkst. Įvertinus bendrą demografinę Lietuvos situaciją, mažėjantį gimstamumą, tai yra pakankamai dideli skaičiai. Anksčiau buvo minėta, kad galima būtų sutikti su kai kurių ekspertų nuomone, kad gyventojų pokyčių negalima vertinti tik pagal kiekybinius parametrus. Tačiau dabar galima konstatuoti: gyventojų pokyčiai (ir emigracija, ir mažėjantis gimstamumas, ir nuskurdimas) vyksta viduriniosios klasės sąskaita.

Išanalizavus ne tik asocialių šeimų statistiką, bet ir bendrą skurdo situaciją tenka pripažinti, kad vis dėlto skurdas Lietuvoje yra pakankamai skaudi problema. Skurdas labai tiesiogiai priklauso nuo bendros ekonomikos būklės, ir ekonominius svyravimus labiausiai jaučia netoli skurdo ribos esantys šeimų ūkiai. Nuolatinę grėsmę patirti visas skurdo pasekmes jaučia kur kas daugiau žmonių, nei dažnai Lietuvoje yra įsivaizduojama. Žemiau pateiktoje 2.2 lentelėje pateikti 1996 – 2001 metų laikotarpio duomenys, geriausiai charakterizuojantys skurdo paplitimą Lietuvoje (Juknys, 2002).

2.2 lentelė

Skurdo paplitimas Lietuvoje Rodiklis 1996 1997 1998 1999 2000 2001

Vidutinės disponuojamos pajamos vienam asmeniui, Lt

326,7 368,9 422,5 428,0 415,4 409,5

Maisto produktams sunaudojama išlaidų dalis, %

55,2 52,2 48,1 45,7 44,4 42,4

Santykinė skurdo riba, Lt

226,6 248,6 276,7 274,6 260,0 264,75

Skurdo lygis, % 18,0 16,6 16,0 15,8 16,0 16,4 Atsigaunant Lietuvos ūkiui, nuo 1996 metų ėmė gana sparčiai didėti vidutinės

disponuojamos pajamos vienam asmeniui. Tačiau dėl pakartotinės ūkio depresijos


80

sumažėjusios pajamos nebepadidėjo ir 2001 –aisiais, nors ekonomika ir ėmė gana sparčiai augti. Nors disponuojamosios pajamos nagrinėjamu laikotarpiu ir sumažėjo, tačiau išlaidų maisto produktams dalis visose naudojimo išlaidose nuosekliai mažėjo nuo 55,2 proc. 1996 metais iki 42,4 proc. 2001 metais.

Santykine skurdo riba laikoma 50 proc. vidutinių naudojimo išlaidų ir tai yra pagrindinis skurdo rodiklis. Svarbu pažymėti, kad skurdo lygis (žemiau skurdo ribos gyvenančių žmonių dalis) labai skiriasi mieste ir kaime. 2001 metais žemiau skurdo ribos gyveno 16,4 proc. Lietuvos gyventojų; 27 proc. kaimo gyventojų, 15 proc. kitų miestų gyventojų ir 8 proc. didmiesčio gyventojų. Ir nors bendras skurdo lygis Lietuvoje nuo 1996 metų mažėjo, tačiau kaimo vietovėse skurdo lygis padidėjo nuo 26 proc. 1996 metais iki 27,3 proc. 2001 metais. Kitaip tariant, daugiau nei ketvirtadalis visų kaimo gyventojų gyvena žemiau skurdo ribos.

Svarbus skurdo rodiklis yra tai, kaip asmuo vertina savo gyvenimą, kartu su neigiamu gyvenimo lygiu, vertinamų pagal pajamų ar naudojimo rodiklius. Pranešimo apie socialinę žmogaus raidą Lietuvoje duomenimis, 2000 metais beveik 64 proc. respondentų save priskyrė vidutinei klasei ir šiek tiek daugiau nei trečdalis – skurstantiems. 43 proc. respondentų iš vienišo tėvo su vaikais namų ūkių nurodė, kad jie skursta, tačiau statistikos duomenys rodo, jog iš tiesų skurdo mažiau nei 13 proc. vertinant bendro gyvenimo lygio tendencijas šalyje, per 80 proc. gyventojų nurodė, kad jų padėtis per pastarąjį laikotarpį pablogėjo.

Nacionalinėje subalansuotos plėtros įgyvendinimo ataskaitoje yra išskiriamos trys pagrindinės tokių skurdo tendencijų priežastys. Tai būtų (Juknys, 2002):

Lietuvos ūkio smukimo metais išaugusi pajamų nelygybė; mažas BVP vienam gyventojui; nedidelė BVP dalis, skiriama socialinei apsaugai.

Sunku paneigti, kad šie faktoriai yra labai svarbūs. Tačiau bendrai skurdo lygis daugiausiai priklauso nuo išsilavinimo, nuo profesijos – jei žmogiškasis kapitalas atitinka darbo rinkos paklausą, mažėja nedarbas. Gyvenamoji vieta globalizacijos kontekste vis mažiau įtakoja skurdą – didėjant darbo jėgos mobilumui, atsiranda migracija paskui darbą. Ir nors namų ūkio dydis bei struktūra taip pat įtakoja šeimos gyvenimo kokybę, ilgainiui dirbantis žmogus tikrai sugebės atitolti nuo skurdo ribos.

Dėl ekonominių sistemų kaitos, intensyvių Lietuvos ūkio pertvarkymų, pereinamojo laikotarpio metu įvyko daug radikalių užimtumo pokyčių. Pagrindinėmis tendencijomis laikoma struktūrinio nedarbo atsiradimas, nelegalus darbas, naujos užimtumo formos, bendro užimtumo mažėjimas (Juknys, 2002).

Lietuvoje nedarbo problema yra jaučiama pakankamai skaudžiai. Nedarbo lygio duomenys yra pakankamai netikslūs: darbo biržos, darbo jėgos tyrimų ir oficialios statistikos pateikiami skaičiai skiriasi pakankamai nemažai. Toliau pateiktame paveiksle Nr. 2.2 parodyta nedarbo lygio ir gyventojų užimtumo dinamika 1995 – 2000 metais (nedarbo lygis - bedarbių skaičiaus ir darbo jėgos santykis, užimtumo lygis – užimtų gyventojų santykis su darbingo amžiaus ir vyresniais gyventojais) pagal oficialius Lietuvos Statistikos departamento duomenis. (Lietuvos statistikos departamentas, 2002)


81

54,3

12,5

57,6 58,0 58,1 57,4 56,8 54,3

6,1 7,1 5,9 6,4 8,4 11,5

0,0

10,0

20,0

30,0

40,0

50,0

60,0

70,0

1995 1996 1997 1998 1999 2000 2001

Užimtumo lygis, %Nedarbo lygis, %

2.2 pav. Nedarbo ir užimtumo lygis Lietuvoje

Pagal pateiktus duomenis galima daryti išvadą, kad užimtumo ir nedarbo lygis

Lietuvoje yra pakankamai stabilus ir svyruoja nedaug. Tačiau nedarbo lygio duomenys, nors ir oficialūs, nekelia didesnio pasitikėjimo. Tame pačiame Lietuvos statistikos metraštyje, tik kitame skyriuje, nurodomas pagal darbo jėgos rinkos tyrimus gauti duomenys. Šie skaičiai jau yra kur kas didesni: nedarbo lygis laikotarpiu nuo 1998 iki 2001 metų vietoj 6,4 – 12,5 proc. siekia 13,3 – 17,0 proc. Darbo rinkos tyrimų duomenys apie nedarbo lygį pateikiami 2.3 lentelėje. (Lietuvos statistikos departamentas, 2002)

2.3 lentelė

Nedarbas Lietuvoje darbo rinkos tyrimų duomenimis Metai 1998 1999 2000 2001

Bedarbiai, tūkst. 244,9 263,3 275,7 299,3 Nedarbo lygis, % 13,3 14,1 15,4 17,0

Pereinamojo laikotarpio metu, vykstant struktūriniams pokyčiams, pakito

užimtumas pagal ekonomines veiklos rūšis ir profesijas. Sumažėjo užimtumas pramonės sektoriuje ir išaugo užimtumas aptarnavimo sektoriuje. Padidėjęs užimtumas privačiame sektoriuje sutapo su sumažėjusiu valstybės vaidmeniu reguliuojant užimtumo ir darbo santykius. (Lietuvos statistikos departamentas, 2002)

Lietuvos darbo rinkos struktūra yra panašesnė į išsivysčiusių šalių, nei į besivystančių. Didelė dalis gyventojų dirba paslaugų sektoriuje, antra vertus, vis dar net 20 proc. dirbančiųjų dirba žemės ūkio sektoriuje. Dirbančiųjų pasiskirstymas pagal ekonomikos sektorius pateikiamas paveiksle Nr. 2.3. (Juknys, 2002)


82

Paslaugos54%

Pramonė20%

Statyba6%

Žemės ūkis20%

2.3 pav. Dirbančiųjų pasiskirstymas pagal ekonomikos sektorius Lietuvoje, 2000 m.

Ekonominės pertvarkos laikotarpiu akivaizdžiai pasikeitė ir teritorinė

užimtumo diferenciacija, ypač užimtumas miestuose ir kaimuose. Pagal teritorinę užimtum diferenciaciją Lietuvą galima suskirstyti į tris grupes: (Juknys, 2002)

regionai, kuriuose vyrauja žemės ūkis; čia užimtumas mažiausias; regionai, kuriuose dominuoja pramonė; daugelis įmonių perorientavo

savo gamybą ir rinkos sąlygomis veikia palyginti efektyviai, todėl užimtumas šiuose regionuose yra didžiausias;

didieji miestai, kur užimtumo padėtis sąlyginai yra geriausia ir juose aktyviausias investicinė veikla.

Akivaizdi skurdo ir nedarbo lygio koreliacija teritoriniu ir laiko požiūriu tarsi dar kartą patvirtina teiginį, kad šie neatsiejami rodikliai yra labai priklausomi nuo bendros ūkio būklės. Tačiau stengiantis įžvelgti ekonomikos raidos perspektyvas, galima būtų iškelti kitokią hipotezę. Didinant darbo našumą, naudojant aukštąsias technologijas, efektyviai ir racionaliai naudojant išteklius bendra ekonominė – socialinė sistema gali pasiekti tokią būklę, kai pakankamai nedidelė dirbančiųjų dalis sugebės užtikrinti visai visuomenei pakankamai aukštą gyvenimo kokybę, pragyvenimo lygį, kuris bus pakankamai toli nuo skurdo.

Minėta situacija negali būti pasiekta be išsivysčiusios verslo socialinės ekologinės atsakomybės. O kol kas, kai Lietuvos BVP dalis, tenkanti vienam žmogui, tesudaro maždaug trečdalį senųjų Europos Sąjungos šalių vidurkio, ši graži vizija nėra įgyvendinama artimoje ateityje. Lieka tik tikėtis, kad šios hipotezės patvirtinimas bus vienas iš ateinančio ateities šoko efektų.

Neatsitiktinai Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje užimtumo didinimas bei nedarbo mažinimas yra įvardinti kaip pirmosios ir vienos pagrindinių socialinės apsaugos sektoriaus strateginių krypčių. Einant šiomis kryptimis Lietuvoje pradėta vykdyti užimtumo didinimo 2001 – 2004 metais programa. Šios strateginės krypties pagrindiniai veiksmai yra šie: (Valstybės ilgalaikės raidos strategija, 2002)

didinti užimtumo gebėjimus; skatinti darbo vietų kūrimą; didinti gebėjimus prisitaikyti prie pokyčių; stiprinti lygių vyrų ir moterų galimybių politiką; didinti užimtumo politikos integravimą;

Neabejotina, kad šie prioritetai yra aktualūs ir juos reprezentuojančios darbo rinkos problemos jaučiamos kaip labai svarbios. Tenka pripažinti, kad šios programos rėmuose sutalpintos gairės nurodo teisingas užimtumo didinimo, nedarbo mažinimo kryptis. Vis dėlto tenka konstatuoti, kad, Lietuvai integruojantis į Europos Sąjungą


83

(ne tik politiniu, bet ir ekonominiu požiūriu) ir įsigaliojus laisvam asmenų judėjimui nedarbo problemos turėtų įgauti iš esmės kitokį pobūdį. Viena vertus, padidėjus investicijoms Lietuvoje, neišvengiamai bus sukurtos naujos darbo vietos. Prognozuojant naujos kartos darbuotojų įsiliejimą į darbo rinkos pasiūlą, struktūrinio nedarbo mažėjimo tendencijas, galima tikėtis pakankamai sėkmingo nedarbo problemų sprendimo. Antra vertus, geriausi specialistai ir labiausiai kvalifikuoti darbuotojai ieškos geriau apmokamo darbo užsienio kapitalo verslo struktūrose, tapdami savotiškais “legionieriais”. Įvertinant tai, kad jau dabar neretai tampa pakankamai sunku surasti reikiamos kvalifikacijos darbuotoją, gali priartėti ta riba, kai Lietuvoje bus pakankamai sunku masiškai taikyti vadybos, technologines ir kitas naujoves dėl nepakankamo žmogiškojo potencialo.

Yra labai sunku nors kiek pagrįstai prognozuoti, kiek šios tendencijos bus stiprios, kaip stabilizuojančiai veiks pereinamieji laikotarpiai. Galima tik tikėtis, kad siekis nusamdyti ir išlaikyti kuo aukštesnės kvalifikacijos specialistą netaps viena pagrindinių verslo problemų. Stengiantis dar pagilinti analizę, šioje vietoje neišvengiamai tektų pradėti kalbėti apie specialistų ruošimą, socialinės atsakomybės pasidalinimą tarp verslo struktūrų ir akademinių švietimo įstaigų bei šių institucijų bendradarbiavimą bendrai, vėl sugrįžti prie švietimo sistemos.

Kadangi atlikti išsamią analizę vėl gi nėra šios knygos tikslas, galima tiesiog padaryti apibendrinančią išvadą, kad Lietuvos situacija nėra labai bloga. Pagal bendrą Lietuvos gyvenimo sąlygų apžvalgą yra teigtina, kad dauguma lietuvių priklauso pirmajam turtingiausių planetos žmonių trečdaliui. Sėkmingai spręsdama ekonominės sistemos pasikeitimo problemas, Lietuva turi visas galimybes tapti išsivysčiusia valstybe.

Akivaizdu, kad gyvenimo sąlygos nemaža dalimi priklauso nuo valstybės sugebėjimo siekti naujos kokybės tikslų, įvardintų aukščiau. Demografinis stabilumas, visuomenės išprusimas, elementarių žmogiškųjų poreikių tenkinimas labai glaudžiai siejasi su aukšto stabilumo bei naujų išsilavinimo uždavinių siekiais, kurie, kartu su žema energetika ir ekologine švara turėtų būti kiekvienos valstybės, dalyvaujančios globaliuose ekonominiuose procesuose, strateginiai prioritetai. Seniai žinoma tiesa, kad ekonominės sistemos pagrindinė paskirtis – užtikrinti tam tikrą gyvenimo kokybės lygį šios sistemos dalyviams. Tačiau prisimenant pateiktus faktus apie gręsiančią globalią krizę, aiškėja teiginys, kad ekonominiai interesai turi būti derinami ne tik su socialiniais, tačiau ir su aplinkosauginiais tikslais.

Plėtros teorija, apimanti viso pasaulio globalų lygmenį, tiek regionų lygmenį, tiek korporacinį ir net individualųjį lygmenis bei derinanti savyje ekonominio augimo, socialinio progreso ir aplinkos stabilumo tikslus yra vadinama darnaus vystymosi teorija (angl. - “Sustainable Development”). Darnus vystymasis yra antropocentrinė sistema, kurios pagrindinis tikslas – pasiūlyti optimalius sprendinius siekiant socialinio progreso, ekonominio augimo ir aplinkos stabilumo derinimo tikintis optimaliai tenkinti dabarties ir ateities kartų poreikius.

Tačiau nurodydama vystymosi kryptį, darnus vystymasis savyje neturi jos įgyvendinimo (lokalizavimo konkrečiame lygyje) mechanizmo. Valdymo sprendimai gali būti priimami tik ekonominiu pagrindu esant tam tikram neapibrėžtumui. Tik tam tikro lygio (ne globalūs) ekonominiai procesai gali būti traktuojami kaip dirbtiniai, šioje plotmėje priimti sprendimai sukelia pasekmes, daugiau ar mažiau koreliuojančias su pradiniais inicijuotais pokyčiais. Socialinio progreso sferoje priimti sprendimai laisvės ir demokratijos kontekste gali būti veiksmingi tik grindžiant juos atitinkama ekonomine motyvacija (švietimas, įgalinantis keisti kultūros ir mentaliteto bruožus, taip pat turi būti paremtas ekonomine galia). Aplinkos stabilumo dimensija


84

yra nepavaldi žmogiškajai vadybos sferai, joje vyksta natūralūs procesai. Siekis minimizuoti žmogaus ūkinės veiklos aplinkos apsaugos aspektus yra ar bent jau turėtų būti pagrįstas ekonominiu aplinkos apsaugos mechanizmu.

Akivaizdu, kad ekonominiai valdymo sprendimai tiesiogiai įtakoja daugelį darnaus vystymosi aspektų. Pavyzdžiui, mokesčių sumažinimas galėtų sumažinti nedarbą, padidinti gamybą, tačiau tuo pačiu padidinti aplinkos taršą (darant prielaidą, kad naudingumo funkcijos nepasikeitė, ir sutartiniam gamybos vienetui pagaminti sunaudojamas toks pats kiekis išteklių bei išmetamas toks pats kiekis teršalų). Todėl yra labai aktualu į kiekvieną ekonominį sprendimą žiūrėti kompleksiškai.

Šis požiūris į vystymąsi ir plėtrą atsirado veikiau empiriniu būdu, nei teorinių tyrimų pagrindu. Konstatavus šioje monografijoje jau įvardintus procesus, vedančius globalios krizės link, tuo pačiu buvo suprasta, kad šiuos procesus galima įtakoti tik vykdant globalų veiksmų koordinavimą. Jungtinės Tautos, ilgą laiką buvusi organizacija, neturėjusia realesnio poveikio pasaulio raidai, operatyviai reagavo į šį iššūkį. Jų iniciatyva 1967 metais Stokholme, dalyvaujant 113 pasaulio valstybių atstovams, įvyko konferencija, kurioje pabandyta įvertinti ekonominio augimo ir jo poveikio aplinkai būklė bei tendencijos. Praėjus dešimtmečiui po šios labai svarbios konferencijos Jungtinės Tautos įkūrė Tarptautinę aplinkos vystymo komisiją. Komisijos gan sėkmingo darbo rezultatai buvo 1987 metais parengtas svarbus ir pagrįstas projektas “Mūsų bendra ateitis” (angl. - “Our Common Future”). Projekte akcentuota, kad pasaulio ekonomika turi funkcionuoti taip, kad tenkinant dabartinės visuomenės poreikius nebūtų peržengtos deramos ribos ir dabartinė karta nepažeistų ateities žemės gyventojų kartų interesų. Darnus vystymasis galėtų būti suvokiamas kaip įvairių kartų žmonių visuomeninių teisių ir pareigų optimalus paskirstymas laike ir erdvėje.

Tolimesne šios krypties veiklos tąsa tapo 1989 metais pradėtas pasirengimas konferencijai, skirtai ekonominės plėtros ir aplinkos stabilumo problemų sprendimui. Iki 1992 metų vyko numatomų pateikti Rio de Žaneiro konferencijai dokumentų formulavimas, derinimas ir redagavimas. Konferencijos pasiruošime dalyvavo 178 pasaulio valstybės. Svarbiausio konferencijoje priimto dokumento – “Deklaracijos apie aplinkos apsaugą ir vystymąsi” – turinyje užfiksuota, kad “visos valstybės ir visos įmonės turi bendradarbiauti, siekdamos būtinos darniam vystymuisi sąlygos – įveikti skurdą, mažinti gyvenimo lygio skirtumus ir tenkinti daugumos pasaulio gyventojų poreikius” (Jungtinių Tautų Aplinkos apsaugos ir vystymosi konferencija, 1992). Šioje vietoje akivaizdžiai matoma koreliacija su šios monografijos nagrinėjamos problematikos arealu – korporacinio ir valstybinio lygio strateginiu valdymu.

Pasiruošimo Rio de Žaneiro konferencijai laikotarpiu Lietuvoje vyko ekonomiškai ir socialiai sudėtingi ir skausmingi procesai, kurių pasekmės jaučiamos ir dabar. Nepriklausomybės atgavimas, ekonominių sistemų kaita ir bendrai pereinamasis laikotarpis, kuris, daugelio ekonomistų, politologų bei sociologų vertinimu nėra pasibaigęs ir dabar, iš esmės pakeitė valstybės sąrangą, visuomenės prioritetus, veiklos principus. Tuometinė visuomenės apklausa rodė, kad aplinkos problemos vertinamos kaip vienos svarbiausių ir reikšmingiausių nepaisant itin skaudžiai juntamų ekonominių problemų. Kaip ir visos konferencijoje dalyvavusios šalys, Lietuva pateikė pasaulio vertinimui nacionalinę ataskaitą apie tuometinę jos būklę, ją lėmusias priežastis, eventualias esamų problemų sprendimo kryptis ir galimybes.

Gaila, tačiau tenka konstatuoti, kad po šios ataskaitos parengimo beveik visą dešimtmetį jokių realių darbų, siekiant lokalizuoti darnų vystymąsi Lietuvoje, nebuvo


85

vykdyta. Galima būtų pabandyti įvardinti kelias tą lėmusias priežastis. Visų pirma derėtų sutikti, kad darnaus vystymosi lokalizavimui yra būtinas politinis stabilumas. Bendrąja prasme Lietuos politinė sistema iš esmės nesikeitė. Tačiau kiekvieni seimo rinkimai vykdavo politinės švytuoklės principu nukrypstant į kraštutinumus. Skirtingas požiūris į trijų, iš esmės lygiaverčių, subalansuotos plėtros dimensijų prioritetus pasireiškė įstatymų, įsigaliojančių atgaline data, leidimu, nuolatinėmis reformomis ir kontrreformomis, ir, kas buvo itin aktualu, vis didėjančiu populistinių pažadų dalinimu bei pastangomis juos vykdyti. Taigi, įstatymų leidžiamoji valdžia nesudarė pakankamos gaubiančiosios subalansuotam, stabiliam šalies vystymuisi, darniai visuomenės raidai.

Įstatymų vykdomoji valdžia dar mažiau prisidėjo prie darnaus vystymosi lokalizavimo Lietuvoje nacionaliniu mastu. Dažnai besikeičiantys ministrų kabinetai kiekvieną kartą sudarydavo tam tikrą galios vakuumą, kol bendrieji ir strateginiai valstybės valdymo reikalai pereidavo iš vienų pareigūnų rankų į kitas. Kaip papildoma kliūtis darniam šalies vystymuisi buvo ir pakankamai aukštas korupcijos lygis įvairių lygių valstybės tarnautojų tarpe. Ši skaudi problema, prieš kurią dažnai yra tiesiog užsimerkiama, gali lemtingai įtakoti ekonominės raidos, socialinio progreso ir aplinkos stabilumo pusiausvyrą.

Regioninė valdžia – savivaldybės – juo labiau neturėjo galimybių inicijuoti platesnio masto šalies raidos orientavimo subalansuotumo link dėl realių galių neturėjimo, vykdytinų funkcijų apimčių pokyčių. Po niekaip iki galo nesibaigiančios administracinės reformos savivaldybės, susibūrusios į savivaldybių asociaciją, bandė vykdyti spaudimą centrinei valdžiai dėl nuolat stringančių atsiskaitymų tarp nacionalinio ir savivaldybių biudžetų, savivaldos galių didinimo. Nedaugelyje šalies savivaldybių buvo bandyta holistiškai pažiūrėti į veiklos strategiją. Būtina konstatuoti ir dažną ryšio trūkumą tarp savivaldybių valdybų ir tarybų bei savivaldybių ribose veikiančių verslo struktūrų.

Tokioje situacijoje abu pirmojo nepriklausomos Lietuvos dešimtmečio Prezidentai turėjo ribotas galimybes įtakoti darnaus vystymosi procesus. Pradžioje bankų, vėliau ir Rusijos krizių metais, kitais šaliai įtemptais momentais Prezidento institucija turėdavo atlikti tam tikrą stabilumo palaikymo funkciją. Neatmestina prielaida, kad per operatyvinio pobūdžio problemų sprendimą buvo užmiršti ar bent apleisti kai kurie strateginiai valstybės tikslai; ir Lietuvos orientavimas darnaus vystymosi link buvo vienas iš užmirštų ir apleistų.

Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu tik 2000 metais buvo sudaryta Nacionalinė subalansuotos plėtros komisija (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas 888, 2000). Nutarime teigiama: “Atsižvelgdama į 1992 metų Jungtinių Tautų aplinkos ir plėtros konferencijos deklaracijos nuostatas, Lietuvos Respublikos vyriausybė nutaria…” Taigi, komisijos sudarymui atsižvelgiant į konferencijos nuostatas prireikė net aštuonerių metų! Komisijos nariais buvo paskirti aukšti ministerijų valdininkai, švietimo ir tiriamųjų įstaigų atstovai, verslininkų ir aplinkos apsaugos, kitų organizacijų atstovai. Komisijos pirmininkas – Lietuvos Respublikos Ministras Pirmininkas. Iš viso komisijoje turėjo dirbti 35 specialistai, kurių dauguma neblogai žinoma visuomenei kaip kvalifikuoti, nemažai pasiekę, šviesaus proto asmenys. Kartu šiame nutarime buvo patvirtinti komisijos darbo nuostatai. Nuostatose užfiksuoti komisijos uždaviniai ir funkcijos, veikimo metodai, komisijos pareigos ir teisės.

Komisijos darbo rezultatas turėjo būti intelektualūs produktai: pasiūlymai dėl darnaus vystymosi strategijos rengimo tikslingumo ir tvarkos, darnaus vystymosi


86

prioritetų nustatymas, šalies ekonominių ir socialinių procesų analizė, pasiūlymai dėl teisės aktų, informacijos platinimas. Komisijos darbo metodas – susirinkimai.

Su apgailestavimu tenka konstatuoti, kad komisijos veikla nebuvo labai aktyvi ir rezultatyvi. Kol kas nesileidžiant į gilesnius priežasčių ieškojimus (kas be jokios abejonės būtų pakankamai subjektyvu, nes šios monografijos autorius nebuvo komisijos narys, ir sukeltų skaitytojų prieštaravimus) galima tik teigti, kad visuomenė nedaug žinojo apie šios komisijos darbą, tuo pačiu buvo neišnaudota beveik unikali galimybė parengti šalies gyventojus kokybiškai naujam valstybės raidos etapui, sudaryti palankesnes sąlygas būsimam darnaus vystymosi lokalizavimui.

Minėtas Lietuvos Respublikos nutarimas buvo keičiamas kas metai. Šalia kelių papildymų buvo nuolat koreguojama komisijos sudėtis. 2001 metais komisija sumažėjo iki 25 narių. Taip pat buvo numatytas sąrašas institucijų ir organizacijų, kurių atstovai būtų kviečiami į komisijos posėdžius (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas 827, 2001). Dar po metų komisija vėl sumažėjo, šįkart tik 3 nariais. Kartu komisijos nuostatai buvo papildyti dar keliais punktais (Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimas 1874, 2002).

Pirmąjį nutarimą pasirašė A. Kubilius, sekantį – E. Gentvilas (laikinai ėjęs premjero pareigas po R. Pakso), paskutinį – A. Brazauskas. Taigi, keitėsi 3 vyriausybės per 3 metus. Štai šioje vietoje pastebimas pavyzdys, kuris drąsiai galėtų būti laikomas chrestomatiniu. Premjerų kaita ir kaitos sukeltas nestabilumas iš esmės komplikavo realią šalies orientaciją darnaus vystymosi link, nesudarė esminių pagrindų darnus vystymosi lokalizavimui Lietuvoje. Darnaus vystymosi reikalai pajudėjo tik stabiliai pradėjus dirbti Vyriausybei. Ir nieko nuostabaus, nes darnaus vystymosi komisijos pirmininkas tuo pačiu ir Vyriausybės vadovas, o komisijos darbo pagrindas – posėdžiai… Akivaizdu, kad aptartu atveju demokratija, kuri yra būtinas ir esminis darnaus vystymosi pagrindas, pakišo koją: praktiškai neišvengiami politinės sistemos trūkumai neleido išnaudoti buvusių galimybių. Dar daugiau, darnaus vystymosi neakcentavimas valstybiniu lygiu neskatino verslo prisiimti socialinę ekologinę atsakomybę.

Galima tik pasidžiaugti, kad per 2002 metus situacija jei ne iš esmės, tai bent iš dalies, pasikeitė. Rengiantis Rio de Žaneiro konferencijos tęsiniui – Jungtinių Tautų konferencijai Johanesburge buvo suburta kvalifikuotų specialistų grupė, kuri atliko darnaus vystymosi Lietuvoje apžvalgą. Šios apžvalgos pagrindu išleista Subalansuotosios plėtros įgyvendinimo nacionalinė ataskaita. Už šį tikrai aukštos kokybės, išsamų darbą, 2002 metais ataskaitos atsakingasis redaktorius Romualdas Juknys gavo Jo Ekscelencijos Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus vardo premiją. Galima tiktai spėlioti, kodėl šis darbas buvo publikuotas itin mažu tiražu, ir eiliniams Lietuvos gyventojams nebuvo sudaryta galimybė pakankamai nesunkiai susipažinti su kompleksiniu Lietuvos būklės vertinimu.

Atliktos būklės apžvalgos, kuri yra ne kas kita, kaip strateginės analizės rezultatas, pagrindu ruošiama Nacionalinė subalansuotos plėtros strategija. Norėtųsi tikėtis, kad tai nebus eilinis strateginis dokumentas, kuris, “numirs” net nepradėtas įgyvendinti. Taip pat norėtųsi tikėtis, kad jame nebus priešpriešos jau dabar parengtoms strategijoms ir programoms, bet papildys ir apjungs jas “po vienu skėčiu”, sudarydama holistinio valstybės valdymo užuomazgas..

Korporacinio lygio darnaus vystymosi strateginis valdymas vadybiniu požiūriu yra ne mažiau sudėtingas dalykas. Galima nesunkiai rasti keletą paralelių su valstybiniu lygiu. Visų pirma, korporacija turi būti stabiliai dirbanti. Sunkiai galima tikėtis, kad korporacija, susidurianti su esminiais verslo sunkumais ar net esanti ant bankroto slenksčio, sprendimų priėmimo metu daugiau dėmesio skirs ekonominių,


87

socialinių ir aplinkosaugos tikslų derinimui, nei tiesiog trumpalaikiam ekonominiam interesui realizuoti.

Kitas labai svarbus aspektas – vadovybės įsipareigojimai. Praktiškai bet kokių kokybės, aplinkosaugos, socialinės atskaitomybės ar saugos ir sveikatos darbe vadybos sistemų diegimas turėtų būti pradedamas nuo vadovybės įsipareigojimų skirti išteklių (ištekliai šiuo atveju suprantama plačiąją prasme, ne tik finansiniai, bet ir žmonių darbo valandos, asmeninis vadovybės dėmesys, žinios). Tikriausiai nereikia atskirai aptarti būtinybės skirti išteklius konkrečios veiklos atlikimui, nes akivaizdu, kad sukurta vadybos sistema iš esmės yra toks pats korporacijos veiklos rezultatas, kaip produkcijos gamyba arba paslaugų teikimas. Skirtumas tik tas, kad vadybos sistema skirta vidiniam korporacijos naudojimui, o produktai ar paslaugos – išoriniam vartotojui. Šį teiginį patvirtina ir tai, kad neretai korporacijos, sukūrusios efektyvią valdymo sistemą, atitinkančią verslo aplinkos aktualijas ir įgalinančią sustiprinti konkurencinį potencialą, saugo su tuo susijusią informaciją lygiai kaip technologines ar finansines paslaptis. Netgi dažnai sutinkami “sėkmės pavyzdžiai” yra skirti korporacijų reklaminiams tikslams ir apsiriboja įvardinimu to, kas buvo padaryta praktiškai neliečiant klausimo kaip tai buvo pasiekta.

Kaip ir strateginio valdymo mokyklų, esama įvairių požiūrių į korporacinio lygio subalansuotos plėtros tikslus, modelį ir vietą vadybos sistemoje. Šios knygos autoriui yra priimtinas Oliver’io Schmid – Schonbein’o koncepcija, pateikta 2001 metais Šveicarijos St. Gallen’o universiteto organizuotame Aplinkos vadybos forume. Šis autorius, taip pat dalyvavęs Šveicarijos Bankų asociacijos užsakytame tyrime “Aplinkosaugos vadybos gairės bankuose” pateikia koncepciją, pagal kurią subalansuotumas savaime yra verslo tikslas (Schmid – Schonbein, 2001). Šią koncepciją apibūdinantis modelis pateiktas paveiksle Nr. 2.4

Socialinės charakteristikos

Darbuotojų ir is požiūris socialin

Rinkos charakteristikos

Vartotojų požiūris

Aplinkos charakteristikos

Aplinkosauginis požiūris

Savininkų požiūris

Finansinės charakteristikos

2.4 pav. Korporacinis subalansuotos plėtros modelis (Schmid – Schonbein, 2001)


88

Ganėtinai paprastame koncepciniame modelyje pavaizduotas ryšys tarp

savininkų, aplinkosauginio, vartotojų bei darbuotojų ir socialinio požiūrio į korporacijos veiklą. Kiekvienas šių požiūrių vadovaujasi skirtingomis charakteristikomis: aplinkos, rinkos, socialinėmis ar finansinėmis. Kiekvienam požiūriui aktualios charakteristikos nulemia bendrąjį korporacijos veiklos vertinimą. Kitaip tariant, vertinant korporacijos aplinkosauginę veiklą, vadovaujamasi firmos draugiškumo aplinkai, jos veiklos poveikio aplinkai charakteristikomis, o ne finansiniais rodikliais. Analogiškai yra ir kituose veiklos aspektuose.

Svarbu yra tai, kad vartotojų požiūris į firmą per rinkos charakteristikas tiesiogiai veikia organizacijos finansinius rodiklius. Esant neigiamam vartotojų požiūriui į organizaciją, jos siūlomus produktus ar paslaugas, šis požiūris įtakos vartotojų pasirinkimo sprendimus, taip keisdamas rinkos situaciją. Korporacijos užimama rinkos dalis, apyvarta mažės; tai neišvengiamai pasijus ir finansinėse charakteristikose. Finansinių charakteristikų pasikeitimas bus rimtas signalas savininkams, kad reikia iš naujo persvarstyti veiklos strategiją, metodus, imtis atsakomųjų veiksmų.

Jei vartotojų požiūris veikia tik tiesiogiai per rinkos charakteristikas, tai aplinkosauginis bei socialinis ir darbuotojų požiūriai analogišku mechanizmu gali paveikti organizacijos finansines charakteristikas ne tik tiesiogiai, bet ir papildomai per jau aptartą vartotojų požiūrio pasikeitimą. Nediskutuotina, kad aplinkosauginiu ar socialiniu požiūriu negatyvi organizacijos veikla iššauks vartotojų neigiamą požiūrį.

Akivaizdu, kad pateiktas modelis labai glaudžiai siejasi su verslo socialinės ekologinės atsakomybės prisiėmimu. Strateguojant organizacijos veiklą, numatant prioritetines kryptis yra racionalu iš karto atsižvelgti ne tik į planuojamą užimti rinkos dalį, apyvartos dydį ir norimus finansinius rodiklius, bet ir atlikti organizacijos veiklos poveikio aplinkai vertinimą, išanalizuoti potencialius socialinės sferos pokyčius. Organizaciniai projektavimo sprendimai turėtų orientuotis gal į kiek prastesnius finansinius rodiklius, bet stengiantis pasiekti įmanomai geresnes charakteristikas ir kituose sektoriuose. Neabejotina, kad strateginis verslo valdymas tokiomis sąlygomis tampa kur kas sudėtingesnis, tenka įvertinti kur kas daugiau faktorių, atsižvelgti į kur kas daugiau veiksnių.

Šie argumentai dar karta bus patvirtinti sekančiame skyriuje, bandant atsakyti į klausimą: kas yra verslo socialinė ekologinė atsakomybė – papildoma našta vadovams ar kažkas kita? Tiek aplinkosaugos ir rinkos, tiek socialinio sektoriaus ir rinkos tarpusavio sąveika strateginio organizacijų valdymo kontekste yra labai įdomios ir vertos gilesnių nagrinėjimų. Profesorius J. Čepinskis savo habilitaciniame darbe cituoja Tarptautinio aplinkosaugos vadybos tinklo (angl. International Network for Environmental Management – INEM) kūrėjo ir prezidento G. Winterio sentenciją, kad “rinkos ekonomika yra ekologiškai pakankamai akla ir socialiai pakankamai kurti”. Ar iš tiesų taip?

Yra teigiama (Valianski, Kaliužnij, 2002), kad žmonija nežino nei ribinės antropogeninės veiklos apkrovos aplinkai, po kurios prasidėtų negrįžtami procesai, nei terminų, kada šie procesai prasidės. Tačiau konstatuojama, kad šios ribos yra labai netoli. Pateikiamas savotiškas požiūris, kad jei išsivysčiusios šalys nesumažins išteklių vartojimo ir apkrovos aplinkai, tai besivystančioms šalims progreso kelias yra praktiškai užkirstas, nes padidinus išteklių naudojimą ir taršą lemtingos ribos būt peržengtos. Tai, savo ruožtu, gali dar labiau padidinti atotrūkį tarp išsivysčiusių ir besivystančių šalių gyvenimo kokybės srityje.


89

Konstatuojama, kad esant degraduojančioms aplinkos kokybės sąlygoms bei sumažėjus natūralių sistemų produktyvumui, galima būtiniausių gyvenimo prekių krizė esant pasaulio gyventojų skaičiaus augimui. Išeitų, kad stipri išsivysčiusių šalių rinka savaime skatina bei įgalina išsivysčiusių šalių visuomenes naudotis neproporcingai didele ekologinių planetos galingumų dalimi.

Šie rusų mokslininkai, kaip ir minėtas G. Winter, taip pat daro išvadą, kad rinkos ekonomika veda į visišką resursų išnaudojimą. Darnus vystymasis vadinamas tiktai iliuzija, kuri ne tik negali palaikyti biosferos stabilumo, bioįvairovės, bet ir slopina potencialius informacinius impulsus apie besiartinantį krachą. Argumentuojama, kad pasaulinėse rinkose vykstantys procesai apsprendžia, kokias technologijas tobulinti ir naudoti neatsižvelgdamos į aplinkosaugai daromą žalą.

Tačiau pateiktas ekonomikos ir aplinkosaugos tarpusavio ryšio vertinimas, nors ir pagrįstas, tačiau nėra visai korektiškas. Būtina pažymėti, kad susiformavus ir sustiprėjus įtakos grupių judėjimui, ekonominėje sistemoje atsirado nauja jėga, veikianti ir kaip ekologiškai stabilizuojantis faktorius. Taikant darnaus vystymosi principus (arba pasiduodant šiai iliuzijai), pradėta analizuoti ekonominį augimą įtakojantys veiksniai. Tai tampa itin aktualu taikant tarpdisciplininį požiūrį ir nagrinėjant augimą ilgalaikiu periodu. Pripažinta, kad ekonominio augimo procesui didelę įtaką daro ir neekonominiai veiksniai. Išskirta devynios faktorių grupės ir nustatytas jų tarpusavio ryšys bei ryšys su ekonominiu augimu (2.4 lentelė) (Kibritcioglu, Dibooglu, 2001).

2.4 lentelė Ekonominį augimą įtakojantys veiksniai

Kap

itala

s ir

darb

as

Tec

hnol

ogijo

s

Dem

ogra

finia

i fak

tori

ai

Geo

graf

inia

i fak

tori

ai ir

klim

atas

Kul

tūri

niai

fakt

oria

i

Inst

ituci

niai

fakt

oria

i ir

dem

okra

tija

Paja

mų

pask

irst

ymas

Vyr

iaus

ybės

pol

itika

Mak

roek

onom

inis

stab

ilum

as

Eko

nom

inis

aug

imas

Kapitalas ir darbas Technologijos Demografiniai faktoriai Geografiniai faktoriai ir klimatas Kultūriniai faktoriai Instituciniai faktoriai ir demokratija Pajamų paskirstymas Vyriausybės politika Makroekonominis stabilumas Ekonominis augimas

Matricoje nurodytas ekonominį augimą įtakojančių veiksnių tarpusavio ryšys.

Simbolis “ ” reiškia ryšio nebuvimą. Matricoje esančios rodyklės rodo ryšio kryptį ir stiprumą (pilkos – nežymus ryšys, juodos – stiprus ryšys). Daugumoj atveju ryšys yra ne vienpusis, bet dvipusis. Vienų faktorių pasikeitimas per tarpusavio ryšius gali įtakoti beveik visas matricos pozicijas.


90

Esama teiginių, kad analizuojant ekonomiką laiko atžvilgiu, klasikinė ekonomikos teorija atsidūrusi aklavietėje. Daugelis ekonomistams iškilusių neatidėliotinų ir svarbių praktinių bei teorinių problemų (tokių kaip aplinkos kokybės blogėjimas, techninės inovacijos, organizacinė institucijų evoliucija) iškrenta iš bendros tradicinės pusiausvyros taško analizės formos vyraujančios paradigmos.

Ekonomikos ir ekologijos ilgalaikė sąveika yra labai sena. Netgi pirmykštės maisto medžiotojų – rinkėjų bendruomenės savo veikla keitė aplinką ją naudodamos. Ši sąveika labiausiai pastebima ekonomikos ir ekologijos priežastingumo cikle, kuris veikia taip: “Išradimai – Inovacijos ir produkcija – Natūralus pasaulis”. Galima nesunkiai pastebėti, kad plėtojantis sociokultūrinėms sistemoms šio ciklo greitis didėja, ir netgi didėja ciklo pagreitis. Per inovaciją keičiasi produkcijos efektyvumas, modernesnės technologijos įgalina optimaliau paskirstyti ir taupiau naudoti išteklius. Dar daugiau: imama keisti kritines, deficitines išteklių rūšis kitais, atsinaujinančiais arba mažiau retais ištekliais. Inovacinės sistemos įtaka valstybės ir nacionalinio verslo darniam vystymuisi dar bus nagrinėjama vėlesniuose skyriuose.

Šiuolaikiniame pasaulyje vietoj rinkėjų bendruomenių kur kas sudėtingesnėje aplinkoje veikia kitos, kur kas sudėtingesnės organizacijos. Šių organizacijų funkcionavimo pagrindas – organizacijos tikslai, kuriuos galima pasiekti pašalinus įvairias kliūtis, kurios kyla tiek iš organizacijos vidaus, tiek iš ją supančios natūralios ir socialinės aplinkos. (Faber, Proops, 1990)

Galima daryti išvadą, kad ekonomikos ir ekologijos tarpusavio sąveikos pobūdis priklauso nuo analizuojamo laiko horizonto. Kuo laiko horizontas tolesnis, tuo sąveika yra stipresnė ir draugiškesnė. Tačiau siekiant išlaikyti ir skatinti ekonomikos draugiškumą aplinkai, yra būtinas efektyvus įvairaus lygio strateginis valdymas, stabili politinė gaubiančioji.

Taigi, kalbant apie trumpalaikius ekonominius tikslus, pateikta negatyvi ekonomikos įtaka aplinkos stabilumui yra teisinga. Tačiau vertinant ilgalaikį ekonominį augimą, neigiamos įtakos mastai mažėja dėl orientacijos į neekonominius veiksnius, efektyvesnių technologijų ir darbo metodų akceptavimo, racionalesnio energijos ir bendrai visų rūšių išteklių naudojimo, jų reciklavimo. Kaip bus pateikta sekančiame skyriuje pristatant ekoskeptikų požiūrį, šie veiksniai pasiekė tam tikrų rezultatų. Ir nei viena valstybė niekada nesiryš savanoriškai sustabdyti savo vystymosi remdamasi aplinkosauginiu argumentu.

Šioje vietoje kyla klausimas, kokiais kriterijais derėtų remtis renkantis tolesnį raidos kelią? Akivaizdu, kad šie kriterijai išeina už ekonomikos mokslo ribų. Tokių rodiklių, kaip BVP vienam žmogui, infliacija, nedarbas jau nebeužtenka, nes jie pernelyg siaurai charakterizuoja ekonominę situaciją. Tiesiog ekonominis augimas nereiškia šalies turtėjimo. Siekiant surasti patikimą vystymosi matą, yra sudaroma daugybė integruotų indeksų, įvertinama šimtai kintamųjų. Vertinami net tokie kintamieji, kaip korupcija ir nusikalstamumas bendrai, atsižvelgiama ne tik į aplinkos užteršimo lygį, bet ir į taršos apimčių pokyčius.

Akivaizdu, kad, remiantis šiame skyriuje išsakytomis mintimis, pagrindinis vystymosi kriterijus yra darnaus vystymosi akceptavimo ir lokalizavimo laipsnis. Tačiau nėra bendro sutarimo, kaip reikėtų matuoti darnų vystymąsi. Aišku viena: visi ekonominiai, socialiniai ir aplinkosauginiai sprendimai tiek nacionaliniu, tiek korporaciniu lygiu turi būti priimami kompleksiškai. Kol to nebus, kiekvienas žmogus dirbdamas įvertins tik savo pastangas, nekreipdamas dėmesio į bendrus žmonijos kaštus, kurie bus išleisti stengiantis atstatyti žmogaus padarytą žalą aplinkai (Valianski, Kaliužnij, 2002).


91

2.2. VSEA kaip vadybos fenomenas

Verslo socialinė ekologinė atsakomybė, kaip vadybos fenomenas, gali būti traktuojama įvairiai. Istorijos eigoje yra žinoma net keletas verslo atsakomybės sampratų (Stoner, Freeman, Gilbert, 2000). Koncepcijos pradžia laikytina paskutinieji 19 a. metai, kai “U. S. Steel” įkūrėjas A. Carnegie suformulavo verslo socialinės atsakomybės principus:

1. Labdaros principas, teigiantis, kad turtingesni turėtų padėti tiems visuomenės nariams, kuriems prasčiau sekasi, ir

2. Priežiūros principas, pagal kurį turto valdytojai ir turėtojai naudotų jį teisingai visuomenės labui.

Šie paternalistiniai principai, suformuluoti daugiau nei prieš šimtmetį, yra aktualūs ir šiandien, tačiau sunkiai įgyvendinami. Nuo tada, kai jie buvo suformuluoti, ženkliai pasikeitė tiek visuomenė, prieš kurią verslas yra atsakingas, tiek pats verslas. Darbuotojams nebereikia “tėvų”, yra susiformavusi vidurinioji klasė, nemažai socialinių funkcijų atlieka valstybė, darbdavių ir darbuotojų tarpusavio santykius nuodugniai reguliuoja įstatyminė bazė.

Kitas verslo socialinės atsakomybės supratimas grindžiamas Friedmano argumentu: verslas turi vienintelę atsakomybę – išteklius panaudoti savo pelnui didinti. Pagal šį argumentą socialinių problemų sprendimas paliekamas vyriausybei. Stengiamasi įtvirtinti socialinės atsakomybės pasiskirstymą tarp įvairių visuomenės dalių, tame tarpe tarp vyriausybės ir verslo. Toks požiūris yra teisingas verslo savininkų atžvilgiu, tačiau tikėtina, kad juo besivadovaujanti kompanija nebūtų labai mėgstama visuomenės.

Būtent dėl viešosios nuomonės verslui kartais yra naudingiau laikytis mažiau pelningų veiklos būdų, tačiau tokių, kuriuos visuomenė laiko socialiai atsakingais. Tokio požiūrio suvokimas vadinamas “šventu savanaudiškumu”. Šio požiūrio neakceptavus, nereaguojant į socialines jėgas verslo galimybės disponuoti ištekliais gali būti apribotos, ypač finansų ir žmogiškųjų išteklių rinkose. Antra vertus, atsiranda tam tikras “dvigubas apmokestinimas”: verslas ne tik moka valstybei mokesčius, iš kurių valstybė turėtų vykdyti socialines, saugumo ir kitas funkcijas, bet ir prisiima dalį naštos sprendžiant socialines problemas.

Tačiau pastangos būti “šventu savanaudžiu” iš tiesų gali kainuoti pakankamai daug, o reali nauda gali būti abejotina. Juo labiau, kad nuolatinis verslo veiklos būdų derinimas prie kintančių ir nehomogeninių visuomenės vertybių neužtikrina sėkmingo skaudžių socialinių klausimų sprendimo, tačiau gali išblaškyti bendrąją strateginę organizacijos raidos liniją. Atsakomybės teorija, akcentuojanti verslo reakciją į socialinius klausimus, o ne bandymą apibrėžti kompanijos socialinę atsakomybę yra vadinama Korporaciniu socialiniu atsiliepimu. Aktualu žinoti, kokios jėgos nustato, į kokius socialinius klausimus korporacija turėtų reaguoti. Kadangi atsakomybę sunku prognozuoti, reakcija į socialinius klausimus yra pakankamai racionali alternatyva. Pažymėtina, kad kuo ankstesnė socialinio atsiliepimo reakcija, tuo mažiau reikia įdėti pastangų, siekiant rasti racionalius atsakymus į socialinius klausimus.

Aprašyta socialinės atsakomybės požiūrių įvairovė buvo pabandyta apjungti ir apibendrinti. Tą 1979 metais atliko A. Carroll (Stoner, Freeman, Gilbert, 2000). Šis mokslininkas sujungė socialinės atsakomybės idėjas ir ankstyvuosius socialinio atsiliepimo modelius į vieningą korporacinių socialinių veiksmų teoriją, pavadintą korporaciniu socialiniu veiklumu. Ši teorija apima socialinius principus, procesus ir


92

politikas. Procesų valdymas remiasi bendrai suformuluota politika ir ekonominiais, teisiniais ir etiniais principais; sudaroma “socialinė sutartis” tarp verslo ir visuomenės. Į šią sutartį atsižvelgiama priimant sprendimus, atspindint vieną iš keturių pozicijų:

reaguojančią – kompanija tik atsiliepia į socialinę problemą po to, kai ji meta iššūkį kompanijos tikslams;

gynybinę – kompanija veikia, kad apsigintų nuo jai metamo iššūkio; prisitaikomąją – kompanija veikia pagal vyriausybės reikalavimus ir

visuomenės nuomonę; numatančią – kompanija iš anksto numato poreikius, kurie dar nėra

išreikšti. Nėra ir negali būti nustatyta aiškių kriterijų, kokiu atveju kokią poziciją turėtų

užimti korporacija. Tai priklauso nuo verslo specifikos, korporacijos vadovybės, susiklosčiusios situacijos, galų gale – nuo korporacijos finansinio pajėgumo. Visiškai gali būti, kad korporacijos socialinis veiklumas remsis išimtinai Friedmano argumentu, ir to pilnai pakaks. Verslo socialinės atsakomybės bendro pobūdžio dėsningumų perėjimas į koncepcinę visumą parodytas paveiksle Nr. 2.5.

Priežiūros principas

Friedmano argumentas

“Šventas” savanaudiškumas

Korporacinis socialinis veiklumas

Principai Politika

Procesai

Korporacinis socialinis

atsiliepimas

Labdaros principas

2.5 pav. Verslo socialinės atsakomybės bendro pobūdžio dėsningumų perėjimas į koncepcinę visumą

Išnagrinėjus verslo socialinę atsakomybę galima sugretinti ją su verslo

ekologine atsakomybe. Galima teigti, kad korporacinis ekologinis veiklumas grindžiamas tuo pačiu procesų valdymo mechanizmu: principais ir politika. Žinoma,


93

principai ir politika iš esmės skiriasi nuo socialinės atsakomybės atvejo, nes yra įtakoti kitos prigimties veiksnių. Jei verslo socialinės atsakomybės idėjos brendo ir keitėsi jau daugiau nei visą šimtmetį, tai aplinkos stabilumo dimensijos, kaip aktualaus ekonominės sistemos parametro, susiformavimas sietinas tik su pirmaisiais, tačiau palyginti nesenais Romos klubo projektais.

Mokslinėje literatūroje galima aptikti daug tyrimų, nagrinėjančių korporacinio ekologinio veiklumo dėsningumus ir ištakas. Apibendrinant įvairias nuomones, teigtina, kad pagrindiniai susiformavę ekologinės atsakomybės principai yra “vamzdžio galo” (angl. “end-of-pipe”) technologijos, išteklių taupymas, jų reciklavimas, aplinkos kokybės stabilumo išsaugojimas bei veikla pagal aplinkos apsaugos aspektus.

Dėl įstatymų spaudimo atsiradusių ir dėl neefektyvumo pakankamai neilgai gyvavusių “vamzdžio galo” technologijų pagrindinis principas – kovoti ne su priežastimis, o su pasekmėmis. Daug kritikuotas ir neracionalus aplinkosauginės minties paklydimas buvo sąlygotas laikinos ekonominės naudos. Iš tiesų, žvelgiant ne iš strateginio valdymo pusės, tam tikrais atvejais panašaus pobūdžio sprendimai gali būti pagrįsti ekonominiais motyvais. Tačiau dėl realios perspektyvos nebuvimo šių technologijų taikymas yra nenagrinėtinas.

Anksčiausiai susiformavęs racionalus išteklių taupymo bei jų reciklavimo siekis susijęs ne tik su jų ribotumo problema, tačiau ir su verslo konkurencingumo stiprinimu. Efektyvesnis išteklių panaudojimas (didesnė produkcijos išeiga esant tokiems patiems įdėjimams) sumažina kintamus kaštus, leidžia taikyti lankstesnę kainodaros sistemą, suteikia papildomų argumentų kovoje dėl rinkos dalies ir panašiai.

Aplinkos kokybės išsaugojimo būtinumas tapo akivaizdus paskelbus aplinkos monitoringo ir prognostinius modeliavimo tyrimus, kurių dalis yra aprašyti ankstesnėje šios monografijos dalyje. Tiesioginės ekonominės naudos verslui investicijos į aplinkos kokybės išsaugojimą dažniausiai neduoda. Tačiau padeda pasiekti atitiktį valstybėje veikiantiems aplinkos apsaugos įstatymams ir išvengti gresiančių baudų. Lietuvoje stengiamasi įtvirtinti ekonominį aplinkos apsaugos mechanizmą, kurį įgyvendinus ženkliai padidėtų aplinkos kokybės išsaugojimo galimybės. Deja, tenka konstatuoti faktą, kad neretu atveju įmonei labiau apsimoka mokėti baudas už aplinkos teršimą, nei investuoti į švaresnes technologijas. Šios monografijos autoriaus žiniomis, Lietuvoje dar nei vienai įmonei nepaskelbtas “žaliasis bankrotas” – įmonės veiklos nutraukimas dėl uždėtos baudos už aplinkos teršimą.

Paminėtus du ekologinės atsakomybės principus integruoja bei dar plačiau apima verslo procesų valdymas pagal aplinkos apsaugos aspektus. Aplinkos apsaugos aspektas – tai organizacijos veiklos, produktų ar paslaugų elementas, veikiantis arba galintis veikti aplinką. Aplinkosaugos aspektas laikomas reikšmingu, jeigu jis daro žymų poveikį aplinkai. (ISO 14001: 1996). Organizacijai atlikus jos poveikio aplinkai vertinimą ir identifikavus aplinkos apsaugos aspektus, jų valdymui galima taikyti daug valdymo priemonių, stengiantis laikytis organizacijos veiklos poveikio aplinkai nustatyto lygio. Aspektų valdymas leidžia pasiekti tiek ekonominės naudos, tiek atitikimą teisiniams ir kitokiems reikalavimams, o taip pat derinti kai kuriuos įtakos grupių interesus.

Pritaikius korporacinio socialinio veiklumo terminologiją ir sampratą korporacinio ekologinio veiklumo atvejui, galima nubraižyti verslo ekologinės atsakomybės bendro pobūdžio dėsningumų perėjimą į koncepcinę visumą (paveikslas Nr. 2.6.).


94

Išteklių taupymas

Ištekliųreciklavimas

“Vamzdžio galo” technologijos

Aplinkos kokybės stabilumo

išsaugojimas Korporacinis ekologinis veiklumas

Principai Politika

Procesai

Aplinkos apsaugos aspektai

2.6 pav. Verslo socialinės atsakomybės bendro pobūdžio dėsningumų perėjimas į koncepcinę visumą

Tiek verslo socialinės, tiek ekologinės atsakomybės principai klostėsi

nuosekliai ir ekonominės sistemos raidoje formavo korporacinį socialinį ekologinį veiklumą. Tačiau atskiru nagrinėtinu atveju laikytinas korporacinio socialinio ekologinio veiklumo atsiradimas šalyse, kurios neturėjo ilgų ekonominių procesų vystymo dešimtmečių, o buvo įmestos į ekonominių sistemų sankirtos laikotarpį tuo pačių vis labiau įsibėgėjant globalizacijos procesams. Posovietinio bloko šalių, tam tarpe ir Lietuvos, dar tik pirmąjį dešimtmetį skaičiuojančios verslo struktūros dažnai tiesiog nepajėgia suvokti verslo socialinės ekologinės atsakomybės. Galima tik pažymėti, kad tai buvo viena iš priežasčių, paskatinusių šios monografijos atsiradimą.

Lietuvoje galima nesunkiai aptikti tiek išvystytos socialinės ekologinės atsakomybės, tiek visiško korporacinio socialinio ekologinio neveiklumo pavyzdžių. Pažangiam vakarų Europos šalių, JAV kapitalui valdant kai kurias Lietuvos įmones, galima pasidžiaugti jų veiklos atsakingumu. Tokie pavyzdžiai būtų “Kraft Jacobs Lietuva”, “Philip Morris Baltic”, kitos įmonės. Atėjęs užsienio kapitalas kartu atsineša organizacinės kultūros pamatus, pasiūlo tam tikrą požiūrį į žmogų ir aplinką. Tačiau anaiptol ne visų užsienio ar nacionalinio kapitalo verslo struktūrų įvaizdis yra toks teigiamas.

Verslo pasaulyje ir akademinėje visuomenėje vis labiau plintanti neoficiali sąvoka “lietuviškas uabas” turi tam tikrą neigiamą atspalvį. Dažnai šią sąvoką lydintis kontekstas – aiškių pareigų ir atsakomybės nebuvimas, dalyvavimas šešėlinėje


95

ekonomikoje, atsiskaitymas “juodais” pinigais tuo pačiu mažinant socialines garantijas, aplinkos kaip vertybės nesuvokimas. Akivaizdu, kad tokiose įmonėse korporacinis socialinis ekologinis veiklumas neegzistuoja arba yra tik užuomazgos stadijoje. Ir juo labiau abejotina, ar tokios įmonės turi pakankamai realias perspektyvas greta išsivystytą socialinį ir ekologinį korporacinį veiklumą turinčių korporacijų įtakos grupių interesų kontekste.

Lietuvos verslininkai galėtų išnaudoti vakarų rinkų patirtį perimdami pažangius verslo elgsenos modelius, tačiau nekartodami klaidų. Toks iššūkis labai gerai dera su bendru Lietuvos ekonomikos kontekstu – jaučiama būtinybe greitai ir efektyviai pagerinti ekonominę situaciją. Integruojantis į euroatlantines struktūras nesinori turėti trečdalį BVP, tenkančio vienam žmogui, nuo senųjų ES šalių vidurkio. Tvirtai galima teigti, kad vien makroekonominiai veiksniai, net idealios verslo aplinkos suformavimas nepadės realizuoti iškeltų tikslų, jei mikroaplinka nebus orientuota strateginės plėtros linkme.

Korporacinis socialinis veiklumas ir korporacinis ekologinis veiklumas pasireiškia per procesų valdymą. Tai yra moderni koncepcija, įtvirtinta ir kokybės vadybos standarte ISO 9001: 2000. Procesinio požiūrio privalumas – nuolat gerėjantis valdymas, kurį užtikrina šis požiūris, taikant jį sistemos individualių procesų ryšiams, taip pat šių procesų deriniams bei jų sąveikai. (ISO 9001: 2000) Suprantant ir tenkinant reikalavimus, nagrinėjant procesus pridėtinės vertės atžvilgiu, nustatant procesų eigos ir rezultatyvumo duomenis, nuolat gerinant procesus esminį vaidmenį vaidina bendrieji veiklos principai ir suformuluota politika.

Šie teiginiai yra bendri tiek korporaciniam ekologiniam, tiek korporaciniam socialiniam veiklumui. Iš esmės skiriasi tik veiksniai, nustatantys principų ir politikos pobūdį. Siekiant identifikuoti bendrą korporacinį socialinį ekologinį veiklumą, reikia modelius sujungti. Tokio sujungimo grafinis vaizdas parodytas paveiksle Nr. 2.7.

Išteklių taupymas

Ištekliųreciklavima

“Vamzdžio galo” technologijos

Aplinkos kokybės stabilumo

išsaugojimas Korporacinis socialinis ekologinis

veiklumas

Principai Politika

Priežiūrosprincipas

Friedmano argumentas

“Šventas” savanaudiškumas

Korporacinis socialinis

atsiliepimas

Labdaros principas

Procesai

Aplinkos apsaugos aspektai

2.7 pav. Korporacinis socialinis ekologinis veiklumas


96

Nustačius korporacinio socialinio ekologinio veiklumo modelį galima atsakyti

į klausimą, kaip verslas įgyvendina socialinę ekologinę atsakomybę. Tačiau lieka vis dar neaišku, kodėl? Ir ar verslo socialinė atsakomybė gali būti naudinga, ar yra tiesiog papildoma našta vadovams? Kas verčia korporacijų strategus prisiimti atsakomybę, kai kiekvienam verslui būtų natūralu atsakomybės vengti? Juk bet kokia atsakomybė yra visų pirma susijusi su rizika, kad veikla, jos rezultatai ar naudojamos priemonės neatitiks prisiimtų įsipareigojimų.

Praėjusio amžiaus viduryje susiformavęs įtakos grupių judėjimas privertė sprendimų priėmėjus iš naujo ir kur kas atidžiau įvertinti organizacijų išorinėje ir vidinėje aplinkoje vykstančius procesus. Priimant sprendimus tapo aktualu atsižvelgti ne tik į tiesioginės naudos siekimą, bet ir į daugelio veikiančių įtakos grupių interesus. Teko šalia keliamų tiesioginės veiklos ekonominių tikslų prisiimti socialinius ir aplinkosauginius įsipareigojimus.

Įtakos grupės (angl. “stakeholders”) pagal veiklos pobūdį skirstomos į du tipus: A ir B. Įtakos grupės veikia organizaciją dvejopai: “stumdamos” (A tipo įtakos grupės – rinkos dalyviai) ir “traukdamos” (B įtakos grupės – viešoji nuomonė, įstatymdavystė ir reguliavimo bei priežiūros institucijos) (Belz, Strannegard, 1997). Galima išskirti šias dažniausiai minimas įtakos grupes:

A1. Klientai ir vartotojų organizacijos. Matydami prieš akis aplinkai ir visuomenei nedraugiškos kompanijos ir jos produktų įvaizdį vartotojai mažiau pirks jos gaminius, mažės įmonės pardavimai, pajamos ir apyvarta. Socialiai ir ekologiškai neatsakingam verslui net gali būti paskelbtas boikotas.

A2. Savininkai. Jų daromas spaudimas labiau juntamas mažose ir vidutinėse įmonėse, kur savininkai dažnai būna ir vadovais. Savininkai suinteresuoti įmonės draugiškumu aplinkai ir visuomenei dėl to, kad savininkai tuo pačiu yra visuomenės dalis ir gali susilaukti kitos visuomenės dalies pasmerkimo, jei jų turimas ar valdomas verslas įgys neigiamą atspalvį.

A3. Darbuotojai ir darbuotojų profsąjungos. Korporacinis socialinis ekologinis veiklumas glaudžiai siejasi su sauga ir sveikata darbe, todėl darbuotojai savo pačių labui siekia dirbti aplinkai draugiškais metodais. Organizacijai įsisavinus socialinę ekologinę atsakomybę galima papildoma darbuotojų nemateriali motyvacija darbui. Tuo pačiu sustiprėja organizacijos pozicijos konkuruojant darbo rinkoje dėl kvalifikuotų specialistų.

A4. Konkurentai. Socialiai ir ekologiškai atsakingas verslas, savo strategijoje akceptavęs socialinį ekologinį veiklumą gali padėti įgyti konkurencinį pranašumą. Sunkios rinkos konkurencijos situacijoje kiekvienas pranašumas gali lemiamai įtakoti organizacijos sėkmei ar sąlygoti išlikimą. Jei konkurencinėje situacijoje dalis konkuruojančių įmonių elgsis socialiai ir ekologiškai atsakingai, kitos įmonės irgi bus priverstos sekti jų pėdomis.

A5. Platintojai. Platintojai gali atsisakyti platinti nedraugiškus aplinkai ir visuomenei gaminius, bendrauti su neigiamą įvaizdį turinčia firma. Kiekvienas distributorius, platindamas produktą prisiima dalį atsakomybės už to produkto poveikį aplinkai ir visuomenei. Jei produktas yra nekorektiškas, platintojas gali sulaukti sankcijų iš įvairių rinkos, aplinkos apsaugos ar socialinės priežiūros institucijų, iš jo gali būti pareikalauta garantuoti produkto ar paslaugos nukenksminimą, perdirbimą ar utilizavimą. Dažnai platintojai prisiima ir dalį rizikos, kuri gali smarkiai padidėti esant platinamų produktų gamintojo socialiniams ir ekologiniams konfliktams su aplinka bei sociumu.


97

A7. Tiekėjai. Jeigu produktas ar žaliavos yra potencialiai pavojingos aplinkai ar visuomenei, tiekėjai gali nesiryžti produktą tiekti kompanijoms, kurios negarantuoja korektiško elgimosi su juo. Efektyvus socialinis ekologinis veiklumas tokiu atveju pasitarnauja kaip savotiškas garantas, užtikrinantis teisingą ir saugų elgimąsi su žaliavomis.

A8. Finansinės institucijos. Draudimo kompanijos ir bankai išduodami draudimo polisus ar kreditus įvertina įvairias rizikas, nuo to priklauso palūkanų norma, draudimo įmokų suma ar net principinis sprendimas dėl paskolos ar poliso išdavimo. Ne išimtis ir aplinkosauginė bei socialinė rizika. Įmonėms, kurios nevaldo šių rizikų, gali būti pakankamai sunku bendrauti su finansinėmis institucijomis. Verslo socialinė ekologinė atsakomybė yra papildomas argumentas nemažai daliai investuotojų priimant investicinius sprendimus (yra net “socialinės sąžinės” ir “žaliojo paso” investicinių fondų tipažai, investuojantys atitinkamai į socialiai atsakingų ir aplinkai draugiškų korporacijų vertybinius popierius), finansų institucijoms atidarant kreditines linijas.

B1. Nacionalinės aplinkosaugos, saugos ir sveikatos darbe, socialinio draudimo reguliavimo bei priežiūros institucijos. Nevykdant įstatymuose numatytų normų, neprisiimant atsakomybės už sukeltą neigiamą įtaką sociumui ir aplinkai, nacionalinės reguliavimo bei priežiūros institucijos gali paskirti organizacijai sankcijas, kurios gali iš esmės komplikuoti verslo vykdymą ar net tapti organizacijos veiklos nutraukimo priežastimi.

B2. Tarptautinės aplinkosaugos, saugos ir sveikatos darbe, socialinio draudimo reguliavimo bei priežiūros institucijos. Jų veikla ypač aktuali vykstant integraciniams procesams ir rinkų globalizacijai. Lietuvai ypač aktualu pasiekti atitiktį Europos Sąjungos normoms ir standartams.

B3. Žiniasklaida ir įvairios nevyriausybinės organizacijos. Priklausomai nuo organizacijos socialinių ir aplinkosauginių įsipareigojimų vykdymo šios institucijos gali suformuoti atitinkamą organizacijos įvaizdį su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. A (traukiančios) ir B (stumiančios) tipo įtakos grupės įtakoja organizacijoje

priimamus valdymo sprendimus veiklą vykdyti socialiai ir aplinkai draugišku būdu. Į plėtrą orientuotos organizacijos sugeba teisingai suprasti įtakos grupių spaudimą, rinkos tendencijas ir skirti reikiamų resursų subalansuotos plėtros priemonių diegimui. Tokios organizacijos įsitvirtina strategiškai. Likusios organizacijos, vykdydamos veiklą ne pagal modernias tendencijas, susiduria su įvairiom kliūtim.

Atlikus kelių pastarųjų metų Lietuvos verslo įvykių apžvalgą, galima teigti, kad A tipo įtakos grupės Lietuvoje šalia tradicinių verslo parametrų nestato verslo socialinės ekologinės atsakomybės. Galima atsiminti profsąjungų konfliktus su darbdaviais, mažmeninių prekybos tinklų konfliktus su tiekėjais didmenininkais, finansų institucijų nuostatas. Praktiškai visais atvejais derybų centre būdavo kaina, atsiskaitymo terminai, atlyginimo dydis – iš esmės finansiniai kriterijai. Galima būtų teigti, kad aktyviausiai veikianti A tipo įtakos grupė yra savininkai. Jie, matydami bent artimos ateities perspektyvas yra suinteresuoti verslo stiprinimu.

B tipo įtakos grupės yra aktyvesnės, jų spaudimas jaučiamas stipriau; tačiau B tipo įtakos grupių spaudimo rezultatas verslo dažna yra priimamas kaip prievartinis. Šio skyriaus antrojoje dalyje pateiktame paveiksle Nr. 2.4 pateiktas modelis Lietuvoje kol kas iš esmės neveikia, pasižymi atskirų požiūrių ryšių silpnumu ir vienakryptiškumu – aplinkos ir socialinės charakteristikos rinkos parametrus veikia pakankamai nedaug.


98

Nepaisant nemažos dalies Lietuvos įtakos grupių pasyvumo yra akivaizdu, kad korporacijos socialinis ekologinis veiklumas yra svarbus organizacijos verslo komponentas. Ar galima būtų teigti, kad, neesant arba esant labai silpnam įtakos grupių judėjimui, verslas nebūtų socialiai ir ekologiškai atsakingas? Atsakymas “Taip” būtų pernelyg drąsus ir kategoriškas bei vargiai teisingas. Negalima pamiršti, kad verslo korporacijos yra socialinės organizacijos; jos visų pirma – žmonės, o ne pastatai, technologijos, finansai ar žinios; jos – visuomenės dalis. Be to, korporacijos veikia tam tikroje aplinkoje.

St. Gallen’o universitete (Šveicarija) atlikta įdomi studija, kurios objektas – korporacijos socialinis ekologinis veiklumas laiko požiūriu. Juk kaip valdymas skirstomas į operatyvinį, taktinį ir strateginį, taip ir socialinis ekologinis veiklumas gali būti skaidomas pagal laiko dimensiją. Atliekant studiją buvo remtasi korporacijos veiklos vertinimu subalansuotumo kontekste, kaip tai aprašyta praėjusiame skyriuje. (Hamshmitd, Dyllick, 2000).

Buvo padaryta prielaida, kad korporacijos savo veiklą orientuoja subalansuotumo link, atsižvelgdamos į ekonominę gerovę (kurdamos vertę, darbo vietas etc.), socialinį atsakingumą (per įsipareigojimą naudoti disponuojamas žinias, galią ir įtaką tik visuomenei naudingu būdu) ir aplinkos apsaugą (per tolesnio neigiamo poveikio aplinkai minimizavimą ir padaryto poveikio panaikinimą). Tokiu atveju verslo socialinė ekologinė atsakomybė atsispindi korporacijos strategijoje per seką, parodytą paveiksle Nr. 2.8 Subalansuotumo

kaip strateginio tikslo pripažinimas

Verslo strategijų formulavimas valdant rizikas ir išnaudojant

galimybes

Naujos verslo realybės

pripažinimas

2.8 pav. Socialinės ekologinės atsakomybės atsispindėjimas korporacijų strategijoje (Hamshmitd, Dyllick, 2000)

Pripažinus naują verslo realybę, būtinybę atsižvelgti ne tik į ekonominius –

finansinius, bet ir į aplinkosauginius bei socialinius kriterijus teka pripažinti subalansuotumą, jo siekimą kaip strateginį, generalinį tikslą. Iš naujo įvertinus galimų rizikų ir potencialių galimybių arealą konstatuojama, kad strateginis valdymas tampa kur kas sudėtingesnis, apimantis daugiau veiksnių. Tada verslo strategijos formuluojamos atsižvelgiant į naujai suvoktas rizikas ir išnaudojant naujai atsiradusias galimybes.

Nuo korporacinio atsiliepimo į socialines ir ekologines problemas iki korporacinio socialinio ekologinio veiklumo, iki veiklumo atsispindėjimo korporacijų strategijoje praeina keturios pagrindinės stadijos:

Persigrupavimas. Tai trumpalaikis atsakas taisant esamas procesų operacijas, siekiant adekvatumo išorės sąlygoms (pavyzdžiui – kaštų sumažinimas).

Pabrėžimas. Tai trumpalaikis ar vidutinės trukmės atsakas manipuliuojant veiklomis, produktais ar padaliniais.

Replikavimas. Ilgesnio laiko tarpo atsakas akceptuojant naujas idėjas, adaptuojant pažangias technologijas.

Persvarstymas. Pažangiausias ir ilgiausio periodo atsakas nuodugniai persvarstant korporacijos misiją, viziją, veiklos metodus, organizacinę kultūrą.


99

Akivaizdu, kad jokia organizacija negali iš karto pilnai perimti iš esmės naujų verslo organizavimo idėjų, visų pirma dėl žmogiškųjų organizacijos išteklių. Šie ištekliai yra daugiau ar mažiau inertiški, jų valdymas dažnai yra reguliuojamas valstybės. Pažangi korporacija privalo jausti atsakomybę už savo darbuotojus ir tiesiog negali versti jų pereiti į kokybiškai naują etapą be pereinamųjų laikotarpių.

Verslo socialinė ekologinė atsakomybė bendru atveju yra paremta visuomenėje priimta vertybių sistema, jų skale. Vertybės įtakoja visų socialinių santykių vertinimą, o tuo pačiu ir priimamus tiek strateginius, tiek operatyvinius sprendimus. Jei į vertybių tarpą patenka norima aplinkos kokybė, tai tampa dar vienu veiksniu, į kurį yra atsižvelgiama sprendimų priėmimo metu.

Šioje vietoje, konstatavus vertybių svarbą, tenka neišvengiamai prabilti apie verslo etiką. Yra daug etikos sampratų ir apibrėžimų, tačiau kalbant apie verslo socialinę ekologinę atsakomybę, svarbiausiu laikytinas etikos aspektas, liečiantis priimamų spendimų poveikio kitiems analizę. Dauguma etinių verslo klausimų patenka į vieną iš keturių lygių: visuomeninį, išorinių įtakos grupių, vidaus politikos bei asmeninį. (Stoner, Freeman, Gilbert, 2000).

Visuomeniniame verslo etikos lygyje nagrinėjamos pagrindinės visuomenės institucijos. Politinė ekonominė sistema, valstybės valdžios vaidmuo reguliuojant verslo subjektų tarpusavio santykius, turtinės padėties bei atlygio už darbą nelygumai yra nagrinėjami priimtų vertybių kontekste. Kiekvienas vadovas, būdamas ir visuomenės narys, gali turėti įvairias nuomones šiais klausimais.

Išorinių įtakos grupių verslo etikos lygyje nagrinėjama, kaip korporacija turėtų elgtis šių grupių atžvilgiu. Įtakos grupės, naudodamosios įvairiais socialiniais svertais daro įtaką organizacijoje priimamiems sprendimams, ir yra veikiamos tų sprendimų įgyvendinimo rezultatų. Svarstytinos veiklos yra labai įvairios – nuo vartotojo teisingo informavimo apie produkto savybes iki įsipareigojimų verslo partneriams.

Trečiajame verslo etikos lygyje koncentruojamasi ties vidaus politika. Aptariama, kokie įdarbinimo, atleidimo iš darbo ir atlygio už darbą santykiai turėtų būti traktuojami kaip teisingi, o kokie – ne?

Asmeniniame verslo etikos lygyje nagrinėjami santykiai tarp vadovų ir pavaldinių, tarp kolegų. Itin aktualūs klausimai ar visuomet, nepriklausomai nuo pasekmių reikia būti sąžiningu, ar leidžiamas “šventas melas”; ar galima kitus žmones laikyti priemonėmis savo tikslui pasiekti?

Įgyvendinta etika, įdiegti etiniai principai ir veiklos metodai gali sukurti visus organizacijos procesus veikiantį “jėgos lauką” per tuose procesuose dalyvaujančių darbuotojų elgesio orientavimą. Toks korporacijos valdymo stiprinimo būdas gali labai padėti tinklinėse korporacijose su decentralizuotu valdymu, arba projektų pagrindu veikiančiose firmose, kur tradicinės planavimo, įgyvendinimo, kontrolės, motyvavimo ir kitos veiklos yra sunkiai taikomos. Tai yra mažiau aktualu nedidelėse, su aiškia hierarchine struktūra firmose, kur darbuotojų elgesį galima daugiau įtakoti tiesioginiais nurodymais. Tačiau tiesioginių nurodymų būdas yra mažiau efektyvus už stiprų, gerai veikiantį “jėgos lauką”. Be to, žiūrint pro strateginio valdymo prizmę, organizacijai vystantis ir augant labai greitai tiesioginių nurodymų tiesiog neužteks. Teks arba didinti vadovaujančio personalo skaičių, arba pereiti prie naujos valdymo kokybės.


100

Valstybės strateginio valdymo kontekste procesų efektyvumui didelę, gal net esminę, įtaką daro valstybės tarnautojų etikos laikymasis. Vieningai strateginius planus ir programas įgyvendinantys, valstybės viešuosius interesus ginantys valstybei tarnautojai – kiekvienos visuomenės svajonė. Gaila, bet beveik visada demokratijos kontekste – nepasiekiama, kliūnanti biurokratijos mašinoje. Tolesniuose skyriuose bus siekiama plačiau atskleisti biurokratijos keliamas kliūtis sėkmingai valstybės raidai bei suformuluoti alternatyvius darbo organizavimo principus. Realybė, lyginant su ta svajone yra kur kas niūresnė. Daugelyje valstybių nemažos dalies valdininkijos charakteringi bruožai yra didesniu ar mažesniu mastu klestinti korupcija, mastymo inertiškumas, atskirų interesų grupių interesų palaikymas. Žinoma, negalima teigti, kad tokia yra visų be išimties valstybės tarnautojų kasdienybė. Tačiau jau ne pirmas dešimtmetis pastebimi protų nutekėjimo iš valstybinių struktūrų į privatų verslą procesai. Konstatuojamas paradoksas: korporacijos, tvirtai konkuruodamos darbo rinkoje su valstybės tarnybomis, stiprina savo konkurencingumą tačiau tuo pat metu silpnina verslo gaubiančiosios kokybę. Daugeliui perspektyvių specialistų valstybės tarnautojo vieta tampa tik pradiniu karjeros tramplinu. Atsakomieji valstybės institucijų veiksmai, siekiant “pririšti” tarnautojus ilgesniam laiko tarpui argumentuojant lėšomis, išleistomis specialistų parengimui, anaiptol nėra tokie efektyvūs, kaip norėtųsi valstybės institucijų vadovams.

Tuo anaiptol nesiekiama pasakyti, kad visi valstybės tarnautojai, neperėję į privatų sektorių yra prasti specialistai, korumpuoti ir nesilaikantys etikos principų. Tačiau pati valstybės tarnybos sistema dažniausiai neskatina kokybiško ir iniciatyvaus tarnautojų darbo. Tvyrantis netikrumas dėl valdžių kaitos, reorganizacijų ir šioje vietoje neabejotinai daro negatyvią įtaką. Ne visose srityse, kaip pavyzdžiui diplomatinėje tarnyboje, galima garantuoti karjerą priklausomai nuo darbo rezultatų, žinių ir išdirbto tarnyboje laiko, galimybę tobulėti. Netgi atvirkščiai: absoliuti valstybės tarnautojų dauguma dažniausiai nemato nors kiek aiškesnių perspektyvų pakilti karjeros laiptais.

Institucionalizuota etika sukuria palankesnę terpę strateginio valdymo sprendimų priėmimui, bendrai strategijų kūrimui ir įgyvendinimui, nors tuo pačiu apriboja strateginio valdymo erdvę atmesdama neetiškus sprendinius ir planus. Šis apribojamas su kaupu kompensuojamas kai verslo sąlygos tampa vis sudėtingesnės, riba tarp vidinės ir išorinės organizacijos aplinkos ir netgi tarp pačios organizacijos ir aplinkos tampa vis mažiau ryški. Etika gali tapti tiltu tarp organizacijos ir aplinkos, padėti geriau susivokti, tiksliau įvardinti ir įvertinti reiškinius.

Etikos institucionalizavimas korporacijoje galimas naudojant korporacijos elgesio kodeksą, etikos mokymo programas, vidaus socialinius ekologinius auditus, kitas priemones. Visų šių priemonių taikymas susiduria su išbaigtumo, aprėpties problema. Iš tiesų, kuriant etikos kodeksą galima jį plėsti iki begalybės, reglamentuojant vis daugiau veiklų, įtvirtinant ar atmetant įvairius veiklos būdus, sudarant “teisingo”, “etiško” elgesio modelius. Etikos mokymo programų efektyvumas labai daug priklauso ne tik nuo žinių šaltinio (mokytojo), bet ir nuo besimokančių sugebėjimo įsisavinti informaciją.

Autoriaus nuomone, vienas patikimiausių ir daugiausiai rezultatų duodančių būdų yra vidaus auditas. Vidaus auditai gali būti planuojami, organizuojami, atliekami ir dokumentais įforminami siekiant nustatyti, ar organizacijos veikla atitinka planuotas priemones ir nuostatas, būtinų arba laisvanoriškai prisiimtų standartų reikalavimus, organizacijos nustatytas tvarkos taisykles bei tikslų įgyvendinimo laipsnį. Finansiniai įmonių auditai jau seniai nieko nestebina. Tačiau bendrai aprėpiamas vidaus auditų arealas yra kur kas platesnis ir gali apimti kokybės valdymą,


101

aplinkosaugos valdymą, socialinės atsakomybės veiklas, saugą ir sveikatą darbe ir bendrai praktiškai visas firmos veiklos sritis.

Audito metu galima ne tik identifikuoti neatitiktis, tačiau ir numatyti jų koregavimo veiksmus. Dokumentuoti audito rezultatai – ataskaita apie pastebėtas neatitiktis, neatitikčių aktai, jų šalinimo planai, projekciniai sprendimai – labai sėkmingai gali būti panaudoti korporacijos strategijos formavimui, suformuotos strategijos įgyvendinimo įvertinimui. Antra vertus, audito metu pastebėtos neatitiktys, kartu su veiklos metu pastebėtomis neatitiktimis gali būti pakankamai svarbūs įeitiniai duomenys atliekant veiklos analizę ir priimant sprendimus dėl tobulinimo veiksmų.

Nepaisant daugelio privalumų, vidaus audito atlikime slypi potencialus socialinio konflikto šaltinis. Svarbu, kad visi organizacijos darbuotojai, kurių veikla bus audituojama, traktuotų auditą kaip galimybę pagerinti veiklos efektyvumą ir rezultatyvumą, įsisavinti pažangesnius metodus, o ne kaip jų kontrolės dalį. Prieš pradedant auditą yra pravartu suformuluoti audito kriterijus ir apimtį – kokia organizacijos dalis, kurie darbuotojai bus audituojami ir kokiu aspektu. Siekiant racionalios audito aprėpties, galima iš anksto sudaryti audito klausimyną. Todėl audito tikslas turėtų būti įrodymų, kad audito objektas atitinka audito kriterijus, paieška. Tai yra, reikia stengtis įsitikinti, kad audito kriterijai yra tenkinami, o ne ieškoti nukrypimų.

Audito efektyvumas labai daug priklauso nuo auditorių kvalifikacijos bei asmeninio suinteresuotumo. Negalima tikėtis, kad auditas bus objektyvus, jei darbuotojas atliks savo pačio veiklos įvertinimą arba vadovausis draugystės, pažinčių, giminystės motyvais. Audito metu nustatytos silpnos vietos turėtų būti sustiprintos įgyvendinant koregavimo veiksmus iki sekančio audito. Pravartu patikrinti koregavimo veiksmų rezultatyvumą. Svarbus audito aspektas yra tai, kad darbuotojas, kurio veikloje pastebėta neatitiktis, geranoriškai pripažintų tai kaip taisytiną faktą.

Apibendrinant neatitiktis svarbu atkreipti dėmesį į jų pasikartojimo dažnį ir pobūdį. Jei neatitiktis yra sisteminė, kartojasi nuolat, turi pastebimą įtaką organizacijos veiklos rodikliams ar užsibrėžtų tikslų įgyvendinimui, ji reikalauja išskirtinio dėmesio. Tačiau pastebėtos ne tokios svarbios neatitiktys turėtų būti aptartos ir įvertintos prieš priimant sprendimą dėl jų šalinimo. Nepatartina pamiršti efektyvumo principo ir užduoti klausimą: kiek kainuos neatitikties pašalinimas ir kiek žalos ji daro dabar? Neatmestinos situacijos, kai neatitiktys bus šalinamos net ir be ekonominio pagrindimo – jeigu to reikalaus neekonominiai motyvai, pavyzdžiui – atsakomybė už produkto naudojimo poveikį vartotojui.

Kartais organizacijoje darbuotojai skatinami už pastebėtų neatitikčių skaičių arba neigiamai motyvuojami už jų veikloje pastebėtas neatitiktis. Tokia praktika yra iš esmės žalinga, nes pakerta audito geranoriškumo principą, praktiškai sunaikina galimybes audito rezultatus panaudoti korporacijos vystymui ir jos veiklos tobulinimui. Sukuriama potenciali skundimo atmosfera, iš paskutiniųjų stengiamasi paneigti pastebėtas neatitiktis vietoj to, kad įvertinti jas objektyviai ir atsižvelgti.

Nemažą vaidmenį vaidina audito viešumo pobūdis – kokiam ratui žmonių bus pateikti audito rezultatai. Galimi variantai apima visą aibę sprendimų – nuo ataskaitų pateikimo tik aukščiausiai vadovybei iki leidimo susipažinti su jomis viešai net už organizacijos ribų. Kiekvienas sprendimas turi savo teigiamų ir neigiamų pusių, todėl šiuo atveju derėtų laikytis situatyvinio požiūrio. Galima tik išreikšti abejones dėl kraštutinumų racionalumo ir pagrįstumo.

Neretai pastebima, kad kai kuriuose produkto ciklo etapuose panašaus profilio firmos deleguoja riziką, atsakomybę ir kaštus jungtiniam centrui. Geriausi tokio bendradarbiavimo pavyzdžiai pastebimi automobilių pramonėje, kur neretai tyrimų ir


102

diegimo, projektavimo, kartais net produkcijos platinimo veiklos vykdomos bendrai. Galima teigti, kad viena pagrindinių tokių sprendimų priežasčių yra siekis sumažinti kaštus ir pasidalinti riziką, kurie, net ir pramonės gigantams, yra pakankamai nemaži. Strateginiu požiūriu tokie specifikuoti aljansai padeda įgyti tam tikrus konkurencinius pranašumus. Verslo socialinę ekologinę atsakomybę traktuojant kaip potencialų, realizuotiną konkurentabilumo šaltinį, analogišką sprendimą galima priimti ir vidaus auditavimo srityje.

Strateginiams partneriams, verslo korporacijoms sukūrus bendrą vidaus auditavimo centrą būtų sudarytos papildomos galimybės pagerinti strateginę kontrolę, padidinti jos efektyvumą. Be galimybės institucionalizuoti verslo socialinę ekologinę atsakomybę, galima įžvelgti net keletą stiprių tokio sprendimo pusių:

1. bendrai išlaikant tokį padalinį sumažėtų pastoviųjų kaštų dalis, tenkanti įmonei;

2. padidėtų vidaus auditorių nepriklausomybė nuo audituojamųjų, tuo pačiu audito išvados taptų efektyvesnės;

3. pasiekus pakankamą audito valandų skaičių būtų galima pritraukti kvalifikuotesnius auditorius;

4. vidaus audito pagrindu taptų lengviau perimti partnerių “know – how”, suderinti tos pačios korporacijos skirtingų verslo centrų organizacines kultūras;

5. ilgainiui atsirastų didesnis tarpusavi pasitikėjimas tarp partnerių; 6. aukščiausio lygio vadovams turint bendrus vidaus audito rezultatus

būtų lengviau priimti holistinius korporacinės veiklos orientavimo ir verslo plėtros sprendimus.

Žinoma, šie privalumai gali būti sėkmingai realizuojami tik esant pakankamam pasitikėjimui korporacijos viduje, esant atskirų korporacijos dalių interesų atitikimui. Antra vertus, ar galima laikyti sėkminga korporaciją, kurios aukščiausi vadovai nesugeba susitarti tarpusavyje dėl veiklos, kuri padidintų kiekvienos korporacijos įmonės galimybes sėkmingai išsilaikyti rinkoje, spręsti sulig globalizacijos eiga vis sudėtingesniems tampantiems konkurencingumo uždaviniams?

Apibendrinant šį skyrių, į klausimą “kas yra verslo socialinė ekologinė

atsakomybė – papildoma našta vadovams ar kažkas kita?” galima būtų atsakyti sekančiai: tai yra našta, kuri prideda organizacijai svorio ir gali suteikti didesnes konkurencijos galimybes. Tačiau užsidėti ir išlaikyti šią naštą gali būti pakankamai sunku, nes tai yra susiję su korporacine kultūra, kitokiu konkurencinių verslo strategijų formavimu ir realizavimu, galų gale su pačios verslo socialinės – ekologinės atsakomybės suvokimo, adaptavimo ir taikymo aspektais.


103

2.3 VSEA ir organizacinė (korporacinė) kultūra

Labai sunku tyrinėti organizacijos kultūrą, kuri yra ta nuostatų, vertybių visuma, kuria vadovaujasi organizacija, siekdama savo tikslų ir spręsdama iškilusias problemas (Jucevičienė, 1994). Iš tiesų, nepaisant daugelio darbų, nagrinėjančių organizacinę kultūrą, šis socialinis fenomenas kelia vis naujus klausimus. Nagrinėjant organizacinės kultūros pasireiškimus vis naujose plotmėse, randama įvairių, dažnai visai netikėtų aspektų. Šiame skyriuje bus pabandyta atsakyti, kas naujo, įdomaus ir, galbūt, netikėto slypi verslo socialinės ekologinės atsakomybės ir korporacijos kultūros sąlyčio taškuose.

Šių numanomų sąlyčio taškų pobūdis labai didele dalimi priklauso nuo strateginio valdymo sampratos organizacijoje. Iš šios monografijos pirmajame skyriuje pateiktos strateginio valdymo mokyklų apžvalgos galima nesunkiai pastebėti, kad ir pačios korporacinės kultūros svarba bei samprata labai priklauso nuo strategavimo proceso pobūdžio. Organizacinė kultūra, kaip organizacijos vystymo veiksnio, svarba kinta priklausomai nuo strateginio valdymo akcentų, planavimo efektyvumo ir holistinio, sisteminio požiūrio į verslą ir verslo aplinką.

Iš tiesų nesunku pastebėti, kad antreprenerystės, pažinimo, kultūros ir mokymosi mokyklos korporacinei kultūrai skiria kur kas didesnį dėmesį, nei planavimo ar pozicionavimo (Mintzberg, Alstrend, Lempel, 2000). Vis dėlto įvardinant šių mokyklų koncepcijų skirtumus negalima pamiršti ir bendrų dalykų, liečiančių korporacijų kultūrą. Ši kultūra tampa labai svarbi, kai vadovo komanda ir žemesnės organizacijos grandys turi priimti naują ar pakoreguotą firmos veiklos strategiją. Organizacinė kultūra tampa itin svarbi ir bendrai strateginio valdymo filosofijai, taikomiems metodams, schemoms ir modeliams. Kai kuriais atvejais korporacijos strategija negali būti griežtai nuleista “iš viršaus”, jei organizacinėje kultūroje dominuoja “žaidimas demokratija”. Tiesiog firmos dirbantieji tokią strategiją priims kaip svetimkūnį; sunkiai tikėtina tokios strategijos įgyvendinimo sėkmė. Net pati tobuliausia strategija yra bevertė, jei ji yra neįgyvendinama, ir nėra esminio skirtumo, dėl kokių priežasčių – išorinių ar vidinių – įgyvendinimas yra negalimas.

Taigi, strateginio valdymo procesas vyksta tam tikroje aplinkoje, kuri turi savo savybes. Ar tų savybių ryškus pasireiškimas gali būti traktuotinas kaip strateginio valdymo apribojimas? Į šį klausimą bus pabandyta daugiau ar mažiau atsakyti šiame skyriuje, tačiau ieškant atsakymo į šį klausimą negalima užmiršti ir kitos prielaidos: tie galimi apribojimai turėtų būti traktuojami kaip potencialios galimybės. Nekovojant prieš šiuos apribojimus ir nesistengiat juos bet kokiu atveju pakeisti, jie gali tapti savotišku “stiprintuvu”. Šio požiūrio esmė, laikantis aukščiau įvardinto pavyzdžio, galėtų būti tokia: “demokratijos žaidimo” principais parengta strategija organizacijoje, kurioje nuolat “žaidžiama demokratija” neturėtų susidurti su stipriu pokyčių atmetimo efektu. Netgi ši strategija būtų priimama kaip “sava”, “gera”, “teisinga”. Darbuotojai “tikėtų” ja, jos efektyvumu ir rezultatyvumu. Savo ruožtu strategijos rengimo etape būtų galima skirti mažiau dėmesio jos atmetimo efektų sumažinimui.

Jau skyriaus pirmajame sakinyje užfiksuota, kad organizacinė kultūra yra neatsiejama nuo korporacijos nuostatų ir vertybių sistemos. Ir, be jokios abejonės, kultūra yra vienas pagrindinių veiksnių, įtakojančių verslo sėkmę, korporacijos konkurencinį potencialą. Atlikti tyrimai rodo, kad valdymas remiantis vertybėmis yra vienas iš pavyzdinės kompanijos požymių. Teigiama, kad visos tirtos sėkmingos


104

kompanijos turėjo tiksliai apibrėžtą įsitikinimų sistemą, o blogiau dirbančios įmonės neturėjo nuoseklių įsitikinimų arba turėjo ryškius ir plačiai aptartus tikslus, bet tie tikslai buvo iš esmės kiekybinio pobūdžio – finansiniai. Korporacijos, kurios daugiausiai dėmesio skyrė finansiniams tikslams, pasiekė prastesnių rezultatų, nei tos, kurios turėjo platesnius, ne taip tiksliai apibrėžtus, daugiau kokybinius tikslus. (Pitersas, Votermenas, 1991)

Žinoma, galima būtų į tyrimo rezultatus ir patį tyrimą pasižiūrėti kritiškai: panagrinėti tyrimo imties sudarymą, metodologinį kompanijų sėkmės įvertinimą ir, kas būtų įdomiausia, analizę, kiek vertybės prisidėjo prie korporacijos sėkmės. Ar galima būtų hipotezę, kad sėkmingos korporacijos yra sėkmingos dėl atsitiktinių kritinių sėkmės veiksnių optimalaus santykio, o ne dėl vertybių sistemos, laikyti pagrįsta? Juk tos deklaruojamos ir neretai pabrėžtinai puoselėjamos vertybės gali būti ir, be jokios abejonės, dažnai būna tiesiog mitas. Jomis tikima kaip religija, neieškant pagrįstumo ir racionalumo. Ir šis tikėjimas protingų vadovų yra skatinamas, kadangi padeda sukurti norimą įtakos grupių nuomonę apie korporaciją, trokštamą organizacijos įvaizdį.

T. Piters ir R. Woterman, pristatyto tyrimo autoriai, sutinka, kad vertybės kiekvienoje korporacijoje skiriasi. Tai negi užtenka turėti vertybių sistemą, ir tai jau bus pagrindas verslo sėkmei, nepriklausomai nuo to, kokia susiformavusi korporacijos kultūra? Suprantama, kad vertybių pobūdžiui didelę įtaką daro verslo sritis, rinkos charakteristikos, o didžiausią – ankstesniame skyriuje aptartos įtakos grupės. Jei organizacijai reikalingai labai patyrę, kvalifikuoti darbuotojai, tai natūralu, kad darbuotojai turės tam tikrą įtaką organizacijos veiklai; suformuota organizacinė kultūra, kurios pagrindas – korporacijos rūpestis darbuotojais, jų lojalumas darbdaviui gali iš esmės sąlygoti sėkmingą korporacijos funkcionavimą ir užbėgti už akių daugeliui potencialių valdymo problemų. Visai kitas bus kultūros pobūdis, jei organizacija jaus esminę priklausomybę nuo, tarkim, platintojų ar tiekėjų. Kaip bus matyti toliau, dar ne kartą teks grįžti prie įtakos grupių veiklos.

Tačiau nepaisant skirtingos korporacinės kultūros, skirtingų vertybinių nuostatų, yra keletas bendrų bruožų, kurie apibendrina aprašytą situaciją. Visų pirma, vertybinės nuostatos beveik visada išreiškiamos kokybine, o ne kiekybine forma. Kitas svarbus momentas yra tai, kad vertybių sistema, kad ir kokia bebūtų, padeda motyvuoti ir įkvėpti organizacijos žemiausios grandies dirbančiuosius, o taip pat taip vadinamą “ribos personalą”. Ir trečia, vertybių sistema gelbsti susidūrus su prieštaravimais (naujovių diegimo ir senų metodų išsaugojimo, išlaidų bei investicijų ir taupymo bei kaštų minimizavimo). (Pitersas, Votermenas, 1991)

Dažnai vertybės ir jų sistema yra laikoma tiesiog abstrakcijomis. Juk jos negali būti nuoseklia apibrėžtos bei dokumentuotos, kaip, pavyzdžiui, politika, vizija, misija, tikslai, kiti strateginio valdymo elementai. Todėl dažnai yra sunku pastebėti vertybių sistemos teikiamą naudą organizacijai. Galbūt vertybės yra tik papildomas kliuvinys verslui, apribojantis valdymo sprendimų erdvę? Šiuo turima galvoje, kad korporacijoje susiformavusi arba suformuota kultūra gali neleisti vadovams priimti sprendimų, kurie (arba kurių numanomos pasekmės) prieštarauja akceptuotoms vertybėms. Tarsi iš anksto atsisakoma veiklos be vidinių suvaržymų. Gal korporacijos vertybės yra panašiai, kaip kompleksai žmogui?

Nepriklausomai nuo vertybių ir jų sistemų egzistavimo korporacijose realumo, negalima paneigti tikėjimo vertybėmis įtakos tiek finansiniams organizacijos tikslams, tiek bendrai veiklos sėkmei. Lygiai taip vertybių sistema ir jos pagrindu susiformavusi korporacinė kultūra turėtų būti traktuotina ne kaip kompleksas, apribojantis galimybes ir veiksmų laisvę, bet kaip organizacijos išsiauklėjimo bruožas. Siekiant patvirtinti šį


105

teiginį, toliau bus pateiktas vienas pakankamai modernus korporacinės kultūros tipas remiantis T. Copeland, T. Koller, ir J. V. Murrin sudarytu organizacijos tikslų pasiekimo modeliu, kuris pagrįstas vertės kūrimu.

Pagal minėtų autorių atliktus tyrimus, galima įvardinti vieną iš modernių organizacinės kultūros koncepcijų, kuri yra nukreipta į vertės didinimą. Šio tipo korporacinės kultūros panaudojimas strateginiame organizacijos valdyme yra pagrįstas įmonės vertės vadyba, pagal kurią įmonės vertę lemia diskontuoti ateities pinigų srautai, ir vertė yra kuriama tik tuo atveju, jei įmonė investuoja kapitalą gaudama daugiau pelno, nei kapitalo kaštai. Teisingai suformuota ir adekvačiai naudojama tokio tipo organizacinė kultūra remiasi požiūriu, pagal kurį įmonės siekiai, analitinės technikos ir vadybos procesai yra orientuojami į įmonės vertės maksimizavimą, valdymo sprendimus sutelkiant į pagrindinius faktorius, veikiančius vertę. Įmonės vertės, kaip visuotinai priimtos vertybės, didinimu pagrįsta korporacijos kultūra teigia, kad įprastas vertikalus nurodymų davimo ir kontrolės valdymo bei sprendimų priėmimo stilius negali veikti gerai, ypač didelėse korporacijose. (Copeland, Koller, Murrin, 1996)

Visgi šiame organizacinės kultūros tipo taikyme slypi tam tikri potencialūs pavojai. Pasirinkta tokia kultūra gali neduoti reikiamo efekto, jeigu gerokai padidina darbuotojų skaičių ir neįgalina daryti įtaką atsakingų vadovų sprendimams. Kaip ir planavimo sistemos, įmonės verte pagrįsta vadyba gali įtraukti daug specialistų, kurie neturi linijinio valdymo patirties, bet skiria daug pastangų makroekonominių rodiklių planavimui, nėra įsigilinę į verslo vieneto lygio konkurencinę strategiją. Tokiu atveju vietoj tikros į vertę orientuotos vadybos įmonė gauna tik vertės pseudo valdymą, vertės skaičiavimą – tai yra tiesioginis kultūros pavojus. Tačiau esama ir netiesioginio, t. y. galimybių neišnaudojimo pavojų, kas šiuolaikiniame versle yra ne mažiau pavojinga. Vadovaujantis tik vertės kūrimo kriterijum atskiri verslo vienetai gali likti nesujungti į vieną galingą ir perspektyvų klasterį, koncentruojant konkurencinius pranašumus ir stiprinant ilgiausio numanomo laiko horizonto augimo galimybes.

Korporacijos, kurioje yra susiformavusi (arba dirbtinai suformuota) vertės kūrimo organizacinė kultūra, valdymas yra integruotas procesas, skirtas tobulinti strateginių ir operatyvinių sprendimų priėmimą visoje organizacijoje, akcentuojant pagrindinius faktorius, veikiančius įmonės vertę. Tai apima tiek sprendimų priėmimo metodus, tiek strateginio planavimo procesų pobūdį, tiek bendrai korporacijos veiklos strategavimą. Nuo organizacinės kultūros, kuri didele dalimi priklauso nuo korporacijos kultūrinės, teisinės, socialinės, gamtinės, technologinės, politinės ir ekonominės terpės, nemažai priklauso orientacijos į įmonės vertės didinimą poveikis.

Atlikti tyrimai vienareikšmiškai rodo, kad yra ryški koreliacija tarp produktyvumo ir gerovės. Nustatyta, kad sukurta rinkos pridėtinė vertė, kuri geriausiai atspindi akcininkų kontroliuojamų akcinių paketų vertę, koreliuoja su abiem pozicijom – ir produktyvumu, ir bendruoju nacionaliniu produktu. Konkurencingos ir laiminčios kompanijos sukuria reliatyviai didesnę vertę visoms įtakos grupėms: darbuotojams (kuriant naujas darbo vietas, valstybei (mokant mokesčius), vartotojams, kapitalo tiekėjams. Taip nuosekliai ir efektyviai verslą vykdančios korporacijos prisideda prie visuotinės gerovės kūrimo. (Copeland, Koller, Murrin, 1996)

Jei laikytis požiūrio, kad įmonės vertės didinimas nėra svarbiausias jos uždavinys, tai atsilieps įmonės produktyvumui. Verslų globalizacijos ir rinkų integracijos (tame tarpe, ir finansų rinkų) kontekste, tai gali sukelti įmonei


106

nepageidaujamus padarinius ir pirmiausia – kapitalo praradimą, jo persikėlimą į efektyviau dirbančias kompanijas.

Šioje organizacinėje kultūroje organizacijos strategijų formuotojams ir vykdytojams vieną didžiausių įtakų daro įmonės savininkai. Lietuvoje dar palyginti nedaug naudotas terminas “Shareholder Value” nusako šios įtakos laipsnį. Šis terminas dar gali būti suprantamas kaip įmonės teikiama nauda akcininkams, susidaranti iš trijų komponentų: diskontuotų ateities piniginių srautų, dividendų ir akcijų kainos biržoje augimo. “Shareholder Value” galima būtų bandyti versti į lietuvių kalbą kaip “įmonės vertė akcininkams”. Tarkime, kad valdymo sprendimai yra nuolat nuosekliai orientuojami į korporacijos vertės didinimą. Prognozuojamos tokios veiklos pasekmės – pardavimų augimas, akcijų kainos biržoje didėjimas ir dividendų augimas padarys šią įmonę kur kas labiau vertingą jos savininkams. Gilinantis į įmonės savininkų poveikį įmonės vykdomai veiklai ir tos veiklos rezultatams verslo socialinės ekologinės atsakomybės laikymuisi, natūraliai kyla klausimas, kokią įtaką nauda akcininkams bei jų reikšmės didėjimas daro aplinkos kokybei, visuomenės gerovei ir įmonės konkurencingumui?

Siekiant nustatyti daromą poveikį, galima pasiremti atliktais tyrimais. Šių tyrimų metu gauti empiriniai duomenys rodo, kad didėjanti akcininkų reikšmė ir nauda savininkams nesikerta su kitų įtakos grupių ilgalaikiais interesais. Akcininkai yra vienintelė įtakos grupė, kuri, didindama savo vertę, maksimizuoja visų įtakos grupių gaunamą naudą. Jie taip pat yra vienintelė įtakos grupė, kuriai reikalinga visapusiška informacija apie įmonę, siekiant priimti sprendimus. Kai tuo tarpu vartotojams reikia informacijos apie produkto atributus, kainą; darbuotojams – apie darbo pobūdį ir darbo užmokestį, taip pat šiek tiek apie įmonės finansinę padėtį. Informacijos sklaidos būtinumas yra viena pagrindinių priežasčių, dėl kurių korporacijų veiklos įtakojimas turėtų būti savininkų darbo objektas – jie gali priimti teisingesnius bei tiek įmonei, tiek visuomenei naudingesnius sprendimus. Kadangi korporacijos vertės svarba yra tokia didelė, yra aktualu ją apskaičiuoti. Tai gali būti padaryta remiantis (1) formule: (Copeland, Koller, Murrin, 1996)

Vertė akcininkams (Shareholder Value) = ∑ ∞=

=−

+n

n nn BCi

FCF1 )1(

1* (1)

Pateiktoje (1) formulėje FCF – ateities piniginiai srautai, n – periodas, i –

diskonto norma, BC – pasiskolintas kapitalas. Kitaip tariant, korporacijos vertė savininkams yra diskontuota ateities piniginių srautų grynoji dabartinė vertė minus pasiskolintas kapitalas. Iš esmės šis įvertinimas remiasi ateities piniginių srautų prognoze. Ši prognozė gali būti netiksli, tačiau esant kiek įmanoma realesniam prognozės pagrindimui, ji iš esmės formuoja tiek dabartinių, tiek potencialių korporacijos savininkų lūkesčius. Lūkesčiai daro lemiamą įtaką akcijų kainai biržoje.

Šioje vietoje galima pastebėti grįžtamą ryšį: korporacinė kultūra, orientuota į vertės didinimą, sudaro prielaidas naudos akcininkams augimui, tačiau tuo pačiu sukuria tam tikrą korporacinį įvaizdį, kuris gali paveikti investitorių lūkesčius ir taip padidinti akcijų kainą. Viena vertus, toks akcijų kainų padidėjimas dėl korporacinio įvaizdžio pobūdžio yra pakankamai dirbtinis. Tačiau negalima paneigti, kad neretai akcijų kainų biržose fenomenas yra sąlygojamas ir kur kas mažiau svarbių veiksnių. Šiuo atveju galima daryti išvadą, kad investavimas į kompaniją, kurios organizacinė kultūra yra nukreipta vertės didinimui yra patrauklesnis ne tik dėl priimamų sprendimų pobūdžio, bet ir dėl tariamo didesnio investicijų atsipirkimo bei saugumo.


107

Tolesnei analizei kaip pavyzdį pasitelkiant nagrinėtą organizacinės kultūros tipą, yra tikslinga detaliau panagrinėti, kaip formuojasi nauda akcininkams. Šis procesas, apimantis valdymo sprendimus atsižvelgiant į vertę įtakojančius faktorius, įvertinimo komponentus ir korporacijos tikslus, parodytas paveiksle Nr. 2.9. (Copeland, Koller, Murrin, 1996)

Shareholder value kūrimas

Piniginiai srautai

Vertės augimo trukmė

• Pardavimų augimas • Veiklos pelno marža • Pajamų mokesčio dydis

• Apyvartinio kapitalo investicijos • Pagrindinio kapitalo investicijos

• Kapitalo kaštai

Veikla Investicijos Finansavimas

Diskonto norma Skolos

Val

dym

o sp

rend

imai

V

ertę

įtak

ojan

t y

s fak

toria

i Įv

ertin

imo

kom

pone

ntai

K

orpo

raci

jos

tiksl

ai

2.9 pav. Vertės akcininkams kūrimo procesas. (Copeland, Koller, Murrin, 1996) Esant tokiam organizacinės kultūros pobūdžiui visos veiklos vertinamos per

vertės kūrimo prizmę; organizacijos vadovai ir darbuotojai privalo maksimaliai efektyviai išnaudoti jiems patikėtus visų rūšių išteklius. Sutinkant su šia interpretacija, galima pastebėti gan ryškias koreliacijas su Friedmano argumentu, apie kurį buvo rašyta ankstesniame monografijos skyriuje.

Remiantis pateiktu procesu, galima būtų sudaryti ir kitokio pobūdžio modelių. Kaip vienas galimų pavyzdžių būtų korporacijos tikslų lygyje įtvirtinti verslo socialinės ekologinės atsakomybės prisiėmimą. Tokiu atveju įvertinimo komponentai būtų organizacijos sukeliama įtaka aplinkai ir tos įtakos pokyčiai, socialinių problemų sprendimo efektyvumas ir panašiai. Analogiškai būtų galima sukonstruoti adekvačius valdymo sprendimus ir surasti atitinkamus įtakojančius faktorius. Tačiau kaip jau minėta šiame skyriuje, korporacijai nesiorientuojant į vertės didinimą, galimas konkurencinio potencialo smukimas.

Teigti, kad korporacijos turėtų būti orientuotos į vertės didinimą, būtų pernelyg kategoriška. Juo labiau, kad tai yra iš esmės kiekybinis įvertinimo rodiklis. Ir empirinė analizė rodo, kad tokios korporacijos nebūna labai sėkmingos (Pitersas, Votermenas, 1991). Ar tai reiškia, kad T. Piterso ir R. Votermano atlikti tyrimai prieštarauja T. Copeland, T. Koller ir J. V. Murrin padarytoms išvadoms ir verslo socialinės atsakomybės prisiėmimas iš esmės prieštarauja korporacijos kultūrai,


108

orientuotai į vertės kūrimą ir maksimizavimą? Šis, pakankamai kontraversiškas, klausimas iš tiesų yra ne sunkiai paaiškinamas fenomenas, o vedantis į pakankamai racionalią ir logišką išvadą, tiesiogiai patvirtinančią ankstesniuose monografijos puslapiuose pateiktiems teiginiams.

Iš tikrųjų, verslo socialinė ekologinė atsakomybė trukdytų kurti vertę ir maksimizuoti naudą akcininkams, jei nebūtų įtakos grupių judėjimo. Jei korporacijos aplinka nereikalautų investicijų, jei nebūtų išorinio spaudimo dėl korporacijos dalyvavimo socialinių klausimų sprendime, savanoriškas verslo socialinės ekologinės atsakomybės prisiėmimas būtų įvardinamas kaip kapitalo panaudojimo efektyvumo mažinimas arba tiesiog labdara.

Tačiau jei jaučiamas įtakos grupių spaudimas, situacija iš esmės keičiasi. Šioje vietoje galima paanalizuoti korporacinę elgseną pagal prisiimtą verslo socialinę ekologinę atsakomybę vertės kūrimo kontekste. Korporacijai perorientavus savo veiklą, priklausomai nuo įstatyminės bazės, gali sumažėti pajamų mokestis; šioje vietoje svarbų vaidmenį vaidina B tipo įtakos grupės. Efektyviau naudojant visų rūšių išteklius sumažėja kaštai, kas sudaro galimybę arba konkuruoti kainomis, arba padidinti pelno maržą. Korporacijos ar jos siūlomų produktų draugiškumo aplinkai reputacija skatina vartotoją rinktis būtent šią korporaciją. Tuo pačiu tai papildomas argumentas platintojams, skatinantis glaudžiau bendradarbiauti. Valdant kapitalo investavimą, būtų įdiegtos švaresnės technologijos, sukurta darbuotojams saugi ir sveika aplinka. Tai savo ruožtu padėtų išgauti didesnį žmonių veiklos ir išteklių panaudojimo efektyvumą.

Pardavimų augimo, veiklos pelno maržos ir pajamų mokesčio dydžio pokyčiai, apyvartinio ir pagrindinio kapitalo nukreipimas tiesiogiai veikia pinigų srautus. Korporacijos aplinkoje neesant socialinių konfliktų ir žinant, kad organizacija yra draugiška aplinkai, mažėja verslo rizika. Šis verslo rizikos sumažėjimas galėtų būti papildomas argumentas tiek finansų institucijoms, tiek potencialiems investuotojams, vertinantiems korporacijos finansavimo galimybę ir racionalumą. Kaip pavyzdį galima būtų pateikti pasaulyje daug kur paplitusį “žaliąjį finansavimą”, kai aplinkai draugiškoms organizacijoms yra taikomos minkštesnės palūkanų normos ir lengviau išduodami kreditai, mažiau kainuoja tam tikro pobūdžio draudiminė apsauga. Tokiu būdu veikiama diskonto norma ir skolos.

Įdomiu kontekstu korporacijos sėkmės ir organizacinės kultūros santykį nagrinėjo Seanas Meehanas bei Patrickas Barwise'as. Šie autoriai teigia, kad vienas pagrindinių sėkmingos korporacijos veiklos motyvų turėtų būti vartotojiškos vertės kūrimas. Įvardinami du pagrindiniai faktoriai (Meehan, Barwise, 2000)

1. rinkoje vykstančių procesų stebėjimas, analizė ir reagavimas į juos; 2. organizacinė kultūra, nukreipianti lankstumą ir verslumą veiklos

efektyvumo didinimui. “Rinkos orientacija” apibūdina organizacinę kultūrą, kai svarbiausiu verslo

tikslu tampa siekis konkuruoti kuriant didesnę vartojimo vertę. “Vartojimo vertė” yra vartotojo suvokiama bendroji vertė, gaunama iš produkto ar paslaugos, palyginti su bendrąja pirkimo ar turto kaina. Vartotojai paprastai turi tam tikrą savitai suvokiamą naudos ir kainos lyginimo koeficientą. Palyginę galimas alternatyvas vartotojai renkasi tą, kuri, jų nuomone, atrodo vertingiausia. Todėl vartojimo vertė yra santykinė sąvoka; ji yra suvokiama lyginant su konkurentų pasiūlymais.

Į rinką orientuotoje bendrovėje visos verslo, rinkų bei jų poreikių koncepcijos pagrindinis tikslas – teikti didelės vartojimo vertės gaminius. Jis diktuoja racionalius palaikančiuosius veiksmus bei didesnes investicijas. Atsižvelgiant į šį pagrindinį


109

tikslą yra kuriamos personalo valdymo sistemos, apimančios darbuotojų motyvavimą, samdą, kitus svarbius aspektus. (Meehan, Barwise, 2000)

Pirmojo iš įvardintų faktorių veikimą užtikrina efektyviai veikiantys rinkodaros padaliniai, kurie seka rinkos dinamiką, analizuoja joje vykstančius procesus ir perduoda informaciją likusiai organizacijos daliai. Šioje vietoje galima rasti racionalų paaiškinimą, kodėl Lietuvoje verslo socialinė ekologinė atsakomybė nėra labai paplitusi: rinkodaros padaliniai (kurie nemažoje dalyje Lietuvos įmonių yra pakankamai neblogai išvystyti) konstatuoja, kad įtakos gupių judėjimas nėra labai pastebimas. Seka natūrali išvada, kad iš verslo aplinkos spaudimo dėl socialinių ar ekologinių įsipareigojimų artimiausiu metu tikėtis neverta. O, kaip buvo nagrinėta praėjusiame skyriuje, organizacijos aplinka yra vienas pagrindinių veiksnių, skatinančių atsakomybės prisiėmimą.

Antrasis faktorius – organizacinė kultūra – darbuotojų elgesį, sprendimų priėmimą ir jų įgyvendinimą turėtų kreipti veiklos efektyvumo didinimui. Tačiau veiklos efektyvumo samprata visų pirma priklauso nuo įvertinimo kriterijų. Jei organizacijos vertybių sistemoje draugiškumas aplinkai ir sociumui turi pakankamai tvirtas pozicijas, yra tikėtina, kad tokios organizacijos socialinė ekologinė atsakomybė yra arba bus pakankamai tvirta ir nuosekli.

Esama teiginių, kad korporacijoms pasiekti verslo sėkmę ir sėkmingiau orientuotis į vartojimo vertės kūrimo procesą labai padeda daugiafunkcinių komandų suformavimas ir veikla. Teigiama (Banytė, 2002), kad aukščiausios vadovybės sugebėjimas perteikti daugiafunkcinėms komandoms keliamus tikslus bei komandinį darbą skatinanti organizacinė kultūra yra sunkiai apčiuopiami, tačiau labai svarbūs daugiafunkcinių komandų sėkmės veiksniai. Iš tiesų, daugiafunkcinių komandų panaudojimas yra laba perspektyvus jau vien dėl žmogiškųjų išteklių panaudojimo universalumo. Tačiau tuo pačiu daugiafunkcinių komandų valdymas yra matricinio pobūdžio, jų efektyvi veikla yra lengvai pažeidžiama blogos darbo aplinkos, neteisingo atlygio už darbą, išorinių trikdžių, išteklių trūkumo. Tokioje situacijoje stipri organizacinė kultūra gali tapti savotiškais griaučiais ir skėčiu, ginančiu vertingą organizacijos, kaip sistemos, elementą tiek komandinių ryšių stiprinimo, tiek apsaugos nuo galimų pavojų atžvilgiu.

Tai į ką gi organizacijai vis dėlto reikėtų orientuotis, siekiant sėkmingo vystymosi: į vertės akcininkams kūrimą, ar į vartojimo vertės kūrimą? O gal į rinkodarą, ar dar kur nors kitur? Šis klausimas galėtų natūraliai iškilti darant prielaidą, kad šios orientacijos skiriasi. Tačiau ar iš tiesų yra taip? Šios monografijos autoriaus nuomone, skirtumas yra pakankamai nedidelis, ir sąlygotas greičiau požiūrio taško, nei realių skirtumų; tai gali būti įvardinta kaip praktiškai tas pats fenomenas, analizuojamas skirtingose plotmėse. Galima pasiremti pakankamai banalia, tačiau vis dar nepaneigta tiesa, kad siekiant naudos sau, pirmiausia reikia būti naudingu kitiems.

Apžvelgus pateiktus tyrimų rezultatus ir pabandžius įvertinti padarytus samprotavimus, galima tik konstatuoti, kad organizacijos kultūra yra labai svarbus korporacijos vystymo strateginis veiksnys. Tikriausiai būtų sunku rasti autorių, kuris nagrinėdamas organizacinę kultūrą ir jos poveikį organizacijos sėkmei, būtų padaręs išvadą, kad šis veiksnys nėra labai svarbus. Netgi esama teiginių, kad kuriant naują organizacijos strategiją, yra būtina iš karto kurti ir naują organizacinės kultūros modelį (Šimanskienė, 2002). Tikriausiai būtų galima suabejoti šio teiginio pagrįstumu. Juk strateginis korporacijos valdymas yra vykdomas organizacinės kultūros terpėje. Jei organizacijos kultūra galėtų būti įvertinta kaip “aukšta” (kas visų pirma turėtų įvardinti stiprią, ryškiai matomą ir gerai išreikštą), nauja strategija tikriausiai nemaža dalimi būtų apspręsta šios kultūros pobūdžio. Žinoma, galima


110

užsimoti ir išimtinais atvejais performuoti organizacinę kultūrą. Tačiau tokiu atveju galimi esminiai prieštaravimai organizacijos viduje – žmonių mąstymo ir, svarbiausia, vertybių inertiškumas dažnai esti vienas pagrindinių organizacijos apribojimų. Be to, organizacija, kurioje atsiranda nauja strategija, nauja kultūra, neišvengiamai pasikeičia dalis dirbančiųjų, įgyja naujas silpnybes ir stiprybes, kurias iš anksto numanyti yra sudėtinga. Taigi, korporacinės kultūros keitimas susijęs su nepaprastai stipria rizika, orientuojantis į neapibrėžtumą ir nežinomybę.

Tai galėtų būti vienas iš argumentų, kodėl kai kurios organizacijos Lietuvoje sunkiai prisitaikė arba visai neprisitaikė prie besikeičiančių verslo sąlygų keičiantis ekonominei sistemai – mąstymo inertiškumas, nežinomybės baimė, būsimos organizacijos neidentifikavimas kaip pasikeitusios dabartinės trukdė adekvačiai įvertinti naujo pobūdžio valdymo sprendimų būtinumą. Pirmiausia tai palietė dideles organizacijas, kurios buvo įjungtos į Sovietų Sąjungos tiekimo ir platinimo grandinę.

Planiniu metodu valdomos sovietmečio Lietuvos įmonės, kaip ir kitų sovietų sąjungos respublikų įmonės, stengėsi neprisiimti įtemptų gamybinių planų, buvo tarsi bėgama nuo vartotojų. Siekis skatinti įmones prisiimti didelės gamybinės apimties planus buvo perkelta ir į akademinį lygmenį, tačiau jokių apčiuopiamų rezultatų nedavė (Rudokas, 2002). Galima sakyti, kad organizacijos “bėgo” nuo vartotojų.

Į klausimą, ar organizacinė kultūra turėtų būti strateginio valdymo objektas, galima atsakyti vienareikšmiškai: taip. Tačiau jei strateginio valdymo tikslais dažniausiai būna siekis kažką pakeisti, tai organizacinės kultūros strateginio valdymo atveju dažnai racionaliausias sprendimas – išlaikyti organizacinę kultūrą bei sustiprinti jos pasireiškimą organizacijoje. Tai ypač teigtina tais atvejais, kai organizacinė kultūra yra adekvati visuomenės normoms ir pagrįsta teisingomis vertybėmis. Dažnai bandant įtakoti organizacinę kultūrą, ji gali pasidaryti tiesiog per silpna, kad galėtų įtakoti darbuotojų veiksmus ir stiprintų korporacijos konkurencinį potencialą.

Apibendrinant galima būtų teigti, kad korporacinė kultūra yra labai svarbus firmos vystymosi veiksnys. Į šį veiksnį būtinai reikia atsižvelgti valdant organizacijos strateginį planavimą. Kai kurie strateginio proceso vykdymo metodai, atskirais atvejais – ištisos strateginio valdymo kryptys negali būti veiksmingai taikomos korporacijoje, jei prieštarauja susiklosčiusiai korporacijos kultūrai. Galima konstatuoti ir atvirkščią ryšį: strateginio valdymo pagalba palengva galima pakreipti norima linkme korporacijos kultūrą, tačiau tokiu atveju išskirtinį dėmesį reikėtų skirti galimų problemų numatymui ir iš anksto pasiruošti jų pasireiškimo pasekmių likvidavimui.

Monografijos tekste ne kartą buvo akcentuota, kad verslo sėkmei labai svarbų vaidmenį vaidina ne tik korporacijos reali veikla, bet ir įtakos grupių požiūris į korporaciją. Tai gal korporacijos sėkmei užtektų gero įvaizdžio, kuris nėra paremtas socialiniais ekologiniais įsipareigojimais, efektyvia veikla? Siekiant atsakyti į šį klausimą galima panagrinėti patobulintą organizacijos įvaizdžio modelį, kuris pateiktas paveiksle Nr. 2.10. (Drūteikienė, 2002).


111

2.10 pav. Organizacijos įvaizdžio modelis (Drūteikienė, 2002). Pateiktame modelyje yra aiškus ryšys tarp organizacijos produktų bei jos

identiteto: produktų pobūdis veikia organizacijos kultūrą ir identitetą, o organizacijos identitetas – produktų pobūdį. Pirmasis šio modelio elementas yra organizacijos identitetas. Modelio autoriaus nuomone, organizacijos identitetas – tai organizacijos individualumas. Identitetą formuoja organizacijos istorija, įsitikinimai, filosofija, technologijos pobūdis ir kokybė, nuosavybė, žmonės, lyderiai, etinės ir kultūrinės vertybės, organizacijos strategija, patikimumas, pelningumas ir apyvarta, struktūros ir sistemos bei jų orientacija ir taip toliau. Visa tai suvokiama besikeičiančioje aplinkoje, žvelgiant į ateitį. Kiekvienos organizacijos identitetas yra unikalus, pagrįstas individualia patirtimi. Marketingo komunikacijos strategija taip pat unikali, nes remiasi vertybėmis, priklausančiomis identitetui. Ši strategija susijusi su organizacijos komunikacijos tikslais ir apibrėžia komunikacijos priemonių vaidmenį. Darbuotojų požiūrį į organizacijos identitetą nulemia organizacinė kultūra – organizacijos vertybės, kurias perteikia kolektyvinis elgesys, požiūris ir vidinės komunikacijos procesas. Produktai ir paslaugos, kuriuos parduoda organizacija, yra paskutinis komunikacijos proceso elementas. (Drūteikienė, 2002).

Pateiktame organizacijos įvaizdžio formavimo modelyje įvertinti visi pagrindiniai iki šiol aptarti elementai ir parodytas jų kontekstas. Pagal modelio pobūdį yra nesunku pastebėti, kad sėkmingam įvaizdžio formavimui yra labai svarbūs ne tik šie elementai, bet ir ryšiai tarp jų – neapsieinama be sisteminio požiūrio. Toliau vadovaujantis sisteminiu požiūriu yra akivaizdu, kad pašalinus vieną elementą bus pažeistas sistemos vientisumas ir paveiktas jos gebėjimas siekti tikslų. Panaikinus organizacijos identitetą, efektyvios marketingo komunikacijos pagrindu galima kurį laiką palaikyti organizacijos įvaizdį ir taip tarsi tenkinti įtakos grupių reikalavimus.

Labai gerais tokios veiklos pavyzdžiais galėtų būti kokybės ir aplinkosaugos vadybos sistemų “diegimas”. Žodis “diegimas” pavartotas kabutėse sąmoningai, norint pabrėžti, kad dažnai turi labai nedaug bendro su realiu kokybės ir aplinkosaugos valdymu korporacijose. “Įdiegtos” ir sertifikuotos sistemos leidžia rinkodaros padaliniams naudoti dar vieną įrankį – organizacijos vadybos sistemos atitikties tarptautinių standartų ISO 9001 (reikalavimai kokybės vadybos sistemai) ir /


112

arba ISO 14001 (reikalavimai aplinkosaugos vadybos sistemai) reikalavimams sertifikatus. Tokios vadybos sistemos lieka išimtinai “popierinės” ir “atgyja” tik sertifikavimo arba priežiūros auditų metu.

Taip stengiantis dėl įvaizdžio gaunamas negatyvus poveikis realiai korporacijos veiklai – atsiranda šūsnis neveikiančių dokumentų, kurie turi būti prižiūrimi, reikia imituoti jų darbą. Dažnai toks imitavimas reikalauja dar daugiau išteklių, nei realus darbas pagal sukurtą sistemą, jau nekalbant apie jokį teigiamą poveikį organizacijos efektyvumui. Tenka apgailestauti, tačiau sertifikavimo verslas paklūsta tokiems pat ekonominiams dėsniams, kaip ir bet kokia kita ekonominė veikla. Yra sertifikuojančių kompanijų, kurios neretai per pirštus pasižiūri į jų klientų aplaidų ar nekvalifikuotą darbą ir pasitenkina tik formaliais, o ne realiais audito atitikties įrodymais, siekdami išlaikyti vartotoją ir nepagarsėti kaip griežti ir priekabūs auditoriai.

Antra vertus, sertifikuojamos organizacijos dažnai bando nuslėpti esamas problemas ir pasirodyti geresnės, nei yra, vietoj to, kad audite įžvelgtų veiklos gerinimo ir efektyvumo didinimo galimybę. Žiūrint iš šono, tai labai primena situaciją, kai pacientas ateina pas gydytoją ir iš visų jėgų stengiasi nuslėpti simptomus, kad suklaidintas gydytojas pateiktų netikslią, kuo geresnę diagnozę, kuria paskui bus galima viešai mojuoti ir girtis. O jei trečioji šalis užsakytų papildomą priežiūros auditą (kas vis dėlto nėra labai paplitę), tokios neveikiančios sistemos įvardinimas galėtų smarkiai ir ilgam suteršti tiek organizacijos, tiek ją sertifikavusios kompanijos įvaizdį.

Per produktus ir paslaugas (arba per realią korporacijos veiklą, rezultatus) neišvengiamai bus gauti signalai, kad rezultatai neatitinka įvaizdžio. Tokiu atveju, kad ir kokia būtų efektyvi rinkodara, principas “jei teorija prieštarauja faktams, tuo blogiau faktams” negalios – veiklos neefektyvumas, įtakos grupių nepasitenkinimas greitai sunaikins sukurtą įvaizdį, kurį vėliau atstatyti bus kur kas sunkiau. Taigi, dažnai gyvenime sutinkamas psichologinis fenomenas, kai įvaizdis aptemdo realybę, negali būti ilgalaikis.

Pradėjus nagrinėti kokybės vadybos sistemos įtaką organizacinei kultūrai negalima neįvardinti tikriausiai esminio elemento: kokybės vadybos principų, kuriais turėtų būti pagrįsta bet kokia racionali kokybės vadybos sistema. Prieš kelis dešimtmečius suformuluoti principai “nuolatinis tobulinimas”, “visuotinis dalyvavimas” ir “vartotojų poreikių tenkinimas” mūsų dienomis yra vis dar aktualūs. Tačiau vadybos moksle pradėjus taikyti procesinį požiūrį, ISO 9001: 2000 standarte (dutūkstantųjų metų redakcijoje) užfiksuota net aštuoni esminiai kokybės vadybos principai: (ISO 9001: 2000)

Orientavimasis į vartotoją. Organizacijos priklauso nuo savo vartotojų, todėl jos turi suprasti jų esamus ir būsimus poreikius, tenkinti jų reikalavimus ir stengtis viršyti jų lūkesčius.

Lyderystė. Lyderiai nustato bendrus organizacijos tikslus ir veiklos kryptį. Jie turi sukurti vidaus aplinką, kurioje visi darbuotojai būtų įtraukti į organizacijos tikslų sistemą.

Darbuotojų įtraukimas. Visų lygių darbuotojai yra organizacijos pagrindas ir jų visiškas įtraukimas į jos veiklą leidžia panaudoti darbuotojų sugebėjimus organizacijos naudai.

Procesinis požiūris. Norimas rezultatas pasiekiamas daug efektyviau, kai veikla ir su ja susiję ištekliai valdomi kaip procesas.

Sisteminis požiūris į vadybą. Tarpusavyje susijusių procesų identifikavimas ir supratimas, kaip sistemos ir jų, kaip sistemos,


113

vadyba padeda gerinti organizacijos rezultatyvumą ir efektyvumą, siekiant tikslų.

Nuolatinis gerinimas. Nuolatinis bendrų organizacijos veiklos rezultatų gerinimas turėtų būti pastovus organizacijos tikslas.

Faktais pagrįstų sprendimų priėmimas. Rezultatyvūs sprendimai yra grindžiami duomenų ir informacijos analize.

Abipusiai naudingi ryšiai su tiekėju. Organizacija ir tiekėjai yra priklausomi vieni nuo kitų ir abipusiai naudingi ryšiai abiem šalims padeda didinti vertės sukūrimo galimybę.

Nesunku pastebėti, kad išdėstytais principais grįsta korporacijos kultūra turės įtakos firmos vertinimui tiek klientų, tiek verslo partnerių, tiek darbuotojų akimis. Iš esmės, per šių principų laikymąsi atitiktis ISO 9001 kokybės vadybos reikalavimams užtikrina veiklos kokybę. Tačiau būtina konstatuoti dar vieną aspektą, kuris labai tiesiogiai siejasi su šios monografijos tema. Iš pirmo žvilgsnio valstybės strateginio valdymo įtaka korporacijų kultūrai nėra labai aiški.

Remiantis ISO organizacijos ataskaita už 2001 metus, galima pastebėti, kad yra 18 valstybių, kurių standartizacijos tarnybos sudaro ISO tarybą. Šių valstybių tarpe yra Didžiosios Britanijos (BSI), Vokietijos (DIN), Rusijos (GOST R), Italijos (UNI) standartizacijos tarnybų atstovai (ISO, 2001). Per šią instituciją ir per aktyviai veikiančias nacionalines standartizacijos tarnybas galima sudaryti sąlygas tam tikrų organizacinės kultūros elementų, pasiduodančių standartizacijai, akceptavimui. Tai galėtų būti siekis “importuoti” vertybes į organizacijas iš jas supančios aplinkos, fenomeną būtų galima įvardinti kaip “išorinių vertybių importą”.

Be jokios abejonės, organizacinei kultūrai ir jos pobūdžiui didelę įtaką turi ir nacionaliniai tautos bruožai. Yra pabandyta išskirti, kokie lietuvių tautos nacionaliniai bruožai įtakoja arba gali įtakoti vadybą Lietuvos korporacijose. Išskirta darbštumas, tvarkingumas, savarankiškumas, atsakingumas ir šaltakraujiškumas. Antra vertus, negalima užmiršti ir kitų, neigiamų bruožų. Tokiais būtų plataus mąstymo trūkumas, taip vadinamas silpnesniojo sindromas, nepasitikėjimas kitais, paklusnumas ir uždarumas. (Zakarevičius, 2002) Stengiantis pertvarkyti organizacinę kultūra derėtų atsižvelgti, ar projektuojama nauja nesikerta su nacionalinės kultūros bruožais. Neabejotina, kad organizacinės ir nacionalinės kultūrų priešprieša sukeltų daug papildomų problemų ir sąlygotų pirmosios ankstesnį ar vėlesnį žlugimą.

Aptarus “išorinių vertybių importą” natūraliai kyla klausimas, ar galimas atvirkštinis procesas: vertybių “eksportas”? Autorius nuomone, galimas. Tikriausiai reikėtų sutikti, kad labai didele dalimi organizacinė kultūra sąlygoja tikslų nustatymą per joje esančią vertybių sistemą. Sukurtas korporacijos įvaizdis tarnauja ne tik klientų lojalumo didinimo veiksniu. (Spivak, 2001) Tuo pačiu tai yra pagrindas sukurti gilesnius ryšius tarp kliento ir firmos, geriau pažinti vartotoją. Šis geresnis pažinimas savo ruožtu sudaro pakankamai tvirtas prielaidas orientuotis į vartotojų esamų ir netgi būsimų poreikių tenkinimą; netgi tam tikru laipsniu formuoti būsimus poreikius. Juk vartotojas – didelis organizacijos turtas. Šiame kontekste korporacijos kultūra veikia kaip verslo rizikos mažinimo veiksnys: bet kokios investicijos, skirtos orientacijai į klientą bus mažiau rizikingos, jei organizacija turi lojalius klientus ir gerai juos pažįsta.

Antra vertus, galima įžvelgti ir grįžtamąjį ryšį. Geresnis kliento pažinimas sudaro prielaidas formuoti korporacijos kultūrą, siekiant efektyvesnės veiklos. Taigi, korporacinės kultūros tyrinėjimo, formavimo ir bendrai valdymo erdvė turi pakankamai glaudų ryšį su rinkodaros veiklomis. Juo labiau, kad neretai korporacijos supratimas apie savo verslo įvaizdį iš esmės skiriasi nuo klientų supratimo. Bandant


114

kiek supaprastintai pasižiūrėti į vartotojo pažinimo procesą, galima panagrinėti Lietuvoje vis dar pakankamai nedažnai vykdomas vartotojų apklausas. Iš tiesų, patikima informacija apie tai, ką vartotojas galvoja apie korporaciją, jos veiklą, siūlomas paslaugas ir produktus yra neįkainojama verslo plėtojimo, tiek operatyvinių, tiek strateginių valdymo sprendimų priėmimo dalis. Korektiškai vykdant vartotojų apklausą, teisingai interpretuojant jos rezultatus galima ne tik identifikuoti problemines ir stiprias vietas, bet ir tiksliau įvardinti organizacijos tolesnės raidos prioritetines kryptis, priimtų valdymo sprendimų rezultatyvumą.

Žinoma, ši informacija vienaip ar kitaip atsispindės organizacijos veiklos rezultatuose: finansiniuose ir rinkos rodikliuose. Tačiau daugeliu atveju tada kompensuoti neoptimalius ar net neracionalius sprendimus bus per vėlu: rezultatai jau bus gauti ir nebepataisomi. Kai tuo tarpu vartotojų apklausa leistų prognozuoti šiuos rezultatus dar prieš jiems pasireiškiant platesniu mastu, atsiranda koregavimo ar net prevencinių veiksmų galimybė. Pagal vartotojų apklausos rezultatus laimima šiek tiek brangaus verslo laiko. Žiūrint pro strateginio valdymo prizmę, šis laikas galėtų ir turėtų būti išnaudojimas ne “gaisrų gesinimui”, bet veiklos koregavimui ir organizacinės kultūros orientavimui. Organizacinės kultūros ir elgsenos pokyčiai atsižvelgiant į platesnį įtakos grupių ratą (ne tik į vartotojus) bus aptarti tolesniuose skyriuose.

Tokio požiūrio svarba jau gan seniai yra suvokta išsivysčiusių vakarų valstybių pažangių korporacijų. Kaip akivaizdus tokio suvokimo pavyzdys galėtų būti taip vadinama “BBB” (Better Business Bureau – geresnio verslo biuras) organizacija. Šios organizacijos, kuri įvardinama kaip nevyriausybinė ir nekomercinė, veikloje dalyvauja firmos, kurios priima veiklos savireguliacijos pagal verslo etikos normas idėją. Tai pirmaujančių organizacijų susibūrimas, kurios stengiasi apibrėžti veiklos etikos kodeksus ir siekia, kad tokie kodeksai kuo plačiau taptų priimti kaip organizacinės kultūros dalis, kad jų būtų laikomasi. (Spivak, 2001) Šios organizacijos veikla “BBB” atrodytų pozityvi ir sveikintina, tačiau įsigilinus į reiškinį kaip į fenomeną, galima rasti keletą netikėtų aspektų, liečiančių organizacijų kultūrą.

Pažvelgus iš šono į tokią veiklą, visų pirma krenta į akis noras kiek įmanoma sumažinti trumpalaikio pasipelnymo galimybes tokių pseudo firmų, kurios nesiskaito su verslo etika. Žinoma, tokios firmos neturi didelių ilgalaikių perspektyvų, tačiau susidarius tam tikroms aplinkybėms tokie rinkų žaidėjai gali sukelti sumaištį, kuri yra nepageidautina į ilgalaikius rezultatus besiorientuojančiai korporacijai. Verčiant visus rinkos dalyvius laikytis verslo etikos, kuri yra neabejotina kultūros dalis, “neetiški išsišokėliai” randa kur kas mažiau galimybių išnaudoti trumpalaikius konkurencinius pranašumus dėl mažesnių vidinių verslo suvaržymų, savireguliacijos.

Kitas, ne mažiau įdomus aspektas, galėtų būti pavadintas “vidinių vertybių eksportu”. Kitaip tariant, “BBB” veikloje dalyvaujančios firmos siekia, kad jų vidujai priimtos vertybės, jų organizacinės kultūros elementai taptų savotiškomis plačiai paplitusiomis maksimomis. Tikriausiai šioje vietoje nereikėtų akcentuoti abejonės dėl įgaliojimų, kai vieni rinkos dalyviai kitiems siekia diktuoti elgesio taisykles, nustato veiklos įvertinimo kriterijus, nes dažnai verslas remiasi derybinių, finansinių ar kitokių pozicijų stiprumu. Tačiau akivaizdu, kad organizacinė kultūra tampa vis svarbesniu konkurencingumo veiksniu. Nes kas nesiskaito su visuomenės lūkesčiais ir nesilaiko verslo etiško elgesio normų (o tai yra korporacijos kultūros pasireiškimas), perspektyvoj pralošia (Spivak, 2001).

Panagrinėjus organizacinės kultūros svarbą klientų, verslo partnerių akimis, negalima užmiršti ir kito, gal net svarbiausio organizacijos turto – darbuotojų. Organizacinė kultūra, kuri sukuria darbuotojams priimtiną, palankią terpę, iš esmės


115

gali įtakoti vidinių organizacijos procesų kokybę ir spartą. Grįžtant prie nemažai akcentuoto visuotinio dalyvavimo principo, dėmesio rodymas kiekvienam darbuotojui leidžia pasiekti didesnį žmogiškųjų organizacijos išteklių susitapatinimą su korporaciją. Kitaip tariant, darbuotojai daugiau savo asmeninę sėkmę ir ateitį sies su visos korporacijos sėkme ir ateitimi. Mažės darbuotojų tekamumas, kas yra labai svarbu praktiškai visiems produktams ir paslaugoms tampant kompleksiniams ir sudėtingiems. Nesunku pastebėti, kad organizacinė kultūra a priori iškelia tam tikrus reikalavimus darbuotojams. Galimas atvejis, kad pagal organizacinės kultūros pobūdį firmai netiktų labai aukštos kvalifikacijos specialistas dėl organizacinės kultūros neakceptavimo. Net labai geras specialistas neatstotų komandinio darbo sukuriamo sinerginio efekto, jei nepritaptų dėl organizacinės kultūros pobūdžio. Tačiau tai nereiškia, kad organizacinė kultūra šio aspektu yra papildomas verslo barjeras valdant žmogiškuosius organizacijos išteklius. Korporacijoje vyraujanti kultūra sudaro prielaidas sėkmingam komandos susiformavimui, komandinio darbo privalumų išnaudojimui ir sinerginio efekto didinimui.

Nagrinėjant korporacinės kultūros poveikį strateginio valdymo ypatumams negalima užmiršti ir dinaminio požiūrio į perspektyvą. Statikos, esamos būklės analizė, net ir labai kruopščiai atlikta, nepateiks išvadų apie eventualias korporacinės kultūros vystymo galimybes, korporacinės kultūros poveikį verslo perspektyvoms. Strateginio valdymo sampratoje iš esmės atmetama orientacija į esamą situaciją. Netgi sakoma, kad šia diena gyvenančiose organizacijose strateginio valdymo nėra. Ne veltui nagrinėjant korporacinės kultūros poveikį tiek klientų, tiek verslo partnerių, tiek darbuotojų požiūriui į firmą buvo akcentuotas grįžtamasis ryšys. Būtų labai patogu, jei šis ryšys galėtų būti tik vienpusis, bet daugelis organizacijos veiklos elementų ne tik yra įtakojami korporacijos kultūros, bet ir patys mažesne ar didesne dalimi įtakoja ją. Šis grįžtamasis ryšys korporacijos kultūrą, viena vertus, paverčia kažkiek amorfiška, sunkiau apibrėžiamą ir analizuojamą, ir, antra vertus, imlesnę pokyčiams, lengviau valdomą. Pakankamai nedažnai vadybos sferoje konstatuojamas fenomenas, kai sunkiau apibrėžiamas objektas yra lengviau valdomas. Aukščiausių vadovų nusivylimui bendrą korporacijos valdymą šis vadybos aspektas paverčia dar sudėtingesniu procesu.

Iš dalies šis sudėtingumas, kartu su verslo aplinkos struktūros pokyčiais sąlygoja naujo pobūdžio verslo filosofiją, kurios pagrindiniu bruožu galima įvardinti principą “ne išsaugoti firmą, bet likti versle”. Iš pirmo žvilgsnio keistai skambantis principas yra aktualus korporacijoms, po savo skėčius sukūrusioms ir priglaudusioms daug skirtingo verslo profilio organizacijų. Organizacinė kultūra, išaugusi iš vienos organizacijos ribų, iš esmės tampa vienijančiu korporacijos veiksniu. Praradus vieną verslo sritį turimi ištekliai palyginti nesunkiai gali būti perorientuoti į kitas, iki minimumo sumažinant tiek finansinius, tiek laiko nuostolius.

Pakankamai aktualus Lietuvos pavyzdys būtų net žiniasklaidoje plačiai eskaluotas koncerno SBA ir “Status” pramoninės finansinės grupės konfliktas. Žinoma, labai daug esminių šio konflikto detalių liks nežinomos, tačiau galima suformuluoti hipotezę, kad šio konflikto eiga buvo nemaža dalimi įtakota dviejų, gan stipriai išreikštų, organizacinių kultūrų. Nesiimant vertintojo vaidmens, galima tik konstatuoti rezultatus: “Status” grupei nepavyko perimti “Utenos trikotažo”. Ši įmonė yra pakankamai svarbi SBA koncerno dalis, nepaisant to, kad pagrindinė koncerno veikla yra prekyba naftos produktais. (Liukaitytė, 2002).

Ženklią įtaką šioje situacijoje organizacijos kultūra darė konfliktuojančių pusių veiklos metodams. Netgi galima buvo iš anksto prognozuoti (kas ir buvo daroma, netgi žiniasklaidoje) tolesnius veiksmus. Kokią įtaką būtų dariusi


116

organizacinė kultūra, jei konfliktas būtų pasisukęs kita linkme, ir SBA koncernas būtų padalintas, arba būtų atskirti kai kurie biznio vienetai, galima tik spėlioti. Tačiau vienu metu išnaudojant Lietuvos teisinės sistemos bruožus, buvo gan ženkliai sutrikdytas koncerno SBA darbas, kai naujųjų ir senųjų koncerno savininkų grupės rengė atskirus akcininkų susirinkimus ir priimdavo nepriklausomus sprendimus. Kiek žalos dėl savininkų nesutarimo patyrė koncernas, vėl galima tik spėlioti, tačiau koncerno prestižui tikrai padaryta neigiama įtaka, kai verslo partneriai nežinojo, su kuo reikėtų bendrauti.

Atskirų verslo centrų, klasterių kūrimas, bendravimas su mokslo tiriamosiomis ir ugdymo įstaigomis leidžia sukurti prielaidas strateginiams perspektyvos matymui, verslo vizijos kondensacijai. Tačiau tokiam bendravimui būtina prielaida – pakankamai aukšto lygio korporacinė kultūra, leidžianti įvertinti ne tik finansinius rezultatus, bet ir orientuotis į ilgalaikę perspektyvą.


117

2.4 VSEA indėlis į konkurencinių verslo strategijų formavimą ir realizavimą

Išnagrinėjus organizacinės kultūros įtaką verslui ir jos santykį su verslo socialine ekologine atsakomybe, įtaką strateginiam planavimui, logiška būtu pabandyti analizuoti ir kiek labiau užčiuopiamą verslo aspektą – konkurencinių verslo strategijų formavimą ir realizavimą. Galima būtų išskirti du atskirus atvejus, kai konkurencinių verslo strategijų formavimas yra itin aktualus. Vienokio pobūdžio strateginis procesas vyksta naujai kuriamoms organizacijoms, kiek kitoks požiūris turėtų būti į jau veikiančio verslo plėtojimą ir perorientavimą.

Lyginant šiuos atvejus monografijos nagrinėjamos temos kontekste svarbu pabrėžti, kad dažnai naujo verslo kūrimas gali būti paprastesnis ir efektyvesnis, nei jau esamo perorientavimas. Vienas esminių veiksnių, leidžiantis taip teigti, yra būtent organizacinė kultūra. Kuriant naują struktūrą, galima numatyti pagrindinius norimus organizacinės kultūros bruožus, vertybių sistemos metmenis, tarp kurių turėtų būti ir orientacija į verslo socialinę ekologinę atsakomybę, verslo etikos principų akceptavimą. Įdiegti reikiamas savybes jau esančiai organizacijai dažnai būna sunku ir sudėtinga dėl darbuotojų mąstymo inertiškumo.

Tačiau nepaisant galimų sunkumų, verslo organizacijos yra perorientuojamos, korporacijos keičia savo veiklos pobūdį. Sunku būtų įsivaizduoti statinę korporacijos situaciją, kai verslo aplinkoje vyksta intensyvūs pokyčiai. Tiek reaktyvinio (reaguojant į verslo aplinkos pokyčius), tiek proaktyvinio (stengiantis numatyti tuos pokyčius ir netgi kiek įmanoma juos valdyti) valdymo atvejais, korporacijų aukščiausia vadovybė susiduria su būtinumu perorientuoti verslą. Verslo perorientavimas turi būti grindžiamas strateginio planavimo principais ir įgyvendinamas strateginio valdymo metodais. O kuriant ir įgyvendinant verslo strategijas, kaip jau parodyta praėjusiame monografijos skyriuje, neįmanoma išvengti organizacinės kultūros įtakos.

“Neaudituotais duomenimis, 2000 metais Alnos kompanijų grupės pajamos išaugo net 63 proc. ir siekė 95 mln. litų. … Didžiausią įtaką pajamų augimui turėjo kompanijos strategijos perorientavimas iš produktų pardavimų į paslaugų bei verslo sprendimų pardavimus” (Sperauskaitė, 2001). Šiais pakankamai sunkios konkurencijos laikais beveik visose rinkose yra ankšta. Globalizacijos procesų pasėkoje tenka konkuruoti su vis didesniu skaičiumi konkurentų iš vis platesnio geografinio arealo. Šiame kontekste ir 20 proc. apyvartos padidėjimas laikytinas labai geru rezultatu. Tad kas gi yra tas verslo perorientavimas, padedantis taip ženkliai pagerinti verslo rezultatus?

Literatūroje (Guyar, Kelli, 2000) teigiama, kad verslo perorientavimas – korporacijos genetinės architektūros organizuotas perprojektavimas, kuris pasiekiamas lygiagrečiai dirbant keturiomis pagrindinėmis kryptimis: performavimas, restruktūrizacija, atnaujinimas ir atgaivinimas. Negalima atmesti ir kitų galimų požiūrių į verslo perorientavimą, tačiau viena išsamesnių ir, autoriaus nuomone, neblogai esmę atskleidžiančių koncepcijų suformulavo Guyar ir Kelli. Šios koncepcijos grafinė išraiška pateikta paveiksle Nr. 2.11


118

Perorientavimas

Sąmonė Dvasia

Organizmas Ryšys tarp korporacijos ir

aplinkos

Performavimas Atnaujinimas

Atgaivinimas Restruktūrizacija

2.11 pav. Keturi verslo perorientavimo elementai (Guyar, Kelli, 2000) Kaip parodyta paveiksle, keturi įvardinti verslo perorientavimo elementai

galėtų būti įgyvendinami tiek nuosekliai, tiek lygiagrečiai vykdant kiekvieną jų. Performavimas suprantamas kaip korporacijos suvokimo apie tai, kas korporacija yra dabar ir ko gali pasiekti, pokytis. Šis elementas yra glaudžiai susietas su organizacijos sąmone arba savimone, savęs identifikavimu ir galimos perspektyvos matymu. Labai dažnai korporacijos valdymo mąstymo inertiškumas verčia nuosekliai laikytis įprasto pobūdžio minčių sekos apie korporacijos galimybes vystyti veiklą ir taip užkerta kelią veiklos performavimui. Performavimas atveria korporacijos savęs suvokimą papildant jį nauju perspektyvos matymu ir pasiryžimu permainoms. Šio etapo pagrindines veiklas būtų galima įvardinti kaip mobilizacijos pasiekimą, perspektyvos matymo sukūrimą ir rodiklių bei organizacijos veiklos indikatorių sistemos sudarymą.

Restruktūrizacija suprantama kaip svarbus paruošiamasis etapas, sudarantis korporacijai prielaidas pasiekti tokį efektyvumo lygį, kuris užtikrina pakankamą konkurencinį organizacijos potencialą. Restruktūrizacija glaudžiai siejasi su korporacijos organizacine sistema, kuri gali būti suprantama kaip organizmas. Šio etapo metu jaučiamos pačios didžiausios grėsmės, susijusios su organizacine kultūra, korporacijos darbuotojų neužtikrintumu dėl savo ateities. Tačiau šio etapo rezultatai, kaip taisyklė, yra greičiausiai ir labiausiai pajuntami. Būtina pažymėti, kad šio verslo perorientavimo etapo įgyvendinimas negali būti atsiejamas nuo atgaivinimo ir atnaujinimo, nes yra susijęs su organizacinės sistemos vientisumo praradimo


119

pavojumi. Galima teigti, kad restruktūrizacija atliekama sudarant ekonominį modelį, sutvarkant fizinę infrastruktūrą, darbų architektūros perprojektavimą.

Atgaivinimas, kurį galima traktuoti ir kaip savotišką reanimaciją, yra susijęs su ryšio tarp organizacijos ir ją supančios verslo aplinkos atkūrimu ir stiprinimu. Ši veikla yra būtina siekiant organizacijos augimo, nes augimo ištekliai iš esmės gali būti gaunami tik iš organizaciją supančios aplinkos. Žinoma, efektyvesnis vidaus išteklių panaudojimas taip pat gali būti prielaida veiklos vystymui, tačiau augimas naudojant vidinius išteklius yra pakankamai ribotas ir gali sąlygoti organizacijos sugebėjimo funkcionuoti išsekimą. Teigiama, kad atgaivinimas yra vienas esminių požymių, pagal kuriuos galima atskirti verslo perorientavimą nuo veiklos pobūdžio pakeitimo. Atgaivinimo metu koncentruojamasi ties rinkos poreikiais, ieškant ir atrandant naujus verslo būdus bei informacinėms technologijoms keičiant veiklos taisykles.

Ir pagaliau paskutinis nagrinėjamas verslo perorientavimo elementas – atnaujinimas – akcentuoja žmogiškąjį perorientavimo faktorių ir organizacijos dvasią. Šio etapo metu korporacijos darbuotojams turėtų būti pasiūlyti nauji tikslai ir pradedamos projektuoti naujos tradicijos, kas leidžia organizacijai įgyti regeneracijos savybę. Atnaujinimas sukuria greitą informacinių srautų judėjimą korporacijos viduje, tarsi paspartina organizacijos metabolizmą. Kuriant organizacijos dvasią arba atnaujinimo etapo metu yra itin aktualu sustyguoti motyvacijos sistemą bei sudaryti darbuotojams individualaus tobulėjimo galimybes.

Daugeliu atveju kalbant apie verslo perorientavimą yra racionalu organizacijas laikyti gyvais organizmais, jos veiklą traktuoti kaip biologinius procesus, paklūstančius griežtiems reguliuojantiems dėsniams. Iš to seka, kad, kaip ir bet kokiam gyvam organizmui, organizacijoms reikia tinkamos priežiūros. Ir priežiūra turėtų būti kompleksinė, sisteminė, holistinė. Atskirų sistemos elementų tobulinimas gali neduoti laukiamo efekto, jei neįvertinami ryšiai tarp elementų, sinerginis efektas. Keturių aukščiau aprašytų elementų modelio taikymas yra metodas išryškinti ir aktyvuoti nepanaudojamus korporacijos rezervus ir transformuoti pačią organizaciją norima linkme. (Guyar, Kelli, 2000)

Iš pateikto modelio aprašymo nesunku pastebėti, kad verslo perorientavimas yra strateginio organizacijos valdymo objektas. Ir ši veikla, kaip ir bet koks kitoks strategavimas šių dienų verslo sąlygomis yra viena sunkiausių ir tuo pačiu, svarbiausių verslo lyderių ir aukščiausio lygio vadovų užduočių (Guyar, Kelli, 2000). Ar reikia tokių sudėtingų ir potencialiai pavojingų procesų? Juk bet kokie pokyčiai yra neatsiejami nuo galimo jų atmetimo. Galbūt korporacijos verslas sekasi gerai ir tokios permainos tiesiog nereikalingos? Nors pats verslo perorientavimo procesas yra sudėtingas, tačiau atsakymai į įvardintus klausimus yra gan paprasti. Valdymas yra visų pirma tikslinis procesas. Jei korporacijos veiklos rezultatai tenkina savininkus, iš pirmo žvilgsnio galima teigti, kad jokio perorientavimo nereikia. Kam keisti tai, kas yra gerai? Tačiau iš tiesų prisiminus daugelio verslų sunkia konkurencinę situaciją, derėtų vartoti ne “gerai”, tačiau “geriau”. Ne pakankamai gerai savininkams, tačiau geriau nei konkurentai. Antraip jau rytoj verslo perorientavimas gali labiau panašėti ne į performavimą, restruktūrizaciją, atgaivinimą ir atnaujinimą, bet į … reanimaciją.

Skyriaus pradžioje pateiktu AB “Alna” atveju, kuris yra tik vienas iš daugelio sėkmingų verslo perorientavimo pavyzdžių, nesakoma, kad AB “Alna” buvo susidūrusi su rimtomis problemomis. Tikriausiai tą situaciją reikėtų traktuoti kaip neatitikimą savininkų lūkesčiams arba kaip galimų problemų numatymą ir norą išnaudoti glimybes. Neaišku, ar visi verslo perorientavimo etapai buvo atlikti; tikriausiai galima numanyti, kad kai kurios atskirų etapų veiklos nebuvo atliktos arba buvo atliktos neformaliai. Žinoma, verslo perorientavimo metu AB “Alna” vadovai


120

galėjo vadovautis ir kitokiais modeliais. Tai anaiptol nereiškia, kad negautas maksimalus rezultatas. Tačiau iš esmės net ir gerai veikianti įmonė gali perorientuoti savo veiklą, nors dažnai tai daroma tik patekus į sunkią verslo situaciją arba prognozuojant sunkumus.

Galima sakyti, kad verslo perorientavimas nereikalingas naujai sukurtoms firmoms. Tokiu atveju verslo perorientavimą atstoja pradinė veiklos strategija, firmos bendrosios architektūros pradinis sukūrimas. Tikriausiai sunku būtų iš anksto pasakyti, kiek laiko pradinė veiklos strategija bus aktuali ir kiek laiko įkurta organizacija galėtų funkcionuoti be pasikeitimų. Idealiu atveju vyktų organizacijos, kaip sistemos, evoliucija. Tačiau dažniausiai vyksta revoliucija, tai yra didelio masto pokyčiai. Tokiu būdu korporacijos veiklos perorientavimas vyksta tarsi šuoliais. Kaip greitai korporacija bus priversta “šuoliuoti” daugiausiai priklauso nuo ją supančios aplinkos. Savaime suprantama, svarbiausią inicijuojantį vaidmenį vaidina savininkai ir aukščiausioji vadovybė, tačiau motyvuojančiu veiksniu lieka konkurentai, vartotojai, rinkos nomenklatūra bendrai. Kuo didesni pokyčiai rinkoje, verslo aplinkoje, tuo didesnius ir dažnesnius evoliucijos šuolius yra priversta daryti organizacija.

Nagrinėjamos problemos kontekste buvo pabrėžiama: “šiuolaikiniame pasaulyje vyksta spartūs ir nepaprastai gilūs pokyčiai, kurie iš esmės keičia mūsų supratimą apie verslo ir valstybės tolimesnę raidą”. Galima prisiminti ir jau cituotus E. Castels įvardintus didžiausius pokyčius: globalizacija, įtakos grupių judėjimo formavimasis ir jų įtakos stiprėjimas bei informacinių technologijų vystymasis. Lietuvoje šie pokyčiai jaučiami itin stipriai. Taigi, verslo perorientavimas būtinas keičiantis verslo aplinkos sąlygoms. Pakankamai nesėkmingai vykdytas verslo perorientavimas keičiantis ekonominėms sistemoms iš planinės ekonomikos į rinkos ekonomikos sistemą, galėtų būti sėkminga pamoka ne mažiau svarbių politinių, socialinių ir ekonominių įvykių kontekste (turima galvoje Lietuvos integracija į Europos Sąjungą, NATO ir kitas pasaulines organizacijas).

Išskirtinė svarba perorientuojant verslą tenka perspektyvos matymo sukūrimui. Korporacijoms yra būtina mentalinė koncentracija, vedanti link tikslo pojūčio. Ši funkcija turi būti atlikta verslo perorientavimo pradžioje, kad visos likusios verslo perorientavimo veiklos būtų tikslingai nukreiptos. Galima teigti, kad perspektyvos matymas sukuriamas trijų susijusių procesų metu. Pirmasis procesas, kurio metu sukuriamas mentalinis korporacijos galutinio tikslo paveikslas, galėtų būti įvardintas kaip strateginių ketinimų sudarymas. Žiūrint iš analitinės pusės perspektyvos matymo sukūrimas gali būti laikomas konkurencinio korporacijos potencialo įvertinimu, susijusiu su korporacijos klientais ir sąnaudų struktūra.

Sekantis procesas yra įtakos grupių interesų prioritetų nustatymas. Organizacijos veikla siekiant korporacinių tikslų turi įtraukti ir pusiausvyros tarp įtakos grupių interesų tenkinimo išlaikymą. Įtakos grupės, turinčios galią sėkmingam arba nesėkmingam korporacijos strategijų realizavimui ir tikslų pasiekimui, pretenduoja į tam tikrą dalį korporacijos resursų. Optimaliai išlaviruoti tarp šių interesų yra labai svarbus aukščiausio lygio vadovybės uždavinys.

Trečiasis procesas yra susijęs su vertybių nustatymu. Jau perspektyvos matymo sukūrimo etapo metu yra būtina suprasti, kokiomis vertybėmis korporacijai derėtų vadovautis, siekiant realizuoti strateginius ketinimus. Vertybių nustatymas ir akceptavimas taip pat yra labai svarbus derinant įtakos grupių interesus. Teigiama, kad vertybių nustatymas yra organizacijos lyderių užduotis. Vertybių nustatymu ir jų akceptavimu siekiama išlaikyti korporaciją kaip vientisą vienetą, padėti pereiti neapibrėžtumo ir nežinomybės etapus. (Guyar, Kelly, 2000).


121

Taigi, perspektyvos matymo sukūrimas yra labai svarbus verslo perorientavimo elementas. Būtų klaidinga manyti, kad vieną kartą sukūrus perspektyvą, prie šio elemento grįžti nebūtina. Iš tiesų yra reikalinga nemaža aukščiausio lygio vadovų ar netgi korporacinė valia, kuri leistų ne tik sukurti, bet ir išlaikyti perspektyvos matymą. Toks perspektyvos matymo išlaikymas leistų įvertinti verslo perorientavimo sėkmę ir savalaikių koregavimo ar prevencinių veiksmų būtinybę.

Nustatant įtakos grupių prioritetus ir vertybes perspektyvos matymo sukūrimas nebus pilnas ir sėkmingas procesas neįvertinus verslo socialinės ekologinės atsakomybės. Nustatant įtakos grupių interesų prioritetus, verslo socialinės ekologinės atsakomybės kontekste tenka atsižvelgti į daugiau įtakos grupių; kai kurių jų interesai traktuotini kaip prioritetiniai. Pasikeitusius prioritetinius įtakos grupių interesus turi atitikti ir vertybių sistemos papildymas socialinėmis ir ekologinėmis vertybėmis.

Perspektyvos matymo gebėjimai gali būti kertiniai sėkmingo verslo valdymo pokyčių kontekste. Dėl ypatingos šių gebėjimų svarbos yra tikslinga galvoti apie perspektyvos matymo gebėjimų ugdymą nacionaliniu mastu. Šis ugdymas galėtų įtraukti tikslią ir operatyvią informacinę sklaidą (verslo informavimą apie Lietuvoje ir pasaulyje vykstančius pokyčius, jų pobūdį), metodologinių strateginio valdymo prielaidų platinimą, sudarant stabilią verslo aplinką. Šių gebėjimų stygius galėtų būti įvardinamas kaip viena iš priežasčių, kodėl Lietuvos verslas lėčiau persitvarko.

“Pranešime apie žmogaus socialinę raidą Lietuvoje” skyriuje “Ekonomika” yra rašoma, kad tarptautinėje rinkoje susiklostė įvaizdis, kad Lietuvos ūkis persitvarko lėčiau nei Lenkijoje, Estijoje ar Čekija. Lietuvos rinka atrodė inertiška ir neskaidri. Iš tiesų pats gamybos modernizavimo procesas ir jos perorientavimas į Vakarų rinką vyko labai sparčiai, nes sunkiai sukauptas savas lėšas bendrovės naudojo labai racionaliai ir efektyviai. (Starkevičiūtė, 1998)

Galima būtų abejoti, ar tikrai verta džiaugtis, kad verslo perorientavimas užtruko dėl to, kad bendrovės pirmiausiai turėjo sukaupti savo lėšas. Tai tik parodytų, kad Lietuvos finansų sistema buvo nepajėgi pasiūlyti finansinių išteklių verslo perorientavimui. Tačiau tikriausiai reikėtų įžvelgti kitas, galbūt dar svarbesnes priežastis, dėl kurių verslo perorientavimui prireikė kelių metų (atskira monografijos tema galėtų būti ar tai tikrai yra ilgas laikotarpis tokiems sudėtingiems procesams). Ir viena svarbiausių priežasčių buvo strateginio valdymo patirties stoka, rinkoje vykstančių procesų nekorektiškas traktavimas.

Ar galėjo besikuriančios daugiau ar mažiau nacionalinės verslo struktūros greičiau perorientuoti verslą ir akceptuoti ne tik rinkos ekonomiką vietoj planinės, bet ir suvokti globalizacijos procesų inspiruotus pokyčius, beprotiškai greitą informacinių technologijų raidą ir “naujosios ekonomikos” perspektyvų bent laikiną žlugimą? Tikriausiai negalėjo. Nes pasikeitimai buvo per daug sudėtingi ir per mažai prognozuojami. Galima sutikti su išsakyta mintimi, kad vienas esminių verslą ribojančių veiksnių buvo nepakankamas strateginio valdymo išmanymas, tačiau tiek Vakarų Europos, tiek JAV korporacijos šiuo laikotarpiu taip pat turėjo perorientuoti verslą.

“Naujosios ekonomikos” perspektyvų vertinimams nuo perdėto optimizmo kritus iki, autoriaus nuomone, adekvačios ribos, daugelis bendrovių susidūrė su verslo plėtros finansavimo problema: anksčiau puikiai veikęs akcijų pardavimas vertybinių popierių biržoje išsiderino. “Senosios ekonomikos” firmos taip pat nerodė didelio noro įsigyti “naujosios ekonomikos” kompanijų. Dalis korporacijų, susidūrusios su sunkumais ryžosi perorientuoti verslą: kurti konkurencingas verslo strategijas, rašyti naujus verslo planus ir ieškoti investuotojų. Tarkim bendrovė “Webobits”, pradėjusi


122

nekrologų rašymo internetu verslą arba “gear.com” firma, plėtojanti sporto straipsnių rašymą “on-line” sėkmingai gavo reikiamą finansavimą verslo plėtrai (Keturakis, 2000). Kitaip pradėtas traktuoti kuriamas produktas, naujos ir netikėtos verslo įžvalgos galėjo būti vertinamos kaip antrasis kvėpavimas, leidžiantis plėsti veiklą. Be to, tebesitęsia atskirų naujosios ekonomikos verslo krypčių kristalizacija, yra pakankamai sunku išskirti grynas naujosios ekonomikos verslo rūšis. Net ir esant bendram sektoriaus nuosmukiui, kai kurios kryptys išlieka perspektyvios ir būtinos.

Ne veltui abu šiame skyriuje pateikti pavyzdžiai liečia tą patį sektorių – ir AB “Alna”, ir “Webobits” bei “gear.com” yra “naujosios ekonomikos” bendrovės. Firmos, dirbančios ekonomikos sektoriuje, kuris išgyveno sunkius laikus. Verslo perorientavimo sunkumai yra iš esmės susiję su verslo etikos ypatumais. Pavyzdžiui, Vokietijoje nesėkmę patyręs verslininkas tarsi įgyja dėmę visam gyvenimui – su juo vengiama turėti reikalų bankuose, į bandymus kurti naują verslą žiūrima su nepasitikėjimu. JAV į verslo nesėkmę ar net bankrotą žiūrima kur kas atlaidžiau – dvi ar net trys bankrutavusios firmos nėra priežastis, dėl kurios bankai atsisakytų suteikti paskolą verslininkui naujam verslo planui įgyvendinti. Todėl Vokietijoje dažnai laukiama paskutiniosios, tikintis, kad verslą išgelbės koks nors stebuklas. Rezultatas – labai lėtai reaguojama į pokyčius rinkoje (Keturakis, 2000).

Taigi, labai svarbus verslo perorientavimo veiksnys yra verslo etika, korporacijos etikos vertybės. Ir verslo socialinė ekologinė atsakomybė šiame kontekste gali ženkliai įtakoti verslo perorientavimą: verslo perorientavimas tarsi iš anksto apribojamas ta erdve, kurios ribose veikla neprasilenkia su socialinės ir ekologinės atsakomybės principais. Tai jokiu būdu nėra toks suvaržymas, kuris trukdo netikėtų sprendimų radimui ar negatyviai riboja verslo perspektyvas. Greičiau atvirkščiai: ta socialinės ir ekologinės atsakomybės erdvė turėtų būti traktuotina kaip mažiau rizikinga, minimizuojanti potencialias grėsmes. Siekiant pagrįsti šį teiginį, galima pabandyti paanalizuoti verslo socialinės ekologinės atsakomybės įtaka kiekvieno verslo perorientavimo proceso etapų veikloms.

Siekiant korporacijos konkurencingumo mobilizacijos, vidinių išteklių sutelkimo socialinė ir ekologinė atsakomybė gali tapti puikiu veiksniu minimizuojant kaštus, bandant padidinti išteklių panaudojimo efektyvumą. Į socialinius ir ekologinius faktorius būtina atsižvelgti, juos reikia matuoti ir įvertinti. Iš čia gauname, kad sudarant organizacijos veiklos stebėsenos sistemą neišvengiamai atsiras socialinio ir ekologinio pobūdžio rodikliai ir indikatoriai, kurių kompleksas, kartu su ekonominiais – finansiniais rodikliais, kaip jau šioje monografijoje teigta, kur kas išsamiau atspindės organizacijos veiklos rezultatus, pateiks patikimesnę ekstrapoliacijos prognozę. Tuo pačiu per sebėsenos sistemą analizuojant socialinės ir ekologinės atsakomybės apribotą erdvę sukuriamas savitas, dažnai netikėtas verslo perspektyvos matymas. Tokiu būdu socialinė ekologinė atsakomybė veikia organizacijos identitetą, didina performavimo galimybes.

Ne mažesnė įtaka pastebima sudarant ekonominį modelį, tvarkant fizinę infrastruktūrą bei projektuojant darbų architektūrą. Restruktūrizacijos metu socialinės ir ekologinės veiklos gali suponuoti naujus ekonominio modelio parametrus, atmesti socialiai ar ekologiškai nepriimtinas verslo kryptis, pasiūlyti ekonominių veiklų akcentus. Priimant sprendimus dėl struktūros pokyčių sudaroma galimybė remiantis socialiniais ir ekologiniais kriterijais iš bendros struktūros išskirti visuomenei ir aplinkai jautrias vietas ir fokusuoti valdymo pastangas į jas, sukonkretinti ir suaktyvinti kontrolę.

Atgaivinant ryšį tarp organizacijos ir aplinkos verslo socialinė ir ekologinė atsakomybė leidžia veikti per įtakos grupes, kurių stiprėjantis judėjimas nemaža


123

dalimi lemia ne tik verslo sėkmę, bet ir principinį išsilaikymą versle. Įtakos grupių interesų tenkinimas per socialiai ir ekologiškai atsakingą korporacijos veiklos būdą leidžia sukurti draugišką verslo aplinką. O su draugiška verslo aplinka nustatyti ar atnaujinti ryšius yra kur kas lengviau.

Vystant žmogiškuosius resursus, tobulinant individualias darbuotojų galimybes reikia įvertinti darbuotojų galimybes akceptuoti socialiai atsakingus ir aplinkai draugiškus darbo metodus, suteikti jiems supratimą apie tokių metodų pranašumą. Darbo metodų keitimas ir sociumo bei aplinkos kaip vertybių matymas neatsiejamas nuo atitinkamos motyvacijos sistemos, kurioje turėtų būti atsižvelgiama į darbuotojų veiklos įtaką ne tik ekonominių, bet ir socialinių bei aplinkosauginių tikslų įgyvendinimui.

Verslo perorientavimo metu galimas laikinas organizacijos susilpnėjimas, kurį būtų galima palyginti su vikšro virsmu į drugelį: būdamas kokone (pereinamojo laikotarpio metu) vikšras praranda bet kokio judėjimo galimybes, nesugeba prisitaikyti prie aplinkos pokyčių. Tęsiant organizacijos, kaip gyvo organizmo, traktavimą, pereinamojo laikotarpio metu besikeičianti firma gali nesugebėti laiku sureaguoti į staigius ir iš anksto neprognozuotus rinkos pokyčius.

Neretai bet kokių pokyčių tikslas būna sukurti geresnį, konkurencingesnį produktą, pertvarkyti organizacijoje vykstančius procesus taip, kad produktas būtų kuo geriau pristatytas, parduotas ir atlikti kuo efektyvesni veiksmai po pardavimo. Labai daug svarbių veiksmų apima produkto arba visos produktų paletės vardo ir įvaizdžio valdymas, kitos marketinginės veiklos, žinomos kaip “brand management”. Verslo perorientavimo tikslas gali būti sukurti stipresnį prekinį ženklą, pakeisti jo specifikacijas. Antra vertus, turint stiprų prekinį ženklą, visos verslo perorientavimo veiklos gali būti nukreiptos efektyvesnės stiprios pusės išnaudojimo link.

Pastaraisiais metais pastebimi tam tikri prekinio ženklo ar produktų paletės vertinimo kriterijų pokyčiai, iš esmės sąlygoti jau ne vien kartą E. Castels minėtų pokyčių. Prekiniai ženklai arba produktų paletės vertinamos globaliame kontekste, tenka atsižvelgti į vis platesnio vertintojų rato – įtakos grupių – nuomones. Socialiai atsakingas ir aplinkai draugiškas “brendas” gali tapti svarbia verslo pokyčių ašimi; tokio “brendo” neturint galima prognozuoti, kad verslo strategijoje bus skirtas pakankamai nemažas dėmesys jo suformavimui.

Didelę “brendo” valdymo svarbą formuojant ir įgyvendinant efektyvias, į vartotoją orientuotas strategijas, pabrėžia Bruce A. Corner. Šis mokslininkas savo tyrimuose operuoja pakankamai mažai žinoma sąvoka – segmentavimo valdymą (angl. - “churn management”), kuri žymi vartotojų sudominimo, pardavimų efektyvumo, vartotojų lojalumo valdymo veiklų tęstinumą. Tikslinį vartotojų rinkos segmentą korporacijos siūlomų prekių ar paslaugų užsakovais paverčia stiprus “brendas”, kurio savybės daro lemiamą įtaką priimant sprendimą dėl pirkimo. Viso produkto ciklo metu nuo žaliavų gavybos iki produkto perdirbimo ir utilizavimo vadybininkai privalo siekti maksimalaus išteklių panaudojimo efektyvumo kuriant vertę savininkams (Corner, 2002). Vertės savininkams kūrimas jau buvo aprašytas ankstesniame skyriuje, kur buvo parodyta, kad vertės savininkams kūrimas iš esmės glaudžiai derinasi su įtakos grupių interesų tenkinimu.

Jeigu sutikti su prielaida, kad stiprus “brendas” gali ne tik tapti korporacijos verslo perorientavimo ašimi, tačiau ir orientacijos į vartotoją priemone, nesunkiai daroma išvada, kad siekiant išplėsti potencialų prekių ar paslaugų vartotojų ratą, jis turi kuo labiau pasižymėti visuotinai priimtomis vertybėmis. Susiformavus įtakos grupių judėjimui vertybių sąvoka iš esmės buvo praplėsta ir neapsiribojo vien vartotojiškų produkto savybių atitikties reikalavimams, tačiau, dažnai kaip ne mažiau


124

svarbu, atsirado verslo etikos normų laikymosi, veiklos bei produktų draugiškumo aplinkai, socialinio atsakingumo būtinybė.

Panašiai kaip kuriant organizacinę kultūrą korporacijos įvaizdis yra labai svarbi veiklos dalis, taip ir kuriant stiprų, socialiai atsakingą ir ekologiškai draugišką “brendą” ryšiai su įtakos grupėmis vaidina svarbų vaidmenį. Tačiau lygiai taip pat, kaip įvaizdis turėtų remtis realia socialine ekologine atsakomybe, taip ir gaminami produktai ar tiekiamos paslaugos, prekinis vardas turi remtis realiu produktu, kuris pasižymi socialiai ir ekologiškai aktualiomis savybėmis. Tokių produktų kūrimas įgauna tam tikrą specifiką jau projektavimo stadijoje. Ši specifika ryškiausiai yra pastebima formuluojant įeitinius projektavimo duomenis, kurių tarpe turi būti užfiksuoti atitinkami reikalavimai, atspindintys reikiamas socialinio ir ekologinio pobūdžio vertybes.

Tikriausiai galima teigti, kad visos korporacijos, prieš pasiūlydamos rinkai naują prekę ar paslaugą, atlieka tam tikrus tyrimus, susijusius su įvedamos naujovės ekonominiais aspektais. Pakankamai nemažai korporacijų stengiasi įvertinti ir bendrą strateginę, ilgalaikę naujovės naudą, kuri gali atsverti potencialų rizikos padidėjimą ar prognozuojamus finansinius nuostolius. Šie vertinimai, dažniau ar mažiau įprasti, neretai atliekami pačių korporacijų jėgomis. Pasaulinėje verslo praktikoje žinoma nemažai atvejų, kai atskirų verslo kompanijų tyrimų ir diegimo (angl. – “research and development”) padaliniai sudarydavo strateginius ar trumpalaikius aljansus, siekdami pasidalinti naujų produktų kūrimo išlaidas ir riziką. Tai ypač gerai pastebima automobilių pramonėje. Šie aljansai iš esmės apimdavo koncepcinių produktų kūrimą ir produkto techninių aspektų vystymą. Kai tuo tarpu ekonominius – strateginius klausimus spręsdavo kiti korporacijų padaliniai, specializuotos rinkos tyrimų firmos, konsultantų komandos.Naujo produkto įvedimas į rinką yra rezultatas ilgo ir sudėtingo darbo tiek su tiekėjais, tiek su platintojais, tiek su organizacijos žmogiškaisiais ištekliais.

Pabandykime įvertinti ne tik techninius, strateginius ir ekonominius naujo produkto kūrimo (arba jau turimo produkto vystymo) aspektus, bet ir socialinius bei ekologinius parametrus. Nesunku pastebėti, kad, kaip jau minėta ankstesniuose šios monografijos skyriuose, įtakos grupių veikla pastebima visų produkto ciklo etapų metu nuo žaliavų gavybos iki produkto utilizavimo. Taigi, be specializuotų tyrimo ir diegimo departamentų, rinkos tyrimų firmų, konsultantų komandų, reikia įtraukti sociologus, psichologus, ekologus, kad būtų atliktas efektyvus naujo produkto ir bendrai ūkinės veiklos poveikio sociumui ir aplinkai vertinimas.

Naujo produkto kūrimas ar seno vystymas tampa dar rizikingesne veikla, nei buvo iki šiol: reikalauja daugiau investicijų, didesnė neatitikties išplėstai reikalavimų erdvei galimybė. Tačiau tuo pačiu galima tikėtis didesnės naudos atitikties atveju. Eventuali strateginio korporacijos valdymo kryptis galėtų būti stipraus “brendo”, kuris maksimaliai atitinka išplėstos reikalavimų erdvės kriterijus, sukūrimas. Ši kryptis leistų korporacijai formuoti ir realizuoti konkurencingas verslo strategijas remiantis realiu, apčiuopiamu, konkurenciniu pranašumu.

Šis požiūris į strateginį valdymą gali būti kritikuojamas dviem aspektais. Visų pirma, vystantis informacinėms technologijoms trumpėja produkto gyvavimo ciklas, tuo pačiu trumpindamas siekiamą ar įgytą konkurencinį pranašumą, pagrįsta stipriu “brendu”. Galima teigti, kad šis trumpėjimas gali pasiekti tokį lygį, kad, laiko požiūriu, iškristų už strateginio valdymo rėmų ir liktų daugiau taktinių ar operatyvinių sprendimų objektu; tuo tarpu strateginio valdymo objektu liktų inovacinė sistema, sugebanti pakankamai greitai reaguoti į pasikeitimus ir siūlyti reikiamus produktus. Antra abejonė yra susijusi su įvardintos eventualios strateginio valdymo krypties


125

įgyvendinimo realumu. Galima būtų daryti prielaidą, kad, esant sudėtingai reikalavimų produktui erdvei, užtenka išskirti keletą svarbiausių aspektų, kurie, remiantis pariteto principu, duotų didžiausią rezultatą. Tačiau esminiai konkurenciniai pranašumai ir slypi korporacijos sugebėjime pasiekti tuos rezultatus, kurie gaunami sunkiausiai.

Bandant atlikti pakankamai gilią analizę, neužtenka suformuluoti galimas valdymo kryptis. Siekiant parodyti analizės realumą derėtų pasiūlyti bent principinius sprendinius. Ir šie sprendiniai nebūtinai turi būti iš esmės nauji – pilnai gali tikti jau žinomos strateginio valdymo priemonės. Pritaikant šiuos teiginius verslo socialinės ir ekologinės atsakomybės įtakos konkurencingų verslo strategijų formavimo ir realizavimo analizei gal kiek netikėtai galima teigti, kad bent dalies strateginio valdymo sprendimų centras … persikelia už korporacijos ribų!

Iš pirmo žvilgsnio pažiūrėjus į šį fenomeną – kai kurios korporacijos valdymo strateginės veiklos, vieni svarbiausių veiklos aspektų išėjimas už korporacijos ribų – galima susidaryti labai prieštaringą nuomonę. Tačiau įvardinus tą strateginių sprendimų priėmimo poslinkio vietą, klostosi kiek kitoks, netradicinis verslo modelis. Ši vieta, kuri korporacijų strateginiame valdyme gali užimti tokią svarbią vietą yra mokslo tiriamosios institucijos, aukštosios švietimo įstaigos, tiek privatūs, tiek valstybiniai mokslo centrai.

Institutai, universitetai ir mokslo centrai gali pasiūlyti net verslo gigantams sunkiai įsivaizduojamą intelektualinį potencialą, kurio išnaudojimas gali atverti dideles galimybes. Žinoma, verslo ekonominiai ir finansiniai strateginiai sprendimai lieka korporacijos aukščiausių vadovų prerogatyva. Tačiau kiti aptarti techniniai, socialiniai, ekologiniai aspektai gali būti nagrinėjami ir potencialūs sprendimai siūlomi būtent intelekto koncentracijos zonose.

Ši potenciali simbiozė tarp verslo korporacijų ir mokslo institucijų yra labai perspektyvi, tačiau iš esmės ribojama abiejų pusių pasiruošimu tapti simbiozės partneriu. Viena vertus, mokslo institucijos dažnai dar nelaiko verslo korporacijų savo intelektualių produktų klientais. Tikriausiai nemažą vaidmenį vaidina ir tradicinis mokslo institucijų autonomijos siekis, orientacijos į klientą baimė. Kita vertus, verslo korporacijoms yra baisu pasikliauti tuo verslo valdymo etapu (jei intelektualių sprendimų paiešką laikysime verslo valdymo dalimi), kuris vyksta už korporacijos ribų. Šį faktorių sustiprina ir konfidencialumo bei komercinių paslapčių išsaugojimo būtinybė.

Galima tik džiaugtis, kad ši perspektyvi kryptis Lietuvoje nėra iš esmės nauja. Kaip pavyzdį galima pateikti Kaune įsikūrusią inžinerinių – mokslinių paslaugų firmą “GTV”, kuri siūlo pažangių mokslinių sprendimų realizavimą inžinerijoje. Apžvelgus pastarųjų metų šios firmos darbus akivaizdu, kad veikloje kreipiamas ženklus dėmesys ekologiniam faktoriui. Teigiama, kad šios firmos paslaugomis naudojasi tokios žinomos Lietuvos įmonės kaip AB “Ekranas”, AB “Kausta”, AB “Vilmeta”, AB “Baltijos laivų statykla”, AB “Laivitė”, Siemens, kitos organizacijos. (www.gtv.lt) Reikia tikėtis, kad tokio pobūdžio firmos, o neužilgo ir valstybinės mokslo tiriamosios institucijos (remiantis ankstesniuose skyriuose atlikta Lietuvos švietimo sistemos analize subalansuotumo kontekste) galės pasiūlyti verslui ne tik mokslo tiriamuosius inžinerinius – ekologinius, bet ir socialinių klausimų sprendimus.

Akivaizdu, kad toks bendradarbiavimas gali būti labai naudingas visų pirma nacionalinio konkurencingumo stiprinimui. Šioje vietoje eilinį kartą persipina korporacijos ir valstybės strateginio valdymo arealai: svarbi valstybės užduotis – sukurti terpę, kurioje galėtų sėkmingai ir sparčiai vystytis aprašyta simbiozė. Tokios terpės sukūrimas yra tikrai sudėtingas darbas, kuriame turėtų bendradarbiauti ne tik


126

švietimo įstaigas ir verslo sritį kuruojančios institucijos. J. Čičinskas ir J. Smilga straipsnyje “Lietuvos integracijos į ES ir pasaulio ūkį problemos: valstybės strateginio valdymo aspektas” pažengia toliau ir aprašo strateginės valdymo sistemos visumą, į kurią įtraukia ir keletą netradicinių, pakankamai netikėtų elementų.

Straipsnyje teigiama, kad efektyviam valdymui ir administravimo kompetencijai įgyti būtina strateginio valdymo sistema, apimanti ne tik Vyriausybę, Seimą, prezidentūrą ir kitas valdymo institucijas (nes ji nebus efektyvi tik valdininkų ir specialistų pastangų dėka), bet ir kūrybingojo Lietuvos elito suformuotus bei pagrįstus ateities scenarijų variantus, strateginių tikslų – vaizdinių parengimą ir jų turinio pakankamą detalizavimą, bei šalies konkurencinio potencialo kryptingo didinimo schemų ar modelių parengimą; čia taip pat principinę reikšmę turėtų kūrybingojo elito atstovų (darbo grupių) pastangomis parengtos tarptautinio bendradarbiavimo programos, jų projektai atskirose bet Lietuvai aktualiose mokslinio tyrimo srityse ir tarptautinio kooperavimosi projektų parengimas gaminant aukštų technologijų dėka naujus gaminius ar paslaugas. (Čičinskas, Smilga, 2003) Būtent taip glaudžiai ir kūrybingai bendradarbiauti Lietuvos mokslo institucijų, bei tyrėjų, vadybininkų – konsultantų ir verslo organizacijų bei jų vadovų lygyje su kitų Europos šalių atitinkamais partneriais, sugebėti būti pagal atliekamų darbų lygį ir kokybę jų vertais partneriais yra labai svarbus dabarties ir ateities uždavinys.

Efektyviai Lietuvos valstybės strateginio valdymo sistemai sukurti ir funkcionuoti, labai svarbus aspektas yra kuriama europinė mokslinių tyrimų erdvė, su atitinkama finansavimo sistema, organizavimo ir kooperavimosi bei valdymo schemomis. Lietuvai būtų svarbu sugebėti įeiti į šią erdvę su šiuolaikinio strateginio menedžmento ir strateginio marketingo taikymo rezultatais, bei savo ruožtu pasinaudoti jau sukaupta ES šalių lygyje (vedančių firmų ir organizacijų lygyje) patirtimi. (Čičinskas, Smilga, 2003)

Pakankamai detaliai vyriausybės vaidmenį sukuriant firmų konkurencinius pranašumus nagrinėjo M. Porter. Jis teigia, kad vyriausybės politika turi labai ženklią įtaką nacionalinių verslo korporacijų konkurencingumui. Ypač ši įtaka jaučiama šių dienų ekonomikoje, kai natūralios aplinkos suteikti konkurenciniai pranašumai (išteklių eksploatavimas ir pan.) silpsta įgytų konkurencinių pranašumų atžvilgiu. Teigiama, kad jei šalyje konkrečiame ekonomikos sektoriuje nėra reikiamos bazinės aplinkos (čia turima galvoje tiek socialinę, tiek kultūrinę, tiek etinę aplinkas), tai vyriausybės pastangos, kad ir kokios aktyvios bebūtų, neduos reikiamų rezultatų. Todėl svarbiausias vyriausybės tikslas turėtų būti ekonominių resursų (darbo ir kapitalo) paskirstymas siekiant aukštesnio našumo lygio. (Porter, 1993) Ši koncepcija labai gerai patvirtina suformuluotus teiginius. Vertinant informaciją ir žinias kaip išteklius, intelektualių produktų sklaida į nacionalines verslo korporacijas įeina į prioritetinių vyriausybės veiklos sričių sąrašą.

Vis gi yra teigiama, kad esminę įtaką nacionaliniam konkurencingumui turi ne vyriausybinė politika, bet nacionalinių verslo korporacijų stiprumas. Stiprinant korporaciją, didinant jos konkurencinį pranašumą vieną esminių vaidmenų vaidina korporacijos strategija. Nors strategijų gali būti daug ir įvairių, parengtų vadovaujantis skirtingais strateginio planavimo principais, literatūroje (Porter, 1993) yra suformuluota penki esminiai principai, kuriais remiantis parengta strategija vaidintų “teisingą” vaidmenį stiprinant organizacijos konkurencinį pranašumą:

1. Konkurencinis pranašumas atsiranda sėkmingai valdant naujoves ir pokyčius bendrai

2. Konkurencinių pranašumų kūrimo procesas turi įtraukti visą organizaciją, įskaitant vertės kūrimo sistemą


127

3. Konkurencinis pranašumas išlaikomas tik nuolatinio tobulinimo dėka 4. Konkurencinio pranašumo išlaikymas reikalauja jo ištakų pagrindimo

ir išsaugojimo 5. Konkurencinio pranašumo sukūrimas ir išlaikymas neįmanomas be

holistinio požiūrio į strategiją Nesunku pastebėti, kad monografijoje anksčiau nagrinėti kai kurie strateginio

valdymo aspektai glaudžiai siejasi su M. Porterio suformuluotais konkurencinių pranašumų įgijimo ir išsaugojimo principais. Šio skyriaus pradžioje pateiktas Guyar ir Kelly verslo perorientavimo modelis efektyviam vadovui gali tarnauti kaip pokyčių valdymo priemonė. Vertės kūrimo sistema, kurios vienas galimų aiškinimo variantų pateiktas 2.4 skyriuje remiantis Copeland, Koller, ir Murrin, iš esmės sąlygoja korporacijos savininkų (vienos didžiausią galią turinčios įtakos grupės) siekiai ir tikslai. Nuolatinis tobulinimas yra vienas esminių valdymo principų, kuriais grįsti įvairaus pobūdžio tiek kokybės, tiek aplinkosaugos valdymo sistemų standartų. Holistinis požiūris į strategiją suponuoja tiek strateginio proceso pobūdį, tiek strateginių tikslų paletę. Akivaizdus ir konkurencinio pranašumo ištakų pagrindimo ir išsaugojimo racionalumas, ypač įvertinat teiginius (Porter, 1993), kad šiuolaikiniame pasaulyje vis svarbesnę vietą užima ne natūralūs, gamtiniai, bet įgyti konkurenciniai pranašumai.

Konkurenciniai pranašumai, įgyti dirbtinai sukurto įvaizdžio dėka arba laikinas pranašumas dėl orientacijos į trumpalaikius ekonominius tikslus tikriausiai negali būti pozityviai vertinamas žiūrint iš strateginės pusės. Tačiau padidėjusio konkurencingumo grindimas unikaliom žiniom, koncepcijom, darbo metodais ar technologijom sudarytų realų ilgalaikio korporacijos augimo pagrindą. Atsižvelgiant į verslo socialinę ekologinę atsakomybę, visi šie faktoriai gali būti vertinami kaip verslo vystymo priemonė, pagrindas tolesnei sėkmei.

Šioje vietoje galima įžvelgti dar vieną, pakankamai svarbų vyriausybės vaidmenį sukuriant tiek nacionalinį konkurencingumą, tiek nacionalinių verslo korporacijų konkurencingumą: sudaryti tokią teisinę terpę, kurioje modernios korporacijos būtų skatinamos diegti pažangias, efektyviai išteklius naudojančias ir aplinką minimaliai teršiančias technologijas. Ši aplinka galėtų būti grindžiama tiek leistinu ūkio subjektų diskriminavimu per mokesčių ir verslo priežiūros sistemas, tiek efektyviomis ir greitomis žinių ir informacijos perdavimo galimybėmis, tiek verslo organizacijų parama ir jų interesų atstovavimu per nacionalines misijas užsieni prekybos partnerių šalyse.

Sukurti tokią aplinką nėra lengva. Vien legislatyvinės ir egzekutyvinės valdžių bendrų pastangų beveik garantuotai būtų mažai. Be to, demokratinėse valstybės dėl pastebimų tokių politinių fenomenų kaip politinė švytuoklė, kada rinkėjai sudaro galimybę demokratiškai išrinktiems atstovams keisti politikos kursą, galima grėsmė minėtos aplinkos stabilumui. Lietuvoje dėl panašių politinės sistemos fenomenų dar visai neseniai buvo galima sutikti nemažai pavyzdžių, kada radikaliai besikeičiantys įstatymai įsigaliodavo atgaline data. Tolesniame skyriuje bus nagrinėjama, kas turėtų dalyvauti efektyvioje nacionalinio lygio strateginio valdymo sistemoje.


128

2.5 Tendencijos VSEA suvokimo ir taikymo srityse

Ankstesniuose skyriuose apžvelgus verslo socialinės ekologinės atsakomybės svarbą korporacijoms ir valstybei, įvertinus šią atsakomybę kaip galimybę užtikrinti tiek korporacijų, tiek nacionalinį konkurencingumą, galima pabandyti įvertinti Lietuvos verslo socialinės ekologinės atsakomybės tendencijas. Nors nagrinėti klausimai apie tai, kiek Lietuvos verslas suvokia šios atsakomybės svarbą, ar vertina veiklos rezultatus ir strategijas atsižvelgdami į socialinius ir ekologinius kriterijus, yra aktualūs, tačiau bandant nubrėžti santykį tarp strateginio korporacijų ir valstybės valdymo, yra būtina giliau panagrinėti ir nacionalinių korporacijų veiklos aplinką. Teigiant, kad socialinė ekologinė atsakomybė yra moderni koncepcija, galima abejoti, ar ši moderni koncepcija rastų reikiamą atsaką ir adaptacijos galimybes aplinkoje, kuri nėra moderni? Ir kiek Lietuvos verslo aplinka yra motyvuojanti suvokti, adaptuoti ir taikyti verslo socialinės ekologinės atsakomybės principus realioje veikloje? Kitaip tariant, kiek Lietuvos valstybė yra moderni strateginio atsakingo valdymo atžvilgiu?

Lietuvai atgavus nepriklausomybę, pasikeitus tiek politinei, tiek ekonominei sistemoms įvykę ženklūs pokyčiai aprašyti ne vienoje dešimtyje monografijų, straipsnių, studijų ir tyrimų. Nagrinėjant Lietuvos verslo socialinės ekologinės atsakomybės tendencijas derėtų įvertinti bent du aspektus – vidurinio visuomenės sluoksnio silpnėjimą ir ekologinių skolų formavimąsi.

Situacijos analizėje, kuri pateikta ankstesniame šios monografijos skyriuje pateikti duomenys apie neigiamą migracijos saldo parodo tik dalį problemos. Apie šią problemą gan garsiai buvo prabilta rengiantis referendumui dėl narystės Europos Sąjungoje. Kaip minėta, sociologų vertinimais, absoliučią išvykstančių daugumą sudaro būtent viduriniosios klasės atstovai. Taigi, vertinant rezultatus galima teigti, kad pastarojo dešimtmečio Lietuvos politinė ir ekonominė situacija neskatino viduriniosios klasės, kuri laikoma ilgalaikio valstybės stabilumo ir verslo augimo garantu, formavimosi. Antra vertus, yra atlikti apskaičiavimai (Kairiūkštis, 2001), kurie rodo, kad ekonominiai nuostoliai dėl antropogeninės taršos per metus sudaro apie 1,7 mlrd. Lt. Galbūt šie pavyzdžiai neatskleidžia pilno situacijos vaizdo, tačiau akivaizdu, kad tiek verslo, tiek valstybės socialiniam ekologiniam atsakingumui dar yra kur vystytis.

Vienas iš realiausių verslo socialinės ekologinės atsakomybės skatinimo ir realizavimo būdų yra gerovės valstybės formavimas. Teigiama, kad sąvoka “gerovės valstybė” reiškia išaugusią valstybės atsakomybę garantuoti savo piliečiams materialinį gerbūvį (Česnavičius, Dargytė – Burokienė ir kt., 1999). Ši gerovės valstybės koncepcija neblogai atskleidžia esmę – išaugusią valstybės atsakomybę. Tačiau galima diskutuoti, ar atsakomybė yra tik už materialinį gerbūvį. Tikriausiai derėtų kiek praplėsti sąvokos kontekstą, kad atsakomybė apimtų ne vien materialinį gerbūvį, bet socialinį saugumą bendrai, o taip pat stabilią, žmogui palankią aplinką.

Kiekviena valstybė, kuri siekia tapti gerovės valstybe, socialinę atsakomybę orientuoja pagal susiklosčiusias tradicijas, šalies istoriją, vyraujančią kultūrą. Apibendrinus galima išskirti net keletą gerovės valstybės tipų: socialinį demokratinį, liberalų, konservatyvų – korporatinį. Tačiau, nepriklausomai nuo gerovės valstybės modelio tipo, gerovės valstybė atsiranda kai ekonominė galia transformuojasi į politinę. Šis transformacijos procesas tapo įmanomas išaugus bei išplitus civilinėms ir politinėms teisėms.


129

Tiek statistinė, tiek ekspertų pasisakymų analizė leidžia teigti, kad Lietuva, kaip ir kitos Baltijos šalys, vystosi liberalios gerovės valstybės kryptimi. Nežymios socialinės išmokos (skirstomos individualaus vertinimo pagrindu – tiems, kurie įrodo, kad pašalpa yra reikalinga), silpnos profsąjungos, liberali vyriausybės politika – tai požymiai, dėl kurių Baltijos šalis galima priskirti liberalios gerovės valstybės tipui. Nors socialinės apsaugos struktūros buvo įkurtos daugiausiai remiantis Skandinavijos šalių pavyzdžiu, tačiau žemesnis ekonominis lygis, kairiųjų partijų ir lygybės pažiūrų nepopuliarumas, žemas pilietinės visuomenės lygis sudaro sąlygas vystytis Baltijos gerovės valstybės modeliams liberalia, bet ne socialine demokratine kryptimi. Antra vertus, pagal industrializacijos teoriją yra stiprus ryšys tarp valstybės ekonominio pajėgumo ir gerovės valstybės išsivystymo. Esant pakankamai ekonominei galiai, galima būtų tikėtis kito gerovės valstybės modelio, didesnių socialinių išmokų. Tačiau pakankamai žemas Lietuvos ir kitų Baltijos šalių ekonominis lygis tiesiog nesuteikia pagrindo nei didinti socialinių garantijų lygį, nei garantuoti piliečiams aukštesnę gerovę. (Česnavičius, Dargytė – Burokienė ir kt., 1999)

Esant labiau socialiniam demokratiniam gerovės valstybės modeliui, valstybės veiklos efektyvumui didelę įtaką turi tikslinių grupių – išmokų recipientų – išskyrimas, išmokų mokėjimo administravimo efektyvumas, mokestinės naštos paskirstymas tarp mokesčių donorų. Tikslinės grupės yra tos, kurios gauna didžiausias socialines išmokas. Kai gerovė pagrįsta pajamų perskirstymu, socialinės išmokos veikia socialiai kritinių grupių materialinę padėtį, formuoja jų galimybes dalyvauti darbo rinkoje.

Negalima paneigti tikslinių grupių svarbos ir liberalioje gerovės valstybėje. Tačiau esant mažesnėms išmokoms, jos mažiau lemia socialiai kritinių grupių gerovę; vyriausybė bendrai prisiima mažesnę atsakomybę už valstybės gerbūvį. Didesnės atsakomybės prisiėmimas neesant stipriam ekonominiam pagrindui yra susijęs su papildomo skolinimosi būtinybe, vartojimo perkėlimu iš ateities kartų dabartiniams gyventojams, didėjančia ekonomine rizika. Tai savo ruožtu gali sąlygoti mažiau palankias skolinimosi sąlygas, siekį padidinti mokestinę naštą ūkio subjektams ir, galų gale, neigiamai įtakoti nacionalinį konkurencingumą.

Priimant situaciją tokią, kokia ji yra, santykinai nedidelę valstybės finansinę atsakomybę reikėtų kompensuoti nacionalinio konkurencingumo stiprinimu, siekiant maksimaliai įmanomai sumažinti tikslinių grupių dydį. Iš čia seka išvada, kad tiek verslo, tiek valstybės socialinė ekologinė atsakomybė, kaip priemonė nacionalinio ir korporacinio konkurencingumo stiprinimui, gali būti santykinai nedidelę valstybės socialinių išmokų atsakomybę kompensuojančiu veiksniu. Teigiama, kad socialinė demokratinė gerovės valstybė ne tik garantuoja materialinę paramą pilietybės pagrindu, bet ir vykdo pilno užimtumo politiką, skatina darbo rinką, diegia efektyvią mokesčių sistemą. Vienas pagrindinių vyriausybės uždavinių įvardinamas kaip galvojant apie liberalios gerovės valstybės trūkumus, tokios gerovės valstybės sukūrimas, kurioje būtų išspręstas balansas tarp darbdavių bei dirbančiųjų ir remiamųjų interesų, nesustabdytas ekonominis augimas. (Česnavičius, Dargytė – Burokienė ir kt., 1999)

Gal kiek per drąsu būtų tikėtis, kad socialinės ekologinės atsakomybės dėka sukūrus konkurencingumą būtų įmanoma užtikrinti socialinės demokratinės gerovės valstybės rezultatus esant liberalios gerovės valstybės socialinėms išmokoms; kad būtų pasiektas aukščiau įvardintas tikslas. Tačiau tai būtų pakankamai rimtas pagrindas konkurencingos ir modernios valstybės sukūrimui.

Kokia gi valstybė šiomis dienomis galėtų būti laikoma moderni? Vakarų kultūros požiūriu, tai turi būti, visų pirma, atstovaujamosios demokratijos valstybė.


130

Demokratijos ir politinio stabilumo svarba yra akcentuojama daugelyje darbų, nagrinėjančių subalansuotą plėtrą. Juose sutinkama, kad be demokratinės aplinkos subalansuota plėtra yra iš esmės negalima. Laiko tėkmėje galima pastebėti nemažai skirtingų pažangios valstybės sampratų, kurios keitėsi kartu su bendromis socialinėmis, ekonominėmis ir net aplinkosauginėmis tendencijomis. Be jokios abejonės, po pramoninės revoliucijos 17 amžiuje Anglija buvo moderniausia valstybė, nes buvo labiausiai išsivysčiusi technologiškai. 19 amžiuje, o ir ilgą laiką vėliau, dėl didelių finansinių galimybių, pažangios politinės sistemos ir pasaulio imigracijos centro moderniausia valstybe buvo laikomos Jungtinės Amerikos Valstijos. 20 amžiaus pradžioje moderniomis buvo laikomos tos šalys, kurios buvo sukūrusios tautinę valstybę. Tačiau jau 20 amžiaus pabaigoje tautinė valstybė virsta anachronizmu (Laurėnas, 2001). Dėl socialinių garantijų išvystymo ir aplinkos kokybės išsaugojimo moderniausiomis valstybėmis vis dažniau yra įvardinamos Skandinavijos šalys, sukūrusios gerovės valstybes, kurios dar vadinamos skandinavišku komunizmu. Pastaruoju metu spartėjant ir taip jau greitiems pokyčiams, galima prognozuoti, kad modernios valstybės bus tos, kurios sugebės perorientuoti dažnai jau tradicinėmis tapusias ūkio šakas ir pasiekti žinių ekonomiką, žinių visuomenę (žinoma, atitinkamai adaptuojant tiek vertės kūrimo procesus, tiek vertybių sistemą ir korporacinę kultūrą, tame tarpe ir verslo socialinę ekologinę atsakomybę, verslo etikos normas).

Tiek Lietuvos strateginiuose dokumentuose, tiek aukščiausių valdžios pareigūnų veiksmuose galima pastebėti nemažą dėmesį, skiriamą modernios valstybės sukūrimui. Antra vertus, neretai įvairios valdžios institucijos nesuderina savo veiksmų, modernizacijos siekiams įgyvendinti skiriamos pastangos būna nesisteminės, sukuriant strateginę valstybės valdymo sistemą apsiribojama įstatymų leidžiamosios ir vykdomosios valdžių dalyvavimu, įtraukiant kai kurias įtakos grupes. Kaip jau minėta praėjusio skyriaus pabaigoje, tokio pobūdžio strateginio valdymo sistema dažnai būna tiesiog neveiksminga.

Kad yra rizika Lietuvai likti vyraujančių žemų technologijų, mažą pridedamąją vertę kuriančių ūkio šakų, žemų gyvenimo standartų šalimi, liudija ir 2002 metų Lietuvos Respublikos Prezidento V. Adamkaus metiniame pranešime Seimui. Šiame pranešime žinių ekonomikos raidos požiūriu Lietuva sulyginta su tokiomis šalimis kaip Bulgarija ir Rumunija, konstatuota, kad šioje srityje Lietuva pavojingai atsilieka nuo kitų asocijuotų Europos Sąjungos šalių. Ekscelencija Valdas Adamkus įvardino ir eventualias tokio atsilikimo pašalinimo kryptis: tiek privataus, tiek valstybinio kapitalo investicijų telkimas į didesnės, bet lėtesnės grąžos sritis – į žmones, jų išsilavinimą, geriau koordinuoti žinių visuomenės plėtrą, sudaryti sąlygas specialistams likti dirbti Lietuvoje. Taip pat buvo akcentuota verslo aplinkos tobulinimas, kai kurių valstybės tarnybų darbo efektyvumo didinimas. (Uoga, 2002)

Modernios valstybės sukūrimui nemažas dėmesys yra skiriamas ir strateginiuose Lietuvos Respublikos dokumentuose: Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje, Subalansuotos plėtros strategijoje, Lietuvos ūkio (ekonomikos) ilgalaikės plėtros strategijoje, kituose strateginiuose dokumentuose. Šiuose dokumentuose pakankamai ryškiai matoma ir tiek korporacinio, tiek nacionalinio lygio socialinė ekologinė atsakomybė.

Valstybės ilgalaikės raidos strategijoje kaip viena iš Lietuvos galimybių įžvelgiama galimybė modernizuoti bei išplėsti transporto, energetikos ir aplinkos apsaugos (vandens gerinimo ir tiekimo, nuotekų surinkimo ir valymo, atliekų tvarkymo ir kt.) infrastruktūrą panaudodama ES ir kitų tarptautinių institucijų lėšas. Taip pat tikimasi, kad Lietuvos narystė ES teigiamai paveiks užimtumo skatinimo,


131

darbo kokybės ir civilizuotų darbo santykių plėtrą. Ryškus noras matyti modernią Lietuvą labai gerai atsispindi Lietuvos vizijoje, kurioje išdėstyta, kad smulkaus ir vidutinio verslo sektorius turės pažangią infrastruktūrą, veiks atviroje, tolygiai besiplėtojančioje ekonomikoje, naudos modernias technologijas, kvalifikuotą darbo jėgą, gamins konkurencingas, inovacijoms imlias prekes bei teiks paslaugas vietinei ir tarptautinėms rinkoms, sukurs didesniąją BVP dalį, lanksčiai prisiderins prie rinkos pokyčių, racionaliai naudos išteklius, kurs naujas darbo vietas; fizinė infrastruktūra bus modernizuota; beveik neliks technologinio atsilikimo ryšių ir komunikacijų srityje; bus visiškai pertvarkyta elektros energetikos sistema; energijos šaltinių tiekimo tinklai bus sujungti su ES tinklais. (Valstybės ilgalaikės raidos strategija, 2002).

Lietuvos ūkio (ekonomikos) plėtros iki 2015 metų ilgalaikėje strategijoje modernizavimo būtinybė akcentuojama praktiškai kiekvieno ūkio sektoriaus strateginių tikslų puokštėje. Tai konstatuojama ir transporto infrastruktūros, informacinių technologijų ir telekomunikacijų, žemės ūkio ir kaimo, energetikos, transporto ir statybos srityse. Teigiama, kad modernizavusi ūkio strategiją ir valstybės ekonominę politiką bei naudodamasi ES finansine ir technine parama, Lietuva iki 2015 metų padidins savo BVP 2 - 2,5 karto. Pagal BVP vienam gyventojui bus pasiektas daugiau kaip 50 proc. būsimojo ES vidurkio lygis vietoje dabartinio 30 proc. lygio. Tai iš esmės įgalins realizuoti ES socialinį ekonominį modelį − gerovės valstybės, kur žemas nedarbo lygis, aukšta darbo kaina, stiprios socialinės garantijos, minimalus skurstančių šeimų skaičius ir aukštas socialinės sanglaudos lygis. (Lietuvos Respublikos Ūkio ministerija, 2002).

Ši strategija, iš kurios tikimasi pakankamai nemažai, taip pat turėtų sukurti makroekonominį stabilumą, pabaigti politizuotos ekonomikos etapą. Atsiranda netgi siūlymų įsteigti atskirą šios strategijos įgyvendinimo kontrolės instituciją, kuri užtikrintų šios strategijos įgyvendinimą nepriklausomai nuo vyriausybių kaitos. (Armalytė, 2002).

Nacionalinėje subalansuotos plėtros strategijoje įžvelgiama pastatų rekonstrukcijos, centralizuotų šildymo sistemų, valymo įrenginių, infrastruktūros, geležinkelių, visuomeninio transporto, pramonės ir naudojamų technologijų, vandens tiekimo sistemų, komunalinių atliekų surinkimo ir perdirbimo, aplinkos kokybės monitoringo, energetikos ūkio modernizavimo būtinybė. (Nacionalinė subalansuotos plėtros strategija, 2002).

Atlikus strateginių dokumentų apžvalgą, galima susidaryti nuomonę, kad Lietuvos modernizacijai yra sudarytos visos sąlygos, ir stovime ties modernios valstybės sukūrimo slenksčiu. Tačiau nors yra parengtos modernios strategijos, vyksta subalansuotos plėtros komiteto, pirmininkaujamo Lietuvos Respublikos Premjero ir Žinių visuomenės tarybos prie Lietuvos Respublikos Prezidento, posėdžiai, vis dar galima aptikti pavyzdžių, kurie skeptiškai nuteikia Lietuvos modernizacijos klausimu.

Kaip vieną iš pavyzdžių, itin trukdantį Lietuvos modernizavimui, galima pateikti muitą, kurį valstybė renka iš verslininkų, investuojančių į naujos įrangos diegimą. Modernios įrangos pagalba plečiamas verslas ir kuriamos naujos darbo vietos. Muito mokestis įvežamoms naujoms technologijoms stabdo ne tik verslo plėtrą, bet ir Lietuvos gamybos modernizavimą. (Armalytė, 2002) Nesunku suprasti, kad verslininkams, besistengiantiems verslą grįsti moderniomis technologijomis, sukurti realius ilgalaikius konkurencinius pranašumus, įgyvendinti verslo socialinės ekologinės atsakomybės principus šis mokestis yra labai neparankus ir gali tapti “antimotyvuojančiu” veiksniu.


132

Kitas pavyzdys, iliustruojantis verslo aplinkos nestabilumą, yra Valstybinės mokesčių inspekcijos išaiškinimas dėl Pelno mokesčio lengvatų. Pagal minėtą išaiškinimą, gautus dividendus įmonė turi pridėti prie savo pajamų ir sumokėti nuo jų pelno mokestį – tokiu komentaru VMI panaikino išreklamuotą Pelno mokesčio įstatymo lengvatą, pagal kurią įmonės mokami dividendai kitai įmonei turėjo keliauti be mokesčių. Dauguma įmonių, patikėjusios įstatymu, jau paskirstė dividendus. Šis komentaras kertasi ir su Europos Sąjungos ES direktyva, todėl ateity turės būti atšauktas. Kai kurių mokesčių ekspertų šis komentaras yra įvertintas netgi labai griežtai – kaip mokesčių inspekcijos savivalė.

Be panašaus pobūdžio institucinių – administracinių problemų, kylančių Lietuvos, kaip modernios valstybės kūrimo kelyje, galima išskirti ir daugiau potencialių grėsmių vietų. Tai būtų nepakankamas darbo rinkos lankstumas ir mobilumas, aštrinantis nedarbo problemas, taip pat trukdantis inovacijoms ir modernių technologijų plėtrai, regioninės raidos netolygumas, grasinantis tolesniu užimtumo ir socialinės plėtros lygio diferencijavimu, marginalinių regionų susidarymu, darbo jėgos emigracija; dėl nepakankamos ekonomikos plėtros ir regionų raidos potencialiai nemažėjanti skurstančiųjų dalis, galimai stiprėjanti socialinė atskirtis bei socialinė diferenciacija, kelianti pavojų demokratijos ir visuomenės stabilumui. Gyventojų socialinei diferenciacijai įtaką gali daryti ir tokie nauji veiksniai kaip gebėjimas naudotis moderniomis informacinėmis technologijomis ir informaciniais ištekliais. (Valstybės ilgalaikės raidos strategija, 2002).

Nors Lietuvoje jau yra modernus konteinerių terminalas Klaipėdos jūrų uoste, modernus kelių tinklas, tačiau Lietuvos modernizacijai reikia investicijų. Daugelyje nūdienos strateginių dokumentų, programų ar veiklos planų yra akcentuojamos Europos Sąjungos lėšos, kurios sudarytų prielaidas modernizuoti bent prioritetinius šalies ūkio sektorius.

Ekspertų skaičiavimais, Lietuvos integracija į Europos Sąjungą per 2002 – 2009 metus į Lietuvos ūkį pritrauks apie 23 mlrd. Lt investicijų – vien ES struktūrinių ir Sanglaudos fondo lėšos sieks apie 9 mlrd. Lt, valstybės investicijų suma sudarys maždaug 4,5 mlrd. Lt. Kita dalis būtų finansuojama privataus sektoriaus lėšomis. Susisteminus Lietuvoje atliktus sektorių tyrimus, nustatyta, jog dėl ES integracijos Lietuvoje turėtų labai išaugti materialinių investicijų apimtys. Šios investicijos labiausiai paveiks apdirbamąją pramonę, mažmeninės ir didmeninės prekybos, žemės ūkio, medžioklės ir miškininkystės veiklas, statybos, transporto, sandėliavimo ir ryšių, elektros, dujų ir vandens tiekimo sektorius. (ELTA, 2003)

Nagrinėjant investicijas į šalies modernizaciją, negalima užmiršti investicijų į žinių ekonomiką. Prognozuojama, kad žinių ekonomikai plėtoti numatoma gauti Europos Sąjungos struktūrinių fondų parama 2004 – 2006 metais sieks maždaug 1,4 mlrd. EUR – vidutiniškai po 460 mln. EUR kasmet. Tai sudarytų maždaug 3% Lietuvos BVP ir gerokai viršytų 2001 metų Lietuvos valstybės investicijų programą – ji 2001 metais siekė 320 mln. EUR (Migonytė, 2002)

Sparčiai vystantis informacinėms technologijoms sunku būtų pervertinti žinių ekonomikos svarbą. Tačiau negalima galvoti tik pozityvias idėjos puses, būtina vertinti ir tokių idėjų kainą. Teigiama, kad beatodairiškas vieno ūkio segmento aukštinimas (ir moralinis, ir piniginis) gali sąlygoti visuomenės skaidymą. Kuriant žinių ekonomikos branduolius galėtų toliau didėti netolygi teritorinė Lietuvos ūkio plėtra, kuri yra viena iš didžiausių Lietuvos ekonomikos problemų. Valstybės parama būtina pirmiausia toms sritims, kur nedarbo lygis didžiausias, o perspektyvos blogiausios (šiuo atveju parama suprantama kaip galimybė perorientuoti tiek darbo rinką, tiek verslą). Pateikiama Oksfordo pavyzdys – šio miesto savivaldybė nekuria


133

žinių ekonomikos, tuo rūpinasi Universitetas, verslo įmonės. (Armalytė, Ulevičius, 2002).

Visuomenės savikūros procesas yra nenutrūkstantis. Pagal savikontroliuojančios modernizacijos koncepciją, modernizacija galėtų būti apibūdinama kaip modernios visuomenės esamų (modernėjimo perspektyvos prasme jau senų) gyvensenos formų kaitos procesą, jų tapimą normaliomis. Savikontroliuojančios modernizacijos metu besikeičianti visuomenė patirią ypatingą irimo riziką, susijusią su vykstančiais pokyčiais. Teigiama, kad šios rizikos šaltinis slypi kapitalistinėje ekonomikoje, susijęs su strategine arba sistemine rinkos ekonomikos racionalizacija. Šio racionalumo, kuris pasireiškia ypatingu ūkiniu mąstymu, komunikacijomis, gamybos būdu ir yra pajuntamas visose ekonomikos funkcijose, kitos socialinės kultūrinės mąstymo formos, institucijos ar gyvenimo būdai negali ištverti. (Laurėnas, 2001).

Taigi, modernizacija yra neišvengiamai susijusi su pokyčiais. Akivaizdu, kad pokyčių kontekste daugiau ar mažiau yra reikalingas verslo perorientavimas, tačiau perorientavimo suprojektavimui ir įgyvendinimui būtina gan detaliai suvokti modernizacijos detales. Siekiant įvertinti modernizacijos proceso rezultatus, galima remtis trijų komponenčių analize:

Kas buvo pakeista? Kuo buvo pakeista? Kokie pokyčių kaštai?

Pirmosios dvi komponentės padeda suvokti modernizacijos esmę. Trečioji nurodo galimi atsiradusias nišas tiek darbo, tiek išteklių, tiek produkcijos ir netgi finansų rinkose. Organizacija, operatyviai identifikavusi šias nišas, turi galimybę sukurti konkurencinius pranašumus užimdama šias nišas. Be to, šio proceso suvokimas tarnauja savotišku saugikliu, apsaugančiu nuo verslo orientavimo į atgyvenusias, neperspektyvias kryptis.

Verslo tapimą socialiai ekologiškai atsakingesniu traktuojant kaip vieną iš vykstančių modernizacijos krypčių, kurių priežastis yra susiformavusios ir aktyviai veikiančios įtakos grupės, galima labai gerai iliustruoti konstatuojamus pokyčius. Verslo socialinės ekologinės atsakomybės didėjimo, kaip vienos iš modernizacijos krypčių grafinė išraiška pateikta paveiksle Nr. 2.12


134

Socialiai ekologiškai neatsakingas

verslas

Socialiai ekologiškai atsakingas

verslas

Modernizacija

Finansų rinka

Įtakos grupių spaudimas

Inovacijų spaudimas

Žinios, informa

cija

Darbo metodai

Techno logijos

Darbo rinka

Išteklių rinka

Platinimo

kanalai

Varto tojai

2.12 pav. Verslo socialinės ekologinės atsakomybės atsiradimas modernizacijos proceso metu

Paveiksle parodyta, kaip dėl įtakos grupių ir inovacijų spaudimo keičiasi ne tik verslas, bet ir jį supanti aplinka. Dėl modernizacijos verslui akceptavus socialinę ekologinę atsakomybę, žlunga verslo ryšiai su aplinka, kurią butų galima įvardinti kaip finansų, išteklių ir darbo rinkų, technologijų, darbo metodų ir žinių bei informacijos, platinimo kanalų ir vartotojų visumą. Permanentiškai besitęsiančio spaudimo kontekste verslas privalo sukurti naujus ryšius su aplinka, arba, laikantis 2.5 skyriuje pateiktos Guyar ir Kelli verslo perorientavimo terminologijos, verslas privalo būti atgaivintas.

Po verslo modernizacijos kontaktuojant korporacijai su aplinka, komunikacijų metu sprendimai priimami remiantis jau ir naujais kriterijais. Finansų rinkos pasiūlo “žalią” finansavimą, kuriasi “žali” fondai, atsakingiau ir efektyviau naudojami ištekliai, darbo rinkoje atsiranda naujos specialybės (tokios kaip korporacijų psichologai, aplinkosaugos vadybininkai), vartotojai renkasi stiprius brendus, pasižyminčius draugiškumu aplinkai ir sociumui, platinimo kanalai tokiems brendams tampa pralaidesni, atsiranda nauji reklamos ir platinimo būdai. Naudojamos naujos efektyvios, mažaatliekinės technologijos, įgalinančios efektyviau naudoti išteklius, diegiami nauji darbo metodai, didėja specifinių žinių ir informacijos, susijusios su socialine ekologine atsakomybe, svarba ir poreikis.

Valstybės vaidmuo šiame procese yra labai ženklus jau pradiniame etape: sudarant prielaidas formuotis ir vykdyti veiklą įtakos grupėms bei maksimaliai


135

operatyviai perimant inovacijas – modernizacijos proceso priežastis. Šalyje sėkmingai veikiant rinkos ekonomikai ir esant demokratinei valstybei, galima tikėtis, kad tolesnis modernizacijos procesas įgis savireguliacinį pobūdį. Taigi, valstybės vaidmuo turėtų būti skatinančio pobūdžio.

Valstybės modernizacijos procese, ypač atsilikusioms šalims vejantis aukšto išsivystymo lygio šalis ir išsivysčiusioms šalims stengiantis spręsti naujus civilizacijos iššūkius inovacijų ir reformų būdu, itin didelę reikšmę turi visuomenės modernizavimo procesas. Kaip vienu iš modernios visuomenės bruožų galima būtų įvardinti susiformavusias ir aktyviai veikiančias įtakos grupes. Lietuva, siekianti lygiuotis (tai užfiksuota ir ilgalaikėje ūkio plėtros strategijoje) į labiausiai išsivysčiusias Europos (o ir pasaulio) valstybes, turi lygiagrečiai spręsti tiek pasivijimo, tiek naujų iššūkių sprendimo problemas. Tačiau sprendžiant pagal įtakos grupių judėjimo stiprumą (kas įtakoja ir verslo socialinės ekologinės atsakomybės principų akceptavimo laipsnį), Lietuvos modernizacija yra kiek vėluojanti.

Literatūroje galima sutikti nemažai diskutuotinų teiginių, liečiančių vėluojančią Lietuvos modernizaciją. Netgi teigiama, kad viena esminių modernizacijos problemų yra ne komunistinio režimo palikimas, bet Lietuvos atsilikimas iki sovietizacijos. (Laurėnas, 2001). Šis teiginys skamba kiek keistai turint galvoje, kad tarpukario Lietuva buvo ekonomiškai pakankamai stipri valstybė, suradusi savo nišą tais laikais kur kas mažiau išvystytoje tarptautinėje prekyboje. O ir laikotarpiu, kai Lietuva buvo sovietų sąjungos sudėtyje, ją pavadinti atsilikusia tikriausiai būtų pernelyg drąsu – kaip tik dažnai teigiama, kad Lietuva buvo viena iš labiausiai išvystytų respublikų. Galų gale, Lietuva turėjo ilgą laiką vienintelę sovietų sąjungoje magistralę. Tačiau pereinamojo laikotarpio metu (kuris, daugelio specialistų vertinimu, dar nėra pasibaigęs) vykstant tiek globalizacijos, tiek ekonominių sistemų kaitos procesams, Lietuvos pramonei iškritus iš vieningos sovietų sąjungos ekonominės sistemos erdvės, valstybė nacionaliniu mastu ir verslas korporaciniame lygyje nesugebėjo greitai suvokti, adaptuoti ir taikyti modernius darbo metodus bei veiklos principus (tame tarpe verslo socialinės ekologinės atsakomybės).

Lietuvos valstybė ir nacionalinis verslas daugiau ar mažiau greitai įdiegia inovacijas, bet neesant sąmoningos visuomenės, esant silpnoms įtakos grupėms, modernizacijos proceso inicijavimas tampa komplikuotas, neišnaudojamos visos įmanomos galimybės. Korporacinio lygio strategijos jei būna parengiamos, daugiau ar mažiau būna ir įgyvendinamos. Tačiau neretai jose akcentuojami ekonominiai – finansiniai klausimai, nedaug liečiant arba visai neliečiant socialinių ir ekologinių. Iš esmės nesikeičiantis verslas, neįtraukiantis į savo veiklos vertinimus modernių kriterijų, išlaiko senus ryšius su supančia verslo aplinka, nejaučiama organizacijos atgaivinimo (o dažnai ir kitų verslo perorientavimo veiklų) būtinybė.

Rengiant nacionalinio lygio strateginius dokumentus, įtraukiami socialiniai ir aplinkosauginiai aspektai kaip vieni kertinių veiklos orientavimo principų, tačiau dažniausiai nesugebama juos įgyvendinti. Lietuvoje 2002 – ųjų metų pabaigoje buvo galima suskaičiuoti virš 80 nacionalinių strateginių įvairaus lygio dokumentų (planų, programų, strategijų), kurie buvo patvirtinti Seimo, Vyriausybės, ministerijų ar įvairių žinybų lygiu. Tokia strateginių dokumentų gausa tarsi liudija apie strateginio valdymo suvokimą Lietuvos valdžios ir valdininkijos sluoksniuose. Tačiau tenka konstatuoti, kad absoliuti jų dauguma nėra įgyvendinami.

Lietuvos strateginio valdymo sistema, nerealizuojanti modernių strategijų, nesugeba deramai atlikti katalizatoriaus vaidmens. Gal todėl 1989 metais Lietuva, pretendavusi būti iš dalies modernizuotų kraštų avangarde pereinant į modernią būklę. Bet per nepriklausomybės dešimtmetį sunkiai sekėsi kurti efektyvią rinką, teisėtvarką


136

galutinai atskirti nuo ideologijos, autonomizuoti valstybę ir kurti pilietinę visuomenę. Teigiama, kad Lietuva perėjo į labai įvairių pagal išsivystymo lygį, bet sinchroniškų pagal sprendžiamus plėtotės uždavinius šalių transkontinentinę grupę. (Laurėnas, 2001).

Atkūrus nepriklausomybę strateginio valdymo nebuvimas Lietuvoje sąlygojo sudėtingų mąstymo konstrukcijų valdžios centruose nebuvimą ir primityvios raidos, tame tarpe socialinės raidos strategijos realizavimą. Didelę neigiamą įtaką turėjo ir tai, kad nebuvo sukurtas ir išlaikytas ekonominio pobūdžio detalus Lietuvos perspektyvos matymas. Nors buvo sukurta nepriklausomos, europinės Lietuvos vizija, parengta pakankamai nebloga valstybės sąranga, tačiau išplėtotam politiniam paveikslui iš esmės trūko ekonominių aspektų, kurie, dėl vykstančių daugialypių kaitos procesų, buvo sunkiau užčiuopiami nei politiniai. Perspektyvos matymo trūkumas pabrėžiamas teigiant (Laurėnas, 2001), kad prognostinės veiklos stygius yra viena pagrindinių priežasčių, trukdančių savikontroliuojančiai modernizacijai.

Modernizacijos metu atskirų Lietuvos visuomenės komponentų skirtingas raidos lygmuo reikalauja pastangų nustatant kaitos mastą: radikalus šuolis ar transformacija, materialinės ar dvasinės permainos. Optimalios kaitos projekto sėkmę nulems tai, ar pavyks nustatyti, kur baigiasi sovietmečio ir pirmųjų nepriklausomybės metų sukeltas atsilikimas, o kur slūgso didesnio atsilikimo sluoksnis, kuris tapo socialine būtimi, tradicija, ir kuris yra atsparus naujovėms. Lietuvos modernizacija turėtų vykti atsižvelgiant į judančių tikslų aplinką. Dėl Lietuvos geopolitinės situacijos, šalies modernizacija gali turėti įtakos viso regiono ateičiai (Laurėnas, 2001). Taigi, Lietuvos perspektyvos matymo sukūrimas ir išlaikymas yra svarbus ne tik nacionaliniam verslui bei valstybei, tačiau ir regionui.

V. Laurėnas Lietuvos politinės sociologijos studijoje “Normalios politinės genezės atvejis” teigia, kad “valdžiusieji svetimieji visada siekė, kad Lietuva neturėtų savosios aristokratijos, intelektualų, apskritai strategiškai mąstančių žmonių” (Laurėnas, 2001). Šiame teiginyje, kuris gan neblogai užčiuopia esmę, sutelktas kontekstas, didele dalimi sąlygojęs aukščiau aprašytą situaciją. Valstybės piliečiai, pasiekę valstybės valdžią neretai patį valdžios fenomeną, galimybę priimti sprendimus ir tam tikrose srityse įtakoti procesų vyksmą, traktuoja kaip papildomą atlygį prie algos. Taip suprantant situaciją, yra siekiama kuo daugiau valdžios, kuo daugiau sprendimo galimybės; tuo pačiu bandoma su niekuo valdžia nesidalinti, atriboti kitus asmenis, organizacijas ar įtakos grupes nuo to, kas tarsi teisėtai priklauso vienam, sėkmingą postą užėmusiam asmeniui. Tokius valstybės darbą dirbančius darbuotojus reikėtų vadinti valdininkais.

Siekiant sėkmingos strateginio valdymo sistemos sukūrimo, valstybės darbuotojai turėtų suprasti, kad valdžia yra visų pirma atsakomybė prieš visuomenę, o sprendimų priėmimas – rizika. Tokie darbuotojai turėtų būti vadinami valstybės tarnautojais. Visada yra racionalu atsakomybę ir riziką minimizuoti, jomis pasidalinti įtraukiant kitus, nebūtinai valstybinio sektoriaus asmenis, organizacijas ir institucijas. Žinoma, vis dar gan dažnai sutinkama situacija, kai valstybinį darbą dirbantys darbuotojai iš viso vengia priimti sprendimus, naudotis turimais įgaliojimais dėl neveiklumo ar bijodami pasekmių. Tačiau net ir tokiu atveju nelinkstama į sprendimų priėmimo procesą įtraukti platesnio žmonių rato. Jeigu valstybinį darbą dirbančių darbuotojų dauguma būtų ne valdininkai, o valstybės tarnautojai, ir valdžią traktuotų kaip tarnybą, siektų minimizuoti riziką ir pasidalinti atsakomybe, galima būtų tikėtis, kad visuomenė įgautų galimybę dalyvauti modernios valstybės kūrime ir valdyme per tarpininkus.


137

Tokiais tarpininkais, V. Laurėno teigimu, galėtų būti biurokratija, valstybės įmonės, privatus verslas, politinės partijos, intelektualai, savivaldybės. (Laurėnas, 2001). Šį sąrašą galima būtų pratęsti įvardinant universitetus ir mokslo centrus, žiniasklaida, kitas įtakos grupes. Jei šiems tarpininkams būtų sudarytos galimybės (ir, žinoma, jei jie patys norėtų) tapti aktyviais, tai yra, valdančiojo elito atstovais, strateginio valdymo sistema galėtų daugiau ar mažiau kompensuoti politinės švytuoklės sukeliamą valdžių kaitą, skatinti šalies ir nacionalinio verslo modernizaciją, realizuoti parengtas strategijas.

Didelė Lietuvos problema yra ta, kad, nesusiformavus stiprioms įtakos grupėms, valdančiojo elito atsiradimas tampa komplikuotas. Elito atstovai, tapę aktyviais valstybės valdymo partneriais dažnai elgiasi chaotiškai, neprognozuojamai, neišlaikant veiklos tęstinumo. Kitas valdančiojo elito atsiradimo veiksnys yra susijęs su dalies Lietuvos piliečių požiūriu į sovietmečio elito atstovus: vyrauja nuomonė, kad asmuo, buvęs sovietinio elito atstovu, negali būti bent jau šiandieninės Lietuvos valdančiojo elito nariu (Laurėnas, 2001).

Istoriniu požiūriu galima išskirti tris elito bangas. Pirmoji banga, buvusi vienalytė, iškilo iš diskretiškos sovietmečio politinių elitų masės, daugiau siekė istorinio perimamumo, bet ne perspektyvos matymo sukūrimo. Antroji banga, kurios daugumą sudarė buvusieji komunistai, neturėjo pakankamai kompetencijos ir potencialo sėkmingai veikti rinkos aplinkoje ir skatinti modernizaciją bei spartinti jos vyksmą. Trečioji banga, siekusi atsiriboti nuo ankstesnių, pasirodė nepakankamai skaidri. (Laurėnas, 2001).

Žinoma, toks neigiamas elitų vertinimas gal nėra visapusiškas, tačiau akivaizdu, kad Lietuvoje trūksta modernizacijos kaip intereso suvokimo. Nesuvokiant modernizacijos kaip intereso, nevyksta interesų telkimas ir derinimas ieškant bendros veiklos galimybių. Tokioje gaubiančiojoje nacionalinis verslas atmeta modernius veiklos metodus, kur kas lėčiau prisiima socialinę ekologinę atsakomybę. Konkuruojant Lietuvos rinkoje, su atitinkamais verslo subjektais, tai nėra labai didelis trūkumas. Tačiau vos išaugus iš savo kiemo ir susidūrus su “didesnės svorio kategorijos” konkurentais, toks atsilikimas iš esmės sunaikina sėkmingos konkurencijos prielaidas.


138

2.6 Vidurinės klasės formavimas – svarbus verslininkų tikslas ir prielaida verslo plėtrai

Šiame tyrime ne kartą minėta vidurinė klasė, akcentuota šio visuomenės sluoksnio svarba valstybės ekonomikai ir valstybėje veikiančių korporacijų veiklos sėkmei. Vidurinės klasės formavimasis yra svarbi prielaida ypač smulkaus ir vidutinio verslo vystymui, tuo pačiu tai yra verslininkų tikslas, kuris turėtų būti pažymėtas pakankamai aukštu prioriteto ženklu. Šių teiginių teisingumu nesunku įsitikinti panagrinėjus šalies ekonomikoje vykstančius procesus ir išanalizavus kai kurių ūkio šakų tendencijas.

Lozanos universiteto profesorius J. D. Wood, nagrinėdamas socialinių struktūrų ir jų kaitą kaip verslo kontekstą, pateikia keletą pakankamai netikėtų ir įdomių įžvalgų, kuriomis remiantis galima įvardinti vidurinės klasės vaidmenį bei reikšmę verslo ir valstybės strateginio valdymo sistemoje. Remiantis jo atliktais tyrimais galima teigti, kad visuomenės ideologija yra verslo kontekstas. Šis kontekstas daugiausiai lemia tiek globalius makroekonominius procesus (tokius, kaip Rusijos ir Kinijos stabilumas bei demokratijos raida, islamo tautų integracija į bendrą ekonomikos sistemą, pasaulio banko ir tarptautinio valiutos fondo veiklos sėkmė), tiek nacionalinių ekonomikų konkurencingumą. Tačiau ideologiniai skirtumai nėra vien verslo išorės kontekstas. Jie veikia tariamai racionalų įmonių sprendimų priėmimo procesą. Viena iš priežasčių – ideologija esti šešėlinė, ji veikia pasąmonėje, anapus pažinimo ribų. Neretai pasąmoninė ideologija glūdi ten, kur sąmoningai sprendžiama, kas bus priimtas į darbą, o kas atleistas, kas paaukštintas arba apeitas, įkalintas arba paleistas. Iš esmės, ideologija paremta skirtumais, o šie iškreipia socialines struktūras bei priimamus sprendimus. Numatant elgesio modelius, ideologija bei asmenybė reiškia tiek, kiek ir kultūra. Visuomenės ideologija yra verslo kontekstas, bet kai vadybininkas supranta ideologijos poveikį jo organizacijai, jis gali tai naudoti praktiškai. (Wood, 1999).

Stengiantis vertinti racionaliai, manymas, kad laisvosios rinkos (ar valstybės reguliuojama) ekonomika daro gyvenimą geresnį, priklauso nuo ideologinių nuostatų. Iš esmės, nei visiškai laisva rinka, nei totalitarinė valdžios kontrolė negali sukurti ir palaikyti teisingos visuomenės. Konservatyvi ekonominė gėrybių smelkimosi iš viršaus žemyn teorija linkusi leisti kapitalui nutekėti į palyginti turtingų investuotojų, valdytojų bei stambių konsultavimo firmų portfelius. Socialistinio radikalios lygybės reikalavimo šalininkai linkę sulyginti darbininkų bei vidurinės klasės skurdą, užmušti iniciatyvą ir sutelkti valdžią vyriausybės elito grupelės rankose. (Wood, 1999).

Nesunku pastebėti, kad šio tyrinėtojo nuomone, “teisinga” visuomenė nepateisina nei kapitalo koncentracijos, nei lygiavos idėjų, atmeta jas kaip prieštaraujančias gerovės valstybės sukūrimui. Vienas iš pagrindinių tokio įvertinimo kriterijų – vidurinioji klasė. Kapitalo koncentracijos atveju vidurinioji klasė perleidžia kapitalą investuotojams ir valdytojams, kapitalo sklaidos atveju vidurinės klasės ekonominė gerovė prilyginama santykiniam darbininkų klasės skurdui. Kai tuo tarpu stabilia visuomenė (o tuo pačiu ir valstybė) gali būti tik tada, kai didžioji dauguma jos narių turi galimybes savo individualizmui ir gerovei realizuoti. Įsigali agresyvi visuomenės būsena, veržliausi visuomenės nariai ima burtis į grupes, siekdami kuo lengviau ir kuo daugiau pasisavinti visuomenės turto. (Laurėnas, 2001). Toliau nagrinėjant kapitalo judėjimą visuomenės socialinėse struktūrose, dėl agresyvios būsenos pastebima didžiulė įtampa bei konfliktai, susiję su reikalavimais, kuriuos


139

kelia skirtingų sektorių organizacijos. (Wood, 1999). Lietuvoje tokios įtampos ir konfliktų pasekmėmis galima laikyti įvairių profesijų streikus.

Per 1999 – 2003 metų laikotarpį streikavo turgaus prekeiviai, cukrinių runkelių augintojai ir pieno gamintojai, transportininkai, planavo streikuoti žvejai, medikai. Šie įvykiai buvo plačiai eskaluoti žiniasklaidoje, susilaukė politikų dėmesio. Tačiau iš tiesų tai yra tik ledkalnio viršūnė. Tikriausiai nedaugelis žino tikrąją streikų statistiką, kuri nėra plačiai aptariama ir tiesiog pasimeta didelio informacijos srauto triukšme. Nuo 2000 metų pradėta rinkti streikų statistikos informacija, kuri apima legalius streikus, t.y. streikus, kurie skelbiami laikantis Lietuvos Respublikos kolektyvinių ginčų reguliavimo įstatymo. Statistikos departamentas neskaičiavo, kiek nuostolių patyrė šalies ūkis dėl šių streikų. Pagrindinėmis streikų skelbimo priežastimis laikomos konfliktai dėl darbo užmokesčio dydžio ir dėl laiku neišmokėto darbo užmokesčio. Lietuvos streikų statistika pateikta 2.5 lentelėje (Lietuvos statistikos departamentas, 2002)

2.5 lentelė

Streikų statistika Lietuvoje Metai Iš viso streikų Iš viso dalyvių Vid. trukmė

Iš viso 2000 2001

56 34

3303 1703

3,15 1,27

Apdirbamoji pramonė 2000 2001

- 2

- X

- X

Transportas, sandėliavimas ir nuotoliniai ryšiai

2000 2001

4 -

985 -

0,74 -

Švietimas 2000 2001

52 32

2318 1465

4,17 0,66

Lentelėje patekti dviejų metų duomenys neatspindi visos streikų apimties.

Nagrinėjant 2001 metų duomenis galim pastebėti, kad apdirbamojoje pramonėje įvyko 2 streikai, tačiau nepateikta kiek dalyvių dalyvavo ir kokia buvo jų vidutinė trukmė. Statistikos departamentas šiuos duomens laiko konfidencialiais arba neskelbtinais siekiant užtikrinti duomenų anonimiškumą ar jų pakartotinio identifikavimo galimybę. 2003 metai taip pat paženklinti masinių pieno gamintojų protestų naudojant veiksmus, kurie balansuoja arba net peržengia teisėtas protesto ribas.

Tačiau turto perdalinimas turto negausina; dažnai netgi atvirkščiai: turto išsklaidymas panaikina ekonominei raidai būtiną kapitalo koncentraciją ir prasideda ekonominis nuosmukis. Vienas ženklių ir masiškų turto perdalinimų Lietuvoje buvo privatizacija, kuri ne vienu atveju peržengė teisėtumo ribą. Esama teiginių, kad Lietuvoje vidurinė klasė formavosi ydingai, nes jos ekonominė galia buvo grindžiama neskaidria privatizacija. (Laurėnas, 2001)

Nors rinkos ekonomikos sistema yra pranašesnė už centralizuotai valdomą ekonomiką, tačiau pati rinka tam tikrose ribose vengia demokratinės kontrolės ir kuria savus nekontroliuojamus valdžios darinius. Šie dariniai pasireiškia stambiųjų darbdavių ir demokratiškai išrinktų politikų bendradarbiavimu ir netgi pirmųjų įtaka antriesiems dėl privilegijuotos ekonomikos padėties: nuo ekonominių šalies rodiklių beveik visada priklauso politikų sėkmė. Ekonomikos reikalavimai yra įgyvendinami įstatymuose, ekonomika turi didesnį poveikį aplinkai per lėšas, informaciją, intelektinį potencialą. Stambieji privatūs savininkai tampa politiškai aktyviausia visuomenės dalimi. Jie, disponuodami ištekliais įtakoja žiniasklaidą, politinius procesus. Tačiau


140

šie stambūs privatūs savininkai privalo suvokti, kad jų kontroliuojamas turtas (o tuo pačiu ir galia) gali augti tik tokiu atveju, kai didelė visuomenės narių dalis turi ir mato savo individualios gerovės tenkinimo galimybes. Turto perskirstymas turėtų būti panaudotas visuomenės stabilumui užtikrinti. (Laurėnas, 2001)

Autoriaus nuomone, kai kurie šių teiginių yra diskutuotini. Tačiau Lietuvos vidurinės klasės formavimasis užtruko. Neatmestina, kad tam įtakos turėjo ir minėtų stambiųjų privačių savininkų įtakos augimas, tame tarpe ir dėl neskaidrios privatizacijos. Tačiau šiomis valstybės gyvavimo dienomis pasiekiamas tas laikas, kai yra būtinas turto perskirstymas. Šis turto perskirstymas, kuris turėtų būti įgyvendintas išimtinai ekonominėmis, o ne politinėmis priemonėmis, privalo būti panaudotas visuomenės ir valstybės stabilumui užtikrinti, o tuo pačiu ir kapitalo koncentracijai tolesniam verslo vystymui pasiekti. Kitaip tariant, kapitalo judėjimo kryptis turėtų būti orientuotas į vidurinę klasę, kurios stiprėjimas sudarytų sąlygas privataus verslo plėtrai ir nacionalinės ekonomikos augimui.

Tačiau kol kas valstybę kolonizuojančios prokapitalistinės jėgos pasireiškia kur kas stipriau, nei bendradarbiavimo demokratija. Valstybės kolonizavimu yra laikoma politikos išorinių funkcijų – prievartos, vartojimo ir gamybos valdymo – teisėtai įtvirtintas monopolizavimas ar net neteisėtas netiesioginis jų funkcijų vykdymas. Vidinis valstybės kolonizavimas, kai pavienės visuomenės grupės naudojasi valstybės institucijų galiomis savo naudai, savotiškai privatizuoja valstybę. (Laurėnas, 2001)

Nagrinėjant strateginį valstybės valdymą, negalima palikti nuošalyje pagrindinio valstybės funkcijų įgyvendinimo mechanizmo – biurokratijos. Pasikeitus valstybės politiniam statusui, atgavus nepriklausomybę ir keičiantis ekonominėms sistemoms, buvo tikimasi išvengti biurokratijos (blogąja prasme) įsigalėjimo. Kartu su politinės gaubiančiosios pokyčiais pasikeitė ir biurokratija, kuri pirmaisiais nepriklausomybės metais buvo nepakankamai profesionali, tačiau net ir nekvalifikuota biurokratija sugebėjo konkuruoti su partokratijos pastangomis kolonizuoti valstybę. Dabar konstatuojama biurokratijos stabilizacija pasireiškia ir kai kuriais iracionaliais aspektais: darbu sau, grupiniams interesams, o ne valstybei kaip bendruomenei. (Laurėnas, 2001) Šių aspektų (kurie yra priešingi biurokratijos paskirčiai) atgarsiai nesunkiai pastebimi žiniasklaidos pranešimuose apie biurokratijos atstovų piktnaudžiavimą tarnybine padėtimi, veika, kuri prieštarauja įstatymams, atskirų interesų gupių ar pavienių asmenų protegavimu kuruojamoje srityje.

Valstybės kolonizavimas yra prieštaringas reiškinys, trukdantis stabilumui ir darnaus vystymosi procesui, iškreipiantis rinkoje veikiančias jėgas, iškreipdamas įtakos grupių veiklos balansą (vienas sustiprindamas, kitas – susilpnindamas). Įtakos grupių veiklai tapus išbalansuota, korporacijos praranda galimybę sukurti perspektyvos matymą, praranda sukurtą perspektyvą, tuo pačiu galimybę sėkmingai perorientuoti verslą, vėluoja jo modernizacija ir verslo socialinės ekologinės atsakomybės principų akceptavimas.

Atskira valstybės kolonizavimo forma – kai kolonizatoriais tampa šešėlinių struktūrų dariniai. Tokios kolonizacijos sėkmės rezultatas – šešėlinė ekonomika. Organizuotas nusikalstamumas turi tvirtą ekonominį pagrindą ir skverbiasi į politiką. Tikraisiais šešėlinės ekonomikos lyderiais galima įvardinti asmenis, kurie yra tarpininkai tarp nusikalstamo pasaulio ir šalies vadovybės. Per pelningų (kartais ir nelegalių) ekonomikos šakų kontrolę sukuriamos mafijos (klasikinė mafijos veiklos samprata neatsiejama nuo poveikio valstybės tarnautojams ir jų turimų įgaliojimų neteisėto išnaudojimo) struktūros. Esama teiginių, kad yra skirtumas tarp kriminalinės ekonomikos ir tiesiog įstatymus ignoruojantį verslą. (Laurėnas, 2001). Tačiau iš


141

esmės pagrindinis skirtumas egzistuoja veiklos priemonėse, ir kur kas mažiau skirtumų yra pasekmėse. Ir kriminalinės ekonomikos subjektai ir įstatymus ignoruojančios korporacijos iškreipia rinkos tendencijas bei struktūrą, sukuria nelegalius konkurencinius pranašumus legaliai ir socialiai bei ekologiškai atsakingai veikiančių korporacijų sąskaita, kliudo vidurinės klasės formavimuisi.

Pastaruoju metu konstatuojamas šešėlinės ekonomikos apimčių mažėjimas Rusijoje, Lenkijoje, Latvijoje. Tuo tarpu Lietuvoje verslininkai stebisi, kad didėjant mokestinėms biudžeto pajamoms ir augant BVP mokesčių dalis, tenkanti BVP, tendencingai mažėja. Pasak jų, tai tik įrodo verslo traukimąsi į šešėlį. Statistikos departamento 1995 m. atlikto tyrimo metu paaiškėjo, kad mokesčius mokančių įmonių skaičius sudaro tik 76,6% šalies skelbiamo BVP, o neapskaitoma ekonomika – 23,4%, arba beveik ketvirtadalį BVP pagamina įmonės, esančios šešėlyje ir nepatenkančios į oficialią statistiką. Statistikos departamentas skelbia duomenis apie BVP, kurie yra koreguojami neapskaitomos (šešėlinės) ekonomikos koeficientais – kai skaičiuojama mokesčių našta, ji skaičiuojama visai ekonomikai, visoms vykdomoms veikloms. Tačiau mokesčių našta skaičiuojama tik legalioms, sąžiningai mokesčius mokančioms įmonėms. Išeina, kad sąžiningai mokantis verslininkas moka už save ir už šešėlyje esantį verslininką – konkurentą. Nuo 1995 m. iki 2002 m. pabaigos mokesčiai nebuvo mažinami, jie tik didėjo – ir jų skaičius, ir tarifai, todėl jų surinkimas turėjo būti didesnis, jei juos mokėtų visi mokesčių mokėtojai. Kai tuo tarpu didėjant nacionalinio biudžeto pajamoms mokesčių dalis BVP nuolat mažėjo. (Liukaitytė, 2003)

Valstybės kolonizavimas, šešėlinės ekonomikos apimties nemažėjimas bei vidurinės klasės nebuvimas yra pakankamai pavojingi reiškiniai. Šių reiškinių inicijuoti procesai grasina valstybės stabilumui, prasilenkia su stiprios pilietinės visuomenės skatinimu, kas turėtų būti kiekvienos valstybės strateginis tikslas. Pilietinės visuomenės užuomazgos galimos tik tada, kai valstybinės valdžios priimtinumas, legitimus pobūdis grindžiamas individualiu žmonių pritarimu. Individualaus pritarimo fenomenas atsiranda tik vystantis kapitalizmui, jis gali formuotis lygiagrečiai plėtojantis politinei demokratijai. Valstybė, sukūrusi stiprią visuomenę, tuo pačiu sukuria modernizacijos prielaidas. (Laurėnas, 2001) Tačiau Lietuvoje gausūs socialiniai konfliktai, pakankamai didelis šešėlinės ekonomikos mastas, pakankamai didelio vidurinio sluoksnio nebuvimas, įtakos grupių paletės nesusiformavimas ir jų racionalios veiklos nebuvimas, valstybės modernizacijos problemos ir vangus verslo socialinės ekologinės atsakomybės akceptavimas liudija stiprios visuomenės nebuvimą, o tuo pačiu stiprios valstybės iliuziją. Valstybės piliečių dalis, balansuojanti ant ribos, už kurios jie būtų įvardinami kaip marginalai, lieka pakankamai didelė dėl išvardintų pasekmių. Ši dalis, susiklosčius tam tikroms aplinkybėms, gali tapti destabilizuojančiu veiksniu, grupe žmonių, kurie yra iš esmės nepatenkinti esama situacija ir neturi ką prarasti. Strateginio valdymo požiūriu, dėl subtilių tokio faktoriaus susiformavimo priežasčių, netikslinga siekti tiesiogiai mažinti šį rizikos faktorių. Kur kas efektyviau būtų skatinti vidurinės klasės formavimąsi, iš dalies įvardintos nestabilios grupės sąskaita, iš dalies kovojant su šios grupės susiformavimą lėmusiomis priežastimis.

Kokios savybės vidurinę klasę paverčia situaciją iš esmės gerinančiu veiksniu? Galbūt atsvara potencialiems marginalams galėtų būti įvardinti kito kraštutinumo atstovai – stambieji savininkai? Visų pirma reikia akcentuoti, kad viduriniosios klasės atstovai išsiskiria kapitalo, ir nebūtinai ekonominio, turėjimu. Šis kapitalas, dažniausiai pasiektas, o ne įgimtas ar paveldėtas, nulemia stabilizacinį šios klasės atstovų elgesį (nes kapitalo yra per mažai, kad būtų galima dideliu mastu imtis


142

pokyčių iniciatyvos ir tuo pačiu yra per daug, kad nebūtų gaila prarasti kitų sukeltų pokyčių pasėkoje). Vidurinė klasė gali suorganizuoti arba dalyvauti socialiniame veiksme ir pokyčiuose ir nebūdama pasyvia stebėtoja. (Česnavičius, Dargytė – Burokienė ir kt., 1999) Gali atrodyti, kad esant tam tikrom specifinėm sąlygom vidurinioji klasė gali tapti esminių pokyčių katalizatoriumi. Kaip tai iliustruojantį pavyzdį galima būtų pateikti nepriklausomybės atgavimą. Tačiau atidžiau panagrinėjus yra matyti, kad iš tiesų tai kaip tik buvo stabilumo išsaugojimo siekis: lietuvių tautos, Lietuvos valstybės atgaivinimo tikslas. Šį tikslą inspiravo vidurinės klasės valdomas nematerialus kapitalas, apimantis tautinių vertybių, laisvės suvokimą ir noro šį suvokimą realizuoti. Prisimenant strateginį valstybės tikslą – stiprią pilietinę visuomenę, galima prognozuoti, kad stipri vidurinė klasė sudarytų prielaidas Lietuvos valstybei išlaikyti tautinį identitetą, pakankamą savitumą ir neištirpti nūdienos integracinių procesų kontekste.

Teigiama, kad vidurinioji klasė nėra vienalytė, šiuo terminu tiesiog įvardinami tie gyventojai, kurie yra tarp kraštutinių polių – turtingiausiai ir vargingiausiai gyvenančių. Yra skiriami trys vidurinės klasės sektoriai:

1. “senoji vidurinioji klasė”, kurią sudaro smulkaus verslo savininkai tiek gamybos, tiek prekybos ar aptarnavimo, tiek žemės ūkio srityse; jos dydis bei reikšmė visuomenėje nuolat mažėja;

2. “aukštesnioji vidurinioji klasė”, kurią sudaro daugiausiai vadovaujantys darbuotojai bei profesionalai;

3. “žemesnioji vidurinioji klasė”, kurios visuma yra dar daugiau diferencijuota, ją sudaro įvairūs žmonės, dirbantys, kaip personalo darbuotojai, prekybos agentai, mokytojai, seselės.

Teorinėse vidurinės klasės analizėse randama ir daugiau įvairių skirstymų, tačiau esminių skirtumų esama nedaug. Vidurinė klasė yra savita savo diferencijuotumu, savarankiška ir unikali visuomenės dalis. (Česnavičius, Dargytė – Burokienė ir kt., 1999) Vidurinės klasės identifikavimą apsunkina ir tai, kad vartotojų reikalavimų kompleksiškumas didina beveik visų produktų sudėtingumą; tuo pačiu keičiasi darbo pobūdis: nekvalifikuoto darbo paklausa mažėja, anksčiau buvę paprasti darbai tampa kompleksiškesni ir sudėtingesni.

Nors vidurinė klasė yra nevienalytė, nehomogeniška, tačiau galima pabandyti išskirti vidurinės klasės branduolį, kurį, galima teigti, sudaro profesionalūs darbuotojai, mokslininkai, aukščiausias pareigas užimantys įstaigų ar biurų darbuotojai. Šis branduolys skiriasi nuo kitų visuomenės grupių savo sąmonės bruožais. Jie orientuojasi į darbo turinį, norėtų būti savarankiški, pateisina nevienodą atlyginimų paskirstymą, yra profsąjungų nariai, dalyvauja jų veikloje, laisvalaikį linkę praleisti šeimoje, yra parlamentarizmo šalininkai, politiškai pasyvūs, dešinių pažiūrų, daugiau neigiamai nusistatę prieš valstybės kišimąsi, tapatinasi su viduriniąja klase, konservatyvūs. Kitą, žemesniąja vidurinės klasės dalį sudaro kvalifikuoti darbininkai, smulkaus verslo įmonių darbuotojai. Ši grupė turi ir vidurinės, ir žemesniosios klasės požymių. (Česnavičius, Dargytė – Burokienė ir kt., 1999) Lygiai taip galima teigti, kad aukštesnioji vidurinės klasės dalis turi aukščiausios klasės požymių. Bandant tiksliau orientuoti verslą, yra svarbu nustatyti tikslinį rinkos segmentą.

Paskutiniu metu pasigirsta ir kiek netikėtų verslo prognozių, liečiančių vidurinę klasę: teigiama, kad “selektyvus vidurinės klasės vartotojas” taps prabangos prekių tiksliniu segmentu. Šie pokyčiai tampa galimi visų pirma dėl psichologinių pirkėjų elgsenos pokyčių. Teigiama, kad atsirado naujas prabangos prekių vartotojo tipas, dėl kurio prabangos prekių rinka, turėtų smarkiai išsiplėsti. Šis fenomenas


143

apibrėžiamas kaip “selektyvus vidurinės klasės vartotojų pakilimas į aukštesnį kokybės, skonio ir aspiracijų lygį”. (Verslo žinios, Nr. 81).

Vidurinė klasė pirmiausiai yra visuomenės stabilumo garantas. Kuo didesnė ir stipresnė ši klasė, tuo stabilesnė visuomenė. Nepriklausomai nuo to, kaip interpretuojama valstybės paskirtis, ar kaip naktinio sargo, ar kaip gerbūvio palaikytojos, valstybės kaip sistemos kūrimas – pirmiausia šios klasės palaikymas, stiprinimas ir plėtimas. Tam, kad neįvyktų politinio kapitalizmo susiformavimas, kada laisvos rinkos kapitalizmas “nuleidžiamas” iš viršaus, vidurinės klasės sąskaita. Yra tam tikra riba, kai atotrūkis nuo elitų iki masių tampa toks didelis, kad visuomenės stabilumui iškyla pavojus. Tokiu atveju nesant bent vidutiniškai stipris vidurinės klasės, gresia valstybės perversmas ir chaosas. (Česnavičius, Dargytė – Burokienė ir kt., 1999) Pirminiais, anaiptol netiksliais vertinimais, kurie reikalauja detalesnių tyrimų, Lietuvoje galima konstatuoti pakankamai nemažą atotrūkį tarp eilinių valstybės piliečių ir elito. Apie šį atotrūkį buvo nemažai kalbama per 2002 metų prezidento rinkimus, kai absoliuti dauguma politinių partijų (kurios stengėsi į savo gretas įtraukti visuomenei gerai žinomas, elitui atstovaujančias asmenybes) rėmė vieną kandidatą, tačiau buvo išrinktas kitas. Prognozuoti politinį perversmą ir chaosą šalyje būtų mažų mažiausia neprofesionalu ir neatsakinga, nes šiuo atveju nacionalinė kultūra veikia kaip stabilizuojantis veiksnys. Tačiau kaip šio atotrūkio viena iš pasekmių būtų galima įvardinti ir jau minėtus 2003 metų pavasario žemdirbių streikus, kai buvo peržengtos įstatymuose numatytos leistinos protesto ribos bei pažeistos kitų ūkio subjektų ir privačių asmenų teisės. Akivaizdu, kad žemdirbiai neretai palieka nuošalyje verslo socialinės atsakomybės principus. Nors žemdirbiai reikalavo pajamų perskirstymo (o perskirstant esamas pajamas suminė nauda nesikeičia) kitų valstybės sektorių (kai kurie iš jų yra tikrai ne mažiau, o gal net daugiau svarbūs, nei žemės ūkis), tačiau galima daryt prielaidą, kad pagrindinė tokio pobūdžio protestų priežastis buvo siekis išsilaikyti vidurinėje klasėje. Sunku būtų prognozuoti, kokias pasekmes būtų turėjęs jėgos struktūrų panaudojimas siekiant aklai užtikrinti įstatymo raidę ir jėga pašalinti protestuojančių žemdirbių techniką nuo automagistralių.

Labai svarbi vidurinės klasės savybė yra sugebėjimas “pernešti kultūrinius standartus”. Paprastai viduriniosios klasės gyvenimo būdas, nors jis nėra vieningas skirtinguose klasės lygiuose, yra apibūdinamas kaip etaloninis gyvenimas. (Česnavičius, Dargytė – Burokienė ir kt., 1999). Ši savybė yra labai svarbi siekiant stimuliuoti verslo socialinės ekologinės atsakomybės principų akceptavimą: jei socialinį ir ekologinį atsakingumą vidurinė klasė traktuos kaip vertybę, į tai bus priverstos atsižvelgti korporacijos.

Vidurinės klasės atstovai stengiasi demonstruoti gero gyvenimo simbolius, susijusius tiek su profesine, tiek su asmenine sėkme. Kad pademonstruoti šiuos simbolius, vidurinės klasės atstovai privalo būti energingi, veiklūs, disciplinuoti ir pasitikintys savimi darbe. Šios savybės lemia, kad vidurinė klasė skatina ekonominį augimą. Kadangi šios klasės atstovai nuolatos rūpinasi savo socioekonominės gerovės siekimu, jie yra politinio stabilumo pagrindas, todėl į šios kategorijos poreikius paprastai atsižvelgia visos vyriausybės. Be to, vidurinės klasės atstovai yra svarbiausi novatoriai technologijų plėtroje ir intelektualinėje kūryboje, taigi – modernizaciją skatinantis veiksnys. (Česnavičius, Dargytė – Burokienė ir kt., 1999)

Kad vidurinės klasės formavimas yra verslo plėtros prielaida, buvo aktyviai diskutuojama ir 2002 metais surengtoje konferencijoje “Smulkus ir vidutinis verslas – vidurinės klasės augimo katalizatorius”. Konferencijoje susirūpinta negausia Lietuvos vidurine klase, kuri, būdama šalies gerovės rodiklis, turėtų sudaryti 50 – 60%


144

gyventojų, tačiau realiai tesiekia 10 – 16%. Buvo akcentuota, kad smulkus ir vidutinis verslas, turintis galimybes prisidėti prie vidurinės klasės formavimo, neišnaudoja šių galimybių. (Armalytė, Matačinskaitė, 2002) Akivaizdu, kad verslui akceptavus socialinės atsakomybės principus, verslo indėlis formuojant vidurinę klasę turėtų ženkliai išaugti. Sėkmingai formuojant vidurinę klasę, tolesnį verslo augimą galima grįsti šio segmento disponuojamomis lėšomis. Taip galima iliustruoti dar vieną, nors ir netiesioginę, verslo socialinės ekologinės atsakomybės naudą. Šioje vietoje galima įžvelgti potencialią problemą: išugdyta vidurinė klasė duos apčiuopiamos naudos visiems ūkio subjektams, o ne tik tiems, kurie verslą vystydami socialiai ir ekologiškai atsakingu būdu prisidėjo prie jos formavimo. Todėl socialinė ir ekologinė atsakomybė turėtų būti traktuojama ne kaip investicija į visuomenę (nes investicijos į visuomenę grąža negali būti monopolizuota), bet kaip investicija į verslą. Tokiu atveju išugdyta vidurinė klasė dėl socialiai ir ekologiškai atsakingo verslo skirtingumų kaip svarbius reikalingų produktų kriterijus vertins ir jų draugiškumą sociumui ir aplinkai.

Ar iš tiesų Lietuvoje vidurinė klasė sudaro tokią mažą – viso labo penktadalį siektino dydžio – visuomenės dalį? Šis klausimas, būdamas labai aktualus tiek politiniam šalies stabilumui, tiek stabiliai ekonomikos plėtrai, be jokios abejonės yra priskirtinas strateginio korporacinio ir valstybinio valdymo problematikos erdvei. Siekiant įvertinti vidurinės klasės dydį, pirmiausiai reikia įvardinti vidurinės klasės identifikavimo kriterijus. Apibendrinus vidurinės klasės apibrėžimus, galima išskirti pagrindinius bruožus, dažniausiai minimus kaip esminius skirtingose teorijose. Tai būtų (Česnavičius, Dargytė – Burokienė ir kt., 1999):

1. Vidurinę klasę sudaro žmonės, dirbantys už atlyginimą. 2. Ne visi dirbantys už atlyginimą automatiškai priskiriami vidurinei

klasei. Egzistuoja svarbūs kriterijai, skiriantys vidurinę klasę nuo kitų dirbančiųjų už atlyginimą, bet priskirtinų darbininkų klasei.

3. Vidurinė klasė skiriasi nuo kitų dirbančių už atlyginimą bent vieno (ir daugiau) kriterijaus dydžiu – galios, pajamų, išsimokslinimo, prestižo, autonomijos darbe ir pan.

4. Struktūrinė klasės padėtis ir funkcijos yra tik labai plačiai ir įvairiaprasmiškai apibūdinamos. Vidurinė klasė tuo pačiu metu atlieka ir “kolektyvinio darbininko”, ir “globalaus kapitalo” funkcijas, taigi tarsi prieštaraujančias viena kitai. Jos erdvė visuomenės struktūroje taip pat yra labai plati – pvz.: tarp buržuazijos ir darbininkų.

Esant tokiems sudėtingiems atrankos kriterijams, dėl vidinės vidurinės klasės diferenciacijos yra sudėtinga vienareikšmiškai išskirti vidurinę klasę. Kai kurie visuomenės nariai pagal vieną iš kriterijų į vidurinę klasę patenka, pagal kitą kriterijų – nepatenka. Dėl skirtingų teorijų, nagrinėjančių vidurinę klasę, taikant skirtingas metodikas gaunami skirtingi rezultatai. Tačiau iš tiesų Lietuvos vidurinioji klasė, skaičiuojant ją pagal formalius kriterijus, yra labai nedidelė. Bendrai buvo išskirti trys pagrindiniai kriterijai: vadovaujančios pareigos, išsimokslinimo lygis ne mažesnis nei aukštesnysis vidurinis, autonomija darbe, būtina savo darbo organizavimui ir atlikimo savarankiškumas ir pajamos, didesnės nei vidutinės. Derinant šiuos kriterijus, gaunamas rodiklis, kad vidurinė klasė Lietuvoje 1995 metais sudarė apie 10 – 11 proc. Yra prognozuojama, kad nuo tada vidurinė klasė plėtėsi. Ši prognozė yra pagrįsta teiginiu, kad vidurinė klasė paprastai formuojasi dėl dirbančiųjų už atlyginimą visumos diferenciacijos proceso bei smulkaus ir vidutinio verslo kūrimosi ir plėtojimosi. Diferenciacijos procesas suprantamas kaip vykstantis privilegijuotos dirbančiųjų dalies (tarnautojų klasės) formavimosi ir anksčiau aukštą statusą turėjusių profesijų nuvertėjimo (prestižo, ekonomine, statuso ir galios prasme) kryptimis.


145

Lietuvoje diferenciacijos procesas vyksta abiem kryptim, daugėja smulkių ir vidutinių verslininkų, plečiasi privatus sektorius dėl vykstančios privatizacijos, įsigalinčios laisvos rinkos ir gan griežtos ekonominės politikos.

Labai svarbi ir visuomenės nuostata vidurinės klasės tapsmo atžvilgiu, tai yra kiek gyventojų subjektyviai identifikuojasi su vidurine klase, kaip jie supranta šią visumą, kaip vertina jos perspektyvas ir svarbumą visuomenės ir valstybės gyvenime. Vertinant vidurinės klasės dydį, būtina atsižvelgti ir į pakankamai aukštą materialinio gyvenimo standartą. Tuo tarpu Lietuvoje net ir pakankamai prestižinės specialybės neaprūpina bent minimaliu kapitalo valdymu, negarantuoja pakankamai aukštos materialinės gyvenimo kokybės. Besiformuojančią Lietuvos vidurinę klasę sudėtinga apibūdinti remiantis teorijomis, nes Lietuvos visuomenė patiria transformaciją, kurios metu vyksta struktūriniai visuomenės pokyčiai. Sovietinė vidurinioji klasė, kurią sudarė techninė ir kūrybinė inteligentija bei specialistai, nyksta, dauguma neišlaiko vidurinės klasės pozicijų. Galima daryti prielaidą, kad šiuo metu Lietuvos vidurinės klasės branduolį sudaro smulkūs ir vidutiniai verslininkai, valdžios struktūrose dirbantys valdininkai ir laisvi profesionalai. Tačiau svarbiausias dalykas yra tas, kad Lietuvos vidurinė klasė yra tapsmo procese. (Česnavičius, Dargytė – Burokienė ir kt., 1999)

Šiame tapsmo procese vidurinės klasės branduolį sudarančios visuomeninės grupės naudoja “išgyvenimo strategijas”, siekdami spręsti savo finansines, profesines, kultūrines problemas, kad būtų galima sėkmingai adaptuotis prie besikeičiančių sąlygų. Literatūroje yra įvardinama 4 pagrindinės išgyvenimo strategijos (Česnavičius, Dargytė – Burokienė ir kt., 1999):

gyventi iš pagrindinių darbo pajamų ir ieškoti papildomo darbo, siekiant subjektyviai reikalaujamo pajamų lygio;

artimiausioje ateityje stengtis pakeisti darbą į geriau pamokamą pradėti privačią profesinę praktiką pradėti privatų verslą

Sutinkant, kad vienas svarbiausių valstybės strateginių tikslų yra vidurinės klasės ugdymas, kaip pakankamai efektyvią strateginio valdymo priemonę galima naudoti ne pačios vidurinės klasės formavimosi skatinimą, bet tokios makro aplinkos sukūrimą, kurioje vidurinės klasės “išlikimo strategijos” būtų efektyvios.

Po politinių pokyčių, sąlygojusių Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą, laisvos rinkos ekonominės sistemos pasirinkimą bei socialinę diferenciaciją, prasidėjo inteligentijos socialinės stratos transformacija: dalis jos neteko prestižo ir tapo artimesnė tarnautojų stratai, kita dalis sėkmingai adaptavosi prie naujų sąlygų perimdami naujas vertybes ir išnaudodami naujai atsiradusias galimybes. Taip vieni buvę inteligentai perėjo į politikos sritį, kiti sugebėjo likti savo ankstesniuose darbuose. Tačiau bet kokiu atveju pasikeitė buvusios inteligentijos galios resursų derinys, kurį galima suformuoti iš ekonominio, kultūrinio, socialinio ir simbolinio kapitalo. (Česnavičius, Dargytė – Burokienė ir kt., 1999)

Nelygus ekonominis kapitalo paskirstymas sudaro prielaidas naujų socialinės galios santykių formavimuisi. Kultūrinis kapitalas apsprendžia žmogaus galimybes išnaudoti susidariusias galimybes, prisiderinti prie besikeičiančios situacijos. Socialinis kapitalas sudaro prielaidas maksimaliai efektyviai derinti kitų kapitalo rūšių panaudojimą su naudingais socialiniais ryšiais. Simbolinis kapitalas apjungia visas kapitalo rūšis ir liečia viską, kas visuomenėje turi vertę – prestižą, reputaciją, garbę, statusą. (Česnavičius, Dargytė – Burokienė ir kt., 1999)

Šie kapitalai, kurių svarba yra nevienoda, vaidina labai svarbų vaidmenį formuojant tas vidurinės klasės savybes, kurios yra tokios svarbios nacionaliniam


146

stabilumui ir kurios ne kartą buvo įvardintos. Siekiant apibrėžti vidurinę klasę yra netikslinga identifikavimo kriterijais laikyti specialybę, išsilavinimą ar panašius socialinius požymius. Esminis vidurinės klasės identifikatorius – ribotas kapitalo turėjimas. Šis kapitalas yra labai svarbus formuojant verslo ir politikos strategijas: specialiai vidurinei klasei dirba didžiuma automobilių pramonės, į ją orientuojama absoliuti didžiuma masinės produkcijos; tuo pačiu šį kapitalą siekia apmokestinti arba apsaugoti nuo apmokestinimo politikai (tai ir investicijų į vertybinius popierius, dividendų apmokestinimas, progresyvinio pajamų mokesčio įvedimo diskusijos ir pan.).

Vidurinioji klasė padeda valstybei formuoti strateginius tikslus, sudaryti ir realizuoti jų įgyvendinimo programą, kuria siekiama tam tikrų ekonominių, socialinių ar aplinkos pokyčių. Neatmestina, kad aukščiausioji ir žemesnioji klasės taip pat siekia sau priimtinų pokyčių. Tačiau tai yra daroma remiantis skirtingais metodais, kurie, dažniausiai, ne didina, bet mažina valstybės stabilumą ir jos valdymo efektyvumą. Šį teiginį galima pabandyti pagrįsti valstybėje vykstančių pokyčių valdymo analize. Norimi pokyčiai gali būti pasiekiami per valstybės strateginio valdymo sistemą, atliekant analizę, tikslų formulavimą, programos įgyvendinimą bei monitoringo sistemos pagalba stebint, kaip inspiruoti pokyčiai keičia valstybės socialinį sektorių, ekonomiką bei aplinką. Tačiau galima situacija, kai siekiama ne viešųjų, bet privačių interesų, apeinant strateginio valdymo sistemą. Autoriaus nuomone, viduriniosios klasės buvimas gali nulemti, kuris iš šių būdų valstybėje taps vyraujančiu. Visuomenės klasių įtaka valstybėje vykstantiems pokyčiams, kai valstybėje nesusiformavusi stipri vidurinioji klasė, pateikta paveiksle Nr. 2.13.

Tikslų Strateginė formulavi analizė mas Programos Monitorin įgyvendini go siste mas ma

Aukščiausioji klasė

Žemesnioji klasė

Ekonominiai

POKYČIAI

Aplinkos

Socialiniai

Vidurinioji klasė

2.13 pav. Visuomenės klasių įtaka vykstantiems pokyčiams, esant silpnai vidurinei klasei

Paveiksle parodyta, kad vidurinioji klasė, disponuodama ribotu įvairių rūšių

kapitalu, siekia racionalių viešųjų sprendimų per strateginio valdymo sistemą – strateginio valdymo ciklą. Žemesnioji klasė, nepasižyminti strateginiu mąstymu, esanti nepatenkinta savo padėtimi, siekia esminių pokyčių valstybės santvarkoje ir struktūroje; dauguma siekiamų pokyčių galėtų būti įvardinami kaip socialinio pobūdžio, dažnai užmirštant aplinkos ir ekonomikos dimensijas. Aukščiausioji klasė, disponuodama didele kapitalo dalimi, ne visada jaučia atsakomybę už to kapitalo panaudojimo pasekmes ir siekia ne tiek viešųjų, valstybinių, kiek privačių interesų. Žemiausios klasės sėkmingos pastangos gali įstumti šalį į suirutę, pakeisti valstybės


147

valdymo pagrindinius principus, sukelia pavojų bendrųjų žmogiškųjų vertybių užtikrinimui. Aukščiausiosios klasės pastangų sėkmė daugiausiai naudinga pačiai aukščiausiajai klasei, jos valdomo kapitalo dalies didinimui. Vidurinioji klasė, turėdama per mažai galios, nesugeba efektyviai įsukti valstybės strateginio valdymo ciklo. Esant tokiam kontekstui, sunku būtų prognozuoti stabilų ir ilgalaikį valstybės vystymąsi. Tačiau jei valstybėje konstatuojame pakankamai stiprią vidurinę klasę, situacija tampa kitokia. Atitinkamai pakeista valstybės valdymo schema pateikta paveiksle Nr. 2.14.

Aukščiausioji klasė

Žemesnioji klasė

Ekonominiai

POKYČIAI

Aplinkos

Socialiniai

Tikslų Strateginė formulavi analizė mas Programos Monitorin įgyvendini go siste mas ma

Vidurinioji klasė

2.14 pav. Visuomenės klasių įtaka vykstantiems pokyčiams, esant stipriai vidurinei klasei

Pakeistoje schemoje matome, kad susiformavusi vidurinė klasė turi

pakankamai galios įsukti ir strateginio valdymo ciklą bei palaikyti jo judėjimą. Tuo pačiu žemesnioji klasė, būdama silpna, nesiekia esminių pokyčių, nes yra akivaizdu, kad tokių pastangų sėkmė yra abejotina; vietoje to, žemesnioji klasė prisijungia prie vidurinės klasės palaikyti strateginio valdymo ciklą, tikėdamiesi racionalių pokyčių, kurių dėka jų socialinė situacija pagerėtų. Mainais už šią paramą vidurinė klasė skatina tiek verslo, tiek visuomenės socialinį ekologinį atsakingumą, taip sudarydama prielaidas efektyvių socialinių programų sukūrimui ir įgyvendinimui. Tokiame kontekste aukščiausios klasės tiesioginių pokyčių siekiai santykinai nusilpsta; ir ši klasė yra skatinama prisijungti prie valstybės strateginio valdymo sistemos efektyvumo didinimo.

Sprendimai, priimti strateginio valdymo sistemoje laikytini kur kas efektyvesniais valstybės atžvilgiu, nei sprendimai priimti už jos ribų. Nacionalinių interesų erdvės pokyčiai turėtų būti adekvatūs visų trijų subalansuotos plėtros dimensijų atžvilgiu. Tokio verslo gaubiančiosios pasikeitimai skatina verslo socialinės ekologinės atsakomybės akceptavimą, ir, kaip bus parodyta kituose skyriuose, valstybės pokyčiai sudaro prielaidas pilietinės visuomenės kūrimui bei valstybės modernizavimui.


148

Documents

2. Verslo socialinė ir ekologinė atsakomybė: ištakos ... mokslininkai/Bosas/MonografijaII/A.Bosas...Verslo socialinė ir ekologinė atsakomyb ... fenomenas atsiranda socialinė