Iš širdies į širdį' / 'Iš meilės į meilę

IŠ ♥

Į ♥

Janė

Pau

kšty

tė –

Val

aitie

nė

2

3

Ketureilių knyga

„IŠ ♥ Į ♥“

Autorė-poetė:

Janė Paukštytė – Valaitienė

Jūsų atsiliepimų ir minčių lauksime šiuo el. adresu:

Jane.Valaitiene@gmail.com

Dizainas ir projektas:

Marius Kasperas ir Agnė Valaitytė

2013, Vilnius

4

♥ simbolis knygoje atitinka dvi reikšmes: širdį ir meilę

5

SU ♥ BIRUTEI

Noriu pakelti taurę šampano

Už mano vienintelę draugę Birutę,

Kuri kaip užvestas žaisliukas sukas

Ir neša gėrį į visus namus!

6

♥

Visi jau kalba apie šio pasaulio baigtį,

Jau nusibodo Dievui žemiški košmarai.

Jis siunčia akmenį, tokį kaip Žemė,

Maldaukime visi netekę amo!

7

♥

Protingu būt gali iš prigimties,

Bet išmintis ateina tik su metais.

Juk išmintis, tai didelė veikla išties,

Kad jos pasiekti reikia būti ypatingu.

8

♥

Seimūnai, kaip vaikai smėlio dėžėje,

Pešioja, tampo vienas kitą.

Negi valdžioje jie tik tam,

Kad krėstų cirkus nematytus?

9

♥

Motinai negaila juk nieko, išties,

Galbūt jai ir nereikia nieko...

Ji atidavė visą save be vilties,

Kad kažkada atklys padėka iš niekur...

10

♥

Mes sukūrėme tokį pasaulį,

Kuriame mūs pačių nebeliko.

Tavajame gyvenime manęs,

Manajame gyvenime tavęs...

11

♥

Ar jauti, kad mes, kaip oras kylame aukštyn?

Jau greitai išblaškys paklaikęs vėjas mus.

Neliks, manęs, neliks tavęs, neliks draugų,

Žiūrėsiu į tą žemę iš aukštai, ieškodama savų.

12

♥

♥ mane iš naujo, kaip jaunystėj,

Gilioj nakty padėk gėlių po langu.

Pašvilpauk dainą Suvalkijos lygumų,

Ir apkabink mane, priglausk, kaip Tu temoki.

13

♥

Aš atleidžiu tau, tu atleiski man,

Gal taip lengviau gyventi seksis.

Gyvenimas sugriuvo ir išties,

Daigai sudygę buvo, bet neatlaikė ir supuvo.

14

♥

Išblaškiau aš save po smiltelę,

Neklausiau aš savos ♥.

Tos smiltelės gulė ant kelio,

Klojo pagrindą tvirtą kitiems.

15

♥

Mes ėdame ir geriame kaip kiaulės lašininės,

Atrodo ♥ save mes iš visos krūtinės,

Bet iš tikrųjų nekenčiam, naikiname save,

Kur proto grūdas visame tame?

16

♥

Su kiekviena nueinančia diena,

Aš vis labiau ♥ praeitį savo.

♥ vaikystę ir jaunystę,

Brandžius metus, Tave praeityje ♥...

17

♥

Žydri ekranai, žiburėliai, žydri ir žmonės,

Tik kodėl mes nekenčiame pastarųjų?

Ar todėl, kad jie kitokie iš tikrųjų?

Ar todėl, kad nesuprantam ♥ jųjų?

18

♥

Mes gimstame, gyvename ir iškeliaujam,

Mes žmonės, ne Dievai, deja.

Atlikę skirtas užduotis išeinam,

Nežinodami ar grįšim čia ar ne.

19

♥

Tu burtininkas, juk užbūrei vėl mane,

Pasiėmei tu Sielą, kūną mano,

Kai nusibodau, numetei kampan,

Kad išsitrankęs vėl sugrįžtum prie to kaulo seno.

20

♥

Juk nieko nenutiko, tiesiog vaikai užaugo,

Tiesiog gyvenimas jau ritas vakarop.

Anūkai stiebiasi virš stalo ir ant sprando ropščias,

Juk taip lengviau pakilti nei nuo žemės op.

21

♥

Kai kalasi drugelis iš kokono savo,

Negalima jam lengvinti šio kelio savo.

Kitaip sparnai gražaus drugelio

Neišsiskleis, kabos kaip lapai po šalnos.

22

♥

Kai gimsta kūdikis iš įsčių motinos,

Jisai praeina sunkų tą suktuko kelią.

Takai suspaudžia jam galvelę ir krūtinę

Ir kraujas gausiai plūsteli į ♥ ir plaučius.

23

♥

Skausmuose raitosi gimdyvė

Ji šaukia mamą, keikia ♥,

Bet vos išgirdus riksmą kūdikio,

Pamiršta ji skausmus ir negražius žodžius.

24

♥

Žmogus turi kūną, kojas ir rankas

Dar turi jis ir galvą savo,

Kurioje turėtų būti proto bent šiek tiek,

Bet jei galvoj tik vėjai ūžia, tai argi aš kalta?

25

♥

Ko norime mes iš valdžios nūnai,

Dažnai gvildenam šitą mintį niūrią.

Mes norime, kad nesiskirtų pažadai,

Darbai parodytų, kad valdžią ne mazgotę turim.

26

♥

Mes atsiųsti į Žemę šią išmokti

Gėrio, ♥, nuolankumo.

Kas pamokas gerai išmoksta,

Gyvena jis ilgai ir miršta nuolankus.

27

♥

Jeigu žmogus teisingai gyvena,

Sulaukia šimto metų ir daugiau.

Veide jo ♥, išmintis rusena,

Jam mirštant gieda Angelai.

28

♥

Siela išėjo ir plevena po skliautu,

Pakibusi ant gijos sidabrinės.

Paskraidė, pažiūrėjo į tą vargšą kūną,

Sparnais pamojo ir nuskriejo.

29

♥

Mirtis, tai tik gyvenimo dalis,

Gyvenimo anapus Rojaus soduos.

Tad nebijokime palikti šio pasaulio,

Kai mūs didžioji misija baigta.

30

♥

Nesusireikšminkit, tupėdami ant valdžios laktų,

Žinokit, kas patupdė jus tenai.

Tarnaukite žmonėms ne oligarchams,

Žinokite, kad jūs čia juk ne amžinai.

31

♥

Į šį pasaulį ateinam tuneliu siauru,

Gyvename ir iškeliaujam tuneliu į Šviesą.

Ar pastebite, žmonės, panašumą,

Atėjimo Žemėn šion ir išėjimo tapatumą?

32

♥

Gyvenimas – dryžuotas: čia baltas, čia vėl juodas,

Susideda iš daugelio dalelių laiko.

Neleiski veltui, Tu, savų dienų

Kiekvieną valandą, Tu, nugyvenk prasmingai.

33

♥

Tu nieko ne♥, išskyrus save patį,

Tu nieko ne♥ niekada.

Dabar žinau, kad geriau būti ♥,

Negu ♥ narcizą ♥ save.

34

♥

Palinkėjau Tau laimingo kelio iš ♥

Ir sutraukiau visas grandines.

Pasakiau laimingas, laisvas būki,

Bet kažkodėl Tu vis šalia? ♥?

35

♥

Horizonte raudona vaikystės Bažnyčia

Jos languos apvaliuos stikliukai margi,

Baltas Jėzus prikaltas prie kryžiaus

Ir giesmė ♥ miela, vaiski.

36

♥

Mūsų vaikai – iššautos ♥ strėlės

Ir jų likimai klostos kaip strėlių,

Suprasti reikia, kad tai žmonės, o ne lėlės,

Jų paskirtis tikroji, kaip žmonių.

37

♥

Žmogus – tai spindulys žydroj erdvėj,

Jis turi skleisti šilumą ir šviesą.

Žmogaus gyvenimas Visatoje tik blyksnis,

Tačiau jis geras, šiltas ir prasmingas.

38

♥

Jei augini mergaitę geltonplaukę

Neteršk jos proto, vadinki princese.

Tebus ji Moteris ir Motina,

Tegul augina savo šaliai vaikelius.

39

♥

Prabėgo jaunystė pro šalį,

Plaukai geltoni, akys žalios,

O lūpos rožių žiedlapių rausvų,

Prabėgo, nuskubėjo, nepaseno...

40

♥

Žmogus – šioj Žemėj, tai tik spindulys,

Jis skleidžia šviesą, šilumą aplink.

Žmogus Visatoje tai tiktai ♥ blyksnis,

Nepastebimas blyksnis jis deja.

41

♥

Jau vakaras, o laikrodi, sustok,

Sustoki, netiksėk nors valandėlę.

Gyvenimas taip tirpsta, kaip ledai,

O darbo, o darbelio dar tiek daug.

42

♥

Ko reikia moteriai iš vyro, o vyrui iš moters?

Juk jie tai dvi puselės Rojaus ♥ vaisiaus.

♥, bendrų namų, minčių, vaikų ir supratimo.

Tik tiek tereikia vieniems iš kitų.

43

♥

Kodėl savam kely aš sutikau Tave ne kitą?

Ar maža buvo Žemėj iš ♥ vyrų prigimdyta?

Gal aš nutvėriau jį akimirkai trumpai,

Kad susilaukt vaikų?

44

♥

Ar aš buvau taip baisiai kaltas,

Kad atėmei vaikus tu iš manęs.

Duris į ♥ pakeitei ir užraktus,

Tapai tik surūdijusia spyna.

45

♥

Kodėl mus suvedė gyvenimas draugėn,

Ar tam, kad aš patirčiau motinystės grožį?

Kodėl jisai išskyrė mus staiga,

Gal neverta buvau to viso ♥ grožio?

46

♥

Visata – gyvas organizmas

Ir mes gyvename jos apsupty,

Mes mintame jos užtaisu stipriu,

Tik mūsų protas visko nepagauna.

47

♥

Už horizonto geltona saulė leidos,

Žmonių figūros iš ♥ tirpo migloje,

O mes stovėjom susikibę rankom

Ir skendome praėjusių jausmų migloj.

48

♥

Tamsus jau vakaras, mieste jau dega žiburiai,

O gatvėse neono švieselės žibsi.

Prieššventinė savaitė baigia jau dienas,

Jau skamba gatvėse Šv. Kalėdų giesmės.

49

♥

Alsuoja oras Kristaus gimimu,

Klėtelėj avinukai jau stebuklo laukia.

Jau greit užgims tas ♥ kūdikis gražus,

Atpirks jis mūs pasaulį nuodėmingą.

50

♥

Tau reikia ne tik daug,

Tau reikia visko, visko:

Tau reikia dėmesio, turtų,

Mergelių ♥, ištvirkimo.

51

♥

Esu tuščia, kaip avilys be bičių,

Prote, ♥ ir kūne tik meno-pauzė.

Sielos paklausiu: „Ar tu dar čia, brangioji?“,

Nes savo kiauto gyvastim aš abejoju.

52

♥

Liūdžiu viena be radijo ir televizijos,

Į galvą lenda visokiausios vizijos.

Vaiduokliai lenda iš visų kampų

Ir vienai man labai kraupu.

53

♥

Mes su tavim tokie panašūs,

Tarsi į veidrodį žvelgiu aš į Tave.

Tiktai ne fizinis tas panašumas

Abu mes vėjo juk vaikai.

54

♥

Kažką šnabždėjo, dejavo platūs vandenys,

Alsavo tokia plačia ir drėgna ♥.

Panirau į juos visa, visa balta

Ir iškilau, kaip baltas burbulas lietaus.

55

♥

Laisvė – tai vienatvė savyje.

Ar to siekiau gyvenimu savu?

Dabar esu laisva ir vieniša,

Poete aš tapau išlaisvinus save.

56

♥

Aš taip tave regėt norėjau

Vis kūriau Tavo veidą minioje.

Tas veidas buvo panašus

Deja, deja ne tavo, ne!

57

♥

Aš atėjau čia ne todėl, kad vėl Tave pagrobčiau,

Tu toks puikus, toks nuostabus šiandien.

Aš atėjau Tave paliesti ir paglostyt,

Kad mano delnų lytėjime išliktum amžinai...

58

♥

Kas atsitiko, Tau brangioji,

Kodėl nesijuokia tavo žalios akys?

Tą paslaptį tikrai žinau,

Nes jis paklydo su kita tą ♥ naktį.

59

♥

Aš pajutau nostalgiją praėjusiems laikams,

Žmonėms gyvenusiems tame laike,

Jų šilumai ir žmogiškiems jausmams

Ir ♥ tyrai, kaip rasos lašai.

60

♥

Mačiau tą žalią traukinį savos jaunystės

Mačiau aš Tėvą mojantį ranka.

Nurūko, nudundėjo traukinys tas,

O jau ir Tėvo seniai nebėra.

61

♥

Aš niekur neskubu, o laiko marios,

Galiu skaityt, rašyt, tvarkytis.

Pažvelgus praeitin, kaip šulinin giliausian,

Aš tik skubėjimą ir griūtį tematau.

62

♥

♥ be atsako – pipiras kartus

Niekas negali jos užkariauti.

Nei rūmai, nei auksas, nei deimantai skaidrūs,

Nei ašaros, aimanos, smurtas baisus.

63

♥

Reikia daryti viską, kad prisimintų mus,

Kad liktų pėdsakas giliai įmintas.

Ką padaryti aš turiu dabar,

Kad žmonija mane ir mano kartą prisimintų.

64

♥

Geltoni miesto autobusai, vengriški vežėjai

Praeitis, graži jaunystė mūsų.

Jie seniai nuėjo į metalo laužą,

O aš vis maklinėju po ♥ pasaulį naują.

65

♥

Vėjų mergaitė, mano ♥ klajūnė nerami,

Siekia pažinti pasaulį, erdvę lėktuvais vis raižo...

Vėjų mergaitė norinti paliesti Marsą!

Žodžiai, mintys ir veiksmai į knygas, į knygas...

P.S. www.issuu.com/AgneVei

66

♥

Jau gruodis baigias, krenta baltos snaigės,

Šaltukas žnaibo nosį ir ausis.

Du mėnesiai netruks prabėgti

Ir Žemė vėl pavasariu alsuos.

67

♥

Mes blizginam paviršius chemija žiauria,

Geriau nušveistume mes savo sielos būstą,

Kad Sielai būtų gera josios namuose,

Kad ji galėtų šviesti dieviška šviesa ir ♥.

68

♥

Ilgai aš laukiau nuotaikos Šv. Kalėdų

Dar dienos dvi ir visi sės prie Kūčių stalo,

Bet nuotaika slogi ir skauda ♥

Nesusirinks visi prie stalo, ar jūs mane girdit?

69

♥

Tu moki taip prikraut į dūšią,

Kad man nepasirodo per mažai...

Tu tyliai, kaip gyvatė prišliauži,

Geli į pačią ♥ ir dingsti ilgam...

70

♥

Eik, pavalgyk obuolių, jų parvežiau iš sodo,

Nors nedirbai tu prie jų, neravėjai sodo.

Eik vis tiek pagraužki jų su burna bedante

Man tikrai ne gaila jų, manoji ♥-kapliadante!

71

♥

Gyveni, trankaisi po pasaulį ir eidamas jau vakarop

Staiga tu pamatai, kad nieko nėr brangiau po Saule,

Kaip ta šalis, kurioj užaugai ir pirmą žodį pasakei

Mama, šeima, tėviškė ir visa tai yra Tėvynė.

72

♥

Girtuoklio gyvenimas, tai didelė mėšlo krūva

Gerti negalima, o juk negerti negali.

Kilnoji stiklą sklidiną degtinės, paskui alaus, ploviklio

Ir dega viduriai, namai, gyvenimas, nes tu negerti negali.

73

♥

Rudens dar taurė sklidina

Manau, kad gersiu ją ilgai.

Vėliau žiemos šaltos kokteilį gersiu

Ištirpsiu nebūty šaltoj...

74

♥

Norėjau parašyt kažką gilaus, protingo,

Bet viskas gavosi kaip visada.

Nesiklijavo žodžiai, mintys strigo

Ir rašliava atrodė nebaigta.

75

♥

Gražus tas veidas, akys gintarinės,

Plaukai neramūs padengti šarmos.

♥ tas akis, rankas ir veidą,

Viskas staiga ištirpo rytmečio ūkuos.

76

♥

Kai pagalvoju, kad gal greit manęs nebus,

Man darosi neįtikėtinai baisu ir šalta.

Kiti jau vaikščios pramintais takais

Kiti gyvens, dainuos ir džiaugsis, jau kiti...

77

♥

Vyrai nemėgsta pradėti visko iš naujo

Jiems rutina patinka, seni namai, sena žmona.

Bet jiems nutrūkt ir palakstyt dažnai patinka,

Ir uodegą pabrukus sugrįžt namo.

78

♥

Tai klaida ir ta klaida didžiulė buvo padaryta,

Meldžiu visus, atleiskit man, brangieji.

Vis rodos, kad ne tą gyvenimą nugyvenau.

Ne tą aš vyrą sutikau ir jo gyvenimą suvėliau.

79

♥

Trise susėdome prie Kūčių stalo

Tik trise iš didelės mūs giminės.

Plotkelę laužėme, sėkmės linkėjom,

Dėkojom Dievui, per skruostą ritos ašara sūri.

80

♥

Palinkėjo Lietuvai Veronika

Daug, daug baltųjų Angelų.

Tesaugo jie mūs Lietuvėlę brangią

Nuo žemės perėjūnų piktų.

81

♥

Kas per gadynė mūsų? Alus, narkotikai, degtinė!

Naikina smegenų neuronus ir gena tautą pražūtin.

Ar toks tas auksas visagalis, kad galima vaikus naikint?

Tegul jus skradžiai, galingieji, ir jūs nueisit nebūtin.

82

♥

Virgilijus buvo vyras išvaizdus,

Staiga pradėjo tirpt kaip žvakė.

Bet balsas jo skambėjo kaip styga,

Jo tenoras gražus išliko ir senatvėj.

83

♥

Gyvenime svarbiausia surasti savo ♥ kelią

Aš moteris ir kelią man nulėmė Dievas.

Būt motina tai mano kelias. Sakysi per mažai?

O pabandyk augint vaikus, tada suprasi...

84

♥

Tikėjimui žinojimo tikrai nereikia,

Tada Sieloje daug kas veikia.

Tu pradedi matyti, ko nemato niekas

Nori dainuot, rašyt, tapyti.

85

♥

Rašai ekspromtu be pataisymų

Nereikia daug galvoti ir mąstyti,

Tiesiog rašai ir žodžiai liejas iš Sielos

Gal būt man žmonės padėkos?

86

♥

Aš dar kylu į savos Galgotos kalną,

Žinau, kas buvo praeity manoj.

Dar truputėlis ir viršūnėj būsiu,

O į pakalnę juk žinai – lengviau.

87

♥

Kaip žmogui reik ištvert gyvenimą?

Tai neteisingas klausimas išties.

Gyvenimą reik nugyvent prasmingai,

Tada nekils tokių kvailų minčių.

88

♥

Rašau, kad vaikai ir draugai mane su ♥ prisimintų

Kitokią, įdomią, nelauktą.

Nereikia žmogui visko per daug

Juk nieko Anapilin neišsineši.

89

♥

Žmogus turėtų būti didžios dvasios

Jo mintys šviesios, akys žydros, plaukai pabalę.

Jis skleidžia šilumą ir gėrį savo aplinkoj,

Jo didelė ♥ plačioj krūtinėj plaka.

90

♥

Už 2013 metus, praėjusius Metus

Geriu ramios vienatvės taurę.

Man gera, kad esu namuos viena

Ir nieks manęs netrikdo.

91

♥

Klajojau tarp žmonių vienut viena

Aplinkui triukšmas, šurmulys tvyrojo,

Bet negirdėjau, nemačiau aš nieko,

Tarsi ant širmo žirgo jojau.

92

♥

Guliu tamsoje ir žvelgiu į žvaigždėtą Dangų;

Matau ten artimus savus,

Matau aš sodus Rojaus nuostabius,

Svajoju ten pakliūti, kai Lemtis pašauks.

93

♥

Dvidešimt pirmas amžius, karai aplinkui

Gelbėtojai skuba svetur daryt tvarkos,

Bet kaip graudu, netikra pasauly svetimam

Žūti nuo svetimšalių rankos jų pačių namuos...

94

♥

Audros, cunamiai, lavinos ir žūtys žmonių

Staiga užvaldė mažą Žemę mūsų.

Kas ją apgins nuo pražūties dabar?

Gal Angelas apglėbs sparnais baltais?

95

♥

Aš sustojau, sustingau staiga,

Nenorėjau aš nieko daryti

Nuvargęs kraujas pulsavo manyje,

Akys merkėsi, blausėsi, geso...

96

♥

Žiūriu į priekį akis plačiai atvėrus

Ir nieko nematau aplink save ir negirdžiu.

Paremiu galvą kumščiais dideliais,

Jaučiuosi į išminčių panaši. Argi?

97

♥

Gyvenime būna taip sunku, skaudu ir vieniša,

Kad rėkdamas kreipiesi tu į Dievą:

- O, Dieve, tu aukštai ir viską tu matai, jauti

Padėk išlikt stipriam, neleisk palūžti!

98

♥

Dievas niekad neapleidžia mūsų

Džiaugsme, varge ir liūdesy.

Jis eina su tavim kartu ir nepalieka,

O kartais neša jis tave ant savo rankų.

99

♥

Dvylypas gyvenimas – Dvynio tvirtovė,

Kai nežinai kas yra melas, o kas tikrovė.

Kur tavo bakužė, o kur tu tik svečias,

Kur tavo žmona, o kur ♥-užė.

100

♥

Slaptas gyvenimas mus veikia labai,

Slaptos svajonės ir slapti takai.

Slepiesi, meluoji net sau ir suklysti,

Net sau sumeluoji, o kodėl nežinai.

101

♥

Turtas ir padėtis mus supriešino

Nesuvokiu, kas yra laimė, nelaimė.

Tviskančios šviesos, liepsnos ir dūmai,

Šiukšlyno kvapai ir miegas po krūmu.

102

♥

Aš ėjau man paskirtu keliu

Neliūdėjau, žinojau teisingai einu.

Bet vaikystės savos ir gimtųjų namų,

Negaliu aš pamiršt negaliu.

103

♥

Sudegiau kaip žvakė, ištirpau kaip vaškas,

Taip skubėjau, taip lėkiau uždusus.

Kas už posūkio ir už tiesiosios kas?

Vis pažint norėjau, vis patirt siekiau.

104

♥

Ir vieną rytą atsibusi patyrus ♥ ir pasiekus viską

Veide gal laimė, gal viltis švytės,

O mintys, tos išdykėlės, tolyn vis lėks, skubės

Ir nenurimsi kol visai išblės. Tokia jau tu....

Išgėriau gyvenimo taurę lig dugno,

Svaigau nuo to dieviško skonio...

Paliko lašeliai keli ant to dugno

Dabar pakvėpuosiu tiktai pakvėpuosiu...

105

106