1

Latium ir LaetiVikipedija lotynų kalba https://la.wikipedia.org/wiki/Latium rašo:

Latium (-ii, n . ) (Italiane: Lazio) est regio administrativa Italiae, circiter 5.870.451 incolarum, in Italia media sita, cuius caput est Roma. Incolae Latini appellantur. Roma urbs maxima Latii est.

Vertimas: «««Latium (kilmininkas Latii) (itališkai: Lazio) yra Italijos administracinis vienetas, apie 5.870.451 gyventojų, yra Italijos viduryje ir jo sostinė yra Roma. Gyventojai vadinosi lotynais (lot. Latini). Didžiausias Latijaus miestas Roma.»»»

t.y. vardininkas — Latium; kilmininkas — Latii.

"-um" yra priesaga. Žodis su tokia priesaga yra trečiosios giminės daiktavardis.

Priesaga "-inus" reiškia kilmę, priklausomybę, pvz., Romanus — Romos gyventojas, pilietis, Latinus — Latium šalies gyventojas (apie priesagas „-um“ ir „-inus paėmiau iš lotynų kalbos vadovėlio).

Akivaizdu, kad Latinus kaip ir Latium padarytas iš lato (gal būt latus, latis, latas), t.y. prie šaknies "Lati-" prisegtos priesagos "-inus" ir "-um"

Ar tik nebus, kad į Italiją atėję latai įkūrė valstybę vardu Latium, iš kurios vėliau išaugo Romos imperija, o latai virto lotynais (lot Latinus), t.y. prie lato pridėjo kilmės-priklausomybės priesagą „-inus“; tik tiek nedaug pavadinimą patobulino, o tobulinti matyt prireikė todėl, kad latų valstybėje Latium´e gyveno ne vien tik latai bet ir kitataučiai — tad Latium´o gyventojus pagal priklausomybę šaliai prireikė vadinti lotynais (lot. Latinus) ir todėl buvo prisegta priklausomybės priesaga „inus“. Taip latai (gal būt laitai, leitai, letai, lietai) virto lotynais.

Tuomet laeti, kurie pasak istorikų buvo barbarai ir į Romos Imperijos žemes įsiveržė iš už imperijos ribų ir ne tik įsiveržė, bet ir užėmė visą imperijos provinciją, greičiausiai gali būti tie patys latai tik atėję ~> 1500 metų vėliau.

2

Vikipedija anglų kalba (https://en.wikipedia.org/wiki/Laeti) rašo:

LaetiLaeti /ˈlɛtaɪ/, the plural form of laetus /ˈliːtəs/, was a term used in the late Roman Empire to denote communities of barbari ("barbarians") i.e. foreigners, or people from outside the Empire, permitted to settle on, and granted land in, imperial territory on condition that they provide recruits for the Roman military.[1] The term laetus is of uncertain origin. It means "lucky" or "happy" in Latin but may derive from a non-Latin word. It may derive from a Germanic word meaning "serf" or "half-free colonist".[2] Other authorities suggest the term was of Celtic or Iranian origin.[3]

Origin

Laeti may have been groups of migrants drawn from the tribes that lived beyond the Empire's borders. These had been in constant contact and intermittent warfare with the Empire since its northern borders were stabilized in the reign of Augustus in the early 1st century. In the West, these tribes were primarily Germans, living beyond the Rhine. There is no mention in the sources of laeti in the Eastern section of the Empire.[4] Literary sources mention laeti only from the late 3rd and 4th centuries.

Although the literary sources mention laeti only from the 4th century onwards, it is likely that their antecedents existed from as early as the 2nd century: the 3rd-century historian Dio Cassius reports that emperor Marcus Aurelius (ruled 161–180) granted land in the border regions of Germania, Pannonia, Moesia and Dacia, and even in Italy itself, to groups of Marcomanni, Quadi and Iazyges tribespeople captured during the Marcomannic Wars (although Marcus Aurelius later expelled those settled in the peninsula after one group mutinied and briefly seized Ravenna, the base of the Adriatic fleet).[5] These settlers may have been the original laeti. Indeed, there is evidence that the practice of settling communities of barbari inside the Empire stretches as far back as the founder-emperor Augustus himself (ruled 42 BC - 14 AD): during his time, a number of subgroups of German tribes from the eastern bank of the Rhine were transferred, at their own request, to the Roman-controlled western bank, e.g. the Cugerni, a subgroup of the Sugambri tribe, and the Ubii.[6] In 69, the emperor Otho is reported to have settled communities of Mauri from North Africa in the province of Hispania Baetica (modern Andalusia, Spain).[7] Given the attestation of several auxiliary regiments with the names of these tribes in the 1st and 2nd centuries, it is likely that their admission to the empire was conditional on some

3

kind of military obligations (Tacitus states that the Ubii were given the task of guarding the West bank of the Rhine) i.e. that they were laeti in all but name.[6]

Laeti name could become common after Quintus Aemilius Laetus managed support of Danubian Legions for Septimius Severus that took 15 thousand Danubians to the Praetorian Guards in Rome. Severan dynasty lasted for 42 years when Danubians served as Praetorian Guards.

Organisation

The precise constitutions which regulated laeti settlements are obscure.[4] It is possible that their constitutions were standard, or alternatively that the terms varied with each individual settlement.[8] There is also doubt about whether the terms governing laeti were distinct from those applying to gentiles ("natives") or dediticii ("surrendered barbarians") or tributarii (peoples obliged to pay tribute).[8] It is possible that these names were used interchangeably, or at least overlapped considerably. On the other hand, they may refer to juridically distinct types of community, with distinct sets of obligations and privileges for each type. Most likely, the terms laeti and gentiles were interchangeable, as they are listed in the same section of the Notitia, and both referred to voluntary settlements.[4] In addition, the Notitia often places the two terms together e.g. the praefectus laetorum gentilium Svevorum at Bayeux and the praefectus laetorum gentilium at Reims.[9]

Reproductively self-sufficient groups of laeti (i.e. including women and children) would be granted land (terrae laeticae) to settle in the empire by the imperial government.[4] They appear to have formed distinct military cantons, which probably were outside the normal provincial administration, since the settlements were under the control of a Roman praefectus laetorum (or praefectus gentilium), who were probably military officers, as they reported to the magister peditum praesentalis (commander of the imperial escort army) in Italy.[10] This officer was, in the late 4th/early 5th centuries, the effective supreme commander of the Western Roman army.

In return for their privileges of admission to the empire and land grants, the laeti settlers were under an obligation to supply recruits to the Roman army, presumably in greater proportions than ordinary communities were liable to under the regular conscription of the late empire. The treaty granting a laeti community land might specify a once-and-for-all contribution of recruits.[4] Or a fixed number of recruits required each year.[11] A possible parallel is the treaty with Rome of the Batavi tribe of Germania Inferior in the 1st century. It has

4

been calculated that in the Julio-Claudian era, as many as half all Batavi males reaching military age were enlisted in the Roman auxilia.[12]

There is considerable dispute about whether recruits from laeti settlements formed their own distinct military units or were simply part of the general pool of army recruits.[13] The traditional view of scholars is that the praefecti laetorum or gentilium mentioned in the Notitia were each in command of a regiment composed of the laeti ascribed to them. Some regiments of laeti certainly existed. The praesentales armies in both East and West contained scholae (elite cavalry units) of gentiles.[14] There is also a mention of a regular regiment called Laeti in the clash between emperors Constantius II and Julian in 361; and a regiment called Felices Laetorum in 6th century Italy.[15] The units ala I Sarmatarum and numerus Hnaufridi attested in 3rd century Britain may have been formed of laeti.[16]

But Elton and Goldsworthy argue that laeti were normally drafted into existing military units, and only rarely formed their own.[15][17] The main support for this view is a decree of 400 AD in the Codex Theodosianus which authorises a magister militum praesentalis to enlist Alamanni and Sarmatian laeti, together with other groups such as the sons of veterans. This probably implies that laeti were seen as part of the general pool of recruits.[15] In this case, the praefecti laetorum/gentilium may have been purely administrative roles, especially charged with ensuring the full military levy from their cantons each year.

Notitia Dignitatum

Much of our information on laeti is contained in the Notitia Dignitatum, a document drawn up at the turn of the 4th/5th centuries. The document is a list of official posts in the Roman Empire, both civil and military. It must be treated with caution, as many sections are missing or contain gaps, so the Notitia does not account for all posts and commands in existence at the time of compilation. Furthermore, the lists for the two halves of the Empire are separated by as much as 30 years, corresponding to ca. 395 for the Eastern section and ca. 425 for the West.[18] Therefore not all posts mentioned were in existence at the same time, and not all posts that were in existence are shown.

The surviving Notitia only mentions laeti settlements in Italy and Gaul - and even the two lists of laeti prefects extant[10] are incomplete. But the Notitia suggests that laeti settlements may have existed in the Danubian provinces also.[19] Furthermore, the lists probably contain errors. The list of praefecti laetorum in Gaul contains prefects for the Lingones, Nervii and Batavi: but these tribes had been inside the empire since its inception under Augustus. Thus, their classification as laeti is problematical. Most likely the text is

5

corrupt. However, it has been suggested that these names may relate to Roman people displaced from their home areas.[4]

List of known laeti settlements

Title XLII of the Western part contains two lists of laeti prefects, one for the praefecti laetorum in Gaul, and one for the praefecti gentilium Sarmatarum (prefects of Sarmatian gentiles i.e. "natives") in Italy and Gaul, all under the command of the magister peditum praesentalis- the commander of the imperial escort army in Italy (despite his title, which means "master of infantry", this officer commanded cavalry as well as infantry units).[20]

Praefecti laetorum in Gaul

Batavi and Suevi at Baiocas (Bayeux, Normandy) and Constantia (Coutances, Normandy)

Suevi at Ceromannos (Le Mans, Maine) and at another, unknown location

Franks at Redonas (Rennes, Brittany) Teutoniciani (Teutones?) at Carnunta (Chartres, Maine) Suevi in Arumbernos (Auvergne) Lingones dispersed over Belgica I province Acti at Epuso, Belgica I Nervii at Fanomantis (Famars, Picardy) Batavi Nemetacenses at Atrabatis (Arras, Picardy) Batavi Contraginnenses at Noviomagus (Nijmegen, Netherlands) unspecified gentiles at Remo (Reims, Champagne) and at Silvamectum

(Senlis) Lagenses near Tungri (Tongres, Belgium)

Marcomanni

The Notitia also mentions a tribunus gentis Marcomannorum under the command of the dux Pannoniae et Norici and a tribunus gentis per Raetias deputatae (tribune of natives in the Raetian provinces).[19] These Marcomanni were probably laeti also and may be the descendants of tribespeople settled in the area in the 2nd century by Marcus Aurelius. Alternatively (or additionally), they may have been descended from Germans settled in Pannonia following Gallienus's treaty with King Attalus of the Marcomanni in AD 258/9.[21]

6

The Notitia thus contains 34 entries concerning laeti. But some entries relate to several settlements, not just one, e.g. the Sarmatian settlements in Apulia and Calabria. Furthermore, more than two pages of entries appear to be missing. The number of settlements may thus have been in the hundreds, in the western half of the empire alone.

Impact

The Notitia lists of laeti settlements, incomplete as they are, show their considerable proliferation over the fourth century. This, together with the large numbers of military units with barbarian names, gave rise to the "barbarisation" theory of the fall of the Roman empire. This view ultimately originates from Edward Gibbon's magnum opus, the Decline and Fall of the Roman Empire. According to this view, a critical factor in the disintegration of the western Roman empire in the 5th century was the Romans' ever-increasing reliance on barbarian recruits to man (and lead) their armies, while they themselves became soft and averse to military service. The barbarian recruits had no fundamental loyalty to Rome and repeatedly betrayed Rome's interests. This view does not distinguish between laeti, foederati and mercenaries.

This view has remained in history writing since the more than 200 years since Gibbon wrote his narrative. In recent times the views of Gibbon has been generally discounted. According to Goldsworthy, there is no evidence that barbarian officers or men were any less reliable than their Roman counterparts.[11] Instead, the evidence points to the conclusion that laeti were a crucial source of first-rate recruits to late Roman army. Recruitment of Barbarians was not something new and had been present since the days of the Roman Republic, Julius Caesar and Marc Antony recruited defeated Gallic and German horsemen which served in their campaigns. The practice was taken up by the first emperor Augustus with the establishment of the auxiliaries, incorporating the defeated Barbarians into the Roman army. The Laeti, like the auxiliaries, were set on a path of Romanization.

Citations

1. Goldsworthy (2000) 2152. Walde & Hofmann (1965) Bd. 1. A - L. 4. Aufl.3. Neue Pauly-Wissowa Laeti4. Jones (1964) 620

7

5. Dio Cassius LXXI.116. Tacitus Germ. XXVIII7. Tacitus Hist. I.788. Elton (1996) 1309. Notitia Occidens XLII10.Notitia Occ. XLII11.Goldsworthy (2005) 20812.Birley (2002) 4313.Elton (1996) 130-214.Notitia Occ. IX & Oriens XI15.Elton (1996) 13116.Roman Army in Britain , from roman-britain.org17.Goldsworthy (2003) 20818.Mattingly (2006) 23819.Notitia Occ. XXXIV and XXXV20.Goldsworthy (2005) 20421.Alfoldi: Cambridge Ancient History, Vol XII 1939)

References

Anciente

Notitia Dignitatum (late 4th century)

Modern

Birley, Anthony (2002), Band of Brothers: Garrison Life at Vindolanda Elton, Hugh (1996), Roman Warfare 350-425 Goldsworthy, Adrian (2000), Roman Warfare Goldsworthy Adrian, (2005), The Complete Roman Army Jones, A. H. M. (1964), Later Roman Empire Mattingly, David (2006), An imperial possession: Britain in the Roman

empire Neue Pauly-Wissowa Walde, A. and Hofmann, J.B. (1965), Lateinisches etymologisches

Wörterbuch.

8

Anglų vikipedijos straipsnio vertimas:

...........................................................................................pradžia.....................................................................................

Leitai(gali būti laitai arba leitai priklausomai nuo to kaip tariama „l“, t.y. kietai ar minkštai. P.V. pastaba)

Leitai (lot. Laeti tariama lɛtaɪ ) yra litas daugiskaita (lot. laetus tariama liːtəs — taip aiškina anglai, bet lotyniškas tarimas turėtų būti vienaskaita – leitus, daugiskaita leiti. P.V. pastaba). Leitais vėlyvais Romos imperijos laikais vadino „barbarus“, t.y. užsieniečius, arba žmones ne iš imperijos, kuriems buvo leidžiama apsigyventi imperijos teritorijoje ir jiems buvo duodama žemės su sąlygą, kad jie duos karių Romos kariuomenei.[1] Žodžio leitas (laetus) kilmė neaiški. Jis lotyniškai reiškė „laimingas“ ar „patenkintas“, bet žodis greičiausiai ne lotyniškos kilmės. Gal būt kilęs iš germanų žodžio, kuris reiškia „tarnas“ ar „pusiau laisvas naujakurys“.[2] Kiti autoriai teigia, kad žodis leitai yra keltų ar iraniečių kilmės.[3]

Kilmė

Leitai galėjo būti migrantų būriai atvykę iš už imperijos ribų gyvenančių genčių. Jie nuolatos su pertraukomis kariavo su imperija nuo tada kai Augusto viešpatavimo pradžioje 1-e amžiuje šiaurinės imperijos sienos stabilizavosi. Vakaruose šios gentys buvo germanai gyvenantys anapus Reino. Rytinėje imperijos dalyje šaltiniai leitų nemini.[4] Rašytiniuose šaltiniuose leitai minimi tik nuo 3-jo amžiaus pabaigos ir 4-jame amžiuje.

Nors rašytiniuose šaltiniuose leitai minimi tik ketvirtame amžiuje, tačiau tikėtina, kad jie buvo ir antrajame amžiuje: 3-jo amžiaus istorikas Dio Kasijus (Dio Cassius) rašė, kad imperatorius Markas Aurelijus (valdė 161-180) pasienio srityse Germanijoje, Panonijoje, Mezijoje ir Dakijoje ir net pačioje Italijoje davė žemės markomanų, kvadų ir jazygų genčių žmonėms paimtiems į nelaisvę per karą su markomanais (nors po to, kai viena naujakurių grupė sukilo

9

ir užėmė Adrijos karo laivyno uostą Raveną, Adrijanas pusiasalyje buvusius naujakurius išvijo).[5] Šitie išvytieji naujakuriai tikriausiai buvo leitai. Yra duomenų, kad barbarų apgyvendinimo imperijos viduje praktika prasidėjo daug anksčiau nei imperatoriaus Augusto (valdė 42 m. pr.Kr. – 14 m. po Kr.) laikai: nes jo valdymo metu iš rytinio Reino kranto į romėnų valdomą vakarinį krantą savo noru persikėlė daug germanų, pavyzdžiui, dalis Cugerni ir Sugambri genčių žmonių ir Ubijų gentis.[6] Valdant imperatoriui Otonui 69 metais iš Šiaurės Afrikos į Ispanijos Betikos provinciją (dabar Ispanijos Andalūzijos provincija) persikėlė maurų bendruomenės.[7] Atsižvelgiant į 1-jo ir 2-jo amžių pulkų pavadinimus turinčius minėtų genčių vardą, visai tikėtina, kad jos į imperiją buvo priimtos su sąlyga, kad genčių žmonės tarnaus Romos kariuomenėje (Tacitas tvirtina, kad Ubijams buvo pavesta ginti vakarinį Reino krantą), t.y. jie visomis prasmėmis išskyrus pavadinimą buvo leitai.[6] Leitai galėjo tapti bendru vardu po to kai Kvintus Aimilijus Leitas (Quintus Aemilius Laetus) iš Septimijaus Severo (Septimius Severus) gavo Dunojaus legionų paramą — 15 tūkstančių dunojiečių atėjo į Romą padėti pretoriečių gvardijai. Severo dinastija truko 42 metus kai dunojiečiai saugojo pretorijus.

Organizacija

Leitų apsigyvenimą imperijoje reguliavę susitarimai nėra tiksliai žinomi.[4]

Gali būti, kad susitarimai su visais atvykėliais buvo standartiniai arba gali būti, kad su kiekviena atvykėlių grupe buvo sudaromos atskiros individualios sutartys.[8] Taip pat abejotina ar leitų apsigyvenimo sąlygas reglamentuojančios taisyklės skyrėsi nuo vietinių genčių ar Romai pasidavusių barbarų, ar genčių privalėjusių mokėti duoklę.[8] Gali būti, kad genčių pavadinimai buvo vartojami kaip sinonimai, t.y. tie patys vadinti skirtingais vardais. Kita vertus gali būti, kad skirtingai vadinosi dėl to, kad priklausė skirtingų tipų bendruomenėms su skirtingomis pareigomis valstybei ir skirtingomis privilegijomis. Labiausiai tikėtina, kad sąvokos leitai ir pagonys buvo sinonimai, nes jie yra įtraukti į atskirą Žinių (lot. Notitia) skirsnį.[4] Priedo Žinios (Notitia) dažnai abi sąvokas rašo kartu, pvz., praefectus laetorum gentilium Svevorum at Bayeux ir praefectus laetorum gentilium at Reims.[9] (leitų svevų vadas Bayeux {vietovės pavadinimas} ir leitų genties vadas Reimse).

10

Reprodukciniu požiūriu savarankiškoms (t.y. įskaitant moteris ir vaikus) leitų grupėms apsigyventi buvo suteikiama žemė imperijoje (terrrae laeticae — leitų žemė).[4] Jie atrodo sudarė atskirus karinius kantonus nepavaldžius provincijos administracijai, nes jų gyvenvietes valdė Romai pavaldus leitų vadas (ar genties vadas — lot. praefectus gentilium), kurie greičiausiai buvo karininkai, nes jie atsiskaitydavo imperijos karinės palydos vadui Italijoje (lot. magister peditum praesentalis).[10] Šis pareigūnas 4-ojo amžiaus pabaigoje 5-jame amžiuje Vakarų Romos Imperijoje buvo aukščiausias kariuomenės vadas.

Mainais už priėmimą į imperiją, žemę ir privilegijas leitai turėjo duoti Romos kariuomenei naujokų tikriausiai daugiau negu vietinės bendruomenės, nes imperijos gyvavimo pabaigoje visoms bendruomenėms karo tarnyba buvo privaloma. Žemės suteikimo leitų bendruomenei sutartyje buvo įrašas įpareigojantis visada duoti valstybei karių[4] arba kasmet duoti nustatytą skaičių naujokų[11]. Galima palyginti su 1-me amžiuje Žemutinėje Germanijoje apsigyvenusios batavų genties sutartimi su Roma. Paskaičiuota, kad Julijaus Klaudijaus (Julius Claudius) valdymo metu daugiau kaip pusė genties šaukiamojo amžiaus vyrų įskaityta į Romos kariuomenę.[12]

Nemažai ginčijamasi ar leitų gyvenviečių kariai sudarė atskirus karinius dalinius, ar jie buvo imami į bendrą romėnų kariuomenę.[13] Tradicinis mokslininkų požiūris yra toks, kad Žiniose (lot. Notitia) minimi leitų vadai (praefecti laetorum) ar gentilium buvo atskirų sudarytų vien tik iš leitų karinių dalinių vadai. Žinoma, kad leitų pulkai buvo. Tiek Rytų, tiek Vakarų kariuomenėse buvo elitiniai pagonių genčių raitelių daliniai.[14] Imperatorių Konstantijaus II ir Julijaus tarpusavio kovose 361 metais minimas Leitų pulkas; Italijoje 6-me amžiuje vienas pulkas vadinosi Felices Laetorum (Laimingieji Leitai).[15] 3-jame amžiuje Britanijoje buvę kariniai daliniai tokie kaip Sarmatarum ir skaitlingi Hnaufridi buvo sudaryti iš leitų.[16]

Bet Eltonas ir Goldsvortis tvirtina, kad leitai buvo šaukiami į įprastus karinius dalinius ir tik retkarčiais sudarydavo atskirus savo dalinius.[15][17] Labiausiai šitokį požiūrį remia 400-jų metų Teodosijaus Kodekso (Codex Theodosianus) įsakas, kuriuo kariuomenės vadui (lot. magister militium praesentalis) leidžiama pasitelkti Alamanus ir Sarmatijos leitus kartu su veteranų sūnumis. Tai tikriausiai reiškia, kad leitai buvo vertinami kaip ir visi kiti kariuomenės naujokai.[15] Šiuo atveju leitų/genčių vadai galėjo būti grynai

11

administracijos pareigybė, kurios pareiga kiekvienais metais užtikrinti naujokų šaukimą į kariuomenę iš kantonų.

Svarbios Žinios

Daug svarbių žinių apie leitus yra 4-o — 5-o amžių sandaroje sudarytame dokumente Notitia Dignitatum (Svarbios Žinios). Dokumente yra Romos imperijos oficialių karinių ir civilinių pareigybių sąrašas. Dokumentą reikia vertinti atsargiai, nes jo skyriuose yra tarpų, o dalies skyrių visai nėra. Todėl Notitia neduoda pilno vaizdo kokios pareigybės ir valdžios įstaigos buvo dokumento sudarymo metu. Be to abiejų imperijos dalių sąrašai pateikti atskirai ir juos skiria 30 metų; Rytų maždaug 395 m., Vakarų 425 m.[18] Todėl ne visi minėti pranešimai veikė tuo pat metu ir ne visi dalykai tuomet veikę imperijoje surašyti į Notitia.

Išlikusioje Notitia dalyje minimos leitų gyvenvietės Italijoje ir Galijoje ir net du išlikę leitų vadų sąrašai[10] yra nepilni. Bet Notitia duomenys rodo, kad leitų gyvenvietės galėjo būti ir Dunojaus provincijose.[19] Sąrašuose gali būti ir klaidų. Galijos leitų vadų sąraše yra Lingones, Nervii ir Batavi: bet šios gentys gyveno imperijoje nuo Augusto (Augustus) laikų (genčių pavadinimus palikau taip kaip rašomi lotyniškai. P.V. pastaba). Dėl to leitų genčių klasifikacija yra neaiški. Gali būti, kad tekstas sugadintas. Tačiau buvo pasiūlyta, kad šie vardai gali būti susiję su romėnų žmonėmis perkeltais iš savo namų į kitas teritorijas.[4]

Žinomų leitų gyvenviečių sąrašas

Leitų gyvenviečių sąraše imperijos vakarinėje dalyje yra 42pavadinimai, o sąrašą sudaro dvi dalys; viena Galijoje gyvenančių leitų vadų, o kita Sarmatijos genčių Italijoje ir Galijoje — visiems vadovavo pėstininkų kariuomenės vadas esantis Italijoje (magister peditum praesentalis), bet nepaisant titulo jam pavaldūs buvo ne tik pėstininkų daliniai bet ir raitelių.[20]

12

Galijos leitų vadai

[kursyvu parašiau genčių pavadinimus ir palikau taip kai rašoma lotyniškai; vietovių pavadinimai irgi lotyniški tik paryškinau, o skliausteliuose dabartiniai ]

Batavi ir Suevi Baiocas ir Constantia vietovėse (dabar Normandijos vietovės Bayeux ir Coutances)

Suevi Ceromannos vietovėje (dabar Le Mans) ir kitoje nežinomoje vietoje

Franks Redonas vietovėje (dabar Rennes, Britanija) Teutoniciani (Teutones?) Carnuta vietovėje (dabar Chartres) Suevi Arumbernos vietovėje (dabar Auvergne, Prancūzija) Lingones išsiskirstę visoje Belgikos provincijoje Acti Epuso vietovėje Belgica provincijoje Nervii Fanomantis vietovėje (dabar Famars, Pikardijoje) Batavi Nemetacenses Atrabatis vietovėje (dabar Arras, Pikardija) Batavi Contraginenses Noviomagus vietovėje (dabar Nijmegen,

Olandija) Nepatikslinta gentis Remo vietovėje (dabar Reims Prancūzija) Lagenses netoli Tungri vietovės (dabar Tongres, Belgija)

Markomanai

Notitia taip pat mini Panonijoje ir Norike gyvenančią markomanų gentį (gentis Marcomannorum) ir taip pat Raitijos (Raetia) provincijos vietines gentis.[19] Šitie markomanai tikriausiai buvo leitai ir šioje srityje įsikūrė maždaug 2-jame amžiuje prie Marko Aurelijaus (Marcus Aurelius). Arba gali būti kad jie yra kilę iš germanų Panonijoje apsigyvenusių pagal Galieno (Galienus) ir markomanų karaliaus Atalo (lot. Attalus) sutartį 258/9 m.poKr..[21]

Žiniose (Notitia) yra 34 įrašai susiję su leitais. Bet kai kurie įrašai yra susiję su keliomis gyvenvietėmis, o ne su viena; pavyzdžiui, sarmatų gyvenvietės Apulijoje ir Kalabrijoje (pietų Italija. P.V. pastaba). Be to, atrodo

13

kad trūksta ne mažiau kaip dviejų puslapių. Vien tik vakarinėje imperijos dalyje galėjo būti šimtai gyvenviečių.

Įtaka

Žiniose (Notitia) leitų gyvenviečių sąrašas neišsamus, o tik rodo didelį jų pagausėjimą ketvirtame amžiuje. Tokia padėtis kartu su dideliu skaičiumi barbarų vadų vadovaujamų karinių dalinių davė progą sukurti Romos imperijos barbarizacijos teoriją, pagal kurią imperiją žlugo dėl barbarizacijos. Šitokį požiūrį įskiepijo Edvardo Gibono didysis veikalas „Didysis Romos Imperijos nuosmukis ir žlugimas“ (Edward Gibbon, Decline and Fall of the Roman Empire.). Pagal Gibono teoriją svarbiausias veiksnys nulėmęs Vakarų Romos imperijos žlugimą 5-e amžiuje buvo vis didėjanti jos priklausomybė nuo barbarų naujokų skaičiaus didėjimo kariuomenėje ir barbarų karinių dalinių imperijos kariuomenės sudėtyje, kai tuo tarpu patys romėnai tuomet karo tarnybos ėmė vengti. Barbarai neturėjo esminių motyvų būti ištikimi imperijai ir ne kartą išdavinėjo Romos interesus. Šitas požiūris nedaro skirtumo tarp leitų, federatų ir samdinių.

Šio požiūrio istorikai laikėsi daugiau kaip du šimtus metų nuo tada kai Gibonas parašė savo veikalą. Dabar Gibono teiginiais jau nebetikima. Goldsvortis teigia, kad nėra jokių įrodymų, jog barbarų pareigūnai ar žmonės buvo mažiau patikimi nei patys romėnai.[11] Vietoj to yra įrodymų, kad leitai buvo labai svarbus šaltinis, iš kurio Roma iki pat gyvavimo pabaigos papildydavo kariuomenę puikiausiais kariais. Barbarų priėmimas į kariuomenę nebuvo naujas reiškinys; jis žinomas nuo Romos Respublikos laikų. Julijus Kaizeris (Julius Caesar) ir Markas Antonijus (Marcus Antonius) į kariuomenę ėmė nugalėtus galus ir germanus, kurie jiems ištikimai tarnavo. Ta pačia praktika naudojosi ir pirmasis imperatorius Augustas į kariuomenę imdamas Romos kariuomenės nugalėtus barbarus. Leitai kaip pagalbinė kariuomenė ir taip pat kaip ir visi kiti ėjo romanizacijos keliu.

Cituota literatūra

14

1. Goldsworthy (2000) 2152. Walde & Hofmann (1965) Bd. 1. A - L. 4. Aufl.3. Neue Pauly-Wissowa Laeti4. Jones (1964) 6205. Dio Cassius LXXI.116. Tacitus Germ. XXVIII7. Tacitus Hist. I.788. Elton (1996) 1309. Notitia Occidens XLII10. Notitia Occ. XLII11. Goldsworthy (2005) 20812. Birley (2002) 4313. Elton (1996) 130-214. Notitia Occ. IX & Oriens XI15. Elton (1996) 13116. Roman Army in Britain , from roman-britain.org17. Goldsworthy (2003) 20818. Mattingly (2006) 23819. Notitia Occ. XXXIV and XXXV20. Goldsworthy (2005) 20421. Alfoldi: Cambridge Ancient History, Vol XII 1939)

Nuorodos

Antikinės

Notitia Dignitatum (late 4th century)

Šiuolaikinės

Birley, Anthony (2002), Band of Brothers: Garrison Life at Vindolanda

Elton, Hugh (1996), Roman Warfare 350-425 Goldsworthy, Adrian (2000), Roman Warfare Goldsworthy Adrian, (2005), The Complete Roman Army J ones, A. H. M. (1964), Later Roman Empire

Mattingly, David (2006), An imperial possession: Britain in the Roman empire

15

Neue Pauly-Wissowa Walde, A. and Hofmann, J.B. (1965), Lateinisches

etymologisches Wörterbuch.

...........................................................................................pabaiga.....................................................................................

Šiaip ar taip, gerai matyti, kad leitai yra bendras visų genčių pavadinimas, o pačių genčių pavadinimai yra tikriausiai sulotyninti ir todėl neaišku kaip jos pačios save vadino. Iš Romos Imperijos dokumentų puikiausiai matyti, kad sarmatai buvo viena iš daugelio leitų genčių. Nors visų genčių gyvenusių į rytus nuo Reino ir į šiaurę nuo Dunojaus pavadinimai skirtingi ir greičiausiai išversti į lotynų kalbą, t.y. sulotyninti, nes tais laikais toks dalykas buvo įprastinis, bet visų tų genčių bendras pavadinimas buvo leitai. Todėl turime labai puikių liudytojų, kad sarmatai buvo tik leitų dalis.

Ką turime dabar? Yra Lietuva ir Latvija. Žodžių šaknys „liet-“ ir „lat-“. Daukantas Raštuose rašo ne žodį „valstybė“, bet „lieta“ ir pagal; jį viena žodžio „lieta“ reikšmė yra „valdžia“. Ir šio žodžio šaknis — „liet-„. O Romos imperijos laikais visas kraštas į šiaurę nuo Dunojaus ir į rytus nuo Reino priklausė „leitams“. Jų šaknis „leit-“. Taip pat gerai žinome, kad šaknie dvibalsiai „ie“ ir „ei“ keičiasi vietomis, tai yra vienoje lietuvių kalbos tarmėje sakoma „ie“, kitoje – „ei“. Kadangi žodžių kaityboje (pvz., linksniavimas, asmenavimas, laipsniavimas...) šaknies balsiai dažnai irgi kaitomi, tai tyrinėjant kalbą geriau vietoj jų rašyti tarpą „—“. Tuomet turėsime „leitų“ šaknis - „l-t-“, lietuvių – „l-t-“, latvių – „l-t-“ ir taip pat Latijaus įkūrėjų latų šaknis „l-t-“. apie Latijų rašiau šio straipsnio pradžioje. Todėl manau, kad visais atvejais istorijoje minimos gentys ar genčių junginiai bendru pavadinimu „l-t-“ (Latijaus įkūrėjai latai, vėliau po ~1500 metų Romą puldinėję leitai ir dabartiniai lietuviai su latviais yra tie patys žmonės; tie patys ta prasme, kad tos pačios tautos ar genties žmonės).

Daukantas raštuose rašo, kad kai Gediminas paėmė Kijevą, tai tuomet lietuviai pagaliau išlaisvino savo protėvių skitų žemę. Kiti šaltiniai, pvz., 10-o amžiaus Bizantijos imperatorius, istorikas Konstantinas Purpurinis savo veikale „Imperijos valdymo menas“ rašo, kada toje vietoje, kur dabar stovi Kijevas tuomet buvo Kaunogardas arba Sambatas. Gardas tai pilis. Todėl Kaunogardas

16

tai dar vienas Kaunas. Kaunogardas tuomet buvo skitų sostinė. Pažiūrėkite į žemėlapį — ties Kaunogardu šiek tiek šiauriau jo į Dnieprą įteka daug didelių upių; iš rytų atiteka Desna, iš vakarų — Pripetė ir daug kitų iš abiejų pusių. Kadangi senais laikais pagrindiniai keliai buvo upės, tai Kaunogardas buvo didžiųjų kelių sankryža arba labai gera vieta visiems susitikti. Žodis „Sambatas“ sudarytas iš priešdėlio „sam“, pvz., sambūris, sampilas..., ir šaknies „būti“, t.y. subuvimo vieta ir todėl trumpiau sakant „Sambatas“. Rusai laužia galvas ir niekaip negali suprasti ką reiškia žodis „sambatas“, o lietuviškai žiūrint viskas labai paprasta ir negana to pavadinimas tiksliai pasako vietovės pobūdį, t.y. subuvimo vieta. Todėl savaime suprantama, kad pavadinimas lietuviškas. Taip pat lietuviškas ir Gardo vardas Kaunas (Kaunogardas). Kas taip pavadino, tas ir gyveno.

Išvada. Genčių visokiausiais pavadinimais buvo daug ir senovės raštininkai genčių pavadinimus vertė į savo kalbas — graikai į graikų, lotynai į lotynų, bet visų genčių į šiaurę nuo Dunojaus ir į rytus nuo Reino bendras pavadinimas tais laikais buvo leitai. Skitai ir sarmatai buvo tik vienos iš daugelio leitų genčių, bet ne visuma. Visi leitai turėjo bendrą valstybę ir bendrą tikėjimą. Todėl su Romos Imperija kovojo kaip lygūs su lygiais — kad ir kaip stengėsi Romos legionai, bet žemių į šiaurę nuo Dunojaus ir į rytus nuo Reino užkariauti nesugebėjo, o leitai galų gale 5-jame amžiuje užėmė Romą ir imperiją panaikino. Prie Dunojaus daug amžių vyko didelės kovos. Todėl lietuvių liaudies dainose taip dažnai minimas Dunojus. Daug dažniau negu bet kokia kita upė, pvz., Nemunas. Taip yra, kad pietinė mūsų valstybės riba daug amžių buvo Dunojus ir ten vyko didžiosios kovos. Dabar paskutiniai leitai yra lietuviai ir latviai. Todėl siūlau išmesti į šiukšlyną vokiečių mums „padovanotą“ bendrą visų mūsų genčių pavadinimą „baltai“, nes toks pavadinimas atkerta mus nuo mūsų praeities. Pabandykite paieškoti „baltų“ — rasite, kad iki 19-o amžiaus vidurio absoliuti tuštuma, jokių baltų nebuvo, o nuo 19- amžiaus vidurio istorijoje pasirodo menkutės „baltų“ gentys prūsai, lietuviai, latviai, žemaičiai neturinčios savo valstybės, kultūros — žodžiu laukiniai. Štai tokia yra vokiečių „mokslo“ ideologinė diversija.

Todėl siūlau „baltus“ mesti po velnių, o vietoj jų sakyti „leitai ir iš karto mūsų praeitis istorijos

17

šaltiniuose puikiausiai matyti bent iki 1100-jų metų prieš Kristaus gimimą. O taip pat turėsime puikią progą vienybei tarp lietuvių ir latvių. Ypatingai svarbu turėtų būti latviams — visi jiems įkalė į galvas nepilnavertiškimo kompleksą — atsieit latviai niekada neturėjo savo valstybės ir ją įkūrė tik 1918 metais. O tikrovė rodo, kad bendra mūsų valstybė turi daug tūkstančių metų istoriją.

Pranas Valickas 2016 sausio 28